Literatūros vadovėlis 10 klasei [2 dalis] 9786094700910

Citation preview

IRENA KANIŠAUSKAITĖ LORETA MAČIANSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATUROS

baltos lankos

IRENA KANIŠAUSKAITĖ LORETA MAČIANSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATŪROS vadovėlis

klasei

2 dalis

IRENA KANIŠAUSKAITĖ LORETA MAČIANSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATŪROS vadovėlis 2 dalis

baltos lankos

Redaktorė

Viktorija Skliutaitė

Kalbos redaktorės Onutė Gudžiūnienė (p. 116-138) ir Rūta Krasnovaitė (p. 186-211) Projekto vadovė Nijolė Toleikytė

Viršelyje - paminklo Migeliui de Servantesui Ispanijos aikštėje Madride fragmentas, skulptorius Lorencas Kulo Valera (Lorenzo Coullaut Valera), 1930 m. Nuotrauka iš shutterstock.com: ID: 134024018, O JPE.

Šįleidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

O Irena Kanišauskaitė, 2018 O Loreta Mačianskaitė, 2018 O Nijolė Šervenikaitė, 2018 O Saulius Žukas, 2018

O Baltų lankų vadovėliai, 2020 ISBN 978-609-470-091-0

TURINYS

3 skyrius. VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE ...

BALIO SRUOGOS DRAMA „MILŽINO PAUNKSMĖ“ Balys Sruoga ir poetinė drama

Šviesieji viduramžiai

JUSTINO MARCINKEVIČIAUS DRAMA „MINDAUGAS“ Justinas Marcinkevičius ir jo prieštaringas herojus

„Milžino paunksmė“ (ištraukos) .

SIMBOLIŲ PASAULIS . Dantė Aligjeris ir „Dieviškoji komedija“ . .

„Mindaugas“ (ištraukos

„Pragaras“ (ištraukos)

„Rojus“ (ištraukos)

4skyrius. TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE ...

RITERYSTĖS IDEALAI „Rolando giesmė“ (ištraukos) ..

„Tristanas ir Izolda“ (ištrauka) . GAIVALIŠKOS SIELOS NUBUDIMAS

O Fortuna

.

Eransua Vijonas. „Laiškas draugams“

39 41

Gėrio ir blogio akistata VILJAMAS GOLDINGAS. CIVILIZACIJA IR BARBARYBĖ.. „Musių valdovas“ (ištraukos) ....

ICCHOKAS MERAS IR ROMANAS Iš ĮSIPAREIGOJIMO . „Lygiosios trunka akimirką“ (ištraukos) . .

Riteris pakitusiame pasaulyje

Migelis de Servantesas Saavedra ir jo herojus Don Kichotas

„Išmintingasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“

(ištraukos)

JUOZO GRUŠO TRAGIKOMEDIJA ... „Meilė, džiazas ir velnias“ (ištraukos) ....

Algirdas Julius Greimas. „Cervantes ir jo

DŽORDŽAS ORVELAS. TOTALITARIZMO

Don Kichotas“ (ištraukos) 58 Vytautas Mačernis. „Žiemos sonetai, 18. Don Kichoto

KRITIKA .. „Gyvulių ūkis“ (ištraukos) .

ir Sančo Pansa pokalbis“

„60

Lituaniae pars

PIRMIEJI RAŠTAI IŠ LIETUVOS IR APIE LIETUVĄ

POSTMODERNUS ŽAIDIMAS KULTŪROS ŽENKLAIS ...

Gedimino laiškas Liubeko, Rostoko, Štralzundo, Greifsvaldo, Ščecino ir Gotlando miestiečiams (ištrauka) ...

Didžiojo kunigaikščio

Kostas Ostrauskas. „Jūratė ir Kastytis“ .

Vytauto laiškas Šventosios

Romos Imperijos valdovui Zigmantui (ištrauka) Vytauto laiškas Jogailai

Žaidimas su tradicija KETURVĖJININKŲ SAMBŪRIS . . Kazys Binkis. Eilėrai

Neooo 65

115

117 118 138 141 152

153 176 177

187 190 198 198

Umbertas Ekas. „Rožės vardas“ (ištraukos)

201

Žodynėlis . .

213

LITERATŪRA X KLASĖ

ŠVIESIEJI VIDURAMŽIAI RITERIS PAKITUSIAME

PASAULYJE

LITUANIAE PARS

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Vin

amžių pradžia siejama su Vakarų Romos im-

perijos žlugimu V a. pabaigoje, bet svarbiausias poionybės įsitvirtinimas. Viduramžiais pra-

oji civilizacija. Apie pirmuosius penkis

viduramžių šimtmečius ilgą laiką žinota taip nedaug, kad jie vadinti tamsiaisiais amžiais. Tuo metu antikos paveldą dalijosi ir pamažu civilizavosi vakarykščiai barbarai, ir ilgainiui susiformavo dabartinės europiečių tautos. Jų kūrybinės galios prasiveržė tūkstantmečių sandūroje įspūdingu gotikos menu, veržlia miestų plėtra, universitetų kultūra.

Iš vėlyvųjų viduramžių XIV-XV a. išaugo Renesansas - jau

naujųjų laikų reiškinys. Kaip tik tada ir atsirado vidurinių amžių sąvoka, aprėpianti apie tūkstantį metų nuo antikos iki antikos atgimimo, mat tų laikų kultūros žmonės įsivaiz-

davo peržengę niūrų tūkstantmetį ir tęsią kilnią senovės

Laurencijaus de Voltolinos (Laurentius de Voltolina) XIV a. antroje

graikų bei romėnų tradiciją. Viduramžių šviesa visu grožiu

pusėje pavaizduotas Henrikas Alemanas su studentais seniausiame Europos universitete Bolonijoje, įsteigtame 1088 m.

suspindės tik XIX a. romantikų kūriniuose ir XX a. pirmos pusės istorikų veikaluose.

Viduriniai amžiai - paslaptingiausia Europos kultūros epocha. Jai būdingi ryškūs kontrastai ir skirtingų pradų derinimas. Šalia raštijos lotynų kalba, daugiausia religinės, ima rastis literatūros tautinėmis kalbomis - italų, prancū-

zų, anglų, vokiečių ir kitomis. Rankraštinės knygos perrašinėjamos vienuolynuose, o už jų sienų plinta nuo tautosakos jau

atitrūkę, bet dar tik pradedami užrašinėti sakytinės

poezijos autorių kūriniai. Krikščionybė iškelia naujus idealus, gerokai besiskiriančius nuo antikinių: absoliutina dvasią, o kūną laiko sielos kalėjimu. Nebegalioja klasikinis saiko ir pusiausvyros dėsnis, suyra žmogaus kūno ir dvasios harmonija.

Viduramžių

pasaulyje visa pabrėžtinai

skaidru; kiek-

vienas žmogaus poelgis matomas - jį stebi Viešpats - ir įvertinamas. Senovės graikų savivaldos principai tiesiogiai susiję su kosmoso darnos samprata: piliečiai nuspręsdavo, kaip bus valdomas jų polis, ir laikydavosi įstatymų. Viduramžiais žmonės tiki, kad pasaulio tvarka duota Dievo, todėl neabejotina, o žemėje Dievui atstovauja pirmiausia Bažnyčia, paskui valdovas. Kiekvienas asmuo priklauso tam tikram luomui ir turi atlikti savo luomo priedermes. Pavyzdžiui, senjoras privalo rūpintis valdinių gerove ir saugumu, o šie - jam paklusti ir tarnauti. Kiekvienas žmogaus žingsnis kontroliuojamas.

„Dieve,ateik manęs gelbėti! / Viešpatie, skubėk man padėti!“ (Ps70,2). Žano Fukė (Jean Fouguet) „Dievo dešinė, ginanti ištikimuosius nuo

Įtakingiausia viduramžių kultūros skleidėja - Bažnyčia. Kol sunkiai, per kovas formavosi Europos valstybės ir klos-

demonų“, 1452-1460 m.

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius tėsi luominė visuomenės struktūra, Krikščionių bažnyčia,

pasaulio modelį, kurio pavyzdys - gamta. Iš Dievo kūrini-

tapusi visateisė dar IV a., didelių sukrėtimų nebepatyrė.

jos žmogus mokėsi pajusti proporcijų grožį, kompozicijos

Dabarji turtinga, sukaupusi didžiules bibliotekas, vienuolynuose sutelkusi rankraštinių knygų leidybą, pagrindinė

darną ir ritmiką. Gamta ir žmogaus kūryba stebėtojui by-

architektų ir dailininkų užsakovė. Vyskupai steigia mokyk-

lojo simbolių kalba, todėl suprasti pasaulį reiškė perprasti slaptą simbolių prasmę.

las, popiežius remia pirmuosius universitetus. Svarbiausia

Dangiškoji ir žemiškoji sritis laikytos priešybėmis. Dan-

mokslo disciplina - teologija. Credo ut intelligam („Tikiu,

gaus-žemės priešprieša viduramžių žmogui turėjo ne tik

kad suprasčiau") -

sako vienas

iš šio mokslo

šviesulių

religinę, bet ir etinę reikšmę: viršuje kilnumas, tyrumas,

šv. Anzelmas Kenterberietis (1033-1109). Švietimo tiks-

gėris, apačioje - prasčiokiškumas,

las - išmokyti suprasti Šventąjį Raštą, nes tik pasitikintis

Kosminę tvarką simbolizavo didinga architektūra - katedros, vienuolynai, pilys. Neraštingi žmonės Biblijos pasako-

Apreiškimu žmogus gali būti išganytas. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokių skirtingų pradų derinimas būdingas viduramžiams? Nurodykite bent tris.

2. Apibūdinkite

toje.

Bažnyčios vaidmenį viduramžių

kultū-

šiurkštumas,

blogis.

jimus perskaitydavo bažnyčios puošyboje. Pasak kultūros istoriko, filosofo Levo Karsavino (1882-1952), toks ir buvo skulptūros, mozaikos, langų vitražų bei visos simbolinės ornamentikos tikslas. Visi žinojo, kad liūtas reiškia prisi-

kėlimą iš numirusių, nes liūtė gimdo negyvus liūtukus ir tik trečią dieną liūtas juos atgaivina savo staugimu; kad Abraomo apsiaustu apgaubti vaikeliai simbolizuoja am-

žinąjį gyvenimą. Bažnyčios skulptūrose ir paveiksluose žmonės regėjo ir pasaulio kūrimo vaizdus, ir gyvenimą

rojuje, ir žemės vargus. Be to, ten galėjai išvysti ne tik garsių valdovų, bet ir romanų herojų, pavyzdžiui, Apskritojo stalo riterių. Viduramžių pasaulėžiūra, scholastinė! filosofija grįsta tikėjimo tiesomis - dogmomis?. Užuot kaip mūsų laikais

eksperimentavę su tikrovės reiškiniais, viduramžių moks-

lininkai ieškodami tiesos gilinosi į tekstus. Jie sukūrė tiks-

lią sąvokų kalbą ir ištobulino gebėjimą logiškai, nuosekliai mąstyti. Bet ir šioje srityje neapsi ita be simbolikos, perkel-

tinių reikšmių. Imkime pavyzdį - gerai žinomą problemą, iš kurios juokėsi neišmanėliai scholastikos kritikai vėlesniais laikais: kiek angelų telpa ant adatos galiuko? Akivaizdu,

Edi

kais OT žie Dievas pasaulio Kūrėjas iš prancūziškos rankraštinės XIII a. vidurio „vargšų Biblijos“. Tokios knygos pavadintos Biblia pauperum ne todėl, kad buvo pigesnės,

kad adatos smaigalys - labai mažas plotelis, kurio matematinė reikšmė artėja prie nulio. Angelas - bekūnė dvasia, kurios materiali išraiška nulis. Taigi vienas angelas ant ada-

greičiau priešingai. Bet išjų dvasininkai galėjo mokyti

tos smaigalio tikrai tilps. Kita vertus, kiek nulių bepridėtum prie skaičiaus, jis nepasikeis. Vadinasi, ant adatos smaiga-

neraštingus parapijiečius, mat Šventojo Rašto siuže-

taijose būdavo perteikiami daugi sia paveikslėliais.

lio galima sutalpinti begalybę angelų... Tai tik iš pažiūros

Simbolių pasaulis

"Scholastika (gr. cgolaoTiKė< - mokyklinis, mokomasis) — pagrindinė viduramžių krikščioniškosios filosofijos kryptis, tiesos p. nimo šaltiniais laikanti Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir mokytojų

+ Kaip gimsta simbolis ir alegorija

mintis, Aristotelio filosofiją. Jos mokslinio tyrimo būdai - šaltinių

+ Kelionė pragaro ratais. Dantė Viduramžiais menas buvo suvokiamas kaip praktinio proto kūryba, tad menininku galėjo būti amatininkas, mo-

kytojas ar poetas. Svarbu, kad kūrinys atitiktų dieviškąjį

analizė, komentavimas ir interpretavimas, aptarimas disputuose. *Dogma (gr. Šėyya — požiūris, sprendimas) - aiškiai suformuIuotas, nereikalaujantis įrodymo religinio mokymo teiginys, kuo yra tikima. Dogmų nedaug, jos visos priimtos visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Pirmosios dogmos sudėtos į krikščionių tikėjimo išpažinimą („Tikiu..“). Kurios nors dogmos nepripažinimas ar nu-

krypimas nuo jos vadinamas erčzija (gr. aipeo16 - pasirinkimas).

TITERATŪRA X KLASĖ

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Gotikinė Parfžiaus Dievo Motinos katedra, 1163-1345 m.

10

atrodo naivu. Viduramžių žmonės naudojosi romėniškais

„ Gramatikos vadovėlyje Alkvinas aiškina, kad balsi ai —

skaitmenimis, o juose nulio nėra. Kad šio skaičiaus esama,

tarsi sielos, o priebalsiai — kūnai. Atskleiskite šio aiški-

iš arabiškų tekstų žinojo tik mokyčiausieji, į kasdienę vartoseną nulis įėjo tik XVII amžiuje. Štai ir išeina, kad angelų skaičiavimas - anaiptol ne tuščia pamaldi gražbylystė, o gryna matematika.

nimo logiką.

4. Mokomąjį dialogą „Kilmingiausiojo karalaičio Pipino disputas su mokytoju Albinu“ Alkvinas parašė 790 metais. Įsiskaitykite į dialogo pradžią.

Vienas žymiausių viduramžių mokslo centrų buvo imperatoriaus Karolio Didžiojo dvare įsteigta mokykla,

vadinama

Akademija. Garsių to meto mokslininkų

bū-

reliui vadovavo iš Anglijos atvykęs vienuolis, teologas ir mokslininkas Flakas Albinas Alkvinas (lot. Flaccus Albinus

Alcuinus, apie 735-804). Jis puikiai išmanė Šventąjį Raštą, antikinę literatūrą, gramatiką, retoriką, istoriją, astronomiją, yra parašęs vadovėlių. Šio erudito pagrindinis mokymo

būdas - dialogas su mokiniu. Mokydamas Karolio Didžiojo

sūnų karalaitį Pipiną, Alkvinas pats kūrė mįsles, pasitelkęs tautosakos ir literatūros pavyzdžius ugdė mokinio vaizduotę, lavino mąstymą, sumanumą. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

inį, kad viduramžiais bažnyčia buvo žmonėms Biblija. Pateikite pavyzdžių. i

ino

2. Kokios naudos viduramžių mokslininkams davė atidus

įvairių tekstų studijavimas?

Alkvino portretas, raižinys iš prancūzų vienuolio, švietėjo Andrė Tevė (Andrė Thėvet) knygos apie gar sius žmones, 1594 m.

TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai

Simboliai Paryžiaus Dievo Motinos katedros išorės puošyboje. Jėzaus pirmtakas šv. Jonas Krikštytojas laiko rankose būsimosios Krikščionių

bažnyčios ženklą - Dievo Avinėlį su Prisikėlimo vėliavėle. Čia jį galima suprasti ir kaip Komunijos simbolį. Ant bokštelio stovi Prisikėlimo angelas su trimitu, kuris pažadins mirusiuosius. Visą katedros stogą aptūpusios mitinės, dar iš graikų paveldėtos pabaisos chimeros, turinčios nubaidyti nuo šventovės piktąsias dvasias. Savitu Kristaus simboliu viduramžiais tapo pelikanas: jis maitina jauniklius iš snapo, ir iš tolo

atrodo, kad dalijasi su jais savo kūnu ir krauju.

amžiai“. Iš knygos išrašykite į lentelę mokytojo Albino atsakymus ir palyginkite su savaisiais.

Pipinas: Kas yra raidė? - Albinas: Istorijos sergėtoja. P.:

Kas yra žodis? - A.:

Minties išdavikas.

P.: Kas gimdo žodžius? -A.: Liežuvis. P.: Kas yra liežuvi A.: Oro rimbas.

Klausimas

P.: Kas yra oras? — A.: Gyvybės sargyba. P.: Kas yra gyvybė? — A.: Laimingyjų linksmybė, vargšų liūdesys, mirties laukimas. P.: Kas yra žmogus? - A: Mirties nuosavybė, laikinas keliautojas, vietos svečias. 4.1. Pasvarstykite, ar tokia proto ir vaizduotės mankšta tiktų šių laikų mokiniams. Pagrįskite savo išvadą.

4.2. Kurie mokytojo atsakymai rodo, kad viduramžių mokymas

rėmėsi

>

Argumentuokite.

krikščionių

tikėjimo

tiesomis?

Pabūkite VIII a. pabaigos mokiniais - atsakykite į mokytojo Albino klausimus. Atsakymus aptarkite su mo-

kytoju ir klasės draugais. Daugiau klausimų ir viduramžių mokytojo atsakymų rasite Aleksandro Ikamo knygoje „Įdomieji vidur-

Kas yra oras?

Mano

atsakymas

Mokytojo Albino atsakymas

Kas yra dangus?

Kas Kas Kas Kas Kas Kas Kas

yra šviesa? yra mėnulis? yra žvaigždės? yra vėjas? yra šaknys? yra žiema? yra žmogus?

Kas yra draugystė?

6. Viduramžių kultūros tyrinėtojas Umbertas Ekas knygoje „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“ ai

TITERATŪRA X KLASĖ

1

3 skyri

s VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

kodėl šios epochos žmonėms būdinga simbolinė ir alegorinė pasaulėvoka. Viduramžių žmogus gyveno pasaulyje, kuriame buvo apstu

dieviškumo reikšmių, metaforų, užuominų, Dievo ženklų daiktuose, o gamta nepaliaujamai bylojo heraldikos? kalba — liūtas buvo ne vien liūtas, o riešutmedis - ne tik paprastas riešutmedis,

grifai" atrodė ne mažiau realūs nei liūtai, nes, kaip ir pastarieji, tai

buvo ženklai, liudijantys aukštesniąją tiesą. Ankstyvųjų

viduramžių „tamsieji amžiai“

— tai metas, kai

smuko miestai ir nyko kaimai; tai nederliaus, invazijų“, marų,

ankstyvų mirčių metai, persmelkti nerimo ir netikrumo atmosferos. Vienas iš socialinių sprendimo būdų buvo vienuolystė, teikianti bendruomeninio gyvenimo garantijų, laiduojanti tvarką ir

ramybę, o vaizduotės reakcija įkrizės sukeltus jausmus buvo sim-

bolių repertuaro“ kūrimas. Simboliškai suvokiama gamta, netgi siaubingiausi jos pavidalai, tapo tarsi abėcėle, kuria Kūrėjas kalba Žmogui apie pasaulio tvarką, antgamtiškas malones, būdus, kaip

reikia elgtis pasaulyje norint pelnyti dangaus palankumą. Patys daiktai gali kelti nepasitikėjimą dėl savo netvarkos, netvarumoj;

tačiau daiktai ir nėra tai, kas atrodo esą, o kažką žymintys ženklai.

Pasauliui buvo sugrąžinta viltis, nes pats pasaulis - tai kalba, kuria Dievas kreipiasi į žmogų. 12

Ankstyvoji krikščionybė simboliais reiškė savo tikėjimo tiesas. Tai atvėrė kelią vaizdingiems pamokymams, kurie, atrodo, tokie artimi viduramžių žmogui. Viena vertus, paprastiems neišprususiems žmonėms nebuvo jokio vargo suvokiamas tiesas paversti vaizdiniais; antra vertus, patys šios pažiūrų sistemos

kūrėjai — teologai, mokytojai - kūrė įvaizdžius tų sąvokų, kurių paprasti žmonės suprasti negalėjo. Simbolinis

mentalitetas"

keistu būdu

Šš

suvokti atitikimo sąsają, estetiškai ja gėrėtis, dedant ir interpreta-

vimo pastangų, kurios būtinos, nes tekstas visada reiškia ką kita, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viduramžių žmones šis principas stačiai apžavėjo. Pasak Be-

dos Garbingojo“, alegorija žadina dvasią, pagyvina išraišką ir puošia stilių. Iš tiesų tai buvo nesąmoningas darnos siekis, skainęs gamtiškus daiktus sieti su antgamtiškais į nenutrūkstamą

ryšių pynę. Simbolių pasaulyje viskas turi savo vietą, nes viskas

ką nors atitinka, viskas teisingai apskaičiuota

6.1.Prisiminkite (prireikus pasitikslinkite žodyne) ir paaiškinkite, kas yra simbolis, alegorija. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?

6.2. Kas lėmė viduramžių žmonių pasaulio suvokimą? Nurodykite dvi priežastis.

6.3. Raskite sakinį, kuriuo Umbertas Ekas pasako, kaip žmogaus mintis sukuria perkeltinę prasmę — simbolį ar alegoriją. Paaiškinkite savais žodžiais.

mąstyseną, kuri tikrovėje vykstančius procesus paprastai aiški-

damasi priežastiniais ryšiais, 0 atranda ją staigiu šuoliu kaip pras-

Tiriame 6.4. Umberto Eko tekste yra keistas sugretinimas - „grifai atrodė ne mažiau realūs nei liūtai

mių ir tikslų jungtį. Būtent toks „trumpasis jungimas“ leidžia,

heraldika pateikiami su juo susiję žod:

spalvos, o geltona ir juoda reiškia liūdesį ir atgailą; arba laikyti

herbas, istorija. Naudodamiesi žodynu, paaiškinki-

baltą spalvą šviesos ir amžinybės, tyrumo ir skaistumo simboliu.

te, ką galėjo turėti galvoje Umbertas Ekas ir kaip šie

Žodžiai susiję. 6.5. Bibliotekoje patyrinėkite simbolių žodynus ir savo

atradimais pasidalykite su klasės draugais. Pasvars-

*Herdldika - herbų kūrimas ir istorija.

tykite, ar simbolių žodynai praverstų skaitant ir

*Čiaautorius turi omenyje ne paukštį plėšrūną, o mitinį sparnuo-

interpretuojant ne tik viduramžių, bet ir kitų epochų kūrinius. Kokie pavojai tyko interpretatorių,

tą liūtą su erelio galva. Invazija — antpuolis, užpuolimas, įsiveržimas į svetimą teritoriją. “Repertuaras - čia visuma, tam tikra sistema. "Mentalitėtas - asmeniui ar bendruomenei būdinga mąstysena.

Elektroni-

niame „Tarptautinių žodžių žodyne“ prie termino

pavyzdžiui, nuspręsti, kad balta, raudona ir žalia yra palankumo

Strutis tapo teisingumo simboliu, nes jo tobulai lygios plunksnos sudarė darnos, vientisumo įspūdį. Suprasti alegoriją reiškia

ė

Grifai - kolonos kapitelis XII-XIII a. romaninio stiliaus Dievo Motinos bazilikoje Prancūzijos Klermono-Ferano mieste.

įsiliejo į viduramžių

no kaip priežasčių ir pasekmių grandinę. Kalbėta apie „dvasios trumpąjį jungimą“ kai mintis ne ieško dviejų daiktų sąsajos, rem-

ASK

*Šv. Beda Garbingasis (apie 673-735) - anglų vienuolis, teologas

ir istorikas, Bažnyčios mokytojas.

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius

kurie skaito knygas nuolat žvilgčiodami į simbolių

žodyną?

Dantė kilęs iš Florencijos - vieno turtingiausių to meto Italijos miestų. Nors Vakarų Romos imperija neegzistavo jau aštuoni šimtmečiai, viduramžių visuomenės kultūri-

Diskutuojame

6.6. Ar polinkis į simbolinį pasaulio suvokimą būdingas mūsų laikų žmonėms? Įrodykite pavyzdžiais.

nėje atmintyje Roma tebebuvo pasaulio viešpatė. Romos vyskupas buvo aukščiausias autoritetas Vakarų krikščionių pasaulyje; jis vainikuodavo Šventosios Romos Imperijos valdovą,

Dievo valios vykdytoją

pasaulietiniuose

reikaluose ir Bažnyčios gynėją. Gana greitai imperatoriai

Dantė Aligjeris ir „Dieviškoji komedija“

ėmė konkuruoti su popiežiais, ir ši kova dėl pirmenybės niokojo Europą, labiausiai Italiją. Miestų-valstybių pilie-

Mums nelengva suprasti viduramžių žmogaus alegorinę mąstyseną ir saviraišką. Tų laikų menininkui alegorija beveik nesiskyrė nuo regimojo vaizdo. Netgi priešingai realus vaizdas, įgavęs perkeltinę apibendrinamąją prasmę, tapdavo kur kas svarbesnis, įtaigesnis. Vienas žymiausių ne tik viduramžių, bet ir visų laikų poetų Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265-1321) irgi rašė taip - abstrakčias idėjas išreikšdamas gerai suprantamais simboliniais vaizdais. Brandžiausią savo kūrinį - epinę poemą, parašytą itališkai (Toskanos tarme, tapusia italų literatūrinės kalbos pagrin-

čiai suskilo į dvi partijas: popiežiaus

rėmėjus gvelfus,

siekiančius apriboti imperatoriaus galias, ir pastarojo šalininkus gibelinus. Dantė, gimęs gvelfų šeimoje, įsitraukęs į partijų kovas ir skaudžiai dėl to nukentėjęs, „Dieviškojoje komedijoje“ ne kartą savo tėvynę vadina pavergtąja vargo šalimi, audros blaškomu laivu be vairininko. Poeto biografijos žinių išlikę nedaug, dažniausiai minimi du neginčijami dalykai: meilė jo kūrybos įkvėpėjai, mūzai, dieviškojo idealo

simboliui

Beati

(Beatrice di Folco

Portinari, apie 1267-1290) ir politinė veikla, pasibaigusi ištrėmimu iš Florencijos 1302 m.

Jaunai mirusiai Beatričei Dantė skyrė visą savo kūry-

ba: eilėraščių rinkinį „Naujasis gyvenimas“ su autoriniais

komentarais ir svarbiausią gyvenimo kūrinį - „Dieviškąją komediją“. Poemoje atsiskleidžia įvairiapusis Dantės prusimas: jis puikiai išmano filosofiją, istoriją, literatūrą,

ypač antikinę, astronomiją, gimtąją italų kalbą. Kaip atidus Tomo Akviniečio (apie 1225-1274) raštų skaitytojas, Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ perteikė šio Bažnyčios daktaro teologines pažiūras. Svarbiausias šv. Tomo veikalas „Teologijos suma“ yra katalikų teologijos pamatas;

Dantės „Dieviškoji komedija“ neretai pavadinama eiliuotąja suma.

Poemą sudaro trys dalys: „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Kiekvienoje po trisdešimt tris giesmes, „Pragaras“ dar turi įžanginę giesmę, tad iš viso šimtas giesmių. Kūri-

Dantė Rafaelio freskoje „Parnasas“, 111 m.

nys parašytas trieiliais posmais - tercinomis, kurių pirma

du) 1308-1321 m. ir laikytiną savotiška viduramžių kul-

Iš struktūros matyti, kad poetas siekė aiškios simetrijos,

tūros santrauka, poetas pagal antikinę tradiciją pavadino

eilutė rimuojama su trečia, antra - su kito posmo pirma. daug dėmesio skyrė skaičių simbolikai.

kaitaliojasi

Įdomų, kad pomirtinio pasaulio gyventojai - ne išgal-

su optimistinėmis, o pabaigoje - didingi triumfuojančio

voti veikėjai. Pasak XX a. poeto, aistringo Dantės kūry-

rojaus vaizdai. Epitetą dieviškoji pridėjo Dantės gerbė-

bos gerbėjo Tomo

jas, jau Renesanso epochos rašytojas humanistas Džova-

1888-1965), „sumaniai ir įtikinamai Dantė sugebėjo suri-

nis Bokačas (Giovanni Boccaccio, 1313-1375). Pirmą kartą

kiuoti greta ir suderinti istorinius asmenis, savo amžinin-

pavadinimu „Dieviškoji komedija“ kūrinys išspausdintas

kus - draugus ir priešus, praeities veikėjus, legendinius ir

„Komedija“,

1555 m.

nes čia pesimistinės

nuotaikos

Sternso Elioto (Thomas Stearns Eliot,

biblinius personažus, jau sukurtų meno kūrinių herojus.

TITERATURA X KLASĖ

13

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Jam buvo prikaišiojama, iš jo buvo šaipomasi, kad suvedinėja asmenines sąskaitas, apgyvendindamas

pragare

pažįstamus žmones, kurių neapkentė; tačiau visi jie yra įkomponuoti į visumą, nes tiek istoriniai, tiek legendiniai personažai

įkūnija

tam tikras nuodėmes, kentėjimus,

ydas, nuopelnus ir visi tampa vienos tikrovės ir vienos dabarties atstovais".

PRAGARAS IGIESMĖ

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio?, Aš atsidūriau miško tankmėje,

Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

Sunku man apie tai kalbėt, deja: Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,

ii

Kad vėl jaučiu aš baimę širdyje!

14

a

Š

J

Dailininkas Giustavas Dorė (Gustave Dorė) 1855-1869 m. sukūrė

Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga. Tad vardan gėrio, surasto tenai, Papasakoti viską bus naudinga.

apie pusantro šimto „Dieviškosios komedijos“ iliustracijų. Čia pasakojimo pradžia: Dantė paklysta miško tankmėje.

Išblaškė naktį rytmetys saulėtas,

Kaip aš paklydau, nežinau nūnai,

Ir veikiai mano dvasios gelmėse Bent kiek aprimo siaubas neregėtas.

Nes kai žengiau į šitą girią klaikią, Dar tebesupo sielą man sapnai.

Tarytum tas, kursai širdim drąsia

Bet paskum, prisiartinęs kiek reikia Prie kauburio, dunksojusio slėny, Kuris man šitiek nerimasčio teikė,

Ištrūko iš putoto okeano, Bet klaidžioja dar žvilgsniais bangose, -

Taip lygiai išgąstinga siela mano Tebesidairė ten be paliovos, Kur niekada joks gyvis negyveno.

Pakėliau aš akis: šviesa švelni Sroveno jau iš kelrodės planetos", Ir kalno šonai skendo jos ugny"".

Kiek pailsėjęs po nakties liūdnos,

Aš pakilau ir nuėjau per klonį * Gyvenimo viduriu Dantė laiko trisdešimt penkerius Jam šis amžius sukako 1300 metais. „Dieviškąją komedij 1308-1321 m. ir tai leidžia jam atgaline data „išpranašauti“ kai ku-

riuos dalykus. "Kelrodė planeta - Saulė, Viduramžiais laikytasi helenizmo laikų mokslininko Klaudijaus Ptolemajo apie 140 m. sukurtos ge0-

Ramiu žingsniu prie apšviestos kalvos. Bet vos tik leidaus vėlei į kelionę,

Kai, vizgindama uodegą mikliai, Staiga iššoko lūšis!" margašonė;

centrinės pasaulio sistemos: visatos viduryje rymo nejudri Žemė ir

apie ją sukasi dangaus kūnai. Saulė šioje sistemoje laikoma viena iš septynių planetų. "Virš nuodėmių miško iškilusi dorybės kalva, nušviesta teisumo saulės.

"Įkopti į išganingą dorybės kalvą poetui neleidžia trys žvėrys —

didžiųjų nuodėmių alegorijos: lūšis (gašlumas), liūtas (puikybė) ir

vilkė (godumas).

TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Ir sušukau jam, pilnas nevilties:

Ji taką man pastojo atkakliai,

„Ar tu vaiduoklis, ar žmogus, = vis viena Pagelbėk man, maldauju iš širdies!“

Ir aš, jos nevaliodamas nuvyti,

Galvojau grįžt, sustojęs pakelėj. Atbudus ryto saulė - ir būrys

Tyrų žvaigždžių padangėje matyti

Jis tarė: „Aš - nebe žmogus šiandieną. Aš Mantujoje Cezario laikais Išvydau saulę - ir tarp Romos sienų

Kaip dieviškosios Meilės žiburys". Nors man laimingą pradžią pranašavo Giedra mėlynė ir dailus žvėris,

Augustui valdant" vaikščiojau kadais; Tuomet tautiečiai mano dar tikėjo Išpuikusiais pagoniškais dievais.

Tai buvo metas, kai maloniai švyti

Poetas aš buvau; žygius Enėjo!“ Išgarsinau ir apsakiau, kaip jis Iš Trojos miesto degančio išėjo.

Bet vos nuo baimės siela atsigavo,

Kai netoliese liūtą pamačiau,

Kuris, aukštai pakėlęs galvą savo, Riaumodamas žingsniavo vis arčiau Ir toks įdūkęs rodėsi bado, Kad aš ore jo siautulį jaučiau.

Bet kam žengi į požemio sritis?

Drauge su juo ir vilkė atsirado, Kurios liesybė, geidulių pilna, Į pražūtį savaime žmogų veda.

„Vadinasi, Vergilijus esi tu? —

Kodėl nekopi tu į kalną šitą,

Kuris yra visų žmonių viltis?“

Akis nudelbęs, jam tariau droviai, Šaltini džiaugsmo neišpasakyto!

Didingoje tavų eilių srovėj Poetai semiasi jėgų iš seno. Argi ne tu jiems pavyzdį davei,

Piktų jos žvilgsnių įžūli liepsna Nenoromis išsklaidė mano ryžtą Greičiau pasiekti kauburį aną.

Geriausias, mylimiausias dainiau mano, — Argi ne iš tavęs lig šios dienos Aš mokausi garbingo žodžių meno?

Ir kaip lošėjas išdidus sumyšta, Kada ūmai po pergalių visų Nuo jo iš karto laimė nusigrįžta, —

Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs... Meldžiu tave, apgink mane nuo jos:

Taip lygiai pasidarė man baisu, Ir aš nuo vilkės traukiausi iš lėto

Ten, kur lyg naktį visada tamsu.

„Sau kito kelio paieškok iš girios", Atsakė jis, pamatęs, kad verkiu. Tasai žvėris rajus ir užsispyręs

Kai, išgąsčio pagautas netikėto, Slinkau žemyn, — išvydau netolies Vyriškio tylų, blyškų siluetą"*

"Vergilijus gimė netoli Mantujos valdant Gajui Julijui Cezariui

"Saulė matyti Avino žvaigždyne pavasarį, kai Dievas sukūrė pa-

saulį ir dangaus šviesulius žemei apšviesti.

“Dantė išvysta Vergilijaus vėlę. Publijus Vergilijus Maronas (70-

19 pr. Kr.) - genialus romėnų poetas, viduramžiais laikytas legendi-

niu iš mi ir krikščionybės pranašu. „Dieviškojoje komedijoje“ jis simbolizuoja protą, vedantį žmogų į žemiškąją laimę. Vergilijus lydės Dantę per pragarą ir skaistyklą iki pat rojaus, kur pagoniui

įžengti negalima.

(100-44 pr. Kr.), o Romoje dažnai lankydavosi jau Oktaviano Augusto (63 pr. Kr. - 14 po Kr.) laikais.

* Enėjas — Vergilijaus epinės poemos „Eneida“ pagrindinis vei-

kėjas. Mitinis „Eneidos“ siužetas pratęsia graikiškąjį Trojos ciklą: trojėnų herojus Enėjas su šeima ir bendražygiais pabėga iš achajų padegtos Trojos, išplaukia į jūrą, po ilgų klajonių įsikuria Italijoje ir tampa romėnų tautos pradininku.

"Dantė dar nepasirengęs įveikti vilkės ir įkopti į šviesiąją kalvą.

Pirma jam reikės aplankyti tris pomirtinio pasaulio sritis.

TITERATŪRA X KLASĖ

15

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Tu į skausmų buveinę nusileisi,

Kur rauda ir maldauja sau mirties

Daugybė dvasių, mirusių kadaise??, Ten bus ir tie, kurie lengviau kentės, Nes, apimti liepsnų, išsaugos viltį

Palaimintos sulaukti ateities. Jei dar aukščiau norėsi tu pakilti, —

Vadovas prakilnesnis atsiras"!,

Ir man prieš jį teks pagarbiai nutilti.

Dantė, Vergilijus ir alegoriniai žvėrys, XIV a. vidurio rankraščio mi-

niatiūra.

Kiekvieną puola - ir nėra tokių, Kurie, su juo bent sykį susidūrę, Nebūtų mirę po kančių sunkių.

Visur jisai valdovas ir karalius,

Blogiausia tai, kad šią pabaisą niūrią

Ašjam tariau: „Vergilijau brangus,

Bet jo tikroji būstinė - dangus.

Laimingi tie, kuriem ten laisvas kelias!“

Negali nieks pasotint: amžinai

Vardan dangaus, tau niekad neatverto,

Į naują auką ji geismingai žiūri.

16

Tada mes atsisveikinsim, nes tas, Kurio didžios nepripažįstu galios, Man uždraudė įžengti į dausas.

Neduoki man įpulti į vargus,

Daug suviliojo gyvių ji čionai

Žingsniuok pirmyn - prie švento Petro vartų??,

Ir dar nemaža turi suvilioti;

Leisk pamatyti tuos, kuriem seniai

Bet didis Šuo ateis!“ - ir žus jinai.

Nuo pragaro kančių širdis apkarto“

Apie turtus ir savo žemių plotį

Ir paskui jį aš nusekiau klusniai.

Tasai taurus galiūnas negalvos, Vien laimę stengsis tautai dovanoti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Apžvelkite I giesmės iužetą.

Jis bus garbė Italijos šventos, Vardan kurios Kamilė, Tumas, Nisas Ir Eurialas!" žuvo kitados.

1.1. Glaustai atpasakokite I giesmę, pasakojimą užrašy-

kite. Palyginkite savo ir klasės draugų pasakojimus:

kas visiems atrodo svarbiausia, kas ne taip reikš-

minga?

Kai vilkės neapkęs pasaulis visas, Jis vėlei ją į pragarą įmes, Kur slėpės ji, iš godulio sulysus.

1.2. Suredaguokite savo pasakojimą taip, kad liktų ne

daugiau kaip trys sakiniai, bet būtų paminėti

svar-

biausi giesmės veikėjai: trys alegoriniai žvėrys, Vergilijus, Beatričė. 2. Pasigilinkite į alegorijų reikšmę. 2.1. Peržvelkite išnašas: kaip poemos veikėjus interpre-

Tau patariu dabar klausyt manęs: Aš būsiu tavo kelrodžiu - tu eisi

Su manimi į požemio gelmes,

tavo viduramžių žmonės ir pats Dantė? Alegorijų reikšmes surašykite į lentelę.

"Šuo - alegorija ateisiančio Italijos gelbėtojo, kuris nugalės žmo-

nes kiršinančią Liuciferio (pavydo) pasiųstą vilkę (godumą) ir nugins ją atgal į pragarą. "Tai „Eneidos“ herojai: volskų genties vadė Kamilė ir rutulų genties vadas Tumas žuvo gindami gimtąją Italiją nuo atvykėlių trojėnų, o trojėnų jaunuoliai Nisas ir Eurialas - kovoje su rutulais.

ėliai, jau patyrę kūno mirtį, trokšta ir sielos mirties, kad

išsivaduotų nuo pragaro kančių.

* Rojaus prieigose Dantę pasitiks Beatričė, nes Vergilijui ten įženg-

ti užginta.

"Šventasis Petras turi skaistyklos vartų raktus.

TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Alegoriniai veikėjai

2.3. Paskutinė lentelės eilutė tuščia, j

Alegorijos reikšmė

jui - Dantei. Kaip ir kiti vei

Lūšis

poetas, kūrinio autorius ir pasakotojas. Remdamiesi

profesorės aiškinimu, suformuluokite Dantės, kaip veikėjo, alegorijos reikšmę ir baikite pildyti lentelę. 2.4. Ne tik veikėjai, bet ir laikas bei erdvė viduramžių poemoje yra iškalbingi ženklai. Pasvarstykite, ką

Beatričė

2.2. Kad deramai suprastume Dantės, kaip meninės figūros, reikšmę, poemą turėtume perskaityti ori-

ginalo kalba. Kai jos nemokame, tenka pasitikėti vertėjai Paskaitykite, kaip skirtingus pirmos ter-

cinos vertimus analizuoja Vilniaus universiteto

profesorė, vertėja Genovaitė Dručkutė. Itališkas originalas

Nel mezzo del cammin di nostra vita mi ritrovai per una selva oscura, chė la diritta via era smarrita.

reiškia klaikios girios ir apšviestos kalvos įvaizdžiai.

3. Išsiaiškinus alegorijų reikšmę, galima suformuluoti „Dieviškosios komedijos“ pagrindinę mintį. Pavyzdžiui Dantės kelionė pomirt jame pasaulyje parodo, kaip pasitelkusi

bulėjimo ke

Aleksio Churgino vertimas

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,

Aš atsidūriau miško tankmėje, Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

protą, valią ir tikėjimą žmonija atranda to-

Sigito Gedos vertimas Per vidurį gyvenimo kelionės aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,

ir pamečiau aš tiesų kelią. Žmonės,

kas apsakytų, ką tada patyriau! Abiejuose vertimuose nebelieka asmeninio įvardžio nostra

(„mūsų“) - t. y. „mūsų gyvenimo“. Nuotykį patiriantis Dantė

yra tik vienas iš daugelio, jis atstovauja visiems žmonėms,

visiems krikščionims. Alegoriška ne tik kelionė, bet ir pats

3.1. Remdamiesi I giesmės analize, pasvarstykite, ar

šis teiginys, jūsų manymu, išsamus. Gal reikėtų ką nors įterpti ar mintį išplėtoti? 3.2. Suformuluokite savąjį teiginį.

jos subjektas, poeto Dantės kelionė yra visos žmonijos

kelias. Gedos vertime įvardžio „mūsų“ netekimą iš dalies kompensuoja paskutinis tercinos žodis „žmonės“, kreipinys, sujungiantis pirmą ir antrą posmelį ir sukuriantis tam tikrą

17

bendrumo, visuotinumo lauką.

III GIESMĖ ČIA KELIAS Į DEJONIŲ VIEŠPATYSTĘ,

ČIA KELIAS TEN, KUR SKAUSMAS IR TAMSA, ČIA KELIAS Į ŠEŠĖLIŲ KARALYSTĘ.

KŪRĖJĄ MANO ĮKVĖPĖ TIESA, PIRMOJI MEILĖ SUTEIKĖ JAM GALIĄ IR IŠMINTIES NEMIRŠTANTI ŠVIESA.

MANE PRANOKT VIEN AMŽINYBĖ GALI, BET, KAIP JINAI, AŠ AMŽINAS ESU. ČIONAI ĮŽENGĘS, VILTĮ MESKĮ ŠALĮ.

Man pasidarė akyse tamsu,

Išvydus tokį užrašą virš durų. Ir aš tariau: „Vadove, man baisu“

Įėjimas į Limbą, Giustavo Dorė iliustracija.

Jisai, pamatęs mano žvilgsnį niūrų, Pasakė: „Baimei šičia ne vieta, Ir vargas tam, kieno drąsa sugūra.

Buveinė šioji tiems yra skirta, Kuriems kadaise apsiniaukė protas Ir pažinimo laimė atimta“ Idant geriau kelionėje man klotųs,

Jisai, ištiesęs dešinę linksmai,

Man žengti liepė į sritis miglotas.

TITERATURA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Ten dūsavimai, skundai ir klyksmai Nakty bežvaigždėj skardi taip siaubingai, Jogaš nenorom pravirkau ūmai. Atrodė, kad tamsybėj

1.2. Kurią eilutę laikytumėte gūdžiausiu pragaro apibū-

dinimu? Kodėl? 2. Kokie jausmai užplūsta Dantę, įžengusį į pragaro prieangį?

rpulingoj

3. Su kokiomis esybėmis jis čia susitinka? Kodėl „pasau-

ly atminimas jų išnykęs“ ir Vergilijus su panieka sako: „Pažvelk ir eik, ramybėje palikęs“?

Girdėt kalbų visokių mišinys,

Kad šioj balsų audroj net laikas dingo Ir skamba visas oras raudomis, Kurios netildamos tolydžio skraido Tarytum smėlio drumstas sūkurys.

Diskutuojame

4. Pasiruoškite disputui „Ar svarbu turėti moralinę, pilie-

tinę poziciją?“

4.1. Susiburkite į dvi komandas, kurios argumentuotai

gins priešingas nuomones. Išsirinkite disputo vedėją. 4.2. Raskite medžiagos, padėsiančios pagrįsti savo po-

Ir aš tariau, apkurtintas jų aido:

„Vadove, ką tai reiškia? Ką girdžiu? Mane šauksmai tie jaudina ir baido“

žiūrį.

„Tokia yra dalia menkų širdžių, Atsakė jis, - kurios nėra regėję. Nei paniekos, nei laurų išdidžių.

4.3. Iš anksto parenkite trumpas įvadines kalbas, klausi-

mus oponentams.

4.4. Pakvieskite į disputą mokytojų, kitų klasių moki-

ni

terpti į disputą su savais argumentais.

Tarp jų - piktieji angelai, mylėję Vien tik save, nedrįsę eiti net Nei už, nei prieš aukščiausiąjį kūrėją".

S. Pragaro prieangyje, arba pirmame rate, - Limbe - buveinė sielų, nepažinusių Kristaus tikėjimo. Joms lemta

Šviesos dangus išvarė juos kaipmat; 18

galės palaikyti vieną ar kitą pusę arba įsi-

ne kentėti, o liūdėti. Iš ten ateina ir Dantės palydovas

Vergilijus.

Kad nesidžiaugtų pasmerktosios vėlės“,

Pasvarstykite,

kuriems

žymiems

antikos,

viduramžių žmonėms ar literatūros personažams po

Nepriima jų pragaras taip pat“

mirties būtų skirta gyventi Limbe. Paskaitykite IV giesmę - pasitikrinkite, ar teisingai spėjote.

Tariau: „Vadove mano, koks kartėlis Taip graužia juos?“ Ir man atsakė jis: „Tatai bus aišku tau po valandėlės.

6. Didieji senovės filosofai, poetai pagonys negali būti priimti į rojų, bet didžiuliai jų nuopelnai neleidžia Dantei,

išmiklinusiam protą antikine išmintimi, pasmerkti jų kančioms. Kaip tai charakterizuoja „Dieviškosios ko-

Didžiausioji svajonė jų - mirtis,

medijos“ autorių?

Jų pragyventos dienos tokios nykios,

Jog nebaisi jiems bet kokia lemtis.

VGIESMĖ

Pasauly atminimas jų išnykęs;

Jie pragarui ir dangui nemieli.

Pažvelk ir eik, ramybėje palikęs“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Raiškiai perskaitykite ir aptarkite užrašą virš pragaro vartų.

1.1. Kas, jūsų manymu, yra „aš“ — tas, kuris kalba pirmuoju asmeniu?

* Anot krikščioniškosios mitologijos, pragaras sukurtas pirmiausia angelui maištininkui Liuciferiui įkalinti, bet iš dangaus buvo išvytiir tie angelai, kurie nepalaikė nei Dievo, nei Liuciferio,. y. abejingi gėrio ir blogio kovai. * Kad pragare kenčiančios sielos neimtų didžiuotis prilygstan-

čios angelams, nors ir nubaustiems, šie laikomi pragaro prieangyje.

Iš pirmo rato nukreipiau aš pėdas Įantrą: jis mažesnis kaip anas, Bet sukauptos jame baisesnės bėdos. Čionai Minojas“* perkrato vėles

Ir savo uodegos didžiulėm ringėm

Riaumodamas pasmerkia kančiai jas.

*5 Minojas - graikų mitologijos personažas, Kretos valdovas ir

įstatymų kūrėjas, po mirties tapęs vienu iš mirusiųjų karalystės teisė-

jų. Vergilijus jį mini „Eneidos“ VI giesmėje. Dantės pragare Minojas, įgavęs velnio pavidalą, skiria bausmes nusidėjėlių vėlėms.

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius O štai našlė Sichėjo nuodėminga“, Kurią sugniuždė aistros ne laiku,

Štai Kleopatra" pernelyg jausminga Ir Elena“, sukėlus tiek aukų; Antai Achilas“! tas, kuriam kovoti

Prieš meilės galią - buvo per sunkų; Tristanas“, Paris“..“ Kaip man atkartoti, Kaip suskaičiuoti paeiliui visus, Kuriuos geismai pražudė nežaboti?

Įsimylėjėlių sūkurys, Frančeska ir Paolas - Viljamo Bleiko (William Blake) iliustracija, 1824-1827 m.

Kai prieš jo teismą tenka stot mirtingiem,

Kaltes kiekvieno skuba jis pasvert

Išgirdęs damų ir karių vardus, Kurie taip dosniai buvo suminėti, Ilgai stovėjau liūdnas, nekalbus; Galop neiškenčiau: „Dėl ko, poete,

Ir skelbia rūsčią bausmę nelaimingiem,

Štai tuodu, net ir vėjo genami,

Nesiskiria? Man juos prakalbint knieti“

Apsivyniojęs uodega tiekkart,

Kiek kam pakopų nusileisti skirta?“,

Jis tarė: „Kai atskris ties tavimi, Pašauk juos vardan meilės:

vienu gaistu

Jie atsiskubins, tavo liepiami“

Aš supratau, jog šitaip aimanavo Ir šitaip vargo tie, kurie protu Vien kūno geiduliams aklai tarnavo.

Ir sušukau, matydamas, kaip švaisto

Juos vėtra, mūsų pusėn vydama:

„Prieikit, vargšai, jeigu jums tai leista!“

Vaitodamos. Ir aš tariau: „Kas jos,

Kurias audra juoda taip žiauriai pliekia?“

Kaip kad balandžių draugiška šeima, Sparnus plačiai išskleidus, oru plaukia, Į gimtą savo gūžtą lėkdama, -

Vadovas man atsakė: „Iš pradžios Pažvelkį šitą pirmą, Nino žmoną Semiramidę“", genamą kančios:

Taip iš Didonės būrio atsitraukia Iratlekia dvi vėlės, į kurias Kreipiaus ką tik pro sutemą nejaukią.

Pagautos uragano dvasios Iškė

Pavaldinių ne vieną milijoną Ši moteris turėjo kitada;

**Mitinė Kartaginos įkūrėja ir pirmoji karalienė Didonė, apimta

Dabar jos žemė - valdžioje sultono.

lemtingos aistros Enėjui, sulaužė ištikimybę savo mirusiam vyrui Sichėjui, o Enėjo palikta nusižudė.

Jinai, baisios gašlybės pavergta,

* Kleopatra VII (69-30 pr. Kr.) — paskutinė Egipto karalienė;

Įteisino šią ydą pragaištingą,

Gajaus Julijaus Cezario, vėliau romėnų karvedžio ir politiko Marko

Idant už ją nebūtų prakeikta;

Antonijaus mylimoji.

** Pragaras — tai siaurėjanti kūgio pavidalo bedugnė, kurios šlaitai leidžiasi pakopomis; paskutinis, devintas, ratas siekia žemės centrą. " Semiramidė - legendinė Asirijos karalienė, klastingai nužu-

džiusi Niną ir garsėjusi ištvirkimu (jos istoriniu prototipu laikoma Šamuramat, valdžiusi apie 812-803 pr. Kr.).

“Elena - Spartos karaliaus Menelajo žmona, dėl kurios kilo Tro-

jos karas.

* Achilas - achajų herojus, kurio kivirču su Agamemnonu dėl

Troadoje pagrobtos gražuolės Briseidės prasideda „Iliada“.

“Tristanas - riteris, „Romano apie Tristaną ir Izoldą“ herojus.

"Paris - Trojos karalaitis, Elenos pagrobėjas.

TITERATŪRA X KLASĖ

19

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

„Dėkojam tau, kad šias vietas nykias Tu ryžais aplankyt ir pažiūrėti, Kaip baudžia mus už kruvinas kaltes.

Patvirtins tai. Bet jei lig pabaigos

Tau rūpi viską sužinot, - klausyki Šios begalinio sielvarto kalbos.

Mes užsimiršę skaitėm vieną sykį,

Aš gimus ten, kur marių bangos šnera, Kur senas Po*' su savo sūnumis Į Adriją nuo amžių vilnį varo.

Kaip Lančelotą pavergė aistra“;

Dažnai, nenorom žvilgsniais susitikę,

Nukaisdavom abudu lyg žara, Nors mudu nenumanėm, koks pavojus Tavy, o meile, paslėptas yra!

Meilingai širdžiai meilė - kaip ugnis: Susižavėjęs kūnu mano jaunu, Jis nejautė, kad čia jo pražūtis.

Ir kai mes ten priėjom, kur herojus Bučiuoja savo brangiąją veidan, — Jis, vargšas, nieko blogo negalvojęs,

Tikroji meilė viską užkariauna; Ir aš jį taip ugningai pamilau, Kad man lig šiol širdis neatsigauna.

Į karštas lūpas pabučiavo man. Daugiau skaityt tą dieną nebeteko... Taip mus knyga įstūmė pragaran“

Ta meilė mus prapuldė pagaliau...

Kentės kaip Kainas mūs žudiko siela“

Išklausęs liūdną kalbą, dar giliau

Girdėdamas Frančeskos gailią šneką, Užuojautą jos draugui pajutau; Aš sudrebėjau, jėgos man išseko,

Susimąsčiau apie jų baisią gėlą Ir taip ilgai stovėjau tamsoje, Kol išgirdau poeto balsą mielą: 20

Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau.

„Ką tu galvoji?“ - „Ak, kokia svaja, — Aš atsakiau, - kokia aistra galinga

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Juos į bedugnę atvedė, deja!“

1. Papasakokite, už ką baudžiamos vėlės antrame pragaro rate. Kokias kančias joms tenka kęsti? 2. Iš pradžių Dantei prieš akis praskrieja virtinė kadaise

Ir, žvelgdamas į porą nelaimingą,

žymių žmoni literatūros personažų. Kuriuos j atpažįstate? Pasirinkite vieną ir paaiškinkite, už ką vėlei

Tariau: „O, kaip tavęs klausyt graudu!

Šie tavo žodžiai man į širdį sminga.

reikia atkentėti pragare.

3. Papasakokite Frančeskos ir Paolo meilės istoriją. Ar jų nuodėmė, jūsų manymu, verta pragaro kančių? 3.1. Kaip į Erančeskos pasakojimą reaguoja Dantė? Ko-

Bet pasakyk, Frančeska?*: tuo metu,

Kai gimė meilės godos pirmutinės, Kas uždegė jums aistrą? Kuo būdu?“

dėl?

3.2. Ar galima sakyti, kad šiame fragmente atsisklei

Ji tarė man: „Nėr didesnės kankynės, Negu džiaugsmų dienas minėt varguos.

poeto dvilypumas: jis viduramžių pasaulėžiūros

mąstytojas, bet sykiu jautrios širdies poetas, prana-

Beje, vadovas tavo dabartinis

šaujantis naujus laikus ir naują požiūrį į žmogų? Ar-

gumentuokite.

4. Graikų mito herojai Orfėjas ir Euridikė, taip pat kaip

* Po - šiaurės Italijos upė, įtekanti į Adrijos jūrą.

* Erančeska da Rimini - Ravenos senjoro Gvido da Polentos dukra. 1275 m. ji klasta ištekinta už atgrasaus Džančoto Malatestos, kaip jaunikį pristačius jo brolį Paolą. Vedybos įvyko politiniais sumetimais, mat jaunikio tėvas buvo Riminio gvelfų vadas. Apie 1285 m, sužinojęs apie žmonos meilės ryšį su Paolu, Džančotas abu nužudė ir už tai bus pasmerktas kentėti Kainoje, devinto pragaro

rato prieangyje, kur tūno giminaičių žudikai.

Paolas ir Frančeska, atsiduria pragare. Palyginkite šias dvi meilės istorijas. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?

*Erančeska ir Paolas draugę skaitė romaną apie karaliaus Artūro

Apskritojo stalo riterį Lančelotą (Lanselotą) ir jo meilę karalienei Džinevrei (Gvineverei).

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai

Sandro Botičelio (Sandro Botticelli) „Pragaro žemėlapis“ prabangioje rankraštinėje knygoje, 1480-1490 m. Kita tos knygos iliustracija: aštunto pragaro rato purvyne skęsta pataikūnai. atatupsti slenka nebylūs burtininkai, pranašautojai, raganos; velnių

maišomoje dervoje verda kyšininkai; švininiais apsiaustais sukaustyti veidmainiai; siaubingos gyvatės gelia ir smaugia vagis; klastūnų

vėlės įkalintos ugniniuose švituliuose, tarp jų ir gudragalvio Odisėjo;

velniai kalavijais skerdžia kiršintojus; apsimetėlius, melagius, pinigų ir dokumentų klastotojus kankina šiurpios ligos.

[Trečiame pragaro rate Dantė mato apsirijėlius, už pilvapenystę pūvančius po lietumi ir kruša. Ketvirtame, ritindami didžiulius

akmenis, kankinasi išlaidautojai ir šykštuoliai; čia yra godžių kardi-

Į devintą pragaro ratą veda šulinys, kuriame iki bambos vandeny

mirksta Olimpo dievų gigantomachijoje įveikti jaunesnieji dievai —

gigantai. Baisiausiame pragaro rate kali išdavikai: giminaičių, tėvynės

ir vienminčių, draugų ir geradarių. Išdavikų vėlės, įšalusiosį ledą, ne-

nolų ir net popiežių, klimpstančių purvo verpetuose, ir tų, kuriuos žemėje „graužė pykčio tvaikas“. Penkto rato pelkėje amžinai pešasi

gali net verkti, nes ašaros tuoj sušąla. Pragaro dugne, žemės viduryje,

pikčiurnos. Šeštame rate iki raudonumo įkaitusiuose karstuose spirga eretikai. Kuo toliau keliauja Dantė, tuo baisesni pragaro vaizdai.

kaip šlykštų padarą trimis veidais, apsiputojusį kruvinomis seilėmis.

Septintame rate kraujuje verda smurtautojai ir plėšikai; savižudžius,

lošėjus ir kitus savo turto eikvotojus drasko pabaisos ir veja pragaro šunys; bevaisėje dykumoje ugninė kruša skalbia šventvagius ir lupikautojus. Aštuntas ratas skirtas apgavikams: suvedžiotojus ir

sąvadautojus rimbais plaka velniai; dvokiančioje ertmė murdosi pataikūnai; nuo uolų žemyn galva kybo svylančiomis pėdomis prekiautojai bažnytinėmis pareigybėmis; persuktomis galvomis

kankinasi didžiausias išdavikas - Liuciferis. Poetas vaizduoja šėtoną

Jis dantimis drasko Brutą ir Kasijų, 0 nagais dar akėja nugarą viduriniuose nasruose besiblaškančiam Judui. Šiame vaizde susiliej.

loginis ir politinis aspektas. Pačios sunkiausios nuodėmės, puikybės, kurstomas Liuciferis sukilo prieš savo Kūrėją, Judas išdavė Išganytoją. Sąmokslininkai Brutas ir Kasijus nužudė talentingiausią Romos

karvedį ir valstybės vyrą Gajų Julijų Cezarį. Kovų dėl valdžios draskomoje Italijoje i ikimybė savo partijai buvo šventas dalykas, todėl Dantei ir politikoje nėra sunkesnio nusikaltimo kaip išdavystė.]

LITERATŪRA X KLASĖ

21

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Dvaila"" ugnim, į šakę panašia? Jinai - bemaž kaip toji, kur pliskėjo Edipo žuvusių sūnų lauže"

„Ji degina, - atsakė, - Odisėją Ir Diomedą“, kenčiantį kartu, Nes jie kartu tiek negandų pasėjo Ir gailiai verkia dėl visų klastų, Dėl arklio, įbrazdėjusio į Troją,

Tą lopšį Romos būsimų kartų,

Kuris Paladės vien per juos nustojo“, Ir dėl Deidamijos*!: net po mirties Jinai Achilo gedi ir vaitoja“

Mes lūkčiojom, kada ugnis ateis Prie tilto; ir Vergilijus iš karto Į juodu žodžiais kreipėsi tokiais: „O, jūs, kuriuos liepsna dvišakė kerta!

Odisėjas ir Diomedas dvišakėje liepsnoje, Viljamo Bleiko iliustracija, 22

1824-1827 m.

Jei trumpo savo amžiaus dienomis

Jus pagerbiau, kaip jus pagerbti verta,

XXVI GIESMĖ

Ir apgiedojau savo eilėmis“, —

Ir priešais mus ugnių ugnelėm degė Aštunto griovio giluma juoda, Kur tūkstančiai naujų vėlių prasmegę.

Kur po ilgų klajonių mirė jis“

Tai stabtelkit: lai vienas man pasako,

Žila liepsna sodresnę savo šaką

Pakrutino, švagždėdama kažką,

Tarytum kvapo balsui neužteko, Žiūrėjau, persisvėręs per granitą;

Kad nenukrisčiau, aš buvau tvirtai Į briauną įsikibęs netašytą.

„Viduj tų žiburių, kuriuos matai, — Vėl pasigirdo balsas mantujiečio, — Belaisvės dvasios dega“ - „Aš tatai Lyg numanau, — tariau jam. - Bet man kniečia, Besistebint šia išmone gražia, Paklausti vieno daikto: kas ten šviečia

" Dvailas - dvigubas. * Viename iš mito variantų sakoma, kad Antigonė

Polineiko

kūną ne užbėrė žeme, kaip rašoma Sofoklio dramoje, o padėjo ant Eteoklio laidotuvių laužo.

* Odisėjas ir Diomedas „Iliadoje“ nesyk kaunasi petys į petį,

drauge pasiūlo padirbti medinį arklį neva trojėnams dovanų, kad jame pasislėpę achajai įsigautų į miestą ir atvertų jo vartus. * Odisėjas su Diomedu pagrobė iš Trojos paladiją — iš dangaus nukritusią Atėnės statulėlę, kuri sergėjo miestą.

* Deidamėja - Achilo mylimoji. Odisėjas su Diomedu nusitempė Achilą į Troją ir šis karui baigiantis žuvo. Sielvartaujanti Deidamėja pateko į Limbą.

“Vergilijus turi omenyje savo „Eneidą“.

*“Klausiama Odisėjo. Čia Dantė savaip interpretuodamas remiasi

jau ne Homeru, o romėnų istorikų užrašyta legenda: grįžęs į Itakę, Odisėjas netrukus išplaukė į Atlanto vandenyną, įkūrė Lisaboną (Olisipą) ir vėliau žuvo prie vakarinio Afrikos kranto.

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Suvirpo, lyg nematoma ranka

Gyvybės, mums dar likusios, krislelį Ir paskubėkim saulei iš paskos Į neliestą žmogaus pasaulio dalį.

„Kai pasprukau nuo Kirkės, išsėdėjęs

Juk mes - ne gyvuliai. Be atvangos

Virš metų nuo Gaetos“* netolies

Ir tobulinti dovanas gamtos“

Ją palietė ar pūstelėjo vėjas, Ir sušnarėjo šitokia šneka:

Privalom plėst akiračius, taurėti

(Taip šią vietovę praminė Enėjas),

Šio trumpo žodžio tarsi apkerėti,

Aš pajutau, kad nieks nenugalės -

Suskato plaukt bičiuliai mylimi; Kas būtų juos galėjęs suturėti?

Nei meilė tėvui, sūnui, žmonai mielai, Nei didis ilgesys gimtos šalies —

To amžino troškimo mano sieloj Pažint pasaulį, žmones, jų aistras, Duot peno savo džiugesiui ir gėlai;

Penkissyk mėnuo, šaltas ir ramus, Padangėj atjaunėjo ir pražilo, Mums beskrendant per vėjus ir griausmus, —

Ir leidausi laivu aš į marias Su saujele draugų, nebe naujokų, Kurie pasiūlė paslaugas geras.

Kai priešais lyg koks milžinas iškilo Didžiulis kalnas“ iki šių dienų Man jo niūkus paveikslas neišdilo.

Mačiau abu krantus ligi Maroko“. Ispanijos, Sardinijos žemes, Pro šalį nemažai salų prašoko;

Džiaugsmai pavirto ašarų klanu: Nuo naujo kranto viesulas atgriuvo,

Mūs laivą apvertė aukštyn dugnu, Triskart pasuko, suplakė į krūvą

Seni, paliegę buvome jau mes,

Su šniokščiančiais aplink vandenimis,

Kai įplaukėm į tarpuolį“ skardingą, Kur Herkulis paliko dvi žymes“,

Gilyn panėrė - taip, kaip lemta buvo“!, -

Ir amžiams pagramzdino į vilnis“

Įspėdamas jūreivį supratingą; Išnyko Seuta“ iš akių kairėj, O dešinėj Sevilija“ pradingo.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kas iš pradžių pasakoja apie Odisėją? Koks pasakotojo

požiūris į graikų herojų? 2. Už ką Odisėjas pateko į aštuntą pragaro ratą? Prisimin-

Tariau aš: „Broliai! Audros, sūkuriai

kite, kaip Odisėjo poelgius vertino graikai, ir palyginkite su viduramžių požiūriu. 3. Kas domina Dantę ir jo palydovą Vergilijų, kai jie susi-

Į vakarus pastot mums bandė kelią,

Bet veltui! Tebesaugokim budriai

tinka su Odisėjo vėle?

** Gaeta - uostas Tirėnų jūros pakrašty; čia, netoli Kirkės kalno,

Enėjas palaidojęs savo žindyvę Kajetą ir jos vardu pavadinęs kraštą. Kirkės kalnas antikos laikais buvo sala.

Prisiminkite skaitytas epo ištraukas: ar tokį įsivaizduo-

* Pasak mito, abipus Gadeirų (dabartinio Gibraltaro) sąsiaurio

Heraklis pastatęs du akmeninius stulpus jūreiviams įspėti, kad toliau

“Seuta - uostas Šiaurės Afrikos krante.

* Sevilija — garsus viduramžių miestas pietų Ispanijoje.

skaitytoj

S. Kokį įspūdį daro Odisėjo žodžiai apie savo senatvę?

* Abu Viduržemio jūros krantus. “Tažpuolis - vieta tarp uolų.

plaukti nevalia.

4. Savo pasakojimą Odisėjas pradeda nuo deivės Kirkės, kurios saloje su draugais išgyveno daugiau nei metus. Prisiminkite, kaip šios istorijos pradžia aprašyta Homero „Odisėjoje“. Kokią gyvenimo išmintį ji primena

jate Homero Odisėją?

* Odisėjas su bendražygiais išvydo iš jūros iškilusį Skaistyklos kalną. * Gyviems žmonėms nelemta išvysti skaistyklos, todėl keliauto-

jai žuvo. TITERATŪRA X KLASĖ

23

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Liuciferis pragaro dugne, Giustavo Dorė iliustracija. 6. Koks didžiausias Odisėjo troškimas senatvėje? Kaip jis ketina įgyvendinti šį siekį? . Paaiškinkite Odisėjo žodžius, kuriais jis drąsina bendraž

gius:

Juk mes — ne gyvuliai. Be atvangos Privalom plėst akiračius, taurėti Ir tobulinti dovanas gamtos.

Apibendriname

9. Palyginkite Hado karalystę graikų mituose ir Dantės vaizduojamą pragarą. Nepamirškite, kad lyginate skirtingoms pasaulėžiūroms - pagoniškajai ir krikščioniš-

kajai - būdingus vaizdinius.

ROJUS

7.1. Ar taip mąstantis Odisėjas jums pažį: tamas iš Ho-

mero epo?

7.2.Arjo siekis būdingas viduramžių žmogui?

8. Pagonys įsivaizdavo, kad

kosmosas, žmonės ir

net dievai paklūsta neišvengiamai Lemi

i - Anankei

(Avėyxn), kuri yra pasaulio pradmuo, pirminė priež

tis. Krikščionių Dievas yra pasaulio Kūrėjas, todėl visa jo rankose. Remdamiesi Odisėjo pasakojimo pabaiga, pasvarstykite, ar viduramžių žmogus tiki likimu.

[Antroje „Dieviškosios komedijos“ dalyje, „Skaistykloje“, krau-

pūs kančių vaizdai

išnyksta, danguje sutviska žvaigždės, jūros dvelks-

mas atgaivina patirto siaubo išvargintą ir gailesčio prislėgtą Dantės

krūtinę. Skaistykloje Dantė mato apsileidėlius prasčiokus ir valdovus,

kurie iš tingėjimo ar apsvaiginti valdžios ir žemiškos garbės mažai tesirūpino atgaila. Smagurių, pavyduolių, pikčiurnų, išpuikėlių vėlės čia kenčia kaip ir pragare, bet jų kančios turi prasmę: apmąstydamos ydų

baisumą ir dorybių grožį, jos mokosi nuolankumo, ima suvokti žemiškojo gyvenimo menkystę ir dangiškojo pasaulio grožį. TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Vergilijus nebelydi Dantės į rojų. Nuplautas Letos upėje ir gurkšte: lėjęs jos vandens, kuris dovanoja nuodėmių užmarštį tik atlikusiems

O, tebūnie galia man suteikta

sunkią atgailą, Dantė pasitinka iš dangaus nužengusią Beatričę.]

Kurios vaizdai neblėsta niekada!

Nupiešt - nors blankiai - šventą karalystę,

I GIESMĖ

XVIII GIESMĖ

Dabar, kai baigti darbą šį beliko, Leisk, Apolonai, širdžia nedrąsia Tikėtis laurų deramo vainiko.

Skaistus dausų žibintas valandėlę Tylėjo susikaupęs, 0 many. Minčių saldybė švelnino kartėlį;

Su mūzom tiek draugavęs Parnase Į paskutinį žygį tavo šlovei

Ir mano dvasios kelrodė kilni Pasakė: „Apie kitką pagalvoki, Nes link auk ausio gėrio tu eini“

Įkvėpk mane, prabilki po senovei, Parodyk jėgą savo, kaip tada,

Atsigręžiau ir pamačiau aš tokį

Žengiu ir tau lenkiuosi mintyse.

Meilumą angelišką žvilgsny jos, Kad sau pačiam tariau tylom: „Sustoki,

Kai visą kailį Marsijui“* numovei.

Nelė

lyk savo iškalbos gailios

Ir nesistenk paveikslą nutapyti,

Kurio mirtingas perteikt nevalios.“

Nebent tik tiek galėčiau pasakyti, Kad aš lakus ir tyras kaip svaja,

Patyriau tuokart džiaugsmą vienalytį,

Be priemaišos aistrų; žvelgiau į ją Kaip į dangaus atošvaistę nemarią

Ir galią jos jutau aš savyje. „Kitur pas

k dabar“, - ji tarė

Ir pavergė mane savu šypsniu,

Kurs man akis į rojų atidarė.

Tuomet atsisukau aš dešinėn, Iš Beatričės laukdamas liepimo Ar įsakmiu žodžiu, ar ženklu vien; Dantė ir Beatričė XIV a. pabaigos vent

ių rankraštyje nupiešti

naiviai kasdieniški, gal tik žvaigždės prie kojų yra kukli užuomina apie rojaus didybę. Palyginkite su Dante Rafaelio freskoje: pracina kiek daugiau nei šimtmetis, ir menininkui jau nereikia jokių papildomų detalių — patirti anapusiniai regėjimai įspūdingai atsispindi vaizduojamo poeto veid * Satyras Marsijas taip kliovėsi savo muzikiniu meistriškumu,

kad drįso susirungti su pačiu Apolonu. Aišku, pralaimėjo, ir Apolonas jam už puikybę nudyrė kailį.

Irjos veide tiek švento įkvėpimo, Tiek džiaugsmo begalinio įskaičiau,

Jog visa kita lyg miglon nugrimo“.

Kaip jaučias laimingesnis nei anksčiau Tas, kurs padarė gera kam ir mato, Kad jo dorybė kyla vis aukščiau, **Nugrimti - nuskęsti, nugrimzti.

TTERATŪRA X KLASĖ

25

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

XXVII GIESMĖ

Tuomet vadovė mano įdėmi

Man tarė: „Tau vertėtų pažiūr

Kiek nuskridai tu, savo akimi.“

Aš pažvelgiau: ar lengva patikėti,

Kad nuo Dvynių““ suspėjau kaip matai Ketvirtį žemės rutulio apskrieti?

Man atsivėrė Kadikso" krantai,

Beprotiškasis takas Odisėjo“

Ir tau, Europa, taip mieli kraštai!

Plačiau aprėpti žvilgsnis netesėjo,

Nes saulė, man po kojų slinkdama, Už Tauro jau toli pasistūmėjo.

Dvasia manoji, meile degdama, Tuo tarpu troško vėl pirmykščio peno, Kurio jai nuolat teikia mylima,

Rojuje triumfuoja teisuolių sielos, Giustavo Dorė iliustracija.

Nes visa, ką ranka gamtos ar meno

Taip lygiai mano protas tuoj suprato

Sukūrė tam, kad džiugintų akis,

Iš vaizdo šio, jog draug su dangumi

Ir širdį žavi mums per jas nuo seno,

„Aš apsuku kaskart platesnį ratą.

Vargu ar visa tat atsilaikys

Prieš Beatričės šypsnio spindulėlį Ir dieviškam jos grožiui atsakys.

Išvydau trisdešimt penkias balses

Bei priebalses - ir vieną paskui kitą,

Kaip jas regėjau, perteikiu visas.

XXIX GIESMĖ

„DILIGITE JUSTITIAMS - įkrito Man į akis; ir, žėrint žodžiam tiem, „OUIJUDICATIS TERRAM““ - dar sušvito.

„Aš tavo mintį, nė neklausiama, —

Ji tarė, - įskaitau“?: man ją parodo Beerdvė ir belaikė Vienuma“.

Priėjus joms lig paskutinės M, Jupiteris“ atrodė sidabrinis Su auksu mirguliuojančiom rievėm.

Ne tam, kad savo dievišką aruodą Praturtintų, o tam, idant „Esu““!

Gyva jėga jos spindesio vienodo

Ten pat naujų vėlių būrys ugninis

“Skrydžio kryptis - pagal žvaigždynus, regimus iš Žemės. * Kadiksas (dabar Kadisas) - pietų Ispanijos miestas. Kaip Sevi-

Atskrido ir giedojo himną tam,

Kurs buvo jųjų ilgesio šaltinis.

* Senojo Testamento žodžiai: „Mylėkite teisumą, žemės valdo-

vai“ (Išm 1,1). Pažodžiui galima išversti ir taip: „Gerbkite teisingumą, kurie teisiate žemėje“ “ Romėnų Jupiteris, graikų Dzeusas, kitų pagoniškų tikėjimų

dangaus dievai pirmiausia siejami su teisingumu. Čia matome savitą

pagoniško vaizdinio susiliejimą su krikščionių teologija, nes vėlių

„ilgesio šaltinis“ yra Dievas.

lija Europos ir Seuta Šiaurės Afrikos krante, tai miestas netoli Heraklio stulpų - paskutinės Vakarų ribos (plg. „Pragaras“ XXVI). “Paskutinė Odisėjo ekspedicija - į pietvakarius už Heraklio stulpų. * Dantė nori žinoti, kur ir kada sukurti angelai. “Filosofai scholastai Dievą apibrėžė kaip aukščiausiąjį vienį. “ Plg. Iš 3,13-14: „Betgi, - Mozė sakė Dievui, - kai nueisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: „Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas

jus“, o jie manęs klaus: „Koks jo vardas?“ - ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu. Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Galėtų aiškiai pasakyt balsu, Pagimdė meilė amžina, beribė

Devynias meiles devynių varsų“?. O šie, kuriuos regi, ištikimai Tebetarnavo tam, kieno malone

Jiems nemirtingi suteikti džiaugsmai

Už nuopelnus didžius ir už godonę“", Parodytą jų viešpačiui, kurį Matyt - kitiems yra tiktai svajonė. Tačiau tu įsisąmonint turi,

Kad galima malonę sau pelnyti

Vien meile, jei tyra ji ir kaitri.

Nuo pažinimo mat priklauso dovis“ Ir meilės tos, kuri taip įvairiai Liepsnoja rojuj nuo senų senovės. Dangaus esybių spindintys būriai Yra tarytum veidrodžiai, kur švyti —

2

saE

Dangiškųjų sferų Beatričė Vytauto Kalinausko iliustracijoje, 1987 m.

Čia kiek blausiau, čia aiškiai ir stipriai —

Pati aukščiausioji galia vienlytė"

keleivio akyse; susiekite ją su Dantės gyvenamuoju

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Į ką ir su kokiu prašymu kreipiasi Dantė I giesmės pradžioje? 2. Apibūdinkite rojaus erdvę; palyginkite ją su pragaro ratais. 3. Kokią Beatričę mato Dantė? Sukurkite ir užrašykite jos žodinį portretą. 4. Kas yra Beatričė poetui Dantei? Tiriame

S. Raiškiai perskaitykite tris posmus, kuriuose vaizduojamas padangėje įsižiebiantis lotyniškas sakinys. 5.1. Pakomentuokite sakinio mintį.

$.2. Kodėl šiame įspūdingame reginyje dalyvauja Jupiteris?

$.3. Padiskutuokite, kodėl poetas pasirinko kaip tik šią Biblijos citatą. Ji sužimba žemės gyventojo, rojaus

laiku.

6. Kas, pasak Beatričės, tegali išgelbėti žmoniją?

7. Nusakykite alegorinę Beatričės paveikslo reikšmę. Turėdami ją omeny, interpretuokite „Rojaus“ vaizdus.

Rašome 8. Pasiruoškite rašyti Dantės, kaip „Dieviškosios komedi-

jos“ pagrindinio veikėjo, išsamią charakteristiką. Atlikite parengiamuosius darbus:

„remdamiesi skaitytomis ištraukomis, surašykite veikėjo bruožus ir parinkite tinkamų citatų jiems iliustruoti;

+ apgalvokite charakteristikos pradžią ir išvadas;

+ sugalvokite vaizdų, lakonišką pavadinimą, perteikian-

tirašinio pagrindinę mintį (veikėjo charakterio esmę).

* Varsa (pasenęs skolinys iš baltarusių k. — vorsa) - čia rūšis,

padermė.

* Godonė - šlovinimas. *Dėvis - davimas, duoklė.

TURA X KLASE,

27

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

+ Kas yra tikrasis riteris? + Garbė svarbiau už turtus + Šviesioji Tristano ir Izoldos meilė ntikos mitų ir literatūros tradicija suformavo didingą, herojišką kario paveikslą. Tai narsus, sumanus, tvirto gražaus kūno ir kilnios širdies žmogus. Viduramžiais gimsta naujas - dvasinio heroizmo - tipas. Religinės raštijos personažai - kankiniai, šventieji, asketai, tikėjimo gynėjai, išsižadėję gyvenimo malonumų ir atsidėję dvasios reikalams. Pasaulietinėje dažniausiai pasakojama apie valdovus ir jų šeimos narius, karvedžius, riterius; domimasi tik svarbiais įvykiais. Augant miestams, ima rastis ir papras-

tesnės buitinės, humoristinės, didaktinės miestiečių literatūros. Žmogus vaizduojamas pirmiausia kaip kurio nors luomo atstovas, ir kiekvienas - dvasininkas, riteris ar miestietis - turi savą idealą. Geras yra tas, kuris elgiasi, kaip dera jo luomui.

Riteriai XIII a. vidurio prancūzų rankraštyje.

28

Viduramžių epochoje susidarė karinis riterių luomas. Senjorams tekdavo kariauti su vidaus ir išorės priešais, malšinti vasalų tarpusavio kivirčus, valstiečių ir miestiečių maištus, popiežiai kviesdavo į kryžiaus žygius Viešpaties kapo vaduoti nuo musulmonų, - stiprių, atsidavusių karių reikėjo visiems. Riterio vardas tada nebuvo paveldimas, tik įgyjamas. Riterių sūnūs nuo septynerių metų būdavo auklėjami senjoro dvare: mokomi jodinėti, valdyti ietį ir kalaviją, šaudyti iš lanko. Sulaukę dvidešimt vienų, jaunuoliai būdavo įšventinami į riterius. Suprantama, riteriu galėjo tapti tik krikščionis, o kryžiaus žygių laikotarpiu radosi tikra Kristaus kariuomenė - riterių vienuolių ordinai. Bažnyčia daug prisidėjo ir prie riterystės idealų formavimo. Pirmiausia riteris privalėjo būti krikščionybės gynėjas, silpnųjų užtarėjas, ištikimas savo karaliaus ir senjoro

karys, blogio naikintojas ir gėrio skleidėjas. Jo ir išorė turėjo būti patraukli, drabužiai, šarvai, ginkluotė geriausios

„Viešpatie, nesmerk manęs įniršęs, / nebausk manęs pykda-

kokybės. Jis vyriškumo įsikūnijimas - stiprus, užsigrūdinęs

Eukė pavaizdavo kaip viduramžių riterį. Jis klūpo prieš kerubų apsuptą Dievą, o pragare velniai kankina nusidėjėlių sielas.

ir ištvermingas, juk vien šarvai sverdavo nuo 60 iki 80 kg. Bet svarbiausia buvo riterio garbė. Tad riteriai daug ke-

mas!“ (Ps 6, 2). Atgailaujantį biblinį karalių Dovydą Žanas

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai

Riterių turnyras - epinės poemos „Reno de Montobanas“ rankraščio miniatiūra, XV a. vidurys.

liaudavo ieškodami progų susikauti kovos lauke ar turny-

re. Didžiausia gėda būdavo kaltinimas silpnumu ir bailu-

poelgis - žudyti beginklį priešą ar smogti į nugarą. Šarvuotas riteris, kol sveikas ir ant žirgo, neturėjo teisės pasi-

mu, nors ne mažesnė negarbė - įtarimas gobšumu. Tikras

traukti iš mūšio lauko.

riteris privalėjo kiekvienam stokojančiam duoti tai, ko šis prašo, ir nesiderėdamas, nes jau geriau nusigyventi nei pagarsėti šykštumu. O šlovę jis pelnydavo ne tiek perga-

Toks bebaimio, rūstaus, bet teisingo riterio idealas išryškėjo ankstyvaisiais viduramžiais, kai sakytinėje naujųjų

lėmis, kiek deramu elgesiu mūšio lauke. Garbingas karys

Europos tautų tradicijoje, panašioje į senovės graikų, iš giesmių apie karą klostėsi herojinis epas. Vėliau, kai riteri-

negalėjo sau leisti pasinaudoti priešo silpnumu. Gėdingas

jajau tapo tikra aristokratija, riterio idealas pasipildė naujais bruožais: reikėjo ne tik būti stipriu kariu, bet ir mokėti

elgtis draugijoje - būti paslaugiam, mandagiam, gebėti groti kuriuo nors instrumentu, šokti, dainuoti, maloniai elgtis su damomis. Įsimylėjimas - dar vienas privalomas riterio bruožas. Ta meilė pakylėta, dažniausiai jis tik iš tolo garbina širdies damą, o šiaip pasiruošęs tarnauti visoms kilmingoms moterims.

Akivaizdu, kad viduramžių riteris jau gerokai nutolęs

nuo Trojos karo herojų. Kare jį kur kas labiau įpareigoja garbingos

TTT

.

kovos taisyklės, nuolat pabrėžiamas jo dva-

singumas, etinės vertybės. Viena, kai supratęs Atėnės ap-

“p

„Markizas Tomas III Salucietis XIV a. pabaigoje yra parašęs vieną

gaulę ir savo liūdną lemtį dvikovoje krinta Trojos gynėjas

Hektoras, ir visai kas kita, kai riteris pats pasiryžta auko-

svarbiausių viduramžių riterijos tekstų - romaną „Keliaujantis ri-

tis, nors mato, kad savo jėgomis neatrems galingesnio

karų herojus - iš kairės sultoną Saladiną su musulmonų kariais, iš dešinės karalių Ričardą Liūtaširdį su savo riteriais.

priešo. Riterį labiau saisto pareiga: jis negali kaip Achilas

teris“. XV a. pradžios nuorašo iliustracijoje matome XII a. kryžiaus

supykti dėl atimtos belaisvės ir pasitraukti iš kovos. Jis

TITERATURA X KLASĖ

29

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE [Per septynerius metus Ispanijoje nugalėjęs visus maurų

miestus, Karolis Didysis nusprendžia grįžti į Prancūziją. Prancū-

zai nepuolė tik Saragosos, nes atvykę pasiuntiniai pranešė, neva jos valdovas Marsilis sutinka tapti Karolio vasalu. Grafas Rolandas, Karolio sūnėnas, prieštarauja karaliaus sprendimui, o GaneJonas pritaria ir kaip Karolio pasiuntinys vyksta į Saragosą. Ten. jis nuteikia Marsilį prieš Rolandą ir pataria, kaip jį nužudyti. Ke-

liaujant per Pirėnų kalnus, Rolandas skiriamas vadovauti kariuomenės ariergardui. Jis sutinka ir lieka ginti užnugario su nedideliu daliniu. Ir čia Rolando karius paveja maurai.]

Alchaferijos pilis Saragosoje, arabų pastatyta XI a. antroje pusėje.

privalo negalvodamas apie savo gyvybę tarnauti idealui, pasiaukoti dėl tikėjimo, valdovo, širdies damos ar tiesiog garbės. Riterijos literatūra (epinės poemos, lyrinė poezija, vėliau romanai tautinėmis kalbomis) - neatskiriama šios kultūros dalis. Tobulo riterio paveikslas iškyla XII a. prancūzų herojinėje poemoje „Rolando giesmė“. Padavimas apie

Rolandą viduramžiais plito po visą Vakarų Europą, yra išlikę poemos variantų penkiolika kalbų.

ROLANDO GIESMĖ

30

LXXIX Nuo mulų ant žirgų pagonys sėda,

Gretas suglaudę tarsi skriete skrieja.

Skaisti diena, padangėj saulė šviečia, Šarvai liepsnoja, kiek akis aprėpia.

Skardena tūkstančiai ragų kaip vienas.

Jų aidas veikiai prancūzus pasiekia. Prabyla Olivjė: „Bičiuli, spėju,

Netrukus grumtis teks su saracėnais“

Atitaria Rolandas: „Ačiū Dievui! Už Karolį žūt mūšyje ne gėda. Vasalui nevalia vargų bodėtis, Nuo karščių ar žvarbos niekingai slėptis, Prireikus galvą turi jis padėti.

Tad kirskim nekrikštus, kiek leidžia jėgos,

(prancūzų) pergalingą žygį į musulmonų arabų“ užimtą

Kad gražios giesmės apie mus skambėtų! Neteisūs jie, o teisūs mes prieš Dievą.

didvyrišką žūtį ir karaliaus Karolio Didžiojo kerštą. Ši isto-

Aoil“

Poemoje „Rolando giesmė“ pasakojama apie frankų

Ispaniją, grafo Ganelono išdavystę, jo posūnio Rolando rija, iš dalies paimta iš IX a. kronikų, po kelių šimtmečių naujai suspindėjo herojiniame epe.

Menkystės man nedrįs prikišti niekas“ LXXX

Į aukštą kalvą Olivjė įkopia, Pažvelgia dešinėn į žalią klonį

Ir mato - traukia kariauna pagonių.

Surinka jis Rolandui: „Mielas broli,

Koks dundesys ispanų žemės šone,

Kiek skydų tviska, kiek šalmų liepsnoja! Prancūzų laukia didelė karionė, Žinojo šitai niekšas Ganelonas,

Kai skirt saugon pasiūlė mus valdovui.“ Karolis Didysis su savo riteriais Ispanijoje, XII a. pirmos pusės rankraščio miniatiūra.

“Jie vadinami maurais, saracėnais, o kaip nekrikštai = ir pagoni-

mis.

„Tylėk, patėvio mano neburnoki, —

Rolandas taria. - Apie jį nė žodžio!“ “Šis jaustukas, kaip priedainis, vartojamas ir kitose viduramžių

poemose.

TATERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius LXXXI

Į aukštą kalvą Olivjė užbėga, Po maurų kraštą žvalgosi įdėmiai, Kariauną didžią mato saracėnų Ir auksu žėrintį kaltinį plieną.

Šalmai ir skydai tvyksčioja iš vieno,

Perdėm ant iečių plaikstos vėliavėlės. Tiek daug kovos pulkų slėniu artėja,

Jog suskaičiuoti grafas nepajėgia.

Baisingas nerimas prislėgia sielą. Paleidžia ristą žirgą tartum vėją — Tuoj apsakys prancūzams, ką regėjo.

Rolando dalinio mi

is su Marsilio pajėgomis Ronsevalio slėnyje,

XV a. pabaigos belgiškas gobelenas. LXXXIII

LXXXII

Prabyla Olivjė: „Prieš maurų galią, Man regis, mūsų spėkos““ bus per mažos. Meldžiu, Rolandai, pūskit greitai ragą: Išgirs karalius, atžygiuos pagalbon“ „Turiu dar proto, - atkerta Rolandas: — Miela Prancūzija mane pasmerktų. Verčiau darban paleisiu Diurandalį — Kraujuos lig koto panardinsiu kardą. Pagonys eina čia ieškot nelaimės. Prisiekiu, bus kapai šis klonis maurams“

„Mačiau pagonis, - Olivjė prabyla, Nematė niekas šitokios galybės.

Jų šimtas tūkstančių, visi su skydais,

Šalmai, šarvai, grandijos baltos žvilga, Ragotinės“ ir aštrios ietys styri. Teks stoti mums į kovą žūtbūtinę.

LXXXIV

„Rolandai mielas, pūskit Olifantą!

Išgirs karalius, atsives kariauną,

Su riteriais suskubs ateit pagalbon“

„Ne Dieve duok! - atsako jam Rolandas. — Kad mano giminei kas priekaištautų?

Kryžininkų kova su arabų raiteliais XIV a. prancūzų rankraštyjį Rolando epas, ankstesnis už kryžiaus žygius, buvo įkvėpimo šaltinis Kristaus kariams, besirengiantiems vaduoti Viešpaties kapą musulmonų užimtoje Šventojoje Žemėje.

Prancūzai, Dievą melskite stiprybės Prakeiktiems saracėnams atsispirti!“

Bėgs tik išdavikai! Visi laikysimės lig paskutinio“ Aoi!

Kad gėdą Prancūzijai aš užtraukčiau?

Darban paleisiu šveitrų Diurandalį Ne veltui prie šalies juosiu šį kardą! Ligi pat koto bus jis vieno kraujo. Nelaimės eina čia ieškoti maurai. Prisiekiu, klonyje sulauks jie galo.

Prancūzai tari

LXXXV

* Ragėtinė (pasenęs skolinys iš baltarusių k. - ragacina) - ietis,

skirta stambių žvėrių medžioklei.

„Rolandai mielas, pūskit Olifantą! Išgirs tarpekly jo aidus karalius, * Spėkė - jėga.

LITERATŪRA X KLASĖ

31

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Prisiekiu jums, atgal pas mus grįš frankai“

„Ne Dieve duok! - atliepia jam Rolandas. Lai joks žmogus šioj žemėj nepasako,

Kad maurų išsigandęs dūmiau ragą!

Lai mano giminei nemes nieks kaltės. Į mūšį didį stosime su maurais. Du tūkstančius pagonių aš nukausiu, Krauju nuplausiu plieną Diurandalio.

Prancūzai šaunūs, nekrikštus kirs narsiai:

Nė vienas jų mirties neišsisaugos“ LXXXVI

„Kas drįs jus smerkti? - Olivjė prabyla. — Aš pats mačiau - pagonių begalybė, Kalnai ir kalvos jų knibždėte knibžda, Ir kloniuose, plynumose jų pilna. Arabai sutelkė kariauną didži Per maža riterių mūsiškių šičia!“ Rolandas taria: „Įsiūtis man kyla. Neleis juk Dievas nei jo serafimai“, Kad gėdą savo kraštui padaryčiau. Man nešlovė baisiau už pačią mirtį.

32

Kas šauniai kerta, tą valdovas myli“

Rolandas

čio miniatiūra. CXV

a, dar spėjęs nukauti maurą savo ragu, XIV a. rankraš-

CLXXV

Prancūzai mato: priešų begalybė,

Visuos laukuos aplinkui maurų pilna.

Rolandas jaučia: mirt atėjo metas.

Nukreipia veidą į pagonių šalį,

Rolandą mūšin Olivjė vadina,

Perus" pagalbon šaukiasi tolydžio. Turpenas"! duoda frankams patarimą:

Krūtinėn kumščiu mušasi sugniaužtu: „Kaltes man teikis, Viešpatie, atleisti.

Menkas ir dideles, o jų nemaža

„Blogas mintis iškart šalin varykit!

Dėl Dievo, tik nebėkit iš kautynių,

Nuo tos dienos, kai atėjau pasaulin,

Kad piktos dainos apie mus nesklistų.

Lig šių kautynių, kur man žūti lemta!“

Dievopi kelia pirštinę Rolandas,

Verčiau su kardu mirtį pasitikim.

O prie jo leidžias angelai iš aukšto.

Taip, lemta kristi mums lauke grumtynių:

Rytoj nebus nė vieno mūsų gyvo.

Aoi!

Bet pažadu jums, duodu žodį tvirtą: Jums rojaus vartai bus atidaryti,

CLXXVI

Į savo tarpą kankiniai priims jus: * Serafai — Senajame Testamente minimi

globėjai.

asparniai angelai

**Pėrai - kilmingiausieji karaliaus vasalai. Su Rolandu ariergarde buvo dvylika perų. *Turpenas - Reimso arkivyskupas, istorinis asmuo.

Rolandas merdėja pušies pavėsy, Nukreipęs veidą pusėn saracėnų. Prisimena, kiek atminimas siekia, Kraštus, kadaise šauniai nugalėtus,

Gentis savuosius, Prancūziją mielą,

TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius

Laimingi tie, kurie nuskęsta spėriai. Visi nusigalavę upėj lieka.

Valdovą, kurs dorybes jam įdiegė. Pravirksta, susitramdyt nepajėgia, Bet nepamiršta pasirūpint siela,

Prancūzai gedi Karolio sūnėno.

Aoi!

Kaltes atleisti prašo Poną Dievą: „Esi didžiai teisingas, Dieve Tėve.

Nuo liūtų tu išgelbėjai Danielių" Iš mirusiųjų Lozorių prikėlei? Prašau man, nusidėjėliui, padėti Ir pasmerkimo atitolint grėsmę!“

Rolandas meldžias, pirštinę iškėlęs. Ją paima arkangelas Gabrielius"'. Galva nusvyra ant peties iš lėto, Numiršta riteris, rankas sudėjęs.

Atsklendžia cherubinas“,, siųstas Dievo Ir šventas Mykolas““, karių globėjas.

Drauge su jais — arkangelas Gabrielius, Trise į rojų neša grafo vėlę. CLXXX

Stebuklą Karoliui padaro Dievas: Ūmai vakarė saulė stoja vietoj. Prancūzai sparčiai vėjas saracėnus.

Val Tenebrėj" užklumpa, kauna priešus Ir varo juos prie Saragosos sienų.

33

Kapoja nekrikštus, kiek leidžia spėkos, Kelius jiems atkerta, iš šonų riečia.

Pagonys mato: Ebro upė prie Vanduo gilus, sraunus, siautingai bėga,

Rolandas stovi sargyboje prie XII a. romaninės katedros durų Italijos mieste Veronoje. Ant jo kalavijo įrėžtas vardas: DV RIN DAR DA. Kitapus durų - Olivjė skulptūra.

Nei valties, nei laivelio neregėti.

Pagalbos melžia Tervaganą“ dievą, Į srautą šoka, bet negelbsti niekas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Šalmai, grandijos nugramzdina vienus -

1. Trumpai atpasakokite „Rolando giesmės“ fragmentą.

Tie nugarma dugnan, iškart prigėrę; Kiti paplaukia keletą dar sieksnių;

" Pranašas Danielius, Babilonijos tremtyje nepaisęs karaliaus draudimo melstis Izraelio Dievui, buvo įmestas į liūtų duobę, bet Dievas atsiuntė angelą ir šis užčiaupė liūtų nasrus (Dan 6).

* Kaip Jėzus prikėlė keturias dienas kape išgulėjusį Lozorių, pasakojama Jn 11,1-44. "Arkangelas Gabrielius - Dievo pasiuntinys ir žinianešys. *Kerūbai - aukščiausio rango angelai, Dievo palyda. "Arkangelas Mykolas - dangiškosios kareivijos vadas. "Val Tenebrė - Sutemų slėnis, nebenustatoma vietovė, o gal alegorija. **Tervaganas - prancūzų epinėse poemose minima paslaptinga pagonių dievybė, drauge su Apolonu ir Mahometu sudaranti demonų trejybę, neva garbinamą musulmonų.

2. Į kokias dvi grupes galima skirti poemos personažus? Papasakokite teksto žodžiais, kaip jie apibūdinami. 3. Kodėlriteris Olivjė nori kviesti pagalbą, o Rolandas priešinasi? Kaip tokioje padėtyje elgtumėtės jūs? Kodėl? io kulmi-

4. Pasvarstykite: ar šie vaizdai galėtų būti ki

nacija? Kodėl?

S. Apibūdinkite Rolandą ir Olivjė. Kokiomis vertybėmis jie remiasi ką nors spręsdami? 6. Kaip riterius vertina pasakotojas? 7. Papasakokite, kaip vaizduojami saracėnai. 8. Apibūdinkite

kovos

nuotaiką.

priemonėmis ji kuriama?

Kokiomis

meninėmis

9. Aptarkite Rolando mirties sceną. + Kaip Rolandas pasitinka mirtį? Ką išgyvena?

TITERATURA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

+ Ką reiškia jo laikysena ir gestai? + Kokie Rolando bruožai poetizuojami šioje scenoje?

10.

Kas padeda Karoliui atkeršyti už mylimą sūnėną? Pa-

komentuokite paskutinę strofą.

11. Palyginę herojinio epo ištrauką su riterio idealo apra-

šymų, įrodykite, kad Rolandas - riteriškumo pavyzdys.

12. Pasirenkite raiškiai perskaityti „Rolando giesmės“ e; zodą. Išrinkite geriausią, jūsų manymu, skaitovą. Rem-

damiesi savo ir draugų patirtimi, surašykite patarimus, kaip skaityti herojinį epą. 13. Paaiškinkite literatūrologijos terminą herojinis epas ir surašykite tris šiam žanrui būdingus bruožus.

Karalius Markas pavasario šventėje, XIII a. pirmos pusės vokiečių rankraščio miniatiūra.

TRISTANAS IR IZOLDA

Ir šit vieną rytą, brėkštant, Tristanas išgirdo tokį baisin-

gąriksmą, jog atrodė, kad staugia pats šėtonas. Niekados jis „Rolando giesmėje“ matome narsaus, garbingo, bet rūstaus riterio idealą. Kitoks riterio paveikslas vėlyvesniuose riterių romanuose. Juose daugiau dėmesio skiriama ne karo žygiams, o žmonių jausmams. Legenda apie Tristano ir Izoldos meilę labai sena, jos šaltinis - epinė Britanijos keltų poezija. Daugelio herojų vardai, vietovių pavadinimai istoriniai. Tristano vardą randame ir keltų padavimuose. Poezijos apie Tristaną ir Izol34

dą yra sukūrę įvairių Europos tautų poetai - prancūzai ir anglai, norvegai ir vokiečiai, italai ir ispanai, - o romanai

tris šimtmečius buvo mėgstamiausia lektūra; paskui kelis šimtmečius visa tai buvo užmiršta.

- Sakykit, ponia, kieno balsą aš ką tik girdėjau? Neslėp-

kit nieko nuo manęs. - Žinoma, pone, pasakysiu jums visą teisybę. Tai stau-

gia nuožmus žvėris, pats šlykščiausias pasaulyje. Kasdien jis išlenda iš savo urvo ir sustoja prie vienų kurių miesto

vartų. Ir niekas pro juos nejeis, niekas neišeis, kol slibinas

negaus jaunos mergaitės; o kai pačiumpa auką savo nagais,

tai praryja ją taip greit, kad nė „Tėve mūsų“ nespėtum su-

kalbėti. - Nesijuokit iš manęs, ponia, - tarė Tristanas, - o pasakykit, ar gali žmogus, pagimdytas moters, jį užmušti kovoje?

AUKSAPLAUKĖS GRAŽUOLĖS IEŠKOJIMAI [Tristanas dvikovoje nugali baisųjį Airijos valdovą Morhol-

tą, bet namo pas dėdę karalių Marką grįžta sužeistas užnuodyto kalavijo. Manydamas, kad mirs, jaunasis didvyris prašosi paguldomas į valtį, kad atviroje jūroje atsiduotų lemčiai. Tristaną išgelbsti žvejai. Jie nuneša mirštantį jaunuolį savo valdovų dukrai gailestingajai Izoldai, nes tik ji moka pagaminti stebuklingų vaistų. Tristanas pagyja, bet čia paaiškėja, kad Izoldos motina yra

Morholto sesuo. Supratęs, kad pakliuvoį bėdą, jis sprunka namo.

O karaliaus Marko dvare - ne tik dėdės meilė ir globa, bet ir intrigos. Baronai pavydi Tristanui ir ragina karalių vesti, kad susilauktų palikuonių. Šis sutinka, bet sako vesiąs tik tą, kurios

auksinį plauką kregždės numetė prie jo kojų. Supratęs, kad kal-

bama apie Izoldą, Tristanas vėl leidžiasi į kelionę parvežti karaliui Markui žmonos.

nebuvo girdėjęs jokio žvėries taip šiurpiai ir keistai riaumojant. Jis užkalbino moteriškę, einančią per uostą:

- Tikrai negaliu pasakyti, mielas pone, žinau tiktai, kad

dvidešimt prityrusių riterių jau bandė savo laimę. Mat Airijos karalius per savo heroldą"? apskelbė, jog tam, kuris

užmuš pabaisą, jis atiduos savo dukterį Izoldą Auksaplaukę. Bet pabaisa juos visus prarijo.

Tristanas atsisveikina su moteriške ir grįžta laivan. Jis

slapčia apsiginkluoja, ir būtų gėrėjęsis kiekvienas, kuris būtų matęs iškylant iš pirklių laivo tokį puošnų kovos žirgą su tokiu šauniu riteriu. Bet uostas buvo tuščias, nes rytas vos brėško, ir niekas nematė narsuolio, jojančio link

vartų, kuriuos jam nurodė moteriškė. Staiga keliu pralėkė

penketas raitelių; kirsdami pentinais, jie dūmė, kiek įkabino arkliai, miesto link. Tristanas griebė vienam raiteliui už

supintų rudų plaukų taip tvirtai, kad tas atvirto ant arklio

strėnų ir sustojo vietoje. — Dievas su jumis, garbusis senjore! — tarė Tristanas. — Kuriuo keliu ateina slibinas?

"Hėroldas - šauklys. TATERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Ir kai bėglys nurodė kelią, Tristanas jį paleido.

Pabaisa artinosi. Jos buvo gyvatės galva, raudonos it

žarijos akys, du ragu kaktoje, ilgos, apžėlusios ausys, liūto nagai, žalčio uodega, žvynuotas grifo liemuo.

O žinokite, kad bėglys supintais rudais plaukais buvo

Agingeranas Rudasis, Airijos karaliaus senešalas“, ir kad

jis geidė Izoldos Auksaplaukės rankos. Jis buvo bailys, bet meilė yra tokia galinga, kad jis kas rytą apsiginklavęs tyko-

tasai, norsir pašiurpęs iš baimės, šoko priešais pabaisą. Tristano ietis atsitrenkė į žvynus ir sutrūkoį šipulius. Narsuolis

davo pabaisos, pasirengęs ją pulti; tačiau vos išgirdęs iš tolo jos staugimą narsuolis leisdavosi bėgti. Tą dieną, lydimas keturių savo bendrų, jis išdrįso grįžti atgal. Rado nukautą

galvą, tačiau nenubruožia jam nė odos. Pabaisa betgi pajun-

galėtojas bus kur nors bemirštąs. Tada jis nukirto pabaisos

Tristanas taip smarkiai kirto savo žirgui pentinais, kad

beregint išsitraukia kalaviją, užsimoja ir smogia slibinui į

ta smūgį; ji puola nagais, suleidžia juos į skydą, ir jo diržai nulakioja. Atvira krūtine Tristanas vėl puola slibiną su kalaviju ir kerta jam į šoną taip stipriai, jog net oras suaidi. Viskas

perniek: slibinas nė nesužeistas; jis paleidžia pro šnerves dvi nuodingos liepsnos trykšles, Tristano šarvai pajuosta kaip anglis, o žirgas krinta ir nugaišta. Tačiau Tristanas, beregint

pašokęs, suvaro savo kietą kalaviją pabaisai į nasrus: kalavijas

susminga visas ir perskrodžia pusiau jai širdį. Slibinas paskutinį kartą baisingai suriaumoja ir padvesia.

slibiną, negyvą žirgą, sudraskytą skydą ir pagalvojo, kad nugalvą, nunešė ją karaliui ir pareikalavo brangiojo atpildo.

Karalius nelabai tikėjo jo narsumu, bet, nenorėdamas

laužyti savo žodžio, liepė po trijų dienų sukviesti dvaran va-

salus: baronų susirinkime senešalas Agingeranas pateiksiąs

savo pergalės įrodymą. Izolda Auksaplaukė, sužinojusi, kad bus išleista už to bailio, iš pradžių ilgai juokėsi, o paskui pravirko. O kitą dieną, nujausdama apgavystę, ji kartu su ištikimu savo tarnu

Tristanas nupjauna jam liežuvį ir užsikiša už kojos šar-

šviesiaplaukiu Perinisu ir jauna tarnaite ir bičiule Brangjena išjojo slapčiomis pabaisos urvo linkui. Bejodama Izolda

kūdros, kurią mato blizgant netoliese. Bet nuodai, kurie

nės, kad žirgas, kuriuo čia prajota, ne šiame krašte kausty-

vo. Paskui, apgvaibęs nuo aitrių dūmų, nueina atsigerti prie sunkiasi iš slibino liežuvio, įkaista nuo jo kūno, ir didvy-

ris griūva kaip negyvas į aukštą žolę, augančią kūdros pa-

kraščiais.

pastebėjo ant kelio nematytas arklio pėdas: nebuvo abejotas. Paskui atrado pabaisą be galvos ir negyvą žirgą; jis buvo pabalnotas ne pagal airių paprotį. Aišku, kad slibiną nuko-

vė svetimšalis; tik ar gyvas dar jis? Izolda, Perinisas ir Brangjena ilgai jo ieškojo; galiausiai Brangjena pamatė žolėse palei kūdrą blizgant narsuolio

šalmą. Jis dar alsavo. Perinisas užsikėlė jį ant arklio ir slapta nugabeno į moterų kambarius. Čia Izolda viską apsakė

motinai, ir ši paėmė svetimšalį savo globon. Karalienei nu-

velkant riterio šarvus, iškrito nuodingasis pabaisos liežuvis. Vaistais, padarytais iš kažkokios žolelės, karalienė atgaivi-

no sužeistąjį ir jam tarė:

— Svetimšali, žinau, kad ne kas kitas, o tu nukovei slibi-

ną. Bet mūsų senešalas, klastūnas ir bailys, nukirto jam galvą ir reikalauja už tai mano dukters Izoldos Auksaplaukės

tankos. Ar galėsi po dviejų dienų dvikovoj įrodyti, kad jis apgavikas? - Karaliene, - atsakė Tristanas, - laiko labai maža. Bet aš

tikiu, kad per dvi dienas jūs mane išgydysite. Aš laimėjau

Izoldą grumtynėse su slibinu, gal ją laimėsiu ir kovoje su

senešalu.

Tada paklojo jam karalienė puikų guolį ir sutaisė stiprių

vaistų. Kitą dieną Izolda Auksaplaukė jį išmaudė ir švelniai ištepė jam kūną motinos pagamintu balzamu. Ji pasižiūrė-

jo ligoniui į veidą, pamatė, kad jis gražus, ir pagalvojo: „Iš tiesų, jeigu mano karžygys yra toks narsus kaip gražus, tai Tristanas kaunasi su slibinu, prancūzų rankraščio miniatiūra, XV a.

* Senešūlas - karaliaus rūmų vyriausiasis valdytojas.

TITERATŪRA X KLASĖ

35

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE vargas tam, kuris stos prieš jį!“ O Tristanas, šilto vandens

ir kvapsnių atgaivintas, žvelgė į ją ir pagalvojęs, kad auksaplaukė karalienė pagaliau iškovota, nusišypsojo. Izolda tą pastebėjo ir tarė sau: „Kodėl tas svetimšalis šypsosi? Gal

padariau ką ne taip, kaip pridera? Gal pamiršau kurią nors

iš tų paslaugų, kurias jauna mergina privalo suteikti sve-

čiui? Taip, jis bus nusijuokęs turbūt dėl to, kad nesusipratau

nušveisti jo ginklų, pajuodusių nuo slibino nuodų“

Ir nuėjo ten, kur buvo sudėti Tristano ginklai. „Šalmas

gero plieno, - pagalvojo Izolda, - prireikus atlaikys visokį smūgį. Ir šarvai tvirti, lengvi — tik tokius ir dėvėti narsuo-

liui“ Ji paėmė už rankenos kalaviją: „Štai kur puikus kalavijas, vertas drąsaus barono“

Ji ištraukia iš dailios makšties kruviną geležtę ir nori ją

nušluostyti. Bet pamato, kad ašmenys plačiai ištrūkę. Ap-

žiūri ištrūkusią vietą: ar tik nebus Čia tie ašmenys, kur iš-

trupėjo į Morholto galvą? Dvejoja, žiūri dar kartą - gal be reikalo įtaria? Nubėga į menę, kur laikė plieno nuolaužą, anuokart ištrauktą iš Morholto galvos. Prideda nuolaužą

prie ištrūkimo: kaip čia buvusi.

Tada puolė Izolda prie Tristano ir, mojuodama sunkiu

kalaviju virš ligonio galvos, suriko:

36

- Keistą girdžiu kalbą. Kodėl Morholto žudikas panū-

do dėl manęs grumtis? Ak, man aišku: kaip Morholtas kadaise ketino išsigabenti savo laivu jaunas Kornvalio mer-

gaites, taip ir tu, trokšdamas atsikeršyti, štai giriesi, kad išsiveši vergauti tą, kuri buvo Morholtui visų mergaičių

brangiausia... - Ne, karalaite, — tarė Tristanas. - Kartą atskrido į Ten-

tagelį dvi kregždės ir atnešė vieną tavo auksinį plauką. Aš pamaniau, kad tai draugystės ir sandoros ženklas. Šit kodėl atkeliavau iš už jūrų tavęs ieškoti. Šit kodėl nepabūgau pabaisos nei jos nuodų. Pažvelk štai į plauką, įsiūtą tarp auksinių mano apdaro gijų: aukso gijų blizgesio neliko nė

žymės, o plauko auksas nenubluko. Izolda padėjo sunkų kalaviją ir paėmė į rankas Tristano rūbą. Pamatė jame aukso plauką ir ilgai tylėjo. Paskum, susitaikydama su savo svečiu, pabučiavo jį į lūpas ir apvilko puošniais drabužiais.

Tą dieną, kai turėjo susirinkti baronai, Tristanas slapčia

nusiuntė Perinisą, Izoldos tarną, į savo laivą pranešti drau-

gams, kad atvyktų karaliaus dvaran, apsitaisę kaip dera ga-

- Tu - Tristanas iš Lonua, tu nužudei Morholtą, mano

brangyjį dėdę. Tad mirk ir pats!

lingo karaliaus pasiuntiniams: mat jis tikėjosi šią pat dieną užbaigti pradėtąjį žygį. Jau keturios dienos, kai Gorvenalis

Tristanas pamėgino sulaikyti jos ranką; tuščios pastan-

ir šimtas riterių nerimavo nesulaukdami Tristano, tad ši ži-

gos; jo kūnas buvo tartum surakintas, nors protas liko gu-

nia juos pradžiugino.

vus kaip visada. Tad jis prabilo iškalbingai:

- Tebūnie taip, aš mirsiu; bet, idant paskiau per daug

nesigailėtumei, paklausyk manęs. Taip, karalaite, tu ne vien

galią, bet ir teisę turi mane nužudyti. Tu iš tikrųjų turi tei-

sę į mano gyvastį, nes dukart esi ją išgelbėjusi ir grąžinusi

Vienas paskui kitą įžengė jie menėn, kur jau buvo prisitinkę be skaičiaus Airijos baronų, susėdo gretimais į vieną

eilę, ir puikūs jų rūbai, pasiūti iš aksomo, šilko bei purpuro, tvaskėjo brangiais akmenimis. Airiai kalbėjosi tarp savęs:

„Kas tie didingi senjorai? Kas juos pažįsta? Aure kokios

man. Pirmusyk - gan seniai: aš buvau tas sužeistasis, kurį tu išgelbėjai, išvarydama iš jo kūno Morholto ieties nuodus.

prašmatnios jų mantijos, apvedžiotos sabalų kailiais ir iš-

kovoj aš jas buvau gavęs? Ar aš Morholtą iš pasalų nužudžiau? Argi ne jis iššaukė mane kautis? Argi neprivalėjau

kitokių brangakmenių, kurių nė vardų mes nežinome! Ar

kūdros. Ak, tai dėl tavęs, mergele, aš su slibinu grūmiausi...

kuris tik ėjo į menę.

Nerausk, mergele, kad išgydei tas žaizdas: ar ne garbingoj

siuvinėtos auksu! Pažvelkit į kalavijų rankenas, į kailių sag-

tis — aure kaip žėri ten rubinai, berilai, smaragdai ir daugel kas matė kada nors tokį spindesį? Iš kur tie senjorai? Kieno

aš gintis? O antrusyk tu mane išgelbėjai, kai suradai prie

jie?“ Bet šimtas riterių tylėjo, nesistodami nė prieš vieną,

Bet nekalbėkim apie tai: aš tik norėjau tau įrodyti, kad tu,

Airijos karaliui atsisėdus po baldakimu, senešalas Agingeranas Rudasis pasisiūlė galįs įrodyti su liudytojais ir pa-

jau dukart ištraukusi mane iš mirties nagų, turi teisę į mano

gyvastį. Tad nužudyk mane, jei tikiesi, kad būsi už tai pagir-

tvirtinti dvikova, kad jis nukovęs slibiną ir už tai turįs gauti

ta ir išaukštinta. Be abejonės, kai gulėsi narsiojo senešalo

Izoldą. Tada Izolda nusilenkė tėvui ir tarė:

kodamas gyvastį grūmėsi dėl tavęs ir laimėjo tave ir kurį tu

senešalą melagyste ir klasta. Jeigu tas vyras įrodys, kad jis

glėby, malonu tau bus prisiminti sužeistą svečią, kuris au-

beginklį maudydama nužudei. Izolda sušuko:

— Karaliau, yra čia žmogus, pasirengęs apkaltinti jūsų

išgelbėjo jūsų žemę nuo Dievo rykštės ir kad jūsų duktė neturi būti atiduota bailiui, — ar pasižadate jam atleisti senas

TITERATŪRA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius

kaltes, nors ir kokios didelės jos būtų, pamiršti visa pikta ir būti jam maloningas? Susimąstė karalius ir ilgai neatsakė. Baronai vienu balsu ėmė šaukti:

— Atleiskit, valdove, atleiskit jam! Karalius tarė:

- Atleidžiu!

Bet Izolda atsiklaupė jam prie kojų:

— Tėve, pabučiuok mane, ir tebūnie tai malonės ir san-

doros ženklas! Tebūnie tai laidas, kad lygiai taip pat pabu-

čiuosi ir tą vyrą! Kai karalius pabučiavo Izoldą, ji nuėjo pas Tristaną ir už rankos atsivedė jį į susirinkimą. Išvydę Tristaną, šimtas

riterių pakilo kaip vienas, pasveikino jį sukryžiuodami ant krūtinės rankas, išsirikiavo abipus jo, ir tada pamatė airiai, kad tai jų senjoras. Bet daug kas jį tada pažino, ir pasigirdo garsūs šauksmai: - Tai Tristanas iš Lonua, tai jis nužudė Morholtą! Sušvytravo nuogi kalavijai, ir tūžmingi balsai kartojo: - Mirtis jam! Bet Izolda sušuko: - Karaliau, pabučiuok šitą vyrą į lūpas, kaip man esi pažadėjęs! Karalius pabučiavo Tristaną į lūpas, ir triukšmas nutilo.

Tada parodė Tristanas slibino liežuvį ir pasiūlė senešalui kautis, bet šis neišdrįso priimti iššūkio ir prisipažino nusi-

kaltęs. Paskum Tristanas taip prakalbėjo:

- Senjorai, aš nukoviau Morholtą, bet aš perplaukiau jū-

rą norėdamas kaip pridera jums už tai atsiteisti. Aukodamas savo gyvastį, aš išgelbėjau jus nuo pabaisos. Taip išpirkau savo kaltę ir šit laimėjau gražiąją Izoldą Auksaplaukę. O kad laimėjau, tai ir išsivešiu ją savo laivu. Tačiau idant nuo šiolei tarp Kornvalio ir Airijos nebūtų daugiau piktu-

mų, o tiktai meilė, žinokit, kad ją paims už moterį karalius

Markas, mano brangusis senjoras. Štai šimtas kilmingų ri-

terių, kurie pasirengę prisiekti šventųjų relikvijomis, kad

karalius Markas siūlo jums sandorą ir meilę, kad jo noras

yra godoti Izoldą kaip savo mylimą žmoną ir kad visi kornvaliečiai jai tarnaus kaip savo poniai ir karalienei. Su dideliu džiaugsmu buvo atnešti šventųjų palaikai, ir šimtas riterių prisiekė, kad Tristanas kalbėjo tiesą. Karalius paėmė Izoldą už rankos ir paklausė Tristano, ar jis garbingai ją nuves savo senjorui. Prieš šimtą riterių ir prieš Airijos baronus Tristanas prisiekė.

