544 73 37MB
Lithuanian Pages 440 [472] Year 1979
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIS V. KAPSUKO UNIVERSITETAS
VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA 1 9 4 0 -1 9 7 9
Redakcinė kolegija A. BENDŽIUS (iats. redaktorius) J. GRIGONIS J . KUBILIUS (pirmininkas) V. LABUTIS S . LAZUTKA K. NAVICKAS A. ŠIDLAUSKAS J. TORNAU L. VLADIMIROVAS Recenzavo m. dr. prcf. M. BUROKEVIČIUS, ist. m. dr. prof. K. SURBLYS, LTSR MA narys korespondentas ist. m. dr. R. ŠARMAITIS
378 Vi =175 0503000000 3 _ 5_ ?9 u M 854(08)—79 •', © Leidykla „Mokslas", 1979
PRATARMĖ
rečio j i Vilniaus universiteto istorijos knyga* apima trumpiausią, bet ryškiausią jo 400 metų istorijos lai k o ta rp į— tarybinį laikotarpį. Esminis jo bruožas — visapusiškas universiteto augimas ir suklestėjimas. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1940 m. ir Tarybų Lietuvos įsijungimas į Tarybų Socialistinių Respub likų Sąjungą atvertė naują lapą lietuvių tautos isto-' rijoje ir nulėmė pagrindinius visos mokymo-auklėjimo sistemos raidos uždavinius bei bruožus. Jau pirmieji naujo gyveni mo metai atvėrė didžias perspektyvas ir Vilniaus universitetui. Prasidė jo reikšmingas darbas, kurio tikslas buvo toliau stiprinti universitetą ir kartu pertvarkyti visą jo veiklą pagal socializmo kūrimo uždavinius. Deja, po nevisų vienerių metų vaisingas darbas buvo nutrauktas. Klas tingas fašistinės Vokietijos įsiveržimas į Tarybų Sąjungą 1941 m. birže lio mėn. ir trejus metus trukusi hitlerinė okupacija Tarybų Lietuvai at nešė milžiniškus nuostolius. Universitetas buvo uždarytas, apgrobtas. Jam atstatyti prireikė ištisų penkerių metų; tik per tą laiką ir studentų skai čius pasiekė prieškarinį lygį. Sėkmingą universiteto atkūrimą irvtolesnį plėtimą nulėmė didelis Ko munistų partijos ir tarybinės vyriausybės rūpinimasis ūkiniu ir kultūriniu gyvenimu, gausių inteligentijos kadrų rengimo būtinumas, broliškųjų respublikų parama ir vaisingas tarybinių tautų tarpusavio bendradarbia vimas. Universitetas ilgainiui tapo labai stambia mokymo ir mokslo įstaiga, kurioje dabar studijuoja daugiau kaip 16 tūkstančių studentų, kuri kasmet išleidžia daugiau kaip po du tūkstančius jaunųjų specialistų, kur vykdomi platūs moksliniai tyrimai. 1978 m. universitete dirbo 1398 mokslo-pedagoginio personalo darbuotojai (iš jų 85 profesoriai ir dakta rai, 694 docentai ir kandidatai). Tokia universiteto plėtotė nulėmė knygos faktinės medžiagos gausu mą. Juk reikėjo aptarti 13 fakultetų ir daugiau kaip šimto katedrų, taip pat stambiausių laboratorijų organizavimąsi bei raidą, viso mokomoj oauklėjam ojo darbo esminį pertvarkym ą bei tobulinimą, turiningą akade * Pirmoji knyga — Vilniaus universiteto istorija 1579— 1803. V., 1976; antroji — Vii* niaus universiteto istorija 1803— 1940. V., 1977.
minio jaunimo gyvenimą. Čia atspindima universiteto partinės organiza cijos, komjaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų veikla, ugdant studentų marksistinę pasaulėžiūrą ir rūpinantis visomis darbo sritimis. Apie pusė knygos skirta mokslinių tyrim ų organizavimui ir raidai. Uni versitete susiformavo toli už respublikos žinomos matematikų, fizikų, baltistų ir kitų sričių mokyklos. Mokslinį darbą stengtasi atskleisti, re miantis svarbiausia spausdinta produkcija. Leidinį reikėtų laikyti ne tik istorijos darbu, bet ir platesniu informacijos apie tarybinį Vilniaus uni versitetą šaltiniu. Trečioji jubiliejinio universiteto istorijos knyga parašyta taip pat dau gelio autorių ir turi kolektyviniams darbams būdingų savitumų. Auto riams buvo nelengva surinkti dinamiško, įvairiašakio dabartinio universi teto gyvenimo faktus ir juos interpretuoti pagal vienodus principus. Matyt, to vienodumo ne visur ir pavyko pasiekti. Redakcinė kolegija dėkinga autoriams už įdėtą didžiulį triūsą, energiją ir kantrybę. Ir autoriai, ir redakcinė kolegija, rengdami visą leidinį, jautė vadovaujančių organų bei daugelio universiteto, kitų mokslo ištaigų darbuotojų paramą; ypač reikšminga buvo fakultetų dekanų ir katedrų vedėjų pagalba, rengiant paskutinį tomą. Trečiosios knygos rankraštį gerinti padėjo ir nuodugnios ist. m. dr. prof. M. Burokevičiaus, ist. m. dr. prof. K. Surblio ir ist. m. dr. R. Šarmaičio recenzijos. Vertingos buvo prof. H. Zabulio pastabos dėl visų trijų darbo dalių. Už visa tai leidinio rengėjai jiems nuoširdžiai dė koja. Redakcinė k o le g ija
UNIVERSITETAS PIRMAISIAIS TARYBŲ VALDŽIOS METAIS 1940M1941
ietuvoje 1940 m. įvykusi socialistinė revoliucija bu vo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos idėjų ir ilgametės liaudies išsivaduojamosios kovos per galė. Respublikos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, nuvertė buržuazijos jungą ir įžengė į naują istorinę epochą. Lietuvoje buvo atkurta Tary bų valdžia, nuslopinta 1919 m., Tarybų Lietuva įsi jungė į TSRS sudėtį, ir tai iš pagrindų keitė visą politini, visuomeninį bei kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą — prasidėjo socialistinės visuomenės kūrimas. Valdžios perėjimas į darbo žmonių rankas, gamybos priemonių suvisuomeninimas, išnaudojimo panaikinimas, visų materialinių resursų ir kultūrinių vertybių panaudojimas liaudies interesams sudarė sąlygas so cialistinei ekonomikai ir kultūrai formuotis. Tai buvo pagrindas. Tačiau sėkmingai socializmo kūrimo klausimus įmanoma spręsti tik kelianT v i sos liaudies žinių ir politinio sąmoningumo lygį, išsiugdant naujos pa saulėžiūros aukštos kvalifikacijos kadrus, iš plačiųjų darbo žmonių sluoksnių kilusią inteligentiją. „Be įvairių mokslo, technikos, patyrim o šakų specialistų vadovavimo,— nurodė V. Leninas,— perėjimas į socia lizmą negalimas, nes socializmas reikalauja sąmoningo ir masinio judė jimo pirmyn į aukštesnį darbo našumą palyginti su kapitalizmu ir re miantis tuo, kas kapitalizmo pasiekta. Socializmas turi savaip, savais metodais — pasakysime konkrečiau, tarybiniais metodais — įvykdyti tą. judėjim ą pirm yn"1. Socialistinė revoliucija, iš pagrindų keisdama visą visuomenės gyve nimą, esminių pakitimų sukelia ir mokymo-auklėjimo sistemoje. Visų pakopų mokyklos turi tapti aktyviu Komunistų partijos ir Tarybų v al džios pagalbininku, kuriant naują, socialistinę visuomenę. Respublikos aukštosioms mokykloms, kurios turėjo pradėti ruošti gausius tarybinių specialistų kadrus, iškilo šie bendrieji uždaviniai: 1) plačiai atverti aukštųjų mokyklų duris darbo žmonių vaikams ir 2) per tvarkyti mokymo-auklėjimo darbo turinį marksistinės-lenininės metodo1 Leninas V. L Raštai. V., 1954, t. 27, p. 223.
9
logijos pagrindu ir pajungti visą mokymo bei mokslinį darbą socializmo kūrimo tikslams, t. y. visiškai pakeisti jo idėjinę kryptį. Socialistinės visuomenės mokymo-auklėjimo įstaigos kuriamos kritiš kai panaudojant sukauptą patyrimą, ieškant moksliškai pagrįstų bei prak tiškai patikrintų tobulesnių darbo organizavimo formų, pripildant veiklos turinį naujo gyvenimo idėjomis. Tarybinės aukštosios mokyklos tiks la s — duoti besimokančiam joje jaunimui tiek bendrųjų mokslinių ir spe cialiųjų žinių bei praktinių įgūdžių, kad jis taptų aukštai kvalifikuotas, padėti susiformuoti studentijai tvirtą mokslinę materialistinę pasaulėžiū rą bei komunistinius įsitikinimus, būtinus aktyviems naujos visuomenės kūrėjams. A ukštųjų mokyklų darbo pertvarkymo buvo imtasi kartu su kitų svar biausių klausimų sprendimu. Jau 1940 m. liepos 29 d., t. y. politinių įvykių įkarštyje, kai Liaudies Seimas ką tik buvo priėmęs istorinius nutarimus, naujoji Švietimo ministerijos vadovybė aptarė su Vilniaus ir Kauno uni versitetų rektoriais tolesnę šių mokyklų darbo kryptį. Protokoliniai to pa sitarimo užrašai, kurie vėliau buvo pasiųsti į universitetus kaip gairės v a dovautis darbe, parodo, kokie konkretūs uždaviniai tuomet buvo keliami universitetams2. Pirmiausia čia akcentuota bendra vykstančių istorinių įvykių linkmė: universitetų vadovybėms pavedama viską taip tvarkyti, „kad, prasidėjus mokslo metams, tos mokslo įstaigos visiškai atitiktų nau josios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos kūrybinio darbo reika lavimus“. Svarbiausi mokymo-auklėjimo turinio pakitimai siejami su naujų re voliucinių idėjų diegimu, t. y. su marksizmo-leninizmo mokslo studijavi mu, kuris turėjo padėti universitetiniam jaunimui susiformuoti tvirtą socialistinę pasaulėžiūrą, ne tik teoriškai pažinti revoliucinę marksizmoleninizmo ideologiją, bet ir suprasti didžią tos ideologijos reikšmę. Pa sitarime pabrėžtas būtinumas, kad visų pirma visuomeniniai mokslai (fi losofija, istorija, literatūra ir kt.) būtų grindžiami ne idealistinėmis kon cepcijomis, bet dialektinio materializmo pagrindais, kad būtų tinkamai dėstoma TSRS istorija, studijuojam a tarybinė konstitucija, tarybinė teisė ir kitos disciplinos, skatinama susipažinti su naujausiais TSRS švietimo bei pedagogikos laimėjimais. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad universi tetuose skubiai būtų šalinami tie veiksniai, kurie ugdė reakcines nuotai kas bei nesantaiką studentų tarpe. Taigi ir senajam Vilniaus universitetui, kuris šimtmečiais buvo ver čiamas tarnauti bažnyčiai ir išnaudotojų klasių interesams, atsivėrė di dingos perspektyvos eiti kartu su liaudimi, su tikruoju mokslu. Universiteto senatas jau 1940 m. liepos 31 d. apsvarstė aukštajam mokslui iškilusius naujus uždavinius. Šiame Senato posėdyje buvo taip pat nutarta nuo rugpjūčio 1 d. uždaryti visas buržuazines studentų orga10
lîizacijas3, kurių čia jau buvo 244: Lietuvių studentų tautininkų korpora cija „Geležinis vilkas", Lietuvių studentų tautininkų korporacija „NeoLithuania", Studentų ateitininkų sąjunga, Studentų varpininkų korporaci ja „Žalgiris" ir kt.5 Jų uždarymas turėjo svarbią reikšmę, pradedant kovą prieš buržuazines-nacionalistines bei klerikalines tendencijas, sudarant palankias sąlygas veikti demokratiniam ir revoliuciniam jaunimui. Naują respublikos ir universiteto gyvenimo kryptį entuziastingai su tiko pažangieji mokslininkai ir studentija. Vilniaus universiteto studentai, susirinkę „Sakalo" salėje, paskelbė tokią rezoliuciją: „Studentų susirinki mas su džiaugsmu sutinka mūsų krašte vykstantį istorinį pasikeitimą. So cialistinė Tarybų Lietuva teikia mums, besimokančiam jaunimui, daug energijos ir vilčių [...]. Gimnazijų absolventai ir studentai yra įsitikinę, kad Socialistinės Tarybų Lietuvos valdžia padarys viską, kad įgyvendintų darbo jaunimo siekius"6. Vilniaus universiteto, kaip vienos iš svarbiausių Tarybų Lietuvos aukš tųjų mokyklų, stiprinimas ir ugdymas tampa nuolatiniu Komunistų par tijos ir tarybinės vyriausybės rūpesčiu. Kadangi nedidelėje respublikoje netikslinga buvo dubliuoti tas pačias specialybes dviejuose université^ tuose, tai Vilniaus universitetas buvo plečiamas tiek toliau atkeliant iš Kauno universiteto kai kurias specialybes, tiek ir diferencijuojant se nuosius fakultetus, o svarbiausia — didinant studentų skaičių. 1940 m. vasarą iš Kauno universiteto į Vilnių buvo perkeltas jau anksčiau nu matytas kelti M atematikos—gamtos fakultetas7. Teisių fakultetas padali jam as į du: Teisės ir Ekonomikos mokslų fakultetus8. Taigi Vilniaus uni versitete vietoje 1940 m. pavasario semestre buvusių dviejų fakultetų nuo 1940/41 m. m. pradžios ėmė veikti keturi fakultetai: Humanitarinių mokslų (su istorijos, filologijos ir filosofijos skyriais), Teisės, Ekonomi kos mokslų ir Matematikos—gamtos mokslų (su matematikos, fizikos, chemijos, biologijos skyriais; biologijos skyriuje buvo botanikos, zoolo gijos, geologijos ir geografijos specialybės). Prie M atematikos—gamtos mokslų fakulteto taip pat buvo įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai — Medicinos fakulteto užuomazga. Padaugėjus specialybių ir keičiantis studijų sąlygoms, buvo labai iš plėstas studentų priėmimas. Pradedant įgyvendinti klasinę Komunistų l * Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — CVA), f. 631, ap. 23, b. 5,1. 151. 8 Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto mokslinė biblioteka (toliau — VUB), f. 98-V U 52, p. 51. 4 LTSR švietimo ministerijos archyvas (toliau — SMA), f. 1 , ap. 6, b. 47a, 1 . 25. 6 VUB, f. 98-VU 52, p. 17— 18. « Tiesa. 1940.VTII.4. 7 Ministrų Tarybos 1940 m. liepos 16 d. nutarimu Kauno universiteto Matematikos— gamtos fakultetas nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. buvo uždarytas ir nuo tos pat dienos toks fa kultetas įsteigtas Vilniaus universitete.— CVA, i. R-856, ap. 1, b. 17, I. 5. 8 CVA, f. 631, a p. 23, b. 1, 1. 69.
И
partijos ir Tarybų valdžios politiką, jau pirmaisiais metais aukštojoje mokykloje buvo stengiamasi sudaryti palankias sąlygas mokytis darbo žmonių vaikams, atitinkamai parenkant studentų kontingentus, teikiant jiems materialinę paramą. Čia buvo vadovaujam asi 1918 m. V. Lenino pareikšta mintimi, jog negali „[...] būti jokių ne tik juridinių, bet ir faktiškų privilegijų turtingosioms klasėms. Visų pirma būtinai turi būti priimti asmenys iš proletariato ir vargingosios valstietijos tarpo [...j"9. Buvo sudaryta studentų priėmimo komisija, į kurią įėjo rektorius, vi sų fakultetų dekanai ir dar keletas dėstytojų10. Komisijai talkininkavo visuomeninės organizacijos. Ji ir turėjo parinkti kandidatus pirmiausia iš darbininkų, valstiečių, darbo inteligentų vaikų11. Numatyta priimti į pirmąjį kursą — 1200, į vyresnius kursus apie 200 studentų. Norinčių studijuoti buvo daug. Į Vilniaus universitetą 1940 m. padavė pareiški mus 3659 žmonės12. Priimta į pirmąjį ir aukštesnius kursus: į matemati kes skyrių — 98, fizikos — 62, chemijos — 175, biologijos — 144, medi cinos — 170, farmacijos — 78, filologijos — 290, filosofijos — 44, istorijos — 49, teisės — 204, ekonomikos — 258. Taigi iš viso priimta 1572 studentai. Tačiau vėliau dar, matyt, buvo priiminėjama, nes vėles nė statistika rodo, kad 1940/41 m. m. pradžioje universitete mokėsi 3102 studentai. Iš jų: pirmame kurse — 1656, antrame — 603, trečiam e — 423, ketvirtam e — 42013. Pirmame kurse mokėsi daugiau kaip pusė visų stu dentų. Studentų judėjim as tuomet buvo taip pat didelis. Per rudens se mestrą persikėlė į kitas aukštąsias mokyklas ir dėl kitų priežasčių iš uni versiteto išėjo 763 studentai. Užbaigė universiteto kursą per rudens semestrą 65 absolventai. Rudens semestro pabaigoje universitete mokėsi 2274 studentai: M atematikos—gamtos fakultete matematikos skyriuje — 116, fizikos — 59, chemijos — 327, biologijos — 179, medicinos — 174, farmacijos — 99 — iš viso 954; Humanitarinių mokslų fakultete filologi jos skyriuje — 498, filosofijos — 72, istorijos — 7 1 — iš viso 641; Teisės mokslų fakultete — 303; Ekonomikos mokslų fakultete — 37614. Pagal tautybę iš 2274 studentų lietuvių buvo 1161 (51-, 1%), žydų — 680 (29,9%), lenkų — 340 (14,9%), rusų — 59 (2,6%), baltarusių — 21 (0,9 %), kitų tautybių — 13 (0,6%)15. Universiteto rūmuose tuomet dar mokėsi iš Žemės ūkio akademijos atkeltas miškininkystės skyriaus pirmasis kursas. Visuomeninių mokslų paskaitas jis klausė kartu.su universiteto studentais. Plačiai atvėrus aukštųjų mokyklų duris darbo žmonių vaikams, turė jo keistis ir socialinė studentijos sudėtis. Tačiau darbininkų ir vargin gųjų valstiečių vaikai, kurių skaičiaus didėjimas aukštosiose mokyklose buvo ypač pageidautinas, iš tikrųjų suteiktomis galimybėmis, deja, ma žai galėjo pasinaudoti, nes tik nedaugelis iš jų tūrėjo vidurinį išsilavi nimą. Spartus vidurinio mokslo plėtimas, suaugusiųjų vidurinių mokyk 12
lų. steigimas leido tikėtis ateityje žymaus darbo jaunimo pagausėjimo aukštosiose mokyklose. Tačiau studentijai sudemokratinti, iš plačiųjų darbo žmonių sluoksnių kilusios inteligentijos rengimui paspartinti rei kėjo dar ir kitų, organizacinių priemonių. Viena iš jų — tai pagreitintas darbo jaunimo rengimas studijuoti aukštojoje mokykloje. Jau pirmaisiais naujo darbo mokslo metais Ta rybinės vyriausybės nutarimu prie Vilniaus ir Kauno universitetų buvo organizuojami Darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai. Kursai bu vo steigiami Tarybų Sąjungoje kadaise veikusių darbininkų fakultetų (rabfakų) pavyzdžiu; jų idėja yra susijusi su pagrindiniais 1918 m. rug pjūčio 2 d. V. Lenino dekreto dėl mokyklos reformos teiginiais. Prie Vilniaus universiteto šie kursai buvo suorganizuoti Lietuvos TSR švie timo liaudies komisaro 1941 m. sausio 27 d. įsakymu. Kursų klausytojus parinko pats Švietimo liaudies komisariatas. Lietuvos KP CK ir Tarybinė vyriausybė paragino partijos apskričių bei miestų komitetus, komjau nimą ir profsąjungas siųsti į Parengiamuosius kursus aktyviausius ir są moningiausius darbininkus bei darbo valstiečius. Į Parengiamuosius kursus klausytojai buvo priimami ne jaunesni kaip 20 metų, baigę nepilną vidurinį mokslą, t. y. ne mažiau kaip 4 se nojo tipo gimnazijos klases arba 3 reformuotos gimnazijos klases, am a tų ir tolygias mokyklas. Kursų klausytojai gavo stipendiją ir buvo aprū pinami bendrabučiais. Mokslas Parengiamuosiuose kursuose prasidėjo 1941 m. kovo 31 d. Juos pradėjo lankyti 67 klausytojai. Bet ir prasidėjus darbui, klausytojų vis dar daugėjo. Gegužės pradžioje jų buvo 106. M okyti kursantus ėmė si patyręs mokslinis-pedagoginis personalas — prof. Z. Žemaitis, e. doc. p. H. Horodničius, doc. K. Daukšas, B. Untulis ir kiti; kursų direktoriu mi buvo prof. K. Sleževičius. Kursai dirbo universiteto patalpose po pietiniu laiku. Klausytojai naudojosi universiteto biblioteka, laboratori jomis, mokymo kabinetais, mokėsi jau pagal žymiai pakitusias bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų programas. Visi besimokantys buvo pada lyti į 3 klases. Dvi iš jų pavasarį ruošėsi brandos atestato egzaminams16. 6 Leninas V. 7. Raštai. V., 1 , t. 28, p. 30. 10 VUB, f. 98-VU 52, p. 59—60. 11 CVA, f. 631, ap. 23, b. 5, 1. 136. 12 Lietuvos TSR Mokslų Akademijos biblioteka (toliau — MAB), f. 165—226 (MB-X), 1. 96. 13 CVA, f. R-856, ap. 1, b. 126, 1. 40. 14 T p n pat, n a h 11. 440— 0 — 41 iln iau s iuniversiteto Ten 41;! V Vilniaus 1940/41 m. m. tvarkaraščiai. V., 1941, p.. 20—21. 15 Vilniaus universiteto 1940/41 m. m. tvarkaraščiai, p. 22. 16 VUB, f. 98-VU 65, p. 1— 12; Žostautaitė P. Darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai prie Vilniaus valstybinio universiteto 1941 ir 1944— 1950 m.— MAD, ser. A, 1, 1963, p. 185— 187.
13
Darbo žmonių vaikams buvo panaikintas mokestis už mokslą17, skiria mos stipendijos, bendrabučiai, 1940/41 m. m. pavasario semestre stipendijos (po 200 rb.) buvo mokamos 682 studentams. Jas gavo 183 studentai, kilę iš darbininkų, 201 — iš valstiečių, 165 — iš tarnautojų, 44 — iš darbo inteligentijos, 61 — iš smulkių amatininkų, 28 — iš smulkių prekybi ninkų18. Čia pravartu priminti, kad, valdant buržuazijai, Vilniaus universitete 1940 m. pavasario semestre stipendijas tegavo 105 studentai19. Be to, buržuazinės santvarkos metais studentai, gavę stipendijas, baigę univer sitetą, turėjo jas per keletą metų grąžinti. Šiuo atžvilgiu Tarybų valdžia taip pat padarė esminį pakeitimą. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tary ba 1941 m. gegužės 8 d. nutarė „atleisti nuo stipendijų grąžinimo besi mokiusius Lietuvoje Įvairių buvusių m inisterijų stipendininkus, kuria šiandien tarnauja valstybinėse įstaigose, mokyklose ir įmonėse arba dir ba pagal savo specialybę kooperatir.ese organizacijose''20. * *
*
Naujomis sąlygomis pradedant pirmuosius mokslo metus, universiteto: vidaus gyvenimas organizaciniu-struktūriniu požiūriu nebuvo keičiamas. Tebeveikė Senatas, kurį sudarė universiteto rektorius, prorektoriai, uni versiteto sekretorius, fakultetų dekanai bei fakultetų sekretoriai. Dirbo, universiteto taryba, fakultetų tarybos, universiteto ūkio taryba. Plečiant universitetą, daugėjant studentų, daugėjo ir mokslo persona lo. 1940/41 m. m. viduryje universitete dirbo 163 mokslo pedagoginio ir 91 mokslo pagalbinio personalo darbuotojai, o su ūkiniu-administraciniu aparatu — 442 žmonės (iš jų 51 profesorius ar einantis profesoriaus pa reigas, 22 docentai ar einantys docento pareigas21). Personalą daugiausia sudarė buvusieji Kauno ir iš dalies Stepono Batoro universiteto moksli^ ninkai bei tarnautojai, taip pat pakviestieji pažangūs specialistai. Visi dori mokslininkai turėjo galimybę įsijungti į ‘naujo gyvenimo kūrimą. Ne vienam buvo patikėtos ir ankstesnės pareigos: universiteto rektoriumi liko prof. M. Biržiška, prorektoriumi mokslo reikalams buvo paskirtas e. prof. p. J. Bulavas, prorektoriumi ūkio reikalams iš pradžių dirbo prof. Z. Žemaitis, vėliau — prof. K. Bieliukas, sekretoriumi buvo paskirtas e. prof. p. Vyt. Jurgutis. Kitus reikalus tvarkė universiteto ūkio taryba, statybos komitetas, leidinių priežiūros komisija, studentų lig o n ių 1 kasa. 1940/41 m. m. M atematikos—gamtos mokslų fakultete veikė tokios katedros su vadovais: astronomijos (doc. B. Kodatis), matematinės anali zės (prof. Vikt. Biržiška), geometrijos (prof. Z. Žemaitis), fizikos (doc. P. Brazdžiūnas), fizinės chemijos (prof. J. Matulis), neorganinės ir ana
litinės chemijos (doc. K. Daukšas), organinės chemijos (doc. A. Zubrys), technikinės chemijos (prof, V. Ivanauskas), geofizikos ir meteorologijos (prof. K. Sleževičius), geografijos (prof. K. Bieliukas), mineralogijos ir geologijos (prof. M. Kaveckis), botanikos (doc. J. Dagys), zoologijos ir lyginamosios anatomijos (prof. T. Ivanauskas), žmogaus anatomijos (prof. J. Žilinskas)22. Fakulteto dekanu buvo prof. J. Matulis. Humanitarinių mokslų fakulteto katedros ir jų vedėjai buvo: filoso fijos (prof. V. Sezemanas), pedagogikos (prof. J. Vabalas-Gudaitis), psi chologijos (doc. V. Lazersonas), lietuvių kalbos (prof. P. Skardžius), lie tuvių literatūros (prof. M. Biržiška), rusų kalbos ir literatūros (prof. V. Krėvė-Mickevičius), lenkų kalbos ir literatūros (prof. J. Otrembskis), žydų kalbos ir literatūros (doc. N. Priluckis), lyginamojo kalbų mokslo (prof. A. Salys), klasikinės filologijos (glob. prof. P. Skardžius), germanų kalbų ir literatūrų (prof. H. Engėrtas), romanų kalbų ir literatūrų (prof. A; Priju), Lietuvos istorijos (prof. I. Jonynas), visuotinės istorijos (prof. L. Karsavinas), archeologijos (doc. J. Puzinas), meno istorijos (doc. P. Ga launė), bibliologijos (prof. Vac. Biržiška), etnologijos (glob. prof. M. Bir žišką, teatro (glob. prof. B. Sruoga), fizinio auklėjimo (glob. prof. J. V a balas-Gudaitis)23. Fakulteto dekanu buvo prof. P. Augustaitis. Teisės mokslų fakulteto katedros: bendrojo teisės ir valstybės mokslo (ved. prof. V. Stankevičius), teisės ir valstybės istorijos (ved. prof. A. J a nulaitis), civilinės teisės ir proceso (ved. doc. J. Liūdžius), darbo teisės (ved. e. prof. p. J. Bulavas), baudžiamosios teisės ir proceso (ved. e. prof. p. Vyt. Jurgutis), valstybinės teisės (ved. prof. M. Remeris), tarptautinės teisės (ved. doc. T. Petkevičius), teismų santvarkos (ved. doc. P. Pakarklis), administracinės teisės, ūkio teisės, teismo medicinos24. Fakulteto de kanu buvo prof. Vac. Biržiška. 57 Mokestis buvo imamas iš studentų, kurių tėvai buvo dvarininkai, žemvaldžiai, turė jusieji iki 1940 m. birželio 17 d. daugiau kaip 3j) ha žemės, pramonininkai, prekybininkai, rangovai, kurių įmonės nacionalizuotos, namų savininkai, kurių namai nacionalizuoti, sa vininkai, kurių turtas konfiskuotas, bankininkai, ūkininkai, kurie sistemingai naudojosi samdomuoju darbu, dvasininkai.— CVA, f. 631, ap. 12, b. 1294, 1. 53; b. 1290, 1. 188. 58 CVA, f. R-856, ap. 1, b. 35, 1. 17. 1S LTSR švietimo ministerijos archyvas, f. 1, ap. 6, b. 47a, 1. 25—26. Apskritai per paskutinius penkerius buržuazijos valdymo metus stipendijos buvo mokamos vidutiniškai 3,37% visų studentų. Tai vertė stipendijas skaldyti.— CVA, f. R-856, ap. 1, b. 619, 1. 325 (iš Kauno universiteto rektoriaus prof. S. Šalkauskio 1940 m. balandžio 30 d. rašto švietimo ministrui). 20 CVA, f. 631, ap. 12, b. 1294, I. 216. 21 Vilniaus universiteto 1940/41 m. m. tvarkaraščiai, p. 97— 107. 22 VUB, f. 98-VU 52, p. 119— 122; Vilniaus universiteto 1940/41 m. m. tvarkaraščiai, p. 10— 12. 23 VUB, f. 98-VU 52, p. 109— 115; Vilniaus universiteto 1940/41 m. m. tvarkaraščiai, p. 24—45. . VA VUB, f. 98-VU 52, p. 115— 117; Vilniaus universiteto 1940/41 m. m. tvarkaraščiai, p. 49—55; MAB, f. 165—266 (MB-X), 1. 84—92.
45
Ekonomikos mokslų fakulteto katedros: marksizmo-leninizmo (ved. e. prof. p. A. Kuznecovas), politinės ekonomijos (ved. doc. Dz. Budrys), finansų ir kredito (ved. prof. VI. Jurgutis), statistikos ir finansinės mate matikos (ved. prof. A. Rimka), ekonominės ir socialinės politikos (vedi doc. J. Bučas), įmonės ekonomikos ir atskaitomybės (e. ved. p. dr. J. Bra zaitis), kooperacijos (prof. P. Šalčius)25. Fakulteto dekanas — prof. A. Rimka. Vilniaus universiteto materialinę bazę sudarė ne tik buvusio Stepono Batoro universiteto, bet iš dalies ir Kauno universiteto bazė. Perkeltieji fakultetai atsivežė įrengimų, inventoriaus, kolekcijų, literatūros, moky mo priemonių. 1941 m. pavasarį Vilniaus universitetas turėjo 70 labora torijų ir mokymo kabinetų. Universitetui tuomet pakako patalpų moky mui ir mokslo darbui, laboratorijos ir kabinetai buvo aprūpinti aparatūra ir kitais būtinais reikmenimis. Tai ypač pasakytina apie medicinos sky rių: Anatomijos institutas buvo geriausias Pabaltijyje, labai geri buvo įrengimai tirti smegenims; Farmakologijos sodas kultivavo daug tyrinė jamų vaistinių ir kitų naudingų augalų. Kolekcijas ir kitas mokslo prie mones turėjo Bendrosios biologijos, Zoologijos, Botanikos ir Geologijos institutai, netrūko geros aparatūros, prietaisų bei medžiagų Fizikos ir che mijos institutams. Observatorija, papildyta naujausiais prietaisais iš Kau no universiteto, tiko planingam visų astronomų darbui. 1941/42 m. m. buvo numatyta toliau plėsti universitetą. Buvo patvir tinti tokie fakultetai ir studentų priėmimo kontingentai: Fizikos ir mate matikos fakultetas — 250 studentų, Chemijos fakultetas — 100, Gamtos fakultetas — 250, Istorijos ir filologijos — 300, T eisės— 130, Ekonomi k o s— 220, Medicinos fak u ltetas— 15026. Taigi turėjo veikti jau 7 fakul tetai ir į juos turėjo būti priimta 1400 studentų. Buvo taip pat nuspręsta įjungti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą Šiaulių prekybos institutą27. Senosios mokyklos pertvarkymas ir naujos, tarybinės mokyklos kūri mas, ypač viso jos darbo turinio ir metodų pertvarkym as — didelis ir su dėtingas uždavinys. Jis susijęs su senojo mokslinio-pedagoginio perso nalo įsitraukimo į naują gyvenimą ir naujų kadrų ugdymo problema, su vyravusių moksle buržuazinių idealistinių koncepcijų laužymu, su dau gumos tiek mokslinio-pedagoginio personalo, tiek studentijos pasaulėžiū ros kitimu. Šį sudėtingą darbą Lietuvoje lengvino tai, kad buvo galima remtis tarybinės aukštosios mokyklos raidos patyrimu broliškose respublikose. Jau 1940/41 m. m. organizuojant mokymo procesą universitete, buvo pradėta taikyti kitų tarybinių aukštųjų mokyklų darbo organizacija, nu statyta 1938 m. TSRS Liaudies Komisarų Tarybos patvirtintais tipiniais aukštųjų mokyklų įstatais. Siekiant sutvarkyti mokymo laiką, kelti moks16
io lygį ir išgyvendinti „amžinų studentų" kategoriją, pradėta pereiti nuo dalykinės ar pusiau dalykinės prie kursinės sistemos, įvedama griežtesnė akademinė drausmė, nustatomos privalomos įskaitos ir egzaminai, ke liant iš vieno kurso į kitą; einama prie dviejų — rudens ir pavasario semestrų įskaitų ir egzaminų sesijų. Kitais mokslo metais buvo numatomą visiškai pereiti prie kursinės-sesijinės mokymo sistemos su privalomų paskaitų ir kitų užsiėmimų lankymu. Pradėti žengti pirmieji mokomo j o-auklė j amo j o darbo turinio pertvar kymo žingsniai, kurie turėjo sudaryti sąlygas formuoti studentų mate-: rialistinę pasaulėžiūrą, rengti kvalifikuotus tarybinius specialistus. 1940/41 m. m. universitetas jau dirbo pagal pertvarkytus mokymo planus ir programas. Iš mokymo planų buvo pašalintos disciplinos, nesiderinant čios su mokslu ir neatitinkančios naujo gyvenimo reikalavimų (idealisti nės filosofijos įvadas, teisės filosofija, bažnytinė teisė ir kt.). Įvesta nau ja disciplina — marksizmo-leninizmo pagrindai, kuriuos reikėjo studijuoti visų kursų studentams (daugeliui specialybių marksizmo-leninizmo pa grindų kursą dėstė e. doc. p. E. Meškauskas, o rusų kalba šį kursą skaitė marksizmo-leninizmo katedros vedėjas e. prof. p. A. Kuznecovas, vyr, dėst. M. Bulinas). Vietoj buržuazinės politinės ekonomijos buvo pradėta skaityti marksistinė politinė ekonomija (doc. D.- Budrys); pradedamas pertvarkyti filosofijos dėstymas. Filologams buvo skaitomas naujas kuo sas — marksistinis literatūros požiūris (skaitė vyr. dėst. K. Korsakas). Isy torikam s įvesta TSRS tautų liaudies ūkio istorija (doc. K. Avižonis). N e maža naujų kursų buvo skaitoma Teisės mokslų fakultete: Tarybų konstitucinė teisė, Tarybų valstybinė teisė, Lietuvos TSR konstitucinė teisė, Lietuvos T$R valstybinė teisė (juos skaitė prof. M. Remeris), TSRS tau tų teisės ir valstybės istorija (prof. A, danulaitis). Ekonomikos mokslų fakultete buvo dėstomas TSRS finansų kursas (vyr. dėst. T. Zaleskis). M atematikos—gamtos fakulteto geologijos ir geografijos specialybių stu dentams skaitoma LTSR ir TSRS geografija (vyr. dėst. P. Šinkūnas)2526728. Reikšminga ne tik naujų disciplinų įvedimas, bet labai svarbu , tai, kad ima keistis daugelio kitų dėstomų dalykų turinys. Didelis dėmesys atkreiptas į labiausiai su studentų pasaulėžiūros formavimu susijusias disciplinas (istoriją, literatūrą ir kt.). Buvo siekiama, kad jų dėstymus remtųsi dialektinio ir istorinio materializmo atskleistais dėsningumais, kad tinkamą vietą užimtų tarybinių tautų istorija, literatūra. Žymiu reiš 25 VUB, f. 98-VU 52, p. 117— 119; Vilniaus universiteto 1940/41 m, m. tvarkaraščiai, p. 56—62. 26 Partijos istorijos instituto prie LKP CK partinis archyvas (toliau — PA), f. 1771,
itlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Tarybų Są jungą (1941.VI.22), buvo nutrauktas taikus kūrybinistarybinių žmonių darbas. Hitlerinė kariuom enė oku pavo Lietuvos TSR jau pirmosiomis karo dienomis,, o Vilnių — birželio 24 d. Prasidėjo sunki, trejus me tus trukusi hitlerinė okupacija, atnešusi didelių nuostolių lietuvių tautai, jos ekonomikai ir kultūrai,, visam materialiniam ir dvasiniam gyvenimui. Vo kietijos fašistiniai vadeivos, stengdamiesi panaudoti savo grobuoniškiems tikslams okupuotų tautų materialinius ir darbo jėgos resursus, nelaikė esant reikalinga čia turėti bent kiek aukštesnio laipsnio mokyklų. Hit lerininkų pažiūrą į okupuotų šalių mokyklas SS kariuomenės reichsfiureris G. Himleris taip nusakė: „Ne vokiečių tautybės rytinių sričių gy ventojam s [...] užtenka keturklasės pradinės mokyklos [...]. Be šio tipo mokyklos, rytinėse srityse neturi būti daugiau jokių m okyklų"1. Oku pantų pažiūra į lietuvių inteligentiją gana aiškiai išreikšta gestapo tar dytojo pareiškime suimtam universiteto profesoriui B. Sruogai ir kitiem s lietuvių inteligentams: „Jūsų tauta turi tris milijonus žmonių, o m ūsų tauta — šimtą. Lietuvių tautos trys milijonai turi išnykti. N acionalistų partija yra konsekventiška — lietuvių inteligentija turi būti išnaikinta.. Laisvė jums atimta iki karo pabaigos; eventualiai — iki gyvenimo pa baigos"2. Vykdydami savo „konsekventiškus" planus, vokiečių fašistai, talki ninkaujant lietuvių buržuaziniams nacionalistams, stengėsi susidoroti; pirmiausia su pažangiaisiais veikėjais, tarybinės santvarkos atrama. Jau. pirmosiomis okupacijos dienomis iš aukštųjų mokyklų buvo atleidžiami; dėstytojai, kai kurie ir suiminėjami, šalinami studentai. Remiantis švie timo reikalų valdytojo įsakymu, Vilniaus universitete jau nuo birželio22 d. buvo atleista dalis personalo. Iš atleistųjų, be tų, kurie pasitraukė į TSRS gilumą (e. prof. p. A. Kuznecovo, e. doc. p. E. Meškausko, vyr. dėst. M. Bulino, vyr. dėst. K. Korsako, doc. P. Pakarklio, e. doc. p. J. Žiugždos ir kitų), buvo vyr. dėst. P. Šinkūnas, vyr. dėst. S. Tarvydas, 1 Hitlerinė okupacija Lietuvoje. V., 1961, p. 447. 2 Tiesa, 1945.V.17.
27
vyr. dėst. O. Juodelienė3. Vėliau atleisti doc. V. Lazersonas, doc. N. Priluckis, vyr. dėst. A. Klimka, vyr. dėst. A. Žiurlys, e. doc. p. J. Dagys (eko nomistas), doc. J. Baldžius, doc. J. Laužikas, prof. J. Vabalas-Gudaitis ir kt.4 1941 m. birželio 26 d. švietimo valdytojo įsakymu buvo uždaryti Dar bininkų ir valstiečių parengiamieji kursai prie universiteto, jų dėstytojai atleisti5. Rektorius prof. M. Biržiška viename rašte pirmajam generali niam tarėjui P. Kubiliūnui rašė, kad 1941 m. vasarą tuom etinė Lietuvos ■administracija su universiteto vadovybės žinia atleido iš mokslo perso nalo 50 asmenų; tai sudarė apie 25% viso mokslo personalo6. Doc. V. La zersonas, doc. N. Priluckis pateko į koncentracijos stovyklas. Pagal Vil niaus apygardos darbo inspektoriaus duomenis iki 1941 m. rugsėjo 10 d. iš universiteto buvo atleisti 98 mokslo personalo nariai ir tarnautojai7. Pakeitimai daromi ir universiteto vadovybėje. Vilniaus miesto ir sri ties švietimo valdytojo 1941 m. liepos 25 d. įsakymu iš pareigų buVo ■atleistas prorektorius mokslo reikalams e. prof. p. J. Bulavas, prorekto rius ūkio reikalams prof. K. Bieliukas, universiteto sekretorius e. prof. p. Vyt. Jurgutis8, fakultetų dekanai: Humanitarinių mokslų — prof. P. Augustaitis, Matematikos—gamtos mokslų — prof. J. Matulis, Ekonomikos mokslų — prof. A. Rimka, Teisės mokslų — prof. Vac. Biržiška. Jų vietą užėmė okupantams palankesni asmenys9. Iš ankstesnės vadovybės liko tik rektorius prof. M. Biržiška, kuris jau trečią karo dieną viešai pareiškė •savo ištikimybę fašistiniams okupantam s10. Represijos ir teroras skaudžiai palietė pažangiąją studentiją, pirmiau sia komunistus ir komjaunuolius. Nuo fašistų rankos žuvo studentės kom jaunuolės L. Karpelytė, J. Šalitaitė, L. Voltaitė ir daugelis kitųČ Jau 1941 m. rudenį iš universiteto buvo pašalinti visi žydai, beveik visi rusai ir daugelis lenkų studentų. Teroro prieš tarybinės santvarkos šalininkus ir apskritai pažangiąsias jėgas sąlygomis okupantams pradėjus gaudyti jaunimą darbo prievolei, labai pasunkėjus materialinei gyventojų pa dėčiai, nemaža studentų, ypač kilusių iš kaimo, buvo priversti nutraukti •studijas. Studentų skaičius jau pirmaisiais okupacijos metais labai suma žėjo. Net su Žemės ūkio akademijos miškininkystės skyriumi, kuris 1941/42 m. m. buvo prijungtas prie universiteto, 1941 m. gruodžio mėn. pabaigoje universitete buvo 573 studentai, 24 laisvi klausytojai ir 181 hospitantas (iš jų nė vieno žydo, 2 rusai ir 9 baltarusiai, lenkų nurodoma 6611). 1942 m. kovo mėn. buvo pašalinti visi dar tebestudijuojantys len kai; pašalintųjų studentų sąrašai per švietimo generalinį tarėją turėjo būti perduoti generalkom isarui12. 1941/42 m. m. pavasario semestre iš medicinos ir. farmacijos skyrių buvo sudarytas Medicinos fakultetas, iš ■miškininkystės skyriaus — Miškininkystės mokslų fakultetas. Tačiau stu dentų skaičius nuo to nepadidėjo — 1942 m. pavasarį universitete buvo -588 studentai13 28
Okupantų ir buržuazinių nacionalistų ranka palietė universiteto apipa vidalinimą, mokymo bazę. Jau pirmąją okupacijos savaitę universitete buvo surinkti ir sunaikinti įžymių revoliucionierių, tarybinių, partinių ir valstybinių veikėjų portretai, biustai, tarybinės vėliavos, šūkiai, plaka tai, emblemos. Buvo išimama tarybinė literatūra. 1941 m. liepos 8 d. rektorius, remdamasis vokiečių politinės policijos įsakymu, savo raštu iš kabinetų ir bibliotekų vedėjų pareikalavo tuojau perduoti universiteto* bendrajai bibliotekai visus tarybinius propagandos ir politinius leidi nius — knygas, brošiūras, žurnalus ir laikraščius8910*2314. Apie 700 tarybinių knygų iš likviduotos marksizmo-leninizmo seminaro bibliotekos turėjobūti pasiųsta į „Štaatsbiblioteką" Berlyne15. Buvo gautas įsakymas surinkti ir išsiųsti į A. Rozenbergo propagandkompanijos Rygos filialą visą literatūrą, išleistą Tarybų Sąjungoje po1917 m. spalio mėn., visą tarybinę literatūrą lietuvių kalba, visus veika lus tų lietuvių rašytojų, kurie pasitraukė į TSRS gilumą, visas žydų autorių knygas ir žydams palankią literatūrą16. Reikalavimas galiojo visų mokslo šakų (ir tiksliųjų mokslų) literatūrai. Nebuvo daroma iš imties net tokiems mokslininkams, kaip A. Einšteinas, N. Boras, E. Šredingeris ir kt. Tiktai universiteto mokslo darbuotojams ėmus griežtai įrodinėti, jog visame pasaulyje mokslininkai gali naudotis visų tautų laimėjimais visomis kalbomis, ta literatūra buvo laikinai palikta. Tačiau ji turėjo būti laikoma uždarame fonde17. Nemaža literatūros, ypač tary binės, buvo išvežta, sunaikinta. Kartu buvo naikinamos, grobstomos ir kitos mokymo priemonės, pre paratai, deficitinės brangios medžiagos. Jau 1941 m. rudenį iš universi teto buvo atimta platina ir platininiai indai, prietaisai, reikalingi moksli niams eksperimentams. Oficialiai buvo konfiskuota 1743 g platinos. Bu vo išgabenamas iš universiteto ir kitas turtas. Pagal Vilniaus gebytsko-
i
;
8 CVA, f. R-629, ap. 2, b. 2a, I. 358; VUB, f. 98-VU 53, 1. 1. * CVA, f. R-629, ap. 2, b. 2a, 1. 244; VUB, f. 98-VU 53, 1. 1, 8, 12. 8 CVA, f. R-629, ap. 2, b. 2a, 1. 357*. 6 Ten pat, ap. 1, b. 978, 1. 28. 7 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas. V., 1969, p. 211. 8 VUB, f. 98-VU 53, 1. 108. 9 CVA, f. R-629, ap. 2, b. 2*, 1. 227; VUB, f. 98-VU 53, 1. 10, 11, 13. 10 Bulavas J. Min. veik., p. 212. 11 CVA, f. R-629, ap.l, b. 779, 1. 6. 12 Bulavas J. Min. veik., p. 214. 13 CVA, f. R-856, ap. 1, b. 619, 1. 32. 14 Ten pat, 1. 119. 15 VUB, f. 98-VU 52, p. 257. 16 MAB, f. 159— 16, 1. 4, 7, 10. 17 Ten pat.
29
3nisaro
parėdym ą buvo „pasiskolinami" epidiaskopai, vakuuminiai siurb liai, įvairios lempos, cheminiai preparatai ir kita, ir visa tai negrąži nam a18. Nuo pat okupacijos pradžios kai kurios universiteto patalpos buvo už im tos hitlerininkų kariuom enės19. Iš Senato 1943 m. vasario 20 d. posė džio protokolo matyti, kad okupantai paėmė tuomet ligoninėms daugelį M atem atikos—gamtos ir Medicinos fakultetų patalpų, todėl tų fakultetų įstaigoms teko ieškoti prieglobsčio kitur20. į universitetą grįžo senoji buržuazinė tvarka, pritaikoma okupacijos .•sąlygoms. V ilniaus. miesto ir srities švietimo valdytojo 1941 m. liepos 26 d. įsakymu universitete buvo atstatoma padėtis, buvusi iki 1940 m. birželio 15 d.21 Be universiteto rektoriaus prof. M. Biržiškos, aktyviai bendradar biavusio su okupantais (M. Biržiška buvo 1943 m. balandžio mėn. įvy kusios vadinamosios „Lietuvių tautos konferencijos" pirmininkas, prie pirmojo generalino tarėjo P. Kubiliūno sudarytos Tarybos narys22), oku pantams padėjo ir kai kurie kiti mokslo personalo nariai. Doc. S. Žake vičius, prasidėjus karui, tapo susidariusio Vilniaus miesto komiteto pir mininku, o prof. VI. Jurgutis23 buvo okupantų suorganizuotos „savival dos " ūkio generalinis tarėjas. Hitlerinei kariuomenei kelią į Lietuvą nutiesti padėjo ir dalis reakcingai nusiteikusių studentų24. Grąžinant seną buržuazinę tvarką, Vilniaus universitetas ėmė dirbti pagal ankstesnį Vytauto Didžiojo universiteto statutą ir paskutinį reguliaminą. Visa tai, kas buvo nauja mokymo-auklėjimo darbe pirmaisiais •tarybiniais metais, buvo, žinoma, pašalinta, grąžinti seni buržuazinių lai kų mokymo planai ir program os., Tačiau tai dar okupantų nepatenkino. Kol dar veikė aukštosios mokyklos, hitlerininkai stengėsi pajungti jas •savo tikslams. Universitete ėmė lankytis įvairūs nacistų pareigūnai, dau giausia iš A. Rozenbergo propagandkompanijos Rygos filialo, taip pat -gestapo agentai, ir davinėti universiteto vadovybei visokiausius nurody mus, stengdamiesi įdiegti antižmogiškas A. Hitlerio, A. Rozenbergo ir kitų Vokietijos fašizmo ideologų idėjas. Ta linkme aukštąsias mokyklas kreipė ir periodinė okupantų spauda. Naujosios universitetų vadovybės, norėdamos įsiteikti okupantams, «avo „Promemoria Lietuvos universitetų reikalu", pateikta švietimo ge neraliniam tarėjui, universitetų tikslus taip formulavo: „Universitetų už davinys yra pašalinti marksistinės-lenininės propagandos Pkučius, su kuriais dar ateis į universitetą abiturientai. Iš kitos pusės Lietuvos uni versitetai turi visus studentus supažindinti su nacionalsocialistinėmis, socialpolitinėmis idėjomis, kad Lietuvos studentija, įsisąmoninusi į šias idėjas, galėtų sėkmingiau prisidėti prie jų realizavimo naujojoje Eu ropoj e"25. 30
Visiems studentams buvo brukama vadinamoji „nacionalsocialistinė teorija", rasių nelygybės idėja. Studentams teisininkams buvo plačiai dėstyti rasistiniai vadinamieji Niurnbergo įstatymai, 1935 m. įstatymas, vokiečių kraujui ir garbei apsaugoti, „A rijų paragrafas", liaupsinamas fiurerio vaidmuo bei autokratija valdyme, įstatymų leidime bei teismų darbe. Mokymo įstaigos buvo militarizuojamos. Nacistinė propaganda ragino studentus reikalauti, kad aukštosiose mokyklose mokymas būtų kareiviškas, kad profesoriai turėtų vado ypatybes ir karišką išvaizdą181920*34526. Buvo reikalaujam a per paskaitas kelti visų pirma vokiečių mokslininkų ir rašytojų, fašistinės pakraipos filosofų nuopelnus; rekomenduojama bib liotekose naudotis pirmiausia vokiečių literatūra27. į‘ Universitetui buvo išskirta 10 stipendijų specializavimuisi V okietijos universitetuose28; vykstantiems keltos tokios sąlygos: 1) pavyzdingas vo kiečių reikalų paisymas, 2) studijuojam ojo dalyko svarba kariniu požiū riu, 3) vokiečių kalbos mokėjimas29. Okupantai postringavo apie vokiečių nacijos pranašumą rasės grynu mu, gabumais bei aukšta kultūra; toji nacija esanti pašaukta sukurti „naująją Europą", stoti jos dvasinio, visuomeninio, politinio ir ekonomi nio gyvenimo priekyje, o kitos tautos tame procese turinčios dalyvauti vien savo techniniu darbu. Todėl ir Lietuvai aukštai kvalifikuoti teisi ninkai, filologai, pedagogai esą nereikalingi30. Štai kodėl jau pirmaisiais, okupacijos metais hitlerininkai stengėsi uždaryti kai kuriuos Vilniaus universiteto fakultetus. Jau 1942 m. kovo 12 d. posėdyje Universitetosenatas buvo informuotas apie generalinio komisaro įstaigos raštą, ku riuo Lietuvos universitetuose paliekami veikti tik medicinos, technikos ir ekonomikos fakultetai, o visų kitų fakultetų, kaip nesvarbių karui, dar bą įsakoma sustabdyti su semestro pabaiga31. Kitame Senato posėdyje (1942 m. kovo 17 d.), svarstant universiteto susiaurinimo (Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetų uždarymo) klausimus, dalyvavo Reicho minis 18 Ten pat, 1. 4. 19 VUB, f. 98-VU 52, p. 229. 20 Ten pat, p. 289—290. ' 21 Ten pat, f. 98-VU 1, 1. 70. 22 MAB, f. 165— 175 (MB-III, V)'; f. 165 yra rėmęsis J. Bulavas knygoje „Vokiškųjų, fašistų okupacinis Lietuvos valdymas". Mūsų darbe remtasi fondu ir minėtosios knygos: kai kuriais skyriais. , ' 23 MAB, f. 165— 167 (MB), 1. 11— 12. 24 CV A, f. 629, ap. 1, b. 630, 1. 96. 25 Ten pat, b. 982, 1. 188. 26 Bulavas J. Min. veik,, p. 214— 215. 27 MAB, f. 159— 16, 1. 7. 28 VUB, f. 98-VU 52, p. 237. : 29 CVA, f. R-856, ap. 1, b. 619, 1. 34. 88 MAB, f. 159— 16, 1. 1. V 81 VUB, f. 98-VU 52, p. 260—261.
31
terijos užimtosioms Rytų sritims komisariato aukštųjų mokyklų ■įgalioti niis K. Štegmanas, lydimas švietimo generalinio tarėjo P. Germanto-Meškausko. K. Štegmanas pompastiškai įtikinėjo, kad, esą, tuo metu, kai vokiečių studentai ir profesoriai, nutraukę universitetinį darbą, kovoja •fronte, neetiška kitiems ramiai sau tęsti studijas. Be to, pagal jį, vykstąs •gilus persilaužimas visuose moksluose, ir todėl „būtų patogiau po kokių •dvejų metų dabar nustojančiuose veikti fakultetuose darbą pradėti su naujomis idėjomis ir prablaivintomis galvomis". Toliau jis dėstė, kad ■buvę nustatyta Rytų krašto universitetus karo metui visiškai uždaryti, bet, čia labai trūkstant specialistų (gydytojų, inžinierių ir kt.), praktiš kieji fakultetai būsią paliekami32. Taigi tie, kurie žvėriškai naikino pa vergtas Europos tautas, trypė jų kultūrą, drįso kalbėti apie etiką, mo ralę, o leidimą dar bent kiek egzistuoti Lietuvos aukštosioms mokykloms vaizduoti lyg savo geradarystę. Okupantų politika siaurinti aukštąjį mokslą sukėlė didžiulį visuome nės nepasitenkinimą. Aukščiausiam Ostlando komisarui Ložei buvo pa duota daug peticijų ir memorandumų, iš jų 75 tūkst. Lietuvos gyventojų pasirašyta peticija33. Gyventojų nepasitenkinimas, o svarbiausia patirti •smūgiai prie Maskvos, Rostovo, Tichvino 1941— 1942 m. žiemą, išsklaidę mitą apie hitlerinės kariuomenės nenugalimumą, privertė okupantus su silaikyti nuo savo įsakymų vykdymo. Jie perėjo prie lėto aukštųjų mo kyklų likvidavimo. Hitlerinė vadovybė, pamačiusi, kad visiškai sužlugo „žaibiško karo" planai, kad karas bus ilgas ir sunkus, stengėsi įtraukti į kovą prieš Rau donąją A rm iją visas okupuotas tautas. Tam okupantai naudojo ir politi ką mokyklų srityje. Ir Vilniaus universiteto, ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų gyvavimą okupantai siejo su vadinamuoju „savanorišku" lie tuvių jaunimo dalyvavimu hitlerinėje kariuomenėje. Buvo vedama agi tacija per spaudą, agentus, lankančius universitetą ir reikalaujančius, kad universiteto personalas iš pagrindų pakeistų savo orientaciją, per plauki ėtų „naujosios Europos" dvasia ir skatintų studentus, jaunim ą stoti 4 hitlerininkų formuotes. Tačiau dauguma dėstytojų šios hitlerininkų politikos nerėmė, jai pa syviai priešinosi.. Okupantų įsakymų ir nurodymų įgyvendinimas buvo vilkinam as ir net visai nevykdomas, kontaktų su okupantais — vengiama. Pažangesnieji profesoriai ir dėstytojai, kalbėdamiesi su studentų būre liais, dalijosi žiniomis apie hitlerininkų žiaurumus, žudymus ir 1.1.; buvo aptarinėjam a okupantų politika, turinti tikslą ne tik pavergti bei engti kitas tautas, bet ir panaudoti jas kovai prieš Raudonąją Armiją, pasisa koma prieš jaunimo stojimą į hitlerininkų dalinius, skatinamas tokių nuo taikų skleidimas ir kaimo jaunimo tarpe34. Visa tai turėjo reikšmės oku pantų politikos žlugdymui. 32
Pamatę savo politikos nesėkmingumą, okupantai ėmėsi naujų prie monių. 1942 m. pavasarį jie išleido įsakymą, reikalaujantį, kad visi abi turientai, norintys stoti į aukštąsias mokyklas, turi atlikti metinę darbo prievolę Reicho darbo tarnyboje. Kiekvienas studentas, kaip ir vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai bei mokytojai, 1942 m. vasarą tu rėjo atlikti 7 savaičių žemės ūkio darbų prievolę323435. 1942 m. birželio mėn. atvykę iš Rozenbergo propagandkom panijos Rygos filialo nacistiniai val dininkai pareikalavo perdirbti universiteto mokymo planus ir programas. Pagal nacistų pasiūlytą projektą universitetas iš esmės turėjo tapti spe cialiąja vidurine mokykla. Iš mokymo planų buvo išbraukiama daugelis disciplinų, žymiai sutrumpinamos programos, sumažinama valandų36. „Tas sumažinimas filosofijos, ekonomikos mokslų, teisės, gamtos—m ate matikos ir humanitariniame fakultetuose dėstomų dalykų skaičiaus,— kaip skundėsi savo memorandume pirmajam generaliniam tarėjui respub likos aukštųjų mokyklų vadovai 1942 m. rugpjūčio mėn.,— turi eiti taip toli, kad fakultetai nustoja aukštojo mokslo įstaigų pobūdžio. Pasiūlytieji kai kuriems fakultetams mokslo planai neatitinka mokslo planus nė vie no universiteto pasaulyje"37. Universitetui buvo atimta teisė išduoti aukš tojo mokslo baigimo diplomus, organizuoti mokslinius disputus, ginti disertacijas ir suteikti mokslinius laipsnius. Buvo pareikšta, kad teisę iš duoti diplomus ir suteikti mokslinius laipsnius turi tik Reicho universi tetai, o Lietuvos aukštosios mokyklos turinčios ruošti vien karo metui reikalingus tarnautojus ir technikus38. Universitete tegalėjo veikti stu dentų dalykiniai būreliai ir sportinės organizacijos su vadovais iš profe sūros39. Kadangi jau 1942 m. rudenį buvo reikalaujama, jog stojantys į aukštą sias mokyklas būtų atlikę vienerių metų darbo prievolę ar tarnybą hit lerinėje kariuomenėje, kitokiuose daliniuose arba vokiečių įstaigose, tai oficialiai universitete į pirmąjį kursą visiškai nebuvo galimybės priimti. Tačiau neoficialiai, slepiant nuo okupacinių įstaigų, į pirmą kursą buvo priimta nemaža studentų, ir jie pradėjo mokytis lyg ir neakivaizdiniu būdu. Oficialiai universitete buvo tik vyresnieji kursai. Dalis dėstytojų ir studentų gyveno nelegaliai, universitetą lankė slaptai, bijodami suėmimo ir išvežimo darbams į Vokietiją. 32 33 34 35 35 37 33 39
Ten pat, p. 262—263. MAB, f. 159— 16, 1. 1; CVA, f. 631, ap. 27, b. 45, 1. 733. MAB, f. 159— 16, 1. 2. CVA, f. R-856, ap. 1, b. 619, 1. 20. MAB, f. 159— 16, 1. 2. CVA, f. 631, ap. 27, b. 45, 1. 733. MAB, f. 159— 16, 1. 2. CVA, f. R-629, ap. 1, b. 982, 1. 16.
2. Vilniaus un iver siteto istorija, t. III
23
Nors pirmojoje 1942/43 m. m. pusėje universitetas dar nebuvo uždary tas, tačiau okupantai iš visų pusių spaudė, kad jis pats užsidarytų. Spau dimas buvo tiek materialinis, tiek ideologinis — nuolat mažinami dar buotojų etatai, dėstytojams skiriami labai menki atlyginimai, žiemą universitetas negaudavo kuro ir dirbo nešildomose patalpose. Daugelį mo kymo patalpų buvo užėmusi okupantų kariuomenė, jos ligoninės. Mo kestis už mokslą mokslo metams buvo 100 RM40, o stipendija, kurią iš pradžių gaudavo kai kurie studentai, siekė vos 35 RM mėnesiui41. Iš švietimo generalinio tarėjo 1943 m. sausio 8 d. rašto visų švietimo va dybos įstaigų vadovams matyti, kad kreditai moksleivių ir studentų sti pendijoms mokėti visiškai buvo sustabdyti, todėl kreipiamasi į pedago gus ir kitus darbuotojus aukoti ir rinkti aukas besimokančiam jaunim ui42. Matydami, kad pastangos įtraukti jaunim ą į Reicho darbo prievolę, hitlerinę armiją ir esesininkų dalinius nėra sėkmingos, hitlerininkai vis dažniau ėmė grasinti, kad, jeigu universitetas neprisidėsiąs prie „naujo sios Europos" kūrimo, jis būsiąs uždarytas, o dėstytojai ir studentai būsią išvežti į koncentracijos stovyklas43. Tokiomis sunkiomis sąlygomis, aiš ku, darbas universitete buvo visiškai apmiręs. Galutinis universiteto, kaip ir kai kurių kitų dar tebedirbusių Lietuvos aukštųjų mokyklų, uždarymas susijęs su 1943 m. pradžios įvykiais. Su triuškinus stambias hitlerinės kariuomenės jėgas prie Stalingrado, Vo kietija resursų kariuomenei ieškojo okupuotose teritorijose. Mėginama sudaryti nacionalinius SS legionus, o tam Lietuvoje nesisekant, buvo paskelbta privaloma jaunimo registracija. Nors už jos vengimą buvo grasinama mirties bausme, šeimos narių suėmimu ir turto konfiskavimu, Lietuvos jaunimas iš esmės nėjo registruotis, bėgo iš miestų į kaimus, slėpėsi miškuose. Iš universiteto pasitraukė beveik visi studentai vyrai, jaunesnieji mokslo ir aptarnaujančio personalo darbuotojai. Žmonės bu vo gaudomi ir vežami į Vokietiją katorgos darbams, liaudies turtas ir kultūros įstaigos naikinama. Represijos užgriuvo ir aukštąsias mokyklas. 1943 m. kovo 17 d., anks tų rytą, universiteto rūmus apsupo gestapo agentai ir SS kariuomenės da liniai, ginkluoti automatais, granatomis ir kulkosvaidžiais. Hitlerininkai su įnirtimu šautuvų buožėmis ir geležinėmis dalbomis daužė išorines ir vidines universiteto įstaigų iškabas, papuošalus, ornamentus, emblemas, statulas, plėšė ir draskė paveikslus, vitrinas ir kt.44 Rytojaus dieną oku pantų spaudoje buvo paskelbta: „Pašauktųjų registracijos vykdymas Lie tuvoje dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos buvo neigiamai pa veiktas [...]. Todėl nuo Lietuvių legiono steigimo atsisakoma [...]. Kad būtų apsaugota sveikai galvojanti lietuvių tautos dauguma nuo pragaiš tingos tam tikrų politikuojančių intelektualinių sluoksnių įtakos ir būtų užtikrintas tolimesnis darbo prievolės vykdymas, Reicho komisaras Rytų 34
kraštui įsakė vykdyti čia skelbiamas priemones: 1) Universitetas su visais savo skyriais tuojau uždaromas. Lietuvių švietimo reikalams paskirtas ypatingas įgaliotinis"40412345. Taigi okupantams teko prisipa žinti, jog telkimas į jų arm iją Lietuvoje sužlugo ir kad dėl to jie imasi naujų prievartos būdų. Tačiau iš tikrųjų tai nebuvo pagrindinė univer siteto ir kitų aukštųjų mokyklų uždarymo priežastis, o tiktai pretekstas galutinai užbaigti iš anksto num atytą jų sunaikinimą. Apie tai labai aiš kiai kalba vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos Lietuvoje v a do pranešimas Vyriausiajai Reicho saugumo valdybai Berlyne: „Atsižvel giant į tai, kad lietuvių tautą ateityje jau nuspręsta suvokietinti ir aukštosios mokyklos, kaip nacionalinio pasipriešinimo lizdai, anksčiau ar vėliau turėtų būti uždarytos, parinktas momentas, mūsų nuomone, buvo tinkam iausias"46. Tuo pat metu buvo represuota nemaža inteligentijos (48 išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą; iš jų buvo ir universiteto profesorius rašytojas B. Sruoga). Įdomu pažymėti, kad represuoti buvo ir pats švie timo generalinis tarėjas P. Germantas-Meškauskas, okupantų talkininkas prof. VI. Jurgutis47. Pastaruosius okupantai, jn atv t, nubaudė už nepakan kamą uolumą, kitiems talkininkams įbauginti. Kratos ir grobstymai universitete truko apie pusantro mėnesio; tuomet niekam nebuvo leidžiama į jį įeiti. Net rektorių į centrinę kanceliariją įleido tik po keturių, savaičių ir tik su naujai paskirto Lietuvos švietimo reikalų įgaliotinio vokiečio Šreinerto leidimu. O kai kurie katedrų ve dėjai į savo įstaigas galėjo patekti tik po 4 mėnesių. Per „kratas" okupantai grobė visokias materialines ir kultūrines v er tybes: mokymo ir mokslinio darbo prietaisus, įrankius, preparatus, me džiagas, inventorių, žymių dailininkų paveikslus, universiteto relikvijas, vertingus daiktus; okupantai pasiglemžė iš kasos ir nemaža pinigų, skirtų darbuotojų atlyginimams ir studentų pašalpoms, popieriaus atsar gas, rašomąsias mašinėles, kitą turtą; okupantai ėmė ir kanceliarijos bei buhalterijos knygas, studentų, mokslo ir aptarnaujančio personalo as mens bylas48. Kai po tokių kratų ir niokojimų katedrų ir institutų vadovai mėgino skųstis vokiečių valdžios organams, minėtasis Šreinertas ir jo adjutantas 40 41 42 43 44 45 46
CVA, f. R-856,. ap. 1, b. 619, 1. 34. Ten pat, b. 175, 1. 4. CVA, f. 631, ap. 27, b. 42, 1. 100. MAB, f. 159— 16, 1. 2. Tiesa, 1944.X.28; MAB, f. 159— 16, 1. 4. Naujoji Lietuva, 1943.III.18. CVA, f. R-1399, ap. 1, b. 61, 1. 39. 47 Bulavas J. Min. veik., p. 147. 48 MAB, f. 159— 16, 1. 4—5.
2*
35
gestapininkas Knopas k ated rų vedėjam s pareiškė, kad vokiečiai esą są žiningi ir tvarkingi žmonės ir jokių vagysčių bei grobstym ų per k rata s negalėję būti. K atedrų ir institutų vadovam s pateikus Įgaliotiniui smul kius pagrobto tu rto sąrašus ir paprašius tą tu rtą grąžinti ar bent išduoti oficialų raštą dėl jo konfiskavim o, Šreinertas per rektorių įspėjo, kad daugiau Į ji su tokiais raštais nesikreiptų, nes tai esą ne kas kita, k aip vokiečių tautos ir vokiečių kareivio garbės Įžeidimas, už kurį jų Įstatym ai yra num atę labai griežtas bausm es49. Po universiteto uždarym o, rizikuodam i patekti Į koncentracijos sto vyklas ar net užm okėti savo gyvybe, dėstytojai ir pagalbinis personalas ėmė slėpti, kas buvo dar likę iš m okslo aparatūros, chem inių preparatų. V ėliau iš Rozenbergo Rygos filialo buvo pranešta, kad universiteto m o kym o inventorius laikinai paliekam as vietoje, tačiau dėstytojai tu ri dirb ti tokį m okslinį darbą, kuris hitlerininkam s padėtų kariauti ir laim ėti50. A ukštųjų m okyklų uždarym ą, jų grobstym ą ir naikinim ą lietuvių tau ta sutiko kaip vieną skaudžiausių hitlerinių okupantų savavaliavim o aktų, padariusių didelę žalą. Tai buvo žala ne tik mokslui, kultūriniam gyvenim ui, bet ir krašto ekonom ikai. Lietuvos visuom enei dar k artą a t siskleidė hitlerinių okupantų neapykanta lietuvių tautai, jų kėslai. K eblioje padėtyje atsidūrė ir patys okupantų talkininkai. Kaip m atyti iš m em orandum o švietim o ir tautinės kultūros reikalais vadinam ajai ,,Lietuvių tautos ko n feren cijai"51, jie atvirai nuogąstavo dėl susidariusios padėties. M em orandum e rašom a: „V okiečių civilinės valdžios organų Lietuvoje pavartotos priem onės prieš labiausiai brangias lietuvių tautinei bendruom enei kultūrines instancijas giliai sujaudino m ūsų visuom enę [...]. Sustabdytųjų au k štų jų m okyklų, V ilniaus filharm onijos ir M okslų akadem ijos veikla lietuvių kultūrai tu ri neįkainojam os reikšm ės ir v e r tės. Šių mokslo bei m eno institucijų netekdam a, lietuvių tauta dar labiau nusivilia dėl šio karo prasm ės ir tikslų [...] "52. Taigi net buržuazinių na cionalistų akim is m atom a tauta, kuriai jie pretendavo atstovauti, oku pantais vis labiau nusivylė. N etekdam i jaunim ui įtakos, m inėtieji „atsto vai" įtikinėjo okupantų valdžią, kad ir jai pačiai susidariusi padėtis nenaudinga: „Iš au k štų jų m okyklų ir aukštesniųjų m okyklų v y resn ių jų klasių pasitraukusi studentija ir m oksleivija nebeteko kontakto su savai siais m okytojais, jų kontrolės ir išm intingo sulaikym o nuo bet kurių ga lim ų išsišokim ų; labai galim as dalykas, bauginančių įvykių, o dar labiau gandų veikiam a, jaunuom enė gali imtis tokių savisaugos priem onių, kurios tiek m ūsų pačių tautai, tiek, pagaliau, vokiečių civilinės valdžios ir karo vadovybės interesam s gali labai skaudžiai k en k ti"53. M inėtasis m em orandum as, aišku, jokios realios reikšm ės neturėjo. „Lietuvių tautos konferencijos" dalyviai pareiškė pasiryžim ą ,,[...] likti hitlerininkų valdom os „N aujosios Europos" ben d rijo je ir aktyviai jung36
tis į kovą prieš Tarybų šalį, imtis organizuoti ginkluotus lietuvių dali nius, lietuvių tauta raginam a nedelsiant atlikti visus karinės reikšm ės darbus ir prievoles okupantam s"495012354. 1944 m. pavasarį okupantai ir jų talkininkai dar vis tebesiekė įtrau k ti Lietuvos jaunim ą į hitlerines karines form uotes. Lietuvos generalkom isaras A. Rentelnas 1944 m. balandžio 8 d. pasiuntė Kauno universiteto re k to riu i prof. J. G raurogkui raštą, kuriam e pabrėžė, kad prielaida Lietuvos aukštosiom s m okyklom s atidaryti y ra aktyvus lietuvių tautos d alyvavi m as hitlerininkų vedam am e kare. Jis siūlė pareikšti sam protavim us dėl u niversitetų veikim o apim ties ir prisidėjim o prie karo. K iekvienas stu d en tas tu rėjo atlikti prievolę vokiečių kariuom enėje55. Kauno universiteto rektoriaus atsiųstąjį A. Rentelno rašto nuorašą V ilniaus universiteto senatas svarstė 1944 m. balandžio 22 d. Posėdžio protokole užfiksuotas turinys rašto; kuris tu rėjo būti pasiųstas generaikom isarui A. R entelnui56. Prašydam as okupantus leisti universitetui v e ik ti, Senatas pažadėjo, jog jis ,,į...j rūpinsis, kad jų [studentų] prisidėjim as prie karui svarbių ūkiškų darbų Lietuvoje, kaip pa v.* miško kirtim o, dur pių kasimo, žemės ūkio darbų vasaros metu, ligonių slaugym o ir 1.1., būtų organizuotai panaudotas, kad ir jie savo darbu aktyviai prisidėtų prie sustiprinim o ūkiškų paj-ėgų kovoje su bolševizm u. U niversiteto v a dovybė tikisi, kad, leidus pradėti m okym o darbą, jaunim o stojim as į įvairias form acijas dar padidėtų"57. Vis dėlto, nepaisant universitetų v a dovybių didelio nuolankum o okupantam s bei pažadų įtraukti jaunim ą į valdžiai naudingus darbus, Lietuvos aukštosios m okyklos liko uždarytos. Kaip m inėta, ir po universiteto uždarym o jo m okslo personalą buvo stengiam asi panaudoti okupantų reikalam s; hitlerininkam s ir jų pagalbi ninkam s tai rūpėjo nuo pat okupacijos pradžios. Lietuviškos savivaldos pirm asis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas dar 1941 m. spalio mėn. rodė susirūpinim ą „studijuoti" vokiečių okupuotas Rytų sritis. Jo įsakym u prie Lietuvos M okslų A kadem ijos buvo steigiam a „Lietuvos Rytų studijos sekcija". Šiai sekcijai organizuoti ir vadovauti buvo paskirtas generolas 49 Ten pat, 1. 5. 50 Ten pat. 51 Vadinamoji „Lietuvių tautos konferencija", kurioje daugiausia dalyvavo aktyvieji lietuvių buržuaziniai nacionalistai, įvyko 1943 m. balandžio pradžioje.— Žr. Lietuvos TSR istorija. V., 1975, t. IV, p. 96—97. 52 MAB, f. 165— 175 (MB-III), 1. 22. 53 Ten pat. 54 Lietuvos TSR istorija, t. IV, p. 97. 55 MAB, f. 165— 175 (MB-IV), 1. 18. 56 VUB, f. 98-VL' 52, p. 293—294; M. Biržiškos parengto rašto nuorašą žr. MAB, f. 165— 175 (MB-IV), 1. 23. 57 MAB, f. 165— 175 (MB-IV), 1. 23.
37
T. D aukantas, kuris savo uždavinį tu rėjo vykdyti glaudžiai b en d rad ar biaudam as su M okslų A kadem ija ir V ilniaus u n iv ersitetu 58. Siekdam i intensyvinti sau reikalingus tyrinėjim us, okupantai 1942 m. suorganizavo prie Reicho kom isariato Rygoje specialią m okslinę tarybą, kuriai buvo pavesta sudaryti m okslinių ty rin ėjim ų Pabaltijo šalyse pla nus, atitinkančius karo poreikius, vadovauti visiem s tyrim ų darbam s uni versitetuose, m okslinio tyrim o institutuose, kitose m okslo įstaigose ir aukštosiose m okyklose bei juos prižiūrėti59. 1943 m. birželio pabaigoje iš A. Rozenbergo Rygos filialo į universi tetą atvyko įgaliotinis O stlando m okyklų reikalam s — m inėtos m okslinės tarybos vadovas K. Štegm anas su visu štabu, kurį sudarė apie 10 žmonių. Jo sušauktuose fakultetų pasitarim uose kiekvienas m okslo personalo na rys buvo sm ulkiai apklausinėjam as, peržiūrim a m okslinio darbo tem atika. Daugelis pateiktų tem ų buvo atm esta, reikalauta jas pakeisti. O kupantus pirm iausia dom ino tyrim ai, susiję su Lietuvos gam tinių tu rtų eksploata vimu. Ypač buvo rekom enduojam os ir skatinam os tem os iš geologijos, m ineralogijos, geografijos, dirvožemio, taip pat iš augalų žaliavų bei miško eksploatacijos ir pagaliau — tem os iš karinės chirurgijos bei pa razitologijos. Si tem atika buvo priskiriam a prie aktualiausių m okslinių darbų gru p ė s — vadinam osios A grupės (svarbios karui) ir jai pažadėta ypatinga param a. Kita gam tos ir tiksliųjų m okslų tem atika buvo priskiriam a prie antraeilės svarbos grupių — C ir D. Beveik visiškai buvo atm esta H u m anitarinių, Teisės ir Ekonom ikos m okslų fakultetų pateikta tem atika60. iš daugiau kaip 40 p ateiktų H um anitarinių m okslų fakulteto tem ų tik 5 buvo priskirtos prie B grupės (svarbios ūkiui), iš jų J. Puzino „Se nasis geležies amžius Lietuvoje", A. Šapokos „Lietuvių kultūriniai san tykiai su V akarų kraštais (Lietuviai V akarų Europos universitetuose XIV—XVIII a.)", M. Biržiškos „V ilniaus universiteto istorija", A. Liaugmino „V italistiniai etikos pagrindai F. Ničės ir V. Solovjovo darbuose" ir kt. 16 tem ų buvo pažym ėtos C raide, 5 — D (iš jų J. O trem bskio „Indogerm anų kalbų lyginam asis žodynas1', P. Skardžiaus „Lietuvių kal bos žodžių d ary b a'1). Likusios tem os nepažym ėtos jokia raide61. V ietoj atm estųjų okupantai pasiūlė savo num atytąsias tem as. Ja u iš pačių tem ų pavadinim ų m atyti, kad Lietuvos m okslininkai buvo v e r čiam i atsisakyti o b jektyvaus m okslinio tyrinėjim o, istorinės tiesos, o rašyti hitlerininkų planus ir politiką pateisinančius, vokiečius šlovi nančius darbus. Štai keletas tokių tem ų: „Kritinis Lietuvos įjungim o į Tarybų Sąjungą aprašym as", „Bolševikiniai laikai Lietuvoje", „Rusi nimo tendencijos bolševikų viešpatavim o m etais", „V ilniaus universi teto bolševizavim o apybraiža", „V okiečių dvasinė įtaka lietuvių mo kykloms, jų vystym uisi", „V okiečių literatūros poveikis A. Puškinui" 38
ir pan.585960162 Prim etam os tem os, žinoma, buvo įtrauktos į A grupę. Lietuvos švietim o reikalam s įgaliotinis Šreinertas 1943 m. rugsėjo 20 d., rem da masis 1943 m. birželio 23—30 d. fakultetuose vykusiais pasitarim ais, raštiškai pareikalavo, kad visas au k štų jų m okyklų tyrim ų planas būtų pertvarkytas, k o n centruojant m okslinius tyrim us į karin ę—ūkinę sritį bei pritaikant juos totaliniam karui. Dėl to D grupės tem ų tyrinėjim us buvo įsakyta tuoj pat sustabdyti ir iš čia jėgas perm esti į A grupės tem ų tyrinėjim us. C grupės tem as laikinai dar buvo leidžiam a ty rin ėti tik vyresniajam mokslo personalui, be asistentų. B grupės tem ų ty rinėjim ą buvo reikalaujam a spartinti ir užbaigti k a rtu su A grupės te mų tyrinėjim u iki m okslo m etų pabaigos63. Po trijų savaičių, 1943 m. spalio 12 d., Kauno ir V ilnaus universitetų bei V eterinarijos instituto rektoriam s Šreinertas davė papildom ų n u ro dym ų plačiau panaudoti m okslo darbuotojus karo reikalam s, su ak tu a linti m okslinių tyrim ų planus, paspartinti jų vykdym ą. Spartinant A gru pės tem ų tyrinėjim ą, buvo reikalaujam a čia perm esti asistentus jau ne tik iš D, bet ir iš C grupių tyrinėjim ų; tie asistentai, kurie A grupės ty rin ė ji mams netiko, tu rėjo būti atiduodam i arbeitsam tui. Visi tyrinėjim ai tu rėjo būti įtraukiam i į fakultetų m okslinio darbo planus ir pristatom i Reicho kom isaro m oksliniam patarėjui; be jo žinios keisti juos uždrausta. Visos A grupės tem os tu rėjo būti baigtos iki 1944 m. balandžio 1 d.64 O kupantai ieškojo Lietuvos m okslininkų tarp e ir tiesioginių h itle rinės propagandos vykdytojų. V ienam e iš Rozenbergo Rygos filialo šta bo organizuotų pasitarim ų 1943 m. liepos 4 d. buvo siekiam a išsiaiškinti lietuvių ir lenkų m okslininkų bendradarbiavim o h itlerin ėje p ropagan doje aspektus. Pasitarim ui vadovavęs nacistas Rudolfas nurodė, kad „bolševikinės ideologijos ir jos praktiško poveikio ištyrim as" esąs v ie nas iš svarbiausių uždavinių. Jis kvietė pasitarim o dalyvius ir kitus m okslininkus savo tyrinėjim ais įsijungti į antim arksistinę propagandą, pateikti tam reikalingos m edžiagos. Pabrėždam as tokios m edžiagos svar bą, Rudolfas nurodė, jog ji būsianti perduota reichskancleriui Rozen bergui, kuriam paties fiurerio „patikėtas visos nacių partijos dvasinis apsaugojim as, pasaulėžiūros išm okym as ir auklėjim as"65. Reicho kom isaro O stlandui m okslo skyriaus viršininkas 1943 m. gruodžio 29 d. raštu kreipėsi į generalkom isarą Kaune, įpareigodam as 58 59 60 61 62 63 64 65
Bulavas J. Min. veik., p. 220. Ten pat. MAB, f. 159— 16, 1. 6. MAB, f. 165—266, 1. 73—74. MAB, f. 159— 16, 1. 6. MAB, f. 165—266 (MB-X), 1. 39. Bulavas J. Min. veik., p. 223— 224. MAB, f. 165— 175 (MB-IV), 1. 10— 14.
39
surasti Lietuvoje m okslininkų, kuriem s būtų galima duoti uždavinį iki 1944 m. balandžio 1 d. paruošti spaudai tinkam ų darbų šitokiom is te momis: 1} „V okiečių—lietuvių santykių atsispindėjim as literatū ro je ir tautosakoje", 2) „V okiečių teisės poveikis Lietuvai šim tm ečių bėgyje", 3) „G erm anų-vokiečių kultūros įtaka lietuvių kalbai", 4) „V okiečių įtaka Lietuvos m enui" ir pan. Visos tos tem os taip pat tu rė jo būti įtra u k tos į universitetų 1944 m. m okslinių tyrim ų pianus ir laikom os „karui svarbiom is"60. N epaisant okupantų nurodym ų ir reikalavim ų imtis k arui ir ūkiui svarbių tyrim ų, spartinti juos, daugum a universiteto m okslininkų pri m etam om is tem om is nedirbo, iš tik rų jų jas sabotavo. Kiek buvo įm ano ma, jie ir toliau ty rin ėjo savo pasirinktąsias tem as. Baigiantis nustatytam laikui, 1944 m. kovo pabaigoje, K. Štegm anas su savo štabu vėl atsirado universitete ir ėmė rengti fakultetuose susi rinkimus, reikalaudam as atliktų m okslinių darbų ataskaitos. M okslinin kai skundėsi sunkiom is darbo sąlygom is, prašė pratęsti term inus, vil damiesi, kad tokių ataskaitų greit iš viso nereikės, nes m atė artėjan čią okupacijos pabaigą. P atyrę fronte ir užnugaryje daugelį skaudžių sm ū gių ir priversti trauktis, okupantai jau nebuvo tokie išdidūs, darbų term iną kiek pratęsė67. U niversiteto vadovybė tebepataikavo h itlerin in kams, siekdam a įsiteikti okupantam s, surengė priėm im ą. 1944 m. kovo 25 d. universiteto rašte V ilniaus m iesto savivaldybės m aitinim o ir ūkio skyriui pasakyta: „Šio mėn. 25 d. V ilniaus universitetas, baigęs Fakul tetų T arybų posėdžius, kuriem s vadovauja Reichskom isaro K ulturpoli tik skyriaus viršininkas prof. dr. Stegm ann, jam pagerbti ir daugiau susiartinti rengia priėm im ą. Jam e dalyvaus prof, dr. Stegm ann su savo patarėjais, įgaliotinis Lietuvos švietim o reikalam s Dr. Reifenstal68, Uni versiteto vadovybė, F akultetų dekanai ir Švietim o V adybos atstovai — viso 24 asm enys į...]"69. Švietimo vadyba 1944 m. gegužės 9 d. atsiuntė Reicho kom isaro O stlandui kultūros ir m okslo skyriaus 1944 m. balandžio 2 d. raštą, ku riam e reikalavo, kad universitetai bei Žemės ūkio akadem ija pristatytų baigtus A grupės darbus, o je i jie nebaigti — tai v y kdytojų pasiaiškini mus apie ty rinėjim ų padėtį ir užbaigim o term iną. Darbų pristatym o te r m in a s — 1944 m. birželio 1 ir 15 d.70 Tačiau, kaip žinoma, birželio mėn. okupantam s jau nebe tem os rūpėjo — Raudonoji A rm ija a rtė jo prie Vilniaus. V adinasi, hitlerininkam s ir jų talkininkam s nepavyko dau gumos universiteto m okslininkų priversti dirbti okupantų naudai. Nors universitetas buvo uždarytas, nusiaubtas, daugelis jo patalpų atim ta, tačiau jo veikla- dar šiek tiek ruseno: kai kurie mokslo dar buotojai tebedirbo m okslinį darbą, ateidavo slapčiomis ir vienas kitas studentas. 40
Uždarę universitetą, okupantai centriniuose rūm uose įkurdino ges tapo dalinių ligonines ir rezervines kareivines. Po tokių šeim ininkų ne liko dviejų trečdalių inventoriaus ir baldų71, buvo* išgrobstytos labora torijos, kabinetai, apgriautos patalpos, dingo daug m okym o priem onių, neįkainojam ų XV—XVII a. rankraščių, knygų ir kitų vertybių. Iš viso universiteto m aterialiniai nuostoliai sudarė 35 mln. rb (to m eto rublio vertė)72. Tiktai atsidavusio savo pareigai mokslo ir aptarnaujančio p er sonalo dėka buvo išsaugota kai kas iš brangių m okym o priem onių, a p a ratūros, išsaugota taip pat nem aža draudžiam os (iš jos ir tarybinės) literatūros. Raudonajai A rm ijai v ejan t iš Lietuvos hitlerinius okupantus, pasi tra u k ė į V akarus ir kai kurie universiteto m okslinio-pedagoginio p e r sonalo darbuotojai: profesoriai M ykolas, V aclovas ir V iktoras Bir žiškos, prof. V. Krėve-M ickevičius, prof. P. Skardžius, prof. A. Salys, prof. V. Stankevičius, prof. J. Žilinskas, doc. S. Žakevičius, doc. J. Puzinas ir kai kurie kiti. Į kovą prieš hitlerinius okupantus savo indėlį įnešė Ir V iniaus uni versiteto studentai. Raudonosios A rm ijos 16-osios Lietuviškosios divizi jos gretose kovėsi studentai J. Zdanavičius (žuvo O riolo žemėje), J. Kušneris (žuvo vaduojant Lietuvą), I. V aldšteinas, D. Škliarinskis, I. Zaksas, J. M iliušis, A. M olčadskis ir kt. P ogrindyje ir partizaniniam e judėjim e aktyviai dalyvavo studentai A. Griška, P. Jonuška, R. M argolytė, broliai D. ir E. Liubockiai (abu žuvo), G. N everauskytė ir kt.
66 Ten pat, 1. 15— 16. 67 MAB, f. 159— 16, 1. 6. 68 Jis pakeitė tame poste Sretnertą 1943 m. gruodžio pradžioje; žr. įgaliotinio pasira šomus įsakymus.— CVA, f. R-629. 60 MAB, f. 165— 175 (MB-IV), 1. 17. 70 Bulavas J . Min. veik., p. 228. 71 PA, f. 1771, ap. 30, b. 10, 1. 30, 49. 72 MAB, f. 159— 16, 1. 12.
UNIVERSITETO SUKLESTĖJIMAS SOCIALIZMO SĄLYGOMIS 1944 «1979
UNIVERSITETO ATKŪRIMAS IR PLĖTIMAS
ergalingai žengdam a f V akarus, Raudonoji A rm ija 1944 m. vasarą vadavo iš hitlerinių okupantų ir Tarybų Lietuvą. Po septynių dienų atkaklių mūšių liepos 13 d. buvo išvaduotas Vilnius. N ykiai tu o met atrodė T arybų Lietuvos sostinė: kai kurie kvartalai visiškai sugriauti, dar rūkstančiais g riu vėsiais užverstos gatvės, susprogdinti tiltai per N e rį, susprogdinta m iesto elektrinė, sugriauta ir su deginta daugelis fabrikų, visuom eninių pastatų, gyvenam ųjų namų, paraližuotas transportas ir kom unalinės kom unikacijos. Liūdnas buvo ir universiteto vaizdas. Tik energingai veikiant prof. K. Bieliukui, prof. V. Sezemanui ir kitiem s universiteto darbuotojam s (E. M eškui, I. Ens^ kaičiui, B. Zarembai), buvo užgesintas beprasidedąs gaisras bėgančių okupantų padegtuose centriniuose rūm uose. Patalpos buvo apgriautos, be langų, dažnai ir be durų. D augelyje patalpų universiteto inv en to riaus ir baldų vietoje stovėjo kareiviškos lovos, gultai ir suolai. Iš prieškarinio 29 404 m 2 universiteto m okslo ir adm inistracijos įstaigų ploto naudotis galim a buvo tik 3 900 m 2, t. y. 13% (6% patalpų buvo su deginta), iš 5898 m2 studentų bendrabučių ploto 64% buvo sudeginta, o kita dalis — užim ta įvairių įstaig ų 1. Taigi 1944 m. universiteto uždaviniai buvo k u r kas sudėtingesni, n e gu 1940 m. Reikėjo ne tik pradėti iš naujo kurti tarybinę au k štąją m o kyklą, bet ir atstatyti universiteto m aterialinę m okym o bazę. O sugriau tam respublikos liaudies ūkiui, kultūrai vystyti, socializm ui kurti specialistų reikėjo daugiau, negu prieš karą, nes ir taip negausi lietuvių inteligentija per okupacijos ir karo laikotarpį patyrė skaudžių nuostolių. Į universitetą tuoj pradėjo rinktis darbuotojai ir studentai. Vilnių išvadavus, ja u trečiąją k e tv irtą ją dieną (t. y. liepos 16— 17) Lietuvos TSR švietim o liaudies kom isaras paskyrė universiteto vadovybę: rek to rium — prof. dr. K. Bieliuką, prorektorium m okym o ir m okslo reik a la m s — prof. dr. J. M atulį, prorektorium ūkio ir adm inistracijos reik a 1 Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto archyvas (toliau — VUA), f. R-856, ap. 2, b. 8, 1. 11.
