Lietuvos istorija. T. 8, d. 1: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia 9789955234630, 9955584912

Citation preview

LIETUVOS

i STO Rl)OS

INSTITUTAS

LIETUVOS ISTORIJA VIII

I

DEVYNIOLIKTAS AMŽIUS: VI SUOMENĖ IR VALDŽIA

TAMARA BAIRAŠAUSKAITĖ ZITA M E D I Š A U S K IE N Ė Rim antas

M iknys

baltos lankos

UDK 947.45 ІЛ237

K n ygo s p a r en g im u ir išl e id im ą p a r ė m ė :

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

R ed a k to rių k o l e g ija :

Artūras Dubonis, Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė (ats. red.), Česlovas Laurinavičius, Rimantas Miknys, Gintautas Sliesoriūnas A t s . tom o r ed a k t o r iu s Rimantas Miknys R e c e n z e n t a i : dr. Remigijus Civinskas, dr. Darius Staliūnas

Ant aplanko Vilniaus gubernijos herbas, 1878 m. (Полное собраніе законовъ Россійской имперіи. Собраніе второе. Томъ LIII. Отделеніе третіе, Приложенія, Санкт-Петербургъ, 1878,1. 26). R ed a k to rė Loreta Daukšytė D a il in in k ė Agnė Dautartaitė-Krutulė M aketavo Sigrida Juozapaitytė Ž e m ė l a p iu s b r a iž ė Loreta Šutinienė

© Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys, tekstai, 2011 © Lietuvos istorijos institutas, 2011 © Baltų lankų leidyba, 2011 ISBN 978-9955-23-463-0 (8 tomas, 1 dalis) ISBN 9955-584-91-2 (12 tomų)

TURINYS

Pratarmė. Rimantas Miknys ......................................................................7

I. L a ika s - E rdvė - Ž m ogus Zita Medišauskienė

1. X IX AM ŽIUS PASAULYJE, EURO PO JE IR L IE T U V O JE .............................................................................. 15 2. LIETUVOS SAMPRATA: TARP ISTORIJOS IR ETNOGRAFIJOS ......................................................................34 3. G A M TIN ĖS IR KLIM ATO SĄLYGOS. IŠTEK LIA I

. .55

4. G Y V EN TO JŲ SK A IČ IU S IR STRU K TŪ RA . D EM O G RA FIN IA I P O K Y Č IA I...............................................74 5. RELIG IN Ė IR ETN IN Ė LIETU V O S G Y V EN TO JŲ S T R U K T Ū R A ................................................................................ 96 6. AGRARIN Ė IR IN D U ST R IN Ė E R D V Ė ......................... 133 7. PRIEŠIŠKA A P L IN K A .........................................................154

II. V a ld žio s: p a s a u lie tin ė ir d va sin ė 1. VALDŽIA: A D M IN ISTR A C IJA IR TEISĖ Tamara B atrašau sk aitė .................................................................. 179 1.1. Imperinis valdymas, reformos ir modernizacija . . . . 179 1.2. Administracinis vald ym as.............................................. 199 1.3. Teisė, teismai, viešoji tvarka ..........................................223

6

2. BAŽNYČIA TARP PA SA U LIETIN ĖS VALDŽIOS IR V ISU O M EN ĖS Rimantas Miknys .............. 243 2.1. Krikščionių Bažnyčios XIX a. E u rop o je...................... 243 2.2. Katalikų b ažn y čia............................................................. 251 2.3. Evangelikų bažn y čios...................................................... 278 2.4. Unitų b a ž n y č ia ................................................................. 289 2.5. Stačiatikių b a ž n y č ia .........................................................294

I I I . V i s u o m e n ė : u ž d a r a ir l a i s v ė j a n t i Tamara Bairašauskaitė

1. LUOM Ų S Ą S T I N G I S ..........................................................307 1.1. B a jo r a i.................................................................................308 1.2. D vasininkai........................................................................322 1.3. Valstiečiai .......................................................................... 339 1.4. Miesto gyventojai ir miestiečių lu o m a s ...................... 355 2. M O D ERN ĖJIM O ŽEN K LA I ............................................ 375 2.1. Inteligentijos g im im a s.................................................... 375 2.2. Buržua ir p ro le ta r a i.........................................................391 3. E TN O K O N FESIN ĖS BEN D RU O M EN ĖS .....................406 3.1. Ž y d a i...................................................................................407 3.2. T o to r ia i.............................................................................. 421 3.3. K a ra im a i............................................................................ 429 3.4. Sentikiai ............................................................................ 436 4. LO KA LIN IA I R Y Š IA I...........................................................446 4.1. Š e im a ................................................................................ 446 4.2. Moteris šeimoje ir visuomenėje ................................... 457 XIX a. naudoti nemetriniai matai ....................................... 469 L iteratū ra...................................................................................470 Asmenvardžių rodyklė ...........................................................491 Vietovardžių rodyklė............................................................... 498 Iliustracijų są r a š a s ....................................................................505

PRATARMĖ Aštuntojo Lietuvos istorijos tomo knyga Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia - pirmoji iš trijų, skirtų apžvelgti laikotarpį, per kurį Lietuvos visuomenė tapo moderni, t. y. tokia, kokioje mes gyvename. Tuo metu, kai ji dar tik formavosi, kai jau nebuvo Lietuvos valstybės, kurios veikiama ši visuomenė galėjo transformuotis, kai reikėjo taikytis prie visiškai kitokio, svetimo, siekiančio sunaikinti visuomenės individualumą Rusijos politi­ nio režimo, kai dar reikėjo aiškintis, kokia ta visuomenė galėjo būti, kokios jos norėta ir kodėl. Lietuva, kaip visuomenė, su kitomis Vidurio Rytų Europos šalių visuomenėmis žengė iš senojo modelio į naująjį, paremtą modernios visuomenės taisyklėmis ir XIX a. aiškėjančiais demokratiniais saviorganizacijos principais: šeima atskiriama nuo giminės, asmuo - nuo luomo. Kaip tik tuo metu žmonių mobilumas didėjo ir visuomenėje buvo skatinama skirtumų niveliacija. Buvo konstruojamos naujos visuomenės tapatybės, vis labiau ryškėjo skirtumai tarp savos etninės bendruomenės ir kaimynų (ir senųjų, ir naujųjų), jau visą visuomenę, o ne tik jos dalį, t. y. elitą, jungiančiais elementais imta laikyti kilmę, papročius, tradicijas, kalbą, istorinę atmintį, ilgą bendrą gyvenimą toje pačioje teritorijoje. Ir šiais jungiančiais elementais jau buvo grindžiamas ne istoriniais saitais susietos, o tautinės valstybės poreikis. Pažymėtina, kad to meto valstybės neturinti Lietuvos visuomenė, neigiamai veikiama Rusijos imperinių in­ teresų sklaidos, jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje labai pabrėžtinai ir nuosekliai linko įtvirtinti organiškos (tautinės) visuomenės santvarkos modelį. Tai kūrė tokios sandaros visuomenę, kurios kultūriniame, eko­ nominiame, pagaliau ir politiniame gyvenime vis aukščiau kilo ir buvo tenkinami pabrėžtinai savų etninių grupių, tarp jų ir lietuvių, interesai. Kodėl, kaip tai vyko, kas ir kaip lėmė šį vyksmą? - tai vienas iš svarbiausių klausimų, į kuriuos mėginama atsakyti aiškinantis Lietuvos visuomenės raidą ir raišką visose šiose trijose Lietuvos istorijos knygose. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia reali­ zuoti bendrą visos sintezės koncepciją - atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, rašyti procesų, o ne įvykių istoriją, ypač pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Sociokultūrinis fenomenas knygos autorių suprantamas kaip istoriškai susiklosčiusių ir kitusių socialinių,

kultūrinių, teisinių, etninių ir kitokių procesų visuma. Tik XIX a. visi šie procesai buvo veikiami bendro, varomojo, proceso, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernybė, modernizacija. Nesigilinant į šio proceso apibrėžtis (išsamiau jos pristatytos įvadi­ niame knygos skyriuje) galima pažymėti, kad Lietuvos visuomenės mo­ dernėjimas XIX-XX a. pradžioje yra sudėtingas ir gana prieštaringas procesas, nulemtas tam tikrų sociokultūrinių ir politinių (pirmiausia, svetimo ir priešiško Rusijos politinio režimo) to meto visuomenės raidos ir jos socialinių struktūrų kaitos ypatybių, suponavęs tam tikrą visuo­ menės susipriešinimą, suskilimą, jos „išsivaikščiojimą“ į kaimynystėje besikuriančias modernias visuomenes. Toks daugiaplanis modernėjimo supratimas knygos autorius nukreipė, pirmiausia, į reiškinių, susijusių su visuomenės transformacija iš tradicinės luominės į tautinę pilietinę, ana­ lizę. Taigi svarbu tampa ne tik valdžių - pasaulietinės ir dvasinės - struk­ tūrų kaita bei jų veiksmų apibūdinimas, bet ir įvairių socialinių grupių, etninių ir subetninių bendruomenių padėties, interesų, mentaliteto ir raiškos tyrimai, kuriems per pastaruosius dvidešimt metų nemažai dė­ mesio skyrė Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų šalių istoriografija. Ja remiantis visose trijose Lietuvos istorijos knygose ir skleidžiamas moder­ nios Lietuvos visuomenės formavimosi vaizdas, atkreipiant dėmesį į ben­ drumus su Europos situacija ir išryškinant bei paaiškinant jo ypatumus. Kai kurie reiškiniai, procesai istoriografijoje išsamiau dar neaptarti, tad jiems atskleisti buvo atliekami tyrimai. Kokie konkrečiai, - bus pasakyta kiekvienos šių knygų pratarmėje. Apskritai XIX a. apžvelgti skirtose knygose visuomenės procesų transformacija aptariama trimis aspektais: visuomenės ir valdžių santykio raida, jos ekonominė bei kultūrinė raiška ir tos visuomenės pasaulėžiūros ir politinės savivokos konstruktai, susiję su laisvėjimo ir laisvės porei­ kiais. Tai rodo ne tik šitos knygos, bet ir dar dviejų XIX amžiui apžvelgti skirtų knygų pavadinimai: Devynioliktas amžius: lėtas kelias į modernybę ir Devynioliktas amžius: laisvėjimo strategijos. Kodėl būtent trys? Kodėl būtent taip apibrėžta kiekvienos jų nagrinėjama problematika? Sumany­ mo pradžioje buvo numatyta XIX amžiui skirti tik vieną knygą / tomą. Tačiau kai suburta grupė pradėjo aiškintis, ką ir kaip norėtų pasakyti apie šį Lietuvos visuomenės istorijos laikotarpį, pirmiausia žvilgsnis nukrypo į kai kurių senosios Europos šalių sintezes: Didžiosios Britanijos, Ispani­ jos, Portugalijos, Vokietijos. Susipažinus su naujausiomis jų sintezėmis, buvo pasirinkti klausimai, aiškinimo, pateikimo forma ir būdai Lietuvos visuomenės būklei aptarti. Deja, rašant išaiškėjo, kad nemaža dalis tų

9

klausimų dar netirta istoriografijos arba tirta labai nedaug, tyrimai pasenę, neišsamūs, keliantys tik hipotezes, bet neduodantys atsakymų. Todėl kai kurių reiškinių aprašymų sintezė, procesų pristatymas tapo neįmanomi. O atsisakyti tų klausimų, vadinasi, apsiriboti jau žinomais sintetiniuose darbuose aptartais klausimais, išplečiant jų aiškinimą naujausia istorio­ grafija, ir nepateikti pirmą kartą tokio pobūdžio darbuose išsamaus ne tik etninių lietuvių, bet ir daugiakultūrės, daugiakonfesės, daugiatautės Lietuvos visuomenės vaizdo, jos kaitos per visą šimtmetį, jos istorinės kūrybos rezultatų. Apsispręsta rizikuoti ir derinti sintezę su analize tų klausimų, kurių istoriografija dar neleistų išsamiau aptarti. Todėl tekstas išaugo iki trijų knygų, ir dėkui leidyklai, kuri sutiko leisti tokį platų XIX a. Lietuvos visuomenės pristatymą. Būtent todėl ir įvairuoja knygos Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia autorių Tamaros Bairašauskaitės, Zitos Medišauskienės ir Rimanto Miknio aptariamų problemų ir klausimų forma, būdai bei stilius. Skiriasi, ne tik šioje, bet visose trijose knygose, netgi erdvinės pagrindinio sintezės objekto - Lietuvos visuomenės - raiškos ribos, kadangi objektas transfor­ mavosi iš senojo į naująjį. Vienur XIX a. Lietuvos visuomenės procesai, reiškiniai apibūdinami iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės pilietinės visuomenės sandaros pozicijų, kitur - pagal to meto skirtingų bažnytinių ir Rusijos imperijos valdžių administracinių galių padiktuotos visuomenės sampratos apibrėžtis. Tačiau, be abejo, dauguma atvejų tokias ribas brėžė į pirmą vietą iškeliami procesai ir reiškiniai, su­ siję su lietuvių, kaip pagrindinio besiformuojančios modernios Lietuvos visuomenės etninio elemento, raida. Tad kartais Lietuvos visuomenė ma­ toma ir apibūdinama kaip funkcionuojanti šešiose Šiaurės vakarų krašto gubernijose (Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko), tačiau dažnai jos raiškos ribos susiaurinamos iki trijų gubernijų (Vilniaus, Gardino, Kauno). O kitais atvejais, ypač aptariant XIX a. pabaigą, įtraukia­ mi ir Suvalkų (Augustavo) gubernijai priklausę lietuvių gyvenami plotai. Mažoji, arba Prūsų, Lietuva čia paliečiama tik tuomet, kai „čia“ ir „ten“ vykstantys procesai, besiformuojantys reiškiniai buvo susiję organiškai. Trumpai pristatant autorių apibūdintas problemas ir klausimus pažy­ mėtina, kad kiekvienam teko spręsti labai skirtingus uždavinius. Z. Medišauskienei, kuri yra pirmos knygos dalies „Laikas - erdvė - žmogus“ autorė, teko bene sunkiausia užduotis, nes jos aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė sudėtis, gyventojų tankumas, gyvenviečių tinklas, urbanizacija, stichinės nelaimės, epidemijos, karai dauguma

atvejų nėra nuosekliai nagrinėti arba profesionalaus tyrinėtojo dėmesio dar nesulaukė. Teksto autorei reikėjo spręsti, kaip istoriografijoje ir įvai­ riuose šaltiniuose išbarstytus faktus, gausią statistinę medžiagą sudėti į vieną vietą, kad būtų suformuotas įvairiapusis, gana išsamus aplinkos, kurioje funkcionavo to meto visuomenė, vaizdas. Reikėjo nepaskęsti tarp detalių ir neprarasti konkretumo. Reikėjo surasti būdą, kaip tą vaizdą for­ muoti remiantis skaičiais, kaip padaryti tuos skaičius daugiau ar mažiau patikimus, nenuobodžius. Manau, autorei pavyko su šiais uždaviniais susidoroti ne tik aprašant, bet ir aiškinant, svarstant, lyginant tuos pro­ cesus ir reiškinius su panašiais, vykusiais Europoje, ir kritiškai vertinant šaltinius, ypač statistinius duomenis. Mokslininkė neįprastomis, bent lie­ tuviškoje istoriografijoje, klausimų formuluotėmis, detalumą derindama su lokalumu savo tekste konstruoja kasdieniškos XIX a. Lietuvos vaizdinį. Kadangi dabar save tiesiogiai siejame kaip tik su tokia Lietuva, atsiranda gera proga pamąstyti, kas tuose reiškiniuose, procesuose, vykusiuose iki mūsų dienų, liko ar pasikeitė, kaip ir kodėl? Mokslininkė tokią galimybę skaitytojui palieka, netgi kviečia, kai svarsto, kas yra XIX amžius pasauliui, Europai ir Lietuvai, pristato moder­ nizacijos ir jos sudėtinių dalių, tokių kaip industrializacija, urbanizacija, reikšmes ir jų sąsajas su to meto Lietuva, aptaria jos sampratos XIX am­ žiuje ypatumus. Kitos aštuntojo tomo pirmosios knygos antros dalies „Valdžios: pa­ saulietinė ir dvasinė“ autoriai (T. Bairašauskaitė ir R. Miknys) apibūdi­ no Lietuvos visuomenės ir pasaulietinės bei dvasinės valdžios santykius, pateikė tų valdžių charakteristiką ir aptarė jų įtaką visuomenės raidai taip pat nevengdami lyginti su Europa, detalizuoti, panaudoti dažnai tą pačią statistinę medžiagą, tuos pačius faktus, tačiau aptardami kitus reiš­ kinius ir procesus, stengdamiesi skaitytojui parodyti daugiausia diskusijų istoriografijoje sukėlusias problemas, autorizuotai pristatyti naujausias mokslines įžvalgas ne analizės, bet sintezės forma. Ypač tai būdinga T. Bairašauskaitės tekstui, kuriame aptariama Rusijos valdymo ir teisės sistema ir kuris konstruotas remiantis plačia Lietuvos ir Rusijos istoriografija. Ko gero, iš trijų autorių jai labiausiai pavyko išlaikyti apibendrinamą­ jį stilių, tai padaryti leido šios problematikos istoriografijos įdirbis. Jis lėmė pasaulietinės ir dvasinės valdžios santykių su visuomene raidos ir poveikio jai aiškinti pasirinktų aspektų skirtingumą. Pasaulietinė valdžia T. Bairašauskaitės charakterizuojama tiesioginiu santykiu su visuomene, o dvasinė R. Miknio apibūdinama krikščionių Bažnyčių santykiu su pa­ saulietine valdžia, kai jos, iš vienos pusės, varžėsi dėl įtakos visuomenei,

