Vilniaus universiteto istorija. T. 2: 1803-1940

Citation preview

VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO VALSTYBINIS V. KAPSUKO UNIVERSITETAS

VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA

1803-1940

Redakcinė kolegija A. BENDŽIUS J . GRIGONIS J. KUBILIUS (pirmininkas) V. MERKYS (ats. redaktorius) A. PIROČKINAS A. ŠIDLAUSKAS J. TORNAU L. VLADIMIROVAS

378 Vi—175 y 60401—216 2_ ?7 M 854(10)-77 © Leidykla „Mokslas", 1977

PRATARMĖ

irmoji „Vilniaus universiteto istorijos 1579—1803" knyga išėjo 1976 m. Ši knyga — jos tęsinys. Ji apima laikotarpį nuo 1803 m. iki Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, kai 1940 m. Vilniaus universitetas kartu su visa lietuvių tauta pradėjo naują epochą. Per tuos beveik pusantro šimto metų jis nuėjo labai sunkų ir sudėtingą kelią. Būta visokių dienų. XIX a. pirmaja­ me trisdešimtmetyje universitetas buvo išaugęs į vie­ ną žymiausių šio pobūdžio mokslo įstaigų Europoje, Tačiau dėl savo „maištingos dvasios" 1832 m. caro įsaku jis buvo uždarytas. Lietuvos visuomenė niekada nesitaikstė su šiuo aktu, visą laiką puoselėdama vilt} atgaivinti savo alma mater. Pagaliau 1919 m. kovo 13 d., kai Lietuvoje valdžią buvo paėmę tikrieji krašto šeimininkai — darbo žmonės, Liau­ dies Komisarų Tarybos pirmininko V. Mickevičiaus-Kapsuko pasirašytu aktu Vilniuje vėl buvo atkurtas universitetas. Tad 1979 m. kartu su 400 metų jo įkūrimo jubiliejumi švęsime ir šio reikšmingo akto 60 metų sukaktį. Tačiau kontrrevoliuciniai Lenkijos legionai, 1919 m balandžio mėn okupavę Lietuvos sostinę Vilnių ir dviem dešimtmečiams atplėšę ją nuo Lietuvos, sutrukdė Tarybų valdžios žygius atkurti šio krašto interesus atitinkančią mokslo įstaigą. Lenkų buržuazija 1919 m. rugpjūčio mėn pasirūpino įkurti savo universitetą, pavadintą Stepono Batoro vardu. Ši mokslo įstaiga klasiniu ir nacionaliniu pobūdžiu buvo svetima krašto so­ cialiniams, kultūriniams poreikiams. Tuo metu į Kauną pasitraukė di­ džioji dalis mokslininkų, kurie anksčiau, Tarybų valdžios metais, turėjo sudaryti atkuriamo Vilniaus universiteto pedagogų branduolį. Jų inicia­ tyva buvo suorganizuotas universitetas Kaune, kuris ir buržuazinės san­ tvarkos klasinio ribotumo sąlygomis vis dėlto stovėjo daug arčiau opiųjų Lietuvos kultūrai ir mokslui problemų, negu Stepono Batoro universite­ tas. Su Tarybų Sąjungos pagalba atgavus Vilnių, kaip tik Kauno univer­ siteto profesūra 1939/40 m.m. sudarė reorganizuoto Vilniaus universiteto pagrindą, iš kurio išaugo ir dabartinis tarybinis V. Kapsuko universite­ tas. Štai kodėl, kad būtų galima suprasti Vilniaus universiteto mokslinių ir visuomeninių tradicijų ištakas, knygoje šalia skyriaus apie Stepono 5

Batoro universiteto veiklą yra analogiškas skyrius ir apie universitetą Kaune. Ši antroji Vilniaus universiteto istorijos knyga, kaip ir pirmoji, yra daugelio autorių darbas. Tokiais atvejais, suprantama, sunku pasiekti, kad veikalas būtų visiškai vientisas ir išbaigtas, ypač turint galvoje dar istorinės epochos įvykių heterogeniškumą ir sudėtingumą. Rašydami šią knygą, autoriai turėjo kritiškai įvertinti plačią bei prieš­ taringą archyvinę medžiagą bei senąją literatūrą, kur neretai prasiki­ ša įvairios buržuazinio nacionalizmo tendencijos. Knyga remiasi marksiz­ mo-leninizmo metodologija. Gvildendami ir vertindami visų šių Lietuvos universitetų raidą, autoriai rėmėsi V. Lenino mokymu apie dvi kultūras kiekvienoje buržuazinėje kultūroje, ypač stengdamiesi išryškinti tuos jų raidos bruožus, kurie prisidėjo prie mokslo ir visuomenės pažangos. Redakcinė kolegija

VILNIAUS UNIVERSITETAS 1803-1832

BENDROJI RAIDA

niversiteto būklė po trečiojo valstybės padalijimo maža pasikeitė: nuo 1797 m. jis imtas vadinti Vil­ niaus vyriausiąja mokykla, nustojo savo autonomi­ nių funkcijų, sustiprėjo priklausymas nuo bažnytinės valdžios. Tiesa, būta kelių projektų jo veiklą radika­ liau pertvarkyti, bet jie dėl įvairių aplinkybių nebu­ vo įgyvendinti1. Jo reformavimas prasidėjo tik 1803 m., kai caro vyriausybė reorganizavo visos Ru­ sijos švietimo sistemą. Taigi Vilniaus universiteto reforma nebuvo koks pavienis aktas, bet plačios akcijos dalis. Reformuoti Rusijos švietimo sistemą valstybės mastu privertė XVIII a. antrojoje pusėje išryškėję sudėtingi vidaus procesai. Kaip nurodo tarybi­ nis rusų istorikas V. Jacunskis, ,,Nuo XVIII a. pabaigos Rusijoje smul­ kiosios prekinės kapitalistinės gamybos pramonėje ir augančios iš jos kapitalistinės manufaktūros pagrindu ima klostytis kapitalistinė sanklo­ da"2. Suprantama, tai stiprino klasių kovą, plėtė valstiečių antibaudžiavinį judėjimą, atsispindėjo ideologijoje. Valdantieji sluoksniai, kaskart vis labiau susidurdami su šiais reiškiniais, pajutę jų pavojų, stiprino administracinį aparatą, reguliariąją kariuomenę ir karo laivyną. Tam reikėjo specialistų: raštingų tarnautojų, gydytojų, architektų, metalurgų, topografų, geologų ir t.t. Pagaliau, kad būtų efektyviau ideologiškai veikiamos liaudies masės, reikėjo ir ideologinių kadrų — dvasininkų, patvaldystę remiančių rašytojų, dailininkų, istorikų ir pan. Tuo tarpu senoji Rusijos švietimo sistema ir apskritai valstybės apa­ ratas visų tų išaugusių poreikių negalėjo patenkinti. Patvaldystė ilgai atidėliojo bet kokias reformas, kol caru tapo „liberalusis" Aleksandras I (1801), kuris suvokė, kad be tam tikrų reformų Rusija neišsivers. 1802 m. rugsėjo 8(20) d. manifestu buvo reorganizuota valstybės aparato viršū­ n ė — sukurtos aštuonios ministerijos, tarp jų ir Liaudies švietimo mi­ 1 Žr. Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje. (Pe­ dagogikos darbai, IV). K., 1970, p. 31—32. 2 Яцунский В. К. Социально-экономическая история России XVIII—XIX вв. Из­ бранные труды. М., 1973, с. 114.

9

nisterija, kuri gavo rūpintis jaunimo švietimu ir mokslais3. Tos pačios dienos įsaku buvo sudaryta Mokyklų komisija (į ją įėjo ir vėlesnis Vil­ niaus universiteto kuratorius A. Čartoriskis), įpareigota pateikti carui švietimo sistemos projektą4. 1803 m. sausio 24 (vasario 5) d. aktu „Apie mokyklų sutvarkymą" visa Rusijos imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas. Kiekvie­ nai švietimo apygardai turėjo vadovauti universitetas. Visos mokyklos sudarė tam tikrą hierarchiją: žemiausia j ai pakopai priklausė pradinės (parapinės ir kt.) mokyklos, antrajai pakopai — gimnazijos ir apskriti­ nės (pavietinės) mokyklos ir trečiajai, aukščiausiajai,— universitetai. Nors švietimo luomiškumo nepabrėžta, vis dėlto pakopų siejimas su luomais aiškus. Kiek atsižvelgta ir į regionų savitumus, todėl švietimo apygardų nuostatai nebuvo visai vienodi. Tose apygardose, kur trūko universitetų (pavyzdžiui, Charkovo, Kazanės, Peterburgo), numatyta juos įsteigti. Vilniaus švietimo apygardai priklausė net aštuonios gubernijos — \ Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Kijevo, Volynės ir Podolės — beveik su 9 milijonais gyventojų5. Tad Vilniaus universitetas ' tapo viso šio didžiulio imperijos rajono administraciniu švietimo centru. Po šių bendrųjų aktų 1803 m. balandžio 4(16) d. buvo reformuotas ir pats Vilniaus universitetas6. Dvidešimt dviejų straipsnių šios dienos ak­ tas suteikė universitetui „imperatoriškojo" titulą, užtikrino „visiems lai­ kams gyvavimą senovinio Vilniaus universiteto, įkurto 1578 m., o atnau­ jinto 1781 m."7. Jis suformulavo ir pagrindinius universiteto statuto prin­ cipus. Vilniaus aukštojoje mokykloje numatyta dėstyti ne tik „visus mokslus", bet taip pat ,,dailę ir laisvuosius menus". Universiteto tiks­ las —„duoti išsimokslinimą visiems luomams ir visokioms valstybės tarnyboms". Tuo pačiu aktu universitetas gavo palyginti plačią autonomiją: teisę / rinktis rektorių, dekanus, profesorius ir adjunktus, teikti visus akade­ minius laipsnius. Universiteto personalas ir studentai naudojosi tam tikru teisiniu imunitetu. Universitetas turėjo savo cenzūrą „peržiūrėti akademiniams veikalams ir kitoms knygoms bei raštams, liečiantiems mokslą ir literatūrą, kurie duodami spausdinti jo spaustuvėje, arba jo išrašomiems savo vartojimui iš kitų kraštų. Jų atvežimas tiek jūros, tiek sausumos keliais leidžiamas be kliūčių. Jo žiniai taip pat priklauso visų jo apygardos spaustuvių cenzūra"3. Netrukus, gegužės 18(30) d., buvo patvirtintas „Vilniaus imperatoriš­ kojo universiteto ir jo apygardos mokyklų statutas, arba bendrieji nuostatai"9. Šio statuto septyni skyriai detaliai apibūdino universiteto santvarką, katedras, etatus, profesorių ir studentų teises bei pareigas, taip pat jo santykį su senaisiais universiteto nuostatais bei privilegijomis 10

Universitetui vadovavo trejiems metams renkamas rektorius, kuris ,,betarpiškai priklauso universiteto ir jo apygardos globėjui", vadinama­ jam kuratoriui. Šis, turėdamas uždavinį apskritai prižiūrėti universiteto veiklą, tarpininkauti tarp jo ir Švietimo ministerijos ir būdamas tiesio­ ginis caro atstovas, galėjo kištis į visokius universiteto ir apygardos reikalus, tuo iš tikrųjų gerokai apribodamas suteiktąją autonomiją. Kol šias pareigas 1803—1823 m. ėjo Aleksandro I jaunystės draugas, libe­ ralus lenkų magnatas, kunigaikštis Adomas Čartoriskis, tas kišimasis ne­ buvo grubus. Atvirkščiai, universitetas turėjo palyginti ramias veiklos sąlygas. Pragaištingą kuratorių įtaką universitetas pajuto tada, kai jais tapo drastiški carizmo politikos vykdytojai. Trumpoje 1803—1832 m. universiteto istorijoje skirtini trys etapai: 1803—1814 m., kai universitetas organizavosi naujais pagrindais. Šį etapą buvo sutrikdęs Napoleono žygis į Rusiją. Tuo laiku universitetui vado­ vavo rektoriai J. Stroinovskis (iki 1806 m.) ir. J. Sniadeckis (iki 1815 m.). Daug nusipelnė reorganizacijai pastarasis — energingas ir apdairus ad­ ministratorius, žymus mokslininkas. Per Napoleono okupaciją jis išsau­ gojo pastatus, kabinetus, laboratorijas ir biblioteką, visą laiką rūpinosi ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų ugdymu. Maždaug 1814—1823 m.— tai universiteto klestėjimo laikotarpis. Rek­ toriais tada buvo S. Malevskis (1816—1822) ir J. Tvardovskis (1823— 1824)1°. 1823 m. caro valdžios represijomis ir 1824 m. A. Čartoriskio pasitrau­ kimu iš kuratoriaus posto prasidėjo trečiasis etapas, baigęsis 1832 m. universiteto uždarymu. Visą šį laiką rektoriavo V. Pelikanas, buvęs ku­ ratorių grafo K. Livenio (1824—1826) ir ypač sanatoriaus N. Novosilcevo (1826—1832) aktyvus talkininkas.345678910 3 Полное собрание законов Российской империи с 1649 года, т. XXVII, 1802— 1803. СПб., 1830, с. 243—248. 4 Ten pat, р. 248—249. 5 Vėliau Vilniaus švietimo apygardos dydis keitėsi, žr. Lukšienė AL, min. veik., p. 36, 37. 6 Полное собрание законов..., т. XXVII, c. 526—530. 7 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I. V., 1955, p. 522. 8 Ten pat. 9 Сборник постановлений по министерству народного поосвещения, т. I, 1802— 1825. СПб., 1864, с. 45—46. 10 1815.11.13 d. J. Sniadeckis buvo atleistas iš rektoriaus pareigų; laikinai eiti rekto­ riaus pareigas tik 1816.IX.14 buvo paskirtas J. Lobenveinas. Kadangi universiteto rekto­ riai tuomet dar buvo renkami, tai nerinktas Lobenveinas tebuvo rektoriaus pavaduotoju. 1816.XI.16 visuotinis profesorių susirinkimas balsų dauguma (13 iš 22) rektoriumi išrinko S. Malevskį. Lobenveinas gavo 5, Jundzilas 1, Nemčevskis 1 ir J. Sniadeckis 2 balsus. Valstybės organų pavesti rektoriaus pareigas ėjo ir kiti profesoriai: A. B. Klangevičius (1822.VI1I.1—1822.IX.12), L. H. Bojanus (1822.IX— 1823), kol buvo išrinktas J. Tvardovskis. (CVIA, f. 721, ар. 1, b. 140; Bogušis V. Paskirtas Vilniaus universiteto rektorium...— „Mokslas ir gyvenimas", .1976, Nr. 8, p. 33.)

11

UNIVERSITETO STRUKTŪRA

1803 m. statutas numatė, kad Vilniaus universitetą sudaro: 1) pro­ fesoriai ir dėstytojai, dėstantys mokslus, 2) garbės nariai, t.y. žmonės, kurie nedėsto, 3) adjunktai ir 4) studentai. Tikrieji ir nusipelnę profesoriai (pensininkai) sudaro universiteto ta­ rybą, vadovaujamą rektoriaus. Taryba turėjo posėdžiauti kartą per mė­ nesį ir spręsti bendruosius reikalus, rinkti ir skirti visus pareigūnus, svarstyti dėstymo gerinimo priemones ir metodus ar apskritai visa, ką pateikia rektorius, kuratorius bei Švietimo ministerija. Be tarybos, buvo dar rektoriaus vadovaujamas universiteto komite­ tas, į kurį įėjo fakultetų dekanai. Šis organas sprendė einamuosius rei­ kalus. Kas mėnesį turėjo būti šaukiami fakultetų profesorių susirinkimai, kurie, pirmininkaujami rektoriaus arba dekanų, svarstė fakulteto reika­ lus. Šių susirinkimų nutarimai būdavo teikiami universiteto bendrajam susirinkimui tvirtinti. Pagal statutą kas mėnesį ketinta šaukti dar universiteto akademinius susirinkimus, kur, rektoriaus vadovaujami, profesoriai ir garbės nariai turėjo svarstyti mokslo problemas, darbus, tyrinėjimus. Tokiu būdu norėta sudaryti tam tikrą mokslo atmosferą, ugdyti mokslo mintį ir sie­ kimus. Statutas numatė universitete keturis skyrius — fakultetus: 1) Fizi­ kos—matematikos, 2) Medicinos, 3) Moralinių ir politinių mokslų, 4) Li­ teratūros ir laisvųjų menų. Analogiški fakultetai buvo taip pat Mask­ vos, Charkovo ir Kazanės universitetuose11. 1819 m. įkurtas Peterburgo universitetas turėjo tris fakultetus — filosofijos ir teisės, fizikos ir ma­ tematikos, istorijos ir filologijos12. Dorpato (Tartu) universiteto struk­ tūra buvo tokia, kaip ir užsienio universitetuose: Filosofijos fakultetas su keturiais skyriais, teologijos, teisės ir medicinos fakultetai13. Prie Vilniaus universiteto 1803 m. liepos 13(25) d. aktu buvo įkurta Vyriausioji seminarija Romos katalikų ir unitų dvasininkams rengti14. Ją galima laikyti savotišku penktuoju fakultetu, nes seminaristai pagal tam tikrą planą klausė universiteto kursų, laikė egzaminus ir t.t. Jie įgy­ davo aukštojo mokslo teises, be kurio tuo pačiu aktu, praėjus dešim­ čiai metų nuo seminarijos įsteigimo, nė vienas dvasininkas negalėjo būti skiriamas vyskupu, prelatu, kanauninku ir kitu aukštesniu, negu klebonas, pareigūnu. 1806 m. lapkričio 6(18) d. caras patvirtino Vy­ riausiosios seminarijos statutą, kuris detalizavo pagrindinius pirmojo akto teiginius15. Jai vadovavo speciali taryba, susidedanti iš universi­ teto rektoriaus ir šešių narių — trijų teologijos profesorių, dviejų Vil­ niaus katedros kapitulos atstovų ir vieno unitų prelato Tokiu būdu 12

dvasininkų rengimas iš esmės buvo kontroliuojamas ir vadovaujamas pasaulietinės organizacijos — universiteto. Tolesnės fakultetų padalos buvo katedros. Savo reikšme ir struktūra, taip pat funkcijomis jos skyrėsi nuo mūsų dienų katedrų, jungiančių visą būrį dėstytojų. Tada katedrų skaičius sutapo su profesorių skaičiu­ mi. Antai Fizikos—matematikos fakultete buvo dešimt katedrų, t.y. pro­ fesorių, kurie turėjo skaityti dešimt pagrindinių kursų: 1) fizikos, 2) che­ mijos, 3) gamtos istorijos, 4) botanikos, 5) žemės ūkio, 6) aukštosios grynosios matematikos, 7) aukštosios taikomosios matematikos, 8) astro­ nomijos, 9) praktinės astronomijos (vadinamasis observatorius) ir 10) ci­ vilinės architektūros. Medicinos fakultetas turėjo septynis profesorius, taigi septynias ka­ tedras: 1) anatomijos, 2) patologijos, 3) farmakologijos, 4) klinikinę, 5) chirurgijos, 6) akušerijos ir 7) veterinarijos. Moralinių ir politinių mokslų fakultete buvo skaitoma dešimt pagrin­ dinių kursų, tad tiek buvo ir profesorių (katedrų): 1) logikos ir meta­ fizikos, 2) moralinės filosofijos, 3) prigimtinės, politinės ir tautų teisės, 4) valstybės ūkio ( = politinės ekonomijos), 5) žymiausiųjų senovės ir šiuolaikinių tautų civilinės ir baudžiamosios teisės, 6) Rusijos imperijos ir Lenkijos pilietinės ir baudžiamosios teisės, 7) visuotinės istorijos, 8) Šventojo rašto, 9) dogmatinės teologijos ir 10) moralinės teologijos. Literatūros ir laisvųjų menų fakultetas turėjo penkis profesorius šiems pagrindiniams kursams skaityti: 1) retorikos ir poezijos, 2) grai­ kų kalbos ir literatūros, 3) lotynų kalbos ir literatūros, 4) rusų kalbos ir literatūros ir 5) piešimo bei tapybos. Be pagrindinių kursų, tie patys profesoriai skaitydavo dar papildo­ mus kursus, kuriuos nustatydavo universiteto taryba ir patvirtindavo apygardos kuratorius. Dažnai tokį papildomą kursą pavesdavo, ypač trūkstant profesorių, ir gabiausiems adjunktams, t.y. profesorių padėjė­ jams, kurių iš viso statutas numatė dvylika. Pagal statutą universitetas galėjo turėti keturis kalbų ir keturis lais­ vųjų menų bei gimnastikos mokytojus, taip pat keturis cenzorius. Be to, dar buvo kanceliarijos ir bibliotekos tarnautojų. Jeigu sugretintume Vilniaus universitetą su kitais Rusijos universi­ tetais, tai pastebėtume, kad katedrų, t.y. profesorių, skaičiumi jis buvo didžiausias — turėjo iš viso 32 profesorius, o kituose jų buvo 28—30.12345 11 Сборник постановлений..., т. I, c. 268, 269 (§ 24). 12 Ten pat, sk. 835. 13 Ten pat, sk. 137, 138. 14 Ten pat, sk. 399—407. Apie ją žr.: W oiotynski W. Seminarium glowne w Wilne (powstanie i pierwszy okres dziejow 1803—1816). Wilno, 1935; Seminarium glowne w W il­ ne, drugi okres dziejow i zniesienie (1816—1833). Wilno, 1939. 15 Сборник постановлений..., т. I, c. 69—73.

13

Tačiau iš tikrųjų profesorių niekada nebūdavo tiek, kiek numatė sta­ tutas: vis atsirasdavo vakuojamų vietų (žr. 1 lentelę): kai kuriais metais yra vakavę net 16 (1804), 11 (1814) katedrų. Ilgą laiką nebuvo kam dėstyti žemės ūkio, gamtos istorijos, moralinės filosofijos, krašto teisės ir kitų kursų. Beje, tai, kad buvo vakuojamų katedrų, dar nereiškia, jog visai ne­ dėstytos ir tos disciplinos: dažniausiai jas skaitydavo adjunktai, gre­ timų disciplinų profesoriai ar net mokytojai. Pavyzdžiui, 1824 m., po 1 lentelė Vakuojamos katedros 1804 —1830* 1801

I 3 7 8 9 12 13 14 15

1805

7 8 13 15 16 19

1806

2 7 8 13 15

20

16 19

23

20

j

1808

1809

1810 | 1811

1814

1812 i

2 7 8 15 16 19 20 23

7 8 13 15

7 8 13 15

16 19 20

17 19 20

26

26

5

5

7 8

6 7

13 15

8 13 15

16 19

16 19

26

16 17 19

j

1815

Į

1816

Į

1817

1818

1830

3 5

3 5

3 5

3 5

3 5

4 5

6

6

6

7 8 13

6 7

6

7

7 8 10

7-

7 13

8

15

8 10 11

16 19

16 19

13 14

20 22

20

16 19

18 20

20

21

13 15

20

21

23

24

13 14 16

15

8 13 14

18 21

16

23

18 19 20

24 25

* Lentelė sudaryta, remiantis rektorių metinėmis ataskaitomis: TSRS CVIA, f. 733, ap. 95, b. 379, 380—383, 385, 389—392, 397, 398, 400; ap. 62, b. 389, 694, 832, 924, 1021; LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 39, 60; VUB, f. 2 (KC), b. 236, 237, 239, 243, 245, 252, 254, 255, 257. Skaitmenys lentelėje reiškia profesoriaus neužimtos katedros pavadinimą; 1 — aukštoji grynoji matematika, 2 — aukštoji taikomoji matematika, 3 — fizika, 4 — che­ mija, 5 — astronomija, 6 — architektūra, 7 — gamtos istorija, 8 — žemės ūkis, 9 — terapeutinė klinika, 10 — akušerija, 11 — chirurgija, 12 — veterinarija, 13 — moralės filosofija, 14—'logika ir metafizika, 15 — valstybės ūkis, 16 — krašto teisė, 17 — romėnų teisė, 18 — prigimtinė teisė, 19 — visuotinė istorija, 20 — retorika ir poezija, 2 1 — šv. Raštas, 22 — dogmatinė teologija, 23 — moralės teologija, 24 — lotynų kalba ir literatūra, 25 — rusų kalba ir literatūra, 26 — tapyba.

14

medicinos profesoriaus A. Bekiu mirties, jo įpėdiniu laikinai buvo pa­ skirtas medicinos daktaras adjunktas A. Abichtas, tik 1827 m. išrinktas ekstraordinariniu profesoriumi. 1818 m. rudenį istorijos kursą ėmė skai­ tyti buvęs Balstogės gimnazijos mokytojas I. Onacevičius. Nuo 1814 m. krašto teisę dėstė ne profesorius, bet magistras I. Danilavičius, 1822 m. iš­ rinktas ekstraordinariniu, o 1823 m.— ordinariniu profesoriumi. Būta, žinoma, atvejų, kai kurso niekas neskaitydavo. Apskritai skaitomų dis­ ciplinų vis daugėjo: 1830 m. jų skaičius padidėjo iki 55. Prisidėjo tokie kursai, kaip tikimybių teorija, geodezija, agronomija, diplomatija, lenkų literatūra, bibliografija ir kt, Tuo pačiu statutu universitetas turėjo dar pagalbinių mokslo ir mo­ kymo įstaigų — fizikos kabinetą, chemijos laboratoriją, gamtos istori­ jos kabinetą, botanikos sodą, astronomijos observatoriją, civilinės ar­ chitektūros mokyklą, piešimo ir tapybos mokyklą, anatomijos teatrą ir kabinetą, klinikas, biblioteką ir t.t. 1819 m. liepos 9(21) d. aktu prie uni­ versiteto buvo įkurta seminarija parapinių mokyklų mokytojams ir var­ gonininkams rengti16. 1827 m. spalio 14(26) d. įsteigtas žemės ūkio insti­ tutas17, kuriam universitetas nupirko netoli Vilniaus Pilaitės dvarelį (100 valakų) už 30 000 rublių18. TOLESNĖS

UNIVERSITETO REFORMOS

Caro vyriausybė, suteikusi universitetams palyginti didelį savaran­ kiškumą, greitai apsižiūrėjo, kad tai prieštarauja patvaldystės intere­ sams. Tad ir 1803 m. Vilniaus universiteto statutą imta po truputį revi­ duoti: stiprėjo valdymo centralizacija ir siaurėjo autonomija. Ypač tai išryškėjo ryšium su filomatų byla. Antai 1824 m. pradžioje buvo uždrausta visuomenei be policijos žinios klausyti populiarių profe­ sorių paskaitų19. Tų pat metų pavasarį švietimo ministras iš visų pro­ fesorių pareikalavo paskaitų konspektų ir nurodyti autorius, pagal ku­ riuos dėstomas kursas20. Konspektai buvo duodami recenzuoti. Kaip į juos reagavo caro valdžios pareigūnai, matyti iš to, kad Kazanės švie­ timo apygardos globėjas recenzuodamas apkaltino J. Coluchovskį liuteronizmu, o J. Lelevelį — vokiečių pragmatinės istorijos, sujungtos su vokiečių filosofija, įtaka. Abiejuose konspektuose įžiūrėtas nutolimas 16 Сборник постановлений..., т. I, c. 1175—1178. 17 Ten pat, t. II, sk. I, 1825— 1839, sk. 79—80. 18 LTSR CVIA, f. 721, ар. 1, b. 734. 19 Ten pat, b. 742, 1. 5 (švietimo ministro 1824.II.2 d. raštas Vilniaus generalguber­ natoriui). 20 Ten pat, b. 741, Šioje byloje yra universiteto profesorių paskaitų konspektų.

15

nuo krikščionybės21. Tad nuo 1824 m. iš esmės buvo įvesta ir profeso­ rių paskaitų cenzūra. Išsigandusi studentų judėjimo, galimų neramumų pačiame universi­ tete, kur miesto policija neturėjo teisės pasirodyti, caro valdžia 1825 m. įkūrė universiteto policiją22. Iki tol vidaus tvarką prižiūrėjo du dar­ buotojai, vadinamieji pėdeliai (bedeliai). Naujuoju potvarkiu policiją sudarė septyni žmonės: inspektorius, du jo padėjėjai ir keturi prižiū­ rėtojai. Jau 1806 m. gegužės 5(27) d. potvarkiu buvo įvesta vieninga uni­ versiteto profesorių, adjunktų, tarnautojų ir studentų uniforma: ,,Tam­ siai mėlynas gelumbės durtinys su stačia apykakle ir safiro spalvos at­ vartais, taip pat gelumbės; pamušalas vienodos spalvos su švarku; sagos paauksuotos, lygios"23. Tačiau uniformas vilkėti, rodos, nebuvo griežtai reikalaujama; po filomatų įvykių N. Novosilcevo iniciatyva imta rei­ kalauti, kad studentai visur, universitete ir mieste, vaikščiotų tik uni­ formuoti24. Tuo norėta palengvinti policijai sekti studentus. 1826 m. birželio 28 (liepos 10) d. caro potvarkiu Vilniaus universi­ teto rektorių nustatyta skirti, ne rinkti, kaip anksčiau25. Renkamas rek­ torius negalįs ,,tvirtai ir tiksliai" valdyti universiteto ir apskritai rekto­ riaus rinkimas —■tai pragaištingas vokiečių universitetų „respublikoniško valdymo" pavyzdys. Pirmasis skirtinis Vilniaus universiteto rektorius buvo V. Pelikanas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje reakcija ryškiausiai pasireiškė su­ stiprėjusiu studentų „politiniu auklėjimu". Aukštosiose mokyklose imta stiprinti religinį pradą. Universitetai buvo pavesti Dvasinių reikalų ir liaudies švietimo ministerijai. Jos pastangomis pradėta siaurinti filoso­ fijos ir prigimtinės teisės dėstymą universitetuose ir riboti ryšius su užsienio aukštosiomis mokyklomis. 1826 m. N. Novosilcevas paskyrė „ypatingąjį komitetą", kuris, va­ dovaudamasis ir remdamasis „tvirtu religijos pagrindu" ir „atsidavimu sostui", turėjo parengti naujų Vilniaus universiteto nuostatų projektą. Naujuosius nuostatus surašė prof. J. Loboika, prižiūrimas paties N. No­ vosilcevo. Sudarant projektą, buvo kiek atsiklausta universiteto ir jo fakultetų nuomonės. Galutinę nuostatų redakciją N. Novosilcevas pa­ tvirtino Varšuvoje 1828 m. gegužės 3 d.26 Projektas turėjo 413 para­ grafų ir gerokai skyrėsi nuo 1803 m. statuto. Jis numatė 41 pagrindinį ir 23 papildomus kursus. Pabrėžiant religijos reikšmę, buvo numatyta įkurti penktąjį, teologijos, fakultetą. Istorija turėjo būti dėstoma rusiš­ kai ir priklausyti literatūros ir laisvųjų menų fakultetui. Ketinta išplėsti teisės skyrių (5 pagrindiniai ir 3 papildomi kursai), Fizikos—matema­ tikos bei Medicinos fakultetus, nes tokių specialistų reikėjo karo reika­ lams. Buvo įvestas specialus karo mokslo kursas. 16

Projektas apibrėžė, kokius specialistus rengs universitetas. Iš viso 18 specialybių: dvasininkai, mokslininkai, finansų tarnautojai, teisinin­ kai, diplomatai, gydytojai, akušeriai, vaistininkai, veterinarai, inžinie­ riai, karo inžinieriai, inžinieriai geografai, architektai, miškininkai, ag­ ronomai, matininkai, dailininkai ir muzikos mokytojai. Medicinos fakultete prisidėjo dar 5 pagrindiniai kursai. Fizikos— matematikos fakultete prie buvusių 10 pagrindinių kursų numatyti pri­ dėti dar du — technologija ir karybą. Literatūros ir laisvųjų menų fakul­ tete ketinta skaityti moralės filosofiją, istoriją ir statistiką. Ši universiteto reforma yra susijusi ir su lietuvių kalbos katedros projektu, apie kurį pirmasis gana plačiai rašė lenkų literatūros isto­ rikas Stanislovas Pigonis212345627. 1822 m. universiteto bibliotekininko padė­ jėjas ir adjunktas Kazimieras Kontrimas įteikė kuratoriui A. Čartoriskiui memorialą dėl lietuvių kalbos katedros įkūrimo. Rašte nurodoma nema­ ža svarių argumentų, taip pat siūlomas ir kandidatas kalbai dėstyti — Raseinių apskrityje gyvenantis Leonas Uvainis. S. Pigonis, apibūdinęs K. Kontrimo projektą, pripažino, kad nieko negalįs sakyti dėl tolesnio jo likimo. Tad imta spėlioti, kad ši iniciatyva žlugusi dėl vadovybės abejingumo ar net nenoro įsileisti lietuvių kalbą į universitetą. Tačiau nauji faktai, kuriuos teikia V. Merkys28, šią versiją panei­ gia. Pasirodo, į K. Kontrimo projektą pažiūrėta visai rimtai ir palankiai. 1825 m. birželio 13(25) d. švietimo ministras per kuratorių atsiklausė universiteto nuomonės, kaip reikėtų papildyti ir pakeisti 1803 m. sta­ tutą. Rugsėjo 8(20} d. Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto posėdyje, kur dalyvavo profesoriai I. Loboika, J. Rustemas, L. Borovskis ir Ž. Pinabelis, be kitų dalykų, pasiūlyta skaityti ir lietuvių kalbos paskaitas. Ji esanti svarbi ir filologiniu, ir praktiniu požiūriu: lietuviškai kalbama Vilniaus ir gretimose gubernijose, ją vartoja ir kunigai bažnyčiose. Fakulteto nutarimo argumentai iš esmės kartojo K. Kontrimo memoran­ dumo mintis. Matyt, su fakulteto nutarimu tiesiogiai susijęs ir naujųjų nuostatų punktas, siūląs lietuvių kalbą dėstyti greta prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbų. 21 Ten pat, b. 254, 1. 16a, 20, 28, 41 (Kazanės švietimo apygardos globėjo pastabos dėl gautų Vilniaus universiteto profesorių paskaitų konspektų). 22 Сборник постановлений..., т. I, c. 1634—1637. 23 Ten pat, sk. 387 (taip pat «Штаты и приложения», c. 19). 24 Ten pat, sk. 1597—1598. 25 Ten pat, II, sk. I, p. 27—30. 26 TSRS C VIA, f. 733, ap. 62, b. 701. 27 Pigon S. Z dawnego Wilna. Szkice obyczajowe i literackie. Wilno, 1929, p. 22—28 (skyrius „Projekt katedry języka litewskiego w dawnym universytecie Wilenskim"). 28 M erkys V. Simonas Daukantas. V., 1972, p. 63—64.

Dėl kažkokių priežasčių nepriėmus naujųjų universiteto nuostatų, liko neįgyvendintas ir K. Kontrimo projektas. O steigti katedrą be spe­ cialaus caro pasirašyto akto universitetas neturėjo teisės. 1828 m. nuostatų projektas numatė prie universiteto įkurti nemažą institutų: medicinos (jau buvo įsteigtas), veterinarijos, žemės ūkio (taip pat buvo), pedagogikos, meno ir muzikos. Tada institutai reiškė tai, ką dabar vadiname internatais: jų studentai būdavo išlaikomi valstybės lėšomis. Naujieji nuostatai vis dėlto būtų sustiprinę policinį režimą, smarkiai išplėtę kanceliariją — juose pabrėžiamas universiteto uždavinys auklėti ,,dievui ir carui ištikimus pavaldinius". PEDAGOGINIS PERSONALAS. RYŠIAI SU KITAIS UNIVERSITETAIS

Kaip sakyta, universiteto statutas numatė tik tam tikrą skaičių pe­ dagoginio personalo — profesorių ir adjunktų, bet ir juos sukomplek­ tuoti nebuvo lengva. Dėstytojų parinkimą sunkino ir toji aplinkybė, kad Vilniaus uni­ versitete buvo mažesni, negu kitur, atlyginimai: profesoriui už pagrin­ dinį kursą mokėta 1000 rb per metus, o už papildomąjį kursą — 500 rb, adjunktui — taip pat 500 rb ir kalbų mokytojui (lektoriui) — 375 rb per metus. Daug didesni atlyginimai buvo Dorpato (Tartu) universiteto profesorių — 5000 rb ir dar 500 rb butpinigių, kalbų mokytojo — 500 rb. Tokius nepaprastai didelius atlyginimus Dorpato universitetas galėjo mokėti todėl, kad jį finansavo ne tik vyriausybė, bet rėmė fundacijo­ mis ir Pabaltijo vokiečių baronai. Kiek didesniais Charkovo ir Kazanės universitetų atlyginimais caro vyriausybė stengėsi patraukti profesorių į tada laikomus tolimus užkampius. Vis dėlto ir šiuose universitetuose būdavo neužimtų katedrų. Jeigu Vilniaus universitetui, turinčiam menkesnes materialines są­ lygas, pavykdavo sukomplektuoti dėstytojų kadrus, tai čia padėdavo jo senos tradicijos, geras vardas ir autoritetas šalyje bei užsienyje, kul­ tūrinė aplinka. Universitetas labai daug profesorių ir adjunktų išsiugdydavo iš savo buvusių studentų, tačiau nemaža jų kviesdavosi iš Rusijos universi­ tetų, Lenkijos, Vokietijos, Italijos ir kitur. Profesoriais ir adjunktais bū­ davo renkama pagal tam tikrus principus ir reikalavimus. Profesorius rinkdavo viešu konkursu, kurio programa, sudaryta fa­ kulteto tarybos, būdavo skelbiama krašto ir užsienio spaudoje. Progra­ ma gana smulkiai nurodydavo sąlygas, kurios leisdavo pretenduoti į 18

profesoriaus vardą. Iš Vilniaus universitetą baigusių pretendentų bū­ davo reikalaujama turėti daktaro laipsnį, o užsienio ir Rusijos univer­ sitetų profesoriai konkurse galėjo dalyvauti ir be daktaro diplomo. Daktaro laipsnis buvo aukščiausias. Be jo dar buvo magistro, kan­ didato ir tikrojo studento laipsniai. Jie to meto mokslo ir mokyklos gyvenime nemaža reikšdavo, todėl verta juos apibūdinti kiek plačiau. 1803 m. universiteto nuostatai nepakeitė senosios, egzistavusios ir Edukacinės komisijos laikais, mokslo laipsnių teikimo tvarkos. 1819 m. sausio 20(vasario 1) d. caras patvirtino visai Rusijai galiojusias naujas mokslo laipsnių teikimo taisykles29. Taisyklių § 1 nustatė, kad visi mokslai skirstomi į keturias grupes-fakultetus: 1) teologijos, 2) filosofijos, 3) teisės ir 4) medicinos. Toks skirstymas ėjo dar iš vidurinių amžių. Filosofijos grupė, jungusi paly­ ginti skirtingus mokslus, toliau dalyta į du skyrius: 1) fizikos—matema­ tikos, 2) etikos ir filologijos (§ 2). Kiekvienai grupei buvo nustatytas tam tikras mokslų skaičius, pavyzdžiui, teisės grupei priklausė penkios mokslų šakos; filosofijos grupės fizikos—matematikos skyriui — ketu­ rios, o etikos ir filologijos skyriui — penkios šakos. Laipsniui gauti nebuvo reikalaujama lygiai mokėti visas mokslų gru­ pės šakas (§ 8): pretenduojantis gauti laipsnį pasirinkdavo vieną kurią kaip pagrindinę. Kiekviena šių mokslų grupė turėjo keturis laipsnius: i) studento, 2) kandidato, 3) magistro ir 4) daktaro. Pirmieji du laipsniai, sakytume, rodo tik universiteto baigimą: moks­ lesni absolventai gaudavo kandidato laipsnį, ne tokie išsiskiriantys mokslu — studento (pridėdavo dar „tikrojo") laipsnį. Tačiau tas, kas, baigęs studento laipsniu, norėdavo gauti kandidato laipsnį, galėdavo po metų laikyti fakultete tam tikrus egzaminus. Kandidatas po dvejų metų galėdavo laikyti magistro laipsnio egza­ minus, o magistras — po trejų metų daktaro egzaminus. Egzaminai bū­ davo raštu ir žodžiu. Be to, magistro ir daktaro laipsniui gauti, išlaikius egzaminus, reikėjo rašyti disertacijas: pirmąją — lotyniškai, rusiškai ar kita universiteto dėstomąja kalba, o antrąją — lotyniškai. Temą diser­ tantai pasirinkdavo patys, bet fakultetas ją tvirtindavo. Gynimas buvo viešas. Teologijos ir medicinos laipsnių teikimo tvarka buvo kiek kitokia. Pavyzdžiui, baigę universitetą gydytojai gaudavo ne studento, bet 1-ojo, 2-ojo ir 3-ojo laipsnio diplomus. Kandidato, magistro ir daktaro laipsnio suteikimą tvirtindavo Švie­ timo ministerija. 29 Полное собрание законов..., т. XXXVI, 1819. СПб., 1830, с. 37—42.

19

Taisyklių § 20 nurodė, kad asmenys iš mokestinio luomo, t.y. bau­ džiauninkų, valstiečių, negali gauti mokslo laipsnio, kol nebus atleisti iš to luomo. Atleidimą turi patvirtinti senatas. Šis punktas iš esmės užkirto kelią mokytis universitetuose žemųjų sluoksnių vaikams. To­ dėl visai suprantama, kad studentai iš valstiečių, kaip S. Daukantas, stengdavosi apsirūpinti bajorų dokumentais ir tokiu būdu apeiti šią kliūtį30. 2 lentelė 1816—1832 m. suteikta mokslo laipsnių* Moralinių ir poli­ tinių mokslų fakultete

Literatūros ir laisvų­ jų menų fakultete

Teologijos

1 j

Fizikos—matema­ tikos fakultete

1823 1824 1825

-

1827

-

8 4

-

4

1830

-

1

1831

-

1832

-

Iš viso:

6

1828 1829

-

kandidato

studento

5

_

-

10

-

1

2

-

-

11

21

7 3

-

1

54 51

-

-

-

-

5

12 4

-

-

11 10

-

20

1

-

-

13

-

-

-

9

3 5

21 14

-

-

17 18

13 14

-

26

-

5 1

-

-

12 10

1 4

2 5

14

-

-

13 12

16 9

-

-

22

7 15

-

-

13

27

-

2 3

28 17 14

-

3 1

11

12

33 12 72

-

1

31

-

-

17 19

3 4

-

-

20 24

-

-

5

3

5

-

-

5

42 4

16 19

-

-

-

-

9

28

3

13

236

291

21

3

11 15

16 8

1

2

2 4

63

403

280

-

1

-

27 20

-

2

_

4

1826

_

16

37 11

3

9

3 3

66 55 59

8 1 4 1

1

magistro

-

daktaro

-

1821 1822

kandidato

1820

magistro

-

daktaro

1818 1819

17 3

2 2

kandidato

3

1

magistro

4

daktaro

2

o c0 < -o to

o a (D E3 «5

studento

magistro

1816 1817

kandidato

daktaro

Metai

32 10

-

3 6 5

-

-

3 3

1

4

94

-

2

2 7 5

-

-

-

15

11 9

10 20

17

16

13 19

15

-

20

-

19

19

15

27 15

17 14

4

6

15

3

10

10

106

20 25

11 -

5 -

29

8

1

2

-

55 197 237

26

* Lentelė sudaryta, remiantis baigusiųjų universitetą ir gavusiųjų mokslo laipsnį są­ rašu.— LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 822.

20

Kaip matome, pasiekti daktaro laipsnį nebuvo lengva: geriausiu at­ v e ju —'tik po 10—11 metų nuo įstojimo į universitetą. Lentelės (2—4) rodo, kada ir kokie laipsniai buvo suteikti. Deja, išskyrus Fizikos—ma­ tematikos fakultetą (4 lentelė), duomenų trūksta apie 1803—1815 m. Mokslo laipsnis tuomet turėjo didelę praktinę reikšmę. Dalis magistrų ir daktarų likdavo universitete, tačiau užimti katedros vedėjo (profeso­ riaus) vietą galėjo tik daktarai. Mokslo laipsnis lėmė ir valstybinio tar­ nautojo klasę bei rangą. Pavyzdžiui, magistras galėjo tapti devintos kla­ sės tarnautoju (iš viso buvo 14 klasių, aukščiausia — pirmoji) ir gauti 3 lentelė 1816 —1832 m. suteikta medicinos mokslo laipsnių*

6 2

akušerio

29

dantisto

9

1

vaistininko

_

provizoriaus

chirurgo

gydytojo 1-ojo laips­ nio gydytojo 2-ojo laips­ nio gydytojo 3-ojo laips­ nio

kandidato

magistro

10

1 —

—

|

Metai

medicinos daktaro

_ 1

Mokslo laipsniai

1816 1817 1818 1819

7 3 4

2 9

4 -

-

11

-

9

17 1

25

15

5

1820

5

-

17

3

12

3

1821

12

-

-

5

1 4

-

-

2 4 3

-

-

2

9

6

-

9

-

-

2 i

7 7 15

-

-

1822 1823 1824 1825 1826 1827

5 18 14 12 4

1828 1829

8 13 4

1830

12

-

-

1831-1832

7

29

Iš viso:

137

1

-

1 2

12 14

19 31

4

1

26

18

32

2 3 3

-

10 5

4

8 5 4

-

7 13

1 -

7 5

9 4

1 -

12

1 6

2

3 4

8 0

2 7

4

9

-

2

8

7 20

3 2

23

12

6 19

1 3

8 5

1 — — —

11

4

—

6 12

41

—

1 —

6

-

16

53

153

4

99

33

-

1

25 24

47

41

16 29

93

22

281

128

126

2

—

6 4 5

* Lentelė sudaryta, remiantis baigusiųjų universitetą ir gavusiųjų mokslo laipsnį są­ rašu.— LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 822. 30 Plačiau žr.: M erkys V., min. veik., p. 82—91.

21

4 lentelė

1803 —1815 m. suteikta mokslo laipsnių Fizikos-matematikos fakultete* Mokslo laipsniai Metai

1803 1804 1805 1806

daktaro

1 3 1 5

1808

1 4

1809

2

1807

magistro | kandidato

1 1 12 9 1 2

Metai

8

1810

7 -

1811 1812

3 63 62

1813 1814

60

Mokslo laipsniai i daktaro magistro J kandidato

4 4 8 2

6

55

21 12

76 127

4 1

13

1815

5

11

18 69

Iš viso:

40

81

56!

* Lentelė sudaryta, remiantis baigusiųjų universitetą ir gavusių j i; mokslo laipsnį sąrašų.— LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 822.

titulinio patarėjo rangą. Šios klasės tarnautojams, kilusiems ne iš bajorų, jau galėjo būti suteikiamos bajoro teisės. Kariuomenėje magistrai būda­ vo prilyginami majorams, o daktarai — pulkininkams. Kaip matyti iš lentelių, 1816—1832 m. daugiausia daktaro laipsnių suteikė Medicinos fakultetas — 137, teologijos daktaro laipsnį gavo 55 asmenys, iš fizikos—matematikos — 46 (per visą universiteto laiką). Per tą laiką labai maža daktarų buvo iš Moralinių ir politinių mokslų bei Literatūros ir laisvųjų menų fakultetų — vos po vieną! Šiaip ar taip, universitetas 1803—1832 m. tokiu būdu išsiugdė ne­ maža žymių mokslininkų, kaip istorikai J. Lelevelis, I. Onacevičius, I. Danilavičius, matematikai A. Virvičius, M. Polinskis, J. Tvardovskis, mineralogai F. Dževinskis, L Horodeckis, I. Jakovickis, mechanikas V. Gorskis, gamtininkai J. Jundzilas, M. Očapovskis, filologas S, Hrinevičius ir kt. Pirmajame raidos etape universitetas turėjo nemaža profesorių už­ sieniečių. Tuo metu buvo išrinkti net aštuoni profesoriai užsieniečiai: tėvas ir sūnus Frankai iš Vienos, J. PL Abichtas ir K. Langsdorfas iš Erlangeno, L. Bojanus iš Darmštato, G. E. Grodekas iš Getingeno, A. Ka­ pelis iš Pizos ir P. Tarengis iš Romos. Vėliau užsieniečių sumažėjo. Prie to sumažėjimo galėjo prisidėti ir universiteto vadovybės (J. Sniadeckio) pastangos silpninti jų įtaką. Tarp užsieniečių ir vietinių profesorių būta tam tikrų nesutarimų. Apie juos 22

yra rašę amžininkai, jų priežastis ir pobūdį yra nusakęs lenkų istorikas K. Menžinskis G. E. Grodekui skirtoje studijoje, kur kalbama apie universitete gyvavusią „vokiečių partiją". Ją sudarė J. A. Lobenveinas, F. Spicnagelis, J. Frankas, K. Langsdorfas, taip pat ir G. E. Grodekas. Jos nariai buvę ne tik abejingi, bet kartais ir priešiški J. Sniadeckio krypčiai31. Svetimšaliai profesoriai, matyt, buvo ir pagrindinė kliūtis, neleidusi universitete įsigalėti lenkų kalbai: jų sąmoningomis ar nesą­ moningomis pastangomis lotynų kalba išlaikė palyginti stiprias pozi­ cijas per visą jo egzistavimą. „Vokiečių partijos" nariams buvę labai artimi ir caro rūmai32. Apskritai galima sakyti, kad universitete būta ir kitų nesutarimų: humanitarinių disciplinų profesoriai ir adjunktai murmėjo dėl J. Snia­ deckio krypties proteguoti tiksliuosius ir gamtos mokslus — matematiką, fiziką, astronomiją, chemiją33. Didelė paspirtis buvo mokslinės komandiruotės į kitus, daugiausia užsienio universitetus. Tiesa, vilniečiai ne visai išnaudojo šią galimy­ bę: 1803 m. statutas numatė po 3000 rb kasmet universiteto personalui tobulintis užsienyje, bet iki 1817 m. šiam reikalui išleista vos 12,5 tūks­ tančių rublių. 1803 m. buvo išvykę R. Simanavičius, S. Stubelevičius, J. Niškovskis ir Z. Nemčevskis, 1804 m.— A. Bekiu, R. Simanavičius ir S. Stubelevičius, 1805—1806 m.— A. Bekiu, 1808 m.— J. Znoska, 1811 m.— M. Bogatka, 1816—1817 m.— M. Mianovskis. Kuratorius A. Čartoriskis, susirūpinęs, kad universitete daug katedrų laisvų, 1816 m. pabaigoje rašė švietimo ministrui, siūlydamas sudaryti sąlygas gabiems ir pasiturintiems žmonėms vykti tobulintis į Vokie­ tijos ir Prancūzijos universitetus. Jo balso paklausyta ir 1817 m. iš­ siųsta į kitus universitetus: magistrą M. Bobrovskį — į Vieną tobulin­ tis estetikos ir senųjų kalbų srityje, J. Oldachovskį — į Getingeną — iš prigimtinės teisės, filosofijos magistrą architektą K. Podčašinskį — į Italiją ir Prancūziją, fiziką F. Dževinskį, gamtininką magistrą J. Jundzilą — į Vokietiją ir Prancūziją, Balstogės gimnazijos mokytoją L. Sobolevskį — į Prancūziją, Italiją ir Angliją gilinti antikinės literatūros žinių, filosofijos daktarą matematiką M. Polinskį — į Prancūziją, V. Gorskį — į Vokietiją, Prancūziją ir Angliją susipažinti su praktine mechanika ir I. Danilavičių — į Maskvą ir Peterburgą susipažinti su 31 Mąžynski K. Gotfryd Ernest Groddeck, profesor Adama Mickiewicza. Proba rewizji. Gdansk, 1974, p. 88—91. JundziU S. Pamiętniki žycia księdza Stanislawa Jundzilia.— Archiwum do dziejow literatury i oswiaty w Polsce, t. XIII. Krakow, 1914, p. 93, 120, 121, 155; Frank J. Pamiętniki, t. III. Wilno, 1921, p. 135. 32 Mąžynski K. Gotiryd Ernest Groddeck ..., p. 94. 33 Ten pat, p. 53; be to, žr. Janulaitis A. Ignas Danilavičius, Lietuvos bei įos teisės istorikas, d. I. K., 1932, p. 63—64.

23

teisės mokslu34. Norėta siųsti dar skulptorių K. Jelskį, bet švietimo mi­ nistras jo pasiųsti į užsienį nesutiko. 1818 m. dar išsiųsti į užsienį medikas V. Herberskis ir chemikas I. Ablamovičius, o 1819 m.— astronomas P. Slavinskis. Paskui siuntimas į kitus universitetus buvo vėl apribotas: ministerija reikalavo 6 metų darbo stažo. 1822 m. A. Čartoriskis buvo numatęs išsiųsti tobulintis A. Mickevičių, V. Smakauską, J. Ježovskį ir kitus. 1823 m. V. Smakauskas ir V. Vankavičius buvo nusiųsti į Peterburgą. Čia reikia pasakyti, kad ypač vaisinga buvo Peterburgo Dailės aka­ demijos pagalba Vilniaus universitetui35: joje mokslus baigė, be mi­ nėtų V. Smakausko ir V. Vankavičiaus, dar nemažas būrys vilniečių, kaip architektas K. Podčašinskis, tapytojai — T. Goreckis, J. Damelis, skulptorius K. Jelskis ir kt. Siunčiama į užsienį buvo pagal tam tikrą programą ir pateiktą in­ strukciją. Jas skelbdavo net spaudoje, pavyzdžiui, išvykstančio studi­ juoti L. Sobolevskio instrukcija36. Išsiųstasis turėjo smulkiai atsiskaityti. Vėliau vyriausybė buvo uždraudusi siųsti specialistus į kai kuriuos Vokietijos ir Šveicarijos universitetus (Heidelbergą, Jeną, Getingeną, Viurcburgą, Ženevą, Bazelį, Manheimą, Leipcigą, Augsburgą, Drezdeną, Halę, Gotą ir kt.), nes juose viešpataujanti ,,religijai prieštaraujanti dvasia“. 1823 m. užsienyje buvo dar 7 žmonės: P. Malevskis, M. Piaseckis, agronomas M. Fričinskis, G. Kislingas, J. Trojanovskis, K. Ruseckas ir J. Straževičius. Iš viso 1816—1823 m. užsienyje mokėsi apie 20 žmonių. Profesorių ir adjunktų komandiruotės į kitus universitetus teikė di­ džiulę naudą. Universitetas palaikė ir kitokius mokslinius ryšius su kitais Rusijos, taip pat užsienio šalių universitetais. Ypač plačiai bendravo astrono­ mai. Vilniaus astronomų stebėjimai buvo spausdinami Berlyno akade­ mijos leidinyje „Astronomisches Jahrbuch". Universitetas gaudavo Tu­ rino akademijos ataskaitas „Annales de l'observatoire de l'academie de Turin". Astronominių stebėjimų duomenys buvo siunčiami į Peter­ burgą Mokslų akademijai. Palaikomi buvo ryšiai su prancūzų mokslo institutu ,,Bureau de longitude“, kuris savo ruožtu siuntė į Vilnių astro­ nomines lenteles. Universitetas reguliariai gaudavo periodinius leidinius iš Hamburgo, Halės, Jenos, Leipcigo, Heidelbergo ir Getingeno. 1822 m. universite­ tas gavo apie 40 pavadinimų anglų ir prancūzų žurnalų iš fizikos ir medicinos. Universitetas taip pat gaudavo paskaitų programas ir viešų paskaitų tekstus iš Maskvos, Charkovo, Tartu ir Kazanės universitetų, Peter­ 24

burgo universitetas siųsdavo Mokslų akademijos darbų ataskaitų pe­ riodinį (15 tomų) leidinį. Buvo numatyta net bendrų ekspedicijų. A. Razumovskio (švietimo ministro) pasiūlymu 1812 m. turėjo įvykti ekspedicija į rusų guberni­ jas rinkti mineralogijos, zoologijos, botanikos, žemės ūkio ir techno­ logijos medžiagos3435637. Tais pačiais metais S. Jundzilas siūlė atlikti bota­ nikos praktiką grafo Razumovskio Gorenkų dvare, netoli Maskvos38. Universiteto taryba rinko Rusijos ir užsienio šalių žymius moksli­ ninkus universiteto garbės nariais. STUDENTAI IR MOKYMAS

XIX a. pradžioje į universitetą semtis mokslo ėjo daug Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos jaunimo. Kaip didėjo studentų skaičius 1803— 1830 m. (trūksta 1819, 1823, 1825, 1827 m. duomenų), rodo 5 lentelė. Karo su Napoleonu išvakarėse būta iki puspenkto šimto studentų, o po kelerių smukimo metų jų vėl ėmė sparčiai daugėti, kol uždarymo išva­ karėse universitete besimokančiųjų buvo per 1300. To laiko universite­ tams palyginti solidus skaičius. Antai geras materialines sąlygas turė­ jusiame senų tradicijų Krokuvos universitete 1817 m. mokėsi 500 stu­ dentų39, o Varšuvos universitete 1821 m. buvo 493 studentai40. Vilniaus universitete buvo leista profesorių paskaitų klausytis ir nestudentams, bet pašaliniai klausytojai studentais nebuvo laikomi: rei­ kėjo įsirašyti į universiteto knygą. O nuo 1824 m. į studentus neįrašy­ davo be mokyklos — gimnazijos arba apskritinės (pavietinės)— baigi­ mo pažymėjimo; kai kas rengdavosi iš vidurinės mokyklos kurso priva­ čiai. Tad studentų lygis buvo nevienodas, ypač sunku būdavo menkiau mokantiems lotyniškai. O lotynų kalbą mokėti būtinai reikėjo, nes daugumas medicinos, filosofijos ir literatūros paskaitų tebeskaityta lo­ tyniškai. Apie kylančius dėl lotynų kalbos nemokėjimo sunkumus žinojo ir universiteto vadovybė. Antai J. Sniadeckis, apskritai nemėgęs vokiečių 34 LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 93 (A. Čartoriskio susirašinėjimas su universiteto va­ dovybe). 35 Jurginis J. Lietuvos meno istorijos bruožai. V.r 1960, p. 168—169. 36 O osobach wysylanych z uniwersitetu Wilenskiego w podrože naukowe do cudzych krajow.—„Dziennik W ilenski“, 1817, t. VI, p. 245—256. 37 LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 114, 1. 49 (Fizikos-matematikos fakulteto 1811.VI. 1 d. posėdžio protokolas). 38 Ten pat, b. 112, L 53. 39 Wiadomošci literackie.—„Dziennik Wilenski", 1817, t. VI, p. 577. 40 Stan szkol w Krolewstwe Polskiem w roku 1820, 1821.—„Dzieje Dobroczynnošci",, 1823, t. I, p. 409, 412.

25

5 lentelė Studentų skaičius 1804 —1830 m.' Data

Studentų skaičius

Į

Data

Studentų skaičius

1 1804.VI.30 IX. 1 1805.IX.1 1806.IX.1 1807.VI.30 IX. 1 1808.VI.30

290

1814.VI.30

199

338 340 334

IX. 1 1815.VI.30

296 295

IX. 1 1816.IX. 1 1817.VI.30

361

438

333 272 272

472 442

IX. 1

318

1810.VI.30

366 375

IX. 1 1818. VI. 1 1820 1821

441

1822.VI.30

686 740 765

IX. 1

822

1809 IX. 1 1811.VI.30 IX. 1 1812.VI.30 1813.VI.30 IX. 1

443

508

468 468 189

1824

900

1826 1828

1149

199

1830

1287 1321

* Lentelė sudaryta iš universiteto rektorių metinių ataskaitų.— TSRS CVIA, f. 733 ap. 95, b. 379, 380, 382, 383, 385, 389, 390, 391, 392, 397, 398, 400; ap. 62, b. 62, 389, 694, 832, 924, 1031; LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 34, 1. 7, 11; b. 60, 1. 30; VUB, f. 2 (KC), b. 236, 237, 239, 243, 245, 252, 254, 255, 257.

kalbos, atvykusiam profesoriui L. Bojanui patarė geriau skaityti vo­ kiškai: jaunimui būsią naudingiau, jei koks guvesnis studentas jo pa­ skaitas versiąs į lenkų kalbą, negu klausysią lotyniškai41. Netgi ma­ gistrai, rašydami savo disertacijas, samdydavęs! lotynistus G. E. Grodeką ar jo įpėdinį J. S. Hrinevičių, kad išverstų taisyklingai lotyniškai Ir vis dėlto universitete lotynų kalba tvirtai laikėsi. Už tai T. Čackis yra kaltinęs kuratorių A. Čartoriskį, kam šis, skatinamas G. E. Grodeko, nepaisydamas J. Sniadeckio prieštaravimų, vis dar ją proteguojąs42. Universitete dėstomi dalykai nebuvo griežtai reglamentuoti, todėl į paskaitas susirinkdavo nevienodai studentų. Kaip įprasta, populiarus ir visų gerbiamas profesorius patraukdavo daugiau klausytojų. Lanky­ mą nulemdavo ir pačių studentų pomėgiai. Jį taip pat reguliuodavo ir programa: buvo dalykų, kuriuos privalėjo išklausyti įvairių specialybių 26

studentai. Labiausiai lankyta fizika, chemija, botanika, zoologija, mine­ ralogija, lotynų kalba, visuotinė istorija, anatomija, terapija, chirurgija, prancūzų kalba ir literatūra. Pažymėtina, kad teologijos ir filosofijos (kol ėmė dėstyti J. Goluchovskis) kursai turėjo palyginti maža klau­ sytojų. 1815 m. dėl menko jų skaičiaus moralinės teologijos ir Šventojo rašto kursai buvo vos beišsilaiką. Daugėjo rusų literatūros ir Rusijos statistikos paskaitų klausytojų. Ypač populiarios buvo J. Lelevelio ir minėto J. Goluchovskio paskai­ tos; į jas ateidavo ir miesto gyventojų. Antai 1823 m. spalio pabaigoje pradėjęs skaityti filosofiją J. Goluchovskis turėdavęs net iki 600 klau­ sytojų, ir N. Novosilcevui, užsiėmusiam filomatų bylos sudarymu, tai kėlę didelio įtarimo. „Filosofijos mokslas, savo abstraktumu toks sausas ir mažam žmonių, skaičiui prieinamas, ūmai pasidarė viliojantis daly­ kas",—’Stebėjosi jis. Visa baigėsi tuo, kad J. Goluchovskiui uždraudė skaityti paskaitas ir paliepė iš Vilniaus išvykti. Teisė rinktis paskaitas dar nereiškė, kad ir jų lankymas laisvas: stu­ dentai privalėjo jas reguliariai lankyti. Profesoriai apie nelankančius paskaitų studentus turėjo pranešti kiekvieną mėnesį dekanui. Mokslas universitete trukdavo 3—4 metus. Kad gautų mokslo laips­ nį, studentas turėjo išklausyti visus to fakulteto kursus. Daugumas studentų studijavo savo lėšomis. Tačiau buvo ir valsty­ bės ar kitų organizacijų išlaikomų studentų. Norėdama parengti kurių nors specialistų (pvz., medicinos), valstybė skirdavo universitetui lėšų išlaikyti tam tikram skaičiui studentų, vadinamų iždiniais. Antai 1806 m. buvo patvirtintas potvarkis, duodąs teisę išlaikyti valstybės pinigais 30 medicinos studentų414243. Vėliau, jei gerai eisis, ketinta jų skaičių padidinti iki 50. Juos prižiūrėdavo profesorius (prefektas). Tuo potvarkiu studentai buvo išskirstyti gyventi įvairiuose vienuolynuose, kurie duodavo jiems guolį, kurą, žvakių; maitinimuisi buvo skiriama 76 rb, apdarui — beveik 74 rb ir knygoms — 20 rb per metus. 1820 m lapkričio 15(27) d. aktu44 prie universiteto buvo įsteigtas medicinos institutas 100-ui studentų. Baigę mokslus, jie buvo įpareigoti tarnauti valstybei septynerius metus (užsieniečiai — dešimt). 1822 m. potvarkiu laikas buvo sumažintas iki 6(8) metų45. Nenorintiems tarnauti buvo leidžiamą grąžinti jiems išlaikyti skirtą sumą. Visiškai išlaikomi buvo ir Vyriausiosios seminarijos klierikai. Ne­ turtingus studentus kiek šelpė ir tam tikra labdaros draugija, apie kurią 41 M ąžynski K. Gotfryd Ernest Groadeck ..., p. 59. 42 Ten pat, p. 60. 43 Сборник постановлений ..., т. I, c. 408—412. 44 Ten pat, sk. 1436. 45 Ten pat, sk. 1487, 1489.

27

žinių yra žurnale „Dzieje Dobroczynnošci"46. Šiek tiek studentų suglobdavo ir universiteto bendrabučiai47. Tačiau apskritai studentų mokymosi išlaidos gulė ant jų pačių ar jų tėvų pečių. Tai, suprantama, nulėmė ir studentijos socialinę ir net tautinę sudėtį. Mokslas buvo visiškai prieinamas tik pasiturintiesiems — dvarininkams, turtingiems miestiečiams, laisvųjų profesijų tėvų vai­ kams. Vargingosios šlėktos ir valstybinių valstiečių vaikai turėdavo ieškoti uždarbių — versdavosi korepetitoriais arba guverneriais (apie 20 proc. visų studentų)48. Pagal kilimo vietą apie 40 proc. studentų buvo iš Vilniaus guberni­ jos, kuriai priklausė beveik visa etnografinė Lietuva ir dalis vakarų Baltarusijos; iš Minsko gubernijos buvo 20 proc., iš Gardino— 15 proc., iš Volynės — 8 proc., o iš Lenkijos — 3 proc. Atvykdavo kiek ir iš už­ sienio49. Studentų gyvenimas buvo gana griežtai reglamentuojamas ne tik universitete, bet ir už jo sienų. Ypač griežtas buvo Vyriausiosios semi­ narijos režimas. Iki filomatų bylos studentai vadovavosi paties universiteto taisyklė­ mis ir tradicijomis, atėjusiomis dar iš praeitų amžių. Antai netgi tiems, kurie atvykdavo stoti į universitetą, buvo draudžiama apsigyventi ir maitintis traktieriuose „kafenhauzuose" ir panašiose įstaigose50. Visas studentų priežiūros reguliaminas yra J. Bielinskio knygoje apie Vilniaus universitetą51. Joje pateikiamas toks studento dienos režimas: kelti — 6 vai., atsikėlus kiek ruoštis paskaitoms ir pratyboms, po pusryčių, 8 vai., prasidėdavo paskaitos, kurios trukdavo iki 12 vai. Sekmadienį rekomenduota 8—10 vai. skaityti knygas, o nuo 10 iki 12 vai. būti baž­ nyčioje. Pietums ir poilsiui buvo numatytos 12—14 vai. Nuo 14 vai. iki 16 vai. net sekmadieniais būdavo vėl paskaitos, o nuo 16 iki 18 vai. vykdavo privalomos šokių pamokos ir muzikos pratybos, 18 vai.— va­ karienė. Nuo 19 iki 22 vai. buvo skiriama įvairiems darbams namie (žiemą) arba pasivaikščiojimui (vasarą). Pakeisti režimą, nueiti į teatrą ar panašiai buvo galima tik gavus fakulteto dekano leidimą52. Kaip laikosi studentai nustatyto režimo, kaip jie elgiasi universitete, mieste ir namie, prižiūrėjo pėdeliai. Filomatų byla, N. Novosilcevo išpūsta kaip' didžiausio antivalstybi­ nio sąmokslo likvidavimas, dar labiau pagriežtino studentų režimą. 1824 m. rugpjūčio 14(26) d. buvo priimtas potvarkis sustiprinti visose Rusijos švietimo apygardose studentų ir vidurinių mokyklų mokinių priežiūrą53. Tačiau to neužteko: 1831 m. sausio 31 (vasario 12) d. buvo paskelbtas specialus potvarkis apie Vilniaus universiteto studentų prie­ žiūrą54. Prieš tai, 1830 m. pabaigoje, kuratoriaus nurodymu universiteto policija padidinta dar 6 laikinais prižiūrėtojais, o 1831 m. pradžioje 28

pridėti dar 4 prižiūrėtojai. Šias kuratoriaus priemones patvirtino švie­ timo ministras ir pagaliau įstatymiškai minėtu potvarkiu sankcionavo ministrų taryba ir pats caras. Jos, žinoma, nesulaikė studentų nuo daly­ vavimo netrukus suliepsnojusiame 1831 m. sukilime. VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS

Vilniuje XIX a. pradžioje veikė keliolika legalių, pusiau legalių ir nelegalių organizacijų, kurios rėmėsi universiteto profesoriais arba stu­ dentais. Visuomeninis judėjimas ypač pagyvėjo po 1812 m. karo. Be kelių nedidelių grynai švietimo ar mokslo draugijų, visos kitos jau turėjo ir savo politinį atspalvį, buvo liberalinio ar revoliucinio po­ būdžio. Vienos iš šių organizacijų norėjo spręsti feodalinės santvarkos su­ keltus socialinius prieštaravimus daliniais pertvarkymais, etikos prie­ monėmis. 1812 m. pabaigoje Vilniuje ėmė veikti masonų ložė „Uolusis lietuvis". Greitai įsikūrė dar 5 ložės. Joms priklausė nemaža universiteto profesorių ir adjunktų, būtent — L. Borovskis, J. Damelis, A. Daugirdas, G. E.' Grodekas, K. Kontrimas, M. Mianovskis, P. Norvaiša, J. Rustemas, J. Saundersas, S. Žukovskis ir kiti464789501*355. Masonai tikrovę laikė blo­ gio karalyste, kuriai kontrastu kėlė humaniškumo ir brolybės idealus, jie veikė visuomenės nuomonę vergijos, vadinas, ir baudžiavos, nepa­ kantumo dvasia. Nepatenkinti masonų atitrūkimu nuo socialinės tikrovės ir kultūrinio gyvenimo, besaikiu jų misticizmu universiteto profesoriai ir šiaip inte­ ligentai 1817 m. įkūrė Šubravcų (nenaudėlių) draugiją, o 1819 m. išleido „Šubravcų kodeksą"— draugijos programą bei įstatus. Kodekse skelbta kova su pasenusiais papročiais, socialiniais prietarais bei ydomis — girtavimu, azartiniais lošimais, obskurantizmu, piktnaudžiavimu luomi­ 46 Towarzystwo wspierania niedostatnich uczniów uniwersyteckich w Wilnie.—„DziejeDobroczynnošci", rok II, 1821, p. 2221—2230 ir kt. 47 M.P.P. Wiadomoác o znaydujących się w okręgu Cesarskiego Wileñskiego Uniwersytetu funduszach czyli konwiktach, na utrzymanie i edukacyą ubogiey mlodzi siužących.— Ten pat, p. 2099—2108. 48 Vilniaus universitetas. V., 1966, p. 94. 49 Ten pat, p. 93—94. 50 „Kuryer Litewski", 1816 m. liepos 8 d., Nr. 55 (dodatek trzeci). 51 Bieliñski J. Uniwersytet Wileñski (1579—1831), t. I—III. Kraków, 1899— 1900; t. k p. 392—430. b2 Vilniaus universitetas, p. 94. 53 Сборник постановлений..., т. I, c. 1597— 1598. 54 Ten pat, t. II, sk. I, p. 330—332. b5 Malachowski-Lempicki S. Wolnomularstwo na ziemiacb. dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego (1776— 1822).— Dzieje i materjaly. Wilno, 1930, p. 11, 12, 17.

29

nėmis teisėmis besaikiu valdinių engimu, žeminimusi prieš galinguo­ sius, materialinių gėrybių egoistiniu švaistymu56. Draugijai priklausė daugiau kaip 30 narių, iš jų profesoriai A. Sniadeckis (pasirinkęs sla­ pyvardį Sotvaras), L. Borovskis (Pergrubius), adjunktas K. Kontrimas (Poklius), gydytojas J. Šimkevičius (Perkūnas), istorikas M. Balinskis (Aušlavis), rašytojai I. Chodzka (Viršaitos), J. Chodzka (Vaižgantas) ir kt.57 Draugijos nario svarbiausia pareiga buvo literatūrinė veikla ir materialinė parama savo spaudos organui. Šubravcų draugijos tribūna buvo satyrinis Vilniaus laikraštis „Wiadomošci brukowe" („Gatvės ži­ nios"), ėjęs 1816—1822 m. Įvairios studentų organizacijos veikė nuo 1804 m. Jau pirmaisiais mokslo metais po universiteto reorganizavimo susikūrė 7 studentų gru­ pė, į kurią įėjo L. Borovskis, J. Tvardovskis (būsimieji profesoriai). Savo svarbiausiu uždaviniu ji laikė leisti laikraštį „Tygodnik" („Savait­ raštis"); iš viso išėjo 23 jo numeriai58. Po pusmečio grupė iširo. Kitų (1804/05) mokslo metų pabaigoje bent triskart didesnė Fizikos—matema­ tikos fakulteto studentų grupė įsteigė Fizikos ir matematikos draugiją, po trejeto metų pavadintą Filomatų draugija, kuri norėjo sekti mokslo draugijų pavyzdžiu. Šios draugijos paveikti 1805 m. rudenį kitų fakul­ tetų studentai įkūrė Moralinių mokslų draugiją ir Laisvųjų menų drau­ giją. Tos draugijos išsilaikė vos vienus kitus metus, bet jos rodė, kad studentus stipriai veikė švietimo epocha, jos išaukštinto išsimokslinusio žmogaus idealas59. Svarbiausios ir garsiausios universiteto studentų organizacijos susi­ kūrė po dešimtmečio. Masonų ir šubravcų moralinio ir kultūrinio tur­ tėjimo idealai veikė ir studentus, tačiau, matyt, dar didesnę įtaką jiems turėjo socialinė ir politinė realybė. 1817 m. pabaigoje studentai įkūrė slaptą Filomatų draugiją. Jos organizatoriai buvo 6 studentai, iš jų A. Mickevičius, T. Žanas, J. Ježovskis (prezidentas), A. Petraškevičius, J. Čečotas, P. Malevskis. Draugija iš viso turėjo 21 narį, jų dauguma buvo kilusi iš smulkiųjų bajorų. Filomatų idėjiniu vadovu tapo istori­ kas J. Lelevelis. Draugija telkė daugelį studentų, susibūrusių į savarankiškas lega­ lias ir pusiau legalias organizacijas. Svarbiausios buvo šios: Bičiulių sąjunga, įkurta 1819 m., turėjo 38 narius; Spindulingųjų draugija, įkur­ ta 1820 m., turėjo 168 narius; Filaretų draugija, įkurta 1820 m. pava­ sarį, turėjo 176 narius; Poetų draugija, įsteigta 1823 m. pradžioje, tu­ rėjo 17 narių60. Viešas jų tikslas buvo lavintis, šviestis, morališkai tobu­ lėti, tačiau iš tikrųjų jos atsargiai propagavo ir filomatų idėjas. Iš pradžių Filomatų draugija taip pat tekėle moralinio tobulėjimo, švietimosi tikslus, bet vėliau pamažu tapo revoliucine organizacija, įsisąmonijusia kovos su caro autokratija, valstiečių išlaisvinimo iš feoda30

lines priklausomybės būtinumą. Vis dėlto ir filomatai galutinai neat­ sikratė utopinės minties, kad socialinę pažangą galima pasiekti, etiškai veikiant dvarininkus. Studentų organizacijų įtakoje kūrėsi slaptos moksleivių organizaci­ jos Kražiuose, Kėdainiuose, Kaune, taip pat Baltarusijos mokyklose. Stiprėjant politinei reakcijai, caro valdžia 1822 m. uždraudė masonų ložes bei Šubravcų draugiją, kaip administracijos nekontroliuojamas organizacijas. 1823 m. policija susekė ir slaptas studentų draugijas. Atsakomybėn buvo patraukti 108 asmenys. Tuomet tai buvo stambiau­ sias studentų politinis procesas Europoje. 20 studentų, iš jų A. Micke­ vičius, T. Žanas buvo ištremti iš Lietuvos. Iš universiteto buvo paša­ linti profesoriai istorikai J. Lelevelis ir I. Danilavičius, filosofas J. Goluchovskis. Filomatai savo pažiūromis buvo kiek panašūs į rusų dekabristus. 1824 m. ištremti į Peterburgą filomatai A. Mickevičius, J. Ježovskis ir P. Malevskis iš karto susipažino su dekabristais A. Bestuževu, K. Rylejevu565789061. Caro valdžia išardė studentų organizacijas, tačiau bandymų jas at­ kurti buvo ir vėliau. 1827 m. trumpai veikė „Sarmatų padermės" gru­ pelė, ' siekusi tęsti Filomatų draugijos tradicijas. Vėliau per tardymą studentai aiškinosi, jog grupelę jie steigę paveikti patriotinių I. Ona­ cevičiaus istorijos paskaitų62. Studentai buvo išplakti rykštėmis ir ati­ duoti į kariuomenę, о I. Onacevičius pašalintas iš universiteto. 1830 m. pabaigoje trumpai veikė studentų anticarinė Mnezerių draugija, kurios pirmininku buvo studentas literatas J. I. Kraševskis63. 1830 m. lapkričio 29 d. prasidėjus sukilimui Lenkijoje, Vilniaus stu­ dentų dauguma buvo pasiryžusi jį remti. Iš studentų organizacijų tuo­ met didesnę reikšmę turėjo Ipolito Vaitkevičiaus ratelis, veikęs tarp studentų medikų ir ruošęsis sukilimui64. Sukilimo pradžia Žemaitijoje galutinai išjudino studentus. Anot vie­ no amžininko, „akademinis jaunimas smarkiai nerimo, laukdamas įsaky56 Skwarczynski Z. Kazimierz Kontrym. Towarzystwo szubrawcow. Dva studia. Lodž, 1961, p. 103—217. 57 Bielinski J. Szubrawcy w Wilnie (1817—1822). Wilno, 1910, p. 37, 73. 58 Kaminski A. Polskie związki mlodziežy (1804— 1831). Warszawa, 1963, p. 21—3 4 59 Ten pat, p. 35—38, 40. 60 Ten pat, p. 424—480. 61 Олыианьский П. Декабристы и польское национально-освободительное движе­ ние. М., 1959, с. 179—183. 62 Iwaszkiewicz J. „Plemię Sarmatow".—„Ateneum Wilenskie", t. I, Nr. 3—4. Wilno. 1923, p. 484. 33 Sliesoriūnas F, Mnezerių draugija Vilniaus universitete (1830 m.).— Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1974, t. 2(47), p. 74—77. 64 Rabinowicz6wna S. Wilno w powstaniu roku 1830/31. Wilno, 1932, p. 67—107..

31

шо pradėti kovą"65. Studentų organizacijų vadovai, manydami, kad su­ kilėliai puls Vilnių, stengėsi sulaikyti mieste jaunimą kovai iš vidaus. 1831 m. gegužės pradžioje nutraukus mokslą universitete ir jo patal­ pose apgyvendinus kariuomenę, prasidėjo masinis studentų ėjimas iš miesto pas sukilėlius. Vien balandžio 29—30 (gegužės 10—11) d. iš miesto išėjo apie 300—400 studentų, amatininkų, tarnautojų, kurie su­ darė akademinį būrį. Jis iš pradžių kovėsi Lydos ir Trakų apskrityse, o paskui įsijungė į A. Gelgaudo vadovaujamą sukilėlių kariuomenę kaip atskiras batalionas66. Profesorių ir ypač studentų organizacijos, jų veikla tapo sudėtine visuomeninio politinio judėjimo Lietuvoje dalimi. UNIVERSITETO ŪKIS Universitetas buvo išlaikomas valstybės: 1803 m. aktas nustatė, kad kasmet iždas jam skirs po 105 000 rb, gaunamų iš buvusių jėzuitų dva­ rų. Taigi universitetą finansavo pagal tą patį principą, kaip ir Eduka­ cinė komisija. Vilniaus švietimo apygardai priklausiusių dvarų kapi­ talas sudarė apie 2 milijonus rublių, skaičiuojant nuo šio kapitalo 6 proc. metinių, kasmet būdavo 120 tūkstančių rublių pajamų. Prie jų dar reikia pridėti procentus nuo buvusių jėzuitų sumų. Tad Vilniaus švietimo apygardai priklausė apie 200 000 rb per metus. Iš jų, be uni­ versiteto, Vilniaus švietimo apygardos mokykloms skirta 80 000 rb, mo­ kyklų vizitatoriams — 4000 rb, mokytojų seminarijai — 4500, universi­ teto studentams šelpti — 3500 rb, o kita — diecezijoms67. Papildomų pajamų (per metus apie 30 000 rb) universitetas gaudavo iš 11 Vilniaus ir Žemaičių vyskupų dovanotų beneficijų — įvairioms klebonijoms priklausiusių dvarų. Didžiausia buvo Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios beneficija, kurią sudarė Ramygalos, Senojo Panevėžio, Palinkuvės dvarai ir malūnas Vil­ niuje. Ji duodavo 12 000 rb per metus. Kitos beneficijos nebuvo tokios pajamingos: Anykščių — 4500 rb, Nemenčinės ir Ašmenos — po 3000 rb, Valpėnų — 2500 rb, Vilniaus klebonijos (Elniakampiai ir Rudamina) — 2500 rb ir t.t. Šiek tiek pajamų duodavo universitetui spaustuvė (1805 m. išnuo­ mota J. Zavadzkiui už 600 rb per metus), knygynas ir vaistinė. Papildomos lėšos eidavo universiteto profesoriams emeritams, mo­ kykloms prie minėtų klebonijų išlaikyti, iš valstybės lėšų buvo moka­ mos algos profesoriams, adjunktams, išlaikomi ir įrengiami mokslo ka­ binetai ir pagalbinės įstaigos, perkamos knygos, prenumeruojama spau­ da, apmokamos komandiruotės po apygardą ir užsienius, perkamas 32

kuras, žvakės ir t.t. Apskritai universiteto pajamos ir išlaidos gerokai pralenkdavo 1803 metų statutu nustatytą sumą (išskyrus kelerius metus, žr. 6 lentelę). 6 lentelė Didelis universiteto turtas buvo po vi­ są Vilnių išmėtyti pastatai. Daugiausia Universiteto pajamos ir išlaidos 1804-1818 m.* mokomųjų, ūkinių ir kanceliarinių patal­ pų telkėsi vadinamuosiuose šv. Jono ko­ Išlaidos Metai Pajamos legijos rūmuose. Čia buvo rektoratas, ob­ servatorija, fizikos kabinetas, biblioteka, kanceliarija, kasa, litografijos kabinetas, 113 549 1804 140 837 knygynas, 11 paskaitų salių, gimnazijos 139 569 139 569 1806 klasės, 10 profesorių ir 5 adjunktų butai 120 023 96 617 1807 (kur gyveno J. Sniadeckis, S. Reška, L. Bo1809 133 200 107 396 rovskis, G. E. Grodekas, K. Podčašinskis, 130 825 1810 108 379 J. Rustemas, P. Slavinskis ir kt.). Buvusiame Collegium Nobilium, o vė­ 1811 127 594 107 286 liau Collegium Medicum name Pilies gat­ 89 051 1812 93 054 vėje prieš šv. Jono bažnyčią (posesijos 1814 91 812 86 711 Nr. 127, dabar Gorkio 20, 22) gyveno pro­ 1815 129 065 111 487 fesoriai' I. Loboika, A. Bekiu, S. B. Gors114 159 1818 183 587 kis, M. Mianovskis ir M. Homolickis. Čia dar buvo anatomijos kabinetas, paskaitų * Lentelė sudaryta iš universite­ salė ir chemijos laboratorija, kurią to rektorių metinių ataskaitų.— TSRS 1810 m. iš čia iškėlė. CVIA, f. 733, ap. 95, b. 379, 380, 382, 383, 385, 389—392, 397, 398, 400; ap. 1805 m. universitetas nupirko Mikuli- 62, b. 389, 694, 832, 924, 1021; LTSR čiaus namą, perdirbtą iš senosios evange­ CVIA, f. 721, ap. i, b. 34, 1. 7, 11; b. likų bažnyčios (kur dabar Švietimo minis­ 60, 1. 30; VUB, f. 2 (KC), b. 236, 23?, terija). Architektas M. Šulcas jame įrengė 239, 243, 245, 252, 254, 255, 257. pačią didžiausią universitete, labai gražią rotondinę salę, kur chemijos paskaitas skaitė A. Sniadeckis. Čia prieš mirtį yra gyvenęs P. Smuglevičius, I. Cerniavskis, A. Lebrenas. 1805 m. universitetas atgavo namą Pilies gatvėje (posesijos Nr. 184, dabar — Gorkio 11), kadaise priklausiusį vyskupui I. Masalskiui, paskui Edukacinės komisijos nupirktą gimnazijai. Jis buvo kažkada sujungtas su jėzuitų namais (posesija Nr. 183, dabar — J. Talat-Kelpšos 8). Šiuose namuose buvo įrengti profesorių G. E. Grodeko, S. Malevskio ir 2. Pinabelio butai, mokytojų seminarija ir gimnazijos klasės. Pilies gatvėje (posesija Nr. 197, dabar Gorkio 29) buvo vadinamasis Franko namas, 1804 m. nupirktas iš Prozorų. Universitetas jame įrengė 657 65 Szumski S. W vvalkach i więzieniach. Wilno, 1931, p. 66. 66 Sliesoriūnas F. 1830—1831 metų sukilimas Lietuvoje. V., 1974, p. 265—276, 284, 310. 67 LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 467, I. 190 (J. Stroinovskio ūkinė ataskaita). 2. Vilniaus universiteto istorija, II t.

33

butus profesoriams. Čia pirmajame aukšte buvo F. Morico knygynas, o antrajame ir trečiajame yra gyvenę rektoriai ir profesoriai (J. Fran­ kas, M. Polinskis, A. Kapelis, K. Jelskis). 1805 m. universitetas iš Motiejaus Radvilos nupirko už 30 000 rb Radvilų rūmus (dabar — Gorkio g. Nr. 46) ir įrengė juose tris klini­ k a s — vidaus ligų, chirurgijos ir akušerijos. Šiuose rūmuose gyveno ir prof. J. Abichtas. Nuo 1808 m. universitetui priklausė Spaso cerkvė ir buvęs unitų metropolijos pastatas (dabar — Tiesos 15) su uždaru kiemu. Čia buvo įrengta veterinarijos mokykla, abiejų anatomijų kabinetai, du prozek­ toriumai, veterinarijos ligoninės arklidė ir uždaras maniežas kieme. Tame name gyveno profesorius L. Bojanus. Šv. Jono gatvėje (dabar — Balio Sruogos Nr. 6) buvo akademijos spaustuvė, o šalia jos, kampiniame name (dabar Nr. 4) — akademijos vaistinė, atidaryta apie 1600 metus. 1807 m. Vyriausiajai seminarijai atiteko augustinjonų vienuolynas (Savičiaus 13) ir buvęs aliumnatas (Universiteto gatvė). Botanikos sodo name (posesija Nr. 504), 1787 m. Edukacinės komi­ sijos pirktame iš profesoriaus N. Renė, buvo skaitomos paskaitos, o antrajame aukšte gyveno botanikos profesorius. Dabartiniuose Liaudies kūrybos rūmuose (Jaunimo sode) yra gyvenęs S. B. Jundzilas. 1815 m. atitekęs universitetui Pilies gatvės namas (posesija Nr. 48, dabar — Gor­ kio ir Savičiaus gatvių kampas), kur gyveno I. Onacevičius, dabar nu­ griautas. Apskritai universitetui patalpų trūko. Tai minima ir spaudoje: ko­ respondencijoje apie Krokuvos universitetą gėrimasi jo pastatais, pui­ kiomis, patogiomis auditorijomis, kurių Vilnius neturįs68. UNIVERSITETO UŽDARYMAS

Sustiprėjus Rusijoje revoliuciniam judėjimui, caras ir jo vyriausybė ėmė ypač įtariai žiūrėti į aukštąsias mokyklas. Vilniaus universitetas po filomatų bylos caro vyriausybei rodėsi vienas pavojingiausių židinių, iš kurio sklindąs ,,netinkamas galvojimo būdas". 1830—1831 m. sukili­ mas patvirtino įtarimą, kad universitetas, išskyrus vadovybę ir kelis profesorius, yra priešiškas patvaldystei. Sukilimas pralaimėjo tiek Lie­ tuvoje, tiek Lenkijoje, ir carizmas dabar pasiryžo su šaknimis išrauti šiuose kraštuose bet kokias pažangias idėjas69. Prasidėjo represijos, skaudžiai palietusios šių kraštų mokyklas ir apskritai švietimą: buvo uždaryti Varšuvos ir Vilniaus universitetaif Kremeneco licėjus ir kai kurios gimnazijos, įvesta griežčiausia cenzūra, 34

uždrausta net minėti tokių Vilniaus universiteto auklėtinių, kaip A. Mic­ kevičius, J. Slovackis, J. Lelevelis, vardus686970. Caras Nikolajus I 1831 m. spalio 21 d. sudarė komitetą, kuriam pa­ vedė ,,apsvarstyti pasiūlymą dėl Vilniaus universiteto uždarymo". Ko­ mitetas, susidedąs iš D. Bludovo, M. Muravjovo, Šipovo, A. Golicyno ir N. Novosilcevo, pasiūlė carui vietoj numatomo uždaryti Vilniaus uni­ versiteto „įkurti visai naują, rusišką universitetą Kijeve", o Vilniuje palikti tik Medicinos institutą su 100 valstybės išlaikomų studentų ir Vyriausiąją seminariją su 80 studentų. Šis pasiūlymas buvo priimtas ne be ginčų: prieš universiteto likvi­ davimą stojo žinomasis senatorius N. Novosilcevas, parašęs savo nuo­ monę. Būdamas universiteto kuratoriumi, jis gerokai pasidarbavęs, to­ dėl daug profesorių ir studentų nedalyvavę sukilime. Taigi, įrodinėjo jis, esą galima sutramdyti nepaklusnų valdžiai jaunimą. O uždaryti uni­ versiteto nereikią štai dėl ko. Caras Aleksandras I 1803 m. patvirtinęs universitetą „visiems lai­ kams". Universitetas per 300 metų įgijęs Europoje garsą, turįs iš seno fundacijų, kurių nederėtų iš jo atimti. Šio krašto negalima palikti be aukštosios mokyklos, nes jaunimas vyksiąs į kitus universitetus ir už­ krėsiąs ten jaunimą savo idėjomis, Be to, valstybei būsią nuostolinga perkelti universitetą į Kijevą. Pagaliau ir pats Vilnius „gyvas" univer­ sitetu. N. Novosilcevas, norėdamas universitetą izoliuoti nuo visuomenės, siūlė jį pertvarkyti: prancūzų pavyzdžiu jame įsteigti uždaras kolegijas (Colleges fermee) arba institutus su bendrabučiais ir griežtu studentų režimu. Šitaip N. Novosilcevas stengėsi apginti savo, kaip universiteto kura­ toriaus, reputaciją ir karjerą. Bet į jo nuomonę neatsižvelgta: 1832 m. gegužės 1 d. Nikolajus I pasirašė Vilniaus universiteto uždarymo aktą71. Kartu buvo likviduota ir Vyriausioji dvasinė seminarija, Mokytojų se­ minarija bei Medicinos institutas. O Vilniaus švietimo apygarda pri­ jungta prie Baltarusijos švietimo apygardos, Iš rektoriaus V. Pelikano pareikalauta buvusių universiteto profe­ sorių politinių pažiūrų charakteristikos. Šis visus profesorius suskirstė į tris kategorijas: 15 profesorių (A. Kapelis, J. Mianovskis, J. Rustemas, I. Loboika, P. Kukolnikas, J. Volfgangas, P. Slavinskis, E. Eichvaldas, F. Dževinskis, J. Berkmanas, K. Porcijanka, J. Skydelis, A. Belkevičius, 68 Wiadomosci literackie.—„Dziennik W ilenski1', 1817, t. VI, p. 577. 69 История Польши, т. I. M., 1956, c. 551. 70 Ten pat, p. 567. 71 Полное собрание законов..., собрание второе, т. VII, 1832. СПб., 1833, с. 225, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, p. 527. 2*

35

J. Vaškevičius ir Denevas) — patikimi, 8 — abejotini (S. Malevskis, M. Polinskis, M, Očapovskis, K. Podčašinskis, J. Jundzilas, J. H. Abichtas, F. Rimkevičius ir A. Fijalkovskis) ir kiti — nepatikimi (A. Sniadec­ kis, A. Virvičius, J. Jaroševičius, L. Borovskis ir I. Fonbergas). Kai kurie profesoriai gavo vietas vėliau atidarytose Vilniaus aka­ demijose arba Rusijos mokyklose, vienas kitas — pensijas: visą — M. Po­ linskis ir K. Podčašinskis, po pusę — J. Jaroševičius, A. Virvičius, J. Jundzilas, M. Očapovskis; P. Kukolnikas ir Denevas gavo pašalpas. Vis dėlto universitetas nebuvo visiškai uždarytas. Caro valdžia tu­ rėjo atsižvelgti į tai, kad aukštojo mokslo likvidavimas Vilniuje būtų pakenkęs ir jos pačios interesams. Čia telkėsi daug žymių mokslinin­ kų, būta senų mokslo tradicijų. Visa tai buvo galima panaudoti vals­ tybei reikalingiems kadrams ruošti. Be to, reikėjo atsižvelgti į neigia­ mą opiniją, kurią būtų sukėlęs šis carizmo žygis. Dėl to jau univer­ siteto uždarymo akte caras pažadėjo universiteto pagrindu įkurti dvi aukštąsias specialiąsias mokyklas.

TIKSLIEJI MOKSLAI AUKŠTOJI MATEMATIKA agal 1803 m. statutą universitetas turėjo dvi mate­ matikos katedras: aukštosios grynosios ir aukštosios taikomosios. 1803—1808 m. buvo vienas grynosios matematikos profesorius — Pranciškus Norvaiša (1742—1819)1. Universitete jis skaitė trečiųjų mokslo metų klausytojams matematinės analizės paskaitų kursą, sudarytą pagal jo nuodugniai išstudijuotus Niutono, Bernulio, Eulerio ir Lagranžo veikalus. 1808 m. jis, gavęs pensiją, atsisakė katedros, bet liko universiteto tary­ bos nariu, dalyvavo matematikos egzaminuose ir, esant reikalui, pava­ duodavo fakulteto dekaną. 1808—1817 m. aukštosios grynosios matematikos katedrą buvo už­ ėmęs Norvaišos mokinys, vilnietis Tomas Žickis (1762—1839), 1803— 1807 m. buvęs Vilniaus gimnazijos direktoriumi. Rektoriaus Sniadeckio pageidavimu universiteto taryba pavedė Žickiui skaityti 1803 m. statute nenumatytą algebros ir geometrijos paskaitų kursą, o matematinės ana­ lizės dėstytoju paskyrė kitą Norvaišos mokinį, kilusį iš Žemaitijos (Ši­ lutės ra j.), Zakariją Niemčevskį (1766—1820), ką tik grįžusį iš Pary­ žiaus, kur jis universiteto sutikimu tobulinosi 1802—1807 m. Laikyda­ 36

masis jam duotos instrukcijos, Paryžiuje jis klausė Politechnikos insti­ tute paskaitų iš aukštosios matematikos, mechanikos ir fizikos, studi­ javo pramonės įmonėse mechaninius įrengimus ir mašinas. Pradėjęs skaityti Vilniuje matematinės analizės paskaitas, Z. Niemčevskis paskelbė savo kurso programą, sudarytą apskritai pagal S. F. Lakrua dvitomį diferencialinio ir integralinio skaičiavimo vado­ vėlį, bemaž iki XIX a. vidurio laikytą pavyzdiniu. 1810 m. jis buvo išrinktas taikomosios matematikos profesoriumi, bet įpareigotas toliau dėstyti matematinę analizę. Taikomosios matematikos katedrą Niemčevskis buvo užėmęs iki mirties. Be to, 1817—1820 m. jis buvo fakul­ teto dekanu. Kone visi Niemčevskio rankraščiai dingo; išliko tik jo Lakrua vado­ vėlio vertimas, kuris 1824 m. fakulteto dekano M. Polinskio rūpesčiu buvo išspausdintas universiteto spaustuvėje12. Toje knygoje yra ir Po­ linskio parašyta trumpa Niemčevskio biografija. 1821 m. grynosios matematikos profesoriumi buvo išrinktas ėjęs iki tol Pinsko ir Minsko gubernijose mokyklų vizitatoriaus pareigas Juo­ zapas Tvardovskis (1786—1840), netrukus tapęs universiteto rektoriumi. Jo pageidavimu matematinės disciplinos buvo paskirstytos katedromis taip., kaip buvo iki 1807 m.: atskiras algebros ir geometrijos paskaitų kursas buvo visiškai panaikintas, diferencialinis ir integralinis skaičia­ vimas vėl pasidarė pagrindiniu dalyku grynosios matematikos katedro­ je, o analizinei geometrijai buvo paliktas dviejų savaitinių valandų papildomas kursas. Priklausantį jam dėstyti diferencialinio ir integra­ linio skaičiavimo kursą Tvardovskis pavedė skaityti savo pavaduotojui, magistrui Antanui Virvičiui (1791—1865), Tvardovskiui atsistatydinus, jį universitetas išrinko 1826 m. grynosios matematikos profesoriumi. Šią katedrą Virvičius buvo užėmęs iki 1831 m., skaitydamas visą laiką paskaitas pagal minėtą Lakrua vadovėlį. 1819—1825 m. universitetas išleido du leidimus jo išversto 2 . B. Bio analizinės geometrijos vado­ vėlio3 bei keletą matematikos vadovėlių ir uždavinynų vyresniosioms apskritinių mokyklų ir gimnazijų klasėms. TAIKOMOJI MATEMATIKA Taikomosios matematikos profesoriumi 1804—1806 m. buvo vokietis Karolis Kristijanas Langsdorfas, skaitęs teorinės mechanikos, mašinų mokslo ir technologijos paskaitų kursus. Tuomet 1806 m., universitetas 1 Жемайтис 3. Выдающийся профессор старого Вильнюсского университета Фран­ циск Норвайша.— Литовский математический сборник. 1964, т. 4, с. 281—290. 2 Lacroix S. F. Traktat początkowy rachunku rozniczkowego i calkowego. Wilno, 1824. 3 Biot J. B. Początki geometrii analitycznej. Wilno, 1819, 1825.

37

išleido dvi jo knygas: vadovėlį „Statikos ir standžių]ų bei skystųjų kūnų dinamikos pagrindai" ir veikalą „Technologiniai įrengimai“4. 1807—1822 m. taikomosios matematikos dalykų planuose nebuvo. Už­ ėmęs taikomosios matematikos katedrą, Niemčevskis dėstė, kaip minė­ jome, matematinę analizę. 1822 m. rektoriaus Tvardovskio nurodymu į mokslo planus vėl buvo įtraukta teorinė mechanika. Ją dėstė, užėmęs 1822—1831 m. taikomosios matematikos katedrą, universiteto auklėtinis Mykolas Polinskis (1785—1848), kilęs iš Naugarduko. Jis 1808 m. baigė mokslą Fizikos—matematikos fakultete su magistro laipsniu, 1808— 1813 m. buvo matematikos ir logikos mokytoju Minsko, o 1813— 1817 m.—’Vilniaus gimnazijoje. 1814 m. universitetas suteikė jam filo­ sofijos daktaro laipsnį, 1817 m, pakvietė skaityti vietoje išėjusio į pen­ siją Žickio algebros ir geometrijos paskaitas, o 1818 m. komandiravo jį trejiems metams į Paryžių susipažinimui su matematikos dėstymu ir mo­ kykline sistema. Paryžiuje Polinskis lankė matematikos, mechanikos ir astronomijos paskaitas Sorbonoje, bendravo su matematikais ir fizikais, įstojo į kelias mokslines draugijas. Grįžęs į Vilnių (1820), Polinskis buvo išrinktas taikomosios matematikos profesoriumi. Pradėjęs dėstyti teorinę mechaniką, M. Polinskis paruošė pagal dvie­ jų tomų Puasono veikalą „Traité de mécanique" (pirmasis leidimas 1811, ketvirtasis— 1833) smulkią paskaitų programą5, atspindinčią mechani­ kos mokslo pažangą XIX a. Svarbiausias šios programos skyrius yra analitiškai išdėstyta materialinės dalelės, standžioj o kūno ir standžių] ų kūnų sistemos dinamika. Dalis programos skirta hidrodinamikai. Originalaus vadovėlio M. Polinskis neparašė (jo rankraščiuose tėra tokio vadovėlio fragmentų), rekomenduodavo naudotis prancūzišku Frankero vadovėliu, iš kurio mokytasi taip pat Maskvos ir kituose Ru­ sijos universitetuose. Be teorinės mechanikos, planuose 1822 m. atsirado (žr. 9 lentelę) uni­ versiteto auklėtiniui V. Gurskiui (1790—1874) pavestas dėstyti prakti­ nės mechanikos, t.y. mašinų mokslo, kursas. Kaip tinkamiausias dalyko mokymosi priemones V. Gurskis nurodė daugiau teorinio pobūdžio prancūzų matematiko J. P. N. Ašeto veikalą6 ir prancūziškai parašytas italų inžinieriaus G. A. Borgnio knygas7. Be to, V. Gurskis sutvarkė ir papildė naujais eksponatais mechaninių modelių kabinetą, kur buvo įvairių suktuvų, skridinių, keltuvų bei vandens ratų modelių, moderniš­ kų žemės ūkio padargų (17 eksponatų), staklių ir kt.8 Prie saugyklos buvo dirbtuvės, kur dirbo trys amatininkai (staliai ir šaltkalviai). Be mašinų mokslo, V. Gurskis dvi valandas per savaitę dėstė kelių, tiltų ir kanalų statybą pagal savo konspektus. Profesoriaudamas Vil­ niuje, V. Gurskis įvairiais mechanikos klausimais rašė žurnaluose „Dziennik Wilenski" ir „Dzieje Dobroczynnošci". 38

Kartu su praktine mechanika universiteto planuose atsirado ir kita techninė disciplina — braižomoji geometrija. Šį dalyką 1823—1831 m. dėstė studijavęs universitete matematiką ir mokęsis raižymo meno Ipo­ litas Rumbovičius (1798—1838). 1831 metų rudenį prie dėstomų matematinių disciplinų prisidėjo dar tikimybių skaičiavimo kursas, kurį pradėjo vilnietis Zigmantas Revkovskis (1807—1893)456*89. Jo paruošta paskaitų programa buvo nusiųsta recenzuoti į Peterburgo Mokslų akademiją. Referavęs Revkovskio pro­ gramą matematikos skyriaus posėdyje (1829.VI.2), M. Ostrogradskis, kad ir turėjo dėl tikimybių teorijos dėstymo būdo kiek skirtingą nuo­ monę, patarė palikti Revkovskiui visišką dėstymo laisvę. Po 1830—1831 metų sukilimo Revkovskis už tai, kad padėjo pasislėpti vienam sukilimo dalyviui, buvo ištremtas eiliniu kareiviu į Kaukazą, kur 1841 m. gavo karininko laipsnį, o 1856 m. išėjo į atsargą. ASTRONOMIJA

Su matematika labai glaudžiai siejosi astronomija, kuriai dėstyti uni­ versitetas turėjo atskirą katedrą. Be to, profesoriaus teisėmis dar buvo astronomas stebėtojas, kuris nebuvo įpareigotas skaityti paskaitų. 1803 m. universiteto reforma astronomijos dalyko būklės iš esmės nepakeitė: kaip ir iki tol, savo darbą dirbo visi trys astronomai — astronomas stebėtojas Martynas Počobutas, jo padėjėjas Cezaris Kaminskis ir astronomijos kursą skaitęs profesorius Ignotas Reška. Nors jie dar kelerius metus dirbo ir po reformos, tačiau iš tikrųjų priklauso ankstesniajam, Vyriausiosios mokyklos laikotarpiui. 1806— 1825 m. astronomu stebėtoju buvo Krokuvos universiteto auk­ lėtinis, 1807—1815 m. užėmęs rektoriaus postą Jonas Sniadeckis (1756— 1830)10. 1778—1781 m. jis tobulinosi Getingene ir Paryžiuje. Čia pas garsųjį astronomą J. J. F. Lalandą mokėsi tikslių astronomijos stebėji­ 4 Langsdoii C. C. Principia staticae et mechanicae corporum solidorum ac fluidorum. Vilnae, 1806; Langsdoii C. C. Institutiones technologicae. Vilnae, 1806. 5 VUB, f. 2 (КС), b. 325, 1. 109—112 (Fizikos-matematikos fakulteto profesorių prane­ šimai (raportai). 6 Hachette J, N. P, Traité élémentaire des machines. Paris, 1808, 1828. 1 Borgnis G. A. Traité complet de mécanique aux arts. 1818; Dictionnaire de mécanique aux arts, 1823; Traité élémentaire de . mécanique appliquée à l'aichitecture civile. 1823. 8 Spisanie modelôw mechanicznych, znajdujących się w konserwatorium Uniwersitetu Wilenskiego.—„Dzieje Dobroczynnošci", rok II. 1821, p. 301—307. 9 Жемайтис 3. Профессор Вильнюсского университета 3. Ревковский (1807— 1893) и математическое исследование производственных процессов.— Литовский математи­ ческий сборник. 1963, т. 3, с. 289—314. 10 Plačiau žr. Рыбка Е. В. Ян Снядецкий (к 200-летию со дня рождения).— Исто­ рико-астрономические исследования, вып. 2. М., 1956.

39

mų ir skaičiavimų metodikos, pratinosi naudotis Kolež de Franso insti­ tuto observatorijos prietaisais, klausė profesoriaus V. Kuzeno paskaitų. Paryžiuje susipažino su Mokslų akademijos sekretoriumi matematiku ir filosofu 2 . A. Kondorsė, Ž. L. Dalamberu, P. S. Laplasu ir kitais įžy­ miais mokslininkais. Grįžęs į Krokuvą, jis įkūrė astronomijos observa­ toriją ir pirmasis pradėjo skaityti matematikos ir astronomijos paskai­ tas lenkiškai. Astronomijos paskaitas 1808—1814 m. skaitė minėtas adjunktas Ce­ zaris Kaminskis (1765—1817), o nuo 1814 m. iki 1818 m.— universiteto auklėtinis magistras Vincas Karčevskis (1789—1832). V. Karčevskį pakeitė universiteto auklėtinis Petras Slavinskis (1795— 1881), iki tol nuo 1815 m, dirbęs observatorijoje astronomo padėjėju. 1819—1822 m. jis universiteto lėšomis studijavo užsienyje. Kartu rū­ pinosi astronomijos prietaisų pirkimu observatorijai. Londone užsakė pas mechaniką Hardį tobuliausios konstrukcijos astronominį laikrodį, o Miunchene pas Reichenbachą — aštuoniolikos colių (bemaž 46 cm) dia­ metro kilnojamąjį vertikalųjį skritulį. Grinvičiuje ir Oksforde jis stu­ dijavo astronomijos matavimų metodus, o Paryžiuje klausė akademiko 2 . B. Bio astronomijos paskaitų. 1822 m., grįžęs į Vilnių, išrinktas universiteto adjunktu, P. Slavinskis ėmė skaityti astronomijos paskaitas. 1825 m. tapo J. Sniadeckio įpėdi­ niu — astronomijos profesoriumi ir kartu buvo astronomu stebėtoju. P. Slavinskis prisidėjo beveik prie visų trianguliacijos darbų Lie­ tuvoje ir Latvijoje. Dėstė daugiausia astronominių matavimų ir stebė­ jimų techniką bei metodiką. Tie dalykai smulkiai aprašyti jo „Teori­ nės astronomijos pagrinduose"11. Tačiau saulės sistemos sandara ir fi­ zinė dangaus kūnų prigimtis paliesta labai trumpai, tarytum antraeilis astronomijos mokslo dalykas. Observatorijai P. Slavinskis vadovavo iki 1843 m.; dalyvavo jis geodeziniuose darbuose Lietuvoje ir Kurše. MATEMATIKOS DISCIPLINOS IR STUDENTAI

J. Sniadeckis, tapęs universiteto rektoriumi, iš karto ėmė tvarkyti Fizikos—matematikos fakulteto mokymo planą. 1807 m. įsigaliojęs šio fakulteto studentams privalomų disciplinų planas numatė du profilius — fizikos—matematikos ir gamtos—chemijos. Pirmajame kurse visi fakulteto studentai turėjo, be kitų dalykų, iš­ klausyti ir elementariosios matematikos kursą. Antrajame kurse fizi­ kos—matematikos profilio studentai ėjo aukštąją matematiką, chemiją, topografinę braižybą ir geometrinę optiką, trečiajame kurse — taikomąją 40

matematiką, architektūrą ir astronomiją. Ketvirtieji metai buvo skiriami specializuotis ir ruoštis magistro egzaminui. Iš karto matematikos dalykų klausė nedaug studentų. Antai 1803 m. pirmajame pusmetyje, kol dar veikė Vilniaus Vyriausiosios mokyklos nuostatai, aukštosios grynosios matematikos paskaitų klausyti užsirašė tik 4 studentai, elementariosios — 32, astronomijos — 3, o aukštosios tai­ komosios matematikos profesorius T. Kundzičius neturėjo nė vieno klausytojo. Po reformos matematikos klausytojų ėmė daugėti: antraja­ me pusmetyje P. Norvaiša turėjo 16 aukštosios grynosios matematikos studentų, o astronomijos — 7 (elementariosios ir taikomosios matema­ tikos paskaitų nebuvo). Klausytojų skaičių rodo 7 ir 8 lentelės. Matematikos klausytojai 1804 —1806 m.*

Metai

Aukštoji grynoji matematika

Aukštoji taikomoji matematika

Elementarioji matematika

Astronomija

10

131

12

72 64

7 4

1804 1805

15

21 7

1806

10

-

* VUB, f. 2 (KC), b. 91, 1. 2-—46 (Xięga wpisowa studentów... w roku 1804; 1. 47—77, Xięga wpisowa studentów... w roku 1806). 8 lentelė Matematikos klausytojai 1826 —1830 m. (pavasario ir rudens semestre)* Metai Dalykai

Aukštoji matematika Taikomoji matematika

1826

1827

1828

1830

191-184 195-200

149-120

6 1 -5 4 6 8 -7 2

5 7 -5 6

Praktinė matematika

1 9 -2 8

Astronomija

2 0 -1 8 1 4 -1 5

Geodezija Braižomoji geometrija Matematinė fizika Tikimybių skaičiavimas

173-143 2 8 -3 1 2 2 -2 4 1 5 -1 7

2 0 -2 4 1 0 -1 3 4 2 -2 0 2 7 -3 5 7

1 6 -2 2 6 1 -5 4

2 0 -2 1

1 0 -1 3 4 7 -4 2 2 1 -2 5

-

-

-

1 9 -6 4

7 2 -8 6 3 -5

5 -6 2 4 -1 6

* Ten pat, b. 262—264 (universiteto raportai kuratoriui 1826, 1828, 1830 m.). 11 Slav/inski P. Początki astronomii teoretycznej. Wilno, 1826.

41

Kaip matome, per trisdešimt metų smarkiai padaugėjo ir skaitomų matematikos disciplinų. Kiek kuriai disciplinai buvo skiriama per savai­ tę valandų, rodo 9 lentelė. 9 lentelė Paskaitinių valandų skaičius per savaitę

1818/19

1822/23

Mokslo metai i 1826/27

Aukštoji matematika

6

6

6

4

6

Algebra Mechanika Analizinė geometrija

6

6

6 2

6 2

4

3

Dalykai

j

1827/28

1830/31

Astronomija

5

Praktinė mechanika

-

6

6

4 6

Braižomoji geometrija Geodezija

-

-

6 4

6

5

6

6

Matematinė fizika Tikimybių skaičiavimas

-

-

2

2

2

-

-

-

-

2

17

24

.35

36

37

Iš viso:

4

2

2 3 6

FIZIKA

Po universiteto reformos vienerius mokslo metus fizikos profesoriu­ mi dar buvo Juozapas Mickevičius. Iš jo fizikos kursą perėmė Steponas Stubelevičius. Jis 1790 m. baigė Vilniaus universitetą daktaro laipsniu, nuo 1797 m. buvo profesoriaus padėjėju. 1802—1804 m. tobulinosi už­ sienyje (Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir daugiausia Prancūzijoje). 1807 m. tapo ordinariniu profesoriumi. Jo būta gabaus fiziko. Deja, 1814 m. jis mirė. S. Stubelevičius gerokai pakėlė fizikos lygį universitete. Didelis jo nuopelnas — fizikos kabineto įrengimas, praturtinimas bei pirmojo fizi­ kos vadovėlio išleidimas (,,Trumpas fizikos pradmenų rinkinys"12) Vil­ niuje. Nors vadovėlis pavadintas „trumpu", tačiau jo apimtis gan di­ d elė— 290 puslapių. Septyniolikoje skyrių išdėstyta visa fizika, be to, yra skyrelis apie cheminį giminingumą ir skyrius apie meteorologiją. Skyriuje „Apie traukos jėgą" gan daug astronominių žinių. Beje, jis pa­ liko ir savo kelionių užrašų. 42

Vadovėlio lygis atitiko tų laikų fizikos būklę, buvo parašytas ma­ terialistiškai. Nors jame ir nėra reiškinių matematinių įrodymų bei formulių, bet išvados, kurias paprasčiau būtų išreikšti matematine for­ mule, teisingai nusakytos žodžiais. Mirus S. Stubelevičiui, fizikos katedrai 5 metus vadovavo Kajetonas Krasovskis. Fizika nebuvo jo pagrindinė specialybė, todėl jis fizikos mokslui universitete nieko ypatinga nedavė. Nuo 1819 m. K. Krasovskis perėjo į kitą katedrą, kurioje dėstė žemdirbystės pagrindus, o vėliau — žemdirbystę. 1819 m. fizikos katedrą perėmė profesorius Feliksas Dževinskis, kilęs iš Volynės. Tai buvo įžymiausias universiteto fizikas. Feliksas Dževinskis (1788—1857) studijavo Vilniaus universitete ir gavo jame filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1813 m. dėstė mineralogiją, 1816 m. buvo paskir­ tas adjunktu ir tais pat metais išleido didelį (615 p.) mineralogijos va­ dovėlį ,,Mineralogijos pradmenys". 1817 m. universitetas išsiuntė F. Dževinskį į Paryžių studijuoti fizikos. Būdamas Paryžiuje, universitetui pirko fizikos prietaisus ir knygas. 1819 m. jis grįžo į Vilnių, parsivež­ damas 20 įvairių fizikos aparatų ir 110 fizikos veikalų, taip pat kolek­ ciją mineralų. Netrukus F. Dževinskis išrenkamas fizikos katedros ad­ junktu. Neseniai išleistu S. Stubelevičiaus fizikos vadovėliu jis buvo nepatenkintas. Tad netrukdamas parašė ir 1823 m. išleido naują eks­ perimentinės fizikos vadovėlį lenkų kalba, pavadintą „Eksperimentinės fizikos metinis kursas"1213. Kritikų nuomone, veikalas buvo geriausias lenkiškai parašytas XIX a. pradžios fizikos vadovėlis, pasižymėjęs pla­ tumu, aiškiu dėstymo metodu ir gražia kalba. 1824 m. F. Dževinskis buvo išrinktas ordinariniu profesoriumi ir juo išbuvo iki universiteto uždarymo. Per tą laiką jis parašė dar 3 fizikos vadovėlius gimnazijoms ir vieną fizinės geografijos vadovėlį (visi iš­ leisti Vilniuje 1825 m.). Be to, jis paskelbė spaudoje 2 didelius straips­ nius; vieną — apie garo mašiną (vertimas iš prancūzų kalbos) ir kitą — „Apie meteoritinius akmenis ir priežastis, dėl kurių jie gali atsirasti"14. Uždarius universitetą, 1832 m. F. Dževinskis perėjo dirbti į Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademiją ir toliau dėstė fiziką. Dalis čia loty­ niškai skaityto eksperimentinės fizikos kurso „Atmosferologija" buvo išversta į rusų kalbą ir išleista Charkove 1833 m. • 1840 m. F. Dževinskis išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi į Maskvą, kur ir mirė. 12 Stubielewicz S. Zbior krotki początkow fizyki. Wilno, 1816. 13 Dizewinski F. Kurs roczny fizyki experymentalney [...]. Wilno, 1823. 14 Drzewinski F. Opisanie machiny parowey, nowo-wynalezioney przez p. Perkins w Londynie.—„Dziennik Wilenski", 1823, III, p. 463—488; O kamieniach meteorycznych i przyczynach mogących je tworzyc.—„Dziennik W ilenski'1, 1825, III, p. 47—73.

43

Didžiausias ilgametės profesoriaus F. Dževinskio veiklos universitete nuopelnas — minėtas jo eksperimentinės fizikos vadovėlis, prilygstąs geriausiems Vakarų Europos vadovėliams. Veikalas rašytas palaikant kon­ taktą su greit žengiančiu mokslu, jame duodami pačių paskutinių ty­ rimų ir atradimų rezultatai. Tai rodo, kad autorius gyvai sekė svarbiau­ sių mokslo centrų fizikos raidą. Vadovėlis gana didelis — 540 puslapių, jame atsispindi visi tuomet aktualūs fizikos skyriai. Labai gražiai išdėstyta fizikos istorija nuo se­ niausių laikų, kurioje ypač šiltai atsiliepiama apie kai kuriuos moks­ lininkus, pvz., Archimedą, Galilėjų, Koperniką, Niutoną ir kt. Veikalas padalytas į 4 dalis. Pirmojoje klasikiniu būdu išdėstyti mechanikos principai, statika ir skysčių savybės. Antrojoje — nagrinėjamos žemės atmosferos, dujų bei garų savybės ir šilumos reiškiniai. Paaiškintas šiluminių variklių — Niukomeno atmosferinės ir Vato garo mašinų — įrengimas ir veikimas, plačiai išdėstyti kalorimetrijos pagrindai. Išnašose cituojamos ištraukos iš Bio fizikos veikalo apie prizmės išskaidytų įvai­ rių spalvų spindulių šiluminį ir cheminį veikimą. Čia taip pat išdėstyti garso greičio klausimai, stygų virpėjimo dėsniai, muzikinės gamos, pu­ čiamieji instrumentai ir žmogaus ausies sandara. Trečiojoje dalyje išdėstytoji geometrinė optika ir optikos prietaisų aprašymas nedaug tesiskiria nuo aprašymų dabartiniuose vadovėliuose. Pabaigoje panagrinėjamas H. Jungo eksperimentas, iš kurio daromos iš­ vados, palaikančios R. Dekarto ir Ch. Hiugenso teorijas apie banginę šviesos prigimtį. Ketvirtojoje dalyje supažindinama su elektros bei mag­ netizmo reiškiniais. Aprašyti visi elektrostatiniai eksperimentai, Kulono eksperimentai ir jo dėsnis, Voltos stulpas ir eksperimentai su juo. Skyriuje ,,Apie elekt­ romagnetinius fenomenus. Ampero teorija" išdėstyti vos tik prieš porą metų (1820) atlikti Oerstedo ir Ampero eksperimentai apie elektrinių ir magnetinių reiškinių ryšį. Tai dar kartą rodo, kaip stropiai autorius sekė fizikos raidą ir kaip greit nauji svarbūs atradimai per jo veikalą pasiek­ davo studentus. CHEMIJA

Iki 1803 metų reformos chemija Vilniuje buvo dėstoma Medicinos fakultete. Žymiausias chemijos profesorius buvo 1797 m. M. Počobuto pakviestas dėstyti chemijos jaunesnysis Jono Sniadeckio brolis medi­ cinos daktaras Andrius Sniadeckis (1768—1838). Po 1803 m. reformos jis užėmė chemijos katedrą Fizikos—matematikos fakultete15. A. Sniadeckis chemijos kursą skaitydavo dvejus metus, per savaitę 4 paskaitas po pusantros valandos. Studentai naudojosi ir jo kelis kartus 44

universiteto lėšomis išleistu dviejų tomų vadovėliu „Chemijos pradme­ nys"1516. Veikalas atitiko to laiko chemijos mokslo lygį. Jau pirmajame jo leidime atsispindi chemijos mokslo pagrindą sudarantys A. L. La­ vuazjė atradimai, panaudota Prancūzijos mokslininkų cheminių medžia­ gų klasifikacija ir terminija, aprašyti Galvanio ir Volto eksperimentai, yra duomenų apie cheminius elementus ir junginius. 1807 m. išėjo ant­ rasis išplėstas leidimas, o 1816—1817 m., leidžiant vadovėlį trečią kartą, daugelį skyrių reikėjo rašyti iš naujo. Trečiajame leidime pabrėžiamas cheminių junginių kiekybinės sudėties pastovumas, aiškinama vokiečių chemiko Richterio pasiūlytoji (1802) cheminio ekvivalento sąvoka, ap­ tartas Daltono rastas (1803) pastovių kartotinių santykių dėsnis. Be tor palyginti su ankstesniais leidimais trečiajame žymiai išplėsti skyriai apie šilumos bei elektros reiškinius, susijusius su cheminiais procesais, pri­ dėti elektrolizės, Devio ir M. Faradėjaus eksperimentų aprašymai, sky­ riuje apie šilumą išdėstyta paties A. Sniadeckio siūloma degimo ir spro­ gimo teorija. Antrajame tome Sniadeckis pridėjo didelį skyrių apie rūgštis bei druskas ir jų susidarymą. Kai A. Sniadeckis ruošė trečiąjį vadovėlio leidimą, spekuliatyvūs protavimai daugeliu atvejų nustojo vertės: jų vietą užėmė didele eks­ perimentine medžiaga, tiksliais matavimais ir matematiniais skaičiavi­ mais pagrįstos mokslinės teorijos, bet autorius nesugebėjo to įvertinti. Todėl ir yra pasisakymų, kad Daltono pasiūlytoji (1808) atominės me­ džiagų sandaros hipotezė nesanti priimtina chemijai, kad autorius ne­ galįs sutikti su švedų chemiko I. J. Bercelijaus elektrocheminio gimi­ niškumo teorija ir pan. A. Sniadeckis yra parašęs ir keletą straipsnių iš cheminės technolo­ gijos, įdėtų žurnale „Dziennik Wilehski". Be literatūrinių darbų, A. Sniadeckis atliko eksperimentinių tyrimų. 1808 m. jis pranešė universiteto tarybai, kad, analizuodamas Uralo pla­ tinos grynuolį, atradęs nežinomą iki tol metalą. Prancūzijos Mokslų akademijos išrinkta chemikų komisija, pakartojusi A. Sniadeckio tyri­ mus (greičiausiai su kitu platinos grynuoliu), nežinomo metalo nerado. Beje, 1845 m. Kazanės chemikas K. Klausas iš tikrųjų rado platinos valymo atliekose naują metalą — rutenį. Kitas A. Sniadeckio eksperi­ mentinis darbas yra geležinio meteorito (rasto Baltarusijoje netoli Rečicos) cheminė analizė. 1822 m. išsitarnavęs pensiją, A. Sniadeckis pasitraukė iš universiteto ir vertėsi privačia gydytojo praktika, bet netrukus buvo paskirtas v a­ dovauti universiteto terapinei klinikai. 15 Zachaiewicz W. Jędrzej Sniadecki. His Life and Scientific Work. 16 Sniadecki A. Początki chemii, t. I—II. Wilno, 1800, 1807, 1817.

45

Po A. Sniadeckio chemiją buvo pavesta skaityti jo mokiniui, tuo­ met dar be magistro laipsnio, Ignotui Fonbergui (1801—1891). Jis buvo gimęs netoli Balstogės, mokėsi Balstogės gimnazijoje, o 1817—1821 m.— Vilniuje Fizikos—matematikos fakultete. 1824 m. gavo magistro laipsnį ir 1826 m. buvo paskirtas adjunktu, o 1829 m.— ekstraordinariniu pro­ fesoriumi. Iš pradžių I. Fonbergas dėstė pagal Sniadeckio vadovėlį, pas­ kui pagal savo užrašus, o nuo 1827 m. pradėjo leisti savo chemijos va­ dovėlį, kurio išėjo tik trys dalys17 iš numatytų šešių. Uždarius universi­ tetą, Fonbergas dėstė chemiją Medicinos—chirurgijos akademijoje, o uždarius ir ją, buvo chemijos profesoriumi Kijevo universitete, kur dirbo iki pensijos. Iš kitų A. Sniadeckio mokinių minėtinas baigęs universitetą ma­ gistro laipsniu Ignotas Domeika (1801—1889). Po 1831 m. sukilimo emig­ ravęs į Prancūziją, Paryžiuje baigęs kalnų institutą ir apsigyvenęs Čilėje, dėstė chemiją Santjago universitete ir buvo išrinktas jo rek­ toriumi. GEOGRAFIJA

Universitete buvo dėstomi mokslai ir apie Žemę — geografija, geolo­ gija ir mineralogija. Geografijos disciplinos padėtis programose liko neapibrėžta ir po 1803 m. reformos: kai kurie jos skyriai buvo skaitomi kartu su fizika, kiti — kaip istorijos kurso dalis ir pan. Vis dėlto per šį laikotarpį geo­ grafija universitete pakilo į naują pakopą ir teorijos metodologijos, ir praktikos požiūriu. XIX a. išvakarėse ir pradžioje tiek Lenkijos, tiek kitų kaimyninių kraštų geografijoje tebevyravo gamtinis—fizinis Žemės apibūdinimas, kuris dažnai dar buvo vadinamas fiziografiniu. Po to iškyla matemati­ nis—fizinis, kurio pagrindėjas Vilniaus universitete yra J. Sniadeckis. Astronomas, matematikas ir filosofas J. Sniadeckis, vykdamas į mūsų universitetą, turėjo aiškią materialistinę mokslų apie Žemę koncepciją, kurią jis susidarė, klausydamasis P. S. Laplaso paskaitų, veikiamas pa­ žinties su Biufono kosmogonija, Kasinių šeimos atradimais, Žemės ma­ tavimo (trianguliacijos) naujovėmis ir kt. Savo pažiūras į fizinę geografiją J. Sniadeckis išsamiausiai išdėstė veikale ,,Geografija, arba matematinis ir fizinis Žemės aprašymas"18, kuriame, pateikė matematinį Žemės rutulio apibūdinimą, jūros ir at­ mosferos fiziką. O viename paskesniųjų šios knygos Vilniaus leidimų yra skyrius ir apie Žemės plutą, arba geologiją. Šiuo veikalu J. Snia­ deckis padarė pradžią naujo pobūdžio geografinei literatūrai, kurioje Žemė aprašyta matematinėje—fizinėje sistemoje. Tuo būdu geografijoje 46

(o ir apskritai moksluose apie Žemę) J. Sniadeckis pralenkė daugelį savo amžininkų, netgi įžymųjį vokiečių geografijos klasiką K. Riterį. Knygos išėjo trys leidimai (1804 m.— Varšuvoje, 1809 m. ir 1818 m.— Vilniuje). 1817 m. knyga, išversta į rusų kalbą, išėjo Charkove. Vei­ kalas Rusijoje buvo palankiai įvertintas, o Rusijos Vyriausiosios mo­ kyklų valdybos patvirtintas pagrindiniu geografijos vadovėliu171819. Tačiau pasekėjų J. Sniadeckiui negreit atsirado, tik amžiaus pabai­ goje pasirodė šia sistema sukurtų veikalų apie Žemę. Netgi Vilniuje, kur daugiausia iš visų Rusijos universitetinių miestų išleista geogra­ fijos knygų (vien 1816—1822 m. 7 vadovėliai)20, nerandame J. Sniadeckio veikalo sekimų. Tuo metu universitete vystomos ir kitos fizinės geografijos šakos, ypač meteorologija, kurios sistemingi stebėjimai pradėti dar XVIII a. J. Sniadeckis, eidamas rektoriaus ir observatorijos vedėjo pareigas, rei­ kalavo iš universiteto darbuotojų, kad jie savo tyrimus ir dėstymą rem­ tų astronominių bei meteorologinių stebėjimų duomenimis. Pats jis iš­ nagrinėjo 34 metų Vilniaus krašto meteorologinių stebėjimų duomenis, kuriuos panaudojo veikalui „Meteorologija"21. Čia jis pažymėjo būti­ numą gerinti stebėjimų metodiką, įdiegiant daugiau astronomijos, fizi­ kos, chemijos pasiekimų. Jis parengė naują meteorologinių stebėjimų instrukciją. Reikšmingas etapas Lietuvos meteorologinių stebėjimų istorijoje pra­ sidėjo nuo 1803 m., kai buvo įkurtas stebėjimo stočių tinklas, surinkti duomenys pradėti skelbti. Prie Vilniaus apygardos mokyklų buvo įkur­ ta 60 meteorologijos stebėjimo stočių, kurias universitetas aprūpino instrumentais ir darbo programomis, paruoštomis fizikos profesoriaus J. Mickevičiaus. Stebėjimų tinklas veikė iki pat universiteto uždarymo. Svarbu pabrėžti, jog tai buvo vienintelis toks stambus ir taip ilgai be pertraukos veikęs meteorologinių stebėjimų tinklas pasaulyje22. Rusijos Mokslų akademija ir Švietimo ministerija tą Vilniaus universiteto darbą labai gerai įvertino ir rekomendavo šiuo pavyzdžiu organizuoti stebė­ jimus visose imperijos mokyklose23. 17 Fonbeig I. Chemia, t. I—III. Wilno, 1827—1829. 18 Sniadecki J. Jeografija, czvli opisanie matematyczno-fizyczne Ziemi. Warszawa, 1804, p. 49. 19 W oioszynski R. W. Polsko-Rosyjskie związki w naukach o Ziemi z epoki oswiecenia 1760—1820.— Historia kontaktow polsko-radzieckich w dziedzinie geologii i geografii. Wroclaw—Warszawa—Krakow—Gdansk, 1972, p. 165. 20 Cybulski R. Jozef Zawadzki — księgarz, drukarz, wydawca. Wroclaw, 1972, p. 78. 21 Historia nauki polskiej, t. II. Wroclaw—Warszawa—Krakow, 1970, p. 377. 22 Ten pat, p. 376. 23 Об установлении метеорологических наблюдений при учебных заведениях Ви­ ленского учебного округа.— Сборник материалов для истории просвещения в Рос­ сии..., т. 2. СПб., 1897.