45
lams — doc, H. H orodničių. R ektoriaus įsakym ais (tuomet buvo rašom i ne įsakym ai, o aktai) universiteto darbuotojai buvo įform inam i kaip grįžę į darbą. Tačiau iš pradžių jų buvo nedaug — tespėjo susirinkti 24 profesoriai ir docentai — 31% 1940/41 m. m. pabaigoje, t. y. prieš karo pradžią, dirbusių dėstytojų su laipsniais, 34 (22%) jaunesniojo mokslo personalo nariai ir 82 (31%) ūkio ir adm inistracijos darbuotojai. Rinkosi išsislapstę nuo okupantų studentai, bet jų tebuvo apie 600
(22 %)2. Fakultetų dekanais stojo dirbti: prof. J. K airiūkštis (M edicinos fak.), prof. J. Bučas (Ekonomikos fak.), prof. J. V abalas-G udaitis (Istorijos ir filologijos fak.), prof. J. Dagys (Gamtos fak.), prof. K. Jablonskis (Tei sės fak.). U niversiteto ir fakultetų vadovybę sudarė pažangūs m oksli ninkai, aktyviai pasireiškę 1940/41 m. m. ir nesusidėję su hitleriniais okupantais bei lietuvių buržuaziniais nacionalistais. U niversitetui, kaip ir kitom s mokslo įstaigoms, atkurti reikėjo daug m aterialinių išteklių ir darbo jėgos. T arybų Lietuva buvo tarybinių tautų šeimos narė, ir tai užtikrino jai broliškų respublikų param ą. Ta čiau iš pradžių, karo sąlygom is, kai pagrindinis dėmesys tu rė jo būti skiriam as frontui, ir m edžiagų, ir darbo jėgos reikalai buvo gana prasti. U niversiteto atstatym o ir tvarkym o darbų pirm iausia teko imtis patiem s darbuotojam s, studentam s. Jie rem ontavo apgriautas patalpas, rankiojo išm ėtytų m okslo priem onių likučius, tv ark ė išdraskytas laboratorijas, kabinetus, biblioteką. Praėjus tik trim s m ėnesiam s nuo V ilniaus išvadavim o, dalis uni versiteto patalpų buvo šiek tiek paruošta darbui. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarim u „Dėl Lietuvos TSR aukštųjų m okyklų v e i kimo atnaujinim o" universitetas m okslo m etus pradėjo 1944 m. spalio 10 d.3 Iškilm ingas pirm ųjų po okupacijos m okslo m etų atidarym as įvyko lapkričio 7 d., švenčiant dvidešim t septintąsias Didžiosios Spalio socia listinės revoliucijos m etines, nors tuo m etu V ilnių vis dar bom barduo davo priešo aviacija, o v a k arin ėje respublikos dalyje tebevyko mūšiai. U niversiteto salės panaudoti dar nebuvo galima, ir šis iškilm ingas susi rinkim as įvyko Švietim o liaudies kom isariato salėje. Studentų priėm im o į universitetą laikas, pasibaigęs spalio 2 d., buvo pratęstas iki lapkričio 1 d., kad galėtų įstoti jaunim as ir iš vėliau išva duotų respublikos vietų. G reitai telkėsi išblaškyti dėstytojai ir studen tai, stojo abiturientai ir tie, kurie buržuazijos valdym o bei okupacijos metais n e tu rė jo sąlygų m okytis. 1944/45 m. m. pradžioje universitete jau m okėsi 986, o mokslo m etų v id u ry je — 1359 studentai. M okslo p er sonalo į m okslo m etų pabaigą padaugėjo iki 145 žm onių4. U niversitetų atkūrim u daug rūpinosi Kom unistų p artija ir tarybinė vyriausybė: m obilizavo m aterialinius resursus, telkė žmones ir kt. Lie46
tuvos KP CK Biuras 1945 m. vasario 23 d. apsvarstė priem ones V ilniaus ir Kauno universitetam s stiprinti. K onstatavęs, kad V ilniaus un iv ersite tas tuom et dar netu rėjo norm alių sąlygų darbui, Biuras ėm ėsi k onkre čių priem onių atkuriam iesiem s darbam s paspartinti — pasiūlė žemės ūkio kom isariatui grąžinti V ilniaus universitetui patalpas N augarduko g. Nr. 22 (Fizikos ir m atem atikos ir C hem ijos fakultetų), įpareigojo Energetikos valdybą aprūpinti universiteto laboratorijas, klinikas ir ki tas patalpas elektros energija; įpareigojo P ram kooperaciją įrengti prie universiteto buitinio aptarnavim o dirbtuves, valgyklas dėstytojam s ir studentam s. Taip pat pasiūlė rektoriui organizuoti pagalbinį ūkį2345. TSRS Liaudies Kom isarų Tarybos 1945 m. balandžio 18 d. nutarim u V ilniaus universitetas buvo priskirtas pirm ajai aukštųjų m okyklų k a te gorijai, o tai kėlė jo vaidm enį, užtikrino gerą finansavim ą, m aterialinės bazės stiprinim ą. Didelę pagalbą, atk u rian t ir stiprinant V ilniaus universitetą, teikė M askvos ir Leningrado m okslo įstaigos, pirm iausia M askvos M. Lomo nosovo universitetas, 1948 m. tapęs V ilniaus universiteto šefu. J a u pir m aisiais antraisiais m okslo m etais universiteto laboratorijos gavo n e maža aparatūros ir įrengim ų, biblioteka — m okslinės, m okym o-m etodinės ir grožinės literatūros, periodikos kom plektų. N ors universitetas ir sparčiai buvo atkuriam as, m okslas pirm aisiais m etais vyko labai sunkiom is sąlygom is: daug kur langai buvo dar be stiklų, nesurem ontuotos krosnys, nebuvo elektros energijos, neveikė vandentiekis ir kanalizacija, o dėl to negalėjo dirbti ir laboratorijos. Trūko paprasčiausių m okym o priem onių, o statybinėm s ir kitokiom s m e džiagoms bei kurui pristatyti — transporto. Sunkios buvo ir studentų ^bei dėstytojų buitinės sąlygos, labai trūko bendrabučių. N au jieji (1945/46) m okslo m etai, ja u karui pasibaigus, prasidėjo nu veikus didelį darbą — daugiau aptvarkytos m okym o patalpos, laborato rijos, kabinetai, bendrabučiai, mokslo personalas papildytas naujom is jėgom is. V ilniaus universitetas tu rėjo tapti stam biausia lietuvių tary b i nės inteligentijos kalve, svarbiu m okslinio darbo centru. Priėm im as į jį greitai didėjo, tačiau kartu daugėjo ir darbų, reikėjo n au jų patalpų, m o kym o priem onių, kadrų. Tuo vis daugiau ima rūpintis visuom eninės o r g a n iz a c ijo s— dėstytojų ir studentų profsąjungos, o atsikūrus partinei ir kom jaunim o organizacijom s, jų vaidm uo, ypač organizuojant m asinio pobūdžio darbus, tam pa nepam ainom as. 2 Ten pat, 1. 12. 3 LTSR vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys, 1944, Nr. 1. 4 PA, f. 1771, ap. 30, b. 4, 1. 54; Centrinės statistikos valdybos archyvas, f. 1, ap. 6, b. 2, 1. 310. 5 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 98, 1. 264—286.
47
1945/46 m. m. pasikeitė universiteto vadovybė. P rorektorius m okslo ir m okym o reikalam s prof. J. M atulis buvo paskirtas atsikuriančios LTSR M okslų A kadem ijos organizacinio kom iteto pirm ininku, o vėliau išrink tas akadem ijos prezidentu. Į jo vietą — prorektorium nuo 1945 m. ru g sėjo 1 d. paskiriam as prof, S. Jankauskas, atk u rian t universitetą dirbęs prorektoriaus padėjėju. N uo 1946 m. gegužės 1 d. į M okslų A kadem iją pagrindiniam darbui buvo išrinktas ir prof. K. Bieliukas. R ektorium i pa skiriam as daug Lietuvos aukštajam m okslui nusipelnęs prof. Z. Žemaitis. Įsakyme, paskelbtam e ryšium su rektorių pasikeitim u, štai kaip įv er tinti pirm ieji atkuriam ojo darbo laim ėjim ai pačių to darbo dalyvių: ,,Karo audrai per m iestą praūžus, dar degėsiais sm ilkstančiuose h itleri ninkų apgriautuose ir apiplėštuose V ilniaus universiteto rūm ų pastatuo se rinkom ės ir ėm ėm ės atk u rti šį lietuvių tautos mokslo židinį — V il niaus valstybinį universitetą. Tik sutelktom is jėgom is, su dideliu entuziazm u ir pasiryžim u kibdam i į darbą, įveikėm e sunkum us ir ja u sulaukėm e tokių darbo vaisių, jog šiandien m ūsų universitetas jau pamažu grįžta beveik į norm alias vėžes, todėl jam e jau be didesnių sunkum ų gali semtis mokslo žinių mūsų uolusis jaunim as — stu d e n tija “6. Tolesnę V ilniaus universiteto, kaip ir kitų respublikos au k štų jų m o kyklų, atstatym o bei vystym o program ą nubrėžė 1946— 1950 m. penk mečio planas. Pagal jį studentų skaičius respublikos aukštosiose m okyk lose, palyginus su prieškariniu lygiu, tu rė jo padidėti 2,3 k arto 7. Šiems uždaviniam s vykdyti buvo num atytas ir atitinkam as finansavim as, įga linantis ne tik atkurti, bet ir sustiprinti universiteto m aterialinę bazę. 1946/47 m. m. Fizikos ir m atem atikos fakultetas jau persikraustė į savo patalpas N augarduko gatvėje (dab. Partizanų g.), M edicinos fa kultetas — į savo patalpas Č iurlionio g., nors tų rūm ų rem ontas truko dar keletą metų. 1951 m. šios patalpos su gerom is aktų ir sporto salėm is buvo visiškai įrengtos ir atiduotos M edicinos, Gamtos fakultetam s bei fizinio auklėjim o katedrai. Kas metai atiduodant eksploatacijai atstaty tą ir surem ontuotą plotą, plėtėsi ir gerėjo m okymo bazė; pradėjo veikti vis daugiau laboratorijų, buvo įrengtos dvi bendrosios skaityklos, šešios fakultetų skaityklos, daugelio katedrų kabinetai-skaityklos. Tai jau patenkino būtiniausius mokymo proceso poreikius, turim as plotas leido nuo 1948/49 m. m. p ra dėti dirbti viena pamaina. A tkuriant universitetą, buvo stengiam asi įvesti jam e tokią darbo or ganizaciją ir struktūrą, kad jis galėtų vykdyti Kom unistų partijos ir tarybinės vyriausybės keliam us uždavinius, įgyvendintų tarybinės vals tybės įstatym us ir žinybos, kuriai tiesiogiai priklauso, įsakym us bei nurodym us, (iš pradžių universitetas priklausė LTSR švietim o liaudies 48
kom isariatui, o nuo 1946 m. perėjo į TSRS aukštojo mokslo m inisterijos žinią.) Pagrindiniai universiteto uždaviniai, nusakyti jo statute, y ra tokie: rengti liaudies ūkiui, valdžios ir valdym o organam s, kultūros, švietim o, sveikatos apsaugos ir teisingum o žinybom s aukštai kvalifikuotus spe cialistus, turinčius gilias teorines ir būtinas praktines specialybės žinias, gerai įsisavinusius m arksistinę-lenininę teoriją, naujausius savo šalies ir užsienio mokslo ir technikos pasiekim us, išauklėtus aukšto kom unis tinio sąm oningum o, tarybinio patriotizm o, tau tų draugystės, proletarinio internacionalizm o dvasia, turinčius politinio-m asinio ir auklėjam ojo d ar bo įgūdžių; vystyti m okslo tiriam ąjį darbą, padedantį spręsti kom unizm o kūrim o uždavinius; ruošti vadovėlius ir m okym o priem ones; rengti m okslinius pedagoginius kadrus; skleisti m okslines ir politines žinias g y v en to jam s678. Stoti į universitetą, kaip ir į kitas šalies aukštąsias m okyklas, ir n e m okam ai čia m okytis gali TSRS piliečiai, baigę vidurinį m okslą, n ep ri klausom ai nuo rasės, tautybės, lyties, turtinės ir socialinės padėties bei tikybos. Į dieninį skyrių priim am i asm enys iki 35 m etų, į vak arin į ir neakivaizdinį skyrius — nepriklausom ai nuo amžiaus. Priėm im o tv ark ą nustato TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio m okslo m inisterijos kas m et tvirtinam os priėm im o į aukštąsias m okyklas taisyklės. Baigusiems aukštąjį mokslą duodam as darbas pagal specialybę, vad o v au jan tis ja u n ųjų specialistų skirstym o nuostatais. U niversiteto vadovai — rektorius, prorektoriai — skiriam i tos m inis terijos, kuriai priklauso universitetas, įsakym u iš žymiausių, patyrusių aukštosios m okyklos darbe m okslininkų-pedagogų. Iki 1961 m. fakultetų d ek an ai irgi buvo skiriam i. Nuo 1961 m.,_ priėm us n au ją universiteto staUrEąT fakultetų dekanai- buvo renkam i 3 (nuo 1973 m.— 5) metams. Ju o s iš profesorių ir patyrusių docentų renka fakultetų tarybos, kuriom s dekanai kasm et atsiskaito. Rektorius ir fakultetų dekanai svarbiausius klausim us sprendžia, rem dam iesi universiteto ir fakultetų tarybom is. U niversiteto tary b ą sudaro: rektorius (pirmininkas), prorektoriai, fakul te tų dekanai, ben d rų jų universiteto k ated rų ir kai kurių kitų svarbesnių k ated rų vedėjai, partinės, profsąjungos ir kom jaunim o organizacijų a t stovai. Fakultetų tarybas sudaro: dekanas (pirmininkas), prodekanai, k a te d rų vedėjai, keletas profesorių, partinės, profsąjungos ir kom jaunim o organizacijų atstovai. Tarybos svarsto ir sprendžia visus svarbiausius 6 VUA, f. R-856, ap. 2P, b. 4, 1. 89. 7 1946— 1950 m. penkmečio plano Lietuvos TSR liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti įsta tymas. V., 1946, p. 43. 8 Vilniaus V. Kapsuko universiteto, įsteigto 1579 m. balandžio 1 d., statutas. V., 1970, p. 1.
49
universiteto veiklos (jaunųjų specialistų rengim o, m okslinio darbo, m okslinio-pedagoginio personalo išrinkim o, m okslinių vardų suteikim o, m okym o m aterialinės bazės ir kitus) klausim us. Iki 1958 m. tose ta ry bose buvo ginam os ir disertacijos. N uo 1958 m. disertacijom s ginti yra sudarom os atskiros tarybos. Fakultetai ir katedros steigiam os bei reorganizuojam os A ukštojo ir specialiojo vidurinio m okslo m inisterijos įsakym u, pasiūlius universiteto tarybai, atsižvelgiant į specialistų rengim o bei m okslinio darbo porei kius. Tarybinėse aukštosiose m okyklose k atedrą dabar sudaro ne m ažiau kaip 5 dėstytojai (iš jų 2 būtinai su m oksliniais laipsniais arba vardais), dėstą vienos disciplinos a r artim ų dalykų kursus ir vykdą tos srities m okslinius tyrim us. K atedros y ra pagrindiniai m okym o ir m okslinio d ar bo struktūriniai vienetai. Jos sprendžia savo narių pedagoginio darbo paskirstym o pagal kvalifikacijas ir pedagoginį patyrim ą klausim us, tv a r ko m okym o kokybės, m etodikos tobulinim o ir kitus studentų mokymoauldėjim o bei pačių dėstytojų kadrų ugdym o reikalus. Čia atliekam i bei svarstom i k ated rų narių m oksliniai tyrim ai, rekom enduojam a, ko kius darbus įdiegti į gam ybą, ginti kaip disertacijas, spausdinti. U niversitete y ra tokios m okslinio-.pedagoginio bei m okslinio persona lo pareigos: katedros vedėjas, profesorius, profesorius konsultantas, do centas, vyresnysis dėstytojas, dėstytojas, asistentas, vyresnysis m okslinis bendradarbis, jaunesnysis m okslinis bendradarbis. Šios pareigos užim a mos konkursu ir kas 5 m etai darbuotojai jom s tu ri būti perrenkam i, įvertinus jų pedagoginį, m okslinį ir visuom eninį darbą. K atedros v ed ėjo pareigom s renkam i m okslų daktarai, profesoriai arba prity rę m okslų kandidatai, docentai; profesorių pareigom s — m okslų daktarai, docen tų — m okslų kandidatai. Ir kitom s m okslinio ir pedagoginio personalo pareigom s dažniausiai renkam i asm enys su m oksliniais laipsniais, norsčia gali būti išrinkti ir be m okslinių kvalifikacijų, paskirti aukštąją mo kyklą tik ką baigusieji. M okym o-pagalbinį personalą sudaro vyresnysis laborantas, laborantas, vyresnysis preparatorius, preparatorius ir kt. Iškilę po karo dideli inteligentijos kadrų rengim o uždaviniai lėm ė universiteto fakultetų ir specialybių susiklostym ą — pradėjo veikti 8 fa kultetai (Fizikos ir m atem atikos, Chem ijos, Gamtos, M edicinos, Istorijos ir filologijos, Ekonomikos, Teisės, M iškų ūkio9), rengiantys visų pa grindinių universitetinių specialybių kadrus. Liaudies ūkio atstatym o ir socializmo pagrindų kūrim o T arybų Lietuvoje laikotarpiu, kuris užsi baigė 1951— 1952 m., universitetas buvo ne tik atkurtas, bet ir kiek p ra plėstas. Jam e p ertv ark y ta ir visa darbo organizacija. 1947— 1949 m. iš Kauno universiteto dar buvo perkelti istorijos ir filologijos specialybių studentai, m okęsi vėl veikusiam e po karo Istorijos ir filologijos fakul tete; tie studentai papildė V ilniuje rengiam us istorikus ir filologus. 50
1949— 1950 m. iš V ilniaus universiteto į Kauno universitetą buvo p er keltos farm acijos ir stom atologijos specialybės. R eorganizavus Kauno u n iv ersitetą į Politechnikos bei M edicinos institutus (1950 m. pabaigoje), V ilniaus universitetas vėl tapo vieninteliu u n iversitetu Lietuvoje. Jis pratęsė tiek ankstesnio V ilniaus, tiek dideliu m astu ir Kauno u n iv ersi te tų darbą bei pažangiąsias tradicijas, k a rtu su tuo jam teko ir didžiulė atsakom ybė plėtojant aukštąjį m okslą, m okslinius tyrim us ir k ultūrą respublikoje. Tolesnę ir universiteto, ir kitų respublikos au k štų jų m okyklų raidą vieningoje TSRS aukštojo m okslo sistem oje sąlygoja socialistinės visuo m enės poreikiai. Sukūrus T arybų Lietuvoje socializmo pagrindus ir Įžen gus į išvystytos socialistinės visuom enės form avim o laikotarpį, būdingu d arbo žmonių veiklos bruožu tam pa kova dėl spartaus socialistinės p ra m onės vystym o, ūkinio-organizacinio kolūkinės santvarkos stiprinim o ir žemės ūkio gamybos kėlimo; tolesnis kultūrinės revoliucijos vystym as taip pat kelia didelius uždavinius — plėsti visuotinį liaudies švietim ą, to liau ugdyti socialistinės lietuvių inteligentijos kadrus, rūpintis socia listinio turinio ir nacionalinės formos literatūros ir m eno suklestėjim u, didinti kultūrinio-auklėjam ojo darbo poveikį masėms. Sparčiai besivystančiam e T arybų Lietuvos politiniam e, ūkiniam e ir kultūriniam e gyvenim e svarbų vaidm enį vaidina iš pagrindu p e rsitv a r kęs ir augąs V ilniaus valstybinis universitetas, kuriam 1955 m. buvo suteiktas garbingas įžymaus revoliucionieriaus V. Kapsuko vardas. U ni versitetas tiek rengiam ų specialistų įvairum u, tiek mokslo pedagoginių k ad rų pajėgum u bei m oksline produkcija užėmė svarbiausią v ietą res publikos aukštųjų m okyklų tarpe. Jis kasm et išleidžia vis daugiau aukš tai kvalifikuotų specialistų liaudies ūkiui ir kultūrai, padeda kitom s au k š tosiom s m okyklom s ir m okslinėm s įstaigom s ruošti m okslinius kadrus, plėtoti m okslinius tyrim us. Šeštajam e dešim tm etyje studentų universitete padaugėjo daugiau kaip du kartus (iki 6,5 tūkst.). Gyvenim as nulėm ė ir n au jų m okymo form ų atsiradim ą: 1953 m. įsteigiam as neakivaizdinis, o 1958 m. vakarinis skyrius, sudarę sąlygas baigti universitetą neatsi tra u k u s nuo gamybos. Toks m okym asis paplinta daugelyje fakultetų. Tuo laikotarpiu universitetas sutvirtėjo tiek organizaciniu pedagogi niu, tiek m oksliniu požiūriu, jam e klostėsi ir pagrindinės tyrim ų kryptys. Reikšm inga universiteto, kaip ir daugelio kitų respublikos aukštųjų m okyklų, gyvenim o gaire buvo 1959 m. perėjim as į pavaldum ą Lietu vos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio m okslo kom iteto (nuo 1966 m. m inisterijos), kuris įkurtas, plečiant sąjunginių respublikų teises. Res publikos m inisterija, m inistras H. Zabulis daug dėmesio skiria universL. 9 9 Miškų ūkio fakultetas 1949 m. buvo perkeltas į Žemės ūkio akademiją Kaune.
51
teto darbui, kadrų rengim ui, m aterialinės bazės stiprinim ui. U niversiteto rektorius prof. dr. J. Kubilius aktyviai dalyvauja, sprendžiant au k što jo mokslo respublikoje klausim us — jis visą laiką yra m inisterijos kolegi jos narys. Brandaus socializmo sąlygom is, kai vis aukštesnį lygį pasiekia gam y binių jėgų plėtotė, o m okslas tam pa tiesiogine gam ybine jėga, kai spar čiai kyla gyventojų išsilavinim as, vadovavim as gam ybos ir dvasinio gyvenim o procesam s darosi vis sudėtingesnis. Tai reikalauja didinti protinių darbuotojų lyginam ąjį svorį ir jų vaidm enį visuom enėje. Šalies aukštasis m okslas auga kiekybiškai ir kokybiškai. Studentų skaičius labai sparčiai didėja ir V ilniaus universitete — į septintojo dešim tm ečio pabaigą jis prašoko 15 tūkst. Išaugę kai kurie fakultetai reorganizuojam i,, atsiranda nauji, pertvarkom os kai kurios senosios, steigiam os naujos katedros. Štai 1S65 m. Fizikos ir m atem atikos fakultetas buvo reorgani zuotas į M atem atikos ir m echanikos bei Fizikos fakultetus, 1968 m. Is to rijos ir filologijos fakultetas padalytas į du fakultetus — Istorijos fakultetą ir Filologijos fakultetą, o Ekonom ikos fakultetas po dviejų re organizacijų į tris (1969) — Pram onės ekonom ikos, Prekybos, Finansų ir apskaitos (pastarasis 1977 m. pavadintas Ekonom inės kibernetikos ir fi n a n s ų )— fakultetus; 1964 m. įkuriam as V ilniaus universiteto Kauno V a karinis (iš pradžių Bendramokslinis) fakultetas. Taigi dabar veikia 12 fakultetų. Be to, dar dirba 1962 m. įsteigtas G ydytojų tobulinim osi fa kultetas. Fakultetų ir k ated rų skaičiaus dinam iką parodo 1 lentelė. Iš jos m a tyti, kad pradžioje buvęs gana didelis katedrų skaičius vėliau gerokai sumažėjo, o toliau vėl didėjo. Didelį skaičių katedrų, atk u rian t uni versitetą, m atyt lėm ė ankstesnė tradicija, kai katedrą sudarė profeso rius ir dar vienas kitas darbuotojas. A tnaujinant universiteto veiklą, buvo stengiam asi atk u rti absoliučią daugum ą prieš karą veikusių ka tedrų ir steigti naujas naujuose fakultetuose. U niversiteto pasiūlym u Sąjunginio au k štų jų m okyklų kom iteto 1945 m. vasario 10 d. patvirtin tam e V ilniaus universiteto m okslo pedagoginio personalo etatų sąraše buvo 84 katedros su 254 m okslo-pedagoginio personalo vienetais. Iš jų 50 profesorių katedrų vedėjų, 32 docentai katedrų vedėjai, 14 k ated rų profesorių, 43 kated rų docentai, 48 vyr. dėstytojai, 67 asistentai. Pa žymėtina, kad net 11 katedrų tu rėjo tik po 1 etatinį v ie n e tą 10. Visas k a tedras, žinoma, nebuvo įm anom a sukom plektuoti iš kvalifikuotų kadrų; pagal tuom etinį studentų skaičių bei pedagoginį krūvį jų tiek ir n erei kėjo. Palaipsniui pereinant prie tarybinėse aukštosiose m okyklose nu sistovėjusios praktikos, kai į katedrą žiūrima kaip į m okym o-m etodinį ir m okslinį darbą organizuojantį kolektyvą, smulkios katedros buvo jungiam os ir reorganizuojam os. Jų skaičiaus m ažėjim ui reikšm ės taip 52
lentelė
Fakulteto ir katedrą skaičiaus dinamika1
5
5
7
9
7
7
| 1 9 7 8 /7 9
5
5
1 9 7 5 /7 6
1 9 5 5 /5 6
Fizikos ir matematikos i-te
7
1950/51
4
1 9 4 6 /4 7
'Bendrųjų universiteto katedrų"'
1 | i j
9 9 /9 9 6 1
.o ■'T 2
19/0961
Fakultetai ir bendrosios katedros
1970/71
i
1
Katedrų skaičius
8
8
8
6 -
-
-
-
Matematikos f-te
-
-
~
-
-
4
4
5
Fizikos f-te
-
-
-
-
-
5
6
6
6
5
5
5
5
Chemi os f-te
5
5
5
5
4
5
■Gamtos f-te
11
11
11
8
8
8
8
8
8
28
19
12
12
13
17
17
16
-
-
-
Medicinos f-te
21
Istorijos ir filologijos f-te
17
U
ii
13
14
15
Istorijos f-te
-
-
-
-
-
-
6
8
8
Filologijos f-te
-
-
-
-
-
11
12
13
-
-
-
Ekonomikos f-te
8
Pramonės ekonomikos f-te
-
Prekybos f-te
-
Ekonominės kibernetikos ir finansų f-te
—
Teisės f-te
4 -
8
Kauno vakariniame f-te
-
Miškų ūkio f-te
3
3
Gydytojų tobulinimosi f-te
Iš viso
-
3 -
/ -
5
5
5
3
3
5
-
-
-
-
3
_
—
—
_
4
5
4
4
4
5
5
6
6
8
9
4
4 -
3
3 -
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
~
-
-
-
-
-
—
—
5
84
81
65
56
60
67
88
95
102
* Visuomenės mokslų katedros čia Įtrauktos per visus metus, nors administraciškai jos kur) laiką priklausė fakultetams. ** Lentelė sudaryta remiantis VUA, f. R-856 ap. 2, b. 7, i.1 8 —19 ir VVU kadrų sky riaus profesorių, dėstytoių etatiniais sąrašais
pat ta rė jo kai kurių m edicinos specialybių ir M iškų ūkio fakulteto p e r kėlim as į Kauną. Pradėjus taikyti m atem atinius m etodus ekonom ikoje, įvairiose m oks lo šakose, diegti gam yboje autom atines valdym o sistemas, organizuoti darbą m oksliniais pagrindais, universitetinio išsilavinim o specialistų pa- 10 10 VUA, 1. R-856, ap. 2, b. 7, 1. 18— 19.
53
reikalavim as išaugo. Tie procesai, sparti mokslo, technikos ir kultūros pažanga lėm ė n au jų specialybių ir specializacijų, naujų k ated rų atsira dimą, bendro k ated rų skaičiaus didėjim ą. Taip universitetas palaipsniui išaugo į stam bų m okym o ir mokslo centrą, kuriam e rengiam a daug kvalifikuotų specialistų, jo katedrose ir laboratorijose plėtojam i reikšm ingi m oksliniai tyrim ai. TSKP C entro Kom iteto ir TSRS M inistrų Tarybos 1978 m. balandžio 6 d. nutarim u V ilniaus universitetas įtrauktas į v edančiųjų šalies au k štų jų m okyklų skaičių, kurios atlieka m okslinius tyrim us, turinčius svarbią reikšm ę liaudies ūkiui. A ugant universitetui, reik ėjo plėsti jo m aterialinę bazę. J a u septin tojo dešim tm ečio v id u ry je imtasi n au jų statybų. 1966 m. užbaigtas sta tyti m okomasis korpusas Partizanų gatvėje, kuris praplėtė Fizikos bei M atem atikos ir m echanikos fakultetus. 1970 m. (B. Sruogos g.) m oksli nei bibliotekai buvo atiduotas priestatas — knygų saugykla 1 mln. bib liotekinių vienetų. Tuo pačiu m etu universiteto vadovybės rūpesčiu, partijai ir vyriausybei rem iant, buvo pradėta p rojektuoti ištisą akade minį m iestelį universitetui ir V ilniaus inžineriniam statybos institutui. Jau septintojo dešim tm ečio pirm ojoje pusėje buvo sudarom i m iestelio statybos planai, kuriam i ir svarstom i architektūrinio ansam blio p ro jek tai. Pirmosios akadem inio m iestelio statybos A ntakalnio rajono gale buvo pradėtos 1968 m. Ir jau 1971 m. greta kylančių VISI pastatų Sau lėtekio alėjo je buvo atiduoti du n au ji universiteto korpusai. Į juos persikėlė visi trys ekonom ikos fakultetai ir Teisės fakultetas. 1975 m. ten pradėtas eksploatuoti auditorinis korpusas, 1978 m. užbaigtas tre čiasis korpusas, skirtas Fizikos fakultetui. V adinasi, naujuose, puikiai įrengtuose korpusuose jau dirba penki fakultetai. Kartu plečiam a studentų bendrabučių statyba. Be senųjų b en drabu čių Čiurlionio (Nr. 1) ir Liepos 21-osios gatvėse (Nr. 5), 1953— 1966 m. prie M edicinos ir Gamtos fakultetų rūm ų (Čiurlionio g.) buvo pastatyti dar 4 bendrabučiai (1365 vietos), 1972— 1973 m. pastatyti 3 bendrabu čiai O landų gatvėje (562 vietos), o 1975— 1978 m. iškilo 4 bendrabučiai naujajam e akadem iniam e m iestelyje (1648 vietos). Iš viso naujuose bend rabučiuose gali gyventi 3575 žmonės. A rtim iausios šio penkm ečio statybos akadem iniam e m iestelyje — Skaičiavim o centras, 600 vietų valgykla, 4 dideli bendrabučiai (3 iš jų 16 aukštų), stadionas, ūkiniai pastatai. V ėliau kils nauji m okym osi kor pusai ir kiti pastatai. Ja u daugelį m etų vyksta kapitalinio rem onto ir restauravim o darbai dalyje centrinių rūm ų — Filologijos fakultete. Dabar atliekam a rekonst rukcija ir rem ontai kitose centrinių rūm ų patalpose, baigiam os restau ruoti mokslo m uziejui skirtos patalpos (buv. šv. Jono bažnyčia). 54
BENDROSIOS UNIVERSITETO KATEDROS. FAKULTETAI a b artin ėje m okslo išsivystym o pakopoje specialis tų rengim as gana diferencijuotas, tačiau y ra nem a ža bendrojo lavinim o bei m okslinių disciplinų, kurias studijuoja visų specialybių studentai. Kai kurias disciplinas studijuoja tam tikros specialybių grupės. V ilniaus universitete, kaip ir kituose ta ry biniuose universitetuose, tokios visom s specialy bėms bendros disciplinos yra: TSKP istorija, m arksistinė-lenininė filosofija, politinė ekonom ija, m okslinis kom unizm as; daugum os specialybių studentam s dėstom i m okslinio ateizm o pagrindai, hum anitarinių specialybių — dar ir filosofijos istorija, m arksistinė etika, estetika. Šiuos dalykus dėsto visuom enės m okslų katedros. Visų specialybių studentai gilina savo žinias kalbų srityje: 4 sem est rus m okosi rusų kalbos, 8 sem estrus — vienos iš užsienio (anglų, v o kie čių, prancūzų) kalbų. Kalbas dėsto Filologijos fakulteto katedros. Visi studentai 4 sem estrus turi fizinio lavinim o užsiėmimus. Juos veda fizinio auklėjim o katedra, ilgą laiką priklausiusi universiteto re k toratui, o nuo 1965 m.— M edicinos fakultetui. Tos specialybės, kurių dalis absolventų eina m okytojauti (m atem ati kos, fizikos, chemijos, geografijos, biologijos, istorijos, visų filologinių specialybių), studijuoja pedagoginio ciklo dalykus: psichologiją, peda gogiką, dėstym o m etodiką. Juos dėsto psichologijos ir pedagogikos k a tedros, priklausančios Istorijos fakultetui. Visose tiksliųjų mokslų, gam tos ir ekonom ikos specialybėse studi juojam a aukštoji m atem atika, daug kur chem ija, fizika — jas dėsto a ti tinkam ų fakultetų specialybių katedros. D abartiniu metu, stiprinant ja u nimo teisinį auklėjim ą, daugelyje universiteto specialybių įvestas trum pas tarybinės teisės kursas, kurį skaito Teisės fakulteto dėstytojai. V isuom enės m okslų katedros pagal savo darbo profilį yra bendros visam universitetui, nors k urį laiką jos adm inistraciškai priklausė v ie nam ar kitam fakultetui: politinės ekonom ijos k atedra — Ekonom ikos fakultetui, TSKP istorijos, filosofijos, filosofijos istorijos ir ateizm o, m okslinio kom unizm o katedros — Istorijos fakultetui. Dabar visos visuo m enės m okslų katedros priklauso tiesiogiai rektoratui. A tsikuriant universitetui, kai labai trū k o visuom enės m okslų dėsty tojų, tebuvo suorganizuotos dvi šio profilio katedros: m arksizm o-leni nizmo pagrindų, nuo 1956 m. TSKP istorijos (ved.: 1944— 1945 m. E. M eškauskas, 1945— 1948 m. G. Zimanas, 1948— 1951 m. doc. R. Dav55
lian, 1951— 1953 m. laikinai pakaitom is doc. V. N izovaja ir doc. A. Byčkovas, nuo 1953 m. vedėjas prof. K. N avickas)1 ir politinės ekonom ijos k atedra (ved.: 1944— 1951 m. prof. D. Budrys, 1951— 1968 m. prof. M. Lola). Labai padidėjusi politinės ekonom ijos katedra 1968 m. buvo reorganizuota į dvi: liko politinės ekonom ijos katedra (ved.: iki 1971 m. prof. M. Lola, nuo 1971 m.— doc. J. M iškinis), ir buvo įkurta tarpfakultetinė politinės ekonom ijos katedra (ved.: 1968— 1978 m. doc. A. Jablonskis, nuo 1978 m.— doc. V. Kindurys). Po karo filosofijos k atedra taip pat buvo pradėjusi veikti, tačiau 1945 m. jo je tebuvo vienas prof. V. Sezemanas, todėl ji kaip katedra negalėjo egzistuoti. Prof. V. Sezemanas laikinai buvo perkeltas į m ark sizm o-leninizmo pagrindų katedrą. Iš naujo filosofijos katedra įkurta 1947 m. (ved.: 1947— 1949 m. prof. V. Sezemanas, 1949— 1951 m. prof. H. G abrieljanas, 1951— 1956 m. doc. N. Stepanovas, nuo 1956 m. doc. E. M eškauskas). ¡vedus aukštosiose m okyklose m okslinio kom unizm o kursą, 1964 m. buvo įkurta universitete m okslinio kom unizm o katedra (ved.: 1964— 1975 m. doc. M. Dam idavičius, nuo 1975 m. doc. P. Bernatavičius). 1969 m. įkurta dar viena visuom enės m okslų — filosofijos istorijos ir ateizm o — k atedra (ved.: 1969— 1974 m. prof. J. Barzdaitis, 1974— 1977 m. filos. m. k. R. Pavilionis, nuo 1977 m. filos. m. k. J. M ačiulis). Be visuom enės m okslų katedrų, yra dar kitų b en drųjų universiteto katedrų. Tai karinė k atedra (ved.: 1946— 1961 m. generolas m ajoras V. Karvelis, nuo 1972 m. pulkininkas V. Repšys), 1961 m. įkurta dar estetikos ir m eninio lavinim o k atedra (ved.: 1961— 1964 m. K. Žiūraitis (1930— 1964), 1964— 1966 m. V. Limantas, 1966— 1975 m. doc. P. Sližys, nuo 1975 m. prof. V. Germanas). Pastarosios tikslas — m eninių polinkių turintiem s studentam s duoti platesnį estetinį bei m eninį išsilavinim ą ir suteikti visuom eninę specialybę iš teatro, choreografijos, m uzikos šakų. K atedra rūpinasi taip pat svarbiausių universiteto m eno saviveiklos ko lektyvų veikla, padeda skleisti estetines ir m enines žinias. MATEMATIKOS FAKULTETAS A tnaujinant po karo universiteto veiklą, iš anksčiau buvusio M ate m atikos—gam tos fakulteto fizikos ir m atem atikos skyrių organizavosi bendras Fizikos ir m atem atikos fakultetas. Fakulteto dekanu 1944— 1945 m. dirbo prof. A. Žvironas, 1945— 1958 m.— doc. H. H orodničius, 1958— 1964 m.— fiz.—mat. m. k. V. K ybartas, 1965 m.— doc. J. Viščakas. Išaugęs Fizikos ir m atem atikos fakultetas 1965 m. buvo padalytas į du: M atem atikos ir m echanikos bei Fizikos fakultetus. M atem atikos ir ‘56
m echanikos fakulteto (nuo 1978 m. jis pavadintas M atem atikos fakulte tu) dekanu 1965— 1974 m. buvo doc. A. Raudeliūnas, o nuo 1974 m. yra doc. V. M erkys. Fizikos ir m atem atikos fakultete (vėliau atskiram e M atem atikos ir m echanikos fakultete) veikė kelios m atem atinio profilio katedros. Tai m atem atinės analizės katedra (ved.: 1944— 1964 m. prof. Z. Žemaitis, 1964— 1970 m. doc. Vyt. Paulauskas, 1970— 1976 m. doc. A. M iškelevičius, nuo 1976 m. doc. A. N agelė), geom etrijos, nuo 1960 m. geom etrijos ir aukštosios m atem atikos k ated ra (ved. nuo 1944 m. prof. P. Katilius), bendrosios m atem atikos k atedra (ved. nuo 1945 m. doc. G. Žilinskas). Ši katedra 1960 m. buvo p ertv ark y ta į dvi: skaičiavim o m atem atikos k atedrą (ved.: 1960— 1962 m. doc. G. Žilinskas, 1962— 1967 m. doc. P. Golokvosčius, 1968— 1973 m. doc. R. Uždavinys, nuo 1973 m. doc. V. M erkys) ir tikim ybių teorijos ir skaičių teorijos kated rą (ved. prof. J. Kubilius). 1971 m. įkurta dar taikom osios m atem atikos k ated ra (ved. prof. A. J. Bikelis). 1963 m. fakultete buvo įkurta skaičiavim o laboratorija, kuri tu rėjo vieną elektroninę skaičiavim o m ašiną (ESM) ,,Minsk-14''. 1971 m. la bo rato rija perorganizuota į skaičiavim o centrą, kuriam e ja u buvo 2 ,,Minsk-22'' ir viena „Minsk-32" tipo ESM. 1975 m. pradėta eksploatuoti ketv irto ji ESM (,,ES-1020"). 1964— 1969 m. skaičiavim o laboratorijai v a dovavo I. Uždavinys, 1969— 1976 m. skaičiavim o centro m oksliniu v a dovu buvo doc. A. N agelė, o nuo 1976 m.— doc. F. M išeikis. Skaičiavi mo centre susiform avo k eturi skyriai: 1. Technikinis skyrius, kurį sudaro ESM ir perforavim o įrenginių aptarnavim o grupės bei skaičiavim o tech nikos laboratorija. Skyrius prižiūri skaičiavim o m ašinas ir kitą a p a ra tūrą, tobulina bei pritaiko nestandartinius išorinius įrenginius. Be to, skyriaus inžinieriai nagrinėja akustinių signalų klasifikavim o bei atp a žinimo problem as, autom atizuoja fizikinių procesų tyrim o darbus. 2. ESM eksploatacijos skyrius su priėmimo, kontrolės, išdavim o, infor m acijos perforavim o ir ESM eksploatavim o grupėm is. 3. A lgoritm ų ir program avim o skyrius, kurį sudaro inžinerinių-techninių uždavinių sprendim o bei autom atizuotų valdym o sistem ų (AVS) grupės ir autom a tizuotų inform acinių sistem ų (AIS) laboratorija. Skyriaus darbuotojai yra sukūrę ir įdiegę daug AVS posistem ių respublikos gam yklose bei aukš tosiose m okyklose. AIS laboratorija kuria šakinę AVS LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo m inisterijai. 4. Program avim o autom atiza vimo skyrius su m atem atinės statistikos, operacinių sistem ų ir m atem ati nės įrangos grupėm is. Skyrius kuria bei tobulina skaičiavim o m ašinų 1 1 Dėstytojų mokslinės kvalifikacijos nurodomos pagal turėtą ar įgytą tose pareigose paskutinį mokslinį vardą ir laipsnį. Be to, apie mokslo pedagoginį personalą žr. skyrių „Pagrindinė katedrų sudėtis“.
57
m atem atinę įrangą, ypač jos sistem inį program avim ą ir program ų pa ketus. Skaičiavim o centro skyrių darbas y ra susijęs su universiteto m oky mo proceso organizavim u bei m okslinių darbų atlikim u. K valifikuoti skaičiavimo centro darbuotojai padeda to je srity je dirbantiem s parinkti, pritaikyti ir naudotis m atem atiniais tyrim ų m etodais, realizuojam ais ESM. Ypatingas dėm esys centre y ra skiriam as tikim ybinių, optim iza vimo, diferencialinių lygčių ir skaitinių m etodų taikym am s bei įvairios prigimties procesų tyrim ų autom atizavim ui. 1678 m. skaičiavim o centre dirbo 53 m atem atikai, 27 fizikai inžinie riai ir 37 techninio personalo nariai — iš viso 117 darbuotojų (iš jų 7 su moksliniais laipsniais). M atem atikos fakultetas vaidina pagrindinį vaidm enį rengiant m ate matikų kadrus respublikai. Fakulteto didėjim ą pirm iausia nulėm ė įvai rių m atem atikos šakų fundam entalių m okslinių darbų plėtotė katedrose, tyrim o m etodų kituose m oksluose m atem atizavim as, gam ybos organiza vimo bei įvairių sistem ų valdym o poreikiai (1966— 1968 m. fakultetas išleido taip pat tris m echanikos specialybės laidas). Iškilus m atem atikos metodų taikym o ir efektyvaus ESM panaudojim o reikm ėm s, be m ate matikos specialybės, 1970 m. pradėta rengti taikom osios m atem atikos specialistus. Pastaruoju m etu į pirm ą kursą priim am a: m atem atikos spe cialybės dieninį skyrių — 175, į neakivaizdinį — 25 ir į taikom osios m a tem atikos dieninį skyrių — 100 studentų. M atem atikos specialybės studentai studijuoja tokias bendrąsias dis ciplinas: m atem atinę analizę, algebrą, analizinę geom etriją, m atem atinę logiką, diferencialines bei m atem atinės fizikos lygtis, funkcionalinę an a lizę ir integralines lygtis, diferencialinę geom etriją, topologiją, kom plek sinio kintam ojo funkcijų teoriją, tikim ybių teo riją ir m atem atinę statistiką, skaičiavim o metodus, operacijų tyrim ą, optim izavim o m eto dus, skaičiavim o m ašinas ir program avim ą, autom atizuotas valdym o sis temas, teorinę m echaniką, fiziką, kai kuriuos gam tos m okslų skyrius ir kt. Taikomosios m atem atikos specialybės studentai studijuoja m atem a tinę analizę, algebrą ir analizinę geom etriją, m atem atinę logiką ir diskrečiąją m atem atiką, diferencialines ir m atem atinės fizikos lygtis, tik i mybių teo riją ir m atem atinę statistiką, optim izavim o m etodus, operacijų tyrimą, skaičiavim o m etodus, ESM ir program avim ą, autom atizuotas v a l dymo sistemas ir fiziką. Be išvardytų bendrųjų disciplinų, abiejų specialybių studentam s skaitomi specialieji kursai, iorm uojantys siauresnes specialistų kryptis. M atem atikos specialybėje y ra 6 specializacijos: algebra ir skaičių teo rija, geom etrija ir topologija, tikim ybių teorija ir m atem atinė statistika, 58
diferencialinės lygtys ir jų taikym ai, funkcijų teorija, skaičiavim o m a tem atika. Taikom osios m atem atikos specialybės planuose daugiau laiko ir dė mesio skiriam a m atem atinių m etodų taikym ų studijavim ui, skaičiavim o kom pleksų m atem atinei įrangai bei sistem iniam program avim ui. Šios specialybės studentai skirstosi į tris specializacijas: ESM m atem atinė įranga, AVS m atem atinė įranga, skaičiavim o technikos taikym as. Visi studentai atlieka m okom ąją p raktiką fakulteto skaičiavim o cent re, o gam ybinę ir pedagoginę praktikas dažniausiai būsim ose darbo vietėse. Daugum a jau n ų jų specialistų nueina į respublikos aukštąsias m okyk las, M okslų A kadem ijos ir žinybinius m okslinio tyrim o institutus, skai čiavim o centrus, konstravim o biurus bei laboratorijas, planavim o ir valdym o įstaigas, gamyklas, taikančias m atem atinius m etodus gam ybos organizavim ui, tyrim ui bei technologinių procesų valdym ui. Dirba m a te m a tik o j specialybės absolventai ir vidurinių m okyklų m okytojais bei specialiųjų vidurinių m okyklų dėstytojais.
FIZIKOS FAKULTETAS Tuoj po karo fizikos katedros įėjo į besiform uojantį ben d rą Fizikos ir m atem atikos fakultetą. 1965 m., reorganizuojant fakultetą, buvo su darytas atskiras Fizikos fakultetas. Šio fakulteto dekanu 1965— 1968 m. dirbo fiz.— mat. m. k. J. Slavėnas, nuo 1968 m.— doc. V. K ybartas. Iš p ra džių susiorganizavo trys fizikos katedros. Tai teorinės fizikos katedra (ved.: 1944— 1971 m. prof. A. Jucys, nuo 1971 m. prof. A. R. Bandzaitis), bendrosios fizikos, nuo 1962 m. bendrosios fizikos ir spektroskopijos k a tedra (ved.: 1944— 1945 m. prof. A. Žvironas, 1945— 1960 m. doc. H. Horodničius, 1960— 1976 m. doc. H. Jonaitis, nuo 1976 m. fiz.—mat. m. k. L. Kimtys), eksperim entinės fizikos katedra (ved.: 1944— 1960 m. prof. P. Brazdžiūnas). Pastaroji 1960 m. buvo p ertv ark y ta į dvi: radiofizikos (ved.: 1960— 1970 m. prof. P. Brazdžiūnas, nuo 1970 m. doc. V. Kybartas) ir puslaidininkių fizikos katedras (ved.: 1960—1977 m. prof. J. Viščakas, nuo 1977 m. doc. V. J. Vaitkus). 1970 m. įkurta elektronikos, nuo 1974 m. kietojo kūno elektronikos katedra (ved.: 1970— 1973 m. prof. P. Brazdžiūnas, 1973— 1974 m. doc. B. A leksiejūnas, nuo 1974 m. prof. E. M ontrimas). Visą laiką veikia astronom ijos, nuo 1973 m. astronom ijos ir kvantinės elektronikos katedra (ved.: 1944— 1952 m. ir 1956— 1969 m. prof. P. Slavėnas, 1952— 1956 m. doc. B. V oronkovas, 1970— 1971 m. fiz.—mat. m. k. V. N orkūnas, 1972— 1978 m. doc. A. M isiūkas-M isiūnas, 59
nuo 1978 m. doc. A. P. Piskarskas). Fakultete yra 5 bendrosios ir kelioli ka specialiųjų laboratorijų su šiuolaikine technika. Fizikos fakultete veikia tiktai dieninis skyrius. P astaruoju m etu į fakultetą priim am i 125 studentai. Busimieji fizikai studijuoja šias spe cialiąsias disciplinas: m atem atinę analizę, diferencialines lygtis, analizi nę geom etriją ir aukštąją algebrą, vektorinę ir tenzorinę analizes, tik i m ybių teoriją, b en d rąją fiziką, kurią sudaro m echanikos, m olekulinės fizikos, elektros ir m agnetizm o, atom inės fizikos bei branduolio fizikos kursai, teorinę fiziką, kurią sudaro m atem atinės fizikos m etodai, teorinė m echanika, elektrodinam ika, kvantinė m echanika ir term odinam ika bei statistinė fizika. Prie ben d rų jų disciplinų priklauso radioelektronikos pagrindai ir astronom ija. A nkstesniais m etais fizikai buvo rengiam i dviejų profilių — pedago ginio ir gam ybinio, o nuo 1974 m. visi fizikai rengiam i pagal vienodą mokymo pianą. Gavę m atem atikos ir fizikos bendruosius pagrindus, to liau jie gilinasi į įvairias fizikos sritis. K iekviena katedra tu ri speciali zaciją, taigi, jų yra šešios: teorinė fizika, radiofizika, puslaidininkių fizi ka, kietojo kūno fizika, optika ir spektroskopija bei kvantinė elektroni ka. Fakultete rengiam i ir astrofizikos specializacijos studentai, tačiau jų nedaug (3—5 studentai), jie specializuojasi pagal individualius planus. Visos specializacijos y ra šiuolaikinės, svarbios tiek m okslui, tiek ir praktikai. Šiandien pusė visų fizikų n ag rinėja kietojo kūno (iš jų ir pus laidininkių) fizikos klausimus. Pagrindiniai tyrim o m etodai susiję su radiofizika. Spektroskopiniai m etodai, nors ir laikom i klasikiniais, tačiau m ikroobjektus bei tolim us visatos kūnus ir šiandien tegalim e tirti spekt riniais m etodais. Vis plačiau taikom a kvantinė elektronika. Fakultetas rengia ir lazerinės fizikos specialistus. Tai jauniausia ir labai perspektyvi specializacija. Be teorinių disciplinų, fizikos specialybės studentai daug laiko p ra leidžia laboratorijose. Laboratorijų krūvis sudaro didesnę studijų, skir tų specialybės disciplinoms, dalį. Ja u seniai fakulteto kursiniai ir diplo miniai darbai yra m okslo tiriam ojo pobūdžio. Praktiką fizikai atlieka m okslinėse įstaigose, aukštosiose m okyklose, gamyklose, o kai kurie ir užsienyje — Prahos Karlo universitete (ČSSR), Liublino Kiuri-Sklodovskos universitete (LLR) bei M agdeburgo au k što jo je technikos m okykloje (VDR). M ūsų fakultete praktiką atlieka, he m inėtų aukštųjų m okyklų studentų, dar ir Krokuvos bei Greifsvaldo universitetų studentai. A tliekam a praktika ir m okyklose. Trys fakulteto problem ines laboratorijos — puslaidininkių fizikos, m olekulinės akustikos, atom inės ir m olekulinės spektroskopijos bei ast ronom ijos observatorija — taip pat padeda rengti studentus fizikus. La60
boratoriįose studentai atlieka gam ybinę praktiką, kai kurie jų, v ad o v au jam i lab oratorijų darbuotojų, čia rengia kursinius, diplom inius darbus. Baigę fizikai dažniausiai dirba mokslo tiriam osiose įstaigose. Pasta raisiais m etais į LTSR M A institutus nueina vidutiniškai 12— 15% absolventų, į aukštąsias m o k y k la s— 15—20%, į tiriam ąsias gam ybines įstaigas — 30—40%, o pedagoginio darbo dirbti — 25—30%. CHEMIJOS FAKULTETAS Chem ijos fakultetas susikūrė iš buvusio M atem atikos—gam tos fakul teto chem ijos skyriaus tik atnaujinus universiteto darbą po karo. Fa kulteto dekanu 1945— 1946 m. buvo doc. K. Daukšas, 1946— 1950 m.— doc. V. Kaikaris, 1950— 1954 m. nedidelis C hem ijos fakultetas etatinio' dekano n eturėjo ir 1950— 1952 m. buvo globojam as Fizikos ir m atem ati kos fakulteto dekano, o 1952— 1954 m.— Gamtos fakulteto dekano.. 1954— 1956 m. Chem ijos fakulteto dekanu buvo doc. V. Paševič, 1956— 1959 m.— doc. J, Kudaba, 1959— 1961 m.— doc. L. Jasinskas, 1951 — 1964 m.— chem. m. k. L. Sim anavičius, 1964— 1977 m.— doc. E. Ram a nauskas, nuo 1977 m.— doc. A. Levinskas. F akultete veikia 5 katedros. Tai neorganinės chem ijos, nuo 1976 m., neorganinės ir analizinės chem ijos katedra (ved. nuo 1944 m. prof.. K. Daukšas), organinės chem ijos katedra (ved.: 1944— 1945 m. J. AcusA cukas, 1946— 1976 m. doc. L. Jasinskas, nuo 1976 m. prof. V. Dauk šas), fizikinės chem ijos kated ra (ved.: 1944— 1950 m. prof. J. M atulis, 1950— 1956 m. doc. E. Griškun, nuo 1956 m. prof. V. Kaikaris). N eor ganinės ir organinės chem ijos technologijos, nuo 1949 m. technikinės chem ijos k atedra 1953— 1956 m. buvo sujungta su organinės chem ijos, 1956— 1960 m.— su bendrosios chem ijos katedra, nuo 1960 m. vėl k aip atskira chem inės technologijos, nuo 1971 m.) — polim erų chem ijos k ated ra (ved.: 1944— 1953 m. ir 1960— 1967 m. doc. J. Kudaba, 1967— 1978 m. doc. G. Bajoras, nuo 1978 m.— doc. L. Radžiūnas). Visą laiką veikia bendrosios chem ijos k ated ra (ved.: 1945— 1956 m. doc. V. Kaikaris, 1956— 1960 m. doc. J. Kudaba, 1960— 1970 m. doc. R. E. Pajėda, nuo 1970 m. doc. L. N aruškevičius). Prie katedrų veikia 12 laboratorijų. Pokario m etais buvęs nedidelis fakultetas vėliau sm arkiai padidėjo. V eikia tik dieninis skyrius. Be visą laiką esančios chem ijos specialy bės, čia 1959— 1967 m. dar buvo rengiam i chem inės technologijos, 1961— 1971 m.— biochem ijos, 1965— 1971 m.— pagrindinės organinės ir naftos chem ijos sintezės technologijos specialybių kadrai. Nuo 1972 m.. išleidžiam i gam tinių junginių chemijos, stam biam olekulinių junginių chem ijos specialistai. P astaruoju m etu į fakultetą priim am a po 75 stu 61
dentus. Chem ikai studijuoja šias specialybės disciplinas: neorganinę, organinę analizinę, kvantinę, fizikinę, koloidų, polim erų chem ijos, kris talo chem iją, m edžiagų sandarą, aukštąją m atem atiką, fiziką, teorinę fiziką, skaičiavim o m ašinas ir program avim ą, chem inę technologiją ir technologinių procesų m odeliavim ą ir kt. Chem ijos specialybės studentai skirstom i į 3 specializacijas — an a lizinės chem ijos, organinės chem ijos, elektrochem ijos. Prie organinės chem ijos katedros nuo 1960 m. veikia problem inės vaistų sintezės ir tyrim o laboratorijos chem ikų grupė, kuriai visą laiką v a d o v au ja V. Daukšas. Praktiką studentai atlieka m okslinėse įstaigose — M okslų A kadem i jos institutuose, konstravim o biuruose, stam biausiose ir naujausiose p ra m onės įm onėse — K ėdainių chem ijos gam ykloje, Jonavos azotinių trąšų gam ykloje, N aujosios A km enės cem ento gam ykloje ir daugelyje kitų. A bsolventai eina dirbti į m okslinio tyrim o institutus, aukštąsias m o kyklas, konstravim o biurus ir įvairias respublikos gamyklas.
GAMTOS FAKULTETAS A tskiras Gamtos fakultetas susikūrė tik po karo iš buvusio M atem a tik o s—gam tos fakulteto biologijos, geologijos ir geografijos skyrių. Fa kulteto dekanu 1944— 1946 m. dirbo prof. J. Dagys, 1946— 1963 m.— doc. V. Chomskis, 1963— 1968 m.— doc. Č. Kudaba, 1968— 1970 m.— prof. S. Jankauskas, nuo 1970 m.— doc. R. Tarvydas. K uriantis fakultetui, v e i kė gana daug m ažų katedrų, kurios vėliau buvo jungiam os, reorganizuo jam os, taip pat buvo kuriam os ir naujos katedros. Iš pradžių dirbo šešios biologinio profilio katedros. Be didesnių orga nizacinių pakitim ų, visą laiką veikia augalų anatom ijos ir fiziologijos, nuo 1972 m. augalų fiziologijos ir m ikrobiologijos katedra (ved.: 1944— 1948 ir 1953— 1975 m. prof. J. Dagys, 1948— 1953 m. ir nuo 1975 m.— prof. P. Bluzmanas). Iš pradžių buvusi nedidelė aukštesniųjų augalų sis tem atikos katedra (ved.: 1944— 1948 m. prof. P. Snarskis, 1949— 1952 m.— M. Ivanauskienė) ir žem esniųjų augalų sistem atikos katedra (ved. prof. A. M inkevičius) 1952 m. buvo sujungtos į vieną — botanikos katedrą, kuri 1972 m. transform avosi į botanikos ir genetikos katedrą (ved.: 1952— 1972 m. prof. A. M inkevičius, nuo 1972 m.— doc. V. P. Rančelis). V eikė trys nedidelės — bendrosios biologijos (ved. M. Valius), stuburinių zoologijos (ved. prof. T. Ivanauskas) ir bestubu rių zoologijos (ved. prof. S. Jankauskas) — katedros. 1948 m. bendrosios biologijos k atedra buvo prijungta prie stuburinių zoologijos katedros, o 1953 m. stuburinių zoologijos ir bestuburių zoologijos katedros su 62
jungtos į vieną — zoologijos kated rą (ved.: 1953— 1977 m. prof. S. J a n kauskas, nuo 1977 m.— A. M ačionis). 1948 m. buvo įkurta darvinizm o ir genetikos k atedra (ved. prof. P. Snarskis). Tačiau šią m ažą k a te d rą 1963 m. teko panaikinti, o jo je dirbusius asm enis bei dėstom us dalykus perkelti į kitas katedras. V ystantis naujom s m okslo šakom s — bioche m ijai ir biofizikai, Gamtos fakultete 1962 m. buvo įkurta biochem ijos ir biofizikos katedra. 1963— 1972 m. jo je veikė ir genetikų grupė; k a ted ra tuom et vadinosi biochem ijos, biofizikos ir genetikos. V ėliau, m i nėtą grupę perkėlus į botanikos katedrą, grąžintas ankstesnis biochem i jos ir biofizikos katedros pavadinim as (ved.: 1962— 1968 m. doc. A. M alachovskis, 1969— 1971 m.— biol. m. k. A. Glemža, nuo 1971 m.— doc. B. Juodka). Gana ilgai veikė tokios geologinio profilio katedros: geologijos (ved. 1944— 1963 m. prof. J. Dalinkevičius) ir m ineralogijos (ved.: 1944—■ 1960 m. prof. M. Kaveckis, 1960— 1963 m.— doc. S. Žeiba). 1963 m. įsteigus hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos specialybę, m ineralo gijos k atedra buvo reorganizuota į geologijos ir m ineralogijos kated rą (ved.: 1963— 1975 m. S. 2eiba, nuo 1975 m.— prof. J. Paškevičius), o geologijos kated ra — į hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos k ated rą (ved.: 1963— 1968 m. doc. A. K ondratas, nuo 1968 m.— doc. R. T ar vydas). K uriantis fakultetui, buvo trys geografinio profilio katedros, Dvi iš jų nedidelės — fizinės geografijos (ved. prof. K. Bieliukas) ir k a rto g ra fijos (ved. doc. V. Chomskis) katedros — 1952 m. buvo sujungtos į v ie ną fizinės geografijos ir kartografijos katedrą (ved.: 1952— 1968 m. prof. V. Chomskis, nuo 1968 m.— prof. A. Basalykas). T rečioji — tai m eteo rologijos ir klim atologijos (nuo 1961 m. hidrologijos ir klim atologijos) k atedra (ved.: 1944— 1953 m. prof. K. Sleževičius, 1953— 1960 m.— doc. B. Styra, 1960— 1973 m.— doc. E. Červinskas, 1973— 1978 m.— doc. A. Barisas, nuo 1978 m.— prof. Č. Kudaba). Prie katedrų y ra 20 m okym o laboratorijų. Fakultetas visą laiką rengia biologus ir geografus. Iki septintojo de šim tmečio vidurio buvo rengiam i bendro profilio geologai, nuo 1963 m.— hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos specialistai. 1967— 1972 m. buvo išleistos 6 laidos biofizikų. P astaruoju m etu į Gamtos fakultetą priim am a: į biologijos dieninį skyrių — 60, į neakivaizdinį skyrių — 50, į hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos dieninį sky r i ų — 30, į geografijos dieninį skyrių — 25 studentai. Be ben d rų jų dalykų, biologai studijuoja tokias specialiąsias discip linas: aukštąją m atem atiką, m atem atinius m etodus biologijoje, fiziką, biofiziką, neorganinę ir analitinę, organinę, fizikinę ir koloidų chem iją, biochem iją, botaniką, zoologiją, žmogaus anatom iją, žmogaus ir gyvulių 63
fiziologiją, augalų fiziologiją, individualaus vystym osi biologiją, geneti ką, bendrąją citologiją ir histologijos pagrindus, ekologiją, darvinizm ą ir evoliucijos istoriją, m ikrobiologiją ir virusologiją ir kt. Biologai pram ečiui skirstosi į tokias specializacijas: botanikos, genetikos, augalų fi ziologijos, m ikrobiologijos, zoologijos, hidrobiologijos-ichtiologijos, bio fizikos. Busimieji specialistai praktiką atlieka Lietuvos TSR MA institutuose ir Įvairiose gam ybinėse organizacijose. Nemaža studentų praktikuojasi biologinių katedrų m okslinėse ekspedicijose, pačiose katedrose. Baigu sieji dirba liaudies švietim o sistem oje ir įvairiose respublikos gam ybi nėse organizacijose, o kai kurie jų — m okslo tiriam ąjį darbą LTSR M A ir ŽŪM institutuose. H idrogeologijos ir inžinerinės geologijos specialybės discip lin o s—■ aukštoji m atematika, m atem atinė statistika, skaičiavim o m ašinos ir pro gramavimas, fizika, bendroji, fizikinė ir koloidų chem ija, bendroji, isto rinė, struktūrinė, inžinerinė geologija, m ineralogija, kristalografija, petrografija, litologija, geochem ija, geom orfologija, TSRS geologija, pa leontologija, topografija, kartografija ir aerofotonuotrauka, geotektonika, hidrogeologija, geologinės paieškos, geofiziniai paieškų m etodai, naudingų iškasenų geologija, gruntotyra, gruntų m echanika, TSRS hid rogeologija ir kt. H idrogeologijos ir inžinerinės geologijos specialybės studentai p ir m ąją mokomąją p raktiką atlieka respublikoje, a n trą ją — Kryme. A tlikti pirmosios gamybinės geologinės praktikos studentai siunčiam i į TSRS pagrindines geologines organizacijas. Priešdiplom inė praktika būna Pa baltijo respublikose; čia daugiausia dirba ir baigusieji, nors kartais iš vyksta jie ir į kitas šalies geologines organizacijas. Geografai studijuoja: aukštąją m atem atiką su m atem atinės statistikos pagrindais, fiziką ir geofiziką, chem iją, astronom iją, ben d rąją fizinę geo grafiją, geologiją, topografiją su geodezija, hidrologiją, TSRS ir užsienio šalių fizinę bei ekonom inę geografiją, gyventojų geografiją, k artografi ją, biogeografiją, geom orfologiją, m eteorologiją ir klim atologiją, dirv o tyrą ir dirvožemių geografiją, aerokosm inių tyrim ų m etodus, lauko geografinių tyrim ų m etodiką, gam tinių išteklių panaudojim ą bei gamtos apsaugą ir kt. Geografijos specialybės studentai iki 1975 m. pram ečiui skirstėsi į tokias specializacijas: geom orfologijos, kartografijos, sausum os hidrolo gijos, m eteorologijos ir klim atologijos. N uo 1976 m. vietoj geom orfolo gijos specializacijos įvesta landšaftotyros, o vietoj kartografijos — eko nom inės geografijos specializacija. Geografai praktiką atlieka universiteto organizuojam ose ekspedicijo se, MA Geografijos skyriaus ekspedicijose, ŽŪM Žem ėtvarkos p ro jek ta 64
vimo institute, hidrom eteorologinės tarnybos įstaigose, universiteto k ar tografijos laboratorijoje ir kitur. Be to, organizuojam os gam ybinės eks kursijos į Kaukazą ir į kitas žym esnes TSRS vietas. Baigusieji išeina dirbti į respublikos liaudies švietim o sistemą, į M okslų A kadem ijos institutus, ŽŪM Ž em ėtvarkos projektavim o institutą, hidrom eteorologinės tarnybos įstaigas, dirvožem ių tyrim ų p a rtiją ir kitas gam ybines bei mokslo tiriam ąsias organizacijas. Fakultete yra du m okom ieji m uziejai: geologijos ir m ineralogijos bei zoologijos. Geologijos ir m ineralogijos m uziejuje per pastaruosius de šim tm ečius sukaupta kelios dešim tys tūkstančių įvairių kraštų uolienų, m ineralų ir paleontologijos eksponatų. M uziejų kuriant ir turtinant, daug padėjo prof. M. Kaveckis, prof. J. Dalinkevičius, kiti fakulteto dėstyto jai bei studentai. Zoologijos m uziejus turi sukaupęs daug visų žem ynų gyvūnijos eksponatų. Ypač turtingi evoliucijos, paukščių, vabzdžių, graužikų ir kiti skyriai. Dalis eksponatų įsigyta prof. T. Ivanausko dėka. M uziejai yra gera m okom ojo darbo bazė; jie padeda populiarinti gam tos mokslus. Po karo ne tik atkurtas, bet ir labai padidėjęs Botanikos sodas dabar užima 7,5 ha, jam e yra apie 3000 augalų rūšių ir veislių; tai pirm iausia prof. A. M inkevičiaus ir kitų fakulteto darbuotojų nuopel nas. Botanikos sodas aktyviai dalyvauja parodose, įvairiose dek o raty v i nės gėlininkystės konferencijose. K iekvienais m etais jis išleidžia sėklų katalogą, palaiko plačius ryšius su kitais m ūsų šalies ir užsienio b otani kos sodais. Šiuo m etu universitetas K airėnuose, netoli Studentų m ieste lio, kuria naują stam bų 150 ha botanikos sodą su eksperim entine m oky mo baze. MEDICINOS FAKULTETAS
~
Pokario metais, kai Kaune veikė tik M edicinos fakultetas, V ilniaus universiteto M edicinos fakultete buvo rengiam i trijų specialybių m edi kai: gydom osios medicinos, stom atologijos ir farm acijos. Čia studijavo daugiau kaip tūkstantis studentų. Tačiau 1950 m. pabaigoje reo rg an iza vus Kauno universitetą ir sukūrus M edicinos institutą, ten buvo kon centruojam os visos m edicinos specialybės. Farm acininkų ir stom atologų rengim as V ilniuje buvo nutrauktas, palikus sostinėje tik pagrindinę spe cialybę — gydom ąją m ediciną. Studentų fakultete sum ažėjo daugiau kaip per pusę. Vėliau, šeštojo dešim tm ečio pabaigoje ir septintajam e dešim t m etyje, fakultete vėl pradėta rengti ir kitų specialybių m edikus. 1959 m. vakariniam e skyriuje buvo atidaryta pediatrijos specialybė, k u r v id u rinio m edicinos personalo darbuotojai galėjo studijuoti, neatsitraukdam i nuo darbo. Tris kursus baigę vakariniam e skyriuje, studentai buvo p e r keliam i į dieninį skyrių ir ten m okėsi jau nedirbdam i. Nuo 1964 m. 3. Vilniaus un iv er s it e to istorija, t. III
65
vakarinis m okym as nehepraktikuojam as, ir pediatrai rengiam i staciona re. 1962 m. dieniniam e skyriuje atidaryta sanitarijos ir higienos specia lybė. Specialistų rengim o pakitim ai ir laipsniškas sm ulkių k ated rų p rak ti kos atsisakym as nulėm ė katedrų skaičiaus m ažėjim ą; pirm aisiais a n tra i siais pokario m etais jų buvo daug (28). Labai mažos katedros buvo sujungiam os, stam binam os, kai kurios visiškai panaikinam os. Šeštajam e dešim tm etyje kated rų sum ažėjo iki 12. Vėliau, padaugėjus m edikų spe cialybių ir atsiradus naujom s m okslų šakoms, kai kurios katedros vėl buvo skaldom os, reorganizuojam os, steigiam os naujos. 1977/78 m. m. fakultete buvo 16 katedrų. Fakulteto dekanu 1944— 1951 m. buvo prof. J. Kairiūkštis, 1951— 1952 m.— doc. I. Bujakas, 1952— 1955 m.— doc, V. Iljinas, 1965—• 1968 m.— doc. E. N ekrašas, 1956— 1965 m. ir nuo 1968 m. prof. S. Pa vijom s. F akultete iš pradžių veikė atskiros anatom ijos (ved.: iki 1948 m. J. M arkulis, nuo 1948 m.— S. Pavilonis) bei histologijos ir em briologijos (ved.: iki 1948 m. prof. P. B. Šivickis, nuo 1948 m.— prof. B. Abraitis) katedros. 1949 m. jos buvo sujungtos į vieną — anatom ijos, histologijos ir em briologijos kated rą (ved. prof. S. Pavilonis). Buvusios mažos patologinės anatom ijos (ved. J. Rimšelis) ir teism o m edicinos katedros (ved. iki 1946 m. S. V irkutis, nuo 1946 m.— S. Pa vilonis) 1947 m. buvo sujungtos į vieną patologinės anatom ijos katedrą (ved. J. Rimšelis). Taip pat veikė patologinės fiziologijos katedra (ved. doc. B. Penkauskas). 1951 m. patologinės anatom ijos ir patologinės fizio logijos katedros buvo sujungtos į vieną patologinės fiziologijos ir pa tologinės anatom ijos k atedrą (ved. doc. B. Penkauskas). Buvusi taip pat atskira fiziologijos k atedra (ved. prof. J. Šopauskas) 1953 m. buvo su ju n g ta su patologinės fiziologijos ir patologinės anatom ijos katedra ir pavadinta fiziologijos ir patologinės anatom ijos katedra (ved.: 1953— 1960 m. doc. B. Penkauskas, 1960— 1961 m.— J. Jurša, 1961— 1965 m.— J. V. Gutauskas, 1965— 1967 m.— doc. S. Keblas). 1967 m. ši katedra reorganizuota į dvi: fiziologijos ir biochem ijos katedrą (ved. prof. D. M ikalauskaitė) bei patologinės fiziologijos ir patologinės anatom ijos katedrą (ved.: 1967— 1977 m. doc. S. Keblas, nuo 1977 m.— prof. J. M ar kulis). Kurį laiką veikusios m ikrobiologijos (ved. prof. V. Girdzijauskas) ir biologinės chem ijos (ved. nuo 1947 m. E. Gineitienė) katedros 1951 m. sujungtos į vieną m ikrobiologijos ir biochem ijos kated rą (ved. prof. V. Girdzijauskas). Farm akologijos katedra (ved.: 1944— 1948 m. prof. J. Kairiūkštis, 1948— 1952 m.— H. Polukordas), nustojus rengti farmakologus, 1952 m. buvo panaikinta, o farm akologijos kursas priskirtas 66
iš pradžių prie bendrosios chirurgijos ir topografinės anatom ijos, o nuo 1956 m.— prie m ikrobiologijos ir biochem ijos katedros; 1964 m. ši ka tedra pavadinta farm akologijos ir m ikrobiologijos kated ra (ved.: iki 1963 m. prof. V. Girdzijauskas, nuo 1963 m.— prof. H. Polukordas). Visą laiką veikia higienos k atedra (ved.: 1945— 1962 m. doc. I. Bujakas, nuo 1962 m.— prof. V. Kviklys), vidaus ligų propedeutikos k a te d ra (ved.: 1944— 1970 m. prof. M. M arcinkevičius, nuo 1970 m.— prof. M. K rikštopaitis), fakultetinės terapijos katedra (ved.: 1944— 1957 m. prof. J. Kairiūkštis, 1957— 1966 m.— doc. J. M isiūra, 1966— 1977 m.— doc. E. N ekrašas, nuo 1977 m.— doc. V. Jonaitis), hospitalinės terapijos katedra (ved. nuo 1951 m. prof. L. Laucevičius). N edidelės bendrosios chirurgijos (ved. Pr. N orkūnas) ir operacinės chirurgijos bei topografinės anatom ijos (ved. B. Zacharinas) katedros 1949 m. buvo sujungtos į vieną bendrosios chirurgijos ir topografinės anatom ijos katedrą; nuo 1970 m. ji vadinasi bendrosios chirurgijos ir anesteziologijos katedra (ved.: 1949— 1956 m. doc. Pr. N orkūnas, nuo 1956 m.— prof. A. M arcinkevičius). V eikia fakultetinės chirurgijos k a ted ra (ved.: 1944— 1972 m. doc. K. Katilius, nuo 1972 m.— prof. A. Sučila), hospitalinės chirurgijos k atedra (ved.: 1945— 1947 m. prof. S. Ba naitis, 1948— 1952 m.— prof. V. Korchovas, 1952— 1956 m.— prof. V. Šlapoberskis, nuo 1956 m.— prof. Pr. N orkūnas), akušerijos ir gine kologijos katedra (ved.: 1944— 1969 m. doc. V. Baronas, nuo 1969 m.— doc. P. Steponėnas), infekcinių ligų k atedra (iki 1947 m. infekcinių ligų kursas; katedros ved. nuo 1947 m. prof. P. Čibiras). V eikusioje nuo 1944 m. vaikų ligų kated ro je (ved. P. Baublys) y ra buvę gana didelių pakitim ų. 1954 m. ji buvo įjungta į vidaus ligų p ro pedeutikos katedrą, o 1956 m. vaikų ligų kursas perkeltas į infekcinių ligų katedrą. 1959 m., atidarius fakultete pediatrijos specialybę, vaikų ligų kursas sparčiai plėtėsi, ir 1966 m. iš jo vėl buvo įkurta v aik ų ligų katedra (ved.: 1966— 1973 m. prof. L. Steponaitienė, 1973— 1977 m.— prof. P. Šimulis, nuo 1977 m.— doc. A. Raugale). Panašų kelią nuėjo nervų ir psichinių ligų katedra. A tsikūrusi 1944 "m. (ved.: 1944— 1950 m. doc. N. indrašius, 1950— 1951 m.— doc. S. Šerševeras, nuo 1951 m.— S. Žiugždoj ji, kaip nedidelė katedra, 1953 m. buvo panaikinta. N ervų ir psichinių ligų kursas iš pradžių perkeltas į hospitalinės chirurgijos, o vėliau į fakultetinės terapijos katedrą. Išaugus krūviui ir kadram s, iš šio kurso 1967 m. vėl buvo sudaryta nervų ir psichinių ligų katedra (ved. proi. P. Visockas). Pokario m etais kurį laiką fakultete buvo dar keletas nedidelių k a tedrų, kurios, sum ažėjus specialybių ir katedras stam binant, vėliau nu stojo veikusios. Iš pradžių čia buvo terapinės stom atologijos (ved. A. Dam brauskaitė), ortodonto-protetinės stom atologijos (glob. S. Č epu 3*
67
lis), chirurginės stom atologijos (ved. S. Čepulis) katedros. 1947 m. šios trys katedros buvo sujungtos į vieną — terapinės ir chirurginės stom a tologijos k atedrą (ved. S. Čepulis). Taip pat veikė farm acinės chem ijos katedra (ved. E. Kanopka). Tos abi katedros panaikintos 1950 m., nusto jus V ilniaus universitete rengti stom atologus ir farm aceutus. M ažos ausų, nosies, gerklės ligų (ved. P. Pakonaitis) ir akių ligų (ved. M. H orodničienė) katedros 1949 m. sujungiam os į vieną — ausų, nosies, gerklės ir akių ligų katedrą (ved, P. Pakonaitis). 1953 m. ir ši dar labai nedidelė k atedra buvo p rijungta prie fakultetinės chirurgijos ka tedros, k u r susidarė ausų, nosies, gerklės ligų kursas (ved. P. Pakonaitis) ir akių ligų kursas (ved. M. H orodničienė). Nuo fakulteto susikūrim o veikė odos ir venerinių ligų k atedra (ved. A. Gulbinas). 1951 m. ši m aža k atedra buvo sujungta su vidaus ligų propedeutikos katedra. V iena iš vėliausiai susikūrusių katedrų — 1968 m. suorganizuota ren t genologijos ir ftiziatrijos katedra (ved. nuo 1969 m. prof. K. Am brozaitis). 1977 m. ši k atedra perkelta į G ydytojų tobulinim osi fakultetą. M edi cinos fakultetui nuo 1965 m. priklauso visų specialybių studentam s dėstanti fizinio auklėjim o katedra, kuri veikia nuo pokario m etų (ved.: 1952— 1956 m. G. Babkinas, 1956— 1961 m.— V. O strauskas, 1961— 1965 m.— doc. V. Dzenis, 1965— 1975 m.— biol. m. k. P. Urbonas, nuo 1975 m.— LTSR nusipelnąs kūno kultūros ir sporto veikėjas V. Bimba). P astaruoju m etu į M edicinos fakulteto (yra tik dieninis skyrius) gy domosios m edicinos specialybę priim am a 50 studentų, į pediatrijos — 60, į higienos, sanitarijos ir epidem iologijos — 30. M edikai studijuoja labai daug specialybės dalykų: fiziką, chem iją, biologiją, anatom iją, fiziologi ją, histologiją ir em briologiją, m ikrobiologiją, farm akologiją, patologinę anatom iją, patologinę fiziologiją, higieną, rentgenologiją, vidaus ligų propedeutiką, fakultetinę ir hospitalinę terapiją, ftiziatriją, endokrinolo giją, infekcines, odos ir venerines, n ervų ir psichines ligas, bendrąją, operacinę fakultetinę, hospitalinę vaikų chirurgiją, vaikų ligas, ausų, no sies, gerklės, akių ligas, urologiją, traum atologiją, ir ortopediją, akuše riją ir ginekologiją, teism o m ediciną ir kt. Pediatrijos specialybės stu dentai dar studijuoja: vaikų ligų propedeutiką fakultetinę pediatriją, hospitalinę pediatriją, vaikų infekcines ligas ir kt. Higienos, sanitarijos ir epidem iologijos specialybės studentam s išplėstas higienos ir epidem io logijos dalykų ciklas — be bendrosios ir socialinės higienos, jie dar pla čiai studijuoja m itybos, kom unalinę, darbo, vaikų ir paauglių higieną, epidem iologiją ir kt. M okomasi, visose tose specialybėse 6 metus. Stu dentai m edikai aukštesniuosiuose kursuose dirba daugiausia ligoninėse, klinikose, laboratorijose. Fakulteto klinikinės katedros išsidėsčiusios 68
svarbiausiose V ilniaus m iesto gydym o įstaigose, o stam biausią bazę su daro m iesto klinikinė ligoninė, kur įsikūrusios akušerijos ir ginekologijos, vaikų ligų, hospitalinės terapijos, hospitalinės chirurgijos ir bendrosios chirurgijos katedros. R espublikinėje V ilniaus „R audonojo Kryžiaus" kli n ik in ėje ligoninėje y ra fakultetinės terapijos, fakultetinės chirurgijos, rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros. Kitos klinikinės katedros y ra išsiskirsčiusios po savo profilio gydym o įstaigas — V ilniaus I tary b in ėje klinikinėje ligoninėje, V ilniaus III klinikinėje ligoninėje, R espublikinėje V ilniaus psichiatrinėje ligoninėje, V ilniaus odos ir Veneros ligų dispan seryje, V ilniaus infekcinėje ligoninėje, R espublikiniam e tuberkuliozės dispanseryje. ISTORIJOS FAKULTETAS Fakultetas susidarė 1968 m., padalijus Istorijos ir filologijos fakultetą į Istorijos ir Filologijos fakultetus. Bendras Istorijos ir filologijos fa k u ltetas po karo išaugo iš buvusio prieš k arą H um anitarinių m okslų fakulteto. Studentų, pedagoginio personalo ir specialybių skaičium i Istorijos ir filologijos fakultetas buvo didžiausias universitete. 1944 m. šio fa kulteto dekanu trum pai dirbo prof. J. V abalas-G udaitis, 1945— 1946 m.—■ e. prof. p. K. Korsakas, 1946 m.— e. doc. p. A. Gučas, 1946— 1947 m.— V. Kostelnickis, 1947— 1956 m.— doc. E. M eškauskas, 1956— 1961 m.— doc. J. Palionis, 1961— 1966 m.— doc. A. Bendžius, 1966— 1968 m.— ped. m. k. K. Simaška. Padalijus fakultetą, Filologijos fakultetui atiteko filologijos specialis tų rengim as ir atitinkam os katedros, o Istorijos fakultetui — istorijos ir kitos specialybės (bibliotekininkystės, žurnalistikos, psichologijos) bei katedros. Istorijos fakulteto dekanu 1968— 1970 m. buvo doc. K. Simaš ka, 1970— 1976 m.— doc. K. Sinkevičius, nuo 1976 m.— doc. V. Lesčius. A tn aujinant universiteto darbą, pradėjo v eikti Lietuvos TSR istorijos katedra (ved.: 1944— 1945 m. prof. I. Jonynas, 1945— 1949 m.— prof. J. Žiugžda), kūrėsi TSRS tau tų istorijos katedra (ved.: 1944— 1945 m. B. Untulis, 1945— 1946 ir 1947— 1948 m.— prof. I. Jonynas, 1946— 1947 m. doc. A. M alkovas). 1949 m. abi šios katedros buvo sujungtos į vieną — TSRS istorijos katedrą (ved.: 1949— 1960 m. prof. J. Žiugžda, 1960— 1967 ir nuo 1969 m.— prof. A. Bendžius, 1967— 1969 m.— doc. A. Šidlauskas). Po karo neilgai buvo mažos m eno istorijos (ved. doc. P. Galaunė), etnografijos (ved. prof. J. Baldžius) ir archeologijos (ved. 1945— 1946 m. P. Kulikauskas) katedros. 1947 m. šios trys katedros buvo sujungtos | vieną — m uzeologijos k atedrą (ved. doc. P. Galaunė), o pastaroji 69
1949 m. pertv ark y ta į archeologijos ir etnografijos katedrą (ved: 1949—1952 ir 1962— 1966 m. doc. P. K ulikauskas, 1952— 1962 — doc. R. Kuli kauskienė). 1966 m. iš nedidelės archeologijos ir etnografijos katedros ir tų TSRS istorijos katedros dėstytojų, kurie skaitė Lietuvos TSR istorijos kursus, vėl buvo sudaryta Lietuvos TSR istorijos katedra (ved.: 1966— 1969 m. prof. J. Žiugžda, 1970— 1976 m.— doc. J. Dobrovolskas, nuo 1976 m.— doc. V. Lesčius). A tsikūrė ir plėtėsi visuotinės istorijos katedra (ved.: 1944— 1948 m. prof. L. K arsavinas, 1946— 1961 m.— doc. B. Dundulis, 1961— 1973 m.— doc. J. Galvydis, 1973— 1975 ir nuo 1978 m.— doc. R. Žiugžda, 1976—■ 1977 m.— ist. m. k. A. Bacys). Daugelį m etų istorikų priėm im o kontingentas dieniniam e skyriuje buvo viena akadem inė grupė ir tik kartais — dvi. Į pradėjusį veikti ne akivaizdinį skyrių buvo priim am a 25—50 studentų. Septintajam e ir aš tuntajam e dešim tm ečiuose priėm im o kontingentai stacionare padidėja. Dabar į dieninį skyrių priim am a 60, į neakivaizdinį — 50 studentų. Stu dentam s dėstom os tokios pagrindinės istorijos disciplinos: archeologijos pagrindai, etnografijos pagrindai, pirm ykštės visuom enės istorija, seno vės, vidurinių amžių, Europos ir A m erikos n a u jų jų ir n a u jau sių jų laikų, Azijos ir A frikos šalių, pietų ir v ak arų slavų istoriją; per tris kursus einam a TSRS istorija, Lietuvos TSR istorija; studijuojam a istoriografi ja, istorijos šaltinių mokslas, pagalbinės istorinės disciplinos, iš pradžių daugm až nuolat buvo TSRS istorijos, Lietuvos TSR istorijos ir visuotinės istorijos specializacijos, vėliau pradėta rengti dar ir archyvistus, eks kursijų vadovus; atnau jin ta archeologų, įvesta TSKP istorijos speciali zacija. Taigi dieniniam e skyriuje dabar y ra septynios specializacijos, neakivaizdiniam e — trys pirmosiom. Žem esniuose kursuose istoriKai atlieka archeologinę ir etnografinę praktiką (arba vieną iš jų). A rcheologinės praktikos studentai vyksta daugiausia į LTSR M A Istorijos instituto organizuojam as ekspedicijas kasinėti piliakalnių, kapinynų, pilių. Etnografinei praktikai organizuo jam os ekspedicijos į įvairias respublikos vietas rinkti m edžiagos apie gyventojų buitį, papročius, tradicijas, liaudies m eną ir 1.1. V ėliau a t liekam a darbo su m okiniais vasaros pionierių stovyklose praktika, a r chyvinė ir m uziejinė praktika respublikos archyvuose ir m uziejuose. A nksčiau istorikai archyvinės ir m uziejinės praktikos vykdavo į Le ningrado archyvus ir m uziejus. P astaruoju laiku dalis istorikų vasarą praktikos išvyksta į Krokuvos Jogailos universitetą (LLR). Paskutiniuo se kursuose studentai atlieka pedagoginę praktiką. Baigusieji istorijos specialybę vieni dirba m okytojais, kiti — m uzie juose, archyvuose, m okslinėse ir kitose įstaigose, aukštosiose m okyklose. 70
Sparčiai vystantis respublikos kultūriniam gyvenim ui, fakultete p ra dėta rengti visiškai n au jų specialybių kadrus. 1949 m. buvo atid ary ta žurnalistikos specialybė ir 1952 m. įsteigta žurnalistikos kated ra (ved.: 1952— 1960 m. J. Karosas, 1960— 1975 m.— doc. S. M akauskas, nuo 1975 m.— dcc. L. V. Žeimantas). Prie žurnalistikos katedros y ra poligrafijos laboratorija, m ašinraščio, periodikos, radijo ir televizijos kabinetai, k ated ra leidžia m okom ąjį laikraštį „U niversiteto žurnalistas". I žurnalistikos specialybę priim am a viena stacionaro grupė ir viena neakivaizdinio skyriaus. Busimieji žurnalistai skiria daug dėm esio k a l boms (lietuvių, rusų ir užsienio) ir studijuoja daugelį kitų filologinių dalykų: praktinę stilistiką, literatū rin į redagavim ą, literatūros teoriją, savo šalies ir užsienio literatūros istoriją, literatriros kritiką. Čia einam a žurnalistikos istorija, teo rija ir praktika, ekonom ikos pagrindai, liaudies ūkio planavim o m oksliniai pagrindai, propagandos m oksliniai pagrindai ir ideologinio darbo m etodai, partinė ir tarybinė statyba, šiuolaikinės techninės žurnalistikos priem onės ir kt. Žurnalistai p raktiką atlieka re s publikos laikraščių ir žurnalų redakcijose, Televizijos ir radijo kom ite te, Eitoje, t. y. ten, kur absolventai skiriam i dirbti. 1949 m. universitete pradėta rengti bibliotekininkystės ir b ibliogra fijos specialistus — priim ta grupė studentų į dieninį, 1953 m. pradėtas priėm im as ir į neakivaizdinį skyrių. Bibliotekininkų rengim as u n iv er sitete — gana retas reiškinys. Dažniausiai jie rengiam i kultūros insti tutuose. Todėl nelengva sudaryti tinkam ą bibliotekininkų m okym o pla ną. K uriantis visiškai naujai katedrai, teko ugdyti jos kadrus daugiausia iš baigiančių šią specialybę absolventų. B ibliotekininkystės (nuo 1969 m. ji vadinosi bibliotekininkystės ir m okslinės informacijos) k atedra buvo įsteigta 1952 m. (ved.: 1952—■ 1964 m. doc. L. V ladim irovas; 1964 m. jį išrinkus SNO bibliotekos N iu jo rk e direktorium i, katedros vedėju dirbo 1964— 1967 m. doc. V. Žukas, 1967— 1970 m.— doc. K. Sinkevičius; grįžęs iš N iujorko, 1970 m. doc. L. V ladim irovas vėl ėmė vadovauti katedrai), Padidėjus darbo apim čiai, 1973 m. ši katedra buvo padalyta į dvi: bibliotekininkystės k a tedrą (ved.: 1973— 1976 ir nuo 1979 m. doc. K. Sinkevičius, 1977—■ 1978 m.— doc. V. Urbonas) ir m okslinės inform acijos k ated rą (ved. doc. L. Vladim irovas). Sparčiai plečiantis bibliotekų tinklui ir jų darbui, didėjo priėm im o kontingentai. P astaruoju m etu į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę Istorijos fakultete priim am a 100 studentų į dieninį ir 5 0 —• i neakivaizdinį skyrių. Čia studijuojam os tokios disciplinos: biblioteki ninkystė, bendroji ir šakinė bibliografija, knygos ir bibliotekų istorija, įvadas į inform atiką, inform acinės paieškų sistemos, inform acinio ir 71
