Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys 5415015604

Citation preview

VILNIAUS UNIVERSITETAS TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLU INSTITUTAS

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA Dokumentų ir straipsnių rinkinys Sudarė ALFON SAS EIDIN TA S

THE CASE OF THE MASSACRE OF THE LITHUANIAN JEWS Selected documents and articles Edited by ALFONSAS EIDINTAS

UDK 947.45:933(093) Li 334

Knygos rėmėjai:

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Lietuvos žydų kultūros palikimo paramos fondas Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Demokratijos komisija Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Algirdo Brazausko fondas

ŠVIETIMO KAITOS FONOAS

© Sudarymas/ įvadas, Alfonsas Eidintas, 2001 ISBN 5-415-01560-4

© Leidykla VAGA, 2001

IN M EM O RIA

Šį darbą skiriu septyniasdešimties gimtojo Vaiguvos miestelio pi­ liečių žydų šviesiam atminimui/ kurių, deja, aš pats nė vieno nepažinojau ir nemačiau, nes visus juos 1941 m. vasarą suėmė ir nuvarė į Kelmę. Ten liepos 26 d. kartu su kelmiečiais žydais sušaudė. Vien už tai, kad jie bu­ vo žydai. Apie juos man pasakojo tėvas, kaimynai. Nei vieno blogo žodžio apie Vaiguvos žydus neteko iš jų girdėti. Sudarytojas

( J

vJtm

Nemunėlio Radviliškis

Ylakiai

Mažeikiai

Skuodas

U \1

Salantai

3

Alsėdžiai

Vaineikiai

Rudaičiai^«. ^ 2 tbJ

(•)

# te

P a l a n g a Š a t e i k i a i

(J

®

®

°

Telšiai ^

(

Ginkunai

) Viešvėnai

^

3

Vėžaičiai*

Gargždai v P

ŠIAULIAI |

( • ) Luokė

Kurtuvėnai Šaukėnai

S

3 3

Užventis ( • }

\ "V ^ ,

O

(Ti \

Linkuva

O O .

^

O Biržai

Vaškai

* Rokiškis

Belnoraičial @

@>d £ L

KuJiai

KLAIPĖDA

Kuršėnai

Plungė w

ą

Vieštovėna) 'floi,r’vi'’al ^( J )

O

\

♦

Gruzdžiai

Šiaudinė ( į) Tryškiai

^ ( m ) O Mi,a5aiCial

\ Kretinga

®

Gadunavas

Plateliai

%

.

3 2 laimelis ( * }

Papilė Seda B Į

Darbėnai D

s

Joniškis

jįr < š

B Gudeliai

Obeliai ♦

A

I

*

3 Rad\ B Liaudis

\

Pakruojis Kupiškis H # , Ų

+

Zarasai

Karsakiškis ( S . Subačius

Bazilionai

O

\

urnai

PANEVĖŽYS #

A

Q

%\ ¿T . w I VelŽeis

Dūkštas

Krekenava

?

Magučiai

Degučiai Salakas

Utena

Kaltanėnai Molėtai ®

^

Želva B

Adutiškis

dūnai

®

Švenčionėtei

♦° Giedraičiai

O

®®

/

^

Pabradė

r Užusaliai

^TO b

Nemenčinė ^ „ , ^ f C § Bezdonys

^ Z ^ iė k ė s B ^ ^ ia d o r y s *

E

Žiežmariai

v

MASINIU ŽUDYNIŲ ŽEMĖLAPIS

Kruonis Juodupėnai ▲ Vilkaviškis K y b a rta i^ ▼ "šunskal H Giriai CSl

Paaiškinamieji ženklai Nužudytų žmonių skaičius nuo

21 iki

50

nuo

51 iki

100

nuo

101 iki

200

nuo

201 iki

500

nuo

501 iki

1 000

nuo

1001 iki

5000

X

nuo

5001 iki

10000

■

nuo 10001 iki

25 000

#

nuo 25001 Iki 100000

O ®

B a

I

Virbalis M arjja m p 0 |ėJĮ

Wl

Vištytis

f ( * ) Kukiai

Darsūniškis

l “ VILNIUS T n3. W i1 . įT

_ . . a . B Trakai ♦ Semeliškės

V

•

h

GngaiČiai

V ^ A

M*

( J Kalveliai Šumskas j J?

Jieznas

r

Butrimonys

Jašiūnai

taškučiai

.

/Dargužiai Valkininkai

Kalvarija

B

1 A

Z

\

Varėnai

J

Eišišk^^ Merkinė Marcinkonys

^

o ^ ’

Joniškis £ ven£jonys |

{

&

Ji

Hitlerininkų operatyvinės grupės A, 1941 metais organizavusios ir vadovavusios buržuaziniams nacionalistams Pabaltijyje, ataskaitos Berlynui priedas apie drauge įvyk­ dytas žudynes nuo 1941 m. spalio 16 d. iki 1942 m. sausio 31 d. Pabaltijyje, Baltarusijoje, Leningrado ir Pskovo srityse. Skaičiai prie karstų reiškia, kiek sunaikinta žmonių. V okiškų paaiškinim ų vertimas Der Einsatzgruppe A durchgeführte Judenexekutionen - operatyvinės grupės A įvykdytos žydų egzekucijos, Judenfrei - žydų nėra, Geschätzte Zahl der noch vorhande­ nen Juden - spėjamas dar esamų žydų skaičius, Kauen - Kaunas, Schaulen - Šiauliai, Reval - Talinas. TSRS CVSRA, f. 7445, ap. 1, b. 1740,1.205.

TU RIN YS

Pratarm ė................................................................................................................. 13 I.

Alfonsas Eidintas. ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA . . . . 21 1. Žydų situacija Lietuvoje iki1940 metų.................................................... 23 Žydai ir lietuviai miesteliuose................................................................ 23 Žydas valstiečio sąmonėje....................................................................... 32 Lietuviai ir žydai XIX a. pabaigoje....................................................... 38 Žydai ir Lietuvos valstybės atsikūrimas..............................................47 Lietuvos žydų nustūmimas j politinę kairę 1922-1940 metais . . . 55 Žydų tapatinimas su komunistais......................................................... 61 / Lietuviai ir žydai pirmuoju sovietmečiu.............................................. 66 „Žydo-bolŠeviko" įvaizdis....................................................................... 7823 2. Žudynių sumanytojai ir vykdytojai. Holokausto specifika Lietuvoje........................................................................................................ 83

^ i

Adolfo Hitlerio antisemitizmas ir nacių politika................................83 Nacių žydų naikinimo taktika Lietuvoje..............................................91 Lietuvių sukilimas prieš sovietus......................................................... 108 Lietuvos Laikinoji vyriausybė.............................................................. 116 Represijos ir pirmosios žudynės..........................................................127 Žydų šaudymas provincijoje................................................................ 147 Pasmerktųjų gelbėjimas..........................................................................169 3. Lietuvių ir žydųsantykiai po karo.........................................................191 Žydai ir lietuviai po 1944 m etų ............................................................191 Lietuvių reakcija....................................................................................... 203 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir moralinės atsakomybės problema....................................................................... 217

10

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

įtariamųjų nusikaltimais bylos, dereabilitacija..................................225 Lietuvos Prezidento įsteigta Tarptautinė komisija........................... 235 Žydų nuosavybės klausimas ir kultūrinio palikimo apsauga. . . . 238 Holokausto švietimas............................................................................ 246 Užsienyje gyvenančių Lietuvos žydų pozicija................................ 253 Paaštrėjimai dėl praeities vertinimų.................................................... 259 Pastabos pabaigai..................................................................................... 270 П. DOKUMENTAI...................................................................................................281 Dokumentas Nr. Dokumentas Nr. Dokumentas Nr. Dokumentas Nr. Dokumentas Nr.

1 2 3 4 5

....................................................................................... 283 ....................................................................................... 295 ....................................................................................... 300 ....................................................................................... 340 ....................................................................................... 342

Ш. STRAIPSN IAI .................................................................................................. 353 Mykolas Biržiška. Žydai ir lietu v iai...........................................................355 Zenonas Ivinskis. Lietuva ir žydai istorijos Šviesoje..............................372 Tomas Venclova. Žydai ir lietuviai............................................................. 403 A. Žuvintas. Lietuviai ir žydai (Atviras laiškas Tomui Venclovai) . . . 411 Tomas Venclova. Atsakymas A. Žuvintui..................................................416 Antanas Terleckas. Dar kartą apie žydus ir lietuvius............................. 422 Vincas Trumpa. K. Škirpos „Sukilimą" paskaičius..................................430 Aleksandras Štromas. Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis..................441 Saulius Sužiedėlis. 1941 metų sukilimo baltosios d ėm ės...................... 460 fSaulius Sužiedėlis. Penkiasdešimčiai metų praėjus: lietuvių * tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės istorijos inter­ pretacijų disonansai..................................................................................486 Zenonas V. Rekašius. Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo reicho satelitu............................................................................................. 505 Juozas Arvydas Starkauskas. KGB bandymai sukiršinti JAV lietuvius ir žydus............................................................................. 516 Jonas Mikelinskas. Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir m e s ....................................................................................................527 Algimantas Astaška. Kaltės neįmanoma pagražinti................................588 Henrikas Žemelis. Juodasis Lietuvos istorijos lap as............................... 597

TURINYS

11

Alvydas Dargis. Garsioji „Garažo byla" nebaigta: aukos nutildytos, budeliai ty li............................................................................602 Valentinas Brandišauskas. Lietuvių ir žydų santykiai 1940-1941 m etais....................................................................................... 627 Irena Veisaitė. Lietuvių-žydų dialogas jau yra prasidėjęs.................... 653 Lindas Truska. Ir atleisk mums mūsų tėvų bei senelių nuodėmes..................................................................................................... 666 Rimantas Stankevičius. Dar kartą apie mūsų nuodėmes......................... 682 Valentinas Brandišauskas. Lietuvių aktyvistų frontas, Laikinoji vyriausybė ir žydų klausimas................................................ 688 Arūnas Bubnys. Lietuvių karinės policinės struktūros ir žydų persekiojimas.............................................................................................. 694 Leonidas Donskis. Ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas?..................699 Solomonas Alamukas. Kiekvienas žmogus turi pasodinti m e d į......... 707 IV. IDEOLOGIJA ..................................................................................................... 729 Leonidas Donskis. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje................................................................ 731 Kęstutis Skrupskelis. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas....................................................................................... 747 Leonidas Donskis. Dar kartą apie Antano Maceinos socialinę filosofiją....................................................................................................... 774 Liūtas Mockūnas. Vienos knygos recenzijos istorija................................780 Liūtas Mockūnas. Prie lietuviškojo fašizmo ištakų.................................. 785 Alfred Lrich Senn. Summary or nohtraditional review of Alfonsas Eidintas' b o o k ......................................................................... 795 Asmenvardžių rodyklė

810

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

PRATA RM Ė

Šis straipsnių rinkinys skirtas „opiajam klausimui" - taip ilgokai už­ sienio lietuvių spaudoje vadintai lietuvių ir žydų santykių problemai, ku­ rią sukūrė nacių Vokietijos vykdytas masinis žydų naikinimas Europoje, Lietuvoje ir dalies lietuvių dalyvavimas holokauste. Tačiau skaitytojui no­ risi pristatyti ir aplinkybes, kurios galėjo veikti lietuvių sąmonę, formuoti palanku ar nepalankų Lietuvos žydo įvaizdi, parodyti lietuvių ir žydų san­ tykių raidą abiejų okupacijų metu, stereotipų žalą tiems santykiams ir at­ skleisti sudėtingą atsakomybės suvokimą lietuvių visuomenėje po holo­ kausto. Tai buvo sunkus uždavinys dar ir todėl, jog lietuvių visuomenė nėra visiškai suvokusi holokausto esmės, ne tik žydų, bet ir lietuvių trage­ dijos. Svarbu žinoti ir tai, kodėl net 2000 metais dar ne taip mažai žmonių neretai pasijunta esą senų mitų ir stereotipų nelaisvėje, pasitaiko net aukų smerkimo faktų, nenoro matyti tamsių savo istorijos puslapių. Daugelio akivaizdžių dalykų neigimas temdo ryšius tarp tautų, o neretai ir atsiliepia Lietuvos valstybės santykiams su kitomis šalimis, netgi kelia klausimą, ar mūsuose tikrai formuojasi atvira, dialogui pakanti demokratinė visuome­ nė. Šias problemas bandysime išsiaiškinti ar bent aptarti, identifikuoti jas. 2000 m. gegužės 11 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje visą dieną rutuliojosi karštoka diskusija apie Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos ter­ miniją. Pasisakymų, replikų, klausimų ir kontrargumentų būta tikrai įdo­ mių, tačiau dalykinis seminaro nugarkaulis triokštelėjo ieškant atsakymo į tai, kas buvo kolaborantas, prasidėjus kalbai apie kolaboravimo (talkinimo okupantams) periodizavimą. Žingsniuodamas iš savo tikslo taip ir ne­ pasiekusio renginio prisiminiau bene prieš devynerius metus Vaiguvos gyventojos Vincės Tomkienės (dabar jau mirusios) ištartus žodžius, kon­ statavusius akivaizdžiausius mūsų naujausios istorijos kolaboravimo pasi­ reiškimus: „Vyrai būtų buvę lietuviai, jei niekas nebūtų ėjęs šaudyti žydų ir j stribus". Lietuvių tauta suteikė išskirtinius terminus ryškiausiems kolabora­ vimo pavyzdžiams - žydšaudys ir stribas. Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje

14

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

jie buvo išskirtiniausi kolaborantai. Abu terminai aiškiai negatyvūs, abu tipai nemėgstami. Žydšaudys - gana specifinis lietuvių apibūdinimas, reiš­ kiantis asmenį, nacių okupacijos metais dalyvavusi šaudant Lietuvos pi­ liečius žydus. Apie žydšaudžiu vaidmenį holokauste mes, lietuviai, nemėgstame kalbėti, nors visi suvokiame ir žinome, kokį juodą darbą ir kieno vadovau­ jami jie darė. Stribas yra laisvesnė tema, čia buvo ryškus ir rusų etnoso in­ dėlis, apie juos daug prirašyta - teigiamai sovietiniais metais ir neigiamai paskutiniuoju dešimtmečiu, tad prie jų čia neapsistosime, nes tai kito dar­ bo tema, stribų nusikaltimų masto čia taip pat nesiimame svarstyti. Žyd­ šaudys reiškia daug sunkesnį atvejį, nes šis apibūdinimas išeina už lietu­ vių etnoso ribų ir liečia dar ir kitą - mūsų pačių ir užsienio šalių žydus. Žydšaudžiai buvo lietuviai, jie žudė civilius gyventojus, ir tai yra gėdingas faktas. Nors ir priklausę karinio tipo formuotėms (būriams, policijos bata­ lionams, ypatingiems būriams - zonderkomandoms, jie kovėsi ne vyras prieš vyrą, o žudė beginklius ir iš esmės nesipriešinančius gyventojus, neretai net savo kaimynus ar apskritai dažnai asmeniškai pažįstamus žmo­ nes. Tas lietuvių dalyvavimas žudynėse daugelio pasąmonėje tuoj pat ver­ čia ieškoti priežasčių, o neretai ir instinktyvaus pasiteisinimo - gal tie žy­ dai buvo komunistai, kenkė Lietuvai, pardavė ją sovietams? O kaip tuomet su žydų vaikais ir moterimis bei seniais, kurie 1941 m. antroje pusėje irgi buvo brutaliai suguldyti į duobes ir nužudyti? Kaip lietuvių tarpe atsirado tokių, kurie ėjo žudyti? Tokie ir panašūs klausimai dilgina ir dilgins ne vieną, nes pasąmo­ nėje suvokiame ir savo, tuomet dar netgi negyvenusių, tam tikrą moralinę atsakomybę už tai, kas vyko Lietuvos žemėje. Kiekvienas esame matę ma­ sinių žudynių kapines, kone kiekviename didesniame miestelyje stovi ne­ byles paminklai su Dovydo žvaigžde, tiesa, atsiradusia ant tų memorialų jau po nepriklausomybės atkūrimo. Apie žydus žinome iš tėvų ar senelių pasakojimų, o kartais iš vieno ar kito pasaulio žemyno ateina žinios apie masines žudynes net mūsų dienomis - taigi, ar panašūs dalykai jau liko tik istorija, ar jie negali pasikartoti? Diskusija Lietuvos žydų ir lietuvių santykių, holokausto tema lietu­ vių visuomenėje vyksta jau seniai, prasidėjo ji pirmais pokario metais lietu­ vių stovyklose Vokietijoje, apie ką liudija publikuojamas 1946 m. sudarytas dokumentas VLDCui, tačiau sudėtinga Lietuvos padėtis, istorinės sąlygos koregavo ir ją, keitė požiūrius ir vertinimus. Todėl mūsų visuomenei verta žinoti, kaip ji vyko, kas, kokios aplinkybės įtakojo. Tam aptarti ir

PRATARMĖ

15

sudarytas Šis straipsnių rinkinys, skirtas pirmiausia studentams, mokyto­ jams, visuomenei - visiems, besidomintiems Lietuvos žydų - litvakų - is­ torija, gyvenimu, jų santykiais su lietuviais, žydų katastrofos pasekmėmis. Straipsnių rinkinyje stengiamasi apimti svarbiausius lietuvių kalba spau­ doje paskelbtus darbus, kurie skirti Šiuolaikiniams lietuvių ir žydų santy­ kių klausimams ir tiesiogiai ar netiesiogiai liečia holokaustą Lietuvoje. Esa­ me dar tik pradėję Lietuvos žydų istorijos rašymą, gal net ėmęsi platesnio tyrinėjimo, solidžią pradžią tam yra padėję Maža Greenbaum, D. Levinas (jo knyga „Litvakai" jau pasirodė Izraelyje, apie ją žinoma iš anotacijų), Solomonas Atamukas1- jų leidiniai, patyrusių ir jaunų Lietuvos istorikų dar­ bai leidžia optimistiškai tikėtis, kad tokia išsami, visapusiška istorija bus parašyta. Tą patį galima pasakyti ir apie svarbiausio, iki šiol lietuvių ir žy­ dų emocijas kaitinančio klausimo - holokausto Lietuvoje istorijos ir lietu­ vių dalyvavimo jame monografijų parengimą ir išleidimą. LSSR metais buvo išleista nemažai propagandinės literatūros apie fašistinių okupantų piktadarybes Lietuvoje (serijoje „Faktai kaltina")/ vė­ liau pasirodė ir solidesnis tam laikotarpiui dvitomis dokumentų rinkinys „Masinės žudynės Lietuvoje"2, kur pateikta nemažai faktų apie holokaus­ tą, tačiau daugiau apsiribota tik nacių Vokietijos politika, kaltę už žudynes primetant bevardžiams „buržuaziniams nacionalistams". Jokūbas Vicas knygelėje „SS tarnyboje" aprašė lietuvių policinių batalionų panaudojimą nacių politikoje3*. Nacių okupacijos režimo klausimais rašė Juozas Bulavas, Kazys Rukšėnas, Algirdas Rakūnas, tačiau tuose darbuose nėra vietos atski­ rai žydų tragedijai, juoba lietuvių ir žydų santykiams. Neseniai pasirodžiu­ siose (1998) Arūno Bubnio-1 ir Petro Stankero5 knygose taip pat pateikta nemažai vertingos medžiagos apie žydų naikinimą Lietuvoje, tačiau tai 1 Masha Greenbaum. The Jews of Lithuania. A History of a remarkable community 1316-1945. - Jerusalem: Gefen, 1995. - 405 p.; Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. - Vilnius: Alma Littera, 1998. 431 p. 2 Masinės žudynės Lietuvoje (toliau santrumpa - MŽL) 1941-1944. Dokumentų rinkinys. 1 dalis. Paruošė G. Erslavaitė, K. Rukšėnas. - Vilnius: Mintis, 1965. 346 p.; MŽL. 2 dalis. Paruošė G. Erslavaitė. - Vilnius: Mintis, 1973. - 422 p. 3 Jokūbas Vicas. SS tarnyboje. - Vilnius, 1961. 1 Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). - Vilnius: LGGRTC, 1998. - 606 p. 5 Petras Stankeras. Lietuvių policija 1941-1944 metais. - Vilnius: LGGRTC, 1998. 304 p.

16

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nėra specialiai šiai temai skirti darbai, jie neatskleidė nacių politikos {trau­ kiant lietuvius į savo žudymo mechanizmą problemos. Vertingos medžia­ gos ir duomenų yra Albino Gražiūno knygoje6. Solomonas Atamukas di­ delėje monografijoje apžvelgė ir holokaustą Lietuvoje, tačiau tai nebuvo pagrindinis jo uždavinys, kurį jis kėlė7*, nors daugelis jo išvadų ir teiginių yra vertingi ir reikalingi tolesnių tyrinėjimų. Mums šiuo atveju įdomus yra pats dialogas apie holokaustą, jo raida, kada pradėta skausmingai permąs­ tyti istorijos tarpsnį, kas ir kodėl atsitiko su mūsų žydais. Šia tema dauge­ lyje mokslinių konferencijų jau perskaityta svarių pranešimų, kurie remia­ si didele naujų faktų sankaupa. Vytautui Bereniui jau aptarus holokausto Lietuvoje istoriografines problemas, prie to klausimo šiame darbe plačiau neapsistosime®. Lietuvos žydų žūtis, dalies lietuvių dalyvavimas jų naikinime yra nepaprastai svarbus klausimas, turintis ne tik istorinę reikšmę, bet aktua­ lus šiandienai, nes tai yra ir moralinės tautos atsakomybės klausimas. Žy­ dų žūtis Antrojo pasaulinio karo metais iki Šiol neretai kelia kontrover­ sijas, diskusijas lietuvių kaltės ar nekaltumo klausimais, svarbu tai netgi Lietuvos diplomatijos kasdienybei, vis pasirodantys straipsniai ne vienos užsienio valstybės spaudoje sugrįžta prie tragiškų ano meto įvykių, šia­ me darbe pristatoma jau išleista literatūra, mūsų žymiausių publicistų ir mokslininkų pasisakymai, šios problemos tyrinėtojų kūrybiniai bandymai, straipsniai, pranešimai konferencijose, kurie žingsnis po žingsnio artėja prie žydų žudymo Lietuvoje klausimo suvokimo ir atskleidimo. Tai taip pat bandymas kelti, formuluoti tuos klausimus, kurie dar reikalauja dide­ lių ir kruopščių tyrimų ir labai autoritetingos istorinių faktų ir procesų analizės, taip pat galimybė parodyti, kaip vyko diskusija ir kokios istorinės aplinkybės ją stabdė, lėtino, kodėl taip vėlai buvo priimti pribrendę ir rei­ kalingi valstybiniai sprendimai, kokie procesai juos įtakojo. Dabartinius lietuvių ir žydų tautų santykius apsprendžia nacių vyk­ dytas žydų naikinimas Europoje ir Lietuvoje - holokaustas arba hebrajiškai šoa (shoah), kurio metu buvo nužudyta apie 160 000 Lietuvos žydų (apie 6 Albinas Gražiūnas. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940-1944 / Redagavo dr. Kazys Ėringis. - Vilnius: „Tėvynės sargas", 1996. - 397 p. 7 Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabai­ gos. - Vilnius: Alma Littera, 1998. - 431 p. * Vytautas Berenis. Holokaustas ir lietuvių istorinė sąmonė // Politologija (Vil­ nius: Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas). 2000, Nr. 3, p. 5-15.

PRATARMĖ

17

200 000 Lietuvos žydų su Vilniaus žydais, skaičiai nepaprastai įvairuoja). Didžiausią kontroversiją kelia ne patys skaičiai, o dalies lietuvių dalyvavi­ mas areštuojant, transportuojant ir žudant žydus, lietuvių (policijos bata­ lionų) dalyvavimas žydų naikinime Lietuvoje ir užsienio šalyse, užsienio šalių žydų žudymas Kauno IX forte. Kita klausimo pusė - ilgametis lietu­ vių dalyvavimo žudynėse neigimas, moralinės atsakomybės klausimas, dviejų genocidų teorija. Diskusiją Lietuvos spaudoje 1993-1995 m. apie pa­ grindinius dabartinės Lietuvos politikos žydų klausimu momentus, rea­ bilitacijos ir žydų turto restitucijos problemas, 1941-1944 m. įvykių vertini­ mą, „dviejų genocidų" koncepciją, antisemitizmo momentus visuomenėje aprašė Jurijus Bluvšteinas9. Trumpi lietuvių visuomenėje vykusių diskusi­ jų fragmentai, argumentai, polemikos puslapiai neseniai sumaniai sudėti Saliamono Vaintraubo sudarytoje knygoje „Subliūškę mitai", kurios idėją suformulavo ir įvadą parašė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius10. Tai gera pagalba skaitytojui apžvelgti diskusijos žydų ir lietuvių santykių skausmingąsias vietas pastaruoju dešimtmečiu. Lietuvos žydų žudynes suplanavo ir vykdė nacių Vokietija, okupa­ vusi Lietuvą karo su SSRS pradžioje, 1941 m. birželį. Tam naciai sugebėjo panaudoti lietuvių sukilėlių (vėliau savisaugos policijos) dalinius, intensy­ viai varė antižydišką propagandą, pasinaudodami bendromis antisovietinėmis lietuvių nuotaikomis, konservatyviu katalikišku arba tiesiog tra­ diciniu antisemitizmu, diegdami žydo-bolševiko sąvoką, kaip ir kitose valstybėse, taip ir Lietuvoje rasdami talkininkų įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Bendras holokausto kontekstas Europoje gerai atspindėtas Aleksandro Štromo, ne taip seniai mus palikusio, publikacijoje11. Tam tikrų holokausto šaknų įvairių tautų istoriografijoje neretai pra­ dedama ieškoti senesnėje istorijoje, Šalies socialinės raidos ypatumuose, vietos žydų gyvensenos ir politinės krašto sanklodos gelmėse. Lietuvių buitinio, socialinio, kultūrinio antisemitizmo apraiškų XIX a. pabaigoje 9 Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą. Žydai šiandieninėje Lietuvoje. - Vilnius: „Lietuvos Jeruzalė", 1997. - 98 p. 10 Subliūškę mitai. Mintys, argumentai, polemika. Sudarė Saliamonas Vaintraubas. - Vilnius: Lietuvos žydų bendruomenė, 2000. - 274 p. " Aleksandras Štromas. Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis. Asmeninis požiū­ ris // Krantai (Vilnius), 1990 lapkritis-gruodis, p. 14-23.

18

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

XX a. pradžioje galime pririnkti pakankamai, pavartę „Aušros" ir „Varpo" laikraščių komplektus, kaip nesunkiai rasime ir tūkstančius nepaprastai gražių bendravimo, bendradarbiavimo ir abipusės simpatijos faktų. Dvi la­ bai skirtingos tautos gyveno viena šalia kitos palyginti ramiai. Socialinių, ekonominių, politinių prieštaravimų tarp jų būta, tačiau tai bendrosios (įvairių tautų) prieštaravimų, susidūrimų su žydais priežastys, kurios lite­ ratūroje yra seniai identifikuotos ir kurių negalėjo nebūti anais laikais Lie­ tuvos gyvenime. Pasireiškęs antižydiškumas ar antisemitizmo faktai nėra vien lietuvių specifika. Žydas, būdamas vienaip ar kitaip skirtingas nuo jį supančios aplinkos, atrodydavo kaip pašalinis asmuo tarp žmonių, kurie instinktyviai kitokių nei jie nemėgo, stengėsi į savo tarpą neįsileisti. Augantis lietuvių tautiškumas brandino netoleranciją etninei lenkų grupei, menkiau - žydų mažumai. Žydas, kaip miesto ar miestelio gy­ ventojas, užimantis tam tikrą sritį, ypač prekyboje, dažniausiai davusioje prognozuojamą pelną, sukeldavo kitų grupių (lietuvių atveju daugiausia ūkininkų) pavydą, o daugelis tą ūkininką supančių žydų, turėjusių savo tarpe turtingų žmonių, lietuvių akimis kone milijonierių, tarsi formavo naivų tikėjimą, kad žydai apskritai kontroliuoja visą jų gyvenimą, kitų Šalių ir apskritai pasaulinę ekonomiką. Daugelyje valstybių tas pavydas didesnių nelaimių atveju, ekonominių krizių ar pralaimėjimų karuose me­ tu žydus paversdavo „atpirkimo ožiais". Individualus žydų dalyvavimas socialistiniuose, liberaliuose ar radikaliuose judėjimuose sukėlė visų žydų persekiojimą112. Nesiekė tuo metu integracijos į lietuvių gyvenimą ir žydai. Tačiau lietuviai juos matė kaip atstumtą, atskirą grupę. Tokioms žmonių grupėms apibūdinti dažnai vartojamas terminas „svetimas", o tai savaime veda į priešiškumą tokiai asmenų grupei. Žydų bendruomenė istorijoje yra tapu­ si didžiausia genocido auka, žydų žudymas yra didžiausias kai kuriose Europos valstybėse per visą istoriją. Tyrinėtojai (Norman Cohn) išskiria „žudikišką antisemitizmą" iš kitų buvusių genocido formų. Žydai, dėl savo išskirtinės istorijos tapdami prekybos pradininkais, kreditoriais daž­ niausiai žemės ūkio kraštuose, gyveno daugiau ar mažiau atsiskyrę nuo juos supančios visuomenės. Uždaras visuomeninis gyvenimas neretai pa­ gimdydavo priešiškumą žydams. Visa tai stiprino senasis, krikščioniškasis, 11 The New Jewish Encyclopedia / Ed. by David Berger. - New York: Behrman House Inc. Publishers, 1976, p. 17-18.

PRATARMĖ

19

ir naujasis antisemitizmas, kuris vedė į genocido apraiškas, nepriklauso­ mai nuo to, kokia žydų padėtis visuomenėje buvo. Genocidas gali pasi­ reikšti ten, kur žydai sudaro didelę, aiškiai atpažįstamą mažumą, ir ten, kur gyvena tik atskirai, išsibarstę. Genocidas pasireiškia ir prieš individus, beveik nelaikančius savęs žydais, taip pat prieš turtingus ir įtakingus žy­ dus ir prieš vargšus žydus. Įdomiausia, kad šios apraiškos pasireiškia net ten, kur žmonės nėra matę žydų iš viso, kur žydai nėra gyvenę per am­ žius13. Pokomunistiniuose Europos kraštuose, kur dėl holokausto žydų li­ ko mažai, iki šiol pastebimas „antisemitizmas be žydų" ir tai tik dar kartą patvirtina N. Cohn teoriją. Žudikiškas arba „mirtinas antisemitizmas" mažai susijęs su realiais konfliktais tarp žmonių. Esmė yra ta, jog egzistuoja mitai, įsigali nuomonė, kad žydai turi konspiracines organizacijas, yra susivieniję tam, kad su­ griautų pasaulio tvarką ir imtų patys jį valdyti. Keli paskutiniai šimtmečiai daugelyje šalių pasižymi tuo, kad mitas apie slaptą žydų organizuotumą sukeldavo jų žudynes. Organizuotos žudikų grupės yra būtina pogromų sąlyga - netikėti, spontaniški žydų pogromai iš pykčio yra mitas, nes nėra pavyzdžių, kad mieste ar kaime gyvenantys žydų kaimynai būtų išžudę šalia gyvenančius žydus14. Žydų autoriai kaltina lietuvius pradėjus pogro­ mus Kaune 1941 m., nepaisydami net nacių dokumentų, patvirtinančių, kad būtent jie, labai norėdami, nelengvai surado lietuvių, kurių grupės pradėtų pogromus Vilijampolėje ir kitur, taigi lietuvių veiksmai nebuvo spontaniški ar kilę iš kažkokios baisios neapykantos, o buvo nacių sutelk­ ti ir tokiam nešvariam darbui pastūmėti. Ilga propaganda prieš žydus sukuria prietaringą žydų baimę ir ypač įtemptais metais, esant nerimui, pasimetimui, žmonės yra linkę su­ versti kaltę už savo vargus kitiems, apkaltinant machinacijomis, sukty­ bėmis, nuodėmėmis nemėgstamus žmones, tuo išreikšdami savo reakciją į socialines ir ekonomines krizes. Tai yra žydų demonizacijos teorija, kuria paaiškinami žydų išžudymai krikščioniškose šalyse. Tuo neretai aiškinamas ir labai greitas nacių rasistinės doktrinos paplitimas. Niurnbergo procese buvo cituojamas Adolfas Hitleris: „Antisemitizmas - tai naudingas revoliu­ cinis tikslingumas. Antisemitinė propaganda visose šalyse yra privaloma 13 Leo Kuper. Genocide. Its political use in the Twentieth Century. - New Haven and London: Yale University Press, 1981, p. 41-42. 14 Ten pat, p. 42.

20

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

priemonė mūsų politinėje veikloje. Pamatysite, kiek mažai tereikia laiko pasaulio idėjoms ir kriterijams pakeisti vien tik puolant judaizmą. Tai, be abejo, yra svarbiausias ginklas mūsų propagandiniame arsenale"15. Pagrindinis genocido atpirkimo ožys yra pirmiausia identifikuota ir diferencijuota žmonių grupė visuomenėje. Paprastai atsiradus priešišku­ mui, stereotipams apie eventualias aukas, prasideda ir prieš jas nukreipta propaganda, dažnai įgyjanti „nužmoginimo" formas taikomai grupei, tai yra nebelaikant jų žmonėmis. Tuomet ta grupė pasidaro geras jaukas per­ sekiojimui. Aiškinant vokiečių nacių vykdytą žydų naikinimą, genocidas buvo susietas su nacių ideologija ir rasinėmis teorijomis, skleidžiant tautinę ir ra­ sinę neapykantą, propaguojant „aukštesnės" rasės dominavimą prieš „že­ mesnę" rasę. Ieškota net vokiečių tautinės specifikos antižydiškumo šaknų. Buvo tiriamas vokiečių visuomenės raidos ypatumas ir ryšys su holokaus­ tu. Kiti aiškino holokausto prježastis vokiečių pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare ir patraukliu A. Hitlerio vadovavimu, bendru vokiečių priešžydišku nusiteikimu. Išvada, kurią padarė genocido teorijų tyrinėto­ jai, - žydų žudynės buvo svarbiausių politinių, moralinių, religinių ir de­ mografinių Vakarų civilizacijos tendencijų išraiška XX amžiuje16. šiame darbe parodoma, kokios socialinės, ekonominės, politinės ir psichologinės lietuvių mentaliteto situacijos XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje formavo; didino nusiteikimą prieš žydus, kas ypač vei­ kė, formavo negatyvų lietuvių požiūrį į žydus, kada vyravo pakantumas ir kuomet, kaip pasireikšdavo vienos ar kitos lietuvių socialinės grupės, sluoksnio negatyvus požiūris į žydus. Be šių dalykų neįmanoma suvokti, kaip naciai rado Lietuvoje talkininkų žudant Lietuvos žydus. Lietuva nie­ kuomet negarsėjo pogromais, masinių žydų žudymų nebūta iki pat nacių įsiveržimo. Nepaisant pasaulinio antisemitizmo apraiškų, lietuvių preky­ bininkų ir verslininkų augimo, kylančios konkurencijos, lietuvių ir žydų santykiai XX amžiaus pradžioje rutuliojosi be didesnių įtampų ar fizinių susirėmimų. Tačiau konkurencija socialinėje ir ekonominėje srityse sudarė sąlygas atsirasti moderniajam lietuvių antisemitizmui, įtakojusiam mums rūpimą problemą nuo XIX amžiaus pabaigos, kai formavosi lietuvių nacija. 15 Leo Kuper. Genocide. Its political use in the Twentieth Century, 1981, p. 43. 16 Ten pat, p. 48.

Alfonsas Eidintas. I.

Ž YD A I, H O LO KA U STA S IR D A BA R TIN Ė LIETU V A

1. ŽYDŲ SITUACIJA LIETUVOJE IKI 1940 METŲ

Žydai ir lietuviai miesteliuose

XIX a. antrojoje pusėje abi bendruomenės - lietuvių ir žydų - pa­ laipsniui įsijungė į modernizacijos procesą: žydai rūpinosi greitesnės infor­ macijos gavimu iš užsienio, lietuviai pradėjo kovoti už savo kalbos varto­ jimą viešajame gyvenime, ėmė formuotis pirmieji lietuvių ir žydų įtampos židiniai. Vyskupas Motiejus Valančius, organizuodamas blaivybės sąjū­ dį Žemaitijoje, susiduria su žydų smuklininkų interesais, Bažnyčia kon­ frontuoja su žydų kontroliuojamu degtinės monopolio tinklu. Prieš žydus pasisako neretai ir pasauliečiai - aušrininkai ir varpininkai. Negalėdami įsitvirtinti miestuose, priversti emigruoti į užsienį, lietuviai atsidūrė nepa­ vydėtinoje padėtyje17. Nors caro valdžia nuo 1864 m. leido .žydams daly­ vauti miesto dūmų ir teismų veikloje, žydų elitui panaikino sėslumo ribą, tų reformų poveikis žydams nebuvo didelis, jų vaidmuo nepakito, nepaki­ to ir socialinė vieta - žydai ir toliau atliko tarpininko vaidmenį. Jie tarpi­ ninkavo tarp dvaro ir liaudies, o XIX amžiaus pabaigoje tarp kaimo ir miesto,' tarp valdžios ir visuomenės. Tokia situacija nemažino tam tikrų įtampų18. Kaip lietuviai matė savo žydus buitinėje sferoje ir kokie buvo jų santykiai? Klausimas įdomus ir neįmanomas aptarti be to meto gyventojų pastebėjimų. Pradžiai reikia prisiminti tipišką to meto Lietuvos miestelį, kurio gyventojai žydai buvo gausūs, pastebimi ir svarbūs ne tik savo bend­ ruomenei, bet ir kitų tautybių visuomenės dalims. Paprastai tas miestelis 17 Vytautas Berenis. Bažnyčia ir Lietuvos žydai - sugyvenimo, priešiškumo ir su­ pratimo istoriniai aspektai // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis (toliau santrumpa - LKMAM). T. 14. Vilnius, 1999, p. 65-66. 18 Vladas Sirutavičius. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuvių antisemitizmo ge­ nezė f i LKMAM. T. 14, p. 71.

24

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

susidėjo iš dviejų dalių, kaip rašė dar M. Valančius apie Skuodo miestelį jis buvo iš krikščionių ir žydų. Katalikų ūkininkų buvo 40, žydų nesuskai­ čiuojamai daug. Žydai laikė karčiamas, užsiėmė prekyba, katalikai gi tu­ rėjo mūrinę bažnyčią ir tris kunigus19. Tačiau to aiškiai per maža - žydai buvo geri amatininkai - kurpiai, siuvėjai, skardininkai, stiklioriai, kepuri­ ninkai, langų ir durų meistrai, statybininkai. Juos kviesdavo statyti bažny­ čias, žydai amatininkai gerai dengdavo stogus, paruošdavo stogų dangas, buvo daug gerų stalių, mūrijo krosnis, valydavo kaminus, dėl to žmonės, nelaikydami amatininkystės rimtu darbu, nevadindavo amatininko žydu, o tik žydeliu, - rašė Ignas Končius20. Šiuo atveju labai autentiški yra Plun­ gės gyventojo dr. Aleksandro Pakalniškio atsiminimai apie Plungės žydus, kuriuos jis paskelbė savo knygelėje „Plungė" 1980 m. Čikagoje21. Nors gal ir neetiška, tačiau kadangi jo knyga reta, išleista JAV, skaitytojų patogumo labui pateikiame platesnius A. Pakalniškio atsiminimų fragmentus iš jo knygos skyrelio „Plungės žydai", kad daugiau suprastume apie žydų reikšmę amžiaus pradžioje Lietuvos miestelyje, juoba kad panašiai tada at­ rodė ir kiti Lietuvos miesteliai. Taigi, kokius lietuviai matė žydus, koks bu­ vo žydo įvaizdis kolektyvinėje sąmonėje? „16-jo amžiaus antroje pusėje, kai Plungė palengva virto iš kaimo į miestelį, galėjo atsirasti ir pirmieji žydai. Aštuonioliktojo amžiaus pradžio­ je jie jau pasistatė Plungėje savo sinagogą. Žemaičiai iŠ prigimties buvo ūkininkai, miesto gyvenimo nemėgo, į jį nesikėlė. Todėl, kai augo Plungė, augo ji žydais. Besikurianti nepriklau­ soma Lietuva perėmė nenormalų istorinį palikimą - lietuvišką kraštą su žydiškais miestais. Plungėje buvo apie keturi tūkstančiai gyventojų, ir gal 80% jų buvo žydai. Žydai buvo apgyvenę visą miesto centrą ir didžiąsias gatves. Tik apie bažnyčią, kleboniją ir priemiesčiuose gyveno žemaičiai. Daugiau jų buvo toli į laukus nusidriekusioje Rietavo gatvėje. Turto atžvilgiu Plungės žydai buvo labai nelygūs. Įvairaus 'turtin­ gumo laipsnių buvo, pradedant pasiturinčiais linų arba grūdų pirkliais 19 Vladas Sirutavičius. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuvių antisemitizmo genezė, p. 72. 20 Ignas Končius. Žemaičio šnekos. - Vilnius: Vaga, 1996, p. 60-62. 21 Aleksandras Pakalniškis. Plungė. - Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1980, p. 35-49.

Ž YD A I HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

25

ir baigiant tikrais vargšais, kurie duoną užsidirbdavo turgaus dienomis atvirame ore silkes pardavinėdami. Tačiau vienalytė buvo žydų bendruo­ menė socialiniu atžvilgiu, luomų tvoromis nepersitvarsčiusi. Ir patys tur­ tingiausieji žydai rūmų nesistatė ir savo namuose labai paprastai gyveno. Daugiausia jie buvo prekybininkai. Beveik kiekvienas vidutiniškai pasiturįs žydas turėjo savo krautuvėlę, kurioje ūkininkas gaudavo viską, kas namams reikalinga: žibalo, druskos, sagų, indų, peilių, degtukų ir L t. Tai buvo taip vadinamos smulkių prekių krautuvės, vėliau kažkodėl imtos vadinti kolonialinių prekių krautuvėmis, nors Lietuva juk jokių kolonijų neturėjo. Atskiros buvo geležies krautuvės, atskiros medžiagų rūbams, pa­ vadintos galanterijos krautuvėmis. Buvo pora karčiamų, buvo keletas arba­ tinių. Arbatinėje ne tik arbatos išgerti ir pailsėti galima buvo, bet ir pyrago nusipirkti. Buvo keletas didesnių krautuvių, jau praturtėjusių žydų. Dar turtingesni buvo tie, kurie vertėsi urmo prekyba, supirkinėdami iš žmonių linus arba grūdus. Buvo ir tokių, kurie neturėjo savo krautuvės, bet turėjo vežimėlį ir arklį ir važinėjo po kaimus skudurus supirkinėdami ir kartu vi­ sokius smulkius dalykėlius pardavinėdami. Buvo žydų ir amatininkų - siuvėjų, batsiuvių, stiklių (žemaitiškai skliorių). Buvo cinkininkų, kurie prakiurusius skardinius indus užeinavodavo. Vieni važinėdavo po kaimus, pas ūkininkus sustodavo, kartais ir ilgesniam laikui apsigyvendavo, kiti mieste savo dirbtuvėles turėjo. Siuvė­ jus ir batsiuvius greitai išstūmė žemaičiai. Taip pat ir kirpėjas žydas grei­ tai buvo žemaičio nukonkuruotas. Tik fotografas Plungėje, pats geriausias, visą laiką buvo žydas. Visa prekyba - krautuvės, karčiamos, arbatinės, knygynas, vaistinė nepriklausomybės pradžioje buvo žydų rankose. Vėliau ir lietuviai pra­ dėjo savo krautuves atidaryti, tačiau prekyboje jie niekuomet nepasivijo žydų", - teigia A. Pakalniškis22. „Buvo ir gydytojų žydų, iš caro laikų užsilikusių. Vėliau jie išnyko. Maitintis turėjo žydai iš to, ką ūkininkai atveždavo į turgų parduoti. Turė­ jo ir savo skerdyklą. Jaučių ir karvių pirkti atvažiuodavo patys į kaimą. Nupirktą gyvulį ūkininkas turėdavo nuvesti į skerdyklą. Buvo ir mėsos krautuvės, taip pat žydų rankose. Ūkininkai karvės priekinę dalį išpardavinėdavo žydams, o užpakalinę - miesto gyventojams lietuviams. Karvei apsiveršiavus, ūkininkas turėdavo pranešti bet kuriam žydui ir gauti iš jo “ Aleksandras Pakalniškis. Plungė, p. 35-49.

26

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

žydiškai parašytą raštelį, paliudijimą. Tik su tokiu rašteliu, liudijančiu, kad veršis buvo jau vienos savaitės, galėjo ūkininkas parduoti jį žydams", - liu­ dija tas pats amžininkas. A. Pakalniškis teigia, kad žydai labai skyrėsi nuo žemaičių savo išvaizda, apsirengimu. Retai kurį nebuvo galima atpažinti iš veido. La­ biausiai žydą lietuviams išduodavo kumpa jo nosis ir barzda, nes dau­ guma senųjų neskųsdavo barzdų. Apsirengimas buvo ne kaip ūkininkų, geresnis už mieste gyvenančių žemaičių apsirengimą. „Jeigu kartais nebuvo galima pažinti žydą iš jo išvaizdos, save jis išsiduodavo vos pravėręs burną. Nė vienas nemokėjo taisyklingai žemaitiš­ kai ar lietuviškai šnekėti, visi šnekėjo daugiau ar mažiau laužyta kalba, ki­ taip ištardami garsus, linksnius sumaišydami, galūnes pakeisdami, vienu žodžiu - „žydžiuodami", ir dažnai įterpdami žodelį „ui". O ir sveikin­ davosi jie kitaip, ne krikščioniškai, o žydiškai, ne „tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus" o „labą dieną". Tiesa, tas žydiškas pasisveikinimas vėliau išstūmė krikščioniškąjį ir žemaičių tarpe. Bet geri buvo jie žmonės, geros širdies ir protingi, neužsigauną dėl niekų, nepykstą be reikalo. Ir kito žmogaus neužgaudavo, ir niekuomet nesikeikdavo. Ar yra kas matęs girtą žydą? Ar yra kas matęs žydus savo tarpe besimušančius? Kultūringesni buvo jie už vietinius kaimo žmones žemaičius", - teigia A. Pakalniškis. Tačiau jis pastebi, kad namai žydų, bendrai paėmus, buvo nešvaresni už žemaičių. Ypač iš lauko. Gėlynų nebuvo, nei sutvarkyto gražaus kiemelio, niekur gražios tvorelės, kaip žemaičių apgyventoje Rietavo gatvėje. Aiškiai galėjai matyti, kur žydų gyvenama. „Penktadieniais saulėlydžiu vienas žydas imdavo šaukti per gatves eidamas. Kažką žydiškai, nesuprantamai. Tai buvo šauklys i sinagogą (žemjaitiškai]. - šoulę), panašiai reiškės tą patį, kaip varpas katalikams. Iš­ girdę jį visi tuojau uždarydavo krautuves. Greitai po to pamatydavai žy­ dus, ypač senesnius, beinančius sinagogos link, su tamsia pagalvėle po pažastim. Kam teko būti sinagogoje jų maldos metu, pasakodavo, kad ten didelis triukšmas, kad kiekvienas kalba savo maldas individualiai ir gar­ siai, bet kur į kampą nusisukęs, pirmyn linguodamas. Tokį jų meldimąsi žemaičiai vadindavo „žydų bakalerija". „Kaip žydų bakalerija", - sakoma būdavo triukšmaujančius žmones pamačius.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

27

Kai amatininkai žydai apsigyvendavo kaime pas ūkininką, jie ten ir savo poterius kalbėdavo. Kiekvieną vakarą saulėlydžiu žydas stovėdavo kampe apie pusvalandį, į sieną nusisukęs, pirmyn linguodamas, nesupran­ tama kalba kažką giedodamas, tarytum aimanuodamas, ir kartas nuo karto odinį diržą apie ranką vyniodamas ir vėl nuvyniodamas, prie kaktos kažką prisirišdamas, tokį keturkampį juodą dalykėlį, kuris prie to paties liturginio diržo pritvirtintas buvo. Kaimiečiai žiūrėdavo į besimeldžiantį žydą ir sa­ kydavo: „Kuoki viera, tuoki ėr apiera (koks tikėjimas, tokia ir auka)". I kaimą gyventi atvažiuodamas žydas atsiveždavo ir savo varinius katilėlius maistui virti, ir bliūdelius bei šaukštus. Žemaičių indai galėjo bū­ ti „trefni" - nebuvo jis tuo tikras. Vienas žydas turėdavo du katilėlius, du bliūdelius ir du šaukštus. Vieni indai mėsiškam maistui, antri pieniškam. Jeigu sumaišytų, indai pasidarytų „trefni". Ir pats sau maistą žydas virdavosi. Kiaulienos visai nevalgė, kaip kad katalikas nevalgė bet kokios mėsos penktadieniais. „Laidotuvės jų nebūdavo iškilmingos, kaip žemaičiams įprasta buvo. Greitai, lyg slapstydamiesi, lyg viešai rodytis nenorėdami, nuskubėdavo su grabu kapų link, ir tik keli žmonės iš paskos tesekdavo. Krautuvininkai sa­ vo krautuvių duris tuojau užšaudavo, ir langus uždarinėdavo, kai laidotu­ vių eisena pro šalį skubėdavo. Ir kapai žydų apleisti buvo, netvarkingi. Bet nebuvo tvarkingi nė katalikų kapai Plungėje", - rašo A. Pakalniškis23. Žydus žemaičiai vadino žydais, o visus kitus, kurie nebuvo žydai, vadino žmonėmis. Kai sulodavo Šuo, motina sakydavo vaikui: „Paveiziek pru longą, kas tėn atet - žmuogus ar žyds". Žmogus nebuvo žydas, ir žy­ das nebuvo žmogus. Žmonės gyveno ir elgėsi kaip žmonės, o žydai gyve­ no ir elgėsi kaip žydai. Žydai buvo kitokie ir elgėsi kitaip. „Žyds vėsumet yra atbols", - sa­ kydavo žemaičiai. Atrodydavo jiems, kad žydas viską daro antraip. Žmo­ gus valgydamas nusiima kepurę, o žydas valgo kepurę apsimovęs. Ir ne tuojau jis patiki, kai jam ką sakai. „Bene esi žyds, kad navierėji?" - saky­ davo žemaitis, jeigu kas juo netikėdavo. Ir būdavo pasakojama, kad, jeigu žydas paklaus tave kelio ir tu jam parodysi, jis nenueis tuojau parodytu ke­ liu, bet išties ranką į priešingą pusę ir vėl klaus: „Ui, ar ten?" Aleksandras Pakalniškis. Plungė, p. 35-49.

28

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Kitoks buvo žydas ir savo išvaizda, ir kalba, ir papročiais, ir elgesiu. Žemaitis tai aiškiai matė ir dėl to nebelaikė jo žmogumi. Dar daugiau: žemaičiai tikėjo, kad žydas gali apkerėti, žemaitiškai sužavėti žmogų, dažniausiai vaiką, kartais ir gyvulį. Apkerėtasis pradeda keistai elgtis, negaluoti, sirgti. Apkerėti gali tik tas žydas, kuris turi barz­ dą. Kuo didesnė barzda, tuo, manė kaimietis, žydas yra pavojingesnis. Ke­ rėdamas kažką Šnibžda. Bet turi jis matyti apkerimąjį, turi į jį žiūrėti. Dėl to, kai pasirodydavo žydas sodyboje, motinos slėpdavo savo vaikus, kad žydas negalėtų jų matyti ir apkerėti. Dėl to ir būdavo sakoma, kad žydai yra čerauninkai (kerėtojai). Savo vaiką žemaitis saugodavo nuo žydo ir dėl to, kad žydas jo ne­ pagrobtų. Žmonės buvo įsitikinę, kad žydai grobia vaikus ir juos nužudo. Taigi būta ir tam tikros žydų baimės, juolab sklido visokiausi gandai, kad žydams, jų tikėjimui, jų religinėms apeigoms esąs reikalingas krikščioniš­ kas nekalto vaiko kraujas. Žemaičiai vienas kitą vadindavo pavardėmis, bet žydus jie vadinda­ vo vardais: Maušas, Ickė, Šliomkė, Joselis, Majūris ir 1.1. Kad žydas gali tu­ rėti dar ir pavardę, jie beveik nė nežinojo, ir nustebdavo, kai virš krautu­ vės durų savo gerai pažįstamo žydo pamatydavo užrašytą keistą pavardę. A. Pakalniškis rašo, kad žydai būdavo nuolatinės pajuokos objektu. Ne žydu vadindavo žydą, o žydeliu. Tas sumažybinimas irgi pajuoką im­ plikavo. Tyčiotis iš žydelio, net jam i akis, buvo paprastas dalykas. Ir žy­ das dėl to neužsigaudavo. „Susirinkdavo, pavyzdžiui, sekmadieniais į žydo trobą jauni kaimie­ čiai ir elgdavosi ten visai laisvai, į Šeimininką dėmesio nekreipdami, dar pasityčiodami iš jo. Ir šeimininkas neužsigaudavo, nesupykdavo, akiplėšų lauk neišvydavo, nes tai buvo klientai, kurie jo krautuvėje viską pirko. O kai pasirodydavo žydas kaime, piemenys iš tolo imdavo jam šaukti, tyčiotis, į patyčias vis kaip nors kiaulę įterpdami. Pavyzdžiui, šitaip uždainuodavo: ,Žyds, žyds, žydėjo, Žyds ant kiaulės sėdėjo. Kiaulės koja triokšt palūžo, Žydo barzda Šmakšt į š ...

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINE LIETUVA

29

Žinoma, žydas į tai visai nereaguodavo, tik nebent jį piemenys ak­ menimis apmėtydavo. Būdavo ir tokių atsitikimų. Prie paniekos žydams priklausė ir tai, kad jaučiams būdavo duoda­ mi žydiški vardai. O kartais ir šunims. Kvailu žemaitis laikė žydą, pajuokos vertu dėl savo kvailumo, bet kartu ir gudriu, kurio reikia nuolat saugotis, kad tavęs neapgautų. įėjęs į krautuvę pasijusdavo ne priešais pardavėją stovįs, o priešais apgaviką, suk­ čių, kuris tikriausiai užsiprašys kelis kartus daugiau, negu prekė yra verta. Paklaustas, kiek kaštuoja, žydas pirma atsakydavo: „Ui surokuosim (susitarsim)". Paskui išgirdavo prekę, sukeldavo žmogui norą ją pirkti ir tik tada pasakydavo kainą. Pirkėjas, jeigu nebūdavo pats kvailas, kitus kvailais laikydamas, nusijuokdavo ir pasiūlydavo tik apie trečdalį papra­ šytos kainos. Ir tada prasidėdavo ilgos derybos, su rėkavimu, vienas antro nieki­ nimu, įkalbinėjimu. Žydas po truputį mažindavo kainą, žmogus po truputį didindavo pasiūlą. Kartais krautuvininkas pareikšdavo, kad jau nebegali daugiau nusileisti, kad žemiausia kaina pasiekta, ir padėdavo prekę atgal į lentyną. Bet, kai pirkėjas išeidavo iš krautuvės, pasivydavo jį už kelių namų, stverdavo už rankovės ir tempdavo atgal į krautuvę. Ir vėl truputį nuleisdavo". A. Pakalniškis pastebi, kad pirkimas būdavo ilgas, net ir kokio nors mažmožio. Taip buvo iš seno, taip pasiliko ir nepriklausomo gyvenimo pirmais metais. Kai vėliau ėmė steigtis kooperatyvai, kur prekių kainos bu­ vo nustatytos, žmonės pradžioje nėjo į juos pirkti, nes ten nebuvo galima nusiderėti. Palengva žmonės priprato prie naujos tvarkos. Kooperatyvai iš­ gyvendino derybų paprotį ir iš žydų krautuvių24. Leono Olšvango pateiktais duomenimis, iš maždaug dviejų tūkstan­ čių Plungės žydų buvo daug mažų krautuvėlių savininkų, kurie pirkdavo skolon prekes ir laikydavo jas savo krautuvėse, siūlydami pirkėjams. Di­ desnės krautuvės buvo tik kelios. Turtingų ir pasiturinčių žydų nebuvo daug - pasiturinčiais buvo laikomi abu gydytojai - dr. Sivas ir dr. Levinas, dantų gydytojai vyras ir žmona Leibovičiai, advokatas Rolnikas, vaistinin­ kas Izrailovičius, pirkliai Motelis ir Gersonas Olšvangai, eksportavę į užsie­ nį medieną, linus, taip pat arklius eksportavęs Jeskielis Gamza (pastarasis 24 Aleksandras Pakalniškis. Plungė, p. 35-49.

30

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sovietų ištremtas į Sibirą su žmona ten ir mirė). Daugiausia žydų tarpe bu­ vo amatininkų - buvo trys kalvės, dar sidabro ir vario kalvės, buvo keli mūrininkai, tinkuotojai, langų dirbėjai, kailiadirbiai ir batsiuviai, kinkymų meistras, audeklų dažytojas, statybininkai, staliai, stogaklojai, vandentie­ kio darbininkai, baldų dirbėjai, stikliai, Šaltkalviai, elektrikai, radiotechni­ kai, taip pat buvo daug siuvėjų, šoferių, vežikų ir nešikų. Zaksų šeimos malūnas su lentpjūve tiekė Plungei elektrą, buvo dar du kiti žydų malūnai. Pasenę amatininkai, Lietuvai neturint socialinio draudimo, buvo priversti elgetauti, prašyti aukų iš savo bendruomenės25. Iš kaimo į miestą atvažiavusiam žmogui reikėjo kur nors sustoti. Pa­ gal žemaitišką žodyną - jam reikėjo „gaspados". Tokiais „gaspadninkais" buvo žydai. I žydo jėpkę (akmenimis grįstas kiemas) žmogus įvažiuodavo, pririšdavo ir pašerdavo arklį ir eidavo į žydo trobą daiktų pasidėti, pasišil­ dyti, pasisėdėti. To paties žydo krautuvėje jis ir reikalingas prekes nusi­ pirkdavo. Kiekvienas žmogus turėjo savo „gaspadninką", ir kiekvienas ne­ didelę krautuvę ar arbatinę turįs žydas turėjo savo nuolatinius klientus, pas jį gaspadoje sekmadieniais ar turgaus dienomis sustojančius, jo krau­ tuvėje perkančius, jo arbatinėje valgančius. Savo gaspadninko krautuvėje perkant, nė derėtis dėl kainos taip labai nebereikėjo, nes nuo savo kliento žydas nemėgindavo nuplėšti. Tie pirkliai, kurie krautuvių neturėjo, kurie linus, grūdus ar gyvulius supirkinėjo, sekmadienių rytais stoviniuodavo netoli šventoriaus ant šaligat\do, klebonijos patvoryje, kad į bažnyčią einančius ūkininkus susitikti galėtų, sužinoti, gal turi ką parduoti didesniais kiekiais. Po to patys į kaimą nuvažiuodavo nupirkti. Supirkinėdavo ir į turgų atvežtus linus bei sėmenis. Kai kildavo Plungėje gaisras sekmadienį ar turgaus dieną, visi, ku­ rie būdavo važiuoti, bėgdavo iš miesto. Savo arklius saugodavo. Mat buvo tokia teisė žydams, gal ir niekur neužrašyta, gaisrui kilus laisvai naudotis visais tuo metu mieste besirandančiais arkliais tarytum nuosavais. Lietu­ viai manydavo, kad nors kartais ir nebūdavo reikalinga gaisrui gesinti, vis tiek sušokdavo žydai į vežimus ir lakstydavo po miestą kiek tik arkliai įkerta. Ir vežimus apdaužydavo, ir arklius pasprogindavo (uždusindavo). „Žydai Plungėje vedė savo atskirą gyvenimą, skirtingą nuo krašto, kuriame gyveno. Plungė buvo tarytum žydų sala viduryje Žemaitijos. 29 L. Olšvango atviras laiškas Musteikiui. Kn.: Aleksandras Pakalniškis. Praeities atgarsiai. - Čikaga: Išleido A. Pakalniškis, jr., 1988, p. 14-15.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

31

Turėjo jie savo bendruomenę, savo kalbą, savo papročius, savo tikėjimą. Su žemaičiais nesimaišė, ir nutautėti jiems jokio pavojaus nebuvo. Mišrių ve­ dybų nebuvo. Buvo tik vienas atvejis, kai žydas vedė žemaitę ir ta proga pats perėjo į katalikų tikėjimą. IŠ žydų bendruomenės iškrito jis staiga ir vi­ siškai. Ir Plungėje nebegyveno, pasidarė ūkininku. Kraujo maišymosi daug atvejų buvo, kai netekėjusi neturtinga mer­ gaitė susilaukdavo vaiko nuo žydo. Bet toks vaikas, ir vėliau žmogus, su žydų bendruomene nieko bendro neturėdavo. [...] Plungės žydų bend­ ruomenės visuma visą laiką pasiliko žydiška ne tik savo tikėjimu, bet ir kultūra, ir kalba. Ir taisyklingai lietuviškai šnekėti žydai niekuomet neiš­ moko", - teigia A. Pakalniškis26. Žydui lietuvis arba katalikas buvo gojus, ne toks kaip jie, kitakrikštas žydas lietuviui žemaičiui buvo ne žmogus, o žydas. Apibūdinimas „žy­ delis" vis dėlto jau buvo ir šiek tiek paniekinamas ir reiškė „kitą, skirtingą nuo mūsų". Taigi prieiname prie stereotipų klausimo. Verta atkreipti dė­ mesį ir į tai, koks buvo žydo paveikslas valstiečių sąmonėje ir kodėl.

Aleksandras Pakalniškis. Plungė, p. 46-49.

Žydas valstiečio sąmonėje

Mentalitetai paprastai apibrėžiami kaip neįsisąmonintos mąstysenos formos, jausenos. Kitaip tariant, suvokiami kaip tam tikros implicitinės, nie­ kur aiškiai nesuformuluotos pasaulio suvokimo formos, kaip tam tikri pa­ sikartojantys sustabarėję mąstymo konstruktai. Vienos mentaliteto struktū­ ros įgalina vienus stereotipus/įvaizdžius tarpti, o kitos tai naikina. Vien A. Pakalniškio rašinys nupiešia mums Lietuvos žydo stereoti­ pą tradicinėje lietuvių visuomenėje, parodo ir paplitusį lietuvių valstiečių požiūrį į žydus. Valstiečiui žydas buvo svetimas. Kitas akivaizdus dalykas, kad distancija tarp žydų ir lietuvių buvo didžiausia, lyginant su kitom et­ ninėm ir konfesinėm grupėmis. Tai visada akcentuojama pradėjus kalbėti apie lietuvių ir žydų santykius, tačiau šios distancijos ypatumai neparyški­ nami. Kaip visa tai pasireiškė, kur slypi tas savitumas žydų atveju? Rimčiausias barjeras buvo religinėje (žydai - „nekrikštai") ir socia­ linėje sferose. Pas žydus tarnaujančios merginos buvo niekinamos, iš jų buvo šaipomasi. Jas vadindavo „žydmergėmis". Tokia mergina ne tik kad savo kaime neturėjo gero vardo, bet ir visoje apylinkėje. Pas tokią vaikinai nenorėdavo siųsti piršlių, negarbė buvo ir apskritai žydams tarnauti. „Ee, žydams vandenį nešioja", - „žydų vandennešė". „Ten pas žydų paktininką arklius šeria", - suprask, labai ir labai menkos vertės žmogelis. „Pas žy­ dą už „gižą" tarnauja. Žydams per šabas žvakes kilnoja". „Toks, kad tik pas žydą ir gali pabūti" - tie užfiksuoti tautosakoje pasakymai, įvaizdžiai nepalankūs žydams, tiems, kurie su jais yra pažįstami, artimi. Bendrų jau­ nimo suėjimų beveik nebūdavo. Taigi egzistavo didžiulis nepereinamas socialinis ir privataus bendravimo barjeras. Vedybos tarp žydų ir lietuvių buvo labai retas dalykas. Žydų padėtis lietuvių visuomenėje buvo ypatinga. Be abejo, svar­ bios reikšmės turėjo tai, kad ir žydų bendruomenė pasižymėjo dideliu už­ darumu. Tad suartėjimo kliūtys buvo statomos iš abiejų pusių. Žydus tai irgi patenkino, nes jie vengė nutautėjimo ir suvokė savo uždarumą kaip vienintelę sąlygą išlikti žydais, išsaugoti savo tikėjimą. Žydai buvo preky­ bininkai, smuklininkai, o lietuviai - žemdirbiai. Tai irgi dažnai laikoma šios didelės perskyros priežastimi. Tačiau ar to pakanka paaiškinti tokį di­ delį atstumą? Juk panašūs socialiniai skirtumai buvo ir kitų etninių-konfesinių grupių atveju. Sakykim, lenkas dažnai buvo pono sinonimas. Tačiau

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

33

tarp lietuvių ir lenkų egzistavo, bent jau iki XIX a. pabaigos - ir būtent valstiečių sluoksnyje, - bendrumo jausmas. Vokiečiai buvo „užėmę" ama­ tų sritį: kalviai, malūnininkai. Nors jie taip pat buvo demonizuojami (ma­ nyta, kad žino įvairiausius burtus, laiko aitvarą), tačiau iš vokiečių taip nebuvo šaipomasi kaip iŠ žydų27. Tokių faktų pateikia ne vien A. Pakalniškis. Ignas Končius, kalbėda­ mas apie prieškarinį Žemaitijos kaimą, irgi teigė, kad žydas niekuomet žmogumi nevadinamas, nė apsirikus i einantį nepasakoma - eina žmogus. Kai aiškiai neįžiūrima, tai greičiau žmogų pavadins - bene žydas, bet nie­ kuomet antraip. Ir vaikus griežtai įspėja, koks jis tau žmogus, jis žydas, ar nematai, vadins žydą žmogumi, kad aš daugiau negirdėčiau28. Taigi žydai ir žmonės yra lyg skirtingos kategorijos, kurių negalima sumaišyti, tai yra visiškas kito atmetimas. Tačiau ką reiškia šis nenoras vadinti žydus žmo­ nėmis? Kur tada atsiduria žydai? Pagal Končių: „Ponas yra ponas. Bajoras yra bajoras. Kam mums - žmonėms - su jais dėtis. Mes jiems nesame ly­ gūs: nei prie jų smaigstykimės, nei jų prie savęs slugdykime. Patys savęs jie niekuomet nepravardžiuodavo „žmonėmis", tik sakydavo: mes ponai, mes bajorai. Mus gi vadindavo „naši liudzi", atseit mūsų žmonės"29. Kad „žmogaus" kategorija dar neįgavusi universalistinės vartosenos pobūdžio, rodo ir pasakymai, kad ir kunigas - ne žmogus, jis aukštesnis už žmogų. Ir vaikas - ne žmogus. Ir mergaitės - ne vaikai. Dar ir dabar galima išgirs­ ti: „Kiek turi vaikų - nė vieno, tik tris dukteris". Kunigas irgi yra ne-žmogus, nes jis aukštesnis už žmogų. Vaikai yra dar ne-žmonės, tačiau jie turi galimybę jais tapti. Būta ir tikėjimo, kad parvežus kūdikį po krikšto sakydavo: išvežėm žyduką - parvežėm katali­ ką. Tai vėl, tik jau kitame kontekste parodo žydų išskyrimą iš bendruo­ menės, kurią apglobia „žmogaus" sąvoka, kaip ją suprato šios kultūros ir laikotarpio lietuviai. Kitos grupės (kunigai, bajorai; tarp jų ir valstiečių sluoksnio egzistavo ne mažesnis socialinis barjeras) vertintos teigiamai, o žydai tuo tarpu aiškiai neigiamai.

73 Virginijus Savukynas. Žydo įvaizdis tradicinėje lietuvių kultūroje: atvirkštinio atspindžio konstrukcija // Atrium. 1999. http:/ /www.atrium.lt. Nr. 4. “ Ignas Končius. Žemaičio šnekos, p. 65-66. 29 Gtuojama pagal: Virginijus Savukynas. Žydo įvaizdis tradicinėje lietuvių kultū­ roje: atvirkštinio atspindžio konstrukcija.

34

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

šiuo atveju yra svarbu, kam supriešinama „žmogaus" sąvoka. Tikė­ ta, kad žydai neturi sielos. 15 to yra kilę tvirtinimai: „Kaip netinka sakyti, kad „žydas miršta", taip pat nepridera sakyti „bitelė kanoja (dvėsta)". Dvėsta, kas neturi dūšios, o miršta, kas dūšią turi. Arba gyvuliai nemiršta, nes jie nešventi ir nekrikštyti. Ir ant žydo nedera sakyti, kad miršta. „Žy­ das ne miršta, bet dvėsta". Žydai valstiečių sąmonėje išstumti iš žmogiško­ jo universumo, yra patalpinami gyvulių, kurie neturi sielos, vietoje, šiame kontekste išryškėja pasakojimų, kodėl nevalgo žydai kiaulės mėsos, reikš­ mė. Esą žydai norėjo ištirti, ar Kristus viską žino, tai dėl to jis pavertė žydo žmoną ir vaikus kiaule ir paršeliais. Todėl dabar žydai negali valgyti sau ar­ timo kraujo. Kitos bendruomenės atsisakymas valgyti tam tikrą maistą yra interpretuojamas kaip anti-tekstas: nevalgoma todėl, kad egzistuoja tarp šių dviejų pasaulių (žmogaus ir gyvūnų) ryšys, o tai tarnauja parodant absoliu­ tų dviejų bendruomenių atskirumą. Ir tuo, pagal V. Savukyną, aiškintinas grubus lietuvių valstiečių elgesys su žydais: juk jie ne-žmonės, gyvūnai, ne­ turintys „dūšios", vadinasi, galima daryti su jais, ką norima. Iš čia kyla visi grubūs pokštai, pajuokavimai, buvę tokie populiarūs tarp miestelių jauni­ mo, pasišaipymai iš žydų išgyveno net iki mūsų dienų, aiškiai mėgstami yra ir žydiški anekdotai, savotiškai pakeitę tuos pasišaipymus. Mirtis gali būti ta vieta, kuri sujungia skirtingus žmones. Bet taip pat ji gali būti ir tai, kas galutinai atskiria mus nuo kitų. Neatsitiktinai žydo priklausymas ne-žmonių sferai išryškinamas per mirties izotopiją. Būtent žydo priklausymas „gyvulių" sferai yra nubrėžtas per išskyrimą mirtyje. Tad ir jų mirtis turi būti ne tik kitokia, bet ir priešinga mūsų mirčiai. Vals­ tiečių kuriamas žydo paveikslas yra atvirkštinis atspindys, jų gyvenimo būdas matomas, sukeičiant teigiamus ir neigiamus ženklus vietomis. Žydų mirtis buvo demonizuojama: kai numiršta žydai, tai namiškiai prideda savo ausis prie slenksčio ir klausosi, ar velniai juos Čirškina, ar šiaip džiaugiasi, tad jų mirtis yra baisi, kitokia nei vieno iš mūsų mirtis. Jie yra pasmerkti eiti į velnio valdas - pragarą. Sakydavo: „Žydus, kai jie numiršta, tai pagalvėm užsmaugia, kad jie Jėzaus vardo neištartų". Taigi, krikščionio požiūriu, toks konstatavimas reiškia visišką išstūmimą. Būta pasakojimų apie tai, kad žydams meldžiantis vieną iš jų nusineša velnias, taigi žydų maldos iš tikrųjų nėra maldos, jos neskirtos Dievui, bet susijusios su velnio sfera. Kitaip tariant, tai nėra kitokia malda, bet anti-malda. Bene iš Čia kilęs ir tvirtinimas, kad žydai moka daug burtų, užtat jiems ir sekasi apgaudinėti kitus. Ryšių su velniu sfera (aitvarų turėjimu, įvairiausių bur­ tų žinojimu, užkalbėjimu) kaltinamos ir kitos konfesijos. Aitvaro turėjimas

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

35

paaiškina vokiečių ir latvių turtingumą, o įvairūs burtininkai ne tik atima pieną iš karvių, bet reikalui esant gali gydyti. Tuo tarpu žydo ryšys su vel­ nio sfera konstruojamas egzistencinėse situacijose: mirties akivaizdoje, maldos metu. Tame kontekste ryškėja pasakymo daryti „kaip žydas" ( t y. atvirkščiai) reikšmė. Sakydavo, jog kas apsirengęs kitaip, jei kas ką pamėg­ džioja, tas žydas. Atseit žydas viską išvirkščiai daro, ne taip, kaip žmonės kad daro. Darai kaip žydas, reiškia, neklausydamas, kad tik kitaip, kad tik „nežmoniškai", - teigia V. Savukynas30. įvairūs socialiniai santykiai, kurie buvo neišvengiami, nebūtinai ne­ šė neigiamus įspūdžius. Būta patarlių ir priežodžių, valstiečių vartojamų, kurie turėjo pozityvų atspalvį, kaip antai sutikti žydą kelyje reiškia laimę ir panašiai. Tačiau apskritai žydo reikia saugotis, jis gali būti pavojingas, niekuomet nebus savas31. Žydo nemėgta ne todėl, kad jis žydas, bet dau­ giau kad jis amatininkas, prekybininkas, pirklys, tai yra tarpininkas, o ne gamintojas, kaip valstietis32. Kodėl žydai daro viską atvirkščiai? Jų gyvenimo būdas žvelgiant iŠ tokio taško atrodo ne kitoks, bet priešingas mūsų gyvenimo būdui. Todėl jie viską daro atvirkščiai. Gal iš čia atsirado ir agresyvus elgesys iš kitos pusės: viskas, kas blogai: ligas, blogą maistą žydai norį katalikams primes­ ti; tokie esą jų „zakonai". Kiprijono Lukausko pamoksluose sakyta, kad žy­ dai rūpinasi krikščionis numarinti, kas yra brangu mums, jiems ne. Mūsų mirtis jiems irgi nėra svarbi, gerbtina. Toks požiūris konstruojamas iš mūsų pusės. Taip kuriamas atvirkštinis Įvaizdis, kuris palaiko (ir kuria) didžiulį nuotolį socialiniame gyvenime. Spaudos plitimas lietuvių tarpe, ypač katalikiškos, taip pat turėjo svarbią įtaką mentalitetui. Istorikas Vladas SirutaviČius nustatė, kad kata­ likų spaudoje apskritai buvo palaikomas neigiamas žydo įvaizdis. 1896 m. „Tėvynės sargas" skelbė, kad jo uždavinys yra kovoti su trimis didžiau­ siais lietuvių priešais: vietine caro administracija, žydais ir „išgamomis lietuviais", nors ir buvo pažymima, kad žydų teigiamas bruožas yra tas, kad jie vieningi ir susitelkę, kad iš jų vieningumo turi mokytis ir lietuviai33. Laikraštyje pabrėžta, kad saugodamas lietuvius nuo žydų, jis aiškins* * Virginijus Savukynas. Min. str. 31 Vladas SirutaviČius. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuvių antisemitizmo genezė, p. 73. M Ignas Končius. Žemaičio šnekos, p. 66. 33 Vladas SirutaviČius. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuvių antisemitizmo genezė, p. 75.

36

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

„mokslą talmudo", kuris moko, kaip krikščionis skriausti. Pagal J. TumąVaižgantą, „mūsų žydelei ir siekiasi kaip įmanydami neprileisti lietuvių prie prekybos ir amatų, stengiasi anuos į skolas įtraukti ir tokiu būdu galu­ tinai į savo bernus paversti", o kad taip neatsitiktų, laikraštis mokys lietu­ vius steigti parduotuves, teiks žinių amatininkams, kad „...lietuvei galėtų pagaliaus visai be žydų apsieiti ir nieko nuo jų nei pirkti nei su jeis kaip nors susidėti"31. Kitame skyrelyje pateiksime panašiai formuluotas pasau­ lietinės lietuvių spaudos idėjas. Pagal įdomias V. Savukyno straipsnio išvadas, tokios rekonstruotos mentaliteto struktūros (atvirkštinis atspindys) gali padėti suvokiant skau­ dų holokausto faktą Lietuvoje. Žvelgiant į baisų žydų išnaikinimą, kyla klausimas, kodėl taip galėjo atsitikti, kad kai kurie lietuviai tiesiogiai daly­ vavo žydų žudynėse? Minėta paslėpta mentaliteto struktūra galėtų paaiš­ kinti: kadangi žydai lyg ir nedalyvauja „žmonių bendruomenėje", tai jie ir lyg niekam nerūpi. Tačiau ekstremaliais atvejais, kada kitam (kuris šiuo konkrečiu atveju yra paverstas svetimu) iškyla egzistencinė grėsmė, negali atsirasti užuojauta ar pagalba. Netgi neskaičiuojant, kiek lietuvių dalyvavo žudynėse, galima paminėti tik tiek, kad į šią tragediją buvo žiūrima gana abejingai, - teigia V. Savukynas, gal kiek per kategoriškai sakydamas, kad Ši laikysena buvo visuotinė. Žydai buvo gelbėjami, ypač tie, kuriuos lie­ tuviai pažinodavo asmeniškai. Tačiau tokių solidarumo su žydais faktų kaip Danijoje35 (kada danai prisisiūdavo Dovydo žvaigždes ir nevaikščio­ davo šaligatviais, nes jais vaikščioti buvo uždrausta žydams), - ar bent panašių, - negalima surasti. V. Savukynas nurodo tai, kad kaimo žmonių pasakojimuose yra gerai užfiksuotos karo, pokario kovos, tremtys etc., o žydų žudynės nėra prisimenamos. Žydai figūruoja tik pasakojimuose apie nepriklausomos Lietuvos laikus. Tad šis užmiršimas irgi yra reikšmingas36.54 54 Vaižgantas /Juozas Tumas/ Tėvynės sargas // Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 4. * Danijos pavyzdį lietuviams neretai kelia ir žydai, tačiau vėliau pamatysime, kad Danijos su Lietuva negalima lyginti ne tik dėl dėkingos žydu gelbėjimui geopoli­ tinės padėties (danai sugebėjo savo žydų daugumą nuplukdyti laivais į neutralią Švediją), bet labiausiai dėl to, kad Danijoje prieš nacių okupaciją nebuvo sovieti­ nės, kurios pasekmės nepaprastai apsunkino žydų gelbėjimą Lietuvoje, o nacių okupacinis režimas Danijoje buvo nepalyginamai švelnesnis negu Lietuvoje. 36 Virginijus Savukynas. Žydo įvaizdis tradicinėje lietuvių kultūroje: atvirkštinio atspindžio konstrukdja.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

37

Su tuo galima sutikti, bet taip pat sėkmingai galima ginčytis. Soviet­ metis gana dirbtinai sudarė tokią situaciją, kad žydu žudynės buvo tri­ namos iš kolektyvinės atminties, neįvardinant daiktų tikraisiais vardais, nurašant žydus į „tarybinius žmones", o žudikus į lietuvių „buržuazinius nacionalistus", kurių dabar Lietuvoje nebėra, nes jie esą pabėgę su vokie­ čiais i Vakarus. Žinoma, būtų labai įdomu žinoti, kokius lietuvius matė žydai, kaip jie vertino „gojus", tačiau tai jau yra ateities uždavinys, kurį galėtų išspręs­ ti tik autorius, galįs skaityti hebrajų ar jidiš kalbomis parašytus darbus, at­ siminimus, įveikti gausią žydų epistolinę literatūrą. Kokie žydų ir lietuvių prieštaravimai buvo pastebimi socialinėje sfe­ roje - tai irgi svarbus mūsų temos klausimas, nes XIX amžiaus pabaigoje pradėti reikšti lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo ne tik politiniai, kul­ tūriniai, bet ir socialiniai interesai. Ypač pastarieji buvo svarbūs lietuvių ir žydų santykiams, kadangi į daugelį gyvenimo sričių, kuriose dominavo žydai, nukrypo kylančios iš užmaršties lietuvių tautos sluoksnių interesai. Žydai buvo nepaprastai pastebimi to meto lietuvių visuomenėje, ne tik dėl gausumo, bet ir dėl tų funkcijų, kurias jie vykdė - lietuviui valstiečiui bu­ vo neįmanoma nesusidurti savo gyvenime su žydais. Lietuvis tarsi buvo priklausomas nuo žydo prekybininko, skolintojo, pirklio, paktininko ir to­ dėl tarsi buvo jo pusėje.

Lietuviai ir žydai XIX a. pabaigoje

Jeigu įvardinsime blaivybės sąjūdį Lietuvoje kaip pirmąją gaivališką lietuvių nacionalizmo apraišką, kurios pradžia nusikelia į 1858 metus57, ku­ ris reiškėsi labiausiai Žemaičių vyskupystėje blaivybės brolijų kūrimusi ir kurį labai parėmė Žemaitijoje labiausiai arti liaudies stovinti katalikų kuni­ gija, tai mūsų temai būtų svarbi ir pirmoji žydų reakcija į lietuvių sąmo­ ningumo augimą, ypač su degtinės gamybos ir platinimo verslu susijusios degtinės mokesčių atpirkėjų žydų grupės reakcija. Keiksnoti liaudyje ir vys­ kupo Motiejus Valančiaus raštuose žydai smuklininkai ir kiti žydai reaga­ vo į naują judėjimą, kai liaudis faktiškai įsivedė blaivybę, nevienareikš­ miškai. Varnių kunigų pataisos namų prižiūrėtojas Pranciškus Ambraziejus Kašarauskas teigė, kad prieš 1863 metus vyskupijoje prasidėjo fenomenalus reiškinys - neįprastai didelis skaičius žydų pradėjo priiminėti katalikybę. Vyskupas M. Valančius, susirūpinęs tuo, kartą prasitarė, kad tai gali būti artėjančios pasaulio pabaigos ženklas. Varniuose, ruošiant žydus krikštui, katechumenų giminės, atvykę pasimatyti su apsisprendusiais keisti tikėji­ mą, sukeldavo graudžias ir sielą sukrečiančias scenas3 738. Ievos Šenavičienės nuomone, žydų krikštijimasis vyko ne dėl baimės prieš išblaivėjusius vals­ tiečius ar blaivybės judėjimo vadovus ar ieškant Katalikų Bažnyčios užtari­ mo - greičiausiai tai buvo Žemaičių vyskupijos žydų bandymas šlietis prie naujo reiškinio, pajutus prasidedančio svarbaus proceso tendencijas. Šis procesas prislopo po nuslopinus sukilimą siautusios carizmo re­ akcijos. XIX amžiaus pabaigoje, 9 deš., įvairiose Rusijos imperijos vietose kilus žydų mušimams ir pogromams, išaiškėjus, kad nemažai žydų daly­ vavo revoliucinėse rusų studentų organizacijose, o artimuose carui sluoks­ niuose išaugus antižydiškam nusistatymui, carinė vyriausybė ėmė spręsti žydų klausimą griežtai. Carizmas pašalino žydus iš tikrosios, etnografinės Rusijos, įvesdamas „žydų sėslumo liniją" (čerta jevreiskoi osedlosti), būtent tokiu būdu išstumdamas žydus iŠ Rusijos į Lietuvos, Gudijos, Volynės, Po­ dolės ir lenkų gubernijas, nes tik jose tebuvo leista pastariesiems gyventi. Sostinėje ir kituose Rusijos miestuose žydams tebuvo leista lankytis, kai 37 Ieva šenavičienė. Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis // Lietuvos aukštųjų mo­ kyklų mokslo darbai. Istorija. T. XL, 1999, p. 10. 38 Ten pat, p. 6.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

39

kada ir gyventi, mokytis, nustačius universitetuose procentinę normą, o Lietuvoje jie galėjo gimnazijose sudaryti 10 proc. visų besimokančių. Žy­ dams neleista užimti pozicijas valdžioje, būti advokatais ir taikyti kitokie apribojimai. Tokiu būdu Lietuvoje ir kitose gubernijose, kurios įėjo į sėslumo ri­ bą, žydų iš karto labai padaugėjo. Atvykėliai iš Rusijos labiau suartino vie­ tinius žydus su rusų kalba, ženkliai nuteikė juos prieš vyriausybę, vis dau­ giau įsitraukė j revoliucinį judėjimą. To išraiška buvo Lietuvos ir Lenkijos žydų socialdemokratų partijos (Bundo), kuri ¡gijo įtakos ne tik tarp žydų darbininkų, bet ir tarp amatininkų, prekybininkų susikūrimas. Stiprėjo ir tautinis žydų sąjūdis, visų pirma sionistinis ir liberalinis, jidišistinis. Nors augo Lietuvos žydų emigracija į JAV ir net Pietų Afriką, Lietuvoje toks dirbtinis žydų susikoncentravimas sudarė lietuviams įspūdį, kad Lietuva rusinama ne tik rusų, bet ir žydų iš Rusijos kolonistų, kurie vartojo rusų kalbą ir lietuviškai nemokėjo. Tai buvo svarbus momentas kylančios lietu­ vių tautos ir žydų ateities santykiams ir požiūriams. Kaimo ar vienkiemių gyventojų lietuvių santykiai su žydais, kurie gyveno daugiausia miesteliuose ir miestuose, klostėsi kaip tipingi kaimo gyventojų ir miestelėnų santykiai - pastarieji buvo kaimiečiams mažai su­ prantami, nepažįstami, tad žiūrėjo į kitos rasės ir tikybos bei kalbos atžvil­ giu nepanašius į juos žydus miestelėnus su įtarimu ir nepasitikėjimu, kiek iš aukšto, neretai juos kaimiečiai pajuokdavo, iš jų šaipydavosi. Miestelių krautuvininkai, ėję per sodžius kromelninkai, dvarininkų tarnai (paktininkai), amatininkai, felčeriai, pinigų skolintojai (kuriuos pravardžiavo kai­ miečiai piktokai - „žmonių lupikai", „siurbėlės", „procentų medžiotojai") štai ta visuomenė, su kuria nuolat turėjo reikalą lietuviai. Be jų kaimiečiai negalėjo gyventi, tačiau juos pajuokdavo, šaipydavosi iŠ skirtingo charakte­ rio, būdo savybių, kai kada pasipiktindavo jų spaudimu kaimiečiui, retkar­ čiais turgaus metu, karščiau susiginčijus, ir apkumščiuodavo žydą, išdau­ žydavo langus. Tačiau tie smulkūs konfliktai nebuvo aršesni už lietuvių susidūrimus su lenkais dėl pamaldų kalbos bažnyčiose ir nebuvo tokie dra­ matiški, - rašė prof. Mykolas Biržiška39. „Paniekinantys lietuvių kaimiečių žodžiai „parka", „žydparkis", „žydpalaikis", kuriuos vartojo lietuviai, buvo užgaulūs, tačiau pats žodis 39 Mykolas Biržiška. Lietuvių tautos kelias. 1 tomas. - Los Angeles: Lietuvių die­ nos, 1952, p. 36-37.

40

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

žydas nieko bendro neturėjo su rusų žid, o „žydelis" buvo susijęs su prietelingu kaimyniniu nusistatymu šiltesniu jausmu. Toks žydelis Faibčikas pavaizduotas Vilkutaičio-Keturakio pjesėje „Amerika pirtyje" parodo ne teigiamą, bet natūralų ir gyvą žydelį, be kurio negali išsiversti jo rankose atsidūręs sodietis", - rašė M. Biržiška'10. Lietuviai ieškojo uždarbių daugiau emigruodami į JAV ir Rusijos miestus, kur dirbo fizinius darbus, tačiau Lietuvos miesteliuose pamažu daugėjo lietuvių prekybininkų, amatininkų, vaistininkų, gydytojų, kurie jau pradėjo konkuruoti su žydais, turėjusiais daugelio profesijų monopoli­ ją. Dėl to M. Valančius, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Juozas Tumas-Vaiž­ gantas savo kūryboje neretai pasisakydavo prieš žydus, užvaldžiusius at­ skiras profesines ar verslo sferas. Lietuvių tautinio judėjimo vadovai ir žymesni atstovai, inteligentai, daugiausia kunigai, gydytojai, vaistininkai, visi buvo kilę iŠ valstiečių ir neretai perėmė, išsaugojo savo tėvų stereotipus, nusiteikimus žydų atžvil­ giu. Jie rašydavo į nelegalią lietuvių spaudą, kurioje kartais ir negatyviai, aštriai pasisakydavo žydų atžvilgiu. Tačiau tai buvo daroma ne apskritai prieš žydus, o dėl aiškiai prasidėjusiu tam tikrų socialinių procesų, kurie buvo tuo metu lietuviams nepaprastai svarbūs, štai 1883 m. („Aušros" Nr. 5) korespondencijoje iš Raseinių džiaugiamasi, kad Kalnujų miestelyje nėra nei. vieno žydo gyventojo: „Tai jau labai dailu, nes šiaip Lietuvos miesteliai pilni juodų ir rudbarzdžių kribžda ir vibžda". Atkreipiamas dė­ mesys i kylančius nežydų verslus, kuriems entuziastingai pritariama - štai Kupiškyje dvarininkai Adomas Kolyška ir Stanislovas Montvila įsteigę bendrijos parduotuvę, kur visi gauna pirkti prekių pigiau, o pasirinkimas platus - nuo cukraus iki arbatos, silkių ir net geležies. Su pasitenkinimu aprašyta žydų krautuvininkų jautri reakcija į konkurentų prekyboje atsira­ dimą: „Sukrutimas mūsų žydelių buvo iš to neišpasakytinas: lakstė į visas puses, rinkosi po visas savo būdas, murmėjo lig užkimstant gerklei, ran­ komis mostė, barzdomis kratė, pečius traukė, o kad atsitikdavo jiems šne­ kėti su lietuviu ar lenku, tai juokėsi iš ponų, kurie palikę dideliais prekikais, arba vėl stebėjosi, kam tokiems dideliems ponams esanti reikalinga ta kupčystė?"*1401 40 Mykolas Biržiška. Lietuvių tautos kelias. 1 tomas, p. 38. 41 Isz Lietuvos // Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ir 3, p. 141.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

41

Laikraščio korespondentus piktino, kad ¡vestas valstybės monopolis alkoholiniams gėrimams nemažina lietuvių stikliuko mėgėjų, nes žydai, susitarę su lietuviais, gauna jų parašus steigti mažas karčiamas prie kelių, tokiu būdu mažų žydų užeigėlių greitai daugėja. „Visur po kaimas, vien­ sėdžius krūmus ir antkelius gyvena trobelėse nususę žydai, katrus badas išvarė iš miesto ir katrie čion tručydami žmones Šnapsu gauna gerą plutą duonos. - Atsibuskite, broliai artojai, ir padūmokite, kokią iškadą dirba jums žydai ¡visę jūsų trobose kaipo kraugerinės blakės. Rodos jums, kad tai gerai, jog už [teisę pasistatyti] menką trobelę žydas užmoka keletą de­ šimčių rublių, dėl to jog niekas iš krikščionių tiek neužmokės, bet aprokuokite visus dalykus, o išvysite, koki turite pelną. - Arielka yra tai žydų ga­ lybė ir ginklas, dėl žmonių apsukimo ir nuplėšimo; tie sukčiai nesidrovi (nesigėdi) pridėti vandenio prie arielkos, o dėl pridavimo anai tvirtybės primaišo vitrijolijos ir kitų nuodų, baisiai sveikatai iškadijančių"42, - per­ spėjo „Aušros" autorius. Kylančius lietuvius verslininkus spauda ragino atimti verslą iš žydų. Štai Palangoje, kur gyveno 1000 krikščionių ir 1500 žydų, buvo dvi ginta­ ro dirbtuvės, kurios abi priklausė žydams. Pastarieji dirbtuvėse gamino karolius, apyrankes, muštukus ir kitus gaminius, duodami darbo keliems šimtams darbininkų. Autorius ragino lietuvius atpirkti iš žydų dirbtuves, užsiimti amatu „ir taip iškrapštyti žydus iš tos būstinės"43. Sektinu pavyzdžiu nurodyta tai, kad Raseiniuose parduotuvę atida­ rė lietuvis Ivonaitis, pavieto miesteliuose Viduklėje, Raseiniuose, Kelmėje, Kražiuose ir kituose lietuviai atidarė viešbučius ir parduotuves, kiti pradė­ jo prekybą vaikščiodami po kaimus - „atranda jau, kad be žydų galima dar dailiau gyventi, ne kaip su jais", - rašoma 1885 m. „Aušroje". Žydams be­ liko prekyba su ponais, nes prie ponų lietuvių prekybininkų žydai nepri­ leidžia. IvonaiČio parduotuvėje dirbantys vaikinai „dailiai viską atlieka, kaip ir žydukai. Mes pirmiaus mislijome, kad tik žydas dėl prekybos ir rokundo yra sutvertas", - rašė liudininkas44. Tačiau dėl atsitikusių nelaimių, nesėkmių kaltinti žydai. Veiveriuo­ se lietuviui pradėjus sėkmingai prekiauti, jo namai netikėtai sudegė. įtaria­ mi buvo konkurentai: „Sunku lietuviams išveržti prekybą iš negrynųjų na­ gų juodbarzdžio - pabandyk, tai tuoj ir supleškės tavo turtas liepsnoje, 43 Isz Lietuvos // Auszra, 1884, Nr. 1 ,2 ir 3, p. 190-191.

° Ten pat, p. 262. 41 Auszra, 1885, Nr. 1, p. 69.

42

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

žiūrėk tik kaip pačiam išbėgti... Žydas tupi ant sprando mūsų ūkininko kaip utėlė ir jį graužia. Pats ūkininku tapti jis niekados negali, bet prie ūkės jis it velnias prie dūšios kabinasi; jam saldžiai šypsosi mustis (mastis, mislis) paversti i vergutį mūsų duondarį ir lobti iš jo prakaito. - O šis dalykas yra pavojingas, žvilgtelėkime tik į miestus, miestelius - žydų kai varnų. Šita veislė vaišinasi labai sparčiai: žydukų gema labai daug, anks­ tybų ženybų (vedimų) dėlei, atsiskyrimu atsitiktyje nevaisingumo ir kitko, o už tai šitie žydukai veislė silpna, ligota, nederinga dėl sunkaus darbo; žydai tėvai, turėdami daugybę bukurų (vaikų), negali auginti juos kūniš­ kai - sveikai. Veislė vysta, o kas metą ji tampa vis nederingesnė dėl kūniš­ ko darbo", - piktai rašė laikraščio redaktorius J. Andziulaitis-Kalnėnas. Jis nurodė, kad žydų šeimos didelės, jų vaikų pilnos gatvės, pagal autorių, žydai kenkia lietuviams visur: „Girtynėje (karčiamoje) žydas, krome - žy­ das, girioje - žydas, pas kunigą - paktorius (tarnas) žydas; nuvažiuok į miestą - kaip varnai iš visų pusių tave apniks: aprėks, apsuks, nusives pas save, nugirdys ir - su tuščiu delmonu parvažiuosi pas alkaną pačią ir vai­ kus. Žydas taip drūtai laiko mūsų „gojų" savo naguose, jog be juodbarzdžio šisai nei žingsnio negal žengti"45. Po šio dramatiško padėties pavaiz­ davimo autorius siūlė ką nors daryti, svarstyti tuos klausimus ir net siūlė, kad priderėtų žydus iš kiemų varyti, nors į miestus46. įdomu, kad dėl gir­ tavimo buvo kaltinami tamsūs kaimiečiai ir lygiai tiek pat žydai: „Kur tik pažvelgi, visur karčiamos, visur sūnūs Izraelio lakina savo auką ir be jo­ kio sunkaus darbo vaišinasi be galo, o mūsų duonadaris kas metą vis la­ biau ir labiaus nuskursta ...surinktieji iš žemės vaisiai „už arielką tenka žydui"47. Netgi su tam tikru pasitenkinimu vienas autorius rašė, kad dabar jau žmonės labiau širsta ant žydų ir kartais juos sumuša, parduotuvėse, kur anksčiau žydai šaipydavosi iŠ kaimiečių, dabar to nebepamatysi „matyti, kad žmonėse maži-pamaži atsiranda jausmas jų vertybės", jauni­ mas auga drąsesnis - nebeitų į baudžiavą net kazokų varomas48. „Aušros" antižydiškas publikacijas paįvairino Vincas Kudirka, pa­ skelbęs pasakėčią „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos"49, kurioje pasakojama, 45 Auszra, 1885, Nr. 4 ir 5, p. 233-234. 46 Ten pat, p. 242. 47 Kalnėnas]. Ką daryti? // Auszra, 1885, Nr. 7 ir 8, p. 401. 48 Vaistininkas. Isz Pakurszės / / Auszra, 1886, N r. 3, p. 90-94.

49 Auszra, 1885, Nr. 6, p. 160-161.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

43

kad Kristus, keliaudamas tarp žydų, kurie netikėjo jo stebuklinga galia, bu­ vo paprašytas parodyti stebuklą. Klastingi žydai įkišo į statinę vieną žydą ir paklausė, kas joje yra. Kristus atsakė, kad ten yra kiaulė, sukeldamas žy­ dų kvatojimą. Tuo tarpu statinėje patikrinę jie tikrai atrado kiaulę, ta kiau­ lė pabėgo, todėl dabar žydai nevalgo kiaulienos, nes nerado to įkištojo į statinę žydo. „O svetur visi žino tą žydišką būdą, // Jog žyds žydą nekan­ da, ar riebų, ar kūdą", - pabrėžė V. Kudirka žydų solidarumą, kurį neaki­ vaizdžiai statė pavyzdžiu lietuviams. Vincui Kudirkai, jo antisemitiniams rašiniams padarė įtaką lenkai, Romanas Dmowskis, pastarojo kvietimo pirkti pas krikščionis ideologija. Kudirka kritikavo žydus už slaptą prekybą degtine, valstiečių kiršinimą su dvarininkais. Tačiau jis neapsiribojo tik ekonominiu antisemitizmu, yra ir rasinio antisemitizmo apraiškų, žydo, kaip amžino krikščionių priešo, mo­ tyvų, pasisakymų prieš semitus, jo pažiūrose susipina ir antijudaizmas, ir modernusis antisemitizmas50. Nevengė antižydiškų straipsnių ir „Varpas" -1891 m. Nr. 8 paskelb­ tas straipsnis „Mes ir žydai", kurio autorius aiškina, kad reikia veidas į vei­ dą statyti mus su žydais, nors ir nepatogu. „Ar žinome mes, kas tai yra žy­ dai? Ne, ir šimtą kartų sakau, kad ne. Taip, mes gerai juos ant veido pažįstame - bet kas dasiliečia jų siekių, jų geismų, jų veikalų mūsų krašte, arba jų reikalų kitose šalyse - tai to mes visiškai nežinome. Širdies anų mes nežinome. Ir jeigu sykį aną pamatytumėm, tai šiurpuliai ir išgąstis mus vi­ sus apimtų, nes baisiausi mūsų priešai yra jie, žydai. Negana to, kad jie nor sau pasisavinti visą mūsų turtą, bet jie dančius sukandę laukia, kada ateis valanda, kurioj jie galės sugriauti mūsų katalikišką tikėjimą, kada iŠ pama­ tų galės išversti visokį krikščionišką tikėjimą. Žydai - tai paprasčiausieji vilkai, avelių kailiais apsidengę. Kaip jie meilūs ir švelnūs esti, kada reikia žmogų į karčiamą privilioti, kaip jie meiluojasi, kada žmogui reikia supuvusį tavorą įkišti, koki jie geri esti, kada žmogų reikia į žabangas sugauti, idant potam iki paskutinio lašo jo kraują iščiulpti ...Mūsų žmonės, visa tai už gerą laikydami, sako: „Et, bet tik be reikalo ant žydelių užpuldinėja". IŠ straipsnio aišku, kad autorius susipa­ žinęs su to meto antisemitizmu Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Vokie­ tijos antisemito pastoriaus Stoeckerio veikalais, aprašo jo iškeliamas žydų* * Vygantas Vareikis. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai kata­ likiškos kultūros kontekste // LKMAM. T. 14, p. 88-89.