11

siekdamos šią įtaką išsaugoti, išplėtoti, iš kitos - dėl to paties kooperavosi. Tačiau tai, kad autorius iš visų krikščionių Bažnyčių daugiausia dėmesio skiria Katalikų bažnyčiai, lėmė ne istoriografijos įdirbis, o nenuginčijamas faktas, kad Katalikų bažnyčia užėmė išskirtinę vietą ir vaidino ypatingą vaidmenį Europos valstybių ir visuomenių, taip pat ir Lietuvos visuome­ nės gyvenime. Trečioje knygos dalyje „Visuomenė: uždara ir laisvėjanti“ T. Bairašauskaitė, ypač aptardama seną luominę ir naują / modernią socialines struktūras ir pristatydama etnines bei etnokonfesines bendruomenes, čia jau dėl istoriografijos įdirbio stokos nevengia dažnai aiškinti ir analizuoti. Reikia pabrėžti, kad šiame darbe remiamasi naujausiais Lietuvos bei užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, panaudojamas visų kartų mokslininkų įdirbis, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai ne­ naudojami arba naudojami retai. Dėl minėtų priežasčių naudojami ir pir­ miniai šaltiniai iš rankraštynų, archyvų, - tai įprastai sintezei nebūdinga. Knygos pabaigoje pateiktas šaltinių ir literatūros sąrašas leis skaitytojui pačiam pasitikrinti ar pagilinti su šia knyga įgytas žinias, ieškoti atsakymų į kilusius klausimus. Tam gali praversti ir knygoje spausdinami originalūs informatyvūs žemėlapiai, retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustraci­ jos. Veikalo skaitymą palengvins asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Kaip ir kitos jau išleistos Lietuvos istorijos sintezės knygos, taip ir ši neišsivertė be gausaus būrio pagalbininkų. Knygos autoriai ypatingą padėką už pagalbą ieškant, renkant ir rengiant iliustracijas reiškia muzie­ jininkams, archyvų ir bibliotekų rankraštynų vadovams bei darbuotojams: Lietuvos nacionalinio muziejaus Direktorei Birutei Kulnytei ir Ikonogra­ fijos skyriaus darbuotojai Jūratei Gudaitei, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Direktoriui dr. Sigitui Narbutui ir Retų spaudinių skyriaus vedėjai dr. Daivai Narbutienei, taip pat Rankraščių skyriaus vedė­ jai Erikai Kuliešienei, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėjai Jolitai Steponaitienei, Rokiškio krašto muziejaus Direktorei Nijolei Šniokienei, Panevėžio kraštotyros muziejaus Direktoriui Arūnui Astramskui ir Istorijos skyriaus darbuotojai Zitai Pikelytei, Žemaičių muziejaus „Alka“ Direktorei Elvyrai Spudytei, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Direktoriui Raimondui Balzai ir Istorijos sky­ riaus vedėjai Irenai Nekrašienei, Mažeikių muziejaus Direktorei Adelei Cholodinskienei, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Direktoriui Daliui Žižiui, Lietuvos valstybės istorijos archyvo Direktoriui Alfonsui Tamulynui. Ypatingą padėką už šio darbo organizavimą, iliustracijų atranką ir jų

rengimo spaudai priežiūrą reiškiame mūsų kolegei dr. Olgai Mastianicai. Taip pat dėkojame visiems Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus isto­ rijos skyriaus tyrinėtojams už kolegiškas pastabas ir patarimus svarstant tekstą, taip pat už labai vertingas pastabas ir padrąsinimus dėkojame re­ cenzentams dr. Dariui Staliūnui ir dr. Remigijui Civinskui. Už kantrybę, įsiklausymą sprendžiant organizacinius probleminius šios knygos rengimo ir leidimo klausimus dėkojame Kolegei pro f. dr. Jū­ ratei Kiaupienei ir „Baltų lankų“ leidyklos vadovui dr. Sauliui Žukui. Pagaliau dėkojame ir šios leidyklos redakcijai už rūpestingą knygos teksto parengimą spaudai ir išleidimą. Turime viltį, kad knyga bus nepamainoma studijų ir akademinių tyrimų procese, itin naudinga lokalinės istorijos tyrinėtojams, muzie­ jininkams, kraštotyrininkams ir įdomi visiems XIX a. Lietuvos istorija besidomintiems žmonėms. Rimantas Miknys Vilnius, 2011 m. sausio 26 d.

I. LAIKAS - ERDVĖ - ŽMOGUS

1. XIX amžius pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje Kiekvienas dvylikatomės Lietuvos istorijos tomas skiriamas tam tikram Lietuvos istorijos periodui, išsiskiriančiam savitais procesais, reiškiniais, įvykiais. Devynioliktam amžiui skirtas tomas taip pat vadovaujantis ne kalendorinėmis datomis, bet remiantis istorinių procesų logika. O ji teikia pagrindą devynioliktą amžių išskirti kaip atskirą epochą. Tai nėra vien Lietuvos istorijos periodizavimo ypatybė: devynioliktą amžių į atskirą istorinę epochą išskiria ne tik Europos istoriją, bet ir pasaulio istoriją rašantys autoriai. Šios epochos esmė - didžiuliai pirmiausia Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenes palietę pokyčiai. Tačiau vien konstatuoti vykusius pokyčius - vadinasi, nepasakyti nieko apie šios epochos išskir­ tinumą. Nes tą patį galima pasakyti, ir tai daroma, apie beveik kiekvieną istorikų išskirtą istorinį periodą. Epochos specifiką, jos išskirtinumą kuria pokyčių esmė, jų kryptis. Devynioliktame amžiuje Europa ir net pasaulis žengė didesnį ar mažesnį žingsnį iš senojo, tradicinio pasaulio, senosios tvarkos (Ancient regime), iš feodalizmo į naująjį, kapitalistinės ūkio sis­ temos, liberalios demokratijos, asmens laisvės, kitaip tariant modernų, pasaulį. Šis perėjimas paprastai vadinamas modernizacija. Tiesa, terminas modernizacija nėra nei tikslus, nei vienaprasmis, o vartojamas laisviau, dažnai norint pabrėžti reikšmingesnes inovacijas bet kurioje istorinėje epochoje ir bet kurioje pasaulio dalyje ar tiesiog bet kokį atnaujinimą. Tačiau devyniolikto amžiaus modernizacija reiškė šiuolaikinio pasaulio gimimą, o šį procesą sudarė tam tikrų reiškinių katalogas, skiriantis ją nuo ankstesnių epochų modernizacijų. Įprasta manyti, kad Europa įžengė į modernybės amžių XVIII a. pa­ baigoje. Nors patys sparčiausi socialiniai, politiniai, technologiniai, idėjų pasaulio, žmonių gyvenimo būdo pokyčiai vyko Europoje ir Šiaurės Ame­ rikos kraštuose, daugiau ar mažiau vienokiu ar kitokiu būdu jie pasiekė net labai atokių žemės rutulio kampelių gyventojus. Kaip niekad iki tol išryškėjo įvairių procesų, vykstančių skirtingose pasaulio dalyse, tarpu­ savio ryšys ir priklausomybė. Tai teikia pagrindą istorikams kalbėti apie XIX amžių kaip modernybės amžių visame pasaulyje, nors pati moder­ nizacija, davusi pavadinimą amžiui, įvairias šalis palietė labai skirtingai. Šis skirtingas modernizacijos poveikio mastas įvairiose šalyse ir net tų pačių šalių visuomenės gyvenimo segmentuose, išlikęs palyginti didelis

16

LIETUVOS ISTORIJA

VIII t omas I dal i s

„tradicinio pasaulio“ poveikis ir įtaka leido mokslininkams pastaruoju metu apskritai ginčyti globalų modernizacijos proceso pobūdį ar net jo buvimą apskritai. Tačiau šis mąstymo kraštutinumas, leidžiantis teigia­ mai išryškinti visuomenės raidos sudėtingumą ir daugiakryptingumą, vis dėlto nepaneigia modernizacijos proceso buvimo ir jo įtakos pasaulio, ypač Europos ir Šiaurės Amerikos, raidai. Žinoma, jeigu modernizaciją suvoksime ne dogmatiškai, kaip visa apimančius totalius pokyčius visose gyvenimo srityse visose šalyse vienodu mastu, o kaip kokybinį proveržį daugelyje visuomenės gyvenimo sričių, kuris veikė vėlesnius procesus, įvykius, mąstymą, elgseną, net jeigu tas proveržis įvyko vienoje šalyje, vienoje ar keliose gyvenimo srityse, jį rėmė nedidelė žmonių grupė, juo­ lab neieškosime šių procesų laiko ir vietos sinchronijos. Modernybė dalį ikimodernios visuomenės elementų sunaikino, dalį modifikavo, o dalį tik užgožė ir jie tebeegzistuoja ir postmoderniose visuomenėse. Esminis pokytis, žymintis modernybės epochą, yra pakitęs požiūris į tradicijos ir inovacijos santykį. Tik modernybės laikais naujovės, ino­ vacijos, inovatyvumas tapo vertybe. Iki tol tokia vertybė buvo senovė bei tradicija ir jos laikymasis. Bet tai nereiškia, kad modernybė visiškai sunai­ kino tradiciją, anaiptol, tik galios pusiausvyra pasislinko naujumo pusėn. Todėl kartais modernybė įvardijama konfliktu arba įtampa tarp to, kas sena ir nauja, nežiūrint modernybės reiškinių apimties konkrečioje šalyje. Tik naujo, naujumo tapimas vertybe, jo „legalizavimas“ galėjo sudaryti prielaidas revoliucingiausiu laikomam XIX a. pokyčiui - istorijos, kaip pa­ grindinio būdo aiškinti visus gamtos ir žmogaus fenomenus, atsiradimui. Svarbu ir tai, kad itin sparti visuomenės kaita buvo pergyvenama subjektyviai, staigiai kintančiame pasaulyje kiekvienas žmogus buvo pri­ verstas nustatyti asmeninį santykį su pokyčiais ir atsirandančiais naujais reiškiniais. Tai gimdė neretai itin smarkią pasaulėžiūrų diferenciaciją ir katastrofinės istorijos pabaigos nuotaikas. Ne tik pati modernybė, bet ir jos turinys kelia nemažai istorikų ir sociologų ginčų. Dažniausiai vardijami ir modernybės požymiais laikomi šie reiškiniai: spartūs socialiniai, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai; pramoninė mechanizuota gamyba ir miestų augimas; individualizmas kaip kultūrinės išraiškos, politinių teisių, visuomeninės ir asmeninės ta­ patybės šaltinis; kova dėl tautos suverenumo; masių mobilizacija paremta tautinių valstybių galia; valstybės gyvenimo organizavimo biurokratizacija ir valstybės kišimasis į asmeninį gyvenimą; įtampa tarp racionaliu protu ir mokslu bei jausmais ir religija grįstų pasaulėžiūrų; nacionalizmas kaip tiesioginė lojalumo visuomenei ir jos koherentiškumo priežastis. Visų ar

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

keleto šių reiškinių kombinacija, paveikta konkrečios šalies aplinkybių, žymi modernybės laikų pradžią. Moderniojo pasaulio gimimo istorija yra XIX amžiaus istorija. Paprastai teigiama, kad spartiems Europos visuomenių gyvenimo pokyčiams XIX a. postūmį davė trys tarpusavyje susiję reiškiniai ir įvykiai: Didžiojoje Britanijoje prasidėję ekonominiai poslinkiai, vadinami pramo­ nine revoliucija, Apšvieta vadinamas intelektinis judėjimas ir ankstyvasis Romantizmas bei Prancūzijos revoliucija. Su pastaruoju politiniu įvykiu į Europą ir visą pasaulį pliūptelėjo naujų idėjų, kurios padarė didžiulę įtaką politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. Svarbiausia jų buvo mintis apie tautos suverenumą: politinė valdžia priklauso visai tautai. Šią idėją lydėjo ir kitos: apie prigimtines žmogaus teises, visų lygybę prieš įstatymus ir 1.1. Svarbu, kad tai buvo ne vien filosofų darbuose užrašytos mintys, bet ir politinė praktika, nors ne visuomet sėkminga. Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos tapo iššūkiu visai senajai tvarkai daugelyje pasaulio šalių. Tiek vyriausybės, tiek ir individai turėjo nustatyti savo santykį su pačiu politiniu įvykiu ir jo realizuotomis idėjomis: individų teisėmis, demokra­ tija, požiūriu į religiją ir valstybės vaidmenį, vidurinės klasės atsiradimu. Atsakymai į šiuos klausimus formavo didžiąsias XIX šimtmečio ideolo­ gijas - liberalizmą, konservatizmą, socializmą, - kurios būrė politines partijas. Tai rodė esminį politinės kultūros pokytį. Anksčiau ar vėliau šios idėjos tapo iššūkiu ne tik Europos ar Šiaurės Amerikos šalims, bet ir kitoms pasaulio dalims. Žvelgiant į tokį Prancūzijos revoliucijos poveikį nekeista, kad dauge­ lis tyrinėtojų XIX šimtmetį pradeda skaičiuoti būtent nuo šios revoliucijos, tiksliau, maždaug nuo 1780 metų. Revoliucijos pradėtą XIX šimtmetį kaip istorinę epochą užbaigia Pirmasis pasaulinis karas, kaip per visą amžių susiklosčiusių ir neišspręstų įtampų bei konfliktų sprendimo būdas. Taigi kalbame apie ilgąjį, į kalendorinius rėmus netelpantį, devynioliktą amžių, trukusį kone pusantro šimto metų. Tiesa, radikalūs pokyčiai Europoje, o juolab pasaulyje, prasidėjo ne iškart po Prancūzijos revoliucijos. Labiau jie pastebimi tik nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio. Todėl kai kurie istorikai turėjo pretekstą šį amžių skaičiuoti tik nuo maždaug 2-ojo dešimtmečio, kai po Vienos kongreso gyvenimas nurimsta ir įžengia į ramybės ir tai­ kesnio vystymosi, būtino ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams pokyčiams, vėžes. Išties, visi modernizacijos procesai įsibėgėjo palengva, taip pat palengva akumuliuodami esminius visuomenių ir individų gyve­ nimo pokyčius. Manoma, kad pasaulinio masto industrializacija prasidėjo tik nuo 1840 m., kapitalo amžiaus pradžia ir apskritai radikalesnių ir