bibliotekinio darbo techninės priem onės, aukštoji m atem atika su tie sinio program avim o pagrindais ir kt. Bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės dieninio skyriaus studentai dalijasi į tokias specializacijas: a) darbui m asinėse bibliote kose, b) darbui vaikų ir m okyklų bibliotekose, c) darbui techninėse bibliotekose, d) darbui m okslinėse bibliotekose (čia y ra dar dvi k ry p t y s — visuom eninės politinės ir žemės ūkio literatūros). N eakivaizdi niam e skyriuje y ra trys pirm osios specializacijos. B ibliotekininkai p rak tiką daugiausia atlieka įvairiose respublikos bibliotekose, kuriose baigę ir dirba: stam biausiose V ilniaus ir Kauno bibliotekose — R espublikinėje bibliotekoje, R espublikinėje m okslinėje-techninėje bibliotekoje, LTSR MA C entrinėje bibliotekoje, R espublikinėje m okyklų bibliotekoje, aukštųjų m okyklų bibliotekose, m okslinės-techninės inform acijos ta r nyboje, taip pat ir Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Kapsuko ir kitose bibliotekose. Kai kuriais m etais bibliotekininkai praktikos vyko į stam biausias Leningrado ir M askvos bibliotekas. A tsikuriant fakultetui, iš pradžių buvo pedagogikos (ved. prof. J. Vabalas-Gudaitis) ir psichologijos (ved. A. Gučas) katedros, rengian čios pedagogikos ir psichologijos specialistus. Perkėlus šių specialistų rengim ą į V ilniaus valstybinį pedagoginį institutą, 1947 m. tos dvi m a žos katedros buvo sujungtos į vieną pedagogikos ir psichologijos k a ted rą (ved.: 1947— 1951 m. prof. J. V abalas-G udaitis, 1951— 1956 m.— doc. K. M itropolskis, 1956— 1971 m.— doc. A. Gučas). Išaugusi katedra 1971 m. buvo padalyta į pedagogikos (ved. doc. K. Simaška) ir psicho logijos katedras (ved.: 1971— 1975 m. prof. A. Gučas, nuo 1976 m.— doc. J. Lapė). Ilgą laiką pedagogikos ir psichologijos katedra dėstė tik kitų spe cialybių studentam s, daugiausia busim iesiem s m okytojam s. 1969 m. ji pradėjo rengti k artu ir psichologijos specialistus — priim am a viena akadem inė grupė. Šios specialybės studentam s dėstom a biologijos ir genetikos pagrindai, antropologija, anatom ija ir n ervų sistem os evoliu cija, žmogaus anatom ija ir fiziologija, aukštosios nervinės veiklos fizio logija. Studentai studijuoja įvairias psichologijos m okslo šakas: bend rąją, eksperim entinę, pedagoginę, darbo, inžinerinę, socialinę psicholo giją, psichologijos istoriją ir kt., susipažįsta su kibernetika, aukštąja m atem atika bei m atem atinių m etodų taikym u psichologijoje. Psichologai praktiką atlieka m okslinio tyrim o įstaigose, profesinio orientavim o kabinetuose, gamyklose, psichoneurologinėse ligoninėse, pedagoginėse m okyklose. Baigusieji eina dirbti į gam yklų darbo m oks linio organizavim o skyrius, konstruktorių biurus, m okslines įstaigas, profesinio orientavim o kabinetus, aukštąsias m okyklas ir kt. 72
FILOLOGIJOS FAKULTETAS Padalijus 1968 m. Istorijos ir filologijos fakultetą, prad ėjo veikti Filologijos fakultetas. J o dekanu 1968— 1970 m. buvo prof. J. K azlaus kas, 1970— 1973 m.— prof. J. Palionis, nuo 1973 m.— doc. J. Pikčilingis. Iš pradžių bendram e Istorijos ir filologijos, vėliau atskiram e Filologijos fakultete ilgainiui susiform avo 13 katedrų. A tgaivinant universiteto veiklą, atsikūrė lietuvių kalbos kated ra (ved.: 1944— 1950 m. prof. J. Balčikonis, 1950— 1951 m.— doc. J. Kruopas, 1951— 1953 m.— K. Ulvydas, 1953— 1959 m.—doc. J. Palionis, 1959— 1968 m .—doc. J. Pikčilingis, 1968— 1973 m.— prof. V. M ažiulis); labai išaugusi, ji 1973 m. buvo reorganizuota į dvi: liko lietuvių kalbos k atedra (ved. prof. Z. Zinkevičius) ir įkurta baltų filologijos k atedra (ved. prof. V. M ažiulis). Šių katedrų darbas nesiriboja vien lietuvių kalbos specia listų rengim u. J ų dėstytojai lietuvių kalbą dėsto ir daugelio kitų spe cialybių studentam s, daug rūpinasi lietuvių kalbos kultūra universitete ir už jo ribų. Lygiagrečiai veikia lietuvių literatūros katedra (ved.: 1944— 1945 ir 1947— 1948 m. prof. V. M ykolaitis-Putinas, 1945— 1947 m.— e. prof. p. K. Korsakas, 1949— 1951 m.— fil. m. k. M. Ročka, 1951— 1953 ir 1954— 1958 m.— fil. m. k. M. Lukšienė, 1953— 1954 ir 1967— 1970 m.— prof. J. Lebedys, 1958— 1962 m.— prof. B. Pranskus-Žalionis, 1962— 1965 m.— doc. J. ¿inkus, 1965— 1967 m.— doc. P. Česnulevičiūtė, nuo 1971 m.—
doc. V. Areška). Jos dėstytojai literatūrines disciplinas skaito taip pat žurnalistikos, bibliotekininkystės ir bibliografijos, romanų-germanų filo logijos bei rusų kalbos ir literatūros specialybių studentams. A tkuriant ir plečiant universitetą, viena iš sudėtingų problem ų buvo rusų kalbos ir literatūros specialistų rengim o organizavim as. A nksčiau Lietuvos aukštosios m okyklos tokių specialistų nerengė; K auno u n iv er sitete rengtas nedidelis skaičius slavistų didesnio vaidm ens nesuvaidino. Todėl nei universitete, nei k itu r respublikoje aukštos kvalifikacijos rusistų nebuvo. Pirm aisiais atsikūrim o m etais buvo organizuojam a bendra rusų kal bos ir literatūros katedra (ved. e. prof. p. K. Korsakas). Kitais m okslo m e tais jau veikė ru sų kalbos ir rusų literatūros katedros. Rusų kalbos katedra (ved.: 1945— 1946 m. J. Sokolovas, 1946— 1948 ir 1958— 1964 m. doc. V. Kostelnickis, 1948— 1950 m.— V. Fedorovas, 1950— 1953 m.— doc. G. Nefiodovas, 1953— 1958 m.— doc. S. Potapovas, 1964— 1970 m.— doc. M. Z. Z akarjan, 1970— 1975 m.— doc. E. G alnaitytė, nuo 1975 m.— doc. L. Sudavičienė) greitai plėtėsi, nes rusų kalbos ir literatūros specialybės atidarym as ir didelis krūvis, m okant rusų kalbos visus universiteto studentus, reikalavo vis daugiau dėstytojų. Iš pradžių 73
čia buvo kviečiam i daugiausia kitas šalies aukštąsias m okyklas baigu sieji rusų kalbos specialistai, kurie padėjo universitetui rengti kvalifi kuotus m okslo pedagoginius kadrus. Ja u penktojo dešim tm ečio pabai goje k ated ro je dirbo per 20 dėstytojų, tačiau m okslines kvalifikacijas turinčių procentas čia ilgai buvo mažas. Panašiai form avosi ir rusų literatūros katedra (ved.: 1945— 1946 m. prof. B. Sruoga, 1947— 1949 m.— prof. D. A bram ovičius, 1949— 1954 m.— doc. V. Kulešovas, 1954— 1959 m.— doc. L. M atiušenko, 1959— 1975 m.— doc. N. M itropolskaja, nuo 1975 m.— doc. P. Ivinskis). 1944/45 m. m. buvo dar maža lyginam osios gram atikos katedra, k u riai vadovavo prof. J. Otrem bskis. Tačiau pastarajam 1945 m. repatriavus į Lenkijos Liaudies Respubliką, k atedra nustojo veikusi. Studentų priėm im o kontingentai pastaruoju laiku į lietuvių kalbos ir literatūros dieninį s k y rių — 100, į neakivaizdinį — 50, į rusų kalbos ir literatūros specialybės dieninį skyrių — 75, į neakivaizdinį — 50. Šių specialybių m okym o planai daug kur analogiški. Specialybės dalykai yra: kalbotyros įvadas, bendroji kalbotyra, literatūros mokslo įvadas, literatūros teorija, užsienio literatūros istorija, pagal studijuojam ą spe cialybę — kalbos istorija, filologijos įvadas, p raktinė stilistika, litera tū ros istorija, tarybinė literatūra, literatūros kritikos istorija, tautosaka, dialektologija; daug laiko skiriam a dabartinei kalbai (leksikai, fonetikai, akcentologijai, m orfologijai, sintaksei). Studentai pagal specializacijas skirstom i nuo antro kurso. Yra tokios specializacijos: lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, rusų kalbos, rusų literatūros; jau keleri m etai dalis lituanistų specializuojasi klasikinės filologijos, taip pat vertim o srityje. Filologai atlieka tautosakos ir dialektologijos rinkim o praktiką, darbo su pionieriais ir pedagoginę praktikas. Baigę eina dirbti į vidurines ir aukštąsias m okyklas, mokslo įstaigas, leidyklas, įvairias kultūros įstai gas, turizm o organizacijas, laikraščių bei žurnalų redakcijas. Labai sparčiai daugėjo užsienio kalbų dėstytojų, nes plėtėsi ir rom a nų, ir germ anų filologijos skyrius, daugėjo studentų visam e universitete. 1944/45 m. m. veikė trys užsienio kalbų ir literatūrų katedros: anglų k al bos ir literatūros (1. e. ved. p. P. Zdankus), vokiečių kalbos ir literatūros (1. e. ved. p. V. M ackus), prancūzų kalbos ir literatūros katedra (ved. L. Bobianskienė). 1945/46 m. m. jos buvo pertvarkytos į dvi: svetim ų k al bų katedrą ir visuotinės literatūros katedrą. V iena svetim ų kalbų k a tedra buvo iki šeštojo dešim tm ečio pabaigos (ved.: 1945— 1951 m. V. Ba ravykas, 1951 — 1953 m. E. M irskytė, 1953— 1955 m.— E. L. Pareigytė, 1955— 1958 m.— fil. m. k. A. Laučka). A tskirom s užsienio kalbų k ated roms organizuoti gana ilgai trūko dėstytojų su m okslinėm is kvalifikaci jomis. Padėtis ėm ė keistis tik nuo septintojo dešim tm ečio. Turinčią ke liasdešim t dėstytojų svetim ų kalbų katedrą 1958 m. teko reorganizuoti — 74
ji buvo padalyta į dvi katedras: užsienio kalbų kated rą (jos v e d ė ju pakviestas iš klasikinės filologijos katedros įvairias lingvistines discip linas dėstęs doc. R. M ironas) bei rom anų ir germ anų filologijos k ated rą (ved. fil. m. k. A. Laučka). 1962 m. šios dvi katedros buvo suskaidytos į tris: anglų kalbos k atedrą (ved. fil. m. k. A. Laučka), vokiečių kalbos kated rą (ved.: 1962— 1963 m. doc. V. M ažiulis, nuo 1963 m.— A. M asi liūnas) ir prancūzų kalbos k atedrą (ved.: 1962— 1970 m. doc. R. M iro nas, nuo 1970 m.— doc. L. A. Skūpas). 1968 m. užsienio kalbų katedros vėl pertvarkom os: anglų kalbos katedra dalijam a į anglų filologijos katedrą, rengiančią anglų kalbos ir literatūros specialistus (ved.: iki 1971 m. fil. m. k. A. Steponavičius, nuo 1971 m.— doc. L. Pažūsis) ir an g ių kalbos katedrą, kurios darbuotojai dėsto kitų specialybių studentam s (ved.: iki 1971 m. doc. A. Laučka, nuo 1971 m.— doc. A. D razdauskas); vokiečių kalbos katedra tuo pačiu principu padalijam a į vokiečių filo logijos k atedrą (ved.: iki 1971 m. A. M asiliūnas, nuo 1971 m.— doc. A. Tekorius) ir vokiečių kalbos kated rą (ved. iki 1978 m. doc. V. Balaišis, nuo 1978 m.— fil. m. k. J. Kilius). 1976 m. anglų kalbos kated ra dar k artą reorganizuojam a į dvi katedras: hum anitarinių m okslų fakultetų anglų kalbos k ated rą (ved. doc. A. Drazdauskas) bei gam tos ir tiksliųjų m okslų fakultetų anglų kalbos kated rą (ved. doc. L. V aleika). Taigi iš ilgai buvusios vienos svetim ų kalbų katedros išaugo 6 katedros. 1945 m. suorganizuota visuotinės literatūros vėliau buvo pavadinta užsienio literatūros katedra (ved.: 1945— 1946 m. prof. V. M ykolaitisPutinas, 1946— 1957 m.— doc. I. N eupokojeva, 1957— 1970 m.— E. Kuo saitė, nuo 1970 m.— doc. A. G. Bartkus). Parengti būsim uosius lingvistus padeda fakulteto audiovizualinis kalbų m okymo centras, techninių m okymo priem onių kabinetas ir eks perim entinės fonetikos laboratorija. P astaruoju m etu į rom anų ir germ anų filologijos specialybių die ninį skyrių priim am a 90 studentų (daugiau kaip pusė į anglų, kiti į vokiečių ir prancūzų kalbos ir literatūros specialybes) ir 25 į v ak arin į skyrių. Kurį laiką užsienio kajbų specialistai buvo rengiam i ir n eak i vaizdiniu būdu. Šių specialybių studentai studijuoja tokius specialybės dalykus: kalbotyros įvadą, rom anų (germanų) filologijos įvadą, b end rąją kalbotyrą, studijuojam os kalbos istoriją, literatūros m okslo įvadą, rusų, tarybinę ir užsienio literatūros istorijas, literatūros kritikos isto riją; beveik pusė m okym osi laiko skiriam a pagrindinei užsienio kalbai (praktiniam kursui, teorinei gram atikai, leksikologijai, stilistikai, fone tikai); studentai m okosi antrosios užsienio kalbos, gauna žinių iš stu dijuojam os kalbos šalies istorijos ir kultūros, susipažįsta su vertim ų teo rija bei praktika. 75
Šių specialybių studentai atlieka vertim ų praktiką, darbo su pionie riais ir pedagoginę praktikas. Baigę dirba vidurinėse ir aukštosiose m o kyklose, leidyklose, m okslinėse bei kultūros įstaigose, turizm o organi zacijose. Visą laiką veikia klasikinės filologijos katedra (ved.: 1944— 1945 m. M. Ročka, 1945— 1960 m.— J. Dumčius, 1960— 1976 m.— doc. L. V al kūnas, nuo 1976 m.— doc. R. M ironas). K atedros dėstytojai daugiausia dėsto kitų specialybių studentam s, vienais kitais m etais rengia ir klasi kinės filologijos specialistus arba lituanistus, pagal individualų planą studijuojančius klasikinę filologiją. K atedra globoja lotynų kalbos m o kym ą respublikoje. EKONOMIKOS FAKULTETAI Įkurtas 1940 m. Ekonom ikos fakultetas po karo energingai atnaujino darbą ir kaip vienas fakultetas veikė iki 1967 m. Fakulteto dekanu 1944— 1945 ir 1946— 1947 m. buvo prof. J. Bučas, 1945— 1946 m.— doc. K. Lukša, 1947— 1951 m.— doc. J. Dagys, 1951— 1964 m.— doc. J. Pauliukonis, 1964— 1967 m.— prof. M. G regorauskas. Išaugęs fakultetas (ypač padidėjo vakarinis ir neakivaizdinis skyriai) 1967 m. buvo p a dalytas į du: liko Ekonom ikos fakultetas, kuriam e veikė tik dieninis skyrius, ir buvo sudarytas V akarinis ekonom ikos fakultetas, kuriam e veikė vakarinis ir neakivaizdinis skyriai. Pirm ojo dekanu tapo doc. L. Jasinskas, an tro jo — ekon. m. k. J. M iškinis. Tačiau taip suskirstyti fakultetai 1969 m. buvo reorganizuoti į tris fakultetus: Pram onės eko nom ikos fakultetą (jo dekanu 1969— 1976 m. buvo doc. L. Jasinskas, nuo 1976 m.— doc. P. Kiuberis), Prekybos fakultetą (jo dekanu 1969— 1971 m. dirbo doc. A. Jablonskis, nuo 1971 m.— doc. L. Butkevičius), Finansų ir apskaitos (nuo 1977 m. Ekonom inės kibernetikos ir finansų) fakultetą (jo dekanu iki 1970 m. dirbo ekon. m. k. J. M iškinis, nuo 1970 m.— prof. A. Žilėnas). Po karo Ekonom ikos m okslų fakultete organizavosi gana daug mažų katedrų. Trum pai veikė liaudies ūkio planavim o katedra (ved. prof. J. Bučas), pram onės ekonom ikos katedra (ved. iš pradžių prof. P. Šal čius, vėliau doc. D. Cesevičius), prekybos ekonom ikos kated ra (ved. doc. K. Lukša). Tos trys katedros 1946 m. buvo sujungtos į vieną — liaudies ūkio ekonom ikos kated rą (ved.: 1946— 1966 m. prof. J. Bučas, 1966— 1968 m.— doc. L. Jasinskas). 1947 m. prie šios katedros buvo prijungta ir iki tol buvusi maža ekonom inės geografijos katedra (ved. A. Kvedaras). Stambi liaudies ūkio ekonom ikos katedra suvaidino svarbų vaidm enį, ugdydam a kadrus ir kai kuriom s kitom s katedrom s. 1963 m. iš dalies jos dėstytojų buvo įkurta prekybos ekonom ikos k a 76
tedra (ved.: 1963—1969 m. prof. M. Gregorauskas, 1969—1974 m.— doc. A. Pajuodis, 1974—1978 m.— doc. L. Butkevičius, nuo 1978 m.— doc. B. Cereška), 1965 m.— pram onės ekonom ikos k atedra (ved.: 1965— 1970 m.— doc. J. Pauliukonis, nuo 1971 m.— doc. P. Kiuberis); 1968 m. pati liaudies ūkio ekonom ikos k ated ra suskilo į dvi — ekonom inės isto rijos ir geografijos (ved.: 1968— 1976 m. doc. L. Jasinskas, nuo 1976 m.— doc. J. Kunčiną) ir m aterialinio-techninio aprūpinim o ekono m ikos k atedrą (ved. doc. J. Stankevičius). Iš sparčiai besiplečiančios pram onės ekonom ikos katedros dalies dėstytojų 1968 m. buvo organi zuota darbo ekonom ikos k atedra (ved.: iki 1978 m. doc. K. V yšniauskas, nuo 1978 m.— doc. R. Razauskas). Taip pat 1968 m. įkurta pram onės technologijos katedra (ved.: 1968— 1970 m. doc. A. D. Bucevičiūtė, 1970— 1976 m.— doc. A. Žebrauskas, nuo 1976 m.— doc. J. A. Staškevi čius), 1970 m.— pram onės įm onių planavim o kated ra (ved.: 1970— 1975 m. doc. J. Pauliukonis, nuo 1975 m.— doc. J. Tam ulevičius). Visą laiką veikia prekių m okslo kated ra (ved.: 1945— 1952 m, J. A cus-A cukas, 1952— 1961 m.— doc. P. M ačiulis, 1961— 1978 m.—■ doc. J. Pričinauskas, nuo 1978 m.— techn. m. k. G. Beržinskas). N eilgai buvusios mažos statistikos (ved. J. Dagys), buhalterinės apskaitos (ved. iš pradžių E. M eškas, vėliau A. Daukša), finansų ir kredito (ved. iš p ra džių T. Zaleskis, vėliau prof. VI. Jurgutis) katedros 1946 m. buvo su jungtos į vieną statistikos, buhalterinės apskaitos, finansų ir kredito kated rą (ved.: 1946— 1960 m. doc. J. Dagys, nuo 1960 m.— doc. A. Ži lėnas). Išaugus darbo apim čiai ir kadram s, kated ra 1963 m. padalijam a į dvi — finansų ir kredito kated rą (ved. prof. A. Žilėnas) ir statistikos ir buhalterinės apskaitos kated rą (ved. doc. J. Dagys). Tačiau statisti kos ir buhalterinės apskaitos k atedra gyvavo neilgai, ji 1965 m. buvo p ertv ark y ta į dvi — buhalterinės apskaitos k atedrą (ved.: 1965— 1968 m. doc. A. N evinskas, nuo 1968 m.— prof. J. M ackevičius) ir ekonom inės kibernetikos ir statistikos kated rą (ved. doc. A. V engrys). Paskutinioji 1969 m. dar suskilo į dvi — statistikos (ved.: 1969— 1973 m.— doc. A. M erčaitis, nuo 1973 m.— doc. J. Laškovas) ir ekonom inės k ib ern e ti kos katedrą (ved.: 1969— 1971 m. doc. A. V engrys, 1971— 1972 m.—• doc. L. Simanauskas, 1973— 1978 m.— fiz.—mat. m. k. A. J. M orkeliūnas, nuo 1978 m.— prof. R. L. Rajeckas). 1972 m. iš dalies ekonom inės k i bernetikos katedros dėstytojų buvo įkurta dar ekonom inės inform acijos kated ra (ved. doc. L. Simanauskas). Pramoninio profilio katedros (pramonės ekonomikos, darbo ekono mikos, pramonės įmonių planavimo, pramonės technologijos, ekono minės istorijos ir geografijos) įėjo į susikūrusį Pramonės ekonomikos fakultetą. Priėmimo kontingentas į fakultetą pastaruoju metu padidėjo iki 100 studentų į dieninį., 75 — į vakarinį ir 75 — į neakivaizdinį sky 77
rių. Fakultetas rengia pram onės planavim o ir darbo ekonom ikos specia listus. Šių specialybių studentai studijuoja daugeli tų pačių specialiųjų disciplinų: ekonom inę istoriją, ekonom inės m inties istoriją, ekonom inę geografiją, au k štąją m atem atiką, statistiką, buhalterinę apskaitą, skai čiavimo m ašinas ir program avim ą, ekonom inės inform acijos m echani zuotą apdorojim ą, m atem atinius m etodus ir m odelius planavim e, m oks linius valdym o principus, autom atizuoto valdym o sistemas, pram onės finansus, pram onės šakų technologiją, m okslinę darbo organizaciją ir kt.; be to, klauso dar savo specialybės specifinių dalykų. Pram onės planavim o specialistai rengiam i dirbti planavim o ir orga nizavimo darbą tiek įmonėse, tiek valdybose, respublikiniuose ir rajo niniuose planavim o organuose. P raktiką atlieka įmonėse, planavim o o r ganuose. Darbo ekonom ikos specialistai rengiam i darbo organizatoriais, n o r m uotojais, taip pat funkcinių skyrių specialistais pram onės įmonėms ir organizacijom s. Prekybos fakultete yra trys katedros: prekių mokslo, prekybos eko nom ikos ir m aterialinio-techninio aprūpinim o ekonom ikos. Priėm im o kontingentas į šį fakultetą šiuo m etu yra 105 studentai į dieninį, 7 5 —■ į v akarinį ir 80 — į neakivaizdinį skyrių. Rengiami trijų specialybių darbuotojai: prekybos ekonom ikos, prekių mokslo, m aterialinio-techni nio aprūpinim o ekonom ikos ir planavim o (nuo 1964 m.). Fakultete (žiūrint, kokia specialybė) studijuojam os tokios pagrindi nės specialiosios disciplinos: ekonom inė istorija, ekonom inė geografija, aukštoji m atem atika, statistika, skaičiavim o m ašinos ir program avim as, ekonom inės inform acijos m echanizuotas apdorojim as, liaudies ūkio pla navim as, valdym o pagrindai, prekybos ekonom ika, prekybos organiza vimas, ekonom iniai-m atem atiniai m etodai prekyboje, pram onės ir m ais to prekių mokslas; busim ieji prekių žinovai išklauso įvairius chem ijos mokslo kursus ir kt. Prekybos ekonom istai, pram onės ir m aisto prekių žinovai rengiam i dirbti prekybos valdym o organuose, valstybinėse ir kooperatinėse p re kybos organizacijose, vadovauti prekybos ir visuom eninio m aitinim o įmonėms, organizuoti pram onės ir m aisto prekių prekybai. Šių specialy bių studentai prak tik ą atlieka respublikos prekybos planavim o ir o r ganizavim o įstaigose, stam biausiose didm eninės ir m ažm eninės preky bos organizacijose bei įmonėse. M aterialinio-techninio aprūpinim o ekonom ikos ir planavim o specia listai rengiam i pram onės aprūpinim o m aterialiniais ištekliais, planavi mo ir organizavim o darbui. Praktiką atlieka V yriausiojoje m aterialiniotechninio aprūpinim o valdyboje ir jai pavaldžiose įmonėse. 78
Ekonom inės kibernetikos ir finansų fakultetui priklauso 5 katedros: finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos, ekonom inės kibernetikos, ekonom inės inform acijos, statistikos. Priėmimo kontingentas į šį fakul tetą dabar labai didelis: į dieninį skyrių — 360 studentų, į vak arin į — 50, į n e ak iv aizd in į— 125. Rengiami penkių specialybių kadrai: finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos (nuo 1956 m.), statistikos (nuo 1966 m.}, ekonom inės kibernetikos (nuo 1966 m.), ekonom inės inform acijos m e chanizuoto apdorojim o organizavim o (nuo 1967 m.). Finansų ir kredito specialybė dar skirstom a į 3 specializacijas — finansų, pram onės finan sų, kredito. Pagal specialybes fakulteto studentam s dėstom os tokios svarbiau sios disciplinos: ekonom inė istorija, ekonom inė geografija, aukštoji m atem atika, tikim ybių teo rija ir m atem atinė statistika, skaičiavim o m a šinos ir program avim as, ekonom inės inform acijos m echanizuotas apdo rojim as, m atem atiniai m etodai planavim e, m atem atiniai valdym o pa grindai, autom atizuotos valdym o sistemos, įvairių liaudies ūkio šakų ekonom ika, organizavim as ir planavim as, ūkinės veiklos analizė, bendro sios statistikos teorija, buhalterinės apskaitos teorija, įvairios finansi nės ir statistikos disciplinos ir kt. Baigusieji finansų ir kredito specialybę dirba finansų ir kredito sistem oje bei pram onėje. Studentai praktiką atlieka respublikos Finan sų m inisterijoje, m iestų ir rajonų vykdom ųjų kom itetų finansų skyriuo se, TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinėje kontoroje, v alsty b i nio banko skyriuose, pram onės įmonėse. K valifikuotus buhalterius pram onei, statybai ir kitom s liaudies ūkio šakoms išleidžia buhalterinės apskaitos specialybė. Studentai praktikuojasi stam bių pram onės įmonių, statybos ir prekybos organizacijų buhalterijose. K valifikuoti statistikos specialistai rengiam i statistikos įstaigoms. Busimieji specialistai praktiką atlieka m iestų ir rajonų valstybinės statis tikos inform acinėse skaičiavim o stotyse, Lietuvos TSR C entrinėje sta tistikos valdyboje bei R espublikiniam e skaičiavim o centre. S tudijuo jan ty s ekonom inę kibernetiką gauna ekonom isto m atem atiko specialy bę. Jie praktiką atlieka ir vėliau dirba m inisterijose, institutuose, trestuose, stam biose gamyklose, skaičiavim o centruose. Ekonom inės in form acijos m echanizuoto apdorojim o organizavim o specialistai įgyja inžinieriaus ekonom isto kvalifikaciją ir dirba ten, k u r skaičiavim o tec h nika naudojam a liaudies ūkyje. Jų praktika organizuojam a skaičiavim o centruose, m okslinio tyrim o, projektavim o ir kt. organizacijose, k u riose kuriam os ir eksploatuojam os autom atizuotos valdym o sistemos, sprendžiam i skaičiavim o technikos panaudojim o ekonom ikoje k lau simai. 79
TEISĖS FAKULTETAS Po karo energingai buvo atkurtas ir Teisės fakultetas. Jo dekanu 1944 m, buvo prof. K. Jablonskis, 1945— 1946 m.— E. M edžys, 1946— 1948 m.— Z. Balevičius, 1948— 1959 m.— doc. K. Domaševičius, 1959— 1961 m.— doc. J. Žėruolis, 1961— 1967 m.— doc. S. Vansevičius, 1968 m.— doc. A. Žiurlys, 1969— 1971 ir 1974— 1977 m.— prof. P. Kūris, 1971— 1974 m.— doc. V. Nekrašas, nuo 1977 m.— doc. I. Nekrošius. Iš pradžių buvo organizuojam os 8 katedros, t. y. atkuriam a daugelis prieš k arą buvusiųjų. Bet, toliau p ertv ark an t darbą naujais principais, buvo pereita prie k ated rų stam binim o. Pirm aisiais m okslo m etais bu vusios valstybės ir teisės teorijos bei valstybės ir teisės istorijos k a te d ros buvo sujungtos į vieną valstybės ir teisės teorijos ir istorijos k a tedrą. N eilgai tebuvo ir tarptautinės teisės, adm inistracinės teisės, krim inalistikos katedros. Per pirm uosius antruosius m etus po karo Tei sės fakultete nusistovėjo 4 katedros. Tai valstybės ir teisės teorijos ir istorijos kated ra (ved.: 1944— 1945 m. prof. A. Janulaitis, 1945— 1946 m.— prof. K. Jablonskis, 1946— 1947 m.— A. Paliukas, 1947— 1949 m.— M. Jofė, 1949— 1950 m.— F. A rchipovas, 1950— 1961 m.— doc. K. Dom aševičius, nuo 1961 m.— prof. S. Vansevičius), valstybinės teisės katedra (ved.: 1944— 1954 ir 1956— 1958 m. doc. J. Bulavas, 1954— 1956 m.— doc. D. G arbūnovas, 1959— 1961 m.— doc. S. V ansevičius, 1961— 1973 m.— doc. A. Bulota, nuo 1973 m.— doc. K. Lapinskas), civilinės teisės ir proceso k ated ra (ved.: 1944— 1946 m. prof. K. Šal kauskis, 1946— 1948 m.— Z. Balevičius, 1948— 1976 m.— prof. J. Žėruo lis, nuo 1976 m.— doc. P. V. Rasimavičius), baudžiam osios teisės ir pro ceso k atedra (ved.: 1944— 1948 m. prof. P. Pakarklis, 1948— 1951 m.— A. Klimka, 1951— 1961 m — doc. J. Blieka, 1961— 1971 m.— doc. P. Danisevičius, 1971— 1977 m.— doc. M. A panavičius). 1977 m. b au džiamosios teisės ir proceso k atedra padalyta į dvi — baudžiam osios te i sės katedrą (ved. doc. M. A panavičius) ir krim inalistikos ir baudžia m ojo proceso k atedrą (ved. doc. E. Palskys). 1970 m. įk u rta darbo teisės kated ra (ved. doc. V. Nekrašas). P astaruoju m etu Teisės fakultete priim am a: 100 studentų į dieninį skyrių ir 125 į neakivaizdinį skyrių. Teisininkai studijuoja tokius pa grindinius specialybės dalykus: valstybės ir teisės teoriją, politinių teo rijų istoriją, TSRS valstybės ir teisės istoriją, TSRS liaudies ūkio šakų ekonom iką, įvairias tarybinės teisės disciplinas — valstybinę, a d m inistracinę, finansinę, žemės ir gam tos apsaugos, kolūkinę, civilinę, baudžiam ąją, darbo, socialinio aprūpinim o, šeimos teisę, teism ą ir te i singum ą TSRS, prokurorinę priežiūrą TSRS, tarybinį civilinį procesą, tarybinį baudžiam ąjį procesą, krim inalistiką, krim inologiją, teism inę 80
m ediciną, rom ėnų civilinės teisės pagrindus, užsienio šalių valstybės ir teisės istoriją, užsienio socialistinių šalių valstybinę teisę, kapitalis tin ių šalių ir išsivadavusių iš kolonijinės priklausom ybės šalių v a lsty binę teisę, tarp tau tin ę teisę ir kt. Teisės specialybės studentai skirstom i j tris specializacijas — ta rd y mo, ūkinės teisės, valstybinės teisės ir valstybinio valdym o. Teorinis studentų m okym as siejam as su laboratoriniais darbais, su gyvenim o praktika. Prie krim inalistikos ir baudžiam ojo proceso k a te d ros veikia krim inalistikos laboratorija, ku rio je studentai m okosi tirti nusikaltim ų pėdsakus, nusikaltim ų padarym ų būdus, nag rin ėja nusikal tim ų išaiškinim o metodus. P raktika atliekam a teism uose, prokuratūroje, m iestų ir rajonų vykdom uosiuose kom itetuose bei kitose valstybinėse įstaigose. Baigusieji eina dirbti į teismo, prokuratūros, tardym o, liau dies ūkio juridinės tarnybos organus ir valstybinio valdym o įstaigas.
KAUNO VAKARINIS FAKULTETAS Įsteigtas 1964 m. Kauno vakarinis fakultetas tu ri tikslą sudaryti p a lankias sąlygas kauniečiam s studijuoti hum anitarinius ir ekonom ikos m okslus, nes, reorganizavus Kauno universitetą, neliko šio profilio spe cialybių. Fakulteto dekanu 1964— 1968 m. dirbo fiz.—mat. m. k. J. V ait kevičius, nuo 1969 m.— doc. V. Česnavičius. Pirm ąjį fakulteto kontingentą sudarė Šiaulių K. Preikšo pedagoginio in stituto Kauno filialo pradinio m okym o m etodikos ir pedagogikos spe cialybės du kursus baigę studentai, o kitų specialybių — priim tieji k a u niečiai į pirm ą kursą. Steigiant fakultetą, buvo m anyta, kad jam e studentai m okysis tik dvejus tre ju s m etus ir, išklausę bendrąsias dis ciplinas, toliau studijuos neakivaizdiniu būdu V ilniaus universiteto Is torijos, Filologijos .ir Ekonom ikos fakultetuose. Todėl fakultetas iš p ra džių buvo pavadintas Bendram oksliniu (iki 1968 m.). V ėliau buvo nuspręsta tęsti studijas v akarine form a iki galo, ir fakultetas pavadintas V akariniu. Tik žurnalistikos specialybės studentai Kaune m okėsi treju s m etus, o vėliau studijavo neakivaizdiniu būdu. Fakultete yra šios specialybės: lietuvių kalba ir literatūra, rusų k a l b a ir literatūra, anglų kalba ir literatūra, bibliotekininkystė ir biblio grafija, pram onės planavim as, darbo ekonom ika, prekybos ekonom ika, m aterialinio-techninio aprūpinim o ekonom ika ir organizavim as, finan sai ir kreditas, buhalterinė apskaita. 1964— 1970 m. dar buvo pradinio m okym o m etodikos ir pedagogikos, o 1966— 1973 m.— žurnalistikos specialybė. 81
Iki 1966 m. rudens fakultete katedrų nebuvo. D ėstytojų m etodiniam ir moksliniam darbui vadovavo dekanatas. 1966 m. buvo įsteigtos dvi pirmosios katedros: visuom eninių ekonom inių m okslų (ved. V. Česna vičius) ir filologijos (ved. V. Žulys). 1968 m. jos buvo reorganizuotos į penkias katedras: m arksizm o-leninizm o (ved.: 1968— 1973 m, doc. Z. Rulis, 1973— 1974 m.— filos. m. k. E. Gendrolis, nuo 1974 m.— doc.. V. Bartuška), lietuvių kalbos ir literatūros (ved.: 1963— 1972 m. doc. V. Labutis, 1972— 1973 ir nuo 1977 m.— doc. J. Jasaitis, 1973— 1977 m.— doc. A. Šoblinskas), rusų ir užsienio kalbų ir literatūros (ved. J. Vilutis), finansų ir apskaitos (ved.: iki 1978 m. doc. T. Zeleskis, nuo 1978 m.— doc. B. A. M idvikienė), ekonom ikos (ved. V. Česnavičius). 1969 m. ekonomikos k atedra reorganizuojam a į dvi: politinės ekonom i jos katedrą (ved, doc. V. Česnavičius) ir pram onės ekonom ikos k ated rą (ved.: 1969— 1976 m. doc. H. Rešeliauskas, nuo 1976 m.— doc. P. M arke vičius). 1972 m. įsteigiam a bibliotekininkystės ir bibliografijos k ated ra (ved. doc. S. Dubauskas). 1974 m. rusų ir užsienio kalbų ir literatūros katedra reorganizuojam a į dvi: rusų kalbos ir literatūros kated rą (ved.: 1974— 1976 m. Ž. Lečickaja, nuo 1977 m. fii. m. k. B. Sinočkina) ir užsie nio kalbų katedrą (ved. doc. J. Vilutis). 1978 m. įsteigta prekybos eko nomikos katedra (ved. doc. V. V engrauskas). 1944— 1949 m. V ilniuje veikė M iškų ūkio fakultetas. Jo dekanu bu vo V. Vaitkus. Fakultete buvo m iškininkystės katedra (ved. V. V ait kus), miškų ūkio ekonom ikos ir organizacijos katedra (ved. M. J a n kauskas) ir miškų apsaugos katedra (ved. P. Garmus). 1949 m. fakultetas iš universiteto perkeltas į Lietuvos žemės ūkio akadem iją.
GYDYTOJŲ TOBULINIMOSI FAKULTETAS Fakultetas universitete buvo įsteigtas 1962 m. respublikos gydytojų kvalifikacijai kelti. Per m etus organizuojam a po 60—70 įvairių tera p i jos, chirurgijos, pediatrijos, akušerijos-ginekologijos, neurologijos, psi chiatrijos, rentgenologijos, ftiziatrijos, stom atologijos ir kitų ciklų, ku riuose pasitobulina daugiau kaip 1000 gydytojų. Fakulteto dekanu 1962— 1965 m. buvo doc. E. N ekrašas, 1965— 1966 m.— doc. J. .M isiūra, 1967— 1970 m.— prof. V. Kviklys, nuo 1970 m.— prof. P. Visockas. M etodiniam darbui vadovauja m etodinė taryba, kurios pirm ininkas y ra dekanas. Daugelį m etų gydytojų tobulinim osi ciklus vedė ir čia dėstė dau giausia M edicinos fakulteto katedrų profesoriai ir dėstytojai. 1977 m. perkėlus kai kuriuos M edicinos fakulteto dėstytojus, katedros buvo įsteigtos pačiame gydytojų tobulinim osi fakultete: terapijos katedra 82
(ved. doc. A. Petrauskas), kardiologijos k atedra (ved. prof. J. R ugie nius), vaikų ligų katedra (ved. prof. P. Šimulis), stom atologijos k atedra (ved. doc. A. M usneckienė); iš M edicinos fakulteto čia p erkelta ir visa rentgenologijos ir ftiziatrijos kated ra (ved. prof. K. A m brozaitis).
STUDENTŲ KONTINGENTAI sparčiai besiplečiantį V ilniaus universitetą kas m e tai stojo vis daugiau jaunim o. T arybų valdžia su teikė galim ybę au k štąjį m okslą eiti visiem s darbo žmonėms. Tačiau proletarinių sluoksnių vaikam s ta galim ybe pasinaudoti pradžioje tru k d ė n eturėjim as vidurinio mokslo, k urį įsigyti okupacijos m etu buvo dar sunkiau, negu buržuazinėje Lietuvoje. Didelę dalį V ilniaus universiteto ir kitų respublikos a u k štų jų m okyklų studentų pirm aisiais pokario m etais sudarė jaunim as, kilęs iš pasiturinčių visuom enės sluoksnių. Todėl po karo, k aip ir 1940/41 m. m., tebebuvo aktualu siekti, kad kuo daugiau studentų būtų kilusių iš darbo žmonių. Čia tu rėjo padėti iš naujo steigiam i P arengia m ieji kursai, taip pat ir kuriam os suaugusiųjų, darbininkų ir kaim o ja u nim o m okyklos bei klasinio principo laikym asis, kom plektuojant priim a m ųjų į aukštąsias m okyklas kontingentus. V yriausybės nutarim u Parengiam ieji kursai prie V ilniaus ir Kauno universitetų tu rėjo būti atid ary ti ja u 1944/45 m. m .1 Tačiau V ilniaus un i v ersitete tais m etais jų suorganizuoti nepavyko, nes trūko patalpų. A p skritai pirm aisiais pokario m etais, kai proletarinis jaunim as ėjo į frontą ir aktyviai padėjo kovoti už T arybų valdžios respublikoje įtvirtinim ą, kursam s organizuoti reikėjo nem aža partinių ir tary b in ių organų p astan gų. 1945 m. gegužės 25 d. šį klausim ą svarstęs LKP CK Biuras nutarė: ,,T eikiant didelę politinę reikšm ę aukštai kvalifikuotų specialistų kadrų respublikoje paruošim ui ir iš darbininkų klasės kilusios inteligentijos išugdym ui, pasiūlyti Švietimo liaudies kom isariatui organizuoti pastoviai veikiančius paruošim o į aukštąsias m okyklas kursus prie V ilniaus u n i versiteto 250 žmonių [...j''2. Jaunim o telkim u pirm iausia tu rė jo rūpintis vietiniai partiniai organai. Partijos apskričių ir m iestų kom itetai buvo įpareigoti kruopščiai parinkti kandidatus, visų pirma iš darbininkų ir darbo valstiečių. Biuras taip pat patvirtino Švietim o liaudies kom isariato pateiktas priėm im o į kursus taisykles. 1 LTSR vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys, 1944, Nr. 1. 2 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 108, 1. 309.
83
K ursantus priim inėjo Švietimo liaudies kom isariatas (vėliau — m i nisterija) iš vietinių partinių ir tarybinių organų rekom enduotų kandi datų. Kaip kruopščiai buvo atrenkam i kandidatai, rodo tai, jog iš dau giau kaip 300 stojančiųjų buvo atrinkta 1703. Visi klausytojai gavo tokias pat stipendijas, kaip ir studentai, dau guma buvo aprūpinam i bendrabučiais. M okslas kursuose buvo organi zuojam as taip, kad per m etus kursantas galėtų išeiti dviejų vidurinės m okyklos klasių kursą. Dėstoma buvo kaip ir v id urinėje m okykloje — pam okinę forma. Parengiam ieji kursai pradėjo darbą 1945 m. spalio mėnesį. J ų direk torium buvo paskirtas prof. Z. Žemaitis. Pirm aisiais pokario m etais k u r sai dirbo sunkiom is sąlygomis, talpindam iesi pradinės m okyklos p atal pose, Švitrigailos (dabar V. M ontvilos) g atvėje Nr. 7. Teko dirbti po pietinėm is valandom is, trūko m okymo priem onių, elektros, kitų b ū ti niausių dalykų. Bet nulėm ė nuoširdus universiteto dėstytojų (daugiausia jaunesniojo m okslo personalo) darbas ir kursantų atkaklum as. J a u 1946 m. pavasarį parengiam uosius kursus baigė 31 klausytojas, ir dau guma jų sėkm ingai įstojo į universitetą ar kitas aukštąsias m okyklas4. 1946/47 m. m. pradžioje kursus lankė 173 klausytojai5, užsiėm im ai buvo perkelti į centrinius rūmus. 1946 m. gegužės mėn. prof. Z. Žem aičiui tapus universiteto rektorium i, kursų direktoriaus pareigas 1946 m. bir želio—spalio mėn. ėjo Fizikos ir m atem atikos fakulteto asistentas P. Že maitis, o nuo lapkričio mėn. kursų direktorium i buvo paskirtas to pa ties fakulteto asistentas (dabartinis universiteto rektorius) J. Kubilius. Vėliau, 1948 m. J. Kubiliui išvykus į aspirantūrą, kursam s ėm ė vado vauti m okytoja L. Liakienė. 1947/48 m. m. pradžioje m okėsi 259 k u r santai6. Kursuose veikė politinio lavinim osi, literatūros, sporto ir m eno saviveiklos būreliai. Į kursus atėjo nem aža kovose užsigrūdinusio jaunim o. Pavyzdžiui, 1948/49 m. m. į juos buvo priim ta 17 Didžiojo Tėvynės karo dalyvių, 21 apdovanotas TSRS ordinais ir m edaliais; iš priim tųjų buvo 2 kom u nistai ir 33 kom jaunuoliai7. Parengiam uosiuose kursuose susiform avo stipri kom jaunim o organizacija, kuri ne tik rūpinosi gera kursantų drausm e bei mokymusi, bet ir daug padėjo universiteto kom jaunim o organizacijai rengti politinius renginius. Iš 1945 m. besim okančių k u r suose 170 kursantų 31 buvo kom jaunuolis (18,2% visų kursantų), o 1950 m. iš 103 kursantų 57 buvo kom jaunuoliai (55,3%)8. Parengiam ieji kursai prie universiteto veikė iki 1950 m. pavasario, brandos atestatus juose gavo 287 žmonės9. Kursai suvaidino tam tik rą vaidm enį, keičiant studentų socialinę sudėtį, prisidėjo prie tarybinės proletarinės inteligentijos ugdym o. Daugelis buvusių kursantų sėkm in84
gai studijavo aukštosiose m okyklose, tapo kvalifikuotais specialistais, žinom ais veikėjais. Tai — dirbęs LKP CK skyriaus vedėju, vėliau M inist rų Tarybos patarėjas P. M išutis, LTSR M okslų A kadem ijos akadem ikas V. Statulevičius, Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus p av aduotoja ist. m. k. E. Stim burytė (Treinienė), universiteto lietuvių literatū ro s katedros vedėjas doc. V. A reška, Gamtos fakulteto docentas V. Ščem eliovas ir kt. Padaugėjus vidurinių m okyklų, kurias buvo gali m a baigti nepasitraukiant iš gamybos, taip pat vidurinėm s m okyklom s išleidžiant vis daugiau abiturientų, kilusių iš darbo žmonių, kursai tapo nebereikalingi. Labai svarbu buvo tinkam ai kom plektuoti visą priim am ųjų studentų kontingentą, nes tai žymiu m astu lėm ė ne tik studentijos veidą, bet ir busim ųjų specialistų politinę bei dalykinę kvalifikaciją. P roletarinė valstybė, rengdam a socializmo k ū rėjų kadrus, negalėjo leisti aukštosiom s m okyklom s stichiškai kom plektuotis. Tai buvo nepriim tina tiek planingo k ad rų rengim o, tiek ir studentijos socialinės sudėties atžvilgiu. T arybų valdžia suinteresuota, kad į aukštąsias m okyklas patektų visų pirma iš p roletarinių sluoksnių kilę asmenys, darbo žmonių vaikai, kad studentija būtų apsaugota nuo priešiškų elem entų ir kartu nuo klasinių priešų po veikio, kuris, įvedus proletariato diktatūrą, dar ilgai neišnyksta. „Iš naudotojų, dvarininkų ir kapitalistų, klasė,— nurodė V. Leninas 1919 m.,— neišnyko ir negali iš karto išnykti esant proletariato d ik ta tūrai. Išnaudotojai sumušti, bet nesunaikinti. [...] Jų pasipriešinim o energija išaugo, kaip tik dėl jų pralaim ėjim o šim tus ir tūkstančius k a rtų " 345678910. Klasių kova, kaip dėsningas reiškinys, T arybų Lietuvoje pokario m e tais dar paaštrėjo dėl hitlerinės okupacijos padarinių. Priešiškos pro le tariato diktatūrai jėgos — sudaužytų dvarininkų ir kapitalistų klasių li kučiai ir apribota, bet nelikviduota kaip klasė buožija — su atsitrau k ian čių okupantų pagalba suorganizavo ginkluotą pogrindį ir stengėsi kliudyti Tarybų valdžios įtvirtinim ui, kenkti tarybinių įstaigų ir m okyk lų darbui. Tai sudarė specifines sąlygas, kurios nulėm ė ir atitinkam as priem ones, nes, kaip m okė V. Leninas, proletariatas, siekdam as klasių panaikinim o, „turi tęsti savo klasinę kovą, panaudodam as valstybinės valdžios aparatą ir taikydam as įvairius kovos, įtakos, poveikio m etodus 3 4 5 6 7
VUA, i. R-856, ap. 2, b. 8, 1. 64. Ten pat, 1. 65. Ten pat. Ten pat, b. 14, 1. 79. Ten pat, b. 24, 1. 27—28. 8 Žostautaitė P. Min. str., p. 194— 195. 9 Ten pat, p. 195. 40 Leninas V. I. Raštai. V., 1954, t. 30, p. 94—95.
85
nuverstos buržuazijos atžvilgiu ir svyruojančios smulkiosios buržuazijos atžv ilg iu ''11. Todėl LKP CK ir Lietuvos TSR Liaudies Kom isarų Taryba, daug dė mesio skirdam i studentų priėm im ui į aukštąsias m okyklas, 1945 m. lie pos 6 d. nutarim u iškėlė uždavinį atitinkam iem s liaudies kom isariatam s ir įstaigom s, LKP m iestų ir apskričių kom itetam s, vietiniam s valdžios organam s imtis priem onių, kad į aukštąsias m okyklas būtų priim ta kur kas daugiau darbininkų, buvusių kum ečių, darbo valstiečių, ypač Tė vynės karo dalyvių, nepraleidžiant priešiškų elem entų bei buržuazinių nacionalistų pag alb in in k ų 12. Buvo pasiūlyta partijos apskričių, m iestų kom itetam s, LLKJS CK ir liaudies švietim o organam s plačiai išvystyti propagandą per spaudą, ra diją, taip pat per pranešim us, paskaitas ir pasikalbėjim us su gyvento jais, kad būtų p atrau k ta kuo daugiau darbininkų ir valstiečių jaunim o į au k štąjį mokslą. Studentų priėm im o į universitetą reikalam s tv ark y ti sudarom a pri ėmimo (tuomet ją vadindavo m andatine) kom isija iš rektoriaus, prorek toriaus m okym o reikalam s, fakultetų dekanų ir visuom eninių organiza cijų atstovų. Pagrindinis tos kom isijos uždavinys — parinkti tinkam us kandidatus kvalifikuotiem s socialistinės statybos kadram s. Reikia pasakyti, kad klasiniu atžvilgiu svetim o elem ento veržim asis į aukštąsias m okyklas tuom etinėm is sąlygom is buvo nemažas. Kai kurie asm enys stengėsi patekti į aukštąsias m okyklas, nuslėpdam i savo socia linę kilm ę ir ryšius su buržuaziniais nacionalistais. Šios kom isijos kruopštaus darbo dėka ja u pirm aisiais pokario m etais į universitetą bu vo priim am i daugiausia darbo žmonių vaikai. VVU studentų socialinė sudėtis 1945/46 m. m. pabaigoje buvo tokia: d a rb in in k ų — 15,4%, valstiečių, turinčių iki 5 ha ž e m ė s— 16,8%, 5— 10 ha — 22,6%, 10— 20 ha — 18,1%, daugiau kaip 20 ha — 5,8%, ta rn a u to jų — 14,1%, kitų — 7,2% 13. Studentų tarp e tuom et buvo 15 ko m unistų, 63 kom jaunuoliai, 34 Tėvynės karo daly v iai14. Jie sudarė politinį-idėjinį viso studentijos kolektyvo branduolį. Tačiau, kaip matom, studentų, kilusių iš proletarinių sluoksnių, pro centas dar buvo nedidelis. D arbininkai ir m ažažem iai valstiečiai (iki 5 ha) sudarė 32%, kiti buvo vidutinių bei pasiturinčiųjų valstiečių ir tarn au to jų (suprantam a, tuom et dar daugiausia ne iš darbo žmonių ki lusių) vaikai. 1946 m. birželio 28 d. Lietuvos KP CK Biuras, svarstęs priėm im ą į aukštąsias ir specialiąsias vidurines m okyklas, pažym ėjo, kad 1945/46 m. m. priėm im o m etu dar buvo daug trūkum ų, m andatinės kom i sijos nepakankam ai atidžiai atrinko kandidatus, o vietos valdžios orga nai ne visuom et kreipė reikiam ą dėmesį į išduodam as ch arak teristik as15. 86
Pokario m etais nelengva buvo parinkti studentus ne tik socialiniupolitiniu atžvilgiu, bet ir pagal specialybes. A biturientai daugiausia stojo į m edicinos ir technikos specialybes, m ažiau — į fizikos ir m atem atikos, chem ijos, gamtos, ekonom ikos, teisės fakultetus. A iškinam asis darbas norinčiųjų stoti į aukštąsias m okyklas tarp e yra visuom et svarbus, o tuom et, kai dar buvo išleidžiam a palyginti nedaug abiturientų, supažindinti su universiteto specialybėm is, m okym osi sąly gom is buvo itin aktualu. Stojim o į aukštąsias m okyklas propagavim ui buvo panaudojam a spauda, stojantiesiem s skirti plakatai. M okslo m etų pabaigoje nemaža universiteto dėstytojų išvykdavo į m okyklas aiškinti abiturientam s įvairių specialybių specifiką ir perspektyvas, telk ti u n i versitetui kontingentus. V ilniaus m okyklų abiturientam s pačiam e un i v ersitete buvo organizuojam i susirinkim ai, supažindinam a su m okym o kabinetais, laboratorijom is, eksperim entais jose, padedam a pasirengti brandos egzaminams. Pranešim ai, pasikalbėjim ai apie įvairias m okslo ša kas būdavo organizuojam i ir priim ant iš stojančiųjų pareiškim us. Toks darbas padėjo gerinti studentų kom plektavim ą. Pavyzdžiui, jau 1947 m. priėm im o kontingentai į visus fakultetus buvo sukom plektuoti pagal planą. Į I kursą buvo priim ta 827 studentai, į vyresniuosius k u r s u s — 78. Visų priim tųjų socialinė sudėtis atrodė taip: darbininkų — 18%, buvusių kum ečių — 3,9%, valstiečių iki 5 ha — 9,5%, 5— 10 ha — 16,4%, 10—20 ha — 17,6%, daugiau kaip 20 ha — 4,7%, tarn a u to jų — 25,2%, am atininkų — 2,6%, kitų — 2,1%. Iš jų buvo 17 kom unistų ir 143 kom jaunuoliai11234516. K iekvienais m etais priim tųjų į universitetą socialinė sudėtis vis g erė jo. 1948 m. buvo priim ta 667 studentai (planas 675), iš kurių 75% d a r bininkų, mažažemių valstiečių ir darbo inteligentijos vaikai; iš jų 10 kom unistų, 98 kom jaunuoliai1718. 1949 m. priim ta 578 studentai; d arbinin k ų — 23,27o, k o lū k ie č ių — 15,7%,. individualių valstiečių — 26,8%, ta r n a u to jų — 33,6%), am atininkų — 0,7% 1S. 1950 m. priim ta 565 studentai, iš jų 27,6% darbininkų, 38,6% kolūkiečių, 9,6% individualių valstiečių, 24,2% tarn au to jų v a ik ų 19. Priėmimo kontingento pakitim ui tu rėjo įtakos tai, kad, atvėrus į Parengiam uosius kursus ir vidurines m okyklas duris 11 12 13 14 15 18 17 18 iy
Ten pat, p. 96. PA, i. 1771, ap. 1771, b. 115, 1. 210. VUA, f. R-856, ap. 2, b. 8, 1. 32. Ten pat. PA, f. 1771, ap. 1771, b. 228, 1. 10. VUA, i. R-856, ap. 2, b. 14, 1. 38. Ten pat, b. 24, 1. 26—27. PA, f. 7017, ap. 1, b. 24, 1. 138— 139. VUA, f. R-856, ap. 2, b. 72, 1. 23.
87
darbininkų ir m ažažem ių valstiečių vaikam s, jų daugėjo ir aukštosiose mokyklose. Tačiau daugiausia studentijos socialinę sudėtį paveikė socia lizmo pergalė respublikoje, socialistinės visuom enės vystym asis ir su tuo susiję gyventojų socialinės struktūros pakitim ai. N acionalinę studentijos sudėtį lem ia respublikos gyventojų sudėtis. Dieninio skyriaus studentų sudėtį atspindi 2 lentelė. Iš jos m atyti, kad, vykstant socialistiniam s p er tvarkym am s respublikoje, iš esmės pakito ir studentų socialinė sudėtis. U niversitete, kaip ir kitose aukštosiose m okyklose, ėmė m okytis darbo žmonių — darbininkų, kolūkiečių ir tarybinių tarn a u to jų — vaikai, ir tai 2 lentelė Dieninio skyriaus studentų sudėtis***
tarnautojų
2
lietuvių
rusų
žydų
lenkų
baltarusių
ukrainiečių
1 j
J kolūkiečių
indiv. valst.
darbininkų
Nacionalinė sudėtis 0/ /0
1 I
Socialinė sudėtis %
1945/46
...
15 4 63,3*
-
14,1
7,2
86,4
4,9
6,5
1.6
0,4
-
0,2
1946/47
63,3
17,6 59,1***
-
15,3
8,0
83,8
6,0
7,8
1,3
0,8
-
0,3
1951/52
57,2
25.3
-
37,0
34,7
3,0
74,6
11,0
6,8
3,7
2,1
1,4
0,4
1956/57
59,1
26,2
-
33,5
40,3
-
76,4
11,5
5,9
3,0
1,9
1,1
0,2
1960/61
56,4
29,4
-
35,0
35,6
-
90,8
4,7
2,6
0,9
0,3
0,5
0,2
1965/66
76,2
33,7
-
31,7
34,6
-
85,8
5,9
4,8
1,9
0,5
0,5
0,6
1970/71
64,2
32,8
-
22,5
44,7
-
83,2
8,1
4,8
2,2
0,7
0,7
0,3
1978/79
67,1
35,4
_
14,0
50,6
85,9
7,0
1,2
3,6
0,9
0,7
0,7
Mokslo metai
Moterų 0/ /0
B 'Si
* 1945/46 m. m. individualūs valstiečiai skirstėsi: iki 5 h a —16,8%, 5 —10 ha —22,6%, 10 —20 ha—18,1%, daugiau kaip 20 ha —5,8%. ** 1946/47 m. m. individualūs valstiečiai skirstėsi: iki 5 ha—18,0%, 5 —10 ha —21,5%,. 10 —20 h a—15,0%, daugiau kaip 20 ha —4,6%. *** Lentelė sudaryta, remiantis: VUA, f. R-856, ap. 2, b. 8, 1. 32, 34; b. 95, 1. 20; b. 97, 1. 24; b. 249; 1. 22; b. 251, 1. 14; b. 368, 1. 27; b. 527, 1. 12; 1970/71 ir 1978/79 m. m. ataskaitos forma Nr. 3 nk.
88
buvo svarbus socializmo kūrim o laim ėjim as. Socializmo sąlygom is vyks tą kai kurie pakitim ai ja u nebėra esm iniai ir priklauso nuo natūralių procesų. D augiausia čia veikia tai, kad, didėjant darbininkų ir tarn a u to jų lyginam ajam svoriui respublikoje, didėja jų procentas ir studentijoje, o kolūkiečių m ažėjant (1960 m. kolūkiečiai sudarė 40,6% visų liaudies ū k yje dirbančių gyventojų, 1970 m.— 20,4%)20— m ažėja jų procentas studentų tarpe. Pagal nacionalinę sudėtį, kaip rodo lentelė, daugum ą sudaro p agrin diniai respublikos gyventojai lietuviai. Kartu čia mokosi rusų, lenkų, žydų ir kitų tautybių studentų. Jie sudaro darnų k o l e k t y v ą , jungiam ą vieningų kom unizmo kūrim o idealų, jiem s svetim a bet kokia nacionalinė nesantaika. U niversitete studijuoja daug m oterų jaunim o. Studenčių yra daugiau kaip 60%. Tai prašoka visų respublikos aukštųjų m okyklų vidurkį, kuris y ra apie 53—54%; šitokį procentą daugiausia lem ia universiteto specia lybių profiliai — ypač daug m oterų hum anitarinėse specialybėse. Tarybinės santvarkos sąlygom is, kai planingai vystom a socialistinė ekonom ika bei kultūra, planingai nustatom i ir specialistų rengim o kon tingentai, kurie atrenkam i konkurso keliu. Stojantys į universitetą p a prastai laiko 4 egzam inus iš vidurinės m okyklos kurso. V ienas iš jų yra rašom asis tos kalbos ir literatūros, kuria vyksta dėstym as, o kiti nustatom i pagal specialybės profilį. Pokario m etais, kai dar buvo maža abiturientų, o priėm im o kontingentai didėjo, į daugelį specialybių k o n kurso beveik nebūdavo. D augėjant abiturientų, nuo šeštojo dešim tm ečio pradžios pradeda didėti ir stojančiųjų konkursai. Iki šeštojo dešim tm ečio vidurio konkursas vyko sum uojant visų sto jam ų jų egzam inų pažymius. Baigusieji vidurines m okyklas su m edaliu ir specialiąsias vidurines su pagyrim u ir nukreipti į aukštąją m okyklą b u vo priim am i be egzaminų. Imant labiau akcentuoti m okyklos ryšį su gam yba, pradedam os teikti lengvatos stojantiem s su gam ybiniu stažu. 1955 m., esant lygiai stojam ųjų egzam inų balų sumai, pirm enybė teikta turintiem s 2 m etų darbo stažą ir dem obilizuotiem s iš T arybinės arm ijos bei Karinio jū rų laivyno, o nuo 1956 m. jie, negavę dvejetų, pradėti p ri imti be konkurso. Kiek vėliau priėm im o taisyklėse nustatom a, kad į žurnalistikos ir teisės specialybes priim am i tik su 2 m etų darbo stažu. M edicinos fakulteto priėm im o kontingentus num atom a kom plektuoti pir m iausia iš jaunim o, turinčio jaunesniojo m edicinos personalo darbo gydym o ir profilaktikos įstaigose stažą. Nuo 1958 m. nustota teikti leng vatas baigusiem s vidurines m okyklas su m edaliu ir specialiąsias v id u ri nes su pagyrim u — jie taip pat tu rėjo laikyti visus stojam uosius egzami20 Экономика и культура Литовской ССР. Вильнюс, 1972, с. 348.
89
nūs21. Nuo 1959 m., skaičiuojant balus, gautus per stojam uosius egzam i nus, pradėta išskirti 2—3 disciplinas, svarbiausias pasirinktam specialy bės profiliui. Jų balų suma buvo lem iam as kriteriju s konkurse; je i jie lygūs, atsižvelgiam a į bendrą balų sumą. Pradėjus daryti lengvatas turintiem s darbo stažą ir apskritai labiau skatinti vyresniųjų vidurinės m okyklos klasių m oksleivius bei abitu rien tus įsijungti į gamybą, stojančiųjų su stažu skaičius didėjo. 1959 m. su 2 metų darbo stažu ir dem obilizuotieji iš karinės tarnybos sudarė 33,5% visų priim tųjų į pirm ą kursą, 1960 m.— 36,5% 22. Pagal tas taisykles, su 2 metų darbo stažu (besinaudojančių lengvatom is) buvo priim am a iki 80% ir tik 20% likdavo abiturientam s be stažo. N ors tokia padėtis u n i versitete susidarydavo tik vienoje kitoje specialybėje (medicinos, kai kuriose ekonom ikos specialybėse), vis dėlto būdavo nepatekusių ir gerai pasirengusių abiturientų. Tuo tarp u nemaža stažininkų be jokio kon kurso įstodavo ir su trejetais. Aišku, kad jaunim as, padirbėjęs gam yboje, dažnai kiek kitaip žiūri į pasirinktą specialybę ir studijas, teigiam ai veikdam as ir jaunesniuosius draugus, tačiau kai kurių jų silpnas pasi ruošimas taip pat atsiliepia studijoms. Toliau tobulinant priėm im o taisykles, nuo 1965 m. stojantiem s be 2 metų darbo stažo ir su juo stojim o į aukštąsias m okyklas teisės sulygi namos, t. y. vienų ir an trų kontingentai paskirstom i proporcingai pagal paduotų pareiškim ų skaičių. Konkursas vyksta abiejose (nestažininkų ir stažininkų) grupėse atskirai. N uo tų pačių m etų vėl teikiam os tam tikros lengvatos baigusiem s vidurines su m edaliu a r specialiąsias vidurines m o kyklas su pagyrim u. Jie laiko vieną pasirinktosios specialybės egzam iną ir, iš jo gavę penketą, priimam i, o penketo negavę — laiko stojam uosius egzaminus su visais kitais. Taigi svarbiausias kriteriju s stojančiųjų kon kurse tiek su stažu, tiek be stažo — žinios. Kad reikia patikrinti ir m e dalininkų žinias, rodo patys egzam inai. A ntai 1967 m. iš 162 m edalinin kų pirm ąjį egzam iną išlaikė penketu ir nuo kitų egzam inų buvo atleisti tik 79. Kiti m edalininkai laikė visus egzam inus. Per konkursą į u n iv er sitetą buvo priim ta tik 125 m edalininkai. 1978 m. atitinkam ai — 226, 105, 14023. Nuo 1969 m. stojančiųjų konkurse pradedam a atsižvelgti ir į m o kymosi vidurinėje m okykloje rezultatus. Prie išlaikytų profilinių discip linų egzam inų balų buvo pridedam i ir vidurinio mokslo baigimo doku mente esantys tų pačių disciplinų bei visuom enės mokslo balai. Nuo ¡1972 m. per stojam uosius egzam inus gautieji profilinių disciplinų balai jau nebeišskiriam i. Vėl skaičiuojam a bendra balų suma ir pridedam as visų vidurinio m okslo baigim o dokum ente esančių pažym ių aritm etinis vidurkis. Nustojus akcentuoti vyresniųjų klasių m okinių ir baigusių vidurinę m okyklą įsitraukim ą į gam ybą ir kiek keičiant priėm im o taisykles, sto 90
jan č ių jų su darbo stažu procentas sumažėjo. Iš p riim tųjų į pirm ą kursą 1965 m. universitete tokių buvo 22,1%, 1970 m.— 9,7%, 1978 m.— 8,6% 21324. Pagal TSRS M inistrų Tarybos 1959 m. rugsėjo 18 d, nutarim ą ,,Dėl pram onės įmonių, tary b in ių ūkių ir kolūkių dalyvavim o kom plek tu o jan t aukštąsias m okyklas ir technikum us ir ruošiant specialistus savo įmonėms" atsiunčiam a į u n iversitetą m okytis ir ab itu rien tų su gam ybi nių organizacijų bei žinybų siuntim ais. Tokie stojantys taip pat turi 2 m etų darbo stažą ir iš stažininkų priim am i pirm iausia; 15% didesnes sti pendijas jiem s m oka pasiuntusios įmonės ar žinybos, į kurias jie grįžta baigę mokslą. Tokių studentų universitete p astaru o ju laiku m okosi 40—50. Padirbėjusiam gam yboje jaunim ui įstoti į aukštosios m okyklos die ninį skyrių yra sudarom os ir kitokios sąlygos. TSKP CK ir TSRS M inist rų Tarybos 1969 m. rugpjūčio 20 d. nutarim u prie kai k urių au k štų jų m okyklų imta steigti parengiam uosius skyrius. Toks skyrius universitete atidarytas 1970 m. Keletą m etų į parengiam ąjį skyrių buvo priim am a po 100 žmonių, o 1978 m. priėm im as padidėjo iki 175. Į jį patenka ne m a žiau kaip vienerius m etus tiesiogiai gam yboje išdirbęs ir gerai užsireko m endavęs jaunim as, taip pat ir a titarn av ę k arin ėje tarnyboje. K lausyto jai gauna stipendijas ir bendrabutį. Dažniausiai kom plektuojam os tokios grupės: stojančiųjų į ekonom ikos specialybes, į istoriją ir filologiją, į m e diciną ir biologiją. U niversiteto dėstytojų padedam i, klausytojai per 8 m ėnesius p ak artoja ir pagilina vidurinės m okyklos program ą pagal pasi rinktą studijuoti specialybę. M okslo m etų pabaigoje 85—90% k lausytojų išlaiko egzam inus, kurie yra kartu ir stojam ieji egzam inai. Išlaikę egza minus, parengiam ojo skyriaus klausytojai be konkurso priim am i į pasi rinktos specialybės pirm ąjį kursą. Tam tikrą vaidm enį vaidina nuo 1958 m. kasm et u n iversitete organi zuojam i kursai (iš pradžių 3, o vėliau 6 mėn.) pasirengti stoti į au k štąją m okyklą vilniečiam s, dirbantiem s gam yboje. Čia jie už nedidelį m okestį (20 rb) gali pakartoti vidurinės m okyklos program ą iš tų dalykų, k urių reikia per stojam uosius egzam inus. Į kursus pastaruoju m etu susirenka 800—850 žmonių. Be to, liepos m ėnesį organizuojam i nem okam i vieno m ėnesio kursai abiturientam s iš rajonų, stojantiem s į m atem atikos, fizi kos, rusų kalbos ir anglų kalbos specialybes. Juos lanko 200—300 abi turientų. U niversitete veikia profesinio orientavim o kabinetas, kuris pa deda abiturientam s pasirinkti specialybę. 21 22 23 24
VUA, f. R-856, ap. 2, b. 311, L 93. Ten pat, b. 339, 1. 10— 13. VVU mokymo skyriaus duomenys. VVU ataskaitos, forma Nr. 3nk.
91
Priėmimo į universiteto dieninį skyrių konkurso rodiklius atspindi 3 lentelė. Taigi, nepaisant, kad priėm im as didėjo, stojančiųjų skaičius jau nuo šeštojo dešim tm ečio vidurio daugiau kaip du kartus prašoko priim tųjų skaičių. K onkursas 3 lentelė įvairiose specialybėse, be Paduotų pareiškimų, laikiusių stojamuosius egzaminus abejo, nevienodas. P astaruo ir priimtų į dieninį skyrių dinamika* ju laiku didžiausi konkursai y ra į kai kurias ekonom ikos Padavė Išlaikė Priimta Metai specialybes, gydom ąją m edi visus egz. pareiškimus ciną, istoriją, teisę. Pavyz džiui, 1978 m. į vieną gydo 651 766 654 1948 mosios m edicinos specialybės 565 1950 • . 684 vietą buvo 4,3 stojančiųjų, 969 640 1956 1381 istorijos — 4,0, prekybos eko 728 1960 1558 995 nom ikos — 4,0, prekių m oks 2389 1493 1965 980 lo — 3,7, teisės — 3,5. Dar vis 2113 1540 1970 3242 trūksta stojančiųjų į m ate 1870 1978 2845 4072 m atikos specialybes. Svarbu pabrėžti tai, kad, * Lentelė sudaryta, remiantis VUA, f. R-856, ap. ir labai padaugėjus studen ■2, b. 24, 1. 24; b. 72, 1. 2 2 -2 3 ; b. 25T 1. 3; b. 339, L 1 0 -1 3 ; b. 527, 1. 12; 1970 ir 1978 m. duo tų, absoliuti daugum a jų gau menys iš mokymo skyriaus na stipendijas. Šeštajam e d e šim tm etyje stipendijas gau nančių dieninio skyriaus studentų procentas buvo viršijęs 80, o nuo sep tintojo dešim tm ečio vidurio jis nusistovi m aždaug apie 73—74%. Labai gerai ir gerai besim okantiem s bei aktyviai dalyvaujantiem s visuom eni niame gyvenim e studentam s skiriam os 25%, 15% didesnės stipendijos, taip pat vardinės stipendijos. Pastaruoju m etu universitete yra 12 Le nino vardo stipendijų (po 100 rb), po vieną stipendiją: K. M arkso (100 rb), F. Dzeržinskio, L. Tolstojaus (po 75 rb), TSRS profsąjungų (80 rb), V. Kapsuko, P. Cvirkos (po 65 rb). Statant vis naujus bendrabučius, šeš tojo dešim tm ečio v id uryje juos gaudavo 60% visų dieninio skyriaus studentų. N ors bendrabučiai tebestatom i, tačiau studentų skaičius didė jo greičiau, negu statybos. 1965/66 m. m. bendrabučiais buvo aprūpinti 43% visų dieninio skyriaus studentų, 1970/71 m. m.— 30,3%, 1978/79 m. m.— 36,6%25. O rganizuojant T arybų Lietuvoje naujas, anksčiau nepraktikuotas ne akivaizdinio ir vakarinio m okym o formas, didelės reikšm ės tu rėjo TSRS M inistrų Tarybos 1946 m. balandžio 29 d. nutarim as „Dėl neakivaizdinio specialistų rengim o1'26, kuris leido TSRS aukštojo mokslo m inisterijai pa gal studentų skaičiaus didėjim ą plėsti neakivaizdinių skyrių ir m oko 92
m ųjų konsultacijų punktų tinklą. N utarim as įpareigojo įmonių ir įstai gų vadovus sudaryti neakivaizdininkam s sąlygas mokytis. TSRS M inistrų Tarybos ir TSKP CK 1954 m. rugpjūčio 30 d. n u tari me „Dėl geresnio specialistų su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu m okslu parengim o, paskirstym o ir panaudojim o" reikalaujam a toliau plėsti neakivaizdinį ir v akarinį mokymą, nustatom os papildom os ato sto gos neakivaizdinių ir v akarinių skyrių studentam s27. N eakivaizdinį ir v a karinį m okym ą plėsti num atė ir 1958 m. įstatym as dėl m okyklos ryšio* su gyvenim u stiprinimo. N eakivaizdinis skyrius universitete buvo įsteigtas 1953 m., perkėlus į jį Sąjunginio neakivaizdinio teisės instituto V ilniaus filialo studentus ir atidarius pirm ąsias neakivaizdines specialybes Istorijos ir filologijos, fakultete. Skyrius žymiai padidėjo 1955— 1956 m., perkėlus į jį S ąjun ginio neakivaizdinio finansų instituto V ilniaus filialo studentus bei perdavus jam Sąjunginio neakivaizdinio tarybinės prekybos instituto* Tarybų Lietuvoje gyvenančius studentus. N eakivaizdinis m okym as pa plito daugelyje specialybių. 1958 m, universitete buvo atidarytas ir v a karinis skyrius. Visų m okym osi form ų studentų dinam iką pagal fakulte tus atskleidžia 4 lentelė. 4 lentelėStudentų skaičius pagal fakultetus ir mokymosi formas (mokslo metų pradžioje)*
M o k s lo m e ta i
I š v is o stu d e n tų
F i z i k o s ir m a te m a tik o s f a k u lte ta s
Iš jų
d ie n
| neak. i
vak.
iš v iso
C h e m ijo s f a k u lte ta s iš v is o
neak.
vak.
_
_
_
-
-
-
Į d ie n .
d ie n .
vak.
1 9 3 9 /4 0
1004
Ю 04**
_
1940 /4 1
3102
3102
-
-
-
1 9 4 4 /4 5
1359
1359***
-
47
47
-
-
78
78
—
1 9 4 5 /4 6
1607
1607****
-
33
33
-
-
101
101
-
1 9 4 6 /4 7
2490
2490
-
70
70
-
-
144
144
—
_
—
-
-
1 9 4 7 /4 8
2728
2728
-
113
113
-
-
171
171
—
1 9 4 8 /4 9
2962
2962
-
120
120
-
-
197
197
—
1 9 4 9 /5 0
2884
2884
-
142
142
-
-
213
213
—
25 Žr. ataskaitos formą Nr. 3nk. 26 Высшая школа, изд. Советская наука, 1948, с. 69—70. 27 КПСС о культуре, просвещении и науке. М., 1963, с. 409.
93
4
Mokslo metai
iš viso stu dentų
lentelės
Fizikos ir matematikos fakultetas
Iš jų
tęsinys
Chemijos fakultetas
dien.
neak.
vak.
iš viso
dien.
neak.
vak.
iš viso
dien.
2617
„-
_
157
157
_
_
211
211
— -
vak.
1950/51
2617
1951/52
2704
2704
-
-
176
176
-
-
187
187
1952/53
2654
2654
-
-
223
223
-
-
196
196
-
321
-
-
212
212
-
1953/54
3534
2834
700
-
321
1954/55
3830
3040
790
-
456
405
51
-
223
223
-
1955/56
4158
3183
975
-
553
481
72
-
230
230
-
1956/57
5088
3352
1736
-
674
584
90
-
220
220
-
1957/58
5502
3466
2036
-
725
635
90
-
212
212
-
1958/59
5655
3436
2206
13
”64
652
99
13
211
211
-
746
628
105
13
218
218
-
1959/60
5789
3322
2369
98
1960/61
6552
3395
2952
205
829
694
114
21
234
234
1961/62
7367
3607
3368
392
950
793
117
40
282
282
-
1962/63
7682
3777
3283
622
1027
846
119
62
335
315
20
1963/64
8756
4103
3721
932
1175
947
146
82
413
389
24
1964/65
10255
4311
4670
1274
1181
925
192
64
432
400
32
1965/66
11107
4579
4966
1562
-
-
-
-
445
422
23
1966/67
12528
5344
5011
2173
-
-
-
-
490
468
22
1967/68
13541
5766
5208
2567
-
-
-
-
459
437
22
1968/69
14252
6191
5329
2732
-
-
-
-
465
465
-
1969/70
15023
6592
5587
2844
-
-
~
-
453
453
-
3069
444
-
1970/71
15682
6991
5622
-
-
-
-
444
1971/72
15826
7446
5495
2885
-
-
-
-
419
419
1972/73
15870
7543
5366
2961
-
-
-
-
392
392
-
1973/74
15922
7739
5262
2921
-
-
-
-
377
377
-
1974/75
15937
7894
5207
2836
-
-
-
-
368
368
-
1975/76
16011
8121
5128
2762
-
-
-
-
370
370
-
376
-
1976/77
15765
8385
4764
2616
-
-
-
-
376
1977/78
16216
8609
4966
2641
-
-
~
-
366
366
-
1978/79
16543
8824
5095
2624
-
-
—
-
373
373
-
* Lentelė sudaryta, remiantis: ŠMA, f. 1, ap. 6, h. 47a 1. 25; CSVA, f. 1, ap. 6^ b. 2, 1. 310; CVA, f. R-629, ap. 1, b. 779, 1. 27; ataskaitos forma Nr. 79 kv, Nr. 3nk.
94
4 lentelės
Gamtos fakultetas
Medicinos fakultetas
Mokslo metai iš viso
dien.
neak.
iš viso
dien.
va k.
tęsinys
Istorijos ir filologijos fakultetas iš viso
dien.
neak
į vak. į
1939/40 1940/41 1944/45 1945/46 1946/47 1947/48 1948/49 1949/50 1950/51 1951/52 1952/53 1953/54 1954/55 1955/56 1956/57 1957/58 1958/59 1959/60 1960/61 1961/62 1962/63 1963/64 1964/65 1965/66 1966/67 1967/68 1968/69 1969/70 1970/71 1971/72 1972/73 1973/74 1974/75 1975/76 1976/77 1977/78 1978/79
,
_ 1201 59 117 203 222 279 320 326 358 353 363 372 351 346 371 391 415 467 465 490 584 663 739 817 845 866 877 902 869 858 914 932 925 959 948 993
1201 59 117 203 222 279 320 326 358 353 363 372 351 346 342 336 333 329 321 324 392 424 469 547 541 568 547 548 532 525 572 576 579 602 612 611
— — — — — — — — — 29 . 55 82 138 144 166 192 239 270 270 304 298 330 354 337 333 342 353 346 357 336 382
646 757 1102 1041 1003 776 562 623 515 420 364 361 399 431 466 515 599 674 701 781 846 927 1009 1053 1093 1090 1099 1073 1015 922 880 876 864 865 850
646 757 1102 1041 1005 776 562 623 515 420 364 361 399 431 466 490 516 557 587 628 682 747 875 983 1096 ¡090 j 099 1073 1015 922 880 876 864 865 850
_ — • — — — — — — — — — — — — 25 83 117 114 153 164 180 134 75 -
435 841 221 252 428 634 740 911 835 817 846 1012 1268 1506 1753 1949 2050 2021 2185 2393 2485 2603 2946 3130 3285 3426 -
435 841 221 252 428 634 740 911 835 817 846 962 1092 1179 1229 1225 1124 992 920 884 922 934 990 1058 1205 1279 — -
_ — — 50 176 327 524 724 926 1029 1265 1484 1505 1530 1780 1847 1801 1808 -
** pavasario semestre, *** mokslo metų viduryje. **** mokslo metų pabaigoje
95
_ — — — — — — — — — — — — — — 25 58 139 176 225 279 339 — — — — — — — — — — —
4 lentelės
Teisės fakultetas
Ekonomikos fakultetas Mokslo metai
1939/40 1940/41 1944/45 1945/46 1946/47 1947/48 1948/49 1949/50 1950/51 1951/52 1952/53 1953/54 1954/55 1955/56 1956/57 1957/58 1958/59 1959/60 1960/61 1961/62 1962/63 1963/64 1964/65 1965/66 1966/67 1967/68 1968/69 1969/70 1970/71 1971/72 1972/73 1973/74 1974/75 1975/76 1976/77 1977/78 1978/79
i iš viso
dien.
295 568 177 183 300 255 254 281 278 304 308 347 371 392 1004 1067 1031 1140 1471 1860 2027 2523 3023 3179 3817 4337 4509 —
295 568 177 183 300 255 254 281 278 304 308 347 371 364 347 386 405 446 509 613 653 709 783 839 1051 1298 1331
—
— _
—
—
— —
_ _
_ __
— _ —
— — _
-
neak.
— — — — — — — — — — — 28 657 681 626 654 876 1052 1046 1343 1661 1664 1952 2131 2169 — — — — — — —
— — -
vak.
— 40 86 195 328 471 579 676 814 908 1009 — —
— — — — — — —
-
viso
dien.
274 492 96 94 140 151 195 241 248 239 213 859 776 765 692 747 742 734 767 743 617 677 853 898 1036 1084 J194 1327 1489 1438 1592 1587 1668 1627 1556 1624 1648
274 492 96 94 140 151 195 241 248 239 213 209 213 217 227 235 242 215 193 157 130 104 107 134 163 190 204 292 316 370 423 470 510 552 570 577 584
96
neak.
— — — -
650 563 548 465 512 500 499 559 571 447 510 C60 658 711 664 750 738 857 822 868 854 954 917 895 994 1032
vak.
tęsinys
Miškų ūkio fak.
Kauno vakari nis fak.
iš viso
iš neak. vak. viso
_
,
20 15 15 40 63 86 106 162 230 240 297 316 246 301 263 204 158 91 53 32
35 70 103 141 172 -
— — -
__
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — 311 138 615 333 802 85 1057 85 1213 85 1250 85 1270 1229 1379 — 1402 1392 1379 1334 1440 1409 -
-M — — — — — — — — — — 173 282 717 972 1128 1165 1270 1229 1379 1402 1392 1379 1334 1440 1409
4
Mokslo metai
Matematikos fakultetas
Istorijos fakultetas
Fizikos fakultetas
tęsinys
Filologijos fakultetas
J
iš viso
dien.
neak.
IS viso
1965/66
724
530
194
450
380
70
-
-
-
-
-
-
3966/67
797
605
192
475
430
45
-
-
—
-
-
—
-
1967/68
814
598
216
461
440
21
-
-
-
-
-
-
-
1968/69
835
624
211
524
524
-
1440
415 1025 2110
964
791
355
1969/70
860
664
196
561
561
-
1556
476 1080 2142
994
829
319
1970/71
944
721
223
590
590
-
1687
603 1084 2247 1036
877
334
1971/72
981
757
224
580
580
-
1815
717 1098 2275 1096
886
293
1972/73
983
771
212
554
554
-
1759
785
974 2143 1089
830
224
1973/74
1023
851
172
540
540
-
1764
863
901 2126 1092
864
170
1974/75
1078
901
177
543
543
-
1751
917
834 2081
1089
846
146
1975/76
1120
957
163
535
535
-
1798
936
862 2014 1114
780
120
1976/77
1182
1028
154
540
540
-
1784
970
814 2006 1151
766
89
1 9 7 7 /7 8
1238
1068
170
571
571
-
1883
990
893 2007 1194
728
85
1 9 7 8 /7 9
1260
1087
173
576
576
-
1863 1016
847 2043 1232
728
83
Mokslo metai
Pramonės ekonomikos fakultetas iš viso
dien.
neak.
J
jdien. vak.
lentelės
iš viso
dien. neak.
Prekybos fakultetas
iŠ viso
dien. neak. vak.
-
Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetas
vak.
iš viso
dien.
neak.
vak.
iš viso
dien.
neak.
vak.
i
1969/70
1973
456
1149
368
1370
354
569
447
1564
705
611
248
1970/71
1872
425
1046
401
1394
358
571
465
1744
851
610
283
1971/72
1863
513
980
370
1413
389
585
439
1871
1000
563
308
1972/73
1866
523
950
393
1434
394
615
425
1895
1072
584
239
1973/74
¡796
523
899
374
1409
360
592
457
2062
1169
638
255
1974/75
1747
518
839
390
1407
345
622
440
2090
1247
579
264
1975/76
1736
503
831
402
1421
344
636
441
2210
1355
593
262
1976/77
1571
556
604
411
1394
381
564
449
2199
1347
610
242
1977/78
1663
504
753
406
1329
401
510
418
2282
1461
582
239
1978/79
1639
522
686
431
1435
429
571
435
2454
1544
676
234
4. V iln iau s u n iv er site to isto r ija , t. III
97
1945 1946 1947 1948 1949 1950 1951 1952 1953 1954 1955 1956 1957 1958 1959 1960 1961 1962 1963 1964 1965 1966 1967 1968 3969 1970 1971 1972 1973 1974 1975 1976 1977 1978
47 128 334 184 333 535 321 522 518 600 567 590 633 740 841 826 736 828 752 883 966 1058 1334 1420 1588 1874 1875 1994 2136 2311 2301 2471 2309 2525
47 128 134 184 333 535 321 522 518 508 478 455 562 617 648 566 524 605 520 541 607 596 869 796 895 1001 964 1164 1136 1336 1360 1468 1457 1553
36880 23948
— — — — — 92 89 135 71 123 193 260 212 223 232 299 294 324 346 389 409 460 449 411 489 410 446 542 462 516 7876
— — — — — — — — — — — — — — — — — — 43 65 138 119 235 284 413 462 419 511 565 495 461 390 456 5056
5 — 1 1 5 4 13 7 13 14 12 38 54 71 51 67 53 57 64 70 64 90 79 89 114 102 99 89 109 118 125 142 145 1965
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — 29 32 36 43 38 52 230
— — — — 13 12 14 1 — — 40
— 4 5 8 5 21 11 18 14 20 46 39 40 45 47 45 46 52 66 44 65 54 62 72 90 83 96 90 99 90 99 95 1571
lentelė
S 3
o iŠ
bo 2>n
o a
a l/2 .— ЛМС, т. 15(4). 22 Мишейкис Ф. О некоторых классах предельных распределений. — ЛМС, 1972, т. 12(4); Некоторые предельные теоремы для последовательности независимых s-мер ных векторов. 1. — ЛМС, 1977, т. 17(2). 23 Статулевичюс В. Исследования по предельным теоремам теории вероятностей. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1967; Предельные теоремы для сумм случайных величин, связанных в цепь Маркова. — ЛМС, 1969, т. 9(2); 1969, т. 9(3); 1970, т. 10(1). 24 Statulevičius V. Application of Semi-Invariants to Asymptotic Analysis oi Distributions of Random Processes.— Multivariate Analysis, 1977, vol. 4. 25 Рауделюнас А. Предельные теоремы для сумм случайных векторов, связанных в неоднородную цепь Маркова. — ЛМС, 1961, т. 1(1); 1962, т. 2(1). 26 Мисявичюс Э. Локальная теорема с большими уклонениями для однородных цепей Маркова. — ЛМС, 1970, т. 10(1). 27 Лапинскас Р. О скорости сходимости в многомерной центральной предельной теореме для неоднородных цепей Маркова. — ЛМС, 1974, т. 14(1); О скорости схо димости для сумм бесконечномерных случайных величин, связанных в цепь Марко ва. — ЛМС, 1976, т. 16(4).
201
klasifikaciją pagal marginalių pasiskirstymų Lebego dėstinius; išaiškino gardeliškumo įtaką asimptotinių skleidinių išraiškai; gavo bendras ne lygybes, leidžiančias charakteringųjų funkcijų metodą efektyviai panau doti daugiamačių tikimybinių pasiskirstymų asim ptotinėje analizėje; gavo būtinas ir pakankamas sąlygas, kad asimptotiniai skleidiniai, iš reikšti apibendrintais matais, normuotų sumų tikimybinius pasiskirsty mus aproksimuotų norimu tikslumu. Šie rezultatai išdėstyti jo daktaro disertacijoje28. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios A. Bikelis su moki niais tiria atsitiktinių dydžių didelių nuokrypių tikimybes29. H. Jasiūnas nagrinėja liekamojo nario struktūrą centrinėje ribinėje teorem oje nepriklausomų atsitiktinių vektorių sekoms: jis gavo opti malius liekamojo nario įvertinius30. P. Vaitkus rado nepriklausomų vie nodai pasiskirsčiusių atsitiktinių dydžių sumų didelių nuokrypių tiki mybių asimptotines formules stabilių ribinių dėsnių atveju31. Stacionarių skaičių sekų funkcionalų reikšmių pasiskirstymo asimptotiką nagrinėjo G. Misevičius32. E. M anstavičius gavo realių m ultiplikatyviųjų funkcijų reikšmių pasiskirstymo dėsnių asimptotinius skleidimus33, o A. Laurinči kas įrodė didelių nuokrypių teorem as34. Nepriklausomų atsitiktinių dydžių su reikšmėmis Euklido ir Banacho erdvėse sumų tikimybinių pasiskirstymų aproksimavimą stabilių dėsnių pasiskirstymais nuo 1968 m. tiria Vyg. Paulauskas. Jis apibrėžė aproksimavimo tikslumo įvertinimo skaitines charakteristikas (pseudomomentus) ir ištyrė liekamojo nario struktūrą centrinėje ribinėje teoremoje; įrodė V. Zolotariovo nelygybes pasiskirstymams funkcionalinėse erdvė se; išvystė ir panaudojo funkcionalinės analizės metodus tikimybinių pasiskirstymų asim ptotinėje analizėje. Tyrimai apibendrinti jo daktaro disertacijoje35. Septintajame dešimtmetyje universitete plačiai buvo pradėti tirti sudėtingų stochastinių sistemų projektavim o bei valdymo klausimai. Jų tyrimams vadovauja B. Grigelionis. Jis išvystė bendrus atsitiktinių pro cesų optimalaus sustabdymo metodus, praplėtė A. Valdo nuosekliosios analizės teoriją tolydžiojo param etro atveju. Šie tyrimai apibendrinti jo daktaro disertacijoje36. Nagrinėdamas konstruktyvaus M arkovo procesų optimaliojo stabdymo atvejus, R. Kudžma išplėtojo invariantiškumo prin cipą bei detaliai išnagrinėjo pusiau stabilių procesų (Lamperti prasme) optimaliojo stabdymo uždavinius37. V. M ackevičiaus darbuose rastos bendros M arkovo procesų sekų konvergavimo sąlygos, lemiančios ati tinkamų optimaliojo stabdymo kainos funkcijų konvergavim ą į ribinio proceso optimaliojo stabdymo kainos funkcijas38. Atsitiktinių procesų teorijos plėtojimas universitete ir visoje Lietu voje daugiausia siejasi su B. Grigelionio vardu. Jis rado bendras sąly gas, kuriomis taškinių matų sumos konverguoja į Puasono matus, įvedė 202
svarbias atsitiktinio taškinio mato, suderinto su duota а-algebrų šeima, bei pusmartingalio lokaliųjų charakteristikų sąvokas. B. Grigelionio tyrimai sudarė pagrindą gana turtingai lokaliai be galo dalių atsitiktinių procesų teorijas39. Iš šios problematikos V. M ackevičius nagrinėjo silp nų martingalų ir pusmartingalių tarpusavio sąryšius ir stochastinių dife rencialinių lygčių aproksimavimą paprastomis diferencialinėmis lygtimis su laiko postūmiu40. R. Kudžma procesų savybes pradėjo tirti algebrinės topologijos metodais41. M atematikos laimėjimus žymiu mastu apsprendė tai, kad J. Kubilius sukūrė savitą matematikos mokslinių kadrų nuo moksleivio iki mokslų daktaro rengimo sistemą. Jo iniciatyva nuo 1952 m. kasmet organizuo jamos Lietuvos jaunųjų matematikų olimpiados; ruošiama metodinė m e džiaga42. Olimpiadose atrasti talentai globojami ir universiteto suole. Jau trečias dešimtmetis Lietuvos skaičių teorijos ir tikimybių teorijos spe cialistai kas savaitę susirenka į J. Kubiliaus mokslinį seminarą universi tete aptarti naujų problemų, įvertinti gautų rezultatų, parinkti aktualių 28 Бикялис А. Исследования по многомерным предельным теоремам теории ве роятностей. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1972. 29 Бикялис А., Жемайтис А. Асимптотические разложения для вероятностей боль ших уклонений. Нормальное приближение. — ЛМС, 1976, т. 16(3). 30 Ясюнос Г. Об оценке остаточного члена в многомерной центральной предельной теореме. — ЛМС, 1971, т. 11(4). 31 Вайткус П. О больших уклонениях сумм независимых случайных величин в случае предельного устойчивого закона. — ЛМС, 1972, т. 12(1). 32 Мисявичюс Г. Асимптотические разложения для функций распределения сумм 11—
1
вида
f ( T J t). — Annales Universitatis Scientiarum Budapestinensis de Rolando Eotvos no-
;=i
minatae, sec. mathematica, 1971, vol. 14. 33 Манставичюс Э. Применение метода производящих рядов Дирихле в теории распределения значений арифметических функций. — ЛМС, 1974, т. 14(1). 34 Лауринчикас А. Большие уклонения арифметических функций. — ЛМС, 1976, т. 16(1). 35 Паулаускас В. Исследования по предельным теоремам для сумм независимых случайных величин со значениями в конечномерных и бесконечномерных нормиро ванных пространствах. Докт. дисс. Вильнюс, 1978. 36 Григелионис Б. Исследования по теории случайных процессов (оптимальная остановка, эффективные критерии марковости). (Докт. дисс.) Вильнюс, 1969. 37 Куджма Р. Оптимальная остановка полуустойчивых марковских процессов. — ЛМС, 1973, т. 13(3). 38 Мацкявичюс В. Сходимость цен игры в задачах оптимальной остановки. — ЛМС, 1974, т. 14(1). 39 Григелионис Б. О статистических задачах случайных процессов с граничными условиями. — ЛМС, 1976, т. 16(1). 40 Мацкявичюс В. Некоторые аппроксимации стохастических интегралов и реше ний стохастических дифференциальных уравнений. — ЛМС, 1978, т. 18(3). 41 Kudžma R. Presheaves and Copresheaves Associated with Stochastic Processes.— In: Second Vilnius Conference on Probability Theory and Mathematical Statistics. V., 1977; vol. 3. 42 Kubilius J. (redaktorius sudarytojas ir vienas iš autorių). Olimpiadinis matematikes uždavinynas. K., 1962; 1972.