47

1820/21 m.m. universitete pradėtas skaityti aukštosios geodezijos kursas, kurį dėstė matematikos profesorius M. Pelka-Polinskis, o nuo 1824 m.— astronomas geodezininkas A. Šahinas. Pastarasis čia, be kitų savo specialybės dalykų, dėstė ir topografiją24. Šis kursas ir atitinkamo profilio specialistų rengimas nebuvo atsitiktinis. Lietuvoje buvo ruo­ šiamasi daryti topografinę paviršiaus nuotrauką. Reikėjo parengti šiam sudėtingam darbui specialistus, kurti metodinius darbus. Dar anksčiau J. Sniadeckis buvo išleidęs (1817 ir 1820 m.) „Sferinę trigonometriją"25, kurioje išdėstyti pagrindiniai žemėlapių sudarymo, geodezijos principai. Knyga netrukus buvo išversta į vokiečių kalbą. Šiuo veikalu taip pat susidomėjo Peterburgo Mokslų akademija, kurios nariu korespondentu J. Sniadeckis buvo nuo 1811 m. Nuo 1816 m., prasidėjus Lietuvoje tri­ anguliacijos bei topografijos darbams, universitetas buvo pagrindinė šių darbų mokslo konsultacijos įstaiga. Be J. Sniadeckio, talkininkavo P. Slavinskis, M. Hlušnevičius, M. Žilinskis ir kiti26. Pirmas šių darbų rezultatas buvo 1822 m. pasirodęs Vilniaus apylinkių žemėlapis (maste­ lis 1:42 000). Topografijos populiarumą visuomenėje rodo ir tai, jog 1818 m. Vil­ niuje įkurta topografų draugija27, kurios metodinis centras buvo uni­ versitetas. Visiškai originalų geografijos mokslo barą išvarė profesorius J. Le­ levelis. Šis universiteto išaugintas mokslininkas savo darbais pelnė stambiausio geografijos, ypač kartografijos istorijos tyrinėtojo ir pra­ dininko vardą. Jo antikinės ir vėliau, emigracijoje, viduramžių geogra­ fijos istorijos darbai28 neturi sau lygių. Jie reikšmingi tuo, jog pirmą kartą iš istorinių tyrinėjimų koncepcijos buvo sėkmingai atlikta erdvi­ nė (geografinė) istorinių įvykių rekonstrukcija. Nemaža vietos senovės geografijos tyrimuose J. Lelevelis skyrė ir Lietuvai. J. Lelevelio geografijos istorijos tyrinėjimai nenustojo savo reikš­ mės nė šiandieną. Kaip pasakė žymus lenkų geografas E. Romeris, J. Le­ levelio darbai yra tokie svarbūs, kad ir mūsų laikais viso pasaulio geografijos ir kartografijos istorija be jų negali apsieiti29. GEOLOGIJA IR MINERALOGIJA

Nuo 1803 m. iki pat universiteto uždarymo buvo dėstoma mineralo­ gija ir geologija30. Vienas žymiausių geologijos ir mineralogijos pro­ fesorių buvo Romanas Simanavičius (1768—1814). Jis universiteto auk­ lėtinis, mokslų daktaras (filosofijos— 1788, medicinos— 1801 m.); du kartus (1803 ir 1804 m.) lankėsi Vengrijoje ir Vokietijoje, kur klausė A. G. Vernerio paskaitų. Rektoriaus J. Stroinovskio pavestas, įkalbinėjo 48

jį vykti į Vilnių dėstyti mineralogijos. Keliaudamas lankė kasyklas, rinko mineralus bei uolienas24*267893031. Grįžęs paskaitose laikėsi neptūnizmo krypties32. Tačiau S. B. Jundzilas, turėjęs platesnes pažiūras į uolienų fizinę bei cheminę sudėtį, R. Simanavičiaus koncepciją laikė „liūdna, nes pagal ją į visus kalnynus ir mineralus reikėtų žiūrėti Vernerio aki­ mis"33. Ši polemika atsiliepė R. Simanavičiaus karjerai: 1806 m., svars­ tant kandidatūras, jam buvo atsakyta profesoriaus vieta34. Vis dėlto R. Simanavičius nusipelnė geologijos mokslui universitete. Jis labai išplėtė mineraloginę kolekciją, parašė darbų35, apibrėžė geolo­ giją kaip mokslą apie Žemės plutą, kūrė lenkišką mineralogijos termi­ niją. Šios srities darbą jau po autoriaus mirties išleido jo mokinys M. Bogatka36. R. Simanavičių pakeitė minėtas Feliksas Dževinskis (1814— 1817), kuris netrukus išleido mineralogijos vadovėlį37, parašytą taip pat laikantis Vernerio. Vadovėlis buvo patvirtintas visoms Vilniaus mokykloms. Po jo mineralogiją ėmė dėstyti Ignotas Horodeckis (1776—1824), pirmasis šio dalyko profesorius. Jo metais mineralogijos dėstymas buvo žymiai išplėstas, papildytas geologijos skyriais. Mineralogijos kolekcija dar daugiau padidėjo, buvo perkelta į geresnes patalpas. I. Horodeckio įpėdinis nuo 1825 m. Ignotas Jakovickis (1794—1847) taip pat parengė susilaukusį kelių leidimų mineralogijos vadovėlį, daug 24 Sawicki K. Kontakty polsko-rosyjskie w dziedzinie geodezji i kartografii w XIX i pierwzej polowie XX wieku.— Historia kontaktôw polsko-radzieckich w dziedzinie geolo­ gu i geografu, p. 318. 20 Šniadecki J. Trigonometria kulista..., Wilno, 1817. 26 Ražinskas A. Vilniaus universiteto geodezinė veikla XVII—XIX amžiuose.— Geode­ zijos darbai, t. VI. 1972, p. 33. 27 Cybulski R., min. veik., p. 31. 28 Lelewel J. Pisma pomniejsze geograficzno-historyczne. Warszawa, 1814; Lelewel J. Badania starorzytnošci we względzie geograficznym. Wilno, 1818; Lelewel J. Géographie de Moyen-Age, t. I—V. Bruxella, 1849—1857. 29 Rômer E. O geografii ..., Wroclaw, 1969, p. 72. 30 Григялис А., Скуодене И. К истории геологических исследований в Литве в на­ чале XIX века.— Historia kontaktôw polsko-radzieckich w dziedzinie geologii i geografii, p. 122; W ôjcik Z. Znaczenie nauczania historii geologii na kierunkach geologiczno-poszukiwawczych.— O nauczaniu historii nauki. Wroclaw, 1974, p. 189. 31 Григялис A., Скуодене И., min. veik., p. 122. 32 XVIII a. pabaigoje vokiečių geologo A. G. Vernerio skelbtoji teorija, aiškinanti visas uolienas, neišskiriant nė kristalinių granitų ir bazaltų, susidarius vandenyje. 33 Jundzill S. B. Uwagi nad pismem R. Symonowicza o dzisiejszym stanie mineralogii. Wilno, 1806. 34^Григялис А., Скуодене И., min. veik., p. 123. 35 Symonowicz R. O stanie dzisiejszym mineralogii. Wilno, 1806. 36 Nomenklatura mineralôw, czyli oryktognostyczno-mineralogiczna przez s. p. R. Sy­ monowicza [...], ogloszona roku 1815, miesiąca listopada 10 dnia w Wilnie. 37 Drzewiiiski F. Początki mineralogii podlôg W ernera. Wilno, 1816.

49

platesnį, apimantį ir geologiją38. Apskrities mokykloms jis parašė kitą mineralogijos vadovėlį39. Su mineralogija ir geologija yra susijęs ir universiteto bibliotekos darbuotojas Norbertas Alfonsas Kumelskis (1802—1853), kuris 1823— 1829 m. išleido keturis mineralogijos, geologijos, paleontologijos vado­ vėlius, pasižymėjo kurdamas geologijos terminiją40. Už du mineralogijos vadovėlius jam 1827 m. buvo suteiktas Maskvos Gamtos draugijos gar­ bės nario vardas. 1830 m. jis išvyko į užsienį (į Vieną) studijų, o kai grįžo, rado universitetą jau uždarytą. Minėtini universiteto mineraloginiai rinkiniai, buvę vieni didžiausių Europoje41. Pagrindą davė R. Simanavičiaus kolekcijos. Universiteto už­ darymo išvakarėse mineralų bei uolienų rinkiniuose buvo apie 20 tūks­ tančių vienetų42. Be to, turėta dubletų, kurie buvo skolinami universi­ tetui priklausiusioms gimnazijoms43. Rinkiniuose gana plačiai parodyta Vilniaus, Kauno, Gardino apylinkių uolienos bei mineralai, vietiniai meteoritai. Geologijos mokslams reikšmingi zoologijos kabineto paleontologiniai pavyzdžiai, surinkti daugiausia Neries pakrančių atodangose. Tarp tų eksponatų buvo 79 mamutų kaulai, apie 40 mamutų dantų, fosilinių lie­ kanų ir kt.44 Mineralogijos dėstymas darėsi vis rimtesnis. I. Horodeckis ir I. Jakovickis organizavo lauko mokomąsias išvykas ir net ilgesnius prakti­ nius užsiėmimus, aprašydami lankytas vietas, rinkdami mineralogijos kabinetui ekspozicinę ir mokomąją medžiagą. Mineralogijos paskaitos buvo apskritai populiarios, jas lankė palyginti daug klausytojų (1825 m.— 200 studentų, 1827 m.—■219 studentų ir pan.)45. Universiteto geologų pasiekimai 1803—1832 m. buvo labai žymūs46. Antai universitetas daugiausia, palyginti su Lenkijos mokyklomis, išlei­ do geologijos bei geografijos vadovėlių47. Tęsdami S. B. Jundzilo tradicijas, geologai savo veiklą siejo su krašto ekonominiais poreikiais. 1806 m. Gomelio apylinkėse R. Sima­ navičius ieškojo geležies rūdos. 1829 m. kompleksinę ekspediciją po Lietuvą ir Baltarusiją bei kaimynines sritis suorganizavo zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesorius E. Eichvaldas. Joje dalyvavo I. Jakovickis, savo geologinius lauko stebėjimus paskelbęs atskiru leidiniu48. Domėjęsis paleontologija, E. Eichvaldas šios ekspedicijos medžiagą apie ,,požeminę gyvūniją" taip pat paskelbė49. Po šių sėkmingų lauko tyri­ nėjimų Vilniaus universiteto geologai buvo sumanę didoką lauko darbų programą: tirti sūriuosius Druskininkų, Stakliškių, Birštono šaltinius, darant gręžinius iki 100 metrų, ieškoti šiaurės Lietuvoje geležies rūdos ir akmens anglių, ištirti Pasvalio ir Biržų gipsą. Deja, uždarius universi­ tetą, šie tyrinėjimai nebuvo atlikti. 50

Universiteto geografai ir geologai palaikė kūrybinius ryšius su dau­ gelio aukštųjų mokyklų specialistais. Buvo bendradarbiaujama su Pe­ terburgo bei kitų Rusijos miestų mokslo draugijomis. Universiteto mokslininkų straipsniai tuo metu pradėti spausdinti pe­ riodinėje spaudoje. Antai 1823 m. seriją geologijos straipsnių „tiems, kurie nori dirbti geognozijos srityje", paskelbė I. Jakovickis žurnale „Dziennik Wilenski". Gamtamokslinių žinių populiarinimu ypač pasižy­ mėjo N. A. Kumelskis, išspausdinęs periodikoje, daugiausia „Dziennik Wilenski", apie 30 populiarių geologijos ir mineralogijos straipsnių. Vilniaus geografų ir geologų šiame laikotarpyje sukurti Žemės pa­ žinimo mokslų pagrindai buvo tokie tvirti, kad, ir uždarius universi­ tetą, jais tebesirėmė kelios mokslininkų kartos. Antai universiteto auk­ lėtinis D. Chodzka sudarė Lietuvos upių hidrografinį aprašymą3839401256750, o K. Tiškevičius 1857 m. suorganizavo kompleksinę Neries tyrinėjimo ekspediciją. Remdamasis jos duomenimis, jis parašė monografiją (išleista po autoriaus mirties), kokios tuo metu nesusilaukė daug didesnės Eu­ ropos upės51. Lietuvos gamtos tyrimus tęsė ir I. Domeika, Prancūzijoje apie 1837 m. sudaręs tris Lietuvos ir Lenkijos žemėlapius (mastelis 1:3500000)52. Šiuose jo darbuose randame ne tik pirmą fizinį-geografinį Lietuvos apibūdinimą, bet ir pirmą mėginimą kraštą kompleksiškai geo­ grafiškai rajonuoti, įvertinti gamtinius išteklius. I. Domeika Čilėje taip pat tyrinėjo žemės turtus, sukūrė pirmąją kalnakasybos mokyklą ir laboratoriją, universitetą. Kaukaze ypač pasireiškė universiteto auklėtinis J. Chodzka, įvyk­ dydamas pirmąją pasaulyje kalnuotos šalies trianguliaciją. Jis vienas 38 Jakowicki I. Krötki wyklad oryktognozii i geognozii podlog ostatniego ukladu Wernera. Wilno, 1825. 39 Jakowicki 1. Mineralogija zastosowana do sztuk, rzemiosi, fabryk i rolnictwa, uložona dla klasy III szköl powiatowych. Wilno, 1827. 40 Polski slownik biograficzny, t. XVI. W roclaw—Warszawa—Krakow—Gdansk, 1971, p. 176. 41 ^Vöjcik Z. Wiadomosci o dawnych polskich kolekcjach geologicznych w Rosji.— Historia kontaktöw polsko-radzieckich w dziedzinie geologii i geografii, p. 379. 42 Ten pat. 43 Bielinski J., Uniwersytet Wilenski, t. I, p. 155. 44 Ten pat. 45 rpuTRAuc A., CKyogene M., min. veik., p. 125. 46 Historia nauki polskiej, t. II, p. 359—360. 47 W o ¡cik Z. Znaczenia nauezania historii geologii na kierunkach geologiczno-poszukiwawezyeh, p. 189. 48 Jakowicki I. Obserwacje geognostyezne w guberniach zachodnio-poludniowych Panstwa Rosyjskiego. Wilno, 1831. 49 Eichwald E. Naturhistorische Skizze von Lithauen ..., Wilna, 1830. 30 Lietuviškoji enciklopedija, t. V. K., 1937, p. 391. 61 Tyszkiewicz K. W ilija i jei brzegi. Drezno, 1871. 52 Duioui A., W rotnowski F. „Atlas de l'ancienne Pologne...''. Paris, 1850.

51

pirmųjų įkopė į Araratą, kur dirbo net kelias dienas. Be to, parašė stambų veikalą „Kaukazo orografija ir geografija". Jo darbai įvertinti didžiuoju Konstantino medaliu, jis buvo išrinktas kelių užsienio mokslo draugijų garbės nariu. Po filomatų bylos nublokštas tremtiniu į tolimąjį Sibirą, nepaprastai reikšmingus geografijos bei geologijos darbus nuveikė universiteto auk­ lėtinis T. Žanas. Orienburgo srityje per 12 metų (1825—1837) jis tyrė šio krašto aukso ir naftos išteklius, įkūrė Orienburgo muziejų, 1835 m. sudarė Uralb geologinį žemėlapį. Ten jį sutiko keliavęs po Rusiją A. Humboltas ir gerai įvertino jo darbus, ypač meteorologinius ste­ bėjimus. Vėliau jis dirbo Peterburgo Kalnų institute, daug dėmesio skir­ damas Lietuvos ir vakarų Baltarusijos geologiniams tyrinėjimams. Universiteto auklėtiniai A. Januškevičius ir J. Kovalevskis buvo ne tik orientalistai, bet ir žymiausi keliautojai po Aziją. Apsilankę Kini­ joje, Mongolijoje, Užbaikalėje ir kitur, jie surinko ir paskelbė naujų žinių apie tų šalių geografiją, gamtą, žmones, jų gyvenimą.

MEDICINOS IR GAMTOS MOKSLAI S. B. JUNDZILAS, A. SNIADECKIS, J. FRANKAS

niversiteto reformos davė stimulą toliau augti ir plėstis medicinai ir gamtos mokslams. Prie jų augi­ mo prisidėjo ypač ta aplinkybė, kad liko senieji žy­ mūs mokslininkai —•S. B. Jundzilas, A. Sniadeckis. 1802 m. Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761— 1847) buvo išrinktas gamtos mokslų istorijos kated­ ros profesoriumi. Tada prasidėjo ypač vaisinga jo mokslinė veikla. 1804 m. Varšuvoje S. B. Jundzilas išspausdino augalų fiziologijos ir morfologijos veikalą „Botanikos pradmenis" („Początki botaniki"), susilaukusį 3 leidimų (pastarieji du leidimai išėjo Vilniuje). 1807 m. Vilniuje jis išleido 4 dalių veikalą „Trumpą zoologiją" („Zoologia krotko zebrana"), kuri studentams ilgai atstojo zoologijos žinyną, o Vil­ niaus švietimo apygardos mokykloms — vadovėlį. Tai buvo ne tik mo­ kymo priemonė, bet ir svarbi knyga, skleidusi gamtos mokslų žinias visame krašte. Aiškindamas gamtą, S. B. Jundzilas rėmėsi tiksliųjų mokslų (fizikos, chemijos) duomenimis, o tai padėjo jam materialistiškai žiūrėti į reiš­ kinius. Jis aiškino, kad organizmo gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, 52

kitimas, nuolatinis ryšys su aplinka. S. B. Jundzilas padarė išvadą, kad judėjimas ir gyvybė priklauso nuo organizmo sugebėjimo reaguoti į išorės veiksnius, kad aplinkos sąlygų vaidmuo organizmo gyvenime esąs lemiamas. Taigi Jundzilas, kaip ir kiti mokslininkai materialistai — G. Forsteris, L. H. Bojanus, A. Sniadeckis — padėjo formuoti studentų, visuomenės materialistines pažiūras1. S. B. Jundzilas didžiai nusipelnė, sutvarkydamas universiteto bota­ nikos sodo ir zoologijos rinkinius. Botanikos sodas, ilgai buvęs be glo­ bos, sunyko. S. B. Jundzilas per 27 metus jį padarė vieną puikiausių, tvarkingiausių botanikos sodų Europoje — jame buvo daugiau kaip 6500 augalų rūšių. Jis atnaujino gamtos kabinetus, suinventorino, pa­ darė prieinamus studentams ir visuomenei2, pats pagamino daugelį pre­ paratų. Iš pedagoginio darbo, gamtos mokslų istorijos katedros, S. B. Jun­ dzilas pasitraukė 1824 m. Literatūrinis S. B. Jundzilo palikimas gausus — apie 30 leidinių3. Jis paliko daug populiarių gamtos straipsnių, išspausdintų laikraštyje „Dziennik Wilenski", kurį kartu su kitais nemaža metų redagavo. S. B. Jundzilas—kviesi asmenybė, vienas pirmųjų savo veikaluose materialistiškai aiškinęs gyvybės klausimus. Neneigdamas dievo buvi­ mo, didelio vaidmens jam neteikė, pajuokdavo religinį fanatizmą, pri­ pažino, kad gamta turinti savus dėsnius, o gamtos kūnai esą cheminių medžiagos kitimų rezultatas4. Aiškindamas organizmų kilmę, jų psi­ chinę veiklą, Jundzilas buvo linkęs pripažinti dieviškąjį kūrimą (kreucionizmą), tačiau „Trumpojoje zoologijoje" aiškiai išreiškė mintį, kad žmogus panašus į žinduolius: „Žmogaus kūno sudėtis, struktūra įrodo jo ryšį su gyvuliais žinduoliais, priešingai samprotavimams tų mąsty­ tojų, kurie stengiasi jį atskirti nuo gyvulių" (p. 24). Kitas žymus profesorius buvo Andrius Sniadeckis, pradėjęs, kaip minėta, pedagoginį darbą Vilniuje taip pat prieš universiteto reorgani­ zavimą ir dirbęs jame beveik 40 metų: 25 metus buvo chemijos profe­ sorius, vėliau terapijos katedros ir klinikos vedėjas. A. Sniadeckis skel­ bė naujas pažiūras biologijos moksle, bandė sukurti biologijos filoso­ fiją5. Ypač svarbus jo veikalas „Organinių kūnų teorija" („Teorya 1 M erkys A. S. B. Jundzilo mokslinė ir pedagoginė veikla.— Iš mokslų istorijos Lietu­ voje, t. 1. V., 1960, p. 72. 2 Jundzill S. Gabinet historyi naturalnej i ogrod botaniczny Wilenskiego Uniwersytetu.— Biblioteka Warszawska, t. I. Warszawa, 1850, p. 39—59. 3 Snarskis P. S. B. Jundzilo floristiniai darbai ir jų reikšmė Lietuvos floros tyrimui.— Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. I, p. 78—84. 4 Griška A. S. B. Jundzilas — gamtamokslinių idėjų skleidėjas.— Problemos, 1(7), 1971, p. 40.^ 5 Гинейтене E. Енджей Снядецкий (1768— 1838) биохимик Вильнюсского универ­ ситета XIX века.— Тезисы докладов конференции истории медицины в Прибалтике и Белоруссии. Вильнюс, 1963, с. 20.

53

jestestw organicznych"), kurio pirmosios dalies pirmasis leidimas išėjo 1804 m. Varšuvoje, o antroji dalis išspausdinta Vilniuje 1811 m. Tai buvo pagrindinis fiziologijos vadovėlis universitete, o vėliau — Medici­ nos—chirurgijos akademijoje6. A. Sniadeckio nuomone, gyvybė esanti maistingųjų negyvų, arba neorganizuotų, ir gyvų organizuotų medžiagų sąveikos rezultatas: „Gy­ vybė pačia plačiausiąja šios sąvokos prasme yra rezultatas tam tikrų fizinių santykių tarp gyvosios gamtos ir neorganinės medžiagos. Tai — ypatingas medžiagos egzistavimo būdas. Gyvybė [...] yra nuolatinis formos kitimas; esamoje jos form oje—'nuolatinis medžiagos kitimas"7. Jis aiškino, kad visos gyvos būtybės yra fiziniai ir materialiniai kūnai, o gyvybė apskritai — tam tikrų cheminių gyvosios ir negyvosios me­ džiagos santykių kompleksas. Apskritai A. Sniadeckis buvo materialistas ir iškėlė nemaža gilių minčių: apie gyvybę kaip ypatingą medžiagos judėjimo formą, apie organizmo ir aplinkos ryšį, apie medžiagų apykaitos vaidmenį gyvybės procese. Prie šių dialektinių išvadų jis priėjo stichiškai. Kaip ir dau­ gelio kitų to meto mokslininkų, A. Sniadeckio filosofijoje dar buvo ir klaidingų vitalistinių pažiūrų, išreiškusių religijos įtaką botanikos, zoolo­ gijos mokslams. A. Sniadeckio „Organinių kūnų teorija" tuoj pat buvo išversta į vo­ kiečių ir prancūzų kalbas, ją savo darbuose citavo žinomas Maskvos universiteto fiziologas A. Filomafitskis8. A. Sniadeckis pirmas pastebėjo ir aprašė kalomelio diuretinį veiki­ mą9, savo darbais padėjo pamatus patofiziologijai ir biochemijai. Įdo­ mus jo darbas „Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą" (,,Uwagi o fizycznem wychowanių dzieci"), išspausdintas 1805 m. Vilniuje, davęs pradžią pediatrijai ne tik Vilniaus universitete. Domino jį ir antropologija, ku­ riai nemaža vietos skyrė savo „Organinių kūnų teorijos" antrajame tome10. A. Sniadeckis buvo žymus visuomenininkas: aktyviai dalyvavo Vil­ niaus Medicinos draugijos veikloje, spaudoje, drąsiai (dažnai humoristi­ ne forma) kėlė to meto negeroves. Pavyzdžiui, rašinyje „Išvyka į kaimą" jis parodė sunkų ir vargingą valstiečių gyvenimą, prievaizdų ir eko­ nomų savavaliavimą. Tik didelės pilietinės drąsos žmogus galėjo iškelti tokius dalykus11. Ilgas darbas terapijos klinikoje, privati gydymo prak­ tika suteikė A. Sniadeckiui ir gydytojo praktiko šlovę. 1804 m. į Medicinos fakultetą atvyko du žymūs profesoriai — Joha­ nas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas12. J. P. Frankas (1744—1821), vokietis, pasižymėjęs kaip aukštojo medi­ cinos mokslo organizatorius, socialhigienistas ir klinicistas. Susipažinęs Vilniuje su medicinos programomis, padaręs išvadą, kad jos pasenu­ 54

sios, reformuotinos, jis parengė medicinos dėstymo reorganizavimo pla­ ną. Pareikalavo medicinos dalykus dėstyti nuosekliai: iš pradžių ana­ tomiją ir fiziologijos pagrindus, paskui patologiją, terapiją, specialiąją terapiją, chirurgiją, higieną, akušeriją bei veterinariją. Didžiulį dėmesį skyrė praktiniam mokymui, įkūrė terapijos kliniką. J. P. Franko pa­ rengtas planas vėliau buvo papildomas naujomis disciplinomis: 1804 m.— terapine klinika, 1806 m.— teismo medicina, 1807 m.— farmakologija ir farmacija, 1808 m.— chirurgine klinika, 1814 m.— lyginamąja anato­ mija, akušerine klinika ir veterinarine chirurgija, 1825 m.— medicinos istorija ir kt. 1805 m. pabaigoje J. P. Frankas išvyko į Peterburgą caro rūmų gy­ dytoju ir Peterburgo Medicinos—chirurgijos akademijos rektorium. J. Frankas (1771—1842), Padujos terapinės klinikos profesorius, Vil­ niuje tapo patologijos katedros profesoriumi. Tėvui išvykus, jis ėmė va­ dovauti terapijos klinikai, buvo patologijos bei specialiosios terapijos katedros profesorius. Dirbdamas universitete iki 1823 m., J. Frankas suvaidino nemažą vaidmenį ne tik medicinos universiteto, bet ir miesto gyvenime. J. Frankas pirmasis atkreipė dėmesį į klimato bei topografijos są­ lygų įtaką žmogaus sveikatai, daug nuveikė profilaktinės medicinos sri­ tyje. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus Medicinos draugija (1805), medicinos institutas (1805), ambulatorija (1807), vakcinacijos institutas (1808), motinystės institutas (1809), jis padėjo pagrindus patologinės anatomijos muziejui. J. Frankas parašė nemaža mokslo darbų, iš kurių plačiausiai žinomi „Praktiški medicinos patarimai" (Praxeos medicae universae praecepta...), vertingi jo „Atsiminimai". Jis mokė gydytojus ir studentus galvoti, ieškoti ligos priežasčių ir būdų jų išvengti. Stu­ dentai jį didžiai brangino kaip gilų mokslininką, puikų klinicistą ir gerą žmogų. J. Frankui vadovaujant, buvo apginta daug daktaro diser­ tacijų; jis išauklėjo nemaža puikių mokslo darbuotojų, gerų gydytojų praktikų, daug širdies įdėjo, kad Medicinos fakulteto autoritetas išaug­ tų ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje.6789102 6 Kanopka S. Jędrzej Šniadecki, czlowiek, uczony i wychowawea mlodziežy.— Archiwum historii medycyny, t. XXXII, z. 1. 1969, p. 1. 7 Biziulevičius S. Anatomijos ir fiziologijos mokslo raida Vilniaus universitete XVIII a pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje.— Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. I, p. 93—94. 8 Vilniaus universitetas, p. 78. 9 Polukoidas H. ir kt. Farmakologija, V., 1971, p. 10. 10 Miaskievricz C. Jędrzej Šniadecki pionier antropologii w Polsce.— Archiwum historii medycyny, t. XXXII, z. 1, 1969, p. 71. 11 Vilniaus universitetas, p. 78. 12 М ицельмахерис В. Очерки по историк медицины в Литве. А., 1967, с. 103: Ртапк J. Pamiętniki, t. I. Wilno, 1913, p. 43.

55

BIOLOGAI - EVOLIUCIONIZMO PIRMTAKAI

Universitete XIX a. pradžioje gyvai reiškėsi gamtos evoliucijos idė­ jos. Toliausia šia linkme pažengė du jo profesoriai — Liudvikas Hein­ richas Bojanus ir Eduardas Eichvaldas. Liudvikas Heinrichas Bojanus (1776—1827), atvykęs čia 1806 m. į naujai įsteigtą veterinarijos katedrą13, buvo Ž. Kiuvjė mokinys. Veterinariją sudarė dvi disciplinos — naminių gyvulių anatomija ir gyvulių ligų klinika. Kursas buvo privalomas Medicinos fakulteto ket­ virto kurso studentams14. Kadangi veterinarijos katedrai trūko patalpų, L. H. Bojanus kartu su anatomijos katedros profesoriumi susirūpino specialiu anatomijos teatru. Trūkstant veterinarinės literatūros, L. H. Bo­ janus parašė knygą apie svarbiausias galvijų ir arklių ligas, jų paži­ nimą, gydymą ir apsaugos priemones (,,Anleitung zur Kenntniss und Behandlung der wichtigsten Seuchen unter dem Rindvieh und den Pferden", Riga, 1810). Ji tais pat metais buvo išversta į lenkų kalbą ir iš­ spausdinta Vilniuje15. 1812 m. L. H. Bojanus pasitraukė į Peterburgą, kur užmezgė ryšius su rusų mokslininkais. Grįžęs į Vilnių (1814), iki 1824 m. jis intensyviai dirbo pedagoginį ir mokslinį darbą, parašė daugiau kaip 40 vertingų darbų iš veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos, zoolo­ gijos. Pavyzdžiui, prie vėžlio anatomijos studijos („Anatome testudinis Europaeae", Vilnae, 1819—1821) jis dirbo apie 10 metų: padarė dau­ giau kaip 500 vėžlio skrodimų, naudodamasis naujausiais metodais. Kny­ goje pateikta daugiau kaip 200 paties Bojanaus piešinių. Veikalo (jo išleista 80 egzempliorių) išspausdinimas autoriui kainavęs poros metų atlyginimą. Universiteto vadovybė 1814 m. pavedė L. H. Bojanui naujos discip­ linos— lyginamosios anatomijos — kursą. Tai buvo vos pradėjusi for­ muotis mokslo šaka, dėstoma tik kai kuriuose Vakarų Europos univer­ sitetuose. Čia jis atsiskleidė kaip pažangus mokslininkas, pateikęs nepaprastai svarbios faktinės medžiagos, turėjusios nemažą įtaką evoliu­ cinės minties vystymuisi ikidarvininiu laikotarpiu. Kadangi lyginamoji anatomija Vilniuje pradėta skaityti anksčiau, negu kuriame kitame Ru­ sijos universitete, L. H. Bojanus laikomas jos pradininku Rusijoje16. L. H. Bojanaus pažiūros į organinį pasaulį išdėstytos jo įžanginėje lyginamosios anatomijos paskaitoje „Įvadas į lyginamąją anatomiją" (Introductio in anatomen comparatam), išleistoje Vilniuje 1815 m.17 „Gyvojoje gamtoje,— aiškina autorius,— nuolat vyksta organizmų judė­ jimas, žemesnės sandaros organizmų kitimas į sudėtingesnius, tobu­ 56

lesnės sandaros organizmus". Jo nuomone, gyvosios gamtos grandyse pertrūkio nėra — netgi augmenijos bei gyvūnijos pasauliai nėra labai skirtingi, jie turi pereinamų formų (jos vadinamos „zoophyta"). Savo teiginiams pagrįsti Bojanus pateikia ne tik augalų, gyvūnų funkcijų mor­ fologinius, bet ir anatomijos palyginamuosius duomenis. Augmenijos ir gyvūnijos panašumą jis grindžia tokiais pavyzdžiais, kokiais naudo­ jasi mokslininkai ir dabar: kai kurių augalų sugebėjimu persikelti, kai kurių gyvūnų ir augalų panašumu. L. H. Bojanus pažymėjo, kad pažangi raida gamtoje vykstanti ne darniai, bet per atkaklią k o v ą—„žiauri kova, vykstanti gyvojoje gam­ toje, paženklina organizmų vidaus sandaros detales". Kalbėdamas apie žmogų, L. H. Bojanus nurodė: „Aukščiausiosios gamtos organizacijos viršūnėje yra žmogus, sudėtingiausias ir tobulas". Gaila, kad neišliko L. H. Bojanaus skaityto lyginamosios anatomijos kurso. Vis dėlto ir įžanginė paskaita rodo, kad jo būta gilaus evoliucionisto. L. H. Bojanus nepritarė carinei tautų pavergimo, bet kurios laisvos minties persekiojimo politikai. Kai N. Novosilcevas L. H. Bojanų paskyrė į komisiją slaptų studentų būrelių veiklai tirti, jis darė viską, kad būtų išgelbėti filomatų ir filaretų organizacijų nariai131456718. Sveikatai sutrikus, L. H. Bojanus 1824 m, rudenį išvyko į Darmštatą, kur 1827 m. balandžio 2 d. mirė. Ryškų pėdsaką Medicinos fakulteto ir jo atžalos — Vilniaus Medi­ cinos—chirurgijos akademijos — istorijoje, ypač evoliucinės minties rai­ doje, paliko zoologas profesorius Eduardas Eichvaldas (1795—1876). E. Eichvaldas, gimęs Jelgavoje, 1814—1817 m. studijavo mediciną Berlyno ir Vienos universitetuose, Paryžiuje klausėsi 2 . B. Lamarko paskaitų, bendravo su įžymiausiais mokslininkais (A. Humboltu, 2 . Kiuvjė, 2 . L. Gei-Liusaku ir kitais). 1819 m. Vilniaus universitete E. Eichvaldas apgynė daktaro diserta­ ciją apie Aristotelio selachijas — jūros žuvis (Dissertatio inauguralis zoologica' de Selachiis Aristotelis... Vilnae, 1819, 76 p.). Ruošdamasis disertacijos gynimui, jis suartėjo su L. H. Bojanu; pastarojo įtakoje ga­ lutinai susiformavo jauno mokslininko evoliucionistinės pažiūros. Kurį laiką dirbęs Tartu ir Kazanės universitetuose, po F. Jurevičiaus mirties, 13 Buiakauskas A., Danilevičius E. Trumpa Lietuvos veterinarijos istorija iki 1918 me­ tų. V., 1970, p. 12. 14 FedoTowicz Z. Ludwik Henryk Bojanus. Wroclaw—Warszawa, 1958. 15 Bojanus L. O waznieyszych zarazach bydia rogatego i koni..., Wilno, 1810. 16 Райков Б. E. Русские биологи — эволюционисты до Дарвина, т. И. М.—Л., 1952,. с. 399. 17 Fedorowicz Z. Ewolucjonizm na universytecie Wilenskim przed Darwinem. Wrocìaw—Warszawa, 1960, p. 73—80. 18 Vilniaus universitetas, p. 82.

57

1827 m. parvyko profesoriauti į Vilnių. 1838 m. E. Eichvaldas persikėlė į Peterburgą. Vilniuje E. Eichvaldas tyrinėjo Lietuvos ir pietvakarių Rusijos flo­ rą, fauną, paleontologiją ir geologiją. Tų tyrinėjimų apibendrinimas — „Lietuvos, Volynės ir Podolės gamtos bruožai", (Naturhistorische Skizze von Lithauen, Volhynien und Podolien. Wilno, 1830). Vilniuje jis pa­ rašė ir 1828—1831 m. išleido studentams 3 dalių vadovėlį „Specialioji zoologija" (Zoologia specialis). E. Eichvaldas teigė, kad gyvojoje gamtoje vyksta pasikeitimai, ku­ rie priklauso nuo geologinių pasikeitimų. Skirtingai nuo Ž. Kiuvjė ir jo pasekėjų, samprotavusių apie katastrofinį viso gyvojo pasaulio žuvi­ mą ir pakartotinį jo sukūrimą, E. Eichvaldas aiškino apie ilgą periodą, kai sausumoje jokių stuburinių nebuvo, kai visas pasaulis susidarė tik iš polipų, spindulinių, moliuskų ir vėžiagyvių. Gyvieji organizmai, jo nuomone, atsiradę pamažu. Išmirusieji organizmai turį ryšį su gyve­ nančiais, ir kuo vėliau organizmai išmirę, tuo jie artimesni gyvenan­ čioms formoms. Žmogus, pasak E. Eichvaldo, atsiradęs kaip aukščiau­ sioji gyvosios gamtos raidos pakopa. Rašydamas apie žmogaus kilmę, jis teigia, kad įvairios žmonių rasės galėjusios susidaryti skirtingose Žemės rutulio vietose. „Specialiojoje zoologijoje", pateikdamas natūralią gyvūnų pasaulio sistemą, dar aiškiau ir tvirčiau dėsto evoliucines pažiūras: ,, [...] gamta pamažu, įvairiausiai vienydamasi, eina nuo paprasčiausių ir žemiausių gyvūnų klasių prie vis aukštesnių gyvūnų formų ir žmoguje pasiekia aukščiausią gyvūnų organizacijos laipsnį"19. Jis, kaip nuoseklus evoliucionistas, atmetė metafizinį gamtos reiškinių aiškinimą ir kintamumo veiksniu laikė išorės įtaką. Gyvūnų klasifikaciją E. Eichvaldas pavaiz­ davo „Gyvulių gyvybės medžiu" (Arbor vitae animalis), kur šakos reiš­ kia tipus ir klases, o viršūnėje esąs žmogus — tobuliausias gamtos kū­ rinys. Kalbėdamas apie gyvybės medžio šakoj imąsi, jis nurodo, kad atskiros šakos kartais kyla aukštyn, kartais leidžiasi žemyn arba tink­ liškai susipina. Tinklišką šakų pynimąsi galime suprasti kaip užuominą apie kryžminimąsi, naujų formų susidarymą. Naujos rūšys, E. Eichvaldo nuomone, kinta įvairių sąlygų veikiamos. Pasikeitus sąlygoms, organi­ nės gyvybės grandinėje galėjo žūti kurios nors formos ir jų vietoje at­ sirasti naujų, išsivysčiusių iš ankstesniųjų. Tad E. Eichvaldo evoliucinės mintys palyginti nedaug kuo skyrėsi nuo pagrindinių darvinizmo teiginių, paskelbtų gerokai vėliau anglų mokslininko Č. Darvino. Be apibūdintųjų įžymių medikų ir gamtininkų, universitete dirbo nemaža talentingų mokslo ir praktikos darbuotojų, dažniausiai jau jo auklėtinių, kurie savo darbais tęsė garbingas Vilniaus medicinos mo­ 58

kyklos tradicijas. Iš jų minėtini: anatomas A. Belkevičius, ortopedijos. Lietuvoje ir Rusijoje pradininkas J. Šimkevičius, terapeutai F. Rimke­ vičius ir A. Abichtas, chirurgai V. Pelikanas, J. Niškovskis, K. Porcijanka, akušeriai A. Matusevičius ir M. Mianovskis, fiziologas M. Homolickis, higienistas A. Bekiu ir kt. MEDICINOS DISCIPLINŲ RAIDOS APŽVALGA

Anatomiją iki 1820 m. skaitė J. A. Lobenveinas (1758—1820), sie­ jęs ją su kitomis mokslo šakomis, ypač fiziologija. Savo dėstomą daly­ ką jis iliustruodavo įvairiais preparatais, lavonų skrodimu, į sekcinį darbą stengdavosi įtraukti studentus1920. Anatomijos mokslo vystymuisi daug reikšmės turėjo anatomijos ka­ tedros iškėlimas į anatomikumą. Iki 1808 m. anatomija buvo dėstoma, (ir jos praktikos darbai atliekami) vadinamajame Collegium Medicum. Čia buvo ankšta ir nepatogu. 1807 m. universiteto vadovybė išsirūpino anatomijos katedrai pastatą — seną, apgriuvusią Spaso cerkvę: ji ir bukvo pertvarkyta į anatomikumą, kur imta dėstyti žmogaus ir gyvulių anatomiją, įsikūrė anatomijos muziejus21. J. A. Lobenveinui mirus, anatomiją (1820—1824) ėmė dėstyti chirur­ gijos profesorius V. Pelikanas. Jis turėjo darbštų prozektorių Adomą Belkevičių (1798—1840). V. Pelikanas išleido miologijos vadovėlį22, iliustruotą gana gražiomis lentelėmis. 1824 m., V. Pelikanui užėmus rek­ toriaus pavaduotojo postą, anatomija buvo pavesta minėtam A. Belkevičiui. Nuo 1804 m. fiziologiją dėstė J. P. Frankas. Šiam išvykus, katedros vedėju (1805) buvo patvirtintas A. Bekiu (1768—1824), patologijos ka­ tedros profesorius. Matyt, universiteto vadovybė stengėsi gerinti fizio­ logijos dėstymą, pvz., A. Bekiu buvo išsiųstas į užsienį tobulintis. Deja, iš to nauda buvo nedidelė: A. Bekiu labiau domėjosi patologija, o fizio­ logiją ir toliau laikė antraeiliu dalyku. 1810 m. fiziologijos katedrai vadovauti ėmė adjunktas Mikalojus Mianovskis (1780—1843), skaitęs fiziologijos kursą pagal A. Sniadeckio „Organinių kūnų teoriją". Gaila, M. Mianovskis fiziologijai kaip reikiant atsidėti negalėjo, nes 1812—1815 m. turėjo skaityti anatomiją, o po metų, 19 Ideen zu einer systematischen Oriktozoologie, oder über verändert und unverändert ausgegrabene Tiere, antworte von dr. Eichwald. Mitau, 1821, p. 6. 20 Adamowicz A. F. Krotki rys paczątkow i postępu anatomii w Polsce i Litwie..., Wilno, 1855, p. 93. 21 Biziulevičius S. Anatomijos ir fiziologijos mokslo raida..., p. 91. 22 Pelikan W. Myologia, czyli nauka o muskulach ciala ludzkiego..., Wilno, 1823. 59

1816 m., išvyko į mokslinę komandiruotę užsienin, vėliau vadovavo aku­ šerijos katedrai. Tikruoju fiziologijos profesoriumi reikia laikyti Mikalojų Homolickį (1791—1861), dėsčiusį nuo 1816 iki 1827 m. Jis fiziologiją skaitė pagal minėtąjį A. Sniadeckio veikalą, papildydamas jį naujais mokslo laimėji­ mais. Jo paskaitose svarbią vietą užėmė ir gyvulių (šunų) tyrimai. Lie­ tuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje ir Vilniaus universiteto bibliotekoje yra jo paskaitų užrašų23. Dirbda­ mas tuo metu, kai fiziologija pradėjo atsisakyti klaidingų, spekulia­ tyvių filosofinių prielaidų bei teiginių, M. Homolickis vis labiau krypo į tyrimų ir eksperimentų kelią, bet savo pažiūromis jis vis dėlto liko vitalistas. M. Homolickiui pasitraukus iš katedros, 1827—1838 m. fiziologiją dėstė patologijos ir specialiosios terapijos profesorius F. Rimkevičius (1799—1851). Būdamas apkrautas darbais, plačia medicinos praktika, jis negalėjo būti toks stropus, kaip M. Homolickis. Patologinė anatomija universitete glaudžiai susijusi su kitų medi­ cinos disciplinų, visų pirma su normaliosios anatomijos, raida. Patolo­ ginės anatomijos pionieriumi laikytinas J. Briotė (1746—1819), kuris padėjo pagrindus Vilniaus anatomijos muziejui24. Tačiau 1812 m. Na­ poleono kariai apniokojo anatomijos muziejų. Nuo 1815 m. muziejus vėl ėmė atgyti. Brendo patologinės anatomijos katedros įkūrimo idėja (pirmoji tokia katedra įsteigta Vienoje 1820 m.), bet patologinė ana­ tomija, kaip savarankiška disciplina, Vilniuje pradėta dėstyti jau po universiteto uždarymo, tik 1834 metais. 1800—1824 m. (su trumpa pertrauka) bendrąją patologiją dėstė A. Bekiu, gardiniškis, aukštuosius mokslus baigęs Vilniuje. Be poros dalykų apie vakcinaciją nuo raupų, daugiau spausdintų darbų jis ne­ paliko25. A. Bekiu laikėsi Dunkano vadovėlio, papildydamas jį vietos medžiaga. Daug reikšmės jis teikė aplinkos veiksniams, buvo vienas iš higienos mokslo universitete pradininkų, rūpinosi raupų vakcinacija, kurios buvo mokęsis pas Dženerį. 1824—1842 m. bendrąją patologiją dėstė A. Abichtas (1793—1860), Vilniaus universiteto auklėtinis. Jis paskelbė savo bendrosios patolo­ gijos paskaitas (Praelectionum pathologiae generalis, libri duo... Vilnae, 1831). Įvairūs bendrosios patologijos laimėjimai gana greitai buvo įverti­ nami Vilniuje — vilniškiai medikai aktyviai gvildendavo patologijos problemas26. Naujas perspektyvas terapijai (bendrajai ir specialiajai) atvėrė J. P. Frankas ir ypač jo sūnus J. Frankas, vadovavęs terapijos klinikai ir skaitęs patologiją bei specialiąją terapiją nuo 1805 iki 1823 m. 60

J. Frankas stebėdavo ligą, jos požymius, ligos eigą tarp įvairaus amžiaus ligonių. Jis nurodinėjo, kad diagnozę reikia nustatyti ligos pradžioje, o ne paskutinėje stadijoje, reikalavo diagnozuoti ne iš at­ skirų simptomų, o iš jų visumos. Karščiavimus J. Frankas siūlė gydyti pagal jų kilmę. Savo pažiūras į ligas jis išdėstė stambiuose darbuose ,,Acta instituti: clinici caesareae Universitatis Vilnensis" (1808—1812) ir minėtame ,,Praxeos medicae universae praecepta" (1818), taip pat straipsniuose, atkreipdamas dėmesį į ligos ryšį su vietove, klimatu. J. Frankas pateikė daug žinių apie Vilniaus gyventojų sveikatingumą23245627. J. Frankui 1823 m. iš Vilniaus išvykus, iki 1826 m. terapijos klinikai vadovavo V. Herberskis (1784—1826), vilnietis. Jis Vienoje tobulinosi okulistikos srityje, o Paryžiuje, artimai susidraugavęs su Leneku, jo klini­ koje išmoko naudotis stetoskopu. V. Herberskis pirmasis universitete stetoskopą panaudojo klinikoje. 1827 m. terapijos klinikai vadovauti buvo pakviestas A. Sniadeckis^ o patologijai ir specialiajai terapijai dėstyti — F. Rimkevičius. 1822 m. šis pirmasis Lietuvoje aprašė stetoskopą, širdies auskultacijos taškus,, normalų ritmą ir nurodė, kaip stetoskopu naudotis širdies patologijoje28. Iš terapijos universitete buvo apginta įdomių disertacijų, terapijos klinikoje ir katedroje parengta daug vertingų darbų. Nuo 1807 iki 1831 m. farmakologijos ir farmacijos kursą skaitė J. F. Volfgangas (1775—1859), nuo 1804 m. vadovavęs universiteto vais­ tinei. 1810 m. jis buvo išrinktas farmakologijos ir farmacijos katedros vedėju. Gydomųjų medžiagų kursą toliau skaitė F. Špicnagelis. Mat, farmakologija tada buvo laikoma mokslu apie paprastuosius vaistus, jų kilmę, pažinimą, laikymą, vaistų atskyrimą nuo falsifikatų, o farma­ c ija — mokslu apie sudėtingus vaistus, jų gamybą ir paruošimą; kaip vaistai veikia organizmą, buvo nagrinėjama gydomųjų medžiagų kur­ se29. J. F. Volfgangas buvo produktyvus mokslininkas, aktyvus Vil­ niaus Medicinos draugijos ir Peterburgo Farmaceutų draugijos narys. Jis prie universiteto vaistinės įkūrė laboratoriją ir farmakologijos kabi­ 23 MAB, f. 9, b. 177; VUB, Vilniaus Medicinos draugijos fondas, b. 321, 1. 392—394.. 24 Rimšelis J. ir Jurgaitis Z. Patologinė anatomija senajame Vilniaus universitete.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 182. 25 Bielinski J., min. veik., t. III, p. 279—280. 26 Abicht A. Nosologia generalis, VUB, b. 373. 27 Misiūra J. Vidaus ligų dėstymas Vilniaus aukštojoje mokykloje 1781— 1831 m. laikotarpiu.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 65. 28 Rym kiewicz F. O užyciu stetoskopu...— Dziennik medycyny chirurgii i farmacyi. Wilno, 1824, t. II, p. 517—560. 29 Polukordas H. Farmakologija ir farmacija senajame Vilniaus universitete.— M okslą darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 166.

61

netą. J. F. Volfgango iniciatyva 1819 m. prie Vilniaus Medicinos drau­ gijos buvo suorganizuotas farmacijos skyrius, kurį laiką leidęs „Vil­ niaus farmacinį žinyną" (Pamiętnik farmaceutyzcny Wilenski), vieną pir­ mųjų tokių leidinių Rusijoje, Farmakologijos ir farmacijos katedra ne­ maža prisidėjo ir prie vaistininkų rengimo Lietuvoje. Akušerijos katedrai vadovavo A. Matusevičius (1760—1816). Jis žy­ miai išplėtė akušerijos dėstymą30, be normaliosios, skaitė ir patologinę akušeriją. 1815 m. jis įsteigė akušerijos kliniką (7 lovų). 1817 m. katedros vadovu buvo išrinktas M. Mianovskis, kuriam teko čia dirbti net iki Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademijos uždarymo (1842). Dėstydamas akušeriją, jis pagrindinį dėmesį skyrė simptomatologijai, gimdyvės dietoterapijai, jos elgsenai gimdymo metu. Jis teigė, kad tik gimdymo namuose galima kvalifikuotai padėti, ir atkreipė dė­ mesį į nėščių moterų profilaktiką31. Nuo 1787 m. chirurgijos katedrai vadovavo J. Briotė, darbštus moks­ lininkas, išugdęs nemaža vietinių chirurgų. Vienas geriausių jo mokinių Jonas Niškovskis (1774—1816), 1802—1806 m. gilinęs žinias Berlyne, Paryžiuje, Romoje ir kitur, tapo teorinės chirurgijos profesoriumi, o nuo 1810 m. ėmė vadovauti chirurgijos klinikai. J. Niškovskiui netikėtai mirus, chirurgijos klinikos vadovu ir teori­ nės bei praktinės chirurgijos profesoriumi 1817 m. tapo Vaclovas Peli­ kanas (1790—1873), kilęs iš Slonimo32. Tai buvo rimtas chirurgijos teore­ tikas, gabus praktikas, atlikęs nemaža sudėtingų operacijų. Apie stam­ bių kraujo indų arterijų perrišimą jis paskelbė keletą darbų. Nuo 1826 m. chirurgijos paskaitas skaitė ir chirurgijos klinikai va­ dovavo Konstantinas Porcijanka (1793—1841), universiteto auklėtinis, tapęs labai populiariu Vilniaus chirurgu. Pedagoginį ir mokslinį darbą jis sėkmingai tęsė ir Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademijoje. Teismo mediciną 1806 m. ėmė skaityti B. Borsukas (1769—1808), aukštuosius mokslus baigęs Vilniuje. Po jo teismo mediciną iki savo mirties skaitė anatomijos profesorius J. Lobenveinas. Jis paskelbė dau­ giau kaip 20 spausdintų darbų, kurie pagrįsti praktine patirtimi, giliu dalyko pažinimu. J. Lobenveinui mirus, iki 1824 m. kursą skaitė V. Pe­ likanas, nepalikęs šios disciplinos darbų. Paskutinis teismo medicinos dėstytojas universitete buvo vilnietis Jonas Berkmanas (1780—1856). Teismo medicinos profesoriumi jis buvo paskirtas 1826 m. ir dėstė gana ilgai (ir Medicinos—chirurgijos aka­ demijoje), bet spausdintų darbų taip pat nepaliko. 1803—1831 m. iš teismo medicinos pasirodė apie 70 spausdintų dar­ bų, kuriuose buvo nemaža naujų mokslo ir praktikos duomenų. Veterinarijos katedra veiklą pradėjo 1806 m. L. H. Bojanaus pastan­ gomis 1815 m. buvo imtas skaityti ir veterinarinės chirurgijos kursas, 62

kuris turėjo reikšmės jau veterinarijos gydytojams parengti. 1823 m. L. H. Bojanaus buvo įsteigta žemesnė veterinarijos mokykla, kurioje mokėsi kaimiečiai; jiems dėstyta daugiausia lenkų kalba. Mokykloje mokė L. H. Bojanaus mokiniai A. Adamovičius, K. Muišelis, F. Jure­ vičius ir kiti. L. H. Bojanui 1824 m. išvykus iš Vilniaus, veterinariją, dėstyti patikėta jo mokiniui A. Adamovičiui, kuris stengėsi tęsti moks­ lines savo mokytojo tradicijas. 1826 m. K. Porcijanka pradėjo dėstyti medicinos istorijos kursą. Ja ­ me buvo aiškinama medicinos raida, medicinos teorijų esmė, įžymių medikų gyvenimas. Medicinos fakultete ėmė formuotis ir naujos disciplinos — higiena, sanitarija, balneologija, ginekologija, vaikų ligos, okulistika, onkologija ir kitos. Gamtos mokslų, arba vadinamosios natūraliosios istorijos, katedra po 1803 m. reformos priklausė Fizikos—matematikos fakultetui, bet joje dėstomų dalykų, ypač zoologijos ir botanikos, turėjo klausyti ir medi­ kai. S. B. Jundzilas, skaitydamas „natūraliosios istorijos" kursą, kurį sudarė mineralogija, zoologija ir botanika, iš pradžių daugiau laiko skyrė zoologijai. Jo pasiūlymu, 1823 m. gamtos mokslų katedra buvo perskirta į mineralogijos, botanikos ir zoologijos kursus. S. B. Jundzilui 1824 m. iš pedagoginio darbo pasitraukus, botaniką dėstė jo giminaitis Juozapas Jundzilas (1794—1877). Jis tyrinėjo Vil­ niaus apylinkių florą, parašė darbą apie Lietuvos, Volynės, Podolės ir Ukrainos florą. Zoologijos katedrai laikinai vadovavo ir lyginamąją anatomiją skaitė Fortūnatas Jurevičius (1798—1827), gabus S. B. Jundzilo ir L. H. Bojanaus mokinys. Jis ypač populiarino būtinumą sistematinę zoologiją grįsti lyginamąja anatomija. Mirus F. Jurevičiui, 1827 m. zoologijos katedrai vadovauti pradėjo minėtas E. Eichvaldas. ZOOLOGIJOS RINKINIAI

Universiteto zoologijos rinkinių istorija sena. Ž. E. Žiliberas iš Gar­ dino atgabentus rinkinius papildė eksponatais iš Vilniaus apylinkių. Vėliau juos praturtino G. Forsteris savo surinktais Australijos jūrų retų geldučių ir Amerikos peteliškių rinkiniais, Vilniuje pagamintais vabz-3012 30 Baronas V. Vilniaus aukštosios mokyklos akušerijos katedra pirmoje XIX a. pusė­ je.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 82. 31 Baronas V. Akušerija Vilniaus aukštojoje mokykloje XIX a. pirmojoje pusėje.— Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. I, p. 97. 32 Dirsė A. Chirurgijos vystymasis Lietuvoje iki Didžiosios Spalio socialistinės revo­ liucijos.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 75.

63

,-džių, žuvų preparatais, kai kurių žinduolių iškamšomis. G. Forsteriui (1787) staiga iš Vilniaus išvažiavus, vertingi zoologiniai rinkiniai liko be priežiūros, nemaža jų, sukrautų dėžėse, sunyko. Gamtos istorijos rinkinių tvarkymu ypač susirūpino S. B. Jundzilas. Jie tapo prieinami ne tik studentams, bet ir visuomenei. Pats S. B. Jun­ dzilas su studentais pagamino nemaža žuvų preparatų, paukščių ir kai kurių žinduolių iškamšų. Universiteto zoologinius rinkinius padėjo tur­ tinti ir šiaip įvairūs asmenys, dovanodami savo (kartais gana dideles ir vertingas) kolekcijas. Zoologijos preparatus 1806 m. ėmė kaupti veterinarijos (vėliau v e­ terinarijos ir lyginamosios anatomijos) katedroje ir profesorius L. H. Bojanus. Jis pats ir su kitais paruošė nemaža helmintų, žuvų ir kitų stuburinių gyvūnų preparatų. Vėliau visi zoologijos preparatai, sukaupti viename pastate (anatomijos teatre), tapo prieinamesnį miesto visuome­ nei, Vilniaus svečiams, 1829 m. zoologijos kabinete (be 1826 m. išpro­ tėjusio profesoriaus F. Jurevičiaus sunaikintų entomologinių ir kitų kolekcijų) buvo daugiau kaip 3800 įvairių gyvūnų eksponatų. Zoologijos kabinetą praturtino profesorius E. Eichvaldas, dovanoda­ mas jam iš ekspedicijų surinktus, taip pat gautus iš užsienio mokslinin­ kų eksponatus. Inventorizuojant 1832 m. zoologijos kabinetą, surašyta daugiau kaip 20 000 eksponatų. Nemaža zoologijos eksponatų turėjo ir anatomijos kabinetas, kuriam pagrindus buvo padėjęs L. H. Bojanus. Iš kabineto aprašymo matyti, kad jame būta per 2000 eksponatų33. Zoologinių preparatų būta dar ir kituose kabinetuose: gyvulių ana­ tomijos kabinete jų turėta 1200 (daugiausia zoologijos), zoopatologijos kabinete per 600 patologijos—anatomijos preparatų, kurių dauguma su­ darė gyvulių, paukščių, helmintų, parazitinių nariuotakojų ir vabzdžių eksponatai. Zoologijos preparatai, ypač pagaminti gamtos istorijos, veterinarijos, lyginamosios anatomijos ir zoologijos katedrose, buvo labai geri. Tai ne vien profesorių S. B. Jundzilo, L. H. Bojanaus, E. Eichvaldo, bet ir jų mokinių, ypač preparatorių H. Laupmano, F. Brunerio ir kitų nuo­ pelnas (minėtųjų preparatorių iškamšos, preparatai puošė ir gamtininkų mėgėjų zoologinius rinkinius, pateko į Kunstkamerą Peterburge ir ki­ tur). H. Laupmanas 1829 m. išleido įdomią knygą apie aukštesniųjų klasių gyvūnų iškamšų darymą, jų laikymą. Šis veikalas turėjo reikš­ mės zoologinių preparatų ruošimui ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos (tuomet gyvūnų iškamšų daugėjo ir privačiuose rinkiniuose). Profesorių ir jų mokinių sukaupti zoologijos rinkiniai buvo univer­ siteto pasididžiavimas. Jie, be abejo, suvaidino nemažą vaidmenį ir auk­ lėjant visuomenę, skiepijant jai gamtos - žinias, meilę jai. 64

MEDICINOS KLINIKOS, AMBULATORIJOS IR INSTITUTAI

Universitetas ilgai neturėjo savo klinikų. Studentai praktinės medi­ cinos buvo mokomi mažai. XIX a. pradžioje universitetas savo lėšomis įsirengė klinikas. Tai buvo gana nauja — daugumas Europos aukštųjų medicinos mokyklų tuo metu savo klinikų dar neturėjo. Pirmiausia susikūrė terapijos klinika (1804). Jos organizatorius, kaip minėta, buvo J. P. Frankas3334. Toliau, iki 1823 m. jai vadovavo J. Fran­ kas. Klinika tapo viena geriausių Europoje. 1827—1838 m. klinikos va­ dovu buvo profesorius A. Sniadeckis, 1838—1842 m.— profesorius F. Rimkevičius. Klinikoje buvo dvi salės (viena — vyrų, antra — mote­ rų; po 6 lovas). Ligonius slaugė universiteto lėšomis samdomos slaugės. Kiekvienam baigiamojo kurso studentui būdavo priskiriamas ligonis; studentas, adjunkto prižiūrimas, jį kuruodavo, vesdavo jo ligos istoriją, kurią peržiūrėdavo klinikos profesorius. Studentai taip pat budėdavo klinikoje. 1805/06 m.m. klinikoje gydėsi 135 ligoniai. Chirurgijos klinika buvo suorganizuota 1808 m. Joje terapijos kli­ nikos. pavyzdžiu buvo dvi palatos (vyrams ir moterims) ir operacinė. Klinika turėjo 13 lovų. Ligonius prie studentų operuodavo pats chirur­ gijos profesorius, padedamas adjunkto. Lengvesnes operacijas, profe­ soriaus arba adjunkto prižiūrimi, atlikdavo ir studentai. 1815 m. tose pačiose patalpose, kaip ir terapijos bei chirurgijos klinikos, buvo įsteig­ ta akušerijos klinika35. Įsteigus kliniką, praktiniai akušerijos užsiėmi­ mai vykdavo joje36. Klinika iš pradžių turėjo 7 lovas, o apie 1821 m. jų būta iki 12, Klinikos daug padėjo gerinti Medicinos fakulteto pedagoginį ir moks­ linį darbą. Prie terapijos klinikos 1807 m. buvo atidaryta ambulatorija (clinices ambulatoriae), kurioje 2—3 kartus per savaitę būdavo priima­ mi ir nemokamai gydomi miesto ir artimesniųjų apylinkių gyventojai, daugiausia vargingesnieji. Ligonius ambulatorijoje paprastai priimdavo ir jiems patardavo klinikos adjunktas su budinčiais studentais. Reikalui esant, ligonį apžiūrėdavo ir profesorius. Jis kartu su adjunktu nuspręs­ davo, kurį ligonį guldyti į kliniką stebėjimams. Ambulatorijoje šitaip būdavo apžiūrima iki dešimties ligonių, o per metus — keli šimtai. 33 Catalogus Mussei zootomici imperatoria Academia medicochirurgica vilnensis. 34 Белинский О. А. Первая клиника в Вильне.— Девяностолетие ими. Виленского медицинского общества. Вильна, 1896, с. 27; Frank J. Pamiętniki, t. I, p. 8. 35 Biziulevičius S. ir Kutorga V. Iš ligoninių raidos Lietuvoje XVIII a. pabaigoje — XX a. pradžioje.— Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. I, p. 125. 36 Baronas V. Akušerija Vilniaus aukštojoje mokykloje XIX a. pirmojoje pusėje.— Ten pat, p. 97. 3. Vilniaus universiteto istorija, II t.

65

Vienas iš žymesnių Medicinos fakulteto nuopelnų krašto sveikatin­ gumui yra vakcinacijos nuo raupų organizavimas ir jos efektyvumo ty­ rimas. J. Franko ir kitų Vilniaus Medicinos draugijos narių iniciatyva 1808 m. prie terapijos klinikos susikūrė vakcinacijos institutas. Jo už­ davinys buvo organizuoti vakcinaciją nuo raupų Vilniuje ir jo apylin­ kėse. Jame profesorių J. Franko, A. Bekiu, A. Sniadeckio vadovaujami medikai ir kiti, suinteresuoti vakcinacija, mokėsi skiepyti nuo raupų. Institute laborantais dirbo 4—6 vyresniųjų kursų studentai ir felčeris. Institutas vertėsi iš labdaros37. Institute kasmet nemokamai paskiepydavo po kelis šimtus miesto ir apylinkių gyventojų (tuo metu tai nemažas skaičius). Be to, iš Vil­ niaus vakcina būdavo siunčiama ir toliau. Valdžios įstaigų neremiamas, spaudžiamas įvairių sunkumų, institutas vis dėlto veikė iki 1831 m. J. Franko iniciatyva 1809 m. antrojoje pusėje buvo įsteigtas moti­ nystės institutas, kuris teikė medicinos ir materialinę pagalbą neturtin­ goms motinoms (amatininkų, darbininkų, sargų ir kitų žmonoms), naš­ lėms (nėštumo metu mirus vyrui). Gimdyvėms padėdavo akušerė, nau­ jagimius sušelpdavo baltiniais ir kitais reikmenimis, gimdyves 8—15 d. aprūpindavo kuru, maistu, o prireikus naujagimiams samdydavo ir žin­ dyves. Mirus motinai, institutas globodavo našlaitį. Institutui trūko lėšų, tai globojamų motinų buvo nedaug: 1809 m.— 21, 1810 m.— 64, 1811 m.— 73; iš viso 1809.XII—1812.X.1 d. institutas sušelpė 398 gimdyves bei jų kūdikius. Įsiveržus į Vilnių Napoleono armijai, institutas nustojo veikęs. Vakcinacijos ir motinystės institutai Vilniuje — pirmosios tokio po­ būdžio įstaigos Europoje. Svarbi universiteto įstaiga buvo jau minėtas medicinos institutas, kur valdžios lėšomis buvo išlaikomi studentai medikai (vadinamieji iž­ diniai). Baigę mokslus, už stipendiją jie turėjo kurį laiką dirbti ten, kur siuntė valdžia, dažniausiai karo gydytojais. Instituto kūrėju ir pir­ muoju prefektu (iki 1822 m.) buvo J. Frankas, vėliau institutui vadovavo V. Pelikanas ir kiti. Prefektui padėjo padėjėjas (paprastai adjunktas) ir 2—3 tarnautojai; 1820 m. buvo duotas dar cenzorius, turėjęs padėti prefektui palaikyti tvarką ir studentų dorą. Baigęs universitetą, studentas gaudavo vienkartinę pašalpą medici­ nos instrumentams nusipirkti ir nuvykti į paskyrimo vietą. 1807 m. in­ stitute buvo 30 auklėtinių, 1809 m.— 50, 1814 m.— 50, 1819 m.— 60, 1824 m.— 100; po 100 jų būdavo iki pat universiteto uždarymo. Instituto studentai turėjo savo uniformą (nuo 1823 m. ji buvo tokia, kaip Peter­ burgo Medicinos—chirurgijos akademijos studentų). Nepažangūs ir nedrausmingi studentai iš instituto buvo šalinami: dažniausiai juos atiduodavo į karo tarnybą arba dirbti tam tikrą laiką 66

valdžios nurodytoje vietoje. Dažniausiai instituto studentai Medicinos fakultetą baigdavo sėkmingai: vieni jų sugebėdavo apginti disertacijas ir likdavo universitete (pavyzdžiui, F. Rimkevičius, A. Abichtas, M. Homolickis ir kiti), o dauguma vykdavo į valdžios nurodytas vietas, pa­ prastai į Kaukazą, Sibirą arba į kariuomenę, gydytojais. VILNIAUS MEDICINOS DRAUGIJA

J. Franko iniciatyva 1805 m. gruodžio 12 d. įkurta Vilniaus Medici­ nos draugija. Pirmieji draugijos metai buvo glaudžiai susiję su univer­ siteto Medicinos fakultetu — draugijos veikla sudarė tartum jo veiklos dalį. Fakulteto profesoriai J. Frankas, A. Sniadeckis, L. H. Bojanus, J. Lobenveinas, J. Volfgangas, J. Niškovskis, K. Porcijanka, V. Peli­ kanas, M. ir J. Mianovskiai ir daugelis kitų buvo aktyvūs draugijos nariai, pagrindinė jos jėga. Jų vadovaujama, draugija išplėtė įvairia­ pusišką mokslinę veiklą, greitai užėmė garbingą vietą ne tik Rusijos, bet ir visos Europos mokslo draugijų gretose. Joje buvo svarstomi įvai­ rūs sveikatos apsaugos klausimai, aktualūs ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Draugija kovojo su tamsa ir prietarais. Norėdama supažindinti gy­ ventojus, kaip išvengti užkrečiamų ligų, ji jau 1812, 1831 ir vėlesniais metais paruošė ir išleido lenkų, rusų ir lietuvių (1848 ir kitais metais)38 kalbomis nurodymus apie kai kurias užkrečiamąsias ligas, siuntinėjo juos dvarininkams, dvarų valdytojams, prašydama supažindinti su jais valstiečius. Uždarius universitetą, o vėliau ir Medicinos—chirurgijos akademiją, draugija Lietuvoje liko vienintelė medicinos institucija, teikusi sanitari­ jos—higienos nurodymus bei patarimus įvairioms įstaigoms, organi­ zacijoms, organizavusi medicinos pagalbą varguomenei39 (ambulatori­ jas, laikinas užkrečiamųjų ligų ligonines ir kt.). Medicinos fakultetas ir Medicinos draugija palaikė plačius ryšius su Rusijos ir užsienio mokslininkais. Profesorių J. Franko, A. Sniadeckio, J. H. Bojanaus, E. Eichvaldo, V. Herberskio, A. Abichto ir kitų ryšiai su įvairiomis mokslo įstaigomis, draugijomis bei mokslininkais teikė 37 Makauskas A. Iš raupų skiepijimo XVIII—XIX a. istorijos Lietuvoje.— Ten pat, p. 153. 38 Stiavinskis K. Regulas dėl skarbawu žmonių, kayp sawi reyk užleykiti nuog chole­ ras ... . K., 1848, 15 p.; [Stravinskis K.] Parsiargieimas skarbavim s žmonims nuo chole­ ras ... . K., 1852, 7 p. 39 Girdzijauskas V. ir Biziulevičius S. Vilniaus Medicinos draugijos vaidmuo, vystant medicinos mokslo ir gydymo pagalbą Lietuvoje.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 17, Medicinos mokslų serija, t. 4, 1958, p. 36. 3

*

67

nemažą naudą fakultetui ir Medicinos draugijai. Daug įžymių Rusijos ir užsienio mokslininkų buvo draugijos nariai korespondentai, susira­ šinėjo su ja, siuntė jai savo darbus. Draugijos garbės nariais iš Rusi­ jos medicinos įžymybių buvo: M. Mudrovas, I. Bujalskis, I. Bušas, A. Filomafitskis, vėliau S. Sečenovas, S. Botkinas, I. Pavlovas ir kiti. Iš užsie­ nio mokslininkų minėtini: E. Dženeris, J. N. Korvizaras, R. Lenekas, J. Miuleris, A. Humboltas ir kiti. Apskritai imant, Vilniaus Medicinos draugija daug nuveikė, plėto­ dama medicinos mokslą, populiarindama jį liaudyje, organizuodama gydomąją ir profilaktinę pagalbą. MEDICINOS SPAUDA

Medicinos fakultetas buvo ir medicinos spaudos organizatorius Lie­ tuvoje. Tam pradžią davė J. Frankas, kuris parengė ir 1808 m. Leipcige išleido „Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikinio instituto darbų" (Actą instituti clinici caesareae universitatis Vilnensis) pirmąjį tomą. Jame jis pateikė terapijos klinikos aprašymą ir fizinę-medicininę Vil­ niaus topografiją, labiausiai įsidėmėtinų susirgimų, stebėtų 1805—1806 m. klinikoje, pavyzdžių. Antrajame tome (1808) daug vietos skiriama 1807 m. kare sužeistų rusų kareivių ligoms ir jų gydymui apibūdinti. Trečiajame tome (1812) aprašyta terapijos klinikos veikla 1807—1811 m., gvildenama įdomesnių susirgimų klinikiniai stebėjimai, bendrai krašto patologija. Šie pirmieji Vilniaus medicinos žurnalai, apibendrinantys labiausiai paplitusias ligas bei susirgimus Lietuvoje, ne tik plačiai iš­ garsino Vilniaus universiteto terapijos klinikos veiklą, jos gydymo bū­ dus užsienyje, bet skatino ir patį mokslo darbą, išvarė pirmą medicinos žurnalų ir darbų rinkinių Vilniuje vagą40. Sėkmingas universiteto dėstytojų ir vietos medikų mokslo darbas sudarė sąlygas periodiniam medicinos leidiniui pasirodyti. Medicinos fakultetas, Vilniaus Medicinos draugija, siekdama kelti medicinos moks­ lo bei gydymo pagalbos lygį Lietuvoje, ėmėsi iniciatyvos leisti pe­ riodinį medicinos žurnalą, kuris propaguotų naujuosius medicinos moks­ lo laimėjimus, kuriame draugijos nariai galėtų skelbti savo tyrimus, stebėjimus. Draugijos pastangomis 1818 m..buvo išleistas „Vilniaus Me­ dicinos draugijos žinyno" (Pamiętnik Wilenskiego Towarzystwa Lekarskiego) I tomas (375 p.), o 1821 m.— II tomas (350 p.), kuriuose yra profesorių J. Franko, A. Sniadeckio, M. Mianovskio, J. Niškovskio, J. F. Volfgango bei kitų mokslo darbų. 1820 m. draugijos farmacijos skyrius išleido gana stambius „Vil­ niaus farmacijos žinyno" („Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski") du to­ 68

mus, kur, be farmacijos ir farmakologijos dalykų, nemaža vietos skiria­ ma ir gamtos mokslams. 1822—1824 m. pasirodė naujas leidinys—„Medicinos, chirurgijos ir farmacijos dienynas" (Dziennik medycyny, chimrgii į farmacyi...), ku­ rio I tomas buvo 774 p., II — 685 p. Šiuose tomuose išspausdinti 44 straipsniai. Sustiprėjus carizmo reakcijai, po didelių pastangų draugija 1830 m. gavo valdžios leidimą išleisti dar vieną „Medicinos, chirurgijos ir far­ macijos dienyno" tomą. Jame išspausdinti išimtinai universiteto profe­ sorių (A. Sniadeckio, K. Porcijankos, J. Mianovskio, A. Abichto, F. Rim­ kevičiaus ir kitų) straipsniai. Kai universitetas buvo uždarytas ir jo Medicinos fakulteto pagrindu buvo įkurta Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademija, bendromis jos ir Medicinos draugijos pastangomis 1838 m. dar išėjo leidinys ,,Col­ lectanea medico—chirurgica vilnensis". Jame labai plačiai aprašoma Me­ dicinos—chirurgijos akademijos struktūra, jos mokymo ir pagalbinės įstaigos (biblioteka, kabinetai), pateikti kai kurių dėstytojų straipsniai. Vėliau šį leidybinį darbą dirbo Vilniaus Medicinos draugija.

VISUOMENĖS MOKSLAI EKONOMIKOS MOKSLAI

emažą susidomėjimą politine ekonomija sukėlė bau­ džiavinio ūkio prieštaravimai, pramonės, prekybos, tarptautinių ekonominių santykių plėtotė. 1803 m. statutu politinė ekonomija buvo išskirta iš bendro prigimtinės teisės kurso ir įsteigta poli­ tinės ekonomijos katedra. Truputį vėliau buvo pa­ tvirtintas ir Maskvos universiteto statutas, kuris taip pat numatė atskirą politinės ekonomijos kated­ rą. Tad Vilniaus ir Maskvos universitetai aukštojo mokslo istorijoje buvo pirmieji, įsteigę politinės ekonomijos katedras. Kitose šalyse jos įsikūrė paskiau: 1805 m.— Anglijoje, Rytų Indijos koledže, 1818 m.— JAV, Kolumbijos universitete, 1819 m.— Prancūzijoje1. Įsteigus šią katedrą, kilo klausimas, kam ją pavesti ir kokios kryp­ ties laikytis jos darbe. Laikinai politinę ekonomiją ėmė dėstyti prigim40 Karosas J. Vilniaus XIX amžiaus medicininė spauda.—„Sveikatos apsauga", 1960, Nr. 11, p. 42. 1 Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. New York, 1955, p. 382, 492.

69

tinės teisės profesorius Simonas Malevskis. J. Stroinovskis—'tuometinis universiteto rektorius — norėjo, kad naujoje katedroje ir toliau būtų dėstoma fiziokratų teorija. Tačiau fiziokratizmas, Vilniuje turėjęs įta­ kingų šalininkų bei gynėjų, niekuomet nebuvo populiams Rusijoje. Be to, universiteto kuratorius A. Čartoriskis stengėsi politinės ekonomijos katedrą pavesti tokiam profesoriui, kuris dėstytų Rusijoje vis didesnį populiarumą įgyjančią A. Smito teoriją. 1805 m. universitetas, ieško­ damas tinkamo kandidato, paskelbė konkursą2, kuriam referatą atsiuntė ir tuo metu dar mažai žinomas Simonas de Sismondis (1773—1842), vė­ liau tapęs žymiu smulkiosios buržuazijos ideologu, ekonominio roman­ tizmo atstovu. Tačiau jo kandidatūros universitetas nepriėmė. Pagaliau 1810 m. politinės ekonomijos profesorium tapo Jonas Znoska. J. Znoska (1772—1833) mokėsi Lietuvoje. 1794 m. baigė Lietuvos Vyriausiąją mokyklą ir kurį laiką mokytojavo Gardine. Nuo 1802 m. jis kaip adjunktas universitete pradėjo dėstyti logiką. 1809—1810 m. gilino ekonomikos mokslus Vakarų Europos universitetuose. Politinę ekonomiją Vilniaus universitete dėstė iki 1823 m., o 1827 m. buvo iš­ rinktas Politinių ir moralinių mokslų fakulteto dekanu. 1811 m. J. Znoska išleido knygą „Politinės ekonomijos mokslas"3, pagal kurią dėstė studentams. Iš tikrųjų ji A. Smito komentatoriaus Getingeno universiteto profesoriaus Sartorijaus knygos „Tautos turto pagrindai ir valstybės ūkis" vertimas, o ne originalus veikalas. Taigi studentai buvo supažindinami su „pataisyta" A. Smito teorija. Knygoje, konspektyviai dėstant A. Smito teorijos pagrindus, stengiamasi panai­ kinti ribą tarp gamybinio ir negamybinio darbo, kritikuojamas A. Smito duotas tautos turto apibrėžimas, t.y. jau sekama vulgariaisiais buržua­ zinės politinės ekonomijos atstovais. 1824—1832 m. politinės ekonomijos kursą skaitė Jonas Vaškevičius (1797—1859), gimęs ir mokęsis Vilniuje. Sprendžiant iš paskaitų kon­ spekto4, aiškindamas įvairius ekonominės teorijos klausimus, jis remda­ vosi A. Smitu, taip pat H. Štorchu, Ganiliu, Sėjumi ir kitais buržuazi­ niais ekonomistais. Studentus stengėsi supažindinti taip pat su D. Rikardo pažiūromis, mokė juos bendrus ekonominės teorijos klausimus sieti su vietos sąlygomis, su Lietuvos ekonomikos problemų sprendimu5. Reorganizavus universitetą, dar buvo numatyta įvesti statistikos, iždo mokslo ir prekybos mokslo kursus6. Jau J. Znoska iš lengvo plėtė savo skaitomą kursą, apimdamas ir kai kuriuos prekybos bei finansų klausimus7. J. Vaškevičius taip pat daug dėmesio skyrė kreditui, prekybai. Šiems dalykams skirtos J. Vaš­ kevičiaus knygos „Mokslas apie prekybą"8, o vėliau—„Bankų istorija"9, vertimas „Pramonės ekonomikos pagrindai, išdėstyti pokalbiais"10. Tos knygos labai primena vadovėlius, kuriuose aprašytos pramonės, pre­ 70

kybos, kredito operacijos, aiškinama terminija, yra daug kitų praktinių, pirkliui ar bankininkui naudingų žinių. Universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais iš dalies pasireiškė siekimas politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. Tai ro­ do, kad XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais universiteto politinės ekono­ mijos katedroje jau formavosi prekybos ekonomikos bei finansų-kredito kursai. J. Vaškevičius amžininkų ir buvo laikomas vienu iš žymiausių kameralinių mokslų autoritetų Lietuvoje. Lietuva — žemės ūkio kraštas, todėl anksčiau ar vėliau turėjo atsi­ rasti ir mokslinis centras, kuriame būtų nagrinėjama žemdirbystė, o kartu žemės ūkio ekonomika. Universitete susidomėjimą žemės ūkio ekonomika turėjo skatinti fiziokratų teorija, tačiau apie žemės ūkį Lie­ tuvos fiziokratai sprendė labai abstrakčiai, bendrųjų visuomeninių ga­ mybos bei paskirstymo dėsningumų požiūriu. Žemės ūkio mokslo disciplinai susiformuoti universitete reikšmingi buvo 1803 m., kai pagal naująjį statutą Fizikos—matematikos fakultete turėjo būti įsteigta žemės ūkio katedra. Deja, iki pat 1819 m. ji vaka­ vo. Pirmuoju jos profesoriumi tapo Kajetonas Krasovskis, išleidęs „Trumpą daržininkystę"2345678*1011. Sprendžiant iš 1821/22 m.m. programos, dis­ ciplinoje jis rėmėsi Albrechto Tėro veikalu ir skyrė vietos taip pat eko­ nomikos klausimams — žemės nuomai, činšui, ūkio organizavimui, ap­ skaitai ir kt.12 Dar toliau šia kryptimi nužengė kitas žemės ūkio mokslų profeso­ rius Mykolas Očapovskis, universitete pradėjęs dirbti 1822 m. Jis buvo ne tik žemdirbystės specialistas, bet ir vienas žymesnių universiteto ekonomistų, žemės ūkio ekonomikos mokslo pradininkų Lietuvoje. M. Očapovskis (1788—1854) gimė Slucko paviete. Studijavo univer­ sitete fiziką ir matematiką. Baigęs universitetą (1811), tvarkė barono Remerio dvarus Žemaitijoje ir Lenkijoje. Kad pagilintų žemės ūkio ži­ 2 Bielinski J. Uniwersytet Wilenski..., t. II, p. 779. 3 Znosko J. Nauka ekonomii politycznej podlug ukladu Adama Smith w krotkošci zebrana. Wilno, 1811. 4 VUB, f. 2 (DC)r b. 253 (studento rašytas 1825/26 m.m. konspektas). 5 VUB, f. 2 (КС), b. 383 (studentų referatų temos). 6 Сборник материалов для истории просвещения в России..., т. II с. 394—395. 7 Ogloszenie lekcyy w imperatorskim Uniwersytece Wilenskim od 1 wrzesnia w roku MDCCCXVI do XXX czerwca w roku MDCCCXVII dawac się mających. 8 W aszkiewicz J. Nauka о handlu..., Wilno, 1830. s W aszkiewicz J. Historja bankow oraz innych celnieyszych ustanowien kredytowych..., Wilno, 1838. 10 Suzane H. P. Glownieysze zasady ekonomii przemyslowey, uiozone w sposob rozmow..., Wilno, 1836. 11 Kiasowski K. Ogrodnictwo krotko zebrane. Wilno, 1821 (II leid. 1823 m.). 12 Ogloszenie lekcyji w imperatorskim Uniwersytecie Wilenskim od 1 wrzesnia w roku MDCCCXXI do XXX crerwca w roku MDCCCXXII dawac się mających.

71

nias, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, metus laiko dirbo A. Tėro vadovaujamame Miogelino žemdirbystės tyrimo ūkyje. Pagrindinis žemės ūkio mokslų uždavinys, M. Očapovskio nuomone, supažindinti su naujais žemdirbystės ir ūkio organizacijos metodais, pa­ ruošti tokį ūkio vadovą, kuris sugebėtų tvarkyti žemės ūkio gamybą prekinio ūkio ir netgi samdomojo darbo sąlygomis. Toks žemės ūkio disciplinos traktavimas nulėmė ekonomikos dominavimą M. Očapovskio paskaitose. Apie ją nemaža kalbama jau kurso įžangoje, kur M. Očapovskis nušviečia bendruosius socialinius ekonominius klausimus, palie­ čia merkantilistų ir fiziokratų teorijas, nurodo jų vienpusiškumą. No­ rint pasakyti, nuo ko priklauso tautos turtas, M. Očapovskio nuomone, reikią kreiptis į kameralinius mokslus, į žemės ūkio mokslą, technolo­ giją ir prekybą, taip pat į politinę ekonomiją, valstybės finansus ir „po­ liciją"13. Po bendrų teorinių samprotavimų M. Očapovskis analizuodavo Lietuvos žemės ūkio būklę, nurodydavo jo menką pajamingumą ir iš to darydavo išvadą apie būtinumą skleisti žemės ūkio mokslo žinias. Specialūs ekonominiai klausimai M. Očapovskio kurse buvo sujungti į baigiamąjį skyrių ir lyg apibendrino visas kitas disciplinas. Šią žemės ūkio ekonomikai skirtą dalį M. Očapovskis vadino tiesiog ekonomika, arba „žemdirbystės verslo teorija". Čia M. Očapovskis aiškino kapitalo panaudojimo žemės ūkyje ypatybes, darbo organizaciją, ūkio pajamų bei išlaidų apskaitą, įvairias ūkio sistemas ir pan. Tuo metu žemės ūkio ekonomikos mokslas universitete jau buvo pasiekęs gana aukštą laips­ nį, nors jo katedros ir nebuvo. M. Očapovskis stengėsi jungti teoriją su praktika — rūpinosi univer­ siteto mokymo ūkiu, kur studentai galėtų atlikti praktiką; vėliau šiam tikslui ir buvo nupirkta Pilaitė, tačiau mokslinio tyrimo ūkio nespėta sukurti. Statistikos kurso įvedimas (nuo 1803 m.) atspindėjo būdingą visiems Rusijos universitetams domėjimosi šia disciplina tendenciją. Vis dėlto statistiką universitete pradėta dėstyti tik 1820 m. Tuo metu statistika uni­ versitete buvo laikoma istorijos pagalbine šaka, ir skaitė ją ne ekono­ mistai, bet istorikai — J. Lelevelis, I. Onacevičius, P. Kukolnikas ir kt. Statistinių žinių rinkimu domėjosi ir prof. I. Loboika. Negalima sakyti, kad statistika būtų visai nesidomėję ir ekonomistai. Antai J. Vaškevi­ čiaus paskaitų konspekte statistika nurodoma kaip pagalbinis mokslas politinei ekonomijai studijuoti. Apie statistikos kurso pobūdį galima spręsti iš I. Onacevičiaus sta­ tistikos paskaitų konspekto14, kur disciplinos objektas apibrėžiamas kaip „mokslas apie valstybės moralinių ir fizinių jėgų pažinimą". Greta to, kas ir šiuo metu įprasta laikyti statistikos objektu, I. Onacevičiaus pa­ skaitų konspekte yra gana plati Lietuvos ir Rusijos istorijos apžvalga, 72

о ,,Moralinių jėgų" skyrių sudaro paskaitos apie monarcho prerogaty­ vas, luomų teises ir privilegijas, valstybinės administracijos organus ir pan. Panašiai statistiką traktavo ir J. Lelevelis, kuris dėstė vadinamąją bendrąją statistiką, t.y. žinias apie užsienio valstybes (pirmaisiais me­ tais jis imdavo Šiaurės Europos šalis, antraisiais — Vidurio Europą, o trečiaisiais — Angliją ir Prancūziją). Statistikos paskaitose jis duodavo istorinę, etnografinę ir politinę apžvalgą. Tuomet statistika universitete dar neturėjo tiesioginio, organinio ryšio su ekonomikos mokslais, bet šiuo atžvilgiu Vilniaus universitetas nebuvo išimtis. Maskvos universitete politinė ekonomija su statistika į vieną katedrą buvo sujungtos tik 1835 m.13145 Ekonomikos mokslų dėstymas universitete darė nemažą įtaką visuo­ meniniam gyvenimui. Nors juos dėstę profesoriai griežtai nepasisakė prieš feodalinę santvarką, tačiau feodalizmo smukimas, kapitalistinių santykių formavimasis, taip pat kitų šalių pažangių idėjų įtaka vertė ekonomistus jau XIX a. pradžioje kelti ir pagrįsti tokius reikalavimus (pvz., reformuoti feodalinį ūkį, suteikti baudžiauninkams asmeninę lais­ vę), kurie daugiau ar mažiau buvo nesuderinami su esama padėtimi. Tad iš politinės ekonomijos katedros sklido buržuazinio liberalizmo, o iš žemės ūkio mokslų katedros — dvarininkiško liberalizmo idėjos. A. Smito ir kitų buržuazinių ekonominių teorijų plitimo reikšmės universitete viso vaizdo negausim, jei nepaminėsim, kad jos formavo ir filomatų socialines-ekonomines pažiūras. Pavyzdžiui, P. Malevskis ir M. Piaseckis specializavosi politinėje ekonomijoje, o A. Mickevičius, be kitų dalykų, Kauno gimnazijoje dėstė ir politinės ekonomijos (prigim­ tinės teisės kurso) pagrindus. TEISĖS MOKSLAI

Moralinių ir politinių mokslų fakultete teisės mokslus dėstė pagar­ sėję pažangūs teisininkai — profesoriai J. Stroinovskis, A. Kapelis, I. Danilavičius, I. Oldakovskis, S. Malevskis, J. Jaroševičius. XIX a. pirmojoje pusėje universitete vyko dviejų teisės — prigim­ tinės ir istorinės — mokyklų kova. Prigimtinės teisės teoretikai įrodi­ nėjo, jog reikią pakeisti feodalinę santvarką, reikalaudami, kad valstybė 13 Rozpoczęcie kursu gospodarstwa wieyskiego w cesarskim Uniwersytecie Wilenskim...—„Dziennik Wilenski", 1823, t. I, p. 95. Terminas „policija" reiškė kameralinių moks­ lų dalį apie miestų ūkio ekonomiką ir administraciją. 14 VUB, f. 2{DC), b. 252 (statistikos ir diplomatijos paskaitos Vilniaus universitete 1825/26 m.m.). 15 Каратаев H. К. Экономические науки в Московском университете, с. 42.

73

priimtų įstatymus, atitinkančius proto reikalavimus, t.y. atsižvelgtų į pri­ brendusius visuomenės poreikius. Bet ši mokykla atmetė teisės vysty­ mąsi, ignoravo pozityvinę teisę. Istorinės teisės mokyklos šalininkai tei­ gė, kad teisė esanti tautos įsitikinimo, jos sąmonės, jos dvasios reiški­ nys. Jie gynė baudžiavą ir monarchinę santvarką, puolė prigimtinės teisės mokyklos demokratines ir revoliucines išvadas. Universitete vy ­ ravo prigimtinės teisės mokykla. Iš pradžių prigimtinę teisę dėstė Simo­ nas Malevskis (1759—1832). Pagal jį prigimtinė teisė — tai prigimtį atitinkančios žmonių bendravimo taisyklės, nustatytos dievo, tai parei­ gos sau ir kitiems. S. Malevskis tvirtino, kad žmonės privalą įsitikinti, jog reikia klausyti vyriausybės, nes tai daryti dievas liepiąs. 1817 m. prigimtinei teisei dėstyti buvo išrinktas Ignas Oldakovskis (1785—1821). Šis kursas apėmė etiką, politinę ir tarptautinę teisę. Nuo 1805 iki 1832 m. civilinę ir baudžiamąją teisę dėstė italas Aloy­ zas Liudvikas Kapelis (1777—1838). Jis kritiškai vertino romėnų ir vi­ duramžių baudžiamąją teisę, skleidė humanizmo ir švietimo idėjas. Tei­ sės šaltinių nelaikė įgimtais ir kritikavo Monteskjė „Įstatymų dvasią“ bei kanonų teisę. Savo darbe „Apie kanonų teisės šaltinius ir pagrin­ dus“16 kanonų teisę apibrėžia kaip bažnyčios valdžios išleistų normų visumą tikintiesiems vadovautis savo veiksmuose. Šios teisės šaltiniu laikė evangeliją, kuri skelbia, kad yra dvi valdžios valdyti žmonėms — dvasiška ir pasaulietiška. A. Kapelis pabrėžė, kad nė viena šių valdžių negalinti savintis kitos teisių. Dvasininkai turį klausyti pasaulietiškos valdžios pasaulietiškuose reikaluose, o pasauliečiai turį klausyti dva­ siškos valdžios dvasiniuose reikaluose. Abi valdžios turinčios būti są­ jungoje ir viena kitai padėti, bet nesikėsinti viena į kitos sritis. Stojo prieš bažnyčios viršenybę valstybei. Kitame darbe „Apie romėnų teisės dėstymą apskritai"17 teigė, kad įstatymai esą bendri valdovo paliepimai ir rodą, ko gali kiekvienas reikalauti iš kitų. Kiekvienas privaląs žinoti įstatymus. Tik moterys, mažamečiai vaikai, kareiviai ir valstiečiai šiuo atveju esą išimtis. Pažymi, kad asmens sugebėjimas įgyti, panaudoti ir perleisti teises skiriasi pagal gimimą, lytį, amžių, proto galią ir pelnytą garbę. A. Kapelis skyrė prigimtines teises ir suteiktas įstatymu. Universitete išaugo teisės profesoriai I. Danilavičius ir J. Jaroševi­ čius, palikę ne tik reikšmingų teisės darbų, bet ir labai nusipelnę Lie­ tuvos istorijai. Ignas Danilavičius (1787—1843) buvo kilęs iš vargingos unitų dvasi­ ninko šeimos Palenkėję (dabar LLR). Mokslą pasiekė sunkiai18. 1812 m. Vilniaus universitete gavo teisės magistro laipsni. 1814—1818 m. jame dėstė valstybinę teisę, Lietuvos teisę ir procesą. 1819 m., grįžęs iš moks­ linės kelionės į Maskvą ir Peterburgą, buvo išrinktas Vilniaus univer­ siteto adjunktu. Po ketverių metų, kilus filomatų bylai, jį be kokios 74

priežasties atleido kartu su J. Leleveliu ir M. Bobrovskiu iš darbo. Nuo 1825 m. dirbo kiek laiko Charkovo universitete, vėliau Kijeve ir Mask­ voje teisės profesoriumi. Vilniaus metais I. Danilavičius tespėjo paskelbti bene 5 įvairius straipsnius periodinėje spaudoje. Ypač pažymėtinas jo nemažas vei­ kalas apie Lietuvos metraštį1617819. Iš to laikotarpio yra ir jo habilitacinis darbas universiteto skirtąja tem a—„Napoleono kodeksas palyginti su Lenkijos ir Lietuvos teise", išspausdintas tik 1904 m. laikraštyje „Gazeta Sądowa", o 1905 m. išleistas atskiru leidiniu (parengė A. Krausharas)20. I. Danilavičiaus darbas „Napoleono kodeksas palyginti su Lenkijos ir Lietuvos teise" kėlė ir gynė pažangias to meto idėjas. Tiesa, jame dar idealistiškai teigiama, kad nuo įstatymų priklausą visuomenės tur­ tas, gerovė, kad, kol jie geri, ir krašto gyventojai esą ramūs. Tačiau I. Danilavičius pripažįsta, kad, keičiantis visuomenei, žmonių santykiams, veikiamosioms jėgoms, turį kisti ir įstatymai, kad vienus įstatymus turį pakeisti kiti. Jis taip pat pabrėžė, kad visi turį būti lygūs prieš įstatymą, kad vienos klasės teisė negalinti prieštarauti kitos klasės tei­ sei. Antai šlėkta savo įstatymais pavergusi valstiečius. I. Danilavičius pasmerkė religinį nepakantamumą, vergiją ir baudžiavą kaip kenks­ mingus civilizacijai. Darbe ginami buržuaziniai Napoleono kodekso principai. I. Danila­ vičius pripažino, kad šio kodekso atsiradimą nulėmė revoliucija, kad ji sugriovė feodalizmą, suvienijo valstybę, išvadavo pasaulietinę valdžią nuo bažnytinės. Jis taip pat atmetė teiginį (beje, reakcinių sluoksnių keltą ir Lenkijoje, ir Lietuvoje), kad dėl klimatinių sąlygų savitumų šis kodeksas esąs netinkamas kitiems kraštams. I. Danilavičiaus nuomone, jis turėtų būti universalus, nors turįs, kaip ir jo sudarytojai patys pri­ pažįstą, trūkumų. I. Danilavičius pasisakė prieš bažnyčios kišimąsi į santuoką ir šeimos santykius. Santuoka esanti pagrįsta prigimtine sutartimi, kurios religija negalinti sukurti arba pakeisti. „Ištuoka turi būti civilinis aktas, o ne re­ ligijos reikalas, kuri nori, prisidengusi dievu, valdyti žmones"21. Jis pripažino vyro ir moters lygiateisiškumą, o turto paveldėjimą laikė vi­ 16 Capelli A. Des sources et des bases du droit canon. Wilno. 1812 (vert. O srodkach i zasadach prawa kanonicznego.—„Dziennik Wilenski", 1815, t. II, p. 348—383). 17 Capelli A. De l'enseignement du droit romain en général, etc. Wilno, 1827 (vert. O wykladzie nauki prawa rzymskiego w ogôlnosci. Wilno, 1827). 18 Janulaitis A. Ignas Danilavičius, Lietuvos bei jos teisės istorikas, d. I, p. 13. 19 l.D.M.P. Latopisiec Litewski, na paczątku XV wieku, przez bezimiennego pisarza w ruskim języku uložony ... —„Dziennik W ilenski“, 1823, t. III; 1824, t. II, III. 20 Danilowicz I. Kodex Napoleona w poröwnaniu z prawem polsko-litewskiem. W ar­ szawa, 1905. 21 Ten pat, p. 108.

75

suomeniniu ir politiniu institutu. Šios I. Danilavičiaus mintys rodo jo antifeodalines pažiūras. Visas veikalas —tai besivystančių kapitalistinių santykių išraiška. I. Danilavičiaus erudicija, paskaitų originalumas traukė studentus. Vieno klausytojo teigimu, jis dėstęs „labai aiškiai, nuosekliai ir su­ prantamai"22. Išvykęs iš Vilniaus, I. Danilavičius tęsė Lietuvos Statuto, metraščių ir kitų istorinių šaltinių tyrinėjimą ir publikavimą. Kai kurie darbai buvo paskelbti ir po jo mirties. Nemaža jų, mirus autoriui, visiškai dingo ar bent iki šiol nerasta. Tiek savo veikla, tiek apskritai likimu I. Danilavičiui artimas jo mokinys Juozapas Jaroševičius (1793—1860). Jis buvo kilęs iš Bielsko (dabar LLR), studijavo Vilniaus universitete, kur 1815 m. gavo abiejų teisių magistro laipsnį. Apie 10 metų padėstęs romėnų teisę Kremeneco licėjuje, nuo 1826 m., bene I. Danilavičiaus rekomenduotas23, Vilniaus universitete ėmė skaityti Lietuvos ir Lenkijos abi teises, o nuo 1828 m.— ir diplomatiją bei statistiką. Dėstydamas krašto civilinę ir baudžiamąją teisę, jis pabrėždavo sun­ kią valstiečių būklę feodalinėje Lietuvoje, demaskuodavo jėzuitus kaip mokslo ir kultūros priešus. Tuo metu darbų nespausdino. Jo Lietuvos teisės kursas liko rankraščiu. Tik nuo 1834 m., kai, uždarius universi­ tetą, dirbo Vilniaus laikinajame mokyklų komitete ir Archeologijos ko­ misijoje, vienas po kito ėmė rodytis jo istorijos straipsniai. Paskui iš jų dalies sudarė knygą „Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu"24. Joje nagrinėjo šlėktų privilegijas, seimo ir pavietų seimelių atsiradimą, uni­ ją su Lenkija, valakų reformą ir jos priežastis, apibūdino Lietuvos sta­ tutų išleidimo motyvus, pakeitimus, apžvelgė seimų konstitucijas. Taip pat nušvietė miestų valdymą ir miestiečių padėtį. J. Jaroševičius pirma­ sis iš universiteto profesorių iškėlė feodalinės santvarkos egzistavimo Lietuvoje koncepciją, beje, feodalizmo įsigalėjimą aiškino vidaus prie­ žastimis25. Taigi J. Jaroševičius labiausiai nusipelnė ne teisei, bet Lie­ tuvos istorijai. Jo veikalai —■svarbūs mūsų istoriografijos paminklai. ISTORIJA

1805 m. birželio mėn. pasitraukus iš universiteto nusenusiam T. Husaževskiui, kelerius metus istorijos kurso niekas neskaitė. Taip atsitiko, matyt, dėl to, kad tuometinis universiteto rektorius J. Sniadeckis ne­ vertinęs šios disciplinos26. To laikotarpio visuomeninei minčiai tiek Vakarų, tiek Rytų Euro­ poje buvo būdingas gyvas susidomėjimas praeitimi. Jį sužadino feodaliz­ 76

mo krizė, kapitalizmo vystymasis ir pavergtųjų tautų nacionaliniai są­ jūdžiai. Pagaliau 1815 m. visuotinės istorijos katedros profesoriaus pavaduotojo vietą užėmė Vilniaus universiteto auklėtinis Joachimas Le­ levelis (1786—1861). Tuo metu J. Lelevelis jau turėjo nemažą mokslinę patirtį ir maždaug susiformavusį požiūrį į istorijos metodą ir uždavinius. 1813 m. J. Lele­ velis buvo išleidęs Lenkijos istoriją, o 1815 m., jau Vilniuje, išspausdino „Historiką"22345627. Pradėjęs dirbti universitete, kurso programoje J. Lelevelis rašė: „Vi­ suotinę istoriją dėstysiu keturis kartus per savaitę nuo šeštos iki sep­ tintos valandos po pietų. Kalbėsiu apie istorinę kritiką, kuri nurodo ir išaiškina priemones, kaip iš istorinių šaltinių galima atsekti istorinę tiesą; apie istorijos etiologiją, t.y. istorinių įvykių priežasčių ir pasek­ mių tyrinėjimus bei aiškinimus; apie istoriografiją, kuri nurodo istori­ jos rašymo taisykles. Po to iš savo rankraščio dėstysiu visuotinę isto­ riją, aiškindamas aplinkybes ir įvykius, turinčius glaudžiausią ryšį su tautų civiline ir politine būkle, su tautų visuotinio tobulėjimo pažanga. Pašalinius įvykius liesiu tik tiek, kiek jie turi bendra su įvykiais Eu­ ropoje. Klausytojams nurodysiu geresnius istorijos darbus; kad būtų lengviau mokytis, naudosiuos chronologinėmis lentelėmis ir geografi­ jos žemėlapiais"28. Taigi, J. Lelevelio nuomone, istorijos objektą sudaro visuomeniniai santykiai, kultūros ir politikos problemos. Visuotinės istorijos kurse jis taip pat norėjo parodyti „žmonių tobulėjimo"29 procesą, siekė, kad istorijos kursas atitiktų universiteto studijų reikalavimus. Akcentuoda­ mas pažintinę, intelektualinę istorijos reikšmę, J. Lelevelis nurodė ir jos praktinę naudą. Istorija, pasak jo, skatina žmones veikti, geriau apgalvojant savo veiksmus30. Iš paskelbtų J. Lelevelio programų matome, kad jis sekė Šviečiamojo amžiaus istorikais ir vadinamąja erudicine-kritine kryptimi, kuri plėtojosi Getingeno universitete31. 22 Janulaitis A. min. veik., p. 46; be to, žr. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. V., 1973, p. 346. 23 Janulaitis A., min. veik., p. 85. 24 Jaroszewicz J. Obraz Litwy pod względem jei cywilizacji, od czasow najdawniejszych do konca wieku XVIII, cz. 1—3. Wilno, 1844— 1845. 25 Ионинас И. 3. Историография Литвы.— Очерки истории исторической науки в СССР, т. I. М., 1955, с. 616. 26 Balinski M. Pamiętniki о Janie Šniadeckim, t. I, Wilno, 1865, p. 549—550. 27 K. Chodynicki. Lata uniwersyteckie J. Lelewela.— Księga pamiątkavva ku uczczeniu CCCL rocznicy založenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wilenskiego, t. I, Wilno, 1929. 28 Ogloszenie lekcyji w imperatorskim Uniwersytecie Wilenskim. Wilno, 1815, 1. 11. 29 Ogloszenie lekcyji..., 1816, 1. 12. 30 Lelewel J. Historyka. Warszawa, 1862, p. 7—8. 31 Косминский E, А. Историография средних веков. 1963, c. 304—305.

77

1818 m. rudenį istorijos kursą universitete vietoj išvykusio į V ar­ šuvą J. Lelevelio skaitė Ignotas Žegota Onacevičius. J. Lelevelis grįžo 1822 m. pradžioje ir čia paskaitas vėl skaitė iki 1824 m. Tai buvo ant­ ras ir paskutinis J. Lelevelio kaip istorijos profesoriaus veiklos etapas. Jis buvo populiarus. 1815 m. lapkričio mėnesį laiške tėvui rašė, jog, nepaisant blogo oro ir vėlyvo paskaitų laiko, jose būną apie pusantro šimto studentų32. 1822 m. į J. Lelevelio paskaitas susirinkdavo dar dau­ giau: 300—400 studentų33. 1817 m. Vilniuje J. Lelevelis išspausdino pirmąjį straipsnį iš Lietu­ vos istorijos34, o būdamas emigracijoje, Paryžiuje, 1839 m. išleido knygą ,,Lietuvos ir Rusijos istorija iki unijos su Lenkija". Jo demokratinė pa­ žiūra į istoriją sukėlė lenkų reakcionierių protestą. Jie puolė J. Lelevelį už tai, kad šis kritikavo šlėktą, kuri, pasak jo, pražudė savo valstybę. Savo darbuose J. Lelevelis pabrėžė liaudies vaidmenį istorijoje, įvy­ kių priežastingumą. Jis apibūdino pirmykštę liaudies savivaldą, palietė bajorijos ydas, aiškino, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybė žlugo per ba­ jorijos savanaudiškumą, teigė, kad bajorija dėl savo savanaudiškumo nepripažinusi politinių teisių kitoms klasėms. Šios mintys nebuvo revo­ liucinės, bet padėjo griauti feodalinę ideologiją. J. Lelevelis pirmasis universitete ėmė reikalauti, kad istorijos teigi­ niai būtų paremti šaltiniais, ir atsisakė tikėti istorinėmis legendomis, taigi iškėlė šaltinių kritikos klausimą. Dar 1815 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Koks turi būti istorikas"35 J. Lelevelis rašė apie trejopus šaltinius: 1) tradicija—padavimas, 2) nerašytiniai šaltiniai, iškasenos, kapai, 3) rašytiniai šaltiniai. J. Lelevelis skyrė nevienodą šaltinių pati­ kimumą, mokė išaiškinti istorinę tiesą. Nemokėdamas lietuvių kalbos, mažai ką težinodamas apie Lietuvą, lietuvių papročius, J. Lelevelis supratimą apie mūsų kraštą gavo iš isto­ rijos veikalų ir šaltinių, stengėsi jį geriau pažinti. Tai matyti iš J. Le­ levelio laiškų lietuvių kultūros veikėjams. Antai J. Lelevelio paprašytas D. Poška rašė apie lietuvių pilkapius, apie savo Baublį, pateikė lietu­ viškų žodžių, panašių į lotynų kalbos žodžius, turėjusių rodyti romė­ niškąją lietuvių kilmę. J. Lelevelis sakė, jog lietuvių kalbos pažinimas esąs pačių lietuvių reikalas, bet visi galį tyrinėti tautos istoriją. Ta­ čiau, kai Ksaveras Bogušas iš lituanistinių dalykų ėmė daryti nepagrįs­ tas išvadas apie lietuvius herulius ir lietuvius sarmatus, J. Lelevelis jį išjuokė ir nurodė, kad tokie dalykai nepateisinami36. Jis reikalavo, kad istorija būtų mokslas, ir siūlė nepainioti istorinių faktų su legendomis. ^ Ignotas Žegota Onacevičius (1780—1845) buvo kilęs iš Gardino kraš­ to ir baigęs Karaliaučiaus universitetą, kur galėjo naudotis slaptojo Kryžiuočių archyvo medžiaga. Grafas N. Rumiancevas jam buvo leidęs dirbti savo Peterburgo muziejaus rankraštynuose. 1811 m. I. Onacevi­ 78

čius Vilniuje apgynė magistro disertaciją, o nuo 1818 m. universitete vietoj J. Lelevelio dėstė visuotinę istoriją. Tada ėmė skaityti ir „krašto istoriją", t.y. Lietuvos istorijos kursą. 1828 m. „Sarmatą padermės" drau­ gijos byloje buvo suimtas ir kurį laiką kalinamas Gardine, o po to — ištremtas. Tik 1834 m.r pasibaigus bylai, I. Onacevičius persikėlė gy­ venti į Peterburgą, kur toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Po I. Onacevičiaus mirties buvo išleisti du jo konspektai: „Žvilgsnis į se­ nąją Lietuvos istoriją"3234567 ir „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės istoriją"38. Tuose konspektuose I. Onacevičius rašė, kad lietuviai ir slavai esą heruliai. Dalis herulių su langobardais, vandalais, burgundais dalyvavę Romos imperijos padalijime, o, mirus Odoakrui, jų karaliui, sugrįžę prie Baltijos. Tas žygis į Italiją praturtinęs lietuvių kalbą lotyniškais žodžiais, o jų religiją — Romos mitologija. I. Onacevičius atmetė M. Strij­ kovskio pasakojimą apie Palemoną, kaip netikrą. Jis mėgino paaiškinti, jog M. Strijkovskis jį sukūręs pagal analogišką vyskupo Meinhardo išsilaipinimą Livonijoje. Tačiau fantastine herulių teorija J. Onacevi­ čius tikėjo — šios teorijos jis negalėjo patikrinti šaltiniuose. Svarbus įvykis Lietuvos istorijoje buvo Vokiečių ordino pasirody­ mas Pabaltijyje. I. Onacevičiaus nuomone, tai būta vokiečių avantiū­ ristų, kurie po religijos skraiste slėpė makiavelizmą bei nežmoniškumą ir siekė kuo daugiau nukariauti žemių, o ne skleisti tikėjimą. Jie buvę pasipūtę ir kupini neapykantos nukariautiesiems, nesirūpinę švietimu ir buitimi. Dėl vėlyvo Lietuvos krikšto I. Onacevičius taip pat kaltino kryžiuočius. I. Onacevičius stengėsi remtis šaltiniais ir dalijo Lietuvos istoriją į tikrąją ir netikrąją. I. Onacevičius nebuvo pasyvus faktų registrato­ rius. Jis įrodinėjo Lietuvą buvus savarankišką nuo Lenkijos valstybę, ieškojo patikimų istorijos faktų, stengėsi išaiškinti ir atmesti metraš­ tininkų legendas. Tai buvo rimtas žingsnis, formuojantis Lietuvos isto­ rijai kaip mokslui. Paskutiniaisiais universiteto gyvavimo metais, nuo 1825 m., visuotinę istoriją dėstė profesorius Pavlas Kukolnikas (1795—1884). 32 Lelewel J. Listy do rodzenstwa pisane. Poznan, 1878, t. I, p. 225. 33 Ten pat, p. 353. 34 Lelewel J. Wiadomosc o narodach litewskich.—„Tygodnik Wilenski", t. IV, 1817, p. 131—139. 35 Lelewel J. Jakim ma byė historyk. Wilno, 1815. 36 Lelewel J. Wzmianka o naydawnieyszych dzieiopisach polskich i uwagi nad rozprawą JW J.X. Bohusza: O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1809, p. 21. 37 Onacewicz L Rzut oka na pierwotne dzieje Litwy.— Rocznik literacki. Petersburg, 1846, p. 3—6. 38 Onacewicz I. Rzut oka na dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego.—Pamiętnik naukowo-literacki, pismo zbiorowe umiejętnošci, literatury i sztuki. Wilno, 1849, t. I, p. 7—27.

79

Iš P. Kukolniko visuotinės istorijos kurso programos matyti, kad jis daugiausia aiškino senovės istoriją, pradėdamas ,,nuo pasaulio sukūri­ mo" ir „pasaulinio tvano". Vėlesnėje istorijoje ypač akcentavo monar­ chijų raidą, o XVII a. vidurio—1789 m. laikotarpį pavadino „epocha, kai plito kova su reformacija, kai įsigalinti bedievystė Europoje atvedė į revoliucijos žvėriškumus". P. Kukolnikas taip pat domėjosi Lietuvos praeitimi ir išleido „Isto­ rines pastabas apie Lietuvą"39, kuriose kaip tipiškas feodalinis istoriografas, didžiausią dėmesį skyrė politinei istorijai: valdovams, jų tarpu­ savio santykiams, užsienio politikos įvykiams. įVertinant imperatoriškojo universiteto istorikų veiklą, reikia pažy­ mėti, kad jie ne tik surinko nemaža archyvinės medžiagos ir paskelbė ją, bet taip pat patikrino J. Dlugošo, M. Strijkovskio, A. Vijūko-Kojelavičiaus ir kitų feodalizmo epochos Lietuvos istorikų darbus. Kaip tik I. Onacevičius nurodė, kad minėti autoriai, būdami dvasininkai, sten­ gėsi niekinti lietuvius kaip pagonis, o kryžiuočius ir popiežių vaizduoti kaip krikščionybės ir kultūros skleidėjus. XIX a. pirmosios pusės universiteto istorikų darbai veikė ne tik stu­ dentus, bet ir visuomenę, inteligentiją, nesusijusią su universitetu. Mokytojai ėmė dėtis prie kraštotyros darbo, rinkdami statistikos ir etno­ grafijos žinias. Didelį įspūdį visuomenei paliko antifeodalinės J. Leleve­ lio idėjos. Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis vadino jį savo mo­ kytoju. Universiteto istorijos katedra išugdė Simoną Daukantą, kuris pirmasis ėmėsi rašyti savo tautos istoriją gimtąja kalba ir šiuos veikalus skyrė ne feodalams, bet savo liaudžiai. FILOSOFIJA

Trisdešimt metų nedėstyta universitete filosofija atgijo po 1803 m. reformos, tačiau vietoj dviejų filosofijos katedrų — logikos bei meta­ fizikos ir moralės filosofijos — jame tebuvo vienas filosofijos profeso­ rius, užėmęs abi katedras. Iš pradžių universitete neatsirado nė filosofijos profesoriaus, tad 1803—1804 m. ją laikinai dėstė adjunktas J. Znoska. 1804—1816 m. filosofijos katedras užėmė iš Erlangeno atvykęs Joha­ nas Heinrichas Abichtas (1762—1816). Jis jau buvo išleidęs 24 veikalus (pavyzdžiui, „Filosofijos enciklopedija", „Pažinimo filosofija", „Patobu­ lintoji logika, arba tiesos mokslas", „Papročių metafizika"), išspausdi­ nęs daugybę straipsnių įvairiuose vokiečių leidiniuose. Tapęs I. Kanto pažiūrų šalininku, J. H. Abichtas jo sistemos pagrindu plėtojo savus ieškojimus, žadėdamas kantizmui skirti visas jėgas. Poveikį šiems ieš­ 80

kojimams padarė kritinės filosofijos interpretatoriaus K. L. Reinholdo pažiūros. Vėliau J. H. Abichtas nuo kantizmo kiek nutolo. J. H. Abichto paskaitos universitete nebuvo populiarios: skaitė loty­ niškai, sunkiu stiliumi, be to, prisidėjo ir tautinės akademinio jaunimo aspiracijos. Labiausiai jis pasižymėjo skleisdamas Lietuvoje kantizmo idėjas, savitai jas aiškindamas, filosofines problemas psichologizuodamas, kaip tai matome iš jo 1810/11 m.m. universitetinių paskaitų pro­ gramos3940. Kiekvienais metais J. H, Abichtas išskirdavo atskirą filosofinę dis­ cipliną— proto kritiką, tiriančią žmogaus proto sugebėjimų ribas. Čia jis dėstė pagrindinius I. Kanto gnoseologijos pasiekimus — apriorizmą, transcendentalinį metodą bei kitas koncepcijas. Vilniaus laikotarpis J. H. Abichtui nebuvo vaisingas. Jis teparašė kelis straipsnius ir vieną veikalą „Vadinamuosius pagrindinius filosofi­ jos teiginius"41, išleistą universitete skaitomų paskaitų pagrindu. Savarankiškas mąstytojas J. H. Abichtas nebuvo. Kanto apriorizmą suprasdamas Platono „įgimtų idėjų" prasme, jis tvirtino, kad nemirtinga žmogaus siela pažindama vadovaujasi nekintamais įgimtais principais, teikiančiais absoliučią tiesą. Kita vertus, apriorizmą jis bandė papildyti empirizmo ir sensualizmo elementais, taikėsi prie laiko dvasios, prie universitete klestėjusių gamtos mokslo tyrimų. Antai jis pareiškė, kad filosofijos metodas turįs remtis gamtos mokslų laimėjimais, kad iš gam­ tos galima daugiau išmokti, negu iš knygų. Pabrėždamas jutimiško pa­ tyrimo reikšmę, J. H. Abichtas kėlė jutimiškų duomenų analizės ir sin­ tezės klausimą42. Nepaisant skelbtos filosofijos idealistinio pobūdžio, J. H. Abichto veikla universitete reikšminga tuo atžvilgiu, kad jis — pirmasis žymus I. Kanto, kartu ir klasikinės vokiečių filosofijos skleidėjas Lietuvoje. Tačiau dalis universiteto gamtininkų, pirmiausia J. Sniadeckis, kantizmą vertino neigiamai. J. H. Abichtui mirus, universiteto filosofijos katedros liko neužim­ tos. 1816/17 m.m. logikos paskaitas ėmė skaityti prigimtinės ir tautų teisės profesorius S. Malevskis. Jį išrinkus rektoriumi, 1817/18 m.m. fi­ losofijos paskaitas laikinai buvo pavesta skaityti teisės dėstytojui M. Sta­ nevičiui, kuris, supažindinęs studentus su gnoseologine problematika, orientavosi į jam artimesnę sritį — moralės filosofiją. Tačiau M. Stane­ vičius filosofijos dėstyti reikiamu lygiu nesugebėjo, dėl to universiteto senatas nutarė filosofijos paskaitas pavesti skaityti pedagogui Angelui 39 К укольник П. Историческая заметка о Литве. Вильна, 1864. 40 Praelectiones in universitate doctrinarum Caesareae Vilnensi 1810—1811. 41 Abicht J, H. Initia Philosophiae propriae sic dictae. Vilnae, 1814, 42 Ten pat, p. 5—8.

81

Daugirdui. Jis atkreipė į save dėmesį, 1817 m. laikraštyje ,,Dziennik Wilenski" išspausdinęs plačią F. Jaronskio veikalo ,,Apie filosofiją" re­ cenziją. 1818 m. A. Daugirdas universitete skaitė logikos paskaitas, logikos klausimus papildydamas psichologine problematika ir kritiškai vertindamas kantizmą. 1820 m. universiteto vadovybė paskelbė konkursą filosofijos profe­ soriaus vietai užimti. Buvo nutarta logikos bei metafizikos ir moralės filosofijos katedras sujungti į vieną katedrą, kurią užimtų asmuo, pa­ rengęs darbą tema ,,Apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją" ir lai­ mėjęs konkursą. Pagrindinis konkurso vertintojas buvo J. Sniadeckis, neigiamai atsiliepęs apie visus 8 (taip pat ir A. Daugirdo) konkursui pristatytus darbus. Tačiau likusiųjų konkurso komisijos narių nuomonė buvo kitokia, ir 1821 m. universiteto filosofijos profesoriumi buvo iš­ rinktas Varšuvos universiteto auklėtinis Juozapas Goluchovskis (1797— 1858)43. Tačiau jis tuoj pat išvyko tobulintis į užsienį: Erlangene ir Hei­ delberge studijavo filosofiją, draugavo su F. Šelingu, klausėsi jo paskai­ tų, buvo didelėje jo romantinių pažiūrų įtakoje. Kol J. Goluchovskis buvo užsienyje, filosofijos paskaitas vėl skaitė A. Daugirdas. J. Golu­ chovskis skaityti pradėjo 1823 m. lapkričio 27 d.41 J. Goluchovskis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė skelbti G. Hėgelio ir F. Šelingo idealistinę dialektiką. Gerai susipažinęs su Hėgelio me­ todu ir sistema, J. Goluchovskis jau konkursiniame darbe stengėsi hegelinės triados principu apibrėžti logikos sritį bei ribas. Jis sakė, kad būtina pripažinti visų proto pasireiškimų nekintamą vienybę ir ją api­ būdino kaip tezę. Vienybė skylanti į priešpastatomas dalis, teikiančias galimybę pažinti įvairovę (ši įvairovė esanti antitezė). O sintezė nusta­ tanti ryšį tarp skirtingų proto pasireiškimų. J. Goluchovskio nuomone, šias tris dalis (tezę, antitezę ir sintezę) galima nustatyti kiekviename proto veiksme: kiekvienoje mintyje esanti vienybė, įvairovė ir tarpu­ savio ryšys. Nuo šių veiksmų priklauso loginė galimybė, tikrovė ir būtinumas — jie sudaro sąvokų, sprendinių, samprotavimų, definicijų, skirstymų ir įrodymų pagrindą, jais remiasi loginis tiesos kriterijus. Kiekvienu momentu šie trys principai neišvengiamai egzistuoja, bet vienas iš jų gali turėti lemiamą reikšmę. Antai sąvokose pagrindas yra tezė, sprendiniuose — antitezė, samprotavimuose —■sintezė. Pagrindinė jaunojo J. Goluchovskio ieškojimų idėja neabejotinai pa­ imta iš Hėgelio ir Šelingo— tai visumos idėja. Filosofijos paskirtis jam: pasitelkus specialiuosius mokslus, reiškinių įvairovėje atrasti vienybę, suvokiant pasaulį kaip idealaus prado perimtą visumą. J. Goluchovskio paskaitos universitete buvo viešos, turėjo didelį pa­ sisekimą. Daugybę klausytojų iš viso miesto jos sutraukdavo, gal būt, dėl to, kad, remdamasis Hegeliu bei Šelingu, jis įrodinėjo, jog filoso82

fij oj e pasireiškianti tautos dvasia, jog filosofija esanti jos išraiška. Šios romantinės idėjos žadino tautines aspiracijas, vėliau išsiliejusias 1831 m. sukilimu. Dėl J. Goluchovskio paskaitų pasisekimo sunerimo caro valdžia. Jis buvo skundžiamas, kad, grįžęs iš užsienio, dėstąs nauju metodu, aiški­ nąs naują sistemą ir vartojąs naujus terminus. Įsikišus generalguberna­ toriui, iš J. Goluchovskio buvo pareikalauta pristatyti cenzūrai paskaitų programą bei konspektus43445. Pradžioje neketinęs paklusti, jis vėliau pro­ gramą cenzūrai pateikė ir kelis kartus aiškinosi, jog nieko draudžiamo nedėstąs46. Rektorius S. Malevskis bandė ginti J. Goluchovskį, sakyda­ mas, kad jo paskaitose neįžiūrįs nieko priešįstatymiško ar neleistino. Bet generalgubernatorius, nusprendęs, kad Goluchovskis dėsto ne pagal Rusijos švietimo instrukcijas, nuo 1824 m. sausio 29 d. uždraudė viešas filosofijos paskaitas. N. Novosilcevas referavo carui apie J. Goluchovskį, ir šis 1824 m. rugpjūčio mėn. iš universiteto buvo atleistas. Paskui daugiau filosofijos niekur nedėstė, keliavo po Europą, gyveno kaime (Lenkijoje), savo raštais atsiliepdamas į gyvenimo aktualijas. Jau po mirties išleistame stambiame veikale „Svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo problemų apmąstymai"47 siekiama įveikti švietėjiško racionalizmo tra­ diciją, skelbiant irracionalizmą, filosofijos ir religijos suderinimą. Jau­ nystėje visuomeninius santykius Lenkijoje kritikavęs romantiko požiū­ riu, J. Goluchovskis vėliau juos gynė, skelbė klasių bendradarbiavimą ir smerkė socializmo idėjas. Nuo 1826 m. į filosofijos katedrą vėl grįžo Angelas Daugirdas (1776— 1835), logikos, metafizikos ir morales filosofijos paskaitas skaitęs iki universiteto uždarymo. A. Daugirdas (kilęs iš Mogiliovo gubernijos) mokėsi Dubrovicų pi­ jorų kolegijoje, Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje, ilgai dirbo pedago­ go darbą įvairiose Baltarusijos ir Lietuvos vidurinėse mokyklose. Kaip minėta, 1818 m., po dvejų metų nuo J. H. Abichto mirties, buvo pa­ kviestas skaityti filosofijos Vilniaus universitete. Iš tikrųjų tai būta subtilaus filosofo, deja, savo amžininkų nepa­ kankamai įvertinto. Susidomėjimas juo, kaip vienu ryškiausių univer­ siteto filosofų, pastaruoju metu didėja. Lenkijos Liaudies Respublikoje 43 J. Goluchovskio konkursinio darbo rankraštis saugomas Lietuvos TSR Mokslų aka­ demijos Centrinėje bibliotekoje. Jis paskelbtas leidinyje ,,Archiwum historii filozofii i myšli spoiecznej", t. 8, Warszawa, 1962, p. 270—308. Apie J. Goluchovskį žr.: St. Harassek. Jozef Goluchowski, zarys žycia i filozofii. Krakow, 1924. 44 Ogloszenie lekcyji w imperatorskim Uniwersytecie Wilenskim, 1823—1824. 45.LTSR CVIA, f. 721, ap. 1, b. 742 (byla dėl J. Goluchovskio paskaitų). 46 Ten pat, b. 60 (byla dėl dėstymo nutraukimo). 47 Goluchowski J. Dumania nad najwyzszemi zagadnieniami czlowieka, t. I—II. Wilno, 1861.

83

ir Baltarusijos TSR išėjo dvi jo darbams skirtos monografijos48. Šių kraštų tyrinėtojai intensyviai ieško išsimėčiusių po įvairius archyvus A. Daugirdo rankraščių, kurie liko neišspausdinti. Tas susidomėjimas senuoju filosofu visai suprantamas: A. Daugirdas buvo vienas žymes­ niųjų krašto Švietimo atstovų49. A. Daugirdas paskaitas skaitė pagal savąjį 1821 m. paskelbtą kon­ kursinį darbą „Traktatas apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją"50. 1828 m. jis išleido pirmąją dalį stambaus veikalo „Prigimtinių mąstymo taisyklių išdėstymas, arba teorinė ir praktinė logika" (antrosios ir tre­ čiosios dalies rankraščiai iki šiol nerasti), taip pat išspausdino straips­ nių periodikoje. A. Daugirdas pradėjo dėstyti tuo metu, kai Europoje baigėsi švie­ tėjiškosios filosofijos epocha ir plito klasikinė vokiečių filosofija, pir­ miausia kantizmas. Peržengęs katalikiškosios mokyklinės filosofijos ribas, A. Daugirdas pasirodė turįs plačius filosofinius interesus. Priimda­ mas naujųjų laikų filosofijos požiūrį, kad filosofijos centrą sudaro pa­ žinimo klausimai, Daugirdas sutiko su Kantu, jog pasaulio pažinimo galimybės tyrimas yra pagrindinė filosofijos problema. Tačiau, ją gvil­ dendamas, A. Daugirdas pasireiškė kaip kantizmo kritikas. Daugiausia remdamasis empirizmo tradicija ir orientuodamasis į vadinamosios ško­ tų sveiko proto filosofijos mokyklą, empirizmo ir psichologizmo argu­ mentais jis išplėtojo Kanto transcendentalinės filosofijos kritiką. Kita vertus, kaip katalikiškas filosofas, Daugirdas kantizme įžvelgė pavojų religijos dogmoms. Remdamasis T. Rido, D. Stiuarto, Dž. Bičio ir kitų iš škotų mokyklos pažiūromis, A. Daugirdas rodo viso subjektyviojo idealizmo nepagrįstu­ mą, grindžia objektyviosios tikrovės egzistavimą. „Mūsų proto dėsniai įsako mums turėti tokius objektus, kurių požymiai ne todėl realūs, kad jie pasireiškia mūsų prote, bet dėl to, kad realiai egzistuoja už mūsų minties ir dėl to nulemia mūsiškąjį jų įsivaizdavimą"51. Erdvė ir lai­ kas —■tai ne apriorinės pažinimo formos, bet realybė; erdvės ir laiko sąvokos susidarančios empiriškai, jos atitinkančios tam tikrus tikrovės bruožus. Pabrėždamas tikrovės pirmenybiškumą, pažinimo atitikimą tik­ rovei ir empirinę pažinimo kilmę, A. Daugirdas reiškė materialistines pažiūras, kuriose ryšku švietėjiško mechanistinio materializmo pėdsakai. A. Daugirdas buvo ne tik filosofas, bet ir teologas, gynęs sielos ne­ mirtingumą, mokslo ir tikėjimo sutaikymą, teologijos dogmas. Vis dėlto jis sugebėjo išreikšti vertingų materialistinių idėjų ir daugiau ar ma­ žiau sėkmingai kritikuoti subjektyviojo idealizmo filosofiją. Šiuo atžvil­ giu A. Daugirdo pažiūros turi išliekamąją vertę ir iliustruoja materia­ listinės filosofijos tendenciją universitete, Lietuvoje. 84

Tačiau anuomet, kai švietėjų ir sveiko proto filosofijos gynimas daugumai rodėsi primityvu, kai romantizmo idėjos apėmė ir akademinį jaunimą, A. Daugirdas negalėjo tikėtis populiarumo. Dar ryškiau materialistines pažiūras išreiškė kai kurie universiteto gamtininkai, neišvengiamai susidūrę su filosofine problematika ir pa­ sukę artima gamtamoksliniam materializmui kryptimi. Objektyvios rea­ lybės egzistavimą laikydami būtina gamtos mokslų prielaida, jie teigė, kad gamtos mokslai tiria realybės įvairovę, objektyvias materialaus pa­ saulio kūnų savybes, realius medžiagų jungimosi ir skaidymosi proce­ sus. Fizikos—matematikos fakulteto profesoriai J. Sniadeckis, F. Dževinskis, S. Stubelevičius, I. Fonbergas, V. Karčevskis, daugeliu atvejų laikydamiesi mechanistinio materializmo pažiūrų, paskaitose ir veika­ luose susidūrę su filosofine gamtos mokslų problematika, sugebėjo iš­ reikšti ir dialektinių idėjų. Vertingų minčių apie gamtos mokslų ir filosofijos objektą pasakė J. Sniadeckis, daug rašęs filosofine tematika ir raštus leidęs Vilniuje. Iš pradžių būdamas prancūzų XVIII a. švietėjiškosios filosofijos įtakoje, vėliau jis orientavosi į škotų sveiko proto filosofiją ir neigiamai vertino klasikinės vokiečių filosofijos idealizmą, ypač I. Kanto sistemą. Deja, J. Sniadeckis nesugebėjo įžvelgti realios Kanto filosofijos proble­ matikos. J. Sniadeckio filosofinės pažiūros formavosi, tiriant gamtos mokslų metodologines problemas. Jis siekė, kad filosofija ne aprioriškai dik­ tuotų mokslams savo principus, bet atitiktų gamtamokslinių tyrimų re­ zultatus ir jais remtųsi. Atitrūkusias nuo mokslų filosofines spekulia­ cijas laikė bevertėmis. „Filosofija nėra nei pritaikymas, nei įvadas, bet yra gerai suprastų ir sutvarkytų žinių ir mokslų atvejis: žmonijos pa­ mokymas turi ja baigtis, o ne nuo jos prasidėti"484950152. J. Sniadeckis tyrė logikos problemas — indukciją, hipotezių kūri­ mą bei patvirtinimą, nagrinėjo tikimybinių skaičiavimų loginius klau­ simus. Įžvelgdamas tuometinės logikos trūkumus, jis reikalavo logiką sieti su gamtos mokslais, ypač su matematika ir fizika. J. Sniadeckio filosofinė koncepcija nebuvo nuosekli. Tvirtindamas, kad religija negali būti argumentas sprendimui apie fizinį pasaulį, jis 48 Kaczmarek S, Aniol Dowgird, filozof nieznany. Warszawa, 1965; Дорошевич Э. K. Аниол Довгирд — мыслитель эпохи Просвещения. Минск, 1967. 49 Kaczmarek S.t min. veik., p. 283. 50 Dowgird A. O loice, metafizyce i filozofii moralney. Rozprawa na skutek konkursu ogloszonego przez cesarski Uniwersytet Wilenski roku 1820 dnia 1-go marca do katedry rzeczonych przedmiotów. Wilno, 1821. 51 Dowgird A. Wyklad przyrodzonych myslenia prawideì czyli logika teoryczna i praktyczna, cz. I. Polock, 1828, p. 181. 52 Sniadecki J. Filozofia umyslu ludzkiego. Pisma rozmaite, t. IV. Wilno, 1822, p. 472.

85

religiją laikė būtinu moralės ir visuomeninio gyvenimo veiksniu. Pasku­ tiniuoju kūrybos laikotarpiu skelbė žmogiškojo pažinimo ribotumą, kūno ir sielos dualizmą, priešingai savajai ankstesnei empiriškajai programai. Nepaisant nenuoseklumo ir ribotumų, universiteto gamtininkai pri­ sidėjo prie filosofinių metodologinių gamtos mokslų problemų tyrimo, orientavo akademinį jaunimą ieškojimų ir pažangių idėjų kryptimi. TEOLOGIJA

Teologijos fakulteto imperatoriškajame universitete nebuvo, tik Mo­ ralinių ir politinių mokslų fakultete veikė teologijos skyrius, kurio ab­ solventai įgydavo aukštąjį teologinį išsilavinimą. Pagrindinę teologijos skyriaus studentų dalį sudarė Vilniaus Vyriau­ siosios dvasinės seminarijos auklėtiniai. Kol jos nebuvo, teologijos stu­ dentų universitete buvo nedaug. Antai 1803/04 m.m. pirmajame semestre dogmatinės teologijos paskaitų klausė 5, moralinės teologijos — 7 stu­ dentai. Kitų metų pirmajame semestre Šventojo rašto paskaitų klausė 8, dogmatinės teologijos — 6 studentai. 1806/07 m.m. pirmajame semestre tebuvo 24 teologijos studentai. Vyriausiosios dvasinės seminarijos steigimą prie universiteto Lietu­ vos katalikų bažnyčios viršūnė sutiko labai nepalankiai. Ji nenorėjo su­ sitaikyti su tuo, kad aukštasis dvasininkų išsilavinimas paklustų pasaulietiškajai jurisdikcijai, kad teologijos studentai lankytų gamtos mokslų paskaitas, be to, kartu su studentais pasauliečiais, kad katalikų ir uni­ tų vienuolynai būtų apdėti mokesčiais seminarijai išlaikyti (kasmet buvo numatyta po 15 000 rb). Apskritai seminarijos steigimą prie uni­ versiteto ji laikė Tridento bažnytinio susirinkimo nutarimų pažeidimu. Rektoriui J. Stroinovskiui teko padėti daug pastangų, kad įveiktų tą pasipriešinimą. Vyriausioji dvasinė seminarija pradėjo veikti tik 1808 m., įsikūrusi buvusiame Vilniaus augustiniečių vienuolyne53. Vyriausiojoje dvasinėje seminarijoje studijavo dvasininkai ne tik iš Vilniaus ir Žemaičių, bet ir iš Mogiliovo, Slucko, Podolės ir Minsko katalikų vyskupysčių bei Polocko, Lietuvos Brastos ir Slucko unitų vyskupysčių. Universiteto teologijos skyriaus paskaitas taip pat lankė Vilniaus vienuolių ordinų —■pranciškonų, karmelitų, misionierių, bazilionų ir kitų nariai. Universitete jie įsigydavo ir teologijos laipsnius; pradinį teologinį išsilavinimą Vyriausiosios dvasinės seminarijos auk­ lėtiniai gaudavo vyskupijų kunigų seminarijose, o vienuoliai — savo vienuolynų mokyklose. Universiteto statutas numatė 3 teologijos katedras: Šventojo rašto, dogmatinės teologijos ir moralinės teologijos. Be šių pagrindinių discip­ 86

linų, dar buvo dėstoma bažnyčios istorija, kanonų teisė, pastoralinė teologija, bažnytinė iškalba (homiletika), hebrajų kalba5354. Be to, teolo­ gijos studentai privalėjo lankyti humanitarinių ir gamtos mokslų paskai­ tas: graikų, lotynų ir lenkų literatūros, filosofijos, gamtos istorijos, fi­ zikos, botanikos, agronomijos ir higienos. Visi Vyriausiosios seminarijos klierikai mokėsi rusų ir lotynų kalbų, dalis jų dar mokėsi graikų kal­ bos, taip pat vokiečių arba prancūzų kalbų. Tačiau gamtos mokslų teologai vengė, teisindamiesi, kad botanikos ir fizikos paskaitų negalį lankyti dėl per didelio krūvio, o zoologijos paskaitų — dėl to, kad jas turėtų klausyti kartu su Medicinos fakulteto studentais55. Šventojo rašto katedrą iki 1814 m. užėmė buvęs literatūros profe­ sorius F. N. Golianskis, išleidęs nemaža teologijos raštų — Šventojo rašto komentarus, katekizmą, medžiagą pamokslams ir kt. 1815—1817 ir 1821—1824 m. Šventojo rašto katedros profesorium buvo Vilniaus uni­ versiteto auklėtinis M. Bobrovskis. Kurį laiką jis dar dėstė arabų kalbą ir biblinę archeologiją. Turėdamas didelį polinkį į filologiją, ir Šventąjį raštą jis daugiau aiškino filologiniu, istoriniu ir archeologiniu, o ne dogmatiniu požiūriu. 1817—1821 m. Šventojo rašto katedros profeso­ riaus pareigas ėjo žemaitis, universiteto auklėtinis, teologijos magistras J. K. Gintila, bibliofilas ir didelis arabų bei hebrajų kalbų žinovas, pa­ rengęs hebrajų—lenkų kalbų žodyną (liko rankraštis). Dogmatinės teologijos katedrą iki 1814 m. užėmė bazilionas K. Tomaševskis, o jam mirus, 1815—1828 m.,— iš Ilūkstės apylinkių kilęs A. B. Klangevičius. Iš moralinės teologijos dėstytojų pažymėtinas tel­ šietis J. Skydelis, teologijos ir kanonų teisės daktaras. Visas bažnytinės teisės kursas buvo įvestas tik 1816 m. Šios discip­ linos paskaitas skaitė civilinės ir baudžiamosios teisės profesorius A. Ka­ pelis, pasaulietis, tačiau geras bažnytinės teisės šaltinių žinovas. Per paskaitas jis nevengdavo kritiškai atsiliepti apie Romos aukštosios dva­ sininkijos piktnaudžiavimus, bažnytinės teisės šaltinių falsifikavimą. Vil­ niuje išėjo jo darbų iš bažnytinės teisės. Universiteto teologų orientacija į Austrijos teologijos fakultetuose paplitusius vadovėlius nepatiko konservatyviai Lietuvos bažnyčios vir­ šūnei. Friburgo ir Austrijos teologai, verčiami imperatoriaus Jozefo II, skelbė doktriną, vadinamą jozefinizmu, teisinusią pasaulietinės valdžios kišimąsi į bažnyčios reikalus, dėl to kiek kitaip aiškinusią katalikybės 53 Symon F. A. De Seminario principali Vilnensi. Academia Caesarea Romano-Catholica Ecclesiastica Petropolitana, anno académico 1887—1888. Petropoli, 1887, p. 11—55. 54 Praelectiones in Universitate Literarum Caesarea Vilnensi 1805—1831. 55 Symon F. A. De catholica Facultate theologica in universitate litterarum olim Vilnensi. Academia Caesarea Romano-Catholica Ecclesiastica Petropolitana, anno académico 1888—1889. Petropoli, 1888, p. 100.

