Alma Mater Vilnensis : trumpa universiteto istorija 9786090701348, 9786090701331

Citation preview

ALMA MATER VILNENSIS / TRUMPA UNIVERSITETO ISTORIJA

• u » I fl I

VILNIAUS UNIVERSITETO LEIDYKLA

2019

Recenzavo: doc. dr. Saulius Kaubrys (Vilniaus universitetas) prof. habil. dr. Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas) Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) ISBN 978-609-07-0134-8 (spausdinta knyga) ISBN 978-609-07-0133-1 (skaitmeninis PDF) © Alfredas Bumblauskas, Birutė Butkevičienė, Ryšard Gaidis, tSigitas Jegelevičius, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Inga Leonavičiūtė, Eligijus Raila, Loreta Skurvydaitė, Arūnas Streikus, Tomas Vaiseta, Dalia Vitkauskaitė, 2019 © Vilniaus universitetas, 2019

A .i

(

Turinys VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS /Alfredas Bumblauskas / ... 10

■ JI

SVARBIAUSIOS VILNIAUS

“

UNIVERSITETO IST O R IJO S DATOS /Alfredas Bumblauskas /... 20

LIETUVA IKI UNIVERSITETO /Alfredas Bumblauskas / Vėlyviausio Europoje krikšto šalis ...25 Europėjanti ir besimokslinanti Lietuva (1387-1579) ...28 Lietuvos studentai Vakarų universitetuose ...31

D

BAROKO EPOCHA: JĖZU ITŲ UNIVERSITETAS (1 5 7 9 -1 7 7 3 ) /Alfredas Bumblauskas / Universiteto įkūrimas ...37 Universiteto struktūra ...39 Universiteto mokslo sričių mokyklos ...43 Motiejus Kazimieras Sarbievijus - vainikuotas Europos poetas ...50 Baroko architektūra ir Vilniaus universitetas ...53 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos universitetas ...55 Universitetas daugiatautėje ir daugiakonfesėje šalyje ...57

Q

VILNIAUS UNIVERSITETAS APŠVIETOS E P O C H O JE (1 7 7 3 -1 8 3 2 ) /Eligijus Raila / Pagrindiniai valstybės lūžiai ir Vilniaus universiteto permainos ...61 Vilniaus universitetas ir Apšvieta ...62 Įžymūs profesoriai ir mokslo sričių mokyklos ...66 Vilniaus meno mokykla ...71 Įžymūs Vilniaus universiteto auklėtiniai ...73 Senojo Vilniaus universiteto uždarymas ir likimas ...75

VILNIAUS UNIVERSITETO ATKŪRIMAS /1 Sigitas Jegelevičius, Ryšard Gaidis / Lietuviai atkuria universitetą Vilniuje ...81 Universiteto atkūrimo politiniai žaidimai ...83 Stepono Batoro universitetas (1919- 1939) ...85 Antrojo pasaulinio karo sūkuryje: 1939-1940 ir 1941-1944 metai ...90

VILNIAUS UNIVERSITETAS KAIP SOVIETINĖ AUKŠTOJI MOKYKLA (1 9 4 4 - 1 9 9 0 ) / Arūnas Streikus / Universiteto bendruomenės naikinimas ...95 „Atlydžio“ iliuzijų žlugimas ...99 Universiteto mokslas: praradimai ir pasiekimai ...101 Universitetas vėlyvuoju sovietmečiu ...104 Universiteto istorijos perrašymas ...110

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS UNIVERSITETAS: ĮVYKIŲ KRONIKA / Loreta Skurvydaitė / ...114

VILNIAUS UNIVERSITETO TĘSTINUMO ŽENKLAI Universiteto ansamblis / Dalia Vitkauskaitė / ...125 Universiteto biblioteka ir jos rinkiniai / Birutė Butkevičienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė / ...143 Universiteto insignijos / Loreta Skurvydaitė / ...158 Universiteto istorinės atmintys / Inga Leonavičiūtė / ...174 ŠIUOLAIKINIS UNIVERSITETAS: (NE)KINTATI PRASMĖ / Tomas Vaiseta / ...188

Iliustracijų sąrašas ...193

л

^

-

1579-

S'Tas ^

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

as bendra tarp Vilniaus universiteto istorijos, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės baroko erdvių, karmelitų bažnyčios Mstislavlyje prie dabartinės Baltarusijos ir Rusijos sienos, Kijevo Mohylos akademijos, žydų sėslumo Rusijos imperijoje ribos, atsiremiančios į Mariupolį prie Azovo jūros, ir Donecko

K

fronto šiandien? Donecko fronto ribas žinome visi. Kodėl dabar apie tai turėtume kal­ bėti? Pradėkime nuo to, kad žymiausias šių laikų civilizacijų istorikas ir po­ litologas Samuelis P. Huntingtonas ieško Vakarų civilizacijos ribų. Kartais S. P. Huntingtono koncepcija yra laikoma viena įtakingiausių XX a. pabaigos koncepcijų, juo labiau kad jo pateikta Balkanų karų prognozė pasitvirtino. Pasak šio mokslininko, Vakarų civilizacijos požymiai yra tokie: klasikinės (antikinės) civilizacijos paveldas, Vakarų (o ne Rytų) krikščionybė, kalbų daugybiškumas, dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskirumas, teisės prima­ tas, socialinis pliuralizmas, politinis atstovavimas ir individualizmas. Kaip

• Peterburgas Dorpatas

^

• Maskva

europinio tipo universitetai į rytus nuo Vyslos ir Dniestro sustačiatikintų unitų teritorija

------

lotyniškosios švietimo sistem os rytinė riba (iki 1832 m.)

. . . .

miro (bendruomeninio žemės ūkio) vakarinė riba

—• ~

žydų sėslum o Rusijos imperijoje riba

■ Europos civilizacijos ribos XIX amžiuje (pagal Leszeką Moczulskį)

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

11

žinia, S. P. Huntingtonui Vakarų civilizacijos riba ėjo per Ukrainą ir Baltaru­ siją. Vakarų civilizacijai jis priskyrė tik vakarines šių šalių dalis, taigi Ukrai­ noje - tik Galiciją su Lvovu ir Voluinę. Dėl to jam atrodė, kad didžioji dalis Ukrainos yra gimininga Rusijos civilizacijai. Tai, regis, nulėmė Ukrainos branduolinio ginklo likimą. Dėl to labai svarbu atkreipti dėmesį į S. P. Huntingtono koncepcijos ko­ rekciją, kurią atliko žymus Solidarumo intelektualas, lenkų profesorius geo­ politikas Leszekas Moczulskis. Jis Europos civilizacijos ribas nukėlė gerokai toliau į rytus, negu brėžė S. P. Huntingtonas. Pasak L. Moczulskio, Europos civilizacijos riba dar X IX a. apima visą buvusios Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bės erdvę, prijungtą prie Rusijos imperijos, taigi Baltarusiją ir Ukrainą. Šiame žemėlapyje atkreipkime dėmesį į Azovo jūrą (pavadinkime tai Mariupolio tašku), į kurią ateina kelios L. Moczulskio nubrėžtos linijos. Visų pirma - tai individualaus ūkio ir rusiško bendruomeninio žemės ūkio riba (kuri matoma 1861 m. naikinant baudžiavą - žemės perdalų nėra tik į vakarus nuo šios ribos). Antra - į Mariupolį atsiremia žydų sėslumo riba, nes Rusijos im perija draudė žydams iš Lenkijos ir Lietuvos Valstybės keltis toliau į rytus. Įdomu, kad ta riba sutampa su buvusia ry­ tine kazokų etmonato riba. Etmonatas - tai ukrainiečių valstybingumas Rusijos protektorate, tačiau mes jį esame visiškai užmiršę. Kas turima galvoje? Net prijungus rytinę Ukrainą prie Rusijos po Bohdano Chmelnyckio maišto, dar šimtmetį egzistavo Ukrainos etmonatas. Kartais ma­ noma, kad tai yra Rusijos dalis nuo X V II a. vidurio, tačiau nieko pana­ šaus - etmonatas buvo panaikintas tik X V III a. viduryje. Trečia - lotyniško švietimo ribos. Ir čia svarbus kazokų etmonatas, ku­ riame valdant Ivanui Mazepai iš esmės galiojo XVII a. pirmos pusės Petro Mohylos Kijevo akademijos nustatyta švietimo sistema. O ji buvo nustaty­ ta pagal Vilniaus universitetą, nes P. Mohyla buvo Vilniaus jėzuitų auklėti­ nis, tiesa, vėliau, kazokų laikais, apsisprendęs būti su stačiatikiais ir sukūręs stačiatikišką švietimo sistemą. Tačiau ši sistema buvo orientuota tiesiogiai į Vilniaus universitetą ir jo paveldą. Šį kriterijų galima paryškinti nubrėžus baroko ribas. Juk jėzuitų švietimo sistema iš esmės susikloja su baroko erdve. Lenkų menotyrininkai seniai yra pripažinę, kad Vilniaus barokas (vadinama­ sis Jono K. Glaubico barokas, arba Vilniaus baroko mokykla) yra erdviausio poveikio mokykla baroko Europoje. Stanislawas Alexandrowiczius panašiai yra pasakęs ir apie to meto Vilniaus universiteto poveikį. Tad J. K. Glaubico karmelitų bažnyčia Mstislavlyje, 500 km į rytus nuo Vilniaus arba 100 km už Dniepro, yra akivaizdžiausias to įrodymas. Šiame kontekste reikia atsiminti

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

ir „ukrainietiškąjį baroką“, suklestėjusį etmonate, t. y. Kijeve ir Kairiakrantėje Ukrainoje. Tačiau juk šio baroko kilmė yra akivaizdžiai vilnietiška, nes jį for­ mavo 1680 m. Černigovo arkimandrito Lozoriaus Baranovičiaus kvietimu iš Vilniaus atvykęs vokiečių kilmės architektas Johanas Baptistas. Būtent jo architektūrines idėjas plėtojo pats I. Mazepa. Taigi apie Vilniaus universite­ tą turime kalbėti šiame kontekste. Kitaip sakant, turime kalbėti apie Baroko epochos universiteto vaidmenį mūsų ir Europos istorijoje. Paprastai sakoma, kad tarp universiteto ir Europos kultūros galima dėti lygybės ženklą. Universitetai kūrė Europos tapatybę. Lotyniškosios švietimo sistemos, kurios viršūnėje yra universitetai, ribos - tai Europos kultūros ri­ bos. Prasmių universitetų idėja, kuri buvo pradinė universitetų istorijos pa­ radigma, šiais laikais ypač aktuali, nes dažnai pragmatinis, komercinis po­ žiūris į universitetus paskandina pamatinę jų prasmių paieškų idėją.

• kcmhrtdža*

iki 1579 m įkurti 113 universitetų iš kurių 2 ( B ra tisla v a 1 4 6 ') uždaryti XVI a

Žemėlapyje nepažymėti 6 (kurti, bet nepradeie veikti bei 10 universitetų, kūne išnyko X II I-X V a.

»Seni Lndriusas V IL N U S 1579#

krtnhridfas 1318# Oksfordas# 1167

Leidenas

HHmitetas Frankfurtas 1561 H 76# \ Uenhergas* ¡ :(w lisburgas 1502« Duisburgas I cipeigas " P " « '1' 40V Praha 1559/60* ---J,n * • 1348 ^ 4 / 6 # He, d e te rg a kana» Rcimsas 1432# I54K# Dilingcnas m >u* BM urrbargas P arsžiu s* 1551 •atislava |/|5 P u n ta# Tiubingenas • ingotttatas Niena tirativ . #1306 Musonas *1476 |45K 1365* 9 1 4 6 5 Buda Anie Orleanas 1572 • F rri burga# Bazelis l4‘ Puatjl 1460 143 ! • l>ižui Bur7as# 1 5 1 6 % * • Ì 3M~ 1463TL Milanas Venecija 1470 Santjago m'M C"»"*«' #1448 # • II* K lh o rll^ l55^ ! g • /_t.lv a • Paduva 1222 de Komposte!« Ovjcdas vnujsa • Ferarai 391 15 2 6 * 1574® Nim as* Mondos i* •47, # “ , , ' * Bolonija 115 KM2 IV Onjatis lultl/a #1 5 4 0 1270 1 Vilkima 1562 • Plaa 134; • "*• * Ira rh c# Asinjonas I4IK. * Macerata i 540 Yaljadolidas 1534 Hueska • ferm o 1303 1346# # 1474 #1354 • P crp in į 1240 46 Perud/a 13060 Salamanka Sarago sa# |300# • Tberona 1350 Rom a* 1218 IV * Avila • I48V l.erida • 1446 1303 IX 1556 1576## Sigsensa Barselona T o le d a s * * 1401 L m n

K t l .a ? M a r b .r i a ..