203
ir perspektyvių darbų krypčių. Žymų vaidmenį vaidino ir tebevaidina J. Kubiliaus „antradieniai", organizuojami jo namuose. Nuo 1957 m. kiekvieną antradienį vadovas su mokiniais peržvelgia parašytų straips nių medžiagą, nagrinėja sunkumus, kuria naujus tyrim ų metodus. J. Kubilius yra Lietuvos matematinio gyvenimo vadovas, „Lietuvos matematikos rinkinio" steigėjas, matematikos sektoriaus LTSR Mokslų Akademijoje, išaugusio į M atematikos ir kibernetikos institutą, įkūrėjas, naujų matematikos šakų Lietuvoje vystymo iniciatorius ir puoselėtojas, sąjunginių ir tarptautinių konferencijų organizatorius. GEOMETRIJA IR TOPOLOGIJA. Geometrijos mokslinių tyrim ų pra dininkas Lietuvoje yra P. Katilius. Jis nagrinėjo kreivių tinklus pavir šiuose, parašė tris geometrijos vadovėlius aukštosioms mokykloms43, ku rie medžiagos parinkimu ir jos išdėstymu prilygsta geriausiems šios rūšies vadovėliams kitomis kalbomis. Nuo 1945 m. jo vadovaujam oje katedroje išaugo keletas puikių geometrų. K. Grincevičius 1952— 1953 m. paskelbė pirmuosius darbus iš afininių erdvių teorijos. 1953— 1964 m. jis daugiametės projektyvinės erdvės tie sių hiperkompleksų teorijoje ir trimatės erdvės tiesių kompleksų teori joje pirm ąkart pritaikė G. Lapt evo metodą tiesinių daugdarų nagrinėji mui, daugumą analiziniu būdu gautų rezultatų vaizdžiai geometriškai interpretavo. Šie tyrim ai apibendrinti jo daktaro disertacijoje „Apie tie sių kompleksus" (1962). Vėlesniuose darbuose trimatės projektyvinės erdvės nehoionominių kompleksų pavyzdžiu nurodyti bendri metodai neholonominėms daugdaroms tirti44. Septintajame ir aštuntajam e 'de šimtmetyje P. Vaškas analiziniu metodu nagrinėjo S. Finikovo išsluoksniuojamų porų teoriją: pateikė jos geometrinių interpretacijų; susiejo ją su J. Lumistės sąryšių ir projektyvinių normalizacijų teorija bei neholonomiiiių daugdarų teorija45. K. Navickis nagrinėjo lyginio matavimo projektyvinių ir afininių erdvių pusiau nehoionominių hiperkompleksų vidines normalizacijas, projektyvinės erdvės nehoionominių kompleksų diferencialinę geom etriją46. V. Padervinskas surado daugiamačių rom binių ir romboedrinių tinklų konstravimo būdus, tokių tinklų automorfizmus47. Šeštajame dešimtmetyje A. Matuzevičius pradėjo tirti algebrines glodžios topologijos problemas; išnagrinėjo kliūtis dvigubose sluoksniuotėse; rado formulę, siejančią dvigubų sluoksniuočių kertam ųjų paviršių pratęsimo kliūtis ir skiriamąją; ištyrė mikrosluoksniuočių klasifikaciją43. FUNKCIJŲ TEORIJĄ IR DIFERENCIALINES LYGTIS tyrė dvi kated ros: matematinės analizės ir skaičiavimo matematikos. Pokario metais matematinės analizės katedroje mokslinis darbas dir bamas dviem pagrindinėmis kryptimis: 1) tiriami įvairių lygčių (dife rencialinių, integralinių, skirtuminių-diferencialinių ir kt.) analiziniai 204
sprendiniai ir šių sprendinių asimptotinės savybės; 2) tiriam i konstruk tyviosios funkcijų teorijos (aproksimacijos; interpoliacijos, eilučių ir jų integralinių analogų konvergavimo) uždaviniai. Iš šios problematikos Vyt. Paulauskas ištyrė tam tikrų integralinių lygčių sprendimą eilutėmis ir, nagrinėdamas funkcijų ir jų išvestinių kvadratinę aproksimaciją, įro dė įvairių specialių ortogonalių polinomų išvestinių ortogonalumą49. V. Kabaila nagrinėjo interpoliaciją Hardy klasės funkcijoms ir gavo būtinas ir pakankamas sąlygas, kad taškų seka būtų interpoliacinė50. A. Nagelė gavo įvairius ašim plotinius analizinių funkcijų vienetiniam e skritulyje įvertinius51. A. Miškelevičius, tirdamas Laplaso—Styltjeso in tegralo konvergavimą ir virškonvergavimą, įrodė dvi Abelio tipo teo remas apie konvergavimą ir apibendrino Ostrovskio teoremą apie virš konvergavim ą52. L. Navickaitė nagrinėjo skirtum inių-diferencialinių lyg čių tiesines sistemas su sveikais baigtinės eilės koeficientais, gavo jų sprendinių išraišką, eilės įvertinius bei jų nulinių taškų pasiskirstym ą53. E. Neniškytė tyrė diferencialines lygtis su dalinėmis išvestinėmis, kurių koeficientai reiškiami Dirichlė arba Tailoro—Dirichlė eilutėmis, ir su rado pakankamas sąlygas, kuriomis šių lygčių sprendiniai reiškiami to mis pačiomis eilutėmis54. 43 Katilius P. Analizinė geometrija. V., 1956; V., 1973; Diferencialinė geometrija. V., 1961; Geometrijos pagrindai. V., 1966. 44 Гринцевичюс К. Комплекс прямых в аффинном пространстве. — ДАН СССР, 1953, т. 92; О комплексе коррелятивных элементов. — ЛМС, 1964, т. 4(3); О комплек сах прямых. Докт. дисс. Вильнюс, 1962; О неголономном комплексе. — ЛМС, 1969, т. 9(1). Plačiau К. Grincevičiaus mokslinis palikimas aptartas straipsnyje: Близникас В. и др. Обзор научных работ К. И. Гринцевичюса. — Труды геометрического семина ра ин-та научной информации АН СССР, 1975, т. 5. 45 Вашкас П. О расслоении многообразия Гроссмана Gi (1,3) конусами второго порядка. — ЛМС, 1975, т. 15(3). 46 Навицкис К. В. О полунеголономном гиперкомплексе SNGr (1,4,5). — ЛМС, 1977, т. 17(2). 47 Падервинскас В. Ромбические сети в n-мерном эвклидовом пространстве. — ЛМС, 1974, т. 14(3). 48 Матузявичюс А. Обобщенные микропучки и локально плоские вложения. — ЛМС, 1971, т. 11(1); Категория троек и обобщенная последовательность Пуппе. — ЛМС, 1978, т. 18(3). 48 Paulauskas V yt. Lame funkcijų integralinių lygčių sprendimas eilutėmis.— VVUMD, Gamtos—mat. m. ser., 1954, t. 2; Apie funkcijų ir jų išvestinių geriausias aproksimacijas.— VVUMD, Matėm.—fiz. ir chem. m. ser., 1957, t. 7. 60 Кабайла В. Об интерполяции в классе функции Нб.-УМН, 1958, т. 13(1); Об од ной проблеме интерполяции в пространстве Н Р. — ЛМС, 1974, т. 14(3). 51 Нагяле А. Поведение голоморфной в круге функции при больших значениях ее модуля. — ЛМС, 1966, т. 6(3). 52 Мишкялявичюс А. О сходимости и сверхсходимости одного интерграла типа Лапласа—Стильтьеса. — ЛМС, 1971, т. 11(2). 53 Навицкайте Л. О линейной системе дифференциально-разностных уравнений с целыми коэффициентами конечного порядка. — ЛМС, 1970, т. 10(4). 54 Ненишките Е. Об одном классе решений дифференциальных уравнений в част ных производных. — ЛМС, 1970, т. 10(1).
205
Nuo 1968 m. k ated ro je pradėta dirbti ir funkcionalinės analizės sri tyje. A. Jonušauskas pastebėjo glodžių funkcionalų, įgyjančių nulinę reikšm ę tik nuliniam e taške, ryšį su vieneto glodaus skaidinio egzista vim u diferencijuojam ose daugdarose. Tai jį paskatino gilintis į funkcio nalinės analizės, ypač topologinių v ek torinių erdvių problem as55. 1959 m. skaičiavim o m atem atikos katedros dėstytojai prad ėjo tirti tiesinių ir netiesinių pap rastų jų diferencialinių lygčių sistem ų sprendinių stru k tū rą ir savybes. P. Golokvosčius56 ir V. M erkys57 gavo specialiųjų klasių diferencialinių lygčių sistem ų su periodiniais, beveik periodiniais ir su kitokiais kintam ais koeficientais, priklausančiais nuo param etro, redukavim o ir trianguliacijos, sprendinių aprėžtum o, stabilum o ir perio diškum o sąlygas. P. Golokvosčius, naudodam asis išsigim usiom is hipergeom etrinėm is funkcijom is, ištyrė dvim atės diferencialinių lygčių siste mos integralinės m atricos stru k tū rą ir jos norm os kitim ą ypatingojo re guliaraus taško ap lin k o je58. J. Degutis tiria netiesiškai priklausančius nuo param etro diferencialinius operatorius su nereguliariom is k raštin ė mis sąlygom is59. V. N ekrašas gavo kai k urių spektrinių diferencialinių operatorių, netiesiškai priklausančių nuo param etro, tik rin ių funkcijų egzistavim o sąlygas, išskyrė vektorinių funkcijų, skleidžiam ų tikrinių funkcijų eilutėm is, klases60. M askvos universiteto prof. N. Bachvalovui padedant, aštuntojo dešim tm ečio pradžioje universitete pradėjo form uo tis skaičiavim o m atem atikos kryptis. F. Ivanauskas gavo banginių siste mų skirtum inės funkcijos įv ertin i61. I. U ždavinys ištyrė kolokacijų tipo ir sričių tipo m etodų konvergavim o sąlygas62. A. Štaras įvertino b an ginės sistemos G rino fu n k ciją63. KIBERNETINIAI M ATEM ATINIAI KLAUSIMAI. Septintojo dešim t m ečio pabaigoje, v ad o v au jan t TSRS M A nariui korespondentui L. Bolševui, universitete pradedam i plačiau nagrinėti teorinio bei praktinio po būdžio m atem atinės statistikos klausim ai. J. Kruopis surado specialių M arkovo procesų, parodančių žmonių m irtingum o kitim ą m igracijos są lygom is ir im unologinio užsikrėtim o bei sergam um o erkiniu encefalitu charakteristikų įvertinius64. J. Jusas nustatė m aksim aliu dažnum u grin džiam ą hom ogeniškum o k rite rijų polinom inio pasiskirstym o a tv e ju 65. V. Bagdonavičius gavo gam inių ilgaam žiškum o ch arakteristikų įv erti nius, ištyrė kitas jų savybes pagreitintų bandym ų sąlygom is66. V adovaujam i LTSR M A vyr. m. b. E. V ilko skaičiavim o m atem atikos katedros dėstytojai 1971 m. pradėjo spręsti kai kuriuos lošim ų teorijos uždavinius. A. A pynis surado bendras pakankam as sąlygas, kada pa prastos ir apibendrintos daugum os taisyklės duoda tran zity v ų grupinį sprendinį87. V. Čiočys išnagrinėjo technologinių procesų analizės ir dinam inių Noim ano—H eilio m odelių kooperabilum o sąlygas. Jis, ap ib rė žęs m odelių k o o peraciją kaip lošimą, įrodė kooperatinės pusiausvyros 206
egzistavim ą68. D. Sūdžiūtė tiria pusiausvyros strateg iją dviejų asm enų neantagonistiniuose lošim uose69. P. R utkauskas sprendžia dinam inio pro gram avim o resursų pasiskirstym o uždavinį70. S. N orgėla y ra paskelbęs m okslinių darbų iš loginio įrodym o ir dirb tinio intelekto srities71. 1971 m. įkurto Skaičiavim o centro personalas, vadovaujam as S. Liberio, sukūrė kai kuriuos algoritm us, program as ir atliko skaičiavim us, rei kalingus sprendžiant puslaidininkių ir kieto kūno fizikos, fizikinės che m ijos, hospitalinės terap ijo s problem as. Skaičiavim o centras aktyviai talkino, rengiant bibliografinius leidinius, sudarant lietuvių periodikos dažninį žodyną; respublikos gam yklom s paruošė program ų paketus eko66 Йонушаускас А. О гладких разбиениях единицы на гильбертовых многообра зиях. — ЛМС, 1973, т. 13(2); О принципе равномерной ограниченности. — ЛМС, 1977, т. 17(3). 56 Голоквосчюс П. Построение и поведение фундаментальной матрицы решений одной системы дифференциальных уравнений. — Дифференциальные уравнения (даль ше — Диф. ур.)г 1977, т. 13(5). 87 М еркис В. Решение в конечном виде некоторых линейных систем обыкно венных дифференциальных уравнений второго порядка. — Диф. ур., 1969, т. 5(9). 58 Голоквосчюс П. Поведение нормы интегральной матрицы одной двумерной системы дифференциальных уравнений в окрестности особой точки системы. — Диф. ур., 1975, т. 11(6). 69 Дегутис Ю. К вопросу о существовании собственных значений для некоторых дифференциальных операторов. — ЛМС, 1971, т. 11(2). 60 Некрашас В. Разложение вектор-функций по собственным решениям нерегу лярных спектральных задач. — ЛМС, 1975, т. 15(2). 81 Иванаускас Ф. Исследование разностной функции Грина для волновой систе мы. — Журнал вычислительной математики и математической физики (дальше — ЖВММФ), 1973, т. 13(3); Интегральные формулы представления решения волновой системы. — ЖВММФ, 1974, т. 14(6). 62 Уждавинис И. О сходимости методов коллокационного типа для двумерных интегральных уравнений. Дифференциальные уравнения и их применения (дальше — Диф. ур. и их прим.). Вильнюс, 1973, вып. 4. 63 Штарас А. Исследование функции Грина для волновой системы с диссипативностью. — Диф. ур. и их прим., 1974, вып. 10. 64 Круопис Ю. Об оценках интенсивностей переходов при наличии миграции. — Теория вероятностей и ее применения, 1969, т. 14, вып. 2. 88 Юсас Й. О распределении максимальной частоты в полиномиальной схеме. — Теор. вер. и ее прим., 1972, т. 17, вып. 4. 68 Багдонавичюс В. Статистическая проверка модели аддитивного накопления повреждений. — Теор. вер. и ее прим., 1978, т. 23, вып. 2. 67 Апинис А. О транзитности правил «-большинства и более общих правил. — Сб. Математические методы в социальных науках (дальше — Мат. мет. в соц. нау ках). Вильнюс, 1974, вып. 4. 68 Чиочис В. Кооперация моделей анализа технологических процессов. — Сб. Мат. мет. в соц. науках. Вильнюс, 1972, вып. 2. 69 Sūdžiūtė. D. Equilibrium and 2-Equilibrium Strategies in the Two Person Non-Zero Sum Gamės of Timing.— Мат. мет. в соц. науках. Вильнюс, 1975, вып. 5. 70 Руткаускас П. Непрерывный аналог процесса распределения динамического программирования. — ЛМС, 1972, т. 12(2). 71 Нортела С. Об аппроксимации классов сведения УИН разрешимыми класса ми. — Записки научного семинара ЛОМИ им. В. А. Стеклова, АН СССР, 1976, т. 60.
207
nom inių uždavinių sprendim ui. Septintojo dešim tm ečio pabaigoje p ra dėta spręsti kalbos signalų m ašininio suvokim o problem a. V. Undzėnas sukūrė įtaisą signalam s, išskleistiem s K aruneno—Loevo eilute, atpažin ti72. A. M alickas n a g rin ė ja autom atinį kalbos signalų segm entavim ą73. Taikom osios m atem atikos katedros dėstytojai k artu su Lietuvos ga myklomis bei k o nstruktorių biurais sukūrė keletą produkcijos kokybės nustatym o bei valdym o sistem ų stochastinių m atem atinių m odelių; pa ruošė algoritm us jų optim izavim ui ir reguliavim ui ESM. A štuntojo de šimtmečio pradžioje pradėti spręsti dviejų etapų stochastinio program a vimo uždaviniai. Sprendim ui p ritaikyti tikim ybinių pasiskirstym ų asimptoniniai skleidim ai. J. A m brasas tiria m agistralinių dujotiekių optim a laus projektavim o m atem atinius m odelius74. 1969 m. V. Tum asonis p ra dėjo nagrinėti, kaip efektyviau p ritaikyti ESM; sukūrė ir algoritm izavo analizinių transform acijų sistem ą75. MECHANIKA. S eptintajam e dešim tm etyje V. Skakauskas sukūrė apytiksli S. V alanderio lygčių, aprašančių p raretin tų d ujų dinam iką, sprendim o m etodą; gavo apytikslias p raretin tų dujų dinam ikos integrodiferencialines lygtis; pasiūlė kraštinių sąlygų v a ria n tą aukštesnės eilės m om entų lygtim s ir suform ulavo kraštinius uždavinius m inėtų lygčių sistem om s76. MATEMATIKOS ISTORIJA IR METODIKA. N uo pirm ųjų pokario m etų Z. Žem aitis gvildeno m atem atinės m inties raidą V ilniaus universi tete, nušvietė P. N orvaišos ir Z. Revkovskio pedagoginę bei m okslinę veiklą77. P. Rumšas tiria lietuviškų m atem atikos vadovėlių ir m atem ati kos term inų isto riją78. B. V oronkovas aiškino V ilniaus universiteto m a tem atikų pedagoginę v eik lą 1803— 1831 m etais79. Lietuvos aukštosiose m okyklose plačiai varto jam a u niversiteto m ate m atikų parašytos m etodinės priem onės ir v adovėliai80.
FIZIKA irm osiom is po išvadavim o dienom is į universitetą sugrįžo beveik visi fizikai, kurie čia dirbo prieš karą. Su tų pirm ųjų fizikos pionierių — P. Brazdžiū no, A. Jucio, H. H orodničiaus ir kt. vardais n e a t skiriam ai susiję tiek fizikos specialistų rengim o, tiek ir fizikos m okslo laim ėjim ai. Tuo m etu pagrindinis dėm esys buvo skirtas fi zikų kadram s rengti, todėl ir pirm osios publikacijos buvo m okym o literatū ra bei m okslinių žinių populiarinim o darbai. 1946 m. pasirodė dvi P. Slavėno knygos1, 1948 m.— dar viena P. Slavėno knyga ir P. Brazdžiūno „Fizikos praktikos darbai". O 1949 m. universi 208
teto „M okslo darbų" m atem atikos— gamtos serijos pirm ajam e tom e buvo išspausdinti ir specialūs m oksliniai A. Jucio ir H. H orodničiaus darbai2. Nuo to laiko m okslinių darbų nuolat daugėja. A. JUCYS IR JO TEORINĖS FIZIKOS MOKYKLA. Seniausias tra d ici jas universitete ir respublikoje tu ri ATOMŲ IR MOLEKULIŲ SPEKT ROSKOPIJOS problem a. Teorinius tos krypties darbus A. Jucys pradėjo d ar Kauno universitete. J o dėmesį p atrau k ė anglų fiziko D. H artrio ir tary b in io fiziko V. Foko pasiūlyta suderintinio lauko teo rija atom ų spektram s bei kitom s jų charakteristikom s tirti. Tiesioginė pažintis su D. H artriu dar prieš karą m okslinės stažuotės A nglijoje m etu ir davė pradžią darbam s. G alutinai ta m okslinė kryptis susiform avo ja u ta ry b i niais m etais, užmezgus kontaktus su a n tru o ju m inėtosios teorijos a u to rium i — jžym iu tarybiniu fiziku teo retik u TSRS M A akadem iku V. Foku. A. Jucys, vadovaujam as V. Foko, 1949— 1951 m. buvo Leningrado A. Ždanovo universiteto doktorantas ir 1951 m. apgynė daktaro diser tac iją „Kai kurie patikslinti kvantinio-m echaninio atom ų skaičiavim o m etodai". Tuom et prasidėjęs bendradarbiavim as buvo labai vaisingas tiek A. Juciui, tie k ir jo mokiniam s. 72 Undzėnas V. Kompaktiško kalbos signalų atvaizdavimo įtaisas.— LTSR Aukštųjų mokyklų Mokslo darbai (toliau — AMMD). Automatika ir skaičiavimo technika, 1971, t. 3. 73 Малицкас А. Преобразования речевых сигналов при распознавании слов. — AMMD, Automatika ir skaičiavimo technika, 1976, t. 7. 74 Амбрассс Ю. и др. Применение закона больших чисел для оптимизации боль ших систем. — ЛМС, 1976, т. 16(2). 75 Тумасонис В. Расширение системы эквивалентных преобразований выраже ний. — ЖВММФ, 1972, т. 12(2). 76 Скакаускас В. Существование и единственность решения начальнокраевой за дачи для кинетического уравнения Больцмана в пространственно-неоднородном слу чае. — ЛМС, 1974, т. 14(2); Приближенный метод решения задач аэродинамики раз реженных газов. — Вестник ЛГУ, 1970, т. 19(4). 77 Жемайтис 3. Выдающийся профессор математики старого Вильнюсского уни верситета Франциск Норвайша (1742— 1819). — ЛМС, 1964, т. 4(2); Профессор Виль нюсского университета 3. Резковский (1807— 1893). — ЛМС, 1965, т. 5(2). 78 Румшас П. Первые учебники по математике на литовском языке. — ЛМС, 1971, т. 11(2). 79 Воронков Б. Математическое просвещение в Вильнюсском университете 1803—• 1831 гг. — В кн.; XI межреспубликанская конференция по истории науки и техники Прибалтики. Таллин, 1977. 80 Žilinskas G. Aukštoji algebra. V., 1960; Voronkovas B. ir Remišauskas M. Teorinė mechanika. V., 1961; Paulauskas V yt. ir Golokvosčius P. Diferencialinės lygtys. V., 1961; G rincevičius K. ir Vaškas P. Projektyvinė geometrija, V., 1966; Kabaila V. ir Rumšas P. Kompleksinio kintamojo funkcijų teorija. V., 1971; K ub ilius J. Realaus kintamojo funkcijų teorija. V., 1970; Tikimybių teorija ir matematinė statistika. V., 1979; Rumšas P. Trumpas aukštosios matematikos kursas. V., 1976; Paulauskas V yt. Matematinės fizikos lygtys. V., 1974; Kr.uopis J. Matematinė statistika. V,, 1977. 1 Slavėnas P. Saulės sistema. V., 1946; Pasaulio praeitis. V., 1946. 2 Jucys A. Anglies atomo konfigūracijų ls 22s2p 3 ir ls2s 22p4 teorinis tyrimas.— VVUMD, 1949, t. 1; Horodničius H. Jodo molekulės kritiški potencialai.— Ten pat.
209
D aktaro d isertacijoje A. Ju cy s išplėtojo ir pagilino H artrio ir Foko suderintinio lauko teo riją. Jis pasiūlė du m etodus atom ų banginėm s funkcijom s patikslinti: nepilno kintam ųjų atskyrim o (banginė funkcija priklauso nuo atstum ų ta rp elektronų)3 ir daugiakonfigūracinio artutinumo (tikroji atom o konfigūracija y ra daugelio konfigūracijų superpozicija)4 m etodus. A. Jucys gavo norm alių ir sužadintų atom ų būsenų bangi nes funkcijas, jom is rem dam asis, apskaičiavo kai k u rių atom ų sp ek tri nes charakteristikas. J a u nuo pirm ųjų pokario m etų A. Ju cy s pradėjo burti aplink save studentus, skatino juos ir m okė dirbti, v eik ė savo pavyzdžiu — begali niu atsidavim u m okslui, nep ap rastu darbštum u ir entuziazm u — ir g reitu laiku išsiugdė pagalbininkų, kurie vėliau tapo pajėgiais mokslininkais,, plėtojančiais A. Jucio p radėtą m okslinę sritį arba taikančiais jo pasiū lytus m etodus gretim om s fizikos sritims. Šeštojo dešim tm ečio pradžioje m okslinėje spaudoje greta A. Juck> pavardės arba ir atskirai pradeda rodytis jo m okinių pavardės. Pirm ieji mokinių, k aip ir paties A. Jucio, m oksliniai darbai buvo susiję su bangi nių funkcijų tobulinim u bei atom inių ch arakteristikų — energijos, šuolių tikim ybių, osciliatorių stiprum ų, smulkiosios ir supersm ulkiosios stru k tūrų ir kt.— skaičiavim ais. Tais klausim ais apgintos ir pirm osios teorinės fizikos kandidatų disertacijos: V. Kaveckis ty rė nepilno kintam ųjų a t skyrim o ir daugiakonfigūracinio artutinum o m etodus, skaičiavo ato mų bangines funkcijas bei atom ines charakteristikas5, A. Boletinhs — daugiakonfigūracinio artutinum o banginėm is funkcijom is skaičiavo berilio ir boro atom ines ch arakteristikas6, K. Ušpalis atom ų bangines funkcijas tobulino nepilno kintam ųjų atskyrim o m etodu7, V. Šugurovas taikė abu m inėtuosius m etodus ir skaičiavo sm ulkiąją ir supersm ulkiąją spektrų stru k tū ras8. V. K ybartas pirm ą k artą gavo ir išsprendė Foko lygtis daugiakonfigūraciniu (dvikonfigūraciniu9 ir trik onfigūraciniu10) artutinum u. Rem iantis jų sprendiniais (banginėmis funkcijom is), buvo ap skaičiuotos atom o charakteristikos. Šeštojo dešim tm ečio v id u ry je A. Bolotinas atom o spektroskopijos m etodus pradėjo taikyti m olekulių savybėm s tirti. Remdamasis grupių teorijos m etodais, dviatom ių m olekulių spektrinėm s charakteristikom s skaičiuoti jis panaudojo pusiau em pirinius m etodus11. K artu su savo m o kiniais A. Bolotinas pasiūlė m etodą, leidžiantį panaudoti lokalinę ir pil nąją m olekulės sim etriją. 1966 m. jis apgynė daktaro disertaciją „Šiuo laikiniai atom ų ir m olekulių teorinio tyrim o m etodai ir jų taikym as". Septintojo dešim tm ečio gale m etodai tobulinam i, rem iantis F urjė tran s form acijom is ir plokščiosios bangos išraiškos skleidim u sferinėm is funk cijom is12, taip pat panaudojus Sleterio funkcijų aproksim avim ą Gauso funkcijom is13. 210
A. Bolotino vadovaujam as, M- Balevičius gavo LiH m olekulės suderintinio lauko lygtį daugiakoniigūraciniu artutinum u ir panaudojo jos sprendinį m olekulės charakteristikom s skaičiuoti14. D augiacentrių in teg ralų skaičiavim o m etodus tobulino ir m olekulių charakteristikas skai čiavo R. R akauskas15. Taip pat šeštojo dešim tm ečio v id u ry je V. Šugurovas pradėjo atom i nės spektroskopijos teorinius m etodus taikyti branduolių savybėm s tirti. Iš pradžių buvo tiriam a branduolio įtaka spektrų sm ulkiajai ir supersm ulkiajai struktūrai. Branduolys neturi centro, kaip atom as, todėl teko išvystyti daugiacentrių integralų skaičiavim o b ū d u s16. Tada buvo g a lim a ištirti trijų nuklonų elektrines ir m agnetines sąveikas17. V. Šugurovo vadovaujam i, branduolių savybes ty rė J. Kaladė ir k t.18 Tačiau ši sritis plačiai nagrinėjam a LTSR M okslų A kadem ijoje, todėl universitete ji neįgijo platesnio masto. * Ю цис А. Обобщение теории неполного разделения переменных на случай мно говалентных атомов. — Журнал экспериментальной и теоретической физики (даль ше — ЖЭТФ), 1952, т. 23, вып. 4(10). 4 Юцис А. Взаимодействие конфигураций в атоме углерода. — ЖЭТФ, 1949, т. 19, вып. 7. 5 Ю цис А., Кавецкис В. Взаимодействие конфигураций в атомах типа берил лия. — ЖЭТФ, 1951, т. 21, вып. 10. 6 Болотин А., Ю цис А. Применение многоконфигурационного приближения при определении силы диполя атомов типа бериллия и бора. — ЖЭТФ, 1953, т. 24, вып. 5. 7 U spalis К., Jucys A. Nepilno kintamųjų atskyrimo metodo atomams konfigūracijose 2s22p4 taikymo klausimu.— VVUMD, 1956, t. 9. 8 Юцис А., Ш угуров В., Цюнайтис Г. Триплетное расщепление термов атомов с двумя валентными 2р-электронами. — ЖЭТФ, 1952, т. 23, вып. 5(11). 9 Кибартас В., Юцис А. Решение уравнений Фока для атома бериллия в двухкон фигурационном приближении. — ЖЭТФ, 1953, т. 25, вып. 3(9). 10 Кибартас В., Кавецкис В-, Юцис А. Самосогласованное поле Фока в трехконфи гурационном приближении для атома бериллия. — ЖЭТФ, 1955, т. 29, вып. 5(11). 11 Болотин А., Левинсон И. Исследование симметрии молекул в простом методе молекулярных функций. — MAD, ser. В, I960, t. 3.
12 Александров В. С., Болотин А. Б., Пошюнайте Н. П., Ракаускас Р. И., Ш угу ров В. К. Многоцентровые интегралы, № 701—75, Деп. 13.03.1975. 13 Saphionova U. L, Bolotin A. В. W avelengths and Transition Probabilities for the Nitrogen Isoelectronic series.— Czechoslovak Journal of Physics, 1976, vol. В 26. 14 Болотин А., Балявичюс M. О применении двухцентровых функций в расчетах двухатомных молекул. — Литовский физический сборник (дальше — ЛФС), 1961, т. I, вып. 1 — 2 . 15 Ракаускас Р., Пошюнайте Н., Болотин А. К вопросу о вычислении многоцентро вых интегралов в теории сложных спектров. — ЛФС, 1968, т. 8 , вып. 1. 16 Болотин А. Б., Ш угуров В. К. Преобразование многоцентровых интегралов к од ному центру. — ЖВММФ, 1963, т. 3. 17 Каладе Ю. К., Пипирайте П. П., Ш угуров В. К. К теории электромагнитных формфакторов трехнуклонной системы. — Ядерная физика, 1965, т. 2. 18 Kaladė J., Šugurov V., Janavičius J. Masių centro judėjimo išskyrimas tapatingu dalelių sistemoje.— MAD, ser. B, 1965, t. 32.
211
V. Šugurovas taip pat toliau tobulino H artrio ir Foko suderintinio lauko teoriją, taikydam as, be kitų, ir lauko teorijos m etodus. Jis pirm a sis pasiūlė patobulintą, vadinam ąjį išplėstinį Foko m etodą19. S varbiau sieji tyrim ų rezultatai apibendrinti V. Šugurovo daktaro disertacijoje ,,K vantiniai-m echaniniai atom ų skaičiavim ai" (1966). Septintajam e dešim tm etyje kvantm echaninę judėjim o kiekio m om en to teoriją, vadovaujam as A. Jucio, vystė A. Bandzaitis. Rem dam asis Klebšo ir Gordano koeficientų grafiniu vaizdu, jis pasiūlė grafinį m etodą fizikinių dydžių o p eratorių m atriciniam s elem entam s skaičiuoti20, kuris labai palengvina gana sunkius skaičiavim us. Taikydam as judėjim o kiekio m om ento teo riją sudėtingom s kvantinėm s sistemom s tirti, jis pastebėjo veidrodinio atspindžio sim etrijos savybes ir pasiūlė jas panaudoti p rak tiniuose skaičiavim uose. Tyrim ų rezultatai apibendrinti A. Bandzaičio daktaro d isertacijoje „K vantinės-m echaninės judėjim o kiekio m om ento teorijos tolesnis išvystym as ir jos taikym as atom iniam s spektram s skai čiuoti" (1968) bei kartu su A. Ju c iu publikuotoje m onografijoje21. A štuntajam e dešim tm etyje suderintinio lauko teo rija vystom a toliau. Yra žinoma, kad geriausios orbitalės y ra H artrio ir Foko lygčių spren diniai. Tačiau tuos sprendinius net ir šiuolaikinėm is elektroninėm is skai čiavim o m ašinom is gauti labai sunku. Todėl nuolat ieškom a būdų juos gauti lengvesniu keliu. V ieną iš tokių būdų — neortogonalių apibend rintų vandenilio tipo radialinių orbitalių — pasiūlė Z. K upliauskis22. A. Jucio vadovaujam i, atom ų ir m olekulių spektroskopijos teoriniai darbai išsiplėtė ne tik universitete, bet ir respublikoje, ypač LTSR M oks lų A kadem ijoje. Tie darbai didžiai vertinam i pasaulyje. Septintojo de šim tmečio pradžioje pasaulyje pradėta kalbėti apie vilniškę A. Ju cio fizikos m okyklą, nes čia išvystyta H artrio ir Foko lygčių teorija, pasiū lyti n au ji būdai tom s lygtim s spręsti, jos išspręstos daugeliui įvairaus sužadinimo būsenų atom ų, apskaičiuota nem aža atom inių charakteristikų. Svarbią praktinę v e rtę turi pasiūlyti nauji banginės funkcijos sudarym o būdai, nau d o jan t kilm inius koeficientus. N em aža nuveikta, autom atizuo ja n t m okslinius darbus, p ritaikant elektronines skaičiavim o m ašinas. A. Jucys ir jo m okiniai paaiškino kai kuriuos eksperim entiškai nusta tytus spektrus, surado naujų, eksperim entais dar negautų spektrų. Pato bulinti teoriniai m etodai yra žymus indėlis į atom o teo riją — jie a tv ė rė kelius ir naujom s fizikos kryptim s. Iš jų bene svarbiausia v ieta tenka leidžiantiem s pilniau panaudoti tiriam ųjų sistem ų arba objektų sim etrijos savybes grupių teorijos m etodam s. Be anksčiau m inėtos m onografijos, tyrim ai pateikti dar dviejose A. Jucio ir bendraautorių m onografijose23. Dar vienos m onografijos bendraautoris y ra A. Bolotinas24. U niversiteto fizikai teoretikai parengė ir išleido du teorinės fizikos vadovėlius fizikos specialybės studentam s25. 212
Eksperim entinė ATOMŲ IR MOLEKULIŲ SPEKTROSKOPIJA u n iv er sitete taip pat vystom a nuo pirm ųjų pokario dienų. Pradėjęs dar S. Ba toro universitete, šioje srityje darbus tęsė H. H orodničius26. Pirm ieji P. Brazdžiūno darbai taip pat susiję su optika ir spektroskopija27. Spekt roskopijoje svarbus y ra spektrinės linijos kontūro bei jos pločio k lau simas. K ontūras ir plotis teikia tam tik rą inform aciją apie tarpatom ines bei tarpm olekulines sąveikas, ypač kai tiriam ieji objektai y ra sužadin tose būsenose. Todėl universitete nem aža dėm esio skiriam a linijų pločio tyrinėjim am s. Šeštojo dešim tm ečio pradžioje linijos pločio problem as prad ėjo spręsti A. M isiūnas, anksčiau tyręs kietų Cu—Al tirp alų savy bes. A. M isiūnas išaiškino natū ralų II ir III grupės chem inių elem entų spektrinių linijų išplitim ą28. V. N orkūnas ištyrė rezonansinės Zn linijos išplitim ą, jos poslinkį bei asim etriją, paveikus tiriam osios m edžiagos a to mus inertinėm is dujom is29, A. Valužis — rezonansinės Cd linijos tem pe ratūrinius efektus, atsirandančius veikiant savajam slėgiui30. Šeštojo dešim tm ečio pradžioje universitete pradėti m olekulinės spektroskopijos eksperim entiniai tyrim ai. H. Jo n aitis parengė m etodiką 19 Эрикгис К. К., Фридберг 17. Ш., Шугуров В. К. Расширенный метод Фока в мно гоконфигурационном приближении. — Оптика и спектроскопия (дальше — Опт. и спектр.), 196І, т. 1 1 . 20 Бандзайтис А. А., Ю цис А. 17. О видах и способах вывода формул коэффициен тов Клебша-Гордана. — ЛФС, 1962, т. 11, вып. 1; Еще раз о формулах для коэффи циентов Клебша-Гордана. — АФС, 1964, т. 4, вып. 1. 21 Ю цис А. 17., Бандзайтис А. А. Теория момента количества движения в кван товой механике. Вильнюс, 1965; II изд. 1977. 22 Купляускис 3. И., Матулайтите А. М., Ю цис А. П. Об использовании обобщен ных водородоподобных радиальных орбиталей для расчета атомных структур. — АФС, 1971, т. 11, вып. 4. 23 Ю цис А. 17., Левинсон И. Б., Ванагас В. В. Математический апарат теории мо мента количества движения. В., 1960; Юцис А. 17., Савукинас А . Ю. Математические •основы теории атома. Вильнюс, 1973. 24 Болотин А. Б., Степанов Н. Ф. Теория групп и ее применение в квантовой ме ханике молекул. М., 1973. 25 Bandzaitis А., Grabauskas D. Kvantinė mechanika. V., 1975; Kybartas V., Sugurovas V. Elektrodinamika. V., 1977. 23 Городничюс Г. Влияние температуры на уширение резонансной линии рту ти. — Изв. АН СССР, сер. физическая, т. 18, 1954; Особенности уширения спектраль ных линий в подводной искре. — ЛФС, 1961, т. 1 , вып. 1—2. 27 Brazdžiūnas P., Sosnauskas E. Cinko ir kadmio telūrido optinės savybės.— VVUMD 1955, t. 9. 28 Misiūnas A. Cu—Al kieto tirpalo elektrinė varža.— W U MD, 1954, t. 2; Tempera tūros įtaka savajam slėgiminiam spektrinės linijos išplitimui.— Ten pat, 1955, t. 3. 29 М исюнас А., Норкунас В. Уширение, сдвиг и ассимметрия резонансной линии цинка 3075А под действием инертных газов. — ЛФС, 1967, т. 6 , вып. 4. 30 іМ исюнас А., Валужис А. Температурные эффекты резонансной линии Cd 113 5261А и ее компонентов сверхтонкого строения вследствие собственного давления. — ЛФС, 1965, т. 5, вып. 2.
213
užsiklojusiem s spektram s analizuoti ir nustatė karotinų spektrus31. Jam vadovaujant, tiriam i organinių junginių (vitaminų, karotinų ir kitų bio logiškai aktyvių m edžiagų, svarbių m edicininei praktikai) spektrai. A. K azlauskienė išaiškino tirpiklio įtaką vitam ino A sp ek tru i32, B. Kriščiūnienė — vitam inų Bi ir C spektrų tem peratūrines priklausom ybes, b e to, pagal spektrus ji surado m olekulių sąveiką33. Septintajam e dešim tm e ty je pradėti tirti elektroniniai ir vibraciniai spektrai. V. Šalna išanaliza vo benzodioksano-1,4 tirp alų kom binacinio sklaidym o spektrus ir pagal juos surado tarpm olekulinę sąveiką34, V. Urba — tų pačių tirp alų elekt roninius ir vibracinius sp ek tru s35, P. M isiūnas — tirpalų CH ryšių v a lentinių elektronų virpesių priklausom ybę nuo tem peratūros36. Septintojo dešim tm ečio pradžioje, vadovaujant H. Jonaičiui, m ole kulių sąveikos pradėtos tirti branduolinio (protoninio) rezonanso m eto dais. 1966 m. universitete pradėjo veikti didelės skiriam osios galios BMR spektrom etras37, kuriuo galim a buvo tirti sudėtingas tarpm olekulines są veikas bei m olekulių asociacijas. L. Kimtys nustatė karboninių rūgščių tem peratūrinius param etrus38, G. M isiūnas — benzodioksano-1,4 tarpm o lekulinių sąveikų tem peratūrinius param etrus39, V. Balevičius — pirm ą k artą BMR spektroskopijos m etodu nustatė nepusiausvyrinių m olekulių asociacijos procesus40. Pireno ir benzopireno-3,4 užšaldytuose tirpaluose spektrus ištyrė E. G irdzijauskaitė-Ž urauskienė41. PUSLAIDININKIŲ IR DIELEKTRIKŲ FIZIKA — m okslinė sritis, ku rioje dirba daugiausia universiteto fizikų. Pirm aisiais m etais po karo, v a dovaujant P. Brazdžiūnui, buvo nagrinėjam os m etalų ir kietų tirpalų elektrinės bei optinės savybės42. Šeštojo dešim tm ečio pradžioje P. Braz džiūnas pradėjo tirti puslaidininkius43. P. Brazdžiūnas yra ne tik puslaidininkių tyrim ų pradininkas u n iv er sitete ir respublikoje, bet pirm asis pradėjo ir keletą kitų eksperim entinių krypčių, kurios iš universiteto taip pat išplito ir į kitas respublikos aukš tąsias m okyklas bei moLslo įstaigas. Jis buvo akustoelektrinių (ultragar so) sąveikų tyrim o, vėliau išsiplėtusio į akustoelektronikos nagrinėjim ą, pradininkas44, jo iniciatyva pradėti ir kvantinės elektronikos — perderinam ųjų labai trum pų im pulsų lazerių — tyrim ai universitete, vėliau ir LTSR M okslų A kadem ijoje. Beje, P. Brazdžiūnas buvo vienas iš pagrin dinių iniciatorių, kuriant M A net du fizikos institutus — puslaidininkių fizikos ir fizikos, o taip pat dvi problem ines laboratorijas universitete — puslaidininkių fizikos ir m olekulinės akustikos. Jis yra parengęs daug. m okymo literatūros, redagavo įvairius fizikos leidinius. P. Brazdžiūnas yra keturių tom ų „Bendrosios fizikos" vadovėlio (V., 1959— 1965), „Fi zikos praktikos darbų" (V., 1958; 1972), „Fizikos term inų žodyno" (V.,. 1958) autorius, „Lietuvos fizikos rinkinio" vyr. redaktorius. 214
N ors iotolaidum o reiškiniai žinom i ja u nuo 1873 m., tačiau jais pla čiau susidom ėta tik tai 1950 m. U niversitete didelės varžos puslaidininkių (SbaSe, Sb 2 Se 3 CdS, CdSe ir CdTe kristalų) savybės pradėtos tirti šeštojo dešim tm ečio pradžioje, vad o v au jan t P. Brazdžiūnui45. M. M ikalkevičius ištyrė БЬгБз ir Sb2 Se3 fotoelektrines savybes, nustatė jų kristalines fa zes46. J. V iščakas išanalizavo CdSe sluoksnių fotoelektrines, optines ir elektrines savybes. Jis su savo m okiniais išaiškino fotolaidum o reiškinių prigim tį, pateikė jo teo riją ir m odelį, nustatė spektrinį laisvųjų krūvio n e šė jų judrum o pasiskirstym ą, judrum o įtaką term ostim uliuotom s sro vėms, term iniam gesim ui47, fotolaidum o kinetikai, liuksam perinėm s cha31 Jonaitis H. a- ir ^-karotinų kiekybinė analizė spektrofotometriniu metodu.— W U M D , 1955, t. 4. 32 Ионайтис Г., Казлаускене А., Шална В. Влияние растворителя на спектр по глощения витамина А. — ЛФС, 1962, т. 2, вып. 3—4. 33 Ионайтис Г., Крищюнене Б. Температурная зависимость спектров поглощения витаминов Аі и С. — ЛФС, 1962, т. 2, вып. 3—4. 34 Шална В., Дагелите А., Ионайтис Г. Изучение межмолекулярного взаимодейст вия в растворах бензодиоксана- 1 ,4 по спектрам комбинационного рассеивания. — ЛФС, 1969, т. 9, вып. 5. 35 Урба В., Шална В. Электронный и колебательный спектры бензодиоксана-1,4. — ЛФС, 1968, т. 8 , вып. 4. 38 Мисюнас П., Ионайтис Г. Зависимость валентных колебаний связей СН, раст вора бензодиоксана-1,4 от температуры. — ЛФС, 1972, т. 12, вып. 3. 37 Ионайтис Г., Мисюнас Г., Кимтис Л. Спектрометр ядерного магнитного резо нанса. — ЛФС, 1968, т. 8 , вып. 4. 38 Кимтис Л., Микульские П., Ионайтис Г. Исследования комплексообразования Д3-циклогексенкарбоновой кислоты с диоксаном-1,4. — ЛФС, 1970, т. 10, вып. 6 . 39 Мисюнас Г., Ионайтис Г. Влияние концентрации и растворителя на спектры протонного магнитного резонанса бензодиоксана-1,4. — ЛФС, 1970, т. 10, вып. 5. 40 Baievičius V., Kim tys L А 'H NMR Study of Hydrogen Bonding and Complexation Processes of Trimethylacetic Acid in Acetone.— Organic Magnetic Résonance, 1976, vol. 8 41 Шпольский Э., Гирдзияускайте Э. Люминесценция и поглощение пирена и В,4-бензопирена в замороженных растворах парафинов. — Опт. и спектр., 1958, т. 4 42 Bolotinas А., Brazdžiūnas Р. Си—Al kieto tirpalo elektrinė varža.— W U M D , 1954, t. 2; Brazdžiūnas P., Sosnauskas E. Sidabro sulfido (Ag 2S) fotoelementų jautrumas minkštiems rentgeno spinduliams.— W U M D , 1955, t. 4. 43 Brazdžiūnas P., Tolutis V. Seleno plonų sluoksnių asimetrinio laidumo klausimu.— VVUMD, 1955, t. 4. 44 Гаршка Э., Бразджюнас П. К вопросу об электроннофононном взаимодействии в CdS. — ЛФС, 1967, т. 7, вып. 1. 48 Brazdžiūnas P., Viščakas J., Makariūnas К. Fotolaidumo relaksacija kadmio selenidc polikristaliniuose sluoksniuose.— VVUMD, 1958, t. 8 ; Brazdžiūnas P., Širvaitis A. Polikrista linio kadmio selenido fotolaidumas regimųjų spindulių spektro srityje.— VVUMD, 1958, t. 8. 46 Бразджюнас 17., Микалькевичюс M. Некоторые фотоэлектрические свойства трехсернистой и трехселенистой сурьмы. — MAD, ser. В, 1956, t. 5. 47 Viščakas J., Sakalas A. Mobility Effects in High Resistivity Single Crystals.— Proc. Intern. Conf. on High Résistance Semiconductors, Photoelectrets and Electrophotography. Varna, 1973.
215
rakteristikom s, krūvio nešėjų judru m u i48; išaiškino skersinio ir išilginio fotolaidum o dėsningum us (nustatė vieno arba antro laidum o sąlygas)49; suform ulavo elektrofotografijos pagrindus (nustatė Se potencialo relak sacijos dėsningum us)50. M inėti rezultatai apibendrinti J. V iščako daktaro disertacijoje „Didelės varžos puslaidininkių fotolaidum as ir elektrografinis procesas" (1968); J. V aitkus ištyrė nepusiausvyrinių reiškinių plačiam e sužadinim o in terv ale kinetiką CdSe, Si tipo puslaidininkiuose51. 1966 m. fot olai durną jis pradėjo tirti lazerio spinduliais ir nustatė netiesinio fotolaidum o dės ningum us plačiam e sužadinim o intervale, pasiūlė puslaidininkių savybes tirti indukuotų gardelių m etodu52. Išilginės dreifinės fotosrovės kvazistacionarinę rekom binacijos teo riją sukūrė A. M atulionis. A. Smilga nu statė paviršinių lygių ekranavim o efektą k ontaktinėje CdSe srity je 53, surado aukštos įtam pos fotoefektą, pastebėjo stiprinim o efektą heterostruktūrinėse fotoelektrikų sistem ose (tuo rem dam asis pagam ino vidikoną)54. V. Rinkevičius ištyrė stibio sulfido m onokristalų lokalinius ly gius55, pirm ą k artą pastebėjo piroelektrinį efektą56. Puslaidininkių su lo kaliniais lygiais erdvinio krūvio ribotų srovių m echanizm us išanalizavo P. M ackus57, trigonalinio Se energinį spektrą — V. K riščiūnas58. Jiš pa rodė, kad valentinės ir laidum o juostų ekstrem um ai y ra prie skirtingų atvirkštinės gardelės vek to rių k. G. Juška ištyrė mažo krūvio dreifo sro vės dėsningum us59, nustatė am orfinio Se fotogeneraciją ir išaiškino p er nešim o reiškinių m echanizm us60. Trigonalinio Se m onokristalų elektrines ir fotoelektrines savybes išnagrinėjo G. K avaliauskienė61. A. Urbelis pastebėjo naujus CdSe fotosrovės nestabilum us62. S. Karpinskas, ištyręs CdSe heterosandūrų savybes, sukonstravo fotoelektrinius keitiklius63. R. Baltram iejūnas nustatė eksitoninės rekom binacijos įtaką fotolaidum ui ir lium inescencijai64. Teoriškai eksitonų ir elektronų savybes aiškino E. Skaistys65, n ir p tipo CdSe savybes — R. Baubinas66. Pastarasis pa rengė kristalų auginim o m etodiką. Z. Januškevičius nustatė CdSe defek tų padėtis, išaiškino defektus, lem iančius n ir p tipų fotolaidum ą67. Ištyręs donorines ir akceptorines sąveikas paviršiuje, L. Burbulevičius nustatė kai kurių paviršiaus defektų prigim tį68. S. V engris pirm ą k artą pastebėjo fotogeneraciją ir skylių pernešim ą skystam e Se. Šviesa indukuotosios šviesos lūžio rodiklio priklausom ybę nuo laisvų elektronų ir eksitonų k oncentracijų išnagrinėjo K. Jarašiū n as69. A paratūros puslai dininkiam s tirti konstravim o problem as sprendė S. Sakalauskas70, P. Ži linskas71 ir A. Putrim as72. Septintojo dešim tm ečio pradžioje, J. V iščako vadovaujam i, intensy vius elektrografinių reiškinių tyrim us pradėjo E. M ontrim as ir V. Gai delis. E. M ontrim as surado elektrografinių Se sluoksnių išsieiektrinim o 216
48 Baltramiejūnas R., Sakalas A., Vaitkus J., Viščakas J. Mobility Kinetics in CdSe Single Crystals.— phys. stat. sol. 1970 (a), vol. 3. 49 Вайткус Ю., Вищакас Ю. Кинетика фотопроводимости монокристаллов CdSe при низком уровне возбуждения. — ЛФС, 1971, т. 11, вып. 3. 50 Гайделис В., Монтримас Э., Матулионис А., Вищакас Ю. Закономерности про дольного фототока в аморфном селене. — ЛФС, 1966, т. 6 , вып. 1. 51 Vaitkus J. The Nonequilibrium Hall Effect and Transport Phenomena on Semicon ductors under Inhomogeneous Excitation by a Laser Pulse.— phys. stat. sol. 1976 (a), vol. 34. 52 Vaitkus J., Baltramiejūnas R., Niunka V. Spontaneous and Stimulated Luminescence of CdSe.— J. Phys. Chem. Solids, 1974, vol. 35. 53 Смилга А. Токи, ограниченные эмиссией в структурах металл-полупроводник на основе селенистого кадмия.—Проблемы диэлектрической электроники. Ташкент, 1974. 54 Budinąs T., Jankauskas A., Mudėnas P., Smilga A. Charge Transport Pecularitas in the Thin Layer Photodielectric System ЛэгЭвэТе*—Sb2S43.— Thin Solid Films, 1976, vol. 36. 55 Микалькявичюс M. П., Ринкявичюс В. С. Особенности измерения фототоков, в сегнетоэлектриках-полупроводниках. — Физика твердого тела (дальше — Ф’ГТ), 1969, т. 3. 56 Viščakas J., Kavaliauskienė G., Rinkevičius V., M ikalkevičius M. Theoretical Ap proach to Barier Caused Phenomena in Trigonal Selenium Single Crystals.— Acta Physica Polonica, 1974 (A), vol. 45. 57 Mackus P., Suli A., Torok M., N eveši I. Carrier Transport Mechanisms in the V 2 0 5 -n-Si System.— Thin Solid Films, 1977, vol. 42. 58 Крищюнас В., Батарунас И. Оптические свойства монокристаллов тригонального селена. — ЛФС, 1967, т. 8 , вып. 5— 6 . 59 Juška G., Matulionis A., Viščakas J. Hale Generation in Amorphous Selenium. — phys. stat. sol. 1971 (a), vol. 4. 60 Juška G., Vengris S. Hale Photogeneration in Amorphous Selenium at Low Electric Fields.— phys. stat. sol. 1976 (a), vol. 35. 61 Каваляускене Г., Ринкявичюс В. К интерпретации термоэдс в неоднородных об разцах. — ЛФС, 1969, т. 8 , вып. 6 . 62 Urbelis A., Vaitkus J., Viščakas J. Transient Photoconductivity of Inhomogeneous CdSe Single Crystals.— phys. stat. sol. 1970 (a), vol. 3. 63 Karpinskas S., Smilga A., Vaitkus J., Viščakas J. Homo- and Hetero-Junctions with Cadmium Selenide. Proceedings of the International Conference of Semiconductor Hete rojunctions and Layer Structures, 1971, vol. 2. 64 Балтрамеюнас P., Вайткус Ю., Вищакас Ю., Нюнка В. Структура спектров крае вой люминесценции селенида кадмия при высоких плотностях возбуждения. — ФТТ, 1973, т. 15. 65 Skaistys В., Sugakov V., Zinets О. Interaction of Exciton-polaritons with Charged impurities in Semiconductors.— phvs. stat. sol. 1973 (a), vol. 58. 66 Баубинас P., Вайткус Ю., Вищакас Ю. Выращивание монокристаллов CdSe с ды рочной проводимостью. — Изв. АН СССР, сер. Неорганич. матер., 1969, т. 5. 67 Baubinas R., Januškevičius Z., Sakalas A. CdSe Single Crystals with n-and p-Type of Conductiwity Approaching Intrinsic.— Materials Research Bulletin, 1973, vol. 8 . 68 Бурбулявичюс Л. И., Зарифьянц Ю. А., Киселев В. Ф. О связи адсорбированных и каталитических свойств на полупроводниковых катализаторах с их электропро водностью. — Кинетика и катализ, 1971, т. 12. 69 Вайткус Ю., Ярашюнас К., Балтрамеюнас Р, Динамические голографические решетки на экситоннах CdSe. — Физика и техника полупроводников, 1976, т. 10. 70 Вищакас Ю., Карпинскас С., Сакалаускас С., Смилга А. Измерение распреде ления электрического потенциала ./(РЭП) в высокоомных полупроводниках. — ЛФС, 1968, т. 8 , вып. 5— 6 . 71 Ж илинскас А., Сакалас А. Измерение эффекта Холла в высокоомных образцах на постоянных полях. — Приборы и техника эксперимента, 1968, т. 3. 72 Возбинас С., Путримас А. Аналоговая операция деления при анализе случайных процессов. — Труды V симпозиума «Методы представления и аппаратурный анализ случайных процессов и полей». Ленинград—Вильнюс, 1972.
217
m echanizm us73, V. Gaidelis sukūrė barjerin ę teo riją ir eksperim entiškai patvirtino ZnO sluoksnių fotoišsielektrinim o m echanizm ą74. V ystydam as elektrografijos fizikinius pagrindus, E. M ontrim as surado elektrografinių .sluoksnių potencialo relaksacijos tam soje bendrus dėsningum us, Se, .As2 Se3 ir kitų m edžiagų sluoksnių išsielektrinim o m echanizm us, išaiš k in o krūvio nešėjų prilipim o sekliuose ir giliuose lygm enyse bei re kom binacijos reiškinių vaidm enį, susidarant slaptam vaizdui75, gavo elektroradiografinio sluoksnio fizikinį m odelį76, išaiškino Se sluoksnio nuovargio m echanizm ą, sunkiųjų ekranų įtaką elektrografinio proceso jau triu i ir kontrastui77 ir kitus reiškinius. Tyrim ų rezultatus E. M ontri m as susum avo daktaro disertacijoje „Slapto elektrografinio atvaizdo su sidarym o fizikiniai pagrindai" (1974). Elektrografinių ZnO sluoksnių nuovargio m echanizm ą išaiškino Z. Pocius78, o mažo krūvio dreifo dėsningum us elektrografiniuose Se sluoksniuose — A. Pažėra75. A. Sakalas savo darbais parodė, kad plačiajuosčiuose dvigubuose junginiuose y ra savųjų taškinių defektų, kurie lem ia elektrines ir fotoelektrines savybes, išaiškino defektų prigim tį79, energinius param etrus ir jų ryšį su pajautrinim o, prilipim o ir rekom binacijos centrais80; n u sta tė, kad, keičiant defektų struktūrą, galim a gauti valdom ų savybių ju n g i nius. G autas naujas skylinis CdS, apskaičiuotos jo gavim o sąlygos81. A. Sakalas ištyrė defektų perelektrinim o įtaką elektrinėm s savybėm s. P astarieji abu efektai tu ri lem iam ą reikšm ę fotolaidum ui. G yvavim o lai ko kitim as sukelia laidum o tipo inversijas82, kurios gali būti panaudotos naujiem s m ikroelektronikos prietaisam s kurti. Puslaidininkių stru k tū ra bei rentgenlaidum as tirtas, apšviečiant CdS ir CdSe m edžiagas ir sluoksnius rentgeno spinduliais. V adovaujam as P. Brazdžiūno, tos srities tyrim us pradėjo A. Širvaitis83. Jis su kitais nu statė polikristalinių m edžiagų rentgenlaidum o ir fotolaidum o koreliaci ją 84, pasiūlė kietų kūnų juostinės struktūros tyrim o m etodą85, pagal kurį kristalų potencialų konstravim ui naudojam i išm atuoti atom inės sklaidos faktoriai. Rastas ryšys ta rp elektronų tankio pasiskirstym o, sklaidos cha rak teristik ų ir elektronų spektro A IVBVI kristaluose. Iš puslaidininkinių m edžiagų A. Širvaitis pagam ino šviesai jau triu s fotoelem entus bei rezistorius, kurie pakeičia fotodaugintuvus. A Širvaitis su bendradarbiais su konstravo rentgendefektom etrą86. B. A leksiejūnas nustatė Sb 2 S3 rentgenlaidumą, ištyrė jo dėsningum us37, su kitais sukonstravo rentgenodozim etrą88. Septintojo dešim tm ečio v id uryje pradėti puslaidininkinių segnetoelektrikų tyrim ai. Tai n au ja fizikos sritis, nes kai kurių SbSJ tipo puslai dininkinių ju nginių segnetoelektrinės savybės pastebėtos tik m inėtojo 218
dešim tm ečio pradžioje. Pirmasis šioje srityje ėm ė dirbti J. G rigas89. K ar tu su bendradarbiais jis ištyrė keliolikos Sb ir Bi ju n ginių kristalų 90 di elektrines ir aptiko segnetoelektrines savybes, daugelyje jų surado fa zinius virsm us. A rti fazinio virsm o tem peratūros padidėja kristalų jau tris išoriniam s veiksniam s, todėl čia pastebėta keletas n a u jų reiški nių91. Ypač vertingų rezultatų J. Grigas gavo, ištyręs m inėtas m edžiagas subm ilim etrinėje ir infraraudonojoje spektro srityse92. A. O rliukas ištyrė 73 Viščakas J., Montrimas E. On the Reasons of Dark and Photoinduced Discharge of Amorphous Se Layers, Coll.— Reprographie. Köln, 1967. 74 Гайделис В., Маркевич Н., Монтримас Э. Физические процессы в электрофото графических слоях ZnO. Вильнюс, 1968. 75 Kaladė J., Montrimas E., Pažėra A. Kinetics of Drift Current of Small Charge and Determination of Lifetime of Charge Carriers.— phys. stat. sol. 1972 (a), vol. 13. 76 Montrimas E., Rakauskas J. The Discharge Mechanism of Se Electroradiographic Layers Irradiated by X-Rays.— Coll. Current Problems in Electrophotography. Berlin—N ew York, 1972, vol. 39. 77 Kaladė J., Montrimas E., Rakauskas J. Intensifying Influence of a Heavy Metal Screen in Electrophotography.— phys. stat. sol. 1975 (a), vol. 29. *8 Вищакас Ю. К., Гайделис В. И., Поцюс 3. В. Влияние электрического поля на плотность объемного заряда электрофотографических слоев ZnO. — ЛФС, 1968, т. 8 , внп. I—2. — 79 Баубинас Р., Вищакас Ю., Сакалас А., Янушкявичюс 3. О природе центров чувствительности в кристаллах CdSe. — ЛФС, 1974, т. 14, вып. 5. 80 Sakalas А., Baubinas R. Scattering Centres and Their Relation to the Recombination Centres in Single Crystals of CdSe—phys. stat. sol. 1975 (a), vol. 31. 81 Baubinas R., Januškevičius Z., Sakalas A. CdSe Single Crystals with n-and p-Type of Conductivity Approaching Intrinsic.— Mat. Res. Bull., 1973, t. 8 ; Sakalas A. Analysis of the Preparation Conditions of Undoped р-CdSe, p-CdS, p-ZnSe and л-ZnTe Single Crystals.— phys. stat. sol. 1975 (a), vol. 27. 82 Sakalas A., Viščakas J. Polarity Inversions of the Photo-Hall e. m. f.— phys. stat. sol. 1969 (a), vol. 33. 83 Бразджюпас Л., Ширвайтис А. Фотопроводимость монокристаллического сер нистого кадмия при облучении рентгеновскими лучами. — MAD, ser. В, 1957, t. 4. 84 Ширвайтис А., Алексеюнас Б. Фоточувствительность монокристаллов Sb2S» к рентгеновским лучам. — ЛФС, 1964, т. 4, вып. 4. 85 Якимавичюс И., Алишаускас А., Ширвайтис А. Микроструктура спеченных слоев сульфида кадмия. — ЛФС, 1971, т. 11, вып. 4. 86 Алексеюнас Б., Ширвайтис А. Рентгенодефектометр с датчиками из монокрис таллов трехсернистой сурьмы. — ЛФС, 1967, т. 7, вып. 2. 87 Алексеюнас Б., Ширвайтис А., Ветейкис В. Кинетика рентгенопроводимости монокристаллов трехсернистой сурьмы. — ЛФС, 1970, т. 10, вып. 1 . 88 Алишаускас А., Алексеюнас, Б., Ширвайтис А. Дозиметр ионизирующего излу чения с полупроводниковыми датчиками. — ЛФС, 1970, т. 10, вып. 2. 89 Григас И., Карпу с А. Диэлектрические свойства кристаллов ЗЬгЭз. — ФТТ, 1967, т. 9. 90 Орлюкас А., Григас И. Сегнетоэлектрическая активность кристаллов БЬгБз. — ЛФС, 1974, т. 14, вып. 2. 91 Beleckas R., Grigas J. Microwave Dielectric Nonlinearity of SbSJ.— phys. stat. sol. 1976 (a), vol. 35; Grigas J., Urbonavičius V., Orliukas A. Die Phasenübergänge und die Störstellen photoleitung.— Kristall und Technik, 1977, Bd. 12. 92 Petzelt J., Grigas J. For Infrared Dielectric Dispersion in БЬгБз, B12S3 and Sb2Ses Single Crystals.— Ferroelectrics, 1973, vol. 5.
219
SbžS3 kristalų dielektrinę dispersiją m ikrobangų ir radijo bangų lau kuose93. 1962 m., P. Brazdžiūnui vadovaujant, universitete pradėti ULTRA GARSO FIZIKOS IR AKUSTOELEKTRONIKOS tyrim ai. Ištirtas akusto•elektrinis efektas, ultragarsinės bangos stiprinim as, puslaidininkių elekt rinio laidum o kitimas, sklindant juo ultragarsinei bangai, ultragarsinių bangų sąveika su krūvio nešėjais pjezokristaluose, netiesiniai reiškiniai, atsirandantys sklindant elastingai bangai kristale. Pirmą k artą aptiktas akustorezistyvinis efektas. E. Garška ištyrė akustoelektrinių bangų po būdį puslaidininkių kristaluose94, V. Kunigėlis — ultragarsinių bangų slopimą kristaluose95, V. Sam ulionis — SbSJ ir Sb 2 S3 kristalų fononines ■sąveikas arti fazinio virsm o taško96, P. Kietis — netiesinius efektus pjezopuslaidininkiuose97. Pastarasis sukūrė akustoelektrinės srovės nustatym o m etodiką, taik an t Holo efektą, taip pat ir puslaidininkių bipoliarinio lai dumo nustatym o m etodiką98. Plačiam e dažnių ir elektrinio bei m agnetinio lauko stiprum ų intervale indžio antim onite (n-InSb) stiprinim o ir absorb cijos efektus detaliai ištyrė D. Č iplys". P astaruoju m etu bandom a akustooptiką pritaikyti inform acijos apdorojim ui. A štuntojo dešim tm ečio pradžioje pradėti KVANTINES ELEKTRONI KOS tyrim ai. Pagrindinė šios srities kryptis universitete — naujo tipo la zerių (perderinam ų param etrinių šviesos generatorių) kūrim as ir taik y mas. M askvos VI. Lomonosovo universitete, rengdam i kandidato disertacijas, į tuos tyrim us įsitraukė A. P iskarskas100, K. B urneika101 ir A. Stabinis102. Jų darbam s vadovavo dideli tos srities specialistai Lenino prem ijos laureatai TSRS M A akad. R. C hochlovas ir prof. S. Achm anovas. V ilniaus universitete pirm ą kartą pasaulyje gauti pikosekundinės trukm ės im pulsų param etriniai generatoriai, kurių privalum as tas, kad juose tolygiai perderinam as dažnis plačiam e regim osios ir infraraudonosios šviesos diapazone. Tokie generatoriai labai patogūs spektroskopi jai, fotochem ijai ir biologijai. U niversitete m inėtais generatoriais tiria mos organinės m olekulės. Kuriam i ir taikom i param etriniai šviesos stiprintuvai. Pikosekundi niam intervalui tokie stiprintuvai sukurti pirm ą k a rtą 103. Infraraudonosios srities optinių signalų param etriniai stiprinim o įrenginiai signalus stiprina 107— 108 k a rtų ir tuo iš esmės padidina optinių prietaisų jautrį. Sukurti fototropiniai klam pūs OKG m oduliatoriai104. Param etrinio stip rinim o ir generacijos klausim us tiria V. K abelka105. Nuo šeštojo dešim tm ečio pradžios joninių kristalų in fraraudonąją a b sorbciją bei dispersiją universitete n ag rinėja V. M ickevičius106. Plėto jam i aktualūs elektrinių fluktuacijų (triukšmų) tyrim ai. V. Palenskis sukūrė triukšm ų tyrim o m etodiką, išaiškino triukšm ų atsiradim o pagrin dines priežastis107. A štuntajam e dešim tm etyje pradėti eksperim entiniai 220
ir teoriniai plonų sluoksnių superaukšto dažnio (SAD) laukuose ty ri m ai108, nagrinėjam i SAD elektrodinam ikos klausim ai109. V. Ivaška pasiū lė n au ją juostinių linijų param etrų skaičiavim o m etodiką ir apskaičiavokeleto įvairių form ų juostinių linijų talpas bei kitus p aram etru s110. J. Sla vėnas nustatinėjo osciliatorių stiprum us111. 93 Grigas J., Meškauskas J., Orliukas A. Dielectric Properties of Microwaves Fre quencies.— phys. stat. sol. 1976 (a), vol. 37. 94 Гаршка Э., Кунигелис Б., Бразджюнас П. Электронно-фононные акусто резистив ные эффекты. — ЛФС, 1969, т. 9, вып. 3; Гаршка Э., Самуленис В., Кетис П., Ж ю лпа А. Нелинейность акустоэлектрического взаимодействия. — ФТТ 1968, т. 10. 95 Кунигелис В., Самуленис В., Гаршка Э. Исследование акустоэлектрическоговзаимодействия в сегнетоэлектрических веществах. — Изв. АН СССР, сер. физиче ская, 1971, т. 35. 96 Кунигелис В., Самуленис В. Акустоэлектрический эффект. — ФТТ, 1971, т. 13. 97 Кетис П„ Кунигелис В., Гаршка Э. Исследование нелинейных эффектов акус тоэлектрического взаимодействия. — Изв. АН СССР, сер. физическая, 1971, т. 35. 98 Kietis P., Rėksnys R., Sakalas А. Ohmic and Acoustoelectric Currents in the Halt Effect for the Investigation of Bipolar Conductivity.— phys. stat. sol. 1977 fa), vol. 39. 99 Илисовский Ю., Чиплис Д. Нелинейные эффекты при распространении зву ка в n-InSb при 4,2° К. — ФТТ, 1975, т. 17. 100 Ахманов С., Коврыгин А., Колосов В., Пискарскас А., Фадеев К,, Хохлов Р. Перестраиваемый параметрический генератор света на кристалле КПД. — Письма в ЖЭТФ, 1966, т. 3. 101 Бурнейка К., Кснавеи, В. Вопросы нелинейной электроники приборов СВЧ с электронными лучами. — Изв. ВУЗ. Радиотехника, 1971, т. 14. 102 Канавец В., Стабинис А. Индуцированное излучение ансамбля классических нелинейных осцилляторов с собственными потерями. — Вестник МГУ, сер. физика, астрономия, 1970, т. 5. 103 Бурнейка К., Игнатавичюс М., Кабелка В., Пискарскас А. Параметрические генерации сверхкоротких импульсов перестраиваемого по частоте излучения. — Письма в ЖЭТФ, 1972, т. 16. 104 Игнатавичюс М., Пискарскас А., Юозапавичюс А. Использование тонких фототропных пленок для синхронизации неодимового ОКГ. — Нелинейные процессы в оп тике. Новосибирск, 1972. 105 Дикчюс А., Кабелка В., Пискарскас А., Стабинис А. Однородная параметриче ская генерация света на кристалле а-Н)Оз в поле сверхкоротких импульсов накач ки. — Квантовая электроника, 1974, т. 1. 106 Мицкявичюс В. О теории эффекта затухания в ионных кристаллах. — ИзвВУЗ, физика, 1960, 4. . 107 Паленскис В., Леонтьев Г., Миколайтис Г. К вопросу о природе Vf-шума в не линейных резисторах и р—п-переходах. — Радиотехника и радиоэлектроника, 1975,. т. 21. 108 Валюкенас В., Ивашка В., Кибартас В. Определение удельного поверхностного сопротивления тонких металлических слоев в области СВЧ по измерению коэф фициента прохождения. — АФС, 1972, т. 12, вып. 2. 109 Новицкас M. М , Ш угуров В. К. Линейный феромагнитный резонанс в малых ферритовых образцах. Вильнюс, 1978. 110 Ивашка В., Ш угуров В. Полосковая линия с неоднородным диэлектрическим, заполнением в приближении поперечных электромагнитных волн. — ЛФС, 1974, т. 14, вып. 3. 1,1 Пенкин И., Славенас Ю. Силы осцилляторов спектральных типа Sn I и Pb I. — Опт. и спектр. 1963, т. 15.
221
CHEMIJA akulteto mokslo tiriam ojo darbo kryptys po karo išplaukė iš respublikos poreikių: reikėjo ty rin ėti m ineralines žaliavas, gam tinius vandenis, durpes. Reikšmės tu rėjo ir iš anksčiau dėstytojų atliekam ų darbų tem atika. Šeštojo dešim tm ečio pabaigoje ir septintojo pradžioje katedrose pradeda bręsti m oks linio darbo kryptys, kurios vėliau susiklosto į k e turias problem as. V iena iš tokių krypčių buvo K. Daukšo vadovaujam i respublikos m ineralinių žaliavų, gam tinių v a n denų, taip pat ir atskirų chem inių elem entų analizės tyrim ai. Šeštojo de šim tm ečio pabaigoje pradedam as tyrinėti elem entų m ikrokiekių n u staty m as spektrofotom etrinės ir kinetinės analizės m etodais. Ta kryptis susi form uoja į PUSLAIDININKIŲ FIZIKOS IR CHEMIJOS problem ą. Iš pirm iausia šioje srityje pradėjusių dirbti m inėtina M. Finkelštėinaitė, kuri nuo penktojo dešim tm ečio pabaigos n agrinėjo acto rūgšties išskyrim ą iš praskiestų tirpalų, naudojant geležies trichloridą. J i dom ė josi taip pat ir konduktom etriniu organinių rūgščių nustatym u. Su aspi rantais M. F inkelšteinaitė ty rė geležies, germ anio, indžio ir kitų elem en t ų m ikrokiekių nustatym o m etodus, pritaikė čia kai kuriuos organinius reag en tu s1. Tuo pačiu m etu, v a d o v au jan t E. Jasinskienei, im ta tirti kom pleksiniai junginiai bei jų taikym as analizėje. E. Jasinskienė analizei ėm ė naudoti kinetinius m etodus. Su bendradarbiais ji p ritaikė pirokatechino violeti nio oksidacijos vandenilio peroksidu reak ciją vario, geležies, sidabro, m angano, brom idų, jodidų nustatym ui. Kai k urių dažų oksidacija pa naudota, nustatant chrom ą, m anganą, šviną, geležį, jodidus (P. Bartkaus, O. U m bražiūnaitės-Škadauskienės darbai)2. J ų parengti m etodai pritaik y ti lium inoforų analizėje, aptinkant jodidus dirvožem iuose. Nuo šeštojo dešim tm ečio pradžios L. N aruškevičius ty rė stibio volium etrinės analizės m etodus, parengė naujus potenciom etrinius stibio, v a rio, geležies ir teluro nustatym o m etodus, greitą babitų analizės m etodą. V adovaujant L. N aruškevičiui ir R. Kazlauskui, tiriam os stibio reakcijos su triarilm etaniniais, ksanteniniais, ažūriniais, oksazininiais ir tiazininiais dažais. N ag rin ėjan t dažų ir jų junginių su stibiu elektroninius absorbci jos spektrus, vartojam os elektroninės skaičiavim o mašinos. Parengta nau jų spektrofotom etrinių ir ekstrakcinių-fotom etrinių stibio nustatym o m etodų (J. Škadauskas), kurie plačiai taikom i pram oninių ob jek tų an a lizėje (puslaidininkiai, lydm etaliai, gryni m etalai ir kt.)3. Be to, aštu n ta jam e dešim tm etyje R. Kazlauskas, L. K azlauskienė, J. Škadauskas ir kiti 222
ėmė tirti konversinių dangų form avim o technologijoje naudojam ų elek t rolitų sudėtį. V ilniaus m iesto ir jo apylinkių gruntinius vandenis taip pat nuo šeš tojo dešim tm ečio pradžios ty rė E. Ram anauskas. Jam vadovaujant, a tlik ti telūro m ikrokiekių nustatym o m etodų tyrim ai. E. Ram anauskas ir L. Bunikienė su kitais plačiai išnagrinėjo trifenilm etaninius bei ksanteninius dažus, jų sąveiką su jodidais ir brom idais, hipochloritais ir sulfidais, kai naudojam i įvairūs oksidatoriai. Rem iantis ištirtom is reakcijom is, paren g ti nauji spektrofotom etriniai, ekstrakciniai-spektrofotom etriniai ir fluorim etriniai jodidų, bromidų, hipochloritų, sulfidų, seleno, telūro ir oksi datorių bei reduktorių m ikrokiekių tiesioginiai ir netiesioginiai n u staty mo m etodai. Ištirta dažų protonizacija vandeniniuose ir vandeniniuoseorganiniuose tirpaluose. N aujais m etodais nustatinėjam i jodidai, brom i dai, sulfidai, oksidatoriai neorganiniuose ir organiniuose reagentuose, gam tiniuose vandenyse, vaistažolėse4. S. R am onaitė ty rė Kuršių nerijos smėlius, taip pat n agrinėjo volium etrinius alium inio ir kolorim etrinius titano ir cirkonio nustatym o m e todus. Titano nustatym ui pritaikyti kai kurie organiniai reagentai b ei fakulteto V aistų sintezės ir tyrim o lab o rato rijo je susintetinti benzodioksano-1,4 dariniai. Išaiškinta, kad cirkonis gali būti nustatom as, panaudo1 Финкельштейнайте M. Л. Применение 2,3-диоксибензойной кислоты для фото метрического определения трехвалентного железа. — Журнал аналитической химик: (дальше — Ж АХ), 1964, № 4; Финкельштейнайте М. Л., Палецките В. Ю. Фотометри ческое определение железа кверцетином и торином. — ЖАХ, 1969, № 10; Финкель штейнайте М. А., Стрецките Г. И. О взаимодействии германия с метилэскулетином. — AMMD, Chemija ir cheminė technologija, 1972, t. 14. 2 Яцимирский К. Ю., Ясинскене Э. И. Кинетика и механизм реакции образова ния мочевинного комплексного соединения трехвалентного хрома. — Журнал неор ганической химии, 1956, № 9; Ясинскене Э. И., Умбражюнайте О. П. Применение не которых красителей для определения иодидов кинетическими методами. — ЖАХ,. 1973, № 10; Барткус 17. И., Ясинскене Э. И. Кинетические методы определения мик роколичеств марганца в присутствии активатора аіаСдш тридила. — AMMD,, Chemija ir cheminė technologija, 1974 t. 16. 3 Нарушкявичюс A, P., Казлаускас P. M., Шкадаускас Ю. C. Новый фотометри ческий метод определения сурьмы с основным синим К. — ЖАХ, 1971, № 5; На рушкявичюс Л. Р., Казлаускас Р. М , Вирбалите Д. К., Бумялис В. А. В. Нильскийг синий А(Б) и его ионные ассоциаты с сурьмой (V). — AMMD, Chemija ir cheminėtechnologija. 1975, t. 17. 4 Раманаускас Э. И., Буникене Л. В., Григонене К. М., Н евердаускене 3. П. Определение иодид- и серусодержаших анионов основными красителями. — Труды по химии и хим. технологии. Горький, 1973, вып. 4; Раманаускас Э. И., Буникене Л. В., Сапратонене М С., Шулюнене А. К., Жиленайте М. В. Трифенилметановые красители, как аналитические реагенты для спектрофотометрического определения микроколи честв некоторых ионов. — ЖАХ, 1969, № 2; Раманаускас Э. И., Рачюкайтите Р. 17. Исследование равновесий между бесцветными и окрашенными формами некоторых: трифенилметановых красителей в органических растворителях. — AMMD, Che mija ir cheminė technologija, 1975, t. 17.
223
j ant kvercetino sulforūgštį, rutiną, galeiną, pirogalolio raudonąjį, cirkoniną5. R. Pajėdai vadovaujant, tiriam i kobalto nustatym o radiochem inės analizės m etodai. Pavyzdžiui, nustatant kobaltą, gali būti naudojam as nitritinis, cinko fosfatinis izotopinis praskiedim as (N. Karvelis). Ieškom a ir n au jų kinetinės analizės būdų. Geležies, titano, kobalto rnikrokiekiai nustatyti jū rų suspensijose, gam tiniuose objektuose (R. Jurevičius, I. Bla žys, N. Karvelis, A. Kundra). A tlikta tyrim ų su mažo aktyvum o radio aktyviom is m edžiagomis, nagrinėta apšvitintų Co-60 spinduliais polieti leno ir poliam ido struktūra, laidum as elektrai. A pibūdintos naujai su sintetintų junginių scintiliacinės savybės6. R. Ju rev ičiu s su I. Blažiu ir kitais tyrinėjo, kaip su pirokatechino vio letiniu nustatyti geležį, alium inį, titan ą 7. G autieji rezultatai p ritaikyti jū rų suspensijų, taip pat ir A 11 BVI tipo puslaidininkių analizėse. A. Bunikis septintojo dešim tm ečio pabaigoje pradėjo tirti kai kurių ežerų ledo vandenis. Išaiškinta hidrochem inė tų vandenų sudėtis, dujinis jų režimas. N ustatytas poledinio vandens hidrochem inis režimas, ištirti dujiniai intarpai ežerų vandenyje. Išanalizuotas kai kurių Lietuvos v a n denų gam tinis radioaktyvum as (N. Karvelis, A. K undra)8. Chem ikai organikai, gilindam iesi į problem ą BIOLOGIŠKAI SVAR BIŲ MEDŽIAGŲ FIZIKINES IR CHEMINES SAVYBES IR JŲ STRUKTŪ RINE ORGANIZACIJA Į BIOLOGINES SISTEMAS, n ag rin ėja organinės sintezės klausim us, sintetina naujus organinius junginius, reikalingus m edicinai, žemės ūkiui. Prm iausia organikai ty rė sacharozę, celiuliozę bei jų darinių hidrolizę (L. Jasinskas), įvairaus prinokim o kukurūzų grūdų baltym ų skaidym ą tripsinu (V. Paševič), kai kurių am ino junginių ir oksijlinginių acilinim ą, nitroanilino reakciją su etileno oksidu bei ĮMenilpropiono rūgšties ir jos darinių sintezę (J. Degutis). P. Buckus, G. Dienys, N. Raguotienė ir R. Sabonienė ty rė kai kurias alkilinim o, dealkilinim o ir peralkilinim o reakcijas. Ypač didelis dėm esys buvo skirtas |3-cianetilo ir trifenilm etilo grupių prisijungim ui, atskilim ui, persigrupavim ui bei perėjim ui iš vieno junginio į kitą. Ištirtos akrilo nitrilo reakcijos su dau geliu organinių ju n g in ių 9. A tlikta kai kurių cianetilintų junginių hid rolizė, esterinim as bei ciklizacija. A pie tai paskelbta keletas apžvalginių straip sn ių 10. L. Jasinskui vadovaujant, nagrinėjam a pirim idino ju n ginių chem iją. Pasiūlytos pirim idinil-2 tioglikolio rūgščių esterių, am idų sintezės m eto dikos, ištirta 2-tiouracilų reakcijos su kai kuriais chloracto rūgšties amidais kinetika ir n u staty ti tų reakcijų m echanizm ai. Kita kry p tis — hidrazino pirim idinai. Susintetinti oroto rūgšties ir jos hom ologų bei sieros analogų hidrazidai, išnagrinėtos jų reakcijos su kai kuriais elektrofiliniais reagentais, jų biologinės savybės. Dalis susintetintų hidrazonų ju n 224
ginių tu ri scintiliatorių savybių. G autos kelios autorinės teisės (A. Urbo nas, P. V ainilavičius)11. G. Dienio ir bendradarbių atlik ta chinolino eilės heterociklų sintezė. N agrinėta nukleofilinio prisijungim o prie aktyvuotos etileninės ju n g ties kinetika ir m echanizm as. Ištirtas am inų prisijungim as prie ak rilo nitrilo ir v in ilk eto n ų 12. O rganinės chem ijos k ated ro je susintetinta nem aža blizgodarių. K artu su LTSR M A Chem ijos ir chem inės technologijos instituto darbuotojais Je re v a n o chem inių reagentų gam ykloje įdiegta galvaninių dangų bliz godarių „Likonda Zn SR" gam yba. Už tai gautos autorinės teisės {G: Dienys, L. A rchipova, J. Gurevičienė). 5 Абромайтите Д. Л., Шебека Г. Б., Рамонайте С. 17., Даукшас В. К. 7,8-этиллендиоксифлавонол как реагент для фотометрического определения титана. — Ж АХ, 1969, № 10; Кишките M. М., Рамонайте С. 17. Спектрофотометрическое определение цирко ния морином в силикатах. — Ж АХ, 1977, № 7. 6 Паеда Р. И., Пунтежис С. А. Действие рентгеновского излучения на водный раствор пирокатехинового фиолетового. — AMMD, Chemija ir cheminė technologija, 1970, t. 11; Blažys L, Jurevičius R., Pajėda R. Kinetinis kobalto nustatymas tironu. — Ten pat, t. 12; Паеда P. И., Шаркис А. А. Влияние положения и природы заместителя на спектральные и сцинтиляционные свойства призводных пиримидина. — Ten pat, 1974, t. 16. 7 Юрявичюс Р. Ю., Блажис И. К., Валюкявичюс Ч. А., Дельтувайте H. М. Опреде ление микроколичества титана с пирокатехиновым фиолетовым в присутствии железа и алюминия. — AMMD, Chemija ir cheminė tehnologija, 1974, t. 16; Спектрофотомет рическое исследование реакции титана (IV) с пирокатехиновым фиолетовым. — Теп pat, 1975, t. 17. 8 Буникис А. А., Киликявичюс Г. К О гидрохимическом режиме подледной во ды, примыкающей к ледяному покрову.— AMMD, Chemija ir cheminė technologija, 1974, t. 16; Буникис А. А., Карвялис H. В., Кундра А. C., Пятрашюнайте P. Э. Заметки о естественной радиоактивности внутренних водоемов Литвы. 1;(5 радиоактивность воды озера Крижиоку. — Ten pat; Гидрохимическая характеристика льда внутрен них водоемов Литовской ССР (II, О химическом составе льда оз. Крижиоку). — Ten pat, 1975, t. 17. 9 Буцкус П. Ф., Стоните Р. ТО., Рагуотене Н. В. К вопросу декарбоксиэтилирования и перекарбоксиэтилирования. — AMMD, Chemija ir cheminė tehnologija, 1962, t. 2; Буцкус П. Ф., Рагуотене H. В. К вопросу тритилирования индола. — Химия гетеро циклических соединений. 1970, № 8; Буцкус П. Ф., Сабонене Р. Ю., Буцкене А, И. Расщепление (э-карбоксиэтиларилсульфонов и их производных. — Журнал всесоюз ного химического общества им. Д. И. Менделеева, 1966, № 4. ,0 Буцкус П. Ф. Реакция цианэтилирования и перецианэтилирования. — Успехи химии, 1961, № 11; Реакции циклизации на базе акрилонитрила. — Ten pat, 1962, Nr. 5. 11 Ясинскас Л. Л., Вайнилавичюс 17. И., Урбонас А. А. Синтез производных 4-метил-2-тиоурацила. — AMMD, Chemija ir cheminė technologija, 1967, t. 8; Синтез неко торых эфиров 5-(6-окси-4-метил-5-алкил-пиримидил-2)-тиогликолевой кислоты. — Теп pat, 1970, т. 12; Урбонас А. А., Ясинскас Л. Л. Некоторые гидрозоны хиназолинового ряда. — Ten pat, 1974, t. 16. 12 Денис Г. И., Чекуолене Л. В., Буцкус П. Ф. Алкилирование ароматических ами нов (3-диметиламинопропиофеноном. — Журнал органической химии (ЖОрХ), 1965, № 6; Денис Г. И., Кунскайте Л. Ю., Вайткевичюс А. К., Климавичюс А. В. Кинетика нуклеофильного присоединения алифатических аминов к активированной этиленовой связи. — Реакционная способность органических соединений. 1975, № 12. 8. V iln ia u s u n iv er site to isto r ija , t. III
225
Lietuvos buitinės chem ijos susivienijim o gam yboje Nr. 2 1972 m. įdiegta nikotino rūgšties N -benzilbetaino sintezė. Ši m edžiaga y ra pa grindinis blizgodario, naudojam o blizgančio cinkavim o cianidiniam elektrolitui, kom ponentas. Jo s pagrindu sukurta keletas blizgodarių, kurie naudojam i stam biose TSRS autom obilių pram onės gam yklose (1975.1.1 duom enim is— 18 gamyklų). Už šį gam ybos būdą gautos au to ri nės teisės (G. Dienys ir kt.). P. Kadziauskas su kitais nuo septintojo dešim tm ečio pradžios nag ri nėja karkasinių bei policiklinių junginių sintezę ir jų struktūrą. T iria mos kai kurių policiklinių ju n ginių priešvirusinės savybės. Susintetinti ir pateikti toliau tirti junginiai, kuriuos galim a panaudoti fotojautriem s sluoksniam s gam inti. A tliktos paieškos n au jų organinių dažų — sensibi lizatorių, didinančių fotojautrum ą. J ie susintetinti, ištirtos jų spektrinės sav y b ės13. Nuo aštuntojo dešim tm ečio pradžios organinės chem ijos k ated ro je P. Adom ėnas, V. Daukšas, A. V aitkevičius, G, Purvaneckas ir kiti tiria nem atinius skystus kristalus. Sintetinam i skysti kristalai, priklausantys difenilų, tolanų, fenilbenzoatų, triciklių p-oksibenzoinių rūgščių esterių, piridino N-oksido klasėm s. Per paskutinįjį penkm etį susintetinta apie 300 m edžiagų, turinčių skystų kristalų savybių. Iki 1975 m. gautos 3 au torinės teisės už darbus su skystais kristalais (G. Dienys, P. Adom ėnas, A. V aitkevičius)14. 1960 m. universitete su d ary ta būsim os V aistų sintezės ir tyrim o prob lem inės laboratorijos chem ikų grupė, vadovaujam a V. Daukšo, sintetino naujus benzodioksano-1,4 darinius, am ino eterius, am inoketonus ir aminoalkoholius, rūgščių ir am ino darinius bei fenolių ir naftolių am ino e te rius (R. M artinkus, G. M ilvydienė ir kt.) — iš viso per 1000 nau jų junginių; ty rė benzo-l,4-dioksano arom atinio žiedo reaktingum ą. (G. Pur vaneckas, E. U drėnaitė) bei priklausom ybę tarp sintetintų junginių chem inės struktūros, fizikinių savybių ir fiziologinio veikim o. K artu su farm akologų grupe, vadovaujam a H. Polukordo, chem ikai sukūrė n au ju s originalius vaistus; benzodiksiną — beta-adrenoblokatorių ir benzodiokąiną — v ietinį anestiką, resintetino ir ty rė kai kuriuos žinom us (užsie nyje vartojam us) vaistus; fentolam iną, 2,4-dioksibenzoinę rūgštį, 2,3-diacetoksibenzoinę rūgštį ir kt. Iš šios srities paskelbta spaudoje per 100 m okslinių darbų ir; gauta 15 autorinių teisių. V. Daukšas 1967 m. atliktus darbus apibendrino ir apgynė daktaro disertaciją „Benzodi6ksan.o-l,4 dariniai". Darbų apžvalga paskelbta stra ip sn y je 15. Nuo pokario m etų įvairūs m oksliniai darbai buvo atlikti, v ad o v au jan t J. M atuliui. Iš tų darbų vėliau susiform avo trečioji problem a — MAŠI NŲ IR ĮRENGIMŲ, APARATŪROS IR POŽEMINIŲ KOM UNIKACIJŲ APSAUGOS NUO KOROZIJOS NAUJŲ METODŲ PARUOŠIMAS. Pla 226
čiai dirbam a galvaninių dangų srityje. Tirta M enšutkino reakcijos m e chanizm as (V. Kaikaris), fotochem inė reak cija ta rp jodo ir oksalo, esant dvivalenčio m angano jonam s (J. Žirnauskas). Be to, V. K aikaris ir J. Ja nuševičienė nagrinėjo fotodichroizm ą sidabro nitrato-sidabro chloridoželatinos sistemose. Tirta elektra nusodinto nikelio, vario ir cinko pa siskirstym as ant katodo paviršiaus, paviršiaus išlyginim as (V. Kaikaris). K atedroje tirti trečios rūšies elektrodai kai kurių druskų „ tirpaluose N) — Amino Acid Derivatives.— Coli. Czech. Chem. Comm., 1974, vol. 39. 24 Мельвидас B.r Джея П., Гринюс А., Гринювене Б., Хмеляускайте В. Превра щение метаболитической энергии, вырабатываемой клетками Escherichia coli, в электрическую форму. — AMMD, Biologija, 1976, t. 15; Гринюс Л. Л. Хемиосмотический механизм транспорта биологических макромолекул через мембраны бактерий.— Биохимия, 1976, т. 41. 25 Белякова Т. М„ Кадзяускас Ю. П., Скулачов В. П., Смирнова И. А,, Чекулаева А. М., Ясайтис А. А. Генерация электрохимического потенциала ионов Н + и фото фосфорилирование в клетках Halobacterium halobium. — Доклады АН СССР, 1975, т. 223. 26 Печюлис Ю. П. Влияние некоторых микроэлементов на размножение хлебопе карных дрожжей и их качества. — Докл. М ежд. Симп. по стимуляции роста растений. София, 1966; Pečiulis J. Mielių augimo stimuliavimas kukurūzų vandeniniais ekstraktais. — AMMD, Biologija, 1966, t. 6; Роль микроэлементов в процессе стимулирования размно жения хлебопекарных дрожжей, роста их биомассы и ферментной активности. — Теп pat, 1970, t. 10; Физиолого-биохимическая активность дрожжей, культивируемых с мик роэлементами. В сб.: Регуляция роста и питания растений. Минск, 1972. 27 M ateikienė /., Bluzmanas P. Histonų dinamika žirnių daiguose. Tiamino poveikis atskirų histonų frakcijų kiekybiniams pakitimams žirniuose.— AMMD, Biologija, 1978, t. 2.