17

18

L I ETUVOS ISTORIJA

VI I I t o ma s I dal i s

reikšmingesnių pokyčių pradžia nukeliama į 1870 metus. Su šia data sim­ boliškai siejamas „modernaus“ pasaulio gimimas apskritai. Kaip amžiaus finišo tiesė, kurios gale - pasaulinis karas, išskiriamas 1890-1914 metų periodas, pasižymintis dramatiškai paspartėjusiais globaliais socialiniais, intelektiniais ir ekonomikos pokyčiais. Devynioliktą šimtmetį žymi daugelis specifinių, išskiriančių šį amžių iš kitų, reiškinių, kurių kiekvienas gali tapti ir tampa šio amžiaus epitetu unifikacijos, imperijų, revoliucijų, industrializacijos, emancipacijos, indi­ vidualizmo, nacionalizmo, sekuliarizacijos etc. amžius. Daugiau ar mažiau šie reiškiniai prisidėjo keičiant politinį, socioekonominį ir kultūrinį viso pasaulio vaizdą, bet jų pradžia buvo Europoje. Kita vertus, kiekvienas jų turėjo savo atsvarą, kartais kaip priešpriešą, kartais kaip tamsiąją pusę, kartais kaip kompensaciją. Visa tai kuria itin sudėtingo, komplikuoto, prieštaringo, daugiapusių ir daugiakrypčių reiškinių pažymėto amžiaus vaizdą, verčiantį atsisakyti vienareikšmių vertinimų. Vienas įspūdingiausių ir reikšmingiausių, ne tik ekonominį gyveni­ mą revoliucionizavusių, bet ir esmingai socialinę struktūrą, urbanizaciją, gyvenimo būdą ir kultūrą paveikusių reiškinių buvo procesas, skambiai vadinamas pramonine revoliucija. Ne tik XIX amžiaus, bet ir šiuolaiki­ nėje masinėje sąmonėje kaip tik industrializacija laikoma devyniolikto šimtmečio ženklu. Pramoninė revoliucija reiškė esminį proveržį techni­ kos ir technologijos srityse, mašininės gamybos įsigalėjimą, kuri gamybą padarė pigia ir masine, o tai iš esmės keitė žmonių materialines gyvenimo sąlygas ir vartojimo įpročius. Tačiau prieš pramonės revoliuciją turėjo įvykti agrarinės revoliucijos arba reformos, kurios „aptvėrimais“ arba baudžiavos panaikinimu atvėrė kelią žemės ūkio gamybos efektyvumui augti, žemės ūkio produkcijai didėti, sukūrė didesnę ar mažesnę mobilios darbo jėgos, o kartu ir pramoninių prekių rinką. Pramonės revoliucija prasidėjo dar XVIII a. viduryje Didžiojoje Britanijoje, ši šalis tapo in­ dustrializacijos pirmeive, tačiau pats procesas truko visą XIX a. ir įžengė į XX amžių. Įvairiose šalyse industrializacija dėl politinių, gamtinių, kultūros sąlygų ir aplinkybių prasidėjo skirtingu laiku. XIX a. pradžioje tik Didžioji Britanija turėjo mechanizuotą tekstilės ir metalo apdirbimo pramonę ir dominuojančią padėtį pasaulyje šiose gamybos srityse, bet jau amžiaus viduryje į konkurencinę kovą įsitraukė Prancūzija, Vokietija, kiek mažesniu mastu kitos Vakarų ir Rytų Europos šalys. Kalbama apie antrąją pramoninę revoliuciją 1848-1870 m., kuri pradėjo kapitalisti­ nės ekonomikos erą pasaulyje ir išsiskyrė itin sparčia pramonės raida, tarptautinės prekybos plėtote. Tačiau ir šiuo laikotarpiu, kai pramoninė

I. L A I K A S - B R O V Ė - Ž M O G U S

gamyba vaidino vis didesnį vaidmenį šalių ekonomikose, net ir Europoje pramonės regionai buvo tik nedidelės salos apie gamtinių išteklių turtin­ gus rajonus. TikXIX a. ir XX a. sankirtoje ryškesnių poslinkių pastebima ir Rytų Europoje, daugelyje jos regionų prasidėjo agrarinės ekonomikos transformacija į pramoninę. Pramonės revoliucijos esmę sudarė technologinės inovacijos, prasi­ dėjusios tekstilės pramonėje ir vandens ratilų principu pasklidusios kito­ se pramonės šakose ir ekonomikos srityse. Revoliuciniai technologiniai gamybos pokyčiai pradėjo nepaliaujamą ir vis labiau spartėjantį techno­ loginių inovacijų procesą. Kiekvienas naujas išradimas ar patobulinimas provokavo naujus ieškojimus. Naujovių poreikis pramonę glaudžiai su­ siejo su mokslu. Kita vertus, vienos srities technologiniai pokyčiai veikė kitas sritis. Puikiausias to pavyzdys - pramoninės revoliucijos poveikis transportui. Traukiniuose naudojamas garas išstūmė šimtmečius pa­ grindinę žmogaus susisiekimo priemonę - arklį, o tradiciniam vandens transportui suteikė greičio ir papildomos galios. Geležinkelių ir garlai­ vių atsiradimas revoliucionizavo transporto sistemą, atsirado galimybė prekių ir žmonių judėjimą pritaikyti augančios pramonės poreikiams. Dėl vėlesnių technologinių išradimų atsirado naujų transporto rūšių: jau XIX a. pabaigoje žmonės ne tik mėgavosi važinėjimu dviračiais bei automobiliais, bet ir realizavo, rodos, utopinę svajonę - skraidyti. Naujos transporto rūšys pagreitino ir atpigino žmonių susisiekimą, prieinamas padarė net ir tolimas keliones. Pasaulis tarsi sumažėjo, susitraukė, tapo labiau pasiekiamas ir pažinus. Naujos ryšių priemonės - telegrafas ir telefonas, - paspartėjęs pašto ryšys dar labiau mažino atstumus, leido neįmanomą dalyką - tūkstančių kilometrų skiriamus žmones bendrauti tiesiogiai. Šie laimėjimai ne tik iš esmės keitė verslo organizaciją, bet ir žmonių kasdienybę. Pramoninė revoliucija darė tiesioginį ir netiesioginį poveikį ir kitoms žmonių gyvenimo sferoms. Fabrikinė gamyba iš kaimo rajonų, kur ji prasidėjo, kėlėsi į miestus, kurdama didžiulius pramonės centrus. Ieško­ dami darbo kaimo gyventojai kėlėsi į miestus, ir jau šimtmečio viduryje pirmaujančioje pramoniniu požiūriu Didžiojoje Britanijoje pusė gyven­ tojų gyveno miestuose. Urbanizacija sparčiai plito ir kitose pramoninėse šalyse. Formavosi miestietiško gyvenimo stilius, kuris skatino individu­ alizmą, mažas šeimas, kitokias socialinių ryšių palaikymo formas. Plito masinė kultūra. Naujos medžiagos ir statybų technologijos keitė miestų architektūrą, socialinių, sanitarinių ir ekologinių miestų problemų spren­ dimai formavo naują miestų veidą ir gyvenimo sąlygas.

19

20

L I ETUVOS ISTORIJA

VI I I t o ma s I dal i s

XVIII a. Europos ir Šiaurės Amerikos politinės revoliucijos, XIX šimt­ mečio agrarinės reformos, industrializacija skatino senosios socialinės struktūros eroziją. Jų veikiama iro senoji kilme ir jos nulemtų teisių ir pareigų visuma grįsta luominė sistema. Privilegijuotą padėtį visuomenės gyvenime prarado senojo pasaulio elitas - aristokratija. Tačiau jai pavyko prisitaikyti prie modernėjančio pasaulio kapitalistinės ekonomikos, rasti vietą centralizuotos valstybės biurokratinėje sistemoje ir išlaikyti svarias pozicijas ekonominiame ir politiniame savo šalių gyvenime. Didžiąją amžiaus dalį ne tik visame pasaulyje, bet ir didžiojoje Europos dalyje aristokratija tebebuvo politiniame ir ekonominiame gyvenime domi­ nuojantis luomas. Pramoninė revoliucija griovė smulkių gamintojų - ce­ chų amatininkų - socialinę grupę, agrarinės reformos iš kaimų išstūmė didelę dalį žemės netekusių valstiečių. Tuo tarpu pirmiausia miestuose formavosi naujos visuomenės socialinės grupės, kurioms prigijo klasių pavadinimai - buržuazija, darbininkija, - pastebimesnė ir įtakingesnė darėsi laisvųjų profesijų atstovų grupė. Besiformuojančiose modernio­ se visuomenėse pagal ekonominę galią ir politinę įtaką reikšmingiausia tapo buržuazija - pramonės ir agrarinių verslininkų grupė. Neretai visas XIX a., žinoma, su atožvalga į Europą, vadinamas buržuazijos amžiumi. Jos interesai svariai veikė pramoninių valstybių užsienio ir vidaus poli­ tiką, jos rankose buvo ekonominė valstybių galia, jos gyvenimo būdas, moralinės normos ir kultūriniai poreikiai bei skonis, taip pat ir jų kritika ar opozicija jiems, suteikė savitą vaizdą visam amžiui. Naujoji socialinė struktūra rėmėsi geografiniu ir socialiniu mobilu­ mu. Svarbesni nei kilmė darėsi išsilavinimas ir profesinis pasirengimas. Šis amžius - profesionalizacijos amžius. Vis didesnė žmonių veiklos da­ lis reikalavo specialaus profesinio pasirengimo. Profesinės grupės tapo reikšminga visuomenės grupių „tinklo“ dalimi, reikšmingesne nei kilmės, kultūros ar religiniai veiksniai. Vis labiau specializavosi specialių įgūdžių ir pasirengimo reikalaujančios darbininkiškos profesijos. Techniniu ir technologiniu požiūriu sudėtingėjanti gamyba reikalavo bent pradinį iš­ silavinimą turinčių ir potencialiai specialių įgūdžių greitai įgyti galinčių žmonių. Beje, to paties reikėjo ir valstybių kariuomenėms, ir vis daugiau funkcijų įgyjančiam valstybės valdymo aparatui. Todėl švietimas, pradžio­ je bent jau pradinis, tapo privaloma valstybės funkcija ir galinga priemone visuomenei konsoliduoti, ugdyti lojalumą valstybei ir tautai. Industrializacija yra neatsiejama nuo mokslo. Mokslo ir verslo ryšys buvo viena svarbiausių industrializacijos varomųjų jėgų, kartu nepaprastai padidino mokslo reikšmę visuomenės raidai. Pramoninė revoliucija prasi­

i. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

dėjo nuo technologinio proveržio ir toliau buvo skatinama techninių nau­ jovių ir išradimų. Truputį vėliau svariais laimėjimais prisidėjo chemijos mokslas, medžiagų pažinimas, geologija ir kt. Žmonių gyvenimo kokybės augimui didžiausią poveikį padarė medicinos, biologijos laimėjimai, jie leido geriau pažinti žmogaus organizmo funkcionavimą, ligų priežastis ir sukėlėjus, surasti efektyvesnių gydymo metodų ir priemonių. Bet kaip tik iš šių mokslų kilo didžiausias iššūkis tradicinei religinei pasaulėžiūrai, teigiančiai dievišką pasaulio ir žmogaus kilmę, dvilypę - materialinę ir dvasinę - žmogaus prigimtį. Mokslininkai teigė, kad žmogus yra gamtos dalis ir turi būti aiškinamas remiantis tais pačiais dėsniais. Išties revo­ liucinė buvo Charleso Darwino organizmų evoliucijos teorija, gamtos ir žmogaus kilmę bei raidą aiškinanti natūraliosios atrankos principu kaip evoliucijos rezultatą. Mokslinėmis teorijomis imta aiškinti ir visuo­ menės raida. Racionalizmas ir mokslo laimėjimai leido daliai mokslo žmonių ir visuomenės elito susikurti mokslinę pasaulėžiūrą. Tai, kartu su religingumo mažėjimu darbininkų klasėje, neretai laikoma visuomenės sekuliarizacijos požymiu. Tačiau realiai visuomenėje religijos įtaka po XIX a. pradžios religinio atgimimo išliko labai didelė. Apskritai devynio­ liktas amžius išsiskyrė ypatinga pažinimo aistra. Tai rodė ne tik mokslo proveržis daugelyje pažinimo sričių, bet ir didžiulio informacijos srauto, duomenų kiekio atsiradimas. Įvairių mokslų teorijos ir mokslinė Žinija buvo ne tik ypatingo visuomenės domėjimosi objektas, bet darė didžiulį poveikį pačioms įvairiausioms visuomenės gyvenimo sferoms. Technologiniai išradimai keitė ir kultūros funkcionavimą, žmonių laisvalaikį. Tobulėjant spaudos technologijai pigo leidiniai (knygos ir spauda), o tai kartu su raštingumo augimu, platesniu masių įsitrauki­ mu į politinį ir visuomeninį gyvenimą, skaitymo kultūros sklaida ne tik stulbinamai didino knygų ir laikraščių pavadinimų skaičių ir tiražus, bet ir spaudos plačiąja prasme įtaką visuomenių gyvenimui, greitino idė­ jų apytaką. Spauda ir mokykla tapo pagrindinėmis masių mobilizacijos priemonėmis. Skaitymas ir taip pat šiame amžiuje užgimęs kinas užėmė reikšmingą vietą miestiečių laisvalaikyje, kaip ir populiarėjantis sportas. Kita vertus, industrializacija kartu su žmonių ir valstybių gyvenimą teigiamai paveikusiais pokyčiais sukėlė ir neigiamų ar nevienareikšmiškai vertinamų reiškinių. Industrializaciją, ypač pradinį jos etapą, lydėjo didelis pramonėje dirbančių darbininkų, moterų ir vaikų išnaudojimas, nepakeliamos darbo ir gyvenimo sąlygos. Ankstyvieji pramonės centrai regimi kaip purve ir dūmuose skendinčios skurdo ir amoralumo kloakos. Tai gimdė socialines

21

22

L I E TUVOS I STORI J A

VI I I t omas I dal is

įtampas, kurios prasiverždavo taikiomis ir prievartinėmis kovos priemo­ nėmis darbo ir gyvenimo sąlygoms pagerinti. XIX a. viduryje Europą apėmusios revoliucijos, streikai ir kitokios kovos palengva įteigė valstybių vyriausybėms būtinumą spręsti (dėl socialinės taikos ir stabilumo) socia­ lines problemas įstatymais. Juolab kad darbininkija tapo viena didžiausių, labiausiai koncentruotų ir organizuotų socialinių grupių, kurios problemų sprendimus siūlė įvairių pakraipų socialistinės partijos. Sparti pramonės raida susidūrė ir su kitu iššūkiu - ne tik periodiškai pasikartojančiais ekonomikos sąstingio laikotarpiais, bet ir su giliomis ekonomikos krizėmis, kurios brandino ir politines, ir socialines krizes. Pirmosios tokios didžiulės krizės - 1873 m. Didžiosios depresijos - mastas buvo netikėtas. Po jos naujas ekonomikos augimo periodas prasidėjo tik 1890 metais. Pramonės perversmas paskatino itin netolygų šalių vystymąsi. Ilgą laiką pramonės augimo požiūriu ir ekonomine valstybės galia nepra­ lenkiama tiek pasaulyje, tiek ir Europoje buvo Didžioji Britanija. Tačiau sėkmingai, nors ir vėluodamos, industrializaciją pradėjusios Vokietija ir Prancūzija netruko pajusti ir įvertinti ekonominės galios teikiamas galimybes. O dauguma Rytų Europos valstybių pateko į periferinę ekono­ mikos raidos požiūriu zoną, jose susiformavo priklausomos ekonomikos, teikiančios žaliavas pramoninių šalių pramonei. Pasinaudodamos ekono­ mine galia ir ja paremtu kariniu pajėgumu Europos šalys, kurių pramonė buvo labiausiai išplėtota, XIX a. antrojoje pusėje ekonomiškai ir politiškai ėmė kontroliuoti didžiąją pasaulio dalį - sukūrė didžiules kolonijines imperijas. Tai davė pretekstą XIX a. vadinti imperijų amžiumi, nors tuo metu, nacionalistinių judėjimų spaudžiamos, silpo senosios Europos im­ perijos - Austrija, Rusija, iš priklausomybės vadavosi senosios kolonijos Lotynų Amerikoje. Pramoninė revoliucija ekonominiais ryšiais glaudžiai susaistė ne tik šalių vidaus ūkius, bet ir pačias šalis visame pasaulyje. Stiprėjo įvairių pasaulio dalių tarpusavio priklausomybė, vienos šalies ekonominio ar politinio gyvenimo įvykiai vienaip ar kitaip paveikdavo daugelį šalių. Kita vertus, pramoninė revoliucija skatino lenktyniavimą ir konkurenciją ne tik tarp įmonių, bet ir tarp šalių. Lenktyniavimo keliamą įtampą dar labiau aštrino konfliktai dėl užjūrio valdų. Pramoninė revoliucija, kaip reiškinys, nužengė toli į ateitį pamažu keisdama ne tik Europos, bet ir pasaulio materialinį ir tam tikru mastu so­ cialinį gyvenimą. Tačiau ne mažesnių pokyčių išprovokavo ir idėjų pasau­ lio pokyčiai, siejami pirmiausia su Apšvietos epocha. Apšvietos filosofai