44

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

kaltes, kai jie apgaudinėja prekiaudami, pelnydami pinigus bankų operaci­ jomis, kad žydai papirkinėja spaudą, turi savo rankose pusę spaudos. Au­ torius taip pat remiasi prancūzų antisemitu Eduardu Drumontu51. Kitame numeryje straipsnis tęsiamas, „Varpas" pasižada tyrinėti žydų darbus vi­ sose šalyse, kur tik jie gyvena, dėl ko jie yra priešai, skelbti dokumentus, aprašyti žydų darbus Prancūzijoje, kur tik žydai yra prisidėję. Tai argumen­ tuojama faktais, kad Vokietijoje, Prancūzijoje žydų yra 3-4 procentai gyven­ tojų, tuo tarpu Lietuvoje jų yra 20 procentų, t. y. šešis kartus daugiau ir, jei­ gu jau tuose kraštuose žmonės galvoja, kaip nuo žydų apsiginti, tai „mes, pas kuriuos žydų yra šešis kartus daugiaus negu Europos - argi mes ran­ kas jau visiškai nuleisime ir lauksime, kada žydai, visus mūsų krašto turtus suėmę, mus į vergus pavers ir mūsų bažnyčias sugriaus?"52Kitame laikraš­ čio numeryje paskelbtas išsamus straipsnis „Žydai Austrijoje", kur parodo­ ma didelė žydų įtaka tos šalies ekonomikai, švietimui, savivaldybėms. Antisemitinei kampanijai Europoje aprimus, numatytoji žydų veik­ los nagrinėjimo Europoje tema „Varpo" puslapiuose nebepratęsta, tačiau .vienoje korespondencijoje vėl priekaištaujama žydams, kad jie anksčiau palaikė lenkų pusę, visur Kaune girdėjai lenkiškai kalbant, o šiuo metu žy­ dai pradėjo gausiai vartoti rusų kalbą, kad žydai lengvai linksta ten, kur yra kieno nors persvara. Autorius abejoja, ar lietuvių atgimime žydai bus pagalbininkai, jais pasitikėti negalima, nes jie rems stipresnį, eventualiai rusus ir lenkus. Ir toliau: „Bet man rodos, kad nedaug tie apsirinka, kurie sako, kad mums ne tai turi rūpėti, kas bus su žydais, bet kaip nuo jų išsiliuosuoti: nes mes dabar tikrais vergais žydų esame - be žydo nieko nega­ li padaryti, nė pirkti, nė parduoti, nė numirti, nė užgimti. Iki žydai neatsi­ sakys nuo savo izoliuoto gyvenimo, nuo fanatiško ir prieštaringo mokslo talmudo, iki neišsiliuosuos nuo rabinų valdžios, iki tol negali laukti nuo jų gero". Žydų persekiojimas irgi neduos nieko gero, o priešingai - jie tik tvirčiau suriš persekiojamuosius ir padarys dar didesnį skirtumą tarp jų ir persekiotojų. Autorius mano, kad geriausias būdas būtų santuokos tarp žydų ir krikščionių, paverčiant žydus krikščionimis ir taip apeinant val­ džios įsikišimą”. Lietuvių tautinis išsivadavimo judėjimas brendo kovojant prieš ru­ sų imperializmą, šovinizmą ir lenkų nacionalizmą, stokodamas gilesnių ,l Varpas, 1891 rugpjūtis, Nr. 8, p. 127-128. 11 Varpas, 1891 rugsėjis, Nr. 9, p. 144. M Varpas, 1892 vasaris, Nr. 2, p. 29-30.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

45

demokratinių tradicijų, kol kas jis neužsibrėžė uždavinio įtraukti Lietuvos žydus, dažnai nematė juose galimo sąjungininko. Žydai įvertinti kaip do­ minuojantys lietuvių gyvenime, neretai apibūdinami kaip savotiški Lietu­ vos kolonizatoriai, todėl būtina mažinti jų ekonominę įtaką, plečiant lietu­ vių verslus. Tie uždaviniai buvo užrašyti V. Kudirkos ir jo bendraminčių 1889 m. parengtuose „Lietuvos" draugijos įstatuose. Trečiame jų punkte sakoma: „Pagerinimą ūkiškos būtės Draugystė atsieks: a) platinimu pamo­ kinimų apie pagerinimą žemdirbystės (įrankiai ūkiški, auginimas gyvulių, sodai, žuvininkystė ir 1.1.); b) pakėlimu amatų; c) patraukimu į prekystę"5*. Tos pačios draugijos įstatai numatė surinktas lėšas panaudoti „ant uždėji­ mo ir Šelpimo dirbtuvių (su mokslinyčia amatų) ir kromų lietuviškų"55. Varpininkai siejo krašto gerovės kilimą su lietuvių prekybininkų, versli­ ninkų ugdymu. 1899 m. Jonas Vileišis „Varpe" suformulavo lietuvių pat­ riotų uždavinius: „Sukelti savo pramonę, sukurstyti savo prekystę ir pra­ šalinti šioje šakoje svetimšalius, įkurti visokias draugystes, kurios gali prisidėti prie pakėlimo tėvynės, - argi tai ne platus kelias veikimui visų baigusių mokslą vyrų?"56 Žodžiai „prašalinti svetimšalius" yra aiškiai nu­ kreipti prieš žydų prekybininkus, tačiau, be abejo, Čia turima galvoje ne jų išvarymas, o nukonkuravimas, išstūmimas iš verslo, šie tikslai, supran­ tama, programavo konfliktą tarp esamo žydų prekybininkų sluoksnio ir augančio lietuvių prekybininkų, verslininkų luomo. Lietuvių tautos formavimasis, sudėtingos socialinės, kultūrinės pa­ dėties priežasčių paieškos, kylantis ekonominis ir socialinis aktyvumas iš­ ryškino tuos caro valdžios žingsnius, kurie buvo daromi lietuvių tautos veikimui suvaržyti. Lietuvių spauda aštriai kėlė lenkų klausimą, lenkų ba­ jorijos nenorą prisidėti prie lietuvių tautinio judėjimo, vartoti lietuvių kal­ bą. Rusiškai kalbantys žydai buvo traktuojami kaip kolonistai, stabdantys lietuvių ekonominį stiprėjimą, objektyviai trukdantys, kaip ir rusų ad­ ministracija, plisti lietuvių kalbos vartojimui. Kalbėdami dažniau rusų, o nebe lenkų kalba, žydai neatrodė padėsiantys lietuvių tautinio atgimimo judėjimui. Žydų tvirtos pozicijos miesteliuose ir miestuose lietuvių vals­ tiečiui atrodė kaip savotiškas žydų kolonializmas, kuomet jį apiplėšinė­ jo mokesčiais rusų valdžia, o parduotuvėse, turguose, užeigose - žydas M Varpas, 1903, Nr. 12, p. 275-286. M Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvas (toliau - LV O A ). F. 3377. Ap. 48. B. 383. L. 81. 56 Varpas, 1899, Nr. 3, p. 49.

46

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

prekybininkas arba pirklys. Lietuvis buvo itin priklausomas nuo žydų pre­ kybininkų ir lupikautojų, nes jam reikėjo skolintis, o viskas buvo padaro­ ma greičiau ir paprasčiau vietoje, pas savą žydą. Ankstyvasis lietuvių antisemitizmas buvo socialinio pobūdžio, ta­ čiau antižydiškas nuotaikas pastiprindavo ir katalikų bažnyčiose nuolat sakomi pamokslai apie senovės žydų žiaurumus, Kristaus nukryžiavimą. Baisūs paveikslai ant sienų kiekvienoje bažnyčioje, žydų išvarymas iŠ Iz­ raelio už nuodėmes, pagaliau tas faktas, kad žydai gyveno Lietuvoje, o ne savo istorinėje tėvynėje, darė lietuviui kaimiečiui anųjų paveikslą itin ne­ patrauklų. Dėl to žydui, daugeliu atveju tik jam, neretai buvo suverčiamos visos lietuvio valstiečio patiriamos bėdos ir nelaimės. Jei pasigerdavo ūki­ ninkas - šeimoje teisindamasis jis kaltino jį nugirdžiusi smuklininką žydą, jei prasiskolindavo - kaltas būdavo skolintojas žydas, kuriam reikėjo grą­ žinti skolą su procentais. Netgi emigracija į JAV, taip išplitusi XIX amžiaus pabaigoje, daliai kaimiečių atrodė kaip žydų organizuota eilinė nelaimė, nes laivakortes platino ir per Vokietijos sieną kaimiečius į JAV gabeno dau­ giausia žydai. Nepaisant visų stereotipų, jokių drastiškų lietuvių valstiečių veiksmų prieš žydus tai nesukėlė, nebuvo pogromų. Kaimynai gyveno visai kaimy­ niškai, kai reikėjo - bendradarbiavo ir rinkimuose i Rusijos Dūmą, lietuvių veikėjai neretai įspėdavo apie sąjungos su žydų rinkėjais svarbą. Šiame kontekste pats įdomiausias klausimas būtų, o kaipgi žydai matė lietuvius? Kaip juos vertino, vadino, kaip pravardžiavo? Galima spė­ ti, kad tas požiūris į lietuvius valstiečius buvo analogiškas - abi konkuruo­ jančios bendruomenės, gyvenusios šalia, viena kitai tirštesnių spalvų ne­ turėjo gailėti. Sudėtingoje to meto situacijoje lietuvių lyderiai net negalėjo pasvajoti apie žydų nutautinimą, jų integraciją - pačios lietuvių tautos atgimimas nebuvo lengvas procesas, todėl žydai buvo ir liko lietuviams egzistuojanti neišvengiamybė, nuo jų pastangų savo esmės nekeičianti.

Žydai ir Lietuvos valstybės atsikūrimas XX amžiaus pradžios istorija gerokai pakeitė lietuvių ir žydų santy­ kius. Visų pirma atsirado naujas faktorius žydams - Lietuvos valstybė, kurios sudaryme jie veikė. Dalyvavo žydai Lietuvos Tarybos darbe57, Ver­ salio ir Paryžiaus Taikos konferencijoje po Pirmojo pasaulinio karo, žydai buvo geri sąjungininkai Vilniaus byloje su lenkais, nes Lietuva galėjo tikė­ tis pririšti Vilnių prie Lietuvos pirmiausia per žydų gyventojus. Žydai sa­ vanoriai kariavo nepriklausomybės karuose. Lietuvos delegacijos Paryžiaus Taikos konferencijos nariu buvo Si­ monas Rozenbaumas, darbavęsis naudingai, lenkdamas tarptautinę nuo­ monę Lietuvos pusėn. Tačiau siekiant gauti tarptautinių žydų organizaci­ jų palankumą reikėjo ir kai ką pažadėti. Ir pasiūlyta buvo išties nemažai, tačiau čia pat reikia pastebėti, kad Lietuvos izoliacijos sąlygomis tai buvo griebimasis už šiaudo - tad pažadus žydams reikia laikyti daugiau takti­ kos reikalu bei siekiu kuo nors rišti prie Lietuvos nelietuviškai kalbančias rytines žemes, i kurias Lietuva pretendavo, ir tai bandyti daryti bent jau žydų pagalba. 1919 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvių delegacija prie Paryžiaus Taikos konferencijos įteikė laišką Žydų delegacijų komitetui dėl žydų padėties Lietuvoje. Tas laiškas vėliau pavadintas „Paryžiaus deklaracija". Jame nu­ rodoma, kad žydai Lietuvoje turės politikos, piliečių ir tautos teises, daly­ vaus vyriausybės ir teismų įstaigų veikloje, turės žydų reikalų ministeriją; proporcingai pagal gyventojų skaičių dalyvaus įstatymų leidimo įstaigų darbe; turės teisę vartoti savo kalbą susirinkimuose, spaudoje, teatre, mo­ kykloje, teismo ir vyriausybės įstaigose. Lietuvių kalba yra valstybės kal­ ba, kurią privalo mokėti ir žydai ir kurios turi būti mokoma mokyklose. Niekas nevaržys žydams švęsti šeštadienį ir nedirbti kitų jų Švenčių dieno­ mis. Rabinų teisės tampa lygios su kitų tikėjimų dvasininkų. Žydų vidaus gyvenimui pripažįstama autonomija: tikybos, šalpos, socialinės apsaugos, švietimo ir apskritai dvasinės kultūros srityse. Žydų autonomijos organus sudaro vietos bendruomenės ir jų sąjunga. Autonomijos organų sprendimai 57 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918 m. Dokumentų rinkinys / Su­ darė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. - Vilnius, 1991; Šarūnas Liekis. On Jewish participation in the Taryba in 1918 // Lithuanian Historical Studies. Vol. 4. Vilnius: Lithuanian Institute of History, 1999, p. 62-82.

48

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

privalomi visiems žydams. Jie gali dėti atskirus mokesčius savo nariams. Žydai gaus valdžios subsidijas tuo atveju, kai jos bus teikiamos ir kitų tautinių mažumų bendruomenėms, proporcingai pagal žmonių skaičių. Mokslas žydų mokyklose privatus ir nemokamas. Žydų autonomija bus apibrėžta įstatymais ir pagrindiniu įstatymu - Konstitucija58. Tuo būdu žy­ dams Lietuvoje buvo pažadėta ne tik politinė, bet ir pilietinė teisių lygybė ir plati tautinė savivalda. Paryžiuje Si deklaracija buvo sutikta atidžiai ir priimta kaip tam tik­ ra chartija, žydų spauda ją kėlė kaip pavyzdį kitoms Europos valstybėms. S. Rozenbaumas susitikimuose su kitų Salių žydais, diplomatais, vadovau­ damasis Lietuvos interesais, kėlė Vilniaus priklausymo Lietuvai klausimą, akcentuodamas, kad Vilnijos žydai nesutiks priklausyti Lenkijai, kad su Lietuvos valdžia žydai turi sutartį ir su lietuviais nuo seno gerai sutaria59. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas 1919 m. gruodžio 6 d. patikino žy­ dus, kad bus laikomasi pažadų ir bus pripažintos demokratiškai išrinktos žydų bendruomenių tarybos. Žydai dalyvavo ir nepriklausomybės kovose, buvo ir savanorių, ku­ rie vėliau įsteigė savo organizaciją. 1920 metų sausio 6 d. įvyko pirmoji nacionalinė Lietuvos žydų tary­ bų asamblėja (suvažiavimas) Kaune. 200 balsuotojų rinko vieną atstovą. Iš viso buvo išrinktas 141 asmuo. Daugiausia vietų turėjo sionistai (61), Achdutas (54), folkistai ir Poalei melakha (23), kiti 3 vietas. Komunistai žydai nacionalinės asamblėjos darbe nedalyvavo. Ji išrinko Nacionalinę tarybą iŠ keturių narių kaip vykdomąjį organą. Užsienio reikalų ministras A. Volde­ maras kalbėdamas joje prisistatė žydų draugu ir sakė, kad Lietuva nori duoti ne tik politines, bet ir tautines teises žydams, kad jis supranta žydų tautinės autonomijos siekius. Žydai turėjo daug vilčių, daug planų60. Gavę Lietuvos valdžios pažadą turėti tokias plačias teises žydai ga­ lėjo tik džiūgauti, ir ne tik Lietuvoje - Europoje tokios vietinių gyventojų ir vietinių žydų valstybės dar nebuvo. Lietuva, pagal duotus Paryžiuje M Aldona Gaigalaitė. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. - Kaunas: „šviesa", 1999, p. 112. M Aldona Gaigalaitė. Lietuva Paryžiuje, p. 113. 60 Masha Greenbaum. The Jews of Lithuania. A history of a remarkable community 1316-1945, p. 234-235.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

49

pažadus žydams, turėjo tapti savotiška lietuvių ir žydų valstybe, su aiškiu abiejų tautų dominavimu ir, kone šiandieniniu supratimu, - lygiateisiš­ kumu arba etniškai dualistine valstybe. Žydai, turėję savo tarpe daugiau išsilavinusių žmonių, neabejotinai tikėjosi užimti svarbius postus toje valstybėje. Sukurtas ministerio be portfelio žydų reikalams postas turėjo su­ jungti visus žydų reikalus su bendrais valstybės reikalais, padėti juos spręsti. Žydų gausa miestuose ir miesteliuose ūkininkų krašte leido tikėtis atitinkamos įtakos ne tik krašto politiniame, bet ir ekonominiame gyve­ nime, garantuotą klestintį žydų kultūrinį gyvenimą. Deja, politinės viltys pasiteisino tik iš dalies, išsipildė žydų siekimai daugiausia kultūrinės au­ tonomijos srityje, seimuose buvo nuolat išrenkami atstovai žydai, kurie gynė savo reikalus parlamentiniu Lietuvos raidos laikotarpiu. 1897 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 2,77 mln. gyventojų, iš kurių 67,1 proc. buvo lietuviai, 12,9 proc. - žydai (apie 350 000 gyventojų), kiti sudarė 20 proc. gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje žydai la­ bai nukentėjo nuo caro valdžios įvykdytos žydų deportacijos į Rusijos gilumą. Rapolo Skipičio duomenimis, i Rusiją buvo pasitraukę arba išva­ ryti 160 000 Lietuvos žydų. Po karo, 1918-1919 m., 35 000 žydų sugrįžo, 1920-1921 m. jų parkeliavo dar 45 000. Net 80 000 žydų pasiliko Rusijoje. Žydams pamažu sugrįžtant gyventi į nepriklausomą Lietuvą, R. Skipitis, tuo laiku buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras, susilaukė daug priekaiš­ tu iŠ Jono Vileišio ir kitų, kad per daug jų įsileidžia į Lietuvą. Tam buvo kelios priežastys. Lietuviai manė, kad žydų yra labai daug, nes pastarieji dirbtinai didino savo skaičių, kad pasirodytų reikšmingesne mažuma (Kauno miesto taryboje iš 71 atstovo 22 buvo žydai). Be to, trūkstant mais­ to, žydai iŠ bažnytkaimių kėlėsi į miestus, tad ten jų atrodė labai daug. Lie­ tuviams nepatiko, kad žydai buvo pratę Žiūrėti į lietuvius kaip prasčiokus, jie nematė reikalo mokytis lietuvių kalbos ir jos nevartojo. Anot R. Skipi­ čio, tik žydai inteligentai suprato lietuvių norą atkurti savo nepriklausomą valstybę ir prie to prisidėjo. Kultūrinis žydų orientavimasis liko rusų kal­ bos sferoje ir tai buvo tam tikros įtampos su lietuviais židinys. Lietuva leido tranzitu vykti per savo teritoriją ir kitų šalių žydams, kurie vėliau emigravo į kitas šalis. Tačiau apskritai žydų per Pirmąjį pasaulinį karą su­ mažėjo Lietuvoje net 70 000 žmonių61. 61 Rapolas Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. - Chicago: Terra, 1961, p. 265-271.

50

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje žydai sudarė 7,6 proc. gyventojų, iš viso, be Vilniaus krašto, jų gyveno 153,7 tūkstančio. Tai buvo didelė Lietuvos ekonomikos, finansų, amatų jėga. Lietuviai neretai praleisdavo geras progas patenkinti gyvybiškai svarbų žydų interesą, o per žydus pasigarsinti ir Europoje. Žydų delegaci­ ja 1921 m. kreipėsi j ministrą pirmininką Kazį Grinių, prašydama leisti Kaune Vilijampolės žydų ješiboto, religinės mokyklos, pagrindu įsteigti aukštąją žydų religinę mokyklą. Šį klausimą nagrinėjo švietimo viceminist­ ras Pranas Mašiotas. Vyriausybė šiam žydų prašymui nepritarė, nes Vili­ jampolės ješibotas niekuo nesiskyrė nuo kitų Lietuvoje veikusių žydų ješi­ botų. Tuo metu iš Paryžiaus atvykęs diplomatas Oskaras Milašius susitiko su K. Griniumi ir išsakė jam kitokį požiūrį - reikėjo žydams leisti Vilijam­ polėje savo akademiją steigti. Žydai geri propagandistai: „Begarsindami savo akademiją, jie būtų pagarsinę ir Lietuvos vardą, Lietuvai apsimokėjo tą įstaigą paversti aukštąja mokykla"62. Žydų sumanymą sužlugdė iŠ es­ mės lietuviškasis provincializmas, nes nei Mašiotas, nei Grinius tikrai ne­ buvo prieš žydus nusiteikę. Politinėje sferoje lietuviai laikė žydus kaip savotišką ariergardą, kuomet buvo sprendžiamas Vilniaus klausimas. Didžiulė Vilniaus žydų bendruomenė su Kauno Lietuvos žydų parama turėjo būti tiltu lietuviams prisijungiant Vilnių. Dėl to Lietuvos valdžia rodė neslepiamą palankumą Vilniaus žydų ir baltarusių organizacijoms. Tačiau Ambasadorių konferencijai 1923 metais nutarus Vilnių pripa­ žinti Lenkijai, Lietuvos valdžios dėmesys žydams akivaizdžiai sumažėjo, diplomatijoje žydiškam svertui nustojus didesnės svarbos, jiems nebeteiktas didesnis dėmesys ir vidaus reikaluose. 1924 m. buvo panaikintas ministerio be portfelio žydų reikalams postas. Nenuostabu, kad šie tapo apvilti ir galėjo jaustis apgauti. Netrukus po to žydai pajuto augančią lietuvių konkurenciją miestuo­ se, versle ir prekyboje (vis labiau kyla lietuvių kooperatyvai, amatininkai). Valstietiška tauta natūraliai siekia bent jau lygių galimybių ekonomikoje, tačiau iki pat karo buvo neįmanoma kai kuriose srityse bent susilyginti su žydais. Lietuvių skaičius miestuose nepaprastai išaugo: 1923 metais Kaune buvo 59 proc., Šiauliuose 70 proc., o juk dar visai neseniai, 1897 m., “ Gediminas Ilgūnas. Kazys Grinius. - Vilnius: Pradai, 2000, p. 267.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

51

šie procentai buvo atitinkamai vos 6,6 ir 27,8. Tas augimas tęsėsi visą ne­ priklausomybės laikotarpi. Tačiau žydai buvo išstumti iš valstybės valdymo, administracijos, netgi vietinėse savivaldybėse jų vaidmuo buvo nežymus. Tuo būdu jie li­ ko tradicinėje savo veiklos sferoje, kuri dėl lietuvių prekybos ir verslo įmo­ nių gausėjimo ne plėtėsi, o siaurėjo. Tačiau nepaisant tautininkų režimo protekcionistinės politikos lietuvių korporacijų atžvilgiu, dar 1936 m. žydai turėjo savo rankose daugiau kaip 54 proc. mažų prekybos įmonių, o prieš pat karą vis dar kontroliavo apie 20 proc. Lietuvos eksporto ir 40 proc. im­ porto. Lietuvos žydų profesionalai ir toliau buvo žymūs visos šalies mas­ tu - 1937 m. 42,7 proc. Šalies gydytojų buvo žydai“. Žydai iš paskutiniųjų stengėsi šviesti savo bendruomenę, nepaisant tam tikro lietuvių spaudimo ir šioje srityje, valdžiai atvirai proteguojant lietuvius, siekusius aukštojo mokslo. Iki 1930 m. žydai sudarė daugumą pirmųjų kursų studentų, ypač medicinos ir teisės specialybėse (35-40 proc. medicinos studentų), ir maždaug trečdalį pradedančiųjų studijuoti teisės mokslus. Lietuvos vyriausybė atsisakė klausyti raginimų įvesti proporcinį studentų skaičių, kuris atitiktų tautybės procentus tarp šalies gyventojų, nors egzaminų įvedimas lietuvių kalba sumažino žydų studentų skaičių. Žydų visuomeniniame politiniame gyvenime labiausiai išsiskyrė dvi kryptys: sionistinė ir foikistinė (liaudiškoji). Sionistinėse mokyklose dėsty­ mas vyko hebrajų (ivrito) kalba, o folkistinės pakraipos organizacijos orien­ tavo moksleivius darbui ir gyvenimui Lietuvoje, ten buvo vartojama jidiš kalba. Sionistai turėjo savo įtakoje 13 gimnazijų, o folkistai tik 1-2. Žydų gimnazijos buvo nepaprastai aktyvios visuomeninėje veikloje už mokyklos ribų, žydų bendruomenių ir miestų mastu. Jos leido mokyklinius laikraš­ čius, mokiniai veikė būreliuose, vyko ekskursijos, tarpmokyklinės paro­ dos, vakarai, koncertai (chorų ir orkestrų), sporto kolektyvų pasirodymai64. Reikia pastebėti, jog žydai labiau negu lietuviai rūpinosi vaikų švie­ timu ir turėjo proporcingai daugiau išsilavinusios inteligentijos. Iki 1928 m. buvo įsteigtos 144 žydų pradžios mokyklos, keturias iš jų išlaikė Švietimo “ Verslas, 1938 m. rugsėjo 11 d. M Sandra Petmžienė. Žydų švietimas Lietuvoje: gimnazijų raida ir dabartinė vidu­ rinė mokykla. Daktaro disertacijos santrauka. Rankraščio teisėmis. - Klaipėda, 2000, p. 20.

52

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

ministerija, 115 - savivaldybės, 10 - žydų draugijos su ministerija drauge, 15 - vien draugijos. Iki 1927 m., naudodamiesi kultūrinės autonomijos pri­ valumais, savivaldybių parama, Lietuvos žydai nuolat didino gimnazijų ir progimnazijų skaičių. Visose minėtose mokyklose buvo 160 klasių, kurio­ se mokėsi 4400 moksleivių (vidutiniškai po 28 klasėje). Žydų gimnazijos ir progimnazijos sudarė daugiau nei 25 proc. šio tipo Lietuvos mokyklų, jas lankė 20,6 proc. tokio amžiaus visų Lietuvos vaikų, nors žydai, priminsiu, tesudarė vos 7,6 proc. visų krašto gyventojų. Nors vėliau dalis tų mokyk­ lų užsidarė, nes stigo lėšų privačioms gimnazijoms išlaikyti, Lietuvos žy­ dai iki 1940 m. tvirtai pirmavo švietimo srityje - sovietų okupacijos išvaka­ rėse Lietuvoje buvo 91 vidurinė mokykla, iš jų 18, arba 15,3 proc., buvo žydų mokyklos65. Lietuvos valstybės augimas, ypač kultūrinėje srityje, iškėlė iki vals­ tybinės kalbos lygio lietuvių kalbą, kas žydams, teikusiems iki tol pirme­ nybę rusų kalbai, sudarė problemų. Nesant prievartinės asimiliacijos poli­ tikos, nesiekiant žydų išsklaidyti po lietuviškas mokyklas, žydai vis dėlto turėjo keisti savo nusistatymą ir labiau orientuotis į lietuvių kultūrą. Rusų kalbos vartojimas viešosiose vietose sukeldavo lietuvių nepasitenkinimą. 1935 m. sausio 5 d. Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavime Prezidentas A. Smetona papriekaištavo žydams: „Dabar galima būtų vienai mažumai prikišti, kad pasitaiko jos tarpe tokių, kurie nėra parodę pakankamos pa­ garbos valstybinei lietuvių kalbai. Neišmokę jos kiek reikiant, viešose vie­ tose jie mėgsta savybėje vartoti vieno kurio mūsų kaimyno kalbą. Toks improtis nuteikia jos nenaudai gyventojų daugumą. Ji ne be pagrindo sako, kad jei nevartojama pašnekesyje savo gimtoji kalba, tai kodėl griebiamasi kurio kaimyno, o ne lietuvių kalbos?"66 Tai suvokdami keli žydų lyderiai 1937 m. sušaukė susirinkimą, kuriame buvo priimta rezoliucija, smerkian­ ti rusų kalbos vartojimą viešosiose vietose, nes tai erzina lietuvius dėl bu­ vusių rusų persekiojimų kultūros srityse, taip pat tai nepadeda studijuoti hebrajų kalbą. Tai sveikino net antisemitiniai Lietuvos leidiniai, visų pirma „Verslas"67.

65 Benediktas Šetkus. Tautinių mažumų mokykla Lietuvoje 1918-1940 metais. Dak­ taro disertacijos santrauka. Rankraščio teisėmis. - Vilnius, 2000, p. 8-10. 66 A. Smetonos pasakyta parašyta (1927-1934). - Kaunas, 1935, p. 343. 67 Verslas, 1937 m. lapkričio 4 d.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

53

Aštrių antižydiškų išpuolių ruporu 4 deš. pabaigoje tapo lietuvių verslininkų sąjungos laikraštis „Verslas", kurio puslapiuose pasirodė ne tik puolantys vokiečių, žydų verslininkus straipsniai, bet iš esmės išryškėdavo ir tam tikros visuomenės dalies lietuviškas antisemitizmas. Laikraštis ne­ ragino susidoroti su žydais, bet kaltino jų verslininkus trukdant lietuvių visuomenės modernizacijai ir natūraliu keliu grasino stumti Žydus iš pre­ kybinių sluoksnių. Buvo ir kaltinimų žydams, esą jie siekia pasaulinio do­ minavimo. Žydų spauda atsikirtinėjo į „Verslo" korespondentų straips­ nius, ypač lietuviu kalba leista „Apžvalga", stebėdamasi atviromis antisemitizmo apraiškomis68. „Verslas" kaltino ir Lietuvos vyriausybę, ne­ va teikiančią žydams lengvatas, kokių nesusilaukia lietuvių verslininkai. Tačiau tas antisemitizmas susilaukdavo vyriausybinių sluoksnių pa­ smerkimo. Aštriai „Verslo" idėjas kritikavo Kauno burmistras ir busimasis Ministras pirmininkas Antanas Merkys, kiti ministrai, nepalaikė antisemi­ tinių išpuolių Prezidentas Antanas Smetona69. Tokia pozicija buvo ne kar­ tą teigiamai įvertinta žydų bendruomenės vadovybėje, o rabinai net ragin­ davo melstis už Prezidentą A. Smetoną. Svarbu pažymėti, kad valdžia prilaikė šovinizmą, o 1936 m. interviu buvęs Ministras pirmininkas Ernes­ tas Galvanauskas pažymėjo, kad jaunojoje lietuvių kartoje antisemitizmas pasirodė daugiausia dėl to, kad jie negali rasti darbo atskirose viešosiose srityse, o siekia varžytis ten, kur jau seniai dominuoja žydai. Jis paneigė, kad vyriausybė varžo lietuvius žydų sąskaita, kuo siekė kaltinti valdžią kovingieji verslininkai70. Nepaisant šviesių tendencijų, dalis lietuvių masinės sąmonės nepaŠviesėjo. Tebeklestėjo gandai apie ritualines žmogžudystes, tas mitas liko gajus netgi sovietiniais laikais. Paprasti kriminaliniai nusikaltimai buvo siejami su žydais, primetami jiems - jei dingdavo vaikai ar moterys (pa­ prastai jie netrukus atsirasdavo), galvota, kad juos pagrobė žydai. Tokios “ Verslas, 1932 m. kovo 31 d. 69 Izidorius Kisinas, 1932 m. išleistos knygutės žydų moksleiviams apie A. Smeto­ ną autorius, stipriai pabrėžė, kad A. Smetona žydus labai vertina, 1928 m., ke­ liaudamas į Žemaitiją viename miestelyje pirmiausia aplankė sinagogą, o tik po to bažnyčią, kitur aptriušusiai sinagogai remontuoti paskyrė miško lengvatinė­ mis sąlygomis. Autorius akcentavo, kad Smetona nėra paliestas nei antisemitiz­ mo, nei Šovinizmo ir Prezidento bei geresnės lietuvių visuomenės atstovų įtaka yra žydams garantija, kad lietuvių ir žydų santykiai liks geri. Žr.: Alfonsas Ei­ dintas. Lietuvos Respublikos prezidentai. - Kaunas: „šviesa", 1991, p. 123. 30 Verslas, 1936 m. vasario 6 d.

54

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nuotaikos jsiplieksdavo 1935-1936 m., 1938 m. Šilalėje, Žiežmariuose gan­ dai apie žydų pagrobtus ir nužudytus vaikus sukėlė pogromines nuotai­ kas, buvo daužomi žydų namų langai, daužės dėl neva vaikų pagrobimo vyko 1938 m. kovo 31 d. Tauragėje71. Žinoma, būtų keista, kad Lietuva to meto diktatūrinių režimų valdo­ moje Europoje išliktų gerovės oazė žydams, ypač turint galvoje Vokietijos kaimynystę, kad ir joje nebūtų pasireiškusios ne tik antisemitinės, bet ir rasistinės užmačios. Buvo ir pavienių fizinio susidorojimo atvejų, tačiau ne­ buvo priimta kokių nors rasistinių apribojimų arba toleruotų rasistinių or­ ganizacijų, kurios būtų nukreipusios savo veiklą išimtinai tik prieš žydus. Atsirado pradinių mokyklų ir gimnazija, kur žydų vaikai mokėsi lietuviš­ kai, ir pastebėta, tiesa, dar nedaug, žydų šeimų kultūrinė lietuviška orien­ tacija. Tam gražiam kultūrinės integracijos procesui, deja, pritrūko laiko. Esant griežtai visuomenės kontrolei iš vyriausybės pusės, Lietuvoje nebuvo tokio aiškaus ir toleruoto antisemitizmo, žydų laisvių apribojimo, kaip Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje. Tačiau visuomenės gel­ mėse antisemitizmo apraiškų būta. Kol kas jis retai išplaukdavo į paviršių.

71 Vygantas Vareikis. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai kata­ likiškos kultūros kontekste, p. 84.

Lietuvos žydų nustūmimas į politinę kairę 1922-1940 metais Šiuolaikinis lietuvių tautiškumas, arba nacionalizmas, XX amžiaus pradžioje buvo nukreiptas tautos ir Lietuvos valstybės atkūrimo reikalui, taigi jis buvo natūralus reiškinys ilgai svetimųjų prispaustos tautos gyvas­ tingumui išlaikyti, reikalavęs lygių teisių lietuvių kalbai ir kultūrai, vėliau valstybiniam nepriklausomam gyvenimui, kovai už tautos ir valstybės te­ ritoriją. Jis dėsningai nukrypo daugiausia prieš rusų ir lenkų valstybinį ar kultūrinį dominavimą dar nuo tautinio išsivadavimo laikų, kaip didelė grėsmė lietuvių tautai, o vėliau ir atkurtai Lietuvos valstybei. Nelikus sie­ nos su Sovietų Rusija tiesioginis rusų įsiveržimo pavojus iš esmės atslūgo, gal tuo ir galima paaiškinti, kad 1919 m. Raudonosios armijos žygis ir Vin­ co Mickevičiaus-Kapsuko bandymas sukurti Sovietų Lietuvą po nepri­ klausomybės sukūrimo buvo retai prisimenamas su vienu „bet". Tas „bet" buvo LKP pogrindinė veikla ir Komunistų internacionalas (Komintemas) Maskvoje, aiškus Kremliaus pasaulinio komunizmo viešpatavimo siekis. Nors žydai buvo gausiai atstovaujami RKP(b), dalyvavo jie V. Kapsuko vyriausybėje, tačiau pirmais nepriklausomybės metais Lietuvos valdžios rūpesčiai buvo daugiau susiję su pagrindine žydų bendruomenės dalimi, bolševikai žydai buvo „nurašyti" iš dienotvarkės. Dėl Vilniaus priklauso­ mybės plačiai diskutuotas Lenkijos grėsmės klausimas, lenkiškai kalbančių vietinių gyventojų, labiau palaikančių Lenkiją nei Lietuvą, nuomonė vertė' vis labiau domėtis pietinės kaimynės politika Lietuvos atžvilgiu. Bendros lietuvių ir žydų valstybės kontūrai, kurie faktiškai klostėsi po Lietuvos delegacijos duotų pažadų Paryžiaus Taikos konferencijoje (pilnutinė žydų savivalda, kultūrinė autonomija ir specialios Žydų reika­ lų ministerijos sudarymas, proporcingas dalyvavimas krašto administraci­ joje), augant kuriamajam lietuvių nacionalizmui, pradėjo galutinai aižėti. Pilietinės valstybės kūrimas, matyt, buvo per ankstyvas ir lietuvių grupių reikalavimai kurti tautinę valstybę pradėjo ryškėti įvairiomis formomis, o žydų ir lenkų kalbos vartojimo atžvilgiu tas nusiteikimas pareikštas gana aštriai. Radikalių lietuvių grupių pradėtas miestų lietuvinimas pasireiš­ kė išsišokimais prieš kitataučius, tokių veiksmų pasitaikė didelėje Lietu­ vos dalyje. Jie buvo pradėti neaiškios kilmės judėjimo, kuris turėjo gana

56

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

paprastą, primityvų tikslą - užteplioti iškabas žydų ir lenkų kalbomis, ku­ rios dominavo prieš lietuviškąsias miestuose ir miesteliuose. Jau 1922 m. spalį Kaune pasirodė atsišaukimas „Piliečiai", kurį pasirašė „Lietuvos nuo žydų apvalymo slaptas komitetas", raginantis teplioti nelietuviškas iška­ bas. Laikraštis „Laisvė" pradėjo kelti klausimą, kad įvairiose šalyse žy­ dams yra visokių suvaržymų, akcentuodamas, kad žydų finansininkai la­ bai priešiškai žiūri į įvestą nacionalinę valiutą - litą. Žydams priekaištauta, kad jie mažai pirko akcijų, sutiko už litą duoti tik 60 auksinų, kai reali jo vertė buvo 150 auksinų, neva dėl tokio žydų elgesio kainos pašoko net tris kartus7 172. Antižydiškumas (prieš semitus nieko bloga nebuvo sakoma) tuo būdu buvo grindžiamas ir ekonominiais motyvais, šiuo atveju skeptišku žydų finansininkų ir verslininkų požiūriu į ką tik įvestą litą. 1923 m. pradžioje Kaune pradėtos teplioti iškabos nelietuvių kalba, visos žydiškos ir lenkiškos iškabos vasarį ištepliotos Panevėžyje73, vasario 24 naktį tai padaryta Kybartuose74. Tuo tarpu spaudoje prasidėjo diskusija apie iškabų niokojimą, ko, matyt, iškabų murzintojai ir siekė. „Lietuva" vasario 16 d. proga siūlė pa­ keisti Kaune trimis kalbomis užrašus į parašytus tik viena kalba - lietuvių. Žydai savo spaudoje į užsipuolimus atsikirto, kad jie irgi reaguos į tokius poelgius. Tada „Laisvėje" (LKDP įtakos laikraštis) atsakyta, kad jerichoniški trimitai nesugriovė, nesugriauna ir nesugriaus Lietuvos valstybės, o „vien pagreitina lietuviškojo fašizmo tvėrimąsi, kurs labai lengvai gali pa­ daryti visiškai nekenksmingu „žydišką dinamitą", kuriuo mus gąsdina tas pats „Žydų balsas". Polemikoje priekaištauta žydams už menką pagalbą kovoje dėl nepriklausomybės, už menką paramą lietuviams siekiant Vil­ niaus, Klaipėdos, pagrasinta, kad jei jie valstybei kas duobę, tai „imsim prekybą ir pramonę į savo rankas", o pradžiai paraginta boikotuoti žydų parduotuves, nes jie nepasitiki litu, skleidžia negerus gandus. „Laisvės" puslapiuose akcentuota, kad dėl iškabų murzinimo nie­ ko baisaus neįvyko, nes natūralu, kad kovojama už lietuviškus užrašus, 71 Kumetis. Kova su pragaro pelytėmis // Laisvė, 1922 10 04, Nr. 177, p. 1.1922 m. „Trimite" pasirodė Jokūbo Blažiūno straipsnių ciklas, pavadintas „Žydai - mū­ sų bičiuliai". Tai buvo aiškūs antisemitizmo klasikos pavyzdžiai, žydai kaltinti visokiausiomis blogybėmis, nieko nekūrimu, jie vadinti degeneratais, išsigimu­ sia tauta, jie nėra lygūs lietuviams, pataikaujantys atėjūnams, vartojantys rusų kalbą. Žr.: V. Vareikis. Min. str., p. 90-91. 73 Darbininkas, 1923 02 18 (žinutė). H Iškabų tepliojimas // Laisvė, 1923 03 08.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

57

Lietuva turi būti lietuvių namai, kad jaunimas subrandino tautinę sąmonę ir kovoja dėl tautos garbės. „Iškabų murzinimas, kiaušinių ataka kinema­ tografuose turėtų perspėti mūsų bendrosios tėvynės piliečius žydus ir len­ kus, kad jie savo „kultūrų" mums nachalingu būdu neprimetinėtų. Ne mes, lietuviai, turime prie jų taikintis, bet jie prie mūsų", - rašė laikraštis73. Tautininkai turėjo įtarimų, kad iškabų tepliojimas - krikščionių demokra­ tų darbas. Vienas iš tautininkų vadovų Augustinas Voldemaras kritiškai atsiliepė apie iškabų gadinimą, pažymėdamas, kad „kiekvienas lietuvis, ei­ damas pro Šias degutuotas iškabas, turi iš gėdos nuleisti akis", nurodęs, kad tokie dalykai kenkia Lietuvos vardui užsienyje7576, nors tautininkai gy­ vai aprašinėjo įvykius Italijoje, užsimindami, jog ir Lietuvoje „nebent tik Mussolini begali gelbėti kraštą"77. Tuo tarpu valstiečių liaudininkų spaudoje atkreiptas dėmesys į gau­ sius straipsnius kitų krypčių spaudoje apie Italijos fašistų pasiekimus, ne­ atsitiktinai liaudininkų „Lietuvos žinios" 1923 m. kovo 24 d. stambiu šrif­ tu atspausdintu sakiniu paragino: „Ginkime gautąsias liaudies teises nuo fašistų ir nuo visokių murzintojų savivalės". Daugiausia LKDP įtakos spaudoje aiškinta, kad fašistų pasirodymą išprovokavo žydai ir lenkai, reikalaudami privilegijų lietuvybės sąskaita. „Fašistų judėjimu daugiausia turi rūpintis tie, kurie jį iššaukė. Ant kiek mažumos iš jų prieteliais mokės Lietuvą gerbti, ant tiek fašistai mokės su jais elgtis", - rašė „Laisvė"78. Prie straipsnio dar pridėtas fašistų atsišauki­ mas „Žinokit". Fašistų atsiradimas aiškintas tuo, kad labai daug balsų rin­ kimuose į Seimą gavo LVLS ir LSDP, taigi beveik bolševikai, todėl fašistai nori apginti tautą nuo bolševizmo ir kviečia lietuvius katalikus - eikite su mumis. „Mes dar nežinome, kas yra vadai šios Lietuvos fašistų partijos, tik faktas faktu palieka, kad jie yra ir pats gyvenimas jų buvimą iššaukė", - ra­ šė katalikų krypties laikraštis79. Vykstant rinkiminėms kovoms į Seimą fašistuojantys asmenys pana­ šiais būdais pasireikšdavo dar dažniau - prieš rinkimus į II Seimą 1923 m. balandį pasirodė atsišaukimas „Tautiečiai", kurį pasirašęs „Lietuvos fašistų 75 B. Tvanas. Tiesą pasakius //Laisvė, 1923 02 46. 76 Augustinas Voldemaras. „Patriotų darbas" //Krašto balsas, 1923 02 07, N r. 30. 77 E. L. Dėl Seimo rinkimų // Krašto balsas, 1923 04 11. 78 Ico. Lietuvos fašistai Į f Laisvė, 1923 03 04, Nr. 52, p. 4. 79 A. Vilimas. Fašizmas, tautystė, katalikybė ir internacionalizmas // Laisvė, 1923 04 15, Nr. 89.

58

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

vykdomasis komitetas" ragino kovoti su žydų kapitalu, spekuliantų luo­ mu, su neva žydų įtakoje esančiais Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjun­ gos, Lietuvos socialdemokratų partijos, socialistų-revoliucionierių (eserų) ir „kuopininkų" (faktiškai pogrindyje esančios LKP) atstovais. Kreipimesi pagrasinta, jog „pradėjom nuo iškabų ir langų, baigsim žydų ir kompani­ jos gerklėmis". Kitame atsišaukime „Žinokit", kurį irgi pasirašė fašistai, paaiškinta, jog jie nėra kokie nors nesubrendėliai ar chuliganai ir kad jie tai įrodysią60. Kai kuriose vietovėse komitetas perspėjo gyventojus, kad jie neplėŠytų šių lapelių. Panevėžyje fašistų bendraminčiai išleido specialų įsakymą visiems dirbtuvių, krautuvių ir įstaigų šeimininkams, kad šie iki 1923 m. gruodžio 7 d. visus nelietuviškus skelbimus pakeistų į parašytus taisyklin­ ga lietuvių kalba, pagrasinta, kad neklausantys bus baudžiami pagal šios organizacijos įstatus8 081. Kadangi tokie atsišaukimai pirmoje 1923 m. pusėje platinti daugely­ je Lietuvos miestų, toliau buvo tepliojamos, murzinamos nelietuviškos iš­ kabos, su tuo reiškiniu kovojo policija. Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seime atstovų grupė 19.23 m. spalį net pateikė interpeliaciją, kad vidaus reikalų ministras Konstantinas Žalkauskas (suprask, kaip liaudinin­ kas) nepakankamai kovoja su bolševikais, o pernelyg persekioja „iškabų murzintojus". Interpeliacija buvo atmesta82, šiuo atveju vėl reikia pastebė­ ti, kad dešinieji stojo ginti „murzintojus". Fašizmo idėjos į Lietuvą atėjo iš Italijos, kaip krikščionių demokratų dešiniojo sparno politinis produktas. Panašiai pasidalinta politinių simpa­ tijų atžvilgiu ir Lietuvoje. Liaudininkai aiškino, kad krikdemai kuria fašis­ tų būrius, pastarieji fašistų protegavimu kaltino tautininkus83. Mums šiuo atveju svarbu kitkas. Žydai šioje polemikoje pateko į Lietuvos politinę kairę, nors pačioje jų bendruomenėje aiškiai dominavo ne kairiosios žydų politinės jėgos, o žy­ dai komunistai apskritai boikotavo Lietuvos žydų kongresus, jų nutarimus. 80 Alfonsas Eidintas. Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923-1927 m. // Lituanistica, 1993, Nr. 3(15), p. 28. 81 Valstybė valstybėje // Lietuvos žinios, 1923 12 13, Nr. 27, p. 1. a II Seimo stenogramos. 1923 10 23,34 posėdis, p. 12. a Alfonsas Eidintas. Politinių partijų požiūris i ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923-1927 m., p. 28.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

59

Žydus nuo užsipuolimų gynė iŠ esmės kairiosios pakraipos spauda ir po­ litinės partijos (daugiausia LVLS ir LSDP), nes atakos jų atžvilgiu ėjo iš de­ šinės. Taip palaipsniui kristalizavosi suvokimas, kad žydai yra kairiojoje politinio spektro pusėje, kairiojo politinio sparno dalis. Fašizmo, diktatūrinių idėjų skleidimo platintoju tapo 1926 m. spalio 23 d. pasirodęs laikraštis „Tautos valia" (redaktorius leidėjas Vincas Griga­ liūnas-Glovackis, daug jam rašė Juozas Tomkus, Pranas Klimaitis). Laik­ raštis kėlė autoritarinės valdžios atėjimo į valdžią Lietuvoje būtinybę, gąsdino bolševizmo pavojumi, atakavo valstiečių liaudininkų sąjungą ir koaliciją su socialdemokratais, neva jau nuėjusią bolševizmo keliu. Neap­ sieita ir be gąsdinimų komunistiniu perversmu, antižydiškų frazių. Gruo­ džio 12 d. laikraštis stambiomis antraštėmis pranešė, jog LKP vadai Vincas Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis su savo štabu iš Maskvos jau atvy­ ko į Kauną, „apsistojo žydiškuose Senamiesčio urvuose ir ruošia Lietuvai kruvinąją naktį"*1. Pastebėtina, kad „Tautos valia" nebuvo patenkinta 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybės perversmo rezultatais, nes, pagal laikraštį, pasikei­ tė ne santvarka, o tik valdantieji asmenys. Fašistai pabandė 1927 m. sausį surengti pučą, tačiau buvo suimti, o J. Tomkus ir P. Klimaitis dar apkaltin­ ti ir valstybės išdavimu. Vis dėlto atspausdintuose kovo mėnesį straips­ niuose „Tautos valia" pagaliau pasisakė, kas yra jos pažiurti rėmėjai ir šalininkai, kas remia fašistus: „Veiklesnieji moksleivių kuopelių, jaunimo organizacijų, buržujų ir proletarų partijų, Seimo frakcijų ir kt. nariai yra pagauti gyvastingosios fašizmo dvasios. „Kadangi vienus lietuvius slegia demokratija, kitus - bolševizmas, kadangi vieni yra davatkos, kiti bedie­ viai, vieni buržujai, o kiti proletarai, tai lietuvis kaipo toks yra užmirštas, pamintas, pavergtas svetimų reikalų. Fašizmas ir turįs sugrąžinti Lietuvą lietuviui, bet pirmiausia fašizmas sugrąžins lietuvių Lietuvai"“. „Tautos valia" netrukus buvo uždaryta, taip ir neišdėsčiusi savo pa­ žiūrų į tautines mažumas. Tačiau LKP, veikusi pogrindyje, savo atsišauki­ muose plėtojo antifašistines idėjas, o kadangi veikė Kominterno ir Mask­ vos naudai ir turėjo nemažai žydų tautybės narių ir vadovų, publikos akyse buvo labai žydiška, komunistinė, antivalstybinė jėga, kurią, visai ne dėl partijos žydiškumo, Lietuvos valdžia negailestingai persekiojo visą nepriklausomybės laiką. w Tautos valia, 1926 m. gruodžio 12 d., Nr. 8, p. 1. w Lietuvos fašistai // Tautos valia, 1927 m. balandžio 15 d., Nr. 9 (17), p. 1-2.

60

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Po 1927 m., ypač po Seimo paleidimo, Lietuvos žydai nebeteko vie­ šos demokratinės tribūnos savo bendruomenės reikalams ginti. Visa spau­ da buvo cenzūruojama, lietuvių laikraščiai mažai informavo visuomenę apie dominuojančias žydų visuomenės nuotaikas, rūpesčius. Tačiau ryš­ kaus žydų sutapatinimo su LKP dar nebuvo, tokios nuotaikos daugiausia vyravo saugume, policijoje, iš dalies jėgos ministerijose, saugumo depar­ tamento ir kitose struktūrose, kartais voldemarininkai pademonstruodavo ramesnį ar stipriau išreikštą antisemitizmą. Nepaisant to, valstybės politika, neleidusi engti tautines mažumas ir skatinusi jų kultūrinę raidą, apskritai buvo palanki žydų mažumai, finan­ savo jų mokyklas, stabdė antisemitines užmačias, kurių, kaip ir kitose vals­ tybėse, pasitaikydavo, pasireikšdavo buitinio nacionalizmo formomis. Vi­ suomenėje tarp žydų ir lietuvių, tenka tai pripažinti, buvo nematoma siena. J. Josadė ją apibūdino taip: „...žydai ir lietuviai gyveno šalia vienas kito, daugelyje miestelių - toje pačioje gatvėje, dažnai - viename name visa tai juos turėjo artinti, tačiau nesuartino: kitokios buvo kalbos, kultū­ ros, religijos, papročiai, o svarbiausia - visiškai skirtinga buvo psichologi­ ja, t. y. nervų jautrumas, reagavimas į gyvenimo reiškinius, temperamen­ tas ir dar daug kas"86. Buvo susikūrusi lietuvių ir žydų draugija, įvyko keli bendri literatūriniai renginiai, davę optimistinių impulsų ateičiai, tačiau visuomeninė iniciatyva neišsiplėtė, renginių lankomumas smuko ir rim­ tesnio tęsinio entuziastams taip ir nepavyko pasiekti. Tokia buvo epocha. Žydai lietuviams apskritai vis dar buvo uždari, mįslingi, nesuprantami, o todėl įtartini.

86

Jokūbas Josadė. Laiškai dukrai j Izraelį / / Lietuvos rytas, 1993 11 03, Nr. 213.

Žydų tapatinimas su komunistais Keliose šio straipsnių rinkinio publikacijose kartosis lietuvių vis pa­ brėžiamas kaltinimas žydams dėl bolševizmo propagavimo. Jis ypač paste­ bėtas 1940-1941 metais. Liudas Truska, Nijolė Maslauskienė ir kiti istorikai faktais atskleidė, kad tai klaidingas vertinimas, tačiau šiuo atveju tenka kalbėti apie žydų įvaizdį lietuvių sąmonėje, arba to meto lietuvių mentali­ teto problemą. Tai formavosi per kelis dešimtmečius. Policija ir Lietuvos saugumo departamentas savo biuleteniuose at­ spindėjo gausią ir įvairią žydų visuomeninę ir politinę veiklą, valstybės saugumo departamento surinkta medžiaga istorikų, deja, dar išsamiau ne­ tyrinėta. Lietuvos saugumo departamento ataskaitose pirmiausia būdavo apžvelgiama bolševikų-komunistų veikla (apžvalgose šrnėkščiodavo akty­ vių komunistų su žydiškais vardais ir pavardėmis sąrašai), antri pagal pavojingumą ėjo lenkai, toliau buvo aprašomos lietuvių politinių partijų akcijos, slapti jų pasitarimai ir kitų kairiųjų žydų politinių partijų veikla. Policija ir saugumas daugiausia rūpesčių turėjo dėl žydų politinės kairės aktyvumo. Neabejotina, kad policija ir saugumiečiai buvo tas sluoksnis, kurio tarnybinė karjera autoritarinio režimo Lietuvoje sąlygomis priklausė nuo to, kaip pavyks apriboti LKP veiklą. LKP buvo uždrausta, stropiai sekama, jos sudėtis dėl gausių areštų ir administracinių nuobaudų taikymo keitėsi. Miestuose, kur žydai daugiausia gyveno, jie sudarė dau­ gumą LKP narių. Pažymėtinas 1929 m. Ukmergės LKP parajonio konferen­ cijos nutarimas, kai kiekvienas Ukmergės komunistas buvo įpareigotas užverbuoti į kompartiją bent po vieną lietuvį - žydai-komunistai suprato, kad vientautė, žydų dominuojama organizacija neturės didesnės įtakos lie­ tuvių tarpe. Tas archyvinis atradimas, pamenu, gerokai šokiravo mane kaip jauną istoriką. Taigi LKP atrodė perdėm žydiška, o policija ir saugumas natūraliai dar nepriklausomybės metais tapo aiškiais žydų - LKP narių persekioto­ jais, ir vargu ar jie savo sąmonėje diferencijavo žydus komunistus nuo daugumos žydų nekomunistų. Tačiau didelis dėmesys Lietuvos žydų kairei nereiškė, kad jie vien nepageidautini kaipo žydai - žydai buvo lojali tautinė mažuma, nekelian­ ti tokių rūpesčių kaip lenkai. Didžiausia problema čia buvo ta, kad LKP

62

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

buvo tik sudėtinė kitos valstybės - Rusijos TSFR partijos - RKP(b) dalis,, aiškiai antivalstybinė partija, siekusi nuversti teisėtą vyriausybę ir pri­ jungti Lietuvą prie RTFSR (vėliau SSRS). Pati kompartija neigė Lietuvos valstybingumą, ji planavo Lietuvos, kaip 13-tos ar 14-tos sovietinės res­ publikos SSRS sudėtyje, ateitį. Tad Lietuvos policija, saugumas persekiojo LKP kaip antivalstybinę, antilietuvišką jėgą, o žydai-komunistai savo veik­ la įsirašė, kartu su lietuviais-komunistais, į Lietuvos ir netgi į lietuvių tau­ tos priešų gretas. Aktyvus dalies žydų dalyvavimas LKP veikloje visuomeninėje są­ monėje buvo gerokai padidinamas. Pati žydų bendruomenės socialinė, ideologinė, religinė sudėtis Lietuvoje nebuvo analizuojama, nagrinėjama viešajame gyvenime. Žydai matėsi paprastiems lietuviams tik kaip vien­ tisa bendruomenė, tuo tarpu įvairūs jos sluoksniai buvo itin įsitraukę į socialiai ir tautiškai teisingesnės visuomenės paieškas, dėl to socialinę ir tautinę lygybę deklaratyviai propaguojanti socializmo idėja buvo gana už­ krečiama, šalimais garsiai gyrėsi savo pergalėmis SSRS, propagandą varė LKP ir dėsningai, ypač miestuose, žydų dalyvavimas komunistiniame ju­ dėjime buvo aktyvus - net ir padidėjus lietuvių skaičiui partijoje 4 dešimt­ metyje, 1939 m. pabaigoje žydai sudarė maždaug 31 procentą LKP narių visoje Lietuvoje87, o Kaune, laikinojoje sostinėje, - net iki 70 proc. komunis­ tų buvo žydai88. Nepaisant to, kad LKP vadovų tarpe vyravo lietuviai ir žydai, tauti­ nių mažumų vaidmuo kompartijoje priklausė nuo jų vaidmens svarbiau­ sioje - laikinosios sostinės partinėje organizacijoje. Lietuviai dominavo provincijoje. Žydai turėjo stipriausias pozicijas tarp partijos organizatorių, komunistinės spaudos leidėjų, agitatorių, todėl žydų-komunistų įtaka la­ biausiai pasireiškė LKP organizaciniame ir ideologiniame bare. Skaitant Lietuvos saugumo departamento biuletenius, saugumo agentų pranešimus apie LKP pogrindinę veiklą, mirgėte mirga tokie pastebėjimai: „susirinki­ me pasakė kalbą instruktorius iš Kauno, aukštas, juodaplaukis, žydas", „parajonio konferencijoje stiprią kalbą pasakė atstovas iš Kauno, žydas, pavardė nenustatyta" ir panašiai. 87 Nijolės Maslauskienės pranešimas / / Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisi­ niai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma. - Vilnius: LR Seimas, p. 10. “ Nijolė Maslauskienė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pa­ baigoje - 1940 m. rugsėjo mėnesį // Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1999, Nr. 1(5), p. 84,87-88.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

63

Istorikas S. Atamukas taikliai pastebėjo, jog socialinės ir ekonominės sąlygos krašte, tuomet vis aštrėjančios, kėlė įtampą visuomenėje. Informaci­ ja, suplakanti žydus ir komunistus, buvo teikiama ir Lietuvos vyriausybei. Priešiškomis žydams prielaidomis siekta bauginti ir lietuvių visuomenę. S. Atamukas teigia, kad būtent skatinant valstybės saugumo departamentui 1937 m. pasirodė kunigo Stasio Ylos knyga „Komunizmas Lietuvoje", kurią autorius pasirašė J. Dauliaus slapyvardžiu. Joje įrodinėta, kad dėl daugelio priežasčių komunizmas imponuoja žydams, visi metę religiją žydai jau pri­ artėjo prie komunizmo, o kapitalistai žydai irgi nekliudo savo vaikams tap­ ti komunistais. Knygoje teigta, jog žydai nori valdyti pasaulį komunizmo būdu, dėl to žydų mažuma pakrypo į komunizmo pusę ir komunizmas ypač proteguoja žydus89. Taigi knygoje dėstoma pažiūra, kad ne tam tikra žydų grupė, o visa žydų mažuma linksta į komunizmą, nors žydų sociali­ nė sudėtis, vyravusios jų tarpe religinės ir sionistinės pažiūros negalėjo teik­ ti pagrindo tokioms išvadoms90. Prieškarinės krizės metu apskritai lietuvių ir žydų jaunimo tarpe ryškėjo takoskyra. Geriausiai tą situaciją apibūdino Kaune žurnalistu dir­ bęs Jokūbas Josadė: „Ir visur akivaizdžiai mačiau ryškėjantį žydų ir lietuvių atitolimą ir susvetimėjimą: vis priešingesni darėsi vienų ir kitų ekonominiai ir politi­ niai interesai, pažiūros į tikrovę ir į ateities perspektyvas. [...] AŠ, žydas, suvokiau, kokį blogį man ir mano tautai neša Hitleris, o lietuvis, arietis, vylėsi, kad su Hitleriu pavyks susitarti. Aš su viltimi žiūrėjau į Tarybų Są­ jungą, kur žydai buvo traktuojami kaip lygiaverčiai piliečiai - tad mano politinės pažiūros „kairėjo", o savo istorijos pamokytų lietuvių politinės pažiūros „dešinėjo". Ypač tai pasakytina apie inteligentiją. Tada ir prasi­ dėjo incidentai Kauno universitete. Buvo iškelti šūkiai: „Numerus clauzus", atskiri suolai žydams studentams, kai kurie profesoriai per egzami­ nus „pavarydavo" studentą žydą. Visa tai vyko viešai, tad nenuostabu,9 99 J. Daulius. Komunizmas Lietuvoje. - Kaunas, 1937, p. 198-206. 90 Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias, p. 195. Užėjus sovietams, vysk. V. Brizgys kun. S. Ylai patarė bėgti į Vokietiją, nes Ylai grėsė susidorojimas. Kaip aktyvaus lietuvio, jo negalėjo pakęsti bet koks okupantas - nors ir pabėgęs i Vo­ kietiją, S. Yla kitos okupacijos metais nadų buvo areštuotas ir išsiųstas į koncent­ racijos stovyklą Štuthofe. Žr.: Vincentas Brizgys. Gyvenimo keliai. - Vilnius: Ra­ šytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 100.

64

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

jog žydus apėmė panika. Atsimenu, grįždamas vėlai vakare iŠ miesto centro į šalutinę Žaliakalnio gatvelę, kur nuomojau „kampą", užsimaukš­ lindavau kepurę, kad neišsikištų žydiška nosis. Plito gandai apie chuli­ ganiškus išpuolius prieš žydus, atsirado liudininkų, kurie tai matė, o ka­ dangi veikė griežta karinė cenzūra ir laikraščiai apie tai nerašė, baimė dar labiau padidėjo"51. Svarbiausia, kad teiginiai apie žydų prokomunistiškumą, paplitę 4-ame dešimtmetyje, parodo kai kurių lietuvių intelektualų mentalitetą žy­ dų atžvilgiu, tikint, kad etninė žydų terpė puoselėja komunizmą ne tik SSRS, bet ir Lietuvoje. Taip pat buvo žinoma, kad kai kurie net turtingi žy­ dai gausiai aukodavo pinigų LKP reikalams, politkalinių parėmimui. Kai SSRS okupavo Lietuvą, LKP buvo apie 1600 komunistų - net Lie­ tuvos masteliais partija buvo nedidelė. Po Raudonosios armijos įžygiavimo karjeros sumetimais į LKP plūstelėjo nauja įvairių socialinių sluoksnių at­ stovų banga, daugiausia žydų, kurie partijoje padidino savo procentą iki 36, o Kauno partinėje organizacijoje žydų išaugo nuo 70 iki 76 procentų52. Daug žydų veikė MOPR'e (MOPR'as - Meždunarodnaja organizacija pomošči revoliucionieram (rusiškai) - tarptautinė organizacija revoliucionieriams remti, Lietuvoje dar vadinta ir Raudonąja pagalba, rečiau - Liaudies pagal­ ba - A. E.). Tačiau jei lietuvių kairės vizitai pas valdžios atstovus, prašant paleisti kai kuriuos veikėjus iš kalėjimų, vyko ir niekas dėl to nesistebėjo, neturėtų stebinti ir turtingesnių žydų parama MOPR'ui, kadangi tarp politikalinių buvo nemažai žydų jaunuolių53. Žydų tautybės narių dauguma LKP Kauno organizacijoje, aktyvi ko­ munistų veikla sovietizuojant Lietuvą, komunistų pasirodymas administ-912 91 Jokūbas Josadė. Laiškai dukrai į Izraelį // Lietuvos rytas, 1993 11 03, Nr. 213. 92 Nijolės Maslauskienės pranešimas // Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisi­ niai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma. Vilnius: LR Seimas, p. 10-11. ” Kada kairieji visuomenės veikėjai - Michalina Meškauskienė, Liudas Gira, Ste­ ponas Kairys, prof. Steponas Kolupaila pradėjo lankyti ministrus Kazį Musteikį, Antaną Tamošaitį ir reikalauti, kad nuteisti už komunistinę veiklą būtų bendrai amnestuoti, prokuroras, kariuomenės vadovybė pasisakė prieš bendrą amnesti­ ją, motyvuodami, jog tarp nuteistųjų yra apie 70 proc. žydų, keli rusai ir nedaug lietuvių. Tokiai pozicijai pritarė ir Prezidentas Antanas Smetona - nutarta am­ nestuoti tik individualiai, kaliniams padavus malonės prašymus. Žr. Kazys Mus­ teikis. Prisiminimų fragmentai. - London: Nida, 1970, p. 41-42.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

65

racijoje politika besidominčių, ypač patriotiškai nusiteikusių lietuvių buvo bematant pastebėtas. Nors visus pertvarkymus dirigavo iš avanscenos SSRS emisarai Vladimiras Dekanozovas, Nikolajus Pozdniakovas, jie lietu­ vių masei buvo nematomi. Neturintys simpatijų Žydams lietuviai vertino eilinių agitatorių pasirodymus, klausėsi jų kalbų ir identifikavo paprastai viską daro žydai. Apskritai lietuviai kolaboravusių su sovietais tautiečių 1940 m. tarsi nematė, bet labai įsidėmėjo žydus. Beje, tam buvo ir pagrindo. Neabejo­ tina, kad juos veikė ir ėjusi iš Vokietijos nacių propaganda, nuo 1940 m. lapkričio tą darė ir LAF'o leidiniai, kuriuose nedviprasmiškai buvo akcen­ tuojama žydų kaltė, inspiruojama gerai veikiančių Vokietijos nacionalso­ cialistų propagandos dirbtuvių.

Lietuviai ir žydai pirmuoju sovietmečiu Pasak Sergio Romano, žmonės nebūna nei labai geri, nei labai blogi, dorybingi, bet geri arba blogi priklausomai nuo to, kaip juos skatina bei provokuoja tam tikros aplinkybės*4. Artėjant mūsų pačių blogiui - lietuvių kolaboravimui su naciais holokauste - svarbu pažvelgti, koks istorinis kli­ matas ir kokios aplinkybės, specifinės istorinės sąlygos sukūrė galimybę atsirasti blogiui. Žydų akimis tai gal ir atrodys kaip bandymas pateisinti blogį, sumenkinti jų persekiojimą, tačiau turėjo veikti žmogiškosios prielai­ dos, politinės ir socialinės aplinkybės, kurios lėmė agresyviai nusiteikusių žydų atžvilgiu asmenų atsiradimą Lietuvoje. Visa tai svarbu pasiaiškinti. Dalis žydų parodė didelį entuziazmą, Lietuvoje pasirodžius okupa­ ciniams Raudonosios armijos daliniams, kuriuos po sovietų ultimatumo Lietuvos vyriausybė buvo priversta įsileisti 1940 m. birželio 15 d. įvykių liudininkas, istorikas Zenonas Ivinskis savo dienoraštyje rašė, kad Savano­ rių prospekte „palaidos žydaičių ir žydų gaujos, ne vyresni kaip 15-18 me­ tų kiekvieną pravažiuojančią mašiną sveikino. Jie šaukė „Urra. Valio", dai­ navo, mosavo, rėkė... Gavau įspūdį, kad iŠ visų pusių išlindo įvairūs gaivalai, kurie šito režimo buvo surakinti. Savo džiaugsmą reiškė tik žydu­ kai. Senesnieji žydai nepritarė. Žiūrėjo ir stebėjo"”. Daug lietuvių žino, kad žydų jaunimas ant rusų tankų mėtė gėles, lietuviai mano, kad tokių jų tar­ pe nebuvo. Tai vėl mentaliteto kryžkelė. Žydų simpatijas lengva paaiškinti. Kai pradžioje Raudonoji armija užėmė tik dešiniame Nemuno krante esančią Lietuvos dalį, nesikeldama į kairį krantą, vien tas faktas Suvalkijoje sukėlė didelį žydų nerimą. LKP laik­ raščio „Tiesa" redaktorius Genrikas Zimanas pasakojo kairuolei amerikie­ čių žurnalistei Annai Louise Strong, kad vienas Vilkaviškio žydas, atėjęs į redakciją, verkė: „Kokie jūs laimingi, kad jūs čia. Jei nors vienas raudonar­ mietis pasirodytų mūsų krante. Kaip jūs manote, ar man parduoti savo na­ mą?" Po kurio laiko raudonarmiečiai persikėlė per Nemuną ir kilusi pani­ ka baigėsi. Štai kur buvo pats džiaugsmingiausias sutikimas, - rašė Strong*6. Labiausiai džiaugėsi A. Smetonos režimo metais kalėję komunistai, kuriuos 1940 m. birželio 18 d. prezidentiniu aktu paleido iš įkalinimo * Sergio Romano. Laiškas bičiuliui žydui. - Vilnius: Aidai, 1999, p. 30. w Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. F. 29. B. 14.02. L. 511, p. 540. 96 A. L. Strong. Novyj putj Litvy. - M.: Izd. polit. literatury, 1990, s. 26-27.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

67

vietos Justas Paleckis. IŠ Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo išėjo svarbūs LKP asmenys, iš viso 104 komunistai, tarp kurių 45 proc. buvo žydų tautybės panašiai atsitiko ir Vilniuje, Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje97. Komjaunuoliai, sovietų simpatikai taip pat aiškiai skyrė, kam ploti, kam ne. Į komunistų organizuojamus mitingus ir šventes buvo varomi ir dar savomis uniformomis vilkintys Lietuvos kariuomenės daliniai. Pražy­ giuojant lietuvių daliniui pasigirdo švilpimas. Kariai žiūrėjo į švilpiančiuo­ sius ir įsidėmėjo jų juodbruvius veidus98. Tokie faktai, kurių apstu to meto lietuvių, įvykių liudininkų, pasa­ kojimuose ir atsiminimuose, labai grėsmingai paveikė žydų bendruomenės atžvilgiu situaciją 1940 m., apie kurią VLDCui skirtame dokumente „Lietuvių-žydų santykių klausimu" rašė jau Vokietijoje, DP stovykloje, surinkęs duomenis ir bandęs apibendrinti to meto lietuvių tarpe vyravusias nuotai­ kas Mykolas Krupavičius ir kiti99. Tą dokumentą Šiame leidinyje spaus­ diname, nes jame apibendrintos tarp lietuvių vyravusios nuotaikos žydų klausimu būtent pirmuoju sovietmečiu. Gali būti, kad techniškai galutinį dokumentą sudarė daugiausia iš M. Krupavičiaus ir kitų lietuvių autorių surinktų faktų ar parašytų tekstų buvęs Štuthofo konclagerio kalinys Jonas Rimašauskas. Galimas dokumento sudarytojas, rinkęs medžiagą tais klau­ simais, spėjamas remiantis Juozo Brazaičio sakiniu, kad „tuojau po karo Vokietijoje VLIKO'o rūpesčiu buvo kruopščiai surinkta (ar ne J. Rimašausko) gausiai faktų apie žydų ir lietuvių santykius..."100 Daugumą VLIK'ui skirto teksto sudaro M. Krupavičiaus parašytas skyrius, prasidedantis 97 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime (mašinraštis, rašytas apie 1952 m. JAV, autoriaus archyvas), p. 33. Beje, tame 1952 m. rašinyje J. Rimašauskas po šių teiginių prideda: „Čia noriu primygtinai priminti, kad iš­ sireiškimus, kaip „žydų antilietuviškoji veikla" ar „žydų pastangos", nelaikau žydų visos bendruomenės veikla ir pastangomis. Taip pat pavieniai žydų tauty­ bės asmenys ar jų grupės minimuose atvejuose negalėjo atstovauti ir neatstova­ vo visiems žydų bendruomenės nariams". Ten pat, p. 33-34. 98 Taip savo tėvų, stebėjusių įvykius to meto Kaune, įspūdžius šių eilučių autoriui papasakojo Čikagietis Liūtas Mockūnas. 99 Mašinraštis, 22 puslapių, datuotas 1946 m. gegužės 28 d., nepasirašytas. Jis pa­ skelbtas „Kultūros baruose" 2000 m. Nr. 8/9, p. 87-104. 100 Juozas Brazaitis. Vienų vieni. - Vilnius: Į Laisvę fondas, 1990, p. 144. Tačiau tai tik prielaida. J. Brazaitis galėjo kalbėti apie kitą Jono Rimašausko sudarytą doku­ mentą, irgi liečiantį lietuvių ir žydų santykius, parašytą pagal surinktą DP sto­ vyklose Vokietijoje iš lietuvių faktinę medžiagą, apie jį plačiau bus rašoma tre­ čiame šio įvadinio straipsnio skyriuje.

68

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

tekstu „Lietuvių-žydų santykiai rudosios okupacijos metu", Krupavi­ čiaus duomenimis, tuo klausimu dar rąžė vysk. Vincentas Brizgys, Liudas Šmulkštys. Kadangi daugumą teksto parašė M. Krupavičius, toliau svar­ biausiu dokumento autoriumi laikysime ji101. M. Krupavičiaus (V. Brizgio, L. Šmulkščio) ir gal J. Rimašausko102 tekstas fiksuoja itin priešišką sovietams lietuvių nuomonę, taip pat negaty­ vų požiūri į aktyvius Lietuvos žydus prieš pat nacių Vokietijai pradedant SSRS puolimą. Tokia nuostata ir buvo eksploatuojama nacių okupacijos metais. Žydai komunistai> žydai, suplakti su komunistais, kalti ar nekalti, prisidėję ar neprisidėję prie sovietų režimo įvedimo Lietuvoje, 1946 m. lie­ tuvių sudarytame dokumente kaltinami beveik v i e n o d a i . Taip matė si­ tuaciją aukšti Katalikų Bažnyčios dvasiškiai, taip ją suprato ir pasauliečiai, štai Z. Ivinskio pastebėjimai 1940 m. birželio 30 d.: „...bolŠevizacija eina pirmyn. Ypač žydai prasikiša. Žinoma, ir tur­ tingesnieji žydeliai, kai reikia pasirinkti Staliną ar Hitlerį, mieliau renkasi pirmąjį. Nuotaikos yra tokios, kad dauguma žmonių (bent tų, kuriuos aš sutinku) tiesiog norėte nori vokiečių atėjimo. O tada prasidėtų formalus žydų pjovimas. Įniršimas ant žydų už jų akiplėšišką palankumą bolševi­ kams, už jų internacionališkumą, pasidarymą nesukalbamais, yra didelis. 101 Savo rašinio dalį M. Krupavičius paskelbė „Europos lietuvyje" 1956 m. Nr. 2730. šis tekstas buvo perspausdintas jo straipsnių rinkinyje: Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Straipsnių rinkinys iš jo palikimo. - Chicago: Popie­ žiaus Leono X1U fondas, 1983, p. 100-123; neseniai ši publikacija pakartota ir Lie­ tuvoje: Vygintas Bronius Pšibilskis. ...Dulkes nužėrus. Mykolas Krupavičius apie Lietuvos žydų tragediją ir lietuvius/ / Lietuvos istorijos studijos. Vilniaus universiteto mokslo darbai, 1997, t. 5, p. 181-206. m Jonas Rimašauskas (1920-1972), bene jauniausias iŠ lietuvių Štuthofo kondagerio kalinių, nespėjęs įgyti geresnio akademinio išsilavinimo, dalyvavo antinadnėje rezistencijoje, gelbėjo žydus, buvo suimtas ir kankintas, dirbo Štuthofo lagerio pa­ šte, kontroliavo kaliniams skirtas siuntas ir laiškus. Štuthofo kondageryje daug bendravo su rašytoju Baliu Sruoga. Po išlaisvinimo iš lagerio sugebėjo prasibrau­ ti iŠ Lenkijos į sąjungininkų okupacinę zoną. 1945 m. susikūręs lietuvių, buvusių politinių kalinių, komitetas pavedė jam rinkti tautinės martirologijos medžiagą apie nadų represijas lietuvių atžvilgiu, vėliau jo vadovaujamas skyrius pava­ dintas Lietuvių tautinės martirologijos skyriumi. Žr.: Jonas Rimašauskas. IŠ tauti­ nės martirologijos skyriaus darbų // Žiburiai (Augsburg-Hochfeld), 1947 08 23, Nr. 34. Vėliau J. Rimašauskas iš Vokietijos emigravo į JAV, tačiau dėl sunkiai su­ siklosčiusių gyvenimo sąlygų lietuvių visuomenėje nebuvo plačiau žinomas.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

69

Ign. Malinauskas ir kiti padorūs žmonės panašiai kalba. Marijampolėje už lietuvių kareivio sumušimą, kurį padarė akiplėšos žydeliai, visiems žy­ dams iki antro namų aukšto buvo išdaužyti langai"103. Daugelyje vietų, ypač provincijoje, MOPR'as tapo kone vienintele jau­ nimo visuomeninės veiklos forma, o kadangi žydų jaunimas jame sudarė pusę ar net daugiau narių, tai nulėmė ir tos organizacijos veiklos pobūdį daugelis kultūrinių renginių vyko jidiš kalba, daugelis žydų dramos būrelių veikė po MOPR'o vėliava, daugelyje vietų ta organizacija steigė žydų bibliotekas,MValentinas Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 1941 09). - Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 66-88. m Liudas Truska. Ir atleisk mūsų tėvų ir senelių nuodėmes // Kultūros barai, 1999, Nr. 5, p. 65.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

109

Lietuviai ir žydai buvo suimami ir areštuojami kaip sovietų aktyvis­ tai, t. y. pirmiausia buvo traktuojami kaip bolševikų talkininkai. Žydų lite­ ratūroje to skirtumo niekas neaptaria, jiems atrodo, kad partizanai veikė išimtinai prieš juos. Tačiau lietuvių būrių raportai liudija, kad jie savo smūgius kreipė tik prieš bėgantį sovietų aktyvą, tarp kurio būta žydų. Mat sovietai karo pradžioje savo aktyvistus apginklavo, raudonųjų būriai dau­ gelyje vietų įnirtingai susikovė su baltaraiščiais. Kauno Darbo rūmų ap­ saugos būrio vadas jaun. Įeit. V. Mikuta 1941 m. birželio 25 d. pranešė Valstybės saugumo policijos viršininkui, kad siunčia du sulaikytus asme­ nis - Jokūbą Jofę ir Jakovą Melnikovą, kurie yra įtariami buvę Tarybų val­ džios pareigūnai Volfo-Engelmano alaus darykloje. Rašte nėra net užuo­ minos, kad abu sulaikytieji yra žydai186. Joniškio partizanai sudarė bendrą buvusių komjaunuolių registracijos sąrašą, į kurį surašė 104 jaunuolius, iŠ ji-i, sprendžiant pagal vardus ir pavardes, 30 buvo žydų tautybės187. Iš Sargėnų tuberkuliozinės ligoninės atrinkti tarybiniai aktyvistai, pasiųsti Vilijampolės partizanų štabui birželio 26 d., identifikuoti kaip tarybiniai aktyvistai, nors tarp jų buvo vienas žydas, jis niekaip neišskirtas dėl savo tautybės188. Stakliškių valsčiaus areštinėje liepos 5 d. iš 21 laikomo sulaiky­ tojo trys buvo žydai, rašte pažymėti kaip aktyvūs komunistinėje veikloje. Tarp dar numatytų suimti 8 asmenų buvo du žydai - Dogovičius ir Galperis, vienas kaip „didelis veikėjas", kitas kaip komjaunuolis189. Kai kur tarp suimtųjų nerasta nei vieno žydo - šaudomi buvo lie­ tuviai, kaltinti už komunistinę veiklą sovietmečiu. Taip Nemunėlio Radvi­ liškyje dar iki vokiečiams ateinant stambus ūkininkas Povilas Šimonis or­ ganizavo ginkluotą būrį, kuris suėmė partinių ir kitų sovietinių įstaigų darbuotojus (aštuonis komunistus ir komjaunuolius) lietuvius ir juos su­ šaudė190. Antikomunistinės nuotaikos buvo tokios stiprios, kad Lietuvos kalėjimai buvo perkimšti areštuotųjų, tarp jų patekdavo ir nemažai žmo­ nių, suimtų dėl asmeninių kerštų, kai kurių asmenų seniau pareikštų sim­ patijų sovietams ar netgi asmeninių antipatijų, seniau kilusių konfliktų. Tarpuvaldžio laikotarpiu, kol visko į savo rankas nepaėmė vokiečiai, ginkluoti būriai pasijuto esą padėties viešpačiai, visagalė valdžia. Tačiau 186 MŽL, 2 dalis, Vilnius, 1973, p. 112. 187 LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 250. L. 137-139. 188 MŽL, 2 dalis, p. 237. 189 MŽL, 2 dalis, p. 110-112. ,w MŽL, 2 dalis, p. 120.

110

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

tokią politiką - teritorijos valymą nuo komunistų ir žydų atnešė nacių gru­ pės, sekusios vokiečiu kariuomenę, jos rengė susidorojimo akcijas, turėjo nurodymus represijas prieš žydus demonstruoti kaip vietinių gyventojų nusiteikimą, jų impulsyvų kerštą žydams. Lietuvių autoriai (Juozas Brazaitis, Stasys Raštikis ir kiti) yra patei­ kę 100 000 sukilėlių skaičių. Jis aiškiai padidintas, norint parodyti vokie­ čiams, kad Lietuva subrendusi laisvei, inešė didelį indėlį į komunizmo naikinimą. Istoriko V. Brandišausko skaičiavimais, birželio sukilimo me­ tu bendras LAFo ir sukilusių aktyvistų, vadinamų partizanais, skaičius neviršijo 20 000, žuvo apie 600 asmenų. Yra nuomonė, kad tai sumažinti skaičiai. Vidutiniškai provincijos partizanų būryje (Utenos apskrities pa­ vyzdžiu) buvo apie 22 kovotojai. Kaune būriai buvo didesni191. Suimti su­ kilėliai buvo sovietų sunaikinami, nes jie šaudė į besitraukiančius raudon­ armiečius, o į sovietinių aktyvistų būrių narius savo ruožtu šaudė LAF'o organizuoti ar savarankiškai susibūrę į grupes lietuvių partizanai. Reikia iŠ karto pažymėti, kad aktyvistų būriuose nuotaikos nebuvo palankios žydams. Partizanų būrių narių antisemitizmą liudija jų vadovų ar įgaliotų asmenų pranešimai LAFui į Kauną. Juose gausu aiškių anti­ žydiškų nusistatymų, nuotaikų, žydų prilyginimo bolševikams. Tik kelios citatos, kalbant apie karo pradžios įvykius: „Žydai, lyg nujausdami savo galą, dar neramesni. Jų svogūnais ir Česnakais smirdančiuose butuose ver­ da darbas - šlama pakuojami daiktai, ruošiamasi ilgai kelionei"; „Areštuo­ jami visi vyriškos lyties žydai ir mokomi dirbti naudingą fizinį darbą"; „...galutinai pašalinti iš Salantų visas žydiškas elementas ir visai išvalyta nuo komunistinio raugo visa apylinkė"; „Pirmosiomis dienomis susiorga­ nizavusi policija ir partizanai išvalė apylinkes nuo žydų komunistų ir SSRS karių gaujų" ir panašios, reiškia komunistų žydų areštus, izoliavimą nuo visuomenės, varymą į didesnius miestelius, rečiau net ir sušaudymą. Taip Vladimiras Nefiodovas, Petrašiūnuose suorganizavęs iš buvusių Šaulių sąjungos narių aktyvistų būrį, sulaikė apie 50 pastočių bėgančių į Rytus žydų ir jas pasiuntė Kauno karo komendantūros žinion192.

m 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys / Sudarė V. Brandišauskas. Vilnius: LGGRC, 2000, p. 15. ,w MŽL, 1 dalis, p. 299.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

111

Kaip rodo archyviniai dokumentai, liudijimai, šaudymas karo pra­ džioje taip pat vykdytas ne pagal tautinį principą, o buvusį komunistinį veikimą. Taip birželio 23 d. po pietų iš Linkuvos vos porą kilometrų nurie­ dėjo į Žeimelio pusę vežimas, kuriame nuo fronto į Rytus vyko Leonidas šliosbergas, jo žmona Ida, dukra Sorė-Gita, Michele ir Judelis Jankelevičiai ir Povilas Atkočiūnas. Apie 30 sukilėlių juos sulaikė, nuvedė į Jasiukaičio sodybą ir patalpino rūsyje. Vienas sukilėlis pasakė suimtiesiems, kad visus komunistus ir žydus jie sunaikins. Vakarop sukilėliai nušovė už dešimties metrų nuo rūsio Leonidą šliosbergą, jo sūnų komjaunuolį Abromą, suimtą vėliau, ir kitą komjaunuolį Povilą Atkočiūną. Kitų suimtų žydų partizanų būrys tačiau nesušaudė193. Tautybės dar nepaisyta, dar neveikė nacių nu­ rodymai. Tačiau ant žydų, Švelniai kalbant, „akies neturėta". Baltaraiščių būriams kontroliuojant situaciją reali pagalba žydams vietose buvo papras­ čiausiai menkai įmanoma, nes sukilėliai beveik asmeniškai pažinojo įtaria­ mus prosovietine veikla žydus ir jiems buvo nesunku nuspėti potencialius žydų gelbėtojus. Sukilėlių būrių pradmenys kai kur susikūrė dar prieš karą, antisovietiniame pogrindyje, kai kur jie susikūrė jau karui prasidėjus iš buvu­ sios šaulių sąjungos narių, policininkų, kalėjimų valdininkų ir iš dalies kariškių, buvo studentų ir šiaip jaunimo, bet daugiausia jų tarpe veikė ūkininkai, valstiečiai. Birželio pabaigoje būrius nuginklavus, susikūrus TDA, jų sudėtis pasikeitė, nes atėjo nemažai asmenų, kurie su sukilimu neturėjo nieko bendro ir jame nedalyvavo, pvz., buvę Raudonosios armi­ jos kariai papildė policijos bataliono eiles, kai kurie atrinkti iš karo belais­ vių stovyklų tik tokiu būdu išsivadavo iŠ nelaisvės ir alkano gyvenimo. Yra duomenų, kad kai kuriuos būrius įsteigė per savo agentūrą naciai tokie būriai su LAF'u neturėjo nieko bendro. Tokį būrį Rietave sukūrė gestapo pareigūnai, Žagarėje aktyvistų štabo viršininku pasiskelbė okupa­ cinės valdžios atsiųstas pareigūnas vokietis, naciai įsteigė būrį Skaudvilė­ je191. Be to, ilgainiui būrių sudėtis keitėsi, taigi sakyti, kad visi būtent bir­ želio pabaigoje partizanų-sukilėlių būriai in corpore veikė prieš žydus, nėra teisinga - žudynėse vėliau dalyvavo ir buvę sovietiniai milicininkai, m S.-G. šliosbergaitės parodymai sovietiniams organams 1959 04 24. / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 121. L. 96-98.

'** Stanislovas Buchaveckas. Dėl Lietuvos žydų eksterminadjos narių okupacijos pradžioje (1941) // Atgimimas (Vilnius), 1995 m. kovo 29 d., Nr. 12.

112

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

pareigūnai, neretai ir buvę komjaunuoliai, ilgainiui tapę žudikais dėl to, kad savo kaltę jie galėjo išpirkti - apie tai liudija ne vienas dokumentas ir rašantysis. Istoriko Valentino Brandišausko tyrinėjimas rodo, kad besikurian­ čios lietuviškos valdžios bei valdymo institucijos, LAF'o štabai, tiesa, jau vokiečių civilinei administracijai komanduojant, steigė žydų reikalų komi­ sijas. Joniškyje liepos 18 d. tokia komisija išleido apribojimus žydams, už­ dėjo bendruomenei 20 000 rublių kontribuciją, nurodė perimti žydų ūkius, o žmones, kurie globoja žydus, bausti pinigine bauda1”. Apribojimai didė­ jo, žydai koncentruoti specialiose vietose, artėta prie masinio naikinimo. Vokiečių administracijos paliepimus liepą lietuvių įstaigos tik kartojo. Prieš organizuojamas žydų žudynes kai kur buvo sukviečiami susi­ rinkimai, kuriuose buvo motyvuojama, kad žydai, kaip bolševikų talkinin­ kai, turi būti išnaikinti. 1941 m. rugpjūčio viduryje Kėdainių miesto val­ džia, surinkusi miesto darbuotojus, tarnautojus tam, kad būtų pasiruošta akcijai prieš žydus, davė žodį aktyvistui, buvusiam banko tarnautojui Juo­ zui Kungiui, kuris savo kalboje pasakė, kad vokiečių armija išvadavo Lie­ tuvą nuo nekenčiamų bolševikų ir Lietuva vėl taps savarankiška valstybe, kad visų susirinkime esančių uždavinys yra padėti vokiečių valdžiai įves­ ti tvarką, kad lietuviai Kėdainiuose kviečiami padėti sunaikinti visus suim­ tus žydus, kurie padėjo bolševikams įvesti Lietuvoje sovietų valdžią. Po tokių kalbų buvo renkami savanoriai rytojaus dieną šaudyti žydus195196. Lietuvos specifika yra ta, kad žydai buvo žudomi ne tik kaip tokie, bet kaip bolševizmo sėkla, žydai-bolševikai. Hitlerio nacių diegtas žydobolševiko įvaizdis Čia susipynė su pirmuoju sovietmečiu žydo jaunuolio, sovietų aktyvisto, įvaizdžiu, kuris atsirado sovietų valdžios metais, 1940-1941 m., taigi naciai pasinaudojo konkrečiomis istorinėmis aplinky­ bėmis ir dalies lietuvių susidarytais stereotipais, kad nuteiktų aktyvios vi­ suomenės dalies opiniją prieš žydus. Tai nebuvo ypač sunku, nes visiškai išsiskyrė lietuvių ir Lietuvos žydų politiškai aktyviausios grupės - jaunimo - ideologinė ir geopolitinė 195 Valentinas Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, p. 140-141. 196 Edvardo Miceikos parodymai 1945 VII 14 / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 156. L. 112.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

113

orientacija (kalbame tiktai apie jaunus žmones, 20-30 metų, žinoma, su išimtimis)197. Tačiau sukilimas prieš sovietus dar nereiškė, kad sukilėlių būriai masiškai žudys žydus. Taip ir nebuvo sukilimo, arba interregnumo, metu, kol visą valdžią nepaėmė i savo rankas vokiečių karinė, o vėliau civilinė administracija. Kas buvo tie, kurie dalyvavo masiniame žydų žudyme? Kuo jie vadovavosi, kaip pakliuvo į baudėjų būrius? Kodėl ėjo žudyti? Tai rimto ty­ rinėjimo reikalaujantis klausimas, norint į jį atsakyti. Akivaizdu, kad pačių žudikų nebuvo daug - tai ypatingieji būriai Kaune ir Vilniuje - žudikai, ku­ riuos lietuviai niekino nuo pat pradžių, tai policijos batalionų kariai, mesti j žudynes, kuriose žudė savanoriai. Tačiau tai ir yra žydų ir lietuvių tako­ skyra. Dalis lietuvių, susijusių su holokaustu, atliko tik pagalbinį vaidmenį, saugodami žydus, varydami į egzekucijos vietas. Žydų autoriai juos daro irgi atsakingus už žudynes, nors fiziškai jie nesunaikino nė vienos gyvybės. Vietos savivaldybės taip pat netiesiogiai buvo įtraukiamos į antižydiškus veiksmus - aprūpindavo transportu žudynių organizatorius, įvedinėjo ap­ ribojimus žydams, naudojo jų darbo jėgą, galų gale paskirdavo gyventojus kasti duobes, o po egzekucijų užkasti. Daugelis tokio netiesioginio dalyva­ vimo .naikinimo akcijose dalyvių nebuvo savanoriai, apie tai liudija jų paro­ dymai, esantys Lietuvos archyvuose, nemažai nuo tokių viršaičių ar seniū­ nų pavedimų išsisukinėdavo, tačiau yra žinomi ir faktai, kad pasipelnijimo tikslų vedini dalis gyventojų patys įsijungdavo į žudynes. 197 Paviršutiniškas 1940 m. antros pusės aktyvių jaunuolių orientacijos palyginimas tai geriau iliustruoja, įsivaizduojant tokią (labai schemišką) lentelę:

Charakteristika Tikyba Buvo Lietuvoje ar galėjo buri Buvo LSRS Organizacija Simpatijos Valstybinė orientacija Priešas

Aktyvus jaunas lietuvis Romos katalikas tarnautojas, valdininkas

Aktyvus jaunas Lietuvos žydas Judėjų, netikintis dirbti privačiai

dirbo privačiai LAF, šaulių sąjunga

tarnautojas, valdininkas LKP, LLKJS, MOPR'as, profsąjungos SSRS SSRS, LSRS nacis, lietuvis nacionalistas

Vokietijai Lietuva rusas, bolševikas žydas

114

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Dalyvavimo tiesioginėse žudynėse priežastys įvairios, tarp tų as­ menų būta įvairaus likimo žmonių, dalis jų buvo ištrūkę iš sovietinių ka­ lėjimų, kuriuose tardyti, kankinti, daužyti, badu marinti ar net bandyti sovietų nužudyti - tai ir A. Impulevičius, B. Kirkilą, ir šimtai kitų. I ypa­ tinguosius būrius, skirtus žydų naikinimui, buvo atrenkami asmenys, ku­ rie patys nukentėjo nuo sovietų arba buvo deportuotos jų šeimos. Vieni keršijo, kiti ne, vieni stojo į tarnybą naciams, kiti taip stengėsi padėti ir lie­ tuviams, ir žydams. Pabrėžiu - kiekvienas toks atvejis yra individualus, apsisprendimas buvo, su retomis išimtimis policijos batalionuose, asmeniš­ kas (deja, šaudymams savanorių atsirasdavo ir batalionuose). Tačiau nacių dokumentuose taip pat nurodoma, kad į zonderkomandas vietiniai gyven­ tojai buvo parenkami, jei jie ar jų šeimos buvo nukentėjusios nuo sovietų represijų, ištremtos. Taip teigia ir F. W. Stahleckeris198. I batalionus stota siekiant kovoti su bolševikais, o ne žudyti žydus, ir šių karių tragedija ir buvo ta, kad naciai juos nusiuntė vykdyti akcijas prieš civilius gyventojus. Tai nereiškia, kad visi batalionų kariai buvo žudikai. Buvo grupė, kurie stengėsi išpirkti savo kaltes prieš naują okupantą, nes įkliuvo, „prisidirbo" prie buvusiojo, tarkim, sakė prokumunistines kal­ bas, buvo komjaunuoliai, dalyvavo deportacijose, dirbo sovietinėse įstai­ gose ir pan. Taip Jonas Baranauskas, dirbęs Kaune sargybiniu sovietų Nemuno laivybos sukarintoje apsaugoje, buvo paragintas stoti į lietuvių organizuojamą būrį, nes galėjo būti suimtas, kad dirbo sovietų sukarintoje apsaugoje. Bijodamas arešto, J. Baranauskas įstojo į būrį. Vėliau J. Bara­ nauskas tapo TDA nariu, šaudė VII forte, vėliau tapo ypatingojo būrio na­ riu1”. Juozas Knyrimas buvo Lekėčių žemdirbių profsąjungos narys ir pasirašė protokolus atsikratyti „buožėmis" ir tarnautojais, kad jie būtų deportuoti, - eiguliu Jonu Kazlausku, Pranu Basčiu, Norbertu Mikuckiu, Antanu Povilaičiu. Karui prasidėjus Knyrimas buvo įspėtas, kad jam nesi­ baigs geruoju žmonių deportacijos. Knyrimas netrukus atsidūrė Kauno TDA batalione, šaudė VE forte2” . įsipainiojusiems į sovietinius organus as­ menims neretai buvo aiškiai pasakoma, - savo kaltę išpirksite tik nužudę bent po vieną žydą. Taigi budeliu ne vienas tapo žudydamas dėl to, kad “ MŽL, 1 dalis, p. 20. 199 MŽL, 2 dalis, p. 258. ” LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 53. L. 212, 213. Įdomu, kad tarnaudamas batalione Baltarusijoje Knyrimas užmezgė ir palaikė ryšius su raudonaisiais partizanais istoriko Rimanto Zizo liudijimas.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

115

naujos, vokiečių valdžios pats nebūtų suimtas, uždarytas į kalėjimą ar nu­ žudytas. Veliuonoje pirmomis karo dienomis partizanų areštuotas komjau­ nuolis Pranas Danaitis buvo suimtas ir kartu su kitais komjaunuoliais ilgai laikomas daboklėje. Čia dažnai užeidavę partizanai nesiūlė jiems tapti bū­ rio nariais, dalį išsiuntė į Kauną, tačiau yra raginę išpirkti kaltę nušaunant bent po vieną žydą, už tai buvo siūloma laisvė. Danaitis įsijungė į būrį, da­ lyvavo Veliuonos žydų žudyme, atskirai nušovė Meikę Teitelį20120. Tačiau suversti kaltę už dalyvavimą žydų naikinime sukilėlių bū­ riams ar visiems jų nariams būtų taip pat absurdiška ir netikslu. Partizanų tarpe atsirado visokių perėjūnų. Apie tai liudija dokumentai. Lietuvos Lai­ kinoji vyriausybė birželio 25 d. posėdyje, išklausiusi pranešimus apie Lietu­ vos būklę, nutarė: „Partizanu veiklą stiprinti, bet iš partizanų kiek galima greičiau išskirti nepageidaujamą elementą, kurie pripuolamai yra prisiplakę. Kaune eiti prie policijos, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų" (Posėdžio protokolas. Žr.: Lietuvos Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Rankraštynas (toliau LNBRS), f. 141. Saug. vien. 6). Ne viską paaiškina ir antižydiškos nuotaikos, antisemitizmas. Žinant prastą to meto Lietuvos, ypač provincijos žmonių pragyvenimo lygį, daug ūkininkų, bedarbių, asmenų be profesijos sąmo­ ningai ėjo į žudynes, siekdami pasinaudoti situacija ir greitai pralobti, pri­ siplėšti žydų turto: rūbų, patalynės, baldų, indų, gyvulių, pinigų ar net tau­ riųjų metalų. Legendos apie didelius žydų turtus, matant pasiturinčių žydų aukštą pragyvenimo lygį, nebuvo be pagrindo. Anykščiuose pirmoji žydai­ tė užmušta, nes ūkininkas norėjo pagrobti jos dviratį jau pirmomis karo die­ nomis. Dalis asmenų, skolingi žydams, prisidėjo prie naikinimo, nes tapo nebeskolingi. Ir dar praktiškai neištirtas ir neįrodomas motyvas - pavydas. Pavydas geriau gyvenančiam, labiau išsilavinusiam, kaimiečio - miestie­ čiui, ūkininko - geriau besiverčiančiam miestelėnui. Dar vieną grupę sudarė buvę kriminalistai, paleisti iš kalėjimo, leng­ vo gyvenimo mėgėjai, ėję plėšti ir pasipelnyti, tarp jų būta tikrų sadistų. Taip Kruonyje buvo plėšiami ne tik žydai, bet ir lietuviai, buvęs vagis Šeš­ tokas tapo partizanu ir plėšikavo2“. Žinoma, naciams talkinti ėjo asmenys, kurie apskritai nemėgo ar netgi nekentė žydų.