237
baltym ų (histonų), taip pat atskirų jų frakcijų kitim ą besivystančiuose augaluose. Nuo 1965 m. P. Bruzgulis28 su bendradarbiais tiria angliavandenių, am ino rūgščių ir baltym ų apykaitos procesus grybuose, veikiam uose augim o stim uliatoriais, RNR sintezės reguliaciją izoliuotai funkcionuo jančiuose grybų ląstelių branduoliuose. N uo 1965 m. genetikų grupė (V. R ančelis29, D. D ainauskaitė ir kt.) ty rin ė ja etilenim ino ir EDTA m utageninį poveikį pašarinėm s pupoms, žirniam s ir geltoniesiem s lubinam s. N ustatyta, kad m inėtieji junginiai mažina ląstelių m itotinį dalijim ąsi šaknelių m eristem oje ir sukelia chro m osomų aberacijas. D. D ainaūskaitė konstatavo, kad įvairių pupų veislių jautrum as m utagenui EDTA priklauso nuo genotipo, tirtos m edžiagos koncentracijos ir aplinkos sąlygų. Kita genetikų grupė (R. Lekevičius, L. Juknevičius ir kt.) nuo 1963 m. įsijungė į chem inių m edžiagų poveikio gyvūnų ir žmogaus paveldim u mui tyrim us. Išnagrinėti daugelio chem inių m edžiagų poveikio geneti nėm s struktūrom s m echanizm ai. Įrodyta, kad dalis m utagenų sukelia ne tik DNR struktūros ir chrom osom ų trūkius, bet ir labai slopina jų a t sistatym o (reparacijos) procesus30. Nuo 1973 m. m inėtoji genetikų grupė inventorina respublikoje paplitusius m utageninius faktorius, tiria užterši mo pesticidais ir naftos produktais poveikį ekosistem ų atskirom s gran dims. Įrodytas kenksm ingų m utacijų padidėjim as gyvūnų bei žmogaus populiacijose, veikiant kai kuriais aplinkos m utagenais, ir ieškom a būdų, kaip sum ažinti jų kenksm ingum ą31. V. R aškauskas32 ty rin ėjo 44 Lietuvoje auginam ų lanksvos (S p i r a e a ) rūšių biologines savybes; iš jų 39 rekom endavo auginti gam ybiškai. Jis taip pat n agrinėjo darželinio jazm ino, lenktašakės forzicijos bei agrastų sum edėjusių ūglių įsišaknijim ą ir nustatė, kad jį gerai veikia IAR, tia m ino ir nikotino rūgšties mišinys. BIOLOGINE KIBERNETIKA — tai biofizikų tiriam oji problem a. Elektrofiziologiniais m etodais tiriam i varlės akies tinklainės ir triušio regim o sios sistem os neuronai33. N agrinėta tem a „Regos analizatoriaus tyrim as vaizdų atpažinim o aspekte". Tyrim ai atliekam i kartu su Puslaidininkių fizikos problem ine laboratorija. Iškelta kvazioptinių neuroninių tinklų teorija, kuria vadovaujantis, buvo sukurtas kvaziholografinis regos an a lizatoriaus funkcinės struktūros modelis. N ustatyta, kad daugum a triušio sm egenų žievės neuronų y ra specializuoti regos lauke esančių objektų judesiam s analizuoti. Tyrim ai parodė, kad žmogus regim uosius vaizdus atpažįsta „kvantais", kurių trukm ė apie 8— 10 m/sek. Tai aiškinam a a k tyviu regos analizatoriaus veiklos principu, kur vienas kvantas atspindi laiką, reikalingą vienai hipotezei patikrinti. Sukurta keletas tyrim ų apa ratūros kom plektų. Iš jų pažym ėtini; keturių kanalų tachistoskopas, 238
d viejų kanalų projektpskopas, bioelektrinių potencialų analizatorinis kom pleksas. 1970— 1975 m. biofizikai ty rin ė jo kibernetikos problem os skyrių „Ląstelės biofizika". R. Žiliukui vadovaujant, nag rin ėta tem a „Biologinių m em branų kooperatyviniai procesai, m ikroorganizacija ir stru k tū ra "34. N ustatyta kai kurių elektrochem inių param etrų netiesioginė priklauso m ybė nuo kom pleksus sudarančių jonų veikim o nervinių ir augalinių ląstelių sužadintose m em branose. Ląstelės biofizikos ir m em branų pralai dum o m echanizm ą n ag rin ėja R. Žiliukas ir J. Sabaliauskas. Zoologijos katedroje kibernetikos problem ą ty rin ė ja S. G alberštatas; jo te m a — „Raum enų veikim o ir jų nuovargio reguliacijos nerviniai ir hum oraliniai aspektai". S. G alberštato su bendradarbiais atlik ti ty rim ai3E 28 Bruzgulis P. Tiamino ir IAR įtaka azotinių medžiagų sintezei galveniniuose grybuo se-— AMMD, Biologija, 1975, t. 14; Брузгулис П., Рузгене А., Глемжене И. Влияние индолилуксусной кислоты на содержание РНК в клетках и изолированных ядрах Aspergillus oryzae. — Микробиология, 1975, т. 44, вып. 6. 29 Ранчелис В., Баскаковайте А. М. Комбинированное мутагенное действие этиленимина и ЭДТА, I. — AMMD, Biologija, 1969, t. 9; Ранчелис В. П. и Л укш а Р. К. Комбинированное мутагенное действие этиленимина и ЭДТА, II. — Ten pat; Ранче лис В. П. Реакция этиленимина с катехинами в семенах бобов. — Ten pat, 1971, t. 11; Дайнаускайте Д. Чувствительность различных сортов кормовых бобов к ЭДТА. — Ten pat, 1973, t. 12. 30 Лекявичюс Р. К. Мутагенное действие некоторых производных пуринов в со поставлении с их противоопухолевой активностью. — Генетика, 1966, т. 3; Лекяви чюс Р. К., Мажонас А. А., Слапшите Г. В. К вопросу метаболического превращения Мутагена и мутагенности его метаболитов. — Третий съезд Всесоюзного общества генетиков и селекционеров. Ленинград, 1977. 31 Lekevichus R.. Sinkevichus S.. Genetical Monitoring of the Natural Populations oi Birds and Mammals with Different Accumulation of Mutagens.— Sixth Annual Meeting of European Environmental Mutagen Society (EEMS). DDR, 1976; Ю княвичю с Л., Янкявичю с К. Изменения компонентов водной экосистемы в условиях загрязнений неф тепродуктами. — Автореф. канд. дис. Севастополь, 1977; Ю княвичю с Л. Деградация нефтепродуктов в Балтийском море. — Материалы IV Советско—Шведского симпозиу ма по вопросам охраны Балтийского моря от загрязнения. Рига, 1977. ! 32 Raškauskas V. Kai kurios lanksvų (Spiraea L.) biologinės ir dekoratyvinės savy bės.— AMMD, Biologija, 1965, t. 5; 1966, t. 6; Augimą skatinančių medžiagų įtaka sume dėjusių ūglių įsišaknijimui.— Ten pat, 1969, t. 9; Agrastų dauginimas žaliais ūgliais, nau dojant augimo skatintojus.— Ten pat, 1970, t. 10. 33 Алексеенко C., Вайткевичюс Г., Ванагас В., Кетлерис И., Кирвелис Д., Пуртулите А. Количественные характеристики нейронов — «детекторов» движения зри тельной системы кролика. — AMMD, Biologija, 1974, t. 13. 34 Ж илю кас Р., Кетлерис И. Зависимость стабильности импульсной активности гигантских нервных клеток от ионной среды и поляризующего тока. — AMMD, Biologija, 1971, t. 11; Ж илю кас Р. Ю., Маседунскене Л. П., Смильгявичус А. Д,, Сабаляускас И. И. Влияние ионов никеля на биоэлектрические характеристики клеток N ite lla syncarpa. — Сб.: Харовые водоросли и их использование в исследовании биологических процессов клетки. Вильнюс, 1973. 35 Гальберштатас С. и Ягайте Б. О значении нагрузки мышцы для передачи на нее возбуждения с нерва. — AMMD, Biologija, 1961, t. 1; Гальберштатас С. Дальней шие исследования нервной регуляции мышц. — Ten pat, 1970, t. 10; Нервная регуля ция мышечной деятельности. Вильнюс, 1975.
239
tu ri praktinės reikšm ės, aiškinantis nuovargio procesus ir ieškant būdų jam pašalinti. Biologai parengė nem aža originalių vadovėlių36.
GEOLOGIJA įk u ria n t universiteto veiklą, geologijos ir m ineralo gijos katedrose m okslo tiriam asis darbas irgi p ra dėjo atgyti. Tiriam ojo darbo pagrindą katedrose su darė geologinė m edžiaga, perkelta iš Kauno universiteto. Tačiau ji buvo labai kukli, nes jos daugum a, okupantam s sunaikinus dokum entaciją, n etu rėjo m okslinės vertės. Pagrindinės geologijos mokslo kryptys, išryškėjusios Kauno u n iversitete (M. Kaveckio, J. D alinkevičiaus ir kitų darbuose), buvo plėtojam os V il niaus universitete. G eologijos m okslo raidai respublikoje svarbus įvykis buvo geologijos skyriaus įkūrim as 1944 m. Gamtos fakultete. Pirm ą k a rtą Lietuvos isto rijo je buvo p rad ėti rengti šios srities specialistai. A tstatant ir vystant respublikos liaudies ūkį, didelę reikšm ę įgauna vyriausybės pavedim u organizuojam i m ineralinių žaliavų geologiniai ty rimai. Šios perspektyvios ilgam etės krypties m okslinio darbo organizato riumi buvo M. Kaveckis. Jis k artu su LTSR M A G eologijos ir geografijos instituto m ineralinių žaliavų sektoriaus darbuotojais parengė pirm ąjį Lietuvos m ineralinių žaliavų k a d a strą 1. Šiame darbe pateikta vertin g ų rekom endacijų, k aip vystyti statybinių m edžiagų pram onę ir kaip įv er tinti m ineralines žaliavas, prognozuojam i jų tolesni tyrim ai. Šios krypties tyrim ai susiję ir su J. D alinkevičiaus darbais. Jis išaiš kino kai k urių m ineralinių žaliavų, ypač naftos ir dujų telkinių, pasi skirstym o dėsningum us, nurodė tolesnes šių tyrim ų perspektyvas2. Svarbią v ietą M. Kaveckio m okslinėje veikloje užėmė hidrogeologi niai tyrim ai, kurie vėliau buvo sėkm ingai atliekam i hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros darbuotojų. Ypač vaisingai M. K aveckis ty rinėjo respublikos m ineralines versm es, jų kilmę, vandens chem inę su dėtį, jų panaudojim o galim ybes balneologiniam s reikalam s3. Nem aža dėm esio M. K aveckis skyrė šiaurės rytų Lietuvos karstinių procesų tyrim am s, tų procesų įvertinim ui, inžinerinės geologijos požiū riu 4. Kaip žymus specialistas M. Kaveckis buvo išrinktas TSRS M A T arp žinybinės karstų tyrim o kom isijos nariu. J. D alinkevičiaus iniciatyva anksčiau pradėti paleontologiniai-stratigrafiniai tyrim ai sudarė vien ą iš pagrindinių jo vadovaujam os katedros m okslinio darbo krypčių. Y pač aktualūs šios srities darbai tapo 1948— 240
1953 m., kai m ūsų respublikoje pirm ą k a rtą buvo išgręžta giliųjų g rę žinių, ku rie pasiekė giliausiai slūgsančias apatinio paleozojaus ir siluro b ei kristalinio pam ato uolienas. Pasidarė ak tualu ir praktiškai labai rei kalinga išaiškinti respublikos gelm ių sandarą, n au jų naudingų iškasenų telkinių, ypač naftos, dujų ir kristalinio pam ato uolienų, rūdingum o dės ningum us. Kad m okslo tiriam asis darbas būtų efektyvesnis, ypač sprendžiant prak tin iu s klausim us, pradėti kom pleksiniai tyrim ai, glaudžiai b en d ra d arb iau jan t su Lietuvos TSR MA G eologijos ir geografijos institutu, G eologijos valdyba prie Lietuvos TSR MT ir kitų respublikų (Leningra do, Rygos, Talino ir kt.) m okslinėm is bei gam ybinėm is organizacijom is. Į šį darbą įtraukiam i jauni, pokario m etais baigę universitetą, katedrų d arb u o to jai. N uo 1959 m. ginam os pirm osios šios srities kandidatinės disertacijos, pradėti vykdyti ūkiskaitiniai darbai, lauko geologiniai tyr rim ai. Rem damasis šiais tyrim ais, J. D alinkevičius detalizavo P abaltijo v ir šutinio devono-fam enio darinių stratigrafinę schem ą, a p tarė paleogeo grafinius ryšius ir kt. klausim us. Panaudojęs litologinių-paleontologinių ty rim ų duomenis, jis pateikė detalią ju ro s ir apatinės kreidos stra tig ra fiją, nustatė kreidos luitų paplitim o dėsningum us k v artero dariniuose5. J o pranešim as buvo perskaitytas T arptautinio geologinio kongreso XVIII sesijoje Londone6. J. D alinkevičius išryškino pagrindinius te k to nin iu s elem entus, atkūrė jų geologinę raidą nuo prekam brio ligi kvar- 36 36 Bluzmanas P. Mikrobiologinė technika. V., 1970; Dagys J. Augalų anatomija ir mor fologija (pagal L. I. Kursanovą, F. N. Krašeninikovą ir N. A. Kom arnickĮ). K., 1947; 1950; Augalų anatomija ir morfologija. Botanikos kurso I dalis. V., 1969; Dagys J., Bluzmanas P., Borusas S., Slapakauskas V. Augalų fiziologija. V., 1974; Ivanauskas T., Kanopka E., Venslauskas M. Biologija. V., 1970; M in kevičius A. Fitopatologijos pagrindai. K., 1948; Grybinės medžių ir krūmų ligos. K., 1950; Vadovas Lietuvos TSR miškų, pievų ir pelkių samanoms ■pažinti. V., 1955; Šarkinienė I. Augalų rinkimas ir kolekcionavimas. V., 1958. ' Kaveckis M. ir kt. Lietuvos TSR mineralinių žaliavų statybinių medžiagų pramonės perspektyvinis išsivystymas ir išdėstymas (rankraštis).— Lietuvos TSR MA Geologijos ir -geografijos in-tas, RF 105, 1950. 2 D alinkevičius J. Lietuvos TSR mineralinės žaliavos.— Lietuvos TSR MA I serija. K., 1947. 8 Kaveckis M. Lietuvos mineralinės versmės (rankraštis).— Lietuvos TSR MA rankraš čių skyrius, f. 26, 1949. 4 Кавецкис M. Карстовые явления на территории Литовской ССР. — В сб.: Регио нальное карстоведение. М„ 1961. 5 Далинкевиюс И. Юрские и меловые отложения Литовской ССР и степень их «стратиграфической изученности. — В сб.: Труды Всесоюзного совещания по разра ботке унифицированной схемы стратиграфии мезозойских отложений Русской плат формы. Л., 1956. 6 D alinkevičius J. The Middle Cretaceous Facies of thè South of Baltic Sea Coast and thè Adjacent Regions and thè Principles of Zonai Correlation of These Deposits.— Intern. •Geol. Congr., 18th Session, Great Britain, Voi. of Titles and Abstracts. London, 1948.
241
1
te ro 7, nem aža prisidėjo prie Lietuvos geologinio žem ėlapio tikslinim o ir tobulinim o. Nuo 1951 m. devono ir karbono sistem ų darinių paleontologinius, stratigrafinius, litologinius-facijinius bei paleogeografinius klausim us nagrinėja S. 2 eib a8. Jis patikslino ir detalizavo šių sistem ų stratigrafi nes schemas, nustatė slūgsojim o bei tektoninių stru k tū rų vystym osi dės ningum us, aprašė n au jų rūšių rinchonelidų fauną, išryškino rūšių stra ti grafinę reikšm ę. Fam enio aukšto dariniuose S. Zeiba pirm ą k a rtą išskyrė konodontines zonas, nustatė zoninės konodontų schem os panaudojim o galim ybes. O rdoviko ir silūro sistem ų struktūrinio-tektoninio ir facijinio rajo n a vim o biostratigrafijos, koreliacijos ir paleogeografijos klausim us nuo 1953 m. tiria J. Paškevičius9. Detaliai nagrinėdam as graptolitų ir brachiopodų fauną, ordoviko sistem os dariniuose jis išskyrė — 9, o silūro — 26graptolitines biozonas; ištyrė ir aprašė n a u ją graptolitų gentį L i t h u a n o g r a p t u s ir keletą graptolitų bei brachiopodų rūšių. Sudarė n au ją silūro stratigrafinę schemą, išskyrė ordoviko ir silūro darinių p jū v y je k arb o n a tines ir m olingas facijas, nustatė struktūrų tektoninį ir paleografinį vys tymąsi. Šių tyrim ų rezultatai y ra apibendrinti J. Paškevičiaus daktaro d isertacijoje „Pabaltijo ordoviko ir silūro uolienų biostratigrafija, kore liacija ir graptolitai" (1972). Bė to, jis paskelbė darbų ‘iš k v a rte ro geolo gijos ir geologijos istorijos. K vartero sistemos darinius nuo 1953 m. tyrė R. Tarvydas. Jo darbuose nagrinėjam i stratigrafijos ir pleįstoceninių ledynų paleodinam ikos klau sim ai10. N agrinėdam as m orenų m ineraloginę-petrografinę sudėtį bei rie dulių pasiskirstym o dėsningum us išbarstym o kūgių analizės m etodu, jis atkūrė paskutiniojo ir priešpaskutinio j o apledėjim ų kryptis ir ledynų, glaciodinam iką. P. V aitiekūno m okslinio darbo tem atika nuo 1954 m. susijusi su pleis toceno darinių, sandaros, jų stratigrafijos bei paleogeografiniais ty ri m ais11. Jis nustatė k v artero substrato paviršiaus stru k tū rin ių ir skulptūri nių form ų vaidm enį pleistoceno dangos susidarym ui; patikslino paskutiniojo apledėjim o stadijų ir fazių rangus, jų paplitim o ribas, išryš kino m inėto apledėjim o ledynų struktūrą bei dinam iką. Parengė detalią pleistoceno stratigrafinę schemą. Triaso darinių geochem inių elem entų bei molio m ineralų asociacijų pasiskirstym o dėsningum us nuo 1960 m. tiria V. K otovič12. N agrinėdam a granulom etrinę sudėtį, karbonatingum ą, sulfato—natrio—chloro jonų k o n cen traciją bei rentgenom etrinius savitum us, ji nustatė sulfato jo n ų koncentracijos priklausom ybę nuo poleogeografinių sąlygų; atliko dau giau pam atuotą šių darinių pjūvių koreliaciją. 242
R. Gailius, nuo 1961 m. tirdam as priekam brio m agm inius ir m etam orfinius uolienų kom pleksus, išaiškino jų petrografinės, m ineraloginės su d ė tie s bei m etasom atinio granitinim o ypatum us, nustatė naudingų kom ponentų (geležies) m igracijos kelius, sudarė kristalinio pam ato p ag rindi nių stru k tū rų schem ą13. A nalizuodam as nuo 1950 m. V ilniaus m iesto hidrogeologines sąlygas, L. Petrulis detaliai išnagrinėjo ir aprašė k v a rte ro darinių sandarą, iš ryškino N eries slėnio struktūrą. Jis pirm ą k a rtą nustatė pagilintų ir p a laidotų slėnių buvim ą14. Gauti tyrim ų rezultatai buvo panaudoti, plečiant V ilniaus m iesto vandenviečių tinklą. 7 Baliukevičius J. The Main Features of the Tectonic Development of the Southern Baltic Countries. — C6. статей для XXI сессии междунар. геол. конгресса. Вильнюс, i9 6 0 .
8 Žeiba S. Viršutiniojo devono (D(| Žagarės, Senosios Žagarės ir Klykolių sluoksnių išplitimo Lietuvos TSR teritorijoje klausimu.— MAD, ser. B, 1956, t. 4; Новые данные тіо фауне и стратиграфии наровского горизонта Южной Прибалтики. — AMMD, •Geografija ir geologija, 1971, t. 8; Новые виды ринхонеллид девона Прибалтики. — Ten pat, 1977, t. IT 9 Paškevičius ./. Зональное расчленение нижнесилурийских отложений Литвы.— Труды Ин-та геол. Вильнюс, вып. I, 1965; On Some New Landoverian Diplograptids of the Eastern Baltic.— In: Graptolites and Stratigraphy. Tallin, 1976; Platyorthis ovalis sp. nov, и ее стратиграфическое значение в отложениях верхнего лудлона Южной При балтики. — Научные сообщ. Ин-та геол. и геогр. АН Лит. ССР, 1962, t. 14; Lietu vos TSR teritorijos apatinio silūro (landoverio ir uenlokio) stratigrafinė schema.— VVUMD, Biologija, geografija, geologija, 1958, t. 19; Биостратиграфия и корреляция силурийских терршенных и карбонатных отложений Южной Прибалтики. — В сб.; Стратиграфия нижнего палеозоя Прибалтики и корреляция с другими регионами. Вильнюс, 1968. !0 Tarvydas R. Svarbesniųjų Lietuvos TSR kristalinių leitriedulių mineraloginės-petrografinės sudėties klausimu.— VUMD, Biologija, geologija, geografija, 1958, t. 19; Дина мика неоплейстоценового ледника на территории Литвы и Калининградской области. —• В сб.: Вопросы геол. и палеогеогр. четверт. пер. Литвы. Труды Ин-та геологии. Виль нюс, 1967, вып. 5. 11 Vaitiekūnas P. Lietuvos TSR kvartero (antropogeno) substrato paviršius, jo struktūra ir įtaka pleistoceno dangos pasiskirstymui.— Geografinis metraštis, 1959, t. 2; О стратигра фическом подразделении неоплейстоцена гляциальной области (на примере Прибал тики) — В сб.: Материковое оледенение и ледниковый морфогенез. Вильнюс, 1969; О структуре и динамике последнего ледникового покрова на территории Прибалти ки. — AMMD, Geografija ir geologija, 1974, t. 11. n Котович В, К палеогеографии триасовых отложений юго-западной части Ли товской ССР. — AMMD, Geografija ir geologija, 1973, t. 10; К вопросу расчленения триасоЕой толщи Южной Прибалтики. — Ten pat, 1976, t. 12. 13 Гийлюс Р. Некоторые результаты петрографического исследования докембрий•ских пород Пренайской скважины. — Ten pat, 1968, t. 5; О метаморфизме кристалли ческого фундамента Литвы, — В сб.: Новейшие результаты исследований по геоло гии Лит.ССР. Вильнюс, 1975. 14 Петрули с А, Четвертичные отложения в г. Вильнюс. — Lietuvos TSR MA Geolo gijos ir geografijos in-tas. Moksliniai pranešimai. 1957, t. 4; Neries slėnio sąrangos V il niaus miesto rajone klausimu. — Ten pat, 1958, t. 6; Гидрогеохимическая зональность подземных вод Южной Прибалтики в свете новых данных. — AMMD, Geografija ir geologija, 1969, t. 6.
243
Kai k urių laim ėjim ų pasiekta, tirian t požem inių vandenų rajonavim ą. Šią tem ą 1963— 1968 m. nag rin ėjo A. K ondratas15. T aikant n au ju s m ate m atinės analizės, hidrogeologinių procesų m odeliavim o ir kitus metodus,, suintensyvėjo požem inių van d en ų eksploatacinių atsargų tyrim ai, k u riuos nuo 1971 m. atliek a M. D obkevičius16. Jis nustatė atsk irų v an d en viečių eksploatacinių atsarg ų form avim osi faktorius, p ateikė rekom en dacijų, kaip organizuoti n a u jų eksploatacinių atsargų paieškas ir žval gybą. G reta nagrinėjam ų hidrogeologinių klausim ų platų užm ojį įgauna ir inžinerinės geologijos tyrim ai, nuo 1965 m. vykdom i R. M ikšio17. Re m iantis jo darbais, buvo sudarytas V ilniaus m iesto terito rijo s inžinerinisgeologinis žemėlapis. J o rekom endacijos žymiai padidino in žinerinių statinių ir įrengim ų projektavim o efektingum ą. V. Skuodis, tirdam as viršutinio devono darinius, aprašė kokybiškai naujas karstinių-sufozinių-erozinių reiškinių form as, nustatė įgriuvų su sidarym o sąlygas, jų išsidėstym o dėsningum us bei amžių. Gauti tyrim ų rezultatai įdiegti, p ro je k tu o ja n t hidroelektrinių kaskadas ant D auguvos upės L atv ijo je18. U niversiteto geologai k a rtu su kitų įstaigų darbuotojais parengė ap i bendrinančio pobūdžio straipsnių T arptautinio geologų kongreso XXI sesijai K openhagoje19, TSRS geologijos 39-ajam tom ui20. T arptautinės kvartero asociacijos kongresui (INQUA) Prancūzijoje išleistas rinkinys21, drauge su bendraautoriais iš kitų organizacijų paruošta „Lietuvos TSR geologijos apybraiža"22, sudaryta ir išspausdinta litologinių-facijinių ir poleotektoninių žem ėlapių. K atedrų darbuotojai parašė m okym o priem onių, padėjo parengti m e todinius nurodym us geografinei aplinkai tirti23.
GEOGRAFIJA espublikos liaudies ūkio atstatym o uždaviniai pir m iausia paskatino a tn au jin ti tiriam uosius d a rb u s geom orfologijos srityje. Ryšium su mažosios hidroenergetikos plėtote, taip pat Kauno HE statyba rei kėjo tirti Lietuvos upių slėnius. Šių darbų ėm ėsi A. Basalykas, kuris išaiškino upių slėnių sąrangą, jų raidos etapus, siejo slėnių form avim ąsi su paleo geografine visos terito rijo s ra id a 1. A pie 1960 m. į Lietuvos upių slėnių tyrim us įsijungė V. Dvareckas, kuris praplėtė žinias apie kai kurių upių slėnius, n agrinėjo senvagių kilmę, panaudodam assporų žiedadulkių m etodą2. 244
Geom orfologinius tyrim us pokario m etais skatino partijos bei v y ria u sybės iškeltas uždavinys — paspartinti ekonom iniu atžvilgiu atsilikusių Lietuvos TSR pietrytinių rajo n ų vystym ą. 1950— 1951 m. M okslų A k ad e m ijos organizuotoje kom pleksinėje ekspedicijoje Lietuvos pietryčiam s tirti iš universiteto geografų dalyvavo A. Basalykas. Jo geom orfologinių ty rim ų rezultatai buvo apibendrinti stam biam e d arb e3. M inėti uždaviniai p areikalavo pažinti taip pat ir kalvotų aukštum ų paviršių, a tn au jin ti glaciom orfologinius, ypač ledyno pakraštinių darinių, tyrim us. K artu su A. Basalyku4 glaciom orfologijos srity je prad ėjo našiai dirbti Č. Kudaba, atsekęs ledyno pakraštinius darinius visam e Baltijos aukštum ų lan k e5. Tirdam as kalvotų m oreninių aukštum ų reljefą, Č. Kudaba a tk reip ė dė m esį ir į neigiam as glaciogenines formas, ypač rinas, iškėlė n a u ją jų 15 Кондратас А. Гидрогеологическое районирование подземных вод территории Литвы. ■ — В сб.: Вопросы гидрогеологии и инженерной геологии. Вильнюс, 1967. 16 Добкевичюс М. Об основных источниках формирования эксплуатационных за пасов напорных водоносных горизонтов центральной части Прибалтийского артезиан ского бассейна. — AMMD, Geografija ir geologija, 1973, t. 10; Оценка эксплуатацион ных запасов подземных вод методом моделирования. Вопросы формирования ресур сов подземных вод Южной Прибалтики. — Труды Лит. НИГРИ. Вильнюс, 1974, еып. 23. 17 М икш ис Р. Особенности инженерно-геологических условий территории города Вильнюс. — Материалы научной юбилейной конф. Естественного ф-та. Вильнюс, 1967; Инженерно-геологическая карта территории г. Вильнюс. — В сб.: Вопросы инженерногеологического картирования и районирования. Ленинград, 1968. 18 Скуодис В. Графический метод определения приуроченности реликтовых карстово-суффозионно-эрозионных провалов к системам тектонических трещин (на приме ре Латвийской ССР). — Вопросы карстоведения, вып. 2. Пермь, 1970; Неогеновые об разования в Латвии. — AMMD.. Geografija ir geologija, 1974, t. 11. 19 Collected Papers for thė XXI Session of the International Geological Congress. V il nius, 1960, 20 Геология СССР, Литовская ССР. M., 1961, т. 39. 21 Kontinentinis apledėjimas ir glacialinė morfogenezė. V., 1959. 22 Краткий очерк геологии Литовской ССР. Вильнюс, 1959. 23 Žeiba S. Geologiniai tyrinėjimai.— Vadovas mokyklos geografinei aplinkai tirti. K., 1958; Petrulis L. Požeminių vandenų tyrinėjimai.— Ten pat. 1 Basalykas A. Nemuno upyno slėnių Lietuvos TSR ribose charakteristika.— Lietuvos TSR MA Geologijos ir geografijos in-tas. Moksliniai pranešimai. V., 1955, t. 1. 2 Dvareckas V. Neries slėnio Lietuvos TSR ribose geomorfologinė sąranga.— Geogra finis metraštis, 1961, t. 4; Žeimenos slėnio geomorfologinė analizė.— AMMD, Geografija ir geologija, 1962, t. 1; Аллювио-фациальный и спорово-пыльцевой анализ стариц пер вых надпойменных террас рек Литвы. — В кн.: Палинологические исследования в При балтике. Рига, 1971. 3 Basalykas А. Lietuvos TSR Pietryčių smėlėtoji lyguma.— VVUMD, Biologija, geo grafija ir geologija, 1955, t. 7. 4 Басаликас А. Б. Разнообразие рельефа ледниково-аккумулятивной области. — В кн.: Материковое оледенение и ледниковый морфогенез. Вильнюс, 1969. 5 Kudaba Č. Kai kurie Dzūkijos aukštumos glacialmorfologijos bruožai.— AMMD, Geo grafija ir geologija. 1962, t. 2; Краевые образования Балтийской гряды и диагности ка динамики края ледника. — В кн.-; Материковое оледенение и ледниковый мор фогенез.
245
susidarym o hipotezę6. Glaciom orfologinių tyrim ų rezultatas Č. K udaba apibendrino daktaro d isertacijoje „Baltijos m oreninių aukštum ų glaciom orfologinė sąranga" (1971). Tiriant glaciogeninį kalvotą reljefą, buvo aptiktos įvairios jo vėles nio perform avim o žymės. K riogeninis reljefo perform avim as buvo p ra dėtas tirti paskutiniojo apledėjim o neliestoje M edininkų aukštum oje šeš to jo dešim tm ečio pabaigoje, vėliau tyrim ai buvo nutraukti ir atnaujinti tik pastaraisiais m etais, suaktualėjus vadinam ųjų dengiam ųjų darinių problem ai. Lim noglacialinio reljefo perform avim o žymes pirm oji paste bėjo D. G alvydytė Žem aičių aukštum oje7. N etrukus A. Basalykas, tird a mas visos Lietuvos terito rijo s paviršių ir landšaftus, lim noglacialinių ba seinų pėdsakus aptiko ir kitose srityse. Tai įgalino patikslinti vėlyvojo ledynm ečio paleogeografiją. Eolinį jūrinio reljefo perform avim ą, kopų slinkim o greitį nagrinėjo E. M ichaliukaitė8. T raktuojant reljefą genetiškai, kartu imamasi jį vertin ti ir morfom etriškai. Šia linkm e dirbo L. Krasauskas, kuris pasiūlė n au ją m orfo m etrinio nagrinėjim o m etodą9, nustatė kom pleksinį rodiklį, reiškianti reljefo form ų plotą ir tankum ą, parodė ryšį ta rp horizontinės ir v e rtik a liosios sąskaidos rodiklių. Tradicinis universiteto geografų tyrim o objektas — vidaus vandenys, kurių pažinim ą skatino pokario m etu hidroenergetikos, žuvininkystės plėtim as, o pastaruoju m etu — ir vandens ūkio problem os. Kuršių m arių, stam biausio lagūninio vidaus vandenų baseino hidrologinio režimo ele m entus, vandens balansą ir apytaką su atv ira jū ra nag rin ėja E. Červ inskas10. Ežerų tyrim us, kuriuos prieš karą pradėjo K. Bieliukas, pokario m etais tęsė V. Chomskis. Jis patikslino ežerų m orfom etrinius rodiklius11, parodė vandenų m aišym osi ežere priklausom ybę nuo dubenų formos, nu statė vandens m asių term inio režimo ypatybes, jų stratifikaciją ir kt. hidrofizikos klausimus, kurie buvo apibendrinti daktaro d isertacijoje „Dubens form a ir ežero vandens masės statikos, dinam ikos ir term ikos klausim ai" (1966). N etrukus šis darbas buvo išleistas atskira m onogra fija 12. Upių hidrologinius tyrim us universitete pradėjo A. Barisas. Jis pa siūlė m etodą, įgalinantį skaičiuoti neištirtų upių nuotėkio kaitum ą, iš nagrinėjo požeminės m itybos reikšm ę bei požeminio ir paviršinio nuo tėkio sąveiką N em uno baseino upėse, patobulino m inim alaus nuotėkio skaičiavim o m etodus13. Dar senojo V ilniaus universiteto laikus siekiančias trad icijas tu ri m e teorologiniai tyrim ai. Pokario m etais universitete išryškėjo dvi šių ty ri m ų kryptys: B. Styra ty rė geofizinius14, o K. Kaušyla — bendrus geogra finius klim ato veiksnius15. Geofizinė ir landšaftinė klim atologijos kryp246
tys išliko ir vėliau, m inėtiem s autoriam s išėjus dirbti kitur. Šiuo m etu pirm ajai krypčiai atstovauja V. M atulevičienė, kuri anksčiau n ag rin ėjo radiacinio balanso elem entus, o dabar tiria kritulius form uojančius p ro cesus, siedam a su atm osferos cirkuliacijos y patybėm is16. A n trąją k ry p tį dabar tęsia V. Ščemeliovas, kuris analizuoja orų tipus, dirvų h id ro te r m inį režimą, įvairių paklotinių paviršių įtaką agrom eteorologiniam s ele m entam s kalvotose m oreninėse aukštum ose17. Labai perspektyvūs pastaraisiais dešim tm ečiais tapo geografiniai dir vožem io dangos tyrim ai. D. G alvydytė nustatė Žem aičių aukštum os dirvožem ių hidroterm inio režimo fazes, jų reikšm ę dirvodaros proce sams, susiejo m oreninių priem olių išplovim o gylį su paviršinių darinių amžiumi, išaiškino m oreninio priem olio struk tūros įtaką dirvožem io pro filių susidarym ui13, šias įdom ias dirvotyros ir geom orfologijos m okslų 6 Кудаба Ч. Некоторые вопросы генезиса гляцигенных рытвин Литвы. — Труды Всесоюзного симпозиума по истории озер. Вильнюс, 1970, т. 2. ! 7 G aivydytė D. Preliminariniai duomenys apie Žemaičių aukštumos limnoglacialinius baseinus ir jų terasas.— Geografinis metraštis, 1958, t. 1. 8 Michaliukaitė E. Kuršių nerijos krantų ir kopų dinamika per pastaruosius 100 metų.— Geografinis metraštis, 1967, t: 8. 9 Krasauskas L. Lietuvos reljefo morfometrinio tyrimo metodo klausimu.— VVUMD, Biologija, geografija ir geologija, 1958, t. 19; Apie įvairios morfogenezės reljefo horizon talios sąskaidos rodiklius.— AMMD, Geografija ir geologija, 1969, t, 6. 10 Червинскас Э. Основные черты гидрологического режима Куршю марес, — В кн.: Куршю Марес. Вильнюс, 1959; Červinskas Е. Some Peculiarities of the Hydrological Regime of the Firth Kuršių marios.— Collectanea acta geographica lituanica. Vilnius, 1960; Vandens apykaita tarp:Kuršių marių ir Baltijos jūros.— Geografinis metraštis, 1959, t. 2. 11 Chomskis V. Ežerų morfometrijos klausimu.— MAD, ser. B, 1956, t. 3; Pagrindinės ežero vandens masių dinaminės sąlygos ir jo dubens forma.— Geografinis metraštis, 1960> t. 3; Kai kurie ežero vandens masių stratifikacijos; klausimai.— AMMD, Geografija ir g.eo+ logija, 1972, t. 9. 12 Хомские В. Динамика и термина малых озер. Вильнюс, 1969. 13 Barisas A. Lietuvos TSR upių nuotėkio kaitumas.— AMMD, Geografija ir geologija^ 1969, t. 6; Барисас А,, Игнатавичюс А. Подземный сток рек бассейна p. . Нямунас в пределах Лит. ССР.— В сб.: Вопросы взаимосвязи подземных и поверхностных вод Южной Прибалтики. Труды Института геологии, Вильнюс, 1969, вып. ‘10; Bo r i s u s A. Statistinis minimalus nuotėkio apskaičiavimas pagal E. Gumbelio metodą.— Hidro* meteorologiniai straipsniai. V., 1974, t. 7. . . 14 Styra B. Atmosferos sąranga. V., 1950. 15 Kaušyla K. Lietuvos klimatas. V., 1959. 16 Матулевичене В. Альбедо некоторых подстилающих поверхностей Лит.ССР. — Институт геологии и географии АН Лит.ССР. Научные сообщения, 1957, т. 5; Количе ственная характеристика фронтальных осадков холодного полугодия и их связь с ти пами атмосферной циркуляции. — В кн.; Geographia lituanica. Вильнюс, 1976. 17 Ščemeliovas■ V, Lietuvos TSR orų metinė eiga.— AMMD, Geografija ir geologiją, 1962, t. 1; Dirvos paviršiaus maksimali temperatūra Lietuvoje.— Hidrometeorologiniai straipsniai. V., 1970; Шемелевас В. О сравнительном влиянии факторов подстилаю-1 щей поверхности на почвенный микроклимат холмистого рельефа Литвы.— Geo graphia Lituanica. Вильнюс, 1976. j 18 G alvydytė D. Hidroterminis režimas ir jo įtaka dirvodaros procesui Žemaičių aukš tumose.— AMMD, Geografija ir geologija, 1962, t. 1; Гальвидите Д. О роли моренного суглинка в формировании почвенного профиля. — Почвоведение, 1974 ,т. 3.
247
sandūroje iškilusias problem as toliau gvildena M. E idukevičienė ir C. K udaba19. Reljefo, klim ato, vandens telkinių, dirvožemio, kaip atskirų gam tinės aplinkos kom ponentų, pažinim as įgalino pradėti landšaftų — vieningų erdvinių geosistem ų tyrim us. Juos organizavo A. Basalykas. Jis n u sta tė landšaftinių terito rin ių v ienetų Lietuvoje taksonom iją, išskyrė facijas, apyrubes, vietovaizdžius, nustatė Lietuvos TSR terito rijo s kom pleksinius fizinius geografinius rajonus ir pradėjo visus juos tirti pagal vieningą, planą. To darbo rezultatai buvo išleisti atskira knyga kaip Lietuvos TSR fizinės geografijos II tom as20. 1966 m. ši knyga apginta k aip daktaro di sertacija. P astarajam e penkm etyje pradėta daugiau dom ėtis tuo, kaip žm onių veikla keičia kraštovaizdį, tiriam as socialinių ekonom inių elem entų ry šys su gam tiniais elem entais. Tai atsispindi nau jo je A. Basalyko m ono g rafijo je21. Sukom pi eksinus fizinės geografijos ir kartografijos katedros m okslo tiriam ąjį darbą, kraštotvarkos ir taikom osios geografijos problem as p ra dėjo spręsti ir kiti darbuotojai. G vildendam as rekreacinės geografijos klausim us, P. K avaliauskas pateikė kom pleksinę rekreacinio talpum o k rite rijų bei norm atyvų sistem ą ir sudarė įvairių saugom ų te rito rijų kla sifikaciją22. V isuom eninės geografijos tem atika (gyventojų geografija, išteklių geografija, pram onės, geografija, žemės ūkio geografija, tran sp o rto geo grafija, aptarnavim o geografija, taip pat kom pleksinė atskirų rajo n ų arba cen trų ekonom inė geografija) daugiausia nagrinėjam a Pram onės ekono m ikos fakulteto ekonom inės istorijos ir geografijos katedroje. Šia link m e dirba ir kai k u rie Gam tos fakulteto geografinių katedrų darbuotojai. Ekonom istai geografai daugiausia dėm esio skiria m iestam s kaip eko nom inių rajo n ų form avim o centram s. N agrinėjant šią problem ą, nustati nėjam os m iestų įtakos zonos, ekonom iškai įvertinam os gam tinės sąlygos m iestam s toliau ugdyti. Pateikti ir istoriniai geografiniai m iestų raidos bruožai, rodantys respublikos atskirų rajo n ų ir m iestų istorinės raidos ypatum us ikitarybiniu laikotarpiu. Šioje srity je pažym ėtini V. Brazaus ko 23, J. Kunčinos24,. V. Lasto25 ir J. Z agorskio26 darbai. V ykstant respublikoje intensyviai urbanizacijai, sm arkiai kinta gy v en to jų dem ografinė ir socialinė struktūra, persiskirsto darbo resursai, iškyla būtinum as juos tirti, ieškoti būdų efektyviai šiuos procesus regu liuoti. Šiems klausim am s savo darbuose daugiausia dėm esio skiria S. V ai tek ū n as27. Pertvarkius pram onės valdym ą šakiniu pagrindu, aktualūs pasidarė atskirų gam ybinių ciklų tyrim ai, kuriuos p rad ėjo V. S uchockaja28. 248
Gamtos ir visuom enės geografijos šakas jungia kartografija. J ą pirm a sis pradėjo gvildenti V, Chomskis. Jis n agrinėjo atskirų epochų Lietuvos kartografinio vaizdo raidą ir įvertino J. Lelevelio senuosius karto g rafi nius rinkinius29. Šį darbą toliau dirba prie fizinės geografijos ir k a rto g ra fijos katedros 1966 m. įsteigta K artografijos laboratorija. J o je pradėti; Lietuvos TSR teritorijos specialiojo (teminio) kartografavim o darbai. Pažym ėtinas universiteto geografų įnašas ir į geografijos m okslo is torijos problem ų gvildenim ą. P. Šinkūnas30, E. Č ervinskas31 išleido v e i kalus apie geografines keliones ir atradim us. U niversiteto geografai yra išleidę keletą m okymo priem onių. Iš jų pirm iausia m inėtinas geografijos, biologijos ir istorijos m okytojam s skir tas darbas apie m okyklų geografinės aplinkos tyrim ą32. M okyklinės ir m okslinės geografijos plėtotę respublikoje pagreitino kolektyvinis Lie19 Эйдукевичене M,, Кудаба Ч. Глубина вымывания карбонатов как критерий вы деления разновозрастных гляцигенных комплексов на территории Литвы. — AMMD,. Geografija ir geologija, 1977, t. 13. 20 Basalykas A. Lietuvos TSR fizinė geografija (fiziniai geografiniai rajonai). V., 19G5:, t. 2. 21 Basalykas A. Lietuvos TSR kraštovaizdis. V., 1977. 22 Каваляускас П. Междисциплинарная проблема устройства ландшафта в теоре тическом аспекте. — В кн.: Экология и эстетика ландшафта. Вильнюс, 1975;. Kavaliauskas P. Rekreacinė geografija ir jos raida Lietuvoje.— Geografinis metraštis, 1976h, t. 14. 23 Brazauskas V. Užnemunės miestų istoriniai geografiniai bruožai.— Geografinis met raštis, 1971, t. 11; Lietuvos miestai kapitalizmo užuomazgoje.— AMMD, Geografija ir geo logija, 1973, t. 10; Kapsukas kaip regioninis centras ir jo ugdymo problemos.— Ten pat. 1977, t. 13. 24 Kunčiną J. Vilnius — ekonominį rajoną formuojantis centras ir jo įtakos zonos.— AMMD, Geografija ir geologija, 1971, t. 8; Lietuvos TSR miestai ir jų įtaka ekonominių ra jonų formavimuisi.— Ten pat, 1973, t. 10; Vilniaus miesto ekonominiai-geografiniai vysty mosi ypatumai buržuazinės Lenkijos okupacijos metais.— Ten pat, 1974, t. 11. 25 Lastas V. Šiaulių miesto istorinė-geografinė apžvalga.— AMMD, Istorija, 1963, t. 4;., Šiaulių miesto gyventojai ir darbo resursai.— AMMD, Geografija ir geologija, 1968, t. 5; Šiaulių priemiestinės zonos gamtinės sąlygos ir jų ekonominis įvertinimas.— Geografinis, metraštis, 1971, t. 11. 26 Zagorskis J. Kauno vystymosi ypatybės ikitarybiniame laikotarpyje.— Geografinis-, metraštis, 1962, t. 5; Kaunas kaip rajoną kuriantis miestas.— MAD, ser. A, 1965, t. 1. 27 Vaitekūnas S. Lietuvos TSR gyventojų migracija (1966— 1970).— AMMD, Geogra fija ir geologija, 1972, t. 9; Migrantų prigijimas Lietuvos TSR.— Ten pat, 1973, t. 10; Lie tuvos TSR kaimo gyventojų migracija.— Ten pat, 1975, t. 11. 28 Сухоцкая В. Энерго-производственные циклы Литовской ССР. — В кн.; Geographia lituanica. Вильнюс, 1976. 29 Chomskis V. Lietuvos kartografinio vaizdo vystymosi XVII ir XVIII a. klausimu.— VVUMD Biologija, geografija^ ir geologija, 1957, t. 12; Vilniaus universiteto kartografiniais rinkiniai.— Kn.: Kultūrų kryžkelėje. V., 1970. 30 Šinkūnas P. Arktika ir jos užkariavimas. V., 1955; Geografinės kelionės ir atradimai.. V., 1960. 31 Červinskas E. Antarktida. V., 1957. 82 Vadovas mokyklos geografinei aplinkai tirti (sudarė P. Šinkūnas). K., 1958.
249
tu v o s TSR Fizinės geografijos (I t.) veikalas, kuriam e pirm ą k a rtą buvo ap ib en d rin ti šakinių tyrim ų duom enys33. Svarbios y ra m eteorologijos bei klim atologijos m okym o priem onės34.
MEDICINA ėdikų m okslinius tyrim us po karo sunkino ta aplin kybė, kad hitlerinės okupacijos m etu žuvo visa vertinga antropologijos, sm egenų instituto a p a ra tūra, fotolaboratorija, rentgenas ir kt.; išliko tik fakulteto bibliotekos dalis, iškelta į C entrinius rūmus. Iš vyresnės kartos Lietuvos m okslininkų M edi cinos fakultete darbą tęsė profesoriai: J. K airiūkš tis, P. B. Sivickis, J. Šopauskas, V. G irdzijauskas ir kt. Reikšm inga buvo žym aus chirurgo, baigusio m okslus T arybų Sąjungoje, m edicinos ta rn y bos generolo m ajoro prof. dr. S. Banaičio veikla. A pie šiuos m okslinin kus telkėsi jaunesnis m okslo personalas, taip pat prity rę specialistai praktikai. N epaisant sunkių sąlygų, 1945 m. M edicinos fakulteto m okslinio d ar bo plane jau figūravo 26 autoriai ir 47 temos. Temos buvo įvairios, lie čiančios aktualius praktikos reikalus,— apendicitas, žarnų nepraeinam u mas, kova su naujagim ių pem figu (P. Steponėnas), v enerinių ligų apsikrėtim o šaltiniai (J. Spėčius), m aliarija LTSR (M. Krikštopaitis), V ilniaus m iesto gyventojų burnos ir dantų stovis (S. Čepulis). Rengiami ir vėliau išleisti vadovėliai „V idaus ligų propedeutika" (M. M arcinkevičius ir M . Krikštopaitis, 1946— 1949 m.), „Praktinės ginekologijos vadovas" (V. Baronas, 1948 m.), „A natom ijos paskaitos" (J. M arkulis) ir kt. V iena m oksliškai pajėgiausių tuom et buvo hospitalinės chirurgijos katedra, vadovaujam a S. Banaičio. Šios katedros dėstytojai A. B erkuto vas; A. Goldgameris, E. Tolpekinas, S. M arkevičius tu rėjo sukaupę daug duom enų iš Didžiojo T ėvynės karo patirties. 1946 m. S. Banaitis paskelbė svarų darbą „Šoko tyrim ai eksperim entinėm is ir karo lauko sąlygom is". Ėmė ryškėti kai kurios temos, vėliau išsivysčiusios į didelius darbus. Tai J. Kairiūkščio — bronchinės astm os gydym as alifatinių angliavande nilių preparatais, V. M icelm acherio — Lietuvos m edicinos ir sveikatos apsaugos organizacijos istorija. Tuoj po karo iabai svarbu buvo kovoti su infekcinėm is ligomis. Fakulteto personalas praktiškai ir m oksliškai dalyvavo, likviduojant dėm ėtosios ir vidurių šiltinės, dizenterijos, pasiutligės epidem ijas (I. Bujakas, V. Girdzijauskas): " 250
D idėjant darbuotojų skaičiui, daugėjo ir problem ų. 1950 m. jų buvo* 17, iš k urių svarbiausios: „M orfogenezė ir regeneracija", „N ervinės v eik los fiziologija ir patologija", „A ntibiotikai ir naujos chem oterapinės m e džiagos", „Vėžys", „Infekcinės ligos", „Tuberkuliozė", „Reumatas",. „Strum a" ir kt. V ėliau, koncentruojantis prie aktualiausių tyrim ų, 1956— 1958 m. M e dicinos fakultete išryškėjo pagrindinės problem os, apie kurias ir susitel kė visi universiteto m edikai. V iena iš pagrindinių tapo ŠIRDIES, KRAUJAGYSLIŲ IR LIMFINĖS. SISTEMOS FIZIOLOGIJA IR PATOLOGIJA, vėliau transform avusis į problem ą — ATEROSKLEROZĖ, HIPERTONINĖ LIGA IR VAINIKINIŲ ARTERIJŲ NEPAKANKAMUMAS. N agrinėta apykaitos procesai, vyks tantys k ra u jy je ir periferinėje lim foje eksperim entinio karščiavim o ir kitų patologinių būklių metu. Sukaupta n au jų duom enų apie baltym ų, riebalų, elektrolitų, vandens (B. P enkauskas)1, angliavandenių (V. Gu tauskas) apykaitą. Greta ty rinėti kapiliarų laidum o kitim ai patologinėse reakcijose (V. Iljinas, E. Nekrašas). Šie darbai įnešė n au ja į m ažai iš tirtą limfos vaidm enį, jie reikalingi ir praktikai, nes padeda suprasti; chem oterapinių m edžiagų prasiskverbim ą į infekcijos židinį, antibiotikų; veikim o m echanizm ą, kur kraujagyslių laidum as labai reikšm ingas. B. Penkausko originalus periferinės limfos gavim o m etodas Medicinosfakulteto teikim u 1957 m. užregistruotas kaip išradim as TSRS MT A t radim ų ir išradim ų kom itete.
Periferinę kraujo apytaką ir term oreguliaciją fiziologijos k atedroje nagrinėjo J. Sopauskas2 ir J. Ju rša3. Plačiausią m astą širdies ir kraujagyslių sistem os -patologijos tyrim as, įgavo hospitalinės terapijos katedroje. L. Laucevičiaus, Ch. Kibarskio,. S. M arkovičiaus pastangom is pirm aisiais pokario m etais buvo organi zuota kardiologinė pagalba V ilniaus gyventojam s, suburti ir parengti pirm ieji m okslininkai ir praktikai kardiologai. V ilniaus m iesto gydym o įstaigose buvo įdiegta tuo m etu nauja ir drąsi susirgusių m iokardo in farktu nedelsiam os hospitalizacijos taktika. Išplėstas strofantino naudo jim as gydant m iokardo infarktą. 34 33 Lietuvos TSR fizinė geografija. Ats. red. A. Basalykas. V., 1958, t. 1. 34 Lietuvos klimatas. Red. Č. Garbaliauskas ir V. Ščemeliovas. V., 1966; Ščemeliovas V.. Žemės ūkio meteorologijos pagrindai. V., 1977. 1 Penkauskas B. R. Kraujo ir periferinės limfos kai kurie biocheminiai pakitimai krau jyje Ir periferinėje limfoje karščiavimo metu.— Eksperimentinės medicinos in-to darbai. V.,, 1955, t. 3. 2 Sopauskas J. Periferinių kraujagyslių vaidmuo vazomotorinėje termoreguliacijoje.— Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto darbai. V., 1953, t. 2. 3 Jurša J. Žmogaus vidinės ir periferinės temperatūros dinamika 6—20°C aplinkoje.— Sveikatos apsauga, 1969, Nr. 4.
251
L. Laucevičius, tirdam as raum enų patologiją, sudarė originalią rau m enų patofiziologinių procesų aiškinim o interpretaciją. J o sukurtas seg m entinės refleksoterapijos m etodas hipertoninei ligai ir raum enų ligom s gydyti 1957 m. pripažintas išradim u. M iopatologijos problem ą L. Lau cevičius nuodugniai išnagrinėjo daktaro disertacijoje „C hloretilio blo kados taikym as vidaus ligų k lin ik o je“ (1962) ir savo m onografijoje4. Tai atsispindėjo ir 9 jo v adovautų aspirantų kandidato disertacijose. Tiriant širdies koronarinę ligą, buvo įrodyta, kad koronarinio skaus mo m echanizm as apim a ir krūtinės ląstos raum enis. Šie pakitim ai pava dinti viscerorefleksinėm is m iopatozėm is (L. Laucevičius). O riginali rau m enų skausm o esmės ir patogenezės aiškinim o koncepcija b endradarbių buvo toliau pagrįsta naujausiais tyrim o m etodais5. Įrodytas raum enų pakitim ų vaidm uo širdies vainikinių kraujagyslių nepakankam um o, ju dam ojo aparato ir kitų ligų atvejais. M iokardo infarkto sukeltam kardiogeniniam šokui gydyti V ilniaus klinikose bene anksčiausiai m ūsų šalyje pradėti vartoti kortikosteroidai. Patikslinta farm akologija preparatų, m ažinančių organizm o jautrum ą, šoko poveikį. Ištobulintas širdies infarkto gydym as ir profilaktika tie sioginio ir netiesioginio veikim o antikoaguliantais. Šios idėjos ir darbai sudarė pagrindą Ch. Kibarskio daktaro disertacijai6. V iena iš įgyvendintų naujovių — patobulintas širdies ritm o sutriki m ų gydym as vaistais arba elektros im pulsais (A. V idugiris). J a u 1963 m. klinikoje įdiegta reanim acinė pagalba, kurios rezultatai prilygsta g eriau s ių kardiologinių klinikų rodikliam s. 1967 m. J. Rugieniaus sukonstruoti m ikrokatetėriai bei pasiūlytas naujas m ikrokateterizacijos būdas pro paraktinę veną įgalino atlikti intra k a rd ia lin iu s tyrim us be rentgeno kontrolės ir be specialaus ligonio paruošim o. Sis m ikrokateterizacijos būdas leidžia su originaliu platinosvandenilio m ėginiu nustatyti intrakardialinių šuntų buvim ą, atlikti lai kiną endokardialinę stim uliaciją, registruoti spaudim o kreives širdies e rt m ėse bei ertm inę elektrokardiogram ą7. Už pastaruosius darbus gauti 5 iš rad im ų autoriaus liudijim ai, o intrakardialinių tyrim ų zondui TSRS MT A tradim ų ir išradim ų reikalų kom itetas suteikė pagrindinio autoriaus J. Rugieniaus vardą. Šiai problem ai skirtos dvi J. Rugieniaus m ono g rafijo s8. Nemažas katedros darbuotojų indėlis į cukrinio diabeto ir ateroskle rozės ryšio tyrinėjim us. Didelio susidom ėjim o susilaukė dietinių m išinių bei tonizuojančių gėrim ų veikim o tyrim as bei įdiegim as respublikos m aisto pram onėje (Ch. Kibarskis, J. Kiauleikis). I. M isevičiui išnagrinėjus ūm inių apsinuodijim ų epidem iologiją, imta koncentruoti apsinuodijusius žmones į vieną ligoninę, įdiegtas apsinuo dijim ų acto esencija gydym as anestezuojančia m ikstūra ir kortikosteroi252
dais9. K atedros pagrįstu pasiūlym u LTSR M inistrų Taryba priėm ė nuta rim ą, draudžiantį acto esencijos pardavim ą. K atedros darbuotojam s ypač produktyvus pastarasis penkmetis,, kuriam e buvo tiksliau nagrinėjam a bei vystom a išem inės širdies ligos hem odinam ikos tyrim o bei optim alaus gydym o problem a10. B endradarbiaujant su Eksperim entinės ir klinikinės m edicinos m oks linio tyrim o instituto biochem ijos laboratorija, pastaraisiais m etais sėk m ingai tiriam as m ediatorių vaidm uo hem ostazės bei įvairių hipererginių būklių m etu. Už originalų spektrofluorim etrinį serotonino nustatym o būdą gautas išradim o autoriaus liudijim as (A. Pliuškys). N agrinėdam a šią problem ą, m okslui nusipelnė ir vidaus ligų propedeutikos katedra. M. M arcinkevičius, dar prieš k arą dirbdam as P anevė žyje, sukaupė eksperim entinių duom enų, nustatančių blužnies, k a ip k rau jo rezervuaro, funkciją. Šia tem a 1949 m. jis apgynė m edicinos kan didato disertaciją. A iškinant hipertonijos genezę, reikšm ingi buvo M. K rikštopaičio darbai. Jam pavyko eksperim entiškai gauti pastovią em bolinę inkstinę hipertoniją. Šis modelis 1957 m. užregistruotas kaip išradim as. Tęsdam as ir plėsdam as tyrinėjim us, aiškinančius hipertonijos m echanizm us, M. K rikštopaitis parengė ir apgynė daktaro d isertaciją11. Jam vadovau jant, apginta kandidato disertacijų, kuriose nagrinėjam i inkstinės h ip er tonijos endokrininiai, biochem iniai ir m orfologiniai m om entai (D. Šve dienė, A. V alančiauskas), nušviesta hipertoninės ligos paplitim as M a žeikių rajone (P. Erelis). ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ CHIRURGIJOS problem os pradiniai etapai susiję su hospitalinės chirurgijos katedra, o dabartinis suklestė jim as ir laim ėjim ai yra pasiekti bendrosios chirurgijos ir prie jos esan čios Problem inės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos veiklos 45678910 4 Лауцявичюс Л. Хлорэтиловая блокада. Вильнюс, 1967. 5 Laucevičius L., liaunaitė D. Viscerorefleksinės segmentinės miopatozės, sergant iše mine širdies liga. V., 2975. 6 Кибарскис X. X. Некоторые труды, обобщенные в докладе: Некоторые аспекты, лечения хронической сердечной недостаточности, нарушений ритма и ишемической болезни сердца. Печатные труды, представленные для защиты на соискание уч. сте пени д-ра мед. н. Вильнюс, 1970, VUB, f. 76 — Ds 1356. 7 Ругенюс Ю. Ю. Платино-водородный метод в комплексе исследований больных врожденными пороками сердца с артерио-венозным сбросом. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1969. 8 Ругенюс Ю. Ю. Микрокатетеризация сердца через левую подключичную вену, Вильнюс, 1975; Диагностика врожденных пороков сердца. Вильнюс, 1975. 9 Misevičius I. Ūminiai apsinuodijimai. V., 1975. 10 Хроническая ишемическая болезнь сер,ада. Вильнюс, 1971. 11 Крикштопайтис М. М. О механизмах артериальной гипертонии почечного про исхождения по материалам экспериментальных исследований, п клинических наблюде ний, (Докт. дисс.) Вильнюс, 1970, VUB, f. 76— 1365.
253
dėka. Šeštajam e dešim tm etyje A. Dirsė pirm asis respublikoje prad ėjo krau jag y slių operacinį gydym ą, panaudodam as dirbtinius stam biųjų a rte rijų protezus. A tlikęs daug tyrim ų su gyvuliais, nuo 1961 m. jis pradėjo v a rto ti klinikoje savo konstrukcijos lavsaninius protezus arterijom s a t kurti. 1962 m. A. Dirsė a rte rijų rekonstrukcijai panaudojo auto veną. Savo eksperim entinius tyrim us ir klinikinę m edžiagą A. Dirsė ap ib en d rino daktaro d ise rta c ijo je 12. Tie tyrinėjim ai nutiesė platų kelią k ra u ja gyslių chirurgijai respublikoje. Širdies operacijas (kom isurotom ijas) ligoniam s universiteto klinikose 1959 m. pradėjo A. Pronckus13 ir A. Sučila14. Šios ir kitos korekcinės širdies operacijos (pavyzdžiui, atviro arterinio latako perrišim as) 1959— 1963 m. buvo darom os gana plačiai (A. Pronckus padarė daugiau kaip 100 operacijų), jų rezultatai buvo studijuojam i kitų specialistų. 1955 m. buvo pradėti tuo m etu labai aktualūs eksperim entai, kuriais buvo tiriam a hipoterm ijos įtaka organizm ui ir jos panaudojim as atv irai širdžiai o p e ru o ti15. A. M arcinkevičius ėmėsi tirti v. cava inferior p e rri šim o įtaką organizm ui. Buvo ieškom a būdų gydyti sunkius ligonius, ser gančius įvairiom is širdies ydom is su ryškia dekom pensacija. C hirurginio širdies gydym o m etodų tuo m etu dar nenaudota, o terapinis gydym as daugeliui ligonių buvo neefektingas. Buvo atvejų, kai, perrišus v. cava inferior, gerokai sum ažėdavo veninio krau jo pritekėjim as į širdį ir tuo palengvėdavo jos darbas. Eksperim entų rezultatai ir patirtis leido šią operaciją įdiegti į klinikinę praktiką, gydant širdies dekom pensacijas16. Svarbiausią im pulsą tolesniem s širdies ir kraujagyslių chirurgijos m oks liniam s tyrim am s davė Problem inės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos įsteigim as (1962). Buvo pasiųsta jau n ų darbuotojų į cen tri nes m okslo įstaigas (Novosibirsko k raujotakos patologijos institutą, M askvos širdies ir kraujagyslių chirurgijos institutą ir kt.), kur jie įsisa vino dirbtinės k rau jo apytakos ir kitas m etodikas. Bendrosios chirurgijos katedros ir Problem inės širdies ir k raujagyslių chirurgijos laboratorijos m okslinė ir klinikinė veikla dabar plėtojam a trim is kryptim is: 1) širdies chirurgijos, 2) krau jag y slių chirurgijos, 3) organų transplantacijos. Pradedant širdies chirurgiją, imta naudoti sudėtingi m etodai — hipoterm ija ir dirbtinė k rau jo apytaka, m odernioji anestezija. Šia kryptim i pradėtas eksperim entinis, o vėliau ir klinikinis darbas. J a u 1964 m. re n t geno kabinete pirm ą k a rtą atliktas širdies zondavim as (V. Triponis). 1965 m. pradėta angiokardiografija. Su dirbtine k rau jo apytaka pradėtos daryti sudėtingos širdies o p era c ijo s — susiaurėjusios širdies angos paplatinim as, aortos susiaurėjim o išpjovim as ir protezavim as (A. M arcinkevičius). 1965 m. šias operacijas įgyvendinti padėjo Lenino prem ijos laureatas E. M ešalkinas iš N ovosi birsko. 254
Patobulinta dirbtinės k rau jo apytakos ap aratū ra ir m etodika (A. Baublys, A. M atulionis), rekonstruoti serijiniai dirbtinės apytakosaparatai. 1967 m. prasideda širdies vožtuvų protezavim as ir kitos labai su dėtingos širdies operacijos: radikali Falo pentados (5 ydų vienoje širdy je) operacija, viso aortos lanko (dėl aneurizm os) išpjovim as ir p akeiti mas protezu, dviejų ir net trijų vožtuvų iškart pakeitim as dirbtiniaisvožtuvais (A. M arcinkevičius). Bendrosios chirurgijos k atedra aktyviai dalyvavo, k u rian t naujus dirbtinius vožtuvus. T arybų Sąjungos klinikose gana plačiai naudojam as aortos vožtuvas, pagam intas pagal katedros pa siūlym ą. Jis lengviau įsiuvam as ir sukelia m ažiau k o m plikacijų121345617. N em aža darbo įdėta į krau jo tak o s su dirbtiniais vožtuvais ty rim us18.. D etaliai studijuoti tinkam iausi narkozės ir pooperacinio slaugym o būdai (A. Baublys, G. M artinkėnas, J. Ivaškevičius). A nesteziologų darbus pa pildė biochem ikų darbai: buvo tiriam i šarm ų ir rūgščių pusiausvyros, k rau jo dujų sudėties bei elektrolitų kitim ai, protezuojant širdies vožtu vus. Daugelis anesteziologų ir biochem ikų darbų buvo atlikti kom plek siškai. . K raujo krešėjim o sistemos tyrim ai ypač svarbūs dėl to, kad visi ligo niai po širdies vožtuvų operacijų ilgai gydom i antikoaguliantais (J. 2em kauskaitė ir kt.). 1972 m. pradedam a vystyti širdies vainikinių a rte rijų ch iru rg ija — viena iš naujausių širdies chirurgijos problem ų. Tobulinam a k oronarografija — vainikinių gyslų rentgeninė topografija ir kin em ato g rafija19. D abar atliekam os širdies a rte rijų rekonstrukcinės operacijos, panaudo ja n t paties ligonio venos transplantatą, k artu šalinam a poin fark tin ė 12 Dirsė A. Kai kurių magistralinių arterijų nepraeinamumo chirurginis gydymas. (Dakt„ dis.) V., 1968, VUB, f. 76-Ds 896. 13 Пронцкус А. Эффективность комиссуротомии при стенозе левого венозного от верстия сердца. — В кн.; Ревматизм. Вильнюс, 1961, т. 2. 14 Сучила А. Митральная комиссуротомия и ее результаты. — В кн. Тезисы до кладов научн. конф. кардиологов Лит.ССР. Каунас, 1964. 15 Norkūnas P., Marcinkevičius А. Hipotermijos įtaka organizmui (eksperimentiniai ty rimai). VUMD, Medicina, 1959, t. 6. 16 M arcinkevičius A. Eksperimentinių ir klinikinių tyrimų rezultatai, perrišus vena cava inferior. (Dakt. dis.) V., 1962, VUB, f. 76 — Ds 70. 17 Романов Г., Марцинкевичус А., Сирвидис В., Головизнин В., Кузмина H., По пов Л., Перимов Ю., Овсяников К. Искусственный клапан сердца. — Авторское сви детельство изобретения № 325971. Открытия, изобретения, промышленные образцы, товарные знаки, 1972, № 4. 18 M arcinkevičius А., Paliuščinskaja N.r Sirvydis V., M ilvydaitė A., Pinigytė L , Stor pirštytė A. Fonokardiniai duomenys, pakeitus pakitusius širdies vožtuvus mechaniniais pro tezais.— Sveikatos apsauga, 1970, Nr. 7. 19 Marcinkevičius A., Kosinskas E. Mūsų patirtis selekcinės koronarogralijos srityje.— Sveikatos apsauga, 1973, Nr. 2.
255
aneurizm a (širdies suplonėjusios sienos išgauba), jei reikia — protezuo jam i vožtuvai20 (A. M arcinkevičius). Iki 1976 m. pabaigos p adaryta daugiau kaip 3000 širdies operacijų, daugum a su dirbtine k rau jo apytaka. N eseniai atlika tūkstan to ji vožtuvų protezavim o operacija, ja u pad ary ta daugiau kaip 100 širdies vainikinių a rte rijų rekonstrukcijų, apie 500 įvairių operacijų, pašalinant įgim tas širdies ydas. K raujagyslių chirurgijos plėtotė iškėlė daug teo rin ių ir prak tin ių klausimų, ypač susijusių su k rau jo krešum o kitim ais. A pginta keletas kandidato disertacijų, iš kurių pažym ėtina V. Triponio „Eksperi m entinių ir klinikinių elektrorentgenografinių tyrim ų rezultatai" (1964). Tai pirm asis darbas, nušviečiantis elektrorentgenografijos taikym ą m edi cinoje. Sm arkiai didėja krau jag y slių operacijų skaičius. Sukaupiam a didelė patirtis, o p eruojant aortos galą ir jos šakas, šlauninę ir ypač pakinklinę arteriją. P astaruoju m etu fakulteto m edikai atlieka visas pasaulinėje k raujagyslių ch iru rg ijo je žinom as operacijas, konsultuoja sergančius k raujagyslių ligomis ne tik iš visos Lietuvos TSR, bet ir iš kitų šalies respublikų. Iki 1976 m. pabaigos padaryta daugiau kaip 2200 k rau jag y s lių rekonstrukcinių operacijų, iš jų apie 150 aortos lanko šakų užsikim šim o ir galvos sm egenų k raujotakos nepakankam um o atvejais. P astarųjų ligų chirurginis gydym as y ra nau jo v ė ne tik m ūsų respublikoje, bet ir v iso je Tarybų Sąjungoje. Šios rūšies ligonių yra nemaža, tad būtina to bulinti diagnostiką, chirurginį gydym ą, ligonių reabilitaciją. 1964 m. prad ėti organų transplantacijos eksperim entai. Pirm iausia im tasi persodinti inkstus. 1964 m. pradėti ir širdies persodinim o ekspe rim entai (su gyvuliais). T ransplantatu krau jo tak ai tyrinėti pasiūlytas originalus m etodas, pa rem tas ultragarso absorbcija ir išsklaidym u, didėjant akustiniam tiria m ojo objekto tankiui. E chom etrija tapo efektyviu ankstyvos tran sp lan tato atm etim o diagnostikos m etodu. Persodinant inkstus iš lavonų, su konstruotas (1970) ir pagam intas portatyvus aparatas inkstų tran sp lan ta tu konservavim ui. 1973 m. sukurtas tobulesnis organų konservavim o perm anentine hipoterm ine perfuzija a p a ra tų projektas. 1971 m. plėtojam i kom pleksiniai organų transplantacijos darbai. Kuriam a svetim ų kepenų prijungim o m etodika. Sukurtas originalus ap a ratas, leidžiantis filtruoti ligonio, sergančio ūm iniu kepenų nepakan kam um u, k rau ją pro svetim ų kepenų riekes, kurios sugeba padaryti ne kenksm ingus ligonio k ra u jy je cirkuliuojančius toksinius junginius. Šis būdas įdiegtas klinikose. A tliekam i eksperim entai (su gyvuliais) — p er sodinam os kepenys, sprendžiam i chirurginės technikos klausim ai (B. Dai nys, D. Triponienė). 256
Kasos tran splantacija visam e pasaulyje y ra d ar pradinių bandym ų būklėje, dar nesukurtas pripažintas tran splantacijos modelis. Laborato rijo je atlikti perspektyvūs eksperim entai, įsodinus kasą į dubenį, o jos lataką — į šlaplę. Širdies transplantacijos problem a nagrinėjam a dviem aspektais: įsi savinant ir tobulinant širdies įsodinim o chirurginę techniką (A. M arcin kevičius) ir pagalbines priem ones. Tai ūm inio pobūdžio eksperim entai, kai persodinta širdis (gyvuliams) funkcionuoja keletą dienų. Lygiagrečiai atliekam i im unologiniai tyrim ai, lem tingi transplantacijos darbe. Savo jėgom is gam inam as antilim focitinis globulinas (K. Žemaitis). A pibendrinus eksperim entinius duom enis ir klinikinę patirtį, apgintos dvi daktaro disertacijos: V. Sirvydžio „Širdies vožtuvų protezavim o re zultatai" (1974) ir N. Paliuščinskajos „Ligonių, sergančių įgim tom is širdies ydomis, vožtuvų protezavim o rezultatai" (1975). K andidato diserta cijose pateikta v ertingų rezultatų, tobulinant dirbtinės k rau jo apytakos m etodiką (A. Baublys, 1970). Be to, y ra detaliai ištirti įvairūs fiziologi niai rodikliai prieš, per ir po širdies operacijų: k rau jo krešum as (J. Žemkauskaitė, 1969), elektrolitų k o ncentracija k ra u jy je (V. Jak elev ičiu s, 1971, S. M onstvilaitė, 1972), k rau jo rūgščių bei šarm ų pusiausvyra ir dujų apykaita (E. Juodžbalienė, 1970), elektrokardiografiniai rodikliai (L. Pinigytė, 1972), elektroim pulsinės terap ijo s įtaka (M. A. M ilvydaitė, 1974, C. M artinkėnas, 1974). Yra kandidato disertacijų, nušviečiančių įvairių op eracijų tobulini m ą: šlaunies ir pakinklio a rte rijų chirurginį gydym ą ir protezavim ą (E. Barkauskas, 1968, D. Triponienė, 1970), galinės aortos ir jos šakų re konstrukciją (D. Kavoliūnas, 1970), atviro arterin io latako chirurginio gydym o taktiką (G. Uždavinys, 1971), širdies vainikinių a rte rijų pak en kimo diagnostiką (L. Sim okaitytė, 1976). A. M arcinkevičiui vadovaujant, apgintos 2 daktaro ir 27 kandidato disertacijos, 3 darbai pripažinti išradim ais ir 20 darbų priim ti įgyven dinti kaip racionalizaciniai pasiūlym ai. Tarp pagrindinių yra N A U JŲ VAISTŲ KŪRIMO IR JŲ TYRIMO PROBLEMA, kuriai vadovauja H. Polukordas. Eksperim entinės ir klinikinės farm akologijos pradininku L ietuvoje buvo J. Kairiūkštis, kuris, dirbdam as gydytoju T auragėje ir Kaune, ėm ė ieškoti naujų efektyvesnių dirginim o terap ijo s priem onių. Rem dam asis eksperim entais ir klinikiniais stebėjim ais, jis pasiūlė prep aratą benzinolį kai kuriom s tuberkuliozės form oms ir bronchinei astm ai gydyti. 1944 m.20 20 Марцинкявичюс А., Уждавинис Г., Сирвидис В., Симокайтите Л., Палющинская И. Непосредственные и отдаленные результаты аортокоронарного шунтирования у больных с ишемической болезнью сердца. — І-ый Республиканский съезд кардио логов Латвийской ССР. Рига, 1974. 9. V iln ia u s u n iv er site to isto rija , t. III
257
pradėjęs vadovauti farm akologijos katedrai, suburė kolektyvą išsam es niem s patobulinto preparato, pavadinto neobenzinoliu, tyrim am s. N usta tytas jo toKsiškum as,1poveikis kraujodaros organam s, retikuloendotelinei sistemai, aseptinio uždegim o dinam ikai ir 1.1. (H. Polukordas). P rep aratas išbandytas įvairių chroniškų ligų atvejais. TSRS SAM Farm akologinis kom itetas aprobavo neobenzinolį 1952 m. kaip vaistą, D abar neobenzi noliu fgydom os sunkios bronchinės astm os formos. Po A ntrojo pasaulinio karo farm akologai pasiūlė m edicinos p raktikai daug n au jų ir labai efektyvių specifinių vaistų infekcinėm s ligoms gy dyti (antibiotikai) bei įvairiom s organizm o sistemom s reguliuoti (psi chotropiniai vaistai, antikoaguliantai ir kt.). Šeštojo dešim tm ečio vidu ryje kilo idėja įkurti universiteto tarpfakultetinę problem inę laborato riją naujų sintetinių vaistų paieškom s ir tyrim am s (H. Polukordas, A. Kaušpėdas). Kaip m inėta, tokia laboratorija su organinės sintezės, sektorium i C hem ijos fakultete (vad. V. Daukšas) ir farm akologijos sek torium i M edicinos fakultete (vad. H. Polukordas) buvo įkurta 1960 m. Jo je pradėta sintetinti ir tirti naujus originalius chem inius junginius — bęnzodioksano-1,4 darinius bei jų benzolo ir naftalino analogus. J a u 1965 m. iš nau jai susintetintų junginių buvo surasti labai aktyvūs vie tiniai anestetikai, apie k urių veikim o ypatum us 1969 m. skaitytas p ra nešim as IV T arptautiniam e farm akologų kongrese Bazelyje (H. Polukordas, J. Ram anauskas)21. Rem iantis naujais duom enim is, parengta ir apginta viena daktaro ir 13 kandidato disertacijų. H. Polukordas daktaro d isertacijo je22 aprašo ūm aus toksiškum o ir farm akologinio aktyvum o duom enis, gautus ištyrus daugiau kaip 80 n au jų susintetintų benzodioksano-1,4 darinių, kurių tarp e aptikta gana ak ty v ių hipotenzinių ir ypač aktyvių vietinės anestezijos medžiagų. D isertacijoje nušviestas šių m edžiagų veikim o m echanizm as. Pasaulinės literatūros duom enim is, vietinei anestezijai tinkančius b en zodioksano-1,4 darinių junginius pirm ą k artą aptiko H. Polukordas ir jo bendradarbiai. Taigi surasta nauja vietinių anestetikų klasė. H. Polukordui vadovaujant, surasta daugelio n au jų ju n ginių chem inės struktūros ir ūm aus toksiškum o, vietinio dirginančiojo ir anestezuojančiojo veiki mb ryšys. M edicinos praktikai pasiūlytas naujas originalus preparatas benzodiokainas, kuris 2 kartus m ažiau toksiškas ir 2 kartus aktyvesnis už dikainą. Preparato aktyvum as ir mažas toksiškum as buvo patvirtintas, ištyrus jį įvairiose klinikose. TSRS sveikatos apsaugos m inisterija leido jį v artoti m edicinoš praktikoje. 1967 m. naujai susintetintų junginių tarp e buvo surastas n au jas betaadrenoblokuojantis prep aratas — benzodiksinas, tinkam as širdies ritm o sutrikim am s ir stenokardijai gydyti. Jis irgi aprobuotas ir atiduotas į pram oninę gam ybą. Tai pirm as ir originalus šio tipo p reparatas Tarybų' 258
S ąjungoje. A pie jo farm akologines savybes 1975 m. skaitytas pranešim as VI T arptautiniam e farm akologų kongrese H elsinkyje (H. Polukordas, M. R epčytė ir kt.). Per 15 m etų laboratorijoje ir kated ro je buvo ištirta daugiau kaip 900 naujų originalių junginių, nustatyta jų veikim o priklausom ybė nuo chem inės struktūros. Pastaruoju metu, be n au jų vietinės anestezijos ir ad ren erg in ių p reparatų paieškų ir jų veikim o m echanizm o tyrim ų, ieš kom a (bendradarbiaujant su Lietuvos TSR SAM E ksperim entinės ir kli nikinės m edicinos institutu) nau jų nesteroidinių priešuždegim inių pre-r paratų reum atiniam s susirgim am s gydyti. K atedros darbuotojai parašė ir išleido vadovėlių aukštosiom s mo kyklom s ir gydytojam s praktikam s21223, Su J. K airiūkščio keltom is idėjom is susijusi ir PULMONOLOGIJOS problem a. Šios problem os centras y ra fakultetinės terapijos katedra. Svarbiausias dėmesys skiriam as ūm inių ir lėtinių nespecifinių plaučių ligų etiologijai, patogenezei, diagnostikai, klinikai ir gydym ui. Pulm ono logija V ilniaus universitete tu ri senas tradicijas. J a u 1792 m. Jo h an as Peteris Frankas aprašė peripneum onijų (taip tuom et buvo vadinam a lė tin ė pneum onija) patogenezę ir patologinę anatom iją. Jo sūnus Jozefas Frankas (1808) papildė šias studijas, nurodydam as, kad lėtinėm s p neu m onijom s būdinga pleuros sąaugos, bronchų deform acija. Lėtinių pneum onijų ir kitų lėtinių nespecifinių plaučių ligų gydym as Lietuvos TSR Didžiojo Tėvynės karo pabaigoje ir tuoj po jo buvo itin svarbus — kone 30% susirgusių ūm ine pneum onija m irdavo ar tu rėdavo sunkių kom plikacijų — plaučių pūlinį, pūlingą pleuritą, pulm okardinį nepakankam um ą. Todėl jau pirm aisiais pokario m etais originali J. Kai riūkščio vadovaujam a m okykla ėm ėsi spręsti įvairias pulm onologijos problem as plačiu m astu — lėtinio bronchito, lėtinės pneum onijos, bron chinės astmos, plaučių pūlinių etiopatogenezės, klinikos ir gydym o k lau simus. Savo svarbesnes idėjas J. K airiūkštis apibendrino m onografijoje24. Po J. Kairiūkščio m irties (1957) darbą pulm onologijoje tęsė ir k ū ry biškai išvystė jo mokinys J. M isiūra ir bendradarbiai V. Jonaitis, E. N ek rašas, A. Petrauskas, V. Č apkevičius, J. Butkus. Sukuriam as eksperim en 21 Polukordas H., Ramanauskas J. Derivate von Benzodioxanes— 1,4 eine neue Klasse von Lokalanásthetica.— ln: Abstracts oi Fourth International Congress of Pharmacology. Basei, 1969. 22 Полукордас Г. Фармакология и токсикология производных бензодиоксана-1,4. «(Докт. дисс.) Вильнюс, 1967, VUB, f. 76 — Ds805. 23 Polukordas H. Bendroji receptūra. V., 1960; Polukordas H., R epčytė M , Kempinskas V„ Mickis A., Mituzas H. Farmakologija. V., 1971. 24 Кайрюкигтис И. И. Иммунитет, раздражающая терапия при туберкулезе и необензинол. Вильнюс, 1956. í>*
259
tinio lėtinio bronchito m odelis25, kuriuo galim a ištirti atsk irų organų histohem atinio pralaidum o sutrikim us ir belatakių liaukų bei kai k u rių vaistų poveikį laidum ui. J . M isiūra sudarė lėtinių nespecifinių plau čių ligų klasifikaciją, o 1965 m. gausius klinikinius ir eksperim entinius tyrim us apibendrino daktaro d isertacijo je26. V isapusiškai išnagrinėjęs lėtinių pneum onijų patogenezę ir klinikos ypatum us, jis pagrindė kom p leksinį šių ligų gydym o pobūdį. Tuo pačiu m etu k a te d ro je pradėti jungiam ojo audinio dezorganizaci jos bei hialuroninės rūgšties ir hialuronidazės sistem os tyrim ai ūm inių ir lėtinių pneum onijų atv ejais (V. Jonaitis). Po J. M isiūros m irties (1966) problem ai ėm ė vadovauti E. N ekrašas. Jis su bendradarbiais pasiūlė pagrįsti lėtinės pneum onijos klasifikaciją uždegim inio proceso aktyvum o laipsniu27. 1967— 1975 m. ieškota n au jų testų, tiksliau ir jau tria u atspindinčių uždegim o plaučiuose aktyvum ą28. Intensyviai tiriam a lėtinio pulm okardinio nepakankam um o patogenezė. B. Šatkauskas, A. Irnius įrodė, kad reokardiografiškai ir elektrorentgenografiškai galim a nustatyti pačius pirm uosius “nepakankam um o reiški nius pneum onijos atveju. Ištirtas kvėpavim o funkcijos priklausym as nuo žm ogaus amžiaus, ly ties, treniruotum o (J. Butkus ir kt.). Įrodyta, kad bronchų laidum as yra vienas iš jau triau sių rodiklių pačiose pradinėse plaučių ligų stadijose. G autieji duom enys tapo norm a, su kuria lygina savo rezultatus studijuo jan ty s bronchų laidum ą plaučių ligų m etu. 1975 m. A. Petrauskas, apibendrinęs savo ilgam ečius tyrim us daktaro d isertacijoje29, pasiūlė diferencijuoto gydym o diuretikais schem ą, pritai kytą prie kraujotakos būklės, pabrinkim ų dydžio, elektrolitų balanso. Eksperim entiškai tiriam as antibiotikų, sulfanilam idų, broncholitikų ir kitų pulm onologijoje dažniausiai vartojam ų vaistų poveikis nukleininių rūgščių, kolageninio ir nekolageninio baltym o bei fosforo m akroorganinių junginių apytakai plaučiuose, širdyje, kepenyse ir inkstuose (E. N ekrašas, V. V aičekonis, E. Jan u lio n y tė ir kt.), išaiškintos jų paša linės reakcijos. J. M isiūrai v adovaujant, išleistas vadovėlis „Ligonių slaugym as"30. Tobulintas ir chirurginis plaučių ligų gydym as. A. Pronckus ištyrė būdus, kaip geriau užpildyti pleuros ertm ę, pašalinus plautį, kaip išveng ti kom plikacijų31. Ieškodam as būdų sunkiai bronchinei astm ai gydyti, jis išbandė chirurginį kelią — glom ektom iją ir plaučių šaknies denervaciją. Didėlį darbą plaučių ch iru rg ijo je nudirbo A. Sučila (fakultetinės ch iru r gijos katedra), plaučių tbc, pūlingų uždegim ų, vėžio atv ejais atlikdam as sudėtingiausias dalines, abišales, kartotines plaučių ir jų dalių pašalini mo operacijas. Jis patobulino po išpjovim o liekančios bigės užsiuvimą, geriau apsaugantį likutį nuo prakiurim o ir k a rtu nuo kom plikacijų. 260
A. Sučila pagerino plaučių ištyrim o prieš operaciją būdus (dalinę spirografiją, b en d rąją angiografiją). Šie jo laim ėjim ai apibendrinti daktaro d isertacijo je25*278930132, spaudiniuose. Pulm onologijos problem ą spręsti padėjo rentgenologų darbai. Bend radarbiaudam a su fakultetinės terap ijo s ir chirurgijos katedrom is, A. B artusevičienė apgynė daktaro d isertaciją „Kom pleksinio rentgenologinio tyrim o duom enys po plaučių rezekcijos" (1973), k u r nušviestas dinam iškas vaizdas, kaip po operacijos ir tolesnio gydym o keičiasi ligos pažeistų plaučių regim os savybės. Ftiziatrija buvo svarbi problem a ypač pokario laikotarpiu. Pagal ankstesnius tyrim us buržuazinėje L ietuvoje tuberkuliozė buvo labai iš plitusi33. Sergančių tuberkulioze karo ir pokario m etais buvo irgi daug. T arybiniai sveikatos apsaugos organai padėjo daug pastangų, kad serga m um as tuberkulioze būtų sum ažintas iki m inim um o ir kad visi sergantys b ū tų išgydyti. J. Runkevičius nušvietė tuberkuliozės paplitim ą L ietuvo je, rašė profilaktikos, ankstyvos tuberkuliozės diagnostikos klausim u, a p ta rė žm onių ir galvijų tuberkuliozės plitim o šaltinius ir jų naikinim ą kaim o sąlygom is, apibendrino kovos su tuberkulioze laim ėjim us p er po kario dešim tm etj, epidem iologinius poslinkius LTSR m okyklose34. B. Pur-^ v an eckienė atliko planingus tyrim us, sėkm ingai gydydam a antibakterL niais preparatais ir neobenzinoliu sergančius tuberkulioziniu bronchadenitu, B. Ignatavičiūtė aprašė pilvo organų tbc, m ažiausiai ištirtą ftiziatrijo s sritį35. Inkstų tuberkuliozės klausim us aiškino A. B artusevičienė36. 25 Nekrašas E. ir Misiūra J. Histohematinių barjerų pralaidumas eksperimentinio bron chito atveju.— Sveikatos apsauga, 1964, Nr. 8. 2S Misiūra J. Lėtinių nespecifinių plaučių susirgimų kompleksinio gydymo (antibioti kais, prednisolonu ir neobenzinoliu) klinikiniai eksperimentiniai duomenys. (Dakt. dis.) V., 1965, VUB, f. 76—Ds 541. 27 Некрашас E., Петраускас А., Тамошайтис П. К вопросу о классификации хро нической пневмонии. — В кн.: Материалы* IV Республиканского съезда терапевтов БССР. Минск, 1969. 28 Некрашас Е. Система определения степени активности хронической пневмонии на основе4 факторного анализа. — Терапевтический архив, 1975, 13. : 29 Петраускас А. Сравнительная клиническая оценка современных диуретиков и тактика их применения в комплексном лечении больных с недостаточностью крово обращения. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1975', VUB, f. 76—Ds 2092. 30 Misiūra J. ir kt; Ligonių slaugymas. V., 1967. 31 Пронцкус А. Облитерирование плевральной полости после пульмонэктомии, профилактика и лечение ее осложнений (Экспериментально-клинические исследова ния). (Докт. дисс.) Вильнюс, 1965, VUB, f. 76-Ds 561. , 32 Сучила А. М. Экспериментально-клинические наблюдения за результатами ре зекций легких. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1973, VUB, f. 76-Ds 1881. 33 Runkevičius J . M. Tuberkuliozė ir sąlygos jai plisti Lietuvoje buržuazijai valdant.— VVU Medicinos fakulteto darbai. V., 1952, t. 1. 34 Runkevičius J. M. Kovos su tuberkulioze laimėjimai LTSR mokyklose Tarybų Lietu voje.— Sveikatos apsauga, 1957, Nr. 11. f 35 Ignatavičiūtė B. Abdomininė tuberkuliozė.— Kn.: Tuberkuliozės vadovas. K., 1971. 36 Бартусевичене А. Рентгенодиагностика туберкулеза почек. M., 1970,
261
Sveiko ir sergančio žmogaus m itybos problem ą nagrinėja fiziologijos ir biochem ijos katedra. A nksčiau, pirm aisiais pokario m etais, vad o v au jan t J. Šopauskui, buvo tiriam a organizm o term oreguliacija. Šia k ry p tim i dirbo ir apie tai rašė J. Šopauskas37 ir J. J u rš a 38. Šeštąjį dešim tm etį fiziologijos katedroje pradėti nagrinėti teoriniai' m itybos klausim ai: baltym ų apykaita, vitam inų veikim o mechanizmas; (D. M ikalauskaitė, E. G ineitienė). Iš šios srities D. M ikalauskaitė apgynė daktaro d isertaciją39. V ėliau imta nagrinėti ir angliavandenių apykaitą. (S. Ruibys). B endradarbiaujant su farm akologais, tiriam a sim patinės sis tem os įtaka kraujo pasiskirstym ui organizme, proteinogeninei kepenų, funkcijai, kai kurių ferm entų aktyvum ui, patobulinti tokie m etodai, k a ip vitam ino C nustatym as k rau jo plazm oje, liekam ojo azoto nustatymas; audinyje (D. M ikalauskaitė, J. V aitiekūnaitė). Nuo šeštojo dešim tm ečio antrosios pusės, artim ai b e n d rad arb iau jan t su akadem iku V. Lašu, pradėti nagrinėti sveiko ir sergančio žmogaus m i tybos praktiniai klausim ai40. Tam tikra inercija m ityboje sąlygoja h ip erb ariją (per didelę kūnom asę)41. M itybos neracionalum as yra labai svarbus daugelio šiuolaikinių m asinių ligų genezėje. 1975 m. įkurta žmogaus racionalios m itybos m oks linio tyrim o laboratorija, kurios t e m a t i k a L T S R gyventojų m itybos ty rim as ir jos gerinim as, racionalizuojant m aisto pram onės produkciją". Šitos m okslinės priem onės turi padėti sudaryti optim alias sąlygas gyven to jų sveikatai ir ilgam darbingum ui (vad.— D. M ikalauskaitė). GASTROENTEROLOGIJOS PROBLEMĄ nag rin ėja gausus ty rin ė to jų būrys iš hospitalinės chirurgijos, vidaus ligų propedeutikos, fakultetinės chirurgijos bei rentgenologijos ir ftiziatrijos katedrų. Šiai problem ai P. N orkūnas paskyrė kandidato (1948) ir daktaro(1955) disertacijas42. Jis išdėstė originalią opinės ligos etiopatogenezės teo riją ir ją atitinkančius gydym o principus. A utoriaus nuom one, lem ia mas vaidm uo opai atsirasti priklauso audinių m itybos sutrikim ui dėl veninės k raujo stazės ir jos sukelto obliteruojančio endarterito. Pasiū lytas originalus skrandžio rezekcijos m etodas — hem igastrektom ija ir vagotom ija (pusės skrandžio išpjovim as, perp jau n an t klajoklius nervus), kuris nepaprastai pagerino opinės ligos operacinio gydym o rezultatus, ir sumažino m irtingum ą iki m inim um o ne tik klinikinėje katedros bazė je, bet ir visoje respublikoje. Gydymo rezultatų rodikliai pranoksta ge riausių pasaulio klinikų rodiklius. Išleistos dvi m onografijos43, pirm asis lietuviškas chirurgijos vado vėlis44. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės problem ai studijuoti P. N orkūnas subūrė daug bendradarbių. 1970 m. daktaro d isertaciją apie262
k ra u jo nutekėjim o įtaką skrandžio patologijai ir apie operacijos, kai pašalinam a pusė skrandžio ir perpjaunam i klajokliai nervai, racio n alu m ą apgynė V. Lapinskas37389401245. Šis darbas rem ia P. N orkūno opaligės patogenezės teoriją. Sukurtas eksperim entinis skrandžio opos m odelis (K. Ka tilius, B. Jurevičius, PJ^Norkūnas). Šis m odelis leido detaliai išstudijuoti įv airiu s ligos aspektus ir padeda spręsti sunkią opą tu rinčių ligonių gy dym o problem ą. P. N orkūnui vadovaujant, paruošta ir apginta keliolika kandidato disertacijų, liečiančių opaligės etiopatogenezę ir chirurginį gydym ą (L. M ačiūnas, 1969, A. Bubnys, 1969, P. Šileikis, 1973, L. N o rei ka, 1974 ir kt.). Teorinės ir terapinės gastroenterologijos klausim us sprendžia vidaus ligų propedeutikos katedros darbuotojai. M. M arcinkevičius apgynė d ak taro disertaciją. ,,Gydym as m iegu kom pleksiniam e opaligės gy dym e" (1958). O pinės ligos terapinio gydym o klausim ais kandidato di se rta c ija s apsigynė D. T am ulevičiūtė (1964)46 ir K. N oreikaitė-Ž ėruolien ė (1969). Plačiai nagrinėjam a kepenų ir tulžies pūslės bei jų latakų patologija. J . Serapinas 1972 m. apgynė daktaro d isertaciją apie kepenų k ra u ja gyslių ir tulžies latakų savitum us it jų reikšm ę kepenų rezek cijai47. Šis darbas, nagrinėjantis kepenų topografinę anatom iją, a tv e ria kelius k e penų chirurgijai toliau progresuoti. Tulžies pūslės uždegim o ir akm enligės chirurginį gydym ą n ag rinėja A. Sviklius ir P. N arbutas. J ų tyrinėjim ai ir pasiūlytos priem onės padėjo 37 Sopauskas J. Periferinių kraujagyslių vaidmuo vazomotorinėje termoreguliacijoje.— ¡Eksperimentinės medicinos onkologijos instituto darbai. V., 1953, t. 2. 38 Jurša J Žmogaus vidinės ir periferinės temperatūros dinamika 6—20°C aplinkoje.— Sveikatos apsauga, 1969, Nr. 4. 39 Mikalauskaitė D. Askorbininės rūgšties įtaka kraujo baltymų apykaitai. (Dakt. dis.) V., 1966, VUB, f. 76—Ds 617. • 40 Mikalauskaitė D. Sveika mityba. V., 1960. 41 Povilonis S., Juktonienė B. Hiperbarija — aktuali šių dienų problema.— Sveikatos •apsauga, .1976, Nr. 9. : , 42 Норкунас П. И. Материалы о патогенезе и лечении язвенной болезни желудка •и двенадцатиперстной кишки. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1955, VUB, f. 76-Ds 1036. 43 Norkūnas P., Marcinkevičius M., KrikštopaiLis M. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos •opinė liga. Ъ1., 1959; Norkūnas P. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė. V., 1974. 44 Klinikinė chirurgija (vadovėlis respublikos aukštosioms mokykloms). Parengė prof. ■P. Norkūno vadovaujamas autorių kolektyvas. V., 1969. 46 Лапинскас В. И. Материалы по изучению роли нарушения оттока крови в па тологии желудка и обоснование гемигастректомии с ваготомией при язвенной болез ни. (Докт. дисс.) Вильнюс, 1970, VUB, f. 76-Ds 1280. 46 Tamulevičiūtė D. Opaligė ir simptominės gastroduodeninės opos. V., 1973. ' 47 Серапинас И. Различия кровеносных сосудов и желчных протоков печени и их значение дл* резекции печени. (Докт.. дисс.) Вильнюс, 1971, VUB, f. 76-Ds 1622.