W.IO« I»*

#i - Wj,n, l4,N

•1337

•332

V a le r ija

Baeva vilija « * . t Kilna

*1 5 4 2

•< »andija Orihucla 547

-5

P ,lm,

*1 «!

(Ira a .d a •1531

Mesina 14.-4# * kataaija 1434

1Universitetų tinklas iki 1579 m.

VILNIAUS UNIVERSITETAS. BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

13

Vilniaus universitetas pataikė į antrąją universitetų kūrimosi bangą, il­ gai buvome erdviausio poveikio universitetas. Tiesiogine savo poveikio erdve neturėjome analogų Europoje. Vilniaus universitetas nubrėžė Europos civi­ lizacijos ribas. Jis buvo įkurtas kaip šimtas dvyliktas Europos universitetas. Lenkai ne veltui didžiuojasi, kad Vakarų civilizacijos ir lotyniškojo univer­ sitetų tinklo ryčiausias taškas du šimtus metų buvo Krokuvos universitetas. O po jo labiausiai į rytus esančio universiteto vaidmenį Europoje du šimtus metų atliko Vilniaus universitetas. Vėliau, nuo 1755 m., šį statusą perėmė Maskvos universitetas. Dažnai Vilniaus universitetą įvardijame ryčiausiu Vakarų universitetu. Tai asocijuotųsi su sąvoka „periferinis“. Tačiau jėzuitų laikais taip nebuvo. Ratio studiorum buvo sistema, kuri veikė bet kuriame jėzuitiškame univer­ sitete iki pat Lotynų Amerikos. Visur buvo įgyvendinama ta pati sistema ir tokio paties lygio studijos. Ne veltui į Universitetą atvykdavo profesūros nuo Ispanijos iki Norvegijos, jo poveikio erdvė buvo milžiniška, o įtaka pasiekė Kijevą ir Dnieprą. Kaip įrodyti, kad Vilniaus universitetas per pirmąjį šimtmetį iki savo nelaimių (1655 m.) priklausė Europos universitetų šimtukui? Labai paprasta, nes jų iš viso tebuvo šimtas dvylika, o XVII a. viduryje padaugėjo tik iki šim­ to penkiasdešimties. Neverskime Vilniaus universiteto konkuruoti su tokiais protestantiškais universitetais kaip Vitenbergo ar Ženevos, Leideno ar Baze­ lio, Kembridžo ar Oksfordo. Jų XVII a. viduryje būta apie keturiasdešimt. Jie paprastai yra laikomi pirmeiviškais, susijusiais su mokslo pažanga Olandijoje ir Anglijoje. Atmeskime dar keturiasdešimt katalikiškų, kurie nenutrūksta­ mai veikė nuo viduramžių, - visą grupę Italijos universitetų. Tačiau su ki­ tais septyniasdešimt Vilniaus universitetas gali laisvai konkuruoti, juo labiau kad iš tų septyniasdešimties drąsiai galima atmesti trisdešimt, nes jie XVII a. buvo uždaryti ir niekas jų net neprisimena. Vadinasi, Vilniaus universiteto konkurentai yra apie keturiasdešimt universitetų. Mes niekuo nenusileidome kitiems, nes Vilniaus universitetui atstovau­ jantys XVII a. pirmos pusės vardai yra iškilūs ir ryškūs. Gal pavardės mažai ką sako, bet Martyno Smigleckio „Logika“ buvo pripažinta ne tik jėzuitų, bet ir Anglijos universitetuose. Lygiai tą patį galėtume pasakyti apie Motiejų Ka­ zimierą Sarbievijų, vainikuotą Romos popiežiaus karališkojo poeto karūna. Dar galėtume prisiminti Žygimantą Liauksminą, retorikos ir muzikos vado­ vėlių autorių, ir daug kitų - visą plejadą jėzuitų profesorių, kurių veikalai buvo publikuojami XVII a. Vakarų Europoje. O dar pridurkime savo šven­ tąjį - kankinį Andriejų Bobolą. Kaip sako Edvardas Gudavičius, „šventasis“

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

IN M EM O R Y OF A N D R IU S RUDAMINA S . J .

(1596- 1631) T H E F IR S T LITHUANIAN WHO LANDED IN INDIA ON 2 2 * D O F AUGUST 1 6 2 5

w É if' ■ Prie katalikų katedros Goa mieste Indijoje 2015 m. atidengtas paminklinis akmuo, įamžinantis Andriaus Rudaminos SJ apsilankymą šiame mieste

M akao Šv. Pauliaus bažnyčios liekanos mena Šv. Pauliaus jėzuitų kolegijų, kuri XVI a. pabaigoje tapo pirmuoju vakarietišku universitetu Rytų Azijoje. Čia atvykę jėzuitai buvo mokomi kinų kalbos ir rengiami misionieriaus veiklai. 1626 m. į M a­ kao iš Indijos Goa atvyko ir Andrius Rudamina SJ - pirmasis lietuvis misionierius šiuose kraštuose.

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

15

yra aukštesnis titulas negu „didysis“. Visa tai leistų teigti, kad Vilniaus uni­ versitetas XVII a. viduryje turėjo priklausyti Europos universitetų šimtukui. Iki XVII a. vidurio būdamas Europos universitetų šimtuke, Vilniaus universitetas įtraukė mus į gerokai platesnę barokinio pasaulio erdvę, kuri Tolimuosiuose Rytuose siekia Filipinus, Makao (portugalų koloniją Kinijoje) ar Goa (portugalų koloniją Indijoje). Tai yra lotyniškas barokinis pasaulis, kurį pas mus pradėjo Radvila Našlaitėlis pastatydamas Romos jėzuitų bažny­ čiai analogišką Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčią. Jis tapo vienu pirmųjų piligrimų Lietuvos istorijoje - nukeliavo į Egiptą ir Šventąją Žemę, inicijavo tikslų LDK kartografavimą ir žemėlapį. Su šiuo žmogumi galime susieti baroko pradžią ir mūsų pirmą tikrą pasaulinį misionierių Andrių Rudaminą, nukeliavusį į Goa, o paskui į Makao, kur misionieriavo. Teigiama, kad Kinijoje jis parašė kelis veikalus kinų kalba ir ten mirė. Taigi įsiliejome į pasaulį nuo Filipinų iki Brazilijos, Argentinos, Čilės, Peru, Meksikos. Kad toks Vilniaus universite­ to vaidmens vertinimas nėra formalus geografinis, buvo aišku jėzuitams jau steigiant šį universitetą. „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai at­ siveria durys į Maskviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos: į šias šalis taip pat bus galima patekti, ir reikia prašyti Dievą, kad savo maloningąją akį atkreiptų į tas tautas“, - savo raporte į Romą rašė jėzuitų viceprovincijolas Francisko Sunyeris. Dažnai į jėzuitus žiūrime iš aukšto. Napoleonas naikino jėzuitų univer­ sitetus, buvo tos nuomonės, kad jėzuitų studijos nėra tikras mokslas, nes jų negalėjai pritaikyti karybai. Būtent Napoleonas pirmą kartą pasuko univer­ sitetą nuo Bažnyčios prie kareivinių. Toks karo mokslo universiteto suprati­ mas, kurio neišgelbėjo net A. Humboldto humanistinės pusiausvyros dvasia, išliko. Labai dažnai universitetai ir šiandien vertinami mokslinės pažangos ar scientizmo dvasia, atsiradusia Apšvietos epochoje. Kurdami universitetą Vilniuje, jėzuitai mąstė pasauliniu lygiu, tačiau turėjo atsižvelgti ir į Lietuvos elito - Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir didikų nuomonę ir norus, kad Lietuvos universitetas būtų kuria­ mas kaip atsvara Krokuvos universitetui. Tokia ideologine kova po Liublino unijos buvo siekiama parodyti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė. Tad Vilniaus universitetas įkūnija šį Lietuvos valstybingumo suvokimą ir kartu pasaulinio masto užmojį. X IX a. pradžioje po Prancūzijos revoliucijos ir napoleonmečio Europoje iš beveik pusantro šimto universitetų buvo likę tik aštuoniasdešimt trys. Vil­ niaus universitetas jau buvo išgyvenęs šimtmetį nelaimių (nuo Tvano laikų XVII a. viduryje iki XV III a. vidurio), todėl sunku tikėtis, kad šiuo laikotar­

ALMA MATER VIINENSIS: trum pa Universiteto istorija

piu galėjo įvykti kokių nors ypatingų postūmių. Tačiau XV III a. pabaigoje jau galime matyti, kad Vilniaus universitetas keliasi. Tiesa, vyksta jėzuitų naikinimas, bet dar pusę amžiaus Universitetas išgyvena su buvusiais jėzui­ tais. Pavyzdžiui, Martynas Počobutas įkūrė Universiteto astronomijos obser­ vatoriją, kuri tuo metu pateko tarp penkių žymiausių Europos universitetų observatorijų ir išlaikė kartelę labai aukštai.

■ Adomo Mickevičiaus biustas memorialiniame paminkle, pastatytame 1899 m. Šv. Jonų bažnyčioje minint šimtąsias poeto gimimo metines. Vido Naujiko nuotr.

Regis, iki šiol nesame kėlę klausimo, kada Vilniaus universiteto istorija buvo pasiekusi kulminaciją? XIX a. pradžioje žymiausias universiteto žmo­ gus, labiausiai cituojamas pasaulyje, žinių bazės WorldCat duomenimis, yra Adomas Mickevičius. Šalia jo - Julijus Slovackis, ištisa plejada gamtos moks­ lų atstovų - Jonas ir Andrius Sniadeckiai, medikai Johanas Peteris ir Jozefas Frankai. Dėl to kulminacija laikyčiau X IX a. pirmąjį trečdalį. Tuo metu Uni­ versitete dirba europinio masto istorikas Joachimas Lelevelis, kurio veika­ las „Historyka“ (1815) žymėjo moderniosios istoriografijos teorijos pradžią.

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

17

O A. Mickevičiaus „Poezijos“ šimtmetį 1922 m. iškilmingai minėjo Jozefas Pilsudskis, pasikviesdamas poeto sūnų Wladyslawą Mickiewiczių ir taip pademonstruodamas, kad lenkiškam Stepono Batoro universitetui yra be galo svarbi visa Vilniaus universiteto istorija. Lenkiškasis Stepono Batoro universitetas bent vienu aspektu taip pat patvirtina, kad čia buvo brėžiamos Vakarų civilizacijos ribos. Profesorius Marianas Zdziechowskis įkūrė Rytų Europos studijų institutą. Galima sakyti, kad M. Zdziechowskis yra vienas iš pirmųjų sovietologų pasaulyje. Čia mes turime prisiminti ir Czeslawą Mitoszą, kurio kūryboje randa­ me laisvės, komunizmo, Vakarų civilizacijos ir Vidurio Europos apmąstymų. O juk Cz. Miloszui priklauso ir tokie žodžiai: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikų bažny­ čių ir gausių sinagogų miestas... Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų [...]“. Šiuos žodžius rašytojas pasakė 1980-aisiais atsiimdamas Nobelio premiją. Reikia pripažinti, kad nemaža dalis šios Vilniaus universiteto istorijos nėra suradusi deramos vietos lietuviškojoje atmintyje. Tačiau ir senasis Uni­ versitetas tik dabar atranda deramą vietą nacionaliniame naratyve. Geriau­ sias argumentas - Vilniaus universiteto ansamblis Europos miniatiūrų parke Briuselyje. Vienintelė Lietuva prisistato savo universitetu.

Drąsa suteikia senajai Visatai naują šviesą. Šis namas yra Uranijos: eikit šalin, niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes.

Šie žodžiai buvo užrašyti ant Vilniaus universiteto observatorijos sienos. Ar tai nėra graikiškos, romėniškos ir krikščioniškos, taigi - Europos ir Vaka­ rų civilizacijos maksima?