Izolda Auksaplaukė virpėjo iš gėdos ir apmaudo. Tristanas, kurs ją laimėjo, šit paniekino ją; gražioji pasaka apie

kis

Mu

E

S

Tristanas grįžta su Izolda Auksaplauke, prancūzų rankraščio miniatiūra, XV a.

aukso plauką - pramanyta, ir jis atiduos ją kitam... Bet kara-

ius padavė Izoldos dešinę ranką Tristanui, ir Tristanas paėmė ją savo dešine, priimdamas Izoldą Kornvalio karaliaus vardu.

Taip Tristanas, mylėdamas karalių Marką, gudrybe ir jė-

ga jam iškovojo auksaplaukę karalienę. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip elgiasi Tristanas, kai miestą ištinka nelaimė - atsibasto slibinas žmogėdra?

2. Aptarkite dvikovos su slibinu epizodą, palyginkite su

stebuklinių pasakų siužet

„ Ko)

vės nuostatos juo perteikiamos?

s universalios doro-

3. Kaip Izolda reaguoja į tėvo ketinimą ją ištekinti už bailio dvariškio? 4. Kodėl Izolda nekeršija Tristanui, nužudžiusiam jos dėdę?

5. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Tristanas - garbingas riteris.

6. Kaip viduramžiais suprantamas riterio garbės žodis? Kaip garbės žodį vertinate jūs? 7. „Rolando giesmėje“ regime rūstų riterį, kurio pagrindinis darbas - kariauti. Viename gražiausių viduramžių pasakojimų apie Tristaną ir Izoldą ryškėja kitoks idealas. Palyginkite riterius - Rolandą ir Tristaną. Kuris iš jų jums labiau patiko? Kodėl?

LITERATŪRA X KLASĖ

37

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE 8.

Karaliaus Artūro

kalavijas vadinamas

Ekskalibūru,

Rolando kalavijas Diurandaliu, ragas Olifantu, žirgas —

Vejantifu. Žmogui svarbūs daiktai, gyvūnai turi var-

dus. Ką tai sako apie jo pasaulėjautą?

Tiriame

9.

Įšventinimas į riterius iš pradžių buvo pasaulietinė ceremonija, o vėliau virto rimtu ritualu. Knygose ar inter-

nete raskite jo aprašymų ir aptarkite detales. Pagrįskite

teiginį, kad įšventinimas į riterių luomą buvo šventos

apeigos, kupinos simbolinės prasmės. 10.

Paieškokite internete meno kūrinių, vaizduojančių riterių gyvenimą. Išsirinkite vieną ir pakomentuokite

vaizduojamą situaciją, kūrinio kompoziciją, veikėjų laikyseną, gestus, aprangą.

Diskutuojame 11.

Kuo

liaujantys studentai ir net profesoriai, vadinamieji vagan-

skiriasi garbės supratimas viduramžiais

ir mūsų

laikais? Koks poelgis dabar laikomas garbingu ir koks

gėdingu? Ar tarp mūsų yra riterių? Papasakokite apie

juos.

12. Remdamiesi viduramžių literatūros kūriniais, parašy-

kite samprotaujamąjį rašinį:

+ Kas yra heroizmas;

bastūnai). Ši viduramžių poezijos knyga netrukus buvo

išleista. Jai duotas pavadinimas Carmina Burana („Dainos iš Bojerno“).

kartais gana

pavojingų:

puotos

ir peštynės

smuklėse,

duonos kąsnį ir nuo to nenukentėti. Jų gyvenimo džiaugsmas, nuostaba regint pasaulio grožį, o kartais ir vylingi skundai dėl permainingos lemties, ir aštri „padoriosios“

Gaivališkos sielos nubudimas

visuomenės kritika liejasi sklandžiais rimais, melodingais

sąskambiais. Ta lotynų kalba toli nuo klasikinio idealo,

šiek tiek mokyklinė, bet juk viduramžiais visi raštingi žmo-

+ Carmina Burana - bastūnų dainos + Padauža ir maištininkas Fransua Vijonas neretai įsivaizduojamas

tingų poetų. Jų gyvenimas - begalinė virtinė nuotykių, meilės istorijos su nelabai oriomis damomis ir dvikovos su konkurentais, pastangos guviu protu ir sąmoju pelnyti

+ Kaip aš įsivaizduoju viduramžių žmogų; + Po šarvais - jautriai plakanti širdis.

Viduramžių žmogus

tai, arba vagabundai (lot. vagantes, vagabundi- klajokliai,

Tarp vagantų būta labai išsilavinusių žmonių ir talen-

Rašome

38

Klajojantys muzikantai XIV a. pradžios vokiečių dainyne.

nės kalbėjo lotyniškai ir niekam ta kalba nebuvo gimtoji. Klajojantys poetai ja apdainavo ne Bažnyčios ir pasaulio kunigaikščių,

kilniųjų riterių šlovę, o paprastų žmonių sva-

jones, troškimą patirti laimęir

išvengti likimo smūgių, kai

kūlversčiais nusiriti nuo Fortūnos rato.

nuolan-

Tikriausiai dėl šio bendražmogiško turinio, aktualaus

kus, susigūžęs, įbaugintas grasinimų pragaro bausmėmis,

nukamuotas karo, bado ir maro antkryčių. Kitoks vaizdas

visais laikais, vagantų kūryba įdomi iki šiol. Šių bevardžių poetų įkvėpimo užtenka ir interpretacijoms: pavyzdžiui,

atsiveria besidominčiam, ypač kai netikėtai atrandama

po septynių šimtmečių, 1936-aisiais, vokiečių kompozito-

įdomių liudijimų. Antai XIX a. pradžioje Benediktbojerno

rius Karlas Orfas (Carl Orff, 1895-1982) sukūrė įspūdingą

vienuolyne Bavarijos Alpėse buvo rastas senas rankraštis — pustrečio šimto XII-XIII a. lotyniškų eilėraščių. Jų

kantatą pagal dvidešimt keturis Carmina Burana tekstus.

Pasiklausykite šio kūrinio įžanginės giesmės O Fortuna

anoniminiai autoriai - klajojantys dvasininkai, neturintys

koncertinio atlikimo, o paskui šį tekstą aptarsime

pastovios tarnybos vietos, ar iš vieno universitetoį kitą ke-

miau.

TITERATŪRA X KLASĖ

2,

išsa-

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius 2. Atskleiskite Fortūnos rato alegorinę reikšmę.

O Fortuna O Fortuna

2.1. Kad būtų aišku, kaip jis sukasi, prie piešinio dar

prirašyta žodžių. Viršutinis žmogeliukas sako regio

Lyg mėnulis

velut luna

Apskritulis

statu variabilis,

Laimė mainos nuolatos;

semper crescis aut decrescis;

vita detestabilis nunc obdurat

Tai pakyla, Tai sudyla,

Bet gyvent ramiai neduos! Būna, žaidžia,

Būna, žeidžia,

ludo mentis aciem,

Kai jos dūris per skaudus,

egestatem,

Vargą, skurdą,

potestatem

Galią, turtą

dissolvit ut glaciem.

Tuoj sutirpdo kaip ledus!

Sors immanis

Ir galinga,

et inanis,

Ir niekinga

rota tu volubilis,

Vis sukiesi tu ratu,

status malus,

Ir vergovę,

semper dissolubilis,

Tu nušluoji greit mostu!

Ir gerovę

obumbrata

Netikėta

et velata

Ir kaukėta

nunc per ludum.

Ir dėljuoko

mihi guogue niteris; dorsum nudum

fero tui sceleris. Sors salutis

etvirtutis mihi nunc contraria, est affectus et defectus

semper in angaria.

Mano lemtį tu lemi 39

Šiandien nuoga

Nugara keliaut stumi. Prie gėrybių Ir dorybių

Neprileidi tu manęs, O už džiaugsmą Ir už skausmą Moku tau dešimtines.

Hacin hora sine mora corde pulsum tangite;

Tad nelaukit Ir užgaukit Jūs širdies stygas nūnai;

mecum omnes plangite!

Su manim raudos čionai!

guod per sortem sternit fortem,

Kam likimas Prakeikimas,

Carmina Burana rankraščio puslapis su eilėraščiu O Fortuna.

3. Raskite rankraštyje eilėraščio O Fortuna tekstą. Kuo viduramžiškas

eilėraščio užrašymas

skiriasi nuo šiuolai-

kinio? Kokių mums įprastų dalykų jame nėra? 4. Perskaitykite balsu vertimą. Koks pirmas įspūdis klausantis? Ar sakinių skaidymas trumpomis eilutėmis turi kokią prasmę? Atkreipkite dėmesį į rimus: kodėl sakome, kad rimavimas šiek tiek mokyklinis?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Tiriame

2.2. Ar įmanoma užsiropšti į viršų iš dešinės? Ar būna

taip, kad sekasi tarsi savaime, nededant pastangų?

et tunc curat

vana salus

(karaliauju), apatinis — sum sine regno (neturiu karalystės). Ką reiškia regnabo ir regnavi?

1. Kas yra Fortūna? Koks jos graikiškas vardas? Ar esama panašaus personažo lietuvių mitologijoje? Kodėl rankraštyje Fortūna pavaizduota su karališkuoju vainiku?

S. Kas, jūsų manymu, yra „ji“ („tu“), „aš“ ir pabaigoje atsiradę „jūs“? 6. Mėnulio fazės keičiasi dėsningaiir nekintamai. Jei laimė turi savus dėsnius, ar žmogaus valia gali juos paveikti? 7. Kiekvieną posmą sudaro du sakini . Paanalizuokite, kas jais pasakoma ir kaip jie vienas su kitu susiję.

TITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

40

1358 m. sukilimo malšinimas Paryžiuje, Žano Fruasaro (Jean Eroissart) „Kronikų“ rankraščio miniatiūra, XIV a.

8. Pagrįskite arba paneikite, kad šis eilėraštis - graudus skundas, pratrūkstantis gailia rauda.

esama tam tikrų prieštaravimų. Visų pirma, eilėraščio „aš“ — ne koks išlepėlis nugeibėlis, toks

Skaitome lotyniškai

10. Tai lengva: priebalsė I pusminkštė; c prieš priebalsę,

balses a, 0, mir žodžio gale tariama k.

vaganto gyvenimo nesirinktų. Antra, ar įsivaizduojate raudojimą tokiu ritmu, kokiu parašyt: rinys? Pamėginkite visa tai sudėti kartu - pabaikite

10.1. Pasidėkite prieš akis lotynišką tekstą, įsijunkite

8.2. Kaip vadinamas toks prieštaravimas, kai iš dvie-

10.3. Melodija nesudėtinga, tad vėl paleiskite įrašą ir

sakinį: Sveikas drūtas studiozas graudži

įrašą, kuriame gerai girdėti tarimas, ir pusbalsiu skaitykite drauge. €,

10.2. Savarankiškai perskaitykite eilėraštį balsu.

dainuokite kartu. A cappella (be instrumentinio

jų gretinamų reiškinių vienas aiškiai teigiamas,

pritarimo) ar vien su mušamaisiais

o antras jo vertę sumenkina? Kokį įspūdį tai sukelia?

gerai- galėsite per kokias nors iškilmes priblokšti kolegas savo klasės išprusimu ir talentu.

8.3. Kaip tada dera skaityti šį eilėraštį - liūdnai, mąsliai,

žaismingai ar dar kitaip? Argumentuokite.

9. Kaip manote, gal šio kūrinio prasmę geriau perteiktų ne

aitovas, o keli? Suvaidinkite jį, p. mę įkvėpimo iš žaibiš o sambūrio (flashmob) įrašo Austrijos geležinkelio stotyje. €,

irgi skamba

Tūkstantmečių sandūroje Vakarų Europoje ėmė sparčiai plėtotis miestai - amatų ir prekybos centrai. Ypatingas jų laimėjimas buvo savivalda, reguliuojanti piliečių tarpu-

savio santykius ir ginanti nuo kilmingųjų savivalės. XIII a.

jau būta kelių šimtatūkstantinių miestų (Florencija, Genuja,

TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Milanas, Venecija, Paryžius), kituose gyveno po kelias de-

Fransua Vijonas

šimtis tūkstančių žmonių. Iš pradžių siauromis nedidelio žimai, bet ir būdavo genami galvijai, ramiai vaikštinėda-

Neturtingų paryžiečių šeimoje gimė ir užaugo neeili-

vo kiaulės. Nuo XII a. didžiųjų miestų magistratai jau ėmė

nio talento

miesto gatvėmis ne tik eidavo pėstieji ar dardėdavo ve-

prancūzų

poetas

leisti įsakus, įpareigojančius miestiečius rūpintis tvarka ir

Fransua Vijonas (Francois Vil-

grožiu; pavyzdžiui, pagavus kiaulę, be priežiūros klajojančią

lon, 1431-1465). XV a. vidu-

gatvėmis, buvo galima reikalauti pirkos, Pa nas šeimininkas privalėjo išgrįsti gatvę priešais savo namą,

ryje Italijoje jau klestėjo humanistinė Renesanso kultūra,

Hamburge ir Venecijoje namų fasadai negalėjo išsikišti į gatvę ar kanalą, kad netrukdytų eismui. To paties ama-

bet Vijono kūrybos naujos

to meistrai paprastai kurdavosi vienoje gatvėje, taip jos ir

poezija išsiskiria viduramžiams

buvo vadinamos - Kalvių, Kepėjų, Račių, Stiklių, Odminių...

nebūdingu individualumu. Pa-

Apie pagrindinę miesto aikštę ar netoli jos statydavosi rūmus diduomenė, teisiškai nepriklausanti miesto bendruomenei, o prastuomenė

glausdavosi

miestiečių turtingiausi buvo

priemiesčiuose. Tarp

pirkliai, jų namų

prabanga

krisdavo į akis. Venecijoje, kur dėl istorinių aplinkybių iš viso

nebuvo tituluotų žmonių, kai kurių pirklių rūmai turėjo auksuotų plokštelių stogus. Viduramžių miestas nekilmin-

gam žmogui buvo laisvės laidas. Pavyzdžiui, nuo pono pabėgęs valstietis, atėjęsį miestą ir sugebėjęs jame išgyventi metus ir vieną dieną, tapdavo laisvas. Iki šiol gyvas vokiečių posakis „Miesto oras žmogų išlaisvina“. Trečiasis luomas - savo rankomis ir sumanumu uždir-

bantys duoną miestiečiai - kūrė savą literatūrą. Kaip ir vagantų poezija, žanrais ir tematika ji skyrėsi nuo heroji-

idėjos nepaveikė. Vis dėlto jo

ryžiaus universitete įgijęs ma-

gistro laipsnį, poetas įsitraukė į gyvenimo sūkurį, patyrė dau-

gybę nuotykių, ne kartą sėdėjo

kalėjime ir net buvo nuteistas

Eransua Vijonas 1489 m. „Didžiojo ir Mažojo testamento“ leidime.

myriop, tačiau išsigelbėjo. Pagrindinis jo kūrinys - „Didysis testamentas“: Vijonas vaizduojasi mirštąs ir savo „palikimą“ užrašo draugams ir priešams. Tos eilės žavi humoru, o kartais ir pikta satyra.

Laiškas draugams Išgirskite mane, aš jus meldžiu! Pasigailėkit draugo nelaimingo!

nio epo, riterių legendų ir romanų. Miestiečių literatūroje apstu komiškų personažų ir situacijų iš miesto gyvenimo.

Jis guli ne pavėsy po medžiu,

Trumpais eiliuotais pasakojimais šaipomasi iš tuščiagar-

Tokia valia mat Dievo gailestingo.

bių aristokratų ir gobšių, veidmainių dvasininkų. Žmonių ydų ir silpnybių pajuokimas - ne šiaip linksmi pokštai, jais

siekiama auklėti ir mokyti gyvenimo išminties. Ypač buvo mėgstami vadinamieji Lapino romanai, kuriuose įvairūs

O požemy, kur jam net oro stinga:

Šokėjai, muzikantai, juokdariai,

Kurie žvangučiais žvanginat vikriai, Vijurkais sukdamies apie sijoną, Amūro nenuilstami kariai, —

Nejaugi jūs pamiršote Vijoną?

gyvūnai yra žmonių charakterių alegorijos.

Posmuotojai, pajodžargos jauni,

Kurių išdaigoms ir juokams nėr galo,

Seni gudruoliai, sąmojo pilni,

Jūs girdit? Giltinė man grabą“! kala.

Greičiau visi paimkit po bokalą, Ir kai numirsiu - vietoje raudos

Užtraukit dainą taip kaip kitados.

Išgerkite už vargšą nevidoną“*! Pasakojimų apie lapino Renarto nuotykius yra olandų, pi

p

vokiečių, anglų kalba. Šioje XIII a. prancūziškos knygos miniatiūroje

matome riterių dvikovos parodiją.

*! Grabas (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - karstas. **Nevidonas (šnekamosios kalbos žodis) - nenaudėlis, piktadarys.

LITERATŪRA X KLASĖ

41

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Šmaikšti, kandžiu sąmoju žaižaruojanti Fransua Vijono poezija prašyte prašosi būti girdima, skaitoma bal-

su. Pasirenkite raiškiai perskaityti „Laišką draugams“. Jums padės patarimai, surašyti instrukcijoje.

Instrukcija, kaip skaityti „Laišką draugams“ 1.1. Pirmą eilėraščio eilutę perskaitykite skirtinga intonacija, raskite tinkamiausią ir išlaikykite iki eilėraščio pabaigos. 1.2.Stulpeliu išrašykite kreipinius su apibūdinamaisiais žodžiais ir patyrinėkite jų seką. + Jie sudėlioti atsitiktine tvarka ar tam tikru nuoseklumu?

+Su kuriais asmenimis tapatinasi pats eilčrai io subjektas? Į kuriuos kreipiasi linksmai, į kuriuos —

su kandžia pašaipa?

+ Skaitydami nepamirškite perteikti santykio su ad-

13.

resatais. Ką ir kaip eilėraščio „aš“ pasakoja apie save? Kaip save vertina? Kokia intonacija reikėtų skaityti jo

„išpažintį“?

1.4. Kiekvieno posmo pabaigoje kartojamas tas pats klausimas. Siedami su viso posmo kontekstu, perskaitykite jį kaskart vis kitaip.

jo ir Mažojo testamento“ antraštinis lapas.

42

2. Savarankiškai pasirenkite skaityti Sigito Gedos eilėraštį „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“ skirtą Fransua Vi-

Nejaugi niekas jo neišvaduos? Nejaugi jūs pamiršote Vijoną?

jonui. Čia ana instrukcija netiks. Gal susikursite savą?

O galjos ir nereikia, tik padirbėkite su tekstu, kad žo-

džiai nekliūtų, o klausytojai išgirstų ir Vijono, ir Gedos,

Kilmingi ponai, Viešpaties tarnai,

irjjūsų balsą.

Pažvelkite pro šitą aklą sieną!

Nebegaliu atskirti aš čionai,

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks

Ar saulė ten lauke - ar mėnesiena;

tu baltas ciklamenas prapulties

Aš pasninkaut turiu net šventą dieną;

bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties

Atsikvošėjęs nuo sapnų klaikių,

dabar jau meilė ar mirtis žydės

Aš vietoj vyno vandenį maukiu.

balta šviesaji mėlynos nakties

Sau šipinu dantis į sausą duoną

spindėjimas ir žiedas prapulties

Ir ant šiaudų drybsodamas šaukiu:

mylėk mane ir nebijok mirties

- Nejaugi jūs pamiršote Vijoną?

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks

O, princai ir didžiūnai gerbiami,

ar baltas ciklamenas man žydės

Per daug nesibodėkit manimi

sušvito kaukolė ir nebėra mirties

Ir sugalvokit kokį šmaikštų moną“.

neilgas kelias žydinčios nakties pamėlo gilių kryžius prapulties:

Juk net paršiukai, žvitrūs ir linksmi,

Viengentį savo gina žviegdami, Nejaugi jūs pamiršote Vijoną?

dabar dangus jau temsta nežydės nėra gyvybės ir nebus mirties

* Menas (pasenęs skolinys iš baltarusių k. - mana) = čia apgaulė, gudrybė. TITERATURA X KLASĖ

Šviesieji viduramžiai 3 skyrius Tai jau ne viduramžiai, bet simbolika labai panaši. Baroko epochos menininkai pirmieji prisiminė viduramžiais pabrėžiamas žmogiškosios būties priešpriešas. Adriano van Utrechto (Adriaen van Utrecht)

„Tuštybė“, 1642 m.

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks nieks nepareina iš anos nakties mums gaudžia baltos jūros prapulties mums jūros ciklamenai o mes nieks mums kiaukutai ir kaulai tos nakties dabar dangus ir pragaras žydės

Apibendriname 3.

tik vienas baltas žodi:

amžiais gimė daug kultūros

civilizacijos pagrindą.

reiškinių, sudarančių mūsų

Pasvarstykite, kodėl viduramžiais kai kurie mokslai ne-

buvo savarankiškai plėtojami (pavyzdžiui, medicina,

nėra nebus jau meilės nei mirties

matematika), o

“

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks imk kaukolę atgyjančios nakties dangaus ieškojai žiedo prapulties arlaimės troškai nieks čia nežydės

Remdamiesi skaitytais kūriniais, įrodykite, kad vidur-

žinių semta:

antikinių ar vėlesnių

arabiškų rankraščių. Viduramžiais radosi pirmosios kulinarijos knygos, aki-

niai, pačiūžos... Paieškokite daugiau medžiagos ir surenkite viktoriną „Įdomieji viduramžiai“.

irties

nebus jau niekur nieko tik žydės ilgi stiebai melsvėjančios nakties

A XKLASE

43

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Riteris pakitusiame pasaulyje + Nesenstantis romanas + „Kaip įgyti nemirtingumą pasirodant

juokingam“ (Algirdas Julius Greimas)

Migelis de Servantesas Saavedra ir jo herojus Don Kichotas ai kurių tyrinėtojų nuomone, Ks

XVI a. pirma pusė Is-

- dar viduramžiai, vėlyvasis jų tarpsnis. Tuo

metu gimė vieno garsiausių kūrinių Vakarų literatūroje autorius Migelis de Servantesas Saavedra (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547-1616). Jo romanas „Don Kichotas“,

pasak Leonido Donskio, - antras po Dantės „Dieviškosios

komedijos“ išskirtinis Europos kultūros reiškinys, kurį sun-

ku paaiškinti vien istorinėmis aplinkybėmis, visuomenės situacija ar literatūrinėmis įtakomis. „Don Kichoto“ didybę liudija nesibaigiantis dialogas, kurį su šiuo kūriniu mezga

44

ir tęsia vėlesnių epochų žmonės. XVI a. pradžioje kolonizavusi Ameriką, Ispanija tapo

turtingiausia ir galingiausia Europos imperija, bet į šalį

Populiariausias XVI a. pramoginis skaitalas - riterių romanas „Galijos Amadis“, 1531 m. plaukiantis nenutrūkstamas aukso srautas neigiamai paveikė žmonių sąmonę: vis labiau ėmė trūkti iniciatyvos, išradingumo, kūrybiškumo. Šimtmečio viduryje prasidėjo

ekonominis smukimas ir politinė krizė, laivyną sutriuškino anglai ir viešpatavimas jūrose baigėsi, prekybos ryšiai susilpnėjo, vietiniai verslai nebesiplėtojo, šalies gyventojai nuskurdo. „Don Kichoto“ autoriui irgi teko patirti vargo. Jis augo neturtingo gydytojo šeimoje, nuo vaikystės daug skaitė. Spėjama, kad studijavo Salamankos ar Sevilijos universitete. Dėl nežinomų priežasčių, gal vengdamas bausmės

už dvikovą, pabėgo į Italiją, Romoje tarnavo kardinolui ir laisvalaikį skyrė antikos bei italų Renesanso kultūros studi-

joms - tai matyti iš jo vėlesnių raštų. Įstojęs į ispanų karo

laivyną, 1571 m. dalyvavo garsiame jūrų mūšyje su turkais prie Lepanto (Naupakto) ir buvo sunkiai sužeistas, nuo

Migeliode Servanteso portretas, dailininkas Chuanas Martinesas de Chauregis y Agilaras (Juan Martinez de Jūuregui

y Aguilar), XVI a.

tada nebevaldė kairės rankos („Aš praradau kairę ranką dėl dešiniosios šlovės“, - rašė vėliau, galvodamas apie

„Don Kichoto“ pirmos dalies triumfą). Vis dėlto narsus LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius karys nemetė tarnybos. Po kelerių metų grįžtant į tėvynę laivą Viduržemio jūroje užpuolė piratai, ir Servantesas penkerius

metus

praleido nelaisvėje Alžyrė, bandymai

pabėgti buvo nesėkmingi. Išpirktas ir grįžęs namo, vertėsi sunkiai, dirbo mokesčių rinkėju, buvo apkaltintas pinigų

Palaiminta toji gadynė“ ir palaimintas tasai amžius, senovėje žmonių vadinamas auksiniu, ir ne todėl, kad auksas, mūsų geležies amžiuje laikomas didžiausia vertybe, anais laimingais laikais

būdavo pelnomas be jokio vargo - stačiai to meto žmonės nežinojo dviejų žodžių: tavo ir mano.

išeikvojimu ir įkalintas. Kaip tik Sevilijos kalėjime 1602 m.

Visur tuomet viešpatavo ramybė, draugystė, sandora.

pradėjo rašyti garsiausią savo knygą „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis'“ (pirma dalis išėjo 1605 m.,

Tuomet meilės jausmams reikšti pakako žodžių, tokių pat

nuoširdžių ir paprastų, kokie jie gimsta žmogaus sieloje, be jokio

antra - 1615 m.).

dirbtinumo ir vingrybių.

„Don Kichotą“ Servantesas buvo sumanęs kaip riterių romanų parodiją. Mat tuo metu riterių romanai Europoje

klastos priemaišų.

Tiesa ir atvirumas buvo be menkiausių apgaulės, suktybės ir

vėl išpopuliarėjo, o Ispanijoje dėmesys jiems pasidarė tie-

Šališkumas ir naudos sumetimai neturėjo tokios galios, kad iš-

siog liguistas. Mėgstamiausias buvo nežinomo autoriaus

drįstų pažeisti ar peržengti visagalį teisingumą, kuris nūnai menki-

„Galijos Amadis“; jo sekimų per šimtmetį pasirodė apie pusantro šimto. Naujuosiuose romanuose riterystės idealai jau išsigimę, riteriai pamiršę, dėl ko kovoja, kokia jų žy-

namas, pažeidžiamas ir ujamas. Savivalės įstatymas nedrumstė teisėjo minčių, nes tuomet dar nebuvo nei kas, nei ką teisia. (I, XI)

gių prasmė. Silpnųjų ir nuskriaustųjų gynimas, tarnavimas širdies damai virtęs nuotykių ieškojimu. Tokia literatūra ne tik pataikavo prastam skoniui, bet ir tuščiai kaitino jaunuomenės vaizduotę, diegė klaidingą garbės supratimą. Nors romanai buvo menkos meninės vertės, žmonės juos skaitė, dažnai neskirdami vaizduojamo pasaulio nuo tikro-

jo, ir dėl to būta visokių kuriozų?. Ispanų valdžia net buvo uždraudusi tokius kūrinius platinti kolonijose, bet naujųjų „titerių“ nuotykiai vis tiek traukė skaitytojus. Servantesas sudavė stipriausią smūgį tokių skaitalų populiarumui:

45

nuo 1605 m., kai pasirodė „Don Kichoto“ I dalis, Ispanijoje nebuvo išleista nė vieno naujo riterių romano. Tarsi tai numatydamas,

rašytojas

baigia

kūrinį tokiais žod,

„Netroškau nieko kito, kaip tik atgrasyti žmones nuo pramanytų ir kvailų istorijų, aprašomų riterių romanuose, ir šit, pasirodžius tikrai ir nepramanytai manojo Don Kichoto

žygių istorijai, tų romanų vertė pašlijo ir netrukus, be jokios abejonės, visiškai nukris.“ Migelis de Servantesas

sukūrė neįprastą herojų. Tai

pamišėlis ir kartu didžiai taurus žmogus, su ištikimu ginklanešiu Sanču Pansa leidęsis klajoti po miestus ir kaimus, kad įgyvendintų kilnius riterijos idealus - atitaisytų netiesą ir užtartų skriaudžiamuosius. Don Kichotas dažnai kalba apie savo ypatingą misiją, kurią jam, gimusiam geležies amžiuje, dangaus valia skyrė atlikti, idant prikeltų senųjų laikų vertybes:

1863 m. pasirodė Giustavo Dorė iliustruotas „Don Kichoto“ verti-

mas į prancūzų kalbą. Dailininkas sukūrė 370 romano iliustracijų.

Don Kichotas ir jo ginklanešys - paikas beraštis valstietis Sančas Pansa“ - patiria daug išbandymų. Narsusis riteris regi milžinus, priešo kariaunas, užburtą pilį ir nepaisydamas įspėjimų, kad tai tik malūnai, avių banda ir pakelės

"La Manča - istorinė sritis vidurio Ispanijoje.

*Kuriūzas - keistas komiškas įvykis ar reiškinys, juokingos aplinkybės.

* Gadynė (pasenęs skolinys iš baltarusių k. - gadzina) - metas, laikotarpis.

“Ispaniškai panza — pilvas.

TITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Kautynės su vėjo malūnais ir avių banda. užeiga, skuba kautis, vaduoti nuskriaustųjų ir pavergtųjų. 46

Įvertinęs savo pono pastangas naikinti pasaulio blogį, Sančas duoda jam gražų, nors ir dviprasmišką vardą Liūdnojo Vaizdo riteris. Don Kichotas iš tiesų pasiryžęs au-

IŠMINTINGASIS BAJORAS DON KICHOTAS LAMANČIETIS

kotis dėl kilnaus tikslo pataisyti netikusį pasaulį, įtvirtinti jame teisingumą. Riterijos etika, elgesio taisyklės jam yra

ne vien idealas ir didžiausia vertybė, - jis visa tuo tiki kaip

PIRMA DALIS

tikrais, įgyvendinamais dalykais. Bet aplink ne fantastinis

romanų pasaulis, o XVI a. Ispanija, kurioje riterių žygiai

I PERSKYRIMAS

nebeįmanomi, o riteriškas elgesys absurdiškas, tevertas pajuokos. Tad herojaus sąmonėje gimstantys vaizdiniai ir

APIE GARSINGOJO BAJORO DON KICHOTO LAMANČIEČIO BŪDĄ IR ĮPROČIUS

kilnūs ketinimai neišvengiamai susiduria su šiurkščia gyvenimo tikrove. Don Kichoto pastangos pataisyti pasaulį pagal knyginį idealą, gyventi pagal pramanytos tikrovės logiką neatrodo vien komiškos. Jo nuotykių virtinėje ryškėja gilesnis turinys: nuolatinis idealizmo ir materializmo konfiiktas, iliu-

zijos ar svajonės dramatiškas susidūrimas su tikrove, trapi išminties ir beprotystės riba, nenumalšinamas troškimas skleisti gėrį ir įveikti blogį.

Todėl Don Kichotas - herojus, vertas ne vien pajuokos.

Iš pažiūros beprasmė jo kova su gyvenimo neteisybėmis Europos kultūroje tapo pasiaukojimo aukščiausiems teisingumo, gėrio, laisvės idealams simboliu.

Bažnytkaimy La Mančos“ (nenoriu aš jo minėti) gyveno ne per seniausiai vienas tų bajorų, kurių visas labas“ - pro-

tėvių ietis, senovinis skydas, sunykęs kuinas ir šuo skalikas. Šutinys" dažniau su jautiena nekaip aviena, mišrainė maž-

ne kas vakaras, kiaušinienė su lašiniais šeštadieniais, lęšienė penktadieniais, balandis akims atsišviesti sekmadieniais — visa tai surydavo tris ketvirčius ištekliaus. Likutis išeidavo *Pirmieji romano žodžiai „Bažnytkaimy La Mančos“ - tarsi ro-

manso (epinio pobūdžio ispanų liaudies dainos) septynių pėdų eilu-

tė, komiškas knygos „uždainis“. “Labas - gerovė, turtas, ištekliai.

"Šulinys — troškinys.

LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje plonos gelumbės durtiniui“, aksominėms

kelnėms ir to paties audinio kurpėms — šventiniam apdarui, o šiokiomis dienomis

gerbdavosi? jis mileliu"“, žinia, pačiu geriausiu.

Turėjo jis šeimininkę, peržengusią ke-

tvirtą dešimtį, dukterėčią, dar dvidešim-

ties nesulaukusią, o namų ir lauko darbams - berną, gebantį ir kuiną pabalnoti, ir sodininko peiliu darbuotis. Mūsų bajorasjau artėjo prie penktos dešimties; buvo jis tvirtai suręstas, prakaulus, lieso veido, mėgo anksti keltis ir eiti į medžioklę.

Dera pažymėti, kad minėtasis bajoras

laisvalaikiu (o laisvo laiko turėdavo jis kone ištisus metus) skaitydavo riterių roma-

nus su tokiu įmėgiu ir atsidėjimu, jog beveik suvisam apleido ne tiktai medžioklę, betir ūkį; ir taip jam magėjo ir protą sumai-

šė tos knygos, kad pardavė kelias dešimti-

nes!" ariamos žemės, idant galėtų jų įsigyti,

o ilgainiui susipirko visas, kokių tik įmanė

gauti; ir labiausiai patikdavo jam garsingojo Felisiano de Silvos!* veikalai, nes jų stiliaus

grožybė ir kalbos įmantrumas atrodė mūsų

47

bajorui tobulumo viršūnė, o ypačiai meilės išpažinimo ar iššaukimo dvikovon scenos,

kur dažnai rasdavai tokių sakinių: „Jūsų proto balsas taip neprotingai griauna mano

samprotavimus, kad man temsta protas, ir,

Don Kichotas savo vaizduotės pasaulyje.

supratingai nusiskųsti jūsų žavesiu“, arba štai tokių: „Dan-

manęs nė pats Aristotelis, jei tam tyčia būtų prisikėlęs iš numirusių.

dangišką grožį, maloningai apipylė jus tomis malonėmis,

Žodžiu, mūsų bajoras taip įgulė į knygas, kad skaitė kiau-

mano supratimu, visų protingiausia būtų

gaus aukštybės, drauge su žvaigždėmis aukštinančios jūsų kurių nemalonėjo man suteikti jūsų malonybė..“"? Skaitydamas tokius pasakymus, vargšas riteris ėjo iš

ras naktis nuo žaros lig žaros ir kiauras dienas nuo tamsos lig tamsos, ir taip menkai bemiegant ir daug beskaitant sudžiū-

ti ir suvokti jų prasmę, kurios nebūtų išlukštenęs ir per-

visų tų knygose išskaitytų dalykų: kerų, kivirčų, kovų, iššau-

proto ir suko galvą nemigo naktimis, stengdamasis įmin-

*Durtings -

ilgas į liemenį pasiūtas vyriškas viršutinis drabužis;

gelumbė - apystoris vilnonis audeklas. *Geibtis - rengtis, vilktis.

"Milas - storas veltas vilnonis namų darbo audeklas. "Dešimtinė - kiek daugiau nei hektaras.

"Felisianas de Silva (Feliciano de Silva, 1500-1551) - vienas gar-

siausių to meto riterių romanų autorių.

"Abi citatos iš Felisiano de Silvos romano „Donas Rožė Nikėjietis“.

vo jam smegenys, ir jis galop išėjo iš proto. Prisikimšo galvą

kimų į dvikovą, žaizdų, meilės žodžių ir žygių, širdies kančių ir kitokių negirdėtų paikysčių; ir taip įsiteigė mintį, jog visa ta pyniava kvailų knyginių prasimanymų - gryna teisybė ir jog nieko tikresnio už tas istorijas pasaulyje nė būti negali. Galiausiai, protui suvis pasekus, jis nusigriebė tokios keistos minties, kokia dar nebuvo atėjusi nė vienam pamišėliui pasaulyje, o būtent: tiek savo paties šlovei, tiek krašto

labui jam dera ir netgi privalu tapti klajojančiu riteriu —

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

apsiginkluoti, sėsti ant žirgo, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką knygose daro klajojantie-

ji riteriai, kitaip sakant, kovoti prieš bet kokią neteisybę,

grumtis su negandais ir pavojais ir taip pelnyti sau nevystančią šlovę, įamžinti savo vardą.

Pirmiausia šoko šveisti šarvų, kurie kitados priklausė proseniams ir ištisus šimtmečius gulėjo užmesti kertėje, apsitraukę rūdimis ir pelėsiais.

kol galiausiai išrado ROSINANTĄ"" - vardą, jo manymu, prakilnų, raiškų ir prasmingą, bylojantį, jog anksčiau tasai

arklys buvęs paprasčiausias kuinas, o dabar pranokstąs visus ir esąs pirmasis pasaulio kuinas.

Taip šauniai, jo galva, pavadinęs savo arklį, mūsų bajoras

panoro ir sau prasimanyti kokį vardą ir, pasvarstęs dar vie-

ną savaitę, pagaliau nusprendė pasivadinti DON KICHO-

TU" - štai kuo rėmėsi, kaip jau minėjome, šios neišgalvotos istorijos autoriai, tvirtindami, kad tikroji jo pavardė, be

abejo, buvusi Kichada, o ne Kesada, kaip tikino kiti. Tačiau

prisiminęs, jog narsingasis Amadis laikė per maža vadintis stačiai Amadžiu ir prie vardo prisidūrė savo karalystės ir tėvynės pavadinimą, idant pagausintų jos šlovę, tad ir mūsų bajoras, kaip doras riteris, panūdo prie vardo prisidurti

savo tėvynės pavadinimą ir tapti DON KICHOTU LA-

MANČIEČIU - taip jis manėsi pasigarsinsiąs savo kilmę ir kraštą, o drauge pagerbsiąs tėvynę. Ir štai, nušveitęs šarvus ir ginklus, iš atviro šalmo pasida-

tęs akliną, davęs vardą kuinui ir persikrikštijęs pats, mūsų

bajoras priėjo išvadą, kad nieko kita nebelieka, kaip susirasti širdies damą ir ją įsimylėti, nes klajojantis riteris be

Don Kichotas ginkluojasi. 48

Paskum jis nuėjo apžiūrėti savo kuino ir, nors eiklumu šis galėjo varžytis nebent su apatiniu girnų akmeniu, o kliaudų

turėjo daugiau nekaip Gonelos arklys, kuris tantum pellis et ossa fuit“, nustatė, kad jam neprilygsta nei Aleksandro Bucefalas"“, nei Sido Babjeka"“.

Keturias dienas svarstė jis, kaip pavadinti savo žirgą: juk

tokio garsingo riterio ristūnas, kalbėjo jis sau, juo labiau toks taurus, negali būti be kokio iškilnaus vardo, tad geidė

parinkti tokį, idant būtų aišku, kas buvo jis prieš tapdamas

klajojančio riterio žirgu ir kas yra dabar, nes tvirtai laikė-

meilės — tai lyg medis be lapų ir vaisių ar kūnas be dvasios. „Jei Apvaizda, bausdama mane už nuodėmes ar laimės lin-

kėdama, = kalbėjo jis sau vienas, = skirs man susitikti kokį

milžiną, kaip paprastai nutinka klajojantiems riteriams, ir aš nutrenksiu jį žemėn per pirmąjį susirėmimą arba perkir-

siu pusiau, arba jau bent įveikęs priversiu melsti malonės,

argi nebūtų gražu tokia proga turėti damą, kuriai galėčiau

nusiųsti jį dovanų.“ O, kaip nusidžiaugė mūsų gerasis riteris, kai pagaliau susiprotėjo, ką paskelbsiąs savo širdies dama! Kaip mums žinoma, gretimame sodžiuje gyveno labai apveidi mergelė, kurią vienu tarpu jis buvo įsimylėjęs, nors jinai, savaime suprantama, to netgi nenujautė ir nė akių į jį nekreipė.

si nuomonės, kad pasikeitus šeimininko būviui ir arkliui

pridera keisti vardą į garsingą ir skambų, atliepiantį naują

šeimininko luomą ir pašaukimą; ir taip jis rūšiavo ir per-

Vardu ji buvo Aldonsa

kratinėjo įvairius vardus rausdamasis atmintyje ir įtempda-

Lorenso ir mūsų riteriui pa-

mas vaizduotę, atmesdamas vienus, paniekindamas kitus,

sirodė vertajo godą valdovės

durstydamas juos, narstydamas ir sudarinėdamas iš naujo,

titulo, ir rinkdamas jai vardą, kuris ne per daugiausia skir-

“Pjetras Gonela (Pietro Gonnella, 1390-1441) - Feraros kuni-

tųsi nuo

tikrojo,

o drauge

gaikščio Nikolo d'Estės dvaro juokdarys, daugelio smagių pasakojimų veikėjas, turėjęs nepaprasto liesumo arklį. Ossa atgue pellistotus est („visas vien oda ir kaulai“) — Tito Makcijaus Plauto (254-184 pr. Kr.)

Don Kichoto širdies dama Dul: | Atlieptų ir primintų kokios

**Bukefalas (Jaučiagalvis) - mylimiausias Aleksandro Makedono žirgas. "“Babjeka - XI a. ispanų kovų su maurais didvyrio El Sido žirgas.

" Rosinantas - sudurtinis vardas (rocin - kuinas, ante - anksčiau, prieš): tas, kuris anksčiau buvo kuinas; arba kuinas, lenkiąs visus kitus. S Isp, guijote - antšlaunis, šarvų dalis.

sinėja Tobosietė.

kunigaikštienės ar didikės

komedijos „Puodas“ citata.

LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius

vardą, pavadino ją Dulsinėja Tobosiete““, - nes buvo kilusi iš Toboso, - vardu, jo manymu, giesmingu, negirdėtu ir prasmingu kaip visi kiti jo sugalvotieji vardai.

Nerasdamas ramybės, Don Kichotas pasiskubino kuo

greičiau baigti menką užeigišką vakarienę, pasišaukė šeimininką, nusivedė arklidėn ir ten, puolęs prieš jį ant kelių, tarė:

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Remdamiesi pirma ir antra pastraipa, papasakokite,

kaip gyvena romano herojus savo bažnytkaimy.

2. Iš ko matyti, kad jis pamišęs dėl riterių romanų? Išvardykite tris požymius. 3. Raiškiai perskaitykite Migelio de Servanteso laikais populiaraus autoriaus Felisiano de Silvos romano citatas.

3.1. Ar lengva suprasti citatų mintį? Kodėl? 3.2. Ko, jūsų manymu, siekia rašytojas ne pats sukurdamas, o cituodamas populiaraus romano eilutes?

4. Raskite ir paaiškinkite sakinį, kuriuo pasakotojas įvertina savo herojaus mėgstamiausio romano stilių.

5. Kas atsitinka veikėjui, prisiskaičiusiam riterinių roma-

nųž Suformuluokite du teiginius, atsižvelgdami į priežasties ir padarinio ryšį.

6. Parašykite teiginių planą ir juo remdami si papasakokite, kaip ispanų bajoras ruošiasi tapti riteriu.

— O narsingasai riteri, ašian iš vietos nepakilsiu, kolei

jūsų malonė nesiteiks patenkinti manojo prašymo, kurį patenkinęs pelnysite amžiną šlovę ir pasitarnausite žmonijai.

Matydamas svečią prie savo kojų ir girdėdamas tokias

kalbas, šeimininkas sutriko nesižinodamas nei ką daryti, nei ką sakyti; paskum puolė jo kelti, bet šis spyrėsi iš paskutiniųjų ir atsistoti sutiko tik tada, kai šeimininkas pasižadė-

jo patenkinti jo prašymą.

- Buvau tikras, mano viešpatie, kad ne veltui dedu viltis

į begalinį jūsų taurumą, - atsiliepė Don Kichotas. - Taigi tebūnie jums žinoma, jog; tasai prašymas, kurį meldžiau

patenkinti ir kurį jūsų dosni širdis teikėsi išklausyti, yra toks: malonėkite rytoj rytą įšventinti mane į riterius; šią

naktį praleisiu jūsų pilies koplyčioje budėdamas prie šarvų, o rytoj, kaip ką tik minėjau, įsikūnys mano karščiausias

troškimas - teisėtai keliauti po visas keturias pasaulio šalis nuotykių ieškoti ir nuskaustųjų gelbėti, nes tokia tat yra

Diskutuojame

7. Bajoras Kichada tampa riteriu Don Kichotu Laman-

čiečiu. Padiskutuokite, kuo jis skiriasi nuo viduramžių herojų - Rolando, Tristano ir kitų.

8. Prieš skaitydami III perskyrimą, pasirenkite dar vienai diskusijai. Susipažinkite su teiginiais, kuriuos reikės pagrįsti arba paneigti, remiantis perskaitytu tekstu. +Don Kichotas painioja riterių romanų ir gyvenimo tikrovę.

+ Smuklės svečiai, mulų varovai, šaiposi iš Don Kichoto ir tyčia jį erzina. + Don Kichotas apsimeta riteriu ir puikiai suvaidina šį vaidmenį. + Šeimininkas įšventinimo į riterius apeigas atlieka rim-

tai ir oriai.

priedermė visos riterijos ir klajojančių riterių, kurių, kaip ir

mano, gyvenimo tikslas - panašius žygdarbius atlikti.

Šeimininkas, kaip sakėme, buvo ne pirštu penėtas ir nu-

manė, kad svečiui ne visi namie, o sulig tais žodžiais galuti-

nai tuo įsitikino ir, pasinešęs pritarti visoms jo užgaidoms,

kad naktį turėtų skanaus juoko, pasakė Don Kichotui: kas

be ko, jo troškimas ir prašymas esąs savaime suprantamas, nes šitoks siekis pritinkąs ir derąs riteriams, juo labiau tokiems kilmingiems, koks atrodąs Don Kichotas iš pažiūros

ir didingo stoto; mat jis ir pats, jaunas būdamas, pasiaukojamai ėjęs tuo garbingu keliu: klajojęs po įvairius pasaulio kraštus nuotykių ieškodamas, neaplenkęs nei Žaiginio Ma-

lagoje, nei Riarano salų, nei kvartalo prie gynybinės sienos

Sevilijoje, nei Mažojo turgaus Segovijoje, nei Alyvų aikštės

Valensijoje, nei Senosios Sienos gatvės Granadoje, nei krantinės Sanlukare, nei Žirgo aikštės Kordoboje“", nei Toledo

III PERSKYRIMAS

lindynių, nei kitų panašių vietų, kur miklinęs kojų eiklumą ir rankų graibštumą ir daręs eibes piktnaudžiaudamas naš-

KUR PASAKOJAMA, KAIP JUOKINGAI

lių prielankumu, suvedžiodamas mergeles ir tvirkindamas

DON KICHOTAS

mažamečius, kol pagaliau jo vardas nuskambėjęs kone per

BUVO ĮŠVENTINTAS Į RITERIUS

visus Ispanijos teismus ir tribunolus, ir tuomet jis nusiša-

[Nusprendęs tapti klajojančiu riteriu, Don Kichotas privalėjo

linęs poilsio į šią pilį, kur gyvenąs iš savo kišenės, podraug

laikytis visų riterijos taisyklių. Pirmiausia jam reikėjo įsišventintiį

kitiems kišenes pakratydamas, duodąs pastogę visiems

riterius. Jis nusprendė tai padaryti smuklėje, kurią palaikė pilimi. ]

klajojantiems riteriams, nors ir kokio luomo ar ištekliaus

sp: dulce — saldi, švelni. Tobosas - La Mančos miestelis į pietryčius nuo Toledo.

> Užeigos šeimininkas vardija įvairių Ispanijos miestų blogos šlovės kvartalus ir lindynes.

TITERATŪRA X KLASĖ

49

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE jie būtų, - grynai iš artimo meilės, tik su ta sąlyga, kad jie,

Don Kichotas pažadėjo žodis žodin vykdyti šeimininko

geru už gera atsiteisdami, su juo savo labu dalytųsi.

patarimą ir beregint subruzdo ruoštis nakties sargybai: su-

dėti prie šarvų svečias negalėsiąs, nes senąją įsakęs nugriau-

prie šulinio į geldą, pasimovė skydą ir, apgniaužęs ietį, su

Paskum šeimininkas pridūrė, kad pilies koplyčioje bu-

ti, o naujos toje vietoje dar nespėjęs pastatyti, bet, kaip jis

žinąs, iš bėdos esą leistina budėti kur širdis geidžia, tad

sinešė visus šarvus į erdvų kiemą šalia užeigos, sukrovė juos

didžiu orumu leidosi vaikščioti išilgai geldos; ir vos tik jisai stojo sargybon, stojo naktis.

Užeigoje šeimininkas savo svečiams papasakojo, kad

Don Kichotas galįs šią naktį praleisti pilies kieme, o rytoj su Dievo padėjimu būsianči. atliktos deramos apeigos ir

Don Kichotui pasimaišęs protas ir jis ketinąs praleisti naktį

jis būsiąs įšventintas į riterius, tokius riterius, kokių pasau-

sargyboje budėdamas prie šarvų, o rytą įsišventinti į rite-

lyje neregėta.

Galiausiai jis pasiteiravo, ar Don Kichotas turįs pinigų,

ir šis atsakė neturįs nė skatiko, nes nė viename riterių romane nesąs skaitęs, kad kuris nors būtų nešiojęsis pinigų.

Į tai užeigos šeimininkas atsakė, kad svečias labai klystąs:

tius. Visi nusistebėjo tokia keista pamišimo atmaina, išėjo

pasižiūrėti ir iš tolo pamatė, kad Don Kichotas tai romiai vaikščioja, tai pasirėmęs ietimi nukreipia žvilgsnį į šarvus ir

ilgokai nenuleidžia nuo jų akių.

romanuose, aišku, apie tai nerašoma, nes autoriams atrodę nereikalinga kalbėti apie tokius paprastus ir būtinus

dalykus kaip pinigai ir švarūs marškiniai, bet iš to nederą daryti

išvados, jog riteriai neturėdavę nei viena, nei kita;

priešingai, jis tikrai ir tvirtai žinąs, kad visi klajojantys riteriai (apie kuriuos prirašyta tiek ir tiek teisingų knygų)

dėl viso pikto pasiimdavę kietai prikimštus kapšus, taipgi

švarių marškinių ir lygmalą"! puodynėlę tepalų žaizdoms

gydyti - juk lygumose ir tyruose, kur jie stodavę į mūšį ir

kraujuodavę sužeisti, ne visados prie rankų turėdavę kas 50

gydo, nebent jei kuris jų laikydavęs draugystę su pramaniu

Žyniu, kuris beregint sodindavęs ant debesies ir siųsdavęs oru mergelę ar nykštuką su butelėliu tokio gydomojo vandens,

tad riteriui, vieną kitą lašą išgėrus, kaipmat

užsitraukdavusios žaizdos ir opos, lyg ašmenys niekada nebūtų lietę jo kūno; tačiau, tokios pagalbos gauti nesitikėdami, praeities riteriai laikydavę tikslinga pasirūpinti,

kadjų ginklanešiai būtų pritiekti pinigų ir kitų būtiniausių

dalykų, kaip antai: tepalų ir spurenų“* žaizdoms tvarstyti, ojei kurie riteriai ginklanešių neturėdavę (tai atsitikdavę

tik kartkarčiais ir labai retai), patys vežiodavęsi visa tai su-

Naktinis budėjimas.

sikrovę į mažutį doklą“, kurį nelyginant didžiausią bran-

Sutemo naktis, bet mėnulis švietė taip aiškiai, jog skais-

genybę parišdavę arkliui ant sturplio, idant niekas jo nepa-

tumu galėjo varžytis su saule, teikiančia jam spindesį, tad

stebėtų — mat šiaip jau klajojantiems riteriams nebūdavę

įprasta prie balno pasikabinti doklą. Ir todėl šeimininkas

patarė Don Kichotui (nors apskritai galėjo ir įsakyti kaip būsimam krikštasūniui) niekados netraukti žygin be pinigų ir minėtų atsargų: girdi, patsai pamatysiąs, kaip praverČia išteklius, kai mažiausiai to tikiesi.

* Lygmala - sklidina, pilna sulig kraštais. pūrenos - supašyta drobė.

"Dėklas - didelė apvali pintinė pašarui nešti.

visi puikiai matė, ką daro riteris naujokas. Tuo metu vienas varovų, nakvojančių užeigoje, susima-

nė pagirdyti savo mulus, o tam reikėjo iškraustyti šarvus iš geldos, ir Don Kichotas, išvydęs jį artinantis, skambiai sušuko: — Nors ir kas tu būtum, įžūlusai riteri, tiesiantis rankas į

šarvus narsingiausiojo iš klajojančių riterių, kada nors juosėjusių kalaviją, pasvarstyki, ką darai, ir atitrauk ranką, nes

galva užsimokėsi už savo įžūlumą!

Varovas tuos žodžius praleido pro ausis (o verčiau būtų

nepraleidęs — tada niekas jam kailio nebūtų nuleidęs) ir, LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius pastvėręs šarvus už šikšnų"“, nudrėbė juos toli į šalį. Išvydęs tai, Don Kichotas pakėlė akis į dangų ir, matyt, mintyse

norite, - tuoj pamatysite, kaip bus jums atpelnyta už jūsų

nežabotą įžūlumą ir paikumą.

kreipdamasis į savo damą Dulsinėją, tarė: - Padėkite, manoji valdove, atsiteisti už įžeidimą, pirmą-

užpuolikams nežmonišką baimę, ir tie - iš dalies persigan-

valandą nepalikite manęs be užtarimo ir apginties...

ti akmenis, ir Don Kichotas, leidęs išsinešti sužeistuosius,

syk ištikusį jums atsidavusią širdį, šią pirmojo išmėginimo

Ir, toliau šaukdamasis savo damos, Don Kichotas pasi-

Jis kalbėjo sklidinas tokio įkarščio ir narsumo, kad įvarė

dę, iš dalies užeigos šeimininko paklausę - paliovė svaidysu ankstesniu romumu ir orumu vėlei stojo sargybon prie

dėjo skydą, abiem rankomis suėmė ietį ir atsivėdėjęs taip

šarvų.

mėn; jei po to smūgio būtų ėjęs antras, varovui nebebūtų

ryžęsis padaryti tam galą, kad nenutiktų dar didesnės bė-

atgal savo šarvus ir vėlei, ramybės sklidinas, leidosi vaikš-

gas, tad žengė artyn prie Don Kichoto, atsiprašė už tai, kad

Ilgai netrukus kitas varovas, nenumanydamas, kas nu-

plėšiškai elgtis su svečiu, bet už savo įžūlumą jau susilaukę

mulų, bet vos tik pabandė nukelti šarvus nuo geldos, Don

Kichotas, šįsyk nė žodžio netardamas ir niekieno užtarimo

Paskum šeimininkas pakartojo tai, ką jau anksčiau buvo sakęs: girdi, pilies koplyčia nugriauta, bet dabar ir be jos

suėmė ietį ir taip smogė antrajam varovui, kad perskilo

tatus įšventinant riterį, reikia plaštaka tvoti jam per spran-

ne kotas, o varovo galva, ir netgi ne pusiau, bet dukart per

dą, o kardo plokštuma - per petį, ir visas tas apeigas esą

smagiai dobė varovui per galvą, kad leisgyvį parbloškė žereikėję kreiptis į gydytoją. Paskum Don Kichotas susikrovė

čioti po diendaržį.

tiko (mat pirmasis tebetįsojo be nuovokos), atėjo girdyti

nemelsdamas, vėlei pasidėjo skydą, vėlei abiem rankomis

pusę. Į triukšmą subėgo visi užeigos svečiai, o drauge su jais - ir šeimininkas. Tai išvydęs, Don Kichotas pasimovė

skydą ir, laikydamas ranką ant kardo koto, tarė: — O grožio valdove, išsekusios mano širdies galia ir stip-

rybe, metas tau savosios didybės žvilgsnį nukelti į šį riterį, tavo nelaisvėje esantį, kuriam grūmoja neregėtas pavojus! Tie žodžiai, regis, tiek drąsos jam įkvėpė, kad jei būtų

puolę netgi visi pasaulio mulų varovai - nė per pėdą nebū-

tų pasitraukęs. Sužeistųjų beūdrai, matydami ant žemės saviškius tįsant, iš tolo paleido akmenų krušą į Don Kichotą, iršis ėmė

kaip įmanydamas dangstytis skydu, bet, neketindamas pa-

likti šarvų, nėjo nuo geldos.

Šeimininkas pratrūko šaukti ant varovų, įkalbinėdamas

duoti Don Kichotui ramybę: juk sakęs, kad svečias ne viso

proto, o iš bepročio nieko nepeši, nors jisai visus čia išgalabytų. Tačiau Don Kichotas dar garsiau šaukė, užpuolikus vadindamas nevidonais ir išdavikais, o pilies valdovą - men-

kyste ir nedoru bajoru, nes tik silpnadvasis galįs leisti šitaip elgtis su klajojančiais riteriais, ir jeigu jis, Don Kichotas, jau būtų įšventintas į riterius, parodytų pilėnui, kaip atlygina-

ma už išdavystę... — Ojus, niekingi ir šlykštūs prasčiokai, aš niekinu: svai-

Labai nepatiko svečio eibės užeigos šeimininkui, ir jis,

dos, nutarė tuoj atlikti tas prakeiktąsias įšventinimo apei-

tie nedorėliai, jo, šeimininko, nepaisydami, išdrįsę taip aki-

pelnytos bausmės.

; kaip jam žinoma, pagal ordino įs-

leidžiama atlikti nors ir vidury lauko; na, ir prie šarvų jis pakankamai budėjęs - įstatai reikalaują stovėti sargyboje dvi valandas, o jisai išstovėjęs daugiau nei keturias. Don Kichotas patikėjo šeimininko žodžiais ir pareiškė esąs pasirengęs jo klausyti, kad tik viskas būtų padaryta

kaip galima greičiau: mat jeigu jis, jau įšventintas į riterius, būsiąs iš naujo užpultas, pilyje nepaliksiąs nė vieno gyvo

iš pagarbos pilies valdovui pasigailėsiąs tik tų, kuriuos šis užtarsiąs.

Tos ištarmės įgąsdintas, šeimininkas, iš prigimties buk-

laus“ proto žmogus, tuoj atsitempė knygą, kurioje rašyda-

vo, kiek šiaudų ir miežių duota mulų varovams, ir, drauge

su pusberniu, žvakigaliu nešinu, ir dviem mergužėlėmis

priėjęs prie Don Kichoto, paliepė jam klauptis, o paskum,

dėdamasis, kad iš savo knygos skaito lyg ir kokią šventą maldą, kilstelėjo ranką, smagiai uždrožė įšventinamam

riteriui per sprandą, daugiau“, tarytum poterius narnėdamas panosėje, kardo plokštuma atsivėdėjęs sukirto per

petį.

Tatai atlikęs, įsakė vienai damai prijuosti riteriui kardą, ir ši išpildė jo žodį su didžia pakanta ir ramybe, nors ir kaip

turėjo tvardytis kiekvieną tų apeigų akimirką, kad nesprog-

tų juokais; beje, nė vienam nekilo noras prunkštelėti po tų

žygdarbių, kuriuos riteris įvykdė prieš įšventinimą.

dykite akmenis, eikite artyn, pulkite ir darykite man ką tik

“Šikšna - išdirbta oda. Senoviniai Don Kichoto šarvai pririšami

šikšniniais raiščiais.

*Buklus — supratingas, gudrus. * Daugiau - čia toliau, paskui.

LITERATŪRA X KLASĖ

51

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

— Varu varomi? — paklausė Don Kicho-

tas. - Nejaugi karalius imasi prievartos prieš Žmones?

- Ne:tai turėjau omeny, - atsakė Sančas. -

Stačiai tie žmonės už savo nusikaltimus nuteisti priverstinai tarnauti karaliui galerose. — Žodžiu, - tarė Don Kichotas, - šiaip ar

taip, tie žmonės ne laisva valia eina į galeras, o varu ten varomi. — Kas be ko, - pritarė Sančas.

— Tokiu atveju, — tarė jo ponas, - man

pridera atlikti savo priedermę: kovoti prieš prievartą, gelbėti ir globoti nelaiminguosius.

- Turėkit galvoj, jūsų malonybe, = tarė

Įšventinimas įriterius.

Sančas, - teisingumas, kitaip sakant, karalius,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Aptarę visi kartu, paskui savarankiškai užrašykite keturis

teisingus teiginius, nusakančius III perskyrimo turinį.

2. Pasvarstykite, kas teisus: Don Kichotas, ginantis riterio

garbę, ar mulų varovai, norintys pagirdyti savo gyvulius? 3. Kas šiame epizode sukelia juoką? Pagrįskite savo atsa-

kymą.

4. Pagalvokite, kuo tiki Don Kichotas - dievų nulemtu li-

kimu, Dievo duota pasaulio tvarka ar... Baikite formuluoti klausimą ir į jį atsakykite.

52 XXII PERSKYRIMAS

APIE TAI, KAIP DON KICHOTAS IŠVADAVO BŪRĮ NELAIMĖLIŲ, VARU VAROMŲ TEN, KUR JIE NENORĖJO EITI

nei prievartauja, nei skriaudžia tuos žmones, o tiktai baudžia už nusikaltimus.

Tuo metu priartėjo grandinė katorgininkų, ir Don Ki-

chotas nepaprastai mandagiai paprašė palydos vyrus vienos paslaugos: pasakyti ir paaiškinti, dėl kokios priežasties ar dėl kokių priežasčių tie žmonės šitaip varomi keliu.

Vienas raitelis atsakė, kad tai katorgininkai, žmonės,

esantys jo didenybės

žinioje, — tiek jis galįs pasakyti, o dau-

giau jam nevalia ir žinoti.

Virtinės gale ėjo kokių trijų dešimčių metų amžiaus vyriškis, labai išvaizdus, tik jo akys niekaip negalėjo viena kita atsižiūrėti. Sukaustytas jis buvo truputį kitaip negu jo

bendrai: kojos supančiotos geležiniais, tokiais ilgais, kad

jų ganėjo visam liemeniui apvynioti, ant kaklo du lankai — vienas prisietas prie grandinės, kitas, vadinamas

draugo

Garsingasis Don Kichotas Lamančietis, su ginklanešiu Sanču Pansa pasikeitęs kai kuriomis mintimis, išdėstytomis dvidešimt pirmo perskyrimo pabaigoje, kilstelėjo akis ir pamatė, kad tuo pačiu keliu, kuriuo jojo, priešais ateina

sargu arba draugo glėbiu, ties juosmeniu dviem virbais pri-

gos geležinės grandinės, prisietos kiekvienam prie kaklo, o

kaustytas negu kiti.

kokia dvylika žmonių, it rožinio karoliukai suvertų ant ilvisų rankos surakintos pančiais.

Tą virtinę lydėjo du raiteliai ir du pėsti vyrai: raiteliai

ginkluoti muškietomis“", o pėstieji — akstimis?“ ir kardais.

Vos tik juos išvydęs, Sančas Pansa tarė: - Tai katorgininkai, karaliaus belaisviai, varu varomi į

galeras??,

" Muškieta - dagtimi uždegamas šautuvas. “Akstis - duriamasis ginklas, iešmas. * Galera - irklinis burinis karo laivas.

tvirtintas prie antrankių, surakintų sunkia spyna, kad jis

negalėtų nei rankų pakelti prie burnos, nei galvos prilenkti prie rankų.

Don Kichotas paklausė, kodėl tas žmogus labiau apPalydovas į tai atsakė, kad jis vienas pridaręs daugiau

negu visi kiti drauge, be to, esąs toks nutrūktgalvis ir apsuk-

ruolis, jog, netgi šitaip supančioję, jie neturį ramybės ir vis nuogąstaują, kad galįs pabėgti.

- Kokių gi jis nusikaltimų pridarė, - paklausė Don Ki-

chotas, - jeigu nusipelnė tik galerų?

- Jis nuteistas dešimčiai metų, - atsakė palydos vyras, —

o tai tolygu civilinei“? mirčiai. Jau gana ir to, jog tasai geru-

* Civilinis (lot. civis - pilietis) - pilietinis; civilinė mirtis - visiškas atskyrimas nuo visuomenės reikalų. LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius lis — tai garsusis Chinesas de Pasamontė, kitaip vadinamas

Chinesilju de Banditilju. - Pone komisare, = prabilo katorgininkas, - prašom prilaikyti liežuvį! Nėra ko perkratinėti svetimų vardų ir pra-

vardžių. Aš vardu Chinesas, o ne Chinesiljas, ir esu kilęs iš

žmonių, pasirengusių tarnauti karaliui palankesnėmis aplinkybėmis, o versti vergais tuos, kuriuos Dievas ir gamta sukūrė laisvus, man atrodo žiauru ir nežmoniška...

Juo labiau, godingoji palyda, = toliau kalbėjo Don Ki-

chotas, - jog tie nelaimingieji nieko bloga jums nepadarė.

Pasamončių giminės, o ne iš Banditiljų, kaip tvirtina jūsų prakilnybė. Kai kam būtų ne pro šalį ir į save pasižiūrėti —

Tegu kiekvienas atsako už savo nuodėmes: danguje yra Dievas, ir jis nedovanoja nenubaudęs už bloga ir neatly-

- Nekelkit tono, pone neprilygstamasai plėšike, - atkir-

to komisaras, - jei nenorit, kad piktuoju jus užčiaupčiau.

ir galuoti savo artimo, ypač kai iš to neturi jokios naudos. Prašau to romiu ir nuolankiu tonu, idant, jeigu mano prašy-

katorgininkas, - bet kada nors kai kas sužinos, ar aš vadina-

to nepadarysite, ši ietis ir šis kalavijas sykiu su narsingosios

labai praverstų.

- Kas be ko, žmogus šaudo - Dievas kulkas gaudo, - tarė

mas Chinesilju de Banditilju, ar kaip nors kitaip.

ginęs už gera, o doriems žmonėms nedera būti budeliais mą išklausytute, turėčiau už ką jums dėkoti, o jeigu geruoju

mano rankos galia tatai padaryti jėga jus privers.

- Kaip matau, esi nepėsčias, - tarė Don Kichotas.

- Ir nelaimingas, - atsiliepė Chinesas, - nes nelaimės be

atlydos spaudžia šviesius protus.

- Nelaimės spaudžia nevidonus, - įsiterpė komisaras. — Aš jau sakiau, pone komisare, kad liežuvį prilaikytu-

te, - tarė katorgininkas. - Ne tam vyresnybė įdavė jums štai šitą buožę, kad skriaustute mus, bėdžius, o kad nuvestute ir

pristatytute mus tenai, kur jo didenybės nurodyta. Kitaip,

kaip Dievą myliu... Tiek to, gana, galbūt vieną gražią dieną

kai kas susipras, bet laiko neberas. O kolei kas verčiau patylėkim, gyvenkim gražiai, kalbėkim dar gražiau ir galų gale

53

traukim toliau: pasilinksminom, ir užtenka.

Komisaras užsimojo buože ir jau kirs Pasamontei už jo

grasinimus, bet Don Kichotas, užtvėręs katorgininką, pa-

prašė jo neskriausti: girdi, anokia čia bėda, jeigu šitaip tvirtai surištam žmogui atsirišęs liežuvis. Paskui, kreipdamasis

į katorgininkų grandinę, tarė: -Iš

ūsų žodžių, mieliausieji broliai,

aiškiai supratau, kad

žu nesidžiaugiate varomi kančiomis jų išpirkti, netgi priešingai - labai nenoriai ir anaiptol ne iš geros valios einate į

“2,

jūs, nors ir pelnytai nubausti už savo nusižengimus, toli gra-

pusėje buvusi, ir ištiko jus nedalia, kad vienas silpnadvasiškai

klausykite, kaip nusišneka tasai juokdarys! Jis pageidauja,

bausmės vietą. Ir, gali būti, tik todėl nenugalėjo teisybė, jūsų

neištvėrė kankinimų, kitas pristigo pinigų, trečias neturėjo užtarytojo, o pagaliau ir teisėjas paskelbė šališką sprendimą... Visa tai dabar itin gyvai piešia man vaizduotė, tarytum

akstindama, liepdama ir netgi versdama įrodyti jums, kad

Susitikimas su katorgininkais.

- Kokie paiki juokai! - sušuko komisaras. - Jūs tik pa-

kad mes paleistume karaliaus vardu nuteistus piktadarius,

lyg mes turėtume teisę juos išlaisvinti, o jisai - mums komanduoti. Laimingos kelionės, ponuli, pasitaisykite sau

ant galvos puodą ir traukite toliau, o kur ne jūsų kiškis, ten

dangus dovanojo man gyvastį, idant duočiau riterio įžadą, kurį ir daviau, ir prisiekčiau globoti ir ginti galiūnų skriau-

ir nesikiškit.

džiamus ir engiamus silpnuosius. Tačiau, turėdamas gal-

Don Kichotas.

voje, kad vienas esminių išminties požymių - neimti piktuoju to, ką galima paimti geruoju, aš kreipiuosi į godingąją

— Tuojau jūs pats dumsite kaip kiškis, akiplėša! - sušuko Pasakyta - padaryta: jis taip staigiai puolė komisarą, jog

tasai, nespėjęs nė ginklo griebtis, ietimi nutrenktas, krito

palydą ir poną komisarą prašydamas malonėti nukaustyti

žemėn, ir Don Kichotui labai pasisekė, nes tai buvo vienin-

grandines ir duoti jums ramybę, nes niekados nepritrūks

telis palydos vyras, apsiginklavęs muškieta.

TITERATURA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Taip netikėtai pakrypus reikalams, kiti palydos vyrai apstulbo ir sutriko, tačiau akimoju

atsipeikėjo:

raiteliai

stvėrėsi kardų, pėstieji - aksčių, ir visi urmu puolė Don Ki-

chotą, kuris laukė jų, sklidinas nedrumsčiamos ramybės. Ir tikriausiai jam būtų buvę riesta, jei katorgininkai, sumetę,

kad pasitaikė puiki proga ištrūkti laisvėn, nebūtų pasiryžę ja pasinaudoti ryžtingai nutraukdami grandinę, ant kurios buvo suverti.

Kilo neregėta sumaištis: palydos vyrai blaškėsi puldi-

nėdami tai prie išsivaduojančių katorgininkų, tai prie juos

puolančio Don Kichoto, - ir nieko doro nenuveikė.

Tuo tarpu Sančas savo ruožtu padėjo išsilaisvinti Chinesui de Pasamontei, ir šis, pirmas nusikratęs pančių ir atgavęs laisvę, prišoko prie parblokšto komisaro, išgriebė jam iš rankų kardą ir muškietą, tuoj vieną nusitaikė nukirsti, kitą — nušauti, bet nespėjo paleisti nė šūvio, nes mūšio

lauke nebeliko priešų: visi paspruko išsigandę Pasamontės

muškietos, taipgi krušos akmenų, kuriais apsvaidė juos iš-

sivadavę katorgininkai.

Tasai nutikimas nepataisomai sugadino Sančui nuotaiką: jisai tarytum jau matė, kaip bėgliai duoda žinią Šventajai brolijai", toji beregint sukelia visus ant kojų ir puola gaudyti nusikaltėlių. Tomis mintimis jis pasidalijo su savo

ponu ir pasiūlė kaip galima greičiau traukti šalin ir pasislėp54

ti netolies kalnuose. - Gerai jau, gerai, - tarė Don Kichotas. - Aš pats žinau, kas dabar pritinka daryti...

Ir sušaukė visus katorgininkus, kurie, jau spėję švariai

apiplėšti ir netgi nuogai išrengti komisarą, slampinėjo

išsi-

sklaidę po lauką, ir jie apstojo jį ratu, laukdami, ką jis pasakys, o Don Kichotas prabilo tokiais žodžiais: - Taurios dvasios žmonės laiko savo pareiga atsidėkoti už labą darbą, nes iš visų nuodėmių labiausiai rūstina Die-

vą nedėkingumas. Tatai sakau todėl, kad jūs, ponai, iš savo

anaiptol ne urmu pridera mums urėti keliais, o sėlinti po vieną, skyrium, kas sau, pasirengus skradžiai žemes prasmegti, kad tik neužtiktų Šventoji brolija, kuri, savaime su-

prantama, netrukus išsiruoš mūsų gaudyti...

Verčiau jūsų malonybė teįsako — ir tai bus protingiau-

sia, — užuot garmėjus visu būriu prie valdovės Dulsinėjos

Tobosietės kojų, sukalbėti tiek ir tiek „sveikamarijų“ ir „tikiu', ir mes sukalbėsim tuos poterius į jūsų malonybės svei-

katą, nes tokį dalyką galima daryti dieną ir naktį, dumiant ir ilsintis, tiek karo veiksmų, tiek paliaubų metu. Na, o many-

ti, kad panorėsime grįžti Egiptan prie pilnų puodų“, atseit

užsidėti grandinę ir vilktis Toboso keliu - tai lygu manyti, jog dabar naktis, nors saulė dar viršugalvy, ir kreiptis į mus su tokiu prašymu - tai lygu guobon sliuogti kriaušių pasiskinti.

— Tai va, aš prisiekiu, - sušuko įtūžęs Don Kichotas, —

kad jūs, done Chinesiljau de Banditiljau, ar kaip jus ten šaukia, done Nevidone, keliausite ten vienas - uodegą paspaudęs ir su grandine ant kupros!

Pasamontė, niekad negarsėjęs kantrumu (o juo labiau

sumetęs, kad Don Kichotui ne visi namie, nes tik papaikėliui būtų galėjusi šauti mintis juos išlaisvinti), matydamas

taip nepagarbiai su juo elgiantis, pamėrkė bendrams ir pasitraukė su jais keletą žingsnių į šalį, ir tada mūsų riterio

pusėn pliūptelėjo tokia akmenų kruša, kad jisai vos įmanė dangstytis skydu, o vargšas Rosinantas nė kiek nepaisė pentinų dūrių, lyg iš bronzos būtų nulietas. Sančas užlindo už asilo ir juo atsitvėrė nuo audrinio

akmenų debesio, pratrūkusio viršum jųdviejų galvų.

Don Kichotas turėjo prastesnę priedangą, tad keli akme-

nys vis dėlto jį kliudė, ir taip atsakančiai, kad jis nuvirto nuo

arklio; ir vos tik jis atsidūrė žemėj, beregint prišoko studen-

tas, nuvožė dubenį“ nuo galvos, trejetą ar ketvertą kartų užtvojo juo mūsų riteriui per nugarą, tiek pat kartų trink-

netolimos patirties žinote ir savo akimis įsitikinote, ką nu-

telėjo į žemę ir ko nesukūlė. Paskum katorgininkai nuplėšė

idant jūs atsidėkodami užsidėtute šią grandinę, kurią nu-

kojines, tik antblauzdžiai neleido.

veikiau aš jūsų labui. Aš pageidauju - ir tokia mano valia, — ėmiau jums nuo pečių, ir tuojau keliautute į Toboso miestą pas valdovę Dulsinėją Tobosietę, o ten, stoję jos akysna, ati-

duotute labas dienas nuo josios riterio, atseit nuo Liūdnojo

apsiautalą, kuriuo jis vilkėjo viršum šarvų, būtų numovę ir

Nuo Sančo jie nutraukė rudinę ir paliko jį vienais apa-

tiniais, paskum, pasidaliję karo grobį, išsisklaidė kas sau,

daugiau rūpindamiesi nepakliūti grasiajai Brolijai į nagus

Vaizdo riterio, ir kuo smulkiausiai papasakotute jai šitą jo

garsingąjį žygdarbį, davusį jums geidžiamą laisvę, o tada jau

galėsite keliauti kur akys veda ir kur kojos neša.

Už visus katorgininkus atsakė Chinesas de Pasamontė.

- Jūsų malonybė, valdove ir vaduotojau mūsų, reikalaujate neįmanomo ir neįvykdomo dalyko, - tarė jis, - nes * Šventoji brolija - inkvizicijos policija.

* Senajame Testamente pasakojama, kaip Mozė išvedė izraelitus

iš Egipto nelaisvės ir šie dykumoje ėmė reikšti nepasitenkinimą:

„Nerčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte įšią dykumą mus, visą bendriją, badu numarinti!“ (Iš 16,3).

* Praradęs šalmą, jo vietoje Don Kichotas nešiojo barzdaskučio dubenį.

LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius Perskaitykite vaidmenimis Don Kichoto ir Pasamontės dialogą iškart po mušty:

6.1. Kokios padėkos už išlaisvinimą reikalauja Don

Kichotas? Ar šis kreipimasis į katorgininkus pri-

mena ankstesnę jo kalbą?

6.2. Savais žodžiais atsakykite riteriui už Pasamontę. Įrodykite, kad katorgininko kalba - pa: ipymas iš Don Kichoto.

Koks atrodo Don Kichotas, kai prabyla riterių roma-

nų stiliumi? Kodėl? Kosiekia autorius, vaizduodamas liūdną istorijos baigtį?

adėj ir be dantų“ ponas regisi toks apgailėtinas, kad pavadina jį Liūdnojo Vaizdo riteriu. Sančui Pansai

Ką atskleidžia šis narsiajam

(Remkitės skaityta ištrauka.)

10. 11.

riteriui duotas vardas?

Kaip įtai, kas vyksta, žvelgia pasakotojas? Apibūdinkitejo požiūrį į Don Kichotą.

Koks yra šis epizodas - komiškas, tragiškas ar tragiko-

miškas? Kodėl?

Padėka už išlaisvinimą.

Di:

negu užsidėti grandinę ir keliauti pas valdovę Dulsinėją Tobosietę.

12.

skutuojame

. Surenkite diskusiją „Ar Don Kichotas - laimingas

žmogus?“

Mūšio lauke liko tiktai asilas ir Rosinantas, Sančas ir Don

Kichotas: asilas, nukoręs galvą ir susimąstęs, retkarčiais kar-

ANTRA DALIS

pė ausimis, matyt, vis dar girdėdamas švilpiant akmenų viesulą; Rosinantas, irgi akmenimis partrenktas žemėn, tįsojo šalia savo šeimininko; Sančas drebėjo vienais apatiniais, baimindamasis Šventosios brolijos; o Don Kichotas liūdė-

jo be galo sukrėstas, kad žmonės, kuriems jis padarė tiek gero, taip nelabai su juo pasielgė.

XLII PERSKYRIMAS

APIE TAI, KĄ PATARĖ DON KICHOTAS SANČUI PANSAI, PRIEŠ JAM VYKSTANT

SALOS VALDYTI, TAIPGI APIE KITUS LABAI REIKŠMINGUS DALYKUS

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip konkrečioje situacijoje linkęs elgtis Don Kichotas ir kaip Sančas Pansa? 2. Kurie pasakojamos istorijos veikėjai tarsi žaidžia, apsimeta, vaidina? Kaip manote, kodėl? 3. Don Kichotas sako suprantąs, kad varomi katorgininkai

[Keliaudami Don Kichotas ir Sančas Pansa sutinka medžio-

jančią kunigaikščių porą, jau skaičiusią pirmąją Liūdnojo Vaizdo riterio nuotykių knygą. Supratę, kad gavo progą smagiai pasi-

juokti, kunigaikštis su kunigaikštiene iškrečia pokštą — pasitelkę

„pelnytai nubausti už savo nusižengimus“. Kas jį skatina

savo šeimynykščius, surengia visą persirengėlių vaidinimą riterių

nepaklusti blaiviam protui - išlaisvinti nusikaltėlius?

romanų siužetais. Kad išvaduotų piktųjų burtininkų užkerėtą

4. Raiškiai perskaitykite Don Kichoto kalbą, kuria jis reikalauja išlaisvinti katorg;

žodžių, mieliausieji broli: saro šūksnio).

4.1. Užrašykite

inkus (nuo žodžių „Iš j iki pasipiktinusio koi

tris keturis Don Kichoto argumentus,

kuriais jis bando įtikinti komisarą.

4.2.Jais remdamiesi pasvarstykite: tai pamišėlio ar pro-

tingo žmogaus kalba?

„

„ Kaip muštynių scena charakterizuoja katorgininkus?

Arjie geba pasinaudoti atgauta laisve?

Dulsinėją, Sančas turi ryžtis kruvinai nusiplakti rimbu (jam už tai pažadama salos valdytojo pareigybė). O Don Kichotui reikia

drauge su ginklanešiu išgelbėti kitas burtininkų aukas - barzdo-

tas merginas. Tad jie ropščiasi užrištomis akimis ant medinio žirgo, prikimšto petardų, ir nuskrieja dangumi tris tūkstančius mylių. Kunigaikščių tarnai jiems į veidą dumplėmis pučia vėją, deglais svilina plaukus, kad skrydis atrodytų kuo tikroviškesnis.

Galų gale, savo vasalams nurodęs, kaip dera elgtis su naujuoju

valdytoju, kunigaikštis dovanoja Sančui salą.]

TITERATURA X KLASĖ

55

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE čio duoti tau patarimų ir būti tavo kelrode

žvaigžde ir gaire, kuri nurodytų tau kelią ir nuvestų į saugų uostą iš šiosios audringos jū-

ros, kurion rengiesi išplaukti, nes aukšti postai ir rangai — tai ne kas kita kaip bedugnis sumaišties vandenynas.

Pirmiausia, vaikeli, tau pridera bijoti Dievo, nes dievobaimingumas - didi išmintis, 0 būdamas išmintingas išvengsi klaidų. Antra, tau pridera nukreipti žvilgsnį į save

patį ir stengtis save patį pažinti, o tai viena

sunkiausių pažinimo rūšių, kokių tik esama. Pažinęs save, nustosi pūstis kaip varlė,

panūdusi prilygti jaučiui“, o jeigu nenustosi,

Skrydis ant medinio žirgo.

tai lyg tas povas, kuris suskleidžia puikią uodegą, pamatęs

Sužinojęs, kad Sančas turėsiąs skubinai sėsti prie val-

džios, Don Kichotas pačmė jį už parankės ir kunigaikščiui neprieštaraujant nusivedė į savo kambarį pamokyti, kaip

gos puikybės uodegą, prisiminęs, jog kadaise savo sodžiuje

Kai tik juodu atsidūrė kambaryje, Don Kichotas užrakino duris, kone prievarta pasisodino Sančą šalia savęs ir

Didžiuokis, Sančai, savo žema kilme ir nerausdamas vi-

pridera eiti naujas pareigas.

prabilo įtaigiu balsu:

- Kuo nuolankiausiai dėkoju Dievui, bičiuli Sančai, kad

56

savo bjaurias kojas, turėsi nejučia suskleisti savo neprotin-

anksčiau ir pirmiau, nei laimė nusišypsojo man, tau kliuvo ir tavajai daliai teko tokia sėkmė. Aš, dėjęs viltis į gerąjį likimą, jog kada nors deramai atsiteisiu tau už dorą tarnybą, tik tik pradedu kopti aukštyn, o tavo lūkesčiai jau išsipildė

ganei kiaules.

sada prisipažinki, kad esi iš ūkininkų, nes jeigu pats to nesigėdysi, niekam į galvą neateis prikišti tau šitos gėdos, ir apskritai būki verčiau nusižeminusiu teisuoliu nei išpuiku-

siu nusidėjėliu.

Įsidėmėki, Sančai:

jei pasirinksi dorybės kelią ir steng-

sies daryti labus darbus, tau nereikės pavydėti kunigaikš-

lenkdami laiką ir blaivaus proto dėsnius. Vieni neša

liasi su gaidžiais,

s, lenda į akis, brūžuoja slenksčius, keklebina, kaulija ir nepasiekia tikslo, o kitas

ateina ir nežinia kaip ir kodėl iškart gauna ir tarnybą, ir vie-

tą, kurios daugelis geidė. Ir čia labai tinka ir dera priežodis, kad nieko nelaimėsi, jei laimės neturėsi.

Mano galva, tu - stačiai kelmas ir tiek, nei kėleisi su saule, nei naktų nemiegojai, nei iš kailio nėreisi, bet apdvelkė

tave klajojančios riterijos dvasia, ir še tau - kaip niekur nie-

ko gauni į rankas salą.

Visa tai sakau tau, Sančai, kad gautos malonės nelaikytumei savo nuopelnu, bet dėkotumei Dievui, kuris pamažu

viską kreipia į gera, o paskum dėkotumei klajojančių riterių

ordinui, pilnam neprilygstamos didybės.

Taigi stenkis visa širdimi įtikėti tuo, ką tau sakiau, o da-

bar, vaikeli, atidžiai pasiklausyki savojo Katono““, geidžianPorcijus Katonas Vyresi

(234-149 pr. Kr.) —

Romos respublikos politinis veikėjas, istorikas, romėnų literatūrinės prozos pradininkas. Buvo sudaręs žymių žmonių posakių rinktinę (išlikę fragmentai) ir savotišką enciklopediją kaip pamokymų sūnui Markui rinkinį (neišlikęs).

Geriausi patarimai salos valdytojui - tikro riterio

patarimai.

* Ezopo pasakėčia: užsimaniusi didumu prilygti jaučiui, varlė

taip išsipūtė, kad sprogo.

LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius

čiams ir valdovams jų darbų, nes kraujas paveldimas, o dorybės gyte įgyjamos, ir jos pačios savaime turi tokią vertę,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokią bičiulio Sančo sėkmės priežastį iš pat pradžių nurodo Don Kichotas? Kam, pasak jo, Sančas turi būti

kokios neturi kraujas.

O kad šitaip yra, tad jeigu kartais giminaičių kuriam at-

sitiks aplankyti tave saloje, neginki jo šalin ir neskriauski, bet, priešingai, svetingai priimki jį, pavaišinki ir pamalonin-

ki, ir šitaip įtiksi Dievui, nes jis nemėgsta, kai menkinami jo padarai, ir sykiu būsi atlikęs priedermę, dorai prigimčiai

privalomą.

Tegu vargšo ašaros sukelia tau didesnę užuojautą negu

turtuolio skundai, bet tegu nenukenčia teisingumas nei vienu, nei kitu atveju.

dėkingas?

2. Kaip Don Kichotas vertina valdžią - aukštus postus ir rangus? Kokia menine priemone išreiškia savo požiūrį?

3. Ką ir kaip Liūdnojo Vaizdo riteris sako apie žmogaus kilmę? Paaiškinkite turinį siedami su raiška. 4. Don Kichotui labiausiai rūpi, kad Sančas gebėtų neša-

liškai atskleisti tiesą ir būtų visiems lygiai teisingas. Išanalizuokite riterio pamokymus ir pirmas teiginių dalis, pradedamas neiginiu, surašykite į schemą; paisykite sakinio nuoseklumo.

Visokeriopai stenkis atskleisti tiesą, nors ir ką žadėtų

ir dovanotų tau turtuolis, nors ir kaip dejuotų ir guostųsi

vargšas. Tais atvejais, kada įmanu ir privalu būti nešališkam, nebauski nusikaltėlio visu įstatymo griežtumu, nes rūstaus

teisėjo vardas ne ką geresnis nei gailestingo teisėjo vardas.

Jeigu kartais nusvirs į vieną pusę tavojo teisingumo

svarstyklių lėkštė, tegu nusveria ją ne dovanos, bet gailes-

tingumas.

Jeigu teks kada nors nagrinėti kokio nedraugo bylą, gin-

ki nuo savęs mintį apie tau padarytąją nuoskaudą ir žiūrėki

tik, kieno tiesa.

Spręsdamas ginčus, nesivadovauki simpatijomis, nes

pridarysi klaidų, kurių dažniausiai neįmanu atitaisyti, o jeigu įmanu - tatai gali pakenkti tavo geram vardui ir netgi ištekliui.

b stenkis e atskleisti t tiesą

A

Jei gražuolė ateis pas tave ieškoti teisybės, nematyki jos

ašarų ir negirdėki jos aimanų - šaltakraujiškai įsigilinki į josios prašymo esmę, kitaip tavo protą nustelbs josios rau-

5. Kokią vertybę Don Kichotas iškelia aukščiau už teisin-

gumą? Kodėl? Ką tai sako apie riterį?

dos, o dorybę - josios atodūsiai.

6. Pasvarstykite, kas svarbiau Don Kichotui - tikrovė ar

laimingajam bus gana ir kūno bausmės, ir nebūtina dar ait-

7. Aptarkite, kokiomis aplinkybėmis gali būti vartojamos

Jei bausi ką nors veiksmu, nebauski jo ir žodžiu, nes ne-

rinti jam širdies rūsčiais priekaištais.

Į kaltinamąjį, atiduotą tavo teismui, žiūrėki kaip į užuojautos vertą žmogų, mūsų sugadintos prigimties silpnybių

vergą, ir stenkis, priešingai šaliai nepakenkdamas, būti jam.

maloningas ir gailus, nes nors visos Dievo dovanotos savy-

bės vienodai brangios, mūsų akimis žiūrint, gailestingumas

spindi skaisčiau ir aiškiau už teisingumą.

Jeigu tu, Sančai, laikysies šitų pamokymų ir taisyklių, gyvuosi ilgus metus, šlovė tavoji neblės per amžius, būsi atlygintas su kaupu ir mėgausies neapsakoma palaima.

Visi šie pamokymai turi praversti tavo sielos grožiui.

idealas. Pateikite pavyzdžių iš romano.

sąvokos donkichotas, donkichotiškumas. Kas jomis pavadinama?

Diskutuojame

8. Surenkite diskusiją pasirinkta tema.

+ Don Kichotas - laisvas žmogus?

+ Ar donkichotiškumas įmanomas mūsų laikais? Rašome 9. Pasirinkite vieną iš trijų temų, pasirenkite atlikdami užduotis ir parašykite rašinį.

+ Sunku ar lengva būti žmogumi?

TITERATŪRA X KLASĖ

57

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Algirdas Julius Greimas

1. Vilniaus universiteto docentė, vertėja Karmen

Karo Dugo (Carmen Caro Dugo) sako, kad „savo romanu Servantesas ne tik linksmina; leisdamas mums

bendrauti su jo herojais, jis švelniai, subtiliai, su šypsena rodo, ką reiškia būti žmogumi“. Paaiškinkite šią mintį, pateikdami pavyzdžių i romano. 2. Parašykite trumpą (vienos ar dviejų pastraipų)

esė. + Apie laisvės svarbą žmogui ar tautai 1. Rašinys turės epigrafą. Pasvarstykite, kokią savo patirtį galėjo turėti galvoje Don Kichotas, taip sam-

Migelio de Servanteso romanas „Don Kichotas“, pirmą kartą išverstas į lietuvių kalbą rašytojo, žurnalisto Pulgio Andriušio (tikrasis vardas Fulgencijus Andrusevičius, 1907-1970), išėjo 1942 metais. Netrukus savo leidžiama-

me literatūros žurnale „Varpai“ (1943 m.) jaunas filologas Algirdas Julius Greimas (1917-1992) paskelbė entuziastingą recenziją.

protaudamas apie laisvę:

Laisvė, Sančai, — tai viena brangiausių dovanų, Viešpaties teikiamų žmogui; jai neprilygsta jokie turtai: nei žemės gelmė-

se glūdintys, nei jūros dugne slypintys. Dėl laisvės, kaip ir dėl garbės, galima ir privalu rizikuoti gyvybę, ir, priešingai, nelaisvė — tai pati didžiausia nelaimė, kokia tik gali i LVIII) 2. Sukonkretinkite temą: rašysite apie žmogų, apie

tautą ar apie žmogų ir tautą.

3. Sudarykite išplėstinį planą: įžangai ir pabaigai

parinkite citatų, suformuluokite bent du temos aspektus ir numatykite, kokiu nuoseklumu juos atskleisite. 4. Apgalvokite, kaip remsitės sava patirtimi ir litera58

tūros (kultūros) žiniomis.

S. Sugalvokite pavadinimą ir parašykite samprotau-

jamąjį rašinį.

„Migelio de Servanteso „Don

Kichotas“ - paminklas

draugystei 1. Apgalvokite, kas suartina pagrindinius romano

veikėjus, atsispyrę nuo Leonido Donskio minties:

Jie ilgainiui tampa tikrais draugais. Šie kaip žemė ir dangus

skirtingi žmonės, atstovaujantys tikrovei ir vaizduotei bei tikė-

jimui, girdi vienas kitą ir net darosi panašūs. Kiek draugai gali keisti vienas kitą ir pratęsti savo dorybes bei silpnybes - apie visa tai šis romanas, tikras paminklas draugystei.

Studentas Algirdas Julius Greimas Grenoblyje 1937 m.

2. Remdamiesi romano ištraukomis, parašykite rašinį.

CERVANTES IR JO DON KICHOTAS Taurusis hidalgo“, ilgai lauktas svečias, pagaliau atvyko ir pas mus. Atvyko tokiu laiku, kai mes jo pagalbos ir patarimų gal labiausiai reikalingi. Šio pasaulio galiūnų

*Hidalgas — viduramžių Ispanijos smulkusis bajoras. LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje 3 skyrius siaubingame susidūrime mūsų mažai, mielai šaliai reikia tiek

daug ir tokio naivaus tikėjimo savo žmogiška kultūrine misija, ginklanešiai taip pasiilgę laukia savo klajūnų riterių, kad didžiojo optimisto pasirodymas mūsų literatūros laukuose tikrai gali būti laikomas geriausiu, dievų siųstu, ženklu.

Herojiška Cervanteso prigimtis žavėjosi viduramžių ri-

jis siekia visiško savo gyvenimo realizavimo, jo pateisinimo ir įprasminimo, susikuriant sau savo asmenišką garbę. Supranti tada, kad virš šito skurdžių ir išblėsusių pavidalų

pasaulio yra dar kita, tikresnė ir gražesnė, realybė - paties žmogaus pagal savo dieviškąjį atvaizdą susikurtas minčių

ir formų pasaulis. Ir Don Kichotas tau sako: „Galvok apie

didelius dalykus ir žinok, kad mintis yra vienintelė realybė

terių romanais, kurie, išradus spaudą, užplūdo Ispaniją. Ir

pasaulyje. Pakelk gamtą iki savo lygmens, ir visas pasaulis

Cervantesas ne kartą turbūt sapne kildavo iš savo guolio ir,

tebūna tik tavo herojiškos sielos atspindys. Kovok už gar-

pasigriebęs ietį ir skydą, iš romanų skaitytojo virsdavo „romanų išgyventoju“". Todėl pagaliau ir išleido jis į pasaulį Don Kichotą, liepdamas jam išgyventi ne tiktai romanus,

bę, vien tai yra tikrai verta žmogaus; o jei tave sužeis, išliek

savo kraują, kaip geradarę rasą, ir šypsokis:**

Visa tai rūsti realybė — visas beviltiškas pasaulis, kuris

bet ir savo paties egzistenciją, leisdamas kitiems iš jo pasijuokti ir pats skausmingai pasijuokdamas iš savęs.

neatmainomai ir racionaliai rieda pagal žmogaus proto jam sugalvotus dėsnius, tas siaubingas ir kategoriškas tvirtinimas, kad tai, kas įvyksta, ir turėjo įvykti - ar galėtų žmogus

Jo švelnios ir beprotiškos išminties pamokymų žmonija

visa tai pakelti, jei Don Kichoto šešėlis neklajotų po pasaulį

bių ir pervarginusi akis nuo proto jai siūlomos aiškumos, vėl pasiilgsta dvasios aukštybių. Įvairios, kad ir keisčiausios

kviestų verčiau sekti paskui jį į naktį ir audrą negu leistis

pasigenda kiekvieną kartą, kai, persivalgiusi žemiškų gėryDon Kichoto asmenybės interpretacijos rodo tiktai Cer-

vanteso genijaus didumą, problemų ir užuominų gausumą

jo veikale ir nepaprastą visuotinės simpatijos spinduliavi-

ir, drąsindamas bailius, ramindamas netekusius vilties, ne-

sutrinamam nepermaldaujamos istorijos būtinybės girno-

se. O kichotizmo apaštalas Miguel de Unamuno“ mums

duoda ir didesnių vilčių: „Don Kichotas mirė ir nusileido

į pragarus, įžengė tenai atstatęs ietį ir išlaisvino visus pa-

mą, į kurį atsiliepia milijonai širdžių; 0 ir mums patiems

smerktuosius, kaip jis kartą jau buvo išvadavęs galerinin-

argi jau taip svarbu, ką iš tiesų norėjo pasakyti autorius ir

kus; uždarė tada jo vartus ir nuplėšęs užrašą, kurį ten buvo

ką jis pasakė? Gyva yra tai, ką aš ir tu, skaitytojau, knygoje

matęs Dante, uždėjo naują, kuris skelbė: tegyvuoja viltis! Ir

Ir Don Kichotas mus pamokys, kaip įgyti nemirtingumą pasirodant juokingam. Nesgi kiekvienas, kuris negyvena su savo amžiumi, rodosi juokingas: ir tas, kuris nori sugrąžin-

pripildė jo sielą amžinos palaimos“

randame, 0 mes, manau, visų pirma norime draugauti su geraširdžiu hidalgo ir jo išmintinguoju ginklanešiu.

ti išsvajotą praeitį, ir tas, kuris trokšta priartinti tolimuose

horizontuose matomą žmonijos aukso amžių. Jis išmokys kaip nebijant pajuokos kovoti su malūnais ir kaip besityčiojančio barzdaskučio partrenktam ant žemės sušukti: „O vis

lydimas išsigelbėjusių, kurie tyčiojosi iš jo, jis nuvyko į dangų. Ir Dievas tėviškai pasijuokė iš jo, o šis dieviškas juokas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Tiriame

1. Atidžiai perskaitykite pirmą pastraipą ir atlikite tyrimą. 1.1. Straipsnio pradžioje Algirdas Julius Greimas kalba apibendrintai, vengdamas konkretumo. Raskite sa-

dėlto Dulcinėja - gražiausia moteris pasaulyje, ir tik aš ne-

kinius, kuriuose kai kas nutylima, pasakoma netie-

laimingiausias riteris žemėje!“

Dalyvaudamas jo broliškuose ir širdinguose pasikalbėjimuose su Sančo, išgirsti iš jo daug pamokančių dalykų ir, nors sveikiausio proto būdamas, susižavi, kaip ir tas San-

čo, jo ginamu absurdišku reikalu ir ant savo asilo nuseki

paskui jį. Sužinai iš jo, kaip, nežiūrint minios juoko, reikia kovoti už žmogaus teisę ir pareigą pačiam daryti savo likimą, būti savo laimės kalviu. Pamatai, kad ne laimės ieško

taurusis riteris ir Dulcinėja neruošia jam, kaip Izolda Tristanui, minkšto samanų ir lapų patalo, - spjauti jam į laimę: * Cituojamas prancūzų literatūros istorikas, kritikas ir eseistas Alberas Tibodė (Albert Thibaudet, 1874-1937).

siogiai.

1.2. Kada parašytas straipsnis? Susiekite pirmos pastraipos mintis su to meto Lietuvos situacija. 1.3. Paaiškinkite pastraipos pabaigą. 2. Antroje pastraipoje Algirdas Julius Greimas rašo, kaip su

pranta Servantesą ir jo romaną. Atpasakokite šias mintis

savais žodžiais. Ar jos atitinka teiginį, kad Servantesas

* Cituojamas prancūzų rašytojas, literatūros kritikas Anatolis Fransas (Anatole France, 1844-1924).

“Migelis de Unamunas (1864-1936) - ispanų filosofas, rašytojas,

visuomenės veikėjas.

TITERATŪRA X KLASĖ

59

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

5.4. Koks, autoriaus nuomone,

svarbiausias Don

Kichoto gyvenimo tikslas? 5.5. Pasvarstykite, kas vadinama „skurdžių ir išblėsu-

sių pavidalų pasauliu“. Kas jam priešinama? 6. Kodėl, jūsų manymu, Greimo cituojamas Migelis de Unamunas, kalbėdamas apie Don Kichotą, prisimena Dantę? Ką sako apie Don Kichotą toks užrašo virš pragaro vartų perrašymas?

7.

Kurios Don Kichoto savybės labiausiai žavi straipsnio

8.

Išskaitytų romano skyrių parinkite fragmentų straips-

9.

autorių? Nurodykite tris.

nio mintims pagrįsti. „Don Kichotas“ yra įkvėpęs ne vieną dailininką. Ras-

kite internete romano iliustracijų, pasirinkite vieną ar

dvi ir pasirenkite apie jas papasakoti 10. Patys sukurkite darbų romano

visai klasei.

temomis

ir surenki-

te parodą „Mano Don Kichotas“. Su dailės mokytoju

aptarkite kūrinius, padiskutuokite, kuris geriausiai at-

spindi donkichotiškumo idėją.

Vytautas Mačernis

Iš ŽIEMOS SONETŲ 18. DON KICHOTO IR SANČO PANSA POKALBIS

60

Don Kichotas: - Ar matai tu jojant raitelį keliu?

Sančo Pansa: - Taip! Ant asilo kažkas į mus artėja. Don Kichotas: - Aš Mambrino šalmą“ spindintį regiu. Sančo Pansa: — Aš tik vario lėkštę - įprastą skutėjui.

Algirdo Griškevičiaus „Don Kichoto sugrįžimas“, 2005 m.

Don Kichotas: - Šalmą tuoj išsikovosime mūšy.

sukūrė „Don Kichotą“ kaip tuo metu paplitusių riterių romanų parodiją? Argumentuokite.

3. Paaiškinkite trečios pastraipos pirmą sakinį.

4. Greimas sako, kad mes „norime draugauti su ger

džiu hidalgo ir jo išmintinguoju ginklanešiu“. Ar pritariate?

5. Išsamiau aptarkite ketvirtą ir penktą pastraipą. 5.1. Paai inkite pasakymą „įgyti nemirtingumą pasi-

rodantjuokingam“.

5.2. Ar pritariate, kad kiekvienas, negyvenantis su savo

Sančo Pansa: - Dėl lėkštės neduosiu sau nuleisti kraujo. Don Kichotas: - Pasitrauk iš kelio, jei širdis baili. Sančo Pansa: - Taip, Senjore! Aš bailus, čia nieko naujo.

Po mūšio, kuriame skutėjas pabėga, viską palikęs Don Kichotas: - Sančo Pansa, šalmas - didelis laimikis!

Sančo Pansa: - Bet skutėjo asilas taip pat nemenkas! Don Kichotas: - Ne, tai grobis riteriams tauriems netikęs. Sančo Pansa: - Bet ginklanešiams bailiems ir to užtenka.

amžiumi, rodosi juokingas? Ar jūsų aplinkoje yra žmonių, prasilenkiančių su savo epocha? Pateikite

Don Kichotas: - Sančo, būk teisingas ir įstatymo žmogus.

pasakykite, ko, pasak Greimo, skai-

*Mambrinas - italų poeto Ludoviko Arjosto (Ludovico Ariosto,

pavyzdžių arba sukurkite tokio žmogaus paveikslą. 5.3. Savais žodži;

tytoją pamokys Don Kichotas. Išvardykite tris da-

lykus.

Sančo Pansa: - Malonybe, vien tik nugalėtojas teisus.

1474-1533) poemos „Pašėlęs Rolandas“ herojus, turintis stebuklin-

gą šalmą, kuris saugo nuo kirčių. Don Kichotas Mambrino šalmu palaikė barzdaskučio dubenį.

LITERATŪRA X KLASĖ

Riteris pakitusiame pasaulyje

61

Koks būtų pasaulis be donkichotų? 2. Lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, menotyrinin-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

kas Jonas Grinius (1902-1980) sakė, kad tikr:

Apibendriname

1. Perskaitykite Vytauto Mačernio eilėraštį ir atlikite užduotis. 1.1. Pasirenkite

skaityti

eilėraštį vaidmenimis.

Kokia

turėtų būti Don Kichoto ir kokia Sančo Pansos in1.2.

tonacija? J

Remdamiesi eilėraš

inkite sąvokas idea-

is me-

nas visada turi žmogui pasakyti ką nors reikšminga, ir

žavėjosi „Don Kichotu“. Jo manymu, Migelio de Ser-

vanteso kūrinys iškyla virš savo laiko ir yra nemirtingas.

Parašykite tris teiginius, pagrindžiančius arba panei-

giančius

šią nuomonę.

3. Kodėl „Don Kichotas“ laikoma bendru tu? Suformuluokite tris argumentus.

listas ir realistas.

TITERATURA X KLASĖ

žmonijos tur-

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Lituaniae pars Pirmieji raštai iš Lietuvos ir apie Lietuvą

+ Kas rašė Lietuvos kunigaikščių laiškus? + Ar Gediminas tikrai verkė?

+ Dėl ko Vytautas pyko ant Jogailos? ūsų rašti

s pradžia siekia vėlyvuosius viduramžius.

Pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštai yra valstybiniai dokumentai, metraščiai. Lietuvos raštija formavosi dviejų rašto kultūrų - rusėniškosios ir lotyniškosios - sankirtoje. Didžiųjų kunigaikščių laiškai, apie kuriuos kalbėsime šiame poskyryje, rašyti lotynų kalba, o Lietuvos metraštis - senąja rusėnų raštinių kalba. Drauge su kalba perimama dinga

kalbėsena,

pasakojimo

ir jos rašto tradicijai būbūdas, tam tikros raštijos

etiketo taisyklės. Jos diktuoja, kaip kalbėti apie gerbiamą, aukštinamą ar neigiamai vertinamą žmogų. Pavyzdžiui,

62

kunigaikščių laiškuose kuriamas oraus, savimi pasitikinčio

Viduramžių raštininkai, XV a. rankraščio miniatiūra.

valdovo paveikslas. Į adresatą, net jei jam priekaištauja-

tyčinių nesusipratimų. Antai Gediminas, iš pradžių žadėjęs

su kiek teatrališku

kaltino raštininką, netiksliai perteikusį jo mintis.

ma, kreipiamasi pagarbiai, išvardijant visus titulus, kartais nuolankumu, abiem

pusėms rūpimi

krikštytis, o paskui pakeitęs sprendimą, teisindamasis ap-

reikalai aptariami diplomatiškai santūriai. Metraščių pa-

GEDIMINO LAIŠKAS LIUBEKO, ROSTOKO,

sakojimuose teigiami veikėjai išaukštinami ir atrodo tarsi didingos skulptūros. O tuos, kurie vertinami neigiamai, charakterizuoja ne tik smerktini poelgiai viešajame gyvenime, bet ir asmeninio gyvenimo nuodėmės. Tik retais

ŠTRALZUNDO,

kartais oficialų valdovo ar didiko paveikslą papildo koks netikėtas pasakojimas, atskleidžiantis kitą to asmens pusę.

Laiškai padeda suprasti ne tik valdovų politinius tikslus, bet ir kokiomis sąlygomis kūrėsi Lietuvos valstybė. Daugiausia iš detalių, užuominų šį tą sužinome apie kultūrinę aplinką. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai yra pirmasis bandymas kurti Lietuvos valstybės įvaizdį Vakarų Europoje. Reikia turėti galvoje, kad Lietuva tuo metu

GREIFSVALDO, ŠČECINO IR GOTLANDO MIESTIEČIAMS (ištrauka)

buvo dar pagoniška ir nepriklausė prie Europos valstybių, išpažįstančių tas pačias krikščioniškas vertybes. Todėl toks svarbus Gedimino krikšto klausimas. Valdovai jokių dokumentų nerašydavo patys, tam reikalui būdavo valstybės raštinės. Ir Lietuvos kunigaikščiai savo laiškus tik pasirašydavo. Dėl to kildavo tyčinių ar ne-

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeši laiškai, parašyti lotynų kalba 1322-1324 m. Vilniuje, skiriami popiežiui Jonui XXII, Vokietijos miestų ir Rygos piliečiams, užsienio kraštų dvasininkams. Išliko jų nuorašai. Paskaitykime ketvirtąjį laišką.

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius jamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį, taip pat įvairių

VILNIUS,

1323 m. gegužės 26 d.

amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, ak-

Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiem-

galos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Šralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando

menskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabra-

kaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmo-

nėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta kaip nori, be jokio trukdymoj; tai įsi-

vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios

pareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad bus

nę bei globą.

sipuolimo.

padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malo-

saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo už-

Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui, tarsi forma materijoje arba tarnas namuose, nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Poloc-

Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir

pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę

laisvai ir be mokesčio, ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam termi-

nui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę“ kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas

ką. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo

už pasiūlymus. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei

anie viena pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai

padarysime. Tuo labiau kad mūsų Švenčiausiajam Tėvui

ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie

Dievo Bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus at-

vyksta. Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėjimo vyrus; savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems užtikrindami,

kad sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję. Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų" ir mažesniųjų brolių? ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas

irbe priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie išmaldą

parduodami kenkia sieloms ir iš vienuolyno daro plėšikų lindynę, ir iš kur plėšikėliai išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam valdovui vengti tokių vienuolių.

Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, skelbiame jau šiuo raštu, kad mūsų

žemė

karališka malone yra laisva

nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokes-

tinimo visiems pirkliams, vasalams - juos aprūpinsiu pa"Istorikai nesutaria: Naugardas ar Naugardukas, Pskovas ar Polockas, mat lotyniškai šie vietovardžiai rašomi panašiai (Noygardia, Pleskowia).

*Pamokslininkų ordinas - dominikonai. "Mažesniųjų brolių ordinas - pranciškonai.

Notaro patvirtintas trijų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų nuorašas, 1323 m. “Dešimtinė - dešimtoji pajamų dalis, skiriama Bažnyčiai.

TITERATURA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.

Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų pa-

skelbtas visiems. Likite sveiki.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kaip Gediminas prisistato ir vadina save? 2. Apie kokius ankstesnius pasiūlymus ir prarastą naudą

kalbama laiške? Kurie žodžiai atskleidžia valdovo kar-

įrodyti, kad iš tiesų norėjo, bet dėl nežinomų priežasčių pakeitė nusistatymą. Ir čiaį oficialų lotynišką raštą įsiterpia stilistiškai visai netikėtas fragmentas:

Be to, girdėjome iš kažkurio mažojo brolio, kad viena moteris iš karalienės namiškių jam atskleidė, jog karalius tada kiekvieną naktį, kiek ten buvome, mums išėjus iš susitikimo įžengdavo į savo miegamąjį, pakvietęs kartu giminaitį Erudoną, ir verkė graudžiausiai, ir padaręs pertrauką vėl pradėjo verkti; ir kiekvieną

naktį tai darė tris kartus, ir kiek ta moteriškė galėjo spręsti, taip padarė dėl to, kad reikia atsitraukti nuo pradėtojo žingsnio.

tėlį? Kurie žodžiai ironiški? 3. Dėlko Gediminas yra parašęs laišką popiežiui? Ką iškilmingai pažada kviečiamiems pasiuntiniams? 4. Kokia valdovo nuomonė apie vienuolius? S. Kokie žmonės kviečiami kurtis Lietuvoje, kas jiems žadama? Kuo viliojami žemdirbiai?

6. Remdamiesi laišku ir istori iniomis, nusakykite Gedimino kreipimosi į klestinčių Europos miestų gyventojus tikslą.

7. Koks laiško tonas? Perskaitykite balsu pasirinktą iš-

trauką.

8. Apibūdinkite laiško funkcinį stilių. Kuriose vietose jis

geriausiai matyti? Kas rodo, kad laiške laikomasi diplomatinio etiketo taisyklių?

9. Koks Gedimino paveikslas ryškėja skaitant šį laišką? Kuriuos viduramžių riterio bruožus galime čia įžvelgti?

Šiame ir kituose laiškuose Gediminas leidžia suprasti, kad ketina krikštytis ir laukia popiežiaus pasiuntinių. O kai

Popiežius Jonas XXII rankraščio miniatiūroje, 1410-1412 m.

popiežiaus atstovų (legatų) pasiuntiniai atvyksta, sako, kad jo žodžiai buvo blogai suprasti ar raštininko netiksliai

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

užrašyti, mat krikštytis jis nesirengia.

ketinimus susijusi su erdvės nuorodomis? Kur vyksta veiksmas ir kas supa Gediminą vienu ir kitu atveju? 2. Kas pasakojime apie Gedimino ašaras kelia šiokį tokį įtarimą? 3. Aptarkite, kaip oficiali Gedimino lai ena ir ceremoningas kalbėjimas dera su verkimu. Tik turėkite galvoje, kad krikščioniškosios raštijos tradicijoje graudus atgailavimas ne savo valia nusisukus nuo Dievo nemenkina

Pranešime apie apsilankymą pas Gediminą pasiuntiniai

aprašo iškilmingą priėmimą:

Kai atėjome pas jį, sėdintį su patarėjais menėje su tarėjais savo menėje, įteikėme jam ponų legatų, pono arkivyskupo, Saremos ir

Tartu vyskupų bei Rygos tarybos narių laiškus; jis juos malonin-

gai priėmė. Paskui jam pasakėme, kad turime užduotį su juo tartis

Apaštališkojo Viešpaties ir minėtų ponų vardu; jis atsakė, jog to-

kią valandą derėtis nepatogu, kadangi atvykome po kelionės ir po

vargų turėtume pailsėti ir būti linksmi bei džiugūs.

Jau iš šių žodžių matome, kad Gediminas delsia pradėti pasiuntiniams rūpimą pokalbį apie Lietuvos krikštą. Toliau

jie rašo norėję su valdovu pasikalbėti asmeniškai, bet jis juos priimdavęs tik apsuptas tarėjų. Pasiuntiniai nelinkę tikėti, kad Gediminas nė nesiruošė krikštytis. Jie mėgina

1. Kaip oficiali ir neoficiali informacija apie Gedimino

valdovo orumo. 4. Pasiklausykite profesorių Edvardo Gudavičiaus ir AI

redo Bumblausko diskusijos „Ko verkė Gediminas?“

LRT laidoje „Būtovės slėpiniai“. Aptarkite istorikų argumentus. €,

$. Kaip manote: Gediminas iš pat pradžių nemanė laikytis duoto žodžio ir šitaip pažeidė riteriško elgesio taisykles

ar, aplinkybių priverstas išsižadėti savo ketinimo, išgyveno tikrą vidinę dramą? Pagrįskite savo nuomonę.

LITERATŪRA X KLASĖ

(ištrauka)

bugiai

ia

piuų

S

DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO LAIŠKAS ŠVENTOSIOS ROMOS IMPERIJOS VALDOVUI ZIGMANTUI

Uų

Lituaniae pars

1420 m. kovo II d

j

Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas arba kuo mes taip nusikaltome jūsų šviesybei, kad jūsų šviesybė pelnytai nusiteikėte prieš mus,

visur sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia

jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės,

kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos

žemė, nes yra viena kalba ir tie patys gyventojai. Bet kadan-

gi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama že-

mesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y.,

65

iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos

žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic*) savo rašte mes nerašome [atskirai] apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai.

TTYĖi Šventosios Romos Imperijos valdovas Zigmantas Liuksemburgas, dailininkas Albrechtas Diureris (Albrecht Dūrer) 1511-1513 m.

S

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kaip manote, dėl ko Vytautas laiš

auja Zig-

mantui Liuksemburgui? Remdamiesi istorijos žiniomis, įrodykite savo įžvalgos teisingumą.

m

„ Kokiais argumentais Vytautas grindžia Žemaitijos ne-

atsiejamumą nuo Lietuvos?

3. Kaip vertinate Vytauto argumentus šiuolaikinio žmogaus požiūriu? Gal pasiūlytumėte naujų? Lietuvių požiūris į Vytauto pusbrolį Jogailą, tapusį Lėnkijos karaliumi, iki šiol dvejopas. Vieniems jis sąjungos su Lėnkijos Karalyste, padėjusios sėkmingai pasipriešinti Kry-

Taip XVI a. nežinomas vokiečių dailininkas įsivaizdavo Lietuvos didijį kunigaikštį Vytautą irjo žmoną didžiąją kunigaikštienę Oną.

žiuočių Ordinui, o vėliau ir Maskvos Didžiajai Kunigaikš-

tystei, pradininkas. Kiti jį laiko išdaviku, siekusiu sumažinti

*Sic (lot.) - štai kaip, būtent taip.

LITERATŪRA X KLASĖ

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZ

VIMAS LITERATŪROJE

Jono Mackevičiaus paveikslas „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“ (1934 m.). Centre Romos karalius Zigmantas, šalia iš

dešinės sėdi didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Julijona, iš kairės Zigmanto žmona Barbora, Lėnkijos karalienė Sofija ir karalius Jogaila. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį savarankišku-

66

VYTAUTO LAIŠKAS

mąjir galop prijungti ją prie Lėnkijos. Laiškas, kurį skaitysite, Vytauto

parašytas

JOGAILAI

po Euro-

pos valdovų suvažiavimo Lucke 1429 m. sausį. Valdovai svarstė svarbias to meto tarptautinės politikos ir ekono-

mikos problemas. Jų kontekste Romos karalius“ Zigman-

tas iškėlė pasiūlymą Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą vainikuoti karaliumi. Šiam sumanymui pritarė visi, neišskiriant nė Lėnkijos karaliaus Jogailos, bet pasipriešino Lėnkijos diduomenės atstovai: esą šitai gali nuspręsti tik popiežius, o ne Šventosios

Romos

Imperijos valdovas.

