Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940-2000 9986195187

Citation preview

V IL N IA U S U N IV E R S IT E T A S

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1 9 4 0 -2 0 0 0 Sudarė G iedrius V iliūn as

V ilniaus u n i v e r s i t e t o leielylela

2 OO2

VILNIAUS UNIVERSITETO 425-OSIOMS METINĖMS

FONTES HISTORIAE UNIVERSITATIS VILNENSIS

UDK 378,4(474.5):888.2(091) Vi-175

Serijos FONTES HISTORIAE UNIVERSITATIS VILNENSIS redaktorių kolegija:

Jonas Boruta A!pėdas Bumblauskas Birutė Butkevičienė Mečislovas Jučas Benediktas Juodka Domas Kaunas Romanas Plečkaitis Vygintas Bronius Pšibilskis (koordinatorius) Eugenija Ulčinaitė

Šio tomo redaktorių kolegija:

Viktorija Daujotytė-Pakerienė Rita Tūtlytė Giedrius Viliūnas

ISBN 9 98 6 -1 9-5 1 8-7

© Vilniaus universiteto leidykla, 2002 © Giedrius Viliūnas, sudarytojas, 2002

Turinys

Pratarmė

/ 7

ISTORIJA Giedrius Viliūnas. Įžangos žodis VU Lietuvių literatūros katedros . ju b iliejin ėje k onferencijoje I 8 Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūros katedra 1940—1944 metais / 11 Meilė Lukšienė. Apie Lietuvių literatūros katedrą... / 20 Vanda Zaborskaitė. Literatūros teorija pokario lituanistų rengim e l 55 Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Literatūros disertacija filologijos mokslų kandidato laipsniui įgyti I 61 Elena Bukelienė. Vilniaus universiteto literatų būrelis 1966—1983 metais / 6 Vitas Areška. Egzistencinio pasirinkim o formos. Lietuvių literatūros katedra 1971—1991 metais / 71 Donatas Sauka. Lituanistikos sėkmės ir nesėkmės / 76 Giedrius Viliūnas. Lietuvių literatūros katedra 1990—2000 metais / 79 ASMENYS Jonas Šlekys. Daktaras Vincas M aciūnas okupacijų metais / 91 Irena Kostkevičifnė. Putinas ir Lietuvių literatūros katedra / 99 Leonas Gudaitis. Vandos Zaborskaitės M aironio sem inaras / 125 Liudvika Lisenkaite. Prisim enant Kostą Korsaką / 130 Liudvika Lisenkaite. Bendro darbo draugas / 141 Juozas Girdzijauskas. M ūsų amžiaus Daukantas / 155 Jūratė Sprindytė. Adolfas Sprindis: Ž em aitijos topika ir (auto)biografinc prozii / 158 STRAIPSNIAI Giedrius Viliūnas. Lietuvių literatūros katedros Įsteigimas / 170 Ingrida Korsakaitė. Apie asm eninę Kosto Korsako biblioteką / 177

6 Viktorija Šeina. Apie VU Lietuvių literatūros katedros bylų (¡959—1961) / 187 Solveiga Daugirdaitė. Katedros raganos / 211

PRIEDAI Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros nario anketa I Atsakymai j anketų Vitas Areška / 220 Juozas Girdzijauskas / 228 Albinas Jovaišas / 247 Liudvika Lisenkaitė / 252

218

Jurgis Lebedys, Adolfas Sprindis. Lietuvių literatūros katedros istorija

/ 267

Nuotraukos / 272 VU Lietuvių literatūros katedros darbuotojai (chronologinis sųrasas) / 283 Katedros vedėjai / 286 Aspirantai ir doktorantai I 287 VU Lietuvių literatūros katedros darbuotojų biobibliografijos (1940-2000) / 293 Katedros dėstytojij išleistų knygų sųrasas (1940—2001) / 315 P a v a r d ž i ų r o d y k l ė / 334

Pratarmė

Kritiškas skaitytojas galėtų suabejoti, ar ši palyginti neilgai egzistuojančiam Universiteto padaliniui skirta knyga pagrįstai įtraukta į FONTES HISTORIAE UNIVERSITATIS VILNENSIS seriją. Dalykas tas, kad Lietuvių literatūros katedroje iš pat pradžių dirbo mūsų universitetui ir kraštui ypatingai svarbios asmenybės: pirmasis atgauto Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška, Humanitarinių mokslų, vėliau Istorijos-filologijos fakultetų detantai, įžymūs mokslininkai ir kultūros veikėjai Vincas Mykolaitis-Putinas, Kostas Korsakas. Dėl savo simbolinės reikšmės ir realios įtakos visuomenei sovietiniu laikotarpiu VU Lietuvių literatūros katedra susilaukė nuolatinio aukščiausių šalies adminis­ tracijos ir saugumo organų dėmesio. Išskirtinis ir jos dėstytojų, studentų indėlis į lietuvių literatūros mokslą, Lietuvos švietimo sistemos plėtotę. Tad šių žmonių ir laiko liudijimus, tyrinėjimus atrodė pagrįsta priskirti LJniversiteto istorijos šaltinių rangui. Šios knygos branduolį sudaro Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros ka­ tedros 60-mečiui skirtos mokslinės konferencijos „Lietuvių literatūra: pag­ rindiniai procesai ir jų modeliavimas“, įvykusios Vilniaus universitete 2000 metų spalio 5-6 d., istoriniai pranešimai. Publikuojami tekstai autorių per­ žiūrėti, kai kurie gerokai praplėsti. Įdėta ir keletas naujų straipsnių, papildančių knygoje atsiskleidžiančios epochos ir Lietuvių literatūros katedros istorijos vaizdą (Giedriaus Viliūno apie katedros įsteigimo aplinkybes, Ingridos Korsakaitės apie asmeninę akademiko Kosto Korsako biblioteką, Viktorijos Seinos apie garsiausią su katedra susijusią politinę bylą). Taip pat dedami iki leidinį parengiant gauti atsakymai į 2000 metais išplatintą Lietuvių literatūros katedros nario anketą. Knygos pabaigoje pateikiamos glaustos žinios apie katedroje dirbusius dėstytojus, aspirantus ir doktorantus, katedros dėstytojų išleistų knygų sąrašas - tai, tikimės, taip pat pravers būsimiems Vilniaus universiteto istorijos ir lietuvių literatūros mokslo raidos tyrinėtojams. Rengiant jubiliejinę katedros konferenciją ir šį leidinį, ypač daug prisidėjo katedros docentai Rita Tūtlytė, Regimantas Tamošaitis, Kęstutis Urba, reikalų tvarkytojos Raimonda Vaitonytė ir Inga Migūnaite, taip pat katedros studentės, doktorantės Loreta jakonytė, Viktorija Seina ir Vaiva Račiūnaite-Ališankienė. Visoms ir visiems nuoširdžiai dėkoju. Sudarytojas

I S T O R I J A

Įžangos žodis VU Lietuvių lit e r at ū r o s katedros j u b i l i e j i n ė j e ko n fe r e n c i j oj e Giedrius Viliūnas

1940 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, j Vilniaus universitetą buvo perkeltas Vytau­ to Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas. Su juo į Vilnių atsikėlė ir tuometinė Lietuvių kalbos ir literatūros katedra. Kalbininkų ir literatų joje tuo­ met buvo po lygiai, tačiau savo akademiniais titulais ir moksliniu svoriu literatai, ko gero, buvo pranašesni: katedrai vadovavo senosios raštijos tyrinėtojas, ordinarinis profesorius Mykolas Biržiška, kuris tapo ir pirmuoju atgautojo Vilniaus universiteto rektoriumi; ekstraordinariniu profesoriumi katedroje dirbo Vincas Mykolaitis-Pu­ tinas, tapęs pirmuoju atgautojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto deka­ nu; vyresniuoju asistentu, vėliau docentu - Vincas Maciūnas, nuo 1941 metų lap­ kričio buvęs to paties fakulteto prodekanu, o 1942-1944 metais ėjęs ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas. 1940 metų rudenį Lietuvių literatū­ ros ir Lietuvių kalbos katedros buvo atidalytos. Lietuvių literatūros katedrą tuo me­ tu dar papildė Kostas Korsakas, Valstybinės leidyklos direktorius, busimasis akade­ mikas, Lietuvių literatūros instituto kūrėjas, beje, ir pirmasis Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto dekanas 1944—1946 metais. 1944 metais, raudonajai okupacijai sugrįžus, Lietuvių literatūros katedro­ je liko tik Korsakas ir Mykolaitis. Tačiau iš to paties Humanitarinio fakulteto auklėtinių, Kauno ir Vilniaus universitetų absolventų netrukus susidarė nauja katedra, į kurią, be minėtųjų, įėjo Jurgis Lebedys, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė ir dar keletas jaunų žmonių. Taip atsirado ant­ roji katedra, pačiu nedėkingiausiu mūsų kultūrai pokariniu laikotarpiu atli­ kusi daugelį šviesių darbų, tarp kurių norėčiau paminėti tik vieną: ji parengė

ISTORIJA

9

darbuotojus kuriamam Mokslų akademijos Lietuvių literatūros institutui ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms. Šeštajame dešimtmetyje Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra buvo ne tik vienas iš pagrindinių atsigaunančio lituanistikos mokslo židinių, bet ir labiau marksistinių lietuvių literatūros mokslo įstaigų, ohciozinės sovie­ tinės literatūros ideologijos tykus, bet tvirtas oponentas. Katedra buvo reži­ mui neparanki, todėl 1959-1961 metais ji buvo sutriuškinta: iš darbo uni­ versitete atleistos dėstytojos Lukšienė, Zaborskaitė, Rabačiauskaitė, Kostkevičiūtė; dar kiek anksčiau katedrą paliko Putinas. Į jų vietą atėjo kiti, tarp kurių buvo ir režimo atsiųstų žmonių, turėjusių sustiprinti „partinę liniją“. Jie dir­ bo savo darbą pagal gautus nurodymus, o kai kurie ir pagal įsitikinimus; ta­ čiau iš penkiasdešimties metų perspektyvos akivaizdu, kad „pasukti kairėn katedros profilį“ nei jiems, nei didesnėms sovietų valdžios jėgoms nepavyko. Maždaug per dešimt metų susiformavo trečioji katedra, kurios branduolį su­ darė Lebedžio aspirantai ir kolegos Juozas Girdzijauskas, Donatas Sauka, Pet­ ronėlė Česnulevičiūtė, Elena Bukelienė, Adolfas Sprindis, Viktorija Daujoty­ tė-Pakerienė; o šios katedros vedėju po pernelyg ankstyvos Lebedžio mirties tapo Vitas Areška. Ši katedra darniai ir kūrybiškai dirbo daugiau kaip du de­ šimtmečius, ir visi, kuriems teko nors akies krašteliu dirstelėti į vėlesniųjų sovietinių laikų bei Atgimimo meto lituanistiką, manau, gali patys spręsti, kiek to meto Lietuvoje dar buvo tokio pajėgumo ir tokios aiškios kultūrinės bei politinės orientacijos mokslinių kolektyvų. Trečiosios katedros auklėtiniai esame ir mes, šios konferencijos rengėjai ir jos dalyviai, kalbėsiantys paskuti­ niame šios dienos posėdyje bei rytoj. Visus šiuos įvykius bei vardus paminėjau ne dėl to, kad norėčiau kam nors labai įtikti ar kad prieš ką nors pasididžiuočiau, bet norėdamas paaiškinti šios konferencijos sumanymą bei prasmę. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra per visus savo istorijos dešimtmečius buvo savarankiškas kultūrinis organizmas, savo nuožiūra ir sąži­ ne sprendęs, ką ir kaip veikti lituanistikos moksle ir Lietuvos kultūroje. Šeši Lietuvių literatūros katedros istorijos dešimtmečiai yra lituanistikos mokslų ir Lietuvos kultūros istorijos dalis. Būtų nedovanotina nepasinaudoti tuo, kaci šį laiką šiandien dar galime visą atsiminti, apmąstyti, sutvarkyti. Todėl mes ir kreipėmės į katedros žmones, į absolventus, į kolegas kitose lituanistikos mokslo įstaigose kviesdami pasidalyti savo atsiminimais, žiniomis, vertinimais. Kartu šis renginys susideda ir iš kitų dalių, kurios gali būti svarbios tiems, kuriems pati katedros istorija tiesiogiai yra tolimesnė. Kalbėjimas apie V il­ niaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą yra kalbėjimas ir apie mūsų

10

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

mokslo, ir apie mūsų literatūros tradicijų. Be čia dirbusių mokslininkų, be šios katedros prieglobstyje subrendusių rašytojų ir pati mūsų literatūra, ir jos šiandien nusistovėję vertinimai būtų kitokie. O lietuvių literatūros mokslo, lėmusio mūsų literatūros vaizdo visumos konstravimą, istorija yra vienas iš prasčiausiai nušviestų mūsų disciplinos dalykų. Todėl šios konferencijos pro­ grama natūraliai apima viso mūsų mokslo raidos ir literatūros procesų mode­ liavimo problematiką. Keliame sau tikslą apmąstyti lietuvių literatūros moks­ lo tradiciją, einančią nuo Putino, Biržiškos, Lebedžio. Šia prasme mūsų kon­ ferencija yra ne tik atmintinė, bet ir aktyviai, kryptingai praktinė bei teorinė. Pagaliau šioje konferencijoje norime kreiptis ir j mūsų mokslo, o drauge ir į mūsų katedros ateitį. Ir lituanistikos moksluose, ir katedroje šiandien gyve­ name takoskyros metus. Ne tik kalendorinės simbolikos prasme, bet ir mūsų mokslo darbų, uždavinių, metodologijų, kartų kaitos požiūriu. Lietuvių lite­ ratūros katedroje šiandien jau liko nebedaug žmonių iš Lebedžio, Česnulevi­ čiūtės, Saukos ir net iš Areškos vedėjavimo laikų. Susiformavo ketvirtoji kated­ ra; o greta susiformavo daugelis naujos kartos literatūros mokslo kolektyvų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus pedagoginiame, Šiaulių, Klaipėdos universitetuose ir kitur. Daugelis, jeigu ne dauguma, jų darbuotojų yra šio universiteto ir šios katedros absolventai. Ir turbūt nėra gražesnio būdo mums paminėti senosios katedros sukaktį, kaip pakalbėti apie tai, kas sudaro jos egzistavimo prasmę apie dabartinius mūsų mokslo rūpesčius, kurie per dešimtmečius iš esmės liko tie patys: literatūros procesų tyrinėjimas, jų sisteminimas, mokslo savi­ monė, atsakomybė savo tradicijai ir Lietuvos kultūrai. Apie šiuos dalykus bus kalbama rytdienos konferencijos posėdžiuose; jiems bus skirta ir baigiamoji mūsų renginio diskusija „Ar mokslo tradicija tebėra svarbi šiandienos literatū­ rologo / literatūrologės darbuose?“*. Konferencijos metu numatoma atidaryti Lietuvių literatūros katedros dėstytojų išleistų knygų parodą; pakaks ir ilgų pertraukų, ir specialaus laiko neformaliam bendravimui. O šį įžangos žodį norėčiau baigti pasidalydamas džiaugsmu, kad toks renginys pagaliau vyksta, ir tikėdamasis, kad turėsime puikią šventę! 2000 m. spalio 5 d.

* Konferencijos antrosios dalies pranešimai paskelbti Vilniaus universiteto mokslo leidinyje Literatūra 39— 42(1) (sud. past.).

Lietuvių literatūros katedra 1940-1944 metais Vytautas Kubilius

1940 metų sausio 15 dieną Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų laktilteto šaltose auditorijose prasidėjo paskaitos. Pirmą kartą keturių šimtmečių Universiteto istorijoje paskaitos buvo skaitomos lietuvių kalba. Humanitarinių mokslų ir Teisės mokslų fakultetai, atkelti iš Kauno, turėjo tapti lietuviškojo Vilniaus universiteto branduoliu ir įtvirtinti lietuvių kalbą kaip visų mokslo disciplinų dėstomąja kalbą. Lituanistams teko itin svarbus vaidmuo ir lituanizuojant vieną iš seniausių Rytų Europos universitetų, ir atgautos valstybės sostinės kultūrinį bei bažnytinį gyveni­ mą. Jie buvo svarbiausi lietuvių kalbos teisių gynėjai, kai, keičiantis politinėms san­ tvarkoms ir okupaciniams režimams, bandyta „taurų draugystės“ ar „naujosios Eu­ ropos“ vardan suteikti dėstomosios kalbos statusą lenkų, rusų, vokiečių kalboms. Lituanistai buvo labiausiai užangažuoti išlaikyti nepriklausomybės metų išugdytą tautinę savimonę jau žlugus tautinei valstybei. Antrojo pasaulinio karo merais politinių pervartų įtampos ypač aštriai šako­ josi Vilniuje, kur lietuviško gyvenimo klodas dar gana plonas, o kaimas nebuvo lietuviškumo užnugaris. Svetimkalbėje aplinkoje laikinosios sostinės pasiunti­ niai —humanitarai glaudėsi į būrį. Palikę savo namus ir bičiulius Kaune, profe­ soriai ieškojo draugiškų kontaktų su studentais. Visi sueidavo į pamaldas Sv. Jo­ no bažnyčioje, kur kunigas Alfonsas Lipniūnas sakydavo patriotiškus pamokslus ir studentai pakiliai giedodavo Lietuvos himną1. Koncertai Filharmonijos salėje ar Dramos teatro spektakliai tapdavo vilties ir grožio šventė. Pirmasis sunkiai įveikiamas įtampų ruožas - uždaryto Stepono Batoro uni­ versiteto dėstytojų ir studentų priešiškumas lietuviškam universitetui Vilniuje. Vincas Mykolaitis, 1940 metų vasario 15 dieną išrinktas Humanitarinių moks­ lų fakulteto dekanu trejiems metams (švietimo ministrui nesutikus tvirtinti de-

1 Mykolas Biržiška, Vilniaus universitetas 1940—1941 7//., Memingenas. 1948, 47.

12

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

kanu Vinco Mickevičiaus-Krėvės2), buvo įgaliotas pakviesti dėstyti žinomą lite­ ratūros teoretiką Manfredą Kridlį3. Bet ambicinga lenkų profesūra paskelbė boi­ kotą - nebendradarbiauti su „okupantais“. Tik Janas Otrębskis, Vilniaus krašto lietuviškų tarmių tyrinėtojas, lotynistas ir indoeuropeistas, pasiliko Slavų kalbų katedros dėstytoju. Tad lituanistams - ir dėstytojams, ir studentams - nepavy­ ko užmegzti glaudesnių kontaktų su Vilniaus lenkų humanitarine inteligentija, kuri, šelpiama emigracinės lenkų vyriausybės iš Londono, darbavosi pogrindyje veikusiame Batoro universitete ir pogrindžio literatūrinėje spaudoje. Netrukus Humanitarinių mokslų fakultete beveik neliko lenkų studentų4. 1940 metų rudenį sugrįžę tęsti studijų, humanitarai iškart ir labai skaus­ mingai pasijuto esą okupuoto krašto žmonės. Iš Maskvos atsiųsti marksizmo dėstytojai skaitė paskaitas rusiškai, didžiajai auditorijos daliai nieko nesupran­ tant. Universitetui priskirtas „angelas sargas“ - NKVD pareigūnas5 - greitai surezgė informatorių tinklą („bendrabutyje atsirado naujų gyventojų, kurie su visu bolševikiniu budrumu seka, kas ką veikia, ką kalba, su kuo bendrau­ ja“6). Uždarytos visos ligi tol veikusios studentų organizacijos (24), tarp jų ir Mykolaičio išugdyta „Šatrija“, telkusi jaunuosius literatus. Iš komjaunuolių sutelkta priėmimo komisija akylai stebėjo, kad į Universitetą nepatektų ateiti­ ninkai, jaunalietuviai, skautai, buožių ar karininkų vaikai7. Studentai turėjo užpildyti socialinės kilmės ir partinės priklausomybės anketas. Jie sąžinin­ gai surašydavo visą teisybę, nenujausdami, kad pildo galimos tremties doku­ mentus. Vytautas M ačernis, 1941 metais vasario 21 dieną įregistruotas antram semestrui8, rašo, kad pats neturi „jokio turto“, kad „iš namų jokios pašalpos pinigais ar maistu negavau ir negaunu“, bet tėvai valdė 100 ha ūkį, samdė „2 bernus ir dvi mergas“9. Bronius Krivickas neslepia, kad tėvai turėjo 80 ha ūkį ir 3500 Lt skolų (dabar 50 ha paimta į fondą), o jis pats priklausė ateitininkų meno kuopai „Šatrija“10. Kazys Bradūnas taip pat pasi­ sako esąs šatrijietis, atsargos jaunesnysis leitenantas savanoris, tėvų ūkis —

2 VUB, t. 98, VU U . 22. ' Tfu pili. '' Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, 258. 3 Biržiška, 1948, 24. 6 Alfonsas Nyka-N¡liūnas, Dienoraščio fragmentai 1938—1970, Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, 50. 7 Biržiška, 1948, 28-31. 3 VUB, f. 98, VU U . 31. l) I.VCA, f. K-856, ap. 1, b. 355. 10 Ten pat, b. 357.

I STORI J A

13

47 ha11. Pranas Kozulis, dar vienas šatrijietis, aiškinasi, kad tėvas savo 18 ha ūkiui samdydavo berną ir mergą12. Kazys Kecioris-Zupka, aštuntojo semestro lituanistas, nurodo, kad tėvai turėjo 44,7 ha žemės13. Estera Koganemanaitė, angliste, pasisako esanti Panevėžio rabino duktė, tėvo mėnesinės pajamos 900 Lt14. Viktoras Miliūnas, romanistas, prašo ištaisyti jo anketą - tėvai nesivertę mažmenine prekyba (48 000 Lt metinė apyvarta), o buvę tik kepyklos savininkai ir darbininkai...1516 Humanitarinių mokslų fakulteto, dėstytojams taip pat reikėjo pateikti nau­ jus dokumentus Maskvos Aukštojo mokslo ministerijai. Kai kurie neturėjo ką atsakyti į klausimą apie mokslinį laipsnį. Tad Fakulteto taryba 1940 metų gruo­ džio 6 dienos posėdyje paskubomis pripažįsta Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms daktaro laipsnius, o Kostui Korsakui ką tik prorektoriaus Juozo Bulavo išduotą universiteto baigimo pažymėjimą prilygina SSRS mokslų kandidato diplomui11’. Universiteto sovietizaciją turėjo paspartinti bolševikų išmėgintas perauklė­ jimo metodas —represijos. 1940 metų gruodžio mėnesį suimamas George’as Matorė, prancūzų kalbos ir prancūzų prozodijos dėstytojas, nesulaukęs per pusmetį jokių kaltinimų. Birželio deportacijos —„daug kas dabar eina į gele­ žinkelio stotį ieškoti savo artimųjų“17 —praretina šatrijiečių eiles: išvežamas Gediminas Jokimaitis, Alfonso Cipkaus ir Kazio Umbraso draugas. „Ir taip slinko neramios, grėsmingos dienos. Išmokome tylėti, tik retkarčiais pasikeis­ dami nuomonėmis su savo artimiausiais kolegomis. Artėjant pavasariui, vis daugiau įsigalėjo įsitikinimas, kad vokiečių—sovietų karas yra neišvengiamas“18, - rašė Domas Krivickas, tarptautinės teisės dėstytojas. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią dauguma dėstytojų ir studentų sutiko kaip išsivadavimo šventę. Teisės fakulteto patalpose buvo įsikūręs suki­ limo štabas, perėmęs miesto valdžią į savo rankas, dar neįžengus į Vilnių vermachtui. Aušros Vartų koplyčioje laikomos padėkos mišios. Tačiau netrukus prasidėjo masiniai šaudymai Paneriuose. Žuvo Humanitarinių mokslų fakul­ teto dėstytojai —žydų kalbos ir literatūros profesorius Noachas Prilukis, do­

11 Ten pili, b. 355. Ten pat, b. 357. 13 Ten pat, b. 355. 14 Ten pat. Daugelis žydų studentų savo anketose sakėsi esą Mopro nariai. 15 Ten pat, b. 355. 16 VUR, f. 98, VU 106. 17 Nyka-Niliūnas, 59. 18 Domas Kaunas, „Keletas bruožų iš Vilniaus universiteto veiklos“, Vilniaus Universitetas 1579-1979, Chicago, 1981, 237.

14

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

centas Nachmanas Sapira, eksperimentines psichologijos specialistas docentas Vladas Lazersonas. Rudenį į auditorijas negrįžo juodaakės žydaitės, savo pran­ cūzų kalbos tartį tobulinusios Grenoblyje, o anglų kalbą Londone19. Ostlando komisarai reikalavo, kad į Universitetą būtų priimami tik Reicho dar­ bo tarnybą atlikę ar Rytų fronte pabuvę vyrai. Tad teko apsirūpinti tikrais ar fikty­ viais darbo pažymėjimais: Mačernis ir Umbrasas tapo Dailės muziejaus gidais, Cipkus (Nyka-Niliūnas) - universiteto bibliotekininku. 1942 metų kovo 17 dieną Universiteto senato posėdyje dr. H. Stegmannas, Ostlando valdžios įgaliotinis, pri­ mygtinai siūlė sustabdyti humanitarinių fakultetų veiklą dvejiems metams ir ruošti tik administracijos darbuotojus ir mokytojus. Universiteto vadovybė ir Švietimo valdyba atkakliai gynė ir pačios aukštosios mokyklos, ir studentų teises. „Lietuviams švietimo įstaigų išlaikymas yra pirmaeilės reikšmės dalykas, svarbesnis už viską kit­ ką“20, —pareiškė švietimo tarėjas Pranas Germantas minėtame senato posėdyje. Nepaisydamas okupacinės valdžios nurodymų, Humanitarinių mokslų fakultetas priiminėjo studentus be jokių Reicho darbo tarnybos pažymėjimų kaip tariamai laisvus klausytojus21. 1942 metais Universiteto senatas įpareigojo iš visų dėstytojų ir tarnautojų atlyginimų išskaityti 2 proc. studentams šelpti. Panaši šalpa studentų valgykloms, dėstytojams ir mokytojams buvo organizuojama visose Lietuvos įstai­ gose ir įmonėse iki pat Universiteto uždarymo 1943 metų kovo 17 dieną. Politinių sukrėtimų ir areštų metu (paskutinė didelė auka - Balys Sruoga, vokiečių išvežtas į Štuthofo konclagerį) humanitarinių studijų kryptis bei dvasia mažai keitėsi. Universiteto rektorius Mykolas Biržiška 1940 metų rudenį, pra­ dėdamas Spalio revoliucijos minėjimą, iškilmingai deklaravo Universiteto išti­ kimybę Vakarų kultūrai22*. Humanitarinių mokslų fakulteto išleistose progra­ mose tebefigūravo vokiški literatūros šaltiniai22. „Universitete kol kas [...] dar­ bas tebeina sena vaga“24, - įrašė Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje. Juozo Žiugž­ dos paskaitas „Literatūros metodika“ mažai kas telankė, o Korsako paskaitas „Marksistinis literatūros požiūris“, privalomas visiems filologams, kartais pa­ lydėdavo net kojų trypimas25. |f>Rachelė Movšonaiie studijavo Grenoblyįe. Geidei Karlinskytė-Gordoniene Londone. L(,\ A L R-856, ар. 1, b. 355. 20 LCVA, f. R-629, ap. L b. 622. 21 M. Biržiška, „Dr, Germantas", Žiburiui 19, 1996. 22 Biržiška, 1948, 36. 22 I. TSR Valstybinio Vilniaus Uuiuersitelo Uinnaniutriuių mokslų j ak ui t c t о /9АА A mokslo metų programos, Vilnius, 194 1. 2‘‘ Nyka-Niliūnas, 51. 2> Baigiantis 1941 m. pavasario semestrui, K. Korsakas padavė prašymą atleisti jį iš pirmaeilių pareigi}. Lakulteto tary ba 1941 m. birželio 20 d. posėdyje prašymą patenkino ( V7/Д i. 98, VU 1).