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

aktualizavo mintį apie racionalią žmogaus prigimtį, žmogaus proto galią pažinti gamtą ir visuomenę valdančius dėsnius ir jais remiantis išspręsti žmonijos problemas. Mintis, kad ne dieviškoji galia, bet žmogaus protas gali iš esmės pakeisti žmonių visuomenę ir patį žmogų, įkvėpė tiek taikiai permanentinei visuomenės keitimo, tiek revoliucinei jos esminio pertvar­ kymo veiklai. Pastarojo būdo - revoliucijų - devynioliktame amžiuje buvo itin dažnai griebiamasi, siekiant esminių politinių ir socialinių permainų. Nors dažniausiai pasibaigusios nesėkme arba minimaliais rezultatais re­ voliucijos visgi stūmė politines sroves ir valstybių valdžias aktyviai ieškoti politinių įvairių problemų sprendimo būdų, norint užtikrinti politinį ir socialinį stabilumą kaip sėkmingos visuomenės raidos sąlygą. Kita revoliucionizuojanti Apšvietos išpopuliarinta idėja - prigimtinių žmogaus teisių doktrina, skelbianti, kad kiekvienas individas turi prigim­ tines neatsiejamas teises, kurias valstybė ir teisė turėtų saugoti. Žmonių gyvenimo realybe visas šias idėjas paversti pabandė XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija. Revoliucija, sunaikinusi senąją tvarką vienoje šalyje, kartu Europoje ir užjos ribų paskleidė idėjas, kurių įgyven­ dinimas „kūrė“ Europos istoriją, o žvelgiant iš laiko perspektyvos - ir viso pasaulio istoriją. Per Prancūzijos revoliuciją buvo sukurta nauja politinė tvarka, grįsta tautos suvereniteto idėja. Tikėjimas, kad aukščiausia politi­ nė valdžia priklauso tautai, buvo didžiausia revoliucionizuojanti idėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Šia idėja buvo grindžiama kova už politines ir pilietines teises, nacionalinę nepriklausomybę, demokratinių politinių teisių išplėtimą. Kaip tik ši idėja tapo moderniųjų laikų Europos politinio sutvarkymo pamatu, kaip ir Prancūzijos revoliucijos paskelbtos žmogaus teisės ir laisvės. Nors XIX a. tautos suvereniteto idėją, kad ir kaip stengtasi, realizuoti sekėsi sunkiai, politinė kova pamažu plėtė politines teises turinčių žmonių ratą. 1789 m. paskelbta Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija realizavo prigimtinių žmogaus teisių doktriną, įtvirtino esmines prigim­ tines žmogaus teises - laisvę, lygybę prieš įstatymus, nuosavybės nelie­ čiamybę, paskelbė žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisves - ir įpa­ reigojo valstybę ginti šias teises ir laisves. Jas įgyvendinant Prancūzijoje buvo panaikintas feodalizmas, baudžiava, aristokratų ir kitų socialinių grupių privilegijos. Revoliucijos šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“ visą amžių įkvėpė kovai didžiules visų socialinių grupių, klasių, tautų, religijų, lyčių žmonių mases. Kova už laisvę, išsivadavimą taip pat tapo šio šimtmečio ženklu. XIX a. galime vadinti ir emancipacijos amžiumi. Laisvės idėja tapo labiausiai griaunančia ir labiausiai kuriančia šimtmečio idėja. Buvo

23

24

LIETUVOS ISTORIJA

VI I I t o ma s 5 dal i s

kovojama ne tik už politinį išsivadavimą iš monarchų „tironų“ ir radikalų politinio pasaulio pakeitimą. Socialinis išsivadavimas įtraukė daugelį se­ nųjų ir naujųjų socialinių grupių: buržuazija amžiaus pradžioje kovojo už savo teises, kurios atitiktų jų ekonominį statusą ir svorį, vis labiau stiprėjo naujos socialinės klasės - darbininkijos - kova už savo ne tik pilietines teises, bet ir palankesnes atlyginimo už darbą, darbo ir gyvenimo sąlygas; Prancūzijos revoliucija šalyje, o Napoleono karai ir kitose šalyse panaikino valstiečių asmeninę priklausomybę, nors baudžiavos naikinimas nusitęsė iki amžiaus vidurio ir Rusijos imperija buvo paskutinė šios grandinės grandis Europoje; šiame amžiuje Europoje, taip pat kai kuriose kitose šalyse buvo uždrausta vergovė ir vergų prekyba. Prasidėjo pilietinių teisių suteikimo žydams procesas, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinė­ se Amerikos Valstijose, o amžiaus 7-8-ajame dešimtmetyje ir daugelyje kitų Europos valstybių. Modernėjo pati žydų bendruomenė, vadavosi iš tradicinio uždarumo, vėrėsi ir integravosi į ją supančią visuomenę. Tiesa, taip pat, ypač amžiaus pabaigoje, populiarėjant rasistinėms teorijoms, stiprėjo antisemitizmas, pabrėžiama rasinė žydų atskirtis. Dar viena emancipacijos rūšis, su kuria susidūrė Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenės, - moterų emancipacija. Moterys aktyviai dalyvavo visuose amžiaus revoliuciniuose ir politiniuose sąjūdžiuose, plėtėsi jų dar­ binės ir visuomeninės veiklos galimybės, kai kuriose šalyse joms pavyko išsikovoti aukštojo mokslo galimybę, pasiekti teisę išsiskirti ir valdyti savo turtą, atsirado daugiau tolerancijos laisvai ir nepriklausomai moteriai. Jau XIX a. viduryje pasigirdo reikalavimas suteikti ir moterims balsavimo teisę, visoje Europoje kūrėsi sufražisčių - kovotojų už balsavimo teisės suteikimą moterims - organizacijos. Aktyvi moterų kova daugelyje šalių baigėsi pergale ir jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą kai kurių šalių moterys turėjo balsavimo teisę. Aptariant XIX a., galima kalbėti ir apie individo emancipaciją, su ku­ ria siejamas individualizmo iškilimas, visuomenės atomizavimosi ir kartu susvetimėjimo pradžia. Jau Apšvietos filosofai skelbė individo vadavimąsi iš tradicijų, prietarų, senųjų tikėjimų varžtų. Jų tikėjimas žmogaus protu, galia racionaliai sutvarkyti pasaulį, skatino optimistinį požiūrį į žmogų ir jo galimybes, tai davė postūmį individualizmui. Šia linkme veikė ir prigimtinių teisių doktrina ir jos realizavimas Žmogaus ir piliečio tei­ sių deklaracijoje, tautos suvereniteto idėja, kiekvieną individą padariusi politinio gyvenimo subjektu, savo valia galinčiu spręsti valstybės likimą. Visgi Apšvietos epochoje prioritetas buvo teikiamas visuomenei, individo poreikiai buvo subordinuoti visuomenės poreikiams. O Apšvietos idėjoms

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

oponavęs Romantizmas, aukštinantis individualumą, kiekvieno individo unikalumą ir kūrybiškumą, suteikė naujų impulsų ir atspalvių indivi­ dualizmui. Jis įteisino originalumą ir saviraišką, šlovindamas žmogaus kūrybinį genijų, individualų apsisprendimą ir pasirinkimą. Kita vertus, ne tik mentaliniai, bet ir socialiniai pokyčiai skatino individualizmą stip­ rėti. Industrializacija, urbanizacija, naujų socialinių grupių iškilimas ir senųjų erozija, socialinis ir geografinis mobilumas ardė tradicines ben­ druomenes ir traukė tradicinius socialinius ryšius, išmesdami individus į naują ir nuolat kintančią, nepastovią socialinę aplinką. Dideli pramo­ niniai miestai kūrė savus socialinio bendrabūvio modelius. Buržuazinė visuomenė akcentavo kiekvieno individualią atsakomybę už savo likimą. Platesnės socializacijos poreikį tenkino šį šimtmetį itin išpopuliarėjusios įvairiausios visuomeninės organizacijos - nuo politinių partijų iki lais­ valaikio leidimo klubų ar sporto draugijų. Visuomeninės organizacijos, jungiančios individus į interesų grupes, tapo atsvara individualizmui ir visuomenės atomizacijai. Vis dėlto stiprėjantis individualizmas neišven­ gė jį lydinčių blogybių - nuolatinės kaitos ir individualios atsakomybės pagimdyto nestabilumo ir nesaugumo jausmo, dėl jo kylančių neurozių ir psichikos ligų protrūkio. Tautų emancipacija - išsivadavimas iš nacionalinės ar kolonijinės priespaudos - dar viena šio amžiaus ypatybė. Devynioliktas amžius iš­ siskyrė nacionalizmo idėjos plitimu, ji tapo viena svarbiausių politinį gyvenimą organizuojančių idėjų. Nacionalizmo idėja taip pat kildinama iš Prancūzijos revoliucijos, pilietybės ir nacionalinės valstybės idėjos šiam procesui davė didelį postūmį. Tauta tapo moderniosios tapatybės forma. Napoleono karai išprovokavo nacionalizmo protrūkį daugelyje užimtų ar su Napoleonu į kovą stojusių valstybių. Nacionalizmą sustiprino Roman­ tizmo skelbiama tautų unikalumo, kurį realizuoti gali nepriklausomybė ir tautų suverenitetas, idėja. Nacionalizmas tapo galinga ideologija, būdu užtikrinti ryšį tarp individo ir visuomenės, jis buvo ir kultūrinis fenome­ nas, padaręs didžiulę įtaką devyniolikto šimtmečio menui. Sėkmingiausi tautinės idėjos realizavimo atvejai - Belgijos ir Graikijos nepriklauso­ mybė, Italijos ir Vokietijos suvienijimas - skatino kitų pavergtų ar savo valstybės neturinčių tautų kovą. XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje nacionalizmas sparčiai plito ir už Europos ribų. Kolonijinėse valstybėse prasidėjo kolonijų išsivadavimas, bet tuo pačiu metu Europos valstybės konkuravo tarpusavyje dėl naujų kolonijų. Kita vertus, nacionalizmas ne tik griovė imperijas, bet ir stiprino jau egzistuojančias ar naujai susikūrusias nacionalines valstybes. Su juo

25

26

LIETUVOS ISTORIJA

V i l i t omas I dal i s

glaudžiai siejamas modernios tautinės valstybės iškilimas XIX a. vidu­ ryje. Tuo metu valstybių valdantys sluoksniai ėmė aktyviai reguliuoti ir stimuliuoti šalies ekonominį gyvenimą, rūpintis, kad būtų perginkluota kariuomenė, gerinti dirbančiųjų sąlygas, kad išvengtų socialinių neramu­ mų. Ši veikla plėtė valstybės įtakos sferą, skatino biurokratizaciją. Didė­ jant valstybės įtakai, į valstybės gyvenimą įtraukiama nacionalinė idėja, naudojama visų gyventojų lojalumui valstybei užtikrinti, nacionalinei bendruomenei kurti. Tautinė tapatybė buvo pasididžiavimo šaltinis, eko­ nominė ir politinė būtinybė. Valstybės galia rėmėsi ne vien ekonomikos ar karine galia, bet ir savo piliečių įsitikinimu, kad valstybė yra „jų“, yra „sava“, yra jų kūrinys. Valstybės ir jos piliečių ryšys turėjo remtis naciona­ lizmu. Tautinė valstybė buvo geriausia priemonė industrializacijai skatin­ ti, o tautinė tapatybė laikyta klestinčios modernios visuomenės pagrindu. Tačiau netrukus galingiausiose Europos valstybėse didžiavimasis savo valstybės laimėjimais virto šovinizmu, rasistinėmis ir eurocentristinėmis teorijomis, teigiančiomis savo tautos ar savo rasės viršumą ir pateisinan­ čiomis prievartą prieš kitos rasės, kitos tautos, necivilizuotus ar labiau atsilikusius žmones. Tačiau ne visi pokyčiai vienodai palietė visas šalis ir ne visur reiškėsi vienodai intensyviai, ne visur buvo sugriautas senasis pasaulis, kad besą­ lygiškai įsiviešpatautų modernusis. Šalia pažangiausių pramoninių šalių, Europos pietiniame ir rytiniame pakraščiuose, tebeviešpatavo agrarinis pasaulis, ir net pačiose pramoninėse šalyse žemės ūkis visą XIX a. vis dar buvo svarbi šalies ūkio šaka. Nors amžiaus pabaigoje išaugo keletas daugiamilijoninių miestų, didžioji Europos gyventojų dalis tebegyveno kaime, kur viešpatavo tradicinis gyvenimo būdas ir tradicinės vertybės. Senosios feodalinės visuomenės elitas - aristokratija, - nors ir persitvar­ kiusi, iš esmės išlaikė politines, ekonomines ir kultūrines pozicijas, tik šiek tiek pasislinko, padarydama šalia savęs vietos ir naujai iškilusiai klasei buržuazijai. Nors valstybės ir stumiamos iš daugelio visuomenės gyveni­ mo sričių, atlaikiusios nacionalizmo, sekuliarizacijos, mokslo iššūkius, tradicinės Bažnyčios išlaikė ir net misijomis plėtė savo įtaką, religija ir toliau buvo svarbi daugumos individų gyvenimo dalis. Nacionalistinė idėja užvaldė visą Europą, tačiau daugelis tautų nacionalinio išsivadavimo, tautinės valstybės sukūrimo siekį įgyvendino tik po Pirmojo pasaulinio karo. Tautos suvereniteto idėja beveik niekur nebuvo įgyvendinta iki galo: daug kur balsavimo teisės neturėjo ne tik moterys, bet ir dalis vyrų. Kiek­ viena iš didžiųjų XIX a. idėjų turėjo savo oponentų, kiekvienas naujas reiškinys ar procesas nelengvai skynėsi kelią ir dažniau galima kalbėti