Bet tai tik pretekstas, mat Vytauto karūna būtų tapusi Lie-

tuvos valstybės savarankiškumo garantija. Iš laiško matyti, kokį spaudimą teko patirti Jogailai, kurio įpėdiniams sūnų neturinčio Vytauto vainikavimas išties būtų buvęs naudingas.

TRAKAI, 1429 m. vasario 17 d. Šviesiausias valdove ir mūsų brangiausias pone broli! Kai šviesiausiasis ponas Romos karalius, mūsų brolis

ir brangiausias giminaitis, pradėjo bylą dėl karūnos, apie

kurią, Dievas liudytojas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme, ir kai jo šviesybė primygtinai į mus dėl jos kreipėsi, atsakėme šitaip tar-

dami: „Pone karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis

aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti,

ypač kad esame įpratę spręsti kartu su ponu Lėnkijos ka-

raliumi, mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko ne-

daro“ Tačiau kai ponas Romos karalius pasakė norįs pats

dėltos bylos su jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: „Tebūnie tai jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“ O kitą “Romėnų (Romos) karalius (lot. Rex Romanorum, vok. Rėmi-

scher Kėnig) - išrinkto, bet popiežiaus dar nevainikuoto Šventosios

Romos Imperijos valdovo titulas.

rytą, eidami kaip paprastai pas jūsų šviesybę, susitikome

poną Romos karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti.

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo ponas Lėn-

dėl to širdyje labai sielojasi. Ir ypač dėl šio skirsnio jūsų pa-

kijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą. Jis tam pritarė“ Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia karaliene“ Tą ir padarėme. O kai sustojome pas jus mie-

siuntinybės rašto kopijoje: karūnavimosi atveju minėtieji

šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų šviesybė tučtuojau pasakė, kad jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės.

mūsų, jūsų ir mūsų krašto sudarytas sutartis. Šviesiausiasis

gamajame, ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su jūsų Mes lietuviškai jums tarėme: „Pone karaliau, neskubėkite

su tuo reikalu; pirma aptarkime su jūsų prelatais bei baro-

nais, ir mes panašiai padarysime“ Jūs į tai vėl pasakėte, kad jūs tam pritariate ir džiaugiatės ir esate labai sujaudintas.

bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti

po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neat-

siklausę Lėnkijos baronų, o tai sulaužytų jūsų šviesybės ir

valdove! Tegu jūsų šviesybė pažiūri ir gerai pagalvoja, ar jūsų patarėjai gerai jums patarė, ar reikėjo tokius dalykus pranešti Romos karaliui ir jį trikdyti ir ar garbinga dėl to,

su kuo seniau sutikote pono Romos karaliaus akivaizdoje,

širdyje kitaip nutarti. Juk būtų buvę geriau su tokiu laišku

Ponas Romos karalius su savo ponia, gyvenimo palydo-

kreiptis į mus negu į Romos karalių arba pirma mūsų pa-

įžengiant jūsų prelatams ir tarybos nariams baronams

giau būtų buvę jūsų šviesybei ir mums pasitarti su mūsų ir jūsų baronų tarybomis, nežeminant mūsų, mūsų kunigaikščių ir bajorų. Bet su mumis pirma nepasitaręs ir laišku

ve, jūsų šviesybei už tai padėkojo, ir tada iš jūsų išėjome, pas jus į pasitarimą. Mes taip pat tarėmės su saviškiais, 0 paskui jūsų tarybos nariai mus išsikvietė pas save. Kai pas

juos įžengėme, jie beregint pradėjo rimtai priešintis ir primygtinai prieštarauti, norėdami sutrukdyti

reikalą. Tai

matydami mūsų kunigaikščiai ir baronai pradėjo žodžiais

imtis su jūsų šviesybės tarybos nariais. Dėl to šypsoda-

klausti ir drauge apsvarstyti, kaip elgtis. Geriau bei garbin-

mūsų neatsiklausęs paskubėjote ne tik mus, bet ir mūsų kraštą bei Lietuvos bajorus šitaip pažeminti ir paminti jų

laisvę. To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų

galėjo būti kalbama, paskelbėte svetimoms šalims, nors

miesi mes nurodėme mūsiškiams tylėti. Pagaliau išėję iš

buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti.

jūsų ponai tarybos nariai priešgyniavo tam reikalui ir yra

abu tarpusavyje suderiname, o dabar pagal tą seną taisyklę

jų, atvykome pas jūsų šviesybę ir papasakojome jums, kaip

mums nepalankūs. Labai padėkojome jums, kad ne prieštaravote, o pritarėte, nors ir niekuomet nebuvome galvoję,

kad norėsime tai daryti. Ir jums išvykstant iš Lucko dar kartą padėkojome, o jūs taip pat kaip anksčiau pasakėte,

kad tam pritariate ir džiaugiatės, esate tuo atžvilgiu labai

geranoriškas ir sujaudintas.

Bet štai praėjusį sekmadienį Romos karalius atsiuntė

mums kopiją jūsų laiško, kurį jam. jūsų atstovai, turintieji jūsų jiems suteiktus įgaliojimus, išdėstė. Tą

Mylimas broli! Kad ir kokių nesutarimų tarp mūsų iškyla, šito nepadarėte. Geriau būtų buvę jūsų vyresniesiems, prelatams ir baronams su tuo pasiuntinybės raštu palaukti, be

to, reikėjo su jais tai išsamiai aptarti ir veikti ne taip skubiai,

nes jūs gi supratote, kad mes to reikalo be jūsų ir jūsiškių nutarimo nesprendėme.

Bet kadangi gyvename iš Dievo malonės, mums nereikia

jūsų baronų rinkimų, o ir po mūsų mirties tai neprieštaraus

kopiją įsakėme perskaityti mūsų

taryboje. Iš tos kopijos patyrėme,

kad dėl to, su kuo Lucke buvote su-

tikęs ir kam pono Romos karaliaus

akivaizdoje pritaręs, širdyje kitaip manėte ir aniems žodžiams prieštaraujančius

žodžius

leidote

sau

pasakyti per savo pasiuntinius. Be to, iš tos kopijos matome, jog savo pasiuntinybės rašte kai ką pridu-

riate, smarkiai mus pažemindamas, pamindamas ir atimdamas laisvę iš mūsų, mūsų krašto ir Lietuvos ga-

lingyjų, kurie ją aukštai vertina ir

Lucko pilis XIX amžiuje, dailininkas Napoleonas Orda. TITERATURA X KLASĖ

67

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1.

Kaip Vytautas kreipiasi į Jogailą?

2. Ką iš Vytauto laiško sužinome apie „bylos dėl karū-

nos“ pradžią? 3. Ką Vytautas atsakė Romos karaliui Zigmantui dėl karūnavimosi?

4.

Kaip, pasak Vytauto, į pasiūlymą jam karūnuotis rea-

gavo Jogaila?

S. Apie ką naktį Zigmantas kalbėjosi su Jogaila? 6. Koks pokalbis įvyko iš ryto? Ką pasakė Zigmantas, Jogaila, Vytautas?

7.

Ką Vytautas lietuvi tate jo žodžius?

i pasakė Jogailai? Kaip supran-

8. Koks buvo Lėnkijos prelatų ir tarybos narių požiūris į 9.

galimybę Vytautui tapti karaliumi?

Kaip manote, kodėl Vytautas nutraukė Lietuvos ir Lėnkijos didikų ginčą?

10. Kodėl Vytautas patikėjo, kad sumanymui jį karūnuoti

Jogaila pritaria? 11. Kaip paaiškėjo, kad Jogailos nuomonė dėl Vytauto karūnavimo pasike 12. Kodėl Vytautas ir Lietuvos didikai pasijuto pažeminti?

Lėnkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Jogaila, altoriaus paveikslas Krokuvos Vavelio katedroje, XV a. antra pusė. 68

minėtoms sutartims, nes mes jau seniai esame išrinkti šio krašto viešpačiu ir didžiuoju kunigaikščiu, tvirtai ir taikin-

gai jį valdome, o jei norėtume, ir galutinai išsilaisvintume, ir mums neatrodo, kad tie, kurie taip jūsų šviesybei patarinėja, galėtų mums sukliudyti. Tačiau stebimės jūsų šviesybe, nes dažnai sakėte ir raštui patikėdavote tokius žodžius:

„Mylimas broli, jus mylime kaip save ir meldžiame Dievą

13. Paaiškinkite, ko baiminosi Lėnkijos didikai.

14. Kodėl manyta, kad Vytauto karūnavimas pažeis galio-

jančias Lėnkijos ir Lietuvos sutartis? 15. Vytautas priekaištauja Jogailai, kad kreipėsi į Romos

karalių, užuot pirma aptaręs nesutarimus tarpusavyje.

Kodėl čia kalba apie garbę? 16. Kaip ir kodėl Vytautas primena „mylimam broliui“ ankstesnę jųdviejų santarvę?

17. Kokios mintys pakartojamos laiško pabaigoje? Kaip manote, kodėl?

18. Kaip laiško pabaigoje keičiasi Vytauto tonas? Ką jis

už jus, linkėdami jums šlovės, ilgesnio gyvenimo ir visa ko

pabrėžia kalbėdamas apie savo krašto valdymą ir susi-

kodėl ar kam patarus nebesate mūsų atžvilgiu taip nusitei-

19. Apibendrinkite: dėl ko Vytautas priekaištauja Jogailai?

geriausio, kaip ir sau, ir net daugiau.“ O dabar nesuvokiame,

kęs, kaip anksčiau kalbėjote, o mes su ponu Romos karaliumi nesame nieko kalbėję prieš jūsų šviesybę ar jūsų dvaro gerovę. Pavedėme tai parašyti jūsų šviesybei todėl, kad

minėtasis skirsnis labai apkartino mūsų, taip pat ir mūsų

tarimus su Jogaila?

20. Koks Vytauto paveikslas

iškyla šiame laiške?

21. Kąiš laiško galima suprasti apie Vytauto ir Jogailos santykiu

Kaip Vytautas vertina susitarimus su Jogai

22. Remdamiesi

citatomis, patvirtinkite arba paneikite,

bajorų mintis. Jūs, neskirdamas jiems tokios pat pagarbos

kad pirmoje laiško pusėje Vytautas kalba taikingai ir pabrėžia ištikimybę Jogailai, o antroje parodo pasiti-

kinate. Be to, jūsų šviesybė laiške ponui Romos karaliui

23. Kaip manote, ar Vytautas iš tiesų nemanė karūnuotis

gyvi esame, taip mūsų orumą pažemindamas, mūsų padėtį

vo netikėtas? Atsakykite remdamiesi laiško tekstu.

kaip Lėnkijos baronams, juos pažeminate, jų padėtį sumen-

pridūrėte, kokį paveldą ir jūsų žemes valdome laikinai, kol sumenkindamas, nors anksčiau buvome abiem priimtinai pasidaliję ir tarpusavyje susitarę.

kėjimą savimi ir savarankiškumą.

ir Romos karaliaus pasiūlymas Lucko suvažiavime bu-

Apibendriname

24. Palyginkite Gedimino ir Vytauto laiškus. Kuo vienas ir kitas valdovas grindžia savo teisę valdyti Lietuvą kaip

savarankišką valstybę? LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius 25. Kokie kunigaikščių charakterio bruožai ryš)

tantjų laiškus?

ja skai-

laikosi diplo-

26. Įrodykite, kad laiškuose kunigai matinio etiketo.

27. Kokie valdovų ir jų aplinkos didikų santykiai atsiskleidžia Vytauto laiške Jogailai? Diskutuojame 28. Įvertinkite Jogailos elgesį: tai diplomatinė gudrybė ar

valdovo silpnumas?

Lėnkiją beveik penkiasdešimt metų. Jis palaikė gerus santykius su pusbroliu did oju kunigaikščiu Vytautu, savo vietininku Lietuvoje. Lenkų didikai, nepatenkinti Lietuvos politiniu savarankiškumu, ėmė

valdovą.

regzti intrigas prieš savo

„Milžino paunksmės“ konflikto pagrindas - Lėnkijos didikų kova su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, siekiančiu panaikinti valstybių sudarytą uniją ir įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Scenoje Vytautas nepasirodo: jis yra nematomas herojus, apie kurį nuolatos kalbama, vieni jo bijo, kiti garbina. Jogailai Vytautas yra didžiausias

autoritetas. Nerodydamas veikėjo scenoje - tai novatoriškas dramaturgo sprendimas - Balys Sruoga sukūrė ideali-

Balio Sruogos drama

„Milžino paunksmė“

zuotą jo paveikslą. Tai ypač akivaizdu didingoje Vytauto laidotuvių scenoje.

+ Kuo savita poetinė drama

+ Jogaila - silpnas valdovas ar gudrus politikas? + Drama, kurios pagrindinis veikėjas nepasirodo scenoje 69

Balys Sruoga ir poetinė drama Balys Sruoga (1896-1947) - poetas, dramaturgas, prozininkas, literatūros kritikas ir teoretikas, žymus tarpuka-

rio nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjas. Kauno universitete Sruoga dėstė teatro istoriją, du dešimtmečius

vadovavo teatro seminarui. Jis buvo užsibrėžęs tikslą iš es-

mės pakeisti lietuvių dramaturgiją - sukurti poetinį teatrą. Pasitelkęs Lietuvos istorijos medžiagą, jungdamas

lyrikos,

epo ir dramos pradmenis, Sruoga sukūrė naują dramos tipą - istorinę poetinę dramą. Pirmas toks kūrinys lietuvių

literatūroje yra 1932 m. jo parašyta „Milžino paunksmė". Ją autorius pateikė Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga surengtam

konkursui. Vertinimo

komisija dramą

atmetė kaip nepakankamai patriotišką, nedorovingą, užgaunančią religinius jausmus. Tada Sruoga ją išleido savo lėšomis. Prieštaringus vertinimus lėmė kūrinio novatoriškumas. Dramos kalba eiliuota, emocinga, veikėjai gyvena

savotiškame poetiniame pasaulyje be buities detalių, jų

jausmai pakylėti, kalba metaforiška, vaizdinga.

Balys Sruoga su dukra Dalia 1930 m. Pagrindinis realiai veikiantis dramos personažas yra Jogaila, savo tėvynę mylintis lietuvis ir kartu Lėnkijos karalius. Jo paveikslu dramaturgas atskleidžia keblius Lietuvos

istorijos faktais.

ir Lėnkijos santykius. Lenkų dvariškiai laiko Jogailą nuse-

1386 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė Lėnkijos valdovę Jadvygą, buvo vainikuotas karaliumi ir valdė

nusiu, bevaliu valdovu, šaiposi iš jo ir pasinaudodami jo

Dramoje

rašytojas

remiasi

Lietuvos

bejėgiškumu bando patys tvarkyti valstybės reikalus. Bet

TTERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

tik iš pirmo žvilgsnio Jogaila nesusigaudo, kas vyksta. Kai kurios jo replikos, monologai rodo, kad jis nėra naivus ar kvailas. Jis mato dvariškių klastas, ilgisi Lietuvos, bodisi karūnos, apgailestauja dėl savo likimo. Lyriniuose monologuose Jogaila leidžiasi ir į platesnius svarstymus apie gyvenimo prasmę, žmogaus vienišumą, mirtį, į savo padėtį

žvelgia su ironija. Tad poetinės dramos centre - ne istori-

nės peripetijos, o žmogaus vidinis pasaulis, išgyvenimai, netikėti atsivėrimai.

Balio Sruogos poetinės dramos tradiciją XX a. antroje pusėje tęsė rašytojai Juozas Grušas („Barbora Radvilaitė“) ir Justinas Marcinkevičius (trilogija „Mindaugas“, „Mažvy-

das“, „Katedra').

Rumbaudas, Lietuvos didžiūnas Sigismundas, Šventosios Romos Imperijos imperatorius,

Veūgrijos karalius Vavžynecas!! Zaremba iš Kalinavos!* Jonas Hinča iš Raguvos"? | lenkų riteriai Jonas Strašas iš Bialočovos"*

Svientekas, Zbignievo dvaro ūkvedys Liucija, Zbignievo dvaro šeimininkė Kalėjimo sargas

Julijona, Vytauto našlė Sofija, Vytauto duktė, Maskvos kunigaikštienė

Vosylius, Vytauto anūkas, Maskvės kunigaikštis Kariai, riteriai, bajorai; dvasininkai; sargai, tarnai; šokėjos, muzikai; minia

MILŽINO PAUNKSMĖ

ANTRAS VEIKSMAS

Karūnos vėtra

(ištraukos)

Kurdamas antro veiksmo pirmą paveikslą autorius rėmėsi mūsų aptartu 1429 m. vasario 17 d. Vytauto laišku Jogailai. Dramos veikėjai yra Romos karalius Zigmantas, čia vadinamas

70

imperatoriumi? Sigismundu, ir Lėnkijos kara-

lius Jogaila. Veiksmas vyksta I

iške minimoje vietoje - Jo-

gailos miegamajame Lucko pilyje, kur 1429 m. sausį buvo surengtas Europos valdovų suvažiavimas. Laišką primena

ir kai kurie Zigmanto bei Jogailos žodžiai.

PIRMAS

PAVEIKSLAS

Luckas 1429 metais. Jogailos miegamasai ruimas*. Pakilus uždangalui, Jogaila sėdi lovoj, lyg keltis rengias. Tuo tarpu Sigismundas, merginų šokėjų ir muzikantų, grojančių girtą maršą, lydimas, triukšmingai įsiverčia kambarin. Jogaila smunka atgal patalan I

ASMENS Jogaila, Lenkų“ karalius Sofija, jo žmona, vadinama Sonka

Jogaila, Sigismundas, šokėjos, muzikantai SIGISMUNDAS Miegalius tu esi, brolau, miegalius!

Švitrigaila, jo brolis Elzbieta Ščekocka

Katažyna Šėekocka | seserys, Sonkos kambarinės

MERGINOS Cha cha cha cha cha cha!

Zbignievas Olesnickis, Krokuvos vyskupas Stanislovas Ciolekas, Poznanės vyskupas

Andrius, dominikonas, popiežiaus legatas

SIGISMUNDAS

Mykolas Korničas, Bendzino vaitas, vadinamas Sieščencu

Tylėkit, šarkos, - ša!

Jonas Tarnovskis, Krokuvos vaivada

Rodo Jogailai į merginas

Mikalojus iš Mykolavos?, Sandomieriaus"" vaivada

Matai, kokį

"Zigmantas Liuksemburgas, vainikuotas imperatoriumi tik 1433 m.,

Vainiką atvedžiau... tavęs palinksmint!

iki tol turėjo Romos karaliaus titulą.

*Lenkai, Austrai, Vengrai, Danai - taip XX a. pirmoje pusėje bu-

vo rašomi ne tautų, o šalių pavadinimai. *Iš tiesų Mykolas iš Mikoluvo. (Kai Balys Sruoga rašė „Milžino paunksmę“, svetimvardžių vartosena ir rašyba dar nebuvo nusistovėju-

si. Dabartinės norminės formos pateikiamos išnašose.) "Sandomiero.

"Laurynas. **Kalinovos. “Roguvo. “Bialačovo.

"*Rūimas (pasenęs skolinys iš vokiečių k. - Raum) - patalpa. LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

JOGAILA

Žegnokis... Iš pat ryto... Ką gi tu!..

SIGISMUNDAS Labai patiko man... Jos puikiai šoka! Tau dovanosiu, - pasirink! Kuri?..

Betnetir aš nulėpau... Net nakvynės

Neberadau ir prasipainiojau

Per visą naktį galas žino kur...

Atleisk tas moteris... nepatogu!

SIGISMUNDAS Gražuolės mano mielos, liūdnas toks!

Kaip vakar arba šiandie, kaip tenai...

SIGISMUNDAS Mieste, suk devyni tave, paklydau! O kas ten daros, Viešpatie saldžiausias! Juk Luckas būdavo seniau lindynė, Kur tik šunims vestuvės kelt tetinka...

Dabar - net sostinė galėtų būti.

MERGINOS

Cha cha cha cha cha cha!

SIGISMUNDAS Ei, muzika! Pašokite, mergaitės! Muzika; orientališkas'* šokis Žiūrėk, brolau, - teisybė, neblogai?

JOGAILA (rodo į kaktą) Tau čia, taip sakant... SIGISMUNDAS

Kiek mano plikė ši pakelti gali,

JOGAILA

JOGAILA O Viešpatie!

Pašokite karaliui...

Sakau, reta bačka" pakels midaus,

JOGAILA

Žinia... jei net šokėjų suradai... SIGISMUNDAS

Negali būt! Netinka tau? Kaip gaila!

Linksmiau, mergaitės!.. O žinau, brolau, Kiek Vytautas čia per kelias savaites

Svečiams suvalgydins, - kelis metus Gyvent galėtų Lėnkija visa...

JOGAILA Būtų galir tau

Čionai taip pat, jei su mumis tu vakar...

JOGAILA

Žinai, kad negeriu.

Taip, tavo vokiečiams tikrai pakaktų...

SIGISMUNDAS Kaip tu manai, kur baigias jo valstybė? Juodoji jūra kur, - kur Baltija —

Visur jo vardas skamba kaip valdovo. Gudai, totoriai, net niauri Maskva,

SIGISMUNDAS Be reikalo!

Visi iš vieno gėrė. Nieks nemanė Tavęs nunuodyti...

Apaugus ašakom, barzda ir krūmais, — Net Novgorodas!“ klauso jo ir bijo! Tai ne juokai, brolau! Net aš patsai, Imperijos Šventosios Romos viešpats, Bijau nustelbtas likti jo galybės...

JOGAILA Bet vis dėlto!

SIGISMUNDAS

JOGAILA Ir Ordinai abu... kaip tu manai?

Tikrai gali gailėtis ten nebuvęs!

Taip Vytautas privaišino svečius, Kad trys savaitės pagiriot reikės! “Orientalinis (lot. oriens - rytai) - rytietiškas.

"Bačka (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - statinė.

** Naugardas. TITERATURA X KLASĖ

71

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

SIGISMUNDAS Bijau, kad Vytautas čia savo galią

Legatas Švento Sosto. Kaip jis stengias

Nepavydus. Žinai, aš juo tikiu. Juk aš išvykdamas iš Vengrų žemės

JOGAILA Globot rytų krikščionys reikia... Taigi. Varyk mergas laukan, - araš turėsiu...

Augina sąskaita mana... Bet aš

Į Austrus - savąją valstybę, šeimą

Globoti Vytautui štai palieku!

JOGAILA Ir aš, senatvės spaudžiamas, manau Ne kartą... Jeigu kaip, pavesiu aš Globoti Vytautui ir savo šeimą. SIGISMUNDAS

Gerai sakai. Toksai globėjo vardas

Apsaugos tavo šeimą nuo pavojaus Ir ateitį išgarsins jos. Žiūrėk,

Iš kiek valstybių Luckan susirinko

Patraukti Vytautą, - net juokas ima!

SIGISMUNDAS

Tik Vytautas galės Rytuos iškelti, — Kur tiek tautų yra, genčių, tikybų, —

Krikščionių vėliavą lig debesų...

O, Šventas Sostas išminties nestinga,

Kad pavedė globoti Rytus jam! JOGAILA

Jis išminties neskolins iš plepaliaus... Šokėjoms Išeikit tuoj. Gana. Laukan. Ar aš...

Garbingų vyrų Vytauto pagerbt...

JOGAILA Bažnyčios reikalų svarstyt... ir krikšto... SIGISMUNDAS

72

Taip taip, svarstyt. Mes apsvarstysim juos.

Tik vaišių dar pas Vytautą per daug.

MERGINOS

Cha cha cha cha cha cha!

Išbėga

SIGISMUNDAS Vaje! Kam gražuolės tu išvaikei! Taip linksma buvo... Koks gi tu!

JOGAILA Aš ir manau...

JOGAILA

SIGISMUNDAS Ir aš taip pat manau. Bet štai, žiūrėk, jei neskaitysim mūsų Dviejų didžiausiųjų valdovų, - šitiek Kitų čia vieši! Toks svečių gausumas

SIGISMUNDAS

Ir mūsų bet kuriam garbės darytų. Štai Erikas, didus karalius Danų,

Nors kvailas jis kaip maišas, bet ką veiksi...

Manau...

Ir tu manai, kad Šventas Sostas stengias

Atlygint Vytautui už nuopelnus? JOGAILA

Kiekvienas savo skolą tur mokėti.

SIGISMUNDAS Žinia, kad taip. Ir savo skolą aš

JOGAILA Jei tu sukvietęs būtum juos, - ar jie

Rengiuos mokėt... Aš patariu ir tau.

Visi kaip vienas susirinktų Pėštan?

JOGAILA

SIGISMUNDAS Tu nesuklydai, brol, - į Krokuvą Nė vienas nevažiuotų pas tave... Daugiausia stebina mane vienuolis,

Mokėti skolą? Lengva pasakyti. SIGISMUNDAS

Tik pamanyk, - juk Vytautas brangus,

Valdovas galingiausias ir krikščionis, LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius Darbais apaštalams prilygt galįs,

III

Net už tave žemiau jis pastatytas!

Jogaila, Sonka, Zbignievas

Dar vis lig šiol tebėr tik kunigaikštis...

Ir liūdna man dėl šitos neteisybės...

ZBIGNIEVAS

Todėl aš nutariau pasiūlyt jam —

Šviesiausias pone!

Uždėt karūną Lietuvos karaliaus: Te Vytauto viešoji padėtis

JOGAILA

Pritiks karališkai didybei jo! Ir neteisybė dings iš mūsų tarpo!

Vyskupe, man leisi...

(rodo, kad jis nori barzdą skusti)

Pabaigt nors kartą? Burbulas... Šeriai.

JOGAILA Atrodo man, kad šitą mielą mintį

ZBIGNIEVAS

Tu, draugę, išėmei iš mano lūpų...

„„Aš suprantu. Atsiprašau. Aš neičiau,

Seniai man keltis metas!

Jei ne žinia, kuri sujaudino

Mane, lyg būt perkūnas trenkęs

SIGISMUNDAS

Stačiai man ant galvos.

Mielas broli, Jei supratau gerai, tu — sutinki?

JOGAILA

O, Visagaliau, Apsaugok nuo Perkūno mano galvą.

JOGAILA Karalius Lietuvos! Gerai sakai.

Senatvėj mano šviečia tik svajonė Pro ūkanas. Ką aš slėpiau širdy,

ZBIGNIEVAS

Šviesiausias pone! Sigismundas skelbia

Ir man pasiekt nebuvo skirta, taigi,

Svečių surinkęs būrį, baisų daiktą!

Gal brolis Vytautas pasieks...

Kaip atiduosiu aš tėvynei mano brangiai Baisingą skolą, slegiančią mane?

Tu jam pritaręs... Vytautui pasiūlyt

SIGISMUNDAS Tai aš galiu pranešt meilingam broliui, Kad Lietuvos jį karūna papuoš?

JOGAILA Taip. Sigismundas buvo čia užėjęs. Per daug jis plepa. Ką? Galva jam, skundės, Po vakarykščio ūžia. Vargšas toks. Ir storas. Lovoj aš tebegulėjau.

Karūną Lietuvos! Ir kunigaikštis

Tuojau sutikęs, sako, karūnuotis?

JOGAILA

Karaliai trys, kaip Šventas Raštas sako, -

Kaip žvaigždė...

IV

SIGISMUNDAS Taip, kaip žvaigždė; aš pranešiu Visiems svečiams: dabar - karaliai trys!..

Tie patys; Mikalojus; vėliau - Tarnovskis; vėliau — Ciolekas; vėliau - Rumbaudas; vėliau - Sieščencas MIKALOJUS Girdėjai, vyskupe, ką Sigismundas?.. Karaliau, labo ryto leisk linkėti... Ką Sigismundas girdamasis skelbia?..

Lik sveiks. Kol kas lik sveiks.

Išeina

JOGAILA

Galop išėjo!

Jogaila murmėdamas ar niūniuodamas skubiai kelias iš ovos ir rengias barzdą skusti. Įeina Sonka

ZBIGNIEVAS Deja, žinau! Aš pats skubėjau eiti Patikrint pas karalių. Negirdėta!

TITERATŪRA X KLASĖ

73

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Rengies?! Bet aš priminti tau turiu,

Įeina Tarnovskis

Už ką ir kaip tu pats gavai karūną! TARNOVSKIS

SIEŠČENCAS Pamokslą sako vyskupas, - klausykit...

Matau, ir jūs jau žinote naujieną?

Gerai, šviesiausias pone, išmiegojai? Aš jau seniai jutau, kad tai įvyks...

ZBIGNIEVAS

Karaliau, užmiršai, kad Jadvyga,

MIKALOJUS

Europoje gražiausia karalaitė,

Žinojai tu? Ir nieko nesakei?

Įeina Ciolekas, jo pasirodymas nutraukia beprasidedantį dialogą

Dorybėm, turtais ir pamaldumu, —

Atstūmė daugelio piršlių rankas,

Valdovų, kunigaikščių ir karalių,

CIOLEKAS Na, žinomą, visi čionai subėgo. Kaip jaučiasi karalius? Labas rytas!

Kurių galia pasaulio kraštą siekia, — Ji tau atidavė, karaliau, ranką,

Įeina Rumbaudas. Pasitenkinimo ir ironij

Drauge su Rusija, gudais, totoriais...

Kad Lietuva, priėmus mūsų krikštą,

Prie Lėnkijos Karūnos prisijungtų

savo teisę ir galią, jaučia būsimą kovą ir ją ironiškai provokuoja

74

Kuriai lygios pasaulyje nebuvo

RUMBAUDAS Garbė karaliui ir Karūnos! ponams. Nuo ryto jau visi krūvoj? Vienybė — Pagirtinas dalykas... Pas karalių... Nors sėsk ir naują uniją rašyk. Įeina Sieščencas, drastiškai nusiteikęs SIEŠČENCAS Matau, tiktai manęs betrūksta vieno...

Zbignievas, visą laiką rodęs didelio susirūpinimo, Rumbaudo ironijos įgeltas, atėjus Sieščencui pašoksta. Matyt, jis buvo pasiruošęs didelei kalbai, bet vyraujanti nekantrumo nuotaika jam baisiai trukdo. Jo kalbą pertraukiančios replikos jį erzina. Renkas vis daugiau žmonių, Lietuvos ir Lėnkijos bajorų, kol prisirenka pilnas ruimas. Zbignievo susierzinimas didėja, nes replikos trukdo jam imponuoti iškalbingumu susirinkusiai miniai

Jogaila (aktorius Juozas Meškauskas), lenkų ir lietuvių bajorai re: Kazimieros Kymantaitės spektaklyje „Milžino paunksmė“, 1979 m.

MIKALOJUS Karalius — užkurys! Ir jo pasogas Priklauso Lėnkijai užu pastogę! CIOLEKAS

Ar tai karalius pirko mūsų sostą?

v

SIEŠČENCAS

Tie patys; vėliau minia

Kiti prekiauja šunimis, o mes —

Parduot mokėjom savo karalaitę...

ZBIGNIEVAS Karaliau! Vytautą tu karūnuoti

" Karūna (Korona Krėlestwa Polskiego, Corona Regni Poloniae) 1386-1795 m. vadinta Lėnkijos Karalystė.

ZBIGNIEVAS Prijungę Lietuvą prie savo kūno, Išgelbėjom mes ją iš pagonystės,

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

Išgelbėjom nuo bado ir kaimynų, — Ir štai dabar kokia mums padėka!

TARNOVSKIS

CIOLEKAS Aukščiausias teatlygina kantrybę...

MIKALOJUS

SIEŠČENCAS Ne kiekviena prekyba pelno duoda...

TARNOVSKIS

Sigismundas... Juokdarys!..

Karalius Sigismundas tekartoja, Ką Vytautas jam įkalė į galvą...

ZBIGNIEVAS

Jis - kvailas žaislas rankoj kunigaikščio...

Suplys vieningas kūnas į dalis!

MIKALOJUS Oaš maniau...

Nebus dviejų valstybėje karalių! Sugrius vienybė mūsų! Kelsis karas!

Paplūs kraujuos tėvynė ir Bažnyčia, Ir priešai nuterios"" kapus senelių, —

SIEŠČENCAS

Kad galvą tu turi?..

Tai tau, karaliau, atsakyti teks!

TARNOVSKIS Pasilakė ir išplepėjo visa...

MIKALOJUS

Visi kaimynai juoksis iš tavęs!

ZBIGNIEVAS

Todėl prašau tavęs, šviesus valdove,

SIEŠČENCAS Kai teis tave krikščioniškasai teismas...

Atšauk neapgalvotai duotą žodį! Dar kartą pagalvok ir padaryk,

ZBIGNIEVAS Ir širdį skauda man, šviesus valdove, Kad nuosava ranka vienybę laužai, —

Kad ir senatvės būtum vertas tu!

SIEŠČENCAS Šeškų litanija!

Kad, teisę skriausdamas Karūnos Lenkų,

Užtrauki palikuonių prakeikimą!

MIKALOJUS

SIEŠČENCAS Še tau ir prakeikimas... kaip bažnyčioj!

Neliežuvauk!

ZBIGNIEVAS Pažvelk į savo jauną karalienę, — Jos nuopelnus atmink, ir vaikučius, — Atmink, kaip myli jie tave visi...

CIOLEKAS Pats priveisė bedievių, ir dar plūsta! ZBIGNIEVAS Žinai gerai tu Sigismundo būdą, To sukčiaus! To šunies! Gyvatės to! — Ir vėl daveis pagauti jo žabangoms, —

STRAŠAS (kiek anksčiau atėjęs)

Cha cha cha cha!

Ir sunaikinti visa tai, ką pats

SIEŠČENCAS

Per šitiek metų savo išmintim

Didžia sukūrei ir išauginai!

Kaip putpelė svogūną!

ZBIGNIEVAS

MIKALOJUS

Ir tu dabar nuskriausti juos galėtum?

Šėtonas...

Palikti ašaroms ir vargo buičiai?

*Terioti (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - čia niokoti, siaubti.

Užtraukt negarbę savo žilai galvai?

TITERATURA X KLASĖ

75

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE CIOLEKAS

RUMBAUDAS

Klausau aš jūsų ir stebiuos, Kad sieną norit, ponai, liežuviu

Per daug tu rūpinies kitais. STRAŠAS

Prakalt... Ką Sigismundas girtas plepa -

Kur laka, ten ir...

Tai jo dalykas...

MIKALOJUS

Kad Lietuvos šviesiausias kunigaikštis

Seniai jau nutarė karūną užsidėti.

Taip pat tiesa, kad jis tai padarys, —

Niekše, nenutilsi?

Nusprendęs kartą, išlaikys jis žodį... Patinka lenkams tai ar ne, - vis tiek

STRAŠAS

Jis Lietuvos karūną užsidės!

Tau niekšą grąžinu atgal! Ar nori...

Rumbaudas išeina; jį paseka Lietuvos bajorai

ZBIGNIEVAS Bet jeigu tu, karaliau, užkietėtum Paklydime ir leistum vykdyt žodį, Kurį davei kaip lengvabūdis vaikas, Tai aš, kaip vyskupas esu, prisiekiu, — Visom jėgom kovosiu prieš karaliaus

VI

Tie patys, be Rumbaudo ir Lietuvos bajorų MIKALOJUS Akiplėša! Jis mums grūmoti drįsta!

Tokį Karūnai darbą pražūtingą -

Ir tamsią klastą motinai Bažnyčiai!

TARNOVSKIS

Tai negirdėta dar kalba Karūnoj!

Tyla

MIKALOJUS

SONKA 76

Bet vis tiek tiesa,

Per daug mes kantrūs!

(atsidusus)

Apsaugok, Viešpatie, nuo nuodėmės Naujos!

CIOLEKAS

Tai aukšta dorybė...

MIKALOJUS Aš reikalauju Vytautą nubaust! SIEŠČENCAS

Jei vietoj nenusėdi - dumk pro langą!

MIKALOJUS Tylėk, žalty! Jis juokias, kai karūną... ZBIGNIEVAS Ramybės, ponai! Aš prašau, - nurimkit! Karaliau! Mes sprendimo tavo laukiam!

JOGAILA Taip ir neduos man šiandie baigt barzdos... Sofija (aktorė Aldona Janušauskaitė), Zbignievas

nas Rosenas) ir Jogaila (Juozas Meškauskas) režisierės Kazimieros Kymantaitės spektaklyje „Milžino paunksmė“, 1979 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kur vyksta dramos veiksmas?

2.

Kair kaip Romos karalius Zigmantas kalba apie didįjį

kunigaikštį Vytautą? Ko iš jo tikisi?

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius 3.

Kas susirinko į Lucką „Vytauto pagerbt“? Ką tai sako

Atsižadėt pasaulio šio menkystos...

4.

Kaip manote, kodėl į svarbią Zigmanto ir Jogailos po-

Patsai įšventint brolį Švitrigailą...

apie Vytautą?

kalbio sceną įterpiamas komiškas elementas - šokėjos?

S.

Apie kokią neteisybę kalba Zigmantas? Ką jis siūlo?

7.

skolą jis mini? Kokia žinia sujaudina Krokuvos vyskupą Zbignievą?

6.

Ką apie Vytauto karūnavimą sako Jogaila? Kokią savo

Kodėl?

8. Kaip Jogaila pokalbyje su Zbignievu atsiliepia apie

Štai Sosto Šventojo atstovas imas

ANDRIUS

Bet, vyskupe, juk aš nė nežinau... ZBIGNIEVAS

Aš ir sakau... Karaliaus brolis sėdi

Zigmantą? Pacituokite.

Kalėjime...

ir Lietuvos didikai? Ar visų lenkų reakcija tokia pati?

Palaiminti karalių patį prašo... Šviesiausias pone, štai, žiūrėk, jo laiškas...

ie Vytauto karūnavimą reaguoja Lėnkijos

10. Paaiškinkite Lietuvos didiko Rumbaudo

užuominą:

turi galvoje ir kodėl užsimena apie nau-

Vienuolis nori būti...

Įšventinti jis reikia... Rašo laišką...

ją? Atsakykite remdamiesi istorijos žiniomis.

11. Pasiskirstę vaidmenis perskaitykite V sceną, kurioje Vytauto šalininkai itin kritiškai reaguoja į Krokuvos

vyskupo Zbignievo žodžius. Stebėkite ir perteikite intonacijomis, kaip aštrėja ginčas. 12. Kokius argumentus išsako Zbignievas ir kaip jam atsakoma?

13. Kaip, lenkų manymu, Zigmantui ti Vytautą?

kilo mintis karūnuo-

14. Koks karalienės Sofijos vaidmuo šiame pokalbyje?

15. Ką lenkų didikai sako Jogailai, išėjus lietuviams? Ką

atsako Jogaila? Kaip reikėtų suprasti jo žodžius? 16. Įsivaizduokite šią sceną teatre. Jogaila čia beveik nekalba. Kaip Jogailą vaidinantis aktorius galėtų išreikšti

jo požiūrį kūno kalba? TREČIAS

77

Zbignievas (aktorius Balys Barauskas) ir Jogaila (Eduardas

pulis) režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje „Milžino paunksmė“, 1974 m.

PAVEIKSLAS

Andrius ryja juoką

Krokuva. Karaliaus rūmai

JOGAILA

II

[1 scenoje išaiškėja, kad Zbignievas ketina apskųsti Vytautą „krikščioniškai Europai“ ir tikisi klasta išgauti Jogailos parašą po skundu.]

Andrius, Zbignievas, Jogaila ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, - mes tavęs čia laukėm.

Tau... brolis Švitrigaila rašo... laišką...

Jei iš kalėjimo tu jį paleisi, —

Ketina... jis pastoti... vienuolynan...

(varto jam paduotą prirašytą lakštą, nemokėdamas skaityti)

Mieliausias mano brolis Švitrigaila.

Atsiliepė. Atsiliepė. Gerai. Ką pasakys šviesiausias kunigaikštis? ZBIGNIEVAS Ką pasakys?.. Jis apsidžiaugs tiktai.

Nes kai išvyks į Romą Švitrigaila, Pastos į vienuolyną... Viešpataut

Lengviau bus Vytautui... Nebus jam priešo, Kuris į sostą jo kėsintis gali...

Važiuot į Romą... nuodėmių atmelst... LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

JOGAILA

3. Aptarkite pirmąją Jogailos repliką. Kas atskleidžia jo

Palaimint prašo... nori būt vienuolis...

4. Kodėl Jogailos monologą galėtume pavadinti ilgai viduje brandintu lyriniu atsivėrimu? S. Kas sudaro Jogailos filosofinių apmąstymų centrą? $.1. Kaip suprantate žodžius: „Visi vienuoliai mes. Tik-

susijaudinimą?

Taip, taip. Mieliausias mano Švitrigaila.

ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, man atrodo, reikia

tai vienuoliai.

Tuojau rašyt jam ir palaimint...

Kieno padėtį apmąsto, apibendrina Jogaila? Kodėl

pabrėžia „ir aš - vienuolis“?

JOGAILA

5.2. Kaip šie Jogailos žodžiai susiję su tolesne mintimi: „Kalėjimas... Kalėjimas“? (Atkreipkite dėmesį į pa-

Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi

Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi. Tu parašyki jam, kad aš jau senas.

kartojimus.)

$.3.Monologo pabaigoje Jogaila dar kartą pabrėžia: „Aš - svečias.“ Kodėl žodis „svečias“ tarsi apibūdi-

Visai pasenęs. Taigi. Parašei?

najo laikyseną visoje dramoje? 6. Kaip manote, kodėl nei Zbignievas, nei Andrius neper-

Arjis mane užmiršo? Aš neužmiršau.

Neužmirštu aš nieko. Niekuomet.

traukia Jogailos monologo?

Aš laiminu į vienuolyną. Taigi.

7. Ką ir kaip Jogaila sako apie žmogaus vaidmenį istorijoje ir savo paties likimą? Kaip manote, ar susitelkimas į savo patirtį padaro jį laisvesnį? 8. Ko Jogailos paveikslui suteikia toks bendražmogiškų

Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.

Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.

Gyvenimą pracinam be pastogės.

Rašyk tu jam, ir aš - vienuolis. Taigi.

78

problemų svarstymas gyvenant tarp žmonių, kuriems

Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio... Kalėjimas... Kalėjimas. Teisybė. Kas yr kalėjimas? Nežino niekas. Gyvenimas - kalėjimas. Teisybė. Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,

terūpi politinės rietenos, asmeninė nauda, kerštavimas,

apkalbos ir panašūs dalykai?

TREČIAS VEIKSMAS

Atsisakydamas pasaulio šio

Žemės trauka

Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės...

Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.

PIRMAS

Visi mes esame svečiai pasauly: Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.

PAVEIKSLAS

Vilniaus pilis 1430 metais

Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau. Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais.

IV

Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą.

Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą.

[Vytautas tuo metu guli mirties patale Trakuose. Trečio veiks-

mo antrame paveiksle vaizduojamos Vytauto laidotuvės.]

Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą

Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš - svečias...

Andrius, monologo pradžioje besivaipęs, ilgainiui rimtėja, nesmagiai jaučiasi; lyg sąžinės graužiamas, nebeištveria ir išeina

Jogaila, Sieščencas JOGAILA Nelaimė Vytauto lyg sužalojo

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kaip prasideda antra scena? Apie kokį laišką kalbama? Kodėl tokia nerišli, trūkčiojanti Zbignievo kalba? Ką tai

pasako apie vyskupą?

/ Gyvenimą praeinam be pastogės“?

Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus. SIEŠČENCAS Karaliau, Vytautas pagis, - toks tvirtas!

2. Kaip jaučiasi popiežiaus legatas vienuolis Andrius? (Atkreipkite dėmesį į jo repliką ir remarką.)

TITERATURA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

JOGAILA Taip daug krūvon nelaimių susidėjo. Prislėgė man senatvę kaip akmuo. Klaiku man daros...

SIEŠČENCAS

Parduos tave su sąžinė, su siela.

Už menką pinigą, už žemė Tau įsakys, ką tu turi daryti.

Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti...

Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.

„Mylimas karaliau,

Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys! Laiške ne tai parašo, ką man skaito,

Gyvenime svarbiausia - geras ūpas!

Ir skaito man ne tai, kas parašyta!

JOGAILA Tau gera, riteri, sakyt. Tu - laisvas. Tu šiandie čia, rytoj - kitur, ir niekas "Tavęs įstatymais nesuvaržys. Tave galvažudžiu vadina...

Karūnos auksą ant žilos galvos!

SIEŠČENCAS

Karalius - užkurys! Cha cha! Nešioju

Senatvėje į grabo lentą linkstant,

Ne karūna man guli ant galvos,

Bet gėda. Žemės slegianti trauka.

Keikia

Mane, bet gero ūpo nenustoju....

JOGAILA

Žinau tave. Žinau aš visą tiesą. Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.

Tu vienas prieš mane neveidmainiauji. Todėl ir branginu tave kaip draugą. 79

SIEŠČENCAS

Per daug garbės man, mylimas karaliau...

JOGAILA

Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.

Gyvenimą kaip elgetai praleidus! Karalius! Dengia galvą karūna! Bet pats tu — kalinys! Tu - juodas vergas, Visiems tu tarnas vienas visuomet!

Tu nesuprasi, riteri, manęs... SIEŠČENCAS

Aš pasakyčiau, kaltas pats esi: Varyk velniop klastingus patarėjus, —

Geruoju neis - iškarti pusę liepk!

JOGAILA Aš - užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia —

Karalius užkurys?! Kur tu matei, Kad kalinys galėtų pasirinkti

Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš. Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.

Jogaila (aktorius Eduardas Čepulis) režisieriaus

Povilo Gaidžio spektaklyje „Milžino paunksmė“, 1974m.

SIEŠČENCAS

Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau. Kalbi kaip moteris kokia... Kas tau?

JOGAILA

Gyvenimą tylėjau savo visą.

Kenčiau... Nebegaliu! Širdis pratrūko.

Tėvynėj savo aš nebegaliu Bebūti aklas, kurčias, nebylys!

Kai Vilniun atvažiuoju - man kitaip...

Čia viskas miela širdžiai. Man čionai

Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys...

Neriės bangų švelnioji pyniava...

Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių... Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos.. LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Net dargana, šalna rudens vėlyvo —

JOGAILA

Lankau senas vietas... Kaip tremtinys!

Su vasaros kaitra paukšteliai skrenda,

Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..

Ir tu mane rengies apleist senatvėj?

Ir vienas skausmą - vienas - slėpt turiu!..

Pavasarį užmiršdami ir žiedus,

Kuriais jie džiaugės meilėj ir gyveno...

SIEŠČENCAS

Ir viskas samanos visur pas žmones, -

Tik samanos, = tik samanos, - žmogau...

Neišmintingas tu buvai, karaliau, Dėl Lėnkijos nustodamas tėvynės.

JOGAILA

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kodėl svarbu, kad Jogailos ir Sieščenco dialogas vyks-

Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!

2. Ką iš

ta Vilniuje?

Ne vien karaliai klysta vesdami...

SIEŠČENCAS

3.

Kas juos skiria ir kas sieja? Ko Jogaila pavydi Sieščencui? Kas išprovokuoja Jogailos monologą „Kaip liūdna mirt

4.

Kaip suprantate šį paradoksalų sugretinimą? Kodėl tokia iškalbinga Sieščenco replika, įsiterpusi į

Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti... Bet ji - tave?.. Karaliau mano mielas!

JOGAILA

Nebuvo lemta man pažint gyvenant!

S.

Šeima manoji... Dieve, kam mane

Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,

Jogailos monologą: „Varyk velniop klastingus patarėgailą?

Kodėl tolesnį Jogailos monologą („Aš - užkurys!“) ga-

lima pavadinti išpažintimi? S.1. Kokius praeities įvykius prisimena Jogaila? Kodėl? Apie kokius skaudžius dalykus kalba?

Bet Vytautas mirtingam patale!

$.2. Iš ko matyti, kad jis įžvelgia dvaro intrigas?

Tamsusis kapas mano Lietuvoj

$.3. Kokia nuotaika vyrauja monologe? Kodėl Jogaila, suvokęs savo padėties beviltiškumą, negali pasi-

Lengvesnis būtų man neg karūna

Auksinė žemėj svetimoj senatvėj...

priešinti? Kurie žodžiai geriausiai nusako liūdną

vienišojo lemtį?

SIEŠČENCAS

5.4. Kodėl karališkąją karūną Jogaila vadina gėda?

Man liūdna pas tave gyvent, karaliau...

$.5. Kaip paskutiniai monologo žodžiai susiję su trečio veiksmo antrašte?

JOGAILA Ką tu manai? SIEŠČENCAS

senam..“? Apie kokią savo elgetystę kalba karalius?

jus..“? Ką ji pasako apie Sieščencą ir kaip paveikia Jo-

Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,

80

šio dialogo sužinome apie Jogailą ir Sieščencą?

6. Kas stebina Sieščencą, kodėl jis sako: „Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau“?

Be darbo ilgu man...

JOGAILA Pas čekų husitus?! rengies keliaut?

7.

Kodėl kaip tik Vilniuje prasiveržia Jogailos jausmai?

8.

Kodėl Vilnius Jogailos akyse - idealizuotas miestas?

9.

Kaip suprantate žodžius: „Tėvynėj savo aš nebegaliu / Bebūti aklas, kurčias, nebylys!“? Kuo šis vaizdinys artimas autoriui ir jo gyvenamajam metui?

Įrodykite, kad ketvirtoje scenoje nematomas Vytauto

buvimas yra svarbiausias veiksmo variklis. 10. Dėl ko Sieščencas palieka valdovą? Kodėl jo sprendimas išprovokuoja įspūdingą baigiamąjį Jogailos mono-

SIEŠČENCAS

O, ne! Norėčiau aš... pas Švitrigailą...

Manau, turėsiu darbo aš pas jį!..

logą „Ir tu mane rengies apleist senatvėj“? Čia Jogaila ir klausia, ir pats atsako. Atkreipkite dėmesį į paskuti-

*Husitai - čekų teologo Jono Huso (Jan Hus, 1371-1415) sekė-

jai, Bažnyčios reformavimo šalininkai. Konstanco visuotinio Bažny-

čios susirinkimo sprendimu Husą sudeginus kaip eretiką, kilo husitų karai (1419-1434).

nius žodžius: „Ir viskas samanos visur pas žmones, - / Tik samanos, - tik samanos, - žmogau.“ Samanos — Jogailos mėgstamas žodis. Ką jis galėtų reikšti?

LITERATŪRA XKLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius Apibendriname

11. Palyginkite Vytauto laišką Jogailai su Balio Sruogos dramos ištraukomis.

11.1. Kurie asmenys minimi abiejuose tekstuose? 11.2. Kurios veiksmo vietos sutampa?

11.3. Aptarkite įvykių laiką. Kurie laiške minimi isto-

riniai įvykiai vaizduojami ir dramoje?

11.4. Sutampa ar skiriasi laiške minimų asmenų ir tų pačių dramos personažų požiūris į Vytauto karū-

navimą?

Rašome

20. Baigę nagrinėti šio poskyrio tekstus, rašysite samp-

rotaujamąjį rašinį. Pasirinkite temą. Remdamiesi kunigaikščių laiškais, Balio Sruogos drama „Milžino pa-

unksmė“ ir istorijos žiniomis, sudarykite temos minčių

žemėlapį. Ji papildysite skaitydami Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“.

„Ką reiškia būti valdovu?

+ Ar visada valdžia suteikia laisvę? „Stiprus ir silpnas valdovas lietuvių istorinėse dramose.

11.5. Ta pati ar kitokia informacija apie Vytauto karū-

navimą laiške ir situacija, vaizduojama dramoje: kas yra Vytauto karūnavimo iniciatorius, kaip

+ Istorinė tiesa ir meninė

išmonė

lietuvių istorinėse

dramose.

svarstomas šis klausimas?

p

11.6. Kuo Vytautas kaltina Jogailą laiške ir koks Jogai-

Pavyzdžiai

M

los požiūris į šiuos dalykus dramoje?

11.7. Kokie Vytauto ir Jogailos santykiai atsiskleidžia

L

laiške ir dramoje?

>

J

2




miškų epizodų (veiksmo vieta — miegamasis; politinės diskusijos trukdo Jogailai baigti skustis; mintį karūnuoti Vytautą išsako pagiringas, šokėjų apsuptas Sigis-

„

Pavyzdžiai

||)

mundas)?

8

Diskutuojame

13. Ar pavyko Balio Sruogos sumanymas nevaizduoti Vytauto scenoje, bet sutelkti į jį visą veiksmo eigą?

14. Koks Jogailos monologų vaidmuo dramoje? Kokios Jogailos tragizmo priežastys juose atsiskleidžia? 15. Su istorijos mokytoju pasvarstykite, kaip dramati

apmąstymai monologuose dera su prieštaringu Jogai-

los vaidmens Lietuvos istorijoje vertinimu. 16. Kaip manote: Balys Sruoga teisina Jogailą?

Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ + Kokiomis aplinkybėmis parašytas „Mindaugas“? + Kodėl Mindaugas - prieštaringas herojus? + Ar tikrai Mindaugo Lietuva buvo molinė?

17. Pasiklausykite istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Alfre-

do Bumblausko diskusijos apie „Milžino paunksmę“

televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“. Aptarkite, kaip jie vertina šią dramą istorinės tiesos ir meniškumo atžvilgiu. €, 18. Remdamiesi dramos ištraukomis, suformuluokite tris

keturis įrodymus, kad Balys Sruoga - poetinės dramos kūrėjas.

inkite dramos pavadinimo prasmę.

Justinas Marcinkevičius ir jo prieštaringas herojus Aptardami Balio Sruogos „Milžino paunksmę“, kalbėjo-

meapie išlikusį didžiojo kunigaikščio Vytauto laišką karaliui Jogailai. Į Justino Marcinkevičiaus dramą žvelgsime panašiai -lyginsime su metraščių žiniomis apie pirmą irvienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Šis kūrinys gimė visai kitokiomis aplinkybėmis nei Balio Sruogos drama. „Milžino paunksmę“ autorius rašė nepriklausomoje Lietuvoje, 1930 m. valstybės

TITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

mastu mininčioje 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“

pasirodė

1968 m. sovietinės

okupacijos sąlygomis, kai daug svarbių Lietuvos istorijos ir kultūros temų buvo nutylima. Dėl cenzūros apie praeitį reikėjo kalbėti vien sovietiniu požiūriu. Ieškoti istorijoje

valstybės ištakų, tautos vienybės

idealų,

juo labiau kalbėti apie krikščionybės įtaką pasaulėvokos ir kultūros raidai nebuvo leidžiama. Valdžia nedraudė gilintis į Lietuvos pra-

eitį, bet ją vertinti autoriai turėjo kritiškai. Justino Marcinkevičiaus pasirinkta Mindau-

goasmenybė iš dalies atitiko šį reikalavimą, nes mus pasiekusios istorijos šaltinių žinios gana prieštaringos. Viena vertus, Mindau-

Poetas Justinas Marcinkevičius ir Dausprungo vaidmens atlikėjas Laimonas Noreika susitikime su žiūrovais Klaipėdos dramos teatre.

gas sujungė lietuvių žemes į valstybę, krikštijosi ir buvo

vainikuotas karaliumi, bet po keleto metų atsimetė nuo krikščionybės ir galop konkurentai, Lietuvos kunigaikščiai, jį nužudė. Kita vertus, šaltiniai mini, kad vienydamas Lietuvą Mindaugas žudė ir trėmė tuos, kurie priešinosi vie-

82

gą Mindaugo paveikslą, kuris tarsi leidžia suabejoti Lietu-

vos kūrimo idėja ar jos įgyvendinimo būdu. Skaitydami ir aptardami Justino Marcinkevičiaus dra-

mą, lyginsime atskirtus jos epizodus su istorijos šaltiniais. Tai padės suprasti, kokias

žinias apie Mindaugo asmenybę

ningos valstybės idėjai, buvo negailestingas ir artimiems

autorius perėmė iš metraščių, o ką sukūrė savo vaizduotė-

žmonėms, giminaičiams. Atkreipkime dėmesį, kad pasta-

je. Apskritai reikia pabrėžti, kad interpretuodami istorijos

rosios žinios jau susijusios su asmenybės vertinimu.

faktus, piešdami istorines asmenybes moderniųjų laikų

Kodėl Lietuvos valdovo paveikslas istoriniuose raštuo-

rašytojai siekia paaiškinti poelgių priežastis, ieško psicho-

ar lietuviams palankių šaltinių, pasakojančių apie XIII a.

Derėtų prisiminti, kaip dramoje kai kada nevienareikš-

se toks dviprasmiškas? Tai paaiškinti nesunku: lietuviškų

loginių elgesio motyvų.

vidurio įvykius ir karalių Mindaugą, neturime. Tos žinios,

miškai vaizduojamą Lietuvos valstybės kūrimo istoriją pri-

kurios vėliau buvo perkeltos į Lietuvos metraštį ir pasiekė mus, paimtos iš priešiškų Lietuvai rusėniškų metraščių ir

ėmė Lietuvos žiūrovai. Teatrus užplūdusius žmones visų

kryžiuočių kronikų. Kalbėdami

apie

Gediminą

ar Vytautą,

pastebėjome,

kokia didinga, ori šių kunigaikščių laikysena jiems palan-

pirma jaudino nepriklausomos valstybės idėjos iškėlimas, o kritiško požiūrio į jos įgyvendinimą jie tarsi nematydavo ir negirdėdavo, nes gerai žinojo sovietmečio „žaidimo taisykles“: jei nebus tų abejonių, nebus ir galimybės paro-

kiuose raštuose. O kai istorinis asmuo metraštyje vertina-

dyti visuomenei spektaklį apie vienintelį Lietuvos karalių

mas neigiamai? Nuveikti darbai paminimi kaip faktai, bet

Mindaugą.

žmogiškosios savybės

smerkiamos. Dažniausi

kaltinimai

žiaurumu, savanaudiškumu. Nepalankus požiūris į asmenį

Kad būtų patogiau įdėmiai perskaityti dramos tekstą,

mažina pasitikėjimą, net ir didžių nuopelnų vertę. Tokia

jis suskaidytas nedideliais epizodais. Keletą epizodų rei-

buvo to meto metraščių tradicija. Tad Lietuvos metraštis, perėmęs skurdžias, bet vienintelės žinias iš priešiškų

kės skaityti savarankiškai, nes į vadovėlį jie neįtraukti. Bet

teksto suvokimo, tyrimo, lyginimo su šaltiniais, apibend-

šaltinių, teigiamai vertina Mindaugo nuveiktus darbus ir

rinimo užduotys apima visą kūrinį. „Mindaugas“ yra ne tik

neigiamai apibūdina asmenybę. Remdamasis šiais šaltiniais, Justinas Marcinkevičius ga-

lėjo sovietmečiu prisiliesti prie tokios svarbios lietuvių tautai nepriklausomos valstybės temos. Ir sykiu pagal Lietuvos metraščio tradiciją jis sukūrė tokį komplikuotą, prieštarin-

drama, bet ir poema. Kai kurios ilgesnės veikėjų kalbos dialoguose ir monologai primena eilėraščius, todėl aptariami išsamiau.

Skaitydami kurkime Mindaugo paveikslą drauge. Kiekvienas epizodasjį papildys vis naujais bruožais.

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

MINDAUGAS Dviejų dalių drama-poema PIRMA DALIS

Meilė ir smurtas

[PIRMAS EPIZODAS] Baltas metraštininkas

Kalėjimas, kur esam uždaryti.

Pro vieną jo plyšelį mus pasiekia

Mažytis spindulėlis ateities.

Pro kitą jo plyšelį prasiskverbia Dulkelė praeities. Bet mes nežinom, Kur linkui juda dabartis. Vadinas,

Mes net nežinom, taip, mes net nežinom, Kur praeitis, kur ateitis. JUODAS METRAŠTININKAS

Jog.tu tikrai sapnuoji.

Juodas metraštininkas JUODAS METRAŠTININKAS Tai vis rašai?

Matau,

BALTAS METRAŠTININKAS Obrolau, Prakeiktas amatas - tikrovę liudyt!

BALTAS METRAŠTININKAS

Žinai, kad aš rašau

Net ir tada, kai nerašau...

JUODAS METRAŠTININKAS O kas čia tokio? Sėdi ir rašai: Įvyko tai ir tai tenai, tada.

JUODAS METRAŠTININKAS Vadinas, Tu ir miegodamas rašai? BALTAS METRAŠTININKAS

O kaipgi-

Istoriją sapnuoju visą laiką:

Karai, gaisrai, laiškai, pasiuntiniai... Klasta, apgaulė, melas, išdavystė...

Aš negaliu miegot. Baisi atsakomybė, Kai visa šita aprašyti reikia!

JUODAS METRAŠTININKAS Atsikvošėk, žmogau! Ką tu rašai: Ar metraštį, ar sapnininką? BALTAS METRAŠTININKAS

Taigi

Kadaš ir pats dabar jau nežinau,

Kur čia tikrovė, kur tik mano sapnas. O kasgi ta tikrovė? Trumpas sapnas,

Kurį kiekvienas vis kitaip sapnuojam, Kolatsibundam ir užmirštam viską.

Akimirksnis, kurs štai dabar praėjo,

Jau nepriklauso mums, o tas, kursai Dar tik ateis, - mums taipgi nepriklauso.

Tik dabarties akimirksnis. Štai tas

Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė.

Tas mūšį pralaimėjo, šitas - ne.

Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis - laišką. Ir taip toliau, ir taip toliau. Geriausia,

Kadaiiš viso nieko neįvyksta. Tada net ir rašyt nereikia.

BALTAS METRAŠTININKAS Faktai! Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės? Kas dedasi juose? Kas juos kankina? Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi? Kodėl juose taip viskas susipynę Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai — Kaip akmenėliai Nėmuno pakrantėj, Nugludinti istorijos bangų, Vaikams tetinka mėtyti į upę.

Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!

Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint.

JUODAS METRAŠTININKAS

Žmogus be faktų - ne žmogus.

BALTAS METRAŠTININKAS Teisybė. Bet faktas be žmogaus - taip pat ne faktas.

Gerai. Tu duok faktus, aš duosiu žmogų.

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

JUODAS METRAŠTININKAS

BALTAS METRAŠTININKAS

„Grįžtant namo, Nalšios kunigaikštis Vismantas pakvie-

Kokius faktus?

tė Mindaugą ir dar keletą kunigaikščių paviešėti jo pilyje. Mindaugas mielai sutiko. Ką jis tada galvojo? Ar jis žinojo,

BALTAS METRAŠTININKAS Kaip tai - kokius? Visus.

ko nori ir siekia, ar jo galvoje jau buvo subrendęs tas didelis, vienam žmogui nepakeliamas planas? O gal į Vismanto pilį jį traukė slaptas ir nenugalimas noras dar sykį pamatyti

JUODAS METRAŠTININKAS

Juokingas tu žmogus. Ar užmiršai,

jauną Vismanto žmoną Mortą. Buvo pavasaris..“

Kieno tu duoną valgai, kam tarnauji?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Ką Baltas metraštininkas mąsto apie sapno ir tikrovės santykį?

BALTAS METRAŠTININKAS

Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai

2. Kas, Balto metraštininko nuomone, yra dabartis, koks

Ir būsimoms kartoms - tegu sužino

jos santykis su praeitimi ir ateitimi? Kodėl dabartį jis

Jos tiesą apie mus.

pavadina kalėjimu? 3. Kaip Juodas metraštininkas žvelgia

JUODAS METRAŠTININKAS

faktų nepakanka Baltam metraštininkui

O galjos nenorės

4. Kaip suprantate Balto metraštininko žodžius: „Tu duok faktus, aš duosiu žmogų“? Apie ką rašys vienas ir kitas

Tiesos žinoti, o bevelys"? melą.

Iš kur mes žinom, ko norės mūs ainiai.

metraštininkas?

Gal mūsų melas jiems tiesa atrodys.

5. Koks, Balto ir Juodo metraštininko nuomone, metraš-

Jie elgsis taip, kaip jiems naudinga bus. Mes irgi taip, tik taip tegalim elgtis.

čio tikslas?

6. Palyginkite pirmuosius metraštininkų įrašus turinio ir

stiliaus atžvilgiu. Kuo jie skiriasi?

Tu dar per jaunas, tau sunku suprasti,

7. Kokią užuominą įterpia Baltas metraštininkas, pasako-

Kadaš tikiu tik šios dienos tiesa,

damas apie Mindaugo sutikimą užsukti į Vismanto pilį?

Tiesa, kad mudu esam ir kad mudviem

Pradėti laikas.

[ANTRAS EPIZODAS]

BALTAS METRAŠTININKAS

1

Taip, verčiau pradėkim.

Vismanto pilyje Vismantas, Mindaugas, Kintibutas, Daumantas, Dausprungas, Vykintas ir kiti

Tu duok faktus, aš pabandysiu - žmones.

Abu sėdasi, rašo JUODAS METRAŠTININKAS

„1219 metais buvo pasirašyta taikos sutartis su Volynės

į faktus? Kodėl vien

is Danila ir Vasilka. Sutartį pasirašė šie

lietuvių kunigaikščiai: Živinbudas, Daumantas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas; žemaičių kunigaikščiai Erdivilas ir Vykintas; Sūduvos kunigaikščiai Kintibutas, Vambutas,

Butautas, Vyžeikis; Nalšios kunigaikštis Vismantas, jo bro-

liai Edivilas ir Sprudeika; Dėltuvos kunigaikščiai Judikis, Pūkeikis ir Ligeikis..“

VYKINTAS Trečia diena balne! Jūs kaip sau norit, O aš tuojau kur nors į kampą krisiu. MINDAUGAS

Na kąjjūs, dėde! Jūs po dvi savaites Balne praleidę esat! Mano tėvas

Sakydavo, kad jūs ant arklio gimėt Ir mirsite ant arklio... VYKINTAS

Tai tiesa:

Gėdinga būtų vyrui lovoj mirti.

"Vėlyti (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - čia mieliau rinktis, la-

biau norėti, teikti pirmumą.

“Voluinės. (Dabartinės norminės formos pateikiamos išnašose.)

Manau, jog vyrui tinka du kartus, Tik du kartus nušokt nuo savo žirgo:

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

Kai reikia žmoną pakylėt į balną Ir kai saviškį sužeistą iš mūšio Išgelbėti, išnešti privalai.

VYKINTAS Tu, Mindaugai, geriau pasverki žodį — Vyresnį brolį tu įžeidinėji!

DAUSPRUNGAS Garbė narsiam Žemaičių kunigaikščiui Ir mano svainiui!

Jis kalba tiesą — aš juk ne karys.

MINDAUGAS

Šeimoj vyresnis tas, kuris narsesnis.

DAUSPRUNGAS

MINDAUGAS

Betgi tu, man rodos,

VYKINTAS A, štai kur tu suki! Pirmumo teisės Tu reikalauji. Dausprungai, jei tu Lengva ranka žadi ją atiduoti, —

Iš Vykinto nedaug tepasimokei: Tiktai didžiausio reikalo prispaustas, Lipi į balną.

Aš būsiu priverstas apgint tave

DAUSPRUNGAS

Negaliu, brolau,

Pakelti kraujo kvapo. Mano rankos

Ir savo seserį, kurią išleidau, Deja, už žemdirbio, o ne už kario.

Daugiau vis krypsta į aną pasaulį,

MINDAUGAS

Mieliau prie arklo limpa. Mano mintys Kurs teisingiau nei ši Didžiausia laimė tyloje mąstyti

Žemaičių kunigai

ai ligi

ei

Į Lietuvą dar neturėjo teisių.

Apie žmogaus, apie žolės ir medžio, Apie kiekvieno gyvo daikto tikslą

Greičiau kad atvirkščiai.

Ir su dievais kalbėtis. Karo žygiai

VISMANTAS

Manęs netraukia. Ir doriausias kardas Už nedoriausią arklą nedoresnis.

Nurimkit, vyrai,

Draugai ir broliai! Mano namuose,

Pavargę iš kelionės, pailsėkit, Ragaukit mano midų. Kai vedžiau, Bitynuose koriai padvigubėjo.

Štai pasirašėm sutartį - garbė dievams — Gal bent metus kitus klestės ramybė.

MINDAUGAS Jeigu ne sutartis — tu iš namų Tikriausiai niekad būtum neišjojęs. Juk sutartį pirmiausia rašo kardu, O tik paskui jau plunksna.

VYŽEIKIS

O kaip žmona - ar jau padvigubėjo?

MINDAUGAS Nevykęs juokas. Dausprungai, pradėk! Arčiau dievų, tu moki jiems įtikti.

VISMANTAS

Kas gi būtų, Jei mes visi galvotumėm kaip tu?

DAUSPRUNGAS

Dievams įtikt lengviau negu žmonėms. Dievai aukščiausi! Jūsų valioj esam.

SPRUDEIKA Nebūtų nei tavęs, nei tos ramybės.

Jūs matot mūsų darbus ir mintis,

Jūs mus globojat ir savęspi kreipiat,

Jūs vedat mūsų dieną išmintingai

DAUMANTAS

Į taiką, nuolankumą ir ramybę...

Žinia, tebūtų tik anas pasaulis,

Apie kurį čia pats gražiai kalbėjai...

* Rėdyti (pasenęs skolinys iš baltarusių k. - radzie') - čia tvar-

kyti.

VYKINTAS Dievus aš kiek kitaip įsivaizduoju...

TITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE DAUSPRUNGAS

DAUMANTAS

Kiekvienas juos supranta tiktai tiek,

Kiek patys jie save suprast jam leidžia.

Ilga malda - kareiviui prapultis.

Įbėga Žygūnas

MINDAUGAS

Jis bus vyriausias mano krivis.

ŽYGŪNAS

Ar kunigaikštis Kintibutas čia? Man sakė, kad jis čia...

VISMANTAS Aišku:

Jis pirmas nusilenks krikščionių Dievui.

Kas atsitiko?

DAUSPRUNGAS

Dievai aukščiausi! Šiandien mes įvykdėm

Dar vieną žygį jūs didesnei garbei: Mes pasirašėm taiką, nes taikos

Labiausiai trokšta ir dievai, ir žmonės...

DAUMANTAS Nesutinku. Aš ir dabar manau, į Volynę eiti

Su kardu, o ne su plika ranka.

Jūs matėte, kokios ten geros žemės?

Kokie miškai? Yra ir kito lobio.

86

KINTIBUTAS

Tik leiskit man — aš pereisiu Volynę, Kaip karštas kardas pereina per vašką. MINDAUGAS

Mes, Daumantai, negalime kariauti

Į keturias puses. Ir vėjas pučia

Iš karto tik į vieną pusę. Mums Į vakarus atėjo laikas pūsti. Paskui galbūt mes pūstelsimį rytus.

ŽYGŪNAS

O kunigaikšti! Tavo aukštą pilį Sudegino prieš tris dienas. KINTIBUTAS Dievai!

ŽYGŪNAS

O tavo žmones, kur gyvi išliko Ir nesuspėjo į miškus pabėgti, Išsivedė... KINTIBUTAS

Perkūne galingiausias! Ne veltui mano žirgas klupinėjo...

ŽYGŪNAS Ir tavo žirgus, gyvulius, ir grūdus Išsigabeno... VISMANTAS

DAUSPRUNGAS

Arleisit man pabaigt? DAUMANTAS

Gerai, gerai.

Kas tie užpuolikai?

ŽYGŪNAS Antjų apsiaustų buvo juodi kryžiai. Kalbėjo nesuprantama kalba.

Tiktai trumpiau.

DAUSPRUNGAS Dėkojame, dievai, Kad mūsų širdys šiandien pilnos gėrio, Kaip šitos taurės gėrimo saldaus. Tad jūsų garbei nupilam po lašą Midaus - iš taurių, gėrio - iš širdies. Aš jau baigiau. Trumpiau, deja, nemoku.

MINDAUGAS

Arašjums nesakiau? Tik negalvojau, Kad prasidės taip greitai. Aš maniau,

Kad mes dar turim laiko pasiruošti.

O, vargas mums, jei mes jau pavėlavom!

DAUMANTAS

Kalbėk aiškiau.

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

MINDAUGAS

Aiškiau! Ar nežinai, Kad popiežius Honorijus III Išleido pernai bulę, kurioje Paskelbė kryžiaus karą mums ir prūsams? Jau prūsai merdi. Greitai mūs eilė... VISMANTAS

KINTIBUTAS

Ne taip gaila man pilelės,

Kaip man gaila karelių:

Aš pilelę supilsiu

Dvejais trejais meteliais,

O karelių nebužauginsiu

Nė dešimtis metelių!

Rytoj galbūt mane. Poryt - jau kitą.

MINDAUGAS Aš užjaučiu tave baisioj nelaimėj Dėl to, kad ji išlikt kiekvieną gali. Tu, Kintibutai, doras ir narsus: Aš dovanoju Kėlainius tau - pilį Su žemėm, su žmonėm ir gyvuliais. Tu būsi pirmas kumštis, su kuriuo Mes pasitiksime Dobrynės brolius“. Tikiu, jog tu mokėsi juos priimti.

Mums reikia vienytis. O mes ką darom?

KINTIBUTAS

Pavyti ir išmušti kaip šunis! MINDAUGAS

Ak, ne nuo to dabar pradėt reikėtų. Pirmiausia reik susitvarkyt namie...

Ir kuo greičiau, nes laiko jau neliko.

Kol mes kiekvienas atskirai, mes - niekas.

Štai šiandien Kintibutą nuteriojo. Mums reikia

jungtis. Tai baisi jėga.

O kunigaikšti, tavo tarnas būsiu...

MINDAUGAS Tarnų nereikia, nes kareivių trūksta.

VYKINTAS

Gal Mindaugas paaiškint mums galėtų,

Iš kur jis ėmė teisę, kas jam leido

Dalyti Žemaitijoje pilis?

MINDAUGAS Nejaugi Vykintas užmiršęs būtų, Kad Kėlainių pilis - tai mūs domenas“.

KINTIBUTAS Aš noriu verkti, vyrai. Gal padėsit? Visi dainuoja rečitatyvu kaip raudą: Ko tujei, kunigėli?“, sudaičio, Sudaičio, sudaičiutėle, Ilgai pamiegėli?

Miegą bemiegančiam

Ją tėvas mums paliko.

VYKINTAS Kam? Ar tau,

Ar Dausprungui? Kuris iš jūs vyresnis? MINDAUGAS

Kada bendra nelaimė - būtų kvaila Metus skaičiuoti.

Iškirto karelius,

Išpylė pilelę.

Katro tau, kunigėli,

Daugiau pagailėjo?

* Kunigas = čia kunigaikštis.

"Dobrynės broliai - XIII a. trečią-ketvirtą dešimtmetį Prūsijoje

veikęs vienuolių riterių ordinas.

" Domėnas - stambaus feodalo valda.

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE VYKINTAS

Dausprungai, o tu? Kotu tyli?

MINDAUGAS (rėkia) Kalbėki, Dausprungai! Tegu jie girdi. Kalbėk greičiau! Tu juk žinai, ką reikia Kalbėti tokiais atvejais kaip šis!

DAUSPRUNGAS

Taip, žinoma... Nelaimė...

DAUSPRUNGAS

Privalom viens kitam padėti...

Aš jau sakiau, kad aš kardų nemėgstu.

VYKINTAS

MINDAUGAS Boba!

BALSAI Teisingai, Mindaugai! KITAS

Jisai supranta.

Kalbėki su dievais, ne su kardais. Kalbėki, kol dar tie du neišėjo!

DAUSPRUNGAS Tegu šis kardas niekad nenukrinta Ant silpnojo ir teisiojo galvos. Tegu jisai nuo užpuolikų gina

Tėvynę mūsų, kalbą ir tikybą,

Mūs papročius ir mūs dievus...

TREČIAS Nūnai - mane, rytoj galbūt tave... KETVIRTAS

Privalome laikytis vienas kito! DAUMANTAS

88

Jisai turtingas - bepigu švaistytis. VISMANTAS

Imk, Mindaugai, imk šitą kalaviją.

Tik vienas tu gali viena ranka

Pakelti jį. Laikyk tad jį iškėlęs. Mes irgi savo dešines pridėsim, Bet pirmas būsi tu: kur tu pakreipsi,

Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi

Pirmumą, valdžią tavo pripažįstam. VYKINTAS

Dausprungas (aktorius Laimonas Noreika) ir Mindaugas (Regimantas Adomaitis)

režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaugas“, 1968 m. MINDAUGAS Užteks.

Kalbėki apie tą, kurs kardą laiko.

Matyt, nelemta po sunkios kelionės

DAUSPRUNGAS

Pakyla, eina

Kurį ir jūs, ir mes sau išsirinkom,

VISMANTAS

Jis būtų apgynėjas ir teisėjas.

Man, seniui, pailsėti šioj pily..

Palaiminkit, dievai, šį narsų vyrą,

Kad jūsų valią vykdytų, kad mums O mes pasižadame jo klausyti,

Otu kur, Daumantai?

Kiekvieną jo teisingą žingsnį remti Darbais ir žodžiais...

DAUMANTAS

Man irgi metas... Man netoli. Be to, aš nepavargęs.

MINDAUGAS (nekantriai) Ir. LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

MINDAUGAS (rėkia) Jūs dar sugrįšite! Jūs prieš mane Ant kelių šliaužiosit...

(Susigriebia)

Ne prieš mane: Prieš mus, prieš Lietuvą - galingą, stiprią, Kuri, ir jus nubaudusi... (Susigriebia)

Ne tai... Kuri, ir jums atleidusi, priglaus.

BALSAI Priglaus... atleis... Tėvynė - ji teisinga. DAUSPRUNGAS

Mindaugas (aktorius Regimantas Adomaitis) režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaugas“, 1968 m.

DAUSPRUNGAS

„„kalaviju.

Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė! Okas gi ta tėvynė? Juk tai mes.

Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, Tai ir tėvynė bus teisinga. BALSAI

Taip.

Žinia, kad taip. Bet vis dėlto tėvynė VISI

Pasižadam, pasižadam! MINDAUGAS

Iraš Pasižadu šį sunkų kalaviją

Tai daug daugiau negu kad aš ar tu. Vadinasi, tėvynės teisingumas

Yra didesnis negu mano... MINDAUGAS

Pakelti tik tada, kai to reikės,

Puikiai. Gražiai, trumpai ir aiškiai pasakyta.

Žmonių gerovė ir dievų garbė.

VISMANTAS

Kai šito reikalaus tėvynės laimė, VYKINTAS

Jau baigėt? Kaip gerai, kad aš girdėjau! Bus ką papasakot, namo sugrįžus:

Visa Žemaitija iš juoko plyš,

Išgirdus, kad jau išrinktas ka-ra-lius. Manęs čionai nebuvo ir nėra. Ak, vis dėlto sunku nepailsėjus Vėlį kelionę kilt. Išeina

DAUMANTAS

Aš nežinau,

Galir gerai... gal reikia taip... Bet viskas

Į sąmokslą be galo panašu. Išeina

Dabar pats laikas būtų ir išgerti. Pašauksiu Mortą, kad midaus įpiltų. Išeina

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Koks yra Mindaugo brolis Dausprungas? Kuo jis skiriasi nuo Mindaugo? 2. Dėlko susiginčija Mindaugas ir Vykintas? 3. Ko Dausprungas prašo dievų? Kodėlnev lems patinka

jo malda? 4. Kokia Mindaugo nuomonė dėl pasirašytos sutarties su Voluine? S. Ką Mindaugas pasakoja kunigai: čius? Kokią išeitį siūlo?

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE 6.

Palyginkite raudą su autentišku tekstu. Prisiminkite,

MINDAUGAS

te, ar tinkamai ji panaudota šiame dramos epizode?

Aš viską suprantu, nes mus abu Vienoda ir sunki lemtis ištiko. Mes paaukojome save. Kodėl, Kodėl mes negalėjom būt laimingi? A, mes galvojome apie tėvynę!

kada ji pirmą kartą paminėta šaltiniuose. Kaip mano-

7. Dėl ko Vykintas prieštarauja Mindaugui? Ką mano kiti veikėjai?

8. Ką Vismantas pasiūlo Mindaugui? 9.

Dausprungas laimina Mindaugo iš-

Kokiais žod:

rinkimą vyriausiuoju kunigaikščiu?

10. Kąapie Mindaugą sako raginimas Dausprungui kalbėti ir žod:

„Tu juk žinai, ką reikia / Kalbėti tokiais

atvejais kaip šis!“?

11. Kaip kiti kunigai

ščiai priima Mindaugo išrinkimą ir

palaiminimą? 12. Atkreipkite dėmesį į Mindaugo žodžius išeinantiems. Dėlko jis vis „susigriebia“? 13. Apibūdinkite aptartoje scenoje tarp kunigaikščių tvyrančią atmosferą. 14. Koks Mindaugo paveikslas ryškėja dramos pradžioje?

Ir ištekėdami, ir vesdami, Mes vienijome, jungėm ją. O mūsų,

Kodėl, sakyk, ji mūsų nesujungė? Kodėl jai reikalingos mūsų kančios, Mūs ilgesys ir sielvartas, ir. melas? Juk mes meluojam, Morta? MORTA

Taip, meluojam,

Tačiau, matyt, dievai to reikalauja.

MINDAUGAS Sakai, dievai? Nėra daugiau dievų. Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas.

[TREČIAS EPIZODAS] Įeina Morta

90

Tylėk.

Žiaurus, negailestingas ir. . teisus.

Aš juos išmokysiu pažint šį dievą Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis.

BALSAI „r gražią žmoną išsirinko kuprius! „„Ar išsirinko? Prievarta ją ėmė... Iš meilės ar iš prievartos — vis tiek... „A, jau žinai, gyvenimas be meilės Lyg židinys koks be ugnies, išblėsi

MORTA Baisu man, Mindaugai, kai taip kalbi.

Tik suodžiai, pelenai, nuodėgul „Su ja ir pelenus žarstyt sutikčiau... „„Ar neprailgo jaunai šeimininkei, Išleidus vyrą tolimon kelionėn?

MINDAUGAS

Kad tu žinotumei, kaip man baisu!

Ir vien tik tu gali mane suprasti,

Nes tau taip pat baisu, taip pat sunku.

Ar mes ieškojom sau naštos? Tai ji

MORTA

Mus išsirinko. Mes - jos pirmos aukos.

Tik laukt ir laukt. Sulaukus - vėl išleisti.

Ar mes neturim bent mažytės teisės

Mindaugas stovi nuošaliau. Įpylusi visiems, Morta prie jo

Įlaimės trupinėlį? Štai ir šiandien:

Deja, ne paskutinės... O ir mes,

Tokia jau mūsų, moterų, dalia:

artėja

Atrodo, jau galėčiau būt laimingas —

Įvyko tai, ko siekiau, ko taip troškau.

MINDAUGAS Ak, Morta, Morta!..

MORTA

Tegu ir ne į laimę, tai jau bent

Mindaugai!..

Bet aš žinau, jog tai tiktai pradžia. Menka pradžia. Tikra našta dar laukia. Aš padarysiu Lietuvą. Sukursiu Ją iš ugnies, iš molio ir vandens. Bet ar ji duos mums laimės?.. Morta, Morta!..

(Kužda greitai) Aš Vismantą paskirsiu patarėju, Pirmuoju patarėju. Ir abu LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Ką aplinkiniai kalba apie Mortą? 2. Kokie Mindaugo ir Mortos santykiai ryškėja iš jų pokalbio?

3. Apie kokį dievą kalba Mindaugas? Kaip susipina valstybės ir asmens interesai?

4. Kaip Mindaugas reaguoja į garbinimo šūksnius? S. Kuo ši scena papildo Mindaugo paveikslą? [KETVIRTAS EPIZODAS] Baltas

metraštininkas

Juodas metraštininkas Morta (aktorė Aldona Janušauskaitė) ir Mindaugas (Regimantas

Adomaitis) režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindau-

gas“, 1968 m.

Iš čia į savo pilį pasiimsiu. Tu būsi netoli. Man bus lengviau.

JUODAS METRAŠTININKAS Ir kaip gudriai jis panaudojo žinią, Kurią žygūnas atnešė į puotą! Apstulbę, išsigandę kunigaikščiai Iškėlė patys Mindaugą! O jis Tik laukė šito, siekė ir norėjo.

MORTA BALTAS METRAŠTININKAS

Ak Mindaugai, bet argi taip lengviau bus?

Tikra kančia...

Dabar tu pats matai - ką gali faktai

MINDAUGAS

Kokia tauri ir kenčianti širdis!

Papasakoti apie žmogų? Nieko. Tylėk ir nesipriešink.

Žinai, kad aukos priešintis negali.

JUODAS METRAŠTININKAS

Jos gali tik save apgaudinėti Ir savo kančią laime pavadint. Dabar tu eik ir dosniai pilstyk midų. Aš negaliu... Aš noriu būti vienas. Morta nucina. Girdėti puotaujančių šūksniai: „Kur Mindaugas? Tegyvuoja Mindaugas - vyriausias kunigaikštis!

Tegyvuoja..“

Ar aš prašiau juos garbinti mane? Arašliepiau? Ar įsakiau? Ak žmonės!

Jūs norite mane matyti tokį,

Kokio aš pats savęs matyt nenoriu.

Argi valdovai turi širdį? Juokas,

Ar kito skausmą jie suprasti gali? Galvoja tik apie save, tačiau

Apsimeta, kad apie mus galvoja.

Valdovai, mano mielas, tai karūnos, Tai rietenos ir sąmokslai, tai sostai,

Tik pridengti idėjomis ir žodžiais,

Kad sau ir mums atrodytų gražiau.

Valdovai, mano mielas, tai vergai.

Jų galima tiktai pasigailėti, Bet pavydėti jiems, man rodos, kvaila.

Vadinasi, aš privalau toks būti.

Kitaip aš ne vyriausias, aš ne tas,

Kurį jūs šiandien patys išsirinkot. Išmoksiu tad ir šito...

O dievai,

Palengvinkite mano sunkią naštą!

Priduokit man stiprybės ir jėgų!

Padėkit, leiskit man save užmiršti.

BALTAS METRAŠTININKAS

Ne pavydėti, o suprasti stengiuos. JUODAS METRAŠTININKAS

A, būta ko čia taip jau nesuprasti!

Kiekvienas mūsų gimstame valdovu. Garbė dievams, kad jais nepasidarom.

Uždanga nusileidžia LITERATŪRA X KLASĖ

91

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

[ŠEŠTAS EPIZODAS]

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip Juodas ir Baltas metraštininkas vertina įvykius Vismanto pilyje?

2. Ką Juodas metraštininkas kalba apie valdovus? Koks

Įeina Dausprungas

Balto metraštininko atsakymas?

Tiriame 3. Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. sudarytoje Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikščių taikos sutartyje. Štai kas apie ją rašoma XIII a. antros pusės Volui-

nės metraštyje:

Dievui liepus, lietuvių kunigaikščiai atsiuntė [pasiuntinius] pas didžiąją kunigaikštienę Romanovienę ir Danielių, ir Vasilką, dovanodami taiką.

Lietuvių kunigaikščių vardai: šie vyresnieji - Živibudas, Dau-

jotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila; žemaičių kunigaikščiai - Gerdvilas, Vykintas; Ruškaičiai - Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Višlius; Kintenis,

Plikienė; Bulevičiai - Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, irjo brolius išžudė: Gedvilą ir Sprudeikį; Dėltuvos kunigaikščių vardai - Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Lygeikis. Šie visi

kunigaikščiai suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Vasilkui ir žemė buvo rami.

Kas sutampa ir kas skiriasi (veikėjai, įvykiai, jų interpre-

92

tavimas) dokumente ir Jus

je? Kuo metraščiož

ino Marcinkevičiaus dramo-

papildo aptarti dramos epizodai?

Savarankiškai perskaitykite penktą dramos epizodą - 2 sce-

ną Mindaugo pilyje iki Dausprungo pasirodymo. 2.

jienas šis parneša?

iuntęs

Vismantą ir kokias nau-

Kaip Vykintas aiškina, kodėl nenori leisti už Mindau-

go savo dukros?

3. Kam Mindaugui Vykinto dukra? 4. Dėlko Mindaugą kaltina jo paties dukra? 5. Kaip Mindaugas aiškina Ramunei būtinybę tekėti už Haličo kunigaikščio? 6.

Kodėl Ramunė vis kartoja: „Tėveli, tu mamaitės nemy-

7.

Kaip Vismantas komentuoja Mindaugo pokalbį su

lėjai“?

dukra?

8. Dėlko Mindaugas priekaištauja Vilikailai? 9. Kaip Vilikaila reaguoja į Mindaugo pasiūlymą? 10. Dėl ko Mindaugas tremia Vilikailą į Slanimą? Kaip

priverčia išvykti?

monas Noreika) režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaugas“, 1968 m. DAUSPRUNGAS

Garbė dievams!

MINDAUGAS

Garbė dievams, kad šiandien Vėl pamačiau tave aš - gyvą, sveiką! Kaip šiemet derlius? Kaip bitynai tavo — Ar neiššalo? DAUSPRUNGAS

Aš ne apie derlių

SAVARANKIŠKO SKAITYMO UŽDUOTYS

1. KurMindaugasbuvoiš

Mindaugas (:

Pasišnekėti su tavim norėjau.

MINDAUGAS Įsivaizduok - aš irgi ne.

DAUSPRUNGAS

Sakyk,

Ką reiškia visos šitos baisios kalbos, Kurios apie tave po kraštą plinta:

Pakorė, nugalabijo, išvijo?..

MINDAUGAS Deja, teisybę, Dausprungai... teisybę. DAUSPRUNGAS

Tai kaip tave šventa žemelė laiko?

MINDAUGAS Aš irgi - ir stebiuosi, ir džiaugiuos. LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius DAUSPRUNGAS Atsimenu tave - buvai švelnus ir doras, Linkai daugiau prie motinos. Visi

Tave mylėjo. Niekas negalvojo, Kad tavyje ūmai nubus... žvėris.

Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus Sunešime visi po trupinėlį... Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.

Irvis dėlto aš padariau valstybę, Kuri jau šiandien gali atlaikyt

Pasklido šnekos, jog ir savo žmonai

Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų —

MINDAUGAS Dėl mūsų meilės, Dausprungai, nutilk! Arba... aš nežinau, ką padarysiu.

DAUSPRUNGAS Bet kokia kaina, kokia kaina, broli! Kas ir kada galėjo pagalvoti, Kad Lietuvoj lietuviams būtų ankšta. Pradėję žudynes, ar mes neduosim Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

Tu į kapus padėjai nukeliauti...

DAUSPRUNGAS

Mane nutildysi... O kaip priversi Tylėti savo sąžinę? MINDAUGAS

Tai mano Kančia ir skausmas. Jūs nelįskit — Sudegsite! Aš pats pasirinkau.

Žinojau, kad sunku bus... bet kad šitaip...

Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

MINDAUGAS Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš... DAUSPRUNGAS

Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą, Pavadinai jį Lietuva. Gerai.

Kad šitaip bus - net aš nesitikėjau.

Tikiu tavim. Tiksliau - tikėti noriu.

DAUSPRUNGAS

Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,

O vargšas broli!

MINDAUGAS

Aš, brolau, ne vargšas. Jei vargšas būčiau - niekas nebijotų.

Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali

Kur tikras pranašas, o kur netikras? MINDAUGAS Aš nežinau. Aš nieko nežinau.

Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk! Kam tu pili nuodų į mano širdį?

DAUSPRUNGAS Tačiau mylėtų, Mindaugai, mylėtų!

Abejones kam sėji? Kam žudai

MINDAUGAS Valdžia ne meile laikosi, o baime. Pamils vėliau, kada susiprotės, Kad aš buvau teisus ir kad nebuvo Nei kito kelio, nei kitokios meilės. Ką aš gavau? Aš nieko negavau. Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį.

Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės

DAUSPRUNGAS Krauju lipdai... MINDAUGAS

Kąjau sulipdo kraujas, To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.

Vienintelį ir šventą mano tikslą?

Aš privalau būt tvirtas. O esu

Pasikalbėkime apie ką nors.

Taip kaip seniau... atsimeni, prie tėvo? DAUSPRUNGAS Tai kam tada tu iškvietei mane,

Jeigu bijaisi atvirai kalbėtis? MINDAUGAS

Norėčiau, Dausprungai, tave matyti

Arčiau savęs. Tu vienas man likai

Toks artimas, toks savas ir teisingas.

Man taip praverstų tavo patarimai, Gera širdis, tiesus ir aiškus protas.

LITERATŪRA X KLASĖ

93

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE Gal tu padėtum man išvengt klaidų,

Aukščiau svajonę mano pakylėtum...

DAUSPRUNGAS Kodėl gi, Mindaugai! Juk aš ir pats

Žinai, vyriausias mano krivis mirė.

Geruoju... sutikau...

Atnešt naudos tėvynei, man, žmonėms...

MINDAUGAS

Galėtum, Dausprungai, užimt jo vietą.

Verčiau tu būtum

DAUSPRUNGAS O kaip - dievams?

Jau nesutikęs! A... palauk, aš tuoj

Pasiųsiu žmones, kad atgal grąžintų... Tik tu atleis

MINDAUGAS Na, aišku: ir dievams!

DAUSPRUNGAS Ne, ne, tu neskubėk:

Dabar vis tiek jau nieko nepakeisi. Vis tiek į širdį jau nesugrąžinsi To, kas iš jos iškrito. Tu valdovas,

DAUSPRUNGAS

Artu - rimtai?

Tu privalai ir savo neteisybėj

MINDAUGAS

Teisus išlikti, aukštas ir baisus.

Labai rimtai.

DAUSPRUNGAS Įsakymas ar prašymas? MINDAUGAS 94

Tiktai kodėl tu taip... su savo broliu?

Tai kas čia —

A, man atrodė, kad ir tu su jais...

Nes per dažnai lankydavo tave Kolkas

Tik prašymas.

MINDAUGAS

DAUSPRUNGAS

Jei būčiau nepamatęs,

Kaip tau sunku ir koks tu pasimetęs, — Aš būčiau dar galvojęs. O dabar... Gerai, aš sutinku.

MINDAUGAS (puola prieš jį ant kelių) Atleisk man, broli! O, ką aš padariau, ką padariau! Kaip aš dabar tau į akis žiūrėsiu? Nuspirk mane ir spjauk į veidą man... Kaip aš galėjau? O, bailys ir niekšas! DAUSPRUNGAS Kas atsitiko, Mindaugai, brolau?

Ir Vykintas, ir Daumantas... Be to,

Tu neparemdavai manęs kareiviais: Prašau karių, o tu siunti man grūdus.

Aš pagalvojau, kad ir tu su jais.

Tad nutariau tave jėga ištraukti

Iš sąmokslo... kad per vėlu nebūtų.

Apsirikau... O gal tu... iš tikrųjų?

DAUSPRUNGAS Ne, Mindaugai, žinai, kad nemeluoju. Bet aš tiktai dabar ėmiau suprasti Tą nepasitikėjimą, kuriuo Pripildei Lietuvą ir mūsų širdis. Juk jeigu broliu netiki... jei broliu! Tai kaip tada gali tikėt kitais? MINDAUGAS

Visur tik sąmokslai, klasta ir melas.

Aš negaliu...

MINDAUGAS Tave iškvietęs, pasiunčiau kariauną,

DAUSPRUNGAS Ne tai, ne tai svarbu!

Gabena juos čionai. Tu neturi Namų, pilies ir savo tėvonijos!

Valstybę savo. Pamatas ne tas.

Kuri, paėmus tavo artimuosius,

Ant nepasitikėjimo sukūrei

Kaip aš dabar galiu tavim tikėti? Paklust - galiu. Tačiau tikėti - ne.

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius S.

MINDAUGAS Atleisk, brolau...

Kodėl Dausprungui kelia abejonių šalies suvienijimo

kaina? 6. Ką, Dausprungo nuomone, galima ir ko negalima daryti Lietuvos vardu? Ką jam atsako Mindaugas? 7. Koksyra tikrasis Dausprungo iškvietimo tikslas?

DAUSPRUNGAS

O kas gi man daryti,

„p

Jei ne atleisti? Tu stiprus, galingas —

Kodėl Mindaugas puola ant kelių prieš brolį?

Tau viskas bus atleista. Betgi mes?

9. Kaip suprantate Dausprungo žodžius: „Tu valdovas, /

Kas mes? Ir kam? Kur einame? Kas veda? Baisus, brolau, tas tavo naujas dievas,

10. Kaip Dausprungas išsako nepasitikėjimą broliu? 11. Kodėl Dausprungui atrodo netvirti Mindaugo valstybės pamatai? 12. Koks Mindaugo ir koks Dausprungo požiūris į prievartą? 13. Įsiskaitykite į trumpą Mindaugo monologą Dausprungui išėjus. Kur glūdi konflikto priežastis?

Tu privalai ir savo neteisybėj / Teisus išlikti“?

Kuriam, kaip tu sakaisi, pats tarnauji Ir mus jėga verti tarnaut... MINDAUGAS

Neaš

Ji išgalvojau. Jis yra. Jis bus.

Jis mumyse. Tik jūs, akli, nematot,

Tiriame 14. Palyginkite aptartus dramos epizodus su Lietuvos met-

Koksai pavojus viršum jo pakibo. Prie tų pilių pil prisirišę,

raščio žiniomis apie Mindaugo valdymo pradžią. Kas sutampa ir kas skiriasi?

Nenorite toliau pasižiūrėti.

Ašjus priversiu.

Ir didysis kunigaikštis Mindaugas, viešpataudamas Naugardu-

ke ir Rusų miestuose, ėmė žudyti savo giminaičius. Tais metais

DAUSPRUNGAS Prievarta, brolau,

Mindaugas išvarė savo sūnėną Tautvilą ir Erdivydą; siųsdamas juos su Vykintu į karą prieš Rusią nukariauti Smolensko, sakė jis: „Kas ką užsikariaus, tą ir turės. Dantis už dantį“ O su jais išsiuntė ir nesuskaičiuojamą daugybę lietuvių. Plačios jų buvo valdos ir dideli turtai. Buvo šitaip. Jis [Mindaugas] kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo brolius ir savo giminaičius, o kitus išvarė iš krašto, ir ėmė pats vienas kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje, ir ėmė labai didžiuotis, girtis didžia šlove bei didybe. Ir nepaken-

Tai ne įrodymas, jog tu teisus.

Tu nemanyk, ir mes pavojų matom. Todėl iškėlėme tave. Kaip kumštį.

Bet, pasirodo, ant savų galvų. Išeina

MINDAUGAS (šaukia iš paskos)

Aš negaliu valdyti, kai kiekvienas

tė nė vieno, kuris būtų galėjęs jam prieštarauti.

Kas sau valdovas! Ką jūs iš manęs

Padarėte, draugai, bičiuliai, žmonės?

Ir kam aš jums toksai bereikalingas?

SAVARANKIŠKO SKAITYMO UŽDUOTYS

Savarankiškai perskaitykite septintą dramos epizodą - 2 sce-

Sudraskėt į gabalėlius mane —

nos pabaigą ir 3 sceną. 1. Mindaugas ir Vismantas.

Ir kaip dabar aš pats save surinksiu? Kaip aš surinksiu Lietuvą dabar,

1.1. Kaip suprantate girios metaforą?

Kuri kiekvieno širdyje kitokia?

1.2. Ko, Mindaugo manymu, trūksta lietuviams? 1.3. Kokio vieno dievo jis norėtų? 1.4. Kodėl Mindaugas liepia atidaryti sandėlius ir atpilti

Ilga tyla

žmonėms rugių? Kaip pats aiškina tokį savo spren-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kuo Dausprungas kaltina Mindaugą? Kaip jis nusako brolio pasikeitimą?

2. Kaip

suprantate Mindaugo žodžius: „Jūs nelįskit - / Su-

degsite“?

3. Kaip Dausprungas ir kaip Mindaugas kalba apie valdžią? 4. Kokią savo istorinę misiją turi galvoje Mindaugas?

dimą?

2, Mindaugo monologas. 2.1. Ar apie du gerus savo darbus Mindaugas kalba ironiškai? Argumentuokite.

2.2. Kaip Mindaugas vertina kitus savo sprendimus?

2.3. Kodėl jis sako, kad nėra gerų ir negerų darbų, visa tik melas? Kaip suprantate šiuos jo žodžius?

TITERATŪRA X KLASĖ

95

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE 3. Mindaugas ir Baltas metraštininkas. 3.1. Dėlko Mindaugas supyksta ant Balto metraštininko?

ANTRA DALIS

Šlovė ir kančia

3.2. Kaip šis bando prieštarauti valdovui?

3.3. Kaip manote, ar Baltas metraštininkas užrašinėja

[AŠTUNTAS EPIZODAS]

tik faktus?

4. Mindaugas ir Morta. 4.1. Kaip jaučiasi Mindaugas, nuėjęs aplankyti naujagimio sūnaus? 4.2. Aptarkite dviejų temų - Lietuvos kūrimo ir sūnaus auginimo — sąsajas Mindaugo pokalbyje su Morta. 4.3. Kaip savo meilę Mindaugui išsako Morta? 44.Dėlko ji riekaištauja?

4.5. Kodėl Mindaugas prabyla apie užmarštį? 4.6.

metraštininkas

Juodas metraštininkas

JUODAS METRAŠTININKAS Daug visa ko įvyko nuo to laiko, Kai paslaptingom aplinkybėm žuvo Pirmasis kunigai!

Koks Mindaugas santykiuose su Morta?

o patarėjas

Kuprelis Vismantas. Ir kunigaikščiui

S. Mindaugas ir Vismantas.

S.1. Trumpai atpasakokite, apie ką Mindaugas kalbasi su Vismantu.

5.2. Kam ryžtasi Vismantas, kai sužino, kad Ruklys - ne jo sūnus? Kodėl renkasi tokią išeitį? 5.3. Mindaugas kartoja: „Nenužudžiau! Nenužudžiau!“ Kaip manote, ar galima jį kaltinti žmogžudyste? 5.4. Ką nauja prie Mindaugo paveikslo prideda ši scena?

96

Baltas

Tiriame 6. Kaip Morta tapo antrąja Mindaugo žmona, Lietuvos metraštyje aprašyta vos keliais sakiniais: Tuo laiku mirė kunigaikštienė Mindaugienė, ir tas [Mindaugas] pradėjo jos gedėti. O jos sesuo buvo ištekėjusi už Daumanto, už Nalšios kunigaikščio. Ir Mindaugas pasiuntė kviesliusį Nalšią,

pas savo svainę, tarydamas: „Numirė tavo sesuo; atvažiuok savo sesers apraudoti“ O kai ji atvažiavo gedėti, Mindaugas užsimanė vesti savo svainę. Ir ėmė jai kalbėti: „Tavo sesuo mirdama liepė man tave vesti. Sakė, kad kita vaikų neskriaustų“ Ir vedė ją. O Daumantas, tai išgirdęs, labai susikrimto ir pradėjo galvoti, kaip Mindaugą nužudyti, bet negalėjo, nes menka buvo jo jėga,

o Mindaugo - galybė.

Palyginkite šią žinią su dramos siužetu. Prisiminkite ir žodžius iš lietuvių kunigaikščių sutarties su Voluine paminėjimo: „Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė“

Pagailo jo našlės ir jo našlaiči

Jis vedė Mortą, nors velionio broliai — Ir Sprudeika, ir Edivilas - baisiai

Tam priešinosi. Mindaugas tada

Juos pakvietė į didelę medžioklę.

Medžioklė buvo nelabai sėkminga, Nes Vismanto abudu broliai žuvo.

Stebėjosi visi: tokie galiūnai,

Ne vieną mūšį su garbe praėję,

Staiga medžioklėj žuvo... Betgi visko,

Kaip sakoma, pasauly pasitaiko...

Morta, kunigaikštiene pasidarius,

Pagimdė Mindaugui dar vieną sūnų. Sprudeikos, taipgi Edivilo žemę,

Jų atminimą gerbdamas, valdovas Prie Lietuvos prijungė.

Atsitiko Ir su žemaičiais daug nesutarimų. Jų kunigaikštis Vykintas, pakvietęs

Kryžiuočių brolius, šitaip jiems kalbėjo: „Eime kartu prieš Mindaugą jo krikštyt“ Kryžiuočiams tai patiko. Jie, sudarę Su Vykintu susitarimą, puolė

Ir Mindaugą apsupo. Ir tada

Pats Mindaugas pamatė - bus daug kraujo.

Pas popiežių tad pasiuntinius siuntė, Pas Inokentijų IV? Liepė Jam pasakyti šitaip: sutinku Priimti krikštą ir jūs Dievą garbint. Ir krikštijosi Mindaugas. Paskui

Jisai karalium buvo karūnuotas *Inocentą IV. LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

Per Andrių Stirliandą", kurs iš Rygos Jam atgabeno Lietuvos karūną.

O visa tai įvyko, Dievui leidus, Viens tūkstantis du šimtai penkiasdešimt Pirmaisiais metais.

Reikia dar pridurt,

Jog tų visų nesutarimų metais,

Kai Mindaugas su Lietuvos pulkais

Apgulęs Vykintą prie Tvėrų laikė

Ir šaukė pasiduot, - polovcas* Kočius,

Klastingai prisitaikęs, jį pašovė

Į kairę šlaunį. Mindaugas dėl to

Turėjo skausmo daug ir baisiai pyko. O gydėsi jisai meškos taukais Ir smarkiai gėrė žoleles visokias. BALTAS METRAŠTININKAS

Kas apsakys tą skausmą, per kurį

BALTAS METRAŠTININKAS „Aštrus, lyg šauksmas koks, kurį išgirdęs Nesupranti: ar pergalę jis reiškia, Ar pats pagalbos šaukiasi. Tačiau Jau negali jam likti abejingas. Keliesi ir eini vidur nakties, Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, Iš sielvarto šauki tu ar iš džiaugsmo.

Štai tas žmogus: kaip didelė ugnis

Jis ir sušildo, jis ir sunaikina. Arjis laimingas? - Ar ugnis laiminga? Arjis teisus? — O ar ugnis teisinga? KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokius įvykius vardija Juodas metraštininkas?

2. Kaip to meto padėtį vertina Baltas metraštininkas?

3. Kodėl Baltas metraštininkas kalba apie prieštaras:

ka-

ralius - žmogus, pergalė - pagalba, sušildo - sunaikina?

Keliauja Lietuva! Lyg prakeikimas

Ją užgulė karai, nesutarimai, Vaidai visokie, rietenos ir kliaudos.

Atrodo, lyg į šitą mažą kraštą Dievai...

JUODAS METRAŠTININKAS Dabar jau reik sakyti: Dievas. BALTAS METRAŠTININKAS

„Dievai visas nelaimes būtų siuntę.

[DEVINTAS EPIZODAS] 1

Uždanga pakyla Didžioji menė Mindaugo pilyje. Ką tik pasibaigė Mindaugo karūnavimo ir sveikinimo iškilmės. Mindaugas ir Dausprungas

MINDAUGAS (nusiima ir padeda karūną) Na, štai ir baigės viskas. Pagaliau

Ir kalė Lietuva save kaip kardą. Kankindamasi kūrė vieną ranką, Kuri kaip kardą ją pakelt galėtų. JUODAS METRAŠTININKAS

Gražiai kalbi, tačiau naudos mažai.

Esu jau sakęs tau: svarbiausia faktai.

BALTAS METRAŠTININKAS „Taip atsirado Mindaugas - karalius Ir Mindaugas - žmogus. JUODAS METRAŠTININKAS Oho! -netdu!

* Andriejus Štirietis - Livonijos ordino magistras.

* Poloviečiai (kipčakai, kumanai) - stepių klajoklių tauta.

Mindaugas (aktorius Vytautas Paukštė) ir Dausprungas (Gediminas Pauliukaitis) režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje „Mindaugas“ 1969 m. LITERATŪRA X KLASĖ

97

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE Bent pailsėsim nuo žmonių ir triukšmo,

Nuo sveikinimų ir kalbų visokių. (Apžiūrinėja karūną)

Pasižiūrėk - visai gražus žaisliukas. Aš dar ir pats gerai jos nemačiau, Tik ant galvos jaučiau nelengvą svorį. Reikės ją nuo vaikų gerai paslėpt... Žiūrėk, kaip spinduliuoja, a? Kaip žiba!

Tai brangakmeniai, Dausprungai!

DAUSPRUNGAS

Ogal

Tai ašaros? Jos irgi spinduliuoja. Jos irgi žiba... Betgi jos brangesnės Už šituos akmenis. Kur kas brangesnės! MINDAUGAS Vis ašaros ir ašaros! Kieno?

DAUSPRUNGAS

Žmonių, kurių kančiom tu užmokėjai

Už šituos akmenis... kurių vargais Grindei sau kelią į karūną... 98

MINDAUGAS

Broli, Aš gi ne sau! Ar man ji reikalinga? Juk ne ant mano ją galvos uždėjo — Ant Lietuvos galvos. Ant Lietuvos!

Oaratsimenat, kaip šitas vaikas

Žingsnius pirmuosius žengė, kaip visi

Jam pagalius tekaišiojo po kojom?

Kad tik pargriūtų... Šiandien pats matai:

Ji sveikino pasiuntiniai, legatai Nuo Danijos karaliaus Voldemaro,

Nuo Vokietijos imperatoriaus, nuo Briansko,

Nuo Galičo“', Volynės, nuo Maskvos, Mozūrijos ir daugelio kitų Kunigaikštysčių. Dovanas jam klojo. Ir laimės jam linkėjo. Juk matei... DAUSPRUNGAS

Tos dovanos, linkėjimai ir kalbos — Tai melas ir klasta. O tie svečiai!

Jie tyčiojosi iš tavęs ir mūsų,

Iš mūs kalbos, dievų ir papročių,

Iš mūs drabužių ir apsiėjimo. Tu Lietuvą išleidai į pasaulį,

Apvilkęs vargšę svetimu rūbu. Tu į krūtinę jai įdėjai piktą,

Negerą Dievą. Pirkdamas karūną, Tu iš tikrųjų Lietuvą parduodi. Tu griauni tai, ką pats taip sunkiai kūrei. Kol priešas veržėsi iš lauko — nieko

Pasiekti negalėjo. O dabar

Jis iš vidaus pradės mus ėst ir graužti,

Nes tu jį įsileidai ir liepei Visiems jį gerbti, garbinti, mylėti. Atsisakyki, Mindaugai, karūnos

DAUSPRUNGAS

Ir nukabink nuo sienos šitą Dievą! Rodo į Nukryžiuotąjį

Kada prisilietei prie tos karūnos,

MINDAUGAS

Tai ar aš nemačiau, kaip tavo akys Džiaugsmu spindėjo, kaip virpėjo rankos, Kaip tavo veidą iškreipė lyg randas Didybės ir galybės šypsena...

Man jis patinka, nes ant jo galvos

Taip, aš buvau laimingas - kaip žmogus,

Taipogi karūna. Taip pat kančia. Dabar aš suprantu: matyt, karūnos Tik sielvartą, kančias ir skausmą reiškia. Tai imkite mane ir nukryžiuokit!

Taip, aš esu laimingas - taip kaip tėvas,

Štai aš jau vainikuotas! Karūna

MINDAUGAS

Kurs pagaliau pasiekia savo tikslą.

(Užsideda karūną)

Kurs džiaugiasi pamatęs, kad sūnus

Aštriais dygliais jau pervėrė man kaktą.

Kurį visi pažįsta, mato, giria Ir sveikinasi mandagiai, nes - gerbia.

Ak, jūs nematot... Bet kodėl jūs matot

Išaugo pagaliau į stiprų vyrą,

Aš viską jam atidaviau. Savim

Išmaitinau, savim jį išpenėjau.

Štai laša mano kraujas. Pažiūrėkit!

Tą, kaip jūs sakot, šypseną, tą džiaugsmą,

Kursai kaip randas iškreipė man veidą? * Haličo,

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

Tave paliksiu vieną. Nekankinsim. Nei aš tavęs, nei tu manęs. Man reikia

Išeit į Lietuvą pasižiūrėti,

Kaip žmonės mąsto, kalba, kaip gyvena. Gal aš tada suprasiu ir tą naują,

Taip sunkiai tavo kuriamą tėvynę.

Jei nesuprasiu, tai senojoj mirsiu.

MINDAUGAS Kaip, Dausprungai? Tu palieki mane? Tai kaip dabar aš vienas... DAUSPRUNGAS Mindaugas

(aktorius Vytautas Paukš-

tė) režisieriaus Povilo Gaidžio spektak-

lyje „Mindaugas“ 1969 m.

Tu stiprus.

Tu viską supranti.

Tai buvo skausmo šypsena - ir tu,

MINDAUGAS

Deja, nesupratai. Deja, nepamatei.

Kaip aš pavydžiu tau! Palikčiau viską

Suprasti ir pajust, kad aš... buvau

Per Lietuvą - skersai ir išilgai.

Tu, Dausprungai, turėjai ją suprasti.

Sėdėjai mano dešinėj - turėjai

Obroli mano,

Ir eičiau eičiau per miškus ir pievas.

Ne karūnuotas čia, o nukryžiuotas!

Vakaruose yra, girdėjau, jūra. Aš niekad nemačiau jos, nors jinai

Kryžiuočių ordinas. Dabar aš nieko

Valstybės mano vieną krantą plauna.

Jūs vieną ranką prikalėt, o kitą Nebegaliu daryti - rankų nėr.

Bet aš dar gyvas. Ir todėl jūs puolat

99

DAUSPRUNGAS

Į dvi dalis ir mano širdį plėšti.

Matai, net nežinai, ką tu valdai...

(Rodo į Nukryžiuotąjį)

MINDAUGAS

Oaš, kvailys, vis dar bandau ją gint... Štai jam ir šonas pervertas... Žinau,

Ir tėvonijoj jau seniai bebuvęs.

Ir mano širdį pervers. Bet ir tąsyk

Pasižiūrėk, ar jis dar tebestovi.

Kad atsiras toksai, kurs vieną dieną Jūs tematysit šypseną ir džiaugsmą

Ant mano lūpų... Nes ant jų plevens

Vienintelis ir teisingiausias žodis. Ar mokate tą žodį - Lietuva?

Ilga tyla DAUSPRUNGAS

Atleisk man, broli, jeigu užgavau.

Esu jau senas ir, matyt, jog daug ko Nepajėgiu suprasti. O, be to,

Žinai, kaip aš prie visko pris

Atsimeni tą ąžuolą ant kalno?

Žygiuok, kol akys veda, kojos neša.

Sugrįši ir papasakosi viską. Kaip aš pavydžiu tau! Vai, eičiau eičiau... Bet jau sakiau: kaip jis (Rodo į kryžių) esu prikaltas.

Jei būsi tėvonijoje - užlipk Ant tėvo pilkapio ir pasakyk jam,

Kad jaunesnysis jo sūnus... kad jis

Labai garbingas ir galingas tapo, Bet laimės taip ir nesurado...

Eik!

Ką tu tėvynės labui paaukojai.

Tiktai gerai žiūrėk, gerai klausykis,

Tad pagalvojau: bus geriau, jei aš

Dausprungas išeina

Jaučiu, kad tau sunku, Sunku ir man.

Ką veikia ir ką mąsto Lietuva.

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip Mindaugas kalba apie karūną? Kurie jo žodžiai ironiški?

2. Kaip suprantate Dausprungo žodžius, kad ant karūnos žiba ašaros?

3. Ką Mindaugas atsako į Dausprungo priekaištą dėl pasi

tenkinimo pagaliau tapus karaliumi? Kuo jis didžiuojasi?

4. Kodėl Dausprungas ragina Mindaugą atsisakyti ir karū-

a

nos, ir naujojo Dievo? S. Kokia prasme Mindaugas lygina save su Kristumi? Kodėljis jaučiasi nukryžiuotas? Dėl ko aukojasi? 6. Ką nusprendžia daryti Dausprungas? Kodėl? . Apie ką užsisvajoja Mindaugas, išgirdęs Dausprungo sprendimą? Ką liepia pasakyti ant tėvo pilkapio? [DEŠIMTAS

EPIZODAS]

Ar aš tave laikau, ar tu mane.

Tie brangakmeniai - kaip gyvatės akys — Net kraują stingdo ir užgniaužia kvapą. Ašjau nebegaliu judėti... Kirsk!

Tai ko dar lauki? Kirsk tiesiog į širdį. Bet aš tavęs jau nepaleisiu. Ne! Tu, mūsų papročiu, turėsi gulti Su manimi į vieną kapą. Taip!

Po daugel metų, ardamas dirvoną,

Žmogus tave išars. Nusistebės — Kokia keista kepurė! Ir nuspirs Tave į vagą, vėl užvers velėna. Tavęs nebus - idėja tavo liks. Taip kaip ir mano. O valdžios idėja! Kokia saldi esi, kokia karti!

širdį

Mindaugas nusiima karūną ir ilgai žiūri į ją

Kokiais keliais tu ateini

|

O gal ne tu - žmogus tave suranda?

Ir kaip tu ją sunaikini visai! Tu jį tiktai vilioji, tik šauki,

Kaip klaidžiojanti pelkėse žaltvykslė.

Iratsisakom dėl tavęs tėvų,

Namų, šeimos, draugų ir artimųjų,

Ištikimybės, meilės ir svajonių. Tuščia širdim pasiekiame tave.

100

Ir kai toks tuščias, vienas ir apleistas Laikai tave ant rankos - tai matai,

Jog tu esi tik Niekas. Niekas. Niekas! Iraš tik Niekas, kurs tave laikau. Ir jei tu moki tik valdyt ir teisti, Irjei tarnaut nemoki ir atleisti,

Mindaugas (aktorius Regimantas Adomaitis)

režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaugas“, 1969 m.