263
sum ažinti m irtingum ą nuo šių ligų. A. Sviklius tobulino tulžies pūslės ir latakų ligų diagnostiką, panaudojo n au ją m etodą-— elek tro ren tg en o cholecistografiją48. Šie pasiekim ai nušviesti spaudoje49. V iena iš pagrindinių y ra SVEIKO IR LIGOTO VAIKO ORGANIZ M O AM ŽINIAI YPATUMAI problem a. Čia dirba anatom ijos, histologi jo s ir em briologijos bei vaik ų ligų katedros. Pirm ąjį pokario dešim tm etį nagrinėtos žmogaus m orfologijos temos, susijusios su virškinim o apa ratu: veido, burnos ir dantų m orfologija (S. Pavilonis), skrandžio a rte rijų ir venų kom pleksinės variacijos (J. Serapinas), skrandžio krau jag y s lių ypatum ai, sergant opine liga (A. Bistrickaitė), skrandžio įvairių ope racinių siūlių įtaka gijim ui (C. Kunevičius). 1940— 1948 m., vadovaujam i P. B. Šivickio, histologai ty rė kai kuriuos bendruosius m orfogenezės klausimus. P. B. Šivickis analizavo reg en era cijos problem ą. Jis parengė histologijos konspektą studentam s m edikam s (1945). J. M aniukas studijavo kai kurių gyvavedžių žuvų ekskrecinės sistem os m orfogenezę. Šeštąjį dešim tm etį pagrindine katedros problem a tapo „V aiko orga nizmo amžinės ypatybės". S. Pavilonis, ištyręs 1959— 1968 m. Lietuvos TSR 16 473 vaikus ir jaunuolius, išsam iai ir nau jai nušvietė lytinio b ren dimo periodo ypatybes. Ištirta daugelio kūno m atm enų dinam ika, pro porcijų kitim o pobūdis, svarbių funkcinių rodiklių — gyvybinės plaučių talpos, arterin io kraujospūdžio įvairovė (S. Pavilonis, V. Gavelis). Pa tobulinta m etodika lytinio subrendim o laipsniui n ustatyti y ra naudinga visiems, kurie n ag rin ėja brendim o periodą. Sukaupta originalių duom e nų, detaliai atvaizduojančių, kaip vystosi lytiniai požymiai nuo bren d i mo pradžios iki visiško lytinio ir fizinio subrendim o. Ypač vertin g i y ra berniukų tyrin ėjim ai50, kuriem s analogiškų n ėra tary b in ėje literatūroje, o paskelbtieji pasaulinėje — epizodiški. A pibendrinant lytinio brendim o procesą, su kurta schem a, k u ria rem iantis išryškintos jo fazių ribos ir jų chronologija — am žius ir trukm ė. N ustatyta daug svarbių brendim o cha rakteristikų, liečiančių lytinių liaukų veiklos pradžios datas, balso m uta cijos, pieno liaukų ir kt. požym ių ryškėjim o laiką ir savybes. Šiuos duo m enis S. Pavilonis apibendrino daktaro disertacijo je51. S. Paviloniui vadovaujant, atlikti tyrinėjim ai, nušviečiantys visą au gimo periodą. G auta Lietuvos TSR vaikų fizinio vystym osi plati charak teristika, sukurtas vaikų populiacijos norm os pagrindas, kuriuo gali rem tis tyrin ėto jai ir praktikai, nagrinėdam i vaikystės biologiją, patologiją ir sociologiją. Šie duom enys patvirtinti kaip fizinio vystym osi standartai ir rekom enduoti naudoti respublikos gydym o įstaigose52. Išsam iau žm ogaus augim o ir brendim o charakteristika nušviesta m onografinio pobūdžio v eik ale53. Rem iantis n au jai gautais duom enim is ir ankstesniais ty rin ė to jų darbais, išaiškinta vaikų vystym osi akceleraci 264
ja, gyv en to jų fizinio išsivystym o epochinė ten d en cija54. N ustatyta, pa-* vyzdžiui, kad lietuvių v yrų ūgis didėjo vidutiniškai 1,07 cm p er dešim t m etį, m o te rų — 1,05 cm. G reta su norm a stu dijuota apsigim im ų papliti m as (R. M ikėnienė)55. P radedant 1970 m., eksperim entiškai tiriam i em brioninio vystym osi ypatum ai, atsirandantys v eikiant kai kuriom s vaistinėm s m edžiagom s, aiškinam i anom alijų vystym osi m echanizm ai56. Ištirtas širdies vožtuvų ir auto tran sp ian tan to likim as (G. V aškevi čienė). Žm ogaus biologiją stipriai paveikia gana dažnos įgim tos širdies ydos. A. A dom aitis57, ištyręs 1000 v aik ų ir jaunu olių nuo 1 iki 21 m etų su įgim tom is širdies ydomis, nustatė, kad širdies yda labiau sulėtina v y rų augim ą ir kad ydos poveikis ypač išryškėja lytinio brendim o m etu. Tiriam a sąsaja ta rp vaiko fizinio išsivystym o lygio ir pažangum o m oksle58, V ilniaus m iesto studentų sveikata, sergam um as ir jo įtaka stu dijom s (V. Gavelis)59, tren iru o čių įtak a studenčių sveikatai ir studijom s (S. M ečėjus). 48 Свиклюс А. C. Диагностика и хирургическое лечение воспалительных заболе ваний желчных путей. (Докт. дисс.) Вильнюс—Москва, 1973, VUB, f. 76-Ds 1806. 49 Bartusevičienė А., Sviklius А., Paltanavičius К. Tulžies pūslės ir latakų lėtinių ligų diagnostika. V., 1970. 50 Pavilonis S. Berniukų ir jaunuolių lytinio brendimo klausimu.— Sveikatos apsauga, 1969, Nr. 2. 51 Pavilonis S. Lietuvių vaikų lytinio brendimo periodo ypatybės (augimas, vystymasis ir lytinis brendimas Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto rajonų vaikų ir jaunuolių tyrimo duo menimis). V., 1969, VUB, f. 76—Ds 1086. 52 Augimo ir brendimo diagnostika (metodiniai nurodymai ir fizinio išsivystymo verti nimo lentelės). LTSR SAM, 1971. 53 Pavilonis S., Andriulis E., Česnys G. Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika. V., 1974. 54 Povilonis S., Česnys G. Epochale Tendenz des Wachstums bei Litauern.— Anatomi scher Anzeiger, 1974, Bd. 135. 65 M ikėnienė R. Epidemiologie der angeborenen Missbildungen bei den Neugeborenen der Stadt Vilnius.— Anat. Anz., 1976, Bd. 140, 1976. 86 Slavėnienė L. 1. Morphological Analysis of the В— 100 Effect in Rat Embryos.— In: KIK Congressus morphologicus cum participatione internationali. Praha, 1976; Жукене Я. В.,. Павилонис С. Я., Дорн А. Особенности скелетогенеза под влиянием имурана у белых крыс (гистохимические исследования). — В кн.: Общие закономерности морфогенеза и регенерации. Каунас, 1976. 67 Адомайтис А. Ю. Физическое развитие и половое созревание детей с врожден ными пороками сердца. Автореф. канд. дисс. Вильнюс, 1975. 68 Povilonis S., Česnys G. Wachstum und Reifung zurückgebliebener Schüler in der Li tauischen SSR.— Ärztl. Jugdkde, 1976, Bd. 67. 69 Гавялис В. О причинах академических отпусков у студентов Вильнюсского государственного университета в 1968— 1972 учебных годах. — В кн.: Вопросы гигиены и состояния здоровья студентов вузов. М., 1974.
265
N eišleidžiam a iš akiračio lietuvių genezė, populiacijos praeitis. ■Ja u ankstesniuose darbuose nagrinėta paleoantropologinė m edžiaga60. N uo 1970 m. kated ro je sukaupta didelė paleosteologinė kolekcija, kurios iš tyrim as leis nušviesti lietuvių fizinio tipo poslinkius per visą m ūsų erą 61. Su Lietuvos antropologijos istorija supažindinam as užsienio sk aity to jas82. Palankių atsiliepim ų užsienio šalių specialiojoje spaudoje susilaukė Lie tuvos antropologinė bibliografija, apim anti . pusės tūkstančio m etų (1470— 1970) raštiją 63. , . Nem ažai padaryta, form uojant lietuvišką m edicinos term iniją. Pa rengtas originalus kolektyvinis žmogaus anatom ijos vadovėlis64, kuriam e pateikta nem aža originalių duom enų. V aikų sveikatos klausim us plačiai nag rin ėja vaikų ligų katedra. Jos pirm asis vadovas P. Baublys pokario m etais, dirbdam as ir pedagoginį darbą, daug jėgų skyrė organizaciniam , profilaktiniam darbui, kovai su infekcinėm is ligomis, sanitariniam gyventojų švietim ui. Savo didelę pa tirtį jis apibendrino kandidato disertacijo je65. P. Baublys su b en d ra d a r biais (P. Čibiras, L. Steponaitienė. J. Usonytė) išleido pirm ąjį lietuvišką vadovėlį „V aikų ligos" (1962). ... L. Šuravinaitė-Steponaitienė, pradėjusi dirbti kated ro je 1944 m., iš pradžių n agrinėjo tuo m etu labai aktualią problem ą — vaikų tu b erk u liozę. V ėlesniuose darbuose ji daug dėmesio skyrė vaikų pulm onologijai. ] šį kom pleksinį darbą įsitraukė visa grupė katedros bendradarbių: R. Bučinskas, J. G radauskas, J. Sadauskas, A. V ingras, L. Indrėjaitytė, kurie savo tyrim us apibendrino kandidato disertacijose. N uo 1974 m. prie šios tem atikos prisijungė M. Kiauleikienė, n ag rin ėjan ti įvairius plaučių ligų tyrim ų m etodus ir pasiūliusi n au ją plaučių tyrim o m eto d ą — pneum odėnsigrafiją. Savo darbą ji aprašė straipsniuose66, m ono g ra fijo je 67. . . •• L. Steponaitienės m oksliniuose straipsniuose ir knygose išsam iai nu šviečiam a vaikų priežiūra, m aitinim as, slaugym as bei kita, kas būtinai žinotina tėvam s68. Šios knygos ir šiandien yra pagrindiniai jau n ų jų tėvų vadovai. Susidom ėjusi vaikų lytinio brendim o periodo fiziologija bei patologija, L. Steponaitienė k a rtu su anatom ijos katedros darbuotojais atliko vertin g ų šios srities tyrinėjim ų. Jų rezultatai apibendrinti daktaro d isertacijoje ir m onografijoje69. 1976 m. išėjo vadovėlio „V aikų ligos" an trasis leidim as, parengtas dar L. Steponaitienei vadovaujant. H em oraginių diatezių, hem oraginių vaskulitų klausim us nagrinėjo J . U sonytė — ji n au jai nušvietė etiologiją, patogenezę ir kliniką, davė v e rtin g ų pasiūlym ų, kaip nuo tų ligų gydyti. V ėlesnių jos tyrim ų k ry p t i s — vaik ų k rau jo ligos. P. Šimulis n agrinėjo reum ato profilaktiką. N u statęs, kad sezoninė bicilino profilaktika tik sum ažina peum ato recidyvų skaičių, pasiūlė pereiti prie nuolatinės (ištisų metų) bicilino profilakti266
klos. T y r in ė ja m a (k artu su k ito m is k a te d r o m is ) s v e ik a t o s b ū k lė v a ik ų , o p e r u o tų d ėl įg im tų š ir d ie s y d ų . D a rb o r e z u lta ta i a p ib e n d r in ti P. Š i m u lio d a k ta r o d is e r ta c ij o je „ V a ik ų įg im tų š ir d ie s y d ų c h ir u r g in io g y d y m o a to k ū s re zu lta ta i" (1974) ir N . T ilin d ie n ė s (1975) b e i A . A d o m a ič io (1975) k a n d id a to d is e r ta c ijo s e . A tlik u s š iu o s ty r im u s, p a sid a r ė g a lim a n u š v ie s t i t o k ių v a ik ų fiz in io v y s t y m o s i ir f iz in io p a jė g u m o p e r s p e k ty v a s , d u o ti V er tin g ų p a s iū ly m ų v a ik ų r e a b ilita c ija i, d is p a n s e r iz a c ija i ir k t. P a r e n g ti m e to d in ia i n u r o d y m a i „ V a ik ų su įg im to m is šir d ies y d o m is d isp a n se r iz a c ija " (1972), k u r ia is šiu o m e tu v a d o v a u j a s i v is i r e s p u b lik o s p e d ia tr a i. N a g r in ė ja m i ir k iti a k tu a lū s v a ik ų k a r d io lo g ij o s k la u sim a i. A . R a u g a le p a to b u lin o š ir d ie s g lik o z id ų n a u d o jim o m e to d ik ą , d o z a v im ą n a u ja g im ia m s ir k ū d ik ia m s. S u r in k ta n e m a ž a d u o m e n ų a p ie v a ik ų š ir d ie s fib r o e la s t o z ę , m io k a r d itu s, n a u ja g im ių ir k ū d ik ių įg im ta s šir d ie s y d a s. A n a liz u o ja m a v a ik ų r e a n im a c ija b e i in t e n s y v i te r a p ija , v a ik ų t o k s ik o lo g ija , p e d ia tr in ė k lin ik in ė fa r m a k o lo g ija . Š ir d ie s ū ž e s iu s , jų g e n e z ę , d ife r e n c i n ę d ia g n o s tik ą t y r ė ir s a v o d a rb o r e z u lta tu s a p ib e n d r in o m o n o g r a fij o j e P. K a lte n is 6012345*78970. T o b u lin a m a p ie lo n e fr itų d ia g n o s tik a , ie š k o m a k e lių tik s lia u n u s ta t y t i lig o s p r o c e s o lo k a liz a c iją , įv a ir ių m e d ik a m e n tų e f e k t y v u m ą š ie m s su s ir g im a m s g y d y t i (P. K a lte n is). N u o 1965 m. k o m p le k s iš k a i n a g r in ė ja m a s v ir š k in im o tr a k to fe r m e n t ų a k ty v u m a s p a to lo g in ių b ū k lių (J. S a d a u sk a s, A . V in g r a s), la m b lijų in v a z ij ų a t v e j a is (G. K o v ie n ė ). 60 Гуделис В. К. и Павилонис C. В. Палеоантропологические находки в Литве, — Бюллетень комиссии по изучению четвертичного периода, 1955, № 20. 61 Česnys G. Graniological Characteristics of the 14th— 17th cc. Population in Lithua nia.— Przegląd antropologiczny, 1976. 62 Povilonis S., Česnys G. An Essay on the History of Antropology in Lithuania.— AnatAnz„ 1974, Bd. 135. 63 Česnys G., Povilonis S. Lietuvos antropologijos bibliografija (1470— 1970). V., 1974. 64 Povilonis S., Stropus R., Tamašauskas K., Urbonas A. Žmogaus anatomija. V., 1972.. 65 Баублис П. П. Некоторые вопросы профилактики и лечения важнейших заболе ваний детского возраста. Печатные труды, представленные для защиты на соиск. уч. степени канд. мед. н. Вильнюс, 1969, VUB, f. 76-Ds 1106. 86 Kiauleikienė М. The Value of Pneumodensigraphy in the Diagnostic Approach tc Pulmonary Alterations during Infancy and Childhood.— Fourth Annual Meeting of the Eu ropean Society of Pediatric Radiology. Basel, 1967. 67 Kiauleikienė M. Vaikų lėtinės plaučių ligos. V., 1975. 68 Steponaitienė L, Baublys P. Vaikas auga. V., 1965 (II leidimas — 1969); Mano vai kas. V., 1974. 69 Steponaitienė L. Vaikų brendimo periodo svarbiausių susirgimų ypatumai. (Dakt. dis.į V., 1970, VŲB, f, 76—Ds 1274; Steponaitienė L„ Povilonis S. Vaikų lytinis brendimas. V.t 1971. 70 Kaltenis P. Vaikų širdies funkciniai ūžesiai. V., 1974. 267
\ A štuntajam e dešim tm etyje daugiau dėm esio skiriam a paveldim ai vai-, kų patologijai (V. Basys, J . Stonis, L. Indrėjaitytė), y p ač paveldim am po lim orfizm ui ir heterogeniškum ui bei iš jų išplaukiančiom s problem om s — nozologinių v ienetų nevientisum ui, su tuo susijusiai paveldim ų ligų diagnostikai ir gydym ui. N agrinėjam a v aik ų ortopedija (J. Jablonskytė, Z. G erdaitytė), ypač įgim tos šleivapėdystės bei klubo sąnario įgim to išnirim o konservatyvaus gydym o, kom plikacijų sum ažinim o klausim ai. V aikų ūmiosios chirurgijos problem os nušviestos J. G radausko mo no g rafijo je71, B. Siaurusaičio kandidato d isertacijoje (1974). MOTERS, M OTINOS IR NAUJA GIM IO SVEIKATOS APSAUGOS PROBLEMĄ gvildena akušerijos-ginekologijos katedros bendradarbiai. Šeštojo dešim tm ečio darbai skirti dirbančiųjų m oterų m otinystės prob lemai, pram onės įm onių darbininkių sergam um ui bei jo profilaktikai (A. Gamperis). Tirta kolūkiečių m oterų sveikatos būklė, tuberkuliozės bei uždegim inių m oterų ligų paplitim as, trichom onozės paplitim as ir po veikis m oterų vaisingum ui, gydym o būdų tobulinim as (P. S tep o n ėn as),: Studentam s ir gydytojam s naudingi buvo V. Barono parengti ginekologi jos vadovėliai72. Septintajam e dešim tm etyje imta ieškoti kelių nėštum o sąlygom s ge rinti. Toksikozėm s gydyti bandom as hidroksizinas (O. R ačkauskienė), elek trolitų ir baltym ų balanso k o rek cija ir kitos priem onės (A. Šaulauskienė), gerinam as gydym as RH-serologinio konflikto ta rp m otinos ir vaiko (V. Lapšytė). Tobulinam as nevaisingum o terapinis (P. Steponė nas) ir chirurginis gydym as (P. Skruibis). Daug atlikta, ty rin ė ja n t perinatalinio vaik ų m irtingum o priežastis ir jo m ažinim o kelius73. Šiuo k lau sim u A. V enckauskas apgynė daktaro disertaciją74. D augėjant po karo cezario pjūvio operacijų, visam e pasaulyje vis dažniau jį n au dojant net ir nesunkios patologijos atvejais, iškilo reikalas nuodugniai ištirti šios intervencijos įtaką vaiko psichofiziniam vy sty muisi ir sergam um ui. Šioje srity je daug m etų dirbo J. Stankus, kuris nustatė, kad laiku ir palankiom is sąlygom is atlikta o p eracija nepakenkia vaiko sveikatai. M oterų genitalijų vėžys gydom as sudėtinga operacija su spinduliniu gydym u (P. Steponėnas), elektrorentgenolim fografija ir intralim fine te rap ija (B. Domža)75. DARBO HIGIENOS IR PROFESINES PATOLOGIJOS PROBLEMĄ pastaruosius penkiolika m etų nag rin ėja higienos katedra. P radėjusi d ar bą, k atedra gilinosi į ak tu alią karo ir fašistų okupacijos antisanitarinių pasekm ių tyrim o ir jų likvidavim o problem ą. Ja i spręsti pasirinktos ir kandidato disertacijų tem os (I. Bujakas, V. Kviklys). Tai buvo pirm ieji m ūsų respublikoje higienos ir sveikatos apsaugos organizavim o m oksli268
iriai darbai, pirm osios šios srities disertacijos. Tyrim ų duom enys buvo pa siųsti Sąjunginei kom isijai karo pasekm ėm s tirti. Tuos duom enis panau dojo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos organai, planuodam i sveikatos apsaugos vystym ą. V ėliau V. K viklys savo dėm esį sutelkė v a ik ų bei paauglių ir kaim o higienai717234*76. Šia tem a paskelbtų daugiau kaip 80 darbų apibendrinta jo daktaro d isertacijoje77. Tęsdam as šiuos m okslinius tyrim us, V. Kviklys rūpinosi ir m okym o m etodine m edžiaga78. Pažym ėtinas jo vadovautas kom pleksinis tyrim as „M oksleivių nepažangum o m oksle m edicininiai ir socialiniai higieniniai aspektai" (1974). I. B ujakas paskelbė darbų v idurių šiltinės ir paratifo „B“ epidem iolo gijos, botulizm o, V ilniaus atm osferinio oro tyrim ų ir kolūkinių gyven viečių aprūpinim o vandeniu ir kt. klausim ais79. 1962 m. įkūrus M edicinos fakultete Sanitarijos-higienos skyrių, susi d arė sąlygos k ated rai išaugti ir vykdyti ūkiskaitinius m okslinius tyrim us. P radėta gvildenti DARBO HIGIENOS IR PROFESINĖS PATOLOGIJOS problem a, prie kurios priskiriam i ir m oksleivių bei studentų darbo hi gienos ty rinėjim ai (A. Bitės, A. A ušrūno, Š. Kučingio, V. Gurausko, R. Rutkio, B. Kisieliaus). Dirbam a dviem kryptim is: pram onės įmonių darbo higiena bei profesinių ligų profilaktika ir kaimo, daugiausia žemės ūkio m echanizatorių darbo, poilsio, buities h igiena80. V isų šių tyrim ų rezultatai rekom enduojam i įgyvendinti, siūlomi kaip m etodiniai nurodym ai arba jie atsispindi m inisterijų įsakym uose bei di rektyviniuose raštuose. Labai efektyvi pasiūlym ų įgyvendinim o priemo71 Gradauskas J. Vaikų ūminiai chirurginiai susirgimai. V., 1973. 72 Baronas V. Praktinės ginekologijos vadovas. V., 1946; Praktinė ginekologija. V., 1956. 73 Venckauskas A., Bistrickaltė— Rudaltienė A. Vaisiaus ir naujagimio mirties priežas tys. V., 1967. 74 Venckauskas A. Perinatalinės patologijos diagnostika ir profilaktika, esant nėštu mui pernešiotam. (Dakt. dis.) V., 1974, VUB, f. 76—Ds 1899. 76 Domia B., Steponėnas P„ Balčiūtė A Limfografijos panaudojimas gimdos gydymo at vejais.— Sveikatos apsauga, 1976, Nr. 5. 76 K viklys V. Mokyklinės higienos Lietuvoje istoriniai bruožai.— Kn.: Pedagogika ir psichologija. V., 1962; Vaikų ir paauglių higiena.— Kn.: Higiena. V., 1966; Paskaitų kons pektas kaimo higienos klausimais (metod. medžiaga lektoriams). V., 1968. 77 K viklys V. Vaikų ir paauglių higienos raida ir pasiekimai Lietuvos TSR mokyklose. (Dakt. dis.) V., 1969, VUB, f. 76—Ds 1108. 78 Andriulis E., K viklys V. Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena. V., 1974. 79 Bujakas I. Botulizmo klausimai Lietuvoje.— VVU Medicinos fakulteto darbai, 1952, t. 1; Lietuvos TSR kaimo rentininių šulinių sanitarinė charakteristika ir kolūkinių gyvenviečių aprūpinimo vandeniu perspektyvos.— Sveikatos apsauga, 1958, Nr. 12; Atmosferinio oro apsaugos klausimu ir kai kurie Vilniaus miesto atmosferinio oro tyrimo duomenys.— VVUMD, Medicina, 1959, t. 6. 80 Bitė A. 2emės ūkio mechanizatorių traumatizmas ir priemonės jam sumažinti.— Sveikatos apsauga, 1963, Nr. 9.
269
n ė yra kasm et organizuojam os m okslinės-praktinės konferencijos su iš tirtų jų objektų adm inistracijos atstovais. H igienininkai palaiko glaudžius ryšius su centriniais m okslinio tyrim o institutais ir tu ri draugiško bendradarbiavim o sutartis su V o kietijos D em okratinės R espublikos Greifsvaldo universiteto H igienos ins titu tu ir Erfurto m edicinos akadem ijos Darbo higienos institutu. INFEKCINIŲ LIGŲ problem a buvo labai opi išvaduotam e V ilniuje: nev eik ė vandentiekis ir kanalizacija, m ieste lengvai galėjo plisti žar nyno infekcijos. V idurių šiltinės, paratifų ir dizenterijos plitim ui sustab dyti reikėjo intensyvaus infekcionistų darbo. Be vid u rių šiltinės ir paratifų (P. Čibiras), nag rin ėta pirm uoninės in fekcijos (amebiazės, balantidiazės, toksoplazm ozės) nespecifinių opinių kolitų bei salm oneliozės epidem iologija, klinika ir gydym as (B. Luneckaitė, E. Sakalinskienė). A pibendrinam a infekcinių ligų gydym o p atir tis81. G ana plačiai tyrinėjam os virusinės ligos82. V irusinį hep atitą ty rin ė jo J. Ūsaitis, o tym ų epidem iologijos ir im unoprofilaktikos patirtį respublikoje — J. Prapiestis. Pastarasis tym ų profilaktikai n audojo gyvą v akciną ir įrodė šio vakcinacijos m etodo privalum us83. Č. Lenkauskaitė įv ertino respublikos drėkinam ų laukų sanitarinę-helm intologinę būklę ir pateikė rekom endacijas, k aip išvengti geohelm intozių. Įdiegtas naujas, paprastas ir efektingas m eningokokų radim o k ra u jy je m ikroskopinės diagnostikos m etodas (P. Čibiras). 1966 m. išleistas P. Či biro infekcinių ligų vadovėlis84, už k u rį jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. N euroinfekcinės ligos ir galvos sm egenų krau jo apytakos sutriki m ai — tokiom is dviem kryptim is dirba n ervų ligų ir psichinių ligų k a tedra. Ypač daug dėm esio skiriam a išsėtinei sklerozei. N agrinėti ją v e rtė didelis Lietuvos g yventojų sergam um as šia liga, sunki jos eiga, efekty v ių gydym o m etodų nebuvim as. P. V isockas pirm asis išnagrinėjo ligos išplitim ą L ietuvoje ir nustatė, kad ne visuose rajonuose vienodai dažnai ja sergam a. Kur daugiau pelkių, ežerų bei sunkus dirvožemis, ten išsė tin e skleroze sergam a dažniau. Pasirodė, kad šios ligos etiologiją lem ia infekcija ir im unologiniai organizm o pakitim ai. Pirmą k a rtą T arybų Są ju n g o je ištirti endokrininių liaukų pakitim ai, sergant išsėtine skleroze. Pradėjus v a rto ti patikslintus gydym o m etodus, ligos eiga palengvėjo. Išsėtinės sklerozės problem a P. V isockas apgynė daktaro disertaciją85 ir išleido m onografiją86. T iriant šią problem ą, bendraujam a su B altaru sijos m okslininkais, su T artu ir Rygos aukštosiom is m edicinos m okyklo mis, su Prahos Karlo universiteto n ervų ligų katedra. Galvos sm egenų krau jo tak o s sutrikim ai yra viena iš pagrindinių neuropatologijos problem ų. L iteratūros duom enys rodo, kad sergam um as ir m irtingum as nuo šių ligų pastaraisiais m etais padidėjo 2—3 kartus, dėl 270
to gyvenim as reikalavo dirbti ir šioje srityje. P. V isockas su ben d rad ar biais nagrinėjo Vilniaus gyventojų sergam um ą galvos sm egenų k rau ja gyslių ligomis. Tyrimai parodė, kad sm egenų insultais sergam a sezoniš kai, daugiausia rudenį, kad tu ri reikšm ės m eteorologinių {aktorių staigi kaita. Dėl to rekom enduotos tam tikros režim o priem onės labiau kei čiantis m eteorologiniam s faktoriam s. .Vieno m ikrorajono gyventojų svei katos patikrinim as atliktas pagal Pasaulinės sveikatos apsaugos organiza cijos rekom enduotas anketas, ben d rad arb iau jan t su C entriniu M askvos neurologiniu institutu. Galvos sm egenų kraujotakos sutrikim o problem os, P. Visockui v ado vaujant, nagrinėtos 4 kandidato disertacijose, paskelbta straipsnių8182345*87, m o n o g rafija88. T yrinėti ir kiti klausim ai: galvos sm egenų traum os, cerebralinis arachnoiditas, šoninė am iotrofinė sklerozė, epilepsija, toksoplazm ozė (I. A vižonienė, R. Parnarauskienė), šizofrenija (J. Andriuškevičienė,, A. Dem binskas)89. Išleisti du tomai respublikos neuropatologų ir psi chiatrų m okslo darbų „N ervų ir psichinės ligos" (1964, 1965). Odos ir venerinių ligų srityje ap tartas sifilio plitim as Lietuvoje bei jo likvidavim o eiga (J. Lelis), psoriazės patogenezė ir klinika (G. Balevičienėj, o ypač išsamiai išstudijuota raudonoji vilkligė. A pibendrindam as eksperim entus ir klinikinę patirtį, J. Lelis parašė daktaro d isertaciją „Raudonosios vilkligės klinika, patogenezė ir gydym as" (1963), išleido m onografiją90. Išleista knygų ir apie ką k ita 91. Rentgenologijos katedra gilinosi į įvairias problem as. Nuo 1968 m. to je kated ro je išryškėjo 3 pagrindinės kryptys: 1) VIRŠKINIMO ORGA NŲ SISTEMOS RENTGENOLOGIJA, 2) KVĖPAVIMO ORGANŲ SISTE MOS RENTGENOLOGIJA, 3) ELEKTRGRENTGEN OCR AFIJOS PA NA U DOJIM AS KLINIKINĖJE PRAKTIKOJE. V irškinim o organų rentgenologijai savo veiklą paskyrė D. Kuncevič, 1§60 m. apgynusi daktaro disertaciją „K linikiniai rentgenologiniai 81 Čibiras P. Toksoplazmozė. V., i 962; Žarnyno Infekcinės ligos. V., 1974. 82 Čibiras P. Gripas. V„ 1958. • ■ . 83 Prapiestis J. Infekcinių susirgimų epidemiologinė analizė. V., 1973; Infekcinių ligų imunoprofilaktika. V., 1974. 84 Čibiras P. Infekcinės ligos. V., 1966. : 85 Visockas P. Išsėtinė sklerozė Lietuvos respublikoje (išplitimas, klinika, kai kurie apykaitiniai—endokrininiai sutrikimai). (Dakt. dis.) V'., 1976, VUB, f. 76—Ds 769. . 86 Visockas P. Išsėtinė sklerozė. V., 1976. 87 Сосудистая патология головного мозга (Труды научной конференции невропа тологов и психиатров, 1971). Вильнюс, 1971. 88 Visockas P. Galvos smegenų insultai. V., 1976. 89 Dembinskas A., Andriuškevičienė J. Vilniaus miesto gyventojų, sergančių sehizofrenija, darbingumas.— Sveikatos apsauga, 1969, Nr. 5. 90 Lelis J. Raudonoji vilkligė. V., 1965; Лелис И. Красная волчанка. А., 1970. 81а Lelis J. Odos priežiūra ir gydomoji kosmetika. V., 1961. •
271
storosios žarnos vėžio stebėjim ai". D. K uncevič pasiūlytas storosios žar nos vėžio rentgenodiagnostikos m etodas, panaudojant kontrastinius pre paratus, orą ir jos pačios sukonstruotą aparatą, leidžia diagnozuoti n e t labai nedidelius žarnų sienų navikus92. Šį m etodą au to rė v ėliau patobuli no, pritaikiusi šiam reikalui elektrorentgenografiją. K. A m brozaitis tobulina skrandžio vėžio rentgenodiagnostiką93, virš kinim o tra k to tyrim o m etodiką bei techniką. Pirm uosius bandym us klini k in ėje prak tik o je elek tro ren tg en o g rafiją tirti kraujagysles 1964 m. bend rosios chirurgijos k ated ro je atliko V. Triponis94. 1968 m. išėjo iš spaudos K. A m brozaičio su ben d raau to riais m onografija — pirm oji knyga ne tik T arybų S ąjungoje,— k u rio je išdėstyta elektrorentgenografijos principai bei m etodika, judam ojo ap arato bei vidaus organų elektrorentgenografinio tyrim o rezu ltatai95. Prasidėjo platus elektrorentgenografijos p ritai kym o klinikinėje p rak tik o je laikotarpis. V. A. Lapinskas d ak taro diser tac ijo je apibendrino šio m etodo reikšm ę klinikai96. E lektrorentgenografija pritaik y ta tulžies pūslės (A. Sviklius), sto rų jų žarnų (D. Kuncevič), d an tų (V. Lapinskas), skrandžio (K. A m brozaitis), plaučių (K. A m brozai tis, A. B artusevičienė) ir k itų organų patologijos diagnostikai. Vėžio patom orfologijos srity je pirm asis darbas buvo J. Rimšelio kan didato d isertacija karcinom inės kacheksijos klausim u (1949). S. Keblas ieško ta rp alkinančių m etabolitų n a u jų priešvėžinių p rep a ra tų ir tiria jų veikim ą. Sudaryta originali inkstų epitelinių navikų m orfologinė kla sifikacija (B, Jurevičius). Stom atologijos srity je pokario m etais ty rin ėta antibiotikų vartojim as, karieso patogenezė (S. Čepulis), daug dėm esio skirta kovai su vaikų kariesu. V. K atilienė tobulino veido ir žandikaulių srities ūm inių užde gim ų gydym ą. P astarąjį dešim tm etį tobulinam as vaikų su įgim tais lūpos ir gom urio nesuaugim ais gydym as bei reabilitacija (A. M usneckienė), studijuojam a seilių liaukų patologija (P. Šileikis, D. U rbutienė), burnos gleivinės patologija ir parodontozė (A. D am brauskaitė, O. M eilutė), dan tų kariesas (I. Papreckienė). O ftalm ologijos tyrin ėjim ai pagyvėjo, kai 1962— 1971 m. laik o tarp iu O desos V. Filatovo akių ligų ir audinių terap ijo s institute baigė tikslinę a sp iran tū rą 3 M edicinos fakulteto auklėtiniai (J. Salikytė, K. Sukarevičius, G. Juodkaitė). A kių ligas ty rin ė jo M. H orodničienė, G. Jusaitienė. D abar aktualūs oftalm ologijos klausim ai yra: žemės ūkio darbininkų ak ių traum atizm as, nauji gydym o m etodai. Sąnarių chirurgijai reikšm inga L. Petkevičiaus daktaro disertacija (Deform acinių klubo sąnario artrozių chirurginis gydym as, 1973 m.). O torinolaringologai ty rin ė ja viršutinių kvėpavim o tak ų patologijos, otosklerozės ir kitus klausim us (M. Sakalinskas, R. K ašinskas)97. išleista 272
m etodinių leidinių, straipsnių, skirtų otorinolaringologijos receptūrai, vestibulinio aparato tyrim ui. Fizinio auklėjim o srity je m okslo darbas prasidėjo šeštojo dešim tm e čio pradžioje. Rengiami m etodikos darbai, pradėta nagrinėti kom pleksi n ė tem a „ W U studentų fizinio išsivystym o ir pajėgum o dinam ika". Y pač pagyvėjo tiriam asis darbas 1965 m., priskyrus fizinio auklėjim o k a ted rą prie M edicinos fakulteto. K aupiam a m edžiaga disertacijom s, pa sirodo pirm ieji katedros dėstytojų stam besni darbai spaudoje98, apgina m a pirm oji kandidato d isertacija99. Studentų fizinį darbingum ą ty rė J. Z um bakys100, neurom otorinio ap arato funkcinės būklės kitim ą nuo fizinių krūvių — J. S aplinskas101. J. Jankauskui vadovaujant, kom plek sin ė m okslinė brigada dirba su TSRS ir LTSR akadem inio irklavim o rin k tinių n a ria is102. N agrinėjam a studijų ir intensyvios sportinės tren iru o tės derinim o problem a, treniruotės poveikis studenčių sveikatai, fiziniam ir profesi niam darbingum ui (S. M ečėjus)103. Išleista knyga apie povandeninį s p o rtą 104. T yrinėti ir kiti m edicinos teo rijai ir praktikai svarbūs klausim ai. Iš j ų pam inėtini: tireotoksikozinės strum os m orfologija (A. Žygas), tireo82 Кунцевич Д. А. Рак толстой кишки. Вильнюс, 1965. 93 A m biozaitis К. Virškinamojo trakto rentgenologinis tyrimas. V., 1973. 94 М арцинкевичюс А., Трипонис В., Сирвидис В., Каминскас А., Лихтиш C. Приме нение электрорентгенографии при контрастном исследовании артерий. — В кн.: III всесоюзная конф. по медицинской электронике. Тезисы докладов. М., 1964. 95 Шнейдерис М , Амброзайтис К., Каваляускас Р. Медицинская электрорентгенотрафия. Вильнюс, 1968. 96 Lapinskas V. А. Elektrorentgenografija ir jos reikšmė klinikinėje rentgenodiagnostikoje. (Dakt. dis.) V., 1969, VUB, f. 76—Ds 1111. 97 П алчу h В., Сахалинское M. Клиника и лечение отосклероза. Вильнюс, 1976. 98 Dzenis V., Labanauskas K. Sportinė treniruotė. V., 1955. 99 Лукаускас P. Исследование оптимального сочетания видов легкой атлетики з обучении и тренировке юных многоборцев. Канд. дисс. Тарту, 1967. 100 Zumbakys J. Kai kurie studentų antropometriniai, fiziometriniai ir funkciniai fizinio išsivystym o rodikliai.— Kūno kultūra. К., II, 1969. ,0' Saplinskas J., Jaščaninas J., Ciobotas M. Žmogaus raumenų skeleto funkcinio stovio kompleksinis (elektromiografinis ir dinamografinis) tyrimas.— Sveikatos apsauga, 1970, Nr. 10.
102 Янкаускас M., Каросене Ю., Шведас Э., Лапенис П. Организация и методика республиканской научно-исследовательской бригады по комплексному углубленному •обследованию спортивной медицины и лечебной физкультуры. Таллин, 1974; Jankauskas J.. Jasiünas V. Kai kurie teoretiniai ir praktiniai elektrostimuliacijos metodo pa naudojimo sportininkų raumenų reabilitacijai aspektai, naudojant fizinius krūvius.— Kūno kultūra. K., 1976. юз м ячеЮс C. Влияние тренировочных нагрузок и внешнего раздражителя на умственную работоспособность студенток. Материалы XXIX научно-методической жонф. каф. физического воспитания вузов Дит.ССР. Каунас, 1975. і°4 Virbickas P., Gustas R. Povandeninis sportas. V., 1972.
273
toksikozės chirurginis gydym as105, pilvo organų ūm inių susirgim ą dife rencinė diagnozė (K. Katilius). Rimtų studijų y ra iš m edicinos istorijos. Šiai problem ai savo dauge lio m etų m okslinę veiklą paskyrė V, M icelm acheris. Jo plunksnai pri klauso nem ažai reikšm ingų darbų, kurių tarp e prideram ą v ietą užim a V ilniaus universiteto M edicinos fakulteto istorija. Savo ty rin ėjim u s V. M icelm acheris apibendrino daktaro d isertacijoje ,,M edicinos isto rijo s L ietuvoje apybraiža" (1965) ir m onografijoje, apim ančioje m edicinos ir sveikatos apsaugos raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šiol106. J. M arkulio daktaro d isertacija „Teismo m edicinos tarnybos raida Lie tu v o je (1795— 1965)" visapusiškai nušvietė ne tik teism o m edicinos ke lius Lietuvoje, bet ir daugelį gretim ų m edicinos ir sveikatos apsaugos istorijos bruožų107. J. Lelis ty rin ėjo m edicinos pagalbą L ietuvoje iki XIX a., rašė apie pirm ąsias ligonines, apie venerinių ligų plitim ą ir k ovą su jomis, apie spirochetos a trad ėjo F. Šaudinio gyvenim ą108. A p ta rto s atskirų m edicinos disciplinų istorinės problem os109: farm acijos ir farm a kologijos (H. Polukordas), terap ijo s (J. M isiūra), chirurgijos (A. Dirsė),, akušerijos ir ginekologijos (V. Baronas).. Nem ažąi nuveikta, taip pat tv ark an t lietuvišką m edicinos term in iją. V. G irdzijausko iniciatyva parengtas platus m edicinos term inų lotynų-^lietuvių—rusų kalbų žodynas (V. A strauskas, S. Biziulevičius, S. Pa vilo ms, A. V aitilavičius, A. Vileišis).
ISTORIJA ors istorijos mokslo vystym ui, nereikalingos labora torijos, sudėtinga aparatūra, specifinės m edžiagos, tačiau pokario m etais ir jis tu rėjo sunkum ų. V isų pirma istorijos tyrinėjim am s reikia šaltinių, m oks linės literatūros ir kvalifikuotų kadrų. A rchyvų pertvarkym as ir visos dokum entinės bazės telkimas, tarybinės valstybės rankose buvo pradėtas Lietu voje 194G m., tačiau, išvijus hitlerinius okupantus,. 1944 m. teko ne tik to darbo imtis iš naujo, bet ir rinkti kai k u riu o s išblaškytus fondus, atstatin ėti, ir sudarinėti archyvinę dokum entaciją. Tokiomis sąlygom is naudoti archyvinę m edžiagą tyrinėjim am s buvo ne lengva. M arksistinės m okslinės *literatūros iš pradžių taip pat trūko. Iš senosios kartos universiteto istorikų buvo likę tik I. Jonynas ir J. Bal džius. Respublikos istorikam s iškilo didelis ir svarbus uždavinys — m arksistiškai įvertinti istorinį lietuvių tautos palikim ą, ištyrinėti dau g eli naujų šaltinių ir, rem iantis m arksistine-leninine m etodologija, nau jai 274
ren g ti Lietuvos TSR istoriją, parašyti Lietuvos KP istoriją, kaupti me džiagą ir apibendrinti socializm o kūrim ą respublikoje. U niversiteto istorikų m okslinius interesus dideliu mastu sąlygoja jų dėstom i dalykai, tačiau daugiausia tyrim ų yra susiję su Lietuvos istorija, arch eo lo g ija ir etnografija, LKP istorija. Tie tyrim ai yra koordinuojam i s u LTSR MA Istorijos instituto ir Partijos istorijos instituto prie LKP CK dirbam ais darbais. A rcheologinius tyrinėjim us universitete ir LTSR MA nuo pokario m etų aktyviai vykdo R. K ulikauskienė ir P. Kulikauskas. Jie kasmet v y k sta į archeologines ekspedicijas, vadovauja studentų archeologinei p rak tik ai ir sukauptą m edžiagą apibendrina. R. K ulikauskienė, dirbdama un iv ersitete nuo 1940 iki 1962 m., ty rin ėjo respublikos kapinynus, pil kapius, piliakalnius ir nušvietė nemaža Lietuvos gyventojų m aterialinės kultūros, klasinės visuom enės form avim osi ir lietuvių etnogenezės bei tau ty b ės susidarym o klausim ų1. P. Kulikauskas, dirbęs universitete po k a ro ir nuo 1962 m., kasinėja senąsias gyvenvietes, piliakalnius ir nagri n ė ja pirm inį Lietuvos TSR terito rijo s apgyvendinim ą, senųjų gyventojų verslus, ryšius su kaim ynais ir visuom eninius santykius2. Jis pirmasis p ra d ė jo tyrinėti Užnem unės piliakalnius, iš kurių gauti duom enys yra vertin g as indėlis, sprendžiant jotvingių problem ą. P. Kulikauskas, R. Ku likauskienė, A. T autavičius parengė stam bų apibendrinantį Lietuvos a r cheologijos darbą3. Žm ogaus ir pirm ykštės visuom enės kilm ės problem a -— J. Galvydžio k e le rių m etų studijų objektas. Išleistoje šia tem a knygoje4 jis nuodug niai ap tarė antropogenezės klausim us pirm ykščio žmogaus m aterialinės ku ltū ro s pradžią bei vystym ąsi, visuom eninio gyvenim o užuomazgą bei raidą pirm ykštėje stadijoje ir dvasinės kultūros pradžią. Kitame J. Gal vydžio darbe5 parodom os ekonom inės, socialinės ir psichinės religijos 105*789 105 K atilius K. Tireotoksikozės chirurginio gydymo klausimai.— Sveikatos apsauga, 1956, ■Nr. 8. іо» M icelmacheris V. Vilnius — senasis medicinos mokslo židinys. V., 1956; Vilniaus .aukštosios medicinos mokyklos istorijos bruožai. V., 1958; Sveikatos apsauga Lietu v o je 1918— 1919 metais. V., 1959; Lietuvos gydytojai ir studentai medikai revoliucinio ju dėjimo dalyviai. — Sveikatos apsauga, 1967, Nr. 2, 3, 4; Очерки по истории медицины 'а Литве. — Медицина, Ленинградское отделение, 1967. 107 M arku lis J. Teismo medicina senajame Vilniaus universitete ir medicinos chirurgi jos akademijoje.— LTSR teismo medikų mokslinė draugija. Mokslo darbai. K., 1964, t. 1. 108 Lelis L. Medicinos pagalba Lietuvoje iki XIX a. pradžios.— Kn.: Iš mokslų istorijos ^Lietuvoje. V., 1960, t. 1; Blyškiosios pabaisos atradėjas F. R. Šaudinis. V., 1971. 109 VVU Mokslo darbai, Medicina, 1958, t. 4. ’ V olkaitė — Kulikauskienė R. Lietuviai IX—XII amžiais. V., 1970. ® Kulikauskas P. Kurmaičių kapinynas/— Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I—VII a. kapinynai. V., 1968; Sudargo piliakalniai.— AMMD, Istorija, 1975, t. 15(2). 3 Lietuvos archeologijos bruožai. V., 1961. 4 G alvydis J. Žmogaus ir pirmykštės visuomenės kilmė bei raida. V., 1972. 6 Galvydis J. Kodėl ir kaip žmonės pradėjo tikėti? V., 1978.
275
kilm ės bei vystym osi p rad in ėje stad ijo je prielaidos, pati religijos pradžia. Nuo 1944 m. dirbančios universitete ir vadovaujančios etnografinėm s ekspedicijom s P. D undulienės pagrindinė tem a — žem dirbystė, jos siste mos ir įrankiai L ietuvoje iki 1940 m. Iš šios tem os ji parengė ir 1968 m. apgynė daktaro disertaciją, paskelbė stam bių publikacijų6. Tuose d ar buose išaiškintas žem dirbystės, jos sistem ų bei atskirų rūšių įra n k ių apytikslis atsiradim o laikas ir raida skirtingom is socialinėm is-ekonom inėmis, klim atinėm is, dirvožem io sąlygom is; nu staty ti kai k u rie žem dir bystės įrankių tipai, jų geografinis paplitim as, panašum ai ir skirtum ai su kaim yninių bei kitų Europos tau tų įrankiais. Kita jos gvildenam a te m a — agrariniai kalendoriniai lietuvių papročiai. A utorė išaiškino, kai k u rių papročių elem entų genezę, jų ryšį su pirm inio rankiojim o, m e džioklės, bitininkystės, v ėliau su žem dirbystės ir gyvulininkystės d a rb in e veikla, totem istine relig ija bei protėvių kultu, santykį su krikščionybe7. T rečia P. D undulienės dom ėjim osi sritis — pagoniškosios lietuvių religi jos, m itologijos, liaudies m eno sim bolikos ty rin ėjim ai8. Lietuvos TSR istorijos ty rin ėjim ų form avim asis ir jų plėtotė susijusi su J. Žiugždos m oksline veikla. J. Žiugžda, an traeilėse pareigose v ado vaudam as Lietuvos TSR a r TSRS istorijos katedrom s, publikuodam as dar bus aktualiom is Lietuvos istorijos problem om is9, rengdam as skyrius bei redaguodam as M A Istorijos instituto leidžiam ą akadem inę „Lietuvos TSR isto riją “, padėjo susiklostyti daugelio istorikų ty rin ėjim ų tem atikai, spręsti nagrinėjam us klausim us, rem iantis m arksistine-lenininė m etodo logija. Lietuvos TSR istorijos FEODALIZMO LAIKOTARPIU tebesidom ėjo 1. Jonynas. Persvarstęs savo ankstesnes pažiūras į daugelį istorijos klausim ų, jis paren g ė spaudai brošiūrą apie U krainos susijungim ą su Rusija ir straipsnį apie Lietuvos feodalizm o laikotarpio isto rio g rafiją10. N em ažą indėlį į besiform uojantį lietuvių tary b in į istorijos m okslą įnešė Teisės fakulteto profesoriai: P. Pakarklis, nušviesdam as lietuvių tau to s kovą prieš K ryžiuočių ordiną bei popiežius, ir K. Jablonskis, ty rin ėd a mas istorinius šaltinius, nagrinėdam as valstiečių kovą prieš feodalų p rie spaudą (plačiau žr. sk. „Teisė“). Lietuvos Didžiosios K unigaikštystės (LDK) santykiai su užsieniu XV—XVIII a.— B. D undulio m okslinių interesų sritis. Jis nag rin ėja LDK įtem ptą diplom atinę ir ginkluotą kovą su K ryžiuočių ordinu dėl Žem ai tijos bei Baltijos p a jū rio 11. D aktaro d isertacijoje ir jos pagrindu išleisto je m onografijoje12 gilinam asi į LDK politinius santykius su Lenkijos k a ra lyste, atkreipiam as dėm esys į Lietuvos kovą po K rėvos sutarties dėl savo valstybingum o išlaikym o. T yrinėjim ai grindžiam i ne unijos aktų teisine valstybine analize, k aip anksčiau, o faktine dviejų šalių santykių 276
raida, kuri klostėsi ne pagal form alią susitarim ų raidę. Kitame darbe apie LDK santykius su savo kaim ynais67891023 autorius daugiausia vietos paskyrė Liublino unijai, k u r Lietuvos feodalai tu rė jo padaryti nuolaidų, paker tan č ių LDK nepriklausom ybę. A utorius paskyrė m onografiją Lietuvos karam s su Š vedija14. B. Dundulis teb en ag rin ėja ir tem ą „Lietuva N apo leono karų Rytų E uropoje m etu "15. Revoliucinę situaciją 1859— 1862 m. Rusijos im perijoje ir 1863— 1864 m. sukilim ą L ietuvoje nuo šeštojo dešim tm ečio antrosios pusės ėm ė nagrinėti S. Lazutka16. Jis pagrįstai p rap lėtė pačios revoliucinės situacijos chronologinius rėm us iki 1862 m., išanalizavo sukilimo v a ro m ų jų jėg ų — revoliucinės-dem okratinės, valstietiškos bei liberalinėsšlėktiškosios stovyklų — pobūdį, užm ojį ir tarpusavio sąveiką. Nuo sep tin to jo dešim tm ečio pabaigos S. Lazutka p rad ėjo feodalinės teisės is to ri jos Lietuvoje, pirm iausia Lietuvos statutų bei ankstesnių juridinių aktų ty rin ėjim ą. Ta tem a paskelbė m okslinių straip sn ių 17, m onografiją18 ir 1974 m. apgynė daktaro disertaciją. Šiuose darbuose autorius visapusišr kai išanalizavo tos problem os šaltinius ir istoriografiją, nuodugniai iš ty rė istorines Pirm ojo Lietuvos Statuto pasirodym o sąlygas ir priežastis, jo parengim o ir priėm im o procesą, in terp retav o to kodekso pagrindi nius teiginius ir jų reikšm ę, ju rid išk ai įtv irtin an t feodalinius santy kiu s LDK. 6 Дундулене П. B. Земледелие в Литве в эпоху феодализма. — Балтийский этно графический сборник. М„ 1956; Žemdirbystė Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų). V., 1963. 7 Dundulienė P. Lietuvių pavasario šventės.— AMMD, Istorija, 1972, t. 12(1); Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. V. 1979. 8 Dundulienė P. Senovės lietuvių religijos klausimu.— AMMD, Istorija, 1969, L 10. 9 Žiugžda J. Lietuvių tautos kova dėl Tarybų valdžios 1918— 1919 metais. V., 1948; Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais. V., 1949; Lietuvos kaimo darbo žmonių kova dėl žemės buržuazijos viešpata vim o metais. V., 1952. 10 Jonynas I. Ukrainos susijungimas su Rusija. V., 1955; Ионинас И. Историография Литвы. —- Очерки истории исторической науки в СССР. М„ 1955, т. 1. 11 Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. V., 1960. 12 Dundulis B. Lietuvių kova dėl valstybinio savarankiškumo ХѴа. V., 1968. 13 Dundulis B. Lietuvos užsienio politika XVI а. V., 1971. 14 Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII—XVIII а. V., 1977. 15 Dundulis B. Napoleono politika Lietuvoje Lenkijos karalystės atkūrimo klausimu.—r AMMD, Istorija, 1976, t. 15(1). 16 Lazutka S. Išsivaduojamasis judėjimas Lietuvoje 1863— 1864 m.— Komunistas, 1957, Nr, 12; Лазутка C. А. Революционная ситуация в Литве в 1859— 1862 гг. М.( 1961. 17 Лазутка С. А. О некоторых особенностях графики и орфографии рукописей І-го Литовского Статута. — AMMD, Istorija, 1972, t. 13(1); Слуцкий и Пулавский спис ки Первого Литовского Статута. — Ten pat, 1974, t. 14(2). 18 Lazutka S. i Lietuvos Statutas — Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės feodalinis ko-< deksas. V., 1974.
277
Feodalizmo laikotarpio švietim o bei istorijos mokslo raidą nuo sep tin to jo dešim tm ečio pradžios tyrinėja A. Šidlauskas19. Jis n u šv ietė Edukacines kom isijos padarytas m okyklų reform as, parodė V ilniaus uni versiteto bei kitų Lietuvos m okyklų ir jose dėstom ų dalykų sekuliariza cijos procesą. Būdamas vienas iš ,,V ilniaus universiteto istorijos" au to rių, išnagrinėjo jo istoriografiją ir istorijos dalykų dėstym ą nuo XVIH a, pirmosios pusės iki universiteto uždarymo. Nuo aštuntojo dešim tm ečio pradžios universitete dirbantis R. Batūra gilinasi į Lietuvos Didžiosios K unigaikštystės kovą prieš A ukso O rdą. J o m onografijoje20 parodyta sudėtinga Lietuvos valstybės padėtis K iti— XIV a., sunki kova prieš A ukso Ordą ir Kryžiuočių ordiną, atsk leistas LDK vaidm uo Europos tautų kovoje prieš totorių-m ongolų feodalus. R. Batūra yra aptaręs taip pat LDK ku ltū rą21. Dirbdami universitete antraeilėse pareigose LTSR M A darbuotojai J. Jurginis ir M. Jučas, be kitų savo darbų pagrindinėje darbovietėje,, ty rinėjo universiteto raidą ir parengė skyrius jo istorijai22. Kai kurie KAPITALIZMO LAIKOTARPIO klausim ai nagrinėjam i V. N eupokojevo, A. V aitkūno, R. Žiugždos, A. Bacio, A. K azlausko darbuose. V. N eupokojevas ty rin ė jo 1861 m. reform ą ir to m eto valstiečių ju dėjim us L ietuvoje22*, gilinosi į XIX a. pirmosios pusės agrarinius san tykius. A. V aitkūnas nuo 1953 m. ty rin ėja agrarinės krizės A nglijoje XIX a., pabaigos—XX a. pradžios priežastis, dėsningum us ir ypatybes, tos k ri zės įtaką iendiordam s ir ferm eriam s bei jų m ėginim ą prisitaikyti p rie naujų gam ybos sąlygų, žemės ūkio darbininkų padėties blogėjim ą, pa kitimus konservatorių ir liberalų vyriausybių ag ra rin ė je politikoje, A ng lijos socialistų agrarinius p ro jek tu s23. Klaipėdos krašto klausim ą ir buržuazijos valdom os Lietuvos užsienio politiką 1919— 1940 m. nuo 1949 m. ty rin ėja R. Žiugžda24. Jis atskleidė Lietuvos vyriausybės nuolaidžiavim ą im perialistinėm s valstybėm s, p la čiai išryškino im perialistinių valstybių siekim us panaudoti Lietuvą savo antitarybiniuose planuose, V okietijos fašistų agresyvius veiksm us prieš. Lietuvą, kitų valstybių taikstym ąsi su tuo, T arybų Sąjungos nuoseklų lietuvių tautos interesų gynimą. T yrinėdam as K om interno V ykdom ojo Kom iteto Lenkijos ir P abaltijo šalių sekretoriato veiklą, A. Bacys25 atskleidė to sekretoriato susikūrim o priežastis, jo vadovavim o partijom s form as ir m etodus, išryškino LKP ryšius su K om internu bei kitom is broliškom is partijom is, pagrindė Ko m interno vaidm enį, ginant Lietuvos nepriklausom ybę ir nu statan t LKP kovos prieš fašizmą tak tik ą 1926— 1929 m. 278
JA V progresyvių lietuvių visuom eninės veiklos ryšius su revoliuci n iu judėjim u Lietuvoje 1919— 1933 m. nagrinėjo A. Kazlauskas26. Sestajam e dešim tm etyje, jau susikaupus m edžiagos ; ir padaugėjus d ėsty to jų , įsitraukiam a į naujausių įv y k ių —’SOCIALIZMO KŪRIMO BEI VYSTYMOSI LIETUVOJE tyrinėjim us. T arybų Lietuvos žemės ūkio so cialistinį pertvarkym ą bei kolūkinės santvarkos raidą ėmė nagrinėti R. K rutulytė27. Ji prisidėjo atskleidžiant socialistinio pertvarkym o dės ningum us Lietuvoje, vykstant kolektyvizacijai, apibendrino jos eigą ir rezultatus; vėliau autorė aptaria respublikos kolūkinio gyvenim o proce sus nugalėjusių socialistinių santykių ir išsivysčiusio socializmo sąly gomis. Į kultūrinės statybos tyrinėjim us -įsitraukė A. Bendžius. Visų. pirma jis gilinosi į esm inių p ertvarkym ų pradžią, atkūrus Tarybų valdžią Lie tu v o je 1940 m. ir pokario laiku, parodė jų reikšm ę28. Toliau pagrm dinį dėm esį jis sutelkė į švietim ą29. N uodugnių ty rinėjim ų rezultatus A., Ben džius apibendrino daktaro d isertacijo je „Liaudies švietim as Tarybų Lie19 Šidlauskas A. Mokyklų reforma Lietuvoje XVIII a. pabaigoje.— MAD, ser. A, 1962, t. 2; Istorija XVIII a. Lietuvos jėzuitų mokyklose.— Kn.: Kultūrų kryžkelėje, V., 1970; jo ■skyriai knygose: Vilniaus universiteto istorija 1579— 1803. V., 1976; Vilniaus universiteto istorija 1803— 1940. V., 1977. 20 Batūra. R. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą. V.( 1975. 21 Батура P. К., Пашуто B. T. Культура Великого Княжества Литовского. — Вопро сы истории, 1977, № 4. 22 Žr. Vilniaus universitetas. V., 1966; Vilniaus universiteto istoriją 1579— 1803; V il niaus universiteto istorija 1803— 1940. 22a Neupokojevas V. Valstiečių judėjimas Lietuvoje panaikinus baudžiavą (1861— 1862 m.).— Kn.: Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje. V., 1957. i 23 V aitkums A. Anglijos konservatorių agrarinė politika XIX a. gale (1892 m. smulkių sklypų įstatymas).— VVUMD, Istorija, 1958, t. 1; Anglijos liberalų agrarinė politika XX a. pradžioje (1907 m. smulkių žemės sklypų įstatymas).— Ten pat, 1960, t. 2; Agrarinės krizės įtaka žemės ūkio darbininkų padėčiai Anglijoje XIX a. pabaigoje.— Ten pat, 1964, t 6. 24 Žiugžda R. Tarybinė Klaipėda. V., 1951; Litwa Radziecka. Wilnius, 1958; Po diplo matijos skraiste. Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919— 1924 metais. V., 1973. 25 Bacys A. Kominterno Vykdomojo Komiteto Lenkijos ir Pabaltijo šalių sekretoriato sudėtis ir organizacinė veikla 1926— 1929 m., — LKP istorijos klausimai, 1974, t. 15; Lenkijos karalystės darbininkų kova 1905— 1907 metų revoliucijoje.— AMMD, Istorija, 1978, t. 18(1). ! ' 26 Kazlauskas A. JAV lietuvių komunistų sąjungos formavimasis ir įsikūrimas 1919— 1921 m.— AMMD, Istorija, 1969, t. 10. 27 Krutulytė R. Žemės ūkio kolektyvizacija Tarybų Lietuvoje.— AMMD, Istorija, 1962, t. 3; Tarybų Lietuvos MTS ir kolūkių kadrai 1947— 1953 m.— Ten pat, 1969, t. 10; Kolūki nės santvarkos vystymasis Tarybų Lietuvoje aštuntojo penkmečio metais.— Ten pat, 1975, t. 15(2). ' 28 Bendžius A. Tarybų valdžios priemonės darbo žmonių kultūriniam lygiui kelti Lie tuvoje 1940— 1941 metais.— W P I Mokslo darbai, 1957, t. 3; Masinio kultūros-švietim o darbo organizavimas Tarybų Lietuvoje 1944— 1950 m.— AMMD, Istorija, 1962, t. 3.; 29 Бенджюс А. Литовская ССР. — В кн.: Народное образование в СССР 1917— 1967. M., 1967; Specialiųjų vidurinių mokyklų tinklo kūrimas ir specialistų rengimo plėtimas Tarybų Lietuvoje 1944—4968 metais.— AMMD, Istorija, 1970, t.' 11. „
279
tu v o je 1940— 1970 m." (1972) ir m onografijoje30. Šiuose darbuose atsklei džiami sudėtingi procesai, vykę p e rtv a rk a n t senąją švietim o sistemą, kuriant n au ją tary b in ę m okyklą, plečiant liaudies švietim ą, rengiant ja i pedagogus ir m okslininkus; analizuojam a bendrojo lavinim o, specialiųjų, vidurinių ir au k štų jų m okyklų darbo organizavim o bei tu rin io tobulini mas, m okslinių tyrim ų aukštosiose m okyklose plėtotė; parodyti didžiu liai šios srities laim ėjim ai L ietuvoje tarybinės santvarkos sąlygom is p e r trisdešim t metų. Broliškų tarybinių respublikų param ą lietuvių tautai, k u rian t socia lizmą, bei tolesnį Lietuvos ir k itų tary b in ių respublikų b endradarbiavim ų nagrinėjo K. Strum skis31. Jis padėjo atskleisti vaisingo tary b in ių tautų, bendradarbiavim o rezultatus respublikoje. H itlerinį okupacinį režim ą Lietuvoje, lietuvių buržuazinių naciona listų antiliaudinę veiklą, lietuvių tautos kovą prieš vokiškuosius fašis tinius grobikus tiria nuo 1966 m. dirbantis universitete J. D obrovolskas. D augiausia jis pasidarbavo, nušviesdam as lietuvių karių dalyvavim ą ko v o je su priešų įvairiuose Didžiojo Tėvynės karo frontuose, nagrinėdam as ,16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos kovų k elią32. Į respublikos v ietinių Darbo žm onių d eputatų tary b ų veiklos ty rin ė jim ą nuo septintojo dešim tm ečio vidurio įsitraukė V. Lesčius33. Jis iš nagrinėjo vietinių T arybų stiprinim o, organizacinio m asinio darbo tobuli nim o klausim us, jų vaidm enį, v ystant respublikos vietinę pram onę, že mės ūkį, liaudies švietim ą ir kultūrą, gerinant g yventojų buitinį ap tarnavim ą. N uo aštuntojo dešim tm ečio pradžios Lietuvos TSR valstybinių archy vų raidą ėm ė analizuoti S. Jeg elev ičiu s34. Jis aptarė, kaip kaupėsi res publikos archyvuose dokum entai, kurie laikotarpiai buvo palankesni do kum entinių šaltinių bazės form avim uisi, o tuo pačiu ir sąlygom s ty rin ė ti sudarym ui. Svarbus vaidm uo, m arksistiškai įv ertin an t lietuvių tautos istoriją, re voliucinio judėjim o ir Lietuvos Kom unistų partijos istoriją, priklauso TSKP istorijos katedrai. Jo s tyrim ai apim a dvi pagrindines problem as. V iena jų — LIETUVOS KP KOVA UŽ TARYBŲ VALDŽIĄ RESPUBLI KOJE. P radedant ją nagrinėti, reikšm ingi buvo R. Šarm aičio darbai35 ir jo veikla, organizuojant apskritai LKP istorijos tyrim us. N uo šeštojo dešim tm ečio pradžios į problem ą gilinasi K. N avickas, nušvietęs daugelį mažai ty rin ė tų ir sudėtingų jos tem ų. K. N avicko knygoje ,,Lietuva ir A n tan tė"36 a p ta rta Lietuvos buržuazinės valstybės susidarym as, jos san ty k ių su kitom is šalim is form avim asis 1918— 1920 m. 1965 m. K. N avic kas apgynė daktaro d isertaciją „T arybų Sąjungos vaidm uo, ginant lie tu v ių tautos gyvybinius nacionalinius interesus 1917— 1940 m.", o 1965 ir 1971 m. jo s pagrindu išleido dvi m onografijas37. K nygose nušviesta 280
im perialistinių valstybių sm urtinė politika Lietuvos atžvilgiu, lietuviui nacionalinės buržuazijos taikstym asis su ja, visapusiškai atskleista, kokią? didelę reikšm ę lietuvių tau tai tuo laikotarpiu tu rėjo T arybų valstybės; taikinga užsienio politika, supažindinam a su Lietuvos darbo žmonių ir Lietuvos KP kova už savo krašto nepriklausom ybę, nacionalinius inte resus. M inėtose knygose analizuojam i išoriniai veiksniai, pagreitinę re voliucinės situacijos subrendim ą ir Tarybų valdžios atkūrim ą Lietuvoje1940 m. vasarą. LKP nacionalinę politiką socialistinės revoliucijos ir T arybų valdžios; L ietuvoje 1918— 1919 m. analizuoja P. V itkauskas38. Jis apibendrino p a r tijos veiklą nacionalinių santykių srityje, Lietuvos dirbančiųjų in tern a cionalinius ryšius, RKP(b) ir RTFSR vyriausybės brolišką param ą lietu vių tautai. N agrinėdam as Lietuvos KP kovą už darbininkų klasės vienybę 1934— 1937 m., partijos veiklą, ku rian t bendrą darbininkų ir antifašistinį liau dies frontą, B. Sudavičius39 parodė, kad darbininkų klasė iš savo pačios; patyrim o įsitikino, jog Lietuvos KP yra v ienintelė partija, k u ri išreiškia ir gina jos klasinius bei nacionalinius interesus. I. Lem pertas daugelį m etų nag rin ėja Lietuvos KP strateg iją ir dar bininkų bendro fronto bei antifašistinio liaudies fronto tak tik ą kovos. 30 Bendžius A. Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940— 197C' m. K., 1973. 31 Strumskis K. Broliškųjų tarybinių tautų parama, atkuriant ir socialistiškai pertvar kant Tarybų Lietuvos žemės ūkį (1944— 1953 m.).— AMMD, Istorija, 1966, t. 7. 32 Dobrovolskas J. Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose. V., 1967; Tarybą Lietuva.Didžiajame Tėvynės kare (autorių kolektyvas). V., 1975. 33 Lesčius V. Vietinių tarybų stiprinimas LTS Respublikoje (1953— 1965 m.).— AMMD, Istorija, 1969, t. 10; Vietinių Darbo žmonių deputatų tarybų veikla, vystant statybas Tary bų Lietuvos kaime (1953— 1965 m.).— Ten pat, 1970, t. 11; Vietinių Tarybų organizaciniomasinio darbo gerinimas Lietuvoje 1952— 1965 m.— Ten pat, 1974, t. 14(2). 84 Jegelevičius S. Archyvų pertvarkymas Tarybų Lietuvoje 1940— 1941 m.— Lietuvos istorijos metraštis. 1974 metai. 1976; Valstybinių archyvų atkūrimas ir tolesnis vystym as Tarybų Lietuvoje 1944— 1970 m.— AMMD, Istorija, 1976, t. 16(1). 35 Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partijos kova dėl lietuvių tautos laisvės ir nepri klausomybės. V., 1947; Darbo žmonių kova dėl Tarybų valdžios Lietuvoje 1918— 1919 m. V., 1948; Lietuvos Komunistų partijos pirmojo suvažiavimo sušaukimo istorijos klausimuV., 1954. 86 Навицкас К. Литва и Антанта (1918— 1920). Вильнюс, 1970. 37 Navickas К. TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920— 1940metais. V., 1966; The Struggle of the Lithuanian People for Statehood. V., 1971; Didžiojo. Spalio reikšmė lietuvių tautos valstybingumui atkurti ir įtvirtinti.— Didysis Spalis ir Lie tuva. V., 1977. 38 Vitkauskas P. Kai kurie Lietuvos ir Baltarusijos TSR istorijos klausimai.— LKP is torijos klausimai, 1968, t. 7; Lietuvos Tarybų respublikos sukūrimas 1918— 1919 metais. V.,. 1978. 39 Sudavičius B. LKP kova už darbininkų klasės vienybę (1934— 1937 metai). V., 1961; LKP taktikos 1933— 1935 m. keitimo klausimu.— LKP istorijos klausimai, 1963, t. 3; LKP priemonės Raudonosios pagalbos veiklai suaktyvinti (1934— 1937 m.).— Ten pat, 1964, t. 4-
281
prieš fašizmą laikotarpiu40. Jis atskleidė tai, kad antifašistinės kovos sėkm ę lėm ė teisinga partijos strategija ir taktika, sugebėjim as vad o v au ti proletariato ir jo sąjungininkų kovai, telkti visas antifašistines jėgas ir revoliucinio judėjim o sroves. I. Lem pertas analizuoja fašizmo atsiradim o prielaidas, socialinę ekonom inę fašistų politiką, fašistinio režimo politinę ir ideologinę sistemą. A. Beržinskaitė pateikia istorinės m edžiagos apie LKP veiklą, au k lėjan t darbo žmones proletarinio internacionalizm o dvasia41, išryškina, kaip Lietuvos KP atkakliai kovojo prieš buržuazinį nacionalizm ą, fašiz mą, už visų tautybių darbo žmonių internacionalinį solidarum ą ir lygia teisiškum ą, ugdė m eilę tarptautiniam proletariatui. G. Ju k n ie n ė 42 parodė, kad proletariato klasinis sąm onėjim as Lietu voje 1920— 1926 m. vyko, Kom unistų partijai nuolat k o vojant prieš sm ul kiaburžuazines ir buržuazines sroves, grupes bei partijas, prieš social dem okratų ideologiją ir politiką, ir kad tik taip kovojant buvo galim a su kurti socialistinės revoliucijos politinę arm iją, užtikrinti proletarinės revoliucijos pergalę. » Lietuvos KP darbą m asinėse darbininkų klasės organizacijose aptaria S. Č epulienė43. Savo tyrinėjim uose ji analizuoja Lietuvos KP kovą už profsąjungų m asiškum ą ir vaidm ens stiprinim ą darbo žmonių revoliuci niam e judėjim e, už revoliucinio profsąjunginio judėjim o išsaugojim ą bei vienybę, nušviečia profsąjungų veiklą. N agrinėdam as Lietuvos KP žurnalą „Priekalas", V .,K m ieliauskas p aro do, kaip jam e buvo svarstom i proletarinės literatūros ugdym o klausi mai, propaguojam as m arksizm aš-leninizm as, socializmo kūrim as Tarybų Sąjungoje, revoliucinis d a rb in in k ų judėjim as Lietuvoje bei kitose ša lyse44. Kita problem a, kurią n ag rinėjant nem ažai nuveikta, yra LIETUVOS KP KOVA U i SOCIALIZMO IR KOMUNIZMO PERGALĘ RESPUBLI KOJE. Idėjinę-politinę ir organizacinę Lietuvos KP veikią lietuviškuosiuose Raudonosios A rm ijos daliniuose Didžiojo T ėvynės karo m etais (1941— 1945) analizuoja P. B ernatavičius45. Daug pasidarbavo, tirdam as Lietuvos KP veiklą stiprinant d arbinin kų klasės ir valstietijos sąjungą, V. Germanas. Šia tem a 1973 m. jis apgynė daktaro disertaciją, paskelbė m onografiją ir nem aža straipsnių46. Savo darbuose V, G erm anas atskleidžia, kaip Lietuvos KP stiprina d ar bininkų klasės ir valstietijos ekonom inį ir politinį pagrindą, dem askuoja buržuazinių nacionalistų klastotes apie tariam ą industrializacijos žalą Lietuvai. Parodom a, kad darbininkų klasės, kolūkinės valstietijos ir so cialistinės inteligentijos sąjungos stiprinim as y ra kom unistinės visuom e 282
nės kūrim o dėsningum as, socialistinės visuom enės klasių suartėjim o ir socialinės lygybės form avim o sąlyga. Partijos darbą kolūkinės valstietijos tarp e n ag rinėja J. Loiko47. Jis. išanalizavo Lietuvos KP kovą už respublikos kolūkių ūkinį-organizacinf stiprinim ą 1951— 1955 m., nušvietė partijos veiklą kolūkiniam e kaime' išvystytos socialistinės visuom enės sąlygom is. N em aža dėstytojų ty rin ėja Lietuvos KP veiklą kultūros srityje, d arb o žmonių ideologinį auklėjim ą. J. B ernatavičienė aptaria Lietuvos KP‘ ideologinį auklėjam ąjį darbą kolūkiečių tarp e 1956— 1961 m etais48, P. Setkauskis — Lietuvos KP veiklą, ideologiškai auklėjant respubli kos darbininkų klasę 1952— 1958 m etais49. Lietuvos KP darbą, jo spe40 Lempertas I. Revoliucijos varomosios jėgos ir proletariato sąjungininkai Lietuvoic fašistinės diktatūros laikotarpiu (1926— 1940).— AMMD, Istorija, I960, t. 2; LKP arre svar biausiąjį darbininku klasės tikslą kovos prieš fašistinę diktatūra laikotarpiu.— LKP isto rijos klausimai, 1964, t. 4; Fašistinis režimas Lietuvoje. V., 1975. 41 Beržinskaitė A. LKP veikla auklėjant Lietuvos darbo žmones proletarinio interna cionalizmo dvasia (1927— 1940). V„ 1962. 42 Juknienė G. LKP taktika kovoje prieš socialdemokratų ideologiją ir politika 1920__ 1926 metais.— LKP istorijos klausimai, 1967, t. 6; Lenininiai kovos su dešiniuniu oportuniz mu principai Lietuvos KP veikloje buržuazijos valdymo metais.— Ten pat, 1970, t. 9. 43 Čepulienė S. Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje (1919— 1926 m.). V., 1964; Lietuvos: profesinės sąjungos pirmaisiais Tarybų valdžios metais (1940— 1941).— LKP istorijos klau simai, 1971, t. 10; Darbininkų komitetai buržuazinėje Lietuvoje (1919— 1926 m.).— Ten pat 1975, t. 17. 44 Kmieliauskas V. Revoliucinio darbininkų judėjimo klausimai žurnale „Priekalas".__ LKP istorijos klausimai, 1972, t. 12. 45 Bernatavičius P. Lietuvos komunistai kovoje prieš vokiškuosius fašistinius grobikui Didžiojo Tėvynės karo frontuose (1941 m. birželis— 1943 m. gruodis).— LKP istorijos klau simai. 1963, t. 3; Коммунисты Литвы в борьбе против" немерко-фатистских захватчи ков (январь 1944—май 1945 гг.). Вестник Ленинградского ун-та Ne 2. Серия Исто рии, языка и литературы. Выпуск I. Л., 1965. Lietuvos komunistų veikla darbo baruose tarybiniame užnugaryje (1941 — 1945).— LKP istorijos klausimai, 1969, t. 8. 46 Germanas V. Lietuvos KP veikla, stiprinant darbininkų klasės ir valstietijos sąjungą. (1944— 1965). V., 1974; Darbininkų klasės ir valstietijos sąjungos lenininės idėjos pergalė,, sukuriant ir išvystant socialistinį žemės ūkį Tarybų Lietuvoje.— LKP istorijos klausimai, 1970, t. 9; Šiuolaikinės buržuazinės istoriografijos kritika darbininkų klasės ir valstietijos; sąjungos klausimu.— Ten pat, 1968, t. 7; Lietuvos KP veikla, stiprinant darbininkų klasės ir kolūkinės valstietijos sąjungos ekonomini pagrindą išsivysčiusio socializmo sąlygom is__ AMMD. Istorija, 1977, t. 2. 47 Лойко И. Организаторская и политическая работа КП Литвы в деревне в 1951__ 1955 гг. — LKP istorijos klausimai, 1959, t. 1; Некоторые вопросы организаторской и по литической работы КП Литвы в деревне в 1951— 1953 годах. — Ten pat, 1967, t. 6; Рост и укрепление колхозных первичных организаций Коммунистической партии. Литвы в 1959— 1970 гг. — Ten pat, 1974, t. 15. 48 Bernatavičienė J. Lietuvos KP veikla, auklėjant kolūkiečius komunistinės pažiūros į, darbą dvasia 1956— 1961 m.— LKP istorijos klausimai, 1964, t. 4; LKP veikla, auklėjant ko lūkiečius ateistinės pasaulėžiūros dvasia 1956— 1961 m.— Ten pat, 1966, t. 5. 49 Setkauskis P. Tarybų Lietuvos darbo žmonių idėjinis auklėjimas, marksistiškai nu šviečiant lietuvių tautos praeitį ( 1952— 1958 m.).— LKP istorijos klausimai, 1969, t. 8; Tąrybų Lietuvos darbo žmonių ekonominis švietimas 1952— 1958 metais.— Kn.: Už socializme» sukūrimą Lietuvoje. V., 1969.
283
cifiką ir m etodus sveikatos apsaugos srity je n a g rin ėja O. KlimkevL č iū tė 50. V. K ašauskienė parodė partijos vaidm enį, v y stan t liaudies švietim ą respublikoje socializmo kūrim o m etais ir išvystyto socializm o sąlygo m is51, nenuilstam ą jos rūpestį, plečiant m okyklų tinklą ir didinant besi m okančiųjų skaičių, ugdant m okytojų šeimą, form uojant jų politiniusidėjinius įsitikinim us, k eliant dalykinę kvalifikaciją ir m etodinį m eistriš kum ą. V isuom eninių m okslų k ated rų vaidm enį au k štų jų m okyklų a u k lė ja m ajam e darbe n a g rin ėja V. Gobis52. V. Pšibilskis aptaria Lietuvos KP vadovavim ą m iestų kultūros švietim o įstaigom s, apibendrina jų darbo patyrim ą, kom unistiškai a u k lėjan t darbo žmones, atskleidžia jų veiklos form as ir m etodus socializm o kūrim o ir tolesnio vystym o laikotarpiu53. Gilindam asi į Lietuvos KP veiklą, ugdant tary b in ę lietuvių literatū rą ¡1 9 4 4 — 1958 m etais, J. Bielinienė atskleidė, kaip p a rtija visokeriopai pa d ė jo vyresniosios kartos rašytojam s, įtrau k ė juos į kūrybinį darbą, kaip rūpinosi jaunaisiais tarybiniais rašytojais, m arksistiniu-lenininiu litera tū rinio palikim o įvertinim u54. Partijos veikla, to b ulinant partinį organizacinį darbą, dom isi Z. Rulis55. Savo darbuose jis a p ta rė partijos vaidm ens didėjim ą išvystytos so cialistinės visuom enės sąlygom is, visuom eninių pradų plėtim ą ir to buli nim ą partiniam e organizaciniam e darbe. Nem ažas darbas atliktas, ty rin ė ja n t nacionalinius santykius, partijos nacionalinę politiką ir jos įgyvendinim ą T arybų Lietuvoje. K. N avickas nušvietė nacionalinių santykių raidą m ūsų šalyje, partijos nacionalinės politikos įgyvendinim o istorinę reikšm ę lietuvių tau ta i56. N. Ž ukauskienė atskleidė Lietuvos Kom unistų partijos veiklą, ple čiant Lietuvos TSR au k štų jų m okyklų bendradarbiavim ą su k itų broliškų respublikų aukštosiom is m okyklom is ir m okslo centrais57. U niversiteto istorikų darbai yra žymus indėlis į tarybinį istorijos mokslą, padeda k u rti visapusišką m arksistinę-lenininę lietuvių tautos isrtoriją, apibendrinti revoliucinio judėjim o ir kovos už kom unistinės v i suomenės sukūrim ą raidą. Dirbama glaudžiai ben d rad arb iau jan t su LTSR M A Istorijos institutu ir P artijos istorijos institutu prie LKP CK. Dalis universiteto m okslininkų — tų institutų leidžiam os akadem inės Lietuvos TSR istorijos, Lietuvos KP istorijos apybraižos bei kitų kolektyvinių leidinių bendraautoriai. U niversiteto istorikai daro pranešim us sąjungi nėse konferencijose, jų darbai spausdinam i sąjunginiuose leidiniuose. U niversiteto TSKP istorijos k ąted ra kaip atram inė suvaidino svarbų vaidm enį, plečiant m okslinius tyrim us ir rengiant kadrus kitų aukštųjų m okyklų šio profilio katedrom s. ,1959— 1978 m. jo je parašytos 4 daktaro ir 67 kandidato disertacijos. 284
D augum a ty rim ų rezultatų darbuose „Istorija" (ats. red. m okyklų ir Partijos istorijos „LKP istorijos klausim ai" (ats.
skelbiam a LTSR aukštųjų m okyklų M okslo A. Bendžius) bei Lietuvos TSR au k štų jų instituto prie LKP CK M okslo darbuosered. K. N avickas).
FILOSOFIJA* isiškai iš naujo kuriantis m arksistinės filosofijos katedrai, reikėjo išsiugdyti ir m okslininkų kadrus. Iš kvalifikuotų filosofų tebuvo likęs V. Sezemanas. M arksistinę filosofiją prad ėjo skaityti E. M eškaus kas, dėstęs m arksizm o-leninizm o pagrindus dar 1940/41 m. m. Kiti filosofų k adrai — tai tarybiniais m etais įvairias aukštojo m okslo specialybes b aig ę absolventai, tapę kvalifikuotais dėstytojais. A ugant universitetui, daugėjo paskaitų srautų, plėtojosi filosofijos disciplinų (filosofijos istorijos, logikos, m okslinio ateizmo, etikos, esteti80 Klimkevičiūtė O. Lietuvos Komunistų partijos veikla, vykdant TSKP XX suvažiavi mo nutarimus sveikatos apsaugos srityje (1956— 1958 m.).— LKP istorijos klausimai, 1964, t. 4. 51 Kašauskienė V. Partijos organizacinis darbas Lietuvos TSR mokytojų tarpe 1956— 1961 m.— LKP istorijos klausimai, 1966, t. 5; Lietuvos KP veikla, stiprinant visuomenės; paramą mokyklai, mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas išvystytos socialistinės visuome nės sąlygomis (1959— 1970 m.).— Ten pat, 1975, t. 17; Tarybų Lietuvos liaudies švietimovystymo 1940— 1972 metais istoriografijos klausimu.— Ten pat, 1973, t. 14. 52 Gobis V. Respublikos aukštųjų mokyklų visuomeninių mokslų katedrų dėstytojų, kadrai (1945— 1965).— LKP istorijos klausimai, 1971, t. 10; Vilniaus Valstybinio Darbo Rau donosios Vėliavos ordino V. Kapsuko universiteto TSKP istorijos katedra ir jos vaidmuo,, propaguojant marksistinę-lenininę teoriją 1940— 1970 metais.— Ten pat, 1971, t. 11. 53 Pšibilskis V. Lietuvos KP veikla, keliant miestų kultūros— švietimo įstaigų vaidmenį; idėjiniame-auklėjamajame darbe (1945— 1958 m.).— LKP istorijos klausimai, 1971, t. І1;, Lietuvos TSR miestų kultūros—švietimo įstaigų darbas, gerinant meno saviveiklą 1945— 1958 metais.— Ten pat, 1973, t. 13. 54 Bielinienė J. Lietuvos KP ideologinis darbas rašytojų tarpe 1945— 1958 metais.— Kn.r Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. V., 1969; Lietuvos KP veikla, įgyvendinant lenininius; literatūrinio palikimo vertinimo principus Lietuvoje 1945— 1958 metais.— LKP istorijos klau simai, 1970, t. 9. 55 Rulis Z. Didėjantis Komunistų partijos vaidmuo išplėstinės komunizmo statybos lai kotarpiu. V., 1962; Lenininiai partinės-valstybinės kontrolės principai. V., 1965; Lietuvos. KP veikla, gerinant darbą su vadovaujančiais kadrais respublikoje (1959— 1961 m.).— LKP' istorijos klausimai, 1969, t. 8. 56 Navickas K. Lenininės nacionalinės politikos istorinė reikšmė lietuvių tautai. V.r. 1960; Patriotizmas, internacionalizmas, nacionalizmas. V,, 1975. 57 Ж укаускене H. Сотрудничество вузов Литвы и братских союзных республик в подготовке научно-педагогических кадров — важное условие их интернациональчого воспитания (1944— 1970 гг.). — LKP istorijos klausimai, 1972, t. 12; Сотрудни чество вузов Литовской ССР и научных центров других союзных республик в области, научных исследований (1959— 1970 гг.). — Ten pat, 1973, t. 14. * Redakcinės kolegijos pastaba. Straipsnis parengtas kolektyviai.
285
Ikos) dėstym as, įvedam i speckursai — visa tai sąlygojo, kad universiteto .filosofų gretos ne tik gausėjo, bet ryškėjo ir jų specializacija, didėjo nagrinėjam ų problem ų ratas, kilo teorinė kultūra. Filosofijos tyrim ų •problematiką diktavo pats gyvenim as socialistinės visuom enės kūrianas: reik ėjo aktyviai prisidėti prie m arksistinės-lenininės m etodologijos įvaldym o, sprendžiant praeities kultūrinio palikim o bei apskritai m okslo pažangos problem as. O rganizuoti m okslinius tyrim us filosofijos katedroje padėjo kurį laiką «čia dirbę H. G abrieljanas ir N. Stepanovas. M okslinis gyvenim as ėmė intensyvėti nuo šeštojo dešim tm ečio vidurio: 1955 m. pirm ieji du u n iv er site to m okslininkai (E. M eškauskas ir I. Zaksas) apgynė filosofijos m oks lių kandidato disertacijas, pagyvėjo m okslinių publikacijų leidimas. For m avosi pagrindinės ty rinėjim ų kryptys — bendrosios bei socialinės m e to d o logijos ir filosofijos istorijos, kurios įsipina į tos srities sąjunginius tyrinėjim us. BENDRĄJĄ IR SOCIALINĘ MARKSISTINĘ METODOLOGIJĄ nagri n ė ja E. M eškauskas, atskleisdam as ir stim uliuodam as kai kuriuos m e todologinių tyrim ų aspektus. Jam priklauso svarbios m intys apie m ark.sistinės filosofijos m etodologinio bei ideologinio, gnoseologinio bei on tologinio aspektų vieningum ą, apie kriterijus, pagal kuriuos skiriam a filosofijos ir kitų m okslų problem atika, apie m etodologinę mokslo duo m enų „inventorizaciją" ir jo raidos perspektyvų nustatym ą, apie verti n am ąjį ir pagrindžiam ąjį ideologinio proceso aspektus ir k t.1 A. Lozuraičio tyrinėjim ų sritį sudaro gnoseologijos ir aksiologijos, pažinim o ir socialinių vertinim ų santykiai. A tskleisdam as esam ybės ir privalėjim o santykio problem os susiform avim ą vokiečių klasikinėje filo so fijo je bei jos likim ą neokantinėse m okyklose, autorius argum entuotai joms priešpastato m arksistinį sprendim ą, kuris padeda paaiškinti mokslo ar ideologijos ryšius, pažinim o laisvės klausim ą, vertybių teorijos pa grindus ir kt.? Žymią m elodologinių tyrinėjim ų dalį sudaro darbai apie PAŽINIMO •PROCESĄ. Prie jų galima priskirti tiek bendrųjų gnoseologijos, tiek gam totyros m etodologijos, mokslo logikos, kalbos filosofijos, sem iotikos problem ų tyrinėjim ą. K. Rickevičiūtės darbuose analizuojam os m etodologiškai svarbios kalbos ir mąstymo, sąvokos, prigim ties, kalbos ženklo ir panašios prob lem os3. K ritiškai aptardam as įvairią teorinę literatūrą, polem izuodam as su 'Stebimuoju bei v ulgariuoju m aterializm u, psichologizm u, sąm onės a k ty vum ą, pažinimo kūrybiškum ą bei jo visuom eninį sąlygotum ą aiškina J . V. V inciūnas4. 286
J. G rigonio5 darbuose, jungiančiuose filosofinę ir gamtos m okslų prob lem atiką, aptariam a šiuolaikinės fizikos idėjų reikšm ė bei jų filosofinė in terp retacija. Y patingas dėmesys čia skiriam as „fizikinio" idealizm o k ri tikai, pabrėžiant, kad nauji fizikos duom enys ne tik patvirtina m ateria listinį požiūrį į pasaulį, bet ir sudaro konkrečią m edžiagą naujom s filoso fijos išvadom s ir apibendrinim am s. Plačiausiai universitete yra išsišakoję SOCIALINĖS METODOLOGI JO S tyrinėjim ai, o ypač ta jų sritis, kuri apim a įvairius ideologinio proceso aspektus. Be E. M eškausko ir A. Lozuraičio, šią problem atiką nem aža y ra nagrinėję V. Rybakovas6, E. K rakauskasb J. K arosas8 ir kt. V. R ybakovas analizuoja buržuazinės dem okratijos principus bei jų, teo rin į pagrindim ą. J. Karosas apžvelgia socialistinės ideologijos susi form avim o prielaidas ir nuosekliai parodo, kaip socialistiniai ekonom i niai santykiai tam pa socialinio teisingum o norm a bei žmonių veiklos stim ulu, užtikrinančiu norm alų pačių socialistinių santykių funkciona vimą. N agrinėdam as šiuolaikinio revoliucinio proceso ir socializmo kūrim o dėsningum us A. Šulus parodė, kad nacionalinio išsivadavim o judėjim as y ra istoriškai naujas revoliucinei situacijai atsirasti veiksnys, sudarantis, prielaidas šio judėjim o peraugim ui į liaudies dem okratinę revoliuci ją, form uojančią n au ją proletariato diktatūros form ą — liaudies dem o k ra tiją 9.12345*789 1 Meškauskas E. Marksistinė filosofijos ir jos objekto koncepcija.— Problemos, 1974,. Nr. 1; V. Leninas apie konstruktyvų pažinimo proceso pobūdį.— Problemos, 1970, Nr. 2; Dėl teorijos ir praktikos santykio komunizmo statyboje.— Respublikinės filosofų mokslinės konferencijos, skirtos Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmečiui pa minėti, pranešimų tezės. V., 1967. 2 Lozuiaitis A. Socialistinė ideologija. V., 1963; Pažinimas kaip laisva veikla.— Prob lemos, 1972, Nr. 1; 1973, Nr. 2; Apie filosofinius vertybių teorijos pagrindus.— Problemos, 1976, Nr. 1. 3 Rickevičiūtė K. Ženklas ir jo reikšmė žodyje.— AMMD, Filosofija, 1968, t. 8. 4 Vinciūnas J. Pažintinis sąmonės aktyvumas.— AMMD, Filosofija, 1966, t. 7; Kūrybair jos prielaidos.— Kultūros barai, 1974, Nr. 8. . 5 Grigonis J. Šių dienų fizika ir filosofija. V., 1969; V. Lenino knyga „Materializmas Ir empiriokriticizmas" ir gamtos mokslai.—'Problemos, 1969, Nr. 1; F. Engelsas ir gamtos mokslai.— Ten pat, 1971, Nr. 1. Rybakovas V. Buržuazinės demokratijos principų susiformavimas ir jų taikymas bur žuazinio tipo valstybėje.— AMMD, Filosofija, 1964, t. 4; Kai kurie teisės marksistinės teo rijos klausimai.— Problemos, 1969, Nr. 1. 7 Krakauskas E. Žmonių santykių susvetimėjimas kapitalistinėje visuomenėje.— AMMD, Filosofija, 1966, t. 7. 8 Karosas J. Socializmas ir ideologija. V., 1976. 9 Шулус А. Объективные и субъективные предпосылки национально-освободи тельной борьбы против фашистских оккупантов в Польше. — AMMD, Filosofija, 1964, О некоторых закономерностях становления структуры и функций национального фронта в Польше.— AMMD, Istorija, 1976, t. 16(1); Bendrų ir specifinių dėsningumų santykis, pereinant iš kapitalizmo į socializmą įvairiose šalyse. „Žinija". V„ 1973.
28?
A nalizuodam as nacionalinės kultūros specifinių ir ben d rų jų bruožų san ty k iu s, kultūrologine kryptim i žmogaus problem atiką plėtoja S. Venskevičius10 ir iš dalies K. Stoškus11. G ausėjo etikos tyrinėjim ų. Į šią problem atiką aktyviai Įsitraukė A. Lozuraitis, C. Kalenda, E. K rakauskas. A. Lozuraitis analizuoja m eto dologinius etikos aspektus, Č. K alenda — socialinį m oralės vaidm enį k la sinėje visuom enėje, tos m oralės vietą k u ltū ro je 12. E. K rakauskas aptaria kom unistinės dorovės ir apskritai dorovinės kultūros problem as13. Pagausėjo, p aįvairėjo ir estetikos studijos. Po V. Sezemano m irties jo kolegos ir m okiniai parengė ir išleido jo estetikos darbų rinkinį, a p ta ria n tį gana daug estetikos problem ų ir konspektyviai atskleidžiantį tu rtin g ą estetikos teo rijų istoriją. Leidinyje originaliai sprendžiam os es tetinės išraiškos, poetinio vaizdo, m eno stiliaus, m eno raidos ir kai ku,Tios kitos problem os14. Prie estetikos tyrinėjim ų nem aža y ra prisidėjęs J. Repšys ir kiti universiteto filosofai15. Šeimos sociologiją n ag rinėja N. Solovjovas. Sistem indam as sociologimių tyrim ų duom enis bei gausią statistinę m edžiagą, jis analizuoją šei mos ir buities pasikeitim us m ūsų v isuom enėje16. Įdomių m inčių universiteto filosofai įnešė į logikos m okslą. Šiems ty rim am s pradžią davė R. Plečkaičio d arb as17, kuriam e išdėstom os mo derniosios (simbolinės) logikos pagrindinės teorijos ir pateikiam a jų is to rin ė apžvalga. Įvairių tikim ybės in terp retacijų bei indukcijos teo rijų m etodologinei analizei ir kitom s m okslo logikos problem om s n agrinėti skiriam i E. N ekrašo d a rb a i18. R. Pavilionis gvildena kalbos loginės for•malizacijos klausim us, daugiausia dėm esio skirdam as sem iotikos prob lem om s19. U niversiteto m okslininkai nem aža nuveikė, tyrinėdam i FILOSOFIJOS ISTORIJOS PROBLEMĄ (Lietuvos filosofinį palikim ą). Pirmasis šios tem atikos ėm ėsi I. Zaksas. Iš pradžių jis analizavo bur žu azin ėje Lietuvoje ėjusią m aterializm o kovą prieš religines idealistines pažiūras biologijoje20. Tęsdam as reakcinių buržuazinės Lietuvos idėjinių '¡koncepcijų tyrinėjim us, I. Zaksas 1959 m. išleido m onografiją „Rasizmas ¡ir eugenika buržuazinėje Lietuvoje", ku rio je kalbam a apie rasistinių idė jų plitim o priežastis, bandym us pagrįsti jas teoriškai, rasizmo ir katali kybės sąveiką, atskleidžiam a pažangių jėg ų kova su šiomis reakcinėm is Idėjom is. G ausėjant Lietuvos filosofinės m inties tyrinėtojų, neapsiribojam a v ie n buržuazinės Lietuvos idėjinių krypčių analize. Septintojo dešim t mečio pradžioje Lietuvos filosofinės m inties istorijos tem atika buvo apgintos trys kandidato disertacijos (J. Repšio, J. Barzdaičio, R. Pleč kaičio. 288
1968 m. R. Plečkaitis pirm asis universitete apgynė filosofijos m okslų daktaro disertaciją „Filosofija Lietuvos m okyklose XVI—XVIII a." Di sertacijos bei vėliau jos pagrindu išleistos m onografijos21 pirm ojoje da lyje giliai nagrinėjam os scholastinės filosofijos atsiradim o L ietuvoje prielaidos, problem atika, m etodas. M okslininkas atskleidžia scholastinės filosofijos šakų (logikos, gam tos filosofijos, m etafizikos, etikos) specifiką, ty rin ė ja scholastikos žlugimą ir n au jų jų laikų filosofijos plitim ą Lietu voje; knygoje y ra term inų žodynas, profesorių sąrašas. XIX a. pabaigos—XX a. pradžios Lietuvos kultūros v eik ėjų pažiūras į religiją ir bažnyčią ty rin ėjo J. Barzdaitis22. Jis apgynė daktaro diserta ciją „A teistinė m intis Lietuvoje (XIX a. pabaiga—XX a. pradžia)" (1971), parengė m onografiją23. J. Barzdaitis pirm asis m arksistiškai vertin o m inėto laikotarpio a te istų kūrinius, a p tarė J. Adom aičio, J. A ndziulaičio, J. Biliūno, J. M ačio, P. M ikolainio ir kitų publicistų bei rašy to jų ateistinių pažiūrų evoliuciją, 10 Venskevičius S. Ideologinis ir psichologinis nacionalinių vertybių aspektas.— Me todologinės vertybių problemos. V., 1970; Nacionalinės kultūros atvirumas.— Kultūros ba rai, 1975, Nr. 7. 11 Stoškus K. Masinė kultūra ir kultūros masiškumas.— Kultūros barai, 1974, Nr. 11; Liaudies ir profesionalioji kultūra.— Ten pat, 1975, Nr. 11. 12 Kalenda Č. Visuomeninio moralinio auklėjimo poreikio atsiradimas.— Problemos, 1971, Nr. 1; О содержании и характере нравственого прогресса в классовом обще стве. — В кн.: Нравственой прогресс и личность. В., 1976. 13 Krakauskas E. Dorovine žmogaus kultūra.— Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. V., 1976. 14 Sezemanas V. Estetika. V., 1970 (parengė 1. Ledas, A. Lozuialtis, K. Rickevičiūtė). 15 Repšys J. Estetinio vertinimo objektyvumo klausimu.— AMMD, Filosofija, 1968, t. 8; Стоткус К. Художественное произведение и принципы его семиотического исследо вания. (Автореферат канд. дисс.) В., 1972. 16 Соловьев Н. Я. Развод как предмет социологического исследования. М., 1970; Брак и семья сегодня. Вильнюс, 1977. 17 Plečkaitis R. Logikos Įvadas. V., 1968; 2-asis papild. leid. 1978. 18 Nekrašas E., Plečkaitis R. Loginė ir empirinė tikimybės interpretacijos.— MAD, ser. A, 1971, t. 3; Nekrašas E. Eliminacinės indukcijos teorijos.— Problemos, 1974, Nr. 1; Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. V., 1979. 19 Pavilionis R. Kalba kaip filosofinės analizės objektas.— Problemos, 1970, Nr. 2; Lo gika šių laikų lingvistika. — Problemos, 1976, Nr. 2; Философия языка; проблема смыс ла. — Вопросы философии, 1976, № 3. 20 Zaksas 1. Materializmo kova buržuazinėje Lietuvoje prieš religiją ir idealizmą bio logijoje. V., 1956. 21 Plečkaitis R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. V., 1975. 22 Barzdaitis J. Ateizmas Lietuvoje. V., 1967; XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietu vos ateistai apie politeizmą ir monoteizmą.— AMMD, Filosofija, 1964, t. 4; Pagrindinių „dievo įsakymų" esmė (iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistinės minties istorijos).— Problemos, 1973, Nr. 2. 23 Barzdaitis J. Religijos kilmė ir kitimas (ikiproletarinių ateistinių pažiūrų Lietuvoje marksistinė analizė). V., 1976. i.0. V iln ia u s u n iv e r site to isto r ija , t. III
289
atskleidė jų ribotum ą bei nusakė jų v ietą Lietuvos ateistinės m inties istorijoje. D augiausia dėm esio skirdam as švietim o filosofijos idėjų raidai Lietu voje, XVIII a. pabaigos ir XIX a. Lietuvos filosofinę m intį analizuoja B. Genzelis. Jo m onografijoje bei m oksliniuose straipsniuose nagrinėjam i lietuvių kultūriniai ryšiai su kaim yninėm is tautom is24, filosofinių idėjų vaidm uo nacionalinės sąm onės ugdym e. Daugelį savo tyrim ų B. Genzelis apibendrino daktaro d isertacijoje „Šviečiam os idėjos Lietuvos filosofinės m inties raidoje" (1973). Pam inėtini taip pat A. Šliogerio darbai apie V. Solovjovo filosofinę sistem ą ir jos įtaką Lietuvos katalikiškajai filosofijai25. U niversiteto m okslininkai y ra ir užsienio filosofijos istorijos ty rin ė ji m ų Lietuvoje pradininkai. Tokiem s tyrinėjim am s pradžią padarė V. Sezem ano studija apie A ristotelį26 bei antikos m ąstytojo veikalo „A pie sielą“ vertim as. V ėliau užsienio filosofijos isto riją ty rin ė ti imasi ir kiti m okslininkai. Šiandien universiteto filosofijos ty rin ėto jai nagrinėja ir kritiškai v e r tin a įvairių laikotarpių ir įvairių krypčių filosofijos istorijos problem as. Būdamas užsienio filosofijos istorijos tyrinėjim ų organizatorius, B. Genzelis27 savo darbuose rašo apie antikinę ir buržuazinę filosofiją bei sociologiją. R. Plečkaitis28 y ra viduram žių filosofijos žinovas, duo dantis argum entuotų, įdom ių šios srities tyrinėjim ų. Darbų apie antikinę ir vokiečių klasikinę filosofiją yra paskelbusi K. R ickevičiūtė20. N em ažą darbo b arą išvarė J. Repšys, tyrinėdam as asm enybės .ir. v i suom enės santykius, kultūros perim am um ą, susvetim ėjim o bei m asiškėj.imo reiškinius buržuazinėje visuom enėje. Šių klausim ų m etodologinė analizė v e rtė jį leistis į nuodugnias egzistencialistinės filosofijos (M. Haidegerio, K. Jasperso ir kt.) studijas ir jas konstruktyviai kritiškai įv er tin ti30. J. Repšio pradėtą darbą šiandien tęsia jauniausia ty rin ė to jų k a r ta. A. Šliogeris31 kritiškai analizuoja žmogaus problem atiką šiuolaikinėse V akarų antropologinėse m okyklose. L. Je k e n ta itė 32 ty rin ė ja žm ogaus sam pratą am erikiečių neofroidizme. Filosofijos istorijos problem ų analizę kai kurie m ūsų ty rin ė to jai glau džiai sieja su etikos istorija. C. K alenda33 ir K. R ickevičiūtė34 gvildena ikim arksistinę etiką, iškeldam i jos ribotum us ir pozityviuosius aspektus. K ritiškai analizuodam i buržuazinę etiką, produktyviai dirba N. Ju rš ė nas35, A. N esavas36 ir kt. .Nemažas tiriam asis darbas atliekam as m okslinio ateizm o srityje. Be ateizm o istorijos Lietuvoje, neotom istinės filosofijos vertinim o, pastaruo ju m etu produktyviai analizuojam os religijos evoliucijos socializm o są lygomis, ateistinio auklėjim o (J. M ačiulis)37, tarybinių tra d icijų form avi mosi ir kitos problem os. 290
U niversiteto filosofai dalyvauja LTSR ir TSRS M A Filosofijos insti tu tų rengiam ose konferencijose, leidiniuose38. Prie sėkm ingos m okslinės veiklos prisideda ir leidybinis darbas. 1960 m. buvo pradėta leisti M okslo darbų serija „Filosofija" (iki 1968 m. išėjo 8 tomai). 1968 m. ši serija buvo reorganizuota į periodinį leidinį „Problem os" (išeina du kartus per metus), gvildenantį filosofijos, socio logijos, filosofijos istorijos, logikos, estetikos, etikos ir ateizm o k lau simus. U niversiteto filosofai rūpinasi visuom enės filosofinės kultūros ugdy mu. B endradarbiaudam i su LTSR M A filosofais, pirm ą k a rtą lietuvių kalba jie leidžia „Filosofijos istorijos chrestom atiją" (sudarytojas — B. Genzelis). J a u išėjo dvi knygos: „XIX ir XX am žių V akarų Europos ir A m erikos filosofija" (1974) ir „A ntika" (1977). Knygose pateiktos iš traukos iš žym iausiųjų tų laikotarpių filosofų kūrybos su išsam iais k o m entarais, y ra platūs įvadiniai straipsniai. Filosofijos literatū rą leisti padeda klasikinės filologijos k ated ra ir už sienio kalbų bei literatūros k ated rų m okslininkai (G. Bartkus, J. Dum čius, B. Kazlauskas, L. Petravičius, R. M ironas, L. V alkūnas, H. Zabulis), 24 Genzelis B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX а.). V .,1972; Lietuvos XIX a. visuomeninės-filosofinės minties raidos problemos šiuolaikinėje lenkų istoriografijoje.— Problemos, 1968, Nr. 1; Genzelis B., Plečkaitis R. Hėgelio idėjos XIX a. Lietuvoje.— Ten pat, 1970, Nr. 1; Genzelis B, Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.).— Ten pat, 1973, Nr. 1; G. Forsterio veikla Vilniaus universitete.— Ten pat, 1973, Nr. 2. 25 Šliogeris A. Visuotinybė pažinimo procese.— Problemos, 1973, Nr. 1; Tomistinės ir V. Solovjovo idėjos A. Dambrausko-Jakšto filosofijoje.— Ten pat, 1973, Nr. 2. 26 Sezemanas V . Aristotelio filosofijos vieta filosofijos istorijoje.— Kn.: Aristotelis. Apie sielą. V., 1959. 27 Genzelis B. Karlas Jaspersas.— Problemos, 1971, Nr. 1; Antonijas Gramšis ir pasau lėžiūros tyrinėjimo principai.— Problemos, 1969, Nr. 2. 28 Plečkaitis R. Iš logikos algebros istorijos viduriniais amžiais.— AMMD, Filosofija, 1965, t. 6; Неизвестные трактаты Чезаре Кремонини.—Протоколы XV Всемирного Кон гресса по философии 17—22 сентября 1973 г. Варна (Болгария). София, 1975, т. 5. 29 Rickevičiūtė К. Sokratas ir asmenybės formavimo problema.— Problemos, 1968, Nr. 2; Georgas Hėgelis — žmogus ir filosofas.— Problemos, 1970, Nr. 1. 30 Repšys J. V. Leninas ir kultūrinis palikimas.— Problemos, 1969, Nr. 2; Kai kurie metodologiniai žmogaus koncepcijos klausimai M. Haidegerio filosofijoje.— AMMD, Filo sofija, 1966, t. 7; Žmogaus koncepcija K. Jasperso filosofijoje.— Problemos, Nr. 2, 1972. 31 Šliogeris A. Naujojo racionalumo ieškojimai.— Problemos, 1975, Nr. 2; 1976, Nr. 1. 32 Jekenlaitė L, Z. Froidas ir jo žmogaus teorija.— Problemos, 1976, Nr. 1. 33 Kalenda Č. Moralės vaidmuo antikinėje visuomenėje.— Problemos, 1972, Nr. 2. . 34 Rickevičiūtė K. Epikūro etikos humanizmas.— Etikos etiudai. V., 1977. 35 Juršėnas N. Etinių vertybių supratimas N. Hartmano filosofijoje.— Problemos, 1973, Nr. 1. 36 Nesavas A. Žmogaus koncepcija E. Fromo filosofijoje.— Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija. V., 1974. 37 Mačiulis J. Katalikybės vaidmens visuomenės gyvenime bažnytinio interpretavimo kritika.— Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. V., 1978. 38 Антология мировой философии. M., 1972, т. 4; H. Г. Чернышевский в истории народов СССР. М., 1978. 10*
291
kurie verčia pasaulinės filosofijos klasikų veikalus į lietuvių kalbą. J a u išversta Platono, Lukrecijaus, T. M oro, R. Dekarto, I. Kanto veikalų. Filosofijos bei filosofijos istorijos ir ateizm o k ated rų darbuotojai ren gia ir leidžia m okym o priem onių39.
PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA irm aisiais m etais po karo, kaip ir 1940 m etais, sv ar biausias respublikos pedagogikos ir psichologijos m okslų darbuotojų uždavinys buvo gerai išstudijuo ti tary b in ę pedagogiką ir psichologiją, perprasti m arksistinės-lenininės m etodologijos pagrindus, jais rem tis savo tyrinėjim uose, parengti priem onių n a u jam tų dalykų dėstym ui v id u rin ėje m okykloje bei studijom s aukštojoje. Šiame darbe aktyviai dalyva vo universiteto pedagogikos ir psichologijos dėstytojai. J. V abalas-G u daitis, dėstydam as pedagogikos disciplinas, parengė jų program as, A. Gučas rūpinosi suvienodinti psichologijos term in u s1, išv ertė į lietuvių kalbą I. C elpanovo „Logikos vadovėlį" (1947) ir B. Teplovo „Psicholo giją" (1947). Iš pradžių tik jie dviese buvo kvalifikuoti tų sričių specialistai. Pe dagogikos ir psichologijos dėstym as plėtėsi, pradėjo rastis daugiau m oks lo personalo, k urį daugiausia ugdė nuo 1958 m. pradėjusi veik ti peda gogikos ir psichologijos aspirantūra; nuo 1969 m. u n iversitete pradėjus vėl rengti psichologijos specialistus, susidarė sąlygos žymiai išplėsti tų sričių m okslinius tyrim us. J. V abalas-G udaitis pokario m etais nagrinėjo I. Pavlovo sąlyginių refleksų teo rijo s reikšm ę pedagogikai. Jis palaikė nuom onę, k ad pedago gika tu rin ti rem tis objektyviais m okslo duom enimis, tada jos išvados padėsiančios valdyti žm ogaus ugdym o procesą. J. V abalo-G udaičio d ar buose pateikta svarbių rekom endacijų m okytojam s, kaip išlaikyti m oki nių dėmesį, žadinti dom ėjim ąsi dėstom u dalyku, padėti jiem s form uotis m okslines sąvokas2. Susidom ėta LIETUVOS MOKYKLOS IR PEDAGOGINĖS MINTIES IS TORIJA. T yrinėjam as platus laikotarpis — nuo XIX a. antrosios pusės iki 1940 m. ir tary b in ės santvarkos m etai. A. Gučas ir K. Sim aška nagrinėjo pedagoginių srovių form avim ąsi L ietuvoje XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje, jų poveikį pradiniam mo kymui, apibūdino priežastis, trukdžiusias a r skatinusias pažangios , pe dagoginės m inties raidą, išaiškino tos raidos idėjines-teorines ištakas» 292
ryšį su V akarų Europos bei carinės Rusijos pedagogine m intim i. Paro dant m arksistinės pedagogikos idėjų plitim ą Lietuvoje, atskleista, kaip revoliuciniai socialdem okratai (V. K apsukas ir kt.)f kovojo už socialistinį švietim ą3. M arksistinės pedagogikos idėjos d arė įtaką n a u ja i Lietuvos m okyklai pirm osios proletarinės revoliucijos laikotarpiu (1918— 1919). Tai nušvie tė K. Sim aška4. M. K arčiauskienė (dirba u n iversitete nuo 1963 m.) išnagrinėjo ofi cialiosios pradinės m okyklos, ypač vienklasės, veikusios pagal 1863 m. nuostatus, tikslus, m okym o turinį, m etodus, žinių lygį, parodė jos pa žangius ir reakcinius bruožus5. J i atskleidė aiškinam ojo skaitym o raidos (nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų) idėjinius pagrindus ir ryšį su g y v e nim u6. Teorinės ir praktinės šio ty rinėjim o išvados padeda n ustatyti aiškinam ojo skaitym o turinį dab artin ėje m okykloje. Taip pat tiriam os BENDROSIOS, BENDROJO LAVINIM O IR AUKŠ TOSIOS MOKYKLOS PEDAGOGIKOS problem os. Pedagoginį vadovavim ą asm enybės plėtotei n a g rin ėja nuo 1970 m. a tė jęs dirbti į universitetą L. Jovaiša. Pradėjęs nuo m okym osi sunkum ų (juos ty rė dar prieš ateidam as į universitetą), L. Jovaiša pasuko prie darbinio profesinio asm enybės vystym osi problem ų. Jo daugelio m etų darbo rezultatai leido pagrįsti profesinį orientavim ą bendrojo lavinim o m okyklose, o vėliau diegti įvairių žinybų p rak tik o je biodrom inę kom p leksinę m oksleivių ir jaunim o profesinio orientavim o bei konsultavim o sistem ą7. L. Jovaišos stebėjim ai parodė, k ad asm enybės veiklos ir santy kių su aplinka sunkum ai kliudo sėkm ingai spręsti gyvenim o uždavinius. Todėl buvo gilinam asi į asm enybės ir jos pažinim o problem as, į veiklos m otyvaciją, parengta priem onių, padedančių vad o v au ti asm enybės vy s tym ui. 39 39 Rickevičiūtė K. Antikinės filosofijos istorijos bruožai. (VVU rotaprintas.), 1976; Lozuraitis A. Materialistinio istorijos supratimo pagrindai. V., 1968. 1 Gučas A. Pagrindiniai psichologijos terminai.— Tarybinė mokykla, 1945, Nr. 4—5. 2 Vabalas-Gudaitis J. I. P. Pavlovas kaip fiziologas ir pedagogas.— Lietuvos TSR Moks lų Akademijos žinynas, 1951, t. 8. 3 Gučas A. Psichologijos raida Lietuvoje. V., 1968; Simaška K. Pažangi buržuazinė pe dagoginė mintis apie švietimo vaidmenį visuomenėje, auklėjimo tikslus bei pradinio moky mo uždavinius. (19 a. pab. ir 20 a. pradž.),— Kn.: Iš Lietuvos pedagoginės minties istorijos. V., 1969. 4 Simaška K. Švietimas Tarybų Lietuvoje 1918— 1919 m.— VVUMD, Istorijos — filolo gijos mokslų serija, 1958, t. 5. 5 Karčiauskienė M. Pradinis mokymas Lietuvoje XIX a. antroje pusėje oficialioje mo kykloje.— AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1969, t. 10. 6 Karčiauskienė M. Pradinio skaitymo problemos. V., 1972. 1 7 Jovaiša L. Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai. V., 1970; Biodrominio pro fesinio orientavimo įgyvendinimo problemos.— Kn.; Profesinis orientavimas mokykloje. K., 1974.
293
K artu su tradiciniais m etodais čia panaudotos originalios diagnostinės ir poveikio m etodikos8. M okym o tobulinim o darbą nag rin ėja V. Bernotas, siekdam as n ustaty ti tiriam ojo m etodo efektyvum ą gam tos pažinim o ir geografijos dėsty m ui IV—V klasėse. J o ty rin ėjim ų rezultatas — sudaryta m okinių sav a rankiškų darbų sistem a9. Tą pačią tem atiką kitu aspektu nag rin ėja K. Poškus. J o tikslas — pagrįsti organizacinių pedagoginių priem onių sistemą, k uri padėtų sum ažinti nepažangių m okinių skaičių I—V ili k la sėse. Rem iantis K. Poškaus tyrinėjim ais, respublikoje buvo įvestas są lyginis m okinių perkėlim as į aukštesnę klasę, sudaryta darbo sistem a su atsiliekančiaisiais. Svarbiausias tos sistem os bruožas — m okym o individualinim as ir diferenciavim as, m okinių aktyvum o bei savarankiškum o ugdym as10. P astaruoju m etu pedagogikos k atedra imasi kom pleksiškai tirti, kaip m okym o procese ugdyti studentų ir m oksleivių pažintinį aktyvum ą bei savarankiškum ą. Iš šio darbo rezultatų m inėtina „Studijų įvado" p ro g ra ma ir m okym o priem onė11, kurioje, atsižvelgiant į šiuolaikinius u n iv er siteto uždavinius ir studento pedagoginę-psichologinę charakteristiką, nurodom os studento savarankiško darbo formos, m etodai bei organi zacija. Psichologijos k ated ro je daugiausia gilinam asi į INFORM ACIJOS PRIĖMIMO IR PERDIRBIMO problem ą; aiškinam i (ypač genetiškai) sub jek to ir objekto pažintinės sąveikos dėsningum ai. A. Gučas y ra tyręs, kaip psichologiniu atžvilgiu sudėtingom is ap linkybėm is vyksta ieškojim o procesas, ir nustatė, kad pirm iausia yra svarbu intencionalus žvilgsnis, antrasis ieškojim o būdas — m entalinių priem onių naudojim as, tik rin a n t „spėjim ą" (susidarytą hipotezę), tre č ia sis — sistem inga analizė-sintezė, artė ja n ti prie uždavinio sprendim o są m oningo m ąstym o m etodu. K uriuo būdu galim a pasiekti pozityvių re zultatų, lem ia objekto apipavidalinim as, jo padėtis daiktų v isum oje12. Ieškojim o m etu rem iam asi anksčiau įsigyta ir išlaikyta inform acija, pa pildančia ir p ertv ark an čia sensorinius duom enis. Šiems A. Gučo ty ri mams y ra tu rėju si įtakos geštaltpsichologijos teorija. V ėliau jis nag ri nėjo, kaip vaikai suvokia spalvas, formas, erdvinius santykius, apibūdi no m otorikos įtaką vizualiniam identifikavim ui. A. Gučas y ra parašęs darbų ir iš psichologijos isto rijo s13. O bjekto adekvataus vaizdo form avim osi ypatum us ty rin ė ja J. Lapė. J o stebėjim ai ir eksperim entai parodė, kad vaizdas form uojasi priklauso m ai nuo išeities elem entų, o erdvės suvokim ą sąlygoja objekto m edžia ginės savybės, erdvės ir laiko kom ponentų sąveika. Iš tyrim ų išaiškėjo, jog akies ir rankos judesiai, taip pat ir odos deform acija irgi y ra reikš m ingi objektui su v o k ti14. 294
Kai kuriuos vizualinės veiklos ypatum us nustatė E. R im kutė15. A pi bendrindam a akių judesių kinoregistraciją ir ataskaitas po tachistoskopinių ekspozicijų, ji analizavo percepcinį ieškojim ą m akro- ir m ikroaspektais; aprašė ieškojim o ir atsakym o strateg iją ir operacijas, v y k stan čias apžiūrint atskirus lauko elem entus. I suvokim o selektyvum o ir dėm esio m echanizm us gilinasi A. Bagdo n a s16. Ištyręs triušio regos ir klausos neuronų plastiškum ą, jis pasiūlė sensorinio pripratim o m odelį ir psichofiziniais tyrim ais nustatė, kad tarp m odalm ė konkurencija y ra stipriausia pirm osiom is 400 msek. V izualinio suvokim o tyrim us praplėtė G. M ikšytė. Stebėdam a v y res nių jų klasių m oksleivius, ji įrodė, kad sugebėjim as n ustatyti erdvės santykius yra susijęs su polinkiu į specialybę17, nes tą polinkį atitinka savita m ąstym o sugebėjim ų struktūra. K atedroje pradėta tirti kalbos psichologija. I. L aptevaitė n a g rin ė ja užsienio kalbos žodžių atgam inim o ir atpažinim o stru k tū rą bei dina m ik ą 18. Nuo 1970 m. prie psichologijos katedros veikia žinybinė specialiosios psichologijos laboratorija, kurioje psichologiniu aspektu tiriam os pro fesijos, pažintinė veikla, regėjim o invalidų psichologinės problem os. 8 Jovaiša L. Psichologinė diagnostika. K., 1975. s Бернотас В. Учебные опыты и их влияние на качество знаний учащиеся по при родоведению в IV классе. — AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1976, t. 13. 10 Poškus K. Epizodinis nepažangumas I—VIII klasėje. V., 1976. 11 Simaška K. Universitetas, studentas, studijos. V,, 1976. 12 Gučas A. Kai kurie analitinės sintetinės veiklos savumai,' ieškant duotosios figūros siužetiniame paveiksle.— VVPI Mokslo darbai, 1958, t. 5. 13 Gučas A. Apie motorinio komponento vaidmenį sensomotorinėje ikimokyklinio am žiaus vaiko veikloje.— Kn.: Pedagoginės psichologijos klausimai. K., 1961; Основные этапы развития психологической мысли в Литве. — Вопросы психологии, 1970, № 4. 14 Lapė J. Vaizdo formavimosi lytėjimu ir regėjimu palyginimas.— AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1964, t. 6; Fizinių daikto savybių įtaka formos suvokimui lytėjimu.— Ten pat, 1954, t. 2; Беккер Л. M., Лапе Ю. К проблеме построения осязательного образа. —Вопросы психологии, 1961, № 5. , 15 Римку те Э. О динамике и некоторых этапах зрительного поиска в затруднен ных условиях.—AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1968, t. 9(1); О тактике глаза в прог рессе зрительного поиска. — Ten pat, 1969, t. 9(2). 16 Багдонас А. Механизмы сенсорного привыкания. — AMMD, Pedagogika ir psi chologija, 1973, t. 12; Багдонас А. и Шяуткулис А. Исследование фаз аудиовизуаль ного взаимодействия. — Журнал высшей нервной деятельности, 1975, t. 25. 17 Mikšytė G. Apie kai kurių sugebėjimų ir polinkių studijuoti tam tikrus mokslus ry šį.— AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1976, t. 13; Dėl kai kurių individualių mąstymo ypatumų.— Kn.: Mąstymo ir auklėjimo klausimai. V., 1972. !8 Laptevaitė I. Žodžių atgaminimo klaidų nagrinėjimas, mokantis anglų kalbos.—■ AMMD, Pedagogika ir psichologija, 1969, t. 10.
295
KALBOTYRA ūsų k albotyrai (baltų, slavų, germ anų ir kitų kalbų m okslui) po karo labai trūko aukštos kvalifikacijos lingvistų. Tuom et L ietuvoje buvo likę tik du iš m ūsų žym iųjų prieškarinių kalbininkų — prof. J. Balčikonis ir prof. M. Račkauskas. Todėl supran tam a, kad ne vieną pokario penkm etį V ilniaus uni versitetu i teko daug dėmesio skirti m ūsų kalbotyros kvalifikuotų kadrų ugdym ui, prie kurio ypač pri sidėjo prof. J. Balčikonis, taip pat prof. dr. B. Larinas (iš L eningrado valstybinio A. Zdanovo universiteto). LIETUVIŲ IR BALTŲ KALBŲ TYRINĖJIMAI. Po karo toliau buvo rengiam as akadem inis „Lietuvių kalbos žodynas", kurio vyr. redaktorius J. Balčikonis, kartu dirbdam as ir universiteto lietuvių kalbos katedroje, į to žodyno rengim o talk ą v ienaip ar kitaip įtraukė ir savo katedros darbuotojus. J. Balčikonis, vienas iš žym iausių m ūsų leksikografų, y ra vadovavęs lietuvių kalbos katedros darbuotojų kandidatinėm s disertaci joms; neatsitiktinis dalykas, kad būtent iš leksikos ir buvo parašyta bei 1952 m. apginta pirm oji lituanistinė kandidato d ise rta c ija 1. Lietuvių kalbos katedros m okslinių kvalifikacijų kėlim o — kandidati nių disertacijų rašym o — pirm asis etapas truko m aždaug iki 1960 m. Kai k ated ro je susiform avo kvalifikuotų m okslininkų branduolys, be k an didatinių, buvo imta rengti stam besni darbai ir daktaro disertacijos. Reikšm ingas įvykis lietuvių kalbotyros gyvenim e buvo m ūsų didžių jų kalbininkų — J. Jablonskio ir K. Būgos rinktinių raštų, kuriuos pa rengė katedros darbuotojai, išleidim as2; reikia pabrėžti, kad m ūsų m o derniosios baltistikos pradininko K. Būgos rinktinių raštų pasirodym as ypač prisidėjo prie lietuvių ir baltų istorinės kalbotyros pažangos. 1957 m. buvo paskelbtas pirm asis katedros kolektyvinis darbas3, ku rio straipsniuose (J. Kazlausko, A. Laigonaitės, V. M ažiulio, J. Žukaus kaitės) nagrinėta lietuvių ir baltų kalbų gram atinė sandara bei jos raidą. Prisidėta (J. Palionis) prie pirm osios lietuvių kalbos gram atikos (XVII a.) išleidim o4. Literatūrinės lietuvių kalbos istorijos klausim us nuo pat pokario laikų ty rin ė ja J. Palionis5. Svarbiausias J. Palionio darbas — jo m onografija ir daktaro disertacija „Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a .“ (1968)6, gražiai nušvietusi lietuvių nacionalinės kalbos form avim osi ištakas ir parodžiusi, kad to laikotarpio lietuvių literatū rin ė kalba, nors ir nebūda ma vienalytė ir neturėdam a kodifikuotų stabilesnių normų, gerokai sky rėsi nuo liaudies kalbos. Čia autorius, panaudojęs visų jam prieinam ų XV I—XVII a. lietuviškų raštų kalbos m edžiagą, vykusiai atskleidė ano 296
m eto literatū rin ės kalbos santykius su tarm ėm is, sinchroniškai bei iš dalies diachroniškai aprašydam as būdingąsias tos kalbos fonetikos, m or fologijos, sintaksės ir leksikos ypatybes. Iš literatūrinės kalbos istorijos y ra taip pat ir J. K abelkos studija ap ie K. Donelaičio raštų leksiką7. V. Žulys nepaprastai kruopščiai išnag rinėjo J. Rėzos raštų (XVII a.) leksiką ir paskelbė originalių gram atikos ty rin ė jim ų 8. Pirmą k artą išsam iausiai sukurtas sintetinis J. Jablonskio gyvenim o ir darbų vaizdas A. Piročkino knygose9. Su kalbos istorija siejam i dialektologijos tyrinėjim ai. Iš lietuvių k al bos tarm ių m okslo svarbiausias apibendrinam ojo pobūdžio darbas yra Z. Zinkevičiaus d ak taro disertacija „Lietuvių dialektologija" (1967)10, k u rioje autorius, kartu su studentais per keliolika m etų sukaupęs didžiu lius m ūsų tarm ių kalbos turtus, m oksliškai juos apibendrino, sukartografavo žem ėlapiuose ir pateikė pagal n a u ją ją jo paties (su A. Girdeniu) pagrįstą tarm ių klasifikaciją. Rem damasis tarm ių bei senųjų raštų kalbos m edžiaga, Z. Zinkevičius y ra išnagrinėjęs lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių ra id ą 11. Septintojo dešim tm ečio pabaigoje Z. Z inkevičius sėkm ingai įsitraukė į istorinę lietuvių dialektologiją — į senųjų raštų kalbos tyrinėjim us dialektologiniu aspektu, į tų raštų tarm ės lokaliza v im ą 12; išleido vertingą darbą apie lietuvių antro p o n im ik ą13. * J. Kruopo darbas „Merkelio Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) leksika".— 2r. Kruo pas J. Dėl M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmės.— MAD, ser. A, 1957, t. 2. 2 Jablonskis J. Rinktiniai raštai (sudarė J■ Palionis). V., 1957—-1959, t. 1— 2; Būga K. Rinktiniai raštai (sudarė Z. Zinkevičius, I tomą redagavo V. Mažiulis). V., 1958— 1961, t. 1—3. 3 Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai. V., 1957. 4 Buchienė T., Palionis J. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos.— Kn.: Pir moji lietuvių kalbos gramatika. V., 1957. 5 Palionis J. Literatūrinė kalba ir jos normalizacija.— Pergalė, 1952, Nr. 11. 6 Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a. V., 1967; Lebedys J., Palionis J. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas.— AMMD, Bibliotekininkystės ir bibliografijos klau simai, 1963, t. 3; Palionis J. Dėl "Cantiones Litvanicae" kalbos.— Kalbotyra, 1971, t. 23(1). 7 Kabelka J. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. 8 Iš V. Žulio publikuotų straipsnių ypač reikšmingi: Vadinamųjų nekaitomųjų įvar džių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sandaroje.— Baltistica, 1969, t. 5(2); Trečiojo asmens nėra.— Kalbotyra, 1974, t. 25(1); Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenų galūnės.— Ten pat, 1975, t. 26(1). 9 Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų. V., 1977; J. Jablonskis — bendrinės kal bos puoselėtojas. V., 1978. 10 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. V., 1966. 11 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. 12 Zinkevičius Z. Dėl K. Sirvydo „Punktų sakymų" genezės ir kalbos.— Baltistica, 1971, t. 7(2); Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas.— Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena. V., 1974; Dėl lietuvių raštų kalbos kilmės.— Baltistica, 1977, t. J3(l); M. Mažvydo raštų kalba.— Ten pat, t. 13(2). 13 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pra džioje. V., 197?.
297
Iš m ūsų tarm ių parengtas pirm asis fonologinis darbas — tai A. Gir denio ty rin ėjim as14, prad ėjęs naują, struktūrinio lietuvių tarm ių foneti kos tyrinėjim o etapą. Tolesnis to darbo rezultatas — reikšm inga A. Gir denio studija apie šiaurės žem aičių fonologines sistem as15. L iteratūrinės lietuvių kalbos praktikai bei teo rijai svarbus y ra V. U rbučio darbas — daktaro disertacija (1971) apie žodžių d a ry b ą 16— reikšm ingiausias sinchroninis m ūsų kalbos žodžių darybos tyrinėjim as, pagrįstas naujausiais kalbotyros m etodais; darbe išnagrinėta bendroji žodžių darybos teo rija ir, ja rem iantis, išryškinti visi bent kiek žinomi šių dienų lietuvių kalbos daiktavardžių darybos tipai. Visam tam pa m atas — originali V. U rbučio studija, skirta ištisai teoriniam žodžių darybos n ag rinėjim ui17; tai pirm asis stam bus lietuvių darbas iš bend rosios kalbotyros. Lietuvių vienažodžių term inų darybą nag rin ėja S. K einys18. U niversiteto kalbininkų pastangom is susiform avo visai n au ja dabar tinės lietuvių kalbos m okslo šaka — stilistika. Stam biausias šios srities darbas yra J. Pikčilingio dviejų dalių stu d ija 19, k artu einanti ir vadovė liu aukštosiom s m okyklom s. Čia autorius apibendrino savo tyrinėjim us, rodančius, kas y ra lietuvių kalba stilistinių išgalių atžvilgiu; darbe n ag rinėjam i ne tik konkretūs lietuvių stilistikos reiškiniai, bet ir bendrosios stilistikos, tam tik ru m astu ir apskritai sem antikos dalykai. A nalizuojam i ir atskiri lietuvių kalbos stilistikos klodai20. Veiksm ažodžio stilistiką, jo vaidm enį beletristiniam e stiliuje ir stilistikos praktikos dalykus v id u ri nėje m okykloje nag rin ėja A. Šoblinskas21. Keliolika m etų ty rinėjam as dabartinės literatūrinės kalbos kirčiavi mas (A. Laigonaitė)22. Septintojo dešim tm ečio pradžioje pasirodė J. Balkevičiaus apibendri nam ojo pobūdžio sintaksės studija23, pirm ąkart lietuvių kalb o ty ro je n u švietusi žodžių junginių struktūrą, predikatinio centro sandarą, išsam iai apibūdinusi sakinio dalis, sakinių tipus. Sujungiam ųjų sakinių ypatybes ir priduriam ąsias konstrukcijas y ra aptaręs A. Piročkinas24. N om inatyvinius ir nepilnuosius sakinius, o pastaruoju m etu ii žodžių ju n g in ių bei žodžių ryšių sem antikos problem as nagrinėja V. Labutis25. Gana intensyviai tyrin ėjam a ir lietuvių kalbos m orfologija. N uodug niausiai analizuojam as dabartinės kalbos veiksm ažodis: A. Paulauskienė nagrinėja lietuvių veiksm ažodžių sem antiką, susijusią su veikslu, bend ruosius veiksm ažodžių požymius, jų kategorijas26; E. Ja k aitie n ė — priesaginių veiksm ažodžių form ą ir reikšm es 27; P. G ailiūnas išsam iai apibū dino literatūrinės kalbos nuosakų, ypač tariam osios nuosakos, v a rto ji m ą28. D abartinės lietuvių kalbos dalelytes suklasifikavo, jų reikšm es bei vartoseną ir raidą aprašė V. Labutis29. Lietuvių kalbos jungtukus išsa m iai ty rin ė ja J. Ž ukauskaitė30. Pasirodė apibendrinam ojo pobūdžio lie 298
tu v ių kalbos m orfologijos studija, gerokai praplečianti ir papildanti tra dicinį m orfologijos reiškinių supratim ą31. Literatūrinės lietuvių kalbos priebalsių junginių distribuciją bei jų sistem ą, skiem ens darybos ir skiem ens ribos klausim us nušvietė A. Pup kis32. Lietuvių kalbos substitucijos dalykus (gretinam us su anglų) ty ri nėja K. J. A m brasas33. 14 Girdenis A. Mažeikių tarmės fonologinės sistemos apžvalga.— Baltistica, 1971, t. 7(1)» 15 Girdenis A. Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje.— Kn.: Ekspe rimentinė ir praktinė fonetika. V., 1974; Baltiškųjų *tj, *dj refleksai 1759 m. „Žyvate".— Baltistica, 1972, t. 8(2); Kada gi žemaičių tarmė atsiskyrė nuo aukštaičių? — Kalbotyra, 1971, t. 22. 16 Urbutis V. Daiktavardžių daryba.— Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1. 17 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V„ 1978. 18 Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba.— Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975; Kurie-ne-kurie terminų darybos bruožai.— Kalbotyra, 1974, t. 25. 19 Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1971— 1975, t. 1—2. 20 Pikčilingis J. Žodžių vartojimas perkeltine reikšme. K., 1967; Lietuvių kalbos stilis tinė sintaksė. K., 1967; Leksinė ir gramatinė sinonimika. K.. 1969. 21 Šoblinskas A. Veiksmažodžio stilistika. V., 1967; Stilistikos pamokos (IX klasė). V ,, 1973; Stilius, rašinys, žanras. K., 1976. 22 Laigonaitė A. Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. V., 1959; Dėl lietuvių kal bos kirčio ir priegaidės supratimo.— Kalbotyra, 1959, t. 1; Lietuvių kalbos kirčiavimas. K.,. 1970; Lietuvių kalbos akcentologija. V. 1978. 23 Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. 24 Piročkinas A. Daugelio komponentų sujungiamųjų sakinių ypatybės.— Kalbotyra, 1965, t. 11; Priduriamosios konstrukcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. V ., 1969. 25 Labutis V. Nominatyviniai sakiniai.— Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara. V.,. 1967; Kai kurios veiksmažodinių daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku.— Kalbotyra, 1975, t. 26(1). 26 Paulauskienė A. Lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslai. V., 1965; Dabartinės lietu vių literatūrinės kalbos veikslų ir laikų santykiai.— Baltistica, 1970, t. 6(1); Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis. V., 1971. 27 Jakaitienė E. Dėl lietuvių kalbos veiksmažodžių priesagų.— Baltistica, 1970, t. 6(2);: Dėl priesaginių veiksmažodžių darybinių reikšmių.— Baltistica, 1972, t. 8(2); Veiksmažo džių daryba. V., 1973. 28 Gailiūnas P. Lietuvių kalbos veiksmažodžio nuosakų ir laikų klausimu.— Kalbotyra, 1962, t. 4; Dėl lietuvių kalbos veiksmažodžio tariamosios nuosakos vartojimo.— Kalbotyra, 1963, t. 6. 29 Labutis V. Dalelytė.— Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1971, t. 2. 30 Žukauskaitė J. Jungtukas.— Kn.: Lietuvių kalbos gramatika, t. 2; Laiko reikšmės: jungtukų vartojimas dabartinėje kalboje.— Kalbotyra, 1961, t. 3. 31 Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. V„ 1976. 32 Pupkis A. Lietuvių literatūrinės kalbos afrikatų ir atitinkamų priebalsių junginių su dėties klausimu.— Kalbotyra, 1966, t. 14; Lietuvių literatūrinės kalbos žodžių sandūros dvie jų priebalsių junginiai ir jų dažnumas.— Kalbotyra, 1967, t. 15. 33 Ambrasas K. J. Kai kurios semantinės ir morfologinės anglų ir lietuvių asmeninių: įvardžių ypatybės.— Kalbotyra, 1970, t. 21; Substitucijos reiškiniai.— Kalbotyra, 1975, t. 26;. Teoriniai vertimo principai.— Pergalė, 1973, Nr. 10; Vertimo mokslas. V., 1978.
299
Daugelio m etų lietuvių kalbos dėstym o m etodikos tyrinėjim us k n y goje apibendrino P. G ailiūnas34. Nem aža šioje srity je y ra nuveikęs P. N aujokaitis35. Rem damiesi prie lietuvių kalbos katedros nuo 1971 m. einančiu pe riodiniu LTSR K raštotyros draugijos leidiniu „M ūsų kalba" {ats. red ak torius A. Pupkis), kalbininkai atlieka didelį kalbos kultūros bei kalbos m okslo populiarinim o darbą. D augiausia universiteto kalbininkų rūpes čiu išleistas apibendrinantis kalbos kultūros ir praktikos leidinys36. Da bartinės lietuvių kalbos klausim us ty rin ė ja ir kai kurie k itų lingvistinių Filologijos fakulteto kated rų darbuotojai. Intensyviai dirbam a istorinės baltistikos srityje. Čia tyrinėjam os is torinės bei lyginam osios-istorinės lietuvių ir k itų baltų kalbų gram ati kos, taip pat leksikos dalykai, be to, baltų ir slavų bei kitų indoeuro piečių kalbų santykių klausim ai. Remdamasis lietuvių bei kitų gim inaičių kalbų faktais, J. K azlaus kas šeštojo dešim tm ečio pabaigoje nušvietė lietuvių kalbos linksniavim o^ form ų istoriją ir jo sistem os paprast ėjim ą37. Tolim esnis panašios srities tyrinėjim as — J. Kazlausko daktaro disertacija „Lietuvių kalbos istorinė gram atika" (1967)38, ku rio je ištirti aktualūs lietuvių kalbos raidos klausi m a i— kirčio ir priegaidės istorija, balsio ide.* d likim as baltų kalbose, daiktavardžių linksniavim o form ų kilmė, svarbiausi veiksm ažodžio isto rijos dalykai. Šiame baltistikai svarbiam e darbe nagrinėjam a ne izoliuo tų lingvistinių faktų, o fonologinių ir gram atinių sistem ų bei posistem ių istorija. N uo šeštojo dešim tm ečio pradžios imami ty rin ė ti ir baltų—slavų bei k itų indoeuropiečių kalbų istoriniai santykiai. Pirmasis iš tų tyrin ėjim ų y ra V. M ažiulio darbas apie baltų kalbų skaitvardžius bei jų santykius su kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiais39. Tolim ąją baltų kalbų p ra eitį V. M ažiulis ty rin ė jo ir savo daktaro d isertacijoje „Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai" (1968)40, skirtoje vokalizm o ir linksnia vim o form ų rekonstrukcijai. S tudijoje patikslinam as baltų bei kitų indo europiečių kalbų gim inystės santykių sudėtingos problem os supratim as ir šių kalbų raidos, siekiančios III tūkstantm ečio pr. m. e.—I m. e. tū k s tantm ečio vidurį, reliatyviosios chronologijos dalykai. Nem ažai dirbam a istorinės baltų leksikos bei etim ologijos srity je — iš jos y ra paskelbta daug v e rtin g ų straipsnių (V. U rbutis, V. M ažiulis)41. Čia pat m inėtinas ir R. V enckutės darbas, skirtas lietuvių kalbos balsių kaitai ir jos indoeuropietiškajam m odeliui42. Tyrinėjam a ne tik lietuvių, bet ir kitos baltų kalbos — prūsų ir lat vių. Pirm ąkart išleisti visi prūsų kalbos pam inklai fotografiniu būdu43. Susilaukta plataus latvių—lietuvių kalbų žodyno44 ir pirm ojo lietuviško latv ių kalbos vadovėlio45 (aukštajai m okyklai). ‘ ................ 300
Didelis m okslinio gyvenim o įvykis buvo periodinio leidinio „Baltistica" (ats. redaktorius 1965— 1970 m.— J. Kazlauskas, o nuo 1970 m.— V. M ažiulis) pasirodym as 1965 m. Šiame leidinyje, kurio iki 1978 m. išėjo 14 tom ų, savo m okslinius straipsnius (lietuvių, latvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis) skelbia kalbininkai ne tik iš T arybų Są jungos, bet ir iš užsienio šalių (VDR, Lenkijos, Bulgarijos, Č ekoslovaki jos, Rum unijos, Suomijos, N orvegijos, JA V , VFR, Prancūzijos, Itali jos ir kt.). Baltų filologijos katedra k artu su prie jos einančiu periodiniu leidi niu ,,Baltistica" atlieka tam tik rą koordinacinį baltistinių ty rin ėjim ų darbą tarp tau tin iu mastu. K atedrose susikristalizavo baltų kalbotyros m okykla — svarbiausias baltų kalbotyros m okslo bei jo d arbuotojų ug dym o centras. Štai dėl ko į čia baltistikos studijuoti kasm et atv y k sta k a l bininkų iš kitų tarybinių respublikų ir iš užsienio (Lenkijos, Č ekoslova kijos, Suomijos, N orvegijos, Islandijos, A nglijos, Italijos ir iš kitur). Be to, katedros tu ri glaudžius m okslinius ryšius su Rygos, M askvos, Lenin grado , K ijevo ir kitų u niversitetų atitinkam om is katedrom is bei m okslų akadem ijų institutais ir su daugeliu užsienio m okslo įstaigų. Užm egzti tiesioginiai m okslo ryšiai su Krokuvos, Prahos, Leipcigo, Berlyno, Vie34 Gailiūnas P. Lietuvių kalbos metodika. V., 1977. 35 Naujokaitis P. Pradinis skaitymo mokymas. K., 1978. 36 Kalbos praktikos patarimai. V., 1976. 37 2r. p v z ., Kazlauskas J. /-linksniavimo daiktavardžių perėjimas į io- linksniavi mų.— Kalbotyra, 1958, t. 1. 38 Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968; Именные образования от приставочных глаголов в балтийских языках и их значение для реконструкции ударения глагола.— Baltistica, 1965, t. 1(1); О месте возвратной морфемы и ее уда рения в литовском языке.— Ten pat; Lietuvių kalbos imperatyvo morfemos -k(i) kilmė.— Ten pat, 1966, t. 2(1); Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimybės ir ribos.— Baltistica, 1972, I priedas. 39 Мажюлис В. Индоевропейская децимальная система числительных. — Вопро сы языкознания. М., 1956, № 4. 40 Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970; žr. dar: Zum preußischen bzw. baltischen Instrumental Singular.— Baltistica, 1968, t. 4 (1); Социолинг вистические заметки к архаичному характеру языка (балтийские языки). — Ten pat, 1974, t. 10(2). 41 Urbutis V. Žodžio trumpas keleto tarminių sinonimų etimologija.— Baltistica, 1965, t. 1(1); Baltų kalbų garnio pavadinimai.— Ten pat, 1966, t. 2(2); Šaknies *(s)ket — žo džiai.— Ten pat, 1974, t. 10(2); Mažiulis V. Altpreußische Etymologien. — Zeitschrift für Slawistik. Berlin, 1974, Bd. 19; Prūsų etimologija.— Baltistica, 1975, t. 11(1). 42 Венцкуте P. Противопоставленные диалектные различия литовского аблаута. — Вестник МГУ, серия филолог. М., 1970, № 3, Apie reguliarius ir nereguliarius apofoninius santykius dabartinėje lietuvių kalboje.— Kalbotyra, 1971, t. 23. 43 Prūsų kalbos paminklai (parengė V. Mažiulis). V., 1966. 44 Latvių-lietuvių kalbų žodynas (sudarė J. Balkevičius ir J. Kabelka). V., 1978. 45 Kabelka J. Latvių kalba. V., 1975.
301
nos, Kopenhagos universitetais (kur paskaitas skaitė V. M ažiulis, o Erno universitete vienerius m etus stažavosi ir m okėsi čekų kalbos A. Pi>ročkinas). Daugum a lituanistų kalbininkų parengė ir išleido m okym o priem onių au k štajai m okyklai (K. A m brasas, P. Gailiūnas, J. Kabelka, V. Labutis, A. Laigonaitė, A. Paulauskienė, J. Pikčilingis, A. Piročkinas, A. Pupkis, A. Šoblinskas, Z. Zinkevičius), kai kurie y ra ir vidurinių m okyklų lie tuvių kalbos vadovėlių b endraautoriai (P. Gailiūnas, A. Girdenis, A. Lai gonaitė, J. Pikčilingis, A. Šoblinskas, Z. Zinkevičius). Lietuvių kalbos ir baltų filologijos katedros nem ažai prisideda prie LTSR M A Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbų. Ypač m inėtina akadem inė trijų tom ų „Lietuvių kalbos gram atika"46, kurios skyrius rašė taip pat ir šių k ated rų darbuotojai (P. Gailiūnas, V. Labutis, A. Laigo>naitė, V. M ažiulis, J. Pikčilingis, V. U rbutis, J. Žukauskaitė). V ienaip a r kitaip talkinta ir rengiant „Lietuvių kalbos tarm ių atlasą" (Z. Z inke vičius, taip pat ir studentų daugelio m etų ekspedicijos). Taigi baltų filologijos ir lietuvių kalbos katedros dirba visose sv ar biausiose baltų kalbotyros srityse, parengė m okslo darbų, susilaukusių labai palankaus įvertinim o tie k T arybų Sąjungoje, tiek užsienyje. RUSŲ IR SLAVŲ KALBŲ TYRINĖJIMAI. Rusų kalbos k ated ro je m okslinis darbas dirbam as keliom is kryptim is. V iena iš jų — senosios rusų ir baltarusių kalbų tyrinėjim ai. L. Sudavičienė ty rin ė ja „Lietuvos Statuto" (XVI a.) m askviškio v e r tim o kalbos leksiką, rusų ir baltarusių kalbų sąveiką nacionalinės rusų kalbos norm os kristalizavim osi epochoje, taip pat rengia K. Paustovskio žodyną, n ag rinėja klausim us, aktualius rusų kalbos dėstym ui lietuvių m okykloje47. „Lietuvos Statuto" leksiką pagal jos kilm ę (žodžiai, pavel dėti iš šen. rusų kalbos, ir žodžiai, atsiradę pačioje baltarusių kalboje) nagrinėja M. Z akarjan; ji toliau intensyviai tiria senosios baltarusių kalbos žodžių darybą, parengė darbų apie tos kalbos priesaginius daik tavardžius48. Baltarusių kalbos istorija — ir A. A ntonovičiaus ty rinėjim ų objektas. Jis nagrinėjo Kauno pavieto XVII a. teism o knygų kalbą49. Savo daktaro disertacijoje „Baltarusių tekstai, rašyti arabų rašm enim is, ir jų grafinėortografinė sistem a" (1969) A. A ntonovičius50 kruopščiai ištyrė XVII— XX a. baltarusių tekstus, rašytus arabiškais rašm enim is, ir nustatė, kad tie tekstai baltarusių garsų sistem ą daugeliu a tv e jų perteikia tiksliau nei XV—XVII a. baltarusių raštai, rašyti kirilica. Šis A. A ntonovičiaus darbas y ra labai reikšm ingas baltarusių istorinei dialektologijai. „Lietuvos m etrikos" leksiką nuo septintojo dešim tm ečio pradžios nag rinėja ir V. Stašaitienė51. J i savo daktaro d isertacijoje „A bstrakčioji leksika (rem iantis XV—XVII a. šen. baltarusių rašto pam inklais)" 302
(1-975)52 a p ta rė senosios baltarusių kalbos leksikos sem antiką, v alen tingum ą, m etaforizaciją, term inologizaciją ir kt., parodė tos leksikos ir darybinį, ir sem antinį turtingum ą. Senosios rusų kalbos daiktavardžių darybą pastaraisiais m etais ty rin ė ja A. D undaitė53. D abartinės rusų poetinės kalbos sem antinius dalykus n a g rin ėja O. Š ulskaja54. K atedra ja u seniai renka LTSR vietinių rusų tarm ių m edžiagą ir ją nagrinėja, atsižvelgdam a į rusų bei baltarusių ir lietuvių kalbų in terfe renciją, taip pat į rusų—lietuvių ir lietuvių—rusų bilingvizm o dalykus. Baigiam as stam bus M. Sivickienės tyrinėjim as apie LTSR vietinių rusų tarm es, išryškinęs ir atitinkam ų kalbų kontaktus bei bilingvizm ą55; dar be vykusiai atskleista taip pat ir lietuvių kalbos in terferencija visiem s tų rusų tarm ių lygmenims, o ypač leksikai. Šiai tem ai tam tik ru aspektu artim as M. Sivickienės (Kindurytės) seniau parašytas darbas, kuriam e buvo nag rin ėta M alkovo (BTSR) apylinkių lietuvių šnekta. 46 Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965— 1976, t. 1—3. 47 Судавичене Л. В. О судебной терминологии в Московском переводе —- редак ции Литовского статута. — В кн.: Русская историческая лексикология. М., 1968; Ш ан ский H. М., Судавичене Л. В. 4000 наиболее употребительных слов русского языка с переводом на французский, немецкий, английский и испанский языки. М., 1975— 1977; Судавичене А. В. Словарь-минимум русского языка. Вильнюс, 1971. 48 Закарьян M . М. Древнерусская юридическая лексика Литовского статута 1588 г. — Kalbotyra, 1962, t. 4; К методике исследования лексики письменных памят ников. — Ten pat, 1967, t. 28; О некоторых особенностях образования отглагольных существительных в старобелорусском языке XVI в. — Ten pat, 1977, t. 26. 49 Антонович А. К. Письмо (графика и орфография) судебной книги Каунасского земского суда 1566— 1567 гг. — Kalbotyra, 1960, t. 2; Вопросы фонетики белорусского актового языка XVI в. — Ten pat. 60 Антонович А. К. Белорусские тексты, писанные арабским письмом и их графи ко-орфографическая система. Вильнюс, 1968 (rotaprintas); Краткий обзор белорус ских текстов, писанных арабским письмом. — В кн.: Полесье. М., 1968. 51 Сташайтене В. О полонизмах Литовской метрики (в книгах судных дел). — AMMD, Teisė, 1964, t. 4. 52 Сташайтене В. Абстрактная лексика (на материале старобелорусских письмен ных памятников XV—XVII вв.). Вильнюс, 1973; К вопросу о собирательных и вещест венных именах существительных (на материале старобелорусской письменности XV—■ XVII вв.). — Kalbotyra, 1973. t. 24. 53 Дундайте А. И. О структурно-семантических связях имен существительных на -(е)ние в древнерусском языке. — Известия Академии наук, ОЛЯ, 1974, № 5. 54 Шульская О. В. К вопросу о применении статистических данных в исследова нии поэтического идиолекта. — В кн.: Слово в русской советской поэзии. М., 1975. ■ 55 Сивицкене М. К. Некоторые вопросы изучения островных говоров. — Kalbotyra, 1963, t. 8; Об одном случае морфологической интерференции (на материале руссколитовского диалектного контактирования). — НТВШ Филологические науки, 1974, № 6; Родовое оформление литовских лексем в русских говорах Литвы. — В кн.: Диалектологический сборник. Вильнюс, 1974.
303
Ja u iš anksčiau m inėtų darbų m atyti, kad rusų kalbos kated ra dirba m okslinį darbą ir tom is kryptim is, kurios m ūsų respublikos sąlygom is yra m okslui labai perspektyvios, t, y. daugiau ar m ažiau susijusios su labai aktualia (tarptautiniu mastu) problem a — su baltų ir slavų k alb ų santykiais (tiek dabartiniais, tiek senaisiais). Į tai atsižvelgiant, k a te d roje dirbam i ir tokie darbai, k urių tem atika ypač artim a lituanistikai bei baltistikai. Štai E. G alnaitytė ty rin ėja rusų ir lietuvių kalbų veiks m ažodžio veikslų ir veiksm o vykim o būdų klausim us; ji parašė ir skyrių apie veikslus akadem inei lietuvių kalbos gram atikai56, y ra viena iš a u torių, rengiančių rusų—lietuvių ir lietuvių—rusų frazeologinį žodyną, reikšm ingą tiek praktikai, tie k ir baltų—slavų kalbų santykių ty rin ė ji mui. Lietuvių kalbos eksperim entinės fonetikos ir fonologijos srity je sėkm ingai dirba T. Plakunova, ji ty rin ė ja lietuvių kalbos sonorinius prie balsius, balsių bei dvibalsių ilgum ą57 ir kitus klausimus, kurie tam tik ru m astu yra aktualūs ir slavų kalbotyrai. Rusų ir lietuvių kalbų praeities santykius lietuvių slavizm ų aspektu nag rin ėja V. K ostelnickis58. ^ ANGLŲ KALBOS TYRINĖJIMAI. A nglistikos darbai iš pradžių buvo daugiausia taikom osios pedagoginės krypties, atliepiantys anglų kalbos dėstym o poreikius m ūsų respublikoje; iš tokių darbų labiau išsiskiria pirm asis pokario m etų anglų—lietuvių kalbų žodynas59. 1954 m. buvo apginta pirm oji kandidatinė anglistikos disertacija — A. Laučkos darbas apie dabartinės anglų kalbos bendraties sintagm ą. Septintajam e dešim t m etyje į m okslinį darbą įsitraukė daugiau dėstytojų. D iachroninių anglų kalbos tyrinėjim ų srityje dom inuoja senosios anglų kalbos vokalizm o raidos tema. Čia sėkm ingai dirba A. Stepona vičius, kuris ty rin ėjo Kento anglų tarm ės vokalizm ą, o pastaraisiais m e tais rengia stam besnį darbą apie senosios anglų kalbos vokalizm ą60. Sinchroniškai nagrinėjam i gana įvairūs anglų kalbos dalykai. D. Tekorienė-Š irvinskaitė ty rin ėja aplinkybinius ir atributinius žodžių ju n g i nius d ab artin ėje anglų k alb o je61. A nglų kalbos neprocesinio kvalifikatyvaus tarinio struktūrą, sem antiką, taip pat ir tarin ių klasifikavim o principus nušvietė A. D razdauskas62. įvadinio ir įterptinio elem ento problem a šnekos srau te — A. Stungienės tyrinėjim ų o b jektas63 Fatinę anglų kalbos funkciją ty rin ėja L. D razdauskienė64. Užsienio kalbą (ang lų) kaip stilistinę problem ą nag rin ėja R. Idzelis. A iškinam i leksinių-sem antinių grupių nustatym o kriterijai (M. V inogradovas65) bei leksinės sinonim uos ir frazeologijos dalykai. A tskiri dabartinės anglų kalbos aspektai nušviečiam i, rengiant g re tinam uosius darbus iš anglų ir lietuvių kalbos. A nglų kalbos tarim o mo kym ą lietuviškoje aukštosios m okyklos auditorijoje, panaudodam a eks perim entinę gretinim o analizę, ty rin ėja R. A p rijask y tė66. Lietuvių ir anglų kalbų priebalsių fonotaktiką nagrinėja M. S trim aitienė67. Tipo 304
loginio anglų ir lietuvių kalbų fonologinių sistem ų gretinim o srity je d ir ba B. Svecevičius, kuris, be to, yra kruopščiai ištyręs dabartinės lietuvių kalbos paprastuosius balsius (m onoftongus)68. V ertingi lituanistikai y ra E. G eniušienės darbai apie lietuvių kalbos pasyvines k o n strukcijas69. 56 G alnaitytė E. Ginčytini lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslo klausimai.— Kalbotyra, 1962, t. 4; Особенности категории вида глаголов в литовском языке (в сопоставлении с русским языком). Ten pat, 1963, t. 7; Veiksmažodžių veikslo ypatybės.— Kn.: Lietuvių kalbos gramatika, t. 2. 57 Плакунова Г. E. Относительная длительность гласных литовского языка. — Кп.: Kalbos garsai ir intonacija. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga. V., 1970, t. 4; Относительная длительность дифтонгов литовского языка. — Ten pat. Ѵ.( 1972, t. 5. 58 Костелышцкий В. И. Историческое развитие русско-литовских языковых отно шений до середины XVI в. — Istorijos-filologijos mokslo darbai, 1954, t. 1. 59 Anglų—lietuvių kalbų žodynas (sudarė V. Baravykas). V., 1953, 1958, 1961. c0 Степонавичюс А. Языковое изменение и проблемы диахронической фонологии сб.: Ленин и современные проблемы библиотековедения. М., 1971. 4 Raguotienė G. Vaikų užklasinio skaitymo padėties ir turinio bruožai 1919— 1940 m. laikotarpiu.— AMMD, Knygotyra, 1970, t. 1; Zur Geschichte dės Kinderbuches in Litauen.— Marginalien (Berlin), 1972; Šimtas knygos mįslių. V., 1974. 5 Zaveckienė Z. LKJS periodinės spaudos leidimas buržuazijos valdymo metais Lietu voje. Miestų ir parajonių komitetų periodika (1920— 1940.V1).— AMMD, Knygotyra, 1973, ¡t. 3; Dėl „Komjaunimo tiesos" ištakų.— Kn.: Lietuvos komjaunimui 50 m. V., 1969; Lietuvos TSR visuomeninės politinės literatūros bibliografija. V., 1973. 6 Žukas V. S. Baltramaičio lietuvių spaudos ir rankraščių bibliografijos darbai.—W U Mokslinės bibliotekos metraštis. 1958— 1959. V., 1961. 7 Žukas V. Lietuvių bibliografijos istorija (iki 1940 m.). V., 1976. 41*
323
sius literatūros bibliografijos šaltinius, jo sudarytos m okslinės didžiųjų lietuvių rašy to jų ir m eno v e ik ė jų bibliografijos bei kiti d arbai8. Bibliografijos raidą L ietuvoje tarybiniais m etais tiria J. Basiulis9. Jis išnagrinėjo valstybinės bibliografijos form avim osi dėsningum us. Pa gal jo pateiktas rekom endacijas buvo pertvarkom a ir tobulinam a LTSR knygų rūm ų leidžiam ų m etraščių sistema, pagerinta inform acija apie respublikoje išeinančią spaudą. J. Basiulis padėjo nustatyti lietuviškos bibliografijos term inus. A. M iežinienė analizuoja Lietuvos TSR istorijos bibliografinius šalti niu s10. J i atskleidė Lietuvos TSR istorijos bibliografijos raidą ir šiuolai kines problem as, parodė jos, kaip istorijos šaltinio, vertę, kaupia m e džiagą istorijos antro laipsnio bibliografijai. D augėjant literatūros, ypač svarbu pasidarė kuo tiksliau kom plek tuoti ir laikyti išaugusius bibliotekų fondus. Šią tem ą ėm ė n ag rin ėti S. D ubauskas11. Jis a p ta rė universalių m okslinių bibliotekų fondų kom p lektavim o ir panaudojim o problem as, tiria respublikos bibliotekų fondus17 ir jų ateities perspektyvas. M ikroform ų panaudojim ą bibliotekoje ir inform acijos tarnybose nu švietė V. U rbonas12. Jis išanalizavo užsienio bei m ūsų šalies m ikrofor mų pritaikym o m etodiką ir, rem dam asis tyrim ais, pagrindė m ikroform ų perspektyvas Lietuvos TSR. N uo 1974 m. prie m okslinės inform acijos katedros LTSR A ukštojo ir specialiojo vidurinio m okslo m inisterijos organizuota Inform acijos problem ų tyrim o lab o rato rija (moks. vadovas L. V ladim irovas). Ši labo rato rija kuria vieningą sistem ą aprūpinti inform acija m inėtos m inisteri jos ir jos padalinių m okslo tiriam ąjį ir m okym o-auklėjim o procesus. K iekvieną m etų k etv irtį lab o rato rija k a rtu su au k štų jų m okyklų bib liotekom is leidžia suvestinį inform acinį bibliografijos biuletenį „A ukš tasis m okslas", kuris au k štų jų m okyklų dėstytojus, m okslinius darbuo tojus ir studentus tu ri supažindinti su naujausia literatūra, su ben d rai siais aukštojo m okslo klausim ais. K nygotyros, bibliotekininkystės, bibliografijos ir m okslinės inform a cijos m okslo tiriam ajam darbui didelę reikšm ę tu ri šio m okslo au k štų jų m okyklų darbų serijos leidim as (nuo 1961 m.). Iš pradžių darbai vadinosi „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausim ai", o nuo 1970 m.— „Knygotyra", tapusi pagrindiniu m oksliniu respublikos bibliotekinių įstaigų leidiniu.
324
EKONOMIKA ocialistinės visuom enės kūrim as ir raida L ietuvoje iškėlė sudėtingus uždavinius ekonom ikos m okslams, reikalavo tolydžio plėsti m okslinius ekonom ikos tyrim us. Šiame darbe ypatingas vaidm uo teko u n iversite tui, kuris po karo buvo, galim a sakyti, vienintelė respublikoje ekonom istus ren g ian ti įstaiga; jam e koncentravosi ir veikė visi ekonom istų m okslo darb u o to jų kadrai, Iš 1940— 1941 m. un iv ersitete dirbusių ekonom istų pirm aisiais pokario m etais aukštos kvalifikacijos specialistai tebuvo Budrys, P. Šalčius, docentai J. Dagys ir profesoriai J. Bučas, D. K artu dirbo ir daugiausia iš praktikos atėjusių, vos pirm uosius žingsnius m oksliniam e darbe žengiančių ekonom istų; daugelis iš jų dar buvo ap k rau ti adm inistraciniu darbu arba dirbo ir antraeilininkais. N epaisant to, ja u tada pasirodė pirm ieji m oksliniai darbai, ėm ė form uotis dvi a k tualios m okslinių ekonom inių ty rin ėjim ų kryptys: pirm oji — MARKSIS TINIS BURŽUAZINES LIETUVOS EKONOMIKOS ĮVERTINIMAS ir a n t ro ji — SOCIALISTINĖS EKONOMIKOS KŪRIMO, PIRMŲJŲ ŽINGSNIŲ IR LAIMĖJIMŲ APIBENDRINIMAS. D rauge pradėti darbai ir respub likos gam ybinių jėg ų perspektyvinio išvystym o srityje. Sparčiai vystantis respublikos liaudies ūkiui, esant dar nestipriam LTSR M A Ekonom ikos institutui ir netu rin t respublikoje specializuotų šakinių ekonom ikos institutų, universiteto ekonom istai tu rė jo vis plačiau įsijungti į tiesioginę pagalbą liaudies ūkiui, sprendžiant einam ąsias bei perspektyvines respublikos liaudies ūkio plėtojim o, gam ybos organizavi- 89102 8 Žukas V. Lietuviškieji literatūros bibliografijos šaltiniai.— Bibliotekų darbas, 1965, Nr. 4—5, 8— 11; 1966, Nr. 2—7, 9— 12; 1967, Nr. 2, 4, 6, 9— 10, 12; Julius Janonis. Biblio grafinė rodyklė. V., 1965; Čiuriionytė-Karužienė V., Juodis J. E., Žukas V. Mikalojus Kons tantinas Čiurlionis. Bibliografija. V., 1970. 9 Basiulis J. Privalomas egzempliorius Lietuvoje.— MAB darbai, Bibliotekininkystė ir bibliografija, 1961, t. 1; Einamoji registracinė knygų bibliografija Tarybų Lietuvoje 1947— 1960 metais— AMMD, Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, 1962, t. 2; Biblio grafija per pirmąjį Tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmetį (1940— 1950).— AMMD, Knygotyra, 1970, t. 1. 10 M iežinienė A. Tarybiniai bibliografiniai darbai apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje.— AMMD, Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, 1966, t. 5; Lietuvos TSR istorijos literatūros leidimas 1940— 1967 m.— AMMD, Knygotyra, 1970, t. 1; Lietuvos istorijos bib liografiniai šaltiniai.— Ten pat, 1972, t. 2. 11 Дубаускас C. Вопросы полного комплектования книжных фондов научных биб лиотек. — Ученые записки (Моек. гос. ин-т культуры). 1969, вып. 17; Bibliotekų fondų komplektavimo šaltiniai. V., 1977. 12 Urbonas V. Biblioteka ir mikroknyga. V., 1974; Микрокнига и перспективы ее развития. — В кн.: Книга и прогресс, Вильнюс, 1970.
325
mo ir valdym o tobulinim o problem as. Dėl to daugelis, ypač vyresniosios, kartos, universiteto ekonom istų dirbo keliose tyrinėjim ų srityse. D au gėjan t ir stip rėjan t ekonom istų m okslininkų gretom s universitete, pla tesnį m astą įgauna ir teoriniai tyrinėjim ai, universiteto ekonom istai vis labiau įsijungia į bendrų visai šaliai ekonom ikos problem ų tyrinėjim ą. Spartėjant ekonom istų ruošim ui universitete, daugėjant ekonom inių specialybių, gausėjo jaunosios ir viduriniosios kartos m okslinių kadrų. Rem damiesi daugiausia universiteto parengtais m oksliniais kadrais, vė liau gerokai išplėtė savo darbą M A Ekonom ikos .institutas, įsisteigė naujos specializuotos šakinės ekonom inių tyrinėjim ų įstaigos, išsiplėtė ekonom iniai tyrim ai kitose aukštosiose m okyklose. Visa tai leido siauriau specializuotis universiteto ekonom inėm s k a tedrom s, koordinuotis tarp u sav y je ir su kitom is m okslo įstaigom is, kom pleksiškiau vykdyti, plėsti ir gilinti m okslinius tyrim us, įvairinti jų tem atiką. U niversitetas tam pa m okslinių tyrim ų centru ekonominės, m inties istorijos, buržuazinių ekonom inių teo rijų kritikos ir politinės ekonom ijos srityse, pirm asis respublikoje pradeda taikyti m atem atinius m etodus ekonom ikoje, imasi m okslinių tyrim ų ekonom inėje k ib ern eti koje, jam ten k a pagrindinis vaidm uo m aterialinio aprūpinim o, p rek y bos, finansų, statistikos ir buhalterinės apskaitos m oksluose. V isi šie tyrim ai dabar susikoncentravę iš esmės vienoje, sąjunginiu ir respubliki niu m astu koordinuojam oje problem oje — IŠVYSTYTO SOCIALIZMO EKONOMINES PROBLEMOS IR JO PERAUGIMO Į KOMUNIZMĄ DĖS NINGUMAI. EKONOMINES TEORIJOS IR EKONOMINĖS MINTIES ISTORI JOS TYRIMAI. Šios srities darbų pradžia ir išsivystym as u n iv ersite te daugiausia susiję su D. Budrio ir M. Lolos vardais. Jie patys nem ažai dirbo šioje srityje ir įtrau k ė į šį darbą kitus tyrinėtojus. D. Budrio m oksliniai darbai daugiausia skirti buržuazinių ekonom inų teo rijų kritikai — juose pateikiam a m edžiagos iš ekonom inės m inties raidos V ilniaus universitete XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje ir b u r žuazinėje L ietuvoje1. N em aža dėm esio jis skyrė ir politinei ekonom ijai. V ienas brandžiausių jo darbų „Politinės ekonom ijos apybraižos"— tai originali studija, ypač m etodologiniu požiūriu. Joje, skirtingai nuo kitų autorių politinės ekonom ijos darbų, kertiniai m arksistinės-lenininės eko nom inės teorijos klausim ai nagrinėjam i glaudžiai susiejant su pagrindi niais istorinio m aterializm o ir m okslinio kom unizmo klausim ais. M. Lola daugiausia dėm esio skyrė agrarinei tem atikai, bet nemažai' yra gvildenęs ir K. M arkso bei V. Lenino darbus, aiškinęs svarbiausius socializmo politinės ekonom ijos klausim us2. Šeštojo dešim tm ečio pabaigoje pasirodo pirm ieji darbai, kuriuose nagrinėjam a m arksistinės ekonom inės m inties raida Lietuvoje. A. V eng326
ry s nušvietė Lietuvos m arksistų pažiūras ekonom inių krizių, agrarinės politikos, buržuazinės Lietuvos ekonom ikos raidos klausim ais, taip pat LKP kovą prieš koncepcijas, neigiančias socialistinės revoliucijos gali m um ą L ietuvoje3. D. V ederaitė apibendrino V. M ickevičiaus-K apsuko ekonom ines pažiūras4. Z. A ngariečio ekonom inėm s pažiūrom s savo d a r bus paskyrė V. Č esnavičius5. P. Eidukevičiaus pažiūrų evoliuciją n agri n ė jo V. Lukoševičius6. Tuo pat m etu pradėta ir L ietuvoje paplitusių b u r žuazinių ir sm ulkiaburžuazinių koncepcijų kritika. Reikšm ingas darbas šioje srity je — J. M aim ino m onografija, ku rio je pateikiam a šių k oncep cijų ir jom is besirem iančių politinių p a rtijų program ų L ietuvoje 1919— 1940 m. analizė7. K lerikalinės ir liberalinės ekonom inės m inties raidą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje savo vėlesniuose darbuose nušvietė V. Lukoševičius8. U niversiteto ekonom istai m arksistiškai įvertino socialinės ir ekono m inės m inties sroves, propaguotas senajam e V ilniaus universitete. Čia pažym ėtini A. M akarevičiaus9 ir H. N onevič d a rb a i10. A štuntajam e de šim tm etyje pasirodo daugiau darbų, skirtų šiuolaikinių buržuazinių teo rijų k ritik a i11. 1 Budrys D. Gyventojų pertekliaus „teorija“ imperializmo tarnyboje. V., 1955; Fiziokrati} ekonominė teorija. V., 1958; Politinės ekonomijos apybraižos. V., 1964; Buržuazinių ekonominių teorijų apybraižos. V., 1971. 2 Lola M. Pagrindinio socializmo ekonominio dėsnio veikimas. V., 1955; Apie K. Mark so „Kapitalą". V., 1969. 3 V engry s A. Ekonominių krizių klausimai Lietuvos marksistų raštuose (1928— 1938).— MAD, ser. A, 1958, t. 1; Lietuvos KP apie buržuazinės Lietuvos ekonomikos raidos etapus. AMMD, Ekonomika, 1964, t. 4(2). * V ederaitė D. Ekonominiai klausimai V. Mickevičiaus-Kapsuko raštuose 1918— 1934 metais.— VVUMD, Ekonomika, 1960, t. 1; Agrarinis klausimas V. Mickevičiaus-Kapsuko raštuose (1918— 1935).— Ekonomika, 1968, t. 8(1). 5 Česnavičius V. Z. Angarįetis apie buržuazinės Lietuvos ekonominį vystymąsi.— Eko nomika, 1965, t. 6(1); Ekonominės Z. Angariečio pažiūros. V., 1976. 6 Lukoševičius V. Prano Eidukevičiaus visuomeninių ekonominių pažiūrų formavimasis į nuoseklias marksistines leninines pažiūras.— Ekonomika, 1965, t. 6(1). 7 Maiminas J. Teorijos ir tikrovė. V., 1960. 3 Lukoševičius V, Klerikalinės socialinės ekonominės koncepcijos Lietuvoje XIX a. pa baigoje ir XX a. pradžioje.— Ekonomika, 1968, t. 8(1); P. Leono socialinės ir ekonominės pažiūros.— Ekonomika, 1970, t. 10(1). 9 M akarevičius A. Ekonominės teorijos Vilniaus universitete 1783— 1832 m.—=Ekono mika, 1960, t. 1; Filomatų socialinių ekonominių pažiūrų klausimu.— Ekonomika, 1963, t. 4(1). 10 N onevičienė H. Joachimo Lelevelio sociologinių pažiūrų klausimu.— Ekonomika, 1965, t. 6(1); Joachimo Lelevelio novatoriškumas istorinių tyrinėjimų metodologijos srity je.— Ekonomika, 1968, t. 8(1); Взгляды И. Аелевеля на некоторые вопросы экономи ческой теории.— Ekonomika, 1975, t. 13(1). 11 Budrys D., Buračas A. Šiuolaikinis kapitalizmas ir buržuazinės teorijos. V., 1972; •Česnavičius V. „Visuotinės gerovės" teorija: problemos ir apologetika.— Kn.: Ideologinė kova ir jaunimas. V., 1972; Vitkūnas A. Dviejų socialinių ekonominių sistemų konvergen cijos teorijos kritika.— Liaudies ūkis, 1972, Nr. 4.
327
Išsivysčiusiai socialistinei visuom enei form uojantis ir vystantis, vis labiau reik ėjo teoriškai apib en d rin ti ir išryškinti socialistinės ekonom i nės sistem os funkcionavim o, ekonom inio m echanizm o raidos ir jo ’vis efektyvesnio panaudojim o klausim us. Septintajam e dešim tm etyje pasi rodo darbų, kuriuose išryškinam as ekonom inių dėsnių veikim o m echa nizm as (A. M itrikas)12, gam ybos priem onių nuosavybės ekonom inis turinys ir formos, gam ybinių jėgų ir gam ybinių santykių sąveika (Č. Lad u k as13, J. Č ičinskas14). N em aža darbų skiriam a darbo jėgos ekonom i nei kategorijai: M. D am idavičiaus — darbo jėgos socialistinės rep ro d u k cijos ekonom inės esmės ir kvalifikuotų k adrų parengim o problem om s15, D. Jarm ašauskienės — ekonom inei darbo jėgos formai, jos ryšiui su d a r bo jėgos sąnaudų padengim u, sam dos santykių esmei socializm o sąlygo m is16. Darbo užm okesčio esmę ir jo tobulinim o kelius n ag rin ėja B. Cemnolonskaitė (V engrienė)17. J. Gaižiūnas apibendrina darbo pasidalinim o kitim o p ro cesą18. A. D eriūnas kelia diskusines m intis ekonom inio gyven to jų skaičiaus dėsnio esm ės klausim u19. Visuose šiuose darbuose siekiam a ne tik išryškinti objek ty v ų nag rinėjam ų ekonom inių k ateg o rijų bei procesų pagrindą, bet ir parodyti racionaliausias jų veikim o m echanizm o kryptis. Būtinojo produkto socializm e, ypač išsivysčiusioje socialistinėje v i suom enėje, problem om s savo m okslinį darbą paskyrė A. Šileika20. Ilga mečius tyrinėjim us jis apibendrino daktaro d isertacijoje „Socialinė-eko nom inė būtinojo produkto esmė, jo dydis ir stru k tū ra socializm o sąly gomis (teorijos ir m etodologijos klausim ai)1' (1974), kuri kiek perdirbta vėliau buvo išleista21. Šiame darbe parodom a su b ū tinuoju produktu socializmo sąlygom is susijusių gam ybinių santykių ir juos išreiškiančių ekonom inių k ateg o rijų bei dėsnių sistema, šių kateg o rijų ir dėsnių v e i kimo m echanizm as, pasireiškim o formos: atskleidžiam i šios sistem os e le m entų vidiniai tarpusavio ryšiai, jos sandaros dėsningum ai. Y patingas dėm esys skiriam as m etodologiniam s bei dar nepakankam ai ištirtiem s ir diskusiniam s nagrinėjam os problem os klausim am s. LIETUVOS EKONOMINE ISTORIJA. Pirm aisiais pokario m etais y p a tingai svarbu buvo duoti atk irtį buržuazinei nacionalistinei propagandai, nušviesti Lietuvos ekonom inį vystym ąsi ikitarybiniu laikotarpiu, ypač buržuazijos valdym o m etais, pateikti m oksliškai pagrįstų duom enų a p ie Lietuvos ekonom ikos lygį ir darbo žmonių būklę buržuazijai valdant, atskleisti socialistinių pertv ark y m ų esmę, apibendrinti pirm uosius laim ė jim us ir artim iausias perspektyvas. Į šį darbą vieni pirm ųjų įsijungė U niversiteto ekonom istai. J a u 1946 m. D. Budrys pateikė hitlerinės okupacijos padarytų Lietuvos liau dies ūkiui nuostolių m okslinę analizę ir netrukus apibendrino pokarinį jo atkūrim ą ir išvystym ą22. M. G regorauskas tuo pat m etu atskleidė b u r 328
žuazinės Lietuvos kooperacijos klasinę prigim tį, valstybinį-m onopolistinį jo s pobūdį ir socialinį-ekonom inį jos vaidm enį buržuazinės Lietuvos eko nom ikoje23. R. D avtian kandidato d isertacijoje išanalizavo buržuazinės Lietuvos ekonom ikos pajungim o užsienio kapitalui form as ir būdus, a t skleidė jo šeim ininkavim o Lietuvos ekonom ikoje pasekm es. J. Dagys palygino buržuazinės Lietuvos ekonom ikos atsilikim ą su jos suklestėjim u T arybų valdžios metais, pirm asis išnagrinėjo Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto ekonom ikos vystym ąsi, buržuazijai v ald an t24. V. Sim onavičius nušvietė 1929— 1933 m. pasaulinės ekonom inės krizės eigą ir pasekm es, atskleidė valstybinio-m onopolistinio kapitalizm o vaidm enį buržuazinės 12 M itiikas A. Laiko ekonomijos dėsnio klausimu.— Ekonomika, 1962, t. 1(1); Prekinė gamyba ir vertės dėsnis socializmo sąlygomis. V., 1970. 13 Ladukas Č. Gamybos priemonių nuosavybė — gamybinių santykių pagrindas.— Eko nomika, 1969, t. 9(3); Kolūkinio sektoriaus gamybinių santykių ypatybės.— Ekonomika, 1968, t. 8(3); Visuomeninės gamybos vystymosi metodologinės problemos. V., 1977. 14 Čičinskas J. Pasisavinimas ir nuosavybė: jų turinio ir formos klausimai.— Ekono mika, 1973, t. 12(1); Экономическое содержание собственности. — Экономические науки, 1971, № 6; Социалреформистская трактовка общественной собственности. — Экономические науки, 1975, №1 1 . 15 Дамидавичюс М. Экономическая сущность воспроизводства рабочей силы. — Ekonomika, 1962, t. 3(1); Подготовка квалифицированной рабочей силы для промыш ленности Литовской ССР. — Ekonomika, 1962, t. 2. ,й Jarmašauskienė D. Ekonominė darbo jėgos forma socialistinėje visuomenėje.— Eko nomika, 1969, t. 4(1); Socialistinis darbo jėgos ir gamybos priemonių sujungimas.— Kn.: Gamyba ir vartojimas socialistinėje visuomenėje. V., 1975. !7 Cemnolonskaitė B. Darbo užmokesčio esmės socializmo sąlygomis klausimu.— Ekono mika, 1970, t. 10(1). !8 Gaižiūnas J. Socializmo raida ir darbo pasidalinimo vaidmens kitimas.— Ekonomi ka, 1975, t. 13(1). 19 Deiiūnas A. Ekonominio gyventojų skaičiaus dėsnio esmė socialistinėje visuomenė je.— Liaudies ūkis, 1977, Nr. 8. 20 Šileika Л. Būtinojo produkto ir pridedamojo produkto socializmo sąlygomis klausi mai.— Ekonomika, 1965, t. 5(3); Būtinasis produktas ir jo ekonominės formos. V., 1969; Величина необходимого продукта в условиях социализма.— Экономические науки, 1969, № 7; К вопросу о проявлении закона распределения по труду.— Ten pat, 1970,. Nr. 12. 21 Шилейка А. Социально-экономическая сущность, величина и структура необ ходимого продукта при социализме (вопросы теории и методологии). (Докт. дисс.)' 1974; Необходимый продукт как экономическая категория социализма (вопросы тео рии). Вильнюс, 1976. 22 Budrys D. Lietuvos ūkio karo metu sugriovimas ir jo atstatymo perspektyvos.— LTSR' MA Pirmosios sesijos darbai. V., 1946; Tarybų Lietuvos liaudies ūkio atkūrimas ir išvys tymas. V., 1949. 23 Gregorauskas M. Buržuazinės Lietuvos kooperacija — darbo žmonių išnaudojimą įrankis. V., 1948. 24 Dagys J. Buržuazinės Lietuvos ekonominis atsilikimas ir Tarybų Lietuvos liaudiesūkio suklestėjimas.— VVUMD, Visuomeninių mokslų serija, 1954, t. 1; Rytų Lietuvos eko nominio vystymosi, buržuazijai valdant, klausimu.— VVUMD, Ekonomikos mokslų serija,, 1958, t. 3. 329
Lietuvos ekonom ikoje, apibūdino 1940 m. socialistinės revoliucijos Lie tuvoje socialines-ekonom ines prielaidas25. Šeštajam e dešim tm etyje pasirodo ir vėlesniais m etais daugėja darbų, kuriuose nagrinėjam a atsk irų liaudies ūkio šakų ir ūkinės veiklos isto rinė raida, ypač socialistinis jų form avim asis ir plėtotė. Pram onės vystym ąsi L ietuvoje kapitalizm o laikotarpiu, buržuazinės vyriausybės ekonom inę politiką, užsienio kapitalo skverbim ąsi į Lietu vos pram onę nagrinėjo L. Jasinskas. Jo darbuose taip pat išryškinti ir apibendrinti pagrindiniai LTSR industrializavim o bruožai bei ypatybės pokario m etais, apibrėžtos svarbiausios, pram onės tolesnio vystym o k ry p tys26. Bendruosius Lietuvos pram onės raidos dėsningum us nag rin ėjo ir E. B oreikaitė27. Pirm ieji darbai, skirti atskirų pram onės šakų istorijai, atlikti penkto jo dešim tm ečio pabaigoje ir šeštojo viduryje. J. Pauliukonis kandidato disertacijoje (1955) plačiai nušvietė mėsos produktų pram onės užuo m azgą ir būklę lietuviškose carinės Rusijos gubernijose, mėsos pram o nės susikūrim ą ir raidą buržuazinėje Lietuvoje, šios pram onės šakos vy s tym ąsi 1940— 1954 m. laikotarpiu. M ėsos pram onės raidą tary b in iu lai kotarpiu kandidato d isertacijoje aptarė taip pat E. M aksim aitienė (1969) ir S. Im brasas (1971). Duonos kepim o pram onės istoriją nagrinėjo M. Ragevičius28. Jis a p i būdino duonos kepim o .pram onės vystym ąsi lietuviškose gubernijose, parodė jos pobūdį buržuazinėje Lietuvoje ir itin didelį šios srities d a r bininkų išnaudojim ą, apibendrino duonos kepim o pram onės plėtotę ta rybiniu laikotarpiu. Daugiausia darbų y ra skirta respublikos celiuliozės-popieriaus ir m e džio apdirbim o pram onės istorijai. P. Judickas nušvietė šios pram onės šakos svarbiausius raidos bruožus, glaudžiai ją siedam as su Lietuvos miškų ūkio tvarkym o, m edienos resursų racionalesnio naudojim o ir m iškingum o padidinim o problem om is29. A. M orkevičius aptarė šių p ra monės šakų kelią nuo pat jų užuomazgos iki šių dienų30. Jo m ono g rafijoje analizuojam i vietinių žaliavų ištekliai ir panaudojim as, respub likos poreikių tenkinim as m edienos produkcijai, kadrų ruošim o prob lemos. Bene plačiausiai ir nuosekliausiai universiteto ekonom istai yra išnag rin ė ję žemės ūkio gam ybos ir agrarinių santykių raidą Lietuvoje kapi talizm o ir socializmo sąlygom is. T yrinėjim us šioje srity je pradėjo M. G regorąuskas dar pirm aisiais pokario m etais31. Ilgam ečių tyrinėjim ų apibendrinim as yra jo m onografija ,,Tarybų Lietuvos žemės ūkis (1940— 1969)", 1962 m: apginta kaip daktaro disertacija. Tai pirm asis stam bus to kio pobūdžib darbas respublikos ekonom inėje literatūroje. Jam e apibū dinta Lietuvos žemės ūkio kapitalistinis ir paskui socialistinis vystym osi 330
keliai, pateikiam a gam ybinių bei socialinių ekonom inių rezultatų paly ginam oji analizė, sugretinam a su dabartine Lietuvos terito rija, nušvie čiam os tolesnio vystym osi perspektyvos, iškeliam os aktualios problem os, jų sprendim o keliai. J. Tam ošiūno darbuose labiau iš politinės ekonom ijos pozicijų n u šviečiam as kapitalizm o form avim asis ir raida Lietuvos žemės ūkyje, taip pat ir socialistinio žemės ūkio form avim asis bei vystym osi problem os ir laim ėjim ai32. Šiai problem atikai skirta ir jo daktaro disertacija „G am ybi nių jėg ų ir gam ybinių santykių vystym asis Lietuvos žemės ūkyje" (1969). Šiuose darbuose ir jų pagrindu parašytoje m onografijoje išanalizuota gam ybinių jėg ų ir gam ybinių santykių sąveika, apibūdinta jų raida Lie tuvos žemės ūkyje daugiau k aip 100 m etų laik o tarp y je (1861— 1970); procesai, vykę Lietuvoje, lyginam i su analogiškais procesais kitose ša lyse bei kitose TSRS respublikose (daugiausia Pabaltijo). J. Tam ošiūnas parodė esm inius socialinius-ekonom inius pasikeitim us Lietuvos kaim e socializm o sąlygomis, išryškino svarbiausius žemės ūkio raidos periodus bei etapus. Daug dėmesio jo darbuose skiriam a ūkinės politikos nušvie tim ui. 25 Simoriavičius V. Ekonominė 1929— 1933 m. reprodukcijos krizė Lietuvos pramonė je.— VVUMD, Ekonomikos mokslų serija, 1958, t. 3; 1940 m. socialistinės revoliucijos Lie tuvoje socialinių-ekonominių prielaidų klausimu.— VVUMD, Ekonomika, Teisė, 1958, t. 4. 26 Ясинскас Л. История и особенности развития социалистической промышлен ности Литовской ССР. — В кн.: К вопросу об истории народного хозяйства Прибал тики. Таллин, 1956; Направления перспективного развития основных отраслей про мышленности Литвы. — Сборник по вопросам специализации промышленности При балтийских республик. Рига, 1959; Pagrindiniai Lietuvos TSR socialistinio industriali zavimo bruožai.— VVUMD, Ekonomika, Teisė, 1958, t. 4. 27 Bareikaitė E. Kai kurie Lietuvos pramonės vystymosi dėsningumai.— Ekonomika, 1960, t. 1. * Ragevičius M. Lietuvos TSR duonos kepimo pramonės sukūrimas ir išvystymas.— Ekonomika, 1965, t. 5(2). 29 Judickas P. Lietuvos popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės vystymo bruožai.— Ekonomika, 1965, t. 5(2); Lietuvos miškų ir medžio pramonės šiuolaikinės problemos. V.,, 1967; Miškingumo didinimo ir medienos resursų racionalaus panaudojimo problemos Lie tuvoje. 1972. (W U rotaprintas). 30 Моркявичюс А. Лесообрабатывающая промышленность Литовской ССР. Виль нюс, 1977; Klaipėdos medienos perdirbimo pramonė 1937— 1969 m.— MAD, ser. A, 1971, t. 2; Lietuvos TSR baldų pramonės išvystymas.— Ekonomika, 1973, t. 12(1). 31 Грегораускас M. История и особенности социалистического преобразования сельского хозяйства Литовской ССР. — В кн.: К вопросу об истории народного хо зяйства Прибалтийских республик. Таллин, 1956; Tarybų Lietuvos žemės ūkis (1940— 1960). V., 1960. 32 Tamošiūnas J. Kapitalistinių gamybinių santykių vystymosi įtaka žemės ūkio gamy bos vystymuisi Lietuvoje 1861— 1914 m.— Ekonomika, 1962, t. 2; Procesai Lietuvos kaimo socialiniame gyvenime 1861— 1914 metais.— Ten pat, 1965, t. 5(2); Paveldėto žemės ūkiogamybinių jėgų lygio Įtaka socialistinio žemės ūkio vystymuisi.— Ten pat, 1968, t. 8(2); Lietuvos TSR kolūkiečių materialinė padėtis 1952— 1964 m.— Ten pat, 1970, t. 10(2); Lie tuvos žemės ūkio raida ir jo problemos. V., 1974.