I STORI J A

15

Pirmaisiais Humanitarinių mokslų fakulteto veiklos metais šiek tiek pasikei­ tė fakulteto sandara ir prasiplėtė dėstomų disciplinų ratas. Atsirado trys skyriai: filologija (498 studentai), istorija (72 studentai), filosofija (71 studentas). Sruogos rūpesčiu įsteigta Teatro katedra, kur buvo studijuojamas vaidybos menas ir te­ atro mokslas. Atsirado Žydų kalbos ir literatūros, Gudų kalbos ir literatūros, Lenkų kalbos ir literatūros, Rusų kalbos ir literatūros katedros, pavadintos gru­ pėmis „Vilniaus universiteto 1940—1941 mokslo metų paskaitų tvarkaraštyje“. Iš Vytauto Didžiojo universiteto atkelta Lietuvių kalbos ir literatūros katedra buvo perskelta į dvi katedras: kalbos ir literatūros. 1940 metų rugsėjo 20 dieną Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje buvo patvirtinta Literatūros katedros sudėtis: vedėjas ordinarinis profesorius Mykolas Biržiška, tuo metu Uni­ versiteto rektorius ir Lituanistikos instituto direktorius, ekstraordinarinis profeso­ rius Vincas Mykolaitis ir vyr. asistentas Vincas Maciūnas26. Tokios sudėties ka­ tedra dirbo iki pat Universiteto uždarymo. 1941 metų spalio 4 dieną M. Biržiš­ ka, Universiteto rektorius ir Mokslų akademijos pirmininkas, dar kartą išrenka­ mas katedros vedėju. Mykolaitis, 1941 metų rugsėjo 1 dieną pasitraukęs iš deka­ no pareigų, skiriamas lituanistikos seminaro vadovu („atsisakius dėl laiko stokos šių pareigų M. Biržiškai“)27. Nuo 1941 metų kovo 1 dienos Lietuvių literatūros katedros profesorius tampa Romanų kalbų ir literatūrų katedros vedėju, o nuo 1941 metų lapkričio 11 dienos eina neapmokamas Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas28. Maciūnas skiriamas Fakulteto prodekanu (švietimo tarėjo 1941 metų lapkričio 11 dienos įsakymu24) ir vadovauja Universiteto bibliotekai. Lietuvių literatūros katedros dėstytojai vedė proseminarus ir seminarus (kas sa­ vaitę po 2 valandas), skaitė Uis semestrą po 2-A paskaitų kursus - jau Kaune pa­ ruoštus ar visiškai naujus, atliepiančius Vilniaus kultūrinę aplinką ir esamą laiką. M. Biržiškos kursai: „Vilniologija“ (mokslas apie Vilnių), .Adomo Mickevičiaus kūryba“, „Vilniaus žurnalistika iki 1864 m.“, „J. Kraševskio lietuviškoji epopėja“, „Trys gudų poetai“, „Vilniaus universiteto istorija“, „Regionalizmo istorija, teorija ir praktika“, „Senoji lietuvių literatūra“, „Lietuvių literatūra 1790—1864 m.“, „Dainų rinkimo ir tyrimo istorija“, „Dainologija“, .Amerikos lietuvių tautine būklė“. 1940— 1943 metų tvarkaraščiuose ir studijų knygelėse įrašyti tokie Mykolaičio paskaitų kursai: „Lietuvių literatūros istorija“, „Lietuvių literatūra nuo spaudos grąžinimo“, „Naujoji lietuvių literatūra: Nepriklausomosios Lietuvos literatūra“, „Literatūros*20

l-'Uli, f. 98, VU 1,1. 24. 17 Ten pili, VU 1,1.43. 23 Ten p,n, VU 84; LCVA, f. R-629, ap. 2, b. 1. 20 LCVA, f. R-629, ap. 2, b. 1.

16

VILNIAUS UNI l URS IT F TO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA ¡ 94 0 - 20 0 0

kryptys“, „Formos problema naujoje lietuvių literatūroje“, „Lietuvių lyrikos raida“, „Maironis“, „V. Krėvės kūryba“. Maciūnas (nuo 1942 metų docentas) skaitė pa­ skaitas: „Lietuvos lenkiškoji literatūra“, „Lietuvių literatūros istorijos įvadas“, „Lie­ tuvių pseudoklasikinė poezija“, ,Antanas Baranauskas“. Mykolaičio paskaitų kursas - „Naujoji lietuvių literatūra“ - buvo privalomas visiems Filologijos skyriaus klausytojams (jo klausė romanistai —Vytautas Jonynas ir Nyka-Niliūnas, pastarojo žinios įvertintos pažymiu labai gerat’0). Lietuvių lite­ ratūros šakos studentams, kaip ir visiems filologams, 1942 metais buvo privalomi kursai: „Bendrinė lietuvių kalba“, „Vokiečių kalba“, „Pagrindinės filosofijos pro­ blemos“. Tų metų tvarkaraštyje įrašyti tokie „pagrindiniai dalykai“ studentams, pasirinkusiems lietuvių literatūros specialybę: „Senosios lietuvių literatūros istori­ ja“, „Naujoji lietuvių literatūra“. Kaip antrinės disciplinos nurodytos: „Lietuvos istorija“, „Lietuvių tautosaka“, „Naujosios rusų literatūros istorija“, „Lenkų litera­ tūros istorija (iki 1863)“, „Rusų arba lenkų kalba“31. Griežtesnės specializacijos tarp kalbininkų ir literatūrininkų (dekanato ter­ minas), matyt, dar nebuvo —ir vieni, ir kiti klausė tų pačių paskaitų. Antai Broniaus Krivicko universiteto baigimo pažymėjime įrašyta: „Lietuvių kalbos dialektologija“, „Fonetika“, „Akcentologija“, Mamerto Indriliūno pažymėji­ me —latvių ir prūsų kalbos, Kazio Bradūno pažymėjime greta minėtų discip­ linų dar „Istorinė lietuvių kalbos gramatika“, „Baltų kalbotyros įvadas“, „Lie­ tuvių kalbos istorija“. Romanistams pakakdavo 17 egzaminų (Nykos-Niliūno baigimo pažymėjimas32), o lituanistai dekanate užregistruodavo nuo 21 iki 60 egzaminų (Julijos Meilytės Matjošaitytės-Lukšienės, Stasio Gorodeckio, Jadvygos Drungaitės, Domo Veličkos baigimo pažymėjimai33). Aktyvesnieji lituanistai būtinai lankė Sruogos teatro seminarą, „Viduramžių teatro“, „Vo­ kiečių romantizmo“ kursus, klausė Motiejaus Miškinio paskaitų apie Gogolį ir Dostojevskį („Tai buvo nepaprastos paskaitos. [...] Miškinis iš atminties citavo ištisus Gogolio ir Dostojevskio puslapius“34), sekė Krėvės vingrų pasa­ kojimą „Rytų Europos romantizmas ir jo įtaka Lietuvai“ (tarp klausytojų Indriliūnas, Zita Pundziūtė33). Humanitarinių mokslų fakulteto auditorijose buvo skaitoma gana daug įdomių kursų. Tad studentai mielai užsirašydavo į10*2

10 vau f. 98, VU 13, I. 387. ■ ' V! //1ununuldrn nif ntokshį j:i lt' regu litu ni utis, 1992. 12 VUB, f. 98, VU 13, I. 387. VhTi f. 98, VU 13; LCVA, F. R-629, ap. 2, b. 177. Albertas Dilys, „Į jaunystes dienas sugrįžus“, Mėlynus 10, 1991, 33. VUH, F 98, VU 4.

ISTORIJA

17

Vosyliaus Sezemano kursus: „Ontologija“, „Estetika“, „Naujųjų laikų filosofi­ jos istorija“, „Laisvės problema“, „Gnoseologija“, „Komizmo problema“ (pas­ taruosius du kursus išklausė Mačernis36); Vaclovo Biržiškos „Lietuvių knygos istorija“; Pauliaus Galaunės „M. K. Čiurlionio kūryba“; Jono Matuso „Lietu­ vos kultūros istorija“; Adolfo Šapokos „Vilniaus miesto istorija“; Juozo Jakšto „Europos kultūrinė vienybė“; Levo Karsavino „Pasaulinės istorijos epochos“; Vinco Trumpos „Lietuva padalinimų metu“. Atiduodami daug jėgų naujiems paskaitų kursams —kone vienintelei tuo metu viešai lietuviškos minties raiškos formai, - Lietuvių literatūros katedros dėstytojai ruošė savo darbus ir spaudai, nors besikeičiančių okupacijų metais nebuvo galimybių ką nors išleisti. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba 1940 metų lapkričio 15 dieną pritarė M. Biržiškos Iš mūsų kultūros istorijos trečio tomo leidybai37. Jis taip pat ruošė Darbo dainų leidinį. 1942 metų Fakulteto ataskaitoje nurodyta, kad Mykolaitis baigia ruošti spaudai Naujosios lietuvių lite­ ratūros ir Literatūros etiudų antruosius tomus, kad rengia monografijas Vincas K rėvė ir Lietuvių lyrikos raida38. Maciūnas Lietuvos archyvuose rinko dokumenti­ nę medžiagą apie Antaną Strazdą, ją paskelbė jau emigracijoje. Pačių „literatūrininkų“ literatūrinė savimonė aktyviausiai formavosi semina­ ruose, svarstant pateiktus referatus, profesoriui autoritetingai įsiterpiant į studen­ tų ginčus. „Labai sąžiningai studentai lankėsi pas prof. Mykolaitį“39, - prisimena viena iš seminaro dalyvių. Literatūros analizės ir interpretavimo įgūdžius, įgytus seminaruose, vainikuodavo diplominis darbas. Krivicko ir Indriliūno diplominių darbų fragmentai, 1944 metais išspausdinti Kūrybos žurnale, atskleidė stebėtiną literatūrinės minties brandą ir aukštą dvasingumo polėkį, artimą Mykolaičio as­ menybei, jo paskaitoms ir straipsniams40. Keblu apibūdinti kitų diplominių dar­ bų lygį jų nemačius. Atrodo, kad vyravo aprašomasis-tematinis aspektas. Sudė­ tingesni literatūros proceso, stiliaus ir formos klausimai, regis, nebuvo keliami į pirmąjį planą. Darbų turinį ir mąstymo kryptį šiek tiek nusako jų pavadinimai, štai keliolika: „Inteligentija ir kaimas Petro Vaičiūno dramose“, „Dvaras naujoje lietuvių literatūroje“, „Antano Vienuolio kaimas“, „Vaižganto Protai - naujienos“ (Romualdas Giedraitis - vėliau Spalis), „Moterų laikraščių vaidmuo mūsų groži^ Ten pili. 37 VUli t'. 98, VU Ui- 40. 38 LV C /l t, R-629, ap. U b. 622, 1. 608.

w Zita Piindzifitč-Tamkvairicnė, „Saugokitės kišenvagių!'1, Sietynas1), 1990, 01. 40 Brunius Krivickas, „Kančia ir džiaugsmas J. Aiscio-Aleksandriskio kūryboje“, Kūryba 3, 1944, 162-170; Mamertas Iiulriliūnas, „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“. Kūryba A, 1944, 221-233.

18

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KA TEURA 1940-2000

nės literatūros raidoje“, „Moteris Vaižganto raštuose“, „Kaimas Žemaitės ir Krė­ vės raštuose“, „Idėjiniai Dobilo Blūdo bruožai“ (Antanas Musteikis), „Naujoji Lietuva Petro Vaičiūno dramaturgijoje“ (Halina Korsakienė), „Dobilo gyvenimas ir darbai“ (Rapolas Šaltenis), „Žemaitiškoji Antano Klemento kūryba“ (Juozas Kralikauskas), „G. Petkevičaitė-Bitė ir jos kūryba“, „Valerijonas Zagurskis-Ažukalnis“, „Liudvika Didžiulytė“, „Zigmas Gaidamavičius“, ,Antanas Baranauskas —poetas“ (Antanas Vengris), „Žmogus Marijos Pečkauskaites kūryboje“ (Elena Nakaitė —vėliau Alė Rūta), „Vytautinė Maironio trilogija“, „Jonas Biliūnas laiš­ kuose“ (Matjošaitytė-Lukšienė), „Patriotinė Maironio lyrika“, „V. Krėvės maiš­ tingieji herojai“, „Impresionizmas I. Šeiniaus kūryboje“, „Kritinis realizmas J. Grušo Karjeristuose1 (Adolfas Nezabitauskis), „‘Aušrinės’ sambūris ir jo reikšmė“, „Balio Sruogos kritikos pagrindai“, ,,Pavasario balsif taisymai“, „Maironis ir naujoji lie­ tuvių poezija“ (Alfonsas Kelittotis), „B. Brazdžionio religinės minties kelias“ (Ka­ zys Bradūnas), „B. Sruogos Milžino paunksme\ „Impresionizmas ir A. Vaičiulai­ čio Valentina ‘ (Paulius Jurkus)41. Jaunos kūrybinės jėgos, kurių visada buvo apstu Humanitarinių mokslų fa­ kultete, telkėsi po Lietuvių literatūros katedros sparnu. Mykolaitis vadovavo literatų būreliui, sueinančiam į literatūrines popietes, kur poetai ir prozininkai skaitydavo savo kūrinius, kritiškai vieni kitus kedendavo, laukdami baigiamo­ sios globėjo išvados („Tikras lyrikas“, - pasakė protesorius, išklausęs Mačernio „Vizijas“4’). Dešimtį gabiausių šatrijiečių Bradūnas sukvietė į prolesoriaus na­ mus, kur jis ir pats paskaitydavo savo naujų eilėraščių jauniesiems „kolegoms“. Kirą literatų kuopelę telkė Krėvė iš realistinės krypties jaunų prozininkų, opo­ nuojančių idealistinei pasaulėjautai ir vakarietiškam modernizmui. Vienas iš tos kuopelės dalyvių buvo Adolfas Sprindis, įstojęs į Fakultetą 1942 metais. Kuo­ pelių susirinkimuose aptarti eilėraščiai, apsakymai, referatai greitai pasirodyda­ vo spaudoje. Vienas iš studentų Zigmas Unrbražiūnas dirbo „Naujosios Lietu­ vos“ reporteriu, šis dienraštis gana gausiai spausdino Bradūno, Eugenijaus Matuzevičiaus, Nakaitės, Kazoko, Pundziūtės, Jurkaus, Mačernio, Nykos-Niliūno, Krivicko, Leono švedo, Sprindžio kūrinius. Paskelbė net specialų straipsnį apie Vilniaus universiteto literatus14. Kai kurie iš tų literatų jau drįso programuoti

Vilniiius universiteto 1941/42 mokslo metų tvarkaraščiai, Vilnius, 1942; Vilnijus universiteto 19421-12 mokslo metų pavasario semestro paskaitų tv./rktiraseiai, Vilnius, 1943. Vanda Zaborskaitė, „Naročiau pasidalinti...“. Sietynas 7, 1989, 72. Mamertas Indriliūnas, „Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete“. Naujoji Lietuva, 1942 spalio 23.

ISTORIJA

19

naują literatūrinę Lietuvos politiką be sovietų primesto tariamo internacionaliz­ mo ir naują estetiką, grindžiamą meno autonomija44. Uždarius Universitetą, jaunosios kartos literatūrinė veikia nenutrūko. Bradūnas ir Matuzevičius išleido pirmuosius savo eilėraščių rinkinius, Krivickas įteikė dramos kūrinį Panevėžio teatrui, Umbrasas apsakymų rinkinį „Sakalo“ leidyklai. Vilniuje, Filharmonijos salėje, 1944 metų birželio 1 dieną įvyko didelis literatūrinis-muzikinis vakaras (vedė Matuzevičius), kuriame greta Faus­ to Kiršos, Stasio Santvara, Bernardo Brazdžionio savo eilėraščius skaitė NykaNiliūnas ir Švedas45. Humanitarinių mokslų fakulteto veikla nenutrūko ir uždarius Universitetą „nacionalinio pasipriešinimo lizdą“, anot vokiečių46. Studentams, bebaigiantiems studijas, buvo išrašomi Universiteto baigimo pažymėjimai, žymint ankstesnes bai­ giamųjų egzaminų datas (1943 metų vasario 13, 15, 17 d., kovo 2 d.). Bet Krivic­ kui, Nakaitei, Giedraičiui baigimo pažymėjimuose įrašyta 1943 metų birželio 26 ir 28 dienos, o Kaziui Jankauskui - 1943 metų birželio 20 dienos data. Fakulteto taryboje ginamos disertacijos (A. Gučo, A. Liaugmino, A. Kimsos). Paskutinė diser­ tacija buvo ginama 1944 metų birželio 23 dieną. Fakulteto taryba išrinko komisiją Marijos Alseikaitės-Gimbutienės disertacijai įvertinti ir ruošėsi Mikalojaus Vorob­ jovo habilitacinio darbo „Modernizmo epocha Europos mene“ svarstymui. Huma­ nitarinių mokslų fakultetas laikėsi iki paskutinių dienų, kol prie Vilniaus priartėjo generolo Černiachovskio armija. Tada didžioji dauguma Fakulteto profesorių pasi­ traukė į bombarduojamą Vokietiją (tarp jų Lietuvių literatūros. Lietuvių kalbos, Lyginamojo indoeuropiečių kalbų mokslo. Archeologijos katedrų vedėjai), o kiti (Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas) liko laukti arešto. Žlungančios tautinės valstybės ir okupacijų laikotarpiu Lietuvių literatū­ ros katedros, kaip ir kitų lituanistinių katedrų, veikla buvo didžiai reikšminga senojoje Lietuvos sostinėje įtvirtinant lietuvišką kultūrinę orientaciją, pade­ dant iš kaimų atėjusiai inteligentijai įaugti į daugiasluoksnį ir įvairiakalbį Vil­ niaus kultūrinį paveldą, skatinant naujos kūrybinės generacijos tormavimąsi, pagaliau ruošiant dėstytojų ir tyrinėtojų kadrus niūraus pokario lituanistikos barams (M. Lukšiene, Vanda Zaborskaitė, K. Umbrasas, A. Sprindis, Regina Mikšytė, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Leonas Steponauskas).*4

H. M. (H. Matuzevičius], „Murinę kultūra“. Naujoji Lietuva, 1941 rugsėjo 11; Eugenijus Macuzevičiu.s, „Vertybes, kurios nepraeina“, A'nujoji Lietuva, 1941 spalio 5; bionius Krivickas, ..Cricsmes žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, A'nujoji Lietuva, 1942 lapkočio 2 9 . 4 J. S., „ 1 retvsis lireiatūros ir dainų vakaras“. Naujoji Lietuva, 1944 birželio 6. ^ Vilniaus universiteto istorija 1940-1979, Vilnius: Mokslas, 1979, 35.

Apie Lietuvių literatūros katedrų... M eile L ukšienė

Universiteto darbas sudaro vieną iš bendrojo krašto kultūros proceso atkarpų. Čia telkiasi mokslo problemos. Lietuvių literatūros katedros atveju —kai kurie meno reikalai, vyksta jaunų žmonių ugdymas, baigia formuotis būsimos inte­ ligentijos dalies mentalitetas, kuris nuolatos įsilieja į visuomenės, tautos ben­ drąjį mentalitetą jį atnaujindamas ir papildydamas, kartais nuskurdindamas. Savo ruožtu Universitetas su savo visomis katedromis - tautos ir valstybės jaunosios pamainos telkinys, kuris vienaip ar kitaip jau dalyvauja gyvenime ir turi mažesnį ar didesnį svorį jame. Čia perimamas kultūrinės tradicijos —savos ir pasaulinės —paveldas, jis perdir­ bamas, performuojamas, kuriamos naujos vertybės. Vienaip tai atrodo tautai gy­ venant normalų, laisvą gyvenimą, kitaip okupacijos sąlygomis. Atitinkamai for­ muojasi skirtingų atspalvių ir visuomenės mentalitetas su savo mąstysenos, jaus­ mų, dorovinių nuostatų, žmonių santykių, asmeninių bei socialinių lūkesčių, ver­ tybių sampratomis, formomis bei spalvomis, taip pat su įvairiai santykiaujančio­ mis socialinio, politinio, ekonominio bei meninio gyvenimo nuovokomis. Tam pačiam plačiai suprantamam kultūros procesui, kartu ir jo išraiškai, vi­ suomenės ir žmogaus mentalitetui, priklauso turbūt ir žmogaus bei valdžios, žmo­ gaus bei valstybės santykiai. Jų poveikis daugeliui gyvenimo sričių įvairuoja, nely­ gu kokia epocha bei situacija. Lai atsispindi ir aukštosios mokyklos gyvenime. Aukštoji mokykla yra ne tik mokslo, bet ir ugdymo bei kultūros įstaiga, drauge visuomenės ląstelė. Anaiptol nebandau lyginti Lietuvių literatūros katedros gyve­ nimo mūsų aptariamu bolševikinės okupacijos (pusantro šimtmečio) laikotarpiu su senojo Vilniaus universiteto XIX amžiaus pirmos pusės istorija, vis dėlto, atsi­ radus nemažai laiko perspektyvai, kai kurios paralelės gal ir leistinos. Tai paryškina vieną kitą bendrybę ir skirtybę tarp kiek panašių politinių okupacijos situacijų. Kai žvelgiame į senojo Vilniaus universiteto veiklą, dažnai kreipiame daugiau dėmesio į jo įtaką kultūrai, visam politiniam gyvenimui bei politiniam klimatui negu į atskiros mokslo šakos raidą. Į to meto universitetą mes žiūrime per Adomo Mickevičiaus šūkį: „Seikėk jėgas pagal tikslą, o ne tikslą pagal jėgas!“ („Mierz sily

ISTORIJA

21

na zamiary, nie zamiar wedlug sil!“) Taip radikaliai mes, to meto studentai, juo labiau dėstytojai, negalvojome, —bet anas šūkis, atėjęs per mūsų pačių ilgai truku­ sį nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo laikotarpį, daugelio žmonių viduje dar tebekirbėjo. Anas laikotarpis pažymėtas Konrado Valenrodo simboliu. Romanti­ kai pripažino, kad tam tikras moralinis dvilypumas tam metui yra leistinas ir net būtinas, ką racionalistai anuo metu smerkė. Ir mūsų gyventam laikotarpiui „valenrodizmas“ buvo būtinas. Tik jo pasireiškimo laipsnis —skirtingas. Lietuvių literatūros katedroje būta „valenrodiško“ susigūžimo, bet kartu ir nuostatos opo­ ziciškai veikti, be to, kartu ir noras išlaikyti žmogišką oaimą, nesugniužti, netapti visiškai veidmainiais. Tai buvo komplikuota, kartais paradoksali, XIX amžiaus pradžioje bemaž nepažinta, situacija - šis momentas jungė katedros žmones glau­ džių glaudžiausiais saitais: mes džiaugdavomės kaskart, kai išvengdavome galuti­ nio pasidavimo, galutinio nusilenkimo. Džiaugdavomės kiekvienu žmogumi, ku­ ris gebėdavo kuriuo nors konkrečiu žingsniu šito pasiekti. Kita vertus, tai stabdė kiek platesnį atvirumą ir santykių artumą. Nepasitikėjimas buvo pagrindinis to meto žmogaus bruožas: jei nors kiek abejoji žmogumi - užsičiaupi ir bendrauji formaliai. Manau, tai skaudino ne vieną žmogų. Ir katedroje buvo branduolys, kur vyravo beveik absoliutus pasitikėjimas, bei platesnis ratas, kur neatviraudavai. Branduolio dvasia —Vincas Mykolaitis-Putinas. Skausmą mokėjome supras­ ti ir išgyventi kartu. Tai darė mus be galo artimus. Tauta, jos egzistencija buvo bendrasis vardiklis, kuris mus jungė. O asmenybės laisvės samprata įvairavo. Santykis su studentais tuo metu buvo ypatingas. Eini į auditoriją ir kalbi daugiau ar mažiau apie mokslą, tačiau mūsų visų troškimas, vidinis jutimas kad pirmiausia tarnaujame rautai, kad ji ištvertų ir joje lormuotųsi laisvas žmogus. Tai buvo svarbiausia. Greta mokslinės informacijos visada nešiesi šį tą užšilruotą metaforomis, intonacijomis —nori susikalbėti, nori rasti atgarsį. Momentas, kai stengiesi pasakyti, kas svarbiausia, prasmingiausia - ne tik žinios, —ir matai, kad užsižiebia jaunų žmonių akys, nepakartojamas... Vadi­ nasi, susikalbėjome, vis dėlto pasakyta ir išgirsta —kartais tai tebuvo iliuzija. Niekada negalėsiu pamiršti, kai eidavau į Justino Marcinkevičiaus, Jono Kaz­ lausko ir kitų kursą skaityti paskaitos. Artėji ir girdi liaudies dainą, traukiamą pačiu aukščiausiu meniniu lygiu (sic!). Kalbi auditorijoje, ir, atrodo, dainos skambesys dar pulsuoja tarp mūsų, teikdamas kai kurioms dėstomoms tezėms kartais kur kas platesnės prasmės, negu sakomi žodžiai. Tokie išgyvenimai patys brangiausi. Dabarties jaunimui ar jie bepažįstanti? Žmogiški iškilnūs ryšiai užsimezga visam gyvenimui, ir šiandien mes tuo dar artimi ir turtingi. Mūsų jaunajai kartai greitai ano meto politinio gyven in io situacijos bus sun­ kiai įsivaizduojamos. Aukštosios mokyklos - ne tik jos socialinių bei huntani-

22

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

tarinių mokslų profilių - darbas daugybe saitų buvo susijęs su politiniu, vi­ suomeniniu gyvenimu, pulsavo drauge su krašte vykstančiais pokyčiais. Jie buvo radikalūs, liečiantys visų žmogų: tai galutinis politinis nepriklausomy­ bės praradimas, buvusios ekonominės santvarkos griovimas ir naujos, bolševi­ kinės, statyba prievartos priemonėmis, žmogaus asmens laisvės paneigimas, užslinkusi geležinė uždanga, turinti atitverti nuo viso pasaulio informacijos, žmonių santykių grindimas baime, nepasitikėjimu, dažnai neapykanta ir t. t. Kurią specialybę, jei ne literatūros meną ir mokslą, visa tai skaudžiausiai lietė? Kalbamu penkiolikos pokario metų laikotarpiu gausu įsimintinų įvykių. Visų pirma tai dešimtmetis skaudžios ir tragiškos miško brolių herojiškos ko­ vos su nuniokoto bei išniekinto žmogaus vaizdais. Reguliarioji okupanto ka­ riuomenė, sukurstytos mūsų pačių žmonių dalies remiama, tą ginkluotą pasi­ priešinimą po 1950 metų baigė užgniaužti. Kūrėsi ne tik ginkluotos, bet ir ideologinės bei politinės kovos organizaci­ jos, palaikančios (ar nepalaikančios) ryšius su miškiniais, keliančios aiškų tiks­ lą atstatyti nepriklausomybę: antai 1945 metais ima veikti Lietuvių tautinė taryba, tarp kitų darbų planavusi būsimą vyriausybės sudėtį (K. Boruta, O. Lukauskaite, P. Juodelis; tos bylos dalyviai - visi literatai!), partizanų būrius vienijanti organizacija „Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis“ (narys A. Miškinis)1, 1950 metais organizuota ir 1952 metais likviduota tarpuniversitetinė studentų (16 žmonių nuteistų) draugija „Vieningo darbo sąjunga“, siekusi atkurti laisvą, demokratinę Lietuvą2*, ir kt. Savo ruožtu keli grynai literatūrą liečiantys politiniai faktai: 1945-1948 me­ tais suimti: A. Miškinis, K. Boruta, J. Keliuotis, K. Jakubenas, P. Juodelis, V. Katilius, K. Inčiūra ir kt.; 1950 metais nužudomas trumpam paleistas iš kalėjimo K. Jakubėnas. (Salia kalėjimų, trėmimų buvo naudojamas ir toks baimę varantis valdžios teroro metodas, šiuo kartu taikomas inteligentijai; jis pasikartos, jau, rodos, laikui prašviesėjus, po dvidešimties metų su prof. J. Kaz­ lausku, mįslingai NKVD nužudytu). 1950 metais nutariama suimti akade­ miką prol. A. Janulaitį (neįvykdyta apsižiūrėjus, kad jis mirtinas ligonis vėžininkas), o 1951 metais prol. V. Mykolaitį-Putiną, tačiau susilaikoma1. To meto spaudoje mirga rašytojų bei mokslininkų puolimai už jų „klai­ dingą“ meno ir mokslo interpretaciją (antai J. Lebedys buvo puolamas už 1Vytautas Kubilius, XXamžiaus literatūra, Vilnius, 1995, 405. " Studentų byla, Vilnius, 1995. Zr. plačiau: Irena Kosckeviciūte, „būtinas ir Lietuvių literatūros katedra", sius knvęos

108_109 p.