Dabar galiu tave į žemę trenkti Ir kojomis sutrypt, galiu sulaužyt,

Tuos blizgučius išmėtyt - kam jie man? Ar tu mane išaukštinai, iškėlei,

Tada prasmek! Pražūk! Nesivaidenk

Daugiau žmonėms. Ir nesirodyk man. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Įsigilinkite į Mindaugo monologą, vieną svarbiausių dramos vietų. 1.1. Kaip, kalbant apie karūną, prasiveržia Mindaugo pyktis?

Ar atnešei ramybę man ir laimę?

1.2. Kodėl karūna ir valdžia jam atrodo neatsiejama

Tą kraują, kur praliejau dėl tavęs?

1.3. Dėl ko Mindaugą kankina savigrauža?

Ar gal nuo mano rankų tu nuplovei One! Esi tik paprastas metalas,

Kurs mėgsta suteptas krauju rankas. Tai džiaukis - tu į tokias ir papuolei. Esi, matai, valdžios, galybės ženklas, -

O ko verta valdžia, jei rankos švarios!

nuo kruvinų rankų?

1.4. Pakomentuokite žodžius: „Žiūriu aš į tave ir nega-

liu suprasti, / Ar aš tave laikau, ar tu mane? 1.5. Kaip Mindaugas nusako karūnos vertę? Jis kalba rimtai ar ironiškai? 1.6. Kaip jis supranta valdžios idėją?

Žiūriu aš į tave ir negaliu suprasti,

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius 2. Kaip manote, kodėl viską apmąstęs Mindaugas ir karū-

ną, ir save pavadina Niekuo?

SENIS (apžiūrinėja karūną)

Neblogas darbas. Taip, visai neblogas... Reikėjo pasakyti man - aš būčiau

SAVARANKIŠKO SKAITYMO UŽDUOTYS

Savarankiškai perskaitykite vienuoliktą dramos epizodą — 1 scenos pabaigą. 1. Mindaugas ir Morta. 1.1. Kodėl Mindaugas karūną pavadina gyvate? Kaip šis palyginimas susijęs su ankstesniu monologu? 1.2. Ko bijo Morta? Dėl ko ją graužia sąžinė? 1.3. Ką Mindaugas atsako paklaustas, ar tiki Dievą?

1.4. Ko mokė Mortą vienuolis Zyvertas? 2. Baltas ir Juodas metraštininkas.

Nulipdęs tau iš molio ne blogesnę. MINDAUGAS

Ė Seni, juk žinai, kad molis dūžta! SENIS Kad nieko amžino nėra, valdove! MINDAUGAS

2.1. Kuo skiriasi metraštininkų požiūris į tą metą, kai „nieko neįvyko“?

Vadink mane vardu — kaip ir seniau.

2.2. Apie kokį aukštesnį teismą kalba Baltas metrašti-

SENIS

2.3. Kaip metraštininkai supranta istoriją?

Ant sienos pakabinčiau. Jei puodynė —

ninkas?

2.4. Kaip Baltas metraštininkas apibendrina karaliaus Mindaugo padėtį? 2.5. Paaiškinkite Balto metraštininko išryškintą žmogaus ir valdovo priešpriešą. [DVYLIKTAS

Padėčiau ant lentynos. MINDAUGAS

Padėk ją ant lentynos.

EPIZODAS]

2 Keramikos dirbtuvė Mindaugo pily Mindaugas ir Senis MINDAUGAS (Įeina su karūna po pažastim) Aš jau seniai žadėjau tau parodyt Tai, ko lig šiol dar Lietuvoj nebuvo.

Tai kur dabar ją dėt? Jei būt kepurė —

SENIS

Gal geriau

Tai ar nori

Pirštus pamiklint ir ką nors nužiesti? Geras rankas turėjai - būtum buvęs

Garsiausias puodžius Lietuvoj. Dabar... MINDAUGAS

Dabar - karalius. Lietuvos karalius! Paduok tą lentą. Lietuvą paduok! Senis atneša lentą, ant kurios - keraminis Lietuvos žemėlapis SENIS

Tai jau ir vėl ką nors nukariavai Ir prilipdyti atėj. 2 Kiek sykių Aš tau sakiau, kad gerą, tvirtą daiktą

Iš vieno molio gabalo lipdytum! O tu gi kaip kregždė - po trupinėlį Imi iš šen, iš ten... Nerimtas darbas. MINDAUGAS

Mindaugas (aktorius Vytautas Paukštė) ir Senis (Edi

režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje „Mindaugas“

O kas gi, Seni, molis? Molis - žemė. O žemė - ji visur tokia pati. Štai gabalą imu, tarp rankų minkau.

LITERATŪRA X KLASĖ

101

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Jaučiu, kad paklusni. Kad pasiduoda.

Dabar pasiklausyk: ar skamba? (Suduoda į savo „Lietuvą“)

Ir Lietuva didesnė. Pažiūrėk:

SENIS

Ojeigu pasiduoda - tai prijungiu, Tai prilipdau prie Lietuvos. Ir viskas.

Ji buvo tik tokia prieš daugel metų,

Kada pradėjau kurti ją. Sklypelis Tarp Nėmuno ir tarp Neriės. Dabar, Matai, kokia? Neblogas darbas, Seni! SENIS Galir neblogas. Tu geriau žinai. Bet aš pažįstu žemę ir sakau tau, Kad šitaip lipdoma ji nelaikys.

Jei puodas taip tylėtų - sudaužyčiau.

MINDAUGAS Matai - ir neskamba... O, rodos, viską Įdėjau ir atidaviau. SENIS

Bematant subyrės...

Sakiau, Kad neteisingai ją lipdyt pradėjai.

MINDAUGAS

MINDAUGAS

Tu apie šitą Ar-apie tikrą Lietuvą kalbi? SENIS Ir apie tą, ir apie šitą. MINDAUGAS 102

Ne.

Tu apie tikrą Lietuvą ar šitą?

SENIS Ir apie tą, ir apie šitą. MINDAUGAS

Seni,

Žinai, čia mano viso amžiaus triūsas.

Daugiau aš nieko ir nepadariau.

SENIS

Niekis.

Dar suskambės. Matysi - suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu — Oho, kaip suskambės! Visam pasauly Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

O šitas puodas? Paklausyk, kaip skamba!

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

Aš jau sakiau: geras rankas turėjai...

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

MINDAUGAS

Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!

Dabar jau taip tikriausiai neskambėtų.

Nelemta bus jos skambesį išgirsti?

SENIS Kai molis geras, kai lipdai su meile, Tai skamba viskas.

Padarė viską... nukalė karūną...

O šitas? Šitas? Ką ir bešnekėti!

Jaunystėje lipdžiau - užtai ir skamba.

MINDAUGAS

Tu sakai: su meile.

Ojau su kokia meile aš lipdžiau

Ir kūriau savo Lietuvą! Ak Seni!

Atidaviau jai viską: protą, širdį

Ir visą meilę, džiaugsmą, svajones, Ir laimės ilgesį... Nėra žmogaus, Kuris daugiau jai būtų atidavęs.

O gal tėvynę reikia visą laiką

Nes jei sustoji tik - jinai ir miršta. Lipdyt ir kurti... Tai nejaugi man

O, prakeikimas! Man, kuris pradėjo, Kuris iš nieko... Taip, kuris iš nieko Kuris dabar galėtų būt laimingas...

Kaip tuščia, Seni! O, kaip baisiai tuščia...

Net baimės nejaučiu - ko man bijoti?

Dievų nei Dievo nėr. Tai gal mirties? Kodėl turėčiau jos bijoti, Seni?

Ji man ramybę, poilsį atneš Ir išvaduos iš šito menko kūno, Iš šito žemės grumsto, kuriame

Išdygo tiktai vienas geras daigas —

Išdygo Lietuva. Bet šitas grumstas

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

Jis tuščias, nelaimingas ir išdžiūvęs, Kaip motinos krūtinė, į kurią Išalkęs vaikas godžiai įsisiurbia

SENIS „Mes esam kelias į tą naują Dievą. „Mes esame ugnis, vanduo ir žemė. Iš mūsų jis ir gims.

Ar tu žinai, kaip motinai sunku,

MINDAUGAS

Jau nebeturi kuo maitinti daigą.

Ir nepaleidžia, nors negauna nieko. Kada ji nieko vaikui duot negali!

Šlovė tad molio puodui! Jis geriausiai

SENIS Aš visą amžių, Mindaugai, praleidau Bendraudamas tiktai su trim dievais: Su vandeniu, ugnim ir su žeme. Manau, kad aš jų paslaptį atspėjau Ir supratau jų išmintį.

MINDAUGAS Ką sako jie?

Sujungia žemę, vandenį ir ugnį. Jis duoda pilvui maistą. Ko daugiau Bereikia žmogui? Tik prikimšti pilvą. (Isiklauso)

Čia pas tave kačių priviso, Seni!

SENIS Kad, rodos, lyg nebuvo...

Irką gi,

MINDAUGAS

SENIS

Jie sako man, kad viskas Yra tiktai vanduo, ugnis ir žemė. Kad visa, kas žmogaus galvoj užgimsta Arjo širdy suspurda - viskas viskas Yra tik jų apsireiškimas.

MINDAUGAS A, čia vienuolis Zyvertas! Maniau, Kad katės krebžda. Tai į kur pataikiau?

ZYVERTAS Į galvą, kunigaikšti!

Seni, Tai ne atsakymas. O kur prasmė, Kur tikslas?

MINDAUGAS

Pagalvok. Tie trys dievai —

Jie priešingi, skirtingi. Bet jie siekia Vienybės, nors kovoja tarp savęs. Todėl jie visi trys sukū Bet žmoguje kova jų nesiliauja. Tai vienas viršų paima, tai kitas. Žmogus dėl to kankinasi ir miršta.

Tačiau ateis diena, kai pasiseks,

Pavyks dievams sukurti tokį žmogų,

Kurs savyje sujungs visus juos tris. Irbus tik vienas Dievas. Nemirtingas. MINDAUGAS O mudu, Seni? Kas gi mudu esam?

Štai, žiūrėk!

Paleidžia puodą. Iš už kulisų iššoka vienuolis Zyvertas

MINDAUGAS

SENIS

Kaip šitas puodas?

Tai todėl,

Kad pasilenkęs tu klauseisi mūsų. Kai kitąsyk norėsi paklausyt, Ką aš kalbu - atsuk verčiau sėdynę. ZYVERTAS

Nesiklausiau, valdove! Aš norėjau Tiktai pranešt, kad pas tave atvyko

Pasiuntiniai iš Žemaitijos.

MINDAUGAS Ačiū.

Bus kam pranešt ir be tavęs, vienuoli. ZYVERTAS

Jaučiu, kad jie sumanę bus tau klastą.

Skubėjau perspėti, kad būtum tvirtas, Pasitikėtum Viešpačiu Dievu...

TITERATURA X KLASĖ

103

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Dangus yra, 0 pragaro nėra.

MINDAUGAS

Žinau jau, kuo galiu pasitikėti. Kaip karalienė, Zyvertai? Žadėjai

Nėra, ir viskas.

„Mėnuo saulužę vedė Pirmą pavasarėlį..“ Jau užmiršau. Atsimenu tiktai: „Perkūns, didžiai supykęs, Ji kardu perdalij

Kalbėt prie jos kažkokią naują maldą Ir, Dievui padedant, išvyti velnią, Kuris apsėdo ją?

ZYVERTAS

Perkūne galingiausias! Dieve Tėve!

Deja, valdove! Malda bejėgė. Dievas taip norėjo... Jinai pamišo.

Sakykit, į kurį iš jūsų melstis?

Kuris iš judviejų gailestingesnis? Kuris geriau suprantat vargšą žmogų? Išleiskite mane! Išleiskit, žmonės!

Man reikia melstis. Nuodėmių kupra

MINDAUGAS

Dievas taip norėjo?

Ant mano nugaros vis auga auga...

Kuprotas Vismantas... Kupra ir meilė... Kupra - tai meilė. Aš meldžiu: nuimkit

ZYVERTAS Ką Dievas myli, tam nelaimę siunčia.

Tą kuprą nuo manęs. Palikit meilę.

Aba, kai nėr kupros - ir meilės nėr!

MINDAUGAS Keistai jis myli, šitas tavo Dievas.

Visi kuproti esate, vi. Oašviena už jus visus meldžiuosi.

Nes jūs nežinote ir nesuprantat, Kas tai yra kupra. Kupra — tai meilė. Už meilę melstis reikia... (Įsiklausiusi, lyg atsakydama kažkam)

ZYVERTAS Nežinomi mums Viešpaties keliai. 104

MINDAUGAS

Išbėga

Tai eik ir sužinok! Ir būk prie Mortos.

Ramink ir guosk ją, kaip tiktai bemoki. Einu, pasikalbėsiu su žemaičiais. Aš, tiesą sakant, Zyvertai, jų laukiau. Seniai jau laukiau. Nežinau, kaip tau, Bet man, jaučiu, geras žinias jie neša.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Ką Senis mano apie Mindaugo karūną? 2. Koks Senio požiūris į molinio Lietuvos žemėlapio di-

dinimą po gabalėlį?

Pirmoji uždanga Prieš uždangą išbėga pamišusi Morta. Blaškosi, ieškodama išėjimo

3. Kaip Mindaugas supranta valstybės plėtimą? 4. Kokia Senio žodžių apie molinį žemėlapį perkeltinė prasmė? S. Kaip Senis aiškina, kodėl tas žemėlapis neskamba? Su kuo jį lygina? 6. Dėlko Seniui nepatinka Mindaugo kuriama valstybė? Ką jam atsako Mindaugas? 7.

Už nusidėjėlę. Už karalienę.

Bet ar žmogus kada už kitą meldžias? Kiekvienas meldžiasi tik už save.

Kiekvieną nuodėmės prie žemės lenkia. O aš... aš pasimelsiu už kitus. „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Į dangų irį pragarą.“ O ne! Į pragarą aš netikiu. Nenoriu.

„„Ateinu!..

Kaip suprantate Mindaugo mintį, kad tėvynę reikia

kurti visą laiką? 8. Kodėl Mindaugui atrodo, kad nėra kuo maitinti išdygusį daigą - Lietuvą? 9. Paaiškinkite, kokia prasme Senis vandenį, ugnį ir žemę laiko trimis dievais. Kas turi rastis iš jų? 10. Kodėl ne kas kitas, o vienuolis Zyvertas praneša Mindaugui, kad atvyko žemaičiai? 11. Kaip Zyvertas aiškina Mortos išprotėjimą? 12. Aptarkite Mortos monologą.

12.1. Kas slegia karalienę? Kaip ji save vadina?

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius 12.2. Iš ko matyti, kad Mortos sąmonė pakrikusi? Paa-

nalizuokite jos maldų m.

MINDAUGAS

Iš toli pradėjot,

12.3. Ko meldžia Morta?

Nors iš arti atvykote!

12.4. Kodėl ji sako: „Kupra - tai meilė“?

TREČIAS

Valdove, Mes sveikinam tave taip kaip karalių!

[TRYLIKTAS EPIZODAS]

3

Uždanga pakyla

Didžioji Mindaugo menė. Mindaugas ir Žemaičių

pasiuntiniai

MINDAUGAS Ką pasakysite, garbingi vyrai, Iš Žemaitijos savo žirgus varę Į Lietuvą? Tikiuosi, žinios geros.

KETVIRTAS PASIUNTINYS Tik taip ir pridera karalių sveikint! MINDAUGAS Pasveikinti išmoko. O paklusti?..

Dėkoju, narsūs vyrai. To paties Linkiu aš jūs namams ir jūs širdims.

Pasveikinimus baigėme. Jau laikas Pradėti rimtą šneką.

PIRMAS PASIUNTINYS Šlovė tau, Mindaugai!

VIENAS PASIUNTINYS

ANTRAS PASIUNTINYS Šlovė, karaliau!

O valdove!

Pagalbos tavo šaukiamės! KITAS PASIUNTINYS

MINDAUGAS

Už pagarbą dėkoju, bet žinau, Jog ne todėl keliavot ilgą kelią, Kad pagarbą pareikštumėt.

TREČIAS PASIUNTINYS

Dievai...

Valdove!

Ir apgynimo.

Pagalbos 105

VIENAS PASIUNTINYS „Mes jau nebegalim... Jėgų nėra toliau tą jungą vilkti. MINDAUGAS

Nuo ko tad aš turėčiau jus apginti?

MINDAUGAS

Dabar jau reik sakyti: Dievas.

TREČIAS PASIUNTINYS „„Dievai tesiunčia tau sveikatos, laimės.

Irilgą amžių tau tedovanoja.

KETVIRTAS PASIUNTINYS

Tebūna pilnos aukštos tavo klėtys, Aruodai tavo... PIRMAS PASIUNTINYS

O krūtinė tavo

Tebūna perpildyta gėrio, meilės

Ir teisingumo...

PASIUNTINYS

VIENAS PASIUNTINYS Nuo ordino...

KITAS PASIUNTINYS Nuo riterių... VIENAS PASIUNTINYS

Nuo Dievo,

Kuris jėga į mūsų žemę eina, Mūs šventyklas ir aukurus mūs griauna. Šventas girias naikina... Nebeliko

Žmogaus, kuris, kietai sugniaužęs kumščius,

Tam Dievui negrūmotų...

LITERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE MINDAUGAS

Jeigu kumščiai

Jau sugniaužti — tai kirskit, vyrai, kirskit!

Aš negalėjau leisti šito karo... To brolžudiško karo, iš kurio

Ko laukiate?

Tiktai kryžiuočiai būtų pasipelnę.

VIENAS PASIUNTINYS

Bet jūsų širdys buvo uždarytos.

Aš maldavau, aš grasinau, prašiau,

Kad esam per silpni.

Atvykome pagalbos tavo šauktis.

O, tamsuma! O, trumparegiškumas,

Kada prieš brolį brolis kardą kelia! Ką aš tada turėjau veikti? Ką?

MINDAUGAS Aš negaliu. Juk žinot, kad esu Priėmęs krikštą. Ir todėl prieš Dievą Ir ordiną aš negaliu kariauti.

Jūs ėjot krikštyti manęs — na ką gi,

KITAS PASIUNTINYS

Išmušti kardą, virš manęs iškeltą,

Nejaugi tau meilesnis šitas Dievas,

Ir Lietuvą išgelbėti. Tik taip.

Kurs tik nelaimes mūsų kraštui neša?

Dabar štai jūs apkaltinot mane,

Nejaugi tu, valdove, užmiršai Senolių papročius, tėvų tikybą,

Kad visą kraštą amaru užleidai,

106

Ne, jūs nežinote... jūs nesuprasit.

Aš apsikrikštijau. Jūs, ant kardų

Iškėlę, nešėt naują Dievą - prašom, Aš pripažįstu jį. Aš jam lenkiuos. Tik taip galėjau aš iš jūsų rankų

Kad aš esą dievų išsižadėjęs... O broliai mano! Pasakysiu jums, Kad jei meldžiuos, tai jiems tiktai meldžiuosi.

Kad dovanojai ordinui pilis, Laukus, miškus ir pievas mūsų žemėj...

O taip, silpnumo valandą ant kelių Tiktai prieš juos, tiktai prieš juos parpuolu,

VIENAS PASIUNTINYS Nejaugi tavo motina į širdį Tau neįdėjo meilės mūs dievams?..

Nors čia ir sienos, taip, ir tos ausylos.

Nors čia kiekvieną mano žingsnį seka, Žinau, kad kenčiat. Bet ir aš kenčiu.

Jūs kenčiat dėl tamsumo, aš - dėl jūsų.

MINDAUGAS

Nelieskit motinos! Jos atminimo Neleisiu niekam žeminti ir teršti.

Dabar aš pasakysiu jums. Priminsiu, Jei atmintis jums, vyrai, susilpnėjo.

Prieš dešimt metų... Taip, prieš dešimt metų. Su kuo tada jūs ėjot prieš mane? Su ordinu. Ir ko jūs ėjot? Krikštyt!

Taip, taip, jūs krikštyt ėjote manęs.

Prieš Lietuvą, iškėlę kardą, ėjot! Prieš savo brolius ėjote... VIENAS PASIUNTINYS

Valdove, Tai Vykintas... apgavo mus...

Mindaugas (aktorius Regimantas Adomaitis) ir Žemaičių pasiuntiniai Henri-

ko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaugas“, 1969 m. VIENAS PASIUNTINYS

MINDAUGAS Tylėkit!

Aš dar ne viską pasakiau... Ak vyrai, Koks skausmas tąsyk draskė mano širdį!

Sunku kalbėt, kadangi tu teisus. Tebūna paskutinis tas prakeiktas, Tas brolžudiškas karas!

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius

KITAS PASIUNTINYS Ir tebūna

Jis pamoka ir mums, ir mūs vaikams. VIENAS PASIUNTINYS

Kad niekad brolis brolio nežudytų!

MINDAUGAS Žiūrėkite, žemaičiai! Pažiūrėkit,

Kadatsimintumėt.... Štai ką padarė

Krikščionių Dievas! (Rodo į Zyvertą)

Štai ką jis padarė, Tas vilkas avinėlio kailiu. Štai!

Ak, Morta, kelkis, stok šalia manęs.

MINDAUGAS

O, kad taip būtų! Bet - deja, deja!

Bus lyg tas duonos kepalas, kurį

BALSAI Mirtis krikščionių Dievui! Ir kryžiuočiams! Mirtis plėšikams!

Plėš ir draskys...

ZYVERTAS

Nesyk dar plėšys mus nesutarimai, Tarpusavio vaidai... O Lietuva Raikys, dalysis, viens kitam iš rankų

VIENAS PASIUNTINYS Tačiau dabar, valdove,

Privalome visas rankas sujungti Į vieną ranką.

Kas gi čia, karaliau? Tai tu su jais? Prieš ordiną? Prieš Dievą? Tu pasiaiškint privalai, karaliau! MINDAUGAS Aš niekam nesiaiškinu, vienuoli!

MINDAUGAS

Tu gerai kalbi. O, kaip seniai aš laukiau ir ti

Kad vis dėlto išgirsiu tuos žodžius!

Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo, Gyvenimo, kovos ir idealo Nepavertėte niekais!

Aš laukiau šitų vyrų jau seniai.

Betjie vis delsė. Kentė dešimt metų! Aš pats stebiuos - iš kur tiek daug kantrybės,

Tiek nuolankumo mumyse, lietuviai! ZYVERTAS

Štai ranka — Sena, pavargus - imkite ją, broliai,

Jei darji gali būti jums naudinga!

Laikiau protingu, Mindaugai, tave

Politiku ir valdovu. Stebiuosi,

Kaip tu nesupranti, kad mes laimėsim. „Anksčiau arba vėliau. Kam lieti kraują,

PASIUNTINIAI

Bažnyčias griauti ir žudyti žmones?

Štai mūsų rankos, Mindaugai! Šlovė

Karaliui Mindaugui!

Įbėga Morta. Iš paskos - vienuolis Zyvertas ZYVERTAS

Dėl to, ką sumanau, tą ir įvykdau.

Laikykitją!

MORTA A, štai kur jūs visi! Mane uždarėt, O patys meldžiatės... Aš irgi noriu Už meilę pasimelsti... „Tėve mūsų,

Kursai esi danguj kaip ir ant žemės..“

MINDAUGAS Esu valdovas ir darysiu viską, Kas mano dievui - Lietuvai - naudinga. Kova su ordinu ir jo Dievu Suvienys Lietuvą, sujungs, sutelks ją. Otai yra aukščiausias mano tikslas Ir mano pareiga. Aš ją ir vykdau. Matai, jau ir žemaičiai pagaliau Suprato, kad vienybėje galybė. Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi —

Valdovas turi pavyzdį parodyt! Todėl tave pakarsiu, kad visi

Žinotų, kaip su tavo broliais elgtis.

LITERATŪRA X KLASĖ

107

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

ZYVERTAS (iškelia kryžių) Nedrįsk manęs paliesti! MINDAUGAS

Jau sakiau:

Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi,

Kad reikia duoti pavyzdį... Sargyba! MORTA (lyg pabudusi) Sustokit! Ką jūs darot? Ar pamišot? Paleiskite vienuolį! Aš prašau... Jis taip gražiai kalbėjo apie meilę!

(Protas ją vėl apleidžia) Naujų maldų išmokė... ir žadėjo

Nuimti kuprą nuo manęs. Štai, matot,

Kokia kupra! Kaip Vismanto. O Dieve! Pašaukit Vismantą! Jis pasakys Teisybę... pasakys... Cha cha cha! MINDAUGAS Vienuoli, eik iš čia! Ir kad nė kvapo

Čia tavo nebeliktų.

(Nukabina kryžių)

Pasiimk

108

Ir savo Dievą. Padėkoki Mortai — Ši nelaiminga moteriškė tau

Išgelbėjo gyvybę. Eik, vienuoli,

Ir saugokis, kad, kol pasieksi Rygą, Tu nepakliūtum į kitas rankas,

Kurios bus teisingesnės negu mano.

ZYVERTAS (išeidamas) O Dieve Tėve, būk jiems gailestingas, Nes jie nežino patys, ką jie daro! Uždangai leidžiantis, vienuolį palydi iškelti kumščiai

ir kardai

MORTA (šaukia)

Kas gailestingas? Kur jis? Kas? Nėra. Nėra nei gailestingų, nei teisingų... Yra tiktai kuproti... Tik kuproti...

Tik kuproti... Tik kuproti...

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1.

2.

Apie ką Mindaugas kalbasi su Žemaičių pasiuntiniais? Kaipjis žvelgia į pasiuntinius?

3. Kokie priešai grasina Žemaičiams? Ko pasiuntiniai at-

vyko pas karalių?

4. Kodėl Mindaugas atsisako padėti? S.

6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Kaip pasiuntiniai įrodinėja, kad Mindaugas privalo pa-

remti žemaičius? Ką Mindaugas primena pasiuntiniams? Kaip jis aiškina krikšto priežastis? Kodėl Mindaugo krikštas gelbėjo Lietuvą? Kam iš tiesų meldžiasi Mindaugas? Ką karalius žada pasiuntiniams? Kokią Mindaugas regi Lietuvos ateitį? Kaip jis priima siūlymą sujungti rankas? Kaip Mindaugas apibūdina Zyvertą? Kąjis sako Zyvertui apie žemaičius? Kokį argumentą ginče su Mindaugu pasitelkia Zyvertas? Kaip Mindaugas aiškina, kas naudinga jo dievui - Lietuvai? Kas ir kaip išgelbsti Zyvertui gyvybę?

17. Kuo aptarta scena papildo Mindaugo paveikslą?

Tiriame

18. Lietuvos metraštyje pasakojama, kaip Mindaugo valdy-

mu nepatenkinti lietuviai, rusėnų kunigaikščiai, lenkai ir ordino riteriai ėmė regzti sąmokslą. O Lietuvos kunigaikštis Tautvilas nuvyko į Rygą ir iškilmingai krikš-

tijosi.

Mindaugas, patyręs, jog riteriai ir vyskupas, ir visa Rygos kariauna nori jam [ Tautvilui] padėti, pabūgo ir slapta nusiuntė pas Rygos magistrą Andrių [pasiuntinius], ir davė jam daug dovanų,

ir tuo jam įsiteikė, Mat pasiuntė jam daug aukso ir sidabro bei gražių sidabrinių ir auksinių indų ir daug žirgų. Ir tarė: „Jeigu nuŽudysi arba išvarysi Tautvilą, gausi dar daugiau“ Rygos magistras pasakė jam: „Neišsigelbėsi ir nenugalėsi priešo, jeigu nepasiųsi pas popiežių ir nepriimsi krikšto. O draugiškumą tau jaučiu, ir nors apakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš tau palankus“

Mindaugas pasiuntė pas popiežių [pasiuntinius] ir priėmė

krikštą, bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis slapčia nuolat aukojo aukas savo dievams.

Palyginkite metraščio žinią su Mindaugo istorija Justi-

no Marcinkevičiaus dramoje.

Uždanga

LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius [KETURIOLIKTAS

Toks pat didžiulis ir toks pat tamsus.

EPIZODAS]

4

Keramikos dirbtuvė Mindaugo pily. Mindaugas ir Senis

Tai mes ne taip jau dideli, kaip manom. Ir ne tokie galingi, kaip galvojam. Tai kuo tada

ogus Šai laimingas? 2 Kuo? Kuo?

ž;

Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato,

Ką valgo, myli, girdi arba jaučia?

SENIS

Toksai ankstyvas šiandien?

Tai laimė, žinoma. Ir nemaža.

Bet štai naktis ateina. Ir tu vienas.

MINDAUGAS

Nesimiega.

Kasnakt vis nekantriau aš laukiu ryto,

Bijodamas - o gal jau neišauš? Ir taip kamuojuos, kol rytinis langas

Šviesėti ima... Ir nubunda paukščiai. Dangus parausta. Ir atgyja viltys,

Kad viskas dar galbūt pasikartos. Žinau, kad ne, o vis dėlto tikiuosi.

Ir supranti, kad visa tai tik niekai.

Kad visa tai tavy yra kaip molis Ir kad nėra kažko labai svarbaus, Kadiš to molio nulipdytum laimę.

Prakeiktas žodis! Kas jį sugalvojo? Kokioj širdies kertelėje jis gimė,

Išaugdamas į troškulį, kurio

Žmogus negali niekad numalšinti!

Ne taip gyvenčiau, Seni, ak, ne taip! Aš nebuvau tėvams sūnus - paguoda.

Šeimoj aš nebuvau laimingas vyras. Aš nemokėjau net vaikų mylėti,

Pasinaudojau jais saviems tikslams.

Tai kam aš gyvenau, jei niekam laimės Neatnešiau ir nesukūriau? Kam? 109

SENIS

Valdovų laimė - ji visai kitokia Negu prastų žmonių. MINDAUGAS Kitokia? Ne. Tiktai jie atsisako savo laimės,

Jei šita laimė nenaudinga jiems. O galvisi taip daro - atsisako,

Kai laimė nenaudinga? Bet ar gali

Būt nenaudinga ir naudinga laimė? O ar žmogus galėtų pasakyt,

Kas jam naudinga, kas jam nenaudinga? Kai taip guli, žiūrėdamas į tamsą,

Tai pradedi galvot, kad nieko nėr Ir kad žmogus - tiktai menka dulkelė

Visuotinės tamsos okeane.

Ar žino jis, koks okeano tikslas

Mindaugas

Regimantas Adomaitis) re

(aktori

riaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Mindaug 1969 m.

SENIS

O man atrodo - tu esi laimingas,

Kai sėdi taip, parėmęs rankom galvą, Prie savo „Lietuvos“ ir kai galvoji Kažką svarbaus... Tikriausiai apie ją.

Ir kas yra tenai, už tos ribos,

Kur okeanas su dangum suseina?

Mačiau ne sykį aš, kaip krinta žvaigždės. Prisižiūrėjau aš, kaip miršta žmonės.

Ir nieko neįvyksta! Okeanas

MINDAUGAS

Laimingas? Taip, turbūt šiek tiek laimingas.

Betaš toliau

žiūriu — ir nematau,

Koksai likimas ateity jos laukia.

TTERATŪRA X KLASĖ

3skyrius VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE Aš nieko nematau. Akla tamsa.

Pasiųskite žygūną pas Treniotą!

Iš to, ką aš per didį vargą kūriau.

Tegu pasako jam, kad sostas laisvas. Išbėga

Kam tąsyk aš esu arba buvau?

MINDAUGAS (susižeria rankomis „Lietuvos“ šukes

Galbūt tenai neliks nė menko ženklo

"Tai kam tada tas vargas ir tos kančios?

po savim)

O, kad dar žmogui leista būt sugrįžti!

Bent vieną sykį... grįžt pasi Į ką išaugo jo kančia... Bet ne.

Kąjie padarė! Viso amžiaus triūsą Sudaužė ir suskaldė... Kas dabar Suvienys ją ir sulipdys? Tėvyne, Brangioji mano!

Tai būtų visiškas žmogaus žlugimas.

Jo pralaimėjimas. Ir jo mirtis. Negeros mintys, Seni, oi, negeros!

(Dėlioja gabalus ant žemės. Vieną prie kito)

Neskambios mintys, kaip nevykęs puodas,

(Ieško, neranda)

Kurį, kaip tu sakai, reik sudaužyt.

Kurjis galėjo nusimesti? Niekur Nėra jo... reik visus... visus surinkti

SENIS Prieš ką tu vakar pasiuntei kariauną?

Įvieną vietą...

Ar dar kažką rengiesi prilipdyti,

Čia, po krūtine,

Kur kraujas laša. Reik visus surinkti... (Nusilpęs krinta ant savo „Lietuvos“. Pakelia galvą)

Prijungt prie savo Lietuvos? Ganėtų.

Ramybės nori žmonės jau, ramybės.

Kur metraštininkas?

MINDAUGAS

JUODAS METRAŠTININKAS (prišokęs) Aš čia, valdove!

Ilgai dar jos nebus. Galbūt ir niekad. O kariauna, žinai, kaip kariauna —

MINDAUGAS A, čia tas juodas... Baltą man pašauk!

Kariaut privalo... Koks ten triukšmas, Seni?

110

Čia dar vieno trūksta.

Su karių būriu įsiveržia Daumantas

(Baltam metraštininkui)

A, Daumantas! Toksai ankstyvas, svaini?

Tu tuos lapus, kuriuos liepiau išplėšti, Iš naujo parašyk... ir dar pridėk, Kad Vismantą aš nužudžiau... jo brolius Medžioklėje nudėjau... Nužudžiau Ligeikį, Višlį, Edivilą. Taip.

Džiaugiuos, tave matydamas... Bet kaipgi...

Tu čia atsiradai? Juk, rodos, vakar Tu išvykai į karą su visais

Prieš Romaną, prieš Briansko kunigaikštį?

Rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų.

DAUMANTAS Aš atvykau į karą prieš tave,

Prakeiktas puodžiau! Šiandien arba niekad...

Užsimoja sunkiu kirviu. Mindaugas lyg skydu prisidengia „Lietuva“. Nuo smūgio ji sudūžta, subyra. Mirtinai sužeistas, krinta Mindaugas

Rašyk, kad aš... kad nemylėjau nieko...

Tačiau pridėk, kad visa tai dariau Tiktai dėl Lietuvos... tik dėl tėvynės...

MINDAUGAS O mano Lietuva!

(Seniui)

Rašyk: Vyžeikį, Vilikailą, Bikšį Aš ištrėmiau iš Lietuvos... Judikį Aš palikau kovos lauke. Galėjau Išgelbėt jį, išnešti. Palikau. Rašyk, kad gimines ir artimuosius Aš priverčiau jėga paklusti man.

Bėk, Seni, bėk!

Vaikus... vaikus išgelbėk! Šauk sargybą!

DAUMANTAS (saviškiams) Greičiau! Vaikų ieškokit! Ir iškirskit Jovisą padermę... Pasiuskit žmogų!

Ir būtinai pridėk, kad jai ir man

Turbūt nebuvo kito... kito kelio...

Kad aš buvau jos įrankis... kad aš

Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną... Galbūt mane supras... galbūt atleis...

(Apsikabina „Lietuvos“ skeveldras. Miršta) LITERATŪRA X KLASĖ

Lituaniae pars 3 skyrius JUODAS METRAŠTININKAS

Ne, taip nebus. Tai melas, išdavystė, Kad visa tai, ką aš rašiau, prapultų, Kad mano žodis ir teisybė žūtų! Istorija viena privalo būi

Viena teisybė... Vienas žodis. Mano! (Nuduria Baltą metraštininką. Ištraukęs iš jo rankų Baltą knygą, drasko ją, plėšo. Paskui į savo Juodą knygą įrašo)

O visa tai įvyko, Dievui leidus,

Viens tūkstantis du šimtai šešiasdešimt Trečiaisiais metais.

Scena pamažu temsta. Jos gilumoj išryškėja suskaldytos Mindaugo „Lietuvos“ kontūrai. Dar labiau sutemsta. Šviečia tiktai

ant didelės juodos knygos karūna. Uždangos nėra

ASNNBPN

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Ką Mindaugas ir Senis kalba apie valdovų ir paprastų žmonių laimę? Apie ką Mindaugas prisipažįsta galvojantis naktimis? Kodėl Seniui atrodo, kad Mi

Kaip Mindaugas žvelgia į ateitį? Kaip Daumantas paaiškina, ko grįžo iš karo žygio?

Atpasakokite Mindaugo nužudymo sceną. Ką daro Mindaugas? Koki

7.

ndaugas vis dėlto laimingas?

sakymus duoda Daumantas?

Ko Mindaugas prašo Balto metraštininko? Ką prisipa-

Ariš tiesų Morta buvo Daumanto (apie 1240-1299) žmona, aiškiai nustatyti neįmanoma, bet jis tikrai dalyvavo sąmoksle prieš Mindau-

gą. Netrukus vyresnysis Mindaugo sūnus Vaišvilkas

išvijo Daumantą

iš Nalšios, ir šis su visa gimine pabėgo į Pskovą. Ten tapo stačiatikių

Timotiejumi, buvo išrinktas kunigaikščiu ir valdė trisdešimt trejus

metus. Daumantas pagarsėjo kaip puikus karvedys (kelis kartus ap-

žįsta? 8. Kaip Mindaugas teisina savo poelgius? 9. Kodėl Juodas metraštininkas nužudo Baltą?

o Rusų stačiatikių bažnyčia kanonizavo XVI amžiuje. Šventajam kunigaikščiui Daumantui Pskoviškiui su žmona Marija teko neregėta

Tiriame

ikona, pasak padavimo, 1198 m. stebuklingai apsireiškusi Išganytojo vienuolyne. Yra daug pasakojimų, kaip šventasis Daumantas gelbėjo Pskovą nuo priešų ir po mirties.

garbė: jų figūromis buvo papildyta Švenčiausiosios Dievo Motinos

10. Viename iš anksčiau cituotų Lietuvos metraščio fragmentų sakoma, kad Mindaugas paveržė Daumanto

žmoną. Toliau eina pasakojimas apie Mindaugo nužudymą. Palyginkite metrai

pasakojimą su dramos

siužetu.

Ir Daumantas ieškojo, su kuo jam susidėti ir Mindaugą nužudyti. Susirado Treniotą, Mindaugo seserėną, ir su juo sumanė nužudyti Mindaugą. O Treniota tuo metu buvo Žemaičiuose.

1263 metai. Mindaugas buvo visą savo kariuomenę pasiuntęs už Dniepro prieš Romaną, Briansko kunigaikštį. O su jais ir

Daumantas buvo bežygiuojąs į kovą. Bet jis nutaikė patogų sau metą ir sugrįžo atgalios, sakydamas: „Žynys man neleido su jumis

žygiuoti“ O sugrįžęs atgalios, puolė kuo greičiausiai, pavijo Mindaugą

ir ten nužudė jį, 0 su juo ir abu jo sūnus - Ruklį ir Repeikį. Toks

Mindaugo nužudymo galas.

11. Ką apie Mindaugo nužudymą mano šiuolaikiniai istorikai? Pasiklausykite Edvardo Gudavičiaus ir Alfre-

jos laidoje „Būtovės slėpiniai“ ir palyginkite jų hipotezes su dramos do Bumblausko diskusijos televi

siužetu. O,

Apibendriname 12. Koks pagrindinis Justino Marcinkevičiaus dramos „Min-

daugas“ konfliktas? 13. Koks Lietuvos vaizdas ir jos valdovo paveikslas ryškėja metraščių

ištraukose?

14. Kurie dramos įvykiai sutampa su metraščiuose užrašytais faktais ir kurie iš esmės skiriasi? 15. Kaip trumpai apibūdintumėte dramoje vaizduojamų kunigaik ų santykius?

LITERATŪRA X KLASĖ

11

3skyrius VIDURAMŽIAI IRJŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

daugo paveikslui, nuolat papildomam naujais bruo-

žais. Koks šis paveikslas? Remdamiesi klausimais, su-

istorinių asmenų laikyseną ir elgesį neviešoje, privačioje erdvėje (Gedimino ašaras, Jogailos apmąstymus miegamajame).

rinktą informaciją susisteminkite lentelėje.

20.1. Kurio metraštininko raštai kuria viešą Lietuvos

16. Aptardami dramos epizodus, kaupėte medžiagą Min-

16.1. Kodėl Mindaugą galima vadinti prieštaringų charakteriu?

16.2. Kurios pagrindinės Mindaugo savybės lėmė charakterio prieštaringumą?

valdovo Mindaugo vaizdinį, kurio - intymų?

20.2. Kurios dramos siužeto dalys labiau atspindi vie-

šą, kurios - asmeninį Mindaugo gyvenimą? 20.3. Kuo skiriasi Mindaugo paveikslas viešame ir pri-

16.3. Kurie Mindaugo būdo bruožai jums patrauklūs, kurie atstumiantys? 164. Ar pateisinate tokį Lietuvos vienijimo būdą,

vačiame gyvenime? Kur ir kaip šie du aspektai susilieja? 21. Kokiam po: i į Mindaugo veiklą atstovauja Senis?

16.5. Kaip tikri šaltiniotyrininkai, imkitės istorijos

22. Jau minėjome, kad sovietmečiu dvi temos - Lietuvos

koks vaizduojamas dramoje? Kodėl?

šaltinių kritinės analizės. Kas labiausiai erzino

Lietuvos priešus ir kaip tai atsispindi metraščiuose? Koks iš tiesų galėjo būti Mindaugas? 16.6. Kaip manote, Justinas Marcinkevičius Mindau-

go paveikslą kūrė norėdamas atskleisti, kaip iš tiesų buvo vienijama Lietuva, ar turėjo kitų, su

savo epocha susijusių tikslų? Mindaugo siekiai

Kaip vertinti tokį požiūrį?

valstybingumo ir krikščionybės - negalėjo būti teigiamai interpretuojamos. Aptarkite jų prieštaringumą Justino Marcinkevičiaus dramoje. Kaip autoriui pavyko vienu metu ir pritarti, ir pasmerkti? Kaip vertintumėte tokią autoriaus poziciją šiuolaikiniame kūrinyje? Lietuvos valstybingumo Krikščionybės tema tema Pritarimas | Pasmerkimas | Pritarimas | Pasmerkimas

23. Kaip vertinate Mindaugo požiūrį į Lietuvą kaip į dievą? Ar mūsų laikais toks požiūris aktualus?

24. Jogaila Balio Sruogos dramoje sakosi esąs juodas ver-

Veiksmai

12

gas; Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje tvirtina, kad valdovai - tai vergai. Palyginkite jų situaciją ir pasakykite, ką vienas ir kitas tai sakydamas turi galvoje.

25. Aptarkite sovietmečiu pastatytų spektaklių „Mindau-

gas“ nuotraukas. Kaip manote, scenovaizdis, veikėjų laikysena ir gestai labiau atspindi teigiamą ar neigiamą požiūrį į Lietuvos suvienijimą? Paaiškinkite, iš ko

Prieštaringi charakterio bruožai

sprendžiate.

17. Apibūdinkite Mortą. Kaip manote, ar tai irgi prieštaringas charakteris?

18. Aptarkite Dausprungo, Vismanto ir vienuolio Zyverto

paveikslus.

19. Kaip manote, kam autoriui du metraštininkai - Baltas

ir Juodas? Apibūdinkite vieną ir kitą. Kurio požiūris

jums priimtinesnis?

20. Nagrinėdami kunigaikščių laiškus ir Balio Sruogos „Milžino paunksmę“, kalbėjome apie oficialią, orią

Diskutuojame

26. Ar pritariate, kad tėvynę reikia kurti visą laiką?

Rašome 27. Remdamiesi Justino Marcinkevičiaus

daugas“, metraščių

drama

„Min-

ištraukomis ir istorijos žiniomis,

papildykite pradėtą pasirinktos temos žemėlapį ir pa-

rašykite samprotaujamąjį rašinį.

LITERATŪRA X KLASĖ,

Lituaniae pars 3 skyrius APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS 1. Kaip pavadintumėte viduramžius, žvelgdami į skyriaus iliustracijas, - tamsiaisiais ar šviesiaisiais? Argumentuokite.

2. Viduramžių kultūros tyrinėtojo Žako Le Gofo (Jacgues Le Goff, 1924-2014) manymu, „feodalizmas - tai gestų, one užrašyto žodžio pasaulis“. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį, remdamiesi skaitytais ir aptartais kūri; iais.

3. Prisiminkite, ką simbolizuoja Fortūnos ratas. Ar Lietuvos viduramžių tekstuose (kunigaikščių laiškuose, metraščiuose) ir XX a. istorinėse dramose justi permainin-

gas likimo žaidimas?

4. Remdamiesi šio skyriaus kūriniais, sukurkite vaizdelį

„Pasaulis viduramžių žmogaus akimis“.

rija, simbolinė pasaulėvoka, kronika, metraštis, istorinė dra-

ma, poetinė drama.

2. Surašykite į lentelę tris penkis viduramžių kultūros

bruožus. Įsivertinkite: už kiekvieną teisingą, išsamų, konkretų, aiškų teiginį — 2 taškai; už neišsamų, ne visai tikslų — 1; už neteisingą ar nesuformuluotą - 0. Apsikeiskite lentelėmis su suolo draugu ir pasitikrinkite; įrašykite savą įvertinimą. Taškai

1. 2.

4. 5.

3. Įsivertinkite gebėjimą diskutuoti. Su mokytoju aptarki-

te įsivertinimo rezultatus. Apibendrinkite, kas sekėsi ir ką reikia tobulinti.

ĮSIVERTINAMEĖ 1. Baikite formuluoti teiginius.

„Dieviškojoje komedijoje“ vaizduojama... 6. Riteriai - tai... 7. Riterijos idealai: „. 8. Migelis de Servantesas parašė „Don Kichotą“, siekdamas... 9. Vėlesniais laikais „Don Kichotas“ interpretuojamas kaip. 10. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškai liudija... 11. Balys Sruoga poetinėje dramoje „Milžino paunksmė“ atskleid: 12. Justinas Marcinkevičius dramoje „Mindaugas“ apmąsto.

singas - 0. 1.2. Rezultatus aptarkite poromis. Pasižymėkite, kas sekėsi ir ką reikėtų tobulinti.

3.

S. Paaiškinkite sąvokas scholastika, dogma, simbolis, alego-

S. Žymiausio viduramžių poeto Dantės

retus) atsakymas - 2 taškai; neišsamus, ne visai tikslus atsakymas - 1; neatsakyta arba atsakymas netei-

Viduramžių kultūros bruožai

Rašome

inys 1. Vidurinių amžių pradžia siejama su Vakarų Romos imperijos žlugimu V a. pabaigoje, bet svarbiausias pokytis - .-. 2. Įtakingiausia viduramžių kultūros Skleidėja —... 3. Neraštingi žmonės Biblijos pasakojimus | perskaitydavo... 4. Ieškodami tiesos, viduramžių mokslininkai gilinosi į.

1.1. Įsivertinkite. Kriterijai: išsamus (tikslus, aiškus, konk-

| Taškai

Kas geriausi, sekėsi diskutuojant 1. 2. Ko reikia pasimokyti, kad diskusija taptų įdomesnė, paveikesnė 1. 2.

Kodėl diskusija svarbi per literatūros pamokas 1.

2. |

4. Pasitikrinkite asociatyvųjį mąstymą. Viduramžių visuo-

menėje buvo trys pagrindiniai luomai, lotyniškai bella-

tores, laboratores, oratores. Prisimindami žinomus tarptautinius žodžius, nustatykite šių sąvokų reikšmę ir

surikiuokite jas ne pagal abėcėlę, o pagal luomų svarbą visuomenės struktūroje. Užduotį geriau atlikti visiems

draugę, iš karto pasigaunant kiekvieną racionalią mintį.

LITERATŪRA X KLASĖ,

13

GĖRIO IR BLOGIO AKISTATA ŽAIDIMAS SU TRADICIJA

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Gėrio ir blogio akistata alistorinio, o gal ir legendinio poeto Ezopo, kuris gal-

Šie

skirtingų

tautų

siužetai,

gyvuojantys

šimtus

ir

būt gyveno VII-VI a. pr. Kr. sandūroje, eiliuotų pasakėčių neišliko nė eilutės, bet yra daugybė jam priskiriamų

tūkstančius metų, iš tikrųjų yra panašūs, nes teigia tą patį -

gyvatė“.

tas amžinas ir pasaulyje, ir žmogaus prigimtyje.

siužetų. Vienas toks pasakojimas - „Žemdirbys ir sušalusi Vienas žemdirbys žiemos metu rado nuo šalčio sustingusią gyvatę. Jos pasigailėjęs, paėmė ir įsidėjo užantin. O toji, sušilusi ir atsigavusi, geradarį įkirto. Tasai mirdamas tarė: „Taip man ir reikia, kam nenaudėlio pasigailėjau“ Prisiminkime praėjusiais mokslo metais skaitytą lietuvių sakmę „Kaip atsirado žemė“. Velnias iš vandenų gelmės ištraukęs truputėlį dumblo, Dievas iš to dumblo padaręs salelę ir ant jos užmigęs. Velnias tampęs miegantį Dievą prie vandens, norėdamas nuskandinti, bet iš to nebuvę jokios naudos - tik žemė išsiplėtusi į visas puses. Dievas nubudėęs, perpratęs velnio kėslus ir nugramzdinęs

jį pragaran.

blogis yra blogis visada, kad ir kokios būtų aplinkybės, bet

sujuo nuolat kovoja gėris. Vadinasi, gėrio ir blogio konflikŽmogus, gyvendamas žemėje, turbūt labiausiai trokšta

gėrio, nes jį suvokia kaip gerą ir teisingą elgesį, meilę, atjautą,

nuoširdžią

paramą,

teisingumą

visuomenėje.

Gera yra tai, kas ne kenkia žmogui, o padeda gyventi. Jei gėrį suvokiame kaip pagrindinį siekį, kyla problema: ką

daryti, kad jis vyrautų pasaulyje ir žmogaus sieloje, o blo-

gis trauktųsi? Galbūt pasakysite, kad reikia gyventi teisingai, elgtis dorai, nieko neskriausti? Tiesa, taip žmogus gali auginti savo prigimtinį gėrį, nepasiduoti blogio pagundoms. O ką daryti, kad gėris skleistųsi aplink mus? Tūkstantmetė žmonijos istorija liudija: kai kuriais laikotarpiais blogis išsiveržia į priekį, ima dominuoti. Nors gėris niekur neišnyksta, matyt, jis per daug patiklus ar nepakankamai tvirtas, veiklus, kad sutramdytų blogį. Literatūra vaizduoja pasaulį ir žmogų kaip sceną, kurioje grumiasi šie du būties pradai. Skaitydami Viljamo

16

Goldingo „Musių Valdovą", galbūt klausite savęs: ar jauno

žmogaus prigimtyje iš tiesų tiek daug blogio ir ko reikia, kad jam atsispirtum? Juozas Grušas meilę ir velnią maišys džiazo katile, ir vėl kartu su rašytoju mėginsite suprasti,

kodėl agresija, pyktis, žiaurumas

naikina gerumo

švie-

są. Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ ir Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ paskatins įvertinti vienų atsparu-

mą prievartai, baimei ir kitų nuolankumą, susitaikymą. Ir

apmąstyti meilės, laimės, laisvės trapumą, nes blogis aktyvus, agresyvus, negailestingas. Skaitydami svarstysite: kaip galima priešintis, ar užtenka tik atsargiai pasitraukti į pakraštį, priimant blogį kaip neišvengiamą lemtį? Štai tada ir nuspręsite, ar iš tiesų neverta gyvatės šildyti užantyje, nes piktadario neįmanoma paveikti gerumu. O gal

Izmaelio Neri (Ismael Nery) „Mes“, 1926 m.

teisi sakmė: gėris stipresnis?

TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

Viljamas Goldingas. Civilizacija ir barbarybė

tenka prisiimti atsakomybę ir už save, ir už kitus, ypač jau-

+ Ką patiria jaunieji robinzonai?

simboliai - susirinkimas ir laužas. Regis, sutardama ir tin-

nesniuosius. Rašytojas kuria miniatiūrinį visuomenės modelį, paskirsto vaidmenis jos nariams. Pagrindiniai bendrabūvio kamai tvarkydamasi, ta berniukų bendruomenė turėtų iš-

+ Ar įmanoma nudobti Žvėrį?

gyventi. Bet, kaip ir suaugusiųjų pasaulyje, čia žmoniškumas kertasi su žiaurumu, dora su nedorybe, atsakingumas

+ „Mums reikia daugiau žmoniškumo, daugiau atidumo, daugiau meilės“ (Viljamas Goldingas)

su valdžios troškimu, ambicijos su blaiviu protu. Akmenį

į kitą metančio vaiko ranką iš pradžių dar prilaiko civilizacijos įdiegtos normos, dar nepamiršti „tėvai, mokykla,

nglų rašytojas Viljamas Goldingas (William Golding, Ass

- filosofinės

prozos

kūrėjas,

Nobelio

premijos laureatas. Jis lankė klasikinę Molboro mokyklą,

studijavo anglų literatūrą Oksfordo universitete, tapo mokytoju. Antrojo pasauli-

Pasak rašytojo, blogis kyla ne iš aplinkos, o iš žmogaus vidaus, todėl su juo galima kovoti tik vienu būdu - keičiant

atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus prigimtį,

žmogaus sielą. Prigimtinį žvėriškumą gali sutramdyti tiktai civilizuoto bendrabūvio normos.

kurioje tūno žvėriškumo

nys - nustatyti diagnozę

ir gydyti.

Šiuo romanu autorius polemizuoja su XVIII a. švietėjais, kurie tikėjo, kad žmogus iš prigimties yra geras ir jį suga-

tikras,

kad žmonija sunkiai serga, 0 rašytojo uždavi-

tali jėga. Racionalią mintį sunaikina žiaurumo ir neapykan-

kybėmis gali prasiveržti, užgožti žmogiškuosius jausmus.

Hirošimoje

buvo

Mažytėje visuomenėje įsivyrauja stipresniojo teisė ir bru-

dinasi, gyvuliškumas, slypintis viduje, tam tikromis aplin-

ir Nagasakyje!, užsibrėžė

Jis

taisyklių. Ilgainiui berniukai paklūsta ne išminčiai, o jėgai.

Pralietas kraujas trina ribą tarp žvėries ir žmogaus. Va-

laivyne. Sukrėstas karo žiaurumų, branduolinės

pradai.

atsakomybės, turi per maža patirties, kad laikytųsi sutartų

tos protrūkiai.

nio karo metais tarnavo

katastrofos

policija ir įstatymas“, tačiau ankstesnio gyvenimo tabu greitai liaujasi veikę. Vaikai, ypač mažesnieji, dar nejaučia

dina ydinga visuomenė. Tuomet buvo populiarus garsusis Žano Žako Ruso“ šūkis: „Atgal į gamtą!" Anglų rašytojo Danielio Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) romano „Robin-

Viljamas Goldingas 1983 m.

Pirmas Viljamo Goldingo romanas „Musių Valdovas“ ir

radosi iš pastangų apmąstyti rūpimus klausimus: kas žmogų daro žmogumi, kur riba tarp žmogaus ir žvėries, kaip Žmogui sutramdyti gyvuliškus instinktus? Knyga, išleista

1954 m.ir netrukus išversta į daugelį kalbų, 1963 m. pirmą

kartą ekranizuota, pelnė provincijos mokytojui pasaulinę šlovę.

Romane pasakojama apie būrį paauglių ir vaikų, po lėk-

tuvo katastrofos atsidūrusių negyvenamoje saloje. Ši sala jiems tarsi dovana: joje apstu ir maisto, ir gėlo vandens, ir

zonas Kruzas“ herojus, atsidūręs negyvenamoje

saloje,

grįžta į pirmykštį būvį ir išsigydo nuo visuomenės ligų. Po Europą sukrėtusių XX a. karų ir kitų istorinių kataklizmų

Viljamas Goldingas teigia priešingą požiūrį į žmogaus prigimtį: blogis - tai ne civilizacija, o iš jos ištrūkęs žmogus, valdomas vien pirmykščių instinktų. Mūsų dienomis daž-

nas mėgsta kartoti, kad nuo jo valios niekas nepriklauso,

bet, kaip rašo Goldingas, abejingumas visuomenės gyvenimo tvarkai ir dorovės normoms veda ne tikį pirmykštę

barbarybę, bet ir apskritai į pražūtį.

medžių ugniai kūrenti, būstui susiręsti. Bet necivilizuoto-

je aplinkoje be suaugusiųjų priežiūros likusiems vaikams tenka spręsti jų amžiui pernelyg sunkias problemas. Svarbiausia - kaip išgyventi ir sugrįžti namo. Neišvengiamai

'1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečiai numetė atominę bombą ant

Japonijos miesto Hirošimos, 0 9 d. - antrą ant Nagasakio. Žuvo, nuo

radiacijos nukentėjo šimtai tūkstančių civilių žmonių.

* Žanas Žakas Rusė (Jean-Jacgues Rousseau, 1712-1778) - Apšvietos epochos prancūzų rašytojas, filosofas, išgarsėjęs ne tik grožiniais kūriniais, bet ir politiniais traktatais, kuriuose neigiamai vertino civilizaciją, pagrįstą žmonių nelygybe ir privačia nuosavybe. Civilizacijai priešino prigimtinę, natūralią žmogaus būseną, ragino išlaikyti gamtiškus polinkius.

LITERATŪRA X KLASĖ

17

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

MUSIŲ VALDOVAS

parodyti per didelio abejingumo, bet storulis vis tiek bėgo

įkandin.

- Negi iš tiesų nėra suaugusiųjų?

(ištraukos)

— Vargu ar yra.

Šiuos žodžius šviesiaplaukis berniukas pasakė iškilmingai; paskui jį staiga apėmė išsipildžiusių troškimų džiaugsmas, ir jis uolyno viduryje vikstelėjo kojas aukštyn ir at-

PIRMAS SKYRIUS

Kiaukuto garsai Šviesiaplaukis berniukas nusiropštė nuo uolos ir ėmė

skintis kelią lagūnos: link. Nors jis buvo nusivilkęs megztuką ir nešėsi rankoj, tempdamas žeme, pilki jo marškiniai

buvo prilipę prie kūno, o plaukai prisiklijavę prie kaktos.

Šiame ilgame, į džiungles įsirėžusiame uolyne kepino kaip

pirtyje. Jam besibraunant per vijoklius ir išvirtusius medžius, staiga šmėstelėjo rausvai gelsvas paukštis ir, klaikiai suspigęs, nėrė aukštynį šį jo riksmą tarsi atkartojo kažkieno

šauksmas: - Ei! Palauk truputį! Uolyno pakraštyje sujudėjo krūmokšniai, ir nuo lapų

pabiro rasos lašai.

— Palauk truputėlį! — vėl pasigirdo. — Aš įstrigau.

Šviesiaplaukis berniukas stabtelėjo ir nejučiom, tarsi

būtų visai ne džiunglėse, o namie, timptelėjo aukštyn kojines. 18

Ir tas pats balsas vėl prašneko:

- Visai neįmanoma prasibrauti pro tuos vijoklius.

Kalbėjusysis lindo atbulas iš krūmokšnių, šakelės rėžėsi

per įdėvėtą jo striukę. Nuogi putlūs pakinkliai buvo subadyti ir suraižyti. Berniukas pasilenkęs atsargiai išsirankiojo dyglius ir atsigręžė. Jis buvo žemesnis už šviesiaplaukį ir la bai storas. Paėjo į priekį, atsargiai statydamas kojas, paskui pakėlė galvą ir pažvelgė pro storus akinius. - Kur tas žmogus su megafonu?

Šviesiaplaukis berniukas papurtė galvą. — Čia sala. Bent man taip atrodo, kad sala. O ten jūroje

rifai. Ir čia, ko gero, visai nėra suaugusiųjų. Storasis berniukas krūptelėjo išsigandęs. - Pilotas juk buvo. Tik ne su keleiviais, o ten priekyje, kabinoje. Šviesiaplaukis prisimerkęs žiūrėjo į rifus.

- Ovisi kiti vaikai? - dėstė storasis. - Tikriausiai kai kurie išsikapstė. Turėjo išsikapstyti, ar ne? Šviesiaplaukis berniukas pamažėle pasuko prie van-

dens. Jis ėjo atsainiai, lyg niekur nieko, nors nenorėdamas

"Lagūna - sekli įlanka, kurią nuo jūros skiria smėlio nerija arba

rifas.

sistojo ant galvos, šypsodamasis storuliui, dabar tartum

stovinčiam irgi žemyn galva. - Nė vieno suaugusiojo! Storasis berniukas susimąstė. - Pilotas.

Šviesiaplaukis pamažėle nuleido kojas ir atsisėdo ant garuojančios žemės. - Jis tikriausiai nuskrido sau ir tiek, kai mus išmetė. Negalėjo gi čia nutūpti. Lėktuvu su ratais.

- Mus užpuolė! - Jis sugrįš, pamatysi.

Storulis papurtė galvą.

- Kai leidomės žemyn, žvilgterėjau pro vieną langelį. Pamačiau lėktuvo šoną. Iš ten veržėsi liepsna.

Berniukas apžvelgė visą uolyną. — Matai, ką korpusas padarė.

Šviesiaplaukis ištiesė ranką ir pačiupinėjo styrantį nu-

skelto medžio kamieną. Valandėlę jis atrodė susidomėjęs.

- Kas gi jam nutiko? Kur jis pasidėjo? - Audra nunešė į jūrą. Tai bent buvo, kai visi tie medžiai ėmė griūti. Tikriausiai dar ir vaikai viduj sėdėjo. Kiek patylėjęs, jis vėl prašneko: - Kuo tu vardu?

- Ralfas.

Storasis berniukas tikėjosi, kad ir jis bus paklaustas, kuo

vardu, tačiau taip ir nesulaukė pasiūlymo arčiau susip. ti; šviesiaplaukis Ralfas šyptelėjo, atsistojo ir vėl patraukė

lagūnos link. Storulis nesiliko nė per pėdą“.

- Tikriausiai Čia ir daugiau yra mūsiškių pasklidę. Nė

vieno nematei, a?

Ralfas papurtė galvą ir paspartino žingsnį. Jis užkliuvo

už šakos ir pargriuvo.

Storulis sustojo prie jo, sunkiai alsuodamas. - Tetutė neleisdavo man bėgioti, - paaiškino jis, - dėl

astmos“. - As... ko?

*Pėda - senovinis ilgio matas (apie 30,5 cm), tebevartojamas Di-

džiojoje Britanijoje, Amėrikoje.

*Astma - liga, pasireiškianti dusulio priepuoliais.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius o toliau mėlynavo atvira jūra. Netaisyklingos koralų arkos

supama, rami lyg kalnų ežeras tyvuliavo lagūna - čia mė-

lynuojanti visais atspalviais, čia tamsiai žalia, čia violetinė. Paplūdimys, nutisęs į kairę nuo Ralfo, tarp palmėmis

apaugusios terasos ir vandens, atrodė siaura ir be galo ilga

juosta, nes tik kažin kur baisiai toli palmės, paplūdimys ir vanduo susiėjo į vieną tašką; ir visur tas karštis, beveik ap-

čiuopiamas karštis.

Ralfas stryktelėjo nuo terasos. Juodi jo batai paniro giliai

į smėlį, o į veidą siūbtelėjo kaitra. Jis pajuto, kad drabužiai slegia, spirte nuspyrė batus ir nusiplėšė nuo kojų kojines

guminiu krašteliu, Tada liuoktelėjo atgal ant terasos, nusivilko marškinius ir atsistojo tarp kokosų, panašių į kauko-

les; nuo palmių ir miško krintantys žali šešėliai slankiojo jo kūnu. Ralfas atsisegė diržo sagtį su gyvatės galvute, nusimovė trumpikes ir apatines kelnaites ir stovėjo nuogutėlis,

žvelgdamas į akinantį paplūdimio smėlį ir vandenį. Jis jau buvo dvylikos su viršum metų ir nebe toks pilvūKadras iš režisieriaus Hario Huko (Harry Hook) filmo

zas kaip maži vaikai, bet dar ir nepasidaręs negrabus kaip

- Dėl astmos. Negaliu atgauti kvapo. Aš vienintelis mokykloje turėjau astmą, - lyg didžiuodamasis pasakė storu-

geras švelnumas. Berniukas lengvai patapšnojo palmės ka-

Jis nusiėmė akinius ir mirksėdamas su šypsena parodė

nušoko žemyn į paplūdimį, atsiklaupė ir, kiek apglėbdamas

paaugliai. Iš pažiūros jis galėjo tapti boksininku - buvo tvirtų ir plačių pečių, tačiau jo lūpų išlenkime ir akyse slypėjo

„Musių Valdovas“, 1990 m.

lis. - O akinius nešioju nuo trejų metų.

Ralfui; paskui ėmė juos valyti į murziną striukę. Blyškus jo veidas tapo skausmingas ir susikaupęs. Nusibraukęs nuo skruostų prakaitą, jis vėl greitai užsidėjo akinius.

mieną ir, galiausiai

patikėjęs, kad tai ne sapnas, vėl džiugiai

nusijuokė ir atsistojo ant galvos. Persivertęs kūlio, vikriai

abiem rankom, surausė po krūtine smėlio krūvą. Tada atsisėdo ir įsmeigė blizgančias iš susijaudinimo akis į vandenį. - Ralfii...

siai, - pakartojo, - gal...

Storulis nusileido terasa ir atsargiai atsisėdo ant vienos pakopos - kaip ant suolo.

lindo po vešliu krūmu. - Tuoj grį

Jis nusišluostė akinius ir tvirtai juos užsidėjo ant mažos lyg pupa nosies, ant kurios rėmeliai buvo įspaudę rausvą

storulio šniokštavimas. Ralfas skubėjo prie smėlio ruožo,

per visą krūtinę.

— Ak, tie vaisiai. — Jis pažvelgė į uolyną. - Ak, tie vai-

Pasitaisęs akinius, berniukas kiek paėjo nuo Ralfo ir pa-

Ralfas atsargiai išsinarpliojo iš brūzgų ir patyliukais pro šakas nusėlino tolyn. Netrukus už nugaros vėl pasigirdo skiriančio jį nuo lagūnos. Jis persiropštė per nulaužtą medį,

ir džiunglės liko užpakaly.

Krantas buvo apaugęs palmėmis. Jos stiepėsi, linko, šlie-

josi į šviesų skliautą, o aukštai aukštai, už kokio šimto pėdų,

šiuršeno jų žaliosios lapų plunksnos. Po palmėmis krantas

buvo apžėlęs šiurkščia žole, vietomis išrausta griūvančių

medžių, ir apibiręs pūvan: iais koko: priaugęs palmių atžalų. Už jų juodavo tikras miškas ir dunksojo plikas

uolynas. Ralfas stovėjo, atsirėmęs ranka į pilką medžio kamieną, ir prisimerkęs žiūrėjo į raibuliuojantį vandenį. Ten, už kokios mylios, į koralų rifus plakėsi baltaviršės bangos,

- Nepyk, kad taip užsibuvau. Ak, tie vaisiai

V raidę. Storulis nužiūrėjo auksinį Ralfo kūną, o paskui pažvelgė į savo drabužius. Jo ranka pakilo prie užtrauktuko — Mano tetuti

Galop pasiryžęs jis džirkštelėjo užtrauktuką ir per galvą

nusimovė striukę.

— Naštai. Ralfas pažvelgė į jį iš padilbų, bet nieko nepasakė. - Man rodos, reikės sužinoti visų vardus, — tarė storu-

lis, — ir padaryti sąrašą.

Reiktų sušaukti susirinkimą.

Ralfas nepaisė jo žodžių, tad storulis aiškino toliau.

- O manvis tiek, kaip mane vadins, - nuoširdžiai pasakė

jis, - kad tik ne taip, kaip mokykloje. Ralfas kiek susidomėjo.

LITERATŪRA X KLASĖ

119

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

- O kaipgi tave vadino? Storulis dirstelėjo atgal pro petį ir, pasilenkęs prie Ralfo,

sušnabždėjo:

- Ogi vadindavo Kriuksiu.

Ralfas suspiegė iš juoko. Net pašoko. - Kriuksis! Kriuksis!

— Ralfai...

nereikia! - išsigandęs Kriuksis sugniaužė ran-

kas. - Aš juk sakiau, kad nenoriu... - Kriuksis! Kriuksis!

Ralfas pasišokėdamas nubėgo įkaitusiu paplūdimiu ir

grįžo kaip naikintuvas, suskliaudęs atgal sparnus, lyg iš kulkosvaidžio apšaudydamas Kriuksį. — Š-š-iau! Jis smigo į smėlį prie Kriuksio kojų ir kvatojosi gulė-

damas.

mas giliu panašų paplūdimio ežeriuką, todėl prie šio artėjo

nieko gero nesitikėdamas. Bet šioje saloje viskas pasirodė besą tikra, ir šis abejotinas ežeriukas, atsiradęs tik per jūros potvynį, viename gale buvo gilus, net tamsiai žalias. Ralfas nuodugniai apžiūrėjo visą trisdešimties jardų ilgio ežeriuką ir pagaliau įšoko. Vanduo buvo šiltesnis už jo kūną, ir berniukas plaukiojo tarsi didžiulėj vonioj.

Iš kažkur vėl atsirado Kriuksis, atsisėdo ant uolos briau-

nos ir pavydžiai žiūrėjo į žalsvą Ralfo kūną.

- Nair plauki. - Kriuksi!

Kriuksis nusimovė batus ir puskojines, surikiavo juos

gražiai ant briaunos ir įkišo kojos pirštą į vandenį. - Karštas! — Oką tu manei?

- Kriuksis!

Storulis nenoriai nusišiepė, patenkintas, kad nors tiek

dėmesio jam parodyta.

-Jei tik kitiems nepasakysi...

Ralfas sukikeno, įdūręs nosį į smėlį. Kriuksio veidas vėl

pasidarė skausmingas ir susikaupęs. - Palūkėk!

Jis vėl nuskubėjo į mišką. Ralfas atsistojo ir nubidzeno

į dešinę. 120

granito molą. Ralfas jau kartą buvo apsigavęs, palaikyda-

- Nieko nemaniau. Mano tetutė... - Papūsk tai savo tetutei!

Ralfas niurktelėjo ir nuplaukė po vandeniu atmerktom

akim; priešais lyg kalvos atšlaitė bolavo smėlėtas krantas.

Jis apsivertė ant nugaros, užspaudęs nosį, o auksiniai spinduliai blykčiojo jam ant veido. Kriuksis pagaliau apsisprendė ir ėmė mautis kelnaites. Kaipmat ji au stovėjo nuogas: toks baltas ir tuklus. Galupirščiais nustypčiojo smėlėtu eže-

Čia į smėlėtą krantą nelauktai buvo įsiterpęs kitokio

peizažo kvadratas; didžiulė rausvo granito plokštuma smi-

go tiesiai per mišką, terasą, smėlį ir lagūną lyg koks iškilus

riuko krantu ir atsisėdo į vandenį iki kaklo, išdidžiai šypso-

damasis Ralfui.

— Tai neplauksi?

keturių pėdų aukščio molas. Granito paviršių dengė plonas žemės sluoksnis, apaugęs šiurkščia žole ir jaunutėmis ūksmingomis palmėmis. Buvo per mažai žemės, kad jos išaug-

Kriuksis papurtė galvą.

tų didelės, tad, vos pasistiebusios kokį dvidešimt pėdų, jos

Kriuksis pakančiai išklausė Ralfo.

virsdavo iš šaknų ir nudžiūdavo - jų kamienai gulėjo susikryžiavę, labai patogūs atsisėsti. Tebestovinčios palmės

atrodė lyg žalias stogas, iš apačios nutviekstas daugybės mirguliuojančių lagūnos atšvaitų. Ralfas užsikabarojo ant to granitinio molo ir iškart pajuto vėsą ir paunksnę; pri-

merkęs vieną akį įsitikino, kad šešėliai ant jo kūno tikrai žali. Tada jis molu nusigavo iki pat jūros kranto ir stovėjo, žiūrėdamas į vandenį. Vanduo buvo permatomas iki dug-

no, visas švytėjo nuo žydinčių jūros žolių ir koralų. Būrys

mažų blizgančių žuvyčių sklandė čia į vieną pusę, čia į kitą.

Lyg palietus džiaugsmo stygą, iš Ralfo lūpų išsiveržė: - Ajai!

- Aš nemoku plaukti. Man neleisdavo. Mano astma...

- Papūsk tai savo astmai!

— Na, žinai, ir plauki!

Ralfas yrėsi atbulas palei šlaitą, panėrė burną, iššmirkš-

tė aukštyn į orą vandens čiurkšlę. Paskui pakėlė smakrą ir pasakė: — Aš jau penkerių būdamas mokėjau plaukti. Tėtis išmokė. Jis pirmojo rango kapitonas laivyne. Kai tik jis gaus atostogų, tuoj atvyks mūsų gelbėti. O kas tavo tėvas?

Kriuksis staiga paraudo.

— Mano tėtė miręs, - skubiai tarė jis, - o mamytė...

Berniukas nusiėmė akinius ir dairėsi, nerasdamas, kuo čia juos nuvalyti.

O už molo slypėjo dar didesni stebuklai. Kažkokia Ap-

vaizdos galia - gal taifūnas, o gal audra, siautėjusi jiems skrendant, - sustūmė lagūnoje smėlį taip, kad paplūdimy

susidarė ilgas gilus ežerėlis, galu besiremiąs į aukštą rausvo

— Aš gyvenau su tetute. Ji turėjo saldumynų krautuvė-

lę. O, kiek gaudavau saldainių! Kiek tik norėdavau! O kada tavo tėtis mus išgelbės?

*Jirdas — anglų ilgio matas, 0,9144 metro.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius - Kai tik galės. Kriuksis išlipo ant kranto ir nuogas valėsi akinius kojine,

o vanduo varvėjo nuo jo. Tą kaitrų rytmetį tebuvo girdėti

tik šaižusir pratisas rifus daužančių bangų riaumojimas. - Oiš kurjis žino, kad mes čia?

Ralfas tįsojo ant vandens. Jį apėmė mieguistumas, kaip

tie miražai", gaubiantys lagūną ir besigalynėjantys su jos atšvaitais.

- Iškurjis žino, kad mes čia? Ogi, galvojo Ralfas, ogi... ogi... Bangų riaumojimas nutolo. - Aerodrome pasakys.

Kriuksis papurtė galvą, užsidėjo blizgančius akinius ir

pažvelgė į Ralf.

- Tik jau ne jie. Argi negirdėjai, ką sakė pilotas? Apie

atominę bombą? Jie visi žuvo.

Ralfas tingiai išlipo iš vandens ir, stovėdamas veidu į

Kriuksį, svarstė šią nepaprastą problemą.

Kriuksis šnekino toliau. — Juk čia sala, ar ne? — Aš buvau užsilipęs ant uolos, - lėtai atsakė Ralfas, - ir

man atrodo, kad sala.

— Tenai visi žuvo, — tarė Kriuksis, — o čia sala. Niekas nežino, kad mes šičia. Nei tavo tėtė, nei niekas Jo lūpos

Ralfas žengtelėjo į priekį ir atsistojo šalia jo. - Nežinau. Prasiskverbęs pro padūmavusią kaitrą, vėjelis tai šen, tai ten sušiaušė glotnų vandens paviršių. Prasigavęs iki molo, jis sujudino plunksnotas palmių viršūnes, o šioms siūruojant berniukų kūnais lyg kokie sparnuoti padarėliai šokinėjo saulės zuikučiai. Kriuksis pakėlė akis į Ralfą. Visi šei liai ant Ralfo veido atsišvietė aukštyn kojom: žali aukščiau, o šviesūs lagūnos atšvaitai — žemiau. Per plaukus sliuogė saulės zuikutis. - Reikia ką nors daryti

Ralfas žvelgė pro šalį. Štai galiausiai tampa tikrove tai,

kas tiek kartų vaizduotasi, bet niekada nebuvo įgyvendin-

ta. Jis džiaugsmingai nusišypsojo, o Kriuksis, manydamas, kad toji šypsena išreiškia jam draugiškumą, irgi patenkintas nusijuokė.

— Jeigu čia iš tiesų sala... - Okas ten?

Ralfas liovėsi šypsojęsis ir parodė į lagūną. Tarp išsikero-

jusių vandens žolių gulėjo kažkoks gelsvas daiktas. - Akmuo. - Ne. Kiaukutas.

Staiga Kriuksis sukruto, vos nespringo iš susijaudinimo. - Tikras dalykas! Kiaukutas! Esu tokį matęs! Pas draugą

suvirpėjo, akiniai apsitraukė migla. - Galim čia ir iki mirties

ant sienos. Kriaukle jį vadino. Papūsdavo į ją, ir ateidavo jo

Sulig šiais žodžiais kaitra pasidarė nebepakenčiamai slogi, o švytinti lagūna akinamai spigino.

Ralfui po ranka, pasvirusi virš lagūnos, augo palmės at-

palikti.

- Pasiimsiu drabužius, - burbtelėjo Ralfas. - Štai ten.

Jis pustekinis pasileido per smėlį, svilinant saulei, per-

mama. Tai labai brangus daikta:

žala. Savo svoriu ji baigė atplėšti plonytį žemės luitą ir išgriūti. Ralfas išrovė ją ir ėmė badyti vandenį; į visas puses

bėgo į kitą granitinio molo pusę ir susirinko išmėtytus

šmėseliavo blizgančios žuvelės. Kriuksis pasilenkė, rodės, tuoj nukris.

patogaus išvirtusio medžio kamieno. Pasibrukęs po pažas-

- Užsičiaupk. Ralfas pasakė tik šiaip sau. Kiaukutas, žinoma, viliojan-

drabužius. Buvo malonu vėl užsitempti pilkus marškinius. Tada jis užkopė ant granito ir atsisėdo žaliam pavėsy ant timis veik visas savo drapanas“, čia užsikabarojo ir Kriuksis. Jis atsargiai įsitaisė ant kito kamieno, šalia nedidelės uolos, priešais lagūną; per jį visą mirguliavo lagūnos atšvaitai. Galiausiai jis prašneko: — Mums reikia susirasti kitus. Reikia ką nors daryti.

Ralfas nieko neatsakė. Čia koralų sala. Jis sėdi šešėly, apim-

tas malonių svajų, ir visai nesiklauso Kriuksio būgštavimų. Kriuksis nenusileido.

- Kaži, kiek čia mūsų yra?

- Atsargiau! Sudaužysi!

tis, gražus ir vertingas žaislas, bet svajingos vaizduotės su-

kurti reginiai dar skyrė jį nuo Kriuksio, kuris prie jų kažkaip

nesiderino. Sulinkusiu palmės stiebeliu jis traukė kiaukutą

per žoles. Paskui, prilaikydamas stiebelį viena ranka, kita pamažėle kėlė kiaukutą, kol šis iškilo į paviršių, visas var-

vantis, ir Kriuksis jį lengvai pačiupo.

Dabar, kai kiaukutą jau ne tik matė, bet galėjo ir paliesti,

Ralfas irgi sukruto. Kriuksis vapėjo sau:

— .. kriauklė, ir dar tokia brangi. Kertu lažybų, jeigu no-

rėtum tokią nusipirkti, turėtum galybę pinigo pakloti... Ji

"Miražas - optinis atmosferos reiškinys: įvairių objektų atspindys, dėl šviesos lūžio nesutampantis su tikrąja jų padėtimi erdvėje.

*Drapana — apdaras, drabužis.

kabojo sode ant mūrinės sienos, ir mano tetutė... Ralfas paėmė iš Kriuksio kiaukutą, ir jam per ranką iš vidaus kliūstelėjo vanduo. Kiaukutas buvo vos vos rusvas,

TITERATŪRA X KLASĖ

121

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

kai kur pereinąs į blausų rausvumą. Nuo jo smaigalio, besibaigiančio maža skylute, iki rausvų lyg pražiota burna

pakraštėlių koks aštuoniolika colių? - kiaukutas platėjo lyg

spiralė ir buvo išmargintas švelniais įsispaudusiais raštais. Ralfas iškratė iš vidaus smėlį.

— .. kriauklė baubė lyg karvė, - kalbėjo Kriuksis. - Tu-

s ir baltų akmenukų, ir narvelį su žalia papūga. Na, ži-

noma, jis nedūdavo su tais baltais akmenukais ir sakydavo... Kriuksis stabtelėjo atsikvėpti ir paglostė Ralfo rankose

Kriuksio veiksmai ir mintys

1.2. Ar šis žinojimas kelia džiaugsmą, ar daugiau nerimo, susirūpinimo? 1.3. Pagalvokite, kaip jūs išgyventumėte tokią naujieną.

2. Ką šioje situacijoje sužinome apie ankstesnį Ralfo ir Kriuksio gyvenimą? Kuris berniukas sunkiau vaduojasi iš gyvenimo visuomenėje taisyklių, įpročių? Kodėl taip manote?

3. Aptarkite, kaip klostosi Ralfo ir Kriuksio santykiai. Ar

blizgantį kiaukutą.

galima teigti, kad vienas berniukas stipresnis, kitas —

— Ralfai!

silpnesnis?

Šis pakėlė akis.

— Mes galim su juo visus sušaukti. Į susirinkimą. Jie ateis, kai tik mus išgirs... Visas švytėdamas jis nusišypsojo Ralfui. - Tu irgi apie tai pagalvojai, ar ne? Todėl ir ištraukei

kriauklę iš vandens?

Ralfas nusibraukė nuo kaktos šviesius plaukus.

(Pagrįskite remdamiesi tekstu.) Ar toks

bendravimas įprastas paaugliams?

4. Apibūdinkite Ralfą ir Kriuksį. Kokios skirtingos veikė-

jų savybės išryškėja vaizduojamoje situacijoje?

S. Nupieškite veikėjus arba sukurkite jų žodinius portretus. Ar išvaizda atspindi charakterio savybes?

Galiausiai Ralfas liovėsi pūtęs ir atsisėdo, nuleidęs galvą

- Tai kaip tasai tavo draugas pūsdavo tą kiaukutą?

— Na, tarsi spjaudamas, - paaiškino Kriuksis. — Tetutė

man neleisdavo pūsti dėl astmos. Jis sakydavo, kad pučia iš pat šičia, - Kriuksis uždėjo ranką ant pūpsančio savo pil-

vo. - Tu pabandyk, Ralfai. Visus sušauksi.

Abejodamas Ralfas prisidėjo smailąjį kiaukuto galą prie

122

Ralfo veiksmai ir mintys

lūpų ir papūtė. Iš kiaukuto žiočių pasigirdo šnypštimas, bet

nieko daugiau. Ralfas nusibraukė nuo lūpų sūrų vandenį ir vėl pabandė, tačiau kiaukutas tylėjo.

- Jis tarsi spjaudavo.

Ralfas sustatė lūpas ir vėl papūtė į kiaukutą, ir dabar pa-

sigirdo duslus plerpimas. Berniukai prapliupo kvatotis ir ilgai negalėjo nutilti - vos tik Ralfas papučia, abu tuoj ir leipsta iš juoko. - Jis pūsdavo štai iš apačios. Galiausiai Ralfas suprato ir lyg dumplėmis iš visos krūtinės papūtė. Staiga kiaukutas sugaudė! Žemas, šaižus garsas

suskambo po palmėmis, nuskardeno po visus miško kam-

ant kelių, vienoje rankoje tebelaikydamas kiaukutą. Nutilus aidams, dingo ir juokas, įsiviešpatavo tyla.

Per žėrinčią paplūdimio miglą slinko kažkas juoda. Ral-

fas pirmas tai pastebėjo ir ėmė žiūrėti taip atidžiai, kad ir visi pasuko galvas į tą pusę. Keistoji būtybė išniro iš miglos į aiškią šviesą, ir jie pamatė, kad ten juoduoja ne šešėlis, 0

drabužiai. Tai berniukų būrys; jie beveik koja kojon žengė dviem lygiom eilėm, apsikarstę keisčiausiomis drapanomis. Trumpikes, marškinius ir kitokius apdarus jie nešėsi rankose, 0 ant galvos buvo užsimaukšlinę juodas kampuotas kepures su sidabriniais ženkliukais. Visi buvo apsigobę juodom irilgom ligi kulnų mantijom, kairėje krūtinės pusėje švysčiojo ilgi sidabriniai kryžiai, prie kaklo mantijas puošė paraukti apkraštėliai. Jie buvo taip suplukę nuo tropikų

karščio, iškamuoti nusileidimo, maisto ieškojimo ir štai šio

ėjimo įkaitusiu paplūdimiu, kad jų veidai atrodė tarsi ką tik

nuplautos slyvos. Berniukų vadas buvo apsirengęs taip pat,

kaip ir visi, tik ant kepurės turėjo auksinį ženkliuką. Kai

pelius ir atsikartojo aidu, atsimušęs į rausvą kalno granitą. Iš medžių viršūnių pakilo paukščių debesys, kažkas suspigo irniro į brūzgynus.

būrys priartėjo prie granito plokštumos per kokį dešimt

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kaip jaučiasi berniukai, atsidūrę negyvenamoje saloje? 1.1. Kaip Ralfas ir Kriuksis reaguojaį neįtikėtiną tiesą — jie liko vieni, be suaugusiųjų? Užpildykite lentelę: palyginkite jų elgesį, mintis.

plokštumos, - jo mantija plevėsavo užpakaly, — ir pažvelgė

*Cėlis - senovinis ilgio matas (1/12 pėdos, apie 2,54 cm), tebe-

vartojamas Didžiojoje Britanijoje, Amėrikoje.

jardų, jis sukomandavo, ir berniukai sustojo, grobstydami

orą, apsipylę prakaitu, svyruodami nuo negailestingai kepinančios saulės. Vadas žengė į priekį, užšoko ant granito nieko nematančiomis akimis.

- Kur tas žmogus su trimitu?

Ralfas, supratęs, kad po skaisčios šviesos jis nieko nema-

to, atsakė: — Čia nėra jokio žmogaus su trimitu. Tik aš. Berniukas priėjo arčiau ir, suraukęs antakius, įdėmiai

nužvelgė Ralfą. Išvydęs šviesiaplaukį berniuką su gelsvu

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius kiaukutu ant kelių, jis nusivylė. Greitai pasisuko, net juoda

mantija suplevėsavo. — Tai nejaugi nėra laivo?

Jo kūnas po ilga plačia mantija buvo aukštas, plonas ir prakaulus; iš po juodos kepurės kyšojo rausvų plaukų kuokštas. Susiraukęs strazdanotas berniuko veidas atrodė

atgrasus, bet nekvailas. Iš jo žvelgė šviesiai mėlynos akys,

kupinos nusivylimo ir pykčio arba bent nekantrumo.

- Daugelio jau žinom, - pasakė Kriuksis. - Ką tik dabar

sužinojom. — Vaikiški vardai, — tarė Meridijus. - Kurių galų turėčiau vadintis Džeku? Aš - Meridijus. Ralfas atsigręžė į jį. Meridijus kalbėjo lyg koks visažinis. — O štai, — parodė Kriuksis, — anas berniukas... pamirša

- Per daug plepi, - pertraukė jį Džekas Meridijus. - Už-

sičiaupk, Lašinini.

— Tai čia nėra jokio žmogaus?

— Nėra, — atsakė Ralfas, stovėdamas jam už nugaros. — Mes sušaukėme susirinkimą. Eikšekit ir jūs.

Mantijomis apsigobusių berniukų būrys pradėjo skirs-

tytis. Aukštasis berniukas riktelėjo: - Choras! Ramiai!

Nenoromis, stumdydamiesi choristai susirikiavo į eilę

ir vos besilaikydami stovėjo saulėje. Vienas kitas net ėmė nedrąsiai atsikalbinėti:

Visi prapliupo kvatotis.

-Jis ne Lašininis, - šūktelėjo Ralfas, - jo vardas Kriuksis! - Kriuksis! - Kriuksis! - Oo-ch, Kriuksis!

Vėl kilo juoko audra, kvatojosi net patys mažiausieji. Šią

akimirką visi berniukai buvo kaip vienas, tik Kriuksis liko nuošaly. Jis išraudo, nunėrė galvą ir vėl ėmė valytis akinius. juokas nutilo, ir berniukai toliau sakėsi var-

- Bet, Meridijau... Klausyk, Meridijau... negi negalima?.. Staiga vienas berniukas susmuko kniūbsčias į smėlį, ir tikiuotė suiro. Jie užkėlė sukniubusį berniuką ant granito

plačiapetis ir visą laiką išsišiepęs. Vienas liesas, drovus ber-

tom akim, ir jam nieko daugiau nebeliko, tik nusileisti.

labai užsidaręs. Jis tik murmtelėjo, kad jo vardas Rodžeris,

plokštumos ir paguldė. Meridijus tik dėbtelėjo į juos išvers— Na, gerai, gerai. Sėskit. Palikit jį ramybėj.

niukas, kurio niekas nepažino, aiškiai visų šalinosi ir buvo

irvėl nutilo. Toliau buvo Bilis, Robertas, Haroldas, Henris.

Priėjo eilė choristui, kuris buvo apalpęs. Sėdėdamas atsirė-

- Bet, Meridijau...

- Jis amžinai apsimeta alpstąs, - pasakė Meridijus. - Ir

Gibraltare, ir Adis Abėboje, ir rytais per pamaldas giedant.

Choristai, kurie lyg juodvarniai kėksojo ant išsivarčiusių

medžių ir susidomėję stebėjo Ralfą, suprunkštė išgirdę mi-

nint pamaldas. Kriuksis liovėsi klausinėjęs vardų. Pabūgęs

to uniformuoto pranašumo ir šiurkštaus Meridijaus balso valdingumo, jis užlindo už Ralfo ir įniko valytis akinius. Meridijus atsigręžė į Ralfą.

męs į palmę, jis blausiai nusišypsojo Ralfui ir pasakė, kad jo vardas Saimonas.

Paskui prakalbo Džekas:

- Reikia nutarti, kaip mums išsigelbėjus.

Berniukai subruzdo. Vienas iš mažiukų, Henris, pasakė norįs namo.

- Nutilk, - atsainiai tarė Ralfas ir pakėlė prie lūpų kiau-

kutą. - Man rodos, mums reiktų vado, kuris viską spręstų. — Vado! Vado!

— Nėra nė vieno suaugusiojo?

— Aš turėčiau būti vadas, - įžūliai pasisiūlė Džekas, - nes

-— Nėra. 'ėdo ant kamieno ir apžvelgė ratu sėdinčius ber-

- Vadinasi, reikės patiems savimi pasirūpinti. Jausdamasis saugiai Ralfo pašonėje, Kriuksis nedrąsiai prabilo:

— Ralfas tam ir sušaukė visus. Kad nuspręstume, ką

daryti. Ir vieni kitų vardus jau žinome. Štai Džonis. Šitie

dvynukai - tai Semas ir Erikas. Kuris gi Erikas? Tu? Ne, tu Semas... — Aš Semas... - Oaš Erikas. - Geriau būtų, kad visų vardus žinotume, - tarė Ral-

fas, — taigi aš - Ralfas.

dus. Choristas Moris buvo antras pagal ūgį po Džeko, tiktai

giedu kapitulos? chore ir esu vyresnysis. Aš lengvai išdai-

nuoju do diezą.

Vėlei bruzdesys. - Natai, - tarė Džekas, - aš...

Jis sudvejojo. Tada galiausiai sukruto ir prakalbo tamsia-

plaukis Rodžeris: - Balsuokim.

- Žinoma!

— Balsuokime už vadą! - Balsuokime...

*Kapitula — vyskupo patariamoji kanauninkų kolegija prie katedros. Katedros kapitula rūpinasi ir bažnytine muzika, choru.

LITERATŪRA X KLASĖ

123

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE vo matyti. Jis pašoko, bet, staiga apsigalvojęs, vėl atsisėdo,

tebeaidint plojimams. Ralfas pažvelgė į ji, trokšdamas ką nors pasiūlyti.

- Choristai, žinoma, priklauso tau. - Jie galėtų sudaryti kariauną... - Arba būti medžiokliai... - Galėtų būti...

Džeko nuraudimas atslūgo. Ralfas vėl mostelėjo ranka, prašydamas tylos.

- Džekas - choro vyresnysis. Jie gali būti... na, kuo norė-

tum, kad jie būtų?

- Medžiokliai.

Džekas ir Ralfas droviai nusišypsojo, parodydami, jog vienas kitu patenkinti. Kiti berniukai ėmė karštai šnekučiuotis.

Džekas atsistojo. - Choristai, klausyt komandos! Nusiimt togas!!!

Tarsi po skambučio, pasibaigus pamokai, choristai at-

sistojo ir šnekučiuodamiesi sukrovė savo juodas mantijas

ant žolės. Džekas savąją padėjo ant medžio, šalia Ralfo. Jo

Kadras iš režisieriaus Hari Huko (Harry Hook) Almo „Musių Valdovas“, 1990 m. Balsavimo žaidimas bemaž taip pat masino kaip kiau-

124

kutas. Džekas bandė prieštarauti, bet šūkalojimai, kurie iš pradžių išreiškė visų norą turėti vadą, galiausiai virto Ralfo

kandidatūros kėlimu. Vargu ar bent vienas berniukas būtų

galėjęs paaiškinti, kodėl taip; jeigu čia kas parodė kiek išminties, tai tik Kriuksis. Na, Džek: ip iš visko geriausiai

tiko į vadus. Tačiau sėdintis Ralfas išsiskyrė kažkokiu ramu:

mu: imponavo jo ūgis, patraukli išvaizda, ir bene labiausiai

visus traukė kiaukutas, nors jie patys to nė nesuvokė. Ir tą, kuris juo trimitavo, o paskui kantriai jų laukė, sėdėdamas ant granito uolos ir laikydamas šį gražutį daiktą ant kelių,

jie dabar pasirinko.

pilkos trumpikės buvo net prilipusios nuo prakaito. Ralfas gėrėdamasis pažvelgė į jas, o Džekas, pastebėjęs šį žvilgsnį, paaiškino:

- Bandžiau nusigauti už tos kalvos, norėjau pažiūrėti, ar

iš visų pusių vanduo. Bet tavo trimitas mus sugrąžino. Ralfas m sišypsojo ir iškėlė kiaukutą, prašydamas tylos.

- Pasiklausykit dabar. Man reikia laiko viskam apgalvoti.

Negaliu taip ūmai nuspręsti, ką daryti.

Jeigu čia ne sala, tai

mus, ko gero, netrukus išgelbės. Taigi turim ištirti, ar čia

sala ar ne. Visi likite čia krūvoj ir laukite, neišsivaikščiokit. Mes eisim trise, — daugely tik susimaišytume ir pasimes-

tume, - taigi trise leisimės į žygį ir viską ištirsim. Eisiu aš,

Džekas ir... ir... - jis nužvelgė nekantrių veidų ratą. Buvo iš ko pasirinkti. — Ir Saimonas.

Šalia Saimono sėdintys berniukai sukikeno, ir jis atsi-

- Už tą su kiaukutu!

stojo, truputį šypsodamasis. Alpulio blyškumui praėjus, šis

— Už Ralf! Ralfą!

prakaulus berniukas atrodė vikrus, jo akys gyvai žvelgė po nukarusiu lygių juodų plaukų kuokštu.

- Tegul tas su trimitu būna vadas.

Ralfas pakėlė ranką, kad visi nutiltų.

Jis linktelėjo Ralfui.

— Gerai, kas nori, kad vadas būtų Džekas?

- Einu.

Choristai paniuro, tačiau pakėlė rankas.

- Okas nori manęs? Tučtuojau visų rankos pakilo į viršų, tik choristai ir Kriuksis susilaikė. Paskui ir Kriuksis nenoromis pakėlė.

Ralfas suskaičiavo. — Vadinasi, aš vadas. Berniukų ratas ėmė ploti. Netgi choristai plojo; ir Dže-

kas iš nuoskaudos taip nukaito, kad nė strazdanų nebebu-

-Iraš Džekas

sitraukė iš makšties didoką peilį ir sviedė jį į

kamieną. Peilis suzvimbė įsmigęs ir nutilo. Kriuksis sujudo: - Aširgi eisiu. Ralfas atsigręžė į jį.

“Togi - laisvas klostytas viršutinis drabužis.

TTERATURA X KLASI

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius - Tu visai tokiam žygiui netinki.

4. Vaikai renkasi vadą iš dviejų augesnių berniukų. 4.1. Kaip manote, ar abu gali būti lyderiai?

— Vis tiek... — Mums tavęs nereikia, - trumpai atšovė Džekas. - Už-

tenka ir trijų.

Kriuksio akiniai sublizgėjo. — Aš buvau kartu su juo, kai jis rado tą kriauklę. Buvau,

kol nė vieno dar nebuvo.

Nei Džekas, nei kiti nekreipė dėmesio. Visi ėmė urmu

skirstytis. Ralfas, Džekas ir Saimonas nušoko nuo granito

plokštumos ir patraukė smėlynu pro ežeriuką. Kriuksis ėjo bambėdamas iš paskos.

- Saimonas tegul eina viduryje, = tarė Ralfas, - tada lais-

vai galėsim šnekučiuotis per jo galvą.

Berniukų trejetas nužingsniavo koja į koją. Todėl Saimonas kartkartėmis turėjo pabėgėti, kad galėtų su anais sutai-

kyti. Netrukus Ralfas stabtelėjo ir atsigręžė į Kriuksį.

- Klausyk.

Džekas su Saimonu dėjosi nieko nepastebį. Jie žengė

toliau.

- Neik su mumis.

Kriuksio akiniai vėl apsitraukė migla - šį kartą nuo pažeminimo.

— Tai ir pasakei jiems. Nors ir prašiau... - jo veidas visas liepsnojo, lūpos virpėjo. - Nors ir sakiau, kad nenoriu... — Ką tu Čia sapalioji? - Ogi dėl pravardžiavimo. Aš juk sakiau, kad man vis tiek, kaip mane vadins, kad tik ne Kriuksiu, ir prašiau nesa-

kyti, o tu ėmei ir viską išplepėjai... Abu tylėjo. Įdėmiau pažvelgęs į Kriuksį Ralfas suprato, kad šis įskaudintas ir priblokštas. Jis dvejojo, kaip čia pasielgti, - atsiprašyti ar dar labiau įžeisti.

— Geriau Kriuksis negu Lašininis, - pagaliau pasakė jis tiesiai, kaip pridera tikram vadui. - Na ką gi, man labai gai-

la, kad tu šitaip imi viską į galvą. O dabar grįžk atgal, Kriuksi, ir sužinok visų vardus. Tai tavo darbas. Iki!

Ralfas apsigręžė ir nusivijo anuos du berniukus. Kriuksis

liko bestovįs; pasipiktinimo nutvieksti jo skruostai pama-

žėle atvėso. Jis pasuko atgal prie granito plokštumos.

Berniukų trejetas žvaliai sau ėjo per smėlyną. Buvo atoslūgis, ir jūros žolėmis nusėtas paplūdimio ruožas atrodė kietas kaip kelias. Viską aplinkui gaubė kažkoks slėpiningas žavesys; berniukai jautė jį ir buvo laimingi. Jie ėjo, linksmai

žvilgčiodami vienas į kitą, juokėsi, klegėjo ir visiškai nieko nesiklausė. Oras buvo vaiskus. Ralfas tiesiog nebesitvėrė iš džiaugsmo ir, negalėdamas to niekaip kitaip išreikšti, apsivertė kūlvirsčia. Kai visi trys prisikvatojo iki valiai, Saimonas nedrąsiai paglostė Ralfui ranką, ir vėl visi prapliupo juoktis. - Eime, - po valandėlės tarė Džekas, - juk mes žvalgai. — Paėjėsim iki salos galo, - pasakė Ralfas, - ir apsidairysim aplinkui. - Jeigu čia sala...

Dabar, į pavakarę, miražai nyko. Berniukai priėjo salos

galą, kuris jau buvo aiškiai matyti ir neatrodė beformis

vaizduotės padarinys. Tai buvo kampuotų uolų sąvarta,

o viena didžiulė uola telkšojo lagūnoje. Ten sukosi lizdus

vandens paukščiai.

- Kaip glajus ant rausvo torto, — tarė Ralfas.

— Iš čia nieko gero nepamatysi, — tarė Džekas, - nes tai ne kyšulys, o tik nežymus vingis, o štai ten uolos jau statesnės...

Ralfas prisidengė ranka akis, ir jo žvilgsnis nuklydo

dantytom uolom, kylančiom aukštyn. Ši paplūdimio vieta

buvo labiausiai priartėjusi prie kalno. — Pamėginsim iš čia įkopti į kalną, - pasakė Ralfas. — Man atrodo, čia bus lengviausias kelias. Ne tokios tankios

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kurios detalės atskleidžia, kad negyvenamoje saloje atsidūrę berniukai užaugo civilizuotoje visuomenėje?

Kuriais veiksmais vaikai mėgdžioja suaugusiųjų elgesį?

Atsakykite, remdamiesi abiem ištraukomis. 2. Kokią simbolinę reikšmę įgauna iš vandens išgriebta

kriauklė? Atsakymą pagrįskite tekstu.

4.2. Koks vadas iš tikrųjų būtų Ralfas ir koks - Džekas? 4.3. Kodėl dauguma balsuoja už Ralfą? Ar jūs savo balsą atiduotumėte šiam veikėjui? 4.4. Kaip vadu išrinktas Ralfas elgi si su Džeku? Kodėl šitaip? Ką Ralfas jaučia Džekui - priešiškumą, draugiškumą? Nori būti kilnus su nugalėtuoju ar vadovaujasi kitais jausmais? S. Kaip toliau klostosi Ralfo ir Kriuksio santykiai? Kada Kriuksis jaučiasi žeminamas? Kaip vertinate Ralfo elgesį?

3. Palygini Ralfą ir Džeką. Ar jie turi panašių bruožų? Kokie ryškiausi berniukų skirtumai?

džiunglės, daugiau rausvo granito. Eime.

Trys berniūkščiai ėmė ropštis aukštyn. Kažkokia nežinoma jėga kadaise išjudino ir suskaldė granitą į kubus, ir dabar jie gulėjo, suvirtę pražambiai'* vienas ant kito, dažniausiai mažesni ant viršaus. Daugiausia uolos šitaip atrodė: ant rausvo luito pražambiai riogso kitas, ant to kitas ir dar kitas,

**Pražambūs - įžambus, įstrižas.

TITERATŪRA X KLASĖ

125

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE kol susidaro aukšta rausva kaugė, apsupta fantastiškais lia-

nų raizginiais. Žemėje palei pat šitas stačias rausvas uolas

dažniausiai vingiuoja aukštyn siauri takeliai. Berniukai ėjo jais į augalijos pasaulį skersom, prisiploję prie pat uolų. - Kas pramynė šį takelį? Džekas stabtelėjo, šluostydamasis nuo veido prakaitą.

Ralfas sustojo šalimais, sunkiai alsuodamas. - Žmonės?

Džekas papurtė galvą.

— Gyvūnai.

Ralfas įbedė žvilgsnį į tamsią medžių paunksnę. Miškas

vos pastebimai virpėjo. - Eime.

Ne tiek vargino šis status kelias, vingiuojantis palei uolas, kiek tie neperžengiami atvašynai"“, pro kuriuos reikėjo prasibrauti, norint patekti iš vieno takelio į kitą. Lianų šak-

nys ir stiebai buvo taip susiraizgę, kad berniukai turėjo lyg

vijurkai landžioti pro juos. Vienintelis jų kelrodis, be rudos žemės ir protarpiais pro lapus sublyksinčios šviesos, buvo

skardžio reljefas: reikėjo žiūrėti, ar prieitoji vieta, visa užnarpliota lianų virvėmis, yra aukščiau už aplenktąją ar ne. Vargais negalais jie kapstėsi aukštyn. Vieną kartą, įstrigęs į tokius raizgynus, - o tai buvo bene pats sunkiausias momentas, - Ralfas atsigręžė patenkintasį 126

draugus, net jo akys blizgėjo.

Saimoną žemėn; netrukus jie visi klegėjo krūvoj, suvirtę į unksnėtą atvašyną.

Kai jie liovėsi ristis, Ralfas pirmas prabilo: - Reikia eiti toliau. Kita smailėjanti rausvo granito uola dunksojo kiek ato-

kiau nuo lianų ir medžių, tad berniukai galėjo paspartinti žingsnį įkalnėn. Takas įvingiavo į praretėjusį mišką, ir berniukai pamatė tvyrančią jūrą. Proskynoje pasirodė saulė; ji bematant išdžiovino jų drabužius, permirkusius nuo prakaito, beeinant per tokį tvankų pavėsį.

Pagaliau jau atrodė, kad į viršūnę bus galima užropoti rausvu granitu ir nebereikės daugiau brautis pro tamsius brūzgynus. Berniukai pasuko per tarpeklius ir uolas, nužertas aštriomis nuolaužomis. - Žiūrėkit! Žiūrėkit! Šiame salos gale aukštai kyšojo rausvųjų granitinių kaugių viršūnės it kokie kaminai. Tas luitas, į kurį buvo atsirėmęs Džekas, jiems stumtelėjus sugirgždėjo. - Eikšekit! Tačiau šis „eikšekit“ ne į viršų kvietė. Viršūnę jie šturmuos vėliau, kai visi trys susidoros su šia pagunda. Uolie-

nos gabalas buvo maždaug automobilio dydžio. - Opa! Įsiūbuos pirmyn ir atgal - ritmingai.

- Opa!

- Tai bent šaunu!

Kaskart vis greičiau, greičiau, stipriau įsiūbuos ir nustums... stipriau... stipriau...

- Stebuklas! - Fantastiška!

Sunku pasakyti, ko jie taip džiūgavo. Visi trys buvo su-

plukę, purvini, nusikamavę, Ralfas - visas apsidraskęs. Lianos, sulig jų šlaunim storumo, taip suaugusios, kad berniu-

kams buvo likę tik siauri tuneliai. Ralfas šūktelėjo, ir jie visi

sustoję klausėsi duslaus aido.

- Tai bent ekspedicija! - tarė Džekas. - Kertu lažybų,

kad čia niekas dar nebuvo kojos įkėlęs.

— Mums reiktų nupiešti žemėlapį, - pasakė Ralfas, - tik kad popieriaus neturim.

- Galėtume išraižyti žievėje, - įsiterpė Saimonas, - 0 paskui kuo nors juodai nudažyti. Ir prieblandoje berniukai vėl reikšmingai susižvalgė žibančiomis akimis.

- Tai bent šaunu.

- Stebuklas. Atsistoti ant galvos nebuvo vietos. Tad Ralfas, norėdamas išlieti jausmų perteklių, apsimetė ketinąs partrenkti

- Opa!

Didžiulė uola susverdėjo, pakibo ant briaunos lyg dvejodama, paskui perskrodė orą, atsitrenkusi apsivertė ir pasi-

šokėdama nudardėjo žemyn net zvimbdama, kol galiausiai

žnektelėjo žemėn, išmušusi didžiulę duobę žaliame miško

kilime. Nuskrido aidas, suplasnojo paukščiai, pakilo balkš-

vai rausvos dulkės, žemumoje sudrebėjo visas miškas, lyg kokiai siautėjančiai pabaisai praūžus, - ir vėl viskas saloje nutilo. - Nairšaunu!

- Kaip bomba! - Bum bum bum!

Keletą minučių jie negalėjo atsidžiaugti tokiu savo laimėjimu. Bet pagaliau vėl išsiruošė tolyn. Kopti į viršų dabar buvo lengva. Kai jie paėjo dar galą,

Ralfas sustojo.

- Ojergutėliau! Jie stovėjo prie pusapvalio duburio kalno šlaite. Dubu-

rys mėlynavo, pilnas priaugęs kalnų gėlių; nebetilpdamos

S Atvašynas - atvašų priaugusi vieta, atžalynas.

tos gėlės buvo tarsi išsiliejusios per duburio kraštus ir įsipyTITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius nusios į miško kilimą. Ore buvo net tiršta peteliškių: jos čia

kilo, pleveno, čia vėl leidosi.

Anapus duburio gunksojo kampuota kalno viršūnė, ir

netrukus berniukai jau buvo ten.

Jauanksčiau jie manė, kad čia sala; ropšdamiesi per rausvas uolas, kur abipus buvo jūra ir beribis krištolinis dangus, jie instinktyviai jautė, kad iš visų pusių tyvuliuoja vanduo.

Tačiau jiems vis dar norėjosi susilaikyti nuo galutinio spren-

dimo, kol pasieks viršūnę ir pamatys, kad aplinkui ligi pat

horizonto tikrai jūra.

Ralfas atsigręžė į draugus. - Čia viskas mūsų.

Sala buvo šiek tiek panašiį laivą:

bom apmetė akimis tarpeklį, vingiuojantį žemyn gėlėtomis

kalno pakriūtėmis iki pat uolyno pradžios. - Šit kur trumpiausias kelias atgal.

Berniukų akys blizgėjo, lūpos buvo praviros, jie nesitvėtė džiaugsmu, mėgaudamiesi teise viską valdyti. Jie buvo

laimingi - buvo draugai.

- Nematyti nei kaminų dūmų, nei valčių, - samprotavo

Ralfas. - Vėliau įsitikinsim, tačiau man atrodo, kad čia ne-

gyvenama sala.

- Ieškosim maisto, - sušuko Džekas. - Medžiosim. Pri-

šitas jos galas, kur smai-

lios uolos už berniukų nugaros stačiai leidosi į jūrą, buvo kupročiausias. Iš abiejų pusių — uolos, pakriūtės, medžių

viršūnės ir statūs skardžiai, priekyje, į laivo galą, skardžiai

slėsnesni, apaugę medžiais, kur ne kur raudonuoja uoliena; galiausiai tamsiai

Nuo plikos uolos viršūnės, kur jie stovėjo, Ralfas pasku-

žalių džiunglių žemuma, besibaigianti

smailėjančiu rausvo granito kyšuliu. Kur sala siekė vandenį,

buvo tarsi kita sala; tenai, nelyginant kokia tvirtovė, stūk-

sojo uola, ir tas vienišas rausvas bastionas!* drąsiai žvelgė į

berniukus pro žalumą.

Berniukai viską atidžiai apžiūrėjo, paskui jų akys nu-

krypo į jūrą. Jie stovėjo aukštai, buvo jau gerokai po pu-

siaudienio, bet miražai nė trupučio neblankino reginio

ryškumo.

- Antai rifai. Koralų rifai. Paveikslėliuose esu tokių matęs.

Rifai juosė didesnę salos pusę; jie buvo nusitęsę į jūrą gal

kokią mylią, lygiagrečiai su paplūdimiu, kurį berniukai vadino savuoju. Koralai raizgliojosi jūroje: atrodė, tarsi koks milžinas būtų bandęs kreida ant vandens išvedžioti salos

kontūrus, bet pavargo ir nebaigė. Vanduo šiapus rifų buvo

melsvai žalsvas, uolos ir jūros žolės atrodė tarsi akvariume; už rifų jis buvo įprastai mėlynas. Jūra tvino, nuo rifų driekėsi putų skaros, ir akimirką berniukams atrodė, kad šis jų

laivas juda atbulas.

Džekas parodė žemyn.

- Štai ten mes nutūpėm.

Anapus pakriūčių ir smailių uolų vienoje vietoje tarp medžių žiojėjo lyg iškirsta proskyna; medžiai nubrazduoti,

otoliau didžiulė brydė, už kurios - tik siauras palmių ruo-

žas, skiriantis uolyną nuo jūros. Dar toliau, irgi įsirėžusi į

lagūną, rausvavo toji granito plokštuma, kur lyg vabaliukai šmižinėjo vaikai.

sigaudysim visko... kol mus suras. Saimonas švytinčiu veidu ži

o į juos, netardamas nė

žodžio, tiklinksėjo galva, kad net juodi jo plaukai kresčiojo. Ralfas pažvelgė į kitą pusę, kur rifų nebuvo. — Čia stačiau, - tarė Džekas.

Ralfas sudėjo rankas.

— O štai ten tas gojelis“... tarsi jaugęs į patį kalną.

Visos kalno pakriūtės buvo apaugusios medžiais - medžiais ir gėlėmis. Miškas dabar susiūravo, suūžė, sulingavo. Čia pat augančios kalnų gėlės suvirpėjo, ir į veidus berniu-

kams pūstelėjo vėsus vėjo gūsis. Ralfas plačiai išskėtė rankas. - Viskas mūsų! Jie kvatojo, vartaliojosi ir šūkavo iš džiaugsmo. - Aš noriu valgyti.

Kai tik Saimonas užsiminė apie valgį, Ralfas su Džeku taip pat pasijuto išalkę.

- Einam, - tarė Ralfas. - Jau sužinojom, ko norėjom. Jie nusikabarojo nuo uolos, klestelėjo tiesiai į gėles ir atsikėlę patraukė tolyn pro medžius. Kiek paėjėję, stabtelėjo ir ėmė smalsiai dairytis į aplink augančius krūmus. Saimonas pirmasis prašneko: - Lyg žvakės. Žvakių krūmai. Ir pumpurai lyg žvakės.

Tai buvo amžinai žaliuojantys krūmai, tamsūs ir kvapnūs, o juos aplipę pumpurai - žalsvos vaškinės spalvos, susiskleidę dienos šviesoje. Džekas šmykštelėjo vieną peiliu, ir aplink pasklido skanus kvapas. - Žvakės.

- Bet jų neuždegtum, - tarė Ralfas. — Tik atrodo kaip

žvakės.

- Žalios žvakės, - paniekinamai įsiterpė Džekas, - negi jas valgysi? Einam.

Jie jau ėjo mišku link tankumyno, sunkiai vilkdami ko-

jas, tik staiga išgirdo kažkokį triukšmą - kažkas žvygčiojo,

" Bastionas - smailiakampis gynybinis statinys tvirtovės sienų sankirtoje.

kažkas tarsi kaukšėjo taku. Jiems besibraunant į tankmę, "Gojus (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - čia giraitė, miškelis.

LITERATŪRA X KLASĖ

127

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

4.1. Dėl kokios priežasties jo gestai teatrališki? Kas jis įsivaizduoja esąs? 4.2. Kodėl Džekas išbąla? 4.3. Kaip jis jaučiasi, praleidęs progą sumedžioti grobį? 4.4. Kaip Džeko elgesį komentuoja pasakotojas? Ką, pasak jo, suvokia berniukai?

tas žvygčiojimas kaskart vis garsėjo ir pagaliau net ausis užspengė lyg patrakęs. Jie pamatė šerniuką, įsipynusį į lianas: beprotiškai persigandęs, jis blaškėsi liaunų šakelių raizginy. Ir be paliovos žviegė plonu, spigiu balsu. Berniukai kaipmat visi trys prišoko prie jo. Džekas vėl teatrališku mostu

išsitraukė peilį ir iškėlė ranką. Stojo tyla. Bet šerniukas tuoj

vėl sužvigo, ėmė virpėti lianos, o peilio ašmenys žvilgėjo sustingusioje kaulėtoje rankoje. Per tą trumpą tylos akimirksnį berniukai spėjo suvokti, koks baisingas būtų tasai smūgis peiliu. Staiga šerniukas išsikapstė iš lianų ir smuko

galvotrūkčiais į krūmus. Berniukai liko bespoksą vienas į

kitą ir į tą siaubo vietą. Strazdanotas Džeko veidas buvo baltutėlis. Susizgribęs, kad tebelaiko aukštai iškeltą peilį, jis nuleido ranką ir įsikišo jį į makštį. Susigėdę berniukai nusijuokė ir vėl pasuko į taką.

- Aš taikiausi, - aiškino Džekas. - Žiūrėjau, kur geriau

smeigti. - Kiaulę duria, - pataisė įsikarščiavęs Ralfas. — Visada sako, kad kiaulę nudūrė...

- Šernui reikia perpjauti gerklę ir nuleisti kraują, - paaiš-

kino Džekas, - kitaip mėsos negalima valgyti. - Tai kodėl tu ne...

Jie puikiausiai suprato, kodėl jis to nepadarė: pernelyg

128

baisu matyti peilį smingant į gyvą kūną, regėti bėgantį

kraują. — Aš jau norėjau, - tarė Džekas. Jis ėjo prieky, todėl nebuvo matyti jo veido. — Aš taikiausi. Kitą kartą tai... Jis griebė iš makšties peilį ir atsivėdėjęs smeigė į medžio kamieną. Kitą kartą pasigailėjimo nebus. Atsigręžęs nužvelgė draugus grėsmingu žvilgsniu, ar neims kuris prieštarauti. Tada visi trys išniro į saulę ir leidosi uolynu žemyn link

granito plokštumos pas draugus; pakeliui jie gerą valandą skynė vaisius ir godžiai juos rijo. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokius gamtos vaizdus kuria rašytojas? Ar peizažas, kurį mato berniukai, realistinis? Pasvarstykite, koks gali

būti autoriaus tikslas.

2. Kaip manote, kodėl Ralfas į pavojingą žygį pakvietė Saimoną? Kuo patrauklus šis veikėjas? 3. Kas labiausiai stulbina ir džiugina tris berniukus, išėju-

ti salos: laisvės pojūtis, gamtos grožis, pati-

riami sunkumai, kolumbų vaidmuo, teisė valdyti salą ar kita?

4. Pirmame skyriuje ne kartą minima, kad berniukai alkį

malšina vaisiais. Džekas su choristais taps medžiokliais ir parūpins visiems mėsos. Aptarkite Džeko elgesį: jis taikosi, bet nenuduria šerniuko.

Apibendriname

S. Apibūdinkite salą, kurioje atsidūrė berniukai. Ką pri-

menajos forma? Kuo ši forma reikšminga?