201 Antano Vasiliausko parodymai 1953 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 102. L. 26. 202 MŽL, 2 dalis, p. 289.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė

Vokietijai pradėjus puolimą, siekiant atkurti prarastą valstybingumą, Lietuvoje sudaryta Laikinoji vyriausybė, vadovaujama švietimo ministro, laikinai einančio ministro pirmininko pareigas Juozo Ambrazevičiaus (vė­ liau, gyvendamas JAV, vadinosi Brazaičiu), kai sužinota, jog vokiečiai nelei­ džia iš Berlyno \Kauną atvykti Kaziui Škirpai. Škirpos sudarytoji vyriausybė net negalėjo pradėti veikti. Nesulaukęs jos veiklos pradžios, LAFas Kaune paskelbė visai kitos sudėties Laikinąją vyriausybę2®. Jos tikslas buvo pasiek­ ti nepriklausomybės atkūrimo, tai ir buvo deklaruota 1941 m. rugsėjo 23 d.: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuzias­ tingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais"2®. Pradžioje buvo tautinė euforija, viltys, kad Lietuva atgaus visišką laisvę, nepriklausomybę. Tūkstančiai vyrų jungėsi į būrius, tikėdami, kad bus atkurtos Lietuvos ginkluotosios pajėgos, visi buvę valdininkai pakvies­ ti grįžti į darbą, kurį turėjo A. Smetonos valdymo paskutiniais metais, atsi­ kūrė administracija, vietos valdžios organai. Tikėta, kad Laikinoji vyriausy­ bė bus pripažinta, Lietuva gaus bent jau Slovakijos statusą. Tačiau nacių partija, Vokietijos URM žaidė savo žaidimus, nes kontaktai su K. Škirpa ir LAFo vadais Berlyne buvo suteikę lietuviams tik, deja, tuščias iliuzijas. Ber­ lyne su K. Škirpa derintas planas įkurti ribotų teisių lietuvių vyriausybę, ta­ čiau tai buvo karinės kontržvalgybos planas, jis žlugo, kai Hitleris 1941 m. birželio 24 d. davė nurodymą kariuomenės grupėms nekreipti dėmesio į galimą lietuvių nacionalinę vyriausybę203. Laikinosios vyriausybės nei m Albinas Gražiūnas. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940-1944. Redagavo Ka­ zys Ėringis. - Vilnius: Tėvynės sargas, 1996, p. 141-142. ” I Laisvę, 1941 m. birželio 24 d. 205 Knut Stang. Kollaboration und Massenmord. Die litauische Hilfspolizei, das Roll­ kommando Hamann und die Ermordung der litauischen Juden, S. 51.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

117

Vokietija, nei kuri nors kita valstybė nepripažino, greitai paaiškėjo, kad Vokietijai ji nereikalinga, jos darbas buvo trukdomas. Ir K. Škirpa užlaiky­ tas Berlyne, nacių neišleistas vykti i Lietuvą, ir lietuviai Kaune greitai su­ žinojo, kad vyriausybės dienos nebus ilgos. Vyskupas V. Brizgys, birželio 28 d. iŠ Jonavos grįžęs į Kauną, rado jo belaukiančius du vokiečius iš Ber­ lyno. Jie pasiūlė dalyvauti sudarant kokiu nors būdu Lietuvos civilinę val­ džią, nes esamoji Lietuvos vyriausybė negalėsianti iki karo pabaigos veik­ ti. V. Brizgys suprato, kad Berlynas nori tik marionetinės valdžios, kuri padėtų naciams administruoti užimtą kraštą, ir apie tai pranešė Laikinajai vyriausybei206. Vadinasi nacių pozicija nepripažinti Laikinosios vyriausy­ bės pastarajai buvo žinoma. LAF'o vokiškoji orientacija nebuvo sutikta vie­ nareikšmiškai - Prezidentas Antanas Smetona, gyvenęs JAV, sukilimą įvertino kaip vokiečių darbą207ir laikėsi nuomonės, kad Laikinosios vyriau­ sybės sudarymas padarytas ne laiku208. Vokiečių tikslai Lietuvoje buvo aiškūs: plėšti šalies ūki Reicho nau­ dai, pasinaudoti sukurtomis lietuvių struktūromis vykdyti antikomunisti­ nį terorą. Laikinoji vyriausybė tam galėjo trukdyti, todėl ji vokiečių buvo ignoruota, realios valdžios neįgijo. Visa valdžia atiteko pradžioje vokiečių karinei valdžiai, vėliau - civilinei. Taigi orientacija į Vokietiją, kurios lai­ kėsi LAF'as, buvo klaidinga, nes nacių Vokietijai nebuvo reikalinga net marionetinė vyriausybė, jie nesiruošė suteikti Lietuvai ir Slovakijos statu­ so. Suprantama, karinės pergalės darė įspūdį, kad Vokietija nenugalima, JAV ir Anglija buvo toli, SSRS buvo pikčiausias priešas, tačiau servilizmas Vokietijai vertė mokėti didelę kainą - viešai neprotestuoti prieš nacių Vincentas Brizgys. Gyvenimo keliai, p. 102. 207 A. Smetona, jau būdamas Vokietijoje ir anksčiau, neturėjo iliuzijų dėl nacių palan­ kumo Lietuvai, susitikimo metu su K. Škirpa Berlyne 1940 m. rugpjūti nepritarė pastarojo įkalbinėjimams sekti Hitlerio linija, nors ji tomis aplinkybėmis ir buvo logiška ir reali, bet nebuvo aišku, kaip rašė Smetona, ar Vokietija norės daryti Lie­ tuvą kaip Slovakiją, ar neaneksuos Lietuvos po galimo Didžiosios Britanijos su­ triuškinimo. Smetona nepaskyrė Škirpos ministru pirmininku. Žr.: Liudas Truska. Paskutinieji Antano Smetonos gyvenimo metai // Antano Smetonos korespon­ dencija 1940-1944. - Kaunas: VDU leidykla, 1999, p. 8. 208 A. Smetona birželio 24 d. Čikagos dienraštyje „Herald American" cituotas kaip sakęs, kad antisovietinis sukilimas sukurstytas vokiečių, bet vėliau tvirtino, kad korespondentas iškraipė jo mintis, nes jis nepeikęs sukilimo. Tačiau vyriausybės sudarymui jis nepritarė. Žr.: Ten pat, p. 17. A. Smetona ypač tikėjo JAV vyriau­ sybės politika, kad ji palaikys Lietuvos siekius.

118

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

politiką žydu klausimu, paklusti vokiečių valdžios reikalavimams, ateityje mokėti politinius ir teritorinius dividendus (negi galima įsivaizduoti Lietu­ vą su Klaipėda Vokietijos pergalės atveju?) ir pan. Pirmas smūgis besiorientavusiems į Vokietiją lietuviams buvo tas, kad naciai atsisakė grąžinti sovietų nacionalizuotą turtą, liepė nuginkluoti sukilėlių būrius jau birželio 28 d., o vietoje jų kurti savisaugos batalionus, kuriais visiškai disponuotų, pajungė lietuvių saugumo ir kriminalinę poli­ ciją SS ir SD reikalams, administracija palikta valdyti teritoriją. Toliau sekė kultūriniai suvaržymai, uždrausta viešumoje demonstruoti nacionalinius simbolius, švęsti tautines Šventes, suvaržytas mokslas, ypač aukštasis, pra­ dėtas gyventojų vežimas darbams į Vokietiją, šalies resursai pajungti ka­ riaujančio Reicho interesams. Politinių grupių, besilaikiusių bendradarbiavimo su Vokietijos struk­ tūromis linijos, LAF'o prablaivėjimas vyko, tačiau vis buvo tikimasi, kad vokiečiai susipras. Voldemarininkai, vėliau pasivadinę Lietuvių naciona­ listų partija, manė, kad LA Fas per daug nori iš vokiečių, kad Lietuva bus atkurta tik po laimėto karo, kai Hitleris jai paskirs deramą vietą naujojo­ je Europoje, tad karo pradžioje reikia nusipelnyti ir veikti Reicho labui. Naciams nereikėjo ir LAF'o, kuris greitai buvo uždarytas, pati Laikinoji vyriausybė, nebegalėdama veikti, paskelbė apie savo veiklos nutraukimą rugpjūčio 5 d. Trumpai tariant, vokiečiai apgavo jaunus lietuvių politikus, sukilimu ir atkurtomis institucijomis pasinaudojo savo tikslams įgyven­ dinti. Už klaidingą orientaciją teko brangiai sumokėti. Lietuvių autoriai ilgai neigė, kad ši vyriausybė turėjo koki nors są­ lytį sprendžiant žydų klausimą. Nors Lietuvos Laikinosios vyriausybės politika nebuvo tokia jau nekalta žydų atžvilgiu, tačiau lietuvių darbuose, ypač JAV, apie vyriausybės politiką ir žydų reikalus ilgai nekalbėta. Tai bandė aptarti ir paanalizuoti Algimantas Liekis specialiai tai problemai skirtoje knygoje209, tačiau autoriui nepavyko, kadangi opiausi klausimai li­ ko knygoje neatsakyti. Mat Laikinoji vyriausybė, darydama servilistinius žingsnius, siekė kuo ilgiau išsilaikyti, priėmė nutarimus, kurie Lietuvos žydus statė į beteisę padėtį. 1941 m. liepos 22 d. Pramonės įmonių denacionalizadjos įstatymo 2-ajame punkte skelbiama, kad nacionalizuotos žydų, ne Lietuvos piliečių ir kitų asmenų, veikusių prieš lietuvių tautos interesus, pramonės įmonės negrąžinamos. Trečias punktas skelbė: jei 309 Algimantas Liekis. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (1941 06 22-08 05). - Vilnius: Lietuvių tauta, 2000. - 427 p.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

119

pramonės įmonėje dalyvavo asmenys, turį teisę pagal šį įstatymą atgauti jų nacionalizuotą turtą, ir žydai, tai pirmiesiems dalininkams grąžinama jiems priklausanti dalis tik tuo atveju, kai tokioje įmonėje žydų kapitalo buvo ne daugiau kaip 50 procentų. 1941 m. rugpjūčio 2 d. Ministrų kabi­ neto nutarime dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų 4-ajame punkte turto grąži­ nimas netaikomas žydams ir asmenims, aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus - tai yra visi žydai prilyginami tokiems asmenims. Žy­ dams neatiduoti sovietų nacionalizuoti vertybiniai ir procentiniai popie­ riai, laivai. Liepos 2 d. deklaracija žydams negrąžinami nacionalizuoti tur­ tai, žemės ūkiai, kioskai210. Galų gale J. Ambrazevičius ir vidaus reikalų ministras J. Šlepetys 1941 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė „Žydų padėties nuostatus", kurie Lietuvo­ je gyvenusius žydus suskirstė j dvi kategorijas. Pirmai kategorijai priklausė žydai, komunistinių organizacijų nariai ir kiti asmenys, kurie pasireiškė bolševikiniu veikimu. Jie turėjo būti su­ imami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Antrai kategorijai priskir­ ti visi kiti žydų tautybės asmenys. Jie turėjo būti apgyvendinami atskirose tam tikslui parinktose vietose ir ant kairiosios krūtinės pusės nešioti gelto­ nos spalvos 8 cm dydžio apskritimą, kurio viduje turėjo būti raidė J (Jude vokiškai - žydas). Toliau nurodyta žydus apgyvendinti vietovėse (faktiš­ kai kalbama apie būsimus getus), atskiruose priemiesčių kvartaluose arba ūkiuose, vietas turėjo parinkti apskričių viršininkai, susitarę su miestų burmistrais ar kitais vietos savivaldybių organais. Žydams suvaržytas ke­ liavimas iš tų vietų, apribotas kilnojamasis turtas, uždraudžiama turėti radijo aparatus, spaustuves, rašomąsias mašinėles, dauginimo priemones, automobilius, motociklus, dviračius, pianinus, fortepijonus, fotoaparatus ir kt. Jiems neleista naudoti kitų tautybių samdomuosius darbininkus. Nusi­ žengę šiems nuostatams žydai galėjo būti apskrities viršininko nutarimu pasodinti į priverčiamojo darbo stovyklas iki vienerių metų. Šie nuostatai nebuvo taikytini tik Vyčio Kryžiaus kavalieriams ir Lietuvos kariuomenės savanoriams. šio dokumento tikrumą neigė visi buvę LV ministrai, tarp jų ir Me­ čys Mackevičius. Tačiau ir M. Mackevičius pripažino, kad R. von Pohlas reikalavo, kad dėl fronto užnugario saugumo reikia žydus uždaryti į ge­ tą. Tai pulk. J. Bobelis perdavė Laikinajai vyriausybei, pažymėjęs, kad jis 2,0 Žr.: Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941 V I23-1941 VIE // CVA. F. R-969. Ap. 2. B. 39.

120

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

pasakęs vokiečiui, jog žydai yra Lietuvos piliečiai ir juos apriboti nėra įstatymo. Pohlas tada nurodęs pasirūpinti, kad tokie įstatymai būtų priim­ ti, Vidaus reikalų ministerija paruošė nuostatus žydų klausimu, tuos nuo­ status Laikinoji vyriausybė apsvarstė, o pulk. Bobelis pristatė gen. Pohlo štabui. Naciams nuostatai nepatiko, jie pareiškė patys sutvarkysią žydų klausimą211. Tačiau Laikinosios vyriausybės posėdžių protokolų prieduose žydų padėties nuostatai yra su J. Ambrazevičiaus parašu, jie priimti rugpjūčio 1 d. Beje, jie svarstyti anksčiau, dar liepos 28 d., tačiau tuomet Laikinoji vyriausybė jiems pritarė iš principo, kaip priimtiems, tačiau atidavė tobu­ linti teisininkams (Žr.: LNBRS, f. 141, saug. vien. 31,1.1-2 ir saug. vien. 30). Šiais žydų apribojimais Lietuvos Laikinoji vyriausybė darė reveransą na­ cių karinei administracijai, suvienodindama žydų padėtį visoje Lietuvoje, o iŠ esmės ir Reiche. Naciai įgijo lietuvių rankomis galimybę tam tikram „teisiniam" žydų persekiojimui. Nacių pradėtos akcijos prieš žydus vertė vyriausybę reaguoti - bir­ želio 26 d. posėdyje „pasakyta, kad Klimaičio partizanų būrys veikia ne drauge su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Štabu", kad partizanai veikia kon­ taktuodami su LAF'u ir LLV, o kur karo veiksmai yra praėję, „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius (LNBRS, f. 141, saug. vien. 7,1.2) Birželio 27 d. posėdyje, V. Landsbergiui-Žemkalniui pranešus apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, „Lietūkio" garaže, nu­ tarta, „kad nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir pa­ skiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendro neturi nei su Aktyvistų štabu, nei su Partizanų Štabu, nei su Laikinąja Lie­ tuvos Vyriausybe" (Ten pat, saug. vien. 8,1.1). Taigi LLV pasisakė tik prieš viešas žydų egzekucijas, jokių stabdančių pareiškimų dėl akcijų prieš žy­ dus nepadaryta, ir vargu ar nacių okupacijos sąlygomis tai galėjo būti vie­ šai padaryta. Dar daugiau. Birželio 30 d., išklausiusi Kauno komendanto J. Bobelio pranešimą dėl formuojamo policijos bataliono ir žydų koncent­ racijos stovyklos įsteigimo, LV nutarė „žydų koncentracijos stovyklos stei­ gimui pritarti ir jos steigimui rūpintis pavesti p. švipai, komunalinio ūkio 211 Dalia Kuodytė. Vieno dokumento istorija ir ne tik... / / Genocidas ir rezistenci­ ja. 2000, Nr. 2, p. 137.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

121

viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu" (Ten pat, saug. vien. 9, L. 2). Liepos 7 d. posėdyje pulk. Bobelis informavo vyriausybę, kad „vokiečių generolo Stahleckerio pareiškimu, masinė žydų likvidacija toliau nebūsian­ ti vedama. Vokiečių patvarkymu dabar steigiama Vilijampolėje žydams geto, kur visi žydai iš Kauno miesto turi būti iškraustyti per 4 savaites." (Ten pat, saug. vien. 14, L. 2). LV protokolai sausi, trumpi, bet iš jų galima spėti, kad vyriausybėje kildavo diskusijų dėl žydų situacijos, apie tai liudija netiesioginiai šaltiniai. 1941 m. liepos 6 d. įvyko pokalbis tarp buvusio Lietuvos žydų karių sąjun­ gos pirmininko Jakovo Goldbergo ir Laikinosios vyriausybės finansų minist­ ro Jono Matulionio. Abu buvo gerai pažįstami iŠ mokyklos Marijampolėje laikų, vėliau kartu mokęsi karininkų mokykloje. J Goldbergo klausimą, kaip tu, Jonai, praktikuojantis katalikas, gali ramiai sėdėti kabinete, kai aplink lie­ jasi kraujo upės, nes, nors frontas nusirito, lietuviai toliau šaudo žmones, Matulionis atsakė, kad Laikinojoje vyriausybėje įvyko specialus pasitarimas, skirtas žydams. „Išryškėjo trys nuomonės. Ekstremalūs mūsiškiai primygtinai reika­ lauja, kad dabar, kartą visiems laikams, atsikratytume žydų, reiškia, išnai­ kintume juos visus iki vieno. Antroji mūsų dalis šiuo klausimu dar laikosi neaiškios ar svyruojančios pažiūros. Bet jie jau dabar atvirai reikalauja, kad žydai savo prakaitu ir krauju išpirktų lietuvių tautai padarytas skriaudas ir nusižengimus. Ryškėja ir trečioji nuomonė, kurią palaikau ir aš, prakti­ kuojantis katalikas. Laikausi pažiūros, kad gyvybę žmogui duoda Dievas ir tik Jis gali ją atimti. Joks žmogus neturi teisės atimti kitam žmogui gyvy­ bės. Kai dėl bendro sugyvenimo su jumis, žydais, tai nėra jėgos, kuri ga­ lėtų mus priversti. Tegul žydai gyvena atskirai - atskirti nuo mūsų. Mes, tikintieji, primygtinai pasisakome už jūsų uždarymą į getą". Ir dar viena citata, kurią neva sakęs J. Matulionis: „Niekuomet nebuvau prieš ką nors nusistatęs, tačiau valdant sovietams, aš ir mano draugai įsitikinome, kad nėra bendro kelio su žydais ir niekuomet nebus. Mūsų požiūriu, lietuviai turi būti atskirti nuo žydų ir juo anksčiau - tuo geriau. Dėl tos priežasties yra būtinas getas. Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pa­ kenkti. Tai yra krikščioniška laikysena". Dėl vykdomų žudynių Matulionis pasakė: „Žmonių pyktis yra per didelis ir nėra jokių priemonių jam sustab­ dyti. Kai jūs apleisite miestą ir sueisite į getą, reikalai nusiramins"212. m Cit. pagal: Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias, p. 244-245.

122

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Kad J. Matulionis ar kiti svarstė situaciją, į kurią karo pradžioje pa­ teko Lietuvos žydai, abejonių nekyla. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad Žydai maitina komunizmą. Štai jo išsamesnis pamąstymas apie Lietuvos žydų vaidmenį ir bolševikų organizaciją Lietuvoje: „Jos silpnybė žydų išnyki­ mas. Žydai buvo internacionalo šalininkai ir puoselėtojai. Tik prisiminki­ me „Moprą" (tarptautinė organizacija komunizmui palaikyti), kuriai duok­ lę mokėjo beveik visa žydų inteligentija ir buržuazija jau nuo senų laikų (1925-1927 m.). Kas juos vertė tai daryti? Dar tada nebuvo nei hitlerizmo, nei nacionalizmo. IŠ kur, pagaliau, dygo komunizmo kadrai? Tai paaiškė­ jo vėliau, kada turtuolių žydų vaikai pasirodė esą Čekistai. Žydija Lietuvo­ je buvo stipriausia komunizmo ir rusiško bolševizmo tvirtovė"213. Galima spėti, kad maždaug panašiai galvojo ir ne vienas Laikinosios vyriausybės narys, galų gale jie turėjo vykdyti LA Fo programą, kuri ryškė­ jo antižydiškomis nuostatomis arba nemėgo žydų už jų vaidmenį Lietuvos sovietizacijoje214. Galbūt dėl to, išskyrus Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir S. Raštikį, aiškių žydų užtarėjų nebuvo, kalbėtis su žydais vis buvo pave­ dama S. Raštikiui. Savivalę, kuri taip greitai išsiplėtė ir suvešėjo visame krašte vienai okupacijai keičiant kitą, Laikinoji vyriausybė bandė tramdyti, stabdyti, ne­ rimo signalai buvo svarstomi ir Laikinosios vyriausybės posėdžiuose. Jau birželio 24 d. „I Laisvę" numeryje yra skelbimas „šaulių ir partizanų ži­ niai", kurį verta pacituoti kaip nepaprastai iškalbingą: „Pastebėta, kad ak­ tyviai su ginklu rankoje veikiantieji šauliai ir partizanai per dažnai vartoja ginklą, bando, nereikalingai šaudo. Tuo keliama nerimastis gyventojų tar­ pe. Ginklą galima vartoti tik reikalo atveju. Taip pat pastebėta, kad norima suvedinėti sąskaitos su nepatin­ kamais asmenimis. Griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gai­ valai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu." Tačiau realios jėgos vyriausybė neturėjo, jos galias ribojo naciai, to­ dėl bandymai stabdyti savivalę, neteisėtus suėmimus ir nuosprendžius 2,3 Jonas Matulionis. Neramios dienos. - Toronto, 1975, p. 91. 214 M. Mackevičius laiške, rašytame apie 1970 m. dr. Domui Jasaičiui, teigia, kad Jo­ nas Matulionis tuo klausimu galėjo „pafilosofuoti", nes tai mėgdavo, kad „kas liečia Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, tokių ryškių trijų nuomonių /... / tikrai ne­ buvo". Žr.: Dalia Kuodytė. Vieno dokumento istorija ir ne tik... / / Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2, p. 138.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

123

kaltiems ar nekaltiems nepavyko. Tikintis patyrusių administracijoje pa­ galbos paskelbtas atsišaukimas j tautiečius, raginantis organizuoti imonių apsaugą, imti viską į savo rankas: „Lietuviai policininkai, savo gyvenamo­ je vietoje perimkite viešą saugumą į savo rankas. Informacijos instrukcijos skelbiamos nuolat per radiją ir spaudą"215. Kalbant apie žydų diskriminaciją akivaizdu, kad sukilimo metu lie­ tuvių atstatyta nepriklausomos Lietuvos laikų administracija virto tragedi­ ja ta prasme, jog ji buvo paversta tam tikru nacių politikos įrankiu. Kaip vyko lietuvių administracijos panaudojimas žydų žudymui - irgi svarbi ir sudėtinga tema, nes tik taip įmanoma aiškintis vietinės administracijos, lie­ tuvių policijos kaltės klausimą, galų gale atskirų personalijų vaidmenį. 1941 m. birželio 24 d. Kauno karo komendantas pulk. Jurgis Bobelis įsakė visiems policijos nuovadų viršininkams ir policijos valdininkams grįžti į tas pačias pareigas, kuriose jie buvo iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. iki sovietų okupacijos. Šaulių būrių vadams ir jų padėjėjams įsakyta orga­ nizuoti šaulių būrius tose pat vietose ir būstinėse, kur jos buvo iki sovietų įsiveržimo. Visi šauliai turėjo tuoj pat prisistatyti savo būrių vadams ar jų padėjėjams. Valdiškų ir privačių namų savininkai ir kiemsargiai turėjo žiū­ rėti, kad juose nesislapstytų svetimi asmenys216. Žydams uždrausta vaikš­ čioti nuo 23 iki 5 vai. ryto. Panašus įsakymas išleistas birželio 27 d. Vil­ niaus srityje, jį pasirašė Kostas Kalendra, vidaus reikalų tvarkytojas. Žydų apribojimai vyko vienas po kito, juos leido vokiečių komen­ dantai, kartojo lietuvių burmistrai ir apskričių viršininkai. Panevėžio žydai iki liepos 11 d. miesto komendanto įsakymu persikraustė į specialiai jiems skirtą kvartalą. Iš savo rajono žydams išeiti draudžiama, iŠ jų buvo atima­ mi miesto valdybai radijo ir fotoaparatai, rašomosios mašinėlės ir daugini­ mo priemonės217. Apie žydų teisių atėmimus, apribojimus ir represijas pla­ čiau rašoma V. Brandišausko knygoje2*8. Liepos 15 d. Marijampolės apskrities viršininkas V. Goštautas įsakė mieste ir apskrityje žydams nevaikščioti centrinėmis gatvėmis, nelankyti viešas vietas, pirkti maistą tik specialiai nurodytose parduotuvėse, nešioti la I Laisve, 1941 m. birželio 24 d. 2.6 MŽL, 1 dalis, p. 67. 2.7 MŽL, 2 dalis, p. 186. 2U Valentinas Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, p. 140-146.

124

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

geltonas žvaigždes, nenaudoti nežydų darbo jėgą219. Šiauliuose panašūs potvarkiai dėl žydų paskelbti vėliau - liepos 23 d. Apskrities viršininko įsakymu visi pabėgę iŠ miestelių žydų tautybės asmenys neturėjo teisės į juos sugrįžti, jie turėjo nešioti Dovydo žvaigždę, viešose vietose jiems leis­ ta vaikščioti nuo 6 vai. ryto iki 20 vai. Iki rugpjūčio 15 d. miestelių žydai turi persikelti gyventi į valsčių viršaičių ir miestų burmistrų nurodytas vie­ tas, likviduoti savo nekilnojamą turtą, kurį turi perimti savivaldybės220. Tauragėje apskrities viršininkas V. Mylimas 1941 m. rugsėjo 6 d. „pagal žy­ dų klausimo tvarkymo reikalų iš apygardos komisariato" nurodymus įsa­ kė Tauragės burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršinin­ kams izoliuoti žydus visoje apskrityje vienoje vietoje, žydams išsirinkti jų tarybas, Dovydo žvaigždę nešioti ir stovyklose, uždraudė rodytis viešo­ siose vietose, liepta konfiskuoti jų turtą, siųsti juos į darbus. Lietuviams uždrausta lankytis žydų stovyklose, įėjimą į stovyklą saugoti lietuvių po­ licijai ir kt.221 Naciai, perėmę visas valdžios funkcijas, nebesidangstė lietuvių po­ tvarkiais. Žydų apribojimai sekė vienas kitą. SA oberfiureris Hansas Crameris, Kauno miesto apygardos komisaras, liepos 28 d. paskelbė, kad gy­ ventojams žydams draudžiama naudotis šaligatviais, liepta eiti dešiniu kraštu, vienas po kito. Žydams uždrausta naudotis visomis pasivaikščioji­ mo bei poilsio vietomis ir viešaisiais parkais bei skverais, viešuoju trans­ portu, kai kur turėjo būti parašyta: „Žydams draudžiama"222. Laikraštis „I Laisvę" paskelbė tam metui būdingą straipsnį, pateisinantį tokias oku­ pantų priemones:. „Jau kelinta diena, kai Kauno gatvių pakraščiais vaikšto žmonės su geltonais lopais ant krūtinės ir nugaros. Kurį ne kurį atpažįstama esant iš tų, kurie prieš metus ir dar vėliau armazuodami vaikščiodavo Šaligatviais, įžūliai versdami kitus praeivius kopti nuo Šaligatvio į grindinį. Bet ne dėl to nemandagumo jie dabar nuo šaligatvio nuvaryti. Dovydo žvaigždė išduoda juos esant tuos, kurie šimtus metų gyvendami tarp kitų tautų kaip virtiniai taukuose sugebėjo išsiugdyti savy nesuprantamą, fantastišką ne­ apykantą juos priglaudusiai „gojų" tautai. Tą neapykantą pas mus žy­ dai itin vaizdingai pademonstravo bolševikiniais metais: lietuvis, koktaus19 119 Nauja gadynė, 1941 m. liepos 19 d., Nr. 8. “ MŽL, 2 dalis, p. 225-226. ai MŽL, 2 dalis, p. 277-278. 223 I Laisvę, 1941 m. liepos 28 d., Nr. 32.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

125

prisiminimo kupinas, į pastarąsias priemones prieš žydus žiūri kaip i bū­ dą atsiskirti nuo tos gyventojų dalies, kuri nepateisinamu, stačiai nusikals­ tamu laikymusi yra netekusi teisės bendrauti su lietuviais ir naudotis jų svetingumu"223. 1941 m. rugpjūčio 4 d. visus apribojimus žydams pakartojo Kauno apygardos komisaras Arnoldas Lentzenas. Tą pat dieną LAF'o laik­ raštyje rašoma: „Tuo būdu žydai atskirti nuo visuomenės ir palikti savo pačių darbui. Toks žydų sutvarkymas mums atrodo svaigus, naujas. Taip ilgai žydų išnaudojami, mes pagaliau išvysime miestelį be žydų, prekybą be žydų maklerių, pirkimą be derybų ir kainų nuderėjimo"224. Tačiau nutraukdama savo veiklą Laikinoji vyriausybė neįsakė nei viešai, nei kokiu specialiu aplinkraščiu palikti savo vietas policijos virši­ ninkams, karo komendantams, lietuvių batalionų vadams ir kareiviams, valdininkams, dirbusiems sukurtoje administracijoje. Naciai naudojosi šio­ mis struktūromis. Šiuo atžvilgiu 1944 m. visai kitaip pasielgė gen. Povilas Plechavičius, paleidęs savo dalinius ir išsaugojęs į vietinę rinktinę susirin­ kusių jaunų patriotiškai nusiteikusių vyrų garbę ir gyvybes. Išeivijoje Laikinosios vyriausybės provokiškumas ir siekis atkurti nepriklausomybę ilgai nebuvo kvestionuojamas. Tačiau istorikas Vincas Trumpa 1976 m. suabejojo K. Škirpos atsiminimuose dėstomos LAF'o lini­ jos teisingumu, o dar labiau - jo taktikos su naciais naudingumu225. Saulius Sužiedėlis 1991 m. paskelbė svarbų straipsnį226 ir davė interviu „Akiračiams"227, parodydamas ir naciams naudingas 1941 m. sukilimo bei Laiki­ nosios vyriausybės veiklos puses, kurios turėjo aiškią antisemitinės politi­ kos įtaką, antrino vokiečių okupacinei valdžiai savo veiksmais. Zenonas Rekašius, 1999 m. spalį paskelbtame straipsnyje perspėjo, kad Lietuvos Seimui pateikti siūlymai įteisinti tuometinę Laikinąją vyriausybę ir jos aktus galėtų Lietuvą pastatyti į labai keblią padėtį ir sukelti daug nemalo­ numų tiek krašto viduje, tiek ypač užsienio politikoje228. Jis parodė, kad 223 Žmonės su geltonomis žvaigždėmis // I Laisvę, 1941 m. rugpjūčio 2 d., Nr. 35. 224 Žydai sutvarkyti // I Laisvę, 1941 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 36. 225 Vincas Trumpa. K. Škirpos „Sukilimą" paskaičius //Akiračiai (Chicago), 1976 m. balandis, Nr. 4 (78). 226 Saulius Sužiedėlis. Penkiasdešimčiai metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir Lai­ kinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai // Metmenys, 1991, Nr. 61. 227 Saulius Sužiedėlis. 1941 metų sukilimo baltosios dėmės / / Akiračiai, 1991 m. spalis, Nr. 9; lapkritis, Nr. 10; 1992 m. sausis, Nr. 1. 228 Zenonas V. Rekašius. Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo Reicho satelitu // Akiračiai (Chicago), 1999 m. spalis, Nr. 9.

126

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

LAF'o tada siūlomas valstybės modelis - vienpartinė diktatūra, valstybėje nebuvo pripažįstami kitataučiai. Kodėl gi LAF'o sudaryta vyriausybė pasi­ skelbė tik Laikinąja vyriausybe? Todėl, kad, anot pačių aktyvistų pareiš­ kimo lietuvių tautai, tik „išryškėjus bendradarbiavimo santykiams su Vo­ kietija bus sudaryta nuolatinė vyriausybė" - taigi Lietuva bus sudaryta ne priklausomai nuo savo piliečių valios, o nuo nacių Vokietijos valios. Lietu­ va netapo Reicho satelite tik todėl, kad Vokietija nebuvo linkusi tokio sta­ tuso jai suteikti, nors Laikinoji vyriausybė liaupsino Hitlerį, pataikavo ir skelbė atvirą antisemitizmą, - rašė Z. V. Rekašius, siūlydamas LAF'o simpatikams patiems įvertinti ano meto žingsnius, antisemitizmą, „I Laisvę" publikacijas, klaidas, kurių įvardijimas būtų garbingesnis už kai kurių en­ tuziastų pastangas įklampinti šiandieninę Lietuvą į skaudžių 1941 m. klai­ dų sakralizavimą.

Represijos ir pirmosios žudynes

Visi autoriai; rašę 1941 m. istorijos klausimais, pastebėjo lyg iš gau­ sybės rago pasipylusius Lietuvos žydų apribojimus. Tačiau reikia pažymė­ ti, kad tie apribojimai taip pat draudė lietuviams bendrauti su žydais - už tai grėsė bausmės. Tai nepaprastai apsunkino psichologinę žydų situaciją ir sąlygas, kad lietuviai galėtų suteikti jiems pagalbą. Laikinoji vyriausybė daugeliu klausimu neturėjo realios valdžios, nes naciams jinai buvo nerei­ kalinga, nepripažinta, dėl to ir ignoruojama, panaudojant Lietuvių nacio­ nalistų partiją, kuri irgi netapo visiškai paklusni bet kuriam nacių paliepi­ mui, tačiau nacių akyse buvo patikimesnė kolaboravimui. Žydų žudymus SS brigadefiurerio F. VV. Stahleckerio įsakymu pra­ dėjo Tilžės operatyvinis būrys, kuris Lietuvos pasienyje 25 km ruožu vyk­ dė žydų ir komunistų žudynes - birželio 24-ąją sušaudytas 201 žmogus, birželio 26-28 d. - 214, birželio 29 d. Palangoje - 111 žmonių, daugiausia Žydų tautybės, liepos pradžioje šaudymai vyko Tauragėje ir Jurbarke, iki liepos 11 d. šis būrys nužudė 1542 žmones“9. Vokiečių daliniai karo pra­ džioje nužudė ir lietuvių, kai kur ištisus kaimus (Ablinga). Lietuvių aktyvistų būriai daugiausia suiminėjo įtariamuosius dėl ko­ munistinės veiklos, tačiau lazdą gerokai perlenkė - tų būrių savivalę, nie­ kuo nepagrįstus suiminėjimus, įkalinimus tyrė prokuroras Matas Krygeris. Po situacijos išsiaiškinimo Šiaulių apskrityje Krygeris 1941 m. liepos 19 d. išsiuntinėjo raštus Šiaulių apygardos apskričių viršininkams, kuriuose atsargiai perspėjo, kad po tyrimo jis nustatė, jog daugelis lietuvių suėmimų, „nors šiuo metu suėmimai kai kuriose vietose yra tolygūs perdavimui su­ šaudyti, kai kur yra padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė vieno miesto, miestelio ir valsčiaus, kur patys lietuviai nesuimdinėtų lietuvių, yra įvykdytos mirties bausmės [...]. Kai kurie lie­ tuviai aktyvistai pasigedo net savo slapto lietuviško veikimo draugų, kurie tik iŠ prievartos viešai dalyvavo bolševikiniam „maskarade" ir dangstėsi bolševikine frazeologija, o slaptai veikė aktyvistų būreliuose [...]. Ypač toks 339 Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 197.

128

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nedrausmingumas, nesusiklausymas ir savivaliavimas vyksta tuose vals­ čiuose, kur yra pasišovę veikti nerimti ir padaužiškos nuotaikos žmonės"230. Ne tik Šiauliuose, kitose apskrityse irgi buvo panašus vaizdas, atsi­ skaitant su komunizmo šalininkais aiškiai buvo persistengta. 1941 m. lie­ pos 26 d. aplinkraštyje Panevėžio apskrities policijos vadams ir policijos nuovadu viršininkams laikinai einantis prokuroro pareigas Ig. Kazlauskas rašė, kad kai kuriuose valsčiuose be rimto pagrindo suimami lietuviai, ku­ rie gabenami į kalėjimus, kai kurie sušaudomi, o į jų tarpą jau pateko ne­ kaltų lietuvių. Daugelis suėmimų įvykdyti be įrodymų, remiantis asmenų pranešimais, kai kur suvedant asmenines sąskaitas. Prokuroras įspėjo, kad be tyrimo ir be rimtų bylų suėmimai nebūtų vykdomi, o suimtieji turi būti atvežti į Panevėžio kalėjimą. Be to, būtina surinkti kuo daugiau nu­ sikalstamo pobūdžio įrodymų, o ne pasitenkinti tik pažymint „bolševikų veikėjas", „šnipas", „komunistas" ir panašiai231. SS pareigūno, vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jagerio 1941 m. gruodžio mėn. rašytoje ataskaitoje pažymėta, kad jie (EK3 - vokiečių operatyvinis būrys 3), be žydų šaudymo, tikrindavo per­ pildytus kalėjimus atskirose vietovėse ir miestuose. Kiekvieno apskrities miesto kalėjime buvo laikoma vidutiniškai apie 600 lietuvių tautybės as­ menų, nors jokio pagrindo laikyti juos suimtus nebuvo. Jie suimti remian­ tis paprastais įskundimais. Taip Jonavos kalėjime buvo laikomos 13-16 me­ tų mergaitės, nes jos, norėdamos gauti darbo, mėgino stoti į komjaunimą. Naciai atskirdavo, ką reikia laikyti kalėjime, ką sušaudyti, o paleistuosius nuvesdavo į turgavietę, kur pasakydavo jiems kalbą ir gyventojų akivaiz­ doje jie būdavo paleidžiami, užbaigiant vokiečio kalba: „Jei mes būtumė­ me bolševikai, mes jus sušaudytume, bet kadangi mes esame vokiečiai, pa­ leidžiame jus į laisvę". Po to įspėdavo nedalyvauti politinėje veikloje, gerai dirbti. „Neįmanoma įsivaizduoti, kiek džiaugsmo, dėkingumo ir dvasios pa­ kilimo sukeldavo šis mūsų žygis ir paleistiesiems, ir šiaip gyventojams. Dažnai mums tekdavo sudrausti moteris, vaikus ir vyrus, kurie su ašaro­ mis akyse siekė bučiuoti mums rankas ir kojas", - rašė į Berlyną Jageris232. Taigi naciai stengėsi atrodyti mielaširdingi lietuviams, neva gelbėjantys juos nuo pačių lietuvių sudarytų formuočių teroro. 00 MŽL, 1 dalis, p. 87-88. Bl MŽL, 2 dalis, p. 187-188. ni MŽL, 1 dalis, p. 139-140.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

129

Susikūrę ginkluoti būriai buvo vadinami įvairiai: aktyvistais, parti­ zanais, apsaugos būriais, pagalbine policija, kai kur - Tautinės darbo ap­ saugos būriais. Dėl tokios painiavos tas pats dalinys įvairiuose dokumen­ tuose buvo vadinamas nevienodai, o pagal vokiečių nurodymus jie turėjo nešioti baltus raiščius. Tvarką palaikantys TDA pareigūnai privalėjo nešio­ ti raištį su užrašu „TDA"233. Lietuvos Laikinajai vyriausybei pakvietus buvusius policijos dar­ buotojus grįžti į anksčiau eitas pareigas ir sąžiningai dirbti, į tarnybą atku­ riamoje policijoje grįžo apie 3000 asmenų, daugiau kaip 40 procentų ne­ priklausomybės metais buvusių policininkų. Liepos 10 d. Vidaus reikalų ministerijos Policijos valdybos vadovybė išplatino apskričių policijos kom­ plektavimo principus.234 Išskyrus atskiras išimtis, policija, kaip kartais tvir­ tinama, nepuolė ištisai žydų tautybės gyventojų, neturėjo jų izoliacijos plani}/ elgėsi pagal buvusius Lietuvos įstatymus, taikydama juos ir žydams, įtariamuosius (ir žydus, ir lietuvius) apklausdavo, tikrindavo parodymų patikimumą. Pirmosiomis karo savaitėmis daug žydų buvo tiriama, aiškinantis jų praeitį sovietinės okupacijos metu, tačiau tai lietė tik komunistavusius, kaip, beje, ir lietuvius. Be to, būtina pažymėti, kad tyrimai vykdomi dėl to, kad buvo gaunama skundų iš gyventojų. Taip liepos 3 d. Prienų nuovadai Jonas Jonyka ir Arkadijus Tichomirovas pareiškė, kad savo namuose yra žymus komunistas Notelis Veksleris, sėdėjęs kalėjime už komunistinę veik­ lą, sovietmečiu skundęs žmones sovietų saugumui, grasindavęs gyvento­ jams, kurie jam nepatiko, sakydamas: „aš jums rasiu gerą vietą"235. Prienų nuovados ribose buvo suimti ir nusiųsti į Marijampolės kalėjimą liepos mėnesį 36 asmenys, tarp jų 21 žydas.236 Lazdijuose žydas Šolomas Rybakas paliudijo, kad Meilachas Lipskis (taip pat žydų tautybės) nuo mažens buvo palankus socializmui, komunistinei idėjai, sutiko Raudonąją armiją kaip išlaisvintoją, aktyviai lankė visus sovietų rengtus mitingus237. Pats Lipskis, tardomas lietuvių saugumo valdininko, išsigynė buvęs LKP nariu, 233 Petras Stankeras. Lietuvių policija 1941-1944 metais, p. 126. 251 Petras Stankeras. Lietuvių policija nacių okupacijos metais 1941-1944 (Organiza­ cinė struktūra ir personalas). Daktaro disertacijos santrauka. - Vilnius, 2000, p. 6. IM Pranešimo policijai protokolas // CVA. F. R-704. Ap. 2. B. 5. L. 1. 236 Ten pat, 1. 5. 237 š. Rybako parodymai policijai 1941 07 17 / / Ten pat., 1. 2

130

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

paaiSkino turėjęs nuosavą skardininkų dirbtuvę Lazdijuose ir tebuvęs tik MOPR'o nariu, taip pat buvo istojęs į profsąjungą, sovietų saugumo orga­ nams tebuvo įskundęs tik du vietos žydus238. Daug kur dokumentuose apie tiriamus žydus parodymai panašūs užėjus rusams priklausė LKP, už komunistinę veiklą paskirtas elektros stoties, malūno ar lentpjūvės komisaru, dalyvaudavo mitinguose, vertė tarnautojus įsirašyti į profsąjungas, MOPR'ą, girdavo sovietinę santvarką, Raudonąją armiją, lankydavosi NKVD pastate239. Tai nereiškia, kad lietu­ viai specialiai skųsdavo policijai tik žydus. Antai Alytaus apskrityje su­ ėmus Angenickienę-Bielostockaitę, dukrą Mejerio, kaipo kaltinamą komu­ nistine veikla, liudininkas lietuvis parodė, kad suimtoji „prasidėjus mūsų valstybės krizei ir bolševikų okupacijai, pergyveno tą laikotarpį su baime. Vėliau, kaipo turtinga, norėdama apsaugoti savo turtą, pradėjo vietiniam bolševikam pataikauti. Tais sumetimais įstojo į MOPRo sąjungą", bet gai­ lėjosi buvusios Lietuvos. „Paskutinėse dienose, kuomet bolševikai vežė lie­ tuvius [į Sibirą], jos vyras, kaipo gydytojas, vežė lietuviams į vagonus maistą, vaistus, o iš jų atveždavo laiškus. Šį išvežimą ir pati Angenickienė labai skaudžiai pergyveno."240 Atrodo, kad tą kartą moteris buvo paleista. Tačiau kita žydė, kaltinama komunistine veikla, Michlė Jachilčikaitė, Prienų maisto parduotuvės kasininkė, aktyviai komunistavusi, apskųsta, kad nesutiko leisti nusipirkti mėsos gaminių išvežamiems į Sibirą lietu­ viams. Jachilčikaitė, remiantis tokiais liudijimais, policijai juos patikrinus, buvo suimta, apklausta saugume, kur prisipažino, kad komunistų idėjos jai patiko ir tai santvarkai bei politikai ji visuomet pritardavo, dėl to įstojo į komjaunimą. Po bylos ištyrimo ji pristatyta į Marijampolės kalėjimą241. šie faktai liudija, kad kai kuriuose vietose policija, saugumo valdi­ ninkai, tirdami skundus, kaltinimus elgėsi kaip nepriklausomos Lietuvos laikais. Dokumentai rodo, kad atvirai reiškiamos visuotinės neapykantos žydams nebuvo, kol neprasidėjo nacių okupantų antižydiškos politikos 238 Valstybės saugumo policijos jaun. valdininko Antano Gaigalo 1941 m. liepos 23 d. surašytas M. Lipskio apklausos protokolas // CVA. F. R-704. Ap. 1. B. 9. L. 2-3. 239 Broniaus Žukausko parodymai apie Michelį Levinzoną, Lazdijų gyventoją / / CVA. R-704. Ap. 1. B. 8. L. 1. 240 Jurgio Starkaus parodymai apie suimtąją Angenickienę 1941 07 20 // CVA. F. R-704. Ap. 1. B. 7. L. 8. 241 Parodymai apie kaltinamosios komunistinę veiklą, jos apklausos dokumentas, policijos vachmistro išvada ir kita medžiaga, komjaunimo kuopelės susirinkimų dokumentai // Ten pat, 1.18-22.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

131

vykdymas. Tačiau tai daugiau liečia provincijos gyvenimą, nors irgi ne vi­ sų vietovių. Dalis suimtųjų, kaltinamų komunistine veikla, buvo sušaudo­ mi. Tačiau suėmimų mastai buvo dideli. Lietuvos kalėjimuose nuo 1941 m. liepos 1 d. kalėjo 3456 vyrai ir 563 moterys. Nuo liepos 1 d. iki 1942 m. sau­ sio 1 d. į kalėjimus buvo pasodinta 23 502 vyrai ir 2857 moterys, išleista 2143 vyrai ir 2670 moterų242*. Kauno miesto ir apskrities komendantas Jurgis Bobelis birželio 28 d. „vadovybės įsakymu" paskelbė, kad veikę partizanų būriai perorganizuo­ jami į reguliarų junginį, todėl privalo ginklus grąžinti į Kauno karo ko­ mendantūrą. Tai sukilėlių būrių likvidavimo ir policijos batalionų kūrimo pradžia. Tą pačią dieną paskelbtas kitas pranešimas, kad prie Kauno Karo komendantūros formuojamas Tautinio darbo apsaugos (toliau TDA) bata­ lionas, visi, norintys jame tarnauti, birželio 29 d. kviečiami užsirašyti. Tam darbui J. Bobelis paskyrė pulk. A. Butkūną, pulk. J. Vėbrą - rūpintis apgin­ klavimu, mjr. A. Biknaitį - bataliono ir komendantūros etatų sudarymu, sargybų reikalais. Tas klausimas buvo suderintas su vokiečių politine ir karine vadovybe, bataliono nariai turėjo nešioti ant kairės rankos baltą juostą su raidėmis „TDA". Liepos 1 d. pulk. A. Butkūnas paskirtas batalio­ no vadu, liepos 3 d. patvirtino 38 karininkus, nurodydamas jų pareigas. Liepos 4 d. batalione jau buvo 724 puskarininkiai ir kareiviai245. Batalione buvo 5 kuopos, liepos pradžioje pradėta formuoti 6-oji. Ba­ talionas saugojo svarbius karimus ir strateginius objektus, dažnai vykdavo į „valymo" operacijas Kauno apskrityje. Tačiau batalionas perimtas nacių reikalams - dvi kuopos netrukus atiteko vokiečių einzatskomandoms. Vie­ na paskirta saugoti suimtiems ir VII forte suvarytiems žydams, kita - prie Hamanno skrajojančio būrio. Būtent jos buvo nacių panaudotos žydų žu­ dymo akcijose. Masiniuose žydų naikinimuose VII forte naciai ir pasitelkė sukurto TDA bataliono vyrus - bataliono 1 ir 2 kuopas in corpore su savo vadais, būriais. Liepos 4 d. dvi kuopos mestos į akcijas: VII forte žydus šaudė 1 kuopa (vadas - kap. Bronius Kirkilą, padėjėjas Įeit Stepas Paulauskas, bū­ rio vadai j. Įeit. Jonas Plungė, j. Įeit. Jonas Ralys, j. Įeit. Povilas Kulakauskas). 242 Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 250-251. 20 Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m. // Genocidas ir rezistencija (Vilnius). 2000, Nr. 1(7), p. 130-131.

132

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Kitoje egzekucijoje šiame forte panaudota ir 3-ioji kuopa (vadas - įeit. Juo­ zas Barzda, vado padėjėjas - Įeit. Anatolijus Dagys, būrio vadai Įeit. Jurgis Skaržinskis, Įeit. Bronius Norkus, j. Įeit. Stepas Dubinskas). Šioje akcijoje buvo nužudyta 2514 žydų tautybės asmenų, žudynės vyko dvi dienas. Po šios akcijos 3-ioji kuopa daugiausia dalyvaudavo eiliniame Šaudyme, ne­ retai dalyvaudavo 1-oji, o kartais ir 2-oji kuopa (vadas - kap. Norbertas Gasėnas, padėjėjas - Įeit. Julius Mituzas, būrio vadai - Įeit. Aleksandras Kemeklis, Įeit. Vladas Tamošiūnas, j. Įeit. Jurgis Juodis). Vykdant masines žudynes buvo pajungiamas ir visas batalionas, iš­ skyrus tuos karius, kurie tą dieną ėjo sargybą ar atliko kitas užduotis. Taigi žudynėse dalyvavo ir 4-oji (vadas - kap. Viktoras Klimavičius, vado padė­ jėjas Įeit. Julius Abramavičius, būrių vadai leitenantai Antanas Šalkauskas, Vladas Malinauskas, Stasys Utkaitis, j. Įeit. Jurgis Janulevičius ir Povilas Grigaliūnas) bei 5-oji kuopos (vadas - kap. Juozas Truškauskas, vado pa­ dėjėjas j. Įeit. Buinauskas, būrių vadai j. leitenantai Petras Rusteika ir Juo­ zas Obelenis). Visose žydų žudynėse dalyvaudavo keli vokiečių karinin­ kai, kurie vadovaudavo šaudymui ir prižiūrėdavo, kaip jis vykdomas, bei 10-20-ies vokiečių karių grupė. Šaudė TDA bataliono lietuviai2*4. TDA bataliono pajungimas žydų žudynėms ne visiems buvo pake­ liamas. Po pirmųjų šaudymų, liepos 5-11 d., bataliono vadas buvo privers­ tas paleisti iš tarnybos 117 karių, neabejotina, kad tai buvo ir savotiška da­ lies tų karių protesto prieš žudynes forma245. Plito dezertyravimas. Tas pats buvo su kai kuriais karininkais - 1-os kuopos vadas kap. B. Kirkilą liepos 12 d. nusišovė. Jo savižudybė iš karto apaugo gandais246.2 2i* Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m., p. 133. 2WKnutas Stangas, remdamasis vokiečių archyvais, teigia, kad vien liepos mėnesi iš bataliono savo noru išėjo 274 vyrai, gal pasibaisėję šaudymais ar tuo, jog ne­ bematė galimybės, kad batalionas taps būsimos Lietuvos kariuomenės formavi­ mo pradžia. Žlr.: Knut Stang. Kollaboration und Massenmord, S. 146-149. Auto­ rius taip pat nurodo į fenomeną, kad iš 283 vyrų, savo noru palikusių batalioną, po kelių savaičių 23 grįžo atgal, galbūt tikėdamiesi, kad žudynės jau bus baigtos. 246 M. Biržiška rašė, kad klasiškiausias ir baisiausias savaimingo įsijungimo į žydų naikinimo akciją pavyzdys būtų kapitonas Kirkilą, NKVD kalėjime ligi beprotys­ tės žydų prikankintas, iš ten ištrūkęs ir dar patyręs, jog jo artimieji taip pat par­ tinių žydų pastangomis yra į Kazachstaną išvežti, prisiekė keršyti žydams, kol nusistatytą skaičių nužudysiąs. Tai įvykdęs Kirkilą nusišovė: M. Biržiška. Lietu­ vių tautos kelias. 1 tomas. - Los Angeles, 1952, p. 47-48.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

133

Kuopos vado padėjėjas S. Paulauskas ir du iš keturių būrių vadų P. Kulakauskas ir J. Ralys parašė raportus atleisti iš tarnybos ir tai buvo pa­ daryta. Bataliono sudėtis pamažu keitėsi, tačiau iki rugpjūčio 10 d. jis buvo visiškai suformuotas ir išaugo iki 1031 kareivio (iš jų 51 buvo karininkas)247. Tuo tarpu dalis lietuvių karininkų, vadinamieji voldemarininkai, at­ kūrė „Geležinio vilko" organizaciją, kuri kaip atskiras padalinys Lietuvių nacionalistų partijai turėjo tapti panašiu į vokiečių nacių SA (Sturmabtei­ lung) arba į SS (Schutzstaffel der NSAPD). „Geležinio vilko" vadu pra­ džioje buvo pulk. Antanas Gaušas, vėliau - kap. Ignas Vylius-Vėlavičius. Voldemarininkai buvo daugiausia karininkai (K. Matulevičius, V. Stane­ vičius, P. Skurauskas, V. Ivanauskas, S. Kviecinskas, I. Vylius-Vėlavičius, J. Pyragius, S. Puodžius, J. Matulevičius, kiti buvo savo nusistatymais ar­ timi jiems - A. Gaušas, M. Kalmantas, generolai P. Kubiliūnas, T. Dau­ kantas ir kiti). Konfrontacija aktyvistų tarpe, varžymasis tarp nacionalistų-voldemarininkų ir „smetonininkų" stiprėjo. 1941 m. naktį iš liepos 23 į 24 d. „Geležinio vilko" nariai, Gestapo remiami, surengė perversmą ir pašali­ no Kauno vadovybę, norėdami paimti visą lietuvišką valdžią į savo ran­ kas. Tai buvo paranku naciams, kurie perversmą rėmė. TDA 3-ioji kuo­ pa, vadovaujama Įeit. J. Barzdos, pašalino komendantą J. Bobelį - nauju Kauno karo komendantu tapo kap. Stasys Kviecinskas, TDA bataliono vadu - vietoje Andriaus Butkūno paskirtas majoras Kazys Šimkus248. Lai­ kinosios vyriausybės tarnybos dar bandė išvengti atvirų antižydiškų ak­ cijų, geto steigimo, dabar nė mažiausių kliūčių nacių žydų naikinimo politikai nebeliko. 1941 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vadas mjr. Franzas Lechthaleris raštu informavo Kauno karo komendantą, kad Rytų krašto (Ostlando) karo vado įsakymu nuo liepos 30 d. jis perėmė vadovavimą darbo tarnybai ir visiems partizanų junginiams, pareikalau­ damas, kad visi jo nurodymai būtų besąlygiškai vykdomi. Nuo to laiko vo­ kiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vadas tapo tiesioginiu lietuvių 247 Beje, po karo sovietiniai organai detaliai tyrė Šio bataliono karių ir karininkų veiksmus masinėse egzekucijose, nemažai TDA bataliono karininkų ir kareivių buvo nuteisti, sušaudyti arba įkalinti nuo 10 iki 25 metų. Žr.: Stasys Knezys. Min. str., p. 137. 148 Stasys Knezys. Min. str., p. 135-136.

134

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

savisaugos dalinių viršininku. Rugpjūčio 6 d. F. Lechthaleris kap. Kviecinskui nurodė iš 7 TDA bataliono kuopų sudaryti du batalionus, 1-ojo vadova­ vimą pavedant majorui Šimkui, o 2-ojo - majorui Antanui Impulevičiui2,19. Taip atsirado du pagalbinės policijos batalionai, jų skaičius augo - 1941 m. rugsėjo pabaigoje Kauno komendantūros žinioje buvo penki policijos bata­ lionai, trys atskiros kuopos (transporto, technikos, statybos), autokuopa ir muzikantų komanda. Kiek kitaip klostėsi lietuviškų batalionų formavimas Vilniuje, kur lietuviški daliniai vadinti įvairiais pavadinimais, o liepos 14 d. Vilniaus ka­ ro lauko komendantas paskelbė, kad visi lietuviai kariai priklauso vokie­ čių komendantūrai, ir įsakė gen. Št. pulk. Įeit. A. Špokevičiui iš jų sudary­ ti tris batalionus po 800 žmonių, kurie buvo pavadinti Vilniaus atstatymo tarnyba. SS policijos vado Lietuvoje gen. Luciano VVysockio įsakymu nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. VAT priskirta Vilniaus miesto tvarkos policijai, pa­ vadinta Savisaugos tarnyba, jos vadu paliktas A. Špokevičius. Lietuvių daliniai buvo naudingi vokiečiams, nes civilių gyventojų tarpe jiems nereikėjo naudoti vokiečių karius nepopuliariems veiksmams. 1941 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus srities komisaras Horstas VVulffas nusiuntė Vilniaus komisariato tarėjo S. Žakevičiaus įstaigai raštą dėl žydų apgyven­ dinimo getuose. Jame buvo siūloma, kad visi likę miestuose žydai būtų patalpinti getuose, tai turėjo padėti padaryti visi pagalbinei policijai pri­ klausą lietuviai. 1942 m. birželio pabaigoje vokiečių SD policijos Kauno ir Vilniaus vadai susitarė, kad vokiečių prestižo ir interesų vardan žydų transportus iš geto į miestą ir atgal į getus turi lydėti vien lietuvių viešo­ sios policijos policininkai250. Batalionų numeracija keitėsi, jie buvo visiškai pavaldūs vokiečiams, didelė jų dalis panaudota ne tik akcijoms Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kaip naciai pasitelkė sukurtus lietuvių savisaugos batalionus, detaliai yra išdės­ tęs istorikas Rimantas Zizas251. R. Zizo nuomone, didžiausia Lietuvos ka­ riuomenės tragedija ir buvo ta, kad dalį buvusių Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų naciai panaudojo masinėse žydų žudynėse. w Ten pat, p. 138. 310 Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias, p. 252. 151 Rimantas Zizas. Lietuvos kariai savisaugos batalionuose (1941-1944 m.) // Lie­ tuvos archyvai. T. 11. Vilnius, 1998, p. 38-70.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

135

1942 m. kovo 11 d. 13-asis batalionas (13 karininkų ir 368 kariai) iš­ vyko į Rytus, Pskovo sritį, kovojo prieš sovietinius partizanus, vėliau vei­ kė Tverės srities Kriviščių kaime. Mjr. Antano ImpuleviČiaus vadovauja­ mas batalionas veikė Baltarusijoje. Lietuvių nacionalistas Zenonas Blynas savo dienoraštyje 1941 m. lapkričio 6 d. rašė, kad leitenantas Juozas Barz­ da grįžo iŠ Minsko-Borisovo-Slucko. Lietuvių batalionas sušaudė kelio­ lika tūkstančių žydų, surinktų ten iš Baltarusijos ir Lenkijos. Batalionai žudė žydus Lenkijoje. 252-asis batalionas, pakeitęs 2-ąji, vadovaujamas Bajerčiaus, buvo dislokuotas Maidaneko koncentracijos stovykloje nuo 1942 m. gruodžio, lietuvių policininkai saugojo Varšuvos getą, jų buvo ir Treblinkoje252. R. Zizo duomenimis, lietuvių policijos batalionuose per visą oku­ pacijos laikotarpį tarnavo apie 12 000 žmonių253. Tačiau ne visi jie buvo naudojami žudynėms, batalionų funkcijos buvo įvairios. Kaip ir kitose okupuotose Europos šalyse, taip ir Lietuvoje naciai žiaurumą skatino, varė agitaciją - kitaip žydų išžudyti buvo neįmanoma. Tam buvo pajungta spauda lietuvių kalba, kurią naciai tvirtai suko prieš žydus. Ko vertas vien „Naujosios Lietuvos" vedamasis, pasirašytas inicia­ lais P. Z.: „Komunizmui - galas. Žydijai - galas. Naujoji Lietuva, įsijungusi į Adolfo Hitlerio Naująją Europą, privalo būti švari nuo žydų, nuo žydiš­ kojo komunistinio dumblo, kuriuo dar tiek yra priterštas Lietuvos kraštas. Išnaikinti žydiją, o kartu su ja ir komunizmą, yra pirmasis Naujosios Lie­ tuvos uždavinys", - rašyta straipsnyje „Lietuva be žydų", beje, būtent tą dieną, liepos 4 d., kai VII forte pradėta masiškai žudyti areštuotus ir lai­ komus čia žydus254. Naciai kūrė net specialus antižydiškus filmus, įgarsintus lietuvių kalba. Filmas „Raudonoji migla", niekinantis Lietuvos žydus, neva paro­ dantis jų bolševikinę, antilietuvišką veiklą, gali būti teisėtai laikomas anti­ žydiškos propagandos pasaulinės klasikos pavyzdžiu. Policijos pareigūnai gaudavo aiškias vadovybės instrukcijas, įsaky­ mus. Komunistu ar komunistuojančių areštai, tardymai, ilgas laikymas ka­ lėjimuose, jų sušaudymai padarė žydų padėtį beviltišką ta prasme, kad 282 Žr. straipsnių rinkinį: Judenmord in Litauen. Studien und Dokumente / Hrsg. Wolfgang Benz-Marion Neiss. - Berlin: Metropol Verlag, S. 7-182. 253 Rimantas Zizas. Lietuvos kariai savisaugos batalionuose (1941-1944 m.), p. 48. 2M Lietuva be žydų / / Naujoji Lietuva, 1941 m. liepos 4 d., p. 1.

136

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

įvairūs lietuvių sluoksniai buvo įbauginti būtent tų žiaurių ir kraštutinių naujos valdžios priemonių, kuomet gyvybės atėmimas pasidarė itin daž­ nas reiškinys. Teroras privertė visuomenę pasidaryti labai atsargią ir iš esmės nebeveiksnią, ji negalėjo nieko atvirai pareikšti, protestuoti, apginti. Žmonės pa­ prasčiausiai bijojo, nes suimtų buvo daug, vyko tardymai, niekas nebuvo tikras dėl ateities. Mažame Nevarėnų valsčiuje vien iki birželio 28 d. parti­ zanų būrys suėmė 41 asmenį ir du sovietų karius. Tiesa, 19 iš 41 greitai bu­ vo paleisti, tačiau visi kiti perduoti tardytojui2”. Pasvalio rajono Tetirvinu apylinkėje gyventojai regėjo, kaip partizanai suėmė brolius Simonaičius, Gudą, Kazlauską, Mockevičių, Gasaitį, Uljanską ir visus pastaruosius kiek vėliau sušaudė, o Simonaičius žiauriai sumušė236. Panašiai buvo praktiškai kiekviename Lietuvos valsčiuje. Gyventojai buvo įbauginti. Keršto veiksmai sovietų simpatikams glaudžiai susijo su antižydiškomis akcijomis. Kalbant apie pirmąsias karo savaites, bombardavimus, kariuomenės žygiavimą, rusų atsitraukimą, reikia pastebėti, jog absoliuti dauguma vi­ suomenės buvo izoliuota nuo informacijos, ypač provincija, mitusi gandais ir tikrų žinių nuotrupomis. Atsikūrusi administracija ir ginkluoti aktyvistų būriai, gaudami telefonu arba raštu instrukcijas iš Kauno arba iš nacių valdžios organų, kurios buvo paprastos ir aiškios, pasirinkimo neturėjo tiesiog vykdavo „valyti teritoriją nuo komunistų ir žydų", juos areštuoti. Netgi jeigu buvo faktų, kad patys lietuvių būriai naikino įtariamus komu­ nistine veikla žydus, jie turėjo nurodymus, nes totalinės diktatūros šalyse veikė ir „įsakymas telefonu". Antisemitinė Vokietijos politika niekam nebuvo paslaptis, nors net patys žydai, ką jau kalbėti apie lietuvius, visiškai netikėjo negalėdami įsi­ vaizduoti, kad civilizuotos Vokietijos okupacinė valdžia brutaliai ir negai­ lestingai organizuos ir vykdys žydų naikinimą. I žinančių apie artėjančią grėsmę žydams lietuvių perspėjimus, kad vokiečiai greitai žudys, mies­ teliuose jie iš žydų išgirsdavo: „Kam lietuviai gąsdina žydus?" Žydų bend­ ruomenės miesteliuose dėl karo veiksmų tapo izoliuotos viena nuo kitos. Žinios ir gandai apie žydų laukiantį likimą buvo prieštaringi, nelaimė bu­ vo nujaučiama, bet pačiais baisiausiais gandais buvo netikima, viltis žū­ davo paskutinė. Varant žudyti, žydams buvo meluojama, kad jie vedami256 255 Būrio vado A. Brenciaus raportas // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 151. L. 11. 256 MŽL, 2 dalis, p. 122.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

137

dirbti ar panagiai. 1941 m. rugpjūčio 20 d. Nemenčinės žydams liepta susi­ rinkti prie mokyklos neva dėl sinagogos statybos, ateiti su visomis šeimo­ mis, pasiėmus daiktus. Tačiau vedami žydai pradėjo bėgti, apie Šimtą jų paspruko237. Žydams tam tikrų vilčių teikė tai, kad iš pradžių buvo suimami ne visi, o tik įtariami komunistine veikla - taigi daugumai atrodė, kad jų gy­ vybei niekas negresia - bus tik apribojimai, getai, reikia tik pasisaugoti bal­ taraiščių ar apskritai antižydiškai nusiteikusių lietuvių, kurie gaii įžeisti, iškolioti, apiplėšti. Pasityčiojimas iš areštuotų komunistinių veikėjų pir­ miausia irgi taikytas ne žydams, o sovietiniams aktyvistams apskritai. Taip Joniškyje policininkas Jonas Ožalas uždraudė komjaunuoliams vaikščioti šaligatviais, surinko į mokyklos kiemą, vertė juos dainuoti rusiškas dainas, gulti, stoti, eiti, ir taip kelias dienas. Vieną liepos sekmadienį komjaunuoliai buvo surinkti, išrikiuoti į koloną, kurios priekyje pastatytas valsčiaus komsorgas Vladas Rimkevičius, kuriam į rankas įdavė kompartijos vadovo pa­ veikslą su pripieštais ragais. Panašūs portretai įteikti ir kitiems komjaunuo­ liams. Kolona nuvaryta prie bažnyčios, iš kurios paplūdo daug žmonių. Atsirado tokių, kurie tyčiojosi iš kolonos. Apėjus ratą, policijos viršininkas Sutkus pasakė kalbą, kvietė visus būti ištikimus naujai valdžiai257258. Pasityčiojimai vėliau jau teko vien žydams, kai jie buvo izoliuoti getuose, surinkti į didesnius miestelius. Veliuonoje partizanai varydavo suimtus žydus maudytis į Nemuną. Dažnai jiems liepdavo iki vandens bėgti. Trys partizanai, tarp jų Vladas Tomkus, Jurgis Antanaitis, užrišo vir­ vę vietiniam žydui Orenkei ant kaklo, įstumdavo iki kaklo į upę, po to iš upės ištraukdavo su virve ir vėl kartodavo tai po keletą kartų2*. Žiaurių faktų yra įvairiausių. Jonavoje žydai buvo plėšiami, pareika­ lauta kontribucijos, o 1941 m. rugpjūčio 14 d. 497 vietos žydai ir 55 žydės buvo išvesti į Giraitės miškelį ir sušaudyti. Rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo 2 d. partizanai sušaudė dar 1556 Jonavos žydus. Vietinei miniai organizuoti vieši pasityčiojimai iš žydų, panašūs į slogiausią sapną - žydus privertė sugriauti savo sinagogą, liepta Šokti ir dainuoti. Paskui visus suvarė į upę. 257 Nochmano Levito, Saros Rudaševskos parodymai 1946 metais // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 135. L. 110,112,114. 238 V. Vaineikienės ir S. Kuliešienės parodymai / / MŽL, 2 dalis, p. 244-246. w M. Mickutės liudijimas 1953 m. // LVOA. F, 3377. Ap. 55. B. 102. L. 24.

138

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Liepos paskutinį šeštadieni iš visų keturių sinagogų liepė žydams sunešti visas toras, kurias sudėjo ant knygų ir sudegino. Iš žydų lietuvių baudėjai sudarė koloną, įkišo į rankas nešti gipsinį Stalino biustą, kitiems - sovieti­ nių vadovų portretus, procesija, ėjusi miestelio gatvėmis, buvo priversta dainuoti žydų dainas. Žydui Fridmanui buvo įteiktas kaltinimų žydų tau­ tai kupinas raštas, kurį jis turėjo garsiai perskaityti. Sovietų portretai buvo sumesti į laužą, o nelaimingieji žydai turėjo šokti aplink ir dainuoti. Vis­ kam vadovavo lietuvių policijos vadas su pavaldiniais, o pasityčiojimo or­ giją vokiečiai mielai fotografavo260. Plungėje partizanai, grasindami ginklu, privertė žydus deginti reli­ gines knygas (toras), supleškino apeiginį rabino apsiaustą, vertė žydus šokti basomis kojomis ant liepsnojančio laužo. Sudeginus žydiškas knygas sušaudė ant laužo rabiną ir senutę žydę, kuri priešinosi budeliams. Po to privertė keturis vyrus ant neštuvų nešioti beprotį žydą, o prie sinagogos beprasmiškai perkeldinėti iš vietos į vietą akmenis261. Žydų klausimu pastebime ir antikomunizmą, suplaktą su bendru is­ toriniu, kultūriniu, socialiniu ir ekonominiu antisemitizmu, ir norą greitai praturtėti, apiplėšiant suimamus arba nužudytus žydus. Nėra jokios abejo­ nės, kad būriuose, policijoje antisemitizmas diegtas nacių, rasiniais pagrin­ dais, tai liudija ir Alytaus apskrities viršininko ir policijos vado kapitono A. Krasnicko-Audronio kalba apskrities nuovadų viršininkų suvažiavime liepos 16 d. Alytuje, štai kaip jis mokė pavaldinius: „Vokietijos interesai - mūsų interesai. Kas priešas Vokietijai, tas ir mums. Žydija, kaip išsigimusi tauta, kuri po priedanga raudonosios vėlia­ vos aukščiausio sadizmo priemonėmis nori pavergti visą žmoniją ir ją sugyvulinti, vokiečių tautos Fuhrerio radikaliomis priemonėmis ir labai greit tvarkoma. Reikia skaityti, kad šitas klausimas jau išspręstas, tačiau atsiranda dar vienas kitas lietuvis, net ir policininkas, kuris bando tą klausimą rišti savaip. Aš jum sakau, kad šiuo klausimu dviejų nuomonių negali būti, tu­ ri būti ir yra tik viena nuomonė, ji turi būti visu 100 procentų pildoma, ji Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias, p. 251.

m Efrosinijos Dambrauskaitės parodymai 1950 m. / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 127. L. 19.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

139

aiškiai apibrėžta Adolfo Hitlerio knygoje „Mein Kampf" (Mano kova). Tai­ gi žydas, būdamas didžiausiu išnaudotoju, sadistu, gešeftininku, savanau­ džiu ir kultūros niekintoju, yra žemiausias iŠ visų žmonių, tautų ir rasių; jis negali būti lygiai traktuojamas, skaitomas su kitais žmonėmis. Kas bendrauja su žydais, kas patarnauja žydams, kas tarpininkauja žydams nupirkti maisto produktus ar palaiko vienokiu bei kitokiu būdu žydus bei lytiniai santykiauja, yra tautos išdavikas ir bus skelbiamas gėdos lentoje stulpe, o vėliau bus baudžiamas. Pirmos eilės piliečiai yra vokiečiai ir lie­ tuviai, gi antros eilės piliečiai yra lenkai ir rusai, o žydai yra paskutiniai iš visų tautų; taip yra ir turi būti kiekvieno mūsų skaitomi"262. Raginimų galvoti rasiškai būta ir negausioje to meto spaudoje, ta­ čiau ir šie momentai suvedami į bolševizmą: „žydai veda beviltišką kovą su germanų rase. Svarbiausieji žydų įrankiai Rytuose yra bolševizmas, o Vakaruose - masonerija", - rašė vienas anonimas laikraščio „I Laisvę" spa­ lio 24 d. numeryje263. Vis dėlto žydų žudymas lietuvių nacionalistų buvo suprantamas kaip nacių Vokietijos politika, kuriai lietuviai talkina, nes ji neišvengiama okupacijos sąlygomis. Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos parei­ gūnas, aprašydamas 1941 m. rugpjūčio mėnesį žudynes Rokiškyje, kurias stebėjo ir susirinkę vietiniai gyventojai bei Blyno kolega Brunius, papasako­ jo ką matęs, dienoraštyje rašė: „Žydai turėjo šokti į 3 m gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Į juos šaudė aplink duobę vaikščiodami. Smegenys ir kraujas tyško. Vyrai šaudytojai buvo kruvini. Išvedė iŠ miesto su ryšuliais. Prie duobės liepė padėti ir pusiau nusirengti. Moterys rėkė, klykė. Prisirin­ ko ir iš apylinkių žmonės. Pradžioj juokės, šypsojo, buvo patenkinti, vėliau su siaubu arijietės irgi pradėjo klykti. Skerdynės. Niekšinga. Juda apskrities viršininkas. Sakiau, kad jei jau vokiečiai tai daro mū­ sų rankomis, tai turi viską atlikti ramiai, be viešumos, be skandalo. Tas išgama vietoj padarė priešingai. Atminsiu aš jį. Niekšas."264 161 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys / Sudarė V. Brandišauskas, p. 198.

30 Galvokime rasiškai / / J Laisvę, 194110 24, Nr. 106, p. 1. M Z. Blyno dienoraštis // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 39. L. 121. Apie vokiečių na­ cių politiką kitoje vietoje Z. Blynas rašo: „¡domu. Vokiečiai įsako raštu žydus suvaryti tik į getą. Vėliau, dalyvaujant vokiečių pareigūnams, jie šaudomi" (ten pat, 1.129).

140

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Ir kitoje jo dienoraščio vietoje randame pasipiktinimą žydu išžu­ dymu, sužinojus apie Šaudymą Joniškyje: „Bloga, kad per daug šaudoma ir šaudo lietuviai. Ypač jei tiesa, kad vokiečiai filmavę tuos šaudymus"265. Sužinojęs apie užsienio šalių žydų šaudymą Lietuvoje, piktindamasis Z. Blynas įrašo: „Man svarbu jame tikras principas - ne vieno ar kelių žydų išgelbė­ jimas. Negaliu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine-kapinynu, kad verčia šaudyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom lietuviai, kad tampam tik apmokamais budeliais, kad mus filmuo­ ja, o savęs vokiečiai - ne. Tos niekšybės negaliu pakęsti"266. Psichologas iš Šių citatų gali padaryti įdomias išvadas apie to metų Lietuvių nacionalistų partijos vieno iš vadovų požiūrį į žudynes - žydų žuvimas jam aiški blogybė, bet lietuvių dalyvavimas žudyme gal ir nebū­ tų toks baisus, jei vyktų ne viešai ir lietuviai-žudikai nebūtų filmuojami. Yra faktų, daugybė vertinimų literatūroje, kad žydų žudikai - mažo išsilavinimo, riboti, anksčiau niekuo nepasižymėję tipai, kad tai niekšai, at­ matos, degeneratai. Taip rašė nemažai žydų ir lietuvių publicistų. Pagal el­ gesį, dalyvavimą žudynėse, publicistai turi teisę naudoti tokius epitetus. Žudiko tipas buvo įdomus net sovietų saugumiečiams - NKVD tardytojai, tirdami Plungės būrio veiklą, sudarė įtariamų genocidu asmenų sąrašą iŠ 23 asmenų, su kai kuriais duomenimis. Dauguma buvo baigę 2-3 pradinės mokyklos klases, vienas mokėsi mokytojų seminarijoje, 4 buvo mažaraš­ čiai, o net 18 iš 23 narių - asmenys be profesijos. Kiti buvo stalius, dailidė, siuvėjas267. Gavę ginklus jie pasijuto svarbūs ir visagaliai, galėjo viską, už nieką nebuvo baudžiami, atvirkščiai - naciai juos skatino niekšybėms, fotografavo, nacių valdžios organuose jie tikėjosi gauti geras pozicijas. Anykščiuose „kanibalo" pravardę gavo žydšaudys ir sadistas Bronius Janickas, kuris girdavosi prisiplėšęs daug aukso. Jis prievartavo gražiausias žydu mergaites, jis ir jo sėbrai vadovavosi Šūkiu „Žydas - ne žmogus"268. Anykščių budelis, anot rašytojo Rimanto Vanago, itin nesimpatiškas asmuo. Jam 20 metų, ūgis 170 cm, neišvaizdus, kakta žema, nosis stambi, smakras nusklembtas, prilaižytais plaukais, dažnai girtas. Pakvietė jį į bū­ rį buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Balys Baitranas palaikyti tvarką, 265 Ten pat, L 103-104. 166 Ten pat. B. 236. L. 260. 367 Ten pat. B. 127. L. 19-27. 268 Rimantas Vanagas. Nenusigręžk nuo savęs. - Vilnius, 1995, p. 107.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

141

Janickas pakluso. Jam talkino 20 metų Bronius Jasaitis, Silvestras Gražys (apie 30 metų), J. Lesčius, irgi jaunas vyras. Janickas, anykštėnų nuomone, bus nužudęs apie tūkstantį žydų, tyčiojosi iš jų, išprievartavo seseris Dubovskytes, vėliau jas nužudė. Tai kaimo tamsuolis, siaurakaktis, šiurkštus nuo mažens, kaimo pusbernis, gavęs šautuvą, tapo reikšmingas, svarbus, galingas, duodavo valią bjauriausiems savo troškimams, nevaržė jo jokia atsakomybė - vokiečiai tik ragino žudyti. Po šaudymų Janickas vėl niekas, eilinis policininkas, tačiau baigia vokiečių diversantų mokyklą, o vėliau, jau po karo, užverbuojamas NKVD, bando ieškoti lietuvių partizanų269. Žmonės jo šalinosi, ignoravo, smerkė, gėdijosi jo ir tikras brolis. Tačiau dalyvavusių žudynėse daugumą sudarė eiliniai piliečiai, šau­ liai, policininkai, buvę kariškiai, kurie, deja, žydų naikinimą suprato kaip būtinybę, netgi patriotinę akciją gelbėjant ar siekiant apsaugoti Lietuvą nuo priešų. Policija buvo kuriama viešajai tvarkai palaikyti, apsaugoti gy­ ventojus nuo banditizmo, plėšikų. Naciai ją metė į jų sumanytą žydų nai­ kinimą, ji vykdė okupacinės civilinės administracijos įsakymus. Liepos 24 d. Kauno miesto komendantas pulk. Jurgis Bobelis primi­ nė visiems partizanų būrių vadams, kad Vokietijos karo vadovybės įsaky­ mu visų partizanų būrių veikla yra baigta, kad visi ginklai turi būti atiduo­ ti vietos policijos nuovadoms arba komendantūroms. Liepos 30 d. visiems lietuvių ginkluotiems būriams paskirtas vadovauti vokiečių 11-ojo rezervi­ nės policijos bataliono vadas policijos majoras F. Lechthaleris270. Ne tik propagandiniuose leidiniuose, bet ir vietos policijos įsaky­ muose aiškiai akcentuojama, kad žydai yra priešai, bolševikai, buvę so­ vietinės santvarkos rėmėjai. Tai eina nuo policijos vadovybės viršaus iki apačios. 1941 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos policijos departamentas nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui slaptą aplinkraštį Nr. 3, kuriame sakoma: „Gavus Šį aplinkrašti pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti vi­ sus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bol­ ševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia veikla ir įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie ma­ gistralinių susisiekimo kelių ir tuoj specialiomis skubiausiomis susisiekimo w Ten pat, p. 122-129. 270 Petras Stankeras. Lietuvių policija 1941-1944 metais, p. 127-128.

142

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

priemonėmis pranešti policijos Departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaikytų ir surinktų šios rūšies žydų. Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga, kuriai galima panaudoti pagalbinę policiją. šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Su­ laikytus žydus saugoti, kol bus paimti ir išvežti į stovyklą."271 šis aplinkraštis buvo išsiuntinėtas ir kitų apskričių policijos vadams. 1941 m. rugpjūčio 16 d. Šakių apskrities policijos viršininkas įsakė Lekėčių nuovados viršininkui, kad jis, pasiremdamas Policijos departamento direk­ toriaus visai slaptu raštu Nr. 3, paveda „tuojau sulaikyti visus žydų tauty­ bės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla, arba dar ir dabar pasižymi to­ kia pat veikla ar įžūlumu"272. Jiezno nuovados viršininkas rugpjūčio 16 d. raportavo Policijos departamento direktoriui, kad, vykdydamas slapto raš­ to Nr. 3 nurodymą, praneša, jog „pasižymėjusių komunistine veikla ir ku­ rie dabar dar pasižymi komunistiniu veikimu žydeliai, Jiezno miestelio gatvėse yra sulaikytų aštuoniasdešimt devyni (89) asmenys, jų tarpe dvi­ dešimt šešios moterys žydės. Jie visi š. m. rugpjūčio mėn. 16 d. pasiųsti į Prienus"273. Kas tuo metu suimtiems žydams buvo padaryta, aiškiai pasa­ koma šakių apskrities viršininko rugsėjo 16 d. raporte Policijos departa­ mento direktoriui: „[...] nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos su­ tvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13/IX.41 - šakiuose 890 asmenų; 16/IX - K. Naumiestyje - 650 asmenų. Prieš jų galutini sutvarkymą p. Gebits Komisaro parėdymu jo įgalio­ ti pareigūnai su vietos policijos pagalba padarė pas visus šakių ir K. Nau­ miesčio žydus buto ir asmens kratas ir rastus pinigus bei kitas vertybes išsivežė. Likęs judamas ir nejudamas turtas ligi atskiro p. Komisaro parė­ dymo pavestas globoti ir saugoti vietos savivaldybėms"274. m Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 201. 171 LVOA. F. 3377. Ap. 58. B. 715. L. 21. 2,3 Ten pat, 1. 20. Vi Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 202. Atkreipsime dėmėsi, kad šios dvejos žudynės neegzistuoja žinomame K. Jagerio raporte, kaip ir žudynės, vykdytos Kelmėje, Kražiuose ir kai kuriuose kituose miesteliuose.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

143

Taigi minėtose vietose ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių, neužfik­ suotų Jeagerio pasirašytame dokumente, vietos policija ir būrių dalyviai žydus naikino patys, neretai vokiečių nacių pareigūnams tiesiogiai nedaly­ vaujant, tik kontroliuojant. Rugpjūčio 17 d. Krakių nuovados viršininkas pranešė Kėdainių ap­ skrities policijos vadui, kad iš apylinkės žydų geto yra surinkta i darbo stovyklą 337 žydai ir 115 žydžių, visi patalpinti Krakių vienuolyno patal­ pose ir saugomi sargybos275. Reikia pastebėti, kad antikomunistinės ideo­ logijos vaidmuo svarbus motyvuojant žydams taikomus apribojimus ir net pačias žudynes, - rasiniai dalykai beveik niekur neminimi, religiniai taip pat - viskas suvesta į žydų bolševizmą. Seirijuose žydšaudos Klima­ vičius ir Runtas aktyviai dalyvavo žydų naikinime, šaudė juos ir sakė, kad žydai šaudomi, nes jie visi komunistai ir visus komunistus reikia iš­ šaudyti276. Policijos departamento direktorius Vytautas Reivytis 1941 m. rug­ sėjo 17 d. aplinkraščiu Nr. 1100 leido policijos vadams išlaisvintas žydų patalpas užimti savo įstaigoms ir pareigūnams apgyvendinti277. Priešo įvaizdis gimdė ir skatino prievartą, naikino gailestį, užuojau­ tą, žadino žemiausius instinktus. Buvo prievartos moterų atžvilgiu. Butri­ monyse šaudę žydus Vincas Lapiniauskas278 ir policijos viršininkas Kaspariūnas, naudodamiesi savo padėtimi, privertė sanguliauti su jais dvi žydaites Meri ir Sonią nuo 1941 m. vasaros iki lapkričio mėnesio. Lapkri­ tį abu budeliai nusivedė jas pasivaikščioti į kapines ir šūviais iš pistoletų 275 Ten pat, 1. 22. 276 Juozo Ablaževičiaus parodymai // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 53. L. 22. 277 Petras Stankeras. Lietuvių policija 1941-1944 metais, p. 146. 278 Keliuose kituose skyreliuose bei skyriuje apie žydų gelbėjimą turime padaryti pastabą dėl lietuviškų pavardžių tikslumo. Kadangi po karo sovietų tardytojai buvo daugiausia rusų tautybės, nemokėjo lietuvių kalbos, tardymo protokolai ir liudininkų parodymai yra surašyti rusiškai. Dėl to daugelis ten minimų pavar­ džių gali būti iškraipytos rusiškuose dokumentuose, be to, jas kai kur iš jų ir at­ kuriame, negalėdami patikrinti, kaip jos rašytos lietuviškuose dokumentuose. Žydų literatūroje (pvz., Aba Gefeno, N. Katzo knygose) daugelyje vietų lie­ tuviškos pavardės yra taip pat rašomos angliška transkripcija, netgi kartais pa­ teikiamos suslavinta forma, todėl kai kurios iš jų, jei ne dauguma, originaliai taip pat galėjo skambėti kitaip, nei buvo rašomos. Turime atsiprašyti, kad visų jų ne­ pavyko surasti lietuviškuose dokumentuose, patikrinti. Taip pat žydiškos pavar­ dės ar vardai dėl panašių priežasčių irgi gali būti iškraipyti.

144

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

į nugaras abi nužudė ir užkasė279. Ten pat Pranas Senavaitis gavo būrio vado Kaspariūno leidimą priimti „i darbą" išskirtinai gražią žydaitę Asią, ji ir jos tėvai nebuvo areštuoti. Kitą dieną Lapiniausko namuose Senavai­ tis pasinaudojo Asia ir po to periodiškai su ja sanguliavo iki lapkričio vi­ durio. Merginai buvo 20 metų. Nepaisant to, rugsėjo mėnesi buvo sušau­ dyti paskutiniai Butrimonių 22 žydai, taip pat ir Asios tėvai, Senavaitis prisipažino nušovęs pats keturis iš 22-jų žydų. Dalyvaujant Lapiniauskui, Senavaitis lapkričio viduryje nušovė ir Asią, nes taip liepė padaryti Kaspariūnas, kadangi, anot jo, saugumas jau žinojo apie SenavaiČio santykius su žydaite280. Ylakiuose 1941 m. liepos 6 d. vietos partizanų gausus būrys, kuria­ me buvo 132 nariai, vadovaujamas ats. kapitono Petrausko suėmė visus vietos žydus ir žydų kapinėse sunaikino. Iš viso nužudyta 475 vietos žy­ dai. Viena būrio grupė iš 20 asmenų sušaudė apie 30 žydų, šaudė visi 20 būrio narių. Likusios trys grupės iš to būrio šaudė jau kitas žydų partijas, kurių iš viso buvo keturios281. Žiaurumu pasižymėjo miestelio kirpėjas Mi­ kas Gliaubertas, kuris suomišku peiliu pjaustė žydams barzdas, sadistiš­ kai, nepaisydamas riksmų ir maldavimų, nupjaudamas jiems ir veido odą. Stebėję tai vokiečiai juokėsi ir fotografavo Gliauberto elgesį282. Ieškant atsakymų į pasitaikiusius žydšaudžių barbariškumo prasi­ veržimus, susiformavusio žydo-bolševiko įvaizdžio svarba daliai lietuvių arba ignoruojama, arba rimtai nevertinama, tiesiog dalis žydų autorių ne­ sigilina į istorines aplinkybes ir lietuvių žiaurumo ieško metafiziniuose kloduose, darydami įdomias, net ginčytinas išvadas. Daugiau dėmesys kreipiamas į kolaboravusių lietuvių psichologiją, betgi lietuvių dalyvavi­ mo holokauste tyrinėtojams derėtų įsiklausyti ir į dr. Zvi Kolitzo knygoje „The Physical and Metaphysical Dimensions of thè extermination of the Jews in Lithuania" dėstomas prielaidas, kai jis bando paaiškinti, kad Lie­ tuvoje žudant žydus dalyvavo ir intelektualai (nežinia, ką jis vadina inte­ lektualais - gal kelis mokytojus, advokatus, karininkus, vienaip ar kitaip, tai ne vien lietuviškas reiškinys, taip buvo ir kitose šalyse), nors Lietuvo­ je ir nebuvo tokio laipsnio antižydiškos indoktrinacijos kaip Vokietijoje. 279 Vinco Lapiniausko parodymai 1944 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 92. L. 110-111. M P. SenavaiČio parodymai „Smerš'ui" // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 92. L. 106. “l Rimvydo Veito parodymai 1944X 13 // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 111. L. 11. 283 Petro Gerdvainio liudijimas 1944.X.6 / / Ten pat, 1. 20.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

145

Dr. Kolitzas teigia, kad Lietuvoje pastebimas sociopolitinis, kultūrinis ir re­ liginis lietuvių nukrypimas kalčiausias dėl žiaurių skerdynių ir barbarišku­ mo, kai per kelis mėnesius buvo sunaikinta dauguma Lietuvos provincijos žydų. Sociopolitinė patologija galėjo talpinti savyje žydų kultūrinio prana­ šumo baimę. Tai pakankama motyvacija žudikams, nes Lietuvoje labiau negu kur nors kitur nacių okupuotose teritorijose žydų žudymas buvo nu­ kreiptas ne tik tiesiogiai prieš žydus, fiziškai juos naikinant, bet ir prieš kultūrines, dvasines ir intelektualines jų vertybes. Dr. Kolitzas teigia, kad prieš masinius žudymus Lietuvoje pirmiau­ sia buvo atrenkami žydų intelektualai. Pirmasis pogromas įvyko Kaune, Vilijampolėje (žydiškai Slobodke), kur buvo rabinų akademija, lietuviai nu­ kirto rabino Osovskio galvą, kuomet jis sėdėjo prie stalo ir skaitė Talmudą. Leitenantas Viktoras Vitkauskas, vienas iš pogromo dalyvių, nukirstą rabi­ no galvą vėliau rodė pro langą. Likusieji nužudytieji irgi buvo Šviesuoliai, daugiausia rabinai, ješivos studentai, jų šeimų nariai. Ir kituose miesteliuo­ se pirmiausia buvo žudomi rabinai, kurie buvo intelektualai ir žydų bend­ ruomenių dvasiniai vadovai bei autoritetingiausi patarėjai283. AntižydiŠki nukrypimai matomi ir naikinant šventuosius raštus - to­ ras. Tai teorijai atliepia įvykis, užfiksuotas Joachimo Hamanno būriui žu­ dant Alytaus žydus. A. NykštaiČio liudijimu, Hamannas, talkinamas Nor­ kaus būrio, organizavo žydų Šaudymą 1941 m. rugsėjį už Alytaus kalėjimo (šaudė ir Jono Borevičiaus vadovaujamas būrys). J šaudymo vietą atėjo Borevičiaus sesers vyras, buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo majo­ ras Juozas Ivašauskas. Jis savo iniciatyva paprašė surasti ir atvesti rabiną, kurį norėjo nušauti, bet ne šiaip sau, o būtinai į akį. Du aktyvistai atvilko vos paeinantį nuo senatvės rabiną, mušdami jį, įmetė į duobę, į kurią įšoko vienas iŠ atvedusiųjų, norėdamas atversti į viršų rabino galvą, nes Ivašauskas norėjo jį nušauti į akį. Jis ir taikė į akį, paleisdamas tris šūvius2“. Lietuvoje taip pat buvo deginamos žydų knygos, kas, išskyrus Vo­ kietiją, kitose šalyse, kaip teigia Kolitzas, nebuvo pastebėta - knygos lieps­ nojo Utenoje, Šiauliuose, Jurbarke - tai irgi liudija apie kultūrinį nukrypi­ mą. Dr. Kolitzo išvada yra labai skaudi lietuviams: nesuklysime sakydami, kad šis metafizinis blogis nebuvo išskirtinis. Šoa (Holokaustas) Lietuvoje "* Joseph Žak (Zera Kodesh). Why? // Lithuania. Crime and punishment, 1999 Ja­ nuary, Nr. 6, p. 63. * MŽL, 2 dalis, p. 71-72.

146

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

buvo vienas iš žiauriausių. Naciai tiksliai žinojo, ką daro, kuomet „išsky­ rė lietuvius ir ukrainiečius specialioms žudynėms, kurias jie aktyvizavo kitose šalyse", - teigia dr. Kolitzas2“, lyg nežinodamas, kad tokias instruk­ cijas lietuviams-talkininkams davė F. W. Stahleckeris. Neteisindami lietuvių budelių tik pastebėsime, kad žiaurumai gim­ do žiaurumus. Grigorijus Šuras aprašė ir ypatingos pasmerktųjų kastos žydų geto policijos žiaurumą, kai 1942 m. Vilniaus žydų geto policija, pa­ sidabinusi lietuvių karių kepurėmis, keliasdešimt iš jų, nacių vadovaujami, surinko Ašmenoje 406 žydus ir juos ciniškai sušaudė. Jie tapo žiaurūs, pa­ sijuto besą vos ne gestapo vokiečiai ir manė niekšybe bei paklusnumu lai­ mėti sau gyvenimą286. Nacių politika privedė prie to, kad atrinktieji žydai žiauriai nužudė likimo brolius žydus, siekdami išgyventi savo tautiečių gyvybių sąskaita.*

** Joseph Žak (Zera Kodesh). Why?/ / Lithuania. Crime and punishment. January 1999, Nr. 6, p. 61-63. m Grigorijus šuras. Vilniaus geto kronika. 1941-1944, p. 85-86.

Žydų šaudymas provincijoje

Tai, kas vyko Lietuvos provincijoje, istorikams visiškai atkurti bus tikrai nelengva, nes įvykiai ten mažai dokumentuoti. Po žudynių 1941 m. pabaigoje Lietuvoje gyvi liko po 15 000 Kaune ir Vilniuje bei 4500 žydų Šiaulių getuose. Dar 9585 žydus ir komunistus nužudė operatyvinio būrio Nr. 3 padalinys Daugpilyje ir 3500 žmonių, daugiausia žydų, tas pats pa­ dalinys nužudė Baltarusijoje287. Pasienyje su Vokietija visu ruožu pirmomis karo dienomis siautėjo Tilžės gestapo būrys, gaudamas vietinių partizanų ir lietuvių policijos paramą. Palangoje visi žydai buvo suimti jau birželio 26 d. Iš Kretingos paskambino miestelio komitetui telefonu ir perdavė įsakymą žydus su­ imti. Atvykus gestapui pareikalauta pradėti akciją. Prieš tai vyko du su­ sirinkimai. Arešto dieną vykusiame susirinkime vietos policijos vado pavaduotojas Juozas Adomaitis kalbėjo, kad Lietuvoje nebebus sovietų valdžios, Lietuva bus laisva ir „mes gyvensime gerai". Todėl reikia suim­ ti visus komunistus ir komjaunuolius, kurie eina prieš lietuvių tautą. Kal­ bėjo ir Jazdauskas, tuomet vietos policijos vadas. Adomaitis ragino suim­ ti visus Palangos žydus, nes žydai padegė Kretingą ir netrukus degins Palangą288. Taigi žydų suėmimas grįstas ideologiškai, kaltinant juos ko­ munizmu apskritai visus ir žala, kurią jie dar gali padaryti - padegti miestelį. Per dvi valandas visi Palangos žydai buvo suimti ir suvaryti prie au­ tobusų stoties - apie 250 žmonių. Vyrus, laikytus sinagogoje, vokiečiai nu­ vedė prie jūros ir sušaudė. Moteris ir vaikus laikė stovykloje Valderiškių kaime, juos saugojo lietuvių pagalbinė policija, o žudyti Šie žydai prie Ku­ nigiškių289. Rugsėjį ar spalio pradžioje policijos vadui Adomaičiui paskam­ bino Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys ir pasakė, kad naktį reikės sušaudyti visus dar gyvus likusius žydus. Tam buvo surinkti 20 po­ licininkų, vieni iš jų moteris ir vaikus varė, kiti saugojo šaudymo vietą. I žudymą mobilizuotas Palangos kooperatyvo sunkvežimis, kitą sunkve­ žimį atsiuntė iŠ Kretingos Jakys. Jis ir dar 5 asmenys šaudė. Nužudyta 180 287 MŽL, 2 dalis, p. 131-140. 188 Klemenso Mažeikos liudijimas 1946 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 75. 1WJuozo Adomaičio parodymai / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 60-62.