I STORI] A

23

„objektyvizmą“). Kliuvo net ir marksistinės metodologijos pradininkams ir puoselėtojams (K. Korsakui, A. Venclovai ir kt.). O štai laisvėjančios epochos įvykiai: 1953 metais - Stalino mirtis, po kurios tik trejiems metams praėjus įvyksta XX TSKP suvažiavimas, pasmerkęs asmens kultą; 1956-aisiais kruvinai numalšintas Vengrijos sukilimas, viltingai nuvilnijęs per visas Sąjungos tautas, sukėlęs daugybę vilčių, kurios brendo toliau. Tai pirmosios ryškes­ nės imperijos irimo kregždės. Procesas, kad ir nuolatos stabdomas, stiprėjo. Tarp tų dviejų taškų Lietuvių literatūros katedros istorija - vaizdus atlydžio bangos kilimo ir slūginio pavyzdys. Savo ruožtu platesniame laiko kontekste tai įdomus kultūrinių tendencijų sankirtos, interferencijų ir persiformavimo reiški­ nys. Laisvėjimo-atlydžio bangos kilo ir slūgo kartu su gniaužtų priveržimo ar atleidimo laikotarpiais. Mažu mastu tai kartojosi ir Universitetti gyvenime. 1956 metais buvo paskirtas naujas rektorius Juozas Bulavas4, žinomas kaip ne itin paklusnus partijos narys, anksčiau A. Sniečkaus konkurentas į partijos lyde­ rius. Nepaisydamas jau besikeičiančios situacijos, jis ėmė remti nacionalinius kadrus universitete, skatinti laisvėjančią mintį. Tačiau dar jam dirbant rektoriu­ mi prasidėjo katedros slopinimas. Ir pats Bulavas 1958 metais iš rektoriaus pa­ reigų pašalinamas5. O 1959 metais iš jo atimamas partijos bilietas. Ligi pirmųjų atlydžio ir palaisvėjimo blyksnių Lietuvių literatūros kated­ ros žmonės buvo priversti tūnoti bandydami ne tik išlikti ir išsaugoti kas įma­ noma, bet ir atlaikyti prievartos reikalavimus. Viršininkai ir jiems padedantys prikaišiojo, kad per dešimtis metų nėra nė vieno partinio, kad niekas nerašo ir nesigina disertacijų, kad darbe nuolatos pasitaiko ideologinių klaidų. Tačiau iki triuškinimo neprieita. Štai ir atlydžio pradžia su diktatoriaus mirtimi. Ne­ abejotina, valdžios aparate atsiranda nerimas, tam tikra dezorientacija, o žmo­ nės pradeda atsitiesti. Katedros žmones ima ginti disertacijas; atsiranda vilties rasti būdų iškelti ir įteisinti reikšmingus mūsų kultūros ir literatūros įvykius. 1954 metais disertaciją ginasi J. Lebedys, 1955 metais —M. Lukšienė, 1. Kostkevičiūtė ir A. Sprindis, 1957 metais - D. Sauka, kiek vėliau - V. Zaborskaitė (tai buvo jos antroji disertacija, nes pirmoji nepraėjo), kiti tuo pačiu pakilimu rašo, o ginasi kiek vėliau —nesuskubo baigti tik K. Korsako vadovaujama 4 Juozas Bulavas (1909—1995) - Sąjūdžio iniciatyvines grupes nares, vienas iš Lietuvos Konsti­ tucijos autorių. Sekimas bei provokacijų spąstai atlvd/io metais anaiptol neatlyždavo. Tą rodo toks laktas: prot. J. A. Markulis, padėjęs sovietiniams organams susemti miško vadų grupę (būtent J. Lukšą), kurį laiką iš viešumos buvo dingęs, o atlydžio metu pasirodė vaidindamas patriotą ir intensyviai sukosi rektorate. Lsu įsitikinusi, kad Bulavas tą NKVD žingsnį perprato (apie Markulį žr. plačiau: Liūtas Morkūnas, Pavargęs herojus, Vilnius, 1997).

24

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATU ROS KATEDRA 1940- 2000

A. Rabačiauskaitė (apie P. Cvirką) ir J. Lebedžio vadovaujama katedros labo­ rantė S. Litvinaitė (tautosaka). Apsigynus viena po kitos pasirodo tų pačių disertacijų pagrindu parengtos knygos, perėjusios privalomą cenzūrą (ir leidyklos, ir oficialiųjų valdžių). 1956 metais pradedamas rengti studentų kūrybos almanachas. Tais pačiais metais studentai masiškai lanko mūsų nacionalinio judėjimo veikėjų kapus Ra­ sose, kas buvo laikoma antitarybiniu veiksmu. Ką ir kalbėti, kaip ėmė laisvėti mūsų pačių, dėstytojų, neleistinos užuominos paskaitose ir pašnekesiuose. Tą budriai stebėjo režimas ir ėmė daryti išvadas. G. Zimanas, tik užgniaužus Veng­ rijos sukilimą, A. Sniečkaus ir kitų valdžios atstovų neviešintame pasitarimeinstruktaže 1957 metų sausio 16 d. rašytojams komunistamsS6 kelia tokį faktą: „Aš turėjau kelis susitikimus su Vienuoliu-Zukausku, palaikiau artimus ryšius ir staiga vieną dieną sutinku ir matau —visai nesukalbamas, kalba svetimu bal­ su“7. O tas neva „savas“ turėtas balsas —išprievartautas Vienuoliui rašant Puodiiūnkiem į, kai jam nurodinėdavo ką rašyti, šantažuodami lageriuose laikomo sūnaus likimu! „Svetimas“ bus, be abejo, jo atgaunamas autentiškas balsas. Apie jaunimo, apskritai to meto visuomenės nuotaikas užgniaužus Vengri­ jos sukilimą Sniečkus minėtame pasitarime su rašytojais komunistais kalbėjo: „Jei jaunimas šiandien išėjo į gatves ir, ko gero, būtų reikėję tramdyti prievar­ ta, tai už tai visi mes nešame atsakomybę“. O toliau: „Pas mus (t. y. SSRS) palietė ir Lietuvą, ypač Kauną, Vilnių, kitus miestus, kiek mažiau kaimą. Ute­ noj užmušta pora kolūkiečių, kitur - viso 4. Kai kur padegimai buvo, pasikė­ sinimai, sumušimai. Neigiamą vaidmenį suvaidino tai, kad grįžo apie 20 tūks­ tančių iš ištrėmimo. Ir ne visi teisingai paleisti. Sudarėm komisiją, kuri per­ žiūrės visas įpainiotų vidutiniokų bylas. Dėl nenuoramų reikės apsaugoti ko­ lūkiečius“8. (Reikia pripažinti, kad mes tuomet apie įtampos laipsnį ar val­ džios baimę nežinojome!) Ten pat Sniečkus dar pasako: „Šiomis dienomis filharmonijoje choras atliko Maironio dainą, tai publika labai šiltai priėmė, o tarybinę dainą dainuojant trypė kojomis. Mums reikia pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums. Jei ne - netinka. Jei mes svaidysimės barniais - priešas mus muš“7. Tokie grasinimai, žinoma, buvo ne atlydžio, o sugniaužto kumš­

*’ „Smogti ideologine kryptimi“. LKP sekretoriaus A. Sniečkaus pasikalbėjimo su LTSR rašyto­ sąjungos nariais-komunistais 1957 m. sausio 27 d. stenograma, V. Sventicko paskelbta iš arcliyvų: Švyturys 21, 22, 1989. ' Švyturys 22, 24. S Ten pat, 25. Ten pat, 24.

jų

ISTORIJA

25

čio išraiška, kaip ir visas V. Sventicko Sąjūdžio metais paskelbtas 1957 merų sausio 16-18 d. pasitarimas. Ten pat svarstoma dar viena atlydžio bėda - iš lagerių ir kalėjimų grįžtančių rašytojų įdarbinimo ir įviešininto klausimas. Paminėti E. Mieželaičio kalboje: A. Miškinis, V. Drazdauskas, K. Jankauskas, E. Viskanta, A. Žukauskas, A. Veng­ ris. Čia pat svarstomas sąrašas pašalintų iš Rašytojų sąjungos narių ir klausiama, ar nevertėtų iš naujo jį peržiūrėti (tai vis dar atlydžio atgarsiai!): S. Anglickis, O. Miciūtė, J. Petrulis, K. Kiela, P. Drevinis, K. Inčiūra, J. Žlabys-Žengė, J. Šukys. Dar negrįžę: J. Graičiūnas, P. Juodelis —reikėtų pagalvoti apie grąžinimą10. Ir štai Vengrija, 1956-ieji, ginkluotas sukilimas prieš imperiją, kuriai ir mes tuo metu priklausėme. Jis numalšinamas ginklu, varžtai priveržiami ir... vis dėlto jau nebe tokie kaip 1941-aisiais, pokario metais ar pačioje Sąjungoje 1937 me­ tais, kai vyko visuotiniai susidorojimai. Tačiau gniaužtai kai kur smarkiau, kai kur atlaidžiau gniaužiami. Jau minėtas pasitarimo protokolas atskleidžia pusiau vie­ šus priveržimo nurodymus. Štai keletas iš jų. A. Guzevičius: „Jei pavyksta sutelkti kapinėse daug jaunimo —reikia smogti ideologine kryptimi“. A. Laurinčiukas: „Du komjaunuolius pašalinome iš komjaunimo [kalbama apie Dailės institutą]: dailininko Tarabildos sūnų, kitą - valstiečio sūnų. Vienas sakė ateis į Rasų kapi­ nes ieškoti siužeto, kitas - kad Vėlinės —tai liaudies tradicija“. V. Radaitis: „Pas­ taruoju metu knygynuose jaučiama tam tikra disproporcija. Randam Maironį, Putiną, greit pasirodys B. Sruoga —literatūrinis palikimas. Naujų kūrinių, at­ spindinčių gyvenimą, maža. Dėl to prie Putino raštų stovi eilės pirkėjų“. G. Zi­ manas, tęsdamas savo susitikimo su Vienuoliu ir Putinu mintį, sako: „Ar ne per daug išpaikinom? Reikia užtikrinti sąlygas seniems rašytojams, bet ir kritikuoti jų ideologiją. Tą patį galima pasakyti apie Putiną. Reikėtų padėti jiems moraliai [!]. Darbas su žmonėmis —tai ne tik glostymas“11. Tomis dienomis iš esmės buvo „susirūpinta“ ir katedros darbu bei žmonė­ mis. J. Žiugžda kategoriškai pasmerkė mano tik pasirodžiusią monografiją apie Joną Biliūną (1956). Ji esanti „bloga“ —„Kapsuką menkina“1-. K. Preik­ šas priduria: „Dėl literatūrinio palikimo daug kalbam, bet per mažai darome. Lukšienei padorios kritikos nebuvo“11. G. Zimanas prikiša, kad „W U litua­ nistikos katedra atidaro specfondus - tai žalinga“14.

10 Ten p at, 23. Ten pilt, pasisakymai išbarstyti įvairiose teksto vietose. 7 en pat, 25. l e n pat. Pastaba: netrukus pasirodė užsakyta Lankučio recenzija su „tinkama“ kritika liesoji'. 11 Švyturys 21, 24.

26

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-2000

Pasitarimą baigė A. Sniečkus duodamas kai kuriuos nurodymus, kaip elgtis naujoje situacijoje po Vengrijos sukilimo likvidavimo. Tarp kitų, pavyzdžiui, esą reiktų atsargiai ir įžvalgiai tvarkytis su grįžusiais iš lagerių bei kalėjimų rašy­ tojais, kurių dalies esą gal ir nevertėjo sodinti, „bet kai kas turėjo būti ir paso­ dintas“15. Sniečkus nurodo: „W U istorijos-filologijos fakulteto filologų tarpe ne viskas tvarkoj —iš ten daugiausia svetimos nuotaikos universitete eina. Reikia žinoti silpnas vietas ir daryti išvadas“16. Tai buvo direktyva, ir puolimai prieš katedrą ėmė įgauti aiškesnę kryptį, pamažu atsirenkant šalintinus jos narius ir drauge auklėjant paliekamus, varant baimę svarstymais bei grasinimais. Jau tuoj po minėto pasitarimo ir Sniečkaus duotų nurodymų (apie visa tai mes katedroje nieko nežinojome), tiksliai nebeatmenu, ko gero, trečiajame Rašy­ tojų sąjungos viešame išplėstiniame susirinkime, išgirdau pirmą puolimą už mo­ nografiją apie J. Biliūną. Posėdžio pradžioje mane maloniai sveikino su knygos pasirodymu Drazdauskas, dar pora pažįstamų koridoriuje, o iš tribūnos Rašytojų sąjungos pirmininkas A. Venclova plėtojo minėtame uždarame pasitarime su ra­ šytojais komunistais Žiugždos pasakytą formuluotę, kad mano knyga apie Biliū­ ną esanti „bloga“, apibendrindamas gautą politinę instrukciją. Ir prasidėjo! Tiks­ las aiškus —įbauginti inteligentiją ir suvaryti į deramus rėmus. Nuodėmių ieškota ir ten, kur visai neseniai paties režimo budrioji akis —cenzūra —buvo praleidusi. Naujai buvo blusinėjamos daugelio katedros narių jau išleistos knygos, ieškoma naujų kalčių. Vengrijos sukilimo metu iškilusi grėsmė visai imperijos visybei vertė stabdyti laikiną režimo atokvėpį, suminkštėjimą. Didžiausias pavojus buvo įžiūri­ mas intelektualinio potencialo laisvėjime. Vienas aspektas nerimą kėlė ir Rusijoje —tai paties žmogaus atsitiesimas. Tą rodė sukeltas skandalas su žinomu rašytoju B. Pasternaku, gavusiu pasaulinę Nobelio premiją už užsienyje išleistą romaną Daktaras Zivago. Jam ne tik nebuvo leista pasiimti premijos, bet dar imtasi tero­ rizuoti Sąjungos rašytojus, reikalaujant pasmerkti Pasternaką! Antrasis aspektas, aktualiausias Sąjungos okupuotuose kraštuose —tai nacionalinis tautų išsilaisvini­ mo šūkis, kuris ir buvo ryškiausias Vengrijos sukilimo vėliavoje; jis jau plazdėjo ir Lenkijoje, neilgai trukus suskambės ir Čekijoje. Ir Lietuvoje, pažaidus priekaištais bei kaltinimais dėl revizionizmo (man tai­ kyta nuodėmė, kad aš nuvertinusi proletariato reikšmę istorijoje, Kapsuko vaid­ menį, sumenkinusi Biliūno kūrinius ir t. t.), imta plėtoti aktualiausią tuo metu kaltinimą nacionalizmu. Literatūriniai priekaištai galutinai virsta politiniu na­ cionaliniu klausimu. 1,5 Švyturys 22. 26.

' Ten pat, 25.

ISTORIJA

27

Vis dėlto sukilimas, kad ir numalšintas, atsiliepė režimo metodams. Kruvi­ nai susidorojęs Vengrijoje, kitose užimtose respublikose režimas nesigriebė tuoj pat šienauti galvų, kaip Stalino laikais, o daugiau dėmesio skyrė „auklėjimui“, „moralizavimui“, kuris turėjo atgrasinti nuo veiksmo, visiems žinant, ką reiškia viešas „pabarimas“, „pasvarstymas“, o juo labiau išvarymas iš darbo... Partiniuose susirinkimuose (universitete per porą metų), Inteligentų suva­ žiavime, spaudoje užsakomi atitinkami straipsniai, o paskui jų pagrindu kaip „vox populi“ keliami nauji kaltinimai. Viešai ir už uždarų durų pulta katedra kaip kolektyvinis vienetas, o čia gaudavau dažnai pylos ir aš kaip jos vedėja, buvo puolami ir atskiri dėstytojai, visų pirma Zaborskaitė, Kostkevičiūtė, Rabačiauskaitė, pradėta, bet nesusidorota su Sauka, puolamas Sprindis, Lebedys buvo pultas anksčiau. ProL Mykolaitis-Putinas buvo nuolatos „prižiūrimas“, užkliudomas, taikant atskirą, kaip G. Zimanas yra tuo metu sakęs, „moralinės globos“ režimą, ir čia pat jam nusilenkiama kaip prieš neabejotinai didį žmo­ gų. Vaizdus ir būdingas tam žaidimui katės su pele paveikslėlis, kuriame man pačiai teko dalyvauti 1956 ar 1957 metais Putinui parašius Sukilėlius. Operos libretą romanui ėmėsi rašyti Aldona Liobytė. Pati sukilimo tema prieš Rusiją tuo metu buvo nepageidautina. Per Inteligentų suvažiavimą šalia kitų nusidė­ jėlių nuskamba taip mažai šiuo atveju kuo dėto (iš tikrųjų nuolatos įtartino) J. Juzeliūno pavardė. Šaunami du zuikiai —gąsdinamos dvi stambios mūsų kultūros figūros, verčiamos suklusti ir paklusti! O kartu paleidžiami trys tram­ domieji šūviai į tris Vilniaus aukštąsias mokyklas: per Inteligentų suvažiavimą kliudomas iškilus konservatorijos atstovas, o XII (1960 m.) Lietuvos TSKP suvažiavimo ataskaitoje paskelbiamas toks nutarimas: „Partinė organizacija p a ­ dėjo [išskirta cituojantj inteligentijai, jaunimui atskleisti revizionizmo, buržu­ azinio nacionalizmo esmę, parodyti jų antiliaudinį pobūdį ir davė atkirtį kon­ kretiems idėjiškai žalingų pažiūrų skleidėjams. Vilniaus Valstybinio universi­ teto rektorius J. Bulavas buvo pašalintas iš pareigų ir iš partijos eilių už nacio­ nalistinius iškraipymus, atleistas iš pareigų Pedagoginio instituto direktoriaus pavaduotojas Laužikas, už nacionalistinio pobūdžio klaidas pašalinta iš kated­ ros vedėjos ir dėstytojos pareigų Lukšienė“17. Rabačiauskaitė nepaminėta rasta kita pašalinimo forma: neeilinis konkursas. Konservatorija įgąsdinama neigiamu prof. Juzeliūno vertinimu. Pedagoginis institutas —pašalinant Lau­

1/ „Lietuvos Komunistų Partijos XII suvažiavimas. Lietuvos KP Centro Komiteto ataskaita Lietuvos KP XII suvažiavimui. Lietuvos KP CK pirmojo sekretoriaus efrg. A. Sniečkaus ataskaitinis pranešimas“, Tiesu, 1960 kovo 2.

28

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

žiką, W U - stambesniu smūgiu: rektoriaus pašalinimu ir dviem Lietuvių literatūros katedros valymais - 1959 metais ir 1961 metais po XII suvažiavi­ mo. Naujų kalčių nebeieškota, tačiau valymas nusitęsė per beveik dvejus me­ tus, įtampoje laikant ne tik valymo paliestus žmones, jų darbo grupes, bet ir kolegas kituose aukštųjų mokyklų padaliniuose. Nemanau, kad bijota apsi­ spręsti, greičiau šitaip norėta sustiprinti bauginimą. Dėl Zaborskaitės ir Kostkevičiūtės dideles pastangas dėjo Putinas įtikinėdamas, kad abi perspektyvios mokslininkės, tačiau nepadėjo. Jau pirmojo valymo metu ne kartą viešai buvo skelbiama, kad visos keturios dėstytojos savo kritikos pripažinimo kalbose (viešas mušimasis į krūtinę bolševikų sistemoje buvo privalomas!) esančios nenuošir­ džios. Anekdotu tapo mano nenuoširdumo pavyzdys: „Nenuoširdžiai kalbėjo M. Lukšienė. Ji teigė, jog ‘laikosi tarybinei santvarkai privalomos ideologijos’. Jau toks pasakymas parodė, kad socialistinę ideologiją ir marksistinę literatū­ ros nagrinėjimo metodologiją ji traktuoja kaip kažką primestą, neišvengiamą prievolę“18. Deja, tai tebuvo mano išsprūdęs nuoširdus prisipažinimas, o, kiek atsimenu, ne protesto žodžiai... Tą posakį paskui dažnai juokdamiesi tokie pat „nenuoširdūs“ kolegos kartodavo kaip anekdotą. Po beveik pusantrų me­ tų, taip ir likusios tokiomis „nenuoširdžiai“ atgailaujančiomis, beviltiškai ne­ pataisomomis, abi jaunos mokslininkės, Zaborskaitė ir Kostkevičiūtė, buvo pašalintos. Tas „nuoširdumas“ iš esmės vargu ar buvo daug kam būdingas, tik vieni mokėjo patylėti, nesikišti, kiti pakilti į tokias teorines, filosofines aukštumas, kad eilinis partinis nė nesusigaudys, pats suabejos savo norimais išsakyti prie­ kaištais (tokių buvo reta, unikalus pavyzdys - E. Meškauskas). Buvo unikaliai operuojančių marksistiniais lozungais, bet buvo tuo metu ir neištveriančių dvilypumo, emocingųjų, kartais karštakošių, kurių dangstymasis net ir sveti­ momis plunksnomis tarpais pasidarydavo tarsi permatomas... Buvo kritikuoti ir kiti dėstytojai. Pavyzdžiui, Sprindis dėl studentų alma­ nacho Kūryba. Puolamas jaunas dėstytojas Donatas Sauka. Jis per plauką išli­ ko darbe, nors buvo aštriai pakartotinai pultas už savo disertacinį darbą, išleis­ tą knyga Salomėja Nėris, o ypač už jau įtariamą studentų tautosakos būrelio veiklą (čia iškyla dar studento N. Vėliaus pavardė, tačiau tada nesusivokta, koks bus „pavojingas“ režimui tų tautosakininkų ir kraštotyrininkų plušėji­ mas!). Tačiau gal buvo pagalvota, kad dviejų valymų tuo tarpu užteks. Jau ir taip iš katedros kolektyvo buvo išbrauktos keturios dėstytojos ir vvr. laborantė 18 „Už marksistinį-lenininį literatūros dėstymu“. Universiteto partinio biuro išplėstinis posė­ dis, Tarybinis studentas, 1959 vasario 20.

ISTORIJA

29

Litvinaitė, aktyviai ir sumaniai talkinusi kaip tik tam peikiamos linkmės dar­ bui. Ji viešuose dokumentuose neminima, bet mes, jos buvę bendradarbiai, mename ją kaip pajėgią, anaiptol ne techninio pobūdžio katedros narę - mū­ sų „pogrindininkę“, palaikančią glaudžius ryšius su studentais. Katedrai pakartotinai prikišama, kad ji arba nereaguoja, kai nurodomos jos politinės klaidos auklėjime, arba tiesiog simpatizuoja blogais keliais nuėju­ siems studentams. Antai 1959 metų vasario 11 dienos Universiteto partinio biuro posėdyje tuometinis komjaunimo komiteto sekretorius Jonas Bielinis (vėliau tos pačios katedros dėstytojas, kultūros ministras) vaizdžiai įrodinėja, kaip atkakliai kai kurios katedros dėstytojos laikosi klaidingų pažiūrų studen­ tų auklėjime. Jis iškelia pamečiui vykusias tris tokias studentų bylas: 1954 me­ tais „buvo plačiai linksniuojami universiteto jaunieji literatai Vi Girdzijaus­ kas, Tertelis, Martinėnas, Pilypaitis ir kt.“; „autoriams buvo būdingas kraštu­ tinis individualizmas, nusivylimas gyvenimu ir ilgesys. Jie žavėjosi dekadenti­ ne literatūra, visokiais būdais ją propagavo ir aukštino amoralius kūrinius“!!?]; „1955 m. iškyla j paviršių jau ne vien tik beidėjiškunro, apolitiškumo ir dekadentizmo meno šlovintojai, bet ir nacionalistiškai nusiteikusių studentų literatų grupelė priešakyje su Martišiumi ir Laugaliu, kurie organizavo nacio­ nalistinio pobūdžio kampanijas ir skleidė studentų tarpe nesveikas nuotai­ kas“; „1956 m. vėl išryškėjo nauja studentų —lituanistų grupelė priekyje su Ardžiūnu, kuri platino aiškiai antitarybinius nacionalistinio pobūdžio eilėraš­ čius, šlovinančius buržuazinius —nacionalistinius banditus, varė gerai užmas­ kuotą antitarybinę propagandą, šmeižto ir šantažo keliu bandė kompromi­ tuoti sąžiningus komjaunuolius, ruošdamiesi sukurti pogrindinę organizaci­ ją. Prie šios grupelės pradėjo vienytis visos anksčiau demaskuotos nacionalisti­ nės jėgos. Prie jų prisijungė čia jau minėti Girdzijauskas, Laugalis ir Marti­ šius. Ardžiūnas, Girdzijauskas ir Laugalis už antitarybinę —nacionalistinę veiklą atsidūrė teisiamųjų suole, o Martišiui buvo atimtos tarybinio mokytojo tei­ sės. Buvusi Lietuvių literatūros katedros vedėja Lukšienė, dėstytojos Kostkevičiūtė, Zaborskaitė nepritarė partinės ir komjaunimo organizacijos užimtoms pozicijoms ir laikė šių organizacijų siūlomas priemones minėtų studentų at­ žvilgiu kažkokiais tai ‘perlenkimais’, nes neatitiko jų dievinamiems ‘bendražmogiškojo komunizmo’ [humanizmo?] principams“19.

|:| Ištrauka iš Vilniaus universiteto komjaunimo sekretoriaus Jono Bielinio kalbos, pasakytos universiteto biuro posėdyje 1959 m. vasario 11 d. „Medžiaga apie Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų'nacionalistini;' raišką 1958-1959 metais“, parengė Vanda Kašauskienc, Uuuniistiai 2 (30). 1997. 118-119.

