Kalba ir senovė I dalis [1]

Citation preview

I

K a t

K. BŪGA. ' .m

>

KALBA ir SENOVĖ I dalis

E S S

«

K a u n a s 1922. šv ietim o Ministerijos leidinys.

\«į

1

c

m

3 r

Lietuvos Valstybės Spaustuvė

P ratarm ė. š ių knygų pam atų sudaro m ano strdipsnių atsp au d as Iš 1920 (Nr. 11. 12). 1921 (Nr. 1 - 1 2 ) ir 1922 (Nr. 1—6) metų „Švietim o darbo“. K ad an gi atsp au d as atliktas stereotipais, tai straipsni« n eb u vo g a lim a nei papildyti, nei pataisyti. Kur stereotipo n eišėjo pilnas puslapis, ten ai teko parašyti nauji straipsneliai puslapiui prikimšti. K am šaliniai straip­ sn iai m ano k n y g o se ein a šia is num eriais: 1, 2, 13, 14, 21, 22. 23, 24, 25. 26, 27, 29, 30, 31, 32, 35, 59, 60, 66, 67, 72, 77, 78, 85, 86, 91, 95, 96 ir 99. B e šitų 29 straipsnelių, nėra p erėjęs per .Š v ietim o d arb ų “ ir Nr. 100 (P riedėlis etim olo­ g ijo s žodynui 268—302 p.). K ad skaitytojui būtų lengviau naudotis surinktųja m ed žia g a , knygų g a le pridėjau rodykles, kurios b etg i nėra v isa i p iln os, n es d a u g kur teko trumpinti d ėl vieto s stokos. S a v o knygom s d a v ia u „K albos ir se n o v ė s“ vardų, nes m an jis p a siro d ė esų s tinkam iausias. K alb a, bū d am a ne šios d ien os žmonių kartos padaras, turi sa v o praeitj. K alb a b e žm ogaus v ie n a pati n egyvuoja. K alb os praeitį tirdam i tuo patim jau tiriam e ir tuja kalba k alb an čio žm ogaus gyven im o istorijų. K a lb a prityrusiam kalbininkui — tikras istorijos šaltinis, n es šių dienų kalboje atspindi p raeitasis žm ogaus gyven im a s, v isa jo sen ovė. Ir m es, aisčių v a ik a i, v ad in asi, lietuviai, latviai ir prusai, norėdam i pažinti savųjų se n o v ę , turime šauktis liudytoju kalbds, kuri vitena teg a li šia n d ie sa v o š v ie sa pratikti mūsų sen o v ę u žd en gian čių miglų. K albų g a lim e pavadinti archyvu, se n o v ė s dokumentų rinkiniu. K iekvienas k alb os žodis, k aip o pirm a gyvenusių žmonių kartų p a d a ra s, yra mums istorijos dokum entas, šį tų p asak ų s a p ie žm ogų, to žodžio darytojų, ir jo gyvenim ų. K alb ėsim e pavyzdžiais. V isu o se Lietuvos kraštuose šian d ie pažįsta žodžius (irti, ekėti ir sėti. V isų tų trijų žodžių e sa m a ne šio s kartSs lietuvių padaro, n es juos jau pažįsta pirmieji mūsų kalbos raštai. Iš to sužinom e, kad ir XVI am žiuje lietuvių jau lieta sila m alinai si/a sm iltis k a įa s grauža, j skujas bira vanhaga BW . 10408: 4. Š ta i D essim ton P allaipsaf kdigi s tans ains Bu/// T č w s swaiasm u seim inan p reig ėrb t turri. Į S tas Pirm ois P a l­ taips. To u n i turri kittans D eiw ans p a g a r m ien turritwei. Stas A n tars P allaips. Tou turri stan Emnan tw aisei D ei w as ni enbQndan westwei. ! S i as Tirts Pallaips. Tou turri stan Ldnkinan D einan Swintint. Į Stas K ettw irts P allaips. Tou turri tw aian Tdwan b h e Mūtien fmūnint kai teb b e labban Cit b h e Ugi g iw a ssi nofemien. Į S tas P ičncts P allaips. Tou ni turri gallintw ei. | S tas Uschts Pallaips. Tou niturri Sa/lūban lim twei. | Stas Septm as P allaips. Tou niturri Rdnctwei. | S tas Asm us Pallaips. Tou niturri reddew ijdikausnan d d tw ei p ri\ki twaian tawischan. Į S tas N ew ints P allaips. Tou ni turri P al/aipsitw ei tw aisei tawischas button. ; Stas D essim ts P allaips. Tou niturri pa/lapsitw ei tw aise Tawischas Gannon, Waikan, M črgan, Peckan, a d d er k a tennčison ast. 1561 m. Kat.