148

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

moterų ir vaikų2*. Prieš šaudymą Adomaitis policininkams sakė, kad visus žydus reikia sušaudyti, nes jie visi eina prieš lietuvių tautą. įspėjo, kad šau­ dyti reikia taip, kad niekas iš žydų nepabėgtų. Visi vežę žydus į šaudymo vietą policininkai buvo girti, - liudijo K. Mažeika29’. Šaudė ir Adomaitis, jo žmona paliudijo, kad rytą grįžęs iŠ šaudymo vietos jis buvo girtas, o ant palto buvo kraujo dėmės, kurias ji ilgai valiusi292. Adomaičio „grobis" buvo nemažas, liudininkės parodymais, jis paė­ mė iŠ nužudytų žydų pianiną, dvi sofas, kėdę, užuolaidų, bufetą, tris radi­ jo imtuvus, du auksinius moteriškus laikrodžius, dvi lovas, tris dviračius, spintą, antklodžių, staltiesių, sidabrinių šaukštų ir šakučių, daug apatinių rūbų, kostiumų, motociklą, patefoną, moteriškų suknelių, paveikslų293. Nužudytų žydų daiktų pasisavinimas buvo vienas iš motyvų daly­ vauti akcijose asmenims, kurie tų daiktų troško. Plateliuose pirmiausia buvo sušaudyti žydai vyrai, vieną dieną sunai­ kino aštuonis, kitą dieną apie 20 žydų atvykę vokiečiai, kad jie nepabėgtų. Liko moterys, seniai ir vaikai. Rugpjūčio mėnesį Kretingos apskrities polici­ jos viršininkas Pranas Jakys pasirašė įsakymą vietos policijos vadui Žviniui ir partizanų būrio vadui V. Barkauskui sušaudyti likusius gyvus žydus. Po­ licininkai surinko 15 žydiu dirbusių pas ūkininkus, o kitus nuvarė į nužudy­ mo vietą. Policijos vadas Juozas Žvinys, vietos aktyvistų būrys areštavo vi­ sus kitus miestelio žydus ir suvarė juos į sinagogą ir greta esantį namą. Jis įsakė Jonui Markvaldui eiti po žydų namus ir paliktas brangenybes, daiktus iš žydų namų nešti į sandėlį ir saugoti, prižiūrėti tuščius namus, kad gyven­ tojai jų neplėštų. Šaudymui iš 70-80 žmonių būrio Žvinys atrinko sava­ norius. Pirmiausia buvo sušaudyti vyrai2”. Po to Žvinys su 7-8 pavaldiniais rugpjūtį nuėjo prie sinagogos, kur buvo laikomi žydų vaikai ir moterys, su­ statė juos į koloną, iš viso apie 70 žmonių. Kelias moteris susodino į vežimą. Tasai vyko pirmas, paskui jį ėjo kolona. Aukas varė 17-18 sukilėlių. Už 8 ki­ lometrų nuo Platelių sargybiniai pasuko koloną į mišką, visos aukos buvo nurengtos ir sušaudytos. Beje, žydus Šaudant dalyvavo partizano Grišmanausko žmona Berta. Taip žuvo iš viso apie 150 Platelių žydų295. ' ^ Adomaičio parodymai//Ten pat, I. 63. . . 291 Ten. pat, 1. 76,

••■ • 11 s .» ■. 1 .f,,..

'■

, 291 Ten pat, 1. 84. 293 Ten pat, 1. 77. m J. Markvaldo parodymai 1948 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 106. 18. 195 Alberto Zorkaus parodymai 1948 m. / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 106. L. 13-14, Juozo Žvinio, V. Barkausko parodymai // Ten pat. B. 107. L. 132, 160-461.

L.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

149

Salantuose žudymo mechanizmas atrodė panašiai. Vokiečių įsaky­ mu liepos mėnesį buvo suimti visi miestelio žydai, sudaryti darbingų žy­ dų sąrašai. Iš Kretingos atvyko dvi mašinos vokiečių SS karių, paėmė 40 vyrų žydų ir nuvežė juos kasti duobių Žvainių kaime. Atvykus aukštam vokiečių pareigūnui, nutarta pirmiausia sušaudyti tuos, kurie kasė duobes. Tą dieną vokiečiai iš viso nužudė 150 žmonių. . Atrodo, kad Žemaitijoje taktika buvo tokia: vokiečių - gestapo ar SD grupės pirmiausia sušaudydavo žydų vyrus, o moteris ir vaikus palikdavo naikinti vietiniams lietuvių aktyvistams. Salantuose po savaitės, kai buvo sušaudyti vyrai, policijos viršininkas Baltuonis buvo iškviestas į Kretingą, kur gavo įsakymą sudoroti likusius žydus - moteris ir vaikus. I pagalbą pakviestas partizanų būrys iš Šateikių, vietos seniūno nurodymu kaimuo­ se paimti vežimai. 10-12 Šaudytojų dviračiais nuvyko į egzekucijos vietą, kuri parinkta Šateikių miške. Naktį žydes susodino į vežimus ir paryčiais atvežė prie duobių, kurias jau buvo iškasę šateikiečiai. Liudininkas Ciprijonas Skridaila parodymuose vokiečius dalyvavus žudynėse tą dieną ne­ mini, atrodo, kad jų tuomet ir nebuvo - vokiečiai likvidavo vyrus, moteris palikdami uoliems talkininkams - lietuviams. Šaudymui vadovavo polici­ jos viršininko pavaduotojas Stravinskas, nes Baltuonis neatvyko. Moteris pirma nurengdavo ir vertė šokti į duobę, gulti veidu į žemę, o iš viršaus baudėjai jas šaudė296. Vokiečiai neminimi ir Broniaus Salyklio parodymuose apie 200 mo­ terų ir merginų sušaudymą Gargžduose. Jis paliudijo, kad „vokiečių nuro­ dymu" 1941 m. rugsėjo mėn. žydės, laikytos Aneliškių dvare, policijos ir baltaraiščių buvo nuvarytos į Vėžaitinių mišką, 11 km nuo miestelio, ir su­ šaudytos. Šaudymui vadovavo Ildefonsas Lukauskas297. Viekšniuose vietos komendantas Juozas Mačius liepos mėn. gavo Mažeikių apskrities komendanto Pečiulio įsakymą raštu areštuoti visus žy­ dus ir uždaryti juos gete. Jo vadovaujamo būrio 20-25 vyrai ir keli vokie­ čių kareiviai per kelias valandas suėmė 150-200 žydų, visus vyrus suvarė ir uždarė sinagogoje. Ją aptvėrė vieline tvora, pastatė sargybą. Liepos 1415 d. buvo sugaudyti visi žydai, slapstęsi Viekšnių valsčiuje, vaikai, mote­ rys. Liepos 15 d. atvykę du vokiečių karininkai krėtė getą, atėmė pinigus ir pervedė juos į Raudojojo Kryžiaus sąskaitą. Vokiečiai davė nurodymą LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 106. L. 140-141. w Ten pat, 1. 72.

150

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sunaikinti žydus, tačiau šaudymui jie nuvaryti i Mažeikius298. Plungėje šaudant vietos žydus išsiskyrė savo „humanizmu" vienas iš egzekucijos vadovų, Arnoldas Pabrėža. Jis gerai mokėjo žydiškai ir, atvarius žydus šaudymui prie duobės, matyt, norėdamas, kad jie nesikankintų gyvi duo­ bėje, kalbėdavo žydams, kad jie stotų ant duobės krašto arba klauptųsi ant kelių, arba blogiausiu atveju atsigultų prie pat duobės. Tie, kurie atsigul­ davo, negalėjo įkristi į duobę, tada žudikai turėjo nušauti juos į nugarą ir priėję įversti kūną į duobę299. Daugiausia nužudė Skrajojantis būrys (Rollkommando), vadovau­ jamas SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno, susidėjęs iš aštuoniųdešimt 3-ojo operatyvinio būrio (EK3) vokiečių vyrų (jie daugiausia vado­ vaudavo), kartu su jiems talkinusiais lietuviais. Hamanno būrys vyko iš miestelio į miestelį ir, vietos policijai, aktyvistams ir administracijos atsto­ vams padedant, kas kelios dienos ar net padieniui skirtingose vietovėse naikino Lietuvos miestelių žydus. Hamanno grupėje galėjo būti apie 80 lie­ tuvių. K. Stangas nurodo, kad Hamannas turėjo savo dispozicijoje apie 40 vokiečių ir B. Norkaus vadovaujamų 60 lietuviii, tačiau vokiečiai dažniau­ siai likdavo Kaune vykdyti kitų funkcijų ir į šaudymus provincijoje pa­ prastai važiuodavo tik 2-3 vokiečiai. Jie vykdavo lengvąja mašina, o lietu­ viai baudėjai vienu arba dviem sunkvežimiais300. Vilniaus ypatingasis būrys (toliau - YB), kuris šaudė žydus Pane­ riuose, pradžioje turėjo apie 150 narių, matyt, su tarnautojais, vėliau suma­ žėjo iki 40-50 asmenų, šaudyti paprastai imdavo 20-30 vyrų. YB Paneriuo­ se sušaudė 18 898 žmones, kitose Vilniaus apygardos vietovėse - 13 501 žmogų301. Tačiau, šaudant didesnį skaičių žmonių, būriui padėdavo savi­ saugos batalionų kariai, varydami ar saugodami aukas. Žydų autoriai, ypač išlikę po žudynių, dažnai rašo apie jas tik kaip lietuvių aktyvistų darbą, daugiausia jų atmintyje išlikę juos varantys ir žu­ dantys lietuviai talkininkai, nors tas baisias akcijas inspiravo ir organizavo naciai vokiečiai. Tai fiksuota archyvinėje medžiagoje: daugiausia sovieti­ nių organų atlikti tardymai ir jų metu užfiksuoti dalyvių arba liudytojų 298 Juozo Mariaus parodymai 1944.XI.26 // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 113. L. 87. m Prano Aglinsko parodymai 1949 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 127. L. 7. 300 Knut Stang. Kollaboration und Massenmord, S. 158,159,161,165. 301 Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 272-273.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

151

parodymai vienur aiškiai nusako tiesioginį vokiečiu vadovavimą, dalyva­ vimą žudynėse, kitur ne. Matyt, tai priklausė ir nuo to, ar sovietų tardytojas liudytojo to klausdavo - kaip žinia, tardomasis sovietams stengėsi papasa­ koti kuo mažiau. Atkurti žudynių vaizdą nelengva, kartais nepaprastai sun­ ku spręsti, kokiu būdu ir kas vietose konkrečiai įsakė žudynes vykdyti, koks buvo žudynėse, be vadovavimo, nacių vokiečių vaidmuo. Tai pastebė­ jo ir apie žudynes Kražiuose rašęs istorikas Stanislovas Buchaveckas302. Žudynių mechanizmas buvo iki šiurpo paprastas. Žydai turėjo būti surinkti iš kelių miestelių į vieną vietą ir laukti atvykstančio naikintojų bū­ rio. Surandama kiek toliau nuo miestelio (už 3-4 kilometrų) žudymui vie­ ta, ten iškasamos duobės. Pasmerktieji buvo atgabenami arba atvaromi i ten grupėmis, po 500, mažiausias atstumas tarp jų buvo 2 kilometrai. Pa­ prastai žydai į egzekucijos vietas buvo atvedami iš įkurtų laikinųjų getų. Rokiškyje 3208 žmones naikinant reikėjo iš 80 nacių žinioje buvusių lietuvių partizanų daugiau kaip 60 paskirti gabenimui ir apsuptos teritori­ jos apsaugai. Likusioji dalis keisdamasi be paliovos šaudė. Bėgančius iš šau­ dymo vyrus medžiojo daugiausia vokiečiai. K. Jageris nurodo, kad trys jo vyrai Marijampolėje nušovė 38 prasiveržusius iš šaudymo vietos žydus. Hamanno būrys taip veikė, kad per savaitę įvykdydavo po 5 žudy­ nes skirtingose vietose. Visi Jagerio būrio vyrai šaudė Kaune. Jeageris pa­ žymėjo, kad „akcijas pačiame Kaune, kur mūsų žinioje yra pakankamai bent kiek parengtų partizanų, galima laikyti paradiniais Šaudymais, paly­ ginus su milžiniškais sunkumais, kuriuos dažnai tekdavo įveikti kitur"3®. Iš jo raporto aišku, kad pakankamai tiesioginių žudikų provincijoje nebu­ vo lengva rasti. Čia ir glūdi Hamanno būrio sudarymo esmė - praktiškai jau profesionalūs žudikai turėjo būti vežiojami iš vietos i vietą, nes nebu­ vo jokios garantijos, kad pavyks surinkti reikiamą žudikų skaičių, antra ar jie ištvers kraupius skerdynių vaizdus. Tačiau tokių žudikų atsirasdavo ir iš vietos būrių, kalėjimų prižiūrėtojų, policininkų tarpo. Šaudė išgėrę arba girti, geriama būdavo po žudynių. Alytuje per vieną naikinimą žydus atvesdavo aktyvistai, o vokiečių puskarininkiai šaudė suguldytus iš automatų. Kai vokiečiai buvo paleisti pailsėti, toliau šaudė Jono Borevičiaus būrio aktyvistai lietuviai. Kitą kartą vietos žydus 302 Stanislovas Buchaveckas. Kražiai nadų okupadjos metais (1941-1944) / / Kra­ žiai. - Vilnius-Kaunas: XXI amžius, 1993, p. 169-171. 3(0 MŽL, 2 dalis, p. 138-139.

152

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ DYLA

žudė jau Broniaus Norkaus301būrys ir keturi vokiečių puskarininkiai. „Ypač žiauriai buvo elgiamasi su ligoniais ir gimdyvėmis. Juos kaip malkas su­ metė i vežimą, o atvežę i šaudymo vietą, išvertė. Tada šaudė tik Obelenio būrys... Obelenis tik komandavo ir mušė žydus. Visada jis rankoje laiky­ davo odini bizūną. Aš mačiau, kaip šaudymo metu motina paleido trejų ketverių metų vaiką, ir tas, išskėtęs rankas, ėjo Obelenio link. Obelenis ke­ lis kartus spyrė jam ir, nuspardęs iki duobės, įmetė į ją", - liudijo žudynių dalyvis Alfonsas Nykštaitis305. Taip veikė Joachimo Hamanno vadovauja­ ma zonderkomanda. Rugpjūčio 26 d. sušaudyti 1349 Pasvalio žydai. Žudynių dalyvis Balys Labeikis paliudijo, kad jie, 40 vyrų, atvyko iš Kauno dviem sunkve­ žimiais, daugiausia tai buvo 3 kuopos 1(13) savisaugos bataliono kariai. „Pasmerktuosius į Šaudymo vietą atvarė vietiniai policininkai ir ginkluoto būrio dalyviai ... šaudėme apie tris keturias valandas ir baigėme antroje dienos pusėje. Vietiniai policininkai ir būrio dalyviai vykdė tik visus pagal­ binius darbus, kaip, pvz., saugojo šaudymo vietą, grupėmis varė pasmerk­ tuosius prie duobės. Baigę šaudyti, atvykome į miestą, kur vienoje valgyk­ loje mums pagamino pietus. Gavome degtinės. Daug kas nusigėrė"306. Ariogaloje rugpjūčio pabaigoje sušaudyta 662 žydai, Krakėse 1125. Žudė vėl skrajojančio būrio nariai ir 1(13) savisaugos bataliono karei­ viai, 3 kuopos, kuriai vadovavo leitenantas Juozas Barzda, jo pagalbininkai buvo Norkus, Dagys, viršila Arlauskas. Atvykę iš Kauno į Ariogalą savi­ saugininkai kartu su vietos policininkais nuvarė žydus 2 km už miesto. Vietiniai saugojo teritoriją, atvykę šaudė iš šautuvų į atvarytųjų nugaras iš 5-6 metrų atstumo. Po Šaudymo surengtos vaišės. Tie patys 3 kuopos savisaugininkai žudė ir Krakėse, atvykę tiesiai iŠ Ariogalos, „šaudėme Bronius Norkus, gimęs 191412 20 Liepojoje, lietuvio batsiuvio šeimoje, prasimu­ šė i kadrinius kariškius, tarnavo Lietuvos aviacijoje, karui prasidėjus iš Raudono­ sios armijos pabėgo ir tapo partizanu, vėliau perėjo į TDA batalioną. Labai gerai sutarė su „skrajojančio būrio" vadu J. Hamannu, buvo mėgstamas visų EK3 vo­ kiečių, vienintelis iš lietuvių turėjo teisę lankytis EK3 bufete. Kai jis 1942 m. vasa­ rį vedė, visi vokiečiai iš Hamanno būrio buvo vestuvių svečiai, o vyr. Įeit. Anato­ lijus Dagys buvo vyriausiu pabroliu. Kelis metus stipriai gėrė, tapo alkoholiku. Perkėlus Norkaus dalį i Rytų frontą 1942 m. pradžioje Norkus nusižudė: Knut Stang. Kollaboration und Massenmord, S. 175-176. “ MŽL, 2 dalis, p. 71-72. 306 MŽL, 2 dalis, p. 123.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

153

dienos metu. Kur ir kaip šaudėme, neprisimenu, nes išmainę sušaudytų­ jų rūbus į „samagoną", pasigėrėme. „Samagono" gavome pas žmones, ku­ rie buvo atvažiavę į Šaudymo vietą su pastotėmis", - liudijo žudynių daly­ vis Pranas Matiukas307. * Kėdainiuose, Andriaus Vitkausko liudijimu, sukilėlių būrys susikūrė jau birželio 23 d. ir areštavo komunistus, tarp jų vaistinės darbuotoją Šapiro. Po keturių dienų 30 žmonių būrys sušaudė apie 250 tarybinių akty­ vistų, buvo ir žydų. Svarbiausiai akcijai prieš žydus ruoštasi iš anksto. Rugpjūčio 17 d. Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas ra­ porte Kėdainių apskrities policijos vadui pranešė, kad jis ¡vykdė policijos departamento rašte Nr. 3 išdėstytą visiškai slaptą nurodymą ir apskrities policijos nuovados viršininko „parėdymą žodžiu" (mano pabraukta —A. E.) ir areštavo Kėdainių miesto ir valsčiaus žydų tautybės vyrus nuo 16 me­ tų - jų surinkta 730, žydžių 183, iš viso 913 asmenų. Visi jie saugomi Kė­ dainių kultūrtechnikos mokyklos daržinėje ir klėtyje, vyrai atskirai nuo moterų, pastatytos sargybos308. Rugpjūčio 27 d. apskrities viršininko pulk. Dočkaus Kėdainiuose buvo sušauktas pasitarimas dėl žydų sunaikinimo. I jį pakviesti savivaldybės tarnautojai, kultūrtechnikos mokyklos mokslei­ viai ir geležinkeliečiai (abejų po 20), iš viso apie 150 lietuvių. Visi sugužė­ jo i buvusius karininkų namus. Susirinkimą atidarė vokiečių komendantas, kreipdamasis, kad reikia padėti Vokietijai sunaikinant jos priešus - Kėdai­ nių žydus. Policijos viršininkas Kirkutis kieme suskirstė visus dalyvius į grupes - žydų varymui, geto saugojimui, šaudymo vietos apsupimui, at­ rinko savanorius šaudytojus. • Rugpjūčio 28 d., vidurdieni, ano susirinkimo dalyviai atėjo prie sandėlio, konstatuota, kad atvyko toli gražu ne visi buvę. Čia visiems buvo išdalinti šautuvai, šoviniai. 4 vai. po pietų trys mašinos pirmiausia atvežė į žudymo vietą senus žydus, apie 100. Po to atvarė vyrus žydus grupėmis po 200 žmonių, vėliau moteris ir vaikus. Šaudymas vyko iki 9 vai. vakaro, sunaikinta 3700 Kėdainių žydų. Šaudė pagal profesiją sar­ gas, policininkas, mėsininkas, keli ¡staigų tarnautojai, elektrikas, revi­ zorius, restorano savininkas, kultūrtechnikos mokyklos moksleiviai, ge­ ležinkeliečiai309. Chaimas Randleris liudijo, kad Šaudymo metu Codikas 31,7 MŽL, 2 dalis, p. 141-142. 308 Dokumento originalo fotokopija. Žr.: Vytautas Žeimantas. Teisingumas reika­ lauja. Vilnius: Mintis, 1984, p. 64, žr. nuotraukų įkliją. 309 LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 103. L. 6-7.

154

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Šlapoberskis griebė policininką Aleksą Čižą, įsitempė jį į duobę ir per­ kando jam gerklę, nuo ko Čižas vietoje mirė, o žydas buvo sušaudytas310. Kėdainių rajone, Krakėse, rugpjūčio pab. pasirodė 13-ojo savisaugos bataliono dalinys ir pateikė vietos policijos nuovados viršininkui Teodorui Kerzai raštą, kad dalinys atsiųstas sušaudyti visus žydų tautybės gyvento­ jus. Viršininkas pradėjo skambinti apskrities policijos vadui Kirkučiui, bet atvykusiųjų vadas - vyr. leitenantas pasakė, kad policijos vadas apie tai ži­ no, nes dalinys atvykęs iš Ariogalos, kur jau sušaudė visus ten surinktus žydus. Vyr. leitenantas pateikė Kerzai raštą vokiečių kalba su antspaudu, kuriame buvo parašyta, kad tam karininkui ir jo vadovaujamam būriui pavesta sunaikinti žydų tautybės asmenis Lietuvos teritorijoje ir visos įstai­ gos įpareigojamos suteikti jam reikiamą pagalbą311. Savisaugos dalinyje buvo apie 30 karių, visi ginkluoti šautuvais, atvyko jie sunkvežimiu. Kari­ ninkas ir vietos policijos vadas parinko vietą Šaudymui. Po to nuvyko pas valsčiaus viršaitį Daukšą ir pareikalavo darbininkų iškasti duobėms. Duo­ bės buvo kasamos miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų per visą naktį iki pat ryto, 30 metrų ilgio, 2-3 metrų pločio, žmogaus ūgio gilumo. Tie pa­ tys žmonės vėliau turėjo duobes su lavonais užkasti. Karininkas įsakė policijos nuovados viršininkui organizuoti pa­ smerktųjų atvarymą prie duobės, o šaudymo metu išstatyti sargybas ir saugoti akcijos teritoriją. Šaudyti, sakė jis, vietiniams nereikės, tai atliks atvykęs būrys312. Apie tai Krakių policijos nuovados viršininkas iš vakaro pranešė savo policininkams, liepė taip pat sukviesti aktyvistų būrio daly­ vius.' Ryte, visiems susirinkus, dalyviams buvo išduoti šautuvai - akcijai buvo pasiruošę šeši policininkai ir apie 10-12 aktyvistų būrio dalyvių, buvę baltaraiščiai. 8 vai. ryto visi nuėjo prie vienuolyno, kur buvo laikomi žydai, jie išvaryti į kiemą, atvykę bataliono kareiviai juos išrikiavo po keturis. Savi­ saugininkai elgėsi su žydais labai žiauriai, mušė juos guminėmis lazdo­ mis. Kolona nuvaryta į šaudymo vietą, žmonėms liepta gultis veidais ant žemės, nepaklusniuosius atvykusieji į miestelį baudėjai mušė rimbais. Su­ guldytieji per krūmus nematė paruoštų duobių. Gulinčius saugojo vietos 310 Ten pat, 1.12. 3,1 Buvusio Krakių policijos nuovados viršininko T. Kerzos, gimusio 1912 m., 1962 m. duotas liudijimas // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 145. L. 55. T. Kerza 1962 m. so­ vietų nuteistas 15 metų kalėjimo. 311 Ten pat, 1. 55-56.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

155

policininkai ir aktyvistai, o savisaugininkai nuėjo prie duobių, dalis jų liko nuvaryti prie pat šaudymo vietos pasmerktuosius. Viena grupė nurenginėjo apie 30 žmonių, kita juos šaudė, sustačiusi žmones veidais į duobę. Šau­ dymui nutilus, atvaryta antroji pasmerktųjų grupė, irgi apie 30 asmenų. Tačiau būtent toji pamatė duobę ir pradėjo bėgti nuo jos. Juos atvarę karei­ viai vijosi bėglius, į juos šaudydami. Dalis pabėgo. Po vyrų nužudymo buvo atvarytos moterys, kurios, kaip darbingos, taip pat buvo laikomos vienuolyne. Moterims liepta nusirengti tik viršutinius rūbus, jos irgi sušau­ dytos313. Po to iš geto vežimais vežė senukus, moteris su mažais vaikais, vaikus, kai kurios moterys sušaudytos su vaikais ant rankų. Žudynės baig­ tos apie 5 vai. vakaro, Sušaudytų rūbus pasisavino duobkasiai. Likęs Kra­ kių miestelyje žydų turtas buvo išparceliuotas. Viršaitis Daukša buvo su­ daręs komisiją ir visus pardavimo klausimus jis sprendė.314 Raseiniuose dauguma žydų nužudyta liepos pirmomis (6-8) dieno­ mis. J įsteigtą getą iš Raseinių kalėjimo 6-7 vokiečiai ir keli kalėjimo prižiū­ rėtojai lietuviai atvarė apie 150 areštuotų žydų. Atvykus j getą vokiečiams, policijos vadui K. Urbšaičiui, pastarojo įsakymu geto komendantas Alek­ sas Grigaravičius surinko žydus- vyrus ir prijungė juos prie atvestųjų iš kalėjimo žydų ir lietuvių sovietinių aktyvistų. Taip susidarė apie 500 žmo­ nių. Maskuojant, kad neatrodytų, jog visi vedami sušaudyti, Grigaravičius įteikė varomai kolonai keliasdešimt kastuvų, tai turėjo liudyti aukoms, jog vyrai tikrai varomi į darbus. Vokiečių ir lietuvių aktyvistų lydimi jie nuva­ ryti į karjerą ir sušaudyti3'5. Netrukus po to Grigaravičius parvežė sušaudytų vyrų rūbus į getą ir liepė žydėms moterims juos skalbti, kadangi jie buvo su kraujo dėmė­ mis. Tarp drabužių geto kalinė Zisla Flaumienė rado kruvinus savo vyro rūbus ir atsisakė plauti. Tuomet Grigaravičius ją primušė guminiu bizūnu taip, kad Flaumienė prarado kalbą. Tik policininkas Narbutas išgelbėjo JW Ten pat, 1. 57-58. 3M Ten pat, 1.58. Dėkoju istorikui R. Zizui už nuorodą i ši dokumentą, šaudė 13-ojo savisaugos bataliono padalinys. Iš žudynių vietos pabėgę trys pasmerktieji buvo vėliau surasti Pilsupio kaime vieno ūkininko kambaryje. Jie buvo suimti, išvary­ ti į lauką ir sušaudyti (ten pat, 1. 63). 315 Alekso Grigaravičiaus parodymai 1947X 3 d. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 119. L. 57-58, 61.

156

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

geto kalinę, Grigaravičių prašydamas nustoti. Tą dieną Grigaravičius va­ karop gete nušovė dvi žydes - Smuilevskienę ir Berman vien tik už tai, kad jos paklausė, už ką vakar buvo sušaudyti jų abiejų vyrai. Po kelių dienų Grigaravičius išrikiavo geto moteris ir paskelbė joms, jog tos, kurios turi vaikų, privalo stoti į vieną pusę prie policininko Narbu#• to, o kurios neturi vaikų - stoti prie jo. Moterys atitinkamai išsirikiavo. Mo­ terys su vaikais netrukus buvo išvarytos į Raseinius (getas buvo atokiau miesto), o merginos ir moterys be vaikų paliktos iki vėlyvo vakaro laukti. 11 vai. vakaro geto viršininkas suformavo 50 merginų būrį ir, balta­ raiščių padedamas, nuvarė jas šaudyti į Žuveliškes. Sustojus prie žudynių vietos, išstačius sargybas, Grigaravičius su aukų palyda pradėjo girtauti. Pasigėrus prasidėjo orgija - palyda pradėjo tyčiotis iš merginų, prievar­ tauti. Flaumienė, buvusi tame būryje, pati girdėjo, kaip viena mergina šaukė: „Grigaravičiau, neplėšyk manęs". Kadangi buvo tamsu, po patyčių Grigaravičius visas merginas išrikiavo ir pasakė: „Jūsų laimė, kad Šiandien tamsi naktis ir lyja, mes jus nešaudysime, bet rytoj vakare sušaudysime, mano žiaurumą pajus tas, kuris dar negimė"316. Moterys, išskyrus pabėgu­ sią iŠ geto Flaumienę, kitą dieną buvo sunaikintos. Grigaravičius prisipaži­ no tada pats nešaudęs, nes buvęs labai girtas ir tik vadovavęs. Tada nuėjęs į Gapšių kaimą ir išgėręs dar litrą degtinės317. Policijos vado K. UrbŠaičio liudijimu, Grigaravičius dažnai tyčiodavosi iš kalinių: išvarydavo žydus iš geto ir liepdavo jiems bėgti ratu, kol tie iš nuovargio griūdavo, bėgančius mušdavo318. Reikia pažymėti, kad pradėjus žudyti žydus kilo okupacinių ir vie­ tos struktūrų, prisidedančių prie naikinimo, varžybos dėl liekančio turto. Nors grobis nacių buvo laikomas Reicho nuosavybe ir perduotas civilinei administracijai, buvo bandymų iš einzatskomandų, Hamanno būrio pusės pasisavinti jo dalį - auksą, papuošalus, pinigus, K. Jėgeris siųsdavo savo žmones į vietas konfiskuoti turtą net prieš žudynes. K. Kalendra siūlė Vil­ niaus gen. komisarui H. Wulffui, kad aukcionuose būtų pardavinėjami tik namų apyvokos daiktai, o nekilnojamas turtas ir galvijai pereitų į vie­ tos administracijos rankas. Žydų baldai keliavo policijos ar kitoms vietos 316 Liudininkės Zislos Flaumienės parodymai 1 9 47X 2 d. / / LVOA..F. 3377. Ap. 55. B. 119. L. 76-78. 3,7 Ten pat, I. 61. 318 Ten pat, 1. 62.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

157

įstaigoms apstatyti, vokiečių administracijos reikalams. Visos vertybės buvo renkamos ir vežamos į Reichą. Tačiau buvo ir pasisavinimo faktų, turto plėšimas buvo vienas iŠ motyvų dalyvauti žudynėse. Taip Raseiniuo­ se J. Hamannas gerokai pavargo, kai rugpjūčio pabaigoje net turėjo grasin­ ti apskrities viršininkui, kad tas bus sušaudytas kartu su žydais, jei tuoj pat neatiduos konfiskuoto vietos žydų turto. Minėtasis Aleksas Grigaravičius kelias dienas neatidavė vokiečiams turto, bet galiausiai pralaimėjo ir verty­ bės buvo išgabentos į Kauną319. Masinės žudynės Dimitrave įvykdytos rugpjūtį. Čia, buvusioje pa­ taisos stovykloje, kur vokiečiai įkūrė lagerį, buvo laikomi liepos mėnesį at­ varyti 500-700 Skuodo žydų. Vyrus laikė elevatoriuje Skuode, ten jie buvo pirmiausia ir sušaudyti su komunistais lietuviais. Taigi jų į Dimitravą jau nebereikėjo varyti, matyt, taip baudėjams buvo,saugiau. Rugpjūčio vidury­ je lageryje apsilankė Kretingos apskrities policijos viršininkas Jakys, ir vie­ tos partizanu būrio vadas Stasys Vitkus surinko 20 asmenų, kurie paruošė duobes Alkos kalne už 4 km nuo Dimitravo stovyklos. Kasėjus surinko Ru­ daičių seniūnas Vincas Navickas. Vitkus pasiūlė duobes kasusiems prisi­ jungti prie jo būrio ir eiti savanoriais šaudyti, tokių atsirado. Už Šaudymą pasiūlyta atsilyginti aukų daiktais.. Duobių kasėjo Kazio Kontrimo liudi­ jimu, seniūno pasirašytame ■¡kvietime kasti duobes už neatvykimą buvo grasinama teismu dėl neklusnumo vokiečių valdžiai330. Savanoriams buvo išdalinti ginklai ir šoviniai. Pirma išvedė 300 moterų, vaikų ir senių, pa­ sakydami jiems, kad .veda maudytis. Aukos tačiau suprato, kas netrukus atsitiks, moterys šaukė.:. „Pasigailėkite vaikų, jie nekalti". Kelyje viena mo­ teris atsiliko ir buvo nušautą. Prie duobių aukos buvo išrengtos. Jėga visas suvarė į mirties vietą, baudėjai mušė aukas lazdomis per galvas, po to sušaudė321. Daugelis buvo užkasti gyvi. Kitos dienos ryte atvaryta dar 200 žydų, prie duobės statant po 5-6 visi buvo sušaudyti322. Iš duobių sklido šauksmai, nes žudikams trūko šovinių, liko daug nenužudytų, kontūzytų, tik pritrenktų - dejonės girdėjosi iš duobių. Šaudė 25-30 asmenų. Šaudant pradžioje, iš motinų atimdavo kūdikius, kurie negalėjo stovėti prie duobės krašto. Po vaikų šaudytos moterys, kurios buvo priverstos duobėje stovėti ant anksčiau suverstų lavonų. f

■'

■

319 Knut Stang; Kollaboratiori und Massenmord, S* 91-95. ’ 1 320 LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 27. 311 Stepono Grikšto parodymai 1944 m: // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 8-9. 3:2 NKVD pažyma // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 6.

158

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Po aukų užkasimo visi puolė prie daiktų. Kiekvienas stengėsi pasi­ griebti jų kuo daugiau. Šaudytojas Grikštas sakėsi paėmęs chromo batus, batelius, tris skareles, šaliką, dvejas kelnes, dvi liemenes, moterišką paltą, vaiko marškinėlius, du vaikiškus paltus, baltinius ir daug kitokių rūbų. Ki­ ti daiktai, žudikams neatitekę, buvo nuvežti į Dimitravą323. Veikiančios Raudonosios armijos ekshumacijos komisija, ištyrusi duobes 1944 m. gruodžio 17 d., nustatė, kad pirmoje duobėje moterys bu­ vo nušautos, o vaikai užkasti gyvi, kūnai gulėjo be tvarkos, suversti kas kaip. Antroje duobėje 149 žmonės, atrodo, visi buvo užkasti gyvi - kūnai neturėjo kulkų žymių, nebuvo sužaloti. Trečioje duobėje iŠ 61 kūno ant 52 rastos kulkų žymės, bet tik nedaugelis nukauta į galvą, kiti tikriausiai bu­ vo užkasti gyvi, nes neaptikta šaudymo žymių ar sužalojimų, tai liudijo kūnų pozos duobėje. Iš viso duobėse rasta 510 kūnų, iš jų 31 kūdikis, 94 paaugliai, 385 moterys. Kankintų ir užkastų gyvų iš viso galėjo būti 289, iš jų 31 kūdikis324. Rugsėjo 1 d. nužudyta 5090 Marijampolės žydų. Kareivinių kieme akciją rengė 40 vokiečių karių ir karininkų. Vokiečių komendantas atvyko su apskrities viršininku Goštautu, surinko lietuvius ir pasakė jiems, kad žydai bus šaudomi, nes visi jie yra vokiečių ir lietuvių priešai, bolševikaikomunistai ir todėl visi turi būti sunaikinti. Žydus Marijampolėje šaudė 10-15 vokiečių ir 20-30 lietuvių polici­ ninkų. Žydus vedė iš kareivinių daržinės, prieš tai juos nurengę, varomi žmonės šaukė, maldavo pasigailėti325. Komisija, tyrusi po karo įvykius, nu­ statė, kad „žudynės vykdytos retu žiaurumu. Žudomieji buvo guldomi kniūpsti į griovius eilėmis, o nuo krantų automatiniais ginklais šaudomi ir užberiami dviejų kastuvų storio žemės sluoksniu viršum kiekvienos eilės. Žudynės tęsėsi nuo 10 vai. ryto iki 4 vai. vakaro. Iškart išžudyti vyrai, vė­ liau - moterys, vaikai, įvairūs ligoniai. Į griovius pasmerktieji buvo varo­ mi pirma iškrėsti ir palikti vien su lytį dengiamais apdarais. Popietyje, nai­ kinant moteris ir vaikus, nebūta nei noro, nei galimybės žiūrėti vokiečių pasirinktos žudymo tvarkos: žmonės tiesiog krūvomis buvo sustumiami 323 NKVD pažyma // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 10-12. 324 Byloje yra trys ekshumacijos metu darytos nuotraukos / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 107. L. 42-47. 325 Liudininko Jono Krupštaifio parodymai 1945 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 108. L. 39.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

159

ant kruvinos kūnų eilės, dažnai kastuvais bei guminėmis buožėmis triuš­ kinant kūdikių galvas Komisija nustatė, be to, kad, esant žudikams di­ dele dalimi įvykių dieną nusigėrusiems, gal trečdalis žudomųjų į griovius pateko apalpę, visai gyvi ar tik sunkiau sužeisti. Ypač kūdikių, dėl jų kū­ no smulkumo, turėjo patekti į griovius visai gyvų. Tokius juos trempė grioviuose vokiečių žudikų čebatai, tokius juos ir pridengė žemė"3“. Prienuose suvarė žydus iš aplinkinių miestelių ir rugpjūčio 25 d. prasidėjo akcija. Žudynes vykdė iš Kauno atvykę gestapininkai, padėjo vietiniai. Lavonų eilę apiberdavo žemėmis ir kalkėmis, ant jų guldė naują aukų eilę. „Tie patys žudikai, kurie buvo prie žudymo, pasakojo, kad vie­ na žydė iš Stakliškių išlindo visa kalkėta iš po lavonų ir prašėsi, kad ją pa­ liktų gyvą, „nes aš esu darbininkė, dirbau visą gyvenimą, tai dirbsiu, ką liepsite". Ją vietos gyventojas „partizanas" Maslauskas Jonas nušovė trimis šūviais. Visas kapas siūbavo nuo dūstančių nelaimingųjų, kilnojosi, rodos, veržte veržėsi išeiti i laisvę. Po viso šio kruvinojo akto dienos „didvyriai" baliavojo, nes vokiečiai buvo atsivežę gėrimo. Tik mes, darbo žmonės, be galo buvom nusigandę, nusiminę, nes tokių stebuklų nė nuo vokiečių nesitikėjom Apie trečią ketvirtą valandą mums leido nueiti pasižiūrėti prie duobių. Tada pylė kalkes ant viršaus. Dar drebėjo, kilnojosi ne kurie kūnai, nes kalkės juos dusino. Žmonės buvo suversti be jokios tvarkos, kaip miške medžiai", - pasakojo Ona Brasokienė327. Prienuose buvo nužu­ dyti iš viso 1078 vietos ir apylinkių žydai. Straipsniuose, kurie skelbiami Šiame rinkinyje, pateikiami duome­ nys ne tik apie žydų žudymą Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir lie­ tuvių policijos dalinių įvėlimą į žydų naikinimą užsienio šalyse, dalyva­ vimą saugojant kalinius konclageriuose. Su jais viskas aišku - jie buvo vokiečių dispozicijoje kaip pagalbinės policijos daliniai. Daliniai saugojo getus, vykdė žiaurias žudynes Kauno fortuose ir Paneriuose. Duomenys apie tai pateikti A. Bubnio publikacijoje328. 3“ MŽL, 2 dalis, p. 161-162. " MŽL, 2 dalis, p. 176-177. “* Arūnas Bubnys. Lietuvių karinės policinės struktūros ir žydų persekiojimas // Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma. 1999 m. balandžio 23 d. - Vilnius: LR Seimas, 1999, p. 21-24; Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), p. 190-238.

160

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Žydų atsiminimuose, jų istorikų darbuose neretai teigiama, kad po­ gromus ir masines žudynes Lietuvoje, ypač provincijoje, organizavo lietu­ viai, išimtinai baltaraiščiai, t. y. sukilėliai. Tai skaudus klausimas, todėl bū­ tinai reikia detaliai išanalizuoti sukilėlių būrių skaičius, kurie labai keitėsi, išaugo, išsipūtė po rusų išbėgimo. Iki šiol nėra išspręstas klausimas, nuo kada tie būriai nebevadintini sukilėliais ar partizanais, kada jie tampa TDA būriais, policija. Beje, NKVD dokumentuose jie vadinami įvairiai: sukilėliai (povstancy), baudėjai (karateli), baltalietuviai (bielolitovcy), baltapartizaniai (bielopartizany) - rusai tardytojai čia su terminijos tikslumu nesismulkino. Mat reikalas tas, kad, augant būrių skaičiui, prie jų plakėsi asmenys, ėję keršto, plėšimo tikslų varomi. Apie tai žydų autoriai nekalba, visas kal­ tes versdami sukilėliams, baltaraiščiams. Lietuvius buvus žudynių iniciar torius nurodo A. Faitelsonas, S. Ginaitė, jų, be abejo, atskirais atvejais būta, tačiau tai ne visuotinis reiškinys. Kauno atvejis painesnis, nes nacių or­ ganizuoti pirmieji pogromai iš esmės jų (nacių) pateikiami pasauliui kaip lietuvių darbai. Provincijoje irgi pasitaikė atvejų, kuriuos vargu ar tiesiogiai inspi­ ravo būtent vokiečiai. Taip Troškūnuose vietos lietuvių aktyvistų būrys 1941 m. liepos 10 d. saugojo dešimt areštuotų lietuvių ir tiek pat žydų pra­ džios mokyklos patalpose. Būrio vadas Vladas Parojus pasikvietė pas save kelis būrio vyrus, su jais išgėrė, pasiėmė iŠ sandėlio šautuvus ir paliepė eiti su juo i klasę, kur buvo laikomi suimtieji. Nusileidus i pirmą aukštą, būrio nariai atrakino uždarytųjų patalpą, liepė žydams sueiti į vieną kam­ bario pusę, o įkalintiems lietuviams į kitą ir staiga apstulbusių lietuvių aki­ vaizdoje atidengė ugnį į žydus329. Sukrovus dešimties žydų lavonus į du vežimus ir vežant juos į ka­ pines, ten buvo nušauti ir vežimus atlydėję žydai. Lupeikis dar vieną žydą nušovė gatvėje, kėsinosi nušauti ir dar kelias atsitiktinai iš darbo pro šalį ėjusias žydes, pliekė Lupeikis ir į lietuvius, kurie buvo tamsių plaukų, ma­ tyt, palaikydamas juos žydais esant330. Tačiau panašios žudynės yra jau baltosios karštinės arba išskirtinio nukrypimo faktai.

Antano Lupeikio parodymai 1959.IV3 d. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 154. L. 65-66. Juozo šeiboko parodymai 1959.IV.il d. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 154. L. 69-70.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINE LIETUVA

161

Po akcijų 1941 m. gruodžio gale Vilniaus gete liko apie 20 000 žydų, Kauno - mažiau nei 17 000 pasmerktųjų mirčiai, nes iš 36 000 Kauno žydų IX ir VII fortuose buvo nužudyta apie 18 000 žydų. Šiaulių gete buvo apie 5000 žydų. Tokiais tempais darbavosi nacių mirties mašina. Žydai palikti gyvi, nes jų darbo jėgos reikėjo vokiečių karo pramonei. Ir getų gyventojai palaipsniui buvo įvairiais pretekstais naikinami iki pat jų likvidavimo. Lie­ tuvių istorikams vertėtų parašyti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių geto istorijas, nors tikrai daug duomenų yra A. Tory, G. šuro, T. Lazersonaitės, N. Katzo ir kitų autorių knygose. 1942 m. sausio 20 d. Berlyne, Wannsee, įvyko aukščiausių nacių pa­ reigūnų konferencija, kurioje buvo priimtas galutinis sprendimas - nužu­ dyti visus likusius getuose žydus tose teritorijose, kurias naciai buvo oku­ pavę. Taip buvo nulemtas Lietuvos žydų galutinis sunaikinimas - 43 000 dar galėję likti gyvi litvakai buvo pasmerkti žūčiai Paneriuose ir koncent­ racijos stovyklose, į kurias naciai juos išgabeno artėjant Raudonajai armijai karo pabaigoje. Aptarėme arba net citavome ištraukas iš sovietinių organų tardymo ir apklausų protokolų. Iš jų aišku, kad liudytojai, dalyviai kai kur fiksavo nacių vokiečių dalyvavimą ir vadovavimą, kai kurie dokumentai nieko ne­ pasako, žudė lietuviai vieni ar ne. Kaip vadovavo vokiečiai? Liudininkų parodymuose neretai teigiama, kad komandos akcijoms buvo duodamos telefonu. Pateikėme kelis žudynių aprašymus, kurie paaiškėjo sovietiniams teisingumo organams po karo tardžius įtariamus nusikaltimais Lietuvos gyventojus, apklausiant žudynių liudininkus, žuvusiųjų gimines, bylose yra ir unikalios medžiagos apie sukilėlių būrių susidarymą, jų veiklą, yra būrių vadų rašyti pranešimai į Kauną ir kitokia medžiaga. Suprantama, kyla klausimas, koks gi tų dokumentų patikimumas, ar įrodymai apie žy­ dų genocidą, parodymai prieš dalyvavusius žudyme asmenis nesurinkti naudojant fizinę prievartą, kankinant, išspaudžiant reikalingus parody­ mus. Akivaizdu, kad istoriko pareiga juos tikrinti, lyginti, vertinti kritiškai. Negalima tikėti viskuo, duodant parodymus, jie galėjo būti negailestingi kai kurių asmenų atžvilgiu iš keršto, tyčinio skundimo, tačiau juose yra daug teisybės. Kuomet keli žmonės pasakoja apie įvykius panašiai, tai yra netoli tiesos.

162

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Žydų istorikai pateikia įvairius lietuvių holokausto dalyvių skaičius. Jeruzalės universiteto profesorė Dina Porat 1997 m. rugsėjo 8-13 d. konfe­ rencijoje Nidoje teigė, kad lietuvių, vienaip ar kitaip dalyvavusių Žudynėse, galėtų būti apie 15 000, kad vokiečių ir lietuvių, veikusių naikinant Žydus, proporcija būtų lygi kad lietuviai betarpiškai sunaikino Lietuvoje nuo pusės iki dviejų trečdalių žydų3 3132- skaičiais tad išeitų, kad nuo lietuvių ran­ kos žuvo nuo 90 000 iki maždaug 130 000 žydų. Deja, kol kas šių skaičių Lietuvos istorikai negali nei patvirtinti, nei paneigti - darbas tęsiasi toliau. Net ir disponuojant įvairiais dokumentais bus tikrai nelengva nusta­ tyti vokiečių ir lietuvių grupių dalyvavimo žudynėse dalį, didumą. Taip Raseiniuose 1926 žydų sušaudymas, iš jų 1020 vaikų, 1941 m. rugpjūčio 18-22 dienomis nacių rugsėjo mėnesio pranešime pažymimas kaip lietuvių partizanų įvykdytas žudymas, o jau gruodžio dokumente tie skaičiai pa­ teikti kaip Hamanno „skrajojančio būrio" (Rollkommando) sušaudytų pi­ liečių skaičiai333. Arba šaudymas Rokiškyje, kuris vyko kelias dienas, nors Hamanno grupė paprastai stengdavosi nužudyti tos ar kitos vietos žydus per dieną, vyko neįprastai. Rokiškyje egzekucijai vykstant pirmos dienos pabaigoje Hamanno komandos nariai lietuviai pasitraukė iš žudynių, liko šaudyti 2-3 vokiečiai. Pastarieji kitą dieną tik įsakinėjo, žydus baigė šau­ dyti vietos policininkai ir „partizanai"334. Netgi pedantiški vokiečių duo­ menys nėra tikslūs, kelia daugybę klausimų. Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado Lietuvoje K. Jeagerio raporte teigiama, kad Rokiškyje 3207 aukos sušaudytos rugpjūčio 15 ir 16 dienomis, bet jis nuty­ li, kad tarp įtariamo 981 komunisto buvo 493 žydai, kad Hamanno būrio jau nebebuvo antrą žudynių dieną prie duobių, nes šaudė vietiniai, taigi ir Jeagerio dokumentu reikia naudotis labai rezervuotai335, lyginti su mūsų archyvų medžiaga. Istorikas Arūnas Bubnys, kalbėdamas apie holokausto istorijos šalti­ nius Lietuvoje, 2000 m. spalio 5 d. seminare Mokslų akademijos salėje tvir­ tino, kad vykdytas akcijas galima patvirtinti ir kita medžiaga, įsakymais 331 Dovas Levinas patikslina, kad vokiečių ir lietuvių santykis 1:8 buvo specialiuo­ se žydų naikinimo būriuose (einzatskomandose): Dov Levin. Trumpa žydų isto­ rija Lietuvoje, p. 168. M: Valentinas Brandišauskas. Holokaustas Lietuvoje: istoriografinė situacija ir pa­ grindinės problemos, p. 138. Knut Stang. Kollaboration und Massenmord, S. 156. *** Ten pat, S. 164. ** Ten pat, S. 169, 170.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

163

policijai, tad faktinių įrodymų atskirų žudynių vaizdui atskleisti pakanka. Jis pabandė nusakyti ir tiesioginių žydų žudikų skaičių - jais galėjo būti apie 2000-3000 lietuvių. Tai patvirtino, remdamasis turimais faktais, ir pro­ kuroras Rimvydas ValentukeviČius. Gerai, jei istorikai kiekvienas žudynes galės patikrinti iš įvairių Šaltinių. O jei remiamasi bus tik keliais atsimi­ nimais, pasakymu, kad buvo toks faktas, tai reikia žinoti, kad tai tėra tik atsiminimai, pasakoti kartais ir gerokai vėliau. Kai ką, deja, jau ir nebega­ lėsime patikrinti. Pateiksime istoriją su lietuviais krepšininkais, kaip būdingą faktą, apie kurį galima tik spėlioti, buvo jis iš tiesų ar ne. (Galų gale panašiai yra ir su žydų atsiminimais, kurių autentiškumą kartais užginčija ir žydų autoriai136.) Kaip minėta, žydai pirmomis karo dienomis ypač Kaune buvo areš­ tuojami, varomi į Kauno kalėjimą, o ten pristigus vietos - į VII fortą, kur juos, vokiečių vadovaujami, padėjo žudyti, naikinime dalyvavo ir nacių vadovaujami lietuviai partizanai, Tautinės darbo apsaugos bataliono kariai ir karininkai. Apie tai liudija nacių dokumentai ir Lietuvos archyvuose saugoma medžiaga33637. Nepaisant masinių žudynių nuožmumo, nedidelė dalis uždarytų Kauno VII forte žydų išsigelbėjo. Jų prisiminimuose atsispindi tų dienų siaubas, aprašomos žudynės, jų vykdytojai. Tačiau buvo ir faktų, labai ne­ įprastų teroro kasdienybėje, kurią matė pasmerktieji žydai ir kuri jiems įstrigo atmintyje. Uždaryti VII forte žydai, pasak Josepho Garo pateikia­ mos žinios knygoje „Umkum fun der Yddisher Kovne" (Kauno žydų su­ naikinimas), išleistoje 1948 m. Miunchene, buvo reto įvykio liudininkai: tuo metu Kaune buvo Žaidžiamos krepšinio rungtynės tarp vokiečių ir lietuvių komandų. Kadangi lietuviai buvo šiame sporte puikūs ir kurį laiką buvo netgi Europos čempionai, jie nugalėjo ir šiose rungtynėse. „Prizas" jų pergalei buvo leidimas nušauti dešimt žydų iš kalinamų VII forte žydų", rašė Garas. 336 Žymieji A. Tory atsiminimai-dienoraštis apie Kauno getą, išleisti ir lietuvių kal­ ba, yra pačių žydų sukritikuoti, kad jis rašė juos remdamasis kitų žmonių pasa­ kojimais, nes kurį laiką gete jau nebebuvo - kunigui Broniui Paukščiui tarpinin­ kaujant jis slapstėsi pas lietuvius valstiečius lurkšaičius, o apie geto pogrindį rašė nebūdamas pasipriešinimo gretose. Taip rašė Joseph A. Melamed ir A. Faitelsonas. Žr.: Gachelet (Tel Aviv), April 1998, p. 36-35, 43-44. 337 Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m. // Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7). Vilnius, p. 122-168.

164

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tai ne vienintelis liudijimas. Dokumentų rinkinyje, sudarytame iš­ kart po karo, Šis įvykis aprašomas panašiai: „Liepos pradžioje Kaune vy­ ko sportinės varžybos. Komanda-nugalėtoja vietoje premijos gavo teisę atrinkti iš VII forto 25 žydus ir patiems juos sušaudyti. „Sportininkai" pri­ ėmė šią „premiją", jie nušovė dvidešimt penkis žmones kitų uždarytųjų forte žydu akivaizdoje", - teigiama Mejerio Elino liudijime338. Tiesioginis krepšininkų atvykimo į Kauno VII fortą liudininkas pateikia daugiau duomenų apie įvykį - A. Faitelsonas rašo, kad Icchakas Nemenčikas, vie­ nas iŠ išlikusių gyvų VII forto kalinių, tada dar paauglys, prisiminė, kad liepos 6 d. [1941 metais - A. E.] lietuvių krepšinio komandos žaidėjai, žy­ mūs visose Baltijos valstybėse, atvyko į fortą. Dešimt žaidėjų kiekvienas turėjo po šautuvą. Atėję į lauką jie pamatė keturis iš sutiktų žydų, su­ mušė juos, daužė Šautuvų buožėmis. Tamsoje suimtieji matę, kaip spor­ tininkai atsirinko trisdešimt vyrų iš minios ir liepė jiems bėgti į kalvą. Už kelių minučių kaliniai išgirdo duslius jų šautuvų šūvius. „Pabaltijo čempionai, lietuvių krepšinio didvyriai, pakartojo jų „sportinę akciją". Jų troškulys žydų kraujui buvo pasotintas, jie apleido forto teritoriją dai­ nuodami"339. Tai žiaurus faktas, kuris pateikiamas leidiniuose apie holokaustą Lietuvoje. Jeigu tai tikrai įvyko, tai būtų pats juodžiausias puslapis Lietu­ vos sporto istorijoje, jis turi būti kruopščiai patikrintas, juoba kad tai liečia ne tik sportininkų, bet ir lietuvių tautos garbės reikalus. Tačiau kaip tai pa­ daryti - kelti hipotezes? Bėda, kad ir liudininkų parodymai skiriasi, nėra datos, nenurodo jie nei vieno sportininko pavardės. Uždaryti VII forte žydai, suprantama, negalėjo žinoti to, kas vyko Kaune, gauti tikrų žinių, detalių apie Kauno centre vykusias sporto varžy­ bas, jie rėmėsi nuogirdomis, gandais. Greičiausiai gandus tarp uždarytų forte aukų galėjo sukelti tuo metu vykusios dviejų Lietuvos komandų rungtynės. Apie tokias yra duomenų. Krepšinio mačas pirmosiomis karo savaitėmis buvo surengtas Kaune, ko gero, tie gandai apie varžybas pasie­ kė ir nelaimingus žydus, saugomus VII forte.* ** Čiomaja knyga, p. 280. 339 A. Faitelsonas baigia tokiu sakiniu: „Lietuviai visame pasaulyje, ypatingai lietuviai sportininkai, turi žinoti, kad nekalto žydų kraujo VII forte praliejimas niekuomet nebus atleistas nei pamirštas". Žr.: Alex Feitelson. Heroism and bravery in Lithua­ nia 1941-1945. - Jerusalem: Gefen Publishing house Ltd., 1996, p. 135-136.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

165

Tai tik hipotezė, teisybės paieškos versija, kuri turi būti stropiai pa­ tikrinta. To meto lietuvių spaudoje yra pranešimas apie vienas maždaug tuo metu vykusias krepšinio rungtynes, tačiau ne tarp lietuvių ir vokiečių, o tarp dviejų Kauno komandų. Kaune Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) leistas laikraštis „I Laisvę" 1941 m. liepos 15 d. pranešė: „Šiandien, 19 vai. Kūno Kultūros Rūmų aikš­ tyne įvyksta reto įdomumo krepšinio rungtynės. Rungsis K[ūno] Kįultūros] Rūmų partizanų būrio krepšininkai su kitų būrių partizanų rinktine"3“. Tą dieną tarpusavyje žaidė ir geriausios Kauno miesto krepšininkės. „Kaip matome, Šiandien pasirodys stipriausios tiek vyrų, tiek moterų krepšinio jėgos. Į rungtynes žadėjo atsilankyti vokiečių karinės vadovybės atstovai. Gautas pelnas skiriamas nukentėjusių nuo karo partizanų šeimoms", rašė laikraštis. Taigi lietuviai, ko gero, siekė pademonstruoti III Reicho atstovams gerą savo krepšinio lygį. Liepos 16 „I Laisvę" numeryje pranešama: „I vakar KK Rūmų aikš­ tyne įvykusias krepšinio rungtynes apsilankė Vokiečių karo valdžia ir kiti aukšti pareigūnai, kuriuos KK Rūmų dirįektorius]. Keturakis pasveikino, o mūsų krepšininkės įteikė gėlių puokštes. Susitikimas tarp KK Rūmų parti­ zanų būrio ir kitų apsaugos būrių rinktinės baigėsi KK Rūmų nelengva pergale 41:32 (19:19)"MI. Taigi tos rungtynės vyko liepos 15 d., Žaidė sukilėlių būrių krep­ šininkai, nors literatūroje yra žinių, kad vėliau žaistos vienos krepšinio rungtynės ir su vokiečių komanda (šiuo atveju reikalo esmės tai nekeičia). Sportininkai, kaip ir studentai, kiti jauni vyrai, neabejotinai galėjo dalyvau­ ti ir dalyvavo sukilime prieš sovietus. Lietuvių partizanų būriai, prasidėjus sukilimui prieš sovietus 1941 m. birželio 23 d., susikūrė ir veikė daugelyje Kauno vietų, toks atskiras lietuvių partizanų būrys veikė ir Kūno kultūros rūmuose. Jame 1941 m. rugpjūčio 6 d., kai daug partizanų buvo nugink­ luota, o dalis jų perėjo į Tautinės darbo apsaugos batalioną ar išėjo iš būrių, dar buvo 20 vyrų340*342. Žinoma, labai sunku pasakyti, neturint to būrio sąra­ šo, kada į jį įstojo ir ar įstojo Kauno krepšininkai, ar jie apskritai tik buvo pavadinti partizanais prieš rungtynes, norint pademonstruoti vokiečiams 340 šiandien įdomios krepšinio rungtynės // I Laisvė, 1941 07 15, Nr. 19. W 1 Po krepšinio rungtynių // I Laisvę, 1941 07 16, Nr. 20. ** 1941 m. birželio sukilimas / Dokumentų rinkinys. Sudarė V. Brandišauskas, p. 74.

166

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

visų lietuvių nuopelnus antisovietiniuose veiksmuose. Taip vienas iŠ tų rungtynių dalyvių sovietų NKVD buvo 1944 m. suimtas ir ištremtas į Si­ birą 10 metų, nes Šie sužinojo apie anksčiau aprašytas partizanų krepšinin­ kų parodomąsias rungtynes ir palaikė ji partizanu, nors krepšininkas tokiu sakėsi nebuvęs*3. Tą dieną, kai vyko rungtynės, būtent liepos 15 d., žudynių VII forte istoriniai šaltiniai nefiksuoja. Tačiau kitas šaudymas vyko liepos 19 d., kai VII forte nužudyta 17 žydų, dvi žydės, 4 lietuviai komunistai, dvi lietuvės komunistės ir vienas vokietis komunistas*4. Žinoma, KK Rūmų partizanų būrio krepšininkai (laikantis keliamos hipotezės) savo „prizą" - sušaudyti grupę žydų, galėjo „atsiimti" nebūtinai tą pačią krepšinio rungtynių Kau­ ne dieną (liepos 15), o keliomis vėliau - būtent liepos 19 d. Tą dieną sušau­ dytų žydų aukų skaičius (19) panašus į tą skaičių, kurį, tiesa, labai netiks­ liai ii nevienodai, nurodo žydų šaltiniai. Tiek ir tėra įrodymų. Tuo būdu istorikams atsargiai teks tirti, dalyvavo sportininkai žydų žudyme ar ne, kol tai bus paneigta faktais ir įrodymais arba pasitvirtins kaip įvykęs faktas, tenka kalbėti apie tai kaip dar vieną nukrypimą nuo proto holokausto istorijos fenomene. Visas įmanomas versijas reikia patik­ rinti, nes ši krepšinio varžybų istorija žinoma Vakaruose, Izraelyje, o mes net nesiaiškiname. Kad ir kokia žiauri būtų istorinė tiesa, ją privalome ži­ noti be pagražinimų. Apžvelgus keliolikoje Lietuvos vietovių įvykdytų žydų masinių žu­ dynių aprašymus pagal tardymo medžiagą, galima bandyti kalbėti apie bendrus žydų ir lietuvių skaudulius, lemiančius, sąlygojančius sudėtingus ir tragiškus tarpusavio santykius. 1. Slapti SSRS ir Vokietijos susitarimai, Molotovo-Ribentropo paktas, sovietinė okupacija, Lietuvos valstybės sunaikinimas, po to sekusi Vokietijos okupacija nulėmė tragišką Lietuvos žydų padėtį - esant Lietuvos nepriklausomybei toks žydų likimas, koks juos ištiko, bu­ vo neįmanomas. Lietuvos žydų tragediją nulėmė nacių Vokietijos atnešta antisemitinė, rasinė politika. Nors prieštaravimai tarp lietu­ vių ir žydų jaunosios kartos, konkuruojančių grupių egzistavo ir 50 Raimundas Nastopka. Krepšinis tremtyje // Krepšinis („Lietuvos ryto" priedas), Vilnius, 2000 06 13, Nr. 24 (86), p. 24-25. 30 MŽL, 1 dalis, p. 131-132.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

167

galėjo atvesti i koki nors konfliktą ateityje, tačiau konfliktas, perau­ gantis į žudynes, buvo neįmanomas, esant normalioms Lietuvos valstybinio gyvenimo sąlygoms. Krizės, ultimatumai, okupacijos, nu­ ėjimas tarnauti okupantams nulėmė tai, kad lietuvių ir žydų akty­ vioji dalis vykdė svetimą okupantų politiką. Žydų žudynes planavo, organizavo, skatino ir vykdė nacių Vokietija. 2. Dėl aktyvaus žydų jaunimo dalyvavimo sovietinėje administracijoje, komjaunime, profsąjungose ir MOPR'e atsirado žydų komunistų įvaizdis. Žydų tapatinimas su komunistais, susipynęs su tradiciniu antižydiŠkumu, leido naciams primesti žydų-bolševikų sąvoką, pa­ sinaudojus sovietų okupacijos padariniais, hipertrofuotai eksploa­ tuojant dalies žydų jaunimo simpatijas bolševikams ir jų aktyvo, pa­ lankaus sovietams, veiklą. Tai sudarė Lietuvos specifiką holokausto politikoje - tokių „kozirių" Vakarų Europoje naciai neturėjo. Kova prieš komunizmą buvo suplakta su žydų naikinimo politika, žudy­ mo būtinybe - net akcijų išvakarėse ar jų metu dalyviai buvo įtiki­ nėjami, kad žydai yra bolševikai, kad visi jie maitina komunizmą, todėl juos būtina naikinti kaip Vokietijos ir Lietuvos priešus. 3. Antikomunistinis sukilimas prieš sovietus, organizuotas LAF'o, jo metu susikūrę būriai veikė nacių Vokietijos naudai ir jau interregnumo metu jų veikla nacių buvo pasukta ir prieš žydus. Ginkluotų bū­ rių atsiradimas prieš įsiveržiant naciams leido Vokietijos specdaliniams (zonderkomandoms) surasti asmenų ir grupių, kurios talkino zonderkomandoms vykdant pirmąsias žydų žudymo akcijas. Anti­ žydiška psichozė, panieka žydams, keršto už visas sovietmečio ne­ laimes troškimas sudarė gerą dirvą antižydiškai nacių politikai, mo­ tyvuojant žydų persekiojimą ir žudymą kaip kovą su bolševizmu. 4. Ginkluoti sukilėlių, prie jų vėliau prisidėjusių asmenų, atkurtos poli­ cijos būriai palaipsniui tapo žydų persekiotojais - jie kurį laiką buvo reali valdžia Lietuvoje, terorizavusi visuomenę, vykdžiusi areštus, tardymus ir sušaudymus, padėjusi izoliuoti - areštuoti ir uždaryti į kalėjimus, fortus komunistine veikla įtartus žydus. Nacių kariniscivilinis valdymas pajungė policiją ir batalionus kariniu įsakymu, nepaklusnumas buvo baudžiamas. Dėl to atsisakymas dalyvauti žu­ dynėse buvo ne masinis, o pavienis faktas. 5. Masinį žydų žudymą Lietuvoje naciai pradėjo be jokio pereinamojo laikotarpio, pirmomis karo savaitėmis (Tilžės gestapo būrys), į akci­ jas įveldami ir sukilėlius, policininkus. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais

168

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

žydai buvo sutelkti stambesniuose miesteliuose, izoliuoti, uždaryti getuose. Tačiau Lietuvos žydų žūtį nulėmė ne vietos gyventoju anti­ semitizmas (jis tik apsunkino žydų gelbėjimą), dalies lietuvių įtrau­ kimas į žudynes, o nacių Vokietijos rasinė politika, „Galutinis spren­ dimas" sunaikinti visus žydus. 6. Lietuvių tragedija ta, kad naciai panaudojo atsikūrusią lietuvių poli­ ciją, saugumo policiją ir vietinės administracijos atstovus žydų izo­ liavimui ir jų žudynių paruošimo akcijoms. Tai lengvino naciams žydų saugojimą ir eskortavimą, masines žudynes, vėliau į jas metė TDA dalinius, pasinaudodami dviprasmiška Lietuvos Laikinosios vyriausybės elgsena. Nacistai apgavo nepatyrusius lietuvių politi­ kus, bandymas atkurti valstybingumą nepavyko, nes vokiečiai ne­ manė pripažinti LLV, planuodami lietuvių tautos germanizaciją, jos didelės dalies iškeldinimą į Rytus. Nuolaidžiaudama nacių Vokie­ tijos politikai, siekdama nepriklausomybės atgavimo, LLV aiškiai nepasisakė prieš antižydiškas akcijas, nepaskelbė kvietimo pasi­ traukti iš tarnybos vietų policininkams, TDA, savisaugos batalio­ nams, netiesiogiai leisdama juos naudoti nacių politikoje. Visos lie­ tuvių institucijos, t. y. savivalda, liko totaliai nacių kontroliuojamos ir faktiškai tapo okupacinės administracijos dalimi, tarnavo Vokieti­ jos reikalams, buvo priverstos dalyvauti žydų naikinime. . 7. Persekiojami žydai negavo ir to meto okupacijos sąlygomis negalėjo gauti viešo jų gyvybinių interesų gynimo iš lietuvių visuomenės ins­ titucijų, administracijos, Bažnyčios. Aukoms tai sudarė įspūdį, kad visi lietuvių visuomenės sluoksniai pritaria ir talkina nacių politikai žydų atžvilgiu. Pasyvūs stebėtojai, kurių buvo nemažai, tą įspūdį žydams galėjo tik sustiprinti. Tokiomis sąlygomis esant 1941 m. bu­ vo brutaliai išžudyta dauguma Lietuvos žydų.

Pasmerktųjų gelbėjimas Taigi antrasis 1941 m. pusmetis buvo tragiškiausias Lietuvos žydų holokausto laikotarpis. Operatyvinis būrys 3/A iki gruodžio 1 d. Lietuvoje nužudė apie 130 000 žydų. Tai sudarė 3/4 visų Lietuvos piliečių žydų. Pa­ gal F. W. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. pranešimą, Lietuvoje buvo nužu­ dyti 80 311 žydų ir 850 komunistų345. Pagal SS štandartenfiurerio K. Jägerio pranešimą, iki 1941 m. gruodžio 1 d. jau buvo sunaikinta 118 280 Lietuvos žydų346, tačiau šie skaičiai neapima visų Lietuvos miestelių, trūksta duome­ nų apie masines žudynes Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje. Lietuvoje buvo šaudomi ne tik čia gyvenę žydai, bet ir atvežti iš už­ sienio. 1941 m. lapkričio 25 ir 29 dienomis Kauno IX forte buvo sušaudyti 4934 Vokietijos (Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino, Breslau) ir Austrijos (Vienos) žydai. Suimtieji kelias dienas buvo laikomi be maisto forte, vėliau vedami šaudyti. Kai viskas buvo paruošta, į fortą atvyko vo­ kiečių saugumo policijos ir SD vadas K. Jageris su 80 gestapininkų ir 50 lietuvių savisaugininkų būriu. J. Vyliaus-Velavičiaus liudijimu, gruodžio 11 d. IX forte buvo sušaudyta dar 3000 Austrijos žydų347. Tačiau buvo ir kita Lietuva nei ta, kurią žudynių ir represijų metu matė žydai. Buvo jų gailinti ir jais besirūpinanti Lietuva, jų kaimynai, bi­ čiuliai, simpatikai ar paprasčiausiai žmonės, uŽjautę į nelaimę patekusius bendrapiliečius žydus, nuo kurių juos dabar skyrė fašistinės tvarkos prara­ ja. Tą Lietuvą žydams buvo nelengva matyti, nes visos nacių naujos tvar­ kos priemonės buvo nukreiptos tam, kad jie būtų izoliuoti. Dėl to žydų li­ teratūroje neretai nuskamba nuoskauda, kad lietuviai negailėjo žydų, buvo abejingi jų tragedijai, menkai padėjo ar gelbėjo. Būta ir tokių, vadinamų stebėtojais, būta visko. Būta ir įspėjimų, netgi viešai skelbtų, dėl to užmas­ kuotų, skirtų tiems, kurie norėjo keršyti žydams. Z. Blynas karo metų die­ noraštyje rašė, jog 1941 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje spausdinama poeto Bernardo Brazdžionio poema „šaukiu aš tautą", kurioje prašoma nekeršyti, 548 Nuemberger Prozesse. Der Prozess gegen die Hauptkriegsverbrecher vor dem Internationalen Militaergerichtshof. Nuemberg, 14.11.1945-1.10.1946. Band 37, p. 702. 846 MŽL, 1 dalis, p. 130-137. w MŽL, 1 dalis, p. 135, 260-265.

170

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

kad karšto kraujo dėmės nekristų prakeikimu ant vaikų vaikų. „Turbūt dėl žydijos", - pastebėjo dienoraščio autorius148. Tačiau intensyviausio žudymo metu - 1941 m. vasarą ir rudenį, nu­ sakyti lietuvių visuomenės nuotaikas yra nepaprastai sunku. Stebėtojai bu­ vo pasyvūs - tačiau kas tai lėmė? Drįsčiau teigti, jog daugiausia tai, kad okupantai draudė rodyti palankumą, atmesdavo prašymus ar pageidavi­ mus dėl žydų, nors tokių užtarimų Šaltiniuose užfiksuota, jų tikrai būta. Žydų klausimą jie panaikino iš lietuvių juridinės kompetencijos - Vokie­ tijos generalinis komisaras Lietuvai Adrianas Theodoras von Rentelnas 1941 m. rugpjūčio 5 d., kalbėdamas Lietuvos generaliniams tarėjams, pa­ sakė: „Teismai veikia ankstesnės Lietuvos teismų santvarkos ribose, tačiau jie neliečia nei vokiečių, nei žydų, nei klausimų, liečiančių žemės nuosavy­ bę ar įmones. Tuos klausimus reikia pateikti tik man"34*. Nacių okupacijos pradžioje trys Šiaulių visuomenės veikėjai - Felik­ sas Bugailiškis, dr. Domas Jasaitis ir kun. Lapis apsilankė pas Šiaulių apy­ gardos komisarą Schoepferį ir bandė įvairiais samprotavimais užstoti vietos žydus, drauge pareikštas ir pasipiktinimas brutaliu vokiečių elgesiu. Komi­ saras visus pageidavimus ir apskritai lietuvių intervenciją atmetė, o SD vir­ šininkas Docelskis pareiškė, kreipdamasis į dr. Jasaiti, kad jei ir toliau bus kišamasi į žydų reikalus, „Tamsta atsigulsi į tą pačią duobę su žydais..."350 Žudynių metu dalis žydų pabėgo, slapstėsi pas valstiečius. O jiems padėjusieji nors menkiausiu dalyku asmenys buvo griežtai baudžiami. Su­ ėmus Utenos žydus, Leonora Vabalienė, vykusi pro Šilalės mišką, pamatė prie kelio būrį saugojamų žydų. Pažįstamas žydas Mendelis paprašė jos nueiti į jo namus ir paimti geriamąją sodą, nes jis sirgo skrandžio liga. Va­ balienė Mendelio namuose suradusi sodą buvo pastebėta baltaraiščių, suimta ir tik kitą dieną atsitiktinai apie jos areštą sužinojusio vokiečių komendanto paleista. Tačiau lietuviai baltaraiščiai po to ją dar kartą su­ ėmė, koliojo už simpatijas žydams ir žiauriai primušė351. Lietuvoje naciai jau vykdė kitokią politiką nei Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje žydai pradėti žudyti iš karto, be ilgesnio pereinamojo “ Iš Z. Blyno dienoraščio // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 39. L. 136. 349 Visa jo kalba publikuota: Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva, p. 510. 350 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime (mašinraštis, rašytas apie 1952 m. JAV, autoriaus archyvas), p. 12. 351 L. Vabalienės parodymai 1950.XII.1 d. // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 132. L. 207-208.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

171

laikotarpio, tad organizuotos pagalbos jiems nespėta net paruošti. Pagalbą teikė individai, rizikuodami savo gyvybe, nes galėjo būti apšaukti komu­ nistais, žydų-bolševikų rėmėjais. Strėvininkuose (tarp Rumšiškių ir Kaišia­ dorių) miestelio ir apylinkės moterys mėgino sutrukdyti vokiečiams žydų likvidavimą, užstodamos jiems kelią. įsiutę vokiečių SD ir gestapo parei­ gūnai puolė moteris, daužydami jas šautuvų buožėmis, o parpuolusias ant žemės spardė batais. Buvo sunkiai sužalota 43 metų amžiaus Uršulė Pau­ lauskienė352. Kaunietis dr. Balys Matulionis dėjo dideles pastangas ginti žy­ dų teises, laisvę ir kasdienę egzistenciją, nors pats buvo sovietmečiu kaž­ kokio žydo įskųstas NKVD ir kalintas. Po žydų grupės žudynių Kauno garažo kieme dr. B. Matulionis su kun. Simonu Morkūnu nuvyko pas Ar­ kivyskupą Juozapą Skvirecką į jo vasaros rezidenciją ir, papasakojęs apie žvėrišką žydų žudymą, prašė Bažnyčios vardu pareikšti protestą. Arkivys­ kupas parašė laišką savo Kurijai, pavesdamas jai daryti žygius prieš žydų žudymą. Tą laišką asmeniškai pats dr. Matulionis nugabeno Kurijai. Matu­ lionis kurį laiką slapstė savo namuose inžinierių Leibą Rabinovičių su žmona ir sūnumi, dr. Epšteino dukrą333. Didesnė parama buvo suteikta ge­ tuose uždarytiems žydams, ypač po baisiojo 1941 m. antrojo pusmečio. Dokumentus skaitant krinta į akis, jog akcijose dalyvavusieji ar net slepiantys žydus kai kurie lietuviai laikė jų žuvimą fataliniu, jau nebeiš­ vengiamai nulemtu dalyku, kur nieko nebegalima pakeisti. Jei jau visa Vo­ kietija juos persekioja ir žudo, jei visas pasaulis žydų nepriima imigruoti, vadinasi, jų likimas nuspręstas - jie turės išnykti. Daugeliui žydų išgelbė­ jimas atrodė paprasčiausiai neįmanomas dalykas (bent jau karo pradžioje), jie buvo raginami krikštytis, kad bent mirtų krikščionimis. Kai kurie lietu­ vių kunigai krikštijo žydus, kad būtų išgelbėtos bent jų sielos. Kunigus baudė. Ypatingasis teismas prie vokiečių teismo nubaudė trims metams kalėjimo kunigą Vaclovą Tamošaitį, kad jis „sąmoningai pakeitė vienos žydės civilinę būklę", t. y. 16-os metų žydaitę Aronovskytę pakrikštijo ir35 353 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime, p. 12. 353 /Jonas Rimašauskas/ Žydų tautybės asmenų globa nadų okupadjos metais Lie­ tuvoje 1941-1944 (Faktai) (mašinraštis, rašytas apie 1952 m. JAV, autoriaus ar­ chyvas), p. 4. Ten pat teigiama, kad 1941 m. rudenį dr. B. Matulionis, kaip svei­ katos valdybos valdytojas, ir dr. Vladas Ingelevičius, kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkas, nuvyko pas I generalini tarėją generolą Petrą Kubiliūną ir prašė tarpininkauti generalinį komisarą A. von Rentelną, kad būtų sustabdytas žydų persekiojimas ir žudymas.

172

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1943 m. gruodžio mėnesi išdavė jai krikšto metrikus3*4. Žinomi atvejai, kai valstiečiai ragino žydus krikštytis ar gelbėjo juos norėdami apkrikštyti, kad mirtį pasitiktų būdami jau krikščionimis. Vilniaus Gaono žydų valstybinis muziejus yra surinkęs duomenis, kad žydus gelbėjo apie 140 kunigų ir ke­ liasdešimt vienuolių, prie to prisidėjo vyskupai J. Skvireckas, V. Brizgys, M. Reinys, V. BoriseviČius ir kiti355. Po kraujo upių 1941 m. antrojoje pusėje žydai sistemingai buvo nai­ kinami getuose, kur akcijos sekė akcijas. Tačiau anot Galutinio sprendimo, kurį naciai padarė 1942 m. sausį, ir jie turėjo būti sunaikinti. Atėjo geto gy­ ventojų baigiamosios žudynės. Organizuotesnė lietuvių pagalba žydams ir buvo suteikta būtent po 1942 m., iš getų buvo išgelbėta nemažai žydų, ypač vaikų. Paaiškėjus, kad žydai naikinami, jiems didėjo simpatijos ir užuojau­ ta, lietuviai neignoravo žydų, gailėjosi jų, tačiau lietuvių ir žydų kontaktai buvo labai apriboti, nes šie buvo uždaryti getuose, o varant į darbus buvo mažai laiko susirasti senus pažįstamus, draugus. Kadangi žydų bendruo­ menė iki karo gyveno gana uždarą gyvenimą, daugelis žydų tarp lietuvių ir neturėjo daug pažįstamų, patikimų žmonių. O siaubingų įvykių metu vargšams žydams buvo svarbus kiekvienas paguodos ir palaikymo žodis. Nelengva buvo drąsuoliams, kurie tuoj pat buvo perspėjami, sulaikomi, te­ rorizuojami. Taip Varėnos I nuovados viršininkas J. Kvaradejus 1941 m. rugsėjo 14 d. pranešė, kad rugsėjo 9 d. kunigas Jonas Gylys kreipėsi į jį, prašydamas leisti jam užeiti pas sulaikytus Varėnos I miestelio žydus pa­ kalbėti. Kvaradejus neleido kunigui paguosti žmonių. Tuomet klebonas nuėjo pas žydus be leidimo, ir sinagogoje, kur žydai buvo uždaryti, pasakė jiems kalbą: „Būkit drąsūs ir paskutinėje valandoje nors ištarkite Kristaus vardą". Kleboną polidja išvarė iš sinagogos, jam nebuvo leista kalbėti žy­ dams. Jau sušaudžius žydus, atlaidų metu per pamokslą rugsėjo 14 dieną kunigas Gylys „vadino Lietuvos pareigūnus budeliais, sakydamas: „Ne­ kaltus žmones mušė uniformuoti lietuviai, stumdė senius ir nėščias mote­ ris, be to, Varėnos mišką aplaistė nekaltu krauju. Jie kentėjo kaip Kristus nuo judošių. Be to, dar nespėjo jų kraujas nudžiūti, o jie jau grobstė jų tur­ tą". Kaip matyti, klebonas, sakydamas Šį pamokslą, turėjo omenyje užtarti žydus, kurie š. m. rugsėjo 10 d. buvo likviduoti", - skundė kleboną Gylį 394 Naujoji Lietuva, 1944 m. kovo 8 d., p. 4. 395 Saulius Sužiedėlis. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir holokaustas kaip istorinių tyri­ mų objektas // LKMAM. T. 14, p. 130.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINE LIETUVA

173

Kvaraciejus savo vadovybei356. Kunigams smerkiant akcijas prieš žydus, nervinosi buvę voldemarininkai, vėliau nacionalistai. Gal panašų atvejį tu­ rėdamas galvoje Lietuvių nacionalistų partijos vienas iš vadovų Z. Blynas karčiai rašė: „Ir vis dėlto, kai eis mūsų laikraštis, vėl sudėsim kunigijos antisemitizmo-prieškarinio-pasireiškimus. Tenekrenta jų metama kaltė vien ant mūsų"357. Istorikas Valentinas Brandišauskas teigia, kad postūmį žydų žudy­ nėms ir sistemą sukūrė naciai, tačiau prie atmosferos sukūrimo prisidėjo ir lietuviai, o iŠ dalies ir Bažnyčia, nes dvasininkai irgi buvo paveikti įsiga­ lėjusių masinėje sąmonėje stereotipų. Bažnyčios tarnai, bent dalis jų, taip pat tikėjo, kad žydai yra komunistai, nenoras užtarti žydus buvo motyvuo­ jamas tuo, jog Šis klausimas priklauso išimtinai vokiečių kompetencijai358. 1942 m. dekanatinėse kunigų konferencijose buvo svarstomas žydų turto likimas, skaitomi referatai. Pasisavinto žydų turto grąžinimas ar negrąži­ nimas priklausė nuo daugelio išlygų - kas jį pasisavino, kiek, ar imdamas rizikavo gyvybe, kai kurie kalbėjusieji kunigai siūlė, kad per daug prisiplė­ šę turto asmenys turi pasidalinti juo arba dalį turto skirti labdarai. V. Bran­ dišauskas pastebėjo, kad tuose svarstymuose kunigai smerkė ne pačias žu­ dynes, o per didelius svetimo turto pasisavinimo mastus, nevykusią tokio elgesio motyvaciją, pačias žudynes ir žydų apiplėšimą suvokdami kaip ne­ išvengiamą dalyką.359 Karinėse-policinėse struktūrose buvo atvejų, kai policininkai atsisa­ kydavo dalyvauti žudynėse. Joniškyje vietos būrio vadas, veterinarijos fel­ čeris, šaulys, organizavęs sukilėlių-partizanų būrį, Pilyponis atsisakė su­ šaudyti žydus ir neleido vykdyti akcijos360. Vilkaviškyje buvo policininkų, kurie suimtiems žydams leisdavo pabėgti. Policininkas Petraitis, pamatęs šaudymus, surado priežastį ir pasiprašė atleidžiamas iš tarnybos, nors be rimtos priežasties to buvo neįmanoma padaryti361. Trakų nuovados policijos354 354 MŽL, 2 dalis, p. 113-114. 357 Ig Z. Blyno karo metų dienoraščio / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 39. L. 136. 339 Valentinas Brandišauskas. Holokaustas Lietuvoje: istoriografinė situacija ir pa­ grindinės problemos // LKMAM. T. 14, p. 151. 3)4 Ten pat, p. 147-151. 3(0 Jono Pakalnio parodymai 1949 m. / / LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 124. L. 45; Br. Špokevičiaus parodymai 1956 m./ / Ten pat, 1.29. * ' St. Čėsnos parodymai // LVOA. F. 1. Ap. 1. B. 97. L. 71-72.

174

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

viršininkas Kazys Čaplikas 11 dienų slapstė iš geto pabėgusį siuvėją Basą, Čaplikas ir kitas policininkas Juozas Rimkus siuvosi pas Basą rūbus, abu slėpė žydo karvę. Saugumiečiai abu policininkus suėmė ir nugabeno i Vil­ nių SD žinion362. Okupacinis režimas dėjo visas pastangas izoliuoti žydus nuo lietu­ vių visuomenės. 1941 m. rugpjūtį Marijampolėje paskelbtas įsakymas, kad apskrities viršininkas baus asmenis, sugautus pristatant maisto produktus žydams, bauda iki 1000 rublių arba įkalinimu vieneriems metams darbo stovykloje363. 1941 m. spalio 14 d. Kauno miesto komisaras Crameris skel­ bime Nr. 35 dėl santykių su žydais konstatavo, kad beveik kasdien einan­ tiems iš geto į darbovietę ir atgal grįžtantiems žydams pasiseka užmegzti ryšius su pavieniais Lietuvos pilietybės asmenimis, todėl jis uždraudė vi­ siems ne žydų tautybės gyventojams palaikyti bet kokius santykius su žydų tautybės gyventojais, draudžiami net paprasti pasikalbėjimai su jais, pardavinėti, keisti arba dovanoti žydams maisto produktus ar šiaip prekes. Vokiečių policijos ir lietuvių pagalbinės policijos pareigūnai turi užkirsti kelią bet kokiam suartėjimui tarp žydų ir nežydų gyventojų, grasinama griežtomis bausmėmis už neklusnumą364. Neigiama gyventojų opinija apie žudikus yra aiški ir iš sukurto ter­ mino „žydšaudys", jie buvo visuotinai smerkiami. Dalyvavusieji akcijose buvo pajuokiami, smerkiami, vadinami žydmušiais, žydsmaugiais ir žmog­ žudžiais, juos kaltino bažnyčiose kunigai, jaunimo vakaruškose ir sueigo­ se jie neretai išgirsdavo klausimą: „Kokiu kostiumu šiandien apsivilkęs, ar tik ne Maušos..."365 Kauno gyventojams buvo plačiai žinomi žydų šau­ dymo faktai, apie juos buvo plačiai kalbama ir jiems nepritariama. Buvo sakoma, kad galėjo žydus priversti dirbti, bet ne Šaudyti. Visi buvo pasi­ piktinę vokiečiais366. Pasvalyje visuomenė buvo labai pasibaisėjusi šaudy­ mais, nes daugelis artimai su žydais mieste draugavo, skolindavosi pini­ gus, prekes, buvo gerų žydų gydytojų, advokatų. Tačiau viešai protestuoti prieš šaudymus lietuviai bijojo367. Joniškio gyventojas Z. Blynui pasakojo, 362 Trakų policijos vado 1941 m. spalio 25 d. pranešimai lietuvių saugumo policijos viršininkui Trakuose / / CVA. F. R-500. Ap. 1. B. 4. L. 702-703. Dėkoju R. Zizui už nuorodą į šaltinį. 363 Iš visos Lietuvos f Į \Laisvę, 1941 08 19, Nr. 49, p. 3. 361 I Laisvę, 19411014, Nr. 97, p. 4. ** J. Baščiulio atsiminimai 1944 m. // LVOA. F. 3377. Ap. 53. B. 285. L. 25. 366 15 L. Sodnaifio parodymų // LVOA. F. 16895. Ap. 2. B. 186. L. 31. 367 A. Oginto parodymai // LVOA. F. 1. Ap. 1. B. 100. L. 1-2.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

175

kad kaimiečiams sunku apsiprasti su žydų skerdynėmis, tai daro slegianti įspūdį, nes kaime „žydų teroras (sovietmečiu - A. E.) nesiautė". Sakė, kad geriau žydus varytų į darbus, o šaudytų tik komunistus368. Netgi labiausiai naciams simpatijas reiškusi Lietuvių nacionalistų partija 1941 m. pabaigoje suprato nacių režimo Lietuvoje esmę ir grėsmę visai lietuvių tautai, piktinosi, kad verbuojami savanoriai ir formuojami pagalbinės policijos tarnybos batalionai, kurių paskirtis ir veikimo sritis tautai nėra ir nebuvo aiški, reiškė nepasitenkinimą, kad batalionai prade­ dami siųsti į nežinomas sritis, o už Lietuvos ribų batalionams „pavedamos Lietuvą ir lietuvį karį žeminančios užduotys (Gudijos žydų ir rusų belais­ vių šaudymas bei korimas)", ekzekucijų metu fotografuojami ir filmuojami tik lietuvių daliniai, nes vokiečių daliniai tuo metu pasitraukia į šalį. LNP ruošiamo dokumento Vokietijos valdžiai projekte pažymima, kad „prave­ damas žydų likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė lietuvių tautos ma­ sėse nustebimo ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilina girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai tvarkytojai (t y. Šaudytojai - A. E.). Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neiš­ emigravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudoti kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje", pareikštas nepasi­ tenkinimas, kad Šiaulių apygardos komisaras 08 03 pareiškė apskričių vir­ šininkams ir miestų burmistrams: „Pagrindinė taisyklė - visas žydų turtas yra Vokietijos Reicho nuosavybė"369370.Taip mąstė ir rašė vieni didžiausių na­ cizmo simpatikų lietuvių. 1942 m. lapkričio 14 d. Kazys Grinius, Mykolas Krupavičius ir Jonas Aleksa pasirašė memorandumą, adresuotą Reicho generaliniam komisarui Adrianui Rentelnui, kuriame buvo įtrauktas ir protestas dėl žydų žudy­ nių, pasakant, kad lietuvių tauta „nepritaria priemonėms, taikomoms Lie­ tuvos žydams"3™.M. Krupavičius, J. Aleksa buvo suimti ir ištremti į Vokie­ tiją, K. Grinius dėl senyvo amžiaus ištremtas į kaimą netoli Marijampolės. 368 Iš Z. Blyno dienoraščio // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 39. L. 103-104. 349 Metmenys Lietuvių nacionalistų partijos ruošiamo Pro memoria Reicho vyriau­ sybei Berlyne // CVA. F. R-1520. Ap. 1. B. 2. L. 2-17; dokumentas publikuotas: Laisvės kovų archyvas. T. 12. Vyr. Redaktorė Dalia Kuodytė. Kaunas: Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjunga. Istorijos sekcija, 1994, p. 182-195. 370 Stanislovas Buchaveckas. K. Griniaus antinacinė veikla 1941-1944 m. // Lituanistica, 1993, Nr. 2(14), p. 84-91.

176

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Kadangi memorandumą Rentelnui autoriai pasiuntė ir visiems genera­ liniams tarėjams, apie jį sužinojo Lietuvos visuomenė, jis buvo gerai įver­ tintas pogrindžio spaudoje, žinios pasiekė ir užsienį371. 1943 m. birželio 15 d. pogrindinio laikraščio „Nepriklausoma Lietu­ va" pirmajame puslapyje paskelbtame straipsnyje „Dvejos skaudžiosios metinės" rašoma: „Vokiečiai rado mus brendusius „savarankiškai" valdy­ tis, suteikė savivaldą ... Kraštas tuoj ją ėmė savismauga vadinti, ir ne be pagrindo, nes vokiečiai už savivaldą stengiasi ir mums bent dalį savo nu­ sikaltimų užkrauti, mus sukompromituoti užsieny, o viduj vienus su kitais lietuvius supjudyti. Mat, jei bolševikai naudojosi prieš lietuvius komunis­ tais, rusais atvykėliais ir nelietuviais Lietuvos gyventojais, nors ir įveldavo lietuviško elemento, bet nežinomo, be vardų - tai vokiečiai atsargumo sumetimais stengiasi panaudoti lietuvių rankas savo nešvariems darbams pridengti. Tai matyti kiekviename žingsny. Vokiečiai jau pačioje pradžioje išreikalauja iŠ laikinosios vyriausybės priimti įstatymus prieš žydus, kad juos galėtų šaudyti; išspaudė iš Vilniaus komiteto parašą, kad būtų „teisi­ nis" pagrindas už vieną žuvusį vokietį kareivį sušaudyti tam tikras Lietu­ vos gyventojų skaičius; pasisamdė žydams šaudyti kriminalistus, bet lietu­ vius, o kai jų pritrukdavo, įvilkdavo į lietuvišką uniformą vokietį, o žydus bešaudančius filmuodavo [...]. Visur vokiečiai stengiasi sudaryti įspūdį, kad tai pačių lietuvių darbas ir reikalas"372. Nacių varyta visomis priemonėmis net kelis metus priešbolševikinė-antižydiška psichozė nepadėjo - pagalba žydams buvo teikiama. Ne­ paisant aktyvios antižydiškos nacių propagandos, iš okupacinės nacių valdžios 1943 m. išsprūdo piktas straipsnis „Ateities" laikraštyje liepos mėnesį Nr. 154. Kauno srities gebietskomisaras A. Lentzenas rašė, kad, deja, dar iki Šiol Kaune ir apskrityje matosi Izraelio nagai. Vos tik pažvel­ gus į miesto gyvenimo reiškinius, kuomet žydų kolonos grįžta į getą, vyksta neįtikėtini dalykai. Jis pats stebėjo, kaip elegantiškai apsirengusi ponia, lietuvė, prisiartino prie kolonos, pasveikino kažkokį žydą, su ne­ abejotinu širdingumu spaudė jam ranką ir kalbėjosi su juo. Lentzenas nu­ traukė tą pokalbį. Žydas greitai pabėgo, o moteris sumišo ir pasistengė pasprukti. 371 Ten pat, p. 86-87. Straipsnio pabaigoje S. Buchaveckas paskelbė ir memorandu­ mo tekstą bei A. Rentelno atsakymą. 375 Dvejos skaudžiosios metinės // Nepriklausoma Lietuva, 1943 m. birželio 15 d.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

177

Galima stebėti, - rašė nacis, - kad miesto ir priemiesčiu gyventojai pagal senas pažintis aprūpina žydus maistu. Tikrinant žydų kolonas buvo nustatyta labai aiškių tokio pobūdžio faktų. Kaip gali atsitikti, kad žydai ir žydės iš darbo kolonų užeina į lietuvių namus ir su jais elgiasi kaip su ly­ giais? Vietoje to, kad juos išmestų lauk, su jais plepama ir dargi vykdoma prekyba. Dar labiau smerktina valstiečių prekyba priemiesčiuose. Kai paklau­ si valstiečio, ar jis turi produktų arba vaisių, jis išsisuka nuo atsakymo, o žy­ dams parduoda su pasitenkinimu. Tai ypatinga draugystė. Pasakyk man, kas tavo draugas, aš pasakysiu, kas tu. AŠ pasiūlyčiau, kad tiems, kas suei­ na į santykius su žydais, palaiko juos arba stengiasi turėti su jais ryšį, pri­ kabintų žvaigždę su užrašu „žydų tarnas", - rašė gebietskomisaras A. Lentzenas . Daugelis lietuvių padėjo žydams, neprašydami už tai atsilyginti. Už žydų slėpimą buvo suimti ir gestapininkų sušaudyti drauge su jų globotais žydų tautybės piliečiais: kaunietis Jablonskis, Jonavos vals­ čiaus gyventojas Koženiauskas (sušaudytas 1942 m. spalio mėnesį), Kidu­ lių valsčiaus gyventojas Kazys Markevičius, betygalietis Miniotas, kaunie­ tis Mingaila, raseinietė Jasaitienė, Šakių valsčiaus gyventojai tėvas ir sūnus Maizeriai, Salako gyventojas Radzevičius, Pabradės valsčiaus ūkininkas Si­ mas Rinkevičius, Gelgaudiškio gyventojas Vytautas Žakavičius ir daugelis kitų. Vien J. Rimašausko surinktais duomenimis iš DP stovyklose buvusių lietuvių anketų, apie penkiasdešimt lietuvių iš įvairių Lietuvos vietų buvo už žydų slėpimą suimti, įkalinti3 7374*376. Daug žydų gelbėjimo faktų suregistravo sovietų daliniai, NKVD, kai išgelbėti žydai pranešdavo jiems apie savo geradarius. Didelė grupė, apie 20 šeimų, o su jų šeimos nariais apie šimtas žmonių Žemaitijoje - ūkininkai, inteligentai, kunigai, tarp jų buvo ir Alsėdžių policijos viršininkas - išgelbė­ jo devynias žydų šeimas - iš viso 26 žmones373. Kiekvieną žydams ištiestą pagalbos ranką stropiai fiksavo nauja okupacinė, sovietų, valdžia, kurios dokumentuose taip pat gerai atsispindi žydų gelbėjimo pastangos374. 373 Čiomaja knyga, p. 273. 374 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime, p. 13-17. 373 Eugenijus Grunskis. Kaip lietuviai gelbėjo žydus: pasakoja NKVD dokumentas // Lietuvos aidas, 1992 04 30. 376 Leonora Kalasauskienė, Laima Breslavskienė. Ištiesė pagalbos ranką // Lietuvos aidas, 1992 05 13.