30

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-2000

Išvada tokia: „Lietuvių literatūros katedros buvusi vedėja, dėstytojos Kostkevičiūtė, Zaborskaitė, Rabačiauskaitė nesuprato arba nenori suprasti elemen­ taraus dalyko, kad kova su buržuazinės - nacionalistinės ideologijos liekano­ mis sudaro tą ideologinio darbo sritį, kurioje dabar ypatingai pasireiškia kova tarp socialistinės ir buržuazinės ideologijos [Vengrija!]“20. Dar vienas kaltinimų pluoštas prisidėjo tais pačiais 1959 metais dėl stu­ dentų almanacho Kūryba. Kaltinimai formuluoti ne tiek politiniu, kiek litera­ tūriniu atžvilgiu (apie tai toliau). Sustiprėjusią politinę [tampą rodo ir toks faktas, kurį šiandien prisimena poetas A. Bernotas: „Pedagoginiame institute leistas satyrinis sienlaikraštis ‘Skersvėjis’, dėl kurio mus visus tris [A. Bernotą, K. Sają ir V. Spudą] 1956 metais čiupo saugumas“21. Maždaug tokia buvo politinė situacija, kurioje vyko vienas iš daugelio to meto lietuvių kultūros spektaklių - Lietuvių literatūros katedros išgyvenimai. Susikirtimai ir drauge pokyčiai specifinėje literatūrinėje bei kultūrinėje plotmė­ je buvo glaudžiai susiję su politine situacija, tačiau netapatūs, turintys savą raiš­ kos būdą, liečiantys visuomenės, jos grupių mentalitetų raidą. Aišku, tokia ana­ lizė reikalauja gilių, naujų tyrinėjimų. Čia tik norima iškelti patį klausimą, jo sudėtingumą, suvokiant, kad žmogaus, grupės, visuomenės mentalitetas nesiformuoja tiesmukomis deklaracijomis, daug dalykų nusėda nuovokų, emocinių reagavimų - simpatijų ir antipatijų - pavidalais, kurie savo ruožtu veikia vienokį ar kitokį intelektinį imlumą bei apsisprendimą ir t. t. Kartais formaliai, pavir­ šiumi nužvelgtas reiškinys giliau pakapsčius pasirodo esąs eklektiškas lipdinys arba pilnas tokių spalvų, kurios jį sieja tarsi su jo paties priešprieša. Ypač tokio įdėmaus akylumo reikia kalbant apie visuomenę, kurios mąstymą bando regu­ liuoti prievarta. Tokių situacijų turėjome kaip tik okupacijų metu. Kaip ir mūsų visuomenėje, taip ir katedroje kryžiavosi, interferavo įvairių m entalitetų kryptys bei lygm enų linijos. Tai vyko ir individo gyvenime, ir grupė­ se. Kai kurios idėjos ar nuostatos buvo vos pridengiamos oficialia skraistele, kai kurios grimzdo į pasąmonę ir iš ten veikė žmogaus mąstymą, o kai kurios leidosi tarsi ištrinamos, bet vargu ar be pėdsakų. Turint prieš akis normaliomis, laisvės sąlygomis besiplėtojantį tautos men­ talitetą, nepaisant jo sudėtingumo, jį galima vaizduotis kaip plačią, įvairialypę tėkmę. Ji priima iš išorės daug įplaukiančių kultūrinių intakų, račiau pajėgi juos performuoti pagal savąją prigimtį, neprarasdama savo veido. Tarpukario Lietu-

-° Ten p,u, 119-120. „111*as pasikalbėjimas su trumpų akimirkų stabdytoji»“. Poetas Albinas Bernotas atsako i (jinrarės Adomaitytės klausimus. Metai'3, 2001, 107.

ISTORIJA

31

vos gyvenimas, kad ir trumpas, tokias prielaidas kūrė. Jos, tiesa, buvo dar gana trapios, tačiau formavosi istorinis kultūros tęstinumas ir ateities perspektyvos. Tėkme apima įvairių nuomonių susikirtimus, net ir priešpriešas, o vis dėl­ to tai viena bendroji mūsų kultūros tėkmė. To gal nederėtų pamiršti kalbant apie katedroje vykusius žmonių ir jų atstovaujamų srovelių susidūrimus. Jie daugiau ar mažiau formavosi bendrosios tėkmės erdvėje. Poveikiai iš šalies neabejotini, bet svarbu ir kiekvieno žmogaus atsineštas pagrindas iš namų, iš jo kultūrinių tradicijų. Šiuo atžvilgiu ir katedros istorijoje matėme tokių bū­ dingų momentų: pavyzdžiui, tam tikrų nesutarimą tarp sociologinės ir mark­ sistinės pakraipos literatų, kurie formavosi Lietuvos kultūrinėje atmosferoje su atvirumu pasauliui savųjų tradicijų terpėje, ir tų, kurie baigė savo formavimą­ si atsidūrę už geležinės sienos be savųjų tradicijų po kojomis, su užsklęstomis angomis į bet kurią išorę. Nuosekliai, natūraliai besiplėtojanti kiekvieno kraš­ to kultūrinė tėkmė pamažu gromuliuoja išorinius poveikius ir pagaliau ima juos modeliuoti pati. Ar nebūta taip su bandymais pasukti tą tėkmę iš esmės kita kryptimi? Pagaliau ar analogiškas procesas nevyko ir Rusijoje?.. Norint čia minėtus klausimus kiek konkrečiau paliesti, verta kiek įdėmiau sustoti prie katedros gyvenimo dalyvių kultūrinių pagrindų. Bolševikams antrą kartą 1944 metais grįžus po vokiečių okupacijos į Lietuvą, susidarė kebli situacija su kadrais, ypač kultūros srityje: didelė dalis inteligentijos buvo pasitraukusi į Vakarus. Visur trūko kompetentingų darbuotojų, juo labiau kad prieš pat karui prasidedant patys bolševikai buvo nusiaubę mūsų inteligentiją vežimais, areštais, nemažą jos dalį sunaikinę fiziškai. Šis procesas tebevyko toliau, ypač pirmajame pokario dešimtmetyje, partizanų kovoms tebesitęsiant. Humanitarinių mokslų sritis buvo labiausiai ištuštėjusi ir sunkiausiai pa­ tvarkoma pagal sovietinį modelį. Jai buvo keliami tokie ideologiniai reikalavi­ mai, kurie iš pagrindų nesiderino su visuotinai vyravusiomis šios srities moks­ lo tendencijomis Vakarų pasaulyje ir tarpukario Lietuvoje. Šiaip ar taip, jos buvo vienu ar kitu būdu susijusios su žmogaus pasaulėžiūra bei pasaulėjauta ir tuo atžvilgiu skyrėsi nuo tiksliųjų mokslų. Pačiais pirmaisiais pokario metais aukštosiose mokyklose apsispręsta pasi­ likti praretėjusius senuosius mokslininkus, tikintis iš jų ne tiek persilaužimo, kiek klusnaus prisitaikymo prie „vienintelės teisingos“ ideologijos. Paklusnu­ mo tikimybę didino kiekvieno inteligento žinojimas, kokios represijos laukia to, kuris nepaklūsta: turėjo pakakti nesenos 1940-1941 metų patiriies Lietu­ voje, taip pat prieš pat karą (1937 m.) per visą pasaulį nuskambėjusių dras­ tiškų bylų Rusijoje, pasibaigusių pačių rusų revoliucijos veikėjų sušaudymais. Si grėsmės galimybė, galinti kiekvienu momentu virsti realybe, veikė ir senus, ir jaunus, ir partijos, ir ne partijos narius, vienus mažiau, kitus stipriau —tai diktatūros valdymo žaidimas!

32

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

Daugumai iš likusių profesorių leista dirbti, o atsivėrusias spragas imta kaišioti jaunaisiais. Renkantis žmones aukštajai mokyklai, reikėjo ieškoti bent minimalios kompetencijos ir įmanomos ideologinės krypties, o dažniausiai tekdavo rinktis vertinant „išaugtinai“, t. y. kviesti dar besiformuojantį jauni­ mą, kuris turėjo daugiau galimybių būti formuojamas. Pokario metais ir šis pasirinkimo laukas nebuvo itin platus. Iš senosios profesūros lietuvių literatūros mokslo srityje pagrindiniai buvo prof. V. Mykolaitis, iš gretimų humanitarinių sričių - V. Sezemanas, L. Kar­ savinas, I. Jonynas, J. Balčikonis, J. Kruopas ir dar keli mokslininkai. Pagrindinę dėstytojų dalį sudarė palyginti jauni, bet jau subrendę, tarpukario Lietuvos aukštųjų mokyklų išauginti žmonės. Antrąją grupę sudarė brendę karo metais, o diplomus dažniausiai įgiję pirmaisiais sovietiniais metais. Trečiąją, pačią jauniausią - baigusieji sovietines aukštąsias, pagaliau tie, kurie visą švietimo sistemą buvo perėję jau sovietmečiu. Žiūrint į Lietuvių literatūros katedros istoriją, prašyte prašosi aptariama grupė dėstytojų, kurie buvo specialiai pakviesti dirbti katedroje kaip ideologiniai jos „pastiprintojai“; su jais atsirado (1955 m.) ir pirmieji partiniai. Vėliau atmosfera ėmė keistis ir į partiją imta stoti apsisprendžiant kur kas lengviau: dalis stojo vadovaudamiesi mintimi, kad reikia kur įmanoma neužleisti vietų im­ portiniams partiniams kadrams. Tarp kita ko, Vengrijos sumaištis paakino Maskvą šiek tiek peržiūrėti savo taktiką nacionalinėje politikoje: stengtasi išsiauginti patiki­ mus vietinius partinius kadrus. Mūsų vadinamoji pirmoji dėstytojų grupė ir senoji profesūra buvo įvairi ir savo atsineštu literatūros akiračiu, ir svoriu visuomenėje, nuopelnais besiku­ riančiai naujai santvarkai, pagaliau moksliniais gebėjimais. Vilniuje 1944 metų rudenį pagrindiniai kompetentingieji balsai kadrų politikoje tegalėjo būti prof. V. Mykolaitis-Putinas ir K. Korsakas-Radžvilas. Akademinį autoritetą, be abejo, turėjo Putinas, ir su jo nuomone nesiskaityti tuo metu vargu ar net politiškai buvo patogu. Iš visur reikėjo susirinkti naujus kadrus, nes senieji buvo itin praretėję. O aukštoji mokykla turėjo pradėti veikti. Greičiausiai Korsako iniciatyva buvo pakviestas dirbti Julius Būtėnas (1908— 1999), studijavęs Kauno universitete, biografinių apybraižų, apsakymų, pje­ sių, memuarų, vadovėlių, studijų autorius, demokratas liaudininkas, TSKP narys (nuo 1960 m.)22. Katedroje jis dirbo 1944-1950 m. Persikėlusi iš Kauno į Vilniaus universitetą jo neberadau.

11 Purenąs buvo vedęs bolševikų sušaudyto Lietuvos karo lakūno žmoną. Tai sudarė keblu­ mų norinčiam iškilti ir dirbti veikliam žmogui ir kūrė galimos priklausomybes situaciją.

ISTORIJA

33

Naujas, neabejotinai akademinio tipo mokslininkas buvo Jurgis Lebedys (1913-1970). Į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą jį pasikvietė prof. Myko­ laitis, kai trumpai ėjo ten direktoriaus pareigas, o 1946 metais atsivedė į Kated­ rą, kurioje Lebedys dėstė ligi pat mirties. Dar studentas būdamas jis išsiskyrė savo moksliniais interesais. E. Lebedienės prisiminimuose Putinas jį laikė vienu sąžiningiausių savo studentų23. Pažymėtina, kad ir studijų metais, ir pasiren­ kant disertacijos temą, ryškėjo jo polinkis ne tiek į faktografiją, kiek į konceptu­ alius interesus (Lietuvos grožinės prozos raida). Okupacija tą polinkį gerokai karpė, tačiau tai turėjo nemažos reikšmės pedagoginiame bei akademiniame darbe. Visa tai anuo metu galėjo ir nieko nereikšti renkant kadrus sovietinei aukštajai mokyklai, tačiau buvo ir kitų privalumų: Lebedys dar 1940 metais ėjo Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas, du jo broliai karo metu buvo pasitraukę į Sąjungą, o jis pats kalintas vokiečių okupacijos metais. Visi šie pliu­ sai nusvėrė tą nemalonų faktą, kad busimasis profesorius studentu būdamas priklausė katalikiškajai „Šatrijos“ literatų draugijai24. Lebedys ėmė dėstyti seno­ sios lietuvių literatūros kursą, perėmęs jį iš Putino. Tos pačios kartos buvo Marcelinas Ročka (1912-1983), tik jis dirbo aukšto­ joje jau nuo 1940 metų. Kai perėjau iš Kauno į Vilnių, Ročka dirbo katedros vedėju (1949—1951). Katedros skandalo metu jis ėjo Pedagogikos instituto di­ rektoriaus pareigas, tačiau paaiškėjus, kad kurį laiką yra vertėjavęs vokiečių okupa­ cijos metu ir tą nuslėpęs stodamas į partiją (jai priklausė 1949-1955), jis buvo pašalintas iš partijos bei direktoriaus pareigų. Tik 1963 metais Ročka vos gavo etatą pagal savo neabejotinai gerą mokslinę kompetenciją Knygų rūmuose23, ta­ čiau intelektualiniam jo potencialui išnaudoti sąlygos buvo sutrikusios. Trumpai katedroje dirbo Petras Čiurlys (1907-1984). Jo istorija man giliai įsmigo į širdį kaip to meto atmosferos aukštojoje mokykloje epizodas. Spėju, kad Čiurlį į katedrą bus pakvietęs Korsakas, nes jų pažintis siekė Trečio fronto laikus, kur juodu bendradarbiavo. „Deja“, bolševikas nebuvo. Nebeatsimenu tikslių ar­ gumentų, bet katedra gavo įsakymą (iš aukštesnės valdžios) patikrinti Čiurlio darbą, su aiškia nuostata rasti priekabių. Ėjau katedros vedėjos pareigas. Sudarė­ me pačią kvalifikuočiausią komisiją vildamiesi, kad taip gal bus galima savo narį apginti: prof. V. Mykolaitis, prof K. Korsakas ir aš kaip vedėja. Suėjome į gretimą auditoriją prie Kolonų salės. Čiurlys užlipo į katedrą, mes atsisėdome su studen-

^ I',. Lebedienė, Atsimmimai apie Vincą Mykolaitį-Putin

40-2000

cas Mykolaitis. Tačiau vokietmečiu dar radau turtingą lituanistikos seminaro biblioteką, sovietmečiu išdraskytą ir išslapstytą specionduose. Ji man, pirma­ kursei, atvėrė nepažįstamus horizontus. Tiesa, šioks toks kraitis buvo atsineš­ tas dar iš Panevėžio gimnazijos, miesto bibliotekos ir namų: perskaityta H. Taine’o M en o filo s o fija , kurios abiejų tomų lietuviškas vertimas pasirodė 1938—1940 metais, iš straipsnių ir recenzijų žurnaluose susidarytas kritiškas požiūris į Adomą Jakštą, Joną Grinių. Bet giliausias įspūdis —iš Putino raštų, kurie padėjo pagrindus įsitikinimui, kad menui žmogiškųjų vertybių hierar­ chijoje priklauso aukščiausioji vieta, kad jis yra iškiliausioji žmogiškumo ma­ nifestacija, kad meno kūryba priklauso sakralumo sferai. Visa tai nesikirto su Vilniaus bibliotekose susirasta lektūra, kuri bendrąsias estetikos nuostatas, ar veikiau nuojautas, sukonkretino, įžemino, išmokė atidžiai įsižiūrėti į meno kūrinio pavidalą, nulemtą menininko pasaulėjautos. Pagrindine atrama tapo O. Walzelio P oetinio kūrinio tūris ir pavidalas ( Gehalt u n d Gestalt im Kunst­ werk des Dichters), taip pat H. Wölfflino knyga Pagrindinės m eno istorijos sąvo­ kos (K unstgeschichtliche G rundbegriffe), kurią Putinas buvo atsinešęs į semina­ rą, aiškino jos teiginius, man paskolino pasiskaityti. Paaiškėjo epochos stiliaus samprata, augo sugebėjimas įžvelgti menininko stiliaus individualumą, pri­ klausomą nuo pasaulėjautos. Nepamirštamą įspūdį paliko anuomet labai po­ puliaraus E. A. Poe nupasakota jo „Varno“ sukūrimo istorija, savaip pravėrusi lyrinio išgyvenimo ir jo raiškos ryšį, vidinio ritmo sampratą. Ryškėjo literatū­ ros kūrinio suvokimo gairės —kaip dabar suprantu, tarp Dilthey’aus psichologizmo ir E. Husserlio fenomenologijos (taip savo metodologijos filosofinius pagrindus apibrėžė Walzehs). Kai 1945 metų rudenį sugrįžau į Vilnių, literatūros teoriją skaitė Kostas Korsakas pagal L. Timofejevo Literatūros teoriją (ne tą leidimą, kurį turime išsivertę, bet ankstyvesnį, kurį dar turėjau rankose, bet kurio vėliau nesuradau jokioje bibliotekoje). Kadangi studijavau eksternu, tai kurso neklausiau, gir­ dėjau gal kokią vieną paskaitą, o egzaminą ar įskaitą išlaikiau iš „bendro išsila­ vinimo“. Su marksistine metodologija pirmąsyk susidūriau Korsako seminare. Neturėjau supratimo, kas tai yra. Gavau iš jo pasiskaityti G. Plechanovą. Atsi­ vėrė griežto istorinio determinizmo valdomas pasaulis, kur menas suvokiamas kaip istorinių ir socialinių sąlygų, klasių kovos vaisius. Įspūdingiausi pasirodė Laiškai be adreso, XVIII a. prancūzų dram inė literatūra ir prancūzų tapyba socio­ logijos požiūriu, M enas ir visuomeninis gyvenim as. Visa tai buvo įdomu, atvėrė kitokio požiūrio galimybes. Tačiau galutinai metodą perpratau vėliau, trejetą metų pasimokiusi aspi­ rantūroje (1947-1950). Nebuvo labai sunku suvokti sociologinį determiniz­

ISTORIJA

57

mą ir pabandyti jį taikyti lietuvių literatūros istorijai. Tačiau bėda ta, jog netrukus paaiškėjo, kad šį metodų korektiškai taikyti niekam nerūpėjo: viskas buvo pajungta politinei ir ideologinei konjunktūrai, kur jau niekas negalėjo nuspėti, kaip kas turi būti aiškinama ir vertinama. Būtų atskira ir netrumpa kalba apie teroro įsiviešpatavimą kultūros sferoje. Režimas be jokių skrupulų vykdė politines klastotes ir kūrė jokių atitikmenų realybėje neturinčius fantaznrus. Susidarė situacija, kai literatūrinių reiškinių ir procesų analizavimas tapo ta erdve, kurioje tvyrojo nuolatinė įtampa tarp viešpataujančiai ideologi­ jai atstovaujančių asmenų bei institucijų ir pastangų iš tų schemų ištrūkti ir apginti savąją literatūros tiesą. Tapo aišku, kad privalomoji metodologija yra geležiniai varžtai ir kad kalbėjimas apie literatūrą bus nuolatinės pastangos juos apeiti ir iš jų išsisukti. Kur tokių galimybių ribos - kiekvienąsyk teks pačiam išbandyti. Daug ta tema galėtų pasakyti katedros žmonės, kurie buvo Literatūros instituto leidžiamos Lietuvių literatūros istorijos 1-ojo tomo autoriai: Meilė Luk­ šienė, šiandien jau negalintys liudyti Jurgis Lebedys, Marcelinas Ročka. Dra­ matiškas buvo Lietuvių literatūros istorijos prospekto viešas svarstymas 1954 me­ tais Mokslų akademijos salėje, kai atvirai išsiskyrė katedros ir Instituto požiū­ riai. Būdingai klostėsi mano pirmosios disertacijos („Maironio ‘Jaunoji Lietu­ va’“) likimas, kai užbaigto teksto (1950) nesiryžo išleisti į viešumą nei darbo vadovas Korsakas, nei galimi oponentai. Ką tik už netinkamą tautinio sąjū­ džio vertinimą buvo užsipulti ir pasmerkti Antanas Venclova, Justas Paleckis, ir niekas nežinojo, kaipgi reikia apie jį kalbėti. Už „ideologines klaidas“ buvo pasmerktas ir pats Korsakas. Prisimenu absurdišką atvejį su Vytauto Galinio disertacija. Jos tema buvo, regis, pati nepavojingiausia: „Petro Cvirkos apsaky­ mai“ (vadovas A. Venclova), gynimas vyko sklandžiai, vertinimai kuo palan­ kiausi. Ir štai —prieš pat balsavimą iš publikos iššoka žinomas partinis veikėjas (studentas) ir griežtu tonu pareiškia, kad disertacijoje esanti stambi ideologi­ nė klaida: nepanaudotas naujausias draugo Stalino veikalas (plona brošiūrėlė) kalbos mokslo klausimais. Nieko nepadeda disertanto pasiaiškinimas, kad „vei­ kalas“ pasirodęs jau pateikus ginti užbaigtą disertaciją. Darbas nebuvo ap­ gintas. Literatūros mokslo įvadą pradėjau skaityti, kaip minėjau, 1951 metais. Pagrindas - tas pats rusiškas L. Timofejcvo vadovėlis. Po keleto metų „Vaga“ pasiūlė išversti ką tik pasirodžiusį G. Abramovičiaus Literatūros mokslo įvadą, jį sulietuvinti, stilistikos, eilėdaros ir kai kuriuose kituose skyriuose rusiškus pavyzdžius pakeisti lietuviškais (paskutinius skyrius versti talkino Gediminas Jokimaitis —vis šioks toks uždarbis). Palyginti su Timofejevu, Abramovičius

58

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940- 2000

buvo dar paprastesnis. O Timofejevą, Juozapo Girdzijausko išverstą, po kelerių metų išleido „Mintis“. Kurso struktūra susiklostė pagal anuomet visuotinai galiojusį modelį: lite­ ratūros vaizdumo samprata, Hėgelio idėjomis paremtas literatūros rūšių ir žanrų nusakymas, kūrinio kompozicijos, stiliaus, eilėdaros dalykai, literatūros proceso samprata. Nauja problematika, kurią nuo pirmųjų pokario metų siū­ lė „naujoji kritika“, interpretacijos mokykla, į daugelį Europos kalbų išversta ir Vakarų universitetuose paplitusi R. Welleko ir A. Warreno Literatūros teori­ ja , buvo negirdėti dalykai. Tačiau vilniškis „Įvadas“ nebuvo nė rusiškojo kopija. Pagal idėją kursas turėjo būti stipriai politizuotas, bet kaip tik dėl to jis davė tam tikrų saugumo galimybių. Įvairūs ideologiniai kontrolieriai nekreipė į jį dėmesio, ir katedros puolimuose nebuvo operuojama jo medžiaga, visas dėmesys buvo sutelktas į lietuvių literatūrą. „Privalomus“ ideologinius programos skirsnius (apie socrealizmą, partiškumą...) buvo galima išdėstyti greitakalbe arba ir visiškai pra­ leisti ir pasiūlyti pasiskaityti vadovėlyje. Taip studentams klostėsi pakanka­ mai aiški nuovoka, kas yra svarbu, o kas tik oficialiai privaloma. Tapo įmano­ ma kurso turinį nukreipti į ikisovietines tradicijos išlaikymą ir jos tęstinumą. Deja, nebuvo ryšio su tuo metu pasaulio literatūros moksle vykusiais proce­ sais, nebuvo ir negalėjo susikurti nė savita sistema —ji buvo neįmanoma visų pirma dėl absoliučios ideologinės priespaudos. Be literatūros mokslo įvado, bene 1952 metais paskutiniame lituanistinių studijų kurse atsirado literatūros teorija. Iš Maskvos atsiųstoje itin ideologi­ zuotoje programoje buvo nurodyta, jog šio kurso tikslas yra apibendrinti lite­ ratūros studijas, pagrįsti vėl tas pačias ideologines dogmas, tik dabar, esą, aukštesniu lygiu. Laimė, ir čia kontrolieriai nesidomėjo, kas iš tikrųjų skaito­ ma. O skaitoma buvo estetinių teorijų istorija. Keletą metų (iki arešto) tokį kursą skaitė prof. Vosylius Sezemanas. Man jo klausyti neteko, bet užrašus mačiau. Kursą rengiant teko remtis tuo, ką radau Universiteto bibliotekoje, kurios fondai literatūra iš Vakarų nebuvo atnaujinti nuo 1939 metų. Čia bu­ vo daug Antikos darbų, o visa kita gana fragmentiška. Anuomet Vakarai bai­ gėsi Hegeliu; kalbėti apie tai, kas parašyta po jo, buvo neįmanoma, nes buvo laikoma, kad po jo ėjo tik Marxas. Dar XIX amžiaus vidurio rusų kritika: Bielinskis, Černyševskis, Dobroliubovas (beje, tokia pat buvo ir Sezemano kurso struktūra). Šio kurso reikšme, manau, visų pirma ta, kad susidarė prece­ dentas, klostėsi tradicija, kuri bent kiek plėtė lituanistų akiratį. Savo dvasia, kaip ir literatūros mokslo įvadas, jis rėme lietuvių literatūros istorijos kursus, taip pat ir mano pačios skaitomus.

ISTORIJA

59

Jų teorinis pagrindimas nebuvo vienalytis, man pačiai jis buvo neišvengia­ mai eklektiškas. Iš marksistinės metodologijos postulatų svarbiausias buvo lite­ ratūros kūrinio objektyvumo samprata, pagal kurią užbaigtas kūrinys funkcio­ nuoja visuomenėje, nepriklausydamas nuo autoriaus biografijos (kilmės, politi­ nės visuomeninės veiklos, jo pasaulėžiūrinių deklaracijų negrožiniuose tekstuo­ se, pvz., publicistikoje). Tik paties kūrinio prasmė, kuri talentingo autoriaus kūryboje savo gilumu, įžvalgumu, reikšmingumu dažnai pranoksta autoriaus gyvenimiškąją raišką, yra svarbi ir gali būti literatūros reiškinių klasifikacijos pagrindas. Tai buvo svarbiausias teiginys ir jau minėtoje 1954 metų diskusijo­ je, kur man teko kalbėti katedros vardu, polemizuojant su Literatūros instituto parengtu literatūros istorijos prospektu, operavusiu sociologinėmis kategorijo­ mis (smulkiaburžuazinė literatūra, viduriniosios ir stambiosios buržuazijos lite­ ratūra ir pan.). Mums reikėjo marksistiniais argumentais apginti ir reabilituoti autorius, kurie dėl savo pažiūrų ir veiklos tarybinėje istoriografijoje buvo trak­ tuojami neigiamai, vadinami ribotais ar reakcingais (Kudirka, Maironis ir kt.). Marksistiniai argumentai leido įteisinti nemimetinį, sąlyginių formų me­ ną, jie padėjo vaduotis iš gnoseologinės funkcijos, realistinės, tikroviškos vaizduosenos suabsoliutinimo. Remiantis bene Lenino teiginiu, kad menas, nors ir būdamas tikrovės atspindys, nėra mechaniškas atspindys, ir tą teiginį plėto­ jant, buvo galima įteisinti romantizmą, nors kitos su realizmu nesutampan­ čios kryptys, sakysime, simbolizmas, impresionizmas, dar turėjo palūkėti gerą dešimtmetį (1957 metų pabaigoje už pastangas šias sroves reabilituoti buvau apkaltinta revizionizntu —taip prasidėjo galutinė ofenzyva prieš katedrą). Negalėjo būti verbalizuotos pagrindinės konceptualinės nuostatos, kurias siūlė literatūros istorijos kursai ir kurios suteikė jiems neišsakytą, bet, matyt, pakankamai suvokiamą kryptį ir vidinę prasmę. Visi mes žiūrėjom į literatūrą kaip į tautos kultūros ir tautinio sąmoningumo reiškėją. Tokia buvo Mykolai­ čio-Putino Naujosios lietuvių literatūros koncepcija, kurios mokyklą visi buvo­ me išėję. Bet tokį požiūrį žadino ir stiprino, be abejo, ir bendra ano meto lietuvių kultūros situacija. Kitas katedrai esmingas dalykas buvo literatūros estetinė prigimtis. Jos es­ mė buvo analizuojama ir pabrėžiama teorijos kursuose, ja remiamasi semina­ ruose ir pratybose siekiant ugdyti estetiškumo pajautą, turtinti estetinę patir­ tį kaip atsvarą oficialiai metodologijai, kuri ir teoriškai, ir praktiškai buvo tuos dalykus nuvertinusi ir meninius kriterijus pakeitusi ideologiniais. Rūpėjo iš­ saugoti literatūros estetinės prigimties supratimą, intuityviai nuspėjamos me­ no kūrybos paslapties jausmą, ugdyti pasipriešinimą mentoriaus tonui, ku­ riuo kalbėjo partiniai dokumentai ir ideologiniai diktatoriai.