XI K iek vien as lietuvis inteligen tas, p a ėm ęs rankosna prūsų ar latvių k a lb o s žod yn ą, visai n eb ū d am as kalbinin­ kas, tuojau p am ato, kad č ia turima reikalo su gim inaitėmis kalbom is. K am yra tekę perskaityti kad ir šie žo­ džiai, kuriuos randam e surašytus 172 p u slap yje elb in gišk io prūsų k alb o s žo d y n o : towis „tėvas“, mo/fte „motyna“, tfietis „senolis“, ane „sen o lė“, brote „brolis“, swestro „sesuo“, sunaybis „sūnėnas“, thewis „tėvo b rolis“, awis „motynos brolis—a v y n a s“, m oazo „teta“ (m oša, la. m ūsa), patow e/is „patėvis“, pom atre „pam otė“, passons „posūnis“, poducre „podukrė“, tas bus p a steb ėjęs, kad prūsų k alb os žodyno turima la b a i d a u g bendra su lietuvių k a lb o s žodynu. Tq pat-išvystų skaitytojas išnagrinėjęs b en kelius puslapius ir ia'tvių k alb o s žodyno. V isa i kitą įspūdį p a liek a trakų ar frigų k alb o s žodynas. Skaitydam i trakų k a lb o s žodžius b riä „m iestas“, brilön „barzdaskutys*, brū _ tos „alu s“, gėnion „m ėsa“, za/mds „kailis“, zeird „toks drabužis“, zetraia „pu od as“, zei/d ( žila) „vynas“, ska/m č „tutinas, k a lavijas“, arba frigų k alb os žodžius azčn „barzda“, va/čn „karalius“ (tochar. w ä l „K önig“ KZ 50, 307), vėdū „vanduo“, gė/aros „brolio žm ona“, g/ūrds „au k sas“, daos „vilkas“, zėlkia „daržovės“, zetimd „šaltinis“, kiklčn „ratai“, kimeros „protas“, norikos „od o s m a iša s“, p ikėrio n „sviestas“, * p ū r „ugnis“, n ejau čiam e nė jokio bendrum o ir gim inum o su lietuvių k alb o s žodynu. T as pat reikia p asakyti ir dėl trakų frigų asm ens vardų, p a v .: Abro-zė/m čs, Abru-poHs Au/u-poris |j Raisku-por/s D in d i-p om , A u/ū-ze/m is, A u lu zėnčs, Auld-zanos; E brii-telm is , D iza-te/m is; Au/u-centus, E p ta centus E ptai-tra/is, Bithi-centus, Dini-kenthos-, M i/to-kuthčs , Dios-cuthes; Trai-bitfius, S ua-vithu$; Bur-kėntios, B urvista (Boirebfstds), kurie sa v o sudėtiniais k am ien ais nė