87

dogmas. Panašiai kaip Austrijoje, Vilniaus universiteto teologai priklau­ sė nuo pasaulietinės valdžios, vartojo M. Danenmajerio, J. Jano, A. K. Reibergerio vadovėlius, kurie netrukus popiežiaus buvo uždrausti kaip per daug liberalūs ir nepakankamai ortodoksiški. Universiteto teologai lotynų ir lenkų kalbomis išleido nemaža raš­ tų, kuriuose jie ne tik aiškino religijos dogmas, bet, polemizuodami su Europos švietėjų idėjomis, siekė stabdyti ateistinių ir kitų pažangių pa­ žiūrų plitimą visuomenėje.

LITERATŪRA IR KALBOTYRA KLASIKINĖ FILOLOGIJA

reta suklestėjusios matematikos, fizikos, chemijos, gamtos, medicinos, istorijos universitete didelę pa­ žangą padarė ir filologija, ypač klasikinė. Jos su­ klestėjimas visai pagrįstai siejamas su Gotfrydo Er­ nesto Grodeko (1762—1825) moksline ir pedagogine veikla1. G. E. Grodekas universitete pradėjo dirbti 1804 m., pakeitęs iki tol čia graikų kalbą dėsčiusį Kazimierą Rogovskį (1727—1809). Lotynų kalbą kurį laiką (1803/04 ir 1806/07 m.m.) dėstė Ferdinandas Serafinovičius (1759—1812)2, o literatūrą — iš Romos 1805 m. atvykęs Povilas Tarengis (1767 — apie 1830). Šis pasirodė nemoralus, menkas dėstytojas, ir 1807 m. rugsėjo mėn. universitetas savo lėšomis jį išsiuntė atgal į Romą3. Tada lotynų literatūros kursas buvo pavestas taip pat G. E. Grodekui, kuris iki pat savo mirties skaitė antikinę literatūrą. Dar 1806 m. G. E. Grodekas siūlė padaryti vieną antikinės literatūros katedrą, bet universiteto vadovybė tam siūlymui nepritarė4. Apie G. E. Grodeko veiklą universitete parašyta nemaža įvairių stu­ dijų, jis apibūdinamas taip pat ir ne specialiai jam skirtuose darbuo­ se5. Beveik be išimties pripažįstama, kad tai ryški neohumanistinės krypties klasikinėje filologijoje asmenybė. Jo filologinės enciklopedijos kursas apėmė hermeneutiką su teksto kritika, metriką, žinias apie anti­ kinę literatūrą, mitologiją, mokslų ir menų istoriją, epigrafiką, chrono­ logiją, numizmatiką ir geografiją. G. E. Grodekas ne tik supažindindavo studentus su kalbinėmis ir literatūrinėmis teksto ypatybėmis, bet ir pla­ čiai komentuodavo veikalus istorijos bei archeologijos požiūriu. Jo tekstualinė ir estetinė kritika turėjusi milžinišką reikšmę studentų este­ tiniam ugdymui: parengusi juos suvokti romantizmo estetiką. Grožis, G. E. Grodeko įsitikinimu, tai ne tik formos, bet ir turinio savybė. 88

G. E. Grodekas — kelių graikų literatūros istorijos veikalų autorius. Ypač pažymėtinas jo vadovėlis ,,Graikų literatūros istorijos pradme­ nys"123456, kur yra ne tik biobibliografinių žinių, bet literatūros raida pa­ teikiama pagal antikinės Graikijos rajonus. Didžiai vertinamas ir jo nuo 1810 m. vestas filologijos seminaras, kuriame dalyvavę, be kitų, Silvestras Valiūnas ir Simonas Daukantas. G. E. Grodekas visą laiką buvo keliamas už tai, kad daug įtakos turė­ jęs Adomui Mickevičiui. Beje, pats naujausias jam skirtas darbas, nu­ rodytoji K. Menžinskio studija, gana ryžtingai mėgina šias paplitusias ir įsigalėjusias pažiūras į G. E. Grodeko pažangų vaidmenį reviduoti. Kai dėl A. Mickevičiaus ir jo profesoriaus santykių, gal būt, ir galima autoriui pritarti, tačiau, šiaip ar taip, G. E. Grodekas universitete ne­ abejotinai buvo viena iš ryškiausių mokslo figūrų. Lotynų kalbą 1815/16 ir 1818/19 m.m. yra dėstęs universiteto biblio­ tekininko pavaduotojas Andrius Justinas Levickis (1775—1830), o 1819/20 ir 1820/21 m.m.— G. E. Grodeko mokinys Liudvikas Sobolevskis (1791—1830)7, parengęs keletą lotynų autorių leidimų, taip pat žinomas ir kaip bibliografas. Nuo 1821/22 m.m. iki pat universiteto uždarymo lotynų autorius su studentais skaitė kitas G. E. Grodeko mokinys — Jonas Stanislovas Kostka Hrinevičius (1791—1866)8. 1830 m. jis tapo ekstraordinariniu profe­ soriumi. Jo padėjėju buvo Adomas Benediktas Jocheris (1791—1860), dėstęs lotynų kalbą. Graikų kalbą šalia G. E. Grodeko nuo 1805 m. dėstė adjunktas Simonas Feliksas Žukovskis (1782—1834) graikų kalbos vadovėlio autorius. Nuo 1830 m. iki universiteto likvidavimo jis skaitė graikų literatūrą. Po G. E. Grodeko mirties katedros profesoriumi 1826—1829 m. tapo buvęs Krokuvos universiteto Rytų kalbų profesorius Vilhelmas Miunichas (1793—1830). Apie jo gyvenimą ir veiklą turime maža žinių9. 1 Фролов E. Вильнюсская школа классической филологии начала XIX века в лице ее виднейших представителей старшего и младшего поколений. (Рукопись дисс. канд. филол. наук.) В., 1961, с. 63 и след. 2 Bielinski J., min. veik., t. III, p. 318. 3 Abramowiczowna Z. X. Pawel Tarenghi. Wilno, 1936, p. 2—20. 4 Фролов E., min. veik., p. 69. 5 Tų darbų apžvalgą žr.: M ęžynski K. Gotfryd Ernest Groddeck..., p. 6—12. 6 Groddeck G. E. Initia historiae Graecorum litterariae, leid. 2, t. I—II. Vilnae, 1821—1823. 7 Фролов E., min. veik., p. 158—185. 8 Zujew ski A. J.S.K. Hryniewicz, ostatni wykiadowca na katedrze filologii klasycznej.— Z dziejow filologii klasycznej w Wilnie. Wilno, 1937, p. 395—428. 9 Madida W. Z dziejow filologii klasycznej w Uniwersytecie Jagiellonskim.— Wydzial filologiczny Uniwersytetu Jagiellonskiego. Krakow, 1964, p. 44.

89

SLAVŲ FILOLOGIJA

Universitetas turėjo objektyvias sąlygas ugdyti slavų filologiją, bet jos pasiekimai neprilygo klasikinės filologijos laimėjimams. Iki 1803 m. reformos rusų kalbą universitete dėstė Martynas Zubakovičius10. 1805 m. rusų literatūros katedrą užėmė Ivanas Černiavskis (1768 — apie 1822), atvykęs iš Kazanės. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį universiteto taryba suteikė jam filosofijos daktaro laipsnį. I. Černiavskis vertintinas kaip rusų literatūros populiarintojas, galėjęs sudominti ja, pavyzdžiui, ir A. Mickevičių. I. Černiavskis padarė bene porą praneši­ mų iš slavų kalbotyros (,,Apskritai apie kalbą ir ypač apie rusų kal­ bos ypatybes", „Apie mokslo ir meno būklę Rusijoje X—XIII a."). Per paskaitas yra nagrinėjęs „Sakmę apie Igorio žygį" ir Simeono Polockio kūrybą. Tarp I. Černiavskio minimų šaltinių visų pirma pažymėtinas I. Boltinas, tipiškas XVIII a. švietimo atstovas ir racionalistas. Po I. Černiavskio rusų literatūros profesorių pavadavo Peterburgo pedadoginio instituto absolventas Piotras Ostrovskis *(1791—1846), pasi­ žymėjęs studentų šnipinėjimu; per jį prasidėjo filomatų byla11. 1821 m. spalio mėn. rusų kalbos ir literatūros paskaitas pradėjo skai­ tyti profesorius Ivanas Loboika (1786—1861). Jis reiškėsi ir kalbotyro­ je, ir literatūroje. Laikydamasis „filosofinių gramatikų" tradicijos, dau­ giau domėjosi kalbos kilme, kalbos ir mąstymo santykiu, kalbos dalių atsiradimo problemomis, negu neseniai susiformavusia istorine-lyginamąja kalbotyra. Vis dėlto naujos idėjos neliko be atgarsio. 1824 m. pra­ dėjo skaityti kursą—„Lyginamosios rusų, lenkų ir senosios slavų kal­ bos gramatikos trumpa apybraiža". Per paskaitas jis aiškindavo rusų leksikologijos ir dialektologijos dalykus, taip pat Kirilo ir Metodijaus veiklą bei senosios slavų kalbos likimą Rusijoje. I. Loboika dėstė senąją slavų kalbą pagal žymaus čekų kalbininko Josefo Dobrovskio knygą „Institutiones", kurią, kiek sutrumpinęs, ir išvertė. Rusų literatūros kursą I. Loboika buvo suskirstęs į dvi dalis: 1) lite­ ratūros istoriją ir 2) „rusų prozaikų ir poetų veikalų gražiausių vietų filologinį bei estetinį nagrinėjimą". Šią dalį jis dėstė iš pradžių pagal N. Grečo vadovėlius, o paskui pats parengė plačius konspektus. Universiteto istorijoje I. Loboika paliko gerą vardą: jis suartėjo su Vilniaus visuomene, domėjosi lietuvių kalba, palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais: D. Poška, L. Uvainiu, Kiprijonu Nezabitauskiu. Be I. Loboikos, senąją slavų kalbą kurį laiką būsimiems unitų dva­ sininkams dėstė Mykolas Bobrovskis (1784—1848)12, išgarsėjęs tuo, kad atrado XI a. Biblijos vertimą, vadinamąjį Supraslio rankraštį. 1817— 1822 m. jis keliavo po Italiją ir Austriją. Vienoje susipažino su žymiu 90

orientalistu J. Hamer-Purgštaliu ir slavistu J. Kopitaru, Prahoje — su J. Dobrovskiu. Jis domėjosi ir lužitėnų sorbų kalba. Rektoriai J. Stroinovskis ir ypač J. Sniadeckis, nesant universitete polonistinės katedros, stengėsi lenkų kalbos ir literatūros dalykus pri­ jungti prie kitų kursų — retorikos ir poezijos ar lotynų kalbos. Todėl retorikos programose kai kada būdavo pridedama „Lenkų literatūra ir kalba" ar „Lenkų literatūra, t. y. retorika". Buvo net kviečiami žymūs lenkų rašytojai J. U. Niemcevičius ir F. K. Dmochovskis užimti retori­ kos ir poezijos katedrą, bet šie atsisakė. Po 1803 m. iš retorikos ir poezijos katedros išėjus profesoriui Filipui Nerejui Golianskiui (1753—1824), 1803—1805 m. šį kursą dėstė ad­ junktas Stanislovas Bakovskis (1769—?); darbus iš lenkų literatūros ver­ tindavo, studentus egzaminuodavo minėtas F. N. Golianskis. Pagaliau 1811 m., po ilgai trukusio konkurso, retorikos ir poezijos katedros profesoriumi buvo išrinktas Euzebijus Slovackis (1773—1814), busimojo lenkų poeto Julijaus Slovackio tėvas. Rektorius tikėjosi, kad jis visų pirma atkreipsiąs dėmesį į lenkų kalbos grynumą ir taisyklin­ gumą, kovosiąs su vietiniais dialektizmais, „lietuviškumais" studentų kalboje. Bet E. Slovackis po trejų metų mirė. E. Slovackio kursas apėmė bendrosios estetikos, poetikos, retorikos, literatūros žanrų ir lenkų literatūros istorijos dalykus. Jo estetinių pa­ žiūrų šaltiniai buvo vokiečių ir prancūzų estetika — J. J. Ešenburgas, S. Batjė, A. G. Baumgartenas, J. A. Eberhardas, J. G. Zulceris ir kt. Savo pažiūromis jis buvo nuosaikus klasicistas. Literatūros reikšmė, pa­ sak jo, priklausanti nuo ideologijos ir filosofijos, o veikalo forma — kalba ir stilius — nuo minties vertybės. Jo paties stilius pasižymėjo aiš­ kumu, tikslumu, logiškumu. Lenkų literatūros istorijai skirtuose darbuose E. Slovackis stengėsi aprėpti kuo daugiau medžiagos. Jis paskelbė nau­ jų lenkų rašytojų vardų, nagrinėdamas ne tik spausdintus, bet ir rank­ raščiais likusius veikalus. 1814/15 m.m. retorikos ir poezijos dalykus ėmė skaityti Slovackio rekomenduotas Leonas Borovskis (1784—1846)101213, tapęs 1818 m. adjunk­ tu, 1821 m.—'ekstraordinariniu, o 1823 m.— ordinariniu profesoriumi. Dirbo iki universiteto uždarymo. Jo paskaitų klausė tokie įžymūs lenkų ir lietuvių rašytojai, kaip A. Mickevičius, J. Kraševskis, Kajetonas Ne­ zabitauskis, S. Daukantas, S. Stanevičius ir kt. Tai buvo plačios erudi­ 10 Bielinski J., min. veik., t. II, p. 730. 11 Archiwum do dziejow literatury i oswiaty w Polsce, t. VI. Krakow, 1890, p. 180— 187. 12 Францев В. А. Польское славяноведение конца XVIII и первой четверти XIX века. Прага, 1906, с. 331. 13 Pigon S. Historia jednego konkursu do katedry wymowy i. poezji.— Z ogniw žycia i literatury. Wroclaw, 1961, p. 101—132.

91

cijos profesorius, padėjęs studentams gilintis į literatūros istoriją ir pažinti naujausią Vakarų literatūrą. Jis pirmasis įvedė lenkų literatūros seminarinius darbus, kuriais mokė studentus analizuoti rašytojo meist­ riškumą. Savo estetines pažiūras, kaip ir jo pirmtakas E. Slovackis, grindė daugiausia vokiečių darbais. Reikšmingas jo darbas „Pastabos apie poezi­ ją ir retoriką jų panašumo ir skirtumų požiūriu" (1821). Kaip papildomą kursą nuo 1824 m. L. Borovskis skaitė „filosofinę gramatiką", paremtą J. Ch. Adelungo ir J. S. Faterio „Mitridatu" bei ki­ tomis „filosofinėmis gramatikomis". UŽSIENIO KALBOS

Užsienio kalbų katedrų ar katedros nebuvo: anglų, vokiečių, pran­ cūzų ir italų kalboms dėstyti universitetas turėjo keturis lektorius, ku­ rie kiek supažindindavo studentus ir su tų kalbų literatūra. Vis dėlto iš užsienio literatūros daugiausia žinių duodavo profesorių E. Slovackio ir L. Borovskio paskaitos. 1801/02 ir 1804/05 m.m. vokiečių kalbą dėstė adjunktas Petras Albrichtas (1764—apie 1804). Paskui ilgus metus (1805—1832) vokiečių kalbos lektoriumi buvo Benjaminas Haušteinas (1778—apie 1840)14, nuo 1811 m. įvedęs ir vokiečių literatūros kursą — vokiečių poezijos isto­ rijos apžvalgą. Kurį laiką B. Haušteinas dėstė ir anglų kalbą. Vienu tarpu, 1810—1818 m., anglų kalbą dėstė ir graveris Juozapas Saundersas. Jis supažindindavo studentus ir su anglų rašytojų — O. Goldsmito, Dž. Miltono, A. Popo, Dž. Adisono — kūryba. Per L. Borovskio paskai­ tas būdavo kalbama ir apie Dž. Sviftą, L. Sterną, Dž. Baironą ir kt. Prancūzų kalbos lektoriumi 1801—1827 m. buvo Žanas Pinabelis (1765—apie 1830). Jis atvyko į Lietuvą namų mokytoju, bet, univer­ sitete dirbdamas, gavo ekstraordinarinio profesoriaus vardą. Jį pakei­ tęs Žanas de Nevas (1785—1839)15 po kelerių metų (1830) tapo ekstra­ ordinariniu profesoriumi. 1826 m. Vilniuje išėjo trys jo prancūzų kalbos vadovėliai. Prancūzų literatūra buvo dėstoma pagal Š. F. Laharpo, S. Batjė ir Ž. F. Marmontelio veikalus. Susipažindavo studentai ir su pran­ cūzų estetikos idėjomis, ir su Rasino, Moljero, Voltero, Ruso, de Štai veikalais, ypač per L. Borovskio paskaitas. Įdomu, kad XIX a. pradžios Vilniuje ir universitete buvo labai po­ puliari italų kalba. Prie jos populiarumo prisidėjo gana gausi italų ko­ lonija Vilniuje, knygos ir itališkai vaidinamos pjesės teatruose16. Nuo 1818 iki 1832 m. jos lektorium buvo jau minėtas abiejų teisių profe­ sorius A. Kapelis; beje, būta ir pertraukų (1812/13 ir 1824/25 m.m.), o 92

1821—1826 m. studentai nelaikė egzaminų. Pradedantiesiems jis dėstė elementariąją gramatiką, o pažengusiems — poezijos elementus bei li­ teratūros istoriją.. Kaip matyti iš studento A. Petruševičiaus rašomojo darbo, studentai pramokdavo laisvai kalbėti itališkai. A. Kapelis supa­ žindindavo studentus su Dantės, T. Tašo, V. Alfjerio, L. Ariosto ir kitų kūryba. Jis Vilniuje išleido ir kelis sudarytus italų prozos ir poezijos rinkinius (1809 ir 1817 m.). Žinių apie italų literatūrą studentai gau­ davo taip pat profesorių E. Slovackio ir L. Borovskio paskaitose. Būdinga, kad universitete dėstyta ir senųjų bei naujųjų orientinių kalbų: nuo seno jame būta hebrajų kalbos kurso, o XIX a. prisidėjo dar persų ir arabų kalbos. Šių kalbų dėstytojas S. F. Žukovskis išugdęs keletą gabių hebraistikos specialistų, kaip minėtas M. Bobrovskis. Per­ sų ir arabų kalbų 1826—1829 m. mokė profesorius V. Miunichas. K. Kontrimas buvo įteikęs kuratoriui A. Čartoriskiui memorandumą, siūlydamas įkurti universitete specialų institutą, kur būtų dėstomos tur­ kų, persų, totorių, armėnų, mongolų ir arabų kalbos1415617. Jis svajojo iš­ siųsti kokį studentą į Kalkutą ir Ceiloną mokytis bengalų, sinhalų ir kitų kalbų. Iš visų planų buvo realizuotas tik vienas: pavyko surinkti lėšų- Juozapui Senkovskiui (1800—1858) vykti į Turkiją. Šis buvo nu­ matytas orientalistikos katedros profesoriumi, betgi į Vilnių negrįžo — pasidarė Peterburgo universitete arabų kalbos profesoriumi. Nors Rytų kalbų dėstymas universitete nesuklestėjo, vis dėlto keli jo auklėtiniai tapo žymiais orientalistais. Juozapas Kovaievskis (1801— 1878) nuo 1838 m. buvo mongolų filologijos profesoriumi Kazanės uni­ versitete, o Aleksandras Chodzka (1804—1891) parašė kelis veikalus apie persų kalbą ir literatūrą. UNIVERSITETAS IR LITUANISTIKA

1802—1832 m. universiteto reikšmės lietuvių kultūros raidai proble­ mos negalima išspręsti vienašališkais, alternatyviais teiginiais. Šiuo at­ veju ypač pravartu turėti galvoje nepaprastai prieštaringus klasinius, tautinius, politinius ir kultūrinius santykius Lietuvoje, kurių poveikis vienaip ar kitaip nulėmė ir universiteto veiklą. Jis taip pat buvo vei­ kiamas Europoje ir visoje Rusijos imperijoje išryškėjusių procesų. Jų pagrindiniai bruožai apibūdinti ne viename lietuvių tarybinių moksli­ 14 Bielinski J., min. veik., t. II, p. 732—733; t. III, p. 192. 15 Ten pat, t. III, p. 156. 16 Glixelli S. O nauce językow romanskich w Wilnie 1781— 1832. Wilno, 1922, p. 11. v Palionis J. Vilniaus Franklinas.—„Mokslas ir gyvenimas", 1976, Nr. 9 (228), p. 19.

93

ninku darbe18, kur, remiantis marksizmo-leninizmo klasikų mintimis, dia­ lektiškai žiūrima į analogiškus mūsų problemai XIX a. pradžios reiški­ n iu s— literatūrą ir švietimą. Apskritai visiems vidurinių amžių universitetams būdingas tam tikras kosmopolitizmas, kurio pagrindą sudarė dėstomoji nenacionalinė loty­ nų kalba ir labai mišri profesorių bei studentų tautinė sudėtis. Ilgainiui, ypač augant miestų buržuazijos įtakai, universitetai tapo vienos, o kar­ tais net kelių nacionalinių kultūrų centrais. Vilniaus universitete šis procesas dėl įvairių priežasčių nepasibaigė, galima sakyti, iki pat mokyklos uždarymo. XVIII a. pabaigoje lotynų kalbos pozicijas universitete atkakliai gynė rektorius M. Počobutas. Antai jis ragino A. Sniadeckį dėstyti chemiją lotyniškai, nes nederą mokslo supaprastinti (pospolitowač)19, o 1802 m., atsisakydamas daly­ vauti Varšuvos Mokslo bičiulių draugijos darbe, aiškino, kad tik loty­ nų kalba esanti vienintelė mokslo platinimo priemonė: „[...] lenkų kalba negali būti vartojama nei mokslams dėstyti, ypač aukštosiose mokyk­ lose, nei rašyti aukščiausio lygio kūriniams (do pisania dziel wyžszego polotu)"20. Įdomu, kad jis tame pačiame atsakyme užsiminė ir apie lietuvių kalbą, gretindamas ją („nawet i nasz litewski“) su graikų, loty­ nų, čhaldėjų ir egiptiečių kalbomis, kurios degradavusios. M. Počobutas, matyt, buvo ne vienintelis universiteto profesorius, abejojęs nacionalinių kalbų galimybėmis tapti mokslo kalba. Tradicinę, kosmopolitinę kryptį XIX a. pradžioje tęsė ir kai kurie iš užsienio at­ vykę profesoriai, kuriems buvo svetimos vietinės kalbos ir kultūros. XVIII a. pabaigoje universitete ima plisti lenkų kalba: ji tampa ne tik aukštuomenės, kuriai priklausė ir profesūra, privataus bendravimo priemone, bet pradedama lenkiškai skaityti kai kuriuos dalykus, lei­ džiamos mokslo knygos. Lenkų kalbos svoris ypač padidėja, kai rekto­ rius J. Sniadeckis atkakliai ėmė kovoti su lotynų kalbos įtaka ir su tuo lietuvišku lenkų kalbos atspalviu, kuris būdingas lenkiškai kalbantiems Lietuvos žmonėms. Lenkų kalbai plisti universitete, kaip ir visoje etnografinėje Lietu­ voje, padėjo ta aplinkybė, kad lenkų valdantieji sluoksniai, preten­ duodami į sritis, kurios valstybei priklausė iki 1772 m., labai priešiškai žiūrėjo į bet kokį tautinį tų sričių „separatizmą". Turėdami stiprias eko­ nomines, kultūrines ir iš dalies politines pozicijas, būdami palyginti ge­ rai organizuoti, tie sluoksniai visomis priemonėmis stengdavosi engia­ mųjų tautų (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių) inteligentiją patraukti į savo pusę ir neleisti plisti nacionaliniam sąmoningumui. Tokių tenden­ cijų būta ir Vilniaus universitete. Šias tendencijas čia stiprino ir tai, kad beveik visa Lietuvos aristokratija ir vidutinioji bajorija nutauto ir, persiėmusi unijinėmis idėjomis, į lietuvių tautą žiūrėjo kaip į lenkų 94

nacijos dalį. Savo kalbą ir kultūrą išlaikė tik žemieji sluoksniai — vals­ tiečiai ir smulkieji Žemaitijos bajorai. Tad universiteto lietuviškumas iš esmės priklausė nuo dėstytojų, kilusių iš tų sluoksnių, ir studentų tautinio gyvybingumo, jų gausumo. Universitete visą laiką būdavo kiek nekilmingų lietuviškos kilmės studentų ir net profesorių. Antai čia mokslus baigė ir profesoriais pas­ kui tapo matematikas Zakarijas Nemčevskis, teologas Andrius Bene­ diktas Klangevičius (Klungis, Klongevičius 1767—1814), teisininkas rek­ torius Simonas Malevskis, teologas Jonas Skydelis (1790—1832). Iš jų tik pirmasis paliko pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje: 1802—1808 m. studijuodamas Paryžiuje, parašė prancūzų geografo Konrado Malte Bru­ no knygai du skyrius apie Lietuvą ir lietuvių kalbą18192021, vėliau yra prita­ ręs minčiai leisti lietuviškus vadovėlius mokykloms22, bet nuo lietuvių tautinio judėjimo laikėsi nuošaliai, kaip ir kiti jo kolegos. Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimas, Napoleono karai, Europoje kilusi išsivaduojamoji kova ir kitos aplinkybės sulaukė atgarsio įvai­ riuose gyventojų sluoksniuose. XIX a. antrajame—trečiajame dešimt­ metyje sustiprėja tam tikras vietinis Lietuvos bajorų patriotizmas, ska­ tinęs šiaip ar taip pabrėžti savo istorines tradicijas ir atsiriboti nuo lenkų feodalų įtakos. Bene ryškiausi šios krypties atstovai, toliausia nu­ ėję lietuviškumo keliu, buvo Juozapas Arnulpas Giedraitis (1754—1838), Dionizas Poška (1757—1830) ir Jurgis Plioteris (1810—1836). Savotišką vietą čia užimtų Kazimieras Kontrimas (1776—1836)23: jis, matyt, vei­ kiamas savo meto idėjų, ieškojo būdų suartėti su lietuvių tauta, nuo kurios atitrūko jau jo protėviai. Vis dėlto ne šių sluoksnių atstovai buvo lietuvių judėjimo universiteto laikais pagrindas. Universitetas tapo lietuvių tautinio sąmoningumo centru tik tada, kai į jį atėjo daugiau valstiečių ir smulkiųjų bajorų, gimusių paskuti­ niajame XVIII a. ir pirmajame XIX a. dešimtmetyje. 1820—1830 m. jų buvo tiek daug, kad Simonas Stanevičius (1799—1848) odėje „Šlovė Žemaičių" entuziastiškai rašė: „Mačiau Vilnių, šaunų miestą, // Seną mokslų gyvenimą, // Nuo žemaičių beapsėstą // Ir jų tikrą sutarimą. // 18 Lietuvos TSR istorija, t. I. V., 1957, p. 376—402; Lietuvių literatūros istorija, t. I. V., 1957, p. 305—338; Lebedys J. Simonas Stanevičius. V., 1955, p. 5—59; Lukšienė M., min. veik., p. 5—29. 19 Balinski M. Dawna Akademia Wilenska. Petersburg, 1862, p. 372. 20 Ten pat, p. 378. 21 Malte Biun. Tableau de la Pologne ancienne et moderne. Paris, 1807, p. 187—233. Vienas skyrius išverstas į rusų kalbą: Выписка из книги — Tableau de la Pologne par Malte Brun. О языке литовском, а особливо о наречии Самогитском.— Известия Рос­ сийской Академии, кн. 10-я. СПб., 1822, с. 52—72. 22 Lukšienė M., min. veik., p. 93. 23 Plačiau žr. Skwarczynski Z. Kazimierz Kontrym. Towarzystwo szubrawcow. Dwa studia. Lodž, 1961; Palionis J.r min. str., p. 18—19.

95

[...] Tarp žemaičių vis atgijo // Garbė tėvų ir liežuvis, // Meilė tarp jų išsiliejo, II Prasidžiugo ir lietuvis"24. Šios kartos universiteto auklėtiniai savo įvairiašake veikla, jos už­ moju, svarbiausių tikslų suvokimu nepaprastai skiriasi nuo anksčiau mi­ nėtų lietuviškos kilmės profesorių, kurie iš esmės bijojo prisipažinti esą lietuviai, nors buvo tokių, kaip J. Skydelis, kuris ir neišmokęs kal­ bėti taisyklingai lenkiškai. 1820—1830 m. lietuvių studentai stengėsi aprėpti kuo plačiausias ir įvairiausias mokslo ir kultūros sritis, kurios tiesiogiai susijusios su tautinės savimonės formavimusi. Pirmiausia akis patraukia iš šio rato išėjusių darbų apie lietuvių kalbą gausybė. Bene plačiausią barą čia išvarė S. Stanevičius, 1823 m. išleidęs M. Daukšos „Postilės" ištraukas (dvi knygutes) ir 1829 m. pa­ kartotinį gramatikos „Universitas lingvarum Litvaniae" (1737) leidimą, pavadintą „Trumpu pamokymu kalbos lietuviškos". Taip pat žinoma, kad jis rašęs lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių—lenkų kalbų žody­ ną25. Simonas Daukantas (1793—1864) jau 1820 m. buvo pradėjęs rašyti lenkų—lietuvių kalbų žodyną26, bet ypač daug leksikografijos srityje dirbo po 1840 m. Leksikografas Dominikas Sutkevičius (1782—1849), kurio žodynai rašyti 1831—1848 m., irgi buvo universiteto auklėtinis27, tiesa, studijavęs fiziką dar prieš 1803 m. reformą, bet galėjęs vėliau tu­ rėti šiokių ar tokių santykių su vilniečiais. Vienas aktyviausių S. Daukanto kartos vilniečių buvo ir iš Žemai­ tijos kilęs Kajetonas Nezabitauskis-Zabitis (1800—1876), 1823 m. tyri­ nėjęs žemaičių tarmes ir palikęs rankraščiais „Žodininką lietuviškai-že­ maitišką ir lenkišką" (1823) ir „Žemaičių-lietuvių tarmes" (1823—1837)28. Vilniaus universitetą yra baigę ir Kalikstas Kasakauskis (1794—1866), išleidęs lenkiškai „Kalbrėdą liežuvio Žemaitiško" (1832), ir J. Čiulda (1796—1861), palikęs nespausdintą gramatiką „Trumpi metmenys apie žemaičių gramatikos taisykles ir pastabas apie lietuvių mitologiją" (1854). Savo lituanistiniais darbais čia dera jau minėtas Jurgis Plioteris, 1828 m. baigęs universitetą ir artimai bendravęs su S. Stanevičiu­ mi29. Jo darbai maža tetyrinėti, bet patraukia akis savo tematikos ak­ tualumu: be lietuvių kalbos gramatikos, jis rašė apie lietuvių kalbos priegaidės, sudarinėjo etimologines lenteles. Su lietuviška orientacija, išryškėjusią universitete, matyt, sietini ir Jurgio Pabrėžos (1771—1849), buvusio tik 1793 m. Medicinos fakulteto studentu, įvairūs botanikos ir medicinos terminų žodynai (1827—1843)30, kuriuose jis visų pirma rėmėsi gyvąja kalba. Antroji labai aktuali besiformuojančiai nacijai mokslo sritis yra jos istorija. Be S. Daukanto, kuris trejetą dešimtmečių jai labiausiai atsi­ dėjo31, istorijos darbus rašė taip pat S. Stanevičius (rankraštinis „Lie­ tuvių mitologijos aiškinimas", po 1838 m.), Kajetonas Nezabitauskas-Za96

bitis (1829 m. lenkiška „Lietuvos ir Žemaičių istorija"). Prie šio būrelio šliejasi ir vyresnės kartos istorikas Teodoras Narbutas (1784—1864), universitete studijavęs inžineriją 1799—1803 m. Kadangi tuo laiku tautosaka daugelio laikyta istorijos šaltiniu (kuo smarkiai abejojo S. Stanevičius), visai suprantama, kad universiteto auklėtiniai labai rūpinosi liaudies kūrybos rinkimu. S. Daukantas pub­ likavo dainas, smulkiąją tautosaką, sudarė pasakų rinkinį2425678930132, S. Stane­ vičius išspausdino „Dainas Žemaičių" (1829) ir „Pažymės žemaitiškos gaidos pridėtinas prie Dainų Žemaičių" (1833)33. Lietuvių liaudies dainų (vertimų ir originalų) pasirodė žurnale „Tygodnik VVilenski"34. Emeriką Stanevičių (1802—1866?) paskatinęs rinkti lietuvių liaudies dainas Vil­ niaus gimnazijos mokytojas Ignas Šidlauskis35. Dėl Leono Rogalskio (1806—1878) įtariama, kad čia galį būti ir ne jo vertimai, o kurio lietu­ vio studento, nes L. Rogalskis buvęs per jaunas36. Universiteto auklėtinių veiklos diapazonas būtų nepilnas, jei nepa­ sakytume, kad jie stengėsi duoti lietuvių liaudžiai vadovėlių (elemen­ torių, aritmetikos), įvairių ūkio knygučių, rūpinosi lietuvių bibliografi­ jos sudarymu ir 1.1. Grožinės literatūros nacionaline kalba augimas taip pat labai reikš­ mingas, o kai kada ir pats reikšmingiausias tautinės savimonės fakto­ rius. XIX a. pradžioje čia irgi didelį barą nuveikė S. Stanevičius37 ir kitas universiteto auklėtinis — Silvestras Valiūnas (1789—1836)38, kaip vertėjas — S. Daukantas. Šio būrelio lietuvių veikėjų darbo užmojis ir mastas buvo didelis. Tuo nuostabiau, kad jų veiklos iš šalies niekas tiesiogiai nerėmė. Uni­ 24 Stanevičius S. Raštai. V., 1967, p. 61—63. 25 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, t. I. 1547— 1861. V., 1960, p. 534—535. 26 Kruopas J., S. Daukanto leksikografiniai darbai.— Lietuvių kalbotyros klausimai, IV. V., 1961, p. 302—303. 27 Kruopas J. D. Sutkevičiaus leksikografiniai darbai.— Lietuvių kalbotyros klausimai, VIII. V., 1966, p. 217—223. 28 Lietuvos TSR bibliografija..., p. 519—520. 29 Ten pat, p. 526; Žukas V. Lietuvių bibliografijos istorija (iki 1940 m.). V., 1976, p. 40—55. 30 Lietuvos TSR bibliografija..., p. 522—523. 31 2r. M erkys V., min. veik., p. 66—67, 162—183. 32 Ten pat, p. 227—238. 33 Lebedys J., min. veik., p. 178—198. 34 Staniewicz E. Spiewy ludu litew skiego—„Tygodnik Wilenski", 1819, t. VIII, p. 377— 380; 1822, t. III, p. 58—62; Rogalski L. Piosnka pospolstwa litewskiego.—„Tygodnik Wilenski", 1819, t. VIII, p. 254; Piosnka weselna ludu litewskiego.— Ten pat, 1820, t. X, p. 381. 35 Biržiška V. Aleksandrynas, t. III. Čikaga, 1965, p. 139. 38 Ten pat, p. 169. 37 Lebedys J., min. veik., p. 203—258. Valiūnas S. Ant marių krašto. V., 1976 (.22, M ikšytės įvadas „Silvestras Valiūnas", 4. Vilniaus universiteto istorija, II t.

97

versitete reiškėsi įvairios jėgos ir pažiūros, būta jų ir priešiškų lietuvių kalbai, literatūrai ir apskritai savitai kultūrai. Priešingas sroves jautė ir sąmoningieji tos lietuvių kartos atstovai. Bene neigiamiausią įtaką šiuo atžvilgiu darė universiteto cenzoriai (profesoriai L. Borovskis ir M. Bobrovskis), sutrukdę išleisti A. Strazdo kūrinių rinkinį ir A. But­ kevičiaus lietuvių kalbos gramatiką39. Štai čia išryškėja dar vienas šios kartos veikėjų bruožas: įsitikinę, jog cenzoriai ir toliau darys kliūtis lietuviškoms knygoms spausdinti, jie organizuotomis pastangomis stoja į kovą su jais ir pasiekia tai, kad paskiriamas lietuvis cenzorius — Juo­ zas Volodzka (1763—1829), kuris jau kitaip žiūri į gaunamus lietuviškus leidinius40. Būta universitete, kad ir ne priešiškumo, tai bent abejingumo, ne­ rangumo, kai reikėdavo rūpintis lietuvių kalbos ir kultūros tyrinėjimu. Antai 1802—1803 m. lietuvių kalba susidomėjo Varšuvos Mokslo bičiu­ lių draugija. Žinomo lenkų veikėjo Tado Čackio paakinta, jį kreipėsi į Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį, kad šis ragintų uni­ versitetą tyrinėti lietuvių kalbą, istoriją, etnografiją41. Universitetas 1804 m. sudarė tam tikrą komisiją, kuri atsakė į 27 varšuviškės drau­ gijos klausimus apie lietuvių kalbą42. Matyt, to raginimo paskatintas, F. N. Golianskis, vienas iš komisijos narių ir mokyklų vizitatorius, iš­ kėlė lietuvių kalbos kaip dėstomosios kalbos vidurinėje mokykloje klau­ simą, o kartu su kitu mokyklų vizitatoriumi V. Matuševičiumi ragino rinkti žinias apie lietuvių kalbą ir literatūrą43. Deja, Varšuvos Mokslo bičiulių iniciatyva tuo ir pasibaigė. Universiteto abejingumo lietuvių kalbai priežasčių būta ne vienos. Prisiminkime, kad per visą trisdešimt metų universitetas neturėjo nė vieno gyvųjų kalbų profesoriaus, kuris būtų pajėgęs atsiliepti į XIX a. pradžioje atsiradusias kalbos mokslo idėjas. Įdomu, kad ir 1804 m. ko­ misiją sudarė fizikas J. Mickevičius, teisininkas, ekonomistas S. Malevskis, architektas M. Šulcas ir vienintelis filologas, retorikos ir poezi­ jos profesorius F. N. Golianskis. Būdinga, kad ir anksčiau minėto projekto įsteigti lietuvių kalbos katedrą iniciatorius K. Kontrimas buvo ne lingvistas. Jį galėjo veikti ne tik XIX a. pradžios lietuvių tautinis judėjimas, bet ir tuo laiku pa­ siekusios Vilnių lyginamosios istorinės kalbotyros idėjos. O apskritai tą faktą, kad šiam projektui neprieštaravo ne tik anksčiau buvęs griež­ tas lietuvių raštų cenzorius L. Borovskis44 ir visas universitetas, bet ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius N. Novosilcevas, reikėtų sieti su vis dar tebesvarstomu Lietuvos dvarininkų planu paleisti valstiečius iš baudžiavos45, suteikti jiems pilietinių teisių (beje, labai ribotų); tai, be abejo, didino lietuvių kalbos aktualumą. Deja, neįkūrus lietuvių kal­ bos katedros, universitete nespėjo susiformuoti lietuvių kalbos tyrimo 98

centras, kuris mokslo darbais būtų autoritetingai parėmęs kalbos varto­ jimą visuomenėje. Vis dėlto negatyviosios pusės neturėtų mums užstoti to, jog savo studentams ir kitiems lietuvių judėjimo dalyviams universitetas davė daug idėjų ir paskatų: „Vilniaus universiteto negalima atskirti nuo Lietuvos kultūros ir demokratinės ideologijos formavimosi", jis „davė impulsą švietėjiškam sąjūdžiui vystytis Lietuvoje"3940123546. Turimi negausūs duomenys leistų teigti, kad universitete suformuo­ tas pažangias pažiūras jo auklėtiniai išlaikė ir žymiai vėliau, kai vienas kitas buvo padaręs karjerą. Antai Motiejaus Valančiaus (1801—1875), studijavusio 1824—1828 m., veikale „Žemaičių vyskupystė" (1848) ap­ čiuopiama „šviečiamojo laikotarpio ir jo istoriografijos idėjinė įtaka"47 ir net amžininkams aiški lietuviška kryptis — pažiūros, kurios galėjo susiformuoti tik jaunystėje, t.y. aukštojoje mokykloje. Kitas universi­ teto auklėtinis, studijavęs 1808—1812 m., Jonas Krizostomas Gintila (1788—1857), 1845 m. įsakė Varnių seminarijos rektoriui ištirti, ar ne­ reikėtų mokyti pamokslų sakymo žemaitiškai, kaip kalbą daugumas gy­ ventojų48. Nežinome, kaip to laiko lietuvių visuomenės atstovai žiūrėjo į uni­ versitetą, ko iš jo tikėjosi. Tačiau būdinga, jog D. Poška 1824 m. ba­ landžio laiške I. Loboikai, svarstydamas, kuri tarmė geriausiai tiktų lietuvių bendrinei kalbai, išsitaria, kad universitetas galėtų pavesti kam šį klausimą ištirti49. Po kelerių metų „Kaimiečio artojo mąstymuose", savo įžymiausiame darbe iš lietuvių istorijos ir filologijos, jis šią mintį išdėstė dar įsakmiau: „O šviesusis Vilniaus universitetas, Lietuvos sosti­ nėje esantis, mokslingame savo profesorių ir emeritų būryje tikrai ras arba lietuvių, ar lenkų, galinčių tiek parašyti Lietuvos istoriją, tiek su­ daryti žodyną bei gramatiką"50. Jo požiūrį į universitetą kaip į litua39 Kaupui A., Lukšaitė 1. A. Butkevičiaus gramatikos byla.— Kalbotyra, t. V. V., 1962, p. 122—161. 40 Lebedys J., min. veik., p. 156—158. 41 Kosakovskio laiškas universitetui paskelbtas: Maciūnas V. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Susidomėjimas lietuvių kalba, istorija ir tautotyra. K., 1939, p. 308. 42 Atsakymai išspausdinti: Augustaitis P. Lietuvybės elementai lenkų romantizme. V., 1921, p. 33. 43 Lukšienė M., min. veik., p. 82—83. 44 Žr. Merkys V., min. veik., p. 63—64. 45 Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 391. 46 Genzelis B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.). V., 1972, p. 28. 47 M erkys V. Žemaičių vyskupystė.— M. Valančius. Raštai, t. II. V., 1972, p. 17. 48 Alekna A. Žemaičių seminarija vysk. Valančiaus laikais.—„Ganytojas", 1921, Nr. 1, p. 12. 49 Poška D. Raštai. V., 1959, p. 481. 50 Ten pat, p. 271. 4 *.

99

nistikos židinį rodo ir tai, jog testamentu įpareigojo I. Loboiką perduoti universitetui pagal sąrašą įvairių savo ginklų, šarvų ir kitų daiktų rinkinį51. Pateikti duomenys rodo, kad 1803—1832 m. universiteto poveikis lietuvių kultūros raidai buvo labai reikšmingas. Nepaisant įvairių nepa­ lankių aplinkybių, jame išaugo didelis sąmoningų inteligentų būrys. O ypač svarbu tai, kad to būrio branduolį sudarė pirmieji lietuvių pa­ sauliečiai inteligentai, kurie ryžtingai paėmė iki tol kone išimtinai dva­ sininkams priklausiusį ideologinį ir kultūrinį vadovavimą, siekė stiprinti kultūrinį bendradarbiavimą su liaudimi.

ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ ARCHITEKTŪROS DĖSTYMAS

rchitektūros ir dailės katedros dėstytojai ir studen­ tai XIX a. pradžioje ėmė tolti nuo klasicizmo ir artėti prie romantizmo; klasicizmą stiprino ryšiai su Peterburgo Dailės akademija. Gabesni universite­ to absolventai buvo siunčiami į Peterburgą studi­ joms ir pasitobulinimui. Tarp akademijos auklėtinių buvo ir Karolis Podčašinskis (1790—1860), paskutinis universiteto ar­ chitektūros profesorius. 1814 m. baigęs universitetą filosofijos magistro laipsniu, jis kaip stipendininkas buvo nusiųstas tęsti studijų į akade­ miją, kur už architektūrinės kompozicijos darbus gavo du sidabro me­ dalius. Po to dvejus (1817—1819) metus praleido užsienyje: mokėsi Paryžiuje, lankėsi Italijoje ir nuo 1819 m. Vilniaus universitete vado­ vavo architektūros katedrai, tiek savo kūryba, tiek dėstymų laikydama­ sis klasicistinės krypties. Tai buvo talentingas ir plačių kūrybinių su­ manymų architektas. Universitete ir po jo uždarymo K. Podčašinskis nemažai projektavo. Pagal jo projektus buvo baigta statyti universiteto Kolonų salė1 ir pa­ statyta evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje, kuri savo išvaizda pri­ mena antikinę šventyklą. Klasicistinio stiliaus pagal jo projektą pasta­ tyti Jašiūnų dvaro rūmai. Jo vadovauta katedra žymesnių mokinių neišugdė. Pirma, keitėsi pažiūra į architektūrą, ji vis daugiau laikoma statybinės inžinerijos, o ne meno dalyku, ir todėl mokymas darėsi dau­ giašakis, netelpąs vienos katedros ir tuo labiau vieno profesoriaus pro­ gramoje. Antra, klasicizmas buvo paskutinis originalus stilius: po jo 100

ėjo naujoji gotika, arba pseudogotika, ir eklektika, kuriai būdinga įvai­ rių stilių elementų maišymas ir estetinis nenuoseklumas. Podčašinskis paskelbė nemaža straipsnių: apie amato darbų grožį, architektūros dės­ tymą, romėnų cementą, statybos istoriją ir parkų bei sodų tvarkymą. Jo plunksnai priklauso ir L. Stuokos-Gucevičiaus biografija2. JONAS RUSTEMAS IR JO MOKINIAI

Meno dalykų dėstymui reikšmingiausia tapybos katedra. Jos profe­ sorius Jonas Rustemas (1762—1835) buvo labai produktyvus ir popu­ liarus dailininkas. Į universitetą, į piešimo viceprofesoriaus vietą, 1798 m. jį pakvietė P. Smuglevičius. J. Rustemas buvo kunigaikščio Adomo Čartoriskio tarnas Pulavų dvare. Dailininku jis pasidarė gana atsitiktinai. Pas Čartoriskį ilgą laiką viešėjo prancūzų dailininkas P. Norblenas3. Pastebėjęs Rustemo meninius gabumus, pradėjo jį mo­ kyti piešti. Po to J. Rustemas išvyko į Varšuvą ir pas karaliaus dvaro vyriausią dailininką Marčelą Bačarelį mokėsi portretų ir kompozicijų istorinėmis temomis tapybos. Į Vilniaus universitetą Rustemas atvyko iš Zdenciolo dvaro (vakarų Baltarusijoje), kur jis piešimo mokė grafo Sol­ fano vaikus. Po P. Smuglevičiaus mirties, praėjus 12 metų, jis užėmė profesoriaus vietą ir dėstė piešimą bei tapybą. Rustemo klasė buvo trečiame rūmų aukšte, netoli astronomijos ob­ servatorijos, atokiau nuo kitų auditorijų. Jo mokinio Adomo Šemešio (1808—1864) teigimu, pirmoje dienos pusėje auditorija būdavo tuščia. Sargas ją atidarydavo tik apie penktą valandą po pietų, kai imdavo rinktis mokiniai, skirtingų luomų ir užsiėmimų. Jų tarpe būdavo ne tik dailės, bet ir kitų specialybių studentų, norėjusių pramokti piešti. Ne­ maža buvo ir miestiečių, besimokančių dailiųjų amatų. Pas J. Rustemą piešimo mokytis pateko ir šešiolikmetis Tarasas Ševčenka, busimasis ukrainiečių poetas ir dailininkas4. Piešimą J. Rustemas dėstė po šešias valandas per savaitę ir tiek pat laiko skyrė tapybai. Žymią vietą jo dėstyme ir kūryboje užėmė portretas, kuriame buvo stengiamasi iš­ reikšti portretuojamo asmens socialinę, profesinę ir psichologinę būse­ ną. Savo mokiniams jis teigė, kad portrete svarbiausia ne veido linijų 51 51 Brensztejn M. Dionizy Paszkiewicz. Pisarz polsko-litewski na Zmudzi w pierwszej poìowie XIX wieku. Wilno, 1939, p. 40. 5 Brensztejn M. Bibljoteka uniwersytecka w W ilnie do roku 1832, wyd. II. Wilno, 1925, p. 53. 2 Janowski L. Slownik bio-bibliograficzny dawnego Uniwersytetu Wilenskiego. W il­ no, 1939, p. 345—346. 3 Historia sztuki polskiej, t. III. Kraków, 1962, p. 97—99, 120— 124. 4 Abromavičius VI. Tarasas Ševčenka ir Vilnius. V., 1964, p. 14.

101

ir spalvų grožis, o dvasinės išraiškos tiesa. Jis mėgdavo sakyti: „Jeigu dailininkas drobėje neišreikš dvasios, tai nors ir saulėje mirkytų teptu­ ką, vis vien nenustebins tikro žiūrovo". J. Rustemo paveikslų kompo­ zicija skyrėsi nuo to meto akademistų ir kitų klasicizmui būdingų „aukš­ tojo stiliaus" dailininkų, kurie bet kokį turinį, bet kurį siužetą sprausdavo į vieną ir tą pačią schemą. Atsipalaiduodamas nuo klasicizmo kompozicinių varžtų, nuo dirbti­ nio taurumo ir iškilmingos pozos ir leisdamas reikštis jausmui, jis ar­ tėjo prie grožinėje literatūroje ir istoriografijoje plintančio romantizmo. Nuo žmogaus valios nepriklausanti tikrovė stūmė menininkus į utopinių idealų sritį, į tolimos arba artimos praeities aukštinimą. Aristokratę Idą Oginskaitę-Kublickienę jis nutapė raitą ant žirgo, pagautą nerimo. Panašios dvasios yra paveikslas, vaizduojąs jaunuolių porą mažame audros blaškomame laivelyje. Žymiausi J. Rustemo mokiniai, universiteto dailės katedrų auklėti­ niai, nors ir tobulinosi klasicizmą propagavusioje Peterburgo Dailės akademijoje, vietinės visuomenės veikiami suko į romantizmą. Daili­ ninko romantiko estetinėms pažiūroms daug reiškė svajonė, fantazija. Jo dėmesys krypo ne į tai, kas reiškinyje kasdieniška ir dėsninga, o į tai, kas reta ir nepaprasta. Pojūtis turi būti individualus ir stiprus, išgyvenimas gilus. Klasicizmą keičiantis romantizmas buvo maištaujan­ tis ir net revoliucinis, kuriam grožinėje literatūroje atstovavo Adomas Mickevičius. Romantizmo dvasia Valentinas Vankavičius (1799—1840), tobulinęsis Peterburgo Dailės akademijoje 1824—1830 m., sukūrė pa­ veikslą „Adomas Mickevičius tarp Ajudaho uolų". Ypač būdingas šiai krypčiai jo paveikslas, vaizduojantis Napoleono Bonaparto dvasią de­ besyse, apsisiautusią lyg nuotakos tiulio skraiste, bet su auliniais ba­ tais ir stovinčią prie suplėšyto Lietuvos ir Lenkijos žemėlapio. Rustemo mokinys, universiteto auklėtinis Juozapas Oleškevičius (1777—1830) už alegorinį paveikslą „Našlaičių globa" 1812 m. Peterburgo Dailės akademijoje gavo akademiko vardą. 1820 m. universiteto salėje buvo suruošta mokinių dailės darbų pa­ roda. Tai buvo pirmoji tokia paroda ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Joje 25 universiteto auklėtiniai rodė 130 kūrinių5. Ji sukėlė didelį uni­ versiteto dėstytojų, studentų ir Vilniaus gyventojų susidomėjimą, spau­ da ją plačiai aprašė. Iš Rustemo mokinių ir Peterburgo Dailės akademijos auklėtinių, dir­ busių Lietuvoje, bene žymiausias buvo Vincas Smokovskis (Smakauskas, 1797—1876)6. Į Peterburgą jis išvyko, baigęs universitetą filosofijos kan­ didato laipsniu, ir ten studijavo 1823—1824 m. Už savo darbus akade­ mijoje jis gavo vieną aukso ir net tris sidabro medalius. Nuo 1830 m., grįžęs į Vilnių, bandė verstis kaip laisvas dailininkas. Nors tapybos 102

katedroje, būdamas J. Rustemo adjunktas, jis dėstė piešimą ir tapybą, vis dėlto greit įsitikino, kad vien iš dailės gyventi bus sunku. Tad 1831 m. ėmė studijuoti mediciną, neatsisakydamas dėstytojo pareigų. 1836 m. gavo gydytojo diplomą. 1841—1856 m. Varšuvoje dirbo miesto gydytoju. Laisvalaikiu neužmiršo meno, daugiausia grafikos. A. Mic­ kevičiaus ,,Konrado Valenrodo" pirmajam (1828) leidimui jis padarė dvi iliustracijas, pirmąsias vaizduojančias Lietuvos praeitį pagal literatūrinį siužetą. Jonas Damelis (Damehl, 1780—1840), baigęs 1809 m. universitetą, iki 1820 m. dirbo tapybos katedros adjunktu, kol, įveltas į popierinių pini­ gų padirbinėtojų bylą, buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur pragy­ venimui lėšų užsidirbdavo, tapydamas portretus. 1822 m. amnestuotas grįžo į Lietuvą, o 1824 m. apsigyveno Minske. Pasižymėjo stambių kom­ pozicijų paveikslais, kaip „Kryžiuočių magistro Ulricho von Jungingeno mirtis prie Žalgirio", ir labai išpopuliarėjusiais „Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus rotušės aikštėje", „Pavlas I paleidžia iš kalėjimo Tadą Kosciušką"567. Tapybos studijas universitete pas J. Rustemą pradėjo ir Kanutas Ruseckas (1800—1860), po to jas gilinęs Paryžiuje ir Romoje. Studijuoda­ mas- Vilniuje, dalyvavo slaptose Spindulingųjų ir kitose ‘d raugijose. Ro­ mantizmas jo kūryboje išryškėjo po universiteto uždarymo, nors studi­ juodamas Romoje nutapė keletą akademistinių kompozicijų8. SKULPTŪROS KATEDRA

Studentai, mokęsi piešimo ir tapybos, lankė ir kitas dailės dirbtuves arba klases: skulptūros ir grafikos. Universiteto perorganizavimo metais buvo įsteigta skulptūros katedra. Katedros vedėju ir jos profesoriumi buvo nutarta kviesti flamandų kilmės prancūzą Andrių Lebreną (1737— 1811), išėjusį mokslus Romoje, buvusį Lenkijos karaliaus dvaro vyriau­ siąjį skulptorių, pasižymėjusį puošiant Lazenkų rūmus. Lenkijos valsty­ bei žlugus, jis persikėlė į Peterburgą, o iš ten netrukus buvo atkviestas į Vilnių. Kuriant skulptūros klasę, Lebrenui teko rūpintis programomis, mo­ kymo priemonėmis ir medžiagomis. Tapybos katedra tuo metu jau buvo prasigyvenusi, piešimo ir tapybos kabinete turėjo keliolika Vakarų Eu­ 5 Galaunė P. Vilniaus meno mokykla (1793—1831). K., 1928, p. 71. 6 Ten pat, p. 96—98. 7 Ten pat, p. 77—81. 8 Drėma V. Kanutas Ruseckas. Dailės darbų parodos katalogas (įvadinis straipsnis). V., 1961.

103

ropos dailininkų darbų, į kuriuos mokiniai gerai įsižiūrėdavo ir neretai kopijuodavo. Tarp jų buvo nemaža peizažų, portretų ir kūrinių antiki­ nėmis ’ temomis. Į kabinetą buvo paimami ir gerieji studentų darbai; stovėjo čia ir keliolika gipsinių skulptūrų, daugiausia antikinio meno pavyzdžių. Katedra turėjo taip pat turtingą raižinių kolekciją, suda­ rytą dar P. Smuglevičiaus. Steigiamai skulptūros katedrai teko pasinaudoti tapybos ir piešimo kabineto rinkiniais, tačiau daug ko ir trūko. Iš 1816 m. katedros vedėjo ataskaitos matyti, kad daugiausia laiko buvo skiriama istorijai ir teori­ jai, o ne praktikai, nes užsiėmimai neįvykdavo dėl stokos priemonių, ypač įrankių, kurių studentai nepajėgdavo nusipirkti. Dėl to pasitaiky­ davo, kad ir gabūs mokiniai mesdavo skulptūros studijas. Universiteto vadovybė skulptūros katedrai skyrė daugiau lėšų, negu kitoms dailės katedroms, tačiau jų neužteko. Dailininkas skulptorius Lietuvoje buvo neįprastos specialybės žmogumi. Iš tradicijos į skulptūrą buvo žiūrima kaip į taikomąjį architektūros meną. Dirbdamas pedagoginį darbą, A. Lebrenas nemažai ir kūrė: lipdė daugiausia universiteto profesorių bei kitų kultūros veikėjų ir didikų portretus. Vos aštuonerius metus profesoriavęs, jis mirė. Katedrą perėmė jo mokinys vilnietis Kazimieras Jelskis (1782—1867)9. A. Lebrenas nebuvo pirmasis ir vienintelis K. Jelskio mokytojas. Skulptūros meno mokytis K. Jelskis pradėjo pas T. Rigį, pakviestą dekoruoti Vilniaus katedros. Lebreno ir Rigio stilistinės kryptys nebuvo identiškos. Rigio kūriniams dar būdingos barokinės pozos, dinamiškos, plačių gestų figūros be klasicizmui būdingo kilnaus paprastumo, o Leb­ renas buvo prancūzų klasicizmo atstovas. Taigi K. Jelskio mokytojai — skirtingų krypčių ir abu turėjo jam įtakos. Be to, nors ir neilgai (1809), jis mokėsi Peterburgo Dailės akademijoje. Iš jo darbų, ypač sukurtų antroje gyvenimo pusėje, iš bareljefų ir įvairių asmenų biustų matyti, kad daugiausia įtakos jam turėjo A. Lebrenas, kuriuo sekdamas ir dės­ tė skulptūrą. Universiteto rūmų Kolonų salę jis papuošė 22 antikinių mąstytojų biustais, išdėstęs juos ant balkono parapeto. Be to, jis sukūrė didžiųjų kunigaikščių statulas pietiniam katedros portikui ir skulptūrinę grupę evangelikų reformatų bažnyčios portiko timpanui, antkapinius pa­ minklus J. Stroinovskiui, T. Vavžeckiui (Vilniuje), M. Remeriui ir jo žmonai (Trakuose). POSŪKIS GRAFIKOJE

Raižybos katedra buvo įsteigta, praėjus keleriems metams po skulp­ tūros katedros atidarymo. Dalyko dėstyti buvo pakviestas vokiečių kil­ mės dailininkas Izidorius Veisas, o katedros vedėjo vietą 1810 m. už­ 104

ėmė anglas Juozapas Saundersas (1773—1845). Jis dėstė prancūzų kalba ne tik grafikos dalykus, bet meno istoriją ir estetiką, kaip jis universi­ teto tarybai rašė: „kad palengvintų menininkams Išsiugdyti gerą skonį". Kaip raižytojas J. Saundersas jau buvo išgarsėjęs gimtajame Londone. 1796 m. jis buvo pakviestas į Peterburgą dirbti Ermitaže. Čia 1800 m. jam buvo suteiktas akademiko vardas. Beveik tuo pačiu metu Stok­ holmo akademija išrinko jį savo nariu. Vilniuje jis dirbo 1810—1821 m. su pertraukomis. Išsilavinęs ir gabus, jis čia spėjo išugdyti kelis gerus raižytojus ir išmokė pamėgti šią dėl savo paplitimo demokratiškiausią meno šaką. Pats raižė mažai, nes, be meno dalykų, dar dėstė anglų lite­ ratūrą ir anglų kalba rašė eiles, be to, aktyviai dalyvavo masonų ložėje, dėl to turėjo konfliktų su teologais. Menkos sveikatos, važinėjo į Ita­ liją gydytis ir vėliau ten pasiliko10. Beje, 1814 m. Vilniaus universitete jis turėjo tik tris studentus ir kelis laisvuosius klausytojus. J. Saunder­ sas rūpinosi studentų skaičių padidinti iki dvylikos ir duoti jiems geres­ nį išlaikymą. Kartu su J. Saundersu iš Peterburgo Ermitažo į Vilnių atvyko rai­ žytojas Mykolas Podolinskis (1783—1856), Dailės akademijos auklėtinis. Raižybos katedroje jis pavaduodavo Saundersą, o paskui užėmė jo Vie­ tą. Geras Saunderso mokinys buvo Bogumilas Kislingas (1790—po 1838)1b Grafikos mene sėkmė priklausė nuo knygų iliustracijų spaus­ dinimo technikos. Greta tapytų ir lipdytų portretų pradėjo plisti piešti ir raižyti. Tam ypač pasitarnavo litografijos dirbtuvės įsteigimas 1821 m. universitete. Jos vedėju buvo pakviestas J. Saunderso mokinys Vin­ centas Slaveckis, litografijos technikos nuo 1817 m. mokęsis Peterburgo Dailės akademijoje. Litografijos mašinos ir akmenys buvo atgabenti iš Varšuvos, o litografinis popierius— iš Peterburgo. Litografija, kaip nau­ joviška meno kūrinių dauginimo priemonė, sukėlė didelį susidomėjimą. Ji buvo daug pranašesnė už vario ir medžio raižinius, nes galėjo būti spalvota. Trys universiteto auklėtiniai: Motiejus Pšibilskis, Juozapas Ozemblovskis ir Antanas Kliukovskis, universitetą uždarius, įsteigė savo litografijos dirbtuves. Vien J. Ozemblovskio dirbtuvė išleido apie 600 li­ tografijų, iš jų nemaža Lietuvos vaizdų, istorinių asmenų ir visuomenės veikėjų portretų. Visa tai darė didelę įtaką Lietuvos ir kaimyninių kraš­ tų kultūriniam gyvenimui. Meno dalykų dėstymu universitetas išsiskyrė iš daugelio to meto Europos aukštųjų mokyklų. Jame veikusios dailės katedros su dirbtu­ vėmis ne tik ruošė dailininkus, ugdydamos talentus, bet ir populiarino meną visuomenėje. Drauge su mokslu menas kėlė krašto kultūrą. 9 Galaunė P., min. veik., p. 102—105. 10 Galaunė P. Lietuvos grafika XVI—XIX a.— Iš lietuvių kultūros istorijos, t. III. V., 1961, p. 278—280. 11 Ten pat, p. 281—282.

105

UNIVERSITETO BIBLIOTEKA BIBLIOTEKOS DARBUOTOJAI

niversiteto reforma iškėlė naujus uždavinius ir bib­ liotekai. Universiteto vadovybės pastangas gerinti bibliotekos būklę, sustiprinti jos vaidmenį mokyklos gyvenime rėmė ir kuratorius A. Čartoriskis, at­ kreipęs savo vyresnybės dėmesį į būtinumą pratur­ tinti fondus, praplėsti patalpas, atidaryti ją visuome­ nei, kaip tai jau buvo padaryta Tartu universitete1. Pertvarkant biblioteką, pirmą kartą prefektu bu­ vo paskirtas pasaulietis: 1804 m. rugsėjo 3 d. juo tapo G. E. Grodekas. Nors jis turėjo didelį akademinį krūvį, bet iki pat savo mirties (1825) išmintingai, apdairiai tvarkė ir biblioteką. Dirbti joje adjunktais pasi­ kvietė graikų kalbos mokytoją S. F. Žukovskį ir K. Kontrimą; trečiasis adjunktas buvo emigrantas iš Prancūzijos Bovaras d'Armantjė. Geriau­ siai šiam darbui tuomet buvo pasiruošęs S. F. Žukovskis2. Bovaras d'Ar­ mantjė mirė 1807 m., o K. Kontrimas 1808 m. buvo paskirtas universi­ teto mokslinės tarybos sekretorium. Jis grįžo į biblioteką tik 1814 m. Vietoj jų Grodeko adjunktais trumpai dirbo Stanislovas Bakovskis ir Andrius Justinas Levickis. Ypač pažymėtinas nuo 1816 m. dirbęs bib­ liotekoje Aleksandras Viktoras Bohatkevičius (1789—1831)3, pradėjęs 1829 m. skaityti universitete bibliografijos kursą. 1830 m. buvo išspaus­ dintas jo bibliografinis darbas „Apie visuotinės bibliografijos dalyką"4. (Be prefekto ir trijų adjunktų, biblioteka turėjo dar raštininką—„subalterną". Šias pareigas ilgus metus ėjo S. Jakubovskis.) Po Grodeko mirties, 1826 m. gegužės 6 d., universiteto komitetas pre­ fektu patvirtino Liudviką Sobolevskį, kuris prieš tai buvo komandiruo­ tas į Vienos ir Krokuvos mokslo įstaigas susipažinti su bibliografijos darbu ir rinkti medžiagos5. Jam tuomet padėjo, be A. V. Bohatkevičiaus, gabus, darbštus bibliografas Adomas Benediktas Jocheris (1791— 1860)6, ,,Bibliografinio-istorinio literatūros ir mokslų Lenkijoje vaizdo [...] “ 7 — pirmojo lenkų registracinės bibliografijos bandymo — autorius, taip pat jaunas ir talentingas filosofijos magistras Norbertas Alfonsas Kumelskis. 1830 m. jį bibliotekoje pakeitė farmacininkas Fridrichas Moricas, pirma dirbęs knygų prekyboje ir buvęs kurį laiką universiteto knygų tiekėju8. 1830 m. liepos 10 d. mirus L. Sobolevskiui, bibliotekos prefektu tapo ištikimas caro valdžios tarnas istorikas profesorius Pavlas Kukolnikas. 106

FONDŲ KOMPLEKTAVIMAS

Bibliotekos veiklą, jos fondų komplektavimą ribojo lėšos. Bibliote­ kos biudžetas visada buvo opi problema. 1803 m. patvirtintoje univer­ siteto sąmatoje bibliotekos fondams komplektuoti ir jos darbuotojams atlyginti buvo numatyta metinė 2000 rb suma123456789. Tiesa, universitetas kai kada skirdavo bibliotekai ir papildomų, lėšų. Antai 1811 m. J. Sniadeckio primygtinu prašymu, švietimo ministras skyrė bibliotekos fondams pa­ pildyti, mineralogijos kabinetui organizuoti ir bibliotekos kabineto pa­ talpoms sutvarkyti 60 000 rb sumą10. Tačiau metiniai asignavimai bibliotekai komplektuoti labai svyravo: nuo 10771,71 rb 1820 m. iki 217,92 rb 1823 m. Svyravimas be galo sun­ kindavo planingą ir sistemingą fondų komplektavimą. 1803 m. ataskai­ toje universiteto rektorius rašė kuratoriui: ,,Visų pirma, knygos yra pirmutinė ir esmingiausia parama mokslams. O universiteto biblioteka turi nedaug pastarųjų amžių veikalų, kai mokslai yra pasiekę savo aukščiausią tobulumo laipsnį. Štai kodėl, universiteto nuomone, bib­ liotekai papildyti reikėtų skirti mažiausiai 15 000 rublių"11. Vėliau vėl nusiskundžiama: „Biblioteka turi dabar 9000 veikalų, tačiau maža tėra naujausių veikalų iš matematikos bei fizikos ir dar mažiau iš istorijos, teisės, ūkio ir meno"12. Komplektuodamas fondus, G. E. Grodekas visų pirma ir stengėsi atsižvelgti į būtiniausius universiteto poreikius. Savo fondus biblioteka papildydavo, pirkdama naujausią literatūrą Peterburgo Glazunovo knygyne, o Vilniuje — Juozapo Zavadzkio ir F. Morico knygynuose bei įsigydama išvykstančių iš Vilniaus profeso­ rių bibliotekas. Antai 1806 m. už 1220 rb buvo nupirkta vertinga pro­ fesoriaus Karolio Langsdorfo 1000 tomų matematinė biblioteka13. 1 Сборник материалов для истории просвещения в России..., т. IV, вып. I. СПб., 1902, с. 183. 2 Szantyi A. Dzialalnošč naukowa Godfryda Ernesta Grodka.— Z dziejow filologii klasycznej w Wilnie. Studium zbiorowe. Wilno, 1937, p. 136— 137. 3 Brensztejn M. Biblioteka uniwersytecka w Wilnie do roku 1832, p. 64, 65, 81, 82; Kiossowska M. Aleksandr W iktor Bohatkiewicz. Pierwszy wilenski teoretyk i wykladowca bibliografii.— Studie o ksiąžce, 2. Wroclaw, 1971, p. 221—240. 4 Bohatkiewicz A. Rzecz о bibliografii powszechnej na otworzenie tego kursu w Cesarskim Universytecie Wilenskim dnia 10 stycznia 1829 roku. Wilno, 1830. 5 Фролов E. Людвиг Соболевский — филолог и библиограф.— Mokslo darbai (Vil­ niaus un-tas), t. 31. Literatūra, 1960, t. 2, p. 154. 6 Radziszewski F. Wiadomosc historyczno-statystyczna. Krakow, 1873, p. 110. 7 Jochei A. B. Obraz bibliograficzno-historyczny literatuiy i nauk w Polsce ..., t. I—III. Wilno, 1840—1857. 8 Brensztejn M., min. veik., p. 78. 9 Сборник материалов для истории просвещения в России..., т. II, с. 203. 10 Brensztejn M., min. veik., p. 33. 11 Сборник материалов для истории просвещения в России..., т. II, с. 448. 12 Ten pat, р. 655. 13 Ten pat, t. III, p. 667—668.

107

Svarbus bibliotekos fondų papildymo šaltinis buvo mokslo ištaigų bei privačių asmenų dovanojamos knygos. 1805 m. Vilniaus universi­ tetui 62 vertingas knygas dovanojo Peterburgo Mokslų akademija14. Knygų, dovanojo L. Bojanus, A. Sniadeckis ir kiti15. Čia aptinkame ir vieną kitą lietuvišką knygą, unikalų spaudinį. Pavyzdžiui, 1805 m. Kel­ mės dvarininkas J. Gruževskis dovanojo bibliotekai vienintelį tada ži­ nomą S. B. Chilinskio Biblijos vertimo, spausdinto Londone (1660—1662), egzempliorių16. Bibliotekos fondai padidėjo 5 kartus — nuo 9600 pavadinimų (12 000 tomų) 1803 m. iki 51 837 pavadinimų (60 000 tomų) 1831 m.17 Pasikeitė ir fondų sudėtis. Fondų didėjimą ir jų struktūros kitimą ga­ lima aiškiai matyti, analizuojant keturis išlikusius bibliotekos katalogo tomus. Anksčiau teologijos knygų buvo maždaug 80 proc. viso fondo, o 1831 m.— ne daugiau kaip 20 proc. Apie 15 proc. fondo sudarė medi­ cina ir gamtos mokslai, maždaug tiek pat — visuomeniniai mokslai, o likusią dalį — grožinė literatūra18. Iš pagrindų pasikeitė ir bibliotekos fondo kalbinė sudėtis. XVIII a. 90 proc. fondo sudarė literatūra lotynų kalba, o dabar daugiausia kny­ gų buvo prancūzų kalba (apie 35 proc. viso fondo), paskui ėjo lotynų, vokiečių, anglų, lenkų, rusų, graikų ir kitomis kalbomis. Biblioteka turėjo nedidelį, bet vertingą rankraštyną, kuriame buvo pirmojo, 1529 m., Lietuvos Statuto nuorašas, 1541 m. Mozūrijos Sta­ tutas, slavų psalmynas, rašytas ant pergamento ir papuoštas miniatiū­ romis19, devynių tomų Albertrandžio kolekcija su svarbiais Žečpospoli­ tos istorijos dokumentais20 ir kt. Universiteto biblioteka buvo viena iš stambiausių Rusijos imperijos bibliotekų. KATALOGAI. BIBLIOGRAFIJOS DARBAS Atėjęs į biblioteką, G. E. Grodekas rado nepilną ir pasenusį kata­ logą. Katalogavimo darbai iš naujo buvo pradėti 1805 m.— sudarytas pagalbinis kartotekos pobūdžio katalogas21. Tokie katalogai tada buvo naujovė, ir Vilniaus bibliotekininkų iniciatyva pradėtas katalogavimas kartu su įžymaus Maskvos bibliotekininko F. F. Reiso22 katalogu buvo pirmieji kartotekinio pobūdžio katalogo sudarymo bandymai Europoje. Tačiau tais laikais į kortelių katalogus (catalogus mobilis schedularis) žiūrėta kaip į pagalbinius. Universiteto bibliotekos kartotekinis kata­ logas palengvino sudaryti pagrindinį abėcėlinį, o gal ir sisteminį, kny­ ginį katalogus. Pagrindinis katalogas buvo minėtas rankraštinis abė­ cėlinis knygos tipo katalogas. Tai keturi odiniais apdarais foliantai ,,Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices'1, datuoti 1810 m. 108

Kiekviename katalogo puslapyje — penkios grafos: 1) eilės numeris (numerus), kuris paprastai nebūdavo nurodomas; 2) knygos formatas (for­ m a — foi. 4°, 8°, 12° ir t.t.); 3) knygos pavadinimas (autoriaus pavardė abėcėlės tvarka, sutrumpintas knygos pavadinimas, leidimo metai ir vieta; knygos paginacija — nebuvo nurodoma); 4) knygos klasė (classis); 5) knygos vieta (repositorium) — arabiškais skaitmenimis buvo nurodo­ mi spintos, lentynos ir vietos numeriai (pvz., 44. 10. 40). Grafoje „classis" buvo nurodoma mokslo šaka, kuriai veikalas priklausė (pvz., HistĮoria], Philos [ophia]). 1821 m. bibliotekininkas A. Bohatkevičius dar sudarė dubletų kata­ logą141567892023. Tais pačiais metais pradėtas ir sisteminio katalogo sudarymas24. Kuriant sisteminį katalogą pirmiausia susidurta su klasifikacijos problema. Universiteto bibliotekininkai sukūrė tokią klasifikacijos sche­ mą, kuri savo principais žymiai labiau atitiko mokslo lygį, negu dau­ gelis tuometinių bibliotekinių-bibliografinių klasifikacijų25. Sisteminį ka­ talogą pabaigti sutrukdė universiteto uždarymas. Universiteto bibliotekoje kilo daugelis novatoriškų bibliotekininkys­ tės ir bibliografijos sumanymų. Visa tai leidžia skirti jai svarbią vietą mūsų kultūros, knygų ir bibliotekų istorijoje. G. E. Grodeko vedamame filologijos seminare buvo gvildenamos bibliotekininkystės ir bibliogra­ fijos problemos26. Seminaras, pirmoji šių specialybių mokykla, paskatino dirbti bibliotekininkystės ir bibliografijos srityje talentingus Grodeko mokinius ir pasekėjus — J. Lelevelį, A. B. Jocherį, L. Sobolevskį, A. Bohatkevičių ir kitus27. Nenuostabu, kad kaip tik „Grodeko mokyklos" įtakoje Vilniuje buvo išleistas pirmas Lietuvoje ir Lenkijoje mokslinis bibliotekininkystės ir bibliografijos vadovėlis — J. Lelevelio „Dvi biblio­ 14 Ten pat, p. 668. 15 Bielinski J., min. veik., t. II, p. 807. 16 VUB, f. 2 (КС), b. 489, 1. 129—139 (universiteto bibliotekos komplektavimo komisi­ jos posėdžių protokolai). 17 Radziszewski F. Wiadomošč historyczno-statystyczna, p. 110. 18 VUB, f. 3, b. 290 (“Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices”, I—IV). 19 VUB, f. 2 (КС), b. 19, 1. 3 (manuskriptų regestras). 20 Ten pat, b. 1—2; Radziszewski F. VViadomošč historyczno-statystyczna, p. 110. 21 Lelewel J. Bibliograficznych ksiąg dwoje, t. II. Wilno, 1826. 22 Шамурин E. И. Библиотечные каталоги. M., 1946, c. 19. 23 Szantyr A., min. veik., p. 141. 24 LTSR CVIA, f. 721, ар. 1, b. 92, 1. 28. 25 L. Sobolevskio raportas pirmą kartą paskelbtas D. Kastanauskaitės: Материалы к исследованию каталогов библиотеки Виленского Императорского университета (1803—1832).— Knygotyra, 1976, Nr. 5(12), p. 214—219. 26 Око J. Seminarium filologiczne Gotfrydą Grodka% . Wilno, 1933, p. 88. 27 Розет P. И. Вильнюсский университет — инициатор преподавания библиогра­ фии в первой половине XIX в.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 13. Istorijos-filolo­ gijos mokslų serija, t. 3, 1957, p. 45—57.

109

grafijos .knygos"28, čia buvo padarytas, kaip minėta, pirmas bandymas skaityti reguliarų bibliografijos kursą. Bibliografinio darbo užmojo pa­ skatintas, universiteto studentas Kajetonas Nezabitauskis paruošia lie­ tuviškų knygų bibliografijėlę ,,Surinkimas wysokiu rasztu lietuwiszku, zemaytyszku yr prusyszkay-lietuwiszku", kuri buvo pridėta prie jo 1824 m. išleisto elementoriaus29. SKAITYTOJŲ APTARNAVIMAS

G. E. Grodekas pertvarke visą darbą ir, svarbiausia, plačiai atvėrė bibliotekos duris visuomenei30. 1805 m. kovo 9 d. Grodekas praneša A. Čartoriskiui: ,,Kai dėl bibliotekos, tai aš pasiekiau, kad ji jau šeštą dieną po vieną valandą ir dukart per savaitę po dvi valandas atidaro­ ma studentijai ir visai publikai. Su kokiu paslėptu pasipiktinimu žiūri kai kas į šią priemonę! Kiek stovi Vilnius, ši uždara šventovė nebuvo taip profanuojama. Bet kartu aš turiu malonumo matyti, kaip čia uoliai naudojamasi tuo leidimu. Taigi pasakys kritikai, taip yra todėl, kad tai nauja. Pažiūrėsim. Reikia tik gauti daug knygų, kurių trūksta iš visų dalykų, tada skaitytojų netruks"31. Atidarant biblioteką viešam naudojimui, visų pirma buvo įrengta skaitykla — skaitymo kabinetas, kurio iki tol nebuvo. Anksčiau buvusi dabartinėje studentų skaitykloje biblioteka 1819 m. buvo perkelta į nau­ ją, tam tikslui perstatytą ir skoningai korintiškomis kolonomis papuoštą salę, dabar vadinamą Aulą, arba Kolonų salę32. Skaitymo kabinete buvo 90 vietų. Naujų bibliotekos patalpų perstatymas, architektūrinis apipa­ vidalinimas ir įrengimas kainavo daugiau kaip 20 000 rb. Vis dėlto šios patalpos buvo ne visiškai tinkamos. J. Lelevelis rašė: „Biblioteka įkur­ dinta labai gražioje salėje, bet ji nepakankamai apšviesta, nepakanka­ mai sausa ir nepakankamai prižiūrima, nors šios patalpos įrengimas kai­ navo gana brangiai"33. Kaip buvo aptarnaujami skaitytojai, rodo G. E. Grodeko paruoštų ir universiteto tarybos 1814 m. rugsėjo 1 d. patvirtintų „Lankytojams ir skaitytojams taisyklių“34 nustatyta „tvarka, kurios turi laikytis asmenys, norintys apžiūrėti Vilniaus universiteto biblioteką arba skaityti joje knygas". Štai keletas pagrindinių taisyklių: 1. Apžiūrėti biblioteką ir skaityti jos knygas leidžiama be išimties visiems, besilaikantiems žemiau išdėstytų taisyklių. 2. Išskyrus atostogų —■liepos ir rugpjūčio — mėnesius, sekmadienius ir šventes, visomis darbo dienomis nuo 3 iki 5 vai. biblioteka kartu su skaitymo kabinetu, arba vien tiktai kabinetas, atidaromi vietinei Vil­ niaus publikai. 110

4. Pirmadieniais bibliotekos salės ir skaitymo kabinetas atidaromi tam, kad lankytojai galėtų apžiūrėti biblioteką, peržiūrėti katalogus, gauti bilietus laisvai įeiti į skaitymo kabinetą per visą savaitę. 10. Skaitytojas, kuris nori daryti iš knygų išrašus, ras kabinete ra­ šalo, tačiau plunksnų ir popieriaus jis turi pats atsinešti. 11. Apžiūrintys biblioteką ir skaitytojai neturi teisės patys imti iš lentynų knygas arba kitus bibliotekos daiktus; tam jie turi gauti lei­ dimą iš bibliotekos tarnautojų ir imti viską tik iš jų, taip pat grąžinti turi tiktai jiems, o ne kam kitam; nieko nepalikti ir nieko nedėti net savo darbo vietoje. 12. Visi bibliotekos salių ir kabinetų lankytojai privalo griežtai lai­ kytis mandagumo, padorumo ir kuklumo taisyklių. Jie turi sėdėti jiems nurodytose vietose, nevaikščioti po kabinetą ir nesišnekėti, o su išduo­ tomis skaitymui knygomis turi elgtis atsargiai, nelankstyti lapų, nieko knygose nerašyti, net pieštuku, netepti ir negadinti knygos apdarų. Nuo 1815 m. universiteto biblioteka ėmė naudoti ir kitą skaitytojų aptarnavimo būdą — abonementą. Iki tol knygos buvo išduodamos į na­ mus tik išimtiniais atvejais universiteto dėstytojams. Naudojimosi abo­ nementu taisyklės („Taisyklės asmenims, turintiems teisę gauti knygas iš universiteto bibliotekos") buvo G. E. Grodeko pateiktos ir universi­ teto tarybos patvirtintos 1814 m. gruodžio 15 d.282930145 Abonementas ^buvo prieinamas vien profesūrai ir švietimo apygardos sistemos tarnautojams, gimnazijos mokytojams, o studentams (ir tai ne visų kategorijų) pagal abonementą buvo išduodama tik mokomoji lite­ ratūra, t.y. vadovėliai ir kitos studijoms reikalingos parankinės knygos. Rankraščiai ir retos bei vertingos knygos visiškai nebuvo skolinamos. Knygų skolinimo terminas paprastai buvo vienas mėnuo; retkarčiais jis galėjo būti pratęstas ligi trijų mėnesių. Naudotis abonementu plačiai publikai neleista dėl palyginti nedi­ delio bibliotekos fondo, taip pat dėl baimės netekti knygų, nes iš paša28 Treichel J. Pierwszy polski podręcznik bibliotekarski.— Roczniki biblioteczne, Rok. 1, z. 1—2. Wroclaw, 1957, p. 167—230; Nowodworski W. „Bibliograficznych ksiąg dwoje“ Joachimą Lelewela. Wroclaw, 1959, 288 p. 29 Žukas V., K. Nezabitauskis—'lietuvių bibliografijos pradininkas.— Mokslo darbai (Vilniaus un-tas), t. 18. Istorijos-filologijos mokslų serija, t. 4. V., 1958, p. 183— 193; Žukas V., Lietuvių bibliografijos istorija (iki 1940 m.), p. 20—34. 30 W ęclew ski Z. Wiadomosc o žyciu i pismach G. E. Grodka, p. 114; Szantyr A., min. veik., p. 138—139. 31 Szantyr A., min. veik., p. 139. 32 Jurginis J. Senieji universiteto rūmai.— Vilniaus universitetas, p. 279. 33 Lelewel J., min. veik., p. 169. 34 Ustawy tyczące się Bibljoteki Imperatorskiego Uniwersytetu Wilenskiego we czterech nayuzywanszych tu językach do publiczney wiadomosci podane. I, Prawidla dla odwiedzajucych i czytelnikow. Wilna, 1815. 35 Prawidla dla mogących požyczač xięgi z Bibljoteki Uniwersyteckiey. Wilno, 1815.

Ill

iinio asmens už prarastą knygą sunku buvo išieškoti atlyginimą. Netgi universiteto profesoriai kartais nesilaikydavo abonemento taisyklių. Pats rektorius J. Sniadeckis, paėmęs 1805 m. liepos mėnesį 65 knygas, kai kurias jų grąžino tik 1823 m. lapkričio mėnesį. Išlikę universiteto ir LTSR Mokslų akademijos rankraštynuose 1805—1832 m. universiteto bibliotekos knygų pagal abonementą išdavi­ mo žurnalai36 rodo tokią abonemento darbo kiekybinę charakteristiką: Metai 1825

1830

1815

1820

Paduota paraiškų literatūrai gauti

216

1238

1150

1330

287

Išduota tomų

248

1409

1487

1788

388

Skaitytojų paklausoje vyravo visuomeniniai (45 proc.) ir gamtos bei tikslieji mokslai (32 proc.). Grožinė literatūra sudarė apie 15 proc., o teologija — tik 8 proc. Grožinės literatūros skaitytojai reikalaudavo ne vien antikinių auto­ rių, bet ir A. Puškino bei įžymiųjų užsienio rašytojų — G. E. Lesingo, Dž. Bairono, Fr. Šilerio ir kitų — kūrinių. Skaitytojai domėjosi Adomo Smito, Dovydo Rikardo, Simono de Sismondžio, Klodo Helvecijaus, Žiuljeno Lametri, Liudviko Fojerbacho veikalais. Skaitomiausi istorikai buvo Nikolajus Karamzinas, Albertas Kojelavičius-Vijūkas, Vasilijus Tatiščevas, Joachimas Lelevelis ir kiti. Ypač populiarus buvo rusų epas ,(Sak­ mė apie Igorio žygį". Stropiai studijuojamas Lietuvos Statutas. Skaity­ tojai ima reikalauti knygų ir lietuvių kalba, pavyzdžiui, skaitytojas Vizgirda prašo Biblijos „žemaičių kalba"37. Skaitomi M. Daukšos, K. Sir­ vydo, L. Rėzos ir kitų lietuvių rašytojų veikalai. Iš knygų išdavimo žurnalų matyti, kad skaitytojai vėliau ėmė domė­ tis dekabristų literatūra. Prieš pat 1830—1831 m. sukilimą jie vis daž­ niau prašo dekabristo K. Rylejevo „Godų", pažangios krypties rusų žur­ nalo „Syn otečestva". Nubausto mirtimi K. Rylejevo veikalai caro Ru­ sijoje buvo kuo griežčiausiai draudžiami. Todėl bibliotekos darbuotojas, išduodamas 1826 m. balandžio 9 d. skaitytojui jo „Godas", knygų sko­ linimo žurnale sąmoningai užregistravo iškreipta poeto pavarde38. Bibliotekos knygų išdavimo žurnale aptinkame daug įžymių moksli­ ninkų, rašytojų, visuomenės veikėjų pavardžių. Čia įrašyti, pavyzdžiui, J. Frankas, P. Smuglevičius, filomatas T. Žanas, J. Lelevelis, S. Daukan­ tas, T. Narbutas, A. Mickevičius, J. Slovackis, S. Stanevičius ir kt. 112

Nors domėjimasis knyga, ypač nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, didėjo, jos paklausa bibliotekoje dar buvo palyginti menka — maždaug 1500—2000 tomų per metus, o skaityklą aplankydavo ne daugiau kaip 50 skaitytojų per dieną35*37839. Ir vis dėlto bibliotekos kataloguose bei skai­ tytojų žurnaluose ryškiai atsispindi svarbūs pažangūs poslinkiai, vykę tuometinėje visuomenėje, nusikratančioje bažnytinės ir feodalinės pa­ saulėžiūros. Uždaryto universiteto bibliotekos fondai buvo padalyti taip: Medi­ cinos—chirurgijos akademija gavo apie 16 tūkst. tomų, daugiausia moks­ linės— medicinos, gamtos ir tiksliųjų mokslų — literatūros, Dvasinė akadem ija—-maždaug 20 tūkst. tomų teologinės ir humanitarinės lite­ ratūros. Likusi dalis buvo perduota Baltarusijos švietimo apygardai (9 tūkst. tomų), taip pat Kijevo (7653 tomai) bei Charkovo (4321 tomas) universitetams. Medicinos—chirurgijos akademijos bibliotekininkai ne tik sutvarkė jai tekusią dalį, bet net kiek ją praplėtė ir vėl įsijungė į darbą, tvar­ kydami G. E. Grodeko nebaigtą sisteminį katalogą. Tačiau neilgai buvo lemta jiems darbuotis. 1842 m. biblioteka buvo atiduota Kijevo uni­ versitetui, o Dvasinės akademijos knygų kolekcijos — išvežtos į Peter­ burgą. Vilniuje teliko kadaise garsios jo bibliotekos likučiai (astronomi­ nėje observatorijoje ir universiteto rūmuose veikiančioje gimnazijoje). V

35 VUB f. 2 (KC), b. 491, 1. 187; MAB, f. 9, b. 111, 1. 101; f. 9, b. 112, 1. 152 (išduo­ damų knygų skaitytojams žurnalas). 37 MAB, f. 9, b. 95 (1822—1825 m. skaitytojų registracijos žurnalas). 38 VUB, f. 2 (KC), b. 491, 1. 174 (bibliotekos išduodamų knygų skaitytojams sąrašas). 39 MAB, f. 9, b. 95 (1822—1825 m. skaitytojų registracijos žurnalas).

VILNIAUS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS 1832"1842

MEDICINOS — CHIRURGIJOS AKADEMIJA

usijos imperijai, o ypač kariuomenei, labai trūko gydytojų. Dėl to jau pačiame Vilniaus universiteto uždarymo įsake caro valdžia pažymėjo, kad Medi­ cinos fakultetas bus reorganizuotas į Vilniaus Me­ dicinos—chirurgijos akademiją1. 1832 m. rugpjū­ čio 31 (rugsėjo 12) d. caras patvirtino šios aukštosios mokyklos statutą2, smulkiai reglamentuodamas aka­ demijos kompetenciją, vidaus organizaciją, taip pat personalo administracinę priežiūrą. Akademijos pagrindą sudarė iš uni­ versiteto atėję jos specialybių profesoriai ir Medicinos fakulteto stu­ dentai. Pati akademija veikė taip pat universiteto rūmuose. Taigi ji tie­ siogiai tęsė mokslines ir pedagogines savo pirmtako — uždaryto Vilniaus universiteto — tradicijas. AKADEMIJOS STRUKTŪRA

Medicinos—chirurgijos akademija buvo aukštoji mokslo įstaiga, ruo­ šianti medicinos, veterinarijos ir farmacijos specialistus. Ji buvo su­ kurta pagal Peterburgo Medicinos—chirurgijos akademijos pavyzdį ir vadinosi Imperatoriškoji Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademija (Caesarea Academia Medico—chirurgica Vilnensis). Jai liko gerokai ap­ karpyta autonomijos teisė; akademija priklausė vidaus reikalų minis­ terijai. Akademijoje buvo dėstomi tokie dalykai: rusų literatūra ir jos isto­ rija, lotynų kalba ir literatūra, graikų kalba ir literatūra, fizika, orga­ ninė ir neorganinė chemija, zoologija su lyginamąja anatomija, bota­ nika, mineralogija, žmogaus kūno anatomija ir patologinė anatomija, fiziologija, patologija (su semiotika), farmacija, farmakologija (medici­ ninė medžiaga) ir toksikologija, receptų rašymo mokslas, bendroji tera­ pija, specialioji terapija, chirurgija su okulistika, akušerija, moterų ir vaikų ligos, vidaus ligų klinika, išorinių ligų klinika su okulistika, aku­ 1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, p. 527. 2 Полное собрание законов..., собрание второе, т. VII, с. 571—591.

117

šerinė klinika, teisminė medicina, medicininė policija (arba valdžios įsta­ tymų bei įsakymų taikymas medicinos praktikoje), higiena, medicinos enciklopedija, medicinos patarimai (ką patarti ir kaip elgtis prie ligo­ nio lovos), medicinos istorija, bendroji veterinarija su epizootinių ligų dėstymu (medicinos studentams), naminių gyvulių anatomija, zoofiziologija, zoopatologija, veterinarinė farmakologija (medicininė medžiaga), veterinarinė farmacija, bendroji ir specialioji zooterapija, zoochirurgija su arklių kaustymo kursu, teisminė veterinarijos medicina, mokslas apie gyvulių išorinius privalumus, naminių gyvulių higiena, sergančių gyvu­ lių priežiūra3. Iš viso akademijai buvo leista turėti 15 profesorių: 2 filologijos, 3 ve­ terinarijos ir 10 medicinos bei jos pagalbinių mokslų. Be to, akademi­ joje dar dirbo 10 adjunktų. Buvo įvesta griežta dėstytojų ir studentų priežiūra. Pavyzdžiui, kiekvienas profesorius turėjo kasmet mokslo metų pabaigoje pateikti akademijos vadovybei dėstomojo dalyko kurso pro­ gramą kitiems mokslo metams. Ją, apsvarstytą akademijos vadovybės posėdyje, siųsdavo vidaus reikalų ministrui tvirtinti. Dėstytojai, norėję paskaitoms pasinaudoti savo knyga, turėdavo pristatyti ją akademijos vadovybei. Be jos sutikimo per paskaitas negalėjo būti rekomenduoja­ mas joks veikalas. Klinikinės paskaitos buvo skaitomos tik lotynų kalba, kitos paskai­ to s —’lotyniškai, rusiškai ar lenkiškai; akušerėms, farmacijos ir veteri­ narijos mokiniams dėstyta lenkiškai. Akademijai buvo duota teisė nustatyta tvarka teikti mokslo laips­ nius bei vardus, rinkti garbės narius ir narius korespondentus, tvarkytis ūkiškai. Ji galėjo turėti spaustuvę, knygyną, atskirą cenzūrą savo lei­ diniams, vaistinę ir kt. Jos pastatuose nebuvo apgyvendinama kariuo­ menė, ji buvo atleista nuo žemės mokesčių ir kitų rinkliavų miesto rei­ kalams, nuo aktų mokesčio ir pan. Pagrindinį Medicinos—chirurgijos akademijos vadovybės branduolį sudarė rektorius bei mokymo personalas (akademikai, ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai ir adjunktai), inspektorius ir keturi jo pa­ dėjėjai, sekretoriato (kanceliarijos) bei administracijos tarnautojai. Akademijoje mokslui ir mokymui vadovavo konferencija (akademi­ jos aukščiausiasis organas). Ją sudarė akademikai ir ordinariniai pro­ fesoriai. Ekstraordinariniai profesoriai ir adjunktai būdavo konferen­ cijos nariais tada, kai eidavo ordinarinių profesorių pareigas arba kai konferencija juos pakviesdavo. Konferencija rinkdavo akademikus, pro­ fesorius, adjunktus, teikdavo garbės vardus, mokslo laipsnius, nustaty­ davo mokymo kursą ir dalykus, tvirtindavo ir keisdavo dalykų pro­ gramas, rekomenduodavo vadovėlius, tikrindavo, kaip tvarkomi moky­ mo kabinetai bei mokslo priemonės, leisdavo akademijos tvarkos bei 118

drausmės instrukcijas, bendrus potvarkius, spręsdavo civilines darbuo­ tojų bylas, priimdavo auklėtinius ir juos egzaminuodavo. Akademijos konferencija turėjo savo sekretoriatą, kuriam vadovavo mokslinis sek­ retorius, renkamas iš akademikų arba ordinarinių profesorių. Akademijos rektorių skirdavo caras, o kandidatą siūlydavo vidaus reikalų ministras. Rektorius buvo vyriausiasis akademijos viršininkas, tvarkos bei mokymo eigos, caro vyriausybės įsakymų vykdytojas. Jis turėjo nedelsdamas informuoti vidaus reikalų ministrą apie visus dė­ mesį patraukiančius įvykius akademijoje. 1832—1833 m. rektorium bu­ vo akušerijos profesorius M. Mianovskis, 1833—1840 m.— caro valdžiai atsidavęs gydytojas Tomas Kučkovskis (1786—1843)34. Akademijos mokymo personalą sudarė: akademikai (šį vardą už nuo­ pelnus profesoriams suteikdavo caras), profesoriai ir adjunktai. Adjunk­ tai paprastai paskaitų neskaitydavo. Jie dalyvaudavo profesoriaus pa­ skaitose, prireikus pavaduodavo jį ir, šio įpareigoti, kartodavo su stu­ dentais tai, kas buvo dėstoma. Adjunktai dažniausiai buvo skiriami praktinių dalykų profesoriams. Konferencijos leisti, jie galėjo skaityti ir kursą. Visi dėstytojai per paskaitas ir posėdžius turėjo dėvėti uniformą. Akademijos gyvenime svarbų vaidmenį atlikdavo inspektorius su sa­ vo keturiais padėjėjais. Jiems buvo pavesta prižiūrėti akademijos auk­ lėtinių elgesį ir stropumą5. Todėl inspektorius parinkdavo iš valdininkų, žinomų caro vyriausybei. Jį tvirtindavo vidaus reikalų ministras. Aišku, jis, kaip ir akademijos rektorius, galėjo būti tiktai caro valdžiai išti­ kimas žmogus. Inspektoriaus ir jo padėjėjų pareigos ir teisės buvo sužymėtos specialiose instrukcijose6. DISCIPLINOS

Akademijoje dirbo dalis universiteto profesorių, todėl dalykų lygis išliko beveik toks pat, kaip ir universitete. Vis dėlto botanikos mokslai, pasidarę pagalbine disciplina, jau nebeklestėjo, kaip anksčiau. Juos dės­ tė žinomas Vilniaus botanikas ir entomologas Stanislovas Gorskis (1802—1864). 3 Praelectiones in Caesareae Academiae medico-chirurgica Vilnensis ... . Vilnae, 1834. 4 Trzebinski S. Wydzial lekarski dawnego Uniwersytetu Wilenskiego i Akademji medyko-chirurgicznej w oswietleniu rękopisu Buckiewicza.— Księga pamiątkowa ... Uniwersy­ tetu Wilenskiego, ... . t. I, p. 357—384. 5 Инструкция инспектору Академии. Инструкции по разным частям в Импера­ торской Виленской Медико-хирургической Академии. Вильно, 1835. 6 Инструкция подьинспекторам Академии. Инструкции по разным частям в Им­ ператорской Виленской Медико-хирургической Академии. Вильно, 1835.

119

Fiziką rusiškai dėstė universiteto profesorius F. Dževinskis. Chemiją rusų kalba skaitė minėtas A. Sniadeckio mokinys I. Fonbergas. Kadangi chemijos mokslas tolydžio žengė į priekį, I. Fonbergas, dėstydamas tą discipliną, vadovavosi I. J. Bercelijaus veikalais. Beje, „organinių ir ne­ organinių kūnų chemija" tuomet buvo taikoma ir teismo medicinos bei medicininės policijos kursams. Mineralogijos ir geologijos kursas medikams buvo privalomas. Šiuos dalykus dėstė I. Jakovickis, naudodamasis savo seniau išleistais vado­ vėliais ir turtingais mineralų rinkiniais. Zoologiją ir lyginamąją anatomiją iki 1838 m. skaitė E. Eichvaldas. Paruošęs savo mokinį Karolį Miramą (1811—1887), E. Eichvaldas per­ sikėlė į Peterburgo Medicinos—chirurgijos akademiją. K. Miramas dėstė iki 1841 m., laikydamasis savo mokytojo vadovėlio; uždarius akade­ miją, jis išvyko į Kijevą, kur vadovavo fiziologijos katedrai. Žmogaus kūno aprašomosios anatomijos profesoriumi buvo A. Belkevičius. Tai buvo darbštus, išsimokslinęs ir atsidavęs savo specialy­ bei žmogus. Nors spausdintų darbų jis paliko mažai, bet daugiau kaip per 20 metų praturtino medicinos akademiją puikiais anatomijos rinki­ niais. Jam mirus, trumpai šią ir patologinę anatomiją skaitė Liudvi­ kas Sevrukas (1806—1853), kuris vėliau išgarsėjo savo darbais Mask­ vos universitete. Fiziologiją dėstė Feliksas Rimkevičius ir Juozapas Mianovskis (1804—1879), kurie vadovavosi A. Sniadeckio veikalu „Organinių kūnų teorija", papildydami jį naujais fiziologijos mokslo laimėjimais. Bendrosios patologijos (su semiotika ir epidemiologija) profesorius buvo Adolfas Abichtas, skaitęs pagal savo paties ankstesnį kursą7. (Pa­ liko daug spausdintų ir rankraštinių darbų apie cholerą, šiltines, pasiu­ timą, vakcinaciją ir kitus dalykus.) Bendrąją terapiją (su farmakologija ir receptūra) dėstė Aleksandras Velkas (1801—1869), kurį laiką — ir J. Mianovskis pagal akademijos va­ dovybės rekomenduotus Hekelio ir Gmelino veikalus. 1837—1841 m. šią discipliną skaitė A. Abichtas, išspausdinęs savo kursą8, kuriame jis gana išsamiai apibūdino ligų gydymą. Nors veikalas skirtas stu­ dentams, tačiau juo plačiai naudojosi ir gydytojai9. Specialiąją patologiją ir terapiją dėstė minėtasis F. Rimkevičius, J. Franko mokslinių idėjų tęsėjas Lietuvoje, savo mokytoją daug kur papildęs naujais mokslo laimėjimais. Jis domėjosi dermatologija ir V e ­ neros ligų gydymu. Specialiosios patologijos ir terapijos katedrai pri­ klausė ir terapijos klinika, kuriai iki mirties (1838) vadovavo A. Snia­ deckis, o vėliau — F. Rimkevičius. Chirurgijai akademijoje vadovavo geras chirurgas K. Porcijanka. Iš K. Porcijankos skaityto kurso užrašų galima susekti, kad medžiagos jis 120

yra ėmęs iš rusų chirurgo I. Bušo ir kitų chirurgijos mokslo veikalų, papildydamas juos savo patyrimu78910. Nuo 1837 m. iki akademijos užda­ rymo chirurgiją dėstė Juozapas Koženiauskas (1806—1870), desmurgi­ jos ir ortopedijos dėstytojas, taip pat geras operatorius, kelių veikalų apie desmurgiją ir kaulų lūžimus bei gydymą autorius11. Akušeriją ir moterų ligų (kartu su vaikų ligomis) kursą skaitė uni­ versiteto profesorius M. Mianovskis, kuris, būdamas geras teoretikas ir praktikas, sugebėjo savo mokiniams perteikti akušerijos bei ginekolo­ gijos žinias, jungė jas su naujagimių bei kūdikių ligomis. Paliko spaus­ dintų darbų. Farmacijos dalykų dėstymas buvo glaudžiai siejamas su specialiuoju botanikos kursu. Tuo metu gydymui vartoti vietiniai vaistingieji auga­ lai, ir jų tyrimas medikui buvo būtinas. Farmakologijos ir receptūros kursą (lotynų kalba) skaitė A. Velkas12, o farmaciją (lenkų kalba) — S. Gorskis13. Higieną, medicininę policiją, teismo mediciną, toksikologiją ir medi­ cinos patarimus, dar tik pradedančias ryškėti disciplinas, skaitė vienas J. Berkmanas, Higiena buvo dėstoma ketvirtosios klasės studentams paskutinius du pavasario mėnesius. Medicininė policija skaityta (rusų kalba) keliolika valandų pagal Bernto vadovėlį. Teismo medicina buvo skaitoma kelias savaites penktosios klasės medikams pagal Gromovo va­ dovėlį. Toksikologijai bei medicinos patarimams numatytos kelios va­ landos. Yra išlikę gana daug akademijos dėstytojų ir auklėtinių darbų, higienos patarimų kaimiečiams, moterims, jaunimui, kaip išvengti ligų, kaip saugoti sveikatą, kaip auginti ir auklėti vaikus, ir visokių ki­ tokių14. Medicinos istoriją (kartu su gydytojo etika, statistika ir medicinine geografija) skaitė A. Abichtas (lotynų kalba) pagal savąją programą. Paskutiniaisiais metais A. Abichtą pakeitė Adomas Ferdinandas Adamo7 Abicht A. Praelectionum pathologiae generalis libri duo, t. I—II. Wilnae, 1831. 8 Abicht A. Institutiones therapiae generalis, quas scholarum causa conscripsit ... . Vilnae, 1840, p. 268. 9 Bielihski J. Stan nauk lekarskich za czasöw Akademji medyko-chirurgicznej Wil. bibliograficznie przedstawiony. Warszawa, 1889. 10 K. Porcijankos skaitytų bendrosios chirurgijos paskaitų užrašai.— VUB, Vilniaus Medicinos draugijos fondas, b. 345. 11 J. Koženiausko skaityto desmurgijos kurso užrašai.— VUB, Vilniaus Medicinos drau­ gijos fondas, b. 345; Korzeniewski J. Desmurgia seu chirurgiae pars de variis adminiculis, deligatoriis, vol. I. Vilnae, 1837; De ossibus fractis tractatus in discentium usum autore ... . Vilnae, 1837. 12 A. Velko 1835 m. skaitytų paskaitų užrašai.— VUB, Vilniaus Medicinos draugijos fondas, b. 346. 13 S. Gorskio farmakologijos ir farmacijos kurso paskaitų užrašai.— Ten pat, b. 350. 14 Bielihski J. Stan nauk lekarskich ... .

121

vičius (1802—1881). Jis jau daugiau nagrinėjo medicinos raidą ir gana daug laiko skyrė mūsų krašto medicinos praeičiai pažinti. Medicinos statistika dar tik formavosi ir jai buvo skiriamos vos ke­ lios valandos. Be minėtųjų disciplinų, medicinos studentai turėjo klausyti populia­ riosios veterinarijos, zooterapijos, zoopatologijos, populiariosios veteri­ narijos chirurgijos, zoochirurgijos, lyginamosios anatomijos ir kt. Šiuos dalykus medikams dėstė vienas dėstytojas — A. Adamovičius. Akademijos profesoriai bei adjunktai, užmezgę glaudžius ryšius su to paties profilio Peterburgo akademija ir kitomis Rusijos aukštosiomis medicinos mokyklomis, supažindindavo studentus su rusų medikų dar­ bais, jų laimėjimais, rekomenduodavo jų parašytus vadovėlius. Akade­ mijos mokslinis pajėgumas palyginti su universiteto Medicinos fakul­ teto lygiu nesumenkėjo. KITOS MOKSLO IR MOKYMO ĮSTAIGOS

Mokymui akademija turėjo nemažai ir pagalbinių jstaigų. Kabinetai: 1) chemijos, kuriame buvo daug laboratorinių įrengimų ir chemikalų, 2) fizikos su daugeliu įrengimų, 3) zoologijos, senas ir turtingas, kuriame buvo daugiau kaip 20 000 eksponatų, 4) mineralogi­ jos, vienas turtingiausių mineralų rinkinių Europoje, 5) normaliosios ir patologinės anatomijos, turėjęs apie 3000 įdomių, retų ir puikiai pa­ rengtų preparatų, kurių dauguma, uždarius akademiją, buvo išvežti į Kijevą (teišliko aprašymas knygoje ,,Vilniaus imperatoriškosios Medi­ cinos—chirurgijos akademijos anatomijos muziejus"15), 6) zootomijos su gausiais Spondylozoa, Podozoa ir Heretozoa rinkiniais (kabinetas apra­ šytas E. Eichvaldo straipsnyje „Vilniaus imperatoriškosios Medicinos— chirurgijos akademijos zootomijos muziejaus katalogas")16, 7) zootomi­ jos—patologijos17, 8) lyginamosios anatomijos ir kt. Stacionarai: 1) chirurgijos klinika (20 lovų), kurioje buvo akių ligų skyrius ir turtingas chirurgijos instrumentų bei okulistikos įrankių rin­ kinys; 2) terapijos klinika (20 lovų); 3) akušerijos klinika su vaikų ligų skyriumi (20 lovų); 4) veterinarijos ligoninė18; 5) akademijos ligoninė (valdžios išlaikomiems iždiniams studentams, bet galėjo būti priimami ir kiti besimokantieji). Ligoninės ordinatoriai buvo terapeutas ir chirur­ gas (šių specialybių adjunktai). Jie buvo įpareigoti teikti medicinos pa­ galbą ir akademijos tarnautojams bei jų šeimoms; 6) akademijos vais­ tinė, veikusi buv. universiteto rūmuose. Kitos įstaigos. Bibliotekos pagrindą sudarė universiteto bibliotekos fondai, jai, kaip minėta, atiduota apie 16 tūkst. tomų medicinos, gamtos 122

ir tiksliųjų mokslų knygų15167819. Į akademijos biblioteką perėjo ir senieji bibliotekininkai — P. Kukolnikas, A. B. Jocheris ir B. Zajančkovskis. Nors biblioteka buvo akademijos, tačiau ja galėjo naudotis ir paša­ liniai. 1842 m. joje buvo daugiau kaip 20 000 knygų, kurių dalis buvo perduota Vilniaus Medicinos draugijai ir Viešajai bibliotekai, o kitos išvežtos į Kijevą, Charkovą, Tartu, Peterburgą. Tebeliko akademijai ir botanikos sodas, tačiau jam jau buvo skiria­ ma kur kas mažiau dėmesio, negu universiteto laikais. (Ligi šiol Jau­ nimo sode tebėra botanikos sodo medžių.) AUKLĖTINIAI

Akademijos studentais galėjo būti ne jaunesni kaip 17 metų vyrai be tikėjimo skirtumo, pateikę įrodymą, kad kilę iš laisvųjų luomų, ir vi­ durinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Kadangi daugelis bajorų vaikus mokė namuose arba privačiose mokymo įstaigose, šie turėjo išlaikyti egzaminus iš visų vidurinėje mokykloje dėstomų dalykų. Daugiausia į* akademiją stojo smulkieji bajorai ir netgi miestiečiai. Prie akademi­ jos buvo akušerijos ir veterinarijos mokyklos, į kurias priimdavo mo­ kančius skaityti^ rašyti ir pirmuosius keturis skaičiavimo veiksmus; į akušerijos mokyklą buvo priimamos tik moterys. Akademijos auklėtiniai buvo skirstomi į iždinius (išlaikomus valdžios lėšomis), stipendininkus (gaunančius iš valstybės iždo stipendijas), pen­ sininkus (retkarčiais gaunančius pašalpas) ir laisvuosius (besimokančius savo lėšomis). Pagal mokslo šakas jie buvo skirstomi į medicinos, far­ macijos, veterinarijos studentus ir akušerijos bei veterinarijos mokinius. Iždo lėšomis buvo leista išlaikyti 200 studentų medikų, 10 veterinarijos studentų ir 20 veterinarijos mokinių. Mokymo laikas buvo įvairus: medicinos studentams — 5 metai, ve­ terinarijos studentams — 4, farmacijos studentams — 3, akušerijos ir veterinarijos mokyklose —■3. Ir studentai, ir mokiniai buvo skirstomi į klases pagal mokymosi metus. Kiekvienai klasei mokslo dalykus nustaty­ davo akademijos vadovybė ir tvirtindavo vidaus reikalų ministras. Aka­ 15 Musaeum anatomicum Cesareae Academiae medico-chirurgica Vilnensis. Vilnae, 1842 (be to, MAB, f. 9, b. 1475). 16 Eichvald E. Catalogus Musaei zootomici Imper. Acad. Med. Chir. Vilnensis edidit et de vita L. H. Bojani praefatus ėst. Vilnae, 1835 (be to, MAB, f. 9, b. 348). 17 Zoopatologijos muziejaus aprašymas.— MAB, f. 9, b. 1472. 18 Veterinarijos ligoninės žurnalas.— MAB, f. 9, b. 86 ir 353. 19 Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijai paliktų Vilniaus universiteto bibliotekos knygų sąrašas.— MAB, f. 9, b. 345.

123

demijoje besimokantys laikė pusmetinius, metinius, keliamuosius ir bai­ giamuosius egzaminus. Mokinius pagal pažangumą skirstydavo į skyrius: pirmąjį (labai ge­ rai besimokančius), antrąjį (gerai), trečiąjį (vidutiniškai) ir ketvirtąjį (nepatenkinamai). I—III skyrių mokiniai buvo keliami į aukštesnę klasę. Jei studentas labai menkai mokėdavo kurią iš svarbesniųjų medicinos disciplinų, jis būdavo priskiriamas prie IV skyriaus, t.y. paliekamas antrus metus toje pačioje klasėje. III skyriaus mokiniai, perkelti į aukš­ tesnę klasę ir išbuvę šioje klasėje vienerius metus, bet nepatekę bent į II skyrių, buvo paliekami toje pačioje klasėje kurso kartoti (tatai buvo taikoma ypač iždiniams studentams). Baigiamieji egzaminai vykdavo, dalyvaujant iš akademijos vadovybės, akademijos garbės nariams ir svečiams. Per egzaminus buvo klausinėjama iš visų specialiųjų dalykų. Išlaikę baigiamuosius egzaminus labai gerai ir gerai, gaudavo I arba II skyrių gydytojų diplomus, o pasirodę vidutiniškai buvo skiriami į III skyrių ir likdavo akademijoje dar metus tobulintis iš praktinių me­ dicinos dalykų. Po to jie vėl laikydavo egzaminus. Jei ir šį kartą ne­ būdavo galima perkelti į II skyrių, duodavo III skyriaus gydytojo diplomą. Farmacijos studentai, baigę mokslo kursą ir per paskutinį egzami­ ną patekę į I skyrių, gaudavo provizoriaus vardą, o II ar III skyriaus — keliami I arba II skyriaus gizeliais. Akušerių ir veterinarijos mokyklos mokinių egzaminai, tiek meti­ niai, tiek ir baigiamieji, vykdavo, dalyvaujant trims akademijos konfe­ rencijos skirtiems nariams. Veterinarijos mokiniai ta pačia tvarka buvo skiriami I, II, III skyrių veterinarijos gydytojo padėjėjais. Medicinos—chirurgijos akademijoje mokėsi 625—900 studentų. 1832—1842 m. joje aukštojo mokslo diplomus gavo net 700 žmonių; daugelis jų iš Lietuvos, Baltarusijos ir kitų žemių. Iždiniai, baigę studi­ jas, vykdavo atitarnauti nustatyto laiko už stipendiją. Ne vienas jų su­ gebėjo savo žinias pritaikyti visuomenės naudai ir pasireikšti kaip geri specialistai, nudirbti rimtą ir vaisingą darbą (pvz., J. Bartusevičius — Jakutijoje, V. Lunkevičius — Kaukaze, A. Anacevičius — Kazanėje, A. Pienkevičius— Minsko gubernijoje, M. Lovickis — Sibire, A. Jagm us—'Kirgizijoje ir t.t.)20. Kiti, versdamiesi praktika Lietuvoje ir kai­ myniniuose kraštuose, teikė gyventojams medicinos pagalbą, kėlė jų sanitarinę-higieninę kultūrą, kovojo su dažnomis užkrečiamųjų ligų epi­ demijomis. Kiekvienas stojantysis į akademiją gaudavo informaciją apie elgesį. Joje buvo raginama ne tik mėgti mokslą, gerai elgtis, bet ir ,,būti nuo­ lankiu valdžiai, pamaldžiu"21. Studentai buvo griežtai įspėjami, kad ne­ 124

laikytų draudžiamų ir apskritai priešingų religijai ir caro valdžiai knygų bei rankraščių, nustatytomis valandomis būtų namuose. Už įvairius nu­ sižengimus būdavo sodinami į karcerį net visai savaitei, maitinami vien duona ir vandeniu. Visi studentai turėjo dėvėti uniformą (švarką, kelnes ir kepurę tam­ siai žalios medžiagos su raudonais apvadais, baltomis sagomis; per šven­ tes nešioti dar ir špagą, trikampę kepurę-skrybėlę). Akademijos vadovybė, atsimindama universiteto studentų anticarinį veikimą, visomis priemonėmis tramdė studentus. Jiems buvo draudžia­ mi bet kokie samprotavimai apie politinius reikalus auditorijose, su­ sirinkimuose ir net per pasivaikščiojimus. Kas, sužinojęs apie slaptas draugijas, būtų skubiai nepranešęs vadovybei, tam grėsė teismas. Inspektorius kasdien privalėjo raportuoti rektoriui apie įvykius aka­ demijoje, kiekvieną savaitę kartu su padėjėjais aptarti mokinių elgesį ir pažymėti tai protokole. Du kartus per metus inspektorius referuo­ davo konferencijai apie kiekvieno auklėtinio elgesį, jo stropumą; tai turėjo didelę reikšmę, keliant mokinius į aukštesnes klases ir skirstant juos į skyrius. Jis taip pat turėjo teisę suimti studentus, jam (nors ir ne medikui) priklausė ir akademijos ligoninė; raportuose rektoriui jis pažymėdavo, kokia sergančiųjų studentų sveikata. Minėtina ir dar viena svarbi jo pareiga — kartu su savo padėjėjais prižiūrėti, kad visi sekmadieniais ir šventadieniais eitų į pamaldas, ten deramai elgtųsi. Nepaisant griežto režimo, studentai tapo universiteto revoliucinių tra­ dicijų tęsėjais. 1836 m. studentas medikas Pranas Savičius (1815—apie 1845), kilęs iš Pinsko apskrities unitų šventiko šeimos, savo bendramin­ čiams pasiūlė sukurti slaptą draugiją, kuri vėliau gavo ,,Demokratinės draugijos" vardą. Draugijai priklausė daugiau kaip 60 narių. Ji savo idėjine kryptimi, bent iš pradžių, turėjo daug bendra su filomatais, jos nariai ypač skaitė ir platino A. Mickevičiaus raštus. Draugijos tikslą nubrėžė statutas (programa) „Demokratizmo principai", kuris labai ak­ centavo labdarą, moralinį tobulėjimą, kovą su savivale, visų gyventojų lygybę bei laisvę bet kokio luomo, tautos ar tikėjimo žmonėms. Drau­ gijos narys M. Lovickis prisimena, kad jie karštai diskutavo, kaip įgy­ vendinti šūkį „lygybė ir laisvė". Čia net pasigirdo radikali mintis, jog reikės „nuskurdinančių kelių laipsnių progresyvių mokesčių ponams ar­ ba žemės išdalijimo pagal Likurgo teisę"202122. Draugija stengėsi susisiekti su kitomis slaptomis organizacijomis; šis siekimas atsispindi kiek ir policijos rastame pas M. Lovickį eilėraštyje, 20 Janowski L. SIownik bio-bibliograficzny dawnego Universytetu Wilenskiego. 21 Инструкции для всех обучающихся в Академии. Инструкция по разным частям в Императорской Виленской Медико-хирургической Академии. Вильно, 1835. 22 Lowicki M. Duch Akademji Wilenskiej. Wilno, 1925, p. 25.

125/

kuriame sakoma, kad kovai prieš caro valdžią reikia „suvienyti Vilnių, Krokuvą, Maskvą ir Kijevą"23. 1837 m. vasarą draugija užmezgė ryšius su Simonu Konarskiu, lenkų emigrantų revoliucinės organizacijos „Jaunoji Lenkija" emisaru. S. Ko­ narskis buvo kilęs iš Dapkiškių dvarelio, netoli Alytaus, dalyvavęs 1830—1831 m. sukilime Lietuvoje. 1835 m. jis slaptai parvyko iš užsie­ nio, ėmė jungti anticarinius Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos ratelius į vieną organizaciją, turėjusią tikslą paruošti kitą sukilimą. Vilniaus studentų draugija įsiliejo į S. Konarskio organizaciją. 1838 m. pavasarį caro policija ją susekė, suėmė S. Konarskį, P. Savičių ir daugelį stu­ dentų. Iš viso šioje byloje buvo kaltinama 215 asmenų. Po ilgo tardymo karo teismas 26 studentus atidavė į kariuomenę. S. Konarskis buvo pa­ smerktas sušaudyti; bausmė įvykdyta 1839 m. vasario 15(27) d. Vilniuje prie Trakų užkardos. Studentai ir po to dar bandė tęsti savo draugijos veiklą, vadovauja­ mi jauno mokytojo Prano Čarneckio. 1839 m. balandžio mėn. policija susekė ir juos. Teismas suimtuosius nuteisė paprasta mirties bausme arba ketvirčiuojant, bet caras bausmę pakeitė atidavimu į kareivius24. Nors caro valdžia ir pripažino, kad Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademija geriausia Rusijoje, bet dėl „netikusios dvasios" joje 1840 m. balandžio 29 d. nusprendė ją „uždaryti, o mokinius išskirstyti po kitas imperijos mokslo įstaigas". Iš pradžių buvo uždarytos pirmosios trys medicinos ir pirmoji veterinarijos klasės. Iždiniai studentai buvo per­ kelti į Kazanės ir Charkovo universitetus, o mokslus einantiems savo lėšomis buvo leista persikelti į Tartu, Maskvos, Kazanės ir Charkovo universitetus. 1841 m. gruodžio 30 (1842 m. sausio 11) d. caras pasirašė įsaką uždaryti akademiją nuo 1842 m. rugpjūčio 1(13) d. ir vietoj jos įsteigti Medicinos fakultetą Kijevo universitete25. Akademija buvo užda­ ryta, jos mokslo priemonės išdalytos Rusijos (pirmiausia Kijevo šv. Vla­ dimiro) universitetams. Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademija, kad ir trumpai tegyva­ vusi, atliko didelį darbą, tiek ruošdama kadrus, tiek ir plėtodama medi­ cinos mokslą26. Jos dėstytojai, taip pat čia išugdyti mokslininkai savo žiniomis ir praktiniu darbu reiškėsi Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Char­ kovo, Kazanės bei Varšuvos, Krokuvos, Paryžiaus ir kitose aukštosiose medicinos mokyklose. Antai E. Eichvaldas buvo Peterburgo Medicinos— chirurgijos akademijos zoologijos profesorius, L. Sevrukas — Maskvos universiteto anatomijos profesorius, J. M ianovskis—’Peterburgo Medici­ nos—chirurgijos akademijos fiziologijos profesorius, vėliau Varšuvos Vy­ riausiosios mokyklos rektorius, K. M iram as—'Kijevo universiteto fizio­ logijos profesorius, M. Sochackis—'Kazanės universiteto fiziologijos profesorius, T. Chalubinskis — Varšuvos universiteto patologijos profe­ 126

sorius, P. M ajevskis—'Charkovo universiteto zoologijos profesorius, E. Kulakovskis — Peterburgo Medicinos—chirurgijos akademijos farma­ kologijos profesorius, K. Goreckas — Kijevo universiteto profesorius, E. Ostrovskis — pirmasis Rusijos helmintologas eksperimentuoto j as, Charkovo universiteto profesorius, F. B. Hechelis — Krokuvos univer­ sitete gavo teismo medicinos katedrą, o L. Bierkovskis buvo chirurgijos profesorius, P. K. Poznanskis ir F. Gutas — dirbo Paryžiaus medicinos mokykloje ir 1.1.

DVASINĖ AKADEMIJA emdamasi universiteto uždarymo akto pažadu teolo­ gijos studijų vietoje įsteigti „dvasinę mokyklą", Ru­ sijos katalikų dvasinė vyriausybė išsirūpino, kad caras Nikolajus I 1833 m, liepos 1(13) d. įsaku įsteig­ tų Vilniaus Romos katalikų dvasinę akademiją1. Ji turėjo būti pavaldi Peterburgo dvasinei kolegijai bei Vidaus reikalų ministerijai. Dvasinę akademiją sudarė trys skyriai: 1) aukšto­ sios teologijos studijos (vadinamoji akademija) — 40 studentų; 2) prie Dvasinės akademijos prijungta diecezinė seminarija, rengusi kunigus pa­ rapijų bažnyčioms,— 60 klierikų; 3) armėnų katalikų bažnyčios sky­ rius — 7 klierikai. Visiems trims skyriams išlaikyti caro įsaku buvo skiriama 102 234 rb. Dvasinė akademija užėmė buvusios Vyriausiosios dvasinės seminarijos patalpas. Jau 1833 m. lapkričio mėn. prasidėjo paskaitos, o iškilmingas akademijos atidarymas įvyko 1834 m. vasario 11(23) d.; buvo perskaitytas caro įsakas ir akademijos nuostatai2. Akademijoje turėjo būti 10 katedrų. Vienos jų buvo grynai teolo­ ginės: Šventojo rašto, biblinės archeologijos ir hermeneutikos, dogma­ tinės, moralinės ir pastoralinės teologijos, bažnyčios istorijos ir kanonų teisės. Bažnytinės iškalbos, arba homiletikos, katedra buvo sujungta su23456 23 Смирнов А. Ф. Революционные связи народов России и Польши (30—60 годы XIX века). М., 1962, с. 114. 24 Jučas M. Slaptos studentų draugijos Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje 1832—1841 m.— Lietuvos TSR Mokslų akademijos mokslo darbai, A serija, 1958, t. 1, р. 143. 25 Полное собрание законов..., собрание второе, т. XVI, 1841—1842. СПб., 1843, с. 154. 26 Biziulevičius S. Pagrindiniai Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijos bruožai.— Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. 1, p. 105—117. 1 Полное собрание законов..., собрание второе, т. VII, отд. I. 2 Otwarciė publicznė Akademii duchownėy Rzymskokatolickiėy Wilenskiėy Dnia 11 lutego 1834 roku. Wilno, 1834, p. 11.

lenkų literatūra ir jos istorija. Teologams buvo privalomas ir tam tik­ ras pasaulietiškas išsilavinimas, kurį teikė šios katedros: logikos ir moralės filosofijos, graikų ir lotynų literatūros, rusų literatūros, visuo­ tinės ir Rusijos istorijos, kalbų katedros — hebrajų, prancūzų ir vo­ kiečių. Universiteto teologijos skyriaus studentai palyginti daug klausė gamtamokslinių disciplinų, dabar akademijoje jų bemaž neliko: pasku­ tiniojo kurso teologams Medicinos—chirurgijos akademijos profesorius dėstė tik higienos pagrindus. Akademijos vadovybę sudarė rektorius, inspektorius, ekonomas ir dar du rektorato nariai. Akademijos rektoriais buvo A. Osinskis (1834— 1839), anksčiau Kremeneco licėjaus profesorius, ir A. Fijalkovskis (1839—1842). Mokė aštuoni profesoriai, trys adjunktai ir trys lektoriai. Be to, akademijoje dar buvo kapelionas, bibliotekininkas ir kanceliari­ jos sekretorius. Akademijos rektoriaus kandidatūrą siūlydavo Dvasinė kolegija, skirdavo vidaus reikalų ministras, o paskyrimą tvirtindavo caras. Kitus rektorato pareigūnus, taip pat mokomąjį personalą rinkdavo akademijos taryba, kurios nutarimai įsigaliodavo tik pritarus Dvasinei kolegijai ir patvirtinus vidaus reikalų ministrui. Kiti akademijos vidaus gyvenimo reikalai buvo sprendžiami jos taryboje balsų dauguma. Teolo­ gijos disciplinos turėjo būti dėstomos lotyniškai, pasaulietiškieji moks­ lai —■rusiškai. Tik pamokslų sakymo pratybas buvo leidžiama atlikti vietos kalbomis. Teologijos disciplinas akademijoje daugiausia dėstė buvę universi­ teto teologijos skyriaus profesoriai. 1834/35 m.m. J. Skydelis dėstė Šventąjį raštą, biblinę archeologiją ir hermeneutiką, A. Fijalkovskis — dogmatinę, moralinę ir pastoralinę teologiją. Dvasinėje akademijoje dirbo ir teisininkas A. Kapelis, užėmęs bažnyčios istorijos ir kanonų teisės katedras. Literatūros profesorius L. Borovskis dėstė homiletiką, lenkų literatūrą ir jos istoriją. Menkas dėmesys buvo skiriamas filosofi­ ja i— dėstyti tebuvo numatyta logiką ir moralės filosofiją. 1834/35 m.m. filosofiją skaitė A. Daugirdas, o rusų literatūrą — literatūros profeso­ rius I. Loboika. Visuotinės ir Rusijos istorijos katedrą užėmė P. Kukolnikas. Profesoriai turėjo tris pagalbininkus—teologijos magistrus D. Pacevičių, J. Narkevičių ir K. Borovskį. Prancūzas Ž. de Nevas dėstė pran­ cūzų kalbą, hebrajų kalbą laikinai — D. Padzerskis. Buvo numatytas ir vokiečių kalbos lektorius3. Iš pradžių akademijoje mokslas truko trejus, vėliau — ketverius me­ tus. Aukštųjų teologijos studijų klausytojams ir kunigų seminarijos klie­ rikams paskaitos skaitytos atskirai; seminarijoje teologijos disciplinos buvo einamos siauriau. Dalį jų čia dėstė tie patys akademijos profeso­ riai, bet būta dėstytojų, kurie mokė vien seminarijoje. Antai 1840/41 m.m. 128

M. Valančius tik seminarijos klierikams dėstė dogmatinę teologiją ir bažnyčios istoriją. Seminarijos klierikams nebuvo skaitomos hebrajų ir graikų kalbos, lenkų, vokiečių ir prancūzų literatūros istorija. 1840/41 m.m. Dvasinės akademijos aukštuosiuose teologijos kursuo­ se dėstė: A. Fijalkovskis — dogmatinės, moralinės ir pastoralinės teolo­ gijos profesorius; A. Bagenskis — einąs Šventojo rašto, biblinės archeo­ logijos ir hermeneutikos profesoriaus pareigas; A. Jakubelskis — mora­ linės teologijos adjunktas; S. Bialis—pastoralinės teologijos ir biblinės teologijos adjunktas; G. Borovskis — bažnyčios istorijos ir bažnytinės teisės profesorius; K. Lenartavičius — einąs logikos ir moralės filosofi­ jos profesoriaus pareigas; L. Borovskis—'teorinės bei praktinės homi­ letikos ir lenkų literatūros profesorius; S. Grinevičius — lotynų litera­ tūros ir graikų kalbos profesorius; M. Michailovskis — einąs rusų kalbos ir literatūros profesoriaus pareigas; P. Kukolnikas — visuotinės ir Rusi­ jos istorijos profesorius; A. Elenbogenas—'hebrajų kalbos, Ž. Geraras — prancūzų kalbos, V. Birfroindas —■vokiečių kalbos lektoriai. Seminarijoje profesorių, adjunktų ir lektorių tais metais buvo de­ šimt, tačiau kai kurie jų (filosofijos, istorijos ir užsienio kalbų) dėstė ir akademijoje. Seminarijoje dėstė: V. Lipskis — bažnytinį giedojimą (vi­ siems akademijos auklėtiniams), A. Kitkevičius — biblinės archeologijos ir Šventojo rašto adjunktas, M. Valančius — dogmatinės teologijos ir bažnyčios istorijos adjunktas, A. Važinskis — moralinės teologijos ir ho­ miletikos adjunktas, L. Zdanovičius — lotynų kalbos adjunktas34. Griežta paskaitų cenzūra buvo numatyta jau akademijos įsteigimo dekrete Paskaitų programą arba konspektus dėstytojai privalėjo įteikti rektoriui, kitą jų egzempliorių siųsdavo į Romos katalikų Dvasinę ko­ legiją Peterburge. Visi dėstytojų raštai buvo kontroliuojami. Vilniaus Dvasinė akademija teikdavo ir mokslinius laipsnius—te o lo ­ gijos ir kanonų teisės studento, kandidato, magistro ir daktaro. Juos galėjo gauti akademijos ir seminarijos absolventai, taip pat vienuolių ordinų nariai, išlaikę teologinių ir pasaulietiškųjų mokslų disciplinų egzaminus. Studento ir kandidato laipsnį gaudavo trečiaisiais arba ket­ virtaisiais mokslo metais, po egzamino, tik kandidatas dar turėdavo pa­ rašyti rašinį. Turintys kandidato laipsnį akademijos absolventai galėjo siekti magistro laipsnio, išlaikę šiam laipsniui deramą egzaminą ir pa­ rengę trumpą disertaciją lotynų arba rusų kalba. Į magistro disertaciją daugiau buvo žiūrima kalbiniu, o ne dalykiniu požiūriu — tebuvo rei­ kalaujama mokėti sklandžiai lotyniškai arba rusiškai reikšti mintis. Daktaro laipsnį buvo galima gauti tik po metų nuo akademijos baigi­ 3 Ten pat, p. 37—38. 4 Ten pat. 5. Vilniaus universiteto istorija, II t.