60

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KA TEDRA 1940- 2000

Laisvėjimas prasidėjo kartu su politiniais įvykiais Vengrijoje ir Lenkijoje, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. Literatūrologijos situaciją ypač veikė tai, kas vyko Lenkijoje. Skaitėnr lenkų spaudą (daugelis tuomet išmokom lenkiš­ kai), kur ironiškai ir sarkastiškai buvo griaunami socrealizmo absurdai, atme­ tama visa totalitarizmo mitologija. Vėrėsi laisvos informacijos šaltiniai, bet visu tuo galėjome pasinaudoti tik kitame, septintajame dešimtmetyje. Taip atsitiko dėl to, kad politinio klimato praskaidrėjimu lituanistikai neteko pasi­ naudoti: nuo 1958 metų pradžios prasidėjo intensyvus katedros puolimas, sparčiai vedęs į 1959 metų atomazgą. Tačiau drauge ėmė kauptis naujos jėgos ir galimybės. Per septintąjį de­ šimtmetį padėtis neatpažįstamai pasikeitė. Per lenkus buvo gaunama naujau­ sia teorinė literatūra iš Vakarų. Tarpininkaujant Lebedžiui (per dr. J. Locherį), atsivėrė šveicarų interpretacinė mokykla. Radosi kontaktų su Algirdu Ju­ liumi Greimu, Marija Gimbutiene, Jurijumi Lotmanu. Bet tai jau kitas litu­ anistinės literatūrologijos etapas. Man jis siejasi su darbo pradžia Pedagogi­ niame institute (1971), kur naujai parengiau literatūros mokslo įvado ir lite­ ratūros teorijos (estetinių teorijų istorijos) kursus. 2001 m. sausio 6 d.

Li teratūros di s e r t ac i j a f i l o l o g i j o s kandi dat o l ai ps n i u i į g y t i V iktorija D aujotytė-Pakerienė

Formuluotė, kuri jau yra išnykusi. O skambėjo tarp šių sienų penkis dešimt­ mečius. Už šio žodžių junginio (neblogai, ne pažodžiui iš rusų kalbos išvers­ to) daug istorijų, likimų. Akademinis žanras —pakankamai istoriškas, bet ir pakankamai dramatiškas. Vilniaus universiteto Bibliotekos rankraštyne sau­ gomos disertacijos žymi pėdsakus, iš kurių galima rekonstruoti literatūrai rai­ komus reikalavimus, neišvengiamą žmonių prisitaikymą —didesnį ar mažesnį, skaudesnį ar ciniškesnį. Disertacija —tyrimas, samprotavimas, reiškiamas moksline kalba, viešai gi­ namas pretenduojant į mokslinį laipsnį. Disertacijos, ypač humanitarinio pro­ filio, gerai atspindi vieno ar kito laiko ideologiją, mąstymo tendencijas. Norma­ liu laiku - ir madas. Normalus laikas yra laikas be vienos, vyraujančios ir bau­ džiančios prievartos. Su daug prievartų, veikiančių autoritetais, mada, moder­ numo siekiais. Grįžtam į laiką, apie kurį kalbėsiu —maždaug 1949-1959 me­ tus, - būtina pasakyti, kad jis „nenori“ būti modernus, kad atsisako svarbiau­ sio bet kokios pažangos variklio - modernizacijos. Modernumas turi grėsmin­ go minuso ženklą. Modernumas pakeičiamas pažangumu, formuliškai susietu su klasiškumu, liaudiškumu ir partiškumu, su proletariato - pažangiausios klasės (pagal marksizmą) ideologija. Korektiškai mąstant, yra ir tokia žmogaus tikrovės pusė. Yra jos išraiška literatūroje: kad ir puikus Jono Biliūno apsaky­ mas „Pirmutinis streikas“. Problema —dalies, net labai nedidelės, suabsoliuti­ nimas, perkėlimas visumai. Kultūros prievartavimas, taikant jos neatitinkan­ čius kriterijus. Griežtai selektyvi pažiūra, kas tinka tarybiniam žmogui, o kas ne. Atitinkamai kas tinka disertacijai, o kas ne. Vienintelė ideologija apskritai negali būti neprievartinė. Pokario sąlygomis Lietuvoje marksizmo ideologija veikė kaip grubi, su kitais, kitokiais susidorojami politika. Būtent ši ilgalaikė komplikacija mums dar iki šiol neleidžia ramiau, akademiškiau pažvelgti į marksizmą ir kaip mąstymo apie kultūrą būdą.

62

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-2000

Lietuvių literatūros karedra Vilniaus universitete, atkelta čia iš Kauno, po­ kario metais buvo laikoma ideologiškai „reikšminga“, kontroliuojama ir stip­ rinama partiniais kadrais. Neatsitiktinai. Lituanistikos studijos gabių jaunuo­ lių buvo pasirenkamos ir kaip savotiška dvasinio protesto forma. Ideologiškai „teisinga“, socialistinio realizmo dogmas pripažįstanti katedroje dirbančių lai­ kysena buvo privaloma. Požiūris į žmones paprastai atitinka ir požiūrį i litera­ tūrą. Žmonės, tyrinėjantys literatūrą, taip pat skirstomi: patikimi ir ne, persiauklėję ir ne. Totalus slaptas sekimas - ir per paskaitas, seminarus. į tokį tad kontekstą turėjo rašytis pirmojo pokario dešimtmečio disertacijos, ginamos Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto taryboje. Apie disertacijas, rašomas Maskvos, Leningrado ir kitų tarybinių universi­ tetų pavyzdžiu, Vilniuje pradėta mąstyti jau pirmaisiais metais. Pirmieji mokslo laipsniai ir vardai buvo patvirtinti - Vinco Mykolaičio-Putino disertacijos, Kosto Korsako universiteto baigimo diplomo. Naujos disertacijos būtinos, būtina ugdyti naujus kadrus. Trys vadovai - „pastiprinimui“ atvykęs prol. B. Larinas, padorus žmogus ir mokslininkas, K. Korsakas, V. Mykolaitis-Pu­ tinas. Disertacijos rašomos lietuvių kalba. Pagal Vilniaus universiteto Rankraštyno duomenis, pirmoji disertacija iš lietu­ vių literatūros buvo apginta 1949 metais —tai Marcelino Ročkos darbas „Donelai­ čio eilėdara“. Ročka buvo baigęs Kauno universitetą, dėstė Vilniuje. Vėliau rašė apie senąją lietuvių literatūrą, vertė ir komentavo Antikos autorius. Atrodo, kad diserta­ cijos tema yra neutrali, neskaudi, kad būtų galima pasitikėti objektyvia analize. Bet ne. Ir iš šios disertacijos aiškėja besiformuojanti bendroji literatūros disertacijų „sti­ listika“. Pirmiausia reikia pagrįsti pasirinkto ar parinkto objekto tinkamumą, sude­ rinamumą su klasiškumu, liaudiškumu ir partiškumu, bent jau su vienu iš jų. Atro­ do, kad pirmosiose literatūros disertacijose labiausiai buvo spaudžiamas liaudišku­ mo klavišas. Donelaitis yra liaudiškas, „vaizdavęs baudžiavos jungą velkančios liau­ dies gyvenimą ir liaudžiai paskyręs savo gyvenimą“. Klasinio vertinimo požiūriu, svarbu, jei galima pasakyti, kad buržuazinėje Lietuvoje analizuojamas autorius nebuvo tinkamai įvertintas. O pasakyti galima visada - jokia praeitis nėra pakan­ kamai nusipelniusi dabarčiai. Ribas peržengianti ideologizacija (bet kurios rūšies) virsta karikatūra. Kritikuotina, kas rašytojo kūryboje yra „ribota“: tad pasakoma, kad Donelaičio eilėdarai būdingas liaudiškumas bei klasinis pobūdis, o hegza­ metro forma nieko liaudiškumui neprideda... Prievartinė ideologizacija leidžia nesismulkinti - atrodo, kad tyrinėtojo atsakomybė perkeliama kažkokiai anoni­ minei galiai. Atsakomybės, pro tesi nes ir moralinės, silpnėjimas ima graužti litera­ tūros tyrinėjimus ir vertinimus. Disertacijų kanonas nemažai prie to prisideda. 1952 metais disertaciją „Simonas Stanevyčia“ apgynė Jurgis Lebedys. Va­ dovas —B. Larinas. Aišku, geras vadovas, netrikdęs ir netrukdęs. 300 puslapių

ISTORIJA

63

darbas su daugybe archyvinių šaltinių, rankraštinės medžiagos. Darbas, pra­ dėjęs Lebedžio, kaip žymiausio senosios raštijos tyrinėtojo, epochą. Manytina, kad būtent šioje grandyje pirmiausia atstatyta tradicija. Lebedys jungiasi prie Mykolo Biržiškos linijos, prie Kauno universiteto, kurį ir pats buvo bai­ gęs, tradicijos. Bet jungiasi retorikos lygmenyje ją perkirsdamas. Priimamos išorinės sąlygos, jos išdėstomos pratarmėje. Sutinkama žaisti prievartinį žaidi­ mą, kalbėti kartojant formulinę politinę frazeologiją. Si politinė frazeologija, tapati „Pravdos“ ir „Tiesos“ vedamiesiems straipsniams, sąžiningų žmonių ir literatūros tyrinėtojų patiems sau ir vienminčiams motyvuojama kaip gynybi­ nis kanonas. Atrodo, kad to gynybinio kanono svarbiausi variantai, tinkami literatūros mokslui, susiformavo būtent disertacijose. Pirmasis sakinys yra svar­ bus kanono pasirodymui. Lebedžio pratarmės pradžia: „Viena iš pagrindinių preliminarinių sąlygų perėjimui iš socializmo į komunizmą paruošti, kaip nu­ rodo J. V. Stalinas savo genialiame veikale ‘Ekonominės socializmo TSR Są­ jungoje problemos’, yra tolimesnis visuomenės kultūrinis augimas“. Naudin­ ga citata - ja galima pasiremti mąstant apie kultūrą, kultūrinį augimą ir augi­ nimą. Bet vienos citatos dar per maža —gynyba sustiprinama kitais „autorite­ tais“. Si disertacijų pratarmių strategija išsilaikė ilgai —praėjus dvidešimčiai metų nuo Lebedžio disertacijos gynimo, Jurgio Baltrušaičio gynybai pati karšt­ ligiškai ieškojau tinkamos citatos iš Lenino, ko nors filosofiško... Gynybinis ideologinis kanonas yra ir savotiška disertacijos autoriaus lojalu­ mo retorika. Iš Lebedžio disertacijos gerai matyti, kad lojalumas yra tarsi lojalu­ mas, išreikštas tarsi kalba. Kalba, atskirta nuo mąstančiojo ir mąstymo, gatava kalba. Skirta ne mąstyti, juolab ne permąstyti, o mechaniškai kartoti. Tačiau tarsi kalba pradeda rodytis ir tarsi tikra kalba, ji gali būti perimta ir kaip litera­ tūros autoriteto kalba. Kita vertus, kalbos netikrumas pradeda skverbtis ir į mąstymą —ištarus „buržuaziniai rašeivos“, nelengva adekvačiai pažvelgti į Krėvę ar Aistį. Kalba nėra neutrali. Išduota, tikrumu ir sąžiningumu nebematuojama kalba pradeda išdavinėti. Ir kūryboje, ir kūrybos mąstyme. Ne visada išorinis luobas lengvai nusiima, jis yra peraugęs ir literatūros supratimą, vertinimą. Lebedžio disertacija įdomi vienu liudijimu: pratarmėje Katedra rašoma di­ džiąja raide, ji pasirodo kaip kolegialiai veikianti institucija, paremianti, priside­ danti. Dėkojama vyresniosioms dėstytojoms Vandai Zaborskaitei, Meilei Lukšie­ nei, filologijos mokslų kandidatui Marcelinui Ročkai ir kitiems. Tarpusavio soli­ darumo jutimas yra svarbus kiekvienos kultūrinės institucijos darbui, juolab to­ kiomis ypatingomis sąlygomis. Aišku, kad, norėdami dirbti pedagoginį ir litera­ tūrinį darbą, katedros žmones turėjo stiprinti tarpusavio solidarumą ir ieškoti savų autoritetų. Svarbiausias iš jų buvo Mykolaitis-Putinas, taip pat ir disertacijų vadovas. Jis rodė ir prisitaikymo ribą, kurią peržengus kelio atgal nebėra.

64

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERA TŪROS KA TEDRA 1940- 2000

1953 metais disertaciją apgynė Kazys Umbrasas, atėjęs dar iš Kauno univer­ siteto, buvęs „Šatrijos“ narys, artimas represuoto Gedimino Jokimaičio, pasi­ traukusių į Vakarus literatų, busimųjų žemininkų, bičiulis. Jo disertacijos tema —„Maksimas Gorkis ir lietuvių literatūra“. Disertacija iš ideologiškai proteguo­ to ciklo su „ir“ centre. Vienas rusų literatūros vardas ir visa lietuvių literatūra, kaip atspindinti, neturinti savarankiškos energijos. Palyginkime: Petro Užkal­ nio disertacija (taip pat 1953 m.) vadinosi „Majakovskis ir lietuvių literatūra“. Sis disertacijų tipas tęsėsi iki aštuntojo dešimtmečio. Be abejonės, ir čia buvo padaryta svarbių darbų, bet pati formuluotė su „ir“ žeidžia literatūros orumą. Bet grįžkime prie Umbraso disertacijos. Pradžia jau kanonizuota, pirmojo sakinio inercija veikia be trikdžių - sąmonė jau nesipriešina, ji tarsi atsiskyrusi nuo rašančios rankos: „Mūsų šalis įžengė į palaipsniško perėjimo iš socializmo į komunizmą, į komunizmo statybos epochą. Didingos komunizmo pastaty­ mo perspektyvos nubrėžtos J. V. Stalino“. Pats tyrinėjimo objektas nutolina­ mas, jis nėra savaime svarbus; tik kaip dalyvaujantis perėjime iš socializmo į komunizmą. Vulgariausiais atvejais - perėjimą skatinantis, greitinantis. Iš di­ sertacijų aišku, kad literatūra suprantama kaip tarnaujanti ideologijai, ją ap­ tarnaujanti. Pirmojo „tinkamo“ sakinio sindromas ima veikti ir pačiame teks­ te, ypač nuvertinant „netinkamus“ rašytojus kaip rašeivas ir panašiai. Skaus­ minga mąstyti, kad tai, kas dar studijų metais buvo sava ir artima, disertacijo­ je tampa svetima ir smerktina. Neabejotinai tai ardė žmones, jų charakterius. Galbūt kaip tik pirmosiose pokario disertacijose pradėjo formuotis humanita­ ro sąmonės dvilypumas. Kur nėra tapatybės, ten beveik neįmanomas savitas teorinis žvilgsnis. Tad ir disertacijų formuluotėse dominuoja paviršinė aktualizacija, apimanti ir tautosaką. Berods pirmoji disertacija iš tautosakos Am­ braziejaus Jonyno: „Baudžiauninkų kovos prieš feodalus atspindžiai buitinėse lietuvių liaudies pasakose“ (1954). 1955—1956 metai, bent kiek lengvesni, yra palankūs disertacijoms. Diser­ tacijas apgina Vytautas Kubilius, Adolfas Sprindis, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Donatas Sauka, Vanda Zaborskaitė, Janina Žėkaitė. Disertacijų ka­ nonai yra panašūs, o likimai skirtingi. Trims gabioms moterims, filologijos mokslų kandidatėms (Lukšienei, Kostkevičiūtei, Zaborskaitei), taip pat ir di­ sertaciją apie Balį Sruogą rengiančiai Aurelijai Rabačiauskaitei teks palikti ka­ tedrą dėl ideologinių kaltinimų. Nėra tokio ideologinio prisitaikymo laips­ nio, kuris būtų pakankamas. Kubiliaus disertacija „Lietuvių revoliucinė po­ ezija 1890-1907 m.“, vadovauta Mykolaičio-Putino - tas pats gynybinis ka­ nonas. Bet tiksliai jaučiama, kad po Stalino mirties galima remtis nacionali­ niais partiniais autoritetais. Pradedama A. Sniečkaus citata, beje, gana padoria ir svarbia kultūros ateičiai: „Reikia aktyvinti praeities rašytojų kūrybinį nagri­

ISTORIJA

65

nėjimą“. Revoliucinis aspektas lyg ir savaime svarbus, bet sąvokos turinys nėra identiškas partiniam revoliucingumo supratimui. Nacionalinės literatūros pro­ cesui imamos taikyti ideologiškai tinkamos sąvokos. Disertacijos tarnauja šiam pervardijimui ir jo įtvirtinimui. Tarnauja lyg ir nepriklausomai nuo pačių disertacijų ir jų vadovų valios. Kubiliaus disertacijoje galutinai išryškėja gynybinė, aptveriamoji teorinės literatūros sąrašo funkcija. 31-a marksizmo-leninizmo pozicija... 1955 metais apgintoje Kostkevičiūtės disertacijoje („Kritinio realizmo išsivystymas lietuvių grožinėje prozoje XIX a. pab. - XX a. pr.“), vadovautoje Mykolaičio-Putino, į sąrašą įtraukiamas net „įžymusis“ VKP (b) istorijos trumpasis kursas, išleistas 1945-aisiais... Bet jis dengia ne tik Žemaitę, saugomą liaudies ir liaudiškumo, bet ir Vincą Kudirką. „Prašmugeliuojama“ (ir toks žodis buvo vartojamas triuš­ kinant katedrą) svetima ideologija... Disertacijose ima stiprėti teorinis aspektas —kritinis realizmas čia susilaukia daugiau dėmesio. Zaborskaitės disertacijoje „Realizmo klausimai 1905—1917 m. lietuvių literatūros kritikoje“ realizmo pro­ blematika svarstoma gana laisvai, lyg ir savaime saugoma tikroviškumo ir kritiš­ kumo. Kanoniškai įtvirtinama 1917 metų data kaip klasifikacinė riba. Lukšienės disertacija „Jono Biliūno kūryba“, 400 puslapių darbas, yra etapi­ nė, rašyta iš pašaknių atželiant lietuvių literatūros mokslui. Gynyba yra stipri, ypač remiamasi Vinco Kapsuko, Biliūno biografo, autoritetu. Akcentuojama pro­ letarinė tema, bet neapeinama bendroji humanistine problematika. Abstraktus, ne klasinis, humanizmas buvo sunkiausiai išvengiama literatūros tyrinėtojų „klai­ da“. Disertacijose sustiprėja „ribotumų“ stilistika, atsiliepianti į reikalavimą, ke­ liamą „buržuazinių“ rašytojų tyrinėjimams. Paprastai nesismulkinama: „Kritinis realizmas buvo ribotas tuo, kad nepajėgė pakankamai nurodyti revoliucinės vi­ suomenės vystymosi perspektyvų“ (Kosrkevičiūtė). Stengiamasi išlikti ideologi­ nės bendrybės lygmenyje. Skausminga liesti asmenį, gyvą literatūros kūną. Be skrupulų tai daro negabūs prisitaikėliai. Išimtis - pasaulėžiūros nelaisvė. Disertacinis kanonas: marksizmo-leninizmo klasikų ir jų epigonų autori­ tetas; retorinis lojalumas santvarkai ir ideologijai; citatinis socialistinis realiz­ mas; teritoriją aptveriantis literatūros sąrašas; „ribotumų“ stilistika. Tikrosios intencijos - tyrinėti literatūrą, sutikti su „aktualijomis“, bet neapeiti, nepa­ žeisti gyvosios tradicijos - atskleidžiamos pagal galimybes, kylančias iš gabu­ mų ir iš sąžinės. Riba, iki kurios galima eiti, nenubrėžta. Visi žino, kad ji yra, bet kiekvienam skirtingo nuotolio. Kad kanoną būtų galima išplėsri arba pa­ žeisti, reikia, kad jis būtų. Kanonų yra įvairių. Mąstanr apie pirmojo pokario dešimtmečio disertacijas, kanono formavimasis pakankamai ryškėja. Kur ir kada jis imamas pažeisti? išorinės taisyklės pažeidžiamos kiekvieną kartą, kai pirmenybė atiduodama kūriniui, o ne dogmai. Disertacijas rašė gabūs žmo-

66

VI LNI AUS UN I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S KATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

nės, ilgai veikę ir dar tebeveikiantys mūsų humanitarinės minties horizontą. Jie negalėjo nebūti disertacinių sienų „pažeidėjai“. Konkrečiai tų pažeidimų bene daugiausia yra Donato Saukos disertacijoje „Salomėjos Nėries kūryba (1921-1940)“, apgintoje 1956 metais, vadovautoje Lebedžio. Lietuvių lite­ ratūros katedros Vilniaus universitete savarankiškumo riba: disertantas šioje katedroje išaugęs, vadovas čia apgynęs pirmąją kvalifikacinę disertaciją. Ob­ jektas tinkamas - įžymi tarybinė poetė. Bet tyrinėjama jos ikitarybinė kūry­ ba. Kitas pažeidimas - perlaužtas pirmojo sakinio stuburas. Nebepradedama nuo „autoritetų“. Pradedama nuo paties objekto, {laužiamas ir literatūros są­ rašo kanonas. Be abejonės, yra ir marksizmo-leninizmo klasikai, ir partinė literatūra. Bet ir tokios pozicijos, kurių pasirodymas jokiu būdu negalėjo būti sankcionuotas: amžiaus pradžios idealistinės rusų studijos apie simbolizmą. Ankstyvojo V. Vinogradovo studija apie A. Achmatovą, A. Vaičiulaičio straipsnis. W. Kayserio Das sprachliche Kunstwerk. Dėmesys eilėraščio gyvybei, formai — tiesiog labai arti „formalizmo“. Arba estetizmo, kai tiesiog gėrimasi eilėraščio grožiu. Knygos (visos disertacijos buvo išleistos) recenzentai į tai atkreipė dė­ mesį - nepanoro pridengti. Bet tai - kita kalba. 1958 melais apgintas Petronėlės Česnulevičiūtės disertacinis darbas „Laz­ dynų Pelėdos kūryba iki Pirmojo pasaulinio karo“. Didelis darbas, kuriame pirmą kartą aprėpiama gana didelė ir komplikuota kūryba. Atrodo, kad šioje disertacijoje įveiktas idėjiškai reikšmingo autoriaus, tinkamo disertacijai, rei­ kalavimas. Nors gynybinė ir kritinio vertinimo retorika yra kanoninė, vis dėl­ to pradeda formuotis laisvesnis požiūris į literatūros istoriją, rodosi galimybė nors ir puse lūpų kalbėti ir apie Antaną Baranauską (Reginos Mikšytės diser­ tacija apie Baranausko Anykščių šilelį). Bent kiek pagrįstesnėms išvadoms reikia išsamesnių disertacinio žanro ty­ rinėjimų. Svarbu būtų pasekti vertinimus, oficialias recenzijas, atsiliepimus. Aišku, kad disertacijos rodo tam tikro akademinio kanono formavimąsi. To kanono svarbiausi reikalavimai yra ideologiniai, privalomi. Disertacijoje veikia prisitaikanti ir kartu besiginanti, kultūros branduolį sauganti retorika. Jaučia­ ma įtampa tarp tarsi kalbos ir savo kalbos. Gabūs žmones tą nampą sušvelni­ na. Konjunktūriškesni doktorantai labiau pasiduoda apribojami. Disertacijų analizė gali padėti formuotis kalbai, kuria, išvengdami tik nei­ giamo vertinimo, galėtume kalbėti ir apie pokario literatūrą. 2000 m. .spalio men.

Vilniaus u n i v e r s i t e t o l i t e r a t ų b ū r e li s 1 96 6 —1983 m e t a i s Elena Bukelienė

Katedroje dirbau pusę jos amžiaus - trisdešimt metų, o pusę šito laiko globojau literatų būrelį. Nuo 1966 metų perėmiau literatus iš pro£ Donato Saukos, o nuo 1983 metų vadovavimą ėmėme dalytis su Marcelijumi Martinaičiu, kol kažkaip nejučia per metus kitus ir visai išleidau jį iš savo rankų. Prisiminimai apie darbą su jaunais žmonėmis, ypač kai dar ir pats esi jaunas - vieni iš maloniausių. Kai dabar galvoju apie tuos metus, ypač apie darbo pradžią, suprantu, jog buvau gana lengva­ būdiška ir net nesusimąsčiau, į kokių senų ir garbingų tradicijų vagą stoju ir kokia atsakomybė gula ant mano pečių. Vienas d,dykas, kai su busimaisiais kūrėjais ben­ drauja ir jų pirmuosius žingsnius seka bei vertina Vincas Mykolaitis-Putinas, ir visai kas kita, kai jaunuosius bando suburti eilinis katedros žmogus - be patyrimo ir autoriteto. Apie buvusį savo lengvabūdiškumą mąstau ir dėl kitos, gan tragikomiš­ kos priežasties: pradėjau darbą jausdamasi ir elgdamasi palyginti drąsiai dar neage­ susioje atšilimo atmosferoje, kuri netaikus ėmė sparčiai vėsti ir darėsi kaskarr grės­ mingesnė, o mes kaip niekur nieko toliau žaidėme savo apolitiškus žaidimus. Prisi­ pažinsiu, tam tikra juntama įtampa net intrigavo, buvo daugiau įdomu negu baisu. Tiesiogiai manęs niekas niekur nekvietinėjo, jei neskaičiuosime mandagių pokalbių su Universiteto partiniu sekretoriumi, po kurių literatūrinį konkursą reikėdavo pa­ vadinti, pavyzdžiui, Vytauto Montvilos vardu arba surengti kokį idėjišką pokalbį. Rimčiau tąsė būrelio pirmininką Vaidotą Daunį. Kas savaitę jo tykodavo Sarbievi­ jaus kieme ir klausinėdavo, kas naujo būrelio gyvenime. Bet pirmininkas vis nieko naujo „nesugalvodavo“ pasakyti. Henrikas Bakams kartais skųsdavosi, kad kažkas lipa jam ant kulnų, o iš kuprinės dingsta eilėraščiai... Gerai prisimenu pokalbį būrelyje apie pilietinę poeziją. Iki to pokalbio, į kurį pasikvietėme tuometinį Rašytojų sąjungos poezijos konsultantą Antaną Drilingą ir kuris vyko, kaip paprastai, mano namuose, niekada tuntai negalvojau ir negalė­ jau įsivaizduoti, kad tarp keliolikos mano numylėtinių, rodos, tokių artimų ir perregimų, yra judas, kuris įrašinėja mūsų kalbas ir tekstą atiduoda saugumui.