6. Kodėl negyvenamoje saloje atsidūrę berniukai iš pra-

džių džiūgauja, jaučiasi lyg sapne? Kuris iš jų mažiausiai pasiduoda šiam svaiguliui? Kodėl?

7. Arvaikai be suaugusiųjų, įkalinti saloje, išgyvena nerimą, baimę? 8.

Jeiatsidurtumėte Ralfo vietoje, su kuriuo berniuku ei-

tumėte žvalgyti salos? Kodėl būtent su juo?

9. Ar dažnai vaikai prisimena pasaulį, kuriame gyveno,

mąsto apie jį?

10. Abu berniukų vadai suvokia, kad reikia nusistatyti

taisykles ir jų lai|

elgtis kaip pridera“, - susirinkusiems vaikams aiškins Džekas. Ar iš pradžių berniukai elgiasi taip, kaip privalu jauniems išauklėtiems anglams? Atsakymą pagrįskite.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Duoklė tamsai [1] Kriuksis nusiminęs pakėlė akis nuo aušroje boluo-

jančio paplūdimio į tamsų kalną. - Artu tikras? Na, visiškai tikras?

— Jau dešimt kartų sakiau, — tarė Ralfas, - kad matėme jį.

— O kaip tu manai, ar čia mums negresia pavojus? — Iš kur, velniai griebtų, turėčiau žinoti? Ralfas ūmai nusisuko nuo Kriuksio ir žingtelėjo kelis žingsnius paplūdimiu. Džekas klūpojo ir smiliumi braižė smėlyje ratilus. Jie vėl išgirdo prislopintą Kriuksio balsą:

- Artu tikras? Visiškai

kas, - bent bus ramybė. - Ir užlipsiu.

— Tas žvėris su dantimis, - tarė Ralfas, - ir didelėm juodom akim. Jis nusipurtė. Kriuksis nusiėmė akinius su vieninteliu

apvaliu stiklu ir ėmė jį šluostyti.

— Tai ką dabar darysim?

TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Ralfas atsigręžė į granito plokštumos pusę. Tarp medžių

blykčiojo kiaukutas — baltas lopinėlis juodame fone, kur tučtuojau turėjo patekėti saulė. Jis nusibraukė nuo kaktos

susivėlusius plaukus. - Nežinau.

Berniukas prisiminė, kaip jie lyg be galvos nėrė kalno šlaitu.

- Atvirai sakant, aš abejoju, kad mes nugalėtumėm tokį

- Ak, imkis! Kalbėk sau, kalbėk.

Ralfas įbruko Džekui į rankas kiaukutą ir atsisėdo ant kamieno.

- Sušaukiau susirinkimą, - pradėjo Džekas, - dėl daugelio priežasčių. Pirma, jau žinote, kad matėme žvėrį. Prišliaužėm prie pat jo. Buvom vos už poros žingsnių. Žvėris

pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mus. Nežinau, ką jis gali padaryti. Netgi nežinom, koks ten žvėris...

didelį padarą. Galima daug plepėti, tačiau net tigro neįveik-

- Jis išlenda iš jūros...

tume. Spruktume kas kur. Net Džekas slėptųsi.

- Iš tamsos...

- Medžių...

Džekas vis tebežiūrėjo į smėlį. - O mano medžiokliai?

= Nutilkit! - sušuko Džekas. - Klausykitės. Nesvarbu, iš

Iš palapinių šešėlio išslinko Saimonas. Ralfas negirdom praleido Džeko klausimą. Jis parodė į gelsvuojantį dangų virš jūros. - Kol šviesu, mes visi narsūs. O paskui? Štai tas padaras

kur tas žvėris, bet dabar jis tupi ten ir...

tupi ten prie laužavietės, lyg tyčia norėdamas, kad mes ne-

— Tyko, - pasakė Džekas. Jis prisiminė tą seną virpulį, kuris apimdavo jį miške. — Taip. Tas žvėris tyko grobio.

išsigelbėtume...

Pats to nejausdamas, grąžė rankas. Jo balsas pasidarė

garsesnis. - Dabar negalim užkurti ten laužo... Viskas baigta.

- Gallaukia...

- Tyko...

- Taip, tyko.

Tiktai... patylėkit! Antras dalykas - mes jo negalėjome už-

mušti. Ir dar vienas — Ralfas pasakė, kad mano medžiokliai

Virš jūros išniro auksinis taškelis, ir beregint visas dangus nutvisko. - O mano medžiokliai? - Vaikėzai, apsiginklavę pagaliais. Džekas pašoko. Visas iškaitęs nuėjo šalin. Kriuksis užsidėjo akinius su vieninteliu stiklu ir pažvelgė į Ralfą. - O dabar tu kaltas. Negražiai pasakei apie jo medžioklius.

niekam tikę.

— Visai taip nesakiau! — Aš laikau kiaukutą. Ralfas mano, kad jūs bailiai, bėgat

nuo šerno ir nuo žvėries. Ir tai dar ne viskas.

Tarsi koks atodūsis nuskriejo granito plokštuma,

lyg

kiekvienas būtų suvokęs, kas jų laukia. Visiems nejaukiai

tylint, Džekas kalbėjo toliau kiek drebančiu, bet ryžtingų balsu:

- Jis kaip Kriuksis. Pasako kartais visai kaip Kriuksis. Ne

toks turi būti vadas.

- Ak, nutilk!

Jų kalbą nutraukė neįgudusiai pučiamo kiaukuto garsai.

Tarsi sveikindamas tekančią saulę, Džekas vis pūtė, kol visi šėtrose!“ sujudo ir ant granito plokštumos ėmė rinktis me-

džiokliai, o mažyliai verkšleno, kaip paprastai pastaruoju

metu. Ralfas paklusniai atsistojo, atsistojo ir Kriuksis, ir

abu nuėjo ant plokštumos.

- Šnekos, - tarė Ralfas su kartėliu, - vien šnekos, šnekos,

šnekos.

Džekas prisispaudė prie krūtinės kiaukutą. -Jis pats bailys.

Kiek patylėjęs, jis kalbėjo toliau: - Kalno viršūnėje, kai mudu su Rodžeriu šliaužėme į

priekį, jis pasiliko užpakaly. — Aš taip pat šliaužiau! - Tik vėliau.

Abu berniukai pro užkritusius plaukus piktai įsmeigė

akis vienas į kitą.

Jis paėmė iš Džeko kiaukutą. - Šis susirinkimas... Džekas jį pertraukė: - Ašjį sušaukiau.

— Aš irgi toliau šliaužiau, — pakartojo Ralfas, — o paskui pabėgau. Tu irgi pabėgai. — Na, tad vadink mane bailiu.

- Jei nebūtum sušaukęs tu, būčiau sušaukęs aš. Tu tiktai

pūtei kiaukutą.

- Argi tai nereiškia, kad...

"*Šėtra (čia pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - palapinė, pastogė.

Džekas atsigręžė į medžioklius.

- Jis ne medžioklis. Niekada mums nebūtų parūpinęs

mėsos. Net ne klasės seniūnas, ir nieko mes apie jį nežinom. Jis tik įsakinėja ir nori, kad mes jo klausytume taip be niekur nieko. Visos tos šnekos...

TITERATURA X KLASĖ

129

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE — Visos tos šnekos! - sušuko Ralfas. - Šnekos, šnekos!

O kasjų įsigeidė? Kas sušaukė susirinkimą? Džekas atsigręžė, jo veidas buvo išraudęs, smakras atsi-

kišęs. Jis tulžingai pažvelgė į Ralf iš padilbų.

- Na, gerai, - pasakė jis grėsmingai, - gerai.

Viena ranka jis laikė prispaudęs prie krūtinės kiaukutą, 0 kitos rankos smiliumi mosikavo ore.

- Nieko!

Kriuksis nebebandė priekaištauti Ralfui. Jis vėl patrynė

akinių stiklą ir grįžo prie nutrauktos kalbos:

- Apsieisime ir be Džeko Meridijaus. Yra dar ir kitų saJoje. Tiktai dabar, kai iš tiesų žinom, kad žvėris yra, nors

man ir sunku tuo patikėti, turėsim per daug nenutolti nuo granito plokštumos, - tada mažiau bus reikalingas ir Dže-

kas su savo medžioklėmis. Tad dabar mums būtina nutarti,

— Kam atrodo, kad Ralfas netinka būti vadu?

Jis viltingai peržvelgė ratu stovinčius berniukus, kurie buvo tarsi suakmenėję. Po palmėmis įsiviešpatavo kapų tyla.

kas ir kaip. — Nieko iš to nebus, Kriuksi. Nieko nepadarysi.

- Pakelkit rankas, - sukomandavo Džekas, - tie, kurie

nenori, kad Ralfas būtų vadas.

Niekas nesutrikdė bežadės, slegiančios, gėdingos tylos.

Pamažėle raudonis Džeko veide atslūgo, bet netrukus vėl

skaudžiai jį nutvilkė. Jis lyžtelėjo lūpas ir kiek pakreipė galvą, kad netektų degti iš gėdos, sutikus kieno akis.

- Kasiš jūsų mano, kad...

Jo balsas nutrūko. Rankos su kiaukutu ėmė drebėti. Jis

atsikrenkštė ir garsiai pasakė:

— Na, gerai. Džekas atsargiai padėjo kiaukutą prie kojų, ant žolės. Iš akių kampučių jam pabiro karčios ašaros. - Daugiau nebežaidžiu. Ne.

Dauguma berniukų dabar sėdėjo nudelbę akis - vieni į

130

žolę, kiti sau į kojas.

stojo Saimonas ir paėmė iš Kriuksio kiaukutą; šis taip nu-

Džekas vėl atsikrenkštė.

- Nebebūsiu Ralfo būry...

Jis perbėgo akimis rąstgalius dešinėj, skaičiuodamas medžioklius, kadaise buvusius savo choristus.

- Išeinu vienas. Tegul sau pats šernų prisigaudo. Jeigu

kas įsinorės medžioti kartu su manim, gali prisidėti. Jis iškrypavo iš trikampės aikštelės ir patraukė žemyn, kur bolavo smėlis. - Džekai!

Džekas atsisuko ir pasižiūrėjo į Ralfą. Valandėlę jis stabtelėjo, o paskui suriko aukštu įtūžusiu balsu:

- Ne!

Jis nušoko nuo plokštumos ir ėmė bėgti paplūdimiu, nepaisydamas be paliovos plūstančių ašarų; Ralfas stovėjo ir lydėjo jį akimis, kol šis nuniro į mišką.

stebo, kad ir liko bestovįs. Ralfas pakėlė akis į Saimoną. - Saimonas? Kas gi nutiko?

Ratu perbėgo pašaipus kuždesys, ir Saimonas susigūžė.

— Pagalvojau, sakau, gal būtų galima ką nors padaryti. Ką nors, kas...

Ir vėl susirinkusiųjų žvilgsniai atėmė jam žadą. Jam rei-

kėjo pagalbos, pritarimo, ir jis pasirinko Kriuksį. Spausdamas kiaukutą prie įdegusios krūtinės, kreipėsi į jį: — Manau, kad turėtume kopti į kalną.

Ratas sudrebėjo iš baimės. Saimonas užsikirto ir pasisuko į Kriuksį, kuris žiūrėjo į jį, nieko nesusigaudydamas. - Kokia prasmė kopti ten prie to žvėries, kai nei Ralfas, nei tie du nieko negal jo jam padaryti? Saimonas sušnabždėjo:

- Okas mums daugiau belieka?

Savo pasakęs, Saimonas leido Kriuksiui paimti iš rankų

[2] Kriuksis buvo pasipiktinęs.

— Aš vis sakau Ralfai, Ralfai, 0 tu stovi lyg...

Žiūrėdamas į Kriuksį ir jo nematydamas, Ralfas tyliai, tarsi pats sau, pasakė:

Kurį laiką visi sėdėjo tylėdami ir nusiminę. Staiga atsi-

--Jis sugrįš. Kai saulė nusileis, ims ir sugrįš. - Jis pažvelgė į kiaukutą Kriuksio rankoje. - Ką?

kiaukutą. Paskui nuėjo kuo toliau nuo visų ir atsisėdo. Kriuksis dabar kalbėjo kur kas labiau pasitikėdamas ir, — kaip berniukai ne tokią kritišką valandą būtų pasakę, - net

su džiaugsmu. - Jau sakiau, kad puikiausiai apsieisim be tam tikro as-

mens. O dabar sakau, kad turim nuspręsti, ką daryti. Ir, man.

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

regis, galėčiau pasakyti, ką Ralfas ketina pasiūlyti. Svarbiausias dalykas saloje — dūmai, o be laužo dūmų nebus. Ralfas sujudėjo.

- Nieko iš to nebus, Kriuksi. Nebeturim laužo. Tas padaras tupi ten, ant kalno... teks čia pasilikti. Kriuksis kilstelėjo kiaukutą, lyg norėdamas suteikti savo

išaugo lapų, šakelių, šakų ir medgalių piramidė. Pirmą kartą saloje Kriuksis pats nusiėmė akinius su vieninteliu stiklu, atsiklaupė ir nutaikė saulės spindulį į prakurus. Netrukus lyg lubos pakibo dūmai ir iškilo geltonos liepsnos krūmas. Mažylius, kuriems po didžiojo gaisro retai tekdavo matyti ugnį, apėmė nesuvaldomas azartas. Jie šoko ir dainavo, ir visus pagavo šventiška nuotaika.

žodžiams didesnio svarumo.

- Nebeturim laužo ant kalno viršūnės. O kas blogo, jeigu čia, apačioje, užkurtume? Būtų galima užkurti ten ant tų uolų. Netgi ant smėlio. Vis tiek būtų dūmų.

- Teisingai! - Dūmai!

- Prie ežeriuko!

Berniukai įsiklegėjo. Tik Kriuksis galėjo taip išmintingai

sugalvoti - perkelti laužą nuo kalno.

— Vadinasi, užkursime laužą čia, - pasakė Ralfas. Jis ap-

sidairė. - Galim sukurti jį tarp ežeriuko ir granito plokštu-

mos. Žinoma...

Suraukęs kaktą jis nutilo ir dar kartą viską apgalvojo, ne-

jučiom grauždamas ir taip nugraužtą nagą. - Žinoma, dūmai ne taip gerai matysis, ne iš tiek toli.

Tačiau artyn eiti nereikia, artyn to...

Visi palinksėjo galvomis, kad puikiai supranta. Jokiu

būdu tenai nesiartins.

— Tučtuojau sukrausim laužą. Genialiausios mintys esti paprasčiausios. Turėdami aiškų tikslą, visi dirbo su užsidegimu. Džekui pasitraukus, Kriuksį apėmė toks džiaugsmas ir nevaržomos laisvės jausmas, toks pasididžiavimas savo įnašu į visuomenės labą,

kad net ir jis ėmė malkas tempti. Medis, kurį atnešė, buvo čia pat po ranka - jis gulėjo granito plokštumoj, bet vaikai per susirinkimus ant jo nesėdėdavo; šiaip kitiems berniu-

kams net nereikalingi daiktai, kurie čia gulėjo, buvo neliečiama šventenybė. Netrukus dvynukams toptelėjo, kad laužas arti palapinių bus didžiulė paguoda naktį, o kai kurie mažyliai tai išgirdę ėmė šokti ir ploti rankomis.

Galiausiai Ralfas liovėsi dirbęs ir atsistojo, atgalia purvi-

na ranka braukdamas nuo veido prakaitą.

- Reikės sumažinti laužą. Tokį bus sunku visą laiką kūrenti. Kriuksis atsargiai atsisėdo ant smėlio ir ėmė blizginti akinių stiklą. - Galim išbandyti. Pamėginkim užkurti mažutį laužą, o kai jis gerai įsidegs, uždėsim žalių šakų, kad būtų dūmų. Pažiūrėsim, kurie lapai geriau smilksta. Kartu su ugnimi užgeso ir azartas. Mažyliai liovėsi dainavę ir šokę ir ėmė sklisti: vieni prie jūros, kiti prie vaisme-

džių, treti į palapines.

Ralfas klestelėjo ant smėlio.

- Reikės sudaryti naują sąrašą, kas budės prie laužo. - Jei tik bebus kam. Ralfas apsidairė. Tik dabar jis pamatė, kiek nedaug dičkių, ir suprato, kodėl taip nesparčiai ėjo darbas. - Kur Moris? Kriuksis vėl ėmė šluostytis akinius. - Gal... ne, negi jis vienas eitų į mišką? Ralfas pašoko, greitai nubėgo įkitą laužo pusę ir atsistojo prie Kriuksio, laikydamas subrauktus aukštyn plaukus. - Betgi mums būtinai reikia sąrašo! Štai tu, aš, Semeri-

— Nežiūrėdamas į Kriuksį, jis lyg niekur nieko pa-

kas

klausė: — O kurgi Bilis su Rodžeriu? Kriuksis palinko į priekį ir užmetė ant laužo pagalį.

— Man regis, nuėjo. Man regis, jie irgi nebenori su mu-

mis žaisti.

Ralfas atsisėdo ir ėmė pirštu bedžioti skylutes smėly-

Malkos čia nebuvo tokios sausos kaip kuras kalno vir-

šuje. Dauguma rąstigalių buvo drėgni ir sutrūniję, pilni

je. Nustebo, pamatęs vienoje kraują. Įdėmiai apžiūrėjęs nugraužtą nagą, pastebėjo, kaip prie gyvuonies tvenkiasi

mės, kad visiškai nesubyrėtų į trūnis. Be to, kad nereiktų

kraujo lašelis. Kriuksis toliau kalbėjo:

kokias išvartas, nors ir kaip apraizgytas atvašomis. Miško

Nuėjo į aną pusę. Į tą pačią, kur ir jis.

kaip bus, kai sutems. Tad visi dirbo energingai ir linksmai,

niškas ir toks ūkanotas, kad vietomis įkaitęs oras atrodė

knibždančių vabzdžių; juos reikėjo atsargiai kelti nuo že-

leistis gilyn į mišką, berniukai triūsė čia pat, rinkdami bet ir uolyno pakraščiai - pažįstami, čia pat kiaukutas, palapinės, ir visi Čia dieną jautėsi jaukiai. Niekas nenorėjo galvoti, nors ilgainiui ta jų energija jau slėpė baimę, o linksmumas

darėsi isteriškas. Plyname smėlyje prie granito plokštumos

— Mačiau juos vogčiomis sėlinant, kai rinkau malkas.

Ralfas apžiūrėjo pirštą ir pažvelgė į viršų. Dangus, tarsi prisiderindamas prie visų didelių jų permainų, buvo kito-

balkšvas. Saulės diskas buvo dulsvai sidabrinis, lyg priartėjęs ir ne toks karštas, tačiau oras tiesiog dusino.

LITERATŪRA X KLASĖ

131

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

- Juk su jais tik amžinas vargas būdavo, ar ne?

Tie žodžiai pasigirdo Ralfui prie pat ausies ir buvo kupini nerimo. - Galim ir be jų išsiversti. Bus dar geriau, ar ne? Ralfas tebesėdėjo. Dvynukai atvilko didžiulį rąstigalį ir triumfuodami šypsojosi. Jie įmetė rąstigalį į žarijas, kad net irbos šūstelėjo į vi - Kuo puikiausiai vieni patys susitvarkysim, ar ne? Rąstigalis spėjo išdžiūti, užsidegti ir suliepsnoti, o Ralfas vis sėdėjo ant smėlio ir netarė nė žodžio. Nematė nei kaip Kriuksis nuėjo pas dvynukus ir kažką šnabždėjosi su jais, nei kaip visi trys patraukė į mišką. - Čia tau.

Ralfas krūptelėjo ir atsitokėjo. Šalia jo stovėjo Kriuksis ir

abu dvynukai su pilnais glėbiais vaisių.

- Pagalvojau, sakau, gal kartais vertėtų kokias vaišes su-

siruošti, - pasakė Kriuksis. Visi trys berniukai susėdo. Jie turėjo atsinešę galybę vaisių, ir puikiausiai prinokusių. Kai Ralfas paėmė kelis ir pradėjo valgyti, berniukai nusišypsojo. — Ačiū, - tarė jis. O paskui, maloniai nustebęs, dar pridūrė: - Ačiū! - Kuo puikiausiai vieni išsiversim, - pasakė Kriuksis. — Tai jie lyg be galvų, ir gyva bėda su jais čia, saloje. Sukursi132

me nediduką kaitrų laužą...

Staiga Ralfas prisiminė, kas jam visą laiką nedavė ramybės:

- Kur Saimonas? - Nežinau. - Arttik nekopia į kalną, kaip tu manai? Kriuksis prapliupo garsiai kvatotis ir pasiėmė dar vaisių. - Visko gali būti, - Kriuksis nurijo pilną burną. - Jis kiek kuoktelėjęs. Saimonas praėjo pro vaismedžių plotą, bet mažyliai taip

[3] Toli paplūdimy prieš nedidelį berniukų būrelį stovė-

jo Džekas. Jis visas švytėjo iš laimės. — Tai ką, medžiosim? - paklausė jis ir nužvelgė visus nuo galvos ligi kojų. Jie tebedėvėjo juodas sudriskusias kepurai-

tes, o kadaise, būdavo, stovi, kukliai išsirikiavę dviem eilėm,

irjų balsai skamba kaip angelų choras. — Medžiosim. Aš būsiu vadas. Visi palinksėjo galvomis, ir krizės kaip nebūta. — O dabar...

dėl to žvėries.

Berniukai krūptelėjo, pasižiūrėjo į mišką.

- Šit ką jums pasakysiu. Nesuksim sau galvos dėl to žvė-

ties. - Džekas palinksėjo. - Stengsimės pamiršti tą žvėrį. — Teisingai! - Žinoma!

- Užmirškim žvėrį! Jeigu Džeką ir nustebino šitoks jų užsidegimas, tai jis to

neparodė.

- Ir dar viena. Čia mes tiek neklajosim. Esame beveik

pačiame salos gale.

Išsikamavę berniukai visa širdim pritarė.

— O dabar paklausykite. Vėliau gal persikelsim į Pilies Uolą. Bet dabar man norisi pabandyti atitraukti daugiau dičkių nuo kiaukuto ir visko. Nudobsim šerną ir iškelsim

puotą. - Jis kiek patylėjo ir toliau jau lėčiau dėstė: - Ir dar

dėl to žvėries. Dalį laimikio paliksim jam, kai nudobsim. šerną. Tada gal jis mums duos ramybę. Džekas staiga atsistojo.

— Dabar eisim miškan ir medžiosim. Jis apsisuko ir nubėgo tekinas, o netrukus ir kiti paklus-

niai nusekė iš paskos.

Susijaudinę jie pasklido po mišką. Bematant Džekas aptiko suknistą žemę ir prikramtytų šaknų, liudijančių, kad būta šernų, o netrukus užėjo ir šviežius pėdsakus. Džekas

davė ženklą kitiems medžiokliams, kad netriukšmautų, o

triūsė paplūdimy apie laužą, kad nė vienas nesekė iš paskos.

pats nuėjo į priekį. Jis buvo laimingas, ir drėgna miško tam-

lę susipynusią kerkutę"" ties laukyme ir įšliaužė į vidų. Čia,

žemyn į pajūrį, kur dunksojo uolos ir šen ten augo medžiai.

pėte virpėjo nuo kaitros, o dabar atrodė net baisus. Greitai

medžių paunksnėje. Vėjo nebuvo, ir jie nenujautė artėjant pavojaus, o bemedžiodamas Džekas išmoko vaikščioti tyliai lyg šešėlis. Jis nutykino atgal ir pasakė pasislėpusiems

Jis ėjo sau tolyn pro lianas, kol galiausiai priėjo tą jų didžiu-

už lapų uždangos, saulė krito tiesiai žemyn, o vidury peteliškės šoko savo nepabaigiamą šokį. Saimonas atsiklaupė, irjį pervėrė saulės spindulių strėlė. Aną kartą oras tarsi vir-

iš po ilgų šiurkščių berniuko plaukų ėmė srūti prakaitas. Jis neramiai sujudėjo, bet nebuvo kur pasislėpti nuo saulės.

Netrukus pajuto troškulį, o paskui troškulys pasidarė tiesiog nežmoniškas. Taip ir liko besėdįs.

"Kėrkutė - kekė, krūva.

sa jį gobė lyg senas mielas drabužis.

Jis nušliaužė skardžiu

Šernai lyg išpampę riebalų maišai gulėjo, lepindamiesi

medžiokliams, ką daryti. Tuoj pat jie ėmė pamažėle slinkti į priekį, toje tyloje ir karšty juos pylė prakaitas. Po medžiais

tingiai plekštelėjo šerno ausis. Kiek atokiau nuo kitų, kupina motinystės palaimos, gulėjo visų didžiausia šernė. Ji buvo degla, ant didelio i tusio pilvo gulėjo paršiukai:

vieni snaudė, kiti baksnojo snukučiais, treti žvygavo. TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

Už kokių penkiolikos jardų Džekas stabtelėjo ir, ištiesęs tanką, nusitaikėį šernę. Jis klausiamai atsigręžė, lyg norėdamas įsitikinti, ar visi suprato, o berniukai jam linktelėjo. Ir visų dešinės rankos sutartinai užsimojo. -Jau! Šernai sujudo. Į nusižiūrėtą šernę iš kokių dešimties

jardų atstumo pasipylė ugnyje užgrūdintos medinės ietys. Vienas paršiukas klaikiai žviegdamas puolė su visa Rodžerio ietimi į jūrą. Šernė dusliai sukriūkė ir sverdėdama pašoko su dviem ietim, įsmigusiom į riebų šoną. Medžiokliai suriko ir puolė į priekį, paršiukai išlakstė, o šernė, prasiveržusi pro pirmas linijas, nuūžė per mišką. - Vejamės!

kė šernei į gerklę, ir karšto kraujo čiurkšlė kliūstelėjo per tankas. Staiga šernė susmuko, ir medžiokliai patenkinti sudribo ant jos. Peteliškės toliau sau nerūpestingai pleveno

vidury laukymės.

Medžioklės įkarštis atslūgo. Berniukai atsitraukė, Dže-

kas atsistojo ir atkišo rankas:

- Pažiūrėkit. Jis sukikeno ir papurtė jas, o berniukai ėmė juoktis, pa-

matę nuo kraujo garuojančius jo delnus.

Tuomet Džekas čiupo Morį ir ištrynė jam skruostus. Rodžeris ėmėsi traukti savo ietį, ir berniukai tik dabar pastebėjo, kur jis buvo ją įvaręs. Čia Robertas paaiškino, ir visi kaip padūkę ėmė kvatotis.

Vaikai dūmė šernų taku, bet miškas buvo labai tamsus ir tankus, todėl Džekas keikdamas sustabdė visus ir ėmė pats

- Tiesiai į pauodegį. - Ar girdėjot?

taip šniokštė, kad jiems net baisu pasidarė, ir jie susižvalgė

- Tiesiai į pauodegį! Šį kartą du pagrindinius vaidmenis atliko Robertas su

naršyti tarp medžių. Kokią valandėlę jis nieko nesakė, tik sunerimę ir sužavėti. Staiga Džekas bakstelėjo pirštu žemę:

- Štai kur... Kiti dar nespėjo nė gerai pamatyti kraujo lašelio, o Džekas jau bėgo išsukęs į šoną, žiūrinėdamas pėdsakus, liesda-

mas palinkusias šakas. Irjis vis sekė, įsitikinęs, kad neklysta, o medžiokliai neatsiliko nuo jo.

Jis sustojo prie aklos tankynės.

- Šičia. Jie apsupo tankynę, bet šernė vėl paspruko, nors jie dar vienąiietį įvarė jai į šoną. Kyšančios ietys kliudė šernei bėgti, o užaštrinti jų galai skaudžiai dūrė. Šernė atsikorė"“ į medį,

irietis įlindo dar giliau - dabar jau bet kuris medžioklis ga-

lėjo lengvai ją sekti pagal šviežius kraujo lašus. Miglota ir

kankinamai tvanki diena krypo vakarop; šernė bėgo prie-

šais juos svirduliuodama, žliaugdama krauju ir apkvaitusi, o medžiokliai sekė iš paskos, patrakę nuo kraujo troškimo ir įkaitę nuo ilgo vijimosi. Dabar jie jau matė šernę ir buvo bepasiveją, bet ši pasispyrė iš paskutiniųjų ir vėl užbėgo gerokai į priekį. Medžiokliai jau tiesiog lipo šernei ant kulnų, kai ji išliumpsėjo į laukymę, kur žydėjo margaspalvės gėlės, otyliam kaitriam ore pleveno peteliškės.

Moriu; Moris taip juokingai imitavo šernės pastangas iš sisukti nuo artėjančios ieties, kad berniukams net ašaros

bėgo iš juoko.

Ilgainiui ir tai atsibodo. Džekas nusitrynė kruvinas rankas į uolą ir pradėjo darinėti šernę: išskrodė, išvertė garuojančius margų žarnų gumulus ir sustūmė į krūvą, o berniu-

kai įdėmiai jį sekė. Betriūsdamas Džekas kalbėjo:

— Mėsą nusinešim į paplūdimį. O aš sugrįšiu į granito

plokštumą ir pakviesiu juos į puotą. Bus mums proga. Prašneko Rodžeris:

— Vade... - Aha?

- O kaip užsikursim laužą?

Džekas atsitūpė ir suraukęs kaktą pažiūrėjo į šernę.

- Ogi užpulsim juos ir pasigrobsim ugnies. Eisite ke-

turiese: Henris, tu, Bilis ir Moris. Išsitepliosim veidus ir

nueisim. Kol aš su jais kalbėsiuos, Rodžeris pačiups kokį

nuodėgulį. Kiti tuo metu nunešite į vietą. Ir užkursim lau-

žą. O paskui...

ojo, žiūrėdamas į šešėlius po medžiais. Po valandėlės prašneko tylesniu balsu: Džekas nutilo ir atsi

Čia, kaitros priblokšta, šernė parkrito, o medžiokliai

urmu užgriuvo ant jos. Užpulta baisių įsiveržėlių iš neži-

nomo pasaulio, ji paklaiko: žviegė, spardėsi. Vien prakaitas, riksmas, kraujas, išgąstis. Rodžeris bėgiojo aplink ir vis taikėsi įdurti. Užsigulęs ant pat viršaus, Džekas badė šernę

peiliu. Pagaliau, radęs kur, Rodžeris įsmeigė ietį ir iš visų jėgų ėmė spausti. Ietis pamažėle lindo gilyn, ir šernė jau, rodės, plyš nuo baisaus žviegimo. Galiausiai Džekas patai"Atsikarti - čia atsitrenkti, atsimušti.

- Ar girdėjot, ką jis pasakė?

— Vis tiek truputį mėsos paliksime...

Jis vėl atsiklaupė ir toliau darbavosi peiliu. Berniukai apspito Džeką ratu. Grįžtelėjęs jis per petį įsakė Rodžeriui:

— Paimk pagalį ir nusmailink abu galus.

Jis tuoj pat pakilo, laikydamas rankose varvančią šernės

galvą.

- Kur tas pagalys?

- Štai čia.

LITERATŪRA X KLASĖ

133

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

- Įkalk vieną galą stipriai į žemę. Ak, tiesa, čia uola. Na, Džekas pakėlė šernės galvą aukštyn ir pasisvydėjęs žnek-

va juodavo nuo aplipusių musių, kurios zvimbė lyg pjūklas. Po valandėlės musės apniko Saimoną. Prisirijusios jos nutūpė ant berniuko ir, malšindamos troškulį, siurbė srūvantį

mas iki pat žiaunų. Paskui atsitraukė, o galva liko kaboti ant

jo prakaitą. Kuteno šnerves, ropinėjo, šokinėdamos viena

darė kažkaip labai tylu. Jie įsiklausė, tačiau tik musės zvimbė virš išverstų žarnų.

gė; pamatė baltus dantis, pastėrusias akis, kraują - ir tas su-

tad įsprausk gerai į tą plyšį. Šitaip.

telėjo minkštą pažandę ant nusmailinto kuolo, suvaryda-

pagalio, kuriuo ėmė sroventi kraujas. Berniukai instinktyviai taip pat atsitraukė, ir miške pasiDžekas sušnabždėjo:

— Paimkit šernę. Moris ir Robertas pamovė skerdieną ant iešmo, užsivertėant pečių ir sustojo laukdami. Stovėdami tylomis prie ap-

džiūvusių kraujo latakų, jie pasijuto lyg ką negero padarę. Džekas garsiai pasakė: - Galva tebūnie žvėriui. Tai duoklė.

Tą jų duoklę priėmė tyla, ir jiems pasidarė nejauku. Galvataip irliko pamauta: pastėrusiom akim, prasišiepusi, nuo

sukrešėjusio kraujo pajuodusiais dantimis. Ūmai visi šoko bėgti ir nėrė kiek įkabindami per mišką prie atviro pajūrio.

per kitą ant šlaunų. Jų buvo visa aibė — juodų, žalsvų; 0 prieš Saimoną, pamautas ant pagalio, iššiepęs dantis kabojo Musių Valdovas. Galiausiai Saimonas neišlaikė ir pažvelvokimas kažko neišvengiamo, einančio iš amžių glūdumos, tartum prikaustė jo žvilgsnį. Dešinysis Saimono smilkinys ėmė smarkiai tvinksėti.

[5] Ralfas su Kriuksiu gulėjo smėlyje ir, žiūrėdami į laužą, tingiai svaidė akmenukus į patį jo vidurį. — Ta šaka jau visai sudegė. - Kur Semerikas? - Reikia pasiieškoti malkų. Visai pasibaigė žalios šakos.

Ralfas atsiduso ir atsistojo. Granito plokštumoj po pal-

mėmis visai nebuvo šešėlių, vien tik keista šviesa sklido iš

Pusiau primerktose pastėrusiose šernės akyse atsispindėjo

visų pusių. sugriaudėjo — Matyt, — O kaip

nui, kad viskas blogai.

liu glėbiu žalių šakų ir švystelėjo jas ant laužo. Šakos ėmė

[4] Saimonas tebebuvo vis ten pat - lyg maža bronzinė

statulėlė tarp lapų. Net užsimerkęs jis matė tą šernės galvą.

134

kas aplinkui atrodė iliuziška ir neapčiuopiama. Žarnų krū-

beribis suaugusiųjų gyvenimo cinizmas. Jos sakė Saimo- Žinau.

Saimonas pasijuto garsiai ištaręs šį žodį. Jis greitai atsi-

soje, nesvarbu jai musės nei išverstos žarnos, netgi kad pati

Viršuje tarp susigrūdusių debesų lyg patranka perkūnas. pils kaip iš kibiro. bus su laužu?

Ralfas pasileido pustekinis į mišką, grįžo su didžiu-

spragsėti, lapai susiraitė, ir pasklido geltoni dūmai.

Kriuksis susimąstęs pirštais braižė smėlyje kažkokius raštus.

- Bėda, kad neturim, kas visą laiką kurstytų laužą. Seme-

Saimonas nukreipė žvilgsnį kitur, apsilaižydamas suke-

tikas tai juk viena pamaina. Juodu juk viską drauge daro... - Taigi.

Duoklė žvėriui. Ko gero, žvėris gali ateiti prie jos? Galva

nas. Ar tau taip neatrodo?

taip nepagarbiai pamauta ant pagalio.

pusias lūpas.

tarytum pritarė. Bėk, - kalbėjo galva be garso, - grįžk pas

kitus. Tai tik vieni juokai, nėra Čia ko jaudintis. Paprasčiau-

siai tau truputį negera, ir viskas. Kiek suskaudo galvą, gal ką

nors suvalgei. Grįžk, vaikeli, - tarė galva patyliukai

Saimonas pakėlė akis, jausdamas, kokie sunkūs šlapi jo

plaukai, ir pažvelgė į dangų. Ten aukštai nors kartelį pasirodė debesys, didžiuliai dunksantys bokštai, kylą virš salos,

pilki, gelsvi, rausvi lyg varis. Debesys užgulė salą, slėgė ją, ir vis labiau ir labiau didėjo tvanki, dusinanti kaitra. Net pe-

teliškės išskrido iš laukymės, kur iššiepusi dantis kėpsojo ta varvanti šlykštynė. Saimonas nuleido galvą, stengdamasis

neatsimerkti, o galiausiai prisidengė akis ranka. Šešėlių po medžiais nebebuvo, tik visur tvyrojo balkšva tyla, todėl vis-

— Bet kur čia teisybė? Juk jie turėtų atbudėti dvi pamaiRalfas tik pagalvojęs suprato. Jam buvo pikta, kad nesu-

geba guviai protauti kaip suaugęs, ir jis vėl atsiduso. Sala

kaskart darėsi vis atgrasesnė. o į laužą.

— Tuoj vėl reikės žalių šakų.

Ralfas apsivertė ant nugaros.

- Kriuksi, ką mes darysim?

- Tiesiog turėsim kaip nors verstis be jų.

- Betgi... laužas.

Suraukęs kaktą, Ralfas žiūrėjo į juodų ir baltų pelenų

krūvą, kur ruseno baigiantys smilkti nuodėguliai. Jis stengėsi surikiuoti mintis.

- Man baugu.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Kriuksis pasižiūrėjo į viršų, ir Ralfas postringavo toliau:

— Ne žvėries. Žinoma, žvėries taip pat baugu. Tačiau niekas nesupranta, kas yra laužas. Jis mums taip pat svarbu,

kaip virvė, numesta skęstančiam. Arba jeigu gydytojas pasakytų: išgerk vaistus, o jeigu neišgersi, mirsi... Ir gertum

Žmogus, argi ne?

-— Žinoma, gertum.

- Negi jie nemato? Negi jie nesupranta? Kad be dūmų signalo čia mirsime? Tik pažiūrėk! Virš laužo verpetavo karšto oro srovė, bet dūmų - nė

žymės. - Negalim vieno laužo dorai prižiūrėti. O jiems į viską tik

nusispjaut. Bet svarbiausia... - Jis įdėmiai pažvelgė į prakaitu apsipylusį Kriuksio veidą. — ... svarbiausia... kad ir aš pats kartais imu nebesijaudinti. O jeigu taip imčiau ir pasidary-

linksminamės. Jei norite prisidėti prie mūsų genties, ateikit apsilankyti. Pažiūrėsim, gal leisiu prisidėti, o gal ir ne. Džekas stabtelėjo ir apsidairė. Po dažų kauke jis nejautė nei gėdos, nei drovumo, tad drąsiai žiūrėjo į visus iš eilės.

Ralfas klūpojo prie išblėsusio laužo kaip sprinteris prie starto; suodinas jo veidas buvo pusiau užkritęs plaukais. Semerikas žvilgčiojo sutartinai iš už palmės miško pakrašty: Prie ežeriuko išsižiojęs ir įraudęs bliovė kažkuris mažylis, o Kriuksis stovėjo ant granito plokštumos, rankom spausdamas prie savęs kiaukutą. — Šįvakar ruošiam puotą. Nudobėm šerną ir turim mė-

sos. Galit ateiti ir pavalgyti sa mumis, jeigu norit.

čiau kaip kiti - spjaučiau į viską. Kas tada būtų su mumis?

Didžiai sunerimęs, Kriuksis nusiėmė akinius.

— Nežinau, Ralfai. Mes tiesiog turime ištverti, ir tiek.

"Taip darytų suaugusieji.

Jau kartą atvėręs širdį, Ralfas kalbėjo toliau: - Kriuksi, kas atsitiko?

Kriuksis pažiūrėjo nustebęs. - Arturi omeny tai...

-— Ne, ne tai... tiktai... kas čia kaltas, kad viskas taip irsta?

Kriuksis galvojo, iš lėto valydamas akinius. Supratęs, kokiu artimu bičiuliu jį laiko Ralfas, kad tiek daug patiki, jis net nuraudo iš pasididžiavimo. — Nežinau, Ralfai. Man atrodo, kad tai jis.

Kadras iš režisieriaus Hario Huko (Harry Hook) filmo „Musių Valdovas“ 1990 m

Virš galvų, debesų properšose, vėl suriaumojo perkūnas.

Džekas ir tuodu bevardžiai laukiniai krūptelėjo, pažvelgė aukštyn, bet greit susitvardė. Mažylis tebebliovė. Džekas

- Džekas?

kažko lūkuriavo. Jis įsakmiai sušnabždėjo savo bendrams:

- Džekas.

Šis vardas jau darėsi nebeminėtinas.

Ralfas rimtai palingavo galvą.

- Nagi, sakykit! Abu laukiniai kažką murmtelėjo. Džekas griežtai pakar-

— Taip, - tarė jis, - tikriausiai taip ir yra. Mišką šalia jų perskrodė baisus rėksmas. Lyg velniai, išsi-

tojo:

rėkdami iššoko kažkokie padarai; mažyliai net spiegdami

kino:

teplioję veidus baltai, raudonai ir žaliai, iš tankmės klaikiai

spruko į šalis. Akių kampučiu Ralfas pamatė, kad Kriuksis taip pat bėga. Dvi baidyklės pripuolė prie laužo, ir Ralfas

jau pasiruošė gintis, bet jos tik pagriebė po nuodėgulį ir vėl nubildėjo paplūdimiu. Kitos trys stovėjo ramiai, sekdamos Ralfą; ir jis pažino, kad aukščiausias iš jų, visiškai nuogas, tiktai išsidažęs ir su diržu, - Džekas.

Ralfas atgavo žadą ir prašneko:

- Na?

Džekas, tarsi jo neišgirdęs, pakėlė ietį ir sušuko: - Klausykitės visi. Aš ir mano medžiokliai gyvename

paplūdimy prie plokščios uolos. Medžiojam, puotaujam ir

- Sakykit!

Abu laukiniai susižvalgė, pakėlė ietis ir sutartinai išpoš— Vadas tarė savo žodį.

Tada visi trys apsisuko ir pustekiniai nubėgo. Ralfa: mai pakilo, žiūrėdamas ten, kur nuniro laukiniai.

Baikščiai šnabždėdamiesi, priėjo dvynukai. — Aš pamaniau, kad tai.

—„0aš taip. igandau.

Kriuksis stovėjo ant granito plokštumos

kiaukutą.

ir tebelaikė

- Tai buvo Džekas, Moris ir Robertas, - tarė Ralfas. —

Nieko sau linksminasi!

LITERATŪRA X KLASĖ

135

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

— Aš maniau, kad man užeis astmos priepuolis.

— „. tokios čirškančios...

- Papūsk tai savo astmai.

- Kai tik pamačiau Džeką, tuoj pagalvojau, kad kiaukuto atėjo. Pats nežinau kodėl.

Berniukai pažvelgė į baltą kiaukutą su meile ir pagarba.

Kriuksis padavė jį Ralfui, ir mažyliai, pamatę tą pažįstamą simbolį, palengva ėmė artintis. - Ne šičia.

Ralfas pasuko prie granito plokštumos, jausdamas, kad

Ralfas pakėlė ranką.

— O kodėl mums patiems mėsos nepasirūpinus? Dvynukai tik susižvalgė. Bilis atsakė: — Mes nenorim eiti į džiungles. Ralfas susiraukė.

-Ojis..

inot kas... tai eina.

- Bepiga - jis medžioklis. Jie visi medžiokliai. Tai visai

reikia iškilmingumo. Jis ėjo priešaky, glausdamas rankose

kas kita.

dvynukai, o už jų mažyliai ir kiti.

sumurmėjo į smėlį:

baltą kiaukutą, paskui jį labai rimtai nusiteikęs Kriuksis,

Valandėlę nė vienas nepratarė nė žodžio, paskui Kriuksis

— Sėskite visi. Jie užpuolė mus, norėdami pasigrobti ugnies. Linksminasi sau. Tačiau... Ralfas staiga nutilo, užmiršęs, ką norėjo pasakyti. Jam.

jant. Virš galvų vėl sudrioksėjo patrankos, ir staigus karšto

rimtai, jie dar tikėjo, kad Ralfas viską gali.

[6] - Tu mažas kvailelis, - kalbėjo Musių Valdovas, -

tarsi kokia uždanga užkrito ant akių.

Ralfas nusibraukė nuo akių tuos prakeiktus plaukus ir pažvelgė į Kriuksį.

- Tačiau tas... ak... nagi laužas! Žinoma, laužas!

136

— .. mielai suvalgyčiau gabalą mėso:

Jis susijuokė, bet tuoj nutilo ir toliau jau sklandžiai kalbėjo: - Laužas — pats svarbiausias dalykas. Be laužo niekaip neišsigelbėsim. Man taip pat norėtųsi išsidažyti veidą ir žaisti laukinį. Betgi mes turim visą laiką kūrenti laužą. Laužas - pats svarbiausias dalykas saloje, nes, nes... Jis vėl užsikirto, tik šį kartą tyla buvo kupina abejonių ir

nusistebėjimo.

vėjo gūsis sučeženo sausus palmių lapus. tiesiog neprotingas padarėlis.

Saimonas pajudino sutinusį liežuvį, bet nieko nepasakė. - Nesutinki su manim? - paklausė Musių Valdovas. -

Argi tu ne mažas kvailelis?

Saimonas atsakė tuo pat nebyliu balsu.

- Todėl, - kalbėjo Musių Valdovas, - geriau bėk žaisti

sukitais. Jie mano, kad tu kuoktelėjęs. O tu juk nenori, kad

Ralfas galvotų, jog tu kuoktelėjęs? Tau labai patinka Ralfas, ar ne? Ir Kriuksis, ir Džekas? Saimono galva buvo truputį užversta aukštyn. Jis nega-

pakabintas.

- Išsigelbėjimas.

— Na, taip. Be laužo nė kalbos negali būti apie išsigelbė-

jimą. Mes privalom neatsitraukti nuo laužo, vis kurstyti jį,

kad būtų dūmų.

Ralfas nutilo, tylėjo ir kiti. Po tiek puikių kalbų, pasaky-

tų toje pačioje vietoje, Ralfo žodžiai nuskambėjo kažkaip

blankiai netgi mažyliams. ė rankas prie kiaukuto. - Dabar, kai nebegalime viršūnėje kūrenti laužo, — nes viršūnėje negalima, - reikia, kad mūsų daugiau tą laužą prižiūrėtų. Tad nueikime pas juos į puotą ir pasakykim, kad mums vieniems per sunku. O medžioklė ir visa kita -— na, tas žaidimas laukiniais - tikriausiai labai smagu. Semerikas paėmė kiaukutą. - Tikrai smagu, kaip Bilis sako... o kadangi mus pakvietė... —... prie mėsos...

Mažyliai sėdėjo, ir jiems net seilė bėgo apie mėsą galvo-

lėjo atitraukti akių, ir Musių Valdovas tarsi kabojo prieš jį

Kriuksis lyg paskatindamas sušnabždėjo:

„į puotą...

— Mėsos...

— Ką čia veiki vienui vienas? Ar nebijai manęs? Saimonas sudrebėjo. — Niekas čia tau negali padėti. Tiktai aš. O aš Žvėris.

Saimonas vargais negalais pajudino lūpas, išsiveržė vos girdimi žodžiai:

- Šerno galva ant pagalio, ir tiek. - Pamanyk tik, įsivaizduoja, kad Žvėris yra tik tai, ką ga-

lima patykojus nudobti! - kalbėjo galva. Kokią valandėlę ar daugiau miškas ir visos kitos pusiau pažįstamos vietos aidėjo nuo kraupaus juoko. - Bet juk žinojai, tiesa, kad esu jūsų dalelė? Artima, artima, artima! Kad per mane jums viskas

griūva? Kad per mane viskas yra taip, kaip dabar? Vėl nuskardėjo juokas. — Na, užteks,

tarė Musių Valdovas. - Grįžk pas kitus, ir

mes viską pamiršim.

Saimono galva sutabalavo. Akys buvo pusiau primerk-

tos, lyg mėgdžiojant tą pamautą ant pagalio šlykštynę. Jis

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius žinojo, kad jam vėl užeina... Musių Valdovas ėmė pūstis lyg

3.5. Atkreipkite dėmesį, kokios gamtos fone vyksta šer-

balionas.

— Tai juokinga. Tu gi puikiai žinai, kad mane vėl sutiksi

nės medžioklė. Kurios peizažo detalės išryškintos? Kokiu tikslu?

Saimono kūnas išsilenkė lanku ir pastiro. Musių Valdo-

3.6. Kodėl tam tikromis akimirkomis pasidaro visai tylu? Įsiskaitykite ir pakomentuokite tas vietas. 4. Musių Valdovas.

- To jau nepakęsiu. Vargšas neišmanėli, negi tu galvoji,

4.1. Kodėl ant kuolo pamauta nudobtos šernės galva pavadinta Musių Valdovu? Kaip interpretuotumėte šį

tenai, apačioje, - tad nė nebandyk pasprukti!

vas prašneko mokyklos direktoriaus bal kad už mane daugiau supranti?

simbolį?

Stojo tyla.

- Įspėju tave. Kad neišvestum manęs iš kantrybės. Aišku? Mums čia tavęs nereikia. Supranti? Mes čia pasilinksminsim saloj. Supranti? Pasilinksminsim šioje saloje! Taigi

nesistenk nieko pakeisti, mano vargšas neišmanėli, mes vis

4.2. Ką ir kaip ji kalba Saimonui?

4.3. Šiame epizode minima balta, juoda, raudona spalva. Aptarkite jų reikšmę.

44. „Net peteliškės išskrido iš laukymės“ - konstatuoja

pasakotojas. Palyginkite peteliškių vaizdinį trečia-

tiek...

Saimonas pasijuto bežiūrįs į didžiulius nasrus. Priešais jį juodavo kiaurymė - ji vis didėjo ir didėjo. — Vis tiek, - kalbėjo toliau Musių Valdovas, - tave sudorosim. Aišku? Džekas ir Rodžeris, ir Moris, ir Robertas, ir Bilis, ir Kriuksis, ir Ralfas. Sudorosim. Aišku?

Saimonas atsidūrė tuose nasruose. Jis parkrito ir neteko

sąmonės.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Konfliktas. 1.1. Kas neduoda ramybės vadams? Kodėl Ralfas ir Dže-

kas pykstasi?

1.2. Ko siekdamas Džekas šaukia susirinkimą? Kuo jis

kaltina Ralfą?

1.3. Kaip manote, kodėl Džekas pravirksta? 1.4. Dėl kokių priežasčių jis atsiskiria nuo būrio, nors negyvenamoje saloje vienam baugu ir pavojinga?

meir ketvirtame epizode, paaiškinkite jo reikšmes.

4.5. Kokia nuojauta stiprėja Saimono širdyje, žiūrintį

šernės galvą?

S. Žvėris bunda.

5.1. Kas kelia baimę Ralfūui ir Kriuksiui - paslaptingas

žvėris ant kalno ar tas, kurį jaučia tūnant viduje? 5.2. Kodėl Džekas ir medžiokliai

jų genties skiriamasis bruožas, o gal laukiniu virtusio paauglio kaukė?

5.3. Kodėl, jūsų manymu, medžiokliai pagrobia ugnį, 0 ne draugiškai paprašo ar susitaria? 5.4. Palyginkite Džeką pirmame skyriuje ir šiame epizode. Kokie jo charakterio bruožai išryškėjo?

6. Perspėjimas. 6.1. Kodėl mišką sudrebina kraupus Musių Valdovo juokas? Apie kokį žvėrį jis kalba Saimonui?

6.2. Saimono vaizduotė susieja Musių Valdovą ir mokyk-

los direktorių. Pasvarstykite, kodėl galva prabyla di-

2. Laužas.

2.1. Kokį klausimą turi apsvarstyti berniukai? 2.2. Ką siūlo Saimonas? Kaip į jo žodžius reaguoja kiti? Kodėl šitaip? 2.3. Kodėl Kriuksis dabar kalba kur kas labiau pasitikė-

damas savimi? Kuo jis rūpinasi? 2.4. Atkreipkite dėmesį, kaip berniukams sekasi kurstyti laužą. Kaip jie turi elgtis, kad ugnis neužgestų? Remdamiesi aštuntu skyriumi, aptarkite simboli-

nes laužo reikšmes. 3. Medžioklė. 3.1. Kodėl epizodo pradžioje Džekas jaučiasi laimingas?

3.2. Palyginkite dvi vado rinkimo scenas — kuo ši kitokia?

3.3. Ar Džekas - tikras medžioklių vadas, patyręs medžiotojas? 3.4. Medžiokliai nusitaiko į šernę, kupiną motinystės palaimos. Ką tai sako apie paauglius, jų moralines nuostatas?

siteplioja veidus? Tai

rektoriaus balsu.

6.3. Ką galėtų reikšti paskutinė Musių Valdovo replika, nasrų ar kiaurymės vaizdinys? Apibendriname

7. Ar berniukai medžioja iš būtinybės prasimaitinti?

O gal medžioklė jiems, ypač Džekui, teikia malonumą? 8. Kas, pasak Ralfo, pairo berniukų bendruomenėje?

9. Kaip manote, kodėl daug berniukų pereina į Džeko

gentį?

10. Ar šernės medžioklę galime pavadinti kitaip - motinystės išniekinimu? Atsakymą pagrįskite.

11. Prisiminkite,

kokie

kūriniai

vadinami

alegoriniais.

Remdamiesi skaitytomis ištraukomis, aptarkite, kodėl

„Musių Valdovas“ yra filosofinis alegorinis romanas.

12. Užduotys perskaičiusiems visą Viljamo Goldingo ro-

maną „Musių Valdovas“.

TITERATURA X KLASĖ

137

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

12.1. Papasakokite, kaip rašytojas baigia negyvenamoje saloje atsidūrusių berniukų istoriją. 12.2. Pakomentuokite romano epizodą, kuris jus labiausiai sukrėtė.

12.3. Kuris veikėjas įkūnija tamsos jėgas, kuris (ar ku-

tie) - racionalųjį pradą? Kodėl ne visus įtikina

pagrįsti sprendimai? 124. Berniukai turi du vadus - Ralfą ir Džeką. Kokiais

Hook) filmą. Palyginkite filmą su knyga. Su tyrimo rezultatais supažindinkite bendraklasius.

14.1. Kokie pagrindinių veikėjų paveikslai knygoje ir filme? Ar įtaigūs aktorių sukurti vaidmenys?

14.2. Kurias idėjas filmas perteikia įtaigiau nei romanas, ir priešingai? 14.3. Kaip literatūroje ir kine kuriamas meninis vaiz-

das? Aptarkite pasirinkto epizodo raišką (rea-

principais vadovaujasi vienas, kokiais kitas? 12.5. Nobelio premijos laureato paskaitoje Viljamas

listinius ir simbolinius vaizdus, reikšmingas detales ir pan.) romane ir filme. (Pasitelkite kino

Goldingas svarstė: „Dabar mes nors ir nesame

aiškiaregiai, matome savo žemę, savo motiną Gaia Mater, spindinčią lyg brangakmenis erdvėje. Būtų nedovanotina manyti, kad jos turtai

yra neišsemiami, o mūsų gyvenimo erdvės be-

sąvokas: filmo stilius, filmo erdvė, veiksmo fonas, stambus ir bendras planas, kameros rakursas, kadro kompozicija, garso takelis ir t.t.)

14.4. Padiskutuokite, kaip režisieriui pavyko atskleisti

knygos esmę. Kokių filmo pranašumų ir trūkumų pastebėjote?

ribės, nes niekieno neapibrėžtos. Mes esame tik

to didžiulio žydrai balto brangakmenio vaikai“

Kokiais epizod.

vaizdais ši mintis plėtojama

romane? Ką rašytojas sako skaitytojams apie civilizacijos pažangos ir žmogaus pastangų, vertybinio pasirinkimo, atsakomybės sąsajas? 12.6. Kaip Ralfui pavyksta nevirsti laukiniu? Remda-

miesi jo paveikslu, aptarkite, koks žmogus lieka ištikimas civilizuotos visuomenės tvarkai, mora-

lės principams.

138

12.7. Romaną „Musių Valdovas“ iš pradžių atmetė dvi

dešimtys leidyklų. Vėliau jis ne kartą įtrauktas į

geriausių XX a. britų romanų, anglų kalba sukurtų knygų sąrašus. Tai liudija, kad kūrinys vertintas prieštaringai. Pasirenkite išdėstyti ir pagrįsti

savo poziciją: ar romanas įdomus šiuolaikiniam skaitytojui? Rašome

13. Viljamo Goldingo „Musių Valdovas“ vadinamas naująja robinzonadą,t. y. kūriniu, kuriame individas išplėšiamas iš įprastos socialinės aplinkos ir perkeliamas į

Diskutuojame 15. Pasvarstykite, kokios bendraamžių savybės patrauk-

lios paaugliams ir kas gali tapti jų lyderiu.

Icchokas Meras ir romanas

iš įsipareigojimo

+ Kaip iškovojama dvasios pergalė

+ Romanas šiuolaikiškai mąstančiam skaitytojui | cchokas Meras (1934-2014) gimė Kelmėje ir iki aštuonerių metų augo kaip visi žydų berniukai. 1941 m. į Lietuvą įžengė Vokietijos kariuomenė. Vokiečiai, pasitelkę savanorių pagalbininkų lietuvių, ėmė vykdyti žydų naikinimo

natūralią, žmogaus nepaveiktą erdvę, kad būtų galima

planą. Kelmės mieste žydai sudarė gyventojų daugumą, tad per dieną sušaudę suaugusiuosius, tarp jų ir Icchoko

prigimties paslaptis jums atskleidė šis eksperimentas,

tėvus, vaikų naikinimą žmogžudžiai atidėjo kitai dienai.

draugu aptarkite, kokią temą jums būtų įdomu pa-

gvildenti (pavyzdžiui: kas gali sutramdyti žvėrį žmo-

kaip septintą savo vaiką užaugo lietuvių Bronės ir Juozo Dainauskų šeima. Visą gyvenimą jis jautė dėkingumą

guje, ar žmogui būtina kultūrinė patirtis?), ir parašy-

kite rašinį.

žydų gelbėtojams ir darė ką galėdamas, kad tų žmonių atminimas būtų išsaugotas. 2004 m. rašytojas inicijavo

tyrinėti laisvai besiskleidžiančią jo prigimtį. Kokias

Žmogaus stebėjimas pro didinamąjį stiklą? Su suolo

Taip kai kuriems pavyko išsigelbėti. lcchoką priglaudė ir

projektą „Žydų gelbėtojai - pasaulio tautų teisuoliai“:

Tiriame

14. Pažiūrėkite ir aptarkite pasirinktą Viljamo Goldingo

„Musių Valdovo“ interpretaciją kine - 1963 m. Piterio

Bruko (Peter Brook) ar 1990 m. Hario Huko (Harry

su-

rinkti liudijimai apie Lietuvos žydų gelbėjimą buvo teikiami Tautos atminimo institutui Izraėlyje Jad Vašem. Mero vadovaujamos grupės pastangomis daugiau nei du šimtai Lietuvos piliečių pripažinti pasaulio tautų teisuoliais.

TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

ėmė su juo susirašinėti ir skatino parašyti apie geto gy-

= Tryro

ventojų kasdienį didvyriškumą. Icchokas Meras neturėjo gyvenimo gete patirties, todėl skaitė literatūrą ta tema, bendravo su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis ir taip rinko medžiagą būsimai knygai - romanui „Lygiosios trunka akimirką“. Sovietiniais laikais Holokausto tema nebuvo pageidaujama, tad literatūros apie žydų tragediją vokiečių okupuotose teritorijose rasdavo nedaug. Kad galėtų

skaityti apie Vilniaus, Kaūno ir Minsko getus, jis iš naujo mokėsi savo vaikystės kalbos - jidiš. Itin svarbi jam buvo vilniečio poeto Abraomo Suckeverio atsiminimų knyga „Iš Vilniaus geto“, išleista Maskvojė 1946 m. (lietuviškai išėjo tik 2011 m.).

Bet Icchokui Merui labiau rūpėjo ne istorinis tikslumas, o bendražmogiškos vertybės ir universali žydų tragedijos prasmė. Rašytojas ne kartą yra pabrėžęs, kad skaitant dokumentinę medžiagą apie Holokaustą jam vis kliūdavo nuolatinis kalbėjimas

apie kančias, o ne apie ištvermę,

orumą, žmogiškumą, vidinę laisvę nežmoniškomis nelaisvės sąlygomis. Rašydamas „Lygiąsias“ jis nevaizdavo skur-

2

4

do, vargingos buities, bado, ligų; romane nėra ir mirties

8-5

Icchokas Meras 1989 m. pirmą kartą po emigracijos grįžęs į Lietuvą.

Rašytojas kreipėsi ir į aukščiausius Lietuvos pareigūnus, kad bendromis pastangomis būtų pastatytas paminklas Lietuvos žydų gelbėtojams. Deja, šis sumanymas ligi šiol

scenų, nes skaitytojas ir taip supranta, kad veikėjas mirė. Jam buvo svarbiausia tai, kas universalu - „dvasios stiprybės pergalė iškovojama aukojant save“. Romano pirmo leidimo (1963 m.) aplanke autorius rašo:

neįgyvendintas.

Šio romano veiksmas gali vykti nebūtinai okupacijos metais, ne-

Tiriame

žmonės priešinasi, kur jie susiburia į bendrą kovą su tamsia, galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą.

būtinai gete; jis vyks bet kur, ten, kur tokios pat aplinkybės, kur

1. Apsilankykite virtualioje parodoje „Išsigelbėjęs žydų

vaikas pasakoja apie Šoa“. 1.1. Susipažinkite su Icchoko Mero, jo sesers Janinos, kitų išgelbėtų žmonių ir jų gelbėtojų istorijomis. €,

1.2. Pažiūrėkite dokumentinį filmą „Gyvybės medis“. e

Kaip rašytojas ir siekė, romanas sudomino įvairių tautų ir patirčių skaitytojus, ne tik žydus ar besidominčius Holo-

kausto istorija. Vis dėlto žinios apie Vilniaus getą pagilina

kūrinio supratimą. Čia, kitaip nei kituose miestuose, žydai

2. Remdamiesi šia medžiaga, sukurkite žydų gelbėtojo

ne tik ketino pasipriešinti ginklu (ruošėsi sukilimui, rengė

dvasinį portretą. Tyrimo rezultatus pateikite visai klasei.

kovotojus), bet ir plėtojo kultūrinę šviečiamąją veiklą (veikė teatras, chorai, mokyklos). Autoriui svarbu ir viena, ir

„Lygiosios trunka akimirką“ - kūrinys iš įsipareigojimo. Icchokas Meras pradėjo rašyti dar mokydamasis Kelmės vi-

kita, bet daugiausia dėmesio jis skiria dvasiniam pasiprie-

durinėje mokykloje, o 1960 m., baigęs Kaūno politechnikos

šinimui, kiekvieno žmogaus asmeniniam apsisprendimui. Gana greitai romanas buvo išverstas į kitas kalbas, iš-

institutą, išleido autobiografinių apsakymų knygą „Gelto-

populiarėjo Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje. Icchokas

nas lopas“. Nuo pat rašytojo kelio pradžios savo kūrybą jis

Meras išleido dar keletą knygų, o 1972 m. išvyko gyventi į

suvokė taip: „Nekaltai nužudytųjų dalia yra mano didy-

Izraėlį. Sovietmečiu emigravusieji laikyti išdavikais, todėl

sis įpareigojimas - pasakyti už juos ir apie juos. Turbūt ne šiaip sau man buvo lemta išlikti gyvam.“

Mero vardas buvo ištrintas iš literatūros istorijos, knygos išimtos iš bibliotekų fondų ir viešai neaptarinėjamos.

Sužavėta pirmosios jauno autoriaus knygos, garsi žydų

Užsienyje jo kūryba, ypač romanas „Lygiosios trunka aki-

gelbėtoja

Ona Šimaitė, po karo apsigyvenusi

Paryžiuje,

mirką“, sulaukė pripažinimo, buvo išversta į svarbiausias

LITERATŪRA X KLASĖ

139

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE pasaulio kalbas, pelnė tarptautinių premijų ir skaitytojų

Kiekvienas skyrius pradedamas šachmatų partijos epi-

prizų. Tačiau didžiausia rašytojo svajonė - kad jo knygos

zodu, pažymėtu skaičiumi 1. Geto komendantas Šogeris

būtų skaitomos Lietuvoje - išsipildė tik atkūrus nepriklau-

lošia šachmatais

somybę.

Lipmanu. Sąlygas yra nustatęs komendantas: jeigu Izaokas praloš, geto vaikai bus išvežti į Panerius, kur jų laukia

su septyniolikmečiu jaunuoliu

Izaoku

mirtis, bet pats Izaokas liks gyvas; jeigu laimės, vaikai liks gete, bet žus Izaokas; jei bus lygiosios (patas), išgyvens ir

vaikai, ir Izaokas.

Lošimas prasideda burtų traukimu - kas pradės partiją, o baigiasi lemiamu Izaoko ėjimu. Kiekviename skyriuje skaitytojas sužino, kokia padėtis šachmatų lentoje ir kokia žaidėjų psichologinė būsena šioje kovoje. Pasakojama ne apie visus ėjimus, tik apie svarbiausius. Vienuoliktame ir dvyliktame skyriuje (40 ir 49 ėjimas) vietoj pasakojimo tėra trys eilutės brūkšnių. Šią „baltą dėmę“ skaitytojas turi užpildyti pats: iš konteksto nesunku įsivaizduoti, ką tą akimirką išgyvena Izaokas, susitelkęs į lošimą visomis mintimis ir jausmais.

Lyginiuose skyriuose po šachmatų epizodo (1) eina vieno sakinio fragmentas (2) - Abraomo Lipmano žodžiai apie dukters ar sūnaus gimimą (iš tiesų - apie mirtį). Pa-

vyzdžiui, antrame skyriuje: „Aš pagimdžiau dukterį Iną, tarė Abraomas Lipmanas.“ Ir tolesnis pasakojimas (3) skiriamas tam Abraomo Lipmano vaikui: jis atitinka figūrą, nukirstą šachmatų lentoje.

140

Lyginių skyrių pasakojimo struktūra:

1 Kazio Bimbos skulptūra „Šachmatai“ Iechoko Mero aikštėje Kel-

mėje, 2010 m.

Pokytis

2

šachmatų | Sakinys apie lentoje

3

Lipmano

Pasakojimas

vaiko gimimą

Moderni romano konstrukcija. Icchoko Mero kūryba ne-

apie šį vaiką

panaši į tradicinę lietuvių literatūrą. Romano „Lygiosios trunka akimirką“ kalba nedaugiažodė, sakiniai trumpi,

Nelyginiuose skyriuose po šachmatų epizodo nuosek-

daug dialogų. Bet skaityti nėra paprasta, bent iš pradžių

liai plėtojama Izaoko ir Esteros meilės istorija, pasakojimas

skaitytojas gali kiek sutrikti, nes pasakojama ne nuosekliai,

apie jų draugystę su lenkų jaunuoliu Janeku, savanoriškai atėjusiu į getą, apie Janeko išvežimą į Panerius ir jo ieško-

o kaitaliojant laiko plotmes. Kaip sako pats pavadinimas, visos romano konstrukcijos ašis yra šachmatų partija (užsienyje jis kartais leidžia-

jimą. Pasakoja Izaokas, tik vienuoliktame skyriuje prabyla Janekas.

mas kitu pavadinimu - „Amžinas šachas“).

Panagrinėkime kūrinio struktūrą. Jį sudaro šešiolika skyrių, atitinkančių šachmatų ėjimus: Skyrius

Ėjimas

|I

|1

I

|S

IMO

|8

IV

12

V

|13

VI

|prieš17

VII

|17

| VIII

x

po17 | 28

TITERATURA X KLASĖ

X

|39

XI

[40

|XII

|49

|XIII

|s0

|XIV

|s1

XV

52

|XVI

paskutinis

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius jo vardą ir pavardę, bet niekaip negaliu. Ji panaši į lenkiškas, o lenkiškos panašios į ją. Tai galų gale nesvarbu. Aš vėl sužinosiu ir kietai įsikalsiu į galvą. Svarbu, kad vakar čekas sutiko išleisti mane vienai valandai į miestą ir visai

Nelyginių skyrių struktūra: 1

Pokytis šachmatų

2

lentoje

Pasakojimas apie geto

neklausinėjo, kur ir ko man ten reikia.

Kodėl aš jaudinuosi? Virpa mano rankos, o balsas turbūt irgi virpėtų.

jaunuolius Romano pabaiga neįprasta. Autorius nepasako, kas atsitiko Šogeriui, ar liko gyvi Izaokas, Estera, Janekas, Abraomas. Užuot paprastai papasakojęs, kaip tradiciniame epilo-

ge, apie jų tolesnį gyvenimą arba žūtį, jis vėl mus grąžina

prie pirmo skyriaus 2 epizodo, kai Izaokas pirmą kartą pamatė Esterą, ir skaitytojas turi pats nujausti ar i

škinti

romano finalą.

Aš visuomet taip, visai be reikalo, kol įprantu. Scenoje aš

jaudinuosi, tarp žmonių jaudinuosi, o dabar - irgi. Čekas vakar pagarbiai nulenkė galvą, kai aš su juo kalbėjausi. Turbūt mūsų policininkas jam pasakė, kad aš esu Ina Lipman. Galbūt jis iš Prahos, šitas vaikinas, ir galbūt girdėjo mane dainuojant. Aš buvau Prahoje du kartus. Afišos buvo didžiulės, ir raidės milžiniškos, tik jų kažkodėl buvo

per daug. Jie rašė afišose: INNA LIPMANN. Ką gi, jeigu

jiems taip labiau patiko. Jie man šaukė viva, bis, viva Ina, ir

LYGIOSIOS TRUNKA

aš jiems vėl dainavau ir vėl.

Aš dabar stoviu, prisiglaudusi prie namo kampo, ir lau-

AKIMIRKĄ

kiu, kada keisis sargybiniai. Man jie visi šlykštūs, lyg būtų

ne žmonės, o kažkokios kitos būtybės, apvilktos žaliomis

(ištraukos)

uniformomis, ir aš visuomet bijau netyčia prisiliesti prie jų. Taip, aš matau, jau atėjo čekas.

Jis irgi vilki žalia uniforma, bet kažkodėl atrodo kitaip.

ANTRAS SKYRIUS

Aš matau jį patį, jo veidą ir visai nematau žalių rūbų, net

šautuvo. Dieve mano, nejaugi visa tai priklauso nuo žmogaus, ir visai nesvarbu, kokiais drabužiais jį apvilksi? Kaip scenoje. Kokiais rūbais aš bevilkėjau, visuomet aš — aš ta pati, Ina Lipman. Vis tiek gera mūsų pasaulyje, kai jame gyvena ir vaikšto žeme ne tik vokiečiai, kai toje žemėje - daug daug žmonių. Jeigu aš galėčiau visus juos surinkti į didelę salę, į tokią,

Vilniaus geto teatro aktorė Liuba Levicka -

Inos Lipman prototipas, 1938 m.

2

— Aš pagimdžiau dukterį Iną, = tarė Abraomas Lipmanas.

kad tilptų visi ligi vieno... Aš išeičiau į sceną ir visai nesakyčiau, kas aš tokia. Nebūtų jokių skelbimų ir jokių afišų didžiulėmis raidėmis, tų raidžių tada būtų nei per daug, nei per mažai. Tiesiog kažkas nežinomas, kažkokia moteris, toks pat žmogus kaip jie, nori jiems dainuoti. Aš jiems dainuočiau ilgai, visas geriausias savo dainas. Jie sėdėtų tyliai ir klausytų. Aš nenoriu, kad jie šauktų viva, bravo. Tegul sau tyliai sėdi ir klauso. Aš jiems taip dainuočiau, kaip dar niekuomet nesu dainavusi ir kaip niekada kitur nedainuosiu. Aš jiems dainuočiau taip, kaip dainuoju čia, gete. Čekas pamatė mane ir moja ranka.

3

Prie didžiųjų vartų visuomet stovi du sargybiniai. Vie-

nas - vokiečių kareivis, kitas - geto policininkas.

Taip ir šiandien. Bet šiandien turi būti kitaip. Prie durų turi atsistoti ne vokietis, o čekas. Aš labai noriu atsiminti

Aš einu. Jis apsižvalgė. — Galite eiti, — tarė jis. - Jeigu norite... Aš norėčiau, kad jūs niekur neitumėte. Geriau pasilikite čia ir, jeigu jums ko nors reikia mieste, pasakykite man, aš viską padarysiu.

TITERATŪRA X KLASĖ

141

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Kultūros skyrius

prie Žydų tarybos

Geto teatras

Trečiadienį, [1942 m. gegužės] 27-ą, 20 valandą.

pirmasis MUZIKOS VAKARAS

Dalyvauj „Bernštein - fortepijonas L. Levicka - dainavimas Choras prie Kultūros skyriaus, vadovaujamas A. Slepo) Programa: solo fortepijonu, arijos iš operų ir dainos, klasikinės bei liaudies dainos mišriam chorui. Akompanimentas: Adele Bai Bilietus galima įsigyti laikraščių kioske Dysnos g. 2 kasdien nuo I6iki 20 valandos bei koncerto dieną nuo 11 iki 13 ir nuo IS iki 19

Vakarui prasidėjus durys užrakinamos

Aš papurčiau galvą.

Keturis mėnesius naktimis, grįžę iš darbo, mes vėl dir-

- Darykite taip kaip norite, - kalbėjo jisai. - Tik būkite

atsargi. Kai grįšite, gerai apsidairykite. Šogeris mėgsta va-

karais tykoti prie vartų.

— Gerai, gerai, nebijokite, — atsakiau. - Nėra ko bijoti.

Aš nuėjau gatve skubėdama. 142

Viena gatvėje aš pirmą kartą. Mano geltoni lopai prisiūti

prie švarkelio, o švarkelis, išverstas pamušalu į viršų, guli ant mano rankos. Praėjo moteris su vyriškiu. Aš jų nepažįstu, bet jie atsi-

suko du kartus ir net trečią kartą. Prabėgo vaikai. Jie irgi

dairėsi į mane. Nejaugi aš dar panaši į savo atvaizdus ant afišų, kurių jau seniai nebėra?

Žinau, aš negeras žmogus. Juk noriu, kad mane pažintų.

Taip, širdies gilumoje noriu to. Juk tiek daug žmonių klausėsi, kai aš kadaise dainavau. Bet aš neturiu teisės. Manęs

neturi pažinti. Tai artistas tebeglūdi mano širdyje... Anks-

čiau Ina Lipman buvo garsenybė, ir jai atrodė, kad ji priklauso sau vienai. Bet taip iš tikrųjų nebuvo ir tuo labiau

dabar taip nėra.

bome, slaptai, kad niekas neišgirstų ir nepamatytų. Mes repetavome „Aidą“.

Ir pagaliau šiandien, šią naktį, įvyks generalinė repeticija. Dieve mano! Aš tiek daug kartų dainavau „Aidą“, bet šita

bus pirmoji mano gyvenime. Mes išvargome visi. Bet mes dirbome taip, kaip vargu ar gali dirbti žmonės. Viskas pas mus kaip tikrame teatre, net dubleriai. Ne, turbūt svarbiausia - dubleriai. Teatre juos turi tiktai svarbiausieji veikėjai, o mes turime visi: svarbiausi ir menkiausi, statistai ir cho-

tas. Net kiekvienas žmogus iš orkestro turi savo dublerį. Tai

laikas uždėjo savo kietą antspaudą, ir nėra kitos išeities. Mano dublerė - Mira. Mirka. Jai devyniolika metų. Ji bus gera dainininkė. Aš noriu, kad ji būtų daug geresnė už mane, daug daug geresnė ir kad Prahoje ar Vienoje,

Paryžiuje ar Milane prie jos vardo ir pavardės pridėtų daug nereikalingų raidžių. Aš pati būsiu senutė, pražilusi, man

bus šalta, aš apsigaubsiu vilnone skara, sėdėsiu parteryje,

pirmoje eilėje, ir klausysiuos Mirkos balso. Gerai, kad išėjau šiandien iš geto ir pati papasakosiu vis-

Užėjau į tarpuvartę, ištraukiau iš švarko kišenės veidro- ką Marijai Ji bus patenkinta, žinau. dį, grimą ir skarutę. Dabar tikrai niekas nebepažins manęs. Dainininkė Marija Blaževska...

Galiu būti drąsi, pakelti aukščiau galvą ir įsivaizduoti valan-

dėlę, kad aš laisva ir kad aplinkui nėra to, kas iš tikrųjų yra.

Ne, negaliu.

Keista, bet aš negaliu to įsivaizduoti. Aš turbūt moku vaidinti tiktai scenoje. Laikas uždėjo savo antspaudą, labai

kietą, ir grimas dabar nebepadės. Geriau aš nebūsiu per daug drąsi. Dar labai daug reikia padaryti, tai — kas dabar brangiausia.

Anksčiau man sakydavo, kad Marija Blaževska yra be-

veik Ina Lipman, o jai sakydavo, kad Blaževska ir Lipman

yra tas pat. Mes abi susėsdavom prie kavos puodelio jos namuose ar mano namuose ir juokdavomės abi kartu iš to, ką) mums sakydavo. Mes žinojome daugiau negu kiti, ir todėl mums būdavo juokinga. Jai dabar taip pat nelengva, bet lengviau kaip mums.

TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

Jai pranešė, kad lauktų manęs šiandien, ir ji tikriausiai jau laukia. Mes seniai nesimatėme - pusę gyvenimo! Ji prašė, kad aš neičiau. Ji dar nežino, ko aš ją prašysiu, ji, žinoma, neįsivaizduoja, ir todėl aš turiu eiti pati, niekas manęs šiandien negali pavaduoti.

saugotis, bet svarbiausia - žydams nebuvo leista vaikščioti be savo žvaigždžių, tuo labiau vienam ir po šeštos valandos

vakaro. O gete juk šią naktį pirmosios mūsų operos gene-

talinė repeticija.

Tada aš pasakiau, ko atėjusi.

kai nutils paskutinis akordas, reikia palypėti ant scenos, pa-

Marija pažiūrėjo į mane ir tuoj pat išbėgo į kitą kambarį. Ji atnešė partitūrą, keistai pavartė ją rankose. Man atrodė,

kelti virš galvos partitūrą ir sušukti:

kad jos pirštai truputį virpėjo, nors man turbūt taip tik at-

Šiandien generalinė repeticija. Pagaliau... Bet šiandien,

- Štai opera, kurios norėjote! Štai „Žydė“!

Laukti negalima nė vienos dienos. Partitūra reikalinga šiandien. Vaikinai ieškojo visur, bet negavo. Ją turi Marija. Aš ir einu dabar pas Mariją Blaževską pra-

rodė.

Ji atvertė titulinį puslapį, peržvelgė jį, suėmė popierių pirštais ir tuoj vėl paleido. Argi ji norėjo išplėšti tą puslapį? Ne, man turbūt tik taip pasirodė. — Aš nebūčiau atėjusi, jeigu...

šyti „Žydės“.

- Nekalbėk, Ina. Tu juk žinai, mes susikalbame be žodžių.

vaikinas ir geras draugas. Matyt, Marija tai žinojo geriau

-— Nekalbėk, Ina. Aš imsiu verkti, kas bus tada? Geriau

Ją padovanojo Marijai Aronas Cvingeris. Jis buvo geras

negu kiti. Ji užsakė specialią dėžutę, išklotą raudonu ak-

somu, o mažą raktelį visuomet nešiojo su savim. Tai buvo senas antikvarinis prancūziškas leidinys su paties Halevio'*

pataisomis ir autografu. Aronas tuomet pardavė viską, ką turėjo, ir nupirko Marijai „Žydę“. Dabar Cvingerio nebėra,

o ten, tituliniame lape, liko dvi eilutės, rašytos jo ranka.

Aš galvoju, kas būtų, jeigu aš būčiau Marija, o ji ateitų pas mane prašyti tos aksomu išklotos dėžutės. Kas būtų tada?

Ne, aš ir vėl negaliu įsivaizduoti. Aš galiu vaidinti tiktai

scenoje. Laikas. Dėl visko kaltas laikas. Žmogus gali daug

padaryti, labai daug, bet vieno jis negali - pasukti laiko, sugrąžinti jo, pavaryti laikrodžio atgal.

Araš turiu teisę eiti pas Mariją?

Štai paradinės durys, ir aš jas atidarau. Štai slenkstis, ir aš jį peržengiu. Lipu laiptais į trečią aukštą, sustoju ir suku skambutį. Kaukši skubą neramūs žingsniai. Atsiveria durys. Priešais mane - Marija Blaževska... Dieve, ji jaudinasi, negali žodžio ištarti, bet akys blizga, ir aš matau, kad ji lai-

minga, padėdama man peržengti savo žemą slenkstį. Jums įdomu, kas buvo toliau. Aš suprantu. Bet ir jūs tu-

rite suprasti, kas būna, kai susitinka dvi geriausios draugės,

kurios nesimatė pusę gyvenimo. Kai susitinka Marija Bla-

ževska, kuri yra beveik Ina Lipman, ir Ina Lipman, kuri yra Marija Blaževska, kurios pusę gyvenimo negirdėjo viena

kitos balso. Ne dainuojančio, o paprasto, tariančio lenkiškai žodžius: labas, sveika, einam, aš, tu.

Mes kalbėjomės trumpai, o gal man tik taip pasirodė,

nes čekas davė vieną valandą, ir man reikėjo grįžti atgal, į savo namus. Reikėjo skubėti ir saugotis. Daug ko reikėjo * Žakas Fromantalis Halevi (Jacgues Fromental Halėvy, 1799-

1862) - žydų kilmės prancūzų kompozitorius.

— Matai, Marij

pagalvok, ką dabar pasakytų Aronas.

— Mesją taip saugosime... — Aš žinau. Atsi eikinome. Marija ieškojo, ką galėtų man įduoti, ir pagaliau surado - maišelį žirnių. Aš nenorėjau imti, bet kitaip pasielgti negalėjau. Kai aš jau ketinau išeiti, Marija paėmė mane už rankos irtarė: - Žinai, ko aš norėčiau? Aš norėčiau surinkti žmones į didelę salę, į tokią didelę, kad tilptų visi. Aš išeičiau į sceną ir dainuočiau jiems ilgai ilgai visas geriausias dainas. Aš klausiausi, užgniaužusi kvapą ir išplėtusi akis. - Ir dar norėčiau... Žinai, ko aš norėčiau? Kad mes būtume senutės, apsigobusios skaromis, sėdėtume parteryje, pirmoje eilėje, ir klausytume, kaip dainuoja tavo Mirka, pasaulinė garsenybė.

Dabar aš pasakiau:

- Nekalbėk, Marija. Aš negalėjau toliau klausyti ir išėjau. ir neatsigręždavo. Aš buvau drąsi, nors žinojau, kad reikia

saugotis.

Štai siaura gatvelė. Geto vartai nebetoli, prie jų tebestovi

čekas, vadinasi, aš suspėjau, reikia tik paskubinti žingsnį. Dar greičiau... Visada prie kelio pabaigos laikas sustoja, ištįsta. Aš bėgu, ir vartai visai visai netoli.

Staiga aš sustoju ir imu eiti visai pamažu. Užtat dabar laikas paskubina. Mes pasikeitėme vaidmenimis. Kaip scenoje. Prie vartų, šalia čeko, stovi Šogeris.

Vis dėlto jis nutykojo.

TITERATŪRA X KLASĖ

143

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Aš maniau, kad šiandien jo nebus, bet jis yra, šypsosi,

moja man pirštu ir laukia. Jis turbūt laimingas, Šogeris. Jis seniai norėjo nutverti mane darant tai, kas uždrausta gyvy-

tūkstanči,

lopais ant mano rankos. Galbūt Šogeris dar nepastebėjo. Aš galėčiau užsivilkti švarkelį, ir tada mane išplaktų už žirnius.

švarkelį, ir aš būsiu jūsų paslaugoms, ponas komendante.

bės kaina. O aš tik dabar pamatau, kad švarkelis su geltonais

Gal tiktai išplaktų... Bet į švarkelį suvyniota partitūra. Jis pamatytų ją su Halevio autografu, Arono dviem eilutėm, ir

niekas šiandien per generalinę repeticiją nepalypėtų į sceną ir nerikteltų:

- Štai, draugai! Mes turime „Žydę“!

Šogeris gali šypsotis. Šiandien atėjo jo valanda. Visai neseniai, pats iškratęs mane, kai grįžau iš darbo, jis taip pasakė: - Jūs man neegzistuojate, gerbiamoji. Man vis tiek, - jūs

gyva ar mirusi. Man kliudo tik jūsų balsas. Vargas jam, jeigu

jis pateks į mano rankas. Aš tikiu, kad jis įklius kada nors, tuomet ir jums bus nemalonu, gerbiamoji. Aš, žinoma, la-

bai apgailestausiu. Bet ką gi...

kastanječių staiga sutrinksėjo tūkstančiais šūvių.

Jis išplėšė maišiuką ir numetė šalin. - Tas švarkas ne mano, - tariau jam. - Leiskite atiduoti - Atiduok, tik greitai, - atsakė Šogeris.

Aš įsmukau į getą ir visa nugara jaučiau deginantį Šogerio žvilgsnį. Pro šalį ėjo kažkas. Aš nežinau, kas, bet pažįstamas. Sku-

bėdama įbrukau jam į glėbį savo naštą ir pasakiau: - Atiduokite Mirkai Segal. Jūs pažįstate Mirką Segal?

- Taip, pažįstu. - Atiduokite jai tučtuojau, gerai? Tai Mirkos švarkelis, aš ji buvau pasiskolinusi. Dabar aš buvau laisva.

Aš mačiau, kaip juda ir girgžda čeko žandikauliai, lyg, kramtytų geležį. Dar to betrūko, kad jis įsikištų. Viskas

Kodėlašjaudinuosi?

Dabar tikrai negalima jaudintis. Aš ne scenoje ir ne tarp

būtų veltui. Tegul geriau jis, o ne kas kitas stovi sargyboje

prie geto vartų, tegul daro tai, ko jį prašo geto žmonės, ir

žmonių. Dabar reikia galvoti ir pasistengti, kad nevirpėtų

tegul nemato to, ko matyti nereikia. Jo gyvenimas tik prasi-

Aš palikau švarkelį ant rankos, o kita ranka barškinu

visiems, kaip kiekvienam žmogui. Ašpiktai pasižiūrėjau į jį. Jis suprato ir nenorom nusisuko.

tankos, nes tada ir balsas nevirpės. 144

Jis irgi šypsojosi. Aš pabarškinau žirniais aukštai, beveik jo pasmakrėje, ir

maišiuką su žirniais. Aš vis tiek šiandien per daug nusidėjusi, aš be geltonų lopų, ir žirniai nebeturi reikšmės. Aš su grimu, o mums juk uždrausta dažytis. Einu toliau tvirtu žingsniu, pakėlusi galvą. Dabar jau tikrai galiu būti drąsi,

įgijau šitą teisę. Aš kratau maišiuką,

žirniai barška kaip tūkstančiai kastanječių, ir man linksma. Aš nusijuokiau. - Jūs patenkintas? - paklausiau Šogerį.

deda, ir dar daug jame bus gerų ir karčių valandų, taip kaip

Man buvo truputį gaila, kad nespėjau antrą kartą paklausti

jo vardo ir pavardės. Ji panaši į lenkiškas, o lenkiškos... Dar galėčiau jums toliau pasakoti. Dar liko mažas gaba-

liukas laiko. Bet aš nebepasakosiu. Tokios istorijos baigiasi vienodai, ir jos visai neįdomios. Svarbiausia — turėti savo dublerį. Aš labai patenkinta, kad mano dubleris - Mirka,

Mira Segal.Ji bus didelė dainininkė, ta mano Mirka...

Vilniaus geto pagrindiniai vartai,

1942 m.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius 17. Kokie nauji Inos bruožai išryškėja scenoje prie geto

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

vartų? Ar galima numanyti jos likimą?

Tiriame 1.

Raskite internete informacijos apie Vilniaus geto teat-

rą ir palyginkite su jo vaizdavimu romane. Pasiklausykite Marijos Krupoves atliekamų geto dainų. €, Kokį įspūdį jos daro? Kuo skiriasi nuo kitų dainų, sukurtų sudėtingais istorijos laikotarpiais, pavyz-

džiui, miško brolių, tremtinių?

Apie ką galvoja Ina, laukdama sargybos pasikeitimo? Arjos mintys liūdnos?

Kaip Ina eina per miestą? Kodėl švarkelį nešasi pamušalu į išorę? Kam Inai reikia partitūros? Kodėl ji tokia svarbi?

Ką žinote apie operas „Aida“ ir „Žydė“? Pasampro-

18. Ar Ina pasiekė savo tikslą? Kodėl skyrius baigiasi mintimis apie Mirką? 19. Suformuluokite pagrindinę perskaityto teksto mintį. Kas jums šiame pasakojime atrodo svarbiausia? 20. Jei šį pasak ą įsivaizduotume kaip filmą, kokiomis

kalbomis turėtų kalbėti personažai? Kodėl autori

pėjo pavaizduoti skirtingų tautų žmones? 21. Ar pritariate minčiai: kad ir kokią uniformą vilkėtų, žmogus išlieka savimi? 22. Prisiminkite Senojo Testamento pasakojimą apie Ab-

raomo auką ir bandymą (Pr 22,1-19). Skaitydami to-

liau apie Abraomą ir Izaoką Lipmanus, turėkite omenyje šį siužetą.

taukite: kodėl Ina sako, kad gete atliekama „Aida“ bus

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

pirmoji jos gyvenime, nors šią operą ji yra dainavusi

daugybę kartų?

Pakomentuokite Marijos reakcijas. 7.1. Kodėl ji džiaugiasi atėjus Inai?

7.2. Ar saugu priimti viešnią iš geto? 7.3. Ar Marijai lengva atiduoti partitūrą?

Kodėl Ina vadina Mirką savo dublere? Kaip suprantate

žodį dubleris teatro kontekste? Kokia reikšme šis ž0dis vartojamas romane?

Pakomentuokite Inos abejones: ar ji turėjo teisę eiti

10. 11.

pas Mariją? Įrodykite, kad jos irgi yra viena kitos „dublerės“. Kuo jos panašios? Kaip laikas pakeitė Inos požiūrį į šlovę, meno paskirtį? Kodėl ji save vadina negeru žmogumi? Aptarkite šiame skyriuje vaizduojamą Inos būseną. Ar ji bijo? Kokiomis detalėmis perteikiamos jos emoci-

jos? Ar galima ją vadinti heroje? 12. Apibūdinkite Iną. Kokios jos gyvenimo vertybės? Ko13.

14.

kie svarbiausi charakterio bruožai? Koks čia čekų kareivio vaidmuo? 13.1. Kodėl jis stengėsi padėti Inai? Kokiomis detalėmis perteikiami jo jausmai? 13.2. Kodėl merginai rūpi prisiminti jo vardą? 13.3. Kodėlji nenori, kad jis kištųsi į jos pokalbį su Šogeriu?

Adomo Jacovskio „Laukiantis lietaus“, 2009 m. 2

— Aš pagimdžiau sūnų Izaoką, - tarė Abraomas Lipmanas. 3

Jie ėjo dviese. Priekyje, sudėjęs rankas už nugaros, grindiniu skubėjo

Abraomas Lipmanas.

Iš paskos, šaligatviu, kiūtino policininkas.

Aptarkite susitikimo su Šogeriu sceną. Kodėl Ina ir Šogeris šypsosi? Ką Šogeris jaučia Inai? Kodėl sako,

Jie ėjo dviese. Lipmanas visą laiką skubino; policininkas irgi turėjo skubėti, jis juk negalėjo atsilikti. Jam buvo karšta,

Kas laimi nebylią Šogerio ir Inos kovą? Kada Ina pasi-

muistydavo ir nusikeikdavo.

kad jam kliudo tik jos balsas?

15.

145

junta laisva? 16. Paaiškinkite, kodėl Ina krato maišelį žirnių. Su kuo lyginamas tas garsas? Ar tai kaip nors susiję su opera? Kokių dar sąsajų su opera įžvelgiate?

sunkus šautuvas svėrė dešinį petį, policininkas nuolat pasi-

- Kur leki, kur leki, senas stuobry? - šniokštė jis.

Lipmanas dėdavosi neišgirdęs. Jam reikėjo skubėti.

Tai galbūt buvo gražus rudens pavakarys, gal saulė, per-

sisvėrusi į kitą dangaus skliauto pusę, ilgino medžių, namų

ir žmogaus šešėlius, gal kur nors miesto pakrašty, mažuose LITERATŪRA X KLASĖ

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

darželiuose ar šiaip po langais, žydėjo kvapnios rudens gėlės, o virš upės kaupėsi vakaro rūkas - dar ne rūkas, tiktai šiltas apklotas, traukiąs į save vandens lašiukus.

Lipmanas nesidairė, nieko nematė, ir nerūpėjo jam ru-

duo ir jo kvapnios gėlės. Jis ėjo, susikūprinęs nuo metų naštos ir ne tik nuo jos, spartino

žingsnį, išdidžiai pakėlęs

smakrą, apžėlusį marga, balstelėjusia barzda - dėl to buvo

pakilusi visa galva, pridengta sena, apsitrynusia kepure, ir kepurės snapelis, irgi pakilęs, neuždengė juodų, raukšlėmis apibėgusių Lipmano akių. Geto taryba sužinojo, kad Šogeris negavo jokių instruk-

cijų vaikų akcijai, kad jis tai pats sugalvojo, ir todėl pasiuntė

Abraomą Lipmaną pas geto komendantą. Laiko iš tikrųjų

buvo labai nedaug. Visi geto vaikai iki dešimties metų turėjo laukti rytoj rytą prie vartų, o paskui juos turėjo išvežti.

Kur juos veš - visi žinojo. „Jeigu aš jau šlapias, tai kaip jis tveria, senas velnias“, — galvojo policininkas, sekdamas paskui Lipmaną, ir tarė: - Nebėk, nebėk, suspėsi. Tu manai, kad Šogeris labai mėgsta nekviestus svečius? Ha! Žiūrėk, kad neišeitum iš

ten kojomis į priekį. Ha! Ir pagalvojo: „Nesuprantami žmonės. Keisti žmonės. Bėga pasitikti giltinės. Ha!“ - O jeigu aš dabar imsiu ir nudėsiu tave? - paklausė po146

licininkas, pasitaisydamas smunkantį šautuvą. - Jau po še-

šių, ir tau gatvėse vaikščioti draudžiama. Abraomas Lipmanas vėl dėjosi neišgirdęs, bet paskui atsisuko ir atsakė vos prikimusiu, uždususiu balsu: — Aš negaliu tau atsakyti, nes mums

uždrausta kalbėti

gatvėse su nežydais. - Hal Senas velnias, - sumurmėjo policininkas ir nusibraukė nuo veido prakaitą žalio švarko rankove. Jie ėjo dviese, dažnai klupdami, Lipmanas skubėjo ir skubėjo, o policininkas stengėsi neatsilikti ir todėl nevieno-

dai — čia greičiau, čia lėčiau — turseno iš paskos, retkarčiais nusikeikdamas.

Gal buvo gražus rudens pavakarys, gal kažkur žydėjo spalvingos gėlės, tekėjo srauni upė, rinkdama ant savo nugaros vakaro miglą, bet visa tai buvo labai toli, o čia va, čia pat, grindiniu ėjo Abraomas Lipmanas, šaligatviu turseno policininkas, ir Šogerio namas, nedidelė dviejų aukštų vila, jau buvo arti ir kyšojo ten, priešais, už aukštos tvoros, pui-

Duris atidarė sargybinis. — Mane atsiuntė taryba, - pasakė Lipmanas.

Sargybinis nuėjo, paskui grįžo ir parodė kambarį, kur,

matyt, laukė Šogeris. Lipmanas jau buvo čia kartą, žinojo tą

kambarį ir nedvejodamas, tvirtu žingsniu žengė prie aukštų dvigubų durų su blizgančiomis žalvario rankenomis. Policininkas liko koridoriuje, jis buvo patenkintas, kad nereikia lįsti į akis Šogeriui, o Lipmanas įėjo ir uždarė pas-

kui save aukštas, sunkias duris.

Kambarys buvo didelis, apstatytas riešuto baldais.

Tuos baldus Šogeriui pagamino geriausieji geto meistrai.

„Užką mes dovanojome jam tuos baldus? - įtemptai galvojo Lipmanas. - Mes daug ką jam dovanojome, bet baldus...“ Jis suraukė kaktą ir pagaliau prisiminė. „Už Ėstij

Taip, už Ėstiją. Jis tuomet norėjo dalį dar-

bingų vyrų išvežti į kažkokį lagerį Ėstijoje. Mes jam dova-

nojome riešuto baldus, ir jis nebeišvežė tų vyrų. Taip, už Ėstiją..“ Netoli sienos, kurioje stiebėsi trys aukšti langai, stovėjo ilgas stalas su dešimčia šachmatų lentų, inkrustuotų jo

paviršiuje. Geltonas buko langelis, tamsus raudonmedžio

langelis, geltonas - buko, tamsus - raudonmedžio.

„Šitą stalą mes jam dovanojome vėliau, - prisiminė Lipmanas. — Taip, vėliau, kai jis norėjo sumažinti maisto davinį. Jis tada velniškai norėjo sumažinti maisto davinį, 0 sumažino ne tiek jau daug“ Dabar už stalo sėdėjo tiktai penki karininkai iš Rozen-

bergo“" štabo. Jie visi buvo palinkę ir įtemptai

žiūrėjo į prie-

šais stovinčias figūras. Šogeris vaikščiojo kitoje stalo pusė-

je, nuo vieno karininko prie kito, ir šypsodamasis kilnojo figūras. Jis žaidė simultaną.

Kai atsidarė, o paskui užsidarė durys, Šogeris žvilgtelėjo.

Jis žiūrėjo ne į Lipmaną, bet į jo seną, nučiupinėtą ke-

purę. Lipmanas akimirką dvejojo, bet kepurės nenusiėmė.

Pirmą kartą, kai Lipmanas nenusiėmė kepurės, Šogeris

paskyrė jam dešimtį rykščių. Rykštė - tai odinis bizūnas su plienine viela vidury. — Tokia mūsų tradicija, — atsakė Lipmanas. — Aš kitaip negaliu.

kuodamasi naujai išdažytomis sienomis ir raudonu stogu. Prie vartelių Lipmanas sustojo atsikvėpti.

Pagaliau atsipūtė ir policininkas. Jie paskambino, bet niekas neatsiliepė. Tada jie pastūmė vartelius ir žengė neskubėdami šaligatvio plytomis išklotu taku, apsodintu keturkampe apkarpyta gyvatvore.

“Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg, 1893-1946) - oku-

puotųjų rytų teritorijų ministras fašistinės Vokietijos vyriausybėje,

vienas įtakingiausių nacionalsocialistų partijos veikėjų. Jo operatyvinis štabas buvo atsakingas už kultūros vertybių išvežimą iš užgrobtų

teritorijų. Iš Vilnaus geto vokiečiai išsigabeno pačias vertingiausias

knygas ir rankraščius.

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Antrą kartą, kai Lipmanas nenusiėmė kepurės, Šogeris

paskyrė jam penkiolika rykščių. Rykštė buvo tokia pat.

- Tokia mūsų... tradicija, - atsakė Lipmanas. — Aš kitaip negaliu. Trečią kartą Lipmanas irgi nenusiėmė kepurės. Tada Šo-

geris paskyrė dvidešimt rykščių ir pats skaičiavo.

Kai Lipmanas pakilo nuo suoliuko, jis atsakė Šogeriui:

- Tokia... mūsų... tradicija... Aš... kitaip negaliu.

Tada Šogeris atskaitė dar penkias, nusijuokė ir išėjo.

Taip, dabar jis vėl pažiūrėjo į Lipmano kepurę, bet Lip-

manas dvejojo tik akimirką ir kepurės nenusiėmė, o Šoge-

tis nieko nesakė.

Šogeris toliau žaidė šachmatais, lyg vaikišką žaidimą, ėjo

šypsodamasis nuo vieno partnerio prie kito, beveik negalvodamas darė ėjimus, ir jo priešininkai pasidavė vienas po kito.

Tada jisai atsisėdo ant stalo — ant vienos šachmatų len-

tos - pirmos ar dešimtos — ant mažų kvadratėlių, geltonų — buko ir tamsių — raudonmedžio, ir žiūrėjo į Lipmaną. - Ateik arčiau, - tarė jis.

- Matai, kokie jie šunsnukiai, - tęsė Šogeris. - Nė vienas

nelaimėjo partijos. - Nelaimėjo, — atsakė Lipmanas. — Tu matei, kaip aš juos sutvarkiau? Tu matei, kaip jie pasidavė? Mano Dieve! Juk vienas galėjo išlošti, tas, kuris sėdėjo vidury. Tu jį pažįsti? - Ne, nepažįstu. - Jis galėjo išlošti, bet reikėjo aukoti karalienę, o jis pabūgo. Cha cha cha!.. Tu žinai, ką aš tau pasakysiu, Lipmanai? Šachmatais žaisti reikia turėti žydišką galvą. Jis dar garsiau nusikvatojo. — Aš turbūt turiu žydišką galvą. A? Lipmanai? Kaip tu manai? Lipmanas tylėdamas nudūrė akis. Šogeris pažiūrėjo į seną nudėvėtą kepurę su snapeliu,

kuris neuždengė raukšlėmis apibėgusių akių, ir pasakė: - Aš žinojau, kad jūs ateisite šiandien pas mane. Tu pats atėjai ar tave atsiuntė taryba?

vežti vaikų, tegul jie gyvena kartu su savo tėvais, ponas komendante.

Šogeris tylėjo, ir Lipmanas pridūrė:

— Visi tiki, kad jūs paliksite vaikus, ponas komendante. Ir mes jums padarysime... - Ką jūs padarysite, - nutraukė Šogeris. - Ką jūs galite

padaryti? Aš jau visko turiu, man nieko nereikia. — Mesjums padarysime... - Lipmanai... Tu geriau tylėk, neprašyk. Aš vis tiek išvešiu rytoj vaikus. Tu žinai, ką aš galvoju? Aš dabar galvoju visai ką kita. Aš žinojau, kad jūs ateisit šiandien, bet aš nemaniau, kad tave atsiųs. Aš laukiau, kad ateis Mirskis. Aš balta, tik kur ne kur juodi kuokšteliai. Kai išrauni jam vieną

kitą juodą plaukelį, jis ima juoktistiesiai į akis, tas Mirskis. Lipmanas tylėjo. - Tai kodėl jie tave atsiuntė? Juk tu neturi nei mažų vaiLipmanas tylėjo. - Kodėl tu atėjai? Juk tu neturi mažų vaikų, Lipmanai? Tada Abraomas Lipmanas atsakė: - Visi vaikai - mūsų vaikai ir mano vaikai. Aš turiu daug

vaikų...

- Ponas... - Taip, ponas komendante...

— Vis tiek tu be reikalo prašai.

- Mesjums...

- Palauk, palauk. Tu žinai pasaką apie auksinę žuvelę? Tai va, jeigu aš dabar sugaučiau auksinę žuvelę, nežinočiau, ko ją prašyti. Nebent sužaisti partiją šachmatais. Cha cha cha... - Aš labai prašau jus, ponas komendante. Neišvežkite mūsų vaikų. Tai paskutiniai mūsų vaikai, ponas komendante. Šogeris dabar stovėjo, atsirėmęs į stalą, kryžmai sumetęs

kojas, sunėręs rankas ant krūtinės ir pakėlęs arijo veidą. Lipmanas nusiėmė kepurę. Jis lėtai nutraukė kepurę nuo galvos ir ėmė ją glamžyti

rankose. Jis žemai nulenkė galvą ir prabilo:

- Ponas komendante, palikite paskutinius vaikus.

— Mane atsiuntė taryba.

- Ponas komendante! - riktelėjo Šogeris.

- Ko tu nori iš manęs? — Aš noriu prašyti jus, kad neišvežtumėte vaikų, ponas komendante.

jums nėra ko rūpintis. - Taryba nori, kad jie liktų gete. Taryba prašo jus neiš-

kų, nei anūkų. Aš nesuprantu, kodėl tu atėjai, Lipmanai.

Lipmanas priėjo.

ponas komendante.

geris. - Ten jiems bus geriau. Ten jie bus sotūs, aprengti, ir

labai mėgstu jį prajuokinti, tą jūsų Mirskį. Jo barzda visai

Šogeris padėkojo, šie sumušė kulnimis ir išėjo.

—

— Mes juos išvešime netoli, į vaikų namus, — atsakė Šo-

- Gerai, - tarė jis. — Aš sutiksiu, Lipmanai. Bet aš - ne Žvejas, o tu — ne auksinė žuvelė. Vaikai, vaikai, vaikai! Aš sutinku, jeigu tavo sūnus Izaokas žais su manim šachmatais. Mes sužaisime tik vieną partiją, ir jeigu... Lipmanas suvirpėjo, bet nenuleido akių nuo Šogerio veido.

TITERATURA X KLASĖ

147

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

— Mes taip susitarsime, Lipmanai. Tu gerai klausyk. Jeigujjis išlos, vaikai liks gete, bet tavo sūnų aš nušausiu. Pats. Jeigu jis praloš, jis liks gyvas, o vaikus aš rytoj liepsiu išvežti. Supratai? - Supratau, bet juk Izaokas... jis dabar mano vienintelis...

— Aš nekaltas, Lipmanai, - atsakė Šogeris. - Argi aš kal-

tas, kad tu šiandien atėjai pas mane, o ne tas juokdarys Mirskis? Ir ko tau nusiminti, Lipmanai! Izaokas gali man pralošti, ir viskas bus kaip buvę, taip kaip dabar. Aš neverčiu tavęs, tu gali nesutikti, gali pagalvoti. Aš juk neverčiau

tavęs, aš tiktai pasakiau savo sąlygas.

Lipmanas galvojo. - Ir kaip tu pagimdei tokį vaiką, Abraomai, a? Jis galė-

tų būti didelis šachmatininkas. Jis galėtų stoti į dvikovą su pačiu Kapablanka"!, tu žinai? Na?.. Tu svarstai, Lipmanai? Lipmanas svarstė. Jis tebežiūrėjo į Šogerį, į jo sustingusį veidą, o paskui už-

sidėjo kepurę.

- Gerai, — tarė jis. — Aš sutinku. Bet jūs, ponas komen-

dante, užmiršote dar vieną atvejį — o jeigu bus lygiosios?

- Tu nesupranti šachmatų, Lipmanai. Tavo sūnus ne-

būtų taip paklausęs. Pasiekti lygiąsias sunkiau negu išlošti arba pralošti. Ne, nebus lygiųjų. Bet... gerai, šį kartą aš tau

nusileisiu, Lipmanai. Jei bus lygiosios... Jei tavo sūnus sugebės padaryti lygiąsias, jis liks gyvas, o vaikai - gete. Tu patenkintas?

- Taip, - atsakė Lipmanas. — Gali eiti, Lipmanai.

- Izaokas turi ateiti pas jus?

— Ne, šį kartą aš pats atvažiuosiu. Tegul visas getas pamato, kaip mes lošime šachmatais.

- Gerai, ponas komendante.

Lipmanas pasisuko išeiti. Jis jau buvo prie durų ir paėmė rankeną.

Šogeris jį pasivijo ir paplojo per petį. - Klausyk, Lipmanai, - tarė jis. - Aš tau draugiškai pasa-

kysiu, o tu paklausyk. Jeigu saugoji savo kepurę, pasaugok

ir savo vaiko. Pasaugok jo kepurę kartu su galva. Gerai, Lipmanai?

Abraomas Lipmanas tylėjo. Prieš akis vėl buvo nelygus, išdaužytas grindinys. Lipmanas grįžo į getą lėtai, koja už kojos.

- Ei tu, senas stuobry! - šaukė policininkas. - Galėtum

148

pasijudinti. Mano budėjimas seniai pasibaigė, ir aš neturiu jokio noro valkiotis su tavim kaip su panele.

Lipmanas dėjosi neišgirdęs. Policininkas nusiėmė šautuvą ir bakstelėjo buože Lipmanui į nugarą. Bet Lipmanas vis tiek ėjo neskubėdamas.

Turbūt buvo gražus rudens vakaras, turbūt saulė jau

seniai buvo persisvėrusi į kitą dangaus skliauto pusę, prailginusi medžių, namų ir žmogaus šešėlius, turbūt kur nors

miesto pakrašty, mažuose darželiuose ar po langais kvepėjo margos rudens gėlės, o virš upės susikaupė vakaro rūkas — tirštas, pilnas mažų vandens lašiukų.

Grįžęs į getą, Abraomas Lipmanas pasišaukė savo sūnų.

Izaokas klausėsi tėvo tylėdamas.

- Tu viską supratai, sūnau? - paklausė tėvas. - Taip, - atsakė sūnus.

- Tu turbūt blogai klausei. Aš pakartosiu. - Nereikia. - Tu nepyksti, sūnau?

Abraomo auka, XIV a. krikščionių vienuolynas Tanos ežero saloje Etiopijoje.

- Argi aš galiu pykti ant savo tėvo?

* Chosė Raulis Kapablanka (Josė Rail Capablanca, 1888-1942)

Kūbos šachmatininkas, pasaulio čempionas, vienas geriausių visų laikų žaidėjų.

— Prieik arčiau, — tarė tėvas, — aš noriu dar kartą pažiūrėti tau įakis.

Izaokas priėjo.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Augustino Savicko „Po angelo sparnu“, 2003 m.

Sūnus ir tėvas nekvėpuodami žiūrėjo vienas į kitą. — Tėve, - tarė Izaokas. - Tu atsimeni, kaip kutendavai

mane mažą?

2.1. Kaip Abraomas elgiasi Šogerio kabinete? Kodėl iš pradžių lieka su kepure, o paskui vis dėlto ją nusiima? 2.2. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vienas ir kitas veikėjas. Nupasakokite jų savijautą.

- Atsimenu, - atsakė jis.

2.3. Pacituokite žodžius, iš kurių matyti Šogerio požiū-

— Tada tavo barzda dar nebuvo pražilusi.

ris į simultano partnerius. Koks šiame kontekste

- Visi žmonės sensta, vaikeli.

pasirodo Abraomas Lipmanas?

- Tuir dabar nelabai žilas. Tik žilstelėjęs.

3. Kaiš šios ištraukos sužinome apie geto žydus? Ar Šoge-

— Aš žinau, koks aš dabar. Na, pakelk smakrą.

ris laiko juos niekam tikusiais žmonėmis?

Sūnus pakėlė galvą.

Tėvas suėmė saujon savo pražilusią barzdą ir prisišliejęs

perbraukė ja sūnaus kaklą.

- Kutena... Kutena tavo barzda. Visai taip kaip tada, - tarė

Izaokas, bet dabarjis nekikeno ir nesijuokė kaip anksčiau. Tada tėvas stipriai apkabino savo vaiką ir tarė jam:

- Atsimink, tu turi saugoti save. Juk tu galėsi padaryti

lygiąsias, tiesa? - Nebijok, tėve, aš padarysiu kaip geriau. — Aš žinau, - pasakė Abraomas Lipmanas. Jis pasistiebė ir, suėmęs sūnaus galvą, pabučiavo jo kaktą irakis.

- Aš žinau, kad tu padarysi kaip geriau, - pakartojo jisai.

1. Paaiškinkite, kaip Abraomas Lipmanas eina pas Šogerį

ir kaip grįžta. Ką jis mato ir ko nepastebi kelyje? Koks

2. Aptarkite Abraomo ir Šogerio susitikimą.

bumai?

S. Šogerio veidas pavadintas arijo veidu. Koks žodžio arijas kontekstas? Pakomentuokite situaciją, kurioje pavartotas šis žodis.

6. Kodėl Šogeris pasiūlo tokias šachmatų partijos sąlygas?

Kodėl nusprendžia lošti gete?

7. Paaiškinkite Šogerio žodžius apie Izaoką: „Jis galėtų sto-

ti į dvikovą su pačiu Kapablanka“

8. Kaip reaguoja Šogeris, kai Abraomas užsimena apie

lygiąsias? Kaip manote, ar tikrai Abraomas nesupranta šachmatų? Ką jam pataria Šogeris?

9. Pasvarstykite, kodėl geto taryba tartis dėl vaikų įpareigojo Abraomą, o ne kitą žmogų. Kokios savybės būdingos

Abraomui? Pakomentuokite jo atsakymą Šogeriui: „Visi

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

peizažo vaidmuo kelionės aprašyme?

4. Kur, Šogerio nuomone, geriausiai pasireiškia žydų ga-

vaikai - mūsų vaikai ir mano vaikai. Aš turiu daug vaikų...“ 10. Aptarkite Abraomo ir Izaoko pokalbį. Nusakykite veikėjų jausmus. 11. Remdamiesi tekstu, padiskutuokite, kas priima spren-

dimą - Abraomas ar pats Izaokas.

TITERATURA X KLASĖ

149

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE 12. Pabandykite pagrįsti autoriaus sumanymą savo veikėjus pavadinti Abraomu ir Izaoku. Kituose romano sky-

riuose paieškokite įrodymų, kad jis siekia Abraomui Lipmanui suteikti biblinio tautos protėvio bruožų.

13. Koks meninės kalbos tipas vyrauja skaitytuose fragmentuose: vaizdavimas, pasakojimas, aprašymas, tiesioginė kalba? Prisiminkite, kokia kalba vadinama autorine ir neautorine. €, Iš teksto parinkite pavyzdžių.

14. Apibūdinkite romano stilių. Kaip manote, jis unikalus

ar yra rašytojų, kurių pasakojimo būdas bent kiek pa-

našus į Icchoko Mero?

15. Pakomentuokite vieno ir kito skaityto fragmento pabaigą. Ar aišku, kas bus toliau? Kodėl?

16. Pasvarstykite, kokį skaitytoją - kuris vadovaujasi protu ar jausmais — įsivaizdavo autorius, rašydamas šį kūrinį. 17. Romano veikėjai Abraomas, Izaokas, Ina — proto ar

jausmų žmonės? Kas juos išskiria iš kitų?

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

siems visą Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Šios užduotys skiriamos perskai

Tiriame 1. Atsiverskite lentelę. €, Remdamiesi romanu, užpildykite tuščius langelius: įrašykite veikėjus ir svarbiausius įvykius, parinkite citatų. 2. Aptarkite romano pradžios ir paskutinių skyrių sąsajas. Įrodykite, kad penkioliktas skyrius jungia svarbiausias pasakojimo gijas.

Pirmas

Dra K

1. Šachma-

1. Izaokas prieš

OO

tų partijos

paskutinį ėjimą.

traukimas ir pirmas ėjimas. 2. Esteros ir Izaoko pažintis šviečiant pavasario saulei.

mus: lygiosios arba pergalė.

pradžia: burtų

+Ar Icchoko Mero romanas paneigia veikėjo Šogerio

mintį, kad žmogaus gyvenimas yra loterija, ir teigia

galimybę rinktis bet kokiomis aplinkybėmis?

Apibendriname

150

Diskutuojame 3. Pasirinkite temą ir surenkite diskusiją.

Baltieji turi du ėji-

2. Izaoko pasakojimas apie pokalbį

ETO

Paskutinis ėjimas. Pergalė. Izaoko žūtis. Pavasario saulė,

pasiekti lygiąsias.

lus, pavyzdžiui, Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“)

4. Kas romano veikėjams yra vyro ir moters meilė? Ar toks požiūris jums atrodo reikšmingas mūsų laikais? Kokios vertybės poetizuojamos romane? S. Kuris romano veikėjas jums artimiausias, įdomiausias? Kurį laikytumėte pagrindiniu? 6. Pagrįskite biblinių asociacijų svarbą romane. Pakomentuokite jas, remdamiesi visu tekstu.

7. Ką nauja iš romano sužinojote apie žmogų? Ar dabar žmonės kitokie, palyginti su romano veikėjais? Pako-

mentuokite Icchoko Mero mintį, kad „dvasios stipry-

bės pergalė iškovojama aukojant save“.

8. Aptarkite romano leidimų viršelius. €, Pasvarstykite,

kodėl knygų prancūzų ir turkų kalba viršeliams pasirinktas Stasio Krasausko lino raižinys „Jaunystė“. Patys

sukurkite viršelių projektų ir surenkite parodą.

brėžia dailininkas? Kokiomis meno priemonėmis? 9.1. Raskite internete daugiau šio dailininko kūrinių.

€, Pasvarstykite, kodėljis pasitelkia šachmatų simboliką. Ar jo paveikslai kalba tą patį, ką ir Icchoko Mero romanas?

9.2. Kuri meno rūšis - literatūra ar tapyba - turi daugiau

galimybių paveikti žmonių mintis ir jausmus? 10. Kaip manote, Icchoko Mero romanas pesimistinis ar

optimistinis? Ar Holokausto katastrofa buvo blogio pergalė?

Atsisveikinimas

ją. Pažadas Janekui

betir tokius, kuriuose vaizduojama kova už savo idea-

nusio dailininko Samuelio Bako paveikslais. €, Ką pa-

Eu

iš komendanto.

prieš lemiamą parti-

praranda aktualumą nežmoniškomis sąlygomis? + Kokiomis aplinkybėmis dabarties žmogus patiria moralinių išbandymų? (Prisiminkite kūrinių, kuriuose vaizduojama gėrio ir blogio kova, pavyzdžiui, knygas „Anos Frank dienoraštis“, Icchoko Mero „Geltonas lopas“, Marijos Rolnikaitės „Aš turiu papasakoti“ ar filmus „Berniukas dryžuota pižama“, „Gyvenimas yra gražus“. Galite rinktis kūrinius ne tik Holokausto tema,

9. Palyginkite istorinę nuotrauką su Holokaustą išgyve-

su tėvu, grįžusiu

su Estera ir Janeku:

+Ar tradicinės vertybės (motinystė, tyrumas, drąsa)

J

11. Pasvarstykite, kodėl romanas „Lygiosios trunka aki-

mirką“ tapo populiarus visame pasaulyje. Koks turi būti literatūros kūrinys, kad jį pamėgtų įvairių šalių

skaitytojai?