129

mo (jei magistro laipsnis buvo suteiktas vienbalsiai) arba dvejų metų (jei magistro laipsnis buvo suteiktas nevienbalsiai). Siekiantys daktaro laipsnio turėjo įrodyti, kad jie per tuos vienerius arba dvejus metus stropiai studijavo teologijos disciplinas, t.y. turėjo išlaikyti šį laipsnį atitinkantį egzaminą ir įteikti akademijos profesorių ir adjunktų tarybos (vadinamosios konferencijos) nustatyta tema parašytą disertaciją. Ji bū­ davo iš dviejų dalių: pirmojoje, parašytoje lotyniškai, turėjo būti nagri­ nėjami teologijos ar bažnytinės teisės klausimai; antrojoje, siauresnėje rusiškai rašytoje, dalyje reikėjo lyginti bažnytinės teisės nuostatus su Rusijos imperijos valstybės teisės nuostatais5. Magistro ar daktaro laipsniai duodavo teisę nešioti auksinį kryžių su imperijos herbu; be to, magistrai ir daktarai galėdavo tikėtis užimti ir aukštesnes bažnytines pareigas. Vilniaus Dvasinė akademija veikė trumpai. 1844 m. ji buvo perkelta į Peterburgą. Per šį laiką akademija parengė kelis šimtus kunigų ir aukštų bažnyčios pareigūnų, rėmusių carizmą, gynusių išnaudotojiškų klasių interesus, padėjusių lenkinti Lietuvą. Tik visai nedaug kas iš jos auklėtinių paliko pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje.

MĖGINIMAI ATKURTI AUKŠTĄJĄ MOKYKLĄ VILNIUJE ietuvoje po 1844 m. neliko nė vienos aukštosios mokyklos, todėl krašto jaunimas vyko į kitus Ru­ sijos, pirmiausia į Maskvos ir Peterburgo, universi­ tetus. Antai 1840/41 m.m., uždarius Vilniaus Medi­ cinos—chirurgijos akademiją, į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą persikėlė 72 medicinos studentai ir 40 farmacininkų1. Po dvidešimt metų, 1860/61 m.m., Rusijos universitetuose iš Lietuvos kilusių studentų būta: Maskvos universitete — 154, Peterburgo — 124, Tartu — 20, Char­ kovo — 17, Kazanės — 52. Iki baudžiavos panaikinimo absoliuti iš Lietuvos kilusių studentų da­ lis buvo ne valstiečiai: net ir laisvųjų valstiečių vaikams dėl įvairių caro vyriausybės suvaržymų patekti į universitetus buvo labai sunku. Pavyzdžiui, į Tartu universitetą 1831—1860 m. iš Lietuvos buvo įstoję 242 studentai, bet tik trys priklausė valstiečių luomui (1832 — vienas, 1855—■du)3. Tad tuo laiku tautiškai apsisprendusių studentų būdavo paprastai iš žemaičių smulkiosios šlėktos. Daugiausia jų stodavo į Mask­ 130

vos universitetą, kur 1844—1848 m. ir 1858—1862 m. jie reiškėsi ir tam tikru švietėjišku darbu4. Panaikinus baudžiavą, Lietuvos valstiečių vaikai daugiausia vyko į Maskvos universitetą, kur Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų auklė­ tiniai galėjo tikėtis vadinamosios „lietuvių stipendijos". Maskvos universitetas kitus traukė ir savo atmosfera, mokslo lygiu. Pavyzdžiui, 1882 m. F. Fortunatovas ėmė skaityti universitetinį lietuvių kalbos fonetikos kursą, kurį lankė daug lietuvių ir iš medicinos, teisės, matematikos fakultetų. Čia devintajame dešimtmetyje aktyviai veikė ir lietuvių studentų draugija. Universiteto auklėtiniai buvo tokie žymūs lietuvių kultūros veikėjai, kaip J. Basanavičius, P. Pietaris, J. Jablonskis, A. Vilkutaitis, S. Matulaitis, L. Vaineikis, M. Šikšnys, P. Mašiotas, I. Jonynas ir kt. Iš viso- 1833—1917 m. universitete yra mokęsi apie 2000 studentų iš Lietuvos5. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių padaugėjo ir Peter­ burgo universitete: jo auklėtiniai buvo V. Čepinskis, P. Vaičaitis, P. Vi­ šinskis, A. Bulota, K. Būga, J. Balčikonis ir kt. Be to, kad ir ne per gausiai, lietuvių mokytasi ir ne Rusijos aukšto­ siose mokyklose: palyginti nemaža baigė Varšuvos universitetą (V. Ku­ dirka, J. Gaidamavičius, J. Staugaitis ir kt.). Tam tikru atžvilgiu kiek lietuvių inteligentų parengė ir Peterburgo Dvasinė akademija, kurios dalis auklėtinių, nesitenkinusių vien konfe­ sine veikla, aktyviai įsijungę į lietuvių nacionalinį judėjimą, nusipelnė ir pasaulietinei kultūrai, pavyzdžiui, poetai Antanas Baranauskas, Mai­ ronis, kalbininkas Kazimieras Jaunius. Ją baigė ir Petras Kriaučiūnas, kuris, atsisakęs tapti dvasininku, daug nuveikė švietimui, dirbdamas Marijampolės gimnazijoje lotynų ir lietuvių kalbų mokytoju. Rusijos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose studijuojan­ tis Lietuvos jaunimas kartu su rusų ir kitų tautybių studentais aktyviai dalyvavo revoliucinėje kovoje prieš carizmą ir prieš buržuazinę santvar­ ką (L. Janavičius, A. Domaševičius, K. Požėla ir kt.). 5 Правила для испытания и возведения в ученые степени в Виленской-РимскоКатолической Духовной Академии, на основании устава ея и особаго высочайшаго повеления, утвержденныя г. управляющим министерством внутренних дел 22 сен­ тября 1839 года. Вильно, 1839. 1 Tyla А. Lietuvių Alma Mater Maskvoje.—„Mokslas ir gyvenimas", 1974, Nr. 6 (201), p. 36. 2 Ten pat, p. 37. 3 Tyla A. Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802—1918 m.— Lietuvos TSR Mokslų akademijos mokslo darbai. A serija, t. 3(44), 1973, p. 123—124 (žr. 3 lent.), p. 126 (4 lent.). 4 Tyla A. Lietuvių Alma Mater Maskvoje, p. 38. 5 Ten pat. 5*

131

BANDYMAI ATKURTI UNIVERSITETĄ LIGI 1861 M.

Universiteto, o vėliau ir kitų aukštųjų mokyklų uždarymas buvo skaudus smūgis Lietuvos kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. Kraštas neteko savo intelektualinio centro ir svarbaus švietimo židinio. Vilnius pasidarė beveik eilinis gubernijos miestas. Caro administracija akylai sekė, kad Lietuvoje neatsirastų naujų revoliucinių demokratinių idėjų skleidimo židinių, slopino kiekvieną jų pasireiškimą. Iš senųjų su universitetu susijusių įstaigų dar liko Vilniaus Medici­ nos draugija ir astronomijos observatorija, kuri buvo perduota Rusi­ jos Mokslų akademijai. Observatorija gavo naujų instrumentų, čia su­ sibūrė gabių rusų astronomų grupė. Garsiausias iš jų buvo Matvejus Gusevas (1826—1866). Tuo metu observatorija specializavosi astrofizi­ kos srityje. M. Gusevas pirmasis iš mokslininkų ėmė naudoti fotogra­ fiją dangaus kūnams tirti: Mėnulio paviršiaus reljefiškumui (1859), Saulės dėmėtumui stebėti (nuo 1865 m.)6. 1860—1863 m. M. Gusevas Vil­ niuje leido pirmąjį rusų matematikos žurnalą — «Вестник математи­ ческих наук». Deja, 1876 m. gruodžio 14(26) gaisras padarė daug žalos observatorijos įrengimams. Tai davė caro valdžiai progą likviduoti ir observatoriją. 1882 m. balandžio 20 (gegužės 2) d. caras patvirtino įsa­ ką dėl observatorijos uždarymo (nuo 1883 m. sausio 1(13) d.)7. Vilniaus kaip mokslo židinio sunykimas, universiteto uždarymas bu­ vo smūgis ir vietos feodaliniams sluoksniams. Neturtingiems bajorams, kurie neturėjo dvarų, aukštasis išsimokslinimas galėjo užtikrinti nuola­ tinį pragyvenimo šaltinį—-valstybinę ar privačią tarnybą. Jau 1834 m. vasario mėn. Vilniaus gubernijos bajorų seimelyje (pir­ majame po sukilimo) labai atsargiai buvo iškelta mintis dėl universi­ teto atgaivinimo. Norėta, kad caras leistų prie abiejų Vilniaus akade­ mijų įsteigti matematikos, teisės, ir literatūros (ne tik antikinės) kated­ ras8. Į carą kreiptis turėjo gubernijos bajorų maršalka E. Mostovskis, tačiau jo misija buvo nesėkminga. Krymo karo pralaimėjimas, opozicinių ir revoliucinių nuotaikų stip­ rėjimas vertė naująjį carą Aleksandrą II laikytis bent kiek lankstesnės politikos ir Lietuvoje. Archeologas ir muziejininkas Eustachijus Tiške­ vičius, remdamasis Rusijos mokslo draugijų bei muziejų pavyzdžiu ir palaikomas šviesesniosios Lietuvos visuomenės, išsirūpino, kad caras 1855 m. balandžio 29 (gegužės 11) d. patvirtintų Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos bei Senienų muziejaus nuostatus9. Muziejus pra­ dėjo veikti 1856 m., jis sukaupė daug kraštotyrinės medžiagos. Komisija ėmė dirbti archeografinį darbą, ji palaikė ryšius su rusų ir užsienio mokslininkais. 132

Komisijos įsteigimas padrąsino vietos bajoriją vėl rūpintis universi­ teto atkūrimu. Juos ypač skatino ir baudžiavos krizė, pranašavusi feo­ dalizmo žlugimą, kėlusi žemutinių bajorijos sluoksnių susirūpinimą dėl būsimų pragyvenimo šaltinių. 1855 m. spalio mėn. Vilniaus gubernijos seimelio įgaliojimu bajorų maršalka K. Piaseckis turėjo įteikti carui prašymą (adresą) atkurti Vil­ niaus universitetą, nes ,,dėl Vilniaus gubernijos tolumo nuo tų imperi­ jos miestų, kur yra aukštojo mokslo įstaigos, neturtingiesiems bajorams neįmanoma siųsti savo sūnų mokslo įsigyti ir pasiruošti naudingai tar­ nybai"678910. Šį prašymą manė paremti ir Kauno gubernijos bajorai11. Deja, caras vilniečių prašymo nepriėmė, pareiškęs nepasitenkinimą, kad sei­ melis svarstė į jo kompetenciją neįeinančius klausimus12. Tokio pat likimo susilaukė ir prašymas, kurį 1858 m., lankantis carui Vilniuje, ban­ dė įteikti Vilniaus bei Kauno gubernijų bajorai13. Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo linkęs stiprinti bendradarbiavimą su vietos dvarininkais ir bandė švietimo ministrą įtikinti, jog Vilniaus universiteto atkūrimas turėtų ir teigiamą savybę. Anot jo, atkūrimas gerai nuteiktų vietos bajoriją ir apsaugotų kitus Rusijos universitetus „nuo apkrėstų revoliucijos raugu Vakarų gyven­ tojų". Baigusiems Vilniaus universitetą, matyt, tebuvo manoma leisti gauti tarnybą tik Lietuvoje bei dalyje Baltarusijos14. Paskui pasitaręs su ministru ir nenorėdamas judinti caro įsako dėl universiteto uždarymo, V. Nazimovas sustojo prie aukštosios realinės mokyklos Vilniuje įkūrimo plano. Šią mokyklą turėjo sudaryti agro­ nomijos, mechanikos ir architektūros—geodezijos skyriai. Studijos buvo numatytos 5 metams. Mokyklai išlaikyti kasmet reikėjo po 50 tūkst. sidabro rublių, tikėtasi, kad vien Vilniaus gubernijos bajorai duos 6 Slavėnas P. Senoji Vilniaus observatorija.— Kultūrų kryžkelėje. V., 1970, p. 141. 7 Полное собрание законов..., собрание третие, т. II, СПб., 1886, с. 165. 8 Janulaitis А. Dėl universiteto Vilniuje. 1832—1872.—„Lietuvos žinios", 1913 m. sau­ sio 31 d., Nr. 13. 9 Записки Виленской Археологической комиссии, ч. I. Вильно, 1856, с. 1. 10 МАВ, f. 20, b. 5607, 1. 1—4 (Vilniaus bajorų seime priimtas prašymas carui panai­ kinti suvaržymus ir įsteigti Vilniuje universitetą). 11 Janulaitis A. Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1795—1863). K., 1936, p. 591. 12 Ten pat, p. 10. 13 Gieysztor J. Pamiętniki... z lat 1857— 1865, t. 1. Wilno, 1913; W rzosek A. Wskrzeszenie uniwersytetu Wilenskiego w r. 1919.— Księga pamiątkowa ... Uniwersytetu Wilenskiego, t. 2. Wilno, 1929, p. 2. Su šiomis Lietuvos bajorų pastangomis greičiausiai nebuvo susijęs Vilniaus universi­ teto steigimo projektas, kurį 1856—1857 m. paruošė Varšuvos bankininkas Leopoldas Kronenbergas ir grafas Lubenskis. Jie žadėjo universitetui materialinę ir kitokią paramą, tačiau norėjo, kad universitetas būtų grynai lenkiškas. Арсеньев И. А. Варшавский ар­ хиепископ Фелинский.— «Исторический вестник», 1886, июль, с. 191. 14 Миловидов А. Историческая справка о высших учебных заведениях бывших и предполагавшихся к открытию в Северо-западном крае. Вильна, 1908, с. 15.

133

15,2 tūkst. rb. 1858 m. rugpjūčio mėn. V. Nazimovas savo sumanymą perdavė Vilniaus gubernijos bajorijos maršalkai. 1859 m. sausio 26 (va­ sario 7) d. projektą svarstė gubernijos seimelis15. Savo atsakyme sei­ melis iš esmės projektui pritarė, bet pareiškė nuomonę, kad aukštoji realinė mokykla tebus žingsnis į universitetą. Aštuoni seimelio atstovai net pareiškė pageidavimą, kad pirmiausia ,,būtų įkurti du fakultetai — teisės ir literatūros, kaip itin reikalingi bajorų luomui, o prie jų bend­ ram labui atidaryta ir aukštoji realinė mokykla"16. Lietuvos bajorų pastangas atgaivinti Vilniaus aukštąją mokyklą ska­ tino objektyvi socialinė-ekonominė ir kultūrinė krašto raida. Universi­ tetas turėjo tarnauti vietos feodalų interesams, paskaitos turėjo būti skaitomos tik jų kalba. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos A. Domei­ kos nuomone, visą švietimą turėjo prižiūrėti švietimo apygardos globė­ jas (kuratorius) ir ,,garbingiausių" vietos dvarininkų taryba17. UNIVERSITETO ATKŪRIMO SUMANYMAI 1861-1904 M. Kapitalizmo raida, klasių kovos aštrėjimas privertė caro valdžią pa­ naikinti baudžiavą ir paskelbti valstiečių reformą. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių tuomet Rusijoje iškilo ir švietimo reformos būtinumas. Ky­ lančiai buržuazijai rūpėjo pašalinti luominius apribojimus mokykloje. Vis dėlto Lietuvoje įsigalėjo reakcinė švietimo sistema. 1863 m. buvo paliktos tik cerkvinės ir valdžios mokyklos. Visose jose dėstomoji kal­ ba tegalėjo būti rusų. Vietiniai mokytojai, išskyrus Užnemunę, buvo pakeisti pravoslavų dvasinių seminarijų auklėtiniais ir ateiviais iš cent­ rinių gubernijų. Pradžios mokyklose net XIX a. pabaigoje tesimokė 16,5 Vilniaus ir 6,8 proc. Kauno gubernijų mokyklinio amžiaus vaikų. Vals­ tiečiai boikotavo valdinę mokyklą ir rašto mokėsi slaptai. Visose gim­ nazijose ir realinėse mokyklose Lietuvoje tuomet nebuvo nė 3000 moks­ leivių. Daugiau kaip pusė jų priklausė bajorų, o kiti — miestiečių ir valstiečių luomams. Sustiprėjus reakcijai po 1863 m. sukilimo, nuo 1864—1865 m. buvo uždrausta lietuvių spauda tradiciniu lotynų raidynu. Generalgubernato­ riaus M. Muravjovo-Koriko įsakymu 1865 m. buvo uždaryta Vilniaus Laikinoji archeologijos komisija, uždarytas ir jos muziejus. Šitokiomis aplinkybėmis universiteto atkūrimo klausimas iškilo vi­ siškai nauju aspektu. Aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimą itin rei­ kalingu laikė pats M. Muravjovas. Jis žiūrėjo į universitetą kaip į reak­ cinės ideologijos skleidimo centrą, krašto gyventojų prievartinės asimi­ liacijos priemonę. 1863 m. rugsėjo 7 d. jis turėjo baigtą universiteto 134

projektą ir jį įteikė Vilniaus švietimo apygardos globėjui I. Kornilovui. Universitetą numatyta įsteigti, laikantis 1863 m. patvirtintų universitetų nuostatų ir skirtį Vilniaus generalgubernatorystei (šešioms guberni­ joms). Jis turėjo būti iš keturių fakultetų: Fizikos—matematikos, Teisės, Medicinos ir Istorijos—filologijos. Prie pastarojo numatyta organizuoti papildomą lietuvių kalbos katedrą. Visi universiteto profesoriai ir dar­ buotojai turėjo būti pravoslavai. Įkūrus universitetą, vietiniams „Šiau­ rės vakarų krašto" (oficialiai tik „lenkų kilmės") gyventojams įstojimas į kitus Rusijos universitetus uždraudžiamas, o į Vilniaus universitetą nepriimama studentų iš Lenkijos Karalystės, taigi ir iš lietuviškosios Užnemunės. Už studijas numatyta imti mokestį iš visų studentų, išskyrus tuos, kurie kilę iš pravoslavų šventikų šeimų1516718. 'Tokiame universitete M. Muravjovas ketino sustiprintomis priemo­ nėmis auklėti vietos jaunimą. Paskui generalgubernatorius svarstė su­ manymą įkurti Vilniuje pravoslavų dvasinę akademiją su Teisės fakul­ tetu, nes jam buvo reikalingi valdininkai. Tačiau pravoslavų metropo­ litas Filaretas nesutiko įsileisti pasauliečių profesorių ir studentų19. Iš esmės M. Muravjovu sekė Vilniaus švietimo apygardos globėjas P. Batiuškovas, kai 1869 m. jis kreipėsi į švietimo ministrą D. Tolstojų su sumanymu įkurti Vilniuje nepilną universitetą su pravoslavų Teolo­ gijos ir Istorijos—filologijos fakultetais. Ministras pripažino, kad Teolo­ gijos fakultetas Rusijos universitetams neįprastas dalykas. D. Tolstojus manė, kad galėtų būti keliamas klausimas ir dėl viso universiteto Šiau­ rės vakarų krašte įkūrimo20. Tik vieta jam esanti tinkamiausia Polocke, o ne Vilniuje. Į diskusiją dėl universiteto įsijungė ir rusų liberalioji inteligentija. Vienas jos atstovų buvęs Vilniaus viešosios bibliotekos direktorius A. Vladimirovas 1889—1901 m. rusų periodinėje spaudoje ne kartą įro­ dinėjo reikalingumą turėti universitetą, išlaikomą valstybės, Vilniaus miesto ir mecenatų, o ne pravoslavų dvasinę akademiją21. Aukštoji mo­ kykla Vilniuje buvo reikalinga ir stambiesiems krašto žemvaldžiams. Antai Vilniaus Žemės ūkio draugijos 1900 m. rugsėjo 2 d. visuotiniame 15 MAB, f. 20, b. 5669 (Vilniaus dvarininkų susirinkimo posėdžių apie universiteto atidarymą Vilniuje protokolo išrašai). 16 Ten pat. 17 Корнилов И. Русское дело в Северо-западном крае. СПб., 1901, c. XX—XXI. 18 Миловидов А. Историческая справка о высших учебных заведениях..., с. 17. 19 Ten pat, р. 19. ~ - 20 Janulaitis A. Dėl universiteto Vilniuje. 1832—1872 m.—„Lietuvos žinios'1, 1913 m. kovo 2 d., Nr. 26—27; Миловидов А. Историческая справка о высших учебных заведе­ ниях..., с. 21—23. 21 Владимиров А. [корреспонденция].— «Новое время», 1889, 15 июля, № 4804, с. 3; Владимиров А. П. О Виленском университете.— «Мировые отголоски», 1897, № 323. 1901 m. jis vėl rašė į laikraštį «Новое время», № 9044, 9048. 135

susirinkime draugijos tarybos pirmininkas viešai paskelbė, kad taryba ketinanti iškelti klausimą dėl įkūrimo Vilniuje aukštosios žemės ūkio mokyklos ir prašo draugi j os~narius atitinkamų įgaliojimų. Jis pabrėžė, kad jau tartasi su Vilniaus generalgubernatoriumi ir gautas jo palankus sutikimas. Pasitarimo dalyviai parėmė tarybos iniciatyvą ir įpareigojo ją atlikti paruošiamąjį darbą. Buvo sudaryta komisija, ji 1901 m. birže­ lio 1 d. posėdyje iškėlė mintį, kad reikia kurti politechnikumą (poli­ technikos institutą) su žemės ūkio, miškininkystės, chemijos ir mecha­ nikos skyriais. Į pirmą vietą iškilo lėšų klausimas. Komisijos nuomone, pagrindinis lėšų šaltinis turėtų būti savanoriškas apmokestinimas. Buvo numatyta, kad kiekvienas Šiaurės vakarų krašto žemės savininkas turėjo mokėti per metus šiam reikalui 10 kap. nuo dešimtinės, o Vilniaus gubernijos — net 20 kap. Tačiau dvarininkai tokių išlaidų nenorėjo, todėl mokesčio normą siūlyta sumažinti iki 5 kap. Tikėtasi, kad iš tų lėšų įkurtos mokyk­ los išlaikymą paskui perims valstybė. Nors susirinkimas balsų dauguma ir pritarė komisijos pasiūlymui steigti aukštąją mokyklą Vilniuje, jis nebuvo įgyvendintas; beje, nesutarė kapitalistai ir dvarininkai. Miesto buržuazija, tikėdamasi pajamų, buvo suinteresuota aukštosios mokyklos įkūrimu Vilniuje, bet daug kas iš dva­ rininkijos žiūrėjo į šį reikalą abejingai ir nenorėjo jam skirti nė kapei­ kos. O administracija su didžiausiu įtarumu vertino kiekvieną aukštosios mokyklos Vilniuje steigimo sumanymą. Apie visuomenę jaudinantį klausimą dėl universiteto Vilniuje atkū­ rimo carą informavo ir Vilniaus generalgubernatorius P. SviatopolkasMirskis savo 1902—1903 m. ataskaitoje22. Tačiau ir jo nuomone, vaka­ rinėje imperijos dalyje jau esą per daug aukštųjų mokyklų,— net sep­ tynios. Nuo XX a. pradžios, keliant sumanymus atkurti universitetą, imamas kreipti dėmesys ir į jo reikšmę lietuvių visuomenei, jos kultūrai. Šiuo požiūriu įdomus kalbininko, etnografo ir literatūros istoriko Eduardo Volterio (1856—1941), dirbusio Peterburgo universiteto slavistikos kated­ ros privatdocentu ir Rusijos Mokslų akademijos bibliotekininku, 1901 m. straipsnis ,,Kam ir koks Vilniuje reikalingas universitetas"23. E. Volteris čia pabrėžė, kad „Vilniaus universitetas savo bendru pobūdžiu turi atsi­ žvelgti į Lietuvos ir Baltarusijos gyventojų gerovę ir dvasinius poreikius". Jo nuomone, šiame universitete turėtų būti dėstoma ir lietuvių kalba, „ir tai ne vien kaip akademinių studijų dalykas, bet kaip būtinai reikalinga praktiniame gyvenime. Vaistininkai, gydytojai, topografai, teismo tardy­ tojai ir kiti pilietinio aptarnavimo valdininkai turės vykdyti savo parei­ gas be vertėjų arba be kunigų tarpininkavimo (dažnai čia praktikuo­ jamo)". 136

E. Volterio straipsnis susilaukė plataus atgarsio lietuvių visuomenėje, užsienio lietuvių spaudoje. Šio straipsnio santraukos buvo paskelbtos „Varpe"2234 ir „Vienybėje lietuvninkų"25. Viena Vilniaus seniausių profesinių draugijų, ilgai puoselėjusi užda­ ryto universiteto tradicijas, buvo Vilniaus Medicinos draugija. Po 1863 m. sukilimo nuslopinimo carinė reakcija prislėgė visą mokslinį Lietuvos gy­ venimą. Nors Draugija ir tebeveikė, tačiau caro 1868 m. kovo 28 (balan­ džio 9) d. įsaku ji iš švietimo ministro buvo perduota vidaus reikalų mi­ nistro kontrolei; tuo norėta jos veiklą apriboti daugiausia Vilniaus miesto sanitarinės priežiūros uždaviniais. Didelį darbą draugija atliko kovodama su choleros, šiltinės, Taupų epidemijomis. Draugijoje niekada neužgeso ir mokslo tiriamoji mintis. Nemaži draugijos nuopelnai kurortologijos srityje. Jos narys Liudvikas Lechavičius pirmasis Rusijoje pa­ naudojo eterio narkozę. Draugijos paskelbtas konkursas padėjo galutinai išaiškinti kaltūno prigimtį. Susirinkimuose buvo svarstomi pranešimai ak­ tualiausiais medicinos klausimais. Nuo 1887 m. prie draugijos buvo ati­ daryta chemijos mikroskopijos laboratorija, Pastero stotis. Draugija XX a. pradžioje bendradarbiavo su 103 Rusijos ir užsienio įstaigomis. 1912 m. joje buvo 99 tikrieji nariai, 73 nariai korespondentai, be to, 17 garbės narių Rusijoje ir 30 užsienyje26. Nariais buvo ir A. Domaševi­ čius, A. Vileišis, J. Basanavičius, S. Matulaitis ir kt. Draugijos patalpos, jos biblioteka ir archyvas buvo senojo universiteto pastate. 1899 m. bib­ liotekoje buvo 17 781 tomas knygų ir 272 rankraščiai27, turėję nemažą istorinę ir mokslinę vertę28. Uždarant Vilniaus Medicinos—chirurgijos akademiją, Draugija paėmė kai ką iš akademijos archyvo ir knygų. Nuo 1940 m. Medicinos draugijos biblioteka ir archyvas saugomi kaip atskira kolekcija universiteto bibliotekoje. 1867 m. birželio 20 (liepos 1) d, Vilniuje pradėjo veikti Rusijos Geo­ grafinės draugijos Šiaurės vakarų skyrius, kuris organizavo reguliarių 22 TSRS CVIA, f. 1284, ap. 194, b. 133, 1. 54—58 (Vilniaus, Kauno ir Gardino gene­ ralgubernatoriaus P. Sviatopolko-Mirskio 1902—1903 m. ataskaita carui — Всеподданейший отчет Виленского, Ковенского и Гродненского генерал-губернатора П. Д. СвятополкМирского за 1902—1903 гг.). 2г. taip pat: Žukas V. Iš Vilniaus universiteto atkūrimo istorijos.— Lietuvos TRS Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Pedagogika ir psichologija, t. 6, 1964, p. 115—116. 23 Вильнянин [Вольтер Э-J. Кому и какой нужен в Вильне университет.— С. Пе­ тербургские ведомости, 1901, № 144, с. 2. 24 B-lis [ Vileišis J.J Kam ir koksai reikalingas Vilniuje universitetas.—„Varpas", 1901, Nr. 8, p. 94, 95. 25 „Vienybė lietuvnįkų", 1901, Nr. 31. 26 Протокол 1153 очередного заседания Императорского Виленского Медицинско­ го общества, № 2, 13 февр. 1912, с. 8—14. 27 Годовой отчет за 1899 г.— VUB, VMD archyvas, b. ПО. 28 Safarewicz А. Bibljoteka "VVilenskiego Towarzystwa lekarskiego.— Bibljoteki Wilehskie. Wilno, 1932, p. 109—113. 137

meteorologinių stebėjimų punktus, rinko medžiagą demografiniams ir ūkiniams krašto tyrinėjimams29. Tačiau netrukus skyriaus veikla apmi­ rė. Tik po 1905 m. revoliucijos ji vėl pagyvėjo. Nuo 1910 m. skyrius pradėjo leisti „Rusijos geografinės draugijos Šiaurės vakarų skyriaus darbus"30 (išėjo 4 knygos). 1898 m. Vilniuje įsikūrė ir Rusijos Technikos draugijos skyrius, ku­ ris 1900—1906 m. išleido 13 sąsiuvinių „Rusijos Technikos draugijos darbų"31. 1867 m. buvo atidaryta Vilniaus Viešoji biblioteka. Ji įsikūrė ten pat, kur dabar yra Vilniaus universiteto Mokslinė biblioteka32. Caro valdžia stengėsi biblioteką paversti reakcinės ideologijos sklei­ dimo židiniu. Tačiau ji suvaidino ir teigiamą vaidmenį krašto kultūroje. Savo knygų fondais ji buvo ketvirtoji Rusijoje. 1915 m. jos fonduose buvo daugiau kaip 310 tūkst. tomų, be turtingo rankraštyno. Ypač ver­ tingi bibliotekos senosios slavų knygos rinkiniai. Nepaisant spaudos draudimo, bibliotekoje buvo kaupiamos ir senosios lietuviškos knygos. Vilniaus Viešojoje bibliotekoje išliko tokių unikalių leidinių, kaip P. Skorinos „Apaštalas", M. Daukšos „Katekizmas" ir „Postilė", M. Smotrickio „Slavų gramatika" ir kt. Vėliau Vilniaus Viešoji biblioteka buvo įjungta į universiteto biblioteką (1919). Į buvusio universiteto rūmus buvo perkeltas ir Vilniaus centrinis ar­ chyvas (įsteigtas 1852 m.), kuris 1903 m. jau turėjo 25 577 knygas. Čia dar veikė Vilniaus Archeografijos komisija, išleidusi daugiau kaip 50 tomų istorinių aktų. Pagrindinis Komisijos leidinys („Aktai, leidžiami Vilniaus Komisijos senoviniams aktams tirti"33, iš viso 39 tomai) yra la­ bai svarbus šaltinis Lietuvos istorijai34. Tačiau visų šių Vilniaus mokslo ir kultūros židinių veikla buvo krei­ piama caro administracijos pageidaujama linkme, mokslinis darbas ne­ buvo gilus, trūko tam pasiruošusių žmonių. Vienintelis žymesnis įvykis Vilniaus moksliniame gyvenime buvo 1893 m. rugpjūčio 1—14 d. įvy­ kęs IX Rusijos archeologų suvažiavimas, kuriame dalyvavo žymių isto­ rikų ir kurio darbai turėjo nemažą reikšmę Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės istorijos platesniam tyrimui35. PASTANGOS ATKURTI UNIVERSITETĄ 1905-1917 M. 1905—1907 m. Rusijos buržuazinė demokratinė revoliucija suvaidino svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos visuomeniniame-politiniame, bet ir jos kultūriniame gyvenime. V. Leninas savo „Pranešime apie 1905 metų re­ voliuciją" taip apibūdino ją: „Buvo užkariauta spaudos laisvė. Cenzūra 138

buvo tiesiog pašalinta"2930124536. Dar prieš pat revoliucijos pradžią, 1904 m., dėl lietuvių liaudies ilgamečio pasipriešinimo caro vyriausybė buvo pri­ versta panaikinti lietuvių spaudos lotynų raidėmis draudimą. Revoliuci­ jos įtakoje prasidėjo plati kampanija už lietuvių kalbos teises viešajame gyvenime, steigėsi kultūros-švietimo draugijos37. Revoliucija vėl iškėlė aukštosios mokyklos Vilniuje atkūrimo klausimą. Antai Panevėžio reali­ nės mokyklos mokiniai 1905 m. gegužės 2(15) d. įteikė Vilniaus švie­ timo apygardos globėjui peticiją su 19 punktų, tarp kurių buvo reika­ lavimas ,,įsteigti aukštąją mokyklą Vilniuje". 1905 m. gegužės mėn. Lietuvos socialdemokratinio jaunimo organizacijos atsišaukime taip pat pabrėžtas reikalavimas, kad Vilniuje vėl būtų įsteigtas universitetas „kaip Lietuvos aukštoji mokykla"38. Universiteto atkūrimo mintį iškėlė savo steigiamajame suvažiavime Vilniuje 1905 m. liepos 30 (rugpjūčio 12) d. nelegaliai įsteigta Lietuvo­ je mokytojų sąjunga39. Kai lietuvių liberalinės buržuazijos atstovai įteikė Rusijos ministrui pirmininkui S. Vitei memorandumą dėl Lietuvos autonomijos, jie pagei­ davo įsteigti ir Vilniaus universitetą40. Pirmas bandymas nesitenkinti vien reikalavimais, o imtis tam tikrų praktinių priemonių universitetui Vilniuje atkurti priklausė lietuvių ir lenkų mokslininkų ir visuomenės veikėjų grupei. 1905 m. gruodžio mėn. spaudoje buvo paskelbta „deklaracija", kurią pasirašę asmenys įkūrė „Liuoso universiteto Vilniuje įsteigimo draugiją su mokslo išguldymu 29 Jurginis J. ir kt. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. V., 1968, p. 320—321. 30 Довгялло Д. К. Истории Северо-западного отдела. — Записки Северо-запад­ ного отдела Императорского русского географического общества, т. I. Вильна, 1910, с. 10. 31 Записки Виленского отделения русского технического общества, вып. т. 1—13. Вильна, 1900—1906. 32 Vladimirovas L. Vilniaus universiteto biblioteka. V., 1958, p. 40—58; М илови­ дов А. И. Из истории Виленской Публичной библиотеки. Вильна. 1911. 33 Акты издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов (leisti Vil­ niuje 1865— 1915 m.). 34 Улащик. H. Н. Очерки по археографии и источниковедению истории Беларуссии феодального периода. М., 1973, с. 64—65; M ienicki R. Wilenska komisja archeograficzna (1884— 1815). Wilno, 1925. 35 J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliuci­ jos, p. 322. 36 Leninas V. I. Raštai, t. 23. V., 1954, p. 236—237. 37 Vladimirovas L. Lietuvos kultūros-švietimo draugijos 1905— 1907 m. revoliucijos ir Stolypino reakcijos metais.— Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 2. V., 1962, p. 113— 146. 38 Lietuvos TSR istorija, t. 2. V., 1963, p. 456. 39 Žukauskas K. Iš Lietuvos mokyklų istorijos 1905— 1907. K., 1960, p. 34. 40 J. Basanavičius ir kt. Apie Lietuvos autonomiją.—„Vilniaus žinios", 1905 m. lapkri­ čio 13 d., Nr. 267. 139

lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautų kalbomis", kad sudarytų sąlygas stu­ dijuoti įvairių tautų studentams. Deklaraciją pasirašė J. Jablonskis, J. Maciulevičius (Maironis), A. Dambrauskas, P. Vileišis, K. Jaunius, Rusijos Mokslų akademijos narys korespondentas J. Boduenas de Kurtenė, Peterburgo klinikinio instituto chirurgijos profesorius J. Ziemackis, Peterburgo universiteto matematikos profesorius J. Ptašickis ir keli kiti. Prie deklaracijos buvo pridėtas atsišaukimas į visus mūsų gyventojus, taip pat į laikraščių redakcijas, kad remtų materialiai iniciatorių pastan­ gas ir rinktų aukas Vilniaus universitetui steigti41. Deklaracija ir atšaukimas Lietuvoje buvo sutikta palankiai. Rėmė šį sumanymą ir valstiečiai. Antai Suvalkų gubernijos valsčiai (gminos), surašydami savo nutarimus, be kitų reikalų, įrašydavo reikalavimą at­ kurti Vilniuje universitetą42. Žinoma, caro patvaldystės sąlygomis idėja tebeliko nereali. Pats J. Boduenas de Kurtenė viename savo straipsnyje (laikraštyje „Kraj"), įvertindamas realią padėtį, rašė, jog caro valdžia, nešykštėdama lėšų administracijai, policijai, nenori nė skatiko pridėti švietimui, universitetams. J. Bodueno de Kurtenė nuomone, tegalima esą galvoti apie įkūrimą visuomenės išlaikomo laisvojo universiteto, kurio paskirtis būtų kelti liaudies kultūros lygį, kuris būtų prieinamas visiems, be luomo, išsilavinimo ir tautybės skirtumo. Šią Bodueno de Kurtenė mintį palaikė ir Z. Žemaitis, tada Odesos universiteto stu­ dentas43. „Kad mums universitetas yra reikalingas,— 1906 m. sausio 29 d. rašė „Vilniaus žiniose" Z. Žemaitis,— apie tai nėra ko nei kalbėti". Jis ragino daugiau susirūpinti ir žemesniųjų mokyklų steigimu, kuriose būtų mokoma gimtąja mokinių kalba. Tam tikrą dirvą ateityje universitetui steigti sudarė dviejų mokslo draugijų — Lietuvių mokslo draugijos ir lenkų Mokslo bičiulių draugijos Vilniuje (Towarzystwo przyjaciol nauk w Wilnie) — įsikūrimas 1907 m. Lietuvių mokslo draugija, vadovaujama J. Basanavičiaus, turėjo tikslą dirbti lietuvių etnografijos, archeologijos, istorijos, kalbotyros, litera­ tūros ir istorijos, geografijos, geologijos, biologijos srityse. Draugija augo gan sparčiai. Pirmaisiais veiklos metais ji turėjo 156, 1911 m.— 359, 1914 m.— 650 narių. Į jos veiklą įsijungė J. Jablonskis, K. Būga, K. Jau ­ nius, E. Volteris, P. Matulionis, P. Mašiotas, A. Domaševičius, S. Ma­ tulaitis. Jos garbės nariais buvo žinomi Rusijos mokslininkai J. Bodue­ nas de Kurtenė, F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, Karaliaučiaus univer­ siteto profesorius A. Becenbergeris, Leipcigo universiteto profesorius A. Leskynas ir kiti. Iš pat pradžių draugija turėjo savo mokslinį žur­ nalą „Lietuvių tauta", kurio iki pirmojo pasaulinio karo išėjo septyni sąsiuviniai. Organizavo ir lietuviškų vadovėlių leidimą. Draugija įsteigė muziejų, biblioteką, kurios užuomazgą sudarė 7000 tomų, paaukotų jos narių, kitų draugijų ir organizacijų bei rėmėjų44. Šiuo metu Lietuvių 140

mokslo draugijos knygų ir rankraščių rinkiniai, saugomi LTSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, plačiai panaudojami filologijos, istorijos ir kitiems tyrinėjimams. Mokslo bičiulių draugijos iniciatoriais ir steigėjais buvo bibliofilas Liudvikas Abramavičius, istorikas J. Kurčevskis, gydytojai ir istorikai V. Zahorskis ir S. Koscialkovskis, rašytoja E. Ožeškienė ir kt.4142345. Pažy­ mėtina, kad draugijos garbės nare buvo radžio ir radioaktyvumo atra­ dėja M. Kiuri-Skladovska. Draugija pagrindinį dėmesį skyrė taip pat Lietuvos ir Baltarusijos istorijos ir kultūros tyrinėjimams. Nuo 1907 m. ji leido savo metraštį „Roczniki Towarzystwa przyjacol nauk", kurių iki 1914 m. pasirodė keturi tomai. Draugija palaikė glaudžius ryšius su vietinėmis (Vilniaus Medicinos draugija, Lietuvių mokslo draugija) bei kitomis draugijomis ir mokslo įstaigomis. Per trumpą laiką buvo su­ kaupti vertingi knygų ir rankraščių rinkiniai, kurie tarybiniais metais įsiliejo į LTSR Mokslo akademijos centrinės ir Istorijos instituto biblio­ tekų fondus. Abi mokslo draugijos savo posėdžiuose ne kartą svarstė universiteto Vilniuje atkūrimą. Bet įsiviešpatavusi po 1905—1907 m. reakcija uni­ versiteto atkūrimo mintį taip pat prislopino. Tačiau 1911 m. ją ėmė kelti Rusijos Mokslų akademija. Norėdama apsaugoti Vilniaus Viešosios bib­ liotekos ir Centrinio archyvo mokslo turtus, ji siūlė pastatydinti Vil­ niuje šiam reikalui pritaikytą pastatą, o senuosiuose rūmuose, kur buvo ir biblioteka, ir archyvas, įkurdinti universitetą. Sukruto dar anksčiau Vilniaus miesto dūmos sudaryta komisija uni­ versitetui steigti46. Universiteto atgaivinimas buvo toks aktualus krašto ūkiui ir kultūrai, kad jį nuolat visokiausiomis progomis kėlė daug kas iš įvairiausių visuomenės sluoksnių47. Antai Vilniaus ir Kauno guber­ nijų atstovai mėgino judinti universiteto Vilniuje įkūrimą Rusijos Vals­ tybės dūmoje. 1913 m. ketvirtoje dūmos sesijoje apie tai kalbėjo Kauno gubernijos atstovas M. Januškevičius. Jis caro administraciją Lietuvoje 41 Maciulevičius J. ir kt. Universitetas Vilniuje.—„Vilniaus žinios“, 1905 m. gruodžio 20 d., Nr. 290. 42 W aiabinski S. Walka chlopow gubernii Suwalkskiej w revoliucii 1905—1907.— Materialy do aziejow w ziemi Sejnienskiej. Bialystok, 1963, p. 335. 43 Žemaitis Z. Dar prie Vilniaus universiteto.—„Vilniaus žinios", 1906 m. vasario 25 d., Nr. 45. 44 Jurginis J. Lietuvių mokslo draugija.— Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 8. V., 1975, p. 37, 44, 48, 49, 67 ir kt. 45 Zahorski W. [Powstanie Towarzystwą przyjaciol nauk \v W ilnie].— Rocznik Towarzystwa przyjaciol nauk w Wilnie, t. 1. Wilno, 1908, p. 163— 164. 46 W rzosek A. Wskrzeszenie uniwersytetu Wilenskiego w r. 1919.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, t. 2, p. 3. 47 Žukas V. Iš Vilniaus universiteto atkūrimo istorijos.— Lietuvos TSR Aukštųjų mo­ kyklų mokslo darbai. Pedagogika ir psichologija, t. 6, 1964, p. 117. 141

kaltino nesirūpinimu liaudies švietimu, atmetė vis dar gyvą mintį steigti Vilniuje kraštui nereikalingą pravoslavų dvasinę akademiją, kuri tik sutrukdytų atidaryti Vilniaus universitetą, tokį reikalingą kultūros židinį48. Švietimo ministras, kraštutinis reakcionierius, žiaurus studentų judė­ jimo slopintojas Levas Kaso, kurio valdomą ministeriją V. Leninas pa­ vadino „policinio sekimo, tyčiojimosi iš jaunimo ir išniekinimo liaudies žinių siekimo ministerija"49, atsakydamas į užklausimus dėl universiteto Vilniuje įsteigimo, pareiškė, kad jis iš viso neigiamai žiūrįs į provin­ cijos universitetus, nes provincija iki jų nepriaugusi. Taigi ir Vilniaus universiteto įkūrimas esąs atidėtinas50. Dūmoje vis dėlto dar kelis kartus buvo keliamas reikalas kurti uni­ versitetą vadinamajame Šiaurės vakarų krašte — Minske, Vitebske. Bol­ ševikinės krypties lietuvių darbininkų laikraštis „Vilnis" informavo apie šiuos svarstymus, pabrėždamas teisėtą visuomenės reikalavimą at­ kurti universitetą51. Paskutinį kartą šis klausimas buvo įtrauktas į Valstybės dūmos die­ notvarkę 1914 m. birželio 4 d.52 Tačiau netrukus prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas nutraukė jo svarstymą. 1915 m., kol dar nebuvo gerai įsitvirtinusi Vokietijos okupacinė val­ džia, vietos inteligentų pastangomis buvo bandyta atkurti Vilniuje aukš­ tąją mokyklą, pradėjo veikti Mokslo kursai. Susiorganizavusi okupacinė valdžia pasistengė švietimą paimti savo kontrolėn. Pirmiausias smūgis buvo nukreiptas į mokyklas ir kursus su aukštojo mokslo programa. 1916 m. vasario 19 d. okupacinės Vilniaus valdybos viršininkas išleido „Apskelbimą", kuriame rašoma: ,,[...] pasirodė, kad Vilniuje yra įsteig­ ta mokslo kursų, kurie turi universitetų išvaizdą. Todėl, atsižiūrint į karo stovį, apšvietimo pastangos, kurios išeina už Rytų vyriausiojo vado leis­ tųjų ribų, negali būti leidžiamos ir yra šitaip įsakyta: 1. Mokyklos ir mokslo kursai, vadinami „universitetais", yra uždrausti. 2. Uždrausti yra visi laikinai esantieji mokslo kursai ir laikinos pamokos už mokyk­ los sienų. 3. Atskiros pamokos gali, padavus prašymą, būti leistos val­ dymo viršininko. Ūkiškai techniškos ir kitokios grynai techniškos pamo­ kos nėra laikomos moksliškomis Nr. 2 prasmėje"53. Okupacinė valdžia, drausdama aukštąjį mokslą, siekė varžyti ir vidurinįjį. ’ Pasidarė visiems aišku, kad okupacijos metais universitetas nebus atgaivintas. Kai Vokietija pralaimėjo karą, kai nugalėjo Spalio revoliu­ cija Rusijoje, vietos buržuazija, su okupantų pagalba norėdama gauti valdžią, stengėsi patraukti ir kuo platesnius gyventojų sluoksnius'— stengėsi pasirodyti ir opių švietimo bei kultūros klausimų sprendėja. Antai buržuazinė Lietuvos Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. patvirtino Vil­ niaus universiteto statutą. Atkuriamas universitetas turėjo būti su ke142

tūriais fakultetais — teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos— matematikos. Deklaruota, kad universitetas būsiąs atidarytas 1919 m. sausio 1 d. Taip pat propagandiniais tikslais lenkų buržuaziniai veikėjai 1918 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje paskelbė nutarimą atidaryti Vilniuje lenkišką universitetą54. Nutarime buvo demonstruojamos lenkų buržua­ zijos pretenzijos į Lietuvos sostinę Vilnių ir kitas lietuviškas žemes, stengiamasi užbėgti už akių buržuazinės Lietuvos Tarybos aktui. Račiau nutarimo pažadams įgyvendinti tuomet nei lietuvių, nei lenkų buržuazija galimybių neturėjo, nes reali valdžia Vilniuje nuo 1918 m. gruodžio vi­ durio buvo V. Kapsuko vadovaujama Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė.

48 Государственная дума. Стенографический отчет, т. III. СПб., 1913, с. 714. 49 Leninas V. I. Raštai, t. 23, p. 135. 60 Государственная дума. Стенографический отчет, т. III, с. 722, 51 Vilniaus universitetas.—„Vilnis'1, 1914.V.24 d., Nr. 16. 52 Государственная дума. Четвертый созыв, сессия II, заседание 103, 4.VI.1914. Стенографический отчет, с. 514. 53 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. II. V., 1965, p. 558. 54 W rzosek A. Wskrzeszenie Uniwersytetu Wiienskiego w r. 1919.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, t. II, p. 4.

-- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

j

DARBO UNIVERSITETO ORGANIZAVIMAS

ietuvių tautos istoriją iš pagrindų pakeitė Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Lietuvos darbininkai ir vargingieji valstiečiai, Komunistų partijos vadovau­ jami, 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje didžio­ joje Lietuvos dalyje nuvertė vokiečių okupantų jun­ gą, palaužė vietinės kontrrevoliucijos pasipriešinimą ir sukūrė Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Sunkiomis kovos su interveníais ir vidaus kontrrevoliucija sąlygomis Lietuvos Komunistų partija ir Tarybinė vyriau­ sybė ėmėsi liaudies ūkio plėtojimo ir kultūros darbo. Vietoj buržuazi­ nės mokyklos buvo kuriama vieninga darbo mokykla. Respublikoje buvo įvestas visuotinis privalomas nemokamas mokymas gimtąja kalba, pradėta kova su neraštingumu, imta plėsti mokyklų tinklą, organizuoti bibliotekas, pirkias-skaityklas, klubus. Tarybų valdžia ėmėsi priemonių kultūrinėms vertybėms išsaugoti — nacionalizavo M. K. Čiurlionio dai­ lės, muzikos ir literatūros kūrinius. Kad kultūros vertybėmis galėtų nau­ dotis liaudis, buvo įsteigti dailės, istorijos-etnografijos ir zoologijos mu­ ziejai, valstybinis archyvas. Susikūrė ir pradėjo veikti teatrai, valsty­ binis simfoninis orkestras, meno studija1. Nepaisant to, kad palyginti menka Lietuvos poligrafija per karą buvo smarkiai nuniokota ir trūko popieriaus, Lietuvos Tarybinė vy­ riausybė energingai plėtė periodinės spaudos ir literatūros leidimą. Pir­ masis spaudos leidinys buvo laikraštis „Komunistas", pasirodęs Vilniuje 1918 m. gruodžio 20 d. kaip Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos organas, teorinis Komunistų partijos laikraštis2. Per labai trumpą laiką buvo spėta išspausdinti daugiau kaip 40 leidinių, daugiausia brošiūrų aktualia tematika, be to, buvo rengiama spaudai nemažai vadovėlių, mokslo populiarinimo knygučių, literatūros klasikų kūrinių lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis vietos kalbomis3. Rašytojui Kaziui Binkiui buvo 1 Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 1. V., 1971, p. 444—445. 2 Puzinaitė V. Tarybinė spauda 1918—1919 m. Lietuvoje.— Bibliotekininkystės ir bib­ liografijos klausimai, t. 2, 1962, p. 85. 3 Stonienė V. Iš Lietuvos tarybinės vyriausybės veiklos spaudos srityje 1918—1919 m — Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 5, 1966, p. 159—162. 147

pavesta suorganizuoti literatūros ir meno žurnalo „Liepsnos“ leidimą. Žymūs lietuvių kalbininkai J. Jablonskis ir K. Būga buvo pakviesti ren­ giamo lietuvių šnekamosios kalbos žodyno redaktoriais4. Buvo skirta lėšų parengti lietuvių bibliografijos pradininko S. Baltramaičio lituanikos bibliografijos antrajai daliai „Bibliografijos medžiagos rinkinys Lie­ tuvos geografijai, istorijai, teisės istorijai, statistikai, etnografijai ir literatūrai nuo 1903 iki 1918 m."5 Revoliucinės kultūrinės kūrybos procese susirūpinta taip pat ir moks­ lo plėtote, kvalifikuotų specialistų ruošimu. Ir čia, kaip ir kitose srityse, vadovautasi lenininiais principais, Tarybų Rusijos patyrimu. Didžioji Spalio revoliucija iš pagrindų pakeitė aukštojo mokslo tikslus ir užda­ vinius, visą aukštosios mokyklos sistemą, klasinę studentijos sudėtį. Tarybinė vyriausybė iškėlė aukštajai mokyklai uždavinį ruošti specia­ listus su aukštuoju mokslu iš darbo žmonių. Kalbėdamas apie mokymo organizavimą naujais pagrindais, V. Leninas pabrėžė; „Tik iš pagrindų pertvarkydami jaunimo mokymą, organizavimą ir auklėjimą, mes galė­ sime pasiekti tai, kad jaunosios kartos pastangų rezultatas būtų visuo­ menės, nepanašios į senąją, t.y. komunistinės visuomenės, sukūrimas"6, Rusijos Federacijos Liaudies Komisarų Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu, pasirašytu V. Lenino, visos mokymo įstaigos, iš jų ir aukštosios mokyklos, buvo perduotos Švietimo liaudies komisariatui. Iš pagrindų buvo pertvarkomas visas mokymo ir auklėjimo darbas. Kad darbininkų ir valstiečių jaunimas įsigytų brandos atestatus ir stotų į aukštąją mokyklą, 1919 m. pradėta organizuoti „rabfakus"— darbininkų fakultetus, kurie suvaidino didelį vaidmenį, keičiant klasinę studenti­ jos sudėtį. 1918 m. buvo atidaryta naujų universitetų Nižnij Novgorode (dabar Gorkio m.), Dnepropetrovske, Voroneže, Irkutske, Tbilisyje, Taš­ kente, Baku, Jerevane ir kt. Ir Lietuvoje vienas didžiausių Tarybų valdžios rūpesčių buvo atkurti caro reakcijos uždarytą Vilniaus universitetą ir organizuoti jo darbą naujais pagrindais, kad universitetas būtų kuo plačiausiai prieinamas darbo žmonėms. „Universiteto labiausiai pasigedo darbininkų klasė,— rašė to meto tarybinė spauda,— dvarininkų ir buržuazijos vaikams ne­ sunku būdavo pasiekti, ir jie pasiekdavo kitų miestų universitetus, ūki­ ninkaičiai, nors ir didesniu vargu, vis dėlto šiaip taip rasdavo būdą aukštajam mokslui išeiti. Vilniaus darbininkams visų mokyklų durys buvo užvertos"7. Kuriamojo universiteto uždavinys buvo ne tik rengti įvairių mokslo šakų specialistus iš darbo žmonių, bet ir tapti viso tarybinio mokslo centru, kultūros ir švietimo darbo židiniu. Universiteto mokslo ir apskri­ tai kultūros darbas turėjo būti skirtas tarybinio gyvenimo uždaviniams, liaudies švietimui. 148

Pirmiausia buvo susirūpinta telkti mokslininkų kadrus. Be ko kita, Tarybinė vyriausybė nusiuntė oficialų kvietimą atvykti į kuriamą Vil­ niaus universitetą K. Būgai, tuo metu dirbusiam Permės universitete, kad parvažiuotų į Lietuvą su visomis savo knygomis, kartotekomis ir kitais daiktais45678. Organizuojant universitetą, dalyvavo J. Vabalas-Gudai­ tis, agronomas S. Bazarevskis, chirurgas J. Ziemackis9. Suprantama, dalis senosios inteligentijos į visas Tarybinės valdžios priemones reagavo priešiškai, bet nemaža žymių visuomenės veikėjų, iš kurių daugelį buvo galima kviesti busimojo universiteto profesoriais, nepaisant buržuazijos agentų agitacijos10, buvo lojalūs. Iš jų minėtini matematikas Z. Žemaitis, chemikas A. Purenąs, gamtininkas T. Ivanauskas, advokatas T. Vrublevskis, istorikas E. Volteris ir kt. Lietuvos Komunistų partija iš esmės laikėsi senųjų inteligentų atžvilgiu to principo, kurį suformulavo V. Leninas: „Reikia juos [inteligentus] apsupti draugiška aplinka, ko­ munistinio darbo dvasia ir pasiekti, kad jie eitų gretoje su darbininkų ir valstiečių valdžia"11. Busimasis Vilniaus universiteto rektorius Z. Žemaitis pamena savo susitikimą su V. Mickevičium-Kapsuku, kuris, papriekaištavęs vilnie­ čiams lietuvių inteligentams, kad jie šalinusi nuo darbo, kartu užtikrino, kad jų „baimė yra visai nepagrįsta. Tarybų valdžia, be abejo, sudarys visas sąlygas vystytis lietuvių kalbai ir kultūrai"12. 1919 m. kovo 10 d. Liaudies Komisarų Tarybos posėdyje, kuriam pir­ mininkavo V. Mickevičius-Kapsukas, buvo apsvarstytas Vilniaus univer­ siteto atkūrimo dekreto projektas. Svarstyme aktyviai dalyvavo Z. An­ garietis, A. Jakševičius, J. Leščinskis, M. Kozlovskis, S. Dimanšteinas ir kiti revoliucinės vyriausybės nariai. 1919 m. kovo 13 d. buvo patvir­ tintas istorinis dokumentas — dekretas „Dėl Darbo universiteto Vilniuje atidarymo1'13. Dekretas skelbė: „Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies Ko­ misarų Taryba, turėdama tikslą sukurti šalyje kūrybinės minties židinį, apie kurį galėtų susitelkti mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis ir patyrimu padėti platiesiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais, nutaria: 1. Carinės reakcijos uždaryto Vilniaus universiteto sienose įkurti vi­ suotinį Darbo universitetą. 4 Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 1, p. 445. 5 LKP CK partarchyvas, f. 77, ap. 30, b. 9 (1918— 1919 m. dokumentų rinkinys). 6 Leninas V. I. Raštai, t. 31, V., 1955, p. 252. 7 Naujais takais.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 3, p. 1. 8 LKP CK partarchyvas, f. 77, ap. 30, b. 9, L 12 (1918— 1919 m. dokumentų rinkinys). *’ Vaitkevičius B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918— 1919 metais. V., 1967, p. 560. , Žemaitis Z. Šį miestą aš pažįstu jau seniai.—„Tiesa", 1968 m. gruodžio 15 d. 11 Leninas V. I. Raštai, t. 30. V., 1954, p. 125. 12 Žemaitis Z. Šį miestą aš pažįstu jau seniai.—„Tiesa", 1968 m. gruodžio 15 d. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. III. V., 1958, p. 184. 149

2. Įvesti universitete nemokamą ir visiems prieinamą mokymą; dės­ tymo sistemą — dalykinę ir semestrinę, vietos kalbomis". Toliau dekrete buvo nužymėti bendrieji universiteto organizavimo principai ir struktūra: „Universitetas susideda iš trijų pagrindinių sky­ rių: bendrojo, mokslinio ir specialaus lavinimo. Pirmojo skyriaus užda­ vinys — padėtį išvystyti plačiose darbo žmonių masėse vieningą prole­ tarinę pasaulėžiūrą. Antrasis skyrius ruošia reikalingus kraštui visų gyvenimo ir visuomeninio ūkio šakų specialistus". Dekrete pabrėžiama, kad pirmiausia universitete turi būti sudaryti Socialinis fakultetas su politikos, tarybinės statybos, pedagogikos sky­ riais bei Gamtos ir technikos fakultetas su žemės ūkio, miškininkystės, medicinos ir kt. skyriais. Tokiu būdu dekretas padėjo teisinius, funkcionalinius ir materiali­ nius universiteto atkūrimo pagrindus. Štai kaip komentavo dekretą „Dėl Darbo universiteto Vilniuje ati­ darymo" Švietimo liaudies komisariato organas „Švietimo reikalai"14. „Pirmučiausiai jis [universitetas] turi sukoncentruoti mokslo jėgas, ku­ rios prieinamai dėstytų plačiosioms darbininkų minioms buržuazinio moks­ lo išradimus ir padėtų sukurti ir propaguoti tuos mokslus, kuriuos gamins proletarų kultūra. Tai platusis švietimo darbas". Tokiu būdu uni­ versitetas taptų ne vien aukštojo mokslo įstaiga, bet taip pat politinių ir mokslinių žinių liaudyje skleidimo židiniu, ideologinės kovos su atsi­ likimu, su buržuazinių bei klerikalinių pažiūrų atgyvenomis darbo žmo­ nių tarpe židiniu. „Kita darbo sritis,— toliau, pasakyta šiuose komenta­ ruose,— tai tam tikrų specialistų ruošimas visoms darbo rūšims, kurios yra išstatomos dabartinio gyvenimo. Tam dalykui turi būti suorgani­ zuotos tam tikros mokslo šakų grupės, kurių klausytojai galėtų spe­ cializuotis ir tapti tais visuomenės gyvenimo organizatoriais, kurių mes taip dabar reikalingi. Taigi čia eina administratyvinė-socialinė grupė — ta grupė, kurioje lig šiol visai neturėjome specialistų, grupė pedago­ ginė, turinti paruošti mums naujos darbo mokyklos vedėjus; grupė agronominė, kuri ypač mums šią valandą yra svarbi, kai visi dvarai, o vėliau ir visa žemė bus nacionalizuota; techniškoji grupė, turinti ne tik atgaivinti visą karo išnaikintą pramonę, bet ir naują įkurti, galop medicinos grupė su tam tikromis farmacijos ir dantų gydymo priegrupėmis"15. Parengti universiteto statutą buvo pavesta švietimo liaudies komisa­ rui, o visam organizaciniam darbui įvykdyti buvo sudaryta organizaci­ nė komisija. Liaudies Komisarų Taryba taip pat nutarė perduoti uni­ versitetui visus senojo universiteto pastatus ir asignuoti darbo pradžiai 1 milijoną rublių. 150

„Netrukus prasidėjo parengiamieji darbai,— rašo savo prisiminimuo­ se rašytoja, revoliucinio judėjimo dalyvė, o tada „Švietimo reikalų" redaktorė Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė,— architektų komisija ap­ žiūrėjo visas buvusio universiteto patalpas. Skubiai buvo pradėtas salių ir auditorijų remontas"141516. Iki 1915 m. universiteto patalpose (dabar Uni­ versiteto g-vė Nr. 3) caro administracija buvo įkurdinusi nemaža įvai­ rių įstaigų: Vilniaus Viešąją biblioteką, Vilniaus Centrinį archyvą su Archeografijos komisija ir I Vilniaus berniukų gimnaziją (kurioje mo­ kėsi Feliksas Dzeržinskis, Mstislavas Dobužinskis, Vasilijus Kačialovas (Šverubovičius) ir kt.). Dabar čia reikėjo rasti vietos universitetui ir pri­ taikyti patalpas jo reikalams. Universitetui buvo reikalinga ir biblio­ teka. Šias funkcijas kaip tik ir turėjo atlikti Viešoji biblioteka, stam­ biausia knygų saugykla Lietuvoje. Vokiečių okupacinė valdžia buvo ją uždariusi, sustabdžiusi jos komplektavimą. Bibliotekai tada grėsė vi­ siško likvidavimo ir fondų išgrobstymo pavojus. Okupacinio jungo nu­ vertimas ir Tarybų santvarkos įkūrimas išgelbėjo senąją biblioteką. Pirmajame „Švietimo reikalų" numeryje rašoma, kad „Vilniaus Vieša­ sis knygynas [biblioteka] dabar yra reformuojamas į centrinį krašto knygyną, kuriame koncentruojami visi knygų turtai, išmėtyti po visus kampus"17. Kitoje šio numerio vietoje pasakyta: „Buvęs Vilniaus Vie­ šasis knygynas paverčiamas Centraliniu knygynu, su kuriuo bus sujung­ tos bibliotekos, turinčios istorinės reikšmės, ir grąžinamieji iš Rusijos knygynai"18. Kaip žinia, V. Lenino nurodymu į Vilnių turėjo būti grą­ žintos tos knygos ir kolekcijos, kurios buvo išgabentos iš Lietuvos, už­ darius 1832 m. Vilniaus universitetą, taip pat evakuoti 1915 m. į Rusiją unikalių rankraščių ir knygų rinkiniai. Prasidėjo spartus bibliotekos fondų komplektavimas aktualiausia visuomenine-politine ir moksline literatūra. Pavyzdžiui, senose topografinėse universiteto bibliotekos sau­ gyklų knygose, nurodant knygų atsiradimo bibliotekoje šaltinį, esti įra­ šų, kad knygos gautos „iš Lenino traukinio". Tai 180 pažangios litera­ tūros veikalų iš V. Lenino vardo agitacinio švietimo traukinio, 1919 m. pradžioje atvažiavusio į Vilnių19. Vilniaus Viešojo knygyno (bibliotekos) vadovu buvo paskirtas žino­ mas istorikas ir etnografas Eduardas Volteris20, Peterburgo universiteto 14 V. B-ka fBiržiška V.J. Vilniaus universitetas.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 3, p. 2. 15 Ten pat. 16 Didžiulytė-Kazanavičienė A. Liaudies švietimo darbai ... .— Proletarinė revoliucija Lietuvoje. V., 1960, p. 155—156. 17 Vilniaus Viešasis knygynas.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 1, p. 6. 18 Liaudies Švietimo komisariato veikimas.— Ten pat, p. 15. 19 Viadimirovas L. Vilniaus universiteto biblioteka. V., 1958, p. 58. 20 Vilniaus Viešasis knygynas.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 1, p. 6. 151

privatdocentas ir Rusijos Mokslų akademijos bibliotekos Petrograde bib­ liotekininkas. Universiteto įkūrimas buvo labai sudėtingas reikalas. Trūkstant ma­ terialinės bazės ir ypač mokslo jėgų, buvo nutarta kurti universitetą etapais — pradėti nuo pačių reikalingiausių kraštui skyrių. Štai kaip apie tai rašė laikraštis ,,Švietimo reikalai", pabrėždamas, kad, esant to­ kiai padėčiai, „beliekti tą universitetą statyti indukcijos keliu, beliekti pradėti atskiromis mokslo įstaigomis, kurios susivienijusios ir duotų su laiku universitetą"21. Vienas tokių skyrių ir buvo 1919 m. pačioje pradžioje pradėta kurti chemijos-bakteriologijos laboratorija, turėjusi du uždavinius: vieną — teorinį, mokslo tiriamąjį darbą epidemiologijos, sanitarijos, farmacijos ir kitose medicinos srityse, antrą — grynai praktinį, sanitarinę Vilniaus priežiūrą („tyrinėjimas vandens, skerdyklų, maisto ir 1.1. Galop visokios rūšies skiepijimo priemonių gaminimas, kas šiuo laiku itin svarbią rolę turės sulošti"22). Tokios laboratorijos užuomazga jau buvo padaryta dar prieš pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus Medicinos draugijos iniciatyva, dabar jos atnaujintas darbas turėjo būti žymiai išplėstas, o ji pati — duoti pradžią universiteto Medicinos fakultetui. Laboratorijos vedėju buvo paskirtas gydytojas Kazys Junavičius, kuris buvo aprūpintas lėšomis. Pradėti organizuoti ir kai kurie kiti skyriai. To meto spaudoje pra­ nešama apie Eksperimentinės pedagogijos instituto organizavimą: „Liau­ dies Švietimo komisariato yra tveriamas dabar Vilniuje Eksperimentinės pedagogijos institutas, kurį manoma su laiku paversti Pedagogijos fa­ kulteto Vilniaus universiteto pagrindu". Šis institutas turėsiąs „eksperimentalę laboratoriją ir mokyklą. Priešaky tų visų įstaigų statomas Jonas Vabalas-Gudaitis, kuris yra dabar komandiruotas Maskvon ir Pe­ terburgan geresniam susipažinimui su panašių įstaigų sutvarkymu"23. Šis institutas, o vėliau universiteto Pedagogikos ¡fakultetas turėjo suvaidinti didelį vaidmenį, ne tik ruošdamas socialistinei mokyklai visiškai naujo tipo pedagogų kadrus, bet ir metodiškai padėdamas partijai ir vyriau­ sybei kurti naują socialistinę mokyklą. „Ji turi būti d a r b o mokykla, kurioje vaikai ne vien pasyviai klausytų ir priimtų iš mokytojo lūpų ir iš vadovėlių gatavai išdėstytą medžiagą, į kurią reikia tik tikėti ir at­ minti, bet mokintis tyrinėti, liuosai tverti, ir galva ir rankomis darbuo­ tis [...]. Ne pasyvius automatus ir kitų valios įrankius, bet žmones-tvėrėjus, mokančius savo pajėgas tinkamai suvartoti proto ir fiziniam savistoviam darbui"24. Tokiais pat pagrindais turėjo būti ruošiami gy­ venimui, profesinei veiklai ir universiteto studentai. Universiteto organizacinės komisijos buvo parengti ir išsiuntinėti ra­ ginimai, kviečiantys stoti jaunuosius darbininkus į universitetą. Neturin­ 152

tiems aukštajai mokyklai reikalingo išsilavinimo buvo planuojama steigti parengiamuosius kursus ir teikti visokeriopą paramą. „Pats Vilniaus uni­ versitetas,— rašė Švietimo liaudies komisariato organas,—■sistemingai ir planingai galės pradėti darbą ne anksčiau rudens. Bet jau ir dabar ga­ lima įkurti pavasarinį, įžanginį semestrą, kuriame bus suorganizuotos tos katedros, kurias dabar pavyks sudaryti. Ir jau padėjus pradžią, reikės toliau plėsti darbą ir organizuoti. Pradžia visados sunkiausias darbas, bet, jau kartą pradėta, daugiau darbo nestabdysime"212*25. Universiteto įkūrimo komisija pradėjo savo darbą gana energingai. Apie jos nutarimus informuoja „Švietimo reikalai": „Pavesta drg. Sabinskiui išdirbti konstitucijos projektą — dalį, pa­ liečiančią mokslo pusę; drg. Biržiškai — organizacinę ir pedagogi­ nę pusę. Pirmų pirmiausia organizuojama fakultetai dviejų grupių.— a) pri­ gimties mokslo fakultetai: 1) ūkio, 2) miškų, 3) medicinos ir b) visuo­ menės mokslų: 4) politikos, 5) valstybinės administracijos, 6) pedago­ gijos. Vietos kalbos yra lygios; kur galima, steigiamos lygiagretės kated­ ros tomis kalbomis. Katedros turi būti užimamos konkurso keliu; pradžioje, kol univer­ sitetas organizuojamas — pakvietimo keliu. Nustatoma dvi lektorių rūši: profesoriai, atsižymėję savo srities moksle, ir docentai, kurie kad ir neturėdami tam tikro mokslo darbų, gali duoti mokslingumo pamokų garantiją. Priimama trimestrų sistema: 1-sis nuo rugsėjo 15 iki gruodžio 15 d.; 2-sis — nuo sausio 1 iki balandžio 15 d. ir 3-sis — nuo gegužio 1 iki rugpjūčio 15 d. Pirmasis pavasario trimestras prasideda balandžio 15 d., bet nuo rudens prasideda vėl 1-sis trimestras ir, kiek bus reikalinga, 2-sis trimestras — tiems, kas pradėjo pavasarį"26. Z. Žemaitis, kuriam tada ne kartą teko dalyvauti įvairiuose pasita­ rimuose, kur svarstyti universiteto atkūrimo ir apskritai švietimo klau­ simai, pasakoja, kad V. Mickevičius-Kapsukas visur raginęs pasiruošti atidaryti universitetą tų pačių 1919 m. rudenį, įrengti studentams bend­ rabučius, organizuoti parengiamuosius kursus, kuriuose proletarinis jau­ nimas, negalėjęs baigti vidurinės mokyklos, universiteto personalo būtų paruoštas studijoms, ir 1.1.27 21 Chemijos-bakteriologijos laboratorija.— Ten pat. 22 Ten pat. f Eksperimentinės pedagogijos institutas.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 1, p. 6. Didžiulytė A. Bendrieji naujosios darbo mokyklos dėsniai.— Ten pat, p. 3. 1 V\ B'ka ¡Biržišk(* V ./ Vilniaus universitetas.—„Švietimo reikalai", 1919, Nr. 3, p. 2. 26 „Švietimo reikalai", 1919, Nr. 4, p. 7. 27 Žemaitis Z. Šį miestą aš pažįstu jau seniai.—„Tiesa", 1968 m. gruodžio 15 d. 153

Tarybinės vyriausybės iniciatyva ir su jos parama Lietuvių mokslo draugija Vilniaus I vyrų gimnazijos patalpose įsteigė Mokslo kursus, kur buvo skaitomos paskaitos iš psichologijos, lietuvių literatūros isto­ rijos, filosofijos istorijos, Lietuvos istorijos, matematikos, chemijos ir kitų mokslo sričių. Paskaitas skaitė J. Vabalas-Gudaitis, M. Biržiška, J. Tumėnas, P. Mašiotas, A. Janulaitis ir kiti mokslininkai28. Iš viso dės­ tytojų buvo 23, o klausytojų — iki 117. Šie kursai taip pat buvo vienas iš renginių, brandinusių naują universitetą. Tačiau Tarybinė vyriausybė nespėjo įgyvendinti daugelio savo nu­ matytų pertvarkymų. Nespėjo pradėti darbo ir tarybinis Vilniaus uni­ versitetas. 1919 m. balandžio 19—21 d. Lietuvos sostinė buvo okupuota Pilsudskio vadovaujamų Lenkijos kontrrevoliucinių legionų, ir visi Ta­ rybų valdžios sumanymai ir darbai buvo nutraukti.

28 Lietuvos istorijos šaltiniai, t. III, p. 208—209.

STEPONO BATORO UNIVERSITETAS 1919-1939

BENDROJI RAIDA

UNIVERSITETO KŪRIMAS kupavusi Vilnių, buržuazinė dvarininkinė Lenkija panaikino visus Tarybų valdžios laimėjimus, uždarė jos įstaigas ir organizacijas. Nepripažino ji ir tary­ binio universiteto atkūrimo 1919 m. kovo akto. 1919 m. rugpjūčio mėn. įsaku ji paskelbė, jog yra atkuriamas Vilniaus universitetas ir jam suteikiamas karaliaus Stepono Batoro vardas1. Universiteto ati­ darymo iškilmės įvyko 1919 m. spalio 11d. Lenkijos valdantieji sluoksniai Stepono Batoro universitetą nuo pirmųjų gyvavimo dienų stengėsi paversti didvalstybinės politikos įran­ kiu. Pirmasis jo rektorius M. Siedleckis, veikęs sutinkamai su Lenkijos Tikybų ir švietimo ministerijos, kuriai priklausė universitetai, pozicija, skelbė, jog ,,Vilniaus universitetas turi būti grynai lenkiškos"’kultūros priešakinis postas [...], priešpastatytas Rytų kultūros srovėms, kurios taip lengvai pasiekia mus"2. Visiškas vietos gyventojų nacionalinių kultūrinių poreikių ignoravi­ mas pasireiškė sprendžiant ir klausimą dėl lietuvių kalbos ir literatūros katedros. Kai kurie lenkų liberalinės inteligentijos atstovai tą idėją palaikė ir 1920 m. universiteto rektorate oficialiai pasiūlė įsteigti lietu­ vių kalbos katedrą arba bent pasistengti, kad nors vienas lietuvis būtų paskirtas kurios nors disciplinos profesorium. Formaliai katedra buvo įsteigta, tačiau oficialiosios politikos reiškėjai padarė viską, kad ji ne­ veiktų. Studentai buvo priimami, atsižvelgiant į politinį patikimumą. Pavyz­ džiui, daugelio po pirmojo pasaulinio karo grįžusių iš Tarybų Rusijos karo pabėgėlių šeimų vaikams durys į universitetą buvo uždarytos. Rek­ torius M. Siedleckis pripažino: ,,Buvo gauta gana daug prašymų su bran­ dos atestatais, kuriuos išdavė bolševikai. Aišku, jog visi tokios rūšies prašymai iš karto buvo atmesti"3. 1 Dziennik urzędowy Ministerstwa wyznan religijnych i oswiecenia publicznego Rzeczypospolitej Polskiej (toliau — DUMW). Warszawa, 1 wrzesnia 1919, p. 245—246. 2 Siedlecki M, Wspomnienia z pierwszych dwu lat organizacji Uniwersytetu Wilenskiego.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, tom II, p. 62. 3 Ten pat, p. 82. 157

Tokią Stepono Batoro universiteto vadovybės reakcingą politiką griežtai kritikavo Lenkijos Komunistų partija, ją smerkė tautinės mažu­ mos ir ne kartą reiškė atvirą nepasitenkinimą Vilniaus krašto pažan­ gioji lenkų visuomenė. Lenkų liberalų laikraštis „Kurjer Wilenski", ana­ lizuodamas universiteto pirmųjų dešimties metų veiklos rezultatus, su kartėliu konstatavo: „ [...] Profesūra [...] neparodė noro paversti Vil­ niaus universitetą dvasios ir žinių kalve, galinčia patenkinti visų krašto gyventojų grupių poreikius [...]. Mokslo ir kultūros spindulių, kylan­ čių iš Vilniaus židinio, ratas yra susiaurintas beveik išimtinai ligi vie­ tinės lenkų visuomenės"4. Tokia universiteto darbo linkmė veikė stu­ dentiją, ugdė jos uždarumą ir šovinistines nuotaikas, kurios ne kartą buvo atvirai demonstruojamos. Visas mokymo-auklėjimo darbas univer­ sitete turėjo skiepyti jo studentams buržuazinę ideologiją. Antra vertus, nurodant valdančiųjų sluoksnių ir universiteto vado­ vybės pastangas paversti šią mokslo įstaigą savo klasinių interesų įran­ kiu, reikia turėti galvoje ir tai, jog apskritai imant, universitetas turėjo teigiamą reikšmę krašto gyvenimui5. Jame dirbo žymių mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos praeitį, lietuvių kalbą, krašto ekonomiką. Univer­ sitetas parengė įvairių sričių kvalifikuotų specialistų. Geriausioji stu­ dentijos dalis aktyviai dalyvavo ir pogrindiniame komunistiniame judė­ jime, veikė antifašistinėse ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo orga­ nizacijose, profesinėse sąjungose. Nemažai universiteto auklėtinių ėjo atsakingas valstybines ir visuomenines pareigas Lenkijos Liaudies Res­ publikoje, mokslo tyrimo ištaigose ir aukštosiose mokyklose. Univer­ sitetas išugdė gabių literatų, rašytojų ir poetų, iš kurių ypač minėtini: J. Putramentas, T. Buinickis, A. Golubevas, A. Rimkevičius, O. Miciūtė. Gražus universiteto auklėtinių būrys tapo ir Tarybų Lietuvos mokslo įstaigų profesoriais, docentais, mokslų daktarais, pavyzdžiui, medikai S. Čepulis, P. Čibiras, J. Gamperis, B. Luchtanas, J. Misiūra, Pranas ir Petras Norkūnai, M. Horodničienė, A. Žygas, etnografė P. Dundulienė, geologė V. Čepulytė, fizikas H. Horodničius, chemikas J. Kudaba, zoolo­ gas A. Mačionis, menininkai R. Jachimavičius, V. Drėma ir kiti. Kaip ir kitų Vakarų Europos universitetų, vyriausias buržuazinės Lenkijos universitetų administracijos organas buvo senatas, kurį suda­ rydavo rektorius, prorektorius ir dekanai. Iš pradžių rektorius buvo renkamas vieneriems, o nuo 1933 m.— trejiems metams. Dekanus kasmet rinko fakultetų tarybos, į kurias įėjo visi fakulteto profesoriai ir du do­ centai. Rektorių rinko fakultetų tarybų atstovai. Profesoriai buvo skirstomi į ordinarinius ir ekstraordinarinius. Pro­ fesoriams vardą fakultetinių tarybų ir senato siūlymu suteikdavo tikybų ir švietimo ministras. Ordinarinis ar ekstraordinarinis profesorius vi­ sada turėjo katedrą ir nebuvo perrenkamas. Jei katedrai laikinai vado­ 158

«

vaudavo asmuo be profesoriaus vardo, jis vadindavosi profesoriaus pa­ vaduotoju, o katedra buvo laikoma neužimta. Labai retai nusipelniu­ siems docentams, nesant katedros, buvo suteikiamas titulinio profeso­ riaus (be katedros) vardas. Pagal nuostatą profesorius, sulaukęs 60 metų (išimties atveju — 65 metus), privalėjo iš katedros išeiti. Kartais profesoriui, sulaukusiam šio amžiaus, tarybos siūlymu buvo suteikiamas garbės profesoriaus var­ das ir leidžiama toliau skaityti. /Docento vardui gauti reikėjo turėti daktaro laipsnį ir apginti habi­ litacinį darbą — perskaityti tarybos posėdyje paskaitą skirta tema. Daktaro laipsnis iš pradžių buvo vienintelis mokslo laipsnis, kurį teikdavo Stepono Batoro universitetas. Jam gauti reikėjo apginti dakta­ ro disertaciją (ji atitikdavo mūsų kandidatinę disertaciją) ir išlaikyti daktaro egzaminus. 1920 m. liepos 15 d. įstatymu6, be aukštesnio, dak­ taro laipsnio, daugumoje fakultetų (išimtį sudarė Medicinos ir Dailės fakultetai) buvo įvestas žemesnis, magistro laipsnis, kuris prilygo aukš­ tosios mokyklos baigimo diplomui. Studentas, išklausęs universiteto kursą, bet neišlaikęs magistro (anksčiau daktaro) egzaminų ir nepa­ teikęs magistro (anksčiau daktaro) darbo, aukštojo mokslo diplomo ne­ gaudavo. Mokslo metai (nuo spalio 1 iki liepos 1 d.) buvo skirstomi į 3 tri­ mestrus po 10 savaičių (ne mažiau kaip 180 paskaitinių dienų). Studentas per trimestrą privalėjo išklausyti tam tikrą minimumą paskaitų ir atlikti nustatytus praktinius užsiėmimus. Privalomų užsiėmi­ mų minimumas (jis buvo įrašomas į studijų knygelę) svyravo nuo 10 (matematika, geografija, filologija, istorija, pedagogika) iki 20 (chemija, zoologija, biologija) savaitinių valandų. Universitete buvo 6 fakultetai, kurie sąrašuose ėjo tokia tvarka: 1) Humanitarinis, 2) Teologijos, 3) Teisės ir visuomenės mokslų, 4) Ma­ tematikos—gamtos, 5) Medicinos, 6) Dailės. Be to, Medicinos fakultete dar veikė farmacijos skyrius (nuo 1919 m.), Matematikos—gamtos fa­ kultete—■Žemės ūkio skyrius (nuo 1924 m.). Šis 1939 m. buvo pertvar­ kytas į Žemės ūkio fakultetą. Humanitarinis, matematikos—gamtos fakultetai buvo laikomi filoso­ fijos fakultetais. Teologijos, Teisės, Medicinos ir Dailės fakultetai, kur buvo kursinių egzaminų (Medicinos fakultete pirmuose trijuose kursuo­ se) sistema, turėjo specialius mokymo planus. Be to, šiuose fakultetuose buvo nustatyta mokymosi trukmė: Teisės ir Dailės fakultetuose — ket-456 4 „Kurjer Wilenski", 1929.X.10. 5 Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų. V., 1972, p. 82. 6 Dziennik ustaw Rzeczypospolitej Polskiej (toliau — DURP), Nr. 72, 10.VIII.1920, p. 494. 159

veri, Teologijos ir Medicinos — šešeri metai. Humanitariniame, M ate­ matikos—gamtos fakultetuose egzaminus galima buvo laikyti išklausius ir visą universitetinį kursą. Tokia laisvė sudarydavo sąlygas „amžinam studentavimui". Pirmaisiais Stepono Batoro universiteto metais vadovybė kvietėsi profesorius ir mokslo daktarus iš Krokuvos, Lvovo, Varšuvos aukštųjų mokyklų. Tokiu būdu į Vilniaus universitetą atvyko polonistai J. Kalenbachas ir S. Pigonis, klasikas L. Cviklinskis, filosofas V. Tatarkevičius, biologas E. Godlevskis jaunesnysis, terapeutas Z. Orlovskis, astronomas V. Dzievulskis, botanikas J. Tšebinskis ir kiti. Stokojant mokslininkų, turinčių bent docento vardą, pirmajame dešimtmetyje vadovauti kated­ roms buvo skiriami kartais ir asistentai ar net asmenys, niekuomet anks­ čiau nedirbę aukštojoje mokykloje. Ilgainiui universiteto personalą kiek papildė vietoje išauginti mokslo darbuotojai: kalbininkas J. Safarevičius, istorikas H. Lovmianskis, fizi­ kas H. Nevodničanskis, medikas I. Abramovičius, ekonomistas S. Svenevičius ir kt. 1932—1933 m. universitete jau dirbo 80 profesorių ir 21 docentas7. Vis dėlto iki pat savo gyvavimo pabaigos Stepono Batoro universitetas profesorių katedrų vedėjų daugiausia kvietėsi iš kitų Len­ kijos aukštųjų mokyklų arba net užsienio. 1937/38 m.m. universiteto mokslo personalo kartu su pagalbiniais darbuotojais buvo 392 asmenys8. Palyginti su kitais Lenkijos universi­ tetais Vilniaus universitetas mokslo darbuotojų ir pagalbinio personalo turėjo mažiausiai. Apskritai pastebima tokia kadrų komplektavimo tendencija: remti reakcingai nusiteikusius mokslo darbuotojus. Į pažangiuosius profeso­ rius universiteto senatas žiūrėjo nepalankiai. Tad kadrai ne visada buvo komplektuojami mokslo interesais. Antai žinomas advokatas K. Petru­ ševičius, nuo 1923 m. ėjęs civilinio proceso katedros profesoriaus pa­ vaduotojo pareigas, buvęs pirmojo RSDDP suvažiavimo Minske dalyvis, 1928 m. buvo baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimo organiza­ cijos „Hromada" bylos, kuri buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teis­ me, gynėju. Universiteto vadovybei tai nepatiko, ir ji atmetė vieningą Teisės fakulteto tarybos pasiūlymą pratęsti su K. Petruševičium darbo sutartį. Protestuodamas prieš K. Petruševičiaus pašalinimą, išėjo iš uni­ versiteto ir advokatas Z. Jundzilas, civilinės teisės katedros profesoriaus pavaduotojas. Prasidėjus antrajam universiteto gyvavimo dešimtmečiui, Lenkijoje buvo įvykdyta aukštųjų mokyklų reforma: padidintas mokestis už moks­ lą (1932 m. liepos 12 d. tikybų ir švietimo ministro potvarkis9) ir ap­ karpytos autonominės universitetų teisės (1933 m. kovo 15 d. įstaty­ mas10). 160

Šitokiomis priemonėmis pilsudskinė valdžia norėjo sustabdyti aka­ deminio jaunimo kairėjimą ir suduoti smūgį opozicinės krypties profe­ sūrai. Vyriausybės politika sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Remiantis reformos įstatymu, nesitarus su universiteto senatu ir fa­ kultetų tarybomis, universitete buvo uždaryta 12 katedrų. Iš universi­ teto buvo atleisti Humanitarinio fakulteto profesorius, romanų filologijos katedros vedėjas S. Glikselis, Teisės fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės katedros vedėjas S. Glaseris, Medicinos fakulteto profesorius, ner­ vų ligų katedros vedėjas S. Vladička ir kiti. Vėliau šis įstatymas buvo iš dalies pakeistas (1937 m. liepos 2 d.): be aukštųjų mokyklų tarybų sutikimo vyriausybė negalėjo uždaryti katedrų. Nebuvo sąlygų ir mokslo tiriamajam darbui. Tai rodo menkas uni­ versiteto aprūpinimas. Valstybės biudžeto dotacijų darbui visiškai ne­ pakako, be to, jos tolydžio mažėjo11. Universiteto galimybės pirkti moks­ linius įrengimus bei literatūrą buvo nedidelės, o tai labai stabdė fizikų, chemikų, astronomų ir kitų universiteto mokslininkų darbą. Kalbant apie universiteto materialinį aprūpinimą, reikia pažymėti, kad jis retkarčiais gaudavo ir papildomų lėšų, kurios buvo naudojamos įvairioms statyboms, rekonstravimams ir pan. 1928/29 m.m. 350-ųjų uni­ versiteto metinių proga sutvarkyti keli kiemai, atidengtos arkados Skar­ gos kieme, atnaujinta Smuglevičiaus salė, paryškintos senos freskos Bal­ tosios salės frontone ir t.t. Iš specialių fondų buvo parengta ir išleista memorialinė knyga universiteto jubiliejui. STUDENTAI Palyginti su kitais buržuazinės dvarininkinės Lenkijos universitetais Vilniaus universitetas turėjo mažiausia studentų: Krokuvos ir Lvovo uni­ versitetuose jų buvo dvigubai daugiau12. Daugumai valstiečių ir darbi­ ninkų vaikų buvo neprieinamos ne tik aukštosios, bet ir vidurinės mo­ kyklos. Didelė dalis inteligentų taip pat ne visada įstengdavo leisti savo vaikus į universitetą. 7 Rocznik Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, 1938— 1939, p. 168. 8 Ten pat, p. 187. s DUMW, Warszawa, 30 lipca 1932, poz. 178— 181. 10 DURP, 29.IV. 1933, Nr. 29, poz. 247. 11 Žr., pvz., 1933/34 ir 1934/35 m.m. ataskaitas. Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — LTSR CVA), f. 175, IA/314, 315. Скубала Зофия, Токарский Збигнев. Польские университеты. Варшава, 1959, с. 126, 130, 134. 6. V iln ia u s u n iv e r s it e t o is t o r ij a , II t.

161

10 l e n t e l ė Stepono Batoro universiteto studentų socialinė kilmė 1935/36 m.m.

'3 S P ^ C *Sb.5 *s P p •° O a

■>

p

Fakultetas

Ui

° P1

'3 a

Al i3 i S Q

8 5

15

Teisės ir visuomenės mokslų Matematikos —gamtos

44 15

62 41

Žemės ūkio skyrius

24 15 4

13 41 9

23 4

2

4

-

117

185

Medicinos Farmacijos skyrius Dailės Iš viso: Procentais

3,6

—

5,7

3" A 3 s t/5

10

44

19 59 20

9

9

144 4,5

p

©o* 32 A£ «£ §S

oi >. ,dC>/5 fl O (O 3 £ a C(Uh (X

A

a

o o

; 55 12

77 18

148 91

342 185 54

30 113 8 6 463 14,3

190 r 19 u18 903 27,9

p

A . •

Si .3' OA

10

1 134

20

82

10

21

1

123 17 5

17 2

406 12,5

60

—

1,9

43 68 129 58 25 72 3 5 403 12,5

A

■ ¡3‘3

>N

Ph Ip

3 .3S-a ž w a* S < t>3nai >N

3 2

17 18

6 4

12 4

46 26 4

22

156 1113

9

633

3

30 2

13

198 704 73

1

1

48

144

58

3236

A

* i * r i . Ia

a

S o

A

23

'o* 3 ‘s

1 2 — 24 0,7

3a

4,4

-

1,8

311

100

Geriausiai tai rodo skaičiai. 1924/25 m.m. Stepono Batoro universi­ tete studijavo 2238 studentai, paskiau jų padaugėjo ir 1932/33 m.m. bu­ vo 3923. Po to jų skaičius vėl mažėjo, ir 1937/38 m.m. buvo 3110. Beje, skaičiai apima ir vadinamuosius laisvuosius klausytojus, kurių procentas iš karto buvo gana didelis: 1924/25 m.m. jų buvo 414, 1932/33 m.m.— 44, o 1937/38 m.m.— 29. Studentų sumažėjimą po 1932/1933 m.m. nulėmė smarkiai padidintas mokestis už mokslą. Antai iki 1932 m. jis sudarė 30 zlotų vienkartinio įnašo ir 50 zlotų per metus, o paskui, be vienkartinio įnašo, reikėjo mokėti pirmajame kurse 270 zlotų, antrajame — 250 zlotų, trečiajame — 220 zlotų ir aukštesniuose — po 200 zlotų per metus13. Be to, už kiek­ vieną laikytą egzaminą studentas turėjo mokėti į universiteto kasą po 10 zlotų. Daugelis neturtingų tėvų vaikų, anksčiau įstojusių į univer­ sitetą, negalėdami tiek mokėti, buvo priversti studijas nutraukti. Apie socialinę studentų sudėtį 1935/36 m.m. galima spręsti iš 10 len­ telės, rodančios jų tėvų profesiją ir materialinę būklę14. Krinta į akis mažas darbo valstiečių ir darbininkų procentas (19,4 proc., iš jų sam­ d inių— 0,7 proc.). Antra vertus, išryškėja ir kitas būdingas buržuazinei santvarkai bruožas: studentų dauguma (apie 80 proc.) buvo kilusi iš miesto. Nors studentų priėmimas nebuvo planuojamas, tačiau buvo riboja­ mi Matematikos—gamtos bei Medicinos fakultetų kontingentai: pirma­ jam kursui 165 studentai (120 į medicinos ir 45 į farmacijos specialybę). Stojantieji į Medicinos fakultetą turėjo laikyti konkursinius egzaminus iš 3 dalykų: 1) fizikos (raštu), 2) medicinos ar gamtos mokslų paskaitos konspektavimas, 3) padiktuoto užsienio kalbos (anglų, vokiečių, pran­ cūzų) teksto vertimas arba atpasakojimas. Be to, reikalauta mokėti lo­ tynų kalbą. Kandidatai į Dailės fakultetą buvo egzaminuojami iš pieši­ mo ir tapybos. Į kitus fakultetus priėmimas buvo laisvas ir neribotas, tik Humanitariniame, Teologijos ir Teisės fakultetuose taip pat reika­ lauta lotynų kalbos, kuri buvo dėstoma gimnazijose. Daugiausia studentų visada buvo Teisės fakultete; pirmajame kurse jų susirinkdavo iki 600. Tačiau labai griežti keliamieji egzaminai į ant­ rąjį kursą studentus gerokai atsijodavo; jų paprastai likdavo trečdalis, Fakultetuose (ir skyriuose) 1937/38 m.m. studentų buvo: Teisės — 953, Medicinos — 736, Matematikos—gamtos — 566, Humanitariniame — 313, 13 Nuo 1936/37 m.m., visuomenei spaudžiant, mokestis už mokslą buvo sumažintas, bet vis tiek tebebuvo didelis — 200 zlotų per metus. 14 LTSR CVA, f. 175, b. I A/474 (1935/36 m.m. ataskaita, Lentelėje nurodytas stu­ dentų skaičius be laisvųjų klausytojų. Kiasifikacijos terminologija palikta tokia, kokia yra dokumente). 6^

163

žemės ūkio skyriuje — 229, Teologijos— 132, farmacijos skyriuje — 96 ir Dailės fakultete — 85 (iš viso 3110)15. Pažymėtinas ypač didelis Teisės, Humanitarinio, Matematikos—gam­ tos fakultetų studentų procentas — 59 proc. Tuo tarpu žemės ūkio sky­ riaus studentai tesudarė 7 procentus visų universiteto studentų; santykis labai būdingas Vilniaus krašto ekonominei ir visuomeninei padėčiai. Didelė jaunimo dauguma ėjo į tuos fakultetus, kuriuos baigę, tikėjosi gauti valstybinę tarnybą, nors iš tikrųjų ten galėjo įsidarbinti vos trečdalis aukštųjų mokyklų absolventų (jokio skirstymo į darbą nebu­ vo). Materialiniais sumetimais universitete studijuodavo ir daug medikų (23 procentai visų studentų, t.y. procentiniu atžvilgiu dvigubai dau­ giau, negu jų buvo kitose Lenkijos aukštosiose mokyklose)16. Reikia pažymėti, kad Humanitarinio fakulteto studentai nebuvo siste­ mingai rengiami pedagoginiam darbui. Antai nuo 1931/32 m.m. iki 1938/39 m.m. neveikė pedagogikos katedra. Psichologijos katedros, to­ kios svarbios, rengiant studentus praktiniam darbui, ilgą laiką visai ne­ buvo. Dauguma studentų humanitarų universitete neįgydavo pedagogi­ nio pasirengimo ir, tapę mokytojais, turėdavo laikyti egzaminą, kad gautų teisę dėstyti mokykloje. Iki 1939 m. fakultetas išdavė 599 filo­ sofijos magistro diplomų (t.y. aukštojo mokslo baigimo diplomus) iš 10 specialybių: lenkų filologijos, klasikinės filologijos, slavų filologijos, vokiečių filologijos, prancūzų filologijos, indoeuropiečių kalbotyros ir etnologijos, filosofijos, pedagogikos. Įdomu, kad trys asmenys gavo len­ kų ir lietuvių filologijos magistro diplomus. Daktaro diplomų išduota 42 (iš jų 29 — pagal senas taisykles), habilitacinių darbų apginta 4. Matematikos—gamtos fakultetas kartu su vienerius metus gyvavusiu Žemės ūkio fakultetu išdavė 793 aukštojo mokslo diplomus, iš jų 187 in­ žinieriaus agronomo ir 606 filosofijos magistro iš 10 specialybių — matematikos, fizikos, astronomijos, chemijos, geografijos, botanikos, zoo­ logijos, biologijos, geologijos, mineralogijos. Mokslo daktarų buvo pa­ rengta 69 (39 pagal senąsias taisykles), habilitacijų — 17. Vienas Mate­ matikos—gamtos fakulteto (be žemės ūkio skyriaus) uždavinių buvo rengti kadrus vidurinėms mokykloms. Tačiau padėtis čia buvo dar blo­ gesnė, negu Humanitariniame fakultete. Matematikos—gamtos fakulteto absolventai, kaip ir jų kolegos iš Humanitarinio fakulteto, pradėję dirbti mokytojais, per 4 metus nuo darbo pradžios turėjo išlaikyti pedagogikos egzaminą specialioje universiteto komisijoje. Iki 1940 m. šį egzaminą išlaikė 710 universiteto auklėtinių. Didelį susirūpinimą Matematikos—gamtos bei Humanitariniam fa­ kultetams kėlė nepakankamas į universitetą stojančių absolventų pasi­ rengimas. Todėl abu fakultetai pasiūlė įsteigti prie universiteto eksperi­ mentinį licėjų (taip po 1932 m. mokyklų reformos vadinosi paskutinės 164

dvi humanitarinės arba matematinės krypties vidurinių mokyklų kla­ sės), kurio absolventai turėjo sudaryti stojančiųjų į universitetą bran­ duolį. 1937/38 m.m. projektas buvo patvirtintas. Licėjui suteiktas J. ir A. Sniadeckių vardas. Medicinos fakultetas iki 1938 m. išleido 1185 gydytojus ir 442 far­ macijos magistrus. Medicinos mokslų daktaro diplomų buvo išduota 56, venia legendi suteikta 14 asmenų, iš kurių 3 vėliau gavo profesoriaus vardus. Teisės fakultetas išleido 1577 teisės magistrus, išdavė 37 daktaro dip­ lomus, pripažino 12 habilitacinių darbų. Teologijos fakultetas išdavė 82 teologijos magistro ir 8 teologijos daktaro diplomus. Habilitacijų buvo 2. Dailės fakulteto absolventų buvo nedaug. Iki 1936/37 m.m. pabaigos „dailininko tapytojo" diplomų tebuvo išduota 19151617. Prie fakulteto veikė valstybinė egzaminų komisija kandidatams į paišybos mokytojus vidu­ rinėse mokyklose egzaminuoti. Iki 1936/37 m.m, pabaigos ji išdavė 83 piešimo mokytojo pažymėjimus. Pagal tautybę18 studentų 1937/38 m.m, buvo: lenkų 72,6 proc., žy­ d ų — 13,4 proc., ru sų — 6,8 proc., baltarusių — 3,02 proc., lietuvių — 2,7 proc., ukrainiečių — 0,9 proc., vokiečių — 0,41 proc., kitų — 0,09 proc.19 Tyrinėtojo dėmesį iš karto patraukia tai, kad universitete studijavo labai mažai lietuvių ir baltarusių, nors jie sudarė Vilniaus krašto bei Vakarų Baltarusijos gyventojų daugumą. Tokią padėtį lėmė ne tik so­ cialiniai ekonominiai veiksniai, bet ir buržuazinės dvarininkinės Lenki­ jos valdžios varoma nacionalistinė politika. Lenkijoje buvo labai var­ žomos gimnazijos lietuvių ir baltarusių dėstomąja kalba; jų ir tebuvo vos viena kita. Pavyzdžiui, lietuvių gimnazijos buvo tik dvi: Vilniuje ir Švenčionyse20, be to, jos daug metų negavo valstybinių gimnazijų tei­ sių, dėl to absolventai negalėjo stoti į universitetą. Užtat dalis lietuvių bei baltarusių buvo priversti važiuoti studijuoti į Kauną, Minską arba kitus, ne Lenkijos miestus (Prahą)21. Kaip ir kitoms tautinėms mažumoms lietuviams ir baltarusiams, stojantiems į Vilniaus universitetą, buvo tai­ 15 1938/39 m.m. Stepono Batoro universitete metraštis (įklijuotas lapas su studentų statistika). 16 Ten pat, p. 120. 17 XV wystawa sprawozdawcza Wydzialu sztuk pięknych USB r.a. MCMXXXVI—VII, 18 Tokios grafos statistikoje nebuvo, kriterijumi čia paimta gimtoji kalba. 19 1938/39 m.m. Stepono Batoro universiteto metraštis (įklijuotas lapas su studentu statistika). 20 Švenčionių gimnazija 1938 m. buvo uždaryta. 21 1925/26 m.m. Vilniaus universitete studijavo 26 baltarusiai studentai, o Prahos uni­ versitete — 110,—„Kurjer Wilehski", 1927.IV.9, Nr. 82. 165

komas apribojimas „numerus clausus". Antai į Medicinos fakultetą per metus leisdavo priimti tik 2—3 lietuvius22. Buvo daromos ir kitos įvai­ rios kliūtys23. Palyginti nemažas rusų ir žydų studentų skaičius Stepono Batoro uni­ versitete aiškinamas tuo, kad jie daugiausia buvo vilniečiai, turėję pa­ lankesnes materialines sąlygas. Daugumos universiteto studentų, ypač atvykusių iš kitur, buitinės sąlygos buvo sunkios. Gauti vietą universiteto bendrabutyje arba sti­ pendiją buvo maža vilčių. Iki 1931 m. universitetas turėjo 140 vietų vyrų bendrabutį Bokšto gatvėje ir netoli kitą — 78 vietų (dabartinėje Siaurojoje gatvėje)24. 1931—1936 m. buvo įrengtas naujas, moderniškas vyrų bendrabutis (dabartinis „Tauro"). 1937/38 m.m. duomenimis, uni­ versitetas bendrabučiais galėjo aprūpinti geriausiu atveju apie 15 pro­ centų studentų. Bendrabučio nuoma buvo gana didelė: nuo 10 iki 33 zlo­ tų per mėnesį25. Todėl neturtingieji gyveno pusbadžiu priemiesčiuose, susigrūdę privačiuose butuose, palėpėse, o kartais net benamių nakvy­ nės namuose. Stipendijas galėjo gauti vos 8 proc. visų studentų, be to, jos buvo dar dalijamos į puseles ir net ketvirčius. Pavyzdžiui, 1937/38 m.m. iš 252 studentų stipendininkų nė vienas negavo visos stipendijos: 124 stu­ dentai gavo jos pusę, o 128 — ketvirtį. Be to, stipendijas per 10 metų reikėjo grąžinti, tad iš tikrųjų jos turėjo ilgalaikių paskolų pobūdį. Tiesa, buvo ir kitokių materialinės paramos formų. Tai — pašalpos (irgi grąžintinos per 10 metų) ir mokesčio už mokslą atidėjimas. Be to, neturtingiems studentams padėjo savišalpos organizacijos. Antai „Ste­ pono Batoro universiteto lenkų akademinio jaunimo broliškoji pagalba", buvusi maždaug kaip studentų profsąjunga, duodavo savo neturtingiems nariams papigintomis kainomis arba ir veltui pietus studentiškoje val­ gykloje „Mensa Academica", veikusioje prie vyrų bendrabučio Bokšto gatvėje, skyrė pinigines pašalpas. Jos žinioje buvo ligonių kasa. Ji tvar­ kė taip pat studentų poilsio namus, iš pradžių (1923—1928) Navikų dva­ re netoli Švenčionių, vėliau (nuo 1930 m.) Legotiškėse ant Neries krante prie Rykantų. Lėšas tiems reikalams skirdavo universitetas, Vilniaus miesto ir provincijos miestų savivaldybės iš įvairiausių rinkliavų, aukų ir kt. Patys studentai turėdavo įmokėti po 6 zlotus metinio nario mokes­ čio. Reikia pabrėžti, kad „Broliškosios pagalbos" vadovybę visą laiką, išskyrus 1931/32 m.m., sudarė endekai, kurie varė atvirą nacionalistinę veiklą. Todėl lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių studentų sąjungos 1929 m. protestuodamos pasitraukė iš „Broliškosios pagalbos". Be minėtosios len­ kų „Broliškosios pagalbos", universitete buvo dar viena savišalpos orga­ nizacija—„Stepono Batoro universiteto studentų žydų savitarpio pagalbos draugija", kurios vadovybė priklausė sionistams. 166

Visos tos materialinės pagalbos teikimo formos, savaime suprantama, ; negalėjo iš esmės pagerinti studentų ekonominės padėties. Žymi studentų dalis turėjo ieškoti kokio darbo: vertėsi pamokomis, dirbo įmonėse, ad­ vokatų kanceliarijose, miesto savivaldybėje, skerdykloje ir pan. Nemaža studentų, nepaisydami sunkių materialinių sąlygų, atkakliai siekė mokslo, pratinosi dirbti mokslinį darbą ir buvo aktyvūs visuome­ nininkai. Vienas pirmųjų įsikūrė mokslinis studentų matematikos—gamtos būre­ lis (1919). 1921 m. gruodžio mėn. jis buvo suskirstytas į du būrelius: ma­ tematikos bei fizikos ir gamtos, o 1923 m. nuo šio atsiskyrė chemikai Ilgainiui moksliniai būreliai buvo įsteigti visuose fakultetuose. Kai kurie jų veikė labai energingai. Antai klasikinės filologijos būrelio iniciatyva 1930 m. išėjo straipsnių rinkinys romėnų poeto P. Vergilijaus 2000 gimi­ mo metinių garbei ,,Księga Vergiliuszowa", o 1937 m. antras kolektyvinis darbas iš klasikinės filologijos istorijos Vilniaus universitete ,,Z dziejow filologii klasycznej w Wilnie". Pasižymėjo ir studentai istorikai, 1933 m. išleidę memorialinę knygą2234526 istorijos būrelio pirmajam dešimtmečiui pa­ žymėti, taip pat studentai polonistai, sugebėję išleisti kelis specialius leidinius. 1937/38 m.m. universitete veikė 23 moksliniai būreliai. Daugelis jų glaudžiai bendradarbiavo su kitų Lenkijos universitetų moksliniais būre­ liais, rengė tarpuniversitetines konferencijas. Kai kurios iš jų įvyko Vilniuje. Pavyzdžiui, studentai istorikai suorganizavo Vilniuje du suva­ žiavimus: 1925 ir 1932 m., studentai polonistai — vieną 1926 m. Suvažia­ vimai skatino studentų savarankišką mokslo tiriamąjį darbą. Iš pradžių būrelius jungė universiteto mokslinių būrelių draugija, kuri leido žurnalą „Alma Mater Vilnensis", tačiau, remiantis 1933 m. įstatymu dėl aukštųjų mokyklų, draudusių kolektyvines organizacijas, draugija buvo paleista, ir paskutinis, dvyliktasis, žurnalo numeris išėjo. 1935 m kaip polonistų būrelio leidinys. Studentų tarpuniversitetiniai ryšiai nu­ trūko, o tai neigiamai atsiliepė jų pasiruošimui mokslo tiriamajam darbui, kurio intensyvumas po reformos smarkiai sumažėjo. Be mokslinių būrelių, universitete veikė daug visuomeninių-politinių, savišalpos ir sporto organizacijų, kurių iš viso 1937/38 m.m. buvo 48 22 Vilniaus miesto istorija, t. II, p. 81. 23 2r. Vilniaus vaivados L. Bocianskio reikalavimą „apriboti lietuvių jaunimo pri­ ėmimą į Vilniaus universitetą arba beveik visiškai •nepriimti, įvedant, pvz., stojamuosius egzaminus iš polonisiikos ir mokslo apie Lenkiją".— VUB, f. 100.5. 24 Nuo 1933 m. gegužės mėn., atidavus kiek bendrabučio patalpų licėjui, vyrų bend­ rabutyje vietų sumažėjo iki 84, o moterų — iki 67. (Moterų bendrabučio pastatas per karą sugriautas.) 25 Žr. „Kurjer W ilenski'', 1932.11.21, Nr. 42. 26 Be ataskaitinio skyriaus, ją sudaro diplominių (magistro bei senųjų daktaro) dar­ bų iš Lietuvos istorijos ištraukos ir santraukos. 167

1933 m. įstatymas apribojo susirinkimų laisvę, uždraudė įtraukti į dieno­ tvarkę politines temas, šaukti susirinkimus universiteto teritorijoje ir pan. Be to, visos studentų organizacijos turėjo „pataisyti" savo įstatus ir iki nustatyto termino persiregistruoti. Dėl to sumažėjo ir organizaci­ jų, ir narių. Stepono Batoro universiteto, kaip ir kitų prieškarinės Lenkijos uni­ versitetų, studentų organizacijoms buvo būdinga, kad jų skiriamąjį po­ žymį daugeliu atvejų sudarė ne tik profesinė ir politinė kryptis, bet ir tautinė sudėtis. Priežastis to buvo Lenkijos valdančiųjų sluoksnių va­ roma politinio, socialinio ir nacionalinio engimo politika, kurstanti na­ cionalizmą. Iš nacionalinių mažumų savo organizacijas turėjo lietuviai („Stepono Batoro universiteto lietuvių studentų sąjunga"), baltarusiai („Stepono Batoro universiteto baltarusių studentų sąjunga Vilniuje"), ukrainiečiai („Stepono Batoro universiteto ukrainiečių studentų būrelis"), kurio dau­ gumą sudarė atvykę iš Vakarų Ukrainos gimnazijų absolventai, negalėję patekti į Lvovo universitetą dėl jiems taikomo „numerus clausus", ir ru­ sai („Stepono Batoro universiteto rusų studentų sąjunga"). Studentai žy­ dai taip pat turėjo savo sporto organizaciją, savo polikliniką, įvairias politines organizacijas, kelis mokslinius būrelius bei draugijas. Žinoma, nacionalinių mažumų studentų organizacijos buvo palyginti nedidelės. Iš pradžių universitete gausiausia lenkų organizacija buvo „Visos Lenkijos jaunimas" („Mlodziež Wszechpolska"), vėliau pasivadinusi „Tautiniu jaunimu" („Mlodziež Narodowa"). Tai buvo endekų (Narodowa Demokracja) — lenkų politinės partijos, kuri kovojo dėl valdžios su sanacijos režimu (pilsudskininkais),— atstovybė universitete. „Tautinio jaunimo" nariai visomis priemonėmis kovojo prieš revoliucinį judėjimą, jų ginkluoti mušeikos užpuldavo darbininkų demonstracijas, universitete skleidė antitarybines, šovinistines, nacionalistines ir antisemitines nuo­ taikas, ne kartą sukeldami provokacines riaušes. Dėl antisemitinių riau­ šių 1931 m. visą lapkričio mėn. universitetas buvo uždarytas. Riaušės pasiekė viršūnę 1936/37 m.m., kada universitetas vėl buvo laikinai už­ darytas. Nuolaidžiaudamas studentų endekų reikalavimams, 1937/38 m.m. rektorius A. Vuicickis oficialiai diskriminavo žydus, skirdamas jiems vietas auditorijų kairiojoje pusėje. Protestuodami prieš šį rasistinį po­ tvarkį, pažangieji studentai užimdavo šias vietas27. Atskirą grupę sudarė klerikalinės studentų organizacijos, iš kurių nemažą vaidmenį vaidino „sumodernintų" katalikybės nuotaikų „Atgi­ mimo" draugija. Po J. Pilsudskio įvykdyto 1926 m. perversmo Lenkijoje, naujasis an­ tidemokratinis režimas (populiariai vadinamas sanacija) stengėsi veikti ir akademinį jaunimą. 1927 m. įsikūrė „Lenkų demokratinio jaunimo 168

sąjunga", kuri buvo suartėjusi su sanacijos kairiuoju sparnu. Sąjunga buvo negausi, bet kovojo prieš endekus ir kai kada remdavo pažan­ giųjų studentų veiklą. Sanacijos dešinysis sparnas (vadinamoji „pulki­ ninkų grupė") kaip atsvarą „Lenkų demokratinio jaunimo sąjungai" 1930 m. įkūrė „Jaunųjų legioną", kuris stengėsi radikalėjančias jaunimo nuotaikas panaudoti valdančiajam režimui remti. Ši organizacija nesu­ silaukė didesnio studentų pritarimo. Apskritai sanacijai nepavyko uni­ versitete sukurti kiek gausesnės atramos, ji tegalėjo remtis keliomis savo korporacijomis. 1922 m. susiformavusi „Nepriklausomo socialistinio jau­ nimo sąjunga" buvo nacionalistinės Lenkų socialistų partijos (PPS) įta­ koje, tačiau jos susirinkimus panaudodavo komunistai marksistinėms idėjoms skleisti. Buvo dar apolitinė organizacija „Valkatų klubas", ku­ rios nariai, „akademinės šopkos"— lėlių teatro — aktoriai, šaipėsi iš uni­ versiteto ir neuniversiteto autoritetų, tyčiojosi iš korporantų, kovojo prieš miesčioniškumą ir pan. Gražiausius visuomeninės veiklos puslapius universiteto istorijoje įra­ šė pažangusis komunistinis jaunimas. 1920/21 m.m, Matematikos—gam­ tos fakultete studijavo žinomo Lietuvos revoliucinio judėjimo Andriaus Domaševičiaus sūnus Jurgis, buvęs 1918 m. Vilniaus Darbininkų atstovų tarybos delegatas. J. Domaševičius universitete skleidė marksizmo idė­ jas, veikė tarp darbininkų. 1923 m. įsikūrus Vakarų Baltarusijos Komu­ nistų partijai (VBKP) ir komjaunimui, universitete ėmė reikštis komu­ nistų įtaka, organizuotis nelegalios kuopelės. Komunistų iniciatyva su­ organizuota marksistinė studentų organizacija „Socialistinio jaunimo sąjunga", „Plomien“ („Liepsna") veikė 1928—1930 m. Jos pirmininkas buvo komunistas M. Okulevičius. Ši sąjunga, jungusi lenkus, lietuvius ir baltarusius, gynė neturtingųjų studentų reikalus, kovojo su naciona­ lizmu ir fašizmu, už internacionalinį studentų solidarumą. Tada veikė ir analogiška žydų studentų marksistinė organizacija „Socferband" (So­ cialistinė sąjunga), kurios veikėjais buvo A. Gordonas, M. Zagorinas ir kt.2728 Lietuvių studentų sąjungoje 1931—1933 m. veikė marksistinė visuomenininkų sekcija, kurios branduolį sudarė komunistai ir komjau­ nuoliai. 1932 m. įsikūrė pusiau legali žydų studentų antifašistinė orga­ nizacija „Funk" („Kibirkštis"). Iš jos veikėjų buvo E. Bastackis, A. Germaniskis ir kt. Komunistų partijos veiklos aktyvėjimas, revoliucinio darbininkų klasės judėjimo kilimas, ekonominės krizės gilėj imas žymiai paspartino akademinio jaunimo radikalėjimo procesą, kuris smarkiai pa­ lietė ir lenkų klerikalinių bei prosanacinių studentų organizacijų eiles. 27 Apie studentų nacionalistų riaušes ir jų pasekmes žr. LTSR CVA, f. 175, I A/505, 544, 545 ir 605. 28 Karosas J. Kalba Vilniaus akmenys. V., 1963, p. 226—232.