68

V I L NI AUS UN I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S KATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

Katedros vedėjas buvo iškviestas ir įspėtas. Per jį man įsakmiai perduotos tolesnio elgesio instrukcijos. Gerai prisimenu tik vieną —nebegalima rinktis mano na­ muose. Dar po kurio laiko sužinojau (jau iš kitų šaltinių), kad dėl veiklos būrelyje nė nebandyčiau kada nors stoti į partiją. Grįžtu prie pokalbio apie pilietinę poeziją, kuris buvo labai įdomus ir įspū­ dingas. Jauni žmonės kalbėjo atvirai ir buvo negailestingi svečiui, beviltiškai bandžiusiam apginti iš esmės neapginamus dalykus. Prieš Vaidoto Daunio, Justino Kubiliaus, Henriko Bakano, Mečio Laurinkaus, Liudviko Gadeikio vieningą frontą sunku buvo atsilaikyti. Baisiausia, kad ir aš jam nepadėjau. Bandžiau tik paguosti, kad dabar toks laikas —ne revoliucinis, be kritinių istorinių lūžių. Prisimenu, kaip tą vakarą atrodė vienas literatas, po kariuome­ nės vėl grįžęs į pirmą kursą. Sėdėjo lyg ant adatų - sumišęs, iškaitęs, net šlapias, nuolat šluostėsi prakaitą ir, žinoma, tylėjo. Matyt, tai buvo pavasariop, nes greitai atsisveikinau su būrelio nariais penk­ takursiais. Nebuvo dovanų mados. Bet tą vienintelį kartą gavau. Jie man pa­ dovanojo Leonardo Gutausko paveikslą „Judo grašiai“. Tai tiek intrigos. O šiaip manau, kad visi tie metai buvo jaukios kasdieny­ bės, prasmingų užsiėmimų, kūrybos džiaugsmo ir šilto bendravimo metai. Nedrįsčiau sakyti, kad buvau vadovė. Turbūt tiksliau būtų vadintis globėja. Ir dabar manau, kad anais laikais to tikrai reikėjo. Tie pirmieji filaretiški susibūrimai mano ankštame bute Tverečiaus gatvėje —žvakių šviesa, kava, koks sumuštinis ir eilėraščiai, eilėraščiai... Prof Viktorija Daujotytė gerai prisimena tuos metus - ji buvo pirmoji mano būrelio pirmininkė, jos iniciatyva veikė klubas „Nuoširdu­ mas“, leidžiamas to paties pavadinimo almanachas (1966-1968). Koks iškalbus pavadinimas! Juste jutau jų norą glaustis prie vyresnio žmogaus, kuriuo gali pasi­ tikėti, kuris galvoja taip pat kaip jie. O juk rinkosi gabūs, ambicingi žmonės, jie troško parodyti savo kūrybą, skelbti ją, turėti vienminčių auditoriją, diskutuoti, aiškintis. Turėjau būti ir šiokia tokia organizatorė. Gan natūraliai, jaučiant poreikius ir tradicijų slėgį, klostėsi kelios veiklos kryptys. Pirmiausia - platesnio humanitarinio išprusimo interesas, noras praplėsti, pa­ gilinti studijų problematiką. Organizuota daugybė susitikimų su rašytojais, moks­ lininkais. Dabar tai visai nebeaktualu ir net nebesuprantama, nes kiekvienam individualiai prieinamas visas pasaulis. O prieš 25-erius. metus pasikviesti į litera­ tų būrelį ne tik literatūros mokslininką, bet ir, sakysim, menotyrininką pokalbiui apie Čiurlionį, modernizmo kryptis ir naujus vėjus buvo įvykis, šventė. Organi­ zuotai vykome į Čiurlionio muziejų, ten turėjome neužmirštamą pokalbį su jo seserimi V. Karužiene. 1970 metais turėjome net penkių užsiėmimų ciklą su Tomu Venclova apie struktūralizmą.

ISTORIJA

69

Antroji mūsų veiklos kryptis - literatų kūrybos konkursai, j kuriuos labai rimtai žiūrėjo ir Literatūros katedra (juos visada globojo katedros vedėjas, ypač įsiminė prof. Jurgio Lebedžio suinteresuotumas), ir Rašytojų sąjunga. Rimtas išbandymas tai buvo ir patiems jauniesiems kūrėjams. Bent pirmaisiais dešimt mano darbo metų konkursas baigdavosi dideliu ir iškilmingu literatūros vakaru Universiteto kavinėje. Tai būdavo iškiliausias kasmetinis būrelio renginys su gausybe svečių, laureatų pasirodymu, apdovanojimais, dalykiškomis, rimtomis ir nelabai rimtomis kalbomis - nuotaikingas ir įdomus. Autoritetinga vertinimo komisija, kuriai yra pirmininkavę profesoriai Vanda Zaborskaitė, Vytautas Ku­ bilius, Kęstutis Nastopka, poetai, rašytojai Vladas Šimkus, Martinaitis, Algi­ mantas Baltakis, Juozas Aputis, dar trigubai daugiau komisijoje dalyvavusių prozininkų ir poetų baigiamąjį vakarą padarydavo rimtu Fakulteto" literatūrinio gyvenimo įvykiu. Čia pirmąjį krikštą gavo Petras Dirgėla, Onė Baliukonytė, Marytė Kontrimaitė, Nijolė Miliauskaitė, Gražina Cieškaitė, Jurgis Kunčinas, Saulius Tomas Kondrotas, Antanas A. Jonynas, Danielius Mušinskas, Vytautas Račickas, Valdas Papievis, Valdemaras Kukulas, Daunys ir daugybė kitų. O juk ir tiems, kurie neįsitvirtino kaip kūrėjai, kurių kūrybinė sėkmė buvo epizodinė, dalyvavimas būrelio veikloje ir konkursuose buvo tikrai naudingas. Vykdavo ir atskirų būrelio narių kūrybos svarstymai, kurie išaugdavo į prin­ cipines diskusijas. Įsiminė pradedančio prozininko Dirgėlos novelių aptari­ mas, į kurį buvo pakviestas rašytojas Vytautas Petkevičius. Aštriai susikirto skirtingi požiūriai ne tik į kūrybą; išryškėjo tokie prieštaravimai, dėl kurių ir šiandien jie yra priešinguose ir kūrybos, ir žmogiškosios laikysenos poliuose. Fakultete buvo mėgstami autoriniai vakarai. Jaunam literatui tai turbūt sunkiausias išbandymas. Nedaug kas ryždavosi. Prisimenu sėkmingus Kuku­ lo, Bakano, Kubiliaus skaitymus. Savitų spalvų literatų veiklai teikė ryšiai su kitų aukštųjų mokyklų litera­ tais. Ypač artimi ir įdomūs jie buvo su Dailės instituto auklėtiniais. Keletą metų jie intensyviai dalyvavo mūsų renginiuose, konkursuose, almanache, mes lankydavomės pas juos, skaitydavome savo kūrybą, diskutuodavome. Sėkmin­ gai bendrauta ir su Pedagoginio instituto literatais. Šie ryšiai akivaizdžiai ro­ dė, kad būtent Universiteto Fdologijos fakultete prie Lietuvių literatūros ka­ tedros susitelkę jaunieji literatai yra perspektyvių kūrybinių jėgų centras, tel­ kiantis, traukiantis ir kitus. Dar vienas būrelio veiklos aspektas —tai kūrybos publikavimas. Knygutes išleisti mažai kam yra pavykę. Gal tik Kukului ir Daliai Dubickaitei. Mat jie jau buvo išgarsėję moksleivių konkursuose. Literatūrinėje spaudoje tais metais triūsų publikacijų būta mažoka. Prisimenu vieną „kolektyvinę“ būrelio narių

70

V I L NI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T U ROS KATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

kūrybos publikaciją „Literatūroje ir mene“. Prieinamiausią tribūna buvo Uni­ versiteto laikraštis „Tarybinis studentas“. Nemalonių susirėmimų su cenzūra būta ir čia. Pavyzdžiui, dėl Dainos Pranckietytės eilėraščio „Barbora Radvilai­ tė“. Buvo juokinga klausytis, kaip cenzorius „nusiplauna rankas“ ir nedrįsta pasakyti, kodėl tas eilėraštis negali būti spausdinamas. Rodos, tai buvo drg. Gurvičiaus kompetencija. Turbūt neblogas ženklas, kad sunkiai sekėsi prasmukti į spaudą. Vadinasi, mūsų literatai tikrai buvo laisvi, politiškai neangažuoti. Neprisimenu, kad per tuos vos ne du dešimtmečius būčiau skaičiusi savo literatų kūrybos, vertos tarybinės literatūros vardo ir parašytos socialistinio realizmo metodu. Nė men­ kiausio motyvo poezijoje, siužeto ar kokio „idėjinio nukrypimo“ prozoje! Garsiausiai jaunųjų kūryba skambėjo žodžiu, skaitėme ją iš rankraščių. Tais keistais (kaip dabar atrodo) neautentiško buvimo laikais svarbūs buvo tokie dalykai, kurie šiandien nebereikalingi ir nelabai' besuprantami. Pirmiau­ sia reikėjo sukurti tikrumo, nuoširdumo atmosferą, pabėgti nuo privalomos oficialiosios terpės, kad ji neįsiurbtų, nesunaikintų asmenybės branduolio, neatimtų saviraiškos galimybių, autentiško atsivėrimo laisvės. Tai ir bandėme daryti, drąsindami busimuosius kūrėjus bet kokia kaina išlikti savimi. Šiandien laisvoje tėvynėje turime normalias kūrybos sąlygas, tačiau kai kas iš anų laikų patirties galėtų ir turėtų būti pratęsta. Jauniems žmonėms visada reikės vyresniųjų dėmesio, bendravimo, supratimo, žmogiškųjų ryšių šilumos.

E gz istencin io p a s ir in k im o f o r m o s Lietuvių literatūros katedra 1971—1991 metais Vitas Areška

Bet koks jubiliejus, taip pat ir Lietuvių literatūros katedros jubiliejus, pirmiausia orientuoja žvelgti j praeitį, į nueitą kelią, nuveiktus darbus. Skatina pagalvoti, kas buvo bloga ir kas buvo gera, ar veikla buvo rezultatyvi, ar beprasmiška. Sakoma, praeitis visuomet pranašesnė už ateiti. Ateitis yra pati tikriausia antiutopija — amžina šviesios ateiries vizija ir jos nuolatinis žlugimas. Iš praeities į atmintį įsirė­ žia kultinės figūros. Praeitis atgimsta per citatas, imitaciją, palimpsestą, t. y. ant seno, išskusto teksto, paveikslo kuriamas naujas tekstas apie praeitį, ant senų miestų ar paminklų pamatų statomi nauji miestai ir paminklai. Praeitis pilna liepsningų aistrų, stiprių ir kūrybiškų asmenybių, taip pat ir žmogaus ar tautos tragedijų. Žodžiu, pilna visko, bet tik ne abejingo smilkinio. Žmogus mažai keičiasi, o tragedijos kartojasi. Poetai tuos dalykus visuomet jautriai pagaudavo, kaip antai Alfonsas Nyka-N¡liūnas: „Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo / Mūsų sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai / Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę. / Apspjaudytą ir kirviais sukapotą. Jos šviesos / Apakintų beveidžių demonų bū­ riai / Ir protėvių benamės dvasios, / Su gaujomis išalkusių vilkų / Atsekę mus iš paslaptingo Oriento, / Ištirpsta su tamsa“ (iš eil. „Barbarai“). Poeziją priminiau todėl, kad ji buvo tarsi pagrindinis veiksnys Katedroje, traukė jaunimą studijuoti lituanistiką, daugiau negu kitos literatūros rūšys ar intelektualinės veiklos sritys plėtė kūrybinės laisvės ribas. Poezija buvo tapusi tarsi tautos antroji ar net pagrin­ dinė religija, turėjo, dabartiniu žargonu kalbant, aukščiausią reitingą. Joje pleve­ no artėjančios dvasinės laisvės liepsna. Didesnė dalis katedros dėstytojų kaip tik ir darbavosi nagrinėdami lietuvių lyriką, ypač naujųjų laikų poetų kūrybą; kaip tik poetai bolševikmečiu palyginti daugiausia sukūre išliekamųjų meninių vertybių. Didžiausių rezultatų buvo pasiekta nagrinėjant tautosaką (Donatas Sauka, Marcelijus Martinaitis) ir lietuvių lyriką (Viktorija Daujotytė, Martinaitis, Sau­ ka, Juozas Girdzijauskas ir kt.). Naująja proza domėjosi Elena Bukeliene. Svarbu pažymėti, kad buvo vis labiau krypstama į literatūros vertinimo estetinę kokybę, literatūrą vertinant bendrų žmogiškųjų idealų požiūriu.

72

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S K AT E DR A 1 9 4 0 - 2 0 0 0

Per šią konferenciją galima prisiminti ir kūrybinę asmenybę žlugdančių apri­ bojimų, smarkiai susiaurintą veiklos ir pasirinkimo erdvę. Tačiau žmogus visuo­ met buvo išradingas ir mokėjo tą erdvę plėsti, nelaisvės ir tironijos sąlygomis sukurti išliekamųjų vertybių. Mano žodis šioje konferencijoje liečia netolimą istoriją, tiesiog vakarykštę dieną. Todėl jos vertinimas gali būti tik subjektyvus. Katedroje dirbau dvidešimt vienerius metus, 1971—1992 metais. Iš jų apie aštuoniolika metų likimo buvo lemta jai vadovauti. Visų pirma prisimenu frazę - tiesioginis katedros valdymas. Tai valdžios strategija, kai nušalinama vietinė valdžia ir įvedamas tiesioginis valdymas. Tokią strategiją jutau nuo pirmos iki paskutinės dienos. Iš tiesų katedrą vairavo ne Univer­ siteto rektoratas ar Fakulteto dekanas, o aukščiausia valdžia —Komunistų partijos Centro komitetas ir jam pavaldūs skyriai - ideologinis ar mokslo. Tą supratau nuo pirmojo žingsnio. Vedėju buvau paskirtas ne per rinkimus, kas buvo jau tuomet įprasta, o ministro įsakymu. Buvau iškviestas pas CK sekretorių Lionginą Šepetį, ir paskyrimas įvyko. Prieš tai ilgai spyriojausi suprasdamas tokio žingsnio beprotišku­ mą. Jau tuo metu sprendžiau mįslę, kodėl Universiteto literatūros katedra nusipel­ nė tokio išimtinumo. Beveik visose aukštosiose mokyklose funkcionavo lituanistinės katedros, bet centrinė valdžia nekreipė į jas ypatingo dėmesio. Tik Universiteto katedra buvo nuolat laikoma idėjiniu priešu. Atsakymas greičiausiai toks: vietinė respublikos valdžia privalėjo permanentiškai demaskuoti, kovoti, surasti ideologi­ nius priešus, iškelti ideologines klaidas ir nacionalines tendencijas. To reikalavo Maskva; niekam nebuvo paslaptis, kad jos užduotis —rusifikacija. O tariamas klai­ das galima surasti ten, kur kas nors dirba tikrą mokslinį darbą. Universiteto katedroje toks darbas buvo dirbamas. Joje darbavosi idealistai, tiesos ieškotojai, mokslo fanatikai, pirmiausia lojalūs lituanistikai, o tik tada val­ džiai, lojalumą šiai kartais patvirtindami ritualinėmis citatomis iš marksistų raštų arba įprasta ritualine politine retorika. Vieni daugiau, kiti mažiau pasinaudojo tais ritualiniais gestais. Katedroje dirbo nemaža kūrybiškų, darbščių, talentingų asmenybių, kurių poveikis jaunimui gerokai viršijo partinių funkcionierių įtaką. Visu sovietų valdžios egzistavimo metu veikė paradoksas: komunistų skelbtas in­ ternacionalizmas tarsi reikalavo gerbti mažos tautos kultūros savitumą, bet litua­ nistika buvo pavojinga rusiškajam komunizmui, nes priminė tautos istorijos tra­ giškumą, rusifikaciją, prievartą, okupaciją, engimą ir tironiją. Valdžia palaikė kū­ rėjus, skatino išsimokslinimą, mokėjo nemažus honorarus ir atlyginimus, bet rei­ kalavo paklusti uzurpacijai, o tai buvo beveik neįmanoma išsilavinusiam žmogui, nes jis negalėjo priimti pagrindinio reikalavimo - atsisakyti mokslinių alternaty­ vų, mokslinės kritikos analizuojant marksizmo teorijas. Visi puikiai suprato, kad šiose teorijose negali būti galutinio ir visiems laikams galiojančio žodžio. Darau

ISTORIJA

73

išvadą: skatindami švietimą komunistai paspartino savo žlugimą, nes ir kai kurie jų vadai Lietuvoje prisidėjo prie išsivadavimo sąjūdžio. Grįžtu prie tezės apie tiesioginį valdymą. Atsitiko panašiai kaip krepšinio ko­ mandose, į kurias kviečiami legionieriai iš svetur. Taip ir į Lietuvių literatūros kated­ rą buvo kviečiami ir siunčiami legionieriai siekiant sustiprinti komandą. Jau kelintas iš eilės legionierius buvau ir aš. Sunkiai rastume katedrą aukštosiose mokyklose, kur tokia praktika būtų įprasta. Katedrų vadovai, kaip įprasta, buvo renkami iš tos pa­ čios katedros žmonių - autoritetingų mokslo ar pedagoginio darbo srityje. Demok­ ratiniame pasaulyje katedroms vadovauja tam tikros mokslo temos ar mokslinės problemos vadovas ir organizatorius. Taip buvo Jurgio Lebedžio atveju. Bolševikmečiu katedros vedėjas greičiau buvo panašus į kanceliarijos vedėją, įprastą biurok­ ratą ar politinį vadovą, o tik paskui į mokslinio pedagoginio proceso organizatorių ir prižiūrėtoją. Todėl visai suprantama, kad į mokslus linkę dėstytojai nenorėjo būti panašiais vedėjais. Suprantamas Lebedžio, Saukos ir kitų noras išvengti tokių parei­ gų. Reikėjo surasti legionierių, pasirenkant kiek galima geresnę blogybę. Forma, idėjine retorika, ritualiniais gestais buvau lojalus tuometiniam režimui, tačiau viduje nuolat kaupėsi neatsakyti klausimai, maištingas susierzinimas. Pasą­ monė siuntė impulsus nepasiduoti inercijai, bolševikinei tradicijai ir pagal galimy­ bes ieškoti priimtinos veiklos taktikos, palengvinančios katedros gyvenimą. Pirmiausia išsaugoti dėstytojus, kurie pasiaukojamai ir profesionaliai dirbo kūrybinį, mokslinį ir pedagoginį darbą, nekontroliuojant jų asmeniško užsiangažavimo, neprievartau­ jant jų individualaus savitumo. Kovinga retorika skambėjo su ironijos pamušalu, o biurokratiniai dalykai nebuvo pavyzdingi. Per septyniolika metų aplankiau labai nedaug kolegų paskaitų, o jų darbo aptarimai niekad nebuvo panašūs į kokį nors susidorojimą. Visa tai vėliau buvo įvertinta kaip apsileidimas. Reikėtų dar pridurti, kad tai buvo brežneviškos epochos sąstingio metas su jam būdingais komunistinio režimo išsigimimo požymiais. Ideologinis darbas vis labiau virto ritualiniu, tormalistišku. Visi stengėsi pagražinti fasadą, slėpti sistemos vidinį išsigimimą, augo prira­ šinėjimas, apgaulė ir užsidarymas nuo viešumos. Mano tvirtumo ir pasitikėjimo savimi taktika, kuri gal ir slėpė tam tikrą baimę, pasiteisino. Katedros dėstytojai jautėsi nevaržomi, galėjo laisviau ir kūrybiškiau dirbti. Tačiau tiesioginis valdymas, kurį laiką katedrą palikęs ramybėje, visgi kartkar­ tėmis save primindavo. Pirmos ryškesnės pretenzijos iškilo dėl Vytauto Kubiliaus daktaro disertacijos rekomendacijų. Čia ir vėl jas kėlė ne Universiteto vadovybė, o viršūnėse esanti valdžia. Reikėjo šį reikalą paaiškinti Vladui Niunkai. Mano argu­ mentai panašiais atvejais būdavo tokie: tik talentingi mokslo pasiekimai gali pra­ turtinti respublikos mokslą ir paremti jos autoritetą. O Kubiliaus darbas kaip tik ir yra toks atvejis. Net ir Niunka suprato, kad be mokslinio talento nieko nebūna,

74

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S K AT EDR A ¡ 9 4 0 - 2 0 0 0

tačiau jis tik išklausė mano argumentų, bet nepažadėjo padėti. Antras atvejis Juozo Girdzijausko disertacija: dalyvaujant ministrui turėjau aiškintis CK sky­ riaus vedėjui ir kitiems CK darbuotojams. Man buvo sakoma, kad visi esame bendraminčiai ir privalome laikytis vienos pozicijos. Vėl kartojau tuos pačius ar­ gumentus, pabrėždamas Girdzijausko tyrinėjimų unikalumą: tai pirmas rimtas sisteminis mokslinis darbas, kuris išliks kaip fundamentalus tyrinėjimas ir kurį atlikti nedaug kas sugebėtų. O kai kurie šiandien nepriimtini dalykai gali būti ištaisyti, praleisti. Moksliniame darbe reikia leisti suklysti, būtina tolerantiškai žiūrėti į rezultatus. Tačiau partinių biurokratų likimas priklausė nuo to, kiek jie suras idėjinių priešų. Karjeros laiptais jiems reikėjo lipti per kitų galvas. Tie nera­ šyti argumentai nulėmė ne vieno mokslinio darbo likimą. Net ir kvailiausias viršininkas supranta, kad jis bus svarbus tiek, kiek jo įstaigos žmonės pasieks gerų rezultatų. Katedros stabilumo ir komfortiškų darbo sąlygų galima buvo pasiekti tik apsaugant ją nuo išpuolių. Tam tikrą laiką savo partiniu autoritetu ir pasitikinčia poza tai galėjau padaryti. Bet kažkas kaupė, rinko medžia­ gą, sistemino ir pradėjo laidyti žaibus. Pagal tiesioginio valdymo logiką buvo suma­ nyta lituanistinių katedrų darbą svarstyti CK biure. Tačiau sovietmetis riedėjo į pabaigą, kovingumas ir veržlumas vis labiau silpo. Buvo surastas kompromisas —su šiomis katedromis leista susidoroti Universiteto partiniam komitetui. Sis reikalas tęsėsi pora metų, į jį pažiūrėta nerimtai, biurokratiškai. Tikrinimo komisija surinkta iš žurnalistų, kurie naršė po katedros protokolus. O jų buvo katės ašaros. Tikrintojai atrado vieną Daujotytės frazę apie Gustaitį, kuriai buvo galima prikišti neteisingą ideologinę traktuotę. Tai ir viskas. Tiesa, dėl akių įrašyti administraciniai papeiki­ mai lituanistinių katedrų vedėjams. Išimtis padaryta tik prof. V. Mažiukui. Nors svarstė partinis komitetas, bet papeikimus įrašė rektorius. Bet prie absurdo faktų visi buvo įpratę, todėl niekas per daug nesikrimto. Įvairius smūgius sušvelninti teko ne vieną kartą. Kažkaip savęs girti nesinorė­ tų, be to, ir jokio motyvo nėra, tačiau dėl pilnesnio vaizdo kai ką galima prisimin­ ti. Išeidamas iš Pedagoginio instituto iškėliau sąlygą, kad ir to instituto lituanisti­ ką reikėtų sustiprinti —priimti į darbą prof. Vandą Zaborskaitę ir filologijos mokslų kandidatą Kęstutį Nastopką. Ministras Henrikas Zabulis tą idėją palaikė. Sava­ rankišką dėstytojų parinkimą pradžioje vykdžiau be didesnių sutrikimų. Tačiau su tam tikru girgždėjimu į katedrą buvo priimti Daujotytė ir Martinaitis. Tai buvo didžiausias pasiekimas. Aiškėjo, kad sistema vis labiau išsikvepia. Valandi­ niam darbui jau buvo galima pakviesti disidentinio atspalvio žmones. Planavau kviesti Tomą Venclovą. Nuo antisemitinių išpuolių teko ginti aspirantą Emanuelį Zingerį. Dažniausiai nutylėdavau kai kurias politinių biurokratų pretenzi­ jas, skirtas vienam ar kitam dėstytojui.

ISTORIJA

75

Lietuvių literatūros katedra nebuvo mokslinio pobūdžio knygų leidimo maši­ na, tačiau per dvidešimt metų dėstytojų knygos ir straipsniai pasiekdavo skaityto­ ją, moksleivius ir mokytojus, padėjo suformuoti Lietuvos kultūrinį elitą, kuris šiandien vaidina nemažą vaidmenį nepriklausomos Lietuvos gyvenime. To elito dalis pakeitė senąją profesorių gvardiją, bet idealizmo ir pasiaukojimo lituanisti­ kai tradicijas, manyčiau, jie sugebėjo išsaugoti. Jaunieji dėstytojai jau gali pasi­ rinkti alternatyvius tyrinėjimo metodus, laisvai naudotis viso pasaulio žiniomis. Iki 1990 metų moksliniai darbai buvo ribojami siauros metodologinės erdvės, ir tik gabumai, intuicija, subjektyvus pradas gelbėjo tų darbų vertę, o sąžiningumas mokslinei tiesai lėmė jų išliekamumą.

Lituanistikos sėkmės ir nesėkmės Donatas S au ka

Jeigu kadaise būtų buvę formuluojami lituanistikos tikslai ir uždaviniai, šiandien galėtume matyti, kaip tie tikslai vykdomi. Dabar to nėra. Sėkmė - tai gerai nuskilęs dalykas, kai nelaukei, nesitikėjai. Šita prasme kated­ ros laikotarpis, kai jai vadovavo Meilė Lukšienė, ir buvo sėkmės laikotarpis. Nors anoji sėkmė —bėdžių sėkmė, nes juk akiratis, kuriuo apsiribojama, buvo labai siauras —faktografija ir empiriką. Dar labai gerai, jei pateikiamas sistemingas lite­ ratūros vaizdas - kaip prof. Vinco Mykolaičio ar Jurgio Lebedžio paskaitose. Už­ tat įsivaizduokite, kokia švente tapo Vandos Zaborskaitės pradėtas skaityti litera­ tūros teorijos kursas, kai pakylama, atsiplėšiama nuo to paties žemiausio pavir­ šiaus, pasižiūrima iš kažkokio aukštesnio kampo. Arba kokią netikėtą teorinės minties brandą anuometinis studentas rado Irenos Kostkevičiūtės disertacijoje „Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje“. Aną tolimą laikotarpį prisimindami, turėkime galvoje, kad lituanistikos aura tuolaik buvo tikrai ryški. Katedra darė poveikį ne tiek kaip profesinė kadrų kalvė, o netiesiogiai - savo moraliniu autoritetu. Auditorijos pasirengimas lituanistinėms studijoms buvo bendro darbo efekty­ vumo prielaida ir pagrindas. Todėl kai kurios studentų biografijos irgi turėtų iškilti prieš mus ir įeiti į katedros istoriją. Visų pirma paminėčiau tas herojiškas ir tragiškas biografijas - pateiksiu tik vieną kitą pavardę. Mikalauskas išgarsėjo kaip nuolat sėdintis skaitykloje. Kinkuoja jis ten galvą ir kinkuoja. Nuo pat ryto iki vakaro. Neakivaizdininkas, iš Sibiro grįžęs. Pervestas į stacionarą ir baigęs studijas, tik metus pratempė ir baigė gyvenimą savižudybe nepritapo. Tokio lituanisto tipas taip pat lieka mūsų istorijoje. Vaišnoras - Mušinsko ir Račicko bendrakursis —buvo svarstomas ir kryžiuojamas už tai, kad dar abiturientas su draugais Palangoje iškabino trispalvę. O Vaišnoras buvo visa galva aukštesnis už savo kurso draugus. Tolesnė jo gyvenimo projekcija: po kariuome­ nės nebegrįžo į Lietuvą - per daug palaužta buvo jo savigarba. Dabar jis yra medžiotojas Šiaurėje, kur vedė jakutę ir augina keturias siauraakes dukrytes. De-*

* Iš juosteles iššifruota kalba, pasakyta VU Lietuvių literatūros katedros 60-mečiui skirtoje kon fercncijoje.