178

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Gelbėjimas iš getų buvo nepaprastai sudėtingas dalykas, nes žydų vaikai, pabuvę getuose, jau gerai nemokėjo lietuvių kalbos - kalbėjo tik žy­ diškai, jie sunkiai pritapdavo prie gelbėtojų, kuriuos turėdavo vadinti sa­ vo tėvais, daugelis buvo tamsaus gymio, reikėdavo parūpinti gimimo met­ rikus, asmens dokumentus suaugusiems asmenimis, gauti savivaldybės dokumentų blankus, mirusių žmonių pasus ir panašiai377. Gelbėdami rizikavo savo gyvybe dešimtys lietuvių šeimų, o kai ku­ rie iš jų nepaprastai nukentėjo, nes žydų šeimų beveik nebuvo įmanoma legalizuoti. Jauno vyro, pasiturinčio iki karo Rietavo pirklio sūnaus Natano Kaco išgelbėjimas taip pat turėjo įtraukti ne vieną šeimą, tai kai kuriems žmonėms kainavo gyvybes. Apie tai išgelbėtasis rašo savo atsiminimų knygoje378, iš kurios nepaprastai aiškiai matyti, kiek vietos gyventojų buvo įsitraukę į vienos žydų šeimos išsaugojimą, kaip nelengva ir rizikinga bu­ vo tai padaryti, kokie pavojai kilo teisuoliams, bandžiusiems daryti gera savo gyvybės sąskaita. Kelias į žydų šeimų išgelbėjimą buvo nepaprastai sudėtingas, rizi­ kingas. Natanas Kacas (JAV pavardė pakeista į Katz), kaip ir kiti miesto žydai, buvo įkalintas Šiaulių gete. 1943 m. spalį lietuvis Antanaitis, kuris buvo Natano tėvo draugas, iš Rietavo atvyko į getą ir susirado Nataną. Turtingas žydas Kreingelis, kurį su šeima Antanaitis jau slapstė, gyveno tarp Tverų ir Varnių. Būtent Kreingelis ir pažadėjo padėti su lietuvių pa­ galba Kacų Šeimą išvesti iš geto. Nors Antanaitis buvo neturtingas ūkinin­ kas, jis nepaprašė iš Kacų šeimos pinigų. Antanaitis išvedė iŠ geto N. Kaco dėdę ir jo žmoną, pusseserę Perry, Rivą, N. Kaco tėvą, Natano žmoną Simą ir patį Nataną, kitą tetą Feigę ir pusseserę Rachelę Lėją - taigi devynis žmones. Natanas su žmona Simą ir tėvas (kiti jau buvo išvesti iš geto anks­ čiau) pirmiausia slapstėsi užmiestyje prie Kelmės plento pas vieną mote­ rį, - ten pabėgėliai praleido penkias dienas. Tuomet atvyko Antanaitis ir, susisodinęs trijulę į vežimą, rizikuodamas bėglių ir savo gyvybe, nuvežė žydus į savo namus prie Rietavo. Vėliau žydus perkėlė pas kitą lietuvių šeimą, kuri žydus slėpė už pinigus. Taip visa Šeima susitiko. Devyni žmo­ nės gyveno labai susikimšę, todėl Natano teta Feigė ir Rachelė Lėja papra­ šė Antanaitį perkelti jas kur nors kitur. Nesulaukusios naujo prieglobsčio 377 Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 99-100. ** Nathan Katz. Teach us to count our days. A story of survival, sacrifice and suc­ cess. - Cranburry, NJ: Cornwall Books, 1999.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

179

paieškos pabaigos, jos išėjo ieškoti naujos slapstymosi vietos vienos ir grei­ tai buvo pagautos. Tveruose, išsityčiojus iš jų vietiniams gyventojams, jos buvo nušautos ir įmestos į duobę. Šeima sumažėjo iki 7 asmenų. Po šešių savaičių Antanaitis perkėlė žydus į Žilevičiaus ūkį Gudai­ čių kaime, Žarėnų valsčiuje. Žilevičius, 80 metų vyras, su dvidešimčia me­ tų jaunesne žmona turėjo keturis paauglius vaikus, kurie puikiai suprato ir žinojo, ką reiškia slėpti žydus - suradus jie būtų taip pat nužudyti. Tačiau vaikai slėpė žydus, neimdami iš jų pinigų. Dukra Stasė atnešdavo maisto. Vienas lietuvis, anksčiau dirbęs sovietų milicijoje, slėpė žydų mergi­ ną, kuri gyveno su juo, dėkinga, kad vyriškis išslapstė ją ir kitus jos šeimos narius. Tačiau jis, kaip buvęs milicininkas, buvo vokiečių areštuotas, bet iš kalėjimo išėjo ir puolė ieškoti mylimos žydaitės. Tačiau namuose vyriškis žydaitės neberado. Jis sužinojo, kad Antanaičio sūnus atėjo pas ją ir išsive­ dė. Kai vyriškis rado žydaitę su Antanaičio sūnumi, jie dėl merginos susi­ mušė. Tada Antanaičio sūnus ir įskundė naciams savo tėvą, varžovą, bu­ vusį milicininką, žydaitę ir Kreingelių Šeimą. Policija apsupo ūkį ir nušovė visus, ką tik ten rado. Tuomet baudėjai patraukė prie Žilevičių ūkio. Kacų šeima drebėjo savo slėptuvėje, tačiau Žilevičius, nors buvo žiauriai polici­ ninkų sumuštas, žydų neišdavė. Žilevičienė su sūnumi pasirūpino, kad dabar žydus priglaustų netur­ tingas kaimynas Bobkus. Pats Bobkus buvo suimtas, tad žydai vėl turėjo slapstytis laukuose. Ėjo jau 1944 m. vasara, artėjo fronto linija. Tuomet Žilevičiai pasistengė, kad Stasės draugas Jurgis, administravęs didelį ūkį, kur nors paslėptų septynis Kaco šeimos narius, ir drąsus vyras tai padarė. Taip Kacų šeima sulaukė karo pabaigos, buvo lietuvių išgelbėti ir išvyko gyventi į Izrealį, o Natanas su šeima į JAV. N. Kacas atvyksta į Lietuvą, susitinka su Žilevičiaus vaikais, o Stasę su broliu buvo pasikvietęs paviešėti Amerikoje. Vien šis pavyzdys rodo, kad žydų šeimos gelbėjimui reikėjo kelio­ likos žmonių didvyriškų pastangų, rizikos, pasiaukojimo. Nors Aba Gefenas savo knygoje „Defying the Holocaust"3” demonstruoja neigiamą379 379 Aba Gefen. Defying thè Holocaust A Diplomais report. - San Bernardino: The Borgo Press, 1993, p. 25-71. Abos tėvas Mejeris įsikūrė Simne su žmona Ruhama Rubinštein ir buvo geras prekybininkas, turėjęs audinių parduotuvę. Aba VainŠteinas, baigęs pradinę žydų mokyklą, toliau mokėsi Marijampolės žydų gim­ nazijoje, kuri buvo pirmoji aukštesnioji žydų mokykla Lietuvoje. Čia jis įsijungė į sionistini Beitaro jaunimo judėjimą, vėliau studijavo Kaime, o birželio 24 d.

180

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nusistatymą lietuvių atžvilgiu, tačiau jis taip pat pamini keliolika žmonių, kurie išgelbėjo jį ir jo brolį, kitus žydus ir slapstė visus keturis karo metus. Verta susipažinti su Abos VainŠteino (Izraelyje pakeitė pavardę ir tapo Gefenu) memuarais, parašytais pagal karo metų dienoraštį, jo išgyvenimai nepaprastai autentiški, atspindi laiko dvasią, sunaikinimo baimę ir žydų tragedijos mastą, jie rodo, kiek daug žmonių reikėjo, kad būtų išgelbėti du jauni žydai. 1941 m. liepos 12 d. A. Vainšteinas gavo leidimą grįžti iŠ Kauno į nuolatinę gyvenamąją vietą, į Simną Alytaus apskrityje. Žydai dar nebuvo žudomi, tačiau varomi į įvairius darbus. Palyginus su Kaunu, Simne žy­ dams buvo ramu380. Rugpjūčio 22 d. vokiečių vadai įsakė žydų vyrams susirinkti vie­ noje vietoje. Apie šimtas vyrų atvyko, juos susodino į tris sunkvežimius ir išvežė į Alytų. Sunkvežimiuose buvo Abos VainŠteino tėvas Mejeris ir buvo suimtas kartu su grupe žydų ir lietuvių nuvestas į miesto aikštę. Tūkstan­ čiai Kauno žydų buvo varomi į miesto centrą. Aba pastebėjo grupę žydų, kurio­ je buvo Adolfas Bliumentalis, pas kurį jis buvo nuomojęs kambarį. Bliumentalis buvo vyriausias Lietuvos karinių oro pajėgų inžinierius, pulkininkas, ant jo krū­ tinės blizgėjo gausūs Lietuvos apdovanojimai - ordinai ir medaliai. Jo žmona Zi­ na buvo žymi Kauno fotografė. Partizanų vyresnysis, kuris buvo iš aviacijos ir pažinojo Bliumentalį, atskyrė ji nuo kitų suimtųjų, galų gale jam su šeima buvo leista grįžti į namus. Tuomet Zina Bliumentalienė pastebėjo Abą. maldaujantį, kad baltaraiščiai paleistų ir ji, nes jis gyvenąs su Bliumentaliais. Vadas sutiko ir taip Aba buvo išgelbėtas - nepakliuvo i VII fortą, kuriame nuo birželio 25 iki lie­ pos 7 d. kiekvieną dieną buvo sušaudoma nuo 80 iki 100 žydų. Netrukus jie bu­ vo perkelti į getą. * Tačiau tai buvo tyla prieš audrą. Lietuvis ūkininkas, atėjęs pas vaistininką Bori­ są Išlondskį, pasakė, kad žydai iš Seirijų ir kitų kaimų buvo nuvežti į didesnius centrus, tačiau niekas tiksliai nežinojo kur, bet daugelis tikėjo, kad jie bus Žu­ domi. Ūkininkas patarė vaistininkui bėgti, bet Išlondskis atsakė, kad jis neturi nuodėmių, jo sąžinė rami, niekam nieko blogo jis nėra padaręs, tai mirs kaip ne­ kaltas žmogus. Abos tėvas aplankė savo draugą Rutkauską, kuris turėjo žentą Skuode. Žentas parašė jam laišką, kuriame sakė, kad visi vyrai žydai Skuode bu­ vo nužudyti, o žydų moterys yra deportuojamos. Tokiems gandams sklindant žmonės kaupė pinigus, manydami papirkti miesto vadus. Žmonės paprasčiausiai apgaudinėjo save, kad bent taip pavyks iš­ vengti nelaimės. Rugpjūčio 18 d. į Vainšteinų butą įsiveržė girtas lietuvis, šauk­ damas „sušaudyti visus žydus". Rugpjūčio 20 d. Simno kunigas pasakė Abos tė­ vui, kad Šis rytoj nepasiliktų namuose.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

181

septyniolikos metų brolis Benjaminas. Aba ir Šį kartą buvo išgelbėtas: tėvas jam pasakė eiti namo, kadangi jis nebuvo įtrauktas į žydų sąrašą, nes studijavo Kaune. Lietuviai paaiškino Abai, kad visi tie vyrai buvo nužudyti. Rugsėjo 1 d. žydams vėl buvo liepta susirinkti prie miesto valdžios pastato. 60 jaunų vyrų ir moterų buvo taip pat nugabenti į Alytų. Šį kartą Abą išgelbėjo motinos drąsa - ji neleido Abai niekur eiti ir liepė gulėti lo­ voje bei vaidinti sergantį. Žydus iŠ namų rinkę ir varę lietuvių aktyvistai paėmė iš Abos motinos pinigų, drabužių ir paliko Abą gulėti lovoje. Tačiau rugsėjo 10 d. daugiau kaip 400 Simno žydų, visi, kurie buvo likę gyvi, vėl buvo surinkti. Abos motina manė, kad su mažiausiu vaiku, Jehudale, bū­ dama kartu jinai bus labiau gerbiama. Ji pasiūlė Abai paimti kitą brolį Jo­ sifą ir pasislėpti pas jų draugus Slavickus. Du broliai visam atsisveikino su motina ir nuvyko į Slavicko ūkį už Simno. Slavickas juos mielai priėmė, pataręs pasislėpti po šienu jo daržinėje. Tačiau greitai ten pasidarė ne­ saugu, nes apie Vainšteinų slapstymosi vietą žinojo areštuoti žydai, kurie tardomi galėjo išduoti. Tuomet broliai nuėjo pas Bagdonavičių, gyvenusį netoli Simno, šis jiems leido slėptis šieno stirtoje. Rugsėjo 10 d. Bagdona­ vičius pranešė abiem broliams, kad visi žydai iŠ kareivinių, kur buvo lai­ komi, buvo nuvaryti į mišką. Vainšteinai girdėjo iš miško šūvių aidą - jie buvo labai arti žudomų Simno žydų, tarp kurių buvo jų motina ir broliu­ kas Jehudale. Vakare Bagdonavičius pasakojo jiems, kad žydai vokiečių ir lietuvių buvo nužudyti labai žiauriai. Bagdonavičius bijojo du žydus ilgiau slapstyti. Broliai paklaidžioję grįžo pas Bagdonavičių, kuris pasirodė svetingesnis nei anksčiau ir pasiū­ lė bėgliams keliauti pas ūkininką Smaidžiūną į Glosnikų kaimą ir ten pa­ laukti vasaros. Ieškant Smaidžiūno namų, kur Josifas buvo kartą buvęs, klausinėjant vienoj sodyboj, po to kitoj, susipažino su valstiete Matulevi­ čiene, kuri pažinojo Gefenų tėvą381. 381 Moteris išreiškė broliams užuojautą ir pakvietė užeiti pailsėti, davė duonos ir pieno, Aba pasakė Matulevičienei, kad dosniai jai atsidėkos, ir tiesiog ten apren­ gė jaunesnįjį devyniolikmetį sūnų kostiumu. Tada moteris pakvietė brolius iš daržinės į savo namus vakarienės. Ji papasakojo širdį veriančių detalių apie Sim­ no žydų sušaudymą - nužudyta keturi šimtai trylika žydų. Ji papasakojo, kad tranšėjos buvo iškastos dar rugsėjo 8-ąją, bet kai valstiečiai pasakė tai kai ku­ riems žydams, jie buvo išbarti už tokių gandų skleidimą: „Kodėl lietuviai turi įprotį gąsdinti žmones?"

182

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Aba atnešė dovanų - atidavė motinai auksinį žiedą, sūnui Juozui Matulevičiui - savo piniginę ir pažadėjo atgabenti jiems įvairių daiktų, kuriuos Abos tėvai buvo palikę pas draugus Simne. Aba maldavo, kad jie leistų jam su broliu pasilikti per žiemą. Daržinėje įrengė gerą slėptuvę, bet Matulevičienė pasakė, kad ten bus per šalta, ir pasiūlė slėptis ten tik kri­ tiniu atveju. Ji pakvietė apsistoti virš jų viryklės. Kartą, kai vienas sūnus grįžo iš Mergalaukio geležinkelio stoties ir papasakojo, kad Alytuje Žydus slėpusiai moteriai ant kaktos išraižė Dovydo žvaigždę, tai labai išgąsdino Matulevičienę, jos sūnus Juozą, Vladą ir Sebastijoną. Ir kitos žinios buvo bauginančios3“. Aba nuėjo pas Smaidžiūną, Šio šiltas sutikimas pakėlė ūpą. Jis pasa­ kė leidžiąs Abai pasislėpti jo klėtyje, davė pagalvę ir paltą. Aba nuėjo pas neturtingą ūkininką Zinkevičių, buvusį gerą žydams ir davusį truputį duo­ nos, sviesto ir pieno. Po savaitės bėgliai nusprendė pabandyti savo laimę ūkininko Žvinako klojime. Nuėjo ten ir paruošė slėptuvę, bet po dviejų dienų Žvinako sūnūs žydus atrado, bet šeimininkas ir Žvinakienė žydus priėmė labai Šiltai, atnešė bulvienės, duonos, sūrio ir pieno. Žvinakas pa­ siūlė savo klojimą, jei tik žydus ištiks kokia nors didelė bėda. Iš Žvinako broliai sužinojo, kad miestelio gydytojas daktaras Angenickis buvo užmuš­ tas Kalesnikų miške. Jį nužudė jaunas lietuvis Žebrauskas.382 382 Pasirodė Navickas ir pranešė, kad policija suėmė žydą kirpėją šimoną Koganą Marta, lietuvė, labai prisirišusi prie šimono, pasiūlė jam pasislėpti pas jos šeimą kaime, jis sutiko ir kuri laiką gyveno su ja jos brolio namuose. Bet jos brolienė irgi įsimylėjo žydą, tad moterys neapkentė viena kitos, pavydėjo. Šimonas nesu­ prato pavojaus, manydamas išsigelbėsiąs abiem moterims rodydamas atsidavi­ mą. Marta buvo taip įsiutusi, kad net įskundė šimoną kaimelio seniūnui, kuris pranešė policijai, šimonas ir ūkininkas buvo suimti, moteris, vardu Stasė Kaz­ lauskienė, taip pat buvo suimta, nes atnešdavo Simonui maisto, kai jis slėpėsi vienkiemyje, padėjo jam pabėgti iš areštinės. Simno kunigas prašęs vokiečio pareigūno nežudyti Šimono, nes Šis išgelbė­ jęs jį per rusų okupaciją, pranešęs, kad rusai norį jį ištremti. Po to kunigas atėjo pas šimoną į kalėjimą ir siūlęs pereiti i katalikybę, šimonas atsakęs, kad jei jis tikrai žinosiąs, kad gyvens, tai pereitų į kitą tikėjimą, bet žinodamas, kad vis tiek teks mirti, liksiąs ir toliau žydu. Lietuvis Piletskis nušovė ji ir už tai gavo pen­ kiolika vokiškų markių. Be to, jis nušovęs dar septyniolika žydų. Kai Piletskis vežėsi Šimoną nušauti, šis maldavęs išgelbėti jam gyvybę, paleisti ir sakyti neva Šimonas pabėgęs. Tačiau Piletskis tik sarkastiškai paklausęs: „Kodėl manai, kad man gaila žydų?"

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

183

Broliai Vainšteinai po to prisiglaudė pas Sinkevičių - jis buvo visai neturtingas, bet turėjo labai gerą širdį. Vakarais bėgliai lankė skirtingus ūkininkus. Kai kurie sutiko šiltai, kiti - Šalčiau. Vieną naktį, išėję iš kviečių lauko, pasuko pas Lazauską. Lazauskienė buvo namie ir Vainšteinai pa­ prašė jos leidimo pasilikti tvarte vienai dienai. Lazauskas atnešė duonos, ką tik iškepto pyrago, sviesto ir pieno ir pasakė: „Ne, niekur neikite. Pasi­ likite, mes jumis pasirūpinsime. Tai, kas atsitiko žydams, bet kada gali nu­ tikti ir mums". Po kelių dienų atvyko Lazausko sūnus. Jis pasakė, kad kažkas iš Simno aplankęs jį ir paklausęs, ar tikrai Vainšteino vaikai slepiasi pas vie­ ną iš „kolonistų" (taip vadinti lenkų kilmės žemvaldžiai). Jis atsakęs, kad tik prieš kelias dienas aplankęs savo šeimą, bet apie tai nieko negirdėjęs, ir atskubėjęs pasakyti, kad jei tėvas pamatysiąs VainŠteinus, tegul perspėja, kad jie kuo greičiau bėgtų iš šių vietovių. Aba šiltai rašo, kad iŠ Lazauskų išėjo kaip iš tikrų draugų ir net nežinojo, kaip jiems bedėkoti. Steponas Paulauskas, kuris gyveno vienas vienkiemyje, sutiko slėp­ ti žydus ir parodė, kaip pasidaryti bunkerį. Vieta atrodė be priekaištų. Jis davė Abai ginklą ir septynis šovinius, skirtus kareiviams arba lietuvių po­ licijai, jei su jais Aba susidurtų. Po kiek laiko Aba nuėjo pas Praną šupienį Černiukiškių kaime. Jis Šiltai pasveikino Abą, sakydamas, kad gerai paži­ nojęs jo tėvą. Pranas pasiūlė aplankyti jo brolį Antaną ir tie žmonės Abą gražiai sutiko. Išreiškę liūdesį dėl to, kas atsitiko žydams, pridūrė: „Jei ką nors ištiktų bėda, žydai pirmieji suskubtų į pagalbą". Ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio, ieškant maisto, prie­ globsčio, kovojant su parazitais, žiurkėmis, einant iš sodybos į sodybą. Ar­ tėjant kitai žiemai, Aba nuėjo pas Matulevičius paprašyti, kad leistų su broliu vėl pas juos sugrįžti. Jiems nunešė duonos, sviesto, cukraus ir mil­ tų. Ir jie pakvietė pasilikti. Tačiau kai Matulevičienė pas kaimynę sužinojo, jog žmonės kalba, kad du žydai slapstosi apylinkėje, tapo aišku, kad 6a pasilikti broliams jau nebegalima, kad vėl reikia naujos slėptuvės. Tuomet jie nuėjo pas Bagdoną, kurio šeima žydus sutiko labai malo­ niai, pavalgė su jais vakarienę. Viena jų giminaidų iš Bakšių kaimo, Aldo­ na Taraškevičienė, pakvietė juos pas save, pasakė-galinti iŠ Alytaus mero pavogti antspaudą. Ji prižadėjo padaryti Abai netikrus lietuviškus doku­ mentus - juos ji arba pati atvešianti, arba jos tėvas atsiųs. Broliai bijojo ilgiau likti pas Matulevičius, todėl išėjo pas Juknelevičius. Jie sutiko priglausti Josifą dviem savaitėms, todėl Aba nuėjo pas

184

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Praną šupienį. Pastarojo brolis Antanas383 sutiko priglausti Josifą. Abai ten bebūnant, pasirodė kaimynė Apulskienė. Ji pasakė, kad du žydai iŠ Simno, - Gamskis ir Bialostockis, pabėgo iŠ sunaikinimo vietos ir pas juos buvo apsistoję apie dvi savaites. Išgirdę, kad jų visur ieško policija, nuve­ žę žydus į savo giminaičių Beinoravičių šeimą pas moterį su keturiomis dukromis ir sūnumi prie Seirijų. Ten juos laiko šiltame kambaryje, guldo į švarų patalą ir maitina kaip žmones, su šakutėmis, peiliais ir Šaukštais iš spindinčių indų. Pabuvęs kiek pas Beržiūną, Aba nuskubėjo atgal pas Šupienius, ir su broliu grįžo pas Beržiūną. Kitą dieną nusprendė aplankyti Gamskį ir Bialostockį pas Beinoravičių. Buvo 1943-ųjų vasario 4, Bialostockis buvo mi­ ręs. Gamskio šeimininkai buvo labai geri žmonės, nieko už laikymą nepra­ šė. Rasti vietą buvo sunku, dar sunkiau buvo gauti maisto, nes daugelis ūkininkų gyveno neturtingai. Gamskis paprašė Abą atvežti jam maisto. Su­ rinkęs maisto iš kelių ūkininkų Aba nuėjo pas Antaną Šupienį, gavo iš jo arklį ir nuvežė maistą Gamskiui. Pamatęs liūdną Abą, pavargusį nuo nuo­ latinio slapstymosi ir pavojaus, Beinoravičius pasiūlė Abai atsiversti ir pri­ imti katalikų tikėjimą: „Jei mirsi, bent jau nueisi į dangų, bet jei liksi žydu, tavęs laukia pragaras". Gamskis manė, kad Beinoravičiai slepia jį be suinteresuotumo, ta­ čiau laikui bėgant jis suvokė, kad Beinoravičiai nori pasinaudoti situacija ir žydą pakrikštyti. Tai buvo labai religinga šeima, jie sakė, kad fiziškai jis išgelbėtas, bet dabar reikia gelbėti jo sielą. Kiekviena iš keturių Beinoravičiaus dukterų buvo pasiruošusios už Gamskio tekėti, jei tik jis pakeistų savo tikėjimą. Ne visi policininkai buvo vienodi, kai kurie visai nesiveržė gaudyti žydų. Kartą Aba su Šupieniu važiavo į Seirijus. Pakeliui jie sutiko policijos vadą Vaitkų, kuris apžiūrėjęs keleivius, Šupieniui tarė: „Gerai, nesakyk, aš pasakysiu, kas jis toks. Pažinojau jį asmeniškai. Tačiau man tai nesvarbu". Aba apsistojo ir pas MikneviČius, visą dieną kalbėjo su jų dukra, inteligen­ tiška moterimi. Viskas čia buvo skirtinga - maistas, valgymo būdas (Čia 30 J. Rimažausko apibendrintais duomenimis, brolius Vainšteinus bei Šimkę Koheną iš Simno savo namuose slėpė ir globojo Atesnikų kaimo gyventojai Antanas šupienis ir Jurgis Bariūnas, Kalesnikų kaimo gyventojai Vincas Stanionis, Anta­ nas Armelavičius, Justinas Cibulskas, Jurgis Tamulis, Petras Žukas. / Jonas Rimašauskas / Žydų tautybės asmenų globa nacių okupacijos metais Lietuvoje 19411944 (Faktai), p. 2.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

185

naudojo įrankius - peilius, šakutes, maisto neimdavo su pirštais, buvo el­ giamasi kaip mieste), per pusryčius gerdavo kavą. Aba aplankė ir Emartus. Jis sužinojo, kad policija už jo sugavimą paskyrusi premiją. Emartienė pa­ pasakojo, kad pas Vincą Slavėną yra žydų mergaitė. Tai buvo Regina Kaufmanaitė iš Lazdijų, išsislapsčiusi su seserimi Guta. Regina gyveno beveik legaliai, Guta augo pas vieną kunigą, abi priėmė katalikybę, ir Abai tai bu­ vo labai skaudu. Aba aiškino Reginai, kad negalima priimti tikėjimo tų, kurie išžudė jos tėvus ir visą Šeimą, tačiau seserų nuomonės jam nepavy­ ko pakeisti. Gruodį Aba sužinojo, kad trys žydai apsistojo pas Smaidžiūnus Kovalčiukų kaime. Ten jis rado Zvi Levitą su žmona ir Gitą Zelivianski. Jie buvo gimę Simne, bet vėliau augo Kaune ir dabar buvo pabėgę iŠ Kauno geto. Levito žmona liko pas Smaidžiūną, kitus du žydus Aba nuvežė pas šupienį. Aba lankė vieną Šeimą po kitos, penki ūkininkai atsisakė slėpti žydus, tačiau jis vis rasdavo geradarių. Geradariai nukentėjo. Pranas Šupienis buvo areštuotas, kai policija jo namuose rado Gitą. Po mėnesio jį vos paleido, nes padėjo įtakingi lietuviai. Blogiausia atsitiko Steponui Paulauskui. Kai policija pradėjo veržtis į jo namus, jis nutarė priešintis. Jis nukovė du policininkus, o pats pasislėpė rūsyje. Vokiečiai, atvykę iš stoties, įmetė į jo bunkerį, skirtą žydams slėpti, granatas, padegė namus ir Paulauskas sudegė gyvas. Paulauskas buvo daug padėjęs žydams. Prieš savaitę pas jį slapstėsi ir Aba su broliu Josifu. Nauja sėkmė ir rūpestis Abai buvo, kai pas Gradecką jis sutiko Lėją Port ir Samuelį Ingelį iš Kauno. Pernakvoję pas Ivanauskus abu žydai nusprendė neiti į partizanus ir slapstytis kartu su Aba. 1944 m. balandžio 8 dieną Aba nuvyko į Simną pasimatyti su paleista iš arešto Stase Kazlaus­ kiene. Ji prasitarė Kaune sutikusi Leibą Franką, Simno žydą, planavusį bėgti iš geto ir grįžti į Simną. Grįždamas iš Stasės, užsuko aplankyti Josifo, buvusio tada pas Navicką. Aplankęs Josifą nuėjo pas ūkininką Janušonį, kur rado Olgą Leviną su sūnumi Abraša. Olga buvo Makso Goldbergo, ūkininko iš Margalaukio, sesuo. Janušonis davė Abai vežimą ir jis išvažia­ vo rinkti maisto Levitų šeimai. Kelyje aplankė Adelę Baravykienę, kuri su­ tiko priglausti Olgą su sūnumi. Leibą Franką ir jo žmoną Rachelę rado pas Smaidžiūną. Jie buvo atvykę iš Kauno mašina. Rachelė, kuri buvo siuvėja, ketino čia likti ilgiau. Kai kitą dieną Aba grįžo su vežimu pas Janušonį, rado ten žydų vaiką iŠ Kauno, atsiųstą kažkokio Margolio. Janušoniai nu­ tarė jį pasilikti.

186

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Pas patriotišką Beržiūnų šeimą slapstėsi taip pat. Jonynai laikė Josi­ fą, juo džiaugėsi, tačiau buvo sunku rasti vietų kitiems žydams. Dauguma slėptuvių tapo nesaugios, be to, kai kurie draugai ūkininkai ėmė bijoti slėpti žydus. Policija intensyvino ieškojimą. Aba nuėjo pas Krasnickus su­ sitarti dėl slėptuvės Levitams. Krasnickai buvo du broliai, geri ir atsidavę žmonės, norėjo padėti žydams. Sutarė su Jonu, vyresniuoju broliu, dėl slėptuvės jo tvarte. 1944 m. gegužės 31 d. Aba Gefenas, nuvykęs pas Alfonsą Ruškauską, vieną lietuvių raudonųjų partizanų lyderių, pasakė savo sprendimą prisijungti, bet Ruškauskas pareiškė, kad priimtų tik jaunus ginkluotus vy­ rus. Tik Aba ir Samuelis buvo ginkluoti. Aba buvo ne kartą girdėjęs, kad partizanų vadovybė buvo itin politizuota ir dažnai turėjo susirėmimų su žydų partizanais. Sovietai buvo prieš tautiškai orientuotus žydų dalinius. Vokiečiai traukėsi, ir Raudonoji armija jau pasiekė Vilnių. Aba nuvyko pas Amšį aplankyti Josifo ir pradėti ruoštis rusų grįžimui. Amšys nuramino Abą ir liepė nesirūpinti. Jis netgi sutiko ypatingu atveju priimti dar penkis šešis žydus į daržinę. Birželio 11d. dar lankėsi pas Adelę Baravykienę. Vo­ kiečiai bėgo nuo pat ryto, pasiimdami belaisvius, rusai artėjo prie miesto, frontas buvo visai arti tos vietos, kur slėpėsi Gamskis. Visi besislapstantys žydai susitiko Kumečių kaime, birželio 29 d. pavakary šaudymai pagaliau baigėsi. Vokiečiai buvo sumušti, ir rusai įžengė į Kumečių kaimą364. Vėliau Vainšteinų rūpesčiu Teisuole buvo pripažinta Ona Matulevičienė, lietuvė, daugiausia padėjusi išsigelbėti Abai ir jo broliui, o pati tuo tarpu rizika­ vusi savo gyvybe. Aba stengėsi padėti lietuvių patriotų Beržiūnų šeimai, kurios sūnūs po karo išėjo partizanauti prieš sovietus, bet abu žuvo nuo enkavedistų. Smulkiau atpasakojome Vainšteinų odisėją, kad matytume, kaip bu­ vo susipynę žydų ir gelbėjusių lietuvių likimai, kad aiškiau suvoktume, kokia daugybė lietuvių šeimų padėjo broliams Abai ir Josifui Vainšteinams išlikti gyviems. Kaip ir tūkstančiams kitų. Viktorija Sakaitė yra suregistra­ vusi 2300 Lietuvos šeimų, gelbėjusių žydus365.*

** Apie tai, ko toliau Abai ir Josifui reikėtų imtis, kalbėjo susitikę sovietų kontržval­ gybos karininką. Josifui šis pasiūlė jo dalinyje dirbti vertėju, o Abai - prisijungti prie vietos milicijos, kontroliuojamos sovietų, ir padėti sekti kolaboravusius su naciais. Taip Josifas pradėjo dirbti kontržvalgyboje, o Aba nuėjo i Simno miliciją. ”* Viktorija Sakaitė. Žydų gelbėjimas // Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 2, p. 81.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

187

1944 m. liepos 12 d. likę gyvi aštuoni tūkstančiai Kauno geto kalinių buvo išgabenti i Štuthofo koncentracijos stovyklą, prieš tai kelis šimtus nu­ žudant, o getą padegant. Liepos 15 d., kai Raudonoji armija priartėjo prie vienintelio geto Šiauliuose, keturi tūkstančiai vietos žydų ir dar trys tūks­ tančiai iŠ darbo stovyklų Panevėžyje ir Joniškyje atvarytų j Šiaulius buvo susodinti i traukinį ir nuvežti į Štuthofą ir kitas stovyklas Rytų Prūsijoje. Šimtas likusių Šiauliuose žydų buvo sušaudyti. Miestas buvo išlaisvintas nuo vokiečių kariuomenės po 12 dienų386. 1944 m. balandžio 29 d. amerikiečiai įžengė į Dachau koncentracijos stovyklos teritoriją. Lydėję kariškius žurnalistai buvo sukrėsti, kaip ir Bu­ chenvalde arba Belzene, išvydę tai, kas atsivėrė prieš jų akis. Šernas Goldsmithas, žydas iš Lietuvos, atvykęs į Britaniją prieš karą, pamatė ant bė­ gių traukinį su penkiasdešimčia vagonų, pilnų lavonų, prikrautų kaip rastų. Prie krematoriumo vėl krūvos lavonų. Stovykloje iš 33 000 likę gyvi 2539 žydai, beveik visi Lietuvos žydai, buvę Slobodkės geto Kaune kaliniai. Goldsmithas tarp jų rado kai kuriuos draugus, su kuriais lankė mokyklą, buvo Macabi draugijos nariais. Čia buvo netgi Šerno Kauno die­ nų gydytojas, kuris pagarbiai paspaudė Šerno rankas ir pasiteiravo apie jo sveikatą. Keli tūkstančiai likusių gyvų žydų tęsė savo gyvenimą Lietuvoje. Tai nebuvo lengva. Buvusių aukų pergyvenimus ir sunkų žydų bendruo­ meninio gyvenimo atkūrimą gerai atskleidė S. Atamukas387. Jis citavo poka­ rio metu emigruojančio likusio gyvo žydo jausmus: okupaciją iškentėję Lietuvos getuose, patyrę totalinio naikinimo siaubą, būdami sionistinių pa­ žiūrų, daugelis žydų nenorėjo ir negalėjo gyventi Lietuvoje. Jie matė, sap­ navo vien nužudytų žydų kapus, duobes, griovius, jų namuose gyveno svetimi žmonės, lietuviai jiems siete siejosi su žudikais388389.Likęs gyvas Kau­ no žydas 1944 m. vasario 18 d. laiške apie savo savijautą parašė: „Šiuo me­ tu aš bandau eiti į gyvenimą. Kaip sunku yra vaikščioti žeme, kuri taip yra permirkusi žydų krauju"3®. 388 Martin Gilbert. The Holocaust. The Jewish Tragedy. - S. Frandsco: Fontana Press, 1986, p. 702, 705. 387 Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias, p. 287-306. 388 Ten pat, p. 192. 389 Martin Gilbert. The Holocaust. The Jewish Tragedy, p. 798-799.

188

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Lietuvoje dėl daugelio aplinkybių, nacių vykdyto žydų žudymo vie­ tos žydų aukų procentas buvo vienas didžiausių Europoje (gyventoju skai­ čiai pateikti 1938 m. statistikos duomenimis):

Lenkija SSRS Rumunija Čekoslovakija Vengrija Lietuva Jugoslavija Graikija Austrija

Pagal Hilbergą

Pagal Frieselį

Proc.

3 000 000 700 000 270 000 260 000 180 000 130 000 60 000 60 000 50 000

3 000 000 1 200 000 400 000 270 000 300 000 135 000 55 000 56 000 65 000

92 42 47 85 75 90 73 80 77

šaltiniai: Paul Robert Magocsi. Historical Atlas of East Central Europe. Carto­ graphic design by Geoffrey J. Matthews. - Toronto: TU Press, 1993, p. 164. Pastaba: i Lietuvoje žuvusių žydų skaičių neįtraukti Vilniaus krašto žydai, kurie čia priskirti Lenkijos žydams.

Kartais žuvusių Lietuvoje minimas ir didesnis procentas - 94. Taip skaičiuoja D. Levinas. Jis teigia, kad iš 220 000 okupuotoje Lietuvoje liku­ sių žydų gyvų liko ne daugiau kaip 10 000 asmenų, kurie sudaro 6 procen­ tus žydų390. Čia neįskaičiuojami SSRS gilumoje buvę 15 000 žydų (vien lie­ tuviškoje 16-oje divizijoje jos gyvavimo pradžioje tarnavo apie 6000 žydų, likę gyvi 2000-3000 Lietuvoje, apie 6000 likusių gyvų mirties stovyklose Vokietijoje. Nors D. Levinas pateikia 10 000 likusių gyvų žydų skaičių apskritai, vėlgi patvirtindamas, kad tai sudaro 10 proc. nuo 250 000 žydų Lietuvoje (su Vilniumi)391, tačiau šie duomenys atrodo padidinti - S. Jegelevičius, remdamasis archyviniais duomenimis, teigia, jog karo pradžioje visoje Lietuvoje buvo 209 000 žydų. Sunku net tikėtis, kad įvairius patei­ kiamus skaičius galima bus dokumentuotai patvirtinti. Žiauri tiesa lieka tik ta, kad buvo sunaikinta absoliuti dauguma Lietuvos žydų. 390 Dov Levin. Trumpa žydų istorija Lietuvoje, p. 187. 391 Ten pat, p. 188.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

189

Naciams pabėgus, iŠ Lietuvos miškų ir slėptuvių išėjo apie 20003000 žydų. Dalis grįžo iš konclagerių Vokietijoje ir Lenkijoje, kiti iš jų išvy­ ko į Izraelį ar JAV. 1945-1946 m. grįžo žydai iš SSRS gilumos, iš viso Lie­ tuvoje buvo apie 8000-9000 likusių gyvų žydų, 1955-1956 m. grįžo ištrem­ ti dar sovietų žydai tremtiniai. Taigi jų skaičius padidėjo iki 15 000-17 000. Maždaug pusė jų gyveno Lietuvoje ligi atsiradusios galimybės emigruoti į Izraelį392. Paprastai žydų literatūroje čia užmirštama pridėti Lietuvos žydus, kurie emigravo į Palestiną, Pietų Afriką, JAV ir Kanadą 1918-1940 metais ir nepateko į holokausto siaubą. Lietuvos statistikos duomenimis, iš nepri­ klausomos Lietuvos išvyko 7213 žydų į Pietų Afrikos Sąjungą, 5008 į Pa­ lestiną ir apie 7000 į JAV ir Kanadą, taigi emigracijos dėka holokausto iš­ vengė apie 19 000 Lietuvos žydų393. Prie Iitvakų prisidėjo atvykę gyventi į Lietuvą žydai iŠ kitų SSRS vietų, dalis jų išmoko lietuviškai, tačiau dėl emigracijos į užsienį žydų Lietuvoje vis mažėjo - 1959 m. Lietuvoje gyveno 24,7 tūkst., 1970 m. 23,6 tūkst., 1979 m. -1 4 ,7 tūkst., o 1989 m. -1 2 ,4 tūkst. žydų, arba 0,3 proc. visų Lietuvos gyventojų. 1989 m. daugiausia žydų gyveno Vilniuje - 9147, Kaune - 1378, Klaipėdoje - 710, Šiauliuose - 467, Panevėžyje - 91 žydas391. Nepriklausomybės dešimtmečiu žydų ir toliau mažėjo dėl emigracijos, dabar manoma Respublikoje jų esant 4000-5000. Duomenų rinkimas apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus, turi ir di­ džiulę auklėjamąją reikšmę. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminties įamžinimo skyriuje saugomos 1057 bylos, skir­ tos žydų gelbėtojams Antrojo pasaulinio karo metais. Tas skaičius didėja, randama vis naujų liudijimų, sužinome vis naujas gelbėtojų pavardes. Žy­ dų muziejus gelbėtojus įamžina savo leidiniuose39’. 392 Sara Ginaitė. Žydų tautos tragedijos Lietuvoje pradžia, p. 37. m Alfonsas Eidintas. Litovskaja emigracija v strany Sevemoi i Južnoj Ameriki v 1868-1940 g. g. -Vilnius: Mokslas, 1990, p. 153. m Lietuvos gyventojai. Statistikos rinkinys. - Vilnius: Mintis, 1990, p. 13-14. m Gyvybę ir duona nešančios rankos. 1 sąsiuvinis. Sudarė Michail Erenburg ir Viktorija Sakaitė. - Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 1997. 111 p.; 2 sąsiuvinis. Sudarė Dalija Epšteinaitė ir Viktorija Sakaitė. - Vilnius, 1999. - 1 3 3 p.

190

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Pasaulio teisuolio atminimo medaliais ir garbės raštais (Izraelio Jad VaŠem) Lietuvoje apdovanoti 424 asmenys. Lietuvos apdovanojimu - Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 280 Lietuvos piliečių. Tie skaičiai didėja, tačiau kiek didvyriškumo pavyzdžių jau negrįžtamai nuėjo į praei­ tį, nors ir daug jų suspėjo užfiksuoti savo knygose Sofija Binkienė „Ir be ginklo kariai", Maša Rolnikaitė „Turiu papasakoti", A. Gurevičius3*, tiriant surandama vis daugiau ir daugiau teisuolių pavardžių. Ona Šimaitė, kun. Alfonsas Lipniūnas, kun. Juozas Stakauskas, kun. Bronius Paukštys, gy­ dytojas Petras Baublys ir daugelis kitų, išgelbėjusių po keliolika žmonių ir pasiaukojusių persekiojamųjų labui, mus žavi savo žygdarbių didumu ir asmenybių kuklumu. Jų vardai įrašyti Teisuolių galerijoje aukso raidėmis. Valstybinis žydų muziejus Vilniuje paskelbė, jog yra suregistravęs daugiau kaip 3000 išgelbėtų žydų, kuriems padėjo 2700 Lietuvos gyvento­ jų. šie skaičiai negalutiniai - darbas tęsiamas toliau.

m

A. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais. - Vilnius: Protėvių kardas, 1999. - 1 8 8 p.

3. L IET U V IŲ IR ŽYDŲ SA N T Y K IA I PO KARO

Žydai ir lietuviai po 1944 metų

Išgelbėti žydai po karo stengėsi, kad jų gelbėtojų vardai būtų žino­ mi, atsidėkodavo jiems kaip galėdami. Apie tai išlikę gyvi žydai rašydavo pranešimus sovietiniams pareigūnams, prašydami pažymėti jų gelbė­ tojus397, rūpinosi jais ir emigravę iš Lietuvos į Izrealį ar JAV. Vienas iš jų, J. Nemenčikas, tuomet gyvenęs St. Ottilien ir laukęs leidimo išvykti į Pales­ tiną, savo vaikų globėjams Audėnams 1946 m. balandžio 23 d. laiške rašė: „Neturiu žodžių ir nežinau, kaip Ponams už visą tą atsidėkoti. Deja, ne­ daug žmonių atsirado mūsų liaudžiai ištiktoje katastrofos valandoje, kurie buvo ištiesę pagalbos rankas. Amžinoji žydų tauta niekuomet Tuos Dieviš­ kus žmones neužmirš"398. Jis reiškė didelį norą ne tik moraliai, bet ir mate­ rialiai atsidėkoti, prašė dėl to neužsigauti, „nes mes žinome, kad ne meta­ lo skambesys paveikė, kad Jūs padarėte šį doriausią ir etiškiausią pasaulyje darbą". Tokių laiškų yra nemažai skelbta, tai dokumentai, bylojantys apie taurius žmonių dvasinius santykius. Tačiau visai greta, emigracijoje, vyko ir dramatiškesni įvykiai. Vokie­ tijoje, kur perkeltųjų asmenų, arba kaip juos angliškai vadino sąjunginin­ kai - DP (displaced persons), stovyklose susitelkė pasitraukusių į Vakarus Fania Feldman ir Reveki Feldman savo 1946 06 06 pareiškime A. Sniečkui, J. Pa­ leckiui, M. Gedvilui nurodė, kad Vilniuje Stasės ir Jono Ruzgių šeima gelbėjo žy­ dus, padėjo lietuvio Paliuko žmonai žydei, kartu ir kitiems žydams. Pas juos slapstėsi Marija Petuchovskaja su sūnumi (berniuką, dabar žinomą teatrologą ir visuomenės veikėją Marką Petuchauską vėliau nuvežė pas pažistamus i Ma­ žeikius), slėpė Aizenberg ir jos mažametę dukrą. - LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 302. L. 1. 3,8 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime, p. 25 (cituoja­ mas visas laiško tekstas).

192

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nuo antrosios SSRS okupacijos apie 60 000 lietuvių pabėgėlių, buvo paste­ bėta, kad Lietuvos žydų atstovai, išsigelbėję karo metu ir sąjungininkų išva­ duoti iš koncentracijos stovyklų, pradėjo puldinėti įtariamus kolaboravimu su naciais lietuvius, mušti juos, perdavinėti sąjungininkų administracijai. Dalis jų įskųstų lietuvių buvo įkalinti Dachau399. Tai vyko Miunchene ir jo apylinkėse, kur savo centrą įkūrė likę gyvi Lietuvos žydai. Siekiant surasti modus vivendi su žydais, 1945 m. lapkričio 29 d. prof. Mykolas Krupavičius ir buvęs Lietuvos konsulas JAV Antanas Kalvaitis apsilankė Miunchene žydų komitete ir susitiko su žydų tarybos nariu ir švietimo vadovu inžinieriumi iš Šiaulių Leibovičiumi. (Tiesa, pats Krupa­ vičius savo publikacijoje teigia, kad jis susitiko su Šiauliečiu DovidoviČiumi ir kitų valstybių, kuriose žydai buvo naikinami, atstovais, tarp kurių buvo ir JAV žydų centrinės organizacijos atstovas4“.) Pacituosime to pokal­ bio atmintinę, kurią paskelbė Rimantas Stankevičius. Kai tarp pašnekovų prasidėjo kalba apie žydų ir lietuvių bendradarbiavimą kovoje už Lietuvos laisvę ir Leibovičius pasakė, kad tuo klausimu kalbėti dar yra per anksti, bet tą problemą pažadėjo iškelti žydų komiteto plenumo posėdyje, toliau pokalbis vyko taip:401 „Jeigu sandarbininkavimas tuo tarpu nėra įmanomas, tai ar galima laukti iš žydų komiteto pusės bent neutralios laikysenos, kol klausimas sandarbininkavimo galutinai paaiškės. I šį klausimą gauname teigiamą at­ sakymą. Kalvaitis pabrėžė, kad yra faktų, kad kai kurie žydai keršto sume­ timais skundžia lietuvius, sudarydami jiems vadinamas „Kriegsverbraecherių" bylas ir rezultate kai kurie, visai nekalti žydų naikinime, lietuviai turi nukentėti. \ tai Leibovičius atsakė, kad žydų komitetas nesivadovauja keršto sumetimais ir jei yra kokie nors anormalumai, tai jie išplaukia iš pa­ vienių žydų tautybės asmenų akcijos. Jei yra konkrečių bylų, kuriose kalti­ nami lietuviai visai nedalyvavo žydų likvidavime, tai komitetas yra pasi­ rengęs padėti tuos žmones išlaisvinti."4“ m Lietuvių-žydų santykių klausimu // Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 102. *° Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Straipsnių rinkinys iš jo paliki­ mo. - Chicago: Popiežiaus Leono XIII Fondas, 1983, p. 103. ** Rimantas Stankevičius. Spėjimų mozaiką dėliokime kartu. Du tekstai, papildan­ tys memorandumą VLIK'ui „Lietuvių-žydų santykių klausimu" / / Kultūros ba­ rai, 2000, Nr. 11, p. 79. Ten pat.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

193

Leibovičius teigė, jog tarp lietuvių Vokietijoje yra daug asmenų, ku­ rie aktyviai yra dalyvavę žydų likvidavime, j tai M. Krupavičius atsakė, kad kiekvienoje tautoje yra atmatų ir už jų veiksmus negalima kaltinti vi­ są lietuvių tautą, o Kalvaitis pridėjo, kad ir žydų tautoje buvo elementų, kurie daug žalos padarė lietuviams. Po to sekė lietuvių atsisakymas pa­ dėti rasti nusikaltėlius savo tarpe: „Toliau Leibovičius pasiūlė, kad patys lietuviai išduotų visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo. I šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta, išeinant iš šio samprotavimo, kad mes neno­ rime būti prokurorais, o tik advokatais, nes aplinkybės, prie kurių vyko žydų likvidavimas, reikalauja visapusiško analizo."403 Apsikeitus savitarpio priekaištais ir nuopelnais (M. Krupavičius pa­ minėjo jo bei K. Griniaus ir J. Aleksos pasirašytą naciams memorandumą, užstojantį žydus) sekė žydų atsakas: „Grįžtant prie pagrindinės sandarbininkavimo pasikalbėjimo temos Leibovičius pažadėjo paskelbti laikraštyje perspėjimą, kad žydai nesivado­ vautų santykiavime su lietuviais keršto sumetimais. Be to, Leibovičius pa­ brėžė, kad bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų asperacijas į Palestiną 100 procentu palai­ ko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu kai dabartinė Britų Vyriausybė, nors ir darbiečių, veda seną kolonijų politiką. Pasikalbėjimas, kuris tęsėsi apie valandą laiko, praėjo gana palan­ kioje atmosferoje", - sakoma pokalbio atmintinėje „Pro memoria"401 M. Krupavičius vėliau šį susitikimą aprašė daug dramatiškiau. Esą kai jis Leibovičiui pasiūlė aptarti du klausimus: sustabdyti iš žydų pusės lietuvių puldinėjimus ir lietuvių persekiojimus ir kvietė, kad žydai įsi­ jungtų į kovą Lietuvos laisvei atgauti, tasai atsakė, kad lietuviai skaudžiai nusikalto žydų tautai ir, kol žaizdos neužgijusios, žydai negali sėsti su jais prie bendro stalo, žudymu jis apkaltino visą lietuvių tautą. O dėl lais­ vės kovos, tai žydų atsakymas irgi buvo neigiamas dėl gerų esamų žydų 403 Rimantas Stankevičius. Spėjimų mozaiką dėliokime kartu. Du tekstai, papildan­ tys memorandumą VLIK'ui „Lietuvių-žydų santykių klausimu" // Kultūros ba­ rai, 2000, Nr. 11, p. 79. w Ten pat.

194

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

santykių su Stalinu405. M. Krupavičius apie susitikimą su buvusiais bend­ rapiliečiais žydais ir jų išsakytą poziciją taip rašė: „Kalbėjo su mumis kietai, nesiskaitydamas su žodžiais. Išklausęs mūsų pranešimo, trumpai atsakė: „ - Žydus žudė lietuvių tauta - ir už tai ji bus atsakinga. Kol ne­ kaltas žydų kraujas neišgaruos, už bendro stalo žydai su lietuviais nega­ lės sėstis"406. M. Krupavičius suvokė, kad net procento nesiekiančių lietuvių kola­ borantų talkininkavimas naciams daugelio žydų akyse meta šešėlį visai lie­ tuvių tautai, kad nuo kaltinimų visai lietuvių tautai reikia gintis, nes tokia žydų akcija išeivijos organizacijoms buvo pavojinga. Todėl Vyriausias Lie­ tuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK'as) 1946 m. nutarė pasiūlyti savo Infor­ macijos komisijai rinkti medžiagą, atitinkamai reaguoti ir paruošti me­ morandumą lietuvių ir žydų klausimu. Plačiau tam reikalui parašė vysk. V. Brizgys, L. Šmulkštys ir M. Krupavičius. Krupavičius savo dalį paskel­ bė anksčiau minėtoje knygoje „Visuomeniniai klausimai"407, o jo pateiktas skyrius įėjo į dokumentą VLIK'ui, datuotą 1946 m. gegužės 28 d. ir pa­ vadintą „Lietuvių-žydų klausimu". Medžiaga rinkta ne tik istorijai, kaip rašė Krupavičius, bet ir Lietuvos bei lietuvių garbei apginti, manant, kad kada nors ji galės praversti kokiame nors teisingumo tribunole408. Tačiau būtent tuo metu Lietuvos žydams, susitelkusiems Vokietijo­ je, kiek apmąsčius ir suvokus baisius praradimus, dauguma jų vadovų dėl savo gentainių nužudymo pradeda versti kolektyvinę kaltę kone visiems lietuviams. Tai nestebina, nes kaltinimus pareiškė tie, kuriuos persekiojo visą okupacijos laiką lietuvių policininkai, lietuviai, kartais ukrainiečiai, latviai policininkai saugojo juos getuose, varydavo j darbus ir atgal į getą, lietuviai, ypatingųjų būrių nariai, padėjo naciams šaudyti jų brolius ir se­ seris. Gelbėtojai ir teisuoliai lietuviai tiems žydams neatsvėrė žudikų. To­ kiomis sąlygomis, kai skausmas dėl visų artimųjų žūties gniuždė žydąsurviverį (likusį gyvą), iškilo visų lietuvių kaltumo teorija. Paklaikę nuo praradimų žydai, išlikę gyvi Štuthofe, Dachau stovyk­ loje, karo metu nepajutę visuotinės lietuvių paramos ir užuojautos žu­ domiesiems, 1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene vykusiame Lietuvos* * Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 101-102. 406 Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai, p. 103. w Ten pat, p. 100-102. Ten pat, p. 104.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINE LIETUVA

195

žydų sąjungos suvažiavime priimtoje rezoliucijoje konstatavo, kad visi lie­ tuvių tautos sluoksniai aktyviai dalyvavo drauge su nacių banditais ¡¿»žu­ dant Lietuvos žydus, ypač provincijoje, kad mažesnės žydų bendruomenės buvo išnaikintos išimtinai lietuvių, o didesnės - su jų aktyvia pagalba, kad žudynės buvo žvėriškos, masinės (IX forte, Paneriuose), kad lietuviai daly­ vavo sunaikinant žydų getus ir stovyklas Maidaneke, Varšuvoje ir kitur. Ši rezoliucija iŠ esmės nulėmė tolesnę negatyvią žydų laikyseną lietuvių atžvilgiu bei Lietuvos laisvės bylos atžvilgiu (Kauno žydų geto vadovo E. Elkeso prakeikimą lietuviams ir minėto žydų suvažiavimo rezoliuciją skelbiame dokumentų skyriuje). Atsakant į tai, lietuviai emigracijoje suskato rinkti istorinius faktus. 1947 m. antroje pusėje DP stovyklose Vokietijoje Lietuvių tautinės martiro­ logijos skyrius prie Lietuvių antinacinės rezistencijos buvusių politinių ka­ linių sąjungos paruošė ir gausiai išplatino dvi anketas, į kurias buvo gau­ ta tūkstančiai atsakymų. Pirmojoje buvo prašoma pateikti pavardę ir vardą asmens, kuris yra globojęs žydų tautybės asmenis, globotų žydų pavardes ir adresus prieš sovietų okupaciją, nurodyti, kokia parama buvo teikiama žydams, kokie lietuviai dėl paramos nukentėjo (buvo sušaudyti, areštuoti, kalinami), ir kiti duomenys. Antrojoje anketoje buvo rinkti duomenys apie žydų tautybės asmenis, kurie kenkė Lietuvos valstybei, lietuvių tautai, ko­ kiose jie tarnavo sovietų struktūrose, taip pat kokie žydai bendradarbiavo su gestapu. Tuos faktus martirologijos skyriaus vadovas Jonas Rimašauskas 1947-1952 m. tikslino ir pildė, susitikdamas asmeniškai su keliais šim­ tais asmenų, kurie buvo gyvenę atsakymuose į minėtas anketas paminėto­ se vietovėse, kurie pažinojo anketose išvardytus asmenis ar žinojo juos iš gyvenamos aplinkos. Surinktus duomenis apie 1952 m. Jonas Rimašauskas apibendrino dideliame, specialiai šiai temai skirtame rašinyje409. 409 Rašinys susideda iš kelių dalių. Pirmoji dalis - tai Jono Rimašausko parašytas tekstas, kuris vadinasi „Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime", ji sudaro 73 mašinėle rašyti puslapiai. Jame yra trumpa žydų gyvenimo Lietuvoje apžvalga, jų situacija sovietų ir nadų okupadjos metais, surinkti faktai apie dalies žydų talkininkavimą sovietams, duomenys apie žydų gelbėjimą, žudynes Paneriuose ir baigiamosios pastabos. Antras dokumentas vadinasi „Žydų tautybės asmenų globa nadų okupadjos metais Lietuvoje 1941-1944 (Faktai)", jį sudaro 83 maši­ nėle rašyti puslapiai, Qa surašytos Lietuvos vietovės ir žydų bei jų gelbėtojų pa­ vardės, išrinktos iš minėtų anketų. Pagalbos faktų žydams užfiksuota apie 500, minima keli šimtai lietuvių šeimų, gelbėjusių žydus. Trečioji dalis yra abiejuose

196

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Nesimezgė lietuvių ir žydų kontaktai ir po Vokietijos periodo, kai daug lietuvių bei žydų emigravo j JAV. 1951 m. pabaltijiečiai suorganizavo birželio 14-15 d. sovietinių deportacijų paminėjimą ir Lietuvos genocido parodą Klyvlende ir į ją pakvietė Telšių rabinų kolegijos Klyvlende prezi­ dentą prof. rabiną M. Blocką. Atsakyme, datuotame 1951 m. birželio 18 d., prof. M. Blockas pabrėžė, kad drauge su visais laisvę mylinčiais žmonėmis jis taip pat įsivaizduoja didelę grėsmę žmonijai, jei komunistų pabaisa šėls, ir jis darys viską, kad kovotų su šita katastrofa, tačiau jis pareiškė didelį pasipiktinimą, kad rengiamoje parodoje neįvardinti Lietuvos žydai, sadis­ tiškai nukankinti nacionalistinės Lietuvos piliečių, jie nepaminėti tarp kitų kankinių. Jį apstulbinę, kad po žiaurių žudynių nėra paminima žydų tra­ gedija. „Jūs turėtumėte suprasti, kad jūs rasite mažai mūsų žydų simpati­ jų ar intereso savo kovai dėl laisvės, nes mes mažai ko galime tikėtis iš ši­ tokios nepriklausomybės", - rašė rabinas, pabrėždamas, kad jeigu rengėjai turi žmoniškumo jausmą ir netapatina savęs su lietuviais žudikais, tai į to­ kį vienpusišką renginį pakvietimo galėjo ir nesiųsti410. Matyt, dėl panašių priežasčių dialogas emigracijoje buvo sunkus, lietuviai tuo tarpu savo renginiuose neliesdavo žydų klausimo, Lietuvos žydų tragedija buvo apskritai nutylima. Tai ne kartą pastebėjo jaunosios lietuvių kartos atstovai, apie tai kalbėjo ir rašė lietuvių išeivijos jaunosios kartos atstovas istorikas dr. Saulius Sužiedėlis. Holokausto pasekmės nu­ lėmė ir atsargią litvakų organizacijų elgseną santykiuose su atsikūrusia Lietuvos valstybe po 1990 m. - dėl holokausto talkininkų lietuvių mūsų tauta sunkiais Lietuvos diplomatinio pripažinimo ir pirmais nepriklau­ somybės metais prarado didelę pasaulio žydų organizacijų paramą Vaka­ ruose, - nurodė savo knygoje istorikas S. Atamukas. dokumentuose pateiktų žydų ir lietuvių pavardžių alfabetinis sąrašas, kurį su­ daro 45 mašinėle rašyti puslapiai. Pirmieji du dokumentai - apskritai labai ver­ tingi, nes tai vieni pirmųjų lietuvių tyrinėjimų apie žydų gelbėjimą tekstai, jų ko­ piją 2000 11 16 perdavė šių eilučių autoriui Kanadoje, Mississauga leidžiamo savaitraščio „Tėviškės žiburiai" redaktorius kun. Pranas Gaida. Jam nuoširdžiai už tai dėkoju. Iš visko sprendžiant, Jonas Rimašauskas ruošė šį darbą spausdin­ ti, tačiau publikuoto jo matyti neteko. Dokumentai autoriaus nepasirašyti, bet iš pateiktų juose biografinių faktų spėju, kad tai buvo Jonas Rimašauskas. Jo su­ rinkti iš anketų duomenys 1948-1949 m. buvo naudoti Juozo šalnos straipsniuo­ se, skelbtuose Čikagoje leistose „Naujienose". 410 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime, p. 69-71.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

197

Tačiau nusikalstume tiesai, jei sakytume, kad žydų ir lietuvių santy­ kiai buvo tik dramatiški. Vienas lietuvis, sėdėjęs nacių lageryje ir Vokieti­ joje bandęs patekti į sąjungininkų okupacinę zoną, taip rašė: „Išsilaisvinęs iš mirties stovyklų, gyvenu anoje pusėje geležinės už­ dangos. Iš ten, fiktyvių dokumentų pagalba, lenkų rezistencijos remiamas, kaip „žydas" Ignatz Goldmann, pasiekiu Vakarų Berlyną. Čia, naudoda­ masis žydų organizacijos globa ir parama, pasiekiu ir Vokietijos vakarus. Man, kaip retai kam, yra tekę stebėti žydų gyvenimą ir jų nuotaikas esant jų tarpe. Aš buvau drauge su jais, kai jie tūkstančiais apleido senuosius na­ mus ir skubėjo į Europos vakarus. Jie jautė, kad tolimesnis gyvenimas ano­ je pusėje geležinės uždangos gali baigtis nauja tragedija, nes mauras jau baigė atlikti savo pragaištingąjį uždavinį, ir atpildo valanda galėjo priartėti kiekvienu metu. Bėgančiųjų tarpe buvo ir tokių, kuriems aš drąsiai galėjau pasisakyti, kad nesu žydas. Jie suprato mane. Jiems ir jaučiuosi skolingas už šiandienines laisvo žmogaus valandas. Ta proga prisimenu ir dvi seseris Sonę ir Liotę RabinaviČiūtes, dir­ busias vienoje Lenkijos ligoninėje kaip gailestingąsias seseris. Ten dirbau ir aš. Man užsikrėtus dėmėtąja šiltine ir šešių savaičių laikotarpį kovojant su mirtimi, jos nei vienam momentui neapleido mažutės palatos, kad galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Aš ir šiandien prisimenu tas ilgas nemigo nak­ tis, kada jos, sėdėdamos ant mano lovos krašto, pasakodavo savo skau­ džius išgyvenimus getuose ir koncentracijos stovyklose. Jos prisimindavo ir žydams gelbėjusius mano tautiečius. Man norisi spėti, kad jų nuopelnų dėka aš naudojausi tu dviejų nepailstančių žydaičių prielankumu, kuris jas buvo atvedęs prie mano ligos patalo"411. Sovietinėse Baltijos respublikose žydų ir vietinių tautų santykiai pa­ mažu stabilizavosi, nors po karo Lietuvos žydų netektis atsivėrė visu savo tuštumu patiems žydams, o iš kitos pusės - nors ir pasitaikė žydų keršto veiksmų, tačiau jie vykdyti po NKVD skraiste, juos atlikinėjo paskiri žydai, dirbę sovietiniuose saugumo organuose. Remsiuosi čia tik tais faktais, ku­ riuos išvardija patys žydai, dirbę tada NKVD. Pasitaikė žydų (pvz., mūsų jau minėtas žinomas Izraelio diplomatas Aba Gefenas (Lietuvoje žinomas kaip Vainšteinas), kuris, lietuvių teisuolių 4,1 /Jonas Rimašauskas/ Žydai nepriklausomos Lietuvos gyvenime, p. 72.

198

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

išgelbėtas su savo broliu Josifu, po karo Lietuvoje stojo dirbti NKVD gry­ nai keršto žydų žudikams sumetimais. Jo vadovaujama enkavedistu gru­ pė, negalėdama visiškai įrodyti įtariamųjų nusikaltimais lietuvių kaltės, dažnai nušaudavo dar tik įtariamus tardomuosius kaip buvusius žydšau­ džius, pažymėdama Maskvai, kad tai padaryta „mėginant pabėgti". Gefeno grupė vien Alytaus apskrityje taip nužudė apie šimtą lietuvių412. Apie tokį faktą A. Gefenas atvirai prisipažino žurnalistams, duodamas interviu Niujorke leidžiamam laikraščiui rusų kalba „Russkaja reklama"413. Taip da­ ryti Gefenui patarė enkavedistai maskviečiai ir taip tuo metu galima buvo daryti, nes kai 1944 m. sovietai reokupavo Lietuvą, jie žydais pasitikėjo la­ biau negu lietuviais komunistais, kurie į partiją įstojo 1940 m. ir, vokie­ čiams atėjus, perėjo į jų pusę. Tačiau po metų, 1945 m., anot Gefeno, rusai nutarė gerinti santykius su lietuviais, nes susikaupė daug skundų, kad „žydai užmušinėja lietuvius", ir Maskva žydus enkavedistus nutarė nuša­ linti nuo įtariamų karo,nusikaltimais gaudynių reikalų. Aba Gefenas pri­ pažino, kad tuomet, pajutęs, kad jį gali už tuos darbus areštuoti, pasiryžo bėgti į užsienį. Taip jis ir padarė414. Ir sovietų okupuotoje Lietuvoje, nepaisant režimų, persekiojimų, genocido, santykiai net tarp skaudžiausiai okupantų nuskriaustų žmonių liko geri, supratingi, kaimyniški. Melagingai įskųstas sovietams, kad yra partizanas, sovietų suimtas ir kankintas Jonas Starkus buvo išgelbėtas, pa­ leistas nuo nacių išsaugotos žydaitės ir jos brolio pastangų dėka. Tie patys likę gyvi žydai 1949 m. sugebėjo išvaduoti iš tremtinių vagono jau depor­ tuojamus į Sibirą jo tėvus. Kaip rašė J. Starkus, „mano tėvų šeimai daug padėjo paprasti žydai, o labai pakenkė, daug kančių suteikė lietuviai ko­ munistai"413. Apskritai pokario metais vykę dešimtys procesų prieš nacių talkininkus, šimtai nubaustų mirtimi karo meto nusikaltėlių, vieša pagarba genocido aukoms lietuvių ir žydų santykius Lietuvoje pagerino ta prasme, jog žydai galėjo pajausti, kad nusikaltėliams netaikomas senaties terminas, kad jie yra deramai nubausti. Aba Gefen. Defying thè Holocaust. A diplomais report. - S. Bernardino, Ca: The Borgo Press, 1993, p. 71-79. m „Ja rastrelival pri popytke k begstvu" // Russkaja reklama. Brooklyn, N.Y., 1995 12 26, No 140. 4,4 „Russkaja reklama", 1995 12 26. Tas tekstas paskelbtas ir lietuviškai: Marina Aristova, Michailas Heifecas. Lietuvos žydšaudžių įniršį kurstydavo ir žydų ko­ munistų niekšybės // Lietuvos rytas, 1996 03 23, Nr. 69, p. 13. 415 Jonas Starkus. Nereikėtų kaltinti lietuvių // Lietuvos aidas, 2000 10 09, Nr. 214.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

199

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomeni­ mis (toliau - santrumpa LGGRTC), 1944-1980 metais LSSR valstybinio saugumo komitete (KGB) buvo sudaryta 1900 bylų, kaltinant nusikalti­ mais, įvykdytais nacių okupacijos metu. šalia tiesioginio kaltinimo „tary­ binių piliečių", kitaip sakant, žydų, civilių žudymu, Šiose bylose bendra­ darbiavimu kaltinami civilinės valdžios pareigūnai, 1941 m. antisovietinio sukilimo dalyviai ir 11.416 Viena dažniausiai skiriamų bausmių už „tarybinių piliečių", dau­ giausia žydų, civilių žudymą buvo mirties bausmė. Ši bausmė antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu buvo vykdoma 1944-1947 metais ir nuo 1950 metų. Geriausiai ištirtas 1944-1947 metų laikotarpis. Tais metais mirties bausmė įvykdyta 257 asmenims, dalyvavusiems žydų genocide. Vėliau sovietai laikinai netaikė mirties bausmės, o ją atnaujinus, 19561969 metais, kaltinant žydų genocidu, mirties bausme buvo nuteista dar 40 asmenų. Labai plačiai sovietų valdžia išreklamavo du procesus. 1962 m. Kau­ ne įvyko procesas 1(13) baudžiamojo policinio bataliono nariams P. Matiukui, J. Palubinskui, B. Čirvinskui, A. Raižiui, L. Mečiui, J. Kopūstui, K. Skabickui, S. Benziui, kurie, kaip dalyvavę masinėse žydų žudynėse, nuteisti sušaudyti. Tais pačiais metais Vilniuje įvyko procesas buvusiems ypatin­ gojo būrio nariams - Z. Kemzūrai, J. Stankaičiui, J. Knyrimui, J. Davalgai, P. Plaučiūnui, B. Gaižauskui, P. Tinteriui, L. Kolkai, J. Ūseliui. Buvęs bata­ liono vadas A. Impulevičius teistas už akių, nes JAV atsisakė jį išduoti SSRS, buvo organizuoti sovietinės valdžios geidžiami JAV pasmerkimai, kad ši neišduodanti A. Impulevičiaus sovietiniam teisingumui. Visi nu­ teisti sušaudyti417. įtariamųjų dalyvavus žudynėse paieška, platus „šukavimas", net iki 1962 m. trukę ir plačiai, su propagandiniu užmoju sovietų spaudoje, radi­ juje, dokumentiniuose filmuose nušviesti teismai prieš įtariamus žydų nai­ kinimu asmenis leidžia teigti, kad LSSR kaltieji buvo nubausti, o kiek buvo nubausta nekaltų, dabar jau vargiai galima būtų išsiaiškinti.

416 Bylose gali figūruoti ne po vieną kaltinamąjį, todėl sunku pasakyti tikslų kalti­ namųjų skaičių. 417 Kaltina nužudytieji. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei­ dykla, 1963, p. 15-207.

200

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Paradoksas, tačiau holokaustas suvienijo žydus, dabar pamačiu­ sius, kad jų, kaip tautos, išlikimo negarantuoja nei viena valstybė, holo­ kausto tragedija tarsi įgalino, įpareigojo tarpusavyje susitarti dėl Izraelio valstybės sukūrimo būtinumo. Pasaulio žydų organizacijos suteikė Pales­ tinoje gyvenantiems žydams reikalingą finansinę, ekonominę ir politinę pagalbą, gausėjo žydų imigracija į Palestiną. Holokausto baisumai sustip­ rino ir pasaulio politikų nuomonę, kad žydams reikia leisti sukurti savo valstybę. Pagaliau 1948 m. ant Europos žydų aukų aukuro stojosi žydų valstybė - Izraelis. Lietuvių ir žydų diskusijoje tai keitė situaciją, tačiau komplikacija buvo užprogramuota kitame istoriniame paradokse - atsi­ radus Izraeliui nebebuvo Lietuvos valstybės. Lietuva valstybiniame lyg­ menyje negalėjo objektyviai tirti karo meto tragediją, pasitelkdama dar gausius liudininkus, likusius gyvus žydus, priimti sprendimus, įvertinti praeities gėdos, pasakyti visą tiesą sau ir savo piliečiams lietuviams ir litvakams. Negailestingas laikas stūmė į užmarštį įvykius, o sovietinė siste­ ma, vadovaudamasi visų tarybinių tautų oficialia lygybe, atskirai žydų tragedijos stengėsi neakcentuoti, vadindama tai tiesiog masinėmis tarybi­ nių žmonių žudynėmis. Likę negausūs Lietuvos žydai po karo susilaukė papildymo iš kitų sovietinių respublikų, dalis jų atvyko gyventi specialiai į Lietuvą, nes čia buvo palankesnės (bent jau psichologiškai) sąlygos emigruoti į Izraelį. Čia žydų niekas nesmerkė už tai, kad jie nori emigruoti, tam mažiau darydavo kliūčių vietos administracija, nors oficialiai emigraciją smerkė, draudė lydė­ ti išvykstančius, bandė juos izoliuoti. Bičiuliai tuo tarpu gana šiltai žydus palydėdavo į Izraelį ir, kas nuostabiausia buvo Izraelio žydams, nepaisant intensyvios SSRS antiizraeliškos propagandos, Lietuvoje buvo nepaprastai palankiai žiūrima į Izraelio valstybės atsiradimą, jos sėkmingą kovą su arabais dėl nepriklausomybės. Matyt, daugelis lietuvių nostalgiškai svajojo apie panašią galimybę išsivaduoti ir vėl atsirasti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Pažymėtina, jog, nepaisant viešos SSRS vykdytos Izraelio smerki­ mo politikos, baltiečiai išvykstantiems žydams reiškė savo susižavėjimą Iz­ raelio pergalėmis prieš SSRS remiamus arabus, ypač po Šešių dienų karo. KGB, matydama tokias tendencijas, siekdama kiršinti JAV lietuvius su žydais, stabdyti veiksmingas baltiečių laisvinimo akcijas Vakaruose, ruošė ir kartas nuo karto perduodavo Vakarams medžiagą apie lietuvius,

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

201

talkinusius hitlerininkams naikinant žydus. Taip Vakaruose siekta suda­ ryti įvaizdį, kad lietuviai buvo aktyvūs nacių pagalbininkai, sėta mintis, kad Vakaruose esama daug nenubaustų už karo nusikaltimus Pabaltijo gyventojų. Tuo buvo siekiama mažinti Baltijos šalių išeivių įtaką JAV Kongrese, valdžios institucijose. (KGB politinėms akcijoms ir tikslams ap­ tarti skirti J. Starkausko418 ir iš dalies A. Dargio419 straipsniai, kuriuos ra­ site šiame rinkinyje), nemažai tokių faktų pateikė ir prancūzų politologe Françoise Thom420. Beje, pats holokausto terminas pradėtas plačiai vartoti tik nuo 1960-ųjų ir padeda atskirti tam tikras žudynes nuo kitų genocido atvejų. Senojo Testamento žodžio holokaustos graikiškas vertimas ateina dar iŠ III šimtmečio prieš Kristų ir reiškia sudegintą auką, skirtą išimtinai Dievui. Žodis holokaustas įvardija Europos žydų sunaikinimą, o paties termino prasmė įgauna teologinę reikšmę, kaip paslaptingas įvykis, kurį neįmano­ ma visiškai suprasti. Holokaustas kaip sąvoka kviečia susitelkti prie nužudytų aukų lem­ ties apmąstymo, be to, tai yra specifinis terminas, daugeliui žmonių im­ plikuojantis reiškinį, prilygstantį žemės drebėjimui arba potvyniui, o ne konkretų nusikalstamą atvejį. Holokausto profesionalios studijos yra jaunos, prasidėjusios po Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje 1961 metais. Net šio proceso metu diskusijos apie žydų išžudymą buvo trumpos. Tarptautiniame tribunole Niurnberge žydų sunaikinimas buvo irgi tik jo nedidelė dalis ir neužėmė jame svarbios vietos. Svarbiausi naciai, kurie nulėmė galutinį sprendimą nužudyti Europos žydus - Hitleris, Heydrichas, Himmleris - buvo žuvę arba dingę, kiti nebuvo nubausti, nes jie holokauste nebuvo pagrindiniai nusikaltėliai. Tačiau tuo metu įvyko keli procesai ir susikūrė institutai, ku­ rie pradėjo kaupti istorinę medžiagą, profesionaliai studijuoti holokaustą. Iš Argentinos į Izraelį atgabentas Eichmannas, jo procesas atvėrė kelią ho­ lokausto tyrinėjimų platesnei perspektyvai. Davidas Ben Gurionas, Izraelio 4WJuozas Arvydas Starkauskas. KGB bandymai sukiršinti JAV lietuvius ir žydus // Draugas (Chicago), 1994m. liepos 16 d., Nr. 137(28) (Kultūrinis priedas). n9 Alvydas Dargis. Garsioji „Garažo byla" nebaigta: aukos nutildytos, budeliai tyli // Lietuvos rytas, 1996 m. lapkričio 16 d., Nr. 269. “ Françoise Thom. KGB ir žydai // Lietuvos aidas, 1995 03 09, Nr. 47.

202

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

premjeras/ tuomet pasakė: „[...] mes norime, kad pasaulio tautos žinotų, kad žinotų Izraelio jaunimas, kad procesas nebūtų revanšas, o atrastų holokaustui vietą istorijoje"421. Nuo tada ir prasidėjo tyrinėjimai, patvirtinantys Eichmano proceso organizatorių intencijas. 1961 m. pasirodė publikacijos: Raulio Hilbergo „The Destruction oi the European Jews", vėliau Hannah Arendt „Eichmanas Jeruzalėje", sudaryta iš raportų apie procesą į „NewYorker", Arthuro Morse's knyga „While Six Million Died", išspausdinta 1967 m., kuri jau bu­ vo istorinio pobūdžio analizė. Nuo 1968 m. Izraelio mokslinių tyrimų institutas Yad Vashem pra­ dėjo rengti tarptautines konferencijas, artėdamas prie profesionalios proce­ sų analizės savo „Yad Vashem Studies" serijoje. Vokietijoje keli nacių teis­ mai sugrąžino žydų klausimą į darbotvarkę. Miuncheno „Institute fuer Zeitgeschichte" savo ketvirtiniu žurnalu taip pat pasiekė profesionalią au­ ditoriją. 1984 m. Štutgarte buvo sukviestas tarptautinis simpoziumas apie nacių Vokietijos praeitį ir paskatino daugybės leidinių apie holokaustą pasirodymą. Anglų istorikas seras Herbertas Butterfieldas, rašydamas apie tarp­ tautinių konfliktų istoriją, pastebėjo, kad istorinis supratimas pereina dvi fazes: „herojinę", kuri suformuluojama kovos įkarštyje, yra primityvi ir pa­ prastos išvaizdos ir remiasi moralės dalykais, ir „akademinę istoriją", kuri atstovauja aukščiausiam ir subrendusiam istoriografijos lygmeniui, kuomet konflikto struktūriniai bruožai daugiau remiasi tragedija, o ne melodrama. Holokaustas nebuvo tarptautinis konfliktas tradicine prasme - jis įvyko tarptautiniame istorinio konflikto kontekste ir iki tam tikro laipsnio buvo tai, ką viena autorė - Lucy Davidowicz vadino „karu prieš žydus". Tačiau negalime sakyti, kad buvo žydų karas prieš nacius, - buvo pa­ smerktųjų gelbėjimas, pasmerktųjų karas. Tad holokaustas reiškia žudymą ir, matyt, jau niekas nepakeis Šios fundamentalios realijos. Anot M. R. Marrus, holokaustas bus amžinai neįsivaizduojamas, nepaisant visų teorijų ir akademinių veikalų422.

421 Marrus. Min. knyga, p. 187. 02 Ten pat, p. 188.

Lietuvių reakcija Ilgame pokario laikotarpyje lietuvių ir žydų santykių holokausto pasekmių klausimais diskusija tegalėjo vykti išeivijoje. Klaidintume, jei sakytume, kad toje epochoje ypač aštrius vertinimus pateikdavo tik žydai. Kaltinimų būta ir iš lietuvių pusės. Paryžiuje kurį laiką gyvenusi žurnalistė ir istorikė dr. Jonė Deveikė (Navakienė) 1961 m. rugpjūčio mėnesi nusiun­ tė Izraelio ministrų tarybos pirmininkui Davidui Ben Grionui 19 puslapių apimties „Pro memoria", kurios antraštė buvo „Blogiau negu naciai" (Pis gue les Nazis). Ji buvo padauginta ne tik prancūzų kalba ir pasiųsta ne tik popiežiui, bet ir daugelio kitų valstybių vadovams, taip pat paruošta ir išplatinta lietuviškai. Remdamasi didelėmis asmeninėmis nuoskaudomis, kurias Deveikė ir jos giminės patyrė 1941-1941 m. sovietų okupacijos die­ nomis, ji kaltino dėl to žydus už neva didelį Lietuvos žydų nelojalumą lietuvių tautai. Iš savo „liūdnai tragiškų išgyvenimų", kaip rašte pažy­ mėta, autorė sudarė šešis kaltinimus, prisimindama 42 deportuotus savo giminaičius, kurių daugumą esą žiauriame trėmime žuvo, dėl to ji iškėlė aštrius kaltinimus žydų tautybės sovietiniams pareigūnams, prašydama Izraelio valstybės vadovą išaiškinti jų nusikaltimus. Toks Deveikės raštas, paruoštas be jokio kontakto su lietuvių išeivijos vadovais, buvo lyg ne lai­ ku miške per medžioklę paleistas šūvis. Anuo metu būtų buvę, žinoma, geriau, kad Deveikė to individualaus žygio, su kuriuo ji pagarsėjo lietuvių emigrantų tarpe, nebūtų pradėjusi, - rašė vėliau lietuvių istorikas Zeno­ nas Ivinskis423. Raulio Hilbergo knygoje buvo paminėtas vyskupas Vincentas Brizgys, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, arkivyskupas J. Skvireckas, kurie, kaip Bažnyčios vadovai, buvo kaltinami bendradarbiavimu su na­ ciais. Tai paskatino V. Brizgio knygos, kurioje aprašyta Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje 1940-1944 metų politinėje situacijoje, pasiro­ dymą 1977 m. JAV424. Joje vysk. V. Brizgys 1940 m. politines aplinkybes ir 423 Zenonas Ivinskis. Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje Į Į Aidai, 1971, Nr. 8, p. 364. Dėkojame už nuorodą į ši straipsni istorikui Antanui Šenavičiui. 4,4 Vincentas Brizgys. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Pirmoje rusų okupacijoje 19401941 m. Vokiečių okupacijoje 1941-1944 metais (Trumpa apžvalga). - Chicago: Draugas, 1977.

204

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

žydų vaidmenį sovietams inkorporuojant Lietuvą aprašė pasvertai, gana objektyviai, skelbdamas savo matytų įvykių vertinimus knygos skyrelyje „Žydų likimas Lietuvoje". Labiausiai jį jaudino moralinis klausimas, ar Lietuvos žmonės, katalikų dvasiškija galėjo išgelbėti daugiau žydų. Jis pa­ bandė trumpai pavaizduoti ano laiko visų Lietuvos gyventojų, lietuvių ir nelietuvių, nuotaikas, politinę situaciją. Pateikdamas lietuvių dvasininkijos padarytus žydų užtarimo faktus, vyskupas V. Brizgys netiesiogiai polemi­ zavo su R. Hilbergu. Vyskupai, susirinkę į konferenciją 1941 m. spalio mė­ nesį, pirmuoju klausimu svarstė pagalbą žydams. Buvo bandyta pasiekti generalkomisarą, bet tas atsisakė priimti vyskupu delegaciją. Tada konfe­ rencijos vardu buvo nusiųstas vysk. V. Brizgys pas Pirmąjį generalinį tarė­ ją, bet tas atsakė, kad jis negalįs nieko padaryti, vokiečiai uždraudė lietu­ viams kištis į žydų klausimą. Vysk. V. Brizgys teigė, jog vokiečius paveikti Bažnyčios vadovai tikėtis negalėjo: . „Ir žydai, ir mes supratome, kad vokiečių nusistatymo nepakeisime, kad reikia gelbėti, kiek pavyks, pavienius asmenis. Kiek buvo pavienių asmenų ar šeimų, kurie priėmė ir slėpė iš geto išneštus kūdikius, iš geto išvestus ar pabėgusius iš darbo brigadų, tos statistikos niekas neturi, nes sąmoningai tokių asmenų ir faktų niekur neregistravome. Aš susitariau su paskiromis Kauno ir artimos provincijos klebonijo­ mis, su vienuolynais ir pranešiau geto Senių [turėtų būti seniūnų - A. E.] Ta­ rybai, kurios vietos yra garantuotai saugios, kaip pirmosios pagalbos vie­ tos pasislėpti pabėgusiems žydams. Mūsų įvairiems santykiams buvo labai patogi vieta - Maironio namų kiemas. Jis buvo iš visų pusių uždaras ir ne­ matomas. J miesto pastatus, esančius čia pat šalia vyskupų ir kurijos namų, būdavo atvaroma kasdien iš geto darbo brigada. Ji buvo gana laisvai sau­ gojama. Buvo sutvarkytas iš tų namų saugus išėjimas į vyskupų ir kurijos namus, o pro juos į Maironio kiemą, šiame kieme kasdien vykdavo turgus: kaimo žmonės slaptai čia sunešdavo daržovių, kiaušinių, sviesto, mėsos. Visa tai buvo parduodama tik žydams - kiti pirkėjai čia nebuvo įleidžiami. Šia proga vykdavo informacijos ir kitokie kontaktai, per Čia ne vienas žy­ das susitarė, kur jis galės saugiau pasislėpti, pabėgęs iŠ geto". Buvo parašyta Kauno geto kronika, surinktos kai kurių sinagogų to­ ros, pačiame gete buvo sukauptas iš jo gyventojų brangenybių fondas. Susitarus visa tai buvo iŠ Kauno geto išnešta ir paslėpta saugioje vietoje.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

205

Ši faktą ir vietą žinojo tik geto Tarybos nariai, trys kunigai, visi iki knygos parašymo mirę, ir pats vyskupas V. Brizgys. Kitus vyskupo teiginius pa­ tvirtino A. Tory'o dienoraštis. V. Brizgiui Žydų Taryba Miunchene 1947 metais leido žinoti, kad tie paslėptieji dalykai: archyvai, brangenybės, to­ ros ir kt., - po karo buvo saugiai pervežti į Vakarus. Individualiai paslėptų ir išgelbėtų žydų skaičius nebuvo didelis, bet, tai darydami, lietuviai parodė daug drąsos, kelios Šeimos yra per tai žuvu­ sios. Kažkieno išduotos, jos buvo sušaudytos kartu su žydais, kurie buvo jose surasti. Yra nemažai lietuvių ir kitaip už tai nukentėjusių. Buvo keli faktai, kad lietuvių slepiami žydai elgėsi per drąsiai, buvo sugauti ir išda­ vė visus, kurie juos gelbėjo ar slėpė425. Vysk. V. Brizgys, baigdamas savo skyrių ir literatūros apžvalgą, ra­ šo, kad 1963 metais Amerikoje pasirodžiusioje brošiūroje Charles'as R. Al­ ienas, Ralfas Hochhutas kaltino katalikus, kad neapgynė žydų nuo nacių. Vysk. V. Brizgys teigia, kad katalikų ir kitų krikščionių: lenkų, prancūzų, olandų, belgų, lietuvių ir net pačių vokiečių - pasauliečių, kunigų, vienuo­ lių ir net kelis vyskupus - naciai yra išžudę daugiau negu žydų. Ar kas nors gali kelti klausimą, kodėl popiežius Pijus XII, Europos ir kitų kraštų vyskupai neišgelbėjo šių krikščionių? Visiems yra žinoma, kiek naciams reiškė ir popiežiaus Pijaus XII, ir kardinolo Faulhaberio, ir kitų žygiai. Ru­ sijos komunistai yra išžudę daug milijonų krikščionių Rusijoje, Ukrainoje, Baltgudijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur jų valdytuose kraštuose tuo metu, kai Maskvos valdžios aukštuose postuose ir sferose buvo nemažai žydų. Ar atėjo kam nors mintis kaltinti visus žydus, jų dvasinius vadus už tai, kad jie neužtarė žudomų krikščionių? - retoriškai klausė vysk. V. Brizgys. Jeigu kiekvienam yra aišku, kiek Kremliui ir jo NKVD turėjo ir turi reikš­ mės žydų rabinų ar Romos popiežiaus ir kitų katalikų vyskupų nuomonė, tai turėtų būti aišku, kiek buvo svarbi Vokietijos naciams popiežiaus ir ka­ talikų vyskupų nuostata. Toliau lietuvis vyskupas teigia, kad Raulis Hilbergas savo veikale „The Destruction of the European Jews" cituoja vieną dokumentą iš Niurn­ bergo proceso, Gestapo valdininko pranešimą iš Lietuvos, teigiantį, kad vyskupas V. Brizgys jau paskelbė visose Kauno bažnyčiose kreipimąsi, kuriame žmonės kviečiami lojaliai ir drausmingai bendradarbiauti su vo­ kiečiais. šis tekstas taip pat buvo paskelbtas spaudoje. Vyskupas Brizgys* ** Vincentas Brizgys. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, p. 180-186.

206

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

nori paveikti visus kunigus jokiu būdu nesikišti į politiką ir 11. V. Brizgys teigia, kad jeigu dokumentas būtų parašytas tikrai kokio nors nacio, o ne vėliau kieno nors sufabrikuotas, tai taip parašyti galėjo tas, kuris norėjo prieš savo viršininkus pasigirti uolumu, visažinojimu ir buvo tikras, kad jo pranešimo Lietuvoje niekas nesužinos ir nepaneigs. Iš visų bažnyčių sa­ kyklų jis niekad nekalbėjo, visas kunigų elgesys parodė, jog nei kunigams, nei pasauliečiams niekas ir niekad nedraudė padėti žydams, o kunigai ir per tai visuomenė buvo tam drąsinami; ne V. Brizgio kompetencijoje buvo įsakinėti ar drausti Lietuvos kunigams: vysk. V. Brizgys tikrai nebuvo nei Kauno, nei kurios kitos diecezijos ordinaras, o buvo tik pagalbininkas (Au­ xiliaras). Draudimo padėti žydams nebuvo nei iš vieno Lietuvos vyskupo. Nepelnytus žydų autorių kaltinimus vyskupui A. Brizgiui pastebėjo istori­ kas Saulius Sužiedėlis426. Savo knyga vyskupas V. Brizgys stengėsi ginti Katalikų Bažnyčią nuo kritikos dėl pasyvumo ir aiškios pozicijos nepareiškimo žydų žudymo atveju. Šiuo metu Vatikanas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia paskelbė atsi­ prašymą už savo ir krikščionių klaidas. Tačiau anuo metu, kovingojo ate­ izmo SSRS sąlygomis, kai kova prieš Katalikų Bažnyčią buvo valstybinės politikos lygmens, Bažnyčia, kalbėdama apie savo tarnų nusižengimus žmoniškumui arba pasyvumą holokauste, būtų tik savanoriškai užpylusi degalų ant sovietinės inkvizicijos antikatalikiškojo laužo. Vyskupą V. Briz­ gi bandyta kompromituoti be jo kaltę įrodančių faktų net ir 1988 metais LSSR išleistose knygose, leidiniuose, puolančiuose katalikų dvasininkus427. Propagandiniuose leidiniuose, kaip buvo įprasta „šaltojo karo" metu, bu­ vo visokiomis nuodėmėmis, žudikų slėpimu kaltinama JAV administracija, kuri neva slapstanti nuo sovietinio-tarybinio teisingumo karo nusikaltė­ lius, nes neišdavė jų SSRS, nacių globa kaltinta ir VFR vyriausybė, Vatika­ nas ir net sionistinės organizacijos - trumpai tariant, visi SSRS svarbiausi ideologiniai priešai.

06 Saulius Sužiedėlis. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir holokaustas kaip istorinių tyri­ mų objektas // LKMAM. T. 14, p. 121-153. 427 Vytautas Žeimantas. Procesas nesibaigia. - Vilnius: Mintis, 1988. - 291 p.; Iš­ davystė. Faktai kaltina lietuviškuosius buržuazinius nacionalistus ir religinius ekstremistus/Sudarė ir pratarmę parašė Algirdas Strumskis. - Vilnius: Mintis, 1988. -1 2 6 p.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

207

Esant tokioms nepalankioms ideologinės konfrontacijos sąlygoms, kuomet lietuvių išeivija buvo kone tiesiogiai kaltinama karinių nusikaltėlių užtarimu, gynimu, atviras dialogas lietuvių išeivijoje lietuvių ir žydų santy­ kių klausimu buvo neįmanomas, dėl to tokie svarbūs dalykai kaip moralinė atsakomybė, lietuvių kolaboravimas su naciais buvo nenagrinėjami, nutyli­ mi, emigracijos lietuvių renginiuose apie žydus, jų likimą Lietuvoje nebuvo net užsimenama. Nepaisant to, raginimų kitaip žiūrėti į žydų tragediją būta. 1965 m. lietuvių išeivijos jaunosios kartos liberalaus sambūrio „San­ tara-Šviesa" suvažiavime Niujorke Julius Šmulkštys prabilo apie lietuvių mitus, tikėjimą, kad visas Šunybes lietuviams daro žydai, nurodydamas, kad šio galvojimo Šaknų reikia ieškoti dar nepriklausomos Lietuvos me­ tais, kad didžiausias lietuvių procentas liko indiferentiškas tragiškam žydų naikinimui nacių okupacijos metais, kad neskiriamas žydas nuo komunis­ to, kad nesuvokiama, jog žydai visuomet kovojo už individo laisvę, buvo priešingi totalitarinėms sistemoms, kad dabar lietuvių ir žydų interesai daug kur sutampa. „įtakingos žydų organizacijos ir jų vadai yra pakarto­ tinai pasisakę prieš mažumų persekiojimą Sovietų Sąjungoje bei komu­ nistinę politiką Mažojoje Azijoje. Kaip tauta, žydai ne mažesni antikomunistai negu anglai, prancūzai, italai ar kanadiečiai. Lietuvos laisvinimo akcijoje jie lietuviams galėtų ir ne mažiau padėti negu minėtosios tautos. Šiandien, po Aušvico ir Dachau, po Pravieniškių ir Rainių, nei moraliai, nei išeinant grynai iš tautinių interesų, mitais paremtas abipusis žydų ir lietu­ vių antagonizmas negali būti pateisinamas", - rašė šio pranešimo pagrin­ du 1966 m. paskelbtame straipsnyje J. Šmulkštys-128. Konservatyvesni JAV lietuviai apskritai laikėsi „lietuvių nekaltu­ mo" holokauste pozicijos, kuri suformuluota 1966 m. „Lietuvių enciklope­ dijos" straipsnyje apie žydus. Nežiūrint kieto vokiečių nacių spaudimo, nei Laikinoji vyriausybė, nei jos paskirti pareigūnai neišleido jokio po­ tvarkio žydus persekioti, skriausti ar jų teises siaurinti. „Žydų šaudymą Lietuvoje vykdė patys vokiečiai, pasitelkę vieną kitą ir lietuvį pakrikėlį (;mano paryškinta - A. E.), kai kuriuos lietuvius vokiečiai ginklu vertė vyk­ dyti žydų egzekucijas"428429. 428 Julius Šmulkštys. Mitai ir Lietuvos laisvinimas // Metmenys, 1966, 11 knyga, p. 126-128. 429 Lietuvių enciklopedija. T. XXXV. - Boston, 1966, p. 293-294.

208

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Emigracijoje, daugiausia JAV, tradicinio nusistatymo baltiečiai savo spaudoje platino simetrijos požiūrį, jį motyvuodami taip: a) baltiečiai ir žydai drauge patyrė didžiulius nuostolius karo metais; b) baltiečiai dau­ giausia nukentėjo nuo sovietų elementų, o žydai labiausiai nuo vokiečių nacių rankų; c) abiejose pusėse buvo itin negatyvių elementų - tų, kurie kolaboravo su komunistais, nužudydami daug Baltijos valstybių gyvento­ jų, ir tų, kurie kolaboravo su naciais žydų žudynėse; d) nacių ir sovietų okupacijų rezultatai žydams ir baltams buvo panašūs arba tokie pat. Kadangi abi pusės gyveno taikiai ir gerai iki karo, kodėl dabar neat­ naujinus dialogo su žydais, - netiesiogiai savo spaudoje siūlė JAV lietuviai. Tačiau žydai dėl Šio pasiūlymo turėjo pamiršti savo tragediją karo metu. Žaizdų išgijimas leistų tai daryti, nes abi pusės dabar turėjo naują bendrą priešą - SSRS, engiantį ir žydus, ir baltus. 1975 m. spalį prabilo Tomas Venclova, pradėjęs radikalų lietuvių mentaliteto keitimo žydų atžvilgiu procesą, ir savo žymiajame straipsnyje „Lietuviai ir žydai" pirmą kartą iškėlė lietuvių moralinės atsakomybės klausimą dėl tų lietuvių, kurie žudė žydus, kad lietuviai privalo kalbėti apie saviškių kaltę: „MŪSŲ kaltes reikia aiškintis ir apgailėti mums. Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai prasmė"430. Netrukus, 1978 m., atėjo balsas ir iš Lietuvos pogrindžio - rezisten­ tas Antanas Terleckas, reaguodamas į A. Žuvinto slapyvardžiu prisiden­ gusį rezistentą, kritikavusį T. Venclovą, pareiškė apgailestavimą dėl anti­ semitinio A. Žuvinto požiūrio, bijodamas, kad pradėtoji polemika nevirstų žmogžudžių pateisinimu, kad patys žydai neva kalti dėl jų sunaikinimo, išdėstė svarius argumentus prieš tokį požiūrį. A. Terleckas visai supran­ tamu dalyku laikė žydų pareikštas simpatijas Raudonajai armijai, kaip ir lietuvių vėlesnes simpatijas vokiečiams, jis nedarė skirtumo tarp žydų ir lie­ tuvių ar kitų tautybių enkavedistų, o dėl mažo žydų komunistų procento nematė reikalo kaltinti visus 200 000 nužudytųjų, atmetė teiginį, kad žydai visada buvo lietuvių priešai, išnaudojo tautą, atkreipė dėmesį į jų kančias nacių okupacijos metais ir paragino atkurti sąjungą ir pasitikėjimą tarp žydų ir lietuvių, atmesti prietarus, suvokti savo kaltumo laipsnį, arčiau pažinti žydų tautą, jos kultūrą, tradicijas, pasmerkti taikingų gyventojų 430 Tomas Venclova. Vilties formos. Eseistika ir publicistika. - Vilnius: LRS leidykla, 1991, p. 137.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

209

žudymą, pagerbti jų atminimą, pakvietė Bažnyčią skirti mišias lietuvių ir žydų bendradarbiavimui ir savitarpio supratimui431. Šie straipsniai turėjo nemažą atgarsi, ypač išeivijoje, savo mintimis ir raginimais jie nubrėžė pla­ čią perspektyvą santykių gerinimui, tačiau plačiajai lietuvių visuomenei dar buvo toli gražu neprieinami. Emigracijoje, Šalia priimtinų pasiūlymų bendradarbiauti (kai kuriuo­ se JAV miestuose žydų ir lietuvių bendruomenių vadovų santykiai buvo geri, pvz., Filadelfijoje), žydai pastebėjo, kad konservatyvūs pabaltijiečiai labai negatyviai žiūri į teismus Vakarų Šalyse, kai atsakomybėn patraukia­ mi įtariami talkininkavimu naciams pabaltijiečiai. Žydų įsitikinimu, ypa­ tingą baltų pyktį JAV keldavo Teisingumo departamento padalinio Office o f Special Investigations (trumpiau - OSI) keliamos bylos Baltijos valstybių atstovams dėl talkinimo naciams karo metais, siekiant deportuoti juos už nuslėptą kolaboravimą įvažiuojant į JAV. Lietuvių spaudoje JAV pasirodė agresyvūs straipsniai prieš žydų establišmentą ir net holokausto aukas, kaltinant juos atsiskaitymu „akis už akį", šiose publikacijose buvo reika­ laujama, kad žydai visame pasaulyje sustabdytų nacių talkininkų smerki­ mo kampaniją, keliančią antisemitizmą. Amerikos Lietuvių Tarybos vardu kun. Dr. Juozas Prunskis 1977 m. pradžioje pasiūlė Lietuvos žydų draugijai Izraelyje padaryti pareiškimą, kad tik keli individai dalyvavo pogromuose ir žydų žudyme ir kad Lietu­ vos žmonės apskritai buvo nekalti dėl holokausto; atsilyginant Amerikos Lietuvių Taryba sakėsi nebeplatinsianti informacijos apie Lietuvos žydų įsitraukimą į gyventojų deportacijas į Sibirą 1941 m. Tas pasiūlymas žydų buvo atmestas432. Lietuvos žydų draugijos Izraelyje pirmininkas Jacobas Oieiskis birželio 15 d. atsakyme rašė, kad J. Prunskio pasiūlyme jis ne­ mato nei ženklo apgailestavimo dėl to, kas atsitiko. Nors buvo šiek tiek ir tokių, kurie piktinosi tuo, kas vyko, rėmė bei gelbėjo žydus, negalime at­ leisti lietuviams, kurie brutaliai elgėsi su mūsų tėvais, žmonomis, vaikais prieš nužudymą, kurie juokėsi, kai buvo kerpamos mūsų tėvų ir rabinų 451 Antanas Terleckas. Dar kartą apie žydus ir lietuvius // Akiračiai (Chicago), 1979 m. rugsėjis, Nr. 112. 432 Dov Levin. Baltic Jews under the Soviets 1940-1946. - Jerusalem: Hebrew Uni­ versity of Jerusalem, 1994, p. 378.