169

1932 m. pabaigoje komunistų ir komjaunuolių iniciatyva iš buvusių pusiau legalaus „Intelektualų klubo" narių įkurta pogrindinė antifašistinė organizacija ,,Związek lewicy akademickiej —„Front" (Kairiųjų studentų sąjunga „Frontas"). Joje buvo keliasdešimt įvairių tautybių narių: V. Borisovičius, H. Dembinskis, J. Drūtas, I. ir M. Dzievickos, S. Jendrichovskis, J. Kapala, J. Markavičius, K. Petruševičius, J. Putramentas, J. Štachelskis, M. Vineckis, M. Žeromska ir kt. Sąjunga leido savo nele­ galų organą „Zew" („Šauksmas“), sudarė legalų „Neturtingųjų studentų bloką" nepasiturinčiosios studentijos reikalams ginti, kovojo prieš uni­ versiteto fašistinimą29. Universiteto studentai — komunistai ir antifašistai — neapsiribojo veikla universitete ir aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto ir krašto revo­ liuciniame judėjime. 1929—1930 m.m. J. Kovalskis ir A. Olkinas dirbo VBKP Vilniaus miesto ir apygardos komitetuose. Lietuvių Komunistų Biuro prie VBKP CK nariais nuo 1931 m. buvo J. Drūtas, K. Jonys, J. Ka­ rosas ir S. Vronas30. Daugelis komunistų buvo įvairių profesijų darbi­ ninkų profesinių sąjungų sekretoriais. Komunistų partijos vadovaujamose baltarusių revoliuciiiio-demokratinio ir nacionalinio išsivadavimo judėji­ mo organizacijose „Hramada" („Sambūris"), „Zmahanije“ („Kova") ir TBŠ („Tavariščestvo belaruskaj školy"—„Baltarusių mokyklų draugija") veikė studentai N. Martinčikas, P. Radziukas, V. Širanas, H. Veleckis, A. Vežbickis ir kt. Lietuvių švietimo „Kultūros" draugijos kairįjį sparną sudarė komunistai. Marksistinėje darbininkų partijoje PPS—Lewica (Lenkų socialistų partija — kairioji) atsakingas pareigas ėjo A. Žochovskis,.M, Lebedzis ir daugelis kitų. Be aktyvaus bendradarbiavimo pogrindinėje komunistinėje spaudoje, universiteto studentai ir auklėtiniai sumaniai panaudojo ir legaliąją an­ tifašistinę spaudą — lenkų laikraščius „Razem" („Kartu"), „Druk" („Spau­ da"), „Czytajcie" („Skaitykite"), „Poprostu" („Paprastai") ir „Karta" („Lapas"), kuriuos visus uždarė administracija, lietuvių „Žinias", vien­ kartinius visuomeninius literatūros ir dailės leidinius: „Varsnos", „Var­ pos", „Vingis", „Sėja", „Pjūvis" ir „Vienkartinis"31, baltarusių nacionali­ nio išsivadavimo judėjimo organizacijų leidinius ir kt. Šie atskiri leidi­ niai tęsdavo savo pirmtakų idėjinę kryptį. Už aktyvų dalyvavimą Komunistų partijoje, komjaunime, antifašisti­ nėje veikloje, už streikų ir politinių demonstracijų organizavimą, už revoliucines kalbas ir publicistinę veiklą daugiau kaip šimtas studentų buvo Vilniaus apygardos teismo nuteisti daugeliu metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kankinami Kartūzų Berezos koncentracijos stovykloje, tremia­ mi kaip „pavojingi" iš Vilniaus miesto ir krašto į Lenkijos gilumą Uni­ versitetas gali pagrįstai didžiuotis šių savo auklėtinių revoliucine veik­ la, jų kovinėmis tradicijomis. 170

HUMANITARINIAI MOKSLAI FILOLOGIJA

niversiteto kūrėjų buvo užsimota įkurti dešimt filo­ loginių katedrų. Tačiau dvi iš jų niekada neveikė (lietuvių filologijos ir Rytų filologijos), dvi ketvir­ tojo dešimtmečio pradžioje uždarytos (romanų filo­ logijos ir visuotinės literatūros), o germanų filologi­ jos ir lenkų kalbos katedros veikė su pertraukomis. Pastaroji, be to, beveik visą laiką vakuodavo, nes neturėdavo profesoriaus. Savo veikla, rezultatais labiausiai pasižymėjo indoeuropiečių kalbo­ tyros katedra, oficialiai atidaryta 1923 m. Iš esmės tai vieno mokslininko prof. Jano Otrembskio (1889—1971), pradėjusio dirbti šiame universi­ tete 1921 m., nuopelnas1. Tai buvo didelės erudicijos mokslininkas: mo­ kėjo daug indoeuropiečių kalbų (sanskritą, graikų, hetitų, italikų, slavų, germanų, baltų), turėjo gerus teorijos pagrindus, buvo labai darbštus ir iniciatyvus. Trūkstant kitų katedrų dėstytojų, jis skaitydavo ir ne savo katedros disciplinas. Pavyzdžiui, uždarius lenkų kalbos katedrą, paėmė polonistikos kursus; 1923 m. uždarius germanų filologijos katedrą, skai­ tė ir germanistikos dalykus, nuo 1926 m. J. Otrembskis yra talkinęs taip pat klasikinės filologijos ir slavistikos katedroms. Atvažiavęs į Vilnių (iš Kališo, kur mokytojavo). J. Otrembskis vei­ kiai ėmė tyrinėti lietuvių kalbą, ypač Vilniaus krašto lietuvių tarmes ir lenkų kalbos lituanizmus. Didžiausias šiuo laiku parengtas lituanistinis darbas—'monografija „Rytų lietuvių Tverečiaus tarmė"2. Neveikiant lietuvių filologijos katedrai, J. Otrembskis skaitė lietuvių kalbos dalykų kursus valandinio atlyginimo tvarka. Pirmąsias savo li­ tuanistines paskaitas jis pradėjo skaityti 1925/26 m.m. antrajame ir tre­ čiajame semestre. Be lietuvių kalbos gramatikos, jis dėstė dar šiuos lituanistikos ir apskritai baltistikos dalykus: Daukšos „Postilės" inter­ pretaciją, lietuvių dialektologiją, lietuvių filologiją, specialiuosius litua­ nistikos klausimus, lietuviškų tekstų analizę, lietuvių ir latvių kalbų 29301 29 Вильнюсское подполье. Вильнюс, 1966, c. 257—267; Filipajtis E. Lewica akademicka w Wilnie. Bialystok, 1965. 30 Годы испытаний и мужества. Минск, 1973, с. 207—220. 31 Marcinkevičius J. Komunistų partijos idėjų įtaka Vilniaus krašto lietuvių darbo žmonių išsivadavimo kovai 1930—1939 metais.— Už socialistinę Lietuvą. V., I960, p, 254. 1 Plačiau žr. Safarewicz J. Jan Otrębski.— Actą Baltico-Slavica, VIII. Warszawa, 1973, p. 7—14; Otrębska H. Bibliografia prac Jana Szczepana Otrębskiego, cz. I.— Actą Bal­ tico-Slavica, III, 1966, p. 9—22; cz. II.— Actą Baltico-Slavica, VIII, 1973, p. 15— 19. 2 Otrębski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie, cz. 3, 1. Kraków, 1932, 1934. 171

lyginamąją gramatiką, baltų kalbų žodžių darybą, prūsų kalbos grama­ tiką. Komplektuodamas indoeuropeistikos seminaro biblioteką, J. Otrembskis sukaupė daug baltų filologijos veikalų (E. Bernekerio, A. Beeenbergerio, A. Bilenšteino ir k t). Reikia pažymėti ir jo mėginimą rinkti medžiagą senosios lietuvių kalbos žodynui ir organizavimą magistro seminarų tiems polonistams, kurie antrąja specialybe norėtų rinktis lie­ tuvių filologiją. J. Otrembskis buvo ne tik didelis mokslininkas, bet ir geras peda­ gogas, išugdęs garsių lenkų lingvistų. Jo mokiniai buvo indoeuropeistai J. Safarevičius, V. Cimochovskis, ugrofinų ir lietuvių kalbų specialistas Č. Kudzinovskis. Janas Safarevičius (g. 1904)3, į kurį jau studento metais J, Otrembskis dėjo dideles viltis, grįžęs iš Paryžiaus, kur jo mokytojai buvo A. Mejė, Ž. Vandrijesas ir kiti, 1932—1937 m. Vilniaus universitete skaitė kalbo­ tyros teorijos ir bendrosios kalbotyros kursus, hetitų kalbos gramatiką ir klasikinės filologijos dalykus, Gerai išmokęs lietuvių kalbą, J, Safa­ revičius taip pat vaisingai dirbo ir lituanistikos baruose; 1938 m. pa­ skelbė savo surastą M. Mažvydo akrostichą lietuviškoje ,,Katekizmo" prakalboje. (Vėliau pastebėjo jo akrostichą ir „Formoje krikštymo", 1559.) Liaudies Lenkijoje jis iš lietuvių kalbos daugiausia tyrė vietovar­ džių su priesaga ,,išk" paplitimo ribas, lietuvių veiksmažodžių veikslus, lietuviškos kilmės lenkų asmenvardžius. Kelis darbus J. Safarevičius pa­ skyrė baltų ir slavų kalbų santykiams. Klasikinę filologiją universitete reprezentavo dvi katedros — lotynų ir graikų. 1919/20 m.m. jose laikinai dėstė M, Boguckis (1860—1935) ir L. Cviklinskis (1853—1942). Sistemingo lotynų filologijos paskaitų ciklo sudarymas ir seminaro sukūrimas — tai profesoriaus Jano Oko (1875—1946)4 nuopelnas. Ka­ tedroje dirbo nuo 1920 iki 1939 m. Profesoriaus J. Oko seminaro daly­ viai yra buvę vėlesnieji mokslo darbuotojai: minėtas J. Safarevičius, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, Istorijos-filologijos fakulteto prodekanas Eugenijus Frolovas (1911—1965), veikalo apie G. E, Grodeką autorius A. Šantyras (1910—1973). Graikų filologijos katedra nuo 1920 m. buvo vakuojanti, kol 1923 m iš Liublino atvyko Stefanas Srebmas (1890—1962)5, skaitęs daugiau nei 20 kursų. Jam dar talkino J. Otrembskis, vadovavęs darbams iš graikų gramatikos, dialektologijos, žodžių darybos, veiksmažodžio, Šioje katedroje, be J. Safarevičiaus, kurį laiką vadovavusio graikų kalbos lektoratui, dar yra dirbusios S. Srebrno seminaro mokinės Z. Abramovič ir L. Malunovič. Jau minėta, kad lenkų kalbos katedra veike su pertraukomis, Per pirmuosius penkerius universiteto metus nepavyko susitarti su žymiais 172

lingvistais K. Niču, E. Klichu, J. Losiu ir J. Rozvadovskiu, kad jie už­ imtų vakuojančią katedrą. 1925 m. ministerija ją visai uždarė. Univer­ siteto vadovybei nepasisekė susitarti ir su V. Doroševskiu. Pagaliau 1928 m. ji pasikvietė Vitoldą Tašyckį (g. 1898), ir katedrą pavyko atgai­ vinti. Tačiau jau 1929 m. lapkričio mėn. jis išvyko į Lvovo universitetą. Katedrą profesoriaus pavaduotojo teisėmis užėmė A. Chominskis, neturė­ jęs docento vardo, todėl katedra ir vėl buvo vakuojanti. Ne ką geriau sekėsi ir slavų filologijos katedrai, nors geografinė Vilniaus specifika buvo ypač palanki slavistikos studijoms. 1919— 1922 m. vadovybė nesėkmingai kvietė į šią katedrą slavistus E. Klichą ir A. Briuknerį. Paskui kurį laiką ją buvo užėmęs profesoriaus pava­ duotojo teisėmis iš Mažeikių rajono kilęs Algirdas Chominskis (1884— 1943), iki 1922 m. buvęs Krokuvos universiteto slavistikos asistentas. A. Chominskis domėjosi ir lietuvių lenkų kalbų santykiais Vilniaus krašte. 1930 m. rugsėjo 20 d. katedros profesoriumi tapo Ervinas Košmideris (g. 1895), jau tada pasižymėjęs darbais apie veiksmažodžio veikslus. 1939 m., karo išvakarėse, jis grįžo į Vokietiją ir gavo katedrą Miunche­ no universitete. Rytų slavų literatūros problemas tyrinėjo profesorius M. Zdzechovskis (1861—1938), skaitęs romantizmo ir baironizmo istoriją Rusijoje ir Len­ kijoje, kursą apie Lermontovą, ir docentas V. Lednickis (g. 1891), taip pat dirbęs rusų romantizmo srityje. Lenkų literatūros tyrinėjimo universitete centras turėjo būti dvi ka­ tedros. 1919/20 m.m. tebuvo tik vienas lenkų literatūros profesorius — Juzefas Kalenbachas (1861—1929), komandiruotas vieneriems metams iš Varšuvos universiteto. Universiteto vadovybė į lenkų literatūros ka­ tedrą nesėkmingai kvietėsi A. Briuknerį, J. S. Bystronį, J. Tretiaką. Pa­ galiau 1921 m. į lenkų literatūros katedrą atvyko Krokuvos universiteto docentas Stanislavas Pigonis (1885—1968)6. Tai buvo eruditas, labai kruopštus ir darbštus mokslininkas. Jis daugiausia tyrinėjo lenkų ro­ mantizmo ir preromantizmo problemas, skaitė kursus apie A. Mickevi­ čių ir J. Slovackį, taip pat literatūros teoriją. Savo darbų rinkinį apie kultūrinį Vilniaus gyvenimą XIX a. paskelbė atskira knyga (1929). Dešimt metų (1922—1932) senąją lenkų literatūrą dėstė profesorius Kazimieras Tadas Kolbuševskis (1884—1943).345 3 Heinz A. Jan Saiarewicz.—„Nauka Polska”, 1965, Nr. 4, p. 68—73. 4 Gostkowski R. Prof. Dr. Jan Öko.— Lödzkie Towarzystwo Naukowe. Sprawozdania z czynnošci 1 posiedzen, 1946, Nr. 1, p. 63—64. 3 Abiam owicz Z. Prof. Stefan Srebrny i jego tworczosc naukowa i literacka.—„Mean­ der”, 1963, Nr. 2/3, p. 71—80. 5 Stanislaw Pigon. Czlowiek i dzielo. Krakow, 1972. 173

1932 m., išvykus abiem lenkų literatūros profesoriams, šį dalyką ėmė dėstyti iš Briuselio atvykęs buvęs Varšuvos universiteto docentas Man­ fredas Kridlis (1882—1957), domėjęsis daugiausia literatūros teorijos ir estetikos problemomis. Jis buvo smarkiai veikiamas Leningrado ir Maskvos formalinės mokyklos. Į antrąją lenkų literatūros katedrą buvo pakviestas iš Varšuvos uni­ versiteto Konradas Gurskis (g. 1895)7, kuris tyrinėjo romantizmą, A. Mic­ kevičiaus kūrybą, arionų literatūrą, taip pat XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poeziją. Germanų filologijos katedra nuo 1919 iki 1923 m., kai ministerija ją uždarė, buvo vakuojanti. Tik 1937 m., pakvietus profesoriaus pavaduo­ toju Henriką Andersą, ji buvo atkurta. H. Andersas tyrinėjo viduram­ žių Lenkijos vokiečių kalbą. Germanistikos dalykų (gotų kalbos pa­ grindus, vokiečių kalbos žodžių darybą) yra skaitęs J. Otrembskis. Romanų filologijos katedra veikė nuo 1919 m. iki uždarymo 1933 m. spalio 2 d. Nors romanistikos studentų buvo nemaža— 139, toji katedra buvusi uždaryta vadinamosios sanacinės vyriausybės iš keršto profe­ soriui S. Glikseliui (1888—1938), nes jis priešinosi valdžios kėslams su­ siaurinti universiteto autonomiją. S. Glikselis daug metų vienas skaitė visus kalbinius ir literatūrinius romanistikos kursus. Beje, prancūzų lite­ ratūrai (Moljerui, Ruso, XVIII a. prancūzų tragedijai, Šatobrianui ir kitiems) kiek paskaitų skirdavo ir profesorius M. Zdzechovskis, užėmęs visuotinės literatūros katedrą 1919—1933 m. Kai jis išėjo į pensiją, ka­ tedra buvo uždaryta. Universiteto vadovybė ir ypač Humanitarinio fakulteto filologai rū­ pinosi suorganizuoti lietuvių ir Rytų filologijos katedras. Sunku buvo įtikinti ministeriją, kad pakeistų neatitikusį katedros profilio pavadini­ mą —-„lietuvių ir rusų (baltarusių) literatūros katedra". S. Pigonio pasiū­ lymu 1922 m. buvo įkurta net „permanentinė komisija", nagrinėjusi šią problemą. Pagaliau 1929 m. pavadinimas buvo pakeistas —„lietuvių filologijos katedra", bet ir toliau nebuvo kam jos užimti. 1931 m. mi­ nisterija visai nepaskyrė jai lėšų. 1933 m. vėl kreiptasi į ministeriją ir prašyta lėšų; katedros profesoriumi ketinta kviesti norvegų moksli­ ninką Christianą Stangą. 1938 m. spalio 19 d. speciali komisija dar kar­ tą prašė ministerijos atkurti lietuvių filologijos katedrą, o jos vedėju skirti J. Otrembskį. Bet ministerija tvirtai laikėsi savo nuomonės ir lėšų neskyrė. Nesant lietuvių filologijos katedros, nuo 1928 m. buvo suorganizuo­ tas lietuvių kalbos lektoratas. Pirmasis lektorius iki 1930 m. buvo Vin­ cas Zajančkauskas (1880—1956)8. J. Otrembskio pasiūlymu jo įpėdiniu tapo Petras Kraujelis (1882—1933). Po jo mirties, 1933—1939 m. lietuvių kalbą universitete dėstė Bronius Untulis (1883—1977). 174

FILOSOFIJA

Nuo 1919 m. Humanitariniame fakultete veikė filosofijos skyrius, ku­ ris 1921 m., praplėstas pedagogika, imtas vadinti filosofijos ir pedago­ gikos skyriumi. Jame dažniausiai darbavosi 3 profesoriai arba jų pava­ duotojai, užėmę filosofijos ir pedagogikos katedras, tik kelis metus jų buvo keturi. 1919/20 m.m. filosofijos skyrius pradėjo, turėdamas rimtų dėstytojų. Žinomiausias j ų —'Vincentas Liutoslavskis (1863—1954), Rygos politech­ nikos institute ir Tartu universitete studijavęs chemiją, o Vakarų Europos universitetuose — filologiją, psichologiją ir filosofiją. Kazanės ir Kro­ kuvos universitetuose jis buvo dėstęs filosofiją ir psichologiją, o Vakarų Europos ir Amerikos universitetuose buvo skaitęs filosofijos ir psicho­ logijos, lenkų literatūros ir Lenkijos istorijos paskaitas. 1919—1929 m. Vilniaus universitete jis dėstė filosofijos istoriją, metafiziką, psicholo­ giją, etiką, istorijos filosofiją, religijos filosofiją, pažinimo teoriją, moks­ linio darbo metodiką, sociologiją, vedė seminarus. Lenkų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis išleido nemaža veikalų, periodikoje išspaus­ dino daugybę straipsnių789. Filosofinė V. Liutaslavskio koncepcija formavosi idealisto G. Teichmiulerio, kurio paskaitų klausėsi dar Tartu universitete, savotiško per­ sonalizmo įtakoje. Puikus antikinės filosofijos žinovas, jis susilaukė pri­ pažinimo, stilistiniu tyrimo metodu nustatė Platono raštų chronologiją. Orientuodamasis į religinius, spiritualistinius bei mesianizmo motyvus, ieškojo nemirtingumo ir tautos dvasios metafizinių pradų. Lenkiškajai tautos dvasiai teikdamas ypatingą vaidmenį pertvarkant pasaulį pagal teisingumo ir meilės idealus, V. Liutoslavskis plėtojo ir bandė praktiškai realizuoti utopines idėjas, įvairiose šalyse kuriant lenkiškumo „židinius", iš kurių sklindanti kultūra užtikrinsianti Lenkijai išimtinę padėtį pasau­ lyje. Šioje utopijoje nacionalistinės aspiracijos buvo susipynusios su antivokišku ir antisemitiniu nusistatymu. Daugianacionaliniame Stepono Batoro universitete tokios V. Liutoslavskio paskaitos galėjo patikti vien šovinistiškai nusiteikusiai lenkų studentijos daliai. Tik vienerius mokslo metus (1919—1920) filosofijos skyriuje dėstė iš Biržų apskrities Juodžionių kaimo kilęs Vladimiras Šilkarskis (1884— 1960). Maskvoje baigęs filosofijos bei klasikinės filologijos studijas ir 7 Księga pamiątkowa ku czci Konradą Gôrskiego, Torun, 1967. 8 1930/31 m.m. paskaitų tvarkaraštyje jis dar figūruoja kaip lektorius, bet iš tikrųjų jau nebedėstė (žr. LTSR CVA, f. 175, a|p. 5, b. 190, 1. 164). 9 Praca narodowa. Program polityki polskiej. Wilno, 1922; The World of Soûls. Lon­ don, 1924; Préexistence and Reincarnation. London, 1928; The Knowledge of Reality. Cambridge, 1930. 175

kurį laiką dėstęs Tartu universitete, Vilniuje jis skaitė graikų filoso­ fijos istorijos pirmąją dalį (ikisokratikus), kartu vedė graikų filosofijos seminarą, taip pat vieną lenkų filosofijos istorijos k u rsą—„Apie Micke­ vičiaus ir Slovackio filosofiją". Persikėlęs dirbti į Kauno universitetą, V. Šilkarskis tebepalaikė ryšius su Lenkijos filosofais, spausdinosi lenkų filosofiniuose žurnaluose. Vladislovas Horodiskis (1885—1920) skaitė naujųjų laikų filosofi­ jos istorijos, filosofijos įvado (terminijos problemos) paskaitas, vedė se­ minarą, nagrinėjusį mokslų metodologines problemas. Ilgesnį laiką dirbęs bibliotekose, jis turėjo polinkį istoriniams tyrimams, viena mėgs­ tamiausių jo sričių buvo filosofijos, ypač lenkiškojo romantizmo ir me­ sianizmo, istorijos Lenkijoje tyrimas. Studentams jis netgi skaitė spe­ cialų kursą „J. Goluchovskis — filosofijos romantikas". Tačiau V. Horodiskio veikla universitete tetruko vienerius metus, Neilgai universitete dėstė ir filosofas Vladislovas Tatarkevičius (g. 1886 m.). Studijavęs Varšuvoje, Ciuriche, Paryžiuje, Berlyne ir Marburge, Tatarkevičius 1915—1919 m. užėmė filosofijos katedrą Varšuvos universitete. 1919 m. pakviestas į Vilniaus universitetą, čia dirbo iki 1921 m. rudens, skaitė etikos, estetikos, logikos, antikinės filosofijos istorijos paskaitas, vedė seminarus. V. Tatarkevičius pirmasis ėmė tirti universiteto bibliotekos rank­ raštinius filosofijos kursus, dėstytus Lietuvos, Lenkijos ir kitų kraštų mokyklose. Sudaręs šių kursų katalogą, savo tyrimus apibendrino straipsnyje „Medžiaga filosofijos dėstymo istorijai Lietuvoje tirti"10. Nors tyrimas yra apžvalginis, straipsnis vertingas ne tik faktinės me­ džiagos gausumu, bet ir teoriniu požiūriu. Filosofijos istorikas, estetikos ir meno istorijos tyrinėtojas V. Tatarkevičius yra didelės erudicijos, plataus akiračio mokslininkas, vienas žymiausių LLR filosofų, 1921 m. V. Tatarkevičiui išvykus į Poznanės universitetą filosofijos ir pedagogikos skyriuje teliko du profesoriai — V. Liutoslavskis ir Ma­ rianas Masonijus (1862—1945), užėmęs pedagogikos katedrą. Turėdamas didelį pedagoginio darbo patyrimą, M. Masonijus universitete skaitė visuotinės filosofijos istorijos, estetikos, lenkų filosofijos istorijos paskai­ tas, vedė filosofijos klasikų lektūros ir kitus seminarus. Daugiausia rašė iš filosofijos istorijos ir estetikos; dėstė iki 1936 m. M. M asonijus—dienas žymesniųjų lenkų pozityvistų, kurio pažiūros formavosi stiprioje neokantizmo įtakoje. Pozityvistiškai sprendė filo­ sofijos esmės ir mokslų paskirties klausimus: daiktų esmė nepažini, mokslai turį apsiriboti reiškinių tyrimu, o filosofijos sritis — pažinimo sugebėjimų kritinė analizė. Išorinio pasaulio objektyvumo problemą lai­ kydamas neišsprendžiama, Masonijus vis dėlto nuosekliai pozityvistiniu keliu nenuėjo, laikėsi kai kurių materialistinės metodologijos postulatų. 176

Savitai spręsdamas lenkų filosofijos kilmės klausimą, tvirtino lenkišką­ ją metafiziką atsiradus ne be lietuviškojo romantizmo įtakos. 1923/24 m.m. pradžioje atvykęs Tadeušas Čežovskis (g. 1889) profeso­ riumi buvo iki 1939 m. Jis vienas pagrindinių Lvovo—Varšuvos filosofi­ nės mokyklos atstovų. Mokykla išgarsėjo laimėjimais, tirdama matemati­ nės logikos, loginės semantikos ir mokslų metodologijos problemas. Mo­ kyklai priklausiusių J. Lukasevičiaus, K. Aidukevičiaus, S. Lesnevskio, A. Tarskio darbai toliau plėtojami nūdienių logikų ir filosofų. Svarų in­ dėlį į pažinimo teoriją, logikos ir mokslo metodologijos tyrimą įnešė ir T. Čežovskis. Jo orientacija buvo ta pati, kaip ir kitų iš Lvovo—V ar­ šuvos mokyklos: atmetus iracionalizmą, naudojant matematinę logiką ir loginę semantiką kaip pažintinės analizės priemones, išplėtoti tradi­ cinę racionalizmo problematiką. Dirbdamas universitete, šią programą Čežovskis stengėsi realizuoti mokslinėse publikacijose ir paskaitose, Jis ėmė skaityti bendrąjį matematinės logikos ir atskirų jos dalių kursus: logistiką, loginių tipų teoriją, santykių teoriją. Taip pat skaitė pažinimo teorijos, mokslinio darbo metodikos, logikos ir mokslo metodologijos pagrindinių problemų, svarbiausiųjų filosofijos mokslo principų, pagrin­ dinių filosofijos krypčių, etikos paskaitas, vadovavo seminarams. Nuo 1931 m. Čežovskio paskaitos buvo skelbiamos taip pat Matematikos— gamtos mokslų fakulteto tvarkaraščiuose, taigi jas lankė ne tik huma­ nitarai. Studentams matematikams ir gamtininkams jos buvo tuo reikš­ mingos, kad mokslinį mąstymą grindė matematinės logikos principais. Universitetinių paskaitų pagrindu Čežovskis parengė veikalą „Svar­ biausieji filosofijos mokslo principai"11. Jis vadovavo filosofijos ir pe­ dagogikos skyriaus filosofijos seminarui, kartu būdamas ir studentų fi­ losofijos būrelio kuratorius. 1945—1961 m. T. Čežovskis — Toninės Mikalojaus Koperniko uni­ versiteto logikos ir filosofijos profesorius. V. Liutoslavskiui iš universiteto pasitraukus, 1931—1939 m. filosofi­ jos skyriuje darbavosi iš pradžių profesoriaus pavaduotojas, vėliau — ekstraordinarinis profesorius B. Jasinovskis, Vienos universitete apgy­ nęs disertaciją, kurioje nagrinėjo Leibnico logikos ir metafizikos san­ tykį. B, Jasinovskis specializavosi filosofijos istorijoje, universitete skaitė metafizikos bei pažinimo problemų, filosofijos istorijos paskaitas, o 1933/34 m.m. perskaitė kursą „Matematinio gamtos mokslo raida ryšium su filosofijos ir kultūros istorija". 50 Tataikiewicz Wl. M aterjaly do dziejow nauczania filozofji na Litwie.— Archiwum Komisji do badania historii filozofji w Polsce, t. II, cz. 2. Krakow, 1926. Apie V. Tatarkevičių žr.: Drėma V. V. Tatarkevičiaus įnašas į Lietuvos dailėtyrą.—„Pergalė", 1976, Nr. 11, p. 157—164. 11 Czezowski T. Glowne zasady nauk filozoficznych, wyd. 3. Wroclaw, 1959. 177

Filosofijos profesoriaus pareigoms priklausė ir psichologijos discipli­ nų dėstymas, tačiau jos buvo dėstomos nereguliariai; iš pradžių net visai neskaitytos. Nuo 1923 m. psichologijos paskaitas skaitė T. Čežovskis, tačiau ne kiekvienais metais. Psichologijos dėstymas stabili­ zavosi tik paskutiniaisiais universiteto gyvavimo metais. ISTORIJA

Stepono Batoro universitete istorijos katedroms vadovavo: Rytų Eu­ ropos istorijos (1920—1929 ir 1934—1939 m.) — F. Konečnis, o paskui — H. Lovmianskis, Lenkijos istorijos (1920—1939 m.) — S. Koscialkovskis, vidurinių amžių ir pagalbinių istorijos disciplinų (1921—1928 m.) — K. Chodynickis, tokiai pat ordinarinei (1924—1930, 1932—1939 m.) — T. Modelskis, vėliau — S. Zajončkovskis, naujųjų amžių istorijos (1930— 1939 m.) — J. Ivaškevičius, etnografijos ir etnologijos (1927—1939 m.) — C. Erenkroicova, vėliau — K. Mošinskis ir klasikinės archeologijos (1929—1939 m.) — R. Gostkovskis. Prie istorijos katedrų veikė seminarų kabinetai su nedidelėmis bib­ liotekomis. Juose vykdavo studentų proseminarai ir seminarai. Mokymo bei mokslo paskirtį turėjo taip pat 2 muziejai — etnografijos ir archeo­ logijos. Etnografijos muziejus buvo įkurtas 1925 m. C. Erenkroicovos inicia­ tyva. Muziejų rėmė studentai, kraštotyros būreliai, Vilniaus liaudies amatų rėmėjų draugija ir kt. Ilgainiui jis tapo moksline laboratorija, kurioje vykdavo studentų proseminarai ir seminarai, juo naudojosi ir mokslininkai — etnografai, dailininkai. Oficialiai skelbiamas jo tikslas buvo: 1) supažindinti su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liaudies kultūra, neišskiriant kurios nors etninės grupės, tautos, 2) pa­ vaizduoti krašto liaudies kūrybos tipiškiausius bruožus. Pagrindinis mu­ ziejaus, jo darbuotojų nuopelnas, kad kasmet buvo rengiamos studentų ekspedicijos į Vilniaus, Naugarduko, Polesės, Balstogės vaivadijas etno­ grafinei medžiagai rinkti. Išvykus C. Erenkroicovai, muziejui vadovavo K. Mošinskis. Keli žmo­ nės sudarė pagalbinį personalą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje muzie­ juje pradėjo dirbti bei iš dalies mokslinėms ekspedicijoms vadovauti M. Znamierovska-Priuferova ir V. Dynovskis. Archeologijos muziejus buvo atidarytas 1933 m., jis perėmė ir tuos eksponatus, kurie buvo išlikę iš 1855 m. Vilniaus Laikinosios archeolo­ ginės komisijos įkurto muziejaus. Nuo 1921 m. eksponatus globojo bib­ liotekos darbuotojas M. Brenšteinas, nuo 1926 m. juos tvarkė, kada-nekada atvykdamas Varšuvos universiteto prof. V. Antonevičius. Mūzie178

jaus vadovu buvo paskirtas prof. J. Okas, muziejui daug padarė nuo 1931 m. universitete dirbusi archeologijos katedros vyr. asistentė H. Cehak-Holubovičiova. Beje, 1940 m. ji kurį laiką dirbo archeologe prie Lietuvos TSR Meno muziejaus. Nuo 1938 m. archeologijos muziejuje asistentu dirbo V. Holubovičius, dalyvavęs archeologiniuose kasinėji­ muose (Vilniaus pilių teritorijoje ir kt.). Muziejus nuo 1937 m. pradėjo leisti žurnalą „Rocznik archėologiczny", kurį redagavo S. Zajončkovskis (išėjo 2 numeriai). Nors ne visos planuotos istorijos katedros buvo įsteigtos, o veikian­ čiose darbuotojai keitėsi, tačiau mokslo tiriamasis darbas turėjo paly­ ginti aiškią kryptį. Tyrimo objektas buvo Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės istorija. Šiame darbe dalyvavo ne tik istorijos, bet taip pat kitų katedrų ir net fakultetų dėstytojai. Teisių fakultete dėstytas spe­ cialus Lietuvos teisės istorijos kursas (Steponas Erenkroicas ir Janas Adamus). Pirmasis daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos Statutams, o ant­ rasis— paprotinei lietuvių teisei pagonybės laikais. Matematikos—gam­ tos fakultete dirbęs Vitoldas Stanevičius tyrė žemdirbystės ir agrarinių santykių raidą. Mokslinių darbų kryptį formavo koordinacinis centras, susidaręs Mokslo bičiulių draugijoje. Universitete dirbę istorikai sudarė vieno (trečiojo) draugijos skyriaus branduolį. Draugija leido metraščius, ku­ riuose skelbė mišrius mokslo darbus, nuo 1923 m. pradėjo leisti žurnalą ,,Ateneum Wilenskie'' (AW), skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių praeičiai12. Be straipsnių, iš tikrųjų darbų, nes jų dydis buvo ne­ ribotas, sąsiuviniuose skelbtos recenzijos, dokumentų publikacijos, ap­ žvalgos ir kita periodiniam leidiniui reikalinga medžiaga. Stambesnių straipsnių buvo daromi atspaudai knygomis. Iš viso išėjo 14 metraščių. Visus juos redagavo ir medžiagą rinko profesoriai istorikai: iš pradžios K. Chodynickis, vėliau T. Modelskis ir pagaliau B. Vilanovskis su S. Zajončkovskiu. Teoriniu požiūriu Vilniaus istorikai labiau linko prie va­ dinamosios Varšuvos istorikų mokyklos, kuri daugiau domėjosi socia­ line ekonomine istorija, o bendra jos kryptis buvo buržuazinė liberalinė. Nors universiteto istorikų žvilgsnis buvo nukreiptas į Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės praeitį, tačiau tos valstybės istorijos nė vienas nesiėmė rašyti, į ją buvo žiūrima kaip į Lenkijos istorijos dalį. Stam­ biausias ir reikšmingiausias darbas, skirtas Lietuvos valstybės pra­ džiai,—'H. Lovmianskio dviejų tomų studija13. Valstybės atsiradimas 12 Žurnalo paantraštė: Czasopismo naukowe, poswięcone badaniom przeszlošci ziėm vVielkiego X. Litewskiego. 13 Lowmiansk.i H. Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2. Wilno, 1931— 1932. 179

aiškinamas ūkine pažanga ir išoriniu pavojum. Bet vidiniams sociali­ niams prieštaravimams vis dėlto esminio vaidmens jis dar neskiria. Šią studiją iš dalies papildo S. Zajončkovskio darbai apie jotvingius14, kėlusius ir tebekeliančius ginčus dėl jų etninės priklausomybės. Jis sprendė ir kitą ginčijamą klausimą: Žemaitijos sienų kitėjimą ir jos santykius su likusia Lietuvos dalimi Mindaugo laikais15. S. Zajončkovskis taip pat gvildeno prūsų žemių užkariavimo ir apskritai Lietuvos bei Lenkijos kovas su Kryžiuočių ordinu ligi Melno taikos. Viename iš S. Zajončkovskio straipsnių aiškinami santykiai su Ordinu po Žalgirio mūšio, kada teritoriniai ginčai buvo atsidūrę Konstanco bažnytiniame susirinkime, o jų neišsprendus, buvo prieita prie paskutinio karo ir Melno taikos 1422 m.16 K, Chodynickis daugiausia rašė apie religinius santykius Lietuvoje ir Lenkijoje. Jis paskelbė taip pat du straipsnius, kuriuose įrodė, kaip atsirado ir plačiai paplito legendos apie pravoslavų ir katalikų kanki­ nius Vilniuje. Tos legendos, teigiančios, kad lietuviai pagonys žudę krikščionis, atsirado per politines kovas, kai graikų ir Romos apeigų bažnyčios siekė pagonių sukrikščioninimo prioriteto. Šie straipsniai, ge­ rai motyvuoti šaltinių duomenimis, sudarė rimtą atsvarą klerikalinei istoriografijai, aukštinusiai krikščionybės teigiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. Daug dėmesio skirta Lietuvos feodalinės valstybės santykiams su Ru­ sija, Lenkija ir totorių chanatais. Santykius su Rusija nagrinėjo F. Konečnis17, su Lenkija — H. Lovmianskis18. H. Lovmianskio straipsnyje, iš­ ėjusiame ir atskiru atspaudu, daug vietos skiriama teisiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams po Krėvos unijos. Tie santykiai buvę nepasto­ vūs, po Krėvos sudaryta dar kitų unijų, iki pagaliau buvusi įgyvendinta 1569 m. Liubline. Šią temą nagrinėjo ir Teisės fakulteto dėstytojas J. Adamus. Ūkio istoriją, visų pirma A. Tyzenhauzo reformas, tyrinėjo S. Koscialkovskis19. Drauge su tyrinėjimais reikalingas buvo ir archeografinis darbas, ku­ riame pasižymėjo R. Mienickis, dirbęs universitete ir Vilniaus archyve. Jis parašė du apžvalginius tos istorijos mokslo šakos darbus: „Vilniaus Senųjų aktų archyvas 1795—1922 m." ir „Vilniaus Archeografinė ko­ misija (1864—1915)". Be to, parengė spaudai didelę 1710 m. Varšuvos seimo protokolų publikaciją20. Kitą publikaciją, sudarytą iš Vilniaus amatininkų cechų aktų (Akty cechów wilehskich), labai kruopščiai pa­ ruošė H. Lovmianskis. Deja, bebaigiant spausdinti paskutinius šios kny­ gos lankus, prasidėjo antrasis pasaulinis karas, ir leidinys į knygų rinką nepateko; jis gaunamas Vilniaus mokslinėse bibliotekose. Smulkios pub­ likacijos ir dokumentų ištraukos kaip straipsnių priedai buvo skelbiamos žurnalo AW įvairenybių (Miscellanea) skyriuje. 180

Du savo darbus S. Zajončkovskis paskyrė istoriografijai141567892021. Stambiau­ sias bibliografijos darbas, skirtas Vilniaus universitetui, priklauso L. Janovskiui22. Nors ši bibliografija nėra visa, sakysim, stinga Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, tačiau ligi šiol ji tebėra parankinė knyga kiekvie­ nam universiteto istorijos tyrinėtojui. Lenkijos istorijos temomis bent kiek daugiau rašė R. Mienickis (apie didikų vaidmenį XVII a.), J. Ivaškevičius (santykiai su Napoleonu, 1830—1831 m. sukilimas), T. Modelskis (santykiai su Austrija XVIII a. pabaigoje, kai kurios istorinės geografijos problemos). Darbų iš Vakarų Europos istorijos parašė R. Gostkovskis. Jis domė­ josi antikinio pasaulio istorija, religija. Remdamasis archeologiniais duo­ menimis, jis aptaria senovės pasaulio meną ir fizinį auklėjimą23. Darbų iš etnografijos buvo nedaug. K. Mošinskis, surinkęs gausią etnografinę medžiagą Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, susipažinęs su istorine literatūra, parašė trijų tomų studiją „Slavų liaudies kultū­ ra"24, plačiai aptardamas slavų materialinę ir dvasinę kultūrą. Atkreiptinas dėmesys ir į C. Erenkroicovos etnografijos darbus25 Remdamasi rusų liaudies padavimais, seniausiais rašytiniais šaltiniais, keliuose savo straipsniuose ji apibūdino rusų—lenkų, rusų—mordvių, ru­ sų—skandinavų liaudies kultūrinius santykius. Vilniuje dirbę istorikai parašė nemaža straipsnių ir plačių studijų, ypač iš Lietuvos istorijos. Didžiausias jų nuopelnas yra tas, kad jie savo darbuose, panaudoję daug istorijos šaltinių, taip pat dar neskelbtų, ap­ ėmė naujas neištyrinėtas istorijos problemas, atmetė reakcingiausiajai buržuazinei istoriografijai būdingas koncepcijas. 14 Zajączkowski St. Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais.— Lietuvos praeitis, t. I, sąs. 2. K., 1941; Jotvingių problema istoriografijoje.— Lietuvos praeitis t. I, sąs. 1. K., 1940. 15 Zajqczkowski St. Studja nad dziejami Žmudzi wieku XIII. Lwow, 1925. 16 Zajqczkowski St. Studja nad procesami Polski i Litwv z Zakonem Krzyžackim w 1. 1420—1423.— AW, t. 12, 1937. 17 Koneczny F. Geneza uroszczeñ Iwana III do Rusi Litewskiej.— AW, t. III, z. 10— 11. 1926; Litwa a Moskwa w latach 1449—1492. Wilno, 1929. 18 Lowmiañski H. Wcielenie Litwy do Polski w 1386 roku.— AW, t. 12, 1937, 19 Kosciaikowski S. Z dziejów Komisji skarbowej Litewskiej w początkach panowania Stanislawa Augusta.— AW, r. II, z. 7—8, 1925. 20 M ienicki R. Diarjusz Walnej rady Warszawskiej z roku 1710. Wilno, 1928. 21 Zajqczkowski S. Przegląd badañ .nad dziejami Litwy do 1385 r. Lwow, 1935; Litewski ruch naukowy w zakresie historji. Proba charakterystiki. Lwow, 1935 22 Janowski L. Slownik bio-bibliograficzny Universytetu Wiíeñskiego. Wilno, 1939. 23 Gostkowski R. Wychowanie fizyczne w starožytnošci. Kraków, 1928; Kaplani į kaplanki w sztuce kreteñsko-mykeñskiej i greckiej. Wilno, 1936. 24 M oszyñski K. Kultura ludowa slowian, t. 1. Kraków, 1929. 25 Ehrenkreutzowa C. Ze studjów nad obrzędami weselnvmi ludu polskiego Wilno 1920 ir kt. ‘ 181

TEISĖS IR VISUOMENĖS MOKSLAI eisės ir visuomeninių mokslų fakultetas pradėjo veik­ lą 1919 m. spalio mėnesį. Fakulteto katedroms vado­ vavo: romėnų teisės — Pranciškus Bosovskis, teisės teorijos ir filosofijos — Jurgis Landė, vėliau — Ste­ ponas Glaseris, Viktoras Sukienickis, Lenkijos ir Lietuvos teisės istorijos — Steponas Erenkroicas, Va­ karų Europos teisės istorijos — Ivas Javorskis, baž­ nytinės teisės — Alfonsas Parčevskis, vėliau — Bo­ leslovas Vilanovskis, politinės ekonomijos—Vladislovas Zavadzkis, politinės (valstybinės) teisės — Vaclovas Komarnickis, iždo (finansų) tei­ sės— Mečislovas Gutkovskis, administracijos ir administracinės teisės — Kazimieras Kšyžanovskis, vėliau — Jurgis Paneika, baudžiamosios teisės ir proceso — Bronislovas Vrublevskis (beje, ligi 1928 m. veikė dar ir baudžiamojo proceso katedra, kuriai vadovavo S. Glaseris), civilinės tei­ sės — Juozapas Zaikovskis, civilinio proceso — Eugenijus Vaskovskis, prekybinės ir vekselių teisės — Adomas Chelmonskis; nuo 1938/39 m.m. įsteigtai Rytų žemėse galiojančios civilinės teisės katedrai — Pranciškus Bosovskis, be to, buvo speciali Lietuvos teisės studija, kurios vedėjas buvo S. Erenkroicas. Fakultete mokslas truko ketverius metus. Pirmaisiais mokslo metais buvo dėstoma: romėnų teisė ir jos istorija, Lenkijos santvarkos istorija, senoji Lietuvos teismų teisė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvar­ kos istorija, Vakarų Europos teisės istorija, teisės teorija, Lenkijos senoji privatinė teisė, pagoniškosios Lietuvos santvarkos istorija, senovės Len­ kijos teisės šaltiniai, senovės Lenkijos teismo procesas. Antraisiais me­ tais dėstyti šie dalykai: mokslas apie valstybę ir politinė teisė, bažnytinė teisė ir šeimos teisė, politinė ekonomija, tarptautinės sutartys, konstitu­ cinės teisės istorija. Trečiaisiais mokslo metais: baudžiamoji teisė, biu­ džetas ir biudžetinė teisė, administracijos mokslas ir administracinė teisė, agrarinė politika, teisės filosofija, kalėjimo teisė, Lenkijos baudžiamasis procesas. Ketvirtaisiais mokslo metais dėstyta: civilinis procesas, civilinė teisė, tarptautinė privatinė teisė, prekybinė ir vekselių teisė, teismo me­ dicina. Lietuvos teisės studijoje dar buvo dėstomi šie dalykai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvarkos istorija, Lietuvos senoji teismų teisė, Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltinių apžvalga, pagoniškosios Lie­ tuvos santvarkos istorija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusių žemių santvarka po padalijimų, Lietuvos statutai ir kt. Fakulteto studentų skaičius svyravo nuo 470 (1923/24 m.m.) iki 1113 (1936/37 m.m.)1. Per pirmąjį dešimtmetį fakultetą baigė 324 studentai, 182

vėliau jį kasmet baigdavo po šimtą ir daugiau žmonių. Antai 1930 m. baigė 114, 1931 m.— 91, 1932 m.— 110, 1933 m.— 126, 1934 m.— 136 klausytojai. Fakulteto mokslo darbuotojai nuo 1925 m. leido metinį mokslo darbų rinkinį „Rocznik prawniczy wilenski"12. Teisės fakulteto dėstyto­ jai parašė nemaža mokslo darbų, kur, remdamiesi obj ektyvistiniu ir dogmatiniu juridiniu metodu, neatskleisdami valstybės ir teisės klasi­ nės esmės ir jų paskirties klasinėje visuomenėje, nagrinėjo buržuazi­ nės Lenkijos ir kitų buržuazinių šalių visuomeninę ir valstybinę santvar­ ką bei teisę. Kai kurių autorių darbuose yra šmeižiama tarybinė valsty­ bė ir teisė, iškraipomi jų pagrindiniai principai. V. Komarnickis savo knygose „Lenkijos politinė teisė" (1922), „Apie teisinę tvarką ir sveiką valstybinę santvarką" (1928)3 ir kt. teisino ir gyrė buržuazinę teisėtvarką, stengėsi pateisinti Lenkijos valstybės viršinin­ ko, o vėliau prezidento vienasmenišką stiprią valdžią, visapusiškai gyrė Lenkijos konstitucijas ir formaliai dogmatiškai aprašė valstybės institutus. Straipsnyje „Lenkijos valstybingumo atkūrimas Rytų žemėse“4 iškrai­ pė „Rusijos tautų teisių deklaracijos" ir „Dirbančiosios ir išnaudojamo­ sios liaudies teisių deklaracijos" turinį, grindė Lenkijos pretenzijas į 1772 metų sienas. Vilniaus krašto užgrobimą jis laikė gyventojų apsi­ sprendimo rezultatu. Kitame straipsnyje „Tarybų Sąjungos nauja vals­ tybinė santvarka" iškraipė 1936 metų TSRS Konstitucijos turinį ir esmę5, A. Micelskis savo straipsnyje „Fašizmo ideologinio pagrindo bruo­ žai“6 iš tikrųjų propagavo Italijos fašizmą, jo idėjas, organizacinius prin­ cipus bei veiklos motyvus. Antitarybines pažiūras reiškė ir profesorius S. Glaseris knygoje „Lenkijos baudžiamosios teisės bruožai"7, propa­ guodamas buržuazinius baudžiamuosius įstatymus, neva užtikrinančius tikrą teisingumą. Nusikaltimą jis apibrėžė formaliai kaip teisės normų pažeidimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. Bausmę laikė kan­ čia už neteisėtą poelgį, kaip užmokestį už veiklą. Jos paskirtis paten­ kinti nukentėjusi ir visuomenę, taip pat įbauginti galimus nusikaltėlius. Pagrindinis bausmės tikslas — palaikyti teisinę tvarką. Nusikaltėlių pa­ taisymas, autoriaus nuomone, esąs socialinės politikos, socialinės teisės, bet ne baudžiamosios teisės dalykas. Kitame savo darbe „Politinių nusi1 1923/24—1936/37 m.m. universiteto struktūra. 2 „Rocznik prawniczy Wilenski", rok VIII, 1936, p. XXVI. 3 Komarnicki W. Polskie prawo polityczne, 1922; O praworządnošč i zdrowy ustroj panstwowy. Wilno, 1928. 4 Komarnicki W. Odbudowa panstwowosci polskiej na Ziemiach Wschodnich.—„Rocz­ nik prawniczy Wilenski", rok IV, 1929. 5 Komarnicki W. Nowy ustroj panstwowy Zwiazku Sowietow.—„Rocznik prawniczy Wilenski", rok IX, 1938, p. 176—177, 184. 6 M ycielski A. Szkic ideologicznej postawy faszvzmu.—„Rocznik prawniczy Wilenski", rok VIII, 1936. 7 Glaser S. Polskie prawo kerne w zarysie. Wilno, 1931, p. 207, 254—255 183

kaltelių išdavimo pagrindas"8 pripažino, kad kovotojų prieš despotinę valdžią nedera išduoti valstybei. Šiuo atveju tokių asmenų neišdavimas esąs ne teisinės tvarkos pažeidimas, o iš tikrųjų jos įgyvendinimas. Tokių kovotojų išdavimas būtų priešingas tautos teisinei sąmonei, padėtų ne­ teisėtam režimui, kuris laikosi jėga ir priespauda. Tačiau toliau knygoje autorius iškraipė tarybinių įstatymų turinį bei prasmę. Politiniai nusi­ kaltimai esą apibrėžti taip, kad bet kuri nepageidaujama veikla gali būti kvalifikuota kaip politinis nusikaltimas. Gana pažangių pažiūrų buvo profesorius B. Vrublevskis. Knygoje „Baudžiamosios politikos bruožai"9 jis rašė, jog, kovojant su nusikalsta­ mumu, svarbiausia pataisyti nusikaltėlius morališkai arba teisiškai, kad nusikaltėlis netaptų recidyvistu. Tuo galima sulaikyti naujus nusikalti­ mus. Represijų jis nelaikė racionaliomis priemonėmis ir žiūrėjo į jas ne­ gatyviai. Jis įrodinėjo, jog nuteistuosius reikia ruošti gyventi laisvėje, kad jie nebūtų pavojingi visuomenei. Pasisakė prieš mirties bausmę ir kalėjimą iki gyvos galvos, nes taip žmogus negali būti sugrąžintas vi­ suomenei. B. Vrublevskis įrodinėjo, kad kalėjimo bausmes reikia su­ trumpinti iki šešerių metų. Bausmę iki vieno mėnesio siūlė skirti tiems, kurie morališkai nėra sugedę, o tik nepaisė teisės normų. Autoriaus nuomone, pozityvių politinių, moralinių ar religinių idėjų, nors jos būtų priešingos baudžiamajai teisei, nesą galima nuslopinti. Kitame vei­ kale ,.Teisės ir etikos studija"10 B. Vrublevskis nagrinėjo pareigos, ver­ tinimo, pažinimo, įstatymų leidimo pagrindų, teisinės ir etinės kultūros problemas. Plačiai aprašė teisės ir moralės vaidmenį, tačiau neatskleidė jų klasinės esmės ir tikrosios paskirties klasinėje visuomenėje. Jis teigė, kad teisė ir etika turinti tarnauti visiems visuomenės nariams vienodai, kad teisingumas esąs visiems vienodas. Skyrė dogmatinį teisės suprati­ mą nuo tikrosios teisės ir kritikavo teisės teoretikus, kurie sutapatino teisės normas su tikrąja teise. Jurgis Landė savo moksliniuose straipsniuose, paskelbtuose 1959 m.1!, kritikavo H. Kelzeno normatyvinės teisės teoriją ir propagavo L. Petražyckio psichologinę teisės teoriją. Teisę jis suprato kaip vieną iš elge­ sio praktinio vertinimo formų. Teisės normos realus atitikmuo yra teisinis pergyvenimas, kuriame teisė pasireiškia kaip tikrovės dalykas. Teisinio pergyvenimo psichologija, L. Landės nuomone, turi būti teisės teorijos pagrindinis branduolys. Teisinę politiką reikėtų pagrįsti teisės veikimo būdų pažinimu, teisės istorine raida, kad būtų galima plėtoti visuomenės santvarką ateityje. J. Landė kritikavo pozityvizmo ir normatyvizmo, teisines-natūralines koncepcijas, aprlorines-dedukcines ir naivias realistines teorijas. Jis teisingai išdėstė teisės normos struktūrą ir pabrėžė, kad norma nesutampa su įstatymo tekstu. Teisę galima tirti kaip normas ir kaip jų atitikimą realiuose reiškiniuose. Pati norma 184

esanti elgesio taisyklė, tai proto padarinys. Norma realizuojama ir tampa tikrovės elementu, kai ją žmonės panaudoja, kai ji pereina per žmonių psichiką. Teisės teorija turinti apimti apskritai teisę kaip normų visumą ir kaip tikrovės reiškinį. Ji turinti paaiškinti, kaip teisė atsirado, kito veikiama įvairių visuomenės reiškinių (ūkinės santvarkos, valsty­ binės prievartos), kaip keitėsi kartu su visuomeninių formacijų eilišku­ mu, kaip atlieka svarbias visuomenei funkcijas. J. Landės samprotavi­ mai apie teisę yra iš esmės teisingi. P. Bosovskis darbe „Naujos idėjos privatinės teisės srityje''89*12 kriti­ kavo koncepciją, suteikiančią teisėjui galimybę, kai įstatymuose yra spragų, spręsti privačius ginčus, laikantis bendrų teisės normų. Jis kritikavo teisės teoriją ir civilinį kodeksą, kad neteisingai apibūdino gerų ketinimų sąvoką sutarčių teisėje ir identifikavo su teisingumo sąvo­ ka, o teisėjui nurodė laikytis ne tik gerų ketinimų, bet ir įsigalėjusių papročių. Teisėjai turį kurti naują teisę ir kovoti su nesąžininga kon­ kurencija. Tačiau P. Bosovskis sutiko, kad teisėjų įgaliojimas plėtoti teisę — vienintelis būdas pašalinti sunkumus, kai būtinai reikia iš pa­ grindų pakeisti teisę. Vadinasi, autorius pats sau prieštaravo ir teisino buržuazinio teismo praktiką kurti teisės normas.

MATEMATIKOS-GAMTOS MOKSLAI MATEMATIKA irmaisiais Matematikos—gamtos fakulteto veikimo metais jame dirbo matematikai V. Stanevičius, S. Kempistas ir J. Rudnickis. Kiekvienas iš jų vado­ vavo vienam matematikos seminarui. Seniausias iš jų Viktoras Stanevičius (1866— 1932), 1887 m. baigęs Peterburgo universitetą, dirbo Rusijos aukštosiose mokyklose, buvo caro valdžios persekiojamas. Nuo 1920 m. V. Stanevičius Vil­ niaus universiteto matematikos I katedros vedėjas, vadovavęs dife­ rencialinės geometrijos bei aukštosios algebros seminarui. V. Stane­ 8 Glaser S. Zasada extradycji w odniesieniu do przestępcovv politycznych. 1924, p. 24—27. 9 W roblewski Br. Zarys polityki karnej. Wilno, 1928, p. 6, 11, 26, 35—36, 57. !0 W roblewski Br. Studja z dziedziny prawa i etyki.—„Rocznik prawniczy Wilenski", rok VII, 1935. 11 Landė J. Studia z filozofii prawa. Warszawa, 1959. 12 Bossowski P. Nowe ideje w dziedzinie prawa prywatnego.—„Rocznik prawniczy W i­ lenski", rok. IV. Lublin, 1930. 185

vičius 1920/21 m.m, buvo Matematikos—gamtos fakulteto dekanu, o 1921/22 m.m.— universiteto rektorium. Jis yra paskelbęs darbų iš skai­ čių teorijos. Steponas Jonas Kempistas (1892—1940) 1911 m. gavo licenciatą Sorbonoje, o 1919 m. už disertaciją „Apie pusiautolydžias funkcijas" Kro­ kuvos universitetas jam suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1921 m, S. Kempistas dirbo universitete matematikos II katedros vedėju. Dėstė matematinę analizę, aibių teoriją, realaus kintamojo funkcijų teoriją ir dviejų kintamųjų funkcijų speckursą. Vadovavo realaus kintamojo funk­ cijų teorijos seminarui. S. Kempistas nagrinėjo analiziškai vaizduojamus funkcijas, Danžua ir Burkilio integralus, daugelio kintamųjų funkcijas ir' intervalo funkcijų apibendrinimą — trikampio funkcijas, pastarąsias taikęs paviršių teorijai. Julius Rudnickis (1881—1948) 1901 m. Sorbonos universitete įgijo matematikos licenciatą, o 1904 m.— Aukštojoje elektrotechnikos mokyk­ lo je — elektriko diplomą. Už disertaciją „Tam tikro funkcijų augimo tipo tyrimai" Krokuvos universitetas 1915 m. jam suteikė filosofijos dak­ taro laipsnį. Po to jis dėstė Varšuvos universitete ir Varšuvos Politech­ nikoje. Nuo 1923 iki 1939 m. Vilniaus universitete J. Rudnickis va­ dovavo matematikos III katedrai ir kompleksinio kintamojo funkcijų, integralinių lygčių bei antros eilės dalinių diferencialinių lygčių semi­ narui, o 1927—1929 m. buvo dar ir Matematikos—gamtos fakulteto de­ kanu. J. Rudnickis buvo „Stepono Batoro universiteto lietuvių studentų sąjungos" kuratorium. Universitete J. Rudnickis dėstė aukštąją algebrą, skaičių teoriją, ana­ lizinę geometriją, diferencialinę geometriją, geometrijos didaktiką (me­ todiką) ir speckursą „Nuo klasikinės mechanikos iki kvantinės mecha­ nikos". Dar prieš 1919 m. paskelbtuose darbuose J. Rudnickis elemen­ tariais būdais įrodė kai kuriuos geometrijos ir skaičių teorijos dėsnius, nagrinėjo vieną funkcinę lygtį, kurios sprendiniai apibendrino gama funkciją. Žymiausi universiteto matematikai buvo Antanas Zigmundas ir jo mokinys Juozapas Marcinkevičius. Filosofijos mokslų daktaras A. Zig­ mundas (g. 1900), persikėlęs iš Varšuvos universiteto, dirbo Stepono Batoro universitete 1930—1939 m. katedros vedėju ir vadovavo komp­ leksinio kintamojo funkcijų teorijos bei eilučių teorijos seminarui. Dėstė analizinę geometriją, diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, diferen­ cialines lygtis, matematiką chemikams, bendrosios eilučių teorijos spec­ kursą. Nuo 1940 m. dirba JAV aukštosiose mokyklose. Po karo palaiko ryšius su Lenkijos Liaudies Respublika, 1961 m. išrenkamas Lenkijos Mokslų akademijos nariu. 1966 m. A. Zigmundas dalyvavo pasaulinia­ me matematikų kongrese Maskvoje 186

Labiausiai A. Zigmundą išgarsino monografija anglų kalba „Trigo­ nometrinės eilutės", kur apžvelgiama Furjė eilučių ir bendresnių eilu­ čių raida1, pateikiant iki 1935 m. žinomus duomenis. (Veikalas 1939 m. buvo išverstas ir į rusų kalbą.) Po karo Amerikoje A. Zigmundas išleido savo monografiją antrą kartą dviem tomais2. Šiame leidime apžvelgiami ir tyrinėjimų duomenys, gauti po 1935 m. Čia nagrinėjama apibendrintų išvestinių ir integralų pritaikymas trigonometrinėms eilutėms, tų eilučių konvergavimas beveik visur, teisinių operatorių interpoliavimas ir dau­ gialypių Furjė integralų apžvalga. A. Zigmundo monografijos antrasis leidimas taip pat išverstas į rusų kalbą3. A. Zigmundas su Varšuvos matematiku Stanislovu Saksu (1897—1943) paruošė monografijos pobūdžio analizinių funkcijų kursą4. Savo origi­ naliuose darbuose A. Zigmundas nagrinėjo funkcijų teorijos ir tikimy­ bių teorijos klausimus, pavienius integralus, trigonometrinių eilučių for­ malių sandaugų ir jungtinių eilučių apibendrintą konvergavimą, lokali­ zavimo teoremas. J. Marcinkevičius (1910—1940) dar studijuodamas Vilniaus univer­ sitete, prof. A. Zigmundo paveiktas, susidomėjo trigonometrinėmis eilu­ tėmis ir jau 1933 m. parašė magistrinį darbą. Nuo 1934 m. ėmė dirbti šiame universitete jaunesniuoju asistentu. Už disertaciją „Absoliučiai tolydžių funkcijų interpoliaciniai polinomai" 1935 m. universitetas jam suteikė tiksliųjų mokslų daktaro laipsnį (matematikos srityje). 1935— 1936 m. specializuodamasis Lvove, bendradarbiavo su S. Kačmažu (1895— 1939) ir J. Šauderu (1899—1943). Pastarojo įtakoje parašė darbą apie Furjė eilučių daugiklius. Kačmažo paveiktas tyrė ortogonaliųjų funkcijų eilutes. Nuo 1936 m. dirbo Vilniaus universitete vyr. asistentu, o 1937 m. habilitavosi. 1939 m. pavasarį, gavęs Tautos kultūros fondo stipendiją, išvyko į Paryžių, Londoną. Prasidėjus karui, grįžo į Vilnių, buvo mo­ bilizuotas, pateko į nelaisvę ir žuvo. Per šešerius mokslinės veiklos me­ tus jis paskelbė 55 straipsnius (iš jų 15 drauge su A. Zigmundu), mini­ mus pasaulinėje matematinėje literatūroje. Kai kurie tų straipsnių pa­ skelbti, J. Marcinkevičiui žuvus. A. Zigmundo ir J. Marcinkevičiaus bendruose darbuose nagrinėja­ mos Rymano išvestinės, trigonometriniai integralai, analizinių funkcijų ribinės reikšmės, kai kurie trigonometrinių eilučių sumavimo klausimai. 1 Zygmund A. Trigonometrical Series. Monografie matematyczne t. 5. Warszawa— Lwow, 1935, 1—331 p. 2 Zygmund A. Trigonometrie Series. Cambridge, 1959, Vol. I, 1—383 p. Vol. II, 1—353 p. 3 Зигмунд А. Тригонометрические ряды. M., 1965, т. I, 1—616 c. т. II, 1—538 c. 4 Saks S. i Zygmwnd A. Funkcje analityczne, Monogr. mat., ser. polska, t. 10. W ar­ szawa, 1938. 187

Tikimybių teorijoje jie patikslino vieną G. Hardžio ir Dž. Litlvudo teore­ mą ir praplėtė Kolmogorovo kartotinio logaritmo dėsnį. J. Marcinkevičius vienas nagrinėjo jo vardu vėliau pavadintą pa­ vienį integralą, Furjė eilučių ir interpoliacinių polinomų ryšius. Sukūrė naują beveik periodinių funkcijų erdvę (M-erdvę), apibendrinančią M. Bezikovičiaus funkcijų erdvę5. Savo publikuotoje operatorių interpoliavimo teoremoje6 J. Marcinkevičius žymiai pagilino vieną F. Ryso tei­ ginį. Tos J. Marcinkevičiaus teoremos pagrindu buvo sukurta Banacho erdvių skalių teorija. Su Vilniaus universitetu buvo susijęs ir Miroslavas Kšižanskis (1905—1965). 1931 m. jis baigė Vilniaus universitetą. 1934 m. čia įsigijo tiksliųjų mokslų (matematikos srityje) daktaro laipsnį. Kurį laiką buvo asistento padėjėju, vėliau dirbo Lvove, bendradarbiavo su J. Šauderu, o keliais paskutiniaisiais Stepono Batoro universiteto metais buvo S. Kempisto seminaro neetatiniu asistentu, dėstė diferencialinių lygčių sprendimo metodus, savo darbus publikavo matematikos seminarų biu­ letenyje. Po karo dirbo Krokuvos Jogailos universitete, kur ir parašė savo svarbiausius darbus7. Nuo 1938 m. Vilniaus universiteto matematikai pradėjo leisti, dau­ giausia prancūzų kalba, „Vilniaus universiteto matematikos seminarų biuletenį" (Bulletin de Séminaire Mathématique de TUniversité de Wilno, 1—2, 1938—1939). Stepono Batoro universiteto matematikų darbai, ypač A. Zigmundo ir J. Marcinkevičiaus, buvo reikšmingi mokslui, bet tolesnei Vilniaus universiteto matematikos raidai neturėjo įtakos. S. Kempistas ir J. M ar­ cinkevičius mirė, o kiti matematikai bei jų mokiniai išvyko iš Vilniaus. Naująjį Vilniaus universiteto branduolį sudarė matematikai, kurie tęsė Kauno universiteto tradicijas. Iš Stepono Batoro universiteto liko mate­ matinė literatūra, daugiausia prancūzų kalba. Ji papildė perkeltą iš Kauno gana turtingą matematinę literatūrą, daugiausia vokiečių kalba. FIZIKOS MOKSLAI

Iš pradžių fakultetui trūko patalpų. Pirmos paskaitos ir pratimai vyko senuose universiteto rūmuose, kurie visai netiko eksperimentinių mokslų katedroms ir tuo labiau laboratorijoms. Netrukus universitetas gavo buvusios chemijos—technikos mokyklos pastatą (Naugarduko, dab. Par­ tizanų g. 24), kur dabar yra Chemijos fakultetas. Pastatas buvo vadi­ namas A. Sniadeckio instituto vardu. Ten persikėlė fizikos, astronomijos ir chemijos katedros. Kiek vėliau į buvusios junkerių mokyklos pastatą (dab. Čiurliono g.) įsikėlė gamtos mokslų katedros; iš fakulteto įstaigų 188

centriniuose rūmuose liko tik matematikos katedros, jų biblioteka ir Matematikos—gamtos fakulteto dekanatas. Norint apsirūpinti reikalin­ giausia fizikos aparatūra, 1919 ir 1921 m. į užsienį, į Vieną, buvo ko­ mandiruotas prof. Juozapas Patkovskis (1887—1942). Šiuo sunkiu organizaciniu laikotarpiu fizikos katedroms buvo svar­ bus Friburgo universiteto profesoriaus Jono Vierušo-Kovalskio prietaisų ir knygų rinkinio (apie 400 tomų) įgijimas. Tai sudarė pagrindą fizi­ kos katedrų mokslinei aparatūrai ir bibliotekai. Įkurtos dvi eksperimentinės fizikos katedros iš karto veikė bendrai. Jos pradėjo skirtis tik 1925/26 m.m. į fizikos I (vadovas Vaclovas Dzievulskis, 1882—1938) ir į fizikos II katedras (vadovas Juozapas Pat­ kovskis, 1887—1942). Teorinės fizikos katedra buvo įkurta kiek vėliau 1922 m. (vadovas Jonas Veisenhofas, 1889—1972). 1921 m. astronomijos katedra persikėlė į rūmus Čiurlionio gatvėje, o astronomijos observatorijai prie Vingio parko buvo pastatytas medi­ nis paviljonas. Jame ant mūrinio stulpo buvo pastatytas refraktorius ir astrokamera. Vėliau observatorijai buvo pastatyti mūriniai pastatai. Pirmaisiais fizikos katedrų veikimo metais mokslinio darbo tema­ tika buvo nenusistovėjusi, iš dalies pradėjo žengti nauju kvantų teori­ jos praskintu keliu, krypdama į spektrinius tyrimus. Mokslinė universiteto fizikų veikla reikšdavosi Lenkijos Fizikų drau­ gijos (LFD, Polskie Towarzystwo Fizyczne) Vilniaus skyriuje, kurio bran­ duolį visada sudarė universiteto fizikai. LFD Vilniaus skyrius buvo įsteigtas 1920 m. kovo 31 d., jo pirmininku buvo išrinktas prof. Vaclo­ vas Dzievulskis. Pagal susidariusią tradiciją Stepono Batoro universiteto fizikos katedrų moksliniai susirinkimai — kolokvijumai (Vilniuje jie bu­ vo vadinami konversatoriumais) buvo laikomi LFD posėdžiais. Be to, kas vieneri ar dveji metai buvo ruošiami įvairiuose universitetiniuose miestuose LFD suvažiavimai. Iš pat pradžių (nuo 1923 m.) Vilniaus fizi­ kai dalyvaudavo šiuose suvažiavimuose. Du suvažiavimai — 1928 (IV) ir 1938 m. (IX) — įvyko Vilniuje. Apie 35 mokslinius darbus universiteto fizikai paskelbė spaudoje. J. Veisenhofas tyrinėjo reliatyvumo teorijos metodologinius klausi­ mus, teorijos ryšį su kvantine mechanika. Vilniaus universitete jis dirbo iki 1935 m., kol buvo pakviestas į Krokuvos universiteto teorinės fizikos katedrą. J. Veisenhofas jokio mokslinio kolektyvo nesubūrė, dirbo vie­ nas, ir, jam išvykus, ši teorinės fizikos kryptis nebuvo tęsiama.5*7 5 Marcinkiewicz J. Une remarque sur les espaces de M. Besicowitch, C. R. Acad. Scienc. Paris, 208, 1939, p. 157—159. 5 Marcinkiewicz J. Sur ¡'interpolation d'operations, C.R. Acad. Scienc. Paris, 208, 1939, p. 1272—1273. 7 Krzyianski Miroslaw. Rôwnania rôzniczkowe cząstkowe rzędu drugiego, t. I. W ar­ szawa, 1957; t. II, 1962. 189

Multipolinio spinduliavimo teorijos ir kai kuriuos kvantinės mecha­ nikos klausimus ėmė tirti atvykęs į Vilnių labai gabus jaunas teoretikas doc. J. Blatonas, Lvovo universiteto prof. V. Rubinovičiaus auklėtinis. Vilniuje jis tyrė magnetinių dipolinių linijų intensyvumą, patikslindamas šios rūšies spinduliavimo atrankos taisykles. Spektrinių linijų pločio kvantinė mechaninė teorija buvo plėtojama doc. A. Jablonskio darbuose. Jis pradėjo dirbti fizikos II katedroje 1938 m., išvykus į Varšuvą šios katedros vedėjui prof. J. Patkovskiui. Savo teorijos ir kitų spektrinių linijų pločio teorijų išvadoms patikrinti A. Jablonskis katedroje pradėjo eksperimentinius darbus linijų pločio priklausomybei nuo temperatūros tirti. Tie darbai buvo dirbami ir Vil­ niaus V. Kapsuko universitete. Optika buvo pagrindinė universiteto eksperimentinių darbų sritis. Joje buvo atstovaujama labai įvairioms kryptims. Asistentas B. Cynkas atliko precizinius metilo bromido ir metilo chlorido refrakcijos matavi­ mus ir nustatė tam tikrus nukrypimus nuo refrakcijos proporcingumo slėgimui dėsnio. Palyginti daug darbų buvo iš atominės spektroskopijos. Pradėta buvo nuo gyvsidabrio garų absorbcijos ir fluorescencijos savybių destiliacijos būklėje (H. Nievodničanskis) ir gyvsidabrio triboliuminescencijos spektro tyrimų (S. de Vaidenas). Vėliau Nievodničanskis, sugrįžęs iš mokslinės komandiruotės į užsienį (Getingene pas prof. Gerlachą), tęsė gyvsidabrio linijų sužadinimo kitų metalų kibirkštimi tyrimus ir aiškino tokio sužadinimo mechanizmą. Po to pradėjo draustinių linijų Pb ir Te spektruose tyrimus. Čia padarytas ir vienas svarbiausių Vilniaus fizikų atradimų: eksperimentiškai buvo įrodytas magnetinis bipolinis spindu­ liavimas. Sužadindamas aukšto dažnio išlydžiu švino garus su dideliu kiekiu inertinių dujų, H. Nievodničanskis gavo draustinę švino lankinę liniją a = 4618 A, kuri literatūroje buvo minima kaip atitinkanti pri­ verstinį elektrinį bipolinį spinduliavimų. Tačiau tokia interpretacija kėlė abejonių. Multipolinio spinduliavimo specialistas J. Blatonas, kuris tuo laiku kaip tik buvo Vilniuje, atliko patikslintus magnetinio bipolinio spinduliavimo atrankos taisyklių skaičiavimus ir nustatė, kad ši linija galėtų būti aiškinama ir kaip magnetinė dipoiinė. Dalykui patikrinti H. Nievodničanskis ištyrė šios linijos skersinį Zėmano efektą ir rado du paslinkusius Jt komponentus ir centre nepaslinkusį a komponentą taip, kaip teorija numato magnetiniam dipoliniam spinduliavimui. Tad šiuo eksperimentu pirmą kartą buvo įrodyta magnetinio spinduliavimo egzistencija. ' H. Nievodničanskis mokslo darbą dirbo atsiskyręs, jaunesnių bend­ radarbių neprisileisdavo, todėl, jam išvykus iš Vilniaus (į Angliją pagal 190

Rokfelerio stipendiją), ši įdomi ir perspektyvi tyrimų sritis Vilniuje taip pat nebuvo tęsiama. Molekulinės spektroskopijos tyrimams vadovavo fizikos II katedros vedėjas J. Patkovskis, kuris šia spektroskopijos kryptimi pradėjo do­ mėtis nuo 1928 m., sugrįžęs iš metinės mokslinės komandiruotės į Niukestlio universitetą Anglijoje. Ten jis su prof. V. E. Kertisu atliko jodo chlorido juostinio spektro rotacinės struktūros tyrimus, kurių rezultatai buvo referuoti LFD suvažiavimuose 1930, 1932 ir 1934 m. Panašius rota­ cinės struktūros tyrimus ketinta tęsti ir Vilniuje, tam darbui buvo gau­ tas brangus didelės dispersijos Hilgerio spektrografas. Tačiau jis nebu­ vo panaudotas, nes nerasta dar neišanalizuotų juostų. Ta proga buvo aptiktos kelios naujos ištisinės bromo ir jodo garų juostos, pasirodan­ čios aukštose temperatūrose. Buvo aprašytos jų atsiradimo sąlygos ir pateikta interpretacija (Skorka ir Dombrovskis). Šių darbų serijai priklau­ so ir jodo molekulės kritinių potencialų matavimas elektriniu metodu (H. Horodničius). Fizikos I katedroje, vadovaujant prof. Vaclovui Dzievulskiui, nuo 1927 m. buvo gana plačiai tiriamos plonų metalo sluoksnių savybės. Tirtos šių sluoksnių optinės savybės matomoje ir ultravioletinėje sri­ tyje, jų kristalinė struktūra, elektros laidumas, fotoelektrinės ir magne­ tinės savybės, tų savybių priklausomybė nuo okliuduotų dujų. Buvo sukurta originali metodika eksperimentiškai optinėms konstantoms ultra­ violete nustatyti. Šiuose darbuose dalyvavo asistentai ir diplomantai. Rezultatai buvo pranešami LFD suvažiavimams, tačiau išleista nebuvo nieko, nes norėta iš karto paruošti didesnę publikaciją. V. Dzievulskio mirtis 1938 m. neleido realizuoti šių projektų. Iš kitų mokslinių darbų galima dar paminėti V. Staševskio tyrimus rentgeninių spindulių sklaidymo srityje. Būdamas labai užimtas peda­ goginiu darbu vidurinėje mokykloje ir žurnalo leidimu, jis pats mažai tedirbo, diplomantų neturėjo, daugiausia rėmėsi studentų savanorių dar­ bu, todėl svarbesnių rezultatų šiuose tyrimuose negauta. iki pat antrojo pasaulinio karo labai trūko lenkų kalba vadovėlių aukštosioms mokykloms. Vilniaus fizikai (V. Dzievulskis, J. Patkovskis, V. Staševskis ir J. Veisenhofas) perredagavo XX a. pradžios A. Vitkovskio lenkišką vadovėlį ,,Zasady fizyki" (Fizikos pagrindai, I. Me­ chanika ir akustika) ir 1929 m. išleido Vilniuje. Dalyvaujant prof. Š. Ščeniovskiui, buvo perredaguotas to paties vadovėlio II tomas (mo­ lekulinė fizika) ir beveik visi lankai išspausdinti Zavadzkio spaustuvėje, tačiau karas nutraukė šį darbą. Nuo 1937 m. pradžios žurnalo „Actą Physica Polonica" redakcija įsikūrė Vilniuje (redaktoriumi buvo išrinktas Š. Ščeniovskis, vėlesnis teorinės fizikos katedros vedėjas). Redaktorių kolegijoje buvo V. Dzie191

vulskis, H. Nievodničanskis, J. Patkovskis, V. Staševskis, A. Jablonskis. Pradedant šeštuoju tomu, žurnalas buvo spausdinamas Vilniuje. Nuo 1932 m. Vilniuje pradėtas leisti mokytojams skirtas žurnalas („Fizyka i chemia w szkole"). Žurnalo iniciatoriumi ir vienu iš dviejų redaktorių buvo V. Staševskis. Šiame žurnale bendradarbiavo ir fizikos žinias populiarino beveik visi universiteto fizikai. Žurnalas suvaidino žymų vaidmenį, keliant fizikos dėstymo lygį Lenkijos mokyklose, įve­ dant moksleivių laboratorinius darbus ir populiarinant naujausius fizi­ kos, astronomijos ir chemijos laimėjimus. Be to, kiek metų buvo demonstruojami mokykloms įdomesni fizikos eksperimentai. Demonstracijos trukdavo kelias dienas ir per tą laiką eksperimentų pažiūrėdavo ne vienas šimtas moksleivių. Norėdamas turėti geriau paruoštus studentus, nuo 1939 m. rudens universitetas įsteigė prie Matematikos—gamtos fakulteto matematikos— gamtos licėjų (senuose universiteto namuose Bokšto gatvėje). Jo direk­ toriumi buvo paskirtas V. Staševskis. Tikėtasi, kad licėjus glaudžiai bendradarbiaus su fakultetu (naudosis universiteto demonstracine apa­ ratūra, laboratorijomis ir pan.). Fizikos specialybės diplomantų buvo labai nedaug. Studijos buvo sunkios, diplominiams darbams reikalavimai—■dideli, rašydavo juos 2—4 ir daugiau metų, o kadangi egzaminams laikyti nustatytų terminų (sesijų) nebuvo, tai visas mokslas užtrukdavo nuo 5 iki 8 metų. Tai atbaidydavo studentus, ir daugumas jų pasirinkdavo matematikos spe­ cialybę. Per visą laiką fizikos specialybę baigė tik 31 specialistas, iš jų 29 gavo filosofijos magistro fizikos srityje laipsnį ir 2 — filosofijos dak­ taro laipsnį. CHEMIJA

Stepono Batoro universiteto Matematikos—gamtos fakultete buvo chemijos skyrius, kuriame per trejus metus susikūrė 4 katedros: neor­ ganinės chemijos (1919), organinės chemijos (1921), fizinės chemijos (1922) ir cheminės technologijos (1922)8. 1919 m. neorganinės chemijos katedros vedėju buvo Kazimieras Sla­ vinskis, 1919—1922 m.— Edvardas Bekeris, o nuo 1922 m.— Marjanas Hlaska; Hlaska studijavo chemiją Kijevo ir Krokuvos universitetuose. Prieš atvykdamas į Vilnių, jis dirbo Krokuvos universitete neorgani­ nės chemijos katedroje. M. Hlaska skaitė bendrosios chemijos kursą ir specialų neorganinės chemijos kursą „Radioaktyvūs elementai" chemikams ir mineralogams. Iki 1931/32 m.m. jis skaitė ir analizinės chemijos kursą. Be to, jis vedė 192

neorganinės chemijos, kokybinės ir kiekybinės analizės laboratorinius darbus ir vadovavo magistrantams bei doktorantams. 1928 m. suorga­ nizavo neprivalomus spektroskopinės analizės praktikos darbus baigian­ tiems studijas. Nuo 1931/32 m.m. kokybinės ir kiekybinės analizės kur­ sus skaitė adjunktas E. Michalskis89. Be adjunkto, katedra turėjo vieną vyr. asistentą. Juo dirbo A. Rutkovskis, J. Bohdanovičuvna, E. Michalskis, M. Kadenacuvna, H. Ba­ šinską, D. Važevskis10. 1937 m. šioje katedroje asistentu pradėjo dirbti Vilniaus Kapsuko universiteto cheminės technologijos katedros vedėjas J. Kudaba. Jau pirmaisiais 1919/20 m.m. neorganinės chemijos katedros labo­ ratorijose dirbo apie 90 studentų. Be Matematikos—gamtos fakulteto studentų (chemikų, gamtininkų), katedra aptarnavo žemės ūkio ir far­ macijos specialybių studentus, kuriems buvo dėstoma gana daug chemi­ jos kursų. Vėliau studentų, dirbančių neorganinės chemijos katedroje, padaugėjo iki 200—250 per metus11. Laboratorijose buvo dirbama kas­ dien nuo 9 vai. ryto iki 7 vai. vakaro. Dėl to vargdavo personalas ir kartais užsitęsdavo studijos. Be įrengimų, reikalingų studentų praktikos darbams, katedroje buvo prietaisas atominių svorių matavimui, pačių sukonstruota aparatūra elektrolitinių laidumų matavimams, poliarimetras, keletas spektrometrų. Labai trūko platininių Indų. Prie katedros buvo stiklo ir elektrotechni­ kos dirbtuvės, gaminančios aparatūrą moksliniams eksperimentams ir studentų praktikos darbams. Mokslinį darbą katedroje dirbdavo apie 20 magistrantų ir doktoran­ tų. M. Hlaskai vadovaujant, buvo tiriami vandeniniai ir nevandeniniai elektrolitų tirpalai12. Tirpiklių su maža dielektrine konstanta tyrimai leido išryškinti skirtumą tarp stiprių elektrolitų laidumų ir patvirtinti teiginį, kad nedeguoninių rūgščių, sudarytų iš tos pačios grupės ele­ mentų, laidumo koeficientas didėja kartu su elemento atominiu svoriu. Elektrolitų laidumo matavimai parodė, kad praskiestuose tirpaluose gau­ namos gana didelės paklaidos dėl CO2 ir NH3 priemaišų, kurios, skiedžiant tirpalą, patenka iš atmosferos. Tai paskatino adjunktą E. Mi8 Rydzewski B. Wydzial matematyczno-przyrodniczy U.S.B. w latach 1919— 1929.— Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy založenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wilenskiego, t. II, p. 312—322 (šiuo leidiniu naudotasi, apibūdinant ir kitų chemijos sky­ riaus dėstytojų tarnybą universitete). 9 1919/20—1938/39 m.m. paskaitų tvarkaraštis (šiuo šaltiniu naudotasi ir toliau). 10 1919/20—1938/39 m.m. universiteto struktūra (šiuo šaltiniu naudotasi ir toliau). 11 „Sprawozdanie z dzialalnošci wydzialu matematyczno-przyrodniczego i studium rolniczego Uniwersytetu St. Batorego w Wilnie za rok ak. 1933/34, 1934/35, 1935/36" (šių ir kitų metų duomenimis naudotasi ir toliau). 12 M. Hlaskos ir kitų universiteto chemikų darbai buvo publikuojami 1926—1938 m. įvairiuose leidinio „Roczniki chemii" tomuose ir kai kuriuose užsienio žurnaluose. 7. Vilniaus universiteto istorija, II t.

193

chalskį sukonstruoti aparatūrą tiksliems laidumų matavimams. M. Hlaska su bendradarbiais išmatavo sidabro, magnio, talio, šarminių bei žemės šarminių metalų hidroksidų, HC1, HNO3, CH 3COOH , HJ, HBr, HCIO4 laidumus praskiestuose vandeniniuose tirpaluose. Iš gautų duomenų skaičiavo vandenilio ir hidroksilo jonų judrumus. Be to, E. Michalskis pasiūlė metodus tirpikliams valyti, gyvsidabrio druskoms, fosfatams nustatyti. Vienas darbas, atliktas katedroje, skir­ tas ličio atominio svorio patikslinimui. Organinės chemijos katedros vedėju 1921—1936 m. buvo ordinarinis profesorius K. Slavinskis. Prieš atvykdamas į Vilnių, jis buvo Varšuvos Politechnikos instituto organinės chemijos katedros ekstraordinarinis profesorius. 1936 m. katedros vedėju tapo profesoriaus pareigas einan­ tis L. Kamenskis. Organinės chemijos adjunktais yra dirbę V. Kraševskis, O. Achmatavičius, L. Kamenskis, V. Zacharevičius, vyr. asistentais —■L. Kučevskis, O. Achmatavičius, L. Kamenskis, J. Piličevskis, V. Zacharevičius. K. Slavinskis iki 1937/38 m.m. skaitė organinės chemijos kursą ir vadovavo organinės chemijos laboratoriniams darbams. 1927/28— 1929/30 m.m. paskaitų sąrašuose dar nurodytas jo skaitomas bendro­ sios organinės chemijos kursas gamtininkams. Be to, iki 1932/33 m.m. jis skaitė kursą „Naujausios chemijos teorijos". K. Slavinskiui išėjus į pensiją, organinę chemiją dėstė ir laboratoriniams darbams vadovavo L. Kamenskis. Organinės chemijos laboratorinius darbus kasmet dirbdavo apie 20 chemikų ir 30—40 farmacininkų13. Per metus studentai chemikai turėdavo pagaminti 20 preparatų ir Susipažinti su organinių junginių analize Lybigo ir Denstedo metodais. K. Slavinskis su bendradarbiais tyrė terpenus. Šių junginių reakcijų daugiakryptiškumą jis aiškino dvigubos etileninės jungties ir keturnario žiedo konjuguota sistema. Savo hipotezei paremti su bendradarbiais S. Hofšainu, J. Piličevskiu, V. Zacharevičiumi jis tyrė pineno oksida­ cijos produktus. K. Slavinskis domėjosi ir chemijos istorija. Jis rašė apie A. Sniadeckj, paskelbė senojo Vilniaus universiteto chemijos laboratorijos in­ ventorių14. Kurį laiką O. Achmatavičius tyrė bornileno, nopineno halogeninimo reakcijas, L. Kamenskis — terpeno aromatinius angliavandenilius. V. Za­ charevičius, veikdamas kamieną, pineną ir nopineną seleno dioksidu, susintetino keletą naujų seleno organinių junginių. Trys organinės chemijos katedros darbuotojai Tautos kultūros fondo lėšomis buvo išsiųsti tobulintis į užsienį. 1928—1930 m. Oksforde pas prof. R. Robinsoną dirbo O. Achmatavičius. Ten 1930 m. už darbą 194

„Strichnino ir brucino struktūros tyrimai" jam suteiktas daktaro laips­ nis. 1931—1933 m. Ciuriche, vadovaujant žymiam organikui P. Kareriui, L. Kamenskis atliko daktarinį darbą ,,Apie naują maltozės anhidridą. Apie di ir tri-metilamino sąveiką su acetobromo gentiobioze1', 1933— 1935 m. V. Zacharevičius dirbo Paryžiuje, kur su profesoriumi G. Diuponu paskelbė keletą straipsnių apie sintezes mirtenolo grupėje ir taip pat gavo daktaro laipsnį. Fizinės chemijos katedros vedėju nuo 1922 m. buvo E. Bekeris. Gam­ tos mokslus jis studijavo Krokuvoje, dirbo Getingene pas prof. Tamaną. Į Vilnių atvyko iš Varšuvos Politechnikos instituto. Pabuvęs kiek laiko neorganinės chemijos katedros profesoriumi, išvyko į Poznanę, iš kur sugrįžęs ir pradėjo vadovauti fizinės chemijos katedrai. 1920/21 m.m. E. Bekeris dėstė neorganinės ir analitinės chemijos kur­ sus, o nuo 1922/23 m.m.— fizinę chemiją ir specialų fizinės chemijos k u rsą—•fotochemiją. Kitais metais jis skaitė atskirą elektrochemijos kursą. Kurį laiką dar dėstė ir specialų kursą ,,Galvaniniai elementai". E. Bekeris vadovavo taip pat fizinės chemijos laboratoriniams dar­ bams. Nuo 1927/28 m.m. dvi valandos per savaitę buvo skiriamos fizi­ nės chemijos uždaviniams spręsti. Iš pradžių jas vedė pats E. Bekeris, o vėliau — vyr. asistentas A. Basinskis, 1935 m. išleidęs knygelę „Fizi­ nės chemijos uždavinių sprendimas". Be to, A. Basinskis skaitė bendrąją chemiją ne chemijos specialybės studentams, o nuo 1937/38 m.m.— nau­ jai įvestą koloidų chemijos kursą. Fizinės chemijos katedros personalo buvo labai nedaug. Be vieno vyr. asistento, katedra turėjo dar vieną asistento pavaduotoją. Juo dir­ bo S. Tšeciakas, V. Nitoslavska, S. Kijovskis, L. Filipčikas. Fizinės che­ mijos praktikos darbus kasmet dirbdavo 10—15 chemijos specialybės studentų ir 40 farmacininkų. E. Bekeris su bendradarbiais daugiausia tyrė neheterogeninių siste­ mų cheminę kinetiką: įvairių metalų tirpimo greitį vandeniniuose drus­ kų tirpaluose (vario—geležies chloride, magnio—amonio chloride, va­ rio—vario druskų tirpaluose, alavo—alavo chloride, cinko—geležies chloride ir kt.). A. Basinskis tyrė kadmio, cinko, nikelio, alavo ir vario tirpimo greičius vandeniniuose bromo tirpaluose. Stengiantis išaiškinti proceso charakterį ir patikrinti Nerasto difuzinę teoriją, buvo tiriama įtaka faktorių, sąlygojančių difuzijos ir cheminės reakcijos greitį fazių sąlyčio paviršiuje. Daugeliu atvejų tirta temperatūros ir maišymo grei­ čio įtaka reakcijos greičio konstantai. Be to, katedroje nagrinėtas katalizinis kai kurių draskų poveikis joninių reakcijų greičiui. Tam tikslui, pasirinkę reakciją tarp chloracto 134 13 Slawinski K. Krötki opis zakladu chemji organicznej U.S.B. Wilno, 1936. 14 Inwentarz zakiadu chemii dawnego Uniwersytetu Wilenskiego. Wilno, 1938. 7*

195

rūgšties ir tiosulfato, H. Bekeris ir Z. Želazna ištyrė druskų KC1, NaCl, LiCl, CaCl2, SrCl2, BaCl2, LaCl3f N aN 03, NaBr, Na2S 04 įtaką reakcijos greičio konstantai. Gauti duomenys leido įvertinti kai kurių katijonų bei anijonų katalitinį aktingumą priklausomai nuo jų atominio svorio ir judrumo. E. Bekeris ir S. Kijovskis tyrė sidabro jonų katalitinį veikimą mangano druskų bei acetono oksidinimo persulfatu reakcijose. Nemažai darbų paskelbta iš koloidų chemijos. Jų autorius — A. Basinskis, kuris 1930 m. buvo gavęs stipendiją studijoms Ciuriche. Už dar­ bą apie sidabro jodido koloido patvarumą jis gavo daktaro laipsnį. Cheminės technologijos katedros vedėjas V. Kraševskis, išdirbęs iki 1938 m., inžinieriaus chemiko diplomą gavo Karlsruės Politechnikos institute. Į Vilnių atvyko iš Varšuvos Politechnikos instituto. Universi­ tete iš pradžių dirbo organinės chemijos katedros asistentu, vėliau ad­ junktu, o nuo 1923 m. buvo paskirtas cheminės technologijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Ši katedra iki 1935 m. glaudėsi orga­ ninės ir fizinės chemijos katedrų patalpose. Katedros laboratorijose kasmet dirbdavo 10—20 chemijos specialy­ bės studentų ir apie 40 farmacininkų. Per laboratorinius darbus studen­ tai buvo supažindinami su chemijos pramonės metodais: tiriamos degios medžiagos, atliekama dujų, vandens ir tepalų analizė, tiriami riebalai, fermentacijos pramonės perdirbimo produktai, cukrus, pašarai, trąšos, taninai ir susipažįstama su svarbiausiais maisto produktų tyrimų meto­ dais. Cheminės technologijos laboratoriniams darbams vadovavo V. Kra­ ševskis. 1922/23 m.m. V. Kraševskis pradėjo skaityti cheminės technologijos kursą, 1923/24 m.m. techninės analizės kursą, o 1924/25 m.m.— kursą „Didžioji chemijos pramonė". Kitais metais jis dar skaitė kursus: „Že­ mės ūkio pramonė", „Metalurgija" ir „Karo dujos". Vėliau, 1930/31 m.m., dar pridėtas kursas „Pagalbinės priemonės chemijos pramonėje". 1933/34 m.m., matyt, norint duoti daugiau žinių apie vietinę pramonę, kursas „Metalurgija" pakeistas kursu „Fermentacijos pramonė ir alie­ jaus gamyba". Katedra turėjo vieną vyr. asistento ir vieną jaun, asistento etatus. Vyresniaisiais asistentais katedroje dirbo K. Monikovskis ir V. Vait­ kevičius. V. Kraševskis su bendradarbiais K. Golembickiu, B. Vejcuvna, V. Kotovičiuvna paskelbė keletą straipsnių apie aromatinių angliavan­ denilių kondensaciją su ketonais. Be to, Kraševskis bendradarbiavo žur­ naluose „Fizyka i chemia w szkoie" ir „Przemysl chemiczny", rašyda­ mas įvairiais cheminės technologijos klausimais. Matematikos—gamtos fakultete buvo cheminės literatūros biblioteka; knygų gauta iš chemijos—technikos mokyklos ir pirkta daug naujų. 196

1933 m. bibliotekoje buvo 1207 tomai 622 pavadinimų veikalų ir 38 pa­ vadinimų žurnalai. Be to, kiekviena chemijos katedra turėjo savo atskirą biblioteką15. Studentai chemikai buvo susibūrę į chemikų draugiją, įsikūrusią 1923 m. K. Slavinskio iniciatyva. Jie rūpinosi cheminės bibliotekos pra­ turtinimu, studentų praktika, ruošė ir skaitė susirinkimuose mokslinius pranešimus16. Chemijos dėstytojai buvo aktyvūs Lenkų chemikų draugijos nariai. 1924 m. buvo įkurta šios draugijos Vilniaus sekcija. 1932 m. profesorių E. Bekerio, M. Hlaskos, K. Slavinskio ir V. Kraševskio iniciatyva įvyko Lenkijos aukštųjų mokyklų chemijos katedrų vedėjų suvažiavimas, ku­ riame buvo svarstyta chemijos katedrų finansinė padėtis. Konstatuota, kad normaliam moksliniam darbui neužtenka lėšų iš studentų įnašų, ir būtina tam tikras sumas skirti iš ministerijos fondų17. 1922/23—1928/29 m.m. Matematikos—gamtos fakultete buvo išduoti 109 universiteto baigimo pažymėjimai ir 63 magistro diplomai18. Sta­ tistiniuose leidiniuose nėra duomenų, kiek iš jų buvo išduota chemi­ kams, tačiau reikia manyti, kad ne kažin kiek, nes fakultete buvo daug įvairių specialybių. Antrajame universiteto gyvavimo dešimtmetyje bai­ gusių studijas smarkiai padaugėjo. 1929—1938 m. Matematikos—gamtos fakultete buvo išduota 426 magistro diplomai19, iš jų 135 — chemikams20. GEOGRAFIJA IR GEOLOGIJA Matematikos—gamtos fakultete iš pradžių nei geografijos, nei geolo­ gijos katedrų nebuvo; nebuvo skaitomi ir šių specialybių kursai. Geografijos katedrų organizavimas pradėtas 1920 m., tačiau jų komp­ lektavimas užtruko. 1924 m. fizinės geografijos katedra vis dar buvo neužimta, todėl tais metais jai numatytos lėšos nubraukiamos, katedra panaikinama21. 1925 m. buvo vėl gautas ministerijos leidimas įkurti fizinės geografijos katedrą vietoj uždaromos paleontologijos katedros 15 Rocznik statystyczny Wilna 1933. Wilno, 1935, p. 180. 16 Kola naukowe studentöw U.S.B. w latach 1919— 1929. Wilno, 1931. 17 Sprawozdanie ze Zjazdu kierowniköw zakladöw chemicznych szkö'i wyzszych.— „Roczniki cheimi", 1932, t. 12, p. XXIII. 18 Rocznik statystvczny Wilna 1930. Wilno, 1932, p, 163; Rocznik statystyczny Wilna 1933, p. 120. 19 Rocznik statystyczny W ilna 1937. Wilno, 1939, p. 126. 20 Sprawozdanie z dziaialnošci... za rok ak. 1929/30—1932/33, 1933/34, 1934/35, 1935/36, 1936/37, 1937/38. 21 Rydzewski B. Wydzial matematyczno-przyrodniczy U.S.B. w latach 1919—1929.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wileriskiego, t. II, p, 279 197

Katedros vedėju išrenkamas prof. M. Limanovskis, kuris šias pareigas ėjo visą laiką. Tais pat 1924/25 m.m. pradėti skaityti geografijos kursai22. Katedros materialinis pagrindas buvo menkas, ilgą laiką neturėta netgi atskiros patalpos. Mokymo priemones sudarė keliolika žemėlapių ir knygų. Vėliau įsigyta vertingesnių atlasų, unikalus Lietuvos ir Len­ kijos žemių daugiatomis geografijos žodynas ir kt. Ypač svarbus dar­ bui geografinėse lauko ekspedicijose Lietuvos topografinių žemėlapių trofėjinis rinkinys, kurį katedrai padovanojo Lvovo Karo institutas23. 1922 m. įkuriama geodezijos—meteorologijos katedra, kuri nuo 1929 m. vadinasi meteorologijos katedra. Jos vedėju visą laiką buvo prof. K. Jantzenas. Katedra paveldėjo Vilniuje be pertraukų veikusią nuo 1917 m. meteorologinę stotį. Tuo pačiu metu fakultete buvo įkurtos trys geologinės katedros: geologijos, mineralogijos ir geofizikos. Geologijos katedrai ilgą laiką vadovavo iš Vilniaus kilęs veiklus geologas Bronislovas Rydzevskis. Vėliau jį pakeitė E. Pasendorferis. Iš katedros mokymo priemonių vertingiausi buvo geologiniai ekspozici­ niai rinkiniai, kurių pagrindą sudarė Varšuvos Politechnikos instituto dovanota kolekcija, privačios kolekcijos. Šiuos rinkinius gerokai papil­ dė ir katedros darbuotojai pavyzdžiais iš Gardino, Volkovysko, Nemu­ no aukštupio ir kitų vietų. Mineralogijos katedra nuo 1934 m., pradėjus vadovauti žinomam geo­ logui prof. S. Malkovskiui, imta vadinti mineralogijos-petrografijos ka­ tedra. Pirmąjį katedros veiklos periodą jai vadovavo P. Radziševskis. Katedra taip pat sukaupė vertingus mineralų ir uolienų rinkinius, ku­ riems pagrindą sudarė rinkiniai iš Vilniaus Viešosios bibliotekos; juose buvo likę senojo universiteto eksponatų. Į pabaigą fakultete buvo įkur­ tas taip pat gamtos muziejus; jo sudėtin įėjo ir šie rinkiniai, sudarydami geologijos skyrių. Fakultete iš pradžių veikė geofizikos katedra, kurioje visą laiką dir­ bo kilimo nuo Vilniaus, plataus diapozono geologas, žinomas revoliu­ cionierius, buvęs Šliselburgo kalinys Juozapas Lukoševičius (1863— 1928). Jis visaip stiprino šią katedrą: pats pagamino nemaža mokymo priemonių, kristalografijos ir kitų modelių, užrašė savo biblioteką bei geologijos rinkinius. Tačiau, J. Lukoševičiui mirus, geofizikos katedra buvo uždaryta, jos turtas pateko į kitas geologijos katedras. Beje, J. Lu­ koševičius susirašinėjo su žymiais tarybiniais mokslininkais V. Vernadskiu, N. Pogrebovu, labai rūpinosi, kad tarybinių mokslininkų vei­ kalai pasiektų ir Stepono Batoro universitetą. Geografijos bei geologijos katedrų specialistai skaitė nemaža discip­ linų: fizinės geografijos, meteorologijos, kartografijos; bendruosius bei specialiuosius geologijos kursus: petrografiją, mineralogiją, kristalogra198

fįją, paleontologiją ir kt. Kai kurie geografijos kursai buvo dėstomi sistematikos ir augalų geografijos katedroje (augalų geografijos), zoo­ logijos katedroje (zoogeografijos). Tų disciplinų klausytojais buvo ne tik gamtininkai, bet ir fizikai, chemikai, farmacininkai, žemės ūkio sky­ riaus studentai. Tiek geologijos, tiek geografijos specialistų išleista labai nedaug. Ypač neturėjo perspektyvų geologai, nes Vilniaus krašte nebuvo jokių geologinių organizacijų nei įstaigų. Geologai net negaudavo teisės dirbti mokykloje. Ši specialybė buvo tiesiog rizikinga. Todėl nenuostabu, jog geologų, taip pat ir geografų per visą šį laikotarpį buvo paruošta vos keliolika, t.y. beveik tiek, kiek jų reikėjo pačiam universitetui jaunes­ niojo mokslinio ir kito pagalbinio personalo. Geografijos katedrose, kur dirbo įvairių sričių specialistai, kryptingų mokslo tyrimų beveik nebuvo. Po truputį pradėti slėnių ir kalvoto ledy­ ninio reljefo paviršiaus (M. Limanovskis, O. Svenievičova ir kt.) geo­ morfologiniai tyrimai. Kadangi šie tyrimai platesniu mastu pradėti tik antrajame universiteto dešimtmetyje, tai dalis medžiagos paskelbta jau po karo Lenkijos Liaudies Respublikoje2324. Fizinės geografijos katedroje pradėti buvo gyvenviečių geografijos tyrinėjimai. V. Revenska, J. Tochtermanas, K. Boduenas de Kurtenė pra­ dėjo tyrinėti gyvenviečių geografiją. Meteorologijos katedra, turėjusi stebėjimų stotį, atliko kai kuriuos apibendrinamuosius darbus. Tiesa, stebėjimai buvo gana elementarūs (temperatūra, slėgis, krituliai, vėjas, Saulės radiacija). 1928 m, katedra įkūrė meteorologinių stebėjimų punktą Trakuose, Medžiagą universiteto meteorologai kasdien perduodavo Meteorologijos institutui Varšuvoje, palaikė ryšius su tarptautinėmis meteorologų organizacijomis. Kalbant apie geografų mokslinius darbus, būtina paminėti ir tai, jog universitete buvo sutvarkyti, suinventorinti J. Lelevelio kartografiniai rinkiniai, paruoštas jų katalogas25. Visai analogiška padėtis mokslo tiriamųjų darbų buvo ir geologijos katedrose. Sistemingos programos neturėta26 Ryškiausias baras, kurį nuveikė universiteto geologai, buvo kvartero geologijos darbai. Juos pradėjo prof. B. Rydzevskis, darbų paskelbė B Halickis, L. Matvejeva 22 M ienicki R. Pierwsze dziesięciolecie Uniwersytetu Steiana Batorego w Wilnie.— Ten pat, p. 125. 23 Rydzewski B, Wydzial matematyczno-przyrodniczv U.S.B w latach 1919— 1929.— Ten pat, p. 326. 44 Okolowicz W. Geomorfologija okolic srodkowej Wilii. Warszawa, 1956. 2o Dzikowski M. Katalog atlasow Biblioteki Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie Wilno, 1940. 26 Zarys nauk geologicznych. Warszawa, 1968, p 842 199

ir kt. Mineralogijos—petrografijos katedroje A. Jaroševič-Klyšinska, A. Korybut-Daškevič bei kiti darbuotojai pradėjo petrografinius ir mine­ raloginius moreninių uolienų tyrimus. Kvartero geologijos bei geomor­ fologijos tyrimai sudaro vieną kompleksišką Žemės tyrimo darbų sritį. Be šių, universiteto geologai dar tyrinėjo Vilniaus krašto kreidą. Kai ku­ rie darbuotojai dalyvavo kitų Lenkijos sričių geologiniuose tyrinėjimuo­ se (S. Malkovskis ir kt.). S. Malkovskiui vadovaujant, 1936—1939 m. buvo pradėtas pagal centrinių geologijos organų užsakymą stambiamastelinis Vilniaus krašto geologinis kartografavimas, mineralinių žaliavų išteklių tyrimai. Tačiau dėl prasidėjusio karo jie liko nebaigti, o duomenys — nepaskelbti. Darbų publikavimo reikalai buvo sunkūs, daugiausia jų skelbta cent­ riniuose mokslo leidiniuose. Keli nedideli straipsniai pasirodė Vilniuje ėjusiame astronomijos biuletenyje, Mokslo bičiulių draugijos leidiniuo­ se ir pan. Kai kurie Vilniaus krašto tyrinėjimo rezultatai buvo paskelbti jau po karo, Lenkijos Liaudies Respublikoje27. BOTANIKA Nuo pat Stepono Batoro universiteto pradžios ėmė veikti ir bendro­ sios botanikos katedra (institutas). Jos vedėjas ir pirmasis botanikos mokslų universitete organizatorius buvo iš Varšuvos pakviestas profe­ sorius Petras Visnievskis (1881—1971). Kartu jis buvo ir pirmasis Ma­ tematikos—gamtos fakulteto dekanas. Netrukus Matematikos—gamtos fakultete susikūrė ir antroji botani­ kos katedra — augalų sistematikos ir augalų geografijos. Jos pirmasis vedėjas buvo prof. Juozapas Tšebinskis (1867—1941), šias pareigas ėjęs 1923—1937 m. Vėliau katedros vedėju tapo iš Varšuvos universiteto atvykęs prof. Pranciškus Ksaveras Skupienskis. (Botanikos katedros įsi­ kūrė Vingio (dab. Čiurlionio) gatvėje.) Vienas iš pirmųjų botanikos asis­ tentų buvo Vitoldas Slavinskis, vėliau profesorius Lenkijos Liaudies Respublikos universitetuose. P. Visnievskis skaitė šiuos dalykus: bendrąją botaniką, augalų mor­ fologiją ir anatomiją, augalų fiziologijos speckursą, J. Tšebinskis — fito­ patologiją, sporinių augalų sistematiką, bendrą botanikos kursą (žiedi­ niai augalai), žiedinių augalų ekologiją, geobotaniką (augalų geografiją)fiziologiją. Citologijos kursą nuo 1927 iki 1938 m. skaitė bendrosios botanikos katedros docentas Bronislovas Šakienas (1890—1938). Abie­ jose katedrose buvo vedami kai kurių disciplinų praktikos darbai, or­ ganizuojamos botaninės išvykos Į artimiausias apylinkes ir toliau (Tra­ kus, Žaliuosius ežerus). Profesoriai P. Visnievskis ir J. Tšebinskis vado200

vavo magistro ir daktaro laipsnių darbams. Šių darbų tematiką daugiau­ sia sudarė Vilniaus krašto ir gretimų sričių flora (tiek aukštesniųjų au­ galų, tiek žemesniųjų), mažiau būta fitocenologinių tyrimų; specialaus dėmesio susilaukė cecidiologija. Darbai buvo skelbiami universiteto ,,Bendrosios botanikos katedros darbuose" (Pracy zakladu botaniki ogölnej uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie) ir „Mokslo bičiulių drau­ gijos Vilniuje darbuose" (Pracy Towarzystwa przyjaciöl nauk w Wilnie, Wydzial nauk matematycznych i przyrodniczych). 1919 m. P. Visnievskis ėmėsi organizuoti universiteto botanikos sodą, kuriam buvo skirtas maždaug 2 ha sklypas Vingyje, prie Neries. Jis tapo pirmuoju sodo direktoriumi. Nuo 1924 iki 1937 m. sodo direkto­ riumi buvo J. Tšebinskis, o jam išėjus į pensiją, nuo 1937 m.,— P. K. Skupienskis. Sodo inspektorium jau 1919 m. buvo paskirtas geras vietos floros, ypač didgrybių (kepurėtųjų grybų), žinovas Konstantinas Prošinskis (1859—1938). Nuo 1937 m. jo vietą užėmė A. Michalskis. Sode pamažu buvo jsteigti šie skyriai: vietinių žiedinių augalų, kitų kraštų žiedinių augalų, kultūrinių augalų, augalų ekologijos. Buvo įruoš­ ta dirbtinė kopa su psamofitais, 2 baseinai vandens augalams, nedidelė dirbtinė aukštapelkė, alpinariumas. 1929 m. buvo baigta šiltnamių pir­ mojo pastato statyba. Sodas turėjo uždavinį sukomplektuoti kolekciją, būdingą vietinei (ypač Vilniaus krašto) florai. Kitų kraštų medžiai, krūmai, žolės, šilt­ namių egzotai buvo panaudojami kaip medžiaga mokymui. Sėklomis ir sėklų katalogais keistasi su kitų kraštų botanikos sodais, buvo spausdi­ nami ir suinteresuotoms mokslo įstaigoms išsiuntinėjami sėklų katalogai. Beje, botanikos sodelis su šiltnameliu mokymui ir bandymams dar buvo kieme prie bendrosios botanikos katedros. Prie augalų sistematikos ir augalų geografijos katedros veikė auga­ lų apsaugos stotis, kuri vykdė fitopatologinius tyrimus. Jai vadovavo J. Tšebinskis. Ypatingos vertės botanikos turtas, kuris buvo saugomas bendrosios botanikos katedroje,— tai senojo Vilniaus universiteto herbaras. Jį ka­ tedrai 1920 m. perdavė Vilniaus Viešoji biblioteka ir Medicinos drau­ gija. Daugiausia šiuose herbaruose tebuvo S. Gorskio surinktų augalų; be jų — V. Beserio, J. Jundzilo, J. F. Volfgango ir jo mokinių surinktų. Čia buvo saugomi ir kiti seni žinomų botanikų herbarai: Andžejovskio iš Volynės, Lindemano iš Liepojos ir Mintaujos, Lango iš Budapešto, Reichenbacho iš Drezdeno ir kt. Buvo taip pat herbaras augalų, kulti­ vuotų Vilniaus ir kituose botanikos soduose (Balstogės, Kremeneco), gar-27 27 Passendoiier E. Zarys budowy geoiogicznej Wilna i okolicy.— Polskie Towarzystwo geologiczne. Rocznik, t. 16. Krakow, 1946. 201

saus sodininko Strumilo sode ir kt. Pažymėtinas taip pat dendrologinis C. Benico herbaras, J. Pabrėžos samanų ir kerpių, surinktų Palangoje, kolekcija. Buvo ir katedros darbuotojų naujų rinkinių (K. Prošinskio, J. Movšovičiaus ir kt.). Katedra turėjo vertingą biblioteką. Augalų sistematikos ir augalų geografijos katedroje buvo J. Tšebinskio rinkiniai, V. Slavinskio Žaliųjų ežerų herbaras ir kt. Ji turėjo daug veikalų ir žurnalų iš mikologijos. Abiejų botanikos katedrų darbai daugiausia skirti Vilniaus krašto augalams. Apie retų induočių augalų paplitimą Vilniaus apylinkėse rašė P. Visnievskis, K. Prošinskis, J. Movšovičius, B. Šakienas ir kt. J. Tšebinskis davė bendrą Vilniaus krašto augalijos apžvalgą, V. Slavinskis — monografišką Žaliųjų ežerų floros aprašymą, J. Movšovičius ištyrė Pa­ nerių kalvų augalijos bendrijas, paruošė visą Vilniaus krašte invento­ rizuotų induočių sąrašą su radimviečių nurodymu. Nemažai darbų skirta Vilniaus krašto grybams ir kitiems žemesniems augalams. J. Tšebinskis tyrė parazitinius grybus, K. Prošinskis — didgrybius, vadinamuosius ke­ purėtuosius grybus (sudarė jų spalvotų piešinių atlasą, kuris tačiau ne­ buvo išleistas), B. Šakienas— rūdinius grybus, P. K. Skupienskis — gleiviagrybius. Įsijungė į šį darbą ir katedrų absolventai: A. Michalskis tyrė Vilniaus krašto kerpes ir kitus žemesniuosius augalus, J. Matuškevičiuvna — dumblius. Mažiau buvo fitocenologinių darbų. Be jau minėtųjų Panerių kalvų augalų bendrijų aprašymų, buvo tirta Rūdninkų girios augalų bendri­ jos (I. Sokolovska-Rutkovska), eglinio pušyno su šiaurine linėja bendri­ ja (V. Slavinskis). P. Visnievskis, pasitelkdamas ir savo mokinius, tyrė augalų ramy­ bės būseną, galų (cecidijomis vadinamų išaugų augaluose) sistematiką, morfologiją ir anatomiją. J. Tšebinskis parašė fitopatologijos vadovėlį, paskelbė darbų apie augalų ligas ir kovą su jomis. B, Šakienas tyre chromosomų formavimąsi įvairiuose augaluose branduolio dalijimosi metu. Apie botanikos mokslų istoriją Vilniuje (Žilibero moksline veikla ir biografija) rašė V. Slavinskis. Visiškai taikomojo pobūdžio, be jau minėtųjų fitopatologinių darbų buvo vaistažolių tyrimas, bandymai jas auginti. Tų darbų organizato­ rius ir vadovas buvo profesorius Jonas Mušinskis (1884—1957) Nuo 1921 m. jis buvo Medicinos fakulteto farmakognozijos ir vaistingųjų augalų auginimo katedros vedėju ir 1923 m. įsteigto vaistingųjų augalų sodo direktorium. Sodas buvo dabartinės Čiurlionio gatvės gale netoli Vingio parko. Kasmet išeidavo jame auginamų vaistingųjų augalų sėk­ lų katalogai. Sodo inspektorium, buvo V. Straževičius J. Mušinskis daug rašė apie vaistažoles. 202

Z O O L O G IJA

Zoologijos profilio disciplinos buvo dėstomos Matematikos—gamtos ir iš dalies Medicinos fakultetuose. Matematikos—gamtos fakultete buvo zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros, o Medicinos — su zoo­ logija daugiau ar mažiau susijusios aprašomosios anatomijos, histologi­ jos bei embriologijos ir bendrosios biologijos katedros. Zoologijos katedrą 1919 m. pabaigoje suorganizavo žymus protozoologas prof. Mykolas Siedleckis, pirmasis Stepono Batoro universiteto rektorius. Jam padėjo asistentas J. Javlovskis, taip pat talkininkavo bendrosios biologijos katedros vedėjas J. Vilčinskis. Kai M. Siedleckis 1921 m. persikėlė į Krokuvos universitetą, katedrai iki 1939 m. vado­ vavo (profesoriaus pavaduotojo teisėmis) jo mokinys ir buvęs asisten­ tas Jonas Priuferis (1890—1952)28. Katedros nariai dėstė bendrąją zoologiją, bestuburių zoologiją, tai­ komąją entomologiją, žemės ūkio zoologiją (naminių gyvulių parazitai, kultūrinių augalų kenkėjai), specialiąją zoologiją ir eksperimentinę zoo­ logiją. Be to, buvo dviem grupėmis (privalomo kurso ir neprivalomo) vedamos pratybos. Atlikę specialųjį praktikumą, galėdavo rengtis ma­ gistro arba daktaro laipsniams. J. Priuferis domėjosi naujausiais mokslo pasiekimais, pats dirbo ti­ riamąjį darbą ir stengėsi į jį įtraukti savo bendradarbius, mokinius. Tiriamasis darbas vyko dviem kryptimis: eksperimentine-morfologine ir praktine. J. Priuferis tyrė Vilniaus krašto ir gretimų sričių drugius, laumžirgius, jų anatomiją, paliko spausdintų darbų. Vilniaus krašto fau­ ną tyrė taip pat Vitoldas Adolfas (parašė darbų apie pirmuonis, skruz­ dės, dėles, bites), Marija Raciencka nagrinėjo trichopteras (apsiuvas), Jeronimas Javlovskis — šimtakojus. Kazimieras Petruševičius, 1931— 1939 m. dirbdamas katedroje asistentu (1936 m. jis gavo daktaro laips­ nį), pasireiškė ne tik kaip rimtas faunistas, ekologas, bet ir kaip evoliu­ cinės minties, darvinizmo skleidėjas29. Nuo 1949 m. jis buvo Varšuvos universiteto profesorius, nuo 1952 m.— Lenkijos MA Ekologijos instituto vadovas, Lenkijos MA akademikas. Šiuo metu Vilniaus V. Kapsuko uni­ versitete zoologų ichtiologų kadrus sėkmingai ruošia šios katedros auk­ lėtinis doc. Augustinas Mačionis, vienas iš materialistinio požiūrio į gamtą populiarizatorių ir ugdytojų Lietuvoje. Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos institute mokslo tiriamąjį darbą dirba biologijos m. daktaras Jakovas Cukerzis, taip pat J. Priuferio ir K. Petruševičiaus auklėtinis. 28 Rydzewski B. Wydzial matematyczno-przyrodniczy U.S.B. w latach 1919—1929.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, t. II, p. 373. 29 Materiaiy do dziejow mysh ewolucyjnej w Polsce. Warszawa, 1963. 203

Zoologijos katedra palaikė ryšius su zoologinio profilio įstaigomis Lenkijoje ir užsienyje, keitėsi su jomis leidiniais, faunistine medžiaga. Ypač artimai bendradarbiauta kultūrinių augalų kenkėjų tyrimo klau­ simais. Šios katedros vedėjas nuo 1928 m. vadovavo ir Vilniaus Augalų apsaugos stoties entomologijos skyriui. Tokia mokslo ir praktikos sim­ biozė davė teigiamų rezultatų30. Žemės ūkio fakulteto studentams, be taikomosios žemės ūkio zoolo­ gijos paskaitų, būdavo rengiamos specialios pratybos, kuriose norėta juos išsamiau supažindinti su naminių gyvulių ir kultūrinių augalų parazitais. Entomologijos eksperimentiniams darbams buvo įrengtas spe­ cialus pastatas — insektoriumas. Zoologijos katedrai priklausė ir 1928 m. įkurtas Zoologijos muziejus, kurio pagrindą sudarė buvusio Vilniaus Viešosios bibliotekos gamtos muziejaus eksponatų dalis: vietos ir šiltųjų kraštų paukščių ir jų kiau­ šinių kolekcijos, didelis geldučių rinkinys. Daugiausia tai buvo seni, smarkiai apnaikinti rinkiniai, bet katedros darbuotojai juos sutvarkė ir papildė naujais eksponatais (ypač Vilniaus krašto vabzdžių kolekci­ jomis). Muziejus buvo prieinamas ir visuomenei. Lyginamosios anatomijos katedroje buvo skaitomi stuburinių zoolo­ gijos, naminių gyvulių histologijos ir stuburinių paleontologijos kursai, vedamos šių disciplinų pratybos. Jos darbuotojai sudarė nemažą Vil­ niaus krašto faunos (roplių ir vabzdžių) kolekciją. Didelį mokslinį darbą atliko profesorius Jonas Vilčinskis (1891—1970), 1923—1934 m. vadovavęs bendrosios biologijos katedrai. Jis buvo Pe­ terburgo universiteto auklėtinis, prof. A. Dogelio mokinys, domėjosi protozoologija, parazitologija, darvinizmu. Vilniuje J. Vilčinskis išleido zoologijos ir bendrosios biologijos vadovėlius, kuriuose propaguojamas evoliucionizmas, kitos pažangios mintys. 1934 m. atleistas iš profesoriaus pareigų, jis atsidėjo biologijos veikalų leidimui. J. Vilčinskį pakeitė Jonas Dembovskis (1889—1963), taip pat A. Do­ gelio ir kitų žymių rusų gamtininkų mokinys. Jis ne tik skleidė savo pirmtako pažangias mintis per bendrosios biologijos paskaitas, bet jas dar papildydavo naujais mokslo, savo stebėjimų duomenimis. Kaip mokslininkas J. Dembovskis buvo atsidėjęs zoopsichologijai. 1944 m jis išvyko į Lenkiją, 1945—1947 m. dirbo Maskvoje diplomatinėje tar­ nyboje ir mokslo tiriamąjį darbą TSRS Medicinos mokslų akademijos Eksperimentinės biologijos institute. 1947 m. jis — Lodzės, nuo 1952 m.— Varšuvos universiteto biologijos profesorius, 1951—1956 LLR Mokslų akademijos prezidentas, Seimo maršalas. Jis buvo išrinktas TSRS Medi­ cinos mokslų akademijos nariu korespondentu

204

MEDICINOS MOKSLAI PROFESORIAI IR STUDENTAI

edicinos fakultetas pradėjo veikti 1919 m. spalio viduryje. Žymiam lenkų biologui M. Siedleckiui re­ komendavus, Medicinos fakulteto dekanu buvo pa­ skirtas prof. Stanislovas Vladička1, išdirbęs juo iki 1933 m. Pradinį Medicinos fakulteto profesorių bran­ duolį sudarė J. Aleksandrovičius (anatomas), J. Vilčinskis (biologas), J. Ziemackis (chirurgas), S. Vla­ dička. (neurologas) ir K. Opočinskis (histologas). Kai kurias įžanginių medicinos studijų disciplinas (fiziką, chemiją) turėjo skaityti M atem atikos-gam tos fakulteto profesoriai2. Iš pradžių fakultetas kūrėsi buvusiose Collegium medicum patalpose. Vėliau vargais negalais buvo gauta buvusios junkerių mokyklos (dab. Čiurlionio g.) pastato dalis (jame įsikūrė ir Matematikos—gamtos fakul­ tetas). Gavus kiek patalpų karo ligoninėje (Antakalnyje), čia 1920 m. pradžioje ėmė kurtis klinikos ir kai kurios katedros. Klinikos kurtos ir kitose miesto ligoninėse: šv. Jokūbo ligoninėje (dab. I tarybinė klinikinė ligoninė) prisiglaudė vidaus ligų, nervų ligų klinikos, teismo medicinos katedra. Iš Vilniaus Medicinos draugijos buvo nupirkta akušerinė-ginekologinė ligoninė (dab. Raudonojo kryžiaus li­ goninės dalis). 1920 m. pavasario semestre fakultetas turėjo 170 studentų. Normalus pedagoginis darbas jame prasidėjo 1921 m. Be minėtųjų profesorių, čia pradėjo dirbti daugiausia Peterburgo, Maskvos, Tartu, Kijevo ir Var­ šuvos universitetų auklėtiniai, turėję darbo aukštojoje mokykloje stažą, žinomi moksline ir praktine medicinos veikla. Tai — A. Januškevičius (terapeutas), C. Tračevskis (farmakologas), T. Griglevičius (bakteriolo­ gas), J. Mušinskis (farmakognozas), K. Micheida (chirurgas), Z. Orlovskis (terapeutas), K. Karafa-Korbutas (higienistas), J. Šimanskis (okulis­ tas), V. Jasinskis (pediatras) ir kt. Gerinant medicinos studentų mokymą, buvo nustatyta priėmimo į fa­ kultetą ir egzaminavimo tvarka, egzaminų išlaikymo laikas, sutvarkytas 30 30 Fedoiovjicz Z. Materialy do historii zoologii w Polsce w latach 1914— 1939.— Studia i materialy z dziejow nauki Polskiej. Šeria B. Historia nauk biologicznych i medycznych, z. 19, 1970. 1 Trzebinski S. Wydzia{ lekarski U.S.B. w latach 1919— 1929.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, t. II, p. 377—508. 2 \Viadyczko St, Pierwszy okres prac organizacyjnych nad odbudową Uniwersytetu Wilenskiego.— Księga pamiątkcnva... Uniwersytetu Wilehskiego, t. II, p. 33—58. 205

disciplinų dėstymas. Vidaus ligų klinika buvo padalyta į dvi: pirmoji (vadovas Z. Orlovskis) įsikūrė šv. Jokūbo ligoninėje, antroji (vadovas A. Januškevičius)—'karo ligoninėje Antakalnyje. 1920/21 m.m. buvo organizuotos farmacijos studijos. Farmacininkams ruošti ir farmakognozijos katedrai vadovauti buvo pakviestas inž. J. Mušinskis, buvęs Tartu universiteto botanikos sodo inspektorius. Farma­ cininkų mokymą organizavo vienuolika katedrų, iš kurių penkios priklau­ sė Medicinos, o šešios Matematikos—gamtos fakultetams. Pagrindinės katedros buvo dvi: farmakognozijos ir farmacinės chemijos (vadovas VI. Karafa-Korbutas). Farmacininkų rengimas pagerėjo tik įsteigus Vin­ gyje botanikos sodą. 1923 m. buvo išleista pirmoji farmacininkų laida: farmacijos magistrai ir vaistininkų padėjėjai (neturėję brandos atestato). Domėjimasis farmacijos studijomis didėjo: kandidatų į pirmąjį kursą būdavo iki 200, o priimdavo tik 40—50. Universiteto vadovybei nepavyko sukurti veterinarijos skyriaus. Medicinos fakultetas didėjo: 1921/22 m.m. jame buvo jau 321 stu­ dentas (56 — III kurse). 1922/23 m.m. buvo nustatytas priimamų į I kursą kontingentas (tais metais medicinos studijuoti buvo priimta 150, far­ m acijos— 40 studentų). Priėmimo kontingentas keitėsi: 1925/26 m.m. priimta 145 (100 į mediciną, 45 į farmaciją), 1928/29 m.m.— 165 (120 į mediciną ir 45 į farmaciją). 1936/37 m.m. fakultete buvo 704, o 1937/38 m.m.— 736 klausytojai. Pirmųjų trijų kursų studentai kasmet turėjo išlaikyti mokymo programos numatytus egzaminus. Be privalo­ mų klausyti dalykų, buvo ir neprivalomų. Pavyzdžiui, 1937/38 m.m. ne­ privalomi dalykai buvo: įžanga į antropologiją, paveldėjimas žmoguje, bendroji ir specialioji citologija, nervų kamieno fiziologija ir patologi­ ja, kraujo fiziologija, pirmoji pagalba otolaringologijoje, kalbos ir balso defektai ir jų gydymas, eksperimentinė citologija, histologinė technika su audinių ir ląstelių tyrimu, medicininė botanika ir kt. Ir medikai, ir farmacininkai aktyviai dalyvaudavo mokslinių būre­ lių veikloje. Vienas aktyviausių buvo Medikų būrelis, susiorganizavęs 1919 m. spalio mėn. Būrelis turėjo atskiras dalykines sekcijas, savo bib­ lioteką, skaityklą, leido paskaitų užrašus. Studentai farmacininkai turėjo savo būrelį—,,Lechija", kuris kasmet rengdavo ir platesnius susirinkimus (konferencijas). Jose nariai skaity­ davo referatus ne tik iš farmacijos, bet ir iš kitų mokslų. Būrelis taip pat leido paskaitų užrašus, nuomojo patalpą, kurioje buvo biblioteka, farmakognostinis muziejus su Vilniaus krašto vaistingųjų augalų sky­ riumi, turėjo savo chemijos laboratoriją (joje galėjo dirbti tik būrelio nariai). Ir medikai, ir farmacininkai dalyvaudavo taip pat ir kitų studentų draugijų, mokslo būrelių veikloje. 206

Fakulteto darbą trikdė materialiniai sunkumai, vyriausybės politika. 1933 m. buvo uždarytos vidaus ligų ir neurologinė klinikos, bendrosios biologijos katedra. Jų vadovai (Z. Orlovskis, S. Vladička ir J. Vil­ činskis), žinomi savo pedagogine ir moksline veikla, buvo atleisti. Dve­ jus metus buvo uždarytas ir farmacijos skyrius: 1933/34 m.m. nustojo veikęs pirmasis, 1934/35 m.m. jau neveikė ir antrasis kursas. Nors sąlygos buvo sunkios, dalis Medicinos fakulteto dėstytojų ne­ užsidarė tik gydomojo ir didaktinio darbo kasdienybėje, dirbo mokslo tiriamąjį darbą, stengėsi apginti daktaro disertacijas. Pirmieji jas 1924 m. apgynė S. Baginskis (histologija) ir A. Safarevičius (higiena). Katedrų ir klinikų vadovų iniciatyva gydytojams ir viduriniam medicinos per­ sonalui kasmet būdavo organizuojami kursai. Kai kurie fakulteto parengti medikai ir šiandien vaisingai tebedirba Vilniuje, Vilniaus universitete3. KATEDROS IR KLINIKOS

Bendrosios biologijos katedra pradėjo veikti 1919/20 m.m. Ją suor­ ganizavo prof. Emilis Godlevskis. 1921 m. katedrai vadovauti buvo pa­ skirtas prof. J. Vilčinskis. Jo rūpesčiu buvo įrengta amfiteatrinė pa­ skaitų salė, sutvarkytos kitos patalpos, akvariumas, gauta įvairios apa­ ratūros, sukomplektuota biblioteka (1929 m. jau didžiausia Lenkijoje specializuota biologijos biblioteka). Iš kitų katedrų ji išsiskyrė ir pa­ vyzdingu mokomuoju, ir mokslo tiriamuoju darbu. J. Vilčinskis pirmajam kursui skaitė bendrosios biologijos paskai­ tas, kartais dar ir evoliucijos teorijos kursą (jį lankė ne tik medikai, bet ir kitų fakultetų studentai). Iš pat pirmųjų metų katedros darbui buvo stengiamasi suteikti moks­ linę kryptį (ypač hidrobiologijoje). Žaliųjų ežerų pakrantėje buvo su­ kurta biologinė stotis, kurioje atlikta nemaža vertingo darbo Vilniaus krašto hidrobiologijai pažinti. Vis dėlto 1933 m. ji buvo uždaryta, nors po metų ją vėl atidarė jau Matematikos—gamtos fakultete. Jai vado­ vauti buvo paskirtas prof. J. Dembovskis. Pirmasis aprašomosios anatomijos katedros 1919/20 m.m. organi­ zatorius buvo prof. J. Aleksandrovičius. 1920/21 m.m. jį pakeitė prof. M. Reicheris. 1937 m. ji pradėta vadinti normaliosios anatomijos katedra. Fiziologijos katedra susikūrė 1921 m. pavasarį. Pirmasis jos profeso­ rius buvo E. Maidelis, vėliau jo pareigas perėmė prof. Cezaris Tračevskis, o 1922 m. pabaigoje — prof. Marijonas Eigeris (iki 1939 m.). 3 Vilniaus universitetas, p. 119. 207

Be privalomų fiziologijos paskaitų ir pratybų, katedroje buvo skai­ tomi ir neprivalomi kursai (endokrinologija, nervų sistemos fiziologija, patologija bei elektrodiagnostika, kraujo fiziologija, humanitarams — fizinio auklėjimo fiziologijos pagrindai), vedamos tų kursų pratybos, Fiziologinės chemijos katedrą 1921 m. suorganizavo Aleksandras Safarevičius. Tų metų rudenį katedros vadovu buvo paskirtas prof. Julijus Rotingeris, 1927 m.— prof. M. Eigeris, 1934 m.— prof. M. Senkovskis (laikinai), 1935 m,— prof. V. Mozolovskis (katedrai vadovavo iki 1939 m. rudens). Histologijos katedrą 1921 m. pradžioje suorganizavo ir ilgai jai va­ dovavo prof. J. Aleksandrovičius, energingai rūpinęsis histologija. 1934 m. rudenį katedrai ėmė vadovauti prof. Stanislovas Hileris (1891— 1964), kuris, be privalomo bendrosios ir specialiosios histologijos kurso, skaitė dar embriologiją ir citologiją. Bendrosios patologijos katedrą 1922 m. rudenį pradėjo organizuoti prof. Stanislovas Tšebinskis. Jis skaitė bendrosios patologijos kursą ir su asistentais vedė pratybas. Buvo įrengta laboratorija, vivariumas. Vė­ liau buvo įrengta ir antroji (mokslinė) histologijos laboratorija, pra­ dėtas kurti bendrosios patologijos muziejus. Muziejaus pagrindą sudarė Vilniaus Medicinos draugijos 1924 m. perduota preparatų (teratologinių ir parazitologinių) kolekcija. Tšebinskiui susirgus, 1926 m. katedros va­ dovu buvo paskirtas prof. Sergiejus Šilingas-Siengalevičius, o 1930 m.— prof. Kazimieras Pelčaras. Be bendrosios patologijos kurso, jis skaitė navikų patologijos, medžiagų apykaitos patologijos, kraujo patologijos, alerginių ligų neprivalomus kursus, pateikdamas naujausių mokslo ži­ nių. K. Pelčaro pastangomis katedroje išsiplėtė eksperimentinis darbas, o jo rezultatai buvo skelbiami vietos ir užsienio spaudoje. 1937 m. ka­ tedra buvo pavadinta bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedra; ji gaudavo ir specialią valstybės dotaciją navikų tyrimams. Katedroje dirbo nemaža jaunų, gabių mokslininkų, iš jų ir dabartinis prof. S. Če­ pulis (jis tada atliko sergančių osteomielitu kraujo vaizdo palygina­ muosius tyrimus), onkologas medicinos daktaras V. Kučarovas ir kt. 1922 m. pavasarį prof. K. Opočinskis ėmė organizuoti patologinės anatomijos katedrą, kuriai jis ilgus metus ir vadovavo. Kadangi į ka­ tedrą buvo siunčiama tyrimams patanatominė medžiaga ne tik iš karo ligoninės (čia buvo katedros patalpos), bet ir kitų miesto ligoninių, tai joje kaupėsi vertingų preparatų, kuriuos katedros asistentai ne tik de­ monstruodavo studentams, per Vilniaus Medicinos draugijos susirinki­ mus, bet ir skelbdavo4 spaudoje. K. Opočinskis, be patologinės anato­ mijos kurso, skaitė ir neprivalomus histopatologinių tyrimų technikos, užkrečiamųjų ligų patanatomijos kursus. 208

Bendrosios chirurgijos katedrą suorganizavo prof. J. Ziemackis. 1924 m. katedros vadovu buvo paskirtas Kornelijus Micheida, kuris vadovavo ir chirurgijos klinikai. Katedra buvo sujungta su klinika. Su bendrosios chirurgijos katedra glaudžiai susijusi topografinės anato­ mijos katedra, formaliai laikoma atskira. Kartu su bendrosios chirurgi­ jos katedra ji įsiliejo į chirurgijos klinikos veiklą Bakteriologijos katedrą 1921 m. įkūrė prof. T. Griglevičius. Be bak­ teriologijos paskaitų ir privalomųjų pratybų {3—6 vai. per savaitę) stu­ dentams, katedroje vadovo pasiūlytomis temomis dirbdavo bakterio­ logija domėjęsi gydytojai. Nuo 1934/35 m.m. katedra buvo pavadinta bakteriologijos ir serologijos katedra45. 1937/38 m.m. laikinai jai vado­ vavo prof. K. Pelčaras, o nuo 1938 m. pavasario — prof. S. Legežinskis. Katedra, nors ir nedidelė (turėdavo 2—3 asistentus), aktyviai dalyvau­ davo gydytojų pasitobulinimo kursuose, dirbo ir mokslo darbą. Farmakologijos katedra pradėjo kurtis 1922 m. sausio mėn. Pirma­ sis jos vadovas buvo prof. C. Tračevskis. Ji taip pat nedidelė: be va­ dovo, dirbo 2 asistentai ir laborantas. 1936 m, katedros vadovu buvo paskirtas prof. E. Leikas. Higienos katedrą 1922 m. suorganizavo ir iki 1934 m. (iki mirties) jai vadovavo prof, K. Karafa-Korbutas, po jo — prof. A. Safarevičius, vėliau — prof. T. Pavlas, o nuo 1937 m.— prof. B. Novakovskis. Katedra turėjo savo biblioteką (viena stambiausių specialybės bibliotekų Lenki­ joje). Katedros vedėjo iniciatyva (nuo 1925/26 m.m.) beveik kasmet buvo rengiami kursai gydytojams iš sanitarijos, mokyklų higienos ir kt. disciplinų. Be to, visi miesto sanitarijos gydytojai pirmuosius dvejus darbo metus turėdavo katedroje dirbti neetatiniais asistentais. Higienos katedra dirbo ir mokslo darbą. Pats K. Karafa-Korbutas ypač domėjosi sanitarijos statistika, darbo higiena, doc. A. Safarevi­ čius-— maisto produktų, vandens, komunaline higiena, J. Bortkevičius — mokyklų higiena. K. Karafa-Korbutas 1924 m. išleido originalų higienos vadovėlį, o 1925 m. (kartu su A. Safarevičiumi) —„Sanitarijos užduotis". Katedros darbuotojai paskelbė vertingų darbų iš Vilniaus ir Vilniaus krašto higienos ir sanitarijos. Karafos-Korbuto ir Safarevičiaus lėšomis leistas „Higienos archyvas" (,,Archiwum higieny"),— vienintelis higie­ nos klausimais žurnalas Lenkijoje. 4 Schilling-Siengalev/icz S. Sprawozdanie dzialalnošci v/ydziaiu lekarskiego U.S.B. w Wilnie w roku akademickim 1932/1933.— Pamiętnik Wilenskiego towarzvstwa lekarskiego, 1933, p. 572—604. 5 Jasinski W. Sprawozdanie z dzialalnošci wydzialu lekarskiego U.S.B. w Wilnie w ro­ ku akademickim 1933/1934.— Pamiętnik VVilenskiego towarzystwa lekarskiego, 1934, p. 354—390. 209

Teismo medicinos katedrą 1924 m. rudenį pradėjo organizuoti prof. S. Šilingas-Siengalevičius. Katedra, be paskaitų studentams, būdavo užsiėmusi šv. Jokūbo ligoninės patanatominių sekcijų reikalais. Medicinos istorijos bei filosofijos ir medicinos propedeutikos katedra buvo įsteigta 1922 m. pavasarį. Pirmasis jos vadovas — prof. S. Tšebinskis. Jis suorganizavo nemažą medicinos istorijos biblioteką, mokėjo sudominti studentus ir miesto gydytojus medicinos istorija. Paprastai pirmojo kurso studentams buvo skaitoma medicinos propedeutika, o penktųjų ir šeštųjų studijų metų klausytojams — medicinos istorija ir gydytojo etika; šeštųjų studijų metų klausytojams dar 2 vai. per savaitę būdavo medicinos istorijos seminaras. 1930/31 m.m. katedra buvo už­ daryta. Medicinos istoriją bei filosofiją ir medicinos propedeutiką, kaip neprivalomą discipliną, dėstė ir seminarus vedė 1931—1933 m.— prof. S. Vladička, 1934/35 m.m.— prof. J. Šmurlas, nuo 1935 m. rudens — Poz­ nanės universiteto prof. A. Vžosekas. Katedros darbuotojai paskelbė darbų iš Vilniaus universiteto medicinos istorijos6. Stomatologijos katedrą 1924 m. rugsėjo mėn. suorganizavo ir ilgai jai vadovavo dr. Eugenijus Mancevičius (vilnietis, baigęs Maskvos univer­ sitetą ir 1918—1922 m. jame dirbęs). 1926 m. rudenį karo ligoninės (Antakalnyje) administracija katedrai perleido salę, kurioje ši įsirengė stomatologinę polikliniką, atidarė chirurginės stomatologijos skyrių. Farmacinės chemijos katedrą suorganizavo prof. V. Kraševskis. Jį 1923 m. rudenį pakeitė prof. V. Karafa-Korbutas. Katedros laboratorijose, be studentų farmacininkų, diplomantų, dirbdavo ir kiti, domėjęsi šia disciplina (katedros darbuotojai patardavo jiems, dažnai kartu dirbdavo ir mokslo tiriamąjį darbą). 1938 m. sausio mėn. pradėjo dirbti pritaikomosios farmacijos kated­ ra, kurios vadovu buvo paskirtas prof. H. Rubenbaueris. Katedrai pri­ klausė universiteto vaistinė ir jos filialas klinikose (Antakalnyje). Medicinos fakultetas turėjo kelias savo klinikas. Vidaus ligų klini­ kos buvo dvi. Pirmąją vidaus ligų kliniką (50 lovų) 1922 m. suorgani­ zavo prof. Z. Orlovskis. Ji turėjo labai ankštas ir blogas patalpas šv. Jo­ kūbo ligoninėje. Klinikose veikė rentgeno kabinetas, dvi laboratorijos, ambulatorija, buvo auditorija studentams. Studentų grupės, vadovau­ jamos asistentų, pratybas atlikdavo prie ligonių lovų. IV kurso studentai klinikoje per rudens trimestrą klausydavo bendrosios terapijos paskaitų ir atlikdavo pratybas. Be to, V kurso (XVI trimestro) studentams čia buvo skaitomas užkrečiamų ligų kursas. III ir IV kursų studentai kiek­ vienas turėdavo kuruoti mažiausiai po 3 ligonius, dalyvauti bendrojoje vizitacijoje, klinikos vedėjui pateikti ataskaitas (ligos istoriją). 1922 metais kovo mėn. karo ligoninės Antakalnyje ansamblyje prof. A. Januškevičius suorganizavo antrąją vidaus ligų kliniką. Pagal 210

susitarimą su administracija klinika turėjo ne tik konsultuoti, bet ir leisti gydytojams naudotis klinikos įrengimais. Klinika turėjo 75 lovas, ta­ čiau, reikalui esant, jų galėdavo būti daugiau. Čia vidaus ligų specia­ liosios patologijos ir terapijos paskaitų klausydavosi ir pratybas atlik­ davo III, IV ir V kursų studentai. Per paskaitas buvo demonstruojami ligoniai; asistentų vadovaujami, juos kuravo studentai. 1933 m. abi klinikas sujungus, pirmoji pradėta vadinti vidaus ligų klinika; ji gavo radiologinį skyrių, išplėtė laboratoriją, turėjo 87 lo­ vas. Jos vadovas prof. A. Januškevičius (Lenkijos Mokslų akademijos narys korespondentas) klinikos darbuotojus įtraukė į mokslo darbą. Chirurginės klinikos buvo įkurtos 1922 m. pabaigoje. Jų organiza­ torius ir ilgametis vadovas buvo prof. M. Micheida, Klinikose kasmet gydydavosi 600—1000 ligonių, buvo atliekama 600—800 operacijų. Nors klinikų personalas praktiniais chirurgijos laimėjimais ir pasižymėjo, mokslo darbu mažai tesidomėjo. Akušerinę-ginekologinę kliniką (ten pat, kur dabar Raudonojo kry­ žiaus ligoninės akušerijos-ginekologijos skyrius) suorganizavo prof. T. Burdzinskis taip pat 1922 m. pabaigoje. Ji vienintelė turėjo savo pa­ talpas. Iš pradžių čia buvo 50 lovų: 20 akušerinių ir 30 ginekologinių. 1925 m., mirus prof. T. Burdzinskiui, klinikos vadovu buvo paskirtas prof. V. Jakovickis. Jis stengėsi kliniką išplėsti, dirbti didaktinį ir moks­ lo darbą. Klinikos personalas gana dažnai Vilniaus Medicinos draugijos ir Vilniaus Ginekologų draugijos susirinkimuose referuodavo apie savo darbą, skelbdavo jį medicininėje spaudoje. 1934—1936 m. klinika buvo perstatyta: ji turėjo 4 skyrius, 115 lovų, dvi operacines, laboratorijas67. Vaikų ligų, arba pediatrijos, kliniką 1922 m. pabaigoje pradėjo orga­ nizuoti prof. V. Jasinskis. (Nuo 1937 m. spalio 1 d. jai vadovavo dr. E. Gerlė.) Iš pradžių ji įsikūrė su pirmąja vidaus ligų klinika, vėliau 1923 m. rudenį turėjo keltis į miesto vaikų ligoninę, į Antakalnio karo ligoninės paviljoną. Tais metais jai priklausė ir kūdikių globos stotis, motinų konsultacija, vaikų tuberkuliozės konsultacija ir vaikų sifilitikų konsultacija; be to, ji nuolat konsultavo akušerijos klinikos naujagi­ mių skyrių. 1924 m. pabaigoje klinika turėjo 6 palatas, ambulatoriją, ėmė vadovauti Druskininkų vaikų gydymo kolonijai (joje vasarą pa­ mainomis ilsėdavosi 128 vaikai). 1926 m. ji įsirengė auditoriją, labo­ 6 Michejda K. Sprawozdanie z dziaialnošci wydzialu lekarskiego U.S.B. w Wilnie w ro­ ku akademickim 1935/1936.— Pamiętnik Wilenskiego tcr,varzystwa lekarskiego, 1936, p. 260—324. 7 Hiller St. Sprawozdanie z dziaialnošci wydzialu lekarskiego U.S.B. w Wilnie w roku akademickim 1936/1937.— Pamiętnik Wilenskiego towarzystwa lekarskiego, 1937, p. 246—330.

211

ratoriją, bendro gydymo skyrių (40 lovų), observacinę palatą (16 lovų) ir pieno virtuvę. Klinikoje kasmet gydydavosi iki 500 ligonių, į ambu­ latoriją ateidavo per 2000, o Į konsultaciją — apie 4000—5000 vaikų. Pediatrijos paskaitos buvo skaitomos IV kurso studentams, kurie pratybas atlikdavo klinikoje, konsultacijoje bei ambulatorijoje. Neurologinė klinika savo veiklą kaip šv. Jokūbo ligoninės neurolo­ ginis skyrius pradėjo 1922 m. rudenį. Jos organizatorius ir vadovas buvo prof. S. Vladička, Peterburgo Medicinos—chirurgijos akademijos auklėtinis, žymaus rusų psichiatro Bechterevo bendradarbis. Jis įrengė 2 skyrius, ambulatoriją, histologinę laboratoriją, gydymo elektra kabi­ netą. S. Vladička nuoširdžiai dirbo ir pats, ir savo pavyzdžiu kitus ska­ tino taip dirbti. Psichiatrinę kliniką 1923 m. pavasarį pradėjo organizuoti prof. A. Mi­ kulskis. Po jo mirties 1925 m. klinikos vadovu buvo paskirtas prof. R. Radzivilovičius, vadovavęs jai iki 1929 m. pabaigos. Klinika, iš pradžių įsikūrusi Antakalnio karo ligoninėje, turėjo 20 lo­ vų. Paskaitos ir pratybos vykdavo karo ligoninės psichiatrijos skyriuje arba nervų klinikoje. 1927 m. pradžioje klinika buvo perkelta į miesto psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje. Pagal universiteto ir ligoninės sutartį klinikos vedėjas turėjo būti ir ligoninės direktoriumi; klinika turėjo ne tik finansuoti 50 ligonių mitybą, aprangą, bet ir duoti perso­ nalą, inventorių (Vidaus reikalų ministerija, kuriai priklausė ligoninė, sutiko atlyginti tik dalį išlaidų). 1930 m. klinikos vadovu buvo paskirtas prof. M. Rosė, buvęs Var­ šuvos universiteto docentas. Jo rūpesčiu į Vilnių (iš Varšuvos) buvo perkeltas ir klinikose įkurtas smegenų tyrimo institutas. 1933 m. prie klinikos buvo prijungta uždarytoji neurologinė klinika — ją imta vadinti nervų ir proto ligų klinika. 1934 m. klinikai buvo perduotas netoli Vilniaus, Kairėnuose, stambus ūkis, kuriame buvo įrengta 80 lovų ligoninė nepagydomiems ligoniams. Dermatologinę kliniką 1922 m. vasarą suorganizavo prof. Z. Sovinskis, odos ir Veneros ligų katedros vedėjas. (Po jo, nuo 1935 m. va­ sario 1 d., klinikai vadovavo prof. T. Pavlas.) Ji buvo įrengta taip pat Antakalnio karo ligoninėje, turėjo savo ambulatoriją, kurioje galėdavo rinkti medžiagą klinikiniams stebėjimams. 1928/29 m.m. klinika turėjo 50 lovų stacionarą, ambulatoriją, rentgeno kabinetą, laboratoriją, gydy­ mo šviesa kabinetą, paskaitų salę, biblioteką. Otolaringologinę kliniką 1923 m. vasarą pradėjo organizuoti prof. J. Šmurlas; nuo 1938 m. balandžio mėn. klinikai vadovavo prof. Č. Čarnovskis. Iš pradžių klinika kūrėsi Antakalnio karo ligoninės ausų-gerklės ligų skyriuje. 1925 m. buvo gautas paviljonas, kuriame pavyko 212

įrengti palatas (31 lovą), operacinę, auditoriją, ambulatoriją, įkurdinti biblioteką ir muziejų. Joje buvo ne tik mokoma, bet dirbamas ir gana vaisingas mokslo darbas, kuris plačiai skelbtas gydytojų draugijose, spaudoje. 1929 m. prie klinikos buvo įsteigta konsultacija ligoniams su kalbos ir balso defektais (ją vedė B. Dalevskis). Akių ligų klinikos steigėjas buvo prof. J. Šimanskis. 1936 m. jį pa­ keitė prof. I. Abramovičius. (Jo bendradarbė buvo ir ilgametė Vilniaus V. Kapsuko universiteto docentė M. Horodničienė.) Klinika pradėjo veikti 1923 m. rudenį Antakalnio karo ligoninėje. 1928 m. pavasarį ji persikėlė į Sapiegų rūmus. 1933—1935 m. vasarą klinikos darbuotojai vadovaudavo prieštrachominiams skyriams Vilniaus krašte — Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskrityse.