331
Stam besnieji darbai tarybinės prekybos istorijos srityje yra atlikti septintajam e dešim tm etyje. A. V enckus ty rin ėjo kooperatinės prekybos istoriją. Jo darbuose atskleistas kapitalistinis m onopolistinis buržuazinės Lietuvos prekybinės kooperacijos pobūdis, nuosekliai nušviesta tary b i nės v arto to jų kooperacijos sukūrim o ir jos išvystym o raida 1940— 1965 m.33 L. Butkevičius kandidato disertacijoje (1969) bendram e socia lizmo kūrim o respublikoje fone parodė tarybinės prekybos sukūrim ą ir išvystym ą 1940— 1958 m. Čia pagrindinis dėm esys skiriam as valstybinei prekybai. Finansų raidos L ietuvoje kapitalizm o sąlygom is tyrinėjim us dar penktojo dešim tm ečio an tro je pusėje prad ėjo A. Žilėnas. Jis išanalizavo buržuazinę m okesčių politiką bei m okesčių sistemos raidą Lietuvoje, kritiškai įvertino apm okestinim o teo riją ir praktiką, atskleidė T arybų valdžios Lietuvoje finansinių pertvarkym ų pagrindines kryptis bei ta ry binių finansų vystym osi problem inius aspektus34. Jo daktaro disertaci jo je ,,Lietuvos valstietijos apm okestinim as kapitalizm o sąlygom is ir jo esminis pakeitim as esant socialistinei santvarkai" (1963) pirm ą k artą pla čiam e fone atskleista Lietuvos darbo valstietijos finansinio išnaudojim o bendroji tendencija bei jos socialiniai-ekonom iniai padariniai, parodyta visiškai naujo tipo tary b in ė finansų politika kaime. Tai vienas stam biausių universitete atliktų socialinių-ekonom inių tyrinėjim ų darbų. T. Zaleskio darbuose parodytas respublikos gyventojų finansinis iš naudojim as hitlerinės okupacijos m etais ir tary b in ė finansinė politika, atstatan t ir v ystant T arybų Lietuvos liaudies ūkį35. L. Liampertas, nag ri nėdam as tary b in ę kredito politiką Lietuvos kaim e 1940— 1941 m. ir 1949— 1958 m. laikotarpiu, parodė kredito vaidm enį, pertv ark an t T arybų Lietuvoje žemės ūkį socialistiniais pagrindais36. V. Terleckas nušvietė kredito sistemos reorganizaciją Lietuvoje, atkūrus T arybų valdžią37. J. Dagio darbuose kritiškai įv ertinta statistikos būklė L ietuvoje buržua zijos valdym o m etais38. Tie darbai ypač reikšm ingi, ty rin ė ja n t to laiko tarpio socialinius ekonom inius santykius. U niversiteto ekonom istai nagrinėjo ir kai kuriuos Lietuvos ūkio vy s tym osi feodalizm o epochoje klausim us. L. Truska nušvietė Lietuvos ūkio būklę ir visuom enės socialinę stru k tū rą feodalizm o irimo ir kapitalisti nių santykių form avim osi laikotarpiu39. VISUOMENINES GAMYBOS EFEKTYVUMO DIDINIMAS. Tai m oks linių tyrinėjim ų sritis, ku rio je universiteto ekonom istai y ra dirbę dau giausia ir atlikę darbų, tu rinčių nem ažą teorinę ir praktinę reikšm ę. Bendruosius teorinius ir m etodologinius visuom eninės gam ybos efek tyvum o didinim o klausim us n ag rin ėja P. Kiuberis. Jo darbuose išryški nam i socialistinės išplėstinės reprodukcijos Tarybų Lietuvoje tem pai ir proporcijos, dėsningum ai bei ypatum ai, analizuojam i respublikos liau332
dies ūkio struktūros kitim ai ir visuom eninės gam ybos efektyvum o kili mas, apskaičiuojam as visuom eninio produkto pasiskirstym as į b ū tin ą jį ir pridedam ąjį40. E. Boreikaitė nagrinėjo visuom eninės gam ybos vy sty m osi tem pus ir dviejų visuom eninės gam ybos padalinių tarpusavio san ty k iu s41. A. V engrys ty rinėjo reprodukcijos proporcijų optim izavim o m etodologines prielaidas42, V. Skom inas — veiksnius, sąlygojančius vi suom eninio produkto kitim o tendencijas43, V. G ronskas — visuom eninės gam ybos efektyvum o veiksnius ir rodiklius, socialistinio lenktyniavim o vaidm enį44. Specializacijos įtaką visuom eninei gam ybai nušvietė L. J u r gienė45, teorinius gam ybos valdym o aspektus — P. Gylys46. Dirbantis antraeilėse pareigose V. B aranauskas šalia darbų, atsklei džiančių gam ybos efektyvum o didinim o rezervus respublikos pram onėje, ypač prietaisų gam yboje, daug dėm esio skiria problem iniam s teoriniam s 33 Venckus A. Tarybinės kooperacijos socialinis bei ekonominis vaidmuo buržuazinėje Lietuvoje.— Ekonomika, 1963, t. 3(2); Tarybų Lietuvos vartotojų kooperacija 1940—1953 metais.— Ten pat, 1965, t. 5(2); Lietuvos TSR vartotojų kooperacija septynmečio (1959— 1965) metais.— Ten pat, 1968, t. 8(3). 34 Žilėnas A. Buržuazinės mokesčių politikos klasinė esmė ir mokesčių sistemos' raidos Lietuvoje (1919—1939 m.) bruožai. V., 1963; Valstietijos apmokestinimo teorija ir praktika kapitalizmo sąlygomis.— Ekonomika, 1964, t. 5(1); Tarybinių finansų raidos bruožai ir kai kurios šiuolaikinės jų problemos. V., 1971. 35 Zaleskis T. Lietuvos TSR finansai hitlerinės okupacijos metais.— Ekonomika, 1971, t. 11(2); Tarybinės finansų sistemos vaidmuo atstatant ir vystant Lietuvos ūkį.— Ten pat, 1967, t. 6(2). 36 Liampertas L. Kolūkių kreditavimas 1949— 1958 m. laikotarpiu Lietuvos TSR.— Ekonomika, 1960, t. 1. 37 Terleckas V. Lietuvos kredito ir pinigų sistemos reorganizavimas socialistiniais pa grindais 1940— 1941 metais.— Liaudies ūkis, 1975, Nr. 3. 38 Dagys J. Statistikos organizacija ir šaltiniai Lietuvoje 1919— 1940 metais.— Ekonomi ka, 1968, t. 8(2). 39 Truska L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 m. V., 1972; Žemėvaldos ir feodalų klasės struktūra Lietuvoje XVIII a. pabaigoje (I. Upytės pavietas 1790).— MAD, ser. A, 1974, t. 3. 40 Kiuberis P. Lietuvos TSR visuomeninis produktas ir nacionalinės pajamos. V., 1963; Visuomeninės gamybos tempai, proporcijos ir efektyvumas.— Liaudies ūkis, 1966, Nr. 8; Išplėstinės reprodukcijos dėsningumai Tarybų Lietuvoje. V., 1974. 41 Boreikaitė E. Socialistinės reprodukcijos tempai ir dviejų visuomeninės gamybos pa dalinių tarpusavio santykis. V., 1968. 42 Vengrys A. Visuomeninės gamybos proporcingumo ir ekonomiškumo principų sąry šis.— Ekonomika, 1971, t. 11(1). 43 Skominas V. Visuminio visuomeninio produkto vertinės sudėties kitimo klausimu.— Ekonomika, 1973, t. 12(1). 44 Gronskas V. Socialistinės gamybos efektyvumo esmė ir rodikliai.— Liaudies ūkis, 1975, Nr. 8; Brigadinė ūkiskaita — pažangi gamybos organizavimo forma.— Ten pat, 1977, Nr. 6; Гронскас В., Антанайтис Ю., Ключинскас Э. Связь социалистического сорев нования и хозяйственного расчета. Вильнюс, 1976. 45 Jurgienė L. Visuomeninio darbo pasidalijimo ir gamybos specializacijos kategorijų klausimu.— Ekonomika, 1974, t. 12(2). 46 G ylys P. Teorinės valdymo problemos: centralizavimas ir decentralizavimas.— Liau dies ūkis, 1974, Nr. 6. 333
m etodologiniam s visuom eninės gam ybos efektyvum o klausimam s. Skelb tuose darbuose ir daktaro disertacijoje (1971) jis pateikia teorinį ek o nom inio visuom eninės gam ybos efektyvum o apibūdinim ą, gam ybos efek tyvum o didinimo šaltinių, veiksnių, būdų, kiekybinio m atavim o m etodi kos pagrindim ą ir rodiklių sistem ą47. Pagrindinio visuom eninės gam ybos ekonom inio efektyvum o didinim o šaltinio — darbo našumo pram onėje m atavim o m etodologiją, jo kėlim o veiksnius, rezervus, būdus, dinam ikos analizę pirm asis ėmėsi nagrinėti L. Satunovskis48. V. A strauskas n agrinėjo pram onės įmonių darbo našum o planavim o ir analizės m etodologiją bei m etodiką, ypatingą dėmesį skirdam as darbo našum o veiksnių klasifikavim ui ir rezervų nustatym ui49. M aterialinio skatinim o, vieno iš svarbiausių veiksnių didinant visuo m eninės gam ybos efektyvum ą, m echanizm ą, jo vaidm enį socialistinio ūkininkavim o sistem oje, ryšį su darbo užmokesčiu, jo form as ir to bulini mo kryptis nušvietė V. K indurys50. M etodologinius m aterialinio skatini mo pram onės įm onėse pagrindus ir šio skatinim o p raktiką apibendrino K. V yšniauskas ir J. T am ulevičius51. Nem aža ekonom istų nag rin ėja gam ybos efektyvum o didinim o pro b lem as atskirose pram onės šakose. J ų pagrindinė tem atika — darbo našu mo kėlimas, savikainos m ažinim as, pagrindinių gam ybinių fondų efek tyvesnis naudojim as bei kitos atskirų pram onės šakų ekonom ikos prob lemos. J. Zvinklys nag rin ėjo respublikos staklių gam ybos pram onės įm o nėse vidinės ūkiskaitos stiprinim o klausim us52. A. Taunys savo darbuose daug vietos skiria respublikos statybinių m edžiagų pram onės išvystym o ir išdėstym o problem om s53. Gan plačiai nagrinėti respublikos lengvosios pram onės gam ybos vys tymo, jos efektyvum o bei darbo našum o didinim o klausim ai: siuvim o pram onėje — J. Lapenas54, tekstilės pram onėje — S. M elnikienė55 ir A. Sausanavičiūtė (Bartkienė)56, trikotažo pram onėje — Z. G aigalienė57. P. Prakapas58 ty rė odos-avalynės pram onės darbuotojų m aterialinio skatinim o tobulinim ą, o šios šakos produkcijos kokybės gerinim o ek o nom inius klausim us nagrinėjo V. G rybauskas59, lengvosios pram onės m okslinės-techninės pažangos ekonom inį efektyvum ą — K. G laveckas60. Plačiai nagrinėjam a m aisto pram onės šakų ekonom ika: m ėsos p ro duktų gam ybos sezoniškum o sumažinim o kelius nagrinėjo J. Pauliukonis61, mėsos pram onės pagrindinių gam ybinių fondų panaudojim ą — S. Im brasas62, respublikos pieno pram onės techninio lygio kėlim ą T. C hom entauskas63, cukraus pram onės gam ybos efektyvum o didinim o pagrindines kryptis — V. Bulotienė64, konditerijos pram onės plėtim o problem as — K. P runskienė65. 334
Dailės dirbinių ir suvenyrų gam ybos didinim ui vietin ėje pram onėje savo darbus paskyrė G. Sam uolis66. Į darbo organizavim ą m ūsų respublikos pram onės įm onėse gilinosi K. V yšniauskas67, J. R agalevičius68 ir A. Šalčius69. Darbo kolektyvo for m avim o pram onės įm onėse klausim us ty rė V. G rigoras ir L Žeberskis70. 47 Baranauskas V. Lietuvos TSR prietaisų gamybos pramonės vystymasis ir specializavimas. V., 1967; Ekonominis gamybos efektyvumas ir jo didinimas. V., 1970; Система показателей экономической эффективности производства. — Вопросы экономики, 1974, № 12. 4S Satunovskis L Darbo našumas ir budai jam pakelti įmonėje. V., 1955. 49 Astrauskas V. Darbo našumo planavimas pramonės įmonėje. V., 1972; Darbo našu mas: jo didinimo veiksniai ir vertinimo metodai. V., 1976. 50 Kindurys V. Kai kurios tarybinių ekonomistų koncepcijos materialinio skatinimo fon dų šaltinio klausimu.— Ekonomika, 1970, t. 10(1); Skatinimo fondų priklausomumo nuo įmo nės darbo užmokesčio fondo klausimu.— Ten pat, 1974, t. 12(2); Ekonominis socialistinės gamybos skatinimas. V., 1977. 5! Vyšniauskas K., Tamulevičius J. Materialinis skatinimas pramonės įmonėse. V., 1969. 52 Žvinklys J. Gamybinės įmonės ūkiskaita.— Komunistas, 1973, Nr. 2. 53 Taunys A. Perspektyvios žaliavos statybinių medžiagų pramonei.— Liaudies ūkis, 1975, № . 4. 34 Lapenas J. Lietuvos TSR siuvimo pramonės sukūrimas ir išvystymas.— Ekonomika, 1965, t. 5(2). 55 M elnikienė S. Lietuvos TSR tekstilės pramonės įmonių gamybiniai pajėgumai ir jų pa naudojimo analizės metodai.— Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės eko nominės analizės mokslinio tyrimo institutas (toliau—LIMTI), 1971 (rotaprintas); Pagrin dinių gamybinių fondų naudojimo gerinimas Lietuvos TSR tekstilės ir trikotažo pramonėje. 1975. (LIMTI, rotaprintas.) 56 Sausanavičiūtė A. Gamybos vystymo ir naudojimo problemos respublikos vilnonių audinių pramonėje.— Ekonomika, 1974, t. 12(2). 57 Gaigalienė Z. Darbo našumo apskaičiavimo trikotažo pramonėje klausimu.— Ekono mika, 1965, t. 5(3). 58 Prakapas P. Materialinių interesų derinimo klausimu.— Ekonomika, 1971, t. 11(2). 59 Grybauskas V. Tobulinti avalynės kokybės kontrolę.— Liaudies ūkis, 1970, № . 11; Kompleksinė kokybės valdymo sistema ir neproduktyvios išlaidos.— Ten pat, 1977, Nr. 3. 60 Glaveckas K. Mokslinė techninė pažanga ir pagrindinių fondų naudojimo efektyvu mas.— Liaudies ūkis, 1977, Nr. 6. 61 Pauliukonis J. Sezoniškumo Lietuvos TSR mėsos produktų pramonėje klausimu.— VVUMD, Ekonomikos mokslų serija, 1958, t. 3. 62 Imbrasas S. Efektyvumo didinimo rezervai mėsos pramonėje.— Liaudies ūkis, 1968, Nr. 10. 63 Chomentauskas T. Gamybos mokslinis techninis lygis ir jo nustatymo problemos.— Liaudies ūkis, 1975, Nr. 8. 04 Bulotienė V. Gamybos efektyvumas cukraus pramonėje.— Liaudies ūkis, 1972, Nr. 3. 65 Prunskienė K. Konditerijos pramonės vystymas.— Liaudies ūkis, 1969, Nr. 12. . 66 Samuolis G. Dailės dirbinių gamybos struktūra ir jos vystymosi dėsningumai Lietu vos TSR. V., 1974. 67 Vyšniauskas K., Razauskas R. Darbo vietos organizavimas. V., 1974; Vyšniauskas K. Darbo organizavimas Lietuvos TSR pramonės įmonėse. V., 1971 (rotaprintas). 68 Ragalevičius J., Videikaitė E. Mikroelementinės analizės metodų patirtis. 1974. 89 Šalčius A. Įrengimų remonto organizavimas Lietuvos TSR mašinų gamybos pramonės įmonėse.— Ekonomika, 1974,. t. 12(1). 70 Ж еберскис И., Григорас В. Формирование трудового коллектива на промышлен ном предприятии. Лит. НИИНТИ, 1975 (ротапр.).
335
Darbo laiko nuostolius ir jų likvidavim o kelius analizavo R. K irlaitė71. Gamybos valdym o struktūros tobulinim ui, kadrų kvalifikacijos kėlim ui, valdym o m etodų bei stiliaus gerinim ui savo darbus paskyrė M. K rejeris72 ir R. Razauskas73. Nors universitetas nerengia žemės ūkio specialistų, ekonom istai agrarininkai didelį dėmesį skiria ir praktiniam s žemės ūkio gam ybos vy s tymo, jos ekonom inio efektyvum o didinimo klausimam s. Dar k olektyvi zacijos įkarštyje pasirodė labai reikalinga tuo m etu M. G regorausko ir A. Biziukovo parašyta žemės ūkio gam ybinės ekonom ikos knyga apie kolektyvinio ūkio gam ybos planavim ą ir reikalų tvarkym ą74. M. Gregorauskas aktyviai dalyvavo kom isijose, kurios rengė pasiūlym us bei reko m endacijas žemės ūkio gam ybai v y styti75. Kolūkinės ekonom ikos problem as nem aža yra tyręs M. Lola. Dau-1 giausia jis nuveikė darbo organizavim o ir apm okėjim o tobulinim o bei darbo našum o kolūkiuose didinim o srityse. Dar prieš atvykdam as į V il niaus universitetą išleidęs keletą darbų, čia jis tais klausim ais parašė daug m okslinių bei m okslo populiarinim o straipsnių ir brošiūrų76. Savo gausius tyrim us M. Lola apibendrino ir išplėtė daktaro d isertacijoje „Darbo našum as kolūkiuose" (1964). D isertacijoje nagrinėjam i tuo m etu dar buvę mažai ištirti teoriniai-m etodologiniai darbo našum o žemės ūky je problem iniai klausim ai: darbo našumo kolūkių žemės ūkio gam yboje esmė, lygis, dinam ika. Čia išnagrinėta darbo našum o apskaičiavim o kol ūkiuose m etodai, parodyta jų privalum ai bei trūkum ai, apskaičiuota darbo našum as ir tem pai respublikos žemės ūkyje buržuaziniu ir ta ry biniu laikotarpiu, duoti jų palyginim ai tarp TSRS ir JAV . Darbe apibū dinti faktoriai, nuo kurių priklauso darbo našum o didėjim as ir pateik ia mi pasiūlym ai darbo našum ui didinti. A ktualių, teoriškai ir praktiškai svarbių darbų yra parašę ir jau n e s nės kartos ekonom istai agrarininkai. A sm eninių ir kolektyvinių interesų derinim ą kolūkiuose ir su tuo susijusį kolūkiečių pajam ų lygį, dinam iką ir struktūrą, darbo apm okėjim o tobulinim ą, būtinojo produkto šaltinius nagrinėjo D. B irutytė77, J. D vilevičius78 ir P. M ikučionis79. Darbo pasida lijim o vaidm enį žemės ūkio gam yboje, jo įtaką darbo našum ui analizavo I. Zeberskis80. Kolūkių nedalijam ų fondų esmę ir jų naudojim o gerinim o kelius aptarė K. Sustavičius81. Diferencinės rentos, jos esmės, paskirstym o, išėmimo klausim us, že m ės ūkio įmonių prekingum ą ir pajam ingum ą savo darbuose gvildeno L. K riukelis82 ir S. K rasauskas83. Septintojo dešim tm ečio pirm oje pusėje J. Bučo vadovaujam i univer siteto ekonom istai pirm ieji respublikoje pradėjo m okslo tiriam ąjį darbą Liaudies ūkio m aterialinio-techninio aprūpinim o srityje. T yrinėjim ai čia 336
tu ri aiškią kryptį — ieškoti efektyvesnių liaudies ūkio m aterialinio-tech ninio aprūpinim o būdų. D augiausia šioje srityje y ra nuveikęs J. Stankevičius. T yrinėdam as tiekim o organų sistemą ir m aterialinio-techninio aprūpinim o tobulinim ą, jis paskelbė nemaža m okslinių straipsnių84, iškėlė pasiūlym ų, kurie įgy vendinam i ne tik respublikoje. P. Eigm inas85 ir J. M ikučionis86 nag rin ėjo aktualius tiekim o organizacijų ūkinės veiklos efektyvum o klausim us, V. Briedienė — respublikos kaim o statybų aprūpinim ą statybinėm is m e džiagom is87. G. Sm alenskas ėmėsi ty rin ėti nepaprastai aktualią tiekim o 71 K iilaitė R. Pagrindinių darbininkų darbo laiko sąnaudų tyrimas mašinų įmonių me chaniniuose cechuose. 1973. (LIMTI rotaprintas.); Pamaininis darbo laikas įmonėse ir jo panaudojimo gerinimas. 1977. (LIMTI rotaprintas.) 72 Kpeepuc M. Проблемы повышения эффективности труда управленческих кад ров. Доклад на Международной научно-технической конференции ученых и специа листов стран СЭВ и СФРО по проблеме «Организация управления социалистическим промышленным производством». М., 1975; Krejeris M., Radzevičienė S. Specialistų kva lifikacinės struktūros tobulinimas jų darbo efektyvumui didinti. 1975. (LIMTI rotaprintas.) 73 Razauskas R. Gamybinio kolektyvo vadovas. 1974. (LIMTI rotaprintas.); Inžinerinių techninių darbuotojų vaidmuo didinant gamybos efektyvumą.— Liaudies ūkis, 1976, Nr. 12. 74 Gregorauskas M., Biziukovas A. Kolektyvinio ūkio gamybos planavimas ir reikalų tvarkymas. V., 1949. 75 Žr. Priemonės žemės ūkio gamybai vystyti (Rytų Lietuvos zona). V., 1959; Prie monės žemės ūkio gamybai vystyti. V., 1964; Lietuvos TSR žemės ūkio tvarkymo sistema. V., 1969. 76 Lola M. Darbo apmokėjimas kolūkiuose. V., 1954; Keliai darbo našumui kelti kol ūkinėje gamyboje.— VVUMD, Ekonomika ir teisė, 1958, t. 4; Darbo našumas, produkcijos savikaina ir rentabilumas kolūkiuose.— Ekonomika, 1962, t. 2; Производительность труда в колхозах. (Докт. дисс.), 1964. 77 Birutytė D. Kaupimas, gamybiniai fondai ir darbo našumas kolūkiuose.— Ekonomika, 1968, t. 6(3). 78 Dvilevičius J. Asmeninių pagalbinių ūkių ekonominis vaidmuo žemės ūkio gamybo je ir kolūkiečių asmeniniame vartojime.— Ekonomika, 1968, t. 6(3); Asmeninių ir kolekty vinių materialinių interesų derinimo klausimai kolūkiuose.— Ekonomika, 1969, t. 9(1). 79 Mikučionis P. Būtinojo produkto kolūkiuose klausimu.— Ten pat. 802 eberskis I. Visuomeninio darbo pasidalijimas— gyvojo darbo mažinimo veiksnys že mės ūkyje.— Ekonomika, 1974, t. 12(>2); Darbo jėgos ištekliai žemės ūkyje ir jų panaudoji mo galimybės.-— Komunistas, 1973, Nr. 7. 81 Sustavičius K. Kolūkių nedalijamų fondų sąvokos klausimu.— Ekonomika, 1962, t. 2. 82 Kriukelis L. Kolūkinės gamybos prekingumas ir grynosios pajamos.— Ekonomika, 1975, t. 13(1). 83 Krasauskas S. Diferencinė žemės renta. V., 1975. 84 Stankevičius J. Lietuvos TSR tiekimo organų sistemos vystymas 1957— 1965 metais ir jo rezultatai.— Ekonomika, 1967, t. 6(2); Сеть органов снабжения в республике должна быть единой. — Плановое хозяйство, 1975, № 4; Укреплять общегосударственную систему снабжения. — Материально-техническое снабжение. 1973, № 7. 85 Eigminas P. Medžiagų skirstymo tvarką reikia keisti.— Liaudies ūkis, 1966, Nr. 5; Eigminas P., Mikučionis J. Ryžtingai šalinti trūkumus tiekimo darbe.— Liaudies ūkis, 1965, Nr. 12. 86 Mikučionis J. Stiprinti ūkiskaitą tiekimo organizacijoje.— Liaudies ūkis, 1967, Nr. 3. 87 Briedienė V. Kaimo statyboms daugiau statybinių medžiagų.— Liaudies ūkis, 1969, Nr. 2.
337
organizacijų m aterialinės-techninės bazės kom pleksinio plėtojim o ir naudojim o tem ą88. U niversiteto ekonom istų darbuose gana plačiai atsispindėjo ir p re kybos tobulinim as, jos socialinio ir ekonom inio efektyvum o kėlim as. L. Butkevičius savo darbuose daug dėm esio skyrė n au jų prekybos form ų įdiegim ui89. 1969— 1970 m. vyriausybės pavedim u atliktas stam bus kom pleksinio pobūdžio kolektyvinis darbas „Darbo našumo Lietuvos TSR prek y b o je kėlim o keliai" (pagrindiniai autoriai A. Bumelytė, M. G regorauskas (va dovas), B. Cereška, A. Pajuodis, V. V engrauskas). Svarbiausi teoriniai šio darbo teiginiai ir praktinės jų įgyvendinim o kryptys paskelbtos spaudoje90. Toliau dirbant ir gilinant šiuos tyrinėjim us, pateikta m oksliškai pa grįstų rekom endacijų, kaip tobulinti prekybą atskirom is prekių gru pėmis, A. Pajuodžiui vadovaujant, pagal LTSR prekybos m inisterijos ir Lietkoopsąjungos užsakym ą paruoštos priem onės prekybai aprangos prekėm is pagerinti, atsižvelgiant į perspektyvinį rinkos imlumo kitimą. I. D egutytė ištyrė respublikos m iestų gyventojų aprūpinim o pienu ir pieno produktais būklę ir nurodė, kaip ją p ag erin ti91. V. V engrauskas išanalizavo nepakankam o respublikos v arto to jų kooperacijos ren tab ilu mo priežastis, pateikė rekom endacijų, kaip jį padidinti iki tokio lygio, kad būtų galima sudaryti reikiam o dydžio m aterialinio skatinim o fon dus92, ty rin ėjo visuom eninio m aitinim o darbuotojų darbo apm okėjim o tobulinim ą. A. Bumelytė (Norkuvienė) ty rin ėjo darbo užm okestį ir m ate rialinį skatinim ą m ažm eninėje p rek y b o je93, G. Burneckytė (Pajuodienė) — savitarnos vaidmenį, didinant prekybos efektyvum ą94, M. Stasiu lio n is— m ažm eninės prekybos cirkuliacijos kaštų m ažinim ą95. V yriausybės pavedim u pradėti ir buitinio gyventojų aptarnavim o, jo socialinio-ekonom inio efektyvum o tyrinėjim ai. Jiem s vadovavo J. Ta m ulevičius. Išanalizavus buitinio gyventojų aptarnavim o įmonių darbą, parengtos rekom endacijos darbo našum ui kelti respublikos buitinio gy ventojų aptarnavim o sistem oje. Plėsdami šios srities tyrim us, J. Tam ule vičius ir K. Prunskienė paskelbė darbų apie buitinio gyventojų a p ta rn a vimo prognozavim ą, buities tarnybos įmonių veiklos tobulinim ą ir v i dinės ūkiskaitos jose įdiegim ą96. Šeštajam e dešim tm etyje pradedam i gvildenti visuom eninės gam ybos efektyvum o finansiniai-kreditiniai aspektai. A. Žilėno darbuose97 apibendrintas T arybų Lietuvos kolūkių p aty ri mas, kaupiant ir paskirstant pinigines pajam as, kritiškai vertinam a kol ūkių pajam ų sąvoka, siūlom as jos patikslinim as. A. Daukšos leidinyje nušviečiam i įm onių finansų planavim o m etodai bei prak tik a98. 338
K om unalinio ūkio įmonių finansų tobulinim ą ir vietinių tary b ų v aid m enį šioje srity je nagrinėja A. Bikulčius". Savikainos kalkuliavim o tobulinim ą ir jos m ažinim ą m ėsos pram o n ė je gvildena E. M aksim aitienė100. B. K ibaus m okslinio darbo kryptis — įm onių finansų planavim o tobulinim as. Jis ty rinėjo popieriaus ir kartono gam inių rentabilum o rezervus, kritiškai įvertino skatinim o fondų for m avim o ir optim alaus planavim o są v eik ą 101. Finansinius techninės pažangos aspektus nag rin ėjo J. V izbaras, bet pagrindinė jo tyrim ų tem a — ap y v artin ių lėšų form avim o ir k o n tro lės tobulinim as102. S. Uosio d arbuose103 parodom i pinigų cirkuliacijos dėsningum ai, ieš kom a būdų, kaip geriau panaudoti ekonom inius m etodus, planuojant ir reg u liu o jan t prekių ir pinigų cirkuliaciją išvystyto socializm o sąlygo86 Smolenskas G. Sandėlių ūkio vystymo kryptys.— Liaudies ūkis, 1974, Nr. 5; Sandė lių ūkio efektyvumo kriterijai.— Ten pat, 1975, Nr. 3. 89 Butkevičius L. Pažangios prekybos formos.— Liaudies ūkis, 1961, Nr. 4. 90 Gregorauskas M. Prekybos efektyvumo didinimas.— Liaudies ūkis, 1972, Nr. 1. 91 Degutytė L Pieno ir jo produktų vartojimo klausimai.— Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. V., 1967; Asortimentas ir vartotojų poreikiai.— Liaudies ūkis, 1970, Nr. 7. 92 Vengiauskas V. Rentabilumas ir ūkiskaitos įdiegimas Tarybų Lietuvos vartotojų ko operacijos visuomeniniame maitinime.— Ekonomika, 1970, t. 10(2); Ekonominė reforma v i suomeniniame maitinime. V., 1975; Совершенствовать систему оплаты труда работни ков общественного питания. — В кн.: Торговля. Вопросы экономики и организации. Минск, 1974, вып. I. 93 Bumelytė А. Darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo socializmo sąlygomis teo rinių pagrindų taikymo prekyboje ypatumai.— Ekonomika, 1974, t. 12(2). 94 B um eckytė G. Savitarna maisto prekių prekyboje ir jos vaidmuo didinant prekybos efektyvumą.— Ekonomika, 1973, t. 12(1). 95 Stasiulionis M. Mažmeninės prekybos rentabilumas: analizė, vertinimas ir planavi mas.— Liaudies ūkis, 1974, Nr. 2. 96 Tamulevičius J. Buitinio gyventojų aptarnavimo išvystym o prognozavimo metodolo giniai pagrindai. 1974 (LIMTI rotapr.); Prunskienė K., Tamulevičius J. Buities tarnyba nau jomis ekonominėmis sąlygomis. 1975. (LIMTI rotaprintas.); Vidinė ūkiskaita buities tarnybos įmonėse. V., 1976. 97 Žilėnas A. Kolūkių piniginės pajamos ir jų paskirstymas. V., 1959; О понятии «доходы колхозов». — Экономика сельского хозяйства, 1960, № 5. 98 Daukša А. Pramonės įmonių finansų planavimas. V., 1965. 99 Бикульчюс А. Совершенствование финансов коммунальных предприятий в но вых условиях. — финансы СССР, 1974, № 1. 100 Maksimaitienė E. Kai kurie mėsos savikainos mažinimo klausimai Lietuvos TSR mė sos pramonėje.— Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. V., 1967. 101 Kilius B. Popieriaus ir kartono gaminių rentabilumo didinimo rezervai.— Ekonomika, 1965, t. 5(3); Optimalaus planavimo skatinimas ir skatinimo fondų sudarymas.— Liaudies ūkis, 1975, Nr. 5, 102 Визбарас Й. К вопросу о сущности и определении оборотных средств. —■ Ekonomika, 1968, t. 8(3). 103 Uosis S. Pinigų cirkuliacijos reguliavimo ir planavimo raida Tarybų Sąjungoje, 1972. (W U rotaprintais.); TSRS tarptautiniai atsiskaitymai ir finansiniai bei kreditiniai san tykiai su užsienio šalimis. 1974 (YVU rotapr.).
339
mis, nagrinėjam i TSRS ta rp tau tin ių atsiskaitym ų klausim ai. V. M eidūnas ty rin ėjo vietinių biudžetų planavim o ir jų pajam ų bazės tobulini m ą 104. V. M asalskas pagrindė priem ones m okyklų finansavim ui to b u lin ti105. J. Ratomskis ir V. Terleckas pasiūlė būdus, kaip efektyviau naudoti apyvartines lėšas p re k y b o je 106. T. Zaleskis iškėlė problem inių įmonių pelno paskirstym o klausim ų107. Didinant visuom eninės gam ybos efektyvum ą, m okslinės-techninės re voliucijos sąlygom is ypatingos reikšm ės įgauna socialinės-ekonom inės ir ūkinės inform acijos kaupim as, apdorojim as ir analizė m oksliniais pa grindais. Tai iškelia didelius uždavinius statistikos, buhalterinės apskai tos ir ūkinės veiklos analizės teorijai, m etodologijai ir praktikai. R espub likoje m okslinius tyrim us šioje srity je pradėjo universiteto ekonom istai septintojo dešim tm ečio pradžioje. Statistikų darbuose nagrinėjam os tokios aktualios tem os: gyv en to jų reprodukcijos statistinė analizė bei socialinių-ekonom inių faktorių po veikis Lietuvos gyventojų sudėties kitim ui (A. M erčaitis108, A. Kenstavič ie n ė 109), gyvenim o lygio tyrim o statistiniai m etodologiniai klausim ai (J. Laškovas)110, darbo laiko panaudojim as ir jį lem iančių veiksnių n u statym as (O. M olienė)111. Buhalterinės apskaitos ir ūkinės veiklos analizės tyrinėjim us sep tin tojo dešim tm ečio pradžioje prad ėjo A. N evinskas112— jis pasiūlė plačiai diegti norm atyvinį gam ybos išlaidų apskaitos m etodą. To m etodo tobu linimas ir įdiegim as įvairiose liaudies ūkio šakose ilgainiui pasidarė p a grindine šios srities tyrin ėjim ų tem atika. Paskelbtuose šia tem atika d ar buose nagrinėjam i ir teoriniai m etodologiniai klausim ai. R. Bartaška nagrinėja m echanizuotos apskaitos prekyboje tobulinim ą113, o Z. G aidie n ė — p ram o n ėje114. A. Ja n k aitie n ė analizuoja įvairius gam ybos išlaidų apskaitos ir produkcijos savikainos kalkuliavim o m etodus115. L. Krivk a 116 siūlė būdų, kaip tobulinti produkcijos savikainos kalkuliavim ą m etalo dirbinių pram onėje, E. K unevičius117 — tekstilės, A. S adeckas118— trikotažo pram onėje. D. M ačern ien ė119 ir G. Savoniakienė120 pasiūlė, kaip tobulinti pirm inę dokum entaciją. J. G riškūnaitė nagrinėjo a p y v a r tinių lėšų analizės m etodus121. D. Poškaitė svarstė diskusinius ren tab i lum o122, o V. K onstantinavičius — savikainos esmės klausim us123. N orm atyvinio apskaitos m etodo privalum us ir įdiegim o p raktiką la bai vaisingai nagrinėjo J. M ackevičius. Savo gausius tyrinėjim us jis paskelbė ne tik šalies, bet ir socialistinių šalių m okslinėje spaudoje, apibendrino m onografijose ir daktaro disertacijoje „Savikainos k alk u liacijos vystym osi europinėse ESPT šalyse palyginam oji an alizė"124. Šiuo se darbuose pagrindžiam as būtinum as didinti produkcijos savikainos kalkuliavim o ir analizės vaidm enį, periodizuojam a produkcijos savikai nos kalkuliavim o raida TSRS ir kitose europinėse ESPT šalyse. T eoriškai 340
ir praktiškai svarbi d isertacijoje p ateik ta nacionalinių produkcijos savi kainos kalkuliavim o sistem ų svarbiausiųjų elem entų lyginam oji analizė. Pirmą k artą tary b in ėje ir užsienio literatū ro je pagrįsta vieningos pro dukcijos savikainos kalkuliavim o sistem os sukūrim o ESPT šalyse reikš m ė ir būtinum as, kai kurie kiti m etodologiniai ir m etodiniai klausim ai. 104 Мейдунас В. Опыт составления местных бюджетов Литовской ССР. — Финан сы СССР, 1960, № 10. 105 Masalskas V. Išlaidų mokykloms išlaikyti normavimo klausimai.— Ekonomika, 1973, t. 12(1). 106 Ratomskis J., Terleckas V. Apyvartinių lėšų šaltiniai ir atsiskaitymai prekyboje. 1972. (VVU rotaprintas.) 107 Залескис T. О распределении прибыли на уровне первичного звена. — Вопро сы экономики, 1977, № 1. 108 Merčaitis А. Kai kurie Lietuvos gyventojų reprodukcijos dėsningumai 1860— 1939 m.— Ekonomika, 1968, t. 8(2); Respublikos miestų vystymo problemos.— Liaudies ūkis, 1976, Nr. 11. 109 Kenstavičienė A. La population de Lithuame.— Population, Paris, 1975, Nr. 6. 110 Laškovas J. 1936—1937 metais Lietuvoje įvykdyto šeimų biudžeto tyrinėjimo repre.zentatyvumo klausimu.— Ekonomika, 1968, t. 8(2); Šeimų biudžetų tyrinėjimo klausimu.— Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. V., 1967. 111 Molienė O. Geriau išnaudoti darbo laiką.— Liaudies ūkis, 1970, Nr. 8; Mažinkime ■darbo laiko nuostolius.— Komunistas, 1976, Nr. 11. n 2 Nevinskas A. Įdiegti normatyvinį apskaitos ir kalkuliavimo metodą.— Liaudies ūkis, 1962, Nr. 10. 1,3 Барташка P. Совершенствование учета издержек обращения в централизован ных бухгалтериях. — Ekonomika, 1975, t. 13(2); Организация рагунаводства у новим условима економеке реформе. — Книговодство. Београд, 1973, бр. 10. 114 Gaidienė Z. Apskaita ir analizė automatizuotos valdymo sistemos sąlygomis.— Liau dies ūkis, 1971, Nr. 9. 115 Jonkaitienė A. Gamybos išlaidų apskaitos ir produkcijos savikainos kalkuliavimo metodų analizė.— Ekonomika, 1975, t. 13(2); Normatyvinis apskaitos metodas. V., 1977. 116 Кривка A. Некоторые особенности организации металлообработки и их влия ние на учет затрат на производство и калкулирование себестоимости продукции. — Ekonomika, 1975, t. 13(2). 117 Kunevičius E. Tekstilės gaminių savikainos kalkuliavimas.— Liaudies ūkis, 1969, Nr. 10. 118 Sadeckas A. Tobulinti žaliavos ir medžiagų sąnaudų apskaitą trikotažo pramonėje.— Liaudies ūkis, 1972, Nr. 8. 119 Мачернене Д. Вопросы совершенствования первичной документации в системе управления. — Ekonomika, 1975, t. 13(2). 120 Савонякене Г. Совершенствовать документирование операций по производству швейных изделий. — Бухгалтерский учет, 1973, № 12. 121 Гришкунайте Ю. Анализ оборачиваемости оборотных средств. — Бухгалтер ский учет, 1972, № 10. 122 Пошкайте Д. Экономическая сущность рентабельности. — Ekonomika, 1975, t. 13(2). 123 Konstantinavičius V. Savikainos esmė ir sudėtis.— Ten pat. 124 Мацкевичюс Й. Сравнительный анализ развития калькулирования себестои мости продукции в европейских странах СЭВ. Докт. дисс., 1977; Анализ калькулиро вания себестоимости продукции в странах СЭВ. М., 1977; Калькулирование себестоимости продукции (исторический аспект). Вильнюс, 1974; Gamybos išlaidų apskaita ir produkcijos savikainos kalkuliavimas pramonėje. V., 1975; Pelno ir rentabi lumo vaidmuo įmonėje. V., 1970; Operatyvinė produkcijos savikainos analizė. (Kartu su J . Tamulevičiumi.) V., 1968. 341
U niversiteto ekonom istai pirm ieji respublikoje ėmė nagrinėti ekonom inius-m atem atinius-kibernetinius m etodus. 1960 m. jų iniciatyva suor ganizuota universiteto ir Liaudies ūkio tarybos Ekonom inių tyrim ų labo ratorija, kurios organizatorius ir m okslinis vadovas buvo J. M aim inasr dabartinis M askvos Lomonosovo universiteto profesorius. Jo m onogra fijoje, kuri apginta kaip daktaro disertacija, originaliai ekonom inės ki bernetikos aspektu gvildenam i sudėtingi planavim o procesai125. Septintojo dešim tm ečio v id u ry je planavim o ir valdym o tobulinim o m etodologiniai klausim ai pradėti tyrinėti, n au dojant m atem atinius m e todus ir skaičiavim o techniką. Tokiais būdais ištirta: įmonių darbo pla navim o ir apskaitos uždaviniai, siekiant racionalizuoti ir tipizuoti sudė tingus AVS uždavinių algoritm us (L. Sim anauskas); gam ybos apskaitos pram onės įm onėse rodiklių form avim asis ir jų prasm inio turinio kitim o dėsningum ai (V. Tamošiūnas). Integralinių autom atinio atpažinim o m e todų darbo kokybę nagrinėjo A. K vederavičius, m asyvų organizavim o būdų įtaką uždavinių sprendim o trukm ei — A. Bartkus. A. Kiselis an a lizavo ekonom inių sistem ų m odelių sudarym ą, funkcionavim ą bei p an au dojim ą AVS. Kai kurie šių ty rin ėjim ų rezultatai paskelbti sp au d o je126. L. Sim anausko k n y g o je 127 apibūdinam a KOBOL kalba, y ra duom enų ap ie jos panaudojim ą respublikoje. M atem atiniai-ekonom iniai m etodai plačiai taik y ti ir prekybos eko nom istų darbuose. V. M ackevičius išnagrinėjo prekių atsargų lygio ki tim ą, jo priežastis ir pasiūlė, kaip paspartinti atsargų apyvartum ą. J is taip pat pateikė universalią prekių atsargų didm eninėse bazėse valdym o' strategijos form ulę128. V. Bujauskas tyrė, kaip galim a patobulinti m aši ninį prekių judėjim o inform acijos apdorojim ą. A. Trapulionis v adovavo uždavinių parengim ui ir įdiegim ui AVS LTSR prekybos m inisterijos ir Lietkoopsąjungos prekybinėse organizacijose. K uriant m akroekonom inio planavim o integruotų m odelių kom plek sus, socialinio ekonom inio prognozavim o m etodus bei sistemas, teoriniu ir praktiniu požiūriu svarbūs dirbusio antraeilėse pareigose, o šiuo m etu dirbančio pirm aeilėse, R. R ajecko d arb ai129. Su grupinių sprendim ų teo rija susiję A. M orkeliūno straipsniai y ra aktualūs ekspertinių tyrim ų m etodologijai130. S. M artišius ty rin ė jo sta tistinių m odelių taikym o gam yboje asp ek tu s131. R. Pladis gilinosi į eko nom inės inform acijos apdorojim o procesą132. A. V engrio darbuose n ag rinėjam as valdym o m echanizm as, kuriuo naudodam asi socialistinė valstybė gali veikti ūkinių vien etų elgseną133. GAMYBINIŲ JĖGŲ IŠVYSTYMAS IR IŠDĖSTYMAS. Liaudies varto jimas. V iena iš svarbiausių ekonom inių tyrim ų krypčių socializm o są lygomis y ra kom pleksinio gam ybinių jėgų išvystym o ir išdėstym o bei liaudies gerovės kėlim o m okslinis pagrindim as. 342
Penktojo dešim tm ečio pabaigoje sudarant pirm ąją respublikos gam y binių jėg ų išvystym o ir išdėstym o schem ą generalinei perspektyvai (są lyginai iki 1965 m.), dalyvavo J. Bučas, D. Budrys, M. G regorauskąs ir M. Ragevičius. A ntroji tokio pat pobūdžio schem a 1961— 1980 m. lai kotarpiui buvo sudarinėjam a 1958— 1960 m. rengiantis TSKP XXII su v a žiavimui. Be anksčiau m inėtųjų, prie šios schem os sudarym o aktyviai prisidėjo ir kiti universiteto ekonom istai (J. Dagys, L. Jasinskas, J. Pauliukonis). Pagrindžiant šią schemą, vyriausybės patvarkym u buvo išnagrinėta nem aža liaudies vartojim o klausim ų. LTSR M A akadem ikui V. Lašui v ad ovaujant ir dalyvaujant M. G regorauskui, 1957— 1958 m. parengtos svarbiausių m aisto prekių, o M. G regorauskui v ad o v au jan t ir iš u n iv er siteto d alyvaujant M. R agevičiui bei m edikui V. Kvikliui,— svarbiausių nem aisto prekių perspektyvinės racionalios vartojim o normos, kurias paskui aprobavo LTSR V alstybinė plano kom isija. Tuo pačiu m etu M. G regorauskas, K. M eškauskas (LTSR MA) ir M. R agevičius išanali zavo Lietuvos TSR gyventojų pinigines pajam as, prekių apyvartą, sv a r biausių prekių vartojim ą ir palygino su Latvijos ir Estijos gyventojų atitinkam ais rodikliais. T ikslinant šią schemą, septintajam e ir aštuntajam e dešim tm ečiuose, LTSR M A vadovaujant, buvo rengiam os schem os atskiriem s penkm e čiams. Jas sudarant, dalyvavo J. Bučas, M. G regorauskas, P. Judickas, J. K riaučiūnas, A. M orkevičius. 125678930 125 Майминас E. Процессы планирования в экономике: информационный аспект. Вильнюс, 1967. 126 Kiselis А. Ekonominių sistemų klausimu. Teoriniai ekonominės kibernetikos klausi mai.— Ekonomika, 1971, t. 11(1); Tamošiūnas V. Pirminės informacijos rinkimo ir perdavi mo meehanizavimas.— Ten pat; Simanauskas L. Kai kurie transporto AVS projektavimo klausimai.— Ten pat; Барткус А. Определение величины страхового запаса деталей методами статистических испытаний.— Экономика и математические методы, 1971, № 1. 127 Simanauskas I. Algoritminė kalba KOBOL. V., 1977. 128 M ackevičius V. Prekių atsargos Lietuvos vartotojų kooperacijos sistemoje 1960— 1968 m.— Ekonomika, 1970, t. 10(2); Выбор стратегии управления запасами на пред приятиях оптовой торговли.— Ekonomika, 1977, t. 14. 129 Раяцкас Р., Жемайтайтите С. Информация — прогноз — план. М., 1972; Раяцкас Р. Интегрированная система планирования народного хозяйства союзной респуб лики. Вильнюс, 1972; Система моделей планирования и прогнозирования. М., 1976. 130 Моркелюнас А. Групповой выбор и равновесие. — АМС, 1970, т. 10(2); О не йтральности и независимости альтернатив. — Ten pat, 1977, t. 17(1). 131 Martišius S. Gamybos išlaidų statistinių modelių bendrieji klausimai.— Ekonomika, 1971, t. 11(1). 132 Pladis R. Informacinio ciklo klausimu.— Ekonomika, 1971, t. 11(1); Optimalumas, kaip ekonomikos valdymo principas.— Liaudies ūkis, 1968, Nr. 6. 133 у еПдГу5 a . Ekonominės sistemos valdymo formulės homeostatinis pobūdis.— Eko nomika, 1971, t. 11(1); Управление экономическими системами при социализме (воп росы теории). Вильнюс. 1978.
343
U niversiteto ekonom istai dalyvavo šeštojo dešim tm ečio pradžioje LTSR M A vykdytam e stam biam e kom pleksiniam e darbe „Rytų Lietuvos gam ybinių jėgų išvystym as". V adovaujam i J. Bučo, jie parengė šio d ar bo skyrių apie m aisto pram onę (M. G regorauskas, P. M ačiulis, J. Pauliukonis, M. Ragevičius). V yriausybei pavedus, 1958— 1959 m. LTSR M A k artu su kitom is m okslo įstaigom is bei žinybom is n agrinėjo Lietuvos TSR pram onės specializavim o ir kooperavim o problem ą. Šiame darbe aktyviai dalyvavo J. Bučas134. A štuntojo dešim tm ečio pradžioje universiteto ekonom istai įsitraukė į jungtinėm is respublikos m okslininkų jėgom is rengiam os prognozės LTSR gam ybinių jėgų išvystym o ir išdėstym o generalinei perspektyvai (sąlyginai iki 1990 m.) sudarym ą. V ykdant šį darbą, universiteto eko nom istai daugiausia nagrinėjo aptarnavim o sferos (prekybos, visuom e ninio m aitinimo, buitinio aptarnavim o) plėtojim o problem as (B. Čereška, M. G regorauskas (vadovas), P. Kiuberis, A. Pajuodis, K. Prunskienė, J. Tam ulevičius, A. Trapulionis, A. V enckus, V. V engrauskas). Progno zuojant m edienos poreikį respublikos liaudies ūkiui bei medžio apdirbi mo, baldų ir popieriaus pram onės vystym ąsi, dirbo P. Judickas ir A. M orkevičius. L. Jasinskas dirbo, prognozuojant aukštos kvalifikacijos ekonom istų kadrų poreikį. Spartūs liaudies gerovės kilimo, respublikos urbanizacijos bei n au jų kaim o gyvenviečių kūrim o procesai iškėlė uždavinį m oksliškai pagrįsti prekybinio tinklo plėtim ą. Šis uždavinys pradėtas spręsti 1960 m., v a dovaujant K. Lukšai. 1966— 1975 m., v ad ovaujant M. G regorauskui ir A. Pajuodžiui, šios krypties tem atika tapo pagrindinė prekybos srityje. Visas ekonom istų būrys naujoviškai išsprendė nem aža m etodologinių: „ prekybinio tinklo kom pleksinio plėtim o klausim ų artim ai ir ilgalaikei perspektyvai, sudaryti ir vyriausybės aprobuoti prekybinio tinklo re konstrukcijos ir plėtim o svarbiausiuose respublikos m iestuose planai, p a ruošti v artotojų kooperacijos prekybinio tinklo perspektyvinio plėtimoplanai. Svarbiausią indėlį čia įnešė A. Pajuodis (mažmeninės prekybos srityje), B. Č ereška (visuom eninio m aitinimo), A. Trapulionis (didm e ninės prekybos ir sandėlių ūkio). V. Čaplikas nagrinėjo m ažm eninės prekybos tinklo plėtim o ir organizavim o regione m etodologinius p ag rin dus. Jis sudarė A lytaus regiono m ažm eninės prekybos tinklo persp ek ty vinio išvystym o projektą. Dalis šių tyrim ų paskelbta m oksliniuose d ar buose135. Glaudžiai susiję su gam ybinių jėgų išvystym u ir išdėstym u y ra Lie tuvos ūkio vietos TSRS liaudies ūkio sistem oje tyrim ai. Šiuos klausim us tyrinėjo A. Jablonskis. Jis n agrinėjo ir bendresnius, susijusius su v a rto ji344
mu, m etodologinius m ainų, cirkuliacijos proceso vystym osi bei jo re g u liavim o klausim us13415136. A pskritai universiteto ekonom istai savo darbuose daug reikšm ės sky rė liaudies gerovės kilimo, vartojim o problem atikai. D augiausia šioje srity je y ra nuveikusi S. Ginaitė. J i paskelbė straipsnių, m onografijų ir savo tyrim us apibendrino daktaro d isertacijoje „Realiosios darbininkų i r tarn a u to jų pajam os socializmo sąlygom is (Lietuvos TSR m edžiaga)" (1969 m.). Darbuose nagrinėjam i vartojim o reikm enų paskirstym o san tykių dėsningum ai socializme, išaiškinam a atskirų gyventojų grupių re a liųjų pajam ų prigim tis, pateikiam a jų dinam ika ir stru k tū ra T arybų Lie tu v o je 1940— 1967 m. laikotarpiu, keliam os jų prognozavim o problemos.. S. G inaitė tebedirba šia tem atika — gvildena gamybos, poreikių ir v a rto jim o sąveikos m echanizm ą išvystytoje socialistinėje visuom enėje, glau džiai siedam a jį su liaudies gyvenim o lygio kilim u ir socialistinės gy vensenos tobulinim o problem om is137. V isuom eninių vartojim o fondų esmę, jų lygį respublikoje, dinam iką, ir struktūrą, tų fondų naudojim o tobulinim o kelius ty rin ė ja J. M iški n is138. Gam ybinės ir negam ybinės sferos tarpusavio priklausom ybė bei n e gam ybinės sferos vaidm ens didėjim as šiuolaikiniam e reprodukcijos p ro cese aiškinam i D. B irutytės139 ir L. Jaru šev ičiau s darbuose140. T echnologiniu-gam ybiniu vartojam osios v e rtė s padidinim o bei išlai kym o požiūriais prekių kokybės klausim us n ag rin ėja universiteto pre134 Bučas J. Lietuvos TSR baldų gamybos apimties ir specializavimo klausimai.— Km:: Lietuvos TSR pramonės specializavimas ir kooperavimas. V., 1961. 135 Pajuodis A. Lietuvos TSR mažmeninės prekybos tinklo vystymosi bruožai.— Eko nomika, 1962, t. 2; Svarbiausiųjų Lietuvos TSR miestų mažmeninės prekybos tinklo klaui simai.— Ten pat, 1962, t. 3(1); Lietkoopsąjungos didmeninės prekių apyvartos ir didmeninės-, prekybos tinklo vystymasis 1958— 1965 m.— Ten pat, 1968, t. 8(3); Čaplikas V. Plečiant Alytaus regiono mažmeninės prekybos tinklą.— Liaudies ūkis, 1973, Nr. 5; Čereška B. Lie tuvos TSR vartotojų kooperacijos visuomeninis maitinimas 1958— 1968 m.— Ekonomika,., 1969, t. 9(2). 136 Jablonskis A. Tarybų Lietuvos ekonomika ir jos ryšiai. V., 1968; Gamybos, pa skirstymo, mainų ir vartojimo tarpusavio santykiai; Mainai socialistinių gamybinių santy kių sistemoje.— Kn.: Gamyba ir vartojimas socialistinėje visuomenėje. V., 1975. 137 Ginaitė S. Į aukščiausią gyvenimo lygį. V., 1962; Tarybų Lietuvos gyventojų paja mos. V., 1970; Socialistinės gamybos tikslas ir jo įgyvendinimo mechanizmas; Socializmo pagrindinis ekonominis dėsnis ir nacionalinės pajamos; Aktualios gyvenimo lygio augimo ir socialistinės gyvensenos tobulinimo problemos.— Kn.: Gamyba ir vartojimas socialistinėje visuomenėje. V., 1975. 138 Miškinis J. Visuomeninių vartojimo fondų esmė.— Ekonomika, 1964, t. 4(3); Vi suomeninių vartojimo fondų struktūros ir vystymosi klausimai— .Ten pat, 1965, t. 5(3); Paskirstymas pagal darbą. Visuomeniniai vartojimo fondai. V., 1969. 139 Birutytė D. Gamybinio ir negamybinio darbo ribų klausimu.— Ekonomika, 1970,. t. 10(1).
140 Jaruševičius L. Socialinė-ekonominė paslaugų esmė.— Liaudies ūkis, 1971, Nr. 10..
345
’kių m okslo žinovai. Šio darbo pradininkas J. A cus-A cukas141 išleido m onografiją, kurioje a p ta rti šio m okslo šakos teoriniai-m etodologiniai pagrindai. P. M ačiulis ty rė riebalų savybes ir parengė m onografiją apie m aisto prekių kokybės nustatym o m etodus142. A. B ucevičiūtė-Paškonienė ty rė pieno ir jo produktų k o k y b ę143, G. M ilvydienė — prieskonių prekių savybes, K. V aištarienė — kaip kinta laikom ų daržovių savybės. D. Budrys, J. Dagys, K. Lukša, J. Pričinauskas aktyviai dalyvavo, sudarant ekonom inių term inų žodyną144. Be to, J. Pričinauskas parengė .„Rusų—lietuvių kalbų prekių term inų žodyną" (apie 30 000 term inų). Pagausėjus ekonom istų m okslininkų pedagogų gretom s, septintajam e dešim tm etyje pradėta leisti originalius vadovėlius bei m okym o priem o nes. M. Lolos vadovaujam i politinės ekonom ijos dėstytojai parengė ori ginalų, papildytą respublikos m edžiaga politinės ekonom ijos vadovėlį neekonom inių specialybių studentam s145. M. Lola parašė m okym o p rie monių, kuriose glaustai išdėstytos m arksizm o klasikų ekonom inės pažiū ros146. V adovėlių ir stam besnių m okym o priem onių parašė J. Bučas147, A. D aukša143, T. Z aleskis149, B. K ilius150, V. M eidūnas151, A. Ž ilėnas152, .R. Pladis153, L. Sim anauskas ir V. T am ošiūnas154. Keliasdešim t m okym o priem onių parengė A. M orkevičius, A. V engrys, A. Pajuodis, A. V enc kus, A. Bucevičiūtė, V. M ikalauskas, G. M ilvydienė, J. Pričinauskas, K. V aištariene, Z. G aigalienė (m ultiplikuotos universiteto rotaprintu).
TEISĖ varbiausieji tarybinio teisės mokslo uždaviniai — prisidėti prie visuom eninės ir valstybinės santvarkos bei teisės sistem os stiprinim o ir tolesnio tobulinim o, duoti m oksliškai pagrįstų rekom endacijų socialisti nio ūkio ir visuom eninio gyvenim o bei valstybės valdym o klausim ais. Teisės mokslo raidai pokario m etais ypač reikšm ingi buvo TSKP CK nutarim ai „Dėl teisinio m okymo išplėtim o ir pagerinim o šaly je" (1946) ir „Del priem onių toliau išvystyti teisės m okslus ir teisinį m o kym ą šaiyje" (1964). Partija įpareigojo teisės mokslo darbuotojus spręsti įstatym ų kodifikacijos ir jų tobulinim o, liaudies ūkio valdym o gerinim o, tarybines dem okratijos ir tarybinio teisėtum o plėtojim o bei kovos su nusikalstam um u efektyvum o problem as. į šių problem ų nagrinėjim ą įsi jungė ir universiteto Teisės fakulteto dėstytojai. Iš senųjų profesorių fakultete buvo likę tik A. Janulaitis, K. Šalkauskis ir K. Jablonskis. Du pirm ieji jau senyvo am žiaus neilgai tedirbo universitete. 346
Išsiugdyti aukštos kvalifikacijos teisininkų universitetui padėjo» TSRS M okslų A kadem ijos V alstybės ir teisės institutas bei M askvos universiteto Teisės fakultetas. V alstybės ir teisės institute 1949— 1954 m. teisės m okslų kandidato disertacijas parašė ir apgynė K. Dom aševičius, O. Ruželytė ir P. Danisevičius, daktaro — P. Pakarklis (1951). 1963— 1973 m. M askvos universitete tikslinę asp iran tū rą baigė ir apgynė diser tacijas P. Kūris (tarptautinės teisės), S. V ėlyvis (civilinio proceso), E. Palskys (kriminalistikos), K. Lapinskas (adm inistracinės teisės), Z. Nam avičius (politinių teorijų istorijos). Kiti jau n ieji dėstytojai disertacijas rengė pačiam e universitete. Penkiolika m etų (1945— 1960) Teisės fakulteto m okslininkai p ag rindi nį dėmesį skyrė socialistinės visuom enės kūrim o, pram onės ir žem ės ūkio pertvarkym o socialistiniais pagrindais teisinio reguliavim o klausi mams ir nagrinėjo dvi problem as: LIETUVOS TSR VALSTYBĖS IR TEI SĖS ISTORIJOS KLAUSIMAI ir VALSTYBĖS IR TEISĖS PAGRINDINIŲ INSTITUTŲ ESMĖ. 1960— 1965 m. universiteto teisininkai įnešė savo indėlį į TSRS M A V alstybės ir teisės instituto koordinuojam os sąjunginės problem os V I SUOMENĖS POLITINĖ ORGANIZACIJA sprendim ą. Iš šios problem os Teisės fakultetas nagrinėjo dvi tem as: „Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorija" ir „Lietuvos TSR valstybės ir teisės vystym osi bendrieji dėsnin gum ai kom unistinės visuom enės išplėstinės statybos laikotarpiu", kurios tuo m etu buvo ypač aktualios — gerai argum entuotos jų analizės reik ė jo LTSR kodeksam s parengti ir atskiriem s įstatym am s tobulinti. 1423567*90 141 Acus-Acukas J. Prekių mokslo pagrindai. K., 1949. 142 Mačiulis P. Maisto produktų kokybės ir sudėties nustatymas. V., 1960. 143 Bucevičiūtė A. Pieno rūgšties bakterijų įtaka B grupės vitaminų kiekiui raugintame
piene. — MAD, ser. C, 1961, t. 2; Pieno rūgšties bakterijų įtaka B grupės vitaminų kiekiui piene.— AMMD, Biologija, 1961, t. 1; Karbamido įtaka B grupės vitaminų kiekiui piene.— Ten pat, 1962, t. 2. 144 Aut. kol. Rusiškai-lietuviškas ekonomikos terminų žodynas. V., 1966. 145 Politinė ekonomija (redagavo V. Pauliukonis, J. Miškinis, A. M itrikas ir A. Jab lonskis). V., 1969. 146 Lola M. K. Markso ir F. Engelso ekonominiai darbai. V., 1964; V. Lenino ekonomi niai veikalai. V., 1966. 147 Bučas J. TSRS liaudies ūkio planavimas. V., 1967. 143 Daukša A. TSRS Valstybinis biudžetas. V., 1967. 149 Zaleskis T. TSRS finansai ir kreditas. V., 1972. 150 Kilius B. Pramonės finansai, 1976. (VVU rotaprintas.) 151 Meidūnas V. Pramonės finansai. 1977. (VVU rotaprintas.) 152 Žilėnas A. Tiesioginiai ir netiesioginiai kapitalistinių valstybių mokesčiai. V., 1963; Valstybinis kreditas kapitalistinėse šalyse. V., 1967; Valstybinės paskolos Tarybų Sąjun goje. V., 1970. 153 Pladis R. Matematinių metodų taikymo raida tarybinėje ekonomikoje. V., 1971. 154 Simanauskas L., Tamošiūnas V’. Ekonominės informacijos mašininis apdorojimas. V., 1978. 347
Nuo 1975 m. Teisės fakultete nagrinėjam a kita sąjunginė problem a VALSTYBES, VALDYMO IR TEISES VYSTYMOSI DĖSNINGUMAI. Tarybinio teisės m okslo pradininkai L ietuvoje buvo K. Jablonskis ir P. Pakarklis, daugiausia ty rin ė ję Lietuvos valstybės ir teisės istorijos problem as. K. Jablonskis, daugelio m okslinių straipsnių autorius ir ko lektyvinių istorijos darbų bendraautoris, ypač dom ėjosi valstiečių eko nom ine ir teisine padėtim i bei jų k o v a 1. Jis parengė spaudai teisės šaltinių 1-ąjį tom ą, redagavo 1529 m. Lietuvos Statutą, taip pat buvo vienas iš Lietuvos TSR istorijos šaltinių 1-ojo tom o su d ary to jų 2. Lietu vos valstybės ir teisės klausim am s P. Pakarklis paskyrė keturias m ono grafijas3. Jo se ir ypač daktaro d isertacijoje m okslininkas apibūdino K ry žiuočių valstybės san tv ark ą ir jos grobikišką esm ę4, parodė p avergtų tau tų teisinę padėtį, išaiškino, kad kryžiuočių įstatym ai buvo skirti visų pirma pavergtų tau tų pasipriešinim ui slopinti. Jo darbuose plačiai n u šviečiam a Romos popiežių politika, rėm usi kryžiuočių žygius į Lietuvą, taip pat k atalikų bažnyčios ekonom inė ir teisinė padėtis bei priem onės feodalinei valstybei stiprinti. Be to, jis yra dokum entų rinkinio „Prūsi jos valdžios grom atos, pagraudenim ai ir apsakym ai lietuviam s v alstie čiams" sudarytojas. Daug m etų Lietuvos valstiečių teisinę padėtį kapitalizm o epochoje ty rin ė ja S. V ansevičius. J o daktaro d isertacijoje ir m onografijose5 n a g rinėjam a valstiečių socialinės-ekonom inės ir teisinės padėties sąveika, aiškinam os caro valdžios ir Lietuvos buržuazinės valdžios dary tų nuo laidų valstiečiam s priežastys, parodom a ag rarin ių įstatym ų klasinė esmė, apibūdinam i valstiečių ekonom inių, politinių ir asm eninių teisių su v ar žymai, jų kovos priežastys ir formos. Be to, S. V ansevičius yra ap ib ū dinęs socialinius, ekonom inius ir politinius santykius Lietuvos kaim e 1919— 1940 m., Klaipėdos ir V ilniaus kraštų valstiečių teisinės padėties ypatybes. Politinį režim ą L ietuvoje 1920— 1940 m. n ag rin ėja M. M aksim aitis6. Jis įrodė, kad piliečių dem okratinių teisių ir laisvių, visuotinės rinkim ų teisės ir tautos atstovavim o deklaravim as 1922 m. konstitucijoje atsirado dėl liaudies revoliucinės kovos. Buržuazinis dem okratinis režim as buvo įvestas, kovojant prieš socialistinę revoliuciją. Iš M. M aksim aičio su kauptų faktų m atyti, kad lietuvių buržuazija, rem dam asi dem okratiniais institutais, nesugebėjo spręsti socialinių, ekonom inių ir politinių pro b lemų. A nalizuodam as buržuazinės Lietuvos v aldančiųjų politinių p a rtijų ideologinius principus, program as ir priem ones, kuriom is jos siekė v a h džios, V. Pavilonis atskleidė jų socialinę paskirtį ir vietą valstybės m e chanizm e7. M. A panavičius savo tyrinėjim uose8 išaiškino karinių teism ų v ie tą buržuazinės Lietuvos valstybės aparate, išryškino buržuazinės vy348
riausybės antiliaudinę politiką ir padarė išvadą, kad karin ių teism ų orga nizacija ir veikla, pakeitusi buržuazinį teisėtum ą politiniu tikslingumu,, grubiai pažeisdavo buržuazinius teism o organizacijos ir proceso princi pus: viešum o, žodiškumo, ir m aterialinės tiesos. Daug dėm esio universiteto teisininkai skiria tarybinio laikotarpio Lietuvos valstybės ir teisės istorijos klausim am s. K. Dom aševičius nagri n ė ja bendruosius ir specifinius socialistinės revoliucijos dėsningum us ir parodo, kaip jie atsispindėjo L ietuvoje9. Jis n u švietė Lietuvos tarybinio nacionalinio valstybingum o raidą ir stiprėjim ą 1944— 1965 m., ap tarė T arybų Lietuvos valstybines funkcijas, dem okratijos plėtojim ą, darbožm onių teisių apsaugos stiprinim ą. Jis y ra ir dviejų kolektyvinių darbų. b en d raau to ris10. A. Cirtautas, nagrinėdam as Lietuvos TSR v ietinių v a l džios organų sukūrim ą ir ra id ą 11, apibūdino vietinių D2D tary b ų veiklos dem okratines form as, teisinę prigim tį ir vaidm enį, k uriant socialistinę 1 Jablonskis K. Lietuvos valstiečių kova prieš feodalų priespaudą iki valakų reformos.— Lietuvos istorijos instituto darbai. K., 1951, t. 1; Valstiečių judėjimas Lietuvoje XIX a. pir mojoje pusėje ir valstiečių siekimų reiškėjas Jonas Goštautas.— Kn.: Lietuvos valstiečiai: XIX amžiuje. V., 1957. 2 Lietuvos valstiečių ir miestiečių kova su dvarų valdytojais. V., 1959; Lietuvos TSR. istorijos šaltiniai. V., 1955, t. 1; Статут Великого Княжества Литовского 1529 года. Минск, 1960. 3 Pakarklis P. Kryžiuočių valstybinė santvarka pagrobtose iš lietuvių srityse. M., 1944;: Kryžiuočių valstybinės santvarkos bruožai. K., 1948; Popiežiai — lietuvių tautos priešai. V.,. 1948; Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV—XIX а. V., 1956. 4 Пакарклис П. Борьба литовского народа против тевтонского, ордена и папства за свою независимость. М., 1951. 5 Vansevičius S. Lietuvos valstiečių socialinė-ekonominė ir teisinė padėtis imperializmo' laikotarpiu. V., 1970; Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos valdymo metais (1919— 1940 m.). V., 1968; Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920— 1939 metais. V., 1973. 6 Maksimaitis M. Rinkiminių teisių apribojimai ir liaudies atstovavimo iškraipymas Lie tuvoje 1920— 1926 metais.— AMMD, Teisė, 1976, t. 13; Политический режим в бурж у азной Литве в 1926— 1940 г. Вильнюс, 1974. 7 Povilonis V. Buržuazinių politinių partijų pažiūros } Lietuvos valstybingumą (1905— 1918 m.).— AMMD, Teisė, 1965, t. 5; Buržuazinio demokratinio režimo Lietuvoje klausimu.— Ten pat, 1966, t. 6. 8 Apanavičius M. Kariniai teismai — buržuazijos įrankis kovoje prieš revoliucini judė jimą Lietuvoje fašistinio režimo metais.— Teisė, 1964, t. 4; Buržuazinės Lietuvos kariniui teismų klasinė esmė.— Ten pat, 1965, t. 5. 9 Domaševičius K. Tarybinio valstybingumo vystymasis Lietuvoje. V., 1966; Tarybų val džios įsitvirtinimas Lietuvoje.— Kn.: Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. V.,, 1960; Didysis Spalis ir tarybinio valstybingumo sukūrimas Lietuvoje.— Teisė, 1968, t. 7. 10 Очерки развития государственности Советских Прибалтийских Республик 1940— 1965 гг. Таллин, 1965; Национальная государственность союзных республик. М., 1968. 11 Cirtautas А. Pirmųjų vietinių tarybų išrinkimas Tarybų Lietuvoje.— Teisė, 1969, t. 8; Lietuvos TSR vietinių valstybinės valdžios organų sistemos pakeitimo 1950 metais kai ku rios teisinės prielaidos.— Ten pat, 1970, t. 9; Lietuvos TSR vietinių DŽD tarybų nuolatiniщ komisijų organizacijos ir veiklos pradmenų teisinis įtvirtinimas.— Ten pat.
349
visuom enę Lietuvoje. Gilindam asis į Lietuvos TSR teism ų istoriją A. Liak a s 12 plačiai ap tarė tarybinio teism o organų sudarym ą ir raidą, teism o vaidm enį liaudies ūkio atkūrim o ir socialistinės visuom enės sukūrim o ■baigiamuoju laikotarpiu. Domėdamasis Lietuvos socialistinės pram onės sukūrim o teisinėm is priem onėm is, S. Stačiokas13 išnagrinėjo specifines jos kūrim o sąlygas ir •aktyvų teisinių priem onių vaidm enį, vystant socialistinio ūkio sektorių ar išplėstinę pram onės reprodukciją, taip pat parodė, kaip socialistinei pram onei k urti buvo panaudota verslinė kooperacija. I. N ekrošiaus tyrim ų objektas — Tarybų valdžios kova dėl socialis tin ių teisinių darbo santykių sukūrim o ir jų įtvirtinim o L ietuvoje14. Jis nustatė bendruosius šių santykių form avim osi ir raidos dėsningum us bei jų specifiką Lietuvoje. Žemės ūkio kolektyvizaciją teisiniu aspektu nagrinėjo A. B ulota15. J is nušvietė prielaidų ištisinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarym ą, socialistinės žemės ūkio sistem os kūrim o teisinį reguliavim ą, buožių klasės likvidavim o ir kolūkių organizacinio ūkinio stiprinim o teisines priem ones. P. V itkevičiaus ty rin ėjim u o se16 išaiškinta, kad civilinio su b jek tišk u m o turinio elem entai y ra civilinis teisnum as ir veiksnum as ir konkrečios su b jek ty v in ės teisės. Jis parodė, kad Tarybų valstybė įgijo nuosavybės teisę ir kitas subjektyvines teises ir pareigas. Darbe davė pasiūlym ų įsta tym am s tobulinti. Nem aža padaryta, n ag rin ėjan t civilinės ir darbo teisės problem as. D augiausia iš šios srities ty rin ė ta piliečių ir organizacijų tu rtin ių ir ■asmeninių teisių apsauga. A. Žiurlys plačiai nušvietė teisines santuokos •sudarymo sąlygas, jos negaliojim o teisinę esmę, pripažinim o negalio jančia pagrindus ir tv ark ą bei teisines pasekm es; taip pat apibūdino m o tin o s ir vaiko interesų apsaugą, valstybės teikiam ą pagalbą, au k lėjan t vaikus, vaiko apsaugą, netekus šeimos globos17. Daugelį m etų tarybinio civilinio proceso esmę nagrinėja J. Žėruolis. D aktaro d isertacijoje ir straipsniuose18 jis įrodė, kad teism o procesą są lygoja m aterialinės teisės pobūdis, kad civilinių procesinių teisinių san ty k ių turinys yra veiksm ai, o jų form a yra subjektų procesinės teisės ir pareigos. J. Žėruolio darbai y ra reikšm ingi, tobulinant civilinius proce sinius įstatym us. J. M oreino daktaro disertacijoje ir m o nografijoje19, skirtoje darbo ginčų kilimo priežastim s, jų teisiniam reguliavim ui aptarti, naujoviškai apibūdinam a ir atribojam a nuo skundo darbo ginčo sąvoka, nurodom a d arb o ginčų sprendim o tvarka, juos sprendžiančių organų teisinė pri gim tis, duodam a vertingų pasiūlym ų, kaip tobulinti įstatym us. J. M oreie a s taip pat parodė perkėlim o į kitą darbą teisinio reguliavim o uždavi 351)
nius, papildė tokio perkėlim o sąvokos supratim ą, apibūdino jo rūšis, ir teisines pasekm es, nagrinėjo perkėlim o į kitą darbą teisėtum o pagrin dinius teorinius klausimus. V. N ekrašas tiria, kaip nagrinėjam i ginčai dėl gam ybinės traum os arba dėl profesinio susirgim o padarytos žalos atlyginim o, kaip nustato m a m aterialinė atsakom ybė už piliečio sužalojim ą20. Jis diferencijavo a t sakom ybės rūšis ir apibūdino jų atsiradim o sąlygas, aiškino, kaip n u sta ty ti žalos atlyginim o dydį, pateikė pasiūlym ų tobulinti galiojančias, teisės norm as. Darbo m iškų ūkyje teisinio reguliavim o ypatybes analizavo A. Dam b rauskas21. Jis ap tarė čia galiojančias teisės normas, darbo sutarčių m iškų ūk y je sudarym o, pakeitim o ir nutraukim o savitum us, darbo ir poilsio12 Liakas A. Tarybiniai teismai Lietuvoje 1940— 1960 metais.— Kn.: Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. V., 1960; Pirmieji tarybiniai teismai Lietuvoje 1918— 1919 metais.— Ekonomika ir teisė, 1958, t. 4; Baudžiamojo proceso ir teismų santvarkos įsta tymų raidos Lietuvoje 1940— 1941 metais klausimu.— Teisė, 1966, t. 6. 13 Stačiokas S. Valstybinis vadovavimas vietiniam ūkiui Tarybų Lietuvoje 1940— 1941 metais.— Teisė, 1962, t. 3; Socialistinės pramonės pagrindų sukūrimo Lietuvos TSR 1940— 1941 metais teisinės priemonės.— Ten pat, 1964, t. 5; Teisinės priemonės Lietuvos TSR' socialistinei pramonei atkurti pokario metais.— Ten pat, 1966, t. 6. 14 Nekrošius 1. Socialistinių darbo teisinių santykių atsiradimo Lietuvoje klausimu.— Teisė, 1968, t. 7; Lietuvos liaudies ūkio aprūpini то kadrais pokariniu socializmo statybos laikotarpiu teisiniai klausimai.— Ten pat, 1969, t. 8; Samdomojo darbo išnaudojimo apribo jimas ir panaikinimas Lietuvoje socializmo statybos laikotarpiu.— Ten pat, 1970, t. 9. 15 Bulota A. Socialistinės žemės ūkio sistemos sukūrimo ir įtvirtinimo Tarybų Lietuvoje teisiniai pagrindai.— Kn.: Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. V„ 1960; A g rarinis klausimas Lietuvoje 1918— 1919 ir 1940— 1941 metais.— Teisė, 1961, t. 2; Kolūkinių: santykių teisinio reguliavimo klausimai šiuolaikiniame etape.— Ten pat, 1964, t. 4. 16 Виткявичюс П. Гражданская правосубъектность Советского государства. Виль нюс, 1978. 17 Ziuriys А. Valstybinė motinos ir vaiko interesų apsauga Tarybų Sąjungoje. V., 1959,Seimos teisės raida Tarybų Lietuvoje.— Kn.: Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimt metis. V., 1960; Santuokos pripažinimo negaliojančia tvarka ir teisinės pasekmės.— Teisė,. 1964, t. 4. 18 Ж еруолис И. Сущность советского гражданского процесса. Вильнюс, 1970. Процессуальные правоотношения в советском гражданском процессе. — Teisė, 1966, t. 6; Tarybinio civilinio proceso principų sąveikos ir sistemos klausimu.— Ten pat, 1964,, t. 4; Administracinio proceso sąvokos klausimu.— Ten pat, 1970, t. 9. 19 Морейн И. Основные вопросы правового регулирования отношений, связанных с разбирательством трудовых споров. Докт. дисс. М , 1968; Перевод на другую рабо ту. М., 1965. 20 Nekrašas V. Žalos, padarytos darbininkams ir tarnautojams suluošinimu arba kitokiupakenkimu sveikatai, susijusiu su jų darbu, sąvoka.— Teisė, 1964, t. 4; Kai kurie bylų dėl atlyginimo žalos, padarytos darbininkų ir tarnautojų sužalojimu ar gyvybės atėmimu ryšium-: su jų darbu, teisminio nagrinėjimo klausimu.— Teisė, 1966, t. 6; Gruodis M. ir Nekrašas V„ Materialinė atsakomybė už piliečio sveikatos sužalojimą. V., 1974. 21 Dambrauskas A. Kai kurie darbo sutarties nutraukimo miškų ūkyje klausimai.— Teisė, 1972, t. 10; Darbo sutarties miškų ūkyje kai kurios ypatybės— Ten pat, 1972, t. ltMiškų ūkio darbuotojų laikinas perkėlimas į kitą darbą.— Ten pat, 1973, t. 12.
351
te isin į reguliavim ą, m aterialinio skatinim o priem ones, pateikė pasiūly mų, kaip tobulinti šios srities teisės normas. Į kolūkių žemės ūkio p roduktų kontraktacijos sutartinius santykius gilinasi P. Rasim avičius22. Jis atskleidė valstybės ir kolūkių žemės ū kio produkcijos paruošų santykių ekonom inę esmę ir teisinę prigim tį, pa^ tikslino k o n traktacijos sutarties sąvoką, parodė šalių teises ir pareigas ršioje sutartyje, jų tu rtin ę atsakom ybę, pasiūlė, kaip pagerinti sutarties santykius tarp valstybės ir kolūkių. K olūkių veiklos teisiniai klausim ai aptarti kolektyviniam e A. Bulotos, A. M arcijono, P. Rasim avičiaus, S. Stačioko veikale23. A utoriai čia api b rėžė kolūkių teisinę padėtį, jų organizacinės ir gam ybinės veiklos p rin cipus, kolūkinės nuosavybės teisės turinį ir formas, jos teisinę apsaugą, žemės naudojim o teisę, darbo organizavim o ir drausm ės klausim us, kol ū k iečių teises ir pareigas, jų socialinį aprūpinim ą, kolūkiečių kiem o teisinę padėtį, kolūkių sutartinius santykius ir gam tos apsaugos b ū ti num ą. Gamtos apsaugos teisines problem as n ag rin ėja A. M arcijonas24. Jis nušvietė faunos teisinės apsaugos istoriją, parodė, kaip ta apsauga teisiš k ai reguliuojam a, kokių form ų y ra atsakom ybė už saugančių fauną te i sė s norm ų pažeidim us. Baudžiamosios teisės specialistai pagrindinį dėm esį skiria kovos su nusikalstam um u Lietuvos TSR nagrinėjim ui. P. D anisevičius ty rin ė ja bendrąsias teorines ir m etodologines krim inalistinio pėdsakų m okslo problem as25. Aiškindam as, kaip pažinti pėdsakų susidarym ą, jis padarė išvadą, jog, form uojantis įvairių rūšių pėdsakam s, b en d rieji atspindžio teo rijo s dėsniai sukonkretėja. V ienoje iš savo m onografijų26 M. A panavičius plačiai a p tarė te o ri nius klausimus, susijusius su asm eninio piliečių turto grobim o kvalifi kavim u, grobim o sudėtim i, form om is ir požymiais. K itoje m onografijoje27 M. A panavičius apibūdino pareiginio nusikaltim o sąvoką, jo sudėtį ir atsk iras rūšis. Kovos su socialistinės nuosavybės grupiniu grobim u problem as ja u kuris laikas nag rin ėja R. G reičius28. Jis apibrėžė grupinio socialistinės nuosavybės grobstym o ypatybes ir sąvoką, nurodė, kas laikytina b end rininkavim u, ir pasiūlė, kaip diferencijuoti grupinio socialistinės nuosa vybės grobim o dalyvių baudžiam ąją atsakom ybę. E. Palskys n a g rin ė ja 29 rašysenos ir techninio-krim inalistinio doku m entų tyrim o klausim us. Jis nusakė dokum entų sąvoką, jų klasifikaciją ir rašysenos bei rašto kalbos tyrim o būdus, pirm inio teksto atkūrim o m etodus. N ušvietė dokum entų klastojim o prevencijos klausim us. Išryški n o identifikavim o galim ybes pagal rašto kalbą ir rašyseną. 352
P. Petkevičius tyrinėja adm inistracinių teisinių kovos priem onių su chuliganiškum u sistemą, jų reikšm ę, užkertant kelią chuliganiškum ui, adm inistracines-teisines sankcijas kovoje su nedideliu chuliganiškum u22345678930. J a u nem aža m etų fakultete nagrinėjam i aktualūs T arptautinės teisės klausim ai. P. Kūris savo daktaro d isertacijoje ir m onografijose31 plačiai ištyrė valstybės atsakom ybės pagal tarp tau tin ę teisę teorines problem as, atskleidė atsakom ybės ypatybes, prielaidas ir turinį, ,,sankcijų ir prie vartos" k ateg o rijų santykį ir tarp tau tin ę atsakom ybę kaip teisinį santykį. Jis analizavo valstybės atsakom ybės pagrindą, tarp tau tin ės teisės pažei dimo sudėtį, nustatė valstybės kaltės esmę ir jos reikšm ę atsakom ybei atsirasti. Teisės fakulteto m okslininkai išleido tarybinės valstybės ir teisės pa grindų, tarybinės baudžiamosios teisės, tarybinio baudžiam ojo proceso, tarybinės civilinės teisės ir tarybinės darbo teisės vadovėlius. Taip pat parašė Lietuvos TSR Baudžiamojo, Baudžiam ojo proceso, C ivilinio bei C ivilinio proceso ir Darbo įstatym ų kodeksų kom entarus, aktyviai da lyvavo LTSR kodeksų sudarym o darbuose: Lietuvos TSR Baudžiam ąjį kodeksą parengti padėjo A. Klimka, LTSR Pataisos darbų kodeksą — M. A panavičius, A. Klimka ir R. Greičius, LTSR Civilinį ir Šeimos ko deksus — J. Žėruolis ir A. Žiurlys, Žemės kodeksą — A. Bulota, S. Sta čiokas ir A. M arcijonas. U niversiteto teisininkai dalyvauja LTSR A ukš čiausiojo Teismo ir Teisingum o m inisterijos m okslinėse konsultacinėse tarybose, aktyviai prisideda prie T arybų Lietuvos įstatym ų tobulinim o. 22 Rasimavičius P. Tarybų valstybės santykių su kolūkiais dėl žemės ūkio produkcijos supirkimo teisinė prigimtis.— Teisė, 1986, t. 6; Žemės ūkio produkcijos kontraktacijos su tarties šalių atleidimo nuo turtinės atsakomybės pagrindai.— Ten pat, 1972, t. 10. 23 Teisiniai kolūkių veiklos klausimai. V., 1975. 24 Marcijonas A. Faunos teisinės apsaugos formų klausimu.— Teisė, 1969, t. 8; Faunos teisinės apsaugos Tarybų Lietuvoje klausimu.— Ten pat, 1968, t. 7. 25 Danisevičius P. Kriminalistinis pėdsakų mokslas (bendrieji teorijos klausimai). V., 1973. 26 Apanavičius M. Asmeninio piliečių turto pagrobimo kvalifikavimo teoriniai klausi mai. V., 1976. 27 Apanavičius M. Pareiginių nusikaltimų kvalifikavimas. V., 1976. 28 Грейчюс P. Развитие понятия хищения социалистического имущества в совет ском уголовном законодательстве. — Teisė, 1972, t. 10; Юридическая природа группу лиц в хищениях социалистического имущества. — Ten pat, 1972, t. 11; Понятие соис полнительства по советскому уголовному праву. — Ten pat, 1973, t. 12. 29 Palskys E. Kriminalistinis dokumentų tyrimas. V., 1978. 30 Petkevičius P. Tarybinės socialistinės viešosios tvarkos sąvokos klausimu.— Teisė, 1969, t. 8; Administracinio nusižengimo objektas.— Ten pat, 1970, t. 9. 31 Курис П. Международные правонарушения и ответственность государства. Вильнюс, 1973; Ответственность государства и ее основание в современном м еж ду народном праве. (Докт. дисс.) М., 1973; Kūris P. Atsakomybės tarptautinėje teisėje problemos. V., 1970. 12. V iln ia u s u n iv e r site to isto rija , t. III
353
13 l e n t e l ė
1948 1949 1950 1951 1952 1953 1954 1955 1956 1957 1958 1959 1960 1961 1962 1963 1964 1965 1966 1967 1968 1969 1970 1971 1972 1973 1974 1975 1976
] Q***
iš v is o
p le n a rin iu o se p o s ė d ž .
te isė s
f i n a n s ų ir apsk.
p rek y b o s
f ilo lo g ijo s
is to r ijo s
p ram o n ės ekon.
Fakultetas
l
m e d ic in o s
g a m to s
c h e m ijo s
(/> o rĖ, a g