trupučio nėra p an ašū s į lietuvių asm en s vardus; plg..- Butgin as, But-vilas, R ad -vilas, T aut-ginas ĮĮ G in-tautas, Taut­ v yd as, T au t-gaila, T aut-girdas, T au t-vaišas, T aut-vilas, R im -vydas, R im -gaila, Rim -tautas. D au(g)-k an tas, Kan(t)tautas, V is-kantas, Bu(t)-kantas, S k irgaila, M in-gaila, D au(g)g a ila , S u n -gaila, N or-gaila, Kant-rimas, But-rimas, G ed ­ rimas, M in-daugas, M in-tautas, M in-kantas || Kant-m inas, M ant-m inas, V yd-m inas M in-vydas, N or-vyd as, Mantv y d a s || V ydm anfas. K ad prūsai yra lietuvių gim inai­ čiai, matyti ir iš asm ens vardų, p a v .: G irde-m ante|| M ante-girde AM 15, 579 „M an(t)-girdas“, K anti-girde P U 2» 3021| liet. Gir(d)-kantas, N a rw a is „ N orvaišas“ || W aysn ore „V aišnoras“, W isse-g a u d e, W isse-kint, W isse-w ille, W iltaute „V iltautas“ .

XII T a ig i, Ir bendriniai ir tikriniai trakų frigų k alb os var­ d a i rodo, kad trakai frigai nėra aisčių gim inės nariai. M dkytojas Jonas K učas sa v o p askaitose; skaitom ose K aune, Š iau liu ose ir kituose Lietuvos m iestuose tem a „lie­ tuvių k a lb a la b a i se n a ir artim a hebrajų k alb os gim inė“, sten g ia si klausytojam s jrodyti, rem dam os svdičiojim ais ir g y v a is sa p n a is, kad sen o v ės žydų k a lb a esanti artim esnė už v isa s kitas p a sa u lio k alb a s lietuvių kalbai. N ors v ie ­ nos tųjų paskaitų (T9^22 m.) a tsid ėjęs išklausiau iki pat g a lo , bet ji iš m an ęs dar n evaliojo padaryti prozelito. V a rg ša i tie mūsų kalbininkai sem ito lo g a i, kurie tiek metų veltui d arb avosi, lygindam i hebrajų kalbų, k aip o se,mitų kalbų, su kitų sem itų—akkadų (assyro-babiloniečių), aram ajų, syrų, arabų, aitijopų — kalbom is! Iki šio lei aš v is dar tikėjau, kad žyd ai yra sem itai, o lietuviai — indoeuropiečiai. K učo svdičiojim ais įtikėjus % išeitų, k ad lietuviai yra semitų gim inės ta u ta ! Prie tokių nesąm onių prieina tiktai tie žm onės, kurie negirdom is mrleid žia visu s lygin am ojo kalbų m okslo duom enis. Š ian d ie, sukakus jau šimtui metų nuo lyginam osios indoeuropiškųjų kalbų gram atikos atsiradim o (1816 m.), ro­ d o s, nebepadoru būtų v ie ša i skelbtis su tokiom is, kaip kad K učo, nesąm onėm is.

Sutrumpinimai literatūrai, šaltiniam s ir kalboms (tarmėms, šnektoms) žymėti. D a lia i m a n o k n y g ų tin k a tie s u tru m p in im a i, k u riu o s r a s s k a ity to ja s 15 ir 16 p u s la p iu o s e . A

= A u s z r a , la ik ra s z tis iszleid ž ia m a s L ie tu v o s m llėtoju. T ilž ė je 1 8 8 3 -1 8 8 6 m . air. — a ir ių (iris c h ) k a lb a A lS t. — K. B ū g o s A isttšk l stu d i­ j a i . 1 d a lis . P e t e r b u r g a s 1908 A /s. — A lsė d ž ia i AAf. — A p ie p o p ie s z is c h k a ie M lss c h e D . A e g id iu s H u n n iu s 1600 m. ' An. — A n y k š č ia i A n š. = A B a r a n a u s k o A nyk­ šč ių šile lis A rc h . = A r c h iv fü r s la v ls c h e P h i­ lo lo g ie