MENO FAKULTETAS abrėždamas tradiciją, universitetas turėjo ir meno fakultetą. Jo organizatoriumi, pirmuoju ir ilgamečiu dekanu tapo Ferdinandas Ruščicas (1870—1936), Kro­ kuvos Dailės akademijos profesorius. Studijas jis pradėjo Peterburgo universitete Teisių fakultete, 1892 m. persikėlė į Dailės akademiją ir 1897 m. ją baigė pas prof. Archipą Kuindžį. Po to daug keliavo po Europą, o nuo 1909 m. apsigyveno Vilniuje. 1932 m., jau senas, iš universiteto pasitraukė ir sugrįžo į savo gimtąjį Bohdanavos dvarelį Ašmenos apskrityje1. Meno fakultete greta dailės dalykų buvo dėstoma ir architektūra, ruošiami architektai. Tačiau į savitą mokyklą disciplina neišaugo, o, neduodama studentams inžinerinio pasiruošimo, ėmė net merdėti. Architektūros specialybės vadovu buvo pakviestas iš Varšuvos Ju­ lius Klosas (1881—1933)2. Stigo kvalifikuotų dėstytojų, mokymo prie­ monių ir įrengimų. Jam teko organizuoti architektūros skyrius., katedras ir laboratorijas. Architektūros dalykai buvo sugrupuoti į tris skyrius: Lenkijos archi­ tektūros, projektavimo ir statybos. Pirmajam skyriui vadovavo J, Klosas (jis pakaitomis su F. Ruščicu keletą kartų buvo fakulteto dekanu), antrajam — prof. inž. arch. Liudvikas Sokolovskis, trečiajam — prof. inž, ] Ruszczyc Ferdinand, Zycie i dzielo, Księga zbiorowa. Wiino, 1935 2 1901 m. baigęs Aukštąją technikos mokyklą Vienoje, 1916— 1920 m. dėstė architek­ tūrą Varšuvos Politechnikos institute. Iki atvykdamas ; Vilnių, buvo Meno ir kultūros ministerijos architektūros skyriaus viršininkas, 213

arch. Otonas Krasnopolskis. Skyriuose ir katedrose dėstytojais dirbo asistentai, instruktoriai. Prieš 1926/27 m.m. pradžią vyriausybė nepatvirtino architektūros specialybės programos ir įsakė architektų ruošimą dėl prastų sąlygų nu­ traukti. Liko II, III ir IV kursai, 1928/29 m.m. išėjo paskutinė Stepono Batoro universiteto architektų laida. Norintieji tą dalyką studijuoti jau nuo 1926 m. rudens turėjo stoti į Lvovo arba į Varšuvos Politechnikos institutus, kur buvo ruošiami inžinieriai-architektai. Architektūros specialybės likvidavimą apgailestavo fakulteto dar­ buotojai ir krašto kultūros darbuotojai. J. Kloso vadovautas skyrius studentus sudomino architektūros istorija ir paminklų apsauga. Pats J. Klosas ir fotografijos dėstytojas Jonas Bulhakas fotografavo miesto ir krašto paminklus ir gamino diapozityvus ir albumus, kurie šiandien — nepakeičiama ikonografinė medžiaga architektūros istorijai. J. Kloso va­ dovaujami studentai, atlikdami praktiką, padarė universiteto rūmų, aliumnato, beveik visų bažnyčių ir vienuolynų matavimus. Tą patį jie darė Naugarduke, Nesvyžiuje, Sudervėje ir kitose istorinėse vietose. Po 1931 m. pavasario potvynio J. Klosas tyrinėjo Vilniaus katedros po­ žemius, kad apsaugotų paminklą nuo galimos avarijos. Jis nustatė pa­ matų plyšius ir mūro eižėjimą ir pasiūlė, kaip juos sutvirtinti3. J. Klosas su savo skyriaus dėstytojais ir studentais senuosius univer­ siteto rūmus pertvarkė ir pritaikė auditorijoms bei kabinetams. Buvo rekonstruotas Skargos kiemas: atstatyta pirmojo aukšto arkada, paša­ linti kiemo pertvėrimai ir sukurtas pagrindinis rūmų portalas po Kolonų sale — buvo pradėti rūmų kaip istorijos ir meno paminklo restauravimo ir konservavimo darbai. Universitetui perėmus junkerių mokyklos pasta­ tą Čiurlionio gatvėje, nuo Neries šlaito pusės buvo suprojektuota ir pastatyta amfiteatrinė auditorija Medicinos fakultetui ir kitos patalpos, pritaikytos Gamtos fakultetui, o Dailės fakulteto dirbtuvėms pritaikyti bernardinų vienuolyno rūmai su įspūdingu portalu iš Jaunimo sodo pusės. Architektūros specialybę panaikinus, J. Klosas liko dirbti universi­ tete. Iki mirties būsimiems dailininkams jis dėstė architektūros istoriją, braižybą ir kai kuriuos kitus dalykus. 1923 m. išleido kraštotyrinį va­ dovą po Vilnių, antrasis papildytas leidimas išėjo 1929 m. ir trečiasis — 1937 m.4 J. Kloso vyr. asistentu nuo 1925 m. dirbo Jonas Borovskis, 1917 m. Peterburge baigęs Civilinės inžinerijos institutą. Jis taip pat liko dėsty­ toju fakultete ir dirbo paminklų konservatorium, o nuo 1929 m. vykdė Trakų pilies konservacijos ir tyrimo darbus (jų duomenys paskelbti, atgavus Vilnių Lietuvai5}. Fakultete dirbo iki antrojo pasaulinio karo pradžios.

L. Sokolovskis iki atvykimo į Vilnių buvo Varšuvos Technikos mo­ kyklos dėstytojas. Vilniuje, dėstydamas projektavimą, pats su studen­ tais dalyvavo daugelio projektų konkursuose; Vilniaus reformatų gim­ nazijos, Sudervės varpinės, Vileikos liaudies namų, kavinės Bernardinų (dabar Jaunimo) sode, vienos bažnyčios ir mečetės Vilniaus krašte. Jis ruošė konkursinių darbų parodas. Likvidavus skyrių, fakultete dėstė architektūrinį-dekoracinį projektavimą. Be to, kai kuriuos dalykus dar dėstė inž. arch. S. Narembskis ir O. Krasnopolskis. Fakulteto dailės skyriuje buvo ruošiami tapybos, skulptūros, grafi­ kos ir taikomosios dailės dailininkai ir piešimo mokytojai gimnazijoms. Busimieji mokytojai, be pasirinktos dailės specialybės, dar turėjo išlai­ kyti papildomus, Švietimo ministerijos nustatytus, egzaminus iš peda­ gogikos dalykų. Be tokių bendrųjų dalykų, kaip dailės ir architektūros istorija ar estetika, kurie dėstyti ir humanitarams, mokoma buvo dirb­ tuvėse. Tapybai buvo trys dirbtuvės; peizažo, portreto ir dekoracijų, o kitoms šakoms po vieną: skulptūros, taikomosios dailės ir grafikos, spaudos ir knygų įrišimo, meninės fotografijos. (Fotografijos dėstymas buvo nemaža naujovė, nes ligi tol ji buvo laikoma tik amatu, pagrįstu patirtim.) Dailės istoriją ir paminklų konservaciją iki 1928 m. dėstė J. Remeris, Varšuvos universitete baigęs humanitarinius mokslus (meno istorijos ir klasikinės archeologijos specialybę). Dirbo Krokuvoje ir kituose mies­ tuose paminklų konservatoriumi. 1922 m. buvo tam pačiam darbui at­ siųstas į Vilniaus vaivadiją ir pakviestas dėstyti fakultete. 1927 m. iš Vilniaus išvyko, nepalikęs žymesnių savo veiklos pėdsakų, be poros straipsnių universiteto tęstiniame leidinyje (,,Alma Mater Vilnensis"), Daugiau rašė ir skelbė T. Šydlovskis, meno istoriją studijavęs Kro­ kuvos Dailės akademijoje ir Paryžiuje, daktaro laipsnį gavęs 1907 m. Jogailos universitete už viduramžių meno tyrinėjimus. Dirbo meno mu­ ziejuose. Nuo 1920 m., apgynęs habilitacinį darbą, pradėjo dėstyti pir­ ma Krokuvos, o po to — Varšuvos universitetuose. 1928/29 m.m. ėmė dėstyti dailės istoriją Vilniaus universitete. Čia pabuvęs tik 3 semestrus, grįžo į Krokuvą. Daugiausia Vilniaus miesto ir krašto architektūros ir dailės istorijai nusipelnė dr. Marjanas Morelovskis. Dėstydamas visuotinę meno isto­ riją, jis ir mieste, ir krašte vykdė plačius tyrinėjimus, skelbė jų duo-3 3 Prace i materjaly sprawozdawcze sekcji historji sztuki, tom. II. zeszyt 1—4. Wilno 1935, p. 300. \ Klos Juljusz. WiIno, przewodnik krajoznawczy. Wilno, 193? 0 Borovskis J. Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir didžiojo kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacinių darbų šviesoje.— Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus metraštis. K., 1941, p. 119—242.

215

menis ir Mokslo bičiulių draugijoje sutelkė nemaža kvalifikuotų kraš­ totyrininkų, kurie 1931 m. pasivadino Meno sekcija. Sekcijos pirminin­ ku buvo išrinktas M. Morelovskis, o jo pavaduotoju — archeologas dr. Raimundas Gostkovskis. R. Gostkovskis tiriamąja ir publicistine veikla nepasižymėjo. M. Morelovskis paruošė ir redagavo du sekcijos darbų tomus6. Juose straipsniais, referatų santraukomis ir recenzijomis paskelbė duomenis ir savo teorinius samprotavimus apie Vilniaus ba­ roką. Be to, sekdamas J. Kloso pavyzdžiu, su geografu J. Tochtermanu parengė ir 1938 m. pradėjo spausdinti turistinį vadovą po Vilniaus vaivadiją, kuriame daugiausia vietos skiriama kultūros paminklams. Prasidėjus karui, knyga liko nebaigta spausdinti7. (Ji nebuvo sunaikinta ir apypilniai egzemplioriai paplito tarp mėgėjų, vietos gyventojų, pateko jų ir į Vilniaus bibliotekas.) Taikomosios dailės specialybė, kuriai priklausė ir vitražas, 1923/24 m.m. buvo panaikinta. Jos profesorius Mečislovas Kotarbinskis, dėstęs vitražą, piaustymą ir karpymą, išvyko į Varšuvą tų pačių daly­ kų dėstyti. Peizažą dėstė F. Ruščicas su vyr. asist. Aleksandru Šturmanu, kuris buvo baigęs Peterburgo Dailės akademiją, gilinęs studijas Miun­ chene ir iki pakvietimo į fakultetą dėstęs specialiose mokyklose. F. Ruščicuį pasitraukus, dėstymą ir vadovavimą taikomosios dailės dirbtuvei perėmė Bronislovas Jamontas. Portretų tapybą dėstė Benediktas Kubickis, iš Švenčionių kilęs Pe­ terburgo Dailės akademijos auklėtinis. Jis studijavo dar Miunchene, Budapešte, Paryžiuje dirbo dailiųjų amatų muziejuje prie namų apyvo­ kos daiktų ir gobelenų. Paryžiaus parodai 1900 m. Rusijos paviljonui suprojektavo dekoratyvinį pano. Su savo kūriniais, daugiausia portre­ tais, dalyvavo parodose Vilniuje, Maskvoje ir Peterburge. Dekoracijų dirbtuvėje buvo mokoma teatro dekoracijų, dekoraty­ vinės skulptūros, ornamentikos. Dirbtuvei vadovavo Zbignevas Pronaška, be to, kūrė ir dekoracijas (bene žymiausios buvo operai „Hofmano pasakos"). Projektavo paminklą Adomui Mickevičiui. Iš Vilniaus į Kro­ kuvą išvyko 1924 m., tada jo darbą tęsė Liudomiras Slendzinskis, baigęs 1916 m. Peterburgo Dailės akademiją. Su darbais po pirmojo pasaulinio karo dalyvavo daugelyje užsienio parodų. Jam teko garbė būti ir pa­ skutiniuoju fakulteto dekanu. Skulptūros dirbtuvei vadovavo Boleslovas Balzukevičius, gimęs ir dailės mokslus pradėjęs Vilniuje, po to mokęsis Krokuvoje ir Paryžiuje. 1904—1907 m. jis gyveno Vilniuje, kūrė biustus ir medalijonus. Su arch. Antanu Vivulskiu Paryžiuje kūrė paminklą Žalgiriui Krokuvoje. Užsienio parodose eksponavo A. Mickevičiaus, „Emigranto" biustus ir skulptūrą „Našlaičiai". Paskutiniais skulptūros dėstytojais buvo Stanislo­ 216

vas Horno-Poplavskis ir Henrikas Kuna; dirbtuvei vadovavo Kuna, lai­ mėjęs Adomo Mickevičiaus paminklo projektų konkursą3*8. Knygos meną (iliustravimą, spaudą ir įrišimą) dėstė Bonaventūras Lenartas, to dalyko mokęsis ir savo darbais pasireiškęs Austrijoje, Švei­ carijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. Grafiką iki išvykimo į Lvovą 1930 m. dėstė Stanislovas Matuziakas. Šio įpėdinis ir grafikos dirbtuvės vadovas buvo Jurgis Hopenas, aktyviai pasireiškęs kaip restauratorius ir tyrinė­ tojas. Universiteto rūmuose jis restauravo Lelevelio ir Smuglevičiaus sales. Tarp daugelio tyrinėjimo darbų svarbiausias — Trakų salos pilies freskų likučių išaiškinimas ir kopijavimas9. Studentai, atlikdami praktiką, talkininkaudavo dėstytojams kraštoty­ ros darbe, mokslo metų pabaigoje ruošdavo savo darbų parodas, o 1927 m. įsteigė savo cechą, kurį, sekdami viduramžių tradicija, pava­ dino šv. Luko vardu. Jo nariai pagal tą pačią tradiciją skirstėsi į meist­ rus, pameistrius ir mokinius. Cechas skatino profesionalumą, savitarpę materialinę pagalbą ir kūrybinę etiką. Cecho nariai dirbo prie teatro dekoracijų, darė parodoms kioskus, restauravo polichromiją šv. Ignoto ir šv. Teresės bažnyčiose ir universiteto observatorijoje. 1929 m. fakulteto studentai įsteigė „Menininkų broliją" (Bractwo artystyczne), kuri ruošė diskusijas, savo narių darbų parodėles, orga­ nizavo ekskursijas ir išvykas, daugino paskaitų tekstus. Kartu su „Val­ katų klubu" (Klub wloczęg0w) kasmet organizavo karnavalus, vadintus akademiniais balaganais. 1930 m. šis studentų būrelis pradėjo leisti laikraštėlį „Nasza Forma", kuriame ketinta propaguoti modernizmą. Ir cechas, ir brolija neilgai tegyvavo; universiteto vadovybė pasistengė busimuosius menininkus sujungti į būrelį pagal kitų fakultetų studentų mokslinių draugijų, vadintų būreliais, pavyzdį. Dailės dalykų, visų pirma tapybos ir skulptūros, dėstymas aiškios krypties per dažną dėstytojų keitimąsi neturėjo. Ilgametis fakulteto vadovas F. Ruščicas savo kūrybos pradžioje buvo linkęs į romantizmą, tačiau universitete laikėsi daugiau įprastinės, mokyklose skatinamos, klasicistinės krypties. Jį pakeitęs B. Jamontas mažai tekūrė. Daugiau kū­ rybinio išradingumo parodė grafikai.

3 Praee i materjaiy sprawozdawcze sekcji historji sztuki, tom II. Wilno, 1935; tom III. Wilno, 1938/39. 7 Išspausdintas ir subrošiūruotas (be titulinio puslapio, 360 p.) vadovas į knygų rinką nepateko; jis yra Vilniaus mokslinėse bibliotekose. 8 Bebaigiant paminklo skulptūrines dalis, prasidėjo karas; granitinėse plokštėse iškal­ tos dalys dabar yra Vilniaus Dailės instituto kieme prie šv. Onos bažnyčios. 9 Hoppen Jerzy. Malowidla scienne zamku trockiego na wyspie.— Prace i materjaiy..., t. II, p. 228—239. 217

VIEŠOJI BIBLIOTEKA enkijos administracija, stokodama kultūrai ir moks­ lui lėšų, gana originaliai išsprendė universiteto bib­ liotekos problemą: perdavė universitetui buvusią Vilniaus Viešąją biblioteką, palikdama jai ir seną­ sias funkcijas1. Tai buvo tuo lengviau, kad Viešoji biblioteka buvo įsikūrusi universiteto pastatuose. Tačiau biblioteka tokiai veiklai buvo visiškai ne­ paruošta, nes jos fondai nebuvo pritaikyti universi­ tetui. Čia buvo knygų, patekusių kadaise iš uždarytų vienuolynų arba represuotų dvarininkų. Šitaip bibliotekoje atsirado nemaža XV—XVII a. unikumų, bet labai nedaug tebuvo naujos literatūros. Nesitikėdama pa­ galbos iš valstybės, bibliotekos vadovybė todėl ir kreipdavosi į visuo­ menę, prašydama sušelpti ją knygomis2. Kritiška universiteto bibliotekos padėtimi 1932 m. skundėsi jos vadovas A. Lysakovskis. Jis rašė: „Tvar­ kydama savo rinkinius ir darydama juos prieinamus skaitytojui, biblio­ teka nevykdo pagrindinio savo uždavinio — didinti knygų fondus. Do­ vanojamos knygos, nemokamas privalomas egzempliorius, pagaliau platus keitimasis leidiniais [...] negali būti pakankami fondų didinimo šaltiniai. Norint planingai juos didinti, reikia knygas pirkti. Tuo tarpu Vilniaus biblioteka, esant minimaliam studentų skaičiui, iš visų Lenki­ jos universitetų bibliotekų turi menkiausias lėšas (iš viso apie 50 000 zlo­ tų per metus), kurių pagrindinė dalis išleidžiama neetatiniams darbuo­ tojams atlyginti, nes bibliotekos etatus, be direktoriaus, sudaro tik 5 moksliniai bibliotekininkai, 10 eilinių bibliotekininkų ir nenormaliai mažas techninių darbuotojų skaičius — vos 5 žmonės. Po laimingųjų 1924—1925 m. (pirkta 3080 tomų) bibliotekos galimybės pirkti katastro­ fiškai ėmė mažėti (iki 220 tomų per metus kartu su žurnalais)1'3. Nuo 1919 m. lapkričio 8 d. ėmė veikti bibliotekos komisija, sudaroma iš universiteto fakultetų atstovų ir tvirtinama senato. Per du dešimtme­ čius komisija rinkosi 60 kartų. Posėdžiuose buvo svarstoma bibliotekos veikla: bibliotekos direktorius derindavo su komisijos nariais fondų komplektavimo programą, svarstydavo bibliotekos taisykles, jos reguliaminą, taip pat klausimus, kurių negalima buvo išspręsti, nepasitarus su fakultetais. Antai 1927 m. pabaigoje komisija svarstė centrinės bibliote­ kos ir visų fakultetų bibliotekų suvestinio katalogo sudarymą; pradėti nutarta nuo suvestinio periodikos katalogo, Svarbius komisijos nutarimus ir rekomendacijas tvirtino universiteto senatas (pvz., suvestinio katalogo sudarymas), o kartais rektorius siųsdavo juos ir Švietimo ministerijai (pvz., naujo bibliotekos reguliamino tvirtinimas)4. 218

Beveik per kiekvieną komisijos posėdį būdavo svarstomos komplek­ tavimo problemos. Analizuojant 1938/39 m.m. bibliotekos gautą literatūrą, pasirodo, kad apie 52 proc. jos (iš viso 14 432 vienetai) sudarė privalomasis egzemp­ liorius (7784 vien.), dovanos — 21 proc., 17 proc.— knygų mainai, o knygų pirkimas ir prenum erata— 10 ргос5 Biblioteka daugiau iniciatyvos galėjo rodyti, plėsdama mainus su užsienio bibliotekomis, tačiau tos iniciaty­ vos jai, atrodo, trūko. 1937/38 m.m. ji teturėjo 42 užsienio mainų partne­ rius iš 16 šalių: JA V — 10 bibliotekų, Vokietijoje — 8, Čekoslovakijo­ j e — 4, Prancūzijoje ir Japonijoje — po 3, Suomijoje, Vengrijoje ir Ita­ lijo je — po 2 ir 1.1. Iš TSRS bibliotekų buvo nustatyti ryšiai su Irkutsko Rytų Sibiro valstybiniu universitetu, iš kurio buvo gaunama pedagogi­ kos, biologijos ir geografijos mokslo darbų6. Bibliotekos fondai per dvidešimtmetį išaugo nuo 450 000 1919 m. iki 597 990 1939 m.7; vidutiniškai po 8 tūkst. knygų ir kitų spaudinių per metus, o tai palyginti su kitais Europos universitetais nepaprastai mažai. Beje, į šį beveik 600 000 tomų fondą įėjo ir didelis mainų fondas — per 150 tūkst. tomų, kuris skaitytojams visiškai nebuvo prieinamas. Be to, reikia pabrėžti, kad daugumą šių knygų sudarė menkavertės literatūros leidinių privalomieji egzemplioriai. Iš vertingų bibliotekos fondų papildymų minėtina buvusio universi­ teto profesoriaus Joachimo Lelevelio kolekcija (4548 tomai iš geografi­ jos, kartografijos, istorijos ir numizmatikos), perduota universitetui jo testamentu 1926 m.8 Vertinga buvo ir rankraščių kolekcija, kuri su nedideliais diplomų ir autografų rinkiniais sudarė 13 399 vienetus, taip pat senų spaudinių rin­ kinys (254 inkunabulai ir 2503 XVI a. spaudiniai). Rinkinius dar sudarė: kartografija (atlasai, žemėlapiai, gaubliai) — 9945 vien.; meno leidiniai (albumai, plakatai, ekslibrisai ir pan.) — 6680 vien. ir gaidos — 6680 vie­ netų.12345678 1 1919—1939 m. universiteto biblioteka keletą kartų keitė savo pavadinimą. Iš pradžių ji buvo pavadinta Bibljoteka Uniwersytetu Stefana Batorego, kiek vėliau — Bibljoteka publiczna i uniwersytecka, o nuo 1927 m.— Uniwersytecka bibljoteka publiczna (U.B.P.). 2 CVIA, f. 1135, ap. 20, b. 650 (įvairūs universiteto dokumentai). 3 Lysakowski A. Uniwersytecka bibljoteka publiczna w Wilnie.— Bibljoteki Wilenskie. Wilno, 1932, p. 9—10. 4 Lisowski S. Uniwersytecka bibljoteka publiczna w latach 1919— 1929.— Księga pamiątkowa... Uniwersytetu Wilenskiego, t. II, p. 554—555. 5 VUB, f. 47 (1938—1939 m. universiteto bibliotekos ataskaita), p. 28. 6 Ten pat, p. 5. 7 Ten pat. 8 Ambros M. Księgozbior Leleweia w Uniwersyteckiej bibljotece publicznej w Wilnie.— Bibljoteki Wilenskie. Wilno, 1932, p. 96—97.

219

1937 m. bibliotekos vadovybė vėl bandė atkreipti Lenkijos administra­ cijos ir visuomenės dėmesį į sunkią bibliotekos būklę, pabrėždama, kad iš biudžetinių asignavimų nuo 1919 iki 1936 m. ji galėjusi nupirkti tik 19 tūkst. tomų. Vadovybė kritikavo valstybės finansinių organų princi­ pą: nustatyti bibliotekos biudžetą pagal studentų skaičių9. Be to, suda­ rant biudžetą, visiškai neatsižvelgta, kad biblioteka esanti kartu ir miesto viešoji biblioteka. Metinis knygų išdavimas abonemente svyravo nuo 35 iki 37 tūkst. to­ mų. Skaitytojų lankomumas — nuo 30 iki 44 tūkst. žmonių per metus. Užregistruotų skaitytojų skaičius niekada neprašoko 2500 žmonių. Tik pusė studentų naudojosi biblioteka10. Ir tai visiškai suprantama, nes bib­ liotekoje trūko vadovėlių, aktualios mokslinės ir grožinės literatūros. Be to, nors biblioteka ir buvo pavadinta viešąja, už bibliotekos abonementą reikėjo mokėti 12 zlotų per metus ir dar 10 zlotų užstato už vieną tomą. Pašalinis skaitytojas, kuris norėjo naudotis ir skaitykla, turėjo dar mo­ kėti 6 zlotus per metus. Nors ir buvo paskelbta, kad studentai, profeso­ riai bei dėstytojai ir mokslinių įstaigų darbuotojai gali naudotis biblio­ teka nemokamai, tačiau ir iš šių kategorijų skaitytojų buvo imamos tam tikros rinkliavos. Pavyzdžiui, penki užsakymo blankai kainavo 5 grašius, o skubiojo užsakymo blankai — net 5 grašius už vieną. Negrąžinus kny­ gos kada nustatyta, baudžiama po 5 grašius kiekvienam tomui už vieną uždelstą dieną; 50 grašių baudos buvo reikalaujama už paraginimą grą­ žinti knygas. Norint rezervuoti mokslines knygas, kurias turi grąžinti kiti skaitytojai, reikėjo užpildyti specialią užsakymo kortelę, kurios kai­ na — 5 grašiai už dvi korteles. Įsipareigojimo laikytis bibliotekos taisyk­ lių blankas kainavo 20 grašių11. Mokesčiai iš pašalinių skaitytojų ir studentų buvo labai reikalingi skurdžiam bibliotekos biudžetui. Nepalankios darbo sąlygos neleido tinkamai organizuoti nei skaity­ tojų aptarnavimo, nei fondų bei katalogų sutvarkymo. Kurį laiką ten­ kintasi tuo, kad iš bibliotekos pagrindinio abėcėlinio katalogo, sudaryto pagal formalią prūsiškąją katalogavimo sistemą, buvo išimamos marksisti­ nės literatūros ir rusiškų knygų aprašų kortelės, o nedidelė dalis rusiškų kortelių perrašoma lotyniškais rašmenimis. Reakcinės nacionalistinės ten­ dencijos pasireiškė ir lietuviškų knygų atžvilgiu: biblioteka jų nekomp­ lektavo, o atsitiktinai patekusių — nekatalogavo. Spausdintų katalogų lei­ dimas ir sisteminio katalogo tvarkymas visai nutraukiami. Vietoj jo nuo 1925 m. biblioteka A. Lysakovskio iniciatyva pradeda organizuoti daly­ kinį katalogą. A. Lysakovskis buvo tos srities specialistas, parašęs apie dalykinio katalogo sudarymo metodiką ir organizavimą monografiją12 kuri gerai žinoma ir šiandien13. 220

1924 m. iš bendrojo fondo buvo išskirtas 351 bibliografinis ir infor­ macinis leidinys ir perduotas knygų tvarkymo skyriui. Šia parankine biblioteka, prižiūrima vieno jo darbuotojo, naudojosi ne vien kataloguo­ tojai, bet ir skaitytojai. Nuo 1925 m. kataloguose skaitytojai pradėti in­ formuoti, o dar po metų — skirta patalpa su stalu skaitytojams, kur jie galėjo naudotis bibliografiniais leidiniais. Vienam knygų tvarkymo sky­ riaus darbuotojui buvo pavesta aptarnauti skaitytojus bibliografine lite­ ratūra ir informacija. 1934 m. šis bibliografinės-informacinės literatūros rinkinys buvo perkeltas į skaitytojų skyrių, o 1935 m. sausio 24 d. spe­ cialioje spaudoje buvo paskelbta informacija apie bibliografijos sky­ riaus— pirmojo tokio skyriaus Lenkijos universitetuose — atidarymą9*12314. Tačiau, trūkstant darbuotojų, visas bibliografinis skaitytojų aptarnavimas apsiribodavo vien žodine informacija, labai retai elementariais temati­ niais bibliografiniais sąrašais, sudaromais pagal skaitytojų pageidavi­ mus, pasitenkinant tam reikalui vien dalykiniu katalogu15. Skaitytojų informacijai nuo 1924/25 m.m. pradėta leisti naujai gautų bibliotekos knygų biuletenius (3 kartus per metus). Į juos buvo įtraukia­ ma tik užsienio mokslinė literatūra ir periodiniai bei tęstiniai leidiniai. Bibliotekos gauti Lenkijos leidiniai būdavo sužymimi viename valstybi­ nės registracinės bibliografijos leidinio ,,T J rzędowy wykaz drukow" eg­ zemplioriuje, kuris buvo laikomas katalogų kambaryje. Nuo 1934 m. pradėtos organizuoti knygų naujienų parodos, keičiamos kas 10 dienų. Be dviejų bibliotekos direktorių — S. Rygelio (vadovavusio 1924— 1932 m. ir žuvusio 1945 m. Belzeno koncentracijos stovykloje) ir A. Lysakovskio (vadovavusio nuo 1932 m.) — teigiamai vertintini dar keli bib­ liotekos darbuotojai, kurie, nepaisydami nepalankių sąlygų, yra daug nu­ veikę, rūpindamiesi biblioteka. Visų pirma čia minėtini E. Hleb-Košanska (vėliau — LLR bibliografinio instituto vadovė), A. Lisovskis, M. Ambrosas ir M. Brenšteinas. Tačiau, kaip pastebėjo tyrinėjęs šio laikotarpio uni­ versiteto istoriją E. Frolovas, visi jie „mažai galėjo pasireikšti prakti­ niame darbe ir gvildeno daugiausia istorinio pobūdžio problemas"16. Ne­ 9 VUB, f. 47 (1937— 1938 m. universiteto bibliotekos ataskaita), p. 88. 50 Ten pat, p. 38. 11 VUB, f. 47 (1938— 1939 m. universiteto bibliotekos ataskaita), p. 50—52. 12 tysakow ski A. Katalog przedmiotowy. Wilno, 1928, 190 p. 13 Диковская Ю. M. Предметный каталог. M., 1947, c. 9— 11. 14 Kronika. Biuro bibljograficzne w Bibljotece Uniwersyteckiej w Wilnie.—„Bibliotekarz", 1936—1937, Nr. 1, p. 15—16. 15 Jurčiukonienė A. Bibliografinis-informacinis darbas Vilniaus universiteto bibliote­ koje.— Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 1, 1961, p. 23. 16 Frolovas E. Stepono Batoro universitetas 1919— 1939.— kn.: Vilniaus universitetas, p. 112. Ypač čia pasireiškė M. Brenšteinas. Žr. jo monografiją „Bibljoteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832-go". Wilno, 1922, II leid.— 1925. Už nuopelnus mokslui jam 1936 m. buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. 221

daug kas teatlikta ir bibliografijoje, atskleidžiant bibliotekos fondus, jos kolekcijas. Vienintelis rimtesnis darbas šioje srityje buvo M. Dzikovskio labai kruopšti Vilniaus universiteto bibliotekos atlasų ir žemėlapių rin­ kinio bibliografija. Knyga buvo jau išspausdinta, bet dar nesubrošiūruota, tad, prasidėjus antrajam pasauliniam karui, ir neišvydo dienos švie­ sos. Neprarado savo vertės ir M. Ambraso nuo 1930 m. pradėta leisti „Vilniaus universiteto bibliografija"17. Nežiūrint nuolatinių materialinių nepriteklių, sunkumų, su kuriais susidūrė biblioteka, ir tos siauros krypties, diktuojamos krašto ir uni­ versiteto vadovaujančių organų, ji paliko ateinančioms kartoms vertingą kultūrinį palikimą. Išskirtinas jos darbas, atrenkant iš savo fondų ir pa­ pildant iš kitų šaltinių Vilniaus spaudos kolekciją, sukaupiant rankraš­ čius apie krašto ir universiteto istoriją, suformuojant ir sutvarkant kar­ tografijos rinkinį, pagaliau, nuveikiant kai kuriuos patalpų restauravi­ mo darbus.

17 Ambros M. Bibljografja Uniwersytetu Wilefiskiego za r. 1929. Wilno, 1930, 18 p.; paskutinis: Bibljografja Uniwersytetu W ilerskiego za r. 1.936— 1938. Wilno, 1939, 61 p.

UNIVERSITETAS KAUNE

AUKŠTOJO MOKSLO RAIDA

AUKŠTIEJI KURSAI KAUNE

enkijai užgrobus Vilnių, į Kauną pasitraukė daug lietuvių inteligentų. Įžvalgesni iš jų, turėdami prieš akis V. Kapsuko vadovaujamos vyriausybės pastan­ gas atkurti universitetą, ėmė ir čia aktyviai kelti aukštosios mokyklos reikalą. Taigi Tarybų valdžios atliktas darbas, rūpinantis aukštojo mokslo ugdymu, neliko be pėdsakų. 1919 m. rugsėjo mėn. tuometi­ nis Kauno komercinės mokyklos direktorius Zigmas Žemaitis kreipėsi į ėjusį buržuazinės vyriausybės švietimo ministro pa­ reigas J. Tūbelį su memorandumu, plačiai pagrįsdamas būtinumą nedel­ siant kurti universitetą ir pateikdamas jo kūrimo ir veikimo planą1. Tačiau buržuazinei Lietuvos vyriausybei tuo metu visų pirma rūpėjo kova su revoliuciniu darbininkų ir darbo valstiečių judėjimu, buržuazi­ jos klasinio viešpatavimo stiprinimas, ir J. Tūbelis į šį pasiūlymą pažiū­ rėjo abejingai, pareikšdamas, jog Lietuvai pirmiausia reikią ne inteli­ gentų, bet ,,gerų gaspadorių". Tuomet Z. Žemaitis ir E. Volteris kreipėsi su memorandumu į prezidentą A. Smetoną. Tačiau ir šis nepritarė jų planui. Matydamas, jog buržuazinė valdžia neketina steigti aukštosios mo­ kyklos, Z. Žemaitis pasiūlė ją kurti visuomeniniais pagrindais. Buvo su­ daryta organizacinė grupė, į kurią, be Z. Žemaičio, įėjo Tadas Ivanaus­ kas, Jonas Vabalas-Gudaitis, Augustinas Janulaitis ir Liudas Vailionis. 1919 m. spalio 6 ir 7 d. jie laikraštyje „Lietuva" paskelbė pranešimą apie sumanymą steigti universiteto kursus. Per kelias dienas buvo gauta apie 600 pareiškimų; apie tris ketvirtadalius iš rašiusiųjų pareiškimus norėjo studijuoti gamtos—matematikos, medicinos ir technikos mokslus2. Kursams organizuoti susikūrė Aukštųjų mokslų draugija, kurios var­ du buvo kreiptasi į švietimo ministrą su prašymu leisti įsteigti Kaune Aukštuosius kursus ir patvirtinti jų statutą. Plačiosios visuomenės aki­ vaizdoje ministras nesiryžo atmesti prašymo ir 1919 m. gruodžio 27 d. 1 Žemaitis Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Aukštosios mo­ kyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967, p. 8. Memorandumo tekstas p. 36—39. 2 Ten pat, p. 9. S. V iln ia u s u n iv e r s it e t o is t o r ij a , II t.

225

patvirtino Aukštųjų kursų statutą3. Tačiau vyriausybė kursams nesuteikė prašytos materialinės paramos. Jos nusistatymą Aukštųjų kursų atžvil­ giu akivaizdžiai rodo ir tai, kad oficialiame kursų atidaryme 1920 m. sausio 27 d. iš vyriausybės nedalyvavo niekas. Atvykęs švietimo vice­ ministras P. Mašiotas įsakmiai pabrėžė, jog jis čia esąs tik privačiai, ne kaip ministerijos atstovas, ir netgi nesutiko dalyvauti prezidiume4. Kursuose buvo organizuoti šeši skyriai: Humanitarinių mokslų (isto­ rija, filologija, pedagogika), Teisių, Fizikos—matematikos, Gamtos (su agronomijos sekcija), Medicinos (su veterinarijos sekcija) ir Technikos, kuriems vadovavo E. Volteris, A. Janulaitis, Z. Žemaitis, T. Ivanauskas, M. Nasvytis (vėliau P. Avižonis) ir J. Šimoliūnas5. Kiek anksčiau, 1919 m. spalio 6 d., Kauno Medicinos draugija suor­ ganizavo Kaune gydytojų kursus, kur medicinos studentai, baigę tris ar keturis kursus įvairiose aukštosiose mokyklose, galėjo baigti mokslą ir gauti gydytojo diplomus. (Paskui šie kursai buvo sujungti su Aukštųjų kursų medicinos skyriumi.) 1920 m. Aukštiesiems kursams vadovavo Z. Žemaitis, o 1921 m.— J. Vabalas-Gudaitis. 1920 m. juos lankė 522 klausytojai6, 1921 m. klausy­ tojų šiek tiek sumažėjo. Mokslas Aukštuosiuose kursuose buvo dėsto­ mas pagal universiteto nuostatus ir programas. Kursuose vyravo pažan­ gios, demokratinės nuotaikos. Aukštieji kursai pradėjo savo darbą labai sunkiomis sąlygomis. Trū­ ko lėšų, mokslo priemonių, programų, trūko patalpų. Pačiai pradžiai kursų organizatoriai savo atsakomybe pasiskolino iš banko 30 tūkstančių auksinų7. Komandiruotas į Vokietiją T. Ivanauskas nupirko už šiuos pinigus būtiniausių knygų ir užsakė žurnalų visoms spe­ cialybėms8. Pirmaisiais mėnesiais Aukštieji kursai buvo išlaikomi išimti­ nai visuomenės lėšomis. Čia nemažai prisidėjo ir JAV lietuvių pažan­ gioji visuomenė (1920 m. pabaigoje J. Šliūpo pastangomis iš JAV lietu­ vių buvo gauta daugiau kaip 200 tūkstančių auksinų aukų)9. Pagaliau ir buržuazinė vyriausybė buvo priversta skirti subsidijų. Iš pradžių Aukštųjų kursų paskaitos buvo skaitomos „Aušros" ber­ niukų gimnazijoje popietinėmis valandomis. Kiek geresnėje padėtyje bu­ vo tik gamtos skyrius, kuris nuo pat pradžios naudojosi T. Ivanausko rūpesčiu įkurtos Gamtos tyrimo stoties patalpomis. Po kurio laiko buvo leista skaityti paskaitas humanitarinių mokslų ir juridinio skyrių klau­ sytojams Švietimo ministerijoje, o technikos skyrius galėjo vakarais nau­ dotis paštininkų kursų patalpomis. 1921 m. sausio mėn. vyriausybė per­ leido mūrinį devynių kambarių namą Mickevičiaus g. 7. Čia įsikūrė ana­ tomijos katedra. Vėliau perdavė buvusios komercinės mokyklos rūmus (Donelaičio ir Mickevičiaus g. kampas), kur gavo vietos Aukštųjų kursų vadovybė, chemijos ir fizikos katedros, laboratorijos, kelios humanitari­ 226

nių mokslų katedros ir kai kurios medicinos skyriaus katedros. Taigi iki 1922 m. pradžios Aukštųjų kursų patalpų reikalai pagerėjo. Dėl lėšų trūkumo Aukštųjų kursų mokomasis personalas gaudavo tik menką valandinį atlyginimą, mažesnį už žemos kvalifikacijos įstaigų tar­ nautojų atlyginimą. Bet ir tie skurdūs pinigai nebuvo reguliariai mokami. Antai 1921 m. pradžioje, pritrūkus lėšų, Aukštųjų kursų mažoji taryba nutarė už 1921 m. sausį išmokėti atlyginimus tik sargams, asistentams ir administracijai, o lektoriams mokėti atlyginimą tik išimtiniais atve­ jais10. Todėl dauguma dėstytojų dirbo kur nors kitur ir kursams skyrė tik laisvalaikį. UNIVERSITETO ĮKŪRIMAS

Plėsti Aukštųjų kursų darbą be nuolatinės valstybės paramos buvo neįmanoma. Todėl Aukštųjų kursų vadovybė nesiliovė kelti klausimo dėl būtinumo įsteigti valstybinį universitetą, parengdama universiteto statuto projektą, kuris 1920 m. rudenį buvo įteiktas Švietimo ministeri­ ja i11. Tačiau dėl įvairių priežasčių jo ilgai nesvarstė. Pagrindinė prie­ žastis buvo ši: krikščionių demokratų blokas, turėjęs daugumą Steigia­ majame seime ir vyriausybėje, nenorėjo priimti pasaulietiško universi­ teto statuto projekto. Tik didėjant plačiosios visuomenės domėjimuisi universitetu ir jos spaudimui, 1921 m. gegužės 3 d. Švietimo ministerija įteikė universiteto statuto projektą ministrų kabinetui, o šis rugpjūčio 30 d. pateikė jį Stei­ giamajam seimui. Steigiamasis seimas perdavė statuto projektą svarstyti švietimo komisijai, kuri ištisus tris mėnesius, pasitelkusi visų pirma ka­ talikiškos pakraipos žmones, svarstė ir nagrinėjo statuto projektą, numa­ tydama pataisas. Pagaliau 1921 m. gruodžio 7 d. statuto projektą pradėjo svarstyti Steigiamasis seimas. Norėdama palengvinti statuto projekto priėmimą, va­ dinamoji kairioji opozicija Steigiamajame seime (socialdemokratai ir345678910 3 Aukštųjų kursų įstatai.—„Švietimo darbas", 1920, Nr. 2, p. 12. 4 Žemaitis Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Ten pat, p. 10. 5 Lietuvos universitetas. 1922.11.16—1927,11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. K., 1927, p. 33—34 (Informacija).—„Švietimo darbas", 1920, Nr. 1(4), p. 14. 6 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 37, 1. 8 (Aukštųjų kursų klausytojų sąrašas 1920 m.). 7 Ten pat, b. 2, L 548 (Aukštųjų mokslų draugijos tarybos 1920.1.2 d. pareiškimas Pre­ kybos ir pramonės bankui). 8 Aukštųjų mokslų draugijos tarybos 1919.XII.29 d. raštas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministrui. 9 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 42, 1. 118 (Aukštiesiems kursams aukojusiųjų sąrašas). 10 Ten pat, b. 34, 1. 4 (Aukštųjų kursų mažosios tarybos 1921 m. vasario 2 d. posėdžio protokolas). 11 Universiteto statuto projekto tekstą žr. „Švietimo darbas", 1920, Nr. 10, p. 36—40. 8*

227

valstiečiai liaudininkai) sutiko, kad universitete būtų katalikų Teologijos fakultetas. Tačiau krikščionims demokratams to nepakako. Jie norėjo suklerikalinti ir padaryti priklausomą nuo bažnytinės vyresnybės ir Hu­ manitarinių mokslų fakultetą. Opozicijai griežtai priešinantis, tolesnis universiteto statuto svarstymas Steigiamajame seime 1922 m. vasario 7 d. buvo laikinai sustabdytas. Nors krikščionys demokratai turėjo daugumą Steigiamajame seime, 1922 m. vasario 2 d. buvo sudarytas vadinamasis darbo kabinetas, vado­ vaujamas E. Galvanausko; švietimo ministru tapo P. Juodakis. Skaitydamasi su visuomenės nuomone, naujoji vyriausybė, nelaukda­ ma, kol Steigiamasis seimas priims universiteto statutą, 1922 m. vasario 13 d. nutarė Kaune atidaryti valstybinį universitetą12. Kaip juridinis uni­ versiteto pagrindas buvo panaudotas vadinamosios Lietuvos Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtas jos planuoto atgaivinti Vilniaus universi­ teto statutas. Oficialus Lietuvos universiteto atidarymo aktas įvyko 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų salėje. Vėliau Lietuvoje ėmė veikti ir kelios kitos aukštosios mokyklos: 1924 m.— Žemės ūkio akademija, 1936 m.— Veterinarijos akademija, 1933 m. Kauno muzikos mokyklos bazėje buvo įsteigta Kauno konser­ vatorija, 1934—1938 m. Kaune veikė dvimečiai Aukštieji kūno kultūros kursai. Be to, Klaipėdoje 1934 m. buvo įkurtas trimetis Prekybos institu­ tas, o 1935 m.— dvimetis Pedagoginis institutas, rengęs pradinių mokyk­ lų mokytojus. Hitlerinei Vokietijai 1939 m. užgrobus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, Pedagoginis institutas — į Pa­ nevėžį. LIETUVOS UNIVERSITETO STRUKTŪRA

Universitetas iš esmės toliau tęsė Aukštųjų kursų pradėtąjį darbą. Pirmuoju universiteto rektoriumi prezidento įsakymu buvo paskirtas prof. Jonas Šimkus. Taip pat buvo paskirti fakultetų dekanai: Teologi­ jo s — Jonas Mačiulis (Maironis), Socialinių mokslų — Augustinas Volde­ maras, Medicinos — Petras Avižonis, Gamtos—matematikos — Zigmas Že­ maitis ir Technikos — Pranas Jodelė. Švietimo ministro pasiūlymu 1922 m. vasario 14 d. Aukštųjų kursų vadovybė sukvietė visuomeninių ir valstybinių organizacijų atstovų pasi­ tarimą, kuriame numatė kandidatus į fakultetų mokslo personalą. Rem­ damasis šio pasitarimo rekomendacija, švietimo ministras 1922 m. vasa­ rio 25 d. pranešė universiteto rektoriui, kad nuo universiteto įkūrimo dienos sudaromas universiteto mokomojo personalo branduolys: kiekvie­ name fakultete po 5 asmenis, tik socialinių mokslų fakultete — 7. Beveik 228

trys ketvirtadaliai jų r išskyrus Teologijos fakultetą, atėjo iš Aukštųjų kursų. Vyriausias universiteto organas iš pat pradžių buvo dekanų taryba, kuriai pirmininkavo rektorius. Svarbesniems reikalams spręsti turėjo būti šaukiama universiteto taryba, į kurią įėjo visi universiteto profesoriai; ji turėjo rinkti ir fakultetų pasiūlytą mokslo personalą1213. Jau 1922 m. vasario 17 d. dekanų taryba susirinko į pirmąjį posėdį. Jame buvo nutarta nedelsiant parengti mokymo planus, studentų priėmi­ mo taisykles, organizuoti fakultetų ir viso universiteto darbą. Kartu čia (taip pat ir vasario 22 d. posėdyje) buvo pareikštas nepasitenkinimas krikščionių demokratų pastangomis suklerikalinti universitetą ir pasisa­ kyta už tai, kad iš viso reikėtų gerokai taisyti Steigiamojo seimo svarsto­ mą universiteto statuto projektą14. 1922 m. kovo 5 d. pirmajame universiteto tarybos posėdyje, išrinkus rektorių (prof. J. Šimkų), buvo taip pat pasikeista nuomonėmis dėl Stei­ giamojo seimo svarstomo universiteto statuto projekto ir dviejų trečda­ lių balsų dauguma (13 prieš 7) nutarta kreiptis į vyriausybę su pasiū­ lymu atsiimti tą projektą peržiūrėti, pataisyti ir papildyti15. Nuo 1922 m. kovo 1 d. buvo pradėta priiminėti studentus. Iš viso buvo priimti 493 studentai; apie 350 iš jų buvo anksčiau mokęsi Aukš­ tuosiuose kursuose16. Tad vos tik susikūręs universitetas nuo pat pir­ mųjų dienų turėjo dviejų pirmųjų kursų studentus kiekvienam fakulte­ tui (išskyrus Teologijos fakultetą). Universiteto tarybos nutarimu oficia­ liai mokslas universitete buvo pradėtas kovo 15 d.17 Kovo antrojoje pusėje universitete prasidėjo paskaitos. Iki tol dirbo Aukštieji kursai. 1922 m. balandžio 12 d. prezidentas pasirašė Steigiamojo seimo pri­ imtą Lietuvos universiteto statutą18. Tiesa, jis gerokai skyrėsi nuo Aukš­ tųjų kursų vadovybės projekto, tačiau krikščionių demokratų blokui vis dėlto nepavyko jo visiškai suklerikalinti. Steigiamojo seimo priimtas Lietuvos universiteto statutas nustatė, kad universitetą sudaro šeši fakultetai: teologijos—filosofijos, humanitarinių mokslų, teisių, matematikos—gamtos, medicinos ir technikos. 12 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922.11.16—1924.11.16. K., 1925, p. 3. 13 Lietuvos universitetas 1922.11.16—1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita, p. 38—39. 14 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 44, 1. 3—7 (universiteto dekanų tarybos 1922 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas; taip pat 1922 m. vasario 22 d. posėdis, 1. 11—12). 10 Ten pat, b. 47, 1. 45 (universiteto tarybos 1922 m. kovo 5 d. posėdžio protoko­ las Nr. 1). 16 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922—1924, p. 9. 17 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 47, 1. 28 (universiteto tarybos 1922 m. kovo 14 d. posėdžio protokolas Nr. 4). 18 Lietuvos universiteto statuto tekstą žr. Lietuvos istorijos šaltiniai, t. IV. V., 1961, p. 129—136. 229

1922 m. gegužės 3 d. posėdyje universiteto taryba nutarė naująjį uni­ versiteto statutą pradėti vykdyti nuo naujųjų mokslo metų pradžios19. Pagal statutą Teologijos-filosofijos fakultetą sudarė teologijos, filosofi­ jos, teisių ir istorijos skyriai su 22 katedromis. Humanitarinių mokslų fakultete buvo 18 katedrų, Teisių fakultete — 15 katedrų. M atem atikosgamtos fakultetą sudarė matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir agronomijos skyriai su 22 katedromis, Medicinos fakultetą — medicinos, veterinarijos, farmacijos ir odontologijos skyriai su 28 katedromis, Tech­ nikos fakultetą — statybos, mechanikos, chemijos ir elektrotechnikos sky­ riai su 17 katedrų. Taigi, nepaisant pažangiųjų inteligentų pastangų, buvo labai išplėstas Teologijos—filosofijos fakultetas. Jis buvo tartum universitetas Lietuvos universitete, nes jo profesoriai galėjo būti skiriami vien tik su bažny­ tinės vadovybės sutikimu. Fakultetas neapsiribojo tik teologija, bet, bū­ damas klerikalinės buržuazijos ideologinė atrama, stengėsi į savo įtaką paimti visuomenės ir net gamtos mokslų dėstymą. Teologijos disciplinos taip pat buvo nepaprastai išpūstos. Statutas joms numatė 15 katedrų. Tiek teologijos katedrų bei mokomojo personalo neturėjo nė vienas kai­ myninių valstybių universitetas. Šioms katedroms užimti ir teologinėms disciplinoms dėstyti dvasininkų, turinčių teologijos laipsnius, Lietuvoje netrūko. Jie buvo baigę Peterburgo Dvasinę akademiją, Friburgo bei ki­ tus Vakarų Europos universitetus. Teologijos skyriuje studijavo daugiausia dvasininkai arba besiren­ giantys jais būti. Be Teologijos—filosofijos fakulteto, 1925—1936 m. universitete veikė Evangelikų teologijos fakultetas su 5 katedromis. Jis buvo įsteigtas rengti pastoriams lietuviams, ypač Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų baž­ nyčioms. Tačiau patys protestantų teologai pripažino, kad fakultetas „ne­ įstengė Didž. Lietuvos evangelikų parapijoms paruošti pakankamai ku­ nigų, nekalbant apie Klaipėdos kraštą"20, į kurį Rytų Prūsijos bažnytinė vadovybė neįsileido nė vieno šio fakulteto auklėtinio. 1922 m. universiteto statutas nustatė, kad katedros gali turėti po kelias šakas ir kelis profesorius, kad, fakultetui nutarus, gali būti stei­ giami nauji skyriai ir naujos katedros. Tačiau statute išvardytos kated­ ros galėjo būti panaikinamos tik pakeičiant statutą, o tam reikėjo pateikti seimui pasiūlymą, pasirašytą dviejų trečdalių universiteto tarybos narių. Mokslo personalas buvo skirstomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstra­ ordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir jaunesnįjį (lekto­ riai, asistentai, laborantai ir prožektoriai). Vyresniojo mokslo personalo nariais galėjo būti asmenys, gavę mokslo laipsnį; ordinariniai ir ekstra­ ordinariniai profesoriai turėjo turėti dar bent vieną mokslo darbą. Iš jau­ nesniojo mokslo personalo laipsnių nereikalauta. 230

Trūkstant prityrusių dėstytojų, buvo kviečiama mokslininkų taip pat iš užsienio. Universiteto tarybos jiems buvo leidžiama kurį laiką dėstyti rusų arba vokiečių kalba. Kiekvienas klausytojas, baigęs mokslą, gaudavo diplomą. Mokslų dak­ taro laipsnį teikė fakulteto taryba. Jam reikėjo, baigus aukštąjį mokslą, dar išlaikyti tam tikrus fakulteto nustatytus egzaminus, parašyti diserta­ ciją ir ją viešai apginti. Teologijos—filosofijos fakultete buvo du mokslo laipsniai: licenciato ir daktaro. Iš licenciatų disertacijos nebuvo reika­ laujama. Statuto 1-jame straipsnyje buvo pažymėta, kad universitetas yra Švie­ timo ministerijos žinioje. Tačiau ministerijos vaidmuo apsiribojo tuo, kad ji nustatė imatrikuliacijos ir mokslo mokesčius, iš jos sąmatos buvo ski­ riamos lėšos universitetui išlaikyti ir kad švietimo ministrui per rekto­ rių buvo pranešami universiteto tarybos ir fakultetų tarybos nutarimai. Taigi universitetas ir ypač fakultetai iš pradžių turėjo palyginti plačią autonomiją. Sprendžiamasis organas visuose mokslo ir mokymo dalykuose buvo fakulteto taryba, kurią sudarė fakulteto ordinariniai ir ekstraordinari­ niai profesoriai ir docentai; joje taip pat dalyvavo su sprendžiamuoju balsu du iš fakulteto lektorių ir asistentų, renkami vienam semestrui. Be to, svarstant egzaminų tvarką, stipendijų paskirstymą ir atleidimą nuo mokesčio už mokslą, į fakulteto tarybos posėdį buvo kviečiami pataria­ mojo balso teise du studentai. Ji sprendė mokslo personalo komplekta­ vimo klausimus, kviesdama arba rinkdama konkurso būdu visus mokslo personalo narius. Išimtį sudarė Teologijos—filosofijos fakultetas, kuris rinko profeso­ rius, laikydamasis kanonų teisės, taip pat Evangelikų teologijos fakulte­ tas, kuris rinko profesorius, susitaręs su evangelikų liuteronų ir refor­ matų konsistorijomis Lietuvoje. Pagal universiteto statutą kiekvieno fakulteto taryba iš profesorių rinko vieneriems metams fakulteto dekaną ir sekretorių, kurie sudarė vykdomąjį fakulteto organą. Vyriausias universiteto organas buvo universiteto taryba, kurią su­ darė visi fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Ji autonomiškai tvarkė universiteto vidaus gyvenimą pagal savo regulaminą, sudarytą, remiantis universiteto statutu. Tiesa, ji negalėjo kištis į mokslo ir mo­ kymo dalykus, nes tai įėjo į fakultetų kompetenciją. Universiteto taryba iš ordinarinių ir ekstraordinarinių profesorių rinko rektorių, prorektorių 1920 19 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 47, 1. 32 (universiteto tarybos 1922 m. gegužės 3 d. posėdžio protokolas Nr. 5). 20 Gaigalaitis V. Ar keltinas evangelikų teologijos fakultetas į Klaipėdą?—„V. D. uni­ versiteto žinios", 1936, Nr. 2, p. 37.

231

ir sekretorių. Jie buvo renkami vieneriems metams, kaskart iš kito fa­ kulteto, cikliškai21. Paskelbus universiteto statutą, 1922 m. gegužės 3 d. universiteto taryba 1922/23 m.m. rektorium vėl išrinko prof. J. Šimkų. 1923/24 m.m. rektoriumi buvo Matematikos—gamtos fakulteto prof. V. Če­ pinskis, 1924/25 m.m.— Teologijos—filosofijos fakulteto prof. P. Būčys, 1925/26 m.m.— Medicinos fakulteto prof. P. Avižonis, 1926/27 m.m.— Hu­ manitarinių mokslų fakulteto prof. M. Biržiška, 1927/28 m.m.— Teisių fakulteto prof. M. Remeris (Romeris), 1928/29 m.m.— Technikos fakulteto prof. P. Jodelė, 1929/30 m.m.— Matematikos—gamtos fakulteto prof. V. Čepinskis. Rektorius, prorektorius ir sekretorius kartu su fakultetų dekanais su­ darė universiteto vykdomąjį organą — senatą. Šis posėdžiaudavo papras­ tai kartą per sąvaitę, svarstydamas ir spręsdamas bendruosius viso uni­ versiteto reikalus, nepriklausančius fakultetų tarybų kompetencijai: skirstė fakultetams auditorijas ir kitas patalpas bendruose universiteto pastatuose, studentams — stipendijas, fakultetų tarybų siūlymu galėjo atleisti neturtingus studentus nuo mokesčio už mokslą, bet ne daugiau kaip 20 proc. visų studentų, nustatydavo darbo tvarką, mokslo metų pra­ džią ir pabaigą, svarstydavo svarbesniuosius finansinius ir ūkinius rei­ kalus. Universiteto ir fakultetų tarybų bei įvairių universiteto komisijų po­ sėdžių lankymas jų nariams buvo privalomas; už neatvykimą į posėdį be rimtos priežasties kiekvieną kartą turėjo būti išskaitoma iš algos po 25 litus akademinės ligonių kasos naudai22. Steigiamojo seimo priimtasis statutas nustatė, kad universiteto sena­ tas kasmet sudaro vieneriems metams keturių narių ūkio globos tarybą, kuri drauge su rektoriumi valdo universiteto turtą. Pirmoji tokia ūkio globos taryba buvo išrinkta 1922 m. gegužės mėn. Jos svarbiausias už­ davinys buvo gauti ir pastatyti universitetui naujų namų, pastatų, rūpin­ tis patalpų remontu ir kt. Akademine drausme rūpinosi universiteto teismas, renkamas viene­ riems metams. Jį sudarė po vieną atstovą nuo kiekvieno fakulteto tary­ bos ir po vieną nuo kiekvieno fakulteto studentų. Ryšiams su užsienio mokslo įstaigomis užmegzti ir palaikyti buvo su­ daryta nuolatinė Lietuvos komisija tarptautiniam bendradarbiavimui rem­ ti; į ją įėjo, be universiteto rektoriaus, iš visų fakultetų, Žemės ūkio aka­ demijos, Švietimo ministerijos ir Lietuvių mokslo draugijos po vieną. Komisija palaikė ryšius su tarptautine bendro mokslo darbo komisija prie Tautų Sąjungos. Steigiamojo seimo priimtas universiteto statu­ tas, kaip vėliau pabrėžė prof. V. Čepinskis, universitetui davė plačią autonomiją. Priklausomybė Švietimo ministerijai buvo daugiausia tik biudžetinė. 232

UNIVERSITETO PATALPOS

Iš pradžių Lietuvos universitetas įsikūrė Aukštųjų kursų patalpose: buvusios Komercinės mokyklos rūmuose (Donelaičio ir Mickevičiaus g. kampas), kur buvo įrengti universiteto I rūmai, ir name Mickevi­ čiaus g. 7, kur veikė anatomijos katedra. 1922 m. gruodžio mėn. univer­ sitetas gavo trijų aukštų namą Gedimino g. 29, kur buvo įrengti II rūmai. 1924 m. sausio mėn. Švietimo ministerija pavedė Matematikos—gam­ tos fakultetui gamtos tyrimo stoties namus (Vilniaus g. 2). Be to, fakul­ tetas buvo gavęs iš Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos A. Fredos dvarą, kur 1923 m. įsteigė botanikos sodą. Jis taip pat naudojosi meteoro­ logijos stotimi. Neturėdamos pritaikytų patalpų, daugelis fakulteto ka­ tedrų ir laboratorijų glausdavosi kitose įstaigose. 1926 m. laikina astro­ nomijos observatorija buvo įrengta universiteto I rūmų kieme, pastačius ten kilnojamą namelį su atskleidžiamu stogu21223. Pagaliau, visuomenės remiamas, universitetas išsirūpino, kad vyriau­ sybė perduotų jam naują valstybės spaustuvės pastatą (Gedimino g. 40), kuriame buvo įrengti Didieji rūmai. Tačiau patalpų universitetui toli gražu nepakako. 1928 m. sausio 11 d. rašte švietimo ministrui rektorius nurodė, kad universitete gali tilpti apie 1000 studentų, o jų yra dau­ giau kaip 4000; kad auditorijos mažos, jose vietų daugiausia 50 žmonių, o susikemša iki 500—600. Dar blogiau yra su kabinetais, laboratorijomis, kur susikimšę studentai alpsta nuo tvankaus oro24. 1925 m. birželio mėn. Vėsulavoje, už Aleksoto, buvo pradėtas statyti Fizikos ir chemijos institutas. Čia turėjo įsikurti Matematikos—gamtos fakulteto laboratorijos, kabinetai, dirbtuvės. Per dvejus metus buvo iš­ vestos sienos ir uždengtas stogas, po to dėl lėšų stokos statybos darbai buvo trejiems metams sustabdyti. Todėl paskaitos ir pratybos čia prasi­ dėjo tik nuo 1931 m. rudens semestro. Iki to laiko nepaprastai sunkioje padėtyje atsidūrė Technikos fakultetas, ir jam buvo perduota didelė da­ lis Fizikos ir chemijos instituto rūmų. Ten persikėlė visos fakulteto labo­ ratorijos ir dirbtuvės, išskyrus variklių laboratoriją ir mechanikos ka­ binetą. Tačiau ir to nepakako. 1938 m. Švietimo ministerija pripažino, kad Technikos fakulteto darbo sąlygos ir toliau yra visiškai nenorma21 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 179, 1. 12 (laikinasis Lietuvos universiteto regulaminas, priimtas universiteto senato posėdžiuose skyriais 1923 m. gegužės 10 d — 1925 m. spalio 20 d.). 22 Ten pat, 1. 20. 23 Lietuvos universitetas 1922.11.16—1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita, p. 230. 24 Mančinskas C. Pranas Čepėnas (red.) Lietuvos universitetas 1579—1803— 1922 — Lie­ tuvos istorijos metraštis. V. 1975, p. 117.

233

lios. Todėl Švietimo ministerija žadėjo daryti žygių, kad 1940 metais būtų gauta kreditų Technikos fakulteto rūmams statyti25. Labai trūko patalpų ir Medicinos fakultetui. Jo reikalai ėmė gerėti tik ketvirtame dešimtmetyje. 1932 m. buvo pastatyti nauji Medicinos fakulteto rūmai (Mickevičiaus g.), į kuriuos persikėlė beveik visos fa­ kulteto teorinės katedros, išskyrus higienos ir bakteriologijos katedras. 1937 m. buvo pradėtos statyti ir 1940 m. atiduotos naujos moderniškos universiteto klinikos (dabartinė Kauno respublikinė ligoninė). Taigi universitetui visą laiką daug energijos reikėjo skirti mate­ rialinės bazės plėtimui; vis trūko auditorijų, patalpų laboratorijoms ir kitoms mokslo įstaigoms. UNIVERSITETO 1930 IR 1937 M. STATUTAI Po 1926 m. gruodžio 17 d. fašistinio perversmo atėję į valdžią tauti­ ninkai, varžydamiesi su krikščionimis demokratais dėl įtakos politiniame ir kultūriniame gyvenime, taip pat panūdo įsitvirtinti ir universitete. Fašistinei vyriausybei labiausiai kliuvo palyginti plati universiteto auto­ nomija, neleidusi tautininkams pagal savo norus šeimininkauti šiame kul­ tūros židinyje. 1927 m. sausio 22 d. švietimo ministro reikalavimu pa­ teikti konkrečius pasiūlymus dėl katedrų, kursų ir skyrių susiaurinimo26 prasidėjo atkakli kova tarp fašistinės valdžios ir demokratinės, antifa­ šistinės opozicijos universitete. Universiteto vadovybei iš esmės boikotuojant visus tautininkų vy­ riausybės pasiūlymus reformuoti universiteto statutą, Švietimo ministe­ rija pati paruošė naujo statuto ir universiteto etatų projektą ir pateikė jį ministrų kabinetui ir universiteto senatui27. Universiteto taryba pa­ darė išvadą, kad toks projektas „užgauna universiteto kaip mokslo ir mokymo įstaigos autonomiją". Todėl ji, taip pat ir fakultetų tarybos nei­ giamai įvertino statuto projektą28. Tai sukėlė fašistinės vyriausybės nepa­ sitenkinimą. Vis dėlto iš karto primesti universitetui savo diktatą ji ne­ išdrįso ir Švietimo ministerijos parengtojo projekto atsisakė29. 1929 m. rudenį vyriausybė įteikė universiteto senatui svarstyti naują statuto projektą. Senatas pateikė vyriausybei komisijos parengtą kontrpasiūlymą — statuto projekto pataisymus30. Komisijos nuomone, univer­ sitetas nevadintinas Vytauto Didžiojo vardu, kaip tai buvo numatyta ryšium su 1930 m. sukankančiomis 500-osiomis Lietuvos didžiojo kuni­ gaikščio Vytauto mirties metinėmis. „Vytautas nėra turėjęs jokių nuo­ pelnų nei universitetą kuriant, ne apskritai Lietuvos mokslui,— buvo sa­ koma senato komisijos aiškinamajame rašte,— net atvirkščiai tuo atžvil­ giu galima būtų jam rimtai prikišti, kad tuo laiku, kada Jogaila kūrė 234

Krokuvos universitetą lenkams, Vytautas nieko panašaus Lietuvai nesu­ kūrė. Jei norime duoti universitetui kokį šefą, tai daug jam būtų arti­ mesni ir tinkamesni vardai pirmųjų lietuvių mokslininkų — Simano Dau­ kanto ar dr. Jono Basanavičiaus"31. Senatas atmetė ir tokius projekto nuostatus, kaip švietimo ministro teisę tvirtinti universiteto paskaitų pla­ ną, atleisti neturtingus studentus nuo mokesčio. Atmesdamas šiuos nuosta­ tus, senatas nurodė: „Keistas čia ir savotiškas nepasitikėjimas universi­ tetu, didesnis, negu panašiu gimnazijų darbu, kur mokytojų tarybos ir tėvų komitetai yra tuo atžvilgiu laisvi nuo suvaržymų, siūlomų univer­ sitetui"32. Universiteto vadovybė atkakliai gynė universiteto teises nuo fašisti­ nės valdžios kėslų. Nors antrasis statuto reformos projektas, atsižvelgus į griežtą profesūros ir plačiosios visuomenės opoziciją, nebuvo patvirtin­ tas ir 1930 m. gegužės mėn. vyriausybė pateikė trečiąjį projektą, kurio senatas ir taryba taip pat nepriėmė, universitetui savo demokratinių tei­ sių apginti nepavyko. 1930 m. birželio 7 d. buvo paskelbtas Lietuvos universiteto vardo įstatymas, kuriuo Lietuvos universitetas buvo pavadintas Vytauto Di­ džiojo universitetu33. Tą pačią dieną buvo paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto statutas34, pakeitęs Steigiamojo seimo 1922 m. priimtąjį. Naujasis statutas tik šiek tiek pakeitė universiteto struktūrą. Jame liko tie patys fakultetai, tačiau visuose juose, išskyrus Evangelikų teolo­ gijos fakultetą, buvo sumažintas katedrų skaičius. Be to, Humanitarinių mokslų, Teisių ir Matematikos—gamtos fakultetai dabar buvo skirstomi į skyrius. Teologijos—filosofijos fakulteto pertvarkymas buvo atidėtas vėlesniam laikui. 20 LTSR CVA, f. 391, ap. 4, b. 1557, 1. 179 (Švietimo ministerijos 1938 m. lapkričio 18 d. raštas Technikos fakulteto dekanui). 26 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 234, L 79 (universiteto senato 1927 m. kovo 31 d. posėdžio protokolas Nr. 202). 27 Ten pat, b. 327, 1. 2 (universiteto senato 1928 m. lapkričio 22 d. posėdžio proto­ kolas Nr. 245); Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.16— 1932.IX.1) apyskaita. K., 1933, p. 51. 28 Ten pat, b. 288, 1. 73; b. 329, 1. 1—58 (universiteto tarybos 1928 m. gruodžio 2 d. ir gruodžio 21 d. posėdžių protokolai). 29 Ten pat, b. 47, 1. 217 (universiteto tarybos 1930 m. gegužės 25 d. posėdžio proto­ kolas Nr. 47). 30 Vytauto Didžiojo universitetas. A ntrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.16— 1932.IX.1) apyskaita, p. 52. 31 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 238, 1. 1 (universiteto senato komisijos aiškinamasis raštas). 32 Ten pat, L 18. 33 „Vyriausybės žinios", Nr. 330, eil. 2266; Vytauto Didžiojo universitetas. A ntrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.16—1932.IX.1) apyskaita, p. 507. 34 Ten pat, eil. 2267; ten pat, p. 507—521.

235

Naujasis statutas palietė kiek ir universiteto darbuotojus: docentai ir privatdocentai, be mokslo laipsnio, turėjo fakultete apginti ir habilitaci­ jos darbą. Užtat buvo leista rinkti profesoriais ir be mokslinio laipsnio, jei fakultetas pripažins pretendento mokslo darbus prilygstant daktaro disertacijai. Profesoriams numatyta kas penkeri metai skirti mokamas metines atostogas. Vyresnysis mokslo personalas turėjo per savaitę skai­ tyti studentams ne mažiau kaip keturias teorinių privalomųjų dalykų paskaitas. Būta ir kitų, smulkesnių pakitimų, tačiau pagrindinės naujovės lietė universiteto autonomiją. Statute buvo įrašyta, kad universitetas yra aukštoji autonominė moks­ lo ir mokymo įstaiga. Fakulteto taryba ir toliau liko sprendžiamasis moks­ lo ir mokymo organas. Kaip ir anksčiau, ji kvietė arba konkurso būdu rinko vyresnįjį mokslo personalą, tačiau dabar jį tvirtino ir atleido, se­ natui per švietimo ministrą pristačius, prezidentas. Privatdocentus kvietė taip pat fakulteto taryba, tačiau juos tvirtino švietimo ministras. Fakul­ teto taryba rinko ir jaunesniojo bei pagalbinio mokslo personalo narius, bet juos dabar tvirtino rektorius. 1930 m. statutas pailgino rektorių, prorektorių, dekanų ir universi­ teto bei fakultetų sekretorių kadenciją: dabar jie buvo renkami trejiems metams. Juos buvo galima perrinkti. Nuostatas, kad rektorių, prorekto­ rių ir vyresnįjį mokslo personalą tvirtina prezidentas, o kitą personalą — švietimo ministras, leido fašistinei vyriausybei kištis į kadrų ir univer­ siteto vadovybės komplektavimą. Tai buvo rimtas fakultetų ir universi­ teto autonomijos suvaržymas. Universiteto rektoriais buvo: 1930—1933 m.— prof. V. Čepinskis, 1933—1939 m.—■prof. M. Remeris ir 1939—1940 m.— prof. S. Šalkauskis. Buvo taip pat nustatyta, kad vyresniojo mokslo personalo nariai ir privatdocentai eina savo pareigas iki 65 metų, toliau jie galėjo, švieti­ mo ministro sutikimu, būti fakulteto kasmet perrenkami. Fašistinė vy­ riausybė ne kartą naudojosi šiuo nuostatu, išstumdama iš universiteto nepatinkamus, pažangesnių pažiūrų vyresniojo amžiaus mokslininkus profesorius (pvz., prof. P. Leoną). Naujasis statutas kiek susiaurino universiteto tarybos funkcijas ir praplėtė senato kompetenciją. Dabar senatas svarstė profesorių, docentų ir privatdocentų išrinkimą ir pristatydavo juos švietimo ministrui ar per jį prezidentui skirti. Jam buvo taip pat pavesta svarstyti ir priimti universiteto sąmatą. Tautininkai, nesusitarę su krikščionimis demokratais, pagaliau ry­ žosi, nepaisydami konkordato su Vatikanu suvaržymų, reformuoti ir Teologijos—filosofijos fakultetą. 1931 m. rugpjūčio 14 d. VDU statuto pakeitimu Teologijos—filosofijos fakultete buvo palikta 17 katedrų, kar­ 236

tu per pusę sumažinant vyresniojo mokslo personalo etatus ir panaiki­ nant filosofijos skyrių. Klerikaliniai sluoksniai į tai reagavo protestais ir projektais įkurti Lietuvos katalikų universitetą ar pedagoginį institutą. Tačiau vyriausybė tų projektų realizuoti neleido. Nepaisant to, kad 1930 m. statutas gerokai apkarpė universiteto ir jo fakultetų autonomiją, čia ir toliau sklido pažangios mokslinės idėjos. Jos ypač reiškėsi Matematikos—gamtos fakultete. Vyresnės kartos moks­ lininkai, studijavę Rusijos aukštosiose mokyklose, propagavo evoliuci­ jos teoriją, kritikavo idealistines pažiūras į gyvybę, aiškino jos atsira­ dimą iš neorganinės gamtos. Šia linkme ypač aktyviai veikė T. Iva­ nauskas, P. Avižonis, J. Šliūpas. Be jų, materialistines pažiūras taip pat skelbė P. Brazdžiūnas, V. Čepinskis, J. Kupčinskas, J. Kairiūkštis, V. La­ šas, P. Slavėnas ir kiti. Pedagogikos paskaitose pažangias idėjas skelbė J. Vabalas-Gudaitis ir kt. Fašistinei vyriausybei tas netiko. Norėdama užkirsti kelią pažanges­ nės minties skelbimui, ji ryžosi dar labiau apkarpyti universiteto auto­ nomiją. 1935 m. rugsėjo 27 d. vyriausybė paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto statuto pakeitimą, kuriuo, papildant 1930 metų statuto 20-tą straipsnį, buvo nustatyta,-jog švietimo ministras turi teisę pristatyti pre­ zidentui skirti vyresniojo mokslo personalo nariais ir savo paties nuo­ žiūra parinktus kandidatus35. Ligi tol profesorių bei docentų parinkimas buvo universiteto teisė. Dabar administraciniams vyriausybės organams buvo suteikta teisė spręsti apie universiteto mokslo personalo kvalifi­ kacijas. Laikydamas tai nepaprastai kenksmingu dalyku universitetui, senatas nutarė kreiptis šiuo reikalu į prezidentą. Pasitarime pas prezi­ dentą universiteto vadovybė prašė mokslinių kadrų tvarkymo reikalą palikti universitetui ir panaikinti paskelbtąjį statuto 20-to straipsnio papildymą. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Tada 1935 m. spalio 11 d. universiteto rektorius prof. M. Remeris, prorektoriai prof. P. Jodelė ir prof. B. Česnys, taip pat senato sekretorius prof. A. Purenąs pa­ reiškė atsistatydiną. Grubus fašistinės valdžios kišimasis į universiteto reikalus sukėlė pažangiosios studentijos nepasitenkinimą. Antifašistinio liaudies fronto pagrindu susibūręs universiteto studentų aktyvas organizavo plačią pro­ testo kampaniją. Spalio 14 d. buvo paskelbtas studentų aktyvo atsišau­ kimas į visus studentus. Konstatavęs, jog pagal naująjį statuto pakei­ timą sudarytas universiteto personalas ,,labai lengvai gali tapti valdan­ čios partijos užgaidų įrankiu", atsišaukimas ragino studentus paskelbti streiką, protestuojant kartu su profesūra prieš universiteto autonomijos 35 „Vyriausybės žinios", Nr. 499, eil. 3468.

237

varžymą. „Dekretais, įsakymais neišauklėsi šviesių, protingų, ateitį nu­ matančių asmenybių, kurių taip trūksta Lietuvai", buvo sakoma tame atsišaukime36. Pažangiųjų studentų iniciatyva spalio 16 d. buvo pradė­ tas studentų streikas. Fašistinė vyriausybė buvo priversta daryti tam tikrų nuolaidų ir sutiko peržiūrėti universiteto statuto pakeitimą. 1935 m. spalio 25 d. buvo paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto 20-to straipsnio papildymas, nustatęs, kad savo parinktus kandidatus švietimo ministras gali pristatyti prezidentui skirti tuo atveju, jeigu vieną semestrą senatas nepristato skirti kandidato į vakuojančią vyres­ niojo mokslo personalo nario vietą arba jei, senatui du kartu pristačius tai vietai kandidatą, jis nepaskiriamas37. Betgi fašistinė vyriausybė neatsisakė savo planų eiti tolesnio uni­ versiteto autonomijos varžymo keliu: 1935 m. gruodžio mėn. prasidėjo naujo statuto projekto, sudaryto taip pat Švietimo ministerijos, svarsty­ mas, redagavimas ir derinimas Ministrų kabinete38. Apsvarstęs gautą po ilgesnio redagavimo statuto pakeitimo projektą, universiteto senatas 1936 m. lapkričio 12 d. posėdyje pažymėjo dažnų keitimų netikslingumą ir atkreipė dėmesį į tolesnį universiteto autono­ mijos siaurinimą projektuojamais pakeitimais39. Prof. P. Leonas, griežtai kritikuodamas brukamą reformos projektą, pabrėžė: „Universitetai ir jų autonomijos negali sutapti su diktatūros režimu. Diktatoriai nori būti arba bent mano esą neklystą žmonės. Universitetai dažnai paskelbia kitas nuomones. Tada diktatoriai stengiasi įvairiomis priemonėmis už­ kirsti kelią toms nuomonėms [...] jiems nepalankioms mokslo tiesoms sklisti"40. Svarstant statuto projektą seime 1937 m. rugsėjo 30 d. pats švietimo ministras J. Tonkūnas, apibūdinęs statuto numatomus pakei­ timus, pripažino, jog „čia yra tokių dalykų, dėl kurių gali pasigirsti priekaištų, kad siaurinama universiteto autonomija"41. 1937 m. lapkričio 4 d. seimas priėmė naująjį Vytauto Didžiojo uni­ versiteto statutą42. Statutas paliko tuos pačius fakultetus, iš jų formaliai buvo paliktas ir Evangelikų teologijos fakultetas, kuriam jau 1937 m. nebuvo skirta lėšų. Liko iš esmės nepakeista ir universiteto struktūra, etatai. Beje, Lietuvos bažnytinei vadovybei ir Vatikanui reikalaujant, Teologijos—filosofijos fakultete buvo legalizuotas filosofijos skyrius. Statutas gerokai susiaurino universiteto tarybos kompetenciją. Pagal jį universiteto taryba teturėjo rinkti rektoriaus ir prorektoriaus kandida­ tus, universiteto sekretorių, fakultetų tarybų siūlymu teikti garbės pro­ fesoriaus titulą, minėti reikšmingus universitetui įvykius, išklausyti me­ tines universiteto veiklos apžvalgas. Užtat 1937 m. statutas praplėtė universiteto senato kompetenciją. Senatas gavo teisę derinti fakultetų darbą, parengti ir tvirtinti univer­ siteto regulaminą, tvirtinti fakultetų regulaminus, svarstyti fakultetų ta­ 238

rybų ir dekanų ginčijamus nutarimus, tvirtinti fakultetų tarybų parink­ tus kandidatus profesūrai ruoštis, spręsti nusižengusių universiteto draus­ mei pašalinimą iš universiteto (nutarimas vykdomas rektoriui sutinkant), atleisti studentus nuo semestrinio mokesčio už mokslą ir kt. Naujasis statutas dar labiau išplėtė švietimo ministro, kitaip tariant, fašistinės valdžios kišimąsi į universiteto vidaus reikalus. Švietimo mi­ nistras galėjo siūlyti respublikos prezidentui skirti savo kandidatus į rektoriaus ir prorektoriaus postus, jeigu jis universiteto tarybos išrink­ tų kandidatų du kartus nepristato prezidentui arba pristatytųjų prezi­ dentas neskiria. Švietimo ministras dar 1936 m. spalio 15 d. rašte ministrui pirminin­ kui buvo pareiškęs nuomonę, kad jis turėtų ne tik žinoti, kas yra deka­ nai ir kada jie pasikeičia, bet ir ,.turėtų turėti įtakos į tai, kad tos pa­ reigos tektų tinkantiems jas eiti"363789401243. Dabar fakultetų tarybų išrinktus dekanų kandidatus tvirtino švietimo ministras. O jeigu jis du kartus atsisakydavo tvirtinti išrinktą kandidatą, gavo teisę pavesti rektoriui, kad pristatytų savo paties parinktą kandidatą. Vyresniojo mokslo personalo komplektavimo tvarka liko ta pati, tačiau dabar privatdocentų ir jaunesniojo mokslo personalo kandidatus rinko fakulteto taryba ir tvirtino švietimo ministras. Svarstant universi­ teto statuto projektą seime 1937 m. rugsėjo 30 d., švietimo ministras J. Tonkūnas atvirai pripažino, jog tokios tvirtinimo ar skyrimo tvarkos tikslas —,,kontroliuoti to personalo parinkimą"44. Statutas taip pat nustatė, kad švietimo ministras prižiūri universiteto darbą. Taigi 1937 m. statutas dar labiau, negu 1930 m. statutas, apkarpė universiteto autonomiją. „Mokomasis personalas padarytas visiškai pri­ klausomas nuo valdžios užgaidų",— konstatavo 1939 m. gegužės 24 d. universiteto studentų komunistų atsišaukimas45. 36 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. IV. V., 1963, p. 758. 37 „Vyriausybės žinios", Nr. 506, eil. 3515. 38 LTSR CVA, f. 391, ap. 4, b. 1477, 1. 38 (Ministrų kabineto reikalų vedėjo 1935 m. gruodžio 12 d. raštas švietimo ministrui Nr. 761). 39 LTSR CVA, f. 631, ap. 1, b. 32, L 113 (universiteto senato 1936 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolas Nr. 490). 40 „Lietuvos žinios", 1937 m. gegužės 3 d. 41 Seimo stenogramos. III paprastoji sesija. 1937 m. rugsėjo 30 d. 48 posėdis, K., 1937, p. 52. 42 „Vyriausybės žinios", Nr. 591, eil. 4117. 43 LTSR CVA, f. 391, ap. 4, b. 1477, 1. 6 (švietimo ministro 1936 m. spalio 15 d. raš­ tas ministrui pirmininkui). 44 Seimo stenogramos. III paprastoji sesija. 1937 m. rugsėjo 30 d., 48 posėdis, p. 37. 45 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. IV, p. 402.

239

Ir vis dėlto fašistinei valdžiai nepavyko pasiekti savo tikslų: uni­ versitete jos politinė ir idėjinė įtaka buvo menka. Dauguma universi­ teto darbuotojų, kaip Matematikos—gamtos fakultete K. Baršauskas, J. Matulis, K. Daukša, K. Bieliukas, A. Jucys, S. Jankauskas, Humani­ tarinių mokslų fakultete — J. Baldžius (Baldauskas), J. Dumčius, V. Du­ bas, P. Augustaitis, Teisių fakultete — Dz. Budrys, Technikos fakultete — J. Indriūnas, P. Jankauskas, V. Jakovickis, V. Klimavičius, Medicinos fakultete — J. Kupčinskas, J. Kairiūkštis, K. Katilius, P. Baublys, V. Girdzijauskas, V. Šopauskas ir kiti, nenuėjo su ja. Vieni iš jų liko abejingi viešpataujančiam režimui, kiti atvirai reiškė pasipiktinimą valdžios antiliaudine politika ir vis labiau artėjo prie augusio visoje Lietuvoje antifašistinio liaudies fronto, treti aktyviai jungėsi į šį ga­ lingą liaudies judėjimą. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, didelė jų dalis nuėjo su savo liaudimi ir įsijungė į naujo gyvenimo kūrimą, ak­ tyviai padėdami ruošti naujus kvalifikuotus specialistus įvairioms Tary­ bų Lietuvos ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sritims. STUDENTŲ SKAIČIUS IR JŲ SUDĖTIS

Universitete studentų buvo daugiau, negu bet kurioje kitoje Lietu­ vos aukštojoje mokykloje. Studentai buvo priimami be stojamųjų egzaminų; kontingentai ne­ buvo planuojami, tačiau stojančiųjų skaičius į kai kurias specialybes buvo ribojamas. Susidarius daugiau pretendentų, buvo žiūrima į bran­ dos atestatą. Daugumoje fakultetų studentus priimdavo du kartus per metus — rudens semestre iki rugsėjo 15 d. (dažnai būdavo pratęsiama iki spalio 1 d.) ir pavasario semestre — iki sausio 15 d. Po 1937 m. re­ formos pavasario semestre buvo priimami tik sugrįžtantys į universitetą studentai. Pagal 1922 m. statutą baigusieji gimnaziją ar tolygią vidu­ rinę mokyklą buvo priimami studentais, o be brandos atestato — lais­ vaisiais klausytojais, jei fakultetas pripažindavo juos esant tinkamus mokytis universitete. Fakultetams buvo palikta teisė įvesti reikalingus papildomus egzaminus. Antai Humanitarinių mokslų ir Medicinos fa­ kultetai dar reikalavo lotynų kalbos pažymio brandos atestate. Nuo 1930 m. šito reikalavo ir kiti fakultetai, išskyrus tik Technikos, Mate­ matikos—gamtos ir Teisių fakulteto ekonomijos skyrių. Be jo buvo pri­ imama su sąlyga, kad lotynų kalbos egzaminą išlaikys ateityje (Medi­ cinos fakultete — per vienerius, Humanitarinių mokslų fakultete — per dvejus metus). Laisvieji klausytojai negalėjo gauti stipendijos, būti atleisti nuo mo­ kesčio už mokslą, renkami į studentų organizacijų, ligonių kasos val240

dymo organus. Universiteto baigimo diplomą jie galėjo gauti išėję mo­ kymo plane nustatytą kursą ir pristatę brandos atestatą. Išimtiniais atvejais fakulteto taryba turėjo teisę duoti jiems diplomą ir be brandos atestato. Pavyzdžiui, Matematikos—gamtos fakultetas, nereikalaudamas atestato, du kursus sėkmingai baigusius laisvuosius klausytojus perkel­ davo į tikrųjų studentų kategoriją. 1937 m. statutas įvedė trečią klausytojų kategoriją — hospitantus. Tai asmenys, norėję išklausyti tik keletą pasirinktų dalykų. Išėję juos, gaudavo atitinkamą pažymėjimą. 11 l e n t e l ė Universiteto klausytojai 1922—1940 m.

1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935

266 294

6 10

362

16

661

386 425

22 22

812 768

427 372

21 21

297 285

22

711 692 615

26

503

256 244

26

230

1937 1938

211 170 204 203

21 — -

163

436

767

246 362 335

472

382

562 665 685

357

758

307 375

838

354

952

1457

337

426 360

1256

257 231

981 890 820

333

982 879

372 465 457 -

948 1178 1311 1256 1344 1517 1609

1111

800 635 241

259 276 312 405 416

921

725 671

| iš viso

153

586

54 162

laisvųjų klausytojų i . ______ n 1

368

431 424

201

studentų

32 142

Technikos

118 244

Medicinos

-

233 371 534

1936

1939 1940 pavasario sem.

97 145

Matemati­ k o s-g am to s

1924

138 198

50 -

Teisių

26 92

Humanitarinių mokslų

1922 pavasario sem. Rudens sem. 1923

Evangelikų teologijos

Metai

Teologijos filosofijos

Fakultetai

399

82

481

990 1194

1168 1380

1564

178 186 231

2105

263

2768 3325

296 258

2368 3064 3583

406 402 449

3792

212

4004

3815 3935

3988

577 704

4234

173 162 241

688 597

3918

152 179 240 354 366

547 530 595

621 642

673

702

668

710

4234 3398 3007

319 359 310

1795

4097 4475 4553 4277 3708 3334

2741

327 318

2646 2650

358 391

3004

2741 1840

312 149

3053

3059 3041 1989

Universiteto studentų skaičius iki 1932 m. sparčiai didėjo (žr. 11 len­ telę)46, bet paskui dėl ekonominių, politinių ir kitokių priežasčių ėmė smarkiai mažėti. Klausytojų skaičiumi 1922—1937 m. pirmavo Teisių ir Medicinos fa­ kultetai. Juose buvo daugiau kaip pusė visų universiteto klausytojų. Nuo 1922 m. rudens semestro iki 1932 m. jų padaugėjo beveik 4 kar­ tus. Tačiau jau nuo 1932 m. stojančiųjų kasmet mažėjo. Studenčių universitete mokydavosi apie trečdalį visų klausytojų. Daugiausia jų buvo Humanitarinių mokslų, Medicinos ir Matematikos— gamtos fakultetuose, mažiausia — Technikos fakultete. Studentų mažėjimui antrajame dešimtmetyje tam tikrą įtaką turėjo papildomų egzaminų įvedimas, mokesčio už mokslą padidinimas, ma­ terialinių gyvenimo sąlygų pablogėjimas ir pan. Tačiau nieko bendra su tuo neturėjo kalbos apie tariamą inteligentijos perteklių. 1937 m. rugsėjo 15 d. rektorius prof. M. Remeris, atidarydamas naujus mokslo metus, savo kalboje nurodė, kad tokios kalbos „neturi pagrindo. Lie­ tuvoje inteligentų yra per maža. Visuomenė nėra pasiekusi aukšto inte­ lektualinės kultūros laipsnio. Įvairiose gyvenimo srityse trūksta spe­ cialistų"47. Svarbiausios studentų skaičiaus mažėjimo priežastys glūdėjo kapita­ listiniuose gamybiniuose santykiuose, kurie nulėmė lėtą gamybinių jėgų vystymąsi, trukdė sparčiau plėtoti švietimą, apsprendė jo ribotą pobūdį. Nors Lietuvai labai trūko inžinierių, gydytojų, veterinarų, mokytojų, agronomų ir kitų kvalifikuotų specialistų, tačiau buržuazinė santvarka nesugebėjo aprūpinti darbu net ir to nedaugelio aukštąjį mokslą bai­ gusių specialistų. Universiteto klausytojų socialinę sudėtį rodo 12 lentelė, sudaryta pa­ gal tėvų profesiją ir materialinę padėtį48. Aukštasis mokslas tuo metu buvo mažai prieinamas darbo žmonių vaikams. Universitete mokėsi daugiausia turtingųjų sluoksnių jaunimas ir tik visiškai nedidelis darbininkų ir darbo valstiečių vaikų procentas. Beveik pusė klausytojų buvo iš kaimo, daugiausia turtingųjų valstiečių vaikai. Darbininkų vaikų 1933—1938 m. tebuvo tik 3,2—6,6 proc. Pa­ lyginti daug buvo prekybinės buržuazijos (10,1—16,4 proc.), valdininki­ jos bei tarnautojų (11,7—15,5 proc.) vaikų. Buvo tarp jų ir smulkių prekybininkų, mokytojų bei kitų tarnautojų vaikų, kurie, kaip ir darbi­ ninkų bei darbo valstiečių vaikai, studijų metais gan sunkiai vertėsi. Nemažai buvo gydytojų, advokatų ir kitomis laisvomis profesijomis besiverčiančiųjų vaikų (10,7—13,3 proc.). Universiteto klausytojų nacionalinė sudėtis 1923—1938 m. matyti iš 13 lentelės49. Lietuvių skaičius universitete sudarė 69—79 proc. Iš na­ cionalinių mažumų daugiausia buvo žydų: 1923—1932 m. 26—28 proc. 242

12 l e n t e l ė Universiteto klausytojų socialinė sudėtis 1929 —1938 m.

Metai Tėvų pragyvenimo šaltinis

1929

1930

1931

1932

1933

1934

1935

1936

1937

1938

1843

1874

1859 124

1632 113

1454

1329

1266

1295

106

561

443

375

358

565 490 139

505

796

826

430 124

370 504 375

80 310

Pramonė

115/

1798 113

Prekyba Tarnyba

626

546

1781 125 584

446

438

530

Laisva profesija Darbininkai

420

432

527

707 571 579

135

159

174

201

Kiti

93 269

38

54

224

194

169

153

163

. 362

358

440

345

292

237

157 234

230

182 179

3812

3727

3959

4553

4277

3708

3334

3059

3004

3041

Žemės ūkis

Žinių nesuteikė Iš viso:

158

461 329

visų klausytojų, o 1933—1938 m.— 15—20 proc. Tai daugiausia buvo vaikai žydų prekybinės buržuazijos, advokatų, gydytojų ir kitų laisvų profesijų atstovų, kurie turėjo gan stiprias ekonomines pozicijas. Rusų buvo apie 1—1,5 proc., lenkų — 0,8—2,5 proc., vokiečių — 0,3—1,5 proc.. visų klausytojų. Studijų sąlygos universitete buvo sunkios. Mokestis už mokslą nuo­ lat didėjo, be to, prisidėjo ir įvairūs papildomi mokesčiai. Iš karto mo­ kestis už mokslą buvo 1000 auksinų, o įvedus litus — 100 lt. Nuo 1924 m. rudens semestro ministrų kabinetas jį padidino iki 150 lt., nuo 1927 m.— iki 200 lt. Imatrikuliacijos mokestis iš pradžių buvo 5 lt., v ėliau — 10 lt. Už papildomus lotynų, lietuvių kalbos ir kitus egzaminus reikėjo mo­ kėti po 15 lt., už paskaitas ir praktikos darbus kitame fakultete — 3 lt.46789 46 ,,VDU statistikos knyga" (rankraštis saugomas Kauno Antano Sniečkaus politechni­ kos institute); ,,V. D. Universiteto žinios", 1937, Nr. 1—5, p. 20—21. Lentelės duomenys yra rudens semestro. 1922—1932 ir 1937—1939 m. rudens semestro klausytojų skaičius buvo šiek tiek didesnis už tų pat metų pavasario semestro skaičių, o 1933— 1936 m.— atvirkščiai. Hospitantų 1938 m. buvo 2, 1939 m.— 3 ir 1940 m. pavasario sem estre— 1. Lentelėje jie prijungti prie laisvųjų klausytojų. 47 „Lietuvos žinios", 1937.IX.16. 48 12 ir 14 lentelės sudarytos, remiantis „VDU statistikos knyga". Jų duomenys apima studentus ir laisvuosius klausytojus. 1929—1931 m. duomenys yra pavasario, o 1932—■ 1938 m.— rudens semestro. Klasifikacijos terminologija palikta šaltinio. 49 Lentelė sudaryta, remiantis LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 55, 1. 4, 5, 8, 15, 16, „VDU statistikos knyga". Joje pateikti duomenys 1923— 1925 m. apima tik studentus, o 1926 ir 1929—1938 m.— studentus ir laisvuosius klausytojus. 1929—1931 m. duomenys yra pavasario, o 1923— 1926 ir 1931—1938 m.— rudens semestro. 243

13 l e n t e l ė Universiteto klausytojų tautybė 1923 —1938 m.

1128 1524

18 35

1926 1929

2099 2555

66 85

1930

2494

1931 1932

2650 3065

88 89

1933

3102

117 115

66

67 68

3934 1935

2812 2642

84 89

58

1936 1937

2422 2391

82

1938

2396

1

2

Iš viso

1925

342

Žinių nesuteikė

1924

Kitų tautybių

9

Žydų

824

Latvių

1923

Vokiečių

a* š 4> 13

Rusų

Tetai

Lenkų

Tautybė

66 54

12 15

4

20

11

29

1194

1 3

387

8

16 30

5 7

496 830

13 14

3

3064

10 8

9 10

6 4

3812

37

1070 1027

48

6 34

1078 1209

14

7

3959

-

4553

886

59

18 15

17 19

38

37

12

31

7 7 13

16 17 15

3 3

37 41

661 496 462 448

14 15

9 4

47 59 67 64

32

5

28 39

448

1564

-

1

3

3

2105

3727

4277 3708 3334 3059 3004 3041

už valandą. Universiteto baigimo diplomas kainavo: popierinis — 20 lt., pergamentinis — 50 lt. 1937 m. statutas įvedė dar papildomus mokesčius už neprivalomas, nors fakulteto rekomenduojamas ir studento specialybei reikalingas paskaitas. Ministrų kabinetas 1938 m. balandžio 22 d. įvedė 5 lt. se­ mestrinį mokestį Humanitarinių mokslų ir Matematikos—gamtos fakul­ tetų studentams už kūno kultūros užsiėmimus, o kitų fakultetų studen­ tam s—■net po 3 lt. už valandą (per semestrą apie 60 lt.). Be to, stu­ dentai turėjo mokėti 3 lt. studentų atstovybės ir 2 lt.— akademinės ligo­ nių kasos išlaikymui. Mokslo ir kiti mokesčiai sunkia našta slėgė darbo žmonių vaikus. Nesumokėjęs mokesčio, studentas nebuvo perregistruojamas. Buržuazinės valdžios nesirūpinimas studentija ryškiausiai matyti iš stipendijų, skyrimo; 1922 m. rudens semestre buvo paskirtos tik 6 sti­ pendijos50 po 40 lt. per mėnesį. 1923 m. pavasario semestre buvo pa­ skirta 20 stipendijų po 40 lt., o rudens — 25 ir jos padidintos iki 100 lt.51 244

Liaudininkų ir socialdemokratų valdymo metu, kai švietimo ministru tapo profesorius V. Čepinskis, nuo 1926 m. rudens buvo paskirtos 135 stipendijos po 150 lt. per mėnesį. Po fašistinio perversmo stipen­ dijų skaičius ir jų dydis imtas mažinti: nuo 1934 m. universitetas jų kasmet gaudavo tik 100 po 100 lt. Tad valstybines stipendijas gavo apie 2—3 proc. studentų. Už vienerius metus gautą stipendiją reikėjo atidirbti paskyrimo vie­ toje dvejus metus. Nevykstantys dirbti į paskyrimo vietą privalėjo grą­ žinti stipendiją valstybės iždui per 5 metus. 1922 m. spalio 28 d. tai­ syklės stipendijų skyrimą pavedė švietimo ministrui; už vienų metų stipendiją reikėjo paskyrimo vietoje atidirbti 1,5 metų5152. Vėlesniais įstatymais stipendijų davimo tvarka buvo kaitaliojama, bet, šiaip ar taip, valstybinės stipendijos buvo iš esmės paskolos, kurias visas arba jų dalį, baigus mokslą, reikėjo grąžinti. Gaunantis stipendiją buvo atlei­ džiamas nuo mokesčio už mokslą ir vėliau dažniausiai aprūpinamas dar­ bu valstybinėse įstaigose. Fakulteto tarybai pasiūlius, senatas kiekvieną semestrą atleisdavo nuo mokesčio už mokslą 20 proc. neturtingų ir pažangių studentų. Gau­ nantys valstybinę stipendiją į šį skaičių neįeidavo. Be valstybinių, universitetas dar turėjo privatinių stipendijų, pvz., 8 stipendijos—■inž. T. Naruševičiaus fondo, 10 — J. Tumo, 12 — Pautieniaus, 4 —■prof. P. Radzvicko53 ir t.t. Studentų pragyvenimo šaltinį 1929—1938 m. rodo 14 lentelė. Kone du trečdaliai studentų gyveno tėvų bei giminių išlaikomi. Ne­ maža jų sudarė pralobusių buržuazinių sluoksnių vaikai, kuriems, kaip pažymėjo Matematikos—gamtos fakulteto dekanas Z. Žemaitis, mažai rūpėjo mokslai, o daugiau linksmas laiko praleidimas54. Kitai universiteto studentijos daliai buvo būdingas studento tarnau­ tojo tipas. Tačiau ir jų ne visų padėtis buvo vienoda: turėję nuolatinę tarnybą vertėsi palyginti neblogai. Bet jų skaičius 1929—1936 m. suma­ žėjo beveik dvigubai — nuo 30,7 iki 16,7 proc. visų klausytojų. Buvo studentų už menką atlyginimą dirbusių įvairiose įstaigose pasiuntiniais, besivertusių privačiomis pamokomis ar atsitiktiniu darbu. Iš laisvo už­ darbio 1929—1936 m. gyveno 7,6—14,7 proc. studentų. Kylant brangu50 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 45, 1. 12 (senato 1922 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolas). 51 Ten pat, 1. 30, 131 (senato 1923 m. sausio 21 d. ir rugsėjo 13 d. posėdžių pro­ tokolai). 52 ,,Vyriausybės žinios", 1922, Nr. 112. 53 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 696, 1. 662 (senato 1934 m. vasario 8 d. posėdžio protokolas). 54 Žemaitis Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Aukštosios mo­ kyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune, p. 22, 245

14 l e n t e l ė Studentų pragyvenimo šaltinis 1929 —1938 m. Metai Pragyvenimo šaltinis

1929

1930

1931

1932

1933

1934

1935

1936

1937

1938

1499

1469

1627

2381

347

312

431

2305 414

1984

229

1964

1936

62 224

146

128

253

56 229

346 113

1812 213

74

1786 283 117

1171

1107

1033

81 1035

42 910

33 813

6 511

509

565

Laisvas uždarbis Kiti

475

512

582

355

-

Žinių nesuteikė

111

107

119

347 8 124

107

310 10 99

28 696 290

3812

3727

3959

4553

4277

3708

Tėvai Giminės Svetimi Stipendija Tarnyba

Iš viso:

16

75

28

357 12 73

446 85

452

106 3334

3059

3004

3041

88

mui, gyvenančių iš stipendijos skaičius 1929—1936 m. sumažėjo nuo 6,6 iki 0,2 proc. ir paskutiniais buržuazijos valdymo metais jie visai iš­ nyko. Apibendrindamas šiuos skaičius, LKJS CK organas „Darbininkų jaunimas" rašė: „Skurde paskendusių studentų masė gana didelė"55. Buržuazinė valdžia visiškai nesirūpino buitiniais studentų reikalais. Per visą gyvavimo laiką Kauno universitetas neturėjo nė vieno savo bendrabučio. Iš provincijos atvykę studentai buvo priversti nuomoti kambarį, o nuomos kaina nuolat didėjo. „Lietuvos aidas“ 1937 m. rašė: „Kas pernai mokėjo po 40 lt., ten šiemet neužleidžiamą be 50 lt."56 Panašūs pranešimai spaudoje kartojosi nuolat. Šelpiamos valstybės bei remiamos buržuazijos klerikalinės ir fašisti­ nės studentų organizacijos turėjo bendrabučius, į kuriuos priimdavo tik savo organizacijų narius. Sunkios mokymosi sąlygos priversdavo daugelį neturtingų studentų atsisakyti studijų arba rinktis ne svajojamą (pavyzdžiui, medicinos ar technikos) specialybę, kainuojančią brangiau, bet prieinamesnę, palie­ kančią daugiau laiko (teisę, literatūrą). Dauguma studentų studijuodavo labai ilgai, kartais net 10—15 metų. Antai Technikos fakulteto absolventų vidutinis studijų laikas sudarė 9 metus57. Mažiausia laiku baigdavo Technikos ir Humanitarinių mokslų fakultetą, daugiausia — Teologijos—filosofijos fakulteto filosofijos sky­ rių ir ypač teologijos skyrių, kur buvo kursinė mokymo sistema. Buržuazinė valdžia taip pat nesirūpino ir specialistų įdarbinimu. 246

MOKYMO PROCESO ORGANIZAVIMAS IR SPECIALISTŲ IŠLEIDIMAS

Mokslo metai trukdavo 8 mėnesius; vieningos mokymo sistemos universitete nebuvo. Kursinė mokymo sistema buvo tik Teologijos—fi­ losofijos fakulteto teologijos skyriuje. Medicinos, Technikos ir kituose fakultetuose buvo pusiau kursinė, o Humanitarinių mokslų fakultete — dalykinė sistema, iš tikrųjų neribojusi studijų trukmės, nors pagal sta­ tutą ir fakultetų regulaminus studijos universitete buvo išdėstytos 4 me­ tams, Technikos ir Medicinos fakulteto medicinos skyriuje — 5 metams. Kadangi atsirasdavo ,,amžinų" studentų, 1937 m. statutas jau nustatė, kad studijuoti galima ne ilgiau kaip pusantro fakulteto tarybos nusta­ tyto specialybei laiko. Perkeliant studentus į aukštesnį semestrą bei kursą, fakultetų mini­ malūs reikalavimai buvo skirtingi. Technikos, Medicinos fakultetuose buvo nurodyti dalykai, kurių egzaminus reikėjo išlaikyti, norint būti perkeltam į aukštesnį semestrą, o Teisių, Matematikos—gamtos fakulte­ tuose nurodytas tik egzaminų skaičius (paprastai 1—4 egzaminai) — da­ lyką galėjo pasirinkti pats studentas. Humanitarinių mokslų fakultete buvo bendras nurodymas, kad reikia išlaikyti įskaitas ir per pirmuo­ sius dvejus metus bendrųjų dalykų egzaminus58. Pirmuosius absolventus Kauno universitetas išleido 1924 m., o iš viso iki 1940 m. jį baigė 3790 specialistų59. Kaip rodo 15 lentelė60, daugiau­ sia specialistų davė Medicinos ir Teisių fakultetai — 32,4 ir 31,1 proc., ca Nenza A. / Jurginis J.J Ką gi veikia mūsų studentai?—„Darbininkų ir valstiečių jaunimas", 1931, Nr. 2, p. 14. 86 Studentai vargais gauna kambarius.—„Lietuvos aidas", 1937.IX. 10. =7 Šešfelgis] K. Technikos fakulteto reformų belaukiant.—„Lietuvos žinios", 1939.X.23, 08 Vytauto Didžiojo universiteto 1939 m. pavasario semestro kalendorius. K., 1939, p. 128—132. 59 „VDU statistikos knyga", „V. D. Universiteto žinios", 1936, Nr. 4, p. 117—118; LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 548; ap. 13, b. 155 (Teologijos—filosofijos fakulteto tarybos posėdžių protokolai). 60 Lentelė sudaryta, remiantis „VDU statistikos knyga", „V. D. Universiteto žinios", 1936, Nr. 4, p. 117—118; „KVVDU baigusiųjų registracijos knyga 1924— 1950 metai" (rankraštis saugomas Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute); LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 548; ap. 13, b. 155 (Teologijos—filosofijos fakulteto tarybos posėdžių protokolai); ten pat, ap. 14, b. 86—109 (diplomų nuorašai). Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyrių 1926— 1940 m. baigė 188 absolventai tokių specialybių: filosofų— 16, filologų — 81, geografų — 6, istorikų — 52, sociologų— 12 ir psichologų-pedagogų — 21. ■ fakulteto technologijos skyrius iš tikrųjų ruošė trijų specialybių inžinie­ rius (LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 696, 1. 106). Iš 1925— 1936 m. technologijos skyrių aigusių 73 inžinierių (tai sudaro 65,8 proc. visų šio skyriaus išleistų specialistų) elektriku buvo 32, mechanikų — 28 ir mažiausiai technologų — 13 („V. D. Universiteto žinios", 1937‘ .rj , p. 142). Duomenų apie likusių 38 arba 34,2 proc. šio skyriaus absolventu spe­ cialybes nepavyko rasti. - ^

247

Kauno universiteto specialistų išleidimas

Fakultetas

filosofijos

iš viso

evangelikų teologijos

filosofijos

filologijos

istorijos

iš viso

_

7

_

_

_

_

_

12

12 31

-

-

-

-

-

22

49

-

-

17

42

-

31 12

53

6 1

1

27 24

-

iš viso

ekonomijos

1 |

Teisių

i

teologijos

Metai

Humanitarinių mokslų

teisių

Teologijos - -filosofijos

1924 1925

7 12

1926

19 27

1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939 1940

25 22 26 19 16 27

7 11 19

38 26

5 3 3

4 1 1

3

1 3

4

41

3

48

1 5 5

1

2 19

46 50

10 19

48

-

11 10

13 5 4 9

19

10

27 46 29

5

13

44

4

2 2

11

31 27

8

10

1

2

21

17

8

22

2 9

37 25 24

5 3

3

27 14 20

12 10

31

-

5

29

-

-

22 24

19

5

20 25 18 15 26 39

58 79 83 81 96 64 78

27 24 41 3

-

51 46

6 6 4

56 54 62

7 16 8

86 99 89

31

127

42 32

106 110

17

24 40

68

27 33

95 101

-

-

-

-

-

-

155

93

264

959

215

1174

68

viso

362

188

550

23

16

vyrų

362

127

489

23

14

97

33

144

896

182

1078

61

61

2

58

60

120

63

33

96

moterų

—

—

o mažiausia —■Matematikos—gamtos ir Technikos fakultetai — 6,6 ir 7,9 proc. visų specialistų. Moterys sudarė 25,9 proc. absolventų. Daugiausia jų buvo Medici­ nos fakultete — 49,3 proc. (stomatologų — net 96,4 proc.). Humanitari­ nių mokslų fakulteto absolventų tarpe moterų buvo 45 proc., Matema­ tikos—gamtos — 38,7 proc. Mažiausia moterų baigė Technikos ir Teisių 248

15 l e n t e l ė 1924 —1940 m. pavasario semestre Iš jų

ir skyrius

7

2

7 9

4 —

6 9 5

17 8 3

3

3

23

1 4 4 4

1

6 14

17 10

15 20

25

3 16

2

30

14

24 24

12 10

4 2 1

38 74

41

20

31

8 14

19

54

33

16

25 19

58 61

51 37

8 8 7

-

4

3

6

8

15

9 2

15

36 67

6 1 5

-

87

13

-

119

12 32

-

76

20

254

670

152

505

2

10

20 13

71 72

12

8

24

104

51

99

76

41

35

102

165

105

4

52 43

52 25

4

1 4

1 7

33

4 3

23 8 19 25

2

27 30

-

103 132

37 51

35

moterų

-

10

6 5

2 3

-

5 14

64

2

23

16 15

7

10

4

43

7 8

11 10

4

10 4

vyrų

iš viso

3

-

iš viso

technologijos

iš viso

veterinarijos

farmacijos

statybos

2 2 4

—

28

3

3 — —

8 7

medicinos

—

stomatologijos J

|

1 biologijos

—

3 2 2

iš viso

fizikos-chemijos

matematikos •

Technikos

Medicinos

Matematikos —gamtos

48 85

2 3 20

143 143

114

29

115

28

221 175

165

56

137 142

38 53

32

3

174

3

8

224

8 14

21

296

171 215

304

213

357

283 257 234

101 117

13

26 45

17

14

31

21

9

30

358 329

81 91 74 95

-

106 142

-

122

17 24

4 10

21 34

326 341

209 245

20

-

116

24

13

37

206

137

96 69

381

158

16

1225 189

111

300

3790

2805

985

14

86

16

621 188

110

298

2805

72

_

604

1

2

985

367

1

fakultetus — 0,7 ir 9,2 proc. Atkreipia dėmesį didelis skaičius diplomų, išduotų Teologijos—filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus. Tam tikrą, įtaką turėjo čia geresnės šio skyriaus studentų studijų sąlygos, pirmiau­ sia aprūpinimas stipendijomis, bendrabučiu, griežtesnis studijų eigos reglamentavimas, negu, pvz., Humanitarinių mokslų fakultete. Tačiau svarbiausia priežastis buvo nedideli reikalavimai. Filosofijos skyriuje 249

buvo nustatytas kur kas trumpesnis mokslams išeiti laikas, siauros mo­ kymo programos, iki 1929 m. visai nebuvo reikalaujama diplominio darbo, o vėliau šis reikalavimas turėjo gan formalų pobūdį, buvo prak­ tikuojama egzaminus laikyti, neišklausius viso kurso ir 1.1. Bendras mokytojų paruošimo universitete trūkumas buvo tas, kad jie gaudavo tik teorinių žinių iš pedagogikos ir nebūdavo supažindinami su pedagoginio darbo praktika, dėstymo metodika, nes universitetas ne­ turėjo bazės studentų pedagoginei praktikai. STUDENTŲ ORGANIZACIJOS Studentų atstovavimui ir bendriems ekonominiams bei akademiniamsreikalams tvarkyti 1925 m. gruodžio mėn. buvo sukurta studentų atsto­ vybė. Jos rinkimai buvo visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti, kaden­ c ija — vieneri metai. Atstovybės posėdžiai buvo vieši. Pagal 1929 m. studentų atstovybės įstatus jos funkcijas sudarė: steigti ir tvarkyti studentų namus, klubus, valgyklas, ligonių kasas, studentų bibliotekas ir skaityklas; organizuoti knygų bei paskaitų leidimą ir spausdinimą; rengti ekskursijas, vakarus, koncertus, paskaitas; studen­ tams duoti pašalpų, palaikyti ryšius su kitų mokyklų ir užsienio stu­ dentų organizacijomis. Tačiau studentų atstovybės veikla daugiausia buvo reprezentacinė, nes, neturėdama lėšų, ji mažai ką tegalėjo nu­ veikti. Vis dėlto kai kurių palengvinimų ji pasiekė: Valstybinis teatras studentams parduodavo bilietus su 50 proc. nuolaida, šiokių tokių nuo­ laidų darė daugelis kino teatrų, kirpyklų, pirčių, taip pat knygynai, ,,Lietuvos", ,,Romos" viešbučiai, su 33 proc. nuolaida studentai gaudavo autobusų bilietus, jei iš karto būdavo perkami 25 bilietai61. 1930 m. buvo įrengta studentų valgykla Žemės ūkio rūmuose. Nuo 1930 m. ru­ dens studentų atstovybė leido savo laikraštį „Lietuvos studentas", kuris ėjo iki 1934 m. Lietuvos Komunistų partija ir komjaunimas panaudojo studentų at­ stovybę ir jos rinkimus kaip legalią priemonę kovai prieš fašizmą, savo įtakai stiprinti universitete. Išrinkti į studentų atstovybę komunistai ir komjaunuoliai turėjo galimybę remti pažangias organizacijas, ginti ne­ turtingųjų studentų teises ir šiek tiek padėti jiems materialiai, dalį lėšų skirti politiniams kaliniams. Antai aštuntosios studentų atstovybės rin­ kimuose 1932 m. lapkričio 6 d. komunistų iniciatyva iškeltas „Netur­ tingųjų studentų“ sąrašas surinko 230 balsų ir gavo 3 vietas atstovy­ bėje. Pirmame atstovybės posėdyje komunistas V. Niunka kritikavo fašistinį režimą, atskleidė sunkią neturtingų studentų padėtį ir kvietė atstovybę padėti jiems. 250

Komunistų ir komjaunuolių įtakos didėjimas universitete smarkiai gąsdino fašistus. Artėjant devintos studentų atstovybės rinkimams, fa­ šistinės studentų organizacijos, paragintos tautininkų vadovybės, 1933 m. lapkričio 7 d. įteikė senatui memorandumą, kuriuo reikalavo panaikinti studentų atstovybės visuotinius rinkimus, nes jie „duoda progos reikš­ tis universitete komunistiniam ir socialistiniam gaivalui" ir įvesti kor­ poracijų atstovavimą tam, kad „komunistams ir socialistams būtų už­ kirstas kelias dalyvauti studentijai atstovaujančiame organe"6162. Fašistinės organizacijos 1934 m. rudenį pasiekė, kad atstovybė buvo palikta be lėšų ir pati likvidavosi63. Savo veiklą ji atnaujino tik 1938 m. pavasarį pagal naują švietimo ministro patvirtintą studentų atstovybės statutą, bet visiškai buvo perduota fašistinių ir klerikalinių organizacijų žiniai. Kauno universitete veikė daug ideologinių, profesinių, regioninių, tautinių mažumų, fakultetinių ir kitokių studentų organizacijų. 1924 m. jų buvo 16, 1927 m.— 46, 1930 m.— 72, 1935 m.— 93. Viena didžiausių studentų organizacijų buvo klerikalinė ateitininkų sąjunga, kurią su­ darė keliolika korporacijų ir draugijų. Ji savo veikla stengėsi apimti visas studentijos gyvenimo sritis ir laisvalaikį. Ateitininkai turėjo pen­ kių aukštų rūmus (dabar KPI III rūmai), kur buvo bendrabutis, valgykla, salė susirinkimams; leido žurnalus „Ateitis", „Naujoji vaidilutė", išlaikė knygynėlius ir kioskus. Ateitininkai jaunimo tarpe skleidė klerikalizmą ir buržuazinį nacio­ nalizmą, nuodijo jaunimą religiniais prietarais, siekė sutaikyti jį su išnaudotojiška santvarka, skleidė neapykantą socializmo idėjoms ir re­ voliuciniam judėjimui, varė atkaklią antitarybinę propagandą. Viena reakcingiausių organizacijų universitete buvo studentų tau­ tininkų korporacija „Neo Lithuania". Neolituanus visokeriopai rėmė fa­ šistinė valdžia, 1928 m. pastatydino jiems keturių aukštų rūmus Žalia­ kalnyje (dabar Pionierių rūmai), kuriuose buvo įrengtas bendrabutis, valgykla, skaitykla, salė. Neolituanai leido „Jaunąją Lietuvą", „Studentų balsą", „Akademiką". Pamėgdžiodami vokiečių studentų nacionalistines organizacijas, jie nešiojo špagas, garbino Italijos ir Vokietijos fašistus, propagavo Ničės mintis apie jėgą kaip aukščiausią teisę. Prisideng­ dami skambiais tautiniais šūkiais, neolituanai skleidė šovinizmą, antise­ mitizmą64. Studentai fašistai platino universitete antisemitinius atsišau­ kimus, organizavo žydų studentų persekiojimus. Jie šnipinėjo ir skundė žvalgybai universiteto komunistus, komjaunuolius, pažangius studentus. 61 Vytauto Didžiojo universitetas 1930—1931 mokslo metais. K., 1931, p. 108. 62 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 696, 1. 695, 696 (senato 1933 m. lapkričio 9 d. posė­ džio protokolas Nr. 419). 63 Studentija be atstovybės.—„Lietuvos žinios", 1935.III.13. 64 „Akademikas", 1934, Nr. 6—7, p. 150.

251

Universitete veikė nemaža smulkiaburžuazinių studentų organizaci­ jų, kurios nerėmė fašistinės reakcijos. Jose buvo taip pat studentų, pritariančių darbo žmonių revoliucinei kovai, Lietuvos KP veiklai. Lietuvos socialdemokratų partijos įtakoje nuo 1925 m. gegužės mėn, veikė studentų socialistų „Žaizdro" draugija, 1930 m. turėjusi 66, 1935 m.— 24, 1937 m.— 7 narius. Žaizdrininkai pasisakė už demokratiją, universiteto autonomiją, aukštojo mokslo prieinamumą darbo žmonių vaikams. Už antifašistinę veiklą, už ryšius su plečkaitininkais vien 1927—1930 m. 14 žaizdrininkų pateko į kalėjimą65. Lietuvos KP žurnalas „Balsas" 1928 m. rašė, jog žaizdrininkų tarpe yra gerų jaunuolių, su kuriais reikia nuolat dirbti66. Aktyviais jų nariais buvo D. Budrys, J. Dagys, V. Girdzijauskas, A. Žvironas ir kiti. 1926 m. vasario mėn. buvo įkurta studentų aušrininkų draugija, vei­ kusi eserų įtakoje. 1930 m. ji turėjo apie 50, 1933 m.— 65, 1935 m.— 19, 1937 m.— 11 narių. Savo tikslu draugija laikė — auklėtis ir lavintis so­ cializmo dvasia ir skleisti socializmo idėjas liaudyje67. Aušrininkai mė­ go švaistytis revoliucinėmis frazėmis. 1929 m. gegužės mėn. keli iš jų organizavo pasikėsinimą prieš fašistinį ministrą pirmininką A. Volde­ marą. Už tai daug aušrininkų, ir nieko nežinojusių apie rengtą pasikė­ sinimą, buvo įkalinta, A. Vosylius sušaudytas. Aktyviais aušrininkų vei­ kėjais buvo A. Bulota, K. Boruta, K. Jakubėnas, K. Lukša, J. Lukoše­ vičius, M. Navikaitė ir kiti. Veikė studentų „Varpo" draugija, įkurta 1923 m. gruodžio mėn. Ji turėjo apie 100 narių (1928) ir buvo valstiečių liaudininkų įtakoje. Vė­ liau, įkūrus vyrų korporaciją „Žalgiris", medikų „Ąžuolą" ir merginų „Rimtį", 1935 m. vasario 12 d. buvo sudaryta varpininkų sąjunga (pirma­ sis pirmininkas A. Drobnys, vėliau—'J. Vaišnoras), jos aktyvūs veikė­ j a i — K. Baršauskas, J. Kupčinskas, J. Būtėnas, M. Gregorauskas ir kiti. 1937 m. ji turėjo 88, 1939 m.— apie 140 narių. Lietuvos KP čia tu ­ rėjo didelę įtaką. Varpininkų organizacijose veikė komunistai G. Sipa­ vičius, V. Taurinskas, V. Povilavičius, L. Jakubanecas ir kiti, taip pat daug kas iš marksistinių draugijų „Scientia" ir „Kultūra" narių. Nema­ žai varpininkų palaikė Lietuvos KP antifašistinę liaudies fronto taktiką ir dalyvavo revoliucinėje kovoje. Lietuvos KP, universiteto komunistai ir komjaunuoliai kritikavo smul­ kiaburžuazines organizacijas, jų ideologiją, veiklos metodus, taikstymąsi prie buržuazinės santvarkos. Šių organizacijų susirinkimus komunistai panaudojo kaip legalią tribūną kovai prieš fašizmą. 1927 m. kovo 25 d. įvykusiame bendrame „Atžalos", žaizdrininkų, varpininkų ir kitų pa­ žangesniųjų studentų organizacijų valdybų susirinkime buvo priimta ir ministrui pirmininkui nusiųsta rezoliucija, kurioje pasmerktas fašistinis perversmas Lietuvoje68. 1931 m. balandžio 26 d. socialistinių organiza­ 252

cijų susirinkime pranešimą apie liaudies kovą ir padėtį respublikinėje Ispanijoje skaitė prof. P. Leonas. Jis pasmerkė smurtą ir diktatoriškus režimus tautų gyvenime6567869. Be minėtų, universitete veikė daug įvairių profesinių draugijų — gam­ tininkų, teisininkų, ekonomistų, humanitarų, medikų, matematikų—fizi­ kų, chemikų, technikų ir kt. Jų veikloje dalyvavo nemaža pažangių studentų. Antai prof. F. Butkevičiaus chemikų draugijoje dirbo Lietu­ vos KP Kauno rajono komiteto instruktorė darbui su inteligentija stu­ dentė E. Kavaliauskaitė, L. Tumašovas, I. Zaksas ir kt. KOMUNISTŲ IR KOMJAUNUOLIŲ VEIKLA UNIVERSITETE

Komunistai ir komjaunuoliai universitete dirbo nuo pirmųjų jo veik­ los metų. 1922—1926 m. veikė studentų socialistų draugija, kuriai priklausė įvai­ rių socialistinių srovių studentai. Draugijoje dalyvavo studentai komu­ nistai ir komjaunuoliai B. Braudo (Brantas), J. Domaševičius, P. Glo­ vackas, Ch. Krilovaitė, M. Mickis, S. Rapoportaitė, J. Stoklickis, V. Vedrynaitis ir kiti. Draugija turėjo 1923 m. apie 100, 1925 m.— 53 narius. Ji rengė paskaitas pasaulėžiūros klausimais, dalyvavo darbininkų prof­ sąjungų veikloje. Jos nariai dėstė vakariniuose bendrojo lavinimo kur­ suose70. 1924 m. rudenį išrinkta draugijos valdyba buvo komunistų įta­ koje ir išvystė masinį darbą darbininkų tarpe. 1925 m. lapkričio 8 d. aušrininkų vadovaujama draugijos valdyba ryšium su kareivio komu­ nisto N. Jubilerio sušaudymu priėmė ir iškabino savo vitrinoje protesto rezoliuciją ,,prieš mirties bausmę, nesuderinamą su žmogiškumu". Kle­ rikalų valdžios spaudžiamas 1925 m. lapkričio 12 d. senatas sustabdė socialistų draugijos veiklą iki 1926 m. sausio 1 d., o visus penkis valdy­ bos narius pašalino iš universiteto iki 1926 m. rugsėjo 1 d. Kartu senatas uždraudė studentų organizacijų viešas paskaitas universitete iki 1926 m. sausio 1 d. bei ateityje joms kabinti savo skelbimus vitrinose be prorek­ toriaus leidimo71. Vėliau, 1930 m. rudenį, studentų atstovybė pasiekė, kad pastarasis nutarimas būtų panaikintas. 65 Alma mater. Mūsų universitetas ir jo studentija. K., 1930, p. 84—85. 66 Pirmoji gegužės Liet. universitete.—„Balsas", 1928, Nr. 11, p. 283. 67 Alma mater..., p. 76. 68 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 234, 1. 78—82. 69 Lietuvos studentai pasveikino Ispanijos studentus.—„Lietuvos žinios", 1931.IV.27. 70 M eškauskienė M. Žvelgiu į tolius. V., 1969, p. 346—354. 71 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 177, 1. 165—166; b. 197, L 163 (senato 1925 m. lap­ kričio 12 d. posėdžio protokolas). 253

Suskilus socialistų draugijai, jos nariai marksistai 1926 m, gruodžio mėn. K. Požėlos ir P. Glovacko iniciatyva sukūrė pirmąją legalią mark­ sistinę organizaciją universitete—„Atžala". Tuo metu, 1926 m., į Teisių fakulteto ekonomijos skyrių buvo įstojęs vienas iš Lietuvos KP vado­ v ų —’K. Požėla. „Atžalos" veikloje aktyviai dalyvavo D. Berzakaitė, K. Domaševičius, J. Chavesaitė, P. Glovackas, I. Meskupas, A. Kilikevičius, M. Mickis, J. Runkevičius, P. Šklėrius, S. Sarpalytė, J. Šlekys ir kt. Draugija propagavo marksizmo idėjas studentijoje ir darbininkų profsąjungose. Kauno universitete 1927—1940 m. studijavo ir dirbo idėjinį-organizacinį darbą studentų tarpe komunistai J. Bulavas, B. Fogelevičius, M. Feigelsonas (M. Moskvinas), V. Drazdauskas, E. Medžys, V. Micelmacheris, J. Jurginis, J. Pajaujis, V. Prėskienis, G. Sipavičius, J. Zinkus, J. Zdanavičius, V. Taurinskas, V. Niunka, F. Levitacas, J. Levinsonas ir kt. Lietuvos KP vadovaujama universitete 1927—1940 m. laikotarpiu veikė komjaunimo organizacija. Jai priklausė A. Domaševičius, J. Blie­ ka, K. Bartkus, B. Chavesaitė, G. Feigelsonas, A. Kravecas, P. Zabiela, E. Meškauskas, V. Micelmacheris, I. Povilavičiūtė, F. Levitacas, V. Prės­ kienis, D. Todesas, K. Vinokurovas ir kiti. Lietuvos KP Centro Komiteto nurodymu, 1931 m. universitete buvo sudarytas studentų komunistų biuras (sekretorius — J. Bulavas, vėliau — V. Drazdauskas), kuris vadovavo universiteto komunistų ir komjaunuo­ lių organizacijoms ir jų veiklai mokslo bei atostogiĮ metu. 1932 m. stu­ dentų komunistų biuras sušaukė du komjaunuolių ir pažangių studentų pasitarimus, kuriuose dalyvavo 28 žmonės. Buvo nutarta vasarą vesti agitacinį-propagandinį darbą kaime, raginti valstiečius nemokėti mokes­ čių, priešintis varžytynėms, ruošti streikus ir pan.72 Lietuvos KP vadovaujami universiteto komunistai ir komjaunuoliai 1930 m. įkūrė legalią marksistinę draugiją „Aurorą". Jos veiklai tiesio­ giai vadovavo studentų komunistų biuras. Draugijos organizuotuose su­ sirinkimuose dalyvavo po 40—60 studentų. Aktyviausių narių tarpe buvo R. Andriuškevičius, K. Bartkus, A. Bauža, J. Blieka, B. Fogelevičius, O. Navakauskaitė, V. Prėskienis, S. ir G. Macytės, V. Mykolaitytė, V. Mi­ celmacheris, E. Medžys, A. Klimka, J. Parnarauskas, S. Sarpalytė, K. Vi­ nokurovas, P. Zabiela ir kt. 1931—1934 m. iš „Auroros" narių universi­ tete susikūrė dvi komunistų, dvi komjaunuolių ir trys Lietuvos Rau­ donosios pagalbos kuopelės. „Auroros" nariai rengė paskaitas, diskusijas, vakarus, koncertus, re­ voliucinių švenčių minėjimus, platino ir studijavo marksizmo-leninizmo klasikų veikalus. Draugijos organizuotuose susirinkimuose komunistai ir komjaunuoliai skaitė pranešimus iš marksistinės-lenininės teorijos, apie krašto visuomenės ir politikos problemas. „Auroros" draugija palaikė 254

r ryšį su revoliuciniu pogrindžiu, Kauno proletariatu, Žemės ūkio akade­ mijos studentais, Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos (dabar — politechnikumo) ir meno mokyklos moksleiviais. Ji leido sienlaikraštį — ,,Auroros" dvisavaitinė informacija nariams'', kurį iliustravo meno mo­ kyklos mokiniai P. Tarabilda, P. Vaivada, S. Žukas, viršelį padarė M. Bulaka. Jame buvo populiarinami draugijos programiniai reikalavimai, informuojama apie studentijos, šalies vidaus ir užsienio gyvenimo įvykius. „Auroros" narių padedama Lietuvos KP 1931 m. rudenį pradėjo leisti legalų visuomeninį literatūrinį žurnalą „Žaibas", kurį redagavo stud. E. Medžys. Išėjo vienas numeris. Antrąjį fašistinė cenzūra konfiskavo, „Žaibą" uždarė, o žurnalo redaktorius buvo nubaustas kalėjimu visam mėnesiui. Išaugęs „Auroros" populiarumas studentijos tarpe kėlė nerimą fašisti­ nei valdžiai. Fašistinė studentų spauda („Akademikas", „Studentų bal­ sas") pradėjo šmeižto kampaniją prieš draugiją. 1932 m. gegužės 9 d. universiteto teismas uždarė „Aurorą" „už jos nedrausmingą veikimą ir universiteto tvarkos ardymą", o draugijos pirmininkas ir sekretorius buvo pašalinti iš universiteto73. Norėdami palaikyti glaudesnius ryšius su studentija, universiteto komunistai ir komjaunuoliai Lietuvos KP CK nurodymu 1932 m. gruo­ džio— 1934 m. vasario mėn. leido nelegalų laikraštį „Aurora". Jame bendradarbiavo P. Cvirka, S. Nėris, V. Niunka, K. Bartkus, J. Banaitis, V. Drazdauskas ir kt. Matricas mašinėle parengdavo M. Gaidukaitė, ro­ tatoriumi spausdino S. Sarpalytė. Laikraštis demaskavo studentų fašisti­ nių ir klerikalinių organizacijų veiklą, skleidė marksistines idėjas, daug rašė bendro fronto ir kitais aktualiais to meto revoliucinio judėjimo Lietuvoje klausimais, padėjo revoliucinei studentijai organizuotis kovai prieš fašizmą. Universiteto komunistai ir komjaunuoliai įsivyravo 1931 m. įsteig­ toje teatro mėgėjų draugijoje „Stedra". Jos valdybos pirmininkais 1931—1934 m. buvo J. Grybauskas, J. Blieka, J. Zdanavičius, P. Grinius; sekretoriais — R. Juknevičius, K. Bartkus, P. Kietis. Ji ruošė literatūri­ nius vakarus, gegužines, paskaitas, darbininkų sporto klube „Viltis" or­ ganizavo spektaklius, kuriuos lankė darbininkai. Dalį lėšų, surinktų iš vakarų ir spektaklių, draugija skyrė politiniams kaliniams šelpti. 1934 m. vasario 18 d. draugija surengė V. Lenino X mirties metinių sukaktuvių minėjimą. Netrukus po to, gavusi žvalgybos nurodymą, universiteto va­ dovybė 1934 m. kovo 1 d. uždarė draugiją „už nesilaikymą statuto", „Partijos darbas", 1932, Nr. 8, p. 99. /3 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 456, 1. 229—230 (senato 1932 m. gegužės 21 d, pro­ tokolas). 255

o jos valdybos pirmininką P. Grinių pašalino iš universiteto vienam se­ mestrui74. 1937 m. vasario 28 d. universitete buvo įkurta legali studentų mark­ sistinė organizacija — istorijos mėgėjų draugija „Scientia", kuri savo tikslu laikė pažinti savo ir kitų kraštų praeitį, skleisti mokslo žinias. Jos veiklai vadovavo Lietuvos KP CK per M. Meškauskienę ir V. Niun­ ką. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo studentai O. Eidukaitytė, D. Čaprackas, P. Grinius, J. Jurginis, V. Krestjanovas, M. Kučinskaitė, F. Levitacas, P. ir R. Matulioniai, K. Mozūras, A. Naftalevičius, J. Pa­ jaujis, V. Prėskiems, I. Povilavičiūtė, P. Ramoška, S. Savickas, G. Si­ pavičius, V. Taurinskas, L. Tumašovas, V. Žemaitis ir kt. Nuo 1938 m. įvedus studentų organizacijoms globėjų instituciją, ją globoti sutiko bu­ vęs ilgametis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. V. KrėvėMickevičius. ,,Scientia" organizavo paskaitas apie dialektinį ir istorinį materializ­ mą, Europos politinę padėtį, Vilniaus kraštą, Lietuvos ateities perspek­ tyvas. Daugelis draugijos narių platino studentų tarpe liaudies fronto leidinį „Už liaudies teises", rinko parašus peticijai dėl politinių kalinių amnestijos. 1939 m. birželio 8 d. ji suorganizavo kolektyvinę paskaitą „Šių dienų TSRS", kurioje savo įspūdžius iš kelionės į TSRS papasa­ kojo P. Cvirka, L. Gira ir P. Pakarklis. Jų klausėsi apie 400 žmonių75. 1940 m. balandžio 7 d. universitete buvo įkurta studentų marksistinė „Kultūros" draugija, kuri tęsė uždarytųjų „Auroros" ir „Stedros" drau­ gijų revoliucines tradicijas. Draugijai vadovavo V. Nešukaitis, V. Prės­ kiems, H. Rešeliauskas, G. Sipavičius ir R. Žiugžda. Narių tarpe buvo R. Andriuškevičius, V. Aleksa, P. Grinius, E. Mieželaitis, K. Mozūras, K. Šešelgis, J. Vasiljevas, V. Žemaitis ir kiti, iš viso 32 studentai. Universiteto komunistai, komjaunuoliai ir jiems prijaučiantieji ak­ tyviai dalyvavo Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijos veikloje. 1936 m. susikūrusiai pogrindinei studentų organizacijai „Antifa" vado­ vavo R. Volianskytė, C. Maginskienė, jos nariais buvo I. Karimas, M. Raudoniškytė, G. Sipavičius, V. Taurinskas ir kt. Organizacija rėmė materialiai politinius kalinius ir jų šeimas, platino antifašistinius atsi­ šaukimus, studijavo marksizmą-leninizmą, organizavo diskusijas pasau­ lėžiūros klausimais. Didelę reikšmę studentijos internacionaliniam auklėjimui turėjo kas­ met organizuojami Gegužės Pirmosios minėjimai universitete, kuriuos oficialiai rektoratas leisdavo studentų socialistinėms organizacijoms. Juo­ se partija ir komjaunimas proletarinio internacionalizmo idėjų propaga­ vimą glaudžiai siejo su kraštui gyvybiškai svarbių problemų iškėlimu, fašizmo politikos demaskavimu, darbo žmonėms ir jaunimui aktualių politinių ir ekonominių reikalavimų iškėlimu. 256

Studentai komunistai ir komjaunuoliai aktyviai dirbo bendrame Ko­ munistų partijos ir komjaunimo darbe. Jie padėjo leisti pogrindinę ir legalią komunistinę spaudą, kalbėjo įmonių darbininkų susirinkimuose. propaguodami partijos keliamus reikalavimus, dirbo organizacinį darbą partijos ir komjaunimo organuose, ligonių kasose, profsąjungose ir ki­ tose darbininkų organizacijose. Ne vienas iš studentų komunistų, komjaunuolių ir antifašistų buvo represuotas, sėdėjo kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, buvo iš­ tremtyje. Daug laiko, daug jėgų jie paaukojo, kad universitete vyktų revoliucinė kova, kad būtų izoliuotos reakcinės jėgos, kad čia augtų ir bręstų busimosios socialistinės Lietuvos inteligentijos kadrai, ištikimi dar­ bo liaudies interesų gynėjai.