210

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

barzdos, kurie prievartavo moteris, kurie paneigė mūsų kūdikių teisę mir­ ti nuo kulkos ir mėgavosi, ištaškydami jų smegenis į akmenis ir medžius, plėšė turtą, - tokių buvo tūkstančiai. Kartais lietuviai buvo blogesni už vo­ kiečius. Karui vykstant žydai gavo daugiau pagalbos, mes dėkingi tiems, kurie padėjo, tačiau nepriimame pasiūlymo tylėti. J. Oleiskis pirma siūlė iš­ valyti savo gretas nuo nusikaltėlių, pripažinti klaidas, nuoširdžiai ištarti mes nusikaltome, mes klydome. „Lietuva yra man miela", - laiško pabai­ goje rašė draugijos pirmininkas433. Dr. Juozas Prunskis 1979 m. paruošė ir išleido taikingą knygutę „Li­ thuania's Jews and the Holocaust", nurodydamas nemažai faktų apie žydų gelbėjimą, tačiau nepaisant to žydų ji buvo įvertinta kaip lietuvių leidinys, skirtas dviejų genocidų teorijos patvirtinimui431. Vėliau lietuviai emigrantai pasuko labiau racionalesniu keliu, siūly­ dami inicijuoti rimtesnį dialogą (dr. Bronys Kazlas, dr. Stasys Sereika) tarp pabaltijiečių ir žydų, kartu sakyti tiesą, tai galėtų ženkliai padėti Baltijos Šalių žmonėms ir patenkintų žydų tautą. Diskusijos tarp lietuvių ir žydų emigracijoje vyko dvejopai: viešai, daugiausia „Draugo", „Darbininko" ir Kanadoje leidžiamo savaitraščio „Tėviškės žiburiai" puslapiuose, tačiau, kadangi dalis to lietuvių ir žydų susirašinėjimo į lietuvių spaudą nepatekdavo, diskusijos vyko ir neviešai, tačiau kaipo tokios buvo. Tokį 1982 metais vykusį susirašinėjimą tarp bu­ vusio plungiečio L. Olšvango ir „Tėviškės žiburių" laikraščio vyr. redakto­ riaus kunigo Prano Gaidos (Gaidamavičiaus) paskelbė 1988 m. Aleksand■ras Pakalniškis jr.435 Plungėje gimęs ir augęs žydų kilmės žurnalistas Leonas Olšvangas (1905 11 03 - 1985 01 09 Bonoje) nepriklausomybės laikais dirbo Finansų ministerijoje, vėliau, bolševikams užėjus - vyr. revizoriumi, prieš pat karą gavo poilsinį kelialapį ir išvyko į Kaukazą, tad karui prasidėjus į Lietuvą negalėjo grįžti (Lietuvoje liko jo žmona lietuvė Juzė Asauskaitė). Olšvangas tarnavo ir kovojo 16 lietuviškoje divizijoje, po karo buvo Sovinformbiuro 03 J. Oleiskio 1977 06 15 laiškas, kurio tekstas yra Laisvės kovotojų archyve Kaune. Dėkoju prof. Alfredui Erichui Sennui, pasidariusiam ten išrašą 1996 m. ir leidu­ siam juo pasinaudoti. °* Juozas Prunskis. Lithuania's Jews and the Holocaust. Chicago: Lithuanian Ame­ rican Council, 1979, p. 1-48. “ Aleksandras Pakalniškis. Praeities atgarsiai. - Čikaga: išleido A. Pakalniškis jr., 1988. Dėkoju Žurnalistui Saliamonui Vaintraubui, paskolinusiam šią knygą.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

211

korespondentu SSRS okupuotoje Vokietijos dalyje, vėliau spaudos biuro viršininku Potsdame. 1949 m., nusivylęs sovietais, L. Olšvangas slaptai pa­ sitraukė į Vakarus, iki 1954 m. dirbo JAV atstovybės spaudos skyriuje, vė­ liau atsidėjo laisvo rašytojo ir žurnalisto darbui. 1953 m. Vakarų Vokietijos spaudoje plačiai nuskambėjo istorija, kaip sovietinis karininkas OlŠvangas 1945 m. pradžioje Rytprūsiuose nuo mirties išgelbėjo du be globos liku­ sius vokiečių kūdikius, nors Olšvango motina žydė nacių buvo nužudyta 1941 m. Plungėje. Olšvangui buvo skaudžiausia, kad jo motiną nužudė ne atėjūnai vokiečiai, o vietos lietuviai - plungiečiai. Tačiau tuo metu Olšvangas šios problemos neviešino. 1982 m. L. Olšvangas pasiuntė straipsnį į „Tėviškės žiburius", atsi­ liepdamas į Antano Musteikio straipsnį „Opiuoju klausimu", sakydamas, kad „jauni lietuviai ir lietuvaitės, kuriems jų tėvai ir jų spauda nutyli apie to laiko įvykius, galėtų apie tai sužinoti. Senieji išmirs, bet jaunieji susitiks gyvenime savo amžiaus žydus, galbūt turės su jais kartu dirbti ir gyventi, ir kaip tik dėl to turėtų jie būti supažindinti su ano laikotarpio kruvinais įvykiais"1136. Tačiau Olšvango rašinys ir jo papildymas nebuvo atspausdin­ tas, nes labai atvirai iškėlė lietuvių moralinės atsakomybės už dalyvavimą holokauste klausimą. Vakarų Prūsijoje 1945 m. vasario mėnesį sužeistas, pasigydęs Olšvangas gavo atostogų ir jas praleido Lietuvoje, Plungėje, do­ mėjosi, kaip įvyko vietos žydų tragedija, kas juos nužudė, koks buvo žudi­ kų likimas. Olšvangą ypač skaudino jau minėtoje A. Pakalniškio knygoje „Plungė" aprašyti vaizdai, kaip vietos lietuviai, be vokiečių dalyvavimo, savo karininkų vadovaujami, nužudė visus Plungės žydus, kaip žiauriai su jais elgėsi437.* ** A. Pakalniškis. Praeities atgarsiai, p. 6.

** „Pro bažnyčią ir Birutės gatve sekė kitos žydų grupės. Stojo į pagalbą sunkve­ žimiai. Ėjo ir vežė, visą naktį. Ten, laukuose, žydai turėjo pirma užkasti jau suvirtusius į duobę, paskui patys sau kapą išsikasti turėjo ir, ant duobės krašto susėdę, kojas žemyn nuleidę, turėjo laukti šūvių. Visi - tėvai ir vaikai, broliai ir seserys kartu. Darbas virė per visą naktį. Kai buvo jis baigtas, viršila pasakė kareiviams kalbą, pabrėždamas tos dienos istorinę svarbą Plungei. Suma bažnyčioje jau bu­ vo, kai Plungės kariuomenė sunkvežimiais grįžo į miestą, dainuodama, baigusi darbą", - netgi su tam tikru sarkazmu „kareiviais" ir „Plungės kariuomene" va­ dindamas vietos policininkų ir baltaraiščiu būrį ir jo vadus, aprašė šį momentą A. Pakalniškis. Žr.: Aleksandras Pakalniškis. Plungė, p. 44.

212

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Komandavęs žudynėms Arnoldas Pabrėža, žydiškai duodavęs au­ koms patarimus, kaip elgtis prieš sušaudant prie duobių, dr. Sivą vertė valgyti mėšlą. Olšvangas laikė atsakingu už žudynes vietos lietuvių ko­ mendantą Joną Noreiką, kuris vėliau tapo Šiaulių apskrities viršininku ir buvo nacių pasodintas i Štuthofo konclagerį, o iš nacių lagerio ji išvadavus sąjungininkams grįžo į Lietuvą ir tapo žinomu rezistentu, kurį sovietai nu­ žudė. Tai tipiška dviejų okupacijų istorijos kontroversija tarp žydų ir lietu­ vių - didvyris lietuviams, Olšvangui Noreika buvo nusikaltėlis. Olšvangas rašė nustatęs, kad viršila Šapalas, kuris po Plungės žydų išžudymo pasa­ kė kalbą, buvo pabėgęs į Vakarų Vokietiją, gyveno DP stovykloje Hanau mieste. Kapitonas Lipčius, kurį prieš karą Olšvangas pažinojo asmeniškai kaip tylų, ramų žmogų, dalyvavo Plungės žydų šaudyme, karui baigiantis taip pat pabėgo į JAV. Žiaurumu pasižymėjęs Arnoldas Pabrėža (atėjus sovietams 1940 m. buvo įstojęs į kompartiją, o savo ūkį padovanojo Plun­ gės komitetui) atėjus vokiečiams vadovavo žydų šaudymui, po to į Efrai­ mo IzrailoviČiaus vaistinę įkeldino savo tėvą, o į to paties žydo butą įkel­ dino gyventi dr. Vladą Ivinskį su šeima. Siųstuose į „Tėviškės žiburius" laiškuose Olšvangas kaltino visus lietuvių sluoksnius dalyvavus žydų žudynėse, kaltino vykdytais žydų kankinimais, priminė žudynes garaže ir Kauno fortuose ir kritikavo lietu­ vių emigrantus, atkakliai nenorinčius to pripažinti, ypač kun. J. Prunskį, kun. S. Ylą, smerkė, kad lietuviai liaupsina nacių ideologinį talkininką, ta­ rėją švietimo klausimais Praną Germantą-Meškauską, už lietuvių švietimo sistemos gynimą nacių suimtą, išvežtą į konclagerį ir mirusį Štuthofe. Olšvango nuomone, lietuviai Štuthofe mirė ne nuo bado, nes buvo paskelbti garbės kaliniais, laisvai gaudavo siuntinius, o nuo infekcinių ligų, kurios tada siautėjo, lietuviai nori slėpti savo nusikaltėlius, nesako tiesos, kovoja prieš teisingumo įvykdymą, OSI veiklą438. Olšvangas kritikavo J. Prunskio brošiūrą „Lithuania's Jews and the Holocaust" kaip tam tikrą kurstymą prieš žydus, nes joje peršama mintis, kad žydai gerai Lietuvoje gyveno, o kai kraštas buvo sovietinamas - žydai 08 „Jūs, pone Musteiki, kaip ir dr. Juozas Prunskis, rūpinatės tuo, kad jūsų tarpe esantiems žmogžudžiams nė vienas plaukas nenukentėtų ir kad jie galėtų gerai miegoti. Laikui bėgant yra tekę čia ir kitur susieiti su visokiais lietuviais, ir pas daugumą iš jų nepastebėjau jokio ženklo apgailestavimo, o kiti dar kaip tik ilgi­ si to puikaus jiems buvusio laiko ir tebetęsia savo nusistatymą prieš žydus", rašė L. Olšvangas. Žr.: Aleksandras Pakalniškis. Praeities atgarsiai, p. 30-35.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

213

atsilygino lietuviams blogais darbais, NKVD juos kankino, tardė, trėmė. Nežiūrint į tai, kad atėję vokiečiai pradėjo žydus žudyti, daug tūkstančių lietuvių, nekreipdami dėmesio į didelį pavojų, slėpė pas save žydus. Taip knygutėje peršama mintis apie žydų nedėkingumą, - teigė L. Olšvangas439. Redaktorius kun. Pranas Gaida atsakė Olšvangui, kad nespausdins jo viešo laiško Musteikiui, nes „jo tonas ir turinys neprisidėtų prie taikaus lietuvių ir žydų dialogo, siekiančio geresnių santykių ir abipusio holokaus­ to (žydų ir lietuvių naikinimo) supratimo. Kai kurie jūsų keliami faktai kelia abejonių ir reiktų patikrinti, ypač ten, kur remiatės kitų pasakymais. Išvados apie kai kuriuos asmenis taip pat labai neobjektyvios ir paremtos kitų pasakojimais. Be to, lietuvių visuomenė Jūsų straipsnį atmestų kaip nepatikimą vien dėl to, kad esate buvęs sovietinės kariuomenės karininku. Paskelbimas sukeltų lietuvių visuomenėje pasipiktinimą ir padidintų ne­ apykantą žydams. Iš to niekas nelaimėtų", - rašė Gaida 1982 m. rugsėjo 16 d. laiške440. Spalio 5 d. L. Olšvangas parašė dar vieną laišką redaktoriui P. Gai­ dai441, tačiau Olšvango tekstą atsisakyta spausdinti ir po šio paaiškinimo. Pasak P. Gaidos, Olšvango straipsnis iš visų tuo metu gautųjų (dalis pana­ šaus pobūdžio laiškų jau buvo atspausdinta prieš tai) buvo pats negaty­ viausias, vienašališkas, iš jo išplaukia, kad lietuvių tauta kalta dėl žydų nai­ kinimo, o gelbėjimo pastangos buvo menkos. „Norint suprasti lietuvių ir žydų problemą, reikia studijuoti abiejų tautų holokaustus, nes tie dalykai yra glaudžiai susiję. Tai nėra jokia sistema, o tiktai fakto konstatavimas", pabrėžė redaktorius, teisingai pažymėdamas, kad be sovietinės okupacijos padarinių neįmanoma suvokti antižydiškų dalies lietuvių visuomenės nuo­ statų. L. Olšvangas nespausdintą lietuvių spaudoje straipsnį pertvarkęs pa­ skelbė Vokietijos žurnale „Der Spiegei" (1984 m. balandžio 23 d.)412. Pats susirašinėjimas tarp P. Gaidos ir L. Olšvango įdomus keliais as­ pektais. Visų pirma jis rodo, kad konservatyvi JAV ir Kanados lietuvių spauda bandė liesti „opiąją temą", tačiau lietuviai emigrantai buvo susi­ koncentravę ties tautine martirologija (sovietų represijomis), o žydai norėjo 4351 Aleksandras Pakalniškis. Praeities atgarsiai, p. 35. 440 Ten pat, p. 37. 441 Ten pat, p. 38-47. 442 To straipsnio tekstas yra A. Pakalniškio knygutėje „Praeities atgarsiai", p. 48-58.

214

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

matyti visiškai suprastą ir įvertintą vien savą tragediją, lietuvių nuoskau­ das laikydami mažomis - Olšvangas čia buvo ne išimtis, o greičiau taisyk­ lė. Jis kėlė visos tautos kaltumo klausimą, ko lietuvių pusė nematė galimu net pagalvoti. Kadangi abi tautos okupantų politikos buvo ryškiai išskir­ tos, tai, kas vieniems atrodė suprantama ir pateisinama, kitiems buvo ab­ soliučiai nepriimtina. Kai L. Olšvangas neigė bet kokį pozityvų P. German­ to, lietuvių - Štuthofo nacių konclagerio kalinių, J. Noreikos, J. Bobelio vaidmenį, vadindamas juos naciais arba jų kolaborantais, lietuviai pabrėž­ davo tuos jų darbus, kurie nacių okupacijos sąlygomis padėjo lietuviams išlaikyti savo gyvastį, patirti mažiau praradimų. Olšvangas griežtai įverti­ no kunigus, valdininkus, kurie nesmerkė žydų žudynių ir nepadėjo žy­ dams, daugumą emigravusių po 1944 m. į Vakarus lietuvių jis laikė nacių talkininkais: „Lietuvių tarpe, kurie [...] frontui artėjant pabėgo iš tėvynės, yra ir žmogžudžių, ir nacių aktyvių bendradarbių. Dauguma iš jų, savo turtą pa­ siėmę, atvyko į Vakarų Vokietiją [...] iš daugelio lietuvių po karo ne vieną kartą girdėjau, kad savo žiaurumu žudant žydus lietuviai dažnai pralenkė vokiečius. Žydai buvo ir iš kitų kraštų atgabenti į Lietuvą, kad juos lietu­ viai išžudytų. Ir kai Lietuvoje nebebuvo žydų, lietuviai buvo ištikimi SS padėjėjai įvairiausiose koncentracijos ir žmonių naikinimo stovyklose"4434. L. Olšvangas atgaivino neakivaizdinį ekstremistinį visų lietuvių puo­ limą iš Lietuvos žydų pusės, kurį vėliau pratęsė kiti žydų autoriai, dau­ giausia skausmo dėl holokausto patyrę išlikę gyvi litvakai - A. Gefenas, J. Garas, J. Melamedas, A. Faitelsonas ir kai kurie kiti. šią liniją perėmė Ef­ raimas Zuroffas, kuris visai nenorėjo klausytis lietuvių aiškinimų, bandy­ mų analizuoti sudėtingą istorinę situaciją, 1993 m. konferencijoje Vilniuje savo poziciją apie holokaustą Lietuvoje ir būtinus atlikti istorijos tyrimus taip suformulavęs: „Aš neaiškinu, kodėl tai atsitiko. AŠ tik sakau, kas at­ sitiko"441. Taigi lietuviu spauda kaltinimus dalyvavus holokauste visą lie­ tuvių tautą teisingai atmetė kaip istoriškai neteisingą, klaidingą ir disku­ sijoje niekur nevedančią poziciją, nepripažino ir visų lietuvių socialinių 443 Aleksandras Pakalniškis. Praeities atgarsiai, p. 8-9. 444 Atminties dienos. Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui. 1993 m. spalio 11-16 d. /Sudarė Emanuelis Zingeris. - Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 475.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

215

sluoksnių atstovų dalyvavimo žydų žudyme, tačiau savo ruožtu vis dar tebekaltindama visus žydus komunizmo nusikaltimais. Lietuvių ir Žydų radikalūs kaltinimai, metami vieni kitiems, vertė dialogą praktiškai ne­ įmanomu. Tačiau šalia tradicinės gynybos vyko ir paralelinis procesas - VLIK'o dar 1946 m. nustatytoji gynybinė taktika, „nekaltumo bastionų" gynyba nebegalėjo patenkinti ir nebepatenkino ir pačių lietuvių išeivių, ypač jau­ nosios kartos intelektualų. Liberali JAV lietuvių inteligentija, susispietusi apie „Santarą-šviesą", pastebėjo „baltas dėmes" 1941 m. sukilimo istorijo­ je, nutylėjimus išleistuose lietuvių politikų memuaruose ir nepriklausoma­ me mėnraštyje „Akiračiai" pradėjo spausdinti pasisakymus, straipsnius, diskusijas, liudijimus apie 1940-1944 m. įvykius, vis atviriau kalbančius apie lietuvių ir žydų santykius, sukilimą, kolaboravimą su naciais. Jaunoji karta gilinosi į pabaltijiečių ir žydų santykius sambūriuose, stengdamasi turėti savo, o ne senų stereotipų nelaisvėje tebesančių jų tėvų siūlomus vertinimus. Tačiau ir šią diskusijos pradžią bei raidą stabdė ne kokia nors žydų baimė, o nenoras patekti ant SSRS propagandos girnų, kuri žydų nužudy­ mo klausimą vis siekdavo naudoti išeivijos politinių organizacijų aktyvu­ mui Lietuvos laisvės byloje stabdyti, tas organizacijas kompromituoti kaip neva palaikančias buvusius nacių talkininkus, profašistinius elementus. Sovietų okupuotoje Lietuvoje praktiškai nebuvo, o ir negalėjo būti viešo, atviro vietos žydų ir lietuvių dialogo dėl holokausto reikalų. LSSR gyvenančių lietuvių mentalitetas žydų atžvilgiu keitėsi daugiausia dėl Iz­ raelio valstybės gyvavimo ir jos artimų ryšių su JAV, iš kurios lietuviai tikėjosi pagalbos Lietuvos išsivadavimui. Tačiau vietos žydų atžvilgiu tas mentalitetas kito lėtai. Mat išlikę gyvi žydai, grižę iŠ Sovietų Rusijos po karo, demonstravo pastebimą lojalumą (kaip ir lietuviai, beje) sovietų val­ džiai, žydų humanitarai rašė liaupsinančius valdžią darbus, leido atsimini­ mų knygas, pasakojo jaunimui apie savo revoliucinę veiklą smetoninėje Lietuvoje susitikimuose ir vakaruose, o „Mažoji lietuvių tarybinė enciklo­ pedija" 1966-1971 m. trijuose tomuose pateikė tokį didelį žydų - nepri­ klausomoje Lietuvoje buvusių pogrindininkų, svarbių komunistų skaičių, kad žydų prieškariniu „raudonumu" galėjai sunkiai abejoti. Niekas, žino­ ma, skaitytojams nepaaiškino, kad tai likę gyvi, 1941 m. suspėję pasitrauk­ ti į SSRS gilumą žydai, sudarę tik mažą dalelytę litvakų.

216

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Tačiau žydų emigravimas iš SSRS, lietuvių disidentinio judėjimo pa­ gyvėjimas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimas, tiesioginės pažintys su žydų kilmės disidentais ir „otkaznikais" (žydų tautybės asme­ nys, kuriems atsisakyta leisti emigruoti iš SSRS į Izraelį) nulėmė suartėji­ mo ir bendradarbiavimo tendencijas, - nurodė Vytautas Berenis445. Tačiau netrukus atėjo lietuvių ir Lietuvos žydų tautinio atgimimo metai. Kilus lietuvių tautiniam sąjūdžiui 1988 m., prasidėjo ir vietos žydų kultūrinės veiklos atgimimas. Sąjūdžio vadovai nutiesė svarbų tiltą į san­ tykius su Lietuvos žydų inteligentija, demokratinės pakraipos žydų atsto­ vais, skatino žydų kultūrinės veiklos aktyvėjimą. Atsivėrusios galimybės leido žydams atkurti savo organizacijas, steigti naujas draugijas. Atgimė ne tik lietuvių, bet ir žydų savastis. 1988 m. rugpjūčio 25 d. įkurta Lietuvos žydų kultūros rėmimo draugija, spalio 21 d. Ministrų taryba perdavė pa­ talpas Žydų muziejui ir kultūros centrui atkurti (buv. „Pionieriaus" kino teatrą), 1989 m. spalio 9 d. įsteigtas Valstybinis žydų muziejus Vilniuje, mokykla, vaikų darželis. Daugelis įsikūrusių (atsikūrusių) žydų draugijų ir organizacijų glaudžiai veikė su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu arba buvo jo inspiruotos atsikurti. Lietuvos žydams buvo atstovaujama ir pirmajame Sąjūdžio suvažiavime446. Emanuelis Zingeris tapo Seimo nariu, įtakingu as­ meniu mezgant pirmuosius Lietuvos tarptautinius ryšius, kuriant diplo­ matinius santykius su užsienio šalimis. Tarptautinės žydų organizacijos iš esmės palaikė Lietuvos kelią į nepriklausomybę, ypač JAV žydai.

w Subliūškę mitai, p. 75-76.

m Plačiau apie žydų organizacijų atsikūrimą, Lietuvos valdžios potvarkius žr.: Atgimstanti Lietuva ir žydai /Parengė Emanuelis Zingeris. - Vilnius: Valstybės žinios, 1997. - 94 p.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir moralinės atsakomybės problema

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas Vytautas Landsbergis 1990 m. gegužės 2 d. pasirašytame įstatyme užfiksa­ vo, kad asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymas netaikomas asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos AT pareiškime „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais" Aukščiausioji Taryba lietuvių tau­ tos vardu be išlygų pasmerkė žydų genocidą ir su širdgėla pažymėjo, kad tarp okupantams tarnavusių budelių buvo ir „Lietuvos piliečių". Pareiški­ me sakoma: „Nusikaltimams, įvykdytiems prieš žydų tautą Lietuvoje ir už jos ribų, nėra ir negali būti jokio pateisinimo bei baudžiamojo persekiojimo senaties terminų". Pareiškime taip pat pripažinta, kad būtina sudaryti pa­ lankias sąlygas Lietuvos žydams jų kultūros, mokslo, švietimo, kulto ir ki­ tų institucijų atkūrimui, ir užtikrinta, kad „Lietuvos Respublika netoleruos jokių antisemitizmo apraiškų". Nors pareiškime, anot J. Bluvšteino, ir nu­ tylėta, kad žydų genocide dalyvavo ne vienas tūkstantis lietuvių, pasakant, kad tarp okupantams tarnavusių budelių buvo ir Lietuvos piliečių, jis bu­ vo skirtingas nuo sovietinio tipo pareiškimų ir Lietuva buvo vienintelė tarp tuo metu atkūrusių nepriklausomybę valstybių padariusi tokį pareiš­ kimą447. V. Berenis pažymėjo, kad priimant šiuos nutarimus svarbus buvo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vaidmuo, jis, gerai suprasdamas sunkią to meto Lietuvos padėtį ir žinodamas pasaulinės politikos opinijos reikšmę, nuosekliai įgyvendino lietuvių ir žydų santykių bei dialogo už­ mezgimą, juolab kad tuo pat metu sovietų ir Vakarų spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose lietuviai nacionalistai buvo kaltinami žydų žudymu Antrojo pasaulinio karo metais. Reikėjo parodyti pasauliui, kad lietuvių tautinis judėjimas SSRS savo esme nėra nacionalistinis, antidemokratiškas ar antisemitinis448. Palankiai klostantis tarptautiniams įvykiams, 1991 rug­ sėjo 4 d. Izraelio valstybė pripažino Lietuvą, atrodė, kad Lietuvos santykiai 447 Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 12-13. 448 Vytautas Berenis. Holokaustas ir lietuvių istorinė sąmonė // Politologija, 2000, Nr. 3, p. 15.

218

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

su pasaulio žydų organizacijomis eina geryn. Už kelių mėnesių po pri­ pažinimo buvo užmegzti Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai su Izraelio valstybe (1992 01 08). Dar 1990 m. užsimezgė Lietuvos istorikų ryšiai su 1925 m. Vilniuje įkurtu ir nepaprastai produktyviai veikusiu Žydų kultūros institutu YIVO, po karo veikiančiu Niujorke. Dirbdamas Lietuvos istorijos institute susi­ pažinau su tuometiniu YIVO direktoriumi Alanu Nadleriu, dr. Davidu E. Fishmanu, kurie domėjosi žydų kultūros vertybėmis, Lietuvos istorikų darbais. Palaipsniui subrendo idėja surengti pirmą lietuvių ir žydų istori­ kų konferenciją, kurios organizavimui teko skirti daug laiko. Kai jau viskas buvo beveik paruošta, SSRS valdžia atsisakė pasaulio žydų mokslininkams duoti vizas atvykti į Vilnių - vyko M. Gorbačiovo paskelbtoji Lietuvos eko­ nominė blokada, kuri iš dalies buvo ir diplomatinė, politinė. Todėl pirmo­ ji lietuvių ir žydų istorikų konferencija 1991 m. įvyko Niujorke, į ją YIVO vadovybė, iš principo nenorėdama pasiduoti SSRS diktatui, pakvietė šių eilučių autorių, Egidijų Aleksandravičių, Gintautą Surgailį, Izraelį Lempertą, Eliezierį Zilberį, Lietuvos žydų draugijos atstovus perskaityti prane­ šimus, dalyvauti diskusijose, parodė institutą ir archyvą. Keliais metais vėliau pagal Lietuvos archyvų bendradarbiavimo sutartį į Niujorką buvo nugabentas krovinys su YIVO dokumentais kopijavimui ir sutvarkymui. Vėliau reikšmingos konferencijos vyko Lietuvoje, dalyvaujant istorikams iš įvairių Šalių nagrinėjusios Lietuvos žydų gyvenimą, holokausto proble­ mas, vietinių gyventojų talkininkavimo holokauste klausimą. 1993 m. spalio 11-16 d. Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija pami­ nėti Vilniaus geto sunaikinimo 50-osioms metinėms. Joje dalyvavo žymūs mokslininkai iš Prancūzijos, JAV, Izraelio ir Lietuvos, tai buvo unikali ga­ limybė susipažinti su įvairiomis istorikų mokyklomis, tyrinėjimo metodais ir pasaulio holokausto istoriografijos pasiekimais, pabudinti Lietuvos isto­ rinę sąmonę449. Po kelerių metų panaši konferencija įvyko Nidoje, ją shoah tematika surengė Lietuvos katalikų mokslo akademija 1998 m. spalį, čia perskaityti svarbūs vysk. Jono Borutos, istorikų Arvydo Pacevičiaus, Vy­ tauto Berenio, Vlado Sirutavičiaus, Vyganto Vareikio, Sauliaus Sužiedėlio, 449 Atminties dienos. Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui 1993 m. spalio mėn. 11-16 d. / Sudarytojas E. Zingeris. - Vilnius: Bal­ tos lankos, 1995.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

219

Valentino Brandišausko, Sigito Jegelevičiaus ir daugelio kitų pranešimai450, išspausdinti solidžiame straipsnių rinkinyje451. Tačiau, anot dalyvių ir ste­ bėtojų, lietuvių istoriniai tyrimai dar buvo blokuojami „dvigubo genoci­ do teorijos", kuri sunkino pokalbi apie Lietuvos žydų likimą452. Sparčiai gausėjo darbų, susidomėjimo žydų istorijos, kultūros studijų klausimais, kuriuos vykdo lietuvių mokslininkai, rengiami seminarai, konferencijos. Reikšmingas buvo 1999 m. balandžio 23 d. Lietuvos Seime socialdemok­ ratų surengtas praktinis seminaras-diskusija „Lietuvių ir žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai", kuriam pirmininkavo Seimo na­ rys Aloyzas Sakalas ir istorikas Arvydas AnuŠauskas. Istoriniai aspektai atvirai ir dokumentuotai analizuoti Šarūno Liekio, Nijolės Maslauskienės, Liudo Truskos, Valentino Brandišausko, Arūno Bubnio, Dalios Kuodytės pranešimuose, medžiaga išleista atskiru leidiniu453. Tačiau iš užsienio žydų pusės jaunos atkurtos valstybės kūrėjams ir vadovams bei postkomunistinei visuomenei netikėtai prapliupo šaltas du­ šas. 1991 m. rugsėjo 5 d. JAV „The New York Times" laikraštyje pasirodė Steveno Kinzerio straipsnis, kuriame Lietuva buvo apkaltinta reabilitavusi karo nusikaltėlius, asmenis, įsivėlusius i žydų žudynes. Tą pačią savaitę savaitraštis „Newsweek" pakartojo tuos kaltinimus ir dar pridėjo nuo­ trauką, kurioje matėsi Hitleris, vykstąs Klaipėdos gatvėmis po to, kai na­ ciai ultimatumu 1939 m. atplėšė iš Lietuvos Klaipėdą, o parašas skelbė, jog lietuviai rėmėjai sveikina fiurerį. Minioje tuo tarpu buvo šturmuotojai vo­ kiečiai. Po Šių publikacijų tapo aišku, kad jaunoji lietuvių karta yra privers­ ta grįžti prie holokausto padarinių klausimo, moralinės atsakomybės prieš Lietuvos žydus reikalų.

490 Suprantama, kad daugelio paminėtų autorių darbai yra nepaprastai svarbūs ir tikrai padarytų šį straipsnių rinkinį vertingesnį. Tačiau jie, paskelbti viename to• me, sudaro gana ištisinį-teminį lauką, todėl dėl vietos stokos jų čia nepublikuo­ jame dėl tikrai per didelės tokiu atveju šio rinkinio apimties. 4,1 Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 14. Vilnius: Katalikų akade­ mija, 1999. 451 Vytautas Berenis. The Holocaust and Lithuanian Historical Consriousness. 1999. http:/ /www.Atrium.lt. Nr. 4. 40 Lietuvių ir žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma. - Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, 1999. - 50 p.

220

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Istorinės praeities pamokų įvertinimas kelia sudėtingu problemų ir šiandieninei lietuvių visuomenei, tam Lietuvos valstybė skiria didelį dė­ mesį. Lietuvos vyriausybė yra ne kartą skelbusi, kad nusikaltėliams nebus taikomas senaties terminas, kad Lietuva netoleruos antisemitizmo, kseno­ fobijos, rasinės propagandos apraiškų. Kadangi nuo holokausto praėjo daug laiko, nėra lengva dokumentiškai įrodyti kaltinimus asmenims, pa­ dariusiems nusikaltimus karo metais. Daugiausia tarptautinio dėmesio čia susilaukė nacių okupacijos metais Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos buvusio viršininko Aleksandro Lileikio byla, kuri tik 2000 m. pagaliau įgijo baigiamąjį pobūdį. Bylos lėta eiga kėlė didelį pasaulio žydų nepasitenkinimą. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pareiškime 1990 m. gegužės 8 d. pažymėta, kad visos valstybinės institucijos turi sudaryti Lietuvos žydams, kaip ir kitoms tautybėms, palankiausias sąlygas atkurti, plėtoti Švietimo ir kultūrines institucijas, o valstybė rūpinsis žydų tautos genocido aukų įam­ žinimu, netoleruos jokių antisemitizmo apraiškų. Lietuvoje 1990 m. spalio 31 d. kaip atmintina diena užfiksuota Žydų genocido diena (rugsėjo 23-oji). 1990 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau atgaline data pervardinta į Atkuriamąjį Seimą) Prezidiumo pirmininkas V. Lands­ bergis pasirašė nutarimą dėl žydų kapinių sutvarkymo, ženklinimo, kad būtų įvardinti užrašuose ir žudynių kaltininkai (sovietinių laikų lentose užrašai paprastai skelbė, kad žydus nužudė hitlerininkai, tik kai kur, kad jiems talkino vietiniai buržuaziniai nacionalistai), nurodant žuvusiųjų tau­ tybę, skaičių, kitus duomenis. Pagal savivaldybių numatytus kapinių sutvarkymo planus nustatyti 332 tvarkytini objektai. Lietuvoje įregistruotos 176 žydų kapinės, 156 žydų genocido aukų vietos, kurios buvo žinomos ir tvarkomos dar nacių okupa­ cijos metais, kad kapavietės netaptų užkrečiamų ligų židiniu. Iš jų 1990 m. buvo sutvarkytos 45 žydų kapinės, nesutvarkytos 124, sutvarkytos 58 žydų genocido vietos, nesutvarkytos 94-ios. Kapinės buvo tvarkomos, atsirado ro­ dyklės prie kelių, nors tas darbas dėl lėšų stygiaus taip ir nebuvo užbaigtas. 1992 m. balandžio 9 d. priimtas įstatymas dėl atsakomybės už Lietu­ vos gyventojų genocidą, tačiau tuo metu Lietuvos generalinėje prokuratū­ roje tarsi pasireiškė JAV lietuvių gynybinis požiūris į įtariamų dalyvavimu

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

221

holokauste lietuvių problemą. Galimas dalykas, kad JAV aktyvumas tuo klausimu Vilniuje traktuotas kaip grynai žinybinis JAV Teisingumo de­ partamento interesas, ieškant lietuvių tarpe įtariamų karo nusikaltėlių, taip parodyti tos veiklos reikalingumą, o dėl to keliant nepagrįstas rimtais fak­ tais bylas. Nepaisant to, įstatymų leidyba vedė Lietuvą civilizuotų valsty­ bių draugijos link - 1995 m. vasario 15 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo pareiškimas dėl rasizmo, ksenofobijos, antisemitizmo ir netoleranci­ jos apraiškų netoleravimo. Lietuvos ambasados darbuotojai apie tai sten­ gėsi informuoti JAV žydų organizacijas, į straipsnius spaudoje, kaltinan­ čius Lietuvą, atsakinėjo publikacijomis, kad Lietuva, kaip valstybė, nedalyvavo holokauste, kad mūsų šalyje rūpinamasi teisingumu ir žydų kultūros vertybėmis4*4. Plati JAV spaudos kampanija prieš Lileikį padarė savo - OSI eksper­ tams Lietuvos archyvuose radus svarios medžiagos, Lileikį susiruošta de­ portuoti. Prie Lileikio namų dažnėjo piketuotojų, Niujorke, prie Lietuvos generalinio konsulato netgi buvo surengta pirmoji vietos žydų protesto manifestacija. Tačiau A. Lileikis, įspėtas advokatų, 1996 m. grįžo į Lietuvą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir atlikti visi teisės numatyti veiksmai, reikalingi patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pagal galioju­ sius įstatymus A. Lileikio byla negalėjo būti atiduota į teismą dėl silpnos kaltinamojo sveikatos. Tai sukėlė nepasitenkinimo audrą JAV ir Izraelyje, pasipylė S. Wiesenthalio centro atstovų pareiškimai, neva Lietuvoje proteguojami nacių ka­ ro nusikaltėliai. JAV siūlė Lietuvai taikyti buvusią tarp Lietuvos ir JAV ekstradikcijos sutartį ir taip išspręsti Lileikio išvykimo iš JAV problemą. Tačiau ekstradikcijos sutartis tarp Lietuvos ir JAV, pasirašyta dar 1924 m., nieko nesakė apie karo nusikaltimais įtariamųjų asmenų ekstradikriją, teisininkai siūlė ją atnaujinti ir pasirašyti iš naujo. Tuo klausimu Lietuvos ambasado­ rius ne kartą aiškinosi Kongrese (tada su dar kongresmenu, vėliau senato­ riumi Charles'u Shumeru455 ir kitais), Valstybės departamente, spaudoje. Paminėsiu tik kelis ambasados pasisakymus: Alfonsas Eidintas. Uthuania and the Holocaust // The Washington Post, Apr. 5,1994; Alfonsas Eidintas. Uthuania not involved in Holocaust // Boston Herald, Vol. 5,1995; Alfonsas Eidintas. Should holy books remain in Lithuania?/ / The Washington Times, January 26, 1997, ir kitos publikacijos.

222

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Pamažu Lileikio byla perėjo i Lietuvos ir JAV dvišalių santykių sfe­ rą, Amerikos valdžios atstovai ¡vairiausiu lygiu primindavo Lietuvai, kad ji turi spręsti įtariamų karo nusikaltimais tautiečių klausimą456. 1997 m. pra­ džioje JAV žydų advokatų draugijos (politinė, ne profesinė organizacija) vadovas, gausios Šerų giminės iš Žemaitijos ainis N. Šeras (Neal Sher), at­ vykęs į Lietuvos ambasadą Vašingtone, pagrasino ambasadoriui A. Eidin­ tui, kad jei dėl Lileikio nieko nebus daroma, jo organizacija kreipsis pagal­ bos i JAV Kongresą, o tarp kita ko užsiminta, kad Lietuvos atstovas JAV dėl tos pačios priežasties gali netekti ambasadoriaus posto (svečio aliuzija buvo daryta į neseniai dėl istorijos su nužudytų žydų auksu Šveicarijos bankuose diskusijos baigtį, kai dėl netinkamos frazės buvo priverstas atsi­ statydinti Šveicarijos ambasadorius Washington, DC). Ambasadai Vašing­ tone darė spaudimą ir Vyzenthalio centro atstovas E. Zuroffas, kai kurie kongresmenai, privatūs asmenys. Tuo tarpu Lileikio byla Lietuvoje nejudėjo į priekį dėl prokurorų ne­ rangumo ir iŠ dalies dėl politinių motyvų, nes manyta, kad Lileikio proce­ sas labiau pakenks Lietuvai negu jo stabdymas. Taigi lietuviai tarėsi giną puolamos tėvynės garbę, o žydai laukė, kada naujoji Lietuvos valstybė pa­ sakys savo poziciją karo nusikaltėlių atžvilgiu ir pradės daryti konkrečius istorinio teisingumo žingsnius. Lietuvos politikams, gana ryžtingai sten­ giantis įveikti dar vieną istorijos „baltąją dėmę", tapo aišku, kad plačioji vi­ suomenė yra, deja, dar nepajėgi žinoti faktų apie holokaustą Lietuvoje, juos suprasti ir pajusti tam tikrą moralinę kaltę už žydšaudžių darbus. Lietuviams holokaustas ir lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse buvo visiškai naujas klausimas. Vienas aukšto rango Lietuvos diplomatas man m Su Ch. Shumeru susitikau 1995 0719 Kongrese, su juo buvo du rabinai nuo Bos­ tono, Friedmanas ir Mannas. Kongresmenas pareiškė, kad jis visą laiką rėmė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau dabar yra stipriai sunerimęs dėl Lietuvos po­ zicijos A. Lileikio klausimu, nes tyrimas vilkinamas, teismas Bostone truks ilgai, o žydai neturi kantrybės laukti ir darys viską, kad Lileikiui nebūtų leista ramiai numirti. Rabinai buvo įsitikinę, kad Lietuvos valdžia tyčia vilkina bylą, kaltės ¡rodymų yra pakankamai, ragino imtis kaltinamojo ekstradikrijos. 456 1995 m. gruodžio 15 d. kongresmenai Charles Shumer, Ben Gilman, Tom Lantos, John Edward Porter, Carolyn Maloney, Sidney Yates, Sam Gejdenson, Pa­ trick Kennedy, Robert Torricelli, Gary Ackerman, Mark Foley ir dar 35 jų kole­ gos parašė kolektyvinį laišką Prezidentui A. Brazauskui, reikalaudami Lileikio ekstradikrijos ir patraukti ji, kaip nusikaltėli, baudžiamojon atsakomybėn.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

223

kartą prisipažino: „Pirmaisiais Prezidento A. Brazausko metais ne kartą posėdžiavome Prezidentūroje žydų klausimais - istoriniais, kultūriniais, politiniais. Mes nei vienas nieko aiškesnio apie tai anksčiau nežinojome. Apie bet kokį žydų reikalus liečiantį klausimą mes vaikščiodavome kaip apie karštą bulvę"457. O tų klausimų daugėjo. A. Brazauskas memuaruose pastebi, kad jis pradėjo domėtis lietuvių ir žydų dialogo įšalo klausimais, kurie varžė normalius dviejų valstybių ir tautų santykius. Prezidentas kant­ riai šiuo klausimu kalbėjo su teisininkais, politikais, visuomenės veikėjais, ragindamas atsisakyti vadinamosios simetrijos principo: žydų kagėbistai trėmė lietuvius į Sibirą, užtat kai kurie nacių pataikūnai lietuviai šaudė žy­ dus; taigi vieni verti kitų, jeigu jau atsiprašyti - tegul tai padaro abi pusės. Prezidentą jaudino ir kai kurių žydų veikėjų nustatyta nusikaltimų žydų tautai hierarchija: Vokietija, Lietuva, Latvija, Ukraina, mat čia daugiausia vietos gyventojų dalyvavo nusikaltimuose, Lenkija, kaip neturėjusi savival­ dos, į šį sąrašą neįtraukta. „Aš nenorėjau laikytis stručio politikos, kai Va­ karai holokausto teisines, ekonomines ir moralines problemas yra seniai iŠsprendę", - rašo atsiminimuose apie tą metą Algirdas Brazauskas458. 4,7 Tai galiu paliudyti asmeniniu pavyzdžiu. 1993 m. gruodžio 8 d. įteikęs skiria­ muosius raštus JAV Prezidentui B. Clintonui kaip naujas Lietuvos ambasadorius JAV, labai greitai susidūriau su litvakų palikuonimis, dirbusiais Valstybės depar­ tamente, Kongrese, privačiose struktūrose. Tačiau 1994 m. pradžioje, aplankęs JAV Holokausto memorialinį muziejų, buvau pritrenktas ne tik šio valstybinio muziejaus didumo ir ekspozicijos turiningumo,vaizdingumo, bet ir lituanistinių jo vietų: sienoje, įrašytos žydų žudynių vietovės, per tris aukštus į viršų stiebėsi nužudytų karo metais Eišiškių miestelio gyventojų fotografijos, net keli televizi­ jos monitoriai rodė dokumentinius kadrus apie žydų žudynes Lietuvoje, garbės lentoje buvo tik kelios lietuvių teisuolių pavardės. Tuomet su patarėju Vytautu Žaliu nutarėme skirti daugiau laiko bendradarbiavimui su muziejumi, santy­ kiams su JAV žydų organizacijomis, kad galėtume jas informuoti, kas gero Lie­ tuvoje padaryta saugojant žydų kultūrinį paveldą, pagerbiant holokausto aukas. 1994 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos ambasadoje Vašingtone pirmą kartą paminėjome Lietuvos žydų genocido dieną, joje puikią kalbą pasakė a.a. prof. Aleksandras Štromas, dalyvavo daug žydų organizacijų vadovų. Tai neliko nepastebėta, pra­ sidėjo geranoriškas bendradarbiavimas su daugeliu iš jų. Nuo 2000 m. šią dieną jau mini daugelis Lietuvos ambasadų užsienyje ir tai yra puiki proga parodyti Lietuvos žydams, jų palikuonims, kad jų genties darbai ir aukos Lietuvoje nepa­ miršti, prisimenami ir nebus pamiršti. 4S# Algirdas Brazauskas. Penkeri Prezidento metai. įvykiai, prisiminimai, mintys. Vilnius: Pradai, 2000, p. 423-424.

224

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Netrukus žydų klausimais rūpintis Prezidento A. Brazausko dek­ retu buvo sudaryta speciali komisija, kuri išryškintų esamas problemas, siūlytų, kaip jas spręsti. Komisijos pirmininku buvo paskirtas Seimo kanc­ leris, vėliau Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Neris Ger­ manas. Atsirado specialiai šiems klausimams ir pareigūnas Lietuvos užsie­ nio reikalų ministerijoje, pradžioje Mindaugas KaČerauskis, vėliau Jonas Skardinskas, jį pakeitė Dina KopileviČ. Naujas klausimas buvo Lietuvoje išgelbėtų torų problema, tiksliau jų laikymas Lietuvos saugyklose, bibliotekoje. Dar 1997 m. pavasarį JAV viceprezidentui A. Gore'ui prakalbus apie toras, V. Landsbergis prisipaži­ no: „Iki šiol mums torų savitumas nebuvo žinomas". Lietuvos nesiorientavimas, akivaizdus pribrendusių sprendimų lė­ tumas arba, anot žydų atstovų, tyčinis lietuvių neveiklumas įtariamų karo nusikaltimais asmenų atžvilgiu pradėjo kelti nepasitenkinimą ne tik Kong­ rese, bet ir Valstybės departamente. 1997 m. balandžio mėn. Seimo pirmi­ ninkui V. Landsbergiui JAV viceprezidentas A. Gore'as iškėlė ne tik torų perdavimo žydams reikalą, bet ir A. Lileikio bylos sprendimo problemą. Taip holokausto pasekmių problema galutinai perėjo į dvišalių Lietuvos ir JAV santykių darbotvarkę. Preliminariu mūsų paskaičiavimu, pastaraisiais metais JAV Valstybės departamentas šešiuose savo pareiškimuose skyrė dėmesio Lietuvai, iš jų penkiuose kalbėta apie holokausto įveikimo proble­ mas Lietuvoje... 1997 m. gruodžio 23 d. LR Seimas priėmė Baudžiamojo proceso ko­ dekso pataisas, leidžiančias genocidu kaltinamų asmenų bylas perduoti teismui neatsižvelgiant į kaltinamojo sveikatos būklę. 1998 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra perdavė Vilniaus apygardos .teismui A. Lileikio bylą.

Įtariamųjų nusikaltimais bylos, dereabilitacija Aleksandro Lileikio bylos eiga. Kad geriau suprastume žydų nevil­ ti ir jų kaltinimus Lietuvos teisėtvarkai politinės valios neturėjimu nuteisti bent vieną ¡tariamąjį/ pasekime išgarsėjusios bylos eigą. 1998 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismo tvarkomasis posėdis ipareigojo Lietuvos Res­ publikos Generalinę prokuratūrą iki gegužės 18 d. atlikti byloje papildomą tyrimą. 1998 m. birželio 26 d. teismo tvarkomasis posėdis paskyrė teisiamo­ jo posėdžio datą - rugsėjo 1 d. Vėliau bylos nagrinėjimas nukeltas i rugsėjo 9 d., tačiau A. Lileikis į teismą neatvyko. Jo advokatas pristatė pažymą, kad A. Lileikis guli ligoninėje. Teismas kitą posėdį paskyrė rugsėjo 10 d. Tam posėdžiui buvo pateikti išsamesni duomenys apie A. Lileikio bylos eigą. Teisėjas, atsižvelgęs į prokurorų prašymus, paskyrė teisminę medicinos ekspertizę. Medikų komisija turėjo nustatyti, kokiomis ligomis serga A. Li­ leikis, ar jis gali pasveikti, ar gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir jei taip, tai kada. Ekspertų komisija leido A. Lileikį kviesti į teismo posėdžius, tačiau ¡spėjo, kad bet kokie stresai gali būti lemtingi jo gyvybei. Teismas nutarė kviesti A. Lileikį į teismo posėdį. Jis paskirtas 1998 m. lapkričio 5 d. 1998 m. lapkričio 5 d. A. Lileikis atvyko į teismą invalido vežimėly­ je. Teismas pareiškė, kad bylą pradeda nagrinėti iš esmės. Tačiau vos A. Li­ leikis pareiškė, kad nekaltas, jam prasidėjo stenokardijos priepuolis ir iŠ teismo salės buvo išvežtas į ligoninę. 1999 m. sausio 8 d. teismo posėdyje A. Lileikiui paskirta 4-oji medicinos ekspertizė. Paskirdamas dar vieną A. Lileikio sveikatos ekspertizę, teismas jo baudžiamosios bylos nagrinėji­ mą sustabdė iki to momento, kol bus gautas medikų atsakymas. 1999 m. sausio 29 d. posėdžiavusi aštuonių gydytojų komisija, vadovaujama Vals­ tybinės teisės medicinos tarnybos generalinio direktoriaus Antano Gar­ maus, nustatė, jog Aleksandro Lileikio sveikata yra pernelyg silpna, kad jis galėtų dalyvauti savo teismo procese, kuriame kaltinamas žydų genocidu. Apžiūrėję 92-uosius metus einantį teisiamąjį A. Lileikį ir susipažinę su ankstesnių bei naujausių jo sveikatos tyrimų rezultatais, medikai patvirtino visus anksčiau diagnozuotus susirgimus ir į kelių dešimčių ligų sąrašą įra­ šė kelias naujas. Dar konstatuota, kad kai kurios ligos dabar paūmėjusios. Pavojingas paūmėjimas gali įvykti ir teismo posėdžių metu, todėl A. Lilei­ kio į juos kviesti negalima. (Kiek anksčiau tokią išvadą teismo ekspertų komisija padarė ir K. Gimžausko byloje.) JAV teisingumo departamento

I

226

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Specialiųjų tyrimų skyriaus direktorius Eli M. Rosenbaumas Lietuvos gy­ dytojų išvadas pavadino „įžeidimu" ir pareiškė, kad JAV Vyriausybė turi „patikrintos informacijos, nepaliekančios abejonių, jog A. Lileikis, kurio dalyvavimą nacių rengtose žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą įro­ dė Amerikos teismas, simuliuoja ligą ir iš tiesų mediciniškai yra pajėgus dalyvauti teisme", kad „tai tik dar vienas tarpsnis tragiškame Lietuvos Vyriausybės nesugebėjime pasiekti teisingumą nacių nusikaltimų prieš žmoniją bylose". Lėtas Lileikio bylos sprendimas Lietuvos įvaizdžiui JAV padarė ne­ išmatuojamą žalą. Reikalas tas, kad JAV spaudoje vienas po kito pylėsi straipsniai, kuriuose Lileikis buvo vadinamas antruoju Liono budeliu Klausu Barbje, kad jis kaltas dėl 50-60 tūkst. Vilniaus žydų mirties, kad jis buvo net Vilniaus žydų sunaikinimo scenarijaus autorius. Esant tokiai si­ tuacijai niekas negalėjo Lileikio apginti, išskyrus teismą, kuris vienas tega­ lėjo atsakyti, kaltas jis ar ne ir dėl kiek aukų. Aleksandro Lileikio byloje Vilniaus apygardos teismas nutarė kreip­ tis į JAV Teisingumo departamentą, kad jis pateiktų turimus duomenis apie žydų genocidu kaltinamo A. Lileikio sveikatą. Teismo nutartis mo­ tyvuota noru objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, bet pabrėžė, kad pasitiki Lietuvos ekspertų išvadomis. Byla sustabdyta, kol bus gautas at­ sakymas iŠ JAV Teisingumo departamento. 1999 m. rugsėjo 8 d. gautas JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus (OSI) vadovo Eli M. Rosenbaumo laiškas, kuriame jis rašo, jog negali atskleisti infor­ macijos, kad A. Lileikis simuliuoja ligą, Šaltinio. Laiške siūloma sudaryti tarptautinę gydytojų komisiją, į kurią pasiūlyti atstovai iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Izraelio. Beje, Rosenbaumo profesinis aktyvumas buvo skati­ namas ir asmeninių motyvų. Būdamas jaunas teisininkas E. Rosenbaumas su kolega apsilankė pas A. Lileikį namuose 1982 metais, kalbėjosi su juo ir parodė jam dokumentą, kaltinantį Lileikį, tačiau be jo parašo. Lileikis, bū­ damas tikras, kad sudegintas Vilniaus saugumo departamento archyvas neleis jauniems juristams iškelti jam bylos, pasityčiojo iš įrodymo ir skau­ džiai įžeidė Rosenbaumą4*. Tačiau įkalčiai prieš jį buvo rasti Lukiškių ka­ lėjimo popieriuose. 1999 m. rugsėjo 9 d. posėdyje teismas nusprendė neskirti naujos mo ekspertizės, o kitą dieną nutarė sustabdyti A. Lileikio bylą, iki atsiras naujos aplinkybės, leisiančios ją atnaujinti. Tą pačią dieną VViesenthalio w Steven Levingston. Executioner's trail // The Boston Globe, 1998 11 24.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

227

centro Jeruzalės ofiso direktorius E. Zuroffas (jis dar yra ir Yad Vashemo profesorius) pavadino Lietuvą pagrindiniu prieglobsčiu holokaustą vyk­ džiusiems nusikaltėliams. 1999 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Apeliacinis teismas svarstė Genera­ linės prokuratūros skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties sustab­ dyti A. Lileikio bylos nagrinėjimą. Skunde teigiama, kad teismo nutartis buvo priimta nevisapusiškai, ne iki galo ir neobjektyviai išnagrinėjus bylos aplinkybes, susijusias su teisiamojo A. Lileikio sveikatos būkle. Apeliacinis teismas priėmė nutartį kreiptis į JAV Teisingumo departamentą su prašy­ mu pateikti turimą informaciją, patvirtinančią JAV Teisingumo departa­ mento OSI (STS) direktoriaus Eli Rosenbaumo išdėstytus teiginius apie galimą A. Lileikio ligos simuliavimą, nurodant šios informacijos naudoji­ mosi apribojimus. Taip tempiantis bylos sprendimui, 2000 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė papildymus, leidžiančius kaltinamuosius ge­ nocidu teisti jiems nedalyvaujant, ši pataisa sudarė galimybę pratęsti su­ stabdytų A. Lileikio ir K. Gimžausko bylų nagrinėjimą teismuose. Pataisos dėka 2000 m. balandžio 26 d. numatyta atnaujinti A. Lileikio ir K. Gim­ žausko bylų nagrinėjimą teisme. 2000 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Bau­ džiamojo proceso kodekso papildymą, kuris numato galimybę pirmosios instancijos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą nedalyvaujant teisiamajam (56 už, 7 prieš, 6 susilaikė). Pataisos esmę sudaro papildymas, kad, jei dėl sveikatos būklės kal­ tinamasis genocidu negali dalyvauti teismo procese, pirmosios instancijos teismo procesas vyksta jam nedalyvaujant ir priimamas nuosprendis. Ta­ čiau, jei vėliau pasikeitus sveikatos būklei kaltinamasis gali dalyvauti teis­ me, jo prašymu nuosprendis gali būti panaikinamas ir byla svarstoma iš naujo. Tai yra unikalus įstatymas, neturintis precedento ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis buvo priimtas, siekiant išspręsti ne tik 93 me­ tus einančio Aleksandro Lileikio, bet ir daugelio kitų genocidu kaltinamų piliečių bylas. A. Lileikio patarėjai, aiškindami, kad jis neturi sveikatos ir procesas turi būti nutrauktas, parodė visišką nesusigaudymą situacijoje, tarptauti­ nėje opinijoje, 2000 m. pradžioje išleidę Lileikio atsiminimų knygą460. Tai 440 Aleksandras Lileikis. Pažadinto laiko pėdsakais. Atsiminimai, dokumentai. - Vil­ nius: Valstiečių laikraštis, 2000. - 180 p.

228

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

implikavo, kad jis yra sveikas ir ražo, be to, nors toks knygos tikslas ir būtų buvęs svarbiausias, knygoje nepateikta jokių svarių įrodymų dėl kal­ tinimų Lileikiui nepagrįstumo, autorius paaiškino, kad būdamas Vilniaus saugumo departamento viršininku jis ryžtingai kovojo tik prieš lenkus. 2000 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos teisme buvo atnaujintas A. Lileikio bylos nagrinėjimas, remiantis naujomis įstatymo pataisomis. Buvo panaudotos Šiuolaikinės RTV ryšio priemonės, transliuojant visą pro­ cesą į A. Lileikio gyvenamąjį būstą ir iš jo būsto į teismo salę. Dėl ūmai pa­ blogėjusios kaltinamojo sveikatos procese buvo padaryta pertrauka, tačiau jis nesustabdytas. Lileikiui pasijautus geriau, jis numatytas pratęsti. Lietu­ vos generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, būdamas 2000 m. liepą Va­ šingtone, pasiūlė amerikiečiams atsiųsti tarptautinius medicinos ekspertus, jei lietuvių gydytojų medicininės ekspertizės išvadomis dėl kaltinamojo sveikatos būklės bus nepasitikima ar abejojama. . . Lileikio byla, anot užsienio diplomatų, tapo Lietuvos demokratijos, jos ryžto įveikti istorinę praeitį lakmuso popieriumi. 2000 m. rugsėjo 26 d. A. Lileikiui mirus, Lietuvos generalinė prokuratūra pareiškė apgailestavi­ mą, kad dėl teisiamojo ligos ir mirties jo byloje nebuvo priimtas istoriniam teisingumui įvykdyti svarbus sprendimas, tačiau pažadėjo toliau tirti karo nusikaltėlių bylas kaip neturinčias senaties termino, bendradarbiauti su užsienio valstybių teisingumo institucijomis. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius pareiškė įsitikinimą, kad Lietuvos teisėsaugos sistema vilkino Lileikio bylos tyrimą ir nagrinėjimą teisme, nes „niekas ne­ norėjo jo sodinti"461. Dar vienas bylos atgarsis buvo jau po A. Lileikio laidotuvių jo tėviš­ kėje Vaiguvoje, Kelmės rajone, kai buvo nubausti už uniformų vilkėjimą kapinėse trys šauliai. 2000 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos teismas for­ maliai atnaujino ir nutraukė A. Lileikio bylą, remdamasis oficialiai pateik­ tu mirties liudijimu. Kiti įtariamieji genocidu, dereabilitacija. Dar sovietiniais laikais kaltinimai buvo keliami Didžiojoje Britanijoje gyvenusiam A. Gecevičiui (Gečas), Australijos piliečiams, atvykusiems iš Lietuvos. Didžiausią atgarsį 461 Nuolatiniai E. Zuroffo priekaištai Lietuvos teisininkams ir politikams taip įkyrė­ jo lietuviams, kad, antrą dieną po A. Lileikio mirties Vilniuje išgirdau tokį anek­ dotą: „šiandien YViesenthalio centro atstovas E. Zuroffas padarė dar vieną pa­ reiškimą - pranešė pasaulio agentūroms, kad Lileikis simuliuoja savo mirtį".

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

229

turėjo kaltinimai JAV buvusiam Kauno miesto burmistrui Kaziui Palčiauskui*62, Liudui Kairiui. JAV nuo OSI įkūrimo pradžios 1979 m. JAV pi­ lietybė buvo atimta 61 asmeniui, kurie buvo kaltinami žydų genocidu Antrojo pasaulinio karo metais, 50 asmenų buvo priversti palikti JAV, iš jų maždaug 16 proc. lietuvių. Daugiausia tai buvę Vilniaus apygardos saugumo darbuotojai ir 2-ojo, 12-ojo bei 252-ojo lietuvių policijos batalio­ nų nariai. Nuo 1990 m. amerikiečiai pradėjo vienuolika denatūralizacijos bylų lietuviams formaliai dėl to, kad jie nuslėpė savo gyvenimo faktus, įvažiuo­ dami į JAV, o iš tiesų jais domėtasi dėl įtarimų vykdžius žydų tautos genocidą ar prie jo prisidėjus. Aštuoni iš jų buvo deportuoti iš JAV arba savo noru grįžo gyventi į Lietuvą (Liudas Kairys išvyko į Vokietiją): A. Mineikis (1992), K. Gimžauskas (1994), A. Lileikis (1996), A. Milius (1997), J. Stelmokas (1998), A. Balsys ir K. Čiurinskas (1999). Kitais metais ameri­ kiečiai pradėjo bylas A. Dailidei ir J. Naujaliui (1999 m. byla pradėta ir V. Gečui, kuris atsisakė duoti parodymus dėl savo veiklos Lietuvoje ir bu­ vo nuteistas 18 mėnesių laisvės atėmimo Floridos kalėjime). Buvusiam A. Lileikio pavaduotojui Kaziui Gimžauskui byla buvo iš­ kelta 1997 m. lapkričio 19 d. 1998 m. vasario 27 d. LR generalinė prokura­ tūra K. Gimžauskui pareiškė kaltinimą. 1998 m. spalio 26 d. byla perduota teismui. 1999 m. sausio 6 d. Vilniaus apygardos teismas paskyrė papildo­ mą sveikatos ekspertizę teisiamajam Kaziui Gimžauskui. Komisijos teis­ mas klausė, kaip pakito K. Gimžausko sveikatos būklė nuo 1997-ųjų gruo­ džio ir ar jis gali pagal baudžiamojo proceso reikalavimus dalyvauti teismo posėdžiuose. K. Gimžausko baudžiamosios bylos nagrinėjimas sustabdy­ tas iki to momento, kol teismas gaus rašytines ekspertų išvadas. 1999 m. vasario 9 d. K. Gimžausko byla sustabdyta, kol jo sveikata leis dalyvauti teismo posėdžiuose. 2000 m. birželio 26 d. medikai pripažino, kad dėl pablogėjusios svei­ katos Gimžauskas psichiškai nepajėgus dalyvauti teismo procese, net ir ne­ būdamas teismo salėje. Numatytos papildomos jo sveikatos ekspertizės. Lapkričio viduryje byla atnaujinta, tačiau kaltinamasis dėl ligos negalėjo joje dalyvauti.462 462 Kazio Palčiausko prisiminimų pluoštą yra paskelbęs išeivijos žurnalistas Anta­ nas Dundzila. Žr.: Laisvės kovų archyvas. T. 12. Vyr. red. Dalia Kuodytė. Kau­ nas, 1994, p. 210-236.

230

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Atliekamas parengtinis tardymas dėl kitų lietuvių, kaltinamų žydų tautybės asmenų genocidu: V. Valkavicko (gyvenančio Lietuvoje, įtariamo Švenčionių poligone padėjus nužudyti ir saugoti apie 3700 žydų), A. Gu­ delio (gyvenančio Australijoje, asmeniškai dalyvavus 2000 žydų ir lietuvių žudymuose Kupiškio rajone), P. Bernotavičiaus (gyvenančio JAV, įtariamo Kupiškyje asmeniškai dalyvavus padedant nužudyti apie 700 žydų ir lie­ tuvių), tiriama Antano Gecevičiaus (Gečo) nusikalstama veikla Antrojo pa­ saulinio karo metais Lietuvoje ir Baltarusijoje. Vyko parengtinis tardymas dėl 50 asmenų veiksmų (apklausiami liudytojai, renkama archyvinė medžiaga dėl žudynių Raseinių raj. Girkal­ nyje), atnaujinta byla dėl žudynių „Lietūkio" garaže Kaune (žiauriai nu­ žudyta apie 20-30 žydų) - parengtinis tyrimas atnaujintas 2000 m. sausio 24 d., ši byla susilaukė reikiamo spaudos dėmesio463. Parengtinis tyrimas sustabdytas dėl 4 įtariamųjų asmenų (dėl 50 žydų nužudymo Gruzdžių valsčiuje) - laukiama atsakymo į teisinės pa­ galbos prašymus iš JAV, JK, Vokietijos, taip pat dėl 1350 žydų nužudymo Pasvalio rajone, nes kol kas negauta atsakymo į teisinės pagalbos prašymą iš Izraelio. Generalinė prokuratūra (GP) buvo priversta nutraukti pareng­ tinį tyrimą dėl A. Mineikio dalyvavimo žydų žudynėse Kauno IX forte ir Baltarusijoje (nesant nusikaltimo sudėties, be to, įtariamasis mirė), taip pat dėl 664 žydų žudynių Šiaulių apskrityje - vienas įtariamiijų miręs, kitas pokario metais jau yra anksčiau nuteistas už šį nusikaltimą. JAV tokiu būdu formavosi Lietuvos, kaip vengiančios teisti karo nu­ sikaltėlius šalies, įvaizdis, nes per nepriklausomybės laikotarpį nenuteistas nė vienas deportuotas ar savo noru sugrįžęs į gimtinę asmuo. JAV poli­ tikai ir JAV žydų organizacijų atstovai reiškia norą, kad Lietuvoje bent viena byla būtų privesta prie logiškos pabaigos, kad šalis parodytų savo poziciją, kad ji atsakingai žiūri į savo prisiimtus įsipareigojimus įvertinti is­ torinį teisingumą ir laikytųsi deklaruojamų vakarietiškų vertybių. Alvydas Dargis. Garsioji „Garažo byla" nebaigta: aukos nutildytos, budeliai tyli // Lietuvos rytas, 1996 m. lapkričio 16 d., Nr. 269; Aleksas (Alex) Faitelsonas. Tiesa apie nusikaltimą visada būna skaudi, bet ją žinoti reikia / / Lietuvos rytas, 1999 m. birželio 19 d., Nr. 141; Alvydas Dargis. Žudynių byla toliau storėja, bet aiškių atsakymų joje vis nėra //Lietuvos rytas, 1999 m. birželio 19 d., Nr. 141; Birutė Garbaravičienė. Be senaties termino // Kauno diena, 2000 m. sau­ sio 27 d., Nr. 22, sausio 28 dv Nr. 23 ir balandžio 3 d.; Birutė Garbaravičienė. At­ minties archeologija tarnauja teisingumui / / Kauno diena, 200010 24.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

231

Be iškeltų baudžiamųjų bylų, Generalinė prokuratūra savo iniciaty­ va atlieka tyrimą ir renka įrodomąją medžiagą apie keletą lietuvių kilmės asmenų, įtariamų prisidėjus ar vykdžius žydų genocidą. Grįžimas prie senų tragiškų įvykių yra skausmingas procesas, nes Lietuvoje nepamiršti ir ne mažiau skausmingi komunizmo nusikaltimai. Dalis holokausto aukų prieš nacių surengtas žudynes neretai buvo komu­ nizmo nusikaltimų vykdytojų ar stebėtojų, panašus procesas vyko ir Len­ kijoje464. Sovietų nusikaltimai, kai niekas nukentėjusiųjų neatsiprašė, už užgrobtą turtą neatlygino, jokiais įspūdingais monumentais jų kančių ne­ įamžino, iki šiol kelia didelės lietuvių visuomenės dalies klausimą: o kas mus užjaus, mūsų kančias Sibire prisimins, kas atlygins materialinę žalą, kas atsiprašys, kas supras? Lietuviai tad, kaip ir lenkai, latviai, pirmiausia stengėsi atkurti savosios tautos martirologijos istoriją, šiame kontekste ho­ lokausto aukos neretai pamirštamos. Mums natūralu atrodo ir tai, kad ir teisėsauga, prokurorai, teisinin­ kai nenoriai imasi holokausto problemų, kai šalia dar skaudžiai kraujuoja sovietų padarytos žaizdos. Tokių klausimų sprendimas nėra populiarus visuomenėje, kuri tik atsigauna po pusės amžiaus komunistinio režimo. Sovietų režimo prispaustiems žmonėms žydai kelia prietaringą arba socia­ linių nuoskaudų paskatintą priešiškumą. Kaip rašė S. Romano, žydai dvi­ gubai nemėgstami: jie „nekenčiami kaip gobšaus kapitalizmo reiškėjai ir tapatinami su komunistiniais režimais. Čia paliečiame gerai žinomą žydų padėties paradoksą"465. Tačiau Lietuvos teisininkai susiduria ir su objekty­ via problema, juk daugelyje bylų nebegalima rasti gyvų liudininkų, stoko­ jama ypač svarbių tiesioginių įrodymų apie dalyvavimą holokauste, dėl to prokurorams nepaprastai sudėtinga perduoti bylas į teismą, o teismams įrodyti nusikaltimą ir paskelbti nuosprendį įtariamiesiems. Tačiau savalaikiai įstatymai padeda spręsti ir šią labai susipainioju­ sią problemą, apie kurios buvimą daugelis atkurtos nepriklausomybės ide­ ologų ir signatarų neturėjo supratimo. Pasirodė, kad sovietų nubaustų ir atlikusių bausmę, represuotų žmonių tarpe gali būti asmenų, dalyvavusių holokauste. 461 Bogdan Mūšiai. Holokaustas Lenkijos istoriografijoje ir lenkų kasdienėje istori­ nėje sąmonėje // Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 72-74. Sergio Romano. Laiškas bičiuliui žydui, p. 138.

232

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Dar 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tary­ ba - Atkuriamasis Seimas priėmė „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo" įstatymą, kuris reglamentavo asmenų, neteisėtai represuotų už pasipriešinimą sovietų ir nacių okupacijų režimams, teisių atkūrimo pagrindus ir tvarką. Teisių atkūrimo pažymė­ jimus gali išduoti trys institucijos: LR Aukščiausiasis Teismas (AT) - teis­ minių institucijų represuotiems asmenims; Generalinė prokuratūra (GP) neteismine tvarka represuotiems asmenims; Vidaus reikalų ministerija (VRM) - ištremtiems asmenims. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1989-2000 metais atkū­ rė teises ir išdavė tai patvirtinančius dokumentus (reabilitacijos pažymėji­ mus) 26 274 asmenims. Pareiškimai dėl teisių atkūrimo buvo teikiami nuo 1988 metų, kuomet, remiantis dar LSSR institucijų atskirais norminiais ak­ tais, LSSR prokuratūra peržiūrinėjo kai kurių represuotų asmenų bylas. Duomenys apie besikreipusių į Generalinę prokuratūrą teisių atkūrimą ar­ ba atsisakymą išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą 1988-1989 metais kom­ piuterizuoti (į sąrašus įtraukta maždaug 19 000 asmenų). Tačiau 718 genocido vykdytojų Aukščiausiasis Teismas atsisakė iš­ duoti teisių atkūrimo pažymėjimus. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (At­ kuriamojo Seimo) pirmininkas V. Landsbergis jau 1992 metais prašė grą­ žinti teisių atkūrimo pažymėjimą bei su juo susijusias išmokas, paaiškėjus faktams apie teisių atstatymo pažymėjimą gavusio asmens dalyvavimą ci­ vilių (tarp jų ir žydų) žudyme. Lietuvos Respublikos 1990 05 02 „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo" įstatymo 5 straipsnis numato ankstesnio sprendimo dėl teisių atkūrimo pripažinimą netekusiu galios, jeigu po to, kai LR AT, GP ar VRM priėmė sprendimą išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą arba atsisakė jį išduoti, pa­ aiškėjo aplinkybės, leidžiančios abejoti šio sprendimo pagrįstumu4“. Šiuo atveju iš esmės taisomos neteisėtus sprendimus priėmusios institucijos klaidos. Išaiškėjus aplinkybėms, kad reabilituotas asmuo dalyvavo genoci­ do nusikaltimuose, civilių žudynėse ar kankinimuose, Lietuvos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius atlieka tyrimą, surašoma išsami iš­ vada dėl archyvinės baudžiamosios bylos ir naujai paaiškėjusių aplinkybių ir ruošiamas Generalinio prokuroro. Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar

m Plačiau apie tai žr.: Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 16-29.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

233

vidaus reikalų ministro teikimas Aukščiausiajam Teismui. Teikimus nagri­ nėja 3 teisėjų kolegija, apskundus jos sprendimą - 7 teisėjų kolegija. J. Bluvšteinas nurodė, kad Lietuvos valdžios pasyvumą dereabilitacijos klausimu tuo metu lėmė dvi aplinkybės. Sugriežtinus reabilitacijos kontrolę būtų daugiau nereabilituotų, taigi padaugėtų genocido bendrinin­ kų skaičius, o tai būtų prieštaravę tvirtinimui, kad genocide dalyvavo tik saujelė lietuvių. Antra aplinkybė buvo ta, kad reabilitacijos problema buvo padaryta politinių žaidimų korta, nes Prezidentas A. Brazauskas buvo kal­ tinamas labiau besirūpinantis represuotų lietuvių reabilitacijos stabdymu, o ne žydų, susijusių su sovietinio režimo nusikaltimais lietuvių tautai, pa­ ieška ir nubaudimu467. Reikalai judėjo į priekį lėtai. Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazaus­ kas savo 1995 m. vasario 24 d. dekretu įsakė patikrinti pažymėjimų apie neteisėtą represavimą išdavimą, prie šio klausimo teko grįžti ne kartą ir tir­ ti tūkstančius bylų. Sovietų represinių struktūrų nubaustus lietuvius reabi­ litavus, Vakaruose kilo nepasitenkinimas, kad Lietuvoje per lėtai dereabilituojami karo nusikaltimais, dalyvavimu holokauste įtariami asmenys. Tų bylų nagrinėjimas tapo taip pat ne vien Lietuvos reikalu, todėl stengtasi tą procesą spartinti, kad Lietuva nebūtų kaltinama slepianti savo gyventojų nusikaltimus prieš žmoniją. 1997 04 01 Generalinėje prokuratūroje iš Prezi­ dentūros raštu be registracijos numerio ir datos buvo gautas iš Izraelio at­ siųstas 168 lietuvių tautybės Lietuvoje reabilituotų asmenų, kurie, Izraelio ekspertų nuomone, galėjo dalyvauti žydų tautybės asmenų žudyme, sąra­ šas (datuotas 1996 12 10). Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorai patikrino visų 168 asmenų archyvines baudžiamąsias bylas, saugomas Lietuvos ypa­ tingajame archyve. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) surado ir patikrino minėtų asmenų bylas, o išvadas 1998 m. sausio mėn. pateikė Generalinei prokuratūrai. Atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad iš visų sąraše paminėtų asmenų buvo tam tikrų abejonių dėl 6 reabilitavimo pagrįstumo, t. y. ar­ chyvinėse baudžiamosiose bylose surasta faktų apie jų dalyvavimą ar bendrininkavimą vykdant genocido nusikaltimus prieš žydų tautybės asmenis. Dėl Šių asmenų teritorinėms prokuratūroms buvo pavesta atlikti patikrinimus, siekiant nustatyti papildomas aplinkybes dėl jų dalyvavimo 467 Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 25.

234

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

genocido nusikaltimuose. Didžiąja dalimi Izraelio atstovų įtarimai dėl 168 asmenų dalyvavimo žydų tautybės asmenų genocide nepasitvirtino: tik 3 asmenų atžvilgiu buvo pagrindas GP vardu surašyti teikimus dėl reabili­ tacijos pažymėjimo panaikinimo. Kolegijos sprendimu du asmenys buvo dereabilituoti, vienas teikimas atmestas, trūkstant įrodymų apie nepagrįs­ tą reabilitavimą, tačiau siektina, kad Izraelio ir Lietuvos prokuratūros ben­ drautų tiesiogiai, nes klausimai yra techniniai. Tačiau toks skaidrumas Izraelio pusei atrodo nepakankamas. GP Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorai nustatė, kad apie 50 as­ menų (buvusių lietuvių policijos pagalbinių batalionų, kitų nacių okupaci­ nės valdžios represinių struktūrų narių) pokario laikotarpiu buvo priimti nuosprendžiai, susiję arba iš dalies susiję su kaltinimais dalyvavus žydų genocide ar civilių žudynėse. Dereabilitacijos procesas vyko gana uždarai, neteikta informacijos labiausiai suinteresuotai pusei - Izraelio institucijoms, stokota abipusio geranoriško bendradarbiavimo tarp abiejų šalių prokuratūrų, todėl neat­ mestina, kad visos Lietuvos pastangos šia linkme, kaip nežinomos izrae­ liečiams, ir toliau gali būti vertinamos kaip tam tikras kaltų reabilituotų asmenų dangstymas, o į kai kuriuos Lietuvos generalinės prokuratūros užklausimus iš Izraelio atsakymų negauta.

Lietuvos Prezidento įsteigta Tarptautinė komisija Valstybės vadovai jautė ir matė, kaip sunkiai dėl senų stereotipų sprendžiasi istorinio teisingumo problema visuomenėje, kaip Lietuvoje ne­ lengvai vyksta „praeities įveika", kokias emocijas kelia lietuvių dalyva­ vimo žydų žudynėse klausimas, žydų individų nusikaltimai sovietmečiu. Domėdamiesi ir skirdami didžiausią dėmėsi tautinei martirologijai, dauge­ lis lietuvių negalėjo vienu metu priimti to, kad žalia savų praradimų įvyko Lietuvos žydų tragedija, dėl kurios buvo kalta ir dalis lietuvių. Puoselėjant tautinę martirologiją, akcentuojant herojinį tautos istorijos supratimą, buvo nelengva atrasti ir savo tautos atstovų niekšybių istoriją. Siekiant spręsti istorines ir moralines visuomenės problemas Prezi­ dentūroje gimė idėja sukurti autoritetingą komisiją, kuri rūpestingai ištirtų genocido pasekmes Lietuvoje ir duotų maksimaliai tikslų atsakymą visuo­ menei, kas įvyko šalyje svetimiesiems valdant 1940-1950 metais, tačiau Tarptautinės komisijos, skirtos sovietų ir nacių okupacijų pasekmėms tir­ ti, idėją, kaip neretai atsitinka, kaip savo kūdikį pirmieji žiniasklaidai pri­ statė estai. Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimo 1998 m. gegužės 12 d. Rygoje metu buvo iškelta iniciatyva įkurti komisijas Lietuvos, Lat­ vijos ir Estijos okupacijų laikotarpiui ir jų padariniams tirti. Lietuvos Pre­ zidentas Valdas Adamkus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašė dekretą, kuriuo įsteigė Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikal­ timams Lietuvoje įvertinti. Pagrindiniai komisijos tikslai - tyrinėti ir įver­ tinti Lietuvos piliečių persekiojimo, deportacijų ir naikinimo faktus nacių bei sovietų okupacijų laikotarpiu. Komisijos vykdomasis pirmininkas - is­ torikas prof. Liudas Truska. Komisijos pirmininkas - Seimo narys Emanue­ lis Zingeris. I Komisijos sudėtį įeina JAV, Rusijos, Didžiosios Britanijos bei Vokietijos mokslininkai, kviečiami ir izraeliečiai, tačiau jie kol kas netiki, kad Komisija pasakys visą tiesą apie lietuvių vaidmenį žudynėse, dėl to Komisijoje nėra oficialiai paskirto Izraelio atstovo. Komisijos būtinumas buvo grįstas ir tuo, kad kai kuriais klausimais, ypač žydų genocido istorijos, stinga autoritetingų ir išsamių tyrinėjimų, trūksta tarptautinio bendradarbiavimo būdu atliktu darbų, kuriuose atsi­ spindėtų ne tik lietuviška perspektyva. Pati Komisija nedarys tyrimų, tačiau suformuos mokslininkų grupes, nustatys specifinius uždavinius bendrų

236

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

tikslų kontekste, prižiūrės, kad darbas pagal juos vyktų. Panašios komisi­ jos įsteigtos ir veikė Kroatijoje, Vengrijoje. Netrūko ir kritikų, maniusių, kad nereikėjo sujungti lietuvių ir žydų genocidus į vienos komisijos veik­ lą, tarsi jie būtų vienas su kitu susiję468. Tačiau dviejų genocidų toje pat komisijoje tyrimas nereiškia jų suta­ patinimo, juo labiau jog darbo rezultatai gali parodyti, kad jie buvo skirtin­ gi, ir tokia išvada, jei ji bus padaryta, gali prisidėti prie geresnio abiejų genocidų pažinimo, - rašė prof. Julius Šmulkštys469, pabrėždamas, kad toks dvigubas tyrimas turės dar vieną pozityvią pusę - pasinaudojant Komisi­ jos tarptautiniais ryšiais ir jos sudėtimi bus galima efektyviau pasauliui priminti ir apie sovietmečiu padarytus nusikaltimus, o tokia informacija, Lietuvai siekiant Vakarų pagalbos ir įsipareigojimų politinėse, ekonominė­ se ir karinio saugumo sferose, tikrai nepakenks valstybės interesams. Pirmas Komisijos posėdis įvyko 1998 m. lapkričio 17 d. Jame nu­ spręsta įkurti 2 pakomisijes, kurios atskirai tirs sovietų ir nacių vykdytus nusikaltimus. Šis sprendimas priimtas iš dalies atsižvelgiant į žydų organi­ zacijų ir Izraelio pareigūnų pareikštus priekaištus, kad bendros Komisijos įkūrimas neleis objektyviai ištirti nacių vykdyto žydų holokausto Lietuvos teritorijoje. Lietuvos vyriausybė įsteigė minėtos Komisijos sekretoriatą ir skyrė atitinkamą finansavimą. 1999 m. birželio 2-4 d. įvyko antras Komisi­ jos posėdis, skirtas daugiausia techniniams klausimams. 1999 m. rugpjūčio 28-30 d. įvyko dar vienas Komisijos posėdis, kurio metu priimta „Tyrimų programų metmenys ir kryptys". Veikia Komisijos sekretoriatas. Sudaryta bendradarbiavimo sutarčių su Švietimo ir mokslo ministerija. Krašto ap­ saugos ministerija, kurios palies (holokausto švietimo prasme) labai pla­ čius visuomenės sluoksnius. Abu Komisijos pakomitečiai (nacių ir sovietų) su ekspertais vykdys konkrečius istorinius tyrinėjimus. 2000 m. birželio 1-2 d. posėdžiuose kaip stebėtojai dalyvavo du Iz­ raelio atstovai, abu gerai žinomi litvakai, išlikę gyvi per nacių okupaciją Lietuvoje (dr. Icchakas Aradas ir prof. Dovas Levinas), kurie pažadėjo su­ rasti Komisijos tyrimams Izraelio mokslininkų, kad Komisijos išvadomis būtų pasitikima. Darbas įgavo konkrečių tyrimų pobūdį, paskirstytos temos, atrinkti ekspertai, vykdantys konkrečius tyrimus. Darbus stabdo lė­ šų stoka, neleidžianti mokėti „vakarietiškus" honorarus užsienio specialis­ tams, dirbantiems Vokietijos, Izraelio, JAV archyvuose. 488 Julius Šmulkštys. Istorinė komisija // Akiračiai, 1998, Nr. 10, p. 11. 469 Ten pat.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

237

Po šio posėdžio Komisija mažiau dėmesio skiria holokausto Švieti­ mo klausimams, imtasi konkretesnio tyrimų planavimo darbo - duoti už­ sakymai autoriams, ieškoma patyrusių istorikų, archyvistų specialistų-talkininkų užsienyje.

Žydų nuosavybės klausimas ir kultūrinio palikimo apsauga

Žydų turto restitucija. Lietuvoje pernelyg ilgai nutylėta, kad buvo lietuvių, grobusių ar pasisavinusių žydų turtą, gyvulius, trobesius. Su­ prantama, visas vertingiausias apiplėštų žydų turtas: auksas, brangenybės, vertybiniai popieriai, paveikslai, meno dirbiniai, - paimtas nacių okupan­ tų žinion ir išvežtas į Vokietiją, tik mažytė to turto dalis buvo išparduota, perduota savivaldybėms. Vietoje liko tik tai, ką pasisavino žydšaudžiai, kas buvo išdalinta, daugiausia rūbai, butai, arba parduota už mažą kainą. Žydams jų turto restitucija yra aktualus ir skaudus klausimas. Žydų autoriai, dažniausiai kalbėdami tik apie holokaustą, neretai nebepamini ir gal išleidžia iš akiračio momentą, kad holokaustas Lietuvo­ je įvyko dviejų diktatūrinių režimų lauke, kad komunizmas čia visų pirma nacionalizavo privatinę nuosavybę, o naciai jos niekam negrąžino. Turto grąžinimą reglamentuoja Lietuvos įstatymai: „Dėl piliečių tei­ sių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų"; „Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms". Pagal juos restitucija taikoma tik LR piliečiams bei iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių per­ ėmėjoms. 1992-1996 m. grąžinti 26 anksčiau žydų religinėms organiza­ cijoms priklausę pastatai įvairiuose LR miestuose, jie perduoti Lietuvos žydų bendruomenei ir Lietuvos žydų religinei bendruomenei. 1994 m. balandžio mėnesį Lietuvoje lankėsi Pasaulio žydų turto restitucijos komisijos pirmininkas M. Kaplanas, susitikimuose su Lietuvos vadovais pareiškęs siekį sugrąžinti Lietuvos žydams visuomeninį turtą, aptartos ir kitos turto restitucijos problemos. Prezidentas A. Brazauskas pokalbyje paminėjo svečiui, kad visuomeninio turto grąžinimo problemos jaudina ne tik žydus. Tai teisininkas J. Bluvšteinas komentavo kaip kitą problemą: patenkinus žydų reikalavimus, savo pretenzijas gali pareikšti šimtai tūkstančių repatrijavusių į Lenkiją iš Vilniaus lenkų ir į Vokietiją Klaipėdos krašto vokiečių. Tačiau lenkai ir vokiečiai paliko Lietuvą savo noru, be to, lenkai yra gavę kompensacijas už paliktą Lietuvoje turtą, o žy­ dai tuo tarpu siekia susigrąžinti turtą, kurio savininkų dauguma buvo iš­ žudyta470. Jau tuo metu buvo pastebėta, kad restitucijos situacija Lietuvoje blogesnė negu kitose postkomunistinėse valstybėse. 470 Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 32.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

239

1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas naujas įstatymas „Dėl piliečių tei­ sių atstatymo i išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų" numatantis restituciją ir LR piliečiams, nuolatos negyvenantiems Lietuvos Respubliko­ je. Taip buvo sudaryta teisinė galimybė daliai Izraelyje, PAR ir JAV gyve­ nančių žydų kreiptis į kompetentingas LR valdžios instancijas dėl turto grąžinimo arba kompensacijos. Dėl nereliginių organizacijų (bendruomeninio) turto grąžinimo įsta­ tymas nėra priimtas. Teisingumo ministerija parengė Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų, veikusių iki 1940 m., nuosavybės teisių į išliku­ sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo koncepciją. Pagal šį projektą nuosavybės teisės bus atkuriamos tik visuome­ ninėms organizacijoms, kurios pripažintos veikusių iki 1940 07 21 visuo­ meninių organizacijų teisių perėmėjomis, ir tik tuo atveju, jei iki 1940 m. veikusių organizacijų turtas pagal buvusios LSSR (SSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas. Svarbus klausimas, į kurį reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, - kokios visuomeninės organizacijos gali būti pripažintos visuomeninių organizaci­ jų teisių perėmėjoms ir kokia institucija tai nustatys. Pagal šį projektą nuosavybės teisės bus atkuriamos į nekilnojamąjį turtą (įvairios paskirties statinius - gyvenamuosius namus, ūkinės-komer­ cinės paskirties pastatus, administracinės-visuomeninės paskirties pasta­ tus, iki nusavinimo naudotus visuomeninių organizacijų administracinei, socialinei, globos, švietimo ir auklėjimo, kultūros, kitai visuomeninei veik­ lai), išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus, parkus ir kitą turtą, kuris pa­ gal Konstituciją yra išimtinė valstybės nuosavybė. Kokios yra galimos neigiamos šio įstatymo pasekmės? Priėmus tokį įstatymą, pretenzijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali pareikšti ir kiti juridiniai asmenys, turėję nekilnojamąjį turtą ir veikę iki 1940 m. Be to, ga­ li būti pareiškiami pageidavimai atkurti nuosavybės teises ir į visuomeni­ nių organizacijų turėtą kilnojamąjį turtą. Turi būti nustatyta, iš kokių lėšų turėtų būti išmokamos įvairios kompensacijos. Jurijus Bluvšteinas apie šią problemą taip rašė: „Nepaisant kliūčių, Lietuvos žydų bendruomenė, mano nuomone, privalo tęsti kovą už žydų turto restituciją. Dargi ne tiek pragmatiškais, kiek principiniais sumetimais. Neleistina palikti žydų turtą asmenims, neturintiems į jį nei juridinių, nei tuo labiau moralinių teisių. Be sinagogų,

240

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

į jų rankas pateko ne vienas tūkstantis namų, priklausiusių žydams, sude­ gusiems Katastrofos liepsnose. Kartu su namais į svetimas rankas pateko ir kitoks turtas - galvijai, baldai, patalynė, drabužiai, indai ir t. t. Vienais atvejais nužudytųjų turto „įpėdiniais" tapo patys žudikai, kitais - tie, ku­ rie patys nedalyvavo genocide, bet nepasidrovėjo galimybe pasinaudoti jo rezultatais. Dabar niekas nebenori Šito prisiminti: lietuviai - todėl, kad tokie prisiminimai itin nemaloniai žeidžia tautinę savigarbą, žydai - todėl, kad bijo sugadinti ir be to nelabai puikius santykius su lietuviais. Štai kodėl Lietuvos žydų bendruomenės pareiga žuvusių brolių atminimui atstatyti žydų teises į nors į dalį teisėtai jiems priklausiusio turto."471 Sakydamas baigiamąją kalbą 1998 m. gruodžio 3 d. Vašingtone tarp­ tautinėje konferencijoje, skirtoje holokausto aukų nuosavybės klausimui, kurioje dalyvavo 57 delegacijos iš 44 valstybių, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stuartas E. Eizenstatas pasidžiaugė daugelio jų ryžtu identi­ fikuoti holokausto aukų meno turtus, paragino sudaryti sistemą, išspręsiančią nuosavybės sugrąžinimą ar kompensacijų už ją išmokėjimą, gerai įvertinęs tarptautinį dėmesį visuomeninės nuosavybės (communal proper­ ty) restitucijai, pažymėjo, kad amerikiečiai veikė skatindami naujas demo­ kratijas įgyvendinti restituciją arba kompensuoti už neteisingai konfis­ kuotą turtą, daryti tai atsakingai, skaidriai, be diskriminacijos, ir, nors yra daugybė praktinių sunkumų, būtina grąžinti pasaulietinį ir religinį turtą, tam turi padėti ir įsteigti fondai, kurie gelbėtų mažoms vietinėms bendruo­ menėms sudaryti turto grąžinimo paraiškas, rinkti duomenis, gauti teisi­ ninkų pagalbą, dėl to visų šalių archyvai turi būti atviri tyrinėtojams. Apskritai šiuo metu raginimų sugrąžinti žydų turtą gausėja iš žydų organizacijų, Izraelio, tarptautinių organizacijų atstovų pusės. 2000 m. Sei­ mo pirmininko V. Landsbergio vizito Izraelyje metu Kneseto spykeris Avrahamas Burgas savo kalboje kovo 28 d. pasakė, kad viena iš neišspręstų žydų ir Lietuvos problemų yra žydų bendruomenės nuosavybė, kuri turi būti grąžinta, pakvietė užtikrinti, kad tai, kas buvo pagrobta, pavogta, bū­ tų grąžinta472. 471 Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 34-35. m Originale, kurį išplatino Izraelio Knesetas, tai skambėjo taip: „One of the unsol­ ved problems in the relations between Lithuania and the Jewish people is the question of the great quantity of Jewish community property in Lithuania. I call upon you to act to ensure the return of what was stolen. Those who were driven their homes and survived are entitled to receive back their stolen property".

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

241

2000 ш. spalio 4 d., kalbėdamas Vilniaus forume, skirtame išgrobs­ tytų holokausto aukų kultūros vertybių grąžinimo klausimais, Lietuvos premjeras Andrius Kubilius patvirtino, kad vyriausybė, vadovaudamasi istorinio teisingumo siekiu, yra pasirengusi tęsti dialogą su pasaulio žydų organizacijomis ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų dėl žydams priklausiusio turto grąžinimo ar kompensavimo galimybių473. Tačiau tai nėra vien Lietuvos ir žydų, Izraelio ar Lietuvos problema. 2000 m. spalio 25 d. JAV atstovas Maureenas YValshas, kalbėdamas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) žmogaus dimensijos įdiegimo peržiūros susitikime Varšuvoje, kritikavo Kroatiją, Lietuvą ir Slo­ vakiją, kad jų įstatymai susieja konfiskuoto turto grąžinimą su tų šalių pilie­ tybės reikalavimu. Tose šalyse nepilieČiai neturi teisės susigrąžinti prarasto turto. JAV atstovas paragino Kroatiją, Lietuvą ir Slovakiją eliminuoti apribo­ jimus turto restitucijos ir kompensacijų įstatymuose, kurie diskriminuoja ki­ tų šalių piliečius. Ateityje nauji įstatymai turi tarnauti teisingumui, šalys pa­ ragintos pataisyti savo diskriminacinius įstatymus. Tai, be abejo, visų pirma liečia nusavintą ir atimtą iš žydų turtą. Galima teigti, kad, praėjus kone 60-iai metų po Lietuvos žydų tragedijos, netrukus Lietuvai reikės priimti naują holokausto pasekmių iššūkį, - spręsti žydų turto restitucijos klausimą. Kultūros vertybės. Nacių Vokietija stengėsi sunaikinti ne tik žydus, bet ir jų sukurtas kultūros vertybes. Specialus Reicho administratoriaus Alfredo Rozenbergo būrys (operatyvinė grupė), pasitelkęs Lietuvos žydų mokslininkus, kurie identifikavo ir rūšiavo tūkstančius knygų ir archyvi­ nių dokumentų Vilniuje, surinko judaikos kolekcijas ir išsiuntė jas į Vokie­ tijos žydų klausimo tyrimo institutą. Kadangi medžiaga buvo gausi, suda­ ryti net du atrinkimo punktai, vienas iš jų veikė Žydų kultūros instituto (YIVO) pastate. Žydų darbininkai, kuriems buvo pavesta sunaikinti šiuos kultūros lobius, sudarė slaptą grupę, žinomą „popierinės brigados" var­ du, kuri nelegaliai gabeno į getą knygas ir laikraščius, slėpė juos ne tik gete, bet ir draugų lietuvių, lenkų namuose474. Po išlaisvinimo išgelbėtos m Ramunė Sakalauskaitė. Holokaustas verčia budėti / / Lietuvos rytas, 2000 10 05, Nr. 234. 474 1945 m. spalio mėnesį atliktos apžiūros metu buvo rasta 25 000 hebrajų ir jidiš kalbomis parašytų knygų, 10 000 tomų žydų kūrinių kitomis kalbomis, 600 mai­ šų YIVO dokumentų ir Vilniaus ir Kauno getų archyvai. Duomenys iŠ: Pamela Bruzzese. Praeities skirstymas: Žydų kultūrinės vertybės Lietuvoje /Rankraštis, vertimas į lietuvių kalbą. Autoriaus archyvas.