ISTORIJA

77

vėnaitė - Marcinkevičiaus ir Baltakio bendrakursė, gražuolė, „Vagos“ leidyklos redaktorė, tiesiai pasakė: „Nebegaliu“. Saugumas taip buvo užspaudęs, kad savo noru nutraukė gyvenimą. Teresė - mūsų kurso. Tyriausias žmogus - melodingą balsą ir šiandien tebegirdžiu, - taip pat persekiojamas saugumo. Paskui tokį mil­ žinišką darbą rajone atliko. Žmogus be dėmelės, altruistė, idealiste. Didžioji dalis auklėtinių —rašytojai, mokytojai, mokytojos, redaktorės, kurie, kasdien kęsdami sąžinės kompromisus, vykdė savo lituanistinę misiją: pureno dirvą ir išvarė gilią vagą. Mokyklos direktorius Urbonas, Panevėžy visą laiką puo­ selėjęs kraštotyrinę veiklą, ir šiandien yra maironiečių draugijos pirmininkas. Jo mokyklos absolventės prašoka ir vilnietes. Daivos Astramskaitės-Vaitkevičienės disertacija apie ugnies simbolinę raišką lietuvių ir latvių mitologijoje ir tautosako­ je, mano supratimu, yra geriausia iš pastaruoju dešimtmečiu apgintų darbų. Dar norėčiau prisiminti vieną visiškai išskirtinį žmogų. Prieš dešimt metų Raseiniuose mano akis atkreipė įspūdinga ne rajoninio masto —ir stotu, ir elgsena —figūra. Algis Čibiras, garsėjęs kaip prisiekęs Kanto gerbėjas. Nuo antro kurso su savo Kantu jis niekam neduodavo ramybės. Ketvirtame kurse studentų surengta­ me Goethe’s minėjime jis skaito referatą apie poetą. Universiteto nebaigė. Karinėj katedroj reikėjo laikyti cheminės apsaugos įskaitą —nelaikė jis tos įskaitos ar pa­ tingėjo, ar tai jam buvo nepadoru, ir nebuvo prileistas prie valstybinių egzaminų. Toks žmogus, kurio nepastumsi ir nepatrauksi, kuris savo asmens orumu suteikia žavesio, prasmingumo profesijai. Taigi ir tokios asmenybės puošia mūsų specialybę. Lituanistika tautinio komunizmo sąlygomis, be abejo, atgijo, suvešėjo, pelnė iškilų vardą, bet sėkmės ir nesėkmės klausimas čia labai problemiškas. Lituanisti­ ka įgavo mokslinio profesionalumo „markę“, disertacijos ginamos viena po kitos... Bet tai pasiekiama didesnio ar mažesnio konformizmo sąlygomis. Neginčydamas labai rimtų to darbo rezultatų, manau, kad disertaciškumas yra neigiamai pavei­ kęs mokslą ir apskritai humanitarinę kultūrą. Šitoj auditorijoj, kurioje esame su­ sirinkę, iškilmingai ginamos disertacijos, ir ta nuotaika pagrįstai šventiška, o pas­ kui vis tiek lieka kažkoks kartėlis, kuris turėtų būti dabar analizuojamas. Diserta­ cijos - kaip vienintelė mokslinio mąstymo forma - labai aiškiai apriboja, suvaržo vaizduotę ir protą. Disertacijos konformistiškos ir išraiška, ir metodologija. Jokio interdiscipliniškumo - neįtilpsi į instrukcijas. Ir pasaulėžiūros koniormizmas. Labai gerai, kad Vitas Areška prisiminė Juozo Girdzijausko disertaciją. Jo buvo pabandyta pasiaiškinti, kiek tas mokslinis objektyvumas leidžiamas. Truputuką tiesos galima leisti sau, ar ne? Negalima! Lietuvių poezijoje neatsirado vietos Aleksandriškiui, Brazdžioniui. Iš to laikotarpio yra susikaupę rimtų problemų, kurioms išskleisti vietos čia nebus, tad tik paminėsiu vieną kitą.

78

VI LNI AUS UN I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų LI TERA TŪROS KA TEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

Manau, kad subjektyvi, asmeninė mūsų savijauta iš dalies atitinka objektyvią mūsų mokslo padėtį. Turbūt turėtume analizuoti lituanistinį mokslą tokiu as­ pektu — kaip mums čia ankšta, kaip mes vieni per kitus vis lyg grįžtam prie to paties. Literatūros institutas buvo iškėlęs gražią iniciatyvą Vytauto Kubiliaus ju­ biliejaus proga pateikti jo darbų bibliografiją. Jubiliatas sužlugdė tą iniciatyvą, o būtų buvę gražu pažiūrėti, kaip vieno asmens rankose telpa pusė ar geras trečdalis literatūros mokslo. Visi kiti kaip bučiuj suspausti. Ką daryti, kur ros laisvės rasti? Disertacijų gynimo konvejeryje iš viso neįsivaizduojamas vienas momentas —savi­ monės kūrimas, savimonės įterpimas į mokslą. Kai „iš viršaus“ sudaromi bendri kompleksiniai planai, numatomos svarbiausios temos, tai net juokinga būtų savęs klausti, kas yra padaryta, kokie plotai lieka balti. Tas nesusigaudymas savyje yra kliūtis progresui. Mokslas eina į priekį, kai galima aiškiai pasakyti: tai - pasieki­ mas, tai —tik kompiliacija. Tos savimonės nebuvo. Kai mokslas toleruoja pilkumą ir bejėgiškumą, kai su šiuo reiškiniu nekovojamą, mokslas ritasi žemyn. Antra mintis, susijusi su tuo, ką ir Meilė Lukšienė kalbėjo —tas negerumas ant širdies rytą pabudus: kažkaip ne vietoj mes esame; kažką ne taip darome; lyg ir pradėjome su gerais užsimojimais ir tas disertacijas taip rimtai rašėme, o poveikio nėra. Manyčiau, kad tautinės kultūros idėja literatūros moksle turėtų būti aptar­ ta, išskleista - ir ne probėgšmais, o kaip rimčiausia šiuolaikinė problema. Visuo­ menėje susidaręs stereotipas, kad lituanistas ir yra tos kultūros gynėjas. Bet jis toks tikrai nesijaučia. O jei tautinė kultūra neturi savo gynimosi strategijos, tai ji nelabai gali ir pretenduoti į kokius nors visuomenės svertus. Ir iš tiesų didžiausia dešimttūkstantinė diplomuotų lituanistų armija niekuo negali pakeisti visuome­ ninės atmosferos, nemano galinti duoti nieko tokio, kas pozityviai nuteiktų žmo­ gų - negali savo vaidmens atlikti. Bendrame nejaukiame kontekste - juodos kri­ minalinės kronikos; maivymosi kontekste - prasmingesnis humanitarinis kalbėji­ mas nebesusilaukia dėmesio. O ir kalbėti nebėra kam. Paskutinis dalykas toks. Aš pats esu išklydęs iš tos profesinės erdvės, apie kurią dabar galvoja žmonės, dirbantys praktinį darbą. Gal todėl šiek tiek kreivai žiūriu į Giedriaus Viliūno siūlymą lituanistikai griežtai apibrėžti savo objektą, atsiriboti nuo giminingų humanitarinių sričių. Problema iškils vos teoriją bandysime de­ rinti su praktiniu taikymu, kai mums su savo darbais reikės įsikomponuoti į vi­ suomenę, kurią ir turėtume paveikti - bent per mokyklą. Tada atsiras nesusipra­ timų, kaip dabar mokyklose kilusi panika dėl kūrinių interpretacijos. Baigiu atsigręždamas ir į save. Rimčiausias išbandymas lituanistikos mokslui —kad tai mokslas plačiai masinei auditorijai. Ar masinis darbas gali būti kūrybi­ nis? Laikau savo klaida, kad dirbau aukštojoje mokykloje trisdešimt metų su vir­ šum. Galima dirbti dešimt penkiolika metų, ne ilgiau, dirbti, kol paskaitoje dar matai kiekvieną auditorijos dalyvj ir su kiekvienu gali bent akimis susikalbėti.

Lietuvių literatūros katedra 1990— 2000 metais Giedrius Viliūnas

Į katedrą atėjau 1986 metais, pabaigęs lietuvių kalbą ir literatūrą Universitete ir paliktas studijuoti aspirantūroje. Katedroje tuo metu visu pajėgumu dirbo profeso­ riai Juozas Girdzijauskas, Donatas Sauka, docentai Vitas Areška, Elena Bukelienė, Petronėlė Česnulevičiūtė, skleidėsi docentės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės ta­ lentas. Brendo visas būrys gabių aspirantų: 1986-1987 metais aspirantūrą baigė dabartinės Vilniaus pedagoginio ir Vilniaus universitetų docentės Nijolė Kašelionienė, Regina Sinkevičienė, Rita Tūtlyrė, Sigutė Radzevičienė, kartu arba beveik kartu su manimi j aspirantūrą Įstojo šiandien Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­ titute, Klaipėdos universitete ir kitur dirbantys mokslininkai Laima Arnatkevičiūtė, Marijus Šidlauskas (Jonaitis), Audronė Zentelytė, Darius Kuolys. Tai buvo pasku­ tiniai sovietinio režimo metai. Darbo pradžioje dar teko su studentų talkomis važi­ nėti į kolūkius, o disertacijai reikalingus straipsnius iš prieškarinio Židinio, Naujosios Romuvos skaityti Universiteto bibliotekos spec, fondo skaitykloje su specialiais pro­ rektoriaus leidimais. Tačiau jau 1987 metais spec, fondai atsivėrė (dabar toje patal­ poje įsikūrusi VU bibliotekos Lituanistikos skaitykla). Prasidėjo tautinis atgimimas: 1988 metais plačiai minėtas Vinco Kudirkos, „Varpo“ laikraščio jubiliejus, univer­ siteto dėstytojai su studentais važinėjo po Lietuvą, po pirmojo tautinio sąjūdžio veikėjų atmintinas vietas, skaitė paskaitas moksleiviams, dainavo patriotines dainas. Vienoje tokioje kelionėje į Suvalkiją esu dalyvavęs ir aš. Pasirodė „Sąjūdžio žinios“, Fakultete, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko mitingai. 1988 metų gruodžio 31 dieną studentų „Varpo“ korporacijos ir Fakulteto dėstytojų iniciatyva Sarbievijaus ir Skar­ gos kiemus jungiančiuose vartuose pakabintas Laisvės varpas. 1988 metų vasarą pradėjo eiti pirmas nepriklausomas Lietuvos kultūros žurna­ las Sietynas, kurį leido tuometinis katedros aspirantas, dėstytojas Darius Kuolys su savo kurso draugais Liudviku Jakimavičiumi, Virginijumi Gasiliūnu ir Gediminu Mikelatčiu, —pirmuosius numerius dar visiškai nelegaliai, su nemaža rizika. Tai buvo labai įdomus ir svarbus tolesnei lietuvių kultūros raidai leidinys. Daugelis temų, kurios dabar yra nuolatiniai mūsų kultūrinės spaudos ir savimonės kompo­

80

V I L NI AUS UN I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S k V ! TEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

nentai, Sietyne pasirodė pirmą kartą: senosios lenkiškosios, lotyniškosios Lietuvos raštijos tekstai, rezistencijos dokumentai, egzodo literatūros publikacijos, cenzūros nepraleista sovietinio laikotarpio rašytojų kūryba. Daugelis iš tų publikacijų vienaip ar kitaip siejasi su katedra. Antai 1989 metų gegužės 16 dieną katedros vardu įvyko pirmasis viešas rezistencijos literatų Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno minė­ jimas, kuriame prisiminimais dalijosi jų bendramečiai profesorė Vanda Zaborskaitė, daktaras Vytautas Kubilius, kunigas Kazimieras Vasiliauskas, poetė ir tautosaki­ ninke Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė. Minėjimą surengė ir medžiagą paskui savo leidinyje paskelbė Sietyno leidėjai. Kiek vėliau Fakultete įvyko ir susitikimas su 1959—1961 metų politinės bylos metu iš katedros pašalintomis dėstytojomis Irena Kostkevičiūte, Meile Lukšiene, Aurelija Rabačiauskaite ir Vanda Zaborskaite; šio susitikimo medžiaga taip pat buvo paskelbta Sietyne. Katedra į tą susitikimą reagavo savo ruožtu: 1991 metais balandžio 26 dieną savo posėdyje Universiteto rektoriui pasiūlė atšaukti įsakymus, kuriais minėtos dėstytojos buvo pašalintos, ir sugrąžinti jas į eitas pareigas, jeigu jos to panorėtų. Deja, šis siūlymas liko be atsako. Džiaugsmingi tų metų visuomeniniai įvykiai veikė ir studijų procesą. Jau 1989 metų pavasarį katedra nutarė galutinai atsisakyti sovietinių lietuvių lite­ ratūros mokymo programų ir iki rudens paruošti individualias dėstomų kursų programas. Mane tai palietė tiesiogiai: 1989 metų rudenį pabaigęs aspirantū­ rą, gavau dėstyti 1940-1956 metų tarybinę lietuvių literatūrą penkto kurso lituanistams neakivaizdininkams (anksčiau šį kursą skaitė docentė Liudvika Lisenkaitė). Iš karto pradėjau dėstyti išeivijos ir rezistencijos literatūrą. Kito ir studijų programų struktūra, radosi įdom ių specializacijų: teatrologų (1989-1994, viena laida), aktorių-filologų (1991-2001, trys laidos). Šių stu­ dijų programų atšakų iniciatoriai buvo Lietuvos teatro sąjunga ir Senamiesčio, Keistuolių, Marijampolės teatrai, o prie jų įgyvendinimo daugiausia prisidėjo katedros vyr. asistentas, vėliau docentas Kęstutis Urba. Pirmieji atgautos nepriklausomybės metai buvo nelauktai greito ankstes­ nio katedros branduolio skaidymosi laikas. Kai kuriuos katedros žmones įtraukė politika, veržlus visuomeninis gyvenimas. Darius Kuolys, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, 1990 metais tapo Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros minist­ ru, paskui Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoju, ir nuo tada katedros veikloje dalyvavo tik kaip antraeilininkas. Marcelijus Martinaitis, Sąjūdžio Tarybos narys, atstovavo Lietuvai SSRS Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau pasinėrė į įvai­ riausių kultūros tarybų, komitetų veiklą. 1992 metais Fakultete buvo įkurta Literatūros teorijos katedra, kuri turėjo prižiūrėti steigiamas literatūrologines magistrantūras ir literatūros teorijos dėstymą bakalauro pakopos filologams. Į

ISTORIJA

šią katedrą išėjo profesorius Juozas Girdzijauskas, vyresnysis asistentas Petras Skirmantas, mūsų katedroje antraeilininku tuo metu dirbęs vyresnysis asis­ tentas Saulius Žukas. Vyresnysis asistentas, vėliau docentas Kęstutis Urba dar 1989 metais tapo Filologijos fakulteto dekanu; juo išbuvo iki 1997-ųjų, tuo metu katedrai irgi tegalėdamas skirti tik dalį savo laiko. 1993 metais, akinami naujo mokslininkų rentų įstatymo, iš aktyvios pedago­ ginės veiklos pasitraukė docentė Petronėlė Česnulevičiūtė ir profesoriai Vitas Areška, Donatas Sauka. Tas įstatymas mokslininkams žadėjo neblogas pensijas (buvo pa­ liekama 70 procentų universitete gauto atlyginimo), tačiau sklido gandai, kad jis tuojau bus atšauktas ir vėliau išėjusieji turės prastesnes sąlygas. Taip iš aukštųjų mokyklų buvo tiesiog „išsiurbta“ daug dar visiškai pajėgios dirbti profesūros. { pasitraukusiųjų vietas teko stoti jaunesniems. Profesoriui Girdzijauskui XIX a. lietuvių literatūrą dėstyti jau anksčiau talkino Audronė Žentelytė; Saukos tauto­ sakos kursą perėmė Martinaitis; Areškos skaitytos 1918-1940 metų literatūros prisiėjo imtis man, o vaduoti XX amžiaus antrosios pusės literatūrą dėsčiusią docentę Česnulevičiūtę, keičiantis su profesore Bukeliene, buvo pakviesta buvusi katedros aspirantė docentė Rita Tūtlytė, kurį laiką dirbusi Šiaulių pedagoginia­ me institute. Šie pokyčiai naujiems pagrindinių lituanistinių kursų dėstytojams visų pirma reiškė sunkų darbą. Juk mes, sovietmečio universiteto auklėtiniai, dau­ gelio šiandieninių bendrojo išsilavinimo dalykų nežinojome. Antai apie Aistį, Brazdžionį aš universitete buvau tik girdėjęs, tačiau jų neskaitęs. O ką jau kalbėti apie egzodo literatūrą, kuri buvo griežčiausiai draudžiama! Tokių pačių „baltų dė­ mių“ buvo pilna ir XIX amžiaus tautinio atgimimo laikų, ir senosios Lietuvos raštijoje. Pirmiausia reikėjo šią literatūrą tiesiog perskaityti, paskui išstudijuoti anksčiau neprieinamą jos kritiką, pasklidusią prieškario ir išeivijos periodikoje, susidaryti savo koncepcijas, kad galėtum ją bent patenkinamai pristatyti studen­ tams. Tai buvo sunkūs, tačiau ir kūrybiški metai; anksčiau neprieinamų triūsų kultūros lobių savarankiškas pažinimas teikė daug džiaugsmo. Į naujas tyrinėjimų, profesinės veiklos sritis buvo pasinėrusi ir vyresnioji mūsų kolegų karta. Prolesorius Albinas Jovaišas kartu su Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Eugenija Ulčinaite, puikų doktorantūros darbą parašiusiu Kuol iu kėlė iš užmaršties Renesanso, Baroko Lietuvos literatūros puslapius, prolesore Daujotytė-Pakerienė, apmąsčius! XIX amžiaus mūsų literatūros tra­ dicijas (knyga Tautos žodžio lem tys, 1990), žengė į Lietuvoje tik besirandančias feministines literatūros studijas, išleido pirmąją šios pakraipos literatūros apžvalgą1. Vienu iš didžiausių Atgimimo ir pirmųjų nepriklausomybės metų

1Viktorija Daujotytė, Moteriškoji ¡¡lemtimis epistan,i, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1991.

82

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S K ATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

katedros žmonių rūpesčių tapo reformuojama Lietuvos mokykla. Dar prieš Sąjūdį, klostantis vadinamajai tautinės mokyklos koncepcijai, pasidarė per­ dėm aišku, kad sovietizuoti mokykliniai lietuvių literatūros vadovėliai yra vi­ siškai atgyvenę. Kai tik atsirado galimybė, katedros dėstytojai pradėjo juos keisti naujais. Pirmieji Elenos Bukelienės, Viktorijos Daujotytės ir Albino Jovaišo parašyti variantai pasirodė dar 1989-1990 metais, o per pirmuosius naujo dešimtmečio metus jų išėjo tiek, kad 1994 metų gruodžio 2 dienos katedros posėdyje buvo konstatuota, jog jos nariai parašė beveik visus mokyk­ lai reikalingus lietuvių literatūros vadovėlius2. Esmingai dalyvauta ir formu­ luojant bendruosius mokyklinio ugdymo principus, apibrėžiant kultūrinę, etinę Lietuvos mokyklos atsakomybę: Martinaitis suformulavo „Vieningąją kalbos ugdymo programą“, kuria iki šiol grindžiama mokyklinio lietuvių kal­ bos dalyko koncepcija3, bendrojo lavinimo mokyklų Bendrųjų programų kū­ rimo grupei, vadovaujamai švietimo ministro Kuolio, pasiūlymus teikė profe­ sorė Pakerienė, docentas Urba; Pakerienė kartu su filosofu Arvydu Šliogeriu sudarė ir mokyklinio ugdymo bei saviugdos pasaulėžiūrinį manifestą „Gai­ rės“, kuriame, be pačios sudarytojos, iš katedros žmonių dar rašė Martinaitis, Sauka4. Reikia prisiminti, kad pačią mokyklų reformos koncepciją kūrė ir re­ formai intelektualiai vadovavo taip pat buvusios katedros narės profesorės Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė. 1994 metais katedros vedėja prof. Pakerienė pasiūlė prie katedros rengti kvalifikacijos tobulinimo kursus bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams. Jais norėta sušvelninti įtampą tarp įsibėgėjusio mokymo turinio atnaujinimo „iš viršaus“ ir dalykiškai bei metodiškai tam nepasiruošusių, informacijos stoko­ jančių mokytojų. 1994—1996 metais, remiant Atviros Lietuvos londui, buvo įgyvendintos keturios šių kursų programos, juose dalyvavo penkios grupės, iš viso per šimtą mokytojų. Kursai tapo savotiška laboratorija, išbandžiusią reikš­

2 L. Bukelienė, V. Daujotyte, L ietuvių literatūra. XXa. vid u rys (1940—1955), Kaunas: Šviesa, 1989; Ik. Bukelienė, V. Daujotytė, L ietuvių literatūra. XX a. a n troji p u se (1 9 5 6 -1 9 8 8 ), Kaunas: Šviesa, 1990; A. Jovaišas, L ietuvių literatūra. N uo raitijos pradžios iki tautinio sąjūdžio , Kaunas: Šviesa, 1989; V. Daujotyte, L ietuvių literatūra. XXa. p ra d ž ia (1900—1918), Kaunas: Šviesa, 1992: V. Dau­ jotyte, L ietuvių literatūra. XXa. p irm o ji p u s ė (1918—1940), Kaunas: Šviesa, 1994; V. Daujotytė, E. Bukelienė, L ietuvių literatūra. XXa. vid u rys ir a n troji p u sė (1940—1995), Kaunas: Šviesa, 199S. 3 M. Martinaitis, „Vieningoji kalbos ugdymo programa“, U niversaliosios u gd ym o p rogra m os (ek sperim entinės), Vilnius: Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija. Leidybos centras, 1991, 20—25; L ietuvos b en d ro jo la v in im o mokyklos bendrosios p rogra m os, Vilnius: Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1997, 1 19. ų Gairės. M ok ytojam s ir m ok sleiviam s, Kaunas: Šviesa, 1993.

ISTORIJA

83

mingas mokyklinės ir universitetinės literatūros didaktikos naujoves. Pirmo­ joje programoje daugiau kalbėta apie faktinį literatūros dėstymo atnaujinimą, o kitos ištisai pakrypo į atidaus skaitymo, mokyklinės literatūros teksto anali­ zės ir interpretacijos problematiką. Sis posūkis buvo susijęs su katedroje išryš­ kėjusiu nepasitenkinimu perdėm istorizuotu ir ideologizuotu mokykliniu li­ teratūros dėstymu, atotrūkiu nuo paties teksto, publicistinių štampų perpil­ dytais eseistiniais rašiniais. Po kelerių metų šių kursų medžiagos pagrindu parengtas mokyklai skirtas katedros dėstytojų metodinių straipsnių rinkinys5. Beje, 1994 metais buvo pakeista ir stojamųjų egzaminų į Vilniaus universite­ tą programa: vietoj eseistinio rašinio įvesta literatūros teksto analizės bei inter­ pretacijos užduotis. Tačiau kursuose siekta atnaujinti ne vien profesinį litera­ tūrologinį lituanistų pasirengimą. Principinę reikšmę turėjo ir tolerantiško, kolegiško bendravimo atmosfera, atviras dialogas su seminarų dalyviais, ku­ riuo skatinta autoritetinę mokymo situaciją keisti kritiško ir savarankiško mąs­ tymo galių ugdymu. Atsakymai į kiekvienai kursų grupei dalytas anketas pa­ rodė, kad šios mūsų nuostatos mokytojų buvo priimtos ypač palankiai. Mokyklai katedra nesiliovė dirbusi ir vėliau. 1996-1998 metais mokinių ir mokytojų ypač pamėgtus skaitinius VII ir VIII bendrojo lavinimo mokyklos kla­ sėms parengė Urba, 1996 metais išėjo Tūtlytės knyga mokyklai Eilėraščio skaity­ mas, 1996—2000 metais dar kartą išleisti atnaujinti Bukelienės, Daujotytės ir Jovaišo lietuvių literatūros vadovėliai vyresniosioms klasėms. 1996-1997 metais profesorės Zaborskaitė, Pakerienė ir šių eilučių autorius Atviros Lietuvos fondo užsakymu pamošė lietuvių literatūros vadovėlių projektus reformuotos mokyklos IX—X klasėms, surado jiems autores (šiandien tie vadovėliai, parašyti Prienų mo­ kytojų Nijolės Servenikaitės ir Linos Rimavičiūtės, jau išleisti): ieškota autorių ir vyresniųjų klasių vadovėliams (dalis tuomet paskatintų rašyti autorių dabar lei­ džia mokomąsias knygas „Baltų lankų“ leidykloje). Profesorė Pakerienė, docentai Tamošaitis, Tūtlytė, Urba, Viliūnas nuolat bendradarbiavo mokytojų spaudoje, skaitė pranešimus konferencijose, rengė seminarus provincijoje. Tais nelengvais kartų, valdžių, pinigų kaitos, mokymo ir mokymosi metais katedroje ypač svarbios buvo kelios asmenybės. Iš savųjų pirmiausia - profesore Viktorija Daujotytė-Pakerienė, 1991 metais perėmusi vadovavimą katedrai iš Vi­ to Areškos, palaikiusi ir ugdžiusi savo buvusius auklėtinius Ritą Tūtlytę, Kęstutį Urbą, Audronę Zentelytę, Darių Kuolį (tarp jų, kaip buvęs Pakerienės diploman­ tas, drįstu įrašyti ir save), katedrai išauginusi doktorantes Dalią Ciočytę, Aušrą

^ 7eksto analizė mokykloje, Vilnių.*;: Alma littera, 1998.