HUMANITARINIAI MOKSLAI FILOSOFIJA

ilosofijos kursai buvo dėstomi dviejuose fakultetuo­ se — Teologijos—filosofijos ir Humanitarinių mokslų. Toks. neįprastas kitiems universitetams filosofijos dubliavimas atspindi katalikiškojo klerikalizmo Lie­ tuvoje įtaką. Katalikiškosios filosofijos skleidimo centru tapo Teologijos—filosofijos fakulteto filoso­ fijos skyrius. Humanitarinių mokslų fakultete buvo filosofijos ir pedagogikos skyrius. Dvilypis filosofi­ jos disciplinų išdėstymas bei paralelinių filosofijos katedrų buvimas visą laiką buvo diskutuojamas. Vis dėlto Humanitarinių mokslų fakul­ tete filosofija, nors aiškinama taip pat idealistine dvasia, buvo dėstoma laisviau. Kad gautų filosofijos skyriaus baigimo diplomą, studentas turėjo pa­ sirinkti vieną pagrindinę ir dvi šalutines filosofijos šakas. Iš viso jų buvo trys: filosofijos sistemos, filosofijos istorijos ir gamtos filosofijos. Taip pat dar buvo atskira sociologijos šaka. Filosofijos sistemos šaka apėmė tokias disciplinas: filosofijos įvadą, logiką (su metodologija), gno­ seologiją, ontologiją, gamtos filosofiją, psichologiją, teodicėją, etiką su teisės filosofija, estetiką, kultūros filosofiją. Filosofijos istorijos šaka — senovės, viduramžių ir naujųjų laikų filosofijos istoriją, gnoseologiją. Gamtos filosofijos šaka — gamtos mokslų įvadą, gamtos filosofiją, psi/4 Ten pat, b. 696, 1. 654 (senato 1934 m. kovo 1 d. posėdžio protokolas). 75 LIS, t. IV, p. 724, 9. Vilniaus universiteto istorija, II t.

257

chologiją, ontologiją. Sociologijos šakai priklausė sociologija ir etika su teisės filosofija1. Fakultete, be sociologijos, buvo dvi filosofijos katedros. Filosofijos įžangos ir filosofijos istorijos katedrai visą laiką vadovavo P. Kuraitis. Be filosofijos istorijos paskaitų, jis dar dėstė ontologiją, teodicėją ir gnoseologiją, laikydamasis neotomizmo, pagal kurį svarbiausioji filoso­ finės sistemos dalis yra ontologija. P. Kuraitis netgi tvirtino ontologiją iškilus virš specialiųjų mokslų2. Čia jis vadovavosi senu katalikiškosios filosofijos metodu: tik filosofija, o ne specialūs mokslai gali būti in­ telektualinis religijos pagrindimas. Specialūs mokslai filosofinėms proble­ moms spręsti galėsią naudotis ontologijos principais, suderintais su teologija. Tačiau kokia gi ,,moksliška" turėjo būti toji jų specialių moks­ lų metodologija, jei ji nesirėmė šių mokslų rezultatais? Jau naujųjų laikų filosofai atmetė tokią mokslo ir filosofijos santykio sampratą, o A. Kuraitis norėjo grąžinti filosofijai jos viduramžišką paskirtį — kad ji teiktų racionalius argumentus pagrįsti antgamtinio pasaulio egzista­ vimą. 1930 m. išleistoje knygoje ,,Pagrindiniai gnoseologijos klausimai", taip pat straipsniuose Kuraitis kvietė grįžti prie reformuoto Aristotelio ir Tomo Akviniečio. Filosofijos sistemos katedrą užėmęs L. Bistras, Ženevos ir Tartu uni­ versitetuose buvo studijavęs mediciną, tačiau pasuko į filosofiją ir 1921 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Friburgo universitetą, vieną svarbiausių katalikiškosios filosofijos centrų. Lietuvos universitete L. Bistras dėstė gamtos filosofiją, teisės filosofiją, politinę ekonomiją, valstybės teoriją, teodicėją. Jis rašė spaudoje kultūros, politikos ir ki­ tais visuomeninio gyvenimo klausimais, propaguodamas krikščionių de­ mokratų partijos ideologiją. Iš filosofijos teišleido daktarinę disertaciją ,,Gėrio pateisinimas, arba V. Solovjovo moralės filosofija"3. Teologijos—filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje senovės ir vidur­ amžių filosofijos paskaitas skaitė teologijos skyriaus religijų istorijos katedros vedėjas P. Dovydaitis. Jis, be plačios veiklos krikščionių de­ mokratų partijoje, redagavo Teologijos—filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus žurnalą ,,Logos", teologijos skyriaus—„Soter", pedagoginį žur­ nalą „Lietuvos mokykla". Juose paskelbė daug straipsnių iš filosofijos ir jos istorijos, kultūros, gamtos mokslų bei gamtos filosofijos, religijos bei jos istorijos klausimais, propaguodamas mokslo ir religijos santarvę. Tačiau tai darė ne tokia primityvia forma, kaip P. Kuraitis. Nors ir ne­ baigęs gamtos mokslų (1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakul­ tetą, studijavo Istorijos—filologijos fakultete), P. Dovydaitis populia­ rino gamtamokslinę problematiką. Jo redaguojamame gamtos mokslų žurnale „Kosmos" bendradarbiavo žinomiausi universiteto mokslininkai. Savo straipsniuose gamtamokslines filosofines problemas jis aiškino 258

idealistiškai, skelbė vitalizmą, neigė Č. Darvino evoliucijos teoriją, po­ lemizavo su materialistinės filosofijos atstovais. Kaip katalikybės filo­ sofas, Dovydaitis filosofinėms disciplinoms priskiria ,,paskučiausios prie­ žasties mokslą", t.y. sufilosofintus samprotavimus apie dievą1234. Produktyviausiai filosofijoje reiškėsi pedagogikos ir jos istorijos ka­ tedros vedėjas S. Šalkauskis, filosofijos skyriuje skaitęs gnoseologijos, logikos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo me­ todikos paskaitas. 1905—1908 m., studijuojant Maskvos universiteto Tei­ sės fakultete, didelį įspūdį jam sukėlė V. Solovjovo idėjos. Jų veikia­ mas, S. Šalkauskis parašė darbą ,,Bažnyčia bei kultūra“, kuriame pri­ ėmė panteistinę ontologinę V. Solovjovo doktriną, taip pat pagrindinius jo „visuotinybės gnoseologijos" principus, tačiau juos kiek perkurdamas. 1915—1920 m. studijuodamas Friburgo universitete, S. Šalkauskis, nors ir parengė disertaciją „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“, tačiau dabar nuo V. Solovjovo nutolo, atsidavė šiame universitete puo­ selėtam neotomizmui. Grįžęs į Lietuvą, tapo klerikalinės ateitininkų or­ ganizacijos ideologu bei vadovu, redagavo žurnalus, rašė veikalus ir straipsnius, tapdamas žymiausiu katalikiškosios filosofijos atstovu Lie­ tuvoje5. Tirdamas realią gnoseologijos, etikos, estetikos, kultūros filosofijos, sociologijos problematiką, Šalkauskis stengėsi parodyti, kad tik neotomistinė metodologija teikianti pagrindą jai teisingai išspręsti. Jis nema­ tė, kad neotomistinė filosofijos objekto, filosofijos tikslų ir uždavinių samprata yra pasenusi ir atgyvenusi, jog bandymai XX a. mokslo laimė­ jimų dirvoje atgaivinti viduramžišką filosofiją, kad ir kiek pertvarkytu pavidalu, nesusilauks mokslininkų pritarimo. Kokių gi rezultatų buvo galima tikėtis iš XX a. filosofo, jei jis filosofiją kėlė aukščiau specia­ liųjų mokslų, o teologiją — virš filosofijos? „Kaip filosofija turi neigia­ mosios įspėjimo teisės žemesnių, t.y. specialiųjų mokslų atžvilgiu, neda­ rydama prievartos jų autonomingumui, panašiai teologija,— aiškino S. Šalkauskis,— būdama aukštesniu mokslu už filosofiją savo dieviškuo­ ju šaltiniu, turi panašios teisės filosofijos atžvilgiu“6. Kita vertus, susipažinimas su įvairiomis filosofijos kryptimis, pole­ mika su marksistine filosofija, vertė S. Šalkauskį kiek pasukti iš tra­ 1 Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.16—1932.IX.1) apyskaita, p. 196—197. 2 Kuraitis P. Ontologija, t. L K., 1931, p. 17. 3 Bistras L. Die Rechtfertigung dės Gutens oder die Moralphilosophie W. Solovjoff's. K., 1922. 4 Dovydaitis P. Filosofijos kilmė, jos sąvoka, darbo sritys ir uždaviniai.—„Logos", 1921/22, 1—2 sąs. 5 Filosofijos įvada, d. I. K., 1928; Kultūros filosofijos metmens. K., 1926; Lietuvių tauta ir jos ugdymas. K., 1933; Visuomeninis auklėjimas. K., 1932. 6 Šalkauskis St. Propedeutiniai filosofijos mokslo klausimai.—„Logos", 1928, Nr. 1, p. 69. ij.r

259

dicinio neotomizmo kelio ir domėtis nauja problematika. Viena tokių jo ieškojimų sričių — kultūros filosofijos tema. Dar jaunystės darbe „Bažnyčia bei kultūra" įrodinėjęs esant du ontinius žmogaus būties sluoksnius — bažnyčią ir kultūrą, kurių pirmoji išreiškianti dieviškąją, o antroji — žemiškąją tvarką, vėlesniuose darbuose S. Šalkauskis šią koncepciją gilino ir vienas pirmųjų neotomistinėje literatūroje plėtojo kultūrinių vertybių filosofinę analizę. Tačiau neotomizmo metodologi­ niai nusistatymai jam neleido įžvelgti materialinės ir dvasinės kultūros, civilizacijos ir religijos vaidmens joje bei kitų keltų problemų tikrosios prasmės. S. Šalkauskis nemažai dirbo tvarkydamas lietuviškąją filosofijos ter­ miniją, kurdamas jos teoriją. Jis tyrė filosofijos terminų sudarymo bū­ dus, lietuviškus terminus lygino su kitų kalbų filosofijos terminais, su­ kūrė naujų terminų ir sudarė gana platų lietuviškų filosofijos terminų žodyną7. Filosofijos skyriaus sociologijos katedrai rūpėjo keli tikslai, kurių svarbiausias — ideologinė kova su marksistiniu visuomenės mokslu ir katalikiškosios sociologijos diegimas. Katedrai vadovavęs kunigas A. Maliauskis per paskaitas ir raštus propagavo katalikiškąją sociolo­ giją, reiškusią bažnyčios pretenzijas į išimtinį vaidmenį visuomenės struktūroje. Katalikybės filosofų kvietimas grįžti prie Aristotelio ir Tomo Akvi­ niečio XX a. universitete negalėjo neskambėti kaip anachronizmas. Uni­ versiteto gamtininkai — P. Avižonis, P. Brazdžiūnas, J. Dagys, V. Če­ pinskis, J. Matulis, P. Slavėnas ir kiti kritiškai vertino neoscholastų pastangas, studijuojančiam jaunimui skiepijo pažangią gamtos tyrimo metodologiją. Gamtos mokslų filosofines problemas tyrė ir J. Kairiūkš­ tis, Medicinos fakultete pradėjęs dirbti nuo 1937 m. Būdamas vienas iš laisvamanių sąjūdžio Lietuvoje organizatorių, jis ateistines pažiūras grindė gamtamoksliniu materializmu. Vertindamas katalikybės filosofų pastangas ieškoti religijos ir mokslo santarvės, Kairiūkštis rašė: „Teolo­ gai pajuto reikalą pakeisti savo filosofijos pavidalą, atsižvelgiant į gam­ tos mokslų padėtį. Tūli katalikų teologai nūnai nukeliavo savo prota­ vimuose taip toli, kad užbėgo kai kuriuose klausimuose gamtos mokslui pirmyn. Taip nūnai tarpe teologų atsirado balsų, kurie tvirtina, kad jei­ gu gamtos mokslai ir galutinai įrodys žmogaus gyvuliškąją kilmę, tai tas neprieštaraus katalikų tikėjimui [...] Religijai ir mokslui ieškoti komp­ romiso kelių tapo tiesiog svarbiausiu scholastų uždaviniu [...] Negalima todėl abejoti, kad toks darbas yra vis tiek iš anksto nepasisekimui nu­ lemtas žygis ir iš tikro vertas yra pasigailėjimo"8. Modernioji logika Teologijos—filosofijos fakulteto filosofijos sky­ riaus profesorių nedomino. Jie tradicinės logikos problemas aiškino 260

neotomistinės gnoseologijos principais. Tačiau iš studentų pasitaikyda­ vo ir ryžtingesnių, kuriems netrūko naujumo pajautimo ir kūrybinio polėkio. 1933 m. filosofijos skyriaus absolventas K. Raičinskis parengė diplominį darbą „Matematinis logikos metodas", už kurį jam buvo su­ teiktas filosofijos licenciato laipsnis789. Tai pirmas toks darbas Lietuvoje, kuriame daugiau ar mažiau sistemingai nusakomas matematinės logikos objektas, jos šaltiniai, metodas, tikslai bei uždaviniai. Humanitarinių mokslų fakultete iš pradžių buvo viena filosofijos ka­ tedra, kuriai nuo 1923 m. vadovavo V. Sezemanas (1884—1963), skaitęs logikos, estetikos, filosofijos istorijos, filosofijos įvado, gnoseologijos, kos­ mologijos, E. Huserlio fenomenologijos ir kitų specialių kursų paskaitas. Peterburgo universitete įgijęs filosofo ir klasikinių kalbų specialisto kva­ lifikaciją, V. Sezemanas buvo paliktas filosofijos katedros aspirantu, to­ bulinosi Marburge ir Berlyne. Čia patyrė neokantininkų ir fenomenolo­ ginės krypties įtaką. 1915—1921 m. dėstė Peterburgo ir Saratovo univer­ sitetuose. 1923 m. jis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą. Greit pramokęs lietuviškai, V. Sezemanas išspausdino daug straipsnių lietuvių ir vokiečių kalbomis Lietuvos ir užsienio periodikoje. Skaitytas logikos paskaitas 1929 m. jis išleido atskira knyga „Logika". V. Sezemanas daugiausia orientavosi į gnoseologinę ir filosofinę logi­ kos problematiką, kurią tyrė idealistinės metodologijos požiūriu. Nors jis dėstė tradicinę logikos teoriją, tačiau buvo susipažinęs ir su matematine logika, tyrė logikos paradoksus: aiškino jų atsiradimo priežastis, apžvelgė jų pašalinimo priemones, iš jų ir loginių tipų teoriją10. Humanitarinių mokslų fakultete įsteigus dvi filosofijos katedras, V. Sezemanas užėmė filosofijos istorijos, o Peterburgo Dvasinės akade­ mijos auklėtinis ir Friburgo universiteto filosofijos daktaras Izidorius Tamošaitis (1889—1943) — filosofijos sistemos katedrą. Iz. Tamošaitis dės­ tė logikos, bendrosios psichologijos, ontologijos, filosofijos įvado, etikos, religijos filosofijos, Makso Šelerio ir Tomo Akviniečio sociologijos ir kitus kursus. Pats kūrybinės minties nedaug teturėdamas, sekė fenomenologo bei filosofinės antropologijos atstovo M. Šelerio pažiūromis. Re­ daguodamas žurnalą „Vairas" ir kitus leidinius, Tamošaitis propagavo tautininkų sąjungos ideologiją. Nors V. Šilkarskis Humanitarinių mokslų fakultete buvo graikų kal­ bos ir literatūros katedros profesorius, tačiau rašė ir iš filosofijos isto­ rijos, remdamasis objektyviojo idealizmo metodologija. Kaip ir kitų uni­ 7 Šalkauskis St. Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija.—„Logos", 1925, 1927; Šalkauskis St. Bendroji filosofijos terminija.—„Logos", 1937, Nr. 2. 8 Kairiūkštis J. Dabartinė filosofija ir jos krypsniai.—„Kultūra", 1924, Nr. 6. 9 VUB, f. 1-D, b. 1139. 10 Sezemanas V. Zum Problem der logischen Paradoxien.—„Eranus", 1935, t, III. 261

versiteto filosofų, jo mėgstama tema buvo Vladimiro Solovjovo filoso­ fijos tyrimas. Logikos ir filosofijos istorijos paskaitas skaitęs J. Štrauchas bemaž jokių spausdintų darbų nepaliko. ISTORIJA

Besikuriančiame universitete istorijos dėstytojų branduolį sudarė tie žmonės, kurie savo moksliniais polinkiais pasireiškė Lietuvių mokslo draugijoje, pradėjusioje veikti 1907 m. Nors draugijos kryptis buvo hu­ manitarinė (gamtos mokslais joje susirūpinta tik prieš pat pirmąjį pa­ saulinį karą), tačiau iš karto dėstyti istoriją universitete nebuvo kam, nes draugijoje istorija daugiausia domėjosi laisvųjų profesijų žmonės: gydytojai ir teisininkai. Istoriją ir filologiją maža kas studijavo. Aukšto­ siose mokyklose buvo dirbę ir mokslo vardus gavę Eduardas Volteris (1856—1941) ir Augustinas Voldemaras (1883— 1942), gimnazijose istoriją ir antikines kalbas dėstę Jonas Yčas (1880—1931) ir Ignas Jonynas (1884— 1954). Jie ir buvo pakviesti istorijos dalykų dėstyti. Ruošdami istorikus, varžėsi Humanitarinių mokslų fakultetas su Teo­ logijos—filosofijos fakultetu, kurio filosofijos skyriuje buvo galima stu­ dijuoti ir istoriją. Fakultetas turėjo savo pirmtaką — Peterburgo Dvasinę akademiją, ir Kauno Kunigų seminariją, kur buvo dėstoma lietuvių kalba ir Lietuvos bažnyčios (katalikų) istorija. Dėstytojai buvo kunigai, iš jų kaip istorikai labiausiai pasižymėjo Antanas Alekna (1873—1930), išlei­ dęs Lietuvos istorijos vadovėlį vidurinėms mokykloms bei monografiją apie M. Valančių, ir Jonas Totoraitis (1872—1941), parašęs disertaciją apie Mindaugą. Istorikų ruošimui Humanitarinių mokslų fakultete page­ rinti nuspręsta pakviesti į jį profesorių iš užsienio. Visuotinės istorijos dalykus sutiko dėstyti Povilas Gronskis (1883—1937), gyvenęs ir dirbęs tuo metu Paryžiuje. Dėstė 1923—1927 m. ir po to grįžo atgal į Paryžių, iš kurio visiškai ir nebuvo išsikėlęs. Po jo iš Paryžiaus buvo pakviestas Leonas Karsavinas (1882—1952), kuris su šeima įsikūrė Lietuvoje ir čia, palyginti greitai išmokęs lietuviškai, pasidarė žymiu jaunųjų istorikų ug­ dytoju. Į Lietuvos istorijos katedrą iš Prahos buvo pakviestas Ivanas Lapo (1869—1944), pasižymėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėjimais ir ypač Lietuvos Metrikos publikavimu. Jis redagavo du to didelės reikšmės šaltinio tomus, skirtus užrašymų ir viešųjų reikalų kny­ goms11. Stengdamiesi sudaryti opoziciją Humanitariniam fakultetui, kleri­ kalai iš Teologijos—filosofijos fakulteto neužmiršdavo priminti, kad pa­ kviesti į istorijos katedras profesoriai esą svetimtaučiai, nekatalikai ir kurį laiką paskaitas skaitę rusiškai. Tačiau Humanitarinių mokslų fakul­ teto vadovybė tai laikė normaliu dalyku, nes studentams istorikams šios 262

kalbos mokėjimas buvo privalomas; tik nuo 1929 m. pareikalauta visas paskaitas skaityti lietuviškai. Buvo kviestinių profesorių, kurie epizo­ dinius kursus skaitė vokiškai, nes iš istorikų reikalauta mokėti ir šią kalbą. Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrius turėjo dvi katedras: visuotinės istorijos (kuriai vadovavo P. Gronskis, o po jo L. Karsavinas) ir Lietuvos istorijos (pirmasis jos vadovas buvo J. Yčas, po jo — I. Jo ­ nynas). Katedros atitiko specialybių grupes, jos dalijosi į seminarus, kurių vadovais buvo skiriami docentai, o kartais — vyr. laborantai. Lie­ tuvos istorijos katedrai priklausė meno istorijos (vadovas Paulius Galau­ nė), archeologijos (vad. E. Volteris, po jo — Jonas Puzinas) ir pagal­ binių istorijos mokslų (vad. A. Vasiliauskas) seminarai. Paskutiniais me­ tais archeologijos seminaras buvo pertvarkytas į katedrą ir sudaryta tre­ čioji istorijos grupė — archeologija. Etnologijos grupė buvo sukurta to paties fakulteto filologijos skyriuje. Kaip istorikas reiškėsi Petras Klimas (1891—1963), 1914 m. baigęs Maskvos universiteto Teisių fakultetą. Pradėdamas dėstyti Lietuvos isto­ riją, jis jau turėjo paskelbęs keletą tiriamojo pobūdžio darbų ir stambią dokumentų publikaciją iš vokiečių okupacijos per pirmąjį pasaulinį ka­ rą112. Dėstė 1920—1923 m., iki perėjo į diplomatinę tarnybą, tačiau, ir už­ sienyje gyvendamas, ryšių su universitetu nenutraukė, tęsė tyrinėjimus ir jų duomenis skelbė istoriniuose žurnaluose. Būdamas pasiuntiniu Pran­ cūzijoje ir gyvendamas Paryžiuje, 1933 m. paskelbė dvi publikacijas apie Žilibero de Lanua ir A. Kontarinio keliones į Lietuvą XV a. Neilgai tedėstė taip pat ir A. Voldemaras; metęsis į politinę veiklą, vėliau su mokslu nieko bendra nebeturėjo. Aukštos kvalifikacijos istorikų ruošimas Humanitarinių mokslų fakul­ tete vyko gana sparčiai, nors studijos užtrukdavo ilgiau, negu mokymo planuose buvo numatyta. Pasiruošimas mokslo tiriamajam darbui buvo vertinamas daktaro laipsnio įsigijimu. Sėkmingai baigę istorijos skyrių ir gavę diplomus buvo siunčiami arba patys vykdavo daktarizuotis į žy­ mesnius užsienio, dažniausiai Vokietijos, universitetus. Užsienyje diser­ tacijas apgynė Marija Kristina Krasauskaitė13, Konstantinas Avižonis 11 Литовская Метрика, книги записей.— Русская историческая библиотека, т. XXVII. СПб., 1910; Литовская Метрика, книги Публичных дел.— Русская истори­ ческая библиотека, т. XXX. Юрьев, 1914. 12 Klimas P. Lietuvos žemės valdymo istorija. V., 1919; Lietuvos senobės bruožai. V., 1919; Der Werdegang der Litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung in November 1918. Berlin, 1919; M uravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemi­ ninkų istorijoj. K., 1920. 13 Krasauskaitė M. Die litauischen Adelsprivilegien bis žirni Ende des XV. Jahrhun­ derts. Bonna—Leipzig, 1927. 263

(1909—1969) 14r Zenonas Ivinskis (1908—1971)15, Bronius Dundulis16. Dak­ taro laipsnius teikė ir vietinis fakultetas. Jame iš Lietuvos istorijos diser­ taciją apgynė Adolfas Šapoka (1906—1961)17 ir iš visuotinės — Juozas Jakštas18. Be suminėtųjų istorikų, namie arba užsienyje mokslo laips­ nius gavo monografijos apie Kęstutį autorius Antanas Kučinskas (1900— 1972), apie Švitrigailą — Jonas Matusas (1899—1962) ir dar keli kiti. Istorijos katedros visų daktarų kviestis dėstytojais negalėjo, nes ne­ buvo tiek etatinių vietų. Tik kai kurie iš jų buvo skiriami vyresniaisiais asistentais, kiti ėjo dirbti į gimnazijas, daugiausia Kauno, mokytojais, nenutraukdami ryšių su universitetu. Susibūrus Kaune didesniam istorikų būreliui, kilo reikalas leisti pe­ riodinius ir tęstinius leidinius. 1921 m. pradėjo eiti Juozo Tumo reda­ guojama ,,Mūsų senovė". Šis žurnalas, nors ir leidžiamas Švietimo mi­ nisterijos, tebuvo mėgėjiško pobūdžio. Tiesa, jame pasirodė ir tokių ver­ tingų publikacijų, kaip Simono Daukanto laiškai ar Šiaulių ekonomijos ūkio aprašymas. Po trejų metų žurnalo leidimas nutrūko. 1930 m. Lietuvos istorijos draugija, kurią sudarė daugiausia Humani­ tarinių mokslų ir Teisių fakultetų istorikai, pradėjo leisti A. Janulaičio redaguojamą tęstinį leidinį „Praeitis". Tačiau. 1933 m., išėjus antram to­ mui, draugija, neturėdama lėšų, buvo priversta ir šio istorikų organo leidimą nutraukti. Jame buvo paskelbta K. Jablonskio, P. Klimo, A. Ša­ pokos ir kt. darbų apie feodalinę Lietuvą, įvairių istorinių dokumentų ir 1928—1931 m. Lietuvos istorijos bibliografija. Teologijos—filosofijos fakulteto istorikai savo populiarius straipsnius skelbė „Židinyje" ir kituose klerikalinės krypties žurnaluose, o paskui 1930 m. pradėjusiame eiti tęstiniame leidinyje „Athenaeum", kur buvo spausdinami dar kalbotyros ir literatūros darbai. Istorikai humanitarai savo darbams taip pat gaudavo vietos filologiniuose to fakulteto leidi­ niuose—„Darbai ir dienos" ir „Tauta ir žodis". Antai pastarajame J. Re­ meika išspausdino savo disertaciją apie prekybą Nemunu XV—XVI a.19 Fakulteto istorijos skyriaus darbuotojai rūpinosi turėti savo leidinį: 1935 m. pradėjo leisti „Senovę" (redagavo L. Karsavinas), kurios išėjo 4 tomai. Bet tai nebuvo žurnalas — jame buvo skelbiami įvairaus dydžio raštai, net ir geresni diplominiai darbai. 1937 m. buvo atgaivinta „Mūsų senovė", leidžiama universiteto bib­ liotekos ir redaguojama jos direktoriaus Vaclovo Biržiškos. Šis leidinys, kaip rodo išspausdinti straipsniai, atsiminimai, biografijos, koresponden­ cijos, dokumentai, recenzijos, daugiausia dėmesio skyrė XIX a. antrajai pusei ir XX a. pradžiai. 1939 m. pradėjus veikti Lituanistikos institutui, kaip jo leidinys atgijo ir „Praeitis", pavadinta „Lietuvos praeitimi". Žur­ nalo išėjo du numeriai: 1940 m.— pirmas ir 1941 m.— antras. 264

Nors istorijai skirti leidiniai buvo trumpaamžiai, tačiau juose buvo paskelbta ne taip jau maža. Daugiausia rašyta iš politinės istorijos. Buvo stengiamasi sukurti nacionalinę istoriografiją kaip atsvarą lenkiškajai, įvertinant feodalinės Lietuvos valstybės gyvavimą ir jos unijas su Len­ kija. Net kunigaikščių (Kęstučio, Jogailos, Vytauto, Švitrigailos) mono­ grafijose daugiausia nagrinėjami politiniai santykiai su kaimynais. Politinė istorija universitete ir darbuose nušviesta rusų buržuazinėje istoriografijoje susiklosčiusios valstybinės arba teisinės mokyklos dva­ sia; mokyklos pradininkas buvo V. Čičerinas. Į valstybę žiūrėta kaip į istorijos varomąją jėgą, sąlygojamą gamtos savitumo ir tautos charak­ terio. XIX a. rusų buržuazinio istoriko Sergejaus Solovjovo (tėvo) ir reakcinio filosofo Vladimiro Solovjovo (sūnaus) visuomeninėmis politi­ nėmis pažiūromis vadovavosi Leonas Karsavinas, pasak kurio istorijos procesas priklausė nuo religijos, žmogaus ir dievo harmonijos — individo pastangų siekti dievo tobulybės. Todėl jo 5 tomų ,,Europos kultūros isto­ rijoje", išėjusioje 1931—1936 m. Kaune, daugiausia rašoma apie bažny­ čios santykius su valstybe ir religines pažiūras. Šio stambaus veikalo įvade sakoma: ,,Galima, be abejo, įvairiai žiūrėti į religijos klausimus ir nevienodai vertinti Vakarų Bažnyčią; bet didžiausia istorinė jos reikšmė visai aiški, kaip aišku ir tai, kad tik krikščionybę tetyrinėdamas randa istorikas tikrąjį europiečių kultūros, krikščioniškosios kultūros, pradą. Tai nieko, kad XIX amžiaus „švietėjai" niekino tikėjimo problemas ir ypatingą dėmesį kreipė į socialinį bei ekonominį gyvenimą". Jo, kaip ir V. Solovjovo pažiūros, buvo religinės, tačiau ne klerikalinės, todėl sta­ čiatikių ir katalikų bažnyčių vadovų atmetamos kaip eretiškos. Visuotinės istorijos katedroje dirbo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičieno (1885—1941). Ji buvo baigusi Maskvos universiteto Istorijos—filolo­ gijos fakultetą ir ketverius metus specializavosi pas žymų egiptologą Borisą Turajevą. Dėstė Rytų šalių istoriją ir vadovavo egiptologijos se­ minarui. Paskelbė keletą savo specialybės straipsnių ir išleido knygą „Se­ novės Rytų istorija, t. L Aigiptas" (1936). Jonas Yčas, nors turėjo nemažą autoritetą tarp fakulteto profesorių ir studentų, mokslo tiriamuoju darbu nepasižymėjo. Stambiausias jo dar-1456789 14 Avižonis K. Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch­ polnischen Union 1385. Berlin, 1935. 15 Ivinskis Z. Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum. Anfang des 16. Jahrhunderts. Berlin, 1933. 16 Dundulis B. Napoleon et la Lituanie en 1812. Paris, 1940. 17 Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. K., 1938. 18 Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus.—„Seno­ vė", t. III. K., 1937. 19 Remeika J. Der Handel auf der Memel von Anfang des 14. Jahrhunderts bis 1430.— „Tauta ir žodis", t. V. K,, 1928. 265

bas — disertacija apie XVI a. kronikininką Simoną Grunau. Domėjosi Radvilų kaip evangelikų reformatų globėjų politine ir kultūrine veikla ir parašė apie Biržus20, savo gimtąjį miestą, monografiją, kuri vertinga do­ kumentų priedais. I. Jonynas imponavo studentams ir kolegoms dėstytojams kruopš­ tumu ir reiklumu. Jo mokslinių interesų sfera — Lietuvos valstybė XIII—XV a. Jis puikiai pažino šaltinius, ypač metraščius ir tam laiko­ tarpiui skirtą literatūrą. Vertingiausia, ką jis parašė, tai straipsniai Lie­ tuviškajai enciklopedijai: Algirdas, Andrius (Algirdo sūnus), Alšėnų kunigaikščiai, Steponas Batoras, Gediminas, Barbora Radvilaitė, Bažnyti­ nė unija (1596 m.). Rašė apie kitus valstybinius ir bažnytinius veikėjus ir Biržų sutartį (1701 m.). Kituose leidiniuose paskelbė straipsnius apie Vytauto šeimyną, Jogailą, jo žmoną Jadvygą, pirmąjį (1529) Lietuvos Statutą. Daugiausia dėmesio I. Jonynas skyrė Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės istorijos XIII—XV amžiams. Stambias monografijas valdančiai feodalų klasei ir santykiams su Len­ kija paskyrė K. Avižonis, I. Lapo ir A. Šapoka21. Kita plati politinės istorijos tema: kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais22. Būdingas šios temos darbų bruožas — Ordino karo veiksmų nesiejimas su bendra Va­ karų Europos feodalų agresija į Rytus ir kėlimas į pirmą vietą religinių, o ne socialinių priežasčių. Paskutiniais fakulteto veiklos metais istorikai atsigręžė į socialinę ir krašto ūkio istoriją, kuriai ligi tol daugiau dėmesio skyrė teisininkai ir ekonomistai, visų pirma Augustinas Janulaitis ir Albinas Rimka. Z. Ivins­ kis, be savo disertacijos iš valstiečių istorijos, paskelbė darbą, skirtą pre­ kybos, A. Šapoka — kaimo ir dvaro santykiams, K. Jablonskis (1892— 1960) — dvarų šeimynai23. Stambiausias regioninei istorijai skirtas dar­ b a s— J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija'' (d. I, 1938). Jame re­ miamasi vokiečių Mortensonų mintimi, moksliškai visiškai neparemta, kad kovų su kryžiuočiais metu abipus Nemuno buvusi dykra — neįžengiami miškai, kuriuos reikėjo kolonizuoti. Be to, veikale daugiausia vietos ski­ riama ne valsčiams, buvusioms feodalinėms-administracinėms valdoms, o parapijoms. Tiriamasis darbas būtų buvęs neįmanomas be šaltinių pažinimo ir jų publikavimo. Jų nuotrupos, dažnai atsitiktinės, pačių tyrinėtojų buvo skelbiamos periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose. Antai „Lietuvos pra­ eityje" K. Avižonis paskelbė Stanislovo Albrechto Radvilos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio) „Memorialą" (1653—1655). Tokių publikacijų negalima priskirti nuosekliai archeografijai. Šios istorijos mokslo šakos pradininkai universitete buvo I. Lapo ir K. Jablonskis. I. Lapo turėjo nemažą publikavimo patirtį, nes buvo paskelbęs Lietuvos Metrikos knygas. Dirbdamas Lietuvoje, jis parašė dviejų tomų (trijų 266

knygų) studiją apie Lietuvos Statutą, vieną knygą paskyręs 1588 metų statuto tekstui2021324. Tai archeografiškai geriausiai publikuotas tekstas, ku­ riame yra ir nuorodų į variantus. 1934 m. universiteto biblioteka išleido K. Jablonskio paruoštą pirmąjį „Istorijos archyvo" tomą (XVI a. dvarų inventorius). Parengėjas nesi­ ruošė apsiriboti vienu tomu ir ketino leisti publikacijų seriją. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis sumanyto „Istorijos archyvo" tomas. K. Jab­ lonskis paskelbė maždaug trečdalį turėtos rankraštinės šios rūšies me­ džiagos. Sudarydamas dalykinę rodyklę leidiniui ir kiek anksčiau, tirda­ mas neskelbtus aktus, jis pastebėjo, kad tuose rusiškai arba lenkiškai rašytuose dokumentuose yra nemaža lietuviškų daiktų ar reiškinių pa­ vadinimų. Tai paskatino išrinkti juos su ištraukomis tų tekstų, kuriuose tie žodžiai pavartoti; jis kreipė taip pat dėmesį į chronologines ir teri­ torines žodžio vartojimo ribas. Knyga išėjo panaši į aiškinamąjį žodyną, labai reikalingą kiekvienam senojo Lietuvos istorijos laikotarpio tyrinė­ tojui. Ji buvo pradėta spausdinti 1935 m. ir baigta 1941 m.25 Lietuvos istorijos katedrai priklausiusiuose meno istorijos ir archeologijos semi­ naruose ne tik buvo vedamos paminklų pažinimo pratybos, bet ir ruošia­ mos įvairios ekspedicijos. Mokslo darbais pasižymėjo tų seminarų vado­ vai P. Galaunė ir J. Puzinas26. Fakulteto istorijos skyrius, nepaisant jo darbuotojų idealistinės pa­ saulėžiūros, per 20 metų padarė pradžią profesiniam istorijos mokslui Lietuvoje ir skelbiamais darbais susilygino su užsienio kapitalistinių ša­ lių šios humanitarinių mokslų šakos leidiniais. 20 Yčas J. Biržai. Tvirtovė, miestas ir Kunigaikštystė. K., 1931. 21 Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. K., 1940; Lapo J. Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. K., 1932; Šapoka A. Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu.—„Senovė“, t. II, 1936; Gegužės 3 d. Konstitucija ir Lietuva.—„Lietuvos praeitis", t. I, 1940; Bajoriškoji „demokratija“.—„Lietuvos praeitis", t. II, 1941. 22 Ivinskis Z. Katalikiškos Vakarų Europos santykiai su pagoniška Lietuva.—„Athe­ naeum", t. IV, 1933; Saulės—Šiaulių kautynės 1236 m. K„ 1936; Jakštas J. Vokiečių ordi­ nas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu.—„Senovė", t. I, 1935; t. II, 1936; Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940. 23 Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais. K„ 1934; Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI amžiaus pusės.—„Lietuvos praeitis", t. I; Ša­ poka A. Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII amžiaus antroje pusėje.—„Lietuvos praeitis", t. II; Jablonskis K. XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje; Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje XVI amžiaus pradžioje.—„Praeitis", t. I, 1930. 24 Lappo J, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1, d. 1. K., t. 1, d. 2, 1936; t. 2 (teks­ tas), 1938. 25 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. K., 1941. 26 Galaunė P. Tapytojas Juozas Oleškevičius. K„ 1927; Vilniaus Meno Mokykla (1793— 1831). Jos istorija, profesoriai ir mokiniai. K., 1938; Lietuvių liaudies menas, jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. K., 1930; Puzinas J. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX a. gale ir XX a. pradžioje.—„Senovė", t. I, 1935; Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys, 1918—1938 metų Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga.—„Senovė", t. IV, 1938. 267

PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA Pagal 1922 m. kovo 22 d. Lietuvos universiteto statutą tiek pedagogi­ kos, tiek psichologijos dalykams dėstyti taip pat buvo paralelinės ka­ tedros. Humanitarinių mokslų fakultetas turėjo bendrosios ir eksperimen­ tinės psichologijos bei pedagogikos ir jos istorijos katedras, vadovau­ jamas profesorių I. Tamošaičio ir Jono Vabalo-Guclaičio. Teologijos— filosofijos fakultete veikė teorinės ir eksperimentinės psichologijos bei pedagogikos ir jos istorijos katedros, kurių vedėjai buvo profesoriai Me­ čislovas Reinys ir Stasys Šalkauskis. Toks pedagogikos ir psichologijos dėstymo dubliavimas išliko ir įgy­ vendinus 1930 m. universiteto statutą, kai šių fakultetų pedagogikos ir psichologijos katedros buvo sujungtos. Ir Humanitarinių mokslų, ir Teolo­ gijos—filosofijos fakultete buvo paliktos pedagogikos ir jos istorijos ka­ tedros, vadovaujamos pirmajame — prof. J. Vabalo-Gudaičio ir vyr. asis­ tento Vlado Lazersono, o antrajame — prof. S. Šalkauskio, vyr. asistento Antano Gylio, kurį vėliau pakeitė Jonas Pankauskas. Pedagogikos ir psichologijos ciklo dalykai buvo privalomi visiems studentams, norin­ tiems gauti gimnazijos mokytojo teises. Teologijos—filosofijos fakultete eksperimentinių psichologijos tyrimų nebuvo dėl principinio nusistatymo prieš eksperimentinį metodą. Tik ge­ rokai vėliau vyr. asistentas J. Pankauskas, pakeitęs doc. A. Gylį, dės­ čiusį eksperimentinę psichologiją ir pedagogiką, parašė, naudodamasis eksperimentiniu metodu, disertaciją ,,Izoliuotų ir ritmiškai susijusių laiko atkarpų palyginimą" (1936). Paaiškėjo, kad jautrumas tokiems laiko tar­ pams priklauso nuo asmenybės struktūros. Ir disertacijoje, ir straips­ niuose iš vaiko psichologijos jis propagavo Leipcigo visybės psichologi­ jos teoriją, psichinius reiškinius aiškinusią iracionalistiniais pradme­ nimis. Fakultete išsiskyrė prof. S. Šalkauskis, vadinamosios pilnutinio ug­ dymo sistemos atstovas. Pagrindinis jo dėstomas kursas buvo pedago­ gika. Kultūros filosofijos kursas turėjo parengti klausytojus pedagogi­ kos klausymui, nes pagal jo koncepciją ugdymas turįs realizuoti kultū­ rines vertybes, integruodamas visas ugdomąsias funkcijas ir tikslus. Šioje sistemoje ugdymo (mokymo ir auklėjimo) teorijos ir praktikos principus turėjo apspręsti pasaulėžiūra (ideologija). Laikydamasis idealistinės krikš­ čioniškosios pasaulėžiūros, S. Šalkauskis įrodinėjo, kad priaugančioji karta turi būti rengiama gyvenimui prigimtinių, kultūrinių ir religinių gėrybių pagalba, dėl to jis propagavo konfesinį ugdymą. Tai atitiko kata­ likų bažnyčios siekimą turėti savo įtakoje Lietuvos mokyklą. S. Šal­ kauskis išleido „Mokslinio darbo metodikos pagrindus" (1926, 1936), „Bendrosios pedagogikos pagrindus" (1935, 1936), išspausdino lavinimo 268

mokslo (didaktikos) pagrindus (žr. „Lietuvos mokykla", 1936), studijas „Visuomeninis auklėjimas" (1927), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" (1933). S. Šalkauskio mokinys buvo privatdocentas Antanas Maceina. 1935— 1940 m. dėstydamas pedagogiką, laikėsi religinio pasaulio supratimo, idealistinės pažiūros į visuomenę ir žmogų. Ugdymą jis laikė originaliu kuriamuoju aktu, kuriame laisvai turį dalyvauti ugdytojas ir ugdomasis. A. Maceinos manymu, ypač kūrybiškas ugdymas turįs būti tada, kai pa­ liečiamos asmens aukštesnės sritys. Jo pedagoginės pažiūros išdėstytos knygoje „Tautinis auklėjimas" (1934) ir „Pedagogikos istorija"27. Humanitarinių, mokslų fakultete bendrąją psichologiją dėstė prof. iz. Tamošaitis, tautininkų veikėjas, filosofas, laikęsis iš Ch. Volfo laikų einančios tradicijos skirstyti psichologiją į empirinę ir racionalinę (spe­ kuliatyvinę). Psichologija jam buvo mokslas, aprašantis ir aiškinantis psichinius faktus ir juos apibendrinantis filosofiniu galvojimu. Psichologijos mokslui daug yra davęs prof. J. Vabalas-Gudaitis (1881—1955), pradiniu savo akademinės veiklos periodu, nemažai atlikęs psichologinių bandymų ir padėjęs pradžią eksperimentinei psichologijai Lietuvoje. Buvo atlikti Kauno mokinių antropometriniai ir individualūs psichologiniai tyrimai (1923), J. Vabalas-Gudaitis paskelbė išverstus į lie­ tuvių kalbą Bine—Berto intelektinio matavimo testus (1927 m.), išspaus­ dino atskiru leidiniu „Mokinių sielos svarbesniųjų psichinių funkcijų įvertinimą" (1928). 1923 m. Leipcige padarė pranešimą psichologams ir išleido knygą „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbin­ gumui tirti" (1927). Šiuose tyrimuose vienkartinės sensorinės reakcijos buvo pakeistos ilgiau trunkančia reakcijų grandine, į kurią įėjo trijų rūšių uždaviniai, įjungiantys į veiklą juose vyraujančias psichines funk­ cijas: įcentrines — reakcija priklauso svarbiausia nuo dirgiklio suvokimo, centrines — reikėjo nustatyti dviejų skaičių santykį arba skirtumą, iš­ centrines — priklausomai nuo vizualinio ženklo pasirinkti reagavimo ju ­ desio kryptį. Reakcijų trukmės individualiniai skirtumai įgalino suskirs­ tyti tiriamuosius į tipus. Iš šių tyrimų išaugo neverbalinių (nebylių) reaktologinių testų serija, kurios pagalba buvo sprendžiami darbingumo psichologijos klausimai. Jiems buvo skirti J. Vabalo-Gudaičio prane­ šimai tarptautiniuose psichologų kongresuose (1927, 1931) ir leidiniai (1928, 1931). 1936 m. buvo dar paskelbti testai mokinių „žodiniam dar­ bingumui" matuoti — mokslinių sąvokų, atgaminimui ir sugebėjimui nuro­ dyti esminius reiškinio požymius. Didžiausią prof. J. Vabalo-Gudaičio krūvio dalį sudarė pedagogikos, pedagogikos istorijos paskaitos, šių dalykų proseminarai bei seminarai, be to, pedagogikos grupės (specialybės) studentams skaityti kursai: dabar­ 27 Maceina A. Pedagogikos istorija, t. I. K., 1939. 269

tinės pedagogikos srovės, pedagoginė psichodiagnostika, paidologiios mo­ kyklinė praktika ir kt. Vis labiau domintis pedagogika, nuo 1931 m. ma­ žėja darbų iš psichologijos, o spaudoje skelbiami straipsniai iš pedago­ gikos teorijos. J. Vabalas-Gudaitis iškėlė abipusės sąveikos principą kaip universalų negyvosios ir gyvosios gamtos, žmogaus, jo psichinių funkcijų ii: asmens santykių su visuomene principą. Lazersonas eksperimentinių darbų nepaliko, bet paskelbė daug straips­ nių apie vaikų delinkvenciją, protinį atsilikimą, psichopatologiją. Studija apie genialių žmonių psichologiją liko nebaigta; dalis jos išspausdinta fakulteto filosofijos skyriaus neperiodiniame leidinyje „Eranus" (t. 3, 1935). Prie Humanitarinių mokslų fakulteto eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos laboratorijos buvo prisiglaudusi ir 1931 m. įsteigtos Lietu­ vos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos laboratorija, va­ dovaujama V. Lazersono. Universiteto laboratorija buvo papildyta spe­ cialiais įrengimais, prietaisais ir testais praktiniam konsultavimui. Drau­ gijos laborantais pakaitomis buvo J. Vabalo-Gudaičio mokiniai A. Gu­ čas, J. Laužikas ir J. Martynaitis, pradėję čia pirmuosius savarankiškus žingsnius psichologinio tyrimo srityje. FILOLOGIJA Humanitarinių mokslų fakultetas, iš pradžių turėjęs 11, vėliau (po 1930 m.) — 7 filologines katedras, buvo ne tik pagrindinė filologų (dau­ giausia vidurinės mokyklos mokytojų) rengimo įstaiga, bet ir svarbiau­ sias filologinių mokslų centras Lietuvoje per visą buržuazijos valdymo laikotarpį. Be to, fakultetas buvo taip pat reikšmingas Lietuvos litera­ tūrinio bei kultūrinio gyvenimo židinys. Čia spietėsi žymiausieji lietuvių rašytojai, čia kilo įvairių sumanymų steigti naujas mokslo bei kultūros institucijas. Pavyzdžiui, 1927 m. prie šio fakulteto buvo įkurta Humani­ tarinių mokslų bei literatūros draugija, kurios tikslas — ugdyti, remti ir populiarinti humanitarinius mokslus bei literatūrą. 1929 m. fakulteto pro­ fesorių iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių draugija SSSR tautų kultūrai pažinti, kuri organizuodavo tarybinių knygų parodas, paskaitas apie ta­ rybinio mokslo laimėjimus. 1930 m. fakultete buvo iškelta mintis kurti Lietuvoje Kultūros akademiją. Ir susikūrus fakultetui, filologinių mokslų plėtojimasis, o ypač filologų rengimas, buvo lėtas ir netolygus. Kiek intensyviau augo tik lituanistika, iš dalies lyginamoji kalbotyra, klasikinė filologija ir slavistika. Lietuvių kalbos ir literatūros mokslai iš pradžių telkėsi dviejose Hu­ manitarinių mokslų fakulteto katedrose: lietuvių ir gimininių tautų kalbų 270

mokslo ir lietuvių ir gimininių tautų literatūros. Be to, lietuvių kalbos ir literatūros dalykai kurį laiką dėstyti dar ir Teologijos-filosofijos fakul­ tete. Lituanistas kalbininkas turėjo išklausyti tokias privalomąsias dis­ ciplinas: a) pagrindines: lietuvių kalbos fonetiką, lietuvių kalbos morfo­ logiją, lietuvių kalbos sintaksę, lietuvių kalbos dialektologiją, lietuvių kalbos istoriją, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, aistiškųjų (baltų) kalbų lyginamąją gramatiką ir aisčių (baltų) senovę (iš viso — 36 vai.); b) papildomąsias: kalbotyros įvadą, senąją bulgarų kalbą, lo­ tynų kalbą (su autoriais), graikų kalbą (su autoriais), Lietuvos istoriją', lietuvių literatūros istoriją, logiką, psichologiją, pedagogikos istoriją, rusų kalbą, lenkų kalbą ir aistiškųjų (baltų) tautų istoriją (iš viso — 55 vai.). Be to, dar buvo rekomenduojama klausyti tokius epizodinius kursus: sanskritą, gotų kalbą, filosofijos įvadą, latvių kalbą (jau 1923 m. birže­ lio 6 d. J. Jablonskio teikimu nutarta latvių kalbą padaryti privalomuoju dalyku), senovės prūsų kalbą ir graikų literatūrą. Pagal tą patį mokymo planą (fakulteto mokslinės tarybos priimtą 1922 m. birželio 17 d.) lituanistams literatams buvo nustatytos tokios pri­ valomosios disciplinos: a) pagrindinės: lietuvių literatūra, lenkų litera­ tūra, rusų literatūra, latvių literatūra, graikų literatūra, lotynų literatūra ir Vakarų Europos literatūra (iš viso — 48 vai.); b) papildomosios: lite­ ratūros įvadas, teatro istorija, lietuvių kalba (bendrasis kursas), Lietuvos istorija, lietuvių kalbos istorija, lietuvių kalbos dialektologija, logika, psichologija, filosofijos įvadas, pedagogikos istorija ir visuotinė istorija (iš viso — 65 vai.). Iš rekomenduojamųjų dalykų nurodyti tokie: Rytų meno istorija, meno istorija, lotynų kalba (su autoriais), graikų kalba (su autoriais), lenkų kalba, rusų kalba, latvių kalba ir etnopsichologija. Daugelis šių, ypač privalomųjų, disciplinų išliko ir vėlesniuose mo­ kymo planuose, bet vadinamieji epizodiniai kursai (speckursai) gerokai įvairuodavo. Ligi 1924 m. lietuvių ir gimininių tautų kalbų mokslo katedros ve­ dėju buvo įžymus baltistas bei indoeuropeistas daugelio lituanistikos mokslų (etimologijos, leksikologijos ir kt.) pagrindėjas Kazimieras Būga (1879—1924). Dėl kvalifikuotų kadrų stokos jis 1922—1924 m. kone vie­ nas dėstė visus pagrindinius lituanistikos ir lyginamosios kalbotyros da­ lykus: lietuvių kalbos akcentologiją, dialektologiją, fonetiką ir morfolo­ g iją lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, prūsų kalbą, kalboty­ ros įvadą ir kt. Su didele lingvistine erudicija dėstydamas šiuos dalykus, K. Būga ir dėjo tvirtus pamatus lituanistikos ir lyginamosios kalbotyros studijoms universitete: Be K. Būgos, nuo pat universiteto susikūrimo pradžios lietuvių ir kitų gimininių tautų kalbų katedroje dirbo ir kitas įžymus kalbininkas Jonas Jablonskis (1860—1930), kuris 1922 m. kovo 24 d. buvo išrinktas univer­ 271

siteto garbės nariu ir profesorium28. Jis dėstė bendrąjį lietuvių kalbos kursą ligi 1926 m. rugsėjo 1 d. Tuo kursu Jablonskis daug prisidėjo prie geresnio busimųjų lietuvių kalbos mokytojų ir apskritai lituanistų pa­ rengimo. Bendrajam lietuvių kalbos kursui dėstyti J. Jablonskio rekomenda­ cija nuo 1924 m. liepos 1 d. buvo pakviestas docentu Juozas Balčikonis. Šį kursą, taip pat lietuvių kalbos sintaksę, jis skaitė ligi 1927 m. sausio 1 d., kada dėl nesutarimų su fakulteto vadovybe perėjo dirbti į Teologi­ jos—filosofijos fakultetą. Be J. Jablonskio ir J. Balčikonio, kitų fakultetų studentams elementarų bendrąjį lietuvių kalbos kursą dar dėstė lektoriai: Sofija Čiurlionienė-Ky­ mantaitė, Mykolas Durys-Durickis, Kazys Kepalas, Stasys Naginskas ir Antanas Valaitis. Po ankstyvos K. Būgos mirties lietuvių ir gimininių kalbų katedra neturėjo nei vedėjo, nei specialistų, galinčių dėstyti jo dalykus. Ligi 1929 m. rudens kai kuriuos lietuvių ir indoeuropiečių kalbotyros dalykus epizodiškai dėstė laikinai pakviesti vokiečiai profesoriai Ernestas Frenkelis ir Francas Špechtas. Be to, lietuvių kalbos istorinę gramatiką, lietuvių kalbos fonetiką, lietuvių kalbos istoriją kurį laiką skaitė 1921 m. iš Šveicarijos atvykęs doc. Alfredas Senas. 1929 m. pavasarį grįžo iš užsienio (Leipcigo) studijų apsigynęs dak­ taratą Pranas Skardžius, netrukus paskirtas eiti docento ir lietuvių kalbos katedros vedėjo pareigas. Jis ėmė skaityti bemaž visus pagrindinius lie­ tuvių kalbotyros dalykus ir intensyviai dirbti mokslo tiriamąjį darbą. 1930 m. iš ten pat ir taip pat su daktaratu grįžęs Antanas Salys iš pra­ džios kalbines disciplinas dėstė Teologijos—filosofijos fakultete (čia su­ organizavo ir fonetikos laboratoriją), o po poros metų perėjo į Humani­ tarinių mokslų fakultetą, kur skaitė lietuvių kalbos dialektologiją, lie­ tuvių kalbos fonetiką. Šiedu kalbininkai buvo beveik vieninteliai jau­ nųjų lietuvių kalbos specialistų rengėjai per visą ketvirtąjį dešimtmetį, nes Petras Jonikas, 1935 m. pasiųstas specializuotis į užsienį (pas J. End­ zelyną Rygoje, N. Trubeckojų Vienoje ir J. Gerulį Karaliaučiuje), grįžo iš ten tik 1937 m. ir ligi 1943 m. kaip vyr. asistentas dėstė vieną kitą epizodinį kursą. Nors aukštos kvalifikacijos lietuvių kalbotyros specialistų universitete buvo nedaug ir rimčiau nesirūpinta jų ugdymu, tačiau tie, kurie jame dirbo, paliko reikšmingų mokslinių tyrinėjimų, nenustojusių vertės ir vėliau. Ypač tai sakytina apie K. Būgos ir J. Jablonskio, tų lietuvių kal­ botyros klasikų, darbus. K. Būga per nepilnus dvejus savo darbo universitete metus parengė spaudai du savo „Lietuvių kalbos žodyno" sąsiuvinius, parašė keletą stambių straipsnių iš baltų etnogenezės. Jis paskelbė apie 70 įvairių ling­ 272

vistinių straipsnių, recenzijų bei anotacijų, be to, redagavo Humanitari­ nių mokslų fakulteto leidinio „Tauta ir žodis" I tomą, dalyvavo Termino­ loginės komisijos veikloje2829. Kadangi universiteto kūrimosi pradžioje labai stigo specialios ling­ vistinės literatūros, K. Būga buvo pradėjęs rengti ir vadovėlius. Yra duo­ menų, rodančių, kad jis kaupė medžiagą ar buvo sudaręs apmatus net septyniems universitetiniams vadovėliams: lietuvių kalbos fonetikos, mor­ fologijos, akcentologijos, kalbos istorijos, baltų kalbų lyginamosios gra­ matikos ir kalbotyros įvado30. K. Būga susirašinėjo su daugeliu garsių užsienio mokslininkų (J. Boduenu de Kurtenė, L. Bulachovskiu, J. Endzelynu, M. Fasmeriu, E. Fren­ keliu, L. Jelmslevu, A. Mejė, J. Mikola, H. Petersonu ir kt.) ir neretai juos konsultuodavo iš lituanistikos bei baltistikos. Ypač daug K. Būga padėjo vokiečių lingvistui R. Trautmanui, rašiusiam tuomet savo „Baltų— slavų žodyną" („Baltisches—slavisches Wörterbuch"). Atsidėkodamas K. Būgai už pagalbą, autorius dedikavo žodyną jam. Apskritai mokslo pasaulyje K. Būga buvo didžiai vertinamas. Vokiečių lingvistas V. Štreitbergas jam siūlė redaguoti baltistikos skyrių „Indogermanisches Jahr­ buch" žurnale, o Indoeuropiečių draugija (Indogermanische Gesellschaft) 1921 m. jį išrinko į savo „išplėstinę vadovybę"31. J. Jablonskis, nors ir sunkios ligos kamuojamas, taip pat intensyviai dirbo mokslo tiriamąjį darbą: rašė straipsnius kalbos kultūros klausimais, rengė vadovėlius viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms, aktyviai dalyvavo Terminologinės komisijos veikloje. Jau J. Jablonskio profeso­ riavimo universitete pradžioje (1922) išėjo jo naujas „Lietuvių kalbos gramatikos" leidimas, suvaidinęs epochinį vaidmenį švietimo ir ypač lie­ tuvių literatūrinės kalbos norminimo srityje32. Be to, dirbdamas univer­ sitete, jis parašė reikšmingą „Lietuvių kalbos vadovėlį" (1925) žemesnio­ sioms viduriniųjų mokyklų klasėms, sukūrė savitą kalbos kultūros mo­ kyklą, kurios įtaka dar ir dabar jaučiama lietuvių literatūrinės kalbos kodifikacijoje. Iš K. Būgos ir J. Jablonskio mokinių svarbesniųjų kalbinių darbų minėtina P. Skardžiaus daktarinė disertacija „Die slavische Lehnwörter im Altlitauischen" (išsp. 1931 m. „Tautos ir žodžio" VII t.) ir jo habilita­ cinis darbas „Daukšos akcentologija" (išsp. 1935 m.). Jis taip pat reda­ gavo 1930 m. įsteigtą lingvistinį leidinį „Archivum philologicum" (išėjo 28 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 47. 29 Plačiau žr. Zinkevičius Z. ir Kabelka J. Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, t. I. V., 1958, p. 51—59. 30 Ten pat. 31 Ten pat, p. 55—56. 32 Plačiau žr. Palionis J. J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai.— Jablonskis J. Rinktiniai raštai, t. I. V., 1957, p. 41. 273

8 knygos). Be to, drauge su A. Saliu, L. Dambrausku ir kitais redagavo literatūrinės kalbos praktikos klausimams skirtą periodinį leidinėlį „Gim­ toji kalba" ir „Kalbos patarėją". Lietuvių istorinei dialektologijai reikšminga A. Salio daktarinė diser­ tacija „Die žemaitische M undarten“ (išsp. 1930 m. „Tautos ir žodžio" VI t.). A. Salys taip pat paskelbė didelį straipsnį „Kelios pastabos lietu­ vių kalbos tarmių istorijai" („Archivum philologicum", IV, 1933), prie kurio buvo pridėtas jo sudarytas pirmasis lietuvių kalbos tarmių že­ mėlapis. Nors lituanistų kalbininkų per visą buržuazinį valdymo laikotarpį menkai tepadaugėjo (lietuvių kalbą kaip pagrindinę specialybę studijavo dvi trys dešimtys žmonių, iš kurių tik vienas kitas ją baigdavo), tačiau į laikotarpio pabaigą ėmė reikštis savo tiriamaisiais ar mokslo populia­ rinimo darbais tokie pojablonskinio periodo universiteto auklėtiniai: A. Ašmantas, L. Dambrauskas (Dambriūnas), P. Jonikas, J. Kabelka, A. Kalnius, A. Kučinskaitė, J. Kruopas, A. Lyberis, E. Mikalauskaitė, K. Ulvydas ir kt. Ne vienas iš jų tarybiniais metais tapo Vilniaus univer­ siteto dėstytojais ar Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbuotojais. Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių ir gimininių tautų literatūros (vėliau lietuvių literatūros) katedroje geroką laiko tarpą buvo du žmonės: prof. M. Biržiška ir doc. J. Tumas-Vaižgantas. Pirmasis, ilgametis šios ka­ tedros vedėjas, dėstė senąją lietuvių literatūrą ir lietuvių tautosaką. Reikšmingesni jo mokslo darbai—„Mūsų raštų istorija" (1925), straipsnių rinkiniai „Iš mūsų kultūros istorijos" (I t.— 1931, II t.— 1938). J. Tumas-Vaižgantas skaitė XIX a. antrosios pusės lietuvių literatūrą ir epizodinius kursus apie A. Baranauską, V. Kudirką, Maironį, Žemaitę, romantizmą ir natūralizmą lietuvių literatūroje ir kt. ligi 1929 m. pava­ sario semestro. Į J. Tumo-Vaižganto vietą buvo pakviestas Vincas Mykolaitis-Putinas, kuris ligi tol dėstė literatūros ir estetikos dalykus Teologijos—filosofijos fakultete. Jis skaitė naująją lietuvių literatūrą ir epizodinius kursus apie Krėvės, Maironio, Vydūno kūrybą, lietuvių dramaturgiją, poaušrio lietu­ vių literatūrą ir kt. Per paskaitas V. Mykolaitis-Putinas nesitenkino smulk­ menišku rašytojo biografijos dėstymu ir paviršutinišku kūrybos komen­ tavimu, bet, kad ir nebūdamas laisvas nuo idealistinių koncepcijų, visa­ pusiškai nagrinėjo literatūros kūrinių idėjines ir menines ypatybes. 1928 m. jis buvo pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Nuo 1935 m. lietuvių literatūros katedroje pradėjo dirbti vyr. asisten­ tu Vincas Maciūnas, 1939 m. apgynęs Kauno universitete daktaro diser­ taciją „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje". Epizodinius lietuvių literatūros kursus (apie dzūkų dainas ir padavi­ mus, apie mitologinius elementus lietuvių tautosakoje ir kt.) dar skaitė 274

Humanitarinių mokslų fakultete ilgametis slavistikos katedros vedėjas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882—1954). Ypač domėjosi lietuvių tau­ tosaka ir išleido vertingų jos rinkinių: „Dainavos krašto liaudies dainos'1 (1924), „Dzūkų poringės“ (1934), „Patarlės ir priežodžiai" (3 tomai, 1934— 1937) ir kt. Vadovavo prie fakulteto įkurtai Tautosakos komisijai, kuri or­ ganizavo intensyvų lietuvių tautosakos rinkimą bei publikavimą. Reda­ gavo fakulteto filologinius leidinius „Darbai ir dienos“, „Tauta ir žodis", „Mūsų tautosaka". Vieną kitą epizodinį kursą iš lietuvių tautosakos į laikotarpio pabai­ gą ėmė skaityti ir materialistinių pažiūrų jaunesnės kartos folkloristas Juozas Baldžius (Baldauskas). Jis 1937 m. apgynė daktaro disertaciją „Pirktinės vestuvės" ir tais pat metais buvo išrinktas etnikos katedros vyr. asistentu. Tiek lietuvių literatūros, tiek ir lietuvių kalbos specialistus rengti ne­ maža padėjo slavistikos katedrai priklausęs prof. Eduardas Volteris ir Teisių fakulteto prof. Vaclovas Biržiška. Pirmasis lituanistams skaitė lat­ vių kalbą ir literatūrą, bibliografiją, Lietuvos etnografiją, senovės bul­ garų kalbą ir kitus kursus. Antrasis po E. Volterio mirties perėmė dėstyti lietuvių bibliografiją, be to, dar dėstė lietuviškų knygų istoriją. Su lietuvių literatūros specialybe buvo susijęs ir Balys Sruoga. Šios specialybės studentams, be rusų literatūros istorijos dalykų, jis dėstė gana populiarų teatro istorijos kursą, vadovavo teatro seminarui. Fakulteto auklėtiniai buvo tokie vėliau daugiau ar mažiau pasireiškę literatūros mokslo darbuotojai: J. Būtėnas, P. Juodelis, Z. Kuzmickis, J. Lebedys, V. Maciūnas, V. Maknys, M. Miškinis, Z. Slaviūnas, A. 2irgulys ir kt. Rašytojai S. Anglickis, K. Inčiūra, A. Miškinis, A. Venclova ir kiti taip pat baigė Humanitarinį fakultetą. Nemaža jo auklėtinių lite­ ratūros mokslo ir literatūros kūrybos baruose vaisingai yra pasireiškę ir tarybiniais metais. Teologijos—filosofijos fakultete lietuvių literatūros dalykus 1923— 1924 m. dėstė Jonas Mačiulis-Maironis. Jis skaitė paskaitas apie Done­ laičio kūrybą ir XIX a. pirmosios pusės lietuvių poetus. Po jo perėmė tuos dalykus V. Mykolaitis-Putinas, kuris skaitė bemaž tuos pačius kur­ sus, kaip vėliau Humanitarinių mokslų fakultete. Dar vėliau lietuvių ir užsienio literatūros disciplinas ten dėstė klerikalinės bei fašistinės ideolo­ gijos atstovas Juozas Ambrazevičius, be to, trumpą laiką epizodinius kur­ su s—klerikalinis rašytojas Antanas Vaičiulaitis. Fakultetas 1930— 1938 m. leido ir savo žurnalą „Athenaeum", kuriame buvo aukštinami klerikalams artimi rašytojai. Universitete buvo įsteigta ir slavų filologijos katedra, kuri netrukus buvo pavadinta slavų kalbų mokslo ir literatūros (dar vėliau — slavisti­ kos) katedra. Be minėtų profesorių V. Krėvės-Mickevičiaus, E. Volterio 275

ir B. Sruogos, šioje katedroje lektoriumi nuo 1924 m. rudens pradėjo dirbti Mikas Banevičius, o nuo 1925 m. pavasario — dar ir Juozas Albi­ nas Herbačiauskas. V. Krėvė-Mickevičius slavistams dėstė senąją rusų literatūrą, lenkų literatūros istoriją ir daug įvairių epizodinių kursų. Jis vadovavo taip pat slavistikos seminarui, įkurtam 1929 m. B. Sruoga (1896—1947) pradėjo dirbti slavų kalbų mokslo ir literatū­ ros katedroje nuo 1924 m. rudens (iš pradžios privatdocentu, nuo 1926 m.— docentu ir nuo 1932 m.— ekstraordinariniu profesoriumi) ir dėstė rusų literatūros istoriją, rusų teatro istoriją, vadovavo rusų lite­ ratūros seminariniams darbams. Parašė ir išleido 1931—1933 m. stambų dviejų tomų veikalą „Rusų literatūros istorija", kuri nemaža prisidėjo prie rusų literatūros populiarinimo buržuazijos valdymo metais. Lektorius M. Banevičius dėstė praktinį rusų kalbos kursą ir Puškino kūrybą. Savo dėstyto epizodinio kurso pagrindu parašė studiją „A. Puš­ kino gyvenimas ir poezija" (išspausdinta 1934 m.). Lektorius J. Herbačiauskas, reakcingo vokiečių filosofo F. Ničės idėjų šalininkas, dėstė praktinį lenkų kalbos kursą ir epizodinius kursus apie A. Mickevičiaus, J. Kasprovičiaus, S. Vyspianskio, S. Žeromskio kūrybą. 1932 m. išvyko į Lenkiją. Į jo vietą buvo pakviesta E. Šveikauskaitė. Lyginamosios kalbotyros studijoms universitete vadovavo lyginamojo kalbų mokslo katedra, vėliau (1930) pavadinta lyginamosios kalbotyros katedra. Šios specialybės studentams buvo dėstomos tokios pagrindinės disciplinos: lyginamoji indoeuropiečių gramatika, lietuvių kalbos istorinė gramatika, bažnytinė slavų kalba, graikų kalbos istorinė gramatika, lo­ tynų kalbos istorinė gramatika, sanskritas ir įvairios bendrosios discip­ linos bei epizodiniai kursai. Iš pradžios, kaip minėta, daugelį lyginamosios kalbotyros disciplinų dėstė K. Būga. Bet po jo mirties nemaža jų perėmė A. Senas, kuris nuo 1922 m. privatdocento teisėmis ėmė dirbti Teologijos—filosofijos fakul­ tete, o nuo 1923 m.— Humanitarinių mokslų fakulteto graikų kalbos mokslo ir literatūros katedroje. A. Senas visą laiką dėstė sanskritą, kurį laiką klasikinės filologijos ir germanistikos dalykus (graikų autorius, lo­ tynų autorius, praktinį graikų kalbos kursą, senąją vokiečių kalbą, gotų kalbą), lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką ir įvairius epizodinius kursus (senovės airių kalbą, lyginamąją sintaksę ir kt.). Po K. Būgos mirties jis* ir vadovavo lyginamojo kalbų mokslo katedrai ligi 1930 m., kada pasitraukė iš Kauno universiteto. Bedirbdamas šioje katedroje, A. Senas, išmokęs lietuvių kalbos, pamažu įsitraukė į jos studijas, kurių neapleido ir vėliau, išvykęs dirbti į JAV. Pasitraukus A. Senui, lyginamosios kalbotyros katedros vedėjo parei­ gas po kurio laiko ėmė eiti A. Salys. Šis, be lituanistinių dalykų, skaitė 276

sanskritą, lyginamąją indoeuropiečių gramatiką, bendrąją fonetiką, lat­ vių kalbą, kalbotyros įvadą, epizodinį kursą „Senieji latvių raštai". Apskritai lyginamoji kalbotyra Kauno universitete buvo glaudžiai su­ sijusi su lituanistika (lietuvių kalbotyra) ir klasikine filologija. Tai ir su­ prantama: lietuvių kalba šalia sanskrito, graikų ir lotynų kalbų teikė tvirtą bazę lyginamosioms studijoms. Klasikinės filologijos specialybė pagal pirmąjį universiteto statutą nebuvo numatyta, nors Humanitarinių mokslų fakultete ir buvo įsteigtos dvi šios specialybės katedros: graikų kalbos mokslo ir literatūros ir lo­ tynų kalbos mokslo ir literatūros (1930 m. jos sujungtos į vieną klasikinės filologijos katedrą). 1924 m., sustiprėjus Humanitarinių mokslų fakulteto klasikinės filologijos katedrų mokslo personalui, čia imta rengti ir kla­ sikinės filologijos specialistus. Iš pradžios graikų ir lotynų kalbas tose katedrose trumpą laiką dėstė lėkt. A. Šimanskis ir lėkt. J. Narijauskas, o vėliau — doc. A. Senas. 1924 m. pastarojo rekomendacija33 klasikinės filologijos dalykams dėstyti buvo pakviestas iš Šveicarijos dr. Pranas Brenderis (1894—1938), o graikų kalbos mokslo ir literatūros katedrai vadovauti —■prof. Vladimiras Šil­ karskis (1884—1960), prieš tai dirbęs Vilniaus ir Tartu universitetuose. P. Brenderis, netrukus išrinktas lotynų kalbos mokslo ir literatūros katedros vedėju, o 1930 m. ekstraordinariniu profesoriumi, dėstė pagrin­ dinius teorinius klasikinės filologijos kursus. Išmokęs lietuviškai, pasi­ žymėjo ir lituanistikos srityje. Ankstyva tragiška mirtis nutraukė darbus. V. Šilkarskis, iš specialybės filosofas, objektyviojo idealizmo šalinin­ kas, dėstė graikų, kalbą, graikų literatūros istoriją, graikų autorius, anti­ kinės kultūros istoriją, epizodinius kursus apie Aristotelio metafiziką, Sokrato gyvenimą ir mokslą, Platoną, Demosteną ir kt. graikų filosofus bei rašytojus. Paskelbė darbus: „Homeras ir Iliada" (1930), „Homeras ir graikų epinė poezija" (1937), „Graikų literatūros istorija" (I d., 1938). 1940 m. emigravo į Vokietiją. Lotynų kalbos lektoriumi Humanitarinių mokslų fakultete kurį laiką (nuo 1926 iki 1932 m.) buvo taip pat K. Kepalas, anksčiau dėstęs ele­ mentarų lietuvių kalbos kursą. Be to, čia nuo 1932 m. rugsėjo 1 d. graikų ir lotynų kalbų lektorium pradėjo dirbti Jonas Dumčius, kuris, 1929 m. baigęs Kauno universitetą, 1930—1932 m. gilino studijas Bazelyje pas prof. Vakernagelį ir kitus žymius klasikinės filologijos specialistus. Po P. Brenderio mirties lotynų kalbos ir literatūros lektoriumi nuo 1939 m pradžios vieneriems metams buvo išrinktas dar Antanas Rukša, kuris gi­ lino studijas Vienoje ir ten apgynė daktaratą (karui baigiantis, pasitrau­ kė į Vakarus). 33 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 234. 277

Teologijos—filosofijos fakultete klasikines kalbas ir literatūrą nuo 1924 m. rudens dėstė Merkelis Račkauskas (iš pradžios privatdocentas, o vėliau docentas). Bedėstydamas jis parengė ir išleido nemaža lotyniškų tekstų su įvadais ir komentarais, parašė dviejų dalių graikų kalbos gra­ matiką (1930—1934), lotynų kalbos vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, išvertė Platono dialogus, paskelbė straipsnių bei recenzijų iš antikinės literatūros. Klasikinės filologijos specialybę mažai kas testudijavo, tačiau vienas kitas ją vis dėlto baigdavo, o iš baigusiųjų buvo ir tokių, kurie vėliau pasireiškė mokslo tiriamajame bei pedagoginiame darbe, pvz., B. Kazlaus­ kas, R. Mironas, M. Ročka, L. Valkūnas ir kt. Germanistika universitete ribojosi daugiausia vokiečių ir anglų kalbų bei literatūrų specialybėmis. Vokiečių kalbos ir literatūros specialybė buvo ne tik Humanitarinių mokslų, bet ir Teologijos—filosofijos fakul­ tete. Pirmajame vokiečių kalbos ir literatūros studijoms vadovavo ger­ manų kalbų mokslo ir literatūros katedra, kurios dispozicijoje buvo ir anglistika, o antrajam e—•visuotinės literatūros istorijos katedra. Humanitarinių mokslų fakultete iš pradžios vokiečių kalbos specia­ listų visai nebuvo, todėl praktinį vokiečių kalbos kursą kurį laiką dėstė prof. E. Volteris. 1926 m. iš Vokietijos atvyko filologijos daktaras Horstas Engertas, kuris 1927 m. buvo išrinktas ekstraordinariniu profesoriumi (1931 m. ordinarinis) ir germanų kalbų mokslo ir literatūros katedros ve­ dėju. 1927 metais lektoriumi buvo priimtas Šveicarijos pilietis Gotlybas Študerus. Šiedu dėstytojai kurį laiką ir buvo vieninteliai vokiečių specialybės studentų rengėjai Humanitarinių mokslų fakultete. Tiktai 1935 m. buvo priimtas vyr. asistentu dar Kazimieras Alminauskas, Leipcige įgijęs filosofijos daktaro laipsnį už darbą ,,Germanizmai lietuvių kalboje". Teologijos—filosofijos fakultete vokiečių kalbos ir literatūros daly­ kus nuo 1922 m. rudens dėstė neokatalicizmo propaguotojas Juozas Ere­ tas, ilgametis šio fakulteto visuotinės literatūros katedros vedėjas. Anglų kalbos studijos Humanitarinių mokslų fakultete prasidėjo 1923 m., kada buvo išrinktas docentu Pranas Augustaitis. Iš specialybės ne anglistas ėmėsi dėstyti pagrindinius anglų kalbos ir literatūros daly­ kus: anglų kalbos istoriją, anglų literatūros istoriją, be to, skaitė epizo­ dinius kursus apie Miltono, Šekspyro, Šou ir kitų anglų rašytojų kūrybą. Ligi H. Engerto atvykimo P. Augustaitis ėjo ir germanų kalbų mokslo ir literatūros katedros vedėjo pareigas, be to, ilgą laiką buvo fakulteto sekretorius. (Praktinę anglų kalbą nuo 1923 m. dėstė lektorė Darata Regelytė, studijavusi Oksfordo universitete, o 1927—1934 m.— Ona Pakštienė.) 278

1934 m. buvo paskelbtas konkursas anglų kalbos lektoriaus vietai už­ imti. Iš 12 kandidatų (tarp jų 3 anglai) fakulteto komisija rekomendavo anglą A. Petersoną34. Tačiau šis, matyt, dirbo labai trumpai, nes 1935 m. sausio 15 d. į jo vietą jau buvo išrinktas anglas Martynas Lingsas, Oks­ fordo universitete baigęs filologiją. Šis ligi 1939 m, rudens dėstė anglų kalbos istorinę gramatiką, senąją anglų kalbą, praktinį anglų kalbos kur­ są. Jam lektoriaus pareigų atsisakius, vieneriems metams buvo išrinktas kitas anglas — B. H. Saimsas, kuris dėstė specialius anglų kalbos kursus. Apskritai anglistika Kauno universitete buvo viena iš labiausiai ap­ leistų specialybių, dėl kvalifikuotų kadrų stygiaus nesustiprėjusi per visą buržuazijos valdymo laikotarpį. Paminėtina dar, kad germanų kalbų mokslo ir literatūros katedroje nuo 1935 m. buvo švedų kalbos lektūra. Šią kalbą čia ligi 1937 m. dėstė švedas Knutas Olofas Falkas, drauge studijuodamas lituanistiką. Po jo epizodinius švedų kalbos ir literatūros kursus skaitė Olofas Sandbergas (iki 1939 m.) ir Hansas Albertas Kjelbergas (iki 1940 m.). Romanistika Kauno universitete daugiausia ribojosi prancūzų kalbos studijomis. Prancūzų kalbos specialistai buvo rengiami taip pat dvie­ juose fakultetuose: Humanitarinių mokslų ir Teologijos—filosofijos. Humanitarinių mokslų fakultete pagal pirmąjį universiteto statutą buvo įkurta romanų kalbų mokslo ir literatūros katedra, kuriai ligi pat mirties (1937) vadovavo Vladas Dubas. Ligi 1928 m. jis buvo docentas, vėliau — ekstraordinarinis profesorius; buvęs geras dėstytojas ir pro­ duktyvus mokslininkas, mokėjęs sudominti studentus ir įdiegti jiems meilę prancūzų literatūrai. Jis buvo ateistas ir savo paskaitose bei moks­ lo darbuose laikėsi pažangių pozicijų. Po V. Dubo mirties romanų kalbų mokslo ir literatūros katedrai va­ dovauti išrinktas Prancūzijos pilietis Albertas Priju, kuriam buvo su­ teiktas ir ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Jis prancūziškai dėstė lyginamąją romanų kalbų gramatiką, prancūzų literatūros istoriją, va­ dovavo seminariniams ir proseminariniams darbams. Praktinį prancūzų kalbos kursą visą laiką dėstė Lydija Bobianskienė; 1934 m. šios kalbos lektoriumi iš Prancūzijos buvo pakviestas dar Rai­ mondas Šmitleinas, kuris paskui dėstė ir kai kuriuos speckursus. Pra­ mokęs lietuviškai, vėliau ėmė reikštis ir savo istoriniais bei lingvistiniais darbais, susijusiais su lituanistika. Be šių lektorių, 1937 m, iš Prancūzi­ jos buvo pakviesti dar Leonas Pru ir Andrius Ginčas. Romanų kalbų ir literatūros katedroje nuo 1930 m. buvo dėstoma ir italų kalba; ją dėstė lektorius Dovydas Michelis. Kiek anksčiau 34 LTSR CVA, f. 631, ap. 13, b. 48. 279

(1923—1925) italų kalbos lektoriumi buvo išrinktas Jurgis Narijauskas, dėl kurio dėstymo kompetencijos labai abejojo kartu su juo dirbęs J. Jablonskis35. Be suminėtųjų, Humanitarinių mokslų fakultete nuo pat universiteto įkūrimo buvo įsteigta dar semitologijos katedra. Joje nuo 1926 m. heb­ rajų kalbos istorinę gramatiką, arabų kalbą, sirų kalbą, naująją hebrajų literatūrą, biblinę hebrajų poeziją, Koraną ir kitus semitologijos dalykus dėstė lektorius, vėliau docentas Nachmanas Šapira. Jis parašė knygas: ,,Lietuva L. Neiduso kūryboje" (1931), „Vilnius naujojoje žydų poezi­ joje" (1935), „Naujosios žydų literatūros metmenys" (1938). Be to, pa­ skelbė hebraistikos straipsnių. 1943 m. N. Šapira su savo šeima vokiečių fašistų buvo sušaudytas.

VISUOMENĖS MOKSLAI TEISĖ

eisiu fakultetas pradėjo veikti 1922 m. antrojoje pu­ sėje (ligi tol buvo teisių skyrius sociologijos fakul­ tete). Pirmą fakulteto tarybos posėdį rektorius su­ šaukė 1922 m. rugpjūčio 16 d.1 Fakulteto tarybos nutarimu nuo 1924 m. rudens semestro buvo orga­ nizuotas ir Teisių fakulteto ekonomijos skyrius; fa­ kulteto padalijimas į skyrius buvo įteisintas 1930 m. universiteto statuto2. Sudarydamas paskaitų planą, fakultetas rėmėsi carinės Rusijos uni­ versitetų teisės fakultetų tvarka, kiek pritaikyta Lietuvos gyvenimui: buvo skaitoma dar Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Lietuvos vals­ tybinė teisė ir Lietuvos visuomenės ūkis. Mokymo planai iš esmės ne­ sikeitė. Tik 1931 m. sausio 1 d. buvo įvesti du nauji kursai — Klaipėdos krašto baudžiamoji teisė ir procesas ir Klaipėdos krašto civilinė teisė ir procesas. Teisių fakultete mokslas truko ketverius metus (8 semestrus). Pir­ mame kurse buvo dėstoma: teisės enciklopedija, romėnų teisė, Lietuvos teisės istorija, valstybinė teisė, politinė ekonomija, Lietuvos visuome­ nės ūkis, Lietuvos mokesčių istorija. Antrame kurse: romėnų teisės, dog­ ma, Lietuvos valstybinė teisė, civilinė teisė, finansų teisė, statistika, Lietuvos finansai, valstybinė teisė. Trečiame kurse: civilinė teisė, pre­ kybinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, civilinis procesas, mokesčių teorija. Ketvirtame kurse: teisės filosofijos istorija, tarptaur tinė teisė, privatinė tarptautinė teisė, baudžiamasis procesas, teismo 280

medicina, Klaipėdos krašto baudžiamoji ir civilinė teisė ir procesai. Be to, nuo 1930 m. buvo dėstoma kriminalistika, Klaipėdos statutas (1933— 1939), bažnytinė teisė (nuo 1937 m.), hipotekos teisė (nuo 1937 m.). Teisių fakulteto studentai taip pat turėjo išlaikyti egzaminus iš lietu­ vių kalbos ir vienos svetimos kalbos, o įstoję į fakultetą po 1930 m. sausio 15 d., Humanitarinių mokslų fakultete per pirmuosius keturis se­ mestrus klausydavo logikos, psichologijos, rusų ir vokiečių kalbų ir išlaikydavo bent vienos svetimos kalbos egzaminą. Studentas teisininkas, išlaikęs visus egzaminus, turėjo dar parašyti diplominį darbą. Jo temą pasirinkdavo pats. Diplominis darbas viešai nebuvo ginamas: jį įvertindavo vadovas su dar vienu profesoriumi ar docentu. 1922 m. universiteto statutas numatė šias Teisių fakulteto katedras: 1) teisės enciklopedijos, 2) romėnų teisės istorijos ir dogmos, 3) Lie­ tuvos teisės istorijos, 4) politinės ekonomijos, 5) teisės filosofijos isto­ rijos, 6) valstybinės teisės, 7) statistikos, 8) finansų teorijos, 9) civilinės teisės, 10) civilinio proceso, 11) baudžiamosios teisės, 12) baudžiamojo proceso, 13) administracinės teisės, 14) prekybinės teisės ir 15) tarptau­ tinės teisės3. 1930 m. katedrų sumažėjo iki trylikos. Kai kurios pakeitė pavadini­ mus (romėnų teisės istorijos ir sistemos, finansų mokslo), o šešios ka­ tedros buvo sujungtos į tris: teisės enciklopedijos ir filosofijos, civili­ nės teisės ir civilinio proceso, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo pro­ ceso katedros. Be to, buvo įkurta nauja privatinio ūkio mokslo katedra4. Teisių fakultetas 1924 m. lapkričio mėn. turėjo 33 vyresniojo moks­ lo personalo narius ir 1 jaunesniojo5. Po ne vieno etatų mažinimo ir didinimo nuo 1937 m. pabaigos jame dirbo 21 vyresniojo ir 12 jaunes­ niojo mokslo personalo narių6. Teisių fakultetas buvo vienas didžiausių. Studentų daugėjo iki 1932 m., kai kartu su laisvaisiais klausytojais jų skaičius pasiekė 1609, vėliau jis mažėjo ir 1939 m. buvo įregistruoti tik 635 asmenys, iš ku­ rių. 451 (71 proc.) vyrų ir 184 (29 proc.) moterų. Teisių fakulteto mokslo personalas dirbo ir mokslo darbą. Fakultetas leido ,,Teisių fakulteto darbus" (nuo 1924 m. išėjo dešimt tomų). Pir-35 35 LTSR CVA, i. 63i, ap. 12, b. 234. 1 Lietuvos universitetas. 1922.11.16—1927.11.16. Pirmųjų penkerių metų veikimo apy­ skaita, p. 210. 2 ,.Vyriausybės žinios", 1930.VI.7, Nr. 330. 3 Ten pat, 1922.1V.22, Nr. 86. 4 Ten pat, 1930.VI.7, Nr. 330. 5 Ten pat, 1924.XII.15, Nr. 176. 6 Ten pat, 1937.XI.17, Nr. 591.

281

mąjį tomą redagavo doc. A. Rimka, o likusius prof. A. Janulaitis. Fa­ kulteto leidiniai buvo spausdinami Teisės mokslų bibliotekos pavadi­ nimu (26 tomai). Teisiu fakulteto dekanais buvo Petras Leonas (1922—1932), Vaclo­ vas Biržiška (1933—1935, 1940—1941), Augustinas Janulaitis (1935— 1940). Įžymiausias Lietuvos valstybės ir teisės istorijos tyrinėtojas buvo prof. A. Janulaitis (1878—1950). Jis paskelbė šias monografijas: „Vy­ riausias Lietuvos Tribunolas XVI—XVIII amž." (1927 m.); „Imperijos Rūmų teismas" (1927 m.), „Užnemunė po Prūsais (1795—1807 m.)" (1928 m.), „Baudžiavos panaikinimo sumanymai Lietuvoje (1817— 1819 m.)" (1929), „Napoleono teisynas" (1929 m.), „Ignas Danilavičius Lietuvos ir jos teisės istorikas" (1932), „Lietuvos bajorai ir jų seime­ liai XIX amž." (1936 m.). Jo veikalai, paremti gausiais šaltiniais, nema­ žai pastūmėjo šį mokslą į priekį. Savo darbuose iš Lietuvos valstybės ir teisės istorijos reiškė liberalinės ideologijos ir pozityvizmo pažiūras. Prof. Petras Leonas (1864—1938) „Teisių fakulteto darbuose" paskel­ bė 3 nedidelius straipsnius ir kelis vadovėlius. Būdamas buržuazinis de­ mokratas, laikėsi teisinio pozityvizmo, naudojosi sociologiniu metodu, imdamas pavyzdžius iš Lietuvos buržuazinės visuomenės gyvenimo. Jis buvo priešiškas fašizmui, atmetė imperializmo ideologo L. Diugi teori­ jas, pateisinančias monopolijų ekspansiją. P. Leonas stengėsi ginti bur­ žuazines demokratines idėjas. Būdinga, kad toliau jo pažiūros darėsi radikalesnės. Stebėdamas tarptautinį darbininkų judėjimą, TSRS gy­ venimą, ėmė kritikuoti fašizmą, teigiamai vertinti socialinius, kultūrinius pertvarkymus Tarybų Sąjungoje. Nuo 1933 m. pasirašinėjo „Kultūros" žurnalo oficialiuoju vyriausiuoju redaktoriumi, materialiai rėmė Lietu­ vos Raudonosios pagalbos organizaciją, 1937 m. palaikė LRP kampaniją dėl politinių kalinių amnestijos, teigiamai vertino liaudies fronto Lietu­ voje idėją, nors pats ir atsisakė dalyvauti jo veikloje. Savo patriarcho išvaizda, laikysena, giliomis žiniomis, principingumu ir pažiūrų tiesumu imponavo studentams. Nemažas jo kaip dekano nuopelnas ir komplek­ tuojant mokslinius fakulteto kadrus, parenkant juos iš pažangesnių vi­ suomenės sluoksnių. Vienas pačių produktyviausių mokslininkų buvo ilgametis rektorius, prof. Mykolas Remeris (1880—1945). Baigęs studijas XX a. pradžioje Prancūzijoje, kur tuo metu buvo stiprios teisės pozityvistų pozicijos, jis mėgino derinti klasikines buržuazines-demokratines, t,y. liberalines, doktrinas ir socialinio solidarumo teiginius. Svarbiausi jo teisės mokslo darbai buvo „Administracinis teismas" (1928), „Valstybė" (2 t., 1934— 1935), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos" (d. 1, 1937), „Suvereni­ tetas" (1939) ir kt. 282

M. Remeris menkai pažino marksistinę-lenininę teoriją, bet ne kartą yra pareiškęs, kad mokslo požiūriu socializmo „kuriamos konstitucinės institucijos yra reikalingos objektyvių studijų ir tikslaus pažinimo", o pats komunistinis judėjimas yra „vienas žymiausiųjų moderninių so­ cialinių fenomenų ir drauge vienas įdomiausių ir didingų socialinių eks­ perimentų"7. Prof. Vladimiras Stankevičius (V. Slanka) (1884—1968) nuo 1923 m. dėstė baudžiamąją teisę ir nuo 1934 m. dar teisės filosofijos istoriją. Jis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, neblogas savo dalykų žinovas, geras kalbėtojas. Turėdamas didelę advokato praktiką, teisės mokslui skirdavo ne daugiausia laiko, jį domino įvairios visuomeninės proble­ mos, be kita ko, yra parašęs studiją apie pasaulinės istorijos dinamiką, apie pasaulinio ūkio dinamiką, apie D. Mendelejevą ir kt. Prof. Simonas Bieliackinas (1874—1944) nuo 1922 m. dėstė civilinę teisę ir vertėsi advokato praktika, buvo geras kalbėtojas, savo dalyko žinovas. Kartu su kitais teisininkais kėlė reikalą organizuoti Lietuvoje teismą su prisiekusiais sprendėjais. Be to, fakultete trumpesnį ar ilgesnį laiką dėstė teisės disciplinas ar vedė pratybas dar šie profesoriai: E. Balogha, Vaclovas Biržiška, A. Jaščenka, A. Kriščiukaitis, V. Mačys, N. Pokrovskis, P. Sokolovskis, K. Šalkauskis, docentai: S. Baltūsis, O. Biucheris, Č. Butkys, V. Čepas, V. Jurgutis, D. Krivickas, T. Petkevičius, A. Tamošaitis, A. Tumėnas, J. Vileišis, K. Zaikauskas, S. Žakevičius, asistentai ir vyr. asistentai — B. Dirmeikis, H. Lukoševičius, M. Mackevičius, F. Mackus, S. Padalis (Padalskis), A. Penkaitis, A. Pliateris, K. Račkauskas, A. Šimkus, S. Tumonis, V. Valiukevičius, A. Veryha-Darevskis. EKONOMIKA 1922 m. universiteto statutas nenumatė ekonomikos (anuomet — eko­ nomijos) skyriaus, bet netrukus, jau 1923 m. pavasarį, kilo mintis vis dėlto įkurti šį skyrių8 Teisių fakultete. Jo programa, priimta tik tų metų gruodžio 16 d., nustatė, kad pirmieji studijų metai bus bendri teisių ir ekonomikos skyrių studentams. Busimieji ekonomistai pirmaisiais metais kartu su teisininkais studi­ javo ne tik bendrąsias teisės, bet ir ekonomikos disciplinas: politinę ekonomiją (P. Šalčius), Lietuvos visuomenės ūkį (A. Moravskis), buhal­ teriją ir komercinę aritmetiką (J. Mašiotas) ir komercinės teisės spec. kursą. Nuo III semestro ekonomistų programa specializavosi. Iki stu­ 7 Romeris M. Sovietų naujoji 1936 m. konstitucija. K., 1937, p. 42. 8 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922.11.16— 1924.VI.15. K., 1925, p. 108 ir kt. 283

dijų pabaigos jiems buvo dėstoma ekonominė politika ir statistika (A. Rimka), ekonominių teorijų istorija (V. Jungferis), pinigų, bankų, kredito kursai (V. Jurgutis), finansai (N. Pokrovskis, seminarą vedė A. Veryha-Darevskis), kooperacija (P. Šalčius); kitų fakultetų dėstytojai skaitė: draudimą (G. Feterauskas), prekių mokslą (P. Juodakis), priva­ tinio ūkio mokslą (J. Šimkus), žemės ūkio ekonomiką (J. Aleksa). Kai kurios disciplinos buvo dėstomos per kelis semestrus9. Seminarai buvo įvesti dar visuomenės ūkio moksle ir statistikoje. Iš pradžių ekonomikos skyrius egzistavo ,,de facto" ir tik 1930 m. universiteto statutas jį galutinai įteisino. Per tą pirmąjį ekonomikos skyriaus periodą baigė 9 diplomuoti ekonomistai. Dėstytojų kadrams papildyti du diplomantai, kaip fakulteto stipen­ dininkai, buvo išsiųsti į Vokietiją ir Angliją (J. Bučas ir Dz. Budrys — pastarasis su Rokfelerio fondo stipendija). 1930 m. statutu ekonomikos skyriuje sudaromos penkios katedros, kurioms vadovavo: politinės ekonomijos ir statistikos — doc. P. Šalčius, finansų mokslo — prof. V. Jurgutis, ekonominės politikos — doc. A. Rim­ ka, privatinio ūkio mokslo — doc. A. Moravskis ir prekybinės teisės — doc. T. Petkevičius. Programa kasmet platinta, papildyta naujomis dis­ ciplinomis: pradėta dėstyti ekonominių mokslų enciklopedija, muitų ir konjunktūros politika, įmonių statistika. 1938/39 m.m. veikė 11 seminarų: politinės ekonomijos, ekonominės politikos, draudimo ekonomikos ir ko­ munalinės politikos, kooperacijos, finansų mokslo, pinigų ir kredito, ekonominės statistikos, įmonių atskaitomybės bei buhalterijos, įmoninės ekonomikos, prekių mokslo, privataus ūkio mokslo. Tuo laiku vietoj kai kurių dėstytojų (N. Pokrovskio, A. Moravskio) priimami nauji; keitėsi iš kitų fakultetų kooptuojami dėstytojai — ūkio geografiją ėmė dėstyti prof. K. Pakštas, prekių mokslą — prof. P. Šim­ kus, vėliau — lėkt. J. Acus-Acukas. Antrajame periode, įteisinus ekonomikos skyrių, stengtasi gerinti ekonomikos studijų procesą, 4-tojo dešimtmečio viduryje kilo platesnė diskusija dėl studijų reformos, ir buvo paruoštas jų pertvarkymo pro­ jektas, kuriuo buvo numatomos dvi studijų kryptys — ekonominė (bend­ resnio teorinio pobūdžio, ruošti ekonomistus valstybinėms tarnyboms) ir komercinė (privačioms ir kitokioms įmonėms). Reforma tapo aktuali ne tik principiniu požiūriu, bet ir dėl to, kad palyginti su kitomis specialybėmis studentų ekonomistų ketvirtajame dešimtmetyje buvo daugiausia. To susidomėjimo būta realių priežasčių: ekonomiką (kaip ir teisę) galima buvo studijuoti tarnaujant (tad ji leng­ viau buvo pasiekiama nepasiturintiems sluoksniams), be to, paskaitos daugiausia buvo popietinėmis valandomis (daugiau atitiko dabartinių vakarinių studijų režimą). Apibūdinant ekonomikos skyrių, reikia pri­ 284

durti, kad tai buvo vienintelė specialybė, kurios studentai mokslapinigiais padengdavo visas išlaidas ir dar ,,duodavo pelno''910. Tačiau, nepaisant didžiausio ekonomistų skaičiaus, diplomuotų ekono­ mistų iki 1934 m. kasmet buvo išleidžiama, palyginti su kitomis specia­ lybėmis, mažai (žr. 15 lentelę). Ekonomikos skyriaus profesūros pastangomis nuo 1935 m. pradėtas leisti 4 kartus per metus mokslinis žurnalas „Ekonomika", kurį reda­ gavo prof. A. Rimka (formalus leidėjas buvo Ekonomistų sąjunga; jos nariais tegalėjo būti diplomuoti ekonomistai). Žurnale buvo spausdina­ mi ne tik dėstytojų straipsniai bei plati užsienio ekonominės literatūros apžvalga, bet ir geresni per seminarus diskutuoti bebaigiančių studentų ar diplomuotų ekonomistų darbai iš teorijos, respublikos ūkio ir jo istorijos. (Iki 1940 m. pradžios išėjo 21 jo numeris.) Vertinant ekonomikos studijas Lietuvos universitete, reikia pasakyti, kad, nepaisant kuklių galimybių, paruošta nemaža ekonomistų praktikų ir mokslininkų, kurie vėliau, 1940 m., sudarė Vilniaus universiteto Eko­ nomikos fakulteto branduolį.

MATEMATIKOS — GAMTOS MOKSLAI irmuoju ir vieninteliu Matematikos—gamtos fakul­ teto dekanu iki fakulteto perkėlimo į Vilnių buvo matematikas Zigmas Žemaitis. Fakulteto organizacinį branduolį sudarė fizinės chemijos specialistas Vin­ cas Čepinskis, gamtininkas Tadas Ivanauskas, che­ mikas Pilypas Butkevičius, pats Z. Žemaitis ir che­ mikas Antanas Purenąs. Jiems, nors ir be mokslo laipsnių, išimties tvarka pirmaisiais aukštosios mo­ kyklos veikimo metais buvo suteikti vardai: V. Čepinskiui ir T. Iva­ nauskui ordinarinių, o kitiems —■ekstraordinarinių profesorių. Pagal 1922 m. Lietuvos universiteto statutą Matematikos—gamtos fa­ kultete buvo numatyti matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir ag­ ronomijos skyriai su katedromis: geometrijos, matematinės analizės, eks­ perimentinės fizikos, teorinės fizikos, fizinės chemijos, mechanikos, astronomijos, geofizikos, geologijos ir mineralogijos, neorganinės ir ana­ lizinės chemijos, organinės ir fiziologinės chemijos, botanikos, zoolo­ gijos, histologijos, mikrobiologijos, dirvožemio su bendrąja ir specia­ 9 Ten pat. 10 V.D. Universiteto žinios, 1936, Nr. 1, p. 15. 285

liąja žemdirbyste, bendrosios ir specialiosios zootechnikos, pritaikomo­ sios botanikos, žemės ūkio organizacijos, žemės ūkio mechanikos ir statybos, girininkystės, žemės ūkio (prekybos ir pramonės). Tačiau ka­ tedros susiorganizavo ne iš karto. 1924 m., perkėlus agronomijos skyrių į Dotnuvą, įstatymas nustatė 12 Matematikos—gamtos fakulteto katedrų1, 19 vyresniojo ir 25 jaunes­ niojo personalo etatus. 1930 m. statutas paliko tą pačią struktūrą. Nuo 1922 m. iki 1940 m. fakultetas leido žurnalą „Lietuvos (nuo 1930 — Vytauto Didžiojo) universiteto Matematikos—gamtos fakulteto darbai". Išleista 13 tomų. Žurnalo I—X tomų redaktorius buvo prof. A. Purenąs, XI—XIII — prof. I. Končius. MATEMATIKA IR ASTRONOMIJA Matematinės analizės katedrą organizavo prof. Z. Žemaitis. 1922 m. spalio 14 d. fakulteto taryba išrinko docentu inžinierių Viktorą Bir­ žišką (nuo 1928 m. spalio 14 d.— ekstraordinarinis profesorius). 1923 m. lapkričio 5 d. buvo pakviestas Miuncheno universiteto privatdocentas Otas Folkas ir, kaip svetimšalis, pagal atskirą sutartį paskirtas ordina­ riniu profesoriumi ir matematinės analizės katedros vedėju. (Jis dėstė diferencialines lygtis, analizinę mechaniką ir kitas disciplinas.) Katedros vedėju O. Folkas išbuvo iki 1930 m., kai perėjo dirbti matematikos pro­ fesoriumi į Viurcburgo universitetą (dabar VFR). 1931 m. matematinės analizės katedros vedėju tapo V. Biržiška, tas pareigas ėjęs iki fakul­ tetas buvo perkeltas į Vilnių (V. Biržiška skaitė įvadą į analizę, tiki­ mybių teoriją, funkcijų teoriją ir daug kitų disciplinų). Atsistatydinus O. Folkui, į jo vietą atėjo privatdocentas Petras Katilius, dirbęs nuo 1926 m. matematinės analizės katedroje asistentu. 1927—1929 m. jis buvo komandiruotas į Heidelbergo universitetą, kur 1929 m. daktarizavosi, o 1930 m.— Kaune habilitavosi, įgydamas privatdocento vardą. Be to, matematinės analizės katedroje nuo 1931 m. dirbo Otas Stanaitis, dėstęs aukštąją matematiką, integralines lygtis ir potencialų teoriją. Jis 1930—1931 m. Viurcburgo universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį, o 1938 m. Kaune habilitavosi, įgydamas privatdocento vardą. Geometrijos katedros docentu ir vedėju 1922—1930 m. dirbo inži­ nierius Julijonas Graurogkas, iš pradžių dėstęs analizinę geometriją, paskui perėjęs dirbti į Technikos fakulteto mechanikos katedrą. 1931 m. iš matematinės analizės katedros į geometrijos katedrą jos vedėju buvo perkeltas prof. Z. Žemaitis, išbuvęs čia iki 1940 m. Jis dėstė analizinę geometriją (iki 1930), diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, diferen­ cialinę geometriją, matematikos istoriją ir matematikos metodiką. 286

1928 m. laikinai vyr. asistentu dirbo astronomas P. Slavėnas, 1929 m.— O. Stanaitis, o 1930—1940 m. šį etatą užėmė Ruvinas Lakovskis. Astronomijos katedros 1922 m. spalio 7 d. buvo pakviestas astrono­ mas Bernardas Kodatis; iš pradžių jis — lektorius, o nuo 1923 m — ėjo docento pareigas. Katedros vedėju jis išbuvo iki 1940 m. B. Kodatis dėstė astronomiją ir sferinę trigonometriją. 1924 m. katedros laborantu buvo paskirtas P. Slavėnas, o jam išvykus į JAV studijuoti, iki 1931 m.— Vincas Mockus, 1932—1937 m — Vaclovas Kaveckis. 1930 m. astrono­ mijos katedros vyr. asistentu paskiriamas P. Slavėnas, dėstęs aukštąją algebrą, steliarinę astronomiją ir kitas disciplinas. 1931 m., pakeitus ka­ tedros etatus, jis tapo Observatorium. Pagal M atem atikos-gam tos fakulteto tarybos mokslo planus mate­ matikos disciplinos nebuvo priskirtos katedroms, todėl tuos pačius kur­ sus įvairiais metais skaitė įvairūs dėstytojai. Be to, dėl mažo mokslo personalo skaičiaus, tik diferencialinis skaičiavimas, integralinis skaičia­ vimas ir analizinė geometrija buvo skaitomi kasmet; kitos matematikos disciplinos skaitytos dviem studentų kursams drauge. 1924 m. prof. O. Folko iniciatyva buvo suorganizuotas matematikos seminaras su biblioteka. Bibliotekos pagrindą sudarė O. Folkui tarpinin­ kaujant pirkta labai vertinga Miuncheno universiteto profesoriaus A. Foso biblioteka su retais, senais matematinių žurnalų komplektais12. Seminaro ir bibliotekos vedėju buvo O. Folkas, o jam išvykus, nuo 1930 m.— Viktoras Biržiška. Prie astronomijos katedros buvo leista kurti astronomijos observa­ toriją. (Kūrimo darbas truko nuo 1928 iki 1930 m.) Observatorija turėjo 110 mm Ceiso refraktorių, pasažinį instrumentą, du tikslius astronomi­ nius laikrodžius, Opolcerio aparatą juostoms matuoti, firmos ,,Carl Ceiss" astrografinį tripletą ir kt. Observatorija prisidėjo prie Pabaltijos triangu­ liacijos darbų, padėjo nustatyti 1929 m. nukritusį Lietuvoje meteoritą, apskaičiavo jo orbitą, 1937 m. stebėjo Saulės užtemimą. Dėl mažo per­ sonalo skaičiaus observatorija negalėjo išplėsti mokslo darbo. 1940 m. katedra su visa astronomijos aparatūra buvo perkelta į Vilnių. Matematikos—gamtos fakulteto matematikos skyrių baigė 104 stu­ dentai. Daugumas tapo vidurinių mokyklų mokytojais. Universitete ne­ buvo aspirantūros, todėl toliau gilintis galėjo tik fakultete palikti jau­ 1 Liko šios katedros: geometrijos, mat. analizės, eksperimentinės fizikos, teorinės fizikos, geofizikos, astronomijos, fizinės chemijos, geologijos ir mineralogijos, neorganinės ir analizinės chemijos, organinės ir fiziologinės chemijos, botanikos, zoologijos su lygi­ namąja anatomija bei embriologija. Paskiau, sujungus eksperimentinės fizikos ir teorinės fizikos katedras, buvo įsteigta nauja geografijos katedra, tad katedrų skaičius nepasikeitė. 2 Py?-, „Mathematische Anallen" nuo pat 1869 m. (nuo pirmojo numerio), o garsusis tarptautinės reikšmės „Crelles Journal" nuo 1863 m. ir kt.

987

nesniojo mokslo personalo nariai arba savo lėšomis išvykę į užsienio aukštąsias mokyklas. Į užsienį buvo komandiruoti P. Slavėnas, P. Ka­ tilius ir O. Stanaitis. Savo lėšomis buvo išvykęs į Mančesterio univer­ sitetą ir įgijo daktaro laipsnį G. Žilinskas, pradėjęs dirbti perkeltame fakultete į Vilnių 1940 m. Fakulteto matematikai daugiausia dirbo specialiųjų funkcijų ir krei­ vių tinklų srityse. O. Folkas skleidė vieno kompleksinio kintamojo funkcijas Ermito ir Liagero funkcijų eilutėmis3, o dviejų kintamųjų funkcijas — elipsoidinių (Liamė) funkcijų eilute. O. Stanaitis sudarė la­ bai bendrą sistemą integralinių lygčių, kurias tenkina Liamė funkcijos4. Tų lygčių branduoliai yra Jakobio elipsinių funkcijų sandraugų prijungtinės Ležandro funkcijos. Kai kurias tų integralinių lygčių seniau buvo radęs anglas E. T. Vitekeris ir po Stanaičio darbų, jų nežinoda­ mas,— tarybinis matematikas V. Košliakovas. Specialiosios funkcijos, be kita ko, taikomos potencialų teorijoje. Čia O. Folkas skaičiavo pa­ prasto bei dvigubai apkrauto skritulio potencialus ir strypo potencialą bei jo logaritminį potencialą, o Stanaitis — triašio elipsoido potencialą, išreiškęs jį Liamė funkcijų eilute. Diferencialinės geometrijos darbuose buvo nagrinėjami kreivių tink­ lai paviršiuose. O. Folkas nagrinėjo paviršiaus neizometrinį izogonalinį kreivių tinklą5, kurį sudaro dvi pastovaus geodezinio kreivumo kreivių šeimos, ir įrodė, kad tokie kreivių tinklai gali būti tik pastovaus krei­ vumo paviršiuose (ir plokštumoje). Be to, jis nagrinėjo kai kuriuos rombinius tinklus ir sudarytus iš trijų kreivių šeimų vadinamus trikam­ pius tinklus pastovaus kreivumo ir sukimosi paviršiuose. P. Katilius nagrinėjo geodezinius rombinius tinklus (sudarytus iš geodezinių krei­ vių)6, kurių diagonalės yra kreivumo linijos, ir įrodė, kad tokie tinklai galimi tik sukimosi, išklotiniuose ir antros eilės paviršiuose. Jis taip pat išnagrinėjo romboedrinius bei trikampius tinklus ir rado kriterijų, kad tam tikrų lygčių integraliniai paviršiai padalytų erdvę Zauerio celėmis. Universiteto garbės profesorius Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) sukūrė 28 originalias (jo vadinamas naujas) trigonometrines sistemas, paremtas ne apskritimu, o įvairiomis algebrinėmis kreivėmis. Išvykus O. Folkui 1930 m. į Vokietiją ir O. Stanaičiui 1944 m. pasi­ traukus į Vakarus (vėliau į JAV), jų tematika beveik nebuvo tęsiama. Po 1940 m. ir ypač po karo, užsimezgus glaudesniems ryšiams su Ta­ rybų Sąjungos matematikų centrais, atsirado ir nauja tematika, daugiau­ sia iš tikimybių teorijos. Fakulteto absolventas Gerardas Žilinskas Mančesterio universitete nagrinėjo neapibrėžtinių kvadratinių formų klasių skaičių ir keturių tie­ sinių formų sandaugos minimumą. 288

Astronomo P. Slavėno vienas darbas skirtas dangaus mechanikai. Jame nagrinėjamas plokščias trijų dangaus kūnų judėjimas, kai vienas kūnas yra žymiai toliau už du kitus. Rezultatai vėliau pailiustruoti kitų astronomų gautais trilypių žvaigždžių stebėjimo duomenimis. Kiti dar­ bai buvo skirti trilypių žvaigždžių statistikai ir kintamų žvaigždžių fotometrijai. Dokumentine medžiaga iš matematikos istorijos paremta Z. Žemaičio monografija apie žymųjį matematikos istoriką Moricą Kantorą ir ma­ tematikos istorijos raidą34567. Izaoko Niutono jubiliejaus proga po straipsnį paskelbė Z. Žemaitis („Izaokas Newton'as. Jo gyvenimas ir darbai", kur nušviečiami Niutono darbai įvairiausiose srityse ir ginčas su Leibnicu dėl prioriteto) ir O. Folkas („Niutono vieta mokslo istorijoje", kiek daugiau vietos skiriantis Niutono nuopelnams mechanikai). Prie istori­ nių darbų galima priskirti ir įdomią A. Jakšto mokslo populiarinimo knygelę „Trys garsiausieji matematikos klausimai" (1924), skirtą skritu­ lio kvadratūros, kubo dvejinimo ir kampo trisekcijos uždavinių istorijai. Be to, Matematikos—gamtos fakultetas išleido pirmuosius lietuvių kalba aukštosios matematikos ir astronomijos vadovėlius8, kurie, be tiesioginės paskirties, reikšmingi ir lietuviškų matematikos terminų kū­ rimui. Kai kuriuos matematikos kursus, užrašytus studentų, išleido stu­ dentų Matematikų—fizikų draugija9. FIZIKA IR GEOFIZIKA 1922 m. statutas numatė dvi fizikos katedras. Iš pradžių įsikūrė tik eksperimentinės fizikos katedra, 1930 m. statutu pavadinta tiesiog fizi­ kos katedra. Ją suorganizavo prof. V. Čepinskis, išbuvęs jos vedėju iki 3 Folkas O. Apie kompleksinių funkcijų išdėstymą Ermito ir Liagero funkcijomis.— Matematikos-gamtos fakulteto darbai, t, II, 1923 ir kt. 4 Stanaitis O. Iš Liamė funkcijų teorijos.—Matematikos-gamtos fakulteto darbai, t. XI, 1937; Apie Liamė ir giminingų funkcijų integralines lygtis.— Ten pat, t. XIII, 1939. 5 Folkas O. Apie paviršius, turinčius izogonalinius tinklus iš pastovaus geodezinio kreivumo kreivių.— Ten pat, t. V, sąs. 1, 1930, p. 177—219. 6 Katilius P. Apie rombinius tinklus ir erdvės dalinimą celėmis.— Ten pat. 7 Žemaitis Z. Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor.— Ten pat, p. 177—219. 8 Folkas O. Paprastųjų ir dalinių diferencialinių lygčių teorijos paskaitos. K., 1929, 517 p.; Katilius P. Analizinė geometrija. K., 1940, p. 508; Slavėnas P. Astronomija, d. I. K., 1938, 316 p. 9 Pvz., Biržiška V. Įvadas į analizę. Paskaitos, skaitytos Lietuvos universitete 1926 m.; Integralinio skaičiavimo pagrindai, d. I—II. 1927, 1928; Matematiškosios tikimybių teori­ jos pagrindai, 1930; Folkas O. Aukštoji algebra, 1925; Analitinė mechanika. Paskaitos, skaitytos Lietuvos universitete 1928—1929 m. (pagal autoriaus rankraštį); Katilius P. Ana­ lizinės geometrijos paskaitos. K., 1936 (pagal autoriaus rankraštį); Šernas P. Sferinė tri­ gonometrija. Paskaitų kursas. K., 1925; Kodatis B. Astronomijos paskaitos. K., 1926. 10. Vilniaus universiteto istorija, II t.

289

1926 m. Į kiek vėliau, 1922 m., įsteigtą teorinės fizikos katedrą docentu buvo paskirtas Kęstutis Šliūpas (nuo 1929 m. ekstraordinarinis profeso­ rius), 1926—1931 m. ėjęs ir katedros vedėjo pareigas, 1926 m. fizikos katedros docentu buvo pakviestas Ignas Končius (1932 m. ekstraordi­ narinis profesorius), nuo 1931 m. buvęs katedros vedėju. Nuo pat fizikos katedros įkūrimo joje laborantu dirbo Povilas Braz­ džiūnas, vėliau tapęs jos docentu. Jaunesniojo personalo etatus katedro­ je buvo užėmę M. Kaveckis (1922), K. Šakenis (1925), V. Jakovickis (1925—1928), P. Lesauskas (1926—1927), D. Jurkus (1927—1928). Nuo 1928 m. į katedrą atėjo Antanas Puodžiukynas, o vėliau prisijungė buvę fizikos katedros auklėtiniai Antanas Žvironas (1926—1940), Kazimieras Baršauskas (1929—1930) ir Adolfas Jucys (1933—1940). Pagalbiniais per­ sonalo nariais (demonstratoriais technikais) katedroje dirbo K. Dambraus­ kas (1923—1924) ir A. Glodenis (nuo 1924 m.). Geofizikos ir meteorologijos katedrą 1923 m. pradėjo organizuoti per­ ėjęs iš fizikos katedros ir pakeltas docentu Kazys Sleževičius (nuo 1930 m. ekstraordinarinis profesorius). Vyr. asistentu 1924—1936 m. buvo Lietuvos meteorologijos biuro vedėjas Steponas Olšauskas, 1936— 1940 m.— Ignas Saldukas. Pagrindinis fizikos specialybės studentams skaitytas kursas buvo eksperimentinė fizika su privalomais laboratoriniais darbais. Ją pirma­ sis skaitė prof. V. Čepinskis, tuomet išleidęs 7 dalis fizikos paskaitų, o nuo 1926 m.— I. Končius, vedęs ir fizikos seminarą. Prof. K. Šliūpas iki mirties (1932) skaitė teorinę fiziką, termodinamiką ir fizikos istoriją. Doc. P. Brazdžiūnas — teorinę optiką, elektrodinamiką ir termodinami­ ką, doc. A. Žvironas — fizikos istoriją. Prof. K. Sleževičius skaitė geo­ fiziką su meteorologija, eksperimentinės fizikos dalį ir fizikos metodi­ ką. Būdinga, kad studentai fizikai kartu su chemikais klausė ir neorga­ ninę bei fizinę chemiją. Net fizikų diplominiai darbai būdavo duodami ne tik iš fizikos ar geofizikos, bet ir iš fizinės chemijos (vadovas prof. V. Čepinskis). Buvo net nedidelė tarpinė fizikos—chemijos specialybė. Privalomas matematikos disciplinas fizikai klausė su matematikais. Svarbiausias fizikos katedros uždavinys buvo mokomasis darbas, ku­ riam reikėjo skirti visas jėgas ir laiką. Nepaprastai trūko patalpų, daug rūpesčio kėlė lėšos, svarbi problema buvo ir kadrų ruošimas. Iki 1931 m. fizikos katedra buvo įsikūrusi universiteto I rūmuose ir turėjo 3 kambarius. Padėtis pagerėjo, 1931 m. pastačius Viesulavoje (Aleksote) Fizikos—chemijos institutą su specialiai pritaikytomis patal­ pomis ir dviem didelėmis per du aukštus amfiteatrinėmis auditorijomis. Fizikos katedrai buvo skirta viena tų auditorijų (apie 200 vietų) ir 10 kambarių laboratorijoms, kabinetams ir bibliotekai. Instituto šeimi­ ninkus— fizikus ir chemikus — varžė tai, kad jų patalpomis naudojosi ir 290

nemažas Technikos fakultetas (Technikos instituto rūmai turėjo būti pa­ statyti vėliau). Mokslinio tyrimo darbas fizikos katedroje, be K. Šliūpo darbų, ne­ reikalavusių ypatingesnių laboratorinių sąlygų, bei P. Brazdžiūno moks­ linių tyrinėjimų užsienyje, iki 1928 m. iš viso nebuvo dirbamas. Jis suintensyvėjo tik antrajame katedros dešimtmetyje. Organizuoti kated­ roje mokslinį darbą ypač svarbu buvo po 1933 m., grįžus iš užsienio komandiruotiems mokslo personalo nariams, kuriems reikėjo kuo grei­ čiausiai sudaryti sąlygas tęsti pradėtus tyrinėjimus. Per 1922—1940 m. fizikos katedroje išsiskyrė kelios darbo sritys ir kryptys. Fakulteto galimybės nulėmė tai, kad pirmiausia imta tobulinti labo­ ratorinę ir demonstracinę techniką. Pavyzdžiui, K. Šliūpas 1924—1927 m. žymiai patobulino reikalingų labai tikslioms laboratorinėms svarstyk­ lėms kvarco spyruoklių gamybos technologiją. Be to, jis sukūrė naują dinaminį būdą elastingumo moduliui (Jungo moduliui) surasti, papras­ tesnį už žinomą Sirlio metodą; atitinkama svyravimo periodo formulė buvo jo išvesta dimensijų metodu, vieną konstantą nustatant iš eksperi­ mentų. Grynai matematiškai tą formulę 1946 m. išvedė Henrikas Horodničius. Anksti imtasi tyrinėti gyvsidabrio spektro linijų kitimas elektrinia­ me lauke (Starko efektas) ir magnetiniame lauke (Zėmano efektas). P. Brazdžiūnas 1926—1928 m. Ciuricho universitete tyrė vienos gyvsi­ dabrio rezonansinės linijos (2537 angstremų bangos ilgio) Starko efektą, lygindamas jį su Zėmano efektu. Netikėtas rezultatas: eksperimentų duomenys gerai sutapo su žinomais teoriniais rezultatais tik silpnajame magnetiniame lauke, o stipresniajame (nuo 200 gausų) Starko efektas visai išnykdavo. Tai buvo patikrinta įvairiais būdais, bet nebuvo iki galo išaiškinta. Ciuricho universitetas už darbą apie Starko efektą su­ teikė P. Brazdžiūnui daktaro laipsnį. A. Žvironas 1931—1933 m. Ciuricho universiteto Fizikos institute tyrė tos pačios linijos hipersmulkiosios struktūros Zėmano efektą. Darbą iki 1936 m. tęsė Kauno universitete, bet dėl chroniško apsinuodijimo gyvsidabrio garais turėjo jį nutraukti. Žvironas teoriškai paaiškino gau­ tus naujus rezultatus (pvz., linijų intensyvumo maksimumus) ir bendra­ darbiavo su žymiais fizikais teoretikais, kurie domėjosi jo darbais. 1936—1940 m. jis buvo žurnalo „Gamta" redaktorius. Daugelyje žurnalo straipsnių gamtos mokslų klausimai nušviečiami materialistiniu požiūriu. Trečioji problema — tai paladžio vielos laidumo tyrimai. A. Puodžiukynas 1928—1936 m. Kauno universitete tęsė dar Vienos universi­ tete (baigė 1927 m.) pradėtus paladžio vielos elektrinio laidumo mata­ vimus, kintant vielos struktūrai nuo temperatūros ir absorbuotų dujų (azoto ar vandenilio). (Paladis — metalas, turįs įdomių ir svarbių techni­ 10*

291

kai savybių.) Buvo stengiamasi išaiškinti paladžio varžos kitimo mecha­ nizmą. Vielos aktyvumui padidinti Puodžiukynas ją bombardavo gyvsi­ dabrio jonais savo surastu metodu. Kaitinant suaktyvintą vielą vandeni­ lio dujose ir po to šalinant vandenilį vakuume, vielos varža visą laiką mažėjo, o akyto paladžio — didėjo. Tad didžiausios įtakos paladžio var­ žai turėjo jo struktūra. Už tuos darbus A. Puodžiukynui buvo suteiktas daktaro laipsnis. Kosminių spindulių tyrimai. K. Baršauskas 1936—1937 m. Sarlotenburgo aukštosios technikos mokyklos (Berlyne) Fizikos institute ir po to Kauno universitete tyrė antrinius kosminius spindulius, kurie iš kosmo­ so pereina per tankią medžiagą, pvz., švino ar betono sluoksnį („spin­ duliai iš instituto lubų"). Sudėtinga skaitiklių sistema buvo matuojami išeiną iš vieno centro spinduliai ir jų energijos pasiskirstymas, tirta antrinių spindulių prigimtis. Teoriniai elektrono išlaisvinimo darbo ir termų energijos skaičiavi­ mai. Vienintelis Kaune paruoštas fizikas teoretikas A. Jucys 1933— 1944 m. sprendė integrodiferencialines Hartrio ir Foko lygtis jų pačių apytiksliais metodais. Šiuo būdu jis tyrė kalio atomą ir anglies neutralų atomą (C) bei jonus (C bei C4). Tobulindamas metodą, Jucys surado paprastą būdą vidiniam potencialui ir jo svyravimams apskaičiuoti. A. Jucys dusyk buvo komandiruotas į Angliją: 1938 m. vasarą Man­ česterio universitete konsultavosi su vienu iš lygčių ir metodo autorių prof. D. Hartriu, o 1939—1940 m. gilino teorines fizikos žinias Kembridžo universitete. Po karo A. Jucys tęsė savo darbus, įtraukdamas di­ delį būrį mokinių. Čia jam teko bendrauti ir su antruoju minėtų lyg­ čių autorium — TSRS MA akademiku V. Foku10. Geofizikos katedros, perėjusios 1931 m. į Fizikos—chemijos instituto rūmus, mokslinė veikla buvo daugiausia susijusi su Lietuva ir joje vyk­ domais darbais. Katedra organizavo 1929 m. vasario 9 d. nukritusio prie Andrioniškio (Anykščių ra j.) meteorito ieškojimą ir tyrimą, įtraukdama į darbą astronomą doc. B. Kodatį, apskaičiavusį orbitą, ir mineralogą prof. M. Kaveckį, ištyrusį rastus meteorito gabalus. Katedra drauge su Susisiekimo ministerija organizavo 1930 m. Bal­ tijos jūros prie Lietuvos pakraščių magnetinius matavimus: prie šių darbų prisidėjo ir fizikos katedros vyr. asistentas P. Brazdžiūnas, kuris 1929 m. buvo dirbęs Potsdamo magnetinėje observatorijoje. Katedros vedėjui prof. K. Sleževičiui vadovaujant, drauge su Karo topografijos skyriumi buvo atlikti 1930—1932 m. gravimetriniai darbai ties trianguliacijos punktais, kurie įėjo į Pabaltijo valstybių Geodezinės komisijos nustatytą tinklą. 1936—1938 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta magnetinė nuotrau­ ka. Ja remdamasis, prof. K. Sleževičius sudarė Žemės magnetizmo žemė­ 292

lapius ir 1936 m. pirmasis aptiko didžiausią Pabaltijyje Tumasonių (Ro­ kiškio raj.) — Subatės (Latvijos TSR) magnetinę anomaliją. K. Sleževi­ čius ją išmatavo kartu su Rygos universiteto profesorium K. Jungu. Pagal gravimetrinius ir magnetinius duomenis geologas techn. dr. S. Blinstrubas priėjo išvadą, kad šią anomaliją sukelia geležingos uolie­ nos kristaliniame guolyje. CHEMIJA Matematikos—gamtos fakultete chemijai buvo skirtos 3 katedros: ne­ organinės ir analizinės chemijos, organinės chemijos, fizinės chemijos ir elektrochemijos. Neorganinės ir analizinės chemijos katedrą organizavo Matemati­ kos—gamtos fakulteto prof. F. Butkevičius. 1922 m. P. Juodakis buvo paskirtas antruoju profesoriumi (nuo 1934 m. katedros vedėjas). Jaun. mokslo personalą sudarė: vyr. asistentai M. Buivydaitė (1922—1940), V. Cipseris (1922—1940), Austrijos pilietis, dirbęs pagal sutartį, B. Pra­ puolenis, J. Krasauskas, K. Daukšas (1933—1940) ir J. Kriaučiūnas (1938— 1940). K. Daukšas 1937—1938 m. tobulinosi Graco universitete. Organinės chemijos katedrą organizavo prof. A. Purenąs, kuris visą laiką buvo šios katedros vedėju. Jaun. mokslo personalą sudarė: D. Kladiščevas (1924—1930), A. Zubrys (1927—1940), K. Kladiščėvas (1930— 1940). Be to, katedroje nuo 1926 m. privatdocentu dirbo N. Šapira. Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedrą 1926 m., atsisakęs fizi­ kos katedros vedėjo pareigų, organizavo prof. V. Čepinskis, kuris iš­ buvo katedros vedėju iki 1936 m., kol išėjo į pensiją. Jaun. mokslo per­ sonalą sudarė: vyr. asistentas J. Matulis (1930—1936), vyr. asistentas J. Janickis (1933—1940) ir V. Kaikaris (1936—1940). 1936 m. katedros vedėjo pareigas perėmė privatdocentas J. Matulis. Chemijos katedros personalas skaitė šias paskaitas: V. Čepinskis — fizinę chemiją, elektrochemiją, F. Butkevičius — neorganinę chemiją, analizinę chemiją, P. Juodakis — neorganinę ir organinę chemiją Medi­ cinos fakulteto studentams ir nuo 1934 m.— neorganinę chemiją Ma­ tematikos—gamtos ir Technikos fakulteto studentams, A. Purenąs — organinę chemiją, J. Matulis — fizinę chemiją, elektrochemiją, K. Dauk­ šas— analizinę chemiją ir neorganinę chemiją, J. Janickis — priešlėk­ tuvinę ir priešgaisrinę apsaugą, vadovavo chemijos seminarui, A. Zub­ rys — neorganinę ir organinę chemijas Medicinos fakulteto studentams,10 10 Plačiau apie fizikų mokslinį darbą žr.: Dunduly t ė I. Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto fizikos katedroje 1922—1940 m — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 4(53). V., 1975, p. 113—128. 293

N. Šapira— biochemiją, chemijos istoriją, organinių junginių teoriją (neprivalomas kursas). Iki 1931 m. chemijos katedros buvo universiteto I rūmuose. Patalpų turėjo labai mažai. Persikėlus į Fizikos—chemijos rūmus, padėtis žy­ miai pagerėjo. Prof. F. Butkevičius su katedros nariais pradėjo organi­ zuoti mokslo tiriamąjį darbą. Po profesoriaus mirties darbą tęsė K. Dauk­ šas (šarminių metalų osmiatai ir osmenatai, niobio junginiai), V. Cipseris (galio chloridai) ir M. Buivydaitė (rutenio junginiai). Organinės chemijos katedroje mokslo darbą dirbo N. Šapira — tyrė benzilo rūgštį, A. Zubrys — karotinoidus, fitoksantinus-ksantofilus ir zeksantinus, K. Kladiščevas — monozus ir organinių bazių junginius. Fizinės chemijos katedros vedėjas prof. V. Čepinskis buvo vienin­ telis iš vyresnės fakulteto kartos tinkamai pasiruošęs mokslo tiriamajam darbui, bet dėl administracinių pareigų (7 metus buvo universiteto rek­ torium ir 1 —■prorektorium) negalėjo visiškai atsidėti moksliniam dar­ bui. Jis su keliais mokiniais tyrinėjo jonų antropiją, tačiau šios srities darbams trūko brangios aparatūros. V. Čepinskis paruošė du gabius mo­ kinius: J. Matulį ir J. Janickį. 1931—1933 m. J. Matulis buvo komandiruotas į Leipcigo universi­ tetą, kur studijavo fiziką pas P. Debai, elektrochemiją — M. Leblaną, koloidų chemiją — Volfgangą Ostvaldą ir, vadovaujamas prof. F. Veigerto, tyrė fotodichroizmo reiškinius sidabro halogenidų sluoksniuose ir organinių dažų kolodijaus bei želatinos sistemose. Už šį darbą Kauno uni­ versitete jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. Grįžęs tęsė mokslinį darbą, tirdamas Veigerto efektą ir fotocheminius procesus sidabro halogenidų želatinoje. J. Janickis daktaro disertaciją buvo apgynęs Drezdeno Aukštojoje technikos mokykloje. Dirbdamas Kauno universitete, jis tyrė selenitinės rūgšties druskas. Chemijos katedrų personalas daug nuveikė, aprūpindamas studen­ tus mokomąja literatūra lietuvių kalba. 1928—1933 m. išėjo V. Če­ pinskio parengto fizinės chemijos vadovėlio keturios dalys, 1929— 1932 m.— trys F. Butkevičiaus analizinės chemijos vadovėliai, 1925 m.— A. Pureno išverstas A. Holemano organinės chemijos vadovėlis, 1931 m.— A. Zubrio organinės chemijos praktikos darbai. 1936 m. studentų chemikų draugijos pastangomis buvo išleisti kai kurie chemijos personalo paruošti kursai: J. Matulio „Fizinės chemi­ jos praktikos darbai" I ir II dalys, V. Cipserio „Kompleksinių junginių pagrindai" ir K. Daukšo „Kiekybinė analizė". 1922—1940 m. chemijos ciklą baigė 47 studentai. Jie dirbo daugiau­ sia mokytojais vidurinėse mokyklose arba ėjo įvairias pareigas pra­ monės ir administracijos įstaigose. 294

MINERALOGIJA, GEOLOGIJA Matematikos—gamtos ir Technikos mokslų fakultetuose geologijos disciplinos dėstytos nuo pat universiteto įsteigimo. Jų pradininkas buvo statybos ir statybinių medžiagų technologijos katedros vedėjas prof. P. Jodelė, kuris Matematikos—gamtos fakulteto klausytojams skaitė geologijos ir mineralogijos, kristalografijos, o Technikos mokslų fakul­ tete „pritaikomosios geologijos, petrografijos su mineralogija ir geolo­ gija1' kursus11. Netrukus įsteigiama ir mineralogijos katedra, kuriai nuo 1923 m. rudens vadovauti pradeda docentas M. Kaveckis. Be jo, katedroje dirba asistentu inžinierius Z. Novickis. Geologijos katedra įsteigiama 1923 m. Vedėju pakviečiamas iš Olandijos G. Smit Sibinga. Vyr. asistentu ski­ riamas iš Tarybų Rusijos grįžęs kalnų inžinierius M. Tomašauskas, la­ borantu— chemijos studentas J. Ošmianas, techniniu darbuotoju — S. Jučas. Iš nedidelių lėšų pradėta komplektuoti speciali literatūra, ko­ lekcijos, mokymo bei tiriamojo darbo priemonės12. 1925 m. pradžioje G. Smit Sibingai pasitraukus, geologijos katedros vedėju skiriamas docentas M. Tomašauskas. 1925 m. katedroje pradeda dirbti asistentu buvęs Petrogrado Kalnų instituto dėstytojas J. Dalinkevičius ir tuo metu dar universiteto studentas Č. Pakuckas. 1929 m. katedroje dirbti priimamas M. Martinaitis. 1926 m. mirus M. Tomašauskui, abi katedros sujungiamos į vieną mineralogijos ir geologijos katedrą, kuriai vadovauja doc. M. Kaveckis. Katedros darbuotojai turėjo nemaža paskaitų, nes geologijos discip­ linas dėstė fizikams, chemikams, biologams, busimiesiems inžinieriams Technikos fakultete. M. Kaveckis nuo 1923 m. skaitė kristalografiją, mi­ neralogiją, o nuo 1926 m.— ir geologiją. J. Dalinkevičius skaitė įvadą į geologiją, petrografiją, fizinę geologiją, istorinę geologiją. Stratigra­ fiją, regioninę geologiją, paleontologiją dėstė Č. Pakuckas (nuo 1931 m.; iki to laiko skaitė M. Kvašninas-Samarinas). 1935 m. Matematikos—gamtos fakultete, keičiant mokymo planus, biologijos skyriuje pradėjo veikti vadinamasis „geologijos—geografijos ciklas iš geologijos ir geografijos mokslų grupių"13. Nuo tų metų rudens imta ruošti geologus, ir katedros personalas turėjo pradėti skaityti ke­ letą naujų dalykų. Geologijai dėstyti iš pradžių labai trūko ekspozicinės medžiagos, tad stengtasi įvairiais būdais jos pasirūpinti. 1929 m. katedra, gavusi 11 Dalinkevičius J. Lietuvos universiteto Kaune geologinės katedros ir jų veikla.— Kn.: Lietuvos geologija ir profesorius Mykolas Kaveckis. V.—K., 1969, p. 43. 12 Ten pat. 13 Ten pat, p. 55.

295

geresnes patalpas, pradėjo tvarkyti kabinetus, muziejaus ekspoziciją. Jame tuo metu buvo sukaupta apie 2000 mineralų ir uolienų pavyzdžių, meteoritų, brangakmenių. Kolekcijas labai kruopščiai prižiūrėjo ir tvarkė M. Martinaitis. Geologinę ekspoziciją populiarino unikalūs mūsų krašto radiniai: 1929 m. prie Andrioniškio ir 1933 m. netoli Žemaitkiemio nukritę meteoritai (bendras svoris daugiau kaip 45 kg)14. Ypač vertingas Andrioniš­ kio meteoritas — tai vienintelis šargotitas Tarybų Sąjungoje. Pirmieji katedros geologai labai stengėsi, kad Lietuvos geologijos mokslas neatsiliktų nuo savo laiko mokslo. M. Kaveckis nuo 1927 m. ne kartą vyko į užsienio mokslo centrus (Lenkijos, Austrijos, Čekoslo­ vakijos, Prancūzijos, Vokietijos) tobulintis, įsigyti patirties, studijavo garsiąsias geologijos kolekcijas, dalyvavo ekspedicijose. Už darbą ,,Lie­ tuvos geologijos pagrindai ir remiantis gręžinių daviniais senesnių pa­ darų geologinio žemėlapio sudarymas"15 1931 m. Prahos universitetas M. Kavęckiui suteikė gamtos mokslų daktaro laipsnį. J. Dalinkevičius 1931 m. lankėsi Rygos, Tartu universitetuose. 1932— 1933 m. jis tris semestrus tobulinosi Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Austrijos, Jugoslavijos geologijos centruose. 1933 m. Graco universite­ te apgynė daktaro disertaciją iš geologijos—mineralogijos mokslų. Nuo 1936 m. mineralogijos ir geologijos katedroje pradėjo veikti du kabinetai: mineralogijos (vad. M. Kaveckis) ir geologijos (vad. J. Da­ linkevičius). Padalyta buvo ir muziejaus ekspozicija. Mineralogijos kabinetas (M. Kaveckis, M. Martinaitis, S. Jučas) nagrinėjo hidrogeolo­ giją ir mineralogijos žaliavas, o geologijos (J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas, J. Rugienius)— prekvartero sistemų faunos, biologijos, stratigra­ fijos, taip pat kvartero geomorfologijos ir stratigrafijos problemas. Mineralogijos ir geologijos katedros darbuotojai daug tyrinėjo kraš­ to geologinę sandarą bei mineralines žaliavas. Dar 1924 m. vasarą jie iš­ vyko į pirmąją žvalgomąją geologijos ekspediciją Dubysos ir Ventos slėniuose ir surinko nemaža pavyzdžių iš šiaurės Lietuvos juros, permo ir devono sistemų. Ekspedicijos medžiagą G. Smit Sibinga, išvykdamas iš Lietuvos, išsivežė ir, savaip interpretuodamas, paskelbė po metų Olan­ dijoje. Dalyvavęs šioje ekspedicijoje doc. M. Tomašauskas paskelbė jos ataskaitą16. 1925 m. padaromas pirmasis gręžinys, surengiama mineralinių žalia­ vų žvalgymo ekspedicija Nemuno slėnyje (tiriama Skirsnemunės apylin­ kių kreidos sistema), pajūryje, Žemaičių aukštumose. Tais pat metais katedros darbuotojai vyksta į šiaurės rytų Lietuvą, tikėdamiesi aptikti geležies rūdos pėdsakus. 1926 m. M. Kaveckio grupė nuodugniai tyrinėjo Lietuvos požemi­ nius vandenis, mineralinius šaltinius palei Nemuną (Birštonas, Stakliš­ kės, Nemunaitis, Merkinė ir kitur). Kartu buvo išžvalgyta nedideli krei­ 296

dos bei klintinių tufų telkiniai. Baltijos pajūryje ieškota gintaringos že­ mės sluoksnių. J. Dalinkevičius organizavo sistemingus stratigrafinius, paleontologi­ nius geologijos tyrimus, taip pat intensyviai žvalgė Lietuvos minera­ lines žaliavas, išryškėjo pagrindinės mineralinių žaliavų — molio, gipso, kreidos, klinčių, dolomito, kvarcinio smėlio — atsargos, sudaryti jų pa­ plitimo žemėlapiai1415617. Jau tada atkreiptas dėmesys į Akmenės apylinkių klintis ir Anykščių kvarcinį smėlį. Ketvirtajame dešimtmetyje išsiplėtė geologų lauko tyrimų geogra­ fija. Kraštas tiriamas tolygiau. Be upių slėnių, vis daugiau maršrutų (dažniausiai arkliais) eina takoskyromis, kalvoto moreninio reljefo aukš­ tumomis. Ekspedicijose dalyvauja katedros specializuojami studentai. Šio laikotarpio tiriamieji geologijos darbai buvo ypač reikšmingi. J. Da­ linkevičius, tyrinėdamas devono, triaso, juros, kreidos, neogeno ir kvar­ tero sistemas, padėjo pagrindus pirmosioms Lietuvos geologinės sąran­ gos schemoms. 1930 m. jis paskelbė pirmąjį Lietuvos, o kartu ir Pabal­ tijo pokvarterinio (esančio po kvartero nuogulomis) paviršiaus scheminį žemėlapį18, o 1932 m.— pirmąjį Lietuvos geologinį žemėlapį19. Universiteto geologai gerai pasireiškė tarptautiniame kolektyvinia­ me darbe — dalyvavo Europos kvartero žemėlapio, kurį redagavo Le­ ningrado (VSEGEI) mokslininkas S. Jakovlevas, sudaryme. Gavę užsa­ kymą, per vienerius metus, pasidaliję Lietuvą (M. Kaveckis — Žemai­ tiją, J. Dalinkevičius — Aukštaitiją, Č. Pakuckas— Sūduvą), sudarė pirmąjį Lietuvos kvartero žemėlapį. 1937 m. įvyko XVII tarptautinis geologų kongresas Maskvoje ir Leningrade, kurio darbe bei lauko eks­ kursijose dalyvavo taip pat J. Dalinkevičius. Universiteto geologai kartu atliko pirmus sisteminius paviršiaus geo­ morfologinius darbus, priklausančius geografijos mokslams20. Pakuckas paskelbė darbų apie glaciomorfologiją. 1937—1939 m. J. Dalinkevičiaus 14 Kaveckis M. Meteoritas, kritęs Lietuvoje 1929 m. vasario 9 d.— Matematikos-gam­ tos fakulteto darbai, 1930, t. V, p. 131—170; Žemaitkiemio meteoritas — Ten pat, 1935, t. IX, p. 309—339. 15 Ten pat, 1930, t. V, p. 585—675. 16 Tamošauskas M. Geologinės ekspedicijos 1924 m. darbų prirengiamoji apyskaita.— Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai, 1924—1926 m., t. III, p. 5—23. 17 Dalinkevičius J. Lietuvos mineralinės žaliavos.—„Technika ir ūkis", 1939, Nr. 1, p. 2—10. 18 Dalinkevičius J. Lietuvos ir jos pakraščių pagrindinis (podiliuvinis) reljefas.—„Kosmos", 1930, t. XI, p. 145—154. 19 Dalinkevičius J. Lietuvos devonas ir jo ryšiai su Latvijos devonu.— Matematikosgamtos fakulteto darbai, 1932, t. IV, p. 91—138. 20 Pakuckas Č. Pietinės Lietuvos glacialiniai elementai.—„Kosmos", 1934, t. XV, p. 185—190; Galinių morenų kryptis Rytinės Lietuvos aukštumose ir aukštumų kilmė.— „Kosmos", 1936, t. XVIII, p. 323—334; Dalinkevičius J. Lietuvos reljefo formos ir jų kil­ mė.—„Mūsų žinynas", 1935, t. XXIX, p. 108—116. 297

sudarytas Lietuvos geologijos žemėlapis nusistovėjo, ir jo pagrindiniai bruožai iki šiol beveik nepasikeitė. 1939 m. Lietuvos inžinierių ir architektų II suvažiavimo proga geo­ logijos kabinetas surengė parodą, o J. Dalinkevičius išleido brošiūrą „Lietuvos mineralinės žaliavos". Šiame leidinyje paskelbti nauji Lie­ tuvos geologinis ir glaciomorfologinis žemėlapiai (1:3 000 000 mastelio). Atgavus Vilniaus kraštą, Kauno universiteto geologai gvildeno grą­ žintų teritorijų tyrimo klausimus21. 1940 m. gegužės mėn. Kauno univer­ sitete vyko lietuvių—latvių geologų I suvažiavimas, buvo organizuo­ tos pažintinės ekskursijos prie Jiesios atodangų, į Papilę ir Alkiškių— Menčių apylinkes. 1940 m. rudenį kartu su Matematikos—gamtos fakultetu į Vilnių per­ sikėlė mineralogijos ir geologijos katedra su abiem kabinetais. GEOGRAFIJA, METEOROLOGIJA, HIDROLOGIJA

Iki 1927 m. Matematikos—gamtos fakultete geografijos katedros ne­ buvo, bet botanikos bei zoologijos studentams doc. T. Daukantas skaitė privalomas geografijos paskaitas. Tuo laiku įsteigtai geografijos katedrai jis ir vadovavo; nuo 1932 m.— prof. K. Pakštas. Vyr. asistentu dirbo K. Bieliukas, o nuo 1937 m., gavus antrą asistento etatą, ir V. Viliamas. K. Pakštas skaitė regioninės geografijos, ekonominės geografijos, geografijos metodikos, antropogeografijos paskaitas, dirbo mokslo dar­ b ą — buvo klimatologijos specialistas. 1926 m. išėjęs jo veikalas „Lie­ tuvos klimatas" ikitarybinio laikotarpio Lietuvoje buvo vienintelis ir ge­ riausias šios srities darbas22. Už jį Friburgo universitetas suteikė K. Pakštui mokslų daktaro laipsnį. Be to, K. Pakštas vadovavo 1934 m. įkurtai Lietuvos Geografų draugijai. K. Pakšto ekonominės geografijos koncepcijos buvo idealistinės. Jis pervertino geografinės aplinkos įtaką visuomenės ekonominei pažangai. Nedarbą siūlė spręsti planinga emi­ gracija. Svarbus universiteto geografų tyrinėjimų baras buvo ežerotyra. Nuo 1933 m. tyrinėta (vadovavo K. Bieliukas) keliasdešimt didžiausių Lie­ tuvos ežerų gelmės23. Lietuvos ežerus tyrė ir Technikos fakultete. S. Kolupaila paskelbė Lietuvos ežerų apžvalgą24, pridėdamas didelį literatūros sąrašą. Jis ypač atkreipė dėmesį į Lietuvos kalvotų sričių ežerynų geografines savybes. Mineralogijos ir geologijos katedroje dirbęs Č. Pakuckas geomorfolo­ giniuose straipsniuose palietė Lietuvos ežerų dubenų kilmę, pateikė pir­ mą genetinę jų klasifikaciją. Ežerų hidrobiologijos klausimais rašė uni­ versiteto biologai. 298

Meteorologijos ir geofizikos mokslų pagrindus universitete sukūrė didelis šių mokslų specialistas, Odesos universiteto auklėtinis K. Sle­ ževičius. Jis nuo pat pradžių skaitė geofizikos ir meteorologijos kur­ sus, 1923 m. Matematikos—gamtos fakultete įkūrė geofizikos kabinetą. Prie kabineto veikė meteorologijos komisija, kuri metodiškai vadovavo Lietuvos meteorologinių stebėjimų tinklo darbui, tvarkė ir skelbė gautą medžiagą; 1924 m. buvo paskelbtos pirmosios apibendrintos stebėjimų suvestinės2123425. Sunkiomis sąlygomis K. Sleževičius kaupė mokslinę Lie­ tuvos meteorologijos medžiagą, tyrimo prietaisus ir mokymo priemones. Jis paruošė ir išleido (rotatorium) geofizikos paskaitų 5 sąsiuvinius26, kurie ilgai buvo pagrindinė literatūra studentams. 1930 m. geofizikos kabinetas perorganizuojamas į geofizikos ir me­ teorologijos katedrą, kurios vedėju visą laiką buvo K. Sleževičius. Ka­ tedroje 14 meteorologų parašė ir apgynė diplominius darbus. 1930—1934 m. K. Sleževičiaus vadovaujama geofizikos ir meteorolo­ gijos katedra tyrė gravimetriją ir magnetometri ją, sudarė Lietuvos gra­ vim etri os žemėlapį. 1936—1938 m. kartu su asistentu I. Salduku K. Sle­ ževičius atliko Lietuvos magnetinę nuotrauką ir sudarė magnetinius žemėlapius, kuriuose pažymėjo Tumasonių (Rokiškio raj.) bei kitas mag­ netines anomalijas. Šiems didžiuliams darbams, kuriuos atliko pavieniai žmonės, reikėjo milžiniško pasiaukojimo. K. Sleževičius, dirbdamas tiriamąjį darbą, palaikė kūrybinius ryšius su tarybiniais mokslininkais, lankėsi Slucko magnetinėje ir Leningrado geofizikos observatorijose. Lankėsi jis ir Vokietijoje (1925 ir 1928 m.), Suomijoje (1929), Danijoje (1930). Geofizikos ir meteorologijos katedra, kartu su kitais universiteto dar­ buotojais (S. Kolupaila, asist. S. Olšauskas) organizavo Lietuvos hidro­ meteorologinių stebėjimų tinklą, padėjo tvarkyti ir skelbti stebėjimų me­ džiagą. I. Končius parašė pirmąjį lietuvišką meteorologijos vadovėlį27 aukštosioms ir žemės ūkio mokykloms, taip pat išleido meteorologiją žemdirbiams28, išspausdino metodinių straipsnių. Iš meteorologijos darbų paskelbė A. Žvironas, J. Šopauskas. 21 Pakuckas Č. Vilniaus krašto pleistoceno klausimai.—„Kosmos", 1940, t. XXI, p. 98— 106; Dalinkevičius J. Vilniaus geologinis profilis ir apatiniojo paleozojaus klausimas Lie­ tuvoje.— Ten pat, p. 65—97. 22 Ščemeliovas V. Meteorologija Lietuvoje iki 1940 m.— Kn.: Hidrometeorologiniai straipsniai, t. IL V., 1970, p. 10. 23 Bieliukas K. Dovinės baseino ežerai.— Matematikos-gamtos fakulteto darbai, t. XI, sąs. 2, 1937, p. 1— 120; 28 Trakų apskrities ežerų morfometrija.— Ten pat, p. 121— 163. 24 Kolupaila S. Lietuvos ežerai.—„Kosmos", 1932, Nr. 7—12, p. 329—344. 25 Meteorologinių observatorijų daviniai Lietuvoje 1924 metais. K., 1926. 26 Sleževičius K. Geofizikos paskaitos, sąs. I—V. K., 1927— 1930. 27 Končius I. Meteorologija. K., 1924. 28 Končius I. Ūkininko dangus. Šiauliai, 1925.

299

Ženklūs universiteto upių hidrologijos darbai. Nuo pat pradžių Tech­ nikos mokslų fakultete dėstomos hidrologinės disciplinos, 1925 m. įstei­ giamas hidrotechnikos kabinetas, hidrologijos ir hidraulikos katedra. Hidrologijos darbai minėtoje katedroje ir kabinete glaudžiai susiję su S. Kolupailos, dėsčiusio universitete nuo 1922 m. (nuo 1926 m. profeso­ rius), veikla. (S. Kolupaila — Maskvos Matavimo instituto auklėtinis; bai­ gė j į — 1915 m., profesorium ten išrinktas— 1919 m., į Lietuvą sugrįžo 1921 m.) Technikos fakultete inžinerijos specialybių studentams jis visą laiką skaitė hidrologiją, hidrometriją, hidrauliką, skaičiavimo techniką. Beje, jo paskaitos buvo įdomios ir studentų mėgstamos. Upių hidrologinius tyrinėjimus atlikti neįmanoma buvo be ilgų jų re­ žimo stebėjimų. Po karo Lietuvos hidrometrijos archyvai buvo išblaškyti, stebėjimo tinklas menkas, jo veikla sutrikusi. Šiam sunkiam atkuriama­ jam darbui tuo metu vadovauti ir ėmėsi S. Kolupaila, 1923 m. įkūręs ir iki 1930 m. vadovavęs hidrometrinei partijai (nuo 1930 m. hidrometrinis biuras), universiteto hidrotechnikos kabinetui. 1926 m. jis įsteigė (Aukš­ tosios Fredos tvenkiniuose) hidrometrinių instrumentų taravimo laborato­ riją29. Kuriant Lietuvos hidrologijos, hidrometrijos pagrindus, plečiant stebėjimų tinklą, visų pirma reikėjo turėti moksliškai pagrįstą tyrimų kryptį ir metodus. 1928 m. S. Kolupaila pasiūlė originalų metodą užšalu­ sių upių nuotakiui apskaičiuoti30, kuris netrukus prigijo pasaulio hidrometrijoje31. Didelis darbas atliktas, apibendrinant ilgametį Nemuno nuotakį32. Be panašaus darbo negalima padaryti tikresnių Lietuvos hidrografiją api­ bendrinančių išvadų. Ne veltui jo išvadomis rėmėsi žymūs užsienio moks­ lininkai H. Renkvistas, V. Šostakovičius33. Panašią plačią reikšmę visam hidrologijos mokslui turėjo 1934 m. S. Kolupailos paskelbtos empirinės formulės maksimaliems debitams ap­ skaičiuoti34. S. Kolupaila apibendrino Nevėžio baseino tyrimus hidrolo­ ginėje monografijoje „Nevėžis" (1936), o 1940 m. išleido stambią mono­ grafiją „Nemunas". Šiuose veikaluose pateikiama ne vien hidrologinė, bet visa fizinė geografinė baseinų charakteristika. Nuo 1937 m. imamas leisti „Hidrometrinis metraštis", kuriame skelbiama upių (Nemuno, Ne­ ries, Minijos, Šventosios, Nevėžio) nuotakio skaičiavimo medžiaga. Re­ miantis šiais darbais, buvo sudarytas pirmasis didesnių Lietuvos upių kadastras35. Daug medžiagos savo darbams S. Kolupaila sukaupė lauko ekspedici­ jose. Apskritai jis buvo didelis tiriamųjų lauko darbų, kraštotyrinių ke­ lionių entuziastas ir propaguotojas. Palaikė plačius kūrybinius ryšius su kitų kraštų hidrologais, dalyvavo tarptautinėse konferencijose: Rygoje (1926), Taline (1928), Varšuvoje (1930), Leningrade (1933), Helsinkyje (1936), Berlyne (1938) ir kt. 300

Dalį hidrologijos metodinių tyrinėjimų bei išvadų S. Kolupaila api­ bendrino stambiame veikale „Hidrometrija" (Kaunas, I d. 1939, II d.— 1940). Be gausių populiarių rašinių, jis paskelbė 96 mokslo straipsnius, dėdamas pagrindus Lietuvos upių hidrologijai. BOTANIKA

| botanikos katedrą 1922 m. buvo paskirti ordinariniu profesoriumi K. Regelis ir docentu L. Vailionis. Pirmasis organizavo katedrai priklau­ santį botanikos kabinetą, botanikos sodą ir botanikos muziejų, o L. Vai­ lionis vadovavo augalų anatomijos ir fiziologijos kabinetui. Botanikos kabinete iš jaun. mokslo personalo buvo M. Natkevičaitė (1930— 1940) ir M. Janušauskaitė. Botanikos sode 1925—1940 m. mokytu sodininku dirbo K. Meineris, fitopatologu tais pačiais metais — A. Minkevičius (nuo 1938 m. privatdocentas). Be to, botanikos sode 1929—1940 m. dirbo J. Kuprevičius. 1925—1940 m. K. Grybauskas botanikos sode sukūrė vaistingųjų augalų skyrių ir drauge prižiūrėjo botanikos muziejų. Augalų anatomijos ir fiziologijos kabinete (1929—1939) dirbo J. Da­ gys (nuo 1938 m. privatdocentas). 1939 m., mirus prof. L. Vailioniui, buvo paskirtas augalų anatomijos ir fiziologijos kabineto vedėju. Antrą jaun. mokslo personalo etatą užėmė M. Starkiūtė (1924—1929) ir A. Lideikytė-Šopauskienė (1929— 1940). Botanikos katedros personalas skaitė šias paskaitas: K. Regelis — augalų sistematiką, augalų paleontologiją, botanikos istoriją, vadovavo botanikos seminarui; L. Vailionis — augalų anatomiją ir morfologiją, au­ galų fiziologiją, gamtos mokslų metodiką, botaniką Medicinos fakulteto studentams ir mikroskopiją farmacijos skyriaus studentams; J. Dagys — augalų sistematiką, augalų fiziologiją; A. Minkevičius •—■fitopatologiją, botaniką Medicinos fakulteto studentams; K. Grybauskas — farmakologi­ ją Medicinos fakulteto studentams, augalų sistematiką.2930145 29 Taravimo laboratorija prilygo to meto žinomoms pasaulyje laboratorijoms, taravo ne tik Lietuvos, bet ir Estijos bei Latvijos hidrometrinius prietaisus. Iš viso (iki karo) taruotas 461 malūnėlis. Rekonstruota laboratorija dabar yra viena geriausių Tarybų Są­ jungoje, atlieka įvairių šalies mokslo centrų užsakymus. 30 Kolupaila S. Žiemos debito skaičiavimas.—„Technika", 1928, Nr. 4, p. 25. 31 Macevičius J. Upių tyrimai Lietuvoje iki 1940 m.— Kn.: Hidrometeorologiniai straipsniai, t. II, p. 79. 32 Kolupaila S. Nemuno nuotakis per 121 metus ties Smalininkais.—„Kosmos", 1932, t. XIII, p. 317—323. 33 Macevičius J. Upių tyrimai Lietuvoje..., p. 79. 34 Kolupaila S. Naujos formulės Lietuvos upių maksimaliam debitui skaičiuoti.—„Že­ mėtvarka ir melioracija", 1939, Nr. 2, p. 3—27. 35 Kolupaila S. Preliminarinis Lietuvos vandens jėgų kadastras.— Energijos komiteto darbai, t. III. K., 1939.

301

Botanikos katedros mokslo tiriamojo darbo tematika buvo Lietuvos flo­ ros tyrimas. Katedros personalo nariai ir atskirai, ir su studentais darė įvairias ekspedicijas; katedra įsteigė prie Kauno (buvusiame Aukštosios Fredos dvare) botanikos sodą su sistematikos, žemės ūkio augalų, vais­ tingųjų augalų skyriais ir botanikos muziejumi bei fitopatologijos labo­ ratorija. Sode buvo pastatyti šiltnamiai ir palmių oranžerija. ZOOLOGIJA

Zoologijos, lyginamosios anatomijos ir embriologijos katedrai organi­ zuoti 1926 m. vasario 16 d. buvo paskirtas ordinarinis profesorius T. Iva­ nauskas. Jis taip pat įkūrė entomologijos kabinetą ir prie jo zoologijos muziejų. Lyginamosios anatomijos paskaitas skaitę dėstytojai labai kei­ tėsi: 1923—1925 m. svetimšalis K. Vagneris, 1925 m.— A. Vaškevičiūtė, 1926—1927 m.— J. Elisonas. Vėliau šį kursą iki 1929 m. vėl dėstė A. Vaš­ kevičiūtė, kol nuo 1929 m. lyginamosios anatomijos dėstyti ir kabinetui vadovauti buvo pakviestas 1928 m. grįžęs į Lietuvą buvęs Manilos uni­ versiteto (Filipinai) zoologijos katedros profesorius, vėliau šios katedros vedėjas P. Šivickis. Zoologijos kabineto ir muziejaus jaunesniojo mokslo ir pagalbinio personalo etatus užėmė: S. Jankauskas (1923—1940), Z. Čereška (1922— 1934), F. Jomantas (1922—1940), S. Vaitkevičius (1929—1934), A. Palionis ir J. Šeštokas (1938—1940). Lyginamosios anatomijos kabinete dar dirbo: S. Variakojis (1927— 1935) , T. Kisielytė (1932—1940), J. Maniukas (1935—1940). Faunai tirti katedra kasmet ruošdavo po kelias ekskursijas į įvairias Lietuvos vietas. Surinkta medžiaga buvo kaupiama zoologijos muzieju­ je. Muziejaus pradžią sudarė prof. T. Ivanausko dovanota didelė kolek­ cija, vėliau muziejus buvo papildomas iš preparatų, surinktų pačių perso­ nalo narių, taip pat gautų mainais ir dovanomis iš kitų kraštų. Prof. T. Ivanauskas drauge su entomologu A. Palionių 1931 m. suruošė ekspe­ diciją į Braziliją, iš kur parsivežė daug žinduolių, žuvų, amfibijų, dru­ gių ir vabzdžių kolekcijų. Muziejus buvo labai lankomas įvairių ekskur­ sijų ir pavienių asmenų. Nuo 1925 m. paukščių migracijai nustatyti reguliariai naudotas žiedavimo metodas. 1929 m. Ventės rage buvo įsteigta ornitologinė stotis. Mineralogijos ir geologijos, geografijos, botanikos ir zoologijos kated­ ros ruošė specialistus biologus. Matematikos—gamtos fakultetą 1922— 1940 m. baigė 99 studentai biologai. Beveik visi Matematikos—gamtos fakulteto personalo nariai, be dar­ bų, paskelbtų moksliniuose žurnaluose, bendradarbiavo žurnaluose ,,Gam­ 302

ta", ,.Kultūra" ir kituose populiariais mokslo straipsniais. Juose gamtos mokslų dalykai dažnai buvo aiškinami materialistiniu požiūriu. Apskritai reikia pasakyti, kad universiteto Matematikos—gamtos_fakultetas kartu su Medicinos fakultetu buvo vienas didžiausių gamtamokslinio materia­ lizmo centru Lietuvoje. Čia apie prof. Tadą Ivanauską būrėsi Darvino mokslo šalininkai. Klerikalai, nepasitikėdami savo jėgomis, pasikvietė iš užsienio reakcingą mokslininką prof. E. Landau. Prof. T. Ivanauskas į antidarvinistines E. Landau paskaitas atsakė straipsniu, susilaukusiu pla­ taus atgarsio36. Prof. P. Šivickis, pasirėmęs medūzų protoplazmos tyrinėjimais, mate­ rialistiškai aiškino gyvybės reiškinius, gyvosios gamtos ir aplinkos tar­ pusavio ryšį. Jis buvo „tvirtai įsitikinęs, kad biologiniai reiškiniai priklau­ so nuo objektyvių priežasčių, o ne nuo kokių nors pašalinių įtakų"37. Senosios kartos profesoriai daugiausia laikėsi mechanistinių pažiū­ rų, bet jaunesnieji mokslininkai ėmė kritikuoti ir jas. Pavyzdžiui, J. Da­ gys gyvybės ypatingumus aiškino, „vadovaudamasis Engelso duotu gy­ vybės apibrėžimu"38, bandydamas jos atsiradimą „spręsti iš dialektinio materializmo pozicijų"39. Kauno universiteto pažangiųjų gamtininkų, kaip ir medikų, kova su atsilikusiomis pažiūromis —■tai vertingas puslapis Lietuvos gamtos moks­ lų istorijoje.

MEDICINOS MOKSLAI ietuvos universiteto Medicinos fakulteto mokomojo personalo branduolį sudarė V. Lašas, P. Avižonis (dekanas), A. Jurgeliūnas, P. Raudonikis ir L. Goge­ lis. Nutarta priimti 28 profesorius, 7 docentus, 30 vyr. asistentų, 24 jaun. asistentus, 4 prozektorius, 7 demonstratorius ir 5 dantų technikus, bet dėl kadrų stokos kai kurios katedros liko nesukomplektuotos. Labai didelį rūpestį sudarė patalpos katedroms, la­ boratorijoms, klinikoms, kurios turėjo glaustis įvairiose Kauno miesto ligoninėse, nepritaikytuose pastatuose. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje 1922 m. rugsėjo 18 d. buvo įsteigta akušerijos ir ginekologijos katedra, kuriai vadovavo tada docentas, o 36 Biziulevičius S., Jankevičius K., Likevičienė N. Tadas Ivanauskas — evoliucinės min­ ties skleidėjas.— Kn.: Tadas Ivanauskas. V., 1976, p. 132— 134. 37 Zaksas I. Materializmo kova buržuazinėje Lietuvoje prieš religiją ir idealizmą bio­ logijoje. V., 1956, p. 79. 38 Ten pat, p. 116. 39 Ten pat, p. 118.

303

nuo 1930 m. profesorius P. Mažylis (1885—1970). Jis buvo ne tik kated­ ros vedėjas, bet ir ligoninės direktorius. Ligoninėje labai trūko vietų, todėl 1922—1923 m. jai buvo pristatytas trečias aukštas, kuriame tilpo 60 lovų gimdymo skyrius. Be to, 1929 m. buvo pastatytas modernus ope­ racinis blokas. Raudonajame Kryžiuje įsikūrė ir akių ligų katedra su 25 lovų klinika, kuriai vadovavo prof. P. Avižonis (1875—1939). 1930 m. katedrai išsikėlus, akušerijos ir ginekologijos katedra išsiplėtė, klinika turėjo 150 lovų. 1940 m. ji išsikėlė į naująsias klinikas. Kauno valstybinėje (miesto) ligoninėje įsikūrė terapijos, chirurgijos ir odos-venerinių ligų katedros. Iš karto planuota turėti tris katedras: įvado į vidaus mediciną, fakultetinės terapijos ir hospitalinės terapijos. Bet dėl patalpų ir vadovaujančių kadrų stokos kitos dvi vidaus ligų katedros pirmaisiais fakulteto gyvavimo metais nebuvo suorganizuotos. Įvado į vidaus mediciną katedra įsikūrė 1922 m. rugsėjo 18 d. Jai vado­ vavo prof. J. Bagdonas (1866—1956) iki 1936 m., kai jį pakeitė prof. Gudavičius (1876—1956), kuris šią discipliną dėstė iki 1940 m. Katedroje buvo du asistentai. 1923 m. buvo išrinktas fakultetinės-hospitalinės ka­ tedros vedėjas prof. K. Buinevičius. Ši katedra su klinika laikinai įsikūrė karo ligoninėje, o po metų persikėlė į valstybinę miesto ligoninę. Ga­ liausiai visos vidaus ligų katedros buvo sujungtos į vieną vidaus ligų katedrą, vadovaujamą prof. K. Buinevičiaus. Chirurgijos katedrų taip pat buvo numatyta įkurti tris, bet iš pradžių buvo įsteigtos tik dvi. Kadangi savų kvalifikuotų kadrų nepakako, chi­ rurgijos katedroms vadovauti buvo nuspręsta kviesti specialistų iš užsie­ nio. Bendrosios chirurgijos katedrai vadovauti 1922 m. vasario 16 d. buvo išrinktas prof. J. Dzirnė. Fakultetinės-hospitalinės chirurgijos ka­ tedros vedėju buvo išrinktas prof. H. Boitas; katedra įsikūrė karo ligo­ ninės patalpose, kur gavo 100 lovų kliniką. Prof. J. Dzirnė 1923 m. rudenį išvyko iš Lietuvos, ir bendrosios chi­ rurgijos katedra liko be vedėjo. Neturint kuo jį pakeisti, katedrą panai­ kino, o kursą skaityti pavedė prof. H. Boitui, kuris iki 1926 m. balan­ džio mėn. dėstė visas chirurgijos disciplinas. 1926 m. pavasarį ir jis išvyko. Tada vadovauti chirurgijos katedrai buvo pakviestas A. Hagentornas (1872—1943), kuris nuo 1904 m. dirbo Kauno miesto ligoninėje. Jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Jis skaitė fakultetinės-hospitalinės chirurgijos paskaitas. Bendrosios ir operacinės chirurgijos disciplinas dėstė vyr. asist. Vladas Kuzma (1892—1942); pastarąją discipliną jis skai­ tė iki mirties. 1933 m. V. Kuzma gavo docento, 1940 m.— profesoriaus vardą ir už­ ėmė chirurgijos katedros vedėjo vietą. V. Kuzmos nuopelnai medicinos mokslui ir praktikai Lietuvoje dideli. Dar 1923 m. jis pirmasis Lietuvoje padarė kraujo perpylimą. Garsėjo kaip chirurgas, išrado originalų skran­ 304

džio operavimo būdą. Per savo gyvenimą padarė apie 20 000 operacijų, daugeliui ligonių išgelbėdamas gyvybę labai sunkiomis sąlygomis; ne­ turtinguosius gydė nemokamai. Trečioji katedra, įsikūrusi miesto ligoninėje, buvo odos-venerinių ligų katedra. Ji įsteigta tik 1923 m. liepos 1 d. Katedrai iki 1935 m. vado­ vavo prof. Jurgis Karuža (1866—1953), buvęs Aukštųjų kursų lektorius. Nuo 1935 m. rudens katedros vedėju tapo doc. Bronius Sideravičius (1897—1969). Karo ligoninėje įsikūrė dvi katedros: nervų ir psichikos ligų bei ausų, nosies ir gerklės ligų. Nervų ir psichikos ligų katedra įsteigta 1924 m. rugpjūčio 11 d. Jos vedėju tapo buvęs Aukštųjų kursų lektorius doc. J. Blažys (1890—1939). Jis paskelbė daug mokslinių darbų alkoholizmo, paveldėjimo, psichoterapijos, psichiatrinės pagalbos organizavimo ir ki­ tais klausimais. Ausų, nosies ir gerklės ligų katedra įsteigta 1924 m. spalio 8 d. Jai vadovavo prof. Petras Radzvickas (1864—1931). Katedra su savo klinika ir akių klinika turėjo labai ankštas patalpas, dėl to kentėjo pedagoginis darbas. Vedėjams P. Avižoniui ir P. Radzvickui pasisekė išsirūpinti, kad karo ligoninės sklype būtų pastatyti specialūs rūmai, ir 1930 m. spalio 30 d. akių bei ausų, nosies ir gerklės klinikos įsikūrė naujuose rūmuose. Prof. P. Radzvickui mirus, ausų, nosies ir gerklės ligų katedrai pra­ dėjo vadovauti Juozas Zubkus (1898—1953). Kol jam buvo suteiktas do­ cento vardas, katedrą globojo prof. A. Hagentornas. 1924 m. buvo įsteigta vaikų ligoninė (dabartinėje S. Nėries g-vėje), ir joje savo darbą pradėjo vaikų ligų katedra, kuriai vadovavo docentė, nuo 1930 m. profesorė Vanda Tumėnienė (1880—1957). Ji buvo ir ligo­ ninės direktorė. Stomatologijos ir dentetrijos katedra su klinika įsikūrė privačiame name (Laisvės ai. 12). Nuo 1924 m. rudens jos vedėju buvo išrinktas P. Stančius, prieš tai dirbęs vyr. asistentu bendrosios chirurgijos ka­ tedroje. Jis dėstė stomatologijos disciplinas. 1924 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1931 m. katedra su savo klinika persikėlė į universiteto rūmus (Donelaičio ir Mickevičiaus gatvių kampas), kur susidarė geresnės darbo sąlygos. Dar sunkiau, negu klinikinėms, buvo teorinėms katedroms. Išimtį su­ darė higienos—bakteriologijos ir anatomijos katedros. Higienos—bakte­ riologijos katedra įsikūrė 1922 m. Valstybiniame higienos institute, kurio direktorium buvo prof. A. Jurgeliūnas (1872—1943). Jį išrinko ir ka­ tedros vedėju. Anatomijos katedra įsikūrė 1922 m. buvusiose Aukštųjų kursų anatomikumo patalpose; sąlygos pedagoginiam darbui čia buvo neblogos: įruošta auditorija, prozektoriumas, muziejus ir patalpos bib­ liotekai. Katedros vedėju tapo buvęs kursų lektorius Jurgis Žilinskas 305

(1885—1957), kuriam buvo suteiktas docento vardas; katedrai jis vado­ vavo iki 1940 m. Vėliau dekanatas ir teorinės katedros (histologijos, fi­ ziologijos, farmakologijos, farmacijos, patologinės anatomijos) įsikūrė Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe esančiame name. Histologijos katedra įsteigta 1923 m. lapkričio mėn., atvykus iš Berno prof. E. Landau, kuris buvo išrinktas katedros vedėju; 1932 m. pavasarį prof. E. Landau vėl išvyko. Tada vedėjo pareigos teko prof. J. Žilinskui, vėliau iš užsienio atvyko prof. V. Dančikova, o nuo 1939 m. kated­ ros vedėju buvo išrinktas doc. Blažiejus Abraitis, kuris šias pareigas ėjo 30 metų. Fiziologijos katedra įsteigta 1922 m. Jai daugiau kaip 40 metų vado­ vavo buvęs Aukštųjų kursų lektorius Vladas Lašas (1892—1966), tuo metu tapęs docentu, o 1928 m.— profesoriumi. Patologinės anatomijos katedra įsikūrė 1923 m. spalio mėnesį. Jos vedėju buvo išrinktas prof. E. Vinteleris (g. 1878), kuris vadovavo jai iki 1941 metų. Farmakologijos ir farmacijos katedroms nuo 1922 m. vadovavo prof. P. Raudonikis (1869—1950). Jis dėstė abi šias disciplinas. Nuo 1937 m. farmakologiją dėstė doc. B. Šiaulis (1887—1957). 1929 m. rudenį įsteigiama teismo medicinos katedra. Jos vedėju tapo doc. K. Oželis (1886—1963), kuriam nuo 1937 m. buvo suteiktas profeso­ riaus vardas. 1931 m. liepos 3 d. pradėta naujų fakulteto rūmų statyba (dabar se­ nasis anatomikumas, Mickevičiaus g. 7). Baigti 1933 m. pavasarį, jie buvo įrengti pagal visus reikalavimus. Klinicistai, ypač chirurgai, reikalavo taip pat naujų patalpų chirurgijos klinikoms, nes miesto ligoninėje buvo labai ankšta. Prof. V. Lašo rūpesčiu ir pastangomis 1936 m. liepos mėn. buvo gautas 12 ha sklypas Eivenių gatvėje ir 1937 m. liepos mėn. jame imta statyti 500 lovų modernišką kliniką, į kurią chirurgai persikėlė 1940 m. birželio mėn. pabaigoje. Taip visoms klinikinėms katedroms nuo to laiko susidarė geros sąlygos gydomajam, pedagoginiam ir moks­ liniam darbui. Fakulteto nariai taip pat dirbo mokslo darbą. Buvo leidžiami „Me­ dicinos fakulteto darbai" (red. prof. P. Avižonis). Jų išėjo šeši tomai, kiekvienas po keletą knygų. Daugelis darbuotojų savo mokslo darbus skelbė mėnesiniame žurnale „Medicina", kurio redaktorius buvo J. Stau­ gaitis. Įvyko 7 Lietuvos chirurgų suvažiavimai. Kai kurie mūsų moks­ lininkų medikų darbai buvo spausdinami užsienio žurnaluose. Paruošta ir išleista originalių vadovėlių bei vertimų iš kitų kalbų. Iš originalių vadovėlių bene kapitališkiausias ir originaliausias buvo P. Avižonio „Akių ligų vadovas" (1940), J. Blažio „Įvadas į psichiatriją" (1935), K. Buinevičiaus „Vidaus ligos" (1938—1940) ir kiti. Be to, buvo išleista 306

vertingų monografijų: V. Kuzmos „Žvilgsnis į biologinės krypties išsi­ vystymą klinikos ir praktikos medicinoje" (1926), „Zur Frage der freien Organtrasplantation" (1935), „Zur Gallensteinkrankheit und chirurgischen Behandlung auf Grund der Zeitraum von 10 Jahren" (1937), V. Kanaukos „Inkstų ir šlapimo takų tuberkuliozė" (1938). Chirurgijos katedros ir klinikos nariai sprendė keliolika problemų. Jie parašė mokslinių darbų apie virškinimo organų susirgimus (skrandžio opaligė), vėžį, tulžies pūslės ir takų akmenligę, aklosios žarnos ataugėlės uždegimus. Mokslo darbų buvo paruošta įvairiais urologijos klausimais (ypač V. Kuzma ir V. Kanauka). Keliolika darbų parengta apie trauma­ tologiją. Plačiai buvo nagrinėjami įvairūs pūlingi susirgimai, kaulų tu­ berkuliozė ir kt. Terapijos katedra ir klinika paruošė keliolika mokslo darbų iš skrandžio patologijos, reumatologijos ir kardiologijos, taip pat plaučių tuberkuliozės. Odos ir venerinių ligų katedra ir klinika aktyviai tyrė alerginius susirgimus. Be to, alergiją tyrė fiziologijos katedra (prof. V. Lašas), kur buvo paruošta darbų iš šoko ir gyventojų mitybos. Tai labai svarus indėlis į tolesnę šių problemų raidą. Akių ligų katedra ir klinika ypač tyrė trachomą ir aklumą dėl trachomos; tuo pirmiausia domėjosi katedros vedėjas P. Avižonis. Vaikų ligų katedra ir klinika daugiausia tyrė vaikų mitybos sutrikimus.

TECHNIKOS MOKSLAI ukštųjų technikos mokslų raidos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1920 metus, kai Kaune buvo įkurti Lietuvos Aukštieji kursai, kur buvo ir technikos sky­ rius, turėjęs iš pradžių 78 klausytojus. Jam vadova­ vo prof. Jonas Šimoliūnas. Universitete Technikos mokslų fakulteto pirmuo­ ju dekanu tapo prof. Pranas Jodelė, vėliau — prof. Kazimieras Vasiliauskas ir Silvestras Grinkevičius. Iš pradžių fakultetas teturėjo du skyrius — statybos ir mechanikos, tačiau paskiau jie buvo pertvarkyti į keturis — cheminės technologijos, elekt­ rotechnikos, mechanikos ir statybos. Nuo 1922 m. balandžio 24 d. pradėjo veikti Technikos fakulteto taryba. Fakulteto branduolį sudarė prof. P. Jo­ delė, K. Vasiliauskas, J. Šimoliūnas, Vytautas Mošinskis, Mykolas Son­ gaila, Platonas Jankauskas, Jonas Šimkus, Stasys Dirmantas, Jurgis Čiur­ lys ir kt. Nuo pat pirmųjų veiklos dienų Technikos fakultetas glaudžiai bend­ radarbiavo su Matematikos—gamtos fakultetu. Technikos fakultetui ruoš­ 307

ti diplomuotus inžinierius daug padėjo M atem atikos-gam tos fakulteto prof. A. Purenąs, V. Čepinskis, Z. Žemaitis, F. Butkevičius ir kt. Technikos fakultetas pradėjo darbą dabartiniuose KPI I rūmuose (Mic­ kevičiaus g. 37), vėliau dalis katedrų, auditorijų bei laboratorijų persi­ kėlė į dabartinius KPI lengvosios pramonės fakulteto rūmus (Gedimi­ no g. 43) bei KPI II rūmus (Donelaičio g. 20). 1932 m. daugelis Technikos fakulteto katedrų persikėlė į naujuosius Fizikos—chemijos instituto rū­ mus Aleksote. Čia atskirame korpuse, pastatytame 1937 m., buvo įkurtos Technikos fakulteto metalų apdirbimo dirbtuvės, šiluminių variklių, medžio, pluošto technologijos, elektrotechnikos laboratorijos ir kt. Iš pradžių fakultetas teturėjo vos kelias katedras, tačiau vėliau jų padaugėjo iki 15; po 1930 m. reformos jų vėl sumažėjo iki 11, ir buvo palikti tik du skyriai — statybos ir technologijos. Pastarajame veikė trys specializacijos: cheminės technologijos, elektrotechnikos ir mechanikos. Iš katedrų minėtinos: mechanikos, elektrotechnikos, statybos, architek­ tūros, mechaninės technologijos, cheminės technologijos, statybinės sta­ tikos, hidrotechnikos, geodezijos ir kelių, tiltų, taikomosios mechani­ kos ir kt. Technikos fakulteto materialinė bazė buvo itin kukli; jam nuolat stigo auditorijų, laboratorijų, braižyklų. Beje, ši materialinė bazė tiko dau­ giausia mokomajam darbui, tuo tarpu moksliniams tyrimams galimybės buvo menkos. Tuo, bent iš dalies, galima paaiškinti, kad per visą fakul­ teto veiklos laikotarpį tebuvo apgintos 5 daktarinės disertacijos. Techni­ kos fakulteto mokslo darbuotojai skelbė savo darbus periodiniame lei­ dinyje ,,Technika", ėjusiame nuo 1924 m. iki 1941 m. (Iš viso buvo išleista 10 ,,Technikos" tomų, kuriuos paeiliui redagavo profesoriai P. Jodelė, S. Kolupaila ir V. Mošinskis.) Fakulteto mokslo darbuotojai išleido nemaža vadovėlių bei konspektų studentams. Be to, moksliškų straipsnių iš technikos buvo spausdinama Lietuvos inžinierių ir architek­ tų sąjungos žurnale „Technika ir ūkis", kurį redagavo B. Garšva, V. Mo­ šinskis ir J. Vidmantas. Fakultetą baigė 300 inžinierių. Tačiau net ir toks mažas inžinierių skaičius buržuazinei vyriausybei atrodė esąs per didelis, ir ji svarstė, ar nereikėtų apskritai uždaryti Technikos fakultetą. Jos nuomone, Lietu­ vai reikalingiems inžinieriams paruošti pakaktų siųsti kasmet po kelioliką žmonių į užsienio aukštąsias mokyklas, ir tai kainuotų pigiau. Bet pa­ žangioji lietuvių techninė inteligentija reikalaute reikalavo steigti Lie­ tuvoje (Kaune) specialią aukštąją technikos mokyklą; tuo klausimu Lietuvos inžinierių ir architektų sąjunga dar 1937 m. buvo įteikusi vy­ riausybei memorandumą. Tačiau memorandumas teigiamo atgarsio nesu­ silaukė, o aukštosios technikos mokyklos steigimas teliko graži svajonė, įgyvendinta jau tarybinėmis sąlygomis. 308

BIBLIOTEKA BIBLIOTEKOS KŪRIMAS IR JOS FONDAI ietuvos universiteto vadovybė 1922 m. balandžio mėn. sudarė specialią laikinąją bibliotekos komisiją, pirmininkaujamą prof. E. Volterio (paskui jį pakeitė V. Čepinskis, o komisija buvo paversta nuolatine)1. Biblioteka oficialiai buvo atidaryta 1923 m. sau­ sio 1 d. Pagal universiteto statutą bibliotekai vado­ vavo direktorius, prižiūrimas bibliotekos komisijos. Bibliotekos komisijos pirmininkas būdavo prorekto­ rius, be to, į komisiją įeidavo bibliotekos direktorius ir po vieną iš fa­ kultetų tarybų. Bibliotekos komisija apsvarstydavo ir pristatydavo sena­ tui tvirtinti bibliotekos sąmatą, bibliotekos vidaus tvarkos taisykles ir rektoriaus pavedimu atlikdavo kitus darbus. Bibliotekos direktorius buvo renkamas senato iš bibliotekos komisijos pasiūlytų kandidatų2. Pirmuoju bibliotekos direktoriumi tapo prof. Vaclovas Biržiška. Bibliotekos kolek­ tyvas palengva išaugo, bet vis tiek jis liko nedidelis, apie dvidešimt penkis darbuotojus (be direktoriaus prof. V. Biržiškos, ypač minėtini I. Kisinas, B. Tursienė, E. Eimaitytė, A. Šalkauskaitė). Iki 1926 m. biblioteka buvo prisiglaudusi I universiteto rūmuose, iš pradžių gaudama tik kampą bendrojoje universiteto raštinėje, o paskui — visą kambarį (knygas tada teko laikyti koridoriuje spintose). Tik 1924 m. antrojoje pusėje pavyko tuose pačiuose rūmuose išsirūpinti nedidelį kam­ barį skaityklai3. 1926 m. sausio mėn. ji buvo perkraustyta į pastatą Kalnų gatvėje, kuriame užėmė visą apatinį aukštą, bet ir čia ji negalėjo kaip reikiant išplėsti darbo; skaitykla teturėjo trisdešimt vietų. Atsižvelgdama į skaitytojų nusiskundimus dėl skaityklos ankštumo, universiteto vadovybė 1929 m. perkėlė biblioteką į naujas patalpas universiteto didžiuosiuose (buv. Valstybės spaustuvė, dab. Kauno Poli­ technikos II) rūmuose. Čia rūsyje buvo knygų saugyklos, direktoriaus kabinetas ir darbo kambariai. Skaitykla (šimto vietų) gavo erdvesnę pa­ talpą pirmajame aukšte. Vėliau buvo atidaryta ir nedidelė skaitykla profesoriams. Tačiau ir šios patalpos galėjo tik laikinai patenkinti bib­ liotekos ir jos skaitytojų poreikius. Kita sudėtinga problema, kurią reikėjo spręsti bibliotekai,— tai knygų fondo sudarymas. Iš Aukštųjų kursų perimtas knygų rinkinys buvo men­ 1 Biržiška V. Universiteto bibliotekos klausimu.—,,Lietuva", 1922.IX.26, Nr. 217. 2 Vytauto Didžiojo universiteto statutas.—„Vyriausybės žinios", 1937, Nr. 591. 3 Biržiška V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis.—„Biblio­ grafijos žinios", 1933, Nr. 1, p. 3—4. 309

kas, neatitiko universiteto profilio. Valstybės biudžeto asignavimų fon­ dams komplektuoti nepakako, teko kreiptis į visuomenę su prašymu padėti pinigais, o ypač knygomis, įvairiais spaudiniais, rankraščiais, ar­ chyvine medžiaga4. Iš 1922—1924 m. apyskaitos matyti, kad per pir­ muosius šešiolika mėnesių biblioteka gavo dovanų iš 168 organizacijų bei įvairių asmenų. Leidinių bibliotekai atsiuntė Minsko, Paryžiaus, Upsalos, Niujorko, Prahos ir kt. universitetai5. Iš valstybinės centrinės bibliotekos (knygyno) 1922 m. į universiteto biblioteką buvo perkelta Karaliaučiaus universiteto prof. A. Becenbergerio lituanistinė biblioteka, kurią po jo mirties 1921 m. pabaigoje įsigijo iš velionio įpėdinių Lie­ tuvos Švietimo ministerija. 1924 m. universiteto biblioteka pasikeitė su Centriniu knygynu mokslinės literatūros dubletais ir gavo 881 tomą ver­ tingos literatūros, be to, į Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros muziejų, kaip depozitas, buvo perkelti L. Ivinskio ir P. Vileišio rankraš­ čių rinkiniai. 1934—1935 m. iš merdinčio Centrinio knygyno universiteto bibliotekai buvo perduota 32 071 knyga (iš jų seni XVI—XVIII a. spau­ diniai), visi iš ELTOS gauti neįrišti laikraščiai užsienio kalbomis ir ap­ skričių viršininkų gauti privalomi skelbimų ir plakatų egzemplioriai6. Be to, bibliotekai teko turtingas K. Būgos knygų ir rankraščių rinkinys, 1930 m.— Raudondvario knygų kolekcija (iš viso daugiau kaip 7900 to­ mų, be dubletų)7. Paminėtini JAV lietuvių literatų A. Burbos ir J. Ži­ baus knygų rinkiniai, kurie buvo nupirkti Amerikos lietuvių išeivių vi­ suomenės ir padovanoti universitetui8. Bibliotekos fondas 1932 m. pabaigoje padidėjo iki 100 tūkstančių to­ mų9, o 1939 m.— iki 175 tūkstančių. Tad 1923—1932 m. vidutiniškai pri­ sidėdavo po 10 tūkstančių, o 1933—1939 m.— po 11 tūkstančių tomų. Mokslinės bibliotekos pagrindinis fondų komplektavimo šaltinis turėjo būti knygų pirkimas, nes tik tada nuosekliai galima kaupti mokymo ir mokslo darbui reikalingiausias knygas. Tačiau tuo atžvilgiu biblioteka nebuvo tinkamai aprūpinama: 1923—1932 m. knygoms ir žurnalams pirkti gavo 517 153 litus, iš tos sumos nupirkta 24 740 tomų10. (Reikia turėti galvoje, kad iš tų pačių lėšų buvo prenumeruojama periodika ir įriša­ mos knygos.) Nepagerėjo padėtis ir antrajame bibliotekos dešimtmetyje: knygoms pirkti tada buvo skiriama iš biudžeto kasmet vidutiniškai po 52,5 tūks­ tančio litų11, ir perkamos knygos bendrame gaunamos literatūros sraute sudarė tik 27 proc. Įsteigus 1924 m. prie universiteto bibliotekos Bib­ liografijos institutą ir patvirtinus jam privalomą egzempliorių, biblioteka nemokamai pradėjo gauti visus Lietuvoje leidžiamus spaudinius, tačiau tai nepalengvino bibliotekos finansinės būklės, nes reikalingos universi­ tetui mokslinės literatūros Lietuvoje buvo leidžiama nedaug. Be to, pri­ valomas egzempliorius buvo pristatomas ne visuomet tvarkingai. 310

Neturėdama užtektinai lėšų mokslinei literatūrai pirkti, bibliotekos vadovybė stengėsi išplėsti knygų mainus su užsienio bibliotekomis. 1923 m. buvo užmegzti knygų mainai su RTFSR Mokslų akademijos Le­ ningrado skyriumi4567891012, 1924 m. pradėta gauti mainais Mokslinio durpių instituto (Instorf) ir 1925 — Voronežo universiteto darbus. 1926 m. buvo užmegzti mainai su TSRS V. Lenino Valstybine biblioteka ir Baltarusijos universitetu. Ypač išsiplėtė ir suintensyvėjo mainai leidiniais su TSRS nuo 1936 m., nuo tada keistasi leidiniais su Maskvos, Leningrado, Tomsko, Kazanės, Kijevo ir kitomis universitetų bibliotekomis, su TSRS, UTSR, BTSR mokslų akademijų bibliotekomis bei įvairiais moksliniais institu­ tais13. Daugiau ar mažiau reguliariai mainytasi leidiniais ir su JAV bib­ liotekomis— Kongreso biblioteka, Niujorko ir Kalifornijos universite­ tais ir t.t. Su Europos šalimis knygų mainai buvo išplėsti gan plačiai, bet nelygiai: daugiausia su Latvija, Estija, Vokietija, Švedija, Suomija. Be to, nuo 1926 m. biblioteka pradėjo nemokamai gauti Tautų Sąjungos dokumentus ir kitus jos leidinius. Šitaip susiformavo gan turiningas ir įvairus literatūros fondas. Tam įvairumui pavaizduoti pakanka paanalizuoti bibliotekos žurnalų rinkinį, kuris jau 1932 m. sudarė 17 tūkst. tomų 27 kalbomis. Pirmiausia čia eina žurnalai rusų kalba — 3544 tomai (444 pavadinimai), toliau žurnalai vo­ kiečių kalba — 3357 (444), anglų — 2377 (637), lenkų — 2115 (329), pran­ cūzų— 1591 (208), lietuvių— 1418 (450) ir kitomis kalbomis14. Savo te­ matika 32 proc. žurnalų buvo skirti socialiniams mokslams, 11 proc.— tiksliesiems mokslams, 9 proc.— taikomiesiems, po 8 proc.— menui ir literatūrai, istorijai, 5 proc.— kalbotyrai, 3 proc.— geografijai, 3 proc.— teologijai, 2 proc.— filosofijai, o likusi dalis — bendro pobūdžio. Maž­ daug tokia pati buvo ir knygų fondo struktūra. Ideologinę komplektavi­ mo politiką nulemdavo viešpatavusios buržuazinės mokymo ir tiriamojo darbo tendencijos, tačiau, nepaisant to, į biblioteką patekdavo ir čia buvo saugojami taip pat marksizmo klasikų kūriniai ir net Lietuvos Ko­ munistų partijos nelegalūs laikraščiai ir jos atsišaukimai. 4 Lietuvos visuomenei.—„Knygos", 1924, Nr. 4—6, p. 444. 5 Užkuiaitė S. Kauno Politechnikas instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m.—„Biblio­ tekininkystės ir bibliografijos klausimai", 1966, t. V , p. 62. 6 Respublikinė biblioteka 1919—1969. V. 1969, p. 21. 7 Biržiška V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis, p. 1—4. 8 Ten pat. 9 Ten pat, p. 1—2. 10 Ten pat, p. 2. 11 Lėšos buvo skiriamos nevienodai. Pavyzdžiui, 1925 m. skirta 150 tūkst. litų, o 1926 m.— 15 tūkst. litų. 12 Užkuraitė S. Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m.—„Bib­ liotekininkystės ir bibliografijos klausimai", t. V, p. 65. 13 Ten pat, p. 63. 14 Biržiška V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis, p. 2—3.

311

Nemažas bibliotekos nuopelnas buvo tai, kad ji stengėsi sukaupti se­ nuosius lietuviškus spaudinius ir sudaryti pagrindą lituanistinėms studi­ joms ir nacionalinei bibliografijai15. Lituanistinį profilį turėjo ir karto­ grafinės medžiagos rinkinys, kurio 1932 m. jau buvo 2 tūkst. vienetų. Biblioteka kaupė ne tik lituanistinius leidinius, bet ir lituanistinę rank­ raštinę medžiagą. Dar 1923 m. prie Humanitarinių mokslų fakulteto J. Tumo-Vaižganto iniciatyva buvo įkurtas „Rašliavos muziejus"16, kuris 1930 m. buvo sujungtas su istorijos archyvu, kurio pagrindą sudarė V. Lenino dekretu RTFSR grąžintos Lietuvai Žemaičių teismų XVI— XVIII a. knygos (350 tomų). Šiame archyve buvo saugojama Kauno magistrato, Kauno žemės teismo knygos, įvairių dvarų dokumentai ir kt. Literatūrinį fondą sudarė XVIII—XX a. rašytojų bei visuomenės vei­ kėjų rankraščiai, laiškai (S. Daukanto, D. Poškos, J. Pabrėžos, L. Ivinskio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Maironio, J. Biliūno, M. LastauskienėsLazdynų Pelėdos ir kt.). Vertingas buvo K. Būgos rankraštinis palikimas, taip pat laikraščių „Aušros", „Varpo", „Ūkininko" redakcijų archyvų dalis. Biblioteka saugojo V. Mickevičiaus-Kapsuko rankraščius „Vokie­ tijos darbininkų judėjimas", pluoštą lapelių iš jo archyvo, jo bylą17. Biblioteka didžiavosi ir Adomo Mickevičiaus bei Levo Tolstojaus rank­ raščiais. Bibliotekos fondas buvo padalytas į šiuos pagrindinius skyrius: pa­ matinė biblioteka, senųjų knygų, žurnalų, Tautų Sąjungos leidinių, įvai­ rių universiteto informacinių leidinių, disertacijų, rankraščių, žemėlapių bei fotografijų, raižinių bei plakatų ir muzikinis skyrius18. Be to, skai­ tyklos— studentų ir mokslo personalo — turėjo savo parankinius fondus, sudarytus iš informacinių leidinių ir reikalingiausios literatūros. Išsky­ rus rankraščius ir žemėlapius, fondų sustatymas — formatinis pagal lei­ dinių tipą ir rūšį. Kiekvienas tų leidinių tipas turėjo atskirą šifrą. Rank­ raščių šifrą sudarė inventorinis numeris. Žemėlapiai suskirstyti pagal pa­ skirtį, pvz., politiniai-administraciniai (A), geologiniai (G), hidrologiniai (H), Lietuvos (L), fotokopijos (F) ir pan. Žemėlapių šifrą sudarė minėtos raidės ir numeris19. KATALOGAI IR SKAITYTOJŲ APTARNAVIMAS Nuo pat pirmųjų bibliotekos įkūrimo metų buvo susirūpinta katalo­ gais, pirmiausia abėcėliniu, beje, sudaromu pagal Lenkijos katalogavimo taisykles20. Katalogo informatyvumui padidinti buvo rašoma nemaža pa­ pildomų kortelių: autoriui, redaktoriui, vertėjui, leidėjui, slapyvardžiui ir t.t. Papildomų kortelių dėka abėcėliniame kataloge galima buvo rasti leidinį, žinant bent vieną autorių. Į knygų katalogą pradėta dėti ir 312

svarbesnių straipsnių aprašus. Toks bendrasis abėcėlinis katalogas, vis tobulinamas, pamažu buvo plečiamas į daiktinį (t.y. dalykinį)15167892021; norėta tą pagrindinį bibliotekos katalogą organizuoti kryžminiu principu pagal anglosaksų šalyse populiarių žodyninių katalogų (Dictionary catalogue) pavyzdį. Jau nuo 1930 m. imta kurti ir sisteminį katalogą, naudojantis Tarptautinio bibliografijos instituto dešimtainės klasifikacijos variantu22. Gerai tvarkomame kataloge 1940 m. jau atsispindėjo apie 70 proc. viso bibliotekos pagrindinio fondo. Atskirai buvo organizuojami periodikos, taip pat ir kitų bibliotekos skyrių katalogai. Pažymėtina, kad universiteto bibliotekoje buvo laikomi visų universi­ teto įstaigose turimų knygų kortelių dublikatai (suvestinis katalogas). Jos metinis lankytojų skaičius vidutiniškai buvo 90 tūkst., bet jis galėjo būti ir kur kas didesnis, jeigu skaitykla būtų turėjusi daugiau vietų; intensyvių studijų mėnesiais ji dirbdavo 14 valandų per parą (šiaip skai­ tykla veikė nuo 8 iki 20 vai.). Dalis skaitytojų dirbdavo fakultetų skai­ tyklose, todėl nemaža aktualios literatūros iš centrinės bibliotekos buvo paskolinta seminarams — lituanistikos, Vakarų Europos kalbų, istorijos, geologijos ir kitiems. Trūkstant mokomosios literatūros, knygos studen­ tams į namus nebuvo duodamos. 1934 m. paskelbtose „Bibliotekos ir skai­ tyklos taisyklėse" buvo numatyta duoti literatūros į namus tik vyresnia­ jam ir jaunesniajam mokslo personalui ir privatdocentams, be to, nenu­ statant laiko23. Studentams į namus knygos imta duoti su direktoriaus leidimu, jei studentas rašydavo rimtesnį seminaro arba diplominį darbą24. Iš viso 1937/38 m.m. studentų skaityklą aplankė 70 486 žmonės, vidu­ tiniškai 275 per dieną (bibliotekos darbo dienų buvo 256), o knygų jiems išduota iš saugyklos ir parankinio skaityklos fondo 84 140, vidutiniškai 324 knygos per dieną25. Daugiausia buvo skaitoma socialinių mokslų (ekonomika, teisė ir t.t.) literatūra — 38,2 proc. visų išduotų knygų, to­ liau ėjo literatūros mokslai ir grožinė literatūra— 15,3 proc., taikomieji 15 Feigelmanas N. (sud). Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete. V., 1959, p. 39. 16 Eimaitytė E. Universiteto rankraščių skyrius.—„Lietuvos aidas", 1936.V.23, Nr. 236. 17 Užkuraitė S. Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m., p. 66. 18 Vytauto Didžiojo universiteto reguliaminas. K., 1934, § 266. 19 Užkuraitė S. Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m., p. 66—67. 20 Ten pat, p. 69. 21 Biržiška V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis, p. 6. 22 Institut International de Bibliographie. Classification decimale universelle. Ed. comp­ lete, Bruxelles, 1927—1929. 23 Bibliotekos ir skaityklos taisyklės,— Vytauto Didžiojo universiteto įstatymai. K., 1934, p. 140—144. 24 Ten pat. 25 Tursienė B. V. D. universiteto bibliotekos skaityklos veikimas 1938/39 mokslo me­ tais.—„Bibliografijos žinios", 1939, Nr. 2, p. 194. 11. Vilniaus universiteto istorija, II t.

313

T

mokslai (medicina, technika)— 14,2 proc., tikslieji mokslai— 10,4 proc. ir 1.1., mažiausiai domėtasi teologija — 0,5 proc. O kalbiniu atžvilgiu dau­ giausia reikalauta literatūros lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis — 93,52 proc. visų skaitytų knygų26. Profesorių skaitykloje buvo aptarnaujamas ne vien universiteto moks­ lo personalas, bet ir „žymesni mokslo mėgėjai bei visuomenininkai", 1937/38 m.m. šioje skaitykloje skaitė 1897 asmenys; skaityta 5400 knygų ir žurnalų. Be to, iš skaityklos parankinės bibliotekos pareikalauta 2500 leidinių, o į namus išduota 1693 knygos, iš jų tik 185 buvo paimtos studentų. Neturint prašomos knygos, buvo stengiamasi ją gauti tarpbib­ liotekinio abonemento pagrindais iš užsienio bibliotekų, dažniausiai iš Tartu, Rygos, Helsinkio ir Karaliaučiaus universitetų bibliotekų, iš Prū­ sijos valstybinės bibliotekos Berlyne ir kt. 1937/38 m.m. iš 11 užsienio bibliotekų buvo paskolintos 94 knygos ir rankraščiai27. Su TSRS biblio­ tekomis tarpbibliotekinio abonemento ryšiai buvo užmegzti tik 1939 me­ tais28. Išplėsti tarpbibliotekinio abonemento ryšius trukdė valiutiniai su­ varžymai. Kiti bibliotekos skyriai buvo lankomi retai ir jų rinkiniais mažai tesinaudojama. Pavyzdžiui, žemėlapių ir kartografijos skyrius 1937/38 m.m. išdavė 88 žemėlapius, 42 spaudinius ir 64 fotografijas, o rankraščių sky­ riuje tais metais dirbo 457 žmonės29. BIBLIOTEKOS LEIDINIAI

Universiteto biblioteka atliko svarbų vaidmenį, plėtodama bibliogra­ finį darbą. Ji tapo net savotišku nacionalinės bibliografijos centru. 1922— 1924 m. ėjęs Lietuvos bibliografijos ir kritikos žurnalas „Knygos" buvo redaguojamas bibliotekos direktoriaus V. Biržiškos ir iš tikrųjų ruošia­ mas spaudai bibliotekoje. 1923 m. gruodžio mėn. prie bibliotekos buvo įsteigtas Lietuvos Bibliografijos institutas30. Nuo 1928 m. biblioteka insti­ tuto vardu rengė valstybinės bibliografijos organą „Bibliografijos žinias“, kurį 1928—1930 m. leido „Spaudos fondas", 1931—1935 m.— Švietimo mi­ nisterijos knygų leidimo komisija, o nuo 1936 m.— pati biblioteka. Remiantis universiteto bibliotekos fondais ir bibliografiniu aparatu, buvo dirbami platūs retrospektyvinės bibliografijos darbai. Svarbiausias ir reikšmingiausias jų buvo V. Biržiškos darbas — keturi „Lietuvių bib­ liografijos" tomai su papildymais (1924—1939), apėmę 1547—1910 m. lie­ tuvišką spaudą ir dali lituanikos. 1929 m. biblioteka išleido Simono Dau­ kanto veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", 1934 m.— K. Jab­ lonskio paruoštą „Istorijos archyvo" pirmąjį tomą, apimantį saugomus bibliotekoje Lietuvos XVI a. inventorius. Buvo ruošiamas ir antras „Isto­ 314

rijos archyvo" tomas, kuris turėjo apimti raganų bylas, tačiau jo išleidi­ mas nebuvo įgyvendintas dėl lėšų stokos, Iš universiteto bibliotekos iš­ augo ir 1930 m. pradėta leisti „Lietuviškoji enciklopedija2627893031. Biblioteka pasidarė Lietuvos bibliotekinio gyvenimo centru ir įvairių sumanymų šaltiniu. Čia kilo mintis organizuoti bibliotekininkystės kursus. Biblio­ tekos iniciatyva buvo užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su kaimyninių šalių bibliotekomis. Antai universiteto bibliotekos delegacija dalyvavo 1930 m. sušauktoje Rygoje pirmojoje Pabaltijo bibliotekininkų konferen­ cijoje, o iš nuolat palaikomų ryšių su Lietuvos bibliotekininkais išaugo 1931 m. įkurtoji Lietuvos Bibliotekininkų draugija32.

LIETUVOS UNIVERSITETŲ REORGANIZAVIMAS, ATGAVUS VILNIŲ askutinieji Stepono Batoro universiteto gyvavimo m etai— 1939 m. Raudonoji Armija įžengė į Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą, kad apsaugotų juos nuo hitlerinės okupacijos ir atitaisytų istorinę neteisybę. TSRS ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartimi Vilnius ir Vil­ niaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tada iškilo ir Vilniaus universiteto organizavimo reikalas. Sprendžiant universiteto, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų, organizavi­ mą senojoje Lietuvos sostinėje, vyriausybei ir mokslinei visuomenei iš­ ryškėjo sudėtinga mokyklų kėlimo į Vilnių problema. Kai kurių Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų perkėlimas į Vil­ nių buvo pradėtas svarstyti tuoj po Vilniaus grąžinimo. Jau 1939 m, spalio 12 d. posėdyje Kauno universiteto senatas Matematikos—gamtos fakulteto dekano prof. Z. Žemaičio iniciatyva nutarė prašyti fakultetus apsvarstyti abiejų universitetų veiklos suderinimo reikalą, eventualaus kai kurių fakultetų kėlimosi į Vilnių galimumą1. Vadovybė kreipėsi dėl to į Švietimo ministeriją. 26 Ten pat, p. 195. 27 Ten pat. 28 Užkuraitė S. Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m., p. 68. 29 Tursienė B. V. D. universiteto bibliotekos skaityklos veikimas 1938/39 mokslo m e­ tais, p. 195. 30 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1932.11.16—1924.VI.15, p. 21. 31 Biržiška V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis, p. 6, 32 Ten pat. 1 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 696, 1. 76—77. 315

Įjungus Vilnių ir Vilniaus kraštą į Lietuvos sudėtį, suprantama, nustojo veikę buržuazinės-dvarininkinės Lenkijos įstatymai, o kartu su tuo ir buvusios šios valstybės įstaigos. Kuriantis Vilniuje Lietuvos valstybiniams administraciniams orga­ nams, Vilniaus universiteto pastatai, biblioteka, laboratorijos, muzieji­ niai rinkiniai, klinikos ir kitas turtas buvo atiduoti Švietimo ministeri­ jai; mokslą rudens semestre studentams buvo leista eiti sena tvarka. 1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimas priėmė universitetų įstatymą2, kuriame sakoma, jog Lietuvos valstybėje yra Vilniaus ir Kauno univer­ sitetai; įstatyme buvo numatytos ir pradinės Vilniaus universiteto vei­ kimo gairės. Vilniaus universitetas turėjo vadovautis Kauno universiteto statutu. Iki bus išrinktas ir patvirtintas rektorius bei prorektorius, švie­ timo ministras turėjo paskirti Vilniaus universiteto valdytoją rektoriaus teisėmis. Pagal įstatymą naujojo Vilniaus universiteto veiklos pradžia — 1939 m. gruodžio 15 d. Vilniaus universiteto valdytoju dar anksčiau buvo numatytas Kauno universiteto Matematikos—gamtos fakulteto profesorius I. Končius. Jis, kaip rašo savo atsiminimuose, į Vilnių atvykęs 1939 m. lapkričio pra­ džioje ir universitete pabuvodavęs nuo lapkričio 20 d.3 Oficialiai švieti­ mo ministro įsakymu Vilniaus universiteto valdytoju jis buvo paskirtas nuo 1939 m. gruodžio 15 d.4 Pirmasis dokumentas, iš kurio matyti uni­ versiteto valdytojo prof. I. Končiaus veikla, yra 1939 m. gruodžio 20 d. aktas Nr. 1 —■laikinosios universiteto tarybos ūkio reikalams paskyri­ mas. Į ją įėjo prof. J. Šimoliūnas, doc. P. Augustaitis ir J. Čepas5. Po dviejų dienų vietoje J. Čepo į šią tarybą buvo paskirtas prof. P. Šal­ čius. 1940 m. sausio 3 d. aktu buvo paskirti ir pirmieji 6 naujos admi­ nistracijos ir ūkio darbuotojai. Remdamasi universitetų įstatymu, Ministrų Taryba nutarė nuo 1939 m. gruodžio 15 d. Vilniaus universitete atidaryti Teisių ir Huma­ nitarinių mokslų fakultetus ir uždaryti šiuos fakultetus Kauno univer­ sitete6. Abiejų fakultetų vyresniojo mokslinio personalo perkėlimas iš Kauno universiteto į Vilniaus universitetą nuo 1940 m. sausio 1 d. buvo įformintas prezidento 1940 m. sausio 18 d. aktu7. Vilniaus universiteto senatas pradėjo posėdžiauti 1940 m. sausio 4 d. Pirmajame posėdyje dalyvavo universiteto valdytojas prof. I. Končius (jis ir pirmininkavo), Humanitarinių mokslų fakulteto sekretorius doc. P. Augustaitis, Teisių fakulteto dekanas prof. A. Janulaitis, fakulteto sekretorius prof. P. Šalčius. Atidarydamas pirmąjį Vilniaus universiteto senato posėdį, valdytojas pareiškė, kad Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai perkelti į Vilnių su savo rink­ tais organais, o pagal universitetų įstatymą tų fakultetų dekanai ir sek­ retoriai sudaro senatą8, turintį teisę spręsti visus svarbiausius universi­ 316

teto kompetencijos klausimus, pradedant studentų, mokslo personalo ir baigiant ūkio reikalais. Rektoriaus ir prorektoriaus rinkimai universiteto taryboje įvyko 1940 m. sausio 15 d. Rektoriumi buvo išrinktas prof. M. Biržiška, pro­ rektoriumi — prof. P. Šalčius. Šie švietimo ministro pristatyti kandidatai prezidento buvo patvirtinti nuo sausio 20 d. 1940 m. sausio 23 d. per senato posėdį valdytojas I. Končius perdavė universiteto vadovo parei­ gas rektoriui M. Biržiškai. Vėliau tas perdavimas buvo padarytas ir vie­ šame susirinkime. Tuo baigėsi gana svarbus pradinis Vilniaus universi­ teto darbo organizavimas. Vilniaus universitetas pradėjo veikti turėdamas du fakultetus. Hu­ manitarinių mokslų fakultete buvo trys skyriai: filologijos, istorijos ir filosofijos. Dirbo tokios katedros su svarbiausiais vyresniojo mokslinio personalo kadrais: filosofijos sistemos (prof. V. Sezemanas), filosofijos istorijos (prof. I. Tamošaitis), pedagogikos (prof. J. Vabalas-Gutaitis), lyginamojo kalbų mokslo (doc. A. Salys), lietuvių kalbos ir literatūros (profesoriai M. Biržiška, V. Mykolaitis, P. Skardžius), klasikinės filolo­ gijos (prof. V. Šilkarskis), slavų kalbų ir literatūrų (profesoriai V. Krė­ vė-Mickevičius, B. Sruoga), germanų kalbu ir literatūrų (prof. H. Engertas, doc. P. Augustaitis), romanų kalbų ir literatūrų (prof. A. Priju), Lietuvos istorijos (prof. I. Jonynas), visuotinės istorijos (prof. L. Karsa­ vinas), semitologijos (doc. N. Šapira), etnikos (doc. J. Puzinas), kūno kul­ tūros23456789. Fakulteto dekanas buvo prof. V. Mykolaitis, sekretorius — doc. P. Augustaitis. Teisių fakultetas turėjo du skyrius: teisių ir ekonomijos. Veikė tei­ sės enciklopedijos ir teisės filosofijos, romėnų teisės istorijos ir sistemos, Lietuvos teisės istorijos, civilinės teisės ir civilinio proceso, baudžiamo­ sios teisės ir baudžiamojo proceso, valstybinės teisės, administracinės tei­ sės, tarptautinės teisės, politinės ekonomijos ir statistikos, finansų mokslo, prekybinės teisės, privatinio ūkio mokslo, ekonominės politikos kated­ ros10. Jose dirbo šie vyresniojo mokslo personalo nariai: profesoriai A. Janulaitis, VI. Jurgutis, A. Rimka, M. Remeris, Vaclovas Biržiška, 2 „Vyriausybės žinios", 1939, Nr. 683. 3 Končius 1. Stepono Batoro universitetas.—„Tautos praeitis1', 11-2(6). Chicago, 1965, p. 143, 148. 4 LTSR CVA, f. 391, ap. 4, b. 1486, 1. 3. 5 VUB, f. 98-VU, b. 14, 1. 1. 6 LTSR CVA, f. 631, ap. 23, b. 1, 1. 96. 7 LTSR CVA, f. 391, ap. 6, b. 45, 1. 13. 8 VUB, f. 98-VU, b. 52, p. 1. 9 Ten pat, b. 8, 1. 9—10; „Vyriausybės žinios", 1939, Nr, 685; Vilniaus universiteto 1940 m. pavasario semestro tvarkaraščiai ir taisyklės. V., 1940, p 5— 13. 10 „Vyriausybės žinios", 1939, Nr. 685. 317

V. Stankevičius, P. šalčius, K. Šalkauskis, docentai J. Aleksa, V. Jungferis, T. Petkevičius, A. Tamošaitis, J. Bučas, D. Budrys11. Fakulteto de­ kanu dirbo prof. A. Janulaitis, sekretoriumi — doc. D. Budrys. Tiek viename, tiek antrame fakultete daugelis šių katedrų (kaip Kau­ no universitete) buvo nedidelės, teturinčios dažnai po vieną vyresniojo mokslo personalo narį. Mokslas Vilniaus universitete turėjo prasidėti po studentų žiemos atostogų, 1940 m. sausio 15 d. Bet studentų registracija vyko gana lėtai. Kaip rodo Vilniaus universiteto studentų knyga, pirmųjų čia įrašytų studentų mokslo pradžia pažymėta 1940 m. sausio 22 d. Daugiausia 1940 m. pavasario semestre įrašytų studentų studijų pradžia pažymėta vasario—kovo mėn., nors yra ir dar vėlesnių datų. Apskritai 1940 m. pavasario semestre įrašai baigiasi Nr. 106112. Taigi studentų statistika per semestrą gali būti gana skirtinga. Švietimo ministerijos žiniomis, matyt, 1940 m. pavasario semestro pabaigoje Vilniaus universitete mokėsi 1004 studentai. Iš jų Humanitarinių mokslų fakultete — 435, Teisių fa­ kulteto teisių skyriuje — 274, ekonomijos skyriuje — 29513. Bendras abie­ jų universitetų studentų skaičius 1940 m. pavasario semestre nesiekė 3000, t.y. nebuvo didesnis už anksčiau buvusį vien Kauno universiteto studentų skaičių. Taigi nors Lietuvoje buvo jau du universitetai, bet studentų nepadaugėjo. 1940 m. pradžioje buvo svarstomas ir kitų fakultetų, katedrų bei jų studentų kėlimas į Vilniaus universitetą. Antai Kauno universiteto se­ nato 1940 m. sausio 4 d. posėdyje svarstytas švietimo ministro raštas dėl Matematikos—gamtos ir Technikos fakultetų bei Veterinarijos ir Dotnu­ vos Žemės ūkio akademijų pirmųjų kursų į Vilnių kėlimo galimybės14. Buvo sudarytos komisijos tiems klausimams išsiaiškinti. 1940 m. kovo 14 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos—gamtos fakulteto perkėlimo į Vilniaus universitetą. Tai turėjo būti padaryta 1940 m. vasarą. Beveik visą Vilniaus universiteto studentų kontingentą sudarė buvę Kauno universiteto klausytojai. Nustojus veikti Lenkijos valstybinėms įstaigoms, teisiškai nustojo egzistavęs ir Stepono Batoro universitetas. Jo vietoje ėmė veikti Lie­ tuvos valstybinis Vilniaus universitetas su lietuvių dėstomąja kalba. Bu­ vusio Stepono Batoro universiteto studentai ir darbuotojai, norėdami studijuoti ar dirbti Vilniaus universitete, turėjo paduoti pareiškimus naujai vadovybei, nes visi studentai, taip pat ir atvykę iš Kauno, turėjo registruotis, o darbuotojai buvo priimami iš pradžių valdytojo, vėliau rektoriaus aktais. Daugumas Stepono Batoro universiteto studentų ir mokslo personalo buvo kilę ne iš vietos gyventojų ir todėl jie netęsė studijų bei darbo Vilniaus universitete. Vietiniai studentai, kurių spe­ cialybių Vilniaus universitete nebebuvo, nuvyko studijuoti į Kauno uni­ 318

versitetą. Stojusieji į Lietuvos universitetus be egzaminų iš lituanistinių dalykų atestate juos turėjo išsilaikyti. Taigi po ilgos pertraukos Vilniaus universiteto auditorijas ėmė už­ pildyti iš etninės Lietuvos kilęs jaunimas. Tarp Vilniaus ir Kauno uni­ versitetų susidarė tiesioginis ryšys ir perimamumas. 1919 m. pradėję darbuotis Vilniaus universiteto atkūrime lietuvių mokslininkai, buržua­ zinei dvarininkinei Lenkijai okupavus Vilnių, pasitraukė į Kauną ir ten kūrė universitetą. Kauno universitete išaugusios mokslinės jėgos 1939— 1940 m. organizavo Vilniaus universiteto darbą. Dabartinis Vilniaus uni­ versitetas kūrėsi senosios alma mater patalpose, Stepono Batoro uni­ versiteto materialinėje bazėje (tiesa, iš Kauno atsikėlę Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai atsivežė ir savo mokymo priemones, litera­ tūrą, inventoriaus); liko čia dirbti ir kai kurie jo dėstytojai (prof. J. Otrembskis, prof. J. Okas, asistentai H. Horodničius, J. Kudaba), šiek tiek aptarnaujančio personalo, nedidelė dalis studentų, kilusių iš Vilniaus krašto. Dauguma besikuriančio Vilniaus universiteto mokslinio-pedagoginio personalo atsikėlė iš Kauno universiteto, Mokymo-auklėjimo darbo organizacija, metodai ir turinys Vilniaus universitete iš esmės buvo tokie patys, kaip ir Kauno universitete.1234

11 VUB, f. 98-VU, b. 14, 1. 11— 12; Vilniaus universiteto 1940 m, pavasario semestro tvarkaraščiai ir taisyklės, p. 20—25. 12 VUB, f. 98-VU, b. 3, p. 1—37. 13 LTSR Švietimo ministerijos archyvas, f. 1, ap. 6 b. 47a, i. 25 14 LTSR CVA, f. 631, ap. 12, b. 696, L 55

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Avižonis K. 263, 265—267 Avižonis P. 226, 228, 232, 237, 260, 303— 307

Abichtas A. 15, 59—61, 67, 69, 120, 121 Abichtas J. H. 22, 34, 36, 80, 81, 83 Ablamovičius I. 24 Abraitis B. 306 Abramavicius L. 141 Abramavičius V. 101 Abramovič Z. 172, 173 Abramovičius I. 160, 213 Abramovičuvna Z. 89 Achmatavičius O. 194 Acus-Acukas J. 284 Adamovičius A. 63, 122 Adamovičius A. F. 59, 121 Adamus J. 179, 180 Addison žr. Adisonas Dž. Adelungas J. Ch. 92 Adisonas (Addison) Dž. 92 Adolfas V. 203 Aidukevičius K. 177 Albrichtas P. 92 Alekna A. 99, 262 Aleksa J. 284, 318 Aleksa V. 256 Aleksandras 1 9 , 11, 35 Aleksandras II 132 Aleksandrovičius J. 205, 207, 208 Alfjeris (Alfieri) V. 93 Algirdas 266 Alminauskas K. 278 Ambrazevičius J. 275 Ambrosas M. 219, 221, 222 Amperas 44 Anacevičius A. 124 Andersas H. 174 Andrius 266 Andriuškevičius R. 254, 256 Andžejovskis (Andrzejowski) A. 201 Angarietis Z. 149 Anglickis S. 275 Antonievičius V. 178 Archimedas 44 Ariostas L. 93 Aristotelis 57, 258, 260, 277 Arsenjevas I. 133 Ašetas (Hachette) J. P. N. 38, 39 Ašmantas A. 274 Augustaitis P. 99, 240, 278, 316, 317

Bačarelis (Bacciarelli) M. 101 Baenitz žr. Benicas C. Bagdonas J. 304 Bagenskis A. 129 Baginskis S. 207 Baironas (Byron) Dž. 92, 112 Bakovskis S. 91, 106 Balčikonis J. 131, 272 Baldžius (Baldauskas) J. 240, 275 Balinskis M. 30, 77, 95 Balogha E. 283 Baltramaitis S. 148 Baltūsis S. 283 Balzukevičius B. 216 Banachas S. 188 Banaitis J. 255 Banevičius M. 276 Baranauskas A. 131, 274 Barkmann žr. Berkmanas J. Baronas V. 63, 65 Bartkus K. 254, 255 Bartusevičius J. 124 Baršauskas K. 240, 252, 290, 292 Basanavičius J. 131, 137, 139, 140, 235, 312 Basinska H. 193 Basinskis A. 195, 196 Bastackis E. 169 Batiuškovas P. 135 Batj ė S. 91, 92 Baublys P. 240 Baudouin de Courtenay žr. Boduenas de Kurtenė J. Baudouin de Courtenay žr. Boduenas de Kurtenė K. Baumgartenas A. G. 91 Bauža A. 254 Bazarevskis S. 149 Beattie žr. Bičis Dž. Becenbergeris (Bezzenberger) A. 140, 172, 310 Bechterevas V. 212 Becu žr. Bekiu A. Bekeris E. 192, 195—197

320

Bekiu (Becu) A. 15, 23, 33, 59, 60, 66 Belinskis O. 65 Belkevičius A. 35, 59, 120 Benicas (Baenitz) C. 202 Bercelijus I. J. 45, 120 Berkmanas (Bárkmann) J. 35, 62, 121 Bernekeris E. 172 Bernoulli žr. Bernulis J. Berntas 121 Bernulis (Bernoulli) J. 36 Bertas (Burt) K. 269 Berzakaitė D. 254 Beseris (Besser) V. 201 Bestuževas A. 31 Bezikovičius M. 188 Bezzenberger žr. Becenbergeris A. Bialis S. 129 Bičis (Beattie) Dž. 84 Bielenstein žr. Bilenšteinas A. Bieliackinas S. 283 Bielinskis J. 28, 29, 31, 51, 61, 71, 89, 91, 93 109 121 Bieliúkas K. 240, 298, 299 Bierkovskis L. 127 Bilenšteinas (Bielenstein) A. 172 Biliūnas J. 312 Biné (Binet) A. 269 Binkis K. 147 Bio (Biot) Ž. B. 37, 40, 44 Birfroindas (Birfreund) V. 129 Byron žr. Baironas Dž, Biržiška M. 154, 232, 274, 317 Biržiška Vaclovas 97, 151, 153, 264, 275» 282, 283, 309, 311, 313—315, 317 Biržiška Viktoras 286, 287, 289 Bistras L. 258, 259 Bystronis J. S. 173 Biucheris O. 283 Biufonas (Buffon) G. 1. 46 Biziulevičius S. 55, 59, 65, 67, 127, 303 BĮatonas J. 190 Blažys 305, 306 Blieka J. 254, 255 Blinstrubas S. 293 Bludovas D. 35 Bobianskienė L. 279 Bobrovskis M. 23, 75, 87, 90, 93, 98 Bocianskis L. 167 Boduenas de Kurtenė (Baudouin de Courte­ nay) J. 140, 273 Boduenas de Kurtenė (Baudouin de Courte­ nay) K. 199 Bogatka M. 23, 49 Boguckis M. 172 Bogušas (Bohusz.) K. 78 Bogušis V. 11 Bohatkevičius A. V. 106, 107, 109 Bohdanovičuvna J. 193

Bohusz žr. Bogušas K. Boitas H. 304 Bojanus L. H. 11, 22, 26, 34, 53, 56, 57, 62—64, 67, 108 Boltinas I. 90 Borgnis G. A. 38, 39 Borisovičius V. 170 Borovskis G. 129 Borovskis J. 214, 215 Borovskis K. 128 Borovskis L. 17, 29, 30, 33, 36, 91—93, 98, 128, 129 Borsukas B. 62 Bortkevičius J. 209 Boruta K. 252 Bosovskis P. 182, 185 Botkinas S. 68 Braudo (Brandtas) B. 253 Brazdžiūnas P. 237, 260, 290—292 Brenderis P. 277 Brenšteinas (Brensztejn) M. 101, 107, 178, 221 Briotė (Briötet) J. 60, 62 Briukneris (Brückner) A. 173 Bruyn žr. Lebrenas A. Brunas žr. Malte Brunas K. Bruneris F. 64 Bučas J. 284, 318 Būčys P. 232 Budrys D. 240, 252, 284, 318 Buffon žr. Biufonas G. L. Būga K. 131, 140, 148, 149, 271—273, 276, 310, 312 Buinevičius K. 304, 306 Buinickis T. 158 Buivydaitė M. 293, 294 Bujalskis I. 68 Bulachovskis L. 273 Bulaka M. 255 Bulavas J. 254 Bulhakas J. 214 Bulota A. 131, 252 Burakauskas A. 57 Burba A. 310 Burdzinskis T. 211 Burkilis 186 Burt žr. Bertas K. Bušas I. 68, 121 Būtėnas J. 252, 275 , Butkevičius A. 98 Butkevičius F. 253, 285, 293, 294, 308 Butkys C. 283 Cantor žr. Kantoras M. Capelli žr. Kapelis A. Cassini žr. Kasinis D., Kasinis Ž. Cehak-Holubovičiova H. 179 Ceisas (Zeiss) K. 287

321

Daltonas Dž. 45 Dambrauskas A. (Jakštas A.) 140, 288 Dambrauskas K. 290 Dambrauskas (Dambriūnas) L. 274 Dąmbrowski žr. Dombrovskis L. Damelis (Damehl) J. 24, 29, 103 Dančikova V. 306 Danenmajeris (Dannenmayer) M. 88 Danilavičius L 15, 22, 23, 31, 73—76 Danilevičius E. 57 Dannstedt žr. Denstedas Dantė (Dante Alighieri) 93 Danžua (Denjoy) A, 186 D'Armantjė B. 106 Darvinas Č. 58, 259, 303 Daugėla D. 139 Daugirdas (Dowgird) A. 29, 82—85, 128 Daukantas S. 20, 80, 89, 91, 96, 97, i 12, 235, 264, 312, 314 Daukantas T. 298 Daukša K. 240 Daukša M. 96, 112, 138, 171 Daukšas K. 293, 294 Debai (Debye) P. 294 Dekartas (Descartes) R. 44 Dembinskis H. 170 Dembovskis J. 204, 207 Demostenas 277 Denevas 36 Denjoy žr. Danžua A, Denstedas (Dannstedt) 194 Descartes žr. Dekartas R Devis 45 Didžiulytė-Kazanavičie nė A. 151, 153 Dikovskaja J. 221 Dimanšteinas S. 149 Dynovskis V. 178 Dirmantas S. 307 Dirmeikis B, 283 Dirsė A. 63 Diufuras (Dufour) A. 51 Diugi (Duguit) L. 282 Diuponas (Dupont) G. 195 Dlugošas J. 80 Dmochovskis F. K. 91 Dobrovskis J. 90, 9 i Dobužinskis M. 151 Dogelis A. 204 Domaševičius A. 131, 137, 140, i 69, 254 Domaševičius J. 169, 253 Domaševičius K. 254 Dombrovskis (Dąbrowski; L. t9l Domeika A. 134 Domeika I. 46, 5i Donelaitis K. 226, 233- 275, 305, 306, 308 Doroševskis V. 173 Dowgird žr. Daugirdas A Dovydaitis P. 258 259

Chalubinskis T. 126 Chateaubriand žr. Šatobrianas de F. R. Chavesaitė B. 254 Chavesaitė J. 254 Chelmonskis A. 182 Chilinskis S. B. 108 Chodynickis K. 77, 178—180 Chodzka A. 93 Chodzka D. 51 Chodzka I. 30 Chodzka J. 30, 51 Chominskis A. 173 Cybulskis R. 47, 49 Cimochovskis V. 172 Cynkas B. 190 Cipseris V. 293, 294 Condorcet žr. Kondorsė 2. A. Corvisart žr. Korvizaras J. N. Coulomb žr. Kulonas S. Cousin žr. Kuzenas V. Cukėrzis J. 203 Curie-Skladowska žr. Kiuri-Skladovska M. Curtis žr. Kertisas V. E. Cuvier žr. Kiuvjė 2. Cviklinskis L. 160, 172 Cvirka P. 255, 256 Czezowski žr. Čežovskis T. Čackis T. 26, 98 Čaprackas D. 256 Čarneckis P. 126 Čamovskis Č. 212 Cartoriskis A. 10, 11, 17, 23—26, 70, 93, 101, 106, 110 Cečotas J. 30 Čepas J. 316 Čepas V. 283 Čepėnas P. 233 Čepinskis V. 131, 232, 236, 237, 245, 260, 285, 289, 290, 293, 294, 308, 309 Čepulis S. 158, 208 Čepulytė V. 158 Čereška Z. 302 Černiavskis I. 33, 90 Česnys B. 237 Čežovskis (Czezowski) T. 177, 178 Čibiras P. 158 Čičerinas V. 265 Čiulda J. 96 Čiurlionienė-Kymantaitė S. 272 Čiurlionis M. K. 147, 188, 189, 200, 202, 205, 214 Čiurlys J. 307 Dagys J. 252, 260, 301, 303 Dalamberas 2. L. 40 Dalevskis B. 213 Dalinkevičius J. 295—299 322

Drazdauskas V. 254, 255 Drėma V. 103, 158, 177 Drobnys A, 252 Drūtas J. 170 Dubas V. 240, 279 Dui out žr. Diufuras A. Duguit žr. Diugi L. Dumčius J. 240, 277 Duncan žr. Dunkanas A. Dundulienė P. 158 Dundulis B. 264, 265 Dundu!ytė L 293 Dunkanas (Duncan) A. 60 Dupont žr. Diuponas G. Durys-Durickis M. 272 Dzeržinskis F. 151 Dzievicka I. 170 Dzievicka M. 170 Dzievulskis Vladislavas 160 Dzievulskis Vaclovas 189, 191 Dzikovskis M. 199, 222 Dzirnė J. 304 Dženeris (Jenner) E. 60, 68 Dževinskis F. 22, 23, 35, 43, 44, 49, 85, 120

Filipčikas L. 195 Filomafitskis A. 54, 68 Fogelevičius B. 254 Fojerbachas (Feuerbach) L. 112 Fokas V. 292 Folkas O. 286—289 Fonbergas I. 36, 46, 47, 85, 120 Forsteris G. 53, 63, 64 Fortūnaiovas F. 131, 140 Fosas (Voss) A. 287 Fraenkel žr. Frenkelis E. Francevas V. 91 Francoeur žr. Frankeras L. B. Frankas J. 22, 23, 33, 34, 52, 54, 55, 60, 61, 65—68, 112, 120 Frankas J. P. 22, 54, 55, 59, 60, 65 Frankeras (Francoeur) L. B. 38 Frenkelis (Fraenkel) E. 272, 273 Fričinskis M. 24 Frolovas E. 89, 107, 172, 221 Furjė (Fourier) J. 187, 188 Gaidamavičius J. 131 Gaidukaitė M. 255 Gaigalaitis V. 231 Gay-Lussac žr. Gei-Liusakas 2. L. Galaunė P. 103, 105, 263, 267 Galilėjus G. 44 Galvanauskas E. 228 Galvanis L. 45 Gamperis J. 158 Gandis 70 Garšva B. 308 Gediminas 233, 266, 306, 308 Gei-Liusakas (Gay-Lussac) 2. L. 57 Geištoras (Gieysztor) J. 133 Gelgaudas A. 32 Genzelis B. 99 Geraras (Guerard) 2. 129 Gerlachas V. 190 Gerlė (Gerlėe) E. 211 Germanskis A. 169 Gerulis J. 272 Ghillebert žr. 2iliberas de Lanua Giedraitis J. A. 95 Gieysztor žr. Geištoras J. Gilbert žr. 2iliberas de Lanua Gilibert žr. Ziliberas 2. E. Gylys A. 268 Ginčas A. 279 Gineitienė E. 53 Gintila J. K. 87, 99 Gira L. 256 Girdzijauskas V. 67, 240, 252 Glaseris S. 161, 182, 183, 185 Glazunovas 107 Glikselis (Glixelli) S. 93, 161, 174 Glodenis A. 290

Eberhaidas J. A. 91 Ehrenkreutz žr. Erenkroicas S. Ehrenkreutzowa žr. Erenkroicova C. Ehret žr. Eretas J. Eichvaldas E. 35, 50, 51, 56—58, 63, 64, 67, 120, 122, 123, 126 Eidukaitytė O. 256 Ei gėris M. 207, 208 Eimaitytė E. 309, 313 Elenbogenas A. 129 Elisonas J. 302 Endzelynas J. 272, 273 Engelsas F. 303 En gertas H. 278, 31? Erenkroicas (Ehrenkreutz) S. 179, 182 Erenkroicova (Ehrenkreutzowa) C. 178, 181 Eretas (Ehret) J. 278 Ermitas (Hermite) Š. 288 Ešenburgas (Eschenburg) J. J. 91 Euleris L. 36 Paikas K. O. 279 Faradėjus M. 45 Fasmeris (Vasmer) M. 273 Fateris (Vater) J. S. 92 Fedorovičius Z. 57, 205 Feigelmanas N. 313 Feigelsonas G. 254 Feigelsonas (Moskvinas) M. 254 Feterauskas G. 284 Feuerbach žr. Fojerbachas L. Fijalkovskis A. 36, 128, 129 Filipaitis E. 171 323

Herberskis V. 24, 61, 67 Hermite žr. Ermitas Š. Hileris (Hiller) S. 208, 211 Hilgeris E. 191 Hiugensas (Huyghens) Ch. 44 Hjelmslev žr. Jelmslevas L. Hlaska M. 192—194, 197 Hleb-Košanska E. 221 Hlušnevičius M. 48 Hofšainas S. 194 Holemanas A. 294 Holubovičius V. 179 Homolickis M. 33, 59, 60, 67 Hopenas (Hoppen) J. 217 Horno-Poplavskis S. 217 Horodeckis I. 22, 49, 50 Horodiskis V. 176 Horodničienė M. 158, 213 Horodničius H. 158, 191, 291, 319 Hrinevičius J. S. K. 22, 26, 89 Huyghens žr. Hiugensas Ch. Humboltas A. 52, 57, 63 Husaževskis T. 76 Huserlis (Husserl) E. 261

Glovackas P. 253, 254 Gmelinas J. F. 120 Godlevskis E. 160, 207 Gogelis L. 303 Goldsmitas (Goldsmith) O. 92 Golembickis K. 196 Golianskis F. N. 87, 91, 98 Golicynas A. 35 Golubevas A. 158 Goluchovskis J. 15, 27, 31, 82, 83 Gordonas A. 169 Goreckas K. 127 Goreckis T. 24 Gorkis M. 33, 34 Gorskis S. B. 33, 119, 121, 201 Gorskis V. 22, 23 Gostkovskis R. 173, 178, 181, 216 Graurogkas J. 286 Gregorauskas M. 252 Grybauskas J. 255 Grybauskas K. 301 Grigelis A. 49, 51 Griglevičius T. 205, 209 Grinevičius S. 129 Grinius P. 255, 256 Grinkevičius S. 307 Griška A. 53 Grodekas (Groddeck) G. E, 22, 23, 26, 29, 33, 88, 89, 106—111, 113, 172 Gromovas S. 121 Gronskis P. 262, 263 Grunau S. 266 Gruževskis J. 108 Gučas A. 270 Gudavičius 304 Guerard žr. Geraras 2. Guillebert de Lanoy žr. Žiliberas de Lanua Gurskis K. 174 Gurskis V. 38 Gusevas M. 132 Gutas F. 127 Gutkovskis M. 182

Yčas J. 262, 263, 265, 267 Ignotas, šv. 217 Inčiūra K. 275 Indriūnas J. 240 Young žr. Jungas H, Ivanauskas T. 149, 225, 226. 237, 285, 30?., 303 Ivaškevičius J. 31, 178, 181 Ivinskis L. 310, 312 Ivinskis Z. 264—267 Jablonskis A. 190, 192 Jablonskis J. 131, 140, 148, 271—273, 280 Jablonskis K. 77, 264, 266, 267. 314 Jachimavičius R. 158 Jacobi žr. Jakobis K. G. Jacunskis V. 9 Jadvyga 266 Jagmus A. 124 Jakobis (Jacobi) K. G. 288 Jakovickis I. 22, 49—51. 120 Jakovickis V. 240, 290 Jakovickis (Jakowicki) V. 211 Jakovlevas S. 297 Jakševičius A. 149 Jakštas A. 289 Jakštas J. 264, 265, 267 Jakubanecas L. 252 Jakubelskis A. 129 Jakubėnas K. 252 Jakubovskis S. 106 Jamontas B. 216, 21? Janas (Jahn) J. 88

Hachette žr. Ašetas J. P. N. Haeckel žr. Hekelis Hagentornas A. 304, 305 Halickis B. 199 Hamer-Purgštalis (Hammer-Purgstall) J. 91 Harasekas St. 83 Hardis (Hardy) G. 40, 188 Hartris (Hartree) D. 292 Haušteinas (Haustein) B. 92 Hechelis F. B. 127 Hėgelis G. 82 Heinzas A. 173 Hekelis (Haeckel) 120 Helvecijus K. 112 Herbačiauskas J. A. 276 324

Kabelka J. 273, 274 Kačialovas (Sverubovičius) V. 151 Kačmarekas S. 85 Kačmažas S. 187 Kadenacuvna M. 193 Kaikaris V. 293 Kairiūkštis J. 237, 240, 260, 261 Kalenbachas J. 160, 173 Kalnius A. 274 Kamenskis L. 194, 195 Kaminskis A. 31 Kaminskis C. 39, 40 Kanauka V. 307 Kanopka S. 55 Kantas I. 80, 81, 84, 85 Kantoras (Cantor) M. 289 Kapala J. 170 Kapelis (Capelli) A. 22, 34, 35, 73—75, 87, 92, 93, 128 Kapsukas V. 5, 143, 149, 153, 190, 193, 203, 213, 225, 312 Karafa-Korbutas K. 205, 209 Karafa-Korbutas V. 206, 210 Karamzinas N. 112 Karatajevas N. 73 Karčevskis V. 40, 85 Kareris P. 195 Karlinas I. 256 Karosas J. 69, 169, 170 Karsavinas L. 262—265, 317 Karuža J. 305 Kasakauskis K. 96 Kasinis (Cassini) D. 46 Kasinis (Cassini) Ž. 46 Kaso L. 142 Kasprovičius J. 276 Kastanauskaitė D. 109 Katilius K. 240 Katilius P. 286, 288, 289 Kaupuž A. 99 Kavaliauskaitė E. 253 Kaveckis M. 290, 292, 295—297 Kaveckis V. 287 Kazimieras, šv. 32 Kazlauskas B. 278 Kelzenas (Kelsen) H. 184 Kempistas S. J. 185, 186, 188 Kepalas K. 272, 277 Kertisas (Curtis) V. E. 191 Kęstutis 264, 265 Kietis P. 255 Kijovskis S. 195, 196 Kilikevičius A. 254 Kirilas 90 Kisielytė T. 302 Kisinas I. 309 Kislingas B. 105 Kislingas G. 24

Janavičius L. 131 Janickis J. 293, 294 Jankauskas P. 240, 307 Jankauskas S. 240, 302 Jankevičius K. 303 Janovskis L. 101, 125, 181 Jantzenas K. 198 Janulaitis A. 23, 75, 77, 133, 135, 154, 225, 226, 264, 266, 282, 316—318 Janušauskaitė M. 301 Januškevičius Adolfas 52 Januškevičius Aleksandras 205, 210, 211 Januškevičius M. 141 Jaronskis F. 82 Jaroševičius J. 36, 73, 74, 76, 77 Jasinovskis B. 177 Jasinskis V. 205, 209, 211 Jaščenka A. 283 Jaunius K. 131, 140 Javlovskis J. 203 Javorskis I. 182 Jelmslevas (Hjelmslev) L. 273 Jelskis K. 24, 34, 104 Jendrichovskis S. 170 Jenner žr. Dženeris E. Ježovskis J. 24, 30, 31 Jocheris A. B. 89, 106, 107, 109, 123 Jodelė P. 228, 232, 237, 295, 307, 308 Jogaila 188, 215, 234, 265, 266 Jokūbas, šv. 205, 206, 210, 212 Jomantas F. 302 Jonas, šv. 33, 34 Jonikas P. 272, 274 Jonynas I. 77, 131, 262, 263, 266, 317 Jonys K. 170 Jozefas II 87 Jubileris N. 253 Jučas S. 295, 296 Jucys A. 240, 290, 292 Jučas M. 127 Juknevičius R. 255 Junavičius K. 152 Jundzilas J. 22, 23, 36, 63, 201 Jundzilas S. B. 11, 23, 25, 34, 49, 50, 52, 53, 63, 64 Jundzilas Z. 160 Jungas K. 293 Jungas (Young) H. 44, 291 Jungferis V. 284, 318 Juodakis P. 228, 284, 293 Juodelis P. 275 Jurčiukonienė A. 221 Jurevičius F. 57, 63, 64 Jurgaitis Z. 61 Jurgeliūnas A. 303, 305 Jurginis J. 25, 111, 139, 141, 247, 254, 256 Jurgutis V. 283, 284, 317 Jurkus D. 290 325

Kitkevičius A. 129 Kiuri-Skladovska (Curie-Skiadowska) M.

Kriaučiūnas J. 293 Kriaučiūnas P. 131 Kridlis M. 174 Krilovaitė Ch, 253 Kriščiukaitis A. 283 Krivickas D. 283 Kronenbergas L. 133 Kruopas J. 97, 274 Kšyžanovskis (Krzyzanowski) K, 182 Kšyžanskis (Krzyžanski) M. 188, 189 Kubickis B. 216 Kučarovas V. 208 Kučevskis L, 194 Kučinskaitė A. 274 Kučinskaitė M, 256 Kučinskas A. 264 Kučkovskis T, 119 Kudaba J. 158, 193, 319 Kudirka V. 131, 274, 312 Kudzinovskis C. 172 Kuindžis A. 213 Kukolnikas P. 35, 36, 72, 79—81, 106, 123, 128, 129 Kulakovskis E, 127 Kulonas (Coulomb) S. 44 Kumelskis N. A, 50, 51, 106 Kuna H. 217 Kundzičius T. 41 Kupčinskas J. 237, 240, 252 Kuprevičius J. 301 Kuraitis P, 258, 259 Kurčevskis J. 141 Kutorga Y. 65 Kuzenas (Cousin) V. 40 Kuzma V. 304, 307 Kuzmickis Z, 275 Kvašninas-Samarinas M. 295

141

Kiuvjė (Cuvier) 2. 56—58 Kjelbergas H. A. 279 Kladiščevas D. 293 Kladiščevas K. 293, 294 Klangevičius (Klungis, Klongevičius) A. B, 11, 87, 95 Klausas K. 45 Klichas E. 173 Klimas P. 263, 264 Klimavičius V. 240 Klimka A. 254 Kliukovskis A. 105 Klosas J. 213—216 Klosovska M. 107 Kodatis B. 287, 289, 292 Kojelavičius-Vi j ūkas (Kojalowicz Wijuk) A. 80, 112, 181 Kolbuševskis K. T. 173 Kolmogorovas A. 188 Kolupaila S. 298—301, 308 Komarnickis V. 182, 183 Konarskis S. 126 Končius I. 286, 290, 299, 316, 317 Kondorsė (Condorcet) 2. A. 40 Konečnis F. 178, 180, 181 Konstantinas 52 Kontarinis A. 263 Kontrimas K. 17, 18, 29, 30, 93, 95, 98, 106 Kopernikas M. 44, 177 Kopitaras J. 91 Korybut-Daškevič A. 200 Kornilovas I. 135 Korvizaras (Corvisart) J. N. 68 Kosakovskis J. N. 98, 99 Koscialkovskis S. 141, 178, 180, 181 Kosminskis J. 77 Košliakovas V. 288 Košmideris E. 173 Kotarbinskis M. 216 Kotovičuvna V. 196 Kovalevskis J. 52, 93 Kovalskis J. 170 Kozlovskis M. 149 Koženiauskas J. 121 Krasauskaitė M. K. 263 Krasauskas J. 293 Krasnopolskis O. 214, 215 Krasovskis K. 43, 71 Kraševskis J. I. 31, 91 Kraševskis V. 194, 196, 197, 210 Kraujelis P. 174 Krausharas A. 75 Kravecas A. 254 Krestjanovas V. 256 Krėvė-Mickevičius V. 256, 274—276, 317

Lacroix žr. Lakrua S. F. Lagranžas (Lagrange) I, L. 36 Laguerre žr. Liageras E, Laharpas (La Harpe) S. F. 92 Lakovskis R. 287 Lakrua (Lacroix) S. F. 37 Lalandas (Lalande) J. J. F. 39 Lamarkas (Lamarck) 2. B, 57 Lamé žr. Liamė G. Lametri (La Mettrie) 2, 112 Landau E. 303, 306 Landė J. 182, 184. 185 Langas 201 Langsdorfas K. K. 23, 37, 39, 107 Laplasas (Laplace) P. S. 40, 46 Lapo, Lappo L 262, 266, 267 Lastauskienė M. žr. Lazdynų Pelėda Lašas V. 237, 303, 306, 307 Laupmanas H. 64 Laužikas J. 270 326

Lavuazjė (Lavoisier) A. L. 45 Lazdynų Pelėda 312 Lazersonas V, 268, 270 Lebedys J. 95, 97, 99, 275 Lebed zis M. 170 Leblanas (Le Blanc) M. 294 Lebrenas (Le Brim, van Bruyn) A. 33, 103, 304 Lechą vici us L. 137 Lednickis V. 173 Legendre žr. Ležandras A. M. Legežinskis S. 209 Leibnicas (Leibnizį G. V. 177 Leikas E. 209 Lelevelis J. 15, 22, 27, 30, 31, 35, 48, 49, 72, 73, 75, 77—79, 109— 112, 199, 217, 219 Lenartas B. 217 Lenartąvičius K. 129 Lenekas R. 61, 68 Leninas V. 6, 138, 139, 142, 143, 148, 149, 151,' 255, 312 Leonas P. 236, 238, 253, 282 Lermontovas M. 173 Lesauskas P. 290 Lesi n gas (Lessing) G. E. 112 Leskynas (Leskien) A. 140 Lesnevskis S. 177 Leščinskis J. 149 Levickis A. J. 89, 106 Levinsonas J. 254 Levita ca s F. 254, 256 Ležandras (Legendre) A. M. 288 Liageras (Laguerre) E. 288 Liamė (Lamé) G. 288 Lyberis A. 274 Lybi gas (Liebig) J. 194 Lideikytė-Šopauskienė A. 301 Liebig žr. Lybi gas J. Likevičienė N. 303 Limanovskis M. 198, 199 Lindemanas 201 Lingsas M. 279 Lipskis V. 129 Lysakovskis A. 218—221 Lisovskis A. 221 Lisovskis S. 219 Litlvudas (Littìewood) Dž. 188 Liutoslavskis V. 175—177 Livenis K. 11 Lobenveinas J. A. 11, 23, 59, 62, 67 Loboika I. 16, 17, 33, 35, 72, 90, 99, 100, 128 Losis J. 173 Lovickis M. 124, 125 Lovmianskis H. 160, 178—181 Lubenskis H. 133 Luchtanas B. 158

Lukas, šv. 217 Lukasevičius J. 177 Lukoševičius H. 283 Lukoševičius Jonas 252 Lukoševičius Juozapas 198 Lukša K. 252 Lukšaitė I. 99 Lukšienė M. 9, 11, 95, 99 Lunkevičius V. 124 Maceina A. 269 Macevičius J. 301 Macytė G. 254 Macytė S. 254 Maciulevičius J. žr. Mačiulis J. Maciūnas V. 99, 274, 275 Mackevičius M. 283 Mackus F. 283 Mačionis A. 158, 203 Mačys V. 283 Mačiulis J., Maciulevičius J. (Maironis) 131, 140, 141, 228, 274, 275, 312 Madida V. 89 Maginskienė C. 256 Maidelis E. 207 Maironis žr. Mačiulis J. Majevskis P. 127 Makauskas A. 67 Maknys V. 275 Malachovskis-Lempickis S. 29 Malevskis P. 24, 30, 31, 73 Malevskis S. 11, 33, 36, 70, 73, 74, 81, 83, 95, 98 Maliauskis A. 260 Malkovskis S. 198, 200 Malte Brunas K. 95 Malunovič L. 172 Mancevičius E. 210 Mančinskas Č. 233 Maniukas J. 302 Marcinkevičius Juozapas 186—189 Marcinkevičius Juozas 171 Marka vičius J. 170 Marmontelis Ž. F. 92 Martynaitis J. 270 Martinaitis M. 295, 296 Martinčikas N. 170 Masalskis I. 33 Masonijus M. 176 Mašiotas J. 283 Mašiotas P. 131, 140, 154, 226 Matulaitis S. 131, 137, 140 Matulionis P. 140, 256 Matulionis R. 256 Matulis J. 240, 260, 293, 294 Matusas J. 264, 267 Matusevičius A. 59, 62 Matuševičius V. 98

327

Modelskis T. 178, 179, 181 Moljeras (Molier, Molière) 92, 174 Monikovskis K, 196 Monteskjė (Montesquieu) Š. 74 Moravskis A. 283, 284 Mòrelovskis M. 215, 216 Mori cas F. 34, 106, 107 Mortensonai 266 Mostovskis E. 132 Mošinskis K. 178, 18 i Mošinskis V. 307, 308 Movšovičius J. 202 Mozolovskis V. 208 Mozūras K. 256 Mudrovas M. 68 Muišelis K. 63 Müller žr. Miuleris J. Münich žr. Miunichas V. Muravjovas-Korikas M. 35, 134, 135 Mušinskis J. 202, 205, 206

Matuškevičuvna J. 202 Matuziakas S. 217 Matvejeva L. 199 Mažylis P. 304 Mažvydas M. 172 Medžys E. 254 Meillet žr. Mejė A. Meineris K. 301 Meinhardas 79 Mejė (Meillet) A. 172, 273 Mendelejevas D. 283 Menžinskis K. 23, 27, 89 Merkys A. 53 Merkys V. 17, 21, 97, 99 Meskupas I. 254 Meškaukas E. 254 Meškauskienė M. 253, 256 Metodijus 90 Mianovskis J. 35, 67, 69, 120, 126 Mianovskis M. 23, 29, 33, 59, 62, 67, 68, 119, 121 Miaskevičius C. 55 Micelmacheris V. 55, 254 Micelskis A. 183 Michailovskis M. 129 Michalskis A. 201, 202 Michalskis E. 193, 194 Micheida K. 205, 209, 211 Michelis D. 279 Miciūtė O. 158 Mickevičius A. 24, 30, 31, 35, 73, 80, 89—91, 102, 103, 112, 125, 173, 174, 216„ 217, 226, 233, 234, -276, 305, 306, 308, 312 Mickevičius J. 42, 47, 98 Mickevičius V. žr. Kapsukas V. Mickis M. 253, 254 Mienickis R. 139, 180, 181, 199 Mieželaitis E. 256 Mikalauskaitė E. 274 Mikola (Mikkola) J. 273 Mykolaitis V. 274, 275, 317 Mykolaitytė V. 254 Mikšytė R. 97 Mikuličius 33 Mikulskis A. 212 Milovidovas A. 133, 135, 139 Miltonas Dž. 92, 278 Mindaugas 180, 262 Minkevičius A. 301 Miramas K. 120, 126 Mironas R. 278 Misiūra J. 61, 158 Miškinis A. 275 Miškinis M. 275 Miuleris (Müller) J. 68 Miunichas (Münich) V. 89, 93 Mockus V. 287

Naftalevičius A. 256 Naginskas S. 272 Napoleonas 11, 25, 60, 66, 75, 95, 102, 181 Narbutas T. 97, 112 Narembskis S. 215 Narijauskas J. 277, 280 Narkevičius J. 128 Naruševičius T. 245 Nasvytis M. 226 Natkevičaitė M. 301 Navakauskaitė O. 254 Navikaitė M. 252 Nazimovas V. 133, 134 Nenza A. žr. Jurginis J. Nėris S. 255, 305 Nernstas V. F. 195 Nešukaitis V. 256 Nevas de (Néve) Ž. 92, 128 Newcomen žr. Niukomenas T. Newton žr. Niutonas I. Nezabitauskis-Zabitis Kajetonas 91, 96, 110 Nezabitauskis-Zabitis Kiprijonas 90 Ničas (Nitsch) K. 173 Ničė (Nietzsche) F. 251, 276 Niemcevičius J. U. 91 Niemčevskis Z. 11, 23, 36—38, 95 Nietzsche žr. Ničė F. Nievodničanskis H. 160, 190, 192 Nikolajus I 35, 127 Niškovskis J. 23, 59, 62, 67, 68 Nitoslavska V. 195 Nitsch žr. Ničas K. Niukomenas (Newcomen) T. 44 Niunka V. 250, 254, 256 Niutonas (Newton) I. 36, 44, 289 Norblenas (Norblin de la Gourdaine) P. 101 Norkūnas Petras 158 328

Pavlas T. 209, 212 Pavlovas I. 68 Pelčaras K. 208, 209 Pelikanas V. 11, 16, 35, 59, 62, 66, 67 Pelka žr. Polinskis-Pelka M. Penkaitis A. 283 Petersonas A. 279 Petersonas (Paterson) H. 273 Petkevičius T. 283, 284, 318 Petraškevičius A. 30 Petražyckis L. 184 Petruševičius A. 93 Petruševičius Kazimieras (teisininkas) 160, 170 Petruševičius Kazimieras (zoologas) 203 Piaseckis K. 133 Piaseckis M. 24, 73 Pienkevičius A. 124 Pietaris P. 131 Pigonis S. 17, 91, 160, 173, 174 Piličevskis J. 194 Pilsudskis J. 154, 168 Pinabelis Ž. 17, 33, 92 Platonas 81, 175, 277, 278 Pliateris A. 283 Plioteris J. 95, 96 Počobutas-Odlianickis M, 39, 44, 94 Podčašinskis K. 23, 24, 33, 36, 100 Podolinskis M. 105 Pogrebovas N. 198 Poisson žr. Puasonas S. D. Pokrovskis N. 283, 284 Polinskis-Pelka M. 22, 23, 34, 36—38, 48 Polockis S. 90 Polukordas H. 55, 61 Popas (Pope) A. 92 Porcijanka K, 35, 59, 62, 63, 67, 69, 120,

Norkūnas Pranas 158 Norvaiša P. 29, 36, 41 Novakovskis B. 209 Novickis Z. 295 Novodvorskis V. 111 Novosilcevas N. 11, 16, 27, 28, 35, 57, 83, 98 Očapovskis M. 22, 36, 71, 72 Odoakras 79 Oerstedas H. K. 44 Oginskaitė-Kublickienė I. 102 Okas (Око) J. 109, 172, 179, 319 Okolovičius V. 199 Okulievičius M. 169 Oldachovskis I. 23, 73, 74 Oleškievičius J. 102 Olkinas A. 170 Olšanskis P. 31 Olšauskas S. 290, 299 Ona, šv. 217 Onacevičius I. 15, 22, 31, 34, 72, 78—80 Opočinskis K. 205, 208 Opolceris 287 Orlovskis Z. 160, 205—207, 210 Osinskis A. 128 Ostrogradskis M. 39 Ostrovskis E. 127 Ostrovskis P. 90 Ostvaldas V. 294 Ošmianas J. 295 Otrembska H. 171 Otrembskis J. 171, 172, 174, 319 Ozemblovskis J. 105 Oželis K. 306 Ožeškienė E, 141 Pabrėža J. 96, 202, 312 Pacevičius D. 128 Padalis (Padalskis) S. 283 Padzerskis D. 128 Pajaujis J. 254, 256 Pakarklis P. 256 Pakštas K. 284, 298 Pakštienė O. 278 Pakuckas C. 295—299 Palemonas 79 Palionis A. 302 Palionis J. 93, 95, 273 Paneika J. 182 Pankauskas J. 268 Parčevskis A. 182 Parnarauskas J. 254 Pasendorferis (Passendorfer) E. 198, 201 Pasteras (Pasteur) L. 137 Paterson žr. Petersonas H. Patkovskis J. 189—192 Pautienius 245

121

Poška D. 78, 90, 95, 99, 312 Povilavičius V. 252 Povilavičiūtė I. 254, 256 Poznanskis P. K. 127 Požėla K. 131, 254 Prapuolenis V. 293 Prėskienis V. 254, 256 Priju (Prioult) A. 279, 317 Priuferis (Prūffer) J. 203 Pronaška Z. 216 Prošinskis K. 201, 202 Prozorai 33 Prūffer žr. Priuferis J. Pru L. 279 Pšibilskis M. 105 Ptašickis J. 140 Puasonas (Poisson) S. D. 38 Puodžiukynas A. 290—292 Purenąs A. 149, 237, 285, 286, 293, 294, 308 329

Puškinas А. 276 Putinas žr. Mykolaitis V. Putramentas J. 158, 170 Puzinaitė V. 147 Puzinas J. 263, 267, 317

Rikardas (Ričardo) D. 70, 112 Rylejevas K. 31, 112 Rymanas (Riemann) B. 187 Rimka A. 266, 282, 284, 285, 317 Rimkevičius A. 158 Rimkevičius F. 36, 59—61, 65, 67, 69, 120 Rimšelis J. 61 Rysas (Riesz) F. 188 Robinsonas R. 194 Ročka M. 278 Rogalskis L. 97 Rogovskis K. 88 Rokfeleris 191, 284 Römer žr. Remeris M. Romeris (Römer) E. 48, 49 Rotingeris (Rettinger) J. 208 Rosé M. 212 Rousseau žr. Ruso 2. 2. Rožėtas R. 109 Rozvadovskis J. 173 Rubenbaueris H. 210 Rubinovičius V. 190 Rudnickis J. 185, 186 Rudzinskaitė-Arcimavičienė M. 265 Rugienius J. 296 Rukša A. 277 Rumbovičius I. 39 Rumiancevas N. 78 Runkevičius J. 254 Ruseckas K. 24, 103 Ruso (Rousseau) 2. 2. 92, 174 Rustemas J. 17, 29, 33, 35, 101—103 Ruščicas F. 213, 216, 217 Rutkovskis A. 193

Rabinovičuvna S. 31 Raciencka M. 203 Račkauskas K. 283 Račkauskas M. 278 Radvila M. 34 Radvila S. A. 266 Radvilaitė B. 266 Radvilos 34, 266 Radziševskis F. 107, 109 Radziševskis P. 198 Radziukas P. 170 Radzivilovičius R. 212 Radzvickas P. 245, 305 Raičinskis K. 261 Raikovas B. 57 Ramoška P. 256 Rapoportaitė S. 253 Rasinas 92 Raudonikis P. 303, 306 Raudoniskytė M. 256 Razumovskis A. 25 Ražinskas A. 49 Regelis K. 301 Regelytė D. 278 Reibergeris (Reyberger) A. K. 88 Reichenbachas 40, 201 Reicheris M. 207 Reid žr. Ridas T. Reinholdas K. L. 81 Reinys M. 268 Reisas F. F. 108 Remeika J. 264, 265 Remeris 71 Remeris (Romeris) M. 104, 232, 236, 237, 242, 282, 283, 317 Renė N. 34 Renkvistas H. 300 Rešeliauskas H. 256 Reška I. 39 Reška S. 33 Revenska V. 199 Revkovskis Z. 39 Rėza L. 112 Rybka J. 39 Ričardo žr. Rikardas D. Richteris J. B. 45 Ridas (Reid) T. 84 Rydzevskis B. 193, 197—199, 203 Riemann žr. Rymanas B. Riesz žr. Rysas F. Rygelis S. 221 Rigis (Righi) T. 104

Sabinskis 153 Safarevičius A. 137, 207—209 Safarevičius J. 160, 171, 172 Say žr. Sėjus 2. B. Saimsas B. H. 279 Saksas S. 187 Saldukas I. 290, 299 Salys A. 272, 274, 276, 317 Sandbergas O. 279 Sapiegos 213 Sarpalytė S. 254, 255 Sartoriįus 70 Saundersas J. 29, 92, 105 Savickas S. 256 Savickis K. 49 Savičius P. 125, 126 Sečenovas S. 68 Sėjus (Say) 2. B. 70 Senas (Senn) A. 272, 276, 277 Senkovskis J. 93 Senkovskis M. 208 Serafinovičius F. 88 Sevrukas L. 120, 126

330

Sezemanas V. 261, 317 Schakespeare žr. Šekspyras V. Schauder žr. Šauderas J. P. Scheler žr. Šeleris M. Schelling žr. Šelingas F. Schiller žr. Šileris F. Schilling-Siengalewicz žr. Šilingas-Siengalevičius S. Schmittlein žr. Šmitleinas R. Schultz žr. Šulcas M. Schumpeter žr. Šumpeteris J. Shaw žr. Šo B. Sideravičius B. 305 Siedleckis M. 157, 203, 205 Simanavičius (Symonowicz) R. 23, 48—50 Symonas F. A. 87 Symonowicz žr. Simanavičius R. Sipavičius G. 252, 254, 256 Sirlis 291 Sirvydas, Sirvydas K. 112 Sismondis de Ž. Š. L. S. 70, 112 Skardžius P. 272, 273, 317 Skarga P. 161, 214 Skydelis J. 35, 87, 95, 96, 128 Šklėrius P. 254 Skorina P. 138 Skorka E. 191 Skubala Z. 161 Skuodienė I. 49, 51 Skupienskis P. K. 200—202 Skvarčinskis Z. 31, 95 Slaveckis V. 105 Slavėnas P. 133, 237, 260, 287—289 Slavinskis K. 192, 194, 195, 197 Slavinskis P. 24, 33, 35, 40, 41, 48 Slavinskis V. 200, 202 Slaviūnas Z. 275 Slendzinskis L. 216 Sleževičius K. 290, 292, 293, 299 Sliesoriūnas F. 31, 33 Slovackis E. 91—93 Slovackis J. 35, 80, 91, 112, 173 Smakauskas, Smokovskis V. 24, 102 Smetona A. 225 Smirnovas A. 127 Smit Sibinga G. 295, 296 Smitas (Smith) A. 70, 73, 112 Smotrickis M. 138 Smuglevičius P. 33, 101, 104, 112, 161, 217 Snarskis P. 53 Sniadeckis A. 30, 33, 36, 44—46, 52—54, 59—61, 65—69, 94, 108, 120, 165, 188, 194 Sniadeckis J. 11, 22, 23, 25, 26, 33, 36, 39, 40, 44, 46—49, 76, 81, 82, 85, 91, 94, 107, 112, 165 Sniečkus A. 243, 247 Sobolevskis L. 23, 24, 89, 106, 109

Sochackis M. 126 Sokolovska-Rutkovska L 202 Sokolovskis L. 213, 215 Sokolovskis P. 283 Sokratas 277 Solovjovas S. 265 Solovjovas V. 259. 262, 265 Soltanas 101 Songaila M. 307 Sovinskis Z. 212 Specht žr. Špechtas F. Srebmas S. 172 Sruoga B. 34, 275, 276, 317 Štai de (Staėl) A. L. Ž, 92 Stanaitis O. 286—289 Stančius P. 305 Stanevičius E. 97 Stanevičius M. 81 Stanevičius S. 91, 95—97, 112 Stanevičius V. 179, 185 Stangas Ch. 174 Stankevičius (Stanka) V. 233, 313 Stark žr. Starkas J. Starkiūtė M. 301 Stasevskis V. 191 Staugaitis J. 131, 306 Steponas Batoras 5, 6, 157— 160, 163, 165 166, 168, 175, 178, 186, 188, 189, 192 198, 200, 203, 214, 219, 266, 315, 318 319 Sternas (Sterne) L. 92 Stiuartas (Stewart) D.