TITERATURAX KLASĖ,

Gėrio ir blogio akistata

„Parašykite lyginamąjį darbą „Amžinoji pasirinkimo prasmė Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimir! ir.“ (Antrą ūrinį pasirinkite

patys.)

12.3. Palyginkite vaikystės

(paauglystės) patirtis roma-

ne „Lygiosios trunka akimirką“ ir pasirinktame

kūrinyje, pavyzdžiui, Antano Škėmos „Saulėtose dienose“, Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“. Rašinio pavadinimą sugalvokite patys. Statome filmą

13. Įsivaizduokite, kad ruošiatės statyti filmą pagal Iccho-

ko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. burkit: į kelias grupes darbo rezultatus. 13;

ir atlikę užduotis palyginkite

„Parinkite tarpukario nuotraukų, kuriose užfiksuoti žydai jums primena

Stasio Krasausko „Jaunystė“, 1962 m.

Susi-

romano

veikėjus. Ar

tie žmonės atrodo laimingi? €, 13.2. Raskite internet

Rašome 12. Pasirinkite temą, žanrą ir atlikite užduotį. 12.1. Icchokas Meras nuolat gaudavo skaitytojų laiškų. Parašykite jam: išsakykite savo įspūdžius skaitant romaną ir užduokite klausimų.

rba nufotografuokite vaizdų,

perteikiančių būsimo filmo stilių ir atmosferą.

Parenkite nuotaikų knygą (mo0d book).

13.3. Sukomponuokite filmo garso takelį.

13.4. Pateikite savo projektus klasės draugams aptarti

ir įvertinti.

151

Žydai, suimti numalšinus sukilimą Varšuvos gete, 1943 m.

TTERATŪRA X KLASĖ

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Juozo Grušo tragikomedija

Be istorinių dramų, Juozas Grušas sukūrė ne vieną modernią pjesę apie savo amžininkus. Jose svarstomos gyvenimo

+ „Grušas rašo tada, kai jam skauda“

prasmės,

moralinio

pasirinkimo

ir atsakomybės

problemos, apmąstoma humanizmo ir barbarybės, kaltės ir nekaltumo prieštara („Adomo Brunzos paslaptis“, „Cirkas“, „Pijus nebuvo protingas“).

(Juozas Miltinis) + Gyvenimas džiazo ritmais

Juozas Grušas kartais pavadinamas vienu didžiausių moralistų lietuvių literatūroje. Jo herojai siekia tiesos, mei-

+ „Beatričė man buvo lyg saulė“ (Juozas

lės, žmoniškumo, t. y. idealų, dėl kurių verta gyventi ir be

Grušas)

kurių gyvenimas praranda prasmę. Meilė žmogui nelei-

džia taikstytis su niekšybe, prievarta, pažeminimu. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.) irgi narplioja amžiną

gėrio ir blogio

konfliktą. Pagrindiniai

veikėjai - keturi jaunuoliai: Andrius, Julius, Lukas ir Beat-

ričė. Jie renkasi uždaroje patalpoje, vadinamoje katilu, ir

groja džiazą. Katilas - jų erdvė, atskiras pasaulis, kuriame vyrauja

savi

papročiai,

nepaiso

nei visuomenės

moralinės įstatymų,

nuostatos.

Jaunuoliai

nei įprastos tvarkos.

Autorius pjesę pavadino tragiška komedija, bet komizmo

joje mažai. Trys gana agresyviai besielgiantys jaunuoliai myli Beatričę,ji yra jų šviesa, nujaučiamas gėrio ir grožio

pradas. Bet stebuklas neįvyksta, meilė nesutaurina, priešingai - sužadina pražūtingas aistras, giliai viduje slypintį pyktį, neviltį. Akli ir kurti, jie negali išgirsti Mocarto. Tiriame

1. LRT televizijos mediatekoje susiraskite

Juozas Grušas po premjeros Klaipėdos dramos teatre 1973 m. 1938 m.

režisierius Boi as Dauguvietis, gatvėje suti

, kal-

bėjo man paradoksinius žodžius: „Grušai, rašyk dramas - tai garbė ir pinigai. Parašyti novelę - tai tas pats, kas pasiūti pirštinę. O dramą - pasaulį sujudinti!“ Garbe ir pinigais netikėjau. Ir neklydau. „Pasaulį sujudi atrodė dar didesnė nesąmonė. Tačiau dramos žanras viliojo, slap-

ta galvojau, kad ateityje pasirinksiu dramaturgiją ir jau nuo jos nebesitrauksiu.

aip apie posūkį nuo prozos prie dramaturgijos yra kalbėjęs Juozas Grušas (1901-1986). Iš viso rašytojas sukūrė per dvidešimt dramų. Daug jų pastatyta įvairiuose šalies teatruose, o Jono Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“ Kaūno dramos teatre (1972 m.) ir šiandien vadinama

zą Grušą „Jautresnis negu reikia...“ Pažiūrėję aptarkite,

kokį rašytoją prisimena artimieji, teatro žmonės. €,

1.1. Ką Juozas Grušas laiko savo mokytoju?

1.2. Kokia vertybė, pasak dramaturgo, yra svarbiausia

gyvenime? Kodėl? 1.3. Kuriai vo kūrini ugiasi pats rašytojas? 1.4. Ką įdomaus iš laidos sužinojote apie „Herkų Mantą“ „Barborą Radvilaitę“, „Meilę, džiazą ir velnią“? 1.5. Kaip pabaigoje Juozo Grušo kūrybą apibūdina profesorė Viktorija Daujotytė? Kurias jos įžvalgas įsidėmėjote?

2. Prieš skaitydami pa:

inkite, ką galėtų reikšti dra-

mos pavadinimas „Meilė, džiazas ir velnias“. Su tyrimo rezultatais supažindinkite bendraklasius.

2.1. Kokių kūrinių apie meilę esate vaizduojama vyro ir moters m. tojai šį jausmą idealizuoja?

šimtmečio spektakliu, teatro istorijos legenda.

Dramaturgas išgarsėjo istorine tragedija „Herkus Mantas“ (1957 m.) apie didįjį prūsų sukilimą ir jo vadą, gyvenimą aukojantį dėl aukščiausios vertybės - tautos laisvės.

laidą apie Juo-

2.2. Interneto dienraštyje Bernardinai.lt susiraskite Jo-

Dramatiškomis XX a. aplinkybėmis prūsų tautos tragedija

skatino apmąstyti ir okupuotos Lietuvos likimą.

TTERATURA X KLASI

no Rimšos straipsnį „Džiazas Lietuvoje“. Remdamiesi juo, Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsniu, kitais prieinamais šaltiniais, aptarkite:

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

„Kuo pagrįsta džiazo muzika? Ką reiškia žodžiai svingas, svinguoti? + Su kokiomis idėjomis siejamas dži. as? Kodėl?

„Kaip džiazo muzika vertinta sovietmečiu, kai buvo sukurta Juozo Grušo drama „Meilė, džiazas ir velnias“? Atsakyti padėtų pirmo veiksmo scena

beprotnamyje (Andriaus, Juliaus ir Luko pokalbis su trimis bepročiais).

„Kada ši muzika buvo itin populiari Lietuvoje? Koks garsiausias džiazo trio, kurie atlikėjai ją populiarino? Pasiklausykite jų įrašų.

zas mėgstamas? Kur Lietuvoje rengiami šios muzikos festivaliai 2.3. Kokios reikšmės tradiciškai siejamos su sąvoka velnias? Prisiminkite, kuriuose tekstuose esate susidūrę su šiuo personažu. Koks jis vaizduojamas? Ką šiuolai+ Ar dabar

kiniame pasaulyje pavadintumėte velnio apraiškomis?

MEILĖ, DŽIAZAS IR VELNIAS Tragiška komedija (ištraukos) VEIKĖJAI Andrius

Julius

Andrius, Lukas, Julius ir Beatričė groja. Jaunimas šoka tvistą"*

ANDRIUS (nustojęs groti). Nemokate šokti, šunsnukiai! PIRMAS VAIKINAS. Mes ne šunsnukiai! ANTRAS VAIKINAS. Valdyk liežuvį! Tamsta! ANDRIUS. Beta! Parodyk tiems šunsnosiams, kaip šokti tvistą.

Beatričė pažiūri į Andrių ir staiga ima skambinti Mocarto sonatą. Jaunimas nustebęs suklūsta Beta! Šok! (Griežtai) Beta!

BEATRIČĖ (pakyla nuo pianino). Trenkite!

Andrius, Julius ir Lukas groja. Beatričė šoka. Ji šoka gerai, su dideliu temperamentu

PIRMAS VAIKINAS. Bravo! Bravo, mergaičiuke! ANTRAS VAIKINAS. Leiskite man pašokti su ta pasiutėle. PIRMA MERGINA. Yra čia ko!.. ANDRIUS (meta gitarą). Kad tave perkūnas trenktų! Beta!

Tu - velnio vaikas! Tu - kekšė! Kekšių princesė! Žvaigždė būsi! (Pakelia Beatričę ant rankų, bučiuoja jai kojas)

BEATRIČĖ. Andriau! Andriau!..

ANDRIUS. Kai tu taip šoki — pasiutimas! Gyvent negaliu!..

(Nori sinešti Beatričę)

BEATRIČĖ (piktai). Andriau! Paleisk! Paleisk!

Lukas

Beatričė (Beta)

Andriaus tėvas

Juliaus tėvas

Direktoriaus pavaduotoja

Zina Pirmas Antras Trečias

Jaunimas PIRMAS VEIKSMAS

[PIRMAS EPIZODAS]

Patalpa, kurios paskirtį sunku iš karto nustatyti. Tai kažkoks pusapskritis kam-

barys, kurio sienos kreivai sudėstytos iš

trikampių, kvadratų. Pora trikampių perlūžę. Bet šviesu, ryškios spalvos. Išpiešti muzikos instrumentai.

Lukas (aktorius Romualdas Urvinis), Andrius (Aurimas Babkauskas) ir Julius (Algimantas

Masiulis) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m.

> Tvistas (angl. bvist) - XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV

atsiradusi rokenrolo atmaina.

LITERATŪRA X KLASĖ

153

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Lukas prišokęs išplėšia iš Andriaus Beatričę

BEATRIČĖ. Susitaikykite, berniukai.

ANDRIUS. Pinkvarta!

LUKAS. Kiaulė! (Paleidęs Beatričę, puola Andrių) „ANDRIUS. Benkartas! LUKAS. Pakartok!!

„ANDRIUS. Štai kaip!! Andrius trenkia Lukui į veidą, Lukas duoda atgal. Prasideda

muštynės

JULIUS. Beatriče, toliau, toliau nuo čia... Mes tą niekšą... (Taip pat puola Andrių)

PIRMAS VAIKINAS (šaukia). Proto netekote! Piemenys! PIRMA MERGINA. Susimušė! Susimušė! ANTRAS VAIKINAS. Ne, draugai! Gana! TREČIAS VAIKINAS. Atėjome pasišokti! Kaip pas

žmones...

Vaikinai išskiria Andrių, Julių ir Luką ANDRIUS (šluostydamasis veidą). Pinkvarta! Benkartas! ANTRA MERGINA. Kodėl jis jį vadina ir taip, ir kitaip? PIRMAS VAIKINAS. Na, užtenka! Susitaikykite, vyrai!

154

TREČIAS VAIKINAS. Argi galima kas minutę imti ir siautėti? Nei iš šio, nei iš to pradėti visuotinį... sukrėtimą!

Mergina - tai mergina...

ANTRAS VAIKINAS. Pagrokite dar. Geriau pagrokite. ANDRIUS. Gal pasamdėte?! Prašau išeiti! Girdite?! Išeikite!! LUKAS. Nereikia lįsti ne į savo reikalus. PIRMA MERGINA. Eime iš čia. TREČIAS VAIKINAS. Ateisim, kai truputį prasiblaivys... atmosfera.

Jaunimas išeina

mearne? LUKAS. Susitarėme.

JULIUS. O lenda į mūsų. Uostinėti! ANDRIUS (pakilojęs tuščią butelį). Lukai! Atnešk dar! Vieną! Du! Lukai! Broli! Santarvei sustiprinti... LUKAS (išsiverčia kišenes). Tuščia!

ANDRIUS. O dėdė? LUKAS. Dėdė? JULIUS. Ne dėdė, o dėdienė. Jos vardas - idėja fiks. LUKAS. Dėdė miega. ANDRIUS. Juliau! O tu?! JULIUS (išsiverčia kišenes). Tuščia! ANDRIUS. Pasiutimas! Eime į gatvę, užmušime... JULIUS. Ką? „ANDRIUS. Šunį!

LUKAS. Kvailys. Kur jį dėsi? ANDRIUS. Išprievartausime pirmą sutiktą moterį. JULIUS. Iš pykčio? ANDRIUS. Iš pykčio! Iš pykčio! Šunsnukiai, šitaip negalima, reikia pasiutusio smūgio. Palaukite, aš tuoj grįšiu. BEATRIČĖ (sulaikydama). Andriau! Ką tu sugalvojai?

ANDRIUS (suduoda pirštu jai per nosį). Ne tavo reikalas, pumpurėli. BEATRIČĖ. Aš einu kartu su tavim. ANDRIUS. Niekurtu neisi! Būsi čia!

ANDRIUS (draugams). Sulaikykite tą kekšę.

Julius ir Lukas sulaiko Beatričę. Andrius greitai išeina

BEATRIČĖ. Jis neturi pinigų.

ANDRIUS. Na, ir tvarka.

JULIUS. Jis išėjo nuotykių ieškoti. Geram nuotykiui pinigų nereikia.

JULIUS. Bet tu liaukis, Andriau.

„ANDRIUS. Ką? JULIUS. Pats žinai ką.Ji tavo ar ne tavo, bet kiaule nereikia ANDRIUS. Kvailiai! Aš iš meilės.

sim. Užtenka. Čia mūsų katilas. Jie turi savo.

BEATRIČĖ (atkakliai). Andriau! Aš seksiu paskui tave.

JULIUS. Baltapūkiai... žąsinai. ANDRIUS (Lukui). Susitarėme nepavyduliauti? Susitarė-

būti.

ANDRIUS. Sakiau: tvarka! Gerai? Tvarka? JULIUS IR LUKAS. Tvarka. ANDRIUS. Ir žinokite: turime būti vieningi! Tada pagyvensime! Kitaip nė velnio! LUKAS. Nebevadinsi manęs Pinkvarta? ANDRIUS. Broliu vadinsiu. Gerai? BEATRIČĖ. Gerai. ANDRIUS. Ne tave klausiu, stirna. JULIUS. Ir jų daugiau nebereikia. Tų baltapūkių! ANDRIUS. Užsirakinsime duri r nieko daugiau nejsilei-

BEATRIČĖ. Suprantu, kokių nuotykių.

JULIUS. O kas tai yra geras nuotykis, vaikuti? Tu nieko nežinai.

BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau. TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius ten kitaip... Dabar abu jaučiame

panieką mokyklai.

BEATRIČĖ. Andrius pasakojo. Tik

truputį ne taip. JULIUS. Andriui trūksta filosofinės

minties. Jo protas praktiškas. Jis

mėgsta kitus valdyti. Tai blogas

ženklas! Amėrikoje būtų milijonierius. Ispanijoj - Franko““ adjutantas! O čia archyvo dulkes uos-

to. Kažką racionalizavo. Dėl to k / Julius (aktorius Ovid, kus) re:

dvigubai padaugėjo darbo.

BEATRIČĖ. Jis sakė, kad sumažėjo.

5

JULIUS. Melavo. Dar klausyk: liki-

Kazarinas), Andrius (Martynas Klementjevas), Lukas (Arnas But-

Alberto Vidžiūno spektaklyje „Meilė, džiazas

JULIUS. Tu paklausyk: nuotykis yra gyvenimo druska... Na, na! Nemėgink bėgti. Lukai, stok prie durų.

mo ironija! Andriaus tėvas kulto laikais

—

saugumo

tardytojas.

Mano - filosofijos daktaras. Idea-

listinės filosofijosatstovas.Jotėvas tada taip „paglostė“ mano tėvą, kad šis

prigirdi.

i; r

šiandieną ne-

BEATRIČĖ. Bet už ką gi jį „glostė“?

Lukas atsistoja prie durų

JULIUS. Už objektyvizmą. BEATRIČĖ. A!

BEATRIČĖ. Andrius ką nors padarys, įklius.

JULIUS. Per kaminą jis išlįs. Nebus nei juodesnis, nei baltesnis. O „papuniukas“ iš paties pragaro jį ištrauks...

Taip, nuotykis - gyvenimo druska. Su Andrium susipa-

žinom taip pat per nuotykį. Prieš metus. Kaunė yra tokia

„Medžiotojų užeiga“.

JULIUS. Reikalinga tai buvo ar ne - atsakyk?! Buvo tokia gyvenimo logika, ir viskas? O mudu, jų sūnūs, draugai! Ir dar kokie! Štai kaip pasaulis keičiasi, mano vaikuti!

BEATRIČĖ. Norėčiau viską suprasti. Bet aš daug ko nesuprantu.

JULIUS. Nereikia visko suprasti. Tikėjimas mažėja.

BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau.

BEATRIČĖ. Koks tikėjimas?

JULIUS. Tokie ilgi ilgi stalai. Šautuvas ant sienos...

JULIUS. Luką paklausk. Jis vienas dar tiki.

BEATRIČĖ. O kam šautuvas?

JULIUS. Nusišauti. Sėdžiu, girkšnoju. Kaimynai vis keičiasi. Ir iš kairės, ir iš dešinės. Žiūriu, vyrukas. Gerai apsirengęs. Išgersim, sako. Išgersim, sakau. Dar? Dar. Na, ir taip toliau. Pagaliau sako: važiuojam namo. Važiuojam. Autobusų stotis. Mašinų daug. Mes - į pirmą pasitaikiu-

sią. Iš karto ir užmigome. Iš karto! Būna taip. Pusiau apo-

kalipsinė“* būklė. Ir niekas nežadino. Net kontrolierius. Vyrukai gerai apsirengę, negi be bilietų važiuos. Ir štai tu paklausyk: mašina pasitaikė kaip tik ta, kurios mums

reikėjo. Ir nuvažiavome ten, kur mums reikėjo. Likimas?

Nuotykis? Apvaizda? Kaip nori vadink, bet neniekink paslaptingų dalykų. Vėliau pasirodė, kad abu mėgstame džiazą, abu grojame, abu studijavome, metėme... ar kaip

“Apokalipsė - Apreiškimas Jonui, paskutinė Naujojo Testamento knyga; graikiškai dzokalizzw — atveriu.

BEATRIČĖ. Dievą?

JULIUS. Velnią. BEATRIČĖ. A-a! JULIUS. Lukas turi kompleksą. Nevisavertiškumo. Todėl ir tiki...

LUKAS. Aš? JULIUS. Ta! LUKAS. Taip. Aš su kompleksu. Galiu prisipažinti. JULIUS. Lukas - be tėvų. Gimė per kažkokią gamtos neteisybę. Per aklą nuotykį. Būna taip. Ir čia nieko nepadarys * Generolas Fransiskas Frankas (Francisco Franco, 1892-1975) -

Ispanijos valstybės veikėjas. 1939 m. su fašistinės Vokietijos ir Ital

jos pagalba įveikė Ispanijos Respublikos pajėgas pilietiniame kare ir tapo diktatoriumi. 1969 m. grąžino monarchiją, formaliai perdavė valdžią karaliui Jonui Karoliui I Burbonui (g. 1938 m.), bet iš tiesų

valdė šalį iki mirties.

LITERATŪRA X KLASĖ

155

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE Lukas turi turtingą ir išmintingą dėdę. Bet tai greičiausia

pauzės, vėl raitydamas kojas) Tušči

tik fantazija.

Pati ranka stvėrė! Per galvą! Nė žodžio neištarė. Net ne-

BEATRIČĖ. Fantazija? Kaip - fantazija?

JULIUS. Dykumų miražas, dėl kurio galima apsilieti ašaromis. BEATRIČĖ. Tai baisiai įdomu! Lukai! Lukai! Kaip ten yra?

šampano butelis!

riktelėjo. Virsdama apkabino mano kojas. Nepaleidžia. Pirštai - kabliai. Įpratę grobti.

LUKAS. Tas miražas galėtų nupirkti ir parduoti filosofą ir

prokurorą.

JULIUS. Matai!

BEATRIČĖ. Kas yra filosofas, aš žinau, o kas prokuroras — nelabai.

JULIUS. Ir nereikia labai žinoti. Iš to niekada nieko gero neišeina.

Įeina Andrius. Stovi nuleidęs galvą. Rankose po butelį JULIUS. Ką čia parnešei? Konjako! Du butelius! Valio! LUKAS. Armėniškas! Tegyvuoja Armėnija! Valio! Svinguok, Juliau!

Julius trimitu groja džiaugsmingą melodiją JULIUS. Pagerbta! LUKAS. Taip turi būti! 156

Beatri (aktorė Dalia Melėnaitė) ir Andrius (Aurimas Babkauskas) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m.

ANDRIUS. Štai kas, vyrai: bufetininkę užmušiau. Pauzė

BEATRIČĖ. Ne! Ne! Tai netiesa! ANDRIUS. Kitos išeities nebuvo. Aš nenorėjau. LUKAS. Nepurkšk čia mums į smegenis! JULIUS. Kodėl tu ją užmušei? ANDRIUS. Pažįstama. Būtų išdavusi. JULIUS. Kalėjimas, draugai! O tai pakels mūsų prestižą! ANDRIUS. Sušaudys mane, jei suseks. (Šaukia) O aš ne-

bijau! Nebijau! Girdite, nebijau! Velniava! Kokia prasmė?! Viskas nusibodo! Kas mano gyvenime gali įvykti?!

Nieko, išskyrus oro atmainas! (Staiga) Beta! Štai tau

plyta šokolado!

Beatričė net nepažvelgia į šokoladą. Ji žiūri į Andrių su didžiausių nerimu, su siaubu JULIUS. Kaip tu ją užmušei? ANDRIUS (raitydamas kojas). Langą iš kiemo... tyliai atkalu... Pasiimu konjako, konjako! Du butelius! Šokolado! Atsigręžiu: bufetininkė!

Su skaitytuvais

rankose.

Naktibalda! (Nustojęs šokti) Ką jūs būtumėte darę? (Po

Pauzė

JULIUS. Velnio akivaizdoje tu buvai pradėtas, žmogau. ANDRIUS. Velnio? (Staiga ima kvatoti) Velnias vedžiojo mano ranką! Velnias! Aš neatsakingas. Taip turėjo būti! JULIUS. Tu - naujas Raskolnikovas! ANDRIUS. Koks Raskolnikovas? JULIUS. Dostojevskio. Tik neatgailaujantis. ANDRIUS. Aš juokiuosiš visko. Niekuo netikiu. BEATRIČĖ (pripuolusi prie Andriaus). Ne! Ne! Netiesa! Tu neužmušei žmogaus! Aš žinau, tu neužmušei! Tu ne-

gali užmušti! Negali! Tu negali! ANDRIUS. Negaliu? Pažiūrėk į mano rankas. Kruvinos? Taip?

BEATRI . Nekruvinos! Nekruvinos! (Glaudžia prie veido) LUKAS (šiurkščiai atstūmęs Beatričę, pažiūrėjęs į Andriaus rankas). Kruvinos!

Beatričė staiga išbėga. Pauzė. Andrius, Julius ir Lukas ima kvatoti

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

JULIUS. Per daug išgąsdinome Betą. Į miliciją nudums. ANDRIUS. Gerai. Tai bus nuotykis! Kolosališkas! JULIUS. Bet iš kur tu nugriebei konjako?

7. Į „katilą“ vis kas nors veržiasi, beldžia į duris. Kodėl

Andrius su draugais ne kartą užsimena norį užsidaryti „katile“ ir nieko neįsileisti?

Kažkas tyliai beldžia į duris

[ANTRAS EPIZODAS]

Andriaus tėvo kabinetas. Baldų beveik nėra. Tik dvi didelės stilizuotos taburetės. Vienoje pusėje šautuvas ant sienos ir erelio iškamša, kitoje - bylos, bylos, lygiai sustatytos ir, matyt, retai kada judinamos. Atkakliai skamba durų skambutis Iš miegamojo ateina Andriaus tėvas. Jis atidaro duris. Beatričė! Jis nori sulaikyti ją

ANDRIUS. Tss!..

LUKAS (pašnibždom). Tai jie beldžia...

JULIUS. Kas jie? LUKAS. Baltapūkiai. JULIUS. Ne.

LUKAS. Tai milicija. JULIUS. O ne! LUKAS (susijaudinęs). Jūsų... jūsų tėvai!

ANDRIAUS TĖVAS. Po velniais! Ko tamstai reikia?

JULIUS (tyliai nusijuokęs). Ne, ne! Niekada!

BEATRIČĖ. Atleiskite...

LUKAS. Tai kas? Mes gi esame kai ką iškrėtę. ANDRIUS (piktai). Tylėk!! LUKAS. Juokais... žinoma, juokais...

ANDRIAUS TĖVAS. Tamsta prikėlei mane. BEATRIČĖ. Atleiskite, tai labai svarbu.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas tamsta?

Beldžia garsiau. Balsai: „Atidarykite duris!“, „Atidarykite duris!“ ANDRIUS. Tss!.. (Pašnibždom) Niekada durų nebeatida-

rysim. Niekada! Čia mūsų katilas!

LUKAS. Man atrodo, kad yra tokių, kurie... nori mus pa-

mokyti.

BEATRIČĖ. Beatričė.

ANDRIAUS TĖVAS. Beatričė?! Po velniais! Tai man nieko nesako. BEATRIČĖ. Suprantu, tėveli...

ANDRIAUS TĖVAS (pasipiktinęs). Ką?!

BEATRIČĖ. Su jumis norėjau pasikalbėti.

ANDRIAUS TĖVAS. Aš miegojau.

ANDRIUS. Kiekviename žingsnyje yra tokių, kurie nori mus pamokyti. Ir kas iš to?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Papasakokite, kokį įsivaizduojate „katilą“. Kokiomis detalėmis jo aprašymą papildo jūsų vaizduotė? Kaip manote, kodėl autorius uždaro veiksmą į tokią izoliuotą

erdvę?

e

2. Kaip bendrauja „katile“ susirinkę jaunuoliai? Kuo iš jų išsiskiria Andrius? „ Kuo panašus ir kuo skiriasi Andriaus ir Juliaus gyvenimas? Kaip Andrių charakterizuoja Juliaus pasakojimas apie jų pažintį, apie tėvus? Ką manote apie tokią draugystę?

Andriaus tėvas (aktorius Kazimieras Vitkus) ir Beatričė (Dalia Melė-

naitė) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvai-

gimas“, 1967 m.

4. Kaip Andrius elgiasi su Beatriče? Kodėl ją tai plūsta, tai

bučiuoja kojas? Kokias priešingas Beatričės paveikslo puses galime įžvelgti? S. Pasvarstykite, kam Andrius prasimano bufetininkės nužudymą. Kodėl jis nori atrodyti blogesnis, nei yra iš tiesų? Kaip manote, ar tos kalbos apie žmogžudystę,

prievartavimą gali virsti tikrove?

6. Kas šiems jaunuoliams yra gyvenimo nuotykis? Kaip vertinate tokį požiūrį?

BEATRIČĖ. Žinojau, kad jūs miegate. Užtat ilgai ir skambinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Išeik! Išeik! Arba aš šmesiu tamstą. Beprotė kažkokia! Iš miego prikėlė! BEATRIČĖ. Nereikia taip šaukti, tėveli.

ANDRIAUS TĖVAS. Aš tamstai ne tėvelis. Išeik!

BEATRIČĖ. Aš - Beatričė. Andrius mane vadina Beta.

LITERATŪRA X KLASĖ

157

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

ANDRIAUS TĖVAS. Andrius? Koks Andrius?

BEATRIČĖ. Kokia aš laiminga! Jūs negalite įsivaizduoti!

Kokia aš laiminga! ANDRIAUS TĖVAS. Po velniais! Kodėl tamsta taip džiūgauji? Kvailos lažybos, ar kas?

BEATRIČĖ. Jūsų sūnus. Pauzė

ANDRIAUS BEATRIČĖ. ANDRIAUS graži). Ir,

TĖVAS. Hm... Jūs pažįstami? Taip. TĖVAS (nužvelgęs Beatričę ir įsitikinęs, kad ji žinoma... draugai.

BEATRIČĖ. Beveik sužadėtiniai.

ANDRIAUS TĖVAS (pasitraukia atbulas). To betrūko! Ar tamsta žinai, ką reiškia tas žodis? BEATRIČĖ. Žinau.

ANDRIAUS TĖVAS (labai piktai). Ar žinai, ką reiškia su-

žadėtiniai?!

bufetininkę, pavogęs konjaką. Draugai patikėjo. Aš nenorėjau tikėti. Aš neti

ž

ANDRIAUS TĖVAS. Šlykštūs kliedėjimai! Kelintą dieną jūs ten pilate?

BEATRIČĖ. Ko jūs klausiate?

ANDRIAUS TĖVAS. Kelintą dieną girtaujate? BEATRIČĖ. Pirmą.

ANDRIAUS TĖVAS. Trečią tikrai paskersite bufetininkę.

Ir tau ne gėda? Ne gėda?

BEATRIČĖ. Ne.

BEATRIČĖ. Taip. Žinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Andrius ne vieną tokią „sužadėtinę“

BEATRIČĖ. Jūs klausiate, ką aš dirbu?

BEATRIČĖ. Žinau. ANDRIAUS TĖVAS. Jis jas vadina... žinai kaip... kekšėmis.

turėjo.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas tamsta tokia? ANDRIAUS TĖVAS (labai nepatenkintas). Žinoma.

Turbūt tau tas žodis taip pat girdėtas?

BEATRIČĖ. Aš - mokinė.

ANDRIAUS TĖVAS. A! Kur su Andrium susipažinai? BEATRIČĖ. Šokiuose. ANDRIAUS TĖVAS. Šokiuose! Na, žinoma!... Seniai? BEATRIČĖ. Prieš porą mėnesių. Gal mažiau...

158

BEATRIČĖ. Andrius pasisakė įsilaužęs į kavinę, užmušęs

BEATRIČĖ. Neturi.

ANDRIAUS TĖVAS (su ironija). Sakai, neturi? ANDRIAUS TĖVAS. Kas tavo tėvai?

BEATRIČĖ. Mano tėvas paliko mamą. Vėliau mama susi-

dėjo su kitu, išvyko kažkur į Sibirą, paliko mane. Aš gy-

BEATRIČĖ. Mes grojame džiaze.

ANDRIAUS TĖVAS. A! Tai iš tų!.. Ko norėjai, Beatriče?

BEATRIČĖ. Sakykite, ar Andrius buvo parvažiavęs į na-

mus? Ką tik dabar... prieš kokį pusvalandį? ANDRIAUS TĖVAS (po pauzės, sunerimęs). Buvo. Atrodo, buvo. O kas?

venu pas senelę.

ANDRIAUS TĖVAS. Kiek tau metų? BEATRIČĖ. Septyniolika.

ANDRIAUS TĖVAS. Kelintoj klasėj? BEATRIČĖ. Dešimtoj.

ANDRIAUS TĖVAS. Senelė nedraudžia

BEATRIČĖ. Tai nepaprastai svarbu. Tikrai buvo?

ANDRIAUS TĖVAS. Taip. Tikrai. Durimis patrankė ir vėl

Girdėjau mašiną gatvėje. Jo paties nemačiau.

BEATRIČĖ. Kokia aš laiminga! Taip ir buvo! Kokia aš lai-

minga! ANDRIAUS TĖVAS. Kodėl tamsta taip džiūgauji? BEATRIČĖ. Tai nepaprastai svarbu. Bet iš kur jis gavo pinigų taksi? Jis neturėjo net autobusui. ANDRIAUS TĖVAS. Tamsta taip gerai žinai jo reikalus? BEATRIČĖ. Žinau. Sakykite, ar Andrius paėmė konjako? Du butelius.

ANDRIAUS TĖVAS. Konjako?! Aš patikrinsiu. Sėsk tamsta. (Išeina ir grįžta) Taip. Du butelius. Velnias! Prisitaikė

taktą. A! Velnias!

ANDRIAUS TĖVAS. Aišku, turi tam pagrindo. BEATRIČĖ (nuoširdžiai). Ne.

ANDRIAUS TĖVAS. O paskui? BEATRIČĖ. Kas paskui? ANDRIAUS TĖVAS. Paskui.. usitikdavote?

i

BEATRIČĖ. Taip. Kartais ir mane jis taip vadina.

tau groti džiaze?

BEATRIČĖ. Kai vėlai grįžtu, - neįsileidžia.

ANDRIAUS TĖVAS. Kur tada nakvoji? BEATRIČĖ. Kieme. ANDRIAUS TĖVAS. Kieme?

BEATRIČĖ. Sodelyje. Bet ten nieko... Labai ramu. Tik me-

džiai, dangus... Pilna žvaigždžių. Galvoji, galvoji, paryčiu užsnūsti. Žiemą įsileidžia. Senelė gera.

ANDRIAUS TĖVAS. Jei būtų motina, nesitrankytum.

BEATRIČĖ. Jei būtų, nesitrankyčiau.

„ANDRIAUS TĖVAS. Gal man paimti brūklį" ir išperti tau kailį. Gerai išvanoti! BEATRIČĖ. Kodėl?

*Brūklys - rykštė, lizda. LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

„ANDRIAUS Andrių ir BEATRIČĖ. ANDRIAUS

TĖVAS. Kad proto įgautum. Kad paliktum visą jų bandą““. Tavęs, matyt, niekas nelupo. Ar jiems bus geriau, jei aš juos paliksiu? TĖVAS. Tau bus geriau. Man tavęs gaila.

BEATRIČĖ. O Andriaus negaila? Aš jam reikalinga... Tik-

tai, tikrai aš jam reikalinga. ANDRIAUS TĖVAS. Ar tu tokia naivi, ar tik apsimeti? BEATRIČĖ

(ne visai supratusi Andriaus tėvo klausimą).

Neapsimetu. Aš Andriui reikalinga. Be manęs jis gali...

nežinau, ką gali... Aš noriu paklausti... Aš vis galvoju, ką jūs su Andrium kalbate. Ar jį pažįstate? Kodėl jis vis apie užmušimus? Kodėl jo galvoje fantastiškiausios žmogžudystės? Mane siaubas ima. Juk vieną dieną jis gali... Sakykite, ar fantazija ir lieka fantazija? Daugiau nieko... Taip sau... Aš daug galvojau. Turbūt jums juokinga... mano galvojimas...

BEATRIČĖ. Jis man skirtas. Aš jam reikalinga... O kartais

mes kalbame labai rimtai. Pradžioje jis tyčiodavosi iš mano žodžių. Dabar nebesityčioja. Tik žiūri į mane ir

kažką galvoja. O akys visai kitos.

ANDRIAUS TĖVAS. Tu mane stebini. Ir gąsdini.

BEATRIČĖ. Paskui jis kalba. Ir aš kalbu. Žodžiai savaime

darosi kitokie. Tėveli... atsiprašau.

ANDRIAUS TĖVAS. Ne, ne... Nereikia atsiprašinėti...

BEATRIČĖ. Andrius pats per save geras. Gali būti geras.

Juk ir jūs taip manote? Ar ne? Gali Tik jis nori būti kažkoks „didvyris“. Žiaurus nori būti. O geria - iš koto

virsta! Geria dėl to, kad nekenčia... Ko? Pats nežino. Ir per daug apie save galvoja. Jis gali prieiti tokią ribą, kurią

peržengęs nieko nebesuprastų.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokią ribą? BEATRIČĖ. Nežinau. Bet yra tokia riba? Juk taip? Yra? Ją peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.

ANDRIAUS TĖVAS (labai rimtai). Nejuokinga.

BEATRIČĖ. Aš negaliu Andriaus suprasti. Kartais suprantu, o kartais ne. Dar tokie dalykai... Negaliu jums nė pasakyti.

ANDRIAUS TĖVAS. Bet Andrius? Andrius? Kokią jis ribą

gali peržengti... kad paskui nieko nebesuprastų?

BEATRIČĖ. Kaip man jums atsakyti? Jūs pats žinote... Visai nusigerti. Didelį nusikaltimą padaryti ir nesuprasti, ką padarė... Ar ne taip?

ANDRIAUS TĖVAS. Sakyk. Drąsiai sakyk. BEATRIČĖ. Aš pasakysiu. ANDRIAUS TĖVAS. Na... BEATRIČĖ. Iš jo kalbų.

ANDRIAUS TĖVAS. Galbūt. Taip, taip. BEATRIČĖ. Matau aš, kaip jie apsvaigsta. Baisiai apsvaigsta. Net nuo džiazo. Nuo šokio. Jie nori apsvaigti. ANDRIAUS TĖVAS. Ar tu juos sulaikai?

BEATRIČĖ. Kalbų... tokių...

ANDRIAUS TĖVAS. Dėl to, kad pati apsvaigsti.

BEATRIČĖ (po pauzės). Aš pasakysiu: išprievartavimai.

ANDRIAUS TĖVAS. O! Iš ko gi tu sprendi?

BEATRIČĖ. Ne. Nesulaikau. Aš - bejėgė sulaikyti.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokių kalbų?

BEATRIČĖ (išsigandusi). Aš?

ANDRIAUS TĖVAS. Pavyzdžiui?

BEATRIČĖ. Eina gatve, staiga... atleiskite, aš ištarsiu jo ž0džius... bet jūs nesipiktinkite... kitaip aš negaliu pasakyti

teisybės... Eina gatve, staiga keistai nusišypso ir sako:

„Apetitiška boba! Ne aš būsiu, jei jos neiš..“ ANDRIAUS TĖVAS (nustebęs). Tau taip sako?

ANDRIAUS TĖVAS. Tu. BEATRIČĖ (po pauzės). Galbūt... bet aš... kitaip... Jūs nesi-

juokiate iš manęs? ANDRIAUS TĖVAS. Ne.

BEATRIČĖ (susijaudinusi, bet ryžtinga). Andrius vis vien

kada nors supras...

BEATRIČĖ. Man.

ANDRIAUS TĖVAS (dar daugiau ja pačia stebėdamasis). Tau? BEATRIČĖ. Man. Paseka, kur ji nuėjo. Grįžta. Susėdame

ant suoliuko. Tylime. Jis švilpauja. Ką nors pasako. „Karo

tikrai nebus: Ir vėl švilpauja, kažką mąsto. Kažką bloga.

Ir vėl: „Garbės žodis, aš ją..“ ANDRIAUS TĖVAS. Galvoje man netelpa. Kodėl jo nemeti?

ANDRIAUS TĖVAS. Ką supras?

BEATRIČĖ. Kas tai yra meilė. Supras! Supras!.. Tada viskas pasikeis. (Po ilgos pauzės) Jūs mylite Andrių?

ANDRIAUS TĖVAS. Daugiau nieko neturiu. Vienintelis sūnus. Daug tikėjaus iš jo. Tiesiog svajojau... Po velniais. Matai,jaudinuosi... Pražilau dėljo. Kuris iš mudviejų likimo auka? Tėvas ar sūnus? Nežinau. Neturėjau laiko viską suprasti, permatyti. Dabar savęs klausiu, kaip tai galėjo

atsitikti, kad mano sūnus... Aš jam kalbėdavau, o kartais, sukandęs

*Dviprasmybė: itališkai banda (vokiškai Bande, angliškai band)

vadinama grupė muzikantų, rusiškai banda - gauja, nusikaltėlių gru-

dantis, tylėdavau. Buvau

griežtas. Ir nieko.

Nieko! Kažkokios kitos jėgos užvaldė. Iš kur, kokios —

neaišku... Jei tu galėtum... taip, Beatriče, jei galėtum...

puotė.

TITERATURA X KLASĖ

159

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE Supranti mane... Nevedęs vyras tai ne žmogus... Na, ir kalbu! Juk tau tik septyniolika.

BEATRIČĖ. Aš supratau jus. Aš laiminga. O dabar einu.

Per daug nebarkite Andriaus. Pasakykite, kad jūs kenčiate dėljo. Aš pati pabarsiu. Jei reikės ir... apmušiu.

ANDRIAUS TĖVAS. Oo! (Staiga apkabina ją) Vaikeli... Vaikeli... Kas tu tokia esi? (Paleidęs ją) Su Andrium pasikalbėsiu. Beatričė išeina

Andriaus tėvas ir Andrius

ANDRIAUS TĖVAS. Tėviškai noriu pasikalbėti. Nestypsok ten! Stok čia ir atsakinėk!

ANDRIUS. Aš galiu atsakinėti ir pro langą žiūrėdamas. ANDRIAUS TĖVAS. Ne!

Andrius prieina arčiau Kur gavai pinigų taksi? Aš nekalbu jau apie konjaką. Kur gavai? Tu neturėjai net autobusui? ANDRIUS. Visapusiška informacija! Pasitarnavo kekšė. ANDRIAUS TĖVAS. Nedrįsk jos taip vadinti! 160

ANDRIUS. Susigiedojo... ANDRIAUS TĖVAS (labai griežtai). Kur gavai pinigų taksi? ANDRIUS. Laimingas nuotykis. Draugas važiavo pro šalį.

ANDRIAUS TĖVAS. Melas!

ANDRIUS. Pažįstamas taksi vairuotojas...

ANDRIUS. Kodėl ne Puškino?

ANDRIAUS TĖVAS. Nesimaivyk! Žadėjai ją vesti?

ANDRIUS. Angliškas anekdotas. Šimtai tokių... Gal baigsime tardymą?

ANDRIAUS TĖVAS. Baigsiu, kai reikės. Šitokiais pažadais

nesišvaistoma! Kas paskui? Senelė iš namų ją išmes! ANDRIUS. Dabar nebe tie laikai. ANDRIAUS TĖVAS. Kokie gi?!. Kodėl į namus pareini tik kas trečią dieną? Ne dažniau. Kur būni? ANDRIUS. Susirinkimai, pasitarimai... repeticijos... Kas gi dabar pareina į namus dažniau kaip trečią dieną? ANDRIAUS TĖVAS (šaukia). Atsakinėsi rimtai ar ne? ANDRIUS. Rimčiau nemoku. ANDRIAUS TĖVAS. Neberandi kelio į namus? Kas tu? Paklydęs šuo? Valkata? Nėra tau namų židinio? Nėra? ANDRIUS. Nėra. ANDRIAUS TĖVAS. Kas iš tavęs jį atėmė? ANDRIUS. Aš išeinu. ANDRIAUS TĖVAS. Neišeisi! Kas iš tavęs atėmė namų židinį? ANDRIUS. Nori žinoti? Tu atėmei! Tu! Tu! ANDRIAUS TĖVAS (traukiasi atbulas). Po velniais!.. Tėvas! Taip! Tėvas! Atėmė namų židinį! Mokytojai tave skriaudė, valdžia skriaudė, dabar tėvas... Kai motina dar

mokykloje nagais sudraskė mokytojai veidą, tai ji buvo gera. Iškviesta dėl tavo žvėriškumų. ANDRIUS (puola tėvą). Neįžeidinėk mirusios motinos! ANDRIAUS TĖVAS. Nuleisk kumščius! Skelčiau tau antausį, bet atleidžiu... už tai, kad gini motiną.

ANDRIUS. Tu įpratęs skaldyti antausius. ANDRIAUS TĖVAS. Jei kas būtų tave gerai apskaldęs, gal šiandien būtum žmogus.

ANDRIAUS TĖVAS. Melas! „ANDRIUS. Nuėjo vakarieniauti... „ANDRIAUS TĖVAS. Vėl nuvarei mašiną?!

„ANDRIUS. Žmonės tik j

ANDRIUS. Pasiskolinau. „ANDRIAUS TĖVAS. Pasiskolinai!

ANDRIUS. Pasaulis nesubyrėjo, jei pusvalandžiui skubiam

reikalui... Vėl grąžinau į vietą. ANDRIAUS TĖVAS. Prieš metus numarinau bylą dėl to, kad sūnus buvo įpainiotas. Po velniais

ANDRIUS. Ne aš tada nuvariau. Už kitus atsakyti negaliu. ANDRIAUS TĖVAS. Tu vairuotoją sumušei! ANDRIUS. Jis buvo niekšas. ANDRIAUS TĖVAS. Niekšas buvo jis?! Vairuotojas? Taip? Reikėjo jums tada duoti kas priklausė. Ir šiandien man sąžinė nerami. Dabar penkiolikos parų užteks?

ANDRIUS. Gal pridėtum daugiau?

! Žinoma! Daužėte vienas kitą.

Pagal planą. Mes norime gyventi. Paimti iš gyvenimo

viską, ką jis gali duoti. Mušame tik įpykę.

„ANDRIAUS TĖVAS. Kas „mes“? Tu?

ANDRIUS. Aš. Kiti tokie kaip aš. Jaunoji karta.

ANDRIAUS TĖVAS. Jaunoji karta! Nori tiktai gyventi!

Mokslininkai, kosmonautai - ne jaunoji karta? Nenori gyventi? Negyvena? Jūs - jaunosios kartos gangrenuo-

janti dalis! Maža dalis! Teršianti visą kūną! Štai kas! ANDRIUS. Dar nesuteršiau nieko. Būk ramus.

ANDRIAUS TĖVAS. Pats nesupranti, kaip suteršei! (Su skausmu) Aš turiu tai matyti, suprasti, tėviškai kalbėti

ir. niekuo geru netikėti.

ANDRIAUS TĖVAS. Pridės. Antras klausimas: ta Beatričė

tavo sužadėtinė?

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius ANDRIUS.

Be reikalo jaudinies, tėve. Seniai žinai, nuge-

riu. O kas nenugeria? Pas tave atėję draugai nenugeria? Ir kaip dar! Bet aš nevagiu. Aš ne vagis. Tai būtų vulgaru.

ANDRIAUS TĖVAS. Vagi! Vagi! Įtaisiau į archyvą, kad nebūtų ko vogti. Ir kas iš to? Iš namų vagi, mašinas nu-

varinėji.

ANDRIUS. Jei turėčiau savo, nereikėtų nuvarinėti. Seniai prašau. Tu nenori nė girdėti.

ANDRIAUS

TĖVAS.

Ir negirdėsiu, kol nepradėsi rimtai

gyventi.

ANDRIUS. Ką turiu daryti? Mišioms tarnauti, kaip senelis, jaunas būdamas, tarnavo. Ne visi gali būti kosmonautai. „ANDRIAUS

TĖVAS.

Bet žmonės

nori kuo

nors būti?

Okuojūs norite būti? Kuo? Nesišaipyk! Kuo jūs norite būti? ANDRIUS. Jaunais žmonėmis. Ir viskas. Mes turime savo

pažiūras.

Andrius (aktorius Martynas Klementjevas) ir jo tėvas (Saugirdas Stakelė) režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklyje „Meilė, džia r velnias“, 2012 m.

ANDRIAUS TĖVAS. Jums nuobodu. Nuobodu gyventi? Mums nebuvo nuobodu.

ANDRIUS. Jūs turėjote klasių kovą. Jei būtų atėmę? Ką būtumėte sakę? Nuobodu gyventi! Garantuoju. ANDRIAUS

TĖVAS.

Kokia

išmintis!

Išaiškinote klasių

kovos esmę! Pagrindas: nuobodumas. Žmonėms nusi-

bosta ramiai gyventi, ir jie pradeda kovą. Lenkiamės iki žemės... Dėkojame.

ANDRIUS. Nesimaivyk, tėtuši. Jei jau kas turi dėkoti, tai tik mes. Leidote mums paištvirkauti, sudarėte sąlygas,

pašalinote kliūtis. Ir mus papirkote. Žinoma, tas jums

nieko nekainavo. O mes laimingi. Ačiū!

ANDRIAUS TĖVAS. Neleidome! Viską dergti, į purvą minti - neleidome! Iš gyvenimo daryti mėšlyną - neleidome! Ne! Ne! ANDRIUS. Nešūkaukite! Nė velnias nesupras, kur mėšly-

nas, kur ne mėšlynas. Nebežinote nė jūs patys, ką leido-

te, ko neleidote, ką pašalinote, ko nepašalinote. Nieko

kito dabar jums ir nelieka, kaip mus kaltinti. Mes kiaurai jus perkandome, tėtuši.

Andrius (aktorius Aurimas Babkauskas) ir jo tėvas (Kazimieras Vitkus) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m. ANDRIAUS

Pauzė

TĖVAS. Ir jas skelbiate, kai sutemsta. Dieną

nedrįstate. (Beveik sau) Niekšai! Niekšai! Po velniais!..

Kandidatai į kalėjimus! Štai kas. (Andriui) Kokios jų kalbos! Nužudžiau, išprievartausiu! Žodžiai gali virsti

darbais. „ANDRIUS. Mėgstu stebinti. Ir viskas. Mėgstu stiprius įspūdžius. Man taip patinka. Ir kitiems patinka. Niekas nenori būti nuobodulio pūsle.

ANDRIAUS TĖVAS. Taip, pašalinome kai ką. Badą pašali-

nome! Badą! Neteko jums nei žiurkių, nei šunienos ėsti. O tas kažką davė. Kažką, kas privertė suprasti duonos

vertę. Ir gyvenimo vertę! Pašalinome baimę! Baimę pašalinome, tikėdamiesi, kad jūs pakilsite. O jūs nepakilote. Susmukote! Ar teisingai padarėme?! ANDRIUS.

Baimė mirė.

ANDRIAUS TĖVAS. Atgaivinsim!

ANDRIUS. Jau nebeatgaivinsite. Bet gal užteks, tėve?

TTERATŪRA X KLASĖ

161

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

„ANDRIAUS TĖVAS. Tuoj baigsim. Taip, mes nusikaltome

jums, daug ką ne laiku pašalindami. Mes viską darėme

ateičiai. Ir staiga pamatėme jus kaip dabartį. Dabartį, kuri aukojama ateičiai. Bet mes nenorime (šaukia), nenorime, kad mūsų vaikai būtų paaukoti kaip trąša atei-

Diskutuojame

13. Andrius prisipažįsta: „Aš juokiuos iš visko. Niekuo netikiu“ Ar lengva, jūsų nuomone,

netikint?

nančioms kartoms. Nenorime, kad mūsų vaikai būtų su-

14. Ką reiškia būti „nuobodulio pūsle“? Ar tai baisu jaunam žmogui?

telefono ragelį, surenka numerį) Kalba prokuroras. Štai

Apibendriname

puvusi generacija! Nenorime! Nenorime! (Staiga paima

koks reikalas. Mano sūnus praėjusią naktį gatvėje nuvarė mašiną. Suimkite jį. ANDRIUS. O! Niekšas! (Suduoda kumščiu per galvą tėvui)

ANDRIAUS TĖVAS. Šitaip reikia mušti! (Trenkia Andriui

taip, kad tas iš karto krinta. Pažvelgęs į gulintį sūnų, vėl pa-

15. Kur skaitytose scenose reiškiasi meilė, kur - velnias? 16. Kas yra džiazas Andriui ir kas Beatričei?

17. Ar pritariate, kad Beatričė iš tiesų myli Andrių, žino esanti jam reikalinga? Kodėl taip manote?

ima ragelį) Man buvo sutrukdę. Taip. Suimkite nusikal-

[TREČIAS EPIZODAS]

tėlį ir griežtai nubauskite. Viskas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Atidžiai perskaitykite remarką, kuria apibūdinamas Andriaus tėvo kabinetas. Ką toks interjeras sako apie veikėją? 2.

Kodėl Beatričė įsiveržia pas Andriaus tėvą? Ko ji siekia?

162

3. Remdamiesi veikėjų replikomis ir autoriaus remarkomis, aptarkite, kaip ir kodėl keičiasi Andriaus tėvo požiūris į Beatričę. 4.

Ar tėvas myli Andrių? O galjuo

kai nusivylęs?

S. Apie kokią ribą, kurią gali prieiti žmogus, užsimena Beatričė? 6. 7.

Kodėl Beatričė nepalieka Andriaus, nors šis gali peržengti ribą? Kuo ji vadovaujasi? Kuo panašus ir kuo skirtingas Andriaus ir Beatričės

8.

Kaip Andrius bendrauja su tėvu?

9.

gyventi niekuo

likimas?

Įvertinkite argumentus tėvo ir sūnaus ginče. Kurioms mintims pritartumėte (+), kurioms prieštarautumėte

(-), dėl kurių abejotumėte (?)?

Andriaus tėvo | Vertinimas

argumentai

Andriaus argumentai

Vertinimas

10. Kurie tėvo ir sūnaus abipusiai kaltinimai gilina konf liktą?

11. Ko Andrius siekia gyvenime? Kaip jis nori gyventi? 12. Andriaus tėvas praneša teisėsaugai, kad sūnus padarė nusikaltimą. Kaip vertinate šį poelgį?

Kabinetas mokykloje DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA (sega ant lentos lapą iš Beatričės dienoraščio. Ji labai įžeista. Viena kalba pro dantis). Supelėjusi senmergė... Taip, taip... Kraiposi prieš kiekvieną berną. Pažiūrėsim, kaip tu pasikraipysi... (Šau-

kia pravėrusi duris) Mokinė Beatričė Vizgirdaitė! Įeik!

Įeina Beatričė Turbūt nujauti, kam tave pasikviečiau. Nuolat gauname signalų apie tavo įtartiną elgesį... mokinei netinkamą, skandalingą elgesį. Dabar štai žmonės atsiuntė tavo

dienoraštį. Kaip pedagogė, aš turėjau susidomėti, nes dienoraštis — sielos veidrodis. Perskaičiau visą. Labai įdomus. Vietomis skaitydama suabejoji, ar tikrai sveiko proto ta, kuri jį rašė. Apie meilę visos mergaitės svajoja. Niekas joms neuždraus. Bet čia purvas, ne svajonė. Štai vienas puslapis. Malonėk pati perskaityti, įsigilinti ir apkaltinti save. O gal išsiteisinsi? Teisinkis! Aš noriu žinoti, kaip pati žiūri į savo tokias mintis. Na, malonėk perskaityti. Malonėk! (Įsakmiai) Malonėk! BEATRIČĖ (skaito labai jaudindamasi). „Užvaldė jis mano mintis. Visą jį matau - gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus

meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau Čia pat ant žemės... pasiduočiau lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas.“ DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Įsigilinai? Dabar pasikalbėkim. Kodėl tokius žodžius parašei? Šitaip apie

meilę tegali galvoti? Tik šitaip? Ko tyli? Nebegali burnos praverti? Kalbėkim be pagražinimų, kaip tavo dienoraštyje. Gulti čia pat ant žemės! Bėgti į tamsų mišką!.. TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

Ir viskas! Ir čia meilė? Naujas supratimas apie meilę. Septyniolikmetės supratimas!

Mokinės, dešimtaklasės!

O subrendusi geriau galvosi? Gal tik rafinuočiau. Bet nuo guolio toliau nenucisi. Tau meilė - ne aukščiausia pareiga. Tau meilė — pasismaginimas. Meilė - lova! Ir

jokios atsakomybės už save, jokių varžtų, jokios gėdos! Viskas leista.

ka, veda! Jau nusibodę vienas kitam, nusivalkioję. Geria, mušasi. Ji trankos su kitu, jis su kita. Skiriasi. Vėl veda. Vėl skiriasi. Kas tai? Meilė? Prigimties teisė? Ar kažkoks

košmaras? Pragaras! Piktoji dvasia! Kur viso to pradžia? (Staiga šaukia) Skaityk! Skaityk tikrąją tų baisių žodžių

prasmę!

BEATRIČĖ (greitai prieina, skaito tragišku balsu). „Užvaldė

jis mano mintis. Visą jį matau - gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau čia pat ant žemės... pasiduočiau lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas“

Paskaičiusi pasvyra, dar žengia ir krinta DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA (išsigandusi). Kas tau? Tau bloga? Vaikuti, kas, kas... sakyk! Gal tu jau...

Beatričė atsisėda ant grindų (Pripila stiklinę vandens) Išgerk. Na, išgerk. Beatričė (aktorė Dalia Melėnaitė) ir direktoriaus pavaduotoja (Eu-

Beatričė neima stiklinės. Pauzė

genija Šulgaitė) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtin-

gas apsvaigimas“, 1967 m.

Tiktai gera tau norime. Gelbėti, kol dar ne vėlu.

BEATRIČĖ (šaukia). Ne! Ne! Ne! DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Ne? Skaityk, dar kartą! (Valdingai) Girdi? Skaityk! (Trypia koja) Skaityk!!

BEATRIČĖ (skaito dūstančiu balsu, sustodama). „Užvaldė

jis mano mintis. Visą jį matau - gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau čia pat ant žemės... pasi-

duočiau lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas“ DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Dabar gali pasakyti:

taip, jūs teisi! Pasiekė tave mano žodžiai? O gal mes čia

nieko nesuprantame? Kalbėk! Kalbėk!

Pauzė. Beatričė atsistoja, prieina prie stalo ir nori pasiimti dienoraštį (Sulaikydama jos ranką) Ne, vaikuti. Dienoraštį dar turėsi perskaityti komjaunimo aktyvui.

Beatričė staiga, kiek beturėdama jėgų, trenkia kumščiu direktoriaus pavaduotojai į veidą (Ši valandėlę stovi apstulbusi, kol suvokia, kas įvyko. Paskui

išgąstingai ima šaukti) Beprotė! Beprotė! KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Palyginkite direktoriaus pavaduotojos ir Andriaus tėvo

elgesį su jaunuoliais. Kuo šie suaugę žmonės kaltina

Pauzė. Beatričė tyli. Jos akyse siaubas

jaunąją kartą? Kaip manote, jie

Septyniolikmetės slankioja naktimis apie restoranus ir

barus. Pas vyrus pro langus lenda, į ligonines patenka...

Nauja karta! Laisva karta! Mes, vyresnieji, galime tik stebėtis. Stebėtis ir tylėti. Prabilsi — būsi kaltas. Mūsų

pažiūros vertos patyčių, pajuokos!.. Kokių priemonių imtis? Gal jokių? Tėvai? Pabėgę, pasimetę, išsiskyrę. Vai-

kai - Dievo valioje. Ne! Velnio valioje! Nauja karta! Ište-

teisūs?

2. Apie kokią meilę svajoja Beatričė? 3. Ar pagrįsti direktoriaus pavaduotojos kaltinimai, kad

Beatričė nejaučia „jokios atsakomybės už save, jokių

varžtų, jokios gėdos“?

4. Kaip šioje scenoje keičiasi Beatričės būsena? Aptarkite, remdamiesi remarkomis. S. Kodėl Beatričė trenkia į veidą direktoriaus pavaduotojai?

TTERATŪRA X KLASĖ

163

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

[KETVIRTAS EPIZODAS]

ANDRIUS. Beta! Beta! Ar tu nematai mano akyse ašarų?! LUKAS. Girto ašarų!

Pirmo paveikslo kambarys. Andrius ir Lukas sėdi prie stikliuko

„ANDRIUS. Šuns ašarų. Aš - šuo! Beta! Aš - šuo!

ANDRIUS. Velniaižin, kas su manim darosi. Rodos, pilu kaip į peklą, nenusitašau, ir gana. LUKAS. Vis blaivas kaip batsiuvys! „ANDRIUS. Jaukalas kažkoks! Viduje!.. Repeticijas apleidau. LUKAS. Kiaulė tu! Ji grotų su mumis! ANDRIUS. Kekšė! Nenoriu blogesnio žodžio ištarti. LUKAS (čiumpa Andriui už krūtinės). Kaulus sutrinsiu! „ANDRIUS (su piktu išdidumu). Šalčiau, šalčiau!

LUKAS. Dienoraštį nunešei direktoriaus pavaduotojai? ANDRIUS. Nunešiau. Na ir kas? O ką padarė ji? LUKAS. Žinai, kas tu? Kiaulės mėšlas! Iki pačios kiaulės

per toli.

LUKAS (piktai). Buldogas!

ANDRIUS

(staiga atsistoja, pribėga prie Luko). Galvą

suskaldysiu! Pinkvarta!

LUKAS (labai įžeistas murma). Pinkvarta... Pinkvarta...

ANDRIUS (vel atsiklaupia prieš Beatričę). Aš - buldogas. Įžeistas buldogas įkanda ir šeimininkui... Kodėl nieko

nesakai, Beta? Nori, aš galvą sau suskaldysiu. Į sieną!

Nori? JULIUS. Gal užteks? Beta išbėgs. ANDRIUS

(atsistojęs). Yra dalykų, kurių jūs nesuprasite.

Niekada! Kai ji pateko... BEATRIČĖ. Kodėl tu įdavei mano dienoraštį direktoriaus pavaduotojai?

ANDRIUS (pagriebęs kėdę, užsimoja). Atsiimk savo žodžius!!

ANDRIUS (patraukęs pečiais). Įdaviau... Įdaviau, ir viskas.

ANDRIUS (padeda kėdę). Man krūtinėje degė, kai ji nu-

„ANDRIUS. Skaičiau. Žinoma, skaičiau.

LUKAS. Padėk kėdę! (Šaukia) Padėk kėdę!!!

sitrenkė pas tėvą. O tas, prakeiktasis, penkiolika parų!.. (Šaukia paklaikusio balsu) Mane siutas ėmė!! Siutas!!!

164

Pauzė

Siutas!!! LUKAS. Nešauk, aš ne kurčias.

„ANDRIUS (tyliai). Aš net gerti pradėjau. Tu nežinai, kas

man Beta. LUKAS. Užtenka! ANDRIUS (rnumoja ranka). Užtenka.

dienoraštis apie tave. Beveik visas. Kur apie save rašiau, ir tai buvo apie tave. Tų minčių aš pati bijojau. Tau niekada nebūčiau pasakiusi. Niekam nebūčiau pasakiusi. ANDRIUS. Tai buvo velniškai įdomu. Beta, aš nežinau... Tai buvo velniškai...

biau... ką nors labiau neliečiama perduoti kitiems? Iš-

mesti į gatvę... Ar galima ką nors labiau... ką nors baisiau apnuoginti. Nešvarumais apipilti. Ar galima? Ak Dieve, aš nebežinau... Aš galvojau visą naktį. Norėjau paklaus-

JULIUS. Štai mūsų deimantas!

ti tave, ar galima, ar galima... Kokiais žodžiais... (Dūsta,

LUKAS. Beatričė!

susijaudinusi) kokiais žodžiais paklausti? Ne! Aš turbūt

ANDRIUS. Tai kaip tu ją?! JULIUS (pakelia Beatričę). Štai kaip!

ANDRIUS. Tai tu visą laiką ją nešei? JULIUS. Tik prie durų paėmiau. Nenorėjo mūsų slenksčio peržengti. Matai, Beta, be tavęs mūsų katilas prisvilo. Tik jau būk maloni, nemėgink bėgti. (Užstoja duris) Na,

Andriau, dabar pulk kniūbsčias! (Griežtai) Girdi! Krisk prieš Beatričę!

nuo jo

BEATRIČĖ (vis dar valdydamasi). Ir supratai, kad visas

BEATRIČĖ. Tu atidavei direktorei. Ar galima ką nors la-

Julius įneša ant rankų Beatričę

Andrius krinta kniūbsčias. Beatričė atbula traukiasi

BEATRIČĖ. Skaitei, kas ten parašyta?

dešimčia metų pasenėjau. ANDRIUS. Kiaulė aš. Bet dabar nieko nebepadarysi.

BEATRIČĖ. Čia ne tas, Andriau. Kiaulė — ne tas. Visą tą

laiką galvojau, kaip gyventi. Ne, aš negalvojau, kad mes

kartu kada nors galėtume gyventi. Ne! Bet kaip gyventi...

iš viso kaip gyventi? Jokio dugno... kristi, kristi, ir viskas.

Tėvas paliko motiną. Motina paliko mane. Maniau, tu... kažkas bus... kažko laukiau. Nieko! Nieko nėra! (Beveik

šaukdama) Nieko nėra!! (Po pauzės kitu balsu) Žinojau,

kad tau tik juokas, nuotykis, bet tai dar baisiau.

ANDRIUS (jau netekęs kantrybės). Nekelk audros stiklinė-

je vandens. Per daug viskas buvo įdomu. Ir ta senmergė, ir tavo naivumas..

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius BEATRIČĖ. Per daug įdomu. Kai man reikėjo pačiai skaityti ten... jai... po keletą kartų, aš... miriau. Žinoma, tu

būtum pasakęs: kaip įdomu, ji nebegyva! (Pravirksta) JULIUS. Nereikia verkti, Beatriče, nereikia. Viskas jau seniai apverkta.

LUKAS (puola prie Beatričės šaukdamas). Beatriče! Beprotnamis! Beprotnamis! Bėk iš čia!

BEATRIČĖ. Aš neverkiu. Aš juokiuos. Juokinga. Beprotnamis... Kur bėgti?

ANDRIUS. Nėra kur ir nėra ko bėgti. (Prinešęs Beatričei

JULIUS. Ištekėti už manęs. BEATRIČĖ. Paršas! Man širdį gelia, aš vos sulaikau ašaras... Nepyk. Savaime ištrūko. JULIUS (Iabai švelniai). Ar tau nešalta, Beatriče? BEATRIČĖ. Nieko...

JULIUS. Imk mano švarką. BEATRIČĖ. Ne, ne. Nereikia... Kaip tu manai, Andrius didelis niekšas?

JULIUS. Didelis.

BEATRIČĖ. Nepataisomas?

taurę) Prašom, Beta! Išgerkim į tavo sveikatą.

JULIUS. Ne. Bet jis gražus bernas.

pagalvojau, kad tu vis dėlto žmogus. Bet tu nepataiso-

JULIUS. Ką aš?

BEATRIČĖ. Tave mačiau kaip sapne... ką tik dabar, ten...

mas, tu beviltiškas niekšas, Andriau. Eime, Juliau. ANDRIUS. Kekšė!

BEATRIČĖ. Jis neturi nieko gražaus, išskyrus jį patį. O tu?

BEATRIČĖ. Didelis niekšas?

JULIUS. Taip pat nemažas. BEATRIČĖ. A!

Beatričė ir Julius išeina

Uždanga

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip vertinate Andriaus poelgį? Kodėl jis nunešė dienoraštįį mokyklą?

2. Ar Andrius jau peržengė ribą, už kurios žmogus nieko

nebesupranta? Atsakymą pagrįskite.

3. Kai kurios Andriaus replikos liudija, kad Beatričė jam šį tą reiškia. Ar jis myli Beatričę? Ar nekenčia? Kodėl

taip manote? 4. Kaip Andriaus poelgis paveikia Beatričę?

JULIUS. Visi pusėtini niekšai. Net visų laikų šventieji. Visų biografijos netikros. Pradedant šventuoju Augustinu. Ir tegu! Jei tik imsi garsiai šaukti: falsifikatas! — žūsi. Per daug suprasti - blogai. Per daug veikti - dar blogiau. Gyvenimas — ugnis! Būk atsargi. BEATRIČĖ. A!

JULIUS. Tu esi savotiška. Tu truputį maišyta su velniu, kitaip nemoku pasakyti. Nori tvarką pakeisti. O pakeisti

Dievo tvarką - tai perbristi ugnį, kuri niekada nieko neprisileidžia per daug arti. Už jos - lavonų pelenai...

BEATRIČĖ. Ar tu niekada nepuoli į ugnį?

S. Paaiškinkite Juliaus repliką: „Matai, Beta, be tavęs mūsų katilas prisvilo“ 6. Beatričė po konflikto su direktoriaus pavaduotoja atsi-

dūrė psichiatrijos ligoninėje. Kodėl kaip tik dabar, grįžusi į „katilą“ ji pasijunta lyg beprotnamyje?

JULIUS (pagalvojęs). Niekada. Aš analitinio proto. Iš karto viską pasveriu, išmatuoju, prieinu išvadą, kad geriau pasitraukti negu pulti. Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask

su neteisybe. Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori ko-

voti? Kovai reikia entuziazmą keliančių idėjų. Kitaip tariant, — baisiai didelio ir gražaus melo. Reikia savos metafizikos. O tu jos neturi.

BEATRIČĖ. Aš net nežinau, kas yra metafizika.

ANTRAS VEIKSMAS

JULIUS. Hm... Tai miglotas, pačiam sau neaiškus samprotavimas! (Juokiasi) Juokinga, ar ne? Pačiam sau neaiš-

[PENKTAS EPIZODAS]

kus! (Vėl juokiasi) Žinoma, juokinga! Juo daugiau ra-

šome ir kalbame, juo labiau kvailėjame. Tai ir yra mūsų

Miesto skveras Atbėga Beatričė ir atsisėda ant suoliuko. Paskui ją ateina

Julius

JULIUS. Tu nori būti bėgimo čempione, Beta!

Pauzė

BEATRIČĖ. Sėsk. Ruduo, o kvėpuoti sunku. Ak Dieve!..

Sakyk, Juliau, kas man daryti? JULIUS. Reikia pagalvoti.

BEATRIČĖ. Kas man daryti... tarp tų beprotnamių!

metafizika.

BEATRIČĖ. Kodėl tu nutilai! Kalbėk nors ir apie meta-

fiziką.

JULIUS. Norėjau surasti gyvenimo raktą ir įduoti tauį ran-

kas. Bet matau - nesurasiu. Ne tokie ieškojo ir nesurado.

TITERATŪRA X KLASĖ

165

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

BEATRIČĖ. Kai kada aš pati sau atrodau lyg stirna, pate-

kusi į miesto gatves. Visi žiburiai vilioja. Visų bijau. Nors ne, ne visada bijau. Kai kada moku ir badytis. Bet kiek-

vienas praeivis gali paginti mane po mašinos ratais.

JULIUS. Tikrai, Beatriče, nieko kito tau nelieka kaip ište-

kėti už manęs.

BEATRIČĖ. Tai tu žinai, kad mano tėvas paliko motiną, o motina paliko mane?

JULIUS. Sakei. Ir dar sakei, kad gyventi negera ir nebus

gera, kol taip darysis.

BEATRIČĖ. O tuokėsi iš meilės. Dieve! Kas yra meilė?! (Pauzė) Dar pasakyk ką nors, Juliau. (Pauzė) Aš ištekėčiau ir nemylėdama. Iš vargo, iš keršto! Paskui truputį pamilčiau. Vėliau be galo pamilčiau. Svarbiausia, aš myliu pačią meilę. Ir būčiau labai gera tam žmogui. JULIUS (staiga). Aš noriu išbučiuoti tave. Beatričė instinktyviai pasitraukia

Man sunku kalbėti... kai galvoju, kaip tave išbučiuoti.

BEATRIČĖ. Tu proto netekai! (Po trumpos pauzės) Na, tai išbučiuok.

Julius daug kartų bučiuoja Beatričei visą veidą Koks tu švelnus.

Julius (aktorius Algimantas Masiulis) ir Beatričė (Dalia Melėnaitė)

režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m.

166

BEATRIČĖ. Nepertrauk rimtos kalbos. (Jau truputį sutrikusi dėl ką tik išgirstų žodžių) Kažko norėjau paklausti...

JULIUS (su dideliu susižavėjimu). O tu graži. Oi, kokia gratrodo, kad mes... nebesiskirsime. BEATRIČĖ. Atrodo... Ne, ne! Ką aš... Tu gi vedęs. JULIUS. Ir tu tai žinai? BEATRIČĖ. Žinau, žinau, kaip nežinosiu.

JULIUS (jau su maža ironija). Tai būsi man mergiotė-drau-

gė, kuri padeda gyventi.

Ar tau sunku gyventi?

JULIUS. Ne. O tau?

BEATRIČĖ. Ne. (Staiga) Žvaigždė krinta! Kol suspės nu-

kristi, pagalvokim ką nors. Išsipildys. JULIUS. Aš pagalvojau.

Beatričė staiga pakyla ir neatsigręždama bėga Beta! Beta! Ašjau išsituokiau. Vakar gavau teismo spren-

BEATRIČĖ. Negalima iš anksto. Tiktai krintant. Reikia

dimą. Viskas sutvarkyta!

laukti. Dabar rudenį daug jų krinta. (Pauzė) Štai kita!

Manį rankas! Taip gims man kūdikis. Taip! Nuo žvaigždžių. Dėljo vertės kentėti. Dėl jo vertės mirti...

JULIUS. Tu taip pagalvojai? BEATRIČĖ. Pajutau... Juliau! JULIUS. Ką?

1. Kodėl, Juliaus nuomone, Beatričė „truputį maišyta su velniu“? Ko velniško ji turi?

2. Palyginkite Andriaus ir Juliaus elgesį su Beatriče. 3.

BEATRIČĖ. Ar tu niekad nepagalvojai... gimdyti žmogų -

stebuklas! (Susijaudinusi) Nėra žodžių... Nėra... Nėra.

JULIUS. Tu nuostabi. Viena. Vienintelė! Kai mes susituoksim...

iri:

i Juliaus ir Beatričės požiūris į gyvenimą?

dramoje ne kartą pavadinama

jesu Juliumi ji pati grįžta prie šios analo

rna. Pokalby-

s: „Kai kada aš pati sau atrodau lyg stirna, patekusi į miesto gatves.

uriai vilioja. Visų bijau. Nors ne, ne visada bijau.

Kai kada moku ir badytis. Bet kiekvienas pracivis gali

BEATRIČĖ. Užtenka, Juliau. Tai jau darosi įkyru.

JULIUS. Kai mes susituoksim, aš niekada tavęs nepaliksiu. Tu įstosi į vakarinę, susirasi tarnybą. Abu dirbsim. Mes vienas kitam skirti. Mes panašūs. O jei turėsime dukrą,

niekada jos nepaliksim, kad ir kažin kas atsitiktų.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

paginti mane po mašinos ratais“ Remdamiesi ka, aptarkite vei)

ėjos jauseną pasaulyje.

Kaip manote, Julius

iesų myli Beatričę ar taip kalbėti

ji įkvepia moters, motinos meilės ilgesys?

TITERATŪRA X KLASĖ

šia repli-

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

6. Apibendrinkite: ką gyvenime vertina Julius, kokie jo siekiai? Kurios jo mintys įtikina, kurioms prieštarautumėte?

[ŠEŠTAS EPIZODAS]

Juliaus tėvo ir Juliaus butas. Labai daug knygų. Ne! Prie kiekvienos sienos - didžiulė knyga. Ant vienos nugarėlės užrašyta prancūziškai, ant kitos vokiškai, ant trečios lietuviškai ir vis tas

pats: filosofijos istorija

JULIAUS TĖVAS. Nuo vieno išgėrimo į kitą, nuo vienos moters prie kitos. Daugiau nieko! Jokio idealo! Jokio gyvenimo tikslo! Jokio rimto darbo! Ką tu prieisi, taip gyvendamas?! JULIUS. O ką prieičiau, gyvendamas taip, kaip tu, tėve, norėtum? JULIAUS TĖVAS. Ką? (Sutrinka) Ga bent žmogum būtum. Visomis aplinkybėmis. Tai jau šį tą reiškia. (Po pauzės) Susimetrikuok su Zina. Sukurk tvirtą šeimą. Mergaitė ne taip jau bloga. Gali būti net gera. Leisk mokytis.

Pastebėjau: ji gabi. Pats išbrisk iš purvo. Ištrauksi ir ją. JULIUS. Jeigu aš jos nemyliu, tėve? Jeigu ji man bjauri?

Grįžta Julius

JULIAUS TĖVAS. He! Šiandien bjauri, ryt nebjauri. Šito

JULIUS. Tai priėmei Ziną, tėve!

nesuvaikysi. O pareiga? Yra toksai dalykas? Pareiga? Prieš suvedžiotą merginą, prieš savo paties vaiką! Pareiga!

JULIAUS TĖVAS. Ziną priėmiau.

JULIUS. Beatričė ją atvedė?

JULIAUS TĖVAS. Kokia Beatričė? Turbūt Beatričė. Taip,

taip, Beatričė.

JULIUS. Pats bijojai jos kaip ugnies. JULIAUS TĖVAS. Bijojau! Kaip aš galėjau nebijoti?

JULIUS. Vedybos iš pareigos dingo kartu su visais prie-

tarais. JULIAUS TĖVAS. Vadinas, vedybos iš meilės! Šitokios, Juliau, taip pat dingo kartu su visais prietarais. Dingo! Pati

meilė dingo. Štai kas!

JULIUS. Ir žinojai, ko ji čia taip veržiasi! Ko ji siekia!

JULIAUS TĖVAS. Kaip galėjau nežinoti! JULIUS. Tai kodėl priėmei? JULIAUS TĖVAS. Netardyk manęs. Vis vien tu nesuprasi

JULIUS. Ji dabar kitokia. Meilė!

nieko... Nesuprasi, kas yra sąžinės priekaištai.

JULIUS. Taip. Žinoma!.. Bet pirm turėjai su manim pasi-

167

tarti.

JULIAUS TĖVAS. Turėjau pasitarti? He! O tu tareis su manim, kai prieš... (galvoja) trejus metus parsivedei ją dar beveik vaiką! Tareis?.. Pasakei: ji čia gyvens. Namuose reikalinga moteris. Paskui kas? Kitą, teisėtą, su

būriu girtų vestuvininkų staiga įsiboginai. Prieš tai irgi nebuvai pasitaręs su manim. Kaip tau patinka, taip tu

ir elgiesi. Tuo momentu!.. Kokios bus pasekmės - kiti tegu kvaršina galvą. Kiti! Kiti!

JULIUS. Negi tu manai, tėve, kad galima elgtis taip, kaip

tuo momentu nepatinka? Aš taip negaliu... Bet ne tai

svarbu. Pasakyk, ką dabar aš turiu su ja daryti? Vesti? Ar šiaip sau ją laikyti? Parvedus kitą, teisėtą, paprašyti, kad vėlją išmestum. JULIAUS TĖVAS. Ką? Kaip tu drįsti? Kaip tu gali šitaip

kalbėti?! Kaip liežuvis apsiverčia?! (Su skausmu) Į ką mus traukiate? Į kokias nešvankybes?

JULIUS. Į jokias nešvankybes aš tavęs netraukiu, tėve. Aš vienaip noriu gyventi, tu - kitaip. Ir viskas.

JULIAUS TĖVAS. Kitaip? JULIUS. Kitaip.

Julius (aktorius Algimantas Masiulis) ir jo tėvas (Donatas Banionis)

režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m.

JULIAUS TĖVAS. Meilė kitokia. Garbė, teisybė kitokia. Viskas kitaip! Iš tikrųjų tuštuma. Niekas! Niekas! Nihil

est in intellectu“"! Žmonių karta atsistojo šalia gėrio ir

blogio.

" Nihil est in intellectu, guod non prius fuerit in sensu („Nieko nėra

prote, ko anksčiau nėra buvę pojūčiuose“) - viduramžiais suformuluotas lotyniškas teiginys, išplaukiantis iš senovės graikų filosofo

Aristotelio mokymo. Čia veikėjas cituoja tik pusę, ir mintis visai kita.

LITERATŪRA X KLASĖ

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

JULIUS. Beprotnamis! Taip? Tik ne jums jį sutvarkyti.

Pagaliau nesvarbu. Zinos aš nevesiu. Negali būti nė

kalbos. Aš pamilau kitą, jei nori žinoti. Man nusibodo šitoks gyvenimas. Aš taip pat noriu viską pradėti kitaip. Supranti, tėve, kitaip.

JULIAUS TĖVAS. Girdėjau. Daug kartų. Studijavai prancūzų literatūrą. Metei. „Noriu viską pradėti kitaip“ Dirbai

redakcijoj. Metei... „Viską kitaip!“ Kliedėjai apie maši-

ną = šių laikų dievą... Paskui vėl džiazas... Ir vėl „viskas

kitaip“! Še! Ko tu iš tikrųjų nori? Ar nieko nenori? Nie-

Pauzė. Juliaus tėvas ilgai stovi, įsižiūrėjęs į tolius. Nusišluosto

nuo kaktos prakaitą, atsisėda

JULIUS. Tu neturi ką pasakyti! JULIAUS TĖVAS. Būtų geriau, jei neturėčiau... (Po pauzės, kitu tonu) Vesk Ziną.

ko nesieki! Nieko nesupranti! Nihil est in intellectu!

JULIUS. Sakau tau, tėve! Velniai ją griebtų!.. JULIAUS TĖVAS. Sakai, velniai? O kas ta, kurią... pamilęs?

reikia. Viskas — čia, žemėje! Viskas tik šiandien. Nieko

JULIAUS TĖVAS. Gal viskas kitaip atrodys. Kas gi ji tokia?

JULIUS. Per daug suprantu, tėve. Galbūt daugiau, negu nėra ten, ir nebus nieko rytoj. Viską noriu pasiimti dabar, tuojau. Ir viską grynais.

JULIAUS TĖVAS. Tik nežinai, kas yra tas „viskas“.

JULIUS. Patsai gyvenimas yra viskas.

JULIAUS TĖVAS. Sakai, gyvenimas? O ką įdėjai į tą gyvenimą? Nieko! Nieko! Įdėjo kiti. Tu tik pasiimti nori.

JULIUS (kiek sutrikęs). Gyvenimas ne daikt

5. Aš gyvenu.

Tai yra viskas. Aš nepatenkintas! Bet aš noriu gyventi... JULIAUS TĖVAS. Ir kliedėti!..

JULIUS. Tėve! Leisk man baigti. Aš priklausau prie tų, kurių jau nebegalima mulkinti. Jei nori žinoti, tai yra

168

bėgti? Taip?.. O gal mirti? Mirti? Taip! Ant Golgotos kalno!.. Aaa! Jau ir mirtis niekis...

tragiška. Tai ne paradoksas! Paprasta tiesa. Tragiška!

Gyvenimas — prakeiktas, beprotiškai apkrautas melu,

apsimetinėjimu, fantastika ir dar velniai žino kuo. Kai kada virsta tvaiku. Kai kada - ugnimi. Ir aš viską matau. Baisu viską matyti! Mane apima siaubas. Aš pasitraukiu.

Aš bėgu! Taip yra. Aš nekaltas. Ir nekaltinkit manęs. Tai beprasmiška.

JULIAUS TĖVAS. O kas kaltas? Kas? Kas? (Šaukia) Kas kaltas?!

JULIUS. Nežinau. JULIAUS TĖVAS. Tu nežinai? Aišku, tu nežinai! Kas iš jūsų ką nors žino?! Keliate maištą — nežinote prieš ką! Matote melą, apsimetinėjimą - nežinote, kas daryti!

JULIUS. O tu žinai, tėve? Pasakyk, jei žinai. Kas gi reikia daryti?

JULIAUS TĖVAS. He! Pasakyk! Kam? Tau? Jums? Ar dar kažkam? Ačiū! Neužmiršau... (Parodo į savo ausis) JULIUS (šaukia). Man! Mums! Visiems! Jei jau turi ką pasakyti, nežiūrėk, kad kažkada teko apkursti. JULIAUS TĖVAS. Kiti laikai! He! Duok receptą! Taip? Duok! Bėk į gatvę! Šauk! Visa gerkle šauk: štai vaistai! Štai duona! Žmonės! Pasveikit! Būkit sotūs! Nevokit!

JULIUS. Nesvarbu. Ir aš nebenoriu apie tai kalbėti.

JULIUS. Beatričė. Ji Ziną čia atvedė. Ir, žinoma, prisakė,

kad ašjją vesčiau.

JULIAUS TĖVAS. Ak taip, šita! Hm... šita!Ji - Beatričė... JULIUS. Ji vykdė kažkokią teisybę. Supranti, tėve, teisybę!

Ir užmušė mano laimę, savo laimę. Na, ir tavo... jei ne

pačią laimę, tai ramybę. Ir nieko nepasiekė. Tik bloga. Mergaitė - Don Kichotas! Nuostabus dalykas, tėve, ar ne? Velniškai!

JULIAUS TĖVAS. Kas nuostabus dalykas?

Julius neatsako. Pauzė Kadaise taip pat buvau jaunas... Ką aš čia norėjau pasa-

kyti?.. Taip... Tavo motina buvo Regina. Šeimos karalienė! Gyvenimas taip pat kai kada atnešdavo purvo... Bet ji darė stebuklus. Ką ji turėjo - nežinau. Bet ji tikrai darė

stebuklus. Tai moters paslaptis. Šeimos karalienės!.. Su-

pranti? Dabar viskas kitaip. Jūs kažką sumynėte. Ir jūsų merginos kažką sumynė. Turbūt viską sumynė. Į purvą! Supranti, į purvą! Viską! Stebuklų daryti nebegali. Ir laimė mirė. Tyliai, palengva mirė. Jos nebeprikelsi. Mirė laimė. Mirė. Vietoj jos kažkas kita. ( Galvoja) Ką dar norėjau pasakyti?..

JULIUS. Nepyk, tėve, mes gerbiame tokius senų žmonių samprotavimus ir... juokiamės iš jų. JULIAUS TĖVAS (staiga). Ką? Ką tu pasakei? JULIUS (suerzintas). Juokiamės!

JULIAUS TĖVAS (įžeistas, susijaudinęs). Jūs - barbarai! Istorinis pavyzdys protingų žmonių persiformavimo į barbarus! Refleksinis barbarizmas! Še! Jūs atsipalaida-

vote nuo bet kokios humanistinės tradicijos! Kas dar ju-

mis nutiks — nežinau! Nežinau! Nežinau! Kas dar jums nutiks!

Nemeluokit! Negrįskit gyvenimo neapykanta! Į gatvę

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Julius (aktorius Ovidijus Kazarinas), Andrius (Martynas Klementjevas) ir Lukas (Arnas Butkus) režisieriaus

Alberto Vidžiūno spektaklyje „Meilė, džiazas ir velnias“, 2012 m.

>e

J

Įeina Zina, paima nuo stalo puodelį, kavinuką, sustoja prie

durų, klausosi

JULIUS. Nieko.

LUKAS. Tai baubk arba žvenk.

JULIUS. O kas nutiko jūsų humanistinėms meilės koncep-

Pauzė

cijoms, žmogaus garbei ir visam kitam? Buvo suminta,

sutrypta, sudaužyta! Visame pasaulyje! Kokią teisę turite dabar mus mokyti? Reikalauti, kad mes kibtume

prie tų skeveldrų. Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės! Lygios nuliui! Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi „nemirštamos dieviškos šviesos“. Žmonės beprasmiškai mirė tik dėl to, kad buvo

kurčia pasaulio išmintis!.. Dabar leiskit mums gyventi taip, kaip matome, pasiimti, ką galime, kai ką savo kurti.

Kitaip lieka arba nusižudyti, arba gyventi tikrai be jokių principų. (Po trumpos pauzės) Aš

išeinu. Čia nebegrįšiu.

JULIAUS TĖVAS (suglumęs). Kaip išeini?.. JULIUS. Negyvensiu su ta moterimi viename name. (Išeina)

JULIAUS TĖVAS. Na, matai... Neverk, Zina... Neverk... Pirmo paveikslo kambarys - katilas

JULIUS. Viską išbandžiau. Viską, ką gyvenimas turi. (Pa-

galvojęs) Beveik viską. Pasirinkdamas, apsvarstydamas, pateisindamas.

Kodėl? Dėl ko? Keista! Dabar atrodo,

kad viskas buvo aklai daroma. Aklai! Baisu! Jūs to nesu-

prasite. Bėgti norisi... ANDRIUS (graudingai). Nutilk! Nutilk!.. Tegu tave velniai... JULIUS (nekreipdamas dėmesio į Andrių). Bėgti! Kur bėgti? Nuo ko?.. ( Pagalvojęs) Nuo ko - tai aišku. Nuo košmarų. Bet kur? Kur bėgti? Veidmainiai, melagiai, apsimetėliai, grobikai! (Surinka) Žvėrys!!! (Pagalvojęs) Ir mes

žvėrys!.. Oi, kokie mes žvėrys! (Pauzė) Seniokas teisus:

refleksinis barbarizmas! Grįžtame į barbarizmą. Su viso pasaulio scena leidžiamės žemyn... Seniokas kenčia. Dvigubai kenčia. Jam per ankštas jo paties skausmas... Išakėta oda...

JULIUS. Lukai! Išpilk nuorūkas! Pilnas kibiras... Negi negalima jų kur nors išpilti? Tu girdi?

Lukas nepajuda

LUKAS. Koks seniokas? Tėvas? JULIUS (neatsakydamas Lukui). Jis veržias iš savo kailio.

Nori kentėti už žmoniją... ANDRIUS. Nutilk, nutilk! Dėl Dievo meilės, nutilk! Galva plyšte plyšta!

(Murma) Beveik pilnas kibiras. Velniškai dvokia. (Patylėjęs) O žinote, aš pavargau. Pavargau nuo tų... kaip jų... košmarų. Nuo dundesio. LUKAS. Ką tuo nori pasakyti?

JULIUS. Vaistų aš turiu nuo galvos skausmo. (Ieško kišenėse) Bet jis per daug kalba.

Senatvės dvasia! Buvo tie-

sa - žodžiai užmušė! Ir gyvas skausmas dingo! Ir idealai! Sutrempė! Kažkas! Sudraskė. Palaidojo! (Susiradęs

TTERATŪRA X KLASĖ

169

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE vaistus, įsideda vieną tabletęį burną) Net vandens nebė-

JULIUS. Pinigą... (Juokiasi) Pinigą! Miesčionys!

žodžiai. Bet tada tikriausiai dar buvo truputis gyvos

Kažkas tyliai beldžia į duris

ra vaistams užsigerti... Hamletas sakė: žodžiai, žodžiai, tiesos. Dabar žodis prieš žodį, kalba prieš kalbą. Žodžių paslaptinga jėga. Stebuklinga galybė. Palaimintas amžius.

Pasaulis pilnas raganų, burtų, vaiduoklių. Vienus užkeikiame, kitiems užkeikimus nuimame. Ir taip suranda-

me savo pozityvą. Žili seniai! Kada mes buvome jauni? Kada būsime?

Pauzė. Lukas staiga tyliai ima verkti. Julius ir Andrius skersomis pažvelgia į verkiantį Luką. Vėl pauzė

ANDRIUS. Ir šaltis krečia. Turbūt karščiuoju. JULIUS. Kodėl mes visada turime subjauroti idealą? ANDRIUS. O galvos šitaip man dar niekad neskaudėjo!.. JULIUS (piktai). Pasiųsk velniop tą savo galvą! ANDRIUS. Duok tabletę. JULIUS. Paskutinę sukramčiau. ANDRIUS. Chuliganas! JULIUS. Chuliganai tvarko pasaulį. ANDRIUS. Tik ne tokie kaip tu. Pauzė

170

LUKAS (su širdgėla). Kiek daug mes turime nereikalinga!

Kiek daug nereikalinga! Pabundame vidurnaktyje ir pajuntame, kiek daug yra nereikalinga. O protas viską

mato naujoj šviesoj.

LUKAS (nudžiugęs). Ji!.. Beldžia smarkiai

Ne! Neji!..

Andrius ir Julius darosi neramūs. Lukas vėl nugrimzta į savo mintis

BALSAI: „Atidarykite!“, „Atidarykite!“

ANDRIUS. Gal vairuotojas? Moteris iš parko? Tas rudaplaukis padavėjas?

JULIUS. Tai pasiaiškink jiems. ANDRIUS. Mulkis!

BALSAI: „Atidarykite duris! Atidarykite duris!“

ANDRIUS. Ne. Ne vairuotojas. Ne moteris iš parko. Ne padavėjas.

JULIUS (pašnibždom). Ar neteks kada atidaryti durų? ANDRIUS. Ne. Mes galime gąsdinti kitur, bet čia - nieko nereikia įsileisti. Ir gerti galime tik čia. Eidami velnio malti, turime būti blaivūs.

JULIUS. Gyvenimas pamokė. Kiekvienas atėjimas į milici-

jos budėtojo kambarį - tai jau biografijos faktas.

ANDRIUS (įsiklausęs). Pavojus praėjo.

ANDRIUS. Lukai! Atnešk butelį!

Pauzė

Lukas negirdi

LUKAS. Gerai, kad ji neatėjo. Ji būtų čia pajutusi arklidės

kvapą.

Reikia atsipagirioti, ar ne?! Po velniais! Reikia ar ne?!

Lukas neatsako Kiaulė!.. Juliau! Aš visą rytą klausiau tavo „filosofijos“ ir nedaviau tau į snukį. Gal veltui klausiau? JULIUS (dirbtinai švelniai). Andriuk! Ko tu klausei?! Ar tu supratai nors žodį? Juk tu kvailas kaip. asilo iškamša. ANDRIUS. Ką? Aš pajuokavau, o tu įžeidinėji. Mane! Mane! Smirdalius! Skudurgalis! Jei uostei kažkieno literatūros, nemanyk, kad dabar gali purkšti į smegenis! Aš spjaunu į tavo „refleksinį barbarizmą“! Spjaunuį tavo

purškalus! Girdi? Spjaunu! Spjaunu! Dabar technikos laikai. Valstybinės prekybos. Pinigą mokėk padaryti!

Uždanga KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Palyginti su Andriaus tėvu, Juliaus tėvas gyvena kito-

kioje aplinkoje. Kokius jo interesus atspindi interjeras? Ar namų aplinka darė įtaką Juliui?

2. Abu tėvai kadaise buvo priešai. Ar kaip tėvai jie panašūs?

3. Kodėl skiriasi Juliaus ir jo tėvo požiūris į gyvenimą, į amžinąsias vertybes — meilę, pareigą, atsakomybę, aps-

kritai į humanistinius idealus?

4. Ar pritariate tėvo nuomonei, kad Julius gyvena be jokių

idealų, be tikslo, nieko rimto neveikdamas? Kad vietoj

idealų - tuštuma? Atsakymą pagrįskite skaitytomis scenomis.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius 5.

Ar Juliui skauda dėl netobulo pasaulio, nevisaverčio

6.

Julius sako: „Aš taip pat noriu viską pradėti kitaip“ Ar skaitytojas juo tiki? Ar pats jaunuolis žino, kaip kitaip

gyvenimo?

norėtų gyventi? 7. Ar Andrius ir Julius panašiai mąsto apie gyvenimą? 8.

Pasvarstykite: Julius myli realią Beatričę ar apskritai

moteriškumo, gėrio idėją?

9. Kodėl tėvas prabyla apie Juliaus motiną? Ar Beatričė

galėtų būti tokia moteris stebukladarė?

10. Kodėl, nuo ko veikėjai bėga ar norėtų pabėgti?

gatvėmis. O man lygiai brangi. Gal dar brangesnė. Ir tyliai, kad kiti neatbustų, šaukdavau: „Mama! Mama!“

uokiasi tyliu pilnu laimės juoku „Mama!“ Bet jos nėra! Nėra! Nėra! Kad būtų nors tokia... Nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Nieko! Tuštuma, iš proto varanti tuštuma. Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad aš pamestinukas. Išmestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę.

BEATRIČĖ. Kokią niekšybę?

LUKAS. Gal ir ne niekšybę. Ką nors kita. (Po pauzės) „Išmintingąjį dėdę“ pats susikūriau. Vaizduotėje. Tuštumai užpildyti. Tuo pat metu žinodamas, kad jis, (paniekina-

TREČIAS VEIKSMAS [SEPTINTAS EPIZODAS]

mai) Pinkvarta, girtas patvoryje pastipo. Pinkvarta buvo

Pirmo paveikslo kambarys

jo pavardė.

Tavęs man labai gaila. Lukai! Kai tu ką bloga galvosi, ištark:

BEATRIČĖ. Blogiau aš apie tave maniau, Lukai.

Lukas ir Beatričė

BEATRIČĖ. Lukai! Ar tu labai mylėtum savo motiną? Jei-

gu turėtum ją. LUKAS. Ar labai? Beatriče! Ką aš tik sakyčiau, viskas būtų „labiau“, „daugiau“: Tu niekada to nesuprasi.

mama! Ir tu nepadarysi bloga. Ji yra. Motina! Ji stovi ir

saugo... Kažkur ties bedugne... Taip. Ji yra... (Lyg kažko būgštaudama) Na, aš einu.

LUKAS. Beatriče! Jei tu galėtum ištarti: tave aš myliu. BEATRIČĖ. Sakau, man tavęs gaila... Paleisk mano rankas.

LUKAS. Gerai, paleisiu tavo rankas. Bet tavęs nepaleisiu.

Niekada! Be tavęs — tuštuma, bedugnė! Dėl ko gyventi?

Dėl ko mirti? Dėl ko?.. Beatriče! Ištark: aš myliu tave. Ir mes paliksim visa, kas buvo. Bėgsim... na, į pasaulio kraštą. Nežinau... taip nebegyvensim, Beatriče!.. BEATRIČĖ. Lukai! Tu neįsivaizduoji, kaip man gaila tavęs. Noriu girdėti tavo žodžius. Noriu ir tau sakyti: myliu. Atstoti ir motiną, ir draugą, ir mylimąją. Bet juk tai bus

netikra...

LUKAS. Netikra? Beatričė (aktorė Dalia Melėnaitė) ir Lukas (Romualdas Urvinis) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967m. BEATRIČĖ. Mane paliko motina. Tu gi žinai. Dabar ją net

sapnuoju. LUKAS. Tai visai kas kita. Ji buvo. Ji yra, nors paliko. Tu žinai, kad yra. Ir kaip ji atrodo, žinai. Tu — ne gyvulys. Bet neturėti motinos! Visai neturėti. Na, mintyse neturėti.

Tai siaubas! Tai lygu gyvuliui. Niekas to nesupras... Vai-

kų namuose atsikeldavau naktį, įsikibdavau į langų kraš-

tus... Žiūrėdavau į gatvę. Gal ta? Gal ta?.. Nežinau, kodėl

atrodydavo, kad mano motina iš tų, kur naktį vaikštinėja

BEATRIČĖ. Taip. Netikra.

LUKAS. Tebūnie netikra. Bet ištark. Ištark nuoširdžiai, su geriausiu jausmu, ir bus tikra. BEATRIČĖ (švelniai, nuoširdžiai). Myliu tave, Lukai. LUKAS. Beatriče! Dar! BEATRIČĖ. Myliu! Myliu!

LUKAS. Dar, dar! Šimtą, tūkstantį kartų! Be galo! Tūkstan-

čius tūkstančių kartų. Visą gyvenimą! Iki mirties! Visą gyvenimą! BEATRIČĖ. Myliu! Myliu! Myliu! (Juokiasi) Bet juk tai netikra.

LUKAS (laimingas). Žinau, kad ne... (Apkabina Beatričę)

Sakyk, kad amžinai mane mylėsi.

BEATRIČĖ. Tai bus melas.

TITERATURA X KLASĖ

171

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE LUKAS (laimingas). Tebūnie... Tebūnie melas.

BEATRIČĖ. Gerai. Amžinai. Am-ži-nai! O dabar paleisk mane. Aš einu. LUKAS. Aš dar ne viską pasakiau. BEATRIČĖ. Tu per daug pasakei.

LUKAS. Yra padavimas. Kūčių naktį valandėlei atsiveria

dangus. Tada gyvuliai ima kalbėti. Aš toks gyvulys, kuris prabyla, kai dangus atsiveria.

Beatričė susijaudinusi žiūri į Luką. Greitai apsigręžia ir eina į duris LUKAS. Aš tave palydėsiu. BEATRIČĖ. Nereikia.

JULIUS. Labiau nei tu manai. Gyvenimas - ugnis. Vienam

prie ugnies - baisu! Ar jums teko būti nakties metu miš-

ke vienam prie laužo? Man teko. Klaiku! Atrodo, kad

tave kažkas sudraskys. O laužas degs, apims visą mišką. Ir dūmas tas neišsisklaidys niekada. ANDRIUS. Išgerk. Julius išgeria. Andrius ir Lukas - taip pat

JULIUS. Taip. Buvo draugystė. Trijų kietų vyrukų. Nieko nebijojom. Gąsdinome kitus. Juokėmės. Ieškojome tik nuotykių. Ir kažkur skubėjome. Atrodė, kad per maža laiko. Gera turėti per maža laiko. O dabar kas? Skieda-

las! Surūgęs! Atsirado kažkoks tuščias laikas. Slampinė-

Beatričė išeina. Lukas paskui ją

jam kiekvienas sau nežinodami, ko griebtis. Mintimis

> PN

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kokius slapčiausius savo skaudulius Beatričei išpažįsta Lukas? Kodėl jis jaučiasi išmestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę? „ Ką Beatričė jaučia Lukui? Kaip stengiasi jį paguosti? „ Kas Lukui yra Beatričė? Kodėl iš visų jėgų kabinasi „ Kaip manote, ar jaunuolis pajėgus iš esmės pakeisti

172

LUKAS. Vienatvė - štai kas! Jūs to nesuprantat.

savo gyvenimą? Ar jis žino, įsivaizduoja, kaip norėtų gy-

venti? S. Kodėl Lukas reikalauja melagingų meilės žodžių? Kaip supratote jo prisipažinimą: „Aš toks gyvulys, kuris prabyla, kai dangus atsiveria“?

vis apie tą prakeiktą... tikrai kažkieno prakeiktą Beatričę.

Susirenkam groti - muštynės! Čia velnias yra įkišęs savo uodegą, pasakytų mano tėvas. Žinoma, velnias. Naujo-

viškas velnias, verčiąs gerbti dorą ir nekaltybę. ANDRIUS (trenkia mušamųjų lėkštėmis). Išprievartaukim ją! Kolektyviai!

Trumpa pauzė LUKAS (puola Andrių). Kaip blakę sutrinsiu!

ANDRIUS. Šalčiau, Pinkvarta! Tu gausi savo dalį. Kitaip niekada negautum.

Pirmo paveikslo kambarys - katilas Andrius, Julius ir Lukas

LUKAS. Tai mane užmuškite! ANDRIUS. Ji tavęs nemyli. Pasityčiojo iš tavęs. Tu - mazgotė! Vyža! Bijai atkeršyti! JULIUS. Peržengsim slenkstį... Kas už jo? Tuštuma. ANDRIUS. O kas neperžengus? Kas? Atsakyk, filosofe!.. O kolektyvinis - aukščiausias įsiutimas.

JULIUS. Aš niekuo netikiu ir nenoriu tikėti. O Beatričė

Lukas susimąstęs ritmingai ir lėtai muša būgną

[AŠTUNTAS EPIZODAS]

vertė kažkuo tikėti. ANDRIUS.

Kuo tikėti?

JULIUS. Nežinau, bet kažkuo tikėti... Aš susimąsčiau. Pra-

dėjau galvoti, kad aš - žmogaus parodija, kad reikia būti kitokiam...

JULIUS. Beatričė dabar nesirodys. Niekada. Ji pasiekė savo. Ji sunaikino mus. Išspjovė! Mes virtome spjaudalais.

ANDRIUS (šaukia). Grokit! Grokit! Grokit, velniai prakeiktieji!!

ANDRIUS. Išgerk!

Vel visi groja su tokiu pat pykčiu ir įsiutimu. Staiga Lukas nustoja mušti būgnus, čiumpa peleninę ir trenkia į langą. Su-

Julius išgeria. Andrius ir Lukas - taip pat

JULIUS. Kas yra žmogus? Tai kažkoks kvailys su moterimi

galvoje! Atėjo moteris, apkvailino kiekvieną, ir viskas. O ką davė? Nieko! Liko neapykanta, vienatvė.

skamba dūžtantis stiklas. Andrius pagriebia butelį ir taip pat

trenkia. Julius - kitą. Lyg proto netekę, jie svaido į langus ką

tik nutverdami. Dūžtančio stiklo garsas kaskart stiprėja, kol virsta nenutrūkstamu artimos perkūnijos trenksmu. Staiga

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius BEATRIČĖ. Aš atėjau pas jus paskutinį kartą. Aš turėjau ateiti. Negalėjau ne-

ateiti... Aš laukiau stebuklo. Stebuklas

neįvyko. Norėjau, kad jūs būtumėte

kitokie. Kitokie jūs negalite būti. Jūs

tokie, kokie esate. Buvo valanda... maniau, kad man liko tiktai mirti. Nieko daugiau: mirti! Bet tai buvo viena valanda... Vėliau aš supratau: jūs norite

tiktai gyventi. Pikta nenorite daryti.

Beatričė (aktorė Dalia Melėnaitė) ir Julius (Algimantas Masiulis), Andrius (Aurimas

Kai mama grįžo ir man pasakė... LUKAS. Mama grįžo?! BEATRIČĖ. Kai ji grįžo ir man pasakė: „Aš norėjau tiktai gyventi, o pikta tau

Babkauskas), Lukas (Romualdas Urvinis) režisieriaus Vaclovo Blėdžio spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“, 1967 m.

įeina Beatričė. Stiklo muzika iš karto nutyla. Ilga pauzė. Jie

žiūri į Beatričę lyg suakmenėję

ANDRIUS. Klaupkitės!

nenorėjau daryti“, - aš viską supratau.

ANDRIUS. Mes norime pikta daryti! Norime! BEATRIČĖ (šaukia). Ne! Ne! Ne!

ANDRIUS. Štai, pažiūrėk, mano rankos kruvinos.

BEATRIČĖ. Ne! Ne! Nekruvinos! (Glaudžia jo rankas sau

prie veido)

LUKAS. Tu tą pat darai, bet tu nebe ta.

Visi atsiklaupia prieš Beatričę

BEATRIČĖ. Aš ta pati, Lukai.

BEATRIČĖ (pasitraukia). Jūs girti?

BEATRIČĖ. Lukai! Pakartok, kaip tu tyliai šaukdavai pro

ANDRIUS. Įsimylėję. JULIUS. Visi trys. LUKAS. Kiekvienas trigubai! ANDRIUS. Ir visi pikti. JULIUS. Ir visi negirti. LUKAS. O tik išgėrę.

BEATRIČĖ. Kaip tai sunku!..

ANDRIUS. Kas sunku?

BEATRIČĖ. Sunku matyti jus klūpančius. Stokitės!

Staiga visi trys lyg automatai atsistoja

LUKAS. Ji grįžo. Dabar tu kita. Tu staiga nutolai nuo mūsų. langą, kad kiti neatbustų...

LUKAS (šaukia). Niekaip nešaukdavau! Pauzė

BEATRIČĖ. Ji atsiklaupė prieš mane ir pasakė: „Atleisk mano silpnybę. Aš neapsakomai norėjau gyventi. Pikta

nenorėjau daryti“ Paskui ji paskambino man vieną s0natą. Nuostabią...

ANDRIUS (nutraukdamas ją). Išgerk, Beatriče! BEATRIČĖ (griežtai). Ne!

„ANDRIUS. Netikėjome, kad tu dar ateisi, Beatriče!

ANDRIUS. Išgerk. (Bruka jai stiklinę degtinės) Labai prašau. Juk tu vis vie „Nenoriu žodžio ištarti.

BEATRIČĖ. Aš atėjau pas jus paskutinį kartą.

ANDRIUS. Na tai pašok, Beatriče. Išsirenk nuoga ir pašok.

JULIUS. Visą laiką tavęs laukėme, Beatriče! LUKAS. Tave visur matydavome, Beatriče!

BEATRIČĖ. Užtenka! Girdėjau.

JULIUS. Atėjai viską pradėti nuo pradžios? ANDRIUS. Arba pradėti nuo pabaigos! LUKAS. Arba visai nepradėti!

BEATRIČĖ. Kodėl tu nori būti blogesnis už kitus, And-

BEATRIČĖ. Jūs jau nebežinote, ką kalbate.

ANDRIUS. Bet mes žinome, ką darome.

riau?!.

JULIUS. Blogesnis? O mes norime susilyginti.

BEATRIČĖ. Dar ji man pasakė: „Aš susiteršiau tavo akyse“

Tikrai taip pasakė. Ir buvo labai keista. Aš pagalvojau,

kokia laimė, kad aš jos akyse - ne... LITERATŪRA X KLASĖ

173

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

LUKAS. Geriau tylėk, Beatriče. JULIUS. Mes viena kalbame, o tu - kita. ANDRIUS. Be entuziazmo mes negalime su tavim atsisveikinti. JULIUS. Čia yra teatrinių kostiumų. Papuošim tave. Tu

Palieku jus, ir man gaila. Tiek čia grota! Ir kartais taip kvailai. O vis dėlto kažkas buvo. Tik aš daug ko nesu-

pratau. Visi žiburiai mane viliojo... Buvau laiminga. Ir

buvau nusivylusi. Buvau praradusi ramybę. Maniau, kad

visam amžiui. Bet ne, ne! Man tik septyniolika. Aš lai-

būsi karalienė. ANDRIUS. Surengsim velniška: ilmes. LUKAS (staiga). Bėk, Beatriče! (Šaukia) Bėk! Bėk!

Aš vėl mokysiuos. Aš - ne beprotė. Eisiu vėl irį muzikos

ANDRIUS. Pink-varta! Užmušiu! Prisiekiu — užmušiu!

O galir vėl skausmo. Skausmo dėl per didelės gyvenimo

minga. Laimingam nesunku pakelti gyvenimą. Juk taip?

mokyklą. Sako, aš gabi. Aš noriu ko nors pasiekti. O ko —

BEATRIČĖ (nustebusi). Kodėl? Kas atsitiko? (Beatričei) Lukas - girtas.

JULIUS. Štai tavo apsiaustas. Jis - gražus, bet greit užside-

ga. Nebūk tarp rūkančių vyrų. BEATRIČĖ. Kodėl?

nežinau pati. Garbės, laim. S... Ne sau vienai, visiem:

meilės. Gero skausmo - kai ašarų pilnos akys, o širdyje šviesu... (Susijaudinusi ir labai nuoširdžiai) Ak, mano berniukai. Kodėl jūs tylite? Pasakykit ką nors atsisveikinant.

Labai gera, nekasdieniška, kad visą laiką atsiminčiau.

JULIUS. Nebūk, kur karšta. Žūsi.

Beatričė ima garsiai juoktis Ko tu juokies?

BEATRIČĖ. Apsiaustą aš gi palikau už durų... Einu. Atsisveikindama paskambinsiu jums tą Mocarto sonatą. Ją

skambindama, visada girdžiu lyg kažkokį šaukimą...

Tą

patį girdėjau, jai skambinant... šaukimą gyventi... kažką labai šviesaus, dėl ko verta gyventi.

174

„ANDRIUS. Gyventi verta tik tada, kai galima viską pasiim-

tiiš gyvenimo. BEATRIČĖ. Visko negalima. Ateidama galvojau apie tą s0natą. Ir norėjau jums paskambinti.

JULIUS. Skambink, Beatriče! Skambink šitaip: gyveni-

mas — audra! Eikite! Eikite! Gyvenimas - audra! Jis ir

bepročius priims. Audroj yra vietos visiems ir viskam. BEATRIČĖ. Ne. Ne taip. Ne tokia muzika.

JULIUS. Vis vien skambink, Beatriče! Skambink, kaip dar

negirdėjom. Apvainikuosim tave lyg karalienę.

Beatričė atsisėda prie pianino. Julius atneša karalienės karūną ir uždeda jai ant galvos. Atrodo, kad Beatričė to nepajunta. Skambina BEATRIČĖ (baigusi skambinti). Patiko jums? LUKAS. Neklausk.

BEATRIČĖ (visą laiką su karūna). Aš blogai skambinu. Bet Mocartas - šviesa. Jūs turėjote jausti. Sakykit: jau-

tėte? Supratote?

Pauzė. Jie tyli

Beatričė (aktorė Jolanta Miciūnaitė) režisieriaus Al-

berto Vidžiūno spektaklyje „Meilė, džiazas ir velnias“, 2012 m.

Pauzė. Jie tyli Senelė sako, kad Dievas yra. O jis tikrai yra. Aš jaučiu jį

muzikoje... katedroje, tose kolonose... mylimam veide...

Pauzė

ANDRIUS. Duosim jai pačiai rinktis. Su kuriuo pirmuoju atsisveikins...

JULIUS. Tas nuims jai karūną.

Trumpa pauzė KLASĘ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius BEATRIČĖ (kažką bloga nujausdama). Apie ką jus kalbate?.. Aš einu.

ANDRIUS. Atsisveikink su kiekvienu.

BEATRIČĖ. Sudie, Juliau... Lukai... Andriau...

Julius ir Lukas puola prie Beatričės. Julius trenkia į žemę karūną. Klyksmas. Tamsa. Spindulyje pasirodo Beatričės veidas

8. Įsiskaitykite į paskutines veikėjų replikas. Ką jos sako apie kiekvieną jaunuolį? 9. Jau ne kartą besiveržiantiems iš išorės pasaulio jaunuoliai neatidarė durų. Kodėl dabar Julius sako, kad teks atidaryti? Nuo ko „katilo“ sienos galėjo apsaugo-

ti, o nuo ko nebegali?

Diskutuojame 10. Paskutiniai Beatričės žodžiai — apie meilę: „Geriau

BEATRIČĖ (šaukia). Kas jūs esate? Kas jūs esate?

žūti, jei nebėra pasaulyje meilės!“ Šitaip meilės idėja paneigiama ar išaukštinama?

11. Pasvarstykite, kas kaltas dėl Beatričės žūties. Pasaky-

Vėl šviesu. Įbėga išsigandęs Julius

kite kaltinamąją kalbą pasirinkto veikėjo ar veikėjų

JULIUS. Vijaus iki penkto aukšto. Ji iššoko! Iš penkto aukšto!

moraliniame teisme. Argumentų savo teiginiams pa-

grįsti ieškokite visoje dramoje.

Apibendriname

12. Palyginkite savo hipotezes dėl dramos pavadinimo su

Pauzė

įžvalgomis po analizės. Ar pakito jo reikšmių aiški-

ANDRIUS. Beprotė! Ką bloga jai padarėme? Juokų nesu-

prato! Kam galėjo ateiti į galvą, kad ji šoks pro langą, iš penkto aukšto?! Atsiminkite, vyrai: ją jau buvo pasiuntę

į psichiatrijos ligoninę. JULIUS. Dabar jau teks duris atidaryti. LUKAS. Ar mus sušaudys?

nimas?

13. Kaip suprantate gyvenimo - ugnies metaforą? Ar visi trys jaunuoliai taip jaučia gyvenimą?

14. Kas sieja Juozo Grušo Beatričę su Dantės Beatriče? 15. Kodėl Julius Beatričę pavadina mergaite Don Kicho-

tu? Kada ji elgiasi donkichotiškai? Migelio de Servanteso Don Kichotas išjojo atlikti žygdarbių, taisyti pasaulio. Ar Beatričė irgi stengiasi gyvenimą daryti gražesnį? Ar jos pastangos prasmingos? Atsakykite,

ANDRIUS. Už ką?

Uždanga

remdamiesi visa drama.

16. Juozas Grušas pasakojo pradėjęs kurti „Meilę, džiazą

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Ką vaikinų sielose pažadino Beatričė? Meilę? Velnią? 2. Kas yra, Juliaus žodžiais, tas „naujoviškas velnias, verčiąs gerbti dorą ir nekaltybę“? 3. Kokio stebuklo laukė Beatričė? Ar jos lūkesčiai išsipildė? 4. Ką Beatričės gyvenime pakeitė motinos sugrįžimas? Kuo dabarji skiriasi nuo trijų kietų vyrukų? S. Kodėl šie vyrukai nepajunta Mocarto šviesos? 6. Prieš atsisveikindama Beatričė kalba apie idealus, kuriais tiki. Ką ji vertina gyvenime? 7. Apsvarstykite, kodėl jaunuoliai ryžtasi taip žiauriai atsisveikinti su Beatriče. 7.1.Dėl kokių priežasčių ši mintis kyla Andriui? 7.2. Kaip ji dera su jo skelbiamu principu: „Gyventi vertatik tada, kai galima viską pasiimti iš gyvenimo“? 7.3. Ar vaikinai peržengia ribą, apie kurią kalbėjo Beatričė? Ko jie nejaučia, nesupranta? 7.4. Julius vienintelis suvokia, kad už tos ribos - tuštu-

ma. Kodėlir jis negina Beatričės, nesulaiko draugų?

ir velnią“ tada, kai radęs veikėją, „aistringai skelbiančią gėrį ir žūstančią nuo žmogiškojo blogio - papras-

tą mergaitę ir tuo pat metu daugiareikšmį simbolį —

Beatričę“. Ją radęs prancūzų poeto Š. lio Bodlero

(Charles Baudelaire, 1821-1867) eilėraštyje: „Staigių

spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui

tarp nešvankybių.“ Susiekite šią Bodlero citatą su dramos konfliktu. 17. Suvaidinkite pasirinktą sceną. Aptarkite, ką sieksite perteikti savo interpretacija, koks bus scenovaizdis,

kostiumai, kokius charakterius kurs aktoriai.

18. Sukurkite įsivaizduojamo spektaklio ar filmo pagal Juozo Grušo dramą plakatą.

Rašome 19. Panevėžio dramos

teatro režisierius Juozas Miltinis,

gerai pažinojęs Juozą Grušą, teigė: „Grušas rašo tada,

kai jam skauda. Todėl Grušo kūryba yra gyva žuve-

lė, o ne blizgė. Ir todėl publika - smakas*“, plėšrioji * Smakas (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) = čia slibinas.

TITERATŪRA X KLASĖ

175

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE lydeka - ją ima ir ryja“ Ar mūsų dienomis pastatyta

drama „Meilė, džiazas ir velnias“ būtų „gyva žuvelė“? Savo nuomonę išdėstykite ir pagrįskite raštu. 20. Parašykite rašinį pasirinkta tema:

+ Ar prasminga kovoti su pasaulio blogiu?

+ Kaip jaunas žmogus gali puoselėti gėrio pradą sa-

vyje?

Džordžas Orvelas. Totalitarizmo kritika + Prieš ką maištauja Džordžas Orvelas?

+ Ar tikrai visi gyvuliai lygūs?

„Arjauni

+ Ar įmanoma sukurti tobulą visuomenę?

Tiriame

21. Juozo Grušo drama nuolat statoma teatruose, režisierius Raimundas Banionis pagal ją yra sukūręs filmą

„ s“ (1992 m.). Patyrinėkite skirtingų laikotarpių spektaklių nuotraukas arba pažiūrėkite filmą €, ir palyginkite su drama. Su tyrimo rezultatais supažindinkite bendraklasi

21.1. Kaip scenovai dis, aplinka atspindi vaizduojamą laikotarpį ir visuomenę? 21.2. Kokie veikėjų paveikslai, kuo jie skiriasi nuo dramos personažų? 21.3. Kurią interpretaciją norėtumėte pamatyti teatre? Kodėl? 21.4.Ar Raimundo Banionio filmas aktualus jūsų kartai?

Džordžas Orvelas 1940 m.

176

žordžas Orvelas (George Orwell, tikrasis vardas Erikas Bleras (Eric Blair), 1903-1950) - britų žurnalistas,

rašytojas, maištautojas prieš totalitarizmą. Orvelo vardą išgarsino romanai „Gyvulių ūkis“ (1945 m.) ir

„1984-ieji“

(1949 m.). Nors jis yra parašęs daugiau grožinės prozos kūrinių, esė, eilėraščių, kaip tik šios dvi knygos geriausiai žinomos skaitytojams. Jose kuriamas sąlygiškas, groteskinis totalitarinės valstybės paveikslas. Rašytojas negailestingai griauna laisve, lygybe ir brolybe pagrįstos šviesios

komunistinės ateities viziją, todėl jo romanai vadinami antiutopijomis.

Orvelo vaizduojamoje totalitarinėje visuomenėje tvyro

UT Us

L TAU KĘSTUTIS VAIČIULIS ero TT M. KLEMENTIEVAS, O. KAZARINAS, aras rave

valdžios baimė, vertinamas tik besąlygiškas paklusnumas, o bet koks individualumas smerkiamas. Apmąstydamas tokios visuomenės gyvenimą, Orvelas atskleidžia baugią tiesą: paklusnumas stipresniam slypi pačioje žmogaus prigimtyje.

Romaną „1984-ieji" Džordžas Orvelas kūrė kaip įspėji-

mą Europos visuomenei. Skaitytojai, pasibaisėję sovieti-

niu totalitarizmu, stebėjosi, kaip įtaigiai anglų rašytojas,

nesilankęs Sovietų Sąjungoje, atskleidė diktatūros užma-

čias visiškai kontroliuoti žmogaus mintis ir jausmus, t. y. naikinti asmenybę. Tiesa, Orvelas rašė ne apie sovietinę

KLASĘ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

GYVULIŲ ŪKIS

tvarką, o apie totalitarizmą apskritai, nes bet kuris toks režimas pamina žmogaus teises. Nors pats rašytojas ne-

gyveno diktatoriaus valdomoje šalyje, niekam kitam nepavyko taip įžvalgiai atskleisti totalitarinės visuomenės

(ištraukos)

esmės ir diktatūros pasekmių.

1

Romanai „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“ skaitytojams imponuoja

tiksliu nežmoniškos

miškomis

ir absurdiškomis

sistemos

vaizdavimu,

situacijomis,

ko-

šmaikščiomis

frazėmis. Antai Didysis Brolis dažnai prisimenamas kaip asmens kulto simbolis, o posakis „Visi gyvuliai lygūs, bet

kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“ - kaip taikliausias komunistinės visuomenės apibūdinimas.

Fermeris Džonsas, Sendvario savininkas, užrakino nakčiai vištides, bet langelius užšauti pamiršo - mat buvo gero-

kai įkaušęs. Švytruodamas į šalis žibintu, jis nusvirduliavo

per kiemą, nuspyrė prie durų aulinius, priemenėje iš statinės prisileido dar vieną bokalą alaus ir griuvo į lovą, kur jau

senokai knarkė jo pati.

Vos šviesa miegamojo lange užgeso, sukruto subruzdo visas ūkis. Mat dieną buvo pasklidusi žinia, kad senasis

„A

GYVULIAI

Majoras, vidutinių baltųjų veislės kuilys, prizų laimėtojas,

naktį susapnavęs keistą sapną ir norįs papasakoti jį visiems

gyvuliams. Buvo nutarta susirinkti didžiajame kluone, kai

tik fermeris Džonsas liausis slankiojęs aplink trobesius.

Senąjį Majorą (šitaip jį vadino gyvuliai, nors parodose jis

būdavo eksponuojamas Vilingdono Gražuolio vardu) visi

didžiai gerbė, todėl nedvejodami sutiko paaukoti valandą miego, idant išklausytų, ką svarbaus jis turi jiems pasakyti.

Majoras jau buvo patogiai įsikuitęs į šiaudus ant neaukš-

tos pakylos tame didžiojo kluono gale, kur po virdimi?? ka-

bėjo žibintas. Kad ir nusipenėjęs, dvylikos metų Majoras

buvo dar gana išvaizdus meitėlis, pažiūrėti išmintingas ir geraširdis, nors jo iltys taip ir buvo likusios nenužnybtos.

Netrukus pradėjo rinktis ir kiti gyvuliai, kiekvienas dairy-

Tr4

damasis patogesnės vietos. Pirmieji atėjo trys šunys - Cilė,

ka)

Džesė ir Pinčeris, paskui juos - kiaulės, šios nieko nelauk-

„Gyvulių ūkio“, nors ir meistriškai parašyto, leidėjai iš

liai, Dobilas ir Kamanė, įžengė į kluoną drauge, kuo atsar-

damos suvirto ant šiaudų prie pat pakylos. Vištos sutūpė

Lino Spurgos Jaunesniojo iliustracija, 2016 m.

pradžių kratėsi, o dabar tai jau klasika, viena reikšmingiausių XX a. knygų, įtraukta į geriausių kūrinių anglų

kalba šimtuką. Pats autorius šį romaną vadino pasišaipymu

iš Rūsijos revoliucijos. Romane aprašyta valdžios

baimės kaustoma visuomenė, atskleistas jos narių nuolankumas ir dviveidiškumas. Rašytojas parodo, kad taikstymasis su sistema anksčiau ar vėliau nuveda į pražūtį. Jis demaskuoja skambiais šūkiais dangstomą totalitarinės visuomenės skurdą, pilkumą, pašiepia patį valdymo

principą: jei pilietis bus alkanas, tai ir galvos tik apie savo pilvą. Tie, kurie pasidavę aklam valdžios troškimui vadovaujasi tokiomis nuostatomis, kelia pasibjaurėjimą, pyk-

tį, protestą.

ant palangių, balandžiai ant grebėstų: >, avys ir karvės sugulė už kiaulių ir ėmė žiaumoti gromulį". Abu sunkieji arkgiausiai dėliodami plačias gauruotas kanopas, kad ginkdie nenutrėkštų kokio šiauduose įsikniaususio gyvio. Kamanė

buvo stambi, gero būdo, gyvenimą bejpusėjanti kumelė,

taip ir neatgavusi grakštumo po ketvirto kumeliuko. Dobi-

las, didžiulis, kone dviejų metrų ūgio eržilas, jėgos turėjo tiek, kiek du paprasti arkliai sudėjus. Balta juosta išilgai

nosies teikė jo išraiškai kvailumo; tiesą sakant, Dobilas ir

nebuvo proto galiūnas, bet visi jį gerbė už būdo pastovumą binti.

— lubų sija arba palubėje įtaisyta kartelė kam nors suka-

* Grebėstai - stogo griaučiai. * Gromulys - čia iš skrandžio atrytas ir iš naujo kramtomas pa-

šaras.

LITERATŪRA X KLASĖ

177

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE ir nepaprastą pajėgumą. Paskui arklius atsekė balta ožka Murielė ir asilas Benjaminas. Iš visų fermos gyvulių Ben-

jaminas buvo ne tik seniausias, bet ir bjauriausio charakterio. Kalbėjo jis mažai, o jeigu jau prasižiodavo, tai nebent norėdamas mestelti kokią cinišką frazę, - pavyzdžiui, kad Dievas jam davęs uodegą musėms vaikyti, bet kur kas mie-

liau būtų gyventi ir be uodegos, ir be musių. Iš visų fermos

gyventojų jis vienintelis niekada nesijuokdavo. Paklaustas

kodėl, atšaudavo nematąs iš ko juoktis. Tačiau jis buvo labai prisirišęs prie Dobilo, nors ir stengėsi to neparodyti;

sekmadienius juodu paprastai praleisdavo drauge pievelėje

už sodo, rupšnodami žolę ir ištisas valandas nepratardami vienas kitam nė žodžio.

vien skurdas ir vergovė; visi tai žinome.

Bet gal taip gamtos sutvarkyta? Galgi mūsų žemė tokia

skurdi, kad neįstengia pasotinti visų, kuriuos nešioja? Ne, draugai, tūkstantį kartų ne! Anglijos klimatas geras, dirvos

derlingos — su kaupu aprūpintų maistu kur kas daugiau

burnų, negu dabar čia gyvena. Vien mūsų fermoje puikiausiai pramistų tuzinas arklių, dvidešimt karvių, šimtas avių - ir be jokio vargo, be pažeminimų, - mums tai sunku net įsivaizduoti. Tad kodėl gi mes skurstame? Todėl, kad bemaž visus mūsų darbo vaisius pasiglemžia žmonės. Tai ir yra, draugai, visų mūsų vargų priežastis. Ji nusakoma vienu vieninteliu žodžiu - Žmogus. Žmogus yra didžiausias

Arkliams sugulus ant grindų, į kluoną vorele įkrypavo

mūsų priešas. Nebūtų Žmogaus, ir visiems laikams išnyktų

vietos, kur niekas jų nesutryptų. Kamanė surietė galingą

Žmogus yra vienintelis padaras, kuris tik vartoja, o nieko

pasimetėliai ančiukai ir pypsėdami suskato ieškoti saugios priekinę koją, ančiukai sutūpė už jos tarsi už sienos ir bemat

sumigo. Dar po akimirkos, triaukšdama gabalėlį cukraus,

grakščiai įrisnojo Molė, kvaila ir graži balta kumelė, kurią fermeris Džonsas kinkydavo į dviratį vežimą.Ji įsitaisė pa-

čiame priešakyje ir ėmė kresčioti savo baltus karčius, kad visi pastebėtų į juos įpintus raudonus kaspinus. Paskutinė atėjo katė, ilgai rinkosi šilčiausią vietą ir galiausiai įsispraudė tarp Dobilo ir Kamanės; ten ji patenkinta ir pramurkė 178

laikis. Joks gyvulys Anglijoje nėra laisvas. Jo gyvenimas —

visą Majoro kalbą, nė nesistengdama išgirsti bent žodelį. Dabar jau buvo susirinkę visi, trūko tik Mozės, prijaukinto juodvarnio,

snaudusio

ant karties anapus

galinių

durų. Matydamas gyvulius patogiai įsitaisiusius ir dėmesingai laukiančius, Majoras atsikrenkštė ir prabilo: - Draugai! Kaip jūs jau žinote, praėjusią naktį aš sapnavau keistą sapną. Bet apie tai kiek vėliau. Iš pradžių norėčiau pakalbėti apie kitką. Jaučiu, draugai, jog mano dienos jau suskaičiuotos, tad privalau prieš mirtį perduoti jums sukauptą išmintį. Aš nugyvenau ilgą amžių, turėjau nemažai laiko pamąstyti, gulėdamas vienas garde, ir, manyčiau, ne-

apsiriksiu sakydamas, kad suprantu gyvenimo šioje žemėje

prasmę, žinau, ko trokšta šių dienų gyvulys. Štai apie tai ir norėčiau su jumis pakalbėti.

Taigi, draugai, koks gi tas mūsų gyvenimas? Neslėpsi-

alkis ir pervargis.

negamina. Nei jis duoda pieno, nei deda kiaušinius, jis per silpnas traukti plūgą, per lėtas gaudyti triušius. Bet vis dėlto

jis valdo visa, kas gyva. Jis verčia mus dirbti, atkiša menką

kąsnelį, kad nedvėstume badu, o kitką pasiima sau. Mūsų

prakaitu jis aria žemę, mūsų mėšlu ją tręšia, tačiau kad bent

vienas iš mūsų turėtų ką nors daugiau negu nuosavą kaiJį. Kiek tūkstančių litrų davėte šįmet jūs, čia susirinkusios karvės? Kur dingo tas pienas, skirtas rubuiliams veršeliams auginti? Jo neliko nė lašo — visas nugurgėjo mūsų priešų gerklėmis. O jūs, vištos, kiek šįmet sudėjote kiaušinių ir kiek iš jų prasikalė viščiukų? Visi kiti atsidūrė turguje, kur Džonsas su savo parankiniais

iškeitė juos į pinigus. O kur,

Kamanė, keturi tavo atsivesti kumeliukai, turėję džiuginti ir

užvaduoti tave senatvėje? Visi jie buvo parduoti, vos sulaukę vienų metų, - tu niekuomet jų nebematysi. Keturiskart

vaikavaisi, kasdieną plušai laukuose = o ką esi už tai gavusi, išskyrus menką pašarą bei gardą?

Ir netgi tokį varganą gyvenimą mums neleidžiama na-

tūraliai užbaigti. Pats aš nesiskundžiu,

nes esu vienas iš

laimingųjų. Man dvylika metų, aš paleidau į pasaulį daugiau kaip keturis šimtus vaikų. Toks turėtų būti kiekvienos

kiaulės gyvenimas. Bet anksčiau ar vėliau mūsų visų laukia

me: varganas, sunkus ir trumpas. Mes ateiname į pasaulį,

aštrus peilis. Peniukšliai, gulintys čia priešais, neprabėgs nė metai ir visi jūs žviegdami sudėsite galvas ant kaladės. To

palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pa-

nei avys. Ne geresnė dalia laukia netgi arklių ir šunų. Tave,

kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei

jėgia dirbti, spaudžiami prie darbo tol, kol išsenka pasku-

tinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo žiauriausiai paskerdžia. Joks Anglijos gyvulys, sulaukęs vienų metų amžiaus, jau nebežino, kas yra laimė ar laisva-

siaubo neišvengs niekas - nei karvės, nei kiaulės, nei vištos,

Dobile, kai tik pails tavo raumenys, Džonsas parduos kailia lupiui, tas perpjaus tau gerklę ir išvirs tavo mėsą skalikams.

O šunims, kai jie susensta ir pameta dantis, Džonsas pariša

po kaklu akmenį ir nuskandina artimiausioje kūdroje.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

Argi dabar neaišku, draugai, kad visų mūsų gyvenimo

blogybių šaltinis yra Žmogaus tironija. Nusikračius Žmo-

gaus, mūsų darbo vaisiai atitektų mums. Vos ne akimoju mes

taptume turtingi ir laisvi. Ką daryti, paklausite jūs. Nagi dieną ir naktį atsidėjus rengtis kovai su žmonių valdžia! Mano priesakas jums: Sukilimas! Negaliu pasakyti, kada mes sukilsime - gal po savaitės, gal po šimto metų, - bet tvirtai žinau - kaip žinau, kad guliu štai ant šitų šiaudų, - anksčiau

ar vėliau teisybė nugalės! Įsidėkite tai į galvą, draugai, visam gyvenimui, nors ir ne kažin kiek jo belikę. O svarbiausia, perduokite šį mano priesaką tiems, kurie ateis po jūsų, kad ateities kartos pergalingai baigtų mūsų pradėtą žygį! Ir atminkite, draugai,

sų pasiryžimas turi būti tvirtas.

Nesileiskite išmušami iš vėžių. Netikėkite, kai jums sakys,

kad Žmogų ir gyvulius sieja bendri interesai, kad vienų gerovė yra kitų gerovė. Tai melas. Žmogui nerūpi niekieno

kito, tik savo paties nauda. O mes, gyvuliai, būkim kaip niekad vieningi, kaip niekad susitelkę savo kovoje. Visi žmonės mums yra priešai. Visi gyvuliai - draugai.

Majoras kalbėjo toliau: — Tai bemaž viskas, ką norėjau jums pasakyti. Dar sykį

pakartosiu:

jūsų pareiga - nepaliaujamai priešintis Žmogui

irvisoms jo išmonėms. Kas vaikšto dviem kojom - tas prie-

šas. Kas vaikšto keturiom arba turi sparnus — tas draugas. Ir dar: saugokimės, kad kovodami su Žmogumi nepasida-

rytume į jį panašūs. Netgi įveikę neperimkime jo ydų. Joks gyvulys niekuomet neturi gyventi troboje, miegoti lovoje,

vilkėti drabužių, gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, liesti pi-

nigų, prekiauti. Visi Žmogaus įpročiai yra blogi įpročiai. Ir,

svarbiau už viską, joks gyvulys neturi teisės išnaudoti savo artimo. Silpni ar stiprūs, protingi ar kvaili, - visi mes esame broliai. Niekas neturi teisės nužudyti kito gyvulio. Visi gy-

vuliai yra lygūs.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kur rutuliojasi „Gyvulių ūkio“ įvykiai? Kas apie juos pasakoja? 2. Glaustai apibūdinkite ūkio gyventojus: senąjį Majorą,

Kamanę, Dobilą, Benjaminą, Molę. Kokius žmonių tipus atpažįstate iš šių charakteristikų?

3. Suformuluokite Majoro kalbos temą ir pagrindinę mintį. 4. Kodėl, pasak Majoro, gyvulių gyvenimas yra varganas, sunkus ir trumpas? Kur kalbėtojas ieško tokios būklės priežasčių? S. Kokiais pavyzdžiais Majoras grindžia kaltinimą, kad Žmogaus tironija yra visų blogybių šaltinis? Kaip Majoro žodžiai charakterizuoja Žmogų?

6. Kokią iš

į siūlo entuziastingasis kalbėtojas? Kas, jo žodžiais, galėtų išlaisvinti gyvulius ir atkurti teisingumą?

7. Kokį priesaką Majoras palieka savo klausytojams? Kaip manote, ar to užtenka, norint sukurti teisingesnę visuo-

menę?

$. Dėl kokių pavojų Majoras įspėja?

9. Pasvarstykite, kaip toliau galėtų klostytis gyvulių gyvenimas.

2

Trečią naktį po tos sueigos senasis Majoras romiai, nė

neprabudęs paliko šį pasaulį. Jo kūnas buvo palaidotas

sodo gale.

Tai atsitiko prasidėjus kovui. Paskui ištisus tris mėnesius

ūkyje virė slapta veikla. Po Majoro kalbos protingesnieji

gyvuliai visiškai kitaip ėmė žiūrėti į gyvenimą. Jie nežinojo, kada laukti Majoro išpranašauto Sukilimo, ir neturėjo jokio pamato manyti, kad jis įvyks jiems gyviems esant, tačiau šventai tikėjo privalą jam rengtis. Šviečiamojo ir organizacinio darbo, savaime suprantama, teko imtis kiaulėms, nes

jos buvo laikomos protingiausiais gyvuliais. Iš kitų kiaulių ypač skyrėsi du paršai - Snieguolis ir Napoleonas, kuriuos Džonsas augino parduoti. Napoleonas, vienintelis berkšy-

ras“ ūkyje, buvo stambus, gana nuožmios išvaizdos kuilys, ne kažin koks oratorius, bet pagarsėjęs savo užsispyrimu. Snieguolis buvo kur kas gyvesnis - ir iškalbingesnis, ir nuo-

vokesnis, - tačiau, visų nuomone, ne tokio tvirto charakte-

rio kaip Napoleonas. Kitus paršus Džonsas penėjo mėsai. Iš jų geriausiai visi pažinojo Spieglį - mažą, riebų, apvalių

žandų, blizgančių akių, vikrių judesių ir šaižaus balso kiaulėną. Ką jau ką, o pakalbėti jis mokėjo: įrodinėdamas kokį painų dalyką, turėjo įprotį straksėti į šalis ir vizginti stim-

burį, - tai kažkodėl padėdavo įtikinti pašnekovą. Daugelis

sakydavo, kad Spiegliui vieni niekai iš juoda padaryti balta. Senojo Majoro pamokymus toji trijulė išrutuliojo į darnią filosofinę sistemą ir pavadino ją Gyvulizmu. Kelias naktis per savaitę, kai užmigdavo fermeris Džonsas, jie rengdavo kluone slaptus susirinkimus, kuriuose aiškindavo visiems Gyvulizmo principus. Iš pradžių aiškintojai neretai susidurdavo su visišku bukumu ir apatija. Mat kai kurie gyvuliai buvo įsikalę į galvą, kad privalu būti ištikimiems Džonsui, ir vadino jį šeimininku, kiti naiviai atsi-

kalbinėdavo, girdi, fermeris Džonsas juos maitinąs ir be jo jie dvėstų badu. Treti klausdavo: „Kodėl mums turi rūpėti, kas atsitiks po mūsų mirties?“ arba „Jeigu jau tas Sukilimas "Berkšyrai - Bėrkšyro grafystėje XIX a. išvesta kiaulių veislė.

TITERATŪRA X KLASĖ

179

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

neišvengiamas, argi ne vis vien, stengsimės jo labui ar nesistengsime?“, ir kiaulės ilgai vargo įtikinėdamos, kad šitokios kalbos prieštarauja Gyvulizmo dvasiai.

bia akys, viskas priklauso jiems! Iš to džiaugsmo jie ėmė liuoksėti ir kaip pakvaišę strakalioti ratu. Jie raičiojosi po rasą, glemžė saldžią vasaros žolę, spardė grumstus, godžiai

Aplinkybės taip susidėjo, kad Sukilimas laimėjo kur kas anksčiau ir kur kas lengviau, negu tikėtasi. Fermeriui Džonsui, kietam, bet, apskritai paėmus, sumaniam šeimininkui, pastaruoju metu buvo užplaukusios juodos dienos. Pralošęs teisme bylą ir krūvą pinigų, jis baisiausiai nusiminė ir ėmė be jokio saiko gerti. Kartais ištisas dienas pradrybsodavo krėsle su bokalu rankoje, skaitydamas laikraščius ir vaišindamas Mozę aliejuje išmirkyta duona. Jo samdiniai pradėjo dykinėti ir vagiliauti, laukuose kerojo piktžolės,

tiu apėjo visą ūkį, tylomis žavėdamiesi arimais, pievomis,

niekas netaisė stogų ir nekarpė gyvatvorių, o gyvuliai mito

pusbadžiu. Atėjo b

elis, drauge ir laikas pjauti šieną. Joninių iš-

vakarėse, šeštadienį, fermeris Džonsas išvažiavo į Viling-

doną ir taip prisilakė „Raudonajame liūte“, kad negrįžo iki kitos dienos vidurio. Bernai, anksti rytą pamelžę karves, išėjo triušiauti, nepasirūpinę pašerti gyvulių. Parsiradęs namo, Džonsas iškart griuvo ant sofos miegoti,

užsidengęs veidą „Pasaulio naujienomis“, taigi atėjus vakarui gyvuliai vis dar buvo nešerti. Galiausiai jie neteko 180

kantrybės. Viena karvė ragu išlaužė klėties duris, ir gyvuliai bado genami puolė į aruodus. Kaip tik tą akimirką

nubudo fermeris Džonsas. Netrukus drauge su keturiais

pagalbininkais jis jau kapojo botagais į kairę ir į dešinę.

Šito alkani gyvuliai neištvėrė. Visi kaip vienas, nors iš

anksto ir nesitarę, jie puolė savo kankintojus. Džonsą ir jo žmones nelauktai apipylė smūgių ir spyrių kruša. Kai-

pmat pasidarė aišku, kad jie jau nėra padėties šeimininkai. Niekas iš jų dar nebuvo matęs, kad gyvuliai šitaip elgtųsi, ir netikėtas maištas padarų, kuriuos jie buvo pratę stum-

dyti ir čaižyti, įvarė žmonėms mirtiną baimę. Po valandė-

lės jie liovėsi gintis ir davė kojoms valią. Netrukus visas penketukas kiek įkabindamas lapnojo keliuku į vieškelį, 0 gyvuliai džiūgaudami bėgo iš paskos.

Beregint buvo sunaikinta visa, kas tik galėjo priminti

fermerį Džonsą. Tada Napoleonas nuvedė gyvulius prie klėties ir išdavė po dvigubą davinį grūdų, o kiekvienam

šuniui — po du sausainius. Paskui jie nuėjo gulti ir tą naktį miegojo taip, kaip dar nebuvo miegoję niekada gyvenime. Jie pabudo auštant, kaip buvo pratę, ir, prisiminę savo

vakarykštį žygdarbį, visi drauge išskubėjo į ganyklą. Ga-

nykloje kūpsojo kalva, nuo kurios buvo galima apžvelgti

beveik visą ūkį. Gyvuliai sulipo į ją pasigėrėti ryto saulės nutviekstais laukais. Taip, tai jų valdos - kiek tik užgrie-

traukdami į šnerves sodrų juodžemio kvapą. Paskui būsodu, tvenkiniu, giraite, tarsi niekad anksčiau nebūtų jų

matę, bet ir dabar jiems dar netilpo galvose, kad visa tai -jų nuosavybė.

Galop jie nužygiavo prie trobesių ir tylėdami sustojo priešais namo duris. Namas irgi priklausė jiems, bet eiti į

vidų jie nesiryžo. Tačiau netrukus Snieguolis su Napoleo-

nu, stumtelėję pečiais, atvėrė duris, ir gyvuliai vorele suėjo

įnamą, kuo atsargiausiai statydami kojas iš baimės padaryti kokią žalą. Jie tipeno iš kambario į kambarį, nedrįsdami

garsiau ištarti žodį ir su pagarbia baime žvelgdami į tą ne-

apsakomą prabangą = plunksnų patalus, veidrodžius, ašu-

tinę sofą, Briuselio kilimą, karalienės Viktorijos litografiją, kabančią svetainėje virš židinio. Jau lipdami laiptais atgal

gyvuliai apsižiūrėjo, kad kažkur dingo Molė. Ji buvo rasta

miegamajame, kvailai besistaipanti prieš veidrodį, prisi-

dėjusi prie kaklo žydrą kaspiną iš ponios Džons stalčiaus. Griežtai pabarę, gyvuliai Molę išsivedė. Virtuvėje kabėję

kumpiai buvo išnešti į lauką palaidoti, o priemenėje stovėjusią alaus statinę Dobilas pralaužė kanopos smūgiu, —

šiaip daugiau nieko troboje jie nelietė. Čia pat gyvuliai vieningai priėmė rezoliuciją“, kad namas turi būti išsaugotas kaip muziejus ir kad joks gyvulys jame niekada negyvens. Po pusryčių Napoleonas ir Snieguolis vėl visus sukvietė. - Draugai, - pasakė jiems Snieguolis, - dabar yra pusė septynių, mūsų laukia ilga darbo diena. Šiandien pradeda-

me šienapjūtę. Tačiau, prieš kimbant į darbą, reikia sutvar-

kyti vieną reikalą.

Čia visi sužinojo, kad kiaulės, aptikusios šiukšlyne seną

Džonso vaikų elementorių, per pastaruosius tris mėnesius

pramoko skaityti ir rašyti. Napoleonas paliepė atnešti

kibirėlį baltų ir vartų, vedančių rašantis, suėmė SENDVARIO

juodų dažų ir pakvietė visus prie didžiųjų į vieškelį. Ten Snieguolis, kaip geriausiai priekinėm kojom teptuką ir užtepė užrašą FERMA ant viršutinio vartų skersinio,

o vietoj jo išvedžiojo: GYVULIŲ ŪKIS. Šitaip nuo šiol

turėjo vadintis senoji ferma. Atlikę šį darbą, gyvuliai

sugrįžo prie trobesių. Tada Napoleonas ir Snieguolis liepė atnešti kopėčias ir atremti jas į galinę didžiojo kluono sieną. Juodu paaiškino visiems, kad per tuos tris mėnesius kiaulėms pavykę Gyvulizmo principus sutraukti į Septy-

netą Priesakų. Tie Priesakai būsią užrašyti ant sienos kaip *“Rezoliūcija - trumpai suformuluota išvada, sprendimas.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata

Parašyta buvo dailiai, nieko neprikiši, ir beveik be klai-

dų, tik vietoj „draugas“ išvedžiota „drugas“, o vienaS raidė apsukta į priešingą pusę. Snieguolis perskaitė Priesakus

balsu, nes dauguma skaityti juk nemokėjo. Gyvuliai pritariamai palinkčiojo, o galvotesnieji išsyk ėmė mokytis Priesakus atmintinai.

— O dabar, draugai, - galiausiai sušuko Snieguolis, mesdamas šalin teptuką, = į lankas! Tegul tai bus mūsų garbės

reikalas suvežti šieną greičiau, negu suveždavo Džonsas su savo bernais!

Bet tą akimirką trys karvės, jau senokai kažko nerima-

vusios, ėmė garsiai mykti. Jos ištisą parą buvo nemelžtos, išpampę jų tešmenys sprogte sprogo. Kiek pamąsčiusios,

kiaulės liepė atnešti kibirus ir gana sėkmingai atliko melžė-

jų vaidmenį, - matjų galūnės neblogai tiko tokiam reikalui.

Po valandėlės kieme putojo penki kibirai riebaus pieno, į jį

daugelis gyvulių žvelgė didžiai susidomėję.

— Kur dėsim tą pieną? - paklausė kažkas.

— Džonsas retkarčiais šliukštelėdavo lašą ir į mūsų lesalą, - prisiminė kažkuri iš vištų.

— Pienu mes pasirūpinsim, draugai! - sušuko Napoleo-

nas, atsistodamas priešais kibirus. — Nesukit

dėl to sau

galvos. Kur kas svarbiau yra šienas. Draugas Snieguolis jus

ves. Kiek vėliau prie jūsų prisidėsiu ir aš. Pirmyn, draugai! Šienas laukia mūsų.

Taigi gyvuliai išžygiavo į laukus ir sugrįžo tik vėlai va-

kare. Tada ir buvo pastebėta, kad tie penki kibirai pieno kažkur dingę.

Lino Spurgos Jaunesniojo iliustracija, 2018 m.

amžinas ir nekintamas įstatymas, kurio nuo šiol privalėsią

laikytis visi ūkio gyvuliai. Vargais negalais (juk nelengva

kiaulei išsilaikyti ant kopėčių) Snieguolis užsikeberiojo

į viršų ir ėmėsi darbo; Spieglys su kibirėliu dažų įsitaisė

keliom pakopom žemiau. Didelėm baltom raidėm, įžiūrimom net už trisdešimt žingsnių, Snieguolis ant dervuotos

lia pagarbą ar baimę? 3. Apibūdinkite gyvulių, atsibudusių išlaisvintame ūkyje, Kaip manote, kitiems jis

savijautą.

4. Kodėl gyvuliai nedrįsta įžengti į namą, nors nei ferme-

rio, nei jo žmonos ūkyje nebėra?

sienos užrašė:

SEPTYNETAS PRIESAKŲ 1. Kas vaikšto dviem kojom, tas priešas. 2. Kas vaikšto keturiom arba turi sparnus, tas draugas. 3. Gyvuliai nevilki drabužių. 4. Gyvuliai nemiega lovoje. S. Gyvuliai negeria alkoholio. 6. Gyvuliai nežudo vienas kito.

7. Visi gyvuliai lygūs.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kas netikėtai išprovokuoja Sukilimą? 2. Kodėl vadovauti imasi kiaulės? Perskaitykite Napoleono charakterist Ar jis skiria vado savybėmis?

S. Snieguolis matomai užrašo Gyvulizmo principus kaip amžinus ir nekintamus įstatymus. Aptarkite juos su suolo draugu ir argumentuotai atsakykite, ar Septynetas

Priesakų padės įgyvendinti laisvės, lygybės, teisingumo

idealus. 6. Kokiu būdu - demokratiniu ar autoritariniu — įtvirtinami Gyvulizmo principa ? Pagrįskite tekstu.

. Kaip, gyvuliams pradėjus savarankišką gyvenimą, ima

elgtis Napoleonas? Kodėl jūsų manymu, šis veikėjas pavadintas Prancū

LITERATŪRA X KLASĖ

ijos imperatoriaus vardu?

181

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Rašome 8. Kokių nuostatų turi laikytis žmonės, norintys sukurti laisvės, lygybės ir teisingumo idealais grindžiamą vi-

suomenę? Pasiskirstę į grupes, suformuluokite penkis septynis svarbiausius priesakus.

Diskutuojame

9. Pasvarstykite, ar bendruomenės nariams lengva būti laisviems ir lygiems. Ko reikia, kad visuomenė

deklaruotų kilnius idealus, betir jų siektų?

ne tik

prieš paklodes, tą žmonių išmislą“. Mes išmetėm paklodes,

pasilikom vien antklodes. Ir miegoti labai patogu! Bet to

patogumo, užtikrinu jus, draugai, nė kiek ne daugiau, negu

mums reikia, norint atgauti jėgas po sunkaus protinio dar-

bo. Juk poilsio iš mūsų neatimsite, tiesa, draugai? Juk nenorėsite, kad mes eitume savo pareigas pervargę? Juk niekas iš jūsų nenori, kad sugrįžtų Džonsas? Gyvuliai skubiai patikino jį, kad nenori, ir apie tai, kad

kiaulės miega lovose, daugiau kalbos nebebuvo. Niekas

nebambėjo ir tuomet, kai po kelių dienų buvo paskelbta,

kad nuo šiol kiaulės rytais kelsis valanda vėliau už kitus gyvulius.

6

Maždaug tuo metu kiaulės nelauktai persikėlė gyventi į trobą. Vėl gyvuliams rodėsi, kad jie lyg ir buvo priėmę kažkokią tam prieštaraujančią rezoliuciją, ir vėl Spiegliui pavyko juos įtikinti, kad nieko panašaus nėra buvę. Tiesiog bū-

tina, kalbėjo jis, kad kiaulės — ūkio smegenys - turėtų ramų kampą darbui. Be to, Vadui (pastaruoju metu Spieglys ėmė

šitaip vadinti Napoleoną) vien dėl orumo labiau pritinka

gyventi troboje, o ne kažkokioje kiaulidėje. Vis dėlto kai

kurie gyvuliai gerokai suglumo išgirdę, kad kiaulės ne tik valgo virtuvėje, ne tik ilsisi svetainėje, bet ir miega lovose. 182

są sakant, irgi yra lova. Mūsų nutarimas buvo nukreiptas

Dobilas kaip visuomet numojo į tai koja, atseit Napoleonas

visuomet teisus, bet Kamanė, būdama tikra, kad prisimena

griežtą priesaką lovoje niekada nemiegoti, nurisnojo prie galukluonio ir ėmė slebizuoti?* ten užrašytus Priesakus.

Nepajėgusi iš paskirų raidžių sudėlioti žodžių, ji atsivedė Murielę. - Muriele, perskaityk balsu Ketvirtąjį Priesaką. Argi jis nedraudžia miegoti lovoje?

Murielė ilgai prakaitavo skiemenuodama.

— Čia parašyta, - galų gale pranešė ji, - štai kas: „Gyvu-

liai nemiega lovoje ant paklodės“.

Keistas dalykas: Kamanė prisiminė, kad Ketvirtaja-

me Priesake jokia paklodė nebuvo minima; bet jeigu jau taip užrašyta, matyt, vis dėlto buvo. Lyg tyčia, pro šalį ėjo

Spieglys, lydimas dviejų ar trijų šunų, ir padėjo teisingai viską suprasti.

- Kaip matau, draugai, jau esat girdėję, - pasakė jis, —

kad mes, kiaulės, miegame lovose. Kas gi čia bloga? Tikiuo-

si, jūs nemanote, jog kada nors esam pasisakę prieš lovas?

Juk lova - tai tiesiog vieta miegoti. Šiaudų kūlys tvarte, tie-

* Slebizavoti, slebizuoti (pasenęs skolinys iš lenkų k. - sylabizowač) - skaityti skiemenimis, skiemenuoti (gr. vullafį - skiemuo).

7

Gyvuliai tylėdami spaudėsi aplink Kamanę. Nuo kalvelės, ant kurios jie gulėjo, kaip ant delno buvo matyti

beveik visas ūkis - ilgoji ganykla, besidriekianti palei vie-

šąjį kelią, pievos, giraitė, tvenkinys, tankiai sužaliavusių kviečių laukas ir raudoni sodybos stogai su virstančiais iš kamino dūmais. Buvo giedras pavasario vakaras. Žolę ir

sprogstančius krūmus auksino įžulnūs saulės spinduliai.

Dar niekada ūkis - gyvuliai kiek nustebę prisiminė, kad

tai jų ūkis, kad jiems čia priklauso kiekviena žemės pėda neatrodė toks patrauklus. Kamanės akyse sublizgo ašaros.

Jeigu ji mokėtų išreikšti savo mintis, būtinai pasakytų, kad ne apie tai jie svajojo tais laikais, kai ryžosi pradėti kovą su žmonių giminės priespauda. Ne tokių šiurpių žudynių vaizdai švietė jiems kaip žiburys tą naktį, kai senasis Majoras pirmąsyk paragino sukilti. Savo menku proteliu ateitį ji įsivaizdavo kitaip - kaip naują visuomenę, kur negresia nei

badas, nei botagas, kur visi yra lygūs, kiekvienas dirba kiek pajėgia, stiprieji globoja silpnuosius, kaip kad ji saugojo pasimetėlius ančiukus, senajam Majorui sakant savo kalbą. Vietoj šito - ji niekaip negali suprasti kodėl - atėjo laikai, kai niekas nedrįsta pasakyti, ką galvoja, kai visur zuja nuožmūs urzgiantys šunys, kai esi verčiamas žiūrėti, kaip

draskomi į gabalus tavo draugai, prisiėmę baisingas kaltes.

Ne, ji negalvoja maištauti ar nepaklusti. Ji žino, kad, šiaip

artaip, dabar jie gyvena kur kas geriau negu Džonso laikais ir kad visų svarbiausia yra neleisti sugrįžti žmonėms. Kas

beatsitiktų, ji liks ištikima bendram reikalui, atkakliai dirbs,

vykdys visus nurodymus ir besąlygiškai pripažins vadovu

Napoleoną. Bet vis dėlto ne šito ji tikėjosi drauge su kitais *"Išmislas (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - prasimanymas, iš-

monė.

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Lino Spurgos Jaunesniojo iliusttacija, 2016 m.

gyvuliais, ne tam liejo prakaitą. Ne tam jie statė vėjo ma-

lūną, ne dėl to ėjo prieš atstatytą Džonso šautuvą. Tokios buvo jos mintys, nors žodžių joms išreikšti ir trūko. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Remdamiesi 6 ir 7 skyriaus ištraukomis, aptarkite, kaip keičiasi padėtis

Gyvulių ūkyje.

2. Kokių privilegijų sau suteikia kiaulės? Kodėl

so neseniai paskelbtų Priesakų?

jos nepai-

3. Kaip Spieglys aiškina tokį kiaulių „užmaršumą“? Ar ga-

lima jo kalbas vadinti demagogija?

Kodėl? Kokių retori-

kos priemonių jis griebiasi, kad įtikintų abejojančius?

4. Remdamiesi tekstu, palyginkite Snieguolį ir Spieglį. Kas sieja šiuos du veikėjus? >

S reikalingi šunys? 6. Kaip į kiaulių potvarkius, nurodymus žiūri Dobilas ir Kamanė? Ką apie Dobilą sako vis dažniau kartojama Kam kiaulė:

frazė „Napoleonas visuomet teisus“?

7. Ar Sukilime pasiekę pergalę gyvuliai susikūrė tokį gyve-

nimą, apie kokį svaj 2 Kaip jie reaguoja į paslapčiom, niekam nežinant keičiamus įstatymus? Kodėl nesipriešina? 8. Kaip manote, kokių pasekmių gali turėti toks kiaulių elgesys?

Po akimirkos ji sužvengė dar sykį, ir visi šuoliais pasileido į

sodybą. Ten jie ir pamatė tai, kas pabaidė Kamanę.

Per kiemą dviem kojom ėjo kiaulė. Taip, tai buvo Spieglys. Jis žingsniavo kiek nerangiai,

tarytum jo užpakalinėms kojoms dar būtų buvę sunku nešioti tokį svorį, bet nepriekaištingai tiesiai. Netrukus pro

trobos duris

žygiavo ilga kiaulių virtinė - ir visos ant už-

pakalinių kojų. Vienoms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau,

kelios net vos laikėsi - buvo matyti, kad jos mielai pasirem-

tų lazda, - bet visos sėkmingai apsuko ratą aplink kiemą.

Tada pasigirdo šunų lojimas, skardžiai užgiedojo juodasis

gaidys, ir į kiemą, apsuptas džiaugsmingai šokinėjančių

šunų, išėjo patsai Napoleonas — impozantiškai išsitiesęs, išdidžiai besidairantis į šalis.

Priekinėje kojoje jis laikė botagą.

Stojo kraupi tyla. Apstulbę ir išsigandę, spausdamie-

si arčiau vienas kito, gyvuliai žiūrėjo, kaip kiaulės vorele

kulniuoja aplink kiemą. Pasaulis tarytum apsivertė aukštyn kojom. Gyvuliams atsipeikėjus po pirmojo sukrėtimo, atėjo momentas, kai jie, nepaisydami nieko — nei siaubą

keliančių šunų, nei per ilgus metus atsiradusio įpročio, kad ir kas atsitiktų, nesiskųsti ir nekritikuoti, - jau būtų ryžęsi išlementi kokį protesto žodį. Bet kaip tik tą akimirką, tarytum gavusios ženklą, avys sutartinai iš visų gerklių už-

10

Buvo malonus vakaras. Gyvuliai, baigę darbą, traukė namo, kai staiga sodybos atsklido i tingas žvengimas.

Gyvuliai krūptelėjo ir sustojo. Jie pažino Kamanės balsą.

bliovė:

- Keturios kojos - gerai, dvi kojos - geriau! Keturios kojos - gerai, dvi kojos - geriau! Keturios kojos - gerai, dvi

kojos - geriau!

TTERATŪRA X KLASĖ

183

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE Tai truko gal penketą minučių. Kai galų gale avys nutilo, protestuoti buvo per vėlu, nes kiaulės jau buvo suėjusios atgal į trobą.

Benjaminas pajuto, kad kažkas bakstelėjo nosimi jam į

petį. Atsisukęs pamatė Kamanę. Senos jos akys buvo ap-

siblaususios labiau nei paprastai. Nieko nesakydama, ji švelniai timptelėjo Benjaminą už karčių ir nusivedė prie didžiojo kluono sienos, ant kurios buvo užrašyta Septyne-

tas Priesakų. Valandėlę juodu spoksojo į baltas raides ant juodos dervuotos sienos.

- Manoakys silpsta, - galiausiai pratarė Kamanė. - Net-

gi jaunystėje aš

neperskaitydavau, kas čia parašyta. Tačiau

man regis, kad toji siena dabar atrodo kitaip. Benjaminai, ar

Septynetas Priesakų tebėra tokie patys kaip visada?

Pirmą kartą Benjaminas sulaužė savo nusistatymą ir

perskaitė Kamanei tai, kas užrašyta ant sienos. O užrašytas

buvo vienui vienas Priesakas:

Lino Spurgos Jaunesniojo iliustracija, 2016 m. Praėjus savaitei, vieną popietę į sodybą suvažiavo dau-

gybė brikelių. Tai buvo delegacija iš aplinkinių fermų,

pakviesta susipažinti su ūkiu. Apžiūrėję viską, fermeriai

VISI GYVULIAI YRA LYGŪS BET KAI KURIE GYVULIAI LYGESNI UŽ KITUS

išreiškė didžiulį susižavėjimą tuo, ką pamatė, — ypač vėjo

malūnu. Gyvuliai tuo metu ravėjo ropes. Jie dirbo be galo uoliai, nepakeldami nuo žemės galvų ir nebežinodami, ko

labiau bijoti - dvikojų lankytojų ar kiaulių.

Tą vakarą troboje skambėjo dainos, griaudėjo juokas.

Klausantis tos balsų maišalynės, gyvulius staiga pagavo

nesutramdomas smalsumas. Kas gi vyksta ten viduje, kai

184

gyvuliai ir žmonės pirmą sykį susitinka kaip lygūs su lygiais? Kiek beįmanydami tyliau jie būriu nusėlino į darželį anapus trobos. Prie vartelių jie stabtelėjo, nedrįsdami žengti toliau, bet

netrukus nusekė paskui Kamanę.

Pritykinę prie namo,

aukštesnieji žvilgtelėjo pro svetainės langą. Viduje prie

ilgo stalo sėdėjo pustuzinis fermerių ir pustuzinis žymes-

Lino Spurgos Jaunesniojo iliustracija, 2016 m.

Po šito jau niekas nebesistebėjo, kai kiaulės, prižiūrinčios ūkio darbus, nuo rytojaus pradėjo nešiotis botagus. Niekas nesistebėjo, kai kiaulės nusipirko radijo aparatą, kai sumanė įsivesti telefoną, kai užsiprenumeravo laikraščių

niųjų kiaulių. Napoleonas buvo įsitaisęs garbingiausioje vietoje gale stalo. Kiaulės buvo kuo laisviausiai išsidrėbusios ant kėdžių. Kompanija žaidė kortomis, bet tą akimirką

žaidimas buvo trumpai nutrūkęs, matyt, tostui paskelbti.

Didžiulis ąsotis keliavo aplink stalą, į bokalus putodamas

liejosi alus. Niekas nepastebėjo ištįsusių gyvulių veidų, pri-

ir žurnalų. Nieko nestebino Napoleonas, vaikštinėjantis

gludusių prie stiklo anoje lango pusėje.

sitraukė iš spintos Džonso drabužius ir ėmė juos nešioti:

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

po sodą su pypke dantyse, nestebino ir tai, kad kiaulės išNapoleonas paprastai vilkėdavo juodą švarką, medžioklės kelnes ir odinius antblauzdžius, o jo numylėtinė puikavosi muarine““ suknele, kurią Džonso pati rengdavosi tik sek-

madieniais.

1. Pasakojimą apie groteskiškas kiaulių eitynes ir NapoIeoną su botagu pasakotojas apibendrina taip: „Pasaulis tarytum apsivertė aukštyn kojom“ Užpildykite antrą

lentelės skiltį: kas gi apsivertė Gyvulių ūkio kasdieny-

bėje?

*Mušras - bangomis besimainančių atspalvių standus šilkinis ar pusšilkinis audinys. LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius Lūkes

įžvalgas užsirašykite, o pažinimo maršrutą pavaizduo-

Tikrovė

kite žemėlapyje „Atradimai“.

Išsivaduos iš Žmogaus tironijos ir patys

tvarkysis ūkyje.

Nugalėję Žmogų, netaps į jį panašūs, nemėgdžios jo įpročių.

Kiekvienas dirbs pagal

Tiriame

S. Šiuolaikinė žiniasklaida, svarstydama visuomenės problemas, neišsiverčia be paralelių su Džordžo Orvelo „Gy-

ales ir visi lygiai

naudosis darbo vaisiais.

vulių ūkiu“. Patyrinėkite tokių tekstų: kas gretinama, ar tos paralelės įtikinamos.

Visi gyvens laisvi ir niekam nevergaus.

Visi bus lygūs, neišnaudos ir nežudys kit Stiprieji gins silpnuosius, nes visi yra broliai.

ĮSIVERTINAME

Įvertinkite savo gebėjimą:

2. Dėl kokių priežasčių, jūsų manymu, kiaulės išduoda Gyvulizmo principus? 3. Interpretuokite vienintelį likusį Priesaką. 4. Kodėl gyvuliai niekuo nebesistebi, dėl nieko neprieštarauja?

S. Kaip pasakotojas vertina kiaulių „sužmogėjimą“? Ką

jūs apie tai manote?

+ kelti, svarstyti problemas, pagrįsti savo poziciją; +suvokti ir aptarti skaitomo kūrinio turinį, netiesiogiai

reiškiamas mintis;

«sieti tekstą su kultūriniu kontekstu ir dabarties problemomis;

+ nusakyti kūrinio svarbą savo, kaip skaitytojo, asmeninei patirčiai; + pristatyti skaitytą knygą bendraklasiams.

Diskutuojame

6. Ar dėsnis „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai ly-

gesni už kitus“ galioja tik utopinėje gyvulių bendruomenėje? Gal jo apraiškų esama ir mūsų visuomenėje? 7. Kiaulės išmoko rašyti, išrutuliojo Gyvulizmo filosofinę

Nusipieškite asmeninio tobulėjimo laiptelius ir įrašykite, kaip kurį gebėjimą vertinate. Viršuje turi būti tai, ką gebate geriausiai.

sistemą, suformulavo Priesakus, o paskui savavališkai juos pakeitė. Ar tiesa, kad lengviau valdyti mažaraščius,

menkai išprususius žmones?

8. Pasvarstykite: kaip turėjo elgtis gyvuliai, kad neatsidur-

tų kiaulių galioje?

Rašome

9. Parašykite tris penkis patarimus, kaip žmogui išlaikyti

savo suverenumą, nepasiduoti manipuliacijoms.

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS 1. Ar pritariate, kad paklusnumas stipresniam slypi pa-

čioje žmogaus prigimtyje? Pagrįskite arba paneikite šį teiginį, remdamiesi poskyrio „Gėrio ir blogio akistata“ kūriniais, savo kultūrine patirtimi (skaitytomis knygo-

mis, matytais filmais).

2. Kuriuose šio poskyrio kūriniuose apie visuomenės prob-

lemas kalbama tiesiogiai, kuriuose alegoriškai? Kuris

vaizdavimo būdas jums įdomesnis? 3. Pasirinkite vieną šio poskyrio kūrinį ir pakomentuokiteiliustracijų ryšį su tekstu. Kokį istorinį kontekstą jose atpažįstate? Ką siekiama atskleisti iliustracijomis?

4. Pagalvokite, ką svarbaus sužinojote apie žmogų ir vi-

suomenę, keliaudami poskyrio kūrinių maršrutu. Savo

LITERATŪRA X KLASĖ,

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Žaidimas su tradicija odėl reikėtų tikėti tradicija? Ar tradiciniai literatūrinio

Palyginkime du paveikslus.

kalbėjimo, meninio vaizdavimo būdai iš tiesų pertei-

kia kintančio pasaulio pavidalus ir žmogaus savijautą to-

kiame pasaulyje? Šie klausimai Vakarų Europoje pradėti kelti XIX-XX a. sandūroje.

Iki XIX a. antros pusės tapyboje vyravo itin detaliai vaizduojami antikinės mitologijos, istorijos, Biblijos siužetai ir kilmingų asmenų paradiniai portretai, primenantys padailintas fotografijas. Ir šalia tokių vienodo stiliaus paveikslų ėmė rastis visai kitokių drobių, kuriose atsispindi

miestiečių kasdienybė. Naujieji dailininkai mėgo vaizduo-

ti pramogaujančią minią, žmonių ir vėliavų užtvindytas šventiškas gatves, teatro šokėjas, kavinių padavėjas ir lankytojus... Jokių dirbtinių, iš anksto apgalvotų pozų ir veido išraiškų. Priešingai - kartais iš drobės žvelgia apsiblaususios akys, kupinos kasdienio nuobodžio, nusivyli-

2 — Žako Luji Davido (Jacgues-Louis David) „Horacijų priesaika“, 1784 m.

mo, abejingumo. Ir nesvarbu, kad pusę žmogaus veido

užgožia paveikslo rėmas ar iš po scenos uždangos kyšo tik šokėjos kojos ir suknelės kraštas. Pasaulis kupinas judėjimo, gyvenimas mainosi, todėl svarbu pagauti ir už-

186

fiksuoti akimirką, detalę, šviesos žaismą — gyva tikrovė

įdomesnė už senovės siužetus. Senųjų meno tradicijų laužytojai imti vadinti modernistais, o jų meno kryptis modernizmū. Modernizmo (pranc. moderne - naujas, šiuolaikinis) sąvoka apibūdina XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės naujųjų meno krypčių visumą. Modernistai siekė būti visuomenės pažangos balsu. Jie pabrėžė nuolatinę pasaulio kaitą, maištavo prieš amžinąsias vertybes, autoritetus, tradicines kūrybos formas. Manė, kad žmogus išgyvena dvasios krizę ir siekė apie tai kalbėti. Modernizmas reiškėsi įvairiomis meno kryptimis: simbolistai neigė klasikinę nuostatą, kad menas turi mėgdžioti tikrovę, ir pasaulio

prieštaras

perteikė

simbolių

Eduaro Manė (Edouard Manet) „Monė“, tapantis savo dirbtuvėje

laivelyje“, 1874 m.

Žako Luji Davido paveiksle žmonių figūros, drabužių klostės, ginklai nutapyti labai aiškiai, detaliai. Tai dailinin-

akimirkos įspūdį; ekspre-

ko gerai sukomponuota žinomo antikinės istorijos siužeto

sionistai plėtojo individo menkumo pasaulinių karų epochoje temą; siurrealistams buvo itin svarbus pasąmonės!

*Erų sandūroje gyvenęs istorikas Titas Livijus pasakoja: VII a. pr.

kalba; impresionistai sureikšmino

vaidmuo.

Kr. pabaigoje Roma daug kariavo su Alba Longa dėl įtakos vidurio

vakarų Italijoje. Suprasdami, kad tarpusavio žudynės gali baigtis

blogai abiem miestams, nes iš šiaurės grasina galinga etruskų tauta,

vadai sutarė ginčą spręsti rinktinių karių dvikova. Alba Longa savo

"Pasįmonė — žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma.

atstovais išrinko tris brolius iš Kuriacijų giminės, Roma - iš Horacijų. Patriotinę ir pilietinę idėją dailininkas perteikė priesaikos scena: Horacijai prisiekia tėvo akivaizdoje, o šis laimina jų kalavijus.

*Klodas Monė (Claude Monet, 1840-1926) - prancūzų tapytojas, impresionizmo pradininkas ir vienas garsiausių atstovų.

TITERATŪRA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4skyrius scena. Eduaras Manė pavaizdavo savo bičiulį Klodą Monė

mėgsta kaitalioti, ironiškai maišyti žanrus, stilius, kalbėji-

su žmona. Šiame paveiksle pagautas šviesos virpėjimas,

mo manieras, laisvai jungti skirtingus kontekstus. Norint

vandens paviršiaus raibuliavimas, figūrų kontūrai neryš-

suprasti jų kūrinius, reikia atpažinti, su kuo žaidžiama: užuominas apie žanrines formas, atviras ar paslėptas ci-

kūs, piešinio linijos trūkinėja. Modernizmas

reiškėsi įvairiuose

menuose

- dailėje,

muzikoje, architektūroje, kine.

tatas, stilistinius šuolius. Taigi postmodernistinė kūryba intelektualesnė, iš skaitytojo, žiūrovo ar klausytojo reika-

Modernizmo pradininku literatūroje laikomas prancū-

Zų poetas Šarlis Bodleras. Už „viešosios doros“ idimą 1857 m. išleistame poezijos rinkinyje „Piktybės gėlės“ jam

laujanti gerai išmanyti kultūrą.

Šiame vadovėlio poskyryje aptarsime Kazio Binkio, vieno ryškiausių lietuvių modernistų, poetinę kūrybą. Toliau

buvo iškelta byla, mat tuose tobulos poetinės formos eilė-

kalbėsime apie postmodernizmo apraiškas emigracijoje

raščiuose kalbama apie pasaulio bjaurastis ir žmogaus prigimties ydas. Lyrinį subjektą kamuoja liūdesys, gyvenimo

kūrusio

žaidimą kultūros ženklais nagrinėsime skaitydami italų ra-

nuobodulys, mintys apie mirtį. Jo juslės įdirgintos, matyti

šytojo Umberto Eko romano „Rožės vardas“ fragmentus.

kone beprotystės proveržių. Tokia šokiruojanti menininko

Šis kūrinys ne tik įdomus pats savaime, bet ir atskleidžia

laikysena anuo metu buvo smerkiama, nes ilgaamžė poezijos tradicija susijusi tik su estetiškais ir kilniais dalykais —

intelektualaus žaidimo galimybes šiuolaikinėje literatūroje. Norint suprasti visų trijų rašytojų kūrybą, svarbu išma-

grožio, gėrio, tiesos idealais. Bet Bodlero kūryboje kaip

nyti kontekstus, nuo kurių jie atsispiria, su kuriais polemi-

tik tokiu būdu atsiveria netikėta tiesa apie žmogų: gražu

zuoja, į kuriuos pasineria savo vaizduotėje.

žodžiais, „kas nelaukta, kas yra staigmena, kas kelia nuos-

Keturvėjininkų sambūris

ir tai, kas netaisyklinga, neįprasta, toli nuo idealo. Poeto

tabą, yra pamatinė ir būdingoji grožio dalis“. Jis kviečia įsižiūrėti į tuos dalykus, kurie neatrodo patrauklūs, ir įžvelgti grožį juose. Taip modernizmas, ėmęs kalbėti apie bjaurumo estetiką, sujaukė tradicinę grožio ir darnos sampratą. Moderniojoje literatūroje poetas - nebe dievų numylė-

tinis, apdovanotas intuicija ir įkvėpimu, o filosofas, norintis suprasti pasaulį, jūreivis, ieškantis naujų amerikų, naras, atveriantis povandenines gelmes. Jo užduotis rimta, sunki ir, beje, pavojinga: sapnų karalijos, aukštos ikarų erdvės įtraukia ir nebepaleidžia. Poetas siekia akyliau įsižiūrėti į aplinką ir klausia, kodėl pasaulį reikia suvokti šitaip, o ne kitaip. Modernus santykis su pasauliu - nuolatos klausti,

nepasitikint tradicija. Moderniųjų laikų žmogus pats nori

+ + + +

Kosto Ostrausko

dramaturgijoje.

Postmodernų

Apie ką kalba futuristų menas? Kodėl papūtė „Keturi vėjai“? Proziško žodžio vertė Kur kviečia jaunieji iškeltagalviai?

XXI

a. pradžioje prieš tradicinę kultūrą sukilo jauni

pasivadinę ateities žmonėmis - futu-

ristais“. Kaip ir kiti modernistai, jie maištavo prieš įsigalėjusias meno formas, autoritetus, pataikavimą visuomenės

patikrinti simbolių reikšmes. Be to, jis žino, kiek daug bet

skoniui, bet sykiu išsiskyrė ir kaip savita kryptis. Futuristai

koks požiūris priklauso nuo žiūrinčiojo nuotaikos, jaus-

reikalavo: šalin nesuskaičiuojami muziejai,

šalin universi-

mų, pagaliau gebėjimo įsižiūrėti. Vadinasi, ir simbolis gali įgauti kaskart savitą turinį.

tetai ir profesoriai, tyrinėjantys senienas, reikia kurti ryžtin-

Lietuvoje modernizmas ėmė reikštis pirmaisiais XX a.

verta menininko plunksnos ar teptuko. Futuristai literatai

dešimtmečiais. Literatūroje jo pradžia sietina su simbolistine Balio Sruogos poezija, dailėje - su Mikalojaus Kons-

vaizdus. Jų kūryboje ryškūs spalvų kontrastai, apstu abs-

tantino Čiurlionio tapyba. XX a. antroje pusėje modernizmas išsirutuliojo į postmodernizmą - platų meno, filosofijos, estetikos ir apskritai

mąstysenos sąjūdį. Jam būdingas dar didesnis nepasitikėjimas vertybėmis, net ir tomis, kurias pripažino modernizmas. Postmodernistai

nepaiso autoritetų. Menininkai

gesnį ir veiksmingesnį meną! Technikos pažanga - greitų automobilių, traukinių, lėktuvų gausmas - štai kas iš tiesų mėgdžiojo

kino meną - mėgo sparčiai besimainančius

trakcijų. Poezijoje ataidi triukšmingas miesto gyvenimas, atsiranda buitinių frazių, dialogo nuotrupų.

*Futurizmas (lot. futurum — ateitis) — viena pirmųjų XX a. pra-

džios avangardinių (neigiančių tradicinę estetiką) meno srovių. Fu-

turistai siekė kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino

technikos pažangą, didmiesčių gyvenimą.

LITERATŪRA X KLASĖ

187

TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE bute Kaunė, skaitydavo ir aptardavo savo kūrinius,

nagrinėdavo

straipsnius

apie

svetur

naujojo

meno

spausdintus kryptis

ir

menininkų siekius. Šių literatų, netrukus gavusių keturvėjininkų vardą, gretas papildė daugiau

poetų, į susirinkimus Binkio bute

ateidavo ir dailininkai Adomas Galdikas, Ka-

zys Šimonis. Be „Keturių vėjų pranašo“, iš viso 1924-

1928 m. pasirodė keturi žurnalo „Keturi vėjai“ numeriai. Juose

aštriai pašiepiamas visuotinis

snaudulys, apėmęs lietuvių literatūrą, „sapnai, kliedėjimas, melagingi, išpūsti praeities

padavimai“. Keturvėjininkai šaipėsi iš poetų,

kalbančių apie gelmes, „kurios tik arbatinio šaukštuko gilumo tepasiekia“, juokėsi iš jų poetinio žodyno

ir noro į kūrybą žvelgti kaip

į šventą veiksmą. Iš lietuvių rašytojų pripa-

žino tik Kristijoną Donelaitį ir Antaną Strazdą, nes jų žodis tiesus, atviras ir be poetinių grožybių.

Jaunieji poetai svaigo nuo užmojo „skambiu žodžiu atjauninti žmogaus dvasią“. Vis

188

dėlto bent kiek taikėsi ir prie vietos sąlygų,

Vlado Drėmos „Gaisras Vilniuje 2222 metais“, 1928 m.

nebuvo tokie negailestingi tradicijų priešai kaip, tarkim, italų futuristai, siūlę sudeginti bibliotekas,

užtvindyti muziejus. Lietuviams nereikėjo griauti akadeApie 1921 m. Lietuvos periodiniuose leidiniuose ėmė rastis kūrinių keistais ir net nesuprantamais pavadini-

mijų ir muziejų, nes jų tiesiog nebuvo, nereikėjo niekinti

mais. Jaunas poetas Salys Šemerys išspausdino eilėraščius „Šiaudadūšis“ ir „Pojūčių pokylio prožektorius“, Faustas Kirša - ilgesnį eiliuotą kūrinį, pavadintą „Šėpšėrėrėp“. Jau

žinomas poetas Kazys Binkis, kurio pirmojo rinkinio eilėraščius vakarėliuose atmintinai deklamuodavo jausmin-

gos gimnazistės, irgi pateikė akibrokštą skaitytojams. Jo eilėraščiai „Botanika“ ir „Vokiškas pavasaris“ niekaip nede-

rėjo su anksčiau parašytomis „Utomis“, stebino savo stilistika ir žodynu. Spaudoje pasirodė straipsnių, ginančių

šiuos naujos dvasios kūrinius ir kartu teigiančių, kad modernusis menas nėra jokia naujovė, modernumo ženklų esą galima rasti ir Kristijono Donelaičio kūryboje. Nusižiūrėję iš vokiečių ir italų, lietuvių poetai tėvynėje ėmė skelbti naujosios poezijos idėjas.

Netrukus bendraminčiai autoriai Kazys Binkis, Juozas

Butkus (slapyvardis Butkų Juzė), Salys Šemerys,

Petras

Tarulis susibūrė į literatūrinę grupę ir 1922 m. išleido

„Keturių vėjų pranašą“. Grupės nariai rinkdavosi Binkio

Keturvėjininkai svečiuose pas poetą Kazį Binkį (pirmoje eilėje iš de-

šinės) 1924 metais. Atpažinti asmenys: rašytojai Petras Tarulis ( Juo-

zas Petrėnas), Teofilis Tilvytis ir Augustinas Gricius, aktorius Hen kas Kačinskas, žurnalistai Adolfas Braziulis ir Albertas Gerutis.

TITERATŪRA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4 skyrius Manifeste, kuris išspausdintas „Keturių vėjų pranaše“, keturvėjininkai išdėstė savo požiūrį į literatūrą, jos santykį su gyvenimu.

Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini. Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla. Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas - mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį — te gėrisi.

E ps

Žurnalo „Keturi vėjai“ pirmo numerio viršelis, 1924 m.

profesūros, nes laikinojoje sostinėje universitetas dar tik kūrėsi. Futurizmo kryptis į lietuvių lyriką atnešė šnekamosios kalbos žodžių, miesto gyvenimo detalių, poetizavo kasdienybę. Keturvėjininkai rašė apie tai, kas žemiška, natūralu, ir net didžiavosi išdrįsę vadinti daiktus tikraisiais, kartais šiurkščiais vardais. Lietuvių poezijoje iki tol nebuvo žodžių strėnos, pasturgalis, mėšlynas, smarvė, kelnės ir panašių. Be to, jie kūrė naujus žodžius: galvingi, rankingi, kojingi, magnetingoji mergelė, augnelijų arija ir t. t. Lietuvių futuristų poezijoje nėra žodžių tauta, tėvynė, užtat dažnai minimi svetimi kraštai, miestai ir jų simboParyžius, Eifelio bokštas, Berlynas, Japonija, Sachara. Eilėraščio žmogui per ankšta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje

planetoje. Jis laksto padangėmis, gainioja debesis, jaučiasi esąs kosminio judėjimo dalyvis. Jis garbina techniką — geležinkelius, elektrą, aviaciją. Jam reikia telefono ir telegrafo, kad galėtų su dangum susisiekti ar pasikalbėti su

Egipto mumija. Pažangą keturvėjininkai sieja su jaunyste, gyvenimo džiaugsmu ir polėkiu. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Prieš ką sukilo ir ką siūlė futuristai? 2. Kas yra keturvėjininkai? Kuo jie skyrėsi nuo Vakarų šalių futuristų?

p

„ Kodėl, jūsų manymu, keturvėjininkams taip svarbu gyvenimo tempas, greitis? Kokiais vaizdais, kokiomis poetinėmis priemonėmis tai išreiškiama?

4. Kaip keturvėjininkai vertino lietuvių literatūrą ir ko-

kiomis naujovėmis norėjo ją praturtinti?

Telesforo Kulakausko pieštas keturvėjininkų grupinis šaržas, 1928

metai. Iš kairės: Petras Tarulis ( Juozas Petrėnas), Kazys Binkis, Juo-

zas Žlabys-Žengė, Antanas Rimydis.

Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi“, tegydo prieš jį savo veido intapus“. Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją! Mūsų

žemė

įtręšta

menu.

Mūsų

tėvai

kvėpavo

dainomis

ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiem. „Valio!“ ir, eidami jų keliais, — kuriame savo naujosios būties

naująjį mitą. *Frizūoti (pasenęs skolinys iš vokiečių k. - frisieren) - garbanoti, raityti plaukus.

“Iūtapas - dėmė odoje, apgamas.

TITERATŪRA X KLASĖ

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Teskamba Baltijos pajūris! Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu. „Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta. Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.

Kazys Binkis Kazys Binkis gimė

1893

m. šiaurės Lietuvoje - Biržų

apskrityje, Gudėlių sodžiuje netoli Papilio miestelio. Tėvų namuose išmoko rašto- iš pradžių lietuviško, paskui rusiš-

ko. Turėjo gerą galvą: vos sulaukęs devynerių, pats bandė

„Keturių vėjų“ kurija", 1922 m.

„mokytojauti“ - mokė skaityti už save vyresnius draugus. Bet labiausiai Binkių Kaziukas garsėjo savo pramuštgalviš-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kieno vardu kalbama manifeste? Kaip kalbantieji va-

dina save? Prieš ką sukyla? 2. Kas yra manifeste minima Beatričė? Kodėl apie ją kalbama? Kaip suprantate dvasios veidrodžio metaforą? 3. Kas rodo, kad Beatričės paveikslas perkeliamas į buities plotmę? Pagrįskite mintį, kad manifestuotojai kliaujasi naujo-

4.

„

jo meno jėga. Koks naujojo meno santykis su tradicija? Atsakymą

kais pokštais. Čia dėdei kaminą užkiš, kad visi dūmai atgal trobon suvirstų, čia naktigonėj arkliui uodegą nukirps ir atbulas užsėdęs namo parjos, čia vaiduokliu apsirengs ir rusų žandarą Mitrofaną gąsdins, kad tas knygnešių slaptavietės nerastų. O kartą, vėžių prigaudęs ir žvakelių ant jų pritaisęs, iš Paryžiaus sugrįžusiai Papilio grafienei sode tikrą „jonvabalių“ paradą surengė...

pagrįskite teksto turiniu ir raiška. 6.

Kas turima galvoje, kalbant apie meno Betliejų? Kaip

7.

Koks manifesto tikslas: pareikšti apie save, prisistatyti, pakviesti įsitraukti į naujojo meno gerbėjų būrį,

manifeste dera programinis turinys ir poetinė raiška?

išsakyti kritiką dėl kultūros ir literatūros padėties ar

190

koks nors kitas?

8. Kokios keturvėjininkų skelbiamos vertybės? Ar jos tebėra svarbios?

Diskutuojame

9. Padiskutuokite, ar menininkams reikalingi sambūriai ir manifestai. Gal til

as kūrėjas turi vadovautis tik

savo kūrybine programa?

Kodėl, jūsų manymu, jauni žmonės linkę atmesti nusistovėjusią tvarką, tikisi gyventi ir kurti kitaip? Ar jų maištas pras ingas?

10.

Kazys Binkis 1920 m. Nors mokslai Kaziui Binkiui ėjosi taip pat lengvai kaip išdaigos, jis baigė tik Papilio pradžios mokyklą. Paskui lankė „Saulės“ mokytojų kursus Kaunė, Biržų keturklasę gimnaziją, buvo iš jos pašalintas, trumpai studijavo Voronežo

žemės ūkio mokykloje Rūsijoje. Vėliau vėl kibo į pedagogiką - dar kartą išėjo mokytojų kursus Vilniuje ir kaip liau-

"Kūrija (bendriausia reikšme) - taryba, kolegialaus valdymo įs-

taiga.

dies mokyklos mokytojas 1916 m. grįžo į Papilį. Tuo metu Binkiui jau dvidešimt treji: ant arklio atbu-

las nebejodinėsi, vaiduokliu kapinėse nebeūkausi. Dar

TATERATURA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4skyrius Vilniuje pajutęs aistrą poezijai, jis niekaip neatsigina į

kol ūkis išslysta iš rankų. Palaužta ligos, Pranutė miršta,

galvą lendančių eilėraščių, juos žūtbūt reikia „išguldyti“

palikusi du vaikus.

popieriuje. Ir Binkis visa galva pasineria į kaimo žmonių

mokymą bei poeziją. Jam negana Papilyjė veikiančios ke-

1927 m. Kazio Binkio gyvenimas pasikeičia - jis gauna pasiūlymą tapti kaimui skirto laikraščio „Mūsų rytojus“

turklasės mokyklos, greitai jis suburia suaugusiųjų kursus,

bendradarbiu. Redaktoriui reikia poeto, gebančio „lengva

žmonės į juos plūsta iš visų apylinkių. Ne tik Papilyjė, bet

kalba“ įdomiai papasakoti apie kaimo žmonių gyvenimą,

ir gretimame Kūčgalio kaime, pėsčiomis sukoręs septynis kilometrus, du kartus per savaitę jaunas mokytojas dalijasi

nuotykius mieste, susidūrimus su ponais valdininkais. Taip

mo, o ketvirtokus - ir eiliavimo meno. Suprasdamas, kad

išauga trigubai, o Binkis tampa brangiausiai apmokamu rašytoju Lietuvoje — po litą honoraro už eilutę. Eiliuotų

istorijos, geografijos, aritmetikos žiniomis, moko dainavi-

laikraštyje randasi eiliuotų istorijų apie Tamošių Bekepurį, pasirašytų Alijošiaus slapyvardžiu. Laikraščio tiražas

žmogus ne vien duona gyvas, sutelkia teatro mėgėjų grupę ir per trejus mokytojavimo metus be jokio atlyginimo

feljetonų“, satyrų ir poemų kolegos literatai nelaiko rimta

pastato ne vieną spektaklį.

kūryba, peikia autorių, bara, kad veltui švaisto talentą, bet

Dirbdamas

liaudies mokyklos

mokytoju,

Kazys Binkis

šis didžiuojasi, kad kaimas jo kūrinius supranta ir godžiai

susipažįsta su Pranute Adamonyte, jai skirti gražiausi jo jaunystės eilėraščiai („Gėlės iš šieno“, „Šilkasparniai de-

skaito. Binkiui rūpi prusinti ir auklėti kaimietį, skatinti pažvelgti į save iš šalies ir iš savęs pasijuokti. Taip linksmai,

besėliai“, „Utų“ ciklas) iš 1920 m. išėjusio pirmo poezijos

talentingai, nedailindamas žodžio, nepaisydamas rangų,

rinkinio „Eilėraščiai“. Trejus metus poetas siekia Pranutės

poetas reaguoja į laiko aktualijas. Laisvosios rinkos visuo-

giminę vėjavaikį poetą, neturintį jokių pajamų šeimai iš-

mas kūrėjas, nepaisantis ne tik valdžios pageidavimų, bet

laikyti. Po vestuvių jaunieji išvykstaį Berlyną ir ten Binkis

ir didžiųjų literatūros autoritetų, - tai pabrėžia ne vienas

užsikrečia modernistinio meno bacila: godžiai skaito modernistų leidinius, gilinasi į jų skelbiamą programą, rašo

apiejį rašęs žmogus. Vedęs antrą kartą, poetas patiria nelengvų išmėginimų:

(dabar jau visai kitokius!) eilėraščius. Grįžęs į Lietuvą, ima telkti modernizmo šalininkus ir greitai tampa jaunųjų nenuoramų futuristų vadu. Jis tikisi gyventi iš literatūrinio

tenka rūpintis ne tik dviem savo atžalomis, bet ir žmonos

rankos, galų gale jos broliai nusileidžia ir priima į savo

menėje Kazys Binkis sugeba išgyventi kaip nepriklauso-

Sofijos dukrelėmis bei jos sesers vaikais. Nebepavyksta iš-

gyventi vien iš eilių rašymo. Ir jis grįžta prie seno sumany-

darbo ir su šeima įsikuria Kaunė. Bet Pranutė mieste ne-

mo - dar kartą pabando ūkininkauti, tik jau remdamasis

pritampa ir persikelia į Kalnaberžės dvarą Kėdainių apskrityje, kurį vyras nupirko, įkalbėtas jos giminaičių. Vis dėlto

„moksliniais pagrindais“. Skaito brošiūras apie žemės ūkį, iš Valstybės banko paima didžiulę paskolą, prisiperka trak-

ta nei dirbti žemę, jis blaškosi tarp Kalnaberžės ir Kaūno,

vištų ūkis - štai kas, jo manymu, pakels žmonos tėviškę

poetui nelemta tapti ūkininku: labiau linkęs grožėtis gam-

torių, arklių, inventoriaus. Cukrinių runkelių auginimas ir Balsiūs. Literatūrinis darbas atidedamas į šal į. Ir jokių kūrybinės bendrijos vaka-

rėlių! Dvaro kaimynai prisimena: poetas vaikščiodavo

po laukus

vienmarškinis,

visas įnikęs į naują jį suviliojusią ūki-

nę veiklą, dirbdavo išsijuosęs, kupinas

geriausių

vilčių. Bet ankstyvos

šalnos

sunaikina kone visą runkelių derlių, viščiukams pritrūksta lesalo, ir į Balsiūs pradeda važiuoti antstoliai. Bankas reikalauja

grąžinti

parduodama,

skolą.

Ūkio

technika

iškertamas dvaro miškas.

Ūkininko karjera žlunga. Kazys Binkis (trečias iš dešinės) su valstiečiais Balsiuosė 1931 m.

*Feljetonas - publicistikos ir grožinės literatūros žanras: trumpas humoristinis ar satyrinis kūrinys aktualia tema.

LITERATŪRA X KLASĖ

191

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Kazio Binkio - nenuoramos ir vėjavaikio - gyvenimas

fa, pritarė žmonai, kai ši priglaudė žydę mergaitę, nors už

paženklintas plačių užmojų. Būti laisvam Binkiui reiškė vi-

žydų slėpimą grėsė mirties bausmė. Prieš pat mirtį drau-

sada atvirai išsakyti savo pilietinę poziciją, išlikti padoriam

gams guodėsi, kad tenorėtų trijų dalykų: sulaukti karo

bet kokiomis sąlygomis, niekam neparsiduoti. Mokytojaudamas jis subūrė pažangius mokytojus ir visi drauge prie-

pabaigos, pamatyti, kaip atrodo žmogus, kuris neišduoda žmogaus, ir basas nueiti iš Gudėlių į Papilį...

šinosi okupantams (tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas, Papilyjė šeimininkavo vokiečiai). Gyvendamas Kaunė,

šaipėsi iš „aukštuomenės“ lėkštumo, karjerizmo, kyšininkavimo, atvirai piktinosi ponijos godumu ir apsimestiniu padorumu. Matydamas, kaip dar vakar vyžomis avėję, o dabar į frakus įsispraudę valdžios vyrai „rūpinasi“ valstybės reikalais, jis kandžiai juos pašiepė savo straipsniuose.

Jau ketvirti metai dirbame nepriklausomybę.

turime nepriklausomų ministerių, nepriklausomų milicininkų,

nepriklausomų bankų, nepriklausomo šmugelio" ir daug kitokių nepriklausomų dalykų. Stengiamės, kad viskas - kaip kitur: Pradėję nuo botago ir drobinių kelniūkščių, mokame kur reikia, kad ir frakas, ir cilinderis, ir Bencas"?.

Aimanuojam, kad bala, kad trošku, 0 savo jaunuomenei, kuti įneštų į tą balą judėjimo, vietoj universiteto atidarėme Kaunė

400 smuklių, kad ji baigtų nusigerti. 192

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Trumpai apibūdinkite Kazio Binkio asmenybę. Kokie svarbiausi jo charakterio bruožai? 2. Ko poetas siekė savo įvairiapuse veikla? Kaip jam sekė: 3. Kalbant apie Kazio Binkio gyvenimą ir keturvėjininkus, ne sykį pavartojamas žodis „vėjavaikis“. Aptarkite

šio žodžio reikšmes. Ar čia jos skiriasi nuo įprastų kas-

Turime vieną nepriklausomą galvą ir apie šimtą pusgalvių,

Kaziui

Kazys Binkis mirė 1942 m. pavasarį Kaunė.

dienėje vartosenoje? 4. Remdamiesi poeto biografija ir savo patirtimi, pasvarstykite, kas yra savigarba ir orumas. Koks, jūsų manymu,

yra laisvas žmogus? Kaip laisvė susijusi su įsipareigojimu kitiems?

Ankstyvoji Kazio Binkio poezija. Pirmieji poeto eilėraščiai tęsia klasikinę tradiciją - minties aiškumu, pasaulio darnos

pojūčiu, skaidria ir lengva forma primena Maironį. Šviesūs

gamtos vaizdai atliepia džiugų lyrinio subjekto nusiteiki-

Binkiui visada buvo atgrasu prisitaikymas ir dvi-

veidystė. Kritikuodamas valdžią, jis niekada nesiekė aukš-

mą. Jis žvelgia į pasaulį su nuostaba, gėrisi kiekvienu gamtos judesiu.

tų postų ar sočios tarnybos. Vienintelį kartą gavęs nesunkų, gerai mokamą Seimo raštinės vedėjo darbą, bodėjosi valdininko duona ir netrukus buvo atleistas. Jei kas pasiūlydavo kokią tarnybą, kandžiai atšaudavo nesugebėsiąs išreikalauti iš kaimo žmogaus kyšių, todėl netinkąs. Ir rašydamas Lietuvos prezidento Antano Smetonos biografiją, ir eiliuodamas šmaikščias Tamošiaus Bekepurio istorijas, ir augindamas cukrinius runkelius savo dvare, Binkis buvo nuoširdus ir tikėjo savo darbo prasme. „Rašytojas neturi

bijoti nei valdžios, nei dievų“, - sakydavo savo draugams. Jo sklandžiai sueiliuoti, lengvai įsimenami kūriniai vaikams „Atsiskyrėlis Antanėlis“, „Jonas pas čigonus“, „Kiškių

sukilimas" ir šiandien tebeturi skaitytojų, o dramos „Atžalynas“ ir „Generalinė repeticija“ ne kartą statytos teatre.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, poetas jau sunkiai sirgo. Jis skaudžiai išgyveno pasaulį ištikusią katastro-

*Šmūgelis (pasenęs skolinys iš vokiečių k. - Sehinuggel) - kontrabanda, nelegali prekyba. „Bėncas“ - vokiškas automobilis Mercedes-Benz.

Pirmosios Kazio Binkio poezijos knygos „Eilėraščiai“ viršelis, 1920 m.

TATERATURA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4skyrius Bet... Jei jis nenusimintų

Gėlės iš šieno

Ir juokais tiktai paverstų

Aš surinksiu aliai vieno Visus pievų žiedelius Iš nupjauto rytą šieno Ir svirnelio kampelius

Mano žodžių tiesią mintį, — Oi, tada jau nuraminti

O kai grįš jis iš lankos

Čia, tarp sienų samanotų,

Nieks manęs nebejstengtų, Nieks tada nesužinotų,

Jų galvutėms išdabinsiu.

Kam tos gėlės iš lankos

Ir prie kiemo apsistos,

Lyg lankoj dailiai marguotų,

Aš jį tyliai prakalbinsiu. Ir svirnelin pavadinsiu — Atsikvėpti nuo kaitros. O dėlto, kad sužinočia,

Ar jis myli kiek mane,

Kai paklaus manęs, dėl ko čia Tie žiedeliai balzgani Taip pat žydi kaip lankoje Ir taip kvepia kaip šile, -

Nesakysiu, kad dėljo jie,

Niekas niekas niekados... KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

„ Kas kalba eilėraštyje „Gėles i ieno“? 2. „ Nusakykite, kokio jausmo istorija čia pasakojama. 3. „ Kuo eilėraštis primena liaudies dainą? 1

4. Apibūdinkite eilėraščio nuotaiką. 5. „

6. „

Kokį įspūdį jums kelia eilėraštis?

Kurie vaizdai, detalės jums įsiminė? Ką manote apie to-

kią jausmų raišką? 7. Įrodykite, kad šis eilėraštis yra tradicinis.

Tik užminsiu, kad atjoja Man bernužis iš toli...

UTOS

Ir žiūrėsiu tylumoje Ijo veidą, į akis,

Kol man jos nepasakys,

Ką jis mąsto, ką dūmoja Apie tą, kuris atjoja...

Jeigu veidas, greit nubalęs,

Obelų žiedai Žiūrim - krinta patylomis

Obelų žiedai.

Staiga rausti vėl pradės,

Plaštakėlėmis baltomis,

Nejučiomis sudrebės

Ir, be vilties nusiminęs,

Rodos, sniego atkarpomis Snigo tik andai, —

Ir „sudiev“ man pasakys -

Obelų žiedai...

Jeigu lūpos lyg gėlelės Jis nuleis žemyn akis

Žiūrim - krinta patylomis... Žiūrim - krinta patylomis

Oi, tada aš prie krūtinės

Ji priglausiu taip tvirtai,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kadjis vienas man tiktai

Tiriame

Taip meiliai jam pasakysiu,

Ir širdyje, ir mintyse;

Kad žiedeliai tie iš šieno

Anksti rytą, sulig diena,

Rūpestingai atrasti

Ir svirnelin dėl jo vieno

1. Kazio Binkio „Utos“ yra triolėtai. Pasidomėkite, kas bū-

dinga šiam lyrikos žanrui. 2. Kokiu sugretinimu pagrįstas eilėraštis? Kuo ypatingas šis sugretinimas?

3. Kieno vardu, jūsų manymu, kalbama eilėraštyje?

Dėl meilužio sunešti...

TITERATŪRA X KLASĖ

193

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Vandens lelija

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Ankstesni eilėraščiai grįsti kontrastu. O šis?

2. Su kokia nuotaika, kokiais jausmais susijusi mėlyna

Mauruoto liekno viduryje

spalva?

Baltesnė už balčiausią sniegą

3. Aptarkite lyrinio subjekto būseną. Kas, jūsų manymu, ją

Pražydo kažkuomet lelija,

lemia?

Mauruoto liekno viduryje...

Ar šviečia saulė jai, ar lyja, —

Aguonėlės

Ji vis sapnuos paskendus miega — Mauruoto liekno viduryje,

Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojas, Lyg išklydę rojaus vėlės

Baltesnė už balčiausią sniegą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Ugniaspalvės aguonėlės...

1. Kas gretinama šiame eilėraštyje? 2. Ko, jūsų manymu, siekiama tokiu ryškiu kontrastu?

Visas kraštas — vienos gėlės! Ar čia žemė, ar čia rojus? —

3. Kurios eilėraščio eilutės kartojasi? Kaip pakartojimas susijęs su kontrastu?

4. Kaip kalbama apie leliją? Ar kontrastingas sugretinimas slepia ironiją?

Žibuoklės

Tik liepsnojas, tik liepsnojas...

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kokiu gretinimu pagrįstas eilėraštis? 2. Kuo panašios „Aguonėlės“ ir „Rugiagėlės“? Pasvarsty-

kite, kodėl lyrinis subjektas aguonėles lygina su vėlė-

Žibuoklių kvapas ore plauko, Nors pievoj jų ir nematyti.

3.

Naktis nusviro jau ant lauko.

194

Ugniaspalvės aguonėlės

mis, išklydusiomis iš rojaus.

Kurią eilėraščio eilutę laikytumėte svarbiausia? Kodėl?

Apibendriname

Žibuoklių kvapas ore plauko...

4. Kuri iš utų jums labiausiai patiko? Kodėl? Kurioje pie-

Naktis tylioji žino daug ko,

šiamas įspūdingiausias vaizdas?

Bet ko, - negali pasakyti...

5.

Žibuoklių kvapas ore plauko,

Nors pievojjų ir nematyti...

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kaip žibuoklių kvapas veikia kalbančiojo jusles ir kaip — mintis? 2. Kuo ypatinga nakties aplinka? Ką naktis gali slėpti? 3. Kurios eilutės rimuojamos? Pasvarstykite, ar susiję ri-

6. 7.

8.

Kaip manote, ar utoms tinka įprastas teiginys, kad poetai gamtos vaizdais reiškia jausmus? Atsakymą pa-

griskite, išsamiau aptardami pasirinktą utą.

Įrodykite arba paneikite, kad utose perteikiamas aki-

mirkos įspūdis.

Tiek „Gėlės iš šieno“, tiek utos grįstos kontrastais. Ap-

tarkite juos.

Prisiminkite, kas būdinga trioleto žanrui. Kaip Kazys

Binkis laikosi žanro reikalavimų?

muojami žodžiai.

9. Apibūdinkite ankstyvosios Binkio poezijos temas ir

Rugiagėlės

10. Koks yra ankstyvosios Binkio poezijos lyrinis subjek-

Vien tik mėlyna akyse!

nuotaikas.

tas? Ar jo kalbėjimui, jūsų manymu, būdingas švelnu-

mas, nuoširdumas? O gal girdėti ironijos gaidų? Atsa-

kymą pagrįskite.

Žemėj, ore ir danguj Daugiau nieko nebmatysi, —

11. Rašytojas

Vien tik mėlyna akyse,

Rašome

Vien tik mėlyna akyse. Užsimerksi, pamąstysi, Nusijuoksi... O paskui Žemėj, ore ir danguj.

Antanas

Vaičiulaitis

vadina

Kazį

Binkį

„skaidriuoju, saulės nušviestuoju poetu“. Pagrįskite šią mintį keturiais penkiais teiginiais, apibendrinančiais jo ankstyvąją lyriką.

12. Sukurkite trioletą pasirinkta tema, laikydamiesi žanro

reikalavimų.

TITERATURA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4 skyrius „100 pavasarių“. Kol jausmingos gimnazistės

pakiliai

niai“, - rašė laiške žmonai, o kolegų poetų prašė parodi-

deklamavo „Gėles iš šieno“, Kazio Binkio galvoje jau bren-

juoti jo jausmingąją, kaip pats vertino, poeziją. „100 pa-

do naujos kūrybinės idėjos. Ketinimą rašyti visai kitokią

vasarių“ - vienas tų įžūlių nusikvatojimų, vienas skėlimas

poeziją sustiprino lankymasis Berlyne 1920-1923 metais. Kavinėse prisiklausęs kalbų apie modern: meną, poe-

miesčioniškam, senam estetiniam skoniui į pačią viršūnę“, - džiūgavo naujosios poezijos gerbėjai. Šis eilėraščių

tas greitai pajuto maištingą Europos menininkų dvasią ir

rinkinys rodė, kad lietuvių literatūroje baigiasi švelnaus,

dailės parodose, koncertuose, universiteto auditorijose.

melodingo, darnaus eilėraščio laikas. Poezijoje ima įsitvir-

Pajuto ir netrukus pats ja persiėmė. 1923 m. pasirodė ant-

tinti šiurkštus žodis, kurį taria veržlus, kupinas sprogsta-

roji jo eilėraščių knyga „100 pavasarių“. Ją „Keturi vėjai“

mos energijos žmogus.

pasveikino tokiais entuziastingais žodžiais:

„100 pavasarių“ visa galva praaugę kitų keturvėjininkų kūrybą. Naujoji poezija Kaziui Binkiui buvo ne mados, o būtinybės reikalas. Jam, vėjavaikiui iš prigimties, veržius

„Eilėraščių“ Kazys Binkis mirė. Mirė „deimantų žvaigždelių“, „meilužių“, mergelių „lyg dievaičių' „širdelių“, „sapnų“ „svajonių“, „Šilkasparnių debesėlių“ K. Binkis. Tų puikių „Utų“ ir nuvytusių „Gėlių iš šieno“ K. Binkis mirė. Mirė kartais buvęs sentimentalistas (tikras „piemenų ir piemenių“ dainius), kartais romantikas

K. Binkis. Mirė kaip Kristus: kad norėjo mirti! Jis mirė ir atgimė

revoliuciniam poeto ir futuristo darbui.

maištingas mostas, trykštanti jaunystės jėga buvo kur kas artimiau nei varžantis etiketas ar pasenusios

literatūros

taisyklės. Be to, prisiminkime, poetas prieš nieką nekelia-

klupsčiavo, visada buvo tiesus ir atviras. Jo vidinės nuostatos ir poetii

is žodis sutapo, todėl taip įtaigiai

skamba ir jo

futuristinių eilėraščių eilutės, kuriose kreipiamasi į jaunimą, raginama atsiverti pasauliui, pasiūlyti jam savą veiklos

Sveikiname valiojantį antrą sykį gimti!

programą, o ne prisitaikyti ar nusileisti autoritetams: Salem Aleikum!

Jaunieji, į gatvę,

Įlaisvę alėjų.

Mes frontą plakatais nuklokim,

O po plakatais krūtinėj

Kad kraujas plaktų.

Oant plakatų kad -

Salem Aleikum!

Gana sacharininti širdis Ir į skaudžiamas vietas

Kompromisų kloti kompresus. Kam širdis susirietus, Dvasia kam padvėsus, — Tam į krūtinę tejrita Nors bosą spirito —

Vis tiek nebepadėsi.

Kazio Binkio eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ viršelis, 1923 m.

Iš tikrųjų džiaugtis ir sveikinti buvo dėl ko - ši plonytė knygelė iš karto patraukė ne tik avangardinės poezijos gerbėjų, bet ir kritikų dėmesį. Binkis, kaip ir dera „Keturių vėjų“ sąjūdžio vadui, išsižadėjo savo pirmojo rinkinio eilių. „Ten sacharinas'', limonadas, žodžiu, „Birutės“'* saldai-

ginčą su Maironiu. Pacitavęs populiaraus eilėraščio eilutę („Pavasario saulė prašvito meiliai“), jis tartum provokuoja klasiką: ragina nusikratyti senatvės snaudulio, užmiršti klasikinės poezijos taisykles ir apsižvalgyti aplink kitomis — jaunųjų poetų - akimis. Ir Maironiui, ir Binkiui pavasaris yra svarbi poezijos

"Sacharinas - labai saldus cukraus pakaitalas.

" „Birutė“ - pirmas Lietuvoje saldainių ir šokolado fabrikas, vei-

kęs Šiauliuosė 1911-1940 metais. Manoma, kad Kazys Binkis šiai įmonei yra sukūręs trumpų eiliuotų reklamos tekstų.

Rinkinį Kazys Binkis pradeda eilėraščiu, primenančiu

tema. Maironis pavasarį sieja su žmogaus jausmais ir tėvy-

nės atgimimu. Jo eilėraščiuose pavasario vėjas „bučiuoja, gaivina krūtinę“, žadina širdyje meilės žmonijai jausmus.

TITERATŪRA X KLASĖ

195

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Binkiui pavasaris - tai pašėlusio judėjimo, kaitos simbolis. Jis susieja pavasario ir griaunančio, šėlstančio vėjo motyvą. „Pavasariai esti ne tik gamtoje. Ir žmonėse, kurie myli pavasarius, jie kartais nušvinta“, - sakė poetas. Gyvas, kupinas veiksmo pavasaris jo eilėraščiuose - pirmiausia XX amžiaus tempo, civilizacijos, veiklumo, jaunystės energijos ženklas.

„Iškeltagalvių“ keturvėjininkų šokiruojanti kūryba ir

ypač Kazio Binkio eilėraščių knyga „100 pavasarių“ gerokai sudrumstė ramų to meto literatūrinį gyvenimą. Tai kurstė ir skaitytojų aktyvumą, skleidė laisvės dvasią visuomenėje. „Lietuva, įsibėgėki!“ - ragino jaunieji poetai futuristai. Lietuvių poeziją jie užkrėtė maišto ir žaidimo dvasia, paskatino ieškoti naujų išraiškos formų.

Lik, pavasari, tarp pievų!

Gaudyk savo varles, sliekus... Paukštės ilstančios, — sudievu! Aš pralenkiu ir palieku. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kur vyksta eilėraščio veiksmas?

2. Kaip kalbantysis apibūdina save? Aptarkite jo savijautą, nuotaiką, požiūrį į pasaulį. 3. Kaip suprantate lenktynes su pavasariu?

4. Kokiomis metaforomis plėtojamas greito gyvenimo tempo motyvas?

S. Pagrįskite literatūrologo Vytauto Kubiliaus teiginį: „Vos tik pasigirsta tyresnė poetinė gaida, ją tuoj pat nutrau-

kia šiurkštokas balsas, rupi detalė“ Kurias eilutes priskirtumėte prie „tyresnių poetinių gaidų“, kuriose pasi-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip keturvėjininkai sutiko naują Kazio Binkio eilėraščių rinkinį „100 pavasarių“?

girsta „šiurkštokas balsas“, pasirodo „rupi detalė“?

2. Kaip pats poetas vertino savo ankstesnę kūrybą?

Vokiškas pavasaris

4. Kodėl galima teigti, kad naujas poetinis žodis sutapo su poeto vidinėmis nuostatomis?

Berlynas aukštyn kojom drybso, O mėnuo, senas idiotas,

3. Kokių lietuvių poezijos pokyčių siekė Binkis? 5. Kuo skiriasi Maironio ir Binkio pavasaris?

6. Kokią veiklos programą siūlo Binkis? Kokiais žodžiais tai išsako? 196

Vėjavaikis Pasikinkęs jauną vėją, Vėtrą šaunią apkabinęs, Leidžiuos per padangių plynes Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės - kelią! Gervės - kelią! Debesų keliu didžiuoju

Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko

Elektros viela pažabotas, Šypso.

Gatvėse medžiai apkarpyti

Nežino, ar jiems sprogt, ar ne...

Tiktai už lango vazone

Svaigių, skanių kvapų pilni Narcizai pradeda šaipytis

Lyg vaikas alkanas sapne.

Žvėryne miega krokodilai, Liūtai, beždžionės ir gyvatės.

Šalia Žvėryno savo viloj Jau rengias gult aristokratės: Juk metas jau - nakties antra.

Tramvajai ir automobiliai, Pabaigę gatvėse kadrilį, Seniai po urvus išsislapstė, Pralenkdami kuris katrą.

Plasta padangėj ištįsus.

Jau vietoms merkias elektra.

Išsislapstė žvaigždės visos,

Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, Pakreipęs savo snukį plokštų, Jis išsižiojo dar plačiau Iratsiduso. Pūstelėjo. Ir šiltos srovės minkšto vėjo Užliejo knarkiantį Berlyną.

Mano vėtra kai padūko —

Mėnuo nuo dangaus paspruko. Kas man vėtrą paviliotų? Kas man vėją pažabotų? Debesų keliu didžiuoju Tik aš vienas tevažiuoju...

Pakilo mėnuo dar aukščiau.

Mėgino mėnuo į Žvėryną,

TITERATURA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4skyrius Bet staiga, pro stiklus pamatęs,

Donelaitiškas

Kaip rėdosi aristokratės,

Paraudo senis ir už bokštų Užrito savo veidą plokštų.

Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn. Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Eilėraštyje poetų mėgstami įvaizdžiai - mėnulis, medžiai, gėlių žiedai — pavartoti neįprastai. Kuo toks kalbėjimas prieštarauja poetinei tradicijai? 2. Koks naktinio Berlyno vaizdas? Kokios detalės išryškinamos? Kieno akimis žvelgiama į miestą? 3. Iš ko galima spręsti, kad eilėraštį parašė futuristas?

O kur toliau, kur pamiškėje,

Tai laukai atrodo lyg aptemę,

Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.

Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai

Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko, Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja. O saulė vis skaistėja ir didėja.

4. Įrodykite arba paneikite, kad eilėraštis rašomas taip,

| Ji savo šilma viską įgali.

užgulė dabar šiaurės ašigalį, ame pavasaryje“, kaip ir | Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos. Sugrįžus iš pietų, ji

tarsi virš naktinio Berlyno sklęstų kino kamera.

S. Ar galima teigti, kad „Voki

utose, perteiktas akimirkos

nuomonę eilėraščio tekstu.

įspūdis? Pagrįskite savo

Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.

Ir žiurkėms, ir šeškams, pelėms ir širmuonėliams,

6. Palyginkite „Vokišką pavasarį“ su XX a. pirmos pusės =

modernistų paveikslais. Kuris paveiksla timesnis eilėraš

įskite s: ui?i? Pagrįskite savo nuomonę.

Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,

škai ar= | Ir proletarijai" visai irgi visiems buržujams"

Ii 1 Apsuko galvas visiškai,ai nugirdė 15 svaigiamomis dujoms.

Ir tu, žmogau niekings, išgerk, kiek tau priklauso,

Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį.

Žinok, jog sauso nieks neklauso, -

Išgerk pavasario sulos Ir stokį vidurį.

197 KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Visas Kazio Binkio eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“

pavadinimas yra toks: „100 pavasarių, arba Pavasario

linksmybė:

elvartai ir kiti apdūmojimai

metų laiko nuotaikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašy-

ti per Kazimierą Binkį“. Kaip šis pavadinimas susijęs su

Ernsto Liudvigo Kirchnerio (Ernst Ludvig Kirchner) „Koketė gatvėje“,

1915 m.

Kristijono Donelaičio kūryba? Ką poetas norėjo juo pa2

sakyti?

2. Kuo panašios „Vokiško pavasario“ ir „Donelaitiško“ pirmos eilutės?

„ Kokiomis detalėmis tapomas ateinantis pavasaris? koi sis kai 4. Palyginkite Kazio Binkio ir Kristijono Donel. o sukurtus pavasario vaizdus. Kuo jie panašūs, kuo skiriasi?

„e

Johano Henšo (Johannes Hūnsch) „Berlynas naktį, Potsdamo aikštė“, 1920-1930 m.

Kazys Binkis

Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas. Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmuonėliams, Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,

“Proletūrija — proletariatas, vargingiausias darbininkų sluoksnis. “Bu

- ironiškas, menkinamasis buržua (pasiturinčio mies-

tiečio) pavadinimas.

* Ermideris, ermyderis (pasenęs skolinys iš lenkų k. - karmi-

der) - triukšmas, sambrūzdis, sumaištis.

TTERATŪRA X KLASĖ

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaiginančioms dujoms.

Postmodernus žaidimas kultūros ženklais

Kristijonas Donelaitis („Pavasario linksmybės“, 12-18)

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt

+ Kaip žaidžiama kultūros ženklais?

Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.

+ Kokiais ženklais žaidžia Kostas

Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms, Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė. Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko

Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt įsižiojo.

S. Kaip Binkio eilėraštyje pavasaris veikia žmones? Koraginami įsitraukti į tri

6.

kšmingą, ūžiantį pa-

Kostas Ostrauskas

Apibūdinkite šio eilėraščio nuotaiką.

Kostas

Apibendriname 7.

Kodėl,

lėr:

jūsų manymu, Kazio Binkio futuristiniuose ei-

iuose tokia svarbi pavasario tema? Su kokiomis

vertybėmis ji susijusi?

8. Iš aptartų „100 pavasarių“ eilėraščių parinkite proziš9. 198

Ostrauskas ir Umbertas Ekas? +Kas sieja Algirdą Julių Greimą ir Umbertą Eką?

ko kalbėjimo poetiniame tekste pavyzdžių. Koks futuristinės Binkio poezijos santykis su lietuvių literatūros tradicija? Ar galima teigti, kad poetas su ja

žaidžia?

10. Palyginkite ankstyvuosius ir „100 pavasarių“ eilėraščius. Kokie esminiai jų skirtumai? Ar esama ir kokio

nors

bendrumo? Kurie jums labiau patinka? Kodėl?

11. Skaitinėdami „100 pavasarių“, raskite pavyzdžių, ku-

į, kad moderniojoje poezijoje poeto žvilgsnis pakyla nuo Lietuvos, jam. ria s

galėtumėte pagrįsti teigi

Ostrauskas

(1926-2012)

- dramaturgas,

lite-

ratūros kritikas, vienas ryškiausių lietuvių moderniosios dramaturgijos kūrėjų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje

pasitraukęs į Vakarus, studijavo Vokietijoje ir JAV. Sukūrė kelias dešimtis savito žanro dramų - nedidelės apimties, intelektualių, satyrinių. Jose svarsto žmogaus

akistatos

su likimu, mirtimi patirtį, paradoksaliai jungia tragizmą ir komizmą, apnuogina absurdiškas gyvenimo situacijas. Ostrauskas žaidžia su klasikiniais tekstais, tradiciškai poetizuojamus įvykius ir herojus perkelia į buitinę aplinką.

Dramoms būdingi trumpi dialogai, šmaikštūs komentarai, gausu klasikinių kūrinių citatų, kitakalbių posakių. Apskri-

tai Ostrauskas išsiskiria ironišku požiūriu į lietuvių literatūros tradiciją.

svarbu išgirsti pasaulio ritmus, aprėpti visą Žemės

rutulį. Tiriame

12. Pasidomėkite

1927

m. surengtu

„Keturių

vėjų“

li-

teratūriniu teismu. Išsiaiškinkite, kas ir už ką iškėlė

bylą keturvėjininkams, kur ir kaip vyko teismo posėdis, kokios buvo pasakytos kaltinamosios ir ginamosios kalbos, kokį nuosprendį paskelbė teis

Tyrimo rezultatus pateikite kūrybiškai: remdamiesi surinkta medžiaga, improvizuokite patį teismo pro-

cesą.

Kostas Ostrauskas apie 1960 m. Trumpa drama „Jūratė ir Kastytis“ yra to paties pavadinimo

Maironio

baladės

interpretacija. Joje klasikinis

tekstas žaismingai parodijuojamas, kitaip tariant, ironiškai TITERATŪRA X KLASĖ

Žaidimas su tradicija 4skyrius perkuriamas. Tragedija paverčiama komedija, pakylėtas pasakojimas apie žmogaus susidūrimą su dievų pasauliu nužeminamas, suabejojama pačiu poeto autoritetu. Tai postmodernistinio kūrinio pavyzdys.

JŪRATĖ. Ar marių dovanos tavęs nebevilioja?

KASTYTIS. O kaipgi - žuvys. JŪRATĖ. Eikš su manim į jūrų dugną... KASTYTIS. Ar pasiutai!.. JŪRATĖ. ... į gintaro rūmus...

KASTYTIS. Kur aš čia dabar brisiu į vandenį, - šlapia. O

JŪRATĖ IR KASTYTIS

gal, ko gero, nori, kad pripusčiau?

JŪRATĖ. .. - aš gulėsiu tau prie šono...

Ant marių kranto meškerioja Kastytis. Meškerioja ir keikiasi.

KASTYTIS. Velniava!.. (Ir t. .) Tupiu dieną, tupiu naktį nieko gero nepagaunu. Vakar menkę už uodegos ištraukiau - ir viskas. Negi žuvys prigėrė? Staiga kažkas užkimba drūčiai. Įsitvėrus į meškerės kotą, iš marių dugno išnyra Jūratė - striuka drūta kaip statinė, įsispraudus į bikinį. KASTYTIS. Kas gi čia per sutvėrimas? Netgi kvailas juokas ima.

KASTYTIS. Ko tu čia mane pristojai! JŪRATĖ. ...ir akis karštai bučiuosi KASTYTIS. Ale, žinai, visai nusišnekėjai. Keliauk, merge-

le, iš kur atėjus.

Kastytis stveria Jūratę ir nori įmest į marias. Bet nepakelia. Vargais negalais įstumia į vandenį ir pamurkdo. Pliūkšteli, subanguoja marios. JŪRATĖ. Dievai!.. Gelbėkit!.. Skęstu! KASTYTIS. Taip tau ir reikia.

Jūratė nuskęsta.

Nieko nelaukus, Jūratė griebia Kastytį į glėbį.

Debesyje trankiai sugriaudi. Pasmilksta dūmelis. Ateina Perkūnas - susivėlęs, visas paišinas.

JŪRATĖ. „Oi Kastyti Baltalyti..“

KASTYTIS. Sveiks drūtas, tėvuk. Ko tu toks suodinas tarsi

KASTYTIS. Apie kokią tu čia lytį JŪRATĖ. „Kam žuvytės man vi KASTYTIS. Nevilioju — meškerioju. Tokia žuvies dalia.

Ale tu ir kvepi silke.

JŪRATĖ. „Aš - Jūratė nemarioji“

KASTYTIS. Na tai kas? JŪRATĖ. Marių deivė dyvina. KASTYTIS. Kurgi ne. Ir plika.

JŪRATĖ. Kokia vyriška tavo krūtinė...

KASTYTIS. Ką tu čia dabar skiedi.. JŪRAT „akių tik žiebia spinduli Kastytis stovi apsiblausęs.

kaminkrėtys?

PERKŪNAS. Pasisvaidytum žaibais, tai ir tu, vaiki, pajuos-

tum kaip anglis. Perkūnas esmi.

KASTYTIS. Žiūrėk tu man.

PERKŪNAS. Gerai, kad nuplukdei tą mergšę, — nereikės man su šlapiu daiktu terliotis. O taipgi ir didžios bėdos išvengei.

KASTYTIS O laikai! O papročiai! Nejaugi? PERKŪNAS. Tave banga, vaikine, būt užbučiavus negyvai.

KASTYTIS. Ką sakai! Linksma mirtis. Bet dabar jau šaukštai popiet.

„Abu nueina savais keliais.

JŪRATĖ. ... jėga tik trykšta begalinė...

Kastytis nusižiovauja plačiai. KASTYTIS. Nežinau, nei ką tu šneki, nei ko tu nori. Jūratė mirkteli.

EPILOGAS

Eina Kastytis namo ir sutinka Maironį. Šis labai perpy-

kęs - net pažaliavęs.

KASTYTIS. Tegu bus pagarbintas. MAIRONIS. Tu, parše, nesigarbink, o atsiprašyk! TITERATŪRA X KLASĖ

199

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Kastytis persimeta per petį meškerę ir nueina švilpaudamas. Maironis išsitraukia skubiai iš sutanos brevijorių“?, persižegnoja ir puola įnirtęs melstis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1.

2.

Perskaitykite Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“ - su

ja lyginsime dramos tekstą. Kas būdinga baladės poetinei kalbai?

Palyginkite, kaip veiksmo vieta, įvykiai vaizduojai

baladėje ir kaip dramoje. Aptarkite Jūratės ir Kastyči

dialogą: kieno žodžiais kalba dramos Jūratė, kaip jai atsako Kastytis? Kokių neatitikimų pastebėjote? Ko

jais siekiama? Kaip Kastytis reaguoja į Jūratės meilini: mąsi?

Maironis 1914 m.

3. Palyginkite Perkūno elgesį, žodžius baladėje ir dramoje.

KASTYTIS. Už ką, klebone?

4.

kokia Jūratė, Kastytis ir Perkūnas

viename ir kitame kūrinyje? S. Aptarkite epilogą: dėl ko Maironis iktas, kodėl Kastytis nesupranta, ko iš jo nori tas kui

MAIRONIS. Aš joks klebonas! „Maironis nusiima nuo nosies pensnė ir vėl užsideda.

MAIRONIS. Ar nematai, snargliau, kad esu Maironis? KASTYTIS. O kas tai per vienas? Maironiui nukrenta pensnė. 200

Apibendrinkite:

6. Kaip žodžius O fempora! O mores! suprantate dramos 7.

kontekste? Kodėl Maironis puola melstis? Kam autoriui epilogas tokioje trumpoje

8.

Įsižiūrėkite į Sandro Botičelio paveikslą „Veneros gi-

Kaip epilogas paaiškina baladės interpretaciją? mimas“.

A propos"“: man geriau patinka iš marių putos gimus, iš vandenų kriauklės išlipus Botticellio Venera. Basta!"*

Pasvarstykite, kuo pan

ios

ir kuo

skiriasi

Maironio Jūratė ir mitologinė Botičelio Venera. Kodėl

MAIRONIS. O tempora! O mores!!“ KASTYTIS. Guod erat demonstrandum"". Apylaisviai išvertus: Prašau įrodyti. (Maironis kilsteli akis „į dangų“)

dramoje?

9.

modernus personažas Kastytis neatpažįsta Maironio, bet žino, kokią Venerą yra nutapęs Botičelis?

Pamąstykite, kas rūpi atskleisti Maironiui baladėje ir

kas Ostrauskui dramoje.

Apibendriname

10. Užpildykite lentelę: palyginkite Maironio baladę ir Kosto Ostrausko dramą nurodytais aspektais.

Lyginimo aspektai

Veiksmo aplinkybės Veikėjų išvaizda ir charakteriai Siužeto skirtumai

Maironio | Kosto Ostrausko baladė

drama

Stiliaus skirtumai

11. Kodėl, jūsų manymu, Kostas Ostrauskas dramatišką

Sandro Botičelio „Veneros gimimas“, 1485 m.

žmogaus susitikimo su dievų pasauliu istoriją paverči

anekdotu? Kaip vertinate tokį dramaturgo kūrybinį

"40 tempora o mores - „O laikai, o papročiai“ (Markas Tulijus Ci-

ceronas, La. pr. Kr. pirma pusė). " Ouod erat demonstrandum (Iot.) - ką ir reikėjo įrodyti.

"SA propos (pranc) - beje.

"Basta (it.) - baigta, užteks.

sumanymą?

12. Apibendrinkite: kodėl ir kaip Ostrauskas žaidžia su

tradicija.

> Brevijorius (lot. breviarium - santrauka) - katalikų dvasininkų kasdienių maldų knyga. TITERATURA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius 13. Įsivaizduokite, kad nieko nežinote nei apie Maironį, neiapie jo baladę. Kaip tada perskaitytumėte postmodernų Kosto Ostrausko kūri

14. Kas sieja keturvėjininkų maištą ir Ostrausko požiūrį į

Maironio kūrybą?

15. Ar galima teigt , kad Ostrausko dramoje atmetamos

kultūros ir literatūros tradicijos, nuvertinami autori-

tetai? Atsakymą pagrįskite. 16. Perskaitykite dramą vaidmenimis arba suvaidinkite.

Aptarkite, kokia galėtų būti scenografija, kostiumai,

grimas. Kaip reikėtų vaidinti, kokios turėtų būti veikėjų intonacijos? Jei galite ir turite ūpo, pastatykite

visavertį spektaklį.

Diskutuojame

17. Padiskutuokite, kokiomis vertybėmis abejoja Kostas

Ostrauskas. Koks požiūris į moterį atsiskleidžia dra-

moje? Ką apie tai manote?

Umbertas Ekas 1984 m.

Didžiausia

Umberto

Eko

dovana

Europos

skaityto-

jams - romanai „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Vaka-

Rašome

rykštės dienos sala“, „Baudolinas“ ir kiti. Pirmasis iš jų -

18. Remdamiesi Kazio Binkio ir Kosto Ostrausko kūri-

„Rožės vardas“ (1980 m.) - tapo pasauline sensacija. Ir

niais, literatūrine bei kultūrine patirtimi, parašykite rašinį pasirinkta tema.

+ Kodėl jaunimas, menininkai maištauja prieš tradiciją? + Ar prasmingas žaidimas su kultūros tradicija? + Kokį modernų žmogų vaizduoja literatūra? + Ar vėjavaikiškumas būdingas tik jaunam žmogui? Tiriame

19. Pasidomėkite, ar

šiuolaikiniai kūrėjai irgi maištauja

šiandien jis laikomas itin įdomiu, originaliu kūriniu, kuris

gali būti įvairiai perskaitomas ir interpretuojamas. Skaitytojus žavi, kartais net trikdo stulbinama Eko erudicija, o pats rašytojas į tokius vertinimus reaguoja santūriai: gera knyga protingesnė už savo autorių. Daugiau kaip trys dešimtys pasaulio universitetų įvertino populiariojo rašytojo intelektą ir talentą - suteikė garbės daktaro vardą. Umbertas Ekas įdomiai pasakoja, kaip jį paviliojo istorijų kūrimas.

prieš tradiciją. Jei taip, kokiomis formomis reiškiasi jų maištas? Pateikite tokios kūrybos pavyzdžių.

Nors senelis mirė, kai man buvo vos šešeri, šis žmogus padarė

labai didelę įtaką mano gyvenimui. Jis buvo nepaprastai smalsus ir skaitė daug knygų. Nuostabiausia buvo tai, kad išėjęs į pensi-

ją senelis ėmėsi knygrišystės. Taigi jo namuose nuolat gulėdavo

Umbertas Ekas Umbertas Ekas (1932-2016) - italų semiotikas?', kultūros tyrinėtojas, viduramžių specialistas, filosofas, rašytojas, vienas garsiausių šių laikų Europos intelektualų. Pavardę paveldėjo iš senelio, kūdikystėje prie vienuolyno prieglaudos palikto pamestinuko. Jam vienuoliai davė pa-

vardę Eco, sudarytą iš pirmųjų lotyniško posakio ex caelis oblatus („dangaus siųstasis“) raidžių.

*Semidtika - bendroji reikšmės teorija apie kasdienės kalbos ir

kitų „kalbų“ (vaizdinės, muzikinės ir kt.) sistemas, reikšmės atsiradimo ir supratimo būdus.

daugybė nejrištų knygų — senų, puikiai iliustruotų populiarių XIXa. Gotj Diuma“ apsakymų leidimų. Tai buvo pirmosios knygos, kurias išvydau.

Kai 1938 metais senelis mirė, daugelis knygų savininkų nebe-

prašė jų grąžinti, taigi šeima sukrovė jas į didelę dėžę ir ši visiškai atsitiktinai atsidūrė mano tėvų rūsyje. Kartkartėmis būdavau siunčiamas ten atnešti anglių arba butelio vyno, tad vieną dieną atidariau tą dėžę ir radau tikrą knygų lobį. Nuo to laiko ėmiau

vis dažniau lankytis rūsyje. Paaiškėjo, kad mano senelis rinko "Teofilis Gotjė (Theophile Gautier, 1811-1872) - prancūzų poetas romantikas, prozininkas, publicistas. * Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas, 1802-1870) - vienas

žymiausių prancūzų rašytojų, istorinių nuotykių romanų „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, „Geležinė kaukė“ ir kt. autorius.

TITERATŪRA X KLASĖ

201

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

ir nuostabaus žurnalo — „Giornale illustrato dei viaggi e delle

Romanas įdomus ir dėl sąsajų su lietuvių kultūra. Vie-

avventure di terra e di mare“ („Iliustruotas žurnalas apie keliones

nuolyne gyvena išminčius Alinardas iš Grotaferatos, brolių

ir nuotykius sausumoje ir jūroje“) - numerius. Šiame leidinyje

pagarbiai vadinamas daktaru Kvadratu (Doctor Ouadratus). Kaip yra sakęs autorius, už Alinardo vardo slypi pa-

buvo publikuojamos keistos ir žiaurios istorijos apie egzotiškas

šalis. Tai buvo mano pirmoji didelė išvyka į pasakojimų kraštą.

Rašyti pradėjau dar prieš karą. Paauglystės metais kurpiau

saulinio garso lietuvių semiotiko, rašytojo bičiulio Algirdo Juliaus Greimo asmenybė.

komiškas knygas ir fantastinius apsakymus, kurių veiksmas vyksta Malūizijoje ir Centrinėje Afrikoje. Buvau perfekcionistas““ ir

norėjau, kad jos atrodytų tarsi spausdintos - rašiau didžiosiomis raidėmis, sukurdavau antraštinius puslapius, santraukas, iliustra-

cijas. Tai buvo toks varginantis darbas, kad taip ir nepabaigiau nė vienos iš tų knygų. Tuo metu buvau didis neužbaigtų šedevrų rašytojas. ip ar taip, kai pradėjau rašyti romanus, gana svarbią vietą juose užėmė prisiminimai apie karą. Kiekvienas žmogus yra apsėstas savo jaunystės prisiminimų. Umberto Eko romano „Rožės vardas“ veiksmas vyksta

tolimais viduramžiais, 1327 metais, benediktinų vienuolyne kažkur Italijoje. Pagrindinis veikėjas - išmintingas, labai išsimokslinęs vienuolis Viljamas, buvęs inkvizitorius“. Jis

atkeliauja į vienuolyną vykdydamas

paslaptingą misiją,

bet čia jam tenka tapti detektyvu - mat brolijos gyvenime daug keistų dalykų, vienuolius viena po kitos sukrečia kraupios mirtys.