242

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

knygos, likę nesudeginti popieriaus fabrike YIVO dokumentai 1945 m. vi­ duryje buvo perduoti Vilniaus žydų muziejui. Dalis medžiagos buvo iš­ siųsta į YIVO skyrių Niujorke, kur YIVO vadovybė perkėlė savo veiklą iš Vilniaus dar 1940 m. Tačiau sovietai, likvidavę Vilniaus žydų muziejų 1948 m., išsaugotą kultūrinę medžiagą perdavė Knygų rūmams. Dabartiniu metu ši išsaugota kolekcija yra Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos nuosavybė. Joje yra maždaug 20 000 hebrajų ir jidiš kalbomis Lietuvoje išleistų leidinių, apie 11 000 leidinių, vienaip ar ki­ taip susijusių su Lietuva. Išleistų kitose šalyse, tačiau ne lituanikos-judaikos spaudinių yra apie 7000 vienetų, apie 13 000 neapdorotų judaikos kny­ gų, daug tūkstančių laikraščių ir kitų periodinių leidinių4”. Lietuvai tapus vėl nepriklausoma, žydų pasaulinės organizacijos pareiškė reikalavimą sugrąžinti joms žydų kultūrines vertybes, kurias pa­ grobė naciai, o vėliau nacionalizavo komunistinės vyriausybės. Keli JAV Kongreso nariai perspėjo Šalis, taip pat ir Lietuvą, kad jei žydų kultūros vertybės nebus grąžintos, gali nukentėti jų santykiai su JAV4”. Pasaulio žy­ dų restitucijos organizacija (WJRO), nevyriausybinė organizacija, suside­ danti iš daugelio žydų organizacijų, yra perspėjusi tokias šalis kaip Lenki­ ja ir Rumunija, kad jos nebus priimtos į NATO, jei nesugrąžins išgrobstytų vertybių žydams475*477. Lietuva laiko šias kolekcijas savo nuosavybe, tačiau žydai, nekreip­ dami dėmesio, kad jų paveldėtojais yra pripažinta vietinė Lietuvos žydų bendruomenė, mano, jog žydai, kurie dėl nacių, o vėliau ir sovietų okupa­ cijų buvo priversti bėgti į užsienį, yra nė kiek ne mažesni bendruomenės, sukūrusios tas kolekcijas, įpėdiniai, susiję su vietos žydų praeitimi labiau negu daugelis tų, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje. Jie vadina savo misi­ ją atgauti tas vertybes „šventa kova", o Niujorko YIVO intencijos po emo­ cingų straipsnių spaudoje susilaukė didelės paramos. 1996 m. lapkričio 24 d. laikraštyje „The New York Times" pasiro­ dė Michaelio Specterio straipsnis, kuriame buvo aprašyta apverktina žy­ dų knygų kolekcijos padėtis: jos saugomos apleistame Vilniaus katalikų bažnyčios pastate, neprieinamos skaitytojams, nenaudojamos478. Tuomet, 475 Pamela Bruzzese. Praeities skirstymas: Žydų kultūrinės vertybės Lietuvoje. m Reuters News Service, 13 April, 1995. 477 Bruzzese. Min. tekstas. 478 Michael Specter. Piles of Storied Jewish Books Are Languishing in Lithuania // The New York Times, 24 November, 1996.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

243

būdamas Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone,, skubiai susisiekiau su Vil­ niumi, siūlydamas, ką reikėtų daryti, ir klausdamas, kaip būtų geriausiai ištaisyti situaciją, kalbėjausi su JAV žydų organizacijomis, gaudamas kai kurių jų pažadą prisidėti prie knygų išsaugojimo programos. Lapkričio 28 d. paskelbiau straipsnį tame pat „The New York Times", siūlydamas amerikiečiams ateiti į pagalbą šiame kilniame kultūros apsaugos reikale4”, bendradarbiauti kultūros paveldo išsaugojime ir tyrinėjimuose. Apskritai laikraštis atsiliepė gana taikingu vedamuoju, pabrėždamas, kad knygų lai­ kymas Vilniuje suteiks tęstinumo pajautimą Lietuvos žydų bendruome­ nei480, tačiau, nepaisant žydų ir lietuvių pastangų rasti modus vivendi kny­ gų klausimu, 1996 m. gruodžio 5 d. tuometinis YIVO direktorius Allanas Nadleris pareiškė, kad Lietuva neturi jokių teisių laikyti žydų archyvus481. Po šios istorijos buvo sudaryta Amerikos žydų koalicija knygų ir ar­ chyvų atgavimo strategijai sukurti481, po jos susitikimo gruodį net trys de­ legacijos vyko į Vilnių, aplankydamos čia saugomas kolekcijas. Nors YIVO turėjo net kelias sutartis su Lietuvos archyvais ir atrodė, kad pasikeitimas specialistais ir dokumentais yra naudingas, būtina pažymėti, jog net kultū­ ros vertybių srityje lietuvių ir žydų santykiuose vis iškyla holokausto reminiscensijos, pereinančios net į kelių šalių visuomenės dėmesio ratą. 1998 m. birželio 26 d. Lietuvos kultūros ministras S. Šaltenis Vašing­ tone pasirašė dvišalę deklaraciją dėl bendradarbiavimo kultūros paveldo apsaugos srityje. Joje skelbiamas Lietuvos ir JAV ketinimas kartu siekti iš­ saugoti Lietuvos ir JAV tautų kultūrinio palikimo objektus. Deklaracijoje skiriamas dėmesys karo, represijų ir genocido aukų kultūrinio palikimo ap­ saugai. Ateityje planuojama pasirašyti detalesnį susitarimą šiuo klausimu. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Respublikos vyriau­ sybės deda daug pastangų žydų kultūros ir holokausto aukų, kurios buvo sunaikintos sovietų ir nacių valdymo metais, atminimo išsaugojimui, šiuo metu negausiai žydų bendrijai Lietuvoje sudarytos visos sąlygos aktyviai dalyvauti kultūrinėje bei visuomeninėje veikloje. Daug dėmesio skiriama* ** Alfonsas Eidintas. Lithuania will share Jewish books, but how? // The New York Times, November 28,1996. “ A Jewish Heritage Endangered // The New York Times, November 29,1996. 481 Allan Nadler. Lithuania Has No Right To Keep Jewish Archive // The New York Times, December 5,1996. 481 Broad support for Compaign to Salvage Vilna Materials / / YIVO News, Spring, 1997, p. 9.

244

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

žydų kultūrinio paveldo išsaugojimui. 1989 m. Lietuvoje atkurtas Žydų muziejus. Iki 1998 m., daugiausia vietos savivaldybių pastangomis, sutvar­ kyta 90 proc. žydų kapinių. Visoje šalyje žydų žudynių vietose pastatyti paminkliniai akmenys. Atidengtos memorialinės lentos bei pastatytas paminklas Vilniaus Gaonui, įžymiausiam sionizmo pradininkui Teodorui Hercliui, Nepriklausomos Lietuvos Tarybos (1918 m.) nariui, Lietuvos vy­ riausybės viceministrui Nachmanui Achmanui Rachmilevičiui, „Ąžuoliu­ ko" choro įkūrėjui, vadovui Hermanui PerelŠteinui. Lietuvos valstybiniame žydų muziejuje vienas iš „Katastrofos" eks­ pozicijos skyrių skirtas pasaulinio garso žydų veikėjams, kurių gyvenimas ir kūryba buvo susiję su Lietuva483. 2000 m. spalio 3-5 d. Vilniuje, globojant Europos Tarybos parlamen­ tinės asamblėjos pirmininkui, dalyvaujant Europos Tarybos šalių, JAV, Izraelio, Rusijos vyriausybinėms delegacijoms ir nevyriausybinėms orgarri483 Išvardiname juos pagerbusias ekspozicijas paeiliui: Gaonas Elijahu (1720-1797) peizažistas Įsakas Levitanas (1860-1900) Jaša Heifecas (1901-1987) smuikininkas Moišė Kulbakas (1896-1938) poetas Chaimas Sutinąs (1893-1943) dailininkas Ben-Jehuda (Lazaris Perelmanas) šnekamosios hebrajų kalbos pradininkas ir kūrėjas Liudvikas Zamenhofas (1859-1917) esperanto kalbos kūrėjas Žakas Lipšicas (1891-1973) skulptorius Markas Antakolskis (1843-1902) skulptorius Ichakas Elchanonas Spektor (1817-1896) vienas didžiausių XIX amžiaus judaizmo autoritetų Matiahu StraŠūnas (1818-1885) Strašūno bibliotekos įkūrėjas Isaakas Levinsonas (1788-1860) Haskalos Švietimo tėvas, rašytojas Abraomas Mapu (1808-1867) pirmasis žydų romanistas Jehuda - Leibas Gordonas (1830-1892) garsus XIX a. žydų poetas Aizikas - Mejeris Dikas (1814-1893) rašytojas, jidiš literatūros klasikas Micha - Josefas Lebenzonas (1828-1852) pirmasis žydų poetas lyrikas Adolfas Landau (1842-1902) žymus publicistas ir leidėjas Samuelis Finas (1818-1891) rašytojas mokslininkas Avraamas Lebenzonas (1794-1878) poetas, vienas iŠ Haskalos ideologų JoŠua Šteinbergas (1830-1908) mokslininkas publicistas, Vilniaus žydų mokytojų instituto vadovas Levas Levanda (1835-1882) rašytojas, publicistas

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

245

zacijoms (NVO), ¡vyko Vilniaus tarptautinis forumas išgrobstytų holokaus­ to aukų kultūros vertybių tema484. Ši tarptautinė konferencija buvo Londo­ no ir Washington Conference on Holocaust Era Assets, vykusios 1998 m. gruodį, pratęsimas (follow-up). I forumą pakviestos ir atvyko 39 suintere­ suotų šalių delegacijos, nevyriausybinės organizacijos bei ekspertai. Vy­ riausybės potvarkiu sudarytas Lietuvos organizacinis komitetas, kuriam vadovavo ilgametis Lietuvos Seimo narys Emanuelis Zingeris485. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja jau savo ruožtu išsiuntinėjo informaciją apie šią konferenciją. Organizacinis komitetas birželio mėnesį informavo apie tai ambasadas Vilniuje, medžiaga išsiųsta Lietuvos atstovybėms už­ sienyje, forumas iš esmės praėjo labai sėkmingai. Forumo metu buvo priimta Vilniaus deklaracija, kviečianti visas vy­ riausybes daryti viską, kad išgrobstytos holokausto aukų kultūros vertybės būtų grąžinamos savininkams ir jų palikuonims, raginanti vyriausybes, muziejus, prekybos ir kitas agentūras suteikti visą informaciją tokiai resti­ tucijai, padėti vertybes identifikuoti, padaryti tokią informaciją prieinamą, skelbti ją kompiuteriniuose tinkluose, steigti tokios informacijos centrus, jeigu nepavyksta surasti buvusius savininkus, pripažinti, kad tos kultūri­ nės vertybės kadaise buvo žydų nuosavybė. 2000 m. spalio 3 d. Lietuvos Seimas priėmė istorinį aktą dėl torų perdavimo žydų religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, nustatyta prašymų nagrinėjimo bei torų perdavimo tvarka. Vilniaus forumo metu paskelbta, kad perduodama litvakų religinėms bendruomenėms Vilniaus M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje saugomos toros, dėl kurių, kaip re­ liginių šventenybių, pobūdžio reikėjo padaryti pataisą įstatymuose. Tai įvertinta kaip dovana žydų tautai. Rūpestį žydų kultūros paveldu demonstruoja ir Lietuvos aktyvu­ mas, propaguojant projektą, numatantį atstatyti istorinio Vilniaus geto fragmentus Senamiestyje, pritraukiant užsienio investuotojus. 2000 m. rug­ sėjo 19 d. Seimas priėmė specialų nutarimą „Dėl Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo".*

** Angliškai forumas vadintas: Vilnius International Forum on Holocaust Era Looted Assets. m Vaisinga buvo E. Zingerio veikla Europos Taryboje, propaguojant jidiš kultūrą, jo svarbiausias pranešimas „Jidiš ir Europa" publikuotas: Jidišo įnašas į Europos kultūrą / Sudarė Emanuelis Zingeris. - Vilnius: Vaga, 1998, p. 15-37.

Holokausto švietimas

Žydų istorijos ir holokausto klausimai nuolat yra Lietuvos švietimo sistemos akiratyje, gražiai bendradarbiaujama su pasaulio žydų bendruo­ menės atstovais. Bendruomenė Švietimo ministerijos atstovus kviečiasi i savo renginius. Lietuvos žydų bendruomenė ministerija pasitiki, susitiki­ muose kalbama ne apie tarpusavio pretenzijas, bet apie galimybes bendra­ darbiauti. švietimo ir mokslo ministerija skiria didelį dėmesį holokausto ir žydų istorijos temai. Visuose vadovėliuose, kuriuose paliečiama XX a. isto­ rija, analizuojama holokausto tema. Holokausto tema ir Lietuvos žydų istorija įtraukta ir į universitetų studijų programas. Šios temos yra moky­ tojų kvalifikacijos tobulinimo programose. Studentai rašo magistrinius ir diplominius darbus, mokslininkai rengia disertacijas. Bendrojo lavinimo mokyklos istorijos programose įtrauktos tiek žy­ dų istorijos, tiek holokausto temos, šiems dalykams daugiausia dėmesio skirta 5 ir 10 klasės vadovėliuose, ši tema nagrinėjama nacionalsocialistų politikos ir Antrojo pasaulinio karo kontekste. Holokaustas analizuojamas pateikiant ne tik faktus, bet ir įvairius dokumentus, holokaustą išgyvenu­ sių žmonių liudijimus. Kituose vadovėliuose užsimenama apie žydų isto­ riją ar holokaustą Lietuvoje4“. Nauji istorijos vadovėliai žydų bendruomenės istorijos ir holokaus­ to aspektu buvo mūsų pačių atidžiai analizuojami, kad ateityje niekas neturėtų pagrindo kaltinti norais nuslėpti praeitį. Ministerijos ekspertų komisija laikosi nuostatos: mokiniai turi žinoti ir skaudžią praeitį. Pažan­ ga šioje srityje jau buvo pastebėta Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos Sei­ mo narys, žydų tautybės atstovas E. Zingeris pasakė, kad naujieji istorijos486 486 Iš naujų istorijos vadovėlių pirmiausia paminėtini: V. Jakimavičius. Gimtoji šalis Lietuva. Lietuvos istorijos vadovėlis 5 klasei. V., 1998; B. Šetkus ir kt. Senovės is­ torija. Vadovėlis 7 klasei. V., 1998; J. Brazauskas, S. Jurkevičius, K. Petrauskis. Naujųjų amžių istorija. Vadovėlis 9 klasei. V., 1999; A. Kasperavičius ir kt. Nau­ jausiųjų laikų istorija. Vadovėlis 10 klasei. V., 1999. Apie žydų mažumos istoriją kalbama 11-12 klasių verstiniuose vadovėliuose bei originaliame lietuviškame vadovėlyje: R. Kamuntavičius, V. Kamuntavifienė, R. Civinskas, K. Antanaitis. Lietuvos istorija 11-12 klasėms. - V., 2000.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

247

vadovėliai holokausto pateikimo prasme prilygsta vakarietiškiems. Užsie­ nio žydai taip pat pažymėjo pažangą šioje srityje. Žydų bendruomenė ir Žydų muziejus glaudžiai bendradarbiauja su švietimo ministerija, Pedagogų profesinės raidos centru, mokyklomis. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje vyksta pamokos, lankosi seminarų dalyviai ir mokiniai. 1999 metais muziejus parengė edukacinę programą, informacija apie ją išplatinta mokyklose. Muziejus yra parengęs kilnojamąją parodą. Muziejus ir žydų bendruomenė mokyklų reikmėms dovanoja jų išleistas knygas, kurios perduodamos mokyklų bibliotekoms arba išdalijamos mokytojams per įvairius seminarus. Iš tokių knygų gali­ ma paminėti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Lietuvos mokyk­ lų bibliotekoms padovanotus 300 egz. knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos", kurioje pasakojama apie žydų gelbėtojus. 1995 m. švietimo ministerija užmezgė gerus santykius su įtakinga žydų organizacija „B'nai B'rith". Bendradarbiavimo rezultatas - vienos savaitės seminaras mokytojams ir lietuvių kalba išleistas plačiai pasaulyje žinomas Anos Frank „Dienoraštis". Visas šios knygos 5500 egz. tiražas padovanotas mokykloms. JAV įsikūrusios žydų organizacijos „B'nai B'rith" užsakymu 1999 metais R. Paknio leidykla išleido ir mokyklų bibliotekoms nemokamai perdavė dviejų dalių „Knygą apie holokaustą", kurios tekstą paruošė JAV Holokausto memorialinis muziejus, kūrybingai pritaikyda­ mas jo turinį Lietuvai. Knygoje įdėti ne tik autorių tekstai, bet ir svarbūs tekstiniai bei fotodokumentai. Pirmoje knygoje mokymo apie holokaustą metodikos proble­ ma apžvelgiama istoriškai, greta gvildenama tema „Vaikai ir holokaustas". Ši pirmoji knygos dalis - Holokausto muziejaus Vašingtone parengto meto­ dinio leidinio vertimas. Ji leis mokytojams susipažinti su JAV naudojama mokymo apie holokaustą metodika. Specialiai Lietuvos mokykloms pro­ fesoriaus Solono Beinfeldo parašyta antroji knygos dalis. Ją sudaro žydų istorijos apžvalga, Lietuvos žydų istorija ir holokausto dokumentai. Knygo­ je mokytojai, dėstantys žydų istorijos temas, ir vyresniųjų klasių mokslei­ viai, norintys plačiau pažinti praeitį, ras įdomios ir svarbios informacijos. Nuo 1995 m. Lietuvoje įvyko 6 respublikiniai seminarai mokyto­ jams, kuriuose paskaitas skaitė ir Lietuvos, ir užsienio specialistai, tarp jų ir Holokausto muziejaus Vašingtone bendradarbis. Per šiuos seminarus parengta 130 mokytojų iš visos Lietuvos, kurie jau patys gali rengti semina­ rus ir konsultuoti kitus mokytojus. Seminaruose pedagogai gauna įvairios

248

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

medžiagos, kurią vėliau panaudoja pamokose. Mokytojai domisi holokaus­ to ir Lietuvos žydų istorija: renka kraštotyrinę medžiagą, užrašo vertingus prisiminimus, su mokiniais tvarko kapines ir 1.1, šiuo metu yra sukaupta kelios dešimtys kraštotyrinių darbų apie išnykusias Lietuvos miestelių žy­ dų bendruomenes. Ši veikla tęsiama toliau. Pedagogų nuveiktas darbas yra gana reikšmingas, ypač būsimiems istorikams. Dalyvaudami semina­ ruose Lietuvos istorikai parengė paskaitų ciklą. Lietuvoje veikia dvi kilno­ jamosios parodos, parengtos panaudojant lietuvišką medžiagą. Žydų mu­ ziejus suorganizavo parodą apie lietuvius žydų gelbėtojus. Kita ekspozicija apie holokaustą parengta parėmus Atviros Lietuvos fondui. Šios parodos rodomos seminaruose ir mokyklose. . Nuo 1990 m. Vilniuje veikia valstybinė pagrindinė žydų Šolom Aleichemo mokykla, kurioje mokosi per 200 mokinių. Ją remia Izraelio valsty­ binės bei žydų visuomeninės organizacijos. Ši mokykla jau reorganizuota į vidurinę. Veikia ir liubavičių ortodoksų mokykla, kuriai vadovauja rabinas R. Ben-Krinsky. Visa ministerijos ir kitų švietimo institucijų veikla sukūrė gerą bendradarbiavimo su žydų bendruomene atmosferą. Pastaraisiais metais Lietuvos valstybė per Kultūros ministeriją parė­ mė keleto reikšmingų knygų žydų istorijos ir kultūros tematika išleidimą487. Holokausto švietimo srityje pasiektas ankstesnis įdirbis leido Lietuvai ge­ rai pasirodyti šioje veikloje, per ją įsijungti į tarptautinį bendradarbiavimą. Holokausto švietimo tarpvalstybinė darbo grupė (ta$k force) įkurta Švedijos Ministro pirmininko iniciatyva 1998 m. gegužės mėn. Task force grupė yra tarptautinė vyriausybinė organizacija, kurios veikloje dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Šiuo metu grupės narėmis yra šios valsty­ bės: Italija, Izraelis, JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Nyderlandai, Švedija, 487 K jų pirmiausia galima paminėti šias knygas: Grigorijaus Šuro „Užrašai. Vil­ niaus geto kronika 1941-1944" (Vilnius, 1944), „Talmudinio mokslo žvaigždė", Moišės Kulbako „Vilnius", „Skausmo knyga", Tamaros Lazersonaitės „Tamaros dienoraštis". Svarbios knygos gauna ne tik valstybės, bet ir visuomeninių fondų, leidyklų paramą, tad knygos apie žydų gyvenimą ir istoriją eina ir toliau: Saros Ginaitės dvi knygos, A. Tory Kauno geto dienoraštis, versta iš prancūzų kalbos „Lietuvos žydai 1918-1940. Prarasto pasaulio aidas" ir kitos. Daug vertingų lei­ dinių finansuoja Lietuvoje esančios užsienio šalių ambasados, tarp jų Izraelio ambasada, 2000 m. padėjusi išleisti Kaune gimusio, išlikusio gyvo geto kalinio, žinomo Izraelio istoriko prof. Dovo Levino knygą apie Lietuvos žydų istoriją.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

249

Vokietija, Prancūzija. Grupė neturi nuolatinio sekretoriato, todėl didžiausią vaidmenį atlieka pirmininkaujanti šalis, besikeičianti kas keturis mėnesius. Task force grupės tikslas - tarptautinio bendradarbiavimo holokaus­ to švietimo, atminimo ir tyrimų srityse skatinimas ir pagalba konkretiems tyrimų projektams. Narystė organizacijoje reiškia valstybių įsipareigojimą įgyvendinti holokausto Švietimo ir tyrimo projektus. 1998 m. lapkričio-gruodžio mėnesį Vašingtone įvykusioje tarptau­ tinėje konferencijoje dėl holokausto priimta svarbi deklaracija, kurioje kons­ tatuota, kad tarptautinė bendruomenė sustiprino dėmesį, o daugelis šalių labai atidžiai žiūri į savo vaidmenį tragišku laikotarpiu. Holokausto švieti­ mas, atminimas ir tyrinėjimai stiprina žmonijos gebėjimą suprasti ir moky­ tis iš tamsių praeities puslapių, užtikrina, kad panašios baisybės nepasi­ kartotų. Tarptautinis dėmesys ir prioritetai rodo kelią, kaip reikia plėtoti holokausto švietimą, atminimą ir tyrinėjimus. Tam reikia didinti pastangas ir resursus, kad būtų įsisavintos holokausto („Shoah") pamokos ir įveiktas jo neigimas. Deklaracija įpareigojo valstybes raginti tėvus, mokytojus, vi­ suomenės, politikos ir religinius vadovus skirti ypatingą dėmesį holokaus­ to švietimui, aukų atminimo įamžinimui, moksliniams tyrinėjimams, ypač atkreipiant dėmesį į holokaustą savo šalies istorijoje, tobulinti esamas mo­ kymo programas. Deklaracijoje įsipareigota drauge tęsti precedento netu­ rintį diplomatinį bendradarbiavimą šioje srityje partnerystės, žmogiškumo ir teisingumo dvasia. I šią veikią paragintos įsijungti valstybės, kurios da­ lyvavo Vašingtono konferencijoje, jos pakviestos bendradarbiauti su įkur­ ta tarptautine bendradarbiavimo holokausto švietime, atminime ir moksli­ niuose tyrinėjimuose darbo grupe, kad tie svarbūs tikslai būtų įgyvendinti. Baigiantis šimtmečiui apsisprendimas niekada nepamiršti to, kas at­ sitiko, yra raktas suvokti žmonijos pažangą. Pasaulio gydymas (hebrajiškai tikuti olam) yra šventa pareigą visų, kas brangina laisvę ir žmonijos orumą, kad šalys naujo šimtmečio išvakarėse užpildytų savo atsakomybę nauju turiniu, - sakoma Vašingtono deklaracijoje. 2000 m. sausio mėnesį Stokholme vykusiame tarptautiniame foru­ me, skirtame holokausto švietimo problemoms, Lietuvos premjeras A. Ku­ bilius paskelbė, kad Lietuva prisijungs prie devynių šalių darbo grupės holokausto švietimo srityje, siūlys savo projektą tarptautiniam bendradar­ biavimui. Premjero nutarimu netrukus Vilniuje sudaryta darbo grupė Lie­ tuvos nacionalinei holokausto švietimo programai parengti, kurios vadovu

250

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

buvo paskirtas Lietuvos URM ambasadorius ypatingiems pavedimams santykiams su pasaulio žydų bendruomene dr. Alfonsas Eidintas. 2000 m. kovo 14 d. Vyriausybės rūmuose surengtas išplėstinis posėdis, kuriame dalyvavo Vyriausybės, Švietimo, Kultūros, Krašto apsaugos ministerijų, spaudos, Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai, mokslininkai, menininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, pristatę savo pasiūlymus Nacionali­ nei holokausto švietimo programai. Šių pasiūlymų pagrindu ir sudarytas nacionalinis projektas, apimantis išplėstinį holokausto Švietimą mokyklo­ se, aukštosiose mokyklose, kariuomenėje, apimsiantis visą visuomenę per RTV, kiną, leidinius, įtrauksiantis ir visas NVO iniciatyvas, rekonstruojant muziejus, skaitant paskaitas kariams ir karininkams, žydų masinių žudy­ nių vietose rengiant atminimo renginius, tvarkant senąsias (istorines) žydų kapines ir 1.1. Lietuvos nacionalinės holokausto Švietimo programos darbo grupė tokią programą paruošė ir pristatė tarptautinei holokausto švietimo darbo grupei kaip bendradarbiavimo (liasson project) pasiūlymą 2000 m. birželio 1 d. 2000 m. birželio mėnesį Lietuva išsiuntė taskforce valstybėms Nacio­ nalinės holokausto švietimo programos prioritetų sąrašą, kad kuo greičiau būtų galima sulaukti žadėtos metodinės, finansinės ir specialistų pagalbos šioje svarbioje srityje. Pirmiausia numatyta atnaujinti Kauno IX forto (ma­ sinių žudynių vieta), Panerių memorialo ekspozicijas, pačius muziejus, parengti jiems specialistus, pagerinti žydų istorijos ir holokausto istorijos dėstymą mokyklose ir universitetuose, apmokyti busimuosius žurnalistus, karius, rinkti ir saugoti istorinę medžiagą apie Lietuvos žydų istoriją, pa­ pročius, ekonominę ir kultūrinę veiklą, kurti dokumentinius filmus, leisti literatūrą šiais svarbiais klausimais, į renginius, skirtus pagerbti nekaltas holokausto aukas, įtraukti moksleivius ir Lietuvos karius. Vakarų diplomatai įvertino Lietuvos nacionalinę holokausto Švieti­ mo programą kaip ambicingiausią Centrinėje Europoje, galinčią būti mode­ liu daugeliui kitų valstybių. Ji priimta kaip bendradarbiavimo su devynio­ mis valstybėmis - holokausto švietimo darbo grupės narėmis pasiūlymas. Pagrindinis holokausto Švietimo programų tikslas - mokyti jaunimą pakantumo, supratimo, kitų įvertinimo, siekti, kad netolerancija, neapy­ kanta niekuomet nesurastų vietos visuomenės gyvenime, kad holokaustas niekada nepasikartotų.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

251

Didelę svarbą Lietuvos visuomenės nuotaikoms turėjo viešai pa­ skelbta Lietuvos Katalikų bažnyčios pozicija, nes per 90 proc. Lietuvos gyventoju yra katalikai. 2000 m. balandžio 14 dieną Lietuvos Katalikų baž­ nyčia visos krikščioniškos visuomenės vardu atsiprašė prieš Dievą už jos klaidas. Lietuvos vyskupai laiške Atgailos ir atsiprašymo dieną apgailėjo, „kad dalis Bažnyčios vaikų Antrojo pasaulinio karo metais stokojo meilės persekiojamiems žydams, neišnaudojo visų ¡manomų būdų juos ginti, kad stokojo ryžto paveikti tuos, kas talkininkavo naciams. Bažnyčios atmintį slegia visos praeities antisemitizmo apraiškos, kurias atsakomybės ir krikš­ čioniškos meilės stokojantys žmonės bando pakurstyti ir mūsų dienomis". Laišką pasirašė Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir generalinis sekretorius vyskupas Jonas Boruta, S. J. Katalikų bažnyčios hierarchai 2000 m. balandžio 15 d. Vilniaus Ar­ kikatedroje bazilikoje surengė Atgailos bei atsiprašymo pamaldas. Lietuvos Katalikų bažnyčios išreikšta aiški pozicija turi svarbią reikšmę šalies visuomenės nusiteikimui, tai leis greičiau pasiekti bendrą humanistini, įdiegtą Vakarų Europos šalyse žydų vertinimo lygmenį, anti­ semitizmo supratimą, holokausto suvokimą. Apie tai rašė savo straipsnyje rašytojas Markas Zingeris, pažymėjęs, kad toks vyskupų gestas buvo auto­ ritetingas ir reikalingas, tačiau jis nenuramins visų, nes švietimas Lietuvo­ je vis dar atsilieka nuo to, kas jau yra išaiškėję Bažnyčios hierarchams, vie­ nam kitam istorikui bei intelektualui. Jis pabrėžė, kad esama tragiško atitrūkimo tarp tikrosios Lietuvos istorijos ir jos ideologizuoto, tautiško ar­ ba sovietinio įvaizdžio, kuris buvo skiepijamas kelioms kartoms. Bažnyčia žino, už ką atsiprašė, tačiau ar suvoks tai parapijiečiai? - klausė rašytojas, iškeldamas Lietuvos vyskupų akto svarbą ateičiai, - tai nukreiptas i ateitį veiksmas, į visokių fobijų įveikimą švietimo būdu ir skatinantis atsiverti gyvenimui4“. Vilniaus arkivyskupas Audrys J. Bačkis, komentuodamas laiško turinį, pabrėžė, kad Lietuvos vyskupų bendruomenė atsiprašo už dalykus, kurie būdingi mūsų kraštui ir slegia lietuvių istorinę atmintį. Spaudoje tai įvertinta teigiamai, nors pastebėta, kad nereikėtų stebėtis, jei vyskupų laiškas bus puolamas ar geriausiu atveju nutylimas, nes laikas toks, kad išrinktas Kauno miesto meru asmuo viešai džiaugiasi, jog Lietu­ voje buvo išžudyti žydai, nes jam antraip būtų tekę valyti jiems batus, kad m Markas Zingeris. Bažnyčios žodis - žiburys sąžinės tamsoje // Lietuvos rytas, 2000 m. balandžio 27 d., Nr. 98.

252

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šiauliuose švenčiausiosios mergelės Marijos nekalto Prasidėjimo bažny­ čioje buvo pašventinta nacionalsocialistų vėliava, neapykanta visuomenėje yra tapusi norma, kad visuomenėje, kurioje ksenofobija maitinama senais prietarais, intelektualų teorijomis bei rinkos ir gyvenimo nepriteklių įvary­ tu menkavertiškumo kompleksu, atgaila nelengvai skinsis kelią į sumaištį išgyvenančias sielas489. Lietuvos visuomenėje dėl Šių visų minėtų svarbių Lietuvos vyriau­ sybės, Bažnyčios ir nevyriausybinių organizacijų veiksmų (įsikūrė svarbios žydų tautos kultūros klausimais besidominčios nevyriausybinės instituci­ jos: Atminties namai, Alternatyvus holokausto archyvas, Sugiharos namai ir kt.) pastebėtas didelis domėjimasis skaudžios istorinės praeities žaizdo­ mis, daug geriau suprantamas holokausto pasekmių pražūtingumas, žydų tautos tragedija. Nauji leidiniai, konferencijos, seminarai šia tema, pamo­ kos mokyklose, muziejų ekspozicijų pertvarkymas, tarptautiniai sambūriai ir pašnekesiai, nauji dokumentiniai kino filmai daro teigiamą įtaką, auklė­ jant gyventojus pakantumo, pagarbos, tautinių mažumų supratimo dvasia. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus metinėje savo kalboje 2000 m. pradžioje dar kartą pabrėžė kovos su antisemitizmu svarbą, vėl neregist­ ruotos Teisingumo ministerijoje nacionalsocialistinės krypties organizacijos. Tyrimai rodo, kad Lietuvos visuomenėje dominuoja ir vis stiprėja sveika demokratinių nusistatymų dvasia, artima Vakarų Šalyse puoselėjamoms dvasinėms vertybėms.

499 Rimvydas Valatka. Išbandymas Šaliai // Lietuvos Jeruzalė, 2000 balandis-birželis, Nr. 3-4 (perspausdinta iš „Lietuvos ryto")*

Užsienyje gyvenančių Lietuvos žydų pozicija Daugelis JAV žydų organizacijų gerai suvokia, kokia nauja šiandie­ ninei Lietuvos visuomenei tema yra holokaustas, juoba vietinių gyventoju kolaboravimas su naciais. Lietuva tik laižosi sovietinio režimo represijų žaizdas šimtams tūkstančių lietuvių, o kalbėti reikia jau ir apie savo pilie­ čių saviems piliečiams padarytas nuodėmes. Dėl to kai kurios JAV organi­ zacijos skiria gražų dėmesį gyventojų švietimui tais opiais klausimais, tei­ kia reikalingą pagalbą. Su JAV žydų organizacijomis „American Jewish Committee" ir „B'nai B'rith" palaikomas konstruktyvus ir nuolatinis dialogas. Su jų atsto­ vais yra ne kartą susitikę Lietuvos aukščiausi pareigūnai (Prezidentas A. Brazauskas bei Prezidentas V. Adamkus, daug kartų Seimo pirmininkas V. Landsbergis, užsienio reikalų ministrai P. Gylys ir A. Saudargas, kiti Lietuvos valstybės pareigūnai). Du Amerikos žydų komiteto („American Jewish Committee") atsto­ vai (Andrew Bakeris, užsienio ryšių vadovas, ir Nicolas Lane) yra Tarptau­ tinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietu­ voje įvertinti nariai. „B'nai B'rith" atstovai (ypač reikia pažymėti energingą ir pozityvią Danielio Mariashino veiklą) dažnai lankosi Lietuvoje, aktyviai prisideda prie Holokausto švietimo programos Lietuvos mokyklose (jų lėšomis ir pa­ stangomis buvo išleistos trys knygos apie holokaustą Lietuvos mokyk­ loms - „Anos Frank dienoraštis", dvi „Knygos mokyklai apie Holokaus­ tą"). Nustatyti pastaruoju metu ir tam tikri ryšiai su Izraelyje esančia Lietuvos žydų asociacija. Atsiradus pasaulio žemėlapyje Lietuvos Respublikai, savo pozicijas vėl aiškiau pradėjo formuluoti Lietuvos žydai, išlikę gyvi per holokaustą, daugiausia gyvenantys Izraelyje, migruojantys į JAV. Svarbiausi čia būtų Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje (LŽAI) (Association of the Lithuanian Jews in Israël), pareiškimai dėl Lietuvos požiūrio į holokaustą, lietuvių kal­ tės pripažinimo. Savo pozicijas asociacija dėsto daugiausia anglų kalba lei­ džiamame žurnale „Lithuania Crime and Punishment", kuriame detaliai apžvelgiama, kaip Lietuvoje sprendžiamas holokausto pasekmių klausi­ mas. Tačiau asociacija neretai užima bekompromisinę visos lietuvių tautos

254

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

kaltinimo poziciją, ne tik žydšaudžiams, bet ir visiems lietuviams, val­ džioms ir Lietuvos vyriausybėms priekaištaudama dėl antižydiškos laiky­ senos, nusikaltėlių nebaudimo. 1994 m. spalį, viešint Izraelyje Lietuvos premjerui Adolfui Šleževi­ čiui, Kneseto pirmininko pavaduotojas Dovas Šilanskis, kilęs iš Šiaulių, savo kalboje spalio 4 d. Knesete klausė Šleževičiaus, kurio šeima gelbėjo žydus, kodėl 1941 m. birželį įsiveržę į jo namus lietuviai suėmė jį, 16-os metų vaikiną, ir nuvarė į kalėjimą. Vienas iš variusiųjų buvo jo klasės drau­ gas, o vadovavo šiai akcijai kitas Šilanskio klasės draugas Raudonis. Nė vienas jam nepadėjo. A. Šleževičiui atsiprašius, kad keli šimtai lietuvių da­ lyvavo holokauste, E. Zuroffas pareiškė, kad jų buvo daug daugiau. Tik pripažinta, kad Šleževičiaus atsiprašymas yra žingsnis pirmyn gerinant lie­ tuvių ir žydų santykius. 1994 m. Lietuvos vyriausybė atsisakė leisti įkurti S. Wiesenthalio centro padalinį Lietuvoje. Josephas Melamedas, vienas iŠ LŽAI vadovų, 1994 m. nurodė to­ kias asociacijos problemas santykiuose su lietuviais ir Lietuvos vyriausy­ be: lietuvių bandymai perrašyti holokausto Lietuvoje istoriją ir paneigti savo kaltę, Lietuvos valdžios neigimas, kad lietuviai dalyvavo holokaus­ te, ir nenoras atsiprašyti aukų ir žydų tautos, žydų kaltinimas komuniz­ mu, neužrašymas ant masinių kapinių paminklinių lentų fakto, kad žu­ dymą vykdė lietuviai, Kauno IX forte užrašai skelbia tik rusų komunistų nusikaltimus, nepažymint žydų žudymo, reabilituojami žudikai, kurie bu­ vo teisėtai nubausti sovietinių tribunolų, nevykdoma žydų turto restituci­ ja aukų giminėms ir dar viena problema - egzistuojantis antisemitizmas Lietuvoje. 1995 m. Hebrajų universiteto Jeruzalėje prof. Dovas Levinas straips­ nyje pabrėžė šiuos nepriimtinus momentus: 1) žydų holokausto ir lietuvių „genocido" (Levinas jį paėmė į kabutes) simetrija; 2) karo nusikaltėlių rea­ bilitacija ir tebesitęsiantis sionistinio pasipriešinimo naciams minimizavimas; 3) ambicingi Lietuvos valdžios gestai - ta prasme, kad Lietuvoje įves­ ta Žydų genocido diena rugsėjo 23, kapinių tvarkymas, konferencijos žydų istorijos klausimais, tačiau ir tai tarnauja lietuvių ir žydų genocidų „simet­ rijos" tikslams. LŽAI nepatenkino ir 1995 m. prezidento A. Brazausko vizito Izraely­ je metu atsiprašymas Knesete, kur Lietuvos Prezidentas tarė svarbius ir reikalingus žodžius: „Šioje tribūnoje, kurioje yra stovėję daugelio pasau­ lio valstybių vadovai, pačioje Jūsų istorijos ir valstybės širdyje aš, Lietuvos

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

255

Respublikos Prezidentas, lenkiu galvą prieš daugiau nei du šimtus tūks­ tančiu nužudytų Lietuvos žydų atminimą. Prašau Jūsų atleidimo už tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė, plėšė"490. Nepaisant atsiprašymo svarbos, visų pirma svarbaus pačiai lietuvių tautai, J. Melamedas pabrėžė, kad Brazauskas atsiprašė tik savo, o ne lie­ tuvių tautos vardu ir tik už tuos, kurie žudė žydus. Jis neatsiprašė tautos vardu, jis nenurodė didelio lietuvių žudikų skaičiaus, žydų žudynių Lietu­ voje masto, toliau neteisiami nusikaltėliai. Tuo tarpu Prezidentas A. Bra­ zauskas, tikėjęs, kad atliko labai svarbią tautų susitaikymo, bendražmogiškų vertybių pagerbimo ir genocido pasmerkimo misiją, namie nepelnytai buvo sutiktas priešiškais straipsniais, neigiamais vizito ir ypač atiprašymo komentarais, kaltinimais, kam įteikė Izraeliui dovanų torą, nors tas puo­ limas iŠ dalies buvo darytas vidaus politikos sumetimais491. Prezidento at­ siprašymas pasirodė esąs padarytas per anksti ta prasme, kad Lietuvos visuomenė buvo absoliučiai tam neparuošta, nedaug žinojo apie žydų ge­ nocido Lietuvoje ypatybes, o ypač - apie dalies lietuvių aktyvų dalyvavi­ mą žydų žudyme. 1998 m. J. Melamedas pabrėžė, kad LŽAI politinės veiklos žygiai buvo nutaikyti tokiomis kryptimis: a) prieš lietuvių bandymus iškraipyti holokausto istoriją ir paversti aukas žudikais, o žudikus aukomis; b) pa­ traukti į teismą lietuvius-žudikus; c) panaikinti reabilitaciją žudikams, kurią suteikė jiems Lietuvos valdžia; d) sugrąžinti pagrobtą žydų nuosa­ vybę Lietuvoje teisėtiems savininkams; e) rengti akcijas prieš antisemitiz­ mą, kuris vis auga ir veši Lietuvoje. LŽAI boikotavo Vilniaus Gaono ju­ biliejinius 1998 m. renginius Lietuvoje, daug prisidėjo, kad ir kitos žydų organizacijos nesiųstų į Lietuvą iškilmėms savo atstovų ir vadovų. Tuo tarpu renginių reikšmė buvo didesnė, negu radikalesni litvakai manė. Anot I. Lemperto, ne tik lietuviai, bet netgi dauguma Lietuvos žydų ne­ buvo gerai susipažinę su žydų tautos pasididžiavimu - Vilniaus Gaonu, jiems šis renginys turėjo ir didelę pažintinę svarbą. Ir žydai negali įveikti kai kurių stereotipų, taigi kartais santykių pagerinimas yra abipusė proble­ ma. Likusių gyvų žydu tarpe susiformavo lietuvio žydšaudžio stereoti­ pas, jį senesniesiems sunku įveikti. Dėl to neretai jie sunkiai sugeba atvira Algirdas Brazauskas. Penkeri Prezidento metai. įvykiai, prisiminimai, mintys. Vilnius: Pradai, 2000, p. 428. Ten pat, p. 432-434.

256

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Širdimi priimti nuoširdžiai ištiestą lietuvio ranką, iŠ dalies tai vyksta ir dėl noro politikuoti, - nurodo istorikas Izraelis Lempertas4”. LŽAI vadovai atsisako atvykti į Vasario 16-osios priėmimus Lietu­ vos ambasadoje Izraelyje. Kultūrinėje veikloje LŽAI aštriai kritikavo parodą JAV Holokausto memorialiniame muziejuje „Paslėpta Kauno geto istorija" (Hidden History of the Kovno Ghetto), kuri asociacijai pasirodė iškraipyta ir šokiruojanti. Ją esą padarę negeri asmenys, beveik nepasakyta, kad žydus žudė lietuviai, nepatiko, kad visa parodos ekspozicija parengta remiantis vien A. Tory knyga apie Kauno getą4”. Problema dr. J. Melamedui ir A. Faitelsonui at­ rodė čia ta, kad A. Tory (Lietuvoje jo pavardė buvo Golubas) nebuvo vie­ nas iš geto vadovų, jis nebuvo geto pogrindyje, rašė apie įvykius gete, kai jis jame jau nebegyveno, nes nuo 1943 m. lapkričio jis išėjo iŠ geto, kadan­ gi jį paslėpė savo ūkyje JurkšaiČio šeima kun. Broniaus Paukščio prašymu. Vadinasi, jis rašė apie įvykius iš kitų asmenų pasakojimų, pats nebūdamas teisioginiu stebėtoju494. 1998 m. LŽAI veikė kritikuodama Lietuvos pilietybės įstatymo pa­ keitimus, kurie diskriminuoja Lietuvos žydus ir yra laikomi nukreiptais prieš juos, nes jį gali gauti tik „lietuvių kilmės" Lietuvos piliečiai. Apie žy­ dus ir lenkus įstatyme nekalbama, jie negali atgauti pilietybės, atsiimti nuosavybės. J. Melamedas užėmė vis aštresnę poziciją lietuvių tautos ir Lietu­ vos valdžios atžvilgiu. Toliau leidžiamas lietuvių tautą žydų naikinimu pastoviai kaltinantis žurnalas „Lithuania Crime and punishment", kuris, beje, gausiai siuntinėjamas įtakingiems JAV asmenims, įstaigoms, kong­ resmenams. 1999 m. to žurnalo, hipertrofuotai keliančio lietuvių nusikaltimus nacių okupacijos metais, numeryje leidėjai teigia, kad visos lietuvių vy­ riausybės, komunistinės ir nacionalistinės, darė viską, kad nutylėtų lietu­ vių dalyvavimą holokauste. Lietuvių aktyvistų frontas, sudarytas iš visų partijų atstovų, buvo antižydiškas, vėliau, po 1944 m., kone visi lietuvių m Izraelis Lempertas. Vilniaus Gaono mirties 200-ųjų metinių minėjimas lietuvių ir žydų santykių kontekste // LKMAM. T. 14, p. 110.

m 2000 m. išleistas šios knygos vertimas į lietuvių kalbą su prof. S. Sužiedėlio įva­ du: Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. - Vilnius: Mokslo ir enciklo­ pedijų leidybos institutas, 2000. - 531 p. 491 Gachelet ( Tel Aviv), p. 43-44, 36-35.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

257

antisovietinių partizanų būrių vadai esą buvę žydų žudikai, kovojo prieš sovietus, dabar garbinami kaip didvyriai, nors jie žudė žydus, kaip, esą, ir kiti partizanai495. 2000 m. balandį išleistas minėto žurnalo priedo pirmasis numeris, kuris vadinasi „Lithuania. The Land of Blood" (Lietuva, kraujuota žemė), ja­ me kritikuojama bylos dėl „Lietūkio" garažo žudynių sustabdymas, Prezi­ dento sukurtos tarptautinės komisijos neefektyvi veikla, kitos priemonės, skirtos tik tam, kad Lietuva būtų pakviesta į NATO. Čia vardijami aukšti katalikų dvasiškiai, talkinę naciams, vėliau prisijungę prie antisovietinių partizanų, nurodoma nemažai antisemitizmo faktų Lietuvos spaudoje, pvz., ryšium su „Mažeikių naftos" privatizavimu. Jo redaktorius ir drauge LŽAI pirmininkas J. Melamedas rašė, kad 2000 m. pradžioje V. Landsbergio vizito Izraelyje metu jis Seimo pirminin­ kui iškėlęs reikalavimą pradėti procesus prieš žinomus karo nusikaltėlius, kurie valdžios dėka iki šiol komfortabiliai gyvena Vilniaus senelių namuo­ se, atimti reabilitacijos statusą iš tūkstančių asmenų, kurie žudė žydus, tei­ sėtiems Šeimininkams grąžinti žydų nuosavybę - visuomeninę ir privačią, kurią nacionalizavo Laikinoji vyriausybė 1941 m. ir išgrobstė privatūs as­ menys nacių okupacijos metu. 05 Neturint faktų žydų naikinimu nepagrįstai kaltinami žymūs partizaninių kovų vadai J. Lukša, J. Žemaitis-Vytautas ir kiti. Kai kurios pastabos yra teisingos buvo faktų, kad kai kurie pokario partizanai prisidėjo prie holokausto. Tauro apygardos vadas Baltūsis (Žvejas) buvo 252-ojo bataliono, saugojusio Maida­ neko koncentracijos stovyklą, būrio vadas. Tačiau tai paskiri faktai. Be to, žydų autorius piktina, kad Lietuvos istorikai per mažai skiria dėmesio Lietuvos žydų pasipriešinimui naciams, lyg ir nenorime pripažinti (nerašome) apie žydų indė­ lį i Lietuvos antifašistini pogrindį ir partizaninę kovą. Viktoras Ašmenskas, rašęs apie partizanų vadą Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metais kurį laiką buvo Šiaulių apskrities viršininku, susidūrė su žy­ dų keliamais kaltinimais Noreikai. V. Ašmenskas teigė neradęs jokių dokumen­ tų, kad būtų galima apkaltinti J. Noreiką šaudžius žydus ar lobus iš jų turto. Kai kurių istorikų patarimai autoriui buvo neteisingi - jam siūlyta nesivelti į kaltini­ mus ir teisinimus. Tačiau V. Ašmenskas siūlo teisingą išeiti - savo istorijos fak­ tus skelbti turime, nesvarbu, ar jie malonūs ar nemalonūs. Kaip didelį tiriamojo darbo trūkumą Viktoras Ašmenskas nurodė tai, kad prieiti prie bylų nėra pa­ prasta, nes archyvuose atsirado nauja cenzūra - Lietuvos generalinis prokuroras nurodęs bylų, susijusių su masinėmis žudynėmis, neduoti bet kam, tokioms by­ loms reikia gauti prokuroro leidimą. Žr.: Viktoras Ašmenskas. Generolas Vėtra. - Kaunas: Aušra, 1998, p. 440.

258

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

J. Melamedas įvadiniame minėto radikalaus leidinio „Lietuva, krau­ juota žemė" straipsnyje-laiške sumuoja: dabartinis Lietuvos režimas tęsia Lietuvos Laikinosios vyriausybės liniją, holokausto atžvilgiu elgiasi su sar­ kazmu ir cinizmu, toleruodamas tūkstančius gyvenančių Lietuvoje nu­ sikaltėlių, negrąžina žydams išgrobstyto jų turto, neįvertina veiksmų pra­ eityje ir dargi save laiko vertais narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose. „Kol šie žingsniai nebus padaryti, Lietuva yra ne kas kita kaip parijų valstybė Europos širdyje ir taip turi būti vertinama"496, - baigia J. Melamedas. Taigi LŽIA vadovai prisiskiria sau ne tik aukų, bet ir lietu­ vių tautos ir Lietuvos valstybės teisėjų vaidmenį. JAV veikia Lietuvos žydų organizacija „The Jewish Lithuanian Or­ ganization of America", kuriai vadovauja advokatas Josefas Grilichesas. Kartais ši organizacija yra vadinama „Assistance to Lithuanian Jews, Inc." Jos veikla yra mūsuose mažiau žinoma. Organizacija veikia daugiausia Niujorke.

496

Originates skamba taip: „Until these steps have been taken, Lithuania is nothing more than a pariah state in the heart of Europe and should be treated as such".

Paaštrėjimai dėl praeities vertinimų Lietuvos žydė, kelių lietuvių šeimų išgelbėta holokausto metu, žino­ ma visuomenės veikėja, filologijos prof. Irena Veisaitė 1998 m., kalbėdama ir rašydama apie lietuvių ir žydų dialogą, konstatavo, kad abiejose pusėse dar daug operuojama stereotipais - nemaža dalis lietuvių tvirtina, kad vi­ si žydai buvo Lietuvos priešai, komunistai, todėl juos ištiko pelnyta ir jų pačių išprovokuota bausmė, tuo tarpu nemaža dalis žydų įsitikinusi, kad visi lietuviai yra antisemitai, žydšaudžiai, todėl jiems negali būti atleidimo, taip abipusiame dialoge ateinama iki aklavietės497. Autorė apžvelgė isto­ rines paraleles, didvyriškus poelgius ir niekšybes, taip pat ir negatyvią, priešžydišką 1941 m. sukilimo pusę, nurodė pozityvius pokyčius Lietuvos visuomenėje, bet priminė, kad nebaigtos svarbios įtariamųjų dalyvavus holokauste bylos, dar pastebimas tam tikras vengimas kalbėti visuomenė­ je apie holokaustą, dar negilūs istoriniai holokausto Lietuvoje tyrinėjimai, vis dar pasitaiko net inteligentų sąmonėje dviejų genocidų teorijos sindro­ mas. Prof. I. Veisaitės išvada straipsnyje „Lietuvių-žydų dialogas jau yra prasidėjęs" buvo atsargi, bet pakankamai optimistinė - daugeliui lietuvių kultūrininkų traukiantis nuo senųjų stereotipų/ nors ir lėtai, požiūris į žy­ dų katastrofą Lietuvoje keičiasi visais lygiais, į lietuvių tautos naujos, mo­ dernios savimonės formavimą įsijungia vis daugiau jaunesnės kartos žmo­ nių - istorikų, filosofų, mokytojų, žurnalistų, režisierių ir kitų498. Tas atsargumas suprantamas - buvo sunku patikėti, kad modernus holokausto pasekmių lietuvių tautai supratimas jau yra giluminis - jis pra­ sidėjęs, vykstantis. Keli po to sekę susiję su holokaustu įvykiai gerai pai­ liustravo, kad ne visi supranta, kas atsitiko karo metais ir kodėl. Vašingtono JAV holokausto memorialinis muziejus, ruošdamas 1998 metais Kauno geto parodą, išleido kompaktinį diską, kuriame buvo įra­ šyta Kauno geto kalinės sukurta Lietuvos himno parodija. Lietuvos him­ no tekstas Kauno gete karo metais buvo perrašytas kaip prakeiksmas lie­ tuviams: 4WIrena Veisaitė. Lietuvių-žydų dialogas jau yra prasidėjęs // Kultūros barai, 1998, Nr. 12, p. 57. 4,1 Ten pat, p. 62.

260

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Lietuva, kraujuota žemė. Būk prakeikta per amžius, Tegul tavo kraujas liejas Kaip žydų vaikų. Tegul vargsta jūsų sūnūs Taip, kaip varginot žydus; Baikit savo tamsias dienas, Lai neranda jūs kapų. Laimės tikit iš vokiečių, Sulauksit galo ant fortų, Ką linkit mums - tebūna jums, Tekasa jūs gyvus duobėn. Tegul dega jūsų miestai Ir visi kaimai, laukai. Žūkit jūs, kaip žudėt mus, Per visus amžius, amžius. Tai sukėlė neigiamą lietuvių reakciją, nes pirmiausia Lietuvos spau­ doje pasirodžiusiose publikacijose nebuvo pasakyta, kad himno parodiją sukūrė geto kalinys karo metu. Tai rodo, kad mūsų santykiuose su žydais gaisrą gali sukelti iš pažiūros ir nieko blogo nežadanti menka kibirkštis. „Lietuvos ryto" 1999 06 03 numeryje vienas skaitytojas apkaltino Lietuvos vyriausybę ir Prezidentą bei užsienio lietuvių bendruomenių vadovus, kad jie nereaguoja į tautos šmeižtą, nesiima apginti lietuvius. Tuo metu buvo svarbūs M. Zingerio4” bei S. Sužiedėlio5", G. Rudžio501 pasisakymai Lietuvos m Markas Zingeris. Kas iš tikrųjų suniekino mūsų valstybės himną? //Lietuvos ry­ tas, 1999 06 11, Nr. 134. M. Zingeris pareiškė nemanąs, kad himno parodija už­ gauna valstybę, gal ji užgauna tik siaurą žmonių supratimą, parodija buvo tarsi geto kalinio nevilties klyksmas žlugus iliuzijoms, kad Lietuvos žydus kas nors apgins, kad negalima kaltinti pasmerktą myriop pagiežingos parodijos autorių, juk nei vienas sveiko proto žmogus neparodijuos valstybės himno. 800 Saulius Sužiedėlis. Užgauli daina jaudina labiau nei tautos išžudymas? // Lie­ tuvos rytas, 1999 11 24 rašė, kad himno parodija Holokausto memorialinio mu­ ziejaus leidinyje apibūdinta kaip nuožmus priekaištas priešo kolaborantams, kad jinai gimė konkrečiame, žiauriame žydams istoriniame kontekste, kad disko

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

261

spaudoje. Muziejus Lietuvos ambasados Vašingtone darbuotojams paaiški­ no neturėjęs ketinimų įžeisti Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos ir apkal­ tinti šiandieninės Lietuvos piliečius ir Vyriausybę už nacių kolaborantų padarytus nusikaltimus, todėl labai apgailestauja dėl šio fakto ir atsiprašo visų, kurie gali būti įžeisti Šio disko turinio. Panašiai muziejus atsakė ir pa­ reiškusiai nepasitenkinimą Lietuvos žydų bendruomenės atstovei prof. Ire­ nai Veisaitei. Kompaktinio disko „Songs of the Kovno Gheto", kuriame tarp ki­ tų holokausto tragediją apdainuojančių dainų buvo ir Lietuvos himno parodija, lankstinuke rašoma, kad „nors daug lietuvių atsisakė bendra­ darbiauti su okupantais ir rizikuodami savo gyvybe slėpė žydus nuo vo­ kiečių kareivių, vietiniai kolaborantai sustiprino vokiečių valdžią šalyje. Geto gyventojų atžvilgiu nacių vykdoma izoliavimo, klaidinimo ir ma­ nipuliavimo politika atsispindi daugumoje dainų, kur žydų pyktis nu­ kreiptas ne prieš vokiečių okupantus, bet prieš juos pavaduojančias jė­ gas". Lietuvos himno parodiją pristatančioje įžangoje taip pat rašoma, kad geto gyventojai dainuodavo šią dainą nepaisydami rizikos. įžangoje rašoma, kad parodijos žodžiai buvo užrašyti Kauno geto gyventojo Avrahamo Tory'o dienoraštyje, o šio teksto autorė yra okupacijos metais žuvusi jauna moteris. Nors rengėjai ir pažadėjo šio disko neplatinti parodos metu, tačiau jis nebuvo išimtas iš apyvartos, motyvuojant tuo, kad tai yra istorinės epo­ chos kūrinys, be to, žydų spaudoje tai būtų suprasta kaip muziejaus pasi­ davimas politiniam spaudimui ir informacijos laisvės suvaržymui. paaiškinime smerkiami ir kiti pakalikai - žydai, išnaudoję ir persekioję savo tau­ tiečius, kad pasmerktieji matė tik persekiojančius juos lietuvius, kurie savo elge­ siu paniekino visa tai, kas lietuviui turi būti šventa. Dainos kontekstas turi jau­ dinti labiau negu parodijuoti himno žodžiai, - rašė autorius. 501 Gediminas Rudis. Nepriklausomybės penkmečiui - dvi himno parodijos. Prieš 76 metus Lietuvos savanorio sukurtos valstybės himno parodijos visuomenės nesukrėtė // Lietuvos rytas, 1999 11 27, Nr. 277, p. 3. Šiame straipsnyje istorikas G. Rudis pateikė pavyzdį, kai 1923 m. žurnalistas satyrikas Pranas Būdvytis iš­ leido 45 puslapių knygutę, kurioje yra Lietuvos himno parodijos, tačiau niekas jo už tai nesmerkė, nes parodija irgi atsirado iš skausmo, buvęs savanoris išreiš­ kė savo nusivylimą iškovota laisve. Akivaizdu, kad Lietuvoje dar nepajėgiama pakankamai gerai suprasti žydų tautą ištikusios tragedijos, - teigė istorikas G. Rudis.

262

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šį neseną tam tikros lietuvių ir žydų santykių įtampos pavyzdį (jų būta ir daugiau) pateikėme kaip atvejį, įrodantį, kad holokausto palikimas jaudina mus ne tik kaip ano meto skaudžios istorijos tyrinėtojus, bet ir kaip žmones, piliečius, vienos ar kitos tautos atstovus. Mums, gyvenan­ tiems trečio tūkstantmečio pradžioje, kuomet nuo anų įvykių praėjo 60 me­ tų, dar ir dabar tenka susidurti su holokausto ir kolaboravimo su sovietais, naciais problema. Kaip žydai piktinasi kai kurių mūsų autorių polemika su žydais (dažnai ta polemika kaltina holokausto aukas, kurioms atstovaujan­ tys nesiklauso kitos pusės argumentacijos, o tai paverčia dialogą sunkiu lietuvių autoriams, jei ne visai nebeįmanomu), taip ir mes tiesiog gaudome Izraelio ambasadoriaus, Vyzentalio centro atstovo pareiškimus, įsiklausy­ dami, ar jie neskamba kaip kaltinimai visai lietuvių tautai. 2000 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos Seimas nutarė priimti specialią de­ klaraciją, skelbiančią teisės aktu 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės nepriklausomybės deklaraciją, pažymėjęs, kad aktas paskelb­ tas siekiant kovoti ir prieš sovietinę, ir prieš būsimą nacistinę okupaciją (kad prieš sovietinę - aišku ir tikėtina, bet kadangi Europą naujais pagrin­ dais tuo metu kūrė Hitleris, tad pažadas nepriklausomybės akte entuzias­ tingai prisidėti prie Europos naujais pagrindais kūrimo deklaracijai teikė daugiau negu dviprasmiškumo). Projektas balsavimui „prastumtas" ne­ paisant to, jog rugsėjo 12 d. rytą valdančiosios partijos Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) frakcijos rytiniame posėdyje E. Zingeris prašė atidėti akto priėmimą, su tuo sutiko ir prof. V. Landsbergis, tam frakcija pritarė. Tačiau vidurdienį deklaracija grupės Seimo narių buvo pristaty­ ta Seimui, daugeliui į ją ir galimas pasekmes neįsigilinus, buvo priimta 48 balsais, trys susilaikė. 2000 m. rugsėjo 13 d. sekė nevienareikšmiška visuomenės reakcija į „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimo pripažinimo Lietuvos Respub­ likos teisės aktu" įstatymą. Lietuvos žydų draugijos pirmininkas Simonas Alperavičius pareiškė, kad drauge su sukilimu prasidėjo akcijos prieš žy­ dus, su Laikinąja vyriausybe žydai sieja getų kūrimą, Tautinės darbo ap­ saugos bataliono, kuris šaudė žydus Kauno fortuose, sveikino Hitlerį, su­ darymą, Laikinoji vyriausybė pačiu aktu pareiškė prisidėsianti prie Europos kūrimo naujais pagrindais, tad naujas įstatymas yra pirmasis Lie­ tuvos naujųjų laikų istorijoje aktas, žeidžiantis žydų tautą302. Iki šiol, - sakė Agentūros BNS 2000 09 13 pranešimas.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

263

S. Alperavičius, - buvo teigiama, kad Lietuvos Respublika neatsako už 1941 m. Laikinosios vyriausybės veiksmus, nes ji nacių okupacijos sąly­ goms nebuvo laisva. „Dabar Laikinoji vyriausybė juridiškai pripažinta, valstybė praktiškai prisiima atsakomybę už šios institucijos veiksmus". Tą pačią dieną į Šalies Prezidentą V. Adamkų kreipėsi Tarptautinės komi­ sijos nacių ir sovietų okupacijų pasekmėms įvertinti pirmininkas, Lietu­ vos Seimo narys E. Zingeris, prašydamas Prezidentą nepripažinti Seimo aktą, vetuoti įstatymą. Seimo pirmininkas V. Landsbergis tą pačią dieną pareiškė, kad įstatymas paruoštas nekokybiškai ir kad jis tikisi, jog Pre­ zidentas pataisys įstatymą, pasiūlys jam pataisų. Faktiškai tai buvo veto prašymas. Opozicijos atstovai kritiškai įvertino įstatymą, kad šis dokumentas „neabejotinas dar vienas smūgis arba dar viena „bombelė" mūsų santy­ kiams su Vakarais", nes „mes tam tikra prasme prisirišame prie tos Vyriau­ sybės, kuri vienaip ar kitaip kolaboravo su fašistine Vokietija"*3. Spaudos reakcija buvo taip pat labai aštri. „Lietuvos žiniose" straipsnio pavadinimas skambėjo taip: „Seimas užkrovė Lietuvai atsakomybę už žydų genocidą"503504. Seimo nario A. Stasiškio patarėjas paaiškino, kad Seimas įteisino tik patį nepriklausomybės deklaravimą, o ne po to sudarytą Laikinąją vyriausybę, kad vyriausybė nepritarė žydų genocidui, todėl rugpjūčio pradžioje buvo išvaikyta. Balsavusiųjų už įstatymą interviu minėtam laikraščiui rodo, kad Seimo nariai nesuvokė nevienareikšmių istorijos įvykių interpretacijos komplikacijų, kokią žalą sąsajos su nacių politika Lietuvoje ir Laikinosios vyriausybės servilistiniai reveransai, anuo metu priimti žydų teisių apri­ bojimai padarytų šiandieninei demokratinei Lietuvai, jos įvaizdžiui. Taip vienas jų interviu žurnalistui pasakė, kad Laikinoji vyriausybė nuo žydų žudymo atsiribojo (tokio dokumento nėra), kitas paaiškino, kad svarbi tik pati deklaracija, nes Laikinoji vyriausybė nieko negalėjo padaryti, o bata­ lionų kariai stojo į vokiečių kariuomenę, todėl visa atsakomybė už žudy­ mą tenka vokiečiams, trečias sakė, kad Seimo aktas „atitinka mano nuosta­ tas", ketvirtas stebėjosi, kodėl žydai nepatenkinti, „manau, kad kiekvienas padorus lietuvis negalėjo dalyvauti žudynėse. Už atskirų piliečių elgesį valstybė neatsako"305. 503 BNS 2000 09 13 pranešimas. *•* M artynas Čerkauskas. Seimas užkrovė Lie tu va i atsakomybę už žydų genocidą / / Lietuvos žinios, 2000 09 14. 105 Ten pat.

264

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Spaudoje gausėjo ir piliečių vertinimų. Pasitelkti ano meto doku­ mentai, jie pristatyti skaitytojams, komentuojami. Gediminas Ilgūnas, Ko­ vo 11-osios Akto signataras, pateikė vieną pirmųjų servilistinių Laikinosios vyriausybės dokumentų, kuriame reiškiama padėka A. Hitleriui, išvada­ vusiam Lietuvą ir skelbiama kad „nacionalizuoti žydų turtai, taip pat na­ cionalizuoti turtai, priklausę kitiems asmenims, aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus, lieka Lietuvos valstybės nuosavybė"506. Jis įverti­ no naują Seimo aktą kaip teisę žydams už jų holokaustą kaltinti visą lietu­ vių tautą. Panašiai rašė Liudas Truska, įvykius plačiai komentavo Lietuvos radijo ir TV stotys. Pasirodė, jog žurnalistai geriau už Seimo narių grupę suprato, kad nacių okupacijos metu veikusių lietuvių stuktūrų veiklos ar aktų pakėlimas į valstybini lygmenį ne tik stato Lietuvą į Hitlerio satelitės poziciją, bet ir padaro atsakingą už visus neigiamus jų veiklos rezultatus, nesvarbu, kokiomis gražiomis iliuzijomis jos būtų motyvuotos, pastato Šiandieninę Lietuvą į priešišką antihitlerinei koalicijai poziciją, komplikuo­ ja jos įvaizdi europinėje integracijoje, tai nėra vien eilinis, paprastas lietu­ vių ir žydų santykių aspektas. Reakcija žiniasklaidoje, be to, vyko artėjančių rinkimų į Seimą kam­ panijos fone, tad netrūko kaltinimų valdančiajai daugumai. „Respublikos" apžvalgininkas įvertino aktą savo straipsnio pavadinime „Dar viena kon­ servatorių bomba"507. Jis akcentavo, kad dokumentas priimtas ne laiku, ar­ tėjant Seimo kadencijos pabaigai. „Dabar jau atsiprašinėsime ne už išsigi­ mėlius, bet už valstybę. Ir mokėsime už daug ką. Ir mokėsime daug kuo. Ir taps šis įstatymas geležinėmis klumpėmis, kurių nesunešioję nematy­ sime nei Europos Sąjungos, nei NATO. Ir negailestingai smaugs jis tuos, kurie valdžioje pakeis konservatorius, ir smaugdamas spartins jų sugrįži­ mą. Ir tai bus ne pirma ir paskutinė konservatorių paliekama uždelsto vei­ kimo bomba." Prezidento patarėjas Darius Kuolys, tuo metu Prezidentui skrendant į Australijoje prasidedančias Olimpines žaidynes, taip pat neigiamai įver­ tino Seimo priimtą įstatymą, sakydamas, kad Seimo dauguma „žengė dar vieną neatsakingą žingsnį, kuris kompromituoja Lietuvą tarptautinės bend­ ruomenės akyse"508. “

Lietuvos rytas, 2000 09 14.

™ Ferdinandas Kauzonas. D ar viena konservatorių bomba / / Respublika, 2000 09 14. 508 E. Z ingeris priblokštas bendražygių trum paregiškum o / / Respublika, 2000 0914.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

265

Rugsėjo 15 d. Prezidentas V. Adamkus atmetė pasiūlymą taisyti įsta­ tymą ir padarė pareiškimą: „Noriu pasakyti tiesiai: vien vetuojant šį įsta­ tymą Seimo padarytos klaidos jau neįmanoma ištaisyti. Tai gali būti pa­ daryta tik visuomenei ir politinėms partijoms šią klaidą supratus, ją įvardijus", - sakė Prezidentas**. Pažymėdamas, kad Lietuvos Seimo spren­ dimas jau padarė daug žalos ir Lietuvos tarptautiniam prestižui, ir jos visuomenės pilietinei santarvei, kad grupė Seimo narių ėmėsi įstatymais perrašyti istoriją, nekreipdama dėmesio į Lietuvos institucijų neigiamas iš­ vadas. Nors Prezidentas pakvietė politines jėgas išsakyti savo poziciją šiuo klausimu, partijos to daryti neskubėjo. Seimo įstatymą stojo ginti buvęs Laikinosios vyriausybės ministras Adolfas Damušis, kuris, kaip visuomet iškeldamas idealistinę, patriotinę 1941 m. sukilimo pusę, aiškino, kad Laikinoji vyriausybė ir sukilimo daly­ viai nuoširdžiai siekė nepriklausomybės, nenorėjo išnaikinti žydų, patai­ kauti Hitleriui. Jis rašė, kad kol kas sukilimas vertinamas ideologizuotai, vengiant objektyvumo ir bendro konteksto supratimo, ypač Lietuvos te­ ritorijoje vykusio siaubingo karo tarp dviejų priešų šviesoje, palinkėjo istorikams ir žurnalistams drąsos pažvelgti į sukilimą ir Laikinosios vy­ riausybės laikotarpį kritinės istorijos metodo prasme, nesiremiant vien sovietiniais archyvais ar refleksiškais teiginiais510. Jam antrino istorikas Al­ gimantas Liekis511, teisindamas sukilimą, lyg kas nors jį neigtų ar norėtų diskredituoti, tačiau vėl nematydamas sukilimo aplinkybių, o svarbiau­ sia - pasekmių. Tuo tarpu kelios visuomeninės organizacijos (Lietuvos istorijos mo­ kytoju asociacijos pirmininkas Eugenijus Manelis, Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys, Sugiharos fondo „Diplomatai už gy­ vybę" vardu prof. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos jaunimo organiza­ cijos „Transilvanija" vardu Ana Bakajeva ir grupė inteligentų pasmerkė naują Seimo įstatymą512. Dokumente pabrėžiama, kad Seimo įstatymas neabejotinai sukels demokratinės pasaulio visuomenės reakciją, nes susies dabartinę Lietuvą su kontroversiškiausiu jos istorijos tarpsniu, pakenks šalies integracijai į Vakarų Europos struktūras. Birželio 23 d. deklaracijos50* 505 Lietuvos rytas, 2000 09 16. 110 Lietuvos rytas, 2000 09 15. 5,1 Ž ydų genocidas - tai žaidim as į vienus vartus (in te rv iu su A lg im a n tu tie k iu ) / / Lietuvos aidas, 2000 09 23. 512 Kreipim asis į visuom enę / / Lietuvos aidas, 2000 09 18.

266

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

prilyginimas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios deklaracijoms iš esmės įžeidžia Lietuvos žmones ir politiniu požiūriu yra labai pavojingas, jis reiškia ir visiškai kitą atsakomybės už žydų genocidą mastą, tai suprieši­ na Lietuvos žydų bendruomenę su kita Lietuvos visuomenės dalimi. šis įstatymas neįsigaliojo, nes, Prezidentui atsisakius jį vetuoti, Sei­ mo pirmininkas jo nepasirašė ir pažymėjo, kad įstatymas nėra gerai paruoš­ tas. Seimo nariai, balsavę už įstatymą, aiškiai vadovavosi herojine lietuvių tautos istorijos samprata, akto nesiejo su vėlesniais įvykiais ir servilistiniais vyriausybės žingsniais, juo labiau holokaustu, nesuvokė, kad ano meto de facto pronacinis Laikinosios vyriausybės susisaistymas su nacių Vokietija kenktų dabartinei Lietuvai, jei ji paskelbtų įstatymą galiojančiu. Neatmes­ tina, kad platesnė visuomenė vargiai pajėgė suvokti ano meto istorijos pe­ ripetijas, juo labiau galimus tarptautinius atgarsius, kurie diplomatiniais kanalais jau beldėsi į URM langus. Balsuodami Seimo nariai nepaisė spe­ cialistų išvadų - neatsižvelgė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Lietuvos istorijos instituto specialistų išvadas, rekomenda­ vusias nekelti Laikinosios vyriausybės akto į valstybinį lygį. Kylant aiškiam nepasitenkinimui Lietuvos visuomenėje ir užsieny­ je, rugsėjo 19 d. Seimo sprendimu surastas teisinis būdas „įšaldyti" dar neįsigaliojusį įstatymą, priėmus protokolinį nutarimą, kuriuo sustabdo­ mas minėto įstatymo įsigaliojimas: „šio įstatymo priėmimo procedūra te­ bėra nebaigta ir įstatymas yra priėmimo stadijoje po svarstymo". Seimas apsiribojo Seimo pirmininko V. Landsbergio pasiūlyta priimti rezoliucija „Dėl 1941 metų birželio sukilimo įvykių vertinimo", kurioje atskirti civi­ lių Lietuvos piliečių žudymas ir pasipriešinimas sovietų okupantui. Sure­ agavus Europos žydų kongresui, kai kurios Europos valstybės nutarė nesiųsti delegacijų į spalio 3-5 d. Vilniuje rengiamą Tarptautinį forumą išgrobstytų holokausto aukų vertybių klausimais, o rugsėjo 20 d. gavus Izraelio demaršą. Seimo pirmininkas V. Landsbergis laiške patikino EŽK generalinį sekretorių Seržą Cvaigenbaumą (Zvveigenbaum), kad jis įstaty­ mo nebuvo pasirašęs ir nepasiuntė Prezidento promulgacijai. „Tai reiškia, jog įstatymo nėra. Jis nepriimtas ir nebus priimtas"513. Jis spaudai pabrėžė, kad nebuvo to projekto sumanytojas, o „kai kurie žmonės, ir aš tarp jų, bu­ vome tikri, kad šis projektas tą dieną nebus priiminėjamas. Aš tuo metu 5,3 Lietuva bando ta isyti santykius su žydais / / R espublika, 2000 09 22.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

267

buvau susitikime su naujuoju JAV ambasadoriumi Lietuvoje. Tik vakare per žinias išgirdau, jog įstatymas priimtas. Pradėjau skambinti telefonais, bet kas iš to ..."514 Rugsėjo 22 d. ryte Panerių memoriale iškilmingai pažymint Lietuvos žydų genocido dieną aukščiausiu lygiu buvo pasisakyta už atviros, pilieti­ nės, demokratinės visuomenės kūrimą. Prezidentas Valdas Adamkus pa­ brėžė, kad geriausia, ką galima padaryti išžudytųjų atminimui, tai turėti drąsos matyti rūsčią istorinę tiesą. Premjeras Andrius Kubilius atvirai pri­ pažino, kad įstatymo dėl 1941 m. sukilimo įvertinimo svarstymas Seime bu­ vo klaida. „Turime rasti savyje jėgų ir drąsos pažvelgti į juodus savo istori­ jos puslapius. Turime suvokti, kad Lietuvos žydų žūtis yra ne tik žydų, bet pirmiausia visos Lietuvos tragedija. Mes negalime, neturime jokios pilieti­ nės ir moralinės teisės nematyti to, kas įvyko Lietuvoje. Neturime teisės vienpusiškai traktuoti komplikuotus ir toli gražu nevienareikšmius istorijos faktus". Panerių memoriale, kur buvo nužudyta apie 70 000 Vilniaus žydų, buvo patvirtinta, kad Lietuva eina atviros visuomenės, laisvų diskusijų ir nuomonių keliu, vieningai su visa Europa puoselėja bendras demokratines vertybes. Istorinių procesų tyrimai, vertinimai palikti istorikams. Rugsėjo 26 d. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos ko­ miteto praeitos dienos sprendimui panaikinti ankstesnę komiteto išvadą dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios vyriausybės priimto ir pa­ skelbto pareiškimo pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu įstatymo projekto ir siūlymui išbraukti šį projektą iš Seimo priiminėjamų teisės ak­ tų sąrašo. Protokolinis nutarimas priimtas bendruoju sutarimu, posėdyje dalyvaujant 58 Seimo nariams. Taip plačiai nuskambėjęs ir Lietuvos įvaiz­ džiui žalos sukėlęs įstatymas buvo panaikintas, kad, anot Emanuelio Zin­ gerio, „negalėtų būti kada nors atgaivintas kaip sušalęs mamutas"5”. Užuominos apie tai, kad reikėtų kaip nors įteisinti 1941 m. Laiki­ nosios vyriausybės paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, išei­ vijos spaudoje nuskambėjo netrukus po 1990 m. nepriklausomybės at­ kūrimo. Tokias viltis JAV puoselėjo Lietuvių fronto bičiuliai, populiariai vadinami frontininkais. Jie tą idėją propagavo savo metiniuose suvažiavi­ muose, tačiau jiems nelabai sekėsi, nes Lietuvoje frontininkų, kaip politinės 514 V. Landsbergis: „M um s neatleidžiam a niekas" / / R espublika, 2000 09 22. 313 Skandalas p rive rtė atsikvošėti / / Lietuvos rytas, 2000 09 26.

268

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

grupės, atgaivinti nepavykus, jie persiorganizavo j kultūrinį sambūrį, o jų šalininkai paraginti jungtis į Lietuvos krikščionių demokratų partijos gre­ tas. Po 1996 m. Seimo rinkimų grupei LKDP Seimo narių ta idėja pasirodė įdomi ir pabandyta ją realizuoti. Svarbiausia pamoka - būtinybė išsiaiškin­ ti, kodėl bet koks bandymas įteisinti 1941 m. Laikinąją vyriausybę pats sa­ vaime yra klaida, o įteisinti klaidą įstatymu reiškia ne ką kita, kaip klaidos sakralizavimą, - rašė Zenonas V. Rekašius1 516. Būtent antisemitai suskato sukilimo, LAF'o politinės orientacijos klaidingumą nukreipti į eilinį žydų klausimo diskutavimą, lyg tai ir įstatymas Seime buvo sustabdytas dėl žy­ dų protestų, o ne dėl reikalo esmės. Tačiau pastarojo meto publikacijos laikraščiuose ir žurnaluose, straipsniai, diskusijos ir net recenzijos atnešė ne tik daug faktų apie holo­ kaustą bei lietuvių ir žydų santykius, bet ir aiškiai parodė, kur slypi ilga­ metis sunkiai išpainiojamo mazgo. Išeivijoje Liūtas Mockūnas517, Zenonas V. Rekašius, o ypač Saulius Sužiedėlis518 savo darbuose iš esmės sukritika­ vo neigiančią antižydišką veiklos pusę Juozo Brazaičio519, savigyrišką, gana apologetinę LAF'ui ir Laikinajai vyriausybei Adolfo Damušio520 knygas, kuriose matyta ir įžiūrėta tik pozityvioji sukilimo pusė, lietuvių tautos nu­ sistatymas gyventi savarankiškai. Apie tikrąsias to laikotarpio problemas, ypač žydų klausimu, bevelyta knygose nesakyti nė žodžio. Lietuvoje, pa­ siremdamas tyrinėjimais, senuosius stereotipus žydų vaidmens klausimu S1S Zenonas V. Rekašius. Ir gėdos, ir žalos L ie tu va i padaręs įstatym as / / A k ira č ia i (Chicago), 2000 spalis. N r. 9, p. 1,16. 517 Liūtas M ockūnas. Vienos knygos recenzijos is to rija / / A k ira č ia i, 2000 sausis, N r. 1; Liūtas M ockūnas. P rie lie tu viško jo fašizm o išta kų / / A kira čia i, 2000 vasa­ ris, N r. 2; Liūtas M ockūnas. Knygos „L ith u a n ia against S oviet and N azi aggression" ke lia i ir kly s tk e lia i / / A kira čia i, 1999 la p k ritis , N r. 10(314); 2000 sausis, N r. 1. Saulius Sužiedėlis. Penkiasdešim čiai m etų praėjus: lie tu v ių tautos su k ilim o ir Laikinosios vyriausybės isto rijo s in te rpreta cijų disonansai / / M etm enys, 1991, N r. 61, p. 149-172; Saulius Sužiedėlis. 1941 m etų su k ilim o baltosios dėmės / / A kiračiai, 1991 spalis, N r. 9, la p k ritis , N r. 10,1992 sausis, N r. 1; Saulius Sužiedė­ lis. Recenzija, p a virtu si po lem iniu straipsniu (apie faktus, jausm us, okupacijas ir kolaborantus) / / A kira čia i, 2000 gegužė, N r. 5. m Juozas Brazaitis. V ienų v ie n i / F otografuotinis leidim as. - V iln iu s : I Laisvę fo n ­ das, 1990. - 577 p. A dolfas DamuŠis. Lith ua nia against Soviet and N a zi aggression. - Chicago: The Am erican Foundation fo r Lithuanian Research, Ine., 1998. - 342 p.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

269

ir tragedijos tyrimais ėmė griauti Liudas Truska521, Valentinas BrandiŠaus­ kas522, Arūnas Bubnys^23, polemikoje aktyviai dalyvavo istorikai, publicistai, visuomenės veikėjai Egidijus Aleksandravičius, Alfredas Bumblauskas, Leo­ nidas Donskis524, Marcelijus Martinaitis, Pranas Morkus, Arnoldas Piročki­ nas, Rimvydas Valatka, Linas Vildžiūnas, Irena Veisaitė, Saliamonas Vaintraubas, Rimantas Vanagas, Markas Zingeris ir daugelis kitų.

521 Svarbiausias jo darbas būtų: Liudas Truska. Ir atleisk m um s m ūsų tėvų bei sene­ lių nuodėmes. A pie holokaustą Lietuvoje 1941 m . Į Į K u ltū ro s barai, 1999, N r. 5,

p. 62-65; Nr. 6, p. 55-58. 522 Valentinas BrandiŠauskas. S iekiai a tk u rti..., ta ip pat jo sudarytas dokum entų rin k in y s „1941 m. birže lio su kilim a s", k iti straipsniai, kuriuos m inėjom e šiam e darbe. Svarbus taip pat: Valentinas BrandiŠauskas. L ie tu v ių a ktyvistų frontas, L a ik in o ji Vyriausybė ir žydų klausim as / / L ie tu v ių -ž y d ų santykiai. Is to rin ia i, teisinia i ir p o litin ia i aspektai. P raktin is sem inaras-diskusija. Stenograma. 1999 m. balandžio 23 d. - V iln iu s: LR Seimas, 1999, p. 17-21. 523 A rūnas Bubnys. L ie tu v ių karinės policinės stru ktū ro s ir žydų persekiojim as / / L ie tu v ių -ž y d ų santykiai. Is to rin ia i, te isin ia i ir p o litin ia i aspektai. P raktin is sem i­ naras-diskusija. Stenograma. 1999 m. balandžio 23 d. - V iln iu s: LR Seimas, 1999, p. 21-24. 524 Leonidas D onskis paskelbė plačią studiją apie filo sofą A . M aceiną, jo pažiūras, veikusias LAF'ą: Antanas M aceina: d o k trin in is intelektualas XX am žiaus lie tu ­ v ių k u ltū ro je / / A kiračiai, 1997 balandis, N r. 4; Leonidas Donskis. D ar kartą apie A ntano Maceinos socialinę filo so fiją / / A kira čia i, 2000 sausis, N r. 1; jau m inėtas straipsnis „ A r įm anom as lie tu v ių -ž y d ų dialogas" / / A kira čia i, 1998 ge­ gužė, N r. 5.

Pastabos pabaigai Lietuva, kurioje vietos žydai litvakai gyvena nuo Vytauto Didžiojo laikų, o jų kultūra tarnavo pavyzdžiu daugeliui pasaulio Žydų, skiria dera­ mą valstybinį dėmesį žydų litvakų kultūros išsaugojimui. Litvakai, su­ prantama, to yra nusipelnę. Lietuvoje veikia Valstybinis žydų muziejus, Respublikos Prezidentas turi specialų patarėją žydų reikalams (prof. Julius Šmulkštys), nuo 2000 m. sausio Lietuvos URM įsteigtas ambasadoriaus ypatingiems pavedimams santykiams su pasaulio žydų bendruomene pos­ tas, 2000 m. birželį darbui į Lietuvos ambasadą Vašingtone paskirta pirmo­ ji Lietuvos žydė Dina Kopilevič. Žydų reikalams didelį dėmesį skiria dau­ guma Lietuvos valstybinių institucijų, daug puikių iniciatyvų įamžinant litvakų istorijos momentus kelia vietos savivaldybės, įvairios visuomeni­ nės organizacijos. Holokausto padarinių, istorinės tiesos sakymo, karo nusikaltėlių by­ lų tyrimo klausimai jau yra tapę Lietuvos ir JAV bei Lietuvos ir Izraelio dvišaliu santykių objektu. Lietuvai siekiant integruotis į transatlantinę sau­ gumo sistemą, tapti pilnateise ES nare, šalies vidaus ir užsienio politikoje reikia ir toliau skirti didelį dėmesį šiai problematikai, kadangi nesėkmin­ gas šių klausimų išsprendimas, nebaudžiamas antisemitizmas ar jo apraiš­ kos integraciją sukomplikuotų. Akivaizdu, kad Šiuo metu atsidūrėme ga­ lutiniame istorinio lietuvių ir žydų santykių aiškinimosi etape. Tačiau kalbėdami ir rašydami turime prisiminti, kad yra ir Lietuvos žydų bendruomenė, tiesa, labai maža ir vis tolydžio mažėjanti, o dėl gau­ sios emigracijos į užsienį ir senėjanti. Ji nėra politiškai aktyvi ir, išskyrus pavienius atvejus, negalės tokia būti. Tačiau ji labiausiai turi būti mūsų prisimintina ir, sakyčiau, visų pirma prisimintina, nes, be bendrų visiems Lietuvos gyventojams problemų, ji susiduria su specifinėmis problemomis, gali jausti nepaprastai didelį diskomfortą dėl visuomenės neatidumo, ne­ jautrumo ar net pasitaikančio antisemitizmo apraiškų. To negalima leisti, nepaisant, kad žydai turi visas saviraiškos laisves, religinio ir kultūrinio gyvenimo sferose praktiškai neribotas galimybes, nes žydai yra svarbi isto­ rinė mažuma, turinti gilias ir gražias tradicijas, ji paprasčiausiai to nenusi­ pelnė, o dėl holokausto mūsų žemėje, dėl didelių praradimų yra nepapras­ tai jautri. Juk Lietuvos žydų bendruomenė visuomet siekė gerų santykių

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINE LIETUVA

271

su tautine dauguma ir trokšta visai nedaug - kad be išlygų būtų pasmerk­ ti holokauste dalyvavę lietuviai kad teisingai būtų nubausti talkininkai, nereabilituojami tie, kurie jau yra buvę nubausti, kad būtų atkurtas isto­ rinis teisingumas. Žinoma, kartais tarp mūsų ir žydų pasitaiko skirtingų praeities vertinimų - apie tai jau kalbėjome, ir tai vėlgi siejasi su holokausto problema. Tačiau nesinorėtų sutikti su liūdna jau i Anapilį išėjusio Lietu­ vos žydo, teisininko Jurijaus Bluvšteino išvada, kad „radikaliausiai Lietu­ vos žydų tautinės mažumos problemų raizgini išspręstų ir, matyt, išspręs laipsniškas tos mažumos išnykimas. Regis, to ilgai laukti neteks"525. Žydų gyvenimas Lietuvoje tebesitęsia. Litvakų kultūrinio paveldo puoselėjimas, domėjimasis žydų tautos istorija ir pasiekimais, holokausto aukų pagerbimas, Lietuvos žydų kul­ tūrinės veiklos palaikymas, istorinio teisingumo atkūrimas turi moralinę svarbą ne tik lietuvių visuomenės dvasinių vertybių formavimui, bet ir Lietuvos demokratinės valstybės įvaizdžio sukūrimui, sėkmingam Lietu­ vos užsienio politikos uždavinių įvykdymui. Bet kuris neapsižiūrėjimas, nedėmesingumas gali atimti iŠ mūsų sunkiai įgytus draugus Amerikos žy­ dų komitete (AŽK, angliškai American Jewish Committee), jo savarankiška­ me padalinyje „B'nai B'rith", Antidefamacijos lygoje, su kuria sėkmingai bendradarbiaujama. Tas pats pasakytina apie JAV Kongresą, kurio didelė narių grupė domisi šiais Lietuvos žingsniais. Lietuvos darbai holokausto švietimo srityje, taisant įstatymus dėl karo nusikaltimų, Lietuvos Katalikų bažnyčios pareiškimas sudarė bene pirmą kartą po nepriklausomybės at­ kūrimo 1990 m. palankią situaciją išspręsti buvusius nesutarimus su žydų tauta, litvakų palikuonimis. Lietuvių ir žydų atviro dialogo užmezgimas, santykių su žydų organizacijomis stiprinimas yra svarbus Lietuvos užsie­ nio politikos uždavinys. Situaciją demokratijos labui palankiai veikia vis didėjantis mūsų vi­ suomenės domėjimasis žydų gyvenimu ir katastrofa, tuo, kas prieš pusę amžiaus vyko Lietuvoje, reiškiama pagarba aukoms, jų padarytiems dar­ bams. Visai nereikalingos, nevaisingos ir nepriimtinos abiem pusėms pa­ sirodė esančios genocido „simetrijos" bei „dviejų genocidų" teorijos. Holokaustas buvo unikalus reiškinys, kaip išimtinai prieš visus žydus nu­ kreipta nacių vykdyta politika. Vertinant žydų gyvenimą nepriklausomoje* *** Jurijus Bluvšteinas. Kelias į dialogą, p. 90.

272

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Lietuvoje 1918-1940 m. teisingai pastebima/ kad Lietuvos žydų padėtis bu­ vo daug geresnė, jeigu lyginsime su šalimis, kuriose antisemitizmas buvo akivaizdžiai stipresnis - Lenkijoje, Rumunijoje. Klausimas dėl lietuvių da­ lyvavimo holokauste apimties tik pradėtas nagrinėti, yra neištirtas - tai svarbus uždavinys istorikams, tad reikėtų vengti apibendrinančių išvadų, kol nebaigti istoriniai tyrinėjimai, talkinusių žydų genocide lietuvių skai­ čių įvardijimų, ypač nurodant konkrečiai, kad žydų žudyme dalyvavo „keli", „keli šimtai", „dvidešimt trys tūkstančiai" lietuvių talkininkų ir panašiai. Jau dabar iŠ paskelbtų faktų aišku, kad žudynėse dalyvavo ne vienas tūkstantis lietuvių526, nekalbant apie žydų areštus, transportavimą, kuri vykdė lietuvių policija ir vietinė administracija, keli policijos bata­ lionai, vienaip ar kitaip įtraukti į akcijas prieš žydus. Palauksime išsamių tyrinėjimų paskelbimo. Susikalbėti padėtų ir antisovietinio sukilimo 1941 m. prieš sovietus ir komunistų talkininkus atskyrimas nuo nacių atnešto į Lietuvą holokaus­ to ir akcijų prieš žydus. Ne sukilimas nulėmė žydų žūtį, jis rengtas ne žy­ dams žudyti. Dalies lietuvių naivus tikėjimas atkurti Lietuvos valstybingu­ mą nacių Vokietijos pagalba, talkinimas Vokietijai ir atviras kolaboravimas irgi nenulėmė žydų likimo, nes tokiu atveju naciai būtų radę pagalbininkų iš kitur ar saviškių. Holokaustas Lietuvoje pradėtas vykdyti iŠ karto, be pereinamojo laikotarpio, tiesiogiai rengiant žudynes, nenaudojant dujų ka­ merų, čia buvo elgiamasi kitaip negu Vakarų Europoje. Lietuviai neturėjo tikslo naikinti žydus - lietuvių partizanų, LAF'o ir net Laikinosios vyriau­ sybės nutarimai prieš žydus buvo ne lietuvių plano, o nacių primestos po­ litikos dalis. Naciai, kaip ir kitose Europos šalyse, rado kolaborantų ir Lie­ tuvoje, juos gudriai panaudojo, taip pat ir prieš žydus. Neteisinga būtų ir mums vartoti apskritai „žydų" sąvoką, kalbant apie sovietų ¡vykdytus nusikaltimus lietuvių tautai 1940-1941 m. Nusikal­ to Lietuvai ir lietuviams pavieniai asmenys žydai, sovietų politikos įran­ kiai, už tai jie gali būti smerkiami ir traukiami baudžiamojon atsako­ mybėn. Lygiai taip pat nepriimtinas ir kolektyvinis lietuvių atsakomybės vertinimas už nusikaltimus žydams, nes žudynes vykdė individai kaipo nacių politikos Lietuvoje įrankiai. Kolektyvinės atsakomybės principas yra nepriimtinas, nes visų pirma jis yra istoriškai klaidingas. Kaip teisingai “ Saulius Sužiedėlis. A vraham o T orio K auno getas: diena po dienos. K n.: A v ra ham Tory. Kauno getas: diena po dienos. - V iln iu s: M okslo ir e n ciklo pe dijų le i­ dybos institutas, 2000, p. XXX.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

273

paminėjo savo kalboje Izraelio nepriklausomybės minėjime V. Landsber­ gis, „dėl to, kas įvyko su Lietuvos žydais, kai nebebuvo Lietuvos valstybės, atsakingi tik žmonės, dalyvavę nežmoniškuose nusikaltimuose [...], Nusi­ kalsta ne tautos. Ir tautos yra pasaulyje ne tam, kad nekęstų vienos kitų, kariautų tarpusavyje arba kerštautų"527. Svarbus faktas yra daugelio lietuvių dalyvavimas gelbėjant žydus karo metais, rizikuojant savo ir savo Šeimų gyvybe, jį būtina toliau tirti, juo didžiuotis; ir nėra dėl ko teisinti žudikų patriotiniais sumetimais, ne­ va tai nekaltai puolami lietuviai. Juk dauguma žydų buvo sionistinių ir kitų ideologijų įtakojami - komunistai sudarė mažumą žydų tarpe, todėl yra klaidinga tvirtinti, kad visi žydai simpatizavo SSRS ir laikėsi komunis­ tinių pažiūrų. Ikiholokaustinė Lietuva, lietuvių tauta nepuoselėjo žydams ypatin­ gos neapykantos. Prieštaravimai ir susidūrimai egzistavo, tačiau europinės civilizacijos raida, klestėję stereotipai, įsitikinimai, susiformavęs žydų kaip komunistų suvokimo mentalitetas ir Lietuvos valstybės sunaikinimo trage­ dija lėmė, kad A. Hitlerio vadovaujama nacių Vokietija, vykdydama holo­ kaustą Lietuvoje, rado čia sau kolaborantų, kuriuos panaudojo prieš Lie­ tuvos piliečius žydus. Todėl Lietuva turi toliau remti ir stiprinti Lietuvos Prezidento įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti finansavimą, kad ji atsakytų į didžiausias kontroversijas keliančius klausimus: kaip ir kodėl naciai įtraukė lietuvius i holokaustą, kiek masinių žudynių kaltės tenka vietiniams gyventojams lietuviams; įvykdyti naciona­ linę Lietuvos holokausto švietimo programą, skiriant jos įgyvendinimui ir dalį valstybės finansavimo, paruošti žydų visuomeninių organizacijų turto grąžinimo įstatymą (Lietuvos pozicija buvo išdėstyta 1995 04 20 Lietuvos URM pareiškime dėl turto grąžinimo ir kompensacijų užsienio valstybių piliečiams, tai bus padaryta Rusijai ir Vokietijai atlyginus padarytą žalą), grąžinti žydams Lietuvoje jų turėtą nuosavybę. Turto grąžinimo klausimas nėra vien Lietuvos vidaus dalykas, tai daryti skatina ir tarptautinės orga­ nizacijos, atskiros valstybės. Lietuvių tautos savigarbos reikalas yra rūpestingai tvarkyti Žydų is­ torines kapines ir masinių žudynių vietas; sutvarkyti Panerių ir Kauno IX forto memorialus, ypač lankomus turistų; operatyviai reaguoti į antisemi­ tines apraiškas visuomenėje, jas ryžtingai pasmerkiant. Deja, nevaisingos 527 šiaurės Atėnai, 1990 m. spalio 10 dv Nr. 36, p. 2.