18

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

Niekas neabejoja Vilniaus universiteto paveldo svarba - Europos miniatiūrų parke Briuselyje Lietuvą pristato būtent Vilniaus universiteto senojo architektūrinio ansamblio maketas, atidengtas 2006 m. liepos 6 d. minint Lietuvos valstybės - K a­ raliaus Mindaugo karūnavimo dieną. O ju k būtent šiame ansamblyje šalia kitų šiuolaikinio universiteto institucijų veikia biblioteka, kurios kolekcijos yra tikra Lietuvos kultūros epochų jungtis. Įvairios istorinės atminties form os - vardai ir jų galerijos, pam inklai ir paminklinės plokštės - daro Vilniaus universiteto ansamblį tikru Lietuvos kultūros panteonu.

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS VAKARŲ IR RYTŲ RIBAS

19

II.

/ SVARBIAUSIOS VILNIAUS UNIVERSITETO DATOS

1

569 - Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva į Lietuvą atvyksta jėzuitai ir 1570 m. įkuria Vilniaus jėzuitų kolegiją.

1579 - balandžio 1-ąją Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išduoda Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę, patvirtinančią Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Oficialus Universiteto pavadini­ mas - Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu (Jėzaus draugijos Vil­ niaus akademija ir universitetas). 1773 - Jėzaus draugija panaikinama, Universitetą tvarkyti perima vals­ tybė ir jos sukurta švietimo institucija - Edukacinė komisija.

■ Jėzuitinį Universiteto laikotarpį menanti paminklinė plokštė Skargos kieme. Čia ji sugrįžo 1919 m. Jano Bulhako nuotr., apie 1924 m.

SVARBIAUSIOS VILNIAUS UNIVERSITETO DATOS

21

■ Plokštė su Stepono Batoro herbu ant pagrindinio Universiteto pastato Šv. Jono gatvėje. Joje fiksuojamos trys pagrindinės Vilniaus universiteto datos. Aut. Ferdynandas Ruszczycas, Piotras Hermanowiczius, 1919 m.

1781 - Vilniaus universitetas pervardijamas Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštijos vyriausiąja mokykla - Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae. Universitetas, kaip ir visa valstybė, įžengia į reformų epochą, kurią nutraukia paskutinis Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimas. 1795 - LDK prijungiama prie Rusijos imperijos, Vilniaus universitetas pradedamas vadinti Vilniaus vyriausiąja mokykla - Schola Princeps Vilnensis (1797). 1803 - Rusija įvykdo švietimo ir aukštojo mokslo reformą. Vilniaus uni­ versitetas gauna statutą, kuris tampa pavyzdžiu kitiems Rusijos imperijos uni­ versitetams, ir pavadinamas Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu ( Vilenskij

imperatorskij universitet - Imperatoria Universitas Vilnensis). 1832 - nuslopinusi Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimą, Rusijos imperijos valdžia uždaro Universitetą. 1918 - po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos imperijai, atkurti universitetą Vilniuje mėgina besikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių valdžios. Gruodžio 5-ąją Lietuvos Valstybės Taryba priima Vilniaus univer­ siteto statutą. 1919 - Universitetą pavyksta atkurti Vilnių užėmusiems lenkams. Jis pavadinamas Stepono Batoro vardu. 1922 - Lietuvos universitetas atkuriamas Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune ir 1930 m. pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu ( Universitas

Vitoldi Magni).

22

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

1939 - Vilnius sugrįžta Lietuvai, baigiasi lenkiškasis Universiteto raidos tarpsnis - į Vilnių keliasi lietuviškasis universitetas, pavadinamas tiesiog Vil­ niaus universitetu. 1940 - po pirmosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas sovietinamas.

1941 - Vilniaus universitetas vėl lietuvinamas, bet jau nacių okupacijos sąlygomis, kol 1943 m. uždaromas. 1944 - po antrosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas atkuria­ mas sovietų valdžios ir pavadinamas Vilniaus valstybiniu universitetu.

■ Vilniaus valstybinis universitetas Spalio švenčių demonstracijoje. L. Meinerto nuotr., 1953 m.

1955 - Vilniaus universitetas pavadinamas Vinco Kapsuko vardu žmogaus, neturėjusio nuopelnų nei Universitetui, nei Lietuvai. Minėdamas 400 metų jubiliejų Universitetas vadinosi ilgiausiu per visą savo istoriją var­ du - Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų Valsty­ biniu Vinco Kapsuko universitetu. 1990 - Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Universitetui grąžinama au­ tonomija ir Vilniaus universiteto vardas.

SVARBIAUSIOS VILNIAUS UNIVERSITETO DATOS

23

III.

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

Vėlyviausio Europoje krikšto šalis

V

iduramžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių universitetai buvo

krikščionybės istorijos padarinys, dažnai tiesiogiai krikš­ čioniškoji institucija. Tačiau jeigu gretintume Europos universitetų įkūrimo datas su jų šalių krikščionybės priėmimu, tai paaiškėtų, kad Vilniaus universitetas įkurtas greičiausiai praėjus vos dviem šimtams metų po Lietuvos krikšto.

Epocha po Lietuvos krikšto mokslininkų pavadinta „kultūros arba civi­ lizacijos šuoliu“, kokio nereikėjo daryti nė vienai kitai Europos šaliai ar tautai. Norint paaiškinti šio šuolio būtinybę, o kartu vėlyviausią Europoje atskiros šalies krikštą, reikia atsigręžti į Lietuvos valstybės istoriją. Būdama toli tiek nuo lotyniškosios, tiek nuo bizantinės Europos civilizacijos židinių, Lietuva krikščioniškųjų misijų atrasta tik 1009 m. (tą kartą pirmą sykį Kvedlinburgo analuose ir paminėta Lietuva, o tai tapo pagrindu 2009 m. minėti Lietuvos tūkstantmetį). Nors ši akcija parodė, kad Lietuvos istorija prasideda beveik

■ Petro Repšio medalis „Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Netimero krikštas" (2001). Arūno Baltėno nuotr. Medalyje vaizduojamas hagiografiniuose pasakojimuose aprašytas misionieriaus j

iv. Brunono Bonifaco išbandymas ugnimi ir pagonių „karaliaus“ Netimero krikš­ tas. Pasak dailininko„lietuviai pirmų karia persižegnojo 1009 m. Šiuo judesiu jie ne tik pavedė save krikščionių Dievui, bei ir prisišliejo prie Vakarų “

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

25

kartu su kitų Vidurio Europos šalių ir kad Lietuvos visuomenė yra padariusi svarbų žingsnį valstybės link, vis dėlto 1009 metai liko istorijos fragmentas, nulemtas agresijos iš Rytų. Lietuva iš naujo pradeda kurti savo istoriją ir valstybę X III amžiuje. Šis procesas vyko (o ir jį spartino) naujomis sąlygomis, prie Baltijos atsi­ radus vokiečių kolonijoms - vienuolių valstybėms (Vokiečių ordinui ir Kalavijuočių ordinui, vėliau pasivadinusiam Livonijos ordinu). Šių ordinų agresija, motyvuojama krikščionybės platinimu, rodė, kad Lietuva susidū­ rė su visiškai nauja Europa. IX -X I amžiuje Vidurio ir Šiaurės Europos šalys krikštijosi savarankiškai, o praūžus ar tebesitęsiant Kryžiaus karų epochai naujoms šalims ar tautoms (kurias galima pavadinti naujausia viduramžių Europa - šalia mokslininkų vartojamos naujosios viduramžių Europos sąvo­ kos, taikomos Vidurio Europos šalims) nebebuvo pripažįstama teisė į sava­ rankišką krikštą. Taip vokiečių ordinai nukariavo Pamario slavus, lietuviams giminingus prūsus, jotvingius, kuršius, žiemgalius, latvius, taip pat estus ir švedų nukariautus suomius. Iš šios grandinės išsprūdo tik Lietuva, kurios valdovas Mindaugas apsikrikštijo, o 1253 m. buvo karūnuotas ir tapo tie­ sioginiu popiežiaus vasalu, kartu Europos istorijos figūra. Deja, ir Lietuvos Karalystė liko istorijos fragmentas, nes Mindaugo valdžia buvo nestabili, o jis pats nužudytas. Vis dėlto Lietuvos valstybė išliko, bet X III-X IV a. turėjo egzistuoti kaip pagoniška, tapdama Europos istorijos unikumu, kartais isto­ rikų net buvo laikoma savarankiška civilizacija, tuo metu nepriskirtina nei lotyniškajai Vakarų Europai, nei bizantinei Rytų Europai. Nepaisant Kryžiaus karų prieš Lietuvą, XIV a. ji ne tik tampa didvalstybe, bet ir išplečia teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Taip Lietuva pasidarė dvilypė valstybė - su etninėmis lietuvių žemėmis ir gerokai plates­ nėmis teritoriškai bei gausiai apgyventomis senrusių žemėmis. Šiose žemėse lietuviai atrado tai, ko neturėjo, - raštiją, kuri po krikšto pamažu virto ofi­ cialia LDK raštų kalba. Vakarų agresija pagonišką Lietuvą įsakmiai vertė ieškoti išeities. Ji buvo rasta, kai 1385 m. sudaryta Krėvos sutartis su Lenkija, pagal kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Viena iš sutarties sąlygų buvo Lietuvos krikštas, kurį Jogaila 1387 m. ir įgyvendino. Taigi šiandien ga­ lėtume pasakyti - vėlyvą Lietuvos krikštą lėmė ne barbariškas Lietuvos visuo­ menės pobūdis, ne prisirišimas prie pagonybės, o tai, kad krikštas galėjo būti priimtas siekiant išsaugoti valstybės egzistenciją. Krėvos sutartimi sudaryta sąjunga su Lenkija nulėmė Žalgirio mūšio pergalę. 1410 m. jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė stojo į pagrindinį mūšį su Vokiečių ordino kariuo-

ALMA MATER V11NENSI5: trum pa U niversiteto istorija

■ Petro Repšio sukurtas paminklinis reljefas „Žuvusioms baltų gentims atminti“ ir jo freska „Metų laikai“. Arūno Baltėno nuotr. Pagoniškoje Liet uvoje galima aptikti tik civilizacijos užuomazgų, todėl veltui joje ieškotume įspūdingų mūrinių miestų ar raštijos paminklų. Vis dėlto ilgų laikų, o ir šiandien moderniojoje lietuvių istorinėje sųmonėje pagoniškas Lietuvos valstybės laikotarpis laikomas aukso amžiumi ir atspirtimi XX a. lietuvių tautų užgriuvus negandoms. Dailininko P. Repšio freska „Metų laikai“ (1976-1984) bei pam in­ klinis reljefas „Žuvusioms baltų gentims atminti“ (1994), puošiantys Vilniaus universiteto Lituanistikos centro vestibiulį, yra vienas iŠ reikšmingiausių lietuvių dailės kūrinių, semiančių savo meninę jėgų iš senovės lietuvių ir baltų papročių, apeigų, mitologijos.

mene. Viename didžiausių viduramžių mūšių sąjungininkų kariuomenė pa­ siekė triuškinamą pergalę, po kurios Vokiečių ordinas iš esmės nebeatsigavo. Taip Lietuva pašalino 200 metų trukusią grėsmę savo egzistencijai ir perėjo į naują savo istorijos tarpsnį, kurį galima pavadinti europėjimo epocha.

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

27

■ Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila ir jo žmona karalienė Jadvyga atnaujina Krokuvos akademiją 1400 m. Než. dail., XVI a. I ketvirtis Krokuvos universitetą įkūrė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis 1364 m. Daugiau kaip du šimtus metą šis universitetas buvo Vakaru civilizacijos ir lotyniškąją universitetą tinklo ryciausias taškas. Universitetas suklestėjo 1400 m., atnaujintas karaliaus Jogailos ir karalienės Jadvygos. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad čia vaiz­ duojami ir dar du svarbūs Jogailos nuopelnai - Lietuvos krikštas (1387) ir Žalgirio mūšio pergalė (1410).