84

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S k'A TEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

Martišiūtę, Audingą Peluritytę-Tikuišienę. Sparčiai augantis Profesorės autorite­ tas palaikė katedros prestižą, o jos įsipareigojimas kultūros žmogaus misijai ir kiekvienam palanki asmeninė laikysena tapo moraliniu orientyru katedros jauni­ mui. Dvasinę katedros erdvę plėtė ir formaliai nebedirbantys jos nariai, neatsisakę (kartais net be atlyginimo) paskaityti vieną kitą kursą, Fakultete pristatinėję savo knygas, dalyvavę neformaliuose katedros susiejimuose: profesoriai Areška ir Sau­ ka, docentė Česnulevičiūtė, vyresnysis dėstytojas Adolfas Juršėnas, o vėliau ir pro­ fesorė Bukelienė. Salia jų minėtini dar keli žmonės, į katedrą atėję iš šalies. Svar­ biausias iš jų - profesorius Vytautas Kavolis, kuris pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1992 metais katedros kvietimu ir ypatingu profesorės Pakerienės rūpesčiu. Filo­ logijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje jis ištisą pusmetį (pavasario semestrą) skaitė kursą „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, o katedroje dar vedė seminarą doktorantams ir jauniems dėstytojams „Nacionalizmas ir modernizacija“. Tai buvo tikra šiuolaikinės akademinės mąstysenos ir etikos mokykla. Iš pradžių trikdė, o paskui žavėjo tai, kad Kavolis dėstė kitaip, negu buvo įprasta sovietinėse aukšto­ siose mokyklose. Jis neskaitė monologų ex catbedra, o atėjęs į auditoriją klausdavo. Jeigu klausytojai nepajėgdavo atsakyti, profesorius imdavo pats formuluoti savo nuomonę, dažniausiai improvizuodamas, neturėdamas prieš akis gatavo teksto. Atsiremiant į klausytoji} reakcijas, gimdavo netikėtos formuluotės, spontaniški sugretinimai su tolimiausių kultūrų ir civilizacijų kontekstais, kartais ir sąmojin­ gos reakcijos į aktualijas (aptardamas šiuolaikinę termino „kultūra“ vartoseną, Kavolis pažymėjo, kad vakarietiškų posakių „reklamos kultūra“, „pašto kultūra“ ar „nušvilpimo operoje kultūra“ lietuviškas atitikmuo galėtų būti „kentėjimo kul­ tūra“). Tiesą sakant, iš pradžių negalėjome atsakyti nė į vieną jo klausimą, perne­ lyg skirtingos buvo mąstymo kategorijos ir klausimų kėlimo būdas. Atsimenu tik porą kartų, kai pavyko sukelti profesoriaus susidomėjimą. Vienas iš jų buvo, ro­ dos, aptariant postmodernios tapatybės sampratas, kurias Kavolis smarkiai kriti­ kavo. Paklausiau, kokia yra paties taip kalbančiojo atraminė pozicija. Greitai pa­ kėlęs akis, profesorius atsakė: „Laisvai įsipareigojusi kitiems asmenybė“. Gal dar svarbesnė negu Kavolio idėjos buvo jo paties akademinė laikysena. Jis niekad nesijaudindavo ir nepykdavo, neparodydavo nuovargio ar nekan­ trumo. Jo veido niekad nepalikdavo jam būdinga šypsena - nežymi, tik lūpų ir akių kampučiais. Šiandien man atrodo, kad ši Kavolio šypsena turėjo onto­ loginę reikšmę, kad ji išreiškė patį laisvo, intelektualaus ir palankaus santykio su pasauliu principą. Didžiausią įspūdį darė profesoriaus atvirumas ir pasi­ rengimas diskutuoti su bet kuo ir apie bet ką. Legendiniu šios nuostatos sim­ boliu tapo Kavolio priėmimo valandos, kurias jis rengdavo kavinėje „Ansam­ blis“, įsikūrusioje dabartinių Prezidentūros rūmų lligelyje. Kavinės pavadini­

ISTORIJA

85

mas buvo kilęs nuo anuomet ten įsikūrusio tautinių šokių ansamblio ..Lietu­ va“, tačiau Kavoliui jis ypač tiko kita, postmodernia reikšme, kuri jo mąstyme apibrėžė skirtingų kultūros reikšmių ir figūrų sambūvio principą. Pirmąjį Kavolio kursą „Moterys ir vyrai“ įrašėme į garso kasetes, ir dar tais pačiais metais jis buvo atskira knyga išleistas Lietuvos kultūros instituto. Vė­ liau Kavolis dar kartą, vėl ištisą semestrą, dirbo Universitete - 1995-ųjų pava­ sarį vėl mūsų fakultete skaitė kursą „Kultūros dirbtuvė“. Sis kursas taip pat buvo publikuotas atskira knyga6. Ir šį kartą savo atrama Universitete Kavolis pasirinko Lietuvių literatūros katedrą. Atrodo, kad be jau minėtų pragmatiš­ kų aplinkybių čia būta ir principinės nuostatos: Kavolis ne kartą yra sakęs, kad būtent literatūroje ir jos tyrinėjimuose XX amžiaus antrojoje pusėje vy­ kusios įdomiausios intelektualinės slinktys. Be Vytauto Kavolio, svarbiomis patirtimis katedros intelektualinį gyveni­ mą praturtino jau pirmaisiais laisvėjimo metais Fakultete viešėję poetai Hen­ rikas Nagys, Kazys Bradūnas, kiek vėliau profesorius Tomas Venclova, visą 1999 metų pavasarį katedroje dirbęs prof. Rimvydas Šilbajoris ir 1998 metais Universitete lankęsis Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1996 metų vasarą, profesores Pakerienės įtaigotas, leidausi išrenkamas ka­ tedros vedėju, ir jos administraciniai bei akademiniai reikalai tapo mano kas­ dieniniais rūpesčiais. Vienas iš pirmųjų mano siūlymų buvo iš esmės peržiū­ rėti lituanistų studijų planus. Ne taip seniai (1992 m. rudenį) buvau porą mėnesių praleidęs Ilinojaus universitete Čikagoje, besistažuodamas tenykštėje Lituanistikos katedroje, ir nuo sovietinių laikų užsilikusi mūsų studijų pro­ grama man atrodė pavojingai konservatyvi, atitrūkusi nuo šiuolaikiškų studi­ jų laisvės principų ir atviro, greit kintančio dabarties pasaulio. Apie lituanisti­ kos problemas jau buvau keletą kartų kalbėjęs Pasaulio lituanistų bendrijos suvažiavimuose, studentų prašymu išdėstęs savo pažiūras Universitete, o šio pasisakymo pagrindu paskelbęs straipsnį Kultūros baruose (1994, Nr. 1). Pa­ siūliau ištisinį lietuvių literatūros istorijos kursą, anuometinėse bakalauro stu­ dijų programose užėmusį visus aštuonis semestrus, sutraukti iki keturių se­ mestrų, o atsilaisvinusį laiką panaudoti pasirenkamiems dalykams, kurie stu­ dentams leistų sistemingiau pasigilinti į vieną ar kelias siauresnes lietuvių lite­ ratūros sritis ir kartu sustiprintų jų studijų motyvaciją, verstų savarankiškai rinktis. Siūlymas buvo priimtas, ir nuo 1997 metų rudens naujoji programa pradėjo veikti. Dėstytojams teko persiskirs ryti skaitomus dalykus. Nepaliesta liko tik senoji literatūra, kurią jau nuo seno skaitė profesorius Jovaišas. XIX am­ 6 Vytautas Kavolis, Kultūros dirbtuvė, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

86

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S K AT E DR A 1 9 4 0 - 2 0 0 0

žiaus lietuvių literatūrai vietoj dviejų teko vienas semestras; jį per pusę pasidalijo profesorius Girdzijauskas ir docentė Zentelytė. XX amžiaus pirmosios pusės literatūrą apsiėmė dėstyti profesorė Pakerienė, vėliau šį kursą užleidusi Regi­ mantui Tamošaičiui, o XX amžiaus antroji pusė atiteko man. Taip sutapo, kad 1996-aisiais iš pedagoginio darbo pasitraukė profesorė Bukelienė, o kita to pa­ ties laikotarpio specialistė docentė Tūtlytė kurį laiką buvo stažuotėje. Vėliau su ja dalijomės XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją neakivaizdininkams. Pasirenkamuosiuose semestruose per porą metų pasirodė daug puikių dėsty­ tojų, skaičiusių unikalius kursus: „Senosios lietuvių literatūros tekstų skaity­ mai“ (doc. Kuolys), „XIX a. lietuvių literatūros procesai“ (doc. Zentelytė), „Lie­ tuvių išeivijos literatūra“ (prot. Šilbajoris), „Trečio - ketvirto dešimtmečio lie­ tuvių literatūros tekstai ir kontekstai“ (doc. Tūtlytė), „Septinto —devinto de­ šimtmečio kartos Lietuvos literatūra“ (doc. Martinaitis), „Lietuvos lenkiškoji literatūra“ (prof. Algis Kalėda), „XIX-XX a. Rytų Prūsijos literatūra“ (doc. Sin­ kevičienė), „Lietuvių romano ir prozos raida“ (prof. Kalėda), „Lietuvių drama­ turgija“ (dr. Reda Pabarčienė, vyr. asist. Aušra Martišiūtė), „Vaikų literatūra“ (doc. Urba). Šie kursai ir įkandin jų ėję bakalauro ir magistro darbai, magistrantūros seminarai, mokslinės konferencijos padėjo atsiskleisti visam būriui talen­ tingų studentų: Kristinai Mačiulytei, Viktorijai Vaitkevičiūtei, Rūtai Birštonaitei, Šarūnei Trinkūnaitei, Austėjai Ikamaitei, Vaidui Šeferiui, Loretai Jakonytei, Daivai Sinkevičiūtei, Jurgai Perminaitei, Brigitai Speičytei, Mindaugui Kvietkauskui, Rimui Žilinskui, Neringai Mikalauskienei, Astai Plechavičiūtei ir ki­ tiems. Daugelis iš jų šiandien jau doktorantūrose. Vykdant šią reformą, paslapčia tikėtasi, kad mūsų pavyzdys paskatins kai­ mynines katedras panašiai išlaisvinti ir kalbinę lituanistų studijų programos dalį, ir ši taps visiškai mobili ir šiuolaikiška. Deja, lietuvių kalbotyros dalykų sritis nepajudėjo, ir vėlesnė finansinė krizė, Fakulteto administracinė politika privertė grįžti: 1999 metais trijuose iš keturių vyresniųjų bakalauro studijų programos semestrų vėl buvo įtvirtinti privalomieji dalykai. Šiuo metu litua­ nistai juose klauso „Šiandieninės lietuvių literatūros“ (vyr. asist. Tikuišienė), „Literatūros ir teatro“ (vyr. asist. Martišiūtė), „Lietuvių literatūros kritikos“ (prof. Pakerienė) kursų, o viename semestre privalo pasirinkti vieną iš kelių tais metais siūlomų specialiųjų lietuvių literatūros dalykų. Panašūs procesai vyko ir magistrantūros studijose. Lietuvių literatūros ir kalbotyros magistrantūros Vilniaus universitete atsirado 1994 metais, atsky­ rus ir išplėtus baigiamąją ankstesnės penkerių metų studijų programos dalį. Čia buvo daug išsamiau dėstomi literatūros mokslo metodologijos dalykai, globojami naujai įsteigtos Literatūros teorijos katedros. Beveik visa studijų

ISTORIJA

87

programa iš pradžių buvo privaloma. Reformuodami mėginome ją padaryti kuo paslankesnę, susidedančią iš kelių nurodyta tvarka pasirenkamųjų dalykų pluoštų: literatūros teorijos ir metodologijos, lietuvių literatūros seminarų, kitų literatūrologinių dalykų ir visiškai laisvai pasirenkamų kursų. Atrodė, kad tokia programa geriau tiks būsimų literatūros tyrinėtojų, kritikų indivi­ dualybėms lavinti. Vis dėlto tam tikros maišaties dėl pasiūlos netolygumo, mažiau apsisprendusių studentų sutrikimo neišvengėme. Programa veikė 1996-1999 metais. Šiuo metu lietuvių literatūros magistrantūros programa vėl gana griežtai reglamentuota, susidedanti iš privalomos literatūros mokslo metodologijos, literatūros filosofijos, estetinės minties istorijos dalykų gran­ dinės, keturių nuosekliai išdėstytų lietuvių literatūros seminarų (Biblijos ir Antikos paveldas, romantizmo ir realizmo, modernizmo ir avangardizmo pa­ radigmos, šiuolaikinės kultūros kontekstai lietuvių literatūroje) ir keleto pasi­ rinktinių pozicijų. Mano nuomone, reglamentavimo čia yra per daug. Tradicinis katedros rūpestis per minimą dešimtmetį buvo studentų kūry­ biškumo, mokslinio aktyvumo skatinimas. Visuomeninių permainų laikotar­ piu kultūrinis, ir ypač mokslinis, gyvenimas Fakultete priblėso. Veikliausias šioje srityje išliko Universiteto literatų būrelis, demokratiškai globojamas Mar­ celijaus Martinaičio. Keičiantis studentų kartoms, kito būrelio pavadinimas (garsiausiai skambėjo pirmojoje dešimtmečio pusėje veikusi „Literatų kalvė11), iš jo išeidavo arba nuo jo atskildavo į platesnį literatūrinį gyvenimą mėginan­ čios įsiterpti grupės („Svetimi“, 1994). Simpatijas ilgamečiam savo globėjui kūrybingi Fakulteto studentai išreiškė 1996-ųjų balandžio 1-ąją, Marcelijaus Martinaičio 60-ntečiui surengę linksmą šventę su vaidinimu ir ceremonijomis Sarbievijaus kieme ir prie katedros sukurta instaliacija „Kukutis ir jo daiktai“ (autorės —III kurso studentės Agnė Žekonytė ir Jurga Perminaitė). (Tragiko­ miška detalė: šios instaliacijos akcentas, vienos iš autorių mamos batai, dingo, ir katedrai teko padėti juos atpirkti...) Katedros palaikomas, beveik be per­ traukų visą dešimtmetį vyko tradicinis „Filologijos ruduo“ —unikali studentų kultūrinės raiškos tradicija, kada nors turėsianti būti atskirai aprašyta7. Autentiška studentų kūrybine raiška buvo suinteresuotas ir profesorius Ka­ volis. Jis dalyvavo 1995 metų studentų kūrybos konkurso, kurį katedra orga­ nizavo kartu su Amerikos lietuvių Santaros-Šviesos federacija, vertinimo ko­ misijoje; konkurso nugalėtojais tada buvo paskelbti Neringa Abrutytė ir Ar­ nas Ališauskas, o antrąsias vietas laimėjo Gintaras Bleizgys, Marius Ivaškevi­

7 Šios rudenį vykstančios studentų kūrybos šventės tradiciją dar 1980 metais pradėjo dabar žinomas menininkas, kino režisierius Romas Lileikis.

88

VI LNI AUS U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S KATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

čius, Mindaugas Kvietkauskas, Rimantas Stankevičius ir Aurelija Nakutytė. Kavolis, 1994 metais gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją (3000 Lt), ją per Pakedenę perdavė katedrai su trumpu laiškeliu, siūlydamas šiuos pinigus naudoti skatinant tarpdisciplinines literatūros studijas, kurios naudojasi ir kitų mokslų —filosofijos, sociologijos, psichologijos, semiotikos ar kultūros istorijos —perspektyvomis, paskaitininkų algoms, honorarams, konferencijoms ar kolok­ viumams, studentų darbams premijuoti, knygoms ar periodikai įsigyti8. Taip prie katedros atsirado Santaros-Šviesos fondas, skirtas studentų kūry­ binėms iniciatyvoms skatinti. Iš šio fondo buvo paremta studentų kūrybos almanachų Ribos (1994) ir Sarbievijaus kiemelis (1996) leidyba, iki šiol pre­ mijuojami įvairūs studentų moksliniai darbai. Vienas kilnus poelgis šaukiasi kito. 1996 metais, gavusi Santaros premiją, minėtą fondą 5000 litų papildė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Pagerbiant 1995 metais vasarą neti­ kėtai Lietuvoje mirusio steigėjo atminimą, šis fondas pavadintas Vytauto Ka­ volio vardu. Pastaraisiais metais jį palaiko Amerikos Algimanto Mackaus kny­ gų leidimo fondo nariai samariečiai. 1997 metais atgaivintos Universiteto ir Lietuvos studentų lituanistų moks­ linės konferencijos, kasmet suburiančios kelias dešimtis gabiausių lietuvių li­ teratūros ir kalbotyros, o kartkartėmis ir gretimų humanitarinių sričių stu­ dentų iš penkių lituanistikos studijas vykdančių Lietuvos universitetų (Vil­ niaus, Vilniaus pedagoginio, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių). Pirmo­ sios trys konferencijos įvyko mūsų fakultete, ketvirtoji - VU Kauno humani­ tariniame fakultete ir Maironio literatūros muziejuje, o penktoji - Palangos Senojoje gimnazijoje. Šeštąją konlerenciją 2002-aisiais apsiėmė surengti Vy­ tauto Didžiojo universiteto lituanistai, taigi galima tarti, jog šis renginys pa­ mažu įsibėgėja, rampa nebe vien mūsų katedros reikalu. Pradėjęs vedėjauti, ėmiau rūpintis ir katedros bibliotekos atkūrimu. Knygų katedroje beveik nebuvo nuo pokario, kai jai priklausiusi Lituanistikos seminaro biblioteka buvo perduota Universiteto Mokslinei bibliotekai ir jos pagrindu suformuota Filologijos fakulteto lituanistinės Donelaičio skaityklos fondai. At­ rodė paranku katedroje kaupti dėstytojams reikalingą metodinę bei teorinę lite­ ratūrą, žinynus, pagrindinius nagrinėjamų rašytojų tekstus. 1 okia biblioteka vpač reikalinga jauniems dėstytojams, namie neturintiems didesnių knygų rin­ kinių ir dėl menkų šiandieninių atlyginimų negalintiems jų kaupti. Be to, tarp knygų jaukiau. Pradžią naujajai katedros bibliotekai davė Audronė Zentelyte, 8 l’rot. V. IVuijotytcs-Paketienes asmeninis archyvas. Cituojama i.Š Profesoriaus Vytauto Ka­ volio londo nuostatų, 1996 m.

ISTORIJA

89

kuri, grįždama iš stažuotės Miunsterio universitete Vokietijoje, dovanų parvežė pirmąjį katedros kompiuterį (kopijavimo aparatą kiek anksčiau jau buvo pado­ vanojęs Atviros Lietuvos fondas) ir kelias dešimtis vokiškų literatūros mokslo knygų. Netrukus į panašią stažuotę išvyko docentė Tūtlytė; ji grįždama taip pat gavo vadinamąją Ruckkehrsbeihilfe (pašalpą mokslo priemonėms įgyti) - 5000 Vo­ kietijos markių; už šią sumą docentė nupirko faksą ir apie šimtą knygų. Kated­ ros bibliotekai knygų taip pat dovanojo profesorius Sauka, dėstytojas Juršėnas, mano teta ir globėja profesorė Ina Cepėnaitė-Užgirienė iš Clarko universiteto Vusteryje (JAV)’ keletą dėžių knygų, surinktų iš Amerikos lietuvių, atsiuntė Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedra ir Vilniaus universiteto auklėtinė, Čikagos pedagoginio lituanistikos instituto dėstytoja Stasė Petersonienė (čikagiškis „Draugo“ dienraštis maloniai sutiko įdėti mūsų skelbimą). Siek tiek kny­ gų perėmėme ir iš Donelaičio skaityklos, kai jų darbuotojų prašomas padėjau peržiūrėti perpildytus fondus. Ypač svarbu, kad šiek tiek parankinės užsienietiš­ kos literatūros galėjome įgyti ir studentams; 1995 metais šiam tikslui Amerikos lietuvių Tautos fondas paskyrė 1000 JAV dolerių. Dar vienas man, o iš dalies ir katedrai, atitekęs rūpestis buvo Vilniaus uni­ versiteto mokslo darbų žurnalas Literatūra. Šio 1958 metais įsteigto, o nuo 1968 metų kasmet trimis sąsiuviniais išeinančio tęstinio leidinio lituanistinės dalies rengimas sutriko jau 1990-aisiais, dešimtmečio viduryje jį palaikė tik Adomo Mickevičiaus gimimo metinėms skirtos konferencijos medžiaga (1996) ir vietoj vieno sąsiuvinio išleista Regimanto Tamošaičio monografija K elionė į laiko pradžią (1998). Kiek pasvyravę nusprendėme, kad būtų neišmintinga at­ sisakyti tradiciją turinčio, Lietuvos mokslą administruojančių institucijų pripa­ žinto mokslinio leidinio. 1998 metais išleidome pirmą atnaujintą žurnalo są­ siuvinį Nr. 36(1), skirtą Maironiui, 1999-aisiais - 37(1) sąsiuvinį su nepri­ klausomybės metų (1918-1940) literatūros tyrinėjimais, o 2000-aisiais - net du sąsiuvinius: vieną skirtą senajai literatūrai, o kitą jubiliejinei Lietuvių litera­ tūros katedros konferencijai „Literatūros procesų modeliavimas“. Tais pačiais metais adresu w w w .literatura.lt pradėjo veikti internetinė Literatūros svetainė, o nuo 2001-ųjų internetinė Literatūros versija tapo pirmuoju Lietuvoje elek­ troniniu mokslo žurnalu, skelbiančiu pilnus publikuojamų straipsnių tekstus. 2001-aisiais išėjo ir 43(1) poligrafinis leidinio sąsiuvinis „Šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėjimai. Literatūros tyrimų metodologija“. Antrojoje dešimtmečio pusėje katedroje pasibaigė kelerius metus trukusi kartų kaita. Į pensiją išėjo vyresnysis dėstytojas Adolfas Juršėnas (1995), pro­ fesorė Bukelienė (1996), docentas Rytis Trimonis (1998), profesorius Jovai­ šas (2000). Katedros nariais tapo Regimantas Tamošaitis (1994), Saulė Ma­

90

VI L N I AU S U N I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S K ATEDRA 1 9 4 0 - 2 0 0 0

tulevičienė (1996), Dalia Čiočytė (1997), Audinga Tikuišienė ir Aušra Martišiūtė (1998), Dainora Pociūtė-Abukevičienė (2000). Universitete apgintos puikios jų disertacijos: Tamošaičio „Indiškojo idealizmo recepcija XX a. pra­ džios lietuvių literatūroje“ (1996), Matulevičienės „Lietuvių ir latvių liaudies dainų lyginimas (kalendorinės, darbo, vestuvinės dainos)“, Martišiūtės „Vydū­ no dramaturgija“ (1997), Tikuišienės „Lietuvių lyrikos tradicija“ (1999). Ka­ tedros doktorantėmis ir doktorantais tapo jau mūsų pačių, anuomet jaunųjų dėstytojų, studentai: Aistė Birgerytė, Brigita Speičytė, Giedrė Šmitienė, M in­ daugas Kvietkauskas, Viktorija Vaitkevičiūtė, Modesta Liugaitė. Naujoji ka­ tedra perėmė rašymo mokyklai tradiciją (dėstytojų straipsnių rinkiniai Litera­ tūros teksto interpretacija, 2000; Literatūros klasikos interpretacijos, 2001); įdė­ miai sekama ir recenzuojama pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūra; ran­ dasi kokybiškai naujų universitetinių kursų (2000 metais Tikuišienė su Mar­ tinaičiu pirmą kartą Universiteto istorijoje studijų tvarkaraštyje įteisino kūry­ binį seminarą, Tikuišienė pradėjo skaityti kursą „Šiandieninė lietuvių litera­ tūra“, vyr. asist. Martišiūtė - „Teatras ir literatūra“, vyr. asist. Ciočytė - „Bib­ lijos ir Antikos paveldas lietuvių literatūroje“). Tai jau naujų, trečiojo tūks­ tantmečio pradžios katedros darbų ženklai. Svarbiausia, kad visose mūsų dės­ tomosiose pozicijose šiandien yra jaunų, perspektyvių žmonių ir nebekamuoja įtampa, kad vienam ar kitam kolegai susirgus nebus kam jo pakeisti. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pabaiga katedroje pažymėta ir jubilie­ jiniu akcentu. 1999 metais, žurnalistui Romui Sadauskui „Valstiečių laikrašty­ je“ išspausdinus straipsnį apie Filologijos berželį (pasirodo, jį Sarbievijaus kie­ me 1939 m. ką tik atgauto Vilniaus universiteto valdytojo prof. Igno Končiaus nurodymu pasodino senųjų rūmų sargas Bronislovas Zaremba9), kilo linksma mintis paminėti Beržo jubiliejų. Vėjuotą 1999 metų spalio 13 dieną, vadovau­ jant docentui Urbai, iškilmės įvyko, Beržas buvo apjuostas jubiliato juosta, pa­ skelbti jam skirto poezijos konkurso rezultatai (nugalėtoja tapo „Eklogės Filolo­ gijos beržui“ autorė profesorė Pakerienė), o docentas Tamošaitis ta proga išleido jubiliejinį pašto voką su spalvota Sarbievijaus kiemo nuotrauka ir įrašu „Vil­ niaus universitetui 420. Filologijos beržui 60“10. Natūraliai atėjo ir kita mintis: o pati katedra? Tai buvo proga suvokti, kad mūsų katedros šaknys glūdi dar nepriklausomoje Lietuvoje, 1940 metų pavasario semestre, kai į atgautąjį Vil­ nių buvo perkeltas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fa­ kultetas. Tada sumanėme, o 2000 metų spalio 5—6 dienomis ir surengėme katedros jubiliejinę konferenciją, kurios rezultatas yra ir ši knyga. q Romas Sadauskas, „Filologijos berželis“, Valstiečių Ltikrastis, 1999 balandžio 24. 10 2002 m. rugpjūčio 12 d. rytą senasis Filologijos beržas nulūžo, o 2002 m. rugsėjo 1 d. jo vietoje buvo pasodintas naujas.

ASMENYS

D ak taras Vincas M a c i ū n a s ok upacijų m etais Jonas Šlekys

1940-uosius Vincas Maciūnas galėjo sutikti ramus ir užtikrintas savo ateiti­ mi. Jo publikacijų sąraše jau buvo 56 pozicijos, o svarbiausia - VDU sėkmin­ gai apginta filologijos mokslų daktaro disertacija. Jaunojo dėstytojo, regis, laukė puiki pedagoginė ir mokslinė karjera. Naujieji 1940-ieji Maciūnui, kaip ir visai Lietuvai, atnešė dideles ir nelauktas permainas. Visų pirma Švietimo ministro 1940 metų sausio 29 dienos įsakymu tris­ dešimt trys VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojai (tarp jų ir vyr. asistentas V. Maciūnas) nuo sausio 1 dienos buvo perkelti į V U 1. Švietimo liaudies komisaras Maciūną patvirtino vyr. dėstytoju nuo 1940 metų lapkri­ čio 10 dienos2. VU Senato 1940 metų gruodžio 1 dienos posėdyje Humanitarinių moks­ lų fakulteto Lietuvių literatūros katedros vyresnysis asistentas Maciūnas buvo pristatytas švietimo liaudies komisarui patvirtinti docento pareigoms kaip tu­ rintis daktaro laipsnį3*. Tačiau docentu patvirtintas nebuvo, nes Antanui Venc­ lovai, matyt, kažkas jo biografijoje užkliuvo. 1940 metų pavasario semestre vyr. asistentas Maciūnas ketvirtadieniais skaitė kursą „Lietuvių pseudoldasinė poezija11 (1 vai.) ir pirmadieniais vedė „Senosios lietuvių literatūros istorijos proseminarą“ (2 vai.)3. Tų pačių metų rudens semest­

1 VURRS, i 98, VU 14, 1. 12-13. 2 Ten pat, 1. 85. 3 VUB RS, f. 98, VU 52, I. 110. 3 Vilniaus universiteto 1940 m. pavasario semestro paskaitų tvarkaraščiai ir taisykles, Vilnius, 1940, 7.

V I L NI AUS UN I V E R S I T E T O L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S KATEDRA I 940- 2 000

92

re jau vyr. dėstytojas daktaras Maciūnas trečiadieniais tęsė „Senosios lietuvių lite­ ratūros prosenrinarą“ (2 vai.), o pirmadieniais skaitė epizodinį kursą „Lietuvos lenkiškoji literatūra“ (1 vai.)5. 1941 metų pavasario semestre tomis pačiomis die­ nomis dėstė tuos pačius dalykus (skaitė 2-ąją dalį „Lietuvos lenkiškosios literatū­ ros“)6. Apie Maciūno veiklą bolševikmečiu nedaug kas žinoma. Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus 85-erių metų mirties minėjime, įvykusiame 1940 metų lapkričio 26 dieną VU centriniuose rūmuose, jis skaitė paskaitą „Adomas Mickevičius lietuvių literatūroje“7. Šios paskaitos santrauka - «Адам Мицкевич в литовской литературе» —buvo išspausdinta Vilniuje ėjusiame dienraštyje «Новая жизнь» (1940 lapkr. 26). Tai vienintelė Maciūno publikacija rusų kalba. VU Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos 1941 metais balandžio 5 dieną įvykusiame posėdyje vyr. dėstytojui Maciūnui ir prol. Jonui Vabalui-Gudaičiui buvo pavesta „suorganizuoti klubą (rasti jam patalpą, susitarti dėl laiko ir kt.) Human. Mokslų F-to mokslo personalui“8. Maciūnui, be to, dar buvo pavesta „suorganizuoti ir viešųjų paskaitų ciklą“9. Kitame Fakulteto tarybos posėdyje ba­ landžio 24 dieną Maciūnas ir Vabalas-Gudaitis informavo susirinkusiuosius, jog „dėl patalpų baigiama tartis su Rašytojų sąjunga. Daugumas mokslo personalo narių pasisako, kad patogiausias laikas susirinkti būtų ketvirtadieniais, nuo 20 vai.“10. Panašu, kad netrukus prasidėjęs karas minėto klubo idėją palaidojo. 1941 metų pavasarį ir vasarą bendra nuotaika Vilniaus universitete buvo niūri. Rektoriaus Mykolo Biržiškos liudijimu, „NKVD agentai sukinėjosi uni­ versiteto koridoriuose, seminaruose ir laboratorijose, įlįsdavo į profesorių ka­ binetus, kur studentai laikydavo užskaitas ir egzaminus. Jaunimas nustojo nakvojęs namie, keliaudavo iš vienos vietos į kitą, ėmė vengti universiteto, net visiškai atsisakydamas nuo įskaitų ir egzaminų, arba laikė juos privačiuose profesorių butuose“11. Visą Lietuvą be galo sukrėtė 1941 metais birželio 14-ąją ir 15-ąją bolševikų įvykdyta masinė gyventojų deportacija. Laimė, Bir­ žiškos žodžiais, „Vilniaus Universitetas, kaip skirtas kitai išvežimo partijai, kuri turėjo buri išvežta birželio pabaigoje pabaigus tvarkytis su pirmąja parti-

' '■

L TSR Vilniaus u n irorsitoto 1940141 mokslo m otu tvark araščiai , Ten pilt, 3 6 .

V iln iu s, 1 9 4 1 , 26.

7 LCVA, f. r-856, а р . 1, b. 618, ]. 63u s VU BRS, f. 98, VU 1,1. 35. 4 l e n pilt , 1. 5 6 . 10 Ten p