274

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ir neteisingos ekstremistinės kai kurių litvakų autorių publikacijos holo­ kausto istorijos tema skelbiamos leidiniuose „Lithuania Crime and Pu­ nishment", „Lithuania Land of Blood", jos pritemptos ir nepatvirtintos is­ toriniais faktais, metančios vienašališkus ir šmeižikiškus kaltinimus visos lietuvių tautos atžvilgiu, demonizuojančios lietuvių nusistatymus prieš žydus. Tose faktais neįrodytose publikacijose dominuoja pyktis, net savo­ tiško keršto tikslai, kuriuos pats gyvenimas, istorijos mokslo pasiekimai atmeta. Kruopštus sovietų metais represuotų asmenų teisių atstatymas turi didelę svarbą, nes tarp jų gali būti asmenų, bendradarbiavusių su naciais holokauste. Dabartiniu metu būtina kuo greičiau nustatyti gerus bendra­ darbiavimo santykius tarp Lietuvos generalinės prokuratūros ir Izraelio teisingumo ministerijos, aptariant techninius dereabilitacijos klausimus, konkretybes. Pagal Lietuvos įstatymus žudikams nėra senaties termino, jų teisi­ nimo neturėtų griebtis politikai ar visuomenininkai, nes kaltę privalo įrodyti teismas. Dar keli metai, ir karta, kuri matė holokaustą, nebegyvens su mumis, jaunesniaisiais. Trūkstant daugybės gyvų nusikaltimų liudinin­ kų, stokojant reikiamų dokumentų net ir dabar reikia tęsti įtariamų karo nusikaltimais asmenų paieškas, stengtis spręsti kaltumo ar nekaltumo klausimus ne dvišaliais diplomatiniais santykiais, spaudoje, o teismo ke­ liu. Tik teismas gali pasakyti, kas kaltas, o kas ne - mes, lietuviai, turime būti stiprūs ir nebijoti nei šlovinti tautos didvyrių, nei prisiminti savo is­ torijos „gėdos lapų". Visuomenėje vis geriau suprantama Lietuvos žydų netektis ir skaus­ mas, visos Lietuvos netektis dėl savo piliečių žydų praradimo. Tai teikia vilčių ateičiai, kad išsiugdysime toleranciją, pakantumą kitokiems, gal sunkiau suprantamiems, atsikratysime senos mitologijos, kitokių negu mes demonizacijos, stereotipų. Kaip rašė istorikas Egidijus Aleksandravi­ čius: „Ir kol nepradėsime normaliai ir atvirai apie holokaustą kalbėti, tol neišelektrinsim situacijos. Kaip Lietuva yra tapusi simboliniu holokausto įvaizdžiu, ženklu, negyjančia žaizda, ant kurios nuolat užpilama druskos, taip Lietuvos viduje holokausto tematika yra tapusi nesantaikos akmeniu. Nes ir Šiaip nelabai šneki, nelabai polilogiška visuomenė poliarizuojasi bū­ tent šiuo klausimu. Bet juk neįmanoma išugdyti tolerancijos vienai, atski­ rai paimtai temai ar įvykiui. Apskritai nemokama nei išdėstyti, nei išklau­ syti argumentų, neįstengiama suvokti, kad vienos absoliučios tiesos nėra,

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

275

yra tik ėjimas į tiesą/ nuoširdžiai stengiantis kuo daugiau sužinoti. Išanks­ tiniai vertinimai užkerta kelią pažinimui. O nenoras žinoti blokuoja norą susikalbėti"528. Atrodo, šiandien tikrai nėra radikalių lietuvių (o neretai ir žydų, ta­ čiau paliksime patiems žydams sverti jų radikalius pareiškimus) suvokta, jog 1940-1944 metų istorijos mėsmalėje ir tarp lietuvių, ir tarp žydų jų pa­ čių viduje, o kartais ir tarpusavyje vyko ne tik ideologiniai disputai ir pri­ tarimas vienai ar kitai ideologijai, bet ir kolaboravimas su nacizmą arba komunizmą atnešusiais okupaciniais režimais, kurie stengėsi žūtbūtinai rasti talkininkų tų ideologijų įgyvendinimui. Jei okupantai nebūtų vykdę genocido, tos idėjinės simpatijos ar antipatijos būtų pasibaigusios atsišau­ kimais, straipsniais, knygomis ar net konferencijomis. Tačiau kolaboravi­ mas su toms ideologijoms atstovavusiomis valstybėmis - nacių Vokietija ir komunistų SSRS, jų režimais, abiejų okupantų vykdytas nuoseklus žy­ dų fizinis naikinimas ir dalies lietuvių gyventojų naikinimas nepaprastai užaštrino senuosius žydų ir lietuvių stereotipus - radikalams darėsi leng­ va prisegti žydams komunizmo kūrėjų ir puoselėtojų etiketę329, o lietu­ viams - nacionalistų, pronaciškos tautos vardą. !M E gidijus A leksandravičius. Nenoras ž in o ti blokuoja norą susikalbėti / / K ultū ros barai, 1999, N r. 12, p. 56. 529 Ta tema 1999 m. pabaigoje - 2000 m . pirm oje pusėje nem ažai pasisakym ų skel­ bė „V a lstie čių la ik ra š tis ", o 2000 m. rud en i visą seriją a n tiž y d iš k ų straip snių , net anonim inių a u to rių rašytų, paskelbė „L ie tu vo s aidas" (vis pasirašantis esąs „Valstybės la ikra štis"), ypač spalio 18 d. publikacijas „Ž y d a i, kom unizm o teorija ir p ra k tik a " ir „ A r žydai vėl valdys Lietuvą?" Beje, pastarąjį pasirašiusių a u torių Klaipėdoje saugum o departam ento darbuotojai ap skrita i nerado. Ypač pastaro­ joje publikacijoje kvestionuotas n u sika ltė lių žm ogiškum ui, k a rin ių n u sika ltė lių teisinio persekiojim o būtinum o klausim as, žyd a i ka ip tauta k a ltin ti m arksizm o sukūrim u ir jo pra ktika, kom unizm o p la tin im u Lietuvoje, Lietuvos soviednim u, parazitavim u, raginam a net organizuoti ta rp ta u tin į trib u n o lą n a grin ėti žydų nu­ sikaltim us žm onijai. Tą pačią dieną Lietuvos m inistras p irm in in k a s A n d riu s K u­ b iliu s pasmerkė tokias publikacijas, pažymėdamas, jo g la ikraštyje „ta rs i atgim ė 1939 m. nacistinė frazeologija, tarsi p u b lika cijų a u to ria i nežinotų nacių okupaci­ jos m etais skleistų antisem itizm o idėjų ir tragiškų tokios p o litik o s rezu ltatų, kai buvo beveik visiška i sunaikinta ta ik i Lietuvos žyd ų bendruom enė, kai buvo iš­ kilęs pavojus ir pačios lie tu v ių tautos gyvasčiai". Prem jero įs itik in im u , „Lie tu vos a id o " pozicija, „skle id žia n t žydų tautą žeidžiančius, jos sudėtas aukas ignoruo­ jančius bei skaitytojus prieš šią tautą kiršin an čius p a skviliu s, tik ra i neatspindi lie tu v ių tautos pozicijos". A . K u b iliu s reiškė v ilt i kad „ksen ofob inių , judofobijos

276

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Likusiems gyviems Lietuvoje žydams, kaip ir lietuviams, sovietme­ čiu LSSR laikantis socializmo Šablonų, ideologinių reikalavimų ir prakti­ kos, lietuviai patriotai, pokaryje kovoję su ginklu prieš okupacini sovietų režimą, sovietų propagandos buvo juodinami ir vadinami ne tik buržua­ ziniais nacionalistais, bet ir vokiškųjų fašistinių okupantų nepribaigtais pakalikais arba tiesiog banditais. Šis stereotipas, kuris Lietuvos žydams buvo geriausiai suprantamas ir daugeliu atveju netgi priimtinas, nepagrįs­ tai juodina partizaninę lietuvių kovą prieš sovietus. Todėl senų stereotipų, grindžiamų net ir mūsų dienomis vos keliais faktais, ilgaamžiškumas nėra stebėtinas. Čia nepaprastai didelę svarbą turi ir turės Švietimas, istorija, mokslinė ir populiari literatūra šiais klausimais. Lietuvos žydų kultūrinė veikla, jų gyvenimas Lietuvoje paliko dide­ lį ir dar menkai ištyrinėtą paveldą. Susidomėjimas juo kyla ne tik užsieny­ je, bet ir šalies viduje, juo domisi įvairių sričių specialistai. Istorikas S. Atamukas savo knygoje „Lietuvos žydų kelias" (p. 196) iškelia idėją sukurti Lietuvos žydų kultūrinio dvasinio paveldo tyrinėjimų koordinavimo ir kaupimo draugiją, kurios branduolį galėtų sudaryti Lietuvos istorijos ins­ titutas ir Valstybinis žydų muziejus. Pritardamas Šiai idėjai siūlyčiau gal­ voti pirmiausia apie žydų istorijos tyrimo centro įkūrimą. Jis galėtų iš­ sivystyti iš Lietuvos Prezidento Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti suburtų tyrinėtojų grupės, kuri dabar tiria holokausto pasekmes. Jis nebūtinai turi būti didelis, tačiau tokio centro Lietuvai reikia. Jo darbas būtų reikalingas ir svarbus, visų pirma kylančioms istorinėms problemoms spręsti. Vienaip ar kitaip dabar Lietuva priima holokausto pasekmių mestą galutini iššūkį, žinoma, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių pernelyg vėlai, kuomet daugybę tokio pobūdžio klausimų kitos tautos išsprendė net prieš keliasdešimt metų. Teisybės dėlei, gal net ne žydams, o mums patiems svarbiau, ar pavyks valstybei ir visuomenei išspręsti tuos klausimus, kurie yra seniai iškilę ir reikalauja apsisprendimo - ar mes linkę pripažinti savo bei antisem itizm o ku p in ų p u b lika cijų autoriam s ir skelbėjam s nepavyks apkar­ tin ti gerėjančių lie tu v ių tautos ir žydų bei Lietuvos ir Izra e lio s a n ty k ių ", ir pa­ kvietė tokias publikacijas įv e rtin ti žiniasklaidos savireguliacijos in stitu cijo m s bei teisėsaugai. Prezidentas Valdas Adam kus taip pat pasm erkė m inėtas p u b lik a ­ cijas. Valstybės saugum o departam entas pranešė pradėjęs tyrim ą, ar m inėtuose rašiniuose nėra įstatym ais uždrausto tautinės nesantaikos kurstym o, la ikra ščiu i iškelta byla.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

277

tėvų ir senelių padarytas klaidas, neteisybes, smurtą prieš žydų tautą ir ap­ gailestauti dėl jų? Ar tikrai suvokiame esant natūralų ir teisėtą reikalavimą grąžinti turtą tiems, iš kurių viskas buvo pagrobta? Ar turime jėgų pripa­ žinti kelių tūkstančių žudikų nusikaltimą, juos negailestingai pasmerk­ dami, ar pakankamai gerbiame žudynių aukas, jų atminimą, ar mokame ¡vertinti jų padarytus gerus darbus Lietuvai? Ir pagaliau - ar dar iš tiesų XXI šimtmetyje tebesame senų stereotipų, senos mitologijos apie mums amžinai kenkiančius žydus nelaisvėje? ★ ★ * Trumpai aptarėme istorinius lietuvių ir žydų dabartinių daugiausia aistrų keliančių santykių momentus. Būtent tokiame istoriniame fone ir vy­ ko lietuvių spaudoje diskusija apie holokaustą, žydų ir lietuvių santykius, atsakomybę, nepakantumą, lietuvių ir žydų tautose susidariusius ir ne­ lengvai įveikiamus stereotipus. Lietuviai irgi tebeturi savų pageidavimų žydams - todėl iš vykusios polemikos perspausdinamas rinkinyje ir rašy­ tojo Jono Mikelinsko pasisakymas. Visi publikuojami straipsniai įdomūs ir tikrai reikalingi, nors ir skaudūs, pasisakymai, straipsniai išsibarstė įvai­ riuose leidiniuose ir skaitytojui juos nelengva surankioti. Diskusija vyko karšta ir įdomi, ją reikia žinoti, todėl skaitytojų patogumui ji ir leidžiama atskiru leidiniu. Knygoje toliau pateikiami žydų, vokiečių ir lietuvių dokumentai, be kurių būtų sunku suprasti kai kuriuos straipsnius, juose dėstomas mintis bei fotografijas, apie kurias tose publikacijose buvo rašoma. Kitą straips­ nių grupę sudaro bandymai suvokti istorijos įvykius, dalies lietuvių dis­ kusines pozicijas, moralinę atsakomybę už tautiečių padarytas klaidas, nusikaltimus. Atskirai pateikiame ir diskusiją apie ideologinius dalykus, kuriuose yra svarbių minčių ir naujų faktų, diskusinių klausimų. Tikėtina, jog, kol pasirodys specialūs darbai apie holokausto isto­ riją Lietuvoje, šis rinkinys bus naudingas studentams, moksleiviams ir mokytojams, skaitančiai visuomenei gilinantis į pačius skaudžiausius mūsų istorijos klausimus. Kai istorikas Alfredas Bumblauskas sako, kad „lietuvių istorinę sąmonę labiausiai nulemia tėvelių ir močiučių pasako­ jimai, o ne istorikų darbai"530, atsakomoji replika jam peršasi savaime ir la­ bai konkreti - o kurgi tie mūsų istorikų darbai apie žydų žudymą Lietuvo­ je? Jie dar tik rašomi, vyksta studijos, tyrimai. Gal bus rašomi sparčiau.

278

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šiame rinkinyje daugiausia publikuojami lietuvių autorių ir Lietu­ vos žydų straipsniai (kai kurie yra jau emigravę iš Lietuvos), kurie buvo paskelbti lietuvių kalba ir turėjo didesnį atgarsį visuomenėje, ir tik tie, ku­ rie pateikia naujų faktų, apibendrinimų. Parinkti jie pagal paprastą princi­ pą - liečia jie žydų tragedijos klausimą ar ne. Išplečiant tematiką, reikėtų daug didesnės apimties leidinio. Mes, lietuviai, dažnai pamirštame, kad Lietuvos žydai, taip brutaliai išžudyti, buvo naikinami vien tik dėl to, kad jie buvo žydai, pamirštame, kad žydai buvo Lietuvos piliečiai, kad netekome labai gabios, produkty­ vios daugelyje gyvenimo sričių bendruomenės ir kad tai gerokai nusmukdė krašto ekonomiką, finansus, kultūrą. Pamirštame, kad nepagarba nužu­ dytiems yra peilio dūris išlikusiems gyviems, o mūsų atjautimas, gilus katastrofos supratimas, jos žinojimas, moralinė atsakomybė už tai, ką įvyk­ dė kolaborantai su naciais, yra ir bus tai, kas leidžia tautoms gerai sugy­ venti ir kurti bendrą visavertį gyvenimą. Filosofas Leonidas Donskis, keldamas klausimą, ar įmanomas lietu­ vių ir žydų dialogas, atsakė plačiau: tas klausimas kitaip reiškia, „ar įma­ noma sau ir pasauliui atvira, kritiška, vakarietiškomis vertybėmis ir idea­ lais pagrįsta, politinėms ir moralinėms savo bei pasaulio problemoms ir net traumoms jautri, Kitą ne atmetanti ar izoliuojanti, o mėginanti supras­ ti modernioji lietuvių kultūra? Tikiu, kad taip. Tiesą sakant, klausimo „Ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas?" kėlimas ir svarstymas nieko daugiau ir nereiškia"530531. Straipsnių rinkinio sudarytojas viliasi, kad šis įvadas pasitarnaus ne tik bendram lietuvių ir žydų klausimo istorinio konteksto supratimui, bet gal kiek nors padės ne tik lietuvių, bet ir žydų istorikams, ieškant kuo tiks­ lesnio atsakymo į klausimą, kas atsitiko per holokaustą, prieš jį ir po jo. Manau, kad mūsų skaitytojui pravartu susipažinti ir su aštriais, kartais ra­ dikaliais, bet vertais pasvarstyti, iš dalies pamatuotais žydų autorių teigi­ niais. Matyt, per ilgai rašėme ir kalbėjome kas sau. Laikas matyti ir kitą 530 A lfredas Bumblauskas. B randi tauta sugeba žve lg ti į pasaulį ir kitos tautos a k i­ m is / i Lietuvos rytas, 1999 06 19, N r. 141. 5,1 Leonidas Donskis. A r įm anom as lie tu v ių ir žydų dialogas? / / A k ira č ia i (C hicago), 1998 gegužė, N r. 5.

ŽYDAI, HOLOKAUSTAS IR DABARTINĖ LIETUVA

279

diskusijos pusę, įsiklausyti į žydų teiginius ir taip pasitikrinti savųjų argu­ mentaciją. Autorius supranta, kad lietuvių tautos nervo apnuoginimas yra skaudus momentas kiekvienam skaitytojui, tačiau bandykime ir tai iškęsti, patys tą atvirą nervą paliesdami, jį gydydami. Svarbiausia yra istorijos pa­ mokos, kad jaunoji karta nepultų tarnauti svetimiems dievams ir idealams, išmoktų pažinti blogį, atmestų neapykantą kitokiems, skirtingiems, būtų tolerantiška Lietuvos tautinėms mažumoms. Pabaigoje širdingai dėkoju už pagalbą rengiant šį rinkinį Liūtui Mockūnui, atsiuntusiam daugelio straipsnių iš „Akiračių" kopijas, ypač dėkoju istorikui Rimantui Zizui, pateikusiam daug faktinės-istorinės me­ džiagos, dėkoju skaičiusiems įvado tekstą istorikams prof. Alfredui Erichui Sennui, Gediminui Rudžiui, rašytojui Kaziui Almenui, Rimui Česoniui, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotojoms Silvijai VėlaviČienei bei Birutei Jakimavičienei, padėjusioms retus straipsnius ne tik surasti, bet ir padaryti jų kopijas, apskritai visiems, kurie moraliai parėmė ir kitaip pa­ dėjo išleisti šią „bylą". Atskira padėka priklauso mano žmonai Birutei ir vaikams Aistei, Monikai, Donatui, supratingai leidusiems savaitgaliais tūnoti bibliotekoje arba nekreipti į juos dėmesio, matant tik kompiuterio ekraną.

II.

DOKUM EN TAI

DOKUMENTAS NR. 1

Saugumo policijos ir SD vadas Operatyvinis būrys 3

Kaunas, 2942 m. gruodžio 1 d.

Slaptas valstybinės svarbos dokumentas?

5 egzemplioriai 4-tas egzempliorius

Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas Operatyvinis būrys 3 perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje 1941 m. liepos 2 d. (Vilniaus sritį operatyvinis būrys 3 perėmė 1941 m. rugpjūčio 9 d., Šiaulių sritį -1941 m. spalio 2 d.; Vilnių iki to laiko tvarkė operatyvinis bū­ rys 9, o Šiaulius - operatyvinis būrys 2.) Mano nurodymu ir paliepimu lietuvių partizanų įvykdytos egze­ kucijos: 1941.VII.4 1941 .VII.6

Kaunas - VII fortas Kaunas - VII fortas

416 žydru 47 žydės Žydai

463 2514

Suorganizavus skrajojantį būrį, SS oberšturmfiureriui Hamanui (Hamann) ir aštuoniems-dešimčiai patikimų operatyvinio būrio 3 vyrų vado­ vaujant, kartu su lietuvių partizanais buvo įvykdytos šios akcijos: 1941.VII.7 1941.VII.8 1941.VII.8

Marijampolė

Girkalnis

Žydai 14 žydų ir 5 komunistiniai veikėjai Komunistiniai veikėjai

32 19 6

284

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1941 .VII.9

Vandžiogala

1941.VII.9

Kaunas VII fortas Marijampolė

1941.VTI.14 1941.VII.17

Babtai

1941.Vn.18 1941.VII.19

Marijampolė Kaunas VII fortas

1941.VII.21

Panevėžys

1941.Vn.22 1941.Vn.23

1941.Vn.25 1941.Vn.28

1 9 4 1 .V n .2 9

1941.VII.30 1 9 4 1 .V n .3 1

Kėdainiai

Marijampolė Panevėžys

Raseiniai Ariogala Utena

1941.VII.11-31

Vandžiogala

Rugpjūtis 1941.VIII.1

Ukmergė

32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai, 1 rusas komunistas 21 žydas, 3 žydės 21 žydas, 1 rusas, 9 lietuviai komunistai 8 komunistiniai veikėjai (6 iŠ jų žydai) 39 žydai, 14 žydžių 17 žydų, 2 žydės, 4 lietuviai komunistai, 2 lietuvės komu­ nistės, 1 vokietis komunistas 59 žydai, 11 žydžių, 1 lietuvė, 1 lenkas, 22 lietuviai komu­ nistai, 9 rusai komunistai 1 žydas 83 žydai, 12 žydžių, 14 rusų komunistų, 15 lietuvių komu­ nistų, 1 rusas karininkas-politvadovas 90 žydų, 13 žydžių 234 žydai, 15 žydžių, 19 rusų komunistų, 20 lietuvių komunistų 254 žydai, 3 lietuviai komunistai 27 žydai, 11 lietuvių komunistų 235 žydai, 16 žydžių, 4 lietuviai komunistai, 1 žmogžudys, įvykdęs du apiplėšimus 13 žydų, 2 žmogžudžiai

254 žydai, 42 žydės, 1 lenkas komunistas, 2 NKVD agentai lietuviai, 1 Jonavos burmistras, davęs įsakymą padegti Jonavos miestą

38 24

31 8 53

26

103 1

125 103

288 257 38

256 15

300

DOKUMENTAI

1941.VIII.2

Kaunas IV fortas

1941 .VJII.4

Panevėžys

1941.VIJI.5 1941.VIII.7

Raseiniai Utena

1941 .vm .8

1941.VTn.ll

Ukmergė Kaunas IV fortas Panevėžys

1941.VIII.13

Alytus

1941.VIII.14 1941.VIII. 15 ir 16

Jonava Rokiškis

1941.VIII.9

1941.VIII.9-16

Raseiniai

1941.VI**27VIII. 14 1941.VIII.18

Rokiškis

1941.VIII.19

Ukmergė

1941.VIII.22

Daugpilis

Kaunas IV fortas

* T u ri b ū ti - 718. ** T u ri b ū ti - V II. '** T u ri b ū ti - 643.

170 žydų, 1 JAV žydas, 1 JAV žydė, 33 žydės, 4 lietuviai komunistai 362 žydai, 41 žydė, 5 rusai ko­ munistai, 14 lietuvių komunistų 213 žydų, 66 žydės 483 žydai, 87 žydės, 1 lietuvis, apiplėšęs vokiečių kareivių lavonus 620 žydų, 82 žydės 484 žydai, 50 žydžių 450 žydų, 48 žydės, 1 lietuvis komunistas, 1 rusas komunistas 617 žydų, 100 žydžių, 1 nusikaltėlis 497 žydai, 55 žydės 3200 žydų, žydžių ir žydų vaikų, 5 lietuviai komunistai, 1 lenkas, 1 partizanas 294 žydės, 4 žydų vaikai

235

209 422 279

571 702 534

500 719* 552

3207 298

493 žydai, 432 rusai, 56 lietuviai 981 (visi aktyvūs komunistai) 698 žydai, 402 žydės, I lenkė, 711 inteligentu žydų iš geto, 1812 kaip represija už sabotažo aktą 298 žydai, 255 žydės, 1 politvadovas, 88 žydų vaikai, 1 rusas 645*** komunistas 3 rusai komunistai, 5 latviai, iš kurių 1 buvo žmogžudys, 1 rusas gvardietis, 3 lenkai, 3 čigonai, 1 čigonė, 1 čigonų

286

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

1941.VIII.22

Agluona

1941.VIII.23

Panevėžys

1941.VTTI.18-22 Raseinių apskritis Obeliai 1 9 4 1 .V m .2 5 1941 .VHT.25-26 Šeduva 1 9 4 1 .V m .2 6

Zarasai

1941.VHI.26

Pasvalys

I94 1.vm .2 6

Kaišiadorys

1941.Vin.27 1941.Vin.27 1941.Vin.27 1 9 4 1 .V m .2 8

1941.VIIL28 1 9 4 1 .V m .2 9

1 9 4 1 .V m .2 9

1 9 4 1 .v m .l 3 n 3 1

Prienai Dagda ir Kraslava Joniškis

vaikas, 1 žydas, 1 žydė, 1 armėnas, 2 politvadovai (tikrinant Daugpilio kalėjimą) Psichiniai ligoniai: 269 vyrai, 227 moterys, 48 vaikai 1312 žydų, 4602 žydės, 1609 žydų vaikai 466 žydai, 440 žydžių, 1020 žydų vaikų 112 žydų, 627 žydės, 421 žydų vaikas 230 žydų, 275 žydės, 159 žydų vaikai 767 žydai, 1113 žydžių, 1 lietuvis komunistas, 687 žydų vaikai, 1 rusas komunistas 402 žydai, 738 žydės, 209 žydų vaikai Visi žydai, žydės ir žydų vaikai // n // // >> 212 žydų, 4 rusų belaisviai

47 žydai, 165 žydės, 143 žydų vaikai Vilkija 76 žydai, 192 žydės, 134 žydų vaikai Kėdainiai 710 žydų, 767 žydės, 599 žydų vaikai Rumšiškės 20 žydų, 567 žydės, ir Žiežmariai 197 žydų vaikai Utena ir Molėtai 582 žydai, 1731 žydė, 1469 žydų vaikai' 233 žydai Alytus ir jo apylinkės

T u ri b ū ti -2 3 .

21*

544 7523 1926 1160 664

2569 1349 1911 1078 216

355 402 2076 784 3782 233

DOKUMENTAI

Rugsėjis 1941.IX.1

1941.VIII.28IX.2

Marijampolė

Darsūniškis Garliava Jonava Petrašiūnai Jieznas Ariogala Josvainiai Babtai Vandžiogala Krakės

1941 .IX.4 1941:1X4

Pravieniškės Čekiškė Seredžius Veliuona Zapyškis

1763 žydai, 1812 žydžių, 1404 žydų vaikai, 109 psichiniai ligoniai, 1 Vokietijos pilietė, kuri buvo ištekėjusi už žydo, 1 rusė 10 žydų, 69 žydės, 20 žydų vaikų 73 žydų, 113 žydės, 61 žydų vaikų 112 žydų, 1200 žydės, 244 žydų vaikų 30 žydų, 72 žydės, 23 žydų vaikų 26 žydų, 72 žydės, 46 žydų vaikų 207 žydų, 260 žydės, 195 žydų vaikų 86 žydų, 110 žydės, 86 žydų vaikų 20 žydų, 41 žydės, 22 žydų vaikų 42 žydų, 113 žydės, 97 žydų vaikų 448 žydų, 476 žydės, 201 žydų vaikų 247 žydų, 6 žydės (kurs­ tymas darbo stovykloje) 22 žydų, 64 žydės, 60 žydų vaikų 6 žydi], 61 žydės, 126 žydų vaikų 2 žydui, 71 žydės, 86 žydų vaikų 47 žydų, 118 žydės,

13 žydų vaikų

287

5090 99 247 1556 125 144 662 282 83 252 1125 253 146 193 159

178

288

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1941.IX.5 1941.VIII.29IX.6

Ukmergė Valymas Raseiniuose Jurbarke

1941 .IX.9

Alytus

1941.IX.9

Butrimonys

1941.IX.10

Merkinė

1941.IX.10

Varėna

1941.IX.il

Leipalingis

1941.IX.il 1941.IX.12 1941.IX.il ir 12

1941.IX.26

Spalis 1941X2

Seirijai Simnas Užusaliai

Kaunas IV fortas

Žagarė

T u ri b ū ti - 48.

1123 žydų, 1849 žydės, 1737 žydų vaikų 16 žydų, 412 žydės, 415 žydų vaikų Visi žydai, visos žydės, visi žydų vaikai 287 žydų, 640 žydės, 352 žydų vaikų 67 žydų, 370 žydės, 303 žydų vaikų 223 žydų, 355 žydės, 276 žydų vaikų 541 žydų, 141 žydės, 149 žydų vaikų 60 žydų, 70 žydės, 25 žydų vaikų 229 žydų, 384 žydės, 340 žydų vaikų 68 žydų, 197 žydės, 149 žydų vaikų Baudžiamoji akcija prieš gyventojus, kurie maitino rusų partizanus, o dalis jų turėjo ginklus 412 žydų, 615 žydžių, 581 žydų vaikas (ligoniai ir įtariami sergą užkrečiamomis ligomis)

633 žydai, 1107 žydės, 469 žydų vaikai (išvedant šiuos žydus, kilo maištas, kuris Čia pat buvo nuslopintas. Slopinant buvo vietoje nušauta 150 žydų. 7 partizanai buvo sužeisti.)

4709 843 412 1279 740 854 831 155 953 414

43*

1608

2236

DOKUMENTAI

1941X 4

Kaunas IX fortas

1941X 2 9

Kaunas IX fortas

Lapkritis 1941 .XI.3

Lazdijai

1941.XI.15

Vilkaviškis

1941.XI.25

Kaunas IX fortas

1941.XI.29

//

1941.XI.29

Kaunas IX fortas

315 žydų, 712 žydžių, 818 žydų vaikų (baudžiamoji akcija, nes gete buvo šauta į vokiečių policininką) 2007 žydai, 2920 žydžių, 4273 žydų vaikai (geto valy­ mas nuo nereikalingų žydų)

485 žydai, 511 žydžių, 539 žydų vaikai 36 žydai, 48 žydės, 31 žydų vaikai 1159 žydai, 1600 žydžių, 175 žydų vaikai (perkeltieji iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino) 693 žydai, 1155 žydžių, 152 žydų vaikai (perkeltieji iŠ Vienos ir Vroclavo) 17 žydų, 1 žydė, nusižengusi geto nuostatams, 1 reicho vokietis, kuris buvo perėjęs į žydų tikybą ir lankė rabinų mokyklą, be to, 15 Kalinino grupės teroristų*

Operatyvinio būrio 3 padalinys Daugpilyje 1941.VII.139012 žydų, žydžių ir VIII.21 žydų vaikų, 573 aktyvūs komunistai Operatyvinio būrio 3 padalinys Vilniuje 1941.VII.12Vilniaus miestas 425 žydai, 19 žydžių, IX.l 8 komunistai, 9 komunistės

289

1845

9200

1535 115

2934

2000

34

9585

461

P irm ie ji Tarybų Lietuvos aktyvistai, pasiųsti iš K a lin in o m iesto i Lietuvą organi­ zu o ti pasipriešinim o okupantam s.

290

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

1941.IX.2

1941.IX.12 1941.IX.17

1941.IX.20 1941.IX.22 1941.IX.24 1941.IX.25 1941.IX.27 1941.IX.30 1941X4 1941X6 1941X9 1941X16 1941X21 1941X25 1941X27 1941X30

864 žydai, 2019 žydžių, 817 žydų vaikų (ypatinga akcija, nes žydai šaudė į vokiečių kareivius) 993 žydai, 1670 žydžių, // n 771 žydų vaikas 337 žydai, 687 žydžių, // n 247 žydų vaikas ir 4 lietuviai komunistai 128 žydai, 176 žydės, Nemenčinė 99 žydų vaikai 468 žydai, 495 žydės, Naujoji Vilnia 196 žydų vaikai 512 žydai, 744 žydės, Riešė 511 žydų vaikai 215 žydai, 229 žydės, Jašiūnai 131 žydų vaikai 989 žydai, 1636 žydės, Eišiškės 821 žydų vaikai 366 žydai, 483 žydės, Trakai 597 žydų vaikai Vilniaus miestas 432 žydai, 115 žydės, 436 žydų vaikai 213 žydai, 359 žydės, Semeliškės 390 žydų vaikai 1169 žydai, 1840 žydės, Švenčionys 717 žydų vaikai Vilniaus miestas 382 žydai, 507 žydės, 257 žydų vaikai 718 žydai, 1063 žydės, // n 586 žydų vaikai - žydai, 1766 žydės, n n 812 žydų vaikai 946 žydai, 184 žydės, // n 73 žydų vaikai 382 žydai, 789 žydės, lt tt 362 žydų vaikai

Vilniaus miestas

3700 3334 1271

403 1159 1767 575 3446 1446 1983 962 3726 1146 2367 2578 1203 1533

DOKUMENTAI

1941.XL6

Vilniaus miestas

1941.XI.19 1941.XI.19 1941.XI.20 1941.XI.25

340 žydai, 749 žydės, 252 žydų vaikai 76 žydai, 77 žydės, 18 žydų vaikai 6 karo belaisviai, 8 lenkai 3 karo belaisviai 9 žydai, 46 žydės, 8 žydų vaikai, 1 lenkas už ginklo ir kitų karo reikmenų laikymą

Operatyvinio būrio 3 padalinys Minske Pleščenicai, 1941 .IX. 28-X.17 Bigolinas*, Šackas, Bobrai, 620 žydų, 1285 žydės, Uzda 1126 žydų vaikai ir 19 komunistų

291

1341 171 14 3

64

3050 133 346*

Iki perimant operatyviniam buriui saugumo policijos funkcijas, vien tik partizanai per pogromus ir egzekucijas likvidavo žydų 4000 Iš viso: 137 346***

T urėtų bud - Begomlis. T u ri b ū ti -1 3 3 350. T u ri b ū ti -1 3 7 350.

292

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

1941.XII.1 Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys 3 pasiekė užsi­ brėžtą tikslą - išspręsti žydu problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų Šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500 Kaune „ 15 000 Vilniuje „ 15 000 Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad Šie žydai ir jų Šeimos nebūtų sunaikinti! Tikslas - išvalyti Lietuvą nuo žydų - galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovauja­ mas oberšturmfiurerio Hamano, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitin­ kamomis civilinėmis įstaigomis. Tokių akcijų vykdymas pirmiausia yra organizacinis klausimas. Pa­ siryžimas sistemingai išvalyti kiekvieną apskritį nuo žydų pareikalavo kruopščiai ištirti kiekvienos atskiros akcijos parengimą ir esančias atitinka­ moje apskrityje sąlygas. Žydai turėjo būti surinkti į vieną arba kelias vie­ tas. Priklausomai nuo jų skaičiaus, reikėjo rasti vietą ir iškasti reikiamo dy­ džio duobes. Nuotolis nuo surinkimo punktų iki duobių buvo vidutiniškai 4-5 km. Žydai buvo gabenami į egzekucijos vietą grupėmis po 500, ma­ žiausias atstumas tarp grupių buvo 2 km. Apie tai, kokius sunkumus čia teko nugalėti ir kokio nervų įtempi­ mo pareikalavo tas darbas, rodo kad ir toks pavyzdys: Rokiškyje 3208* žmones reikėjo nugabenti 4 1/2 km į likvidavimo vietą. Kad šį darbą būtų galima atlikti per 24 valandas, reikėjo iš 80 mūsų žinioje buvusių lietuvių partizanų daugiau kaip 60 paskirti gabenimui ir apsuptos teritorijos apsaugai. Likusioji dalis, kuri visą laiką keitėsi, kartu su mano žmonėmis atliko visą darbą. Mašinų pervežimui buvo galima gauti tik retais atvejais. Bandymams pabėgti, kurių pasitaikydavo, rizikuo­ dami gyvybe, užkirsdavo kelią išimtinai mano žmonės. Taip, pvz., Mari­ jampolėje 3 mano būrio vyrai sušaudė miške 38 prasiveržusius pro apsau­ gą žydus ir komunistinius veikėjus. Nė vienas iš jų nepaspruko. Vykstant T aip originale. Ž r. p. 133.

DOKUMENTAI

293

į kai kurių akcijų vietas ir parvyksiant iš ten, mūsų vyrams tekdavo nuke­ liauti iki 160-200 km. Tik sumaniai planuojant laiką, pavykdavo atlikti iki 5 akcijų per savaitę. Kartu, žinoma, reikėjo tvarkytis taip, kad lygiagrečiai susikaupę Kaune darbai nesuardytų bendros tarnybos tvarkos. Akcijas pačiame Kaune, kur mūsų žinioje yra pakankamai bent kiek parengtų partizanų, galima laikyti paradiniais šaudymais, palyginus su milžiniškais sunkumais, kuriuos dažnai tekdavo įveikti kitur. Visi mano būrio Kaune vadai ir eiliniai aktyviai dalyvavo didžiosio­ se akcijose Kaune. Tik vienas identifikacijos tarnybos tarnautojas dėl ligos buvo nuo to atleistas. Man atrodo, kad operatyvinis būrys 3, iš esmės imant, žydų akcijas baigė. Liko įvairiems būtiniems darbams naudojami žydai ir žydės, ir aš manau, kad, ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomo­ nės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų vyrų sterilizavimą, ir tuo būdu sutrukdyti tolesnį jų dauginimąsi. Jeigu kuri nors žydė vis dėlto tap­ tų nėščia, ji turi būti likviduota. Vienu svarbiausiųjų savo uždavinių, be žydų akcijų, operatyvinis būrys 3 laikė dažniausiai perpildytų kalėjimų atskirose vietose ir miestuo­ se patikrinimą. Kiekvieno apskrities miesto kalėjime buvo laikoma viduti­ niškai apie 600 lietuvių tautybės asmenų, nors jokio pagrindo laikyti juos suimtus nebuvo. Jie buvo partizanų suimti, remiantis paprastais įskundi­ mais ir pan. Daugeliu atvejų buvo suvedamos asmeninės sąskaitos. Niekas jais nesirūpino. Reikia užeiti į kalėjimą ir bent valandėlę pabūti sausakim­ šai prigrūstose kamerose, kurių higienos sąlygų nė aprašyti neįmanoma. Jonavoje, o tai būdinga daugeliui kalėjimų, viename tamsiame 3 m ilgio, 3 m pločio ir 1,65 m aukščio rūsyje 5 savaites išbuvo 16 žmonių, kuri visi galėjo būti. paleisti, nes jų niekuo negalima buvo apkaltinti. 13-16 metų am­ žiaus mergaitės buvo uždarytos į kalėjimą už tai, kad jos, norėdamos gauti darbo, mėgino įstoti į komjaunimą. Čia teko imtis griežtų priemonių, kad atitinkami lietuviški sluoksniai gerai įsikaltų į galvą ryškią liniją. Kaliniai buvo išrikiuojami kalėjimo kieme ir, remiantis sąrašais bei dokumentais, patikrinami. Tie, kurie buvo be reikalo įkalinti dėl menkų nusižengimų, bu­ vo sustatomi į atskirą grupę. Tie, kuriuos mes, turėdami galvoje jų nusižen­ gimus, nuteisėme 1-3 ir 6 mėnesiams, irgi buvo išrikiuoti atskirai, kaip ir tie, kuriuos reikėjo likviduoti - nusikaltėliai, komunistiniai veikėjai, politvadovai ir kitokie padugnės. Papildomai prie paskirtos bausmės dalis kalinių, kiekvienas pagal tai, kokį nusikaltimą buvo padaręs, ypač komunistiniai

294

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

veikėjai, gavo čia pat nuo 10 iki 40 rimbo smūgių. Baigus patikrinimą, ka­ liniai buvo nuvaryti atgal i savo kameras. Tie, kurie turėjo būti paleisti, bu­ vo sustatomi į koloną ir nuvedami į turgavietę. Ten į juos buvo kreipia­ masi trumpa prakalba ir po to, daugelio gyventojų akivaizdoje, jie buvo paleidžiami. Prakalbos, kuri buvo tuojau sakinys po sakinio vertėjo verčia­ ma i lietuvių ir rusų kalbas, turinys buvo toks: „Jeigu mes būtumėm bolševikai, mes jus sušaudytumėm, bet, kadan­ gi mes esame vokiečiai, paleidžiame jus į laisvę". Po to jie buvo griežtai įspėjami, kad nedalyvautų jokioje politinėje veikloje, nedelsdami pranešinėtų vokiečių įstaigoms visa, ką jiems teks sužinoti apie priešiškas nuotaikas, ir tučtuojau veiksmingai įsijungtų į at­ statymo darbą, visų pirma žemės ūkyje. Jei kas nors vėl nusikals, bus sušaudytas. Po to jie buvo paleidžiami. t a r t u b e l t M t a l f ui' v iK U m ftM , w i l b t I r Д«г iAndeirt»6bftf% , la tm a lv m b tt«U l£O U B o llt« e i ak « 1 м г тхптлХ «1до» 7гг£#Ь*л* • •оbaili I g т ейж * *ж «гвоЬовми Х*яА твайлъ тХт «ctlan»«** . Шл. к ш в1*Ь t n l u Т * т « 1 Ы в * ТгеоДв» ЛМокЪа»« I

d ltn i R f t l U R R t a l ie v « u > b e i A«B

1b тттл ваД Дат BevOUtoaMRg вятХЯяЪт*

вб*вг?«п vorten вам *« m

*IA e it dar B ^ tU toaoe e m b t t i n a a !ш «В | С&аДаг and ШШваг ■ lt tm « a A « AM|iA vaemiafetea, « I Al* HteA# and ItiM m Irfl— a.

Neįmanoma įsivaizduoti, kiek džiaugsmo, dėkingumo ir dvasios pa­ kilimo sukeldavo šis mūsų žydįs ir paleistiesiems, ir šiaip gyventojams. Dažnai mums tekdavo griežtai sudrausti moteris, vaikus ir vyrus, kurie su ašaromis akyse siekė bučiuoti mums rankas ir kojas. ]ager SS Štandartenfiureris Skelbta: Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). D okum entu rin k in y s . 1 d a lis. V iln iu s: M in tis, 1965, p. 131-140.

DOKUMENTAS NR. 2 1943, spalio 19

Paskutinis testamentas1 Dr. Elkeso laiškas sūnui ir dukteriai Londone2 Mano mylimieji, sūnau ir dukra! Šias eilutes rašau, mano brangūs vaikai, ašarų slėnyje Vilijampolėje, Kauno gete, kur gyvename jau daugiau kaip dvejus metus. Dabar išgirdo­ me, kad po kelių dienų mūsų likimas bus nuspręstas. Getas bus išdrasky­ tas ir sunaikintas. Ar mums visiems lemta žūti, o gal keli liks gyvi - tai Viešpaties valioje. Mes baiminamės, kad išgyvens tik tie, kurie pajėgia dirbti kaip vergai; likusieji grečiausiai pasmerkti mirčiai. Mūsų liko vos saujelė. IŠ 35 000 Kauno žydų dabar yra maždaug 17 000; iŠ ketvirčio mili­ jono Lietuvos žydų (įskaitant ir Vilniaus kraštą) tebėra gyvi tik 25 000 plius 5000 tų, kurie per pastarąsias kelias dienas buvo išvežti sunkiesiems dar­ bams i Latviją; prieš tai iš jų atėmė visą mantą. Kitus siaubingais būdais nužudė didžiausio visų laikų ir visų kartų Hamano pasekėjai. Kai kurie mums artimi ir brangūs žmonės taip pat paliko mus. Jūsų teta Hana ir dė­ dė Arjė buvo nužudyti drauge su 1500 žmonių iš geto 1941 metų spalio 4 dieną. Dėdė Cvi, gulėjęs ligoninėje su sulaužyta koja, išsigelbėjo per ste­ buklą. Visi ligoniai, gydytojai, slaugės, giminaičiai ir lankytojai, tuo metu 1 D r. Elkesas ši testamentą ir vėlesnes eilutes, rašytas 1943 m etų la p k rič io 11 die­ ną, perdavė A vraham ui T o ry 'u i, k u ris pasiėmė ji bėgdamas iŠ geto. Po karo To­ ry atidavė testamentą ir laišką d r. Elkeso našlei M irja m ai Izraelyje. D okum entų originalus dabar tu ri Elkeso sūnus d r. Joelis Elkesas. Tai vie n in te lis iš tų la ik ų iš­ likęs Ž yd ų tarybos p irm in in k o testamentas. 2 D r. Elkeso sūnus ir duktė 1938 m etais išvyko i A n g liją s tu d iju o ti m edicinos: Jo­ elis - Londone, Sara - Birm ingem e. Joelis vėliau em igravo į Jungtines Valstijas, k u r tapo Džono H opkinso un iversite to P sichiatrijos fa ku lte to vadovu. Sara Elkes, gyvenanti iš dalies A ng lijoje , iš dalies Izraelyje, yra benam ių v a ik ų proble­ m ų specialistė.

296

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

buvę ligoninėje, sudegė gyvi, kai kareiviai užrėmė visas duris bei langus ir padegė ligoninę. Provincijoje neliko gyvo nė vieno žydo, išskyrus Šiaulius. Jūsų dėdė Dovas ir jo sūnus šmuelis buvo sučiupti ir nužudyti kartu su ki­ tais žmonėmis iŠ Kalvarijos bendruomenės pirmaisiais karo mėnesiais, t. y. maždaug prieš dvejus metus. Išorinių jėgų ir vidinių aplinkybių dėka tik mūsų getas sugebėjo iš­ likti ir dvejus metus palaikyti diasporos gyvenimą, nepaisant vergijos, sun­ kaus darbo, alkio ir nepriteklių. (Valdžia atėmė iš mūsų beveik visus dra­ bužius, daiktus ir knygas.) Paskutinės žudynės, kai vienu metu žuvo 10 000 žmonių, įvyko 1941 metų spalio 28 dieną. Visa mūsų bendruomenė turėjo pereiti valdovų se­ lekciją: gyventi ar mirti. Spalio 29-ąją, anksti ryte, buvau stovykloje, iŠ kur varė i skerdynes Devintajame forte. Savo ausimis girdėjau šiurpą keliančią klaikią simfoniją - 10 000 žmonių, senių ir jaunuolių, raudas ir klyksmus; jų aidas kilo ligi pat dangaus. Per ištisus amžius ir ištisas kartas jokia au­ sis negirdėjo tokių šauksmų. Drauge su mūsų kankinių minia kreipiausi i visagalį Kūrėją ir šaukiau su jais agonijos draskoma širdimi: „Kas galėtų prilygti tau, o mano Viešpatie!" Bandžiau vienoje ar kitoje vietoje gelbėti žmones ir buvau kareivių sumuštas. Sužeistas, aptekęs krauju, praradau sąmonę. Draugai mane išnešė ant rankų. Iš ten išsigelbėjo nedidelė grupe­ lė, trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių - gaisro liudininkų. Pasirodo, mes esame vienas iš svarbiausių centrų Rytuose. Prieš mūsų akis, pro pat mūsų namų langus per pastaruosius dvejus metus pra­ ėjo daug daug tūkstančių žydų iš Pietų Vokietijos ir Vienos, varomų su vi­ sa manta į Devintąjį fortą, kuris yra vos už kelių kilometrų. Ten juos nužu­ dė ypač žiauriai. Vėliau sužinojome, kad jie buvo apgauti - jiems sakė, kad jie vyksta į Kauną gyventi mūsų gete. Nuo pirmosios geto įkūrimo dienos buvau jo vadovas. Mūsų bend­ ruomenė išsirinko ir valdžia patvirtino mane Seniūnų tarybos pirmininku drauge su mano draugu advokatu Leibu Garfunkeliu, buvusiu Lietuvos Seimo nariu, ir keliais kitais artimais ir gerais žmonėmis, kuriems rūpėjo nedaugelio gyvųjų likimas. Mes mėginame vairuoti mūsų apdaužytą laivą per siautėjančią jūrą, kai įsakymų ir nuosprendžių bangos kasdien grasina jį nuskandinti. Savo įtaka man kartais pavykdavo sušvelninti nuosprendį ir išsklaidyti virš mūsų galvų pakilusius juodus debesis. Vykdžiau savo pareigas aukštai iškėlęs galvą ir drąsiai atgręžęs veidą. Niekada neprašiau pasigailėjimo, niekuomet nesuabejojau mūsų teisėmis. Gyniau mūsų bylą, būdamas visiškai tikras dėl mūsų reikalavimų teisėtumo.

DOKUMENTAI

297

Šiomis sunkiausiomis mūsų gyvenimo valandomis jūs, mano bran­ gieji, mums visada prieš akis. Su jumis mūsų mintys ir Širdys. Tamsiausio­ mis naktimis jūsų motina sėdi Šalia manęs ir mudu abu svajojame apie jū­ sų gyvenimą ir ateitį. Pats didžiausias mūsų troškimas - vėl pamatyti jus, apkabinti ir dar kartą pasakyti, kokie jūs mums artimi ir kaip plaka mūsų širdys, kai prisimename jus ar išvystame prieš akis. Ir nėra nei dienos, nei nakties, kad jūsų paveikslas mus paliktų! Stovime Čia, ties pačiais pragaro vartais, po kaklu mums pakištas peilis, ir tik jūsų atminimas, brangieji, palaiko mus. O kaip gyvenote jūs, mano vaikai, šiuos penkerius metus, Eu­ ropos žydams tokius sunkius ir kupinus sielvarto? Žinau, kad būdami to­ li nuo čia jūs dalijotės su mumis mūsų nerimu ir kankindamiesi klausėtės kiekvieno menkiausio gando, ateinančio iš šios ašarų pakalnės, ir kad visa siela išgyvenote drauge su mumis neregėtą mūsų tautos tragediją. Apie save mažai teturiu pasakyti. Praėjusiais metais mane ištiko ūmus ir stiprus reumatoidinio artrito priepuolis, laikęs mane prikaustytą prie lovos devynis mėnesius. Tačiau net ir sunkiausiomis ligos dienomis ne­ silioviau dirbęs mūsų bendruomenei ir gulėdamas ligos patale dalyvavau mano draugų veikloje. Dabar jaučiuosi geriau; jau šeši mėnesiai, kai nebesu ligonis. Visiškai dar nepasveikau, bet dirbu toliau be poilsio ar atokvėpio. Maždaug prieš šešis mėnesius gavome laišką iš dėdės Hanso, per­ duotą mums per Raudonąjį Kryžių; ten sakoma, kad jūs laikotės gerai. Ma­ žas popierėlis, rašytas svetimšalio, keliavo iki mūsų devynis mėnesius. Mes daugybę kartų rašėme jums per Raudonąjį Kryžių ir per privačius as­ menis. Ar pasiekė jus nors keli žodžiai? Esame nusiminę, kad gyvendami čia negalime palaikyti su jumis ryšio ir pranešti, kad mes dar gyvi- Puikiai numanome, kaip jus slegia abejonė, ar mes išliksime, ir kiek jėgų bei pasi­ tikėjimo suteiktų žinia, kad mes gyvi. Tai jus tikrai padrąsintų ir teiktų gy­ venimui ir darbui aiškų bei tvirtą tikslą. Aš labai bijau nevilties ir apatijos, stumiančios žmogų iŠ šito pasaulio. Meldžiu Dievą, kad jums taip neatsi­ tiktų. Nesu tikras, mano mylimi vaikai, ar dar kada nors teks pamatyti jus, apkabinti ir priglausti prie krūtinės. Prieš palikdamas šį pasaulį ir jus, ma­ no brangieji, noriu dar kartą pasakyti jums, kokie brangūs mums esate ir kaip karštai mūsų sielos ilgisi jūsų. Joeli, mano mieliausiasis! Būk ištikimas savo tautos sūnus. Rūpinkis jos žmonėmis ir nesijaudink dėl kitataučių. Per mūsų ilgą tremtį jie neda­ vė mums nė šimtosios dalies to, ką esame davę jiems. įsidėmėk tai ir atsi­ mink visam laikui.

298

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Pabandyk įsikurti Izraelio žemėje. Tebūnie tavo likimas susijęs su mūsų ateities kraštu. Net jei gyvenimas ten bus sunkus, tai bus turiningas ir prasmingas gyvenimas. Tikėjimo ir tvirtybės jėga yra didžiulė ir neįvei­ kiama. Tikėjimas gali kalnus nuversti. Eidamas savo taku nesidairyk nei kairėn, nei dešinėn. Jei kartais pamatytum, kad tavo tautos žmonės sukly­ do, neprarask drąsos, sūnau. Tai ne jų kaltė; juos privertė mūsų karčioji Tremtis. Tebūnie tiesa visada tau prieš akis. Tiesa ves tave ir nurodys gy­ venimo kelią. Mano brangioji dukrele Sara, ir tu kuo atidžiausiai perskaityk, ką parašiau čia Joeliui. Pasitikiu tavo aiškiu protu ir blaiviu mąstymu. Ne­ gyvenk vien Šia akimirka, nesitrauk iš pasirinkto kelio, kad pievelėje šalia nusiskintum gėlių. Jos greitai nuvys. Tegu tavo gyvenimas būna kupinas grožio, tyrumo, turiningas ir didžiai prasmingas. Visą amžių ženkite kar­ tu - teneskiria jūsų atstumai, teneatsitinka nieko, kas išskirtų jus. Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kar­ toms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių. Mačiau juos grįžtančius po savo žmogžudiškų darbų - purvinus, nuo galvos iki kojų išsitepusius mums brangių žmonių krauju, štai jie susėdo prie stalo - valgo, geria, klausosi linksmos muzikos. Jie yra profesionalūs budeliai. Lietuvos žemė permir­ kusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais Šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų bir­ želio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstan­ čius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinimu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir per­ duodavo juos „vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams. Rašau tai dabar, kai daugybė nevilties apimtų žmonių - našlių ir našlaičių, alkanų ir apskurusių - būriuojasi prie mano kambario slenksčio melsdami pagalbos. Mano jėgos gęsta. Manyje - dykuma. Siela išdeginta. Esu nuogas ir tuščias. Burnoje nebėra žodžių. Tačiau jūs, mano brangiau­ sieji, mieliausieji, suprasite, ką aš norėjau pasakyti jums šią valandą.

DOKUMENTAI

299

Ir dabar akimirkai užsimerkiu ir regiu jus, stovinčius prieš mane. Apkabinu ir bučiuoju jus abu; ir dar sykį kartoju, kad iki pat paskutinio atodūsio lieku jūsų mylintis tėvas. £lchananas

1943, lapkričio 11

Prierašas prie dr. Elkeso laiško jo sūnui ir dukrai Londone Noriu pridurti kelias eilutes. Praėjo dvi savaitės, kai viena valdžia mus perdavė kitai. Dabar jie mus kitaip vadina; mes dabar esame nebe „getas", o „koncentracijos stovykla nr. 4, Kaunas". Turime ir naujus pa­ reigūnus bei valdininkus. Dar ne galas mūsų vargams. Praeito mėnesio dvidešimt šeštąją dieną jie paėmė iš geto 2709 žmones. Pagal mūsų turimą informaciją, vaikai ir seniai buvo atskirti - dabar jau tikriausiai nebegyvi. Pajėgiantieji dirbti išsiųsti į Estiją sunkiesiems darbams. Šio mėnesio penk­ tąją dieną jie paėmė iš Šiaulių visus vaikus, jaunesnius kaip trylika metų, taip pat senus vyrus ir moteris. Buvo pasakyta, kad juos veža į Kauną. Da­ bar jie visi greičiausiai mirę. Savo likimą mes tikimės sužinoti pačiu artimiausiu metu. Šias eilu­ tes kartu su kai kuriais kitais dokumentais padedu į saugią vietą. Meldžiu, kad jie kada nors patektų į jūsų rankas. Su meile, ilgesiu ir palaiminimu - Jūsų tėvas. P. S. Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad vokiečiai mėgina ištrinti bet kokius savo žudynių pėdsakus. Mūsų kankinių kaulai Devintajame forte ir kitose vietose turės būti sudeginti; tai atliks šio darbo žinovai (chemikai). Skelbta: Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. - Vilnius: Mokslo ir en­ ciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 508-513.

DOKUMENTAS NR. 3

2946 metų dokumentas VLIK'ui apie lietuvių ir žydų santykius Alfonsas Eidintas 1946 m. neviešam naudojimui buvo paruoštas dokumentas, nagrinė­ jantis lietuvių ir žydų santykius, kuris buvo įteiktas Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK'ui). Jo autoriai, kurių tikrai turėtų būti ne vienas, nėra tiksliai žinomi, tačiau tai pirmas bandymas aptarti lietuvių ir Lietuvos žydų santykius po tragiškų 1941-1944 m. įvykių. Lietuvių, pasitraukusių i Vokietiją ir laikytų vadinamosiose „perkel­ tųjų asmenų" stovyklose, paruoštas dokumentas, datuotas 1946 m. gegu­ žės 28 d., atspindi tam tikros lietuvių visuomenės dalies nusiteikimus žy­ dų atžvilgiu, parodo, kad lietuvių tauta pagal realias galimybes stengėsi gelbėti savo žydus nacių okupacijos metu. Dokumento autorius nėra ir negali būti tik vienas asmuo - per daug plačios apimties yra jame surinktos žiruos, yra daug medžiagos apie Lietu­ vos Katalikų Bažnyčios vidines pozicijas ir pastangas, kurias galėjo suteik­ ti autoriui tik aukštas Katalikų Bažnyčios hierarchas. Kadangi dokumente yra nemažai dalykų, kuriuos galėjo žinoti tik aukšti Katalikų Bažnyčios dvasininkai, netgi sąšaukų su vysk. V. Blizgio tekstais1, kurių pasirodymą neabejotinai įtakojo R. Hilbergo knygos pasirodymas (joje V. Brizgys kal­ tintas ryšiais su naciais), galimas dalykas, kad kai kuriuos duomenis doku­ mentui vyskupas ir pateikė. Vienas iš dokumento techninių sudarytoji!, ko gero, yra buvęs nacių Štuthofo kondagerio kalinys Jonas Rimašauskas. Taip spėju dėl to, kad Juozas Brazaitis savo knygoje „Vienų vieni" teigia, 1 Vincentas Brizgys. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais. Pirmoje rusų okupacijoje 1940-1941 m. Vokiečių okupacijoje 1941-1944 m. (Trumpa apžval­ ga). - Chicago: Draugas, 1977.

DOKUMENTAI

301

kad „tuojau po karo, Vokietijoje, VLIK'o rūpesčiu buvo kruopščiai surink­ ta (ar ne J. Rimašausko) gausiai faktų apie žydų ir lietuvių santykius vo­ kiečių okupacijos metu"2. Daugumos teksto „Lietuvių-žydų klausimu" autorius yra kun. My­ kolas Krupavičius. Teksto dalis nuo skyrelio „Lietuvių-žydų santykiai ru­ dosios okupacijos metu" iki „Lietuvių-žydų santykiai ištremtyje", išsky­ rus skyrelį „Žydų gelbėjimo iŠ geto sunkumai", priklauso M. Krupavičiaus plunksnai, publikuojant pavadintas „Lietuvių-žydų santykiai Hitlerio oku­ pacijos metu". Tekstas atspausdintas jo straipsnių rinkinyje3. Jame Kru­ pavičius teigia, kad 1946 m. VLIK'as nutarė pasiūlyti savo Informacijos komisijai rinkti medžiagą, atitinkamai reaguoti ir paruošti memorandumą lietuvių ir žydų klausimu (VLIK'o protokolas Nr. 134). Medžiaga buvo pradėta rinkti, tam reikalui rašė vysk. Vincentas Brizgys, Liudas Šmulkš­ tys ir Mykolas Krupavičius. Jie rėmėsi ir kitų lietuvių, buvusių tuo metu DP „perkeltųjų asmenų" stovyklose, pateiktais duomenimis. Tos medžia­ gos pagrindu ir buvo paruoštas memorandumas, kurio niekas nepasirašė. M. Krupavičius rašo, kad memorandumo tekstas ruoštas gintis nuo žydų puolimo, jų kaltinimų, jog žydus karo metais žudė lietuvių tauta, kai taip jam pareiškė žydų atstovas per susitikimą su lietuvių atstovais. Memorandumo tekste teigiama, kad M. Krupavičius ir konsulas A. Kalvaitis susitiko su žydų atstovu Leibovičiumi, nors savo autoriniame tekste M. Krupavičius Leibovičių vadina Dovidovičiumi, be to, rašo, kad 1945 m. lietuvių ir žydų susitikime Miunchene dar dalyvavo ne tik Lie­ tuvos, bet ir kitų šalių žydų atstovai bei JAV žydų centrinės organizacijos atstovas4. VLIK'ui skirtas dokumentas, pavadintas „Lietuvių-žydų santykių klausimu", yra 22 tankiai mašinėle rašytų puslapių apimties, jame pateikti faktai apie žydų naikinimą, jų gelbėjimą nacių okupacijos metais.* * Juozas Brazaitis. Vienų vieni. Fotografuotinis leidimas. - Vilnius: I Laisve Fon­ das, 1990, p. 144. 3 Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Straipsnių rinkinys iš jo paliki­ mo. - Chicago: Popiežiaus Leono XIII Fondas, 1983, p. 100-123. Pirmą kartą tekstas paskelbtas „Europos lietuvyje" 1956 m., Nr. 27-30. Lietuvoje atspaus­ dintas „Lietuvos istorijos studijose" 1997 m., Nr. 5, p. 185-206 Vyginto Pšibilskio publikacijoje. * Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai, p. 103.

302

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Sovietų okupuotoje Lietuvoje niekas tuo metu dviejų tautų santy­ kių klausimo nenagrinėjo ir nei tada, nei vėliau negalėjo nagrinėti, juo la­ biau vadinant daiktus tikraisiais vardais - pagal sovietų ideologiją visos tarybinės tautos gyveno „broliškoje Šeimoje", buvusias nuoskaudas jos tu­ rėjo pamiršti, nes visas skriaudas nešė valdančiosios klasės ir tų tautų „buržuazija". Tokiu būdu čia publikuojamas dokumentas yra pirmasis lietuvių pabėgėlių Vokietijoje bandymas pažvelgti į dalies žydų dalyvavimą Lietu­ vos sovietizacijoje, žydų ir lietuvių santykius, genocidą Lietuvoje, dalies lietuvių talkinimo naciams problemą, žydų gelbėjimą ir nepaprastai sun­ kias žydų gelbėjimo sąlygas. Visų netikslumų ar faktų neatitikimo tikrovei dokumente Čia neko­ mentuosime, tik paaiškinsime kelis labai svarbius dalykus. Svarbus pats tokio dokumento pasirodymo faktas ir nesenos tragiškos lietuviams ir žydams istorijos interpretavimas. Skelbiamame dokumente aiškiai matomi keli dalykai - visų pirma atskleidžiama, kad lietuviai 1941 m. buvo nepa­ prastai įpykinti žydų parodyto palankumo sovietams, dalies jų dalyvavi­ mo sovietų administracijoje, plataus, ypač žydų jaunosios kartos atstovų, talkinimo Lietuvos sovietizacijai. Dokumente neigiamas lietuvių kolabora­ vimas su naciais, Lietuvos Laikinoji vyriausybė skelbiama nekalta dėl an­ tižydiškų veiksmų, juo labiau aukų, lietuviai greitai, vos pamatę, ką naciai daro su Lietuvos žydais, atleido pastariesiems už jų dalyvavimą Lietuvos sovietizacijoje ir padėjo jiems kiek galėdami. Dokumente pateikiama svarbių faktinių duomenų apie žydų gelbė­ tojus, yra atvirų ir teisingų įvertinimų - šalia angeliškos lietuvių tautos lai­ kysenos autorius pažymi ir tautos „gėdos lapus" - dalyvavimą žydų žudy­ me, bet daugiausia tik tarpuvaldžio (anot autoriaus - interregnumo) laikotarpiu, t. y. tuomet, kai Lietuvos jau nebevaldė sovietai, bet dar neval­ dė ir okupacinė Vokietijos administracija. Beje, dokumente naudojamas in­ terregnumo terminas, retai pasitaikantis kituose lietuvių autorių darbuose. Neminimas dokumente lietuvių dalyvavimas policijos batalionuose, jų ak­ cijos prieš žydus, getų saugojimas, neminimi pirmieji pogromai, apeina­ mos žydų skerdynės Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1941 m. vasarą ir rudenį, nors nėra abejonės, kad autorius ir jo medžiagos surinkimo talki­ ninkai negalėjo apie tai nežinoti. Iš dalies tai gali būti paaiškinta tuo, kad karo metu buvo nepaprastai sudėtinga ir pavojinga gyvybei apie tai su­ rinkti patikimą ir bent kiek tikslesnę informaciją.

DOKUMENTAI

303

Dokumentas tendencingai aprašo žydų «nusikaltimus" lietuviams/ kone visus juos kaltinant dėl sovietų vykdytos Lietuvoje politikos, nepaste­ bint lietuvių komunistu ar iš SSRS atvykusių okupantų veiklos. Žydai kal­ ti ir dėl Bažnyčios apribojimų, nacionalizacijos, trėmimų ir netgi dėl ypač žiaurių lietuvių žudynių, sovietams traukiantis iš Lietuvos 1941 m. birželį, karui prasidėjus. Tačiau dokumente atvirai smerkiami nusikaltę žydams lietuviai - „jie yra Lietuvos gėda ir nelaimė", pažymima, kad Lietuva, „at­ gavusi savo nepriklausomybę, teisingumo organų keliu jiems atiduos tai, ko jie savo darbais yra nusipelnę". Dokumente iŠ esmės konstruojama vėliau lietuvių išeivijoje JAV kone visuotinai priimta ir paplitusi „dviejų genocidų" teorija, arba nacių ir sovietų genocidų simetrijos teorija, nors ir pažymima, kad pirmomis karo dienomis žydai buvo žudomi tik kaip komunistai, o tik vėliau naikinami vien už tai, kad yra žydai. 1946 m. sudarytas dokumentas turi istorinę vertę kaip svarbus da­ lies lietuvių nusiteikimų, santykių su žydais atspindys 1940-1941 metais, nurodo, kur buvo svarbiausios jų nepasitenkinimo žydų laikysena priežas­ tys. Dokumentas gulė ant VLIK'o vadovų stalų, jame esantys teiginiai, fak­ tai galėjo būti naudingi ruošiant memorandumus sąjungininkams, juo lie­ tuvių veiksniams galima buvo vadovautis kalbant su oponentais, kai karo nusikaltimuose pradėta matyti ne tik vokiečių nacių nusikalstama politika žydų atžvilgiu, bet ir vietinių gyventojų vaidmuo holokauste, talkinimas naciams. Dokumento sudarytojai siekė parodyti, kad santykinai nedidelis lietuvių kolaboravimas žydų naikinime vyko tik dėl to, kad žydai vykdė sovietų politiką, nors ir bandyta diferencijuoti žydus į utilitarinius (prisi­ taikančius prie sovietų iŠ reikalo) ir įsitikinusius komunistus. Tai svarbu pažymėti, nes publicistikoje užsienio lietuvių tarpe to nedarė net dalis daug vėliau apie tai rašiusių lietuvių autorių. Dokumento pasirodymą paskatino Vokietijoje įvykę likusių gyvų Lietuvos žydų išpuoliai prieš kelis DP stovyklose esančius lietuvius. Kai kurie žydai ėmėsi keršto veiksmų prieš įtariamus talkinimu naciams lietu­ vius, skųsdami juos sąjungininkų okupacinei administracijai Vokietijoje. Apie 60 000 lietuvių, esančių stovyklose Vokietijoje, tai sukėlė nemažai rūpesčių. Dokumente aprašytas 1945 m. lapkričio 29 d. įvykęs lietuvių atstovų kunigo M. Krupavičiaus ir buvusio konsulo JAV A. Kalvaičio susitikimas su žydų atstovu - inžinieriumi Leibovičiumi iš Šiaulių. Apie Šio pokalbio peripetijas plačiau rašėme įvadiniame straipsnyje.

304

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Dokumento atšviestą kopiją šios publikacijos autoriui padovanojo žinomas išeivijos lietuvis JAV, kuomet 1993-1997 m. dirbau JAV Lietuvos ambasadoriumi, taigi spausdiname tikslią originalo kopiją. Pateikiame skaitytojams Ši laikmetį ir dalies lietuvių stereotipus bei mentalitetą atspindintį dokumentą ištisai, teksto netaisydami.

LIETUVIŲ-ŽYDŲ SANTYKIŲ KLAUSIMU

Lietuvių-žydų santykiai istorijos eigoje Žydai atsirado Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais. 1388 m. jis leido nustatytam žydu skaičiui apsigyventi Lietuvos kunigaikštijoj. Vėliau buvo leidžiama vis didesniam žydu skaičiui įvažiuoti. Jų daugiausia atvyko iš Lenkijos, į kurią Kazimieras Didysis daug jų buvo priėmęs. Tuo būdu žy­ dų Lietuvoje gyvenama jau apie 558 metai. Istorijoj nerandam jokių ryškes­ nių nesusipratimų tarp šių dviejų tautų. Lietuviai antisemitizmo nežinojo. Jo jiems neįstengė įskiepyti ir rusai. Kai caro Rusijoj buvo rengiamos žydų skerdynės-pogromai, kai tie pogromai buvo kurstomi daryti ir Lietuvoje, lietuviai nesusiviliojo tos rūšies „pramogomis". Į savo žydiškąjį įnamį lie­ tuvių žiūrėta kaip į žmogų, nors kitos rasės ir religijos. Lietuvio tvirtai krikščioniškos moralės principai jam neleido žydo žeminti, skriausti ir daužyti. Tad per visą ilgą laikotarpį ligi Lietuvos nepriklausomybės atga­ vimo po Didžiojo karo lietuvių-žydų santykiai buvo taikingi. Jei kokių nesusipratimų ir kildavo, tai tik kaip žmonių su žmonėmis, kaip kaimynų su kaimynais, bet nieku gyvu kaip tautos su tauta arba rasės su rase. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, tie santykiai pasiliko tokie, ko­ kius nustobavo5 tradicija ir ilgas bendras sugyvenimas. Nieks nė nemėgino žydams teisių siaurinti: jie Lietuvoje turėjo tokių pat teisių, kaip ir lietuviai, gal dar tam tikru atžvilgiu didesnių, nes žydai turėjo savo tautiniams inte­ resams tvarkyti atskirą žydų ministeriją su žydu ministeriu priešakyje. Žy­ dai buvo įleidžiami į aukščiausias valstybės vietas ministerijose, į diploma­ tinę tarnybą, į teismus ir t. t. Tarp žydo ir lietuvio skirtumo nedaryta: Lietuvos respublikai buvo visi tik piliečiai ir kaipo tokie visi lygiai buvo traktuojami. Lietuviai nedavė žydams mažiausios priežasties ant jų pykti, o juo labiau keršyti.

Lietuvių-žydų santykiai pirmuoju bolševikmečiu Pirmuoju bolševikmečiu lietuvių santykiai su žydais pakitėjo iš pa­ grindų. Juos pakeitė ne lietuviai, bet žydai. Jų daugelis stojo į Lietuvos priešo eiles ir virto ištikimiausiais bolševikų pagalbininkais ir talkininkais s nustatė

306

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

lietuvių persekiojimo ir naikinimo darbe. Persimetę į bolševikų gretas žy­ dai su lietuviais elgėsi, kaip su amžinais aršiausiais priešais, dažnai paro­ dydami daugiau sadizmo negu jo rodė bolševikai atėjūnai. Už ką? I šį klausimą neatsakys objektyviausias stebėtojas. Tiesa, kilus šiam pastarajam karui ir žūtbūtinėms tarp raudonosios Rusijos ir rudosios Vokietijos grum­ tynėms, žydų būklė pasidarė gana kebli ir be išeities. „Ateis bolševikai, pasakojo vienas žydas, - atims iŠ mūsų turtą, bet paliks sveikas galvas. Ateis nacionalsocialistai - paims iš mūsų ne tik turtą, bet ir galvas". Su tuo teigimu nesutikt negalima. Bet ar ne tokia pat būklė ištiko ir lietuvius? Dar sunkesnė ir pavojingesnė. Ar tos pavojingosios situacijos kaltininkai buvo lietuviai? To neišdrįstų nei vienas žydas teigti. Tad žydų keršto lietuviams jokiu būdu nė pagrįsti, nė pateisinti negalima. Ar visa žydų tauta ėmėsi to keršto lietuvių atžvilgiu? Taip ir ne. Li­ gi bolševikų pirmosios okupacijos iš viso Lietuvos piliečių bolševikų buvo ne daugiau 3000. Jų tarpe lietuvių buvo tik 616, kiti - svetimtaučiai; sve­ timtaučių gi tarpe buvo daugiausia žydų. Utilitariniais sumetimais - apsi­ drausti ateičiai - ir nepriklausomos Lietuvos metu daugelis net turtingų žydų nebolševikiško nusiteikimo linkteldavo bolševikų pusėn, pav.: duo­ dami Moprui aukas ar įsirašydami jo nariais. Jų dvilypė politika buvo ne be vaisių. Bolševikai ir tokius Mopro šelpėjus laikė savo draugais, ir jiems, okupavę Lietuvą, tuo ar kitu būdu atsidėkodavo, mažų mažiausia neskai­ tydami jų liaudies priešais. Bet ir Šiaip jau bolševikai nemaža įvairių privilegijų teikė žydams. Pav., bolševikams nacionalizavus namus, krautuves, fabrikus, dirbtuves, lietuvius tuojaus pašalindavo iš jų buvusio turto. Jis negalėjo gauti savo buvusiose įstaigose kad ir menkiausio tarnautojo vietos. Tuo gi tarpu žy­ dai buvo skiriami jų nacionalizuotų namų valdytojais, jų nacionalizuotų krautuvių ir fabrikų vedėjais ar kitokias aukštas vietas gaudavo savo bu­ vusiose įstaigose ar įmonėse. Bolševikai pačioje Lietuvos okupavimo pradžioje pradėjo aršią kovą prieš katalikų religiją bendrai ir prieš jų Šventes specialiai. Tuo gi tarpu ne­ teko pastebėti jokios bolševikų akcijos prieš žydų tikėjimą ir šventes. Žydų vaikai šeštadienį niekad neidavo į mokyklas ir už tai jiems nieks nieko ne­ sakydavo. Tuo gi tarpu katalikai moksleiviai neatėję į mokyklą katalikų šventės metu buvo tardomi, baudžiami, iš mokyklų šalinami ir net į kalė­ jimus sodinami. Labai dažnai už tokį moksleivių „nusikalstamąjį darbą" buvo baudžiami ir jų tėvai.

DOKUMENTAI

307

Bolševikai pradėję kovą prieš katalikų tikėjimą, visą savo „narsą" nukreipė prieš jo tarnus: dvasininkiją ir vienuolius bei vienuoles. Viena to­ kių kovos priemonių buvo išvarymas jų iš jų patalpų. Buvo išvaryti visi vyskupai, parapijų kunigai, vienuoliai ir net klierikai iŠ seminarijų. Visai kitaip buvo elgiamasi su žydų rabinais. Jų nemetė, bent sistemingai, masi­ niai iš jų gyvenamųjų namų. Buvo tik pavieniais atsitikimais šalinami, kaip pav. S. Kalvarijoj. Žydų rabinai ir Vilijampolės žydų rabinų akademijos auklėtiniai Vilniaus NKVD buvo aprūpinami reikiamais dokumentais, kad galėtų laisvai išvykti per Tolimuosius rytus į Ameriką. Kai buvo įsakyta Lietuvos piliečius aprūpinti naujais bolševikiškais pasais, katalikų kunigai buvo įrašomi juose kulto tarnais, o žydų rabinai atžymimi ten amatininkais ir kitokių profesijų žmonėmis. Šis skirtumas bolševikinio gyvenimo prak­ tikoj turėjo didelės praktiškos reikšmės. Bendrai, bolševikams žodis „žydas" buvo ištikimybės laidas, šiuo baisiuoju lietuviams bolševikiškojo siautėjimo metu žydai pasiliko „išrink­ tosios tautos" būklėje. Atėjus į Lietuvą bolševikams, jiems palankumo parodė beveik visa Lietuvos žydų tauta: gal ne vienokiais sumetimais ir ne vienokiu nusiteiki­ mu ir bolševikų ir lietuvių atžvilgiu. Vieni jų - ne bolševikinio nusiteiki­ mo, nepakenčią ir nemėgstą bolševikų režimo ir jų ekonominės santvarkos, puolėsi prie bolševikų utilitariniais sumetimais: ir „raudonajame rojuje" susikurti sau pakenčiamesnes gyvenimo sąlygas, išsigelbėti tai, kas galima išgelbėti. Ši žydų tautos dalis atidavė bolševikams savo paslaugumą, savo jėgas ir patyrimą, bet neatidavė savo širdies ir sielos. Iš esmės jie buvo priešingi bolševizmui. Bolševikų tarnais virto iš išskaičiavimo ir dėl naujai susidėjusių aplinkybių. Tos rūšies žydų buvo, reik manyti, didžiuma lietu­ viškųjų žydų tautoje. Kita dalis - mažesnioji - stojo į bolševikų talką su kū­ nu ir siela. Jie lietuvių tautą smaugė ir naikino dažnai didesniu uolumu negu bolševikai atvykėliai. Bet ir žydai utilitaristai neparodė širdies smau­ giamai lietuvių tautai. Jie užmerkė akis į visa, kas vyko už jų šeimos ribų. Nelaimingiems lietuviams nesistengė ištiesti pagalbos rankos, ar bet ko­ kios užuojautos pareikšti. Atvirkščiai, kur galėjo, stūmė lietuvius iš jų už­ imamų vietų, patys jas užimdami. Nors reikia pripažinti, kad jie vengė da­ lyvauti lietuvių tautos naikinimo darbe, nesiėmė teroro jų atžvilgiu, kaip kad antroji žydų kategorija. Jei pirmosios žydų kategorijos utilitaristų elg­ sena su lietuviais galima pavadinti nekorektiška, tai antrosios - bolševi­ kinės, kurios skaičius bolševikams atėjus nelauktai išaugo į rimtą dydį,

308

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

galima kvalifikuoti tik sunkiu nusikalstamu darbu lietuvių tautos ir Lietu­ vos respublikos atžvilgiu, kurių prieglobsty turėjo taikingą, ramų ir visais atžvilgiais padorų gyvenimą. Pasiliko tam tikras nuošimtis ištikimų Lietuvai ir lietuvių tautai žy­ dų. Tas nuošimtis buvo nedidelis. Tiesa, jie Lietuvai nieko negalėjo padėti, nes ir patys gyveno tokiuose pavojuose, kaip ir lietuviai. Jų nemaža bolše­ vikai išvežė į Sibirą. Bet jie lietuviams nieku nekenkė ir progai pasitaikius juos geru žodžiu paguosdavo ir patys jiems pasiguosdavo savais vargais. Jie nepritarė savo tautiečių elgsenai bolševikų okupacijos metu ir būgšta­ vo, kad jų tautiečių antilietuviška ir priešbolševikiška veikla neišeis žy­ dams į gera. Kaip žydai elgėsi su lietuviais pirmuoju bolševikmečiu, pailiustruos keli čia paduodami faktai. Teks pasitenkinti tik keliais sausais faktais, nes plačiau rašyti dėl Šio rėmų rašinio nėra galimybės. Pirmas didysis lietuvių medžiojimas buvo 1940 m. naktį iš liepos mėn. 11 į 12 d. Tai medžioklei pravesti buvo sudarytas specialus organas su Sniečkum priešaky. Tas organas buvo suskirstytas į kelias sekcijas. Sek­ cijų vedėjais buvo: vienas nežinomos tautybės bolševikas - Macevičius, vi­ si kiti žydai: Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė ir Todesas. šios medžioklės metu buvo suimta visos lietuviškosios politinės minties ir veik­ los viršūnės: politinių partijų C.K. nariai ir buvę ministeriai, be to, kultūri­ nių organizacijų vadai ir 1.1. Likviduotinų lietuviu laikraštininkų sąrašai buvo pavesti sudaryti žydams Zimanui ir Leibai šausui. Žiauriausia buvo kankinami lietuviai Telšių kalėjime, o paskui žu­ domi Rainių miškely. Ir vienur ir kitur vadovavo žydas Šeras, Telšių kom­ partijos sekretorius. Rainių miškelio žudynėms taip pat jis vadovavo su apie 50 kitų žydų pagalba. Lietuvių egzekutorių būta tik 3. Šiose žudynė­ se ypač daug žiaurumo parodė žydės. Labai smarkiai siautėjo bolševikai ir daug lietuvių sunaikino Zara­ suose, Rokišky, Ukmergėj ir kitur. Vyriausią vaidmenį čia vaidino žydai. Rokišky jie nužudė tarp kitų ir seną emeritą kun. Ben. Šveikauską. Žydams buvo pavesta sunaikinti Ukmergė. Tuo reikalu jie buvo apginkluoti šautu­ vais ir aprūpinti benzinu. Žydai aktingai dalyvavo ir lietuvių masinėse žudynėse Petrašiūnuo­ se, Pravieniškėse, Panevėžy ir kitur. NKVD kalėjimai ir požemiai šalia atvežtų iš Rusijos kvalifikuotų budelių turėjo gana apsčiai ir žydų. Kam

DOKUMENTAI

309

pavyko gyvam išeiti iš to bolševikiško pragaro, kol gyvas nepamirš nei bolševikiškų kalėjimų nei jų egzekutorių. Kauniškiams ypatingai bus at­ mintina NKVD stambi figūra kauniškis žydas Razovskis6. Labai skaudus žydų nusikaltimas lietuvių atžvilgiu buvo jų vaid­ muo didžiojo lietuvių trėmimo i Sibirą metu. Jie organizavo tą trėmimą. Jie masiniai dalyvavo pasmerktųjų gaudyme ir rankiojime. Dar skaudesnis reiškinys - jų makabriška laikysena tuo lietuviams baisiuoju metu. Kauno geležinkelio stoties ir kitose miesto aikštėse žydai surengė triukšmingus pasilinksminimus su muzika, šokiais ir dainomis. Pro dūkstančius Iinksmenybėje žydus traukė bolševikiškų sunkvežimių gurguolės, prigrūstos skausme ir ašarose paskendusių lietuvių, gelžkelio stoties link, kur jų lau­ kė prekinių traukinių eilės. Jie jau buvo prigrūsti lietuvių tremtinių vyrų ir moterų, senių ir vaikų, kurie geležimis užkaltuose vagonuose šaukė, alpo ir mirė iš troškulio ir net dėl oro trūkumo. Žydai, mat, tokiomis savo links­ mybėmis „taisė" dar pasiliekančių lietuvių nuotaiką. Kiek žydai prisidėjo prie didžiojo lietuvių trėmimo į tolimus Rusijos kraštus ir į laipsnišką jų ten marinimą ir žudymą, gana aiškiai parodo bol­ ševikų paliktieji dokumentai. Kiekvienas numatytas tremti asmuo ar šeima turėjo atskirą „asmens bylą". Iš vieno pareigūno peržiūrėtų šimto tokių bylų paaiškėjo, kad jas rengė vadinami ypatingiems reikalams skyrių vir­ šininkai, kurie ne tik rengė kalbamas „asmens bylas", bet ir į jas įtrauktų lietuvių trėmimą vykdė. Iš tų 100 ypatingiems reikalams skyrių viršininkų buvo vienas rusas, 2 lenkai, o visi kiti žydai ir žydės. Besitraukiant iš Lietuvos bolševikams, žydai sąmoningai sudegino Vilkaviškį, Marijampolę, Plungę, Skuodą ir visą eilę kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Ypatingai žiaurūs ir atkaklūs bolševikų gynėjai žydai pasidarė pas­ kutinėmis bolševikų viešpatavimo dienomis. Šiuo metu jie įvykdė eilę pa­ sibaisėtinų lietuvių žudymų kalėjimuose ir stovyklose ir miestų padegimų. Šiuo metu jie pasirodė gerai ginkluoti bolševikų ginklais. Tų ginklų pakan­ kamai turėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Tuo būdu jie apsiginklavę stojo į atvirą kovą su lietuviais partizanais, kurie, sukilę prieš bolševikus tik prasi­ dėjus bolševikų-nacių karui, vijo raudonarmiečius iš Lietuvos. Žydai žudė lietuvius partizanus iš pasalų, gatvėse viešai šaudė iŠ namų langų ir t t. 6 Razovskis - tiksliau - Eusiejus Rozauskas, SSRS okupavus Lietuvą tapęs Valsty­ bės saugumo departamento Kvotų skyriaus viršininku.

310

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Pasirodžius vokiečiams, jie tokiais pat būdais elgėsi ir su vokiečių kariais. Taip pav. birž. mėn. 25 d. Rotušės aikštėje sanitarės uniformoje žydė revol­ verio šūviais nušovė du per aikštę einančius vokiečių karius; Valančiaus g. sena žydė pro langą nušovė gatvėje vokiečių karininką. Vokiečių karių iš žydų rankų Kaune žuvo daug. Visi tie įvykiai iššaukė iš vokiečių pusės žiaurias represijas prieš žydus. Kas vyko Kaune, kartojosi visoj Lietuvoj. Šiuo metu daug lietuvių žuvo nuo žydų rankos. Tuo pat metu Panevėžio apskrities ligoninėj įsiveržę vietos žydai žiauriai nukankino dr. J. Žemgulį, beoperuojantį sunkiai sužeistą raudonar­ mietį, o kartu su juo dr. Mačiulį ir eilę kitų medicinos personalo žmonių. Petrašiūnų darbo stovykloje buvo internuotų daug ramių ūkininkų, nepajėgusių atiduoti bolševikams jiems užkrautų nepakeliamų pyliavų. Rusai kartu su žydais juos visus išžudė. Bendrai, pirmuoju bolševikmečiu Lietuvoje nebuvo nei vienos ma­ žesnės ar didesnės lietuvių egzekucijos, didesnio ar mažesnio masto areš­ tų ir trėmimų, kuriuose nebūtų aktingai dalyvavęs didesnis žydų skaičius. Ne be pagrindo tad įsivyravo lietuvių tautoj įsitikinimas, kad žydai ja naikino, žudė ir kankino. Paimkim kitą frontą - ramesni: administraciją, ūkio, pramonės sritį. Vadovaujančios vietos buvo apsodintos žydais. Įdomus dalykas: žydas bolševikas bolševikams buvo ištikimybės simbolis. Žydo kapitalizmas, kle­ rikalizmas, buržujiškumas ir kiti bolševikams nepakenčiami atributai ne­ buvo bolševikams nepasitikėjimo priežastis. Ir dėl to valstybiniam aparate galima buvo rasti žydų nuo proletaro ligi stambaus kapitalisto, nuo be­ mokslio ligi akademiko. Čia sugužėjo ir utilitariniai ir komunistai žydai. Pirmiausia beveik visur žydai užėmė kadrų viršininkų vietas, nuo kurių priklausė įstaigos tarnautojai. Jie pasistengė lietuvius Šalinti iš senų vietų, naujų nepriiminėti, ir į visas imti tik žydus, šios politikos laikėsi žy­ dai utilitaristai ir komunistai. Čia tarp jų skirtumo nebuvo. Žydai brovėsi į visas ministerijas-komisariatus. Jų visur buvo apstu. Bet daugiausia jų pri­ gužėjo į ekonomines, prekybos ir pramonės įstaigas ir įmones, fabrikus, trestus, net darbininkų komitetus. Tuose komitetuose žydų esimas buvo privalomas. Kur jų darbininkai neišsirinkdavo, kompartija paskirdavo. Prekybos įstaigose ir organizacijose buvo žydų tarnautojų 70-80 procentų. Pramonės komisariate sargai visi buvo lietuviai, lietuvių daugiau dar bu­ vo žemesnėse, t. y. mažiau apmokamose kategorijose. Pradedant gi nuo X kategorijos jau vyravo žydai. Jų buvo net 82 procentai.

DOKUMENTAI

311

Saugumo komisariato komisaras buvo žydas, pasivadinęs rusiška Gladkovo pavarde. Saugumą užplukdė žydai. Žydų jame buvo labai dide­ lis nuošimtis. Didelis žydų nuošimtis buvo ir viešojoj milicijoj. Nesibrovė žydai tik i mažesnes vietoves, kur būdavo 1-2 milicininkai. Jiems, matyt, tokios pozicijos buvo nesaugios, tad nesiryždavo rizikuoti. įdomi smulkmena. Pradžioj bolševikai dėl kažkokių priežasčių į de­ partamentų direktorių vietas žydų neskirdavo. Bet ir tų direktorių iš žydų įtakos neišimdavo. Direktoriais skyrė bemokslius darbininkus, o padėjėjais žydus. Tuo būdu faktinais departamentų valdytojais vis tiek buvo žydai. Vėliau bolševikai to „kuklumo" atsižadėjo ir žydus skyrė ir departamentų direktoriais. Provincija sekė centru. Provincijos valstybinės įstaigos ir pre­ kybos bei pramonės sritys buvo apsodintos vyraujančiu žydų skaičiumi, didžiumoje viršininkai buvo žydai. Tad ne be pagrindo lietuviai kalbėjo, kad bolševikai sužydino Lietuva. Labai nemėgo žydai katalikų dvasininkijos. Bolševikams atėjus, jie tuoj griebėsi visu savo uolumu juos persekioti, kliudyti jų pastoracini dar­ bą ir daryti nesmagumų, kad ir smulkmenose. Taip pavyzdžiui, pirmas bolševikų sveikatos komisaras žydas Koganas dar tuo metu, kai rusai bol­ ševikai nebuvo padarę jokio žygio prieš religiją ir tikinčiuosius katalikus pareigūnus, įsakė iš jo žinioj esančių įstaigų pašalinti katalikus viršininkus, o į jų vietas pasodino žydus, ir įsakė pašalinti iš visų ligoninių kryžius. Be to pradėjo iš visų ligoninių šalinti gailestingąsias seseris, slauges ir kitų rū­ šių tarnautojas katalikų vienuoles. Žydai administratoriai, norėdami dar daugiau pasityčioti iš vienuolių, žadėjo jas palikti tarnybos vietose tik su viena sąlyga, būtent, jei jos pasižadės ...ištekėti. Kur buvo ligoninių viršininkai rusai ar žydai, ten ir mirštančiam li­ goniui neleisdavo atlikti išpažintį, nes kunigui buvo uždrausta ligoninėse bet kuri dvasinė slauga ligoniams teikti. Tačiau lietuviai ligoninių viršinin­ kai rasdavo būdų įsileisti kunigus į savo valdomas ligonines dvasiniams patarnavimams atlikti. Bolševikams uždarius visas katalikiškas organizacijas, jų turtas buvo įsakyta atiduoti naujai kuriamoms bolševikinėms organizacijoms. Beveik visas tos rūšies organizacijas kūrė ir joms vadovavo žydai. Žydai pirmieji puolė katalikiškąjį turtą ir jiems jo didžiausia dalis pateko. Kau­ no žydų ligoninės vadovybė per sveikatos komisarą Koganą pareikalavo, kad jiems būtų atiduota kunigų seminarija žydų ligoninės personalo ramo­ vei, vaikų darželiui ir t. t. Kauno miesto komiteto žydai tuoj susikraustė

312

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

į Arkivyskupo rūmus - į Kurijos ir jo asmeninį butą su civilinės metrikaci­ jos naujai įkurta įstaiga ir butų skyrium. Tas pats likimas ištiko visos Lie­ tuvos vyskupus. Vilkaviškio vyskupas, tuomet turėjęs 90 metų amžiaus, priverstas buvo apsigyventi vienam ankštam klebonijos kambarėly. Tačiau ir kleboniją neilgam ramybėje paliko. Miesto žydai pradžioj čia įsikurdino venerikų, o vėliau džiovininkų dispanserį. Katalikų parapijų klebonijas vietos savivaldybės, kurios buvo žydų rankose, paėmė savo žinion, o ku­ nigai buvo iš jų iškraustomi. Retai kur buvo paliekama kunigams po vieną kambarį už aukštą nuomos kainą. Charakteringas S. Kalvarijos klebonijos sekvestravimas. Žydas mies­ to burmistras, buvęs Alytaus žydų gimnazijos direktorius, liepė kunigams apleisti kleboniją, bet kitų patalpų nedavė, nors bolševikų potvarkiai rei­ kalavo sekvestruojamų patalpų žmonėms duoti kitur patalpas. Klebonas, pasirėmęs potvarkiu, atsisakė kleboniją užleisti, jei nebus jo vikarams ir visam bažnytiniam personalui parūpinta kita pastogė. Burmistras grasino pavartoti jėgą. Tuomet klebonas kun. Krupavičius asmeniškai nuvyko pas komunalinio ūkio komisarą K n y v ą. Išdėsčius visą bylą, komisaras pa­ klausė, ar ne žydas yra burmistras, pridurdamas, kad visur žydai burmist­ rai ir vykdomų komitetų pirmininkai pradeda savo veiklą nuo kunigų ir klebonijų, tuomi nemaža sudarydami jam nesmagumų ir vargo. Pažadėjo apginti nuo žydo burmistro užsimojimų, bet kartu patarė į ilgus ginčus su žydais nesileisti, nes kleboniją apginti galima, bet savo asmens - ne; žydai esą Lietuvos viešpačiai ir savo norus gali patenkinti kitais būdais, pav., vieną gražią naktį dings visi kunigai, klebonija liks tuščia, tuomet miesto burmistras galės ją paimti savo žinion, kaip negyvenamą patalpą. Komisa­ ro pasakyta tikra tiesa. Su tuo reikėjo skaitytis. Tad nors kalbamojo komi­ saro atsiųstoji komisija ir išsprendė bylą klebono naudai, bet klebonas, tu­ rėdamas omenyje komisaro įspėjimą, komisiją paprašė kitų patalpų ir jas gavęs kleboniją užleido žydui burmistrui. Negi apsimokėjo dėl klebonijos Sibiro taigas laimėti? Daug buvo areštuojama kunigų. Juos dažniausia areštuodavo žydai. Net vyskupo autoritetas jų nesulaikydavo. Taip vysk. dr. V. Brizgiui grįž­ tant po vizitacijos iš Jonavos į Kauną kartu su savo sekretorium, jį pasi­ vijo dvejuose vežimuose 10 ginkluotų civilinių žydų, areštavo ir, nuvežę atgal į Jonavą, atidavė bolševikų saugumui, kuriame be žydų areštuotieji nerado nei vieno kitos tautybės žmogaus. Nieko tad stebėtino, kad Lietuvos katalikiškoji visuomenė, matydama visur pirmuoju bolševikmečiu Lietuvoj katalikų dvasininkijos persekiojimo

DOKUMENTAI

313

ir kataliku religijos spaudimo ir naikinimo darbe pirmaujant žydus, priėjo išvados, kad žydai yra ne tik Kataliku Bažnyčios, bet visu lietuviu atkak­ lūs priešai, ir ju uolūs persekiotojai_ir_naikintojai. Visi šie faktai gerokai stebino lietuvius ir pykino. Jie nemokėjo išsi­ aiškinti tokio Žydu elgesio. Jiems visa tai atrodė kerštu lietuvių tautai. Bet už ką ju buvo keršijama? Atsakymo nesusirado, nes priežasčių kerštui per visą ilgą virš 500 metų sugyvenimo lietuviai jiems nedavė. Juo labiau, kad toks reiškinys iš žydų pusės nebuvo pirmas. Dar visų atminty buvo di­ džiojo karo meto vokiečių okupacija. Tuo metu žydų didžiuma įsijungė į vokiečio okupanto tarnybą ir jiems atsidėję padėjo lietuvius alinti ir perse­ kioti. Kiekvienu Lietuvai nelaimės metu žydai stojo į jos priešo eiles prieš lietuvių interesus ir tikslus bei lietuvių tautą.

Lietuvių-zydų santykiai rudosios okupacijos metu Per vienerius metus istorija padarė dideli šuoli. Rudasis nacis iš Lie­ tuvos išvijo raudonąjį rusą. Lietuviams iš esmės nepasikeitė nieko, nebent tik okupanto spalva ir jo naudojamoji lietuviams išnaikinti virvė: bolševi­ kas naudojo pašukinę, nacis gi atsinešė lininę. Žydams gi tas šuolis pakei­ tė visa iš pagrindų: žydai viešpačiai virto naikintinų vergų masė. Žydai ko­ munistai besitraukiantiems rusams komunistams padėjo visomis išgalėmis grumtis su žygiuojančiu priekin naciu. Jie čia parodė dažnai daugiau drą­ sos negu jų globėjai raudonarmiečiai, šiuo okupantų pasikeitimo metu žy­ dai komunistai parodė neregėto žiaurumo ir lietuviams. Žydai komunistai traukėsi į Rusiją kartu su raudonarmiečiais, nors šie pastarieji jais gerokai purtėsi ir tokių palydovų nelabai pakentė. Žydai gi utilitaristai sustingo, laužydami galvas: likt ar bėgt. Beveik visi liko, gal dėl to, kad bėgt nebu­ vo ir galimybės ir laiko. Naciai isikūrė. Daug žydų nukentėjo dar pačiu nacių žygiavimo me­ tu. Jiems įsikūrus karo komendantūras, žydams kurį laiką buvo dar kiek ramiau. Naciai parodė visą savo neapykantą žydams tik įsikūrus civilinei nacių valdžiai Lietuvoj. Dabar jie pradėjo žydams taikyti išmėgintus pas save ir anksčiau užimtuose kraštuose pragariškus naikinimo metodus. Jie buvo iŠ tikrųjų baisūs. Lietuvis pamatęs visa tai iš išgąsčio ir pasipiktinimo aiktelėjo. Giliai krikščioniškoji lietuvio siela ir švelni prigimtis šių baisių žydų naikinimo ir niekinimo akivaizdoje privertė jį pamiršt dar neužgiju­ sias žydų padarytas žaizdas ir dar neišdžiūvusias ašaras. Lietuvio Širdy

314

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

pykčio vietą užėmė pasigailėjimas ir, neperdėjus, galima pasakyti, herojiška dar vakarykščio priešo meilė. Lietuvis ištiesė žydui pagalbos ranką: kiek galėjo, kiek kietos ir žiaurios naciško režimo aplinkybės leido, statydamas net savo gyvybę pavojun, nes už teikimą žydams bet kokios pagalbos nacių buvo paskelbtos žiaurios bausmės - ligi mirties bausmės imtinai. To nieks nepaisė. Žydams stengėsi padėti visa lietuviškoji Lietuva. Ši žydų gelbėjimo akcija istorijoj bus lietuviams aukso lapas. Ji geriausia nucharakterizavo jų sielos taurumą ir gilų krikščioniškumą. Surankioti faktai sudarys tomus. Siauri rašinio rėmai leidžia šiuo metu tik kai kuriuos jų paminėti.

a. Žydai ir laikinoji vyriausybė Respublikos vardu nieks žydų užtart negalėjo, nes jos nebuvo. Ją pa­ naikino bolševikai, o nariai atsikurt neleido. Buvo prieš nacių norą sukurta laikinoji vyriausybė, bet nariai jos nepripažino. Nei vieno tos vyriausybės nario jokia narių įstaiga nepavadino ministeriu. Nacių civilinei valdžiai įsi­ kūrus, laikinoji Lietuvos vyriausybė tuoj buvo pašalinta. Bet ir ši bejėgė ir nepripažįstamoji vyriausybė ėmėsi žygių žydams gelbėti. Tos vyriausybės Krašto apsaugos ministeris, gen. St. Raštikis, dar nesant nacių civilinės val­ džios, tuo reikalu laik. Vyriausybės pavedamas kreipėsi pas Kauno karo lauko komendantą gen. Pohl, ir kartu su juo pas karinės vadovybės atstovą gen. De la Rock (ar Roque). Gen. Raštikis jiems išdėstė laikinosios Lietuvos vyriausybės ir visos tautos pasipiktinimą vokiečių politika ir jos metodais žydų atžvilgiu. Deja, rezultatų nepasiekta jokių, ir suprantama kodėl: žydų naikinimas buvo vienas pagrindinių nacių politikos punktas. Nacių okupacijos pačioj pradžioj laikinosios vyriausybės Ministeris pirmininkas prof. Ambrazevičius sušaukė platų pasitarimą žydų reikalais. Jame dalyvavo beveik visi ministerial, buv. Prezidentas Dr. K. Grinius, vysk. Dr. V. Brizgys ir visų pakraipų politikos ir visuomenės veikėjų gau­ sus būrys. Pasitarimas neilgai truko, nes visi susirinkę buvo vienodos nuo­ monės žydų klausimu. Jame buvo pasmerkta nacių elgesys su žydais, ir nutarta žydams visomis turimomis priemonėmis padėti, kaip Lietuvos pi­ liečiams, o kas nusikalto Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu, atsikūrus Lie­ tuvos teismams, atiduoti jiems nusikaltusiųjų bylas spręsti. Tačiau jau tuo metu susirinkimo dalyviams buvo aišku, kad nedaug žydams galima bus padėti, nes jau pačioj nacių okupacijos pradžioj, buvo paskelbta, kad žydai ir lenkai išimami iš lietuvišku ištaigu kompetencijos. Tą kompetenciją

DOKUMENTAI

315

pasiėmė sau vokiečių karo komendantai ir susikūrusios SD įstaigos. SD veikimas lietuviams nebuvo įprastas. Tai buvo įstaiga savo kompetencija ir veikimo metodais tolygi bolševikų NKVD. SD įstaiga visa darė savo nuo­ žiūra, savo planais, nesitardama ir sutikimo ar pritarimo neklausdama nei Lietuvos vyriausybės, nei vokiečių karo komendantų. Nauji viešpačiai ne­ sivaržė atvirai pareikšti, kad jiems nepatinka, jei kas Šalia jų domisi žydų reikalais, o juo labiau, jei kas mėgina juos užtart ar jiems padėt. O kad jų veiklos niekas nekliudytų ir nepainiotų, pačioje pradžioje lietuviškąjį sau­ gumą vokiečiai paėmė į savo rankas, nepaisant laik. Vyriausybės protesto. Dėl to visi areštai ir kita saugumui priklausomoji veikla priklausė vokie­ čiams. Saugumo priešaky stovėjo vokiečių pastatyti žmonės. Neilgas buvo laikinosios vyriausybės amžius - nuo 1941 m. birželio mėn. 23 d. ligi tų pat metų rugpjūčio 5 d., bet sunkus, gal sunkiausias iš vi­ sų buvusių Lietuvos vyriausybių. Jau birželio mėn. 25 d. Kauno karo lau­ ko komendantas gen. Pohl, rašo rezistencinis laikraštis „I Laisvę" 1943 m. Nr. 14-15, įsakmiai pabrėžė laikinosios vyriausybės atstovams, kad su laik. Vyriausybe jis negalįs tartis, nes neturįs tam įgaliojimų. Ir iš viso bendra­ darbiavimo matėsi, kad jam trukdoma palaikyti bet kokius santykius su laik. Vyriausybe. Nuo Šio momento kiekvienam blaiviai galvojančiam lie­ tuviui buvo aišku, kad vokiečiai yra priešingi nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui ir kad mūsų tautos sukilimas ir laik. Vyriausybės pa­ statymas susikryžiavo su nacių grobuoniškais tikslais. Tai buvo žiauri tik­ rovė, bet ji laik. Vyriausybės nenugąsdino, nesuklaidino ir neišmušė iš nepriklausomos Lietuvos kuriamojo kelio. Ir kad ir neleido vokiečiai suor­ ganizuoti tautinio korpuso, kad ir teko ryšiai su kraštu palaikyti pačiomis primityviškiausiomis priemonėmis, kad ir neleido laik. Vyriausybės per­ tvarkymus ir įstatymus skelbti spaudoje ar per radiją, vienu žodžiu, kad ir visu galingu savo karinės mašinos svoriu naciai gniuždė laik. Vyