Literatūros vadovėlis 10 klasei [1 dalis] 9786094700835


374 45 75MB

Lithuanian Pages [194] Year 2017

Report DMCA / Copyright

DOWNLOAD PDF FILE

Table of contents :
Dievai ir herojai
Nedidelio krasto didelis palikimas
Pasakojimai apie dievus ir herojus
Pasakojimai apie dievus ir herojus. Michailas Gasparovas. ,,Su skydu ir uz skydo"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. ,,Prometejas"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. Vincas Mykolaitis-Putinas. ,,Prometejas" XIV, XV
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. ,,Dedalas ir Ikaras"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. ,,Sizifas"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. ,,Narcizas"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. ,,Orfejas ir Euridike"
Mitu siuzetai ir ju interpretacijos. Henrikas Radauskas. ,,Bronzinio Orfejo daina"
Homeras - Europos literaturos pradininkas
Homeras - Europos literaturos pradininkas. ,,Iliada" VI, XXII, XXIV
Homeras - Europos literaturos pradininkas. ,,Odiseja" I, X, XII, XXI
Homeras - Europos literaturos pradininkas. Kazys Bradunas. ,,Odisejas buvo nekantrus"
Homeras - Europos literaturos pradininkas. Konstantinas Kavafis. ,,Itake"
Valia rinktis
Pavojingiausi tie, kurie klausia
Pavojingiausi tie, kurie klausia. Platonas. ,,Sokrato apologija"
Senoves graiku teatras
Senoves graiku teatras. Sofoklis. ,,Antigone"
Senoves graiku teatras. Marija Meile Kudarauskaite. ,,Patarnavimai karaliui. Karaliene is Zemaitijos"
Laisvo zmogaus laikysenos
Tukididas. ,,Peloponeso karo istorija"
Kvintas Horacijus Flakas. Trecioji giesmiu knyga, II [,,Jaunimui"]
Nijole Sadunaite. Gynimosi kalbos ir paskutinio zodzio istraukos
Sigitas Geda. ,,Zodis Lietuvai"
Justinas Marcinkevicius. ,,Amzinam gyvenimui"
Vytautas Landsbergis. Kalba JTO Generalines Asamblejos 46-ojoje sesijoje
Sventojo Rasto samprata
Piteris Rolinzas. Kaip isversti Zodi
Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literaturoje
Apie kurima. Pradzios knyga. Pirmas pasakojimas apie kurima
Apie kurima. Pradzios knyga. Bernardas Brazdzionis. ,,Argi ne Tu"
Apie kurima. Julius Sasnauskas. ,,Kaip buvo pradzioje..."
Trapi zmogaus prigimtis. Pradzios knyga. Kainas ir Abelis
Trapi zmogaus prigimtis. Dzordzas Gordonas Baironas. ,,Kainas"
Trapi zmogaus prigimtis. ,,Kainas ir Abelis" - vienos seimos gyvenimo sesios dienos"
Trapi zmogaus prigimtis. Pradzios knyga. Babelio bokstas
Zmogaus stiprybes isbandymas. Pradzios knyga. Abraomo auka ir bandymas
Zmogaus stiprybes isbandymas. Kazys Bradunas. ,,Atidarau duris", ,,Kol vakaro saule dar svyti", ,,Maratono kelyje"
Isgiedota Biblija. Psalmynas. Dovydo psalme
Isgiedota Biblija. Psalmynas. Koracho sunu giesme
Isgiedota Biblija. Bernardas Brazdzionis. ,,Keleivio malda"
Naujojo Testamento pasakojimai; ju interpretacija literaturoje
Apie meile. Evangelija pagal Mata. Priesu meile
Apie meile. Jonas Biliunas. ,,Lazda"
Apie meile. Andrius Navickas. ,,Asmens orumas: retorika ir praktika"
Apie meile. Pirmas laiskas korintieciams. Himnas meilei
Palyginimais isreiksta ismintis. Evangelija pagal Mata. Desimt talentu
Palyginimais isreiksta ismintis. Evangelija pagal Luka. Sunus palaidunas
Palyginimais isreiksta ismintis. Vytautas Macernis. ,,Ziemos sonetai" 29, 31
Zodynelis
Recommend Papers

Literatūros vadovėlis 10 klasei [1 dalis]
 9786094700835

  • 0 0 0
  • Like this paper and download? You can publish your own PDF file online for free in a few minutes! Sign Up
File loading please wait...
Citation preview

IRENA KANIŠAUSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATŪROS vadovėlis 1 dalis

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

IRENA KANIŠAUSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATŪROS vadovėlis

klasei

1 dalis

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

IRENA KANIŠAUSKAITĖ NIJOLĖ ŠERVENIKAITĖ SAULIUS ŽUKAS

LITERATUROS vadovėlis 1 dalis

baltos lankos

Dievai ir herojai 1 skyrius Vadovėlis tinkamas naudoti ugdymo procese (patvirtinta 2018-07-11) Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada,

2018-07-25 Nr. S2-169 (6.1))

Redaktorė

Viktorija Skliutaitė

Projekto vadovė Nijolė Toleikytė

Viršelyje - Partenono rytinio frontono rekonstrukcija (detalė), nuotrauka iš https://www.Aickr.com/photos/ telemax/3668047128/in/ album-72157627377777157/, O Tilemahos Efthimiadis

Ketvirtoji laida 2020

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

O Irena Kanišauskaitė, 2017 O Nijolė Šervenikaitė, 2017 O Saulius Žukas, 2017

O „Baltų lankų“ vadovėliai“, 2020 ISBN 978-609-470-083-5

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

TURINYS

1 skyrius. NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Įvadas

2skyrius. BIBLIJA IR JOS TRADICIJA ..-........127

.

Šventojo Rašto samprata

Dievai ir herojai

Piteris Rolinzas. Kaip išversti Žodį

NEDIDELIO KRAŠTO DIDELIS PALIKIMAS PASAKOJIMAI APIE DIEVUS IR HEROJUS

Senojo Testamento vaizdiniai

Michailas Gasparovas. „Su skydu ir už skydo“

ir herojai literatūroje

APIE KŪRIMĄ .

(ištrauka) ....

„Prometėjas“ (atpasakojo Vanda Markovska) .

Vincas Mykolaitis-Putinas. „Prometėjas“ XIV, XV

„Dedalas ir Ikaras“ (atpasakojo Vanda Markovska) ...22

„Sizifas“ (atpasakojo Vanda Markovska) .

„Narcizas“ (atpasakojo Nikolajus Kunas) . „Orfėjas ir Euridikė“ (atpasakojo Vanda Markovska) Henrikas Radauskas. „Bronzinio Orfėjo daina“... HOMERAS - EUROPOS LITERATŪROS

(Pr 1,1-31; 2,1-4) Bernardas Brazdžionis. „Argi ne Tu“ . Julius Sasnauskas. „Kaip buvo pradžioje..“ (esė „Dieviškasis žaidimas“ ištraukos) .. TRAPI ŽMOGAUS

PRIGIMTIS

„Iliada“ VI, XXII, XXIV (ištraukos)

143

„Kainas ir Abelis“ — vienos šeimos gyvenimo šešios

......150

„152 153

Pradžios knyga. Abraomo auka ir bandymas (Pr 22, 1-19) .... „154 Kazys Bradūnas. „Atidarau duris“, „Kol vakaro saulė dar švyti“, „Maratono kelyje“ 156

Konstantinas Kavafis. „Itakė“ .

Valia rinktis

PAVOJINGIAUSI TIE, KURIE KLAUSIA .. Platonas. „Sokrato apologija“ (I ir III kalbos

IŠGIEDOTA

BIBLIJA

157

.

Psalmynas. Dovydo psalmė (Ps 8) .

ištraukos)

SENOVĖS GRAIKŲ TEATRAS Sofoklis. „Antigonė“ .. Marija Meilė Kudarauskaitė. „Patarnavimai karaliui. Karalienė iš Žemaitijos“

Psalmynas. Koracho sūnų giesmė (Ps 42) . Bernardas Brazdžionis. „Keleivio malda“

„158 „159 „160

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje APIE MEILĘ

..

162

Evangelija pagal Matą. Priešų meilė (Mt S, 38-48) .....163

Laisvo žmogaus laikysenos

Jonas Biliūnas. „Lazda“ .. Andrius Navickas. „Asmens orumas: retorika

Tukididas. „Peloponeso karo istorija“ (Periklio

kalbos ištraukos)

Kvintas Horacijus Flakas. Trečioji giesmių knyga, II [„Jaunimui“]..

ir praktika“

Pirmas laiškas korintiečiams. Himnas meilei

(1 Kor 13)...

Nijolė Sadūnaitė. Gynimosi kalbos ir paskutinio

žodžio ištraukos

PALYGINIMAIS IŠREIKŠTA IŠMINTIS (ištraukos)

„143

Džordžas Gordonas Baironas. „Kainas“ (ištrauka) ...145

ŽMOGAUS STIPRYBĖS IŠBANDYMAS....

Kazys Bradūnas. „Odisėjas buvo nekantrus“ ....

141

Pradžios knyga. Kainas ir Abelis (Pr 4,1-16)

Pradžios knyga. Babelio bokštas (Pr 11,1-9) .

„Odisėja“ I, X, XII, XXI (ištraukos) .

137 .140

..

dienos“ (interviu su Loreta Liausaite ištraukos)

..

Sigitas Geda. „Žodis Lietuvai

137

Pradžios knyga. Pirmas pasakojimas apie kūrimą

MITŲ SIUŽETAI IR JŲ INTERPRETACIJOS .

PRADININKAS

...134

Justinas Marcinkevičius. „Amžinam gyvenimui“ ......121 Vytautas Landsbergis. Kalba JTO Generalinės Asamblėjos 46-ojoje sesijoje ..

..

Evangelija pagal Matą. Dešimt talentų (Mt 25,14-30) Evangelija pagal Luką. Sūnus palaidūnas

„164

„168 „171 „172 .173

(Lk 15, 11-32) ..

174

Žodynėlis ..

...180

Vytautas Mačernis. „Žiemos sonetai“ 29, 31.........176

TITERARNRORA KUASTST

Dievai ir herojai 1 skyrius

MIELI DEŠIMTOKAI,

šis vadovėlis - jūsų pagalbininkas tęsiant pažintį su pasauline ir lietuvių literatūra,

gilinant tūkstantmetės Europos kultūros išmanymą.

Pagrindinis jo tikslas - lavinti gebėjimą skaityti atidžiau, t. y. suprasti, patirti,

vertinti literatūrinį tekstą, lyginti jį su kitais. Pasitelkę kultūrinį, istorinį kontekstą,

aptarsite kūrinių radimosi aplinkybes ir išliekamąją vertę. Jums kaip tyrėjams per iškalbingas detales skleisis ankstesnių žmonijos kartų patirtys, visuma nesenstančių minčių apie žmogų, pasaulį ir būties prasmę. Diskutuodami, logiškai pagrįsdami

savo požiūrį, geriau suvoksite žodinių ir vaizdinių tekstų reikšmes. Šitaip ugdysitės gebėjimą savarankiškai interpretuoti grožinius ir negrožinius tekstus, parodyti, kaip savita meninė raiška padeda perteikti autoriams rūpimas vertybes. Suprasite, kad ir jūsų pačių patirtis patvirtina ne tik moderniųjų, bet ir klasikinių literatūros kūrinių aktualumą.

Naujoji programa siūlo skaityti gana skirtingus grožinius ir publicistinius teks-

tus. Todėl svarbu suprasti jų tarpusavio ryšį, o kita vertus - juose atsispindinčius

visuomeninės minties pokyčius. Atidus skaitymas skatina lyginti kūrinių tematiką,

problematiką, veikėjus, aprašymo detales, atrasti žodinio ir vaizdinio teksto sąsajas. Lygindami įgusite apibendrinti, daryti išvadas. Vadovėlį sudaro kelių rūšių tekstai. Temos įvadas duoda reikalingų žinių, nuro-

do nagrinėjimo gaires. Po literatūrinio ar publicistinio teksto pateikiami klausimai,

padedantys geriau jį suprasti, nepraleisti svarbių autoriaus minčių, pastebėti reikš-

mingas detales. Tyrimai lavins savarankiško darbo įgūdžius, diskusijos ugdys gebėji mą argumentuoti, apibendrinti, kelti hipotezes, rašymas atskleis analizės įžvalgumą. Prie kai kurių užduočių pamatysite ženklą €,. Tai nuoroda į skaitmeninę ugdymo

priemonę e.lankos: ten rasite garso ir vaizdo įrašų, nuorodų į informacijos šaltinius internete.

Dėl didelės tekstų apimties vadovėlį leidžiame dviejų dalių. Tikimės, kad jis padės ne tik giliau suvokti įvairius tekstus, bet ir apmąstyti literatūros, kaip meno, vietą

visuomenės gyvenime, atsakys į daugelį rūpimų klausimų, žadins smalsumą, skatins mąstyti kūrybiškai.

Autoriai

TITERARARORA KUASTSE

1skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖ

NUO NARSOS PRIE DORYBĖS * DIEVAI IR HEROJAI + VALIA RINKTIS * LAISVO ŽMOGAUS

LAIKYSENOS

Ko sieksite skaitydami antikos kūrinius 1. Pažinę istorinį kultūrinį antikinės raštijos kontekstą, išmoksite interpretuoti, lyginti grožinius ir negrožinius tekstus. Suprasite, kodėl klasika aktuali visais laikais. Klasikiniai pavyzdžiai padės jums

rasti argu-

mentų diskusijoje, pagrįsti savo mintis samprotaujamajame rašinyje. 2. Tūkstantmetėje Europos meno tradicijoje apstu antikinės kultūros ženklų; jų reikšmių suvokimas padarys šią tradiciją jūsų savastimi. Galėsite savarankiškai spręsti, kaip susiję su antika ir kokį jos poveikį yra patyrę vėlesnių epochų kultūros reiškiniai, mokėsite juos analizuoti ir vertinti, aiškiai formuluoti tiriamųjų darbų išvadas. 3. Iš antikos esame paveldėję nemažai bendruomeninio, politinio gyvenimo formų, teisės nuostatų. Vienas svarbiausių dalykų - savo teisumą įrodinėti ne jėga, o įtaigiu žodžiu. Gera viešoji kalba, parengta antikinių autorių pavyzdžiu, demokratinėje visuomenėje būtinai sulaukia atgarsio, todėl ir jums, kaip valstybės piliečiams, būtina įgyti viešosios diskusijos įgūdžių. 4. Įvertinti savo mokymosi pažangą ir patiems numatyti tobulėjimo kryptis - irgi demokratiškas lavinimosi sistemos principas.

TITERARARORA KUASTST

Dievai ir herojai 1 skyrius

Skulptūra, rasta katakombose už Romos miesto sienų, stiliumi dar nesiskiria nuo

jums žinomų garsių antikinių statulų, bet siužetas jau krikščioniškas: Gerasis Gany-

tojas, palikęs devyniasdešimt devynias avis, išėjo ieškoti vienos paklydėlės, nes anos saugios, o šitą reikia gelbėti nuo pavojų. Štai tokį jauną, bebarzdį Jėzų įsivaizdavo jo išpažinėjai, jau žengę į ketvirtą krikščioniškosios eros šimtmetį, bet dar gyvenantys

senojoje pagoniškoje Romos imperijoje.

LITERATŪRA X KLASĖ

Įvadas K

iekvienos Europos tautos kultūra turi tris pagrindines

spausdinta knyga. Bet nedera pamiršti ir graikiškų bei ro-

atramas: savą tautosaką, antikos - senovės graikų ir

mėniškų Europos kultūros šaknų.

romėnų- palikimą ir krikščionybę. Apie lietuvių tautosaką kalbėjome praėjusiais metais. Šiemet skirsime dėmesio antikinei literatūrai ir krikščionių Šventajam Raštui. Europos raštijos ištakos yra dviejų tipų didelės apimties epiniai pasakojimai, atstovaujantys antikinei ir krikščioniškajai tradicijai: Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“,

Tiriame

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos prezidentas Teodoras Hoisas (Theodor Heuss, 1884-1963), kalbėdamas

apie būtinybę vienytis, priminė europiečiams, kad Europa

rymo ant trijų kalvų - Akropolio, Kapitolijaus ir Golgotos.

kuriose apdainuojamas Trojos karas ir herojaus Odisėjo

Ii

grįžimas į gimtinę, ir Šventojo Rašto, arba Biblijos, Senasis ir Naujasis Testamentas, aprėpiantis įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus aukos ir pirmųjų Krikščionių bažnyčios žingsnių. Antikinė kultūra garsi rašto paminklais, architektūra, skulptūra, talentingų meistrų dirbiniais. Mūsų civilizacija yra perėmusi senovės mąstytojų suformuotus filosofijos ir estetikos pagrindus. Tas paveldas tebėra juntamas daugelyje šiuolaikinės visuomenės

gyvenimo

sričių (demo-

kratijos samprata, teisės sistema, teatras, filosofija, įvairios mokslo šakos, sportas ir t. t.).

čioniškas požiūris į žmogų ir jį supantį pasaulį įsivyravo Europoje,

paveikė

literatūrą,

meną,

mokslą.

Daugelyje

sričių krikščionybė pasinaudojo ir antikinės kultūros palikimu. Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia daug šimtmečių per apeigas ir teologijos veikaluose iš tradicijos kalbėjo lotyniškai. Tai buvo ir tarptautinė kalba, vartojama valstybių raštinėse, teismuose, universitetuose. Rašytojas Umbertas Ekas (Umberto Eco, 1932-2016) straipsnyje „Europos šaknys“ teigia, kad tekstas, kuriuo pagrįsta Europos kultūra,

Remdamiesi piešiniu, turimomis žiniomis ir papildoma

informacija, atlikite tyrimą ir su jo rezultatais supažindinkite visą klasę.

1. Kodėl tuo metu buvo aktualu kalbėti apie Europos šalių bendrumą?

. Kokias vietoves mini Teodoras Hoisas? Ką apie jas ži-

m

Romos imperijoje, liovėsi jos persekiojimas. Ilgainiui krikš-

note?

„ Kodėl tos vietovės tapo simboliais? Ką jie reiškia?

„Ru

313 m. krikščionybė tapo viena iš pripažįstamų religijų

„ Ar šie simboliai tebėra svarbūs Europai?

„Ką, vardydamas tris kalvas, norėjo pasakyti europiečiams Vokietijos prezidentas?

yra Biblija. Kaip tik Biblija buvo pirmoji spaudos presu iš-

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius

Dievai ir herojai

Nedidelio krašto didelis palikimas

augino piliečių savivertę, skatino pasitikėjimą savimi, patriotizmą. Piliečiai kartu spręsdavo polio reikalus tautos susirinkime, teisdavo įstatymų pažeidėjus ir balsuodavo dėl vieno ar kito sprendimo. Įstatymų privalu buvo laiky-

+ Kokie buvo senosios Heladės žmonės? + Saikas svarbiau už viską „Kas yra kalokėya Via?

tis besąlygiškai. „Geriau blogi įstatymai, kurių laikomasi, nei geri, kurių nesilaikoma“, - sakydavo graikai. Jie atsakingai eidavo patikėtas pareigas, rimtai žiūrėjo į priedermę rūpintis visos bendruomenės gerove.

uropos kultūros pradžia. Žodžiu antika vadiname senoE

asmens ir turto saugumą. Tokia politinio gyvenimo tvarka

graikų ir romėnų civilizaciją nuo geležies amžiaus

pradžios XI a. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 metais. Šios civilizacijos pirmtakė yra Mikėnų (acha-

jų!) civilizacija, o tąsa - mūsų krikščioniškoji civilizacija. Žodis graikai nėra savivardis, taip juos pavadino romėnai. Jie patys savo kraštą vadino Helade, o save - helėnais. Senovės Graikijos istoriją sudaro keli laikotarpiai: ho-

Paklusnumas bendruomenės tvarkai, nerašytoms moralės normoms, priimtiems įstatymams nevaržė individo laisvės. Aišku, daugumos

požiūris nebūtinai teisingiau-

sias, bet kiekvienas galėjo pasiūlyti geresnį sprendimą nei esamas. Todėl

buvo labai svarbu mokėti kalbėti taip,

kad įtikintum balsuotojus savo teisumu. Taigi demokratinė visuomenė ugdė laisvą, kartu polio bendruomenei įsipareigojusį pilietį. Graikai išsiskyrė iš senųjų tautų ir mąstymo laisve. Jie

merinis, arba „tamsieji amžiai“ (XI-IX a. pr. Kr.), archajinis

neturėjo

(VIII-VI a. pr. Kr.), klasikinis (V-IV a. pr. Kr.). Aleksandras

džio kontūrus, mėgo apie viską spręsti patys, reikšti savo

Didysis, 334 m. pr. Kr. ėmęsis kurti pasaulinę imperiją, pa-

nuomonę, ginčytis. Ginčą jie vertino kaip būdą ugdytis

skleidė graikų kultūrą visose užkariautose teritorijose, taigi skiriamas helenistinis laikotarpis (III a. pab. - I a. pr. Kr.). Nuo 146 m. pr. Kr. beveik visa Graikija - Romos valstybės provincija Achaj Senovės Graikijos kultūra - mūsų

kultūros

pamatas.

Ten susiformavo visuomeninio gyvenimo pagrindai (įstatymai, skirtingi valdymo būdai), gimė filosofija ir literatūra, teatras, architektūra, skulptūra. Ten žmonėms kilo protinga mintis kruvinus karus bent protarpiais pakeisti taikiomis sporto varžybomis. Kokios gi savybės padėjo senovės graikams sukurti kultūrą, ik

šiol stulbinančią ir įvairove, ir universalumu?

šventraščio,

brėžiančio

religinio

pasaulėvaiz-

savarankišką mąstymą. Ne tik filosofams ar besimokančiai jaunuomenei patiko protinis, kūrybinis darbas. Senojoje Heladėje buvo mėgstamos įvairiausios varžybos: poetų, muzikantų, sportininkų, amatininkų (arba menininkų, nes amatui ir menui pavadinti tebuvo vienas žodis - rėyvy). Per jas mąstantis, kūrybingas, stiprus, ištvermingas individas galėjo parodyti savo talentą. Pomėgis

rungtis irgi

skatino kultūros pažangą. Lygybė prieš įstatymus padėjo saugotis didžiųjų ydų — pasipūtimo, savivalės. Graikai tikėjo, kad viskas pasaulyje turi tam tikras ribas. Žmogus, apimtas puikybės, gali jas peržengti ir užsitraukti dievų rūstybę. Todėl visose gyve-

Laisvė ir paklusnumas tvarkai. Pirmiausia graikai sudarė sąlygas skleistis žmogaus mąstymo ir vaizduotės galioms. Jie gyveno nedideliuose poliuose - miestuose-valstybėse, kurie formavosi VIII-VI a. ir suklestėjo V a. pr. Kr. Poliai tvarkėsi skirtingai. Kai kalbama apie senovės graikų politikos laimėjimus, paprastai turimi galvoje klasikinio laikotarpio Atėnai. Atėniečiai didžiavosi demokratine gyvenimo sankloda. Nedidelę valstybę valdė visi piliečiai (laisvieji vyrai, gimę Atėnuose), turintys vienodas pilietines teises. Kiekvienam buvo svarbu, kad įstatymai užtikrintų tas teises, 'Achajai - viena seniausių graikų genčių, II tūkstantmečio pr. Kr.

pradžioje persikėlusi iš šiaurės, nukariavusi senuosius gyventojus pelasgus ir susimaišiusi su jais.

nimo srityse buvo privalu paisyti saiko. Saiko jausmas dar vienas esminis helėnų bruožas. Pasaulėvoka. Ryški graikų pasaulėvokos ypatybė - aiškumo, proporcingumo siekis. Tvarkingą, darnų pasaulį kosmosą, chaoso priešybę - jie suvokė kaip vienį. Pirmieji išminčiai, vadinamieji gamtos filosofai, stengėsi rasti kosmoso vienovės paaiškinimą, pagrindą. Talis tvirtino, kad

viskas radosi iš vandens, Anaksimenas pasaulio pradmeniu laikė orą, Herakleitas - ugnį. Demokritas aiškino, kad

visi daiktai yra nesuskaidomų dalelių - atomų - junginiai, judantys tuštumoje. Garsusis Pitagoras mąstė kitaip: daiktai skiriasi vidine sandara, ją paaiškinti galima dydžiais ir dalių santykiais,

LITERATŪRA X KLASĖ

11

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

MAKEDONIJA

pla „ £ „Sipilas LIDIJA + Sardai

12

Senovės Graikija o šiuos nusako skaičiai, vadinasi, skaičius - visų daiktų

nančius žmones

esmė. Taigi

tvarkingo, darnaus pasaulio sampratą, daiktų

chaoso žmogaus protas negali aprėpti. Chaosas yra ne-

ir reiškinių vienovę bei grožį pitagorininkai grindė mate-

protingas, taigi negeras ir negražus. Pasak Aristotelio,

matikos dėsniais.

grožis - tai tam tikras dydis ir tvarka. Šitaip pasaulio ir

Dar toliau ta kryptimi žengė Platonas: nuolat kintantys

graikai vadino

barbarais. Netvarkos ir

daiktų grožį suvokiantys graikai suformavo labai svarbų

regimojo pasaulio daiktai tik atspindi savo idealius vaiz-

Europos

dinius, kurie yra vienintelė nekintama

idealą. Jį nusakė kalokagatijos sąvoka: žmogus turi būti

ir amžina tikrovė,

Kaip regimasis pasaulis atspindi idealųjį, taip žmogaus regimąją

tikrovę. Taigi kūrybos

asmenybės

Grožio samprata. Tvarkingas pasaulis ir grožis graikams buvo tolygūs dalykai, nusakomi vienu žodžiu - kėouoc. ir tvarkos neišpažįstančius,

netvarkingai

Graikai pabrėžė ne kūno ir sielos priešingumą, o vienovę. Jie manė, kad sielą ugdo ir kūno pratybos, todėl rūpinosi nuo mažens lavinti jaunuolio kūną. Visi Atėnų berniu-

esmė - mėgdžiojimas, graikiškai mimėzė (yioic).

Darnos

ir harmoningos

Kalės Kai ėyaddc, t. y. gražus ir geras.

būties pamatas. kūriniai turi atspindėti

kultūrai saikingos

gyve-

kai lankė ne tik mokyklas,

kuriose pagrindiniai dalykai

buvo gramatika, skaičiavimas, muzika ir gimnastika, bet

nuo dvylikos metų ir palestras - sporto mokyklas. Šešiolikos-aštuoniolikos

LITERATŪRA X KLASĖ

metų

jaunuoliai

toliau

lavindavosi

Dievai ir herojai 1 skyrius gimnasijuose: mankštindamiesi ugdė jėgą ir ištvermę, o vadovaujami filosofų mokėsi politikos, filosofijos, literatūros. Sykiu auklėtojai siekė, kad jaunuoliai paisytų saiko, būtų teisingi, narsūs, mylėtų tėvynę, gerbtų dievus.

Kadangi graikams gražu ir gera atrodė vien tai, kas sutvarkyta, taisyklinga, šis idealas būdingas ir jų menui. Matematiniais harmonijos dėsniais jie vadovavosi kurdami muziką, jai skyrė ypatingą dėmesį, laikė ją aukščiausiu dieviškos

kilmės menu.

Graikų architektūra,

skulptūra,

literatūra irgi pakluso tvarkos, simetrijos principams. Tai vadinamojo klasikinio, arba pavyzdinio, grožio principai, kurie padarė didelę įtaką vėlesnei Europos kultūrai. Skulptūra - senovės graikų meistriškumo viršūnė. Dailės

istorikas Ernstas Hansas Gombrichas

(Ernst Hans Gom-

brich, 1909-2001) teigia, kad žmogaus kūnas iš tiesų nėra toks taisyklingas ir gražus kaip graikų skulptūros. Kai kas mano, kad skulptoriai kūr4

dami į daugelį modelių: iš

pradžių tiksliai pakartodavo pasirinkto žmogaus pavidalą, o paskui tobulindavo, atmesdami kas netaisyklinga arba neatitinka grožio sampratos. Kitaip tariant, jie suidealino gamtą, dirbdami kaip fotografai, nuotraukoje retušu pa-

Senovės graikų skulptorius PoliKleitas (V a. pr. Kr.) sukūrė skulp-

Praksitelio Knido Afroditė ta-

mą. „Doriforas“ („Ietininkas“),

vadintas tiesiog Polikleito kano-

aiškumas, su kuriuo menininkas modeliuoja gražų kūną. Bet

portretas, 0 autoriaus, Pitago-

no senovės graikai nesukūrė. Jų

tūrą, įkūnijančią grožio nornu, - ne kurio nors sportininko ro sekėjo,

traktato

apie idea-

naikinantys portretuojamojo trūkumus. Bet ir retušuota

lias žmogaus kūno proporcijas

nuotrauka, ir suidealinta skulptūra turi esminį trūkumą -

buvo bronzinis, išlikusios tik kelios marmurinės kopijos.

jai stinga raiškumo ir gyvybės,ji tėra blyškus, negyvas modelio vaiduoklis. Gombricho

nuomone,

graikų metodas

buvo visai kitoks, siekiantis idealo ir tikrovės darnos. Antai Praksitelio? laikų skulptūros kvėpuoja ir juda, jos tarsi gyvi Žmonės, bet kartu ir kitokio, tobulesnio, pasaulio būtybės. Tačiau ne dėl to, kad graikai buvo sveikesni ar gražesni už kitus (taip manyti nėra jokio pagrindo), o todėl, kad ištobulėjęs jų menas pasiekė iki tol neregėtą subtilią tipiškumoirindividualumo pusiausvyrą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Išsiaiškinkite žodžio demokratija reikšmę. Kodėl senovės Atėnų piliečiai didžiavosi demokratiniu valdymu? Kokia visuomenė vadinama demokratiška mūsų laikais? Diskutuojame 2. Išmintingiausiu įstatymų leidėju Graikijoje laikytas So-

lonas, kurį atėniečiai išsirinko archontu įstatymams sukurti. Graikai pritarė jo įsitikinimui, kad pasaulyje svarbiausia įstatymas, o įstatyme — saikas. Pats Solo-

nas didžiavosi, kad jo įstatymai nesuteikia pranašumo *Praksitelis - didžiausias IV a. pr. Kr. graikų skulptorius.

iliustracija. Skulptūros originalas

po pavyzdžiu daugeliui vėlesnių

skulptorių. Žavi paprastumas ir moters kūno proporcijų kano-

gyvenimo sankloda buvo grynai patriarchalinė, ir tokio papročio

garbinti moters grožį, koks įsi-

galėjo Vakarų Europos kultūroje viduramžiais, jie neturėjo.

nei kilmingiesiems, nei bekilmiams, nei turtingiesiems,

nei vargšams. Štai keli jo sukurti įstatymai: „Kas mato

skriaudą, gali kreiptis į teismą“, „Kas negali nurodyti, iš kokių lėšų gyvena, tas netenka pilietinių teisių“, „Jeigu tėvas neišmokė sūnaus jokio amato, tai sūnus neprivalo

tokio tėvo išlaikyti senatvėje". Pasvarstykite, ko mokė piliečius tokie įstatymai. Ar panašių įstatymų laikomasi

ir mūsų visuomenėje? Jei nesilaikoma, pamąstykite, kodėljie nesvarbūs ar netinka šiais laikais.

3. Poromis aptarkite klasikinio grožio idealą. 3.1. Koks jis yra, jums padės suprasti Ernsto Hanso Gombricho mintys apie senovės graikų skulptūrą.

3.2. Pasvarstykite, kodėl iliustracijose pavaizduotos vyro ir moters figūros atitinka graikų grožio sampratą.

3.3. Suformuluokite

aiškius kriterijus, nusakančius

šį

grožio idealą. 3.4. Padiskutuokite, ar senovės Graikijoje susiformavę

estetiniai principai svarbūs mūsų laikais.

4. Dalia Dilytė knygoje „Heladės šviesa“ pasakoja apie senovės graikų mokyklą ir jaunuolių ugdymą. Paskaityki-

te ir papasakokite, ką sužinojote naujo, įdomaus. Kaip

LITERATŪRA X KLASĖ

13

NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

7.1.

Išsiaiškinkite,

r mūsų laikais egzistuoja grožio stan-

dartai. Jei reikia, sudarykite anketą ir apklauskite bendraamžius.

7.2. Jei mūsų visuomenėje tokių standartų esama, kas ir kaip juos įtvirtina?

7.3. Pagrįskite savo požiūrį: ar tokie standartai reika-

lingi? 7.4. Kas ir kaip siekia pancig

susiformavusius grožio

standartus?

+ Ką švęsdavo senovės graikai? « Kas yra mitas? + Pasaka ne pasaka "ventės. Graikai buvo įsitikinę, kad be aukštesniųjų jėgų k

Žmogus negali ne tik nuveikti didelių darbų,

atlikti žygdarbių, bet ir tvarkytis kasdieniame gyvenime. Todėl dievams pagerbti buvo skiriamos visos šventės.

14

O čia gimnasijas. Kaip įprasta, jaunuoliai sportuoja nuogi: iš kairės ruošiasi mesti diską, iš dešinės kumščiuojasi.

Kovo pabaigoje graikai visą savaitę švęsdavo Didžiąsias dionisijas vynuogininkystės, vyndarystės ir teatro globėjo

graikai skiepijo saiko, harmonijos, grožio pradmenis?

dievo Dioniso garbei. Per jas buvo rengiamos svarbiausios

S. Senovės graikai glaustai suformulavo, koks turi būti to-

Gruodį vykdavo Mažosios dionisijos, kaimiška jauno vyno

Ar dabar mokykloje siekiama panašių tikslų?

bulas žmogus. Kaip manote, ar šiuolaikinė Europos kultūra turi asmenybės idealą? Jei taip, koks jis?

poetų ir dramaturgų varžybos, keliamos didžiulės puotos. šventė. Beje, vyną graikai gerdavo atskiestą dvigubai di-

desniu kiekiu vandens.

Tiriame

KTS

6. Kaip kinta žodžių reikšmės? Atlikę užduotis, parenkite

pranešimą ir su savo tyrimo rezultatais supažindinkite

visą klasę.

6.1. Išsiaiškinkite žodžių biblioteka, akademija, gramati-

ka, pedagogas, poezija, lyrika, epas, stilius, logika, fi-

losofija, fizika, metafi:

a, etika, estetika, idėja kilmę.

6.2. Palyginkite, ar šie žodžiai mums reiškia tą patį, ką

reiškė senovės graikams.

6.3. Pasvarstykite, ar naudinga žinoti, iš kurių pamatinių žodžių yra radęsi mūsų vartojami terminai.

. Teigiama, kad žmonės jau priešistorėje stengėsi atitikti

vyraujantį grožio standartą. Remdamiesi pavy

palyginkite grožio sampratą senovės Graikijos ir

iuo-

laikinėje Vakarų kultūroje. Atlikę užduotis, parenkite pranešimą visai klasei.

Dionisas ir nuolatiniai jo palydovai satyrai, miškų ir ganyklų dievybės, pusiau ožiai.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Liepos pabaigoje

atėniečiai

rinkdavosi į miesto

glo-

bendruomenės tvarką, jos narių santykius. Taigi, pasakoda-

bėjos - išminties, amatų ir teisingo karo deivės Atėnės -

mi apie dievus ir herojus, žmonės simboline kalba aiškino

gimimo

pasaulį ir patys save. Kai kuriuose pasakojimuose išlikę is-

šventę Panatėnajas. Sutemus šventę pradėdavo

bėgikai, nešini greitai gęstančiais deglais. Galbūt nakty blyk-

torinių, geografinių nuorodų, bet apskritai bendruomenės

čiojančios švieselės primindavo išminties šviesą. Mergaitės

patirtis buvo įvilkta į vaizdų kalbą. Todėl kartais tyrinėtojai

devynis mėnesius ausdavo deivei naują apsiaustą - peplą.

mitą apibūdina kaip šventą pasaką.

Šventės pabaigoje iškilminga eisena baltais apdarais, su

Ištolimos priešistorės atėjusių mitų pasaulis neretai žiau-

alyvmedžio šakelėmis rankose nešdavo dovanas deivei į

rus, dievai karingi ir įnoringi, jų elgsena nenuspėjama. Bet

Partenoną - Atėnės Mergelės šventyklą ant Akropolio kal-

ir dievai, ir herojai, ir žmonės turi vienodai paklusti lemčiai.

vos - ir nauju peplu papuošdavo iš dangaus nukritusią dei-

Niekam nevalia peržengti jos nustatytų ribų. Galima sakyti,

vės statulą. Muzikantų ir sportininkų varžybų nugalėtojai

kad tai jau etikos užuomazgos, bet vos įžvelgiamos. Taigi

būdavo apdovanojami ant Akropolio augančio šventojo

senovės žmogus iš mitų sėmėsi žinių apie pasaulį, mokėsi,

alyvmedžio šakelių vainikais ir amforomis su aliejumi.

kaip reikia elgtis tam tikromis gyvenimo situacijomis.

Olimpinės žaidynės Dzeuso Olimpiečio garbei, kaip ti-

Graikų mitologiją ilgainiui perėmė

romėnai. Jie davė

kėta, įsteigtos herojaus Heraklio, trukdavo penkias dienas,

dievams kitus vardus, bet svarbiausia - kaip vėlesnė kul-

paprastai liepą. Kas ketveri metai į Olimpijos miestą rinkda-

tūra, jau turinti susiformavusius etikos principus, gerokai

vosi geriausi visos Graikijos sportininkai: bėgikai, šuolinin-

sušvelnino dievų charakterius, sumažino mituose savivalės

kai, imtynininkai, disko ir ieties metikai, raiteliai, kovos ve-

ir smurto apraiškų.

žimų vadeliotojai. Tuo laikotarpiu įsigaliodavo šventosios

Graikų mitologija - sunkiai aprėpiama, labai išplėtota

paliaubos - liaudavosi visi polių tarpusavio karai. Olimpinių

pasakojimų visuma su gausybe variantų. Daugybė dievų:

žaidynių laimėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio

be dvylikos svarbiausias būties sritis valdančių olimpiečių,

šakelių vainiku, bet juk svarbiausia - šlovė: pergale Olim-

kurių buveinė - ant Olimpo kalno Tesalijoje, dar yra begalė

pijoje didžiuodavosi net ir tolimi nugalėtojo provaikaičiai.

mažesnių dievų ir dvasių, kiekvienas šaltinis turi savą nim-

Per tokias šventes vienaip ar kitaip - apeigose, poetų eilėse, muzikantų

giesmėse, vaidinimuose

- būdavo at-

kartojami dievų ir pusdievių herojų gyvenimo siužetai. Pa-

fą, kiekvienas medis - savą driadę. Nors negailestingas, tas pasaulis nepaprastai dvasingas, ir gamtos gaivalai tarsi turi

žmogišką sielą.

vyzdžiui, atėniečiai prisimindavo, kaip jų protėviai rinkosi dievą globėją. Dėl Atėnų varžėsi du dievai - Poseidonas ir

Michailas Gasparovas

Atėnė. Poseidonas smogė savo tridančiu į kietą Akropolio uolą ir ištryško sūraus vandens šaltinis. O Atėnė akimirksniu išaugino alyvmedį, apkibusį sunokusiomis alyvuogėmis. Ir atėniečiai pasirinko Atėnės dovaną. Net istorijos veikaluose minimos datos, pavyzdžiui, kada Dzeuso sūnus

karalius Minojas įsiviešpatavo

Kretos

saloje ar deivė Demetra atėjo į Atėnus ir išmokė graikus žemdirbystės. Ne tik valdovai save kildindavo iš dievų, antai žymiausias senovės graikų gydytojas Hipokratas skelbėsi Apolono palikuonimi. Mitai. Dievų gimimo ir gyvenimo istorijos sklido iš lūpųį lūpas. Tokie pasakojimai vadinami mitais. Mitai apie kuriamąją dievų ar herojų veiklą atskleidžia, kaip kas nors atsirado, pirmą kartą atsitiko, naujai susikūrė. Prisimindami ir atkartodami per apeigas mitų siužetus, žmonės tarsi iš naujo dalyvaudavo kuriant pasaulį. O kadangi dievų gyvensena jiems atrodė panaši į žmonių, mitai padėjo apmąstyti

Michailas Gasparovas Michailas Gasparovas (1935-2005) - talentingas rusų mokslininkas, vienodai įdėmiai tyrinėjęs tiek antikinę Iiteratūrą, tiek rusų poeziją, puikiai išmanęs ir šiuolaikinę kultūrą. Jis neniekino ir masinės kultūros: masinis nekultūringumas jam atrodė kur kas didesnis blogis nei masinė kultūra.

XKLASĖ

15

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

SU SKYDU IR UŽ SKYDO GRAIKŲ MITOLOGIJOS

APŽVALGA

(ištrauka)

Bet kurioje mitologijoje pasaulis įsivaizduojamas tarsi

didelis namų ūkis, kurį valdo viena dievų šeima. Tačiau šio-

je šeimoje keičiasi kartos, ir dievų aplinkoje tai vyksta dramatiškiau nei tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus

tėvus, bet patys gyvena nuolat bijodami, kad juos nuvers

dievai vaikaičiai. Tiktai graikai savo mitologijoje sugebėjo išsklaidyti šias slogias nuojautas. Jie nusprendė, jog dievų

vaikaičių maištas jau numalšintas, atėjo visuotinis susitaikymas, ir pasaulis gyvens nesikeisdamas, ramiai ir amžinai. Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vai-

kai - olimpiečiais, o dievai vaikaičiai - gigantais. Iš pradžių buvo tiktai prodievis ir prodeivė - Dangus ir Žemė, Uranas ir Gaja. Jiems gimė pirmoji dievų karta - titanai, bet tėvas Uranas nedavė jiems valdžios. Tada titanai nuvertė tėvą ir ėmė patys valdyti pasaulį. Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais lygiai taip pat nuvers būsimieji vaikai. Todėl vi-

sus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuojau pat prarydavo gy-

16

vus. Išsigelbėti pavyko tiktai vienam, vardu Dzeusas. Jis užaugo paslėptas Kretos saloje, ožka jį išmaitino savo pienu.

Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, nuvertė jį ir privertė atryti prarytus brolius ir seseris. Paskui įvyko didysis dievų vaikų karas su dievais tėvais — titanomachija. Jaunesnieji dievai

nugalėjo, apsigyveno Olimpo kalno viršūnėje ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Po-

seidonas - jūrų valdovu, trečiasis brolis Hadas - požemių karalystės valdovu.

Iš dvylikos dievų olimpiečių trys deivės buvo Dzeuso seserys - tai Hera, tapusi jo žmona, dangaus karaliene; Demet-

Atėnės gimimas iš Dzeuso galvo. lijas, o aplink pasaulį tebebangavo jūrų titanas Okeanas. Požeminę Hado ir Persefonės karalystę supo nuodinga Stikso

upė, per ją mirusiųjų sielas perkeldavo niūrusis keltininkas Charonas, o paskui jas teisdavo pomirtinio pasaulio teisėjai

Minojas ir Ajakas, Dzeuso sūnūs; tai tas pats Minojas, kuris

buvo Kretos karalius ir sukūrė pirmuosius įstatymus. Be dievų, pasaulyje gyveno ir paprasti žmogeliai. Dievai jų nemėgo. Titanas Prometėjas juos nulipdė iš molio,

įkvėpė jiems gyvastį, išmokė visokiausių dalykų ir netgi pagrobė jiems ugnį iš dievų. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose, o žmonių vos

nepražudė pasauliniu tvanu. Tačiau nuo tvano išsigelbėjo

ir vėl apgyveno žemę herojus Deukalionas. Ir tada Dzeu-

so požiūris į žmonių giminę - bent jau laikinai - pasikeitė.

ra, žemdirbystės deivė, motina Mergelės Persefonės, kurią

Priežastis buvo tokia.

tija, namų židinio deivė. Septynetas buvo Dzeuso vaik:

dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši nau-

sau į žmonas pagrobė požemių dievas Hadas; ir romioji Hes-

Atėnė, išminties deivė, gimusi iš jo galvos, meistrų ir karių

Olimpiečiai žinojo: dabar jų eilė bijoti, jog užaugs nauja

joji karta jau augo Žemės motinos gelmėse - tai gigantai,

vė, gimdyvių globėja; Dionisas, vyno ir vyndarystės dievas; Hermis, dievas pasiuntinys, kelių, keliautojų ir prekeivių

aršūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, reikia žmonėmis rūpintis, reikia iš jų išaugin-

dievas karys. Tiktai viena Olimpo deivė priklausė vyresnia-

mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus - mirtin-

globėja; Apolonas, dievas pranašautojas su lanku ir lyra, apsuptas mūzų, menų globėjų; Artemidė, medžioklės dei-

globėjas; Hefaistas, raišas dievas kalvis, ir Arėjas, laukinis

jai dangaus gyventojų kartai - Afroditė, gimusi iš jūros putų, meilės ir grožio karalienė, Eroto, meile žeidžiančio širdis,

motina. Be to, virš pasaulio tęsė savo kelią saulės titanas He-

ti stiprius ir galingus karius. Dėl to dievai ėmė rinktis sau gus, bet stiprius kaip pusdieviai. Ir juos imta vadinti herojais. Jie savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikinda-

mi piktadarius ir pabaisas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyri Tėbuose buvo pasakojama apie herojų Kadmą, Kadmėjos? įkūrėją, baisaus urvinio slibino nugalėtoją. Ar-

nesniaisiais dievais gigantais - gigantomachijos - dalyviu.

pakraštyje nukirto galvą pabaisai Gorgonei, nuo kurios

mušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo

ge* buvo pasakojama apie herojų Persėją, kuris pasaulio

žvilgsnio žmonės suakmenėdavo, o vėliau jis nugalėjo jūrų pabaisą - Banginį. Atėnuose buvo pasakojama apie herojų Tesėją, kuris išvadavo vidurio Graikiją nuo piktų plėšikų, o paskui Kretoje užmušė jaučiagalvį žmogėdrą Minotaurą, lindėjusį rūmuose su painiais koridoriais - Labirinte;

jis nepasiklydo Labirinte todėl, kad laikėsi siūlo, kurį jam

Gigantai svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus kas

žaibu, kas vėzdu, kas trišakiu, gigantai krisdavo, bet ne užstrėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo. Taip žmo-

gus padėjo dievams nugalėti pačius baisiausius jų priešus.

Bet gigantomachija buvo dar ne paskutinis pavojus, grė-

sęs olimpiečių

viešpatavimui.

Nuo

paskutinio

pavojaus

juos išgelbėjo irgi Heraklis. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso ere-

davė Kretos karalaitė Ariadnė, vėliau tapusi dievo Dioniso

lio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį.

žmona. Peloponese (pavadintame dar vieno herojaus - Pe-

Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė paskutinę likimo paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį pagimdys Tetidė, bus stipresnis už

lopo - vardu) buvo pasakojama apie herojus dvynius Kas-

torą ir Polideuką, vėliau tapusius raitelių ir imtynininkų dievais globėjais. Jūrą įveikė herojus Jasonas: laivu „Argas“ su savo draugais argonautais iš rytinio pasaulio pakraščio

jis į Graikiją atgabeno „aukso vilną“ - iš dangaus nužengu-

sio auksinio avino kailį. Dangų nugalėjo herojus Daidalas“, Labirinto statytojas: vašku sulipintais paukščių plunks-

tėvą, — ir jeigu tai bus Dzeuso sūnus, jis nuvers Dzeusą.

Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtin-

gojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas. Ir tada prasidėjo herojiškojo amžiaus saulėlydis.

Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos

nų sparnais jis parskrido iš Kretos nelaisvės į gimtuosius

Tetidės vestuvės, motina Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sun-

Atėnus, nors jo sūnus Ikaras, skridęs drauge su juo, neišsi-

ku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad

laikė ore ir žuvo. Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo He-

taklis, Dzeuso sūnus. Jis buvo ne šiaip mirtingas žmogus — jis buvo nelaisvas mirtingas žmogus, dvylika metų tarna-

man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojų padermė

vęs silpnam ir bailiam karaliui. Jo įsakymu Heraklis atliko

daugiau jam nebereikalinga; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau. Ir jis pasiuntė

dvylika garsiųjų žygdarbių. Pirmos jo pergalės - prieš Argo

pasauliui du didžiuosius karus, kuriuose žuvo paskutinės

apylinkių pabaisas: akmeninį liūtą ir daugiagalvę gyvatę

herojų kartos: vieną - graikų su graikais (tai Tėbų karas), kitą - graikų su užjūrio tautomis (tai Trojos karas).

hidrą, kuriai kiekvienos nukirstos galvos vietoje ataugdavo

keletas naujų. Paskutinės buvo pergalės prieš tolimųjų Vakarų slibiną, sergėjusį amžinosios jaunystės aukso obuolius (pakeliui pas jį Heraklis išrausė Gibraltaro sąsiaurį, ir jo pakrantėse stūksantys kalnai imti vadinti Heraklio stulpais), ir prieš trigalvį šunį Kerberą“, sergėjusį baisią mirusiųjų ka-

ralystę. O paskui jis buvo pašauktas atlikti svarbiausios savo

pareigos: tapo didžiojo olimpiečių karo su maištingais jau* Kadmėja - Tėbų akropolis. Ant piliakalnio aptikta II tūkstm. pr. Kr. vidurio radinių, tarp jų - babiloniškų cilindrinių antspaudų

su dantiraščiu, ir tai gali būti žmonių imigracijos iš Azijos, 0 sykiu ir

Kadmo istoriškumo liudijimas. Pasak mito, Finikijos karaliaus sūnus Kadmas atkeliavo į Graikiją ieškoti Dzeuso pagrobtos sesers Euro-

pėsirjos neradęs pasiliko, nugalėjo baisų slibiną ir toje vietoje įkūrė

Tėbų miestą. Be to, Kadmas išmokė graikus rašyti (graikiškas raidynas dar vadinamas Kadmo ženklais ir iš tiesų kilęs iš finikietiško). “Argas - Peloponeso sritis (vėliau Argolidė), kurios sostinė - Mi-

kėnai. Kartais Argu vadinamas visas Peloponesas.

3 Vartojama ir lotynų kalbos paveikta Daidalo vardo forma — Dedalas. “Vartojama ir lotynų kalbos paveikta forma - Cerberis.

ius

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Paaiškinkite mito ir mitologijos sąvokas.

2. Kas yra titanai, olimpiečiai ir gigantai graikų mitologi-

joje?

3. Kokia herojų kilmė? Kokios savybės jiems būdingos?

4. Iš išorės dievus įsivaizduojame kaip žmones, tik tobulesnius. Bet kai kurie mitai pasakoja apie žiaurius dievų poelgius. Pasidomėkite, už ką ir kaip buvo nubaustas

Apolono žynys Laokoontas, išdidžioji Tėbų karalienė Niobė.

5. Pasiskirstykite į grupes. Naudodamiesi Michailo Gas-

parovo tekstu ir kitais šaltiniais, nubraižykite Olimpo dievų schemą, nurodykite jų valdomas sritis.

Tiriame

6. Palyginkite Heraklį su šiuolaikiniais superherojais. Paskui parenkite pranešimą ir su tyrimo rezultatais supa-

žindinkite visą klasę.

LITERATŪRA X KLASĖ

17

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

6.1. Heraklis turėjo atlikti dvylika žygių. Jam teko įveik-

ti ne vieną pabaisą — Argolidėje Nemėjos liūtą ir

devyngalvę Lernos hidrą, Arkadijoje — Stimfalo pau s. + Sužinoki

Patyrinėkite, kaip jis yra vaizduojamas.

iš knygų ir pasirenkite papasakoti, kaip Heraklis įveikė grėsmingus mitinius padarus. + Kai kurie tyrinėtojai Heraklio paveikslą interpretuoja kaip proto, išminties simbolį. O ką, jūsų manymu, simbolizuoja jo įveikti baisūnai? +Ar Heraklio paveikslu įkūnijamas kalokagatijos idealas? Pagrįskite savo požiūrį. „Palyginkite Heraklio paveikslą mite ir įvairių epo-

chų dailės kūriniuose (jų paieškokite internete).

Kuriuos mito epizodus dažniausiai interpretuoja menininkai? Kokias Heraklio savybes pabrėžia? Ar laikui bėgant kinta šio herojaus įsivaizdavimas? 6.2. Pasidomėkite, kaip atsirado šiuolaikiniai super-

herojai, ar jie turi kokių nors sąsajų su miti herojais. + Kokių šiuolaikinių superherojų žinote? Pasirinkite vieną ir papasakokite apie jį. Ar jis kuo nors panašus į mitinį Heraklį? + Kaip manote, kodėl ir XXI a. žmonėms reikia pa-

sakiškų herojų?

Mitų siužetai ir jų interpretacijos + Kodėl domimės antikos mitais?

+ Ar žmogus gali pasipriešinti likimui? + Šiuolaikiniai prometėjai ir sizifai kirtingų laikų mąstytojai senovės graikų mitologiją verS

įvairiai: Renesanso epochoje žavėjosi mitiniais pa-

sakojimais ir herojų žygiais, Apšvietos amžiuje mitinį pasaulėvaizdį neretai laikydavo pirmykščių žmonių tamsumo įrodymu, romantizmo laikais - priešingai — archajiškuose pasakojimuose įžvelgdavo poetinę dvasią, žavėjosi jų paslaptingumu, fantastiškais vaizdiniais. Svarbiausia - mitai tapo įkvėpimo šaltiniu rašytojams, dailininkams, kompozitoriams. Šių pasakojimų siužetais jie naudojosi beveik taip pat dažnai kaip bibliniais. Jei visai neišmanytume antikos kultūros, nesuprastume kai kurių literatūros kūrinių. Net spaudoje, politikų kalbose neretai aptinkame mitinių personažų vardų, kitų nuorodų į antiką. Todėl pažinti mitologiją ir senovės istoriją svarbu kiekvienam - tai neprarandanti vertės universali dvasinė

18

patirtis ir penas kūrybinei vaizduotei.

PROMETĖJAS (atpasakojo Vanda Markovska (Wanda Markowska, 1912-1999) Tuo metu dar neseniai danguje viešpatavo jaunasis die-

vas Dzeusas, sunkioj kovoj įveikęs savo tėvą Kroną ir iš aukštybių nutrenkęs senąją titanų giminę. Naujasis dangaus valdovas atidžiai stebėjo, kas dedasi

Žemėje, būgštaudamas, kad jo valdžiai tenai nekiltų kokio pavojaus. Mat Žemėje buvo likęs vienas nenugalėtas titanas - išmintingasis Prometėjas, Japeto ir Temidės sūnus.

Po neseniai vykusių baisių grumtynių Žemė buvo tyli

ir išmirusi. Tada Prometėjas ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių giminę, kad toji galėtų džiaugtis že-

mės dovanomis. Jis paėmė molio gniužulą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė savo dieviškais pirštais ir nulipdė žmogų. Titano prašoma, Atėnė įkvėpė žmonių kūnams gyvybę. Tačiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometėjo žmo-

Heraklio grumtynės su Nemėjos liūtu.

nės. Žiūrėjo, bet nieko nematė, klausė, bet nieko negirdėjo;

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius bejėgiai ir susnūdę jie lyg vaiduokliai slankiojo po jauną

paskutinės ir didžiausios malonės, kurią troško savo kūri-

Žemę, nestengdami įminti josios paslapčių. Jie nieko nenu-

niams suteikti Prometėjas.

tuokė apie darbo įnagius, nemokėjo tašyti Akmenų iriš molio degti plytų, taip pat iš medžių ręsti trobų. Nelyginant akli termitai, jie glaudėsi po žemėmis, tamsiuose, drėg-

Tatai matydamas, Prometėjas ryžosi žmonėms gauti

ugnį prieš Olimpo valdovo valią. Vieną naktį jis nusikirto

ilgą alyvmedžio šaką ir slapta prisigavo prie Helijo, saulės

nuose uolų urvuose. Naktimis tie žmonės stiro nuo šalčio

dievo, vežimo. Ugnies žirgai daužė kanopomis žemę, žer-

ir drebėjo, išgirdę girioje gūdžiai staugiant laukinius žvėris. Jie dar nebuvo patyrę, kas toji karšta ugnis, neišmanė, kaip lydyti ir kalti metalą.

dami auksines kibirkštis, kurios nušvietė tamsią dangaus

bedugnę. Jie nekantriai laukė Aušros rausvapirštės, kad ga-

bėti žmonėms, kuriems jis suteikė gyvybę. Išmintingai ti-

ašies; sausas medis bemat užsiplieskė, linksmai sutraškėjo,

Šit kodėl dieną naktį suko galvą Prometėjas, kaip pagel-

lėtų leistis kelionėn aplink dangų. Ryški pašvaistė nutvieskė vežimą. Prometėjas prikišo alyvmedžio šaką prie ratų

tano vedami, bendro darbo suvienyti, žingsnis po žingsnio

ir titanas patyliukais, kaip ir čion atsigavęs, paliko Helijo

atskleisdami gyvenimo paslaptis, pamažu jie kilo į aukštesnę buities pakopą.

Bet išdidusis Dzeusas nusprendė žmonių giminę atimti

iš Prometėjo valdžios. Tada jis sušaukė visus žmones būrin, nurodė ir apskelbė jų teises bei pareigas naujiesiems dan-

arklides.

Su liepsnojančiu deglu rankoje Prometėjas nužengė į

Žemę ir uždegė joje pirmą ugniakurą.

Tuomet žmogus ir patyrė, kaip gera prie liepsnojančio laužo, nuo tol galėjo pasitaisyti karšto valgio, maitintis ne

gaus valdovams. Už tai pažadėjo malonę ir globą, kad nuo tol įsiviešpatautų teisinga dievų ir žmonių sąjunga.

vien žalia mėsa ir šaknimis. Jis paliko niūrų urvą giliai po

žmonių giminės tėvas ir gynėjas, jis bijojo, kad dievai už

ištiesė šalčio sugaužtus pečius, ir nuo tol giriose traukdavo-

savo globą neužkrautų žmonėms ant pečių per didelės naš-

si jiems iš kelio laukiniai žvėrys, o išdrįsusius priartėti prie

Susirinkimo dieną prie aukuro pasirodė Prometėjas. Kaip

tos. Norėdamas juos apsaugot, išmintingasis titanas ryžosi imtis apgaulės. Kai visi dievai suėjo prie aukuro ir žmonės sustojo aplinkui, jisai žengė į priekį, užmušė aukai didelį jautį, nulupo jam odą, aštriu peiliu perrėžė pilvą, išvertė

žeme ir susirentė erdvią trobą paviršiuje ir saulėje. Vakarais

visur galėjai matyti virpančius liepsnos žiburėlius, žmonės sodybų nuvaikydavo su liepsnojančiais deglais.

Gerasis titanas, žmonių bičiulis, išmokė juos menų viso-

kių, atvėrė daugelį dangaus ir Žemės paslapčių, prijaukino

laukinius žvėris, kad tie žmogui padėtų, pamokė, kaip dirb-

vidurius ir padalijo skerdieną į dvi nelygias dalis. Vienoj aukuro pusėj padėjo geriausius mėsos gabalus, lajų ir viską suvyniojo į gyvulio odą, o kitoj kaulus ir vidurius dailiai

ti žemę ir išsiauginti auksinių grūdų. Parodė jiems, kur glūdi žemės gelmėse ligi tol nežinomi metalai - varis, sidabras

apdėjo lajaus gumulais. Viską slaptomis sutvarkęs, grįžo

Olimpo valdovas net sudrebėjo ir pykčio, pamatęs šven-

jisai pas Dzeusą, kad tas pasirinktų sau auką: kurią gyvulio

ir auksas.

tąją ugnį degant Žemėje. Ir vėl, norėdamas nubausti Pro-

dalį parodys, tą žmonės dievams ir aukos lig pat pasaulio pabaigos.

metėją, pirmiausia Dzeusas siuntė nelaimę jo mylimiems

Kairėje aukuro pusėje tematydamas odą ir mažumą mė-

savo kalvystės menu, nulipdyt iš žemės ir vandens dailios

sos, o kitoj baltą, gardų lajų, Dzeusas pasirinko dešinę dalį.

mergaitės statulą. Netrukus meistras ir nulipdė neregėto

O Prometėjas džiaugėsi apgavęs nekenčiamus dievus, kurie smurtu paveržė jo protėvių sostą ir dabar norėjo užvaldyti mylimiausią jo kūrinį - žmogų. Dėl tos klastos nuo

apgaubė baltu, skaidriu šydu ir uždėjo dieviško grožio gėlių vainiką, Hermis suteikė jai sąmojo ir iškalbos, o Kipro valdovė Afroditė - savo neapsakomo žavesio.

šiol žmonės dievams atnašaus tik gyvulio kaulus ir vidu-

Toji moteris buvo pavadinta Pandora, o tai reiškia — visų

Kaip jis nustebo ir užsirūstino, po plonu lajaus sluoksniu radęs plikus kaulus ir kruvinus jaučio vidurius. Pyktis aptemdė jam veidą.

žmonėms. Liepė jis ugnies dievui Hefaistui, pagarsėjusiam.

grožio statulą. Jai Dzeusas savo valia įkvėpė gyvybę. Prometėjo priešininkė Atėnė — mat ji titanui išminties pavydėjo - mergaitę išmokė austi ir siuvinėti, charitės" jos galvą

rius, o patys pasiims mėsą ir lajų. Įžeistas ir įtūžęs Dzeusas nusprendė rūsčiai nubausti akiplėšą, drįsusį taip apgauti dievų ir žmonių valdovą. No-

apdovanotoji. Kai darbas buvo atliktas, Pandora, švelniai šypsodama pro skaidrų šydą, atsistojo vidur Olimpo puotų salės ir savo gražumu netgi dievus apakino. Hermis paėmė

myli žmones, - Dzeusas nebedavė jiems ugnies dovanos,

"Charitės - trys amžinai jaunos džiaugsmo, grožio ir žavumo deivės.

rėdamas kuo labiau įskaudinti titaną - juk žinojo, kaip jis

LITERATŪRA X KLASĖ

19

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Tuo metu iš nelemtos skrynelės pasprukusios nuožmios

ligos, drugiai ir kita bjaurastis ėmė nuodyti lig tol sveiką

žmonių ir žvėrių kraują. Kančios amžinai įsikūrė žemėje,

jūroje ir ore, o mirtis virš viso pasaulio išskleidė savo juo-

dus sparnus. Bet tuo nesibaigė Dzeuso kerštas. Jisai pasišaukė Hefaistą ir liepė jam sugauti ir grandinėmis sukaustyti Prometėją. Nenorom kluso Hefaistas tėvo

įsakymo, tačiau priešintis jam neišdrįso. Hefaisto tarnai

Kratas ir Bija (Jėga ir Prievarta) nutempė titaną skitų dy-

kumon ir ten prikaustė grandinėmis prie uolos Kaukazo

kalnuose. Ir pakibo Prometėjas virš prarajos ant plikos sueižėjusios uolos, kur negalėjo nei kėlių sulenkti, nei akių sumerkti ir bent sapne rasti atilsį. Tačiau veltui jį meldė Hefaistas, sujaudintas titano žiauraus likimo, veltui prašė

nusilenkti dievų tėvo valiai, prisipažinti klydus ir padaryti

galą savo kančioms. Nepalenkiamas Prometėjas ant uolos kentė baisius skausmus, tačiau nenorėjo išsižadėti žmonių

giminės meilės ir maldauti Olimpą pasigailėjimo. MatydaKonstantino Hanseno (Constantin Hansen) „Prometėjas“, 1845 m.

mas to nenuolankaus pasmerktojo didybę, Dzeusas liepė

ją už rankos ir nuvedė iš dangaus Žemėn. Čia jis padavė

nuolatos stebuklingai užgyti.

mergaitei dailiai apkaltą ir išraižytą stebuklingą skrynelę, o

20

ereliui kas dieną draskyti Prometėjui kepenis, o tos turėjo

Vėjas ir audra, jūra, žemė ir saulė buvo jo kančių liudy-

paskui liepė eitiį garbingo ir geraširdžio Epimetėjo, Prome-

tojai. Niekur aplinkui nebuvo girdėti žmogaus balso. Tylą

Dzeuso vardu prigrasino neatvožti skrynelės dangčio.

kraupus kalnų erelių riksmas. Nelaimingojo kankinio kūną

tėjo brolio, namus. Bet prieš palikdamas, dievų pasiuntinys

trikdė vien šniokščiančios bangos, krintantys akmenys ir

Epimetėjas net žado neteko, savo namuos išvydęs ne-

svilino karšti saulės spinduliai. Baisus troškulys kamavo jį

žemiško grožio Pandorą. O kai mergaitė pasakė atėjusi pa-

dieną naktį, ir tik atūžęs gailestingas lietus kartais pavilgy-

sveikinti dievų ir žmonių tėvo vardu, šeimininkas priėmė ją.

davo jo sukepusias lūpas.

su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Veltui jį perspėjo Prome-

tėjas nepasikliauti nežinoma dievų dovana - jisai numanė čia esant klastą; apžavėtas gražuolės Dzeuso pasiuntinės, Epimetėjas užmiršo viską ir galų gale paėmė ją į pačias. Bet neilgai truko jo laimė. Aikštingoji Pandora netvėrė smalsumu ir kasdien meldė Epimetėją atidaryti slėpiningą paauksuotą skrynelę ir paro-

dyti, kas jos viduj. Ilgai spyriojosi Epimetėjas, persergėtas

Ir šitaip turėjo tęstis amžius. Prometėjo kančios galėjo

baigtis tik tuomet, kada koksai nemirtingasis savo noru už

jį sutiks eiti Tartaran'.

Kartą jūros pakrante ėjo Heraklis, jisai traukė į vieną iš daugelio savo žygių. Staiga išgirdo ką dejuojant: apsidairė aplinkui ir iš tolo pamatė ant uolos prikaltą milžiną Prome-

tėją, o šalia — piktą erelį, draskantį jam kepenis.

Siaubo pagautas, didvyris įtempė lanką, paleido strėlę ir

savo brolio, bet vieną dieną nusileido pačiai, ir abu drauge atvožė skrynelės dangtį.

ši mirštamai pervėrė kraugerį paukštį. Ir priėjo tuomet He-

Tą patį mirksnį juodu atšoko nustėrę. Iš tos skrynelės

- Šlovė tau, didis viešpatie! — tarė jis. - Tavo lemtis iš-

ėmė lįsti nuodingos gyvatės, šliužai, skorpionai, šlykštūs

sipildė. Pasibaigė tavo kančios. Dievų kerštas išblėso prieš

didžiuliai vorai, bjaurūs ropliai, kurių įkandimas miršta-

mas, ir šnypšdami išsklido po visą Žemę. Ūmai iš skrynelės dugno ėmė kilti lengva kaip rūkas, ne-

raklis prie titano uolos.

tavo narsumą! Aš tave išvaduosiu. Sulig tais žodžiais jis smogė kuoka, sudaužė kaustančias titaną grandines ir jį paleido.

apsakomai daili moteriškė. Tai buvo Viltis. Tačiau Pandora,

išgirdusi Dzeuso kuždesį, greitai pribėgo ir užtrenkė dangtį, amžinai užvoždama Viltį.

*Tartaras — tamsi bedugnė, giliausia Hado karalystės vieta, kur Dzeusas nutrenkė nugalėtus titanus.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyri 8.

9.

ius

Ar mito herojus pripažįsta kaltę ir atgailauja? Kodėl?

Paaiškinkite, kodėl Prometėjas vadinamas kultūros

(civilizacijos) pradininku.

10. Prometėjas yra tapęs pavyzdžiu kovotojo, kuris nelaukia atlygio. Prisiminkite kurį nors panašų literatūros aristorijos veikėją ir papasakokite apie jį. Pasvarstyki-

te, kokius herojus galima gretinti su Prometėju.

11. Prometėjo mitas bene geriausiai žinomas Europos visuomenei. Per daugelį amžių jis įvairiai interpretuotas literatų ir menininkų. Dažniausiai pabrėžiamos maišto prieš nustatytą tvarką, kovos už žmonijos pažangą,

aukojimosi visuomenei, kūrybos kančios idėjos. Ko-

kia idėja jums atrodo svarbiausia? Paaiškinkite ir pagrįskite savo atsakymą.

12. Prometėjo vardo reikšmė - „numatantis, įžvelgiantis“ (priešinga nei „nenumatantis“ Epimetėjas). Prometė-

jas turi visažinystės dovaną, gali įžvelgti ateitį. Bet tai

Prometėjas ir titanas Atlantas, amžiams pasmerktas laikyti dangaus

kas turi įvykti, įvyks. Ar ga-

ina Prometėją? 13. Kodėl į pasakojimą apie Prometėją įterptas Pandoros lime teigti, kad ateities žinojimas išl

skliautą.

O garbingasis kentauras Chironas, kuris buvo nemirtingas ir kentė neapsakomas kančias, netyčiomis Heraklio

sunkiai sužeistas, sutiko savo noru eitiį Hadą, į palaimintus

Eliziejaus laukus;

nepadeda išvengti lemties:

šitaip buvo išpildyta Dzeuso valia.

Į Olimpą grįžęs titanas neužmiršo žmonių giminės, gyvenančios Žemėje, ir nuo tol tapo jos geriausiu globėju ir

gynėju.

mitas? Ką jis sako apie pasaulį ir žmonių gyvenimą?

Simbolis. Europos kultūroje Prometėjas - nesitaikstymo, maišto, kilnaus aukojimosi simbolis. Vos paminėjus šį vardą, prisimenami nuopelnai žmonijai ir pasipriešinimas

Dzeuso žiaurumui. Kai maištingas, aukštų tikslų siekiantis žmogus

pavadinamas

Prometėju, nebereikia aiškinti

jo darbų prasmės. Kitaip sakant, tokiu netiesioginiu pa-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Pasirenkite glaustai papasakoti pagrindinę siužetinę Prometėjo istorijos liniją.

2. Kodėl, laimėjęs kovą su titanais, naujosios kartos dievų tėvas Dzeusas nesijaučia ramus?

3. Remdamiesi pasakojimu, paaiškinkite žmogaus prigimties dvilypumą. Palyginkite žmogaus sukūrimo vaizdavimą mite ir Biblijoje bei lietuvių sakmėse. 4. Kodėl Prometėjo sukurti žmonės lyginami su aklais termitais?

S. Dėlko nerimauja Prometėjas? Kaip jis sprendžia iškilusį uždavinį? Atsakykite apibendrintai. 6. Kas tampa Prometėjo tikslu? Ko reikia tam tikslui pasiekti? 7. Kodėl Dzeusas nubaudžia Prometėją? Pasirinkite vieną atsakymą ir jį pagrįskite. + Naujieji dievai šitaip įtvirtina pergalę prieš titanus.

+ Dzeusas nepakenčia nepaklusnumo. + Dievams nepriimtina per didelė Prometėjo meilė žmonėms. + Tai kerštas titanui už neapykantą naujosios kartos die-

lyginimu žmogus pakylėjamas iki titano. Bet tai suprasti galima tik žinant, kas yra Prometėjas ir ką jis yra nuveikęs. Simboliais yra tapę daug graikų mitų herojų, tarp jų mūsų jau aptartas Heraklis. Daugiau simbolinių vardų bus jūsų dėmesio dar laukiančiuose tekstuose. Simbolio turi-

nys gana pastovus, nors nėra tiksliai apibrėžiamas. Jo suvokimas priklauso nuo to, ar skaitytojas išmano kontekstą.

Vincas Mykolaitis-Putinas Ir poezijoje, ir prozoje Vincas Mykolaitis-Putinas (1893— 1967) filosofiškai apmąsto

žmogaus

gyvenimo

kelionę.

Rašytojo kūrybos žmogus siekia įveikti vidines prieštaras — viršūnes ir gelmes, suvokti save, rasti savo kelią. Jo nesibaigiančios kelionės tikslas - būties pilnatvė, laisvė tikėti, mąstyti, jausti.

vams.

LITERATŪRA X KLASĖ

2

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

ir skausmų gimdytoja!

Tave iš juodo dumblo aš pakėliau

Ir apšviečiau kaitria dievų ugnim,

Ir Tartaro kančias aš dėl tavęs kentėjau. Dėl ko gi vėl širdis nerimsta

Ir ilgesingas sielvartas man drumsčia kraują? Tad žengsiu vėl į mirtinguosius Ir vėl pradėsiu žygį naują. Gal atsiras nauji dievai

Ir vėl pasmerks mane kentėti

Naujas kančias. Gal vėl plėšrusis naujo dievo aras Draskys krūtinę man Ir kepenis kapos. Tačiau nesunaikins

Vincas Mykolaitis-Putinas

Nei mano žemės ilgesio,

PROMETĖJAS

Nei meilės

Niekas niekados! —

„Prometėjas“ - penkiolikos eilėraščių ciklas. Jums siūlome perskaityti ir aptarti du paskutinius ciklo eilėraščius.

22

XIV

Ištuštėjo dieviškas Olimpas, Sugriuvo sostai ir altoriai, Tik stebuklingų mitų nuotrupos

Ir nuostabiausių vazų šukės Dar mėtosi griuvėsių pelenuos. Supykęs Dzeusas jau griausmų nesvaido. Išblėso ir Hefaisto žaizdras,

Ir lengvasparnės greitosios Okeanidės Jau nebeskraido jūros bangomis.

Rūkais apsidengė Olimpas ištuštėjęs. O kalnuose Prie tos pačios plikos uolos Rymo Prometėjas.

Ir sielvartingu ilgesio žvilgsniu Apžvelgia baltas viršūnes Ir juodas pragarmių gelmes,

Ir jūros vandenų bangas nerimastingas, Ir tolyje pakalnių lygumas derlingas. Tad, savo pančių žymę palytėjęs Ir neramios jaunystės žygius atsiminęs,

Prabilo Prometėjas:

Per kalnus, bedugnes ir slėnius

Tas balsas nuaidėjo

Į naują žygį kylančio Titano Prometėjo. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Raiškiai perskaitykite eilėraštį. Kieno balsus jame girdime?

2. Kas kalba pirmoje ir antroje strofoje? Kokiu laiku ir apie kokį laiką kalbama? 3. Kokios erdvės nuorodos minimos? Apibūdinkite vaiz-

duojamą pasaulį.

4. Aptarkite vazų šukių, griuvėsių, rūkuose skendinčio Olimpo įvaizdžių reikšmes.

$. Kaip vertinami mitinio Olimpo laikai? Remkitės raiškos analize.

6. Koks pagrindinis pirmos strofos motyvas? 7. Kur regimas Prometėjas? Ką ir kaip jis apžvelgia? 8. Apie kokius Prometėjo jaunystės žygius užsimenama? Kodėljie siejami su pančių žyme?

9. Dar kartą raiškiai perskaitykite Prometėjo monologą.

9.1. Kurios retorinės figūros lemia pakilų, didingą monologo toną?

9.2. Kaip pats Prometėjas supranta savo nuopelnus žemės gyventojams? 9.3. Kodėl jis vis kartoja žodį vėl?

9.4. Dėl kokių priežasčių Prometėjas rengiasi į naują žygį? Kaip paaiškintumėte tokį jo pasiryžimą?

9.5. Kodėljis kalba apie galimas naujas kančias? LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Ir man negaila, kad buities kelionėj, Pamilęs žemę, klupdamas kentėjau,

Jei su tavim kenčiau bent trumpą mirksnį,

Titane Prometėjau.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kasyra eilėraščio lyrinis subjektas?

2. Kokių esminių savo sąsajų su Prometėju jis įžvelgia?

3. Kokią gyvenimo prasmę kalbančiajam atskleidžia Pro-

metėjo pavyzdys?

4. Paaiškinkite, kodėl, poeto nuomone, kančia ne tik turi

prasmę, bet kūrėjui netgi būtina. Galite pasiremti šiuo autoriniu komentaru: „Prometėjizmą aš suprantu kaip

amžiną kovą prieš priespaudą, tironiją, kaip kentėjimą už daromą žmonijai gera ir kaip to kentėjimo būtinumą,

Ogiusto Rodeno „Mąstytojas“, 1880-1882 m. 10. Kaip eilėraščio kalbantysis vertina Prometėjo ryžtą

kovoti? Kodėl ketvirtoje strofoje prie Prometėjo vardo atsiranda žodis titanas?

11. Kokios trys laiko plotmės siejamos eilėraštyje? Kas jas susieja?

12. Įsivaizduokite, kad rengiant vadovėlį šį eilėraštį siūlo-

sąlygą kūrybai, dvasiniam žmogaus tobulėjimui. Prometėjas — simbolis amžinos žmogaus kūrėjo kovos ir kančios kelyje į naujus kultūros laimėjimus, į amžinybę“ 5. Norint suvokti eilėraščio prasmę, reikia atkreipti dė-

mesį į ryškias priešpriešas, pavyzdžiui, baltos viršūnės —

juodos gelmės. Dirbdami dviese, išrinkite kelias ir jomis remdamiesi

idėjas.

suformuluokite

dvi tris esmines

kūrinio

mailiustruoti Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) skulp-

tūra „Mąstytojas“. Ar pritartumėte? O gal ši skulptūra

neperteikia Prometėjo dvasios? Argumentuokite. XV Ir aš, klajūnas, sielvartingas dainius,

Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau

Ir į tave su viltimi šaukiausi,

Titane Prometėjau.

Rašome

6. Žvelgdami iš dabarties perspektyvos ir remdamiesi kul-

tūrosistorijos žiniomis, rišlioje pastraipoje (130-150ž0džių) aptarkite pasirinktą klausimą.

+ Ar žmonės verti Prometėjo dovanos? + Prometėjo auka - teisingas ar klaidingas pasirinkimas? + Kodėl Prometėjas - kuriančio žmogaus simbolis?

Ir tu, išgirdęs mano skausmo balsą,

DEDALAS IR IKARAS

Iš amžių glūdumos tiesei man ranką, -

Ir štai painioj gyvenimo kelionėj „Man jėgos neišsenka.

Žinau, kad mano skausmas - menkas lašas

Žmogaus kančios bedugniam okeane. Ir vien tik tu man atskleidei jo prasmę,

Kentėjimo titane.

Be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos, Ir amžinybėn kelias uždarytas. Tik po nakties mums pateka aušrinė Ir švinta giedras rytas.

(atpasakojo Vanda Markovska) Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras, ištremtas iš Atėnų, savo

saulėtosios tėvynės. Visose šalyse buvo pasklidęs garsas apie jo darbus. De-

dalo statulos stovėjo Heladės šventyklose ir taip priminė

gyvus žmones, jog net gamtos paslaptis išmanantys žyniai pririšdavo jas grandinėmis, kad nepabėgtų nuo aukurų. Tačiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir šlovės nestokojo. Jį graužė tėvynės ilgesys. Vienintelė jo svajo-

nė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą gimtąjį

miestą. LITERATŪRA X KLASĖ

23

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Tuo metu Kretoj viešpatavo rūstus karalius Minojas An-

- Neskrisk, sūnau, arti prie saulės, kad nuo jos karščio

trasis. Jis nenorėjo Dedalo leisti už karalystės ribų. Tuščiai

neištirptų vaškas, tačiau nenusileisk ir prie pat jūros, kad

Dedalas skundėsi dalia ir maldavo rūstųjį valdovą, kad leis-

tų jam grįžti į savo kraštą. Minojui vis spyriojantis, Dedalas vis dažniau imdavo gal-

voti apie pabėgimą. Deja, tėvynė buvo už tolimų jūrų, o salą, karaliui įsakius, dienąnakt saugojo sargai. Buvo saulėtas rytas.

Dedalas susimąstęs vaikščiojo prie jūros, su ilgesiu žvelg-

damas į gervių būrį, skrendantį šiaurės linkui.

Laimingos, netrukus pamatys Graikiją ir Atėnus, atsidu-

so jisai. Ak, kad taip galėtum prisitaisyti sparnus ir skristi

oru kaip paukštis! Nuo tos akimirkos šioji mintis Dedalui nedavė ramybės. Valandų valandas jis stebėjo skrendančius

paukščius ir tyrė jų sudėjimą. Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar ne vien paukščiai viešpataus erdvėse. Šį keistą ir paslaptingą tėvo darbą susidomėjęs stebėjo

sūnus Ikaras. Dirbtuvė buvo pilna paukščių plunksnų. Sulysęs, liepsnojančiom akim tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą. Su ištirpintu vašku jis lipino plunksnas, kol išėjo didžiuliai sparnai lyg kokio pasakų paukščio milžino.

- Sūnau, sugalvojau, kaip išsigelbėti! Netrukus pama-

24

tysime savo namus ir tu galėsi žaisti Atėnuos alyvmedžių

bangose nesušlaptum sparnų. Ir kaip du dideli paukščiai juodu pakilo į orą, skrido vis aukščiau ir aukščiau, o nelaisvės sala ėmė tolti, kol pagaliau

visai paskendo rūke. Apsvaigintas skridimo, Ikaras nė negalvojo apie išmin-

tingus tėvo perspėjimus. Užmiršęs pavojų, jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės. Jau balti debesys liko žemai jam po kojom. Virš jo virpėjo tik safyrinis dangus ir didžiulė auksinė saulė.

Buvo vidudienis. Kaitra vis didėjo. Nuo Ikaro sparnų

ėmė tekėti sunkūs vaško lašai. Berniuko kelią vis dažniau

žymėjo nuo sparnų nukritusios plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos. Ikaras ėmė plasnoti sunkiai ir

nelygiai, kaip pašautas paukštis. Tatai pamatęs, tėvas išsigando. Iš visų jėgų jis ėmė mosuoti sparnais, puolė sūnui į

pagalbą. Jau buvo visai prie Ikaro, tačiau per greitą skridimą

šis negirdėjo tėvo beviltiško šauksmo.

Dabar juodu skrido viršum mažos vienišos salelės. Se-

nis žvejys sėdėjo ant jūros kranto ir taisė savo tinklus. Jisai pamatė keistus, didžiulius žmogaus pavidalo paukščius ir

išsigandęs pabėgo į gretimą mišką.

— Tėveli, gelbėk! - iš paskutinių jėgų sušuko alpdamas

Ikaras ir kaip akmuo ėmė kristi žemyn. Žalios jūros bangos

pavėsyje. Piktasis Minojas tėra Žemės ir jūros valdovas, bet

jį amžinai prarijo. Paviršiuje dar ilgai plūduriavo auksinės

niekuomet jam nepriklausė dangaus žydrynė. Ir nebereiks tau, Ikarai, pavydėti kregždei jos greitojo skrydžio.

Ikaro sparnų plunksnos. O toji jūra nuo tol vadinama Dedalo sūnaus vardu - Ikaro jūra.

Sulaikęs kvapą,

Ikaras klausėsi

tėvo žodžių. Nuo

tol

berniukas kasdien žaisdavo vėjo nešiojamom plunksnom ir maigydavo tarp pirštų geltoną vašką, o kai tėvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksnų, jo džiaugsmui nebūdavo galo.

Pagaliau atėjo laukta diena, kai meistro svajonė išsipildė irjis pirmąsyk lengvai kaip paukštis pakilo virš žemės.

Padangėje, arčiau saulės, Dedalas susijaudino ir, apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo:

— Kuo aš nelygus dievams?

Ir jam pasirodė, kad žemai, tarp kiparisų miškelių ir baltų grakščių kolonų, mato savo jaunystės miestą. Vis aukščiau nešė jį sparnai, žemė vis mažėjo ir mažė-

jo jo akyse, o po išvargtų metų atgauta laisvė net gniaužė krūtinę.

Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Minojo saloje,

jis prisivertė leistis iš aukštybių ir grįžti žemėn. Nuo skridimo dar virpančiom rankom jis rišo Ikarui prie

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kodėl karalius Minojas nenori išleisti Dedalo į gimtuo-

sius Atėnus?

2. Kaip Dedalas sugalvoja bėgti oru? 3. Dedalas klausia savęs: „Kuo aš nelygus dievams?“ Pa-

svarstykite, kodėl meistras jaučiasi prilygstąs dievams.

4. Kaip supratote, kodėl Ikaras nepaklauso tėvo perspė-

jimo? S. Kokį elgesio modelį teigia mitas? Kodėl būtina elgtis kaip tik taip?

6. Kuo šis pasakojimas primena lietuvių padavimus?

7. Prometėjas išmokė žmones visokių amatų. Ar galime

teigti, kad Dedalo ir Ikaro mitas pratęsia kultūros pra-

dininko Prometėjo temą?

8. Pasakojime Dedalas apibūdinamas kaip „didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras“. Pasidomėkite, ką jis yra sukūręs. Kuris jo kūrinys susijęs su Ariadnės mitu? Ką reiškia posakis Ariadnės siūlas?

pečių sparnus ir susijaudinęs šnabždėjo:

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius

as“, 1558 m.

Tiriame

9. Patyrinėkite, kaip Dedalo ir Ikaro mitas interpretuojamas skirtin-

gų epochų vaizduojamajame mene. Parenkite pranešimą ir supažindinkite klasės draugus su tyrimo rezultatais.

9.1. Kuris siužeto epizodas vaizduojamas visuose paveiksluose?

Kaip kiekviename komponuojamos detalės, koks koloritas,

figūros?

9.2. Atkreipkite dėmesį į paveikslų sukūrimo datą. Ar galima juose įžvelgti dailininko gyvenamosios epochos atspin: 9.3.Kokių minčių kyla žvelgiant į paveikslus? Kas jums čia aktualu?

9.4. Kuriame paveiksle, jūsų nuomone, mitas interpretuojamas

Pėterio Paulio Rubenso (Peter Paul Rubens) „Ikaro krytis“, 1636 m.

originaliausiai? Kuris daro didžiausią įspūdį? Kodėl?

Grupės „Interesni Kazki“ gatvės meno projektas „Ikaras“ Mėksiko mieste, 2017 m. LITERATŪRA X KLASĖ

25

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

SIZIFAS (atpasakojo Vanda Markovska)

Sizifas viešpatavo gražiajam Korinte. Tai buvo galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai iš visų, net tolimiausių, kraštų, kur tik pasiekė žinia apie klestinčią helėnų žemę. Sizifo miestą puošė puikūs sodai, plačios terasos,

ryškiaspalvės dievų šventyklos.

Dievai labai mylėjo Korinto karalių ir nešykštėjo jam. savo malonių. Pasikviesdavo jį kartkartėmis net į Olimpą, savo padangių buveinę. Ilgus metus laimingai gyveno ka-

talius Sizifas sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas, nors jau gerai įmetėjęs. Mat ambrozija ir nektaras - dievų

maistas, kurio ne kartą puotose ragavo, - teikė jam jėgų ir saugojo nuo senatvės. Būtų dar ilgai taip gyvenęs olimpiečių malonėje, jeigu ne jo plepumas ir pasipūtimas.

Jis mėgo be saiko girtis savo draugyste su dievais ir dažnai puotose pasakodavo bičiuliams apie olimpiečių kalbas ir sumanymus, skleisdavo girdus apie jų meilės nutikimus

ir silpnybes. O kartais, norėdamas pasirodyti prieš savo draugus, dar įžūlesnis būdavo. Antai puotaudamas Olimpe

patyliukais pasiimdavo truputį nektaro, o paskui vaišinda-

26

vo juo savo bendrus. Nors ir matydami jo išdaigas, dievai

Požemio karalystėje vargstantį Sizifą stebi Persefonė.

pažemintas, kad neturi nė obolo apsimokėti už perkėlimą

per Stiksą. Sizifo skundą ir aimanas galų gale išgirdo Hadas ir Persefonė. Jie gerai Sizifą pažinojo iš Olimpo puotų ir dabar

jiems pagailo seno numylėtinio. Pasišaukė jį ir sužinoję jo nelaimę leido grįžti į žemę, kad tenai, mirties dievo Tanato

globojamas, galėtų įkalbėti piktą žmoną deramai jį palaidoti.

Klastingasis Sizifas be galo dėkingas puolė po kojom Tartaro valdovams ir tučtuojau su Tanatu išskrido į žemę. Į žemę, į žemę, kur saulė ir vynas, kur gyvenimas ir links-

jam netgi apkalbas.

mybės!

Bet kartą po vienų iškilmių Olimpe Sizifas savo rūmuose

iškėlė didžią puotą ir įsismaginęs išplepėjo svarbią dievų

paslaptį, kurią buvo nugirdęs Dzeuso viešpatijoje. Dabar jau baigėsi dievų kantrybė. Sizifas nebeteko jų malonės ir už kaltę turėjo galva atmokėti. Bet šitai nepatiko

karaliui, kuris jau buvo ragavęs dangiškų malonumų. Todėl

Vos tik atvykęs į Korinto rūmus, Sizifas liepė tvirtai surišti mirties dievaitį ir įmesti į tamsų, drėgną pilies požemį.

Ilgus metus vargšas Tanatas sėdėjo uždarytas, o Sizifas

sau gyveno ir gyveno. Podraug su juo ir visi žmonės žemėje tuo laiku nei ligų, nei mirties nepatyrė. Žmonių giminė kaip niekuomet prieš tai ir po to paplito, o visam pasauly

Sizifo kūnas, nepapuoštas gėlėm, nepašarvotas, be švento-

viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Cerberis ir Charonas ilsėjosi sau po darbų ir slapta jau stebėjosi, kad neturi ko

jo obolo? lūpose, gulėjo prie Korinto rūmų sienos. Visas

veikti. Tiktai dvasios Eliziejaus laukuos baisiai nuobodžia-

miestas smerkė piktą karalienę, kuri neskuba atlikti šventos

vo. Jau seniai jos bematė savo artimuosius ir draugus iš sau-

mirdamas gudrusis karalius liepė savo žmonai jo nelaidoti.

pareigos savo mirusiam vyrui. O tuo laiku visoje Požemio karalystėje aidėjo Sizifo dejonės ir verksmai. Jis kaip šešėlis klaidžiojo netoli Charono valties ir skundėsi pikta žmona, o ašaros kaip pupos jam. ritos per skruostus. Charono paklaustas, ko taip sielvar-

tauja, Sizifas raudodamas apsakė savo liūdną istoriją, kaip bedievė žmona užmiršo savo pareigą ir nenori jo palaido-

ti, kaip jo kūnas mėtosi kažkur patvory, koks jis vargšas ir *Obėlas - smulki sidabrinė moneta.

lėtojo krašto ir juos tik per miglas teprisiminė, jau seniai buvo patyrusios tą vienintelę, menką pramogą.

Ir vienąkart Hadas prisiminė Sizifą. Pasišaukia Charoną ir klausia, ar jau pervežęs kitapus Stikso Korinto karalių.

O kai senis papurtė galvą, valdovas liepė pašaukti Tanatą. Visas Hadas nuo pat įėjimo ligi giliausių, slapčiausių sferų buvo išieškotas, tačiau nei juodojo dievaičio, nei Sizifo nė kvapo. Tada Hadas išsiuntė į žemę Hermį, kad tas surastų

pražuvėlius. Greitakojui dievui tai juokų darbas. Rado jis Sizifą puotaujantį Korinto rūmų terasoj. Hermio akyse su-

triko gudrusis senis ir prisipažino kaltę. Dzeuso pasiuntinys LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius išvadavo Tanatą iš pančių ir ilgametės nelaisvės. Nakties sūnus išskleidė savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai nuskrido į karaliaus rūmus. Patsai Sizifas pirmas pajuto šaltą jo prisilietimą, o paskui ir visi draugai, ir rūmininkai. Paskui Korintą ir Peloponesą, ir visą Graikiją sukaustė mir-

žvejų trobose ir karalių rūmuose, kalnų ganyklose ir slėnių alkuose, visur ėmė dvigubą derlių, norėdamas atsikeršyti visai žmonių giminei. Siaubas pagavo žemę. Mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną. Ir taip truko tol, kol Hadas vėl buvo pilnas mirusiųjų šešėlių, ir Charono laivas vos neskendo nuo jų svorio. Tada Hadas liepė Tanatui pamažiau skraidyti. O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko? Sunkiai jį nubaudė dievai. Hado požemiuos trilinkas susilenkęs stumia jis milžinišką uolos gabalą. Turi jį užritinti į aukštą kalną. Įsiręžusi nelaimingojo nugara, ant rankų išsivertusios gyslos, kraujas tvinksi galvoje, o burna vos gaudo kvapą. Jau nebetoli viršūnė. Tenai atsilsės. Bet šit visai prie jos akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn. Vargšas Sizifas turi pradėti savo tuščią darbą ir vėl plūktis ligi devinto prakaito. Ir šitaip jam lemta kamuotis be galo, per amžių amžius. ties dvelksmas. Tanatas visur lankėsi

„N

daryto ar ne iki galo padaryto kokio nors darbo:

netikėtai įsikišusi „aukštesnė jėga“ nutraukė jūsų veiklą ir privertė pakeisti veiksmų planą. 10.2. Parašykite vieno dviejų puslapių humoristinį ar autoironišką pasakojimą „Nenoriu būti Sizifas“. 3. Įsivaizduokite, kad fas prašo dievų sušvelninti skirtą bausmę, o ji io advokatai. Parašykite ginamąjį raštą, kuris įtikintų dievus atleisti Sizifą

nuo bausmės ar bent sušvelninti nuosprendį.

10.4. Įsivaizduokite, kad Sizifui pavyko apgauti dievus irjis amžiams liko gyventi žemėje. Sukurkite pasakojimą, kaip gyvena Sizifas XXI amžiuje. 11. Pasirinkusieji tą pačią užduotį grupėje suformuluokite keturis penkis parašyto teksto vertinimo kriterijus, aprėpiančius turinį ir raišką (pavyzdžiui, ar teks-

tasatitinka temą, ar yra įtaigus, ar svarūs argumentai

ir pan.). Pagal šiuos kriterijus įvertinkite vieni kitų

darbą. Tiriame

12. Panagrinėkite Sizifo mito interpretavimą mene. Paren-

kite pranešimą ir su tyrimo rezultatais supažindinkite visą klasę.

12.1. Kuris mito epizodas interpretuojamas pateikto-

seiliustracijose? Kaip manote - kodėl?

12.2. Palyginkite Sizifo figūras: kuo modernusis ski-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Ką nauja apie dievus sužinome iš šio pasakojimo? Kodėl olimpiečiai mėgsta Sizifą?

>

tybė ir kt.). Parašykite pasiaiškinimą dėl nepa-

riasi nuo renesansinio?

12.3. Kaip nusakytumėte vieno ir kito kū:

Kokios būdo savybės jam užtraukia dievų nemalonę?

Pergudraudamas dievus, Sizifas parodo didelį įžvalgumą. Kokia dievų silpnybe jis pasinaudoja?

5. Kodėl Sizi

6. Kokią bausmę dievai skir:

mę?

fui? Kodėl būtent tokią? Ar esama ryšio tarp nusikaltimo ir bausmės? 7. Apibendrinkite: už ką Sizifas sumoka didele kančia?

$. Kodėl Sizifo darbą laikome absurdišku? Kokią šiuolai-

kinio žmogaus veiklą galėtume pavadinti Sizifo darbu? Pateikite pavyzdžių.

9. Prisiminkite

aptartą

Vinco

Mykolaičio-Putino

ciklo

„Prometėjas“ XIV eilėraštį. Kaip manote, ar naujas Prometėjo žygis dėl žmonijos nebus vien Sizifo pastangos?

Atsakymą pagrįskite. Rašome

10. Atlikite pasirinktą užduotį.

10.1. Pagalvokite, kiek jūsų sprendimus, poelgius lemia jūsų pačių norai ar įsitikinimai ir kiek — išoriniai veiksniai, kurių tenka paisyti (šeima,

mokykla, priklausymas savo amžiaus grupei, tau-

Ticiano (Tiziano Vecellio) „Sizifas“, 1548-1549 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

27

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Grupės „Interesni Kazki“ gatvės meno projektas „Sizifas“ Jekaterinburgo mieste, 2011 m.

28

12.4. Kuri interpretacija jums atrodo aktualesnė ar įdomesnė? Kodėl?

į klausimus tegalėjo pakartoti paskutinius jų žodžius. Pasislėpusi miško tankmėje, žvelgė Echonė į liekną, grakštų jaunuolį. Narcizas apsižvalgė nežinodamas, kur eiti, ir gar-

Diskutuojame

13. Kodėl, jūsų nuomone, žmonės kuria gatvės meno pro-

jektus? Ko jie siekia? Kaip jūs patys vertinate gatvės

siai šūktelėjo: - Ei, ar yra kas čia?

meną? Kaip į jį reaguoja jūsų bendraamžiai? Ar esate

- Čia! - pasigirdo Echonės atsakymas.

papasakokite.

- Čionai! - atsakė Echonė.

matę įspūdingų tapybos ant sienų pavyzdžių? Jei taip,

14. Dirbdami grupėje sukurkite aktualų gatvės meno projektą arba aprašykite jo idėją.

- Ateik čionai! - sušuko Narcizas. Suglumęs žvalgosi puikusis Narcizas į šalis. Nieko nema-

tyti. Nustebęs jis garsiai riktelėjo: — Čionai, greičiau pas mane!

Džiaugsmingai atsiliepė Echonė:

NARCIZAS

— Pas mane! Tiesdama rankas, skuba nimfa iš miško pas Narcizą. Ta-

čiau piktai atstūmė ją gražusis jaunuolis. Jis pasileido bėgti

(atpasakojo Nikolajus Kunas (1877-1940)

Tą, kuris negerbia auksinės Afroditės, kuris atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Liriopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, iš-

skyrus patį save, vien save laikė vertu meilės. Kartą jį, medžiojant paklydusį tankiame miške, išvydo

nimfa Echonė. Nimfa negalėjo prakalbinti Narcizo, nes slėgėją deivės Heros bausmė: ji privalėjo tylėti, o atsakydama

ir pranyko tamsiame miške. Pasislėpė neįžengiamoje miško tankmėje ir atstumtoji

nimfa. Kankinasi meile Narcizui nelaimingoji Echonė, nie-

kam nesirodo ir tik liūdnai atsiliepia į kiekvieną šūksnį.

O Narcizas, kaip ir anksčiau, vaikšto išdidus, mylintis

vien save. Jis atstūmė visų meilę ir daugelį nimfų padarė nelaimingas. Kartą viena iš atstumtųjų nimfų sušuko:

- Pamilk ir tu, Narcizai! Ir teneatsako į tavo jausmus

žmogus, kurį tu pamilsi!

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyri

ius

- Kur tu! Sugrįžk! Nepalik manęs, beširdi. Leisk nors žiū-

tėti tave! Ir vėl nurimo vanduo, vėl pasirodė atspindys, vėl neatsitraukdamas žvelgia į jį Narcizas. Jis tirpsta kaip rytmečio

rasa karštos saulės spinduliuose. O nelaimingoji nimfa Echonė mato Narcizo kančias ir kaip anksčiau myli jį; Narcizo kančios skaudina jai širdį.

— O varge! - sušunka Narcizas.

— Varge! - atsako Echonė. Džono Viljamo Voterhauzo (John William Waterhouse) „Echonė ir Narcizas“, 1903 m.

Nimfos linkėjimas išsipildė. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė jį. Kartą

pavasarį medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti šalto vandens. Dar nė karto nebuvo gėrę iš to upokš-

nio nei piemenys, nei laukinės ožkos, nė karto nebuvo nukritusi vandenin nulaužta šakelė, net vėjas nebuvo atnešęs

gražių gėlių žiedlapių. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Kaip

Pagaliau, nusikamavęs žvelgdamas į savo atspindį, silpstančiu balsu sušuko Narcizas: - Sudie!

Dar tyliau, vos girdimai, atsiliepė nimfa Echonė: - Sudie! Nusviro Narcizo galva į žalią žolę, ir mirties tamsa už-

merkė jam akis. Mirė Narcizas. Verkė miške jaunosios nim-

fos, verkė ir Echonė. Nimfos paruošė jaunajam Narcizui kapą, bet kai atėjo

veidrodyje jame atsispindėjo ir pakrantės krūmokšniai, ir

pasiimti jaunuolio kūno, jo nerado. Tenai, kur nusviro Narcizo galva, išaugo balta kvapi gėlė - mirties gėlė - narcizas.

upokšnio, atsirėmė rankomis į kyšantį iš vandens akmenį

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

liekni kiparisai, ir dangaus žydrynė. Pasilenkė Narcizas prie

ir pamatė save visą, visu grožiu. Čia ir ištiko jį Afroditės bausmė. Suglumęs jis žvelgia į savo atspindį vandenyje, ir

apima jį karšta meilė. Meilės kupinomis akimis žvelgia jis į savo atvaizdą, kuris vilioja, šaukia, tiesia į jį rankas. Pasilenkia Narcizas prie vandens, norėdamas pabučiuoti savo atspindį, tačiau bučiuoja vien šaltą, skaidrų upokšnio van-

denį. Viską pamiršęs, Narcizas nesitraukia nuo upokšnio:

be atvangos gėrisi savimi. Jis nevalgo, negeria, nemiega. Pa-

galiau, kupinas nevilties, tiesdamas rankas į savo atspindį, Narcizas sušunka:

— Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs! Mus skiria ne kalnai, ne jūros, o tik vandens ruoželis, ir vis dėlto mes negalime

būti kartu. Išnirk gi iš upokšnio!

Susimąstė Narcizas, žvelgdamas į savo atspindį vandenyje. Staiga jam dingtelėjo baisi mintis, ir palinkęs prie vandens jis tyliai sušnabždėjo savo atspindžiui:

— O varge! Ar tik nebūsiu pamilęs patį save! Juk tu - tai aš! Aš myliu patį save. Aš jaučiu, kad nedaug beliko man gyventi. Vos pražydęs, nuvysiu ir nužengsiu į niūriąją šešėlių

karalystę. Mirtis manęs nebaugina; ji padės užbaigti meilės kančias.

Netenka Narcizas jėgų, blykšta ir jaučia besiartinančią

mirtį, bet vis dar negali atplėšti akių nuo savo atspindžio. Verkia Narcizas. Byra jo ašaros į skaidrų upokšnio vandenį. Suribuliavo veidrodinis vandens paviršius, ir pranyko pui-

kusis atvaizdas. Išsigandęs Narcizas sušuko:

1. Kokie Narcizo bruožai ryškėja iš pasakojimo?

2. Apibūdinkite deivę Afroditę. Už kąji baudžia Narcizą? 3. Papasakokite, kas nutinka Narcizui, kai i:

ipildo nim-

fos linkėjimas. 4. Ar pasikeičia Narcizo jausmai, kai jis supranta pamilęs save patį? Kodėl?

5. Romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 pr. Kr.18 po Kr.) yra sukūręs epinę poemą „Metamorfozės“!",

Joje į vientisą pasakojimą sudėta apie 250 mitų siužetų, kuriuose veikėjai praranda ankstesnį pavidalą ir įgauna kokį nors kitą. Yra poemoje ir Narcizo mitas. Perskaitę Narcizo monologo ištrauką (III, 463-473), palyginki-

te, kaip tekstuose perteikiami veikėjo jausmai. Kur daugiau dramatizmo? Jis - tai aš pats, žinau, manęs atspindys neklaidina:

Meile savęs aš degu: ir kenčiu, ir kurstau aš liepsną. Ką man daryt, paklaus. Ir man paklausti? Bet ką gi?

Tas geidžiamasis many, ir skurdžium tapau aš dėl turto.

O, kad galėčiau kaip nors nuo savo kūno pabėgti! „Mylinčio noras kitoks: kad to, ką aš myliu, nebūtų.

Baigia man skausmas jėgas, ir mano gyvenimo dienos Artinas prie pabaigos: pačioj jaunystėj užgesiu.

Ir man mirtis nebaisi: padės ji kančią užbaigti.

Tik aš norėčiau, idant mylimasis ilgiau pagyventų.

Nūngi abu draugėj mes vieną sielą iškvėpsim. “Metamorfozė - pavidalo pasikeitimas.

LITERATŪRA X KLASĖ

29

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

6. Echonę slegia Heros bausmė: savo plepėjimu ji sutrukdė

užklupti Dzeusą, pramogaujantį su nimfomis. Apibendrinkite: už kokius prasižengimus gresia dievų rūstybė? 7. Minėjome, kad mitai perteikia senovės žmonių pasaulėvaizdį. Ką paaiškina Narcizo mitas?

8. Kokį žmogų dabar pavadintume Narcizu? Diskutuojame 9.

Kartkartėmis žiniasklaidoje tvirtinama, esą dabartinė

jaunimo karta egocentriška, o socialinių tinklų, asmenukių mada - akivaizdžios narcisizmo apraiškos.

Prancūzų sociologas Žilis Lipoveckis (Gilles Lipovetsky) esė knygoje „Tuštumos era“ rašo: „Kiekviena

karta yra linkusi atpažinti save ir atrasti savo tapatybę

kokiame nors didžiame mito ar legendos personaže,

kurį interpretuoja pagal konkrečiu laikotarpiu aktua-

lias problemas. Štai Edipas yra universalus simbolis, 0

Prometėjas, Faustas ir Sizifas atspindi moderniuosius

vedantis Euridikę iš požemio“, 1861 m.

žaidė sau su nimfom lankoje. Aristėjas nesitikėjo, kad gra-

mone, mūsų laikus simbolizuoja Narcizas“ Padisku-

žioji hamadriadė gali būti ištekėjusi už Orfėjo, kurį jis pažinojo ir mylėjo už gražias dainas, todėl leidosi Euridikę

sios kartos apibūdinimas.

nuodingos gyvatės ir užmynė jai uodegą. Gyvatė šnypšda-

laikus. Daugelio mokslininkų, ypač amerikiečių, nuo-

tuokite, ar pagrįstas toks mūsų visuomenės ir jauno10. Psichologai pabrėžia narciziško asmens susitelkimą

30

Žano Batisto Kamilio Koro (Jean-Baptiste-Camille Corot) „Orfėjas,

į save, siekį būti pripažintam, įvertintam. Jis tiki esąs geresnis už kitus, vengia prisiimti atsakomybę, dažnai stokoja empatijos, linkęs manipuliuoti kitais žmonėmis, meluoti. Įsivaizduokite, kad toks žmogus suvokia savo trūkumus ir nori keistis. Ką patartumėte? Nuo kokių paprastų dalykų galima pradėti koreguoti savo elgesį, kurti santykius su kitais?

vytis. Bėgdama į mišką, ji nepamatė ant tako besišildančios ma susirangė į kamuolį ir kirto nimfai į pėdą. Euridikė mirė nuo nuodų.

Neapsakomai nuliūdo Orfėjas, kai grįžęs neberado žmo-

nos. Jisai ėmė bastytis po miškus, kalnus ir alkus, tikėdamasis ją rasti kur paklydusią tankynėse. Nutilo jo auksastygė arfa, nebejaudino žmonių širdies švelni dainos melodija.

Pagaliau dainiaus pasigailėjo viena miško nimfa, pati mačiusi Euridikės mirtį, ir viską jam apsakė.

Tada Orfėjas nutarė keliauti į Hado karalystę ir maldau-

ORFĖJAS IR EURIDIKĖ

ti Požemio valdovus, kad jam grąžintų mylimąją. Veltui bičiuliai stengėsi jį atkalbėti nuo to šiurpulingo ketinimo,

(atpasakojo Vanda Markovska)

Ledų ir sniegynų nuklota kalnuotoji Trakija buvo di-

džiausio Heladės dainiaus ir pranašo Orfėjo gimtinė. Apo-

lono jis buvo apdovanotas gebėjimu groti arfa. Ir jis taip

gražiai grodavo, kad pats dievas ne kartą su pavydu klausydavosi jo muzikos, o laukiniai žvėrys ratu apstodavo

stebuklingąjį dainių. Netgi šalti akmenys palikdavo miške

savo samanotą guolį ir tarsi gyvi jam po kojom nuklodavo

primindami visus šešėlių karalystės baisumus. Niekas negalėjo jo sulaikyti. Pasiėmęs savo brangią lyrą, jis patraukė ten, kur iš Požemio lankų bei pelkių išteka Stikso upė, ir žengė į didžiulį urvą, einantį žemės gelmėn, niekuomet nenušviečiamon

skaisčiojo Helijo spindulių.

Su arfa rankose ėjo Orfėjas per pragaro tamsybes, o jo

arfos auksinės stygos švietė kelią. Prie vartų sutiko trigalvį

Cerberį, baisingąjį Požemių sargą, tačiau šuo, užsiklausęs

lygų taką.

keisto atėjūno muzikos, tiktai išžiojo savo siaubingus nasrus ir jį praleido, nors jautė, kad čia ne dvasios, o gyvo žmo-

vardu Euridikė, kurią jis mylėjo labiau nei gyvenimą. Vieną

gaus esama.

Orfėjo žmona buvo gražuolė miško nimfa hamadriadė,

kartą Euridikę pamatė Apolono ir nimfos Kirenės sūnus,

Krištolinių arfos garsų aidas atsimušė nuo niūrių Po-

drąsusis medžiotojas Aristėjas. Tatai atsitiko gražiausiame

žemio uolų. Ar tamsa kiek prasisklaidė, ar akys prie jos

savo vyru ir, šiam nuėjus netoliese esančion šventyklon,

šniokštė juodos Stikso gelmės. Toji upė devynis kartus

Graikijos slėnyje — Tempėje. Čionai atvyko Euridikė su

priprato, tik Orfėjas ėmė įžiūrėti, kur atsidūręs. Prieš jį

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius juosė Požemio karalystę. Pelkėtam Acheronto krante prie kits kito glaudėsi būriai žmonių šešėlių, virpėdami iš šalčio

ir baimės, jie laukė perkeliami. Senas kėlėjas barzdotasis

Ilgai jie ėjo Hado takais. Laimingam ir nekantraujan-

čiam Orfėjui atrodė, kad keliui niekuomet nebus galo.

irklu nuo kranto ir per teškančias bangas plaukė į kitą pusę.

Takas vingiavo vis aukštyn, jau pro žemės plyšius ėmė skverbtis saulės šviesa, jau keletas žingsnių teskyrė juos nuo Hado vartų. O ten viršuj jų laukia gyvenimas, laimė,

Irklų pleškenimas nutraukė Orfėjo mintis. Dainininko

saulė ir džiaugsmas. Ir Orfėjas, užmiršęs dievo įsakymą, su džiaugsmu galvo-

Charonas, paėmęs į savo valtį būrį mirusiųjų, atsistūmė

Tolumoj bolavo palaimintųjų Eliziejaus laukai.

stipriau užgauta, arfa suskambo skaidriais garsais, kokių

nebuvo girdėjusios Stikso bangos. Numirėlių šešėliai su smalsumu apstojo Orfėją, nes dar ne visi buvo gėrę Letės užsimiršimo vandens, ne visi prisilietę baltųjų uolų Leu-

kadžių, kurios sugeria visas žmogaus mintis, svajones ir troškimus, o širdyje palieka vien tuštumą ir šaltį, padaro ją nebejautrią nei džiaugsmui, nei skausmui. Netgi niūrusis

Charonas atsirėmė irklo ir klausėsi, užmiršęs savo amžiną

kėlėjo pareigą. Ir stojo didelė tyla pragaro Požemyje. Tą vienut vienutėlę akimirką liovėsi pasmerktųjų kančios, ir

nuožmiausios erinijos!! atstojo nuo savo aukų.

Tuomet Tantalas" pirmąkart po savo mirties numalšino

troškulį, nes upės bangos, užsiklausiusios dieviškų garsų,

valandėlę vėliau pasitraukė nuo jo sukepusių lūpų. Ir am-

damas apie greitą Euridikės išvadavimą, jau norėjo pribėgti prie stebuklingai išgelbėtos žmonos ir drauge su ja šią ne-

paprastą, nepakartojamą akimirką pažvelgti į dievišką Helijo veidą.

Atsigręžia jisai ir - amžinoji tamsa! Euridikė prapuolė. Visadai dingo prarajoj! Apmirusį Orfėją pažadino trenksmas, su kuriuo užsivė-

rė pragaro vartai.

Pamišusiom akim, su ilgesiu ir deginančiu skausmu šir-

dy bastėsi nuo tol Orfėjas po savo šaltosios tėvynės kalnus ir tankynes. Bet netgi Trakijos žarų nurausvinti sniegynai

nedavė jo sielai atvangos ir ramybės. Vieną pilnaties naktį, eidamas kaip paprastai per mišką, Orfėjas išgirdo kažką nežmoniškai dainuojant, dundant

žinai pasmerktasis Sizifas pagaliau nors trumpai gavo atsitiesti, nes akmuo, kurį jis ritino į kalną, stabtelėjo suklusęs.

būgnus, grojant siringas"?, lengvai trepsint kojomis, ir stai-

dovų rūmų, prie dantytų jų sienų. Sujaudintas dainų, Cha-

ją, jos kaip beprotės puol

Arfos muzika vis labiau artėjo prie galingų Tartaro val-

ronas veltui perkėlė Orfėją kitapus Acheronto, nepaėmęs

netgi įprastinio obolo, ir drąsusis dainius netrukus išvydo milžiniškus Hado ir Persefonės rūmų vartus.

Stojęs priešais Požemio valdovų sostą, Orfėjas neatitraukė rankos nuo stygų, o jomis šįkart skambėjo sielvartas ir skundas. Gailia daina jis pasakojo valdovams apie savo

skausmą praradus mylimą žmoną, maldavo juos pasigailėti ir grąžinti jai gyvybę.

Gailestis suspaudė jautrią Persefonės širdį, jinai užjautė

dainių dėl tokios nelaimės ir stebėjosi jo meile, kuri nepabūgo pragaro tamsybių ir pabaisų. Ir prikalbėjo ji savo vyrą, rūstųjį Hadą, išpildyti Orfėjo

prašymą. Pragaro valdovas linktelėjo galvą ir sutiko atiduoti Euridikę su viena sąlyga: atsidūręs už Tartaro vartų, Or-

fėjas turi eiti pirmas, o paskui jį Hermis ves Euridikę. Tik Ortėjui nevalia atsigręžti, kol išsigaus iš Požemio.

Nė kiek nedelsdamas, nes tamsus pragaro tvaikas žalingas gyvam žmogui, Hadas liepė Hermiui atvest Euridikę ir tuoj pat leistis kelionėn.

"Erinijos - keršto deivės, persekiojančios už pralietą kraują, ypač

už giminaičių nužudymą.

"* Tantalas - Dzeuso sūnus, Lidijos miesto Sipilo karalius, už beribį godumą, pavydumą ir klastą amžinai kenčiantis badą ir troškulį.

ga jį apstojo būrys dūkstančių Dioniso šokėjų, bakchantiškam siautuly besisukančių menadžių"“. Pamačiusios Orfė-

į ir sudraskė į gabalus.

Apolonas liepė savo mūzoms surinkti įkvėpto dainiaus

palaikus ir Lemno saloj palaidoti. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokios dvi temos svarbios šiame pasakojime? 1.1. Kaip atskleidžiama Orfėjo jausmų Euridikei stiprybė?

1.2. Dar kartą perskaitykite tas pasakojimo vietas, kur

pabrėžiamas muzikos poveikis. Aptarkite, kas ir kaip reaguoja į Orfėjo grojimą. 1.3. Poromis suformuluokite ir užrašykite po dvi tris svarbias kiekvienos temos idėjas. Kokią žinią kartų kartoms perduoda mitas?

2. Remdamiesi mitais papasakokite, kokį graikai įsivaiz-

davo mirusiųjų pasaulį. Kaip vėlės jį pasiekia? Ar jos

gali sugrįžti pas gyvuosius? Palyginkite, kaip miręs Sizifas ir gyvas Orfėjas įveikia dviejų pasaulių ribą.

3. Orfėjas amžiams praranda mylimąją. Užką tokia bausmė? " Siringa — į skudučius panaši daugiavamzdė fleita, padaryta iš

skirtingo ilgio nendrių vamzdelių.

"“Menadės, bakchantės — Dioniso garbintojos, siautėjančios po miškus, gaudančios stirniukus ir dantimis plėšančios žalią jų mėsą; vyrams būdavo draudžiama dalyvauti jų šventėse.

LITERATŪRA X KLASĖ

31

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

O vėjai, ir pavasariai, ir alkanas piemuo

Tiriame

4. Šiuolaikiniam žmogui Orlėjo mito pabaiga atrodo žiauri. Kad ją suprastume, turime prisiminti, ką žinome apie Dionisą (Bakchą) ir Apoloną. Parenkite pranešimą

apie apoloniškąjį ir dionisiškąjį pradą ir tyrimo rezultatus pateikite klasei.

4.2. Ar pasakojime šie dievai su savo palydomis vaizduojami panašūs ar priešinami?

4.3. Kas būdinga Apolonui ir kas Dionisui?

žemiškas gaivalingumas

darna, tvarka

chaosas

protingumas

4.4. Senovės graikų ir naujosios eros Europos kultūroje šių Dzeuso sūnų paveikslai įkūnija prieštaringus

pradus. Susiekite juos su žmogiškosios prigimties

apraiškomis.

Baigia statyt kaip dangų išlenktus namus. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

tai susieja mitą su šiandiena? 2. Palyginkite, kaip į Orfėjo muziką reaguoja aplinka mite ir kaip eilėraštyje. 3. Kaip apibūdinama Orfėjo daina? Paaiškinkite šių žodžių reikšmę. čioje ir ketvirtoje strofoje.

(1910-1970)

-

lietuvių

S. Antroje strofoje sakoma, kad vėjai, pavasariai ir piepoetas,

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, vėliau - į JAV. Poeziją Radauskas suvokė kaip naują realybę - stebuklą, pasaką. Jo

32

O skruzdėlių būrys, laimingas ir ramus,

4. Atskleiskite bronzinio Orfėjo ir aplinkos kontrastą tre-

Henrikas Radauskas Radauskas

Žolėj bėgioja spinduliai išdykę,

1. Kaip manote, kodėl eilėraštyje Orfėjas bronzinis? Kaip

nevaržomas elgesys

saikas, santūrumas | polėkis, perteklius

Henrikas

O bronza verkia, šaukia Euridikę, Kaip žuvys daužos vandeny daina. Ir medy supasi tingi diena.

4.1. Kurias sritis globoja vienas ir kitas dievas?

dangiška šviesa

Nežino, ar raudot su juo, ar grįžt namo.

eilėraštyje ekspresyvūs, tapybiški vaizdai įspūdingai dera su griežta, klasikine forma.

muo, išgirdę Orfėjo raudą, nežino, kaip elgtis. Kuriam.

pasirinkimui artimesnis skruzdžių gyvenimas? Kurio

žodžio pakartojimas sufleruoja atsakymą?

6. Mite nėra abejingų Orfėjo muzikai. O kaip gyvenime,

kuriame Orfėjas padarytas iš bronzos?

7. Apibendrindami suformuluokite eilėraščio temą. Kas

ja pasakoma? 8. Apibūdinkite eilėraščio nuotaiką. Jis graudus ar žais-

mingas, iškilmingas, mąslus ar dar kitoks? Atsakymą

pagrįskite.

9. Pasidalykite savo įžvalgomis: ar antikinio mito išmanymas padeda suprasti poeto tekstą?

Apibendriname 1. Pasidomėkite, kaip graikų mitai pasiekė mūsų laikus.

Kuo remiantis jie atkurti? 2. Ar teisingas teiginys, kad mitų istorijos — pramanas, vaizduotės vaisius? Kodėl?

3. Pagrįskite teiginį, kad mitai mokė žmogų neperžengti

Henrikas Radauskas. Alfonso Petručio nuotrauka.

Bronzinio Orfėjo daina Per pievą eina bronzinis Orfėjas, Jis skambina bestyge lyra. Jis sušaukė pavasarius ir vėjus, Jo graudžios raudos į upelį byra.

tam tikrų ribų. 4. Prisiminkite devintoje klasėje nagrinėtą Sovijaus mitą.

Ar panaši skirtingų tautų mitų paskirtis? Pagrįskite atsakymą.

S. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje mus pasiekia antikinės kultūros atgarsiai? Pateikite pavyzdžių. 6. Sukurkite šiuolaikinę Pandoros skrynią, formą ir priemones pasirinkite savo nuožiūra. Pagalvokite, ko į ją

įdėsite. Savo kūrinį parodykite bendraklasiams ir papasakokite, kokie „turtai“ jo viduje, kodėl kaip tik šie. LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius 7. Kaip literatūroje, kine interpretuojamas Narcizo mitas?

VYTAUTĖ ŽILINSKAIT

Pavyzdžiui, kaip su juo susijęs pernai skaitytas Oskaro

Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ar filmas

2

pagal šią knygą. Tiriame

8. Ar nykstant mitams nyko ir mitinis mąstymas? Atidžiai perskaitę garsaus prancūzų intelektualo Klodo LeviStroso (Claude Lėvi-Strauss, 1908-2009) esė „Kuo pa-

našus mokslinis, istorinis ir mitinis mąstymas?“ ir popu-

liarios satyrų autorės Vytautės Žilinskaitės (g. 1930 m.) humoreskos „Ikaras Antrasis“ ištraukas, atlikite užduo-

tis. Paskui parenkite pranešimą ir su tyrimo rezultatais

supažindinkite klasės draugus.

8.1. Nustatykite, apie kokius skirtingus mąstymo, pa-

saulio suvokimo būdus kalbama. Kas apie kiekvieną pasakoma)? Pasirenkite aptarti jų skirtybes ir są-

sąjas, jei tokių esama.

8.2. Palyginkite, kaip tas pat mąstymo būdas aptariamas moksliniame ir vaizduojamas meniniame tekste.

8.3. Kaip suprantate mintį,

Ikaras Antrasis

kad mūsų susikurti praeities

vaizdiniai yra mitinės prigimties? Paremkite aiškinimą Lietuvos istorijos pavyzdžiais.

KUO PANAŠUS MOKSLINIS, ISTORINIS IRMITINIS MĄSTYMAS?

Knygos „Ikaras Antrasis“ viršelio iliustracija. Dailininkė Marija Jukniūtė, 1990 m. IKARAS ANTRASIS

Eilosofinis ir mokslinis mąstymas formuluoja ir dėlioja sąvokas,

o mitinis mąstymas veikia remdamasis iš jutiminio pasaulio pasiskolintais vaizdiniais. Užuot surezgęs idėjų mazgą, jis priešpriešina dangu iržemę, žemę ir vandenį, šviesą ir tamsą, vyrą ir moterį, apdorotą ir neapdorotą maistą, šviežumą ir puvėsius... Rašto neturinčios tautos, visa žmonija per tūkstančius (o gal net milijonus) metų trunkančią istoriją mitais aiškindavo mus supančio pasaulio tvarką ir visuomenės, kurioje gimstame, struktūrą; mitai

— Prieš jus supažindindamas su tuo, ką ironiškai vadinate sausais negyvais skaičiais, - pradėjo mokslininkas, - norėčiau vaizdingumo dėlei paklausti vieno dalyko. Aure, - jis ištiesė ranką į kalno viršūnę, - kas ten baltuoja?

— Rado ko klausti! - atsainiai gūžtelėjo pečiais poetai. — Ir vaikas

atsakys, kad sniegas.

- Teisybė. O kodėl jis netirpsta? — Ogi todėl, mokslinčiau, kad viršūnėje šalta... brrr! — pašaipiai

nusipurtė poetas su erelio plunksna.

apskritai, taip pat tam tikra visuomenė, kurios nariais esama, išliks

— Va, jau protaujate, - pagyrė jį mokslininkas. - Šalta. Viršūnėje. Štai Čia, - jis atvyniojo lapą,- jūs matote diagramas ir kreives, kurios

tokie, kokie buvo sukurti laikų pradžioje.

rodo temperatūros kitimą įvairiuose atmosferos sluoksniuose. Re-

Tačiau kai kyla klausimas apie mūsų pačių socialinę tvarką, taip

miantis ilgais kruopščiais tyrimais, jau neginčytinai įrodyta, kad, ky-

pat pasitelkiame istoriją tam, kad ją paaiškintumėme, pateisintumė-

lant nuo žemės paviršiaus vertikalia kryptimi, oras kas šimtą metrų

padėdavo suprasti jų priežastis ir įkvėpdavo tikrumą, kad pasaulis

me ar ja pasipiktintumėme. Šis būdas praeičiai interpretuoti vari-

atvėsta daugmaž po pusę laipsnio pagal Reomiūro skalę. Dvylikos

juoja priklausomai nuo aplinkos, kuri mus supa, politinių pažiūrų, moralinių nuostatų. Prancūzai šiandieninę savo socialinę sandarą aiškina atsižvelgdami į 1789 m. revoliuciją. Tad priklausomai nuo to, ar

kilometrų aukštyje šaltis siekia šešiasdešimt laipsnių... Kalbant apie zoną virš Viduržemio jūros, - jis išvyniojo antrą popieriaus ritę, -

šią sandarą vertiname gerai ar blogai, skirtingai vertiname ir 1789 m.

pati šalčio juosta tvyro iki devyniasdešimt kilometrų aukščio, toliau

revoliuciją, taip pat skirtingai matome ateitį. Kitaip tariant, vaizdinys,

nei šilta, nei šalta, nei tirpsta, nei varva, — bet tai kita kalba... Dabar

kurį susidarome apie tolimą ar artimą praeitį, yra mitinės prigimties.

leiskite paklausti čia išdėstytų faktų šviesoje: kokiu gi būdu Ikaras,

tai, pažvelkit, šaltis čia pasiekia net septyniasdešimt du laipsnius, 0

LITERATŪRA X KLASĖ

3

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

kildamas aukštyn, ne tik mirtinai nesušalo, bet, atvirkščiai, žuvo dėl

karštyje ištirpusių sparnų?

neįmanoma mylėti dar negimusio proanūkio, netgi jei jūs į jį pana-

Tačiau veltui jis laukė atsakymo: tarsi kam pamojus, poetai kaip

šus. Bet kuriuo atveju žinau, kad literatūrą į ateitį veda ne rašytojai,

vienas nusigręžė nuo diagramų ir ėmė labai atidžiai stebėti saulės

o skaitytojai, nes pasaulyje yra gerokai daugiau talentingų skaitytojų

laidą. — Aš suprantu, — lyg pats sau pridūrė mokslininkas, - kad tuo metu, kai buvo kuriamas mitas, žmonės galėjo šito nežinoti, bet

technikos amžiaus poetas... kai fizinė geografija privaloma dar mokyklos suole... stačiai sunku patikėti... - Patylėjęs ne be pajuokos

pridūrė: - Tą ir noriu panagrinėti savo moksliniame traktate „Ikaro mirtis poetų erudicijos šviesoje“.

- Gerbiamasis, - pagaliau atgavęs šaltą kraują, žengė į priekį vie-

nas gyvyjų klasikų su kuklia vieversėlio plunksnele, — tamsta kaltini mus braunantis į mokslo sferą, bet pats dar įžūliau ir nemokšiškiau

braunies į įkvėpimo liepsną, poetinę metaforą ir buhalterinį skaičiu-

ką, kūrybinį polėkį ir.. ir...

- Ir elektroninę skaičiavimo mašiną, - šoko į talką poetas su

aukštuoju techniniu ir tetervino plunksna. - Kad ir kokius pokštus jūsų vaizduotė krėstų, - ramiai atrėmė

34

Savo skaitytoją turėčiau mylėti, bet man tai nepavyksta todėl, kad

nei talentingų rašytojų.

10.1. Remdamiesi žiniomis apie literatūrą, pasvarsty-

kite, kodėl kūrinio rašymas prilyginamas Sizifo triūsui. O kuo nuo jo skiriasi?

10.2. Ar skaitymą irgi galima lyginti su sunkiu Sizifo darbu? Pagrįskite.

10.3. Kokį skaitytoją pavadintumėte talentingu? Rašome

11. Parašykite savo, kaip skaitytojo, charakteristiką. Pasirinkite žanrą: laišką, autobiografiją, interviu, esė, die-

noraštį arkt. Pagalvokite, kaip originaliai save apibūdinti- galbūt palyginti su kuriuo nors mitiniu personažu? ĮSIVERTINAME

mokslininkas, - jokie vaško sparnai negali tirpti ten, kur spengia

Perskaitę filosofo ir filologo Naglio Kardelio (g. 1970 m.)

mirtinas šaltis!

straipsnio „Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikro-

Bet aš ir numačiau, - jis gudriai šyptelėjo, - kad nei popieriniai skaičiai, nei žodiniai argumentai, nei sveika nuovoka jūsų nepaveiks. Ir todėl... Jis pasilenkė ir išvyniojo ryšulį iki galo. Apstulbę poetai dabar išvydo porą vaškinių sparnų. Rašome 9. Sukurkite humoreskos tęsinį: kam mokslininkas paga-

mino sparnus, kaip elgėsi apstulbę poetai ir t.

viški mito pasauliai“ ištrauką, įvertinkite savo gebėjimą

teksto teiginius pagrįsti turimomis antikinės mitologijos žiniomis.

Svarstydami apie santykį tarp proto ir intuicijos, racionalumo ir vaizduotės, rutininio mąstymo bei veikimo ir pastangų mąstyti bei veikti kūrybingai, mano galva, turėtume - kaip ir kitais panašiais

atvejais — pasikliauti senovės graikų, didžiųjų mūsų mokytojų, įžvalgumu, kurio jie sėmėsi tiek iš mitinės vaizduotės versmių, tiek ir iš

10. Perskaitykite interviu su serbų poetu, dramaturgu, pro-

Zininku Miloradu Pavičiumi (Milorad Pavič, 1929-2009)

„Romano rašymas - Sizifo darbas“ ištraukas ir atlikite

užduotis.

Romano rašymas - Sizifo darbas, skirtumas tik toks, kad akmuo, laimė, grįžta ne jums atgal, o persiritęs į kitą kalno pusę nurieda tiesiai skaitytojui į rankas. Tarsi mestumėte karštą bulvę ir tegu tas,

kuris ją pagaus, pats galvoja, ką su ja daryti. Romane nieko nereikia sugalvoti iš anksto, reikia leisti jam augti jūsų viduje, ir tik palengva

traukti dienos švieson. Iš pradžių viskas vyksta lėtai ir vangiai, akmuo priešinasi judėjimui aukštyn, jūs pavargstate. Kai galų gale pasiekiate

viršūnę, jūsų romanas pasileidžia nuo skardžio visu greičiu žemyn, dabar jūs iš visų jėgų stengiatės suvaldyti jo judėjimą vien dėl to, kad

jis nepatektų į kokią nors prarają. Romanas įgauna vis daugiau jėgų, ojūsų jėgos senka. Kur jis sustos, nežinote nei jūs, nei pats romanas.

loginių proto galių. Senovės graikų mąstytojai yra pastebėję, kad mitai byloja ne apie

tai, kas kada nors buvo įvykę istoriniame laike ir erdvėje, o apie tai,

kas anapus erdvės ir laiko egzistuoja visada - esti amžinybėje. Mitai

kalba apie archetipines, nuolat pasikartojančias egzistencinės situacijas, į kurias patenka ne tik mitų herojai, bet ir įprastame laike bei

erdvėje gyvenantys žmonės. Mitai kalba apie amžinuosius iššūkius, kuriuos tikrovė meta žmogui, ir apie laiko patikrintus būdus dorotis su jais. Kartu su dievams, pusdieviams ir žmonėms tenkančių iš-

bandymų aprašymais mituose pateikiamos ir jų ištvėrimo istorijos, siūlančios mirtingajam atsakymus į klausimus, kuriuos kasdienė

egzistencija nuolat kelia kiekvienam iš mūsų. Visi mes kada nors gyvenime - ar visos gyvenimo kelionės metu - esame priversti ieškoti kelio į gimtąją Itakę kaip Odisėjas, ieškotis naujos tėvynės kaip Enė-

jas, siekti šlovės kaip Achilas ar amžinojo gyvenimo - kaip šumerų pusdievis Gilgamešas.

LITERATŪRAX KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyri

ius

Mitai kalba ir apie žmogiškosios puikybės, kuriai taip dažnai pasiduoda šiuolaikinis žmogus, pavojus: Sizifo, Tantalo, Belerofonto ar Iksiono likimas gali ištikti bet kurį iš mūsų ne kokioje nors mitinėje amžinybėje, o realiame istoriniame laike ir erdvėje. Šiuolaikinis žmogus, laikantis save (kol kas) mirtingu dievu ar net pradedantis

vaidinti patį Dievą, įgytų daugiau išminties ir naudos įdėmiai perskaitęs graikiškų mitų rinktinę, nei išstudijavęs kokį nors genų in-

žinerijos, klonavimo ar vadinamosios „visa ko teorijos“ (theory of

everything) vadovėlį.

Pagaliau tikroviški mito pasauliai suteikia daugiau egzistenci-

nio tikroviškumo ir pačiai dažnai pernelyg nusivadėjusiai, tikrumo stokojančiai kasdienei mūsų realybei, išsisklaidžiusius mūsų egzistencijos paribius padėdami sutelkti į vieną gerai fokusuotą židinį. Iš vaizduotės gelmių iškelti tikroviški mito pasauliai gali suteikti daugiau tikrumo pačiai tikrovei, ypač kai ji tampa vis labiau netikra ir netikroviška - virtuali, simuliuota ar kitaip falsifikuota..

1. Kurie tekste minimi mitiniai herojai jums jau pažįstami, o apie kuriuos dar reikia paieškoti informacijos? Kodėl šie veik

ia minimi?

2. Kodėl autorius teigia, kad mitai kalba apie nuolat pasi-

kartojančias situacijas? Pateikite pavyzdžių iš aptartų ir savarankiškai skaitytų mitų.

3. Ar pritariate filosofo minčiai, kad skaitydamas mitus šiuolaikinis žmogus įgytų daugiau išminties? Atsakymą

pagrįskite.

4. Kaip suprantate teiginį, kad mūsų tikrovė tampa vis labiau netikra?

S. Remdamiesi skaitytais pasakojimais ir straipsnio ištrauka,apmąstykite, ką antikiniai mitai mums kalba apie mus

pačius. » Parašykite šia tema dvi samprotavimo pastraipas.

Kt

-—-—-—

2.

Homero biustas, helenistinio laikotarpio graikų originalo romėniška kopija, II-I a. pr. Kr. pr. Kr. Apie jo asmenį ir gyvenimą beveik nieko nežinoma. Dar antikos laikais septyni miestai varžėsi dėl garbės vadintis Homero gimtine. Ilgainiui tie ginčai neteko prasmės: dievų apdovanotas dainius tapo visų graikų, vėliau ir visos Europos poetu. Homero vardas reiškia neregį, todėl tradiciškai Homeras laikomas aklu dainiumi. Šitaip netiesiogiai pabrėžiama esminė literatūros, tiksliau - poezijos, ypatybė: tai nėra regimosios tikrovės aprašymas, greičiau perkūrimas siekiant atskleisti gilesnę jos prasmę. Graikai tikėjo, kad poetas yra dieviškas aiškiaregys, išminčius, pranašas.

+ Perskaitę savo darbą klasėje, apžvelkite, kas rašant jums

Žinoma, kad ir iki Homero klajojantys dainiai, vadinami

buvo aišku, įdomu, svarbu, kokių kilo klausimų, kokius

adidais, progiesmiu deklamuodavo epinius pasakojimus

sunkumus teko įveikti.

viešose vietose ar karalių rūmuose, pritardami styginiu instrumentu - lyra. Giesmes apie didvyrių žygius dainiai perduodavo iš kartos į kartą, pakeisdavo arba papildyda-

Homeras - Europos literatūros pradininkas

vo senąsias, jų pavyzdžiu kurdavo naujas. Aoidų kartos giesmėms sukūrė ritmišką ilgą eilutę - hegzametrą - ir poetinę kalbą, kurioje gausu senų žodžių ir posakių. Di-

+ Kas gimė anksčiau: dainius ar jo giesmės? + Tarp pasakos ir tikrovės + Geležinė širdis — ne tik graži metafora

dingai skambančios giesmės išlaikė tautos atmintyje herojų žygius, suteikė jiems neblėstančios gyvybės. Toks aoidas, atrodo, buvo ir Homeras, pirmas sukūręs jaune trumpų giesmių, o dvi dideles epines poemas - „Iliadą" ir „Odisėją“, pasakojančias Trojos ciklo mitus. Daugelis tyrinėtojų sutaria, kad Homero poemose tobulai susiliejo

ras buvo Homeras? Europos literatūros pradininku lai-

atskiros trumpesnės giesmės. Manoma, kad epas iš pra-

komas Homeras - graikų dainius, gyvenęs IX ar VIII a.

džių plito žodžiu, tik apie VI a. pr. Kr. poemos buvo užrašy-

LITERATŪRA X KLASĖ

35

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

tos. Tuo metu Homeras jau buvo pripažįstamas geriausiu

padėti“, „Juk šimteriopai

verčiau daryti gera

nei

iš visų poetų. Jo epas padėjo formuotis bendram graikų

bloga“, „Dievai amžinieji visur mat nustatė / Saiką mirtin-

pasaulėvaizdžiui - mirtingųjų ir dievų pasaulio sampratai.

giems žmonėms, gyventojams žemės našiosios“. Žmogus

Ar egzistavo Troja? Kas yra šios poemos - gryna išmonė,

pasaka ar legenda, turinti bent šiokį tokį istorinį pagrindą? Iš tiesų poemose gausu fantastinių elementų: dievai lemia herojams pergalę ar pralaimėjimą, Odisėjas leidžiasi į mirusiųjų karalystę, kovoja su grėsmingomis pabaisomis. Pasakų motyvai netrukdė senovės graikams tikėti pasakojamais dalykais. Vis dėlto pasakojimas

36

Galvą

turi pasikliauti savo išradingumu, sumanumu,

nuovoka,

ne vien nepastoviu dievų palankumu. Gyvenime žmogui skirta daug vargti, jo likimas permainingas - šalia gyvybė ir mirtis, laimė ir nelaimė, pergalė ir pralaimėjimas, bet galiausiai vis tiek nusistovi pusiausvyra. Pasakojimo ypatumai. Homeras

pasakoja

neskubėda-

mas, lėtai banguoja ilgos hegzametro eilutės. Poetui svarparemtas

ir istoriniais įvykiais.

bu kurti reginį, todėl vaizdai detalūs. Net dramatiškose

Manoma, kad Trojos karas galėjęs vykti XIII a. pr. Kr. Trojos

scenose veiksmą stabdo smulkūs buities daiktų ar ginklų

griuvėsius XIX a. Turkijos šiaurėje atkasė vokiečių verslinin-

aprašymai, įterpiamos veikėjo išorės detalės ar giminės is-

kas ir archeologas mėgėjas Heinrichas Šlymanas (Heinrich

torijos. Poemų pasakotojas žino, kas buvo praeityje ir kas

Schliemann, 1822-1890). Jis tikėjo, kad Homero tekstai turi

bus ateityje, kas nutiks vienam ar kitam herojui. Net kai

nuvesti į legendinę Troją, ir tai įrodė - atrado pasaulį, kuris

„Odisėjoje“ pats herojus pasakoja savo nuotykius, pasako-

šimtus metų buvo laikomas vaizduotės vaisiumi.

jimui nebūdingas subjektyvumas.

Vadinasi, poemose vaizduojami įvykiai vyko keturi ar

Su epinio pasakojimo tradicija sietini nuolatiniai epite-

penki šimtmečiai iki Homero. Todėl tekstuose nemažai se-

tai. Tai pasikartojantys žodžiai, nusakantys įprastinės as-

nosios bronzos amžiaus Mikėnų civilizacijos pėdsakų. Bet

menų, vietovių ar daiktų savybes: Odisėjas daugmintis, Pene-

esama ir IX-VIII a. pr. Kr. realijų (pavyzdžiui, poemose mi-

lopė protinga, greitkojis Achilas (net tada, kai niekur nebėga),

nima geležis XIII a. dar nebuvo žinoma). Taigi, kurdamas

žvitriaakiai achajai“, mūrai aukštieji, laivai gaubtašoniai ir

siužetus, Homeras rėmėsi mitais, tačiau nevengė ir auten-

pan. Nuolatinių epitetų kartojimas būdingas sakytinei kū-

tiškų gyvenimo detalių.

rybai (ir lietuvių tautosakai), nes padeda pasakotojui prisi-

Homeras - poetas, mokytojas, filosofas. Graikų, kaip ir kitų tautų, epas išreiškia bendruomenės siekius, pasakoja apie jos gyvenseną, pasaulio suvokimą. Kartu jis tą bendruomenę vienija. Ne veltui Johanui Volfgangui Gėtei (Johann Wolfgang von Goethe,

1749-1832)

Homeras

buvo

pavyzdys poeto, įkūnijančio pirmiausia savo tautos tiesą. Heladės gyventojai jau neįsivaizdavo jaunuomenės ugdymo be Homero. Jie manė, kad mokykla be Homero tai ne mokykla, nes nesuteikia galimybių išmokti ko nors gero. Ko gi galėjo išmokti jaunuolis skaitydamas Homerą? Pirmiausia - kad pasaulis yra darnus ir gražus. Poemose grožimasi dailiais buities daiktais ar karių ginkluote, dievais ir žmonėmis (Atėnė gražiaplaukė, kaip dievas gražus Paris), net paprasti buities darbai vadinami dailiaisiais. Ir Žmogaus elgesys turi būti gražus, t. y. teisingas, apgalvotas, garbingas. Gražu ginti gimtąjį miestą ir jo žmones, bet

minti ir jungti atskirus epizodus. Dar vienas Homero poemų ypatumas - gausiai vartojami išplėsti palyginimai:

O vyrai jau rinkos vyrijon. Lygiai kaip bitės iš kiauravidurės uolos akmeninės Dūzgia pro plyšį laukan nepairstančiu spiečium po spiečiaus Tartumei kekėm gyvom ir, gėles margažiedes užplūdę, Leidžiasi vienos čia pat, o kitos toliau nukeliauja, —

Lygiai taip vyrų pulkai, iš laivų, palapinių paplūdę, Ėjo dailiom gretom į pakraštį marių giliųjų.

Besirenkančių karių palyginimas su bičių spiečiais sudaro di

lės, darnios achajų kariuomenės įspūdį. „Iliadoje“

vaizduojamas karas, o palyginimai su gamtos reiškiniais ar buities darbais yra atsvara žiaurių kovų vaizdams.

„negražu pykčius varinėti“, prarasti saiką, nesilaikyti bendruomenės

papročių. Homero poemose daug aforizmo

formą įgavusių eilučių: „Garbinga kovoj už gimtąją šalį /

"Homero epe achajais dažniausiai vadinami visi su trojėnais kariaujantys graikai.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius

ILIADA

ŠEŠTOJI GIESMĖ

Hektoro ir Andromachės pasimatymas „Iliada“ ir „Odisėja“- ilgos 24 giesmių poemos. „Iliadoje“ pasakojama apie vieną dešimtmėčio Trojos karo epizodą,

Hektoras ąžuolą seną ir Skajos!“ vartus vos priėjo,

„Odisėjoje“ - apie grįžtančio iš karo Odisėjo klajones. Tris

Žmonos trojėnų apspito jį tuoj ir dukterys liūdnos,

tūkstančius

Klausti pradėjo vaikų ir brolių, gentainių ir vyrų

metų

Homero

poemos

primena

žmonėms,

kad gyvenimas - tai nuolatinė kova ir nesibaigiančios kla-

240

Savo brangiųjų. Visoms dievus jis liepė maldauti

Be paliovos, nes skausmo iškęsti žadėta ne vienai.

jonės. „Iliadoje“ užsimenama apie Trojos (Iliono) karo priežas-

O kai tik spėjo įžengt į Priamo"? rūmus gražiuosius,

tį. Į jūrų deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nepakviesta nesantaikos deivė Eridė sumanė atkeršyti ir paliko

Prieangį jų su kolonom aukštom (o rūmuose buvo Iš nutašyto akmens bent penkios dešimtys menių, Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai

obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Gauti obuolį pageidavo ir Afroditė, ir Hera, ir Atėnė. Nepanoręs pats spręsti, Dzeu-

245

sas įsakė Hermiui nusivesti deives prie Idos kalno ir teisėju

Sūnūs Priamo su savo žmonom teisėtom miegojo;

Dukterys savo būstus anojpus kiemo turėjo, Ten iš tašyto akmens stovėjo dvylika menių,

pakviesti Trojos karalaitį Parį. Nors Hera žadėjo padaryti Parį visos Azijos valdovu, Atėnė siūlė didžiausio karžygio

Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai

šlovę, jis pasirinko Afroditės dovaną - gražiausią pasaulio moterį, Spartos karaliaus Menelajo žmoną

Helenę““. Af-

250

Buvo Priamo žentai įsikūrę ir skaisčios jų žmonos) Jo pasitikti išbėgo tuoj motina jo geraširdė,

roditės padedamas jis pagrobė iš Spartos Helenę ir daug

Dar Laodikę paėmus, dukterį savo gražiausią, Jį nusitvėrė už rankos, vardu pavadino ir tarė: „Ko parėjai, sūneli, namo, iš kovos pasitraukęs?

turtų. Susikvietęs kitus achajų karalius, Menalajas išplaukė į Troją atsiimti žmonos ir atkeršyti. „Iliados“ veiksmas, trunkantis kelias dešimtis dienų, vyksta karui jau baigiantis. Poema pradedama pasakojimu apie

255 Spaudžia baisiausiai turbūt achajų sūnūs piktieji, Veržias artyn prie pilies, ir tave širdis pastūmėjo

Achilo pyktį:

Eit ir tvirtovėj aukštoj rankas į Dzeusą pakelti.

Luktelėk tik, aš vyno gardaus tau atnešiu nubėgus,

Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive", giedoki,

Bus ko ir Dzeusui nuliet", ir kitiems dievams nemirtingiems,

Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams. Iš narsiausio herojaus kariuomenės vadas Agamemno-

260

Dar ir patsai tu atgausi kiek dvasią, truputį išgėręs:

Žmogui, vargų nukamuotam, jėgas sustiprina vynas.

nas atima Troadoje pagrobtą gražuolę belaisvę. Achilas

Tu gi išvargęs begal kovoj dėl gentainių gyvybės“

taip supyksta, kad atsisako dalyvauti kovose. Vaidas atneša achajams daug nelaimių, tad bendražygiai maldau-

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: „Vyno gardaus ieškot neskubėki, motin mieloji,

ja Achilo eiti į mūšį. To prašo ir bičiulis Patroklas. Bet tik paskutinėse poemos

giesmėse, sužinojęs apie Patroklo

mirtį, įtūžio ir sielvarto apimtas Achilas stoja į kovą ir nu-

kauna Trojos didvyrį Hektorą. Troja liūdi žymiausio savo

265 Jis man pribaigtų jėgas, narsos ir budrumo netekčiau.

Rankų neplovęs dabar, aš vyno tamsaus negalėsiu Dzeusui nuliet: nevalia juodamiglį maldaut

kario. Dievų padedamas Hektoro tėvas Priamas atgauna žuvusiojo kūną. Nors Trojos užėmimas nevaizduojamas, nuolat užsimenama apie jos žlugimą ir pagrindinių hero-

jų žūtį.

“Lietuviškame epo vertime vartojama mums įprastesnė šio vardo forma - Elena.

"Abiejų poemų pradžioje kreipiamasi į epinės poezijos mūzą Kaliopę.

Kronioną?! Skajos (Skaji

iai) vartai — vakariniai „Kairieji“ Trojos miesto

vartai į Skamandro upės pusę, kur vyko kovos. “Priamas — paskutinis Trojos karalius, Hektoro, Pario, Deifobo tėvas, Hekabės vyras. * Prieš gerdami graikai nuliedavo dalį vyno - tai liejamoji auka dievams. * Kronionas, Kronidas - Dzeusas, Krono sūnus.

LITERATŪRA X KLASĖ

37

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

305

Žmogui, kada jo rankos krauju ir purvais aptaškytos.

Ietį sutrempk Diomedo ir duok, kad jis pats

stačia galva

Eik tu pati į laimikio davėjos Atėnės šventovę, 270

Smilkalus brangius nunešk ir moteris ten pavadinki.

Kristų ant žemės juodos prie Skajos vartų nukautas,

Skraistę, kuri tau atrodo gražiausia visų ir didžiausia

Mes jau galėsim tada nevilkusių jungo telyčių

Rūmuose mūsų aukštuos ir tavo širdžiai brangiausia,

Tą ir patieski dabar gražiakasei Atėnei ant kelių

Dvylika tau paaukot mitulių, kad tik pagailėtum

Ir pažadėk mitulių, nevilkusių jungo, telyčių

275

„O visagale Atėne šviesi, tvirtovių gynėja!

310

Dvylika jai paaukoti šventovėj, kad ji pagailėtų

Apgulto miesto trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių“

Apgulto miesto, trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių Ir kad nuo Trojos šventosios atmuštų sūnų Tidėjo", Ietim galingą begal, mūs baimės didžios kaltininką.

280

285

Tu į laimikio davėjos Paladės*? Atėnės šventovę Eiki tuojau, o aš užbėgęs Parį pakviesiu,

Jeigu jisai paklausytų manęs. Geriau, kad jį žemė Būtų prarijus. Nelaimės su juo užaugino Kronidas Trojos žmonėms, Priamui garbiam ir vaikams jo

Jeigu išvysčiau aš jį į Hado šalį išeinant,

vargingiems.

Rodos, visus vargus širdis man bematant užmirštų“

Taip jis kalbėjo, ir ta nuskubėjo į rūmus paliepti

Paris sprendžia deivių ginčą.

Savo tarnaitėms, ir moteris jos suvadino iš miesto.

Greitai pati nusileido į kvepiantį sandėlį aukštą, 290

Kur margaraščiai jos kilimai buvo, austi sidoniečių Moterų, jas iš Sidono kaip dievas gražus

Taip ji maldaudama sakė, bet jos neišklausė Atėnė.

Atsigabeno per jūras plačiąsias, grįždamas Trojon

Juos pasistatė jis pats su vyrais dailidėm, geriausiais Ir garsingiausiais tuomet derlingoj Trojoj plačiojoj,

Kolei maldavo ji taip Kronido galingojo dukrą,

Hektoras ėjo skubiai į rūmus gražius Aleksandro,

Aleksandras?*

Sau po viešnagės, kai vežės Eleną galingatėvę.

315

Kilimą vieną iš jų Hekabė nešė Atėnei,

295

Miegamą tie jam įtaisė namuos, svetainę ir kiemą

Buvo be galo gražus, didžiulis, raštais margaisiais Tarsi žvaigždė jis mirgėjo ir buvo giliausiai padėtas.

Vietoj aikštesnėj šalia Priamo ir Hektoro rūmų.

Hektoras nūn atskubėjo tenai, laikydamas rankoj

Eiti skubėjo su juo, lydima nūn moterų pulko.

letį vienuolikos mastų ilgumo, jos prieky blizgėjo 320

300

Iešmas varinis, ir aukso grandis jį laikė prie koto.

O kai tvirtovėj aukštoj priėjo Atėnės šventyklą,

Ji miegamajame rado ginklus ir šarvus mėginant,

Joms iki galo atvėrė duris Teanonė gražioji,

Skydą, krūtinsargį vartė ir kilpinį riestą kilojo.

Kiso vyriausia duktė, Antenoro žirgvaldžio motė. Buvo Atėnės žyne seniau ją išrinkę trojėnai. Moterys visos sukliko ir tiesė rankas į Atėnę. Kilimą dailų paėmus iš jos, Teanonė skaisčioji Patiesė jį ant kelių pati gražiaplaukei Atėnei, Dukrą galingojo Dzeuso maldavo ir šitaip kalbėjo:

O Elena Argietė su moterim savo sėdėjo, Įsakinėjo tarnaitėm ir skirstė joms darbus

dailiuosius.

325

galbūt „ieties mėtytoja (kratytoja)“, nes kaip Paladė Atėnė visada

„O tu nevaimėli! Kaip negražu pykčius varinėti.

Žūsta kariai kovoje prie tvirtovės ir apgulto miesto

Mūrų aukštųjų, tiktai dėl tavęs šis kruvinas karas

"Tidėjo sūnus - vienasiš achajų herojų, Argo karalius Diomedas. *Paladė - deivės Atėnės epitetas. Jo reikšmė nėra tiksliai žinoma,

Hektoras brolį pamatė ir žodžiais rūsčiais užsipuolė:

Įsiliepsnojo taip baisiai. Tu pats vainotumei kitą,

330

vaizduojama ginkluota.

Jei pamatytum, kad slepiasi jis nuo kovos žūtbūtinės. Kelkis greičiau, kol miestas ugny dar visai

nepaskendo“

“Aleksandras - antras Pario vardas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Jeigu tačiau nemirtingų dievų tai visa žadėta, 350

Nors padoresnio jau vyro aš būčiau tapusi žmona,

Tokio, kurs gėdą supranta ir bijo žmonių papeikimo.

Šiojo širdis to nejaučia dabar, nejaus ir rytojaus

Dienai atėjus. Dėl to pasidžiaugs, man atrodo.

Betgi tu, diever, į vidų užeik, atsisėski ant suolo,

355

Tavo juk širdžiai vargų ir rūpesčių tenka daugiausia Dėl nelemtosios manęs ir dėl Aleksandro kaltybės.

Varganą dalią abiem mums Dzeusas paskyrė, ir Žmonės

Mudu minės ilgai, vardus įsidėję į giesmę“

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: 360

„Ne, nesodinki, brangioji, nors meilę man rodai,

nesėsiu.

Gaišti neleidžia širdis, turiu skubėti pagalbon Trojos herojams, manęs, kai nesu, jie labai pasigenda. Tu Aleksandrą paskubink, tegu jis greičiau išsirengia, Kad pasivytų mane, iš miesto dar neišėjus. Ričardo Kuko (Richard Cook) paveikslas „Hektoras priekaištauja

365

Savo namiškių, mielosios žmonos ir sūnaus

Pariui“, 1808 m.

mažamečio.

Juk nežinau, ar gyvas kada pas juos dar sugrišiu, Ar panorės dievai, kad žūčiau nuo rankos achajų“

Jam Aleksandras tuomet, gražus kaip dievas, atsakė: „Hektorai! Tu ne bereikal baries, aš vertas barimo.

Bet pasakysiu dėl to, o tu paklausyk ir supraski.

335

Negi iš pykčio ant Trojos herojų ir negi iš keršto

370

vyrams.

nerado:

Ji su mažu sūneliu ir su gražiarūbėm tarnaitėm Bokšte stovėjo aukštam, raudojo ir aimanavo.

Hektoras, rūmų viduj beydės žmonos nesuradęs,

375

Tu valandėlę palauk, aš šarvus tuoj užsitrauksiu, Arba tu eik, aš nueisiu, manau, kad tave pasivysiu“

„Dieveri mano, kalės nelemtosios, nelaimių šaltinio!

345

Kiek pastovėjo ant slenksčio ir tuosyk tarnaitėms pasakė: „Žinot, mergaitės, turbūt, tad man pasakykit teisybę,

Kur iš namų galėjo išeit Andromachė baltrankė? Rasi pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę,

Taip jis kalbėjo, ir Hektoras spinduliuotšalmis nutilo.

O Elena tuo metu jam tarė žodžiais meilingais:

Savo namus, gražiai pastatytus, pasiekė jis greitai,

Bet baltarankės žmonos Andromachės menėj

meilingais

Grįžti kautynių laukan, o ir man pačiam jau atrodo Būsiant tikrai taip geriau: permaininga juk pergalė 340

Šitai pasakęs, nuėjo Hektoras spinduliuotšalmis.

Aš čia sėdėjau namie: apmarinti skausmą norėjau. Šiandien manoji žmona prikalbino žodžiais

Dar aš truput užbėgsiu namo, pažiūrėti norėjau

Ar Atėnės šventovę, kur visos dabar susirinko 380

O kadaš būčiau prapuolus tą dieną, kai močia

pagimdė! Kaukianti vėtra į kalnus geriau mane būtų nunešus Arba įtėškus gelmėsna be perstojo šniokščiančių marių,

Būtų prarijusios bangos mane prieš negandus tokius.

LITERATŪRA X KLASĖ

Moterys Trojos gražplaukės maldauti deivės galingos?“

Jam ūkvedė žvali neuždelsus atsakė ir tarė: „Hektorai! Jei būtinai liepi pasakyti teisybę —

Ji ne pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę

39

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

385

Astianaktu"", nes Ilioną tik Hektoras gynė.

Ir ne Atėnės šventovėj, kur visos dabar susirinkę Moterys Trojos gražplaukės maldauja deivę

galingą,

Į Iliono aukštąjį kuorą išėjo, išgirdus,

Nusišypsojo nūn jis, į sūnų tyliai pažvelgęs,

405 O Andromachė, prie jo atsistojusi, verkė graudingai, Ėmė už rankos tvirtos, vardu pavadino ir tarė: „Žūsi, mielasis, per savo drąsumą. Nė kiek tau negaila

Esą trojėnams blogai ir bekraštė galybė achajų.

Mažo sūnaus nei manęs nelaimingos, kuri greit

Ji tekina todėl prie miesto mūro nubėgo,

Tarsi netekusi proto. Ir sūnų ten nunešė auklė“ 390 Taip ūkvedė atsakė, ir Hektoras greitai išėjo Vėl tuo pačiu keliu ir gatvėm, gražiai įtaisytom, Ir, atskubėjęs per miestą didžiulį, jau baigė prieiti

Tavo našlė, tave paskubės užmušti achajai,

410 Puolę iš karto. Tikrai man būtų laimė didesnė Žemėn prasmegti, tau žuvus. Jokios mano širdžiai

paguodos

Skajos vartus (pro juos išėjimas buvo į lauką),

Niekur nebus, kai tu pasitiksi savo likimą, Ašaros vienos, nebėr man nei tėvo, nei močios

Kai didžiakraitė žmona Andromachė jėgom

paskutinėm

395

mielosios.

Priešais išbėgo, duktė kilniaširdžio Eetiono.

Manąjį tėvą seniai jau nukovė šviesusis Achilas

Eetionas gyveno prie giriom traškančio Plako“s, Paplakės Tėbėj““ plačioj

paliksiu

ir buvo kilikų valdovas.

415

Ir sunaikino kilikų gražiai pastatytą tvirtovę,

Tėbus mūs aukštavarčius. Ir Eetioną nužudė,

Dukterį už skaisčiašalmio Hektoro buvo išleidęs.

Ji pasitiko nūn vyrą, drauge su ja bėgo tarnaitė, 400 Vaiką glėby nešdama guvutį, dar mažametį, Hektoro mylimą sūnų, kaip skaisčią žvaigždę

Tik nenuplėšė šarvų, širdy turėjo dar gėdą,

Ji ir sudegino taip, su visais šarvais padabintais,

padangių.

420

Tėvas Skamandriju vis jį vadino, o svetimieji

Pilkapį tuosyk supylė ir guobų aplink prisodino

Nimfos, gyveną kalnuos, Kronido egidvaldžio** dukros.

Brolius tikrus aš tėvo namuos turėjau septynis, Betgi tą dieną visi jie į juodąjį Hadą išėjo:

Užmušė juos lig vieno šviesus greitakojis Achilas

40

Prie lenktaragių galvijų bandos ir baltvilnių avelių.

425

Motiną mano, kuri viešpatavo prie Plako miškingo,

Buvo su turtais visais toli kaži kur išgabenęs, Betgi paleido vėliau, paėmęs išpirką brangią. Tėvo namuos paskui ją strėle Artemidė pašovė. Hektorai! Man tu ir tėvas likai, ir močia mieloji,

430

Brolis vienintelis man ir vyras, it žiedas gražiausias. Būk gailestingas todėl ir niekur nebeiki iš bokšto, Sūnui našlaičiu neleisk ir žmonai našle pasilikti.

Vyrus statyk prie figos laukinės, iš ten patogiausia Priešui prieit prie pilies ir siausti mūrus aplinkui. 435 Triskart mėgino į ten prasiveržti narsiausi achajai

Ir su Ajantais abiem, ir Idomenėju garsingu, Ir su Atridais? taip pat, ir Tidėjo sūnum galinguoju.

Hektoras ir Andromachė su sūnumi Skamandriju.

" Hektoras sūnų pavadino Skamandriju upės dievo Skamandro garbei, o trojėnai vadina Astianaktu — „miesto valdovu“.

*Plakas - kalnas, kurio vietos negalėjo nustatyti ir senovėje gy-

* Egidvaldis, dažnas Dzeuso (rečiau Atėnės ir Apolono) epite-

venę tyrinėtojai, pavyzdžiui, geografas ir istorikas Strabonas (apie

63 pr. Kr. — apie 24 po Kr.).

tas, — „nešiojantis egidę“: Egidė - grėsmingas šarvas, turintis magišką galią sukelti siaubą.

**Tėbė, kitur Tėbai, - tai ne Graikijos Tėbai, o miestas Troadoje

*"Atridai - Mikėnų karaliaus Atrėjo sūnūs Agimemnonas ir Me-

prie Helesponto (dabar Dardanelų) sąsiaurio.

nelajas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Rasi pasakė jiems tai išmanantis viską žiniūnas, Gal ir pačių nujaučia širdis ir liepia ten brautis“ 440

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

„Visa tai guli ir man ant širdies, moteriške, bet būtų

Gėda prieš Trojos karius ir prieš trojietes ilgarūbes, Jei kaip niekingas bailys dabar iš kovos pasitraukčiau. Man to daryt neleidžia garbė, visuomet aš mokėjau. 445

Būti drąsus ir stovėti kovoj tarp gretų pirmutinių, Gindamas savo paties ir tėvo garbę didžiulę,

Ir širdimi jaučiu, ir protu žinau kuo geriausiai:

Kartą ateis diena, kai žus Ilionas šventasis,

Žus ir Priamas patsai, ir kariai variaiečio Priamo.

450 Bet ne dėl Trojos žmonių tiek skausmas širdį man slegia, Ne dėl Hekabės mielos, ne dėlei karaliaus Priamo Ir ne dėl brolių tikrų, kurių kaip galiūnų daugybė

Dulkėse kritę gulės po kojom įnirtusių priešų, —

Kiek dėl tavęs, jei kartais kas nors variarūbių achajų

455 Raudančią ves iš namų, tau laisvės dieną atėmęs, Jei tu gyvensi Arge ir svetimai staklėse ausi,

Johano Heinricho Vilhelmo Tišbeino (Johann Heinrich Wilhelm Tischbein) „Hektoro atsisveikinimas su Andromache“, 1812 m.

Vandenį neši jai iš Meseidės ar iš Hiperėjos““, Priespaudą bekęsdama, vergijoj sunkioj atsiradus.

Gal pasakys dar kai kas, regėdamas ašaras tavo:

460 „Hektoro moteris ji. Tarp žirgvaldžių Trojos herojų Buvo jis pirmas karys, kai kovėsi už Ilioną“

Kad apie jį pasakytų: jis daug už tėvą narsesnis, —

480 Grįžtant iš žygio pamatę, lai nešasi kruvinus šarvus, Karžygį priešo nukovęs, ir džiugina motinos širdį:

"Tarė ir vėl į rankas atidavė mielajai žmonai Savo sūnelį, ir ta, prie krūtinės kvapios jį priglaudus,

Taip gal ne vienas sakys ir skausmą pažadins iš naujo, Vardą primindamas vyro, kuris iš vergijos vaduotų. Bet tepražūstu pirmiau ir kapas mane teuždengia,

465 Neg vedamos į vergiją aš tavo šauksmą išgirsiu“

Ašaroms riedant šypsojos. Vyrui, tai regint, pagailo, 485 Meiliai paglostė jai ranką, vardu pavadino ir tarė:

„O tu vargšele miela! Per daug dėl manęs nesisielok. Niekas prieš valią dievų manęs nenutrenks gi į Hadą.

Ir į sūnelį rankas skaistusis Hektoras tiesė.

O nuo likimo nė vienas žmogus nėra dar pabėgęs,

Prie gražiajuostės auklės krūtinės prisiglaudė vaikas, Bailiai surikęs, nes tėvas mielasis baisus pasirodė.

Jis nusigando, pamatęs blizgantį šalmą varinį

Jokis bailys nei drąsuolis, jei kartą jis užgimė žemėj,

490

470 Ir skiauterės viršuje ašutų plevėsuojantį kuodą.

Staklėmis ir verpalais, tarnaičių žiūrėki, kad dirbtų, Kas joms paskirta padirbt, o karas gi — reikalas vyrų,

Nusišypsojo abu - ir tėvas, ir močia mieloji.

Kas Ilione gyvena, o mano paties pirmutinio.“

Šalmą tuomet nuo galvos nusiėmė Hektoras greitai

475

Eiki dabar tu namo ir savo darbais pasirūpink,

Ir prie savęs ant žemės padėjo, žibantį skaisčiai, Mieląjį sūnų pasupo ant rankų ir, jį pabučiavęs,

Šitai pasakęs, skaistusis Hektoras paėmė šalmą

Dzeusą pradėjo maldaut ir kitus dievus nemirtingus:

495 Su ašutų kuodu. Namo žengdama, Andromachė

„Dzeuse ir jūs, dievai maloningi! Leiskit, kad būtų

Gręžės tolydžio atgal ir ašaras liejo gailingas. Taip ji parėjo liūdna į namus, gražiai pastatytus

Lygiai galingas ir doras lai Ilione viešpatauja!

Hektoro, vyrų žudiko. Ten ją pasitikę apstojo Pulkas tarnaičių, ir visos pradėjo gailiai rypuoti.

Mano sūnus kaip ir aš trojėnų tarpe šlovingas,

* Meseidė, Hiperėja - šaltiniai, vienas (turbūt mitinis) Tesalijoje

ar Lakonijoje, kitas Tesalijoje.

500

LITERATŪRA X KLASĖ

Gyvą dar Hektorą jo namuose jos dabar apraudojo.

41

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Neberegėjo daugiau iš kautynių lauko jo grįžtant,

Nuo achajų narsos ir rankų galingų ištrūkus.

Paris taip pat neužtruko ilgai namuos aukštastogiuos,

6. Ko Hektoras ateina pas brolį? Dėl ko ir gražioji Elena, ir

Hektoras priekaištauja Pariui? Palyginkite du karaliaus

7.

Priamo sūnus. Kokius jų paveikslus kuria dailininkas?

Kokia nuotaika gaubia Hektoro ir Andromachės at-

sisveikinimo sceną? Ar veikėjai suvokia savo tragišką

Tik apsivilko variniais šarvais, gražiai padabintais, 505 Ir pasileido per miestą, kiek nešė greitosios kojos. Lygiai kaip žirgas, grūdais atšertas ir nusistovėjęs,

Tvirtą grandinę nutraukia ir lekia lyg vėtra per lauką

Maudytis upėn sraunion, kaip jis papratęs iš seno; Galvą iškėlęs aukštai, jėgom puikauja, o karčiai

510 Plaikstos abipus pečių:

lemtį? Kaip paveiksle vaizduojama ši scena? Kas rūpi perteikti dailininkui?

8.

Kokia dalia laukia Andromachės ir kitų trojėnių, jei žus Ilionas šventasis?

9.

Surašykite į lentelę Andromachės vardijamas priežas-

jis žino savo gražumą,

tis, kodėl Hektorui verčiau likti namie, ir Hektoro —

Neša jį kojos lengvai į lankas, kur ganos kumelės, —

Lygiai taip Paris, Priamo sūnus, nuo aukšto Pergamo“! Ėjo, žėrėdamas vario šarvais, kaip saulė padangėj, Džiaugsmas švytėjo veide jo, ir kojos kilnojosi pačios.

kodėl jis negali taip pasielgti. Kurio veikėjo argumen-

tai jus labiau įtikina? Kodėl? 10. Hektoras guodžia žmoną primindamas likimą ir dievų valią. Kaip jums atrodo, ar jis laisvas rinktis? Ar ver-

ta kovoti; jei žinai, kad viskas jau nulemta? Ar herojui

S15 Hektorą šviesų, brolį vyresnį, jis greitai pavijo,

kyla toks klausimas?

Šiam tik pažengus iš vietos, kur verkiančią žmoną

11. Kaip Hektoras supranta herojaus, gimtojo miesto gy-

paliko. Pirmas užkalbino jį kaip dievas gražus Aleksandras:

12. Įrodykite, kad pasakojimą nuolat stabdo įpinamos

nėjo, garbę?

istorijos, itin išplėtoti palyginimai. Ar šiuolaikiniam skaitytojui tai įveikiamas iššūkis?

„Broli mielasis! Tave sutrukdžiau aš skubantį šiandien

Per nerangumą, laiku neatėjęs, kaip buvo sakyta“ 520 Jam atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

DVIDEŠIMT ANTROJI GIESMĖ

„O tu keistuoli! Joks vyras, kuris brangina teisybę,

42

Hektoro žuvimas

Tau nešlovės kovoj neprikiš: drąsos tau pakanka. Tik nesistengi nė kiek ir nenori. Dėl to man ir skauda

Širdį krūtinėj begal, išgirdus, kaip tau priekaištauja

525 Trojos herojai, kurie dėl tavęs tiek vargo turėjo.

Betgi mes eikim dabar, vėliau pataisysime viską,

Jei kada Dzeusas mums leis Olimpo dievų amžinųjų

Hektorą be atvangos tebevijo greitkojis Achilas. Lygiai kaip šuo kalnuos kad jauną elniuką užtinka, 190 Veja daubom jį ir šlaitais, pašokusį staigiai iš guolio; Jei pasislėptų žvėris, kur nors tankumynan įlindęs,

Uodžia jo pėdsaką šuo ieškodamas, kolei suranda,

Garbei nulieti iš laisvės kratero** rūmuos

Taip pasislėpt negalėjo ir Hektoras nuo Pelėjono“".

aukštuosiuos,

Kai išvyti bus iš Trojos galop gražiaauliai achajai.“

Kieksyk mėgino jisai, prie Dardano vartų“* pribėgęs, 195

Šokti prie sienos artyn ir glaustis prie kuorų tvirtųjų: Rasi kariai nuo sienų pilies jį šūviais apgintų, — Tieksyk Achilas jam kelią pastojo ir vertė pasukti

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Ar „Iliados“ pasakotoją galima vadinti visažiniu? Atsakymą pagrįskite.

2. Kokiu tikslu Hektoras pareina iš mūšio lauko? Su kuo iš

artimųjų jis susitinka?

3. Jei reikėtų nufilmuoti vaizduojamas scenas, tektų kurti

kelis scenovai:

Ji lygumų kryptimi, o pats palei mūrus šuoliavo. Lygiai kaip naktį sapne pavyti negalima nieko: 200 Vienas nestengia pasprukt, o kitas jo prisiginti, — Taip nevaliojo ir jie: tas privyti, o šitas ištrūkti.

us. Pasirinkite vieną sceną ir žodžiais

ar vaizdais apibūdinkite veiksmo aplinką. 4. Aptarkite atnašavimo Atėnei scenas: kas ir kodėl atlieka apeigas, kokia jų reikšmė? $. Kokiais epitetais apibūdinamas Hektoras? Kaip tie žodžiai ar frazės charakterizuoja herojų? * Pergamas - Trojos akropolis.

Kaip nuo mirties ir nuo kėrių?* pabėgt Priamidas**

* Pelėjonas, Pelidas - Achilas, Pelėjo sūnus.

*Dardano vartai - spėjama, kad tai pietiniai Trojos vartai. Nuo jų ėjo kelias į kaimyninę Dardaniją, istoriniais laikais nežinomą miestą, įkurtą Trojos karalių protėvio Dardano.

* Kėrės — sparnuotos būtybės, smurtinės mirties deivės Kėros

** Kratėras - didelis taurės pavidalo molinis indas vynui skiesti.

pasiuntinės, nusinešančios iš žuvusiojo kūno išėjusią sielą. *“Priamidas - Priamo sūnus.

LITERATŪRAX KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius galėjo,

Bet gailesys baisus suspaudė man širdį krūtinėj.

Jeigu šį pastarąsyk skaistus Apolonas nebūtų

Drąsiai jį pulkim abudu iš vieno, dabar nebereikia

Iečių taupyt, ir greit pamatysim, ar didis Achilas

Ėjęs prie jo sustiprint drąsos ir kojų greitumo?

205

Galvą papurtė Achilas šviesus, uždrausdamas vyrams

Leisti karčiąsias strėles ir taikyt į Hektorą ietim, Kad kas garbės nelaimėtų ir jis antruoju neliktų.

245

O kai ketvirtąjį kartą jie vėl prie šaltinių atbėgo,

O kai jau buvo arti prie vienas kito priėję,

Metė du burtu mirties, ilgam užmigdančios viską, Vieną Achilo, žirgų važinėtojo Hektoro kitą.

215

Hektoras spinduliuotšalmis tuojau prabilo ir tarė:

250

Tiesiai pastatė lėkštes - žemyn į Hadą pasviro Hektoro laimės diena, ir jį Apolonas paliko. Prie Pelėjono priėjo šviesakė deivė Atėnė Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo: Hektorą mes paguldysim, kovos nepasotintą niekad.

Drąsiai į dvikovą stoti: nukausiu ar būsiu nukautas.

255

Nebežadėta jam šiandien iš mudviejų rankų ištrūkti,

Nors ir patsai Apolonas taiklus kiek galėdamas

Achilai,

Kūną achajų sūnums atiduosiu. Ir tu taip daryki“

parpuolęs. 260

Eisiu prikalbinsiu jį, kad į dvikovą stot nebijotų.“

prakeiktasis! Kaip tarp žmonių ir liūtų šventųjų priesaikų nesti,

Ir atsikvėpti parimo ant ieties aštrios variaiešmės.

Kaip su vilkais bičiulystės geros neturi ėriukas: Vienas kitam jie nerodo širdies ir pikta galvoja, —

Tuosyk, palikusi jį, prie Hektoro deivė priėjo,

Kaip Deifobas tikriausias ūgiu ir balso tvirtybe,

265

Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo:

„Vargina baisiai tave skaisčiašalmis Achilas, broluži,

Lygiai taip meilė ir mums neateis, ir būti negali

Susitarimų jokių, kol vienas, ant žemės parkritęs,

Savo krauju nepagirdys Arėjo, šaunaus kariauninko. Visą tu savo narsumą atmink, nes reikia tau šiandien

Vydamas kojom greitom aplinkui Priamo tvirtovę. Taigi sustokime čia ir ginkimės drąsiai abudu“

Ietį galingą valdyt ir į dvikovą stoti be baimės.

270

Hektoras spinduliuotšalmis jai taip atsakydamas

Man už visus draugus, kiek ietis tavoji nukovė“

„O Deifobai! Nuo pat vaikystės buvai mylimiausias

Man tu iš brolių visų, Priamo vaikų ir Hekabės.

Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido,

Šiandien man liepia širdis dar labiau tave gerbt ir mylėti,

Jei dėl manęs pasiryžai, kai vieną lauke pastebėjai,

Nebeišbėgsi tu niekur, tave štai Paladė Atėnė

Mano ietim nudobs. Užmokėsi šiandien iš karto

tarė:

Ją pastebėjo laiku ir atsilenkė Hektoras didis, 275

Žemėn pritūpęs iškart. Prazvimbusi ietis varinė

Dirvon sulindo giliai. Ištraukus Paladė Atėnė Vėlją Achilui pakišo, bet Hektoras, vyrų valdovas,

Iš užu mūrų išeiti, kiti pasislėpę ten liko“

To neregėjo, todėl Pelėjonui beydžiui sušuko:

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Vienas po kito, kelius apkabinę, maldavo, broleli,

240

Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė: „Hektorai! Man sutarčių tu geriau neminėk,

Taip jam kalbėjo Atėnė, o jis apsidžiaugęs paklausė

235

Liudytojai jie mums ir sargai sutarties padarytos. Prižadu aš neišniekint tavęs, jei Dzeusas Kronidas Šarvus tavuosius, gražiai padabintus, nuplėšęs,

stengtųs

Tu atsikvėpki čia kiek atsistojęs, o aš gi tuo tarpu

Tad, nebegaišę ilgiau, dievus pasikvieskim, tebūna Pergalę duos iškovot ir tau gyvybę atimti.

Ir prieš egidvaldį Dzeusą raitytųs, ant žemės

230

lig šiolei.

Tavo puolimo atremt. Bet šiandien širdis pastūmėjo

Kad prie achajų laivų parnešime šlovę didžiausią,

225

„Aš nuo tavęs nebebėgsiu, Pelidai, kaip bėgau

Aplėkiau triskart aplinkui Priamo tvirtovę, nedrįsęs

„Šiandien tikiuosi, dievų numylėtas šviesusis Achilai,

220

Prie gaubtašonių laivų, ar kris nuo ieties tavosios“ Šitai pasakiusi, žengė į priekį klastinga Atėnė.

Aukso tuomet svarstykles išlyginęs, tėvas Kronidas 210

Mudu abu nugalės ir šarvus parneš apkraujuotus

Tėvas ir močia miela, aplinkui apstojo bičiuliai,

„letis nuėjo pro šalį, prilygstantis dievui Achilai. 280

Prašė, kad neičiau ir aš: visi mat jie dreba iš baimės.

LITERATŪRA X KLASĖ

Mano dalios nepatyrei iš Dzeuso, nors man ją

paskelbei Tu, gražbyly, todėl taip suktai ir klastingai kalbėjai,

43

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Kad nusigandęs tavęs aš prarasčiau galybę ir narsą. Nė negalvok į pečius suvaryti man bėgančiam ietį:

Drąsiai aš eisiu tiesiog prieš tave, ir smeik į krūtinę, 285

320 Ją dešinėj mosikuot ir Hektorui prapultį ruošė, Gražų jo kūną stebėjo, kur smogti jam būtų geriausia.

Hektorą visą dengė šarvai gražiausi variniai,

Juos jis nuplėšė tada, kai galiūną Patroklą nukovė. Ir tik tenai, kur pečius raktikauliai jungia su sprandu,

Jeigu taip dievas tau duos. O dabar pasisaugoki mano

Ieties varinės! O, kad ji kiaurai tau perskrostų kūną!

325

Kruvino karo našta, jei žūtum, vaikams Iliono

Juk nemažai palengvėtų: tu pirmas vargų kaltininkas.“

290

Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido. Ji nepraskrido: Pelidui į vidurį skydo pataikė. Skydas toli ją atspriegė atgal. Priamidas nuliūdo,

Ietis uosinė tačiau Priamidui gerklės nenukirto,

Idant galėtų dar jis pasakyti bent keletą žodžių.

Kad variaiešmė greita jam veltui iš rankos ištrūko,

330

Ir susikrimto begal, nes ieties kitos neturėjo.

Jis Deifobui tuomet šviesiaskydžiui galingai suriko, 295

Ieties paprašė tvirtos, Deifobo tačiau nebebuvo.

Hektorui viskas tada paaiškėjo, ir tarė jis šitaip:

„Oi oi oi! Aiškiai matau, jog dievai mane šaukia Aš gi maniau - tikrai Deifobas čia buvo atėjęs,

Vos besimatė gerklė, ją pažeist mirtinai pavojinga. Tetį į ten ir paleido Achilas šviesus pašokėjęs. Iešmas varinis kiaurai pro baltąjį kaklą išėjo,

Griuvo į dulkes karys, o Achilas iš džiaugsmo sušuko:

„Gyvas išlikti galvojai, gyvybę atėmęs Patroklui. Nieko nereiškiau tau aš, nes buvau nuo kautynių

atokiai.

O neišmanėli! Keršyt už jį galingesnis pakilo: Prie gaubtašonių laivų juk tūnojau aš pasilikęs, 335 Aš - tau pakirtęs kelius. Plėšrieji paukščiai ir šunys

į kapą.

Nors jis už mūrų, pily: mane suviliojo Atėnė.

300

Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo, Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs

Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis", kurie maloningai Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka. Kas bus - tebūna, kad tik be kovos negarbingai

44

nežūčiau,

305

Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų“

Žodžio nebaigęs sakyt, jis stvėrėsi

už kalavijo,

Kurs visuomet jam prie šono kabėjo, sunkus ir

galingas,

310

Ir įsiręžęs pašoko, kaip nardąs padangėm erelis,

Valkios tave gabalais, o jį palaidos achajai“

Kurs iš tirštų debesų išsiveržia ir šauna į žemę

Hektoras spinduliuotšalmis, alsuodamas sunkiai,

Jauno ėryčio pagrobt ar kiškio bailaus ilgaausio, — Lygiai taip Hektoras puolė ir vis kalaviją mosavo.

atsakė: „Puolęs po kojų, prašau dėl tėvų ir tavo gyvybės:

Ir Pelėjonas pašoko, nes apmaudas širdį užtvindė Dar neregėtai rūstus, krūtinę jam saugojo skydas,

315

Achilo ir Hektoro dvikova. Achilui už nugaros stovi Atėnė.

O! Tik neleiski achajų šunims prie laivų sudraskyti.

Dailiai dabintas, o galvą svarino keturiaskiautis

Vario ir aukso brangaus paimki kaip išpirką gausią, Jo negailės - ir tėvas tau duos, ir močia mieloji,

Žėrintis šalmas, virš jojo plaikstėsi karčiai auksiniai,

Kūną tiktai sugrąžinki namo, kad ten kaip pritinka

Keteron jų nemažai Hefaistas buvo įdėjęs.

Jį atiduotų liepsnoms trojėnai ir žmonos trojėnų“

340

Kaip Vakarinė skaisti nakties tamsumoj tarp

Žiba ryškiau už visas, žvaigždėta aukštųjų

Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė:

žvaigždynų 345

padangių, Lygiai taip ietis aštrioji žibėjo, kai ėmė Achilas " Taiklusis Dzeuso sūnus - Apolonas, strėlėmis iš lanko siun-

čiantis ligas ir mirtį.

LITERATŪRA X KLASĖ

„Kelių neliesk, nemaldauki, šunie, ir tėvų neminėki! Jei paklausyčiau širdies ir apmaudo giežti pašokčiau, Gyvą sudraskęs suėsčiau už tai, ką esi man padaręs!

Niekad nebus kas nuo tavo galvos šunis nuvarytų, Nors neskaičiavę, nesvėrę ir dešimt, ir dvidešimt

sykių

Dievai ir herojai 1 skyrius 350

Dovanas man čia gabentų ir duoti daugiau pažadėtų!

Prie laivų ir dabar nepalaidotas, neapraudotas Guli Patroklas. Aš jo nepamiršiu, kol tarpu gyvųjų

Norint, kiek sversi tu pats, tiek aukso duot negailėtų

Man Dardanidas““ Priamas - vis tiek negalės

apraudoti

Močia mieloji tavęs kaip sūnaus, ant lentos

pašarvoto, Visą išvalkios tave plėšrūnai paukščiai ir šunys“ 355

Vaikščiosiu gyvas ir kol man tarnaus ir lankstysis pakinkliai. Mirusius žmonės pamiršta, kai patys išeina į Hadą. 390

Aš ir tenai atsiminsiu visad numylėtą bičiulį.

Pergalės giesmę dabar sugiedoję, vyrai achajų, Imkit lavoną ir grįžkim tuojau prie laivų gaubtašonių.

Didžią laimėjome garbę, nukovėme Hektorą šviesų!

Hektoras spinduliuotšalmis, iškvėpdamas dvasią, atsakė:

„Aš ne nuo šiandien pažįstu tave ir vilčių neturėjau,

Kad išklausysi maldos: geležinė širdis tau krūtinėj.

Bet pasisaugok, kad keršto dievų priežastim aš nebūčiau

Trojos herojai pily kaip dievu išvien juo didžiavos“

395 Irsu herojum šviesiu negražiai padaryti sumanė. Kojose jo skyles tarp gyslų sausųjų pradūręs,

Šone gurnelio virš kulno, diržus odinius jam įvėrė

Ir prie dviračių pririšo, o galvą paliko ant žemės.

Tau, kai išauš diena, kai skaistus Apolonas ir Paris, 360

Šoko tuomet į ratus ir, šarvus šlovingus iškėlęs,

Nors ir galingą, tave paguldys prie vartų Skajiškių“

Nebaigė žodžio sakyt, ir skraistė mirties nusileido,

Kirto žirgams botagu, ir tie pasileido kaip vėjai. Dulkių pakilo stulpai iš po velkamo, garbanos tamsios Draikėsi šluodamos žemę, galva jo, graži ligi tolei,

400

Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin iškeliavo,

Apgulė dulkėm storai. Jį leido Dzeusas Kronidas

Savo apverkusi dalią, palikus jėgas ir jaunystę. Dvasią iškvėpusiam jau Achilas šviesus dar suriko:

365 „Gauki tu galą greičiau! O aš gi žadėtąją mirtį Tuosyk patiksiu, kai Dzeusas ją siųs ir dievai

nemirtingi“ 45

Šitaip sakydamas, ietį varinę ištraukė iš kūno Ir ją numetęs šalin prišoko šarvų kruvinųjų

Plėšt nuo pečių, tuomet jau subėgo ir sūnūs achajų —

370

Atsistebėt negalėjo dydžiu ir grožiu neregėtu

Kritusio vyro, tūlas neiškentė ietim nesmogęs.

Kitas, regėdamas jį, kalbėjo greta stovinčiajam: „Oi oi oi! Koks jis ramus! Nebe taip pavojinga jį liesti! Tarsi ne tas, kur mėtė besotes liepsnas į laivyną“

Hektoro kūno išniekinimas. Priešams išniekinti taip mielojoj žemėj gimtinėj.

Šitaip kalbėjo tūli, dar ietimi smogė priėję. Šarvus nuplėšęs nuo jo, šviesus greitakojis Achilas

Prieš achajus atsistojo ir žodžiais sparnuotais pasakė: „Vyrai mieli, argiečių vadai ir tarėjai protingi! 380

Kai nemirtingi dievai man davė pakloti šį vyrą, Kurs mums pridarė bėdų, kiek trojėnai visi nevaliojo,

Imkit greičiau ginklus, pamėginsime pilį apgulti.

Reikia trojėnų planus sužinot, ką šiandien nusprendė:

Ar pasitrauks iš aukštosios pilies, kai Hektoras žuvo, Ar užsidarę mėgins ir be jo pasipriešint bei gintis. 385

Šitokiom betgi mintim ar ne veltui širdis man kankinas? *Dardanidas - Dzeuso sūnaus Dardano palikuonis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kuo remiantis galima teigti, kad kovų scenos poemoje žiaurios, kad poetas nevengia natūralistinių detalių?

2. Kodėl Achilas nori žūtbūt pats susikauti su Hektoru ir

toneleidžia niekam kitam? Kaip tai jį charakterizuoja?

„ Achilas ištraukoje apibūdinamas epitetais šviesus, šviesusis. Ar herojaus elgesys, šiuolaikinio skaitytojo požiū-

Ei

375

riu, atitinka tokius apibūdinimus?

4. Kas ir kaip herojams lemia pergalę ar pralaimėjimą?

Pasidomėkite, kokią simbolinę reikšmę senovės graikų kultūroje turi svarstyklės.

5. Kodėl Atėnė, išminties ir teisingo karo deivė, čia pasi-

elgia klastingai?

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

6. Ar abu herojai kovos lauke vienodai garbingi? Atsaky-

Niekas danajų“!, kol jis Pelėjono pasieks palapinę“

7.

Taip jis pasakė. Mielai jo Argžudis“ greitas paklausė.

mą pagrįskite. Kuriose vietose išryškėja Achilo rūstybė? „Sinonimų žodyne“ paieškokite sinonimų įvairiems jo pykčio at-

spalviams tiksliai pavadinti. Ar nukovus Hektorą Achi-

Nieko nelaukęs po kojų gražius sandalus pasirišo,

340

Ambrozinius“, auksinius, valiojančius dievą nešioti

lo pyktis atslūgsta?

Virš vandenų ir žemės plačios su lekiančiais vėjais,

Mirštantis Hektoras taria savo priešininkui: „Geležinė

Rankon pasiėmė lazdą, kuria panorėjęs užmerkia Žmogui akis, o kitam ir miegančiam keltis paliepia,

širdis tau krūtinėj“ Aptarkite šio posakio prasmę.

Su Hektoru kovojančio Achilo paveikslą palyginkite

su tuo, kuris atsiskleidžia iš Andromachės pasakojimo šeštojoje giesmėje: kuo jie panašūs ar skirtingi?

345 Ja įsitvėręs dabar, išskubėjo Argžudis greitas.

jo kūną tėvams?

Greit Ilioną jisai ir bangas Helesponto pasiekė, O nusileidęs ėjo lauku it žvalus jaunikaitis, Trykštąs jaunystės grožiu, auginantis pirmąją barzdą.

gimu.

Tie pravažiavo tuo tarpu pro Ilo“* pilkapį aukštą

Kodėl Hektoras nusižeminęs maldauja Achilo grąžinti

10.

Pasvarstykite, ar Hektoro žūtis siejama su Iliono žlu-

11.

12. Kai kurie poemos epizodai (Atėnės apsimetimas Deifobu, ilgos mirštančio Hektoro kalbos) dabartiniam

350

Ir asilėnus bei žirgus sulaikė, norėdami juosius

Upėj pagirdyt. O vakaro miglos jau leidos į žemę. Galvą pakėlęs, šauklys netikėtai pamatė Hermėją Einant artyn ir tarė, Priamą įspėdamas šitaip:

skaitytojui atrodo teatrališki. Kuo epo herojai primena aktorius, vaidinančius scenoje?

„Tu, Dardanide, žiūrėk - apdairumo protas privalo.

DVIDEŠIMT KETVIRTOJI GIESMĖ Hektoro kūno atvadavimas

Žmogų matau, turbūt mus abu nužudyti jis nori.

355

Taigi mes bėkim, žirgais dar paspruksim, arba

paprašykim,

Jam apkabinę kelius, kad nieko jis mums nedarytų“

Tuosyk Priamas, guviai į dailų vežimą įstojęs;

Žirgus pavarė nuo durų pro priebučio skardžią

Taip jis kalbėjo, o senis suglumo, didžiai nusigandęs,

pastogę. Duasilėnai pirma keturratį vilko vežimą,

325 Juos vadeliojo Idajas* protingas, o paskui jį traukė

Net jam pašiurpo plaukai ant metų suriesto kūno, Taigi stovėjo apmiręs. O laimės nešėjas“ priėjo,

360

Paėmė seniui už rankos ir tardamas žodį paklausė:

Savo ratus žirgai, kuriais, negailėdams botago,

„Kurgi, tėveli, varai asilėnus ir žirgus tu savo

Senis važiavo per miestą, ir jį artimieji lydėjo, Graudžiai visi verkdami, lyg būtų jis mirti keliavęs.

Kai iš pilies išvažiavo abu į lygumą plačią, 330

Šitaip gūdžioj nakty, kai žmonės mirtingieji miega?

Ir nebijai narsa alsuojančių Argo herojų, 365

Kas palydėjo, visi - ir žentai, ir sūnūs tikrieji

Jie čia visai netoli, ir tau jie priešai nuožmiausi.

Jei kas tave pastebės, nakties greitosios tamsybėj

Grįžo į Troją atgal, o tuodu laukuos pasitiko

Vežantį tokius lobius, tai ką tu darysi, sakyki?

Dzeuso perkūnvaldžio akys, ir jam nūn pagailo senelio.

Pats nebejaunas esi, palydovas taipogi senyvas,

Vyro jisai neatrems, jei kas panorėtų užpulti.

S kreipėsi tuoj į mylimą sūnų Hermėją“?:

„Mielas Hermėjau! Juk tau maloniau už kitus

nemirtingus

335

370 Aš tai ir pats nenuskriausiu tavęs, ir kitam sukliudysiu Nuoskaudą tau padaryt. Labai panašus man į tėvą.“

Būti žmogaus draugų, ir tu išklausai, ką panori. Eik tad Priamą tuojau prie achajų laivų gaubtašonių

Tu palydėki, kad jo nematytų ir nepažintų

* Danajai - Argolidėje gyvenusi gentis. Danajais (kaip ir achajais,

argiečiais) dažnai vadinami visi su trojėnais kariaujantys graikai. * Argžudis - Hermis, nužudęs šimtaakę pabaisą Argą, kurį Hera pristatė saugoti karve paverstos Dzeuso mylimosios Ijonės.

*Idajas - karaliaus Priamo šauklys.

pr.

* Ambrozinis - dieviškas, nemirtingas. Ambrozija - nemirtin-

* Hermėjas - Hermis Jonijos tarme. Iki Atėnų iškilimo VI-V a.

Kr. sandūroje Jonijos tarmė buvo pagrindinė graikų literatūrinė

kalba.

gumas - laikytas dievų maistu.

*“Ilas - Priamo senelis, kurio garbei Troja vadinama Ilionu.

*5 Laimės nešėjas — vienas iš Hermio epitetų.

LITERATŪRAX KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Tai pasakyki tu man nebijodamas visą teisybę: Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

Ar tebėra dar mano sūnus prie laivų, ar jau spėjo

Ji sukapot gabalais ir šunims atiduoti Achilas?“

„Visa tai, mielas sūnau, ką tu pasakei Čia, teisybė.

Betgi koks dievas, matyt, ir man bus ranką ištiesęs,

375

Šitokį bendrakelionį pasiųsdamas štai susitikti,

Tikrą palaimą: nuaugęs gražiai, malonus pažiūrėti Ir išmintingas. Laimingi tėvai, kas tokį pagimdė“

410

„Mielas tėveli! Dar jo nesuplėšė nei šunys, nei paukščiai,

Vis dar tebeguli jis prie greitojo laivo Achilo

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

Jo palapinėj ten pat. Jau dvyliktas rytas išaušo Gulinčiam taip, tačiau nei kūnas negenda, nei kirmys

„Šventą teisybę sakai tu, seneli, kaip dera išminčiui.

Betgi dabar pasakyki tu man ir viską išdėstyk,

380

415

Artu šitas brangenybes visas į svetimą kraštą

Nori išvežti kur nors, kad jos tau išliktų nežuvę, Ar jau nusprendėt visi Ilioną šventą palikti,

Perimti baimės, kai galvą paguldė narsiausias herojus,

385 Tavo sūnus? Jis niekad kovoj nepabūgo achajų“

Jo kaip kitų kovoje parkritusių vyrų neėda. Betjį Achilas kasdien apie kapą savo bičiulio Velka įširdęs rytais, kai šventoji Aušra pasirodo, Ir nevalioja sužeist. Nustebsi ir pats tu priėjęs:

Guli jis tarsi rasos atgaivintas, ir kraujo nė ženklo, 420 Vietos nėra suterštos, ir žaizdos visur užsitraukė,

Kiek tikjų buvo, o varis aštrus juk padarė daugybę.

„Kas tu, mielasis, esi ir kas tavo tėvai garbingieji?

Taigi vis rūpinas tavo sūnum dievai laimingieji, Nors nebegyvas jisai: visų mat širdžiai jis mielas“

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

Taip jis kalbėjo. Nušvitęs iš džiaugsmo, senelis sušuko:

Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

Kaip tu gražiai pasakei apie mirtį sūnaus nelaimingo!“

390 „Gundai, tėveli, mane ir kalbi apie Hektorą šviesų.

Pats jį regėjau kovoj, kuri vyrui šlovę nupelno, Daugelį sykių ir tądien, kai jis prie laivų atsivijęs Mušė argiečių karius, negailėdamas ieties varinės.

395

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

425

„Laimė, vaikeli, tikra kaip pridera dovanas dėti

Nemirtingiesiems, ir mano sūnus (kad šiandien jis būtų!)

Mūsų namuos nepamiršo dievų, Olimpo valdovų.

Mes tik stovėjom visi nustebę, nes stoti į kovą

Teikės dėl to dievai ir numirusį jį atsiminti.

Draudė Achilas tuomet, tebepykdamas ant

Tu palūkėk, iš manęs šią gražiąją taurę priimki,

Atrėjono““. Jo palydovas esu, mes vienu laivu čia atvykom.

430

Ginki mane ir lydėk su pagalba dievų amžinųjų,

Kad palapinę Pelido galėčiau laimingai pasiekti“

Aš mirmidonų“' kilmės, ir tėvas man Poliktoras.

400

Jis ir turtingas begal, ir lygiai kaip tu jau senelis.

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

Šešetą turi sūnų, o ašjų tarpe septintas.

„Mano jaunystę, seneli, bandai, tačiau neįveiksi,

Burtus kai metėm, iškrito jis man atlydėti Achilą. Lauko dabar pažiūrėt atėjau, nes rytui prašvitus

Neįkalbėsi slaptai nuo Achilo man dovanas imti.

Turi puolimą prieš miestą pradėt žvitriaakiai achajai.

435

O palydovas aš tau ir į Argą šlovingąjį būčiau, Ir greitairkliam laive rūpestingai, ir pėsčią lydėčiau.

Jiems nusibodo sėdėt ir laukti, dėl to nebegali

Karo aistros pagautų achajų vadai sulaikyti“

405

Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

440

„Jeigu tikrai palydovas esi tu Pelido Achilo,

Nieks neužpultų tavęs, kai tokį matys palydovą“ Šitaip pasakęs, tuojau į ratus įšoko Hermėjas Ir, įsitvėręs vadžias bei šmaikštų botagą į ranką,

Įkvėpė didį narsumą žirgams ir abiem asilėnams,

“ Atrėjonas — čia Atrėjo sūnus Agamemnonas, achajų kariuomenės

Ji širdingiausiai gerbiu ir drąsos neturėčiau aš niekad Dovaną jo pasiimt, kad paskui sau bėdos nesulaukčiau,

O kai prie kuorų aukštų ir laivyno griovio atvyko,

riausiasis vadas. Achilo ir Agimemnono kivirču prasideda

„Iliados“ iužetas. *Mirmidonai — viena iš Tesalijos genčių, gyvenusi Pelėjo ir Achi-

lo valdose Etiotidėje. Pasak padavimo, Achilo senelis Ajakas per

445

Heros siųstą marą prarado visą savo tautą, ir tada jo prašomas tėvas

Dzeusas pavertė žmonėmis skruzdės (wipynĖ - skruzdė).

Ėję sargybą kariai vos baigė sau ruošt vakarienę.

Argžudis jiems, palydovas, tuoj saldųjį miegą užleido, Pats gi atvėrė vartus, jų permėtę sunkią atšovęs, Ir su brangių dovanų vežimu įleido Priamą.

Greitai surado abu ir Achilo jie palapinę, LITERATŪRA X KLASĖ

47

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Automedontas“ šviesus ir Arėjo gentainis Alkimas — Ruošės ir buvo prie jo. Neseniai vakarienę jis baigė

475

Valgyt ir gerti gardžiai, ir stalas prie jo dar stovėjo. Nepastebėtas įėjo Priamas ir staigiai pripuolęs Rankom kelius apkabino Achilui ir ėmė bučiuoti

Vyržudes jo rankas, kurios tiek sūnų jau nukovė.

Lygiai kaip vyras, sunkiausią kaltybę padaręs tėvynėj, Kraują praliejęs žmogaus, kad į svetimą šalį atbėga,

480

Į didžiaturčio namus - visi tik sužiūra nustebę, —

Taip ir Achilas dabar, Priamą išvydęs, nustebo,

Vyrai nustebo taip pat ir žvalgėsi vienas į kitą.

Senas Priamas tuojau maldaudamas šitaip prabilo:

485

„Tėvą tu savo atmink, prilygstantis dievui Achilai,

Tokio pat amžiaus kaip aš, ant slenksčio graudingos Rasi kas nors ir jį, gyvendami jo kaimynystėj,

Hermis įleidžia Priamą į Achilo stovyklą.

Skriaudžia dabar, ir nėra kas jį nuo negando gintų.

Aukštą, kurią mirmidonai savajam vadui pastatė,

450

490

Eglių prikirtę lieknų, o stogą jos buvo uždengę

Kiemą erdviausią aplink palapinę dar buvo aptvėrę Rąstų stačių tvora, vartus jos užšaudavo viena

Trojos plačiojoj šaly, ir nūn nebeliko nė vieno. Dešimtys penkios jų buvo, kada čion atėjo achajai. Jų devyniolika buvo sūnų iš vienos moteriškės,

495

Permėte eglės drūtos, trys vyrai atšaut tevaliojo. Trejetas vyrų kitų su vargu tegalėjo atstumti

Pulką kitų namuose man moterys kitos pagimdė.

Daugelį jų Arėjas smarkus seniai jau paklojo,

Permėtę šią, o Achilas lengvai atšaudavo vienas.

Ją geraširdis Hermėjas atstūmė seneliui bematant, Įvežė dovanas brangias, greitam Pelėjonui skirtąsias, Tuosyk nušoko nuo ratų ant žemės ir tarė Priamui:

Okars vienintelis liko ir gynė visus mus ir miestą,

500

Rodytis aš į akis, nes aiškiai neleistinas daiktas,

Jo iš tavęs atvaduot ir atnešiau išpirkas brangias. Tu pabijoki, Achilai, dievų ir manęs pagailėki, Savąjį tėvą atminęs: už jį aš vargšas didesnis.

505

Aš pasiryžau daryt, ko joks mirtingasis nedarė: Vyro, užmušusio sūnus, ranką prie lūpų prispausti:

Kad nemirtingi dievai su žmonėm taip aiškiai

bendrautų. Tu, palapinėn įėjęs, kelius apkabink Pelėjonui,

Taip jis kalbėjo. Graudu pasidarė dėl tėvo Achilui. Senį, už rankos paėmęs, gražiai atitraukė į šalį. Savo širdy atminę, viens vyržudžio Hektoro graudžiai

Melsk ir maldauki tiek tėvo ir motinos jo

gražiaplaukės, Tiek ir sūnaus vardu, kad suminkštintum širdį

510

jo rūsčią“

Šitai pasakęs, žvalgusis Hermėjas

470

Ir graudulys saldus nuo širdies pamažu jam nuslinko,

Staigiai pakilo iš krėslo ir senį pakėlė už rankos,

515

ĖĖmęs gailėti žilos galvos ir barzdos jo žilosios,

Irasilėnus, senelis pats tiesiai nuėjo į būstą,

Ten, kur gyveno dievų numylėtas Achilas. Herojų Rado namie. Jo vyrai sėdėjo atokiai, tik pora -

Verkė, rypavo, ant žemės prie kojų Achilo parkniubęs, Kitas raudojo dėl tėvo Pelėjo, drauge ir Patroklas Širdį graudino, visi jo namai nuo raudojimo plyšo.

O kai Achilas šviesus pasiguodė ašarom sočiai

į aukštą Olimpą

Grįžo atgal, o Priamas iš ratų išlipo ant žemės. Vienas Idajas kieme pasiliko, laikydamas žirgus

Hektoras, - užmušei jį neseniai, už gimtąją šalį

Narsiai kovojant. Dėl to atėjau į achajų laivyną

„Dievas atėjo, tėveli, padėt, nemirtingas Hermėjas,

"Tėvas man liepė, kad tau palydovas aš būčiau kelionėj. Bet nebegaišiu ilgiau ir grįšiu, nenoriu Achilui

465

Džiaugiasi tuosyk širdy, tikėdamos dieną ir naktį Tokis aš vargšas dabar, priaugo sūnų man puikiausių

prisipjovė.

460

Bet kai ateina žinia, kad tu tebegyvas ir sveikas,

Mylimą sūnų išvyst sugrįžusį sveiką iš Trojos.

Nendrėm skarotom, vešliom, kurių pabaliuos

455

senatvės.

Kreipėsi tuosykį jį ir tarė jam žodžiais sparnuotais:

* Automedontas — Achilo vežėjas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius „Vargše tu mano! Kiek skausmo širdy tu gavai

550

Nieko gi tau nebeduos sūnaus toks gailėjimas didis, Nebeprikelsi tu jo, tik sau dar padidinsi vargą“

iškentėti.

Kaipgi turėjai drąsos tu vienas ateit į laivyną, $20 Listį akis tam vyrui, kuris jau daugybę nužudė

Jam atsakė tuomet prilygstantis dievui Priamas: „Krėslan manęs nesodink, Kronido gentaini,

Tavo narsiųjų sūnų? Širdis geležinė tau šiandien.

kol vaikas

Eik pailsėt mažumėlę dabar, atsisėdęs į krėslą,

Duokime skausmui aprimt širdyje, kad ir liūdna be galo.

Žmogui jokios naudos neduoda juk aimanos

Gali nelaidotas kur palapinėj. Greičiau atiduoki, Noriu aš savo akim jį regėti, o tu gi priimki Išpirkas brangias, kurias atgabenom, ir jom

555

graudžios.

pasidžiaugęs

525 Naštą nelengvą dievai žmonėms trumpaamžiams

uždėjo — Vis susikrimtus gyvent, o patys be rūpesčių būna. Rūmuose Dzeuso aukštuos dvi amforos stovi prie slenksčio

Su dovanom: nelaimės vienoj, o gėriai antrojoj.

Sveikas į gimtąją šalį sugrįžki, kad leidai man šiandien

Žemėje būti gyvam ir saulės šviesybę regėti“

560 „Tu neberūstinki, seni, manęs. Suprantu aš, kad reikia Hektorą tau atiduot. Nuo Dzeuso man atnešė žinią „Motina mano tikroji, duktė ji senio jūrinio“. Savo širdy jaučiu, nuo manęs nenuslėpsi, Priamai:

Kam pamaišydamas duos jų Dzeusas, perkūnų valdovas, 530 Tas ir juodų dienų prigyvens, ir džiaugsmo saulėto. Bet kam vienų kartenybių pasems - to dienos

Dievas Čia vedė tave prie achajų laivų daugiairklių.

565

nelinksmos: Alkanas skurdas lydės jį visur per šventąją žemę,

Joks mirtingasis, net jaunas ir tvirtas, nebūtų išdrįsęs Eit į stovyklą: žmogus nei pro sargus nebūtų praėjęs, Nei taip lengvai atšovęs mūs vartų permėtę sunkią.

Taigi tu sopančios mano širdies daugiau neberūstink,

Vargšas klajos jis, atstumtas dievų ir žmonių

trumpaamžių. Taip ir Pelėjui dievai dovanų nešykštėjo gražiausių

49

535 Nuo pat gimimo, visus mirtinguosius pranoko jis

žemėj

Laime ir lobiais draugę, viešpataudamas tarp mirmidonų,

Norint jis buvo žmogus, bet deivę į žmonas jam davė. O nedalia palytėjo ir jį, kad nedavė dievas Rūmuos daugiau susilaukti sūnų, kurie perimtų valdžią. 540

Gimė tik vienas, ir tas trumpaamžis, ir jam ligi

šiandien

Ramstis senatvėj nesu, nes be galo toli nuo gimtinės Sėdžiu aš Trojoj šventoj ir skaudžiu vien tave

ir tavuosius.

545

Tu gi, tėveli, buvai ligi šiolei laimingas, kaip kalba. Kiek priskaičiuosi genčių Makaro“ gyvenvietėj Lesbe, Frigijos žemėj plačioj ir prie Helesponto bekraščio,

Pralenkei jas tu visas ir sūnais, ir turtų gausybe. Betgi kai negandą šį dievai uraniečiai“? tau siuntė, Kovos ir kovos kasdien, ir vyrų žudynės prie Trojos.

Priamas maldauja Achilą grąžinti Hektoro kūną. Kad nepalikčiau tavęs, nors prašyt atėjai, palapinėj 570

Šiandien čia vieno ir nesulaužyčiau priesakų Dzeuso“

Taip jis kalbėjo. Senelis pabūgęs jo žodžio paklausė. O Pelėjonas tuomet pro duris iššoko it liūtas.

Savąją širdį valdyk ir be atlydžio taip neraudoki,

* Makaras (gdxap - laimingas) - mitinis Lesbo salos karalius. * Uraniečiai - dangiškieji (oipavės - dangus).

Buvo ne vienas: du jo palydovai su juo išskubėjo — Automedontas narsus ir Alkimas, abu juos tarp vyrų

* Achilo motina jūrų nimfa Tetidė - senio jūrinio Nerėjo dukra.

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

575

Gerbė Achilas labiau už kitus, be velionio Patroklo.

Jie, asilėnus paėmę ir žirgus atkinkę iš jungo,

Šauklį senelį, Priamo skelbiką, paprašė į vidų

Ir pasodino į krėslą, o iš gražiaračio vežimo

Išpirkas krovė didžias, už Hektoro galvą skirtąsias,

580 Dvi marškones tepalikę ir dailiai išaustą chitoną“, Kad suvynioti kuo būtų velionį, namo jį išlydint.

Liepė, tarnaites pašaukęs, nuplaut ir patepti aliejais

Kūną, paėmus slaptai, kad Priamas to neregėtų

Ir sugraudinta širdis vėl neužsipliekstų rūstybe,

585 Sūnų išvydus, kad jam pačiam nepašoktų vėl pyktis Ir neužmuštų senelio, įsakymus Dzeuso užmiršęs. Kūną tarnaitės nuplovė ir patepė visą aliejais, Tuosyk, apvilkę nauju chitonu, jį įsupo apsiaustan,

Achilas grąžina Hektoro kūną Priamui.

O Pelėjonas patsai ant lentos jį paguldė paėmęs

Nimfos, kai prie Achelojo“ bangų pašoka ratelio, —

Ten ji, į uolą dievų paversta, be atlydžio kenčia.

590 Ir su bičiuliais drauge į dailų vežimą įkėlė. Gailiai prarūdo tuomet ir kreipės į mieląjį draugą: „Tu nevainoki, Patroklai, manęs, jei kartais išgirsi, Būdamas Hado šaly, kad atidaviau tėvui mielajam Hektorą šviesų, nes man atgabeno

Tad pagalvokim, tėveli šviesus, ir mes apie valgį,

Laiko tau bus ir vėliau mylimajam sūnui apverkti, 620

išpirkas brangias.

Ir greitakojis Achilas pašokęs papjovė avelę

595 Auką sudėsiu ir tau atiduosiu priklausančią dalį“

Sidabravilnę, draugai ją nudyrė ir dailiai išdarė.

Tarė ir į palapinę parėjo šviesusis Achilas.

Ten, atsisėdęs į krėslą dabintą, kur buvo palikęs

Stovintį priešais prie sienos, prabilo ir tarė Priamui:

s0

„Tavo sūnus jau grąžintas, kaip to geidavai tu, seneli,

600

Guli gražiai pašarvotas, ir grįždamas rytui prašvitus Pats pamatysi tu jį. Dabar vakarienę atminkim.

Ir gražiaplaukė Niobė, žinok, atsiminė valgį, Norint ji dvylika tuosyk vaikų namuose apraudojo,

Mėsą tuomet supjaustė smulkiau, pavėrė ant iešmų Ir atsargiai ją kepė ugny ir traukė iš laužo.

625 Automedontas jiems duonos atnešęs padėjo ant stalo Su kraitele dailia, o kepsnį dalijo Achilas. Rankomis siekė visi prieš juos pastatytųjų valgių.

O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino, Tuosyk stebėjos ilgai Achilu Dardanidas Priamas, 630 Koksjis gražus ir didingas, dievams pasirodė prilygstąs. Į Dardanidą Priamą nustebęs žiūrėjo Achilas, Matė jo žvilgsnį, orumą ir klausė jo žodžių protingų. O kai atsidžiaugė jau, bežiūrėdami vienas į kitą,

Dukteris savo šešias ir sūnus šešis jaunikaičius.

605 Sūnus sidabro lanku jai visus Apolonas išklojo, Perimtas pykčio ant jos, dukras - šaulė Artemidė,

Galinti mat pasisakė prilygt gražiaveidei Lėtonei**: Toji pagimdžius tik porą vaikų, o ji visą pulką.

Nors šie tebuvo tik du, bet Niobei visus išdaigojo. 610 Kiauras devynias dienas negyvi išgulėjo - nebuvo

Pirmas prabilo tuomet kaip dievas senas Priamas:

635 „Leiski jau man atsigulti dabar, Kronido gentaini,

Kad išsitiesę abu saldžiuoju miegu pasidžiaugtum.

Aš nesudėjau akių po savo blakstienom nė bluosto“

Naktį nei dieną, kai žuvo sūnus nuo rankų tavųjų.

Kam jų palaidot: į akmenis pavertė žmones Kronidas. Ir tik dešimtąją dieną palaidojo juos uraniečiai.

Atminė valgį Niobė, nors buvo pavargus nuo verksmo. Nūn tarp Sipilo““ uolų, kalnuos, kur nieks negyvena,

615 Kur, kaip sako, lig šiol susirenka deivės ilsėtis,

* Chitonas - lininiai arba vilnoniai ant pečių susegami marškiniai. “Deivė Lėtonė - Dzeuso žmona iki Heros, Apolono ir Artemi-

dės motina.

**Sipilas — kalnas Lidijoje.

Kai Ilionan parveši. Ten ašarų daug dar išliesi“

Visąlaik raudu tiktai, maldydamas skausmą bekraštį,

640 Kiemo viduj raitaus, į šiukšles ir dulkes parpuolęs. Valgio ėmiau tik dabar, ir tamsus it purpuras vynas Gerklę suvilgė, seniai nė krislelio burnoj neturėjau.“

Taip jis kalbėjo. Achilas draugams ir tarnaitėms įsakė Priesieny patalus klot, apačioj patiesus gražiausias

*Achelojas — upė Aitolijoje.

“Bluostas - trumpas miegas, snustelėjimas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius 645

Purpurines gūnias, virš jųjų kilimus minkštus,

Vadas vyriausias, tatai ir achajai visi sužinotų“

Ir apklotus jiems padėt vilnonius šiltai užsikloti.

Taip jis pasakė. Senelis pabūgo ir šauklį pakėlė,

Vergės išbėgo tuojau, žibintus įsitvėrę į ranką,

Ir rūpestingai paklojo svečiams du patalu minkštu.

O greitakojis Achilas juokaudamas tarė Priamui:

650

Jiems asilėnus tuojau ir žirgus pakinkė Hermėjas Ir per stovyklą juos pats išlydėjo, to niekas nejuto.

690

„Gulki už durų, svety mylimasis, kad kas iš achajų,

O kada upės plačios, gražiabangės jie kraštą pasiekė, Srauniojo Ksanto“", kurį nemirtingas Kronidas

Senių tarybos narių, neužeitų, jie renkasi nuolat

Čia reikalų svarstyt su manim, kaip teisybė privalo.

paleido,

Tuosyk Hermėjas sugrįžo atgalį aukštą Olimpą.

Jei pastebėtų tave kas juodą šią bėgliąją naktį,

Tuoj Agamemnonui, vadui vyriausiam, galėtų pranešti,

655

Ir geltonrūbė Aušra po visą jau žemę pasklido,

695

Kaijie, raudodami graudžiai, parvarė žirgus į pilį, O asilėnai jų vežė velionį, ir niekas nei vyrų,

Ir išpirkimas sūnaus tuomet užtruktų nemaža.

Betgi dabar pasakyki tu man ir aiškiai išdėstyk,

Nei gražiarūbių žmonų pirmiau jų pamatę nebuvo,

Kiek reikalausi dienų šviesiajam Hektorui laidot,

Tiek aš dienų nepulsiu nei pats, nei vyrams neleisiu.“

Ir tik Kasandra“ viena, kaip ta Afroditė auksinė,

700

Įkopė kuoran aukštan ir mieląjį tėvą pamatė,

Stovintį ratuos drauge su šaukliu Iliono senuoju,

O ant neštuvų kitam vežime pastebėjo velionį.

Tuosyk atsakė Achilui prilygstantis dievui Priamas: 660

„Jeigu tu leidi gražiai man palaidoti Hektorą šviesų,

Graudžiai prarūdo tuomet ir klykė per visą tvirtovę:

Šitaip, Achilai, tu dar galėsi parodyt gerumą:

„Hektoro eikit sutikt, trojėnai visi ir trojėnės,

Pats tu žinai, mes pily apgulti, ir malkas gabenti

Kaip jį mokėjot seniau iš mūšio pargrįžtantį gyvą

705

Reikia toli iš kalnų, o trojėnai juk perimti baimės.

Sveikint, kai buvo jis džiaugsmas ir miesto, ir viso

Taigi devynias dienas namie jo norėtum gedėti, 665

mūs krašto“

O tik dešimtą reikėtų jį laidot ir žmones vaišinti,

Taip ji raudojo. Nei vyro nė vieno pily nebeliko, Nei moteriškės. Visus juos apėmė skausmas bekraštis. Atvežto kūno sutikti visi jie suplūdo prie vartų.

Tuosyk vienuoliktą dieną jam aukštą kapą supiltum,

Dvyliktą dieną galėsim kariauti, jei reikalas būtų“

Jam neuždelsęs atsakė šviesus greitakojis Achilas:

710

Bet pirmučiausia mieloji žmona ir motina verkė, Raudamos plaukus abi, ir, puolę prie ratų dailiųjų, Apglėbė galvą tuojau. Minia raudojo aplinkui.

„Taip ir tebūna, tėveli Priamai, kaip tu pageidauji.

670

Aš sustabdysiu kovas tiek laiko, kiek tau reikalinga“

Šitai pasakęs, paspaudė jis dešinę ranką seneliui, Ėmęs už riešo tvirtai, kad baimės širdy neturėtų.

675

Būtų gal ištisą dieną lig saulės sėdimo nuo ryto Hektoro graudžiai rypavę visi, susigrūdę prie vartų, Jei nuo vežimo senelis Priamas nebūtų pasakęs:

715

Atgulė jie priemenėj už sienos šalimais abudu, Senas šauklys ir Priamas, kankinami rūpesčio didžio. Tuotarp Achilas miegojo viduj palapinės tvirtosios,

„Leiskite nors asilėnams praeit, paskui jūs galėsit

Sočiai paverkt, paraudot, kai jį parvešim į rūmus.“

Jam ten prie šono gulėjo kartu Briseidė gražveidė. Aukšto dangaus dievai ir žirgų važinėtojai vyrai

Taip jis kalbėjo, o tie prasiskyrę praleido vežimą. Parvežė kūną į rūmus šviesiuosius ir ten pašarvojo Ant pakylos, padabintos gražiai, ir šalia pasodino

720

Vien tik geradario dievo Hermėjo miegas netraukė,

Pirmus raudotojus, ir tie graudingai užtraukė Veriančias širdį raudas, jiems pritarė moterų verksmas.

Svarstančio savo širdy, kaip šviesų karalių Priamą

Oužvisas labiau Andromachė verkė baltrankė,

Naktį miegojo visi, nuraminti gaivinančio miego.

680

Reiks iš laivyno išvest ir sargus prie vartų apeiti. Taigi prie jo galvos atsistojo ir tarė jam šitaip:

Vyržudžio Hektoro galvą apglėbusi rankomis švelniai:

„Tau ir bėda neberūpi, tėveli, miegi sau ramiausiai, Apsuptas priešų piktų, kai tavęs pagailėjo Achilas. 685

Kalnus davei dovanų mylimajam sūnui išpirkti,

O už tave, dar gyvą, juk triskart brangiau sumokėtų

Sūnūs, palikę namie, jei tik Agamemnonas kartais,

* Ksantas - kitas Skamandro upės pavadinimas.

* Kasandra - Priamo dukra pranašė, pranašavimo dovaną gavusi iš Apolono. Iš keršto, kad atsisakė jo meilės, Apolonas padarė taip, kad žmonės netikėtų jos pranašystėmis.

LITERATŪRA X KLASĖ

51

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

725

Ogi tave, išgaląstu variu išplėšęs gyvybę,

„Metuos jaunuos, brangusis, žuvai, palikęs be laiko Vienišą našlę namuos. Sūnus, iš mudviejų gimęs,

755

Jam nežadėta sulaukt. Pirmiau išgriauta bus tvirtovė

Iš pamatų, kai atgulei tu, jos geriausias gynėjas,

Savo bičiulio, kurį tu nukovei, bet jo neprikėlė. Tu, lyg nuplautas rasų, guli štai menėje sveikas, Tarsi mirtingas žmogus, kurį Apolonas nukovė,

Moterų sargas budrus ir kūdikių jų mažamečių.

Sidabralankis, beskausmėm strėlėm iš netyčių

Mudviejų, vargšų didžių, dar kūdikis mažas, jaunystės

730

Greit jas vergijon išveš, į laivus gaubtuosius suvarę,

pataikęs“

O sujomis ir mane, ir tu gi, mūs mielas vaikeli,

Arba išeisi drauge ir dirbdamas darbus žemiausius Vargsi beširdžio žmogaus namuose, o gal koks achajas 735

760

pastvėręs,

Trojon atvežęs mane (pirmiau aš turėjau pražūti!).

brolį,

Tėvą ar mylimą sūnų. Be galo juk daugel achajų

Krito nuo Hektoro rankos ir graužė sukruvintą žemę.

765

Šiandien nuo tos dienos jau dvidešimt metų prabėgę,

Kai atvykau aš į Troją, palikusi gimtąją šalį,

Bet iš tavęs negirdėjau rūstaus užgaunančio žodžio.

Buvo mat baisiai rūstus kautynėse tėvas tavasis.

Verkia jo šiandien todėl visi gyventojai Trojos. Sielvartą didį ir skausmą tėvams padarei tu

Taip ji raudodama sakė, ir verksmas žmonių vis didėjo. Ir Elena Argietė tuomet pravirko trečioji:

„Hektorai! Tu už visus mūs dieverius širdžiai brangesnis. Mano juk vyras yra Aleksandras, prilygstantis dievui,

Žemėn iš kuoro paleis stačia galva, už rankos

Pykčio pagautas, kad mūšy nukovė jam Hektoras

740

Vilko ir vilko žirgais apie kapą herojaus Patroklo,

Netgi jei kitas kas nors pasakydavo žodį piktesnį,

saviesiems,

770

Hektorai mielas, o man palikai vien kančias

Moša ar dieveris koks, ar moteris jo gražiarūbė, Arba anyta (o šešuras man kaip tėvas tikriausias), Vis tu sudrausdavai tokį ir būti geresnį jį mokei

Savo širdies gerumu ir žodžiais ramiais, išmintingais.

neregėtas,

Taigi tavęs verkdama ir save nelaimingą apraudu.

Kito man tokio nebėr švelnaus nei širdžiai mielesnio

775

52

Trojos plačiojoj šaly: visi nusigręžia sutikę“

Taip ji raudodama sakė. Be perstojo minios kūkčiojo, Kol pagaliau senelis Priamas prabilo į žmones: „Malkų privežkit pilin, trojėnai, širdy nebijokit

Argo herojų slaptos pasalos: šviesusis Achilas, 780

745

Ašaras beliedama amžinai, ir naktį, ir dieną“

Mums nekliudyt, kol aušra pasirodys dvyliktą kartą“ Taip jis kalbėjo, o tie vežimus prisitaisė ir jaučius Bei asilėnus pakinkė ir greit prie pilies susirinko.

Atsisveikinimas

Nesgi iš guolio mirties į mane tu netiesei rankų Nei paskutinio man žodžio tarei, kurį atsiminčiau

Nuo juodašonių laivų išleisdamas, žodį man davė

Taip tas devynias dienas jie malkas vežė ir vežė. 785

O kai dešimtąjį kartą Aušra mirtingiesiems prašvito, Išnešė Hektorą narsų raudodami graudžiai trojėnai Ir, ant laužo aukštai jį paguldę, ugnį pakūrė.

Taip ji raudodama sakė. Jai pritarė moterų verksmas. Raudą graudingą tarp jų pradėjo tuo tarpu Hekabė:

„Tuiš visų vaikų brangiausias man, Hektorai mielas!

Gyvas pakol tu buvai, dievams mokėjai patikti,

750

Vos tiktai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito, Marios žmonių susirinko bemat prie Hektoro laužo. 790

O kai suėjo visi ir užėmė vietą kiekvienas,

Laužą užgesė tuomet, vynu tamsiuoju užlieję,

Pardavė sūnus juk mano kitus greitakojis Achilas,

Kur dar galybė ugnies tebešėlo, po to rūpestingai Kaulus jo baltus surinko draugai ir broliai tikrieji,

Gyvą paėmęs kurį, toli už marių plynųjų,

Skausmo pilni, skruostais jiems ašaros gailios riedėjo.

"Tad nepamiršo tavęs, kai atsiuntė mirtį likimas.

Vienus į Samą ir Imbrą, kitus į Lemną miglotą.

795

LITERATŪRA X KLASĖ

Viską surinko gražiai ir sudėjo į urną auksinę,

Dievai ir herojai 1 skyrius Dar įvynioję pirmiau į purpuro audinį švelnų.

Odisėjas ilgisi gimtinės ir žmonos Penelopės, bet jį sa-

Urną nuleido tuomet į kapui atvertąją duobę

vo oloje prievarta laiko nimfa Kalipsė“, žadanti amžiną

Ir dideliais akmenim iš viršaus ir šonų užklojo.

jaunystę ir nemirtingumą. Visi dievai gaili didvyrio, išskyrus

Pilkapį aukštą supylė, sargybas išstatę aplinkui,

jūrų valdovą Poseidoną, kuris pyksta ant Odisėjo, kad išdū-

800 Kad gražiaauliai achajai anksčiau nepradėtų

rė vienintelę akį jo sūnui kiklopui“? Polifemui.

puolimo. Kapą supylę, atgal į namus parskubėjo kiekvienas. Tuosyk visi susirinko puoton gausion ir garbingon

Rūmuos aukštuos Priamo, Dzeuso auginto karaliaus.

Taip greitažirgio Hektoro šermenis šventė trojėnai.

Tuo metu Odisėjo namai pilni

jaunikių, kurie peršasi Pe-

nelopei ir puotaudami švaisto šeimininko turtą. Penelopė laukia vyro jau beveik dvidešimt metų, gudriai atstumia atkaklius jaunikius: naktimis ardo dieną audžiamą audeklą, kurį baigusi pažadėjo tekėti už vieno iš jų. Dzeusui paliepus, Kalipsė išleidžia Odisėją į namus, bet Poseidonas sudaužo jo laivą. Odisėjui pavyksta išsigelbėti, pasiekti fa-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

jakų“! žemę. Karaliaus Alkinojo rūmuose herojus pasakoja,

1.

ką patyrė keliaudamas iš Trojos: nuotykius kiklopų šalyje,

2.

3.

Kodėl dievai padeda Priamui pasiekti achajų stovyk-

lą ir įkalbėti Achilą atiduoti Hektoro kūną? Pateikite

daugiau nei vieną priežastį.

Iško aiškėja, kad dievai globoja herojų net po mirties?

Kaip Priamas bando permaldauti Achilo rūstį? Kas labiausiai paveikia Achilą?

4. Ar achajų didvyris patenkintas savo likimu? Įrodykite, 5.

6.

remdamiesi tekstu. Iško Achilas supranta, kad Priamo kelionę pas jį palaimino dievai?

lėmis mirusiųjų karalystėje, pražūtingas jūros pabaisų pinkles. Draugiški fajakai sukrauna Odisėjui dovanų. Pasiekęs Itakę, Odisėjas susitinka su sūnumi. Jie susitaria nuslėpti šeimininko atvykimą ir įveikti rūmuose įsitaisiusius jaunikius. Elgeta apsimetusį Odisėją mazgodama kojas atpažįsta senoji auklė. Kitą dieną išžudęs jaunikius, Odisėjas atskleidžia namiškiams paslaptį.

Remdamiesi tekstu pagrįskite teiginį, kad senovės graikams vyrų - Priamo ir Achilo - verksmas yra savaime

suprantama jausmų išraiška. Kaip į tai 7.

susitikimą su motinos, žynio Teiresijo, Achilo, Heraklio vė-

kinėje mūsų kultūroje?

PIRMOJI GIESMĖ

ima šiuolai-

Dievų susirinkimas

Atpasakokite veikėjų susitaikymo epizodą: ką valgo, kodėl gėrisi vienas kitu, kaip kloja patalus, kaip aptaria paliaubas.

8. Aptarkite kitus buities ir bendravimo papročius. 9. Palyginkite senovės graikų ir senovės lietuvių laidojimo apeigas. 10. Kaip žuvę herojai pagerbiami „Iliadoje“ ir Adomo Mic-

Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai, Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė. Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė

Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą

5

Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.

Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.

kevičiaus poemoje „Gražina“?

Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo: Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio,

11. Glaustai penkiais septyniais sakiniais aprašykite Achi-

lo charakterį, išryškinkite jo prieštaras ir individualias

Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną.

savybes, skiriančias nuo kitų herojų.

12. Pasidomėkite posakio Achilo kulnas kilme. Ką jis reiš-

kia? Papasakokite neilgą istoriją, kurioje tiktų pavar-

53

10

Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti.

toti šį posakį.

Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo išvengė, Buvo namie, iš karo vargų ir marių ištrūkę.

ODISĖJA

Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgus baisiai,

* Kalipsė (kalizzw - slepiu) - Atlanto dukra, septynerius metus

Sugriovę Troją, likę gyvi achajų herojai grįžta į namus. Tačiau Odisėjo, sumaniausio ir gudriausio iš jų, kelionė į gimtinę užtrunka. Jis patiria daug nuotykių, pavojų ir pagundų, tad Itakę pasiekia tik po dešimt metų klajonių.

laikiusi Odisėją mitinėje Ogigijos saloje. “Kiklopai (kixlos - apskritimas, 6y - akis) — vienaakiai milžinai

žmogėdros.

*! Fajakai - laiminga jūrininkų tauta, gyvenanti pasakiškoje Sche-

tijos saloje.

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

30

Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido Oresto.

Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams nemirtingiems:

„Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip kaltina žmonės!

Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau iš tikrųjų

Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs užsitraukia, 35

Štai kaip Egistas dabar: prieš mūsų valią Atrido Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant nužudė, Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes aiškiai jam sakėm,

Siuntę Hermėją pas ji, akyląjį Argžudį greitą, Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos neviliotų, 40

Nes už Atridą jis keršto rūstaus susilauks iš Oresto, Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims reikalauti.

Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau geranoriško žodžio

Negi paklausė Egistas. Ir štai sumokėjo už viską“

Odisėjas pas Kalipsę.

15

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji,

Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad būtų jos vyru.

45

O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams beplaukiant, Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į tėvynę,

54

Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Egistas ir žuvo. Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą padaro!

Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo protingo,

Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar neišvengė,

Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau visiems

„O mūs tėve Kronide, karalių galingas valdove!

Vargšo, kuris nuo savųjų atskirtas sielvartus kenčia

jo pagailo,

50

Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury vandenyno. Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė gyvena,

20 | Be Poseidono, kuris ant garbingo, šviesaus Odisėjo

Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino kiekvieną

Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę sugrįžo.

Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais pakylėjęs, Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų skiria

62

O Poseidonas šaly tolimų etiopų“? viešėjo, Tų etiopų, kurie perpus prasiskyrę gyvena

nuo žemės.

Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur nusileidžia.

55

Žodžiais ramina meiliais ir, visaip įtaikaudama,

25 | Meiliai priimdamas jaučių ir avinų hekatombę““, Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai jau

tuo tarpu Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko tarybon.

Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą,

Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau Odisėjas Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį dūmą

Žemės gimtos - ir tada jau numirti. O tavo kri 60

nėj

Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau Odisėjas

Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų atnašavo

Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip rūstauji, tėve?“

Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų tėvas.

Atminė savo širdy jisai mat beydį Egistą““,

Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė: „Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų tau

“ Etiopai - mitinė tauta, gyvenanti prie Okeano rytiniuose ir va-

kariniuose žemės pakraščiuose.

“Hekatombė (ėkazėv - šimtinė, Rod - jautis) — šimto jaučių atnaša, apskritai didelė auka.

prašoko?

65

“Egistas - Agamemnono pusbrolis. Agimemnonui išplaukus į Troją, jo žmonos Klitemnestros padedamas užgrobė Mikėnų sostą, tad Orestui teko augti svetur. Egisto epitetas beydis aiškiai parodo,

kad epui nerūpi dorovinis matmuo; beydis - tai šaunus, nepriekaištingai narsus, garsus, tik ne doras.

LITERATŪRA X KLASĖ

Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją, dievišką vyrą? Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų nešykštėjo

Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių valdovams.

Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be perstojo tūžta Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino akį, -

Dievai ir herojai 1 skyrius 70

Lygų dievams Polifemą, kurio galybė didesnė Užu kiklopų kitų. Pagimdė nimfa Toosė,

205

Vadas vienų turėjau būt aš, o kitų Eurilochas. Greitai, į šalmą varinį sumetę, burtus papurtėm,

Ir Eurilocho drąsingojo burtas iškrito iš šalmo.

Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno,

Vyrų mūs dvidešimt du pasiėmęs, jis ėjo žvalgybon.

Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę patyrus.

Ašaras braukėm visi - kas ėjo ir kas pasiliko.

Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės plakėjas, 75

Gena nuo žemės gimtos Odi ją, nors jo nenužudė.

Taigi dabar visi mes imkime ir pasvarstykim,

Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui rūstybę

Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi jis vienas

Juos užkerėjo anksčiau, žolėm apgirdžiusi, deivė.

Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų nemirtingų“

80

Kirkės jie rūmus priėjo, iš akmenio luitų statytus, Progumoj girių aikščioj, iš tolo matomoj vietoj. Sergėjo rūmus kalnynų vilkai ir liūtai rusvieji,

210

Žvėrys žmonių nebepuolė piktai, juos meiliai patiko,

Vizgino uodegas vien ir aplink šokinėjo iš džiaugsmo.

215

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas valdove!

Lygiai kaip šunys linksmi, šeimininko sulaukę iš vaišių,

Ji pasitinka pulku, tikėdamies gausią lauktuvių, —

Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai sutinka,

Taip šokinėjo tie liūtai dabar ir vilkai tvirtanagiai.

Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo pastogę,

Vyrai, nors drąsūs, tačiau nusigando, pabaisas išvydę.

Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį greitą, 85

Mesį Ogigijos salą pasiųskim, kad jis gražiakasei

Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų sprendimą

Taigi sustojo visi ties prieangiu deivės gražkasės Ir įsiklausė, kaip Kirkė viduj maloniai dainavo,

220

Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt į gimtinę.

Staklėse sau ausdama nemirtingą didžiulį audimą,

Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo sūnų

Tokį malonų ir gražų, kaip deivės austi temoka.

Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą įkvėpsiu,

90

Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją, Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams“, kurie nesiliauja

Kalbą pirmasis pradėjo Politas, vyrų šauniausias, Mano seniausias bičiulis, kuriuo kaip savim aš tikėjau:

225

„Vyrai mieli! Viduj, ausdama didžiulį audimą, Dainą dainuoja gražiai (jos atbalsis sklinda aplinkui)

Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be skaičiaus“

Deivė ar moteris gal. Pašaukime čia nestovėję!“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Raiškiai perskaitykite epizodą, kur pasakotojas apibend-

rintai nusako Odisėjo ir jo bendražygių likimą. Kas jiems nutiko?

Taip jis kalbėjo. Bičiuliai paklausę sušuko audėjai, 230

Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias, Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo,

„p

Kokiu tikslu susirenka Olimpo dievai?

Kuo įvykiai dievų taryboje primena žmonių gyvenimą?

Tik Eurilochas paliko, nujausdamas spąstus klastingus.

Juos į krases“ ir į krėslus visus pasodino įvedus,

Visų dievų tėvas tekste vadinamas galingu valdovu. Koks

jis atrodo šiuolaikiniam skaitytojui?

Kaip apibūdinamas Odisėjas? Kokios jo savybės pabrėžiamos?

Sūriu vaišino ir miltais, į medų geltoną maišytais, Pramniško vyno“ įpylus ir gausiai valgį uždarius

235

Ji kerimosiom žolėm, kad savo šalį užmirštų.

Kuris iš olimpiečių dažniausiai pasiūlo veikimo planą,

Gėrimą tą jie išgėrė visi, o Kirkė pakilo,

yra ryžtingiausias? Ką įdomaus apie pasaulį šis tekstas pranešdavo senovės Žmonėms?

Palietė juos rykštele ir suvarė į savo kiaulidę.

240

DEŠIMTOJI GIESMĖ

Galvos jų buvo dabar, šeriai ir balsas kaip paršų, Kūnas pakito visai, tik protas paliko kaip buvęs. Verkiančius juos uždarė garde ir papylė jiems Kirkė Triaukšt sedulų kietų, bugienio bei ąžuolo gilių

Kirkė

Ir dar kitokių daiktų, kur kiaulės žemėknisės ėda.

O Eurilochas parbėgo atgal pas juodąjį laivą

„Taigi į du vienodus būrius paskirsčiau aš tuokart

Gražiaaulius bičiulius ir abiem jų daviau po vadovą:

* Kol Odisėjas klajojo negalėdamas grįžti, pasklido gandai, kad

jis žuvęs. Tada jo žmonai Penelopei ėmė pirštis kiti vyrai, 0 svetingumo paprotys neleido sūnui Telemachui jų išvaryti.

“ Krasė - krėslas be atkaltės.

“Pramniškas vynas - stiprus ir aitrus raudonasis vynas, taip vadinamas pagal Pramnės kalną Ikarijos saloje ar miestą Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje arba Lesbo saloje.

LITERATŪRA X KLASĖ

55

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

245

Tuoj apsakyti visiems draugų nelaimingo likimo, Bet nevaliojo nė žodžio ištarti, nors stengės be galo:

Išgąstis perėmė visą ir širdį sukaustė, tik akys,

Ašarų pilnos, žibėjo - jis šaukt, ne kalbėti norėjo. Baisiai nustebę visi, ilgai jį klausti turėjom,

250 Kol atitoko ir mums draugų žuvimą apsakė:

„Ėjom per girią, kaip mums prisakei, šviesus Odisėjau. Radome Kirkės namus iš akmenio luitų tašytų

Progumoj girios aikščioj, iš tolo matomoj vietoj.

Audė didžiulį audimą viduj ir dainą dainavo

255 Deivė ar moteris gal, ir ją mes pašaukėm drąsiai. Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias,

Kirkė paverčia kiaulėmis Odisėjo bendražygius.

Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo,

Bet iš bėdos aš ištrauksiu tave ir žūti neduosiu.

Vienas tik aš nėjau, nujausdamas spąstus klastingus.

Imk štai žolelių gerų ir jas paslėpęs pas Kirkę Eiki: jos lemtąją dieną nuo tavo galvos atitolins. Aš pasakysiu visas piktąsias Kirkės gudrybes.

Jie kaip į vandenį dingo visi, daugiau jų nė vienas 260 Nepasirodė, nors aš dar ilgai dairiaus atsidėjęs“

290

Taip jis kalbėjo, o aš kalaviją didžiulį varinį,

Puoštą sidabrais, mečiau sau per petį ir kilpinį tamprų

Ir Eurilochui liepiau man kelią parodyt, kur ėjo. Jis tada ėmė maldaut, kelius man rankom apglėbęs,

Tau kikeono““ ji duos ir žolių pridės tau į valgį, Bet apžavėti tavęs nepajėgs: kliudys jai tos geros Žolės, kurių tau duodu. Dabar ką daryt pasakysiu.

Kai tiktai Kirkė mėgins tau šmaukštelėt rykšte ilgąja, Tu, iš makšties išsitraukęs tuojau kalavij

šit aštrų,

265 Ir atsidusęs giliai kalbėjo žodžiais sparnuotais:

295 Pulki piktai ant jos, grūmodamas vietoj nukauti“.

Tikras esu - nei tu bepareisi, nei vyrų nė vieno

Tu nesišiauški per daug ir patalo deivės neniekink,

„Nebevaryki manęs, augintini Dzeuso, paliki.

Ji nusigandus tave pavadins ilsėtis į guolį.

Nebeparvesi. Su šiais, kur gyvi, mes nieko nelaukę

Bėkime: gal kaip nors žuvimo dienos išsilenksim“ 270

Taip jis kalbėjo. O aš atsakydamas šitaip atrėžiau:

300

„Taip, Eurilochai, gerai, tu gali pasilikti sau vietoj,

Valgyk ir gerk sau sveikas čionai prie juodojo laivo,

275

Eidamas kloniais šventais, atrodo, buvau netoli jau

Nuo aukštastogių namų galingos žavėtojos Kirkės,

Kai netikėtai man prieš, jau baigiančiam rūmus pasiekti, Štai auksalazdis Hermėjas, kaip jaunas vaikis, ateina,

Su pirmutiniais pūkeliais barzdos, žydėjime amžiaus.

280 Ranką paspaudė jis man, vardu pavadino ir tarė: „Kaipgi tu, vargše, vienas, miškuotuos kalnuos

atsiradęs,

Vaikštai nežinomom vietom? Jau Kirkė vyrus

Ir nusirengusiam tau tikrai neatims vyriškumo“

Šitai pasakęs, gerųjų žolių man Argžudis davė, Žemėj parovęs čia pat, ir kokios jos būna parodė: Šaknys jų visiškai juodos, o žiedas baltas kaip pienas.

Eiti aš vienas galiu, kai mirtinas reikalas verčia“

Taip jam atsakęs, aš tuoj pasukau nuo laivo ir marių.

Idant paleistų draugus ir tave pamylėtų kaip svečią. Tik reikalauk, dievų tegu didžiąją priesaiką duoda, Kad negalvoja daugiau tau nieko pikta daryti

305 „Moli“ vardu vadina dievai, žmonėms trumpaamžiams Rasti jų baisiai sunku, o dievai yra visagaliai. Tuosyk Hermėjas, miškais apaugusią salą palikęs, Grįžo į aukštą Olimpą, o aš nuskubėjau į Kirkės Rūmus aukštuosius, nors mintys visokios man lindo

į galvą“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kas pasakoja Odisėjo nuotykius? 2. Raiškiai perskaitykite fragmentą, kaip Kirkė užklydusius keliautojus paverčia paršais. Atkreipkite dėmesį į

tavuosius

Pavertė paršais visus ir seniai į kiaulidę uždarė.

285

Gal tujų gelbėti bėgi? Tai tau aš galiu pasakyti: Nebepareisi ir pats. Drauge tu su jais pasiliksi.

“ Kikednas — geriamas vyno mišinys su medumi, trintu sūriu,

miežiniais miltais ir kitais priedais.

“Dievai nemirtingi, todėl toks grasinimas Kirkės

dinti. Spėjama, kad tai pasakos, kuri baigiasi raganos LITERATŪRA X KLASĖ

neturėtų išgąs-

žūtimi, atbalsis.

Dievai ir herojai 1 skyrius įvykių seką: pirmiausia draugiškas kvietimas užeiti, tada vai:

$ su „kerimosiom žolėm, kad savo šalį užmirštų“,

paskui šeimininkė palietusi rykštele paverčia vyrus žemėknisėm kiaulėm. Pasvarstykite, kaip interpretuotu-

3. Kodėl Odisėjas ryžtasi išvaduoti vyrus, nors Eurilochas

maldauja bėgti? Kol

savybių turi herojus, kad nepaisydamas pavojaus eina gelbėti bendražygių? 4. Kodėl Hermėjas padeda Odisėjui? Koks šis dievų pasiuntinys pasirodo žmonėms? Kaip su jais bendrauja? -



„ Ar daugmintis Odisėjas pasitiki tik savo drąsa, sumanumu? Paaiškinkite. 6. Kokią gyvenimo pamoką gavo Odisėjas ir jo draugai?

Pasvarstykite, ar Kirkės epizodas ko nors moko skaity-

a

toją. . Kaip manote, ar Odisėjui pavyko išgelbėti savo draugus?

Tiriame

8. Patyrinėkite, kaip mitiniuose pasakojimuose (graikų

mituose, lietuvių sakmėse ir pasakose) vaizduojami pa-

Žž

Džono Viljamo Voterhauzo „Kirkės eski izas“,

1911-1914 m.

sėjo draugų istorija. Parenkite pranešimą ir su tyrimo rezultatais supažindinkite visą klasę. 8.1.K.

kodėl permaino žmones, kaip tai padaro, ko-

kį pavidalą įgauna pavers ieji?

8.2. Kas ir kaip jiems sugrąžina žmogiškąjį pavidalą? 8.3. Kuo panaši ar skirtinga Odisėjo draugų istorija?

virtimai kitokiomis būtybėmis, ir palyginkite su Odi-

57

LITERAI

RA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

8.4. Kaip vaizduojama Kirkė vėlesnių epochų dailininkų paveiksluose? Palyginkite jų Kirkę su Homero vaizduojama deive. 8.5. Kokia gyvenimo išmintis perteikiama tokiais pasakojimais? DVYLIKTOJI GIESMĖ

Sirenės, Skila, Charibdė"? „Nė nepamatėm tuomet, kaip laivas tvirtasis atplukdė

Noras klausytis, todėl maldavau bičiulius, kad atrištų,

Galva pamodamas jiems. Bet yrėsi jie įsiręžę,

195 O Perimedas ir Eurilochas pašokę priėjo

Ir dar tvirčiau apvyniojo mane, nešykštėdami virvių. Greit iš akių mums prapuolė krantai, ir sirenių

žavingo Balso nei jų giesmės nebebuvo nė aido girdėti. Vašką iškrapštė tuomet bendražygiai mano mielieji 200 Sau iš ausų visi ir mane atrišo nuo stiebo. Kai jau už mūs pasiliko sala, pastebėjau iš tolo Dūmus ir aukštas bangas, ir gausmas baisus pasigirdo. Apėmė baimė visus, net irklai išsprūdo iš rankų

Mus prie sirenių salos, nes vėją turėjom patogų. Bet netikėtai vėjas nuščiuvo. Tyla ir ramybė

Jūroje užviešpatavo, vilnis jos dievas suglostė. 170

Vyrai sušoko tuojau ir, baltas bures suvynioję,

Numetė jas gaubtajam laive, o patys susėdę

Ir mataškavos srovėj palaidi, o laivas sustojo:

Irklais egliniais, tvirtais žiluosius vandenis šiaušė.

Aš nebelaukiau ilgiau ir durklu gniužulą vaško Smulkiai sutrupinau tuoj ir rankom gerai jį sumaigiau. 175 Vaškas lengvai išsiminkė, į delnus galingus pakliuvęs Ir dar vidurdienio saulės karštuos spinduliuos

palaikytas. Vyrams ausis aš tada užlipdžiau visiems ligi vieno.

Jie nepamiršę pririšo mane už rankų ir kojų Stačią prie stiebo, gerai apvyniodami virvėm 58

suktinėm,

180

Iratsisėdę irklais vėl vandenis pilkus kapojo. Kai prisiartinom tiek, kiek šaukiančio balsas nueina,

Stengdamies tyliai prasmukt, sirenės laivą pamatė,

Odisėjas ir sirenės.

„Suki čionai, Odisėjau šviesus, achajų didybe,

205 Rankos yrėjų nusvirę jau jo nebevarė iš vietos. Tuosyk per laivą ėjau, ramindamas vyrus savuosius Ir kiekvienam jų kalbėjau, parinkdamas žodį malonų:

Plaukiantį greitai prošal, ir žavią giesmę užtraukė:

185 Laivą sustabdęs išlipk ir mūsų dainos paklausyki. Niekas juoduoju laivu nepraplaukė niekad pro šalį, Balso, saldaus kaip medus, iš mudviejų lūpų

„Vyrai mieliej

Čia nebegali klaikiau atsitikti negu pas kiklopą,

neklausęs.

Tuosyk jis plaukia smagus ir dalykų gražių sužinojęs.

! Ar maža dar mes patyrėm pavojų?

210

Kur mus siaubūnas baisus į tamsią olą uždarė.

Žinom iš seno mes puikiai abi, ką Trojoj plačiojoj

Bet ir iš ten visi per mano buklumą ir drąsą

Žinom taip pat, kas dedas dabar penėtojoj žemėj““ Taip jos giedojo balsais maloniais. Man širdį užplūdo

Meskite baimę šalin ir ką aš sakau paklausykit:

Saugiai pasprukom, ir jūs tą pavojų smagiai prisiminsit.

190 Argo ir Trojos kariai, dievams panorėjus, kentėjo.

Stverkitės drąsiai už irklų ir šniokščiančius vandenis marių,

"Sirenės - mergelės paukščių kūnais, gyvenančios netoli pietvakatinių Italijos krantų ir savo giesmėmis suviliojančios pro šalį plaukianininkus, o paskui juos nužudančios. Skila — šešiagalvė lojanti pabaisa, įsitaisiusi ant pajūrio uolos priešais kitą giliai jūroje tūnan-

čią baidyklę Charibdę, įsiurbiančią jūros vandenį su visais keliauto-

215 Sėdę į suolus, kapokit, galbūt visagalis Kronidas Duos ir iš to pavojaus gyviems ir sveikiems išsigelbėt. Tau, vairininke, galiu dar priminti, geriau įsikalsi:

jais ir vėl išpurkščiančią. Senovėje Skila ir Charibdė sietos su pavojingu sūkuriu Mesinos sąsiauryje, skiriančiame Siciliją nuo Italijos.

LITERATŪRA X KLASĖ

Tavo štai rankose vairas, ir tu, jį tvirtai įsitvėręs,

Laivo neleiski tenai, kur dūmai ir bangos putoja.

Dievai ir herojai 1 skyrius Gausmas siaubingas uolos, pro apačią matėsi dugnas Su akmenėliais pilkšvais. Iš baimės perblyško vyrai.

Kol, išsigandę mirties, spoksojom visi į Charibdę,

245 Skila suspėjo pagrobt iš mūsų gaubtojo laivo

Šešetą vyrų, pačių drąsiųjų, pačių galingųjų. Žvilgsnį pagręžęs staiga į vyrus ir greitąjį laivą, Vos pamatyti bespėjau rankas keberuojant ir kojas Tiesiai virš mano galvos. Kaip rėkė ir plyšojo baisiai!

250

Šaukėsi mano pagalbos. Deja, paskutinį jau kartą.

Kaip kad ant kranto žvejys, atsisėdęs su meškere ilga

Jauką, pritaisęs gudriai ant jaučio kietojo rago,

Meta į vandenį gilų žuvims smulkesnėms vilioti, O kai prikimba, ištraukia ant kranto spurdančią vargšę -

255

Šitaip spurdėjo ir jie, kai Skila nešės į urvą

Ir prie angos prarijo visus, nors šaukės pagalbos,

Tiesė rankas į mane ir gynės jėgom paskutinėm. Vaizdo, graudesnio už tą, nesu aš niekad regėjęs

Alesandro Alorio (Alessandro Allori) „Tarp Skilos ir Charibdės“, 1575 m.

220

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Suformuluokite perskaityto fragmento temą.

Tiesiai į uolą varyk žiūrėdamas, kad nenuneštų Kartais į šalį srovė. Tuomet jau būtume žuvę“ Taip aš kalbėjau, o vyrai nelaukė, kad vėl pakartočiau. Skilos, kurios nasrų neišvengsime, jiems neminėjau,

Kad nepamestų galvos ir, iš rankų irklus paleidę,

225

Vienas per kitą visi nesiveržtų į vidurį laivo.

Betgi ir man pačiam iš galvos netikėtai išėjo

2. Įsiskaitykite į sirenių giesmę. Ar gundydamos Odisėją jos sako tiesą? Kokias savo pasaulio situacijas atpažįstame skaitydami apie sirenių viliones? 3. Palyginkite Homero sirenes su vaizduojamomis vėles-

nių epochų paveiksluose. Kuo jos panašios ar skirtin-

gos? Kaip interpretuotumėte dailininkų sukurtus personažus?

Kirkės duotasis skaudus patarimas ginklu nesiginti.

Greit įsinėriau į šarvus ir, dvejetą iečių galingų Stvėręs į savo rankas, aš tekinas leidaus į laivo 230

Savo akim, nors jūrų keliuos baisybių netrūko“

Priekį, nes tikras buvau, kad uoloj pasislėpusi Skila Galvas, kiek turi, iškiš bendražygių pagrobt

4. Kas yra Skila ir Charibdė? Kodėl jos vaizduojamos viena priešais kitą? $. Kuo baugi Charibdė, kad ją išvydę perblyško vyrai? 6. Aptarkite, kaip kuriamas Skilos ir Charibdės vaizdas.

Palyginkite jį su paveikslo siužetu.

nelaimingų. Ji nesirodė tačiau, net akys pavargo bežiūrint Ir besidairant visur po migloj paskendusią uolą.

Šitaip į sąsiaurį mes įsiyrėm ir krūpčiojom nuolat: 235

Skilos bijojom iš ten, o čia nemirtinga Charibdė Siurbė pro žiotis baisias karčiuosius vandenis marių.

Srovę kai vėmė laukan, kunkuliavo kaip katilas

Ugnį pakūrus po juo, ir tiško aukštai į padangę

karštas,

Putos į šonus abu, uolų pasiekdamos viršų. 240

O kada siurbė vidun karčiuosius vandenis marių —

Jūra, atrodė, pareis į jos gerklę, aplinkui tik sklido

LITERATŪRA X KLASĖ

59

NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Džono Viljamo Voterhauzo „Odisėjas ir sirenės“, 1891 m.

Vyro namams, pilniems gėrybių ir turto visokio. Juos tik minėsiu dažnai ir naktį regėsiu per sapną“

7. Čia Odisėjas toliau pasakoja savo nuotykius. Palyginki-

tejo ir bendražygių la

60

eną si

įdūrus su gr

mėmis.

8. Iš ko matyti, kad Odisėj as turi tikram lyderiui būdingų savybių? Išvardykitej as ir pagrįskite tekstu. 9. Kokių būtybių, panašių į Kirkę ar žmones ryjančią pabaisą Skilą, esama lietuvių pasakojamojoje tautosakoje? Palyginkite jų galias. Kodėl žmonės kūrė tokius vaizdinius? Ar tebekuria? 10. Tarp Skilos ir Charibdės - vienas iš bendrinių posakių. Kąjis reiškia mūsų laikais?

80

Taip ji pasakė ir liepė kiauliaganiui savo Eumajui

Lanką jaunikiams paduot ir geležį pilką atnešti. Viską atnešęs, tasai su ašarom žemėj padėjo. Lanką pamatęs, ir doras jaučiaganis"! ašarą braukė. O Antinojas subjuro, vardu pavadino ir tarė:

„Kaimo jūs vėplos abu! Toliau savo nosies nematot!

85

Ko gi čia raudat, kvailiai neregėti, ir moteriai vargšei

Širdį krūtinėj graudinat? Ir taip ji skęsta lig šiolei

DVIDEŠIMT PIRMOJI GIESMĖ

Skausmo ir sielvarto jūroj, nes mylimo vyro neteko.

Lanko padavimas

Valgykit sau ir tyliai sėdėkit arba atsikėlę Eikit už durų pažliumbt, o lanką palikit jaunikiams,

90

Jie tegu stoja varžybų - tuščiai, nes aš pasakysiu —

Prie palaidūnų atėjo ne moteris - deivė tikriausia 65

Ir atsistojo prie stulpo gražiai įtaisytos svetainės, Žibančia plona skraiste prisidengusi šviesųjį veidą, Oiš šalių prie jos atsistojo darbščios tarnaitės. Į jaunikius ji kreipės tuomet ir tarė jiems šitaip:

Baisiai nelengva kam nors tą kilpinį dailų įtempti.

Tarpu jaunikių visų mes tokio vyro nerasim, Kaip Odisėjas kad buvo, man teko pačiam jį regėti,

Atmenu visa gerai, nors vaikas buvau mažametis“

95

„Vyrai, dabar paklausykit manęs. Į mūsų pastogę Valgyt ir gerti kasdien jūs ateinat ir būnat lig nakčiai,

70

75

Nes šeimininkas seniai nebegrįžta, tačiau nepajėgiat Niekaip kitos dingsties pramanyti, išskyrus tą vieną, Bendrą visiems, kad mylit mane ir norite vesti. Taigi aš siūlau dabar - suruoškime tokias varžybas: Duosiu jums vyro, šviesaus Odisėjo, kilpinį tamprų. Kas, jį paėmęs, įstengs nesunkiai rankom įtempti

Tuosyk galybė šventa Telemachas prabilo ir tarė: „Keista, bet man iš tiesų jau atėmė protą Kronidas. Motina mano mieloji, kad ir būdama išmintinga,

Žada už kito tekėt ir namams sudie pasakyti, —

10;

S Aš čia tuo tarpu juokiuos ir linksminuos, galvą

pametęs.

Jums priderėjo seniai surengti tokias varžybas

Dėl moteriškės, kokios nei Achajos žemėj nerasit,

Ir skėstaplunksnę strėlę prašaus pro dvylika kirvių,

To aš turėsiu ir būti, sudie pasakysiu aukštiesiems

""Jaučiaganis, karvių piemuo - Filetijas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius Žmoną šviesaus Odisėjo, be galo trokšta laimėti.

Nei šventame Pile, nei Mikėnuos, nei Arge

Lanką išbandę dabar ir pajėgas savo pamatę,

daugžirgiam,

Nei čia Itakės saloj, nei juodam, derlingam žemyne. 110

160

Žinote patys gerai, nereikia man motinos girti.

Taigi sujuskit! Ilgiau nebegaiškit, dingsčių

Ims, kas pasiūlys daugiau ir kam bus skirta likimo“ neieškokit,

O Antinojas subjuro, vardu pavadino ir tarė: „Kokis čia žodis, Leodai, pro tvorą dantų tau prašoko!

Neišsisuksite, lanko netempę, mums reikia žinoti.

Ašir patsai norėčiau mėginti tą kilpinį tamprų. Jei pasisektų įtempt ir strėlę pro kilpas prašauti, 115

Man nereikėtų liūdėt, kai namus šio vyro palikus

Aiškiai netikęs, bjaurus, net pikta buvo klausyti: 170

Močia už kito išeis: aš būčiau ramus, kad įstengiu

Metė šalin nuo pečių jis purpuraspalvį apsiaustą,

Vyrai lig vieno visi įtemps, pamatysi, nesunkiai.“

Kurs gerą lanką įtempt ir strėlę paleist sugebėtų.

Ėmė statyti kirvius, pirmiau jiems vagą išrausęs Asloje, gilią ir tiesią, ištempdamas dailiai virvutę,

175

Darbą pabaigęs, atėjo prie slenksčio ir paėmė lanką.

Triskart atrodė - palenks užsigulęs, kiek svorio turėjo,

Krėslą prie jos pastatyk ir kailį gauruotą patieski, Gabalą gerą mums lajaus atnešk, į svirną pašokęs,

Lanką pašildyt reikės ir lajumi karštą įtrinti, 180

Triskart pritrūko jėgų, tačiau vilties neprarado Stygą pritempsiąs ir strėlę pro kirvių ąsas pravarysiąs.

Krėslą pastatė prie jos ir patiesė kailį gauruotą, Greitai nubėgo svirnan ir gabalą atnešė lajaus.

ketvirtą, 130

135

Gal dar per jaunas esu, negalėčiau rankom vaduotis Ir apsigint nuo žmogaus, kuris man kelią pastotų. Stokite jūs gi dabar - jėgom, galingesnėm už mano, Eikite lanko mėgint, ir greitai pabaigsim varžybas“

185

Tiedu jaunikių vadai, nes buvo visų pranašiausi. Tuosyk pakilo abu ir greit iš svetainės išėjo — Karvių piemuo ir šviesaus Odisėjo kiauliaganis

senas. 190 Jiedviem pridurmu tuomet ir pats Odisėjas pakilo

Ir, kai nuo durų visi į vidurį kiemo nuėjo,

Kreipės iš karto į juos ir tarė žodžiais maloniai:

Nuolat sėdėjo kampe. Jis vienas šėliojimo tokio Baisiai nemėgo ir kęsti jaunikių dėl to negalėjo.

„Judviem, bičiuliai, dabar norėčiau kai ką pasakyti,

Nors gal geriau tylėt? Širdis paklausti man liepia,

Ir atsistojęs prie slenksčio pradėjo jėgą mėginti, Bet nepavyko įtempt: jo rankos nepratę ir švelnios,

195

Taigi pavargo bemat. Dėl to jis pasakė jaunikiams:

Tuosyk jaučiaganis vyras, jam atsakydamas, tarė: 200

kiekvieną

"Traukia į šiuos namus, kur kiauras dienas mes

Tikisi šiandien visi ir savo širdy Penelopę,

Kartais pareitų staiga, jei jį koks dievas parvestų:

Drąsiai sakykit, kaip jums širdis krūtinėje liepia“

Dar ne vienam narsuoliui turės gyvybę ir kvapą

Kilpinis šitas atimt. Bet žymiai geriau, pasakysiu, Mirti nei likus gyviems prarasti, kas šiandien

Kaip pasielgtumėt jūs, jei taip Odisėjas šviesusis Šoktumėt ginti katrų - jaunikių ar Odisėjo?

„Aš neįtempsiu, draugai, geriau jį imkit kas kitas.

155

Jo nevaliojo įtempt: jų pajėgos buvo per menkos. O Antinojas sėdėjo ir Eurimantas gražuolis,

Buvo aukotojas jis, todėl prie pilno kratero

Jis pirmutinis tad paėmė lanką ir greitąją strėlę 150

Kaitino lanką dabar jaunikiai ir bandė, bet niekas

„Oi oi oi! Ką gi? Turbūt ir liksiu bejėgis ir silpnas,

Pirmas pakilo Leodas, Enopo sūnus išmintingas.

Tuosyk mėginsim įtempt ir baigsime greitai varžybas“

Ir Melantėjas nedelsdamas ugnį besotę pakūrė,

Galjau ir būtų užtempęs, primygdamas kartą Bet Odisėjas pamerkė ir vargstantį sūnų sulaikė. Tuosyk galybė šventa Telemachas prabilo ir tarė:

Šitai pasakė ir Melantėjui ožkaganiui liepė: „Eik, Melantėjau, greičiau ir ugnį menėj sukurki,

Kaip jis išmano gražiai sustatyti, nors to neregėjęs.

145

Kilpinis šitas atimti, nes tu jo įtempt nevaliojai.

Motina tavo garbioji sūnaus susilaukė ne tokio,

Tuosyk vėl suplūkė žemę. Visi stebėjos, pamatę 125

Vyrams esą narsiems turės gyvybę ir kvapą

Tėvo padargus gražius į ranką ėmęs valdyti“ Šoko iš krasės ir kalaviją aštrų padėjęs

120

Tepasiieško kitų sau tarp gražiarūbių achajų, Joms tegu peršas ir dovanas neša, o šioji sau vyru

prabūnam. LITERATŪRA X KLASĖ

„Tėve mūs Dzeuse Kronide! Įvykdyki norą

karščiausią!

Jei šeimininkas sugrįžtų, jei dievas namo jį parvestų,

Pats pamatytum, svety, jog mūsų rankos dar tvirtos“

61

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

205

Tad ir Eumajas dievus nemirtingus ėmė prašyti, Kad Odisėjui daugminčiui sugrįžti namo nekliudytų. Tas, pastebėjęs, kad širdys šių vyrų jam atsidavę,

240

Ir atsisėdo į krėslą, kuriam iš pradžių jis sėdėjo.

Tuosyk šviesaus Odisėjo tarnai suėjo abudu.

„Taigi namo... Aš pats ir esu. Daug vargęs, kentėjęs,

Po devyniolikos metų grįžau į tėviškės žemę.

245

Aiškiai matau: iš namiegų visų dėl mano grįžimo

Džiaugiatės judu tiktai. Daugiau negirdėjau nė vieno Meldžiant širdingai dievus, kad namo sugrįžti

"Tad pasakysiu aš jums, kaip visa turės susiklostyt.

Jeigu man dievas padės jaunikius įžūliuosius įveikti,

250

„Tai man dabar! Kokia sarmata dėl savęs ir dėl jūsų. Ne dėl vestuvių dabar aimanuoju, nors širdį ir skauda (Man gražiarūbių achajų daugybė yra čia Itakėj,

Marių plačių supamoj, ir miestuos kituos

kaimynystėj), —

Ir pastatysiu namus kaimynystėj, abiem Telemachas

Gėda dėl to, kad jėgos per menkos ir stoti negalim

Pagarbą rodys kaip savo draugams ar broliams tikriausiems. 255

Eikit abudu artyn ir savo akim pažiūrėkit Rando, kur šernas kadais baltąja iltim padarė, 220

Kilpinį vartė visaip ir šildė prieš ugnį, bet niekaip Tad atsiduso piktai, vardu pavadino ir tarė:

Žmonas parinksiu abiem ir turto duosiu kiek reikia,

O kad nebūtų jokios abejonės, jog aš Odisėjas,

O Eurimachas tuo tarpu, tvirtai laikydamas rankom,

Jo nevaliojo sulenkt. Širdis jo didinga vaitojo.

man leistų.

215

Sklendę užsklendęs tvirtai ir virvę gerai apvyniojęs“ Šitai pasakęs, įėjo į rūmus, gražiai įtaisytus,

Kreipėsi vėlei į juos ir prisipažindamas tarė:

210

Pats tu, Filetijau mielas, šit kiemo vartus prižiūrėki,

Prieš Odisėją beydį - jo kilpinio šiandien nė vienas Mes neįtempiam, dėl to nešlovė bus mūsų vaikaičiams“

Kai į Parnasą"? buvau su vaikais Autoliko"? nuvykęs“

Jam Antinojas, Eupeito sūnus, atsakydamas tarė: „Ne, Eurimantai, tu pats supranti, čia reikalas kitas.

Šitai pasakęs, iš po skarmalų jiems randą parodė. Tie, jį pamatę abu ir ženklą tikrai atpažinę, Gailiai pravirko, pastvėrė glėbin Odisėją daugmintį,

62

Sveikino meiliai, daugsyk pečius jam ir galvą bučiavo.

225

Švenčiame šiandien visi Apolono, šaulio taikliausio,

Šventę, tai kas gi norės tau lanką tampyti? Padėkit

260

Vietoj kaip stovi palikt, nemanau, kad drįstų kas eiti

Čion į Laerto sūnaus Odisėjo namus jų paimti.

Ir Odisėjas abu pabučiavo į ranką ir galvą.

Taigi negaiškim, taures lai pripila vyno pylėjas,

Taip jiems beraudant, ir saulės žibintas galėjo užgesti, Jei Odisėjas nebūtų sulaikęs ir žodžio pasakęs:

„Liaukitės verkę, gana, dar gali kas nors pamatyti

Mus čia, išėjęs laukan, ir išpasakos viską sugrįžęs. 230

Idant, nulieję dievams, padėtume riestąjį lanką.

265

Ir Apolonui, šauliui taikliam, paaukoję jų kulšis,

Aš pirmutinis, o jūs jau paskui. Ir taip susitarkim.

Lanką mėginsim įtempt ir greitai baigsim varžybas.“

Galvą galėčiau guldyt - nė vienas iš tų palaidūnų

Man nė paliesti neduos nei kilpinio to, nei strėlinės. 235

Tiesiai tu man į rankas. O mergoms griežtai pasakyki,

Rytui išaušus, pasiųsim ožkaganį vėl Melantėją,

Kad atvarytų ožkų, bandoj geriausių parinkęs,

Eikim į vidų dabar ne visi, bet vienas po kito,

Tuosyk, Eumajau šviesus, atneški lanką paėmęs

Ji kuo ramiausiai į šalį, kirvius, man rodos, galėsim.

270

Taip Antinojas pasakė, ir vyrams jo žodžiai patiko. Taigi šaukliai visiems vandens užpylė ant rankų, O apsukrieji tarnai, krateruose vyno atmiešę,

"Tvirtas šeimyninės savo duris tegu laiko užšovę.

Nešė ir pylė visiems į taures, kad auką nulietų.

Vyrų svetainėj arba štai kieme - tegu nemėgina Bėgt pažiūrėti, tegu sau tyliai sėdi prie darbo.

Klastą sumanęs, tuomet Odisėjas daugmintis prabilo:

O kai nuliejo ir kiek širdis pageidavo išgėrė,

Jeigu dejavimą jos ar bildesį kartais išgirstų

"* Parnas:

275

- kalnas Fokidėje. Jo papėdėje Delfai su Apolono

žmonėms rūpimus klausimus.

Noriu prašyti, nes jis labai išmintingai kalbėjo.

"Autolikas - prie Parnaso gyvenęs Hermio sūnus, Odisėjo sene-

senelį Odisėjas su giminaičiais išėjo medžioti, ir įniršęs šernas jam sužeidė klubą.

jaunikiai!

Aš pasakysiu, ką man širdis krūtinėje liepia. Tik Eurimachą pirmiau ir šviesų podraug Antinoją

šventykla ir orakulu, kur žyniai pranašaudavo ateitį ir atsakydavo į

lis (motinos tėvas), pagarsėjęs neregėtu suktumu. Viešėdamas pas

„Prašom manęs paklausyti, šviesios karalienės

Dėkite lanką šalin ir dievų valia pasikliaukit, 280

LITERATŪRA X KLASĖ

Pergalę duos rytoj kuriam panorės Apolonas.

Šiandien jūs leiskite man - tą gražiai nutekintą lanką

Dievai ir herojai 1 skyrius Aš išmėginsiu ir savo rankas, ar tebėr dar galybė

Mano lanksčiuos sąnariuos, kurią turėjau anuomet, Ar galją suvis iščiulpė vargas ir ilgos klajonės“ 285

Taip jis kalbėjo, o tie jo prašymu piktinos baisiai, Baimės pilni, kad gali įtempt jis kilpinį gražų.

„Ne, Eurimachai, šlovės nuo žmonių sulaukti negali,

Kas nesidrovi garbingo žmogaus gėrybes eikvoti,

Gėdą pametęs. O šiam negarbe kaip galit laikyti?

Mūsų svetys ne tik aukštaūgis, gražaus sudėjimo, 335 Betir garbingo žmogaus sūnum didžiuojasi gimęs. Kilpinį dailų dėl to jam duokit, paskui pamatysim. Aš pasakysiu dar jums, ir tai turėtų įvykti:

O Antinojas subjuro, vardu pavadino ir tarė:

„Nairakiplėša man! Visai išgaravo tau protas! Ar negana, kad mūsų šaunioj draugijoje sėdi 290

Jeigu jis lanką įtemps, jei duos Apolonas jam garbę,

Ir vaišinies, neskriaudžiam tavęs ir leidžiam klausytis

Pokalbių mūsų ir ginčų. Joks svečias nei elgeta driskis

Duosiu chitoną aš jam ir naują, gražų apsiaustą, 340 letį pridėsiu, be to, nuo šunų ir žmonių atsiginti,

Dar kalaviją duosiu dvibriaunį ir kojas apavus

Leisiu jam vėlei keliaut, kur jojo širdis pageidauja“

Dar niekados lig šiol mūs žodžių nebuvo girdėjęs. Galvą apsuko tau vynas saldus, kurs kvailą padaro

Žmogų kiekvieną, kas godžiai griebia ir geria be saiko.

305

Aš pranašauju ir tau siaubingą nedalią, jei kartais Lanką įtempsi: tuomet nebegausi tu išmaldos niekur Mūsų mieste, juodajan laivan pasodinę, išvešim Mes pas karalių Echetą"“, žmonių mirtingų pabaisą. Nebeišneši tu kailio iš ten. Ramiai tad sėdėki,

310

Gerk, nedausiojęs stot į varžybas su vyrais jaunesniais“

Jam atsakydama, tarė protinga žmona Penelopė: „Būtų labai negražu, Antinojau, net neteisinga

Svečio nepaisyt, kai į Telemacho namus jis užeina. Dingojas tau, kad jei Odisėjo kilpinį stangrų 315 Svečiui pavyktų įtempti, rankom savom pasikliovus, — Vesis mane jis į savo namus, kad žmona jo būčiau?

Grįžus į aukštą atgal su savo tarnaitėm, pravirko

Mielojo vyro, šviesaus Odisėjo, iki ant blakstienų

Saldųjį miegą užleido jai šviesiaakė Atėnė.

Kilpinį riestą šviesus kiauliaganis nešti norėjo,

360 Bet jį užpuolėvisi ir menėje ardą“ pakėlė, O kažkuris pačių įžūliųjų sušuko jam šitaip:

„Kur tu dabar neši, nususęs kiauliagani, lanką?

Ko čia dausioji? Tave ten prie kiaulių šunys tavieji Greit jau draskyti galės, toli nuo žmonių nusitempę,

365 Jei mums pagelbės išvien su kitais dievais Apolonas“ Šitaip jie rėkė. Tad vieton padėjo kiauliaganis lanką, Apimtas baimės, visi mat triukšmavo ir šaukė svetainėj,

Nei pats svetys svajonės šitos širdy neturėjo,

O Telemachas, iš priešingos pusės grasindamas, tarė:

Nei priderėtų čia jums gadinti sau tulžį ir vaišių

Nuotaiką drumsti visiems. To nėra ir būti negali“ 320

370 Kad, nors jaunesnis esu, tavęs neišvyčiau į gatvę,

Akmeniu dar pagynėjęs. Jėgom su manim nesilygink.

Jai Eurimachas, Polibo sūnus, atsakydamas tarė:

O! Kadaš taip visus, kiek jų čia namuos prisirinkę, Vienas savom jėgom ir rankų stiprybe pranokčiau! Tuosyk jų tūlas, gerai palydėtas, kaip skraistė išrūktų

„Dukra Ikarijo seno, protinga žmona Penelope!

„Mes negalvojam, kad eisi už jo, to būti negali. Būgštaujam vien, kad neimtų plepėti vyrai ir motės, 325

„Neški, tėveli, greičiau, ne jų, o manęs tu klausyki,

375

Kad nesakytų koks nors achajas, žodžio nevertas: „Išpėpos vyrų vardais nūn peršasi vyro beydžio

Taip jis pasakė. O tie gi saldžiai pradėjo kvatoti

Žmonai, o lanko, dailaus, tampriastygio, įtempti negali.

Tik štai pavargėlis koks, į namus užėjęs nakvynės, Įtempė jį lengvai ir pervarė strėlę per kilpas. Taip juk galėtų sakyt, ir būtų mums gėda didžiausia“ 330

Jam atsakydama, tarė protinga žmona Penelopė:

Dėljo narsumo, ir taip pamažu atlyžo jų pyktis Ant Telemacho. O lanką paėmęs kiauliaganis drąsiai

Perėjo menę dabar ir padavė jį Odisėjui.

380 Tuosyk pasišaukė jis Euriklėją auklę ir tarė: „Tau, Euriklėja protinga, įsakė pranešt Telemachas —

Moterų pusės duris tegu laiko mergos užšovę.

Jeigu dejavimą jos ar bildesį kartais išgirstų Vyrų svetainėj arba kur kieme - tegu nemėgina

"*Echetas („nieko nepaleidžiantis iš rankų“ - dažnas mirties die-

vy epitetas) - labai žiaurus karalius, kurio karalystė žemyne priešais Itakės salą.

Šiandien iš mūsų namų, nes eibių galybę pridarė.“

"Aidas - čia suirutė, netvarka.

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

385

Bėgt pažiūrėti, tegu sau tyliai sėdi prie darbo“

Taip jis pasakė, ir jai pro ausis nepraslydo tie žodžiai.

Baisiai nudžiugo dėl to daug vargęs šviesus Odisėjas: Šitokį ženklą parodė jam Krono sūnus gudramintis.

415

Griebė tuoj greitąją strėlę, kuri gulėjo ant stalo,

Ji užrakino duris tarnaičių menės gražiosios.

Šaut paruošta, o strėlinėj pūstoj netoliese smygsojo

Užsklendė tvirtus vartus aukštai apmūryto kiemo.

Strėlę su apsodu lanko pastvėrė ir krasėj sėdėdams

Tuotarp Filetijas, tyliai išslinkęs iš rūmų į lauką,

390

Virvė stora iš brazdo plaušų ties priebučiu buvo

420

Sieti laivams, ja užrišo duris ir grįžęs į vidų

Vėl atsisėdo į krėslą, kuriam iš pradžių jis sėdėjo. Akys įsmigo į Odisėją, kurs vartė vis lanką Ir čiupinėjo ilgai, žiūrinėdamas daugely vietų, 395

Gal panašus į šį jo namuos kur guli padėtas? Ar gal apžiūri, kaip tokį padirbt. Matai, kaip dar

Rankos vargų paragavusio driskio, kaip varto jis lanką!“

Nors ir jaunikiai burnoja: esą aš netinkamas niekam. Betgi jau metas nūn vakarienę taisyti jaunikiams, Kol netamsu, tegu ir kitaip juos šiandien palinksmins 430 Kanklės ir dainos su šokiais, tas pagardas vaišių

Kitas iš jų, pačių įžūliųjų, mikčiodamas šaukė: „Laimę tegu sau visur gyvenime tokią atranda,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

nei lanką

Tempdamas nepavargau. Jėgų man gana ir sveikatos,

tikrasis.“

Kaip kad jam šiandien pavyks šį kietą lanką įtempti!“

1. Kokias varžybas Penelopė siūlo jaunikiams? Ką ji yra

Šitaip jaunikiai kalbėjo. Šviesus Odisėjas daugmintis

2. Kas pirmas ryžtasi pabandyti? Kodėl? 3. Atidžiai perskaitykite pasakojimą apie Telemacho bandymą. Kaip manote, jam iš tiesų per sunku ar tai gudri

Kilpinį tamprų mėgino, gerai jį visur apžiūrėjęs. Lygiai kaip vyras, išmanąs kankles ir mokąs dainuoti, Stygą įtempia lengvai, pasukdamas varžtą kiekvieną

(Pririštą už galų avelės žarną suktinę), -

410

Tiesiai nutaikė pro kirvių ąsas ir strėlę paleido, O variaiešmė strėlė pro jas nuo pirmosios praskriejo Lig paskutinės. Tada Telemachui tarė jis garsiai: „Štai, Telemachai, žiūrėk: namuos atsisėdęs, nedaro

425 Svečias tau gėdos. Nei taikinio nepražiopsojau,

mitrios

405

Įtempė stygą tvirtai su strėlkočio plunksna rantyta,

Ar nepagraužė trandis, kai buvo be priežiūros likęs. Vienas jaunikių tuomet prabilo ir sakė kaimynui: „Jūs pažiūrėkit: lankų išmanytojas mat atsirado!

400

Sauja kitų, kurias išmėginti achajai turėjo.

Taip Odisėjas be vargo įtempė lanką didžiulį Ir dešiniąja dabar templės tvirtumą mėgino. Ta suskambėjo švariai, it balsas kregždės greitasparnės. Baimė visus nematyta pagavo, veidai jų nublyško: Dzeusas galingai sugriaudė danguj, paduodamas

sumaniusi?

4.

apgaulė? Atsakymą

pagrįskite.

Kaip elgiasi Odisėjo rūmuose puotaujantys jaunikiai? Kodėl jie vadinami įžūliais?

S. Aptarkite jaunikių elgesį su Odisėju, kai šis paprašo leisti įtempti lanką. 6. Kodėl Odisėjas neiš karto prisipažįsta, kas esąs, ištikimiems piemenims? Ko jis siekia?

7.

ženklą.

8. 9.

Koks ženklas patvirtina, kad nepažįstamas elgeta - Odi-

sėjas? Kaip atskleidžiamas vyrų susijaudinimas atpažinimo akimirką?

Kaip pasakotojas kalba apie herojaus pastangas įveikti

užduotį? Pagrįskite raiškos analize.

Kokiais panašiais epitetais apibūdinami Dzeusas ir Odisėjas? Kokį herojaus vertinimą jie atskleidžia? 10. Apie kokią vakarienę jaunikiams užsimena sūnui Odisėjas? 11. Kaip herojui pavyksta įveikti neprašytus svečius? 12. Apibūdinkite karalienę Penelopę, jos elgesį su svečiais.

Apibendriname

13. Kodėl Homero poemos pavadintos „Iliada“ ir „Odisėja“?

įtempia lanką.

14. Nuo ko priklauso epe vaizduojamo žmogaus gyvenimas? Kai kurie veikėjai sužino savo ateitį; ar jie gali pakeisti likimą? LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius 15. Palyginkite pagrindinius poemų herojus — Achilą ir

Odisėją. Aptarkite jų panašumus ir skirtumus. 16. Kaip Achilas, Hektoras, Odisėjas supranta garbę? 17. Kurį iš šių herojų laikytumėte vyriškumo pavyzdžiu? Kodėl?

18. Kas būdinga homeriškajam pasakojimui? Aptarkite du

Kazys Bradūnas

ypatumus.

19. Pagrįskite teiginį, kad „Odisėjos“ pasakojimo kompozicija sudėtingesnė. 20. Apie kokias tipiškas gyvenimo situacijas skaitytojui kalba Homero poemos? Aptarkite pasirinktą pavyzdį.

Kazys Bradūnas (1917-2009) - lietuvių poetas, penkis dešimtmečius gyvenęs išeivijoje, 1994 m. grįžęs į nepriklausomybę atgavusią tėvynę. Gyvendamas JAV Bradūnas

21. Kodėl Homeras daug amžių laikomas dieviškuoju poetu?

22. Kuo simboliškas, poeto Vytauto Mačernio nuomone, Homero likimas?

Kaip pagydyt nuo poezijos Kai Homeras mirė, dėlei jo gimimo vietos Kilo ginčas tarp turtingų miestų septynių, Nes per juos kaip elgeta Homeras gyvas

Eidavo maldaudams duonos trupinių. Tiriame

23. Susiraskite internete skirtingu metu pagal Homero „Odisėją“ sukurtų filmų, pavyzdžiui, Marijaus Kamerinio

Kazys Bradūnas savo namuose Čikagoje 1989 metais. Onos Pajedai-

Angelopoulos), Andrejaus Končalovskio ar kt. plakatų.

daug dirbo lietuvių kultūros labui, telkė savo kartos ta-

kite bendraklasius. 23.1. Kokia kino plakatų paskirtis?

apie dvidešimt poezijos knygų. Turininga veikla ir ypač

(Mario Camerini), Teodoro Angelopulo (Theodoros

Patyrinėkite juos ir su tyrimo rezultatais supažindin23.2. Kodėl kai kurių filmų apie Odisėją pavadinimas yra „Ulisas“?

23.3. Literatūros kūrinys kine gali būti

interpretuoja-

mas įvairiai: vieni kūrėjai seka originalu, kiti jį

tės nuotrauka.

lentingus kūrėjus, redagavo lietuviškus laikraščius. Išleido kūryba poetas išreiškė ištikimybę savo žemei, jos ilgaamžei kultūrai, tikėjimą lietuvių tautos atsparumu.

Odisėjas buvo nekantrus

laisvai perkuria (pratęsia siužetą, veiksmą perkeliaį kitus laikus, sugalvoja naujų personažų). Kokį

Odisėjas buvo nekantrus, Irilgiau Homeras neištvėrė — Jam atkėlė tėviškėn vartus,

ti plakatai? Pagrįskite savo nuomonę.

Kur ištroškęs kraujo atsigėrė.

Atkreipkite dėmesį, kaip komponuojamas vaizdas, kas pirmame ir antrame plane, kokios spalvos.

Odisėjui

aiškinkite, kodėl taip manote.

„Man, tarytum kaliniui grandinės,

Homero „Odisėjos“ pateikimą žada jūsų pasirink-

23.4. Kokių Homero „Odisėjos“ idėjų juose įžvelgiate? „Pamėginkite iš plakatų nuspėti filmų žanrą ir pa. Kurie plakatai yra komercinio, kurie - nekomercinio kino? Kodėl taip manote?

23.7. Kuris plakatas pasiekė tikslą - jus sudomino reklamuojamu filmu? Kas lėmė plakato sėkmę?

23.8. Padiskutuokite, ar ekranizacija gali prilygti literatūros kūriniui arba net jį pranokti.

23.9. Pasidalykite mintimis, kokį patys sukurtumėte

Dvidešimtis metų be tėvynės

Buvo prakeikimas pakely,

Velkasi jau trisdešimt keli.

Odi:

jas gimtąją Itakę

Dar išvydo ryto rūkuose,

Man kelionėje jau temsta akys Ir nušvinta vien tik sapnuose.

filmo „Odisėja“ plakatą. Kokias aktualias idėjas

siektumėte perteikti?

XKLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Odisėjau, tu grįžai atkeršyti —

Kada išplauksi praraston Itakėn, prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,

Du dešimtmečiai tau gi baisi skriauda,

Aš nenoriu nieko, man tik peršti

klaidus ir pilnas paslapčių. Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,

Viso perkirsto gyvenimo žaizda.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Eilėraštyje fragmentiškai nužymėtos d

nepaisyk Poseidono rūsčio.

Jie niekad neužklups tavęs; jei skaisčios orijos - Odi-

sėjo ir lyrinio subjekto. 1.1. Išrinkite ir paaiškinkite antikinio mito nuorodas. 1.2. Kas yra eilėraščio lyrinis subjektas? Kodėl jis gretina save su mitiniu vei

1.3. Kokius savoir Odisėjo likimo panašumus mini lyri-

nis subjektas? 1.4. Ko nėra lyrinio subjekto tikrovėje, bet nušvinta „vien tik sapnuose“? Kieno likimas skaudesnis? Atsakymą pagrįskite.

2. Paaiškinkite perkirsto gyvenimo metaforą.

3. Ko išeivio iš Lietuvos apmąstymams teikia paralelė su

Odisėjo li

io nuotaiką. Kaip lyrinis subjektas gyvena jam tekusią lemtį?

4. Aptarkite eilėrai

S. Ar galima šį eilėraštį vadinti lyrišku? Pagrįskite.

bus tavo mintys, jeigu sieloj

ir kūne viešpataus kilni aistra.

Tu niekad nesutiksi lestrigonų, kerštingo Poseidono ir kiklopų,

jei tavo dvasioj

jų nėra, jei pats

neišviliosi jų iš nebūties.

Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas, kad vasaros rytais tau būtų lemta

įplaukt į nematytus uostus, kad jie džiaugsmingai sveikintų tave. Svečiuokis finikiečių mugėse ir įsigyk jų prekių koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;

įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę; pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi; lankyk šimtus Egipto miestų

66

Konstantinas Kavafis

ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.

Graikų poetas Konstantinas Kavafis (Konstantinos Kava-

Ir visada mąstyk apie Itakę. Ji - tavo tikslas, kur bebūtum. Bet įvykių neskubink.

Tegul kelionė trunka daugel metų;

atplauk į tėviškę visai pasenęs,

įgijęs išminties ir patyrimo,

nes ji neduos tau jokio turto. Itakė dovanojo tau kelionę. Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti, bet šiaip Itakė - nežymi sala.

Nors ji skurdi, ji neapgaus. Kada įgysi išminties ir patyrimo,

Konstantinas Kavafis

tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.

fis, 1863-1933) gimė Egipto Aleksandrijoje, bet vaikystę ir jaunystę praleido Didžiojoje Britanijoje. Pirmuosius eilėraščius parašė angliškai ir prancūziškai - naująją graikų kalbą dar reikėjo gerokai tobulinti. Kavafio kūryba intelektuali, žavi praeities ir dabarties taiklios jungtys, originalios antikinių motyvų, siužetų, personažų interpretacijos.

Itakė

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokius Homero pasaulio ženklus atpažįstame eilėraštyje? 2. Kodėl neminimas Odisėjas? Į ką kreipiasi lyrinis subjektas? 3. Kuo ni

ikėtas raginimas eilėraščio pradžioje? Kodėl ne-

reikia skubėti? 4. Kaip poetas interpretuoja „Odisėjos“ pabaisas? Kaip jų

išvengti?

LITERATŪRA X KLASĖ

Dievai ir herojai 1 skyrius 5. Ko reikia siekti kelionėje, kad ji būtų prasminga, turi-

ninga?

+ Kokie praeities įvykiai jums yra svarbūs? Kaip juos vertinate?

6. Kaip eilėraštyje apibūdinama Itakė? Kodėl apie ją reikia mąstyti visada? Atkreipkite dėmesį į daugiskaitą pa-

+ Kokie sutikti žmonės jums turėjo įtakos? Kokias jų savybes, su jais susijusius įvykius, įspūdžius prisime-

7. Kokių turtų žmogui teikia kelionė?

+ Kaip gyvenamoji vieta, artimi žmonės veikė jūsų pa-

baigoje - Itakės. Kaip interpretuotumėte šią formą?

8. Suformuluokite eilėraščio temą. Kaip poetas interpretuoja legendinę kelionę į Itakę?

9. Ką skaitytojui kalba eilėraštis? Užrašykite dvi tris išvadas.

žiūras, pasaulėjautą, būdą?

+Ar domitės savo šeimos, giminės praeitimi? Kuo ji svarbi?

+ Kuo ypatinga vieta, kurioje gimėte, augote? Kokių jos vaizdų, aplinkos detalių atsimenate?

+ Kokie vaikystės įspūdžiai yra įstrigę jums į atmintį?

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

1. Brunas Katalanas (Bruno Catalano, g. 1960 m.) yra sukūręs skulptūrų seriją „Keliautojai“ (prancūziškai „Les

voyageurs“). Marselio pakrantėje stovinti skulptūra (2013 m.) gali būti šiame poskyryje skaitytų tekstų iliustracija. Susiraskite internete skulptūros nuotrauką

ir pakomentuokite. 1.1. Kaip manote, kodėl menininkas vaizduoja tuš-

čiavidurį žmogų? Apie ką mąstote žiūrėdami į skulptūrą?

1.2. Kaip ją interpretuotumėte siedami su Odisėjo kelione?

1.3. Pasvarstykite, ar galima skulptūrą suvokti kaip Kazio Bradūno eilėraščio žmogaus likimo metaforą.

1.4. Kuo Katalano keliautojas galėtų užpildyti tuštumą? Remkitės Kavafio eilėraščiu „Itakė“.

1.5. Pasidomėkite kitomis serijos „Keliautojai“ skulp-

tūromis: kokiose erdvėse jos yra eksponuojamos, ką jos sako šiuolaikiniame globaliame pasaulyje

gyvenančiam žmogui?

2. Ar pritartumėte minčiai, kad tik netekęs tėvynės įžvelgi

jos vertę, prasmę joje gyventi? Atsakydami remkitės ir

skaitytais eilėraščiais, ir savo patyrimu.

Kodėl?

+ Ar prisiminimai padeda pažinti save ir kitus, įvertinti laimėjimus ir nesėkmes?

+ Ką labiausiai vertinate savo gyvenime? Ką ir kaip nori-

te keisti? Ką stengiatės pažinti, suprasti? Į kokius klausimus ieškote atsakymų? + Kokie esate dabar ir kokie norėtumėte būti ateityje? Kaip ketinate to siekti?

Apmąstę rašinio turinį ir pagrindinę mintį, parašykite

juodraštį, remdamiesi savo patirtimi, skaitytais kūriniais, vadovėlio tekstais ir iliustracijomis. Pasitikrinę,

ar nuosekliai ir įtaigiai atskleidėte pasirinktą temą, ar

taisyklinga raiška, parašykite švarraštį. ĮSIVERTINAME

1. Ką naujo sužinojote apie antikos kultūrą? Išskirkite ir paaiškinkite du dalykus.

2. Ką dar norėtumėte sužinoti, apie ką paskaityti?

3. Ar gebate samprotaudami aktualiais klausimais remtis senovės graikų kultūros pavyzdžiais?

4. Ar žinote, ką reiškia sąvokos kalokagatija, kosmas, kla-

sikinis menas, mitas, herojinis epas, hegzametras, simbolis?

Rašome

3. Pasitarkite su bendraklasiais, kokia žodžių odisėja, Itakė perkeltinė reikšmė ir apie ką tiktų papasakoti ar pasam-

protauti rašiniuose „Mano odisėja“, „Mano mažoji Ita-

kė“, „Ar visada svarbu mąstyti apie Itakę?“, „Tik toli nuo namų žmogus suvokia jų vertę“. Jums gali padėti keletas klausimų.

+ Kas jums yra kelionė? Kokios joje įgytos patirtys svarbios? Arjos skatino keistis?

nate? Kodėl?

5. Ar rašydami ir kalbėdami mokate

tinkamai pavartoti

posakius Ikaro skrydis, Pandoros skrynia, prometėjiškasmaištas (ryžtas, auka), Sizifo darbas, Ariadnės siūlas

irkt.?

6. Ar mokate kritiškai vertinti literatūros veikėjų poelgius

ir pagrįsti savo vertinimą? Įrodykite.

7. Ar gebate atlikti tiriamąjį darbą, dirbti su grupe:

«savarankiškai rasti reikalingos informacijos, ją siste-

minti, apibendrinti, dalytis ja su kitais;

+ remdamiesi įgytomis žiniomis, interpretuoti žodinius ir vaizdinius tekstus, formuluoti argumentus, dalyvau-

ti aptariant;

+ parengti pranešimą ir tyrimo rezultatus pateikti audi-

torijai?

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Valia rinktis Pavojingiausi tie, kurie klausia + Nuo mitologijos prie filosofijos + Žinau, kad nieko nežinau + Kaip Sokratas mokė mąstyti? MC.

visuomenėje gyvenantis individas dar net nesvarsto, kas yra jo paties laisvė, nesusimąsto, kokia prasmė kovoti, jei viskas jau nutarta aukštesnių jėgų. Mitinės pasaulėžiūros žmogus turi dvi galimybes: pa-

klusti arba nepaklusti dievų nustatytai tvarkai. Mitų ir Ho-

pasaulėžiūra ir individas archajinėje visuome-

nėje. Vaizdingose Viduržemio jūros pakrantėse gyvenusių achajų sąmonėje egzistavo daugybė dievų ir kitų mitinių būtybių. Apstu jų ir Homero pasaulyje. Žmogus čia neretai visiškai priklausomas nuo dievų valios. Juk ir dešimtmėtis Trojos karas kilo dėl to, kad viena įsižeidusi deivė sukiršino tris kitas. Šis konfliktas - mitologinis kūrinio pagrindas. Kovose prie Trojos sienų (prisiminkime lemiamą Achilo ir Hektoro dvikovą) ar Odisėjo kelionėje įvykiai klostosi pagal dievų sprendimą. Visa, kas turi įvykti, nulemiama dievų buveinėje Olimpe. Herojus, kad ir koks narsus, negali pakeisti savo lemties. Pagaliau archajinėje

mero herojai, kurie laikosi šventų papročių ir ritualų, įkūnija kario idealą:

jie narsūs, sumanūs, ištikimi savo bendruome-

nei ir jos tradicijoms. Nepaisyti dievų sukurtos tvarkos tais legendiniais laikais buvo nevalia. Nepaklusnieji susilaukia pelnytos bausmės, antai savanaudis, nedėkingas Sizifas už dievų apgavystę pasmerkiamas beprasmiam darbui. Kas kita titanas Prometėjas: jo maištas prasmingas, nes jis yra įrankis aukščiausios lemties, kuriai turi paklusti ir

dievai. Taigi Homeras mums padeda suvokti archajišką mitinį pasaulėvaizdį ir mitinį mąstymą, kai individas visiškai priklausomas nuo genties papročių, bendruomenės vertybinių orientyrų.

68

Rafaelio (Raffaello Sanzio) freska „Atėnų mokykla“, 1511 metai. Centre Platonas ir Aristotelis, į kairę nuo jų — su pašnekovais bendraujantis

Sokratas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius Tik gerokai vėliau filosofai susidomės ne vien pasaulio sandara, bet ir žmogaus savivoka, doroviniu pasirinkimu. Filosofija ir asmens savimonė. Nors Homero autoritetas buvo neginčijamas, filosofija ilgainiui išmoko į mitinę pasaulėvoką žvelgti kritiškai, savarankiškai apmąstyti pasaulį ir žmogaus vietą jame

ir įrodė, kad žmogus nėra vien žais-

las dievų rankose. Jis turi laisvą valią, vadinasi, ir moralinę, pilietinę savimonę. Tokia savimonė būdinga demokratinio polio piliečiams, kurie patys svarsto ir sprendžia bendruomenės reikalus. Todėl praktinės filosofijos iškilimas, etikos kaip sistemos susiformavimas sutampa su stipriausio

miesto-valstybės - Atėnų - klestėjimu. Klasikiniu laikotarpiu filosofija tapo savarankiška mąstymo apie pasaulį ir žmogų sritimi, kaip atskirą discipliną ją išskyrė Platonas. Jo mokytojas Sokratas, vienas didžiųjų senovės mąstytojų, pasuko žvilgsnį nauja kryptimi. Nuo pasaulio sandaros paslapčių, kurias tyrinėjo vadinamieji gamtos filosofai, jis perėjo prie žmogaus elgsenos apmąstymų, į pirmą planą iškėlė asmeninį pasirinkimą ir apsisprendimą. Tai buvo lūžis filosofijos istorijoje. Įsigilinęs į žmogaus problematiką, Sokratas nuolat svarstydavo etikos klausimus. Jis tikėjo, kad žmogaus protas yra svarbiausias patarėjas norint elgtis teisingai.

Sokrato gyvenimas ir mirtis. Sokratas (469-399 pr. Kr.) yra vienas garsiausių pasaulio filosofų, nors nepaliko jokių

Sokrato skulptūra Kembridžo unive muziejuje.

teto Antikinės archeologijos

raštų. Apie jo etiką žinome tiek, kiek papasakojo kiti - ge-

aną jų turimą išmintį.“ Kad nedarytų tokios klaidos, žmo-

nialus mokinys Platonas, komedijų autorius Aristofanas,

gus turi pažinti save ir pripažinti savo žmogiškąjį ribotu-

karys ir rašytojas Ksenofontas. Teigiama, kad kaip tik Sok-

mą. Tik pažinęs save asmuo gali nukreipti gyvenimą tei-

ratas išmokė Europą mąstyti. Kaip, jei nerašė knygų?

singa linkme, saikingai naudotis žemiškomis gėrybėmis.

Sokratas filosofavo ir mokė kitaip. Jis tepripažino vieną

Sokratas

mėgo

kartoti: „Aš žinau, kad

nieko nežinau.“

būdą - intelektualius filosofinius pokalbius bet kur ir bet

Atrodo, jį net kankino suvokimas, kiek mažai žino apie

kada. Jo pašnekovais galėjo tapti ir filosofai, ir politikai,

gyvenimą ir pasaulį. Filosofija Sokratui buvo būdas siekti

ir pirkliai ar amatininkai. Sokratas tikėjo, kad mokytojo

gyvenimo išminties.

pareiga - išlaisvinti žmogų iš to, ką jis tariasi tvirtai žinąs,

Santūrus, teisingas, kukliai gyvenantis, sąmojingas Sok-

nes tik gerai pasvėrus prieštaringas nuomones galima su-

ratas turėjo daug mokinių ir sekėjų. Kai kuriems atėnie-

prasti, kaip reikia mąstyti ir elgtis. Įsitikinimą savo išmany-

čiams patiko, kad jis nesiekia praturtėti. Sokratui svarbiau-

mu jis laikė blogio priežastimi, mąstymo yda: „Pabaigoje

sia buvo laisvai mąstyti, o ne būti apdovanotam ir dėl to

ėjau pas rankų meistrus. Man pačiam buvo aišku, kad aš,

priklausomam. Jo filosofija ir gyvenimas ėjo išvien: gyve-

trumpai tariant, nieko neišmanau, tuo tarpu apie šiuos

no taip, kaip mąstė ir kaip mokė kitus. Kita vertus, savo-

žinojau, kad rasiu juos išmanančius daug gražių dalykų.

tiškas Sokrato elgesys, įkyrus klausinėjimas provokuojant

Ir šiuo atžvilgiu aš nesuklydau, nes jie išmanė tai, ko aš

pašnekovų mąstymą susilaukdavo ir kritiško ar neigiamo

neišmaniau, ir tuo jie buvo už mane išmintingesni. Betgi,

vertinimo.

vyrai atėniečiai, kaip ir poetai, tą pačią ydą man pasirodė

Žmogaus dorą Sokratas siejo su žinojimu: blogis ran-

turį ir gerieji amatininkai: dėl to, kad gražiai vertėsi meist-

dasi iš neišmanymo - juk nė vienas žmogus sąmoningai

ryste, kiekvienas dėjosi esąs išmintingiausias ir kituose,

nesielgia blogai, jis greičiausia nežino, kaip pasielgti ge-

didžiausiuose, dalykuose, ir ši jų klaida paslėpdavo netgi

riau. Siekdamas tapti doresnis, jis turi protu suvokti, kas

LITERATŪRA X KLASĖ

69

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

yra dora, gera, šaunu. Tad tik stengiantis pažinti save, lavinant protą ugdoma dorovė. Pasak Sokrato, dorovė yra gėris, būtinas siekiant laimės ir naudos. Vadinasi, jo, kaip

savo mąstymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo

įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo

filosofo, paskirtis - kiekvieną sutiktąjį tyrinėti, klausimais

paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo

priversti suvokti silpnąsias savo pasaulėžiūros vietas, pa-

vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduoti-

skatinti ieškoti tiesos. Tai filosofo pašaukimas.

mi laikė padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Juk tikrasis

Griežti moraliniai principai, abejonės dėl tradicinių tiesų, neįprasti mokymo

būdai tapo išmėginimu Atėnų pi-

pa

imas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti

kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“.

liečiams. Laisvas Sokrato minties polėkis pasirodė įtarti-

Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai

nas, kaip ir tvirtinimas, kad dorovinį apsisprendimą jam

taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis

diktuoja vidinis balsas, tarsi kokia dvaselė, kurią jis vadino

protu. „Ateidamas į protą“ žmogus turi pasiimti kai ko iš savęs.

daiudviov. 399 m. pr. Kr. septyniasdešimtmetis filosofas, apkaltintas dievų įžeidimu ir jaunimo tvirkinimu laisvama-

Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus

Žmones protauti.

niškomis kalbomis, buvo įkalintas. Bylą nagrinėjo penki

Platonas

šimtai hėliastų, kasmet iš naujo burtais perrenkamų prisiekusiųjų teismo teisėjų. Teismą galėjo stebėti visi Atėnų piliečiai. Nedidele balsų persvara Sokratas buvo pripažin-

Sokrato mokymą keliuose kūriniuose išsamiai atskleidė

tas nusikaltęs. Po mėnesio artimiausių draugų akivaizdoje

jo mokinys Platonas (427-347 m. pr. Kr.). Tiesa, tyrinėtojai

jis išgėrė nuodų.

sako, kad ne visada galima atskirti, kurios filosofinės idėjos

Mirties nuosprendis už įsitikinimus? Vargu ar atėniečiai

yra Sokrato, o kurios - paties Platono.

pasmerkdavo mirti už pažiūras. Viską nulėmė paties Sokrato elgesys. Jis galėjo prašyti malonės

arba pasirinkti

tremtį, bet padarė kitaip: nepripažino kaltės, nepataikavo teisėjams, išanalizavo kaltinimus ir įrodė jų nepagrįs-

70

tumą. Draugai įkalbinėjo Sokratą bėgti, tačiau filosofas tvirtai apsisprendė neišduoti to, kuo tiki, ir garbingai iki galo laikytis įstatymų, kaip prisiekė aštuoniolikos metų tapdamas

Atėnų

piliečiu. Vėlesnės kartos Sokratą laikė

mąstytoju, kurio gyvenimas ir mirtis tobulai įkūnijo filosofo pašaukimą.

UŽDUOTIS

Perskaitykite filosofijos mokytojo iš Norvėgijos Justeino

Gorderio (Jostein Gaarder, g. 1952 m.) knygos „Sofijos pa-

saulis“ ištrauką. Papasakokite apie Sokrato metodą, kurį jis

taikė kalbėdamasis su žmonėmis gatvėje ar turgaus aikštėje. Kodėl tokie pašnekesiai viešose vietose kurstė atėniečių

nepasitenkinimą?

IV a. pr. Kr. skulptoriaus Silaniono portretinės

POKALBIO MENAS Sokrato veiklos esmė ta, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Taigi Sokratas nepamokslavo kaip koks mokyklos mokytojas. Ne, jis kalbėdavosi. Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Ir niekas jo nebūtų nuteisęs mirti. Bet pokalbio pradžioje

Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, kad nie-

ko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti

Platono skulptūros romėniška kopija.

Būdamas dvidešimt aštuonerių, Platonas kaip žiūrovas dalyvavo mokytojo teisme ir paskui parašė „Sokrato apologiją“'. Tai vertingas šaltinis filosofo pažiūroms suprasti. Veikalo turinys — trys Sokrato gynimosi atmeta

nuo

kalbos. Jose jis

seno tarp atėniečių sklindančias

paskalas,

" Apolėgija — gynyba, užtarimas, pateisinimas, ginamoji kalba teisme.

LITERATŪRAX KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius paneigia savo išminties išskirtinumą, atremia kaltinimus

gėrybės — tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyve-

jaunimo gadinimu, bedievyste ir naujų dievybių brukimu.

nime“ Tad, jei taip kalbėdamas gadinu jaunuolius, būtent

Jau pripažintas kaltu, pareiškia neketinantis keisti savo gyvensenos ir numato teisėjų sprendimo padarinius.

šie žodžiai ir turėtų būti kenksmingi; o jei kas nors teigtų,

kad aš kalbu ką kita nei tai, jis šnekėtų niekus“ Be to, aš pasakyčiau: „Vyrai atėniečiai, įtikėsite Anitu ar ne, paleisite mane ar nepaleisite, aš nesielgsiu kitaip, net jei turėčiau

SOKRATO APOLOGIJA

daugelį kartų mirti“ Netriukšmaukite, vyrai atėniečiai, bet

iki galo pakluskite mano žodžiams, kuriais prašiau jūsų ne-

triukšmauti išgirdus tai, ką kalbu, o klausytis: mat, kaip aš

Iš PIRMOSIOS KALBOS Jei dabar jūs mane paleisite, nepatikėję Anitu?, kuris teigė, kad arba man iš viso nereikėjo čia ateiti, o jei vis dėl-

to atėjau, jau neįmanoma manęs nenužudyti, sakydamas

jums, kad, jei išvengčiau mirties, jauvisi jūsų sūnūs, darydami tai, ko moko Sokratas, taps visiškai sugadinti, - jei man,

išklausę tokio tvirtinimo, atsakytumėte: „Sokratai,

dabar mes nepatikėsime Anitu ir tave paleidžiame, tačiau tik su sąlyga, kad niekada nesigriebsi tyrinėjimo ir nefiloso-

fuosi, o jei paleistas ir vėl tai darysi - mirsi“, — tad, jei mane,

kaip sakiau, paleistumėte iškėlę šias sąlygas, jums pasakyčiau: „Aš jums, vyrai atėniečiai, linkiu gero ir jus myliu, bet paklusiu veikiau dievui nei jums, ir, kol kvėpuosiu bei pajėgsiu, jokiu būdu nesiliausiu filosofavęs, jus raginęs ir

įtikinėjęs kiekvieną sutiktąjį iš jūsų, kalbėdamas tai, ką esu įpratęs: „O geriausiasis iš vyrų, būdamas atėnietis, didžiau-

sio ir garsiausio išmintimi bei jėga miesto pilietis, ar nesigėdiji, kad rūpiniesi turtais, idant jų turėtum kuo daugiausiai,

taip pat šlove ir garbe, o nesirūpini nei mąstymu, nei tiesa, nei siela, idant ši būtų kuo geriausia, ir apie tai nemąstai?“

Ojei kuris nors iš jūsų prieštarautų ir sakytų, kad rūpinasi,

jo iš karto nepaleisiu ir neatstosiu nuo jo, bet jį klausinėsiu, tyrinėsiu bei paneiginėsiu, ir jeigu jis man neatrodys

įgijęs šaunumo, o tik sakys jį turįs, aš jį gėdinsiu už tai, kad

verčiausius dalykus laiko menkiausiais, o blogesnius vertina labiau. Taip elgsiuosi ir su jaunesniu, ir su vyresniu, kurį tik sutiksiu, tiek su svetimšaliu, tiek su bendrapiliečiu, bet

vis dėlto labiau su bendrapiliečiais — tiek, kiek man esate

artimesni pagal giminę. Juk tai daryti, gerai įsidėmėkite, liepia dievas, ir aš manau, kad jūs visame mieste neturite kada

nors atsiradusio gėrio, didesnio už šį mano patarnavimą

dievui. Mat aš nedarau nieko kito, o tik vaikštau aplinkui,

įtikinėdamas jus - ir jaunesnius, ir vyresnius - nesirūpinti

nei savo kūnais, nei turtais pirmiau ir labiau nei savo siela, kad ši būtų kuo geriausia, sakydamas: „Ne iš turtų atsiranda šaunumas, o iš šaunumo žmonėms kyla turtai ir visos kitos * Kaltinimus Sokratui pateikė trys piliečiai: turtingas pirklys Anitas, jaunas poetas Meletas ir oratorius Likonas.

manau, klausydamiesi įgysite naudos. Ketinu jums pasaky-

ti ir kai ką kita, ką išgirdę jūs, šiaip ar taip, šauksite; vis dėlto jokiu būdu to nedarykite. Gerai žinokite, kad, jei mane, esantį tokį, kaip aš sakau, nužudytumėte, labiau pakenktu-

mėte ne man, 0 sau patiems: juk man niekaip nepakenktų

nei Meletas, nei Anitas. Jie nepajėgtų to padaryti: manau,

jog nėra leista, kad geresniam vyrui pakenktų blogesnis. Be

abejo, jis galėtų nužudyti, išvyti iš miesto arba atimti pilie-

čio teises; bet juk būtent šis - ar kuris kitas - mano, jog tai yra didelės blogybės, o aš nemanau, tačiau daug didesniu blogiu laikau tai, ką štai šis dabar daro - nusikalstamai kėsinasi nužudyti vyrą. Taigi dabar, vyrai atėniečiai, aš ginuosi toli gražu ne dėl savęs, kaip kas nors galėtų pamanyti, o dėl

jūsų, idant, nubalsavę prieš mane, kaip nors nesuklystu-

mėte, spręsdami apie tai, kas jums duota dievo. Juk jeigu mane nužudytumėte, nelengvai surasite kitą tokį, jei galima pasakyti nemeistriškai - ir juokingiau - dievo užsodintą miestui tartum dideliam ir kilmingam žirgui, kuris dėl

savo dydžio tapo panašesnis į pavainikį, ir jam reikia, kad jį žadintų koks nors aklys?. Man rodos, dievas yra pri: skyręs

miestui mane - kaip tokį, kuris kiaurą dieną nesiliauja visur tūpti, jus budindamas bei įtikinėdamas ir kiekvieną iš jūsų gėdindamas. Taigi, vyrai, kitas toks jums nelengvai atsiras,

bet, jei manimi įtikėsite, manęs pasigailėsite. Vis dėlto labai

galimas daiktas, kad jūs, pykdami panašiai kaip žadinami snaudaliai, lengvai mane nužudysite, patikėję Anitu ir man

smogę, o vėliau likusį gyvenimą praleisite miegodami, jei tik dievas, jumis rūpindamasis, neatsiųs jums kurio nors kito. O kad aš esu toks, lyg būčiau duotas miestui dievo, galėtumėte suprasti štai iš ko: juk neatrodo panašu į žmogiš-

ką dalyką tai, kad aš, nesirūpindamas visais savo reikalais ir jau tiek metų iškęsdamas namų ūkio apleidimą, visuomet

nuveikinėju jūsų darbus, prie kiekvieno asmeniškai prieidamas kaip tėvas ar vyresnysis brolis, įtikinėjantis rūpintis šaunumu. Ir jei dėl to kaip nors pasipelnyčiau ir anais dalykais rūpintis raginčiau imdamas

>Aklys - gyvulius puolantis vabzdys.

LITERATŪRA X KLASĖ

užmokestį, tuomet

71

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

turėčiau tam tikrą išskaičiavimą; o juk dabar ir patys matote, kad kaltintojai, taip begėdiškai kaltinantys mane visais

verčiau renkuosi, taip gynęsis, mirtį nei - jei būčiau gynęsis

dystės, jog pateiktų liudytoją, tvirtinantį, esą aš kada nors

bet ką, išvengtum mirties. Juk ir mūšių metu dažnai būna

kitais nusikaltimais, nebuvo pajėgūs įvykdyti tokios begė-

užsidirbdavau kokį nors užmokestį arba jo reikalaudavau.

Manau, kad pateikiu pakankamai patikimą liudytoją, jog

sakau tiesą, — savo neturtą.

anaip - gyvenimą. Nei teisme, nei kare nei man, nei niekam

kitam nedera griebtis tokių suktybių, kad tik, darydamas

aišku, kad galėtum pabėgti nuo mirties tiek metęs ginklus, tiek ėmęs maldauti persekiotojus; ir patekus į bet kurį iš pavojų esama daugybės kitų gudrių išeičių, kaip pasprukti nuo mirties, jei tik išdrįstum daryti ir kalbėti bet ką. Bet,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Koks Sokrato kalbos tikslas? Iš ko matyti, kad filosofas nesiekia teismo malonės?

2. Kokią problemą, kalbėdamas jį teisiantiems penkiems

šimtams atėniečių, svarsto Sokratas? 3. Kokios vertybinės priešpriešos akcentuojamos kalbo-

je?

Kuo, Sokrato nuomone, turėtų rūpintis Atėnų pilie-

Kodėl toks turėtų būti jų pasirinkimas? 4. Ką Sokratas vadina savo pašaukimu ir tarnyste dievui? Kokias metaforas jis vartoja apie tai kalbėdamas? Ko jomis siekia?

o daug sunkiau yra pasprukti nuo blogybės: mat ši mitres-

nė už mirtį. Ir dabar aš, būdamas lėtas ir senas, esu pagau-

tas lėtesnio, o mano kaltintojai, būdami baisiai smarkūs ir

greiti, yra pavyti greitesnio - blogybės. Ir dabar aš, jūsų nuteistas mirtimi, pasitraukiu į ją, o šieji, nuteisti tiesos, —

į piktybę ir neteisybę. Ir aš tvirtai pasilieku su savo bausme, ir jie. Kaip bežvelgtum, taip ir turėjo įvykti, ir manau, kad tai yra tinkama. O nubalsavusieji prieš mane, trokštu jums paskelbti ištarmę apie tai, kas nutiks vėliau. Juk man jau atėjo metas,

S. Kokį kaltinimą atmeta Sokratas? Ar įtikinamai?

6. Kodėl, pasak filosofo, mirties bausmė labiausiai pakenktų patiems atėniečiams? Nurodykite bent dvi priežastis.

7. Kokiais argumentais Sokratas grindžia savo poziciją? Kurie iš jų svariausi? Kodėl? 72

vyrai, šis dalykas - pabėgti nuo mirties - tikrai nėra sunkus,

kai žmonės labiausiai geba pranašauti, - tuomet, kai jie turi mirti. Taigi, o vyrai, kurie esate mane nužudę, sakau, jog

tuojau pat po mano mirties jums ateis kerštas, prisiekiu

Dzeusu, daug sunkiau pakeliamas nei mirtis, kuria esate mane nužudę; juk dabar tai padarėte manydami, kad iš-

vengsite būtinybės duoti gyvenimo apyskaitą, bet jums, aš

Iš TREČIOSIOS KALBOS Dėl neilgo laiko, [kurio nenorėjote palaukti,] vyrai atė-

niečiai, įgysite vardą ir suteiksite dingstį norintiems ko-

neveikti mūsų miestą už tai, kad esate nužudę Sokratą, iš-

mintingą vyrą — mat norintys jus gėdinti sakys mane esant išminčiumi, net jei ir nesu toks. Juk, jei būtumėte išlaukę

nedaug laiko, tai jums būtų įvykę savaime. Gi pažvelkite į

mano amžių - kaip toli jau esu nuo gyvenimo ir kaip arti mirties. Tai sakau ne visiems jums, o tik nubalsavusiems

už mano mirtį. Šiems aš sakau ir štai ką. Galbūt manote, vyrai, kad esu nuteistas dėl to, jog įkliuvau pristigęs žodžių,

kuriais būčiau galėjęs jus įtikinti, jei tik būčiau manęs, kad teikia daryti ir kalbėti viską, idant išvengčiau teisingos bausmės. Toli gražu. Vis dėlto esu nuteistas dėl kliuvinio

sakau, nutiks visiškai priešingai: bus dar daugiau jus panei-

ginėjančių, kuriuos aš sulaikydavau, bet jūs to nejautėte; ir juos bus juo sunkiau ištverti, juo jie bus jaunesni, - ir jūs dar labiau širsite praradę kantrybę. Mat, jei žudydami žmo-

nes manote sulaikyti kurį nors iš jų nuo jūsų gėdinimo, kad neteisingai gyvenate, mąstote negražiai: juk šitoks išvengimas nėra nei labiau įmanomas, nei gražus, o štai jums ir gražiausias, ir lengviausias išvengimas - ne kitiems trukdy-

ti [jus gėdinti], bet pačiam stengtis, kad būtumei kuo geriausias. Tai išpranašavęs jums, nubalsavusiems prieš ma-

ne, nuo jūsų pasitraukiu.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kas yra šio kalbos fragmento adresatas?

tačiau pristigęs ne žodžių, o įžūlumo, begėdystės ir nenoro

2. Kokį elgesį teisme Sokratas vadina įžūlumu, begėdyste?

kalbėti man raudant, vaitojant ir darant bei sakant daugelį

3. Kaip pats filosofas yra apsisprendęs elgtis? Kokie jo mo-

jums kalbėti tai, ko klausytis jums būtų buvę mieliausia,

kitų manęs nevertų dalykų, visa tai, ką, kaip aš teigiu, jūs esate įpratę girdėti iš kitų. Bet nei tuomet nemaniau, jog

atsidūręs pavojuje turiu padaryti ką nors, kas neverta laisvo žmogaus, nei dabar nesigailiu, kad gyniausi šitaip, bet daug

Kodėl?

tyvai? 4. Kai kurie Sokrato teiginiai paradoksalūs. Pavyzdžiui, kad pabėgti nuo mirties nesunku, daug sunkiau pasprukti

nuo blogybės. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį.

LITERATŪRA X KLASĖ



Valia rinktis

6.

Kaip Sokratas vertina teisėjus, pasmerkusius jį mirti?

Koksjų elgesys, pasak filosofo, būtų teisingas?

Ką jis išpranašauja kai kuriems bendrapiliečiams? Pa-

ieškokite informacijos, ar šios rūsčios pranašystės bent

„Teatras prieš pustrečio tūkstantmečio

Remdamiesi skaitytomis ištraukomis, argumentuotai

+ Kas sieja ožius ir tragediją?

a

iš dalies

išsipildė.

atsakykite į klausimus.

+ Kodėl Antigonę vaidindavo vyras?

7.1. Ar Sokratas - principingas Atėnų pilietis?

7.2. Ar įkalintas ir nuteistas

Sokratas yra laisvas žmogus?

pir

teatro epocha.

Prieš

pustrečio

tūkstantmečio

Atėnai gyveno aukso amžių. Pasibaigus karams su per-

Apibendriname

8. Suformuluokite pagrindinius teiginius, kuriuos Sokra-

sais, polis kelis dešimtmečius

is kalbėtoja įtaigumo? Įvertinkite, ar jos paveikios mūsų laikais. 10. Remdamiesi gynimosi kalba, pateikite žodžiu Sokrato charakteristiką.

ne tik didieji filosofai Sokratas, Platonas ir Aristotelis, nu-

9.

tas gina teisme.

Kokiomis retorinėmis priemonė

Diskutuojame 11. Padiskutuokite apie Sokrato poziciją teisme. Ar

sų principai, įsitikinimai svarbesni už gyvybę?

stiprėjo, gražėjo, klestėjo.

Šiuo neilgu taikos ir gerovės laikotarpiu Atėnuose gyveno brėžę pagrindines Europos filosofijos kryptis. V amžius pr. Kr. - tai pirmoji didinga teatro epocha kultūros istorijoje. Senovės graikai davė pasauliui teatrą kaip reikšmingą kultūros reiškinį, sukūrė dramos žanrus tragediją ir komediją, pagaliau apibendrino neilgą teatro istoriją - paliko

iš tie-

Europos kultūrai dramos teoriją. Pasak režisieriaus Gintaro Varno, visi šekspyrai, rasinai, moljerai, ibsenai, čechovai

išaugo iš graikų tragedijų, kurios žiūrovams kėlė amžinuosius būties klausimus ir skatino juos apmąstyti.

73

Žako Luji Davido (Jacgues Louis David) paveikslas „Sokrato mirtis“ 1787 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Kaip atrodė teatras? Senovės teatro pavidalą turi dabartinės cirko, sporto, koncertų arenos, tik jų sienos dirbtinės. Graikai teatrą įrengdavo kalno šlaite. Į viršų kylančiuose suoluose tilpdavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žiū-

rovų. Tad buvo svarbu ir didesnės nei įprasta figūros, ir skambūs aktorių balsai. Akustika tokiose vietose puiki: ir dabar keliaudami po Graikiją galite ją išbandyti. Graikų teatrai neturėjo stogo ir uždangos: kaip per senovines dievo Dioniso apeigas, kalno šlaite susėdę žmonės stebėdavo vyksmą aikštelėje. Tad kartais sakoma, kad pati graikų teatro konstrukcija demokratiška. Choras ir aktoriai vaidindavo apskritoje aikštelėje, va-

Graikų teatro griuvėsiai Sicilijos saloje, Taorminoje, 1889 m.

dinamoje

Choras ir aktoriai. Graikų teatras kilęs iš vyno dievo Dioniso garbinimo apeigų. Svarbiausia pavasario šventė, kaip minėjome, buvo Didžiosios dionisijos. Tada

ir vykdavo svar-

biausi teatro renginiai: kelias dienas iš eilės į Atėnų teatrą rinkdavosi tūkstančiai žiūrovų stebėti vaidinimų. Iš pradžių tie vaidinimai būdavo tik choriniai: po aikšte-

orchestra, kurios viduryje stovėdavo

Dioniso

aukuras. Už aikštelės - palapinė (skėnė), vėliau specialus statinys aktoriams persirengti ir pasiruošti vaidinti. Prireikusjis atstodavo rūmus ar šventyklą, o uždengtas ištapyta drobe tapdavo jūros

ar kalnų scenovaizdžiu. Prie jo įreng-

ta pakyla ilgainiui virto tokia scena, kokią matome mūsų laikais.

lę judantis choras šlovindavo Dionisą, prašydavo jo malonės, primindavo kurį nors jo mitą. Vėliau šalia choro atsistojo aktorius ir tarp jų užsimezgė dialogas. Taip atsirado

svarbiausias dramos elementas - veiksmas. 74

Choras antikinėje tragedijoje itin svarbus - sulig jo pasirodymu ir išėjimu prasideda ir baigiasi veiksmas, jis išsako pamatinės

moralines ir filosofines idėjas. Kadangi

choras būdavo aikštelėje visą laiką, negalėjo keistis veiksmo vieta. Taip savaime susiklostė veiksmo, vietos ir laiko vienovės dėsnis: veiksmas vyksta nuosekliai, vienu metu

ir vienoje vietoje. Šios taisyklės dramaturgai laikysis ir po dviejų tūkstančių metų. Choro vaidmuo ilgainiui menko: scenoje atsirado antras, vėliau - ir trečias aktorius. Teatre vaidindavo tik vyrai. Visą galvą dengiančios kaukės padėdavo įkūnyti įvairius personažus: tamsesnė kaukė vyro, šviesi moters, jei kaktoje daug raukšlių - tai pagyvenęs žmogus. Kaukė perteikdavo ir veikėjo jausmus: jei psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Kad atrodytų didingesni ir proporcingi (galva su kauke juk didelė), aktoriai apsiaudavo specialų storapadį apavą - kotūrnus, vilkėdavo ryškiaspalvius apdarus. Teatre būta ir mechanizmų, pakeliančių ar nuleidžiančių aktorių. Jei netikėtoje atomazgoje į veiksmą įsikišdavo dievas, reikėdavo jį nuleisti iš dangaus. Taip radosi popu-

liarus posakis 470 urixaviję Oedc, lotyniškai deus ex machina- dievas iš mašinos.

Antikinio teatro kaukės, I-II a. Geriausiai išlikęs klasikinis graikų teatras yra Epidaure. Jis įrengtas IV a. pr. Kr. ir po daugelio šimtmečių išsiskiria stebėtinai gera akustika - atodūsį ar šnabždesį žiūrovai girdi net paskutinėse eilėse, o iš viso jame telpa apie 13 000 žiūrovų. Akivaizdu, kad graikai gerai pažino gamtos dėsnius ir mokėjo jais pasinaudoti. Mūsų salės, aprūpintos naujausia garso technika, dažnai neprilygsta antikiniams teatro statiniams. Epidauro teatras nukentėjo mažiau nei kiti, nes ilgą laiką jį saugiai dengė 6 m storio žemės sluoksnis. Jis buvo atkastas XIX a. pabaigoje, restauruotas, ir nuo 1938 m. vėl veikia. Dabar jame kasmet rengiami dramos festivaliai, įvairių šalių teatro trupės vai-

dina antikines dramas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyri

ius

Dramos žanrai. Nuo antikos laikų išlikę pagrindiniai dramos žanrai - tragedija ir komedija. Tpdėyoc graikiškai ožys, W0/j - giesmė, tad vieni tyrinėtojai tragediją sieja su Dioniso palydovais satyrais: per šventes apsisiautę ožkenomis vyrai, šokdami ratelį aplink aukurą, giedodavo ditirambus* dievui. Kiti teigia, kad ožka būdavo aukojama pirmą šventės dieną arba teikiama kaip apdovanojimas paskutinę. Iš pradžių tragedijos kurtos tik mitų motyvais. Tačiau ilgai-

Epidauro teatras

niui teatras prarado ryšį su Dioniso kultu. Komedija

Dramaturgų varžybos. Per Didžiąsias dionisijas, gamtos

nių vaidinimų,

atgimimo šventę, vykdavo dramaturgų varžybos. Kasmet

mūsų

rungdavosi po tris autorius. V a. pr. Kr. jie žiūrovų teismui



arba pats autorius žymiose Atėnų vietose suvaidindavo neilgą sceną žiūrovams sudominti, kad jų susirinktų kuo

nešvan-

ir vaisingumą.

Klasikinio

laikotarpio Atėnų

komedija

demokratinis

mito, žiūrovai aktyviai reaguodavo į aktorių vaidybą, cho-

valdymas,

vie-

šųjų reikalų svarstymas teik-

ro giesmes. Kita vertus, šios šventės buvo dievo Dioniso,

davo apsčiai medžiagos. Deja,

patyrusio visokių kančių, bet mėgstančio linksmai pašė-

komedijų išliko visai nedaug.

lioti, garbinimo elementas.

Iš Va. pr. Kr. turime vienuolika

Atėnų valdžia rūpinosi teatru, kuris buvo ne vien pra-

Aristofano komedijų, o kitų autorių,

Komedijos aktoriaus statulėlė,

V-IV a. pr. Kr.

kurių žinoma

bent

pusšimtis vardų, tėra menki fragmentai.

nažais išgyvendamas baimę ir gailestį, tragedijos žiūrovas apvalo tuos jausmus

-

buvo daugiausia politinė, nes

daugiau. Žiūrėdami vaidinimą, kurio siužetas žinomas iš

Aristotelio (384-322) veikale „Poetika“: drauge su perso-

(kūuoc

kios dainos skatina derlingu-

kūrybai būdavo skiriama visa diena. Išvakarėse aktorius

pabrėžiama

Užgavėnes

Tikėta, kad smagios,

siužeto tragedijas ir linksmą satyrų dramą. Vieno tragiko

įstatymui. Teatro įtaka asmenybės ugdymui

primenančių

linksmas persirengėlių būrys).

pateikdavo savo pačių pastatytas tris mitinio ar istorinio

moga, nes ugdė piliečius, stiprino jų pagarbą dievams ir

kilusi iš apeigi-

savo sieloje. Vadinasi, toks apsivaly-

Žymiausi dramaturgai. Teatro klestėjimo laikais gyveno

mas - katarsis - padaro žmogų doroviškai tvirtesnį ir emo-

trys garsiausi tragedijų kūrėjai - Aischilas, Sofoklis ir Eu-

ciškai sveikesnį, nes atpalaiduoja nuo viduje susikaupusio

ripidas. Aischilas vadinamas klasikinio teatro kūrėju, jam

blogio, neigiamų patirčių.

priskiriami nuopelnai tobulinant teatro dekoracijas, aktorių kaukes, koturnus ir kt. Atėniečiai ypač gerbė SofokIį, ginantį tradicinę gyvenseną ir moralę, vadino jį dievų numylėtiniu. Sofoklis kūrė didingus personažus, kurie iki galo lieka ištikimi savo principams, t. y. tokius, kokie žmonės turėtų būti. Euripidas moderniausias iš šių trijų dramaturgų: jis įtaigiai vaizdavo žmonių aistras, sukūrė įspūdingų moterų paveikslų, garsėjo naujomis idėjomis, todėl jau amžininkų buvo vadinamas scenos filosofu. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Knygose“ ar internete raskite antikinio teatro iliustraci-

jų, pateikite jas klasei ir pakomentuokite: kaip jis atrodė, kuo mūsų teatras į jį panašus ar nepanašus.

Kapo koplytėlės pagrindo plokštė, kurioje pavaizduota teatre vaidi-

nama tragedijos scena, Ia. pr. Kr. pabaiga.

*Ditirėmbas - iškilminga šlovinamoji choro giesmė, dažniausiai skiriama Dionisui. *Dalios Dilytės „Heladės šviesa“ ar „Senovės Graikijos kultūra“, Phyllis Hartnoll „Teatras. Trumpa istorija“ ir kt.

LITERATŪRA X KLASĖ

75

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

2. Nubraižykite antikinio teatro schemą.

3. Sužinokite iš interneto, kaip mokslininkai, taikantys

šiuolaikinius tyrimo metodus, aiškina puikią Epidauro teatro akustiką.

4. Paieškokite informacijos ir aptarkite:

«kaip ir kodėl Atėnų valdžia rūpinosi teatru;

+ kokie buvo žiūrovai, ko jie atsinešdavo į teatrą.

5. Jau žinote, kad Sofoklis vaizdavo idealius žmones. Pasi-

domėkite, ar tokius pat didingus veikėjus kūrė ir Aischi-

las, Euripidas. 6. Garsiausias Europos dramaturgas Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, 1564-1616) ne tik kūrė dramas, bet kartais ir režisuodavo, pats vaidindavo. Sužinokite,

ar graikų dramaturgai buvo vien rašytojai ar turėjo ir kitų pareigų.

7. Išsiaiškinkite, kuris dramaturgas sukūrė tragediją apie

kerštingąją Medėją, nelaimingą karalių Edipą, titaną

Prometėją - kultūros istorijoje žinomus personažus.

Sofoklio „Antigonė“ + Išmintis — tarp žemės gėrių didžiausia dovana 76

+ Kokia nelemtis persekioja tragedijos veikėjus? + Ne neapkęsti, o mylėti gimusi

Sofoklio skulptūra, romėniška graikų originalo kopija.

Ką pasakoja Tėbų ciklo mitai. Tėbų karaliui Lajui Delfų orakulas išpranašavo žūtį nuo sūnaus rankos

ir kraujo-

maišą, nes paskui sūnus, pats to nežinodamas, ves savo motiną. Todėl tik gimusį sūnų tėvai nusprendė nužudyti ir liepė piemeniui numesti nuo kalno. Šiam pagailo kūdikio, tadatidavėjį auginti kitam piemeniui iš Korinto. Tas nune-

Sofoklio tragedijos. Sofoklis (496-405 pr. Kr.) parašė per šimtą dramų, mus pasiekė tik septynios. Daugiau kaip dvi

šė berniuką bevaikiam savo valdovui. Gavęs Edipo vardą, vaikas augo Korinte kaip karaliaus sūnus.

dešimtis kartų jis yra laimėjęs tragikų varžybas. Sofoklis

Kartą puotaujant vienas svečias Edipą pavadino neti-

sumažino choro vaidmenį ir aktorių skaičių padidino iki

kru sūnumi. Jaunikaitį tai įskaudino, ir jis leidosi ieškoti

trijų, dėl to labiau išryškėjo pagrindinis dramos elemen-

tiesos. Delfų orakulo ištarmė buvo ta pati: Edipas užmu-

tas - veiksmas. Kadangi poetą domino žmogaus psichologija, jis kūrė

šiantis tėvą ir vesiantis motiną. Išsigandęs jaunuolis negrįžo į Korintą.

savitus, stiprius personažus. Dėl to jo kūriniai apibūdina-

Vienoje kryžkelėje jis susivaidijo su važiuotais keleiviais,

mi kaip charakterių dramos. Nors žmogaus likimą lemia

nes tie nedavė kelio. Per susirėmimą visi sutiktieji žuvo. Tai

aukštesnės galios, Sofoklio veikėjai ryžtingai siekia tikslo,

buvo Lajas su palyda.

iki galo lieka ištikimi sau. Šie kilnūs, didingi charakteriai

Edipas atėjo į Tėbus. Prie miesto vartų buvo apsigyvenusi pabaisa Sfingė - pusiau moteris, pusiau liūtė. Ji

įkūnija kalokagatijos idėją. Iš septynių išlikusių Sofoklio tragedijų geriausiai žino-

kiekvienam einančiam pro šalį užmindavo mįslę ir neįmi-

mos „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“, su-

nusį nužudydavo. Edipas mįslę įminė ir išgelbėjo miestą.

kurtos Edipo mito motyvais. Šiuos kūrinius dramaturgas

Dėkingi tėbiečiai paskelbė jį karaliumi ir išleido už jo naš-

rašė skirtingais laikotarpiais: „Antigonę“ sukūrė maždaug

Ię karalienę. Laimingai

penkiasdešimties, „Edipą

sūnų, Eteoklio ir Polineiko, ir dviejų dukterų, Antigonės ir

karalių“ - septyniasdešimties,

„Edipą Kolone“ - devyniasdešimties.

gyveno

Edipas, susilaukė dviejų

Ismenės. O paskui atėjo nelaimė: kilo baisus maras.

LITERATŪRAX KLASĖ

Valia rinktis

Kita tragedija - „Edipas Kolone“ - parodo tolesnį Edipo likimą. Neregiu tėvu rūpinasi duktė Antigonė. Sūnūs, iš pradžių dalijęsi valdžia Tėbuose, susikivirčija. Išvytas iš miesto vyresnėlis Polineikas su sąjungininkų kariuomene rengiasi jį pulti. Išpranašauta, kad mūšio baigtis priklauso nuo to, kur bus Edipo kapas. Tačiau Edipas prakeikia abu sūnus ir kančiomis išpirkęs kaltes miršta šventoje giraitėje ant kalvos Kolono kaime. „Antigonėje“ vaizduojami įvykiai po Edipo mirties. Šeimos tragedija dar nebaigta - tėvams tekusi nelemtis persekioja vaikus.

UŽDUOTIS 2016 m. režisierius Gintaras Varnas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Oidipo“ mitas“. Pasakojimas apie Edipo ir jo vaikų lemtį čia susideda iš

Edipas ir Sfingė

graikų tragedijų — Sofoklio „Edipo karaliaus“ ir „Antigo-

Tėbų ciklas Sofoklio kūriniuose. Tragedijoje „Edipas karalius“ Sofoklis vaizduoja žmogų, kuriam nepavyko išvengti savo lemties. Kad išgelbėtų miestą nuo maro, Edipas turi

surasti buvusio valdovo žudiką. Ir sužino kraupią tiesą: ji

pats yra ieškomas žmogžudys. Žinojimas, kurio jis siekė,

atneša tik kančią. Edipo žmona ir motina Jokastė nusižu-

nės“, Euripido „Finikiečių“, Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ — ir šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Jono fon Diufelio (John von Dūffel, g. 1966 m.) dramos „Edipo miestas“ fragmentų.

Perskaitykite Daivos Šabasevičienės interviu su režisie-

riumi ištrauką ir atsakykite į klausimus.

do, o jis pats išsiduria akis, taip save bausdamas už sielos * „Antigonės“

aklumą.

Motina Jokastė

vertime, kurį skaitysite, vartojama lotynų kalbos

paveikta Oidipo vardo forma - Edipas.

(aktorė Nelė Sav

riaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“. Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

77

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Kaip apibūdintumėte svarbiausias antikinių tragedijų temas?

+ Kokias temas, pasak Gintaro Varno, svarstė graikų tra-

gedija?

Antikos dramaturgai tragikai nekūrė siužetų, o naudojo jau žino-

+ Kodėl antikinės tragedijos mūsų laikais įvairiai inter-

mus mitų siužetus, juos perkurdami ar savaip interpretuodami. Rea-

pretuojamos?

lybė buvo savotiškas tabu ar blogo skonio ženklas, ji graikų teatre

+ Kokias šiuolaikiniam žmogui aktualias problemas ke-

įsigalėjo tik sunykus tragedijai, kaip pagrindiniam, dominuojančiam. žanrui ir įsitvirtinus naujajai komedijai (iš esmės helenizmo laikais).

lia Edipo mitas? Išskirkite dvi, jūsų nuomone, iš tiesų

svarbias. Paaiškinkite savo pasirinkimą.

Mitai leido tragikams kelti ir atverti esminius klausimus - žmogaus

„ Kokia spektaklio idėja svarbi režisieriui? Suformuluokite ją savais žodžiais.

ir pasaulio (tiksliau, jo vietos pasaulyje), žmogaus ir dievų, likimo ir

laisvos valios, aukojimosi ir kančios, asmenybės ir valstybės. Ir nors

graikų tragedijos forma aiški, skaidri, kanonizuota, o dialogai logiški

Sofoklis ANTIGONĖ

irtikslūs, veiksmą scenoje suprasti nėra sudėtinga, sunkiausia suvok-

ti kitką - „kodėl“ Ar tai žmogaus kaltė, jo „tragiška klaida“, ar dievų valia, ir žmogus tėra žaislas dievų rankose? Kodėl dievai būna nuožmūs, net įnoringi,

VEIKĖJAI Kreontas - Tėbų karalius

o kartais atrodo, kad jie tiesiog tyčiojasi iš žmogaus, užkraudami jam

nesuvokiamas kančias. Manau, tie klausimai patiems graikams buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairio-

Euridikė - jo žmona Haimonas - jų sūnus

pai interpretuojamos ir aiškinamos.

Antigonė - Kreonto giminaitė, Haimono sužadėtinė

Tai aistrų ir minties teatras, kuris, rodydamas žmogų kritinėje

Ismenė - jos sesuo Teiresijas - aklas žiniuonis

situacijoje, kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja

Sargybinis

graikų visuomenės mokykla“. Tragedija turėjo žmogų apvalyti nuo aistrų, priminti skaudžias mitinių herojų klaidas ir nusikaltimus, kel-

Pirmas ir antras Kreonto šauklys

Tebiečių senių choras

ti baimę ir gailestį. (Garsioji katarsio sąvoka - tarp daugybės kitų -

Kreonto asmens sargybiniai ir tarnai, Euridikės tarnaitės

irgi graikiška.)

Kuo ši istorija gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui?

PROLOGAS

Oidipo mitas kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Kas

yra žmogaus lemtis? Ar jis turi

laisvą valią? Už ką ir kodėl niekuo

dėtą žmogų lemtis sutraiško? Galų gale - kas ta lemtis? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas, nuodėmes, nusikaltimus? Kas yra pra-

keiksmas? Kas - pranašystė? Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės lemtį? Žmogus —

didis ar menkas? Kaip žinoti, gėris tai ar blogis? O dievai? Kodėl jie tokie abejingi

žmogui ir jo naikinimo instinktui? Kas svarbiau - tavo

moralinis įsitikinimas ar valstybės įstatymas?

Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje. Į rūmus trejos

durys: vidurinės dvivėrės, šoninės vienpusės, visos uždarytos. Greit turi austi

Iš dešinės ateina Antigonė gedulo rūbais su nedidele urna

rankose. Pasibeldžia į dešines duris ir tyliai pasikalba su išėju-

sia į jos beldimą tarnaite. Tarnaitė pasišalina. Antigonė eina į

vidurį scenos. Netrukus pro tas pačias duris pasirodo Ismenė. Antigonė skuba jos pasitikti

Koks jūsų spektaklio motyvas jums pačiam atrodo svar-

ANTIGONĖ

Ismene, mylimoji mano seserie!

biausias?

Ar'tu žinai, kad mūs Edipo negandais,

Trilogijoje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ ryškėja dar viena labai graži tema - jaunų, drąsių asmenybių tema. Tai du jaunuoliai - Menoikėjas (Kreonto sūnus, paauglys) ir Antigonė (Oidipo duktė), kurie, būdami visai jauni, yra gražios išimtys tamsios lemties ir dar

tamsesnių aistrų tampomos žmonijos fone. Vienas aukojasi už savo

Kol būsim gyvos, Dzeusas plakti nenustos?

Nei sielvartų jokių, nei skausmo nebėra,

5 | Nei gėdos, nešlovės ar nedalios tokios, Kurių dar mes abi nebūtume regėję.

Ir šiandien visas miestas kalba, kad šaukliams

miestą, kita aukoja save dėl aukštesnio - dievų - įstatymo.

Valdovas liepė vėl paskelbt įsakymą.

Mitas suteikia viltį: miestą - šalį - žmoniją gali išgelbėti tokios

Girdėjai tu ką nors, ar nieko nežinai,

jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet indi-

vidualistai autsaideriai — šnibžda mums senieji graikų tragikai.

10

LITERATŪRA X KLASĖ

Kokių nelaimių broliams atnešė vaidai?

Valia rinktis 1 skyrius

Tas miesto aikštėje sukniubs po akmenim“.

ISMENĖ

15

Žinios aš, Antigone, neturiu jokios,

Žinai štai viską, ir matysim greit, ar tu

Skaudžios nei malonesnės, dar nuo tos dienos, Kai mes abi netekom brolių abiejų, Nuo vienas kito rankos kritusių liūdnai. Tik Argo kariauna šią naktį jau atgal

ISMENĖ O vargšė! Ta bėda ne mano pajėgoms,

Patraukė, ir daugiau aš nieko n.

Garbinga ar menka gerų tėvų duktė.

au.

40

Tačiau nuo to nebus geriau man nei blogiau.

Nei aš atnarpliot, nei sunarpliot ką galiu. ANTIGONĖ

ANTIGONĖ Aš tai žinojau ir todėl tave iš rūmų

Tu ryšies veikt ir kęsti su manim, sakyk?

Išsikviečiau, nes vienai noriu pasakyt.

ISMENĖ

O kam tu ryžties? Ką galvoji tu daryti?

ISMENĖ

20

ANTIGONĖ Padėsi miru:

Kas atsitiko? Vėl turbūt liūdna žinia.

ai rankai tu paimti.

ANTIGONĖ

Kreontas mūsų brolius perskiria kapu:

ISMENĖ

Gražiai, kaip reikalauja krašto paprotys,

ANTIGONĖ Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo,

Manai tu jį palaidot? Uždrausta visiems.

Pagerbęs vieną, antrąjį paniekino. Palaidojo į žemę Eteoklį jis 25

Ir tas jau turi garbę mirusių šaly.

45

O kūną Polineiko, kritusio liūdnai,

Įsakymą viešai paskelbęs per šauklius, Užgynė laidot ir bet kam raudoti jo. Neapverktas teguli ir nelaidotas,

30

Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo. ISMENĖ

Beprote tu! Kai taip Kreonto uždrausta?

Tegu sau kelia vaišes prašmatnias pesliai.

ANTIGONĖ

Ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa! ISMENĖ

Tuatsiminki, seserie, kaip mūsų tėvas Pražuvo be garbės, paniekintas visų, Kai pats, pamatęs savo nuodėmes baisias,

Sava ranka išvėrė sau akis abi. Ir motina-žmona (draugėj abu vardai)

" d

Taip negarbingai kilpoj pabaigė dienas.

Savižudos tie vargšai, galvas neramias

Antigonė (aktorė Jovita Jankelaitytė) ir Ismenė (Dovilė Kundrotaitė) režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“. Foto-

Nuo vienas kito rankos gavo paguldyti.

ijus Matvejevas.

Kreontas malonusis, sako, tai visiems

Paskelbęs, tau ir man, pabrėžiu aš - ir man.

Įsakymą šį savo, jei nežino kas,

Dar liepęs pakartot ir anaiptol neleisiąs 35

Toliau du broliai viena ta pačia diena,

O šiandien mes abi, dar gyvos likusios,

60

Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų, Karaliaus valios ir valdžios negerbsime. Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums.

Nepaisyt niekam jo: kas drįsiąs nepaklust,

viena iš tuometinių bausmių. TTERATŪRA X KLASĖ

79

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

80

ANTIGONĖ

Gerai. Dangstykis tuo sveika, o aš einu

Supilsiu kapą savo broliui mylimam. ISMENĖ

O, nelaiminga! Kaip baisu man dėl tavęs.

ANTIGONĖ

Nebūgštauk dėl manęs. Pati savęs žiūrėk.

85

ISMENĖ Nors niekam šio sumanymo nesisakyk, Laikyki paslapty: Tylėkime abi. ANTIGONĖ One! Sakyk! Tylėdama užtrauksi sau

Pagiežos dar daugiau nei skelbdama visiems. ISMENĖ Karšti

ANTIGONĖ Aš padarysiu tai, ką liepia pareiga.

Antigonė (aktorė Jovita Jankelaitytė) ir Polineikas (Mantas Zemlec-

80

kas) režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mit: fas Dmitrijus Matvejevas.

Kieno galia didesnė, tas ir valdo mus. Mums lemta vien klausyt, nors kartais i Aš požemių dievus maldauju nuolankiai,

otogra-

90

ISMENĖ Jei tu valiosi. Sieki nepasiekiama. ANTIGONĖ

Jei nevaliosiu = krisiu nepalūžusi.

Tegu jie man atleidžia, priverstai jėgos.

70

širdis tau ten, kur stingstaji kitiems.

Otų, kas turi valdžią, aš turiu klausyti. Daugiau, nei pagali, daryt ne priedermė.

Ko neįmanoma, neverta nė pradėti.

ANTIGONĖ (šaltai ir išdidžiai atsitraukdama)

ANTIGONĖ

ISMENĖ

Nebeprašau ir, nors norėtum tu pati

Jei taip kalbėsi, aš pradėsiu neapkęsti,

Dabar padėt, man džiaugsmo jokio nebebus.

Ir mirusis teisėtai neapkęs tavęs.

Daryki sau, kaip išmanai, 0 aš gi jį Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti. Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela,

Palik mane su mano beprotybe šia,

Iškęsiu baisumus šituos: jie mažesni, Tikėk, nei mirti negarbinga mirtimi.

Už meilės priedermę kalta, bet ne paika:

(Nueina)

Čia žemėj reikalinga būsiu neilgai,

O ten gulėsiu amžius. Tu gali, jei nori,

ISMENĖ Ir eik sau, jei panūdai taip, tačiau žinok:

Verst niekais pareigą, uždėtąją dievų.

ISMENĖ Jos niekais neverčiau ir neverčiu, tačiau

Žmonių nepaisyt valios aš per daug silpna.

Nors tu elgies paikai, saviems lieki sava. Liūdna grįžta pro tas pačias šonines duris. Scena kurį laiką tuščia. Aušta TURA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius Užgiedosiantys pergalės giesmę. II strofa

PARODAS

Iš miesto pusės ateina penkiolikos senių, Tėbų didžiūnų, choras. Pirmieji tekančios saulės spinduliai apšviečia rūmus

Partrenktas griuvo ant žemės, kurs nešė ugnį

135 Irit pamišėlis viską nusiaubti baudės,

CHORAS

100

š

Nešamas I aio Bet išėjo Vietoj vienų

Istrofa Niekad dar nežėrėjai tai TE 'k P

šbams septynvarčiams tu, O saulės spinduly skaistus.

a

kari

vancenų tyrą,

ii a

ginkluotajį

vot

Bala skydo vytruojanų, a bed

člals

i

|

a

Tiktai jie, nedori, vienos močios vaikai,

145 Vieno tėvo abu, dabarstoje pikton

apie

Žūtbūtinėn kovon, rado mirtį kartu,

Viens kitam aštrią ietį suvarę.

|Pripraš atras rūsčių ūsčių Polineiko o) eo kal by, .

II antistrofa

r nusknejo perją, nucuncėjo grasiai

Bet susilaukėme pergalės skambiavardės,

Su galingu, skurdžiu kaip erelio riksmu,

ašinio

Apsisiautęs baltais tartum sniego sparnais,

150

Savo ginklais margais



Ain

gai

*

Tad kautyniųIs šišiurpą atminti



i

Iš atminties mes išmeskim

Ir kuoduotais šalmais mirguliuodamas.

. 0 Ir šventovės dievų

.

Šiąnakt tegu skambės džiaugsmo giesmėm, o Tėbų

Žemė lailai dunda po šokančiųkank

I Naujų js aa

na

r I

ratu

aujo oc

molšės

Daugiavežimiams“ ji Tėbams meilingai šypso.

II antistrofaa

Kojom, Bakchui pavyzdį rodant.

155 Bet Kreontas aure, valdovas šalies,

plėšė jau septynvarčius.

Kuriam lėmė dievai sprendimu nesenu

120 Bet pasitraukė, nei gerklės

,

.

. li Sugalvojęs. daryt, nes pasiuntęs šauklius 160 Į vyrijąaa čionai susirinkti visiems

Nei Ueni bokštų iškilian vainikan mest nesuskubdamas: Bnų mest nesus “

Įsakė jis krašto didžiūnams.

Didį triukšmą už jo pečių

Arėjas kėlė, irpriešjį

i

Krašto sostą užimt, štai ateina, kažką

Sau ' nepasotinęs krauju, ings Krauju,

.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Stojo slibinas drąsiai“.

1. Tragedijos prologas atskleidžia koliziją - priešingų sie-

Tėvas Dzeusas tarškios pagyrūnų kalbos Neapkenčia begal ir pažvelgęs į juos,

kių, tikslų susidūrimą. Dėl nesutarimo payra buvusi darna. Antigonei ir Ismenei reikia pasirinkti, kaip toliau

Kaip galingu srautu jie atplūsta į mus

130

i

Jie ginklus varinius paaukojo visi"?.

Štrius paspaudęs žąslus.

125

vairs!

Todėl Dzeusui, tikram nulėmėjui kovų,

110 Atžygiavo jisai mūsų žemėn plačion,

115

kain

. Septyni jų vadai as vartuos septyneriuos ao jėgas jų puolimui a atremt. Rado tvirtas

Dienos auksinės žibury, tu

Argo

A 0

niršo kaip vėtros". Litai kitaip: kitus savo galybe didžia

140 | Teikės trenkt smarkusis Arėjas.

vėl šiandieną ViršSušvitęs Dirkės? vandenų tymums 105

Bakcho apsvaigintas,

elgtis. Paaiškinkite, kokioje situacijoje Edipo dukterys

Ir kaip auksu visi žvanga jie išdidžiai,

turi apsispręsti.

2. Ką ketina daryti Antigonė ir ką Ismenė? „ Užrašykite vienos ir kitos veikėjos pasirinkimo motyvus. Kurie jus labiau įtikina?

Tuoj paleido žaibu, kai nuo sienų aukštų

Ei

Jie galvojo bemat

*Bojotijos Tėbai vadinami septynvarčiais, kad nebūtų painiojami

su Aukštutinio Egipto šimtavarčiais Tėbais. *Dirkė - šaltinis Tėbų šiaurės vakaruose.

" Kalbama apie Kapanėją, vieną iš septynių Argo herojų, parė-

"Slibinas — Tėbų ženklas, nes miestas stovi toje vietovėje, kur Kadmas nugalėjo slibiną.

musių gimtąjį miestą puolantį Polineiką.

| !*Žuvusių užpuolikų ginklus ir šarvus tėbiečiai paaukojo Dzeusui. “Turintiems daug kovos vežimų.

LITERATŪRA X KLASĖ

8

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Palaidotų kapan su apeigom visom, Kurios atliekamos, palydint didžiūnus.

4. Ar Antigonė supranta, kokios bus pasekmės? Kodėl ji

neabejoja savo pasirinkimo teisingumu?

O dėljo brolio tikrojo, dėl Polineiko, Kurs ištremtas sugrįžo ir kėsinosi

5. Kokius seserų charakterius atskleidžia pirmas dialogas?

6. Ar pritartumėte nuomonei, kad Ismenė silpna, o Anti-

gonė herojiška? Savo vertinimą pagrįskite tekstu. 7. Paaiškinkite paskutinę Ismenės repliką. $. Kokį konfliktą numanome iš prologo? Kokia pagrindi-

Paleisti pelenais, kėsinos atsigerti Jis brolių kraujo, o kitus paverst vergais Dėljo paskelbė kraštui nuosprendį šaukliai:

nėšio konflikto priežastis?

PIRMAS EPEISODIJAS

Gimtinį miestą ir gimtos šalies dievus

200

205

KREONTAS

Tegul puotauja šunys ir pikti pesliai. Toks mano požiūris, ir niekšai niekados

(Asmens sargybinių lydimas, ateina iš lauko pusės ir

kreipiasi į chorą) Išgelbėti mes, žmonės. Miestą it bangom

Nelaidoti kapan ir jo neapraudot. Nelaidotas teguli nešlovės ženklan, Nebus pagarboje labiau negu dori.

210

Kas ištikimas miestui - mano pagarbos Ir gyvas, ir numiręs lygiai susilauks.

Užliejo ir išnirti leido vėl dievai. Kiekvieną atskirai kviečiau aš jus ateiti,

CHORO VADOVAS

165 Pasiųsdamas šauklius, nes atmenu gerai,

Turi, Kreontai, valią šiandien vienas spręst,

Kad Lajo sostui rodėte jūs pagarbą, Vėliau Edipui, kolei miestą valdė jis,

170

Kas mūsų krašto priešas, kas bičiulis jo. Įstatymą visokį taikyti gali

O kai pražuvo pats, tuomet ir jų vaikams Visa širdim jūs buvot vis ištikimi.

Ir mirusiems, ir mums, kur esame gyvi.

Dabar, kai leido dviguba lemtis abiem

KREONTAS

Tą pačią dieną žūt nuo vienas kito ieties

215

Ir susitept rankas, praliejus brolio kraują,

82

175

Žiūrėkit, kad įsakymą įvykdytų.

Tad sostą su valdžia turiu paimti aš,

CHORO VADOVAS

Kaip artimiausias žuvusiųjų giminė.

Kam nors jaunesniam tu šią pareigą pavesk.

Suvokti dvasią, norus ir mintis žmogaus

Juk neįmanoma tol, kol įstatymais

KREONTAS

Kas, viso krašto valdžią drįsęs pasiimti, Sumanymų gerų neįgyvendina

CHORO VADOVAS

Ir turima valdžia savęs jis neparodė.

Sargybą prie lavono aš jau pastačiau.

180 Ir, baimės pilnas, nė liežuvio neapvers,

Tai ką daugiau dar teiksies mums tu įsakyti?

"Tą valdovu blogu laikiau aš ir laikau. O kas tėvynės garbę vertina mažiau Už draugystes, tas niekas mano akyse.

KREONTAS

Nenuolaidžiauti tiems, kas vykdyt nenorės.

Oaš (paliudys Dzeusas visa regintis) 185 Nenutylėsiu, jei matysiu, kad žmonėms

Nelaimė artinas, dangstydamos gėriu,

CHORO VADOVAS

220

Nėra bepročio tokio, kurs norėtų mirt.

Nei to, kas mūsų žemei priešas, niekados Aš nelaikysiu bičiuliu žinodamas,

190

KREONTAS

Kadji - mūs eldija ir plaukdami su ja,

Nors atpildas ir toks, tačiau viltis laimėti

Sugundo žmones ir įtraukia pražūtin.

Kolji klestės, draugų turėsim visuomet.

Tokiais įstatymais tvarkysiu šalį aš. Ir šiandien įsakiau paskelbti jau žmonėms

Prisiartina sargybinis

Dėl brolių tų, Edipo tų dviejų sūnų:

Kad Eteoklį, kurs tėvynę gindamas

SARGYBINIS

195 Paguldė galvą žūtbūtinėje kovoj,

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius Valdove, negaliu sakyt, kad bėgau čion Uždusdamas, kiek leido kojų greitis man. 225

255

Neberegėt, nors žemėn jis neužkastas,

Tik dulkėm užbertas nuo prakeiksmo baisaus.

Ne sykį aš sustojęs pagalvodavau, Ar nepasukt atgal man iš pusiaukelės.

Žvėries plėšrūno niekur nei šunų nėra

Nė jokio pėdsako nei kojų, nei dantų.

Pradėjome tada mes bartis tarp savęs,

Širdis kartojo nuolat man, sakydama:

„Ko skubiniesi, vargše, atsiimt bausmės?

230

Beproti, ko gaišuoji! Jei iš kito ko

Muštynės kilę, skirt nebūtų buvę kam.

Kreontas sužinos, ar tuosyk neskaudės?“

Kiekvienas kaltininkas buvome dabar,

Su šitokiom mintim skubėjau palengva, O taip ir trumpas kelias virsta begaliu.

Prisiverčiau galop ateiti pas tave 235

Nes sargas sargą kaltino, ir jeigu būtų

260

Ir pasakyti viską, nors nėra nė ką.

Tad atėjau dabar čia kupinas vilties Daugiau nenukentėsiąs, nei užsipelniau. KREONTAS

Kas pasidarė? Ko tu nusiminęs toks?

Bet nenutvertas, tad ir gynėsi visi.

Mes būtum ėmę rankom karštą geležį, Per ugnį ėję ir visais dievais prisiekę,

265

Jog nei padarėm, nei pagelbėjom kam nors Šį darbą sugalvot ir jį įvykdyti.

Po ginčų pagaliau, beprasmių ir ilgų,

Prakalbo vienas, ir visiems, to pritrenktiems, 270 Žemai nusviro galvos: negalėjome Nei prieštarauti, nei atsakymą surasti,

Kaip padaryt geriau. O jis pasakė mums, Kad reikia tau pranešt ir slėpti nevalia.

SARGYBINIS

Pirmiausia pasakysiu dėl savęs: ne aš "Tai padariau ir kas padarė nežinau, 240

Nusvėrė žodis jo, ir man, nelaimingajam,

275 Štai burtas lėmė didžią priedermę atlikt.

Ir neteisinga bėdą versti ant manęs.

Ne savo noru atėjau ir nešauktas,

Nemielas niekam su blogom žiniom vajys““.

KREONTAS Gudrauti moki ir sukiesi vis ratu,

CHORO VADOVAS Seniai, valdove, lenda man galvon mintis:

Vis vietoj, bet naujieną pasakyt reikės.

Gal dievas pasiuntė šio darbo padaryti. SARGYBINIS Naujienos tos baisumas verčia neskubėti.

KREONTAS Sakyki viską tuoj ir dinki iš akių.

KREONTAS

Nutilki, kol rūstybė nepašoko man, Kad nepaliktum kvailas senio metuose.

280

Kalbi, ko kęst negalima, ir tvirtini,

Jog dievas ėmęs rūpintis numirėlių. Ar kaip geradarys, iš pagarbos didžios,

SABGYBINIS

245

Tuojau ir pasakysiu: mirusį kažkas

Palaidojo ir dingo, kūną apibėręs

285

Palaidotas bus tas, kurs deginti šventovių,

Kolonom apsuptų, atėjo, grobt aukų,

Sausa smiltim, kaip reikalauja paprotys.

Nusiaubti žemės šios, sugriaut įstatymų?

Ar gal dievus laikai piktadarių globėjais?

Negali būt! Nors Tėbų žmonės jau seniai Vos gali bepakęst ir murma prieš mane, Slaptai kraipydami galvom: nenori mat

KREONTAS

Ką pasakei? Kas drįso padaryti tai?

290

Sprandų į jungą duot ir man dorai paklusti.

SABGYBINIS

Tad šitokių ką nors, aš puikiai suprantu,

Aš nežinau. Nei kirvio kirčio nematyti.

250

Papirko pinigais, kad jį palaidotų.

Nei rėžio jokio kauptuku: aplink plika Sudžiūvus žemė kaip uola, nė ratų joj Pravėžų nėr jokių - padarė be žymės. Ir kai dieninis sargas mums parodė tai,

Visus pagavo klaikas mus ir nuostaba:

Žmonėms blogybių niekas nepridarė tiek,

295

Kiek pinigas: už jį ir miestai išgriauti,

"Vajys - žygūnas, pasiųstas pranešti skubios žinios. LITERATŪRA X KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Antigonė (aktorė Jovita Jankelaitytė) laidoja Polineiką rež ieriaus Gintaro Vano spektaklyje „Oidipo mitas“ Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

Ir daug žmonių išguita iš gimtų namų.

Ausis labiau ar širdį tau užgauna jie?

Ištvirkdo dorą sielą ir pamoko jis Pasaulyje pasukt begėdiškais keliais, 300 Parodo nedorybių pavyzdį žmonėms, Kaip sąžinę apgaut bet kokiame darbe.

KREONTAS

Dar klausinės, kur slypi mano apmaudas?

Bet kas už pinigą padarė darbą šį,

SARGYBINIS

Tam laikas bus pelnytai susilaukt bausmės.

Kaltas

Todėl kaip Dzeusui šventą pagarbą jaučiu,

305 Suprask mane gerai, prisiekdamas sakau: Jei to, kurs nusikalto laidodamas jį, Nepastatysit radę jūs man prieš akis, Per maža bus į Hadą tiesiai jus pasiųsti:

KREONTAS

320 Matau, kad apsigimęs tu esi plepys. SARGYBINIS

Gyvi karodami atskleisit kaltę šią

Tačiau nesu aš tas, kurs jį palaidojo.

Kai gausit, kas priklauso. Aš pamokysiu,

KREONTAS Kurs savo sielą pardavė už pinigą.

310 Ir sužinosit jūs, kur pelno sau ieškoti,

Kad ne kiekvienas pelnas gali būt smagus Ir kad kreivu keliu pelnyti pinigai Dažniau pražudo žmogų nei pagelbsti jam.

SARGYBINIS Aiman!

Baisu, kad taip manai ir kad manai netiesą.

SARGYBINIS

E £

širdį sužeidė, o aš ausis.

Arleisi pasakyt, ar pasisukt ir eiti? KREONTAS Dar nematai, kokie įžūlūs tavo žodžiai?

SARGYBINIS

KREONTAS Tuos manymus paliki sau. O man, žinok, 325 Jei kaltininko neatvesit - pamatysit,

Kad negarbingas pelnas neša vien vargus.

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

Prigalvojo.

(Nueina) SARGYBINIS

Geriau, kad atsirastų. Bet ar pasiseks, Ar nepavyks jo rast, likimas tai nulems. 330

Ottu nė kojos mano čia neberegėsi. Nebeturėjęs šiandien nė jokios vilties, Aš gyvas ir turiu dėkoti vien dievams. (Nueina)

II antistrofa

365 | Gudrumas nepaprastas jį Pamoko visokių menų

Ir lenkia į pikta arba į gera. Krašto papročius gerbi, Priesaikos dievams laikais — 370

Kraštui laimė.

Nelaimę gi neša kiekvienas, Pasukęs iš doro kelio.

PIRMAS STASIMAS

Vietos jam prie židinio

CHORAS

Istrofa Daug nuostabių daiktų pasauly,

Bet nuostabiausias jų - žmogus. Jūron pilkojon leidžias jis,

335

Kaukiančių vėtrų nepaisydamas, Kai bangos šniokščia ir šoka Lig padangių aukštų.

Ir deivių jis vyriausią, Žemę,

Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina, 340

Metai iš metų grąžydamas žambrį, Arklio sau pasijungęs veislę.

Iantistrofa Ir lengvasparnių paukščių pulką

Prisivilioja sau klastom

345

Ir žvėrių veisles visokias,

Ir gyvūnus gelmių juodų

Tinklais, kietai numegztaisiais, Gaudo gudrus žmogus.

350

Sutramdo jis laukinį žvėrį, Papūstakartį, kalnais kopinėjantį, Sprandą po jungu palenkia jis arkliui

Tegu nebus ir tam, kas jį 375

Drįs užtarti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Pirmame epeisodijuje naujasis valdovas Kreontas apibūdina situaciją ir išsako savo ketinimus. Kokiomis nuo-

statomis jis vadovaujasi? Kas jam, kaip valdovui, svarbiausia? Kaip vertinate jo principus?

2. Kaip Kreontas paaiškina pirmą savo įsaką — uždrausti laidoti Polineiką?

3. Kodėl Kreontas būtent taip reaguoja į atneštą žinią? 4. Perskaitykite valdovo samprotavimą,

mi „piktadariai“ drįso palaidoti žuvusijį. Kokį motyvą įžvelgia Kreontas? Ką tai sako apie jį patį?

S. Ar skaitytojas patiki Kreonto aiškinimu? Kodėl?

6. Choras išsako piliečių, visuomenės nuomonę. Kaip cho-

ro vadovas vertina Kreonto valią? Jo nuomonė tvirta ar keičiasi?

7. Kokia choro giesmės tema? Kokias tiesas jis skelbia? Su-

formuluokite bent tris teiginius. ANTRAS EPEISODIJAS

Veikėjai tie patys. Nuo lauko pusės sargybinis atveda Antigonę

Ir kalnų nejaukintam jaučiui.

CHORO VADOVAS Gal stebuklas čia koks, aš nebeišmanau, Bet regėdamas tai kaip galiu nesakyt, Kad mergaitė šita Antigonė tikrai?

II strofa

Balsu ir kaip vėjas lakiom

355

Mintim jis išmoko skrajot Ir būti bendrijos nariu, jis moka

Gintis nuo šalto speigo

Ir čaižių lietaus strėlių.

O! Edipo, žmogaus nelaimingo, duktė

380 Nelaiminga! Iš kur tau drąsa negudri Taip daryti? Sargai bus suėmę tave Ir atvaro dabar Nepaklususią valiai valdovo.

Laimės vaikas,

360

kodėl nežino-

Nelaimei jis kelią iš anksto

Pastoja. Tik vieno Hado SARGYBINIS

Išvengti jis bejėgis, Nors vaistų prieš sunkias ligas

"Tas darbas padarytas šios nedorėlės. LITERATŪRA X KLASĖ

Šš

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

385

Mes ją pagavom laidojant. O kur Kreontas?

Kad vėjas pūsdamas jo kvapo neatneštų, Ir vienas kitą budinom ir barėme

CHORO VADOVAS

Iš rūmų jis išeina štai pačiu laiku.

Piktai, jei koks nenauda rengėsi užsnūst.

415

Taip slinko laikas, kol į vidurį dangaus

Žėrėdamas pakilo saulės skritulys

Ir ėmė kepint. Viesulas tuomet ūmai

Ateina Kreontas

Užėjo ir sumaišė dangų su žeme

Po visą lygumą, lapus nuo medžių plėšė

KREONTAS

O kas yra? Kam laimė neša čia mane?

420

Kaip dievo bausmę. Kai aprimo vėtra kiek,

SARGYBINIS

Valdove! Žmogui niekad nedera prisiekti: Ateis mintis kitokia — ir melagis tu. 390

Ir aš buvau prisiekęs nebegrįžti čion, Nes tavo grasymai išgąsdino mane. Bet netikėtam džiaugsmui juk ribų nėra

Mergaitė, matom, rauda taip graudžiu balsu, It paukštė nuskriausta, kai randa grįžusi 425

Kas buvo jį taip baisiai vėl apnuoginę. Užpylė rieškučias ji dulkių vėl sausų

Tad ateinu, nors dievagojausi pirma, Ir atvedu mergaitę, kur nutvėriau aš

Betaisant kapą. Burto nereikėjo mesti:

430

86

Ir triskart liedama iš sklidino ąsočio,

Dailaus, varinio, pagerbė numirusį.

Ne kito ji kieno, o mano radinys.

Pamatę viską šokome ir ją tuojau

iškvoski ir nuteisk, o aš išteisintas

Kai kaltinom už tai, ką šiandien darė ji

Dabar, valdove, kaip tu nori, imki ją, 400

Išplėštą savo lizdą ir vaikų vien pūkelius. Taip verkė ir mergaitė, nuogą radusi Numirėlį, ir siuntė prakeiksmą visiems,

Irjis pralenkia bet kokius malonumus.

395

Ir nešė kaukdamas, ir buvo jų pilna Padangė. Užsimerkę baisą kentėme

Ir laisvas jau esu nuo grėsusios bėdos.

Pastvėrėme, nė gintis nemėginančią. 435

Ir ką anksčiau, stovėjo nesigindama.

Man malonu, tiesa, tačiau ir gaila jos.

KREONTAS

Pačiam sveikam išeiti iš baisios bėdos

Bet kaipgi ją tu atvedei? Kame radai?

Labai smagu, bet savo artimuosius stumti Iją - skaudu. Tačiau gi viską reikia imt

SARGYBINIS

Ji žmogų laidojo. Nūn viską jau žinai.

405

440 Širdin mažiau už savąjį išganymą.

KREONTAS

KREONTAS (Antigonei) Tai tu! Tai tu, nūn galvą taip nuleidusi,

Ar tiesą tu sakai ir supranti, ką sakąs?

Sakyk: prisipažįsti darius tai ar ne?

SARGYBINIS Radau ją laidojant numirėlį, kurį Buvai uždraudęs. Aš suprantamai kalbu.

ANTIGONĖ

KREONTAS

Tu laisvas nuo sunkios kaltybės ir gali

Kaip pastebėjai ir kaip vietoj sučiupai?

Prisipažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne. KREONTAS (sargybiniui)

445

(Antigonei)

SARGYBINIS

O tu man pasakyk be smulkmenų, trumpai: Įsakymą žinojai, kad to nevalia daryti?

Nupurtėm dulkes, dengiančias numirėlį,

ANTIGONĖ

Ir kūnas tręštantis paliko nuogas vėl.

Žinojau. Kaipgi nežinosiu. Skelbė jį.

Įvyko viskas taip. Aš parėjau atgal, Prislėgtas tavo žodžių ir grasinimų, 410

Keliaut, kur širdį traukia, - į visas šalis.

Tuomet susėdom ant kalvos visi mes taip,

KREONTAS LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

Tai kaip drįsai įstatymui tu nusižengti? 450

Irją pašaukit, rūmuos neseniai mačiau Iš proto einančią dėl sielvarto sunkaus. Dvasia mat linkus greit kaltybę išsiduoti,

ANTIGONĖ Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man.

Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais

455

490 Kad brolio kapo supylimui pritarė.

Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms. Įsakymo gi tavo nelaikau aš taip Galingu, kad mirtingas, menkas būdamas Pranoktų nerašytą amžiną dievų

495

Kai būsi pikta ką sumanęs paslapčiom.

Nepakenčiu, kai nusikalstant užkluptas

s savo kaltę gražina žmogus.

Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar

Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.

Todėl tavęs nepaisiau, nebijodama Žmogaus

460

rūstybės, kad nereiktų prieš dievus

Man atsakyt, nes mirti juk reikės, ar ne,

Nors nuosprendžio tu nepaskelbtum. Betgi jei Prieš laiką gausiu mirt - laikysiu laime sau.

Vienuos varguos kaip aš gyvenantis žmogus Ar gali nelaikyti laime sau mirties?

465

Likimo tokio susilaukti man, tikėk,

Nėra skaudu. Bet jeigu savo motinos

Sūnaus negyvo būčiau nepalaidojus Skaudžiau už mirtį būtų. O dabar nė kiek. Jei tau atrodau aš kvailai padariusi — 470

Žinok: mane vien kvailas kaltins kvailumu.

CHORO VADOVAS Kaip tėvas buvo atkaklus, taip ir duktė

Jo atkakli: nemoka blogiui nusilenkti. KREONTAS

Tačiau žinoki: būdas, atkaklus per daug,

Greičiau palūžta. Juo kietesnis plienas bus,

475

Karštam žaizdre laikytas ir užgrūdintas,

Juo jį lengviau nulauši ir sutrupinsi.

Mažučiais žąslais gali suvaldyt žmogus Karščiausią žirgą, ir todėl nepridera

Per daug sau leisti tam, kas kito valdžioje. 480

Oji nepaisyt nieko ryžosi tuomet,

Kai laužė žinomą visiems įstatymą.

Dabar; po pikto darbo, vėl ji įžūli, Didžiuojasi žygiu ir juokias į akis.

485

Antigonė (aktorė Jovita Jankelaitytė) režisieriaus Gintaro Varno spek-

taklyje „Oidipo mita:

Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

ANTIGONĖ Tu nori man dar ko daugiau, ne vien mirties? KREONTAS Nenoriu. Gavęs ją, aš viską būsiu gavęs.

ANTIGONĖ

Tai ko dar lauki? Tavo žodžiai nežada

Ne vyras būsiu aš ir didvyrė bus ji,

500 Man gera nieko ir daugiau nebežadės.

Nors būtų artimesnė man už seserį

Bet argi būčiau nusipelnius kada nors

Jei panieka ši valdžiai liks nenubausta. Ir už visus, kas Dzeusą gerbia mūs namuos Nei ji, nei jos sesuo išvengti negalės Rūsčios dalios. Ir ta vienodai bus kalta,

O tau gi nepatinka mano poelgiai.

Didesnę šlovę kaip dabar, palaidojus Į kapą brolį? Ir pagirtų jie visi

Už tai mane, tik baimė kausto liežuvius.

Vieniems valdovams laimė šypso visados: TERATŲ RA X KLASE

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Ką nori gali ir daryti, ir kalbėt.

Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau.

KREONTAS

KREONTAS Nuėjusi į ten, jei nori, juos mylėk.

Viena tu iš kadmiečių visa tai regi.

525

Oaš kol gyvas, moteriškė netvarkys.

ANTIGONĖ

Ir jie regėtų, tik burna jiems užčiaupta.

510

Ateina Ismenė

KREONTAS Ne gėda tau galvot kitaip negu visi?

CHORAS

Ir Ismenė antai atidarė duris, Gailias ašaras dėl seseries liedama.

ANTIGONĖ Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėti.

Akyse jai migla, o raudonį skruostų

Jau nuplovė seniai

530

Pro blakstienas prapliupusios srovės.

KREONTAS

O kritusis nuo jo ne kraujo brolis tau?

KREONTAS

ANTIGONĖ Tikriausiai brolis: močios tos pačios ir tėvo.

Kad auga man dvi bėdos ir dvi priešės sostui.

KREONTAS

Įšliaužusi tu kaip gyvatė į namus, Slapsteis ir gėrei kraują, o aš nemačiau,

Sakyk dabar: ir tu padėjai seseriai 535

Kodėl gi jam nerodai pagarbos jokios?

ISMENĖ Padėjau pilti aš, jei sako taip sesuo,

ANTIGONĖ 88

515

Supilti kapą, ar sakysi - nežinau?

Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja.

Šių tavo žodžių nepatvirtins mirusis. KREONTAS

ANTIGONĖ

Tu jį gerbi vienodai su nedorėliu.

One! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. "Tu nenorėjai, tad nepriėmiau tavęs.

ANTIGONĖ

Ne vergas žuvo koks, o tikras brolis man.

ISMENĖ 540

Nelaimių jūron plaukti su tavim drauge.

KREONTAS Šią žemę plėšdamas, o tas ją gindamas.

520

Tačiau tu nelaiminga, tad ne gėda man

ANTIGONĖ

Bet Hado nuostatai vienodi jiems abiem.

ANTIGONĖ Kieno tai darbas, žino požemių dievai. Bet nemiela man draugė, žodžiais mylinti.

KREONTAS

ISMENĖ

Tu dorojo nelygink su nedorėliu.

Tik tu, o sese, nepaniekinki manęs,

545 ANTIGONĖ

O kas gi žino, kaip tenai pažiūrima?

Leisk mirti su tavim ir mirusį pagerbti.

ANTIGONĖ Nemirsi su manim. Kur rankos nepridėjai, To nesisavink. Bus gana, kad mirsiu aš.

KREONTAS Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps.

ISMENĖ ANTIGONĖ LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

550

Ar mielos dienos bus, kai liksiu be tavęs?

Kaip vargšė aš gyvensiu vieniša be jos?

ANTIGONĖ

Kreontą klausk. Jis vienas tavo rūpestis.

KREONTAS Nebesakyk „be jos“: daugiau jos nebėra.

ISMENĖ

ISMENĖ

Kam užgaulioji tu mane be reikalo?

Ir tu žudysi sužadėtinę sūnaus?

ANTIGONĖ

KREONTAS Yra taip pat vaisingų dirvų ir kitų.

Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios.

ISMENĖ $70 O kaip į porą tiko jiedu viens kitam!

ISMENĖ

Kuo aš galėčiau tau dabar pagelbėti? ANTIGONĖ

555

KREONTAS

Save tu gelbėk. Nepavydžiu, kad gyva lieki.

Blogų žmonų sūnums aš savo nelinkiu.

ISMENĖ O vargše! Aš nebūsiu tau dalios sesuo?

ANTIGONĖ Haimone mielas! Kaip paniekino tave!

ANTIGONĖ

KREONTAS

Tu apsisprendei juk gyvent, o aš gi mirti.

Ir tu, ir tos vedybos įkyrėjot man.

ISMENĖ Kalbėjau aiškiais žodžiais, ne užuominom.

ISMENĖ Ir drįsi tu atimti savo sūnui ją?

ANTIGONĖ

KREONTAS

Protinga tu. Kitiems ir aš gi nekvaila.

560

575

Taip, jų šitas vedybas Hadas išardys.

ISMENĖ

Tačiau kaltė vienoda mūsų abiejų.

CHORO VADOVAS Tu pasiryžęs ją žudyti, kaip matau.

ANTIGONĖ

KREONTAS

Gyvensi, būk rami. O mano siela jau

Tikrai matai. Nėra ko laukti. Ei, tarnai,

Seniai numirus, kad padėtų mirusiems.

Nuveskit jas į vidų, ir reikės žiūrėti,

Kad moterys šios neištrūktų iš akių.

S80 Tikri drąsuoliai bėga, kai tik Hadas jiems Pažvelgia į akis, prisėlinęs artyn.

KREONTAS

Abi pamišę jos, tik jų viena dabar Neteko proto, o kita kai užgimė.

Antigonę ir Ismenę išveda sargybiniai

ISMENĖ Tikra tiesa, valdove, protas, kiek turi,

ANTRAS STASIMAS

Bėdon patekus žmogui, išgaruoja greit. CHORAS

KREONTAS 565

Kaip tau, kai blogo darbo stvėreis su blogaisiais. ISMENĖ

LITERATŪRA X KLASĖ

I strofa

Laimingi, kurių gyvata nežino skausmų.

O kam dievo ranka namus sudrebino, tą

šo

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

585

Aplaidžia! lydės su kiekviena karta baisesnė.

CHORO VADOVAS

Taip lygiai Trakijos vėjai

Ir Haimonas antai, mielas tavo sūnus,

Jūroje blaško bangas,

Pats jaunasis, turbūt atsiskubina čion,

Iš tamsių vandenyno gelmių padangėn išvertę, 590

Nusiminęs begal

Su juodu smėliu sumaišytas.

Dėl vestuvių ir dėl Antigonės dalios,

Aukštos gi uolos krantų

630

Nuo dūžių gaudžia ir sunkiai vaitoja. Lantistrofa Ir ant Labdakidų!“ namų iš seno, regiu, 595 Baisūs negandai vienas po kito griūva ir griūva, Iš kartos karton nesiliaudamas dievas juos baudžia,

TREČIAS EPEISODIJAS

Prie Kreonto prisiartina Haimonas KREONTAS Tuoj sužinosime geriau už žiniuonis.

Atgauti kvapo neduoda.

Štai ir dabar, vos šviesa

600

Sūnau, turbūt girdėjai mūsų ištarmę

Daigus paskutinius Edipo namų pabučiavo, Kraujuotu dalgiu juos pakirto Požemių dievas rūstus,

Dėl sužadėtinės ir atskubi vainoti?

Ar gal aš mielas tau, bet ką darydamas?

Beprasmis žodis ir proto aptemimas.

HAIMONAS

635

II strofa Visagalybės tavo, Dzeuse,

605

Lenkias jai ir įveikiantis viską miegas,

Teisingai sprendi savo širdyje, sūnau: 640

"Tvieskiančio skaisčią šviesą.

Galioja įstatymas vienas visiems ir visad: 645

II antistrofa

Nenaudos auga? Ar ne tai, kad auga jam Ottu, sūnau, dėl malonumo nepamesk

Kitiems - lengvasparnių svajonių dužimas.

Galvos, dėl moters nesuklupki ir žinok,

650 Jog vietoj meilės dvelkia amžinu šalčiu,

Žmogų nejučiom supi, Kol karšta liepsna papades nusvilins.

Kai namuose bloga žmona. Ar gali būti

Labiau už blogą draugę peršinti opa? Tu kaip nuo priešo nusigręžk nuo tos mergaitės,

Išmintis dėl to mums

Pamoką duoda gerą: Kas blogį pradeda laikyt Gėriu, nusižengti to širdį dievas pats patrauks.

Tegu Hade ji už ko kito ištekės.

655 Juk ją sugavo, ir įrodymai tikri: Iš viso krašto nepakluso ji viena. Todėl neliksiu prieš visus aš melagiu,

Tada gi jau greit negandas jį pasitiks. SAplaid:

Oką sakysi dėl žmogaus, kurio vaikai

Vieni vargai, o priešams proga pasijuokti?

Vilties galybe apgaulioji! Vieniems palaimos tu versmė,

625

Dėlto karštai geidauja žmonės visados Kurie gebėtų priešui atmokėt piktų Ir gerbtų bičiulius, kaip tėvas gerbia juos.

Žmogaus gyvata negando neišsilenks.

620

Aukščiau už viską tėvo turi būt valia,

Savoj šeimoj turėti paklusnius vaikus,

Ir praeičiai, ir ateičiai

615

Man rodai kelią, ir visad aš eisiu juo. Jokių vestuvių nestatysiu aš aukščiau

KREONTAS

Aukštojo Olimpo,

610

Aš - tavo, tėve. Tu pamokymais gerais

Užu tave, kurs gėrio kelrodis esi.

Žmogaus puikybė nepranoks.

Ir neilstančios dievų Dienos. Amžinai jaunas tu valdovas

90

Dėl greitai nutrūkusios meilės.

Turės ji mirt. Lai Dzeuso, savo protėvio,

- apleidimas, neganda.

“Labdakidai - Tėbų karaliaus Labdako palikuonys: sūnus La-

jas, vaikaitis Edipas ir provaikaičiai Eteoklis, Polineikas, Antigonė, Ismenė.

Pagalbos šaukias. Jei savus auginsiu aš

660 Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi.

LITERATŪRA X KLASĖ

Kas savo namuose yra be priekaišto,

Valia rinktis 1 skyrius Ir miesto reikaluos tas sąžiningas bus.

Už tėvo šlovę, kaip ir tėvui už sūnaus?

Ir drąsiai pasakyt galiu, kad toks žmogus

665

705

Mokės gražiai valdyt ir pats valdžios klausys. Toks audroje visad kaip ąžuolas stovės, Bičiulis geras tau ir patikimas bus.

Ir iškalbesnis, ir gabesnis už visus,

Kai tokį pakedensi - tuščias pasirodys. 710

Ir valdžią turintiems pradės nurodinėti,

Negaus toks pagyrimo niekad iš manęs.

Regėjai juk medžius per potvynį prie upės: Palinkę lieka sveikos jaunos atžalos,

Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti

Ligsmulkmenų, ar bus teisingas jis ar ne.

O atkaklius stuobrius išrauna su šaknim.

Miestus sužlugdo ji, į prapultį namus

680

715

Įtraukia ir pasukusias atgal eiles Kovos metu pražudo. O kas laikosi

Tvirtai — pulkais gyvybes gelbsti tiems drausmė. Mes turim ginti tvarką ir įstatymus Ir niekad nesilenkti moters užgaidoms. Geriau nuo vyro rankos žūti, jei reikės,

O kas išminčius tikras, tam ne gėda bus

Ir kito paklausyt, ir nesispirt per daug.

Nėra didesnio blogio už anarchiją", 675

Tiesos mastu, pareiškęs, kad jos nėr kitur. Kas tariasi išminčius vienas esantis

Okas įstatymus ims mindžiot išdidžiai

670

Tačiau tu nelaikyk vien savo poelgių

720

Kas jūroje įtempia per kietai bures Ir neatleidžia jų nė kiek, tas plaukia tuoj Dugnu į viršų apsivertusiu laivu. Todėl suminkštink širdį tu ir nusileisk. Tiesa, aš jaunas, bet, jei mano nuomonė

Tau reiškia ką, gali laikyti vyresniu.

Žmogus iš prigimimo pilnas išminties. O trūkstant jos (ir šitaip būna juk dažnai),

Nei moteriškės vergo vardą užsitraukti.

Ir kito patarimų paklausyt gražu.

CHORO VADOVAS

Jei dėl senatvės savo mes neklystame,

Atrodo, tavo lūpom kalba išmintis.

725

CHORO VADOVAS Valdove, paklausyk, teisybę sako jis. Irtu,irjis - abudu kalbate gražiai.

HAIMONAS

685

Dievai žmonėms suteikia, tėve, išmintį,

KREONTAS

Tarp žemės gėrių tai didžiausia dovana.

Aš - senas jau žmogus ir mokytis dabar Turėčiau iš jaunuolio šito išminties?

Kad neteisybė visa tai, ką tu kalbi,

Nei aš galėčiau, nei mokėčiau pasakyti.

Betir kitaip galvojant gali būt tiesos.

HAIMONAS

Man buvo proga už tave anksčiau regėti, 690

Ne išminties, o teisingumo. Jaunas aš,

Kaip nusiteikęs kas, ką giria ir ką peikia.

Tačiau ne metų, o dalyko reik žiūrėti.

Eiliniam žmogui tavo žvilgsnio juk baisu, Jis nesakys, kas tau girdėti nesmagu. Oašgi iš šalies galiu pasiklausyti,

KREONTAS

Kaip tos mergaitės visas miestas gailisi,

730

HAIMONAS Nesiūlau aš blogiesiems rodyt pagarbą.

Kadįji, tauriausia žemės moterų visų,

695

Dalykas gi - pagerbti tvarką ardančius?

Už šaunų žygį turi negarbingai mirti.

Mat ji neleido broliui, kritusiam kovoj,

Nelaidotam palikt, kad šunys alkani Draskytų kūną jo arba plėšrūnai paukščiai.

KREONTAS

Oji neapimta blogumo šio ligos?

Arji nenusipelnė žėrinčios šlovės?

700

Tai tokios kalbos sklinda tarp žmonių slapta.

HAIMONAS

Kas Tėbuos ją pažįsta, niekas to nesako.

O man už tavo laimę ir gerovę, tėve,

Nėra brangesnių turtų niekur ir nebus.

Ar gali būt pasauly sūnui kas gražiau

KREONTAS Nurodinės man žmonės, ką turiu daryti?

"Anarchija (4v-apyia) - tiesiogiai verčiant be-valdystė. LITERATŪRA X KLASĖ

91

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Haimonas (aktorius Arnas Ašmonas). Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

735

Kreontas (aktorius Arūnas Sakalauskas). Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

HAIMONAS

Žiūrėki, tu kaip mažas pradedi kalbėt.

Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

HAIMONAS

745 Jos negini, jei mindai priesakus dievų.

KREONTAS

KREONTAS

Ar kitas kas, ar aš valdovas šioj šaly? 92

Antigonė (aktorė Jovita Jankelaitytė).

Prakeiktas būdas toks! Už moterį pikčiau.

HAIMONAS

HAIMONAS

KREONTAS

KREONTAS

Kur vienas šalį valdo - ne valstybė ten.

O ką aš padariau taip baisiai negražiai?

Ar ne valdovams turi priklausyt šalis?

Kiekvienas tavo žodis sukas apie ją.

HAIMONAS

HAIMONAS

Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpatauti.

KREONTAS (chorui) 740 Matau, iš vieno eina jis su ta merga.

Apie tave, mane ir požemių dievus. KREONTAS

750 Tačiau tu niekuomet nevesi jos gyvos.

HAIMONAS

HAIMONAS

Jei ta merga man - tu. Aš rūpinuos tavim.

Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką.

KREONTAS

KREONTAS

Prieš tėvą stoji tu už ją, nenaudėli!

Grasindamas tikies, jog tavo bus viršus?

HAIMONAS

HAIMONAS

Nes aš matau, kaip tiesai tu nusikalsti.

Ar grasymas kalbėt prieš ištarmes tuščias?

KREONTAS Nusikalstu, kad valdžią savąją ginu?

KREONTAS

Kai verksi, atsigosi proto neturįs. TURA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

755

HAIMONAS

Ji garbina vien Hadą iš visų dievų,

Nebūtum tėvas - pavadinčiau bepročiu.

"Tegu tad prašo

Arba tejsitikins, būdama tenai,

780 Koks tuščias darbas garbint požemių dievus.

KREONTAS

Mergos pajungtas, dar kalbės jis prieš mane!

(Nueina)

HAIMONAS

TREČIAS STASIMAS

Kalbi tu vienas, kito nemanai klausyti.

CHORAS Strofa

KREONTAS

760

Erote neįveikiamas!

Tiesa? Olimpu aš prisiekiu, tu žinok: Nepasidžiaugsi užgauliodamas mane.

Erote, ieškantis aukų! Tu ilsiesi, viešėdamas

Atveskit tą nenaudėlę, ji čia tuojau Turės man galą gaut jaunikio akyse.

Ant švelniųjų skruostų mergaitės,

785

Tu plazdeni virš vandenų

Ir prastoje lūšnoj. Trumpadienis žmogus | neiamžini dievai — Niekas tavęs neišvengs,

HAIMONAS

765

One! Negaus. Nė negalvoki apie tai. Nemirs ji mano akyse, ir tu manęs Daugiau neberegėsi savo akyse.

790

Ieškoki beprotystę mėgstančių draugų. (Nucina į lauko pusę)

Oką aplankai - pamyšta. Antistrofa Tuir doras

širdis verti

Taptnedorom | ir pražudai.

CHORO VADOVAS Iš įniršio, valdove, nūn pabėgo jis,

Tu ir gimines šiuos dabar

Otokis sielvartas jo metuos pavojingas.

Priešais pavertei, kad kovotų.

795

Tačiau šviesus ir patrauklus

Žvilgsnis mergaitės šios

KREONTAS

Viršų ims: ta galia

Tebėga nors daryt, ko nevalios žmogus,

Tačiau mergaitė nuo likimo nepabėgs.

Nuostatų, ir neįveiks

800

CHORO VADOVAS 770 Abidvi jas galvoji bausti mirtimi?

jai amžinų duota

Žmogus Afroditės žaismo.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1.

Siedami antrą ir trečią epeisodiją, paaiškinkite, kaip Sofoklis stiprina draminę įtampą.

KREONTAS

„ Palyginkite Antigonės ir Kreonto, tėvo ir sūnaus pokal-

Kur nekalta, tos ne. Gerai, kad pasakei.

bių scenas.

2.1. Kuo panaši jų kompozicija? 2.2. Kokia Antigonės ir Haimono laikysena valdovo akivaizdoje? 2.3. Kaip keičiasi vei būsena, jausmai?

CHORO VADOVAS

O kokia mirtimi galvoji baust aną?

„ Dirbdami poromis, išsiaiškinkite, kaip veikėjai pagrin-

KREONTAS

džia savo poelgius, sprendimus. 3.1. Tyrinėdami veikėjų kalbas bei replikas, savais žodžiais suformuluokite ir įrašykite dar po tris argu-

Išsiųsiu dykumon, kur jokio nėr žmogaus,

Ir uždarysiu akmeniniame urve,

775 Palikęs valgio tiek, kiek leidžia jai kaltė,

Kad miesto nesuterščiau aš žmogaus krauju'“.

mentus.

"Papročiai reikalavo pasmerktiesiems mirti badu palikti šiek tiek

maisto, kad nuteisusiajam nekristų kaltė už žmogžudystę.

LITERATŪRA X KLASĖ

93

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

ANTIGONĖ | KREONTAS | HAIMONAS 1. | Privalu laikytis | Niekam. Visi miesto per amžius nevalia laužyti | gyventojai gailisi nusistovėjusių | valdžios Antigonės. papročių. įsakymų.

KETVIRTAS EPEISODIJAS

Sargybinių lydima, iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Antigonė CHORO VADOVAS O! dabar iš visų santūrumo ribų

3. 4.

Aš galėčiau išeit, kai šį vaizdą regiu,

PAGRINDINĖ MINTIS

Ir bejėgis esu akių versmes užtvenkt:

Antigonė įžengs į jaunikio namus, 805

3.2. Savo darbą pateikite bendraklasiams.

Kurie amžiams visus nuramina".

3.3. Atidžiai klausydamiesi kitų, papildykite ir patiks-

KOMAS

linkite savo formuluotes.

3.4. Palyginkite veikėjų argumentus: kurio teiginiai yra svariausi, kuris silpniausiai pagrindžia savo poziciją.

Istrofa ANTIGONĖ

Pažvelkite, gimtojo miesto žmonės,

3.5. Įvertinkite savo darbą (3 taškai - tiksliai suformu-

Į paskutinę

lavau dar tris argumentus; 2 - tinkamai suformula-

Išeinu kelionę, paskutinį Kartą regiu aš saulę

vau dar du argumentus; I - išsiaiškinau ir tinkamai

suformulavau vieną argumentą). 3.6. Papildę darbą, pagalvokite, kokios vertybės svarbiausios veikėjams. Suformuluokite kiekvieno vei-

810

Ir daugiau neberegėsiu. Hadas

Veda gyvą mane Į Acheronto Krantą, nesulaukusią Vestuvių, nebelydės jų giesmės

kėjo kalbos pagrindinę idėją.

4. Aiškindami ir grįsdami savo sprendimus, veikėjai kartu 94

apibendrintai išsako ir požiūrį į žmogų. Raskite ir raiš-

kiai perskaitykite tas vietas, kur reiškiamos jų esminės

Niekad manęs jau: Esu Acherontui aš pažadėta.

815

moralinės nuostatos.

S. Ar veikėjai įsiklauso į oponento žodžius? Ar jų konilik-

tas gali būti išspręstas taikiai? Kodėl taip manote? 6. Scenoje antrą kartą pasirodžiusi Ismenė elgiasi kitaip nei prologe. Kodėl ji nori būti be kaltės kalta? Kokios jos elgesio paskatos? 7. Haimonas išsako Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė

nestipri, jei valdovas savivaliauja. Ar Kreontas iš tiesų gina autokratinį, tironišką valdymą? Atsakymą pagrįskite jo žodžiais.

CHORAS

Tave lydi šlovė ir žmonių pagarba,

Negyvųjų šalin iškeliaujančią nūn, Ir dienas tu baigi ne ligos pakirsta,

820 Ne nuo priešo aštraus kalavijo, oi ne: Savo noru gyva, kaip nė vienas žmonių, Išeini tu į Hado šešėlius.

Lantistrofa

Diskutuojame

ANTIGONĖ (svajingai)

8. Sofoklio „Antigonę“ itin mėgo Atėnų žiūrovai. Jie aud-

Žuvus liūdnai, sako, Tantalo duktė“,

ringai reaguodavo į veikėjų ginčus, į aktorių vaidybą.

Kaip manote, kuriam iš veikėjų jie labiausiai pritardavo?

9. Kurio veikėjo poziciją palaikytumėte jūs? Naudodamiesi lentele ir epeisodijų aptarimu, pagrįskite savo pasirinkimą.

Viešnia iš Frigijos,

825

Prie aukštųjų gūbrių Sipilo.

Tenai akmens atskala

Ją pastvėrė lyg vijoklis kibus "Jei mergaitė mirdavo netekėjusi, ji būdavo laikoma dievo Hado

nuotaka.

* Karaliaus Tantalo duktė - Tėbų karalienė Niobė, pavirtusi į uo-

Ią Sipilo kalne. LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis

Antigonė (aktorė Jovita Janl

laitytė) ir choro vadovas (aktorius Povilas Budrys) režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“.

Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

Ir, kaip žmonės kalba,

Jos nenustoja 830 | Plovę lietūs ir sniegas.

845

| Puošiąs Tėbę?! gražiaratę Jūs būkite liudytojai man:

Kieno įsakymu einu aš duobėn,

Ašarom vilgo jos vargšės akys Keteras kalno.

Taip lėmė dievas užmigti ir man - amžiams.

Savų neapverkta, - kapan,

Kokio dar neregėjo nieks. O nelaiminga!

850

Nebe saviškė aš gyviesiems Nei mirusiems, | nei vieniems,

CHORAS 835 Betgi deivė jinai, nemirtingų duktė, O mes žmonės menki, mirtingųjų vaikai. Tau, mirtingai, tačiau su dievais amžinais tai didis dalykas.

II strofa ANTIGONĖ Taip juoktis iš manęs? Dievai senolių mano! 840 | Tyčiotis iš nemirusios,

Prie teisingumo sosto tu,

II antistrofa ANTIGONĖ

Tu palietei skaudžiausią mano sielvartą —

O mieste! O garsingi

O Dirkės vandenys ir gojau,

Mieloji dukra, suklupai. Taip tėvo kaltę atperki.

Šviesą reginčios?

Turtais miesto didžiūnai!

nei kitiems.

CHORAS Drąsumo ribą peržengus, Šo d

Pažadėta dalia,

95

Nedalią tėvo, kritusią 860

Tėbė — čia Tėbai, kurių pavadinimas kildintas iš Bojotijos nim"Tėbės vardo.

TERATUR NA KLASĖ

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“ scena. Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Labdakidų giminės.

96

880 | Nebevalia regėti. Mano dalios neapraudotos nė

O motinos prakeiktas guoli,

Ašara nepalydi.

Pasidalytas su sūnum,

865

Su mano tėvu močios var;

Išjų esu aš gimus nelaiminga. Pas juos nūn amžiams išeinu, Prakeikta aš, netekėjus.

Iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Kreontas.

Muzika nutyla

O broli mielas!

KREONTAS

Per nelaimingas vestuvės Tu patsžuvai | irmane | pražudei...?

870

Jūs žinot, kad prieš mirtį raudos nesiliaus, 885

CHORAS Pagerbti - priedermė šventa. Tačiau valdžios, kieno ji bus, Nepaklausyti nevalia: 875

Jei žmogui leisi aimanuoti ir vaitot? Nuveskite greičiau ir uždarykit ją

Skliautuotame kape, kaip jums aš įsakiau,

Tegu ten liks viena ir, jei norės, numirs, Arba galės gyvent pastogėj toj tamsioj. O mes prieš tą mergaitę nesame kalti:

890 Nežudom jos, tik nuo gyvųjų atskiriam...

"Tu sauvaliaudama žuvai.

ANTIGONĖ (liūdnai)

ANTIGONĖ (išėjusi į scenos vidurį)

Lydi vargšę į paskutinę kelionę,

O būste amžinai tamsus! Einu į jus

O kapo duobe! O vestuvių kambary!

Be raudų ir be vestuvinės giesmės

Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai Pab

į Argą, Polineikas vedė jo karaliaus Adrasto dukterį Ar-

gėją. Adrastas ir ėmė rengti Septyneto žygį prieš Tėbus.

Pas savo gimines, kurių be skaičiaus jau Priglobė Persefonė mirusių šaly.

895 Išjų aš paskutinė ir nelaimingiausia

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

Režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“

Žengiu į Hadą, amžiaus nepabaigusi.

Žengiu į šaltą kapą mirusių šalin.

Kad būsiu ten ir tėvui aš miela, ir tau,

Kokiam dievų įstatymui nusižengiau?

Nes mirusius aš savo rankomis abu

Kurio pagalbos šauktis, kai sulaukiau štai

Ant kapo jums nuliejau. O ką nūn turiu, Kad tavo kūną, Polineikai, pridengiau?

Bet, jeigu akyse dievų bus tai gražu, Nukentus pripažinsiu, kad suklydau aš.

Jus numazgojau, aprengiau ir atnašas Doryjų akimis — aš pagerbiau tave.

905

Kaip nelaimingai man bežvelgti į dievus, Už darbą šventą šventvagiško atpildo?

Ojeigu jų kaltė - lai ne daugiau atkęs

Jei būčiau buvusi aš motina vaikų,

Jie už mane, padarę didžią skriaudą man.

Kas duoda teisę šitokius žodžius kalbėti?

CHORAS Ta maištinga audra su smarkiais viesulais

Arba jei vyras būtų buvęs užmuštas, Dėljų nebūčiau krašto valios laužiusi.

Jei būtų žuvęs vyras, kitą gaučiau sau, 910 Netekusi sūnaus, galiu sulaukt ir kito, O kai ir motina, ir tėvas ilsisi —

Man brolis niekados nė joks nebeužgims.

915

Be artimųjų nelaiminga aš gyva

O kai nužengsiu, tvirtą viltį gaivinu,

O motina brangi, ir tau, bedalis broli, 900

cena. Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

Jos sieloje vis nenurimsta.

KREONTAS Už tai tie atsakys, kam nuvesti liepiau,

Toks buvo pagrindas pagerbti man tave, Tačiau Kreontas tai palaikė nuodėme,

Jie vaitos man visi, kad nerangūs tokie.

Baisiu įžūlumu, o broli mylimas.

ANTIGONĖ

Ir šiandien štai už rankų veda jau mane,

Šie žodžiai, deja, mane stumia kaskart

Jaunutę, netekėjusią, nežinančią Šeimos palaimos nei vaikų auginimo.

Vis artyn prie mirties.

TERATUR NX KLASĖ

27

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

935

KREONTAS

II strofa

Nuraminti tavęs ir paguost negaliu,

Prie Mėlynų vandenų, tarpu dvejeto marių,

Ten, kur Bosforo uolos ir Trakijos Salmidesas, 970 | Arėjas iš netoli? Matė Finėjo sūnų

Kad ne visa bus taip, kaip nusprendžiau iškart. ANTIGONĖ

O Tėbai, mano gimtas mieste, Ir dievai mūs tėvų!

Keršto šaukiančias žaizdas,

Kai pamotė žiauriai apakino?“ Jos šaukė prakeiksmo akiduobėm juodom,

Veda mane, ir negaliu neiti.

940 Tik pažiūrėkit, Tėbų didžiūnai, Kaip karalaitė jūs paskutinė

975 | Neieties atvertom, o kruvinų

Rankų smailia audėjos šaudykle.

Ir nuo kokių žmonių tur kęsti,

II antistrofa

Kad priedermę šventą atliko.

Apverkė jie nelaimingi didžiai nelaimingą KETVIRTAS

980

STASIMAS

Istrofa

Ir Danajei? skaisti | saulės šviesa Muštų.

Ojiirgiminės 950

| rūmų, variu

Paslėpė ją ten

Menė jos miegama

| tarsi kapas.

Neaplenkė moiros? ilgaamžės.

| buvo, dūkra, aukštos,

Ir kaip aukso lietus

pašventė ją Dzeuso meilė.

Bet galybė dalios | lygiai visiems baisi: Jos nei Arėjas, nei bangpūtys,

98

Nei trankomi bangų juodi laivai.

skaitytųjų.

2. Antigonės išgyvenimus atskleidžia skirtingo pobūdžio

Iantistrofa

tekstai - pakaitomis su choru giedama rauda (komas) ir

955 Ir Drianto sūnus*', | viešpats edonų Buvo sutramdytas | už įžūlius Uždarė tarp uolų Ir rūstybė visa,

veikėjos monologas. Kokie motyvai sieja abu tekstus?

3. Dėlko labiausiai sielojasi Antigonė, atsisveikindama su gyvųjų pasauliu?

jį Dionisas

4. Į kokį kapą Antigonei lemta įžengti? Kodėl raudoje ji

į tamsią olą.

Ten atvėso bemat 960

prisimena Niobės likimą?

pykčio karštis baisus ir tik tada

Kaip liežuviu piktu

S. Kaip į graudžius Antigonės žodžius reaguoja choras? Ar

ėmė suprast,

jis stengiasi paguosti, nuraminti, suprasti? O gal priešingai smerkia ir kaltina? 6. Kodėl Antigonės dalia atrodo dar liūdnesnė nei jos mirusių artimųjų? Ar yra kas paguostų, sustiprintų Tėbų

| dievą užgavo jis,

Nutraukęs šokį įkvėptoms Žmonoms, užgesęs džiaugsmo ugnį,

965

Supykdęs fleitą mylinčias mūzas.

karalaitę?

*Danajė - Argo karaliaus Akrisijo dukra. Akrisijui orakulas išpranašavo, kad žus nuo vaikaičio rankos. Karalius uždarė Danaję į variu apkaltą rūsį. Dzeusas, sužavėtas kalinės grožio, įsismelkė į

požemį pasivertęs aukso lietumi, ir ji pagimdė sūnų Persėją. Nepatikėjęs, kad kūdikio tėvas Dzeusas, Akrisijas įsakė Danaję su sūnumi

uždaryti į skrynią ir išmesti į jūrą. Skrynią bangos nunešė prie Serifo salos, ir Danajė grįžo į Argą. *Drianto sūnus Likurgas, Trakijos genties edonų karalius, įžeidęs Dionisą ir jo palydą, susilaukė žiaurios bausmės (pasakota daug

variantų).

Antigonę išveda KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Įrodykite, kad ketvirtas epeisodijas — lyriškiausias iš

Nei bokštai stiprūs neatrems,

Žodžius:

Tačiau atžala jinai

Erechteidų senų", Ją oloj tolimojoj Išauklėjo tarp gimtųjų vėtrų 985 Borėjas“, žirgus pralenkiąs, stačiam kalne. Dievų duktė ji, tačiau ir jos, dūkra,

CHORAS

945 Buvojuk uždengta

Močios dalią, savo nelemtą gimimą.

“Netoli Salmideso miesto buvo dievo Arėjo šventykla.

* Salmideso karaliaus Finėjo antroji žmona išdūrė posūniams akis.

"Pirmoji Finėjo žmona Kleopatra - mitinio Atėnų karaliaus, po-

lio įkūrėjo Erechtėjo anūkė. *Borėjas - šiaurės vėjo dievas. "Moiros - trys likimo deivės: Klotonė verpia žmogaus gyvenimo

siūlą, Lachesė burtu nulemia dalią, Atropė nukerpa gyvenimo siūlą.

LITERATŪRAX KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius Viens kitą, ir sparnų girdėjos švokštesys. 1005 Pagautas baimės, aš ėjau prie aukuro,

Diskutuojame

Ji kūriau tiesai sužinoti, bet ugnis

7. Choras priekaištauja Antigonei peržengus ribą. Kaip

Nebedavė liepsnos, tiktai į žarijas

manote, ar žmogus, be atodairos pasielgęs pernelyg

Srove iš kulšių skystis liejosi riebus

drąsiai ir kitų laikomas išsišokėliu, visada nusipelno

bausmės?

Ir smilkdamas spragsėjo, sprogusi tulžis 1010

Ištiško į visas puses, o riebalai,

Pridengę kulšis, smuko tirpdami šalin.

PENKTAS

Berniukas matė viską ir pasakė man.

EPEISODIJAS

Kreontas sėdi akmens sėdynėje, paskendęs nelinksmose mintyse. Pasigirsta lazdos bilsmas į akmens grindinį ir pasirodo berniuko vedamas aklas žiniuonis Teiresijas

Likau be atsako po apeigos šventos. Berniukas man vadovas, kaip ir aš kitiems. 1015 Dėl tavo nuosprendžio mūs miestas kenčia nūn. Ir aukurai visi, ir židiniai namuos

Subjauroti visi ir paukščių, ir šunų,

TEIRESIJAS

Kurie Edipo sūnų draskė žuvusį.

Drauge mes du ateinam, Tėbų viešpačiai,

Nes veda vienos akys ir akliems žmonėms

990

Tėr vienas kelias - sekti paskui kelvedį.

Tai štai dėl ko dievai nepriima aukos

1020 Nei mūs maldų, nei kulšių degančių liepsnos

Ir paukščiai klykia nesuprantamais balsais, Prilesę tiršto kraujo žuvusio žmogaus. Todėl apsigalvoki, vaike, nes žmonėms

KREONTAS

Ką nauja pasakysi mums, Teiresijau? TEIRESIJAS

Visiems juk prigimta daryt klaidas nesyk. 1025 Ojei žmogus suklydo kartą, dar nebus

Beprotis jis ir nelaimingas, jei bėdon

Aš pasakysiu. Tu tik žiniuonies klausyk. KREONTAS Aš tavo žodžio niekuomet neniekinau.

Įpuolęs negulės ir stengsis pasikelti. Užsispyrimas rodo neišmanymą. Būk atlaidesnis mirusiam ir žuvusio

1030 Neliesk. Ar dera baust mirtim numirusį?*? Tau noriu gera, tad sakau, o mokytis

TEIRESIJAS

Iš to, kas pataria gerai, juk malonu.

Todėl mūs miestą ir vedi geru keliu.

KREONTAS

KREONTAS

O seni! Kaip šauliai į taikinį visi

995 Turiu aš pripažint: naudingas man buvai. TEIRESIJAS

Tu atsidūrei vėl ant ašmenų lemties.

Jūs taikot į mane ir pranašystėmis

1035 Neduodat man ramybės, jūsų padermė Seniai įkainojo ir pardavė mane.

Pelnykitės, prekiaukit Sardų elektru?!,

Jei norą turite, ir auksu indišku,

KREONTAS

O kas yra? Nuo tavo žodžių man šiurpu.

Bet kapo jam jūs niekad nesupilsite.

1040 Tegu ereliai Dzeuso nūn suplėšo jį

Ir gabalais prie sosto jo nusineša —

TEIRESIJAS

Ir bjaurasties tokios nenusigąsiu aš,

Ženklai tau mano meno viską pasakys.

Ir laidoti neleisiu, nes gerai žinau:

Sėdėjau aš spėjimų vietoje senoj,

1000 Kurion visokių paukščių priskrenda pulkai,

Ir štai girdžiu - jie klykia nesuprantamai, Neaiškiais ir baisiais iš įniršio balsais.

Iš to aš supratau, jog drasko jie nagais

* Nepalaidoto žmogaus siela neranda vietos Hado karalystėje ir žūsta.

“Elėktras - neskaidraus gintaro spalvos aukso ir sidabro lydinys,

labai vertintas senovėje; taip pat vadintas ir gintaras. Lidijos Sardai

buvo prekybos elektru centras. LITERATŪRA X KLASĖ

99

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Dangaus dievus suteršti - ne žmogaus jėgoms. 1045 Ir taip, Teiresijau, suklumpa daugelis

TEIRESIJAS

Žinau. Tu miestą per mane išgelbėjai.

Ir baisiai negarbingai, kėslus nedorus

Dangstydami gražiausiais žodžiais dėl naudos.

KREONTAS

Gudrus tu žiniuonis, tik mėgsti pameluot.

TEIRESIJAS

Ek, žmonės!

TEIRESIJAS 1060 Priversi pasakyt, kas sieloj slypi dar.

Ar žino jų bent vienas, ar supranta kas... KREONTAS Ką nori pasakyti? Tiesą nusibodusią?

KREONTAS Sakyk! Tik pelno nedarykim sau iš to.

TEIRESIJAS

1050

Kiek sveikas protas yr už viską mums verčiau.

TEIRESIJAS

Iriš tiesų aš toks atrodau? Taip sakai?

KREONTAS

Kiek neišmanymas didžiausia yda - tiek.

KREONTAS

Žinoki: mano valios nenupirksi tu. TEIRESIJAS

Tada įsidėmėk: nebe kelias varsnas“* 1065 Danguj greitieji saulės nušuoliuos žirgai, Ir atiduosi mirusį už mirusius

Tu vieną vaiką, savo kūno atžalą, Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas tu,

100

Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan,

1070 O mirusio neduodi požemių dievams,

Laikai nelaidotą, be apeigų šventų.

Teiresijas (aktorius Vytautas Anužis) ir Kreontas (Arūnas Sakalaus-

Žinok: nei tu gi, nei šviesos dievai tokios

kas) režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“. Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

Neturi teisės, smurtas tavo darbas šis.??

Už tai tau atmokės kerštu ir prapultim

TEIRESIJAS Otu, deja, gi pilnas ydos šios esi. KREONTAS

Žiniuoniui aš nenoriu atsakyt piktai.

1075 Dievų ir Hado dukterys erinijos,

Ir negandai šitie užkris ir ant tavęs. Regėsi pats, ar aš čia papirktas kieno Kalbu. Matau, kad valandėlė nepraeis,

Ir tavo namuose jau žmonės ims raudoti. 1080 Visur įniršę miestai kyla prieš tave, Nes kūnus jų vaikų ištąsė gabalais

Didsparniai paukščiai, žvėrys, šunys alkani, Ir kvapas nešvankus užtvino šventą miestą.

TEIRESIJAS O atsakai, pareiškęs, kad meluoju aš.

Strėles aš tokias kaip šaulys (tu privertei) KREONTAS

1055 Visokia žiniuonystė - meilė pinigo.

TEIRESIJAS Oiš valdovų sauvaliavimo telauk. KREONTAS Ar nežinai, kad tu su valdovu kalbi?

1085

Paleidau ir pataikiau tiesiai tau širdin,

* Varsna — tiksliai neapibrėžtas atstumas, paprastai įveikiamas vienu kartu.

* Kol gyvas, žmogus priklauso dangaus dievams (olimpiečiams),

o mirtis jį atiduoda požemių karalystės dievams, ir niekam nevalia

ardyti šios tvarkos. LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyri Ir niekur nuo jų skausmo nepabėgsi tu.

Eik pats ir padaryk, kitiems to nepaveski.

(Berniukui) Dabar mane parveski tu namo, sūnau,

KREONTAS

Ir mokos laisvės tiek liežuviui nebeduoti,

Ir čia kur esat, ir kur nesate, kirvius

ius

Nedelsdamas einu. Tarnai, greičiau visi,

Tegu išlieja pyktį ant jaunesnių jis

1110 Pastverkit ir - į kalvą, kur iš čia matyti.

1090 Tegu daugiau gaus proto, nei turėjo nūn.

Oaš, kadangi jau kitaip nuspręsta nūn, Pats mazgą užmezgiau, pats ir atmegsiu jį.

Teiresijas su berniuku nueina

Baisu pamanius, jog dienas geriausia baigti, Įvykdžius amžių duotus mums įstatymus. (Nueina)

CHORO VADOVAS Nuėjo žiniuonis su ištarme baisia.

Valdove, daug jau metų, kai mana galva

PENKTAS

Pražilo, nubolavo, bet nepamenu,

Kad būtų miestui pamelavęs jis kada.

STASIMAS

CHORAS I strofa

KREONTAS

1115 | Daugiavardi““, Kadmo dukters“

1095 Žinau aš tai ir pats, ir dreba man širdis.

Šlove didžioji ir Dzeuso, trankiai griaudžiančio,

Bet nusileisti juk baisu, o dar baisiau,

Kad užsispyrus negandos palauš mane.

sūnau,

Kurs garsiąją Ital

Sergsti ir Eleusino močios“

CHORO VADOVAS

1120

Tau reikia šalto proto, Menoikėjo*“ vaike.

Kloniuos, visiems vaišinguos,

Viešpatauji,

Bakche, gyvenąs Tėbuos, gimtajame

KREONTAS Sakyki, ką daryti. Paklausysiu aš.

1125

CHORO VADOVAS

Bakchančių mieste, Prie Ismeno srovės, kur slibino Buvo sėkla pasėta*.

L antistrofa

1100 Nueiki ir paleisk mergaitę iš olos,

Tave regi virš dviviršūnio

O mirusiam jos broliui kapą pats supilk.

Kalno šviesieji žibintai, kur Koriko nimfos“? —

KREONTAS

Tu taip galvoji ir liepi man nusileisti?

* Penkto stasimo strofomis garbinamas Dionisas, kuriam skirtos giesmės yra teatro užuomazga. Tai išties daugiavardis dievas - priskaičiuojama daugiau nei pusšimtis jo epitetų.

CHORO VADOVAS

“Kadmo duktė - Dioniso motina Semelė, Dzeuso mylimoji. Pa-

Ir kuo greičiau, valdove, nes dievų bausmė

vyduliaujanti Hera apsimetė jos aukle ir pakurstė prašyti Dzeuso,

Nutraukia veikiai pikta geidžiančių dienas.

kad pasirodytų visu savo dieviškų spindesiu, su žaibais ir perkūnais.

Netyčia prisilietusi jo rankos, mirtinga Semelė buvo nutrenkta. Kū-

dikį, kurio ji laukėsi, Dzeusas įdėjo sau į šlaunį ir atėjus laikui paleido) į pasaulį.

KREONTAS

1105 Oi oi! Sprendimą savo man pakeist sunku.

* Italija čia minima kaip vynais garsėjantis kraštas. “Eleusino močia - deivė Demetra. Atikos Eleusino mieste jos

Tačiau su būtinybe stot į kovą nevalia.

garbei vykdavo slaptos apeigos - Eleusinijos, per kurias būdavo šlo-

CHORO VADOVAS *“ Menoikėjas - Kadmo proproanūkis, Kreonto ir Jokastės tėvas. Kai dėl Edipo vedybų Tėbus ištiko nederlius (variantas — maras),

Menoikėjas šoko nuo miesto sienos ir žuvo, kaip buvo išpranašavęs Teiresijas.

vinamas ir Dionisas. *Kai Tėbų įkūrėjui Kadmui apeigoms prireikė šaltinio vandens, jis nuėjo prie Dirkės šalia Ismeno upelio. Ten nukovė šaltinį sergstin-

tį slibiną ir pasėjo jo dantis. Iš tų dantų išdygę ginkluoti vyrai padėjo Kadmui pastatyti Tėbus. *Koriko oloje dviviršūnio Parnaso šlaite gyveno trys gėlųjų van-

denų nimfos - najadės.

LITERATŪRA X KLASĖ

101

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Bakchantės šokį šoka

4.2. Tik pasirodęs Teiresijas giria Kreontą, vedantį mies-

1130 | Ir kur Kastalijos versmė“,

tą geru keliu. Kaip pasikeičia žynio nuomonė? Dėl kokių priežasčių?

Nisos kaukarai“" aukšti

Po gebenių tinklu

4.3. Paaiškinkite žynio ištarmę, kad valdovas nusikalto

Ir jos šlaitai, žali vynuogynais,

šviesai ir taumsybėms.

S. Remdamiesi visu epeisodiju, paaiškinkite tiesioginę ir

Aidint valio

1135

perkeltinę pirmųjų žynio žodžių reikšmę: apie kokį aklu-

Šventiems garsams, atlydi tave

mą ir kokį kelvedį jis kalba?

Veizdėti Tėbų miesto.

6. Ar Kreontas pagaliau praregi? 7. Apibendrinkite.

II strofa

7.1. Kaip ir kodėl pasikeičia veikėjų santykiai? 7.2. Kokias veikėjų savybes atskleidžia penktas epeiso-

Tu myli juos labiausiai, Kaip miestų viešpatį,

dijas?

Su močia, žaibo nutrenkta.

1140 | Ir dabar, kai negandos

Diskutuojame

Prispaudė mus visus,

8. Remdamiesi šiuo ir kitais kūriniais bei savo patirtimi, ap-

Žingsniu atženki išganingu

svarstykite, ar atkaklumas, užsispyrimas visada žmogui padeda.

Tu per šlovingąjį Parnasą

1145 Ar per putotas, šniokščiančias marias.

Rašome

II antistrofa

9. Parašykite samprotaujamojo rašinio „Principingumas ir

O, žėrinčių ugnim,

užsispyrimas — tas pat?“ pastraipą: iškelkite problemą,

Nakties garsų valdove, Dzeuso mylimas sūnau!

muluokite pagrindinę mintį.

Žvaigždžių ratelio vade,

102

1150

svarstymą pagrįskite dviem trimis argumentais, sufor-

O! Ateiki su savom

Tarnaitėm, gimusiom Nakse““,

EKSODAS

Kurios, per kiaurą naktį šėldamos,

Vakaras. Iš lauko pusės ateina susijaudinęs Kreonto šauklys,

Šokiu tau garbę duoda kaip valdovui.

vienas tų, kurie su juo buvo nuėję laidoti Polineiko

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokiu tikslu pasirodo žynys Teiresijas? Kokie pranašingi ženklai jį paskatino ateiti?

2. Palyginkite senojo žynio ir Haimono priekaištus Kreontui: kokį valdovo elgesį abu laiko ydingu, trumparegišku?

3. Nebe pirmą kartą valdovas teisina savo sprendimą. Jis

ŠAUKLYS 1155 Kaimynai Kadmo jūs ir Amfiono“! rūmų! Žmogus kol žemėj gyvas, tokio meto nėr, Kurį galėčiau laimint arba peikti aš. Likimas iškelia, likimas ir sužlugdo

Laimingą lygiai kaip ir nelaimingąjį,

stengiasi rasti paaiškinimą, kodėl kiti elgiasi ne pagal jo

valią. Kuo jis kaltina žynį? 4. Įsiskaitykite į paskutinį žynio monologą.

1160

Ir kas žadėta žmogui, nieks nepasakys. Kreontui, rodės, verta buvo pavydėti.

4.1. Pasirenkite suvaidinti monologą, tarsi būtumėte ak-

Nuo priešų išvadavo Kadmo žemę jis,

toriai. Kaip jį sakysite? Kodėl žynys kalbėtų kaip tik

Paskui, paėmęs valdžią į savas rankas,

taip?

Laimingai valdė, džiaugdamasis ainija.

1165 Ir šiandien viskas dingo. O kada žmogus

Praranda šviesų džiaugsmą, jį tuomet laikau

* Kastalijos šaltinis Parnaso šlaite - Apolono ir mūzų šventasis šal-

Nebe gyvenančiu, bet gyvu mirusiu.

tinis.

Teprisikrauja turtų, kiek tik nori, jis Ir tegyvena kaip karalius, bet jei laimės

* Nisos kaukarai - kalvynas, kur lietaus nimfos hiadės užaugino

Dionisą.

*Nakse, vešlių miškų ir vynuogynų saloje, Dioniso kultas buvo

pats svarbiausias.

“Amfionas - Dzeuso sūnus, vienas iš Tėbų karalių, Niobės vyras.

LITERATŪRAX KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius ŠAUKLYS

1170 Jis neturės - tik dūmų vien šešėlis bus Gėrybės visos jo, su laime lyginant.

Mieloji viešpate! Aš viską pats mačiau Ir tiesą pasakysiu tau neslėpdamas. Kam švelninti žodžiu, jei paaiškės ir aš

CHORO VADOVAS

"Tu kokį skausmą atneši valdovams vėl?

1195

Melagis liksiu? Juk tiesa visad tiesi.

Kaip tarnas paskui vyrą tavo aš ėjau Už lygumos į kalvą, kur be pagarbos Gulėjo kūnas Polineiko, visas jau šunų Suplėšytas. Mes, deivę kryžkelių“* tuomet

ŠAUKLYS

Mirimo. Ir gyvieji dėl mirties kalti.

CHORO VADOVAS O kas žudikas ir kas užmuštas, sakyki.

1200 Ir niūrųjį Plutoną“ melsdami karštai,

ŠAUKLYS 1175 Haimonas žuvo. Guli kraujo klanuose.

Paguldėm ant žalių alyvmedžio šakų

CHORO VADOVAS

Nuo tėvo rankos krito jis ar nuo savos?

Idant rūstybę savo teiktųsi palenkti, Nuplovėm vandeniu šventu jo palaikus, Ir žemėje gimtoj supylėm aukštą kapą.

Tuomet priėjome prie akmenim grįstos 1205 Vestuvių menės Hado sužadėtinei.

Iš mūsų kažkuris išgirdo aimanas

Graudžias begal iš kapo to nešventinto

Ir paskubėjo tai Kreontui pasakyti. Tas greit artyn priėjo ir, išgirdęs pats

ŠAUKLYS Pats nuo savos, iš keršto tėvui už jos mirtį.

1210 Gailingą skundą, suvaitojo ir tuojau CHORO VADOVAS

Sušuko nusiminęs: „Vargas man dabar!

O! kaip teisingai tu, žiniuoni, pasakei! ŠAUKLYS

Jei toks dalykas, kitką turime aptarti.

Ar nejautė širdis? Ar ne pačiu sunkiuoju Iš nueitų kelių turiu šiandieną eiti?

Sūnaus man balsas glosto ausį. Bėkite 1215 Greičiau į viršų prie to kapo jūs, vaikai, Ir pro kiaurymę ten, išlupę akmenį,

CHORO VADOVAS

Įliskite ir pažiūrėkit, ar tikrai

Haimonas skundžias ar klaidina mus dievai

1180 O aš matau - ateina Euridikė čion,

Žmona Kreonto. Ar iš rūmų taip sau dar

Išeina, ar išgirdus negandą sūnaus?

Paklausėme valdovo nusiminusio

1220 Ir pažiūrėjom. O ten kapo gelmėje Kabojo ji už kaklo pasikorusi

Prieina Euridikė

Ant virvės, iš paklodės rėžių susuktos, Šalia gijis, apglėbęs kūną mirusį,

EURIDIKĖ

Gerieji žmonės! Aš naujieną išgirdau,

Vos slenkstį peržengus, maldom ketindama

Raudojo savo sužadėtinės mielos,

1225 Dėl tėvo žingsnio ir dėl meilės prarastos. Tik suvaitojo tėvas, kai išvydo juos,

1185 Pagarbinti Paladę, deivę didžiąją.

Įbėgo tuoj vidun ir šaukė verkdamas:

Aš velkę tik atšaunu durų užsklęstų,

„O nelaimingas! Ką darai? Kas šovė tau

Ir štai nelemtas klyksmas mūs namų žmogaus

Į galvą nūn, dėl ko tu proto netekai?

Man pervėrė ausis. Iš išgąsčio kritau

Tarnaičių aš glėbin ir apmiriau visa. 1190 Kokia naujiena toji, pakartokit man, Daug negandų patyrus, išklausysiu ją.

1230 Išeik, sūnau, maldauju ir prašau tave.“

Baisiom akim į jį tepažvelgė sūnus,

+ Kryžkelių deivė - Hekatė, mėnulio šviesos ir nakties, burtų ir

ano pasaulio paslapčių deivė. Graikai ją įsivaizduodavo plevenančią kryžkelėse drauge su mirusiųjų sielomis.

“Plutonas, vienas iš dievo Hado pavidalų, ilgainiui visai pakeitęs Hadą mitiniame pasaulėvaizdyje, — žemės gelmių ir mirties viešpats. LITERATŪRA X KLASĖ

103

NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“ scena. Fotograf.

Nusuko veidą ir, netaręs nieko jam, Pastvėrė durklą dviašmenį. Tėvas dar Pašoko draust, bet per vėlai, nes jau sūnus,

104

Dmitrijus Matvejevas. Šį sielvartą naminį rūmuose išlieti.

1250 Galvos ji nepametus, nesielgs kvailai.

CHORO VADOVAS Aš nežinau. Bet slegia šitokia tyla Juk ne mažiau kaip tuščias klyksmas ir verksmai.

1235 Įtūžęs ant savęs, įtempdamas jėgas

Suvarė šonan durklą ir su sąmone Dar apglėbė mergaitę rankom kruvinom.

Tuomet, dar sykį sunkiai atsidusdamas, 1240

Nudažė baltus skruostus raudonaisL Prie kūno guli kūnas nūn, ir santuokos Palaimą jis patyrė Hado namuose, Parodęs mums, kad proto nepaklausymas

ŠAUKLYS Mes pamatysim, ar kokių sumanymų

Slaptų neturi ji suaudrintoj širdy,

1255 Tuojau įėję į namus. Gerai sakai,

Nelaimę gali reikšti šitokia tyla.

Tikrai visų didžiausia žmogui nedalia.

(Išeina pro vidurines duris)

Euridikė nueina

CHORAS

CHORO VADOVAS Ką tai galėtų reikšti? Moteris nuėjo, 1245

Ir valdovas aure pats ateina pas mus

Ir ant rankų savų teisingumo ženklan

Netarus gero anei blogo žodžio mums.

(Jei sakyti valia) ne kaltės svetimos —

1260 Savo nuodėmės atneša auką.

ŠAUKLYS Ir aš nustebęs, bet guodžiuosi viltimi:

Nuo lauko pusės ateina Kreontas su Haimono kūnu ant rankų. Už jo tarnai neša mirusią Antigonę

Išgirdusi sūnaus nelaimę, ji neleis

Mieste pakilt raudoms, bet moterims palieps ERATURA

X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

KOMAS I strofa

1275 | Vargšui sutryptam | džiaugsmą atėmė. Deja! deja! O, žmogaus vargai! Galo jums nėra!

KREONTAS

Aiman!

Proto negudraus | nuodėme baisi,

Užsispyrusi, | mirtį nešanti!

O! Pažvelkite | jūs į žudikus

Irį žuvusius

1265 Vargas man dabar

kraujo gimines!

Jaunas tu,sūnau,

dėl tų nuosprendžių.

jauna mirtimi

Oioioi!

ANTRAS ŠAUKLYS

Jau daug, valdove, negandų prigyvenai,

Grįžti su pilnu jų glėbiu, tačiau namuos

1280 Netrukus pamatysi dar didesnių tu. KREONTAS

Miręs išėjai Dėl neišminties

Įeina antras šauklys

mano, ne tavos.

Koks negandas begali dar didesnis būti? ANTRAS ŠAUKLYS

CHORO VADOVAS

1270 Deja, tu per vėlai teisybę pamatei.

Valdovė žuvo, šio velionio motina,

Ji ką tik mirė, nelaiminga, nuo žaizdų.

II strofa

I antistrofa

KREONTAS

KREONTAS

Deja! Vargšas supratau, | kai sunkių bėdų Naštą ant galvos

dievas užvertė

Ir nuožmiais keliais | pakreipė žingsnius,

Aiman! O, niūri, juoda

| Hado prieplauka,

Pranaše bėdų,

| buvusių pirmiau,

1285 Trauki tumane

| prapultin baision.

105

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

ena. Fotografas Dmitrijus Matvejevas.

Kokią žinią man

106

Vargšą žmogų, oi!

atnešei dabar?

Kąginaujanūn |

1290

ANTRAS ŠAUKLYS

Ant stačio durklo kritusi prie aukuro, Tamsias blakstienas ji sudėjo, apraudojus

antrąkart žudai.

pasakyt gali?

Pirmiausia šlovę Megarėjo“" žuvusio,

Oioioi!

Tada šio antrojo, galop blogos sėkmės

Mirtį po mirties,

Jogir motina pasekė sūnum?

1305 Dar palinkėjo tau, žudytojau sūnaus.

Prasiveria vidurinės durys, ir matyti ant aukuro parkritusi

III strofa KREONTAS Oioioi! Siaubas apėmė. Durklo aštriojo

Euridikė

ANTRAS ŠAUKLYS Gali štai pažiūrėti, ji ne menėje.

II antistrofa KREONTAS Deja! 1295 Bėda antrąją | Kokis negandas Sūnų vargšasaš Ir štai prieš akis Deja! deja! 1300 | Vargšė motina,

1310 | Kaip baisi dalia | buvo man skirta, Baisūs negandai | krito ant manęs. ANTRAS ŠAUKLYS

vargšas aš matau. | laukia dar manęs? | rankose laikau ji nebegyva. | vargas man, sūnau!

Ko į širdį man | nesuvaro nieks?

Velionė iš tiesų apkaltino tave,

Tu kaltas ir dėl šios, ir dėl anos mirties.

* Megarėjas (kituose šaltiniuose Menoikėjas) - Haimono vyresnysis brolis, žu gindamas Tėbus. Teiresijas išpranašavo, kad atsilaikys tik tada, jei kuris iš karalaičių pats paaukos save Arėju,ir Megarėjas LITERATŪRA X KLASĖ

šoko nuo tvirtovės mūro.

Valia rinktis 1 skyrius KREONTAS

O kaip ji sau pati gyvybę atėmė?

ANTRAS ŠAUKLYS 1315 Į širdį durklą susivarė ji pati,

Pamažu eisena su Kreontu priešaky slenka pro vidurines duris į rūmus. Scenoje likęs choras vadovo lūpomis palydi juos anapestais CHORO VADOVAS

Kai tik išgirdo mirtį liūdnąją sūnaus.

Sveikas protas yra pirmutinė kloties Atrama, ir žmogus tenedrįsta dievams

IV strofa

1350 Prieštarauti. Žodžiu įžūliu išdidus

Skaudžią rykštę visad užsitrauks ant savęs, Kad pamokytų jį Išminties nors senatvėj žiloj.

KREONTAS

O, deja! deja!

Niekas šios kaltės nesuvers kitam.

Nuo mano galvos Juk aš pats tave,

vargšas, pražudžiau,

Tai tikra tiesa.

O mieli tarnai,

Veskite mane,

veskite greičiau,

1325 Menkas aš buvau

ir virtau nieku.

CHORO VADOVAS Naudingi žodžiai, jei naudos yr iš bėdų. Visų geriausia gi trumpiausioji bėda.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Graikų teatre žiaurios scenos nebuvo rodomos, tad ir

čia apie įvykius praneša ir juos komentuoja antraeiliai personažai. Nuosekliai papasakokite, kas įvyko išėjus Žyniui Teiresijui.

2. Kaip baisią žinią atnešęs šauklys vertina ir apibendrina įvykius?

III antistrofa

3. Finalinėse scenose sužinome

KREONTAS

apie Antigonės

mirtį ir

Kreontą ištikusias nelaimes. Kokius valdovo jausmus

O! ateik!

1330 Atskubėk, lemties

Ir atneški man

Durys užsiveria. Choras palengva išeina

valanda graži,

| šio gyvenimo

Dieną pastarą.

Kad aušros daugiau

O! ateik, ateik!

neišvysčiau aš.

1335 Tvarkyk. Rytojum pasirūpins, kam reikės. KREONTAS Į maldą šią sudėjau norus aš visus.

CHORO VADOVAS Dabar tu nieko nemaldauk, nes kas lemties

Žadėta, jokis mirtingasis neišvengs.

ras skelbia pabaigoje?

kius vaidmenis jam tenka atlikti.

+ Griežtas valdovas, besirūpinantis tvarka ir taika mieste.

2. Abu pagrindiniai veikėjai išgyvena tragediją. Kurio iš jų

dalia jums atrodo skaudesnė? Kodėl?

3. Tragiškasis herojus paprastai lieka vienišas. Ar šitai galima pasakyti ir apie Antigonę, ir apie Kreontą? 4. Veikėjai ne kartą vienas kitą kaltina kvailumu, beprotyste. Koks elgesys laikomas išmintingu, o koks - kvailu?

5. Kieno poziciją išsako choras? Ar jo vertinimai „Anti-

IV antistrofa

gonėje“ visada aiškūs, vienaprasmiai? Atsakydami pa-

KREONTAS

Paiką žmogų šį | veskite šalin. 1340 Jis tavęs užmušt | negeidė, sūnau, Nei tavęs, žmonos. | Nelaimingas aš, Šiandien krito man,

matė žiūrovai, išsako autoriaus požiūrį. Kokią tiesą cho-

1. Ką per trumpą laiką patiria Kreontas? Surašykite, ko-

Tai ateitis. Tu šiandienius gi reikalus

1345 Viešpats aš buvau,

4. Choras eksodo giesmėje paprastai apibendrina tai, ką

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

ANTRAS ŠAUKLYS

Nedrįstu akių

atskleidžia komas? Ką dabar suvokia Kreontas?

kelt į jus dabar. bet sunki dalia. vargšui, ant galvos.

siremkite ir šia citata: „Pagerbti - priedermė šventa. /

Tačiau valdžios, kieno ji bus, / Nepaklausyti nevalia.

6. Pagrįskite teiginį, kad Antigonė gina tradiciją, bet elgiasi netradiciškai.

7. Tradiciškai sakoma, kad Antigonė - viena svarbiausių

figūrų Vakarų kultūros istorijoje. Kuo ji imponuoja dramos žiūrovams ir skaitytojams?

RA X KLASĖ

107

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

8. Ką reiškia žodis autsaideris? Pasvarstykite, kodėl reži-

sierius Gintaras Varnas Antigonę priskiria prie autsai-

derių.

9. Aptarkite Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“ nuotraukas.

9.1. Kurios scenovaizdžio detalės patraukė jūsų dėmesį? Ką jomis siekiama perteikti?

9.2. Scenovaizdį išplečia vaizdo projekcijos. Kam jos naudojamos? Išsamiau aptarkite, kaip spektaklyje

kuriama laidojimo scena. Kaip vertinate tokį režisieriaus sprendimą? 9.3. Kokie Antigonės, Kreonto, kitų veikėjų paveikslai spektaklyje? Ar jie skiriasi nuo jūsų įsivaizduojamų?

9.4. Kaip manote, kodėl scenoje stūkso didžiulės tuščiavidurės dėžės? Ką jos primena? Kokią simbolinę

reikšmę jos įgauna keičiantis dramos scenoms?

9.5. Ar galima iš scenovaizdžio detalių, aktorių kostiumų nustatyti veiksmo laiką? Ką manote apie tokius spektaklio kūrėjų sprendimus?

10. Remdamiesi visu kūriniu, aptarkite tragedijos žanri-

nius ypatumus. Pasidalykite darbą grupėmis ir pasi-

renkite paaiškinti po vieną teiginį. 10.1. Pasak Aristotelio, tragedija vaizduoja užbaigtą

tam tikros apimties veiksmą (prisiminkite veiks-

mo, vietos ir laiko vienovės principą). Apimtis 108

pakankama, jei įvyksta peripėtija - esminis pokytis, lūžis, pavyzdžiui, kai laimė virsta nelaime ar priešingai.

10.2. Tragedijos siela yra fabula, kurios dalys taip tvir-

tai susijusios, kad jas sukeitus ar kurią pašalinus suyra visas kūrinys.

10.3. Dramos veiksmo variklis yra konfliktas. Trage-

dijos konfliktas - nesutaikomų požiūrių, etinių

principų, gyvenimo sampratų susirėmimas.

10.4. Tragiškasis herojus atsiduria tragiškoje situaci-

joje, kurios negali nei išvengti, nei pakeisti. Kaip tik šioje situacijoje atsiskleidžia jo žmogiškoji esmė.

10.5. Aristotelis teigia, kad svarbu mąstymas — suge-

bėjimas kalbėti iš esmės, atsižvelgiant į situaciją.

Kitaip tariant, veikėjai kalba kaip oratoriai. 10.6. Įvykius drama vaizduoja kaip vykstančius dabar, jie perteikiami dialogais. Dialogai informuoja, stu-

mia veiksmą į priekį, charakterizuoja veikėjus. 11. Pasirinkite įdomų „Antigonės“ epizodą ir pasiruoški-

te jį suvaidinti. Pasiskirstykite darbus, suburkite kū-

rybines grupes: režisieriaus ir jo asistentų, aktorių ir

fono kūrėjų, reklamos (galima kurti skelbimą, anotaciją, recenziją, vaizdo projekciją ir pan.). Rašome

12. Remdamiesi kultūrine (literatūrine) patirtimi, parašykite rašinį pasirinkta tema.

„Arsiekis laisvai apsispręsti svarbus individui?

„Prometėjas ir Antigonė - maištautojai prieš neteisybęar ramybės drumstėjai? + Kodėl svarbu ginti savo tiesą? + Araukotis dėl artimo žmogaus prasminga? ĮSIVERTINAME

1. Ką naujo išmokote apie antikos kultūrą, skaitydami antro poskyrio tekstus? Kas jums buvo įdomu ir kodėl?

2. Kokia veikla jums buvo naudingiausia? Kodėl?

3. Įvertinkite savo darbo įgūdžius ir gebėjimus (3 taškai labai gerai, 2 - gerai, 1 — patenkinamai).

Darbo įgūdžiai, gebėjimai | 3 taškai |2 taškai | I taškas Savarankiškai rasti reikalingos informacijos Dalytis patirtimi, nuomone, informacija Samprotauti aktualiais klausimais, remiantis antikinės

kultūros pavyzdžiais

Kritiškai vertinti veikėjų poelgius, pagrįsti savo vertinimus Komentuoti, interpretuoti žodinius ir vaizdinius tekstus Lyginti tekstus kompozicijos, motyvų, vaizdinių aspektu

Apibendrinti, daryti išvadas Dirbti grupėje Dirbti savarankiškai

4. Apmąstykite įsivertinimo rezultatus. Nurodykite du dalykus, kurie jums geriausiai sekasi, ir du tobulintinus.

S. Susikurkite mokymosi programą.

» Kurį gebėjimą labiausiai norite tobulinti?

„Kaip ugdysitės šį gebėjimą (dirbsite savarankiškai,

kreipsitės pagalbos į bendraklasį, į mokytoją ar kitą

asmenį)?

+ Per kokį laikotarpį numatote padaryti pažangą?

choro, scenografijos ir kostiumų dailininkų, muzikinio

LITERATŪRA X KLASĖ

Valia rinktis 1 skyrius

Marija Meilė Kudarauskaitė

Nekratė patalo. Pašvysčiojo. Paleido.

Meilės Kudarauskaitės (g. 1932) poezijoje regime ir dar-

Prieš antrus gaidžius

naus kaimo gyvenimo pasiilgimą, vaikystės, jaunystės

Ir vėl kiek įkerta arkliai. Net dantys birbia.

Kalnalio kapines pasiekėm.

pri-

Prarausta duobė ir karstas krūme.

siminimus, ir karo bei pokario realijas, ir moters vienatvės,

Nuglosčiau lyg prieš naktį. Peržegnojau.

našlystės ar seserystės patirtį. Meilė, ištikimybė, rūpestis,

Ir drėgnu moliu uždengiau. Tik tiek. Žinau, kur tu esi

laukimas - tokia Kudarauskaitės poezijos moterų dalia. Ciklą „Patarnavimai

karaliui“ sudaro

moterų

išpažintys.

Ir kad šalia padėsiu savo kaulus.

Kiekviena istorija savita, o visos kartu susidėsto į daugiaspalvį moters paveikslą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Perskaitykite eilėraštį. 1.1. Pasirinkite, kaip skaitysite: kaip sakmę, išpažintį, laiš-

ką ar dar kitaip.

1.2. Pasiklausykite, kaip eilė:

iškai skaito auto-

tė. Kuri tai tarmė? Kaip apibūdintumėte poetės skaitymą? 6,

2. Koks siužetas plėtojamas eilėraštyje? 3. Kurios nuorodos patvirtina, kad pasakojimas remiasi tik-

tu praeities įvykiu? Kaip manote, ar jos svarbios skai-

tytojui? 4. Išsiaiškinkite, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis vyks-

PATARNAVIMAI KARALIUI

ta veiksmas.

4.1. Kodėl vyrą reikia iškasti, papirkus sargybą? Kodėl tiesiai nepasakoma, kas jis?

4.2. Kodėl kapą saugo sargybiniai? Kas jie? Kaip jie verti-

Karalienė iš Zemaitijos

nami?

S. Palyginkite moters ir vadeliotojo elgesį. Apibūdinkite

Bronei Venskienei iš Klausgalvų

padėjėją.

6. Kodėl skubama grįžti? Kokiu palyginimu apibūdinama

Išsikasiau tave aš, mano vyre,

Kretingos giria? Ką tai sako apie kelionę, apie žmonių

Apgraužtą kalkių. Savo rankom.

būseną?

Spalio naktį. Žybčiojant liktarnai.

7. Kas sustabdo vežimą su palaikais? Kaip pavyksta įveikti ir šią grėsmę?

Sargyba buvo papirkta. Ji puto

Ruginę su dešrom ir vėdarais.

8. Kokius laidotuvių ritualus atlieka moteris?

(Užteko tik bidono ir bekono.)

-

. Kokiu apibendrinimu baigiamas eilėraštis? Paaiškinki-

Gerai, kad dar ne gruodas. Kad arkliai,

te paskutinį sakinį.

10. Kodėl eilėraščio antraštė „Karalienė iš Žemaitijos“,

Nors ne savi, bet, dėkui Dievui, ramūs.

t.y. moteris pavadinta karaliene? 11. Palyginkite „Antigonės“ ir eilėraščio siužetą, pagrindinę veikėją. 11.1. Kuo panašūs ir kuo skiriasi pagrindiniai įvykiai? 11.2. Kas paskatina Antigonę ir eilėrai io moterį rizi-

Žmogelis važnyčiotojas“ tipena Ir vis už krūmo bėga. Paprašiau

Padėt įkelt tave. Į šiaudus. Baltą gultą. Suvyturiojau į drobulę. O pati

Guluos šalia. Ir patalais lig kaklo apsiklostau.

kuoti gyvybe, kad palaidotų artimą žmogų kaip

Važiuojam. Viešpatie, padėk!

pridera? Kokius artimųjų santykius atskleidžia

Naktis juk su galu. Ta Kretingos giria — Tai lyg juoda bedugnė. Ties kumpąja pušimi

abu kūriniai? 11.3. Ar eilėraščio moterį galima vadinti Antigone iš

Sustabdė. Kas tokie, ką vežat? Pas daktarą. Marinama žmona.

Žemaitijos? Pa.

12. Pasvarstykite, kodėl Antigonės poelgis nepraranda reikš-

** Važnyčiotojas (pasenęs skolinys iš slavų kalbų) - vadeliotojas. Neteiktiną žodį autorė vartoja sąmoningai.

nkite savo atsakymą.

mės ir mūsų laikais. Kuriuo atžvilgiu apie moters dalią

kalba skirtingų epochų ir kultūrų kūriniai?

LITERATŪRA X KLASĖ

109

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Laisvo žmogaus laikysenos + „Laisvė yra tikroji laimė“ (Periklis)

+ „Žmogus nėra laisvas, jei negali įsakinėti pats sau“ (Pitagoras) + Dulce et decorum est pro patria mori (Horatius) iena iš pamatinių žmogaus vertybių - laisvė- neleng-

laisve ir teisingumu palaikė tylioji rezistencija: dešimtys

apibrėžiama. Žinome, kas yra mūsų gimtinė, tė-

vyrų ir moterų visais įmanomais būdais priešinosi dvasi-

vynė, ką reiškia mylėti artimuosius, būti sąžiningam. O ką

nei prievartai, persekiojimui. Mes skaitysime jų žodžius ir

reiškia būti laisvam? Turbūt

pajusime, kad laisvas žmogus yra orus, gerbia save ir kitus,

V;

suprantame,

kad nepaisyti

kitų ir elgtis kaip nori nėra laisvė. Laisvas asmuo suvokia

vertina tiesą ir teisingumą, neišsižada idealų.

savo ribas, žino, kad už jų - kito laisvė. Filosofas Arvydas Šliogeris laisvę apibrėžia taip: „Laisvė visų pirma yra protingas apsiribojimas.“ Taigi laisvė neįmanoma be įsipareigojimo gerbti kitų laisvę. Pavergtas žmogus ir pavergta tauta visada trokšta išsivaduoti. Kai prievarta, priespauda nepakeliama, dvasia randa jėgų pasipriešinti. Paradoksas - prievarta ir siekis ją nusimesti tik sustiprina žmogaus ir tautos galias. Ar ne laisvas žmogus buvo vyskupas Motiejus Valančius, XIX a.

10

viduryje ryžęsis blaivinti, šviesti lietuvius ir taip ugdyti jų tautinę savigarbą? Argi ne laisvas buvo Vincas Kudirka, aukojęs paskutines jėgas, kad nenutiltų tautinio atgimimo varpas? Tokių pavyzdžių yra kiekvienos tautos istorijoje. Šiame poskyryje kalbėsime apie kovą už laisvę sovietmečiu ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikotarpiu. Kiekviena kova reikalauja aukų. Todėl

pradėsime ir baigsime kal-

bomis žuvusiesiems už tėvynę pagerbti: viena pasakyta

Va. pr. Kr. Atėnuose, kita - 1991 m. sausį Vilniuje. Ar ne laisvi buvo žuvusieji lemtingą Sausio 13-ąją, kurie gyvybės auka išpirko tėvynės laisvę? Pasiaukojimas dėl laisvės, dėl savo tėvynės visais laikais nusipelno didžiausios pagarbos. Apie laisvę ir atsakomybę, apie tikėjimą ir auką mums kalba literatūra. Prisiminkime „Antigonę“ ir „Karalienę iš Žemaitijos“. Ištikimos artimiesiems moterys pasiryžusios, jei reikės, paaukoti savo gyvybę. Ar ne taip elgėsi motinos,

Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“ (1921 m.) Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. Fotografas Tomas Urbelionis.

seserys, mylimosios rūsčiais pokario metais? Ginkluotas

pasipriešinimas sovietinei okupacijai pokario dešimtme-

Tukididas

čiu buvo aiškus įrodymas, kad laisvės siekis gyvas tautoje. Juozo Grušo dramos apie didįjį prūsų sukilimą herojus

Istorinės prozos kūrėjas, Atėnų karvedys Tukididas

(apie

Herkus Mantas išdidžiai sako: „Laisvės mintis nemiršta,

460 - apie 400 pr. Kr.) yra parašęs „Peloponeso karo istori-

kryžiuoti! Kai visa tauta supranta, kad mirti už laisvę - gar-

ją“. Per Atėnų karą su Sparta (431-404 pr. Kr.) jis vadovavo

bė, o gyventi vergijoj - gėda, tokios tautos nebepaverg-

atėniečių laivynui, bet dėl karinės nesėkmės buvo dviem

site!“ Penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius tikėjimą

dešimtmečiams ištremtas ir turėjo laiko atsidėti istorijai.

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyri Vienas geriausių jo veikalo epi-

kalbėti, ir naudinga bus išklausyti visam susirinkimui, tiek

zodų - Periklio kalba laidojant

miesto gyventojams, tiek ir svetimšaliams.

žuvusiuosius, kurioje šlovinama ir valstybė, išugdžiusi tokius narsius gynėjus.

Periklis, kilęs iš aristokratų giminės,

laikomas

miausių

Atėnų

vienu žy-

demokrati-

jos kūrėjų. Jam vadovaujant Atėnai persais

atsigavo

ir suklestėjo,

susirinkimo

Tukidido biustas, IV a. pr. Kr. pradžios graikų originalo 10mėniška kopija.

po

lemiamas,

karų

su

tautos

vaidmuo renkamiems

tapo pa-

37. Mūsų valstybinė santvarka nėra kaimynų įstaigų pa-

mėgdžiojimas: mes patys greičiau esame kai kam pavyzdys,

negu sekame kitais. Ši santvarka vadinasi tautos valdžia, nes ji remiasi ne tautos mažuma, o dauguma. Atsižvelgiant

į skirtingus asmeninius poreikius, mūsų įstatymai teikia visiems lygias teises, o turint prieš akis politinę įtaką jie užtikrina kiekvienam tokį jų laipsnį, kokį suteikia ne vie-

naarkita politinė partija, bet priklausomai nuo garso, kurį

kiekvienas įgyja savo šaunumu!. Net ir neturtingajam piliečiui, jeigu tik jis gali atlikti ką nors naudinga valstybei, dėl jo nežymios padėties niekas netrukdo pasiekti garbės

reigūnams už tarnybą pradėti

ir įtakos. Taip mes laisvai tvarkome savo visuomeninį gy-

mokėti atlyginimai. Tukididas

venimą, o kasdieniniuose tarpusavio santykiuose nesame

pabrėžia, kad Periklis išsiskyrė tikro vadovo savybėmis - protingumu ir įžvalgumu, buvo garbingas žmogus, talentingas oratorius. Periklio laikai —

ius

įtaringi: nerūstaujame dėl kaimyno, jeigu jis ką nors daro,

siekdamas savo malonumo, ir nerodome apmaudo, kuris,

nors ir nepakenkia, bet apsunkina žvilgsnį. Visai be prie-

vartos tvarkydami savo asmeninį gyvenimą, visuomeniniuose santykiuose mes niekada neperžengiame įstatymų daugiausia iš pagarbos jiems: mes visada klausome tų as-

senovės Atėnų aukso amžius.

PELOPONESO KARO ISTORIJA

menų, kurie tuo metu turi savo rankose valdžią, ir ypač rū-

pestingai vykdome tuos įstatymus, kurie yra išleisti skriau-

džiamųjų naudai ir kurie, būdami nerašyti, nusižengėliams užtraukia visuotinę gėdą.

PERIKLIO KALBA

38. Mes esame suteikę daugybę progų savo dvasiai pailsėti po darbų: kasmet rengiame rungtynes ir iškilmingus

(ištraukos)

aukojimus ir tinkamai tvarkome savo namų gyvenimą, kuris

36. Pirmiausia aš pradėsiu nuo jūsų prosenelių, nes ir teisingumas, ir padorumas reikalauja jiems suteikti garbę, šitokia proga prisimenant. Juk jie nuolatos ir visą laiką gy-

veno šioje šalyje ir iš kartos į kartą ją paveldėdami per savo

kasdieniais smagumais nugena nuobodulį. Dėl mūsų mies-

to didumo suplaukia čia visokios gėrybės iš viso pasaulio, ir mes galime mėgautis tiek kitų žmonių sukurtomis gė-

šaunumą išsaugojo jos laisvę iki šiol. Todėl ir anie yra verti

rybėmis, tiek ir savo žemės

pagyrimo, o dar labiau mūsų tėvai, kurie paveldėtą galią ne be vargo iškėlė iki tokios didybės ir paliko dabartinei kartai. Labiausiai tą galią padidinome mes patys, kurie ir dabar

vaisiais.

40. Mes mylime grožį be

išlaidumo ir išmintį be su-

tebesame žaliūkų amžiaus, sustiprinome valstybę visais at-

žvilgiais tiek, kad ji dabar puikiausiai patenkina savo porei-

glebimo: turtas mums yra

kius tiek karo, tiek ir taikos metu.

veikiau paskatinimas veikti

Apie karo žygius, kuriuose mes susilaukėme įvairių pa-

negu proga žodžiais pasigirti. Pareikšti apie savo netur-

sisekimų, aš nenoriu tarp žmonių, kuriems tai yra žinoma,

tingumą niekam nėra gėda,

plačiai kalbėti ir neminėsiu, su kokiu ryžtingumu mes patys ar mūsų tėvai atrėmė barbarų ar kitų graikų puolimus. Aš

noriu iš pradžių parodyti, kokiu būdu, kokios valstybinės santvarkos padedami ir kokiais keliais pasiekėme dabarti-

nę didybę, o paskui imsiuos aukštinti šiuos mūsų kritusius piliečius. Mano nuomone, dabartiniu atveju tinka apie tai

Periklio biustas, V a. pr. Kr. ant-

ros pusės graikų originalo romė-

niška kopija.

daug didesnė gėda darbu jo neįveikti. Tie patys piliečiai

rūpinasi savo šeimos ir vi-

"Šaunumas (ėperij) - įvairių dorybių (narsumo, teisingumo, visuo-

meniškumo ir kt.) visuma.

LITERATŪRA X KLASĖ

11

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

12

š L=: Eilipo fon Folco (Philipp von Foltz) „Periklio kalba per laidotuves“ 1877 m. suomeniniais reikalais, o jeigu kai kurie visą savo rūpestį nukreipia kitur, tai ir jiems nėra visai svetimi valstybės reikalai. Mat tik mes vieni nė kiek visuomeniniais reikalais nesirūpinantį žmogų laikome ne tik neveikliu, bet ir nenau-

dingu bendruomenės nariu. Taigi mes patys apsvarstome

savo veiksmus ir stengiamės juos teisingai įvertinti many-

dami, kad ne kalbos kenkia darbams, o daugiau žalos būna, jeigu imamasi

darbo iš anksto žodžiais neišsiaiškinus, ką

reikia daryti. Nuo kitų mes skiriamės dar ir tuo, kad imdamiesi kurio

nors žygio parodome drąsą ir visapusiškai apsvarstome, ko

rengiamės imtis, kai kitiems nežinojimas suteikia drąsos, o apsvarstymas — neryžtingumo. Pagrįstai gali būti laikomi stipriausios dvasios tie žmonės, kurie aiškiausiai žinodami

ir tai, kas siaubinga, ir tai, kas malonu, vis dėlto nevengia pavojų.

Taip pat mes skiriamės nuo daugelio kitų parodydami

savo dvasios šaunumą: mat draugais mums tampa ne tie, iš kurių mes patiriame ką nors gera, bet tie, kuriems pa-

tys patarnaujame. Be abejo, tas, kuris padarė paslaugą, turi

tvirtesnę padėtį, nes savo prielankumu priverčia paslaugos

gavėją jaustis skolingą; priešingai, tas, kuris susilaukė paslaugos, jaučiasi daug nesmagiau žinodamas, kad jo atsiteisimas bus vertinamas ne kaip prielankumas, bet kaip grąžinama skola. Mes vieni nesvyruodami darome paslaugas ne tiek vildamiesi naudos, kiek iš pasitikėjimo, besiremiančio

laisve.

41. Trumpai sakant, aš tvirtinu, kad visas mūsų miestas yra Graikijos švietimo židinys; man atrodo, kad kiekvienas

atskiras žmogus tarp mūsų gali prisitaikyti prie įvairiausių veiklos ri ų ir atlikdamas savo darbą dailiai ir mikliai geriausiai gali pasiekti patenkinamą padėtį. Kad viskas, kas čia pasakyta, yra ne skambūs žodžiai, pasakyti šia proga, o tikra teisybė, parodo pati mūsų miesto galia, kurią mes

pasiekėme kaip tik dėl šių ypatybių. Iš tikro jis vienas iš visų dabartinių valstybių atlaiko išmėginimą ir pasirodo

didingesnis, negu kad paskalos jį piešia; jis vienas nei puolančiam priešui nekelia pasipiktinimo pralaimėjimo atve-

jų, nei pavaldinių priekaištų, kad jie yra nevertų žmonių valdomi.

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius Mumis, sukūrusiais šią galybę, aiškiai pasireiškiančią ir

paliudytą svarbiais įrodymais, stebėsis ir dabartinės, ir ateinančios kartos žmonės. Ir mes visai nesame reikalingi nei

Homero, nei kieno nors kito pagyrimų, kurie savo žodžiais galės suteikti smagumo vieną akimirką, o tikrais žygiais pagrįsta teisybė suardys susidarytą vaizdą. Savo narsumu

mes įsiveržėme į visas jūras ir žemes, visur palikome savo rūstybės ir prielankumo amžinų paminklų.

Taigi už šitokią valstybę kovodami žuvo šie kariai, kilniai trokšdami likti jai iki galo ištikimi. Ir, žinoma, už šią tėvynę turi trokšti visokį vargą pakęsti kiekvienas iš mūsų, kurie

likome gyvi.

43. Savo kilniu elgesiu šie vyrai pasirodė verti valstybės

piliečiai. O kiti, išlikę gyvi, turėtų trokšti pasiekti sauges-

nę išeitį ir priešų atžvilgiu parodyti nė kiek ne menkesnį

dvasios tvirtumą. Jūs turite ne tiktai žodžiais paisyti narsumo teikiamos naudos, — apie tai gal kas nors plačiai kalbės

(nors jūs ir patys tai žinote ne blogiau už jį), suminėdamas

visas gėrybes, kokias tik teikia priešų atrėmimas, - bet kas dieną turite savo darbe turėti prieš akis mūsų valstybės galią, ja žavėtis ir ją pamilti. Ir jeigu mūsų valstybė jums pasirodys didinga, jūs turite suvokti, kad ją sukūrė narsūs vyrai,

žiną, ką reikia daryti, savo veiksmuose parodę savigarbos

jausmą. O jeigu savo užmojuose jie ir patirdavo kokį nors nepasisekimą, vis dėlto nemanė turį pagrindo palikti miestą be jų šaunumo ir jam atidavė gražiausią meilės auką.

Bendrajam reikalui atiduodamas savo gyvybę, kiekvienas sau užsitikrino neblėstančią garbę ir puikiausią kapą —

ne tiek šitą, kur ilsisi jo kaulai, bet tą, kur neužmirštama

amžiais pasilieka jo šlovė kiekviena proga, kai tik pami-

nimas jo žodis ar veiksmas. Žymiųjų karių kapas yra visa žemė, ir apie juos byloja ne tik antkapių užrašai gimtojoje šalyje. Svetimame krašte veikiau jų narsumo negu jų žy-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1.

2. 3.

Koks, Periklio žodžiais, yra jo kalbos tikslas? Pacituo-

kite ir paaiškinkite.

Koks Periklis vaizduojamas Filipo fon Folco paveiks-

Ie? Ką atskleidžia jo kūno kalba? Kas, pasak kalbėtojo, liudija Atėnų valstybės galią?

4. Kokiu būdu bet kuris pilietis, net ir neturtingas, gali 5.

pelnyti garbę? Kurias demokratinio valdymo ypatybes pabrėžia kalbėtojas? Kokiais Atėnų demokratijos pranašumais jis

ypač didžiuojasi? Ar jo skelbiamos demokratijos ver-

tybės tebėra svarbios mūsų laikais? 6. Ką Periklis sako apie laisvės ir būtinumo laikytis įstatymų sąsają? 7.

Kuo pagrindžiamas teiginys, kad Atėnų piliečiai - lais-

vi žmonės?

8. Kaip kalbėtojas išaukština žuvusiuosius? Ką jis vadina žymiųjų karių kapu? Ar galėtumėte tokią sampratą

pagrįsti Lietuvos istorijos pavyzdžiais?

9. Periklis nori ne tik pagerbti žuvusiuosius, bet ir įkvėpti gyvuosius. Kokius klausytojų jausmus jis žadina?

Kaip siekia įtaigumo?

10. Ko, pasak kalbėtojo, žuvusieji gali pamokyti gyvuosius?

11. Kas parodo, kad Periklis gerbia ir vertina visus Atėnų

demokratiją kūrusius žmones? Kaip jis supranta deramus asmens ir visuomenės santykius?

12. Įrodykite, kad garsioji Periklio kalba turėjo patraukti

klausytojus ne retorikos puošmenomis, 0

+ patriotinėmis idėjomis, meile savo valstybei, + aiškiu, skaidriu stiliumi.

13. Apibūdinkite Periklį kaip oratorių. Ar pritartumėte, kadjis - talentingas kalbėtojas?

Diskutuojame

14. Jei ši kalba būtų sakoma mūsų laikais, ar vertėtų jos

pasiklausyti? Išsakykite ir pagrįskite savo nuomonę.

gio atminimas amžinai pasilieka gyvas kiekvieno žmogaus

širdyje. Ir jūs dabar stenkitės rungtyniauti su šiais vyrais, būdami įsitikinę, kad laisvė yra tikroji laimė, o narsumas yra tikroji laisvė, ir bailiai nesižvalgykite į karinius pavojus. Juk ne tik nelaimingieji, kurie neturi vilties pasiekti kokią nors

gerovę, jaučia tvirtesnį pagrindą negailėti savo gyvybės, bet

kaip tik tie, kuriems gresia pavojus, kad jų dabartiniame gyvenime gali įvykti pasikeitimas, ir kurie, jeigu tik atsitiks

kokia nelaimė, gali susilaukti pakitimų į blogąją pusę. Mat vyrą, turintį kilnaus išdidumo, labiau slegia pasirodymas

suglebėliu ir iš to kyląs pažeminimas negu nejaučiamai ateinanti mirtis, sutinkama narsiai ir tikintis bendro labo.

Kvintas Horacijus Flakas Pietų Italijoje gimęs Horacijus (65 pr. Kr. - 8 po Kr.) puikų išsilavinimą įgijo Romoje, paskui studijavo graikų filosofiją ir literatūrą Atėnų akademijoje. Kūrybai atsidėjo grįžęs į Romą. Poetas susibičiuliavo su Gajaus Cilnijaus Mecenato aplinkos žmonėmis (istorijoje Mecenatas išliko kaip menų ir menininkų globėjas, dosnus užsakovas, o jo vardas virto bendriniu). Vėliau, įsikūręs viloje kalnuose netoli Romos, Horacijus daug

laiko praleisdavo šioje ramybės

ir įkvė-

pimo vietoje. Kūryboje jis laikėsi aukso vidurio taisyklės:

LITERATŪRA X KLASĖ

13

1skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

ant priešo sienų?, kad sužadėtinis,

negudęs mūšy, oi, nekliudytų tik

siaubingo liūto“, kurs įniršęs braunas per patį žudynių srautą! Kilnu ir gera, ginant tėvynę, mirt.

Mirtis juk bėglį irgi prisiveja,

negaili nei bailių pakinklių?, nei nekaringo jaunimo menčių.

Žlugimo gėdos niekad nesuteptas, Šaunumas spindi nuopelnų šlovėje, nei ima jis, nei meta valdžią pagal minios nepastovią valią.

Horacijaus portretas, Etjeno Derošė (Etienne

Desrochers) graviūra, 1740 m.

aukštino narsos, šaunumo, saiko, teisingumo idealus, o sykiu pasišaipydavo iš žmonių šykštumo, pasipūtimo, kitų

Vertiems nemirti dangų atverdamas, Šaunumas ieško kelio nevaikščioto, prastuolių sueigas atstūmęs,

ydų. Apie 23 m. pr. Kr. Horacijus išleido tris lyrikos knygas

kyla sparnais nuo klampiosios žemės.

(Carmina - „Giesmės“). Jose poetas aukština romėnų tau-

tos dorybes - virtus Romana.

TRECIOJI GIESMIŲ KNYGA 114

Už stropią tylą būna atlyginta, o kas Cereros šventąją paslaptį“ visiems pagarsins, tam uždrausiu būt su manim po gegne ir sėstis greta į valtį: kartais Jupiteris prie kalto griebia nenusidėjusį,

II [ Jaunimui]

tačiau Bausmė retai paliauna

Lai mokos kęsti skurdo suvaržymus

kaltą sekiojus žingsniu šlubuoju.

jaunuolis tvirtas, karo užgrūdintas, lai raitas atšiauriuosius partus? puola, grasydamas savo ietim,

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokias savybes, pasak poeto, turėtų ugdytis jaunuoliai? Kokiais būdais?

ir be pastogės įvykių sūkury

gyvent lai pranta. Jį pastebėjusi, žmona kariaujančio tirono

* Per lemiamus mūšius apgultų miestų moterys rinkdavosi ant tvirtovių mūrų ar bokštuose palaikyti savųjų ir melstis (prisimin-

ir pilnametė dukra lai dreba

kime Homero pasakojimą apie Hektoro atsisveikinimą su Andromache).

“Liūtu čia vadinamas narsus romėnų jaunuolis, puolantis priešus.

* Partai čia yra apibendrintas priešo vaizdinys. Partų karalystė — valstybė į pietus ir pietryčius nuo Kaspijos jūros, susiformavusi III a.

pr. Kr. viduryje. Horacijaus laikais partai buvo pagrindiniai romėnų priešininkai Rytuose. Mūšyje prie Karų (Charano) senovės Roma patyrė vieną didžiausių pralaimėjimų savo istorijoje: 40 tūkstančių

legionierių ekspedicinį korpusą, vadovaujamą Marko Licinijaus Kra-

so, 53 m. pr. Kr. sumušė partų karvedžio Surenos pajėgos, žuvo visa Kraso kariuomenė. Romėnai surengė keletą triuškinamų ekspedicijų II a. po Kr, ir nusilpusi Partų karalystė, draskoma vidinių

prieštaravimų, III a. pradžioje žlugo.

*Yra žinoma, kad senovėje stengtasi pakirsti bėgančių priešų pa-

kinklius.

“Slaptąjį derlingumo deivės Cereros ir jos dukters Prozerpinos

kultą romėnai perėmė iš graikų, nuo žilos senovės švenčiančių Demetrai ir Persefonei skirtą šventę Eleusino mieste (Eleusinijas). Pagrindinis apeigų turinys susijęs su mitu apie Prozerpinos pagrobimą. Apei-

gos būdavo prieinamos tik įšventintiesiems ir palikdavo neišdildomą įspūdį, nes įkūnydavo tikėjimo pilnatvę, teikiančią paramą ir paguodą

žemiškajame gyvenime ir džiaugsmingą pomirtinio gyvenimo viltį. Cereros paslapčių paviešinimas buvo laikomas šventvagyste.

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius 2. Paaiškinkite metaforiškai išsakytą eilėraščio kalbančio-

jo linkėjimą: jaunuoliai „be pastogės įvykių sūkury / gyvent lai pranta“.

3. Kaip eilėraštyje pabrėžiama jaunuolio išsiugdytų dorybių svarba?

4. Periklis ir Horacijus kalba apie šaunumą (dper, virtus). Periklis jį laiko išskirtiniu atėniečių bruožu. Rem-

damiesi skaitytais tekstais, paaiškinkite, kokias asmens savybes apima ši sąvoka. 5. Ko turi būti baisu romėnų jaunuoliui — mirties ar gė-

dos? Atsakymą pagrįskite tekstu.

6. Remdamiesi eilėraščiu, aptarkite, ar narsiam kariui, kil-

Teisingai sakoma, kad šališka vyriausybė pati savo rankomis kasa sau duobę. Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Jo vietoje kalbėsiu aš pati.“

Teismą Nijolė Sadūnaitė išnaudojo kaip galimybę garsiai, atvirai pasakyti tiesą. Ji pasirašė gynimosi kalbą ir paskutinį kaltinamosios žodį. Norėjo tuos tekstus perduoti į laisvę, bet jie atsidūrė prokuroro rankose. Šios kalbos taip išgąsdino teisėjus, kad neleista teismo posėdžiuose dalyvauti pašaliniams, net KGB darbuotojams, - salėje tebuvo

niam valstybės gynėjui svarbus populiarumas, minios

lietuviškai nesuprantantys šeši kareiviai, saugantys „nusi-

7. Ką Periklis ir Horacijus sako apie mirtį ir nemirtingu-

loma laisvė, Sadūnaitė nesutiko su jokiais kompromisais ir

pripažinimas.

mą? Kokios dar idėjos sieja Periklio kalbą ir Horacijaus giesmę?

kaltėlę“, ir penki saugumiečiai. Nors už tylėjimą buvo siūbuvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo kolonijoje, paskui dar trejus praleisti tremtyje. Vežama į lagerį ji atkūrė ir užrašė savo paskutinę kal-

Diskutuojame

8. Horacijus giesmėje teigia, kad svarbu išugdyti šaunumo idealo siekiančią jaunąją kartą. Kokias dorybes laikytumėte Lietuvos jaunuolių šaunumo įrodymu? Kaip jas

derėtų ugdytis?

bą. Tekstas buvo išspausdintas LKBK ir pasiekė Vakarus. Vėliau knygoje „Skubėkime daryti gera“ Nijolė Sadūnaitė papasakojo, ką matė pakeliui į lagerį: „Visą kelią pro atvirą langelį mačiau vien spygliuotų vielų užtvarus - konclagerius, kareivius sargybinius, šunis. Vienas po kito daugiau kaip dvidešimt konclagerių, kuriuose sugrūsta kone dvigubai daugiau žmonių, negu yra vietų, - ištisa sovietinių

Nijolė Sadūnaitė

lagerių respublika.“

Nijolė Sadūnaitė (g. 1938 m.) - vienuolė, kovotoja už Žmogaus

teises ir Lietuvos

laisvę. Stengdamasi

padėti

persekiojamiems kunigams, 1970 m. ji pateko į sovietinio saugumo akiratį. Kita nelegali jos veikla - garsiausio pogrindinės savilaidos žurnalo „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ (toliau LKBK) dauginimas ir platinimas. 1974 m. Nijolė Sadūnaitė buvo suimta. Saugumiečiai tikėjosi greitai palaužti trapią moterį ir visiems laikams nutildyti „Kroniką“. Tuo laiku SSRS valdžia apsimetė besirūpinanti Bažnyčia, bet iš tiesų suiminėjo, baugino, verbavo, trėmė veiklesnius dvasininkus. Bet koks pasipriešinimas buvo slopinamas, o sunaikinti „Kroniką“ buvo vienas svarbiausių tikslų. Teisiama

Nijolė Sadūnaitė nesutiko atsakinėti į klau-

simus - tai buvo protestas prieš melą, prievartą, smurtą. Ji atsisakė ir advokato: „Kadangi aš, pagal jus, esu itin pa-

vojinga valstybinė nusikaltėlė, tai nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, jo atsisakau. Tai viena medalio pusė, o kita - tiesos ginti nereikia, nes ji visagalė ir nenugalima! Tik klasta ir melas, būdami bejėgiai prieš tiesą, reikalingi ginklų, kareivių ir kalėjimų,

1980 m. grįžusi į Lietuvą, Sadūnaitė toliau dalyvavo LKBK leidyboje, slapta veždavo žurnalo numerius į Maskvą. Iš ten, padedant rusų disidentams, leidinys patekdavo į Vakarus. Kelerius metus jai sekėsi slapstytis, bet 1987 ir 1988 m. vėl buvo suimta, tardoma, kankinama,

ma. Tik laimingai

susiklosčiusios aplinkybės

nuodija-

padėjo

iš-

vengti mirties. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje ji kartu su kitais disidentais suorganizavo pirmą viešą Molotovo-Ribentropo pakto minėjimą ir kalbėjo šioje pasipriešinimo okupacijai akcijoje. Vėliau porą metų Nijolė Sadūnaitė keliavo po Europą, JAV ir pasakojo įvairių šalių piliečiams apie Lietuvos laisvės siekį. Sadūnaitė visada lengvai susibičiuliaudavo su įvairiais

žmonėmis,

nes nė vieno

nesmerkdavo,

nežemindavo,

stengdavosi padėti. Antai tremtyje iš įvairių pasaulio vietų gautus siuntinius čia pat pašte peradresuodavo politiniams kaliniams į atokiausius lagerius. Ji niekad neskirstė Žmonių pagal religines pažiūras ar tautybę: visi vargstantys, kenčiantys jai buvo broliai ir sesės.

kad pratęstų savo niekšingą viešpatavimą, ir tai tik laikinai.

LITERATŪRA X KLASĖ

15

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos.

Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardy-

tojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės

ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais? Per tardymus

papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino užda-

rysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėjime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys,

UTE Nijolės Felicijos Sadūnaitės, 1974 m. suimtos už „Lietuvos Katalikų

bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą, nuotrauka Valstybės saugumo komiteto (KGB) tardymo izoliatoriuje.

šizofreniją, pavadino šizofreniškai galvojančia ir žadėjo

psichiatrinės komisijos, kurios narys jis pats esąs, patik-

rinimą.

Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine

GYNIMOSI KALBA

ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne

(ištraukos)

Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius,

seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti

16

vos pirmą kartą mane pamatęs, autoritetingai diagnozavo

jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir krei-

piuosi į jus.

grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoju

prieš tokį jų elgesį su manimi“

Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rim-

Jūs puikiai žinote, kad LKBK rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąži-

nės laisve, kurią visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų

įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymai ir Žmogaus

teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. LKBK tarsi veidrodis parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius.

Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo

kus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip

reaguoji, tai tikrai esi nenormali... Tu nežinai visų juridinių

plonybių"..“

Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių neži-

nau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams

tardytojams yra normalu šmeižti, meluoti ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, už kurį turėtų būti baudžiama, nes dvasinės

traumos užgyja sunkiau už fizines.

Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai —

juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje

atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties jūs nekenčiate visų

apklausiami liudininkai, kurie parodė LKBK iškeltų faktų tikrumą, pirmiausia buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias

čiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš

perduoti LKBK leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir pan.

tų, kurie nuplėšia

nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Ta-

žmogaus pinigus, o jūs apiplėšiate žmones, atimdami

tai, kas brangiausia - ištikimumą savo

įsitikinimams ir ga-

limybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai.

Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui

Štai ko jūs bijote - tiesos žodžio! Tardytojai neapklausė,

net neišsikvietė tų, kurie, vadovaudamiesi neapykanta ki-

taip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo

Čia žodis plonybė pavartotas lietuvių kalbai nebūdinga reikšme:

rusiškai tonkost' - ne tik plonumas, bet ir subtilybė, tam tikra detalė,

smulkmena.

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius Kulautuvos

vidurinės

mokyklos

mokytoją

PASKUTINIS ŽODIS

S. Jasiūnaitę

ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net pa-

prasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsi-

(ištraukos)

kvietė Panevėžio DŽDT“ Vykdomojo komiteto pirmininko

Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie

už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo devynerius metus

išdirbusią sekretorę mašininkę Marytę Medišauskaitę. O vi-

sur skelbiate, kad religija - privatus piliečių reikalas ir kad

visi, nepriklausomai nuo įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia

graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo tikrovė!

Tardytojai nereagavo į Naujosios Akmėnės mokyklos direk-

toriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši ekskursuodama

su mokiniais Kaūno mieste užėjo į sodelyje, kur susidegino

Romas Kalanta, esantį tualetą. Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui?! Juokinga, kad

jus dar iki šiol tebegąsdina Romo Kalantos šmėkla. Tik kuo

čia kalta mokytoja?

Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu tei-

siama už LKBK, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Taigi aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms!

Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms - visų didžiausioji meilė,

o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Te-

gul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano

bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl

kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios

Tiesos - Jėzaus Kristaus ir

prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą:

Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais pateisina visas priemones — šmeižk, meluok, terorizuok!

Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baimės ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai - jūsų vaisiai. Teisingai Jė-

zus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų vaisių“ Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos

sąšlavyną. Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime vi-

suomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje - kokybė.

Nebijodami nei kalėjimų, nei lagerių, privalome smerkti

„Palaiminti, kurie

trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!“ Kaip nesidžiaugti,

kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą,

o tiesa - klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku

ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Ler-

montovo? žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!“ Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums

visiems palankus. To melsiu gerąjį Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas. Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimin-

gas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano

širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint viskas darosi

lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, netir klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jė-

visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, sėja

zaus Kristaus mokykloje, nes Jis visiems yra vienintelė Tie-

nelygybę ir priespaudą. Kovoti už žmogaus teises gyveni-

sa, Kelias ir Gyvenimas. Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo

me - kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko

garbė pakentėti už LKBK, kurios teisingumu ir reikalingu-

karalystė į mūsų visų sielas!

mu ašįsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodū-

Teismo noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalė-

sio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasi-

jimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus žmones, kurie

laikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis cezariui yra likutis nuo

kovojo už žmogaus teises ir teisingumą. Tuo įrodytumėte

mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlais-

vinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.

savo gerą valią ir būtų gražus indėlis, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis „Žmogus

žmogui brolis“ virstų tikrove.

* Michailas Lermontovas (1814-1841) — rusų klasikas, poetas romantikas. Cituojamas eilėraštis „Poeto mirtis“, parašytas žuvus

*DŽDT - Darbo žmonių deputatų taryba.

Aleksandrui Puškinui (1799-1837), kurį šmeižikai privertė ginti

šeimos garbę dvikovoje.

LITERATŪRA X KLASĖ

17

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kodėl Nijolės Sadūnaitės teismas vyko už uždarų durų? 2. Kokių priemonių griebdavosi tardytojai, kad palaužtų kaltinamojo valią? 3. 4.

S.

+ Kokiais būdais laisvas žodis buvo skleidžiamas Lie-

tuvoje ir užsienyje? „ Pavadinimo „Dovydas prieš Galijotą“ kilmė, reikšmė ir pagrindinės filmo idėjos.

Kuo netikėtas Nijolės Sadūnaitės kreipimasis į savo

kaltintojus? Ko juo siekiama?

Kokius kaltinimus teisiamoji išsako sovietinės sistemos tarnams?

Kokios vertybės pačios brangiausios Nijolei Sadūnaitei?

6. Užką, pasak teisiamosios, kovoja LKBK? 7.

Pagrįskite teiginį, kad aukojimąsi ir kentėjimą dėl tei-

singumo, sąžinės laisvės Nijolė Sadūnaitė suvokė kaip

8. 9.

savo pašaukimą, gyvenimo misiją.

Kas teikė stiprybės tardomai ir teisiamai kovotojai už

laisvę ir tiesą?

Paaiškinkite mintį: „Mokestis cezariui yra likutis nuo

mokesčio, sumokėto Dievui“ Susiekite ją su Nijolės Sadūnaitės gyvenimo principu iki minimumo sumažinti savo poreikius, kad galėtų padėti kitiems.

10. Įrodykite, kad Nijolės Sadūnaitės gynimosi kalba virto kaltinimu sovietinei sistemai.

11. Kokiais argumentais - loginiais ar emociniais — teisiamoji dažniausiai grindžia savo teiginius? Kurie iš

jų įtaigesni? Išrinkite ir aptarkite stipriausius argumentus.

118

12. Apibūdinkite Nijolės Sadūnaitės laikyseną teisme. Diskutuojame 13. Ar pritariate minčiai, kad tiesos ginti nereikia, nes ji

nenugalima, o klasta ir melas prieš ją bejėgiai? Pagrįs-

kite savo požiūrį.

14. Ar reikia kovoti su blogio apraiškomis gyvenime? Gal ramiau ir saugiau niekur nesikišti? Pagrįskite savo poziciją. 15. Kaip manote, kokie poelgiai ar viešas kalbėjimas sprendžiant mokyklos bendruomenės problemas reikalauja

pilietinės drąsos?

14. Pažiūrėkite Juozo Saboliaus ir Virginijaus Savuky-

no dokumentinį filmą „Dovydas prieš Galijotą“. €,

Juo remdamiesi parenkite pranešimą klasei. Siūlomos » Kokį sovietmečio kontekstą atskleidžia filmas?

+ Kaip buvo leidžiama LKBK? + Koks yra LKBK turinys?

1655 m.

Sigitas Geda Prasidėjus atgimimui, žymus poetas Sigitas Geda (1943— 2008) įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciaty-

Tiriame

temos:

; * a ] Rembranto van Reino (Rembrandt van Rijn) „Dovydas ir Galijotas“,

vinę grupę. Ją sudarė trisdešimt penki visuomenei žinomi mokslo ir meno žmonės. Sąjūdžio, visą Lietuvą apėmusio judėjimo, tikslas buvo atkurti nepriklausomą Respubliką. 1990 m. Sigitas Geda buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą. Kaip aktyvus Sąjūdžio dalyvis, poetas su įkvėpimu kalbėjo tūkstantiniuose mitinguose Vilniaus Vingio parke 1988 m. liepą ir rugpjūtį.

LITERATŪRAX KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius

ŽODIS LIETUVAI

pabandysime tvirčiau įsispirti į jį, kad gražiai, tauriai ir paprastai galėtume gyventi ir mirti, jeigu taip pasisuks, sykiu

su visu pasauliu, su visomis tautomis, kaip garbinga tauta, kaip nepanikuojantys paskutiniai skęstančios Nojaus arkos

(ištraukos)

plaukikai.

[3] Mums yra daugybė šansų išplaukti, tiktai reikia su-

sirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, mūsų daiktus ir mūsų žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas. Ir tegul mums niekas netrukdo. Nes galutinėje sąskaitoje visi esam tokie pat vargšai.

[4] O svarbiausia, kiekvienam mūsų reikia prisiminti, kad mes turime nepakartojamas ir nemirtingas, unikalias

sielas. Aš nesakau, kad kiekvienas mūsų, išaugintas kaip ateistas ar indiferentas, cinikas, pragmatikas ar nihilistas,

nuo rytdienos imtų tikėti į Dievą, tačiau viena iš didžiųjų priežasčių, kodėl šiandien lietuviai tokie baikštūs, skeptiški, sutrikę, apatiški, yra ta, kad visi mes išaugom šėtono

Poetas Sigitas Geda kalba 1988 m. liepos 9 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke. Fotografas Eugenijus Masevičius.

paunksmėje. Tiktai aukštesne, nebijokime pasakyti — kos-

mine, žmogaus pašaukti tikint yra sukrovusios žiedus ir išsiskleidusios visos pasaulio kultūros, tautos ir civilizaci-

VILNIAUS VINGIO PARKAS, 1988 m. liepos 9 d.

jos. Aukštesne, dvasine, žmogaus prigimtimi tikint sukurti nemirtingi meno kūriniai, pastatytos bažnyčios, rūmai,

Mieli lietuviai ir visi, kuriuos svetingai laiko Lietuvos žemė!

[1] Reikia galingų manifestacijų, kad galėtume sukrėsti

Lietuvos biurokratiją kiekviename žingsnyje. Gal tada, kai pradės galvoti apie kitką, ji atsipeikės, tada bus kitaip. O dabar pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų turime (ar neturime) didesnį ar mažesnį butą, namus, stogą viršum galvos, kampą ir kiemą, į kurį turėsime grįžti šį vakarą arba

rytoj pas savo tėvus, brolius ir seseris, vaikus, artimuosius. Ką pasakysime jiems, ką pasakysime patys sau likę vieni su savim, ką pasakysime tiems, kurie atgulė amžino poilsio šiandien, vakar ar užvakar, kurie guli šventoje lietuviško-

je žemėje ir dar toliau - visuose pasvietuose: Jakutijoje ir Udmurtijoje, netoli Arkties rato ir čia pat, neteisingai su-

šaudyti tamsiuose ir klaidžiuose Vilniaus kiemuose ir pusrūsiuose?

[2] Pasakysime jiems tai, kad esame viena iš seniausių

tautų, kad turėjome didžiulę valstybę ir nepajėgėme jos iš-

saugoti, kad išgyvenome begalę tautinių išniekinimų, okupacijų, sukilimų, tremčių ir prisikėlimų. Ar taip reikia kalbėtis su gyvais ir su mirusiais? Visa tai būtų graži ir liūdna

poezija. Bet svarbiau nūnai"? 10 yra pasakyti jiems, kad ir tas paskutinis žemės lopas po mūsų kojomis nėra tvirtas ir mes 'Nūnai (dzūkų tarmės žodis) - dabar.

dvarai, tėvų pirkios. Nebijota numirti dėl savo tautos. Aukoti ir pasiaukoti.

[5] Aukštesnį ir tauresnį pradą privalome įžiūrėti gam-

toj, kad galėtume ją apginti. Ar svėtima tai moderniajai civilizacijai, XX a. technokratijai ir būsimam ateities kompiuterių ir superlaidumo amžiui? Toli gražu - ne. Mūsų nelaimė, kad tai, kas sukurta ir kuriama Lietuvoje, yra neskoningas ir

nešvarus monstras. Monstras yra išgarbintoji mūsų kosmopolitinė architektūra, kolūkinės gyvenvietės, monstrai yra mūsų išgarbinti fabrikai, jėgainės, mūsų pačių klebančios, amžinai remontuojamos ir nesuremontuojamos mašinos.

Mums, kaip ir daugeliui neteisingai orientuotų Vidurio ir Rytų Europos šalių, gresia groteskinis konglomeratas iš so-

cializmo ir kapitalizmo atliekų.

[6] Kiekviename žingsnyje, kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu mes turėtume siekti, kad mūsų veiksmas, funkcija pereitųį plastiką, o plastika į dvasią, - grožio ir gėrio vienybę. Tokią civilizacijos perspektyvą regėjau Japonijoje, kuri giliu senųjų, vidurinių ir naujųjų amžių

man priminė Lietuvą.

suderinamumu

[8] Mes turime ieškoti savo kelio, laikytis savų papro-

čių ir tradicijų, savo kultūrinio palikimo, turime dar sykį sugrįžti į tvirčiausias iš tvirčiausių pilių ir tvirtovių - į lietu-

viškas galvas, kad išsilaikytume ne kaip trečiarūšė, o unikali

LITERATŪRA X KLASĖ

u9

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m. liepos 9 dieną. Fotografas Viktoras Kapočius. 120

tauta tarp tautų, suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių. [10] Saugokitės tų, kurie nuolat pabrėžia, kad esam žem-

dirbių šalis, kurie nori priminti, kad mums nereikalinga aukštoji žmogiška sąmonė, savi politikai ir kariniai veikėjai, savi įmonių, institutų, susivienijimų direktoriai, savi lakū-

nai ir savi šturmanai, savo atominių jėgainių specialistai ir

vieno draugo išmintis: „Pelė niekados neįveiks dramblio, tačiau lemiamu momentu jinai gali įlįstiį straublį ir tada pakutenti, kad šita išpampusi rupūžė pradės baisiai čiaudėti““ Arba japonų išmintis: „Ar gali nupiepęs vyriokas, tarkime, Lietuva, įveikti milžiną?“ Taip, be abejonės taip, tiktai reikia nutaikyti momentą, kada milžinas atsistos ant mažojo

kojos pirštelio.

[13] Ir dar. Lietuvoj jau prieš karą vienas rimčiausių

ntmečiai prieš Ciolkovskį'! lietuviai turė-

mūsų istorikų Ignas Jonynas suformulavo, kam Lietuvai

kad mes pajėgūs ne vien imt iš pasaulio, bet ir duoti jam proto, taurumo, jėgos ir garbės pavyzdžius.

nurimsim“? Ne - su Vilnium mes paveldim Didžiosios Lie-

kosmonaut:

jo Simanavičių!?, o 1933 m. - Darių ir Girėną, įrodžiusius,

[11] Išvykite iš rimtų ir nerimtų, mokytų ir nemokytų mūsų vyrų ir moterų žodyno idiotišką pasiguodimą — „esam maža tauta“. Nėra mažų ir didelių tautų.

[12] Dar prieš karą Balys Sruoga yra pasakęs, kad jei-

gu didelė tauta, tai joje yra daug durnių. O jeigu maža... jeigu netgi taip? Šioje pasaulio būsenoje tektų prisiminti

indų pasaką apie pelę ir dramblį - čia jau ne mano, o mano

reikalingas Vilnius. Ar tiktai tam, kad „mes be Vilniaus ne-

tuvos Kunigaikštystės kultūrinę tradicij Štai kodėl Vilnius, Oskaro Milašiaus!“ žodžiais tariant, yra Šiaurės Atėnai; štai kodėl vengras mūsų bičiulis ir bendraamžis A. Boitaras!“ gali ramiai atsidusti - „per Lietuvos istoriją tegalima pilnutinai atsekti ir paaiškinti daugelio Vidurio ir Rytų Europos

šalių istorijas, nes tai pilniausias ir savaimingiausias istorinis modelis“. Lietuvai reikalingas Vilnius su kiekviena “ Oskaras Mila:

(Oscar

Vladislas de Lubicz Milosz,

1939) - Čerėjoje (dabartinėje Baltarūsijoje) gimęs ir nuo dvylikos

"Konstantinas Ciolkovskis (1857-1935) - rusų mokslininkas ir išradėjas, kosmonautikos pradininkas.

eseistas, nuo 1920 m. Lietuvos diplomatas.

nierius, artilerijos teoretikas, pirmųjų raketų kūrėjas.

logas, vertėjas.

" Kazimieras Semenavičius (apie 1600 - po 1651) - karo inži-

1877-

metų Prancūzijoje gyvenęs, prancūziškairašęs poetas, dramaturgas,

"Endrė Bojtaras (Bojtdr Endre, g. 1940 m.) - vengrų literatūro-

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyri savo plyta, kiekviena savo bažnyčia ir vienuolynu, cerkve,

5.

ar sinagogomis, nes Vilnius yra ir kitos amžinoj diaspo-

6. Kokias vertybes stengėsi ištrinti iš žmonių sąmonės

madresa! ar kinese““. Ir be jokios abejonės - su sinagoga

toj!" spurdančios tautos - žydų - šventasis miestas. Vienas

iš šešių Europoje, gal gražiausias prieš ar po Amsterdamo. Vilnius yra mums ir pasauliui. Ir visa tai Geda verčia ant

7.

baimės, tamsos, nesuvestų sąskaitų? Kur ateistas nesusišneka su tikinčiu, komunistas su nepartiniu, lietuvis su rusu, rusas su lenku ar totorium? Taip, čia, nes čia yra vieninte-

atvertų durų į visą pasaulį - Krokuvos, Berlyno, Miuncheno, Fraiburgo ir Fryburgo, Grenoblio, Romos ir Paryžiaus universitetus.

atidžiai perskaitę trečią-aštuntą pastraipą.

nimas šėtono paunksmėje paveikė Lietuvos žmones?

Kodėl tai, kas buvo kuriama Lietuvoje sovietmečiu,

Sigitas Geda vadina monstrais? (Žr. penktą-šeštą pa-

straipą.) 7.1. Paieškokite neskoningų monstrų nuotraukų. Gal

nugyventoj, pilkoj, silikatinėj, kolūkinėj Lietuvoj, kur tiek

terų, naujų diplomatų, juristų ir ekonomistų. Mums reikia

Kaip šie plaukikai gali išsigelbėti? Atsakykite dar kartą

sovietinė sistema? (Žr. ketvirtą pastraipą.) Kaip gyve-

mūsų vargšų socialistinių pečių? Visos tos utopijos mūsų

lė vieta mums gyventi ir numirti, išpirkti būtas ir nebūtas nuodėmes, supūt su černobylių ir ignalinų radioaktyvizuotais kaulais. [14] Bet prieš tai mums reikia naujų mokytų vyrų ir mo-

tokių esama jūsų gyvenamojoje vietovėje?

7.2. Kaip manote, ar monstrai tebekuriami?

7.3. Kokių grėsmių tautos unikalumui kyla mūsų dienomis?

8.

7.4. Ko, poeto nuomonė, turėtų siekti Lietuvos žmonės?

Kodėl pasiguodimą „esam maža tauta“ poetas vadina

idiotišku? (Žr. aštuntą-dvyliktą pastraipą.)

8.1. Raskite tekste sinonimiškų posakių. Aptarkite jų reikšmę. 8.2. Kokią mintį siekia įteigti kalbėtojas?

8.3. Savais įrodymais pagrįskite teiginį, kad lietuviai

[15] Jų reikia ir rusams, ir latviams, ir ukrainiečiams.

pajėgūs ne vien imti iš pasaulio, bet ir duoti jam

Tai visos didžiulės valstybės kuo skubiausiai tvarkytinas reikalas.

8.4. Kokiu tikslu prisimenama indų pasaka apie pelę

proto, taurumo, garbės pavyzdžių.

ir dramblį? Susiekite jos mintį su dokumentinio

[16] Mums reikia naujų Vaižganto ir Putino tipo kunigų,

kurie pakeistų susikompromitavusius psichiatrus. Mums reikia tiesos, širdies ir meilės, o pirmiausia naujo, gilaus fandamentinio tikėjimo žmogaus pašaukimu žemėje. [17] Tokioje šviesoje aš norėčiau matyti tuos, kurie sto-

vi čia jauni ir gražūs, kurie gyvens po mūsų, o mes ramia

širdžia galėsime iš čia pasitraukti. Pasitraukdamas noriu

filmo „Dovydas prieš

Galijotą“ turiniu.

9. Kokį esminį praeities ir gyvenamojo meto Lietuvos bendruomenių skirtumą išryškina poetas, kalbėdamas apie Vilniaus reikšmę?

10. Palyginkite Periklio mintis apie Atėnų valstybę ir Si-

gito Gedos - apie sovietinę ir ateities Lietuvą. Kokių

įžvelgiate skirtumų ir panašumų?

pasakyti pasiūlymą tylos minute pagerbti tuos, kurie ilsisi Sibiro, Jakutijos platybėse.

11. Paskutinėse pastraipose poetas vardija, ko reikia at-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

12. Kokiais argumentais Sigitas Geda grindžia savo min-

gimstančiai Lietuvai. Savais žodžiais apibendrinkite, kas būtina, kad šalis klestėtų.

1. Į kąkreipiasi kalboje Sigitas Geda? Kuriuo asmeniu kal-

tis - loginiais ar emociniais? Kodėl tokiais? Ar jie pa-

2. Pirmose dviejose pastraipose kartojamas žodis pasaky-

13. Atkreipkite dėmesį į mitingo nuotrauką: kokioje er-

ba? Kodėl tai svarbu?

sime. Kas ir apie ką, poeto nuomone, turi kalbėti?

3. Remdamiesi dviem paskutiniais antros pastraipos sakiniais, savais žodžiais paaiškinkite, ką ypač svarbu pasa-

kyti gyviesiems ir mirusiesiems, visam pasauliui. 4. Padedami mokytojo arba pasitelkę prieinamus šaltinius,

veikūs, įtikinami?

dvėje jis vyksta, kiek žmonių klausosi kalbėtojų. Kaip reikia kalbėti tokiai gausybei žmonių?

14. Apibūdinkite Sigitą Gedą kaip oratorių.

Diskutuojame

išsiaiškinkite, iš kur paimtas Nojaus arkos (laivo) vaizdi-

15. Sigito Gedos „Žodis Lietuvai“ nuskambėjo prieš tris

Medrėsė - musulmonų mokykla prie mečetės, teikianti vidurinį

losofo Leonido Donskio, jis „buvo apie tiesą ir melą, poeziją ir politiką, tautą ir pasaulį“, tada „atrodė, kad

nys. Ką kalbėtojas vadina Nojaus arkos plaukikais? ir aukštąjį išsilavinimą arba rengianti dvasininkus.

"Kenesą, kinėsė — karaimų maldos namai. "Diaspora (Šiaozopd - išsklaidymas) - tautos dalies gyvenimas

ius

dešimtmečius, pačioje atgimimo pradžioje. Pasak fitiesiog akyse gimsta tiesa“. Padiskutuokite, kurios mintys išlieka svarbios, tarsi nepavaldžios laikui.

svetur.

LITERATŪRA X KLASĖ

121

rius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Aukščiausiosios Tarybos deputatai Romualdas Ozolas ir Justinas Marcinkevičius 1989 metais. Fotografas Jonas Juknevičius. 122

šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu

Justinas Marcinkevičius Poetas Justinas Marcinke

s (1930-2011), kaip ir Si-

gitas Geda, - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Atkuriamojo Seimo narys. Vytauto Landsbergio žodžiais, jo dalyvavimas „teikė mūsų

veiksmams emocionalią

patriotinę aureolę,

telkė savarankiškumo ir savigarbos šalininkus“. Tada net kalbėta, kad tauta norėtų Justiną Marcinkevičių matyti kaip Lietuvos prezidentą. Atgimimo aušroje poetas sakė kalbą per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, pasisakydavo per Sąjūdžio mitingus, įkvėptu žodžiu palydėjo Sausio 13-ąją žuvusius laisvės gynėjus. Jo autoritetas buvo neginčijamas.

su didžiaisiais mūsų tautos vyrais. Lietuva pasilenkia prie

jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato - pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus.

Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO

dangų, o į

automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie ir

krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus,

dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę

AMŽINAM GYVENIMUI

suteikia tiktai Tėvynė. Ne keršto šaukiasi mūsų širdys. Teisingumo šaukiasi, jei-

(ištraukos)

gu jis dar yra šiame pasaulyje. Žmogiškumo, jeigu jis dar

visiškai nesutryptas. Tegu žino Nepriklausomybės priešai, kad savo tikėjime ir kovoje mes dar labiau sutvirtėjome,

VILNIAUS KATEDROS AIKŠTĖ,

1991 m. sausio 16 d.

Prieš daugelį metų čia stovėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudam jų žūtį suprasdami, kad jie priklauso istorijai, kad jie dabar

nes mūsų žuvusieji niekada neapleidžia mūsų, jie pasilieka kartu su mumis, jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo

principus. Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius

Vytautas Landsbergis Vytautas Landsbergis (g. 1932 m.) - politikas, muzikas,

kultūros istorikas, žymus visuomenės veikėjas. Nuo atgimimo pradžios aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, dalyvavo kuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, 1988 m. rudenį išrinktas Sąjūdžio seimo tarybos pirmininku. 1990 m. kovo 11d.tapo Atkuriamojo Seimo pirmininku ir vadovavo sesijai, per kurią paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kaip šalies vadovas, Vytautas Landsbergis nuosekliai siekė tarptautinio laisvos Lietuvos Respublikos pripažinimo.

Prie televizijos bokšto 1991 m. sausį. Fotografas Romualdas Požerskis.

rankoje, o tavo ranka - jo rankoje. Šitoje visą Lietuvą apka-

binusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusių-

KALBA

JUNGTINIŲ TAUTŲ

jų rankas, jie stovės kartu su mumis, kaip tą sausio I3-osi0s=— naktį prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą.

ORGANIZACIJOS GENERALINĖS ASAMBLĖJOS 46-OJOJE SESIJOJE

tujos gynėjų krauju. Amžinam gyvenimui ant Lietuvos pa-

(ištraukos)

Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šven-

tekėjo jų širdys. Gyvensime ir kovosime jų šviesoje.

NIUJORKAS,

1991 m. rugsėjo 17 d.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Palyginkite Justino Marcinkevičiaus

atsisveikinimo su

ėvynę kalbą su Periklio kalba. Ką kal-

bėtojai sako apie amžiną žuvusiųjų gyvenimą? Kaip jis

pelnomas?

p

ponios ir ponai,

.

ae piliečiais? niais rai ias laisvais Respublikos

. Sr iaiir išugdė nod nepriklausomos pasaulio . valstybės,A kuriosKask įkūrė P P ty ! š Jungtines j Tautas, šiandienS BIS priėmė Lietuvą į savo šeimą. “ SA

į. Pasvarstykite, kokią prasmę turi didžiojo kunigaikščio ir laisvės gynėjų sugretinimas.

išbraukę iš žemėlapio, vėl pasirodo, kaip mitų paukštis Fe-

2. Kodėl Justinas Marcinkevičius žuvusiuosius vadina tik3. Pradėdamas atsisveikinimo žodį poetas pamini Vytautą

didvyriai gynė Lietuvos žmonių teisę gyventi laisvoje šalyje?

4. Kokiais ginkl „

Pone Generalini Sekretoriau, Pone Pirmininke,

Taip Lietuva, savo amžiaus aštuntą šimtmetį bebaigianti Europos valstybė, kurią jos kaimynai net du kartus buvo

niksas, dar kartą gimusi iš savo pačios pelenų.

Devintoje klasėje skaitėte Viktorijos Daujotytės esė

„Apie tėvynę“ ištraukas. Joje sakoma, kad didžiausią

prasmę žmogaus gyvenimui suteikia tėvynė. Kurie Justino Marcinkevičiaus žodžiai atliepia šią mintį?

6. Kokius visiems žmonėms svarbius idealus, pasak kalbė-

tojo, gynė žuvusieji? 7. Pagrįskite mintį, kad jų kovą poetas suvokia kaip amžinosios priešingų jėgų kovos apraišką. Kuriems mitų

ir literatūros herojams šiuo atžvilgiu artimi žuvę did-

vyriai?

8. Poeto kalba emocingą, įtaigi, vietomis blyksteli įspūdingos metaforos. Pasirinkite vieną ir aptarkite jos prasmes siedami su kontekstu.

Vytautas Landsbergis sako kalbą Europos Parlamente Strasbūre

1990 m. liepos 9 d.

LITERATŪRA X KLASĖ

12:

3

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

Baltijos kelias 1989 m. rugpjūčio 23 dieną. Fotografas Romualdas Požerskis. 124

Bet Lietuva atgimsta ne tik iš paskutinių Antrojo pasaulinio karo pelenų. Lietuva atgimė iš savo žmonių kančios ir kovos, iš jų darbo ir tikėjimo. Kuo tikėjo mūsų šalis, kai brutali prievarta ir ciniškas

pragmatizmas liepė jau niekuo nebetikėti šiame pasaulyje? Ji tikėjo pagrindiniais dalykais — tiesa ir teisingumu. Tą jausminį, dvasinį žinojimą aš apibūdinčiau taip: yra neteisy-

bė ir skriauda, bet ji laikina, nes negali taip būti, kad ne-

teisybė įsiviešpatautų amžinai.

Gerai, kad ne visi taip manė. Ir Lietuva nesuklydo ir

nenusiminė. Jos tikėjimas neatimama teise ir teisėtumu, jos atsisakymas baimės ir melo pasirodė stipresni negu peiliai su raketomis, negu automatiniai ginklai ir judančios geležinės dėžės.

Todėl mes buvome laisvos dvasios ir ėjome sėkmingai

į krašto laisvę. Mes rinkdavomės ir dainuodavome, o iš-

Lietuvos žmonių širdyse, nors jos regėjo, kaip yra išsigimstama ir nusikalstama, kaip šimtams tūkstančių gali būti

atimama gyvybė arba tėvynė, - mūsų širdyse neužgesinamas ruseno tikėjimas galutiniu teisingumu.

Tokį teisingumą ir nesunaikinamą transcendentinį'* gė-

rį daugelis laiko Dievo savybe; bet juk gali būti, kad tai pasaulio ir būties esmė, kurią žmonės tik pavadino Dievu.

O gyvename žemėje, kurioje beveik viskas gali būti pajuokiama. Lietuvos žmonės antai tikėjo, kad jų maža šalis vėl bus nepriklausoma valstybė, net paskelbė tai, o iš jų

buvo juokiamasi: popierinė ta jūsų nepriklausomybė ir nieko neverta teisė, jeigu jūs neturite didelio peilio arba branduolinės raketos ir negalite savo artimųjų užmušti. S Transcendežtinis (transcendens - peržengiantis) — esantis ana-

pus pasaulio; neprieinamas patyrimui.

Taip liūdnai atrodė pasaulis, kurio galingieji manė, kad suplėšius popierių su įrašyta teise dingsta ir pati teisė.

siskirstę kantriai dirbome.

Mes atmetėme

smurtą

ir ne-

sileidome išprovokuojami, mes sukaupėme dar nežinotą

politinį patyrimą, kuriuo galime ir su kitais pasidalyti. Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasauly negali būti doros politikos? Jeigu kalbame tiesą, tai kodėl negali

būti atviros politikos? Antrojo tūkstantmečio pabaiga pagal krikščionių ka-

lendorių - tai ir kruviniausio, melagingiausio šimtmečio

pabaiga. Ji turi ką nors reikšti. Jau traukiasi, žlunga didžioji blogybė - neapykantos kultas ir gražiai pasivadinus netiesa, kurios pagrindinis įrodymas buvo smurtas. Iš dykumos jau ateina, baugu net patikėti, - meilės tiesa, kuri stebėsis, kad seniau būdavo smurto. Aš nežinau, ar ne iliuzija tas taikos vilties slenkstis žmonijai, toji anga uolose, kurią ir Lietuva

padėjo prakirsti, atverti. Bet norisi tikėti, kad Apokalipsės

LITERATŪRA X KLASĖ

Laisvo žmogaus laikysenos 1 skyrius

Iš nepriklausomos Lietuvos išvedama Rūsijos kariuomenė, 1993 metai. Fotografas Kęstutis Jurelė.

Pasaulis jau pamatė Lietuvą, kuri sugrįžta iš tariamos

nebūties, iš melagingai nudažyto žemėlapio, o aš matau, kaip šviesėjantis pasaulis ateina pas Lietuvą. Ir mes išimame

korį medaus, ir pasisodiname prie stalo bičiulį, kurio bitės

nepuola gelti, nes jis geras žmogus.

Didelė šeima vienojeje šalyje I ir šeimų “ šeima, sudaranti žmoniųų pasaulį, — Į tokios ateities aa kūrime meses pasiryžę pasiryžę da-d.

3.

4„

pranašystės ir šį kartą dar neišsipildys, o Kainui bus leista numirti.

Kas kalbėtojui įkvepia tikėjimo Lietuvos atgimimu? Kokiu palyginimu tai išreikšta?

formuluoja kalbėtojas? Ar Lietuvos istorija patvirtina šią tiesą? Kokį pasaulio būties dės

Kodėl stipresnės jėgos Lietuvos nepriklausomybę va-

dino popierine?

6. Ar kovą už laisvę galima laimėti tik moderniais ginklais? Ką apie tai mąsto kalbėtojas? O ką manote jūs?

7. Kokie ginklai reikalingi kovoje su prievarta, smurtu, Aon įveikti La blogį?bloai melu? Kaip. manote, ar šieSaiginklai ai pajėgūs

lyvauti. Mes norime praplėsti nebranduolinės ir didelio

4 Kuo Lietuvos kova ųž laisve svaebi kitoms šalims?

pasitikėjimo zonas, todėl reikalaujame išvesti iš mūsų te-

6, Kokias ateities viltis ir siekius Vytautas Landsbergis

titorijos visą joje neteisėtai esančią svetimą kariuomenę;

mes neturime jokio priešiškumo ir nejaučiame keršto nė

išsako baigdamas kalbą? Kokia pasaulio ateitimi jis tiki?

vienam kaimynui; mes norime sukurti demokratinę vals-

10. Kokią prasmę šios kalbos kontekste turi netikėtas bi-

Tokia yra Lietuvos atsakomybė sau ir tautų bendrijai,

11. Kokius dar kultūrinius kontekstus kalbėtojas pasitel-

tybę, kurioje visiems pakaks vietos ir bus apsaugota laisvė. kurią sveikiname ištiestomis rankomis.

kia savo teiginiams pagrįsti? Paaiškinkite, ko jis siekia. 12. Palyginkite Nijolės Sadūnaitės ir Vytauto Landsbergio mintis apie kovą su melo, smurto sistema, apie žmo-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Pasidomė)

čių, medaus korio motyvas?

„kadair kokiu tikslu įkurta Jungtinių Tau-

tų Organizacija, kokius klausimus ji sprendžia. 2. Kuriuos Lietuvos istorijos faktus mini Vytautas Landsbergis? Kokiu tikslu?

gaus ir tautos dvasios laisvę.

LITERATŪRA X KLASĖ

125

1 skyrius NUO NARSOS PRIE DORYBĖS

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

1. Suformuluokite tris, jūsų požiūriu, svarbiausias prob-

lemas, apmąstomas skaitytose kalbose, ir tris iš šių ap-

mąstymų kylančias idėjas.

ĮSIVERTINAME

1. Įvertinkite savo darbo įgūdžius ir gebėjimus (3 taškai — labai gerai, 2 - gerai, 1 — patenkinamai).

2. Kuri kalba jums atrodo ypač įtaigi, galinti telkti visuo-

menę? Pagrįskite savo nuomonę.

jums patikusį autorių, su kuriais literatūros personažais jį gretintumėte? Paaiškinkite savo motyvus. 4. Kaipskirtingi kalbėtojai reiškia asmeninę poziciją? Dviese pasirenkite pakomentuoti bent du būdus.

Viešosios kalbos paprastai skirstomos į informacines, įtikinimo ir progines. Ar visų trijų rūšių kalbų

yra šiame

poskyryje? Apibūdinkite skaitytas kalbas šiuo atžvilgiu ir pagrįskite priskyrimą vienai ar kitai rūšiai.

taškai

2taškai | 1

taškas

turinį, raišką, poveikį skaitytojui

Paaiškinti, kaip teksto raiška priklauso nuo komunikacinės situacijos ir autoriaus individualių savybių Kelti ir svarstyti problemas, argumentuotai reikšti savo

požiūrį

aptarkite viešosios kalbos ypatybes. Surašykite į lentelę penkis, jūsų nuomone, svarbiausius geros kalbos požy-

Aktyviai dalyvauti pokalbyje, diskusijoje Kalbėti taisyklingai, laikantis bendrinės kalbos normų ir

vengti.

Apibendrinti tai, kas

6. Remdamiesi skaitytais tekstais ir asmenine patirtimi,

mius ir penkis trūkumus, kurių geras oratorius turėtų

stiliaus reikalavimų

išgirsta ar perskaityta, daryti išvadas

Kalbame 7. Oratorių kampas Londono Haid Parke — unikali vieta

šiuolaikiniame didmiestyje. Sekmadienio rytą Oratorių kampe renkasi žmonės, norintys viešai akyti savo

126

|3

Vertinti skaitomo teksto

3. Kuriais antikinės kultūros įvaizdžiais apibūdintumėte

5

džiai, gebėjimai

požiūrį į tam tikrus dalykus arba pasiklausyti kitų, dalyvauti debatuose. Įsteikite klasėje savą oratorių kampą, parenkite trumpą (trijų keturių minučių) įtaigų mono-

Atidžiai klausytis ir korektiš-

kai klausti

2. Apmąstykite įsivertinimo rezultatus. Susikurkite įgūdži

tobulinimo planą. + Apsispręskite, kuriuos du gebėjimus labiausiai norite to

logą apie klasės ar mokyklos bendruomenei aktualią

bulinti. + Pasitarkite su draugu ar mokytoju, kaip šiuos gebėji-

dimą.

+Nustatykite, per kokį laikotarpį padarysite pažangą.

problemą ir išsakykite savo poziciją, pasiūlykite spren-

mus lavinti.

+ Pasirinkite, kaip parodysite asmeninę pažangą (pavyz: dži

i, gerai parengsite ir pasakysite viešąją kalbą, akty-

viau dalyvausite aptariant skaitomus tekstus, sąmonin-; gai ir nuosekliai taisysite dažniausiai daromas kalbo: klaidas ir kt.).

LITERATŪRA X KLASĖ

BIBLIJA IR JOS TRADICIJA 128

+ ŠVENTOJO RAŠTO SAMPRATA + SENOJO TESTAMENTO VAIZDINIAI IR HEROJAI LITERATŪROJE + NAUJOJO TESTAMENTO PASAKOJIMAI; JŲ INTERPRETACIJA LITERATŪROJE Ką suprasite ir ko išmoksite skaitydami Bibliją 1. Kadir kokios būtume pasaulėžiūros, mes gyvename krikščionybės civilizacijoje. Kad nesijaustume svetimi savo kasdienėje aplinkoje, turime mokėti skaityti šios civilizacijos ženklus, o pagrindinis jų šaltinis

yra Šventasis Raštas. 2. Šis knygų rinkinys yra radęsis Artimųjų Rytų kultūroje, gerokai nuo mūsų nutolusioje ir erdvės, ir laiko atžvilgiu. Be kultūrinio konteksto pažinimo Biblijos tekstą skaityti sunku, o juk jame

įrašyti dvasinio

tobulėjimo ir žmonių bendrabūvio principai yra visuotiniai. Jie užkerta kelią karui visų prieš visus, kuris būdingas pirmykštei gamtinei būklei. 3. Tūkstantmetį rašyta knyga apibendrina žmonijos patirtį ir išmintį; ją perpratę tapsite visateisiais Europos kultūros dalininkais ir dalyviais. Aptardami, interpretuodami Biblijos tekstus ir jų įkvėptus praeities ar dabarties autorių kūrinius, lygindami juos su pagoniškosios antikos kultūriniu palikimu ir ieškodami sąsajų, tobulėsite kaip asmenybės, atėjusios į šį pasaulį ne naikinti jo, o puoselėti. 4. Sykiu ugdysitės kritišką požiūrį į tikrovės reiškinius, įtvirtinsite dorovines nuostatas ir įvertinsite savo pažangą tobulėjimo kelyje.

LITERATŪRA X KLASĖ

28

Šventojo Rašto samprata 2 skyrius

Šventojo Rašto samprata + Ypatingas Šventojo Rašto žodis + Ar svarbi Biblija Europai?

+ Pasakojimas kaip interpretacija r įsivaizduojate knygą, išverstą į du tūkstančius su A:

kalbų ir vien per pastaruosius du šimtme-

čius išleistą šešių milijardų egzempliorių tiražu? „Oho, turbūt pamanytų ne vienas, - kokį pelną gautų leidėjas, įgyvendinęs tokį projektą.“ Iš tiesų „projekto“ pradininkas vokietis Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg, apie 1398-1468) turtų nesusikrovė, priešingai - jam net teko bylinėtis dėl skolų, o senat-

juvelyras įėjo ne kaip metalo dirbinių gamintojas, o vyndarių sukūrė

rėjęs

technologiją, spaudos

išspausdino

pirmąją

EE

Belpiriūs

ai Eina pažo: lada eee,nar"

jis

presą

I am

ir

|

kaip išradėjas. Nu:

M

il

| ši



kultūros istoriją šis kalvis ir

ii

vėje skursti. Bet į pasaulio

kny-

129

gą- Bibliją. Spaustuvininko Johano Gutenbergo portretas, XVI a.

vari

ižinys.

a-varjo ralčinys.

vardo jo išleistose knygo2

se nėra,

sealinaiautel

bet įtakingiausių

pasaulio asmenybių sąrašuose šis žmogus minimas tarp pirmųjų. Kažin ar 1455 m. žiemą laikydamas rankose savo spausdintą Bibliją

išradėjas nujautė, kad joks kitas žodžio

kūrinys taip neišplis po pasaulį. Skrupulingai tyrinėjama, komentuojama ir kritikuojama, vienų persekiojama, kitų

Johano Gutenbergo Biblijos puslapis. Raidžių forma, teksto išdėstymas primena rankraštį, o vinjetės ir inicialai dar piešti ranka. Spaudos

ištisus

galimybės dar neperprastos, panašiai kaip dabar elektroninių knygų.

šimtmečius darė įtaką daugybei žmonių. „Be Dievo ir Bib-

lijos neįmanoma teisingai valdyti pasaulio“, - sakė pirma-

laikoma

svarbiausiu

dvasiniu

autoritetu,

Biblija

sis Amėrikos prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington, 1732-1799). Kas gi yra toji knygų knyga? Biblija - vienintelis tekstas, rašytas apie pusantro tūkstantmečio. Jos autorių priskaičiuojama daugiau nei keturiasdešimt. Tai dvasininkai ir karvedžiai, karaliai ir žvejai,

poetai ir mokesčių

rinkėjai, gydytojai ir pranašai. Vieni

fragmentai gimę dykumoje,

kiti derlinguose slėniuose,

laisvėje ir tremtyje, karo ar taikos ir klestėjimo metais. Biblija rašyta trijuose žemynuose - Azijoje, Afrikoje, Europoje - trimis kalbomis ir išsiskiria literatūros žanrų bei stilių įvairove. Ji aprėpia daug

Johano Gutenbergo Biblija iš Lėnkijos Pelplino diecezijos muziejaus.

ne tik teologinių, bet ir

visais laikais aktualių pasaulietiškų temų: santuoka, sky-

LITERATŪRA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

Lukos Sinjorelio (Luca Signorelli) freska „Mozės testamentas ir mirtis“ Vatikano apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje, 1481-1482 m. rybos, tėvystė, charakterio ugdymas, tiesos sakymas

130

ir

kėjimo išpažinime („Tikiu Dievą Tėvą visagalį...) minimas

melavimas, santykis su valdžia. Iš jų svarbiausia, vieni-

Romos

imperijos

pareigūnas,

Judėjos

provincijos

janti visas kitas, - perkeistas žmogaus gyvenimas Dievo

dytojas Poncijus Pilotas; taip susitinka tikėjimo ir istorijos

akivaizdoje. Biblija, arba Šventasis Raštas, - tai rinkinys knygų, kurias įvairiais laikais parašė Dievo išrinkti ir įkvėpti žmonės (graikiškai 8i8Aia yra daugiskaita - knygos). Vienos jų, parašytos X-II a. pr. Kr. hebrajų ir aramėjų kalbomis, vadinamos Senuoju Testamentu. Žodis testamentas Šventajame Rašte reiškia Sandorą, t. y. šventą Dievo sutartį su žmonėmis. Sudarydamas Sandorą su pranašu Moze, Dievas davė Izraelio tautai svarbiausias gyvenimo taisykles - Dešimt Dievo įsakymų.

Į Senąjį Testamentą

įeina Penkiaknygė

(hebrajiškai Tora - Įstatymas), Pranašų, Išminties ir Istorinės knygos, apimančios maždaug aštuonis žydų istorijos

šimtmečius - 1200-400 m. pr. Kr. Todėl žydai jį laiko ir savo tautos istorijos liudijimu. Naujasis Testamentas,

taus gyvenimą,

mokymą

pasakojantis apie Jėzaus

Kris-

ir Krikščionių

kūri-

bažnyčios

maąsi, rašytas | a. po Kr. antroje pusėje graikų kalba. Tai naujoji Sandora - Dievo sutartis su visa žmonija. Krikščionybės istorijos tyrinėtojai yra ne kartą pabrėžę, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas Šventajame Rašte aprašytas

konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis,

ir ankstyvosios

Bažnyčios

suformuluotame

Apaštalų ti-

Rembranto van Reino „Mozė su Įstatymo plokštėmis“, 1659 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

val-

Šventojo Rašto samprata 2 skyrius kos. Ne vieną Šventojo Rašto temą, motyvą ar personažą regime ir lietuvių literatūroje bei mene. Jei tų dalykų neatpažįstame, kūrinių suvokimas lieka nevisavertis. Skaityti ir komentuoti Šventąjį Raštą nelengva, nes reikia nors bendrais rašoma,

bruožais išmanyti to meto, apie kurį

istoriją, tautų papročius,

kultūrinį

kontekstą

ir

suprasti žmonių sąmonės sukurtus vaizdinius. Nereikėtų pamiršti, kad Biblijos knygos išverstos iš trijų senųjų kalbų, o verčiant neišvengiamai prarandami tam tikri reikšmės atspalviai, žodžių ir garsų sąskambių kontekstinės sąsajos. Todėl visada praverčia specialistų komentarai. Kita vertus, Senojo Testamento Išminties knygoje (1,4) pasakyta:

Iš-

mintis niekada neateis į piktos valios sielą.“ Todėl Bibliją skaitome norėdami ne tik pažinti, bet ir sužadinti gerus jausmus.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Pasidalykite savo patirtimi: ar kada skaitėte Bibliją?

Kas ir kodėl įstrigo į atmintį? Ką esate girdėję apie šią knygą?

2. Kokie tekstai sudaro Šventąjį Raštą?

3. Apibūdinkite Senąjį ir Naująjį Testamentą. 4. Pažiūrėkite, kai

odis sandora aiškinamas „Dabartinės

lietuvių kalbos žodyne? ir aptarkite jo reikšmes Švento-

Tomo Rigio (Tommaso Righi) Mozė Vilniaus arkikatedros fasado

nišoje, XVIII a. pabaiga.

jo Rašto kontekste.

S. Kaip, pasak Antano Rubšio, galima skaityti ir tyrinėti Bibliją?

pasauliai. Krikščionims Mesijas - hebrajų kalba Pateptasis, graikiškai

Xpiorėc - ne legendinė asmenybė,

apipinta

spėlionėmis ir prielaidomis, o Dievas, laike ir erdvėje tapęs žmogumi Jėzumi iš Nazareto. Taigi Senasis ir Naujasis Testamentas - rinkinys ypatingų knygų, dieviškos kilmės, bet parašytų žmonių ranka. Jas iki šiol komentuoja ir tyrinėja ne tik teologai, bet ir istorikai, archeologai, kultūrologai. Kaip sako pasaulyje pripažintas Šventojo

Rašto žinovas

ir vertėjas Antanas

Rubšys (1923-2002), šiuos tekstus galima nagrinėti trimis atžvilgiais. Pirmiausia kaip religinius raštus, nes tai tikėjimo istorija; bet ir kaip tūkstantmetės Artimųjų Rytų isto-

rijos šaltinį, svarbų žmonijos senovei pažinti, o sykiu kaip pasaulinės literatūros dalį, kuriai priklauso daug prozos ir poezijos šedevrų. Biblija visais laikais darė įtaką Europos kultūrai, ypač menui. Gyvenimo prasmės ir kitus savo būties klausimus žmonės nuo seniausių laikų sprendė ieškodami sąsajų su jos istorijomis. Iš Biblijos mokėsi ir literatūrinių žanrų - pa-

sakojimo, himno, lyrikos, laiško, pamokslo - stilistinės raiš-

Prano Domšaičio „Bėgimas į Egiptą“, 1958 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

131

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA ROVANAS VILJAMSAS

(Rowan Williams, g. 1950 m.) - anglikonų teologas, vyskupas

Europa, žvelgiant istoriškai, yra keistas eksperimentas. Tai kultūrinė ir politinė bendruomenė, kuri nuosekliai vys-

tėsi ir pasiekė tokią situaciją, kai galia suprantama ir vyk-

doma pagal pasaulietinę tvarką, o ta pasaulietinė tvarka egzistuoja todėl, kad remiasi tam tikrais religiniais ir teologiniais pamatais, kurie kartais pripažįstami, o kartais - ne. Tačiau Europos istorija yra istorija kultūros, kurioje dėl to,

kad religinė valdžia visada iš principo skyrėsi nuo valstybės valdžios, pamažu susiformavo politikos kaip abejonės,

kūrybiško prisitaikymo ir pokyčių idealas. Politiniai derinimai niekada nebuvo neginčijamas dalykas. Taigi svarbiausias krikščioniškos Europos tapatybės dalykas yra ne kažkokia mitinė tikėjimo ir istorinės Europos kultūros vie-

Nežinomo XIX a. liaudies dailininko paveikslas. Užrašyta lenkiškai: „Paveikslas Viešpaties

Jėzaus, su kryžiumi einančio į Kalvarijos kal-

ną', - ir lietuviškai: „Šventoji Veronika Jėzaus Viešpaties apšluostė

veidą, aptekusį krauju, drabužiu nauju“.

novė. Svarbiausia yra tai, kad Europa, tas drąsus politinio gyvenimo eksperimentas, kurio nesankcionuoja viską apimanti religinė galia, tas politinis gyvenimas, jokia prasme nelaikomas sakraliu, turėtų ir toliau palikti erdvės, kurioje

nuaidėtų ir būtų išgirstas ir jo kritiško partnerio - tikėjimo bendruomenės - balsas. Valstybė turi sįmoningai ginti re-

ligijos laisvę ir sykiu sudaryti tam tikros rūšies partnerystes 132

su tikėjimo bendruomene. Valstybė turėtų noriai bendra-

Tiriame

6. Mūsų laikų technologijos leidžia Bibliją skaityti ir in-

ternete. Raskite medžiagos ir pritaikę informatikos ži-

darbiauti švietimo,

socialinės rūpybos

ir bendruomenės

atgaivinimo srityse, leisti, kad tikėjimo bendruomenė kriti-

nias parenkite trumpą (iki penkių minučių) pranešimą

kuotų jos tikslus ir teiktų savo pasiūlymų. Trumpai tariant, aš viliuosi, jog ateities Europa ir toliau išliks klausymo ir

elementų veikimą: kaip jie padeda skaitytojui greitai

derybų kultūra, - nes tikiu, kad tik tokiu būdu ji liks ištikima savo krikščioniškoms šaknims.

„Biblija virtualioje erdvėje“. Pademonstruokite meniu

rasti bet kurią Biblijos knygą, reikiamą teksto vietą, vienąar kitą žodį.

Paaiškinkite, kaip galima neišeinant iš namų tyrinėti 1600 metų senumo tekstus. Iš pradžių jums padės straipsnis „Codex Sinaiticus: seniausia pasaulyje Biblija

jau pasiekiama internetu“. €, Kaip žinote, Europos

raštijos ištakos yra dviejų tipų

epiniai pasakojimai, atstovaujantys antikinei ir krikščioNiškajai tradicijai. Taigi Biblija - vienas iš europiečių kultūros, o kartu ir tapatybės pagrindų. Tačiau 2003-2004 m., svarstant Europos Konstitucijos projektą, dėl europietiš-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kodėl Rovanas Viljamsas Europą laiko keistu eksperimentu? Savais žodžiais paaiškinkite paradoksą ištrau-

kos pradžioje. 2. Koks požiūris į politiką susiformavo Europos kultūros

istorijoje?

3. Ar religinė galia, autoriaus nuomone, kaip nors veikia Europos Sąjungos politinį gyvenimą?

4. Ko turėtų siekti Europa, kad liktų čioniškosioms šaknims?

kosios tapatybės kilo didelė diskusija. Vienas svarbiausių jos aspektų - ar būtina pabrėžti krikščioniškąsias Europos šaknis. Susipažinkite su trijų diskusijos dalyvių nuomone.

LITERATŪRA X KLASĖ

Ikima savo krikš-

Šventojo Rašto samprata 2 skyrius

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

VALTERIS KASPERIS

(Walter Kasper, g. 1933 m.) - katalikų teologas, kardinolas

Europos negalima apibrėžti vien tik geografiškai, kaip ga-

lėtume apibrėžti Afriką, Australiją ar Ameriką. Kur Europa prasideda ir kur baigiasi? Galima tik patyrinėti, kaip keitėsi Europos geografinis apibrėžimas bėgant šimtmečiams ir dabar, mūsų laikais. Europą sunku apibrėžti ir etniniu at-

1. Kodėl sunku Europą apibrėžti geografiškai? Atsakymą

pagrįskite pavyzdžiais. 2. Kodėl neįmanoma Europos apibūdinti etniniu atžvilgiu? 3. Kas, Valterio Kasperio manymu, vienija europiečius?

4. Kokiu tikslu jis pateikia apaštalo Pauliaus pavyzdį? 5. Kas vienija Rytų ir Vakarų Europą?

6. Savais žodžiais paaiškinkite teiginį „Europa yra vertybių

bendrija“.

žvilgiu, nes jai priklauso lotynų-romanų, keltų, germanų,

VYTAUTAS LANDSBERGIS

slavų, skandinavų ir kitos tautos, turinčios labai skirtingą

istoriją, kalbą ir kultūrą.

Tačiau yra vienas dalykas, jungiantis Europą: kur tik

keliautume, mes rasime daugybę kryžių, visų Europos se-

namiesčių centre stūkso katedros. Europa stovi ant bendro kultūrinio pagrindo, kuris buvo padėtas Graikijoje bei Romoje ir suformuotas krikščionybės. Jerūzalė, Atėnai ir

Roma formavo Europą.

Istoriškai Europa turi bendrą pradžios tašką, tiksliai

įvardijamą Apaštalų darbų 16 skyriuje. Per antrąją misijų kelionę Mažojoje Azijoje apaštalui Pauliui naktį pasirodė makedonas,

arba graikas, ir tarė: „Ateik į Makedoniją ir

padėk mums!“ Paulius tai suprato kaip Šventosios Dvasios

ženklą ir persikėlęs į Europą nukeliavo į Filipus, Tesaloniką, Atėnus, o galiausiai suimtas pateko į Romą. Įdėmiai se-

Pasaulietiškoji visuomenė yra pasaulietiška ne vien dėl to, kad ji nepriklausoma. Bažnyčia neturi valdyti visuome-

nės, neturi tapti politine jėga, bet ji statoma į kitą konfron-

taciją: pasaulietiškumas ir tikėjimas. Žmogus gali būti pa-

saulietis ir, kaip jis pats mano, netikintis, bet jam neturėtų kliūti tikintieji. Tačiau kliūva, kaip sovietų laikais, kai buvo

sakoma, kad tikintieji - neprotingi, suklaidinti, gal dar klaidinantys kitus, neteisingai auklėjantys vaikus. Kad ir kaip būtų keista, dabar tokią nuomonę girdime demokratinėje

Europoje. Ir dažniausiai iš tų, kurie kalba apie toleranciją.

„Mat kažkas nemėgsta tikinčiųjų, kiti nemėgsta spalvotųjų.

Šia prasme tolerancija būtina. Bet kaip dažnai tolerancijos

apaštalai rodo netoleranciją tikėjimui ir tikintiesiems su išankstiniu nusistatymu, kad tai blogiau, prasčiau ir turi būti

kant Apaštalų darbus matyti, kaip krikščionybė iš Jerūzalės

pastumta į pašalį. Manau, dabartinė Europos civilizacija

pasiekė Atėnus ir Romą, du antikinės kultūros centrus.

išgyvena gilią dorovinę krizę.

Kai kalbame apie Rytų ir Vakarų Europą, būtina suprasti jos istoriją. Nors Rytų ir Vakarų krikščionybė nuo pat

Ši problema išryškėjo, kai buvo rengiama Europos Kons-

pradžių įgavo skirtingų formų ir vystėsi skirtingai, Rytus ir Vakarus labiausiai vienija krikščioniška žmogaus samprata,

titucija. Pasirodė, kad joje negali būti minima krikščionybė,

solidarus įsiliejimas į šeimą, tautą ir žmoniją. Todėl tiek

daug kam nepatinka, galbūt ji silpnėja, mažėja jos įtaka.

nelygstamos kiekvieno žmogaus vertės suvokimas ir sykiu

nes jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai ir krikščionybė atskirta. Man tai atrodė labai keista. Galbūt krikščionybė

Rytai, tiek Vakarai pasisako už šeimos vertybes ir kultūrų,

religijų tarpusavio pagarbą bei taiką pasaulyje.

"Tad Europa - ne geografiškai ar etniškai, o istoriškai su-

siformavęs kultūrinis vienetas. Europa yra vertybių bendrija ir gali išlikti gyva tik laikydamasi savo tradicinių huma-

niškųjų ir krikščioniškųjų vertybių. Tenka tik apgailestauti, jog diskutuojant dėl Europos Konstitucijos projekto nepa-

vyko pasiekti, kad būtų aiškiai įvardyta krikščioniškosios tradicijos reikšmė Europos tapatybei. Todėl prasminga kelti klausimą: ar Europa ketina pasiduoti ir sugriauti pati save?

Juozo Kamarausko „Vilniaus miesto panorama“, 1935 m. LITERATŪRA X KLASĖ

133

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

jingumu jis neišliks. Jis turi galimybę išlikti, jeigu vieni kitus atjausime ir padėsime. KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokia žmogaus laisvė neįvardijama, bet ginama pirmoje pastraipoje?

2. Ką Vytautas Landsbergis turi omeny sakydamas, kad dabartinė Europos civilizacija išgyvena dorovinę krizę? 3. Raskite ir užrašykite tris argumentus, kuriais remiantis nuspręsta Europos Konstitucijoje neminėti krikščio-

nybės kaip Europos kultūros pagrindo.

4. Kokia Vytauto Landsbergio nuomonė dėl šio sprendimo?

S. Kokios vertybės ginamos šiame tekste? Apibendriname 6. Raskite ir pacituokite sakinius, iš kurių matyti, kad straipsnių autoriams rūpi Europos ateitis.

7. Suformuluokite bendrą visų trijų tekstų pagrindinę

mintį.

8. Patyrinėkite tekstų raišką: kaip kalbama - santūriai ar

jausmingai, neutraliai ar poetiškai, pirmuoju ar trečiuo-

ju asmeniu? Pasvarstykite, kaip teksto raiška veikia skaitytoją.

Juozo Kamarausko „Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje“, 1893 m. 134

Galbūt, neduok Dieve, ji išnyks. Bet kas galėtų paneigti, kad ji du tūkstančius metų formavo Europos kultūrą, civilizaciją, filosofiją, pasaulėžiūrą, architektūrą, meną, mu-

ziką. Viskas ėjo iš krikščionybės šaltinio, jos centrų - vienuolynų, kurie telkė žiniją, kultūrinę kūrybą, buvo tartum.

muziejai, saugantys ir perduodantys vieni kitiems kultūrą.

Kodėl reikia tai neigti, kokia neigimo prasmė? Čia tiesiog

nesusipratimas, nesąmonė.

Diskutuojame 9. Buvęs Tautų Sandraugos! judėjų bendruomenių vyriausiasis rabinas? Džonatanas Saksas (Jonathan Sacks,

g. 1948 m.) teigia, kad tauta ar bendruomenė gimsta tik sąmoningo kūrimo procese. Tapatybė nėra duota, ji pasiekiama - ir ne kalbomis, o tiesiog bendru darbu. Šis tapatybės kūrimo procesas, kuriame daugybė aš virsta

mes, neįmanomas be bendrų moralinių normų, priimtinų visiems nepaisant bet kokių skirtybių.

Bet krikščionybė nejsileistaį Konstitucijos projektą nė

9.1. Apmąstykite šią mintį. Pateikite pavyzdžių iš patir-

ties: kada pasijutote savo klasės, mokyklos, gimtojo

kaip istorinis faktas. Argumentų buvo visokių: europiečių

yra ir žydų, ir musulmonų, tada jie bus tartum nustumti,

miesto ar kaimo bendruomenės nariu?

9.2. Padiskutuokite, ar lietuviai jaučiasi esą bendruo-

menė, puoselėjanti bendras vertybes.

pažeminti, lyg antraeiliai. Bet juk krikščionybė, judaizmas, islamas yra didžiosios monoteistinės religijos, teigiančios

esant vieną Dievą. Popiežius Jonas Paulius II nuvažiavęs pas musulmonus sakė: esame broliai, nes turime tą patį Tėvą. Mano supratimu, tai kilni ir giliausiai krikščioniška pažiūra. Man ji nepaprastai imponuoja, nes atveria broliš-

Įprasta, kad Bibliją aiškina specialistai - teologai ir kitų sričių mokslininkai. Biblijos studijos nesibaigia, nes kiekvienas šimtmetis vis iš naujo savaip interpretuoja šventuosius tekstus.

kos ateities galimybę. Tokie tad dalykai mūsų Europoje, kuri yra susipainio-

jusi, ir nežinia, kuo tai baigsis. Gal baigsis iš naujo suvok-

tos krikščionybės atgimimu. Krikščionybės kaip brolybės, kaip sampratos, kad mes plaukiame viename laive. Pasaulis arba išliks, arba neišliks. Su neapykanta, vieno kitam abe-

"Tautų Sandrauga (buvusi Britanijos Tautų Sandrauga) — sa-

vanoriška savarankiškų valstybių sąjunga, į kurią yra susibūrusios anksčiau Jungtinei Karalystei priklausiusios šalys.

* Rabinas - judėjų teologas ir mokytojas, teisėjas, religinės bend-

ruomenės vadovas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Šventojo Rašto samprata Mūsų laikais Biblija tyrinėjama ir literatūrinės analizės

sakojimas“, - sako žymus italų rašytojas, publicistas, dau-

metodais. Pavyzdžiui, kai ji skaitoma kaip įtikinimo teks-

gelio istorijų vaikams ir jaunimui autorius Brunas Fereras

tas, aptariama raiška, retorikos priemonės; taikant nara-

(Bruno Ferrero, g. 1946 m.). Pasakojimai kursto smalsumą,

tyvinę analizę į tekstą žvelgiama kaip į pasakojimą ir as-

susieja mus su praeitimi ir bendra patirtimi, žadina vaiz-

meninį liudijimą siekiant įtraukti skaitytoją į vaizduojamą

duotę, atgaivina žodžių jėgą ir originalumą, kuria naujus

pasaulį ir jo vertybių sistemą; semiotika nagrinėja tekstą

santykius, padeda įveikti susiskaldymą, pralaužia atskir-

kaip visumą reikšmių, iš kurių tarpusavio santykio randa-

ties lukštą. Galiausiai pasakojimai skatina jais sekti ir keisti

si prasmė. Taigi

savo gyvenimą.

Biblija mums atsiveria ir kaip literatūra su

visa išraiškos būdų įvairove. Tačiau galima skaityti ir interpretuoti dar kitaip. Šis bū-

Piteris Rolinzas

das nemokslinis ir neturi pavadinimo. Arba turi daug pavadinimų: į konkretų Biblijos tekstą galime žvelgti kaipį esė, eilėraštį, apsakymą, apysaką, romaną, poemą, netgi

Piteris Rolinzas (Peter Rollins, g. 1973 m.) - Šiaurės Airijos rašytojas, filosofas ir teologas.

dramą. Ne vienas pasaulio ir lietuvių rašytojų kūrinys yra įkvėptas Šventojo Rašto, apmąstant jo mintis ir

įžvalgas,

KAIP IŠVERSTI ŽODĮ

žavintis jo poetiniu žodžiu. Trumpai apžvelgti Biblijos tradiciją literatūroje ir yra šio skyriaus uždavinys: mokysimės šventųjų knygų herojus, temas, motyvus atpažinti grožinės literatūros kūriniuose. Ne tik atpažinti, bet ir suprasti,

Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno jauna gabi

kodėl rašytojui tai svarbu, kokių naujų reikšmių atsiranda

moteris, vardu Sofija. Ji išvydo regėjimą, kuriame Dievas su ja kalbėjo kaip su brangia drauge. Tame pokalbyje Die-

interpretuojant Biblijos vaizdinius. Pradėsime nuo geriausiai pažįstamo dalyko - pasakojimo. „Trumpiausias atstumas tarp žmogaus ir tiesos yra pa-

vas paprašė, kad Sofija savo gyvenimą skirtų Dievo žodžiui

išversti ir išplatinti visoje šalyje. Anuo metu spausdinimo

135

Eranso Frankeno III (Frans Francken III) „Gailestingumo darbai“, XVII a. XKLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

rias tik galėjai rasti, surašytos lotynų kalba ir laikomos už-

rakintos bažnyčiose.

Sofija buvo iš neturtingo ūkininkų kaimo miesto pa-

kraštyje, tad šitokia užduotis atrodė neįvykdoma. Reikėjo

surinkti didžiulę pinigų sumą reikiamai spausdinimo įrangai įsigyti,

išsinuomoti namą jai laikyti ir pasamdyti moks-

lingų žmonių, gebančių lotynišką tekstą išversti į kasdienę šalies gyventojų kalbą.

Tačiau tai, kad užduotis atrodo neįvykdoma, jos nė kiek

nesutrikdė. Patyrusi regėjimą, Sofija pardavė negausų savo turtą ir išvyko iš kaimo.Ji glaudėsi miesto gatvėse, prašinėjo pinigų, reikalingų jos tikslui įgyvendinti, griebdavosi bet

kokio darbo, kurį tik rasdavo, kad papildytų surinktas Iėšas. Paaiškėjo, kad pinigų rinkimas - ilga ir sunki užduotis:

nors būta keleto dosnių aukotojų, daugelis duodavo mažai,

jei apskritai duodavo. Be to, gyvenimas gatvėje buvo tikra kančia. Bet palengva, per penkiolika metų, šiek tiek pinigų

susikaupė.

Kai jau visai nedaug trūko, kad vertimo planus būtų gali-

136

ma pradėti įgyvendinti, baisus potvynis nusiaubė kaimyninį miestelį ir sunaikino daugybės žmonių namus, pragyvenimo šaltinius. Kai ši žinia pasiekė Sofiją, ji viską, ką buvo sukaupusi, išleido maistui, statybinėms medžiagoms ir būti iausioms nukentėjusiųjų reikmėms. Pamažu miestelis

ėmė atsigauti po stichinės nelaimės, o Sofija galėjo sugrįžti į miestą ir nepamiršdama regėjimo, kuriuo Dievas paveikė jos širdį, vėl pradėti iš naujo. Slinko metai, įrėždami savo pėdsakus gražuolės Sofijos

veide. Dabar jau daugybę žmonių buvo palietusi jos meilė

ir pasiaukojimas, tad pinigų vėl ėmė gausėti, nors aukotojai

Iki šiol kalbama, kad užduotį išversti ir išplatinti Dievo

žodį Sofija per savo gyvenimą įvykdė ne vieną, o tris kar-

tus — ir du pirmieji jos nuopelnai gražesni, šviesesni nei trečiasis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Palyginkite Piterio Rolinzo pasakojimą su pasaka. Raskite tris skirtumus ir tris panašumus. 2. Kodėlši istorija nėra kurio nors biblinio pasakojimo interpretacija? „ Kokiam žanrui priskirtumėte šį kūrinį?

e

mašina buvo išrasta dar visai neseniai, o visos Biblijos, ku-

3.1. Pagrįskite arba paneikite, kad jo kompozicija pana-

ši į didaktinio pasakojimo.

3.2. Didaktinio teksto požymis - prisitaikymas prie skaitytojo, lengvai suvokiama pagrindinė mintis. Ar tai tinka šiam pasakojimui?

4. Atkreipkite dėmesį į pradžią ir pabaigą. Kas rodo, kad

Sofijos istorija žmonių perduodama iš kartos į kartą? Kodėl tokios istorijos nepamirštamos? S. Paaiškinkite kūrinio pavadinimą. Kokių reikšmių įgauna žodis išversti?

6. Esame užsiminę, kad versti Bibliją — daug išmanymo reikalaujanti užduotis. Kaip savo pašaukimą — išversti ir išplatinti Dievo žodį - įvykdė Sofija? Kodėl darbai, kurių Dievas neprašė, žmonėms atrodo dar gražesni ir šviesesni?

Tiriame

7. Visais laikais būna šviesių žmonių, kurie daro gražius

ir prasmingus darbus. Antai Vilniuje yra gatvė, pavadinta talentingo inžinieriaus, politiko, visuomenininko Petro Vileišio (1851-1926) vardu. Statydamas tiltus

buvo neturtingi. Bet po devynerių metų vėl ištiko nelaimė. Šįkart miestą užgriuvęs maras nusinešė tūkstančių žmonių

gyvybę, daugybę vaikų paliko be šeimos ir paramos. Sofija, jau išvargusi ir ligota, sukauptus pinigus nesvyruodama atidavė pirkti vaistams,

našlaičių namams

ir žemei,

kad

deramai palaidotų mirusiuosius. Ji nė akimirkos nepamiršo regėjimo ir Dievo skirtos užduoties, tačiau maras buvo

toks baisus, kad savo šventam pašaukimui galėjo atsidėti tik pagelbėjusi nelaimės ištiktiesiems. O kai maro šešėlis nuslinko, ji vėl patraukė į gatves, vedama troškimo išversti

Dievo žodį ir paskleisti jį tarp žmonių.

Galiausiai, jau į gyvenimo pabaigą, Sofijai pavyko surinkti pakankamai pinigų spausdinimo mašinai, spaustuvei

ir vertėjams. Ir prieš mirtį ji dar spėjo išvysti, kaip buvo išspausdintos ir išplatintos pirmosios Biblijos.

Petras Vileišis

LITERATŪRA X KLASĖ

Šventojo Rašto samprata 2 skyrius jis nemažai užsidirbo ir didžiąją dalį pinigų skyrė Lietu-

vos reikalams: padėjo knygnešiams gabenti draudžiamą

spaudą, vėliau įsteigė spaustuvę ir savo lėšomis išleido

Rašome

8. „Svarbu papasakoti apie tai, kas mus padaro žmonėmis.

Pasakojama todėl, kad mūsų gyvenimas yra įaustas

apie šimtą lietuviškų spaudinių, rėmė dailės parodų ir

laike, paženklintas susitikimų ir įvykių. Kiekvienas iš

saulinio karo metais dalį savo namų Antakalnyje užlei-

Remdamiesi šia rašytojo mintimi ir savo patirtimi,

lietuvių kalbos kursų rengėjus, mokyklas. Pirmojo pa-

do našlaičių prieglaudai. 7.1. Sužinokite, kurie dar žymūs Lietuvos istorijoje as-

menys plėtojo labdaringą veiklą, ir parenkite pra-

mūsų esame savita istorija“, — sako Brunas Fereras. sukurkite pasakojimą, kaip kas nors tapo „labiau žmo-

gumi“.

nešimų apie juos.

ĮSIVERTINAME

rie negaili jėgų, laiko ir lėšų, kad padėtų kitiems.

lo ar klasės draugu (galima ir metant burtą ar anonimiš-

7.2. Pasidomėkite savo krašto, miesto šviesuoliais, ku-

Nukopijuokite savo rašinį ir apsikeiskite kopijomis su suo-

Pasiskirstę į grupes, pasidalykite darbus (kas rašys

kai, darbą pasirašius slapyvardžiu arba pažymėjus kokiu

scenarijų, filmuos, ims interviu, įrašys garso takelį, montuos) ir sukurkite dokumentinį filmą apie vie-

kui savąjį. Palyginkite vertinimo rezultatus. Jei jie skiria-

ną ar kelis tokius žmones.

nors ženklu). Ištaisykite ir įvertinkite draugo darbą, o pas-

si, su vertintoju (jei reikia, ir su mokytoju) išsiaiškinkite priežastis.

137

LITERATŪRA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje ienas Biblijos tyrėjų Senąjį Testamentą yra pavadiVi

Izraėlio nacionaline

biblioteka, kurioje surinkti

Senojo Testamento knygos, hebrajiškai

branduolys - penkios pirmosios

vadinamos Tora (Įstatymu), o graikiš-

pagrindiniai šios tautos raštai. Joje yra pasakojimų apie

kai Pentateuchu

pasaulio ir Izraelio tautos! atsiradimą bei pagrindinius jos

priskiriama pranašui Mozei, iškiliam Izraelio tautos moky-

istorijos įvykius, poezijos rinkinių, maldų, svarstymų apie

tojui ir vadovui, gyvenusiam apie II tūkstm. pr. Kr. vidurį.

didžiąsias būties problemas - tautos ir tėvynės santykį,

Ši Biblijos dalis baigta rašyti ir redaguoti Babilonijos trem-

tremtį, žmogiškąsias vertybes ir aistras. Senasis Testamen-

tyje?. Tikėjimas padėjo izraelitams išlikti neišsižadant savo

tas buvo parašytas ne iš karto, kaip kad rašomos knygos

kultūrinės tradicijos. „Prie Babilono upių / mes sėdėjome

mūsų laikais. Iš pradžių turėjo rastis įvairių sakmių, teisy-

verkdami, / Siono kalną? atsiminę“, - giedama

nų, sąrašų, giesmių; visa tai buvo perduodama žodžiu iš

mėje. Kaip tik tremtyje Izraelio tauta aiškiai suvokė turinti

kartos į kartą ir galiausiai po šimtmečių surašyta į knygas.

bendrą atmintį - praeitį ir bendrą savastį - tikėjimą. Tai

(Penkiaknyge). Tradiciškai jų autorystė

137 psal-

svarbu turėti galvoje skaitant ir aptariant Pradžios knygos

ištraukas.

Apie kūrimą + Kiek trunka Dievo Kūrėjo para? + Kas atsakingas už mūsų pasaulį?

138

PRADŽIOS KNYGA PIRMAS PASAKOJIMAS APIE KŪRIMĄ

Pr 1,1-31; 2,1-4

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia* iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasiro-

dė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė

Dvylikos Izraelio giminių apgyventas Biblijos kraštas II-I tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje. "Izraelis — antras tautos patriarcho Jokūbo vardas. Jokūbo sūnūs

tapo dvylikos Izraelio genčių (giminių) pradininkais.

*597 m. pr. Kr. Babilonijos karalius Nebukadnecaras II sunaikino izraelitų Jūdo valstybę ir maždaug dešimtadalį žmonių, tautos žiedą, nelaisvę. Belaisviai išlaikė savo tapatybę ir tradicijas, o joms įtvirtinti ėmė užrašinėti sakytinį tautos paveldą. Nuo tų laikų izraelitai jau vadina save žydais - Judo giminės ir karalystės žmonėmis. Tremtis baigėsi, kai 539 m. pr. Kr. Babilėniją užkariavo persų karalius Kyras II Didysis. *Siono kalnas - kalva Jerūzalės pietvakariuose, ant kurios stovėjo

pilis.

*Hebrajiškai taip pat „vėjas“.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, te-

skraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip

ir įvyko. Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus

judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir daugin-

kitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.

Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvi-

jus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko.

Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rū-

šių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių

sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ciklas „Pasaulio sukūrimas“ I

(„Raskis!“), 1905-1906 m.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.

Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir dau-

šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria

vandenis nuo vandenų!“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių vir-

ginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir

jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“

Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą

teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su

šum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į

vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją:

augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena. Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai

nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius — didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti - ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo

tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ciklas „Pasaulio sukūrimas“ III,

1905-1906 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

139

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams,

visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojan-

tiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, — maistui visus žaliuosius augalus“ Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa,

ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.

Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, ku-

riuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų. Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Paisydami chronologijos, išvardykite kūrybinius Dievo darbus. Kad būtų aiškiau, surašykite į lentelę. Laikas

Dievo darbai

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ciklas „Pasaulio sukūrimas“ IX, 1905-1906 m.

2. Pasvarstykite, kas gali sutrikdyti skaitytoją, pradėjusį

gilintis į Bibliją. Galir jums taip atsitiko? Papasakokite.

140

3.3. Biblijos vertėjai sako, kad apie dieviškąjį laiką kalbama ir kitose Šventojo Rašto vietose: pavyzdžiui,

2 Pt 3,8 parašyta, kad „viena diena pas Viešpatį

Tiriame

yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų kaip

3. Per kiek laiko sukurtas pasaulis, žmonėms rūpėjo seniai. Antai šventasis Augustinas (354-430) skatino pa-

viena diena“'“ Pr 1 vartojamas hebrajiškas žodis yom reiškia ne tik dieną ar parą, bet ir tam tikrą abs-

mąstyti, kiek vis dėlto truko septynios Biblijoje aprašo-

trakciją, panašiai kaip mes sakome mūsų dienomis

mos kūrimo dienos. Įdomu, kad ir dabar į šį klausimą

negalvodami, kad para trunka dvidešimt keturias

žiūrima rimtai, diskusijose dalyvauja ir mokslininkai.

valandas. Ar šis aiškinimas padeda geriau suprasti Pr 1 pasakojimą apie kūrimą? Kodėl?

Pavyzdžiui, fizikas, gamtos mokslų daktaras Arvydas

Tamulis teigia, kad evoliucijos teorija neprieštarauja Pradžios knygos pasakojimui. Pasak jo, gyvybė visatoje

buvo užprogramuota nuo pat pradžios. Mokslininkas

siūlo tiesiog apskaičiuoti, kiek truko kūrimo diena ir

kokia tikimybė, kad pasaulis radosi atsitiktinai.

3.1. Kurie domitės fizika ir šį tą žinote apie kvantinę me-

chaniką, atlikite tyrimą: pasiklausykite interviu su Arvydu Tamuliu arba pažiūrėkite Rolando Maskoliūno laidą „Dievas ir kvantinė mechanika“, apibend-

rinkite išgirstas mintis ir vaizdžiai pateikite klasei. Galite sukurti uždavinį ir surengti klasės draugams matematikos pamoką. €. 3.2. Prisiminkite, ką mokslas sako apie Žemės kilmę ir

amžių, papildomos informacijos paieškokite inter-

nete ir parenkite pateiktį klasei. Padiskutuokite, ar

teologinis ir mokslinis požiūris prieštarauja vienas kitam.

4. Garsus JAV genetikas, daug metų vadovavęs šešių pa-

saulio valstybių remiamiems žmogaus genomo tyrimams, daktaras Fransis S. Kolinzas (Francis S. Collins,

g. 1950 m.) ne kartą yra nagrinėjęs mokslo santykį su religija. Jis sako, kad „dauguma Šventojo Rašto aiškin-

tojų pirmuosius Pradžios knygos skyrius suvokė ne kaip liudytojo pasakojimą per vakaro žinias, o veikiau

kaip doriniam ugdymui skirtą pjesę“. Paaiškinkite šią sąmojingą mintį ir apibendrinkite laiko sampratą pasa-

kojime apie pasaulio kūrimą. S. Pasakojimas apie kūrimą nėra mokslinis darbas apie pasaulio ir žmonijos pradžią. Čia svarbiausia ne pagrįsti kokią nors hipotezę, o liudyti tikėjimą. Įrodykite, kad

* Naujajame Testamente pasviruoju šriftu išskiriamos Senojo Tes-

tamento citatos. Ši citata iš Ps 90,4: „Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena..“

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius Pradžios knygoje pabrėžiama laisva visagalio Kūrėjo

svarbiausių

valia.

nių

S.1. Raskite pakartojimus ir paaiškinkite jų prasmę. 5.2. Tekstu pagrįskite, kad Kūrėjas yra dosnus.

tomas konfliktas su pasauliu ir savimi. mąsto gaus Bernardas Brazdžionis 1949 m.

Lyrinis

apie vietą

visatoje,

ką. Pasvarstykite, kodėl sakiniai kitokie nei pasakojant apie kitus kūrimo darbus.

O Viešpatie, argi ne Tu tuos kedrus sodinai, ne iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia?

bę?

7.4. Kokią misiją Dievas skiria žmogui? Kuriuo žodžiu ji nusakoma? Tai privilegija ar pareiga? Diskutuojame

Biblijoje sakoma: Dievas sukūrė ir palaimino žmogų,

kad jis globotų, pratęstų gyvybę ir ja rūpintųsi. Kaip

žmobūties

prieštaringumą.

Argi ne Tu

tekstas pagrindžia prigimtinę vyro ir moters lygy-

subjektas

ypatingą

dienos, o sukuria jį iškart po žemės gyvūnų.

7.3. Ar pritartumėte Biblijos tyrėjų teiginiui, kad šis

litur-

skaudžiai juntamas ir apmąs-

suliai taip pat vertinami ir Pradžios knygoje? Kokia jų paskirtis pasakojime apie kūrimą?

8.

Evangelijos),

na modernią psalmę, kurioje

des ir planetas garbino kaip dievus. Ar dangaus švie-

7.2. Aptarkite fragmento apie žmogaus sukūrimą raiš-

(Psalmynas,

tie eilėraščiai dažnai prime-

izraelitų bibliniai pasakojimai, Saulę ir Mėnulį, žvaigž-

radimąsi. 7.1. Pasvarstykite, kodėl žmogui Dievas neskiria visos

šalti-

ginės giesmės, pamokslai. Ir

Senovės Vidurio Rytų tautos, kurių apsuptyje radosi

7. Atkreipkite dėmesį, kaip pasakojama apie žmogaus

Biblija

Pranašai,

5.3. Ką rodo geidžiamoji nuosaka (tebūna, teknibžda, teželdina)?

6.

yra

įkvėpimo

Argi ne Tavo galvą puošia, Viešpatie, kalnai, argi ne Tu sagstai vainikais mūsų žemę?

Argi ne Tu sausus palaistai vynuogynus,

argi ne Tu giedot lakštingalą išmokei? Argi ne Tavo Išmintį regiu žvaigždynuos,

ar vasaros džiaugsme girdžiu ne Tavo juoką?

tik todėl žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis turi tapti

Kūrėjo bendradarbiu ir puoselėti pasaulį paisydamas

kūrinijos ritmo ir logikos. Šio pašaukimo prasmė nusakyta Pr 2,15: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgy-

vendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“

8.1. Pasvarstykite, kaip žmogus vykdo jam skirtą misiją globoti žemę.

8.2. Surenkite diskusiją arba, pasikvietę į pagalbą biologijos mokytoją, - konferenciją apie mūsų laikų

ekologijos problemas. 9.

Kodėl paskutinę savaitės dieną Dievas ilsisi? Kam skir-

tas šis poilsis?

10. Patyrinėkite pasakojimo apie kūrimą meninę raišką ir dviem trimis argumentais įrodykite, kad pasakojama

poetiškai.

Bernardas Brazdžionis Poeto Bernardo Brazdžionio (1907-2002) skaitę visi:

kūrinių yra

vaikai, jų tėvai ir seneliai. Šįkart atsiversime

naują šio poeto kūrybos puslapį - eilėraščius, kurių vienas

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ciklas „Pasaulio sukūrimas“ VIII, 1905-1906 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

141

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA Argi ne Tu laukų lelijoj rytą gyveni,

nepagaunama“ (2013 m.) - tai tik dalis jo knygų, kuriose

argi ne Tu jos žiedą tamsią naktį saugai?

apmąstomas ne tik Šventasis Raštas, bet ir šių laikų žmo-

Argi ne Tu kaip burtininkas sėdamas eini, — ir mūsų mažos dienos amžių metuos auga!

gaus kasdienybė. Neseniai pasirodžiusi knyga „Kaip buvo pradžioje...“ kviečia pasinerti į Senojo Testamento tekstus. „Biblijos pasaulis intriguoja ir jaunus žmones, o Senasis

O Viešpatie, argi ne Tu jaunystę dovanojai ir potvynius, kad eitų upės iš krantų?

Testamentas juk rodosi dramatiškesnis, paslaptingesnis.

Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų

liginių išgyvenimų diapazonas be galo platus - nuo en-

Be to, ten dažnai veikia jauni žmonės, net paaugliai. Re-

argi ne Tu?

tuziazmo iki abejonių, juodžiausios nevilties ir priekaištų dangui. Tai įkvepia pasitikėjimo tiems tekstams“, - sako

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Julius Sasnauskas.

1. Pasirenkite raiškiai perskaityti eilėraštį vis kita intona-

cija: kaip teigimą, klausimą, abejonę. Argumentuodami

aptarkite, kuri labiausiai atitinka lyrinio subjekto būseną. 2. Pažaiskite su eilėraščio tekstu. Argi ne pakeiskite į tai, pavyzdžiui: „O Viešpatie, tai Tu tuos kedrus sodinai /

tai iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia.“ Ritmas nesuyra, o kas pasikeičia? Kuris variantas geresnis? Pagrįskite

Savo nuomonę. 3. Patyrinėkite peizažo detales. Tai Lietuvos ar kurio kito krašto gamta?

Senasis Testamentas

- daugiau

nei religinis šaltinis.

Tai ir žydų poezija, pasakojimo menas, svetimos kultūros klodai, istorijos pamokos. Juliaus Sasnausko biblinės meditacijos

pradedamos

įvairių Įstatymo,

Pranašų,

Raštų“

knygų citatomis. Taip jų tekstas tampa paskata apmąstyti ne tik Senojo Testamento išmintį, bet ir mūsų laikų gyve-

nimą.

4. Kuriose eilutėse nuo gamtos pereinama prie žmogaus?

Tekstu pagrįskite mintį, kad žmogus yra Dievo kūrinijos dalis.

S. Interpretuokite paskutinį eilėraščio posmą. 142

S.1. Kaip suprantate ne visai logišką derinį „Tu jaunys-

tę dovanojai / ir potvynius“? Ar čia kalbama apie gamtą? Kuri meninė priemonė čia pavartota? Kaip

ją suprantate?

$.2. Paskutinį sakinį galima laikyti vienos Senojo Testamento istorijos parafraze. Koks tai pasakojimas ir kaip čia interpretuojamas? $.3. Žodžius „žemėje sukūrei rojų“ paaiškinkite siedami su viso posmo kontekstu.

6. Remdamiesi tekstu, apibūdinkite lyrinio subjekto santykį su Dievu.

7. Analizuodami eilėraščio raišką, neišsiversime be literatūrologijos sąvokų retorinis kreipinys, retorinis klausimas, anafora, žiedinė kompozicija. Prisiminkite (arba išsiaiškinkite) šių žodžių reikšmę ir juos vartodami aptarkite eilėraščio turinio ir raiškos dermę.

Julius Sasnauskas Lietuvos skaity-

tojams pažįstamas ir kaip rašytojas, eseistas. „Dar kartą — Žmogaus

Sūnus“

(1999

m.),

„Bernardinų

Julius Sasnauskas

KAIP BUVO PRADŽIOJE.. DIEVIŠKASIS ŽAIDIMAS (ištrauka)

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis! VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kunigas, vienuolis pranciškonas, katalikų radijo „Mažoji studija“ vadovas Julius Sasnauskas

El

dienoraščiai“

(2002 m.), „Malonės akrobatika“ (2006 m.), „Pagaunama ir

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, “Įstatymas (Tora), Pranašai (Nebiim), Raštai (Ketubim) — se-

niausia Biblijos tekstų klasifikacija.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius oalsavimą iš jų atėmus, miršta

ir sugrįžta į dulkes. Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą. Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.. Ps 104,1ab. 24. 29-31.34

Kuris iš mūsų nebuvo parklupdytas, pervertas kūrinijos grožio savo panemunėse, šileliuose ar prie ežero Keturių

kantonų? Jei paskui imamasi plunksnos, eiliuojama, tai to-

dėl, kad palaima liejasi per kraštus. Gamtos didybė ir grožybė dažniau nei bet kokia šventovė pakrutina mūsų religines stygas. Netgi tie, kurie nelinkę melstis, sakosi nevalingai

garbiną Kūrėją žvelgdami į saulėlydį kopose ar apsikabinę

ąžuolo kamieną. Argumentai už Dievą be bažnyčios ir lai-

kosi pirmiausia tokiomis patirtimis. Kad ir kaip plėtotųsi

technologijos, o gamtoje nyktų paslapčių bei stebuklų plotai, Kūrėjo sostas išlieka stebėtinai tvirtas.

Tad ir psalmės autoriaus jausmai rodosi tikri, atpažįstami, savi. Juo labiau kad Dievas ir jo kūryba čia neturi jokių ideologinių ar moralinių poteksčių. Nesunku paste-

bėti, kad psalmė atkartoja kai kuriuos motyvus iš pasaulio sukūrimo istorijos Pradžios knygoje. Tačiau skirtumas irgi

ryškus: Pradžios knyga Dievo kūrybą aiškina Sandoros įsi-

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Himnas“ I, 1906 m.

Toks Dievo ir jo kūrybos suvokimas patį psalmininką kursto džiaugsmingai traukti padėkos ir šlovinimo giesmę Viešpačiui. Čia priekaištauti dėl realybės jausmo stokos ir pernelyg idiliško pasaulėvaizdžio - tas pat kaip reikšti

norą grįžti prie anos kietos skaičiavimo bei svėrimo kalbos.

Psalmėje brėžiami beribiai Dievo meilės ir palankumo ho-

rizontai veda priešinga kryptimi. Negana to, Dievo meilės

pareigojimų kontekste, o psalmininkas regi vienintelę kūri-

visuotinumas ir kūrinijos įvairovė paneigia bet kokias elita-

nijos gyvavimo priežastį - paties Kūrėjo džiaugsmą.

rizmo“ nuostatas, ribų paieškas, vertumo ar nevertumo ka-

Kitaip nei įprasta įsivaizduoti, pats Dievas šioje psalmėje pagautas žaidimo aistros, pasidavęs kūrybos laisvei ir malonumui. Apsvaigęs nuo įkvėpimo tarytum menininkas. Sukurtasis pasaulis yra jo didžio talento pergalė, pasitenkinimo šaltinis, vilties ramstis. Rodydamas begalinį palankumą visiems savo kūriniams jis tiesiog kaifuoja". Pradžios

tegorijas. Per psalmės posmus driekiasi mintis, kad patikti

Dievui galima tik vienaip - saugant ir puoselėjant tai, kas išėjo iš Kūrėjo rankų ir širdies. Raginantis savo sielą šlovinti Viešpatį psalmininkas anaiptol nėra paikas entuziastas, pagautas banalių religinių sentimentų gūsio. Jo įkvėptos eilės yra galingas šauksmas prieš bet kokį Dievo kūrybos griovimą, darkymą, paniekinimą.

knygoje Dievą su kūrinija suriša Sandora. Šis santykis vi-

suomet bus grįstas taisyklėmis ir apribojimais. Kunigiškai

kietą, iškilmingą religinę kalbą, kuri būdinga Sandoros aprašymams, psalmės autorius drąsiai keičia poetinio patoso pliūpsniais. Kūrinijos gyvavimą, pasak jo, lemia ne vien

Įstatymo vykdymas. Žaidžiantis ir kuriantis Dievas yra

dosnus todėl, kad jam tai patinka. Ne pareiga, ne gailestis

stumia jį rūpintis pasaulio gerove, o kūrybos dvasia, lydima pasigėrėjimo ir džiaugsmo.

"Lietuvių žargono bazėje žodis kaifuoti aiškinamas taip: svaigti iš

laimės, malonumo, pamesti protą nuo ko nors, būti apimtam kvaitulio.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokia Senojo Testamento ištrauka pradedama esė? Su-

siekite šią citatą su Pradžios knygos pasakojimu apie

pasaulio kūrimą - raskite panašumų ir skirtumų.

2. Suformuluokite psalmės pagrindinę mintį.

3. Juliaus Sasnausko tekstas prasideda retoriniu klausimu,

nutaikytuį skaitytojo kultūrinę patirtį.

*Elitarizmas - čia išskirtinumas, priskyrimas privilegijuotųjų grupei — elitui.

LITERATŪRA X KLASĖ

143

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA 3.1. Su mokytojo pagalba išsiaiškinkite, apie kuriuos ra-

šytojus užsimenama pirmame sakinyje.

prieš Dievą veda į karą su kitu žmogumi. Taip pažeidžiami du Sandoros įsakymai: mylėk Dievą ir artimą. Pasakojimas

3.2. Savais žodžiais paaiškinkite, ką reiškia remtis kultū-

rine patirtimi.

4.

Kokį svarbiausią skirtumą įžvelgia esė autorius, lygin-

5.

Apie kokį religingumą kalbama esė? Iš kokių patirčių

damas pasakojimą apie pasaulio kūrimą su psalme?

6. 7.

kyla šis jausmas? Kodėl Julius Sasnauskas Dievą vadina menininku? Pagrįskite autoriaus teiginį, kad psalmės kalba poetiška, pakylėta.

8.

Graikiškas žodis 740046 daugiareikšmis, nuo aistros iki

9.

kančios. Kokią mintį išreiškia psalmininko patosas? Koks, pasak Juliaus Sasnausko, Kūrėjo santykis su savo kūrinija?

apie Kainą ir Abelį sutelkia dėmesį į žmonijos istorijos pradžią. Hebrajiškas žodis adam reiškia ne tik žmogų, bet ir žmoniją, todėl šie herojai ne vien Adomo

kaip pavaizduota Pradžios knygoje, bet ir kraujo broliai, artimiausi giminaičiai apskritai, bet kuriais laikais. Perskaitykite ir aptarkite vieną žinomiausių Biblijos pasakojimų iš Pradžios knygos.

PRADŽIOS KNYGA KAINAS IR ABELIS

10. Dėl ko ir kodėl reiškiamas susirūpinimas esė pabai-

goje?

11. Vienu sakiniu suformuluokite esė pagrindinę mintį. Kuo ji skiriasi nuo psalmės pagrindinės minties?

Pr 4,1-16 Vyras pažino savo žmoną levą, ji pastojo ir pagimdė Kai-

12. Pasvarstykite, ar esė padėjo jums geriau suprasti psalmę.

ną. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, — pasakė

Rašome

Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPA-

13. Parašykite samprotaujamąjį rašinį (arba pastraipą) „Že-

144

ir Ievos vaikai,

mė - žmonijos namai“. Formuluodami vieną iš problemų pasinaudokite Juliaus Sasnausko esė arba (ir) popiežiaus emerito Jozefo Racingerio (Joseph Ratzinger,

g. 1927 m.) mintimi: „Dabar visa gamta atiduodama

ji. Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o ČIUI žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo

savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvel-

gė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. VIEŠPATS

Žmogaus valiai, tačiau staiga iškyla didžiausia grėsmė

jam pačiam“

Trapi žmogaus prigimtis + Ką mums sako Kaino ir Abelio istorija? + Ar statysime Babelio bokštą iš naujo? Biblijoje ne tik pabrėžiama žmogaus nelygstama vertė, bet ir plėtojama dramatiška nuodėmės

istorija. Ji prasi-

deda Adomo ir Ievos išvarymu iš Edeno sodo: norėdami

Abelio ir Kaino

fasade, XIVa.

atnašavimas Dievui Italijos Orvjėto miesto katedros

prilygti Dievui, žmonės nepakluso savo Kūrėjui ir atsidūrė bėdoje. Pasakojime apie rojaus praradimą atsiskleidžia žemdirbio buitis: sunkūs darbai ir nuolatiniai rūpesčiai, grumtynės su gamta. Ir mirties baimė.

užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks

prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė.Ji geidžia

Kaino ir Abelio istorija turi dar senesnes šaknis. Tikriausiai

tavęs, bet tu gali ją įveikti“

šis pasakojimas kadaise paaiškindavo žemdirbių ir klajok-

Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu. Kai jie buvo laukuo-

lių piemenų priešiškumo priežastį. O Biblijos pasakotojui

se, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį. Tuomet VIEŠPATS

svarbu atskleisti žmonijos padėties tragizmą, nes maištas

paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ - „Nežinau!

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius Argi aš savo brolio sargas?!“ - atsakė jis. O VIEŠPATS jam

7. Paaiškinkite mintį: „Bet jei gera nedarai, prie durų iš

rė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai

pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ 7.1. Kokia meninė priemonė čia pavartota? Kas ja pa-

bėglys ir klajūnas žemėje“ Kainas atsakė VIEŠPAČIUI:

7.2. Ką reiškia vaizdingasis veiksmažodis tykoja? Pa-

tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvė-

dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi

sakoma?

keiskite jį stilistiškai

„Per daug didelė man bausmė, negaliu jos pakelti! Šian-

užmušti“ Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas

užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septyneriop;

veiksmažodžiu,

parinkite sinonimų ir nusakykite reikšmės skir-

dien išvarei mane nuo žemės, turiu slėptis nuo tavo veido

ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje; kas tik mane sutiks, galės

neutraliu

tumus.

7.3. Aiškindamas šį Biblijos pasakojimą, kunigas Algirdas Akelaitis sako, kad nuodėmė čia vaizduojama pasyvi, bet turinti „apetito“ ir nepasotinamo

“ Ir

VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užti-

troškimo. Iš pažiūros ji nepavojinga, o iš tiesų tai

kęs, neužmuštų. Po to Kainas paliko VIEŠPATIES Artumą

spąstai kiekvienam, kuris nesisaugo. Parašykite du

ir apsigyveno klajoklių krašte į rytus nuo Edeno.

argumentus šiai minčiai pagrįsti arba paneigti. Pa-

teikite bent vieną pavyzdį.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Atpasakokite Kaino ir Abelio istoriją. 2. Remdamiesi pasakojimo pradžia, paaiškinkite, kaip nuo seniausių laikų buvo suvokiamas vaiko gimimas.

3. Pasvarstykite, kodėl trumpame pasakojime taip dažnai

kartojasi žodis brolis. Ką šiuo pakartojimu norima pa-

brėžti? Ar tekste kalbama apie vieno kurio veikėjo iš-

skirtinumą, viršenybę?

Diskutuojame

4. Dėl ko supyko Kainas? Atrodo, dėl to, kad Dievas neįvertino jo atnašos, nors į Abelio atnašą pažvelgė ma-

loningai. Bet jei norime geriau suprasti šią pasakojimo

vietą, turime įsiklausyti į vertėjų pastabas. Štai ką jie sako:

Žodis pažvelgė (hebr. ša ah) nusako dėmesio atkreipimąį ką nors, perkeltine reikšme - kliovimąsi kuo nors, rūpinimąsi ar globojimą. Kitose Biblijos vietose Dievo atsisakymas žvelgti į

aukas (t. y. jas priimti) išreiškiamas visai kitu veiksmažodžiu

(nebe ša'ah, o nabat). Šiame pasakojime nekalbama apie aukos

priėmimą arba atmetimą. Todėl negalime dėti lygybės ženklo tarp pažvelgti ir priimti.

Taigi galima kelti hipotezę: Kainas, matydamas Abelio

patiriamą bendrystę su Dievu, irgi jos trokšta; jis nori pasisavinti tai, kas yra Abelio, užimti brolio vietą Die-

vo akivaizdoje. Padiskutuokite, kokios Kaino rūstybės

8. Ar Kainas girdi Dievo žodžius? Kas jį pastūmėja užmušti brolį? 9. Biblijoje nuolat pabrėžiama, kad Dievo sukurta žmonija turi būti bendruomenė. Kurie Kaino žodžiai prieštarauja šiam Dievo užmojui?

10. Paaiškinkite posakį Kaino žymė. Kokiame kontekste jį išgirstame ar pavartojame šiais laikais? 11. Biblijoje rašoma, kad brolžudys Kainas pastatė pirmąjį miestą. Vienas iš jo palikuonių pirmas išmoko groti lyra ir trimitu, kitas — kalti žalvarinius ir geležinius

įrankius. Archeologija liudija, kad II tūkstm. pr. Kr. metalų apdirbimas turėjo lemiamą reikšmę, nors kul-

tūros sklaida neatsiejama nuo smurto ir gobšumo. Ar

galime teigti, kad Senasis Testamentas įspėja dėl grėsmių, susijusių su kultūros pažanga? Tiriame

12. Bet kurios aistros užvaldytas žmogus paprastai viduje išgyvena tam tikrus jausmo raidos etapus. Tai tinka ir

pykčiui. Įvairių sričių mokslininkai sutaria, kad pyk-

čio kilmę ir raidą galima nužymėti tokia schema: pasitikėjimas

pasauliu,

žmonėmis

(randasi idealus

vaizdinys)

> laukimas,

>nusivy-

kad vaizdinys | limas

> pyktis

> agresija

taps tikrove

(lūkesčiai išsipildys)

priežastys - išorinės (jį atstumia Dievas) ar vidinės (jis pats jaučiasi atstumtas)?

12.1. Ar Senojo Testamento pasakojime apie Kainą ir Abelį galime įžvelgti šią universalią, t. y. tinkamą

sų manymu, Dievas užkalbina Kainą, nors į jo

12.2. Remdamiesi asmenine ir kultūrine patirtimi, pa-

5. Kodėl,

atnašą tarsi nė nepažvelgė? 6. Dėl ko perspėjamas Kainas?

visais atvejais, pykčio schemą?

svarstykite, kaip puikybė, įžeistos ambicijos ir pyktis sukelia konfliktus. Ar aptartoji schema tinkair šeimai, ir pasaulio istorijai?

LITERAI,

RA X KLASĖ

145

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA Rašome 13. Tiesiogiai verčiant hebrajišką tekstą, Kainas turi pyktį.

ABELIS

Kur buvai tu?

Taip pati Biblijos kalba parodo tam tikrą Kaino laisvę

pykčio atžvilgiu: juk ką nors turi tol, kol laikai prie sa-

vęs. Tas, kuris turi, yra laisvas ir neturėti. Remdamiesi šia kunigo Algirdo Akelaičio įžvalga ir savo patirtimi, parašykite rašinį (ar jo pastraipą) apie pyktį. Pavadini-

mą sugalvokite patys.

Noelis

Gordonas

vienas žymiausių XIX a. pradžios romantiz-

mosrovei. Apie rašytojus romantikus jau esate girdėję dalyvau-

Su žmogumi kalbėtis. Pasišalink.

dami diskusijoje apie kūrybinio pašaukimo paslaptis,vaizduotės galias, saviraiškos svarbą žmogaus gyvenime. Bairono poezijos ir dramų herojai - stiprių aist-

Džordžo Noelio Gordono Bairono portretas, 1885 m.

rų asmenybės, paklūstančios tik savo valiai ir vaizduotei. 146

Mirtį, Nemirtingumą ir visagalybę, Nūdienių ir senų pasaulių aibes... Nepaprastų žvaigždžių, mėnulių, saulių Netylantis, griausmingas sūkurys Taip pritrenkė, apkurtino mane, Kad aš kol kas jaučiuos visai bejėgis

ron, 1788-1824) - anglų poetas, priklausančių

KAINAS

Bekraštį tolį, slėpinius erdvių,

Baironas (George Noel Gordon By-

kūrėjų,

ABELIS

O ką regėjai?

Džordžas Gordonas Baironas Džordžas

KAINAS Aš nežinau.

Nusivylę pasaulio tvarka, jie maištauja, nepripažįsta jokių autoritetų, neturi vienminčių, todėl lieka pasmerkti vienat-

vei ir skausmui. Perskaitykite ir aptarkite, kaip Džordžas Baironas interpretuoja biblinį pasakojimą apie Kainą ir Abelį.

ABELIS Tau akys žiba įstabia ugnim, Tau dega veidas įstabia šviesa, Ir taip mįslingai skamba tavo balsas... Ką reiškia visa tat? KAINAS Tai reiškia... Eik, Palik mane.

ABELIS

KAINAS

Pradžioj mes pasimelsim

Ir Viešpačiui sudėsime aukas.

(ištrauka)

Kainas, Abelis ir Cilė atnašauja aukas. Visi meldžiasi, tik

KAINAS Daryk tai vienas, Abeli: tave Jehova, regis, myli.

kad šis su motina kadaise nusikalto, todėl dabar išvyti iš ro-

ABELIS

Vietovė netoli rojaus. Rytas. Adomas, Ieva ir jų vaikai Kainas sakosi neturįs už ką dėkoti Dievui. Jis kaltina tėvą,

jaus ir yra mirtingi. Kainas niršta, kad turi kentėti už kitų

Aš tikiuosi,

nuodėmes - daug dirbti. Staiga pasirodo „valdovas dvasių“

Kad jis vienodai myli mus abu.

esąs tikrasis dievas, norintis duoti žmonėms „laimę, nemirtingumą, išmonę ir galią“. Liuciferis kursto Kaino puikybę

KAINAS

Tave labiau. Bet aš tau nepavydžiu.

liaupsindamas jo protą, „kurs moka likti ištikimas sau“, įžie-

Tu paklusnus ir geras Dievo tarnas:

Liuciferis ir ima gundyti įsikarščiavusį Kainą. Jis sako pats

bia jo širdyje nepasitikėjimą tėvu ir broliu. Kainas patiria Liuciferio sužadintus regėjimus - mirties karalystės siaubą ir visatos platybių grožį.

Tad melskis jam, tik be manęs, prašau.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius ABELIS Brolau, nebūčiau vertas aš vadintis Garbingo mūsų tėvo sūnumi, Jeigu tavęs negerbčiau kaip jaunesnis Ir jeigu nepasiūlyčiau aš tau

Jisai aukštesnis, tau jis ir pritinka

Prie aukuro užimti pirmą vietą.

KAINAS

ABELIS Va šitas?

Kaip vyresniam. Paruošk dabar aukas. O kurgi tavo?

KAINAS

Nesiveržiu pirmauti.

ABELIS

ABELIS

Juo liūdniau..

Bet šiandie mano prašymą išpildyk: Kažkoks nepažabotas kvaitulys

Pažiūrėk, čionai Riebiausieji pirmagimiai bandos —

Piemens auka širdinga. KAINAS

Slapčia yra užvaldęs tavo sielą; „Malda suteiktų tau ramybę.

Aš kaimenėmis savo pasigirt;

KAINAS

Tiktai vaisius, kuriuos man duoda žemė

Ne,

Manęs negali niekas nuraminti... Aš stichijas aprimusias mačiau, — Bet nejutau ramybės savo sieloj.

Eik, Abeli, manęs neprievartauk,

Ar leisk man pasišalinti pačiam,

Kad netrukdyčiau švento tavo darbo.

Negalėčiau

Esu aš žemdirbys - ir atnašausiu Už prakaitą ir triūsą. (Renka vaisius) Štai, pažvelk, Kokie jie sodrūs, kaip gražiai nunokę.

Kainas ir Abelis puošia aukurus ir įkuria juose ugnį ABELIS

ABELIS Mes turim savo priedermę atlikti,

Kartu. Neprieštarauk.

"Tu, kaip vyresnis, pirmas privalai Pašlovinti Kūrėją, mielas broli.

KAINAS Ne, tu pradėk, = aš čia naujokas. Melskis;

KAINAS Aš nusileidžiu.

Aš stengsiuos tau pritart kaip išmanau.

Kas reikia man daryti?

ABELIS (klaupdamas) ABELIS

O didis Dieve, mūs visų Kūrėjau,

Sau vieną iš altorių.

Pasirink

Kuris davei alsavimą gyvybės,

Palaiminai visus mus ir apgynei,

Neleidai žūt už nuodėmes tėvų,

KAINAS

Kuris net savo apmaudą teisingą Kas man jie?

Velėna ir akmuo... Nurodyk pats.

Suminkštinai užuojauta romia Ir toks buvai mums geras ir dosnus,

Kad tavo nepelnytas atlaidumas Atrodo mums kaip rojaus dovana!

ABELIS Ne, pasirink.

Praamži! Gėrio ir šviesos nešėjau,

Dorybių neišsenkamas šaltini,

Mus saugojąs nuo blogio visokiausio,

KAINAS Gerai, tiek to.

Vedas painiais gyvenimo keliais

LITERATŪRA X KLASĖ

147

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA Į nepažįstamą, bet kilnų tikslą,

Ir aš dažnai nesugebu iš karto

Šventosios tavo valios nužymėtą! Priimkiš savo tarno nuolankaus,

Susivaikyt, kame tiesa... Bet man

Iš pirmojo piemens šiame pasauly, Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius, Priimk šią auką menką ir niekingą

(Niekingą kaip ir viskas prieš tave!),

Kurią kaip ženklą padėkos gilios

Akivaizdoj dangaus tau atnašauju Ir savo veidą nulenkiu prie žemės,

Aš vykdyti turiu jo liepimus

Taip, kaip esu juos vykdęs ligi šiolei.

Abelio altoriuje ugnis įsiplieskia akinančiu liepsnos stulpu ir veržiasi į dangų; tuo pat metu pakilęs viesulas apverčia Kaino

aukurą ir išmėto vaisius žemėje

Pagimdžiusios mane, - šlovė, šlovė tau

ABELIS (klaupdamas) O broli, melskis! Dievas tau grūmoja.

KAINAS (kalba nesiklaupdamas)

KAINAS Ką tu sakai?

Per amžių amžius!

Tu, kuris plačiai

Esi galybe savo pagarsėjęs, Jehova - žemėj, Dievas - danguje, Kurio visų vardų ir veikalų Mirtingam neįmanoma žinoti, Įrodyk mums, kad geras tu esi,

ABELIS

Jisai tavus vaisius

Išbarstė žemėj.

Ir patausok piktadarybes savo!

KAINAS

Jei galime tave palenkt maldom,

Žemė juos pagimdė, Tegu tad juos pasiima atgal

Priimki jas iš mūsų; jeigu aukos

Yra mielesnės rūsčiai tavo dvasiai, 148

Netinka būt teisėju visagalio, —

Jų irgi neatstumki! Dvi būtybės

Ir dar gausesnį derlių išaugina

Išjųjų sėklų. Tu labiau kur kas

Tau savo dovanas kuklias sudėjo.

Jehovai įtikai: žiūrėk, kaip godžiai

Jei mėgsti kraują, - dešinėn pažvelk,

Kraujuotą liepsną sugeria dangus!

Į šį piemens altorių, iš kurio

Kraujuoti dūmai į padangę kyla

Nuo deginamų pirmgimių bandos.

Gal magina tave sultingi vaisiai, Kurie, be skausmo ir kančių užgimę,

ABELIS Ne apie mano atnašą galvok, O kolei ne vėlu, skubėk sudėti Naujas aukas.

Lyg puošmena gyva tavų darbų

Džiugiai prieš saulę tviska ant velėnos?

KAINAS

Jei šis nekaltas aukuras labiau

Patinka tau, pažvelk į jį maloniai; Juk tas, kuris jį šitaip išdabino, Yra toksai, kokiam ir dera būt

Man aukurų nereikia!

Jų nepakęsiu... ABELIS (atsistodamas)

Vienam iš tavo kūrinių, nes nieko

Nenori jis laimėti iš tavęs Keliaklupsčiaudamas. Jei jis nedoras, —

Kainai, ką darai? KAINAS

Nutrenk jį: tu esi juk visagalis, Ne jam tad galynėtis su tavim! Ojeigu geras jis, — pasigailėk

Aš noriu sunaikinti tą nešvankų,

Ar nugalabyk: viskas tavo valioj; Tu netgi blogį vadini gėriu,

Sugriauti noriu tavo aš altorių,

Surūkusį apvaizdos talkininką, Skelbėją tavo įkyrių maldų, Ėryčių nekaltų krauju užlietą.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius ABELIS (priešindamasis Kainui) Ne, to nedrįsk - ir šventvagiškų žodžių

Bent neparemk bedieviškais darbais! Nejudink mano aukuro, nes jį

Palaimino Jehova nemirtingas, Šią dovaną priėmęs iš manęs. KAINAS

Palaimino?! Vadinas, jo palaima — Tai dūmai nuo įsvilusios mėsos,

Garuojantis altoriuj šviežias kraujas,

Gailus bliovimas vargšų gyvulių,

Netekusių brangių jauniklių savo,

Kurių tiek daug numiršta nelemtai Nuo dievobaimingojo tavo peilio?

Šalin iš kelio! Lai neriogso čia

Tasai gėdingas kruvinas paminklas! ABELIS Neliesk altoriaus, Kainai! Atsitrauk!

Tu smurtu nepaglemši jo; bet jeigu Jisai tau naujai aukai reikalingas, Tai imkis.

KAINAS

Anri Vidalio (Henri Vidal) skulptūra „Kainas“ Tiuilri sode Paryžiuje, 1896 m.

Naujai aukai?! Eik šalin,

Kad vietoj tos aukos netektų man...

149

KAINAS (griebdamas nuo aukuro nuodėgulį ir smogdamas juo Abeliuiį smilkinį)

Tai neškis ją pas Dievą, jeigu jis Gyvybės tavo taip ištroškęs.

ABELIS Ką pasakei tu?

ABELIS (krisdamas žemėn)

KAINAS

Leisk ir netrukdyk! Iš kelio! Tavo Dievas mėgsta kraują, —

Žiūrėk, kad jo negautų jis per daug!

ABELIS O aš vardan jo švento vardo stoju Tarp Viešpaties altoriaus ir tavęs.

KAINAS Aš tą velėną vėl nublokšiu žemėn, Iš kur jinai atėjo. Pasišalink,

Jei tau yra brangi sava gyvybė... ABELIS (priešindamasis) Ne! Dievas man už gyvastį brangesnis!

Kainai!

Ką padarei tu? KAINAS

Broli!

ABELIS Didis Dieve!

Priimki savo tarną ir atleisk

Žudikui, nežinojusiam, ką daro. Paduok man ranką... Ranką duok man, broli,

Ir vargšei Cilei pasakyk... KAINAS (atsikvošėdamas)

Duot ranką?..

O,ji visa raudona nuo kažko... LITERATŪRA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA (Kiek patylėjęs, iš lėto dairosi aplink)

Argi tylėjimas yra mirtis?

Kur stoviu aš? Ar vienas čia esu?

Ne, jis pabus dar, - aš prie jo budėsiu.

Kur Abelis? Kur Kainas? Jis - tai aš?

Negali būti... Broli, atsibusk!

Kad taip ūmai sudužtų. Neseniai Su manimi jisai kalbėjos. Ką gi

Ne laikas dar miegot... Ko toks išbalęs? Kas tau yra? Juk tu buvai šį rytą

Dabar man atsakyti?.. Broli!.. Ne! Taip šaukiamas, jisai neatsilieps: Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką?

Ko paslikas guli tu ant žolės?

Žvalus ir linksmas! Abeli! Klausyk,

Gana juokauti! Mano smūgis buvo

Stiprokas, bet nemirtinas... Ak, kam Tu spyreis prieš mane?.. Tu tik juokauji, Tu nori tik pagąsdint... Aš trenkiau,

Taip, aš trenkiau - ir viskas... Atsipeikėk.

Atsikvošėk! Bent krustelėk!.. Gerai...

Kvėpuoji tu? Kvėpuok! O, Dieve, Dieve!

ABELIS (vos girdimu balsu)

Kas mini Dievą?

Prabilk, prabilk! Bent vieną gerą žodį Iš tavo lūpų man išgirsti leisk,

Kadaš nebebijočiau savo balso! KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Biblijoje apie brolių kivirčą pasakytas tik vienas sakinys: „Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu“ Džordžui

Baironui rūpi konflikto priežastis. Glaustai papasakokite, kaip broliai susiginčija ir vienas iš jų leidžiasi pagaunamas pykčio.

2. Grupėmis išanalizuokite dramos fragmentą ir išvadas

aptarkite klasėje. Iš anksto pasirenkite prieš aptarimą

KAINAS "Tavo užmušėjas.

150

Gyvybė mūsų ne tokia trapi,

ABELIS Tegu Aukščiausias jam atleidžia! Kainai, Tu vargšės mano Cilės nepamiršk, Dabar jai vienas brolis bepaliko. Abelis miršta KAINAS O man?.. Kas liko man? Kur mano brolis?..

Jo akys atsimerkė! Gyvas jis! Mirtis yra į miegą panaši,

perskaityti tekstą vaidmenimis. I grupė. Brolių pakalbis iki maldos

„ Kaip jaučiasi Kainas, tik ką patyręs Liuciferio sužadintus regėjimus? Iš ko tai matyti?

+ Remdamiesi tekstu, aptarkite brolių charakterio skirtybes; įrodykite, kad Abelis nuolankus ir taikus, o Kai-

nas išpuikęs ir nepatiklus.

+ Apibendrinkite: kokie yra brolių tarpusavio santykiai ir kas tai lemia?

II grupė. Malda

+ Kaip brolius charakterizuoja malda? Užpildykite lentelę: remdamiesi tekstu, nurodykite du, jūsų manymu,

svarbiausius veikėjų bruožus ir savo įžvalgas pagrįskite citatomis.

O miegas žmogui sudeda blakstienas...

Abelio bruožai

Lu

Štai ir jo lūpos praviros - turbūt

Jisai alsuoja? Ne, jis nealsuoja!..

Širdis, širdis! Reik pažiūrėt: ji plaka? Ne, negirdėti... Gal tai blogas sapnas? Galbūt aš atsidūriau kitame,

Baisesniame pasauly?.. Viskas mirga

2.

Ir sukas akyse... Kas čia? Rasa?

Kaino bruožai

1. Apimtas puikybės 2

(Perbraukia ranka per kaktą, paskum žiūri į delną)

O ne, tai kraujas... Mano kraujas... Brolio... Tai kraujas mudviejų, kurį praliejau. Tad kam gi man gyvybė, jeigu aš Ją atėmiau patsai iš savo kūno?

Bet aš nepatikėsiu, kad jis miręs!

| Citatos

+ Remarka - klaupdamasis + „Akivaizdoj dangaus tau atnašauju / Ir savo veidą nulenkiu prie žemės / Pagimdžiusios mane.“ + „Priimk iš savo tarno nuolankaus šią auką menką ir niekingą“ Citatos

+ Kokį Dievą įsivaizduoja Abelis ir kokį Kainas? + Apibendrinkite: koks Kaino ir koks Abelio santykis su Dievu? LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius

„KAINAS IR ABELIS“ VIENOS ŠEIMOS GYVENIMO ŠEŠIOS DIENOS

III grupė. Aukojimas

+ Apie ką - Dievą ar savo brolį - mąsto Kainas aukojimo Kaip tai apibūdina veikėją? + Kainas

įtūžio akimirkomis kalba ne tik apie Dievą, nes

matyti ir jo vidinė būsena. Įrodykite ir pagrįskite citatomis, kad Kaino pyktis ne ūmus, spontaniškas, o su-

voktas, nuolatjį persekiojantis.

+ Apibendrinkite: kokios yra Abelio ir kokios Kaino vertybės?

Saulės Pinkevičienės interviu

IV grupė. Atsikvošėjimas

jęs Kainas supranta, kas įvyko. Paaiškinkite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis perteikiama veikėjo vidinė sumaištis ir iš tis.

su Loreta Liausaite ištraukos

+ Atsikvoš

+ Pirmame monologe susijaudinęs Kainas

ištaria:

2

kam / Tu spyreis prieš mane?.“ Kaip jį charakte: ja šie žodžiai? + Apibendrinkite: ką išgyvena Kainas nužudęs brolį? Paaiškinkite siedami teksto turinį ir raišką.

Alytaūs miesto teatre Loreta Liausaitė (1961-2015) yra

pastačiusi audiovizualinį spektaklį „Kainas ir Abelis. Kasdienė mirtis“. Premjera įvyko 2009 m. rudenį.

Pasvarstykite, kaip būtų pasibaigęs konfliktas, jei Abelis nebūtų pri inęsis broliui. Kodėl jis pasipriešino - iš

spyrimo ar dėl ko kito?

Rašome 4. Parašykite esė „Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką?

(Džordžas Baironas)“, remdamiesi

Senojo Testamento

pasakojimu apie Kainą ir Abelį arba Bairono dramos ištrauka ir šių dienų politiniu kontekstu.

S. Sociologai sako, kad pavydas yra gana išplitęs blogis.

Ji išgyvena nestabilios savivertės žmonės. Pavyduliavimas randasi iš nuolatinio lyginimosi su kitais. Norom nenorom stengiamės prilygti pranašesniems. Jei dažniau pažvelgtume į tuos, kuriems pasisekė mažiau, bū-

tų lengviau suvaldyti pavydo aptemdytas mintis (juk

Alytaūs teatro spektaklis „Kainas ir Abelis. Kasdienė mirtis“, 2009 m. Spektaklis sukurtas interpretuojant biblinį pasako-

jimą apie Kainą ir Abelį. Kaip kilo spektaklio idėja? Kainas ir Abelis suvokiami kaip idėja, simbolinė figūra. Perskaitę šešiolika Biblijos eilučių, galime valandų valandas

kalbėtis apie Pavydą, Nuodėmę, Bausmę, Tikėjimą, Kaino

iš tiesų dauguma Lietuvos gyventojų priklauso labiau

pasiturinčiai žmonijos daliai). Bet pavydo užgautos

ženklą, Tremtį... Pasirinkdama pasakojimą apie Kainą ir Abelį, aš pirmiausia kalbu apie netikėjimą. Jei Kainui būtų

ambicijos verčia užriesti nosį. Jei tokie jausmai veša be

buvęs nesvarbus įvertinimas, ar jis būtų tapęs brolžudžiu?

jokių kliūčių, jų auka pasikeičia net fiziškai: veidas

blykšta, lūpos išsitempia kaip brūkšnys, žvilgsnis daro-

Man gaila pykstančio. Pyktis griauna. Mane labai domina šeimos gyvenimas, tas artimiausias žmonių bendrystės ra-

si ledinis.

tas, kuriame esame įkalinti.

Parašykite humoristinę „Atmintinę

pavyduoliui“:

suformuluokite taisykles, kurių r ia laikytis pavyduoliui, kad sukurtų save tokį, kokį įsivaizduoja ateityje.

Šio spektaklio centre yra šeimos gyvenimas, kasdie-

nybė. Kaip žvelgi į šią temą? Ar keitėsi spektaklio idėja nuo sumanymo iki premjeros?

Pradinis sumanymas buvo artimas socialinėms televizi-

jos laidoms, straipsniams: smurtas šeimoje, vaikų išgyvenimai, patyčios. Mane domino socialinio teatro praktikos. Dar prieš dešimt metų susipažinau su švedų režisierės Susanės Osten (Suzanne Osten, g. 1944 m.) probleminio teat-

ro vaikams kūrimo metodika, žavėjausi jos idėjomis. Dabar, kurdama

LITERATŪRA X KLASĖ

„Kainą

ir Abelį“, tikėjausi vadovautis

terapinės

151

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA dramos principais. Filmuoti vaikų kambarius, rinkti išgyve-

5.2. Remdamiesi sava patirtimi ir interviu, palyginkite,

kuo kūrėjos sumanymas skiriasi nuo jums pažįsta-

nimus, repetuoti drauge su vaikais, o vėliau viską perkelti į

sceną. Bet viduje kažkas labai priešinosi, tai buvo lyg vaiko išdavystė — pasinaudoti jo drama ir bandyti atkartoti kitiems, prisidengus meno formomis ją iškelti į viešąją erdvę.

Spektaklio siužetas paprastas: motina, du sūnūs ir tėvas,

kurio laukiama grįžtant. Sūnūs tikisi išsivaduoti iš tėvų, šeimos ir kurti savąjį gyvenimą, kitokį. Mano Kainas - žmo-

gus, kuris išgyvena nemeilę, jis kaip trupinius renka įrody-

mus: štai ir vėl manęs nemylėjo, ir tada nemylėjo... Ir kada į jo dovanas — aukas net nepažvelgiama, jis sprogsta, tampa

bibliniu Kainu, brolžudžiu.

6. Kodėlinterviu aptariamas spektaklis gali būti įdomus ir paaugliams, ir suaugusiesiems?

Rašome 7. Perskaitykite ir mokytojo padedami aptarkite dviejų

žinomų Europos mąstytojų — italų vienuolio, rašytojo Enco Bjankio (Enzo Bianchi, g. 1943 m.) ir rabino

Džonatano Sakso — mintis. Iliustruokite jas savais pavyzdžiais. Nuolat pasiduoti pykčiui — tai ženklas, kad gyvenamas

Kodėl pasirinkta eksperimentinė forma?

Idėją bandžiau išreikšti minimaliomis priemonėmis, komponuodama mizanscenas?, spalvas ir jomis kurdama emocijas (įtampą, džiugesį, nerimą, jaukumą, dramatizmą).

Aktoriai dirba tuščioje erdvėje, be įprastos scenografijos. Jų kūnai, vaizdo projekcija, gestai-ženklai tampa raiškos priemone, kuria dramatizmą. Reikia didelio virtuoziškumo is-

torijai papasakoti tuščioje erdvėje. Tai eksperimentas mums,

kuriantiems.

nepakankamai žmogiškas gyvenimas, kuriam reikiamo ritmo nesuteikia poilsis, vienuma ir tyla. Galbūt dėl to šiuolaikinės visuomenės dusulingame ritme pyktis tapo viena

iš dominuojančių žmogaus ydų. Pyktis ant kitų žmonių gali

užsiliepsnoti tada, kai jie - ypač tie, kuriuos mylime, - nepateisina mūsų lūkesčių, nukrypsta nuo mūsų pačių susikurto

jų vaizdinio, netraktuoja mūsų taip, kaip norėtume, ir kai at-

skleidžiame tuos jų trūkumus, kurių negalime pakęsti savyje.

Kainas neneigia asmeninės atsakomybės. Jis nesako „tai

Kam skirtas šis spektaklis?

Vyresnio amžiaus moksleiviai, mėgstantys ir besimokantys interpretuoti istorijas, besidomintys ne tik siužetiniais kūriniais, gali drąsiai užsukti į teatrą. Suaugęs žiūrovas,

kurio negąsdina kitoks formatas, išgirs ir Oskaro Milašiaus

poezijos, ir ištraukų iš Senojo Testamento Giesmių giesmės, pamatys vaizdo projekcijas ir, svarbiausia, pajus mūsų

didžiulį norą papasakoti istorijas ir kartu pamąstyti.

buvau ne aš“ ar „tai nėra mano kaltė“. Jis neigia moralinę at-

sakomybę. Iš esmės jis klausia, kodėl turėtų rūpintis kieno

nors kito gerove. Kodėl neturėtume daryti ko tik norime,

jei turime galią tai daryti? Platono „Valstybėje“ teigiama, kad teisinga yra visa, kas atitinka stipresniosios pusės inte-

resus. Galia kuria teisę. Jei gyvenimas yra darviniška kova už išlikimą, kodėl turėtume apriboti save dėl kitų, jei esame

galingesni už juos? Jei gamtoje nėra jokios moralės, tada esu atsakingas tik pačiam sau. Tai yra per visus amžius aidintis

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Spektaklio kūrėją Loretą Liausaitę Kaino ir Abelio istorija paskatino pasikalbėti apie daugelį dalykų. Paaiškinkite, kaip kiekviena iš numanomų pokalbio temų

susijusi su bibliniu pasakojimu.

Kaino balsas. 8. Aptarkite rašinių pavadinimus. Kuriems rašiniams tin-

ka Enco Bjankio, kuriems - Džonatano Sakso citata ar

jos dalis?

+ Ko žmogui gali suteikti vienatvė?

2. Kokias problemas kelia spektaklis? Kaip ir kodėl keitėsi spektaklio sumanymas?

>

152

mų, įprastų pastatymų.

4. Remdamiesi interviu ar pasidomėję internete (paieškos žodžiai festivalis „Kitoks teatras vaikams“, socialinis

teatras), paaiškinkite, kaip suprantate sąvokas probleminis teatras vaikams, socialinis teatras, terapinė drama.

S. Kodėl šį spektaklį režisierė vadina eksperimentu? $.1. Raskite internete panašių eksperimentinių spektak-

lių įrašų (teatras „Atviras ratas“, vaizdo įrašai) ir pa-

+ Ar yra dalykų, pateisinančių smurtą? + Pykčio galia

„Ar šiuolaikiniam žmogui reikia mokytis būti tyloje? + Ar esu atsakingas tik sau pačiam?

8.1. Suformuluokite ir pasiūlykite savų rašinio temų, aptarkite jas klasėje.

8.2. Pasirinkite temą ir parašykite rašinį. Remkitės sava

sidalykite įspūdžiais. * Mizanscena — aktorių ir aplinkos daiktų padėtis scenoje tam

tikrą vaidinimo akimirką. LITERATŪRA X KLASĖ

patirtimi, savarankiškai skaitytais ir per pamokas aptartais literatūros kūriniais, matytais filmais ar spektakliais.

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius Senojo Testamento pasakojime apie Babelio bokštą toliau plėtojama žmonijos nuopuolio istorija. Šis pasakojimas nukelia skaitytojus į Babiloniją, kur klajoklių gentys iš kalnuotų rytinių žemių užtiko lygumą ir įsikūrusios joje tapo sėslios. Naujas gyvenimo būdas ir sėslių žemdirbių kultūra išgarsino Babiloniją. Žmonės ėmėsi statyti miestą ir labai aukštą bokštą, kad dar labiau pagarsėtų ir parodytų savo vienybę kaimyninėms tautoms. Tas bokštas primena zikuratą - kelių tarpsnių dirbtinį kalną su laiptais, kuriais apeigų dalyviai kopia į viršūnę susitikti su dievybe. Gerokai vėliau zikuratą yra aprašęs pirmasis graikų istorikas, žymus keliautojas Herodotas (484-425 pr. Kr.). Tad kodėl pasakojimas apie garsiojo bokšto statybą nenugrimzdo į užmarštį?

2. Pasakojimu apie Babelio bokštą dažnai pasiremiama

aiškinant kalbų ir tautų kilmę. O ar gali

jis ką nors pasa-

kyti mums, šių laikų žmonėms, apie mus pačius? Kodėl,

kalbėdami ta pačia kalba, mes ne taip retai nesusikal-

bame? Kodėl nesuprantame ar nenorime suprasti vieni

kitų? 3. Rabinas Džonatanas Saksas Babelio bokšto istoriją yra

pavadinęs pirmuoju perspėjimu dėl totalitarinės sistemos pavojų. Europa stipri tik tada, kai gerbia įvairovę, vietos bendruomenių tapatybę ir iniciatyvą, ištikimai laikosi valstybių lygiateisiškumo principo. 3.1. Paaiškinkite, kas yra totalitarinė sistema. Kokius

pavojus turi omenyje Džonatanas Saksas?

3.2. Pasvarstykite, ar įmanoma, kad Europa supanašėtų

su Babelio bokšto statytojais - imtų kalbėti viena

kalba. Kokia tada būtų europiečių tapatybė?

3.3. Kokie Lietuvoje įgyvendinami projektai, akcijos,

PRADŽIOS KNYGA

renginiai atskleidžia mūsų šalies savitumą tarp kitų

Europos valstybių, stiprina vietos bendruomenes,

palaiko jų iniciatyvą? Raskite pavyzdžių internete,

BABELIO BOKŠTAS

parenkite skaidrių ir sukurtą pateiktį pristatykite

Pr 11,1-9

Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro"“ krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių bitumą. „Eime, - sakė jie, - pasistatykime miestą ir bokštą

su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad

nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“

O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį

mirtingieji buvo pastatę. Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad

nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat VIEŠPATS

išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu"', nes VIEŠPATS

ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.

klasei. 4. Manoma, kad biblinis pasakojimas apie Babelio bokštą

įkvėpė olandų dailininką Pyterį Breigelį Vyresnįjį ap-

mąstyti savo epochos ydas. Jo paveikslą galima aiškinti

kaip alegoriją imperatoriškosios Habsburgų dinastijos,

kuriai tada jau penkis šimtmečius priklausė didelė da-

lis Europos žemių, vėliau ir užjūrio kolonijų. Daugybė

bokšto arkų primena Romos Koliziejų, o Romą, užvaldžiusią kone visus Viduržemio jūros baseino kraštus,

pirmieji krikščionys vadino Didžiąja Babele.

Patyrinėkite Dominiko Apija (Dominigue Appia,

1926-2017) paveikslą ir pasvarstykite, kokios galėtų



5. Biblinių pasakojimų motyvus, įvaizdžius atpažįstame

įvairių laikų kūriniuose. Dažnai jie atėję ne tiesiogiai iš

Šventojo Rašto, o iš kitų menininkų kūrinių. Antai Brei-

gelio „Babelio bokštas“ mūsų laikais įkvepia ir pramogų

verslą, pavyzdžiui, kompiuterinio žaidimo „Civilizacija III“ ar fantastinio filmo „Žiedų valdovas“ kūrėjus (ar tai tiesa, pasitikrinkite patys).

S.1. Raskite internete daugiau pavyzdžių, kaip įvairių sričių kūrėjai naudojasi žinomais Biblijos pasakoji-

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Biblijos aiškintojai sako, kad Babelio

o interpretacijos.

bokšto

istorija

yra raiškiausias žmonijos įžūlumo liudijimas. Puikybės apakinti žmonės sukilo prieš Dievą manydami, kad gali

mais savo meninėms idėjoms atskleisti.

5.2. Pavyzdžius aptarkite pagal planą:

» glaustai paaiškinkite, kuriuo bibliniu pasakojimu remiasi autorius;

apsieiti patys vieni, savo jėgomis. Remdamiesi tekstu, pagrįskite šį aiškinimą.

+nurodykite, iš ko tas pasakojimas atpažįstamas;

+ padiskutuokite, kam reikalingi Biblijos motyvai,

"Šinaras - Babilonija, arba senovės Šumėras, pietų Mesopotami-

kokias prasmes jie kuria.

joje.

" Hebrajiškas žodis babel čia gretinamas su balal - „sumaišyti“. LITERAI,

RA X KLASĖ

153

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

154

Žmogaus stiprybės išbandymas + Abraomo pamokos Biblijos skaitytojams

+ Kuo tikėjimas skiriasi nuo fanatizmo'2? Senajame

Testamente

bokšto griūties žemėje

pasakojama, pasklinda viena

kaip

po

Babelio

kitai priešiškos

tautos. Žmonija vis labiau tolsta nuo Dievo, nuo to pirmykščio gerumo, kurį patyrė pirmieji Dievo sukurti žmonės. Brolis neapkenčia

brolio, tauta - tautos. Žmonijos

dvasinis skurdas darosi nepakeliamas, kaip ir akivaizdus bejėgiškumas, nes neįmanoma

išsigelbėti patiems. Nuo-

puolio tragedijos fone dėmesys sutelkiamas į vieną šei-

Dominiko Apija „Stočių laikai“, 1978 m.

mą - Abraomą ir Sarą. Jie jau senyvo amžiaus, bet neturi vaikų. Dievas apsireiškia Abraomui trijų angelų pavidalu

"Fanatizmas - aklas, nekritiškas tikėjimas kokios nors idėjos, pa-

saulėžiūros teisingumu; tolerancijos priešybė.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų de-

ginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam

buvo kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, — paliepė jis

tarnams, - berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus.“

Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas

savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose. Jiedu tęsė kelionę. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abrao-

mą: „Tėve!“ — „Aš čia, mano sūnau“ - atsiliepė šis. Jis tarė:

„Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

t aa Ši

3 ę

Ši

4

Akio E

i

3

p a.

reA

Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo sa-

vo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukurė sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus

7 4 tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ - „Aš čia!“ - atsiliepė jis.

Andriejaus Rubliovo ikona „Trejybė“ („Abraomo svetingumas“),

XV:

„Nekelk rankos prieš berniuką, - tęsė, - nieko jam neda-

ryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduo-

ir pažada, kad pora susilauks sūnaus. Sara juokiasi, slapčia

klausydamasi savo vyro pokalbio su dieviškaisiais svečiais, nes žino, kad jau per sena gimdyti. Tačiau Dievui nėra negalimų dalykų - netrukus jiems

"35 7 Šventyklą. Nuo VII a. pabaigos ten stovi musulmonų Uolos mečetė.

iš tiesų gimsta sūnus Izao-

kas. Taip Dievas Kūrėjas įsiterpia į puolusios ir kenčiančios

žmonijos istoriją ir pažada Abraomui, kad šis turės savą žemę, jo palikuonys taps didele tauta ir bus pavyzdys kitoms tautoms. Taigi pasakojimu apie Abraomą prasideda naujos Dievo Sandoros su žmonija istorija, nes Abraomo tikėjimo esmė - visiškas pasitikėjimas Dievo pažadu.

PRADŽIOS KNYGA ABRAOMO

AUKA IR BANDYMAS

Pr 22, 1-19 Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Ab-

raomai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia!“ - „Paimk savo sūnų, - tęsė jis, — savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos

kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne"), kurį tau nurodysiu“ "Tradicija Morijos kalną tapatina su ta kalva Jerūzalėje, ant ku- | Jano Lyvenso (Jan Lievens) „Abraomas ir Izaokas“, 1637 m.

rios vėliau karalius Dovydas pastatė altorių, o jo įpėdinis Saliamo-

LITERATŪRA X KLASĖ

155

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA ti man savo vienturtį sūnų“ Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną

ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. O

tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“ VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrakart ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, - tai VIEŠPATIES

Izračlio rašytojas Amosas Ozas (Amos Oz, g. 1939 m.) ne

kartą savo interviu yra pabrėžęs, kad pagrindinė kova šiandieniame pasaulyje vyksta ne tarp krikščionybės ir islamo, žydų ir musulmonų, Europos ir Vidurio Rytų, tikinčiųjų ir ateistų, o tarp

fanatikų ir visų kitų. Anot jo, kaip tik fanatizmas yra didžiausias

XXI amžiaus, prasidėjusio Rugsėjo 11-osios išpuoliais, pavojus.

Beje, fanatizmas neapsiriboja kokia nors konkrečia žmonių

žodis, - kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo

vienturčio sūnaus, aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo

palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir

visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ Po to Abraomas sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge

nuėjo į Beer Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer Šeboje.

grupe. Labai paprasta fanatikais pavadinti tikinčiuosius, bet ateistas gali būti lygiai toks pats fanatikas, o gal net ir baisesnis. Be to, fanatizmas lygiai taip pat gresia tiek krikščionims, tiek musul-

monams ar judėjams. Gresia jis ir veganams, moterų teisių gynėjams. Niekas nėra nuo to apsaugotas. Amosas Ozas sako: „Mačiau vegetarų, kurie suvalgys tave gyvą, jei tik drįsi valgyti mėsą.

Regėjau kovotojų su rūkymu, kurie yra pasirengę tave sudeginti, jei tik prisidegsi cigaretę. Mačiau pacifistų, kurie mielai nušautų

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Iš Senojo Testamento pasakojimų žinome, kad Abraomo gyvenimas — tai nuolatiniai išbandymai. Pirmiausia jis turėjo keliauti, kilnotis iš vienos vietosį kitą. Pašauktas Dievo, paliko tėvo namus, giminaičius ir savo kraštą,

perėjo visas Pažadėtosios žemės vietoves, kurias vėliau apgyvens jo palikuonys. Pasvarstykite, kodėl toks gyve-

156

mane į galvą, nes išpažįstu kitokią strategiją, kaip siekti taikos su palestiniečiais. Fanatizmas nėra tik anapus manęs egzistuojantis dalykas, fanatizmas yra pavojus, gresiantis kiekvienam iš mūsų. Fanatizmas gali slėptis netgi po tolerancijos kauke“

Fanatizmas itin pavojingas tuo, kad primeta supaprastintus stereotipus!*, o kartu reikalauja kolektyvinės atsakomybės. Pa-

nimas yra išbandymas. Ką turi įveikti žmogus, kad atsilieptų į tokį pašaukimą?

prasčiausias pavyzdys čia yra pabėgėliai. Į Europą atvykstančių

minėtų išbandymų? 3. Kiek trunka Abraomo kelionė į Morijos kraštą? Ar ga-

migrantų elgesys tampa pretekstu aiškinti, kad apskritai būtina

lima sakyti, kad tai nerimo ir augančios įtampos laikas?

Priešintis fanatizmui reiškia priešintis stereotipams, pro ku-

2. Kuo pasakojimas apie Abraomo auką skiriasi nuo kitų

Argumentuokite.

4. Abraomas nepažįsta vietų, į kurias yra vedamas, nežino,

kuo baigsis jo kelionė. Ar nežinia — irgi išbandymas? Kodėl?

5. Kaip elgiasi Izaokas? Kaip manote, ar jis nujaučia, kad bus paaukotas?

6. Ką atsako tėvas, kai sūnus pasigenda atnašos gyvulio?

Kąttai sako apie Abraomą?

7. Kodėl netikėtai atsiradęs angelas kalba Abraomui apie

Dievo baimę? Benediktinų vienuolis Kazimieras Mila-

ševičius sako, kad „pagarbi Dievo baimė apsaugo Abrao-

mą“. Pasvarstykite, kuo pagarbi baimė skiriasi nuo tie-

siog baimės.

8. Pasitikėjimas Dievu - viena svarbiausių Senojo Testamento nuostatų. Gal Abraomo tikėjimas tiesiog fanatiš-

kasir tiek? Kad būtų lengviau atsakyti klausimą, perskaitykite publicisto, interneto portalo Bernardinai.lt bendradarbio, programos „Renkuosi mokyti“ dalyvio Donato Puslio straipsnio „Liaudies opiumas, fanatiz-

mas ir Abraomo pamoka“ ištrauką.

žmonių masė itin marga, bet dažnai girdime apibendrinimus,

kad visi pabėgėliai yra tokie ir tokie. Taip nusikalstamas kai kurių uždaryti sienas visiems, nes visi jie yra pavojus mūsų saugumui. riuos nebejžiūrėtume konkretaus žmogaus. Priešintis fanatizmui reiškia priešintis kolektyvinei atsakomybei, kai asmuo vertina-

mas pagal priklausomybę kuriai nors grupei.

Kova su fanatizmu šiandien reikalauja aktyvaus veikimo, 0

visų pirma asmeninės atsakomybės už save ir už kitus pajautimo. Šioje vietoje norėčiau prisiminti Abraomo istoriją, tiksliau, jo derybas su pačiu Viešpačiu. Istorija visiems puikiai žinoma: Viešpats pasako Abraomui, ką ketina daryti su nuodėmėje sken-

dinčiais Sodomos ir Gomoros miestais. Abraomas pasibaisi galimybe, kad kartu su nusidėjėliais dėl jų nuodėmių gali pražūti škiai priešinasi kolektyvinei atsakomybei: bausti galima tik tuos, kurie prasikalto, kiekvienas turi būti įvertintas asmeniškai, o ne pasmerktas kaip Sodomos ar Gomoros gyventojas.

" Stereotipas - žmonių sąmonėje įsitvirtinęs primityvus, sche-

matizuotas kokio nors reiškinio įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, kad visi tam tikros grupės nariai yra vienodi: jaunimas neatsakingas, seni žmonės bejėgiai, moterys prastai vairuoja automobilį, vyrai turi uždirbti daug pinigų irt. t.

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius Abraomo istorija yra puikus priešnuodis prieš fanatizmą.

Tai nuostata, kad bausmės turi susilaukti tik kaltieji. Tai tvirta pozicija prieš kolektyvinę atsakomybę, kai šios dienos fanatikai veikiausiai imtų šaukti: „Visi jie ten vienodi, velniop juos“ Tokia pozicija ne tik nesibaido atsakomybės, o kaip tik užsikrauna ją sau ant pečių.

8.1. Kas, Donato Puslio manymu, yra tikrasis fanatikas? 8.2. Kodėl ateistas gali būti toks pat, o gal net baisesnis

fanatikas už tikintįjį?

8.3. Kodėl „priešintis fanatizmui reiškia priešintis ste-

reotipams“? 8.4. Kokiai minčiai pagrįsti publicistas pasitelkia pasa-

kojimą apie Abraomo ginčą su Viešpačiu dėl Sodomos ir Gomoros?

8.5. Kokie Abraomo bruožai atsiskleidžia šiame pasa-

kojime? 8.6. Paaiškinkite, kodėl Abraomo istorija yra puikus famo priešnuodis. ime prie Abraomo aukos ir

išbandymo. Pa-

svarstykite, kuo pasitikėjimas skiriasi nuo fanatiz-

mo. Ar Abraomas, pasiryžęs paaukoti Viešpačiui

savo sūnų, yra fanatikas? Pagrįskite savo nuomonę. 9. Pasakojimas apie Abraomo išbandymą skatina pamąstyti apie žmogiškąjį prieraišumą. 9.1. Pasidalykite patirtimi: arjūsų gyvenime buvo situa-

cijų, kai reikėjo atsisakyti to, ką labiausiai branginatear mylite?

9.2. Parinkite panašių pavyzdžių iš Lietuvos istorijos ir padiskutuokite, kas žmogui svarbiau - laisvė ar gyvybė?

rašyti dar gimnazijos metais. Bibliniai vaizdiniai tarsi atėję įjo kūrybą iš vaikystės, iš senelių ir tėvų patirties. Šventojo Rašto metaforos yra poeto apmąstymų centras, pradžios

Dievas liepė man būti

Užeigoje prie Vilniaus vieškelio:

Prie stalo paraikyti duoną, Palaistyti atokaitoj gėles

Ir vakarais keleiviams papasakot

Dievas man liepė būti Perkūnijų trenksmo vidudienį,

Ir nepamesti

Poetas ir publicistas Kazys Bradūnas eilėraščius pradėjo

Atidarau duris

Nebūtas, bet tikras istorijas.

O naktį visatos tylos

Kazys Bradūnas

taškas, žmogaus gyvenimo vertės matas.

Gerardo Bagdonavičiaus „Raudonos durys“, XX a. pirma pusė.

Įduoto gyvasties —

Tos dangiškos monetos, Mokamos už amžinybę Ir už trumpą nakvynę

Kelionėje.

Ir tau dabar atidarau duris

Užeigoje prie Vilniaus vieškelio.

Kol vakaro saulė dar švyti Dievas liepė man būti Ir aš kabinuosi

Kaip smėly maža skruzdėlė. Aplinkui kiti vabalėliai, Pliki ir plaukuoti,

Ir žemininko slieko sodyba -

LITERATŪRA X KLASĖ

157

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA S. Ar eilėraščių subjektas pasitiki Dievu? Kaip tai išreiš-

Skylė.

kiama?

Dievas liepė man būti -

Diskutuojame

Pavargti ir susimąstyti,

6. Pasvarstykite, kas yra gyvenimo prasmė. Ji tiesiog gau-

Pažvelgti į žemę, į dangų

nama ar susikuriama?

Irį save,

Kaip langas,

7. Kaip šiuos Kazio Bradūno eilėraščius susietumėte su Senojo Testamento pasakojimu apie Abraomo auką?

Maratono kelyje

Išgiedota Biblija

Kol vakaro saulė dar švyti,

Juodam debesų laive.

Dievas liepė man būti Nuo smiltelės ligi žvaigždžių,

+ Šventojo Rašto žodis ir muzika + Tūkstantį metų kurta poezija

Visatos gimimą ir griūtį Užkeldamas ant pečių.

Yra Biblijoje viena knyga, kurios istorija bei reikšmė ypatinga, - tai Psalmių knyga. Jos žodžiais nesuskaičiuoja-

Ir nešu viską, viską

Eilėraščio branduolyje,

momis pasaulio kalbomis jau beveik tris tūkstančius metų

Maratono kelyje,

dėjai ir krikščionys. Ir ta malda sunkiausiomis akimirkomis

meldžiasi įvairių kraštų bei tautų žmonės, pirmiausia ju-

Ir sviedžiu žodį kaip diską

gali tapti vienybės ryšiu, nugalinčiu net įsisenėjusius konf-

liktus, skaudžiausius nesutarimus. Taip apie Psalmyną pasakoja lenkų profesorė, Šventojo Rašto tyrinėtoja Ana Sviderkuvna (Anna Šwiderkėwna,

158

1925-2008). Ji sako, kad psalmės - tai ir poezija, ir giesmė, ir malda. Net tie iš mūsų, kurie neišpažįsta jokios religijos, psalmėse atranda visų pirma didžią poeziją, o joje - dalį savęs, sau artimą nerimą, vienatvę, dažnai ir nepelnytos skriaudos pojūtį, piktumą, kad kažkas su mumis elgiasi neteisingai, išgąstį prisilietus prie mirties slėpinio. Iš psalmių mokomės

nesigėdyti savo silpnumo ir dėkoti kiekvienai

akimirkai už visas suteiktas dovanas.

Žodis psalmė kilęs iš graikiško waluGc - taip vadinta giesmė, atliekama pritariant styginiam instrumentui. PsalAntano Žmuidzinavičiaus „Dar saulę pamatysim“, 1949 m.

mynas - poetiškiausia Biblijos knyga. Kaip matyti iš kai ku-

rių psalmių, ji buvo kuriama ilgai - nuo Mozės laikų (apie

Ir perduodu žinią:

XVI-XIII a. pr. Kr.) iki izraelitų sugrįžimo iš Babilonijos ar

Dievas liepė mums būti!

net ilgiau. Psalmyno rašymas galėjo trukti apie tūkstantį

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

metų. Tačiau jame minimi įvykiai aprėpia daug ilgesnį lai-

1. Kas sieja visus tris Kazio Bradūno eilėraščius?

2. Ką, jūsų manymu, reiškia žodžiai „liepė man būti“? In-

terpretuokite įvardžio skaičiaus pasikeitimą eilėraščio

pabaigoje.

3. Koks buvimas eilėraščių subjektui yra prasmingas? Šiuo atžvilgiu aptarkite kiekvieną eilėraštį atskirai.

4. Kokį įsivaizduojate kiekvieno eilėraščio kalbantijį - ko-

kio jis amžiaus, ką veikia gyvenime, kas jam svarbu?

kotarpį: pradedama nuo pasaulio kūrimo ir pasakojama apie Dievo santykius su savo tarnais iki to laiko, kai buvo sukurta

paskutinė

psalmė. Daugelis

psalmių pradeda-

mos antrašte, dažniausiai su autoriaus vardu. Septyniasdešimt trijose antraštėse įrašytas Dovydo!“, „geriausio

Dovydas (XI a. pr. Kr. pab. - apie 950 m. pr. Kr.) - antrasis

izraelitų karalius, sujungęs Izraelio ir Jūdo karalystes ir valstybės

centru padaręs Jerūzalę. Kilęs iš Judo giminės. Senojo TestamenLITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius giesmininko Izraelyje“, vardas. Dovydo autorystė nėra išgalvota,

tiesų davė pradžią muzikai ir giesmei pamal-

dose. Iš čia ir pavadinimas - Dovydo psalmės. Biblijoje psalmės vadinamos šlovinimo giesmėmis, bet jų turinys įvairus: galima rasti ne tik Dievo šlovės, padėkos, bet ir skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių, keršto, šeimos ir kitų temų. Dažniausios literatūrinės formos dvi - padėkos bei šlovinimo giesmė ir malda, pereinanti į raudą. Kelis tūkstantmečius išgyvenusios giesmės naujai su-

skamba įvairių tautų kultūroje. Pavyzdžiui, Amėrikos juodaodžių sakralinių kūrinių - spiričiuėlių — tradicija religinėse

bendruomenėse

puoselėjama

daugiau

kaip du

šimtmečius. Bet Biblijos parafrazių girdėti ir šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS Tiriame

1. Pasiklausykite kūrinių, atliekamų garsaus džiazo muzikanto Luji Armstrongo (Louis Armstrong, 1901-1971) ir popmuzikos grupės „Boney M“. 8,

Muzikuojantis karalius Dovydas, miniatiūra XV a. gruzinų Psalmyne.

2. Susiskirstę į grupes, aptarkite išklausytų kūrinių ryšį su

Biblija. 2.1. Pasikvieskite muzikos mokytoją ir kartu panagri-

nėkite šių kūrinių stilių, žanrą. Pasidomėkite, kada

PSALMYNAS

jie buvo sukurti.

2.2. Nustatykite, kurie Biblijos siužetai pavaizduoti dai-

nų iliustracijose. Raskite ir pakomentuokite tų lai-

DOVYDO PSALMĖ

kų, apie kuriuos dainuojama, ženklus.

Ps8

2.3. Išsiverskite dainų tekstus. Susiraskite Ps 137 ir pa-

lyginkite su „Boney M“ daina. Kuriuos motyvus pa-

bri ia atlikėjai? (Smalsieji gali, atsivertę Iš S, pasiaiškinti žodžių let my people go biblinį kontekstą.)

Apibendriname

VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Savo didingumu apdengei dangaus aukštybės.

Mažylių ir kūdikių lūpomis sukūrei sau šlovę

engėjams sugėdinti,

3. Kodėl Biblija įkvepia menininkus?

kad nutildytum priešą ir maištautoją. ĮSIVERTINAME

Įvertinkite savo grupės darbą. Aptarkite bendros veiklos

Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą,

į mėnulį ir žvaigždes,

pranašumus.

to pranašai skelbia, kad Judo giminėje gims Dovydo palikuonis

kurias tu pritvirtinai,

puikus karys, bet ir talentingas poetas bei muzikantas.

kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?

„Mesijas, tautos gelbėtojas ir tobulas valdovas. Dovydas buvo ne tik

kas tas žmogus, kad jį atmeni,

Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save,

apvainikavai garbe ir didybe. "Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,

LITERAI,

RA X KLASĖ

159

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA padėjai visa prie jo koj

„Kurgi tavo Dievas?“ ju savo širdį, prisimindamas,

avis ir jaučius visus aliai vieno

ir laukinius gyvulius,

kaip eidavau su minia į Dievo Namus,

ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.

su džiugiais šlovės šauksmais!

vesdamas ją iškilmės eitynių spūstyje

padangių paukščius bei jūros žuvis

VIEŠPATIE, mano Dieve,

Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?

koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kurį Pradžios knygos pasakojimą primena 8 psalmė?

Kodėl taip manote?

2. Kaip psalmėje kuriamas pokalbio su Dievu įspūdis?

3. Pacituokite ir paaiškinkite tas vietas, kuriose kalbama apie žmogaus santykį su pasauliu.

savo Gelbėtoją, savo Dievą. Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju

iš Jordano krašto!" bei Hermono, nuo Micaro kalno".

kyti? Kodėl?

Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.

ninkas.

naktį giedoti jam giesmę,

4. Kas išreiškiama retoriniu klausimu? Ar galima į jį atsa-

S. Paaiškinkite mintį: žmogus - savo rankų darbų šeimi-

Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę

6. Kokį požiūrį į žmogų teigia psalmininkas, sakydamas,

maldą savo gyvenimo Dievui.

kad Dievas visa padėjo prie žmogaus kojų? 7. Aptarkite psalmės kompoziciją. Kaip ji padeda išreikšti pagrindinę mintį? 8. Kodėl šią psalmę galima vadinti Dievo šlovinimo giesme?

Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti?“ Net kaulus man skauda,

kai priešai tyčiojasi, kasdien klausinėdami:

Rašome 160

Juk aš dar šlovinsiu jį,

9. Vadovaudamiesi klausimais kaip planu, parašykite 8 psal-

mės interpretaciją. Baikite raš išvada: Senojo Testamento poetas su nuostaba apdainuoja Kūrėjo didybę ir sukurtojo žmogaus orumą.

„Kurgi tavo Dievas?“

Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?

Kodėl taip nerimsti krūtinėje?

Turėk viltį Dieve!

Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.

PSALMYNAS

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Remdamie:

tekstu, glaustai apibūdinkite psalmininko

padėtį: kur jis yra, ką veikia, kaip jaučiasi. 2. Ko psalmei suteikia vietovardžių paminėjimas?

KORACHO SŪNŲ“ GIESMĖ

3. Kurias menines priemones pasitelkia psalmi inkas Dievo ilgesiui išsakyti? Pasirinkite kelias ir paaiškinkite jų

Ps 42

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,

prasmę.

taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.

4. Psalmėje minimas krioklių griausmas, audringų vande-

Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo;

nų aidas. Audros sujudintų vandenų įvaizdis Šventaja-

kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą? Ašaromis mintu dieną naktį; visą dieną žmonės manęs klausinėja:

me Rašte dažnai ženklina didelę kančią. 4.1. Dėlko kenčia kalbantysis?

"* Koracho sūnūs - vyrai iš Levio giminės, Dovydo paskirti vadovauti giesmės tarnybai. Levio palikuonys vieninteliai neturėjo

"Jordano kraštas - Palestinos sritis prie Jordano ištakų Hermo-

no kalnų papėdėje, maždaug 75 km į šiaurės rytus nuo Genezareto

žemės paveldo, bet tik jie galėjo būti dvasininkai ir patarnauti per

ežero (Galilėjos jūros).

dinami levitais.

šlaitėse.

apeigas. Pagal šią tradiciją ir krikščionių dvasininkai kartais pava-

"S Micaro kalnas - tikriausiai Mažasis kalnas Hermono kalnų at-

LITERATŪRA X KLASĖ

Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje 2 skyrius 4.2. Kuriomis meninėmis priemonėmis atskleidžiama kančia?

5. Psalmyne dažna Uolos metafora. Raskite ją psalmėje ir

paaiškinkite jos prasmę.

6. Paneikite, kad šioje psalmėje išsakomas vien skausmas ir neviltis.

Apibendriname

įskite teiginį, kad skaitėme dviejų literatūrinių formų kūrinius: padėkos bei šlovinimo giesmę ir maldą, pereinančią į raudą. 8. Pasvarstykite, kodėl daug Biblijos tyrinėtojų Psalmyną vadina

niu Šventuoju Raštu.

šaltoj šalnoj, jei ne Tavy... Ir vesk mane, kaip laivą per marias vedi Tu, dangaus ir žemės Švytury, ir vesk,

prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito,

prie ko o jei ne prie Tavęs... KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Išsiaiškinkite, kas būdinga maldai, ir įrodykite, kad eilė-

raštis iš tiesų ją primena.

. Išrašykite kreipinius ir atskleiskite lyrinio subjekto san-

2. Žodžio Dievas eilėraštyje nėra, nors kreipiamasi

tykį su Dievu.

3. Iš ko matyti, kad kalbantysis pasitiki Viešpačiu? 4. Kuriaiiš skaitytų psalmių artimesnis Bernardo Brazdžio-

Bernardas Brazdžionis

nio eilėraštis? Argumentuokite remdamiesi tekstais.

S. Pasidomėkite poeto biografija ir pasvarstykite, kokie jo

Keleivio malda

išgyvenimai ir istoriniai įvykiai galėjo lemti šio eilėraš-

čio atsiradimą.

Priglausk mane, audroj priglaudęs paukštį,

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS 1. Paaiškinkite, kas yra Senasis Testamentas.

dangaus ir žemės Prieglobsti, priglausk, prie ko vidur tamsios nakties aš prisiglausiu,

2. Kurie Senojo Testamento pasakojimai jums labiausiai

kai vėtros aukštą uosį lauš.

įsiminė? Kodėl?

3. Prisiminkite aptartus grožinės literatūros kūrinius, ku-

Gaivink mane, kaitroj gaivinęs žiedą, dangaus ir žemės Atgaiva, gaivink,

riuose interpretuojami Senojo Testamento tekstai, perteikiamos jo idėjos ir vertybės.

o kur sušils sušalę mano pėdos

3.1. Užpildykite lentelę: reikiamoje vietoje įrašykite kū-

rinio autorių ir pavadinimą, nurodykite žanrą.

Būdingi bruožai

Kūrinys

Kūrinio žanras

Kuriamas pokalbio su Dievu

įspūdis

Cituojamas Senasis Testa-

mentas, citata apmąstoma,

interpretuojama Papildomas biblinis siužetas, išplėtojami veikėjų paveikslai Į Dievą kreipiamasi kaip į aukščiausiąjį lėmėją Biblijos pasakojimu remiamasi apmąstant šių dienų pasaulio problemas

Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich) „Keliautojas virš ūkanų jūros“, 1818 m. LITERATŪRA X KLASĖ

Bernardo

Brazdžionio

„Argi ne tu“

Eilėraštis

161

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA 3.2. Naudodamiesi lentele, papasakokite, iš ko literatū-

roje atpažįstami Šventojo Rašto ženklai.

ĮSIVERTINAME

Pažymėkite schemoje savo gebėjimų diskutuoti įvertini-

mą (3 - labai gerai, 2 - gerai, 1 - patenkinamai). Paskui sujunkite taškus ir interpretuokite piešinį.

1. Atidžiai klausausi

8. Apibendrinu diskusiją

3

4

!

7. Keliu “ aiškius

K————————— |

klausimus

6. Argumentuoju 162

2. Nepertraukiu kalbančiojo

. 1

S. Formuluoju savo požiūrį

LITERATŪRA X KLASĖ

X

3. Suprantu kitą

požiūrį

4. Įvertinu išgirstą

nuomonę

.

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje

itaip nei Senasis Testamentas, kuriam sudaryti prirei-

nusako pats graikiškas žodis eUayyčAiov: tai džiugi žinia,

kė trylikos šimtmečių (apie XII a. pr. Kr. - I a. po Kr.),

geroji naujiena apie žmonijos atpirkimą Jėzaus Kristaus

Naujasis Testamentas radosi maždaug per penkiasdešimt

auka, išgelbėjimą nuo amžinosios mirties.

metų (50-100 po Kr.). Šios naujos tikėjimo knygos auto-

Naujasis Testamentas, neretai pavadinamas Dievo laiš-

riams Senasis Testamentas buvo dieviškasis apreiškimas.

kais žmonėms, yra daugelio įvairių amžių šventųjų, mąsty-

„Naujasis Testamentas

tojų, menininkų įkvėpimo šaltinis. Atradę šią knygą, žmo-

slypi Senajame; Senasis išaiškėja

nės stebisi Dievo žodžio paprastumu

Naujajame“, - sako šventasis Augustinas. Naujojo

Testamento

turinį

sudaro

Istorinės

knygos

(Evangelijos, Apaštalų darbai), Išminties knygos (Laiškai) ir Pranašo

knyga

(Apreiškimas Jonui).

šventojo

Augustino,

Evangelijų

ir įtaigumu. Pasak

„žodžiai

negausūs,

bet

reikšmingi; matuok juos ne skaičiais, o svoriu“.

š jų svarbiausios

Evangelijos, užrašytos keturių evangelistų - Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jų autorystę patvirtina istorijos šaltiniai. Evangelijos nėra Jėzaus Kristaus biografijos, nors biografinės medžiagos jose esama. Tai ir ne apsakymai ar poe-

+ Ar įmanoma mylėti savo priešą?

gelijos nėra ir formalios ataskaitos, nors jose surašyta, ką

+ Kas bendra tarp meilės ir orumo? + „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs

Jėzus kalbėjo ir ko mokė. Turbūt

vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13,34)

mos, nors susideda iš pasakojamųjų ir eiliuotų tekstų, o kai kurie siužetai puikiai tinka grožinei prozai ir kinui. Evan-

tiksliausiai jų savitą žanrą

Kozimo Roselio (Cosimo Rosselli) „Kalno pamokslas“, 1481-1482 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

163

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

EVANGELIJA PAGAL MATĄ Pirmosios Evangelijos - Evangelijos pagal Matą - autoriaus hebrajiškas vardas reiškia Dievo dovaną. Iš pradžių Levis Matas dirbo muitininku - Romos imperijos mokesčių rinkėju. Tai negarbinga profesija: kas gi gerbs žmogų, apiplėšinėjantį tautiečius okupanto naudai; be to, kai kurie muitininkai dar versdavosi lupikavimu, todėl buvo laikomi gobšuoliais. Mt 9,9 skaitome: „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.“ Taigi Jėzus į artimiausių sekėjų būrelį priėmė žmogų, visų laikomą nusidėjėliu. Čia ir glūdi evangelinės žinios prasmė ir paradoksas: malonė skirta nusidėjėliui, kuris taps pavyzdžiu kitiems, kaip priimti Dievo gailestingumą, stebuklingai perkeičiantį žmogaus širdį. Evangelijoje pagal Matą dažniau nei kitose prisimenamos Senojo Testamento

pranašystės, išsipildančios atėjus

į pasaulį Jėzui - išpranašautajam Mesijui. Pačiu svarbiausiu ne tik Evangelijos pagal Matą, bet viso Naujojo Testamento tekstu

laikomas

Kalno pamokslas, kurį Jėzus pasakė

savo viešos tarnystės pradžioje, dar gimtojoje Galilėjoje. 164

Kalno pamoksle išdėstyti būsimos krikščionybės doroviniai pagrindai: vertybės, bendravimo normos, požiūris į turtą, gyvenimo tikslą, pamaldumą ir t. t.

Christiano Rolfso (Christian Rohlfs) medžio ir vario raižinys „Kalno pamokslas“ 1916 m. Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pa-

gonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Akis už akį ir dantis už dantį - Senojo Testamento cita-

ta. Šią nuostatą matome Išėjimo ir Kunigų knygoje, vadi-

nasi, Jėzus cituoja Įstatymą, kurį Dievas davė patriarchui

PRIEŠŲ MEILĖ

Mozei ant Sinajaus kalno. Neabejotina, kad tai nurody-

Mt S, 38-48 Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis

už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marški-

nius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti my-

lią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš

tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą

ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus!, kad būtumėte savo dan-

giškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogie-

siems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?

"Kai kuriuose rankraščiuose: „Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir

mas izraelitų teisėjams, kurie vadovaujasi tolygaus atpildo principu. Kokią naują nuostatą iūlo Jėzus? Pacituokite ir paaiškinkite savais žodžiais.

2. Atkreipkite dėmesį, kad kalbama ne apie blogį ar piktąsias jėgas, 0 apie piktą žmogų; verčiant tiesiogiai — nesipriešink tam, kuris yra piktas. Pasvarstykite, koks sąvokų blogis ir piktas žmogus skirtumas. 3. Ar žodžiai mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus pažeidžia senąjį Įstatymą? 4. Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad Jėzus nemoko dvejopos moralės - vienokios artimui ir kitokios priešui. O kas yra mūsų artimas? S. Iš kurių žodžių matyti, kad Dievo meilė - nesirenkanti, lygiai tenkanti ir geriems, ir blogiems žmonėms? 6. Jėzaus mokyme įžvelgiame du raginimus: pirmas - pasyviai nukęsti, nesipriešinti piktam žmogui; antras — aktyviai mylėti. Paaiškinkite savais žodžiais, kas yra aktyvi meilė Evangelijos kontekste.

šmeižėjus“

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius 7. Anglikonų kunigas Džonas Stotas (John Stott, 1921 2011) garsus pasaulyje išsamiais Biblijos komentarais.

Pasikvieskite etikos, tikybos mokytoją ir surenkite diskusiją „Ar fariziejiška dvasia tebegyva*“.

Remdamasis Mt 5,38-48, jis sako, kad Jėzus iš visų savo

10. Skaityta Josifo Brodskio citata — tai kalbos, pasakytos

grįsto ne teisingumu, o ... Pabaikite Biblijos tyrėjo min-

ištrauka. 10.1. Pasvarstykite, kokia proga buvo sakoma ši kalba. 10.2. Kokias gyvenimo nuostatas siūlo poetas Josifas

sekėjų reikalauja asmeniško santykio su piktadariais, ti; pasvarstykite, kuris žodis labiausiai atitinka Evange-

lijos nuostatą.

1984 m. JAV Masačusetso valstijos Viljamso koledže,

Brodskis?

Diskutuojame 8. Kreitono ( JAV) universiteto profesorė, rašytoja Temo-

ra Vitni (Tamora Whitney, g. 1961 m.) ir žydų kilmės rusų poetas, eseistas Josifas Brodskis (1940-1996) sa-

vitai ir įdomiai interpretuoja Mt 5,38-48. Perskaitykite ir padiskutuokite, kuriai nuomonei labiau pritartumėte

Jonas Biliūnas Joną Biliūną (1879-1907) daugelis skaitytojų prisimena kaip graudaus apsakymo „Kliudžiau“ autorių. Pasakoda-

ir kodėl. Pažvelgę į šias Evangelijos eilutes atidžiau, suprantame, kad nesame raginami vien aklai paklusti. Liepdamas atsukti kitą skruos-

ėzus kviečia mus pažvelgti į savo skriaudėją, atsigręžti Juk kai šeimininkas muša tarną ar vergą, tai nemato, ką jis muša. Bet



jei žmogus atsigręžia veidu, atsukdamas kitą skruostą smūgiui, skriaudikas yra priverstas pažvelgti į savo auką ir atpažinti jos žmogiškumą. Atsukti kitą skruostą nėra nusižeminimo veiksmas,

tai greičiau netgi tam tikras pasipriešinimas.

Cituojamos ištisai, šios eilutės iš tiesų nelabai susijusios su nesmurtiniu ar pasyviu pasipriešinimu, su principu neatsakyti tuo pačiu ar už blogį atsilyginti gėriu. Šių eilučių prasmė — toli gražu ne raginimas būti pasyviam, mat jos sako, kad blogis dėl

165

Jonas Biliūnas

savo pertekliaus gali būti suabsurdintas; jos sako, kad blogio pre-

mas apie nelaimingą, visų atstumtą katytę, kurią žaisda-

tenzijas galima nužeminti iki absurdo visišku nuolankumu, kuris

mas nušauna berniukas, rašytojas sutelkia dėmesį į tai, ką

nuvertina patiriamą žalą. Taip auka įgauna itin aktyvią poziciją, dvasinio agresoriaus poziciją.

išgyvena, apie ką mąsto nuskriaustas arba pats netyčia

Todėl kito skruosto atsukimas turėtų būti sįmoningas, šaltas,

apsakymuose „Brisiaus galas“, „Ubagas“, „Vagis“, „Lazda“

kitą nuskriaudęs žmogus.

Žinomiausiuose

Jono Biliūno

apgalvotas sprendimas. Jūsų galimybė laimėti, kad ir kokia men-

plėtojamos kaltės, skriaudos, nuoskaudos temos. Be apsa-

ka, visiškai priklauso nuo to, ar gerai įsisąmoninote, ką darote.

kymų ir apysakos „Liūdna pasaka“, rašytojas yra paskelbęs

Atkišdami priešui skruostą, turite žinoti, kad tai tėra jūsų išban-

ir publicistinių straipsnių. Viename iš jų kreipiasi į jaunuo-

dymo, kaip ir citatos, pradžia, ir privalote nusiteikti nueiti visą

sius rašytojus: „Jeigu norime būti tikrais rašytojais, patys

kelią — visas tris Kalno pamokslo eilutes.

turėkime jautrias

9, Ne tik religiniuose raštuose, bet ir įvairiuose straipsniuose, esė vis dar aptinkame žodį farizičjai. Jėzaus lai-

kų Judėjoje fariziejai - tai religinė politinė srovė, kurios nariai reikalavo smulkmeniškai laikytis Mozės Įstaty-

širdis ir mokėkime giliau pažiūrėti į širdis

žmonių.“ Šios nuostatos jis laikėsi visoje savo kūryboje, todėl vadinamas lyrinės ir psichologinės prozos pradininku lietuvių literatūroje.

mo ir jo tradicinio aiškinimo. Jėzui buvo nepriimtinas

fariziejų formalus, pavyzdinis religingumas, jis prie-

kaištavo jiems dėl meilės ir atjautos stokos. Ilgainiui

LITERATŪRA X KLASĖ

LAZDA Mano draugo pasakojimas

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA Jono Biliūno apsakymo „Lazda“

iliustracija. Dailininkas Kastytis Juodikaitis, 1984 m.

Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli

Šventosios - plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne

166

kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai,

kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.. Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...

Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose me-

mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs

džiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą

niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios

dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži dykaduo-

žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra

niai, nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami

tokios gražios kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo

jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų

omenėje? kaip tolimas viliojamas paveikslas. Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų“ pono...

davau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo,

nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių. Paskum

supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir todėl

tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo taip vadinti, nes ilgus metus ponas var'

mūsų s0-

džiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo

pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skysti mumus ponui, ir mano tėvui, *Omenis, ėmenė - atminimo galia, atmintis.

*Tiesa - čia teisė.

ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas

išgirdo, kad girininkas pradeda skysti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.

Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesupras-

tiesą?

nosis, žiopsojom int žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo

- Pašaukit man kokį nors mužiką*! - suriko iš vežimo

ponas.

Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.

Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė

ažu šimto žingsnių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos bučiuotų. Ponas nesavu

balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau

inttą reginį ir mačiau, kokiuo džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti panieki-

*Mužikas (pasenęs skolinys iš baltarusių k. - mužyk) - menkinamąja reikšme valstietis, ūkininkas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius nimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...

Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum pašaukė

mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: — Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemens pono miš-

ke galvijus gano?

lošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną

prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj - pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo,

Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis

arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone

Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom

kerėplą mušančius“. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Bet motina, išgirdusi, kad piemens nekalti, išmetinėji-

mo“ balsu tarė:

ant vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, int jį prisiartinti.

Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas

- Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių

ieško.

- Nepyk, motin, geras mūsų ponas, - atsakė tėvas ir kaip visados liūdnai tyliai nusijuokė.

— Gana jau, gana, — nekantriai atkirto motina, — ar už-

miršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą?..

girininką, jeigu ne pašalinės aplinkybės.

Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų

žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventūja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti.

Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros

Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės ne-

dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvu-

turėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitiki-

sias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu

mus, mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo

apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias žmonės po ponais

nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų

iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima

valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, de-

buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.

Tokiuo būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo

Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai

dažnai primindavo:

gėsiais pakvipusi; ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius iš pono atpirko.

jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno,

— Gana jau, gana, tėvai!.. Ar atameni lazdą?

Tėvas nieko neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.

Ilgai negalėjau suprasti, kokią lazdą motina minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas ponus visados taip liūdnai

nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo. Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmo-

visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąly-

gomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę - daugiau nieko.

Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko prie

gus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis

lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir - man vi-

niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažno kur Rūsijos gilumoj ir pas tėvą labai

sai netikėtai — paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė

retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados

buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pra*Kerėplos mušimas - toks vaikų žaidimas: sustojus ratu, stengiamasi lazdomis numušti viduryje pastatytą trišaką medelį.

“Išmetinėti (pasenusi reikšmė, iš lenkų k. wyrzucač) - priekaiš-

tauti.

skaityti: jisai visą dieną stovėjo, ašai visą dieną skaičiau. Ir

taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiš-

kąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau

ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį - net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau

LITERATŪRA X KLASĖ

167

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo

pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau

pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba su-

nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su

duoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos

lazda rankoj.

iš mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila jo.

kas, pildamas man su lazda per nugarą.

pirštai — kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas „šlėktūnas“ ir

išsive:

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl... Atsitokėjęs pra-

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o

tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą. - Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, — tarė Dumbrauckas tėvui.

- Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs tėvas. - Kažno

ar bepasimatysma kada?!

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose

lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: - Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena? Mes visi sužiurome.

— Tai jau seni laikai, — pradėjo jausmingu balsu tėvas, —

labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunų; jūsų visų ir ant svieto? dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos

168

- Atu, uncvotai“! Tau vogti, vogti!.. - šaukė Dumbrauc-

ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių - pačian Būrbiškin. Nusivariau kartą rudenį Būrbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin

merkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovin-

čius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj... Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų,

paklausė: — Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?

- Šitas, — atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį

maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

- O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? —

paklausė jau šypsodamos tėvas, - šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ran-

ką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas

paliko jam atminimui. Vyresnysis brolis priėjo int tėvą, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:

duonos su druska, jaučiams - keletą saujų senų pelų; dau-

- Sudegisim ją, tėvel...

giau nieko kita nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man

-— Ne, ne, vaikai, - atsakė maloniai tėvas, - tegu šitoj laz-

beariant pasibaigė pelai, imti vėl — nėra iš kur; pasiganyti

da lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tė-

bepavelka; o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jau-

vai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova.

negalima — užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nečius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą

Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mumus ponai

duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai

baudė dėl mūsų gero?..

tokiomis godžio-

mis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau

tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų. Ir atėjo man tada galvon bloga mintis — taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka, - dirbu ponui, tad kodėl

negaliu pono žole jaučių pašerti? Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą

dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius ir iš ran-

kos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad

- Gana jau, gana, tėvai, - atsiliepė motina, - gal nuo tos

lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė

skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Jono Biliūno kūryboje itin svarbi prisiminimų tema. Apsakyme „Lazda“ irgi tai matome: viename pasakojime atsiranda kito pasakotojo prisiminimai. Skirtingų

kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nuga-

rą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai "Svietas (pasenęs skolinys iš baltarusių k. — svet) - čia pasaulis.

* Uncvotas (pasenęs skolinys iš vokiečių k. - Hundsfott) - šun-

snukis, nenaudėlis.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius veikėjų (pasakotojų) istorijos sudaro apsakymo kom-

pozicijos pagrindą. 1.1. Patyrinėkite apsakymo kompozicijos schemą;

——

raskite skirtingų pasakojimų (dabar, seniau - pa-

„sakąjąjo vaikystėje, dar seniau - jo tėvo jaupysteiedisibašaugęs žmogus, prisimena) '

š

ž

g

žŽIĘ|

ž|ž|Ž +

Š|

| a

>

E S

Pasakotojo vaikystė

4"r

Tėvo

jaunystė 2

= L—>

11. Garsus politikas, Didžiosios Britanijos premjeras Antrojo pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis (Winston

Leonard Spencer Churchill, 1874-1965) yra pasakęs:

„Niekas nepajėgs jūsų pažeminti be jūsų sutikimo,“ Paaiškinkite šią mintį ir pateikite savų pavyzdžių.

4

Andrius Navickas

šė 22 58

Žurnalistas Andrius Navickas (g. 1972 m.) - viešųjų dis-

£

kusijų dalyvis, Garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvos drau-

'

gijos narys. Šios draugijos internetinė svetainė skirta po-

Dabar

kalbiams apie žurnalistų etiką.

1.2. Atpasakokite kurią nors - pasakotojo dabarties,

ASMENS ORUMAS:

1.3. Rašytojui svarbiau ne pavaizduoti įvykį, o atskleis-

RETORIKA IR PRAKTIKA

jo vaikystės ar tėvo jaunystės - istoriją. ti, kaip

į reaguojama. Pasirinkite vieną iš prisi-

minimų ir, remdamiesi tekstu, papasakokite, kaip

veikėjai reaguoja į ponų ir prievaizdo elgesį.

Palyginkite, kokį prievaizdą Dumbraucką prisimena pasakotojas ir kokį tėvas.

Kaip prievaizdas atsiduria pasakotojo tėvų namuose?

Kaip manote, ar dovanodamas tėvui lazdą Dumbrauc-

kas prisiminė, jog kadaise šia lazda jo vos neužmušė?

Gallazdos dovanojimas - atsiprašymas ar... pasityčio-

jimas? Atsakydami remkitės tekstu.

Kodėlistoriją apie lazdą tėvas papasakoja tik prievaizdui išvykus?

Kaip į tėvo pasakojimą reaguoja vaikai? Kodėl šitaip? Tėvas, kadaise įbaugintas ponų ir jų tarnų, su apmaudu prisimena patirtą skriaudą, bet neleidžia išmesti lazdos, nieko nekaltina, tik liūdnai šypsosi. Remda-

Prieš du tūkstančius metų krikščionybės paskelbta žinia,

kad kiekvienas esame neįkainojamai brangus, nes nešiojamės savyje Dievo paveikslą, ir mūsų vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, turto, lyties, priklausomybės kuriai nors tautai, net nuo mūsų tikėjimo ar elgesio, bet yra dovana,

buvo viena svarbiausių mąstymo revoliucijų žmonijos isto-

rijoje. Jos radikalumui net iš tolo negali prilygti Prancūzijos

revoliucija, įtikinėjusi, kad tai ji „išrado“ brolybės šūkį.

Per du tūkstančius metų žmonija labai daug sužinojo

apie pasaulį, apie žmogaus kūno sandarą, bet, atrodo, pamiršo vieną „smulkmeną“ - kas yra žmogus.

Benediktinų vienuolis, teologas Jonatanas Diūringas (Jonathan Dūring, g. 1960 m.) atkreipia dėmesį, kad žodis „as-

miesi tekstu, įrodykite, kad liūdna tėvo šypsena - pa-

muo“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio personare, reiškian-

Pasvarstykite, ko šypsosi tėvas. Galbūt apsakyme yra

platų asociacijų lauką.

grindinis apsakymo motyvas.

užuominų? Paieškokite jų ir pakomentuokite.

čio „suskambėti, būti išgirstam“. Tokia žodžio kilmė atveria Žmonija - tai melodija, o kiekvienas žmogus - unikali

Paaiškinkite, kas, jūsų manymu, yra orumas, koks žmo-

nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia,

gusyra orus. Pasitikrinkite šių žodžių reikšmę „Dabar-

kita vertus, kiekviena nata „laiko“ visą dermę. Išmeskime

tinės lietuvių kalbos žodyne“. Pasvarstykite, ar Jono

10.

pamokslo ištrauka.

—ž.šŽ

5 | € — Pasakotojo vaikystė

ž

mą susieti su Senojo Testamento pasakojimu ir Kalno

Biliūno apsakymo veikėją — pasakotojo tėvą - galima laikyti oriu žmogumi. Argumentuokite. Prisiminkite Senojo Testamento pasakojimą apie pasaulio kūrimą: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Psalmėse irgi pabrėžiama, kad žmogus - savo ran-

kų darbų šeimininkas, Dievas visa padėjo prie jo kojų. Paaiškinkite, kaip būtų galima šį Jono Biliūno apsaky-

LITERAI,

bent vieną, ir tai, kas atrodė nuostabus sąskambis, virs ka-

kofonija. Kita vertus, skambančiai natai reikia ausies, kuriją girdėtų. Taip pat ir asmuo gali išgyventi savo unikalų skam-

besį tik dėl kitų. Be santykio asmuo tampa neišsiskleidusiu pumpuru ir negali pabėgti nuo nevisavertiškumo jausmo. Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė, kad palaimintoji

„Motina Teresė padovanojo šių dienų pasauliui naujas akis. Mes pamatėme tuos, kuriuos buvome atpratę matyti: paRA X KLASĖ

169

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

vis plečiasi? Jau rašiau, kad skirtingi socialiniai sluoksniai

šių laikų visuomenėje sparčiai tolsta vienas nuo kito. Dar

opesnė problema yra ta, jog, atrodo, menkai tesiskiriame

nuo ikikrikščioniškų visuomenių, kuriose socialinis statusas buvo tikroji žmogaus vertės išraiška. Kaip mes į tai reaguojame? Ar apskritai reaguojame? Ar ir Bažnyčioje asmens orumo retorika neužgožė praktikos? Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton, 1874-1936)

tvirtina, kad šventasis Pranciškus iš Asyžiaus turėjo keistą „negalią“, kurios ypač trūksta mūsų laikams: „Jis nematė minios per žmones. Jam žmogus visada buvo unikalus asmuo, kuris neišnyksta net ir gausioje minioje, kuris ne-

susilieja su aplinka. Šv. Pranciškus vertino visus žmones,

kitaip sakant, jis ne tik kiekvieną mylėjo, bet ir gerbė. Dėl tos išskirtinės vidinės jo jėgos kiekvienas, nuo popiežiaus iki elgetos, nuo sultono auksu išsiuvinėtoje palapinėje iki užkietėjusio vagies girioje, žvelgdamas į žiburiuojančias šventojo akis, jautė ir žinojo, kad Pranciškui Bernardonei rūpi būtent jis, būtent jo nepakartojamas gyvenimas, nuo

lopšio iki kapo“

Ši citata, mano įsitikinimu, perteikia visą esmę. Jei ji

bent kiek suvirpino jūsų širdį, vadinasi, puikiai numanote, ką reiškia gyventi orių asmenų pasaulyje. Telieka tai prakti170

kuoti ir pradėti Čia ir dabar.

Ogiusto Rodeno „Katedra“, 1916 m. liegėlius, varguolius, visa tai, kas šių laikų pasauliui tebuvo nereikšmingos dalelės, skiedros. Motina Teresė priminė ir dar vieną labai svarbų dalyką - susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu,

visada yra dovana. Tikras susitikimas su kitu visada yra ir

susitikimas su savimi, tikroji savirealizacija.

Motina Teresė buvo kaltinama, kad kovoja su skurdo

apraiškomis, o ne su priežastimi. Ji buvo kritikuojama, jog, užuot per dieną padėjusi keliems paliegėliams, turėdama

tokį didžiulį autoritetą, galėtų išreikalauti, kad valstybės skirtų daugiau lėšų skurdo mažinimo programoms. Nedi-

delio ūgio, smulki albanė ramiai klausėsi šių „išmintingų“

patarimų ir šypsodamasi aiškino, kad ji nebando išgelbėti pasaulio, bet siekia padėti čia ir dabar kenčiančiam žmo-

gui. Ypač tam, kuris jaučiasi visiškai niekam nereikalingas. Pasak Motinos Teresės, pasaulyje nėra nieko baisiau už jausmą, jog tu niekam nerūpi. Žmogui šiandien labiausiai

reikia ne programos, strategijos, bet kito žmogaus. Reikia ne rytoj, bet šią akimirką. Ar visi šie kaltinimai nėra pavojingas ženklas, kad plyšys tarp asmens orumą liaupsinančios retorikos ir praktikos

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Apie kokią mąstymo revoliuciją straipsnio pradžioje kalba Andrius Navickas? Pa:

škinkite savais žodži:

S.

2. Raskite straipsnyje žodžio asmuo, arba persona, kilmės paaiškinimą. Kaip šio žodžio kilmę interpretuoja straipsnio autorius? Kokią metaforą plėtoja?

3. Į kurias mūsų laikų problemas atkreipia dėmesį žurnalistas, prisimindamas Motinos Teresės gyvenimą? Iš-

vardykite tris.

: „Arir Bažnyčioje asmens orumo retorika neužgožė praktikos?“ O kaip yra visuomenės

4. Paaiškinkite klausim,

gyvenime? S. Kokiais pavyzdžiais grindžiamas teiginys, kad šventajam Pranciškui Asyžiečiui „žmogus visada buvo unikalus asmuo“?

6. Andrius Navickas baigia straipsnį su viltimi, kad skaitytoją jis sujaudino ir paskatino mąstyti. Pasitikrinkite: ką gi reiškia gyventi orių asmenų pasaulyje? Rašome

7. Remdamiesi Mt 5,38-48, Jono Biliūno apsakymu, skai-

tytais straipsniais, kitais šio skyriaus tekstais ir savo patirtimi, parašykite samprotaujamąjį rašinį „Ar sunku būti oriam?“.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“ Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis

Sauliaus. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“ Ananijas atsakė:

„Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jerūzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų

įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“ Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano

vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats

Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir

taptum pilnas Šventosios Dvasios“ Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą. Pakilęs priėmė krikštą ir užvalgęs

įgijo jėgų. Kelias dienas jis buvo su Damasko mokiniais ir beregint

ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

Remdamiesi įvykiais, minimais Pauliaus laiškuose, istorikai sudarė apytikslę jo gyvenimo ir darbų chronologiją. Jis pirmas ėmė skelbti Gerąją naujieną nežydams ir todėl

El Greko (EI Greco) „Šventasis Paulius“, apie 1610-1614 m.

daug keliavo, telkė krikščionių bendruomenes Europoje. Tai

buvo

pavojinga,

nes besikuriančią

Bažnyčią nuolat

Naujojo Testamento Išminties knygos - tai Laiškai, pa-

171

rašyti konkretiems asmenims dėl konkrečių reikalų arba pirmosioms krikščionių bendruomenėms dėl bendresnių tikėjimo dalykų. Didžioji dalis šių tekstų rašyta šventojo Pauliaus, dažnai vadinamo pagonių apaštalu. Paulius nepriklausė dvylikos artimiausių Jėzaus mokinių būreliui. Gimęs apie 5 m. po Kr. pamaldžių fariziejų šeimoje, jis gavo pirmojo izraelitų karaliaus Sauliaus vardą, o užaugęs ėmė persekioti krikščionis kaip klaidatikius. Ir tada nutiko stebuklas. Paskaitykite, kaip šį stebuklą aprašo evangelistas Lukas Apaštalų darbų 9 skyriuje.

Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jerūzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį ap-

švietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eikį miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ Jo kelionės draugai stovėjo be žado:

mat girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į

Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

Lorano de La Iro (Laurent de La Hyre) „Šventojo Pauliaus atsivertimas“, 1637 m.

LITERATŪRA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA persekiojo

romėnų

valdžia, žmonės

buvo baudžiami

ir

kalinami. Į Korintą Paulius atvyko per antrąją kelionę. Apsigyveno pas vietos krikščionis ir ėmėsi misionieriaus veiklos. Tuo metu graikiškasis Korintas vis dar buvo turtingas prekybos centras, traukiantis keliautojus iš visos Romos imperijos, o dauguma korintiečių - gana laisvų papročių žmonės, garbinantys savo dievus senosiose šventyklose. Laiškus korintiečiams Paulius parašė jau palikęs miestą. Jį nuliūdino žinia apie bendruomenės susiskaldymą, nesantaiką ir nedorą elgesį. Nors apaštalas kritikuoja tokią

apverktiną padėtį, jo laiškai vis vien stebina poetinio žodžio turtingumu ir mintimis apie tikinčiųjų brolybę, šeimų darną ir sutarimą su pagonimis. Iš visų žmogaus dvasinių turtų jis ypač pabrėžia meilės svarbą. 1Kor 13 -vienas įspūdingiausių himnų meilei žmonijos istorijoje.

PIRMAS LAIŠKAS

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Himnas“, 1904-1905 m.

KORINTIEČIAMS

Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai at-

HIMNAS MEILEI

172

eis metas tobulumui, kas yra dalinis - pasibaigs. Kai buvau

1 Kor13

vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regė-

bet neturėčiau meilės,

sime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu,

aš tebūčiau

kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės,

aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės,

nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokia pirmų trijų sakinių sandara? Kaip tai padeda iš-

reikšti meilės, suteikiančios prasmę gyvenimui, galią?

2. Užuot kalbėjęs abstrakčiai, apaštalas Paulius išvardija konkrečius meilės bruožus ir darbus. Paaiškinkite šią

personifikaciją, pasirinkę tris apibūdinimus (pavyzdžiui,

meilė kantri, meilė neišpuiksta...), ir pateikite pavyzdžių. 3. Vartodami kuo daugiau Naujojo Testamento žodžių, pagrįskite teiginį: „Meilė niekada nesibaigia“

4. Senovės graikams bendrinis meilės vardas buvo žpwc (iš jo ir špwz1x4). Krikščionybė atgaivino primirštą žo-

dį dydzų (lotyniškai caritas). Kaip tik šį graikišką žodį Paulius vartoja kalbėdamas apie meilę Laiške korintiečiams.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius 4.1. Žodyne pasitikslinkite žodžių Erosas, agapė ir caritas reikšmes.

4.2. Kurią meilę pavadintume geidžiančia, kurią dovanojančia?

S. Perskaitykite I Kor 13 komentaro, kurį parašė pranciš-

konų vienuolis, kunigas Ramūnas Mizgiris, ištrauką. Ar ši Naujojo Testamento ži;

a aktuali mūsų

nuomonę pagrįskite trimis argumentais.

ais? Savo

7. Remdamiesi 1 Kor 13 ir savo kultūrine patirtimi, parašykite rašinio „Mylėti - tai mokytis gyventi“ pastraipą.

Kuriame

8. Įsteikite kūrybinę studiją ir pasiskirstę į grupes savitai interpretuokite himną meilei. Improvizuokite, leiskite

reikštis vaizduotei: pasitelkite muzikos, dailės, teatro,

šokio, kino meną. Svarbu tik neiškreipti Naujojo Testa-

Tarp dviejų meilių — geidžiančios ir dovanojančios — nėra priešiškumo ar nesutarimo, bet greičiau branda, augimas. Pirmoji, eros, yra kelionės pradžia; antroji, agapė, - kelionės tikslas.

Tarp jų randasi meilės ugdymo erdvė. Be šios kelionės, naujo

mento žodžių prasmės.

9, Pasikvieskite dailės mokytoją ir surenkite paminklo meilei projektų konkursą.

9.1. Mėgstantieji dailę tegu nupiešia paminklą arba pa-

rengia vizualizaciją, atsižvelgdami į siūlomas idė-

žemintas „erosas“ virsta daiktu, kurį galima pirkti ir parduoti,

jas; šalia galima pateikti ir aiškinamąjį tekstą. 9.2. Išsirinkite ekspertus vertinimo kriterijams nustaty-

palikti ir pakeisti. Tad Pauliaus žinia yra gana aktuali. Šiandien

ti. Svarbiausias reikalavimas - perteikti himno mei-

vaizdinių ir reklamos pasaulis, atrodo, siekia bet kokia kaina įteigti jaunimui, kad meilė apsiriboja erotika, o erotika - seksu, kad

9.3. Paskirkite vertinimo komisiją ir pateikite jai pro-

matmens, Žmogus, šeima, visuomenė skursta, nes iki sekso nu-

gyvenimas yra besitęsianti idilė pasaulyje, kur viskas gražu, jauna, sveika, kur nėra senatvės, ligos ir visi gali išlaidauti kiek kas nori.

lei esmę. jektus. 9.4. Kai vertintojai atliks savo darbą, aptarkite konkurso rezultatus.

Tačiau toks melas gimdo neproporcingus lūkesčius, sukelia nusivylimą, maištą prieš šeimą bei visuomenę ir atveria nusikaltimo

vartus. Meilės branda yra susijusi su atsižadėjimu, apvalymu ir aprėpia visas žmogaus dorybes. Tai ne „eroso“ atmetimas (tokių

tendencijų krikščionybės istorijoje, deja, būta), bet jo išgydymas suteikiant jam tikrąją didybę. Žmogus yra visiškai jis pats tada,

kai jo kūnas ir dvasia iš gelmių susivienija. Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno tarsi kokio vien gyvuliš-

ko paveldo, tada savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas. O kai jis, kita vertus, neigia dvasią ir vienintele tikrove laiko materiją,

būtent kūną, tuomet taip pat praranda savo didybę. Bet myli ne

vien dvasia ar vien kūnas — myli žmogus, asmuo, kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Bręstant meilei žmogus mažiau domisi savimi, vis labiau ieško kito laimės, trokšta būti dėl kito.

Tačiau, kita vertus, žmogus negali gyventi vien pasiaukojančia, nesavanaudiška meile. Jis negali vien tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną.

173

+ Ar užkasime savo talentus? + Kada viena avelė svarbesnė už

devyniasdešimt devynias? Evangelijose yra alegorinių pasakojimų, vadinamų palyginimais. Tokias

istorijas Jėzus pasakoja savo mokiniams

ir klausytojams. Tai patogi forma, nes alegorinio pasakojimo mintis, aprėpianti daugiau nei konkretų siužetą, gana nesunkiai suvokiama kaip tam tikras apibendrinimas. Yra saulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet

6. Pasirinkite temą ir surenkite diskusiją.

jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

+ Ar suderinama meilė ir laisvė?

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie

+ Ką Naujojo Testamento kontekste reiškia meilė gamtai, tėvynei? Rašome

išmintis

visai trumpų palyginimų, pavyzdžiui, Mt 5,14-15: „Jūs pa-

Diskutuojame

+Meilėir atjauta, meilė ir draugystė — tas pat?

Palyginimais išreikšta

matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Platesni pasakojimai - daugiausia iš kasdienio žmonių gyvenimo. Mt 13,13 Jėzus pats paaiškina mokiniams, kodėl kalba žmonėms

palyginimais: „Aš jiems kalbu palygini-

mais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.“ Jis pasakoja klausytojams apie gerai pažįstamus dalykus, norėdamas savo mokymą atskleisti vaizdais iš jų pačių patirties. Taip bendresnės prasmės ale-

LITERATŪRA X KLASĖ

BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

174 Vilemo de Porterio (Willem de Poorter) „Palyginimas apie talentus“, XVII a. goriniai pasakojimai tampa gyvenimo mokykla, kasdienės etikos taisyklėmis.

EVANGELIJA PAGAL MATĄ

kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis“

Šeimininkas atsakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!

DEŠIMT TALENTŲ?

Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu

Mt 25,14-30

didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Taip pat tas,

Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliau-

damas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam

vieną — kiekvienam pagal jo gabumus - ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pel-

kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: „Šeimininke,

davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du“ Šeiminin-

kas tarė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Prisiartinęs tasai, kuris

nė kitus penkis. Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė

buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad

* Talent: - senovinis svorio ir piniginis vienetas, apie 26,2 kg sidabro. Talentas aukso buvo dešimteriopai brangesnis nei sidabro.

kas tavo“ Šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy!

tu žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebars-

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius čiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir su-

grįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną

10. Parašykite lai ką draugui: papasakokite apie didžiausią savo svajonę. Rašydami pasiremkite Evangelijos palyginimu apie talentus.

išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“

EVANGELIJA PAGAL LUKĄ

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Glaustai atpasakokite palyginimą. Pasidalykite pirmuo-

Apaštalas Lukas kilęs iš pagonių graikų, išsilavinęs žmo-

ju įspūdžiu: kas pasirodė netikėta, keista, o gal priešingai - visiškai suprantama? 2. Kaip charakterizuoja šeimininką sprendimas patikėti savo turtą tarnams?

gus, gydytojas. Jis buvo apaštalo Pauliaus palydovas misijų kelionėse, globojo, kai šis buvo kalinamas. Lukui ypač rūpi krikščionybės universalumas ir savo žinią jis skiria ne

3. Kaip pasielgia du tarnai, gavę svetimo turto? Kodėl šei-

vien žydams, o visoms tautoms. Evangelijoje pagal Luką

4. Pasvarstykite, kodėl trečiasis tarnas paslepia šeiminin-

gumas: tik čia užrašyti pasakojimai apie sūnų palaidūną ir

mininkas juos pavadina iš ko talentą.

pabrėžiama žmogaus asmenybės vertė ir Jėzaus gailestingerąjį plėšiką.

S. Kaip trečiasis tarnas aiškina savo poelgį? Kokį požiūrį

atskleidžia jo žodžiai?

6. Kaip šeimininkas pasielgia su tarnu, užkasusiu duotą talentą? Kodėl?

Diskutuojame

7. Garsus olandų dvasininkas, Biblijos tyrėjas, rašytojas ir

SŪNUS PALAIDŪNAS

Lk 15,11-32 Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“ Tė-

vas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo

filosofas Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus Ro-

terodamus, 1469-1536) Jėzaus palyginimo talentus aiškino kaip iš Dievo gautas asmens dorybes ir gebėjimus.

175

Ši interpretacija paplitusi ir mūsų laikais. Apsvarstykite

dujos aspektus.

7.1. Jei Dievas kiekvienam duoda kokią nors dovaną —

talentą, ko jis tikisi iš mūsų?

7.2. Kuo skiriasi pinigų ir talento investavimas?

8.

9.

Palyginimais Jėzus kalba ne tik apie žemiškąjį gyve: nimą, bet ir apie dangaus karalystę. Kokį dieviš planą, jūsų manymu, atskleidžia palyginimas apie talentus?

5 Pranciškus sako jaunimui: „Neužkaskite ta-

lentų! Siekite didelių idealų — tų, kurie plačiai atveria

širdį, tarnavimo idealų, kurie padarys vaisingus jūsų

talentus. Gyvenimas mums duotas ne tam, kad jį pa-

vydžiai saugotume sau, bet kad dovanotume. Brangūs

jaunuoliai, būkite didžiadvasiai! Nebijokite svajoti apie

didžius dalykus!“

inkite metaforas vaisingi talentai ir dovanoti gyvenimą. 9.2. Ar esate svajoję apie didžius dalykus? Kaip jūsų charakterio savybės, gebėjimai, pomėgiai padeda 9.1. Pa:

siekti svajonės?

Rembranto van Reino „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“, 1668 m.

Rašome LITERATŪRA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA tauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo,

buvo žuvęs ir atsirado“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Glaustai atpasakokite sūnaus palaidūno istoriją ir pasi-

dalykite pirmuoju įspūdžiu. Su kuriuo broliu tapatin-

2.

tumėtės? Kodėl?

Kodėl, jūsų manymu, Naujojo Testamento aiškintojai

šį pasakojimą dažnai vadina neįtikėtinu?

2

Ką sako jaunesnysis sūnus, sumanęs palikti gimtuosius namus? Ar jo elgesys įžūlus? 4. Kodėl jaunėlis grįžta namo? Apibūdinkite jo vidinę būseną. Ką rodo pirmas j artas žodis - „Tėve“? S. Papasakokite, kaip grįžusį sūnų pasitinka tėvas. 5.1. Ar tėvo elgesys jums atrodo įprastas, tikėtinas?

Broniaus Gražio „Sugrįžimas“, 1989 m.

$.2. Iš kelių detalių galime suprasti, ką tėvas išgyvena.

Apibūdinkite jo jausmus. Ar jam rūpi, dėl ko sūnus grįžo? Ar jis reikalauja ataskaitos apie svetur

dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

praleistą laiką? 5.3. Anuo metu tėvo valdžia ir autoritetas šeimoje

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pra-

dėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir sto-

buvo itin svarbus, tai lėmė tradicija. Pasvarstykite,

jo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis

kodėl ne tik jaunėlio sūnaus, bet ir tėvo elgesys ga-

geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano

tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu

iš bado! Kelsiuos eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau 176

dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk ma-

ne bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusi-

dėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi..“

Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl

atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas na-

mo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko“ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto

tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsaky-

mo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo

sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“ Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puo-

lėjo pasirodyti tikras akibrokštas.

6.

Kaip į brolio sugrįžimą reaguoja vyresnis sūnus? Kodėljis nenori eiti į namus? Apibūdinkite jo būseną. 7. Kaip vyresnis sūnus vertina save? Iš ko tai matome? 8. Ar galima teigti, kad vyresnysis niekina jaunėlį? Atsa-

kydami remkitės tekstu.

9. Ar skiriasi brolių santykis su tėvu? O tėvo — su sūnumis?

10. Tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje Jėzus

papasakoja dar du palyginimus. Tai atsakymas į fari-

ziejų murmėjimą ir apkalbas, kad jis bendrauja su nu-

sidėjėliais. Vienas palyginimas apie piemenį, kuris palieka devyniasdešimt devynias avisir eina ieškoti vienos

pražuvėlės, antras - apie moterį, kuri uoliai ieško vienos

pamestos monetos, nors turi dar devynias, ir radusi la-

bai nudžiunga. Toliau eina palyginimas apie sūnų palaidūną, irgi paklydėlį, pražuvėlį. Ką šiais trimis palyginimais Jėzus nori pasakyti fariziejams? Kuris personažas pats panaš s į fariziejų?

11. Kaip suprantate Evangelijos aiškintojų teiginį, kad vieno ir kito brolio gyvensena - tai skirtingo atitolimo nuo Dievo pavyzdžiai? 12. Kokių sąsajų turi palyginimas apie sūnų palaidūną ir Senojo Testamento pasakojimas apie Kainą ir Abelį? Diskutuojame

13. Padiskutuokite, apie ką skatina pamąstyti mūsų laikų Žmones aptartoji tėvo ir dviejų jo sūnų istorija.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius Tėviškame tavo veide suspindės,

13.1. Ką reiškia būti šalia ir ne kartu arba būti toli, bet

Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs —

kartu? Ar yra tekę susidurti su tokiomis situacijomis?

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies. Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,

13.2. Kokių, tegu netiesioginių, asociacijų kelia sūnaus

palaidūno palyginimas mąstant apie santykius su

Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

artimaisiais, gimtine, tėvyne?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Rašome

14. Parašykite palyginimo apie sūnų palaidūną inter-

1. Raiškiai perskaitykite sonetą. Kokia intonacija tinkamiausia šiam eilėraščiui — prašymo, protesto, maišto?

siedami palyginimą su apaš-

2. Į ką kreipiasi eilėraščio subjektas? Kokia jo monologo pagrindinė mintis?

Argumentuokite.

pretacijos arba esė pastraipą, talo Pauliaus himnu meilei.

3. Koks kalbėtojo santykis su adresatu - Dievu? Atsakydami remkitės visu kūriniu.

4. Koks motyvas pasikartoja soneto pradžioje ir pabaigoje? Ką tai sako apie eilėraščio subjektą? $. Kuo skiriasi soneto pradžia ir pabaiga? Raskite skirtumą nurodančius įvardžius ir paaiškinkite lyrinio sub-

Vytautas

Mačernis Vytautas Mačernis (1921-

Vytautas Mačernis 1939 m.

jekto apmąstymų kryptį.

1944) - tragiško likimo poe-

6. Pasvarstykite: šis sonetas - Evangelijos pasakojimo iliust-

tas, kūryboje keliantis gyve-

racija ar interpretacija? Argumentuokite.

nimo prasmės klausimus. Rašyti pradėjo anksti, dar mokydamasis bet

progimnazijoje,

visiškai

raščių

ciklą

užbaigė „Vizijos“.

sovietinė Antrasis privertė

tik

vieną Istorinės

kūrinį

iš Vilniaus

grįžti



okupacija, karas

į gimtąjį

eilė-

aplinkybės

Lietuvos pasaulinis



Šainelės

kaimą

Žemaitijoje ir užsisklęsti vienumoje su savo kūryba. Mačernis kūrė „Metų sonetų“ ciklą, tačiau nespėjo baigti: atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra nusinešė nė trisdešimties nesulaukusio poeto gyvybę.

31

O buvo metai, gyvenau kaip neregys, Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip! Buvau bevardis, savo veido neturįs, Nė vieno žodžio nemokąs ištart savaip. Bet kartą pabudau ir, didelėm akim

Save ir visą svietą niūriame fone

Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!

ŽIEMOS SONETAI 29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, Noriu pats surasti tavo kelią. Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu, Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje šird „Aš baisiai noriu nusidėti Ir palikti tuščią tavo rojų. Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,

Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis LITERATŪRA X KLASĖ

177

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA 3. Pasak Umberto Eko, Biblija priklauso prie DNK - didžiųjų neskaitytų knygų. Gal jis klysta?

4. Prieš keletą metų Italijoje svarstyta, ar svarbu įtraukti

Bibliją į mokymo programas. Paskaitykite įtakingo ita-

Maksimo Mofra (Maxime Maufra) „Kelias iš Go“"", 1893 m.

lų mąstytojo Enco Bjankio minčių iš straipsnio „Kodėl

negalime nepažinoti Biblijos?“ ir atlikite užduotis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokiu aspektu galima susieti abu Vytauto Mačernio eilėraščius?

kas Viljamas Bleikas (William Blake, 1757-1827), iki šiol yra ap-

to Mačernio eilėraščiais, parašykite esė „Sonetas — ap-

studentų karta neteko rakto, padedančio skaityti ir suprasti dau-

2. Prisiminkite, kas būdinga sonetui. Remdamiesi Vytaumąstymų poezija“.

3. Paskaitykite daugiau Vytauto Mačernio kūrybos, raski-

te poezijos ar prozos kūrinių, kuriuose atskleidžiamas

žmogaus santykis su Dievu, apmąstomos Naujojo Tes-

tamento metaforos. Surenkite šio poeto kūrybos skaitymus.

4. Perskaitykite rašytojo Donaldo Kajoko (g. 1953 m.)

esė „Apie palaidūną ir paklydėlį“ ištrauką. Remdamiesi

sava patirtimi, Biblijos pasakojimais ir skaitytais grožinės literatūros kūriniais, parašykite esė tęsinį.

Visi atsimename Evangelijos pasakojimą apie nepaklusnųjį sūnų, palikusį tėvo namus. Kurį laiką jis Išbavo, mėgavosi nevaržoma laisve, o praūžęs paskutinius skatikus ėmė klaidžioti po pasaulį elgetaudamas ir dirbdamas juodžiausius atsitiktinius dar-

bus. Vieną rytą prie kiaulių lovio pagaliau suvokė savo poelgio bergždumą, palaidūniško gyvenimo beprasmybę, grįžo pas tėvą. Tėvas be mažiausio priekaišto jį priėmė ir viską jam atleido.

Tiesą sakant, visi mes esame maištingi sūnūs, tik gyvename skirtingus tos istorijos epizodus:

leistas Vakarų šalių mokyklose. Ši spraga egzistavo ilgą laiką ir taip gybę meninių ir kultūrinių reiškinių, kurių apstu ne tik Italijoje,

bet ir visame Vakarų pasaulyje. Tuo metu, kai daug kalbama apie tapatybę ir šaknis, galimybė padaryti šį kodą įskaitomą mokykloje - vietoje, kur ugdomi rytojaus piliečiai, - tampa sunkia, tačiau neatidėliotina užduotimi.

Vis garsiau girdėti pagrįstų patvirtinimų, kad nepažįstant Bib-

Rašome

178

„Didysis meno kodas“ kaip apibūdino anglų poetas ir dailinin-

vieni tik ruošiamės išeiti, kiti

kol kas džiugiai lėbaujame, treti gal net susimąstėme, pasirėmę ant šakotos klajūno lazdos, ketvirti, žiūrėk, jau ir namo patrau-

kė prašyti atleidimo... Tai visas žmogaus pajautas, visus įvykius,

likimo vingius aprėpiantis gyvenamo modelis, nuo jo nenuklys-

tama. Kur būtum, ką darytum, kokią patirtį išgyventum — tai tik sūnaus palaidūno klajonių, minčių, gyvenimo situacijų pa-

kartojimas.

1. Palyginkite, kaip bendrauja su žmonėmis graikų dievai

(kada Dzeusui parūpsta žmonija?) ir koks Biblijos Die-

vo santykis su tobuliausiais savo kūriniais.

2. Antikinės literatūros, mitų veikėjai dažnai laimi gudru-

mu, klasta, įniršiu. Kaip šie dalykai vertinami Biblijoje?

"Go (Gaud) - Prancūzijos miestelis Pirėnų kalnuose.

veikslus ir vaizdus, kurie mus supa, kaip suprasti, ką sako liaudies

patarlės ir ką reiškia intelektualų posakiai, kaip nesutrikti per kalendorines šventes ir iškilmes, jei nepažįstame visa to abėcėlės? Ir kaip įsivaizduoti iš kitų religinių pasaulių ir kultūrų atvyks-

tančiųjų integraciją ir sugyvenimą su jais, jei tas, kuris turėtų juos

priimti, nepajėgia paaiškinti jiems šaltinių ir veiksnių, kurie per amžius suformavo vietinius papročius ir tradicijas? Šie klausimai

daugiau nei reikalingi dabartinėje Vakarų socialinėje situacijoje ir kultūroje: kurie bibliniai įvykiai, veidai, vaizdai suformavo sim-

bolinį ir kultūrinį horizontą ištisų kartų, gimusių ir užaugusių vi-

suomenėje, negalinčioje paneigti savo krikščioniškos tapatybės? Ir kurie iš šių istorinių ar legendinių pasakojimų, personažų dar

ir šiandien kalba visiems suprantamu būdu, kaip, pavyzdžiui, nemirtingi klasikinio teatro herojai ar subtili Rytų išmintis?

Be kita ko, Bibliją galima perskaityti kaip didingą pasakojimą

apie šeimą, kurioje nė vienas nesijaučia svetimas: džiaugsmo ir skausmo akimirkos, karas ir smurtas, viltis ir meilė, istorijos apie paliktas ir pažadėtas žemes, tremtį ir sugrįžimą čia perteikiamos

visais žmogaus kalbėsenai būdingais tembrais. Čia kronika užlei-

APIBENDRINAMOSIOS UŽDUOTYS

Pateikite pavyzdžių.

lijos užsiveria galimybė suprasti daugybę kasdienio gyvenimo reiškinių, nes mūsų visuomenėje krikščionybė gyvuoja nuo seno: kaip sužinoti pastatų paskirtį, kaip interpretuoti skulptūras, pa-

džia vietą poezijai, malda susipina su mokymu, pasaka keičiasi vietomis su pranašyste. Tokia yra Biblija, nes toks yra žmogaus gyvenimas, ir vaikas ar paauglys, prisiartinęs prie jos pirmą kartą,

gali iš jos išmokti suvokti supančios tikrovės prasmę, 0 suaugusysis — atrasti giją, kuri susiejo daugybę gyvenimų.

Pernelyg ambicingas siekis? Tačiau bandymas prisiliesti prie Biblijos pasaulietiškai, pasitelkus į pagalbą įvairias disciplinas, išties gali padėti geriau pažinti kultūrines ir istorines šaknis, maitinančias vertybių sistemą, kuria visi tikime. Kita vertus, tai pa-

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius gelbėtų įsisymoninti būtinybę susivienyti prieš stabmeldystę, nes

į kovą su ja dėl savo ir kitų laisvės yra pašauktas kiekvienas geros valios žmogus. Kasdien mes, tikintieji ir netikintieji, kviečiami

7. Savarankiškai perskaitykite ir pasirenkite aptarti Jani-

nos Degutytės (1928-1990) eilėraštį „Antigonė“ ir Jono

Meko (g. 1922 m.) „Laiškų iš niekur“ fragmentą. Pasvars-

kovoti ne dėl to, kad pralenktume savo artimus, bet kad išsiva-

tykite, koks, pasak Viljamo Bleiko, kodas reikalingas

duotume iš senų ir naujų vergysčių ir patvirtintume kiekvieno

šiems kūriniams suvokti. Sugalvokite klausimų klasės

žmogaus didybę, laisvę ir orumą.

draugams ir kartu padiskutuokite apie kūrinių prasmę.

Janina Degutytė

4.1. Kaip pavadino Bibliją Viljamas Bleikas?

4.2.Kodėl Encas Bjankis mano, kad šis „kodas“ yra apleistas? 4.3. Užpildykite lentelę: kokiais argumentais ir pavyz-

džiais autorius įrodinėja, kad Bibliją pažinti svarbu.

Antigonė Lik sveikas, sužadėtini, - nebučiavau dar

Argumentai 1. Pažįstant Bibliją lengviau suprasti kasdienio gyveni-

Pavyzdžiai

tavęs. Lik sveikas, sūnau, kuris niekados nebūsi.

Meilė mane atvedė - meilė išves.

mo reiškinius

Taip virpa pratiestoj rankoj paryčio vėjo gūsis...

Galime suprasti ir interpre-

tuoti paveikslus, skulptūras, įvairius posakius... 4.4. Kas, jūsų manymu, yra „bandymas prisiliesti prie

Biblijos pasaulietiškai, pasitelkus į pagalbą įvairias disciplinas“?

4.5. Pasvarstykite, kodėl verta prisiminti Biblijos tekstus ne tik per tikybos pamokas. Argumentuokite.

4.6. Apie kokią „vertybių sistemą, kuria visi tikime“ kal-

ba straipsnio autorius? 4.7. Kokios išminties Biblijoje randa mūsų laikų žmogus?

Aš grįšiu. Aš tūkstantį kartų grįšiu

Pusiaunakčiais laidoti savo brolių. Per ugniavietes,

per smėlį raudoną, Per lietaus pritvinkusį molį —

Grįšiu.

„Mano rankos beginklės ir tuščios. Bet ne tas įstatymas laikinas - man;

visagalis.

Tegujie —

Diskutuojame 5. Surenkite diskusiją „Ar Biblija svarbi šiuolaikiniam žmo-

gui?“. Argumentuotas išvadas užrašykite kaip rašinio

planą.

6. Su klasės draugais surenkite ekskursiją į savą virtualią

galeriją, kurioje daug meno kūrinių bibline tematika.

Kiekvienas bent trumpai tepabūna gidu, iš anksto pasirinkęs kelis kūrinius ir pasiruošęs apie juos papasakoti.

179

Aš ateisiu basa.

ir keiks mane, ir pečiais

abejingai gūžčios,

Ir tūkstantį kartų teis. Bet manęs nuteisti negali.

Jiems kaip vaiduoklis

eisiu per žemę sūrią —

Tą mūšio lauką — laidoti brolių — baltų ir juodų... Kol tironiškos rankos šešėlis žemę slegia ir jūrą,

Kol vergo vardas

gėda tebedega ant veidų...

Pusiaunakčiais eisiu - tūkstantį kartų! — Tamsa, tavo kūną užklojusia,

LITERAI

RA X KLASĖ

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA

Tavo galvą bejėgę priglausti,

alsuot...

Tai ta avis nutarė pasidaryt jaunu, nauju lietuviu ir pra-

dėtlėtai tą pievą irtą upelį, ir tą žemę valyti - savo vaikams...

prie šono padėti kardą, —

geriukams!!... Gudri buvo avis, ir darbšti, ir atkakli - ji buvo

Tūkstantįkart pasmerkta —

Antigonė -

palaiminta Šventos Teresės. Vakarais ji klausydavo bitlų mu-

zikos. Tai ji šitaip kalbėjo tam žmogiukui:

tavo sesuo.

— Ne, žmogeli. Aš tikiu, kad Rojus dar nėra visai prarastas. Rojus priklauso nuo mūsų pačių: ar jo norim, ar jo

nenorim. Visur, aplinkui, yra Rojaus gabaliukai. Ir mes ne tik kad turim juos apsaugoti: mes turim juos auginti, puo-

Jonas Mekas

LAIŠKAI IŠ NIEKUR

selėti. A, Rojus priklauso nuo mūsų pačių! Taip kalbėjo avelė žmogui, kuris graibstė alyvą iš upelio.

TREČIAS LAIŠKAS

Aš tai žinau, nes atsitiktinai praėjo National Geographic žurnalo fotografas ir padarė nuotrauką savo rugpjūčio numeriui, mačiau. Bet avelės nėra toj nuotraukoj. Šventą avelę gali

(ištrauka)

Visi nori tikį priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom

su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes,

upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską,

matyti tik tie, kurie ja tiki... kaip aš... ĮSIVERTINAME

1. Spontaniškas rašymas.

1.1. Raštu atsakykite į klausimus, kiekvienam atsakymui skirdami ne daugiau kaip penkias minutes.

+ Kuris Biblijos tekstas jums įdomiausias? Kodėl? + Kuris meno (literatūros, dailės, muzikos) kūrinys

kas šventa.

Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su mi-

labiausiai įsiminė kaip Biblijos interpretacija?

nia - su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amėrika...

Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį.

Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu...

Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal... į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė... Kai ta avis priėjo prie Šiaulių, prie savo senos pievelės,

ta avis atrado, kad žolė jau buvo mirus. Ji taipogi rado ten tokį žmogutį, semiantį alyvą į indelį iš upelio - iš upelio, iš kurio ji, avelė, gerdavo tyrą vandenį ir iš kurio to žmogiuko

tėvai vidurvasary malšindavo savo troškulį. Dabar jis virė

košę su to upelio alyva.

„Ką supratote skaitydami šio skyriaus kūrinius?

1.2. Apibendrinkite atsakymus. Kurie mėgsta statistiką,

t. y. kiekybinių duomenų rinkimą, apdorojimą ir analizę, gali sudaryti atsakymų diagramą ir pateikti

klasės draugams interpretuoti. 2. Įvertinkite savo darbo įgūdžius ir gebėjimus. Rezulta-

tus aptarkite su mokytoju. Išskirkite tris pasisekusius ir

du tobulintinus dalykus. Darbo įgūdžiai, gebėjimai SKAITYMAS

3taškai | 2taškai | I taškas

Vertinti skaitomo teksto

turinį ir raišką

Kelti ir svarstyti problemas,

pagrįsti savo požiūrį

Apibendrinti, daryti išvadas, kelti hipotezes RAŠYMAS Sklandžiai formuluoti

pastraipos pagrindinę mintį Rasti bent du argumentus

Dievo Avinėlis Kroatijos Pdrečo miesto bazilikoje, VI a.

pagrindinei minčiai pagrįsti Remtis Biblijos tekstais, cituoti

" Gėriukas, geriukas (rytų aukštaičių tarmės žodis) — avies jau-

niklis, ėriukas.

LITERATŪRA X KLASĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius

ŽODYNĖLIS Alegorija - semantinė figūra, kurios perkeltinė reikšmė aiški ir pastovi. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis,

kūrinio fragmentas ar visas kūrinys. Alegorijos pavyz-

dys - pasakėčia, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų

kalbama apie žmonių savybes.

Aliteracija — fonetinė figūra, tikslingas tų pačių ar panašiai skambančių priebalsių kartojimasis eilutėse, frazėse,

strofose. Taip atskirų žodžių skambesys įgauna ypatingo

raiškumo.

lema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur

link pakrypsta jų likimai.

Atsiminimai, arba memuarai, - pasakojamosios literatū-

tos žanras, užrašai apie prisimenamus įvykius, kurių dalyvis arba liudytojas buvo autorius.

Autobiografija — pasakojamosios literatūros žanras, savo paties gyvenimo aprašymas.

Aliūzija - stilistinė priemonė, užuomina apie kokį nors Ži-

nomą istorinį, mitologinį faktą, literatūros veikėją, vaiz-

dą ar kt, susiejanti kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniu. Anekdėtas — trumpas sąmojingas pasakojimas apie kokį nors juokingą įvykį ar žmogaus poelgį. Anekdotais pa-

juokiamos įvairios ydos, nepagrįsti siekiai.

Baladė - trumpas eiliuotas lyrinis epinis kūrinys, kurio pagrindiniai motyvai - iš istorinių nutikimų, legendų,

liaudies padavimų. Vaizduojami paslaptingi, dažnai

šiurpūs dalykai, tragiški žmonių likimai. Baladžių itin daug romantizmo literatūroje.

Bestsėleris — perkamiausia knyga, leidžiama didžiausiais tiražais.

Antikos literatūra — senovės graikų ir romėnų sakytinė ir

rašytinė kūryba nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki V a. po Kr. pabaigos.

Antiutopija - literatūros kūrinys, satyriškai vaizduojantis grėsmingas visuomenės raidos tendencijas ir galimus jų

padarinius (dar žr. Utopija).

Antonimai - priešingos reikšmės žodžiai. 18)

Atėmazga — paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsisprendžia prob-

Biblija,

arba

Šventasis

Raštas,

- Sčnojo

ir Naūjojo

Testameūto knygų rinkinys. Krikščionims, judėjams

Biblija ar jos dalys yra Dievo apreiškimas sukurtajam.

pasauliui. Senasis Testamentas (XII-I a. pr. Kr.) parašytas hebrajų, iš dalies aramėjų ir senovės graikų kalba.

Naujasis Testamentas (I a. antra pusė), parašytas senovės graikų kalba, yra Šventasis Raštas tik krikščionims.

Antraeilis veikėjas - vienas iš kūrinio veikėjų, vaizduoja-

Buitinė pasaka - pasakos žanras. Dažniausiai buitinių pa-

Apysaka — pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiks-

tradicinį kaimą. Pasakojama apie kasdienį gyvenimą,

mų tik kai kuriuose epizoduose.

mo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo

sakų veikėjai būna valstiečiai, veiksmo aplinka primena

santykius su ponais ir dvasininkais, pašiepiamos ydos

ir silpnybės, bet neretai žmonių kalba prabyla gyvūnai,

nutinka įvairių stebuklų.

romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai tik vie-

Cenzūra - literatūros, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių tu-

Aprašymas — žmogaus, daikto, kraštovaizdžio, patalpos vidaus ar kitos veiksmo aplinkos detalus pavaizdavimas

rinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios

na siužetinė linija. raštu.

Apsakymas - nedidelės apimties prozos kūrinys, kuria-

me dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus

pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta ne-

didelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug

veikėjų. Archetipas - pastovus vaizdinys, tautosakoje ir literatūroje pasikartojantis kaip visuotinės prasmės motyvas, simbolis, siužetas, susiformavęs mitologinėje ar pasaulinės

kultūros tradicijoje. Ason4nsas — fonetinė figūra, pasikartojančių vienodų balsių ar dvibalsių sąskambis poezijos eilutėje, frazėje,

strofoje.

Aspėktas - atžvilgis, kuriuo kas nors tiriama ar teigiama.

iridėjos.

Charakteris, žr. Veikėjas

Deminutyvas, arba mažybinis žodis, - su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikš-

mę, pavyzd: , vaikutis, dienelė, ąžuoliukas, mergytė. Dialėogas - veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje

tai pagrindinė raiškos priemonė, nes visas tekstas para-

šytas dialogu.

Dienoraštis - datuoti užrašai, fksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus. Drama — I. viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Epas). Dramos veikalas skirtas vaidinti scenoje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant (žr. Dialogas, Monologas) ir veikiant. Dramos tekstą sudaro didesnės dalys - veiksmai, o šiuos - scenos. Nauja sce-

na prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai.

LITERERKTURA RUASĖSĖ

181

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai

dramos žanrai - J tragedija, 7 komedija, 7! drama;

2.vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų, vaidinamasis

rimto turinio kūrinys, kuriam būdingas sudėtingas konf-

liktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai.

Dramatizmas - įtampa dėl situacijos dvilypumo, netikėtos kaitos, kai gra įprasti santykiai, prarandama pusiausvyra. Dramatiški išgyvenimai būdingi kulminaciniams

lūžiams, kritinėms situacijoms, nerimo, skausmo, sukrė-

timo būsenoms. Dramatizmo apstu visoje literatūroje,

bet dramoje jo vaidmuo ypatingas, nes prieštaringų

pradų konfliktas sudaro dramos turinį ir yra veiksmo

variklis.

Eilčraščio kalbantysis, žr. Lgrinis subjėktas

tas sutampa. Bet įvykiai gali būti pasakojami ir kitokia tvarka, pavyzdžiui, jų užuomazga prisimenama jau plė-

tojantis veiksmui arba atomazgoje vėl grįžtama į pradžią.

Fonėtinės figūros, žr. Mėninės priemonės

Frazeologizmas — pastovus vaizdingas žodžių junginys,

kurį dažniausiai suprantame netiesiogiai (varnas gau-

dyti, dinderį mušti, klumpes užversti). Dėl reikšmės perkėlimo frazeologizmai sunkiai perteikiami kitomis kalbomis. Literatūros kūriniuose vartojami kaip meninė

priemonė, parodanti veikėjų kalbos savitumą ar pasakotojo sąmojį.

Grotėskas - komizmo forma, meninio vaizdavimo būdas,

pagrįstas prieštaraujančiu logikai realybės ir fantastikos, išminties ir nesąmonių derinimu, neretai sukeliančių

Eilčraščio žmogūs, žr. Lyrinis subjėktas Eilėraštis — nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilė-

Hegzametras — poezijos eilutė, susidedanti iš šešių kir-

įprasta lyrikai, betjis gali turėti ir epo bruožų - platesnių

nekirčiuotą; visada kirčiuotas pirmas ir priešpaskutinis

raštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip

vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdin-

gas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiš-

kos priemonių. Eiliūota kalba - lyrinės ir epinės poezijos kalba, kurios

svarbiausias bruožas yra ritmiškumas.

čiuotų skiemenų, tarp kurių būna po du arba vieną

skiemuo. Beje, hegzametras dar turi ir cezūrą trečioje pėdoje po pirmo skiemens:

vv| VVĮ V.

VV| VV| ||VV|

Herojinis ėpas - dažniausiai tautosakinės kilmės mitologinio ar istorinio turinio poema, kurioje vaizduojami

Ekranizacija - literatūros kūrinio perteikimas kino ar tele-

vizijos priemonėmis.

Ekspozicija — pasakojimo pradinė situacija prieš užsimez-

gant veiksmui. Ėlipsė - sintaksinė figūra, lengvai numanomos sakinio da-

lies praleidimas. Ėpas - viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Seniausias epo žanras yra JI herojinis epas, kitaip epinė poema. Pagrindiniai epinės prozos žanrai - J romanas, 7 apysa-

ka, 7 apsakymas, 7 novelė. Epui taip pat priklauso

pasakojamieji tautosakos žanrai: 7 pasaka, 7 sakmė, legenda, 7 padavimas.

Epitetas — vaizdingas asmens, daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės nusakymas.

Erdvė, arba veiksmo vieta, literatūros kūrinyje - veiksmo aplinkos aprašymas. Esė — bet kurios tematikos (filosofinės, politinės, literatūrinės ar kt.) kūrinys, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio

šiurpą.

stiliaus derinimas. Kartais esė

priskiriama grožinei literatūrai ir laikoma atskiru žanru.

Eseistinis kalbėjimas išsiskiria laisvu minties plėtojimu,

aiškiai reiškiama autoriaus pozicija.

Etiologinė sakmė - tautosakinis pasakojimas apie pasaulio ir įvairių reiškinių kilmę.

Fabula - nuosekli kūrinio įvykių seka, siužeto pagrindas. Kai pats kūrinio pasakojimas nuoseklus, fabula ir siuže-

karo žygiai ar kiti visai tautai svarbūs įvykiai, veikia narsūs J herojai - kariai ir valdovai, o neretai dalyvauja ir dievai.

Herojus žr. Veikėjas, Herojinis ėpas

[82

Himnas - lyrikos žanras, iškilminga giesmė, kuria senovės Graikijoje būdavo garbinami dievai ar herojai.

Vėliau

himnu vadinama giesmė kokiam nors asmeniui ar įvy-

kiui pašlovinti, taip pat iškilminga tautinė giesmė.

Hipėrbolė — semantinė figūra, nepaprastas vaizduojamo daikto, reiškinio savybių padidinimas, perdėjimas.

Hūmoras - komizmo forma, nepiktas pajuokavimas, geranoriškas pasišaipymas iš juokingų tikrovės reiškinių, kvailų situacijų, žmonių ydų, gyvenimo keistybių.

Įasmeninimas, arba personifikacija, - semantinė figūra,

žmogaus savybių ir gebėjimų suteikimas gyvūnams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstraktiems dalykams.

Identitėtas, žr. Tapatybė Improvizacija - kūryba be išankstinio pasirengimo, kai kūrinys randasi ir atliekamas vienu metu.

Inscenizacija - nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti scenoje. Interpretacija - literatūros kūrinio prasmės

aiškinimas,

komentavimas. Intriga — sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kū-

rinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio kovą.

LITERERKTURA RUASĖSĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius Ironija - komizmo forma, paslėpta pajuoka, kai posakio reikšmė priešinga tiesioginei. Šnekamojoje kalboje iro-

niją išduoda intonacija, rašomojoje - žodžių rašymas

kabutėse ar daugtaškis sakinio gale. Ironiškas pasakoji-

mas parodo pasaulio prieštaringumą. Autoironija - kritiškas požiūris į save, pasijuokimas iš savęs.

Įvaizdis - įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas, nusakomas žodžiu, jungiančiu vaizdo konkretumą ir abstrakčią reikšmę.

Kanėnas - L. visuotinė taisyklė, norma; 2. žymiausių ra-

šytojų pagrindinių kūrinių sąrašas; 3. privalomos kurio nors žanro kūrinio sandaros taisyklės. Komėdija - vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Ko-

medijoje juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės

ydos, smerktini papročiai. Komiksas — nuotykinis humoristinis pasakojimas, per-

teikiamas serija siužetinių piešinių su trumpais veikėjų dialogais.

Komizmas — juoką sukelianti vertybių raiška, pagrįsta

prieštaravimų, kai iš dviejų susijusių reiškinių vienas yra aiškiai teigiamas, o kitas jo vertę sumenkina.

Prieštaringi gali būti žodžiai ir veiksmai, ketinimai ir galimybės, tikslai ir priemonės. Tokie neatitikimai sudaro

komišką situaciją ir padeda atsiskleisti kritiškam požiū18,

Legenda - epo žanras, pasakojimas apie reikšmingus įvykius, žmones, vietoves, savo forma artimas padavimui.

Dauguma legendų mus pasiekė per viduramžių raštiją. Neretai rašytojai remiasi legendų siužetais, juos išplėto-

ja savo kūriniuose.

Liaudies daina - tautosakos rūšis. Dainos tekstas eiliuotas, dainuojama dažniausiai visu būriu. Liaudies dainos

įvairių žanrų (kalendorinės, našlaičių, vestuvinės, karo ir kt.), pagal atlikimo būdą išsiskiria sutartinės.

Lgrika — viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Epas, Drama). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmo-

gaus išgyvenimai ir mintys. Nuo epo lyriką skiria tai, kad

joje nėra pasakotojo ir savarankiškų veikėjų, tik lyrinis subjektas - „aš“, kurio vardu kalbama.

Lyrinis „aš“, žr. Lyrinis subjėktas

Lfrinis eilėraštis - populiariausias lyrikos žanras, kuriam.

būdinga atvira individo jausmų raiška, santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis subjektyvus apmąstymas, momentinių įspūdžių fiksavimas.

Lfrinis subjėktas, arba eilėraščio žmogus, eilėraščio

kalbantysis, lyrinis „aš“, - lyriniame kūrinyje išsisakantis abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi.

Epiniame kūrinyje lyrinį subjektą atitinka pasakotojas.

tiui. Komizmo formos - 7 humoras, 7 ironija, 7l sa-

Lgrinis vyksmas — poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje.

Kompozicija - meno kūrinio sandara: elementų išdėsty-

mas, jausmingumas, subjektyvumas. Lyrizmo būna ir

tyra, 7 sarkazmas, 7 groteskas.

mas, tarpusavio ryšys ir santykis su visuma.

Konfliktas — nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl ku-

rio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).

Kontėkstas - kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės. Literatūros kūrinio kontekstas — tai istorinės, kultūrinės, socialinės ir kitos jo radimosi ir interpretavimo

aplinkybės.

Kronika - įvykių atpasakojimas laiko nuoseklumu. Senojoje rašti

je kronikomis vadinami metraščiai, kuriuose

nuosekliai surašyti istoriniai įvykiai.

Kulminacija - pagrindinis pasakojimo įvykis, kai pasiekiama didžiausia įtampa ir įvyksta lūžis — esminis pokytis,

lemiantis visos istorijos pabaigą.

epo, dramos žanruose.

Literatūrinė pasaka — epo žanras, kurio pagrindas - liau-

dies pasaka. Ji dažniausiai rašytojo perkuriama (susieja-

ma su dabartimi, iš jos išrenkami įdomiausi epizodai ar

veikėjai ir pan.). Yra ir eiliuotų literatūrinių pasakų. Mel, arba juoką, pasaka — pasakojamosios tautosakos

žanras, trumpas pasakos sekimo pamėgdžiojimas klau-

sytojui pralinksminti. Vaizduojamos neįtikimos situa-

cijos, sakomi akivaizdžiai prieštaringi dalykai. Visiškas

tikrovės neatitikimas kelia juoką, bet parodo sekėjo iš-

monę.

Memušrai, žr. Atsiminimai

Mėninės priemonės — grožinio, kartais ir negrožinio, teksto kalbinės raiškos, stiliaus ir poetikos elementai,

Kultūros epocha - istorinis kultūros raidos laikotarpis,

skiriamas pagal svarbiausius jam būdingus reiškinius, įvykius (Europoje — antikos, viduramžių, Renesanso, naujųjų laikų, šiuolaikinė kultūra).

Laikas literatūros kūrinyje - laiko nuorodos, kartu su erdvės nuorodomis apibūdinančios veiksmo aplinkybes.

Pasakojimo laikas ir vaizduojamų įvykių laikas nebūtinai sutampa.

Lyrizmas - lyrikos bruožų visuma: atvirumas, nuoširdu-

padedantys išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, veiksmo aplinkybes, perteikti lyrinio subjek-

to vidines būsenas. Poezijoje meninėmis priemonėmis laikomi

eiliavimo

elementai

(77

metras,

7! ritmas,

J rimas), intonacija, eilėraščio 7 kompozi“

ninės raiškos priemonės skirstomos į fonetines figūras

(J aliteracija, 7 asonansas ir kt.), sintaksines figūras

(7 paralelizmas, 7 pakartojimas, nutylėjimas ir kt.),

semantinės (reikšmines) figūras (7 metafora, 7! meto-

LITERERKTURA RUASĖSĖ

183

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA nimija, 7 ironija, 7 hiperbolė, 7! jasmeninimas ir

kt.), vaizdingąją leksiką (7 epitetai, 7 frazeologizmai, Z sinonimai, 7 deminutyvai ir kt.).

Metafora — semantinė figūra, vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus.

Metonimija - semantinė figūra, vieno dalyko pavadinimo

pakeitimas kito dalyko pavadinimu, pagrįstas tų dalykų sąsaja: tai gali būti dalis ir visuma, priežastis ir padarinys,

vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje nutikęs įvykis ir panašiai. Mėtras - kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų skaičiaus ir kaitaliojimosi tvarka, dėl kurios poezijos eilutė įgauna savitą ritmą.

Mislė - pramoginis smulkiosios tautosakos žanras, teikiantis išminties ir miklinantis protą. Mįslė yra dvinarė, ją

sudaro alegorinis posakis, kurio reikšmę reikia atspėti,

bruožais; 2. artimas alegoriniam pamokomas pasakojimas, dar vadinamas parabole, kuriuo netiesiogiai išsa-

koma kokia nors universali tiesa ar idėja. Paralelizmas — sintaksinė figūra, dviejų dalykų (pavyz-

džiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos

pavaizduojant. Parodija - stilizacijos atmaina, pajuokiamojo pobūdžio

kūrinys, kuriame karikatūriškai mėgdžiojamas svetimas stilius.

Pasaka — pasakojamosios tautosakos kūrinys, fantastinis (ar turintis fantastikos elementų) pamokomojo turinio

arba pramoginis pasakojimas, kurio siužetą lemia žanras: pasakos esti 7 stebuklinės, 7! buitinės, 7 melų.

Pasakėčia - epo žanras, neilgas eiliuotas arba prozinis pasakojimas, kuris baigiamas apibendrinimu ir pamoky-

mu - moralu. Pasakėčiai būdingas reikšmės perkėlimas:

dažniausiai kalbama apie gyvūnus, bet turimi galvoje

Mitas — kolektyvinės kūrybos pasakojimas apie praeitį,

žmonės, jų būdo savybės ir tarpusavio santykiai. Pasakojimas - tikrų ar pramanytų tarpusavy susijusių įvy-

me, per kurį atsiskleidžia bendruomenės požiūris į pa-

tinai laiko nuoseklumu. Pasakojimai skirstomi įvairiai:

ir įminimas.

simboliškai paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę ir pras-

saulį ir save pačią. Ilgainiui mitai virto sakmėmis, jų pėd-

sakų yra pasakose, kituose tautosakos žanruose. Mitų

visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitolūgija.

kių perteikimas raštu arba žodžiu tam tikra seka, nebū-

pagal išraiškos būdą - proziniai, eiliuoti, draminio dialog0; pagal tematiką - labiau išmone grįsti literatūriniai ir labiau faktais grįsti publicistiniai, eseistiniai.

Modernizmas — XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės

Pasakotojas — pasakojantis istoriją abstraktus asmuo, ne-

Monologas - vieno dramos veikėjo ištisinė kalba, nejei-

žvelgiantis pasakotojas vartoja trečiąjį asmenį, bet pa-

naujųjų netradicinių meno krypčių visuma.

nanti į dialogą. Monologą sakantis aktorius kalba žiūro-

vams. Moralas - trumpas apibendrinimas pasakėčios pabaigoje,

alegorinės jos reikšmės paaiškinimas.

Motyvas - kūrinyje pasikartojanti temos dalis.

tapatintinas su autoriumi. Į įvykius ir veikėjus iš šalies

sakoti pirmuoju asmeniu gali ir veiksme dalyvaujantis kūrinio veikėjas.

Patarlė, priežodis - smulkiosios tautosakos žanrai, nusi-

stovėję posakiai, trumpai (patarlė vienu sakiniu, prie-

žodis - žodžių junginiu), sąmojingai apibūdinantys ir

Novėlė - epo žanras, trumpas vientiso konflikto, intriguojančio siužeto prozos kūrinys, dažnai su netikėta atomazga.

įvertinantys vieną ar kitą bendresnį gyvenimo reiškinį. Personažas, žr. Veikėjas

Personifikacija, žr. Įasmeninimas

Odė- lyrikos žanras, pakilaus tono eilėraštis, skiriamas iš-

Poema - epo žanras (žr. Herėjinis ėpas), ilgas eiliuotas

jimas apie gamtos ar istorijos paminklo kilmę, mitinių

turiniu artimas prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių lyrinių poemų, taip pat dialogu parašytų drami-

kiliam asmeniui, svarbiam įvykiui ar idėjai. Padavimas - pasakojamosios tautosakos žanras, pasakoprotėvių ar istorinių asmenybių darbus.

Pagrindinė mintis, arba idėja, - kas norima pasakyti kūriniu. Paprasčiausias pagrindinės minties pavyzdys - pasakėčios moralas. Pagrindinis veikėjas - išsamiausiai aprašomas literatūros

pasakojimas su aiškiu siužetu ir daugeliu veikėjų, savo

nių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epo, lyrikos ir dramos bruožai.

Poėtika - 1. viena iš literatūros mokslo šakų, nagrinėjanti literatūros kūrinio kalbą ir stilių; 2. kurio nors rašytojo

kūrinio veikėjas, apie kurį sukasi visas veiksmas.

stiliaus ypatybių, vartojamų meninių priemonių visuma. Poėzija - eiliuota kalba parašyti lyriniai, epiniai ar drami-

ar sakinių kartojimas siekiant pabrėžti kokį nors išgyve-

Posmas, arba strofa, — pasikartojantis dviejų ar daugiau

Pakartėjimas - sintaksinė figūra, atskirų žodžių, junginių nimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį.

Palyginimas - 1. vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas

remiantis panašumu,

tam

niai kūriniai.

poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.

tikrais bendrais

LITERERKTURA RUNSĖSĖ

Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje 2 skyrius Postmodernizmas

- modernizmą pakeitę XX a. antros

pusės - XXI a. pradžios kultūros reiškiniai, kuriems bū-

dingas dar didesnis nepasitikėjimas tradicija ir autoritetais, žaidimas kultūros ženklais, žanrų ir stilių maišatis,

laisvas, ironiškas skirtingų kontekstų jungimas.

Pėtekstė - numanomos literatūros kūrinio ar šnekamo-

sios kalbos teksto reikšmės, papildančios ir praplečian-

čios tiesiogines. Kartais kaip tik potekstėje slypi tikroji teksto prasmė.

Priešprieša - skirtingų, priešingų reikšmių sugretinimas. Proza - neeiliuota, į ritminius vienetus neskaidoma kalba.

Proza vadinami pasakojamieji epo žanrai, nors yra ir lytinės prozos.

Problema - literatūros kūrinyje tiesiogiai ar netiesiogiai

keliamas sprendimo reikalaujantis klausimas.

Publicistika - literatūrinio teksto bruožų turintys žurna-

listikos straipsniai, kuriuose aptariami svarbūs politinio, visuomeninio,

kultūrinio

gyvenimo

klausimai,

aiškiai

reiškiama autoriaus pozicija. Remarka - autoriaus pastaba apie veikėjus ir scenovaizdį

dramos tekste, paprastai rašoma skliaustuose, kitokiu

šriftu. Retorika - iškalbos menas, įtaigios kalbos stilistinių prie-

monių visuma ir tas priemones nagrinėjantis mokslas. Retorinės figūros - išraiškingi, vaizdingi žodžių junginiai 18,

Simbolis - sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas

reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tik-

ru panašumu.

Sinonimai - skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.

Sintaksinės figūros, žr. Mčninės priemonės Siužėtas - priežasties ir padarinio ryšiais susijusių įvykių

eiga epiniame ar draminiame kūrinyje. Kai įvykiai plėto-

jasi laiko nuoseklumu, siužetas sutampa su fabula.

Siužėtinė linija - nuosekli įvykių grandinė, paprastai susi-

jusi su viena problema ar konfliktu, pagrindinio veikėjo

(ar jų grupės) istorija. Romane dažniausiai yra kelios

siužetinės

linijos, apysakoje - tik viena.

Stebūklinė pasaka - pasakos žanras. Šių pasakų siužetai nuotykiniai, veikėjai — fantastinės būtybės, ypatingo-

mis galiomis apdovanoti žmonės ir gyvūnai. Jose daug stebuklų, pagrindiniai veikėjai atsiduria tolimiausiose vietose, keičia pavidalą, atlieka neregėtus žygdarbius ir

pabaigoje gauna pelnytą atlygį. Stilistika — kalbos vartojimo tyrinėjimų sritis, aprėpianti įvairią kalbinę veiklą: buitinį kalbėjimą, mokslinį, publicistinį rašymą, meninę kūrybą.

Stilius - kalbos vartojimo būdas. Stilizacija - sekimas ar mėgdžiojimas, būdingų kūrinio stiliaus bruožų suteikimas kitam kūriniui.

ar sakiniai, vartojami siekiant kuo įtaigiau perteikti min-

Strofa, žr. Posmas

periodas ir kt.) ir minties (7 retorinis klausimas, reto-

tymas bei tarpusavio ryšiai. Sutartinė - daugiabalsė liaudies daina.

tį. Skiriamos sintaksinės (7! sinonimas, laipsniavimas, rinis sušukimas ir kt.) figūros.

Retorinis kliusimas - retorinė figūra, klausimo forma pa-

sakomas savaime suprantamas teiginys. Rimas - eiliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poe-

tinio teksto eilučių pabaigoje. Ritmas - sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pa-

sikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas (žr.

Mėtras).

Struktūra - sandara, kūrinio dalių ir kitų elementų išsidėsŠventasis Raštas, žr. Biblija

Tapatybė, arba identitėtas, - asmens savivoka, savimonė prisiskiriant kuriai nors bendrijai.

Tautosaka - žodinė liaudies kūryba. Yra trys tautosakos rūšys:

dainuojamoji

(dainos,

raudos),

pasakojamoji

(pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai) ir smulkioji (patarlės, priežodžiai, mįslės, užkalbėjimai).

Romanas - epo žanras, didelės apimties prozos kūrinys,

Tėkstas - bet koks rišlus kalbos darinys, kurio turinys nu-

Romšnsas — Renesanso epochoje susiformavęs dainos

mis ir kt. Rašytinis tekstas perteikiamas skaitytojui suprantamais ženklais.

turintis išplėtotą siužetą ir daug veik

žanras, XVIII-XIX a. išplitęs Europos literatūroje kaip trumpas jausmingas lyrinis eilėraštis.

Sarkazmas - 1. komizmo forma, pikta pašaipa, aštri ironi-

ją; 2. kandi pastaba.

Satyra — 1. komizmo forma, žmonių ydų, neigiamų visuomenės

gyvenimo

reiškinių demaskavimas

ir piktas

išjuokimas juos išdidinant, net iškreipiant tikrovę pasitelkus hiperbolę, grotesko elementus; 2. pajuokiamasis kūrinys.

Scena - smulkioji dramos veikalo dalis. Semantinės figūros, žr. Meninės priemonės

sakomas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelė-

Tema — apie ką kalbama kūrinyje. Tikrovės aprašymuose

tema dažnai sutampa su pagrindine mintimi. Literatūros

kūriniuose tema ir pagrindinė mintis nesutampa. Nagrinėjamų temų visuma vadinama tematika. Tragėdija - vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Tra-

gedijos branduolys — tragiškojo herojaus konfliktas su priešiškomis jėgomis ar aplinkybėmis. Kai situacija sudėtinga ir nevienareikšmiška, prieštaringų minčių apim-

tas herojus išgyvena vidinį konfliktą. Kova, pareikalavusi visų fizinių ir dvasinių jėgų įtampos, baigiasi herojaus

LITERERATURA RUNSĖSĖ

185

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA žūtimi, bet žiūrovai po didžiulio jausmų sukrėtimo išgyvena katarsį — vidinį nuskaidrėjimą. Tragedijos žanras

ir jo teoriniai pagrindai susiformavo senovės Graikijoje

V-IV a. pr. Kr.

Tragizmas - neišsprendžiamų konfliktų, lemtingų aplinkybių sampyna, padėtis be išeities bet kurio žanro kūrinyje.

Utopija - pamokomo turinio kūrinys apie neegzistuojančią idealią visuomenę.

Užūomazga - pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pra-

džioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos.

Vaizdingoji leksika, žr. Mėninės priemonės

Veikėjas, arba charakteris, personažas, - literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė.

Skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai. Kai kurie

pagrindiniai veikėjai vadinami 7! herojais.

Veiksmas — 1. vienas pagrindinių pasakojimo elementų,

ypač svarbus epiniame ir draminiame kūrinyje. Veiksmo

pasakojimą sudaro užuomazga, veiksmo eiga, kulmina-

cija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos

apimties, bet eilės tvarka dažniausiai

tokia pat; 2. stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma įscenas.

Veiksmo eiga - po užuomazgos einanti pasakojamo veiksmo dalis, kai įvykiai tolydžio stiprėjant įtampai artėja

prie kulminacijos.

Veiksmo vieta, žr. Erdvė

Vertybės - žmogaus ar bendruomenės moralinės nuos-

tatos, pagal kurias gyvenama ir kurios ginamos iškilus grėsmei.

Literatūroje priešingų

vertybių

susidūrimas

yra veikėjų konflikto pagrindas.

Vidūramžių literatūra - Europos literatūra nuo VI a. iki Renesanso pradžios (skirtingose šalyse XIV-XVI a.).

186

86

LITERERKTURA RUNSĖSĖ

Šventojo Rašto samprata 2 skyrius LITERATŪROS

Tekstai pateikiami pagal:

p. 113 - Horacijus, Lyrika, vertė Henrikas Zabulis, Vilnius, „Vaga“,

apie senovės Graikijos kultūrą, vertė Sigitas Parulskis, Vilnius, „Alma

LB00/Horacijus. Lyrika.LB2700.pdf, žiūrėta 2017 11 20;

p. 15-16 - Gasparovas, Michailas, Su skydu ir už skydo: pasakojimai littera“, 2004;

p. 17-20; 22-26; 29-30 - Markovska, Vanda, Graikų mitai, vertė

Vytautas Martišius, Vilnius, „Vaga“, 1971;

p. 21-22 - Mykolaitis-Putinas, Vincas, Raštai, t. 2, Vilnius, „Vaga“, 1990; p.27-28 - Kunas, Nikolajus, Senovės Graikijos legendos ir mitai, vertė Bronius Saulis, Kaunas, „Šviesa“, 1984;

p. 28 - Ovidijus, Metamorfozės, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, „Vaga“, 1990; p. 31 - Radauskas, Henrikas, Lyrika, Vilnius: „Vaga“, 1980;

p.32 - Lėvi-Strauss, Claude, Antropologija modernaus pasaulio problemų akistatoje, vertė Eduardas Klimenka, Vilnius, „Žara“, 2015;

p.32-33 - Žilinskaitė, Vytautė, Vaiduokliai, Vilnius, „Vaga“, 1991; p. 33-34 — „Miloradas Pavičius: „Romano rašymas - Sizifo darbas“,

2012 m. rugsėjo 10 d,, interneto prieiga http://wwvw:bernardinai. It/straipsnis/2012-09-09-miloradas-pavicius-romano-rasymas-sizifo-darbas/87686, žiūrėta 2017 08 28;

p. 34 - Kardelis, Naglis, „Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai“, Metai, 2014, nr. 10; p-36-63 - Homeras, Iliada ir Odisėja, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, „Obuolys“, 2015, interneto prieiga http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LB00/Homeras. Iliada.LB2400.

18

ŠALTINIAI

pdf; http://ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/odiseja, žiūrėta 2017 08 28;

p. 64 - Bradūnas, Kazys, Prie vieno stalo, Vilnius, „Vaga“, 1990; p.65 - Kavafis, Konstantinas, „Itakė“, in Venclova, Tomas, Pašnekesys žiemą, Vilnius, „Vaga“, 1991; p. 69 - Gaarder, Jostein, Sofijos pasaulis, vertė Eglė Išganaitytė, Vilnius, „Tyto alba“, 1995; p.70-71 - Platonas, Sokrato apologija, vertė Naglis Kardelis, Vilnius, „Aidai“, 2009, interneto prieiga http://www.xn--altiniai-4wb-info/ files/literatura/LB00/Platonas. Sokrato apologija.LB3900.pdf, žiūrėta 2017 08 28; p. 77 - Šabasevičienė, Daiva, „G. Varnas: mitas suteikia viltį - žmoni-

ją gali išgelbėti jaunimas“, 2016 m. balandžio 26 d, interneto prieiga

http://kultura.lrytas.lt/scena/2016/04/26/news/g-varnas-mi-

tas-suteikia-vilti-zmonija-gali-isgelbeti-jaunimas-1438569/, žiūrė-

ta 2017 08 29;

p. 77-106 - Sofoklis, „Antigonė“, in Antikinės tragedijos, vertė Ri-

čardas Mironas, Vilnius, „Vaga“, 1988, interneto prieiga http://

www.xn--altiniai-4wb.info/Ailes/literatura/LB00/ Sofoklis. Anti-

gon96C49497.LBS400.pdf, žiūrėta 2017 08 28;

p. 107-108 - Kudarauskaitė, Meilė Marija, Kai žodžių sielos ima šviest, Vilnius, „Homo liber“, 2017.

1977, interneto prieiga http://wwwšaltiniai.info/files/literatura/

p. 115-116 - „Nijolės Sadūnaitės teismas“, in Lietuvos Katalikų Baž-

nyčios kronika, nr. 10, 1975, nr. 17, interneto prieiga http://Ikbkronika.lt/index.php/ 17-kronika-1975-m/793-nijoles-sadunaites-teismas.html, žiūrėta 2017 11 20;

p. 118-120 - Geda, Sigitas, „Žodis Lietuvai“, Sąjūdžio žinios, nr. 10,

1988 07 19, interneto prieiga http://wwvwšaltiniai.info/files/liteLietuvai.LH6901.pdf, Geda. Žodis Sigita ratura/LH00/ s žiūrėta 20171120;

p. 121 - Marcinkevičius, Justinas, Pažadėtoji žemė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009; p. 122-124 - Landsbergis, Vytautas, „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 46-ojoje sesijoje“, Niujorkas, 1991 09 17, interneto prieiga https://e-seimas.lrs.lt/por-

tal/legalAct/lt/TAD/TAIS.119149, žiūrėta 2017 11 20;

p. 131 - Williams, Rowan, „Ar Europai atėjo galas?“ Kelionė su Bernardinai.l, nr. 4, 2008; p. 132 - Kasper, Walter, „Europa kvėpuoja abiem plaučiais“, vertė Dangė Vitkienė, Kelionė su Bernardinai.lt, nr 9, 2010;

p. 132-133 - „Krikščioniškos kultūros ir pasaulėžiūros ateitis sekuliarėjančioje Europoje“, Vincento Lizdenio interviu su Vytautu

Landsbergiu, „Marijos radijas“, 2011 12 19, interneto prieiga http://

www.landsbergis.lt /articles/view/ 1677, žiūrėta 2017 11 20;

p. 134-135 - Rollins, Peter, „Kaip išversti Žodį“ vertė Kęstutis Pulokas, Bernardinai.lt, 2010 03 07, interneto prieiga http://www.

bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-07-peter-rollins-kaip-isverstizodi/41415, žiūrėta 2017 11 20, iš knygos

Rollins: The Orthodox

Heretic O Canterbury Press 2009 and is reproduced by permission of Hymns Ancient š Modern Ltd; p. 137-139; 143144; 152; 154-155; 158-159; 163; 169-175 Biblija, arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidimas, vertė ir parengė

Antanas Rubšys (ST), Česlovas Kavaliauskas (NT), Vilnius, Lietu-

vos Biblijos draugija, 1999, interneto prieiga http:/ /biblija.lt/, žiūrėta 2017 11 20;

p. 140-141; 160 - Brazdžionis, Bernardas, Per pasaulį keliauja žmogus, Kaunas, „Sakalas“, 1944; p. 142 - Sasnauskas, Julius, Kaip buvo pradžioje... Biblinės meditacijos, Vilnius, „Alma littera“, 2016; p. 145-149 - Baironas, Poezija, vertė Aleksys Churginas, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955; p. 150-151 - Pinkevičienė, Saulė, „Kainas ir Abelis“ - vienos šeimos gyvenimo šešios dienos“, interviu su režisiere Loreta Liausaite, Alytaus naujienos, 2009 11 04, interneto prieiga http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai /2nid=4086, žiūrėta 2017 11 20;

p. 110-112 - Tukididas, „Peloponeso karo istorija“, vertė Leonas

p. 155 - Puslys, Donatas, „Liaudies opiumas, fanatizmas ir Abraomo

parašė Dalia Dilytė, parengė Irena Štikonaitė, Vilnius, „Mintis“,

las.lt/index.php/It/main/newpage/DONATAS-PUSLYS--Liau-

LB00/Tukididas. Periklio kalba.LB6000.pdf, žiūrėta 2017 11 20;

p. 156-157 - Bradūnas, Kazys, Sutelktinė, II dalis, Vilnius, „Aidai“, 2001.

Valkūnas, in Graikų literatūros chrestomatija, sudarė ir komentarus

pamoka“, Ateitis, 2016, nr. 1, interneto prieiga http: //ateitieszurna-

2008, interneto prieiga http://wwvw.šaltiniai.info/fles/literatura/

dies-opiumas, žiūrėta 2017 11 20;

LITERERATURA RUASĖSĖ

187

2skyrius BIBLIJA IR JOS TRADICIJA p. 164 - Whitney, Tamora, „Mt 5, 38-42: „Jei kas tave užgautų per

p. 176 - Mačernis, Vytautas, Po ūkanotu nežinios dangum, Vilnius,

dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį“: Evangelijos komentaras“, Bernardinai.lt, 2006 06 19, interneto prieiga http://www.bernardinai. It/straipsnis/2006-06-19-mt-5-38-42-jei-kas-tave-uzgautu-perdesini-skruosta-atsuk-jam-ir-kairiji/32334, žiūrėta 2017 11 20; p. 164 - Brodskis, Josifas, „Atsuk kairijį skruostą“, in Jekentaitė, Leonarda; Sabaliauskaitė, Regina, Žmogus tarp žmonių. Etika IX-X klasėms, Vilnius, „Kronta“, 2002;

„Vaga“, 1990; p. 177 - Kajokas, Donaldas, Dykinėjimai, Vilnius, „Regnum fondas“, 1999;

p. 177 - Bianchi, Enzo, „Kodėl negalime nepažinoti Biblijos“, paren-

gė Dalia Žemaitytė ir Saulena Žiugždaitė, Bernardinai.lt, 2012 03

14, interneto prieiga http://www.bernardinai.lt/straipsnis/201203-14-enzo-bianchi-kodel-negalime-nepazinoti-biblijos/78633, žiūrėta 2017 11 20; p. 178 - Degutytė, Janina, Purpuro valanda, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008; p. 178-179 - Mekas, Jonas, Laiškai iš niekur, Vilnius, „Baltos lankos“, 1997.

p. 164-167 - Biliūnas, Jonas, Liūdna pasaka, Vilnius, „Baltos lankos“; 2006; p. 168-169 - Navickas, Andrius, Laisvų žmonių bendruomenė?, Vilnius, „Bernardinai.lt“, 2014; p. 171-172 - Mizgiris, Ramūnas, „Sekmadienio Evangelija. Himnas

meilei“, Delfi.lt, 2010 01 30, interneto prieiga htips://www.delf.lt/ news /ringas/lit/sekmadienio-evangelija-himnas-meilei.džid= 28426705, žiūrėta 2017 11 20;

ILIUSTRACIJŲ

ŠALTINIAI

P. 7 - Leo von Klenze, „Atėnų Akropolis“, 1846 m., Miuncheno

p. 13 - Stamnas, V a. pr. Kr. antra pusė, Niujorko Metropoliteno

to/14756179608 /in/photolist-otXh6N-fisyON-i1WC7Vh£34FhP-9xfSxE-dM6wEn-e9teFR-nHwUeg-f34CZT-pz2irvac1K7L-9x Opg-9xP2Jo-psYF6s-9x