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

apie jo pradžią, nei aptarti rezultatus ar padarinius. Tačiau XIX a. prasi­ dėję procesai kūrė modernaus pasaulio realybę, kuri XXI a. žmogui yra atpažįstama, nes tai jau yra ir jo pasaulio realijos. Nors modernizacijos procesai ir buvo lokalūs ar neišbaigti, ilgojo devyniolikto šimtmečio pabaigoje visame pasaulyje ėmė ryškėti kai kurie bendri procesai ar jų bruožai. Svarbiausi iš jų buvo pasaulio unifikacija ir integracija. XVIII a. pabaigos socialinių, ekonominių ir ideologinių sistemų įvairovė XX a. pradžioje buvo smarkiai sumažėjusi, unifikacija vis daugiau veikė įvairias visų pasaulio šalių gyvenimo sferas. Pirmiausia ji palietė valstybę ir valstybinio gyvenimo organizavimą: ne tik mažėjo valstybių formų įvairovė, bet ir įsigalėjo bendri valstybių vidaus gyvenimo organizavimo principai, visų pirma racionalumo principas, visose šalyse taikytas karinei, finansų (mokesčių), gyventojų statistikos sritims. Uni­ fikacija palietė net tokią individualią sritį kaip religija: visame pasaulyje religijos teorija ir praktika lėtai krypo bendrų normų link. Vienodėjo įvairių pasaulio šalių ekonominė veikla, ne tik pramonė, bet ir žemės ūkis, kurio didžioji dalis gamybos koncentravosi į grūdinių kultūrų auginimą ir gyvulininkystę. Su pramonės raida ir modernių valstybių formavimusi įvairėjo ir pagal atliekamas funkcijas fragmentavosi visų šalių visuomenės. Visame pasaulyje didelę įtaką gavo spauda ir viešoji nuomonė. Vienodu­ mas skverbėsi ir į kasdienį žmonių gyvenimą - vienodėjo, ypač miestų gyventojų, drabužiai, maistas, laisvalaikio leidimo formos ne tik Europoje, bet ir už Europos ar Šiaurės Amerikos ribų. Industrializacija, ekonominiai ryšiai ir darbo pasidalijimas, prekių ir žaliavų srautai, tarptautinė prekyba, ryšių priemonių pažanga ir tarp­ tautinė informacijos sklaida, imperijos ir modernių tautinių valstybių kolonijinė politika - visa tai skatino glaudesnius politinius, ekonominius, kultūrinius, idėjinius ir kitokius ryšius tarp skirtingose pasaulio dalyse esančių valstybių, vis glaudžiau siejo jas į vieną visumą ir pokyčiai ar įvykiai vienoje pasaulio dalyje lemdavo įvykius kitose. Pasaulis darėsi integralesnis ir globalesnis, bet dominuojančias pozicijas jame amžiaus pabaigoje užėmė Europa, o skirtumai tarp valstybių, ypač turto, ekono­ minės ir karinės galios, didėjo. Jau kelis šimtmečius Lietuva buvo krikščioniškosios Europos civili­ zacijos ir kultūros dalis. Daugelis europinių reiškinių, nors ir vėluodami, mažiau išraiškingi ir ne tokiais grynais pavidalais, pasiekė ir Lietuvą. Ne išimtis buvo ir modernybė. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padali­ jimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes prisijungusi Rusija nuo 1800 m. čia įvedė Julijaus kalendorių ir ne tik simboliškai pasuko laiką

27

28

LI ETUVOS ISTORIJA

VI I I t omas I dal i s

atgal - dalis jos įgyvendintų politinių, socialinių ir kultūrinių pertvar­ kymų sustabdė XVIII a. pradėtas laiko dvasią atitinkančias reformas ir grąžino Lietuvos socialinę raidą atgal, vis dėlto Lietuva, kaip ir daugelis kitų Vidurio Rytų Europos šalių, patyrusių svetimųjų priespaudą, tuo pačiu metu pradėjo kurti moderniųjų laikų visuomenę. Lietuvos devynioliktą amžių, kurį, beje, taip pat galima pavadinti ilguoju, įrėmina dvi reikšmingos datos, žyminčios lemtingus politinius įvykius. Istorikai šį amžių pradeda skaičiuoti nuo 1795 m., kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo po kelių šimtmečių istorijos buvo prarasta valstybė - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, t. y. prarasta svar­ biausia, kas konsolidavo jos žemėse gyvenančią visuomenę, kūrė politinę tautą, buvo „forma“ savitai civilizacijai kurti, pagaliau, kas leido būti ano meto Europos, taip pat pasaulio valstybių ir tautų bendrijoje. Šimtme­ tis baigiamas 1915 m., kai Pirmasis pasaulinis karas atėjo į Lietuvą, vėl pakeisdamas Lietuvos politinę padėtį. Karui baigiantis jau visai kitokia lietuvių tauta paskelbė esminį savo siekį - atkurti nepriklausomą Lietuvą, bet jau kaip tautinę lietuvių valstybę. Tarp šių dviejų datų driekiasi laikas, visai pagrįstai neretai pavadina­ mas priklausomybės amžiumi. Tai buvo priklausymo svetimai valstybei laikas, jei jį matuosime politinės istorijos laikrodžiu. Rusijos imperinė autokratinė valdžia Lietuvoje dažnu atveju buvo lemianti jėga, reikšmingai veikianti ne tik politinį, bet ir ekonominį, socialinį, religinį ar kultūrinį krašto gyvenimą, diktuojanti sąlygas svarbiausiems jame vykstantiems procesams, suteikianti jiems formą, kryptį ir mastą, jos grėsmingas še­ šėlis užklojo visa, kas vyko Lietuvoje XIX a., neatskleidus jos didesnio ar mažesnio vaidmens beveik neįmanoma aprašyti nieko, kas vyko Lietuvoje šiame amžiuje. Tačiau į šį Lietuvos istorijos periodą galima pažvelgti ir kiek kitaip kaip į visuomenės, kuri liko žlugus valstybei, esminių pokyčių metą, kaip į amžių tokių transformacijų, kokias ne kiekvieną šimtmetį patiria visuomenės. Šiame amžiuje Lietuvos visuomenė, kaip ir europietiškoji, įžengė į modernybės laikus, ji pergyveno perėjimą iš senosios tradicinės feodalinės į naujausių laikų modernią visuomenę. XIX a. pradžioje, nors ir pasikeitė politinės egzistencijos sąlygos, jos socialinio, ekonominio, vi­ suomeninio, kultūrinio gyvenimo formos, vertybės ir mentalitetas dar nedaug kuo skyrėsi nuo XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės visuomenės. O XX a. pradžioje prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos visuomenėje jau galima atpažinti naujųjų laikų žmogų ir tiems laikams būdingas gyvenimo formas ir vertybes. Nėra visai neteisūs tie,

T. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

kurie Lietuvos XIX amžių padalija į dvi dalis, laikotarpį iki 1861 m., t. y. iki baudžiavos panaikinimo, skirdami tradicinei visuomenei, o laikotarpį po 1861 m. - naujausiųjų laikų Lietuvos istorijai. Tačiau devynioliktas amžius visai pagrįstai gali būti suvokiamas kaip vientisa epocha, kurios iš­ skirtinis bruožas - esminis pokytis, transformacija, senojo pasaulio irimas ir modernybės gimimas. Šis epochos bruožas nėra jai primestas istoriko, žvelgiančio iš laiko perspektyvos. Pati Lietuvos visuomenė jau amžiaus viduryje aiškiai jautė vykstančių pokyčių mastą ir svarbą, nors išorinių tų pokyčių ženklų dar nebuvo daug. Pirmiausia regimi buvo išoriniai kasdie­ nio materialinio visuomenės gyvenimo pokyčiai, nulemti labiau pažen­ gusių Europos šalių įtakos - aprangos, maisto, gyvenimo ir laisvalaikio būdo ir pan. Bet kur kas reikšmingesnės buvo iš Vakarų Europos šalių ateinančios politinės, socialinės ir kultūros idėjos, mokslo žinios. Nors dėl politinio, visuomeninio ir net kultūrinio gyvenimo varžymų daugelio tų idėjų nebuvo galima susieti su praktine veikla ir jos liko tik teorinių svarstymų ar hipotetinių visuomenės raidos projekcijų kūrimo objektas, tačiau jų recepcija ir refleksija rodė, kad Lietuva gyvena nedaug lėtesniu ritmu nei kitos Europos šalys. Kitas jau XIX a. viduryje vykstančių pokyčių veiksnys buvo Rusijos imperinė valdžia. Sunaikinusi senąsias politines Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės struktū­ ras, ji kūrė savas. Nors ir būdama konservatyvi jėga, aktyviai ginanti savo šalyje ir visoje Europoje konservatyvius principus, įgyvendindama XIX a. buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių integraciją, kartu su imperijos valdymo struktūrų centralizacija, unifikacija ir biurokratizacija imperinė valdžia kūrė modernesnę valdžios ir teismų institucijų sistemą, kurioje dirbo profesionalūs kadrai. Politiniais sumetimais pertvarkoma, iš Bažnyčios dispozicijos perimama ir valstybei perduodama švietimo siste­ ma, valstybinės sveikatos apsaugos sistemos užuomazgos, statistinių duo­ menų rinkimo sistemos kūrimas, moderni susisiekimo ir ryšių priemonių sistema taip pat atitiko europines modernios valstybės kūrimo tendencijas. Tačiau XIX a. Lietuvos visuomenę veikė ne tik išorės modernizuo­ jantys veiksniai. Joje pačioje taip pat prasidėjo kai kurie struktūriniai pokyčiai. Nors ir itin nepalankiomis sąlygomis, labai lėtai amžiaus viduryje jau kūrėsi ir palengva stiprėjo pramoninė gamyba, pažangesnes žemės ūkio gamybos technologijas ėmė taikyti dalis dvarų ūkių. Lietuva dalyvavo bendroje Europos rinkoje palaikydama prekybinius ryšius, tiekdama žemės ūkio žaliavą pramoninėms Europos šalims, taip tapdama pri­ klausomos periferinės ekonomikos kraštu. Rusijos imperinės valdžios

29

30

LIETUVOS ISTORIJA

VI I I t omas I dal i s

palaikomoje senojoje luominėje socialinėje struktūroje formavosi naujos socialinės grupės, visų pirma inteligentija, buržuazijos užuomazgos, ku­ rios pripažino jau kitas vertybes, propagavo kitą gyvenimo būdą, formula­ vo kitokias visuomenės raidos perspektyvas. Ne be Lietuvos visuomenėje itin paplitusių Romantizmo idėjų įtakos pirmiausia šiose grupėse stiprėjo individualizmas, dygo pirmieji moterų emancipacijos idėjų daigai, o ką jau kalbėti apie socialinės emancipacijos idėjas. Politinės priespaudos sąlygomis Romantizmo išpopuliarinta tautos ir tautų laisvės idėja krito į labai palankią dirvą. XIX a. viduryje tautos idėja buvo viena įtakingiau­ sių Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo idėjų. Tačiau visų šių procesų plėtotei ir kitiems modernizacijos procesams vystytis labiausiai trukdė imperinės valdžios įteisinta ir palaikoma baudžiavinė sistema, t. y. juridinės valstiečių asmeninės priklausomybės fiziniams asmenims (dva­ rininkams) sistema. Todėl 1861 m. vasario 19 d. aktas, kuriame Rusijos imperinė valdžia paskelbė panaikinanti asmeninę valstiečių priklauso­ mybę dvarininkams, Lietuvos modernizacijos, jos žengimo į modernybės epochą požiūriu buvo išskirtinės reikšmės. Šis aktas sukūrė prielaidas Lietuvos visuomenei modernėti, t. y. kurti šiuolaikinę europinės civilizaci­ jos visuomenę, todėl 1861 metus galime laikyti svarbiausia XIX a. cezūra, dalijančia šį amžių į dvi dalis. Tiesa, XIX a. periodizavimo klausimu esama skirtingų nuomonių ir 1861 m. data istoriografijoje vertinama skirtingai. Dalis Nepriklau­ somos Lietuvos istorikų valstiečių išlaisvinimą iš baudžiavos laikė svar­ biausia devyniolikto šimtmečio data, kuri pradėjo lietuvių tautos laisvė­ jimą. Sovietinei istoriografijai ši data buvo reikšminga kaip socialinių ir ekonominių formacijų kaitos momentas, pradėjęs Lietuvoje kapitalizmo erą. Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje egzistuoja nuomonė, kad reikš­ mingiausias įvykis buvo 1863-1864 m. sukilimas, nes, pasak Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko, „formaliai žiūrint tik sukilimas ir jo nuslopinimas pačiomis žiauriausiomis priemonėmis akimirksniu pakeitė Lietuvos veidą, iš pamatų sukrėtė tradicinį politinių sentimentų, antirusiškų išsivadavimo idėjų židinį - bajoriją. 1861 m. caro Aleksandro II manifestas ir visi jį papildantys įstatymai buvo realizuoti ne per metus ir ne per dešimtmetį, todėl nėra pagrįstas dalykas šio manifesto data apriboti ištisą Lietuvos istorijos periodą“. Kad ir koks reikšmingas, pirmiausia dėl negatyvių padarinių, buvo sukilimas tiek bajorų luomo (ypač dvarininkų) socialinei ir ekonominei padėčiai, tiek visų Lietuvos gyventojų grupių socialinei ir kultūrinei raidai, jis negali prilygti 1861 m. vasario 19 d. akto teisinei prasmei - asmens išlaisvinimui iš kito asmens priklausomybės, -

i. L A I K A S - E R DVĖ - Ž M O G U S

pagrindinės prigimtinės žmogaus teisės - teisės į laisvę - realizavimui, baudžiauninko virtimui iš dvaro kilnojamojo turto į laisvą žmogų, deja, dar ne valstybės pilietį, tik autokratinės imperatoriaus valdžios pavaldinį. Modernių laikų Europos civilizacija įsivaizduojama tik kaip laisvų žmonių civilizacija, realizuojanti žmogaus teises ir laisves. Todėl asmens laisvės (be kurios neįmanoma realizuoti jokių kitų laisvių) suteikimo pusei Lie­ tuvos gyventojų negalima vertinti kitaip, kaip tik simbolinį senąjį pasaulį uždarantį ir naująjį, modernių laikų pasaulį atveriantį aktą. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų tapo laisvais individais: laisvi ūkininkauti kaip nori arba išeiti į miestus, laisvi verstis kuo nori, laisvi disponuoti savo turtu, laisvi gyventi kur nori, laisvi siekti bet kokio mokslo, o po 1905 m. ir laisvi išpažinti norimą religiją. Žinoma, negalima absoliutinti gautos laisvės. Likę senosios tvarkos rudimentai, reali padėtis ar „startinės“ pozicijos ribojo potencialią laisvę. Valstybės įstatymai, juolab reali valstybės politika ir toliau visose gyveni­ mo srityse prioritetą teikė senajam feodalinės visuomenės „vadovaujan­ čiam“ luomui dvarininkijai, kuria rėmėsi net ir XX a. pradžios Romanovų imperija. Išpirkos mokesčio nustekentos valstietijos ekonominė padėtis, žemės stygius ribojo ekonominės veiklos pasirinkimo galimybes, o val­ džios tautinė politika - švietimo formos pasirinkimo galimybes ir t. t. Tačiau laisvė sudarė sąlygas geografiniam ir socialiniam mobilumui, suar­ dė tradicinę visuomenę siejusius vertikalius ryšius, atvėrė daug platesnes galimybes ekonominei veiklai, švietimui, kultūrinei raiškai, didesniam iš­ laisvintų valstiečių sąmoningumui. Su tuo glaudžiai siejasi lietuvių visuo­ menės (kaip ir kitų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etninių grupių) socialinė raida ir lietuviškosios kultūros plėtra. Bendros etninės kultūros siejami lietuviai valstiečiai, atstovaujami išsilavinusių savo narių inteligentų, pareiškė ketinimus ir siekį savo socialinei ir kultūrinei grupei iškovoti visuomenėje deramą statusą, kuris nežeistų jos narių žmogiškojo orumo jausmo. Žodį „iškovoti“ šiuo atveju reikėtų suprasti plačiau, kaip apskritai visokeriopą veikimą, siekiant savo etnosocialinei grupei užtik­ rinti palankių ekonominės veiklos, socialinio ir materialinio gyvenimo bei kultūrinės plėtros galimybių. Neatmestina baudžiavos panaikinimo akto reikšmė ir ekonominei raidai, kurią akcentavo sovietinė istoriografija. Šis aktas pradėjo Lietuvos kaime agrarinę reformą, be kurios buvo neįmanomas vienas iš svarbiau­ sių modernizacijos procesų - industrializacija ir ją lydintys reiškiniai. Jis sudarė prielaidas esminei socialinės struktūros kaitai ir naujų socialinių grupių bei klasių radimuisi. Besiformuojanti naujoji visuomenė, kad ir