Europėjartti ir besimokslinartti Lietuva (1387-1579) Europėjimo epochos pradžia susijusi su žymiausiu visų laikų Lietuvos valdovu Vytautu Didžiuoju. Būtent jo valdymo metais (1392-1430) buvo pa­ dėtas pagrindas Lietuvos visuomenei artėti prie Vidurio Europos; istorikų tai pavadinta Lietuvos „civilizacijos šuoliu“. Lietuva turėjo staiga perimti iš Va­ karų Europos ateinančias viduramžių idėjas: trilaukį žemės ūkyje, feodalinę sistemą, luominės visuomenės ir monarchijos principus, cechus, bažnytinę

28

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

sistemą ir mokyklas, raštą ir jo „industriją“. Tokio šuolio neprireikė nė vienai Europos valstybei. Lietuvai tai pavyko padaryti per pusantro šimto metų. Svarbų vaidmenį šiame procese atliko Lietuvos jaunimo studijos Prahos, Krokuvos, o vėliau Vokietijos ir Italijos universitetuose. Šios studijos ir apskri­ tai europinių vertybių perėmimas pradėjo duoti konkrečius rezultatus XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje. 1499 m. Gdanske išspausdinama pirmoji Lietuvoje parengta knyga - Martyno iš Radomo „Agenda“, apie 1500 m. pa­ statomas gotikos šedevras - Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, steigiamos katedrinės ir parapinės mokyklos. 1522 m. knygos pradedamos spausdinti pačioje Lietu­ voje, 1529 m. parengiamas teisės kodeksas - Pirmasis Lietuvos Statutas, savo sistemingumu lenkęs to meto Vidurio Europos teisynus, 1547 m. Karaliaučiu­ je išspausdinama pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Epochos pabaigoje (XVI a. viduryje) Lietuva jau beveik nevėluodama reagavo į Reformacijos iššūkius (šio sąjūdžio pradžia Lietuvoje - 1539 m.). Epochos pobūdį lėmė Lietuvos santykiai ir suartėjimas su Lenkija. Su nedidelėmis išimtimis Lietuva, kaip ir Lenkija, buvo valdoma tų pačių valdo­ vų, nors valstybės buvo atskiros. Šis reiškinys mokslo vadinamas personaline unija. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos sostuose sėdėjo lietuvių kilmės Jogailaičių dinastijos atstovai (iki 1572 m.). XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje Jogai laičiams priklausė ir Čekijos bei Vengrijos sostai. Taigi tos epochos rytinė Vidurio Europa buvo tapusi „Jogailaičių Europa“, o Jogailaičių dinastija pagrindine Habsburgų dinastijos konkurente. Tiek Lietuvos kultūros šuolis, tiek politinis suartėjimas su Lenkija lėmė Lietuvos visuomenės ir kultūros lenkėjimo procesus, tačiau šie procesai nelaikytini polonizacija, nes pati LDK visuomenė rinkosi lenkų kalbos ir kultūros fenomenus (tokius proce­ sus istorikai vadina akultūracija). Dar vienas veiksnys, prisidėjęs prie len­ kėjimo, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rusėniškosios visuomenės įtaka. Daliai šios visuomenės integruojantis į LDK visuomenės elitą aiškėjo, kad rusenu kalba (gimininga lenkų kalbai) yra gerokai patogesnė priemonė bendrauti su didžiojo kunigaikščio dvaru negu lietuvių kalba. Taigi lietuvių kilmės diduomenė jau XVI a. pirmoje pusėje perėjo prie lenkų kalbos, tačiau išlaikė lietuvišką savimonę. XVI a. viduryje Lietuva, nors ir su praradimais, tapo europinės kultūros šalimi. Reformacijos Lietuvoje ir lietuviškosios raštijos pradininkai Abrao­ mas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, emigravę į Prūsiją, tapo pirmaisiais 1544 m. įkurto Karaliaučiaus universiteto (Collegium Albertinum) profeso­ riais. Tai rodė, kad Lietuva jau turėjo pakankamai intelektualinių pajėgų ir buvo pasirengusi įkurti savo universitetą.

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

29

■ Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios Vilniuje. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje LDK įvyko tikra gotikos revoliucija, žy­ mėjusi europėjančios Lietuvos civilizacinį šuolį. Gotika pradėjo plisti gyvenamųjų namų statyboje, pasiekė provincijų, įsivyravo net stačiatikių sakralinių pastatų architektūroje, kuri perėm ė pagrindinius šio stiliaus bruožus - aukštas erdves ir grakštumų. Tiesa, šias bažnyčias statė žymiausi užsienio meistrai, kurių tuomet Vilniuje pastatyta ir Šv. Onos bažnyčia - tikras gotikos šedevras. Šiuo architektūros kūriniu žavėtasi nuo seno: anot XIX a. pasakojimų, pats Napoleonas Bonapartas, savo lemtingo žygio į Maskvų metu išvydęs Šv. Onos bažnyčių, panoro jų ant delno parsinešti į Paryžių.

30

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

■ Karaliaučiaus panorama. Iš Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo „Pasaulio miestų atlaso“ (Kelnas, 1581)

Lietuvos studentai Vakarų universitetuose

Apsikrikštijusi Lietuva susidūrė jau ne su vienuolynų, o universitetų Eu­ ropa. Tačiau jai visų pirma reikėjo perimti paprasčiausias švietimo formas. XV a.-X V I a. pirmoje pusėje susiformavo parapinių mokyklų tinklas, XVI a. viduryje jau galima aptikti aukštesnių kolegijų tipo mokyklų užuomazgų, o tai padėjo pagrindus studijoms Vakarų universitetuose. Jau 1397 m. prie Prahos universiteto įsteigta lietuvių kolegija (lot. Collegium Lithuanicum ). Tačiau svarbiausias Lietuvos mokslinimosi kelias buvo Lenkija, jos sostinės Krokuvos Jogailaičių universitetas. Pirmieji studentai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos šiame universitete žinomi jau XV a. pradžioje - tai Vilniaus kapitulos iždininkas ir kanauninkas Martynas iš Vilniaus (1402 m.), Mika­ lojus iš Lietuvos (1412 m.). X V -X V I a. Jogailaičių universitete mokėsi apie 700 studentų iš LDK. XV a. Krokuvos universitete manoma buvus 64 baka­ laurus ir 20 magistrų bei du teisės mokslo daktarus iš Lietuvos. Vokietijos ir Italijos universitetuose studentų iš LDK pasirodė ne ką vėliau nei Krokuvoje (Sienoje - jau 1408 m., Leipcige - 1409 m.), bet jų vaidmuo kiekybiniu požiūriu akivaizdžiai menkesnis. Į šiuos universitetus

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

31

■ Prahos Betliejaus koplyčia, prie kurios buvo įsteigta lietuvių kolegija Po krikšto prasideda Lietuvos bajorų sūnų ir juos lydinčių asmenų kelionės į Europos universitetus. Viduramžių universitetuose studentai gyveno kolegijose. Tai savotiški bendrabučiai, įsteigti fundatorių, kurie kolegijos studentus, dažniausiai ir jų profesorius aprūpindavo materialiai. Panašių kolegijų Prahos universitete te­ ologijos studentams lietuviams įsteigė Lenkijos karaliaus Jogailos žmona karalienė Jadvyga. Studentai pirmiausia turėjo baigti Filosofijos fakultetų. Šiame fakultete XV a. pradžioje mokėsi ir būsirnasis pirmasis Žemaičių, vėliau Vilniaus vyskupijos vyskupas Motiejus Vilniškis (Trakiškis).

vykdavo mokytis visų pirma politinio elito atstovai. Tačiau XVI a. pirmoje pusėje Vokietijos ir Italijos universitetuose studentų iš LDK pagausėja, juose mokosi iškiliausi Lietuvos kultūros žmonės - Pranciškus Skorina, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Merkelis Giedraitis. Ši aplinkybė rodo, kad būtent studijos Vakarų universitetuose buvo pagrindinis Lietuvos kultūros naujovių šaltinis. Kiekybiniu požiūriu Krokuvos universiteto vaidmuo pra­ dėjo mažėti Reformacijos laikotarpiu atsiradus universitetui dar arčiau Lie­ tuvos - Prūsijoje, Karaliaučiuje. Šiame universitete jau pirmaisiais metais po

32

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

■ Krokuvos Collegium Maius. Arūno Baltėno nuotr. Daugumos tuometės Lietuvos šviesuomenės žinių versmė - Krokuvos universite­ tas. XV a. čia mokėsi daug studentų iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Sudervės, Cibų, Merkinės, Bartninkų, Nemenčinės, Rūdninkų, Giedraičių, Ukmergės, Ramygalos, Anykščių, Kupiškio, Varnėnų, Lydos, Varanavo, Gardino, Ašmenos ir kitų vietovių. Nepasiturintiems studentams buvo įsteigtas valstybės ir labdarių išlaikomas ben­ drabutis - bursa. Jau pirmaisiais atnaujinto Krokuvos universiteto veiklos metais jame pasirodė Kęstučio anūkas Jonas Vaidutis Butautaitis, mokslus išėjęs Prahos universitete, ir 1401 m. tapęs Krokuvos universiteto rektoriumi.

įkūrimo (1544) studijavo 23 studentai iš LDK. Karaliaučiaus universitetas at­ liko nepaprastai svarbų vaidmenį lietuvių raštijos raidoje: šį universitetą bai­ gė Martynas Mažvydas, parengęs ir išleidęs pirmąją lietuvišką knygą - „Kate­ kizmą“ (1547), taip pat Jonas Bretkūnas, pirmasis išvertęs į lietuvių kalbą Bi­ bliją (1579-1590), Danielius Kleinas - pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (1653) autorius, Kristijonas Donelaitis, parašęs pirmąjį grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba - poemą „Metai“ (parašyta 1765-1775 m., išspausdinta 1818 m.). Vis dėlto Lietuvos mokslinimosi naujos epochos pradžią žymėjo Vilniaus universiteto įkūrimas.

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

33

Karaliaučius 1544 A Rūstokas • 1419 Leidenas • 1575

Vitenbergas

15020

Frankfurtas • 1506

0 Leipcigas Krokuva Erfurtas w 1409 ,^^.1364 1379« « Je n a 1557 Praha 1348 Heidelbergas Dilingenas • 1385 1551 • Ingolštatas Tiubingenas • 1458 V iena Freiburgas #1476 * 1365 1457 • Bazelis« 1460

Lcvenas 1425 •

Paryžius 1211/15« Orleanas «1306

Paduva 1222«

Bolonija • 1158/1219 Universitetai, kuriuose mokėsi:

Siena 1240«

per 350 studentų per 100 studentų 0

30-50 studentų

• •

10-20 studentų iki 10 snidentų

1364 - įkūrimo data

€ 1. Leonavičiūtė

■ Studentai iš LDK Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose (iki 1579 m.) Studentai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos XV-XVI a. plačiai pasklido po Vidurio ir Vakarų Europos universitetus. Tolimiausi pasiekti taškai buvo Siena pietuose, Orleanas vakaruose ir Rostokas šiaurvakariuose. Į prestižinius Italijos universitetus vykdavo pavienės didikų atžalos, o daugiausia studentų iš Lietuvos mokėsi artimiausiuose Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetuose. Populiarios buvo ir Vokietijos aukštosios mokyklos (ypač Leipcigo, Vitenbergo, Ingolštato, Frankfurto).

34

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

■ Krokuvos universitete 1460 m, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį pal. Mykolas Giedraitis

■ Studijavęs Krokuvos ir Paduvos universite­ tuose pirmasis LDK spaustuvininkas Pran­ ciškus Skorina. Portretas iš „Rusėniškosios Biblijos“ (Praha, 1519)

LIETUVA IKI UNIVERSITETO

35

IV.

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579 - 1773)

Universiteto įkūrimas ilniaus universitetas kūrėsi ne tik kaip civilizacijos rai­ dos ir valstybės politikos vaisius. Konkrečią jo kūrimosi išraišką lėmė Reformacijos ir katalikiškosios Reformos konkurencija. Vilniaus kolegijos steigimo idėja jėzuitams gimė 1565 metais. Katalikiškąją stovyklą ir Vilniaus vyskupą Valerijoną Protasevičių skubėti vertė protestantų siekiai įkurti savo kolegiją. Tai buvo visiškai realu, nes to ėmėsi vieni įtakingiausių LDK didi­ kų - Mikalojus Radvila Juodasis (1565 m. testamentu skyręs lėšų

V

kolegijai Vilniuje steigti) ir Mikalojus Radvila Rudasis. Pirmieji jėzuitai atvyko į Vilnių 1569 m. ir pradėjo ruošti dirvą kolegijai steigti. Susipažinęs su Lietuva, vienas iš jėzuitų Baltazaras Hostovinas 1569 m. spalio 6 d. rašė į Romą: „Visoje Šiaurėje už Vilniaus nėra tokio miesto, kuris prilygtų Vilniui savo garsu ir kuriame būtų taip patogu gyventi žmonėms. Nuo jo netoli Maskvija, Toto­ rija ir Švedija. Taip pat čia niekur nėra universiteto, net garsesnės mokyklos, nei daktarų, nei magistrų, kurie galėtų mokyti“.

Vengrų kilmės Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras, nuo 1576 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, dau­ gelio lietuvių istorikų yra laikomas i

paskutiniu iškiliu Lietuvos valdovu (1576-1586). Jis ne tik pasižymėjo karuose su Maskva, bet ir atliko

į

svarbų vaidmenį steigiant Vilniaus universitetų - pirmųjų aukštųjų mokyklų Lietuvos Didžiojoje Kuni\ gaikštijoje.

■ Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, pasirašęs Vilniaus universiteto steigimo privilegiją. Než. dail., XVI a. pabaiga

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

37

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504-1579) 1570 m. įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegijų, kuri 1579 m. jo iniciatyva pertvarkyta į universitetų V. Protasevičiaus, pagrindinio fu n d a­ toriaus ir vienintelio prašytojo, vardas įrašytas į popiežiaus Grigaliaus XIII duotų Vilniaus universiteto įsteigimo patvirtinimo bulę. Jėzuitai ištisus 200 metų kasmet liepos 17 dienų arba artimiausių sekmadienį Šv. Jonų bažnyčioje minėdavo Universiteto fundatoriaus dienų ir jo prisiminimui uždegdavo specialių žvakę, kaip numa tyta Jėzaus draugijos konstitucijoje.

■ Vyskupas Valerijonas Protasevičius. Dail. Jonas Moračinskis, XIX a.

Oficialiai kolegija atidaryta 1570 m. liepos 17-ąją. Kolegija buvo steigia­ ma ir jos veikla plėtojama numačius ateityje šią mokyklą pertvarkyti į uni­ versitetą. Paversti kolegiją aukštąja mokykla nebuvo paprasta: reikėjo daug lėšų ir pakankamos kvalifikacijos dėstytojų. Vilniaus universiteto idėjai įgy­ vendinti 1577 m. buvo gautas tiek popiežiaus Grigaliaus XIII, tiek Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro pritarimas. Pirmąją privilegiją, suteikiančią Vilniaus kolegijai tokias pačias tei­ ses, kokias turėjo kiti universitetai bei akademijos, karalius buvo paskelbęs 1578 m. liepos 7 d., bet ji, nepatvirtinta LDK kanclerio protestanto Mikalo­ jaus Radvilos Rudojo antspaudu, neturėjo galios. Todėl 1579 m. balandžio 1 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, rem­ damas vyskupo Valerijono Protasevičiaus sumanymą ir pastangas, išdavė naują Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą. 1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius X III išleido bulę, patvirtinusią Vilniaus kolegiją univer­ sitetu - Academia et Universitas Vilnensis Societatis lesu - Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetu. Žinių, kaip paminėtas Vilniaus univer­ siteto įkūrimas, turime mažai, tačiau jėzuitų archyve Romoje išliko 1570 m. kolegijos atidarymo iškilmių programos projektas, kuriame randame tokias

38

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

■ Popiežius Grigalius XIII įteikia universitetų steigimo bules, tarp jų ir Vilniaus universiteto. Než. dail, XVI a.

eilutes: „Valstybė juo religingesnius, išmintingesnius ir visokiuose dalykuose labiau išsilavinusius turės patarėjus bei piliečius, tuo geriau ir sėkmingiau galės būti tvarkoma.“

Universiteto struktūra Universiteto steigimo privilegijoje sakoma, kad „visi jo profesoriai, daktarai, magistrai, bakalaurai, visi studentai apskritai ir kiekvienas atskirai kartu su jų rektoriumi atleidžiami nuo bet kokios dvasinės ir pasaulietinės jurisdikcijos, taip pat nuo visų mokesčių, duoklių, rinkliavų ir bet kurių kitų prievolių...“, t. y. Universitetas įgijo tokią pačią autonomiją kaip ir kiti to meto Vakarų Europos universitetai ir akademijos. Kartu steigimo dokumen­ tuose nurodoma, kad aukščiausia naujosios mokyklos valdžia suteikiama Jėzaus draugijos generolui. Generolo vietininkas Lietuvoje buvo provincijo­ las. Provincijolas su keturiais patarėjais prižiūrėjo jėzuitų provincijos moky­ klų veiklą. Akademijos rektorių skyrė generolas. Rektorius rūpinosi ne tik

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

39

■ Stepono Batoro Vilniaus universiteto steigimo privilegija, 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. privilegija - vienas iš dviejų. Vilniaus universiteto steigimo dokumentų, Lietuvos pakanclerio Eustachijaus Valavičiaus antspauduotas mažuoju LDK antspaudu.

akademijos, jos spaustuvės, bibliotekos reikalais, bet ir globojo dvi Vilniaus kunigų seminarijas: popiežiaus ir diecezinę. Rektoriui padėjo kancleris ir vicerektorius, kurie buvo atsakingi už studijų ir viešų disputų organizavimą. Fakultetams vadovavo dekanai. 1579 m. balandžio 1 d. Universiteto steigimo privilegijoje išvardijami šie studijuojami dalykai: laisvieji menai (artes liberales, studia humanitates), filo­ sofija ir teologija. Laisvieji menai buvo kolegijos kompetencija, o Universite­ tas įkurtas Romos jėzuitų kolegijos pavyzdžiu ir jame veikė tik du fakultetai: Filosofijos ir Teologijos. Baigęs penkerių metų kolegiją (vėliau studijos pailgėjo iki septynerių metų) jaunimas galėjo studijuoti Filosofijos fakultete, kur mokslas truko tre­ jus metus. Po studijų Filosofijos fakultete tie, kurie rinkosi dvasininko kelią, stojo į Teologijos fakultetą, kur mokslas truko dar ketverius metus.

40

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

Jėzuitų • •

įkurti universitetai perimti universitetai perimti fakultetai Vilnius

#1579

Osnabriukas Bogota

•fl23 •1622

1629»

teitas

1561

#1702

1614

►T64 #T*648

|55g/]564

Pont a Musonas Viurėburgas IngolStatas l5 7 2 *

Kordoba

a

Molsemas*

1617

1622* •1621

Santjagas

Freiburgas Ji'

Olomoucas

1570

y . _ Tmava i s A C ,,a « 1 6 1 4

15 6 4 # # 1 5 5 6

Lvovas # i6 6 i

l’raha

Bambergas

Tryras

Vroclavas

#Paderbomas

Košicė

#1660

O ilingenas

#166» Gracas 1585#

Insbrukas

Zagrebas 1669#

Tumonas

#1561

Nimas Monpeliė * 1634

1625

1629niki H

Saragosa

1653

Mantuja

Serverà

1717#

Roma

#1556

Evora

• 1558

Gandiįa

1547* *

Palermas

#1578 ^ A . Bumblauskas. 1. Leonavičiūtė

■ Jėzuitų universitetai XVI-XVIII a.

Nuo pat pradžių Vilniaus universitetui suteikiama teisė teikti „teologi­ jos, metafizikos, fizikos ir logikos“ mokslo laipsnius - bakalauro, magistro ir daktaro. Tai, kad Vilniaus universitetas kūrėsi be klasikinei (Sorbonos) universitetų struktūrai būtinų Teisės ir Medicinos fakultetų, yra sukėlę abe­ jonių - senojoje istoriografijoje buvo siūloma jį vadinti ne universitetu, o tik akademija. Šių dienų požiūriu, tai ne visai teisinga. Šiandienos tyrinėtojų manymu, universiteto sąvoka apibrėžia ne tiek aukštosios mokyklos struktū­ rą, kiek steigimo ir veiklos pobūdį - taigi universitetais vadinamos aukštojo mokslo įstaigos, įteisintos aukščiausiosios arba teritorinės valdžios ir turin­ čios teisę teikti mokslo laipsnius. Tokius kriterijus Vilniaus universitetas ati­ tiko nuo pat įsteigimo. Be to, įsitvirtinant komparatyviniam požiūriui į Europos universitetų istoriją darosi aišku, kad Vilniaus universitetas buvo tipiškas jėzuitų uni­ versitetas (tokių Europoje X V I-X V III a. buvo įkurta 23), beveik visi šie

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

41

■ LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega. Než. dail., XVII a.

Vilniaus universiteto auklėtinio LDK vicekanclerio K. L. Sa­ piegos (1609-1656) lėšomis 1641 m. įsteigtas Teisės faku l­ tetas. Sapiega kaip mecenatas pasižymėjo dar ir tuo, kad padovanojo šio fakulteto bibli­ otekai savo tėvo, garsaus LDK valstybės veikėjo, Leono Sapie­ gos (1557-1633) 3000 tomų juridinės literatūros kolekcijų.

universitetai nuo Gandijos (įkurtas 1547 m.) Ispanijoje ir Evoros (1558 m.) Portugalijoje iki Graco (1585 m.) Austrijoje buvo kuriami tik dviejų fakul­ tetų - Teologijos ir Filosofijos. Išimčių būta vos vienos kitos. Iš karto tu­ rintis keturis fakultetus jėzuitų universitetas įsikūrė, regis, tik Prancūzijoje (Pont a Musonas, 1572 m.). Keturi fakultetai veikė ir anksčiau (XIV a.) įkur­ tuose Vienos ir Prahos universitetuose, XVI a. viduryje perimtuose jėzuitų. Tačiau šiuose universitetuose jėzuitai tiesiogiai perėmė valdyti taip pat tik Teologijos ir Filosofijos fakultetus. Tiesa, vėliau ir kituose jėzuitų universi­ tetuose pastebima bandymų kurti kitus fakultetus. Tačiau tai pavyko tik ne­ daugeliui, pavyzdžiui, Teisės fakultetai nuo XVII a. vidurio kūrėsi Trnavos, Košicės, Zagrebo universitetuose. Šią tendenciją atitinka ir Vilniaus universiteto istorija. 1641 m. Lietuvos vicekancleris Kazimieras Leonas Sapiega suteikė Universitetui fundaciją Tei­ sės fakultetui išlaikyti, o tais pačiais metais karalius Vladislovas Vaza pasirašė privilegiją steigti Teisės ir Medicinos fakultetus. Teisės fakultetas pradėjo veikti 1641 m. ir fundatoriaus garbei imtas vadinti Schola Sapiehana. Tačiau Medi­ cinos fakultetas įkurtas tik vėlesnių Apšvietos reformų laikotarpiu (1781 m.).

42

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

Universiteto mokslo sričių mokyklos

Istorikai tvirtina, kad nors Universitete trūko kai kurių fakultetų, mokslo lygis nuo pat pradžių nebuvo žemesnis nei Prahos, Krokuvos, Vienos ar Ro­ mos universitetuose. Būtent iš šių ir kitų Vakarų ir Vidurio Europos univer­ sitetų atvykę profesoriai atsinešė katalikiškosios Reformos jau suformuotus mokslo principus, intensyvią mokymo sistemą. Pamažu šios aplinkybės su­ kūrė sąlygas susikurti įvairių mokslo sričių mokykloms, kurių įtaka ir reikš­ mė pasiekė tolimiausius katalikiškuosius universitetus. Vilniaus universiteto aukščiausia pakopa ilgai buvo Teologijos fakultetas. Teologija Vilniaus uni­ versitete nuo pat pradžių rėmėsi Tridento bažnytinio susirinkimo aprobuo­ ta moderniąja scholastika, pozityviai perėmusia Renesanso epochos idėjas. Ryškiausia XVII a. teologijos mokslo asmenybė - Vilniaus universiteto pro­ fesorius Mikalojus Lancicijus (1574-1653), kurio originali asketizmo teologi­ jos rinktinė „Dvasiniai veikalėliai“ (Opuscula spiritualia, Antverpenas, 1650) buvo verčiama į lenkų, vokiečių, čekų, prancūzų, anglų kalbas. Reformuota teologija suformavo Universitete aktyvią misionierišką dvasią - ne vienas auklėtinis savo gyvenimu patvirtino aukštą Universiteto teologinės kultūros lygį. Paminėsime tik porą unikaliais darbais išgarsėjusių Universiteto auklėti­ nių. Andrius Rudamina (Lu Ngan To) (1596-1631) nunešė Jėzaus draugijos, kartu ir Vilniaus universiteto idėjas iki Kinijos (prisiminkime jėzuitų tikslus, keltus kuriamam Vilniaus universitetui), kur misionieriavo 1626-1634 m. ir parašė keletą asketizmo veikalų kinų kalba. Kitas misionierius - Andriejus Bobola (1591-1657), septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus pralei­ dęs Vilniaus akademijoje (1613-1616, 1618-1622), beveik visai užmirštas ar nežinomas Lietuvoje. 1657 m. buvo nukankintas kazokų ir palaidotas Pinsko jėzuitų kolegijos bažnyčios kriptoje. Čia, prie jo kapo, XVIII a. iš įvairių Lie­ tuvos vietų traukdavo piligrimai, tarp jų ir jėzuitai iš Vilniaus akademijos. 1853 m. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju, o 1938 m. jis buvo kanonizuotas ir tapo an­ truoju (šalia šv. Kazimiero) Lietuvos šventuoju. Kol kas šie žmonės dar mažai žinomi mūsų visuomenei. Kur kas labiau mokslininkų išryškintos Vilniaus universiteto filosofijos, retorikos ir poeti­ kos mokyklos. Bene ryškiausia figūra - Martynas Smigleckis (1563-1618). Iškilus poleminės teologijos (darbai versti į vokiečių kalbą) ir ekonominės minties autorius (visuotinės baudžiavos sąlygomis teigė prigimtinę valstiečio

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

43

■ Vilniaus universiteto auklėtinis Andrius Rudamina, nunešęs Jėzaus draugijos idėjas iki Kinijos. XVII a. freska Vilniaus jėzuitų noviciate

■ Andriejaus Bobolos portretas Šv. Jonų bažnyčios Nukryžiuotojo Kristaus altoriuje. XVIII a. vidurys

44

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa U niversiteto istorija

laisvę ir remdamasis naujųjų amžių principais svarstė prekybos dalykus) iš­ garsėjo Europoje logikos veikalu (Logica < ...> selectis disputationibus et qu­ aestionibus illustrata, Ingolštatas, 1618), parašytu 1586-1587 m. Universitete jo skaitytų paskaitų pagrindu. Šis veikalas iki X IX a. plačiai naudotas ir ver­ tintas ne tik Prancūzijos jėzuitų mokyklose ir Sorbonoje, bet ir anglikoniš­ koje Anglijoje, net pačiame Oksforde, kur išleisti keli jo leidimai (1634,1638, 1658). Ir šiandien manoma, kad M. Smigleckis „buvo vienas paskutinių di­ alektikų, apie Aristotelio logiką rašiusių subtiliausiai ir kartu solidžiausiai“ (René Rapin SJ). Literatūroje dažnai kartojama mintis, kad pagal M. Smigleckio vadovėlį buvo egzaminuojamas garsusis Danielis Defo. Plačiai Vakaruose pasklido Vilniaus universiteto profesorių retorikos ir poetikos darbai. Mykolo Radau (apie 1616-1687) retorikos vadovėlis „Im­ provizuojantis oratorius“ ( Orator extemporaneus ), 1655 m. išleistas Ams­ terdame (vėliau čia pasirodė dar penki leidimai), paskui leidžiamas Leip­ cige, Londone, Krokuvoje, Bolonijoje, Kelne, Prahoje, Vilniuje ir kitur. Dar

Jėzuitų akademijoje Ingol-

L ornea

'

v

'-'V.

štate 1618 m. pasirodžiusi

MARTINI

„Logika“, kurios pagrindas Aristotelio veikalų kom enta­

S M IGLECII SO­ C I E T A T I S JES V,

rai, greitai pasklido p o visų

S. T H E O L O G I A E Dodoiis. S E L E C T I S •D I S P V T A T I O uibiu q-.tsjlIonibus tllu-

Europą: ja rėmėsi Oksfordo bei Sorbonos daktarai, taigi įie tik jėzuitų teoretikai, bet ir protestantų filosofai. Būtent

Et in JuosTomosdiilribuca,

dėl šio garsaus veikalo,

Iu Q V r C Q V lD

laikomo didžiausiu Vilniaus

IN A R IS T O T E L IC O

O R G A N O V E L C O G N I T V NE C E S S A .

akademijos mokslo laimėji­

rium.rcl obfcuritace perplexum,tam ciare & perfpicuc, quám folidé as ucruoic pertrafiacut.. O tm in d ic tu ) R íru m c o fte fi.

oíO

mu jos gyvavimo pradžioje, '

y

M. Smigleckis dažnai yra

Jv>éA'oM'fk ’

Perilluftrem ac Magnificum Dominum, Dñra THOMAM ZAMO VSCIVM, &c.

vadinamas žymiausiu jėzu i­

f

Cmm g r t m ¿ r fr iu ilt p t fu r t C ifirtt UHtiefttli. f

tiškojo Vilniaus universiteto

1

JNGOLSTADII, " O 'lU iS K su iJ EiTypograptieoEderiano*pudElifabecham A a.i'V^B germariam, viduam.

mokslininku.

f ilia e - D o m it ii O U . D C , X f l l l

■ Martyno Smigieckio „Logikos'1(Ingolštatas, 1618) antraštinis lapas

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

45

r

RAXIS O R A T O R IA .

sire

_ra»ccpta Artis R hetoi c x , q v x ad com ponendam rarionem fdru neceliana funr, n ičjurarim lingula, qvàm omnia Tumui cxcmpliscxprcifôi óc.tdarrr.i.Iationcni Eioovenux £rudiciì> pro* polii

■/M/s A Ū kZ s/L /Ąf r7/

. SIGISMUNDO LAUXMIN,

„-------Č^oc.J t % u S. T.D.

*^TrViTpj>rjftrnt Be Ìndice H(utLno< * GrâitÀ( i PrtvittįH gltAF.S*nL FrjMcf urti ad Mtnumf

s G e o r g ii H e im r ic i /•CMMAt'urjS.bLLiffitcif

Anno Hg:.

■ Žygimanto Liauksmino „Iškalbos praktikos ir retorikos meno taisyklių“ (Frankfurtas prie iMaino, Leipcigas, 1682) frontispisas ir antraštinis lapas

Žymaus oratoriaus ir retorikos teoretiko, Vilniaus universiteto auklėtinio, filosofi­ jos profesoriaus bei vicerektoriaus (1655-1658) Ž. Liauksmino keliolikos leidimų Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje sulaukusį veikalų sudaro Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje 1631-1635 m. skaitytas retorikos kursas. Veikalo populiarumų lėm ėjo originalumas (kaip sako 1666 m. leidėjas Georgas Heinrichas Frommannas, „jame aiškinami tie dalykai, kurių kitų autorių knygose veltui ieškosi‘j, taip pat puikiai apgalvota metodika: nuo lengvesnių dalykų eiti prie sunkesnių, atsižvelgti į m oki­ nių amžių, sugebėjimus ir dalykų prigimtį.

46

ALMA MATER VILNENSÎS: trum pa U niversiteto istorija

geriau vertintas ir šiandien vertinamas Žygimanto Liauksmino (1596/15971670) retorikos vadovėlis „Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės“ (Praxis oratoria et praecepta artis rhetoricae), pirmą sykį išleistas Braunsberge 1648 m., o vėliau per šimtą metų sulaukęs dar 14 leidimų (Miunchene, Frankfurte prie Maino, Kelne, Viurcburge, Prahoje, Vienoje ir kt.). Ž. Liauks­ minas laikomas naujo ir originalaus iškalbos mokymo metodo autoriumi, gynusiu klasikinę retoriką, grindžiamą Aristotelio, Cicerono ir Kvintilijano tradicijomis, smerkusiu Baroko epochos retorikai būdingą perdėtą žodžio puošnumą nusižengiant logikai, minties aiškumui ir nuoseklumui. Ne ma­ žiau populiarus buvo Ž. Liauksmino muzikos teorijos vadovėlis „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musica..., Vilnius, 1667), įvairiuose Euro­ pos miestuose sulaukęs per 10 leidimų. Šie veikalai padeda paaiškinti kitus humanitarų laimėjimus. Vilniaus universitete išsilavinimą įgijo pirmasis rusų gramatikos (Slavų gramatika, Vievis, 1619) autorius Meletijus Smotrickis (1577-1633). Vilniaus universi­ teto profesorius Konstantinas Sirvydas (apie 1580-1631) sukūrė pirmąją ori­ ginalių pamokslų knygą lietuvių kalba ir dar reikšmingesnį pirmąjį lietuviųlenkų-lotynų kalbų žodyną (abu darbai paskelbti 1629 m., tiesa, manoma, kad žodyno pirmasis leidimas išėjo 1620 m.). K. Sirvydas laikomas lietuvių raštijos pradininku, padėjusiu ne tik lietuvių leksikografijos, bet ir apskritai lietuvių kalbotyros pamatus. Kitas profesorius - Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609-1677) lotynų kalba parašė Lietuvos istoriją (Historiae Lituanae, I dalis išleista Dancinge 1650 m., II dalis - Antverpene 1669 m.), kuri Euro­ poje ilgam tapo pagrindiniu žinių apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją šalti­ niu, labai vertintu vieno iš mokslinės istoriografijos pradininkų, vokiečių is­ toriko Augusto Ludwigo Schletzerio. Universiteto humanitarinė dvasia leido plačiai išsiskleisti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) poetiniam talentui. Prie šios iškilios Universiteto asmenybės dar grįšime. Būtų netikslu kalbant apie Vilniaus universiteto laimėjimus apsiriboti tik jo profesorių teologijos, logikos, retorikos darbais. Universitetas sugebėjo dinamiškai reaguoti į platesnius visuomenės poreikius ir epochos aktualijas. Vos tik įsikūrus Teisės fakultetui, profesorius Aleksandras Aronas Olizarovijus (1610-1659) sukuria veikalą „Apie pilietinę žmonių visuomenę“ (De politica hominum societate, Dancigas, 1651), kuris pasklido visoje Europo­ je. Veikale A. A. Olizarovijus kėlė amatų reikšmę, prieštaraudamas tuo laiku įsigalėjusiai pažiūrai, kad bajorams negarbinga užsiimti amatais, kritikavo baudžiavą, gretindamas ją su vergove.

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

47

■ Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorijos“ (1650) pirmo tomo antraštinis lapas

j

Vilniaus universiteto auklėtinis, profeso-

\ rius ir rektorius A. Vijūkas-Kojalavičius

Teisės profesoriaus A. A. Olizaro­ vijaus veikalas atsiliepė į aktualias

pelnytai laikomas Lietuvos istorijos tėvu.

socialinio ir pilietinio gyvenimo

Pagarsėjo kaip pirmosios spausdintinės

problemas, tapo reikšmingas Abiejų

lotynu kalba parašytos Lietuvos istori­

Tautų Respublikoje.

jos (nuo seniausių laikų iki Žygimanto į

■ Arono Aleksandro Olizarovijaus veikalo „Apie politinę žmonių sąjungą“ (Dancigas, 1651) antraštinis lapas

Augusto mirties 1572 m.) autorius. Ji buvo labai vertinama daugelyje Europos šalių, ilgam tapo pagrindiniu žinių apie Lietuvos praeitį šaltiniu ir išliko vieninteliu iki pat XVIII a. pabaigos. Ne mažiau vertingi ir A. Vijūko-Kojalavičiaus parašyti Bažny-

\ čios istorijos, hagiografijos, biografistikos, heraldikos ir genealogijos darbai.

48

ALMA MATER VIlNENSiS: trum pa Universiteto istorija

■ Kazimiero Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ (Amsterdamas, 1650) frontispisas ir iliustracija

Šiame viename pirmųjų pasaulyje raketų panaudojim o praktikos ir teorijos veikalų Vilniaus universiteto auklėtinis, žymus artilerijos specialistas K. Semenavičius išdėstė originalių raketų technikos teorijų, aptarė praktinį daugiapakopės raketos, raketinės artilerijos idėjų pritaikymų. Veikalas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Garsųjį K. Semenavičiaus veikalų savo bibliotekoje turėjo kosmonautikos tėvu kartais vadinamas Konstantinas Ciolkovskis.

Tarsi atsvara humanitarinei Universiteto pakraipai tapo reikšmingi jo auklėtinių laimėjimai, susiję su karybos ir karo mokslais. Garsas apie Vil­ niaus universiteto auklėtinio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuome­ nės vado Jono Karolio Chodkevičiaus 1605 m. prie Salaspilio - Kirkholmo Livonijoje (dabartinėje Latvijoje) su 4 tūkstančiais Lietuvos karių pasiektą pergalę prieš 12 tūkstančių švedų nuaidėjo per visą Europą. J. K. Chodke­ vičius iki šiol laikomas garsiausiu Lietuvos karvedžiu. Epochos poreikiai subrandino vieną reikšmingiausių Lietuvos civilizacijos rezultatų - karo in­ žinerijos mokyklą, kurios iškiliausio atstovo (spėjama, Vilniaus universiteto

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

49

auklėtinio) Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600-1651) išleistame veikale „Didysis artilerijos menas“ (Ars magna artilleriae ), išverstame į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų, lenkų kalbas, randame šiuolaikinės raketų te­ orijos užuomazgų. Šio veikalo idėjas lėmė kūrybiškai permąstytos pirmtakų žinios ir eksperimentais pagrįsti artilerinės technikos patobulinimai, tačiau kartu jos sietinos su Vilniaus universiteto filosofijos studijų integralios da­ lies - matematikos mokslo pažanga. K. Semenavičiaus amžininkas, Vilniaus universiteto teologijos ir ma­ tematikos profesorius, žymaus Gdansko astronomo Johano Hevelijaus mo­ kytojas Osvaldas Kriugeris (1598-1655) remdamasis Mikalojumi Koperni­ ku dėstė Žemės sukimąsi aplink Saulę; išrado bei aprašė artilerijos taikiklį, tapo karališkuoju inžinieriumi ir buvo vadinamas savo amžiaus Archimedu (saeculi sui Archimedes). Panašaus kūrybinio likimo yra Vilniaus universi­ teto auklėtinis Adomas Adamandas Kochanskis (1631-1700), vėliau dėstęs įvairiuose Europos universitetuose. Jis parašė pirmąjį teorinį darbą apie lai­ krodžių konstrukciją, tyrė Žemės magnetizmą, sukonstravo magnetinę švy­ tuoklę geografinei ilgumai jūroje nustatyti, svarstė universalios kalbos, net skaičiavimo mašinos, povandeninio laivo ir lėktuvo idėjas. Atrodo, kad šios teologijos, matematikos, astronomijos, inžinerijos jungtys ir gali paaiškinti K. Semenavičiaus ryšį su Vilniaus universitetu bei Universiteto nuopelnus ne tik humanitariniams mokslams, bet ir techninių idėjų plėtrai. Akivaizdūs Vilniaus universiteto nuopelnai gamtos mokslams išryškė­ jo vėliau, kai matematikos profesorius Tomas Žebrauskas (1714-1758) apie 1752 m. suprojektavo ir įsteigė vieną pirmųjų Europoje ir pasaulyje observa­ torijų. T. Žebrausko mokinys, žymus Vilniaus universiteto astronomas Mar­ tynas Počobutas lygins šią observatoriją su garsiąja Grinvičo observatorija.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus vainikuotas Europos poetas 1625 m. Romoje popiežius Urbonas VIII vainikavo laurų vainiku poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad tolimos Lie­ tuvos poetas laikomas iškiliausiu epochos poetu. Juk tokiu pat vainiku X IV a. buvo vainikuoti garsieji italų poetai Dantė Aligjeris ir Frančeskas Petrarka. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, gimęs 1595 m. Lenkijoje (Mozūrijoje), 1612 m. įstojo į Jėzaus draugiją, 1620 m. pradėjo teologijos studijas Vilniaus

50

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

VRBANO

VI II .

P O N T I F I C I MAXI MO.

en im audemus appellare M C

asimiri

S

arbievI

a t h i ¿e

opus, poft-

quam id T ib i probari intelleximus.

Nimirum de iaeculorum omnium T u o . Quidni ergo Tibi confccrctur

■ Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos rinkinio (Lyricorum libri IV, Antverpenas, 1632) frontispisas, sukurtas pagal Piterio Pauliaus Rubenso piešinį

M. K. Sarbievijaus „Trys lyrinių eilėraščių knygos“pirm ą kartą buvo išleistos Kelne 1625 m., netrukus papildytos - Vilniuje (1628), Antverpene (1630, 1632, 1634), Paryžiuje, Romoje ir kituose miestuose. Sarbievijaus poezija buvo verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, lenkų, čekų, lietuvių kalbas.

universitete, 1622-1625 m. jas tęsė Romoje, kartu dirbdamas popiežiaus su­ darytoje brevijoriaus himnų taisymo komisijoje. 1627 m. M. K. Sarbievijus Vilniaus universitete dėstė retoriką, vėliau - filosofiją ir teologiją, 1632 m. tapo filosofijos mokslų daktaru. 1633-1635 m. jis - Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas, 1636 m. - teologijos daktaras. Parašė darbų iš retorikos ir poetikos, tačiau labiausiai išgarsėjo savo poezija, kurios rinktinė „Trys lyri­ nių eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres, Kelnas, 1625) pelnė jam „sarmatų Horacijaus“ ir „krikščionių Horacijaus“ vardą. Netruko pasirodyti papildyti leidimai Vilniuje, Antverpene, Leidene, Romoje, Milane, Dižone, Paryžiuje, Vroclave, Venecijoje, Kembridže, Londone ir kitur. Vien XVII a. Sarbievijaus poezija sulaukė bent 34 leidimų (o X V III-X IX a. - per 50), buvo verčiama į

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

■ Horacijus ir M. K. Sarbievijus. Lebrechto Gotthelfo Langbeino veikalo (Drezdenas, 1754) apie Sarbievijaus gyvenimą ir kūrybą antraštinio lapo fragmentas

anglų (1646), lenkų (1682) ir kitas kalbas, gerbėjų surado ne tik katalikiškuo­ siuose universitetuose, bet netgi anglosaksiškame Oksforde - buvo skaitoma vietoj Horacijaus. 1632 m. M. K. Sarbievijaus poezijos leidimo Antverpene (garsiojoje Planteno ir Moreto leidykloje) frontispisą iliustruoja didysis fla­ mandų dailininkas Piteris Paulius Rubensas, šiek tiek pakeista graviūra pa­ kartojama ir 1634 m. leidime. M. K. Sarbievijus buvo pramintas „sarmatų Horacijumi“. Tai buvo simboliška - Vakarai Sarmatija vadino tik miškais ir pelkėmis garsius Vidurio ir Rytų Europos kraštus. Garsiojo poeto kūryba - tikra Vilniaus universiteto dvasios apraiška, akivaizdžiai bylojanti, kad Sarmatijoje buvo gyva klasikinė Europos kultūra. M. K. Sarbievijus atstovauja universiteti­ nės kultūros ir humanistinio išsilavinimo žmonių tipui, jėzuitinės krikščio­ niškosios pasaulėjautos sampratai, per lotynų kalbą sujungusiai antikinę ir krikščioniškąją tradiciją.

52

ALMA MATER VIINENSIS: trum pa Universiteto istorija

Baroko architektūra ir Vilniaus universitetas

Vilniaus jėzuitų universitetas buvo vienas reikšmingiausių Baroko epo­ chos kultūros reiškinių Lietuvoje, svarbiausias X V I-X V III a. intelektualinės veiklos centras. Šios epochos pavadinimą kultūros istorikai šiandien yra perėmę iš dailės ir architektūros istorijos, nuo seno vartojusios tokią sąvoką. X V II-X V III a. Lietuva išgyveno ištisą baroko architektūros epochą, o Lietu­ vos sostinė Vilnius tapo šiauriausia ir ryčiausia barokinių miestų grandinės, besitęsiančios nuo Liublianos ir Zalcburgo, grandimi. XV II a. Lietuvoje dar vyravo baroko architektūra, „importuota“ iš Italijos, o XVIII a. pirmoje pu­ sėje susiformavo savita Vilniaus baroko mokykla, apėmusi beveik visą LDK teritoriją. Pagrindinis šios mokyklos stiliaus formuotojas ir produktyviausias architektas buvo iš Silezijos atvykęs evangelikas liuteronas Jonas Kristupas Glaubicas (?-1767). Jis ne tik pritapo prie daugiakonfesio Vilniaus - kūrė ne vien savo bendruomenei - liuteronams, bet ir katalikams, unitams, sta­ čiatikiams, žydams, bei suformavo baroko architektūros mokyklą, kuriai nerandama analogų Europos baroko architektūroje. Vienas svarbiausių šios mokyklos bruožų yra ypač aukšti ir liekni pagrindinio fasado bokštai, kurie tarsi brėžė simbolinę katalikybės, o kartu ir Vidurio Europos rytinę ribą. Architektūros katedros Vilniaus universitete nebuvo. Baroko archi­ tektūra į Universitetą atėjo ne per studijas, o didžiuosius perstatymus po 1737 m. Vilniaus miesto gaisro. Rekonstruoti gaisro nuniokotus Universi­ teto rūmus ir Šv. Jonų bažnyčią jėzuitai pakvietė tuo metu dar visiškai ne­ žinomą J. K. Glaubicą, vėliau tapusį svarbiausiu Universiteto architektu ir dirbusį Vilniaus jėzuitams 30 metų. Vienas svarbiausių J. K. Glaubico kūri­ nių - Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia ir jos varpinė, nulėmusios ba­ roko stiliaus vyravimą visame Universiteto ansamblyje bei tapusios Vilniaus panoramos dominantėmis. Šv. Jonų bažnyčios pagrindinis fasadas, vienas žinomiausių LDK barokinės architektūros šedevrų, tapo tikru barokinio Universiteto simboliu.

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

53

■ Vilniaus universiteto rūmai ir Šv. Jonų bažnyčia. Litogr. Philippe Benoist, 1850 m. Vieno garsiausių to meto miestovaizdžio ir kraštovaizdžio dailininkų prancūzo Ph. Benoist (1813-apie 1905) litografijoje puikiai atsiskleidžia jėzuitų architek­ tūrinio stiliaus - baroko vyravimas senajame Vilniaus universiteto ansamblyje. Paveiksle regime Šv. Jonų bažnyčios kieme vaikštančius ar besišnekučiuojančius senojo Universiteto profesorius ir studentus.

54

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos universitetas

Šiandien, regis, būtų keista svarstyti, kam priklausė Vilniaus universite­ tas praeityje ir kam šiandien priklauso jo kultūros palikimas. Ir vis dėlto iki pat šių dienų kartkarčiais pasigirsta, kad Vilniaus universitetas, Vilnius, o ir visa Lietuva - tai Lenkijos valstybės ir civilizacijos dalis. Tokį teiginį yra pla­ čiai vartojusi senoji lenkų istoriografija (paveikusi ir kitų šalių istorikų sam­ pratas), siekdama pagrįsti X X a. pirmos pusės Lenkijos pretenzijas į Vilnių. Antra vertus, šiandien galėtume pasakyti, kad senieji lenkų istorikai rėmėsi ir tam tikromis istorinėmis realijomis - LDK suvereniteto ribojimu pagal 1569 m. sudarytą Liublino uniją (kai susikūrė jungtinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė) bei šios unijos ir bendrųjų civilizacijos procesų nulemtas LDK vi­ suomenės elito lenkėjimas. Įvertindami šias realijas net ir šiuolaikiniai lietu­ vių istorikai (Edvardas Gudavičius) kalba apie LDK kultūrą X V II-X V III a. kaip apie „antrąją lenkų civilizacijos laidą“.

■ Vilniaus panorama XVII amžiuje. Litogr. Charles Barousse (pagal Tomą Makovskį), apie 1858 m.

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

55

■ Vilniaus universiteto rektorius ir profesoriai Šv. Jonų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Paguodos koplyčios kupolo freskoje. XVIII a. I pusė. Arūno Baltėno nuotr.

Šv. Jonų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Paguodos (dar vadinamos Šv. Stanislo­ vo Kostkos) koplyčios kupolo freska, vaizduojanti Vilniaus universiteto rektorių su skeptru ir profesorius. Universiteto profesūra buvo įvairiatautė - Šalia lietuvių čia dirbo ispanai, anglai, vokiečiai, airiai, škotai, čekai, italai, lenkai, rusenai ir kitų tautybių atstovai. Vis dėlto XVII a. antroje pusėje labai pagausėjo profeso­ rių lietuvių.

Tačiau prisiminkime - įkurti Vilniaus universitetą nepakako Lenkijos ir Lietuvos Valstybės valdovo Stepono Batoro geros valios, ji turėjo būti tvir­ tinta LDK didžiuoju antspaudu su Vyčiu. Net ir žlugus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, Vytis liko Vilniaus universiteto herbu ir svarbiausiu įrody­ mu, kad Vilniaus universitetas - Lietuvos valstybės universitetas. Ši valsty­ bė, kaip ir Lenkija, egzistavo iki pat 1795 metų. Lietuvos valstybės ir visuo­ menės poreikiai buvo vienas iš svarbiausių Vilniaus universiteto įkūrimo ir egzistavimo veiksnių, šios valstybės ir visuomenės ištekliais Universitetas ir buvo išlaikomas. Lenkų kalba ir kultūra Vilniaus universitete nevyravo. Regis, čia lenkų būta mažiau nei kitose kultūros srityse. Tai lėmė Jėzaus draugijos universalu­

56

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

mo idėja, lotynų kalbos puoselėjimas ir įvairi profesūros kilmė. Aišku, lenkų kilmės profesorių vaidmens negalima nuneigti, tačiau iki šiol istorikai nėra atsakę į klausimą - tai Lenkijos ar Lietuvos lenkai. Juk LDK priklausė bene raštingiausias, įvairioms kultūros institucijoms gausiai pateikęs žmonių lenkakalbis regionas - Palenkė. Antra vertus, pamažu gausėjo lietuvių kilmės profesorių, kuriems Universitete puoselėjama lotynų kalba galėjo priminti seną lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, pagal kurią lotynų kalba lietuviams esanti gimtoji. Tai leidžia suprasti, kodėl iki pat XVIII a. vidurio Vilniaus uni­ versiteto studentų teatre kaip personažai išliko net legendiniai Lietuvos istori­ jos herojai, o proginėje literatūroje Vilnius vadinamas Palemono miestu.

Universitetas daugiatautėje ir daugiakonfesėje šalyje Vargu ar jėzuitams buvo kur nors sunkiau steigti universitetą nei Lietu­ voje. Čia dar nesuspėjusi iki galo įsitvirtinti katalikybė XVI a. viduryje buvo atsidūrusi ties katastrofos slenksčiu - beveik visa pasaulietinė diduomenė buvo perėjusi į kalvinistinę Reformaciją, buvo sekuliarizuotos beveik visos privataus patronato katalikų bažnyčios (tai sudarė 50 procentų visų bažny­ čių). Tik valdovo Žygimanto Augusto dvejonės neleido Reformacijai visiš­ kai įsigalėti. Antra aplinkybė, tiesiogiai gal ir nekliudžiusi, bet ir nepadėjusi įkurti universiteto, buvo etniškai ir konfesiškai daugialypis LDK ir Vilniaus pobūdis. Juk šalia žydų (vėliau Vilnius net bus pavadintas Lietuvos Jeruzale), islamo išpažinėjų totorių, karaimų, liuteronų vokiečių bendruomenių di­ džiausią valstybės gyventojų dalį sudarė senrusių kilmės stačiatikiai rusenai ( rutheni). Būtent stačiatikių ir kalvinistų didikų pastangomis 1563 m. buvo įtvirtinta didikų tikybos tolerancija. Aišku, tai toli gražu nepriminė moder­ niųjų laikų tolerancijos principų, taikomų visiems visuomenės sluoksniams, ši tolerancija, regis, buvo labiau valstybės silpnumo, o ne stiprybės išraiška. Taigi jėzuitai kūrė universitetą jiems abejingoje ar net priešiškoje aplin­ koje, juos galėjo paremti tik susilpnėjusi Katalikų Bažnyčia, sumenkusi katalikiškoji visuomenės dalis ir valdovas. Nors sovietinėje istoriografijoje jėzuitų veikla neretai buvo vadinama „ekspansija“, „tolerancijos naikinimu“ ir net „reakcija“, šiandien aišku, kad oponentus jėzuitai įveikė idėjine kon­ kurencija, Universiteto propaguojama dialogo ir disputo kultūra, apskritai visos jėzuitų švietimo sistemos teikiamu studijų pranašumu. Pirmiausia

BAROKO EPOCHA: JĖZUITŲ UNIVERSITETAS (1579-1773)

57

Poreikis įkurti aukštąją mokyklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje brendo jau Žygimanto Augusto valdymo laikais (1544-1572). Gauti Lietuvos ir Lenkijos valdovo sutikimą įsteigti kolegiją Vilniuje siekė tiek protestantai, tiek popiežiaus siunčia­ mos jėzuitų delegacijos. Tai padaryti jėzuitams pavyko 1570 m., o tarp reformatų ir kontrreformacijos šalininkų svyruojančio Žygimanto Augusto didžiulis įnašas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos aukštosios mokyklos kūrimą buvo testamentu Vilniaus jėzuitų kolegijai dovanota tipiška renesansinė, antroji pagal dydį tuometėje Europoje asmeninė ■ Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Aut. Virgilijus Solis, 1554 m.

valdovo biblioteka.

pradėjo trauktis kalvinizmas, į katalikybę grįžo žymiausi didikai evangelikai reformatai. Paskui jėzuitai atsigręžė į LDK stačiatikių visuomenę - sukurtas kolegijų tinklas LDK rytuose ir pietuose - Polocke, Nesvyžiuje, Gardine. Šios pastangos prisidėjo prie to, kad dauguma LDK stačiatikių 1596 m. pe­ rėjo į bažnytinę uniją. Vilniaus universitetas 1583 m. įkūrė specialią semi­ nariją unitų kunigams rengti. Atsigręžta ir į gretimą liuteroniškąją Livoni­ ją - įkurtos jėzuitų kolegijos Rygoje ir Tartu. Vilniaus universiteto leidykloje išleidžiami katekizmai estų ir latvių kalbomis (pastaroji knyga - tai apskritai pirmasis latvių katekizmas). Taip Universitetas vykdė vieno iš jėzuitų - Baltazaro Hostovino - palinkė­ jimus, išsakytus kuriantis Universitetui: „Vilniuje, Lietuvoje ir jos kaimynystėje gyvena įvairių tautybių žmonės, kuriuos jėzuitai galėtų mokyti ir jų kultūrą kelti. Todėl geriau čia reikėtų steigti universitetą, o ne paprastą mokyklą.“

58

ALMA MATER VILNENSIS: trum pa Universiteto istorija

yr-y. * ||®h b m b s S H | to IC T IO N A R IV M \ TRivM l in g V a r v m .

||r PA M M A T IE M V :I

CaRBIHCKMA njMftCMM»fC Gynt4Jr*.a.m_ . *'

f>X. .-m . • «••«* * }Xr»r*rfiwtt.*rujįfĄ^,jęM

MmÍtia CM*rirtu w ^ o tn i-iteętn ^ < ^ i (n

\a§\§

^ • j a t ’ 7 * « y S *lp> cci**n j£ ttg tey',am u f ^ 'o W ) ,r . 7 V

Am

Ttr»--ij'iS-Vt*n*5co ¿Arury-p. ^uarm^cf'įįon) £ĮįW wr.(i)miA$* m ^ o m vir- t u W

c ^ . « i j į t f , - r t g y t f m j W t m a . tr r u \o

•twm£-y\$uy_ tioC'b&ueį eiCjni>A V nu«^ A jjfc

er*^

o»h"ia.ę.^ 3 r«>j u tti*£cj!į

-n itv etrr j>«a. 7 ^ t t e n r t t j ^ r a ^ t ' t * u e n c j > « . - i f r t į ' £ n g £ f ftnn ^ £%

5

> * 'o t } ca tu m tc^ • ^ • j ^ e e t u n i ę ^ ' o l i r . j ^ * t n j l n o S o '* > W

£ n 5*»

$ $ u r - r r t t r - j j į r m C T į y - i t i t r . jįg A V ttv rt

n y itm tm tir į j ^ m t r c ą r n t e j ^ m j ' r o k o A j v “^eKT

_,v. • »

g** «JECC-nOttO.

■ Seniausias Vilniaus universiteto bibliotekos dokumentas - Le Manso vyskupo Hamelino raštas (1209), kuriuo jis dovanoja vienuolynui žemes Grenoblio diecezijoje

Šiuo metu Rankraščių skyriuje saugoma per 330 tūkstančių įvairių rūšių dokumentų, kurie suskirstyti į 331 didesnės ar mažesnės apimties archyvinį fondą. Saugomos medžiagos chronologinės ribos - nuo X III amžiaus iki šių dienų. Ankstyviausias turimas dokumentas - žemės valdų donacija, yra da­ tuojamas 1209 metais. Dokumentai surašyti lotynų, lenkų, Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštijos kanceliarine slavų, rusų ir lietuvių kalbomis. Esama do­ kumentų anglų, vokiečių, prancūzų, hebrajų, jidiš, švedų ir kitomis kalbomis.

VILNIAUS UNIVERSITETO TĘSTINUMO ŽENKLAI

149

Omnibus fr a s e nies lecturis saluiem in Зопипо. I p.ra tia u ù a U J ì a u o jO i lu la t , u iju o r p m m a m jcu a ем V iriu^ei/nM jnrs i h A r u b ilj X A tm lib u s v rq g re fi u s cercò a ccu la rli, iijJ v /n ju x ia cm sretu d ì: n e m , 9 n iile e ia , d ^ a c iu t a t e s O rtis Ch r it u a n ì U niversiШ ит , Au u о п и п n o s tra Y t ln e r u ì J ic a c ie r r u 'a Jso sicù ed eiA eg iii аш А спш е cmcefras/p ju Ju nio r fim o , tum p e r rideresu/n exa m en a d Ace J ’p eeiia /ilerih siiiu lu m f tu rn Jjgrjn i//со т ?rx U niversa 9hdcJcjrJiiaiJtropQSUarum О fiesiu m 1/ rieristo/iem ^ù °ru A $rnd и .4/a-. ¿ u t e r i/ J L L I L et .fa iics: inventiu sii : J rle m p u t t i ее, in p riejen tiJm t*C lo ri S - ;]H ijÙ l E r u d itifjim i S e ria lù s Л е и , fe rm a , ejusdernjfi U /u itfrsrla /и cJ\i uliatum Jciu re a lera rn id e e n n e ru m p e re to ru m , •Ш аеи/гогп/п , УттШегшпta c d e Uiùim erum JCcjpila m à A o fep sre ju c ¿ Ì S *.. fi lil i. ir l e Al U ,JA X X . A sfuiosophar A latore, g u Ja e rn adacuU ùtù Sen io re. '1*7 . 0* H1 1 . h a г.oy lu л creaius, rlnsignrbuJ /ìu /iu A ra ciи л O m aha, Ìfiir/epum irn^ e/iA’tn firadia •///etr/m/nt* partile,*.' efectiu esl. U drò i ira sc o ie j m ona nostra . ‘u t i s.•»rtf te /sigiti* Aia ¿егш л . m unite Ч га п /п U n ir : A n n o D o m in i А У 2 5 : da- d o : . ( u g u s h . 44

•* 1

Г c * . ( * ,;*

“/ '< ? ■

.

' W

Л

Л

/ д л (u t , s s P h rt-T n efS a .:/-' .lé C J e n u ji U ln ~ * .

■ Seniausias žinomas Vilniaus jėzuitų akademijos ir universiteto diplomas, suteikiantis laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį Henrikui Leleveliu! (Henricus Lelheffel.) garsaus istoriko Joachimo Lelevelio seneliui (Vilnius, 1728 m, rugpjūčio 10 d,)

150

/

A LM A M A TER V IL N E N S IS : t r u m p a U n i v e r s i t e t o i s to r ija

/• * t J m f L 'M , ) f ' *rft mt*

№

»

; ,