202

Algirdas Julius Greimas ir Umbertas kas. Romano ištraukose pasakojama, kaip Viljamas su Adsu, tirdami dviejų žmonių mirtį, patenka į biblioteką, su kuria susiję daugybė vienuolyno paslapčių. Į ją įeiti griežtai draudžiama ne tik pašaliečiams, bet ir vienuoliams.

Istoriją pasakoja Adsas, tuo metu buvęs novicijus*“, Vil-

ROŽĖS VARDAS

jamo mokinys ir metraštininkas. Dabar jau aštuoniasdešimtmetis Adsas prisimena tai, ką patyrė būdamas aštuo-

niolikos. Autorius prisipažįsta, kad jį įtraukė toks dvigubas

(ištraukos)

literatūrinis žaidimas, dviguba kaukė - pasakoja senas, o išgyvena jaunas žmogus, kuris visa „registruoja su paaugliams būdingu fotografiniu tikslumu, tačiau nesupranta“. Tad ši knyga labiausiai tinka skaitytojui, norinčiam tapti

ANTRA DIENA Po Mišparų""

Detektyvinė istorija - kas žudikas? - tėra pasakojimo

Skyrius trumpas, bet senasis Alinardas pasako daug įdomaus apie labirintą ir kaip į jį patekti

istorijų. Skaitytojas, suviliotas detektyvinės intrigos, pa-

senąjį Alinardą iš Grotaferatos; jis, kai nesimelsdavo bažny-

žaidimo bendrininku.

kamienas, nuo kurio eina daugybė atsišakojimų - kitų

Sodelyje, į kurį vėrėsi viena kluatro"* pusė, pastebėjome

tenka į paslaptingą, net mistišką pasaulį ir staiga pajunta

čioje, ištisas dienas leisdavo medžių paunksmėje, išvargin-

pametęs iš akių ribą tarp viduramžių ir dabarties. Apie šį paradoksalų romano įspūdį yra kalbėjęs ir rašytojas: „Kas-

tas senatvės. Dabar sėdėjo ant parapeto“? veidu į sodą, visai

kart, kai kuris nors kritikas ar skaitytojas parašydavo ar pasakydavo, kad mano herojus teigia pernelyg šiuolaikiškus dalykus, visais tais atvejais ir kaip tik tais atvejais aš pažodžiui citavau XIV amžiaus tekstus.“

lis nušvito džiaugsmu, kad juo kažkas susidomėjo. - Graži diena, - tarė Viljamas.

(Pirmoji), Dieninė (Trečioji 9 val., Šeštoji 12 val., Devintoji 15 val.),

Vakarinė (Vesperes - Mišparai), Naktinė, Aušrinė. Liturginės valan-

*Novicijus (lot. novicius - naujokas) - kandidatas į katalikų vie-

nuolius, laikantis bandymą - noviciatą.

Viljamas keliais žodžiais pasveikino jį, ir senasis vienuo-

"Vienuolynuose, be Mišių, dar yra Valandų liturgija: Rytmetinė

**Perfekcionizmas - tobulybės siekimas.

SInkvizitorius - inkvizicijos teismo narys, bylų tyrėjas.

nejausdamas šalčio.

dos - „Rožės vardo“ kompozicijos ašis

*Kluatras - pasauliečiams uždara vienuolyno dalis. *Parapėtas - neaukšta mūrinė sienelė.

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius - Dėkui Dievui, - atsakė senolis. - Graži danguje, bet niūri žemėje. Ar pažinojote Venancijų? - Kurį Venancijų? - perklausė senolis. Paskui jo akys su-

žibo. - A, tą mirusį jaunuolį. Žvėris bastosi po vienuolyną...

- Koks žvėris? - Didžiulis žvėris, išniręs iš jūros... Septynios galvos ir de-

šimt ragų, o ant jo ragų dešimt diademų“, o ant galvų pikt-

mažu nugrimzta įją ir ten vėl susijungia, kad saugotų kelią.

Matėt altorių koplyčioje, iš kurios galima patekti į kaulinę? - Skaičiuojant nuo transepto“, trečia iš kairės, ta?

- Trečia? Gal ir taip. Ta, kurios altoriaus akmenyje išraiŽyti tūkstančiai griaučių. Ketvirta kaukolė iš dešinės, reikia

paspausti akiduobes, ir jau esi kaulinėje. Bet neik, aš nieka-

da neesu tenai buvęs. Abatas to nenori.

žodžiaujantys vardai. Žvėris, panašus į leopardą, jo letenos tarytum lokio kojos, o jo snukis kaip liūto... Mačiau jį.

- Kur? Bibliotekoje? - Bibliotekoje? Kodėl bibliotekoje? Jau daug metų

nesilankau skriptoriume“! ir niekada nemačiau biblio-

tekos. Niekas neina į biblioteką. Pažinojau tuos, kurie tenai eidavo...

- Ką tokius? Malachiją, Berengarijų?

- Oi, ne... - senolis kvaksėdamas nusijuokė. - Dar anks-

čiau. Bibliotekininką, buvusį prieš Malachiją, praėjo daug metų... - Kasjis? - Neprisimenu, jis mirė, kai Malachijas dar buvo jaunutis. Ir tą, kuris buvo prieš Malachijo mokytoją, jauną bibliote-

kininko padėjėją, kai ir aš pats buvau jaunas... Bet nesu įkėlęs kojos į biblioteką. Labirintas...

Naktinė

Einama į Buveinę, ten sutinkamas paslaptingas lankytojas, randamas slaptas raštas su nekromantiškais* ženklais, vos

rasta dingsta knyga, kurios bus ieškoma vėlesniuose skyriuose,

ir ne paskutinė iš staigmenų - Viljamo brangiųjų akinių vagystė. Vakarinė buvo tyli ir liūdna. Praėjo tik kiek daugiau nei dvylika valandų nuo tos minutės, kai buvo rastas Venancijaus lavonas. Visi vogčiomis žvilgčiojo į tuščią jo vietą

užstalėje. Atėjus Naktinei, choro link nutįsusi vora atrodė

kaip laidotuvių procesija. Pamaldų klausėmės stovėdami

navoje, nenuleisdami akių nuo trečios koplyčios. Bet šviesa

- Biblioteka yra labirintas?

- Hunc mundum tipice laberinthus denotat ille. Intranti largus, redeunti sed nimis artus** — svajingai ištarė senis. — Biblioteka yra didžiulis labirintas, pasaulio labirinto ats-

pindys. Įeini ir nežinai, ar išeisi. Nedera peržengti Heraklio

stulpų...

- Tai jūs nežinot, kaip galima patekti į biblioteką, kai užsklendžiamos Buveinės durys? - Aišku, žinau, - nusijuokė senis. - Daugelis žino. Reikia eiti per kaulinę“, tik nesinori ten eiti. Joje budi mirę vienuoliai. - Ar tik ne tie, kurie naktimis su žiburiais sukiojasi po

biblioteką?

- Su žiburiais? - senolis atrodė nustebęs. - Neteko girdėti. Mirę vienuoliai gyvena kaulinėje, kaulai iš kapinių pa*Diadema - monarcho arba dvasininko valdžios simbolis - auk-

sinis arba sidabrinis vainikas.

* Skriptoriumas — patalpa prie vienuolyno ar katedros, kurioje

perrašinėjamos rankraštinės knygos.

* Hunc mundum tipice laberinthus denotat ille/ Intranti largus, re-

deunti sed nimis artus (lot.) - Tas labirintas simbolizuoja šį pasaulį:

įeinančiam platus, bet labai siauras grįžtančiam.

ANTRA DIENA

* Osuarijus (ossa - kaulai) - patalpa mirusiųjų kaulams laikyti.

buvo blanki, ir kai pastebėjom iš tamsos išnirusį Malachiją,

jau einantį į savo klauptą, negalėjom tikrai pasakyti, iš kur

jis atsirado. Dėl viso pikto pasitraukėme į šoninės navos še-

šėlį, kad niekas nepastebėtų, jog pasibaigus pamaldoms pasiliksime bažnyčioje. Po škaplieriumi*“ slėpiau per vakarienę iš virtuvės nugvelbtą žibintą. Uždegėme jį nuo didžiojo bronzinio trikojo, visą naktį liepsnojančio bažnyčioje. Tutėjau ir atsarginį dagtį, ir užtektinai aliejaus. Šviesos turėjo

pakakti ilgam.

Taip jaudinausi dėl būsimo žygio, kad per pamaldas ne-

galėjau susikaupti ir nė nepastebėjau, kada jos pasibaigė. Vienuoliai užsismaukė gobtuvus ir lėta vora patraukė laukan, į savo celes. Bažnyčia ištuštėjo, tik blykčiojo ant trikojo degančios ugnies atšvaitai.

- Gerai, imamės darbo, - pasakė Viljamas. Nuėjome

į trečią koplyčią. Altoriaus pagrindas tikrai

priminė kaulinę, o eilė kaukolių, gražiai išrėžtų virš blauz-

“Transėptas — bažnyčios skersinė nava tarp išilginių navų ir didžiojo altoriaus dalies (presbiterijos). *“Nekromantija — būrimas iššaukiant vėles, kad jos išpranašautų ateitį.

* Škaplierius - čia kai kurių ordinų virš vienuoliško drabužio abito vilkima plati audeklo juosta, dengianti krūtinę ir nugarą.

TITERATURA X KLASĖ

203

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

dikaulių krūvos, gąsdino tuščiomis giliomis akiduobėmis.

Akimirką sustingome nuščiuvę, paskui sušnabždėjau:

iš dešinės, spustelėti akiduobes). Sukišo pirštus į bekūnio veido akiduobes, ir tuoj išgirdo-

amžiais ji buvo tvirtovė, tad turėtų būti daugiau slaptų ke-

Viljamas pašnibždomis pakartojo iš Alinardo išgirstus žodžius (ketvirta kaukoli

me duslų trakštelėjimą. Altorius pasisuko ant nematomos

ašies, ir prieš mus atsivėrė juoda kiaurymė. Iškėlę žibintą, pašvietėme vidun ir pamatėme drėgnas pakopas. Pasiryžome jomis nusileisti, prieš tai pasvarstę, ar užverti paskui save duris.

— Verčiau nereikia, - nutarė Viljamas, — nežinia, ar paskui mokėsim jas vėl atidaryti. O dėl pavojaus, kad mus aptiks, tai jeigu kas nors tokiu metu čionai ateitų, jis mokėtų išjudinti durų mechanizmą

ir užvertos durys jo nesulaikytų.

Nulipę gal dešimt ar daugiau pakopų, atsidūrėme koridoriuje, su abiejose pusėse žiojinčiomis pailgomis nišo-

mis, kokias vėliau teko matyti daugelyje požemių. Bet tąsyk siaubingai bijodamas aš pirmąkart įžengiau į kaulinę. Vienuolių

kaulai čia buvo

kaupiami

ištisus šimtmečius,

jiuos iškasdavo iš žemės ir sukraudavo nišose, nesistengdami atkurti kūno pavidalo. Todėl vienose nišose gulėjo tik smulkūs kauleliai, kitose - vien kaukolės, sukrautos piramidėmis, kad nesulįstų viena į kitą, ir viskas kėlė šiurpą, ypač mūsų žiburio šviesos ir šešėlių žaisme. Vienoje nišoje 204

pamačiau plaštakas, vien plaštakas, susipynusias kažkokia-

me keistame mirties šokyje. Išsigandęs šūktelėjau, nes šioje mirusiųjų karalystėje staiga pajutau kažką gyvą, cypsintį ir šmirinėjantį šešėliuose. - Žiurkės, - nuramino mane Viljamas.

— Ką čia veikia žiurkės? - Eina šituo keliu kaip ir mes, nes jis per kaulinę veda į Buveinę, taigi ir į virtuvę. Ir į biblioteką, pas gardžiąsias knygas. Dabar žinau, kodėl Malachijas toks paniuręs. Jo pareigos verčia jį čia praeiti dukart per parą, ryte ir vakare.

Jam išties - ne juokai. — Kodėl Evangelijoje neparašyta, kad Kristus juokėsi? — paklausiau nei iš šio, nei iš to. - Ar tikrai yra taip, kaip sako Chorchė?

- Negali būti, juk niekas neatėjo čionai pirma mūsų... - Jeigu tai - vienintelis kelias į Buveinę. Ankstesniais

lių. Palengva lipkim aukštyn. Neturim pasirinkimo: užpūtę

žiburį nematysime kelio, palikę jį degantį duosim ženklą

tam, kuris viršuje. Vienintelė viltis, kad jei ten kas ir yra, jis

bijo labiau už mus.

Į skriptoriumą patekome išnirę iš pietinio bokšto. Venancijaus stalas stovėjo priešingoje pusėje. Patalpa buvo

tokia plati, kad eidami tpšvietėm vos kelias uolektis“"

nos. Vylėmės, kad kieme nėra nieko, kas galėtų pamatyti šviesą languose. Stalas atrodė nepaliestas, bet žvilgtelėjęs į

lapus lentynėleje po juo Viljamas nusivylęs šūktelėjo. - Ko nors trūksta? - paklausiau.

- Šiandien čia mačiau dvi knygas, viena iš jų - parašyta

graikiškai. Kaip tik jos ir trūksta. Kažkas, matyt, paskubomis bus ją pagriebęs, nes vienas lapas nukrito ant grindų.

- Bet stalas saugoma:

— Taip. Gal tas kažkas tai padarė visai neseniai? Gal jis dar čia? - ir pasisukęs į tamsą Viljamas garsiai suriko, o jo

balsas nuaidėjo tarp kolonų: - Jei esi čia, vargas tau!

Pagalvojau, kad jis puikiai sumanė, nes, kaip pats sakė,

visada geriau, jei tas, kuris tave baugina, bijo tavęs labiau

negu tujo.

Viljamas pakėlė nukritusį lapą ir prikišo jį prie akių, paprašęs manęs pašviesti. Iškėlęs žibintą pamačiau, kad pusė lapo tuščia, o kita pusė smulkiai priraizgyta raidžių, kurių

neatpažinau.

— Graikiškai? - paklausiau.

- Taip, bet sunku suprasti. — Viljamas išsitraukė iš po

abito akinius ir, tvirtai pabalnojęs jais nosį, pažvelgė į lapą iš arčiau. — Taip, graikiškai, tik labai smulkia ir netvarkin-

ga rašysena. Sunku įskaityti net su akiniais. Pašviesk dar,

prieik arčiau. Jis laikė lapą prisikišęs prie veido, o aš, žioplys, užuot

su aukštai iškeltu žiburiu užėjęs jam už nugaros, atsistojau s. Jis paprašė pasitraukti į šoną, bet man trau-

— Šimtų šimtai jau yra svarstę, ar Kristus kada nors juo-

kėsi. Manęs tai nedomina. Manau, jis niekada nesijuokė, nes būdamas visažinis, kaip ir dera Dievo Sūnui, žinojo apie mūsų, krikščionių, darbelius. Štai ir atėjome.

Išties, koridorius, dėkui Dievui, baigėsi ir čia buvo kiti laipteliai; jais užkopus tereikėjo pastumti sunkias medines geležimi kaustytas duris, ir atsidūrėme virtuvėje, už viryklės, tiesiai po aukštyn į skriptoriumą vedančiais sraigtiniais laiptais. Lipdami jais, viršuje išgirdome kažkokį triukšmą.

si

into liepsna neatsargiai grybštelėjo lapo kraštą. Viljamas kumštelėjo man šonan klausdamas, ar tik nenoriu sudeginti rankraščio, ir staiga šūktelėjo. Aiškiai pamačiau,

kaip viršutinėje lapo dalyje išryškėjo kažkokie rusvi ženklai. Viljamas liepė paduoti jam žiburį ir pakišo jį po lapu taip, kad liepsna būtų pakankamai arti, bet tik kaitintų, o ne degintų. Pamačiau, kaip lėtai - tarsi kokia nematoma " Uolektis - ilgio matas, atstumas nuo alkūnės iki pirštų galų (66-71 cm).

TITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius ną!), tačiau pasiguodžiau, kad ir mano priešininkas vargsta lygiai taip pat. Maža to, jeigu jis paėmė knygą, jo rankos

užimtos. Iš už duonkepės krosnies kone kūlvirsčia įvirtau į

virtuvę ir blyškioje žvaigždėtos nakties šviesoje pamačiau

savo vėjamą šešėlį įšsmunkantį pro refektoriaus“ duris ir užtrenkiantį jas paskui save. Puoliau prie tų durų, kiek pasi-

galynėjęs atidariau jas, įlėkiau vidun, apsidairiau, bet nieko

nepamačiau. Lauko durys buvo užšautos. Apsisukau. Vien

prieblanda ir tyla. Virtuvėje pastebėjau šviesą ir prisiplojau

prie sienos. Tarpdury pasirodė žiburio nutviekstas veidas. Surikau. Ten stovėjo Viljamas.

- Pabėgo? Taip ir maniau. Jis neišėjo pro duris. Nepasuko keliu per kaulinę?

„Rožės vardas“, 1986 m.

ranka baltame lape būtų išraičiusi Mane, Tekel, Fares, - ten,

kur slinko Viljamo laikomo žiburio liepsna, radosi ženklai, nepanašūs į jokias raides, nebent į nekromantų rašmenis.

- Nuostabu! - ištarė Viljamas. - Kaskart vis įdomiau! Jis apsidairė. - Verčiau nerodukim šio radinio mūsų paslaptingajam šeimininkui, jeigu jis dar čia... - Nusiėmęs akinius jis padėjo juos ant stalo, rūpestingai susuko pergamentą“ ir paslėpė jį po abitu. Aš, vis dar apkvaitintas tų stebuklingų įvykių sūkurio, buvau beprašąs paaiškinti, tik staiga pasigir-

do duslus trenksmas. Jis atsklido nuo vedančių į biblioteką rytinių laiptų.

— Ne, jis įbėgo čionai ir dingo nežinia kur!

- Jau sakiau, yra ne vienas kelias, tad beprasmiška jo

ieškoti. Gal tas žmogus kaip tik dabar išnyra kur nors labai toli. O kartu su juo — ir mano akiniai. - Taigi. Mūsų draugas negalėjo atimti iš manęs rankraš-

čio, užtad prabėgdamas apdairiai pagriebė nuo stalo mano akinius.

- Kodėl?

- Jis ne kvailys. Girdėjo, kaip kalbėjau apie tuos užrašus,

suprato, kad jie svarbūs, pamanė, jog be akinių negalėsiu jų perskaityti, ir tikrai žino, kad niekam kitam jų nerodysiu.

- Jis tenai, čiupkim!

Abu puolėm ta kryptimi, Viljamas greičiau, aš lėčiau,

nes laikiau žiburį. Išgirdau kažką klumpant ir griūvant, o

Išties, dabar jaučiuosi taip, lyg neturėčiau tų užrašų. - Betiš kurjis žino apie jūsų akinius?

akimirką išgirdom triukšmą toje pusėje, iš kurios ką tik at-

— Pats prisimink: negana, kad vakar kalbėjomės apie juos su stiklium, šįryt skriptoriume buvau juos užsidėjęs, ketindamas patyrinėti Venancijaus popierius. Daugelis tu-

- Koks aš kvailys! - sušuko Viljamas. - Greičiau prie Ve-

malų rankraštį be aakinių dar galėčiau perskaityti, bet ne

pribėgęs radau Viljamą, laiptų papėdėje spoksantį į sunkią

knygą metalinėmis kniedėmis kaustytais viršeliais. Tą pat bėgome.

nancijaus stalo!

Supratau, jog kažkas, stovėjęs už mūsų tamsoje, metė

rėjo pakankamai progų tinkamai tą daiktą įvertinti. Nor-

šitą, — jis vėl išskleidė paslaptingąjį pergamentą, kuriame graikiškoji dalis buvo surašyta per smulkiai, o viršutinė

knygą, norėdamas nuvilioti mus tolyn.

pusė - per daug miglotai. Bakstelėjo į ženklus, per stebuklą

Bėgdamas paskui jį, tarp kolonų pastebėjau šmėkščiojant

slėpti svarbią paslaptį, todėl rašė vienu iš tų skysčių, kurių pėdsakas pasimato tik pakaitinus. Gal citrinų sultimi ? Bet

Viljamas ir vėl buvo greitesnis ir pirmas pasiekė stalą.

šešėlį ir pradingstant vakariniame bokšte.

Pagautas kovos įkarščio, įspraudžiau žibintą Viljamui į rankas ir apgraibomis puoliau prie laiptų, kuriais pabėgo

paslaptingasis. Tą akimirką jaučiausi it su pragaro legionais kovojantis Kristaus karys, karštai troškau

sučiupti

įsibrovėlį ir mesti jį savo mokytojui prie kojų. Kone nusiritau laiptais žemyn, nes kojos pynėsi abito skvernuosese

(prisiekiu, tą vienintelį kartą pasigailėjau įstojęs į vienuoly-

*Pergameatas - iš gyvulių odos gaminama medžiaga, ant kurios buvo rašoma.

išryškėjusius pakaitinus liepsnai. — Venancijus norėjo nu-

kadangi nežinau, kuo jis rašė, o ženklai gali vėl išnykti, tu, kuris turi geras akis, tuoj pat perrašyk juos kaip galėdamas

tiksliau ir gal kiek padidindamas.

Tąaš ir padariau, nė nesuprasdamas, ką rašau. Ten buvo kelios eilutės magiškų ženklų, iš kurių čia atkursiu tik pirmuosius,

idant

mums prieš akis,

skaitytojas

suvoktų,

kokia

“efektorius - erdvus vienuolyno valgomasis.

TTERATŪRA X KLASĖ

mįslė

iškilo

205

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

Man baigus rašyti, Viljamas pažvelgė į lentelę, kurią laikė toliau nuo akių, ir tarė:

— Nėra abejonių, čia - slaptaraštis ir jį dar teks išaiškinti.

Ženklai parašyti prastai, o gal perrašydamas tu juos išklai-

- Tada nė aiškintis nereikėtų! - nusijuokiau. - Ne tai norėjau pasakyti. Galima bandyti spėti pirmuosius rašto žodžius, o vėliau žiūrėti, ar tokia taisyklė tinka

kitiems. Manau, čia Venancijus tikrai bus paslėpęs raktą,

kaip patekti į finis Africae“*. Galvoju, šičia tai ir aprašyta, nes

xo5MOW:X

Gjejx

ČĖM$dO

pei, bet čia tikrai Zodiako“? abėcėlė. Matai? Pirmoje eilutėj jis dar toliau atitraukė nuo akių lentelę ir prisimerkė:

tai, Šaulys, Saulė, Merkurijus, Skorpionas...

sius žodžius, galvok ne apie ženklų prasmę, o apie jų kiekį... III

IIIII INN... Dabar suskirstyk juo skiemenimis, ne

mažiau kaip po du kiekviename, ir garsiai ištark: ta-ta-ta, ta-ta, ta-ta-ta... Nieko neprimena?

- Ničnieko.

- Kąjjie reiškia?

- O man primena Secretum finis Africae...* Bet jei išties

- Jei Venancijus būtų buvęs naivuolis, jis būtų pasi-

taip, paskutinio žodžio pirma ir šešta raidės turėtų būti vie-

piteris... Tada pirmoji eilutė būtų... Pabandyk užrašyti:

klas. O pirmojo žodžio pirma raidė - S - turėtų būti tokia

telkęs paprasčiausią Zodiako abėcėlę: A - Saulė, B - Ju-

nodos; ogi taip ir yra, štai dukart pakartotas Žemės žen-

RAIGASVL.. - Jis nutilo. - Ne, tai nieko nereiškia, o ir Ve-

pat, kokia yra paskutinė antrojo žodžio raidė; ir tikrai, štai —

raktą. Turiu tą raktą rasti.

pakartotas Mergelės ženklas. Gal šitas kelias teisingas? Bet gal tai tik sutapimai? Reikia rasti ženklų sistemos raktą...

nancijus nebuvo naivuolis. Jis pertvarkė abėcėlę pagal savo

- Tai įmanoma? - paklausiau sužavėtas.

— Taip, jei esi nors kiek susipažinęs su arabų išminti-

- Kur rasti?

- Galvoje. Sukurti. O paskui patikrinti, ar jis tikrai tas.

mi. Geriausi kriptografijos“! traktatai priklauso bedievių išminčių plunksnai, o man, laimė, Oksforde teko kai kuriuos iš jų skaityti. Bekonas“* buvo teisus sakydamas, jog

Bandymams gali prireikti visos dienos. Bet ne ilgiau, nes,

Achmedas ben Alis ben Vašija an Nabatis prieš šimtmečius

galėsiu perskaityti antrosios rašto dalies, o tu negali man

troškimą pažinti senųjų raštų mįsles“ ir joje pateikė daug

- Graecum est, non legitur““, - užbaigiau mintį susigėdęs.

pažinimas ateina tik per kalbų mokėjimą. Abu Bakras

206

pajutau tam tikrą ritmą. Pamėgink pažvelgti į tris pirmuo-

yra parašęs „Knygą apie pašėlusį dievobaimingo žmogaus

taisyklių, kaip sudaryti ir išaiškinti slaptąsias abėcėles, tinkamas magiškiems dalykams, taip pat susirašinėjimui tarp karo vadų ar tarp karaliaus ir jo pasiuntinių. Mačiau ir kitas

arabų knygas, kuriose surašytos labai išradingos priemo-

nės. Tarkim, gali vieną raidę pakeisti kita, gali rašyti nuo galo, gali apversti žodį ir rašyti tik kas antrą raidę, paskui

įsidėmėk, nėra tokio slapto rašto, kurio nebūtų galima per-

skaityti turint nors kiek kantrybės. Tik dabar jau vėlu, o juk

dar norim aplankyti biblioteką. Juolab kad be akinių aš ne-

padėti, nes tie ženklai tavo akim:

— Taigi ir pats matai, kad Bekonas buvo teisus. Mokykis! Bet nepraraskim vilties. Padėkime į šalį pergamentą, tavo

užrašus ir eikime į biblioteką. Šįvakar mūsų nesulaikys nė

dešimt pragaro legionų.

vėl rašyti iš pradžių, gali pakeisti raides Zodiako ženklais

kaip čia, bet kiekvienai raidei suteikti skaičių, tada jau pagal kitą abėcėlę pakeisti tuos skaičius raidėmis... - Kurį iš tų būdų pasitelkė Venancijus? - Reikėtų patikrinti visus ir dar daug kitų. Bet pirmoji slaptojo rašto perskaitymo taisyklė yra atspėti, kas galėtų

būti parašyta.

* Zodiakas - maždaug 16“ pločio juosta, kurios viduriu eina di-

dysis dangaus sferos apskritimas; jame yra dvylika žvaigždynų, pavadintų daugiausia gyvūnų vardais. * Kriptografija - slaptaraštis, rašymo būdas, kuriuo įslaptinamas teksto turinys. * Rodžeris Bekonas (Roger Bacon, apie 1220-1290)

- anglų

pranciškonas, Oksfordo universiteto teologijos profesorius, flosofas ir gamtotyrininkas.

ANTRA DIENA Naktis

Pagaliau įeinama į labirintą, matomi keisti regėjimai ir, kaip labirintuose dažniausiai nutinka, pasiklystama. Aukštai iškėlę žiburį vėl užlipom į skriptoriumą, šįkart

tytiniais laiptais, kurie vedė ir į užgintąjį aukštą. Mano gal-

voje sukosi Alinardo žodžiai apie labirintą, todėl laukiau siaubingų dalykų. **Einis Africae - Afrikos riba.

** Secretum finis Africae - Afrikos pabaigos paslaptis. “5 Gracu est, non legitur — graikiškai, negaliu perskaityti.

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius

sidūrėme septynkampėje patalpoje, ne itin erdvioje ir be

In diebus illis“s, ix kiek pasisukioję tarsi vėl į jį sugrįžom. Bet atsiminėm, kad durys prieš langą vedė į kambarį, kuriame

stojusiu laiku ir pelėsiais. Nieko bauginamo.

skelbė: Apocalypsis Iesu Christi, tačiau tai nebuvo septyn-

Nustebau, kad įžengę tenai, kur mūsų neturėtų būti, at-

langų, čia, kaip, beje, ir visame aukšte, stipriai atsidavė suKaip jau sakiau, toje salėje buvo septynios sienos, tačiau

tik keturiose iš jų žiojėjo gan plačios angos, aprėmintos

buvo parašyta: Primogenitus mortuorum“, o dabar užrašas

kampė salė, iš kurios pradėjome savo klajones. Taip įsitikinome, kad tie patys kartušai atsikartoja skirtingose patal-

dviejų su siena suaugusių kolonų, vainikuotos lenktomis

pose. Aptikom du kambarius su Apocalypsis, vieną po kito,

tos, pilnos tvarkingai sustatytų knygų. Kiekviena spinta,

Kartušuose surašytų žodžių kilmė buvo aiški: eilutės iš

arkomis. Prie aklinų sienų stovėjo milžiniškos knygų spin-

otuoj po jų - kambarį su Cecidit de coelo stella magna“.

kaip ir kiekviena lentyna, turėjo savo kartušą““ su numeriu,

Jono „Apokalipsės“, tik negalėjom suprasti, kodėl jos čia

stovėjo stalas, irgi apkrautas knygomis. Visas knygas dengė

kad kai kurie kartušai, iesa, tokių buvo nedaug, parašyti ne

mos. Švarios buvo ir grindys. Virš vienos iš arkų ant sienos

Netikėtai vėl atsidūrėm septynkampėje patalpoje (ją

matyt, tuo pačiu, kuris buvo įrašytas kataloge. Salės vidury plonas dulkių sluoksnelis, o tai reiškė, kad jos nuolat valobuvo nupieštas didelis kartušas su žodžiais: Apocalypsis lesu Christi". Neišblukęs, nors akivaizdu, kad raidės išvedžiotos

labai seniai. Vėliau pamatėme, kad tie kartušai gana giliai išrėžti akmenyje, o įdubimai pripildyti dažų, kaip daroma

tapant freskas bažnyčiose.

išrašytos ir kokia tvarka. Dar labiau sutrikom pastebėję,

juodai, o raudonai.

atpažinom iš Čia esančių laiptų), tada pasukom į dešinę ir pabandėm eiti tiesiai iš vieno kambario į kitą. Perėję tris kambarius, atsimušėm į akliną sieną. Toliau vienintelis

kelias buvo į kambarį su dar viena anga, be tos, pro kurią

ten patekom, o pro ją įėję ir kirtę dar keturis kambarius, vėl

— Pagalvokim, - tarė Viljamas. - Penkios stačiakampės

ar kiek trapeciškos patalpos, kiekviena su langu, apsupusios belangę septynkampę salę, į kurią veda laiptai. Man

regis, paprasta. Esame rytiniame bokšte, kiekvienas bokš-

tas, žiūrint iš lauko, turi penkis langus ir penkias sienas. Kol

atsimušėm į akliną sieną. Grįžom į ankstesnį kambarį su

dviem angomis, pasukom pro dar neaplankytą kambarį ir

vėl atsidūrėm pirmoje septynkampėje patalpoje. - Kaip vadinosi paskutinis kambarys, iš kurio pasukome atgal? - paklšusė Viljamas. Bandžiau prisiminti.

- Eguus albus“!.

kas viskas dera. Tuščias kambarys yra tas, kuris atgręžtas į

- Gerai, grįžkim į jį.

rytus, ta pačia kryptimi kaip ir bažnyčios choras, kad patekanti saulė nušviestų altorių, kas man atrodo teisinga ir

Buvo lengva. Jei nenorėjom grįžti atgal, neliko nieko

dievobaiminga. Vienintelė gudrybė čia, manau, yra alebas-

kito, kaip tik iš to kambario pere

leidžiantys net mėnulio spindulių. Labirintas nedidelis. Pažiūrėkim, kur veda kitos dvi angos iš septynkampės salės.

kaip mums atrodė, nevedė atgal. Išties, nors vėl radome In

Bet mano mokytojas klydo, o bibliotekos statytojai pa-

kambaryje, į kurį, regis, iki tol dar nebuvom patekę: Tertia

tro langai, dieną teikiantys malonią šviesą, o naktį nepra-

Manau, be vargo susigaudysim.

sirodė daug sumanesni, nei tikėjomės. Nežinia kodėl išėjus

iš bokšto kambarių seka tapo painesnė. Vienuose kambariuose buvo po dvi angas, kituose - po tris. Visuose buvo

kitą, pavadintą Gra-

tia vobis et pax“*; iš pastarojo dešinėje buvo kita anga, kuri, diebus illis ir Primogenitus mortuorum (ar ten buvo tie patys

kambariai, kuriuose ką tik lankėmės?), pagaliau atsidūrėme

pars terrae combusta est". Tik jau negalėjom pasakyti, kur nuklydome nuo rytinio bokšto.

po langą, net ir tuose, į kuriuos patekdavome iš patalpos

su langu, manydami, kad einam link Buveinės šerdies. Kie-

“In diebus illis - „anomis dienomis“ (Apr 9,6 ir kt.).

kviename kambaryje stovėjo tokios pat spintos ir tokie pat

stalai, o tvarkingai sustatytos knygos atrodė vienodos ir nepadėjo susigaudyti, kur esam. Mėginom orientuotis pagal

kartušus. Kartą perėjome kambarį, kuriame buvo parašyta:

* Primogenitus mortuorum - mirusiųjų pirmagimis („malonė ir ramybė jums nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų

pirmagimio, žemės karalių valdovo“, Apr 1,4-5). žvaiį

* Kartūšas — dekoratyvinis architektūros ir dailės elementas:

puošniai įrėmintas skydas su įkomponuotu herbu, emblema, įrašu.

* Apocalypsis Iesu Christi - „Jėzaus Kristaus Apreiškimas“ (Apr

11).

** Cecidit de coelo stella magna — „iš dangaus nupuolė didelė ė“ (Apr 8,10). * Eguus albus - „baltas žirgas“ (Apr 6,2).

* Gratia vobis et pax - „malonė ir ramybė jums“ (Apr 1,4).

* Tertia pars terrae combusta est — „išdegė trečdalis žemės“

(Apr 8,7).

TITERATŪRA X KLASĖ

207

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE Šv. Mykolo vienuolynas šiaurės

Italijoje, įkvėpęs Umbertą Eką parašyti „Rožės vardą“.

Laikydamas prieš save žiburį, leidausiį tolimesnius kam-

barius. Manęs pasitikti žengė siaubingai didelis, vilnijantis irbesiplaikstantis it kokia šmėkla milžinas.

- Velnias! - surikau ir vos neišmetęs žiburio apsisukęs

puoliau tiesiai Viljamuiį glėbį.

Jis paėmė žibiną man iš rankų ir nustūmęs į šalį ryžtingai, net, sakyčiau, didingai, žengė pirmyn. Matyt, irgi kažką pastebėjo, nes staiga sustojo kaip įbestas. Paskui dar kiek

208

pačjėjo, aukštai iškėlė žiburį, ir nusikvatojo. - Nepaprastai išradinga. Veidrodis!

— O Viešpatie! - riktelėjau. - Štai kokius regėjimus matė

apsilankiusieji bibliotekoje! - Galbūt. Išties išradingas sumanymas. - Jis perskaitė kartušą virš veidrodžio: Super thronos viginti guatuor““. — Tokį jau matėme, tik aname kambaryje nebuvo veidrodžio. O šiame, beje, nėra lango, nors jis ne septynkampis. Tai kur

mudu atsidūrėm? - Apsidairęs priėjo prie knygų spintos. —

Adsai, be tų nelemtų oculi ad legendum““ negaliu įskaityti

kas čia parašyta. Perskaityk kokį nors pavadinimą. Ištraukiau pirmą pasitaikiusią knygą.

- Veidrodis?

— Taip, mano narsusis riteri. Neseniai skriptoriume tu drąsiai puolei tikrą priešą, o čia pabūgai savo paties atvaiz-

— Mokytojau, čia neparašyta!

— Ką? Juk matau, kad čia kažkas parašyta, skaityk.

— Negaliu. Tai ne abėcėlės raidės, bet ir ne graikų kalba,

do. Tai tik veidrodis, rodantis tavo atspindį, bet padidintą

tą atpažinčiau. Čia lyg kirmėlės, žalčiai, kaip musių nutu-

Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė prie sienos prie-

— A, tai arabiškai. Ar yra ir daugiau panašių knygų? - Taip, kelios. Bet štai viena lotyniškai, garbė Dievui, Al... Al Kuvarizmis... „Tabulae““?. - Astronominės Al Kuvarizmio lentelės, išverstos Adelardo iš Bato! Rečiausia knyga! Toliau.

ir iškreiptą.

šais angą į kambarį. Pašvietęs iš arčiau, banguoto stiklo lakšte aiškiai pamačiau groteskiškai iškreiptus mudviejų atvaizdus, jų forma ir dydis keitėsi artėjant arba tolstant nuo veidrodžio.

- Tau reikėtų perskaityti kokį nors traktatą apie optiką, - pralinksmėjo Viljamas, - nes tokius kūriniu, be jokios

abejonės, skaitė bibliotekos įkūrėjai. Geriausius parašė

pėta...

-Isaibn Alis „De oculis“““, Alkindis „De radiis stellatis“?... — Dabar pažiūrėk ant stalo. Atverčiau ant stalo gulinčią storą knygą, „De bestiis“?,

arabai. Tarkim, Alhazenas traktate „De aspectibus““* kalba

ir kaip tik toje vietoje, kur buvo nupieštas nuostabus vie-

dis gali padidinti net mažiausius daiktus (juk taip yra ir su mano akiniais), apversti juos aukštyn kojomis, ištempti ar

5 Super thronos viginti guatuor - dvidešimt keturi sostuose („regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt

apie veidrodžių jėgą, savo žodžius paremdamas geometriniais brėžiniais. Nelygu, kaip išlenktas paviršius, veidro-

rodyti du daiktus vietoj vieno, o keturis vietoj dviejų. O

kiti, tokie kaip šitas, iš nykštuko padaro milžiną ir iš milžino nykštuką.

*„Deaspectibus“ - „Apie atvaizdus“

naragis.

keturis vyresniuosius", Apr 4,4).

3 Oculi ad legendum - skaitymo akiniai *„Tabulae“ — „Lentelės“. * „De oculis“ — „Apie akis“.

*„De radiis stellatis“ - „Apie žvaigždžių spindulius“. *„De bestiis“ - „Apie gyvūnus“. LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius - Puikus darbas, - įvertino Viljamas, neblogai įžiūrintis

piešinius. - O ten?

- Ne, aš nueisiu, jūs likite čia. Nusėlinsiu atsargiai, esu mažesnis ir lengvesnis. Kai tik įsitikinsiu, kad nėra jokio

Perskaičiau:

- „Liber monstrorum de diversis generibus““!. Šita gražiai iliustruota, bet atrodo senesnė už aną.

pavojaus, pašauksiu jus. Taip ir padarėme. Pasieniais, tyliai kaip katė (arba kaip novicijus, tykinantis virtuvėn nukniaukti gabalėlio sūrio, o

Viljamas palinko prie knygos.

- Iliustruota Airijos vienuolių ne mažiau kaip prieš penkis amžius. Knyga su vienaragiu daug vėlesnė ir, regis, prancūziškos manieros. Man teliko dar sykį nusistebėti mokytojo erudicija.

Įėjome į gretimą kambarį, o iš jo - į keturis tolimesnius. Visi jie buvo su langais, visi pilni knygų nežinomomis kalbomis, tarp jų buvo ir skirtų okultizmui“? vėl atsimušėme į

sieną, privertusią mus grįžti, nes paskutiniai penki kambariai buvo lyg ant vieno vienintelio kelio suverti karoliukai.

- Sprendžiant iš palinkusių sienų kampų, atsidūrėme

kurio nors bokšto penkiakampyje, bet čia nėra vidurinės septynkampės patalpos, tad galbūt apsirinku, - svarstė Vil-

Melke niekas to nepadarydavo geriau už mane), sėlinda-

mas perėjau tris kambarius ir priėjau ketvirtą, iš kurio skli-

do blanki šviesa. Prigludau prie dešinės angos kolonos ir iš

už jos pamažėle pažvelgiau vidun. Patalpoje nieko nebuvo,

tik ant stalo palengva smilkdamas degė keistas žiburys. Jis

nebuvo panašus į mūsų žibintą, labiau priminė atvirą smil-

kyklę, liepsnos nebuvo matyti, tik kažkas smilko palengva rusendamas. Įsidrąsinęs žengiau vidun. Greta smilkyklės,

ant stalo gulėjo atversta knyga su ryškiaspalviais piešiniais. Prisiartinęs pamačiau lape keturis dryžius: geltoną, raudoną, mėlyną ir rudą. Ten buvo matyti ir baisus pažiūrėti žvė-

ris: drakonas su dešimčia galvų ir uodega, šluojančia nuo dangaus žvaigždes. Staiga drakonas ėmė dvejintis ir treji

jamas.

tis, jo žvynai pavirto žvilgančiu žvynelių mišku ir atsiplėšę nuo lapo ėmė suktis man aplink galvą. Loštelėjau ir pama-

visi kambariai sietųsi su išore.

čiau, kad kambario lubas linksta ir užgriūva mane. Paskui

na į aštuonkampį šulinį. Jei būtų diena, skirtinga šviesa pa-

gundantį, ir prieš mane stojo moteris spindulių rate, ji pri-

dėtų atskirti, kurie yra išorės, o kurie - vidaus langai, o gal

artino savo veidą prie manojo tiek, kad pajutau jos alsavi-

- O langai? - tariau. — Iš kur tiek langų? Negali būti, kad - Užmiršai apie pastato šerdį: dauguma iš tų langų išei-

net pajėgtume nustatyti kambarių padėtį saulės atžvilgiu.

Bet vakare visi jie vienodi. Eikim atgal. Grįžom į kambarį su veidrodžiu ir pasukom prie trečios

angos, pro kurią, kaip mums dingojosi, dar nebuvom ėję. Prieš mus atsivėrė trijų ar keturių kambarių anfilada“*; pas-

kutiniame iš jų pastebėjom keistą švytėjimą.

— Ten kažkas yra! - tyliai šūktelėjau. - Jeigu taip, jis jau spėjo pamatyti mūsų žiburį, - atsakė

Viljamas, dėl viso pikto delnu pridengdamas liepsną.

Minutę ar dvi stovėjom nejudėdami. Švytėjimas buvo

tolygus - nei ryškėjo, nei silpo.

- Gal ten tik žibintas? - tarė Viljamas. - Vienas iš tų, ku-

rie turėtų įtikinti vienuolius, kad bibliotekoje gyvena mirusiųjų sielos. Bet reikia įsitikinti. Tu stovėk čia pridengęs

žiburį, o aš atsargiai eisiu pirmyn. Tebesigėdydamas prieš veidrodį patirto bailumo ir norėdamas Viljamo akyse susigrąžinti gerą vardą, papriešta-

ravau:

mą. Ištiesęs rankas pabandžiau ją nustumti; man pasirodė, kad paliečiau knygas spintoje priešais ir knygų staiga ėmė

daugėti iki begalybės. Nebesuvokiau, kur esąs, kur žemė,

o kur dangus. Vidury kambario pamačiau Berengarijų, jis spoksojo į mane šlykščiai šypsodamasis, išpiltas gašlaus

prakaito. Užsidengiau rankomis veidą; mano delnai atrodė kaip rupūžės kojos, lipnios ir plėvėtos. Rodos, surikau,

pajutau burnoje rūgštų skonį ir prasmegau į juodą tamsą,

atsiverusią man po kojomis, kritau vis gilyn ir gilyn ir jau nieko nebesupaisiau.

Atsipeikėjau nuo galvoje aidinčių smūgių. Tįsojau ant

žemės, o Viljamas pliaukšėjo man per skruostus. Buvome kitame kambaryje, ir mano žvilgsnis užkliuvo už kartušo,

bylojančio: Reguiescant a laboribus suis“'.

- Kelkis, Adsai, kelkis, - šnibždėjo man Viljamas, - vis-

kas gerai...

- Ten daiktai...

sumurmėjau vis dar apkvaitęs. - Žvėris...

- Nėra jokio žvėries. Radau tave šėlstantį po stalu, ant

kurio gulėjo graži mozarabų“ parašyta „Apokalipsė“, at-

„Liber monstrorum de diversis generibus“ - „Įvairių rūšių pabaisų knyga“.

“Okultizmas - mokymas, teigiantis esant antgamtinių jėgų ir ga-

lint jomis veikti žmogų ir gamtą. S Anfilada - pereinamų patalpų eilė.

išgirdau tūkstančio žalčių šnypštimą, bet ne bauginantį, 0

“ Reguiescant a laboribus suis - „jie turi atilsėti nuo savo vargų“ (Apr 14,13). $5 Mozaršbai - krikščionys, VIII-XV a. gyvenę arabų valdomose Ispanijos žemėse.

TITERATŪRA X KLASĖ

209

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE versta toje vietoje, kur mulier amicta sole“ stovi prieš dra-

koną. Iš kvapo supratau, kad prisikvėpavai kaži kokios bjau-

rasties, ir tuoj pat išnešiau tave lauk. Man irgi skauda galvą.

— Ką aš mačiau?

— Nieko. Ant stalo smilko regėjimus sukeliančios žo-

lės, pažinau iš kvapo, arabiškas mišinys, gal toks pat, kokio

Kalnų Senis duodavęs pakvėpuoti savo asasinams“, prieš

siųsdamas juos žudyti. Išaiškinome regėjimų paslaptį. Kažkas naktimis čia smilko svaiginamąsias žoleles, kad įtikintų nepageidaujamus lankytojus, jog biblioteką saugo pragaro

jėgos. Beje, ką jautei? Miglotai, kiek galėjau prisiminti, nupasakojau savo regėjimą. Viljamas nusijuokė. - Tavo regėjime iškreipti knygos piešiniai sumišo su troškimais ir nuogąstavimais. Kaip tik taip tos žolelės ir

veikia. Rytoj reikės pasikalbėti su Severinu, manau, jis žino daugiau, nei pasako. Tai žolės, tik žolės ir jokių nekromantinių išmonių, apie kurias kalbėjo stiklius. Žolės, veidrodžiai.

Šią uždraustos išminties vietą saugo daug ir labai gudrių iš-

monių. Mokslas panaudotas tam, kad nuslėptų, o ne kad apšviestų. Man tai nepatinka. Iškrypęs protas šventai saugo biblioteką. Buvo sunki naktis, reikėtų iš čia i:

iti, Esi su-

krėstas, tau reikia vandens ir gryno oro. Neverta bandyti at-

210

verti langų, jie per aukštai ir, ko gero, uždaryti jau daugybę dešimtmečių. Ir kaip jie galėjo įtarti, kad Adelmas iššoko pro kurį nors iš jų? Išeiti, pasakė Viljamas. Lyg būtų buvę taip paprasta. Žinojo-

me, kad į biblioteką galima patekti tik iš vieno - rytinio - bokš-

to. O kur dabar esam? Sutrikom. Ilgai klaidžiojom apimti

Paskui pakėlė ranką ir pažvelgė į liepsną, kuri dabar atro-

dė gyvesnė, tada paseilėjo pirštą ir atkišo prieš save. — Viskas aišku, - galiausiai pasakė ir parodė į dvi tamsias dėmes sienoje priešais, maždaug žmogaus aukštyje.

Ten buvo du siauri plyšiai, ir prikišęs prie jų delną paju-

tau iš lauko plūstant šalto oro srovę, o priglaudęs ausį išgir-

dau šlamesį, lyg būtų pūtęs vėjas.

- Bibliotekoje turi būti vėdinimo sistema,

antraip ne-

būtų kuo kvėpuoti, ypač vasarą, - paaiškino Viljamas. - Be

to, pro šiuos plyšius patenka ir drėgmė, kurios reikia, kad

neperdžiūtų pergamentai. Tačiau tai dar ne visa statytojų

išmonė. Plyšius jie įrengė tam tikrais kampais, kad vėjuo-

tomis naktimis vienos oro srovės kirstųsi su kitomis ir jų

sūkuriai keltų triukšmą, kurį girdėjom patalpose. Tas triukšmas kartu su veidrodžiais ir žolelėmis turi dar labiau įbau-

ginti tokius lengvabūdžius kaip mes, kurie braunasi čionai nė nenutuokdami, kas jų laukia. Juk ir mes akimirką manėm,

kad tai šmėklos šnopuoja mums į veidus. O pajutome tai tik dabar, nes tik dabar lauke pakilo vėjas. Taigi įminėm dar vieną mįslę. Tiktai vis dar nežinom, kaip iš čia išeiti.

Taip šnekučiuodamiesi klaidžiojome be jokio tikslo, pra-

radę viltį, neskaitydami užrašų, kurie mums atrodė visi

vienodi. Radom dar vieną septynkampę salę, apėjom ją supančius kambarius, bet jokio išėjimo neaptikom. Grįžome

atgal, ėjome gal valandą, jau nė nebandydami suprasti, kur esame. Viljamas nusprendė, kad pralaimėjom, ir nelieka nie-

ko kito, kaip tik atsigulti ir užmigti kuriame nors iš kambarių,

tikintis, jog kitą dieną mus ras Malachijas. Taip mudviem

apraudant tokio gražaus sumanymo tokią nelemtą pabaigą,

siaubo, kad niekada iš čia nebeištrūksim, aš - sverdėdamas ir jausdamas pykinimą, Viljamas - sunerimęs dėl manęs ir piktas dėl savo neišmanymo.

netikėtai atsidūrėme patalpoje, kurioje buvo žemyn vedantys laiptai. Karštai padėkojome dangui ir kuo greičiausiai nulipome jais. Virtuvėje puolėme už viryklės ir nukulniavome kaulinės

Taip mums beklaidžiojant, vidury vieno kambario ne-

atrodė man lyg artimiausių draugų šypsenos. Grįžom į

tikėtai pajutau, kaip nematoma ranka ėmė glostyti man

skruostus, ir pasigirdo dejonė, nei žmogaus, nei žvėries, lyg

po kambarius klaidžiotų koks vaiduoklis. Maniau, kad staigmenos bibliotekoje mane jau užgrūdino, bet ir ėl išsigandęs šokau atgal. Tą patį trubūt pajuto ir Viljamas, nes aukš-

tai iškėlęs žiburė dairėsi aplink, čiupnodamas sau skruostą.

koridoriumi. Galiu prisiekti, kad kaukolių grimasos man

bažnyčią, pro šiaurinį portalą išėjome laukan, čia laimingi susėdom ant akmenų atsikvėpti. Tyras nakties oras užliejo

kaip dieviškas balzamas. Aplink mirgėjo žvaigždės, o regė-

jimai bibliotekoje man atrodė esą kažkur labai toli.

— Koks gražus pasaulis ir kokie bjaurūs labirintai! — tariau palengvėjusia širdimi. - Koks gražus būtų pasaulis, jei žinotum taisyklę, kaip

vaikščioti labirintais, - atsakė mano mokytojas.

“ Mulier amicta sole - „moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12,1). * Asasinai — pasak viduramžių kronikų, musulmonų šiitų grupuo-

tė, savo vado Hasano as Sabos (Kalnų Senio) įsakymus vykdžiusi su didžiausiu įkarščiu ir pasiaukojimu, kaip manoma, apimta narkotinio svaigulio,

- Kiek dabar valandų? - pasidomėjau.

- Praradau laiko pojūtį. Bet būtų gerai atsidurti savo ce-

lėse, iki skambins Aušrinei.

Nupėdinome išilgai bažnyčios kairiojo šono, praėjome

pro pagrindinį portalą (nusisukau, kad nematyčiau Apo-

LITERATŪRA X KLASĖ

Gėrio ir blogio akistata 4 skyrius kalipsės vyresniųjų, super thronos viginti guatuor!) ir kirtę

kluatrą pasiekėm piligrimų prieglaudą. Tarpduryje, įsmeigęs į mus atšiaurų žvilgsnį, stovėjo abatas.

- Visą naktį jūsų ieškau, - tarė jis Viljamui. - Neradau nei celėje, nei bažnyčioje. — Mes tyrėme vieną pėdsaką... - miglotai prabilo Viljamas, akivaizdžiai sutrikęs. Abatas ilgai žiūrėjo į jį, paskui lėtai ir rūsčiai ištarė:

- Ieškojau jūsų iškart po Naktinės. Berengarijaus chore

16. Kokiomis apsaugos priemonėmis biblioteką aprūpino statytojai? 17. Tekste apstu informacijos apie skirtingas kultūras. Pateikite pavyzdžių.

18. Kaip žmogui susivokti, pakliuvus į kitos kultūros ženk-

lų labirintą?

19. Pasidomėkite, kur, kada ir kodėl atsirado labirintai.

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

1. Palyginkite Kazio Binkio, Kosto Ostrausko ir Umber-

nebuvo.

- Ką jūs sakot! - nušvitęs sušuko Viljamas. Dabar jam

jam buvo aišku, kas slėpėsi tenai, skriptoriume. - Per Naktinę jo chore nebuvo, - pakartojo abatas, - ir jis negrįžo į savo celę. Tuoj skambins Aušrinei, pažiūrėsim, arjis

pasirodys. Bijau, kad tik nebūtų nutikusi dar viena nelaimė. Per Aušrinę Berengarijus nepasirodė.

2.

3.

1. Pasidalykite įspūdžiais: įdomu ar neįdomu, sunku ar

>

2. Kuo pasakojimas intriguoja skaitytoją?

Glaustai atpasakokite perskaitytą fragmentą.

4. S.

Pateikite daugiau literatūros, dailės, kino pavyzdžių,

tinamasis? Jei taip - koks tas vertinimas?

6. Koks skaitytojas, jūsų nuomone, gali būti poskyryje „Žaidimas su tradicija“ aptartos literatūros mėgėjas?

Rašome

Kuo pasakojimas primena istorinį romaną, kuo - de-

7.

tektyvą?

S. Ką Viljamas ir Adsas nori sužinoti iš senojo Alinardo? 6. Koks Alinardo paveikslas? Kurie jo bruožai išryškinami? Kas klajonėje po labirintą juos baugina, net kelia siaubą? Kokia numanoma simbolinė šios klajonės reikšmė?

10. Apibūdinkite pagrindinius veikėjus — vienuolį Viljamą ir novicijų Adsą. Kokie jų tarpusavio santykiai? Kaip jie reaguoja, susidūrę su nežinia, pavojumi? 11. Remdamiesi tekstu, išsamiau paaiškinkite, kaip atskleidžiami Viljamo bruožai - sumanumas, loginis mąstymas, išmintis, erudicija.

12. Kam autoriui reikalingas jaunas, palyginti menkai patyręs, naivokas įvykių liudytojas?

Žaisdami kultūros ženklais, sukurkite tekstą, plakatą,

instaliaciją ar filmą, išreiškiantį jūsų santykį su tradicija.

ĮSIVERTINAME

1.

7. Kokias paslaptis turi atskleisti romano veikėjai? >

džių ir aptarkite, ko siekiama cituojant kitus tekstus.

Paaiškinkite, su kuria tradicija žaidžia kiekvienas iš trijų autorių. Kaip manote, ar posakis „žaidžia su tradicija“ yra ver-

nesunku buvo skaityti? Kodėl?

9.

Šių rašytojų kūriniuose apstu citatų. Pateikite pavyz-

kur savitai interpretuojama kultūros tradicija.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

4.

to Eko santykį su kultūros, literatūros tradicija. Kuris autorius ją neigia, kuris perkuria ar su ja žaidžia?

Kokių atradimų padarėte, skaitydami šio poskyrio tekstus ir nagrinėdami kūrėjų santykį su kultūros tra-

dicija? 2.

Kurie tekstai ir kurios užduotys jus labiausiai sudomi-

3.

no, paskatino susimąstyti, užminė mįslių? Kas jums buvo didžiausias iššūkis interpretuojant teks-

tus? Kaip sekėsi jį įveikti? 4. Kurios užduotys buvo lengviau įveikiamos, kurios kė5.

lė sunkumų? Kaip sprendėte kilusias problemas?

Arnorėtumėte patobulinti savo rašinį? Jei taip, su mo-

kytoju ar suolo draugu aptarkite šio darbo gaires ir tada perrašykite rašinio tekstą. Apmąstykite savo pa-

13. Rašytojas prisipažįsta patį labirintą kūręs du ar tris mėnesius. Kokio išmanymo, kurių mokslų žinių jam

žangą. 6. Parenkite klausimyną iš poskyrio medžiagos ir patei-

14. Pamėginkite įminti vieną romano mįslių: kodėl kaip

terijus įvertinkite atsakymus, aptarkite, kas sekėsi ir ko dar reikėtų pasimokyti.

prireikė?

tik biblioteka yra slapčiausia vienuolyno vieta, klaidus

labirintas. Senasis Alinardas ją lygina su pasaulio labirintu. Kaip paaiškintumėte šį sugretinimą?

15. Ką, skaitydami šį tekstą, sužinojote apie viduramžių

gyvenimą? Kas apskritai čia pasakyta apie pasaulį, beje, ir šiuolaikinį? (Nepamirškite, kad aprašyta veikėjų

klajonė.)

kite suolo draugui. Pagal iš anksto suformuluotus kri-

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS 1. Remdamiesi

is mokslo metais skaitytais literatūros

kūriniais, poromis apsvarstykite, kaip nusakytumėte šių dalykų tarpusavio santykį:

+ mito ir tikrovės,

TITERATURA X KLASĖ

211

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

2. Kurie mokymosi būdai buvo rezultatyviausi miausi?

+ pagoniško ir krikščioniško pasaulėvaizdžio, «kolektyvinės ir individualiosios kūrybos,

« tradicijos ir modernumo (postmodernumo). 2. Pasiskirstę į grupes, apsvarstykite pasirinktą klausi-

mą, raskite pavyzdžių šiais mokslo metais skaitytuose

uose. Su išvadomis supažindinkite visą klasę.

kū:

2.1. Ar keitėsi žmogaus pasaulėvoka ir savimonė nuo to laiko, kai

moko mintis ir jausmus reikšti raštu?

Mokymosi būdai Individualus mokymasis Darbas poroje Mokytojo aiškinimas

Savarankiškas problemų sprendimas, idėjų ir hipotezių kėlimas

24.Ar turi vertę kūrinys be idėjos, svarbios didelei žmonių bendrijai?

Žaidimas, kūryba

ĮSIVERTINAMĖ

1. Įvertinkite savo pažangą šiais mokslo metais, remdamiesi „voratinklio“ kriterijais. Skirtingomis spalvomis pažymėkite mokslo metų pradžios ir pabaigos rezultatus.

1 - gebu atlikti lengvas užduotis, naudodamasis kieno

nors pagalba;

2- gebu savarankiškai atlikti nesudėtingas užduotis;

3 - gebu savarankiškai atlikti vidutinio sunkumo užduotis;

4- gebu savarankiškai atlikti sunkias užduotis. 212

1. Kelti mokymosi tikslus ir planuoti veiklą

Taškai 0-3 | Pastabos

Diskusija klasėje, grupėje

2.2.Ar epas ir tapyba, lyrika ir muzika turi bendrų bruožų? 2.3.Ar įmanoma sukurti meninį tekstą vien „sau pa-

čiam“ - tokį, kuris nieko nesakytų kitam žmogui?

Savarankiškas informacijos ieškojimas, šaltinių analizė

Savo pažangos numatymas ir vertinimas

Tobulėjimas su mokytojo pagalba, atsižvelgiantį jo vertinimus

Mokymasis su bendraklasių pagalba

3. Remdamiesi „voratinkliu“ ir lentele, parašykite elektro-

ninį laišką draugui: trumpai papasakokite, kaip sekėsi šiais metais ugdytis numatytus gebėjimus, kurie mokymosi būdai labiausiai patiko ir kodėl.

4. Parašykite laišką sau: pasidžiaukite tuo, kas geriausiai

sekėsi, papasakokite, kokių naujų dalykų išmokote. Ar sutapo mokslo metų pradžios lūkesčiai su rezultatais mokslo metų pabaigoje? Išskirkite tris sritis, kur reikia tobulėti ateinančiais mokslo metais.

S. Parašykite rašinį refleksiją, kaip skaitomi tekstai padėjo pažinti ir suprasti save. 6. Atrinkite geriausius klasės kūrybinius, tiriamuosius dar-

busir surenkite parodą.

7. Atlikti kūrybines užduotis .

2

.

2. Interpretuoti įvairius tekstus, daryti išvadas, vertinti

GEBU

6. Atlikti tyrimus 3. Rašyti rašinius

S. Bendradarbiauti porose. ir grupėse

ir įdo-

4. Diskutuoti, viešai kalbėti

TITERATURA X KLASĖ,

ŽODYNĖLIS Alegėrija - semantinė figūra, kurios perkeltinė reikšmė aiški ir pastovi. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio fragmentas ar visas kūrinys. Alegorijos pavyzdys - pasakėčia, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų

kalbama apie žmonių savybes.

Aliteracija — fonetinė figūra, tikslingas tų pačių ar panašiai skambančių priebalsių kartojimasis eilutėse, frazėse, strofose. Taip atskirų žodžių skambesys įgauna ypatingo raiškumo.

Aliūzija - stilistinė priemonė, užuomina apie kokį nors Žinomą istorinį, mitologinį faktą, literatūros veikėją, vaiz-

dą ar kt, susiejanti kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniu.

Anekdotas — trumpas sąmojingas pasakojimas apie kokį

nors juokingą įvykį ar žmogaus poelgį. Anekdotais pajuokiamos įvairios ydos, nepagrįsti siekiai.

Antikos literatūra — senovės graikų ir romėnų sakytinė ir

rašytinė kūryba nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki V a.

po Kr. pabaigos.

Antiutopija - literatūros kūrinys, satyriškai vaizduojantis

grėsmingas visuomenės raidos tendencijas ir galimus jų padarinius (dar žr. Utopija). Antonimai - priešingos reikšmės žodžiai. Antracilis veikėjas - vienas iš kūrinio veikėjų, vaizduoja-

mų tik kai kuriuose epizoduose. Apysaka — pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai tik viena siužetinė linija.

Aprašymas — žmogaus, daikto, kraštovaizdžio, patalpos

vidaus ar kitos veiksmo aplinkos detalus pavaizdavimas raštu.

Apsakymas - nedidelės apimties prozos kūrinys, kuria

me dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta ne-

didelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug

veikėjų.

Archetipas - pastovus vaizdinys, tautosakoje ir literatūroje pasikartojantis kaip visuotinės prasmės motyvas, sim-

bolis, siužetas, susiformavęs mitologinėje ar pasaulinės

lema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur link pakrypsta jų likimai.

Atsiminimai, arba memuarai, — pasakojamosios literatū-

ros žanras, užrašai apie prisimenamus įvykius, kurių da-

lyvis arba liudytojas buvo autorius.

Autobiografija - pasakojamosios literatūros žanras, savo

paties gyvenimo aprašymas. Baladė — trumpas eiliuotas lyrinis epinis kūrinys, kurio pagrindiniai motyvai - iš istorinių nutikimų, legendų, liaudies padavimų. Vaizduojami paslaptingi, dažnai šiurpūs dalykai, tragiški žmonių likimai. Baladžių itin daug romantizmo literatūroje.

Bestsėleris — perkamiausia knyga, leidžiama didžiausiais tiražais. Biblija, arba Šventasis Raštas, — Sėnojo ir Naūjojo Testamento knygų rinkinys. Krikščionims, judėjams

Biblija ar jos dalys yra Dievo apreiškimas sukurtajam pasauliui. Senasis Testamentas (XII-I a. pr. Kr.) para-

šytas hebrajų, iš dalies aramėjų ir senovės graikų kalba. Naujasis Testamentas (I a. antra pusė), parašytas senovės graikų kalba, yra Šventasis Raštas tik krikščionims.

Buitinė pasaka - pasakos žanras. Dažniausiai buitinių pa-

sakų veikėjai būna valstiečiai, veiksmo aplinka primena tradicinį kaimą. Pasakojama apie kasdienį gyvenimą, santykius su ponais ir dvasininkais, pašiepiamos ydos

ir silpnybės, bet neretai žmonių kalba prabyla gyvūnai,

nutinka įvairių stebuklų. Cenzūra - literatūros, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių tu-

rinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios

iridėjos.

Charakteris, žr. Veikėjas

Deminutgvas, arba mažybinis žūdis, - su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikšmę, pavyzdžiui, vaikutis, dienelė, ąžuoliukas, mergytė. Dialogas - veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje tai pagrindinė raiškos priemonė, nes visas tekstas para-

šytas dialogu.

Dienoraštis - datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus.

Drama - L. viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar ži. Lyrika, Epas). Dramos veikalas skirtas vaidinti sce-

kultūros tradicijoje.

noje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant (žr. Dia-

strofoje.

didesnės dalys - veiksmai, 0 šiuos — scenos. Nauja scena prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai. Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai

Asonansas — fonetinė figūra, pasikartojančių vienodų balsių ar dvibalsių sąskambis poezijos eilutėje, frazėje, Aspėktas - atžvilgis, kuriuo kas nors tiriama ar teigiama. Atėmazga — paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsisprendžia prob-

logas, Monologas) ir veikiant. Dramos tekstą sudaro

dramos žanrai - 7 tragedija, J komedija, 7 drama; 2.vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų, vaidinamasis

LITERATŪRA X KLASĖ

213

rimto turinio kūrinys, kuriam būdingas sudėtingas konfliktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai. Dramatizmas - įtampa dėl situacijos dvilypumo, netikėtos kaitos, kai gra įprasti santykiai, prarandama pusiausvyra. Dramatiški išgyvenimai būdingi kulminaciniams iams, kritinėms situacijoms, nerimo, skausmo, sukrė-

timo būsenoms. Dramatizmo apstu visoje literatūroje,

bet dramoje jo vaidmuo ypatingas, nes prieštaringų

pradų konfliktas sudaro dramos turinį ir yra veiksmo

variklis.

Eilėraščio kalbantysis, žr. Lyrinis subjėktas

Eilčraščio žmogūs, žr: Lyrinis subjėktas raštis — nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip įprasta lyrikai, bet jis gali turėti ir epo bruožų - platesnių

vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdin-

gas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiš-

kos priemonių. Eiliūota kalba - lyrinės ir epinės poezijos kalba, kurios svarbiausias bruožas yra ritmiškumas. Ekranizacija - literatūros kūrinio perteikimas kino ar televizijos priemonėmis. Ekspozicija - pasakojimo pradinė situacija prieš užsimezgant veiksmui.

Ėlipsė - sintaksinė figūra, lengvai numanomos sakinio da214

lies praleidimas.

Ėpas - viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Epi-

niai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Seniausias epo žanras yra Zl herojinis epas, kitaip epinė poema. Pagtindiniai epinės prozos žanrai - 7! romanas, 7 apysaka, 7 apsakymas, 7 novelė. Epui taip pat priklauso pasakojamieji tautosakos žanrai: 7! pasaka, 7! sakmė, "legenda, 7 padavimas. Epitetas — vaizdingas asmens, daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės nusakymas.

Erdvė, arba veiksmo vietą, literatūros kūrinyje - veiksmo

aplinkos aprašymas.

Esė - bet kurios tematikos (filosofinės, politinės, literatūrinės ar kt.) kūrinys,

kuriam

būdingas

mokslinio,

publicistinio ir meninio stiliaus derinimas. Kartais esė priskiriama gro inei literatūrai ir laikoma atskiru žanru. Eseistinis kalbėjimas išsiskiria laisvu minties plėtojimu, aiškiai reiškiama autoriaus pozicija.

Etiologinė sakmė - tautosakinis pasakojimas apie pasau-

lio ir įvairių reiškinių kilmę. Fabula - nuosekli kūrinio įvykių seka, siužeto pagrindas. Kai pats kūrinio pasakojimas nuoseklus, fabula ir siužetas sutampa. Bet įvykiai gali būti pasakojami ir kitokia

tvarka, pavyzdžiui, jų užuomazga prisimenama jau plėtojantis veiksmui arba atomazgoje vėl grįžtama į pradžią.

Fonėtinės figūros, žr. Mėninės priemonės

Frazeologizmas — pastovus vaizdingas žodžių junginys,

kurį dažniausiai suprantame netiesiogiai (varnas gau-

dyti, dinderį mušti, klumpes užversti). Dėl reikšmės perkėlimo frazeologizmai sunkiai perteikiami kitomis kalbomis. Literatūros kūriniuose vartojami kaip meninė priemonė, parodanti veikėjų kalbos savitumą ar pasakotojo sąmojį.

Grotėskas - komizmo forma, meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas prieštaraujančiu logikai realybės ir fantastikos, išminties ir nesąmonių derinimu, neretai sukeliančių šiurpą. Herojinis ėpas - dažniausiai tautosakinės kilmės mitologinio ar istorinio turinio poema, kurioje vaizduojami karo žygiai ar kiti visai tautai svarbūs įvykiai, veikia narsūs Zl herojai - kariai ir valdovai, o neretai dalyvauja ir dievai.

Herojus žr. Veikėjas, Herojinis ėpas Himnas - lyrikos žanras, iškilminga giesmė, kuria senovės Graikijoje būdavo garbinami dievai ar herojai. Vėliau

himnu vadinama giesmė kokiam nors asmeniui ar įvykiui pašlovinti, taip pat iškilminga tautinė giesmė. Hipėrbolė - semantinė figūra, nepaprastas vaizduojamo

daikto, reiškinio savybių padidinimas, perdėjimas. Hūmoras - komizmo forma, nepiktas pajuokavimas, geranoriškas pasišaipymas iš juokingų tikrovės reiškinių, kvailų situacijų, žmonių ydų, gyvenimo keistybių. Įšsmeninimas, arba personifikacija, - semantinė figūra, Žmogaus savybių ir gebėjimų suteikimas gyvūnams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstraktiems

dalykams.

Identitėtas, žr. Tapatybė Improvizacija - kūryba be išankstinio pasirengimo, kai kūrinys randasi ir atliekamas vienu metu.

Inscenizacija — nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti scenoje. Interpretacija - literatūros kūrinio prasmės aiškinimas, komentavimas.

Intriga — sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kūrinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio

kovą.

Irėnija - komizmo forma, paslėpta pajuoką, kai posakio

reikšmė priešinga tiesioginei. Šnekamojoje kalboje ironiją išduoda intonacija, rašomojoje — žodžių rašymas

kabutėse ar daugtaškis sakinio gale. Ironiškas pasakojimas parodo pasaulio prieštaringumą. Autoironija - kritiškas požiūris į save, pasijuokimas iš savęs.

Įvaizdis - įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas, nusakomas žodžiu, jungiančiu vaizdo konkretumą ir abstrak-

čią reikšmę.

LITERATŪRA X KLASĖ

Kanonas - 1. visuotinė taisyklė, norma; 2. žymiausių rašytojų pagrindinių kūrinių sąrašas; 3. privalomos kurio

nors žanro kūrinio sandaros taisyklės.

Komėdija - vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Komedijoje juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai. Komiksas — nuotykinis humoristinis pasakojimas, perteikiamas serija siužetinių piešinių su trumpais veikėjų

dialogais.

Komizmas - juoką sukelianti vertybių raiška, pagrįsta prieštaravimų, kai iš dviejų susijusių reiškinių vienas yra aiškiai teigiamas, o kitas jo vertę sumenkina.

Prieštaringi gali būti žodžiai ir veiksmai, ketinimai ir galimybės, tikslai ir priemonės. Tokie neatitikimai sudaro komišką situaciją ir padeda atsiskleisti kritiškam požiūriui. Komizmo formos - 7 humoras, 7 ironija, J satyra, 7 sarkazmas, 7 groteskas.

Kompozicija - meno kūrinio sandara: elementų išdėstymas, tarpusavio ryšys ir santykis su visuma.

Konfliktas - nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl ku-

rio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).

Kontėkstas - kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės. Literatūros kūrinio kontekstas — tai istorinės, kul-

tūrinės, socialinės ir kitos jo radimosi ir interpretavimo

aplinkybės.

Kronika - įvykių atpasakojimas laiko nuoseklumu. Senojoje raštijoje kronikomis vadinami metraščiai, kuriuose

nuosekliai surašyti istoriniai įvykiai. Kulminacija - pagrindinis pasakojimo įvykis, kai pasiekiama didžiausia įtampa ir įvyksta lūžis - esminis pokytis, lemiantis visos istorijos pabaigą.

Kultūros epocha — istorinis kultūros raidos laikotarpis,

skiriamas pagal svarbiausius jam būdingus reiškinius, įvykius (Europoje — antikos, viduramžių, Renesanso,

naujųjų laikų, šiuolaikinė kultūra).

Laikas literatūros kūrinyje - laiko nuorodos, kartu su erdvės nuorodomis

apibūdinančios veiksmo

aplinkybes.

Pasakojimo laikas ir vaizduojamų įvykių laikas nebūti-

nai sutampa. Legenda - epo žanras, pasakojimas apie reikšmingus įvykius, žmones, vietoves, savo forma artimas padavimui.

Dauguma legendų mus pasiekė per viduramžių raštiją. Neretai rašytojai remiasi legendų siužetais, juos išplėto-

ja savo kūriniuose.

Liaudies daina — tautosakos rūšis. Dainos tekstas eiliuo-

gaus išgyvenimai ir mintys. Nuo epo lyriką skiria tai, kad joje nėra pasakotojo ir savarankiškų veikėjų, tik lyrinis subjektas — „aš“, kurio vardu kalbama. Lyrinis „aš“, žr. Lyrinis subjėktas Lyrinis eilčraštis - populiariausias lyrikos žanras, kuriam būdinga atvira individo jausmų raiška, santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis subjektyvus apmąstymas, mo-

mentinių įspūdžių fiksavimas. Lyrinis subjėktas, arba eilėraščio žmogus, eilėraščio kalbantysis, lyrinis „aš“, — lyriniame kūrinyje išsisakantis abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Epiniame kūrinyje lyrinį subjektą atitinka pasakotojas.

Lyrinis vyksmas — poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje. Lyrizmas - lyrikos bruožų visuma: atvirumas, nuoširdu-

mas, jausmingumas, subjektyvumas. Lyrizmo būna ir epo, dramos žanruose.

Literatūrinė pasaka — epo žanras, kurio pagrindas - liau-

dies pasaka. Ji dažniausiai rašytojo perkuriama (susiejama su dabartimi, iš jos išrenkami įdomiausi epizodai ar veikėjai ir pan.). Yra ir eiliuotų literatūrinių pasakų.

Melą, arba juoką, pūsaka — pasakojamosios tautosakos žanras, trumpas pasakos sekimo pamėgdžiojimas klausytojui pralinksminti. Vaizduojamos neįtikimos situacijos, sakomi akivaizdžiai prieštaringi dalykai. Visiškas tikrovės neatitikimas kelia juoką, bet parodo sekėjo išmonę. Memuarai, žr. Atsiminimai Mėninės priemonės — grožinio, kartais ir negrožinio, teksto kalbinės raiškos, stiliaus ir poetikos

elementai,

padedantys išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, veiksmo aplinkybes, perteikti lyrinio subjek-

to vidines būsenas. Poezijoje meninėmis priemonėmis laikomi

eiliavimo

elementai

(71 metras,

7! ritmas,

7 rimas), intonacija, eilėraščio 7 kompozicija. Meninės raiškos priemonės skirstomos į fonetines figūras (J aliteracija, 7 asonansas ir kt.), sintaksines figūras

( paralelizmas, 7! pakartojimas, nutylėjimas ir kt.), semantinės (reikšmines) figūras (7 metafora, 7 meto-

nimija, J ironija, 7 hiperbolė, 7 jasmeninimas ir kt.), vaizdingąją leksiką (7! epitetai, 7! frazeologizmai, sinonimai, J deminutyvai ir kt.). Metafora - semantinė figūra, vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių

dalykus. Metonimija - semantinė figūra, vieno dalyko pavadinimo

tas, dainuojama dažniausiai visu būriu. Liaudies dainos

pakeitimas kito dalyko pavadinimu, pagrįstas tų dalykų

irkt.), pagal atlikimo būdą

vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje nutikęs įvykis ir panašiai

įvairių žanrų (kalendorinės, našlaičių, vestuvinės, karo iria sutartin4

Lyrika - viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr.

Epas, Drama). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmo-

sąsaja: tai gali būti dalis ir visuma, priežastis ir padarinys,

LITERATŪRA X KLASĖ

215

Mėtras — kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų skaičiaus ir kaitaliojimosi tvarka, dėl kurios poezijos eilutė įgauna savitą ritmą. Mislč - pramoginis smulkiosios tautosakos žanras, teikiantis išminties ir miklinantis protą. Mislė yra dvinarė, ją sudaro alegorinis posakis, kurio reikšmę reikia atspėti,

arba pramoginis pasakojimas, kurio siužetą lemia žanras: pasakos esti Zl stebuklinės, 7! buitinės, 7 melų. Pasakėčia - epo žanras, neilgas eiliuotas arba prozinis pasakojimas, kuris baigiamas apibendrinimu ir pamoky-

Mitas - kolektyvinės kūrybos pasakojimas apie praeitį, simboliškai paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę ir prasmę, per kurį atsiskleidžia bendruomenės požiūris į pasaulį ir save pačią. Ilgainiui mitai virto sakmėmis, jų pėd-

Pasakojimas - tikrų ar pramanytų tarpusavy susijusių įvy-

ir įminimas.

sakų yra pasakose, kituose tautosakos žanruose. Mitų

visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitolūgija. Modernizmas - XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės naujųjų netradicinių meno krypčių visuma. Monolėgas - vieno dramos veikėjo ištisinė kalba, nejei-

nanti į dialogą. Monologą sakantis aktorius kalba žiūro-

vams. Moralas - trumpas apibendrinimas pasakėčios pabaigoje, alegorinės jos reikšmės paaiškinimas. Motyvas - kūrinyje pasikartojanti temos dalis.

Novėlė - epo žanras, trumpas vientiso konflikto, intriguojančio siužeto prozos kūrinys, dažnai su netikėta ato-

mazga.

Odė - lyrikos žanras, pakilaus tono eilėraštis, skiriamas iš216

kiliam asmeniui, svarbiam įvykiui ar idėjai.

Padavimas - pasakojamosios tautosakos žanras, pasako-

jimas apie gamtos ar istorijos paminklo kilmę, mitinių protėvių ar istorinių asmenybių darbus.

Pagrindinė mintis, arba idėja, - kas norima pasakyti kū-

tiniu. Paprasčiausias pagrindinės minties pavyzdys - pasakėčios moralas.

Pagrindinis veikėjas - išsamiausiai aprašomas literatūros kūrinio veikėjas, apie kurį sukasi visas veiksmas.

Pakartėjimas - sintaksinė figūra, atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį. Palyginimas - I. vaizdingas dviejų daiktų ar reiš inių sugretinimas

remiantis panašumu,

tam tikrais bendrais

bruožais; 2. artimas alegoriniam pamokomas pasakojimas, dar vadinamas paržbole, kuriuo netiesiogiai išsakoma kokia nors universali tiesa ar idėja.

Paralelizmas - sintaksinė figūra, dviejų dalykų (pavyz-

džiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.

Parūdija — stilizacijos atmaina, pajuokiamojo pobūdžio kūrinys, kuriame karikatūriškai mėgdžiojamas svetimas

stilius. Pasaka - pasakojamosios tautosakos kūrinys, fantastinis

(ar turintis fantastikos elementų) pamokomojo turinio

mu — moralų. Pasakėčiai būdingas reikšmės perkėlimas:

dažniausiai kalbama apie gyvūnus, bet turimi galvoje žmonės, jų būdo savybės ir tarpusavio santykiai. kių perteikimas raštu arba žodžiu tam tikra seka, nebū-

tinai laiko nuoseklumu. Pasakojimai skirstomi įvairiai:

pagališraiškos būdą - proziniai, eiliuoti, draminio dialo-

g0; pagal tematiką - labiau išmone grįsti literatūriniai ir

labiau faktais grįsti publicistiniai, eseistiniai.

Pasakotojas — pasakojantis istoriją abstraktus asmuo, ne-

tapatintinas su autoriumi. Į įvykius ir veikėjus iš šalies žvelgiantis pasakotojas vartoja trečiąjį asmenį, bet pasakoti pirmuoju asmeniu gali ir veiksme dalyvaujantis

kūrinio veikėjas. Patarlė, priežodis - smulkiosios tautosakos žanrai, nusistovėję posakiai, trumpai (patarlė vienu sakiniu, priežodis - žodžių junginiu), sąmojingai apibūdinantys ir įvertinantys vieną ar kitą bendresnį gyvenimo reiškinį.

Persondžas, žr. Veikėjas

Personifikacija, žr. Įasmeninimas Poema — epo žanras (žr. Herojinis ėpas), ilgas eiliuotas pasakojimas su aiškiu siužetu ir daugeliu veikėjų, savo turiniu artimas prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių lyrinių poemų, taip pat dialogu parašytų drami-

nių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epo, lyrikos ir dramos bruožai Poėtika - 1. viena iš literatūros mokslo šakų, nagrinėjanti literatūros kūrinio kalbą ir stilių; 2. kurio nors rašytojo stiliaus ypatybių, vartojamų meninių priemonių visuma. Poėzija - eiliuota kalba parašyti lyriniai, epiniai ar draminiai kūriniai. Posmas, arba strofa, — pasikartojantis dviejų ar daugiau poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.

Postmodernizmas - modernizmą pakeitę XX a. antros

pusės - XXI a. pradžios kultūros reiškiniai, kuriems būdingas dar didesnis nepasitikėjimas tradicija ir autoritetais, žaidimas kultūros ženklais, žanrų ir stilių maišatis, laisvas, ironiškas skirtingų kontekstų jungimas. Pėtekstė — numanomos literatūros kūrinio ar šnekamosios kalbos teksto reikšmės, papildančios ir praplečian-

čios tiesiogines. Kartais kaip tik potekstėje slypi tikroji

teksto prasmė. Priešprieša - skirtingų, priešingų reikšmių sugretinimas.

Proza - neeiliuota, į ritminius vienetus neskaidoma kalba.

Proza vadinami pasakojamieji epo žanrai, nors yra ir lyrinės prozos.

TITERATŪRA X KLASĖ

Problema - literatūros kūrinyje tiesiogiai ar netiesiogiai

keliamas sprendimo reikalaujantis klausimas.

Stebūklinė pasaka — pasakos žanras. Šių pasakų siužetai nuotykiniai, veikėjai — fantastinės būtybės, ypatingo-

visuomeninio, kultūrinio gyvenimo klausimai, aiškiai

mis galiomis apdovanoti žmonės ir gyvūnai. Jose daug stebuklų, pagrindiniai veikėjai atsiduria tolimiausiose vietose, keičia pavidalą, atlieka neregėtus žygdarbius ir

Remarka - autoriaus pastaba apie veikėjus ir scenovaizdį

Stilistika - kalbos vartojimo tyrinėjimų sritis, aprėpianti

Publicistika - literatūrinio teksto bruožų turintys žurna-

listikos straipsniai, kuriuose aptariami svarbūs politinio, reiškiama autoriaus pozicija.

dramos tekste, paprastai rašoma skliaustuose, kitokiu šriftu.

Retorika - iškalbos menas, įtaigios kalbos stilistinių priemonių visuma ir tas priemones nagrinėjantis mokslas.

Retorinės figūros - išraiškingi, vaizdingi žodžių junginiai ar sakiniai, vartojami siekiant kuo įtaigiau perteikti min-

tį. Skiriamos sintaksinės (7 sinonimas, laipsniavimas, periodas ir kt.) ir minties (2 retorinis klausimas, retorinis sušukimas ir kt.) figūros.

Retorinis klausimas - retorinė figūra, klausimo forma pa-

pabaigoje gauna pelnytą atlygį.

įvairią kalbinę veiklą: buitinį kalbėjimą, mokslinį, publicistinį rašymą, meninę kūrybą. Stilius - kalbos vartojimo būdas. Stilizacija - sekimas ar mėgdžiojimas, būdingų kūrinio stiliaus bruožų suteikimas kitam kūriniui. Strofa, žr. Posmas Struktūra - sandara, kūrinio dalių ir kitų elementų išsidėstymas bei tarpusavio ryšiai. Sutartinė - daugiabalsė liaudies daina. Šventasis Raštas, žr. Biblija

Rimas -- ciliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poe-

Tapatybė, arba identitėtas, — asmens savivoka, savimonė prisiskiriant kuriai nors bendrijai.

Ritmas - sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pa-

rūšys: dainuojamoji (dainos, raudos), pasakojamoji

sakomas savaime suprantamas teiginys.

tinio teksto eilučių pabaigoje.

sikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas (žr. Mėtras).

Romanas — epo žanras, didelės apimties prozos kūrinys, turintis išplėtotą siužetą ir daug veikėjų.

Romansas - Renesanso epochoje susiformavęs dainos

žanras, XVIII-XIX a. išplitęs Europos literatūroje kaip trumpas jausmingas lyrinis eilėraštis.

Sarkazmas - 1. komizmo forma, pikta pašaipa, aštri ironi-

ja; 2. kandi pastaba.

Satyra — 1. komizmo forma, žmonių ydų, neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių demaskavimas ir piktas išjuokimas juos išdidinant, net iškreipiant tikrovę pasi-

telkus hiperbolę, grotesko elementus; 2. pajuokiamasis kūrinys.

Scena - smulkioji dramos veikalo dalis.

Semšntinės figūros, žr. Mėninės priemonės

Sirhbolis - sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tik-

ru panašumu.

Sinonimai - skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą

reikšmę.

Sintaksinės figūros, žr. Mėninės priemonės

Siužėtas - priežasties ir padarinio ryšiais susijusių įvykių eiga epiniame ar draminiame kūrinyje. Kai įvykiai plėtojasi laiko nuoseklumu, siužetas sutampa su fabula.

Siužėtinė linija - nuosekli įvykių grandinė, paprastai susi-

jusi su viena problema ar konfliktu, pagrindinio veikėjo (ar jų grupės) istorija. Romane dažniausiai yra kelios siužetinės linijos, apysakoje - tik viena.

Tautosaka — žodinė liaudies kūryba. Yra trys tautosakos

(pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai) ir smulkioji

(patarlės, priežodžiai, mįslės, užkalbėjimai). Tėkstas - bet koks rišlus kalbos darinys, kurio turinys nusakomas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Rašytinis tekstas perteikiamas skaitytojui suprantamais ženklais.

Tema - apie ką kalbama kūrinyje. Tikrovės aprašymuose

tema dažnai sutampa su pagrindine mintimi. Literatūros

kūriniuose tema ir pagrindinė mintis nesutampa. Nagrinėjamų temų visuma vadinama tematika. Tragėdija - vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Tragedijos branduolys — tragiškojo herojaus konfliktas su priešiškomis jėgomis ar aplinkybėmis. Kai situacija sudėtinga ir nevienareikšmiška, prieštaringų minčių apim-

tas herojus išgyvena vidinį konfliktą. Kova, pareikalavu-

si visų fizinių ir dvasinių jėgų įtampos, baigiasi herojaus žūtimi, bet žiūrovai po didžiulio jausmų sukrėtimo išgyvena katarsį — vidinį nuskaidrėjimą. Tragedijos žanras ir jo teoriniai pagrindai susiformavo senovės Graikijoje V-IV a. pr. Kr. Tragizmas - neišsprendžiamų konfliktų, lemtingų aplinkybių sampyna, padėtis be išeities bet kurio žanro kūrinyje. Utėpija - pamokomo turinio kūrinys apie neegzistuojančią idealią visuomenę. Užūiomazga - pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pradžioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos. Vaizdingoji leksika, žr. Mėninės priemonės

LITERATŪRA X KLASĖ

217

Veikėjas, arba charakteris, personažas, - literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė.

Skiriami pagrindiniai

ir antrae

veikėjai. Kai kurie pagrindiniai veikėjai vadinami I herojais.

Veiksmas — 1. vienas pagrindinių pasakojimo elementų,

ypač svarbus epiniame ir draminiame kūrinyje. Veiksmo pasakojimą sudaro užuomazga, veiksmo eiga, kulmina-

cija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet eilės tvarka dažniausiai

tokia pat; 2. stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma į scenas.

Veiksmo eiga - po užuomazgos einanti pasakojamo veiks-

mo dalis, kai įvykiai tolydžio stiprėjant įtampai artėja

prie kulminacij

S.

Veiksmo vieta, žr: Erdvė

Vertybės — žmogaus ar bendruomenės moralinės nuos-

tatos, pagal kurias gyvenama ir kurios ginamos iškilus grėsmei. Literatūroje priešingų vertybių susidūrimas yra veikė konflikto pagrindas.

Vidūramžių literatūra - Europos literatūra nuo VI a. iki

Renesanso pradžios (skirtingose šalyse XIV-XVI a.).

218

LITERATŪRA X KLASĖ

LITERATŪROS Tekstai pateikiami pagal:

p. 12 - Eco, Umberto, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, vertė Jonas Vilimas, Vilnius, „Baltos lankos“, 1997;

p. 14-27 - Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, vertė Aleksys Churginas, Vilnius, „Vaga“, 1988; p. 30-33 — „Rolando giesmė“, vertė Valdas Petrauskas, in Rolando giesmė, Nibelungų giesmė, Pasaulinės literatūros biblioteka, Vilnius, „Vaga“, 1988; p.34-37 - Bėdier, Joseph, Romanas apie Tristaną ir Izoldą, vertė Juozas Naujokaitis, Vilnius, „Baltos lankos“, 1996; p. 39 - „O Fortuna“, vertė Lanis Breilis, Šiaurės Atėnai, 2017 04 21, interneto | prieiga | http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/

2017/02/Nr:8-1264-2017-04-21.pdf, žiūrėta 2018 02 08; p.41 - Vijonas, Fransua, „Laiškas draugams“, in Churginas, Aleksys, Verdenė, Vilnius, „Vaga“, 1978; p. 42 - Geda, Sigitas, Ugniabalsis niekas, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013;

p. 46-57 - Servantesas Saavedra, Migelis, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, t. 1-2, Pasaulinės literatūros biblioteka, vertė Valdas Petrauskas, Vilnius, „Vaga“, 1995;

p. 58-59 - Greimas, Algirdas Julius, „Cervantes ir jo Don Kichotas“, Varpai, 1943, interneto prieiga http://www:semiotika.lt/fle/repository/001 1943 Cervantes.pdf, žiūrėta 2018 02 08; p. 60 — Mačernis, Vytautas, Po ūkanotu nežinios dangum, Vilnius, „Vaga“, 1990; p-62-64 - Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans / Gedimino laiškai, vertė Stephen Christopher Rowell, Vilnius, „Vaga“, 2003; p-65 — Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1 Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996; p. 66-68 - Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4 Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996;

ŠALTI

p.70-81 - Sruoga, Balys, Milžino paunksmė, Vilnius, „Baltos lankos“, 1995; p. 83-111 - Marcinkevičius, Justinas, Trilogija ir epilogas, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005; p.92 — Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, vertė Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis, Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 200. p. 95-96, 108, 111 - Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė Rimantas Jasas, Vilnius, „Vaga“, 1971; p. 118-137 - Goldingas, Viljamas, Musių valdovas, vertė Aleksandra Dantaitė, Vilnius, „Alma littera“, 2016; p. 141-149 - Meras, Icchokas, Lygiosios trunka akimirką, Vilnius,

„Baltos lankos“, 2006;

p. 153-175 - Grušas, Juozas, Raštai, . 1, Vilnius, „Vaga“, 1980;

p. 177-184 - Orvelas, Džordžas, „Gyvulių ūkis“, vertė Arvydas Sabonis, in Orvelas, Džordžas, Gyvulių ūkis. 1984-ieji, Vilnius, „Vytutrys“, 1991; p. 189-190 - Keturių vėjų pranašas, 1922, interneto prieiga http:// www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000100637, žiūrėta 2018 03 19; p. 193-197 - Binkis, Kazys, Moderniškas pavasaris, Vilnius, Lietuvos

rašytojų sąjungos leidykla, 2011;

p. 199-200 - Ostrauskas, Kostas, Čičinskas ir kiti, Vilnius, „Baltos lankos“, 2002;

p. 201-202 - Eco, Umberto, „Kintanti kultūra, kritinis mąstymas

ir juoko galia“ [pokalbis su Umberto Eko, kalbėjosi Lila Azam Zanganch, pagal The Paris Review parengė Lina Žukauskaitė), interneto

prieiga | http://www.bernardinai.lt/straipsnis/201 1-08-29-umberto-eco-kintanti-kultura-kritinis-mastymas-ir-juoko-galia/ 65868, žiūrėta 2018 03 19;

p. 202-210 - Eco, Umberto, Rožės vardas, vertė Inga Tuliševskaitė,

Vilnius, „Alma littera“, 2019, in Umberto Eco, II nome della rosa O 2018, Giunti Editore S.p.A. Eirenze-Milano, frst published under the imprint Bompiani in 1980, Bompiani, an imprint of Giunti Edi-

tore S.p.A.

ILIUSTRACIJŲ P.7 - Joana Arkietė su bendražygiais per Drė apgulą, prancūzų rank-

ŠALTI

tais“, rankraščio miniatiūra, XIV a. antra pusė, Berlyno Valstybinių muziejų Grafikos kabinetas, iš https://commons.wikimedia.org/ wiki/File:Laurentius de Voltolina 001 jpg;

torinis nr. Codex Vindobonensis 2554, £.1 verso, iš https://commons vikimedia.org/wiki/Eile:God the Geomtrjpg; p. 10- Paryžiaus Dievo Motinos katedra, 1163-1345 m.,iš https://commons) ikimediaorg/wiki/Eile:Notre. Dame compjpg, O Rafesmar; p. 10 - Alkvinas, raižinys iš Andrė Thėvet knygos apie garsius žmones, 1594 m., O adoc-photos / Corbis via Getty Images;

monų“, rankraščio Heures d'Ėtienne Chevalier miniatiūra, 1452-

p. 11 - Šv. Jonas Krikštytojas, Paryžiaus Dievo Motinos katedros portalo skulptūra, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/

raščio miniatiūra, 1484 m., O De Agostini / Getty Images; p. 8 - Laurentius de Voltolina, „Henrikas Alemanas su savo studen-

p. 8 - Jean Fouguet, „Dievo dešinė, ginanti ištikimuosius nuo de1460 m, Niujorko Metropoliteno dailės muziejus, inventorinis

nr. 1975.1.2490, iš https://www.metmuseum.org/art/collection/

search/459207; p. 9 — Dievas — pasaulio Kūrėjas, prancūzų rankraštinės Biblijos iliustracija, XIII a. vidurys, Austrijos nacionalinė biblioteka, inven-

Eile:Paris - Cath96C394A9drale Notre-Dame - Portail de la Vierge- PA00086250 - 021 jpg, O Thesupermat; p. 11 - Chimera, pelikanas ir Prisikėlimo angelas, skulptūros Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokšteliuose, iš https://www.ickr.

com/photos/shadowgate/15264005704/, O Shadowgate;

LITERATŪRA X KLASĖ

219

p. 12 - Klermono-Ferano Dievo Motinos bazilikos kolonos kapitelis, XII-XIII a, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Sculpture

p. 31 — Kryžininkų kova su arabų raiteliais, prancūzų rankraščio miniatiūra,

XIV

a,

iš

https://commons.wikimedia.org/wiki/

Eile:Sarasins crois96C396A9s.jpg; p-13—Rafiaello Sanzio, Dantė, freskos „Parnasas“ fragmentas, Vatika- p. 32 - Gobelenas „Ronsevalio mūšis“, 1475-1500 m, Viktorijos ir no Apaštališkųjų rūmų Parašų menė, 1509-1510m.,iš https:/ /www. Alberto muziejus Londone, inventorinis nr. T95-1962, iš https:// wga.hu/frames-e.html?/html/r/raphael/4stanze/ 1segnatu/3/par- commons.wikimedia.org/wiki/File:BLW Tapestry, The Battle nass7.html, O Web Gallery of Art; of Roncevaux.jpg; € Marie Therese Ross; du chevet de Notre-Dame-du-Port. (3) jpg, O Espirat;

p. 145 17; 24; 26 - Gustave Dorė, knygos L/Enfer de Dante Alighieri iliustracijos, 1868 m., Prancūzijos nacionalinė biblioteka, inventorinis nr. SMITH LESOUEF R-6277, iš http://gallica.bn.f/ ark:/12148/bpt6k10448149/f19.image;

p. 16 - Dantė, Vergilijus ir alegoriniai žvėrys, rankraščio miniatiūra, XIV a. vidurys, Florencijos Šv. Lauryno bazilikos Medičių biblioteka, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:San. gimignano, commedia di dante, xiv secolo, canto I (incontro con le 3 fere), 1350 ca, pluteo 40.3 clr,

03,JPG, O Sailko;

p. 19 - William Blake, „Įsimylėjėlių sūkurys, Frančeska ir Paolas“, 1824-1827 m, Viljamo Bleiko archyvas, inventorinis nr. Butlin $12.10, 6 Birmingham Museums Trust, iš http://www:blakearchiveorg/copy/but812.13descld=but812.1.wc.10; p.21 - Sandro Botticelli „Pragaro žemėlapis“, 1480-1490 m., Vatikano Apaštališkųjų rūmų biblioteka, iš https://commons.wikimedia.

org/wiki/File:Sandro Botticelli - La Carte de 19627Enferjpg; p.21 - Sandro Botticelli, Dantės „Dievis

ustra-

cija, 1480-1490 m., Berlyno valstybiniai muziejai, O Fine Art Ima-

ges / Heritage Images / Getty Images; p. 22 — William Blake, „Odisėjas pragare“, 1824-1827 m, Nacio-

nalinė Viktorijos galerija Melburne, inventorinis nr. Butlin $12.55; 220

Butlin š< Gott 22; p.2$ - Dantė ir Beatričė, viduramžių rankraščio miniatiūra, 13801400 m, Venecijos Šv. Morkaus nacionalinė biblioteka, inventorinis nr. Cod. It. IX. 276, folio 53; iš https://vww:wga.hu/frames-e. html? /html/zgothic/miniatur/1351-400/2italian/Sšitalia.html, O Web Gallery of Art; p. 27 - Vytautas Kalinauskas, knygos Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, Vilnius, „Vaga“, 1988, iliustracija, LATGA, Vilnius, 2020; p. 28 - Jean Fouguet, „Besimeldžiantis karalius Dovydas“, rankraščio Heures d'Etienne Chevalier miniatiūra, 1452-1460 m., Londono

Britų biblioteka, inventorinis nr. Add. 37421, iš https://www.ickr. com/photos/britishlibrary/12459219513; p. 28 — Abšalomo gyvenimo epizodai, prancūzų rankraščio mi

tiūros fragmentas, 1250 m., Ž. Polo Gečio muziejus, inventorinis

nr. Ms. Ludwig I 6, verso, iš http://www.getty.edu/art/collection/ objects/2766/unknown-maker-scenes-from-the-life-of-absalom-

french-about-1250/2dz=0.5000,0.5782,0.48;

p. 29 - Riterių turnyras, rankraščio Renaud de Montauban miniatiū-

ra, XV a. vidurys, Arsenalo biblioteka Paryžiuje, O Christophel Eine Art / UIG via Getty Images;

p. 29 - Sultonas Saladinas ir karalius Ričardas Liūtaširdis su savo kariais, rankraščio Thomas de Saluces, Le Chevalier errant miniatiūra, 1403-1404 m., Prancūzijos nacionalinė biblioteka, inventorinis nr. French 12559, iš http://gallica.bnf.fr/ark:/12148/

btv1b10509668g/f257.item.r=Le9620chevalier9620errant.z00m; p.30 - Alchaferijos pilis Saragosoje, ID: 218127718, O LorenaCirstea, shutterstock.com nuotrauka;

p. 30 - Karolis Didysis ir Rolandas su riteriais pakeliui į Kompostelą, rankraštinės knygos Liber sancti Jacobi miniatiūra, 1135-1139

m, Santjago de Kompostelos Šv. Jokūbo katedra, iš http://warfare.

p.33 - Rolando mirtis, prancūzų rankraščio miniatiūra, XIV a., O Archiv Gerstenberg / ullstein bild via Getty Images;

p. 34 - Karalius Markas pavasario šventėje, rankraščio miniatiūra,

1240 m.,iš The Yorc Projekt: 10.000 Meissterwerke der Malerei, DVDROM, 2002, https: //commons.wikimedia.org/wiki/File:Meister Hesse 001 jpg; p.35 - Tristano kova su slibinu, rankraštinės knygos Li Roumans du bon chevalier Tristan, filz au bou roy Meliodus de Loenois miniatiūra, XVa,, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, inventorinis nr. Frangais

99, iš http://gallica.bnf.fr/ark:/12148/btv1b52503846r/£921.image.r=de9620LUCE9620DE9620GAST.200m;

p.37 - Romano apie Tristaną ir Izoldą rankraščio miniatiūra, XV a., O De Agostini / Getty Images;

p. 38 - Klajojantys muzikantai, rankraštinio dainyno Grofe Hei-

delberger Liederhandschrift miniatiūra, XIV a. pradžia, Heidelbergo

universiteto biblioteka, iš http://digi.ubuni-heidelberg.de/diglit/ cpg848/0793;

p. 39 - Carmina Burana rankraščio puslapis, 1230 m, Bavarijos valstybinė biblioteka, inventorinis nr. Clm 4660, fol. 1r iš http://daten. digitale-sammlungen.de/0008/bsb00085 130 /images /index.html?

fp= 193.174.98.30£id=000851304seite=

p. 40 - Žakerijos sukilimo malšinimas Paryžiuje, rankraščio Les

Chronigues de Sire Jehan Eroissart miniatiūra, XV a., Prancūzijos nacionalinė biblioteką, inventorinis nr. Frangais 2643, iš http://gallica. bnE:/ark:/12148/btv1b84386043/f476.image.r=FR96202643;

p. 41 - Fransua Vijonas, knygos Le grant testament Villon et le petit

graviūra, 1489 m., Prancūzijos nacionalinė biblioteka, iš http://gallica.bnffr/ark:/12148/btv1b22000255.r=villon3rk=21459;2;

p-41 - Lapino romano rankraščio miniatiūra, XIII a, O Christophel Fine Art / UIG;

p. 42 - Knygos Le grant testament maistre Frangoys Villon et le

petit antraštinis lapas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, iš http://gallica.bnf.fr/ark:/12148/btv1b86000380.r=grant9620

testament?rk=21459;2;

p. 43 — Adriaen van Utrecht, „Tuštybė“, 1645 m., iš https://com-

mons.wikimedia.org/wiki/Eile:Adriaen van Utrecht- Vanitas - Still Life with Bouguet and SkullJPG, O Andreagrossmann; p. 44 - Juan Martinez de Jauregui y Aguilar, Migelio de Servanteso Saavedros portretas, XVI a., O De Agostini / Getty Images;

p. 44 — Knygos Amadis de Gaula antraštinis lapas, 1531 m. Iš-

panijos skaitmeninė biblioteka, iš http://bdh-rd.bne.es/viewer. vmžid=0000023279;

p. 45; 48; 50; 52-53; 55-56; 61 — Gustave Dorė, knygos The History of Don Guixote by Cervantes iliustracijos, 1863 m., Prancūzijos: nacionalinė biblioteka, iš http://gallica.bnfft/ark:/12148/ btv1b10100529p/fl.item.z00m;

p.58 — Algirdas Julius Greimas 1937 m., nuotrauka iš šeimos archyvo; p. 60 - Algirdas Griškevičius, „Don Kichoto sugrįžimas“, 2005 m., LATGA, Vilnius, 2020;

uphero.com/Medieval/ Codex Calixtinus-162v.htm;

LITERATŪRA X KLASĖ

p. 62 — Viduramžių raštininkai, rankraščio miniatiūra, 14601470 m, Ž. Polo Gečio (J. Paul Getty) muziejus, inventorinis nr. Ms. 68, fol. 23, iš http://www.getty:edu/art/collection/

objects/132631/unknown-maker-a-messenger-delivering-a-letter french-about-1460-1470/;

p. 111 - Švenčiausiosios Dievo Motinos Mirožos Orantos ikonos kopija, apie 563 m., Pskovo srities dailės ir architektūros istorijos muziejus, iš https://commonsvikimedia.org/wiki/Eile:Mirozhskaya. jpg, O shakko; p. 115 - Franz Mare, „Formų kova“, 1914 m., Šiuolaikinio meno mu-

p. 63 - Notaro patvirtintas trijų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Ge- žiejus Miunchene, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File: dimino laiškų nuorašas, 1323 m, Prūsijos kultūros paveldo slaptasis Marc - K4C396A4mpfende Formen PA291382 jpg, O ermell; valstybės archyvas Berlyne, inventorinis nr. GStA PK, XX. HA, Per- p. 116 - Ismael Nery, „Mes“, 1926 m., Roberto Marinho kolekcigamenturkunden, L. 5. XI, Nr. 17 (zu 1323 Mai 26), O GStA PK; ją, Rio de Žaneiras, Brazilija, iš https://commons.wikimedia.org/ p.64- Popiežius Jonas XXII, rankraščio Le Livre des merveillės minia wiki/File:Ismael Nery - N96C396B3s,jpg; tiūra, 1400-1420 m., Prancūzijos nacionalinė biblioteka, iš http:// p.117- Viljamo Goldingo nuotrauka, 1983 m., Nyderlandų nacionagallica.bnffr/ark:/12148/btv1b52000858n/f199.item.z00m; linis archyvas Hagoje, iš http://proxy:handle.net/10648/6c0d2fd4p. 65 - Albrecht Dūrer, Šventosios Romos Imperijos valdovas Zig- 1ad9-102f476c-003048944028; mantas Liuksemburgas, 1511-1513 m., Vienos dailės istorijos mu- p. 119; 124; 130; 135 - filmo „Musių valdovas“ (režisierius Harry ziejus, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Sigismund, Hook) nuotraukos, 1990 m., O The Ronald Grant Archive; Holy Roman Emperor, by Albrecht D4C34BCrerjpg; p. 139 - Iechoko Mero nuotrauka, 1989 m. fotografas Arnoldas Bap.65 - Nežinomas vokiečių dailininkas, Lietuvos didysis kunigaikš- tysas; tis Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė, XVI a., Nacionalinis muzie-

jus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, inventorinis

nr. VR-827;

p. 66 - Jonas Mackevičius, „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“, 1934 m., Lietuvos Respublikos prezidentūra, Gedimino Trečioko nuotrauka;

p. 140 - Kazio Bimbos skulptūra „Šachmatai“ Icchoko Mero aikštėje

Kelmėje, 2010 m., fotografas Martynas Turevičius; p. 141 - Liubos Levickos nuotrauka, „Literarisze Bleter“, 1938 m., nr 32, Emanuelio Ringelblumo žydų istorijos instituto Centrinė judėj biblioteka Lenkijoje, iš http:/ /cbjhi.pI/documents/747324/0/5

p-67 - Napoleonas Orda, estampas „Luckas“, XIX a. antra pusė, Lietuvos dailės muziejus, inventorinis nr. LDM G-15039/97;

p. 142 - Vilniaus geto teatro afiša, Lietuvos centrinis valstybės ar-

p. 68 - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas

binis Vilniaus Gaono žydų muziejus, inventorinis nr. VŽMP 6219;

Jogaila, altoriaus paveikslas Krokuvos Vavelio katedroje, XV a. antra pusė, Vavelio katedros nuotrauka;

p. 69 - Balys Sruoga su dukra Dalia 1930 m., Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM F2 36; p. 74; 76 - LTSR valstybinio akademinio dramos teatro spektaklio „Milžino paunksmė“ (režisierė Kazimiera Kymantaitė) nuotraukos,

1979 m., Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus, inventorinis nr.A 11.12 / 26; A6813 / 62; p. 77 - Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Milžino paunksmė“

chyvas, inventorinis nr. LCVA, f R-1421, ap. 2, b. 52; p. 144 - Vilniaus geto pagrindinių vartų nuotrauka, 1942 m., Valsty-

p. 145 - Adomas Jacovskis, „Laukiantis lietaus“, 2009 m., iš MO muziejaus kolekcijos; p. 148 — Abraomo auka, piešinys XIV a. krikščionių vienuolyne Tanos ežero saloje Etiopijoje, iš Loretos Mačianskaitės asmeninio archyvo; p. 149 - Augustinas Savickas, „Po angelo sparnu“; 2003 m., iš Savicko paveikslų galerijos, LATGA, Vilnius, 2020; p. 151 - Stasys Krasauskas, „Jaunystė“, 1962 m., Lietuvos dailės muziejus, inventorinis nr. LDM G 7045, LATGA, Vilnius, 2020; p. 151 - Žydų suėmimas po Varšuvos geto sukilimo, 1943 m., Nacionalinis archyvas (JAV), Nacionalinės archyvų ir dokumentacijos

(režisierius Povilas Gaidys) nuotrauka, 1973-1974 m., Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, fotografas Bernardas Aleknavičius; p.79 - Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Milžino paunksmė“ (re- administracijos (NARA) kopija, inventorinis nr. 4/2022-Inv.4498, Report = žisierius Povilas Gaidys) nuotrauka, 1973-1974 m., Lietuvos teatro, iš https://commonsavikimedia.org/wiki/File:Stroop. Warsaw Ghetto Uprising 06b.jpg; kino ir muzikos muziejus, inventorinis nr. A 6813 /62; p.81 - Justinas Marcinkevičius ir Laimonas Noreika Klaipėdos dra- p. 152 - Juozo Grušo nuotrauka, 1973 m., Klaipėdos apskrities viemos teatre, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, šoji I. Simonaitytės biblioteka, fotografas Bernardas Aleknavičius; fotografas Bernardas Aleknavičius; p. 153; 156-157; 161; 163; 166-167; 171; 173 - Panevėžio dramos p. 87-89; 91-92; 100; 106; 109 - LTSR valstybinio akademinio teatro spektaklio „Pražūtingas apsvaigimas“ (režisierius Vaclovas dramos teatro spektaklio „Mindaugas“ (režisierius Henrikas Vance- Blėdis) pagal Juozo Grušo pjesę nuotraukos, 1967 m., iš Panevėžio vičius) nuotraukos, 1968-1969 m., Lietuvos teatro, kino ir muzikos

apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo

P. 97; 101 - Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mindaugas“ (reerius Povilas Gaidys) nuotraukos, 1969 m., Klaipėdos apskrities

p. 155; 161; 169; 174 - Panevėžio teatro „Menas“ spektaklio „Meilė, džiazas ir velnias“ (režisierius Albertas Vidžiūnas) pagal Juozo Grušo pjesę nuotraukos, 2012 m., iš Panevėžio „Meno“ teatro archyvo; p. 176 - Panevėžio teatro „Menas“ spektaklio „Meilė, džiazas ir velnias“ plakatas, dailininkas Kęstutis Vaičiulis, 2012 m, iš Panevėžio teatro „Menas“ archyvo; p. 176- Džordžo Orvelo nuotrauka, 1940 m, O ullstein bild / Getty Images; p. 177; 181; 183-184 - Lino Spurgos Jaunesniojo iliustracijos pagal Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“, 2016 m., 2018 m.;

muziejus, inventorinis nr. A 4740 / 8156, fotografas Bronius Talaikis; A 7320; A 11074 / I, fotografas L. Masiulis; A 11.074 / 154, fotografas Henrikas Liandzbergas; A 4740 / 4264, fotografas Valerij Koreškov; A 11.074 / 50, A 11074 / 11, fotografas L. Masiulis; A11.074/ 161; A 11.074 / 25; i I. Simonaitytės biblioteka, fotografas Bernardas Aleknavičius;

p-99 - Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mindaugas“ (režisierius

Povilas Gaidys) nuotrauka, 1969 m., Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus, inventorinis nr. A 3095;

Miltinio palikimo studijų centro;

TITERATŪRA X KLASĖ

221

4skyrius TRADICINIŲ VERTYBIŲ PATIKRINIMAS LITERATŪROJE

p. 186 - Jacgues-Louis David, „Horacijaus priesaika“, 1784 m., Toledo meno muziejus, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/

File:Jacgues-Louis David - Oath of the Horatii - Google

Art Project.jpgžuselang=lt;

p. 186 - Ėduard Manet, „Monė, tapantis savo laivelyje-ateljė“,

1874 m., Naujoji pinakoteka Miunchene, inventorinis nr. 8759, iš https://commons-wikimedia.org/wiki/File: Monet. Painting on. His Studio Boat Edouard Manet 1874.jpg?uselang=lt, O Yelkrokoyade;

p. 195 - Kazio Binkio „100 pavasarių“ viršelis, 1923 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, iš http://www:epaveldas. It/object/recordDescription/LNB/C1B0002456746; p. 197 - Johannes Hinsch, „Berlynas naktį, Potsdamo aikštė, 19201930 m., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inventorinis nr. ČDM MŽ-1661;

p. 197 - Ernst Ludwig Kirchner, „Koketė gatvėje“, 1915 m, Šprengelio muziejus Hanoveryje, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/ File:E

L Kirchner Kokotte auf der Strassejpg;

p. 188 - Vladas Drėma, „Gaisras Vilniuje 2222 metais“, 1928 m., Lietuvos dailės muziejus, inventorinis nr. LDM T 6541;

p. 198 - Kosto Ostrausko nuotrauka, apie 1960 m., Lietuvių litera-

trauka, 1924 m., Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM F3 3388;

p. 200 - Maironio nuotrauka, 1914 m., Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM FI 9928, fotografas S. Bielodub-

nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, iš http:/ /wwwepaveldas. It/object/recordDescription/LNB/C1B0001061004;

p. 200 - Sandro Botticelli, „Veneros gimimas“, 1485 m., Uficių

p. 188 - avangardinio literatūros sąjūdžio „Keturi vėjai“ dalyvių nuo-

p. 189 - „Keturių vėjų“ pirmo numerio viršelis, 1924 m., Lietuvos

tūros ir tautosakos instituto bibliotekos fonoteka, Kosto Ostrausko

fondas, inventorinis nr. 24893, apl. 26;

rovskis;

galerija: Florencijoje, iš https://commons.wikimedia.org/wiki/ p. 189 - Telesforas Kulakauskas, grupės „Keturi vėjai“ narių grupinis Eile:Botticelli Venus jpg; šaržas, „Aitvaras“, 1928, nr. S, iš Giedrės Jankevičiūtės knygos „Te- p. 201 - Umberto Eko nuotrauka, 1984 m., Nacionalinis archyvas lesforas Kulakauskas ( 1907-1977)“, Vilniaus grafikos meno centras, (Nyderlandai), fotografas Rob Bogerts, iš http://proxy:handle. 2016; net/10648/ad390f7a-d0b4-102d-bci8-003048976d84; p. 190 - Kazio Binkio nuotrauka, 1920 m, Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM F 402, fotografas Adomas Kliučinskis; p. 191 - Kazio Binkio su valstiečiais arimuose nuotrauka, 1931 m., „Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM F3 4704; p. 192 - Kazio Binkio knygos „Eilėraščiai“ viršelis, 1920 m., Maironio lietuvių literatūros muziejus, inventorinis nr. MLLM MB 406; 222

p.202 - Algirdo Juliaus Greimo ir Umberto Eko nuotrauka, panaudota režisieriaus Sauliaus Beržinio dokumentiniame filme „Didysis prasmės ieškotojas — Algirdas Julius Greimas“, 1991 m, iš https:// www.youtube.com/watch?v=0CjHF52hSGO;

p. 205 - Filmo „Rožės vardas“ (režisierius Jean-Jacgues Annaud) epizodo nuotrauka, 1986 m. O 20th Century-Fox / Getty Images; p. 208 - Šv. Mykolo vienuolyno Italijoje nuotrauka, iš https:// commonsavikimedia.org/wiki/File:Sacra. di San Michele04,jpg, O Elio Pallard.

Leidėjams ne visada sėkmingai pavyksta susisiekti su iliustracijų ir rašytinių šaltinių autorių teisių savininkais. Teisių turėtojams atsiliepus, leidykla. įvykdytų visus pagrįstus reikalavimus.

LITERATŪRA X KLASĖ

Tiražas 900 egz. Išleido UAB „Baltų lankų“ vadovėliai Gedimino pr. 28, LT-01104 Vilnius vadoveliai(Delankos.lt www:baltulankuvadoveliai.lt

Spausdino AB spaustuvė „Spauda“ Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius

www.spauda.com

LITERATŪROS

VADOVĖLIS

PAGRINDINIO

UGDYMO

10 KLASEI

LIETUVIŲ

KALBOS

PROGRAMĄ VADOVĖLIO UGDYMO

KOMPLEKTĄ

PRIEMONĖ

PAGAL

ATNAUJINTĄ

IR LITERATŪROS

BENDRĄJĄ

(2016 M.).

SUDARO

e.lankos

PAPILDOMA

PARENGTAS

DVI DALYS

IR SKAITMENINĖ

SU SKAITMENINIU

MOKOMĄJA

LITERATŪROS

VADOVĖLIU,

MEDŽIAGA.

LITERATŪROS

vadovėlis

vadoyvėl

www.e-lankos.lt

ISBN 978-609-470-091-0

9'786094700 910 www.baltulankuvadoveliai.lt