31

32

LIETUVOS ISTORIJA

VI I I t o ma s I d al i s

Tuvių IaiKrašt|s

[1]

varžoma politinio ir visuomeninio gyvenimo draudi-

mlL galeJ° adekvaciau priimti is pažangiausių Europos šalių ateinančias idėjas, politinės kultūros formas, remdamasi jomis formuluoti politinius ir socialinius, kultūrinius siekius, formuoti praktinę veiklą. Kitos sąlygos kūrėsi ir tau­ tinei idėjai plisti ir ją realizuoti. Lietuvos visuomenės ryškesni poslinkiai ir spartesnė raida įvairiose gyvenimo srityse prasidėjo tik paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, maž­ daug tuo pačiu metu, kaip ir daugelio kitų Vidurio Europos tautų, dėl įvairių priežasčių atsidūrusių Europos modernizacijos periferijoje. Tačiau jau XX a. pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvoje būta reiškinių, kurie leidžia kalbėti apie modernybės amžiaus pradžią [1]. Spartus gyven­ tojų skaičiaus augimas XIX a. antrojoje pusėje, kurio nepajėgė eliminuoti net prasidėjusi masinė emigracija, ir demografiniai pokyčiai rodė prasidė­ jusį visuomenės virtimą iš tradicinės į moderniųjų laikų. Gana reikšmingu ekonomikos segmentu tapo mechanizuota fabrikinė pramonė, kurioje ra­ dosi visai Europai būdingų gamybos koncentracijos formų. Išaugo keletas stambių pramonės centrų, tiesa, dydžiu toli gražu negalėjusių lygintis su daugiamilijoniniais Vakarų Europos miestais, tačiau urbanizacija, nors ir lėčiau, ir mažesniais mastais, vyko, miestų gyventojų dalis didėjo, keitėsi miestų aplinka ir gerėjo gyvenimo sąlygos juose, formavosi miestietiškas gyvenimo būdas ir pirmiausia su juo susijusi masinė kultūra. Po reformos Lietuvos kaimas pertvarkė gamybą, dvarai ir stambūs bei vidutiniai valstiečių ūkiai įsitraukė į rinkos santykius. Kaime plito ne tik nauja technika ir technologijos, bet ir naujoviški gamybos organizavi­ mo būdai, tokie kaip vartotojų ir gamybiniai kooperatyvai. Susiformavo moderni kredito sistema, plito šiuolaikinės vidaus ir užsienio prekybos

leisto Sankt Peterburge 1904-1906 m., vinjetė

1. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

formos. Rusijos (bet ne Europos) mastu Lietuva turėjo neblogai išplėtotą plentų ir geležinkelių tinklą, modernias ryšių ir transporto priemones. Pasikeitė visuomenės struktūra: čia, kaip ir visoje Europoje, tiek žemės ūkio gamyboje, tiek kitose visuomenės gamybinės ir negamybinės veiklos srityse išliko gana stiprios senojo elito - dvarininkijos - pozicijos, didelę visuomenės dalį sudarė dar gana tradiciškai gyvenanti valstietija, tačiau mieste atsirado naujų socialinių grupių - daugiatautės darbininkija ir bur­ žuazija, į tautines grupes susiskaldžiusi inteligentija, kuri vaidino ypatingą vaidmenį visuomenės gyvenime. Didėjo visuomenės profesionalizacija, augo profesinių grupių skaičius, jų įvairovė. Į darbo rinką plačiau įsitraukė moterys, jos stipriau ėmė reikšti moterų emancipacijos idėjas, kurios tapo kai kurių moterų organizacijų veiklos pagrindu. Tautinės idėjos raida pasiekė politinę stadiją. Senosios politinės lie­ tuvių tautos tapatybė iro arba transformavosi, vietoj jos kūrėsi moderni tautinė buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių etninių grupių tapatybė. Besiformuojančių modernių tautų elitai formulavo kultūrinės ar politinės autonomijos arba net politinio savarankiškumo idėjas. Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėją nustelbė modernių tautinių valstybių kūrimo planai. Tačiau kartu didėjo įtampa tarp tautų. Nors politinei veik­ lai sąlygos ir buvo nepalankios, įsitvirtino moderni politinė kultūra, poli­ tinės veiklos formos, politinės programos rėmėsi Prancūzijos revoliucijos išpopuliarintais ir Europos politinės kultūros pagrindu tapusiais žmogaus laisvių ir teisių reikalavimais, demokratinėmis idėjomis. Apskritai XX a. pradžioje Lietuvoje jau yra visuomenė, realizuojanti prigimtinę žmogaus teisę - teisę į laisvą kiekvieno individo, kad ir kokia jo kilmė, socialinė padėtis, išpažįstama religija, tautybė ar lytis, būvį. Kita vertus, jau šiuo metu gimsta socialinės, ekonominės, tautinės problemos, kurių sprendimų paieškos diktuos XX a. vidurio Lietuvos visuomenės raidos realijas. Dalį šių problemų pagimdė modernizacijos vėlavimas, neišbaigtumas, paviršutiniškumas, atotrūkis tarp vėluojančių sisteminių visuomenės socialinės struktūros ir ekonomikos pokyčių bei politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo formų, kur kas lengviau ir spėriau perimamų iš labiau pažengusių Vakarų Europos valstybių, kaip ir nesinchroniškas vis glaudžiau į vieną visumą susiejamų Europos valstybių vystymasis. Kad ir kaip ten būtų, XX a. pradžioje Lietuvos visuomenė jau stengėsi gyventi modernybės amžiaus ritmu. Per visą ilgąjį devynioliktą amžių ji nuėjo pokyčių kelią nuo tradicinės feodalinės visuomenės iki modernybę kuriančios visuomenės. Nors visų pokyčių kontekstas, o neretai ir juos

33

34

LIETUVOS ISTORIJA

VIII t omas l dalis

aktyviai veikianti - skatinanti ar stabdanti - jėga buvo Rusijos imperinė valdžia, drįstame tvirtinti: Rusijos valdžios dalyvavimas modernizacijoje nebuvo šiam procesui imanentiškai būtinas reiškinys. Dalį šio proceso užuomazgų regime jau XVIII a. pabaigoje, paskutinį Abiejų Tautų Respu­ blikos gyvavimo tarpsnį, o Rusijos okupacija ir aneksija tas užuomazgas tik sunaikino. Todėl, nors politiniai įvykiai, įrėminantys Lietuvos ilgąjį devynioliktą amžių, ir labai svarbūs, o Rusijos politinis dominavimas visam šiam amžiui suteikė ypatingą specifiką, svarbiausias epochos įvykis buvo sisteminiai Lietuvos visuomenės pokyčiai, įvardijami modernizaci­ ja. Todėl šis procesas ir tapo devyniolikto amžiaus istorijai skirto tomo pasakojimo ašimi.

2. Lietuvos samprata: tarp istorijos ir etnografijos Jeigu XIX a. suvoksime ne kalendoriškai, bet kaip atskirą, vientisą, savitais istoriniais procesais išsiskiriantį Lietuvos istorijos periodą, prasidėjusį 1795 m. ir pasibaigusį 1918 m. nepriklausomos valstybės atkūrimu, ir palyginsime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respubli­ kos sienas, siejamas su šiomis politiniais aktais įamžintomis datomis, pastebėsime įspūdingų pokyčių. Per vos daugiau nei 120 metų Lietuva susitraukė lyg Šagrenės oda: apie 320 000 km“ tarp 52 ir 56 lygiagrečių nusidriekusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Lietuvos Respublikos kuri2 mosi pradžioje sumažėjo iki 88 111 km . Per dviejų minėtų datų įrėmintą laiką buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų brėžiamoje er­ dvėje vyko sudėtingi procesai, kuriems postūmį davė trijų Abiejų Tautų Respublikos kaimynų prievartos aktas - valstybės padalijimas. Tačiau ne mažiau reikšmingi buvo ir vėlesni ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir politiniai procesai, kuriuos pergyveno buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenusi visuomenė. Jų veikiama kito šios teri­ torijos gyventojų sąmonė, kultūrinės ir politinės aspiracijos, o kartu - ir Lietuvos samprata. Nei kaimyninių kraštų valdovų pasirašyti padalijimų aktai, nei ats­ kirų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių skirtinga valsty­ binė priklausomybė, nei okupacinės Rusijos valdžios prisijungtų žemių administracinis suskirstymas ir naujai suteikti pavadinimai nepajėgė iš žmonių atminties ištrinti buvusios valstybės. Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės, unijiniais ryšiais susietos su Lenkijos Karalyste, tradicija buvo

35

pastovus, per visą XIX a. išsilaikęs Lietuvos visuome[2] , . , v1 . , Pasienio užkarda ties nes, visų pirma baj oriškosios, narių sąmones elemenKlaipėda, Rusijos ir tas, veikiantis jų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, išreiškiaVokietijos siena, X X a. pr. mas ne tik simboliniais, bet ir konkrečiais veiksmais. Po trijų padalijimų beveik visos buvusios Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai [2]. Išimtis buvo tik dalis Trakų vaivadijos - Užnemunė, kurią inkorporavo Prūsijos Karalystė, 1807 m. po Tilžės taikos ji prijungta prie Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštys­ tės, o pagal 1815 m. Vienos kongreso nutarimą liko Lenkijos Karalystėje, prijungtoje prie Rusijos imperijos. Lietuvos bajoriškoji visuomenė Užne­ munę laikė Lenkijos Karalystės dalimi, neretai vadinama Lenkijos Lietuva. Austrijai atiteko nedidelis Lietuvos Brastos vaivadijos kampas už Bugo apie Terespolį, 1807 m. tapęs Varšuvos Kunigaikštystės dalimi. Iš visų prisijungtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių Rusijos administ­ racija sudarė gubernijas, kurių skaičius ir pavadinimai kelis kartus keitėsi, kol nusistovėjo apie 1802 m.: buvo Vilniaus, Kauno (suformuota 1843 m. iš dalies Vilniaus gub. apskričių), Gardino (1843 m. prie jos prijungta Balstogės sritis), Minsko, Vitebsko (jai priklausė ir Latgala) ir Mogiliavo gubernijos [3]. Šios pradžioje penkios, o nuo 1843 m. šešios gubernijos atitiko istorinės Lietuvos arba buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės teritoriją ir jų gyventojų buvo suvokiamos kaip istorinė Lietuva.

36

LIETUVOS ISTORIJA

VIII tomas I dalis

Istorinės Lietuvos vienovę lėmė ne tik gyva buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė tradicija, bet, ne mažiau, ir bajorų luomo, istorija glaudžiai susijusio su buvusia valstybe, dominavimas krašto politiniame, visuomeniniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Lietuvos ba­ jorija, vienijama praeities, bendros kultūros, buvusios valstybės tradicijos, nuosavybės santykių, pagaliau giminystės ir tarpasmeninių ryšių, buvo ta rišamoji medžiaga, kuri jungė nevienalytes - skirtingų etnosų, kultū­ rų ir religijų - istorinės Lietuvos žemes. Tiesa, jau XIX a. pradžioje, iš pradžių sporadiškai, vėliau vis dažniau imtas pabrėžti kalbinis, kadangi visuomeniniame gyvenime dominavo lenkų kalba (bajorijos kalba), šių žemių bendrumas. Vis giliau praeitin grimztant realiam buvusios valsty­ bės egzistavimui, žlungant politiniams ir kariniams bandymams ją atkurti (1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimai), vis labiau stiprėjo, buvo pabrė­ žiamas ir vertinamas bajorijos kultūrinio dominavimo nulemtas kalbinis ir apskritai kultūrinis buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės že­ mių bendrumas. Bajorijos dominavimas krašto gyvenime, jos saugoma bendros unijinės valstybės tradicija, kultūros artimumas buvo veiksniai, kurie visą XIX a. neleido nutrūkti Lietuvos ryšiams su buvusios Karūnos žemėmis - Lenkijos Karalyste, Poznanės Didžiąja Kunigaikštyste, Galicija ir XIX a. besiformuojančia Rusia arba Ukraina, kurią sudarė ukrainietiškosios Lenkijos Karalystės žemės, sujungtos į Kijevo, Voluinės, Podolės gubernijas. Istorinės Lietuvos vienovė ir unijos suformuoti ryšiai su Len­

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

kijos Karalyste ypač raiškiai atsiskleidė politinėse programose, kurias skelbė įvairios Lietuvoje veikusios slaptos organizacijos, 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų vadovybės, savo tikslu laikiusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Tačiau istorinė Lietuva, politiniuose aktuose iškylanti kaip viena­ lytė ir nedaloma, aprėpianti beveik visas buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, realiame gyvenime ir kasdieniame suvokime jau nebuvo tokia vientisa, o Lietuvos pavadinimas ne visada aprėpdavo visas istorinės Lietuvos teritorijas. Dešimtmečius trukusi padalijimų patirtis, rusiškojo administracinio suskirstymo įtaka, pagaliau etninės realijos pamažu pradėjo keisti istorinės Lietuvos ribas, gilino senus ir kūrė naujus jos teritorijos plyšius. Visą XIX šimtmetį kaip atskira ir savita teritorija, nors ir kintančiomis ribomis, funkcionavo nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių atskilusi dalis - Baltarusija (Baltoji Rusia). Ją sudarė daugiausia buvusių Mscislavo, Vitebsko ir Polocko vaivadijų žemės, kurios Rusijai atiteko 1772 m., po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tai buvo etninės baltarusių žemės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vadintos baltarusiškomis arba Baltąja Rusia. Iš jų galiausiai buvo sudarytos Mogiliavo ir Vitebsko gubernijos, prie pastarosios priskyrus Latgalą (buv. Livonijos Kunigaikštystę, XIX a. vadintą Livonija arba Lenkų Infliantais). Didelę XIX a. dalį Baltarusija buvo labiau istorinis nei etninis pavadini­ mas, aprėpiantis dalį etninių baltarusių žemių. Lietuva paprastai buvo vadinamos likusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės be Baltarusijos. Taigi beveik visą XIX a. kasdie­ nėje sąmonėje Lietuva - tai Vilniaus, Kauno (nuo 1843 m.), Gardino ir Minsko gubernijos - etninės lietuvių ir baltarusių žemės. Tiesa, prie Lietuvos Minsko gubernija buvo priskiriama šiek tiek svyruojant. Kai kurie visuomenės atstovai, kurie domėjosi ir buvo labiau susipažinę su krašto etnografija ir liaudies kultūra, pripažindami, kad Minsko gubernijos kaimo gyventojų daugumą sudaro baltarusiai (tuo metu dar vadinti rusėnais), buvo linkę guberniją priskirti prie Baltarusijos. XIX a. pirmojoje pusėje vyravo tendencija Lietuva laikyti tris, o nuo 1843 m. - keturias gubernijas: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko. Am­ žiaus antrojoje pusėje, ypač jo pabaigoje ir XX a. pradžioje, visuomenės gyvenime stiprėjant etninio veiksnio reikšmei, ėmė ryškėti tendencija Lietuva (arba lietuviškomis) laikyti tris gubernijas: Vilniaus, Kauno, Gardino, o Baltarusija (arba baltarusiškomis) laikyti kitas tris guber­ nijas: Minsko, Vitebsko, Mogiliavo.

37

38

LIETUVOS ISTORIJA

VI I I t omas I dalis

Lietuvoje kaip savita dalis išsiskyrė Žemaitija. Istorinė Žemaitija, su­ tampanti su Žemaičių Kunigaikštystės ribomis (be Užnemunės, prijungtos prie Lenkijos Karalystės, ir 1819 m. prie Kurliandijos gub. prijungtos Palangos ir jos apylinkių), driekėsi nuo Baltijos jūros iki Nevėžio upės ir apėmė Vilniaus, o nuo 1843 m. Kauno gubernijos Raseinių, Šiaulių, Tel­ šių apskritis ir dalį Panevėžio (Upytės) bei Kauno apskričių. Žemaitijos (neretai - Šventosios Žemaitijos) atidalijimą lėmė tokio administracinio vieneto egzistavimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat šio krašto praeitis ir vaidmuo Lietuvos istorijoje, žmonių gyvenimo būdas, ūkio ypatybės, liaudies kalba ir papročiai. Taip suvokiama Lietuva, Baltarusija ar Žemaitija buvo istoriniai da­ riniai, palaikomi visų pirma istorinės tradicijos. Tačiau tuo metu, t. y. jau nuo XIX a. pradžios, kaip ankstesnių laikų paveldas, visą amžių visuome­ nės sąmonės ir visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo periferijose gyvavo etninių teritorijų suvokimas. Ano meto mokslininkų ir šiaip etnografija besidominčiųjų manymu, etninę tam tikros teritorijos priklausomybę dažniausiai lėmė joje gyvenančios liaudies etninė priklausomybė (vadi­ nama tautybe), nustatoma pirmiausia remiantis kalba, taip pat papro­ čiais, gyvenimo būdu, asmenvardžiais, vietovardžiais ir panašiai. Pagal etnines realijas istorinė Lietuva buvo dalijama į tikrąją Lietuvą (Litwa wlasciwa) ir Lietuvos Rusią (Rus Litewska). Lietuvos Rusia - tai Lietu­ vos didžiųjų kunigaikščių senaisiais amžiais prisijungtos Rusios žemės, kurių gyventojų daugumos kalba baltarusių (rusenu). Lietuvos Rusios ir tikrosios Lietuvos riba sutapo su lietuvių ir slavų gyvenamų teritorijų riba ir XIX a. nuolat kito dėl paribyje vykstančios asimiliacijos. Regis, pirmasis šią ribą XIX a. viduryje detaliai nustatyti bandė istorikas Teo­ doras Narbutas. Bet dažniausiai buvo minima apytikrė riba, brėžiama Švenčionių-Ašmenos-Lydos-Gardino linija. Teritorija nuo šios linijos į vakarus iki Baltijos jūros laikyta tikrąja Lietuva, apgyventa lietuviškai ir žemaitiškai kalbančiųjų. Jai buvo priskiriama ir lietuvių gyvenama Lenkijos Karalystei priklausiusios Augustavo (nuo 1867 m. Suvalkų) gubernijos dalis ir lietuvių gyvenama Rytų Prūsijos dalis. Jau subetniniu, o ne istoriniu pagrindu tikrojoje Lietuvoje atribojama Žemaiti­ ja, kaip žemaičių tarmės plotas. Tiesa, XIX a., ypač pirmojoje pusėje, visuomenėje ir net tarp kai kurių lietuvių raštijos veikėjų buvo labai gyvas Lietuvos ir Žemaitijos, kaip dviejų atskirų lietuvių tautos dalių, besiskiriančių kalba, suvokimas. Tikrosios Lietuvos ir Lietuvos Rusios atskirtis gyvavo tiek lenkiškoje Lietuvos kultūroje, ypač Lietuvos istorija, etnografija, liaudies kultūra

1. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

besidominčiųjų raštuose, tiek lietuvių raštijoje. Tačiau pastarosios ryšys su tikrąja Lietuva buvo išskirtinis. Lietuviškai (arba ir lenkiškai) rašiusių lietuvių kultūros veikėjų raštuose tikroji Lietuva yra itin aktualizuota ir sureikšminta. Tik šioji Lietuva jiems buvo mokslinių, kūrybinių ir visuomeninių aspiracijų objektas, tik jos žmonėms skyrė savo darbus. XIX a. viduryje pastebimos ir pirmosios pastangos lietuviškomis kny­ gomis tarp lietuvių valstiečių skleisti ir įtvirtinti etninės Lietuvos, kaip vienintelės Lietuvos, sampratą. 1860 m. Mikalojus Akelaitis liaudžiai skirtoje knygelėje Kwestorius po Lietuwą Mažinėdamas žmonis bemokinąsis apibrėžė „ištisą Lietuvą“, jai priskirdamas Vilniaus gubernijos Tra­ kų, Lydos, Ašmenos, Vileikos, Švenčionių, Dysnos, Vilniaus apskritis, Kauno gubernijos Vilkmergės (Ukmergės), Novoaleksandrovsko (Zara­ sų), Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių ir Kauno apskritis, Augustavo gubernijos Marijampolės, Kalvarijos ir Seinų apskritis (pagal Augustavo gubernijos administracinį padalijimą iki 1867 m.), Kurliandijos guber­ nijoje esančią Palangą ir Prūsijoje lietuvių gyvenamas žemes apie Klai­ pėdą, Tilžę, Ragainę, Įsrutį, Gumbinę, Stalupėnus, Širvintą, Priekulę iki Karaliaučiaus. Tais pačiais 1860 m. Laurynas Ivinskis savo Kalendoriuje arba Metskajtluje pateikė lietuvių skaičių ir nurodė, kad lietuviai gyve­ na Kauno gubernijoje, Vilniaus gubernijos Lydos, Švenčionių, Trakų, Vilniaus ir kai kur Ašmenos apskrityse, Gardino gubernijos Gardino ir Slanimo apskrityse, Augustavo gubernijos Marijampolės, Kalvarijos, Seinų apskrityse, kai kuriose Kurliandijos gubernijos vietose, taip pat Prūsijoje - Klaipėdos, Labguvos, Gumbinės, Tilžės, Ragainės, Stalupė­ nų ir kt. apskrityse. Taigi lietuviškų knygelių ir kalendorių adresatas, pirmiausia lietuviškai kalbanti liaudis, gavo galimybę pažinti etnoso lietuviškai kalbančių žmonių bendruomenės - užimamą erdvę, nesu­ tampančią su valstybiniais ir administraciniais dariniais. Šią lietuviškai kalbančių žmonių žemę jau XIX a. viduryje lietuvių kalba kuriamoje raštijoje imta laikyti Lietuva. Panašūs procesai vyko ir baltarusių kultūroje. Čia taip pat ryškėjo pastangos atsirėžti bendro buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių paveldo kraštą. Baltarusių literatūros pradininko Vincento Dunino-Marcinkevičiaus 1859 m. Adomo Mickevičiaus poemos Ponas Tadas vertime į baltarusių kalbą, skirtame tik baltarusiškai kalbantiems valstie­ čiams ir smulkiesiems bajorams, ne tik baltarusių kalbos erdvė apibrėžta upių pavadinimais (prie Dniepro, Dvinos (Dauguvos), Biarezinos, Svisločiaus, Vilijos (Neries) ir dalies Nemuno), bet ir nusakyta „senosios“ (t. y. etninės) Lietuvos teritorija - Vilniaus ir Kauno gubernijos, dalis Gardino

39

40

LIETUVOS ISTORIJA

VIII tomas I dalis

ir Minsko gubernijų, Augustavo gubernija Lenkijos Karalystėje ir beveik pusė Prūsijos, atsiskiriant nuo jos savas, baltarusiškas, žemes. XIX a. viduryje etnosų sandūros vietose pastatyti simboliniai riboženkliai, nors laikui bėgant ir kito, žymėjo etninę lietuvių teritoriją (bent iš dalies ir baltarusių), kuri lietuviškoje raštijoje vienintelė pradėta vadinti Lietuvos vardu, ir skaidė istorinės Lietuvos - buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių - santykinai vientisą ir vieningą bajorijos sąmonėje ir kultūroje gyvuojančią erdvę. Tik šiai tikrajai ir vienintelei Lietuvai savo kūrybinėmis galiomis ir veikla angažavosi lietuvių kultūros veikėjai. Visa, kas liko už tikrosios Lietuvos ribų, buvo, pasak to meto literato Liudviko Adomo Jucevičiaus, „ne mano reikalas“. XIX a. antrojoje pusėje, spaudos lietuvišku raidynu draudimo metais, lietuvių raštijos ir visuomenės veikėjai toliau tvirtino amžiaus viduryje išryškėjusius etninės (etnografinės) Lietuvos kontūrus. Lietuvą, kaip lie­ tuviškai kalbančių žmonių žemę, mintyse turėjo Aušros (1883-1886) pirmojo Didžiajai Lietuvai skirto spausdinto mėnesinio visuomeninio politinio ir literatūrinio laikraščio lietuvių kalba - rašytojai ir korespon­ dentai, taip pat vėliau pradėjusio skaidytis lietuvių tautinio judėjimo sro­ vių atstovai. XIX ir XX amžių sankirtoje ir XX a. pradžioje lietuvių kultūroje ir tautinio judėjimo dalyvių sąmonėje įsitvirtinanti etnografinės Lietuvos samprata pradėjo įgauti politinę dimensiją lietuviškų partijų programose. Pirmieji savo politinius siekius suformulavo radikaliojo politinio sparno atstovai - Lietuvos socialdemokratai ir demokratai. 1896 m. Lietuvos socialdemokratų partijos programos artimiausias uždavinys buvo sukurti savarankišką demokratinę federacinę respubliką, kurią sudarytų Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Latvija. Šios numatomos federacijos sudėtis ir teritorija priminė Abiejų Tautų Respubliką iki pirmojo padalijimo. Taigi į politinį lygmenį buvo iškeltas istorinis principas. Tačiau federacijos narės iš esmės traktuotos kaip etnografinės teritorijos. Socialdemokratai buvo linkę Lietuva laikyti Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijas ir Suvalkiją, t. y. lietuviškas Užnemunės dalis, - istorines etnografines lietuvių terito­ rijas, kurios peržengė lietuvių kalbos ribas. 1902 m. programa buvo šiek tiek pataisyta, pabrėžtas lietuvių tautinės respublikos (valstybės), susietos konfederaciniais ryšiais su tautomis kaimynėmis, kūrimas, o jau 1903 m. ryšių su kitais kraštais atsisakyta, kovos tikslu paskelbtas nepriklausomos demokratinės Lietuvos, lietuviškos respublikos, sukūrimas. Lietuvos demokratų partijos 1902 m. programos projekte išreikštas Lietuvos autonomijos, neperžengiant etnografinių ribų, ir nepriklausomos

I. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

Lietuvos siekimas. Taigi ir socialdemokratai, ir demokratai skelbė siekį sukurti demokratinę tautinę valstybę etnografinėje teritorijoje, kurios branduolys - lietuviškai kalbantys gyventojai. Abi politinės jėgos sutarė ir dėl būsimos Lietuvos valstybės teritorijos, kuri buvo aptarta 1906 m. Lie­ tuvos demokratų partijos programoje ir apėmė Kauno guberniją, Vilniaus gubernijos Švenčionių, Trakų, Vilniaus apskritis ir dalį Lydos, Dysnos ir Ašmenos apskričių, Suvalkų guberniją be dalies Suvalkų ir Augustavo apskričių, Kurliandijos ir Gardino gubernijų dalis. Prūsijos Lietuva buvo pripažįstama etnografinės Lietuvos dalimi, bet geopolitiniais sumetimais į politinius planus neįtraukta. Projektuojamoje Lietuvoje santykiai su tautinėmis mažumomis turėjo būti grindžiami demokratiniais principais. Dešiniojo konservatyviojo politinio sparno srovės griežtų organizaci­ nių struktūrų nesukūrė. Bet ir jos savo veiklą siejo su etnografinės Lietuvos samprata, Lietuvos autonomijos reikalavo lietuviškai kalbančiųjų gyve­ namoje teritorijoje. Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos projekte nurodyta Lietuva - tai Kauno gubernija, dalis Suvalkų, Kurliandi­ jos, Gardino ir Vilniaus gubernijų. Tautiniai demokratai (tautininkai, viltininkai) etnografine Lietuva laikė ne tik tuo metu lietuviškai kalbančiųjų apgyventas žemes, bet ir istorines etnografines lietuvių teritorijas, kurios XX a. pradžioje jau buvo paveiktos asimiliacijos. Todėl kartais tautinių demokratų apibrėžiama etnografinė Lietuva apėmė Vilniaus, Kauno, Gar­ dino ir Suvalkų gubernijas bei dalį Kurliandijos gubernijos. Pretenzijos į visą Suvalkų guberniją buvo grindžiamos ne tik etnografiniu, bet ir isto­ riniu principu, nes iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo į šią guberniją patekusios žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taigi visos lietuvių politinės jėgos bemaž vienodai apibrėžė Lietuvą etnografinėmis ribomis, todėl 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime galėjo sutartinai reikalauti Lietuvos autonomijos numatydamos, kad „autono­ miškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūriškų, tau­ tiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie to panorės“. Prie autonominės Lietuvos turėjo būti pri­ skirtos ir lietuviškos Suvalkų gubernijos žemės. Kadangi šie politiniai projektai buvo skirti tik Rusijos imperijoje esančioms lietuvių žemėms, etnografinei Lietuvai priskirtinų Prūsijos lietuvių gyvenamų teritorijų omenyje neturėta. Nei Didžiojo Vilniaus seimo nutarimuose, nei kurios nors partijos programose neišdrįsta detaliai nuvesti Lietuvos sienų, ypač rytinių ir piet­ rytinių, kur vyko sparti lietuvių ir baltarusių asimiliacija ir įvairių tautų

41

42

LI ETUVOS ISTORIJA

VIII tomas I dalis

politinės jėgos varžėsi dėl neapsisprendusiųjų, tautiškai „nesusipratusiųjų“, nors visuose projektuose daugiatautis Vilnius laikytas Lietuvos dalimi. Aiški Lietuvos siena nebuvo nubrėžta ir vėliau, po 1905 m., nors pagrindinę nuostatą - dėl etnografinio Lietuvos branduolio pobūdžio išlaikė visos partijos. Tikslesni Lietuvos kontūrai ėmė ryškėti tik baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai atsirado tikresnių galimybių realizuoti viltį atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Neabejotina, kad etnografinės Lietuvos samprata XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vyravo tiek lietuviškų politinių partijų, visuomeninių bei kultūrinių organizacijų veikloje, tiek lietuviškosios visuomenės narių mąs­ tyme. Nors retkarčiais ir išryškėdavo (dažniausiai tarp asmenų, kilusių iš bajorų) prieraišumo istorinės Lietuvos sampratai rudimentai, lietuviškoje visuomenėje jie jau buvo laikomi anachronizmu. Reikia paminėti, kad pagal etnografinį principą apibrėžta Baltarusijos teritorija tapo visuomeninių ir politinių baltarusių organizacijų veiklos tikslu. Tik 1891 m. Krokuvoje išleistame Francišako Bahuševičiaus poe­ zijos rinkinėlyje baltarusių kalba Dudka bialaruskaja (Baltarusiška dūde­ lė) visos etninės baltarusių žemės pirmą kartą pavadintos Baltarusija. O 1902-1903 m. žiemą susikūrusi Baltarusijos revoliucinė (vėliau socialistų) partija (hramada) 1906 m. programoje jau skelbė kovojanti už autonominę Baltarusiją, kurios parlamentas Vilniuje. Visiškai kitokios viltys brendo lenkiškoje (lenkų kultūros) Lietuvos visuomenėje, kurioje istorinės Lietuvos samprata besąlygiškai viešpatavo visą XIX a. antrąją pusę ir XX a. pradžioje, iki susikuriant nepriklau­ somoms Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos valstybėms. Tiesa, Europos politinės minties išpopuliarintas tautinis principas, stiprėjanti lietuvių ir baltarusių tautinė kultūra ir tautinė savimonė, jų reiškiami politiniai siekiai neleido ignoruoti ar į mąstymo šalikeles nustumti etnografinių realijų. Akivaizdus istorinių Lietuvos žemių etninis nevienalytiškumas buvo ne tik pripažįstamas, bet ir politiškai aktualizuojamas. Dėl lietu­ viškai kalbančių ir baltarusiškai kalbančių kaimo gyventojų tankiai ap­ gyventų teritorijų kraštas - istorinė Lietuva - skilo į lietuvių ir baltaru­ sių etnines teritorijas. Kai kurie lenkų visuomenės veikėjai, paskatinti naujaisiais laikais padidėjusios etninio veiksnio reikšmės, ragino imtis lingvistinių bei etnografinių tyrimų ir nustatyti lenkiškai kalbančių gy­ ventojų tankiai gyvenamas teritorijas ir gyventojų skaičių. Tačiau, nors lenkiška visuomenė ir pripažino etninį veiksnį, jis netapo svarbiausias ir nepajėgė išstumti istorinio principo, taip pat - ir kuriant politinius Lietuvos ateities projektus.

1. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

Istorinės Lietuvos, unija susijusios su Lenkijos Karalyste, sampratos gajumas lenkiškoje visuomenėje suprantamas ir paaiškinamas. Lietuvoje lenkiškai kultūrai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje atstovavo didžioji dalis polonizuotų Lietuvos bajorų ir lenkiškos kultūros inteligentų, kurių dauguma buvo kilę iš bajorų. Per visą savo ilgaamžę istoriją bajorų luomas, kaip su valstybe glaudžiausiai susijęs luomas, buvo pagrindinis ir istorinės tradicijos, ir valstybinės tradicijos saugotojas. Taigi senoji istorinė ir vals­ tybinė tradicija tebebuvo gyva tarp Lietuvos bajorų dėl politinių, socia­ linių ir kultūrinių aplinkybių konservatyvių, menkai paveiktų idėjinių ir kultūrinių naujovių. Reikšmingas vis dar buvo ir istorinės Lietuvos žemių bajorų arba Lietuvos bajorų bendruomenės susitelkimas, paremtas ne tik istorine tradicija, bet ir kultūrine bei gyvenimo būdo vienove, ekonominių ir socialinių interesų bendrumu, giminyste ir asmeniniais ryšiais. Dau­ giatautė, su vyraujančia lenkų kultūra, istorinės Lietuvos erdvė bajorijai, nacionalizmo ir tautinių valstybių epochoje siekiančiai išlaikyti pozicijas visuomenės gyvenime, buvo palankiausia ir priimtiniausia. Kita vertus, XIX a. antrojoje pusėje formavosi moderni, kultūrinio, taigi ir kalbinio, bendrumo vienijama lenkų tauta, su kuria ėmė tapatintis didžioji dalis Lietuvos lenkų - lenkiškai kalbančių, dažniausiai bajorų kilmės istorinės Lietuvos gyventojų. Modernioji lenkų kultūra augo iš aukštosios (bajorų) kultūros, išsaugodama daugelį senųjų vertybių, tarp jų ir unijinės Abiejų Tautų Respublikos bei istorinės Lietuvos tradiciją. Abu veiksniai - istorinė tradicija ir tapatinimasis su modernia lenkų tauta bei jos kultūra - formavo polonizuotų Lietuvos gyventojų politinę bei kultūrinę laikyseną ir jų Lietuvos sampratą. Istorinės Lietuvos tradicija, XX a. pradžioje veikiama lenkų ir lietuvių nacionalizmų priešpriešos, transformavosi į ideologinę krajovcų kon­ cepciją, kurią propagavo tiek konservatyvių pažiūrų sulenkėję Lietuvos bajorai (feodalinis aristokratinis sparnas), tiek lenkų kultūros Vilniaus inteligentų demokratų grupė. Krajovcai laikė save krašto piliečiais. Kraš­ tas, anot jų, - tai istoriškai susiformavusi daugiatautė, istorinę Lietuvą (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo gubernijas) ap­ imanti teritorija, kurioje turi kaip lygios sugyventi trys tautos: lietuviai, lenkai, baltarusiai (kai kas pridėdavo ir žydus), ir jos turi turėti teisę į visapusę savo kultūrų raidą. Kaip teritorijos, ekonomikos ir kultūrų vie­ novė, išsiskirianti savita tautine sudėtimi ir tradicijomis, kraštas, šios koncepcijos atstovų manymu, turi formuluoti savo interesus, kurie tu­ rėtų skirtis nuo Lenkijos Karalystės ir Rusijos interesų. Būdami krašto, t. y. istorinės Lietuvos, patriotais, konservatyviosios ir demokratinės

43

44

L I ETUVOS ISTORIJA

VI I I t o ma s I dal i s

krypties šalininkai skirtingai žvelgė į socialinių problemų sprendimą ir į Lietuvos politinę ateitį. Negausi ir palyginti neįtakinga lenkų kultū­ ros demokratinių pažiūrų Vilniaus inteligentų kraįovcų grupė (Mykolas Romeris, Tadas Vrublevskis, Liudvikas Abramovičius ir kt.) numatė, kad ateityje bus galima ir būtų tikslinga stiprėjant tautiniams konfliktams atkurti istorinės Lietuvos valstybingumą, kuris užtikrintų laisvą, lygų ir demokratišką visų Lietuvos tautų augimą. Konservatyvieji krajovcai, jiems daugiausia atstovavo stambieji žemvaldžiai, tuo metu užėmė Rusijai lojalią poziciją. Vėliau, kai politinės aplinkybės pasikeitė, dalis konservatyviųjų krajovcų pakrypo lenkiškojo valstybingumo link. Istorinės Lietuvos, valstybiniais ryšiais susietos su Lenkijos Karalys­ te, samprata rėmėsi Lenkijos Karalystės partijų, plėtojančių savo veiklą Lietuvoje - socialistų (Polska Partía Socjalistyczna, PPS), endekų, arba tautinių demokratų (Stronnictwo Demokratyczno-Narodowe), - veikėjai ir šalininkai. Lietuvą jie traktavo kaip istorinį darinį, visų joje gyvenan­ čių tautų, tarp jų ir lenkų, kūrybos vaisių. Politinėse projekcijose Lietuva (sudaryta iš Lietuvos ir Baltarusijos) buvo regima tik susieta vienokiais ar kitokiais valstybiniais saitais su Lenkija (socialistai kalbėjo apie fede­ racinius ryšius, o endekų planuose buvo unitarinė Lenkija, apglobianti Lietuvą ir Baltarusiją). Taigi Lietuvoje veikusių lenkų endekų ir socialistų mąstyme vyravo istorinės Abiejų Tautų Respublikos ir istorinės Lietuvos, kaip neatsiejamos Lenkijos dalies, tradicija, paveikta tautinės valstybės teorijos. Šiame mąstyme stiprėjo tendencija Lietuvą laikyti Lenkijos pa­ kraščiais (kresais). Krajovcų idėjos buvo populiarios tarp palyginti mažo būrelio žmonių, o endekų bei socialistų aktyvūs ir pasyvūs šalininkai sudarė didžiąją dalį lenkiškosios Lietuvos visuomenės. Žydų Lita (Lietuva), kaip geografinė ir kultūrinė erdvė, taip pat plėto­ josi istorinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, kuriose susi­ kūrė vientisa, religijos, kultūros, kalbos, bendro gyvenimo būdo saistoma žydų (litvakų) bendruomenė. XIX a. į ją buvo įtraukiamos ir kitos į žydų sėslumo ribos rytinį pakraštį patekusios teritorijos - Kurliandijos, Čer­ nigovo, Poltavos gubernijos. Taigi net ir XX a. 2-ajame dešimtmetyje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, viena šalia kitos gyvavo dvi Lietuvos sampratos: etnografinė Lietuva (su istoriniais etnografiniais pakraščiais), su kuria savo kultūrinius ir poli­ tinius siekius siejo lietuvių visuomenės veikėjai ir tapatinosi lietuviškai kalbančių gyventojų dauguma, ir istorinė Lietuva (Lietuva ir Baltarusija, apimanti šešias gubernijas - Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo), su kuria pirmiausia tapatinosi lenkiškai kalbančios Lietuvos

1. L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

visuomenės dauguma. Kiekviena pusė turėjo savų argumentų ir savo tiesą, kai savo įsivaizduojamą Lietuvą stengėsi paversti politine realija. Rusiškasis diskursas. XIX a. ir XX a. pradžioje aktyvus ir neretai le­ miantis Lietuvos istorijos veiksnys buvo Rusijos imperijos valdžios politi­ ka. Todėl Rusijos vyriausybės ir jos atstovų požiūris į Lietuvą, jos traktuotė taip pat yra svarbi. Patekusi į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kitaip nei Lenkijos Karalystė arba Suomijos Didžioji Ku­ nigaikštystė, niekada oficialiai neegzistavo kaip atskiras administracinis vienetas. Per tris Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Rusija Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės žemes prisijungė dalimis, iš jų kurdama atskirus administracinius vienetus - gubernijas, kurios buvo sudaromos remiantis 1775 m. Rusijos imperijos gubernijų valdymo nuostatais ( Учреждения Для Управления Губерний Всероссийския Империи), vadinasi, kaip ir visos rusiškosios gubernijos. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. Rusijai atiteko šios Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės žemės: Livonijos vaivadija, didžioji dalis Polocko vaivadijos (nuo Dauguvos upės), visa Vitebsko ir Mscislavo vaivadija, Minsko vaivadijos rytų bei šiaurės rytų kampas. Iš šių žemių Rusija sudarė dvi gubernijas - Pskovo (centras Opočka, gu­ bernija vėliau pervadinta į Polocko, dar vėliau į Vitebsko) ir Mogiliavo - ir jas sujungė į vieną Baltarusijos generalgubernatoriją. Po antrojo padalijimo iš „susigrąžintų“ žemių - Minsko vaivadijos, dalies Vilniaus, Naugarduko ir Lietuvos Brastos vaivadijų - sukurta Minsko gubernija, su Braclavo ir Iziaslavo gubernijomis sujungta į vieną generalgubernato­ riją. 1795 m. iš Braclavo ir Iziaslavo gubernijų su žemėmis, prijungtomis po trečiojo padalijimo, bei Kamianeco srities buvo sudarytos Voluinės, Podolės ir Braclavo gubernijos. 1797 m. Braclavo gubernija panaikinta, jos teritorija išdalyta Kijevo ir Podolės gubernijoms, kartu pertvarkytos ir Voluinės gubernijos teritorijos ribos. Visas likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes Rusija prisijungė po trečiojo Abiejų Tautų Respub­ likos padalijimo 1795 metais. Tada buvo pertvarkyta Minsko gubernija, jai priskirta dalis po paskutiniojo, trečiojo, padalijimo prijungtų žemių, tad šią guberniją sudarė Minsko, Vileikos, Pastovių, Dokšicų, Dysnos, Barysavo, Ihumeno, Babruisko, Mozyriaus, Davyd Haradoko, Pinsko, Nesvyžiaus ir Slucko apskritys. Kitos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­ tės žemės pagal 1795 m. gruodžio 14 d. ir 1796 m. rugpjūčio 8 d. įsakus padalytos į dvi gubernijas - Vilniaus ir Slanimo - ir sujungtos į vieną Lietuvos generalgubernatoriją. Abiejų gubernijų valdžios įstaigoms dar

45

46

LIETUVOS ISTORIJA

I, L A I K A S - E R D V Ė - Ž M O G U S

VI I I t o ma s I dal i s

47

Valmiera © G otlando s (Š v e d )

jVentspilis

NOVGORODO GUBERNIJA

e i Alūksne

ez Seligeras

Ostravas Usmos e i

Ostaškovas

/© Cėsys

©Taisai

Polisto e i

Engurės

'Cholmas'

Abava

Kuldyga

© Novorževas

LIFLIA N D IJÖ S G U B E R N IJA

© \ \Tukumas

RYGA

©Aizpute,

W~

MINTAUJA "IMITAVAI

©Gruobinia

) Varaklianai

Papės e i

Krustpilis^ " (reicburgas) * і г в * п * 1

Ą /l (Fndrichstatas)

apsk,

1Didieji, Lukai '^Viekšniai Joniškis Salantai

B niatllA . 'y ~ \~ M : *

Linkuva

Telšiai ©

Darbėnai

Palanga t (iki 7819fr

->Plunge

' Kretinga

Klaipeda (Memel) !y

-1Pakruous

,Luoke

S ? 1™

K ražiai

j Rokiškis a

Vabalninku U p y t ė s a p s k r itis

Varmai v

Daugpilis .(Dinapurg

Kėdainiai

lOsternrtpi

Adutiškis

Molėtai

Io Pastovys

Švenčionys

M lava©

U ž n e r i o

apskritis

Širvintos*1

Semcas P 8 0 7 - 7

b

U )~ "

(

ѳ

~

Eišiškes

• —

-

r //////////////,

Staviskos •

p

■

0

G u bernijų centrai

©Telšiai

A pskričių centrai M iesteliai

o Varniai

□

T e r it o r ija /8 1 9 03 13 im peratoriaus įsaku perd u o ta Kuršo gubernijai

Skaitmenimis pažymėta

[4]

Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės Rusijos imperijoje. Administracinis teritorijos suskirstymas 1802-1839 m.

(

y 'u o z n r o

Rudnia

o

Dorogobužas

^

SMOLENSKAS

B a b m a v ič ų a p s k ritis \

./

Siano a p s k ritis

_|

Babinavičai°U jto ','Sar < _ i

O^

Jelma©

' © Krasnas

“ S alupemcai |

! OČe™,S

SmakMSi

Ps

įD u b ro u n a

\

\

B a ry s a v o

'

a p s k r itis

\

K o p y s ė s a p s k ritis i ) Talačynas0

V ’

°

į,

p

Myrius t

;

^ t/"

- ^ a p s k r it is

/ G

o\p/\ s m

k

IB y c h a v o

o s K r

■"

. ... f a p s k ritis

®

W

o

Drohičinas''^

£

..

^ Puchavičai ) \

NBychavasr

Babruiskas s

Sklovas\ ~

•rLahoiskas

Rakavas

(S? © Lyda

Vosylišk*

a p s k r i t i sS Į/ o0 1Lunao \ Masfa/ I Indura Ą ** " ^ BALSTOGĖS „ ® '' n0ur« * \ą p s k r it is į l Knišinasc Piaskai S R IT IS /oKIrynkos ' ' ' ” 0 B a ls t o g ė s (R u sijo s'. i . Valkaviskas I /ė c imperijoje^ Jykocn S T

į oSniadovas r "> J Zambruvas \ a p s k ritis

1 1 7 9 5 -1 8 0 7 m. Balstogės d ep artam entas, centras - Balstogė, 1 8 0 7 -1 8 1 5 m . L om žos d ep artam entas, centras - Lom ža, 1 8 1 5 -1 8 6 6 m . A ugustavo vaivadija, centras - Suvalkai 2 nuo 1 836 m. N ovoaleksandrovsko apskritis, 1 8 0 1 -1 8 0 8 m . apskrities centras - Breslauja, nuo 1 836 m. - Novoaleksandrovskas 3 K A LU G O S G U B E R N IJA Pastaba: Prūsijos karalystės adm inistraciniai centrai nurodyti p o 1 8 1 5 -1 8 1 8 m. adm inistracinės reformos.

9j 1331,38

onion zas

Lomža 1 Lom žos

D abartinė Lietuvos Respublikos siena ©VILNIUS

>

o Raigardas ^ ¡ L i p s k a s CEigronys y ė A u g u s ta v o f * * — J, ■ t p n L . o Astryna Grayevas - 'suchomlla i GARDINAS

Kalinas

------------------G u bernijų ribos ----------------- Apskričių ribos

S ia n o pkukomlls

;

MINSKAS

. 'Augustavas5303^ ™ 0

. '" S i u d y n a s ..y a p s k ritis r Č

Valstybių sienos Rusijos im perijos siena

7~—A 1

^ Č a in ik a it T s

V

Valažinas •

. , / ■

b Ostrava

—

“--.

oDokšica a p s k ritis

-

K"

t

/

Vyšmavas

.y

\

Cechanuvas M| kuvas ^

Duchovščma

Parieče

Besankovičai/

'd y

f '■'Lebedžiai oKrevas vf’ c*Maladečina Mšenai * j S4 a PsK ^ Radaš konys

Lecius ' (Lotzeni

(Lyck' ‘

fZ

įr V *

Smurgainys /

Lukas

(1795-1807)

/

i

jJanavičai

i

i

O.

3

ovogrudas

® Rypmas

'Ušačai

oGlubokas

K auno Jonava


!

('

.. . ,

•'

1 z

į

I

S


'\ £ > 7 .

faTv/Zriž

r/., > ,Č £hc3j

i es A , , ¿ M a e

>/us zry& senAm**i& ^

«i S‘'r&V*' ^ ji? ^ \

¿ rr/ O rtČ

a ^ rn rrz + n t l

fi’/caei r ^

*r&e.**» ^

■ ¿ < n .e s > ^ ti

į?*~ceu ¿¿¿^¿¿., ¿f.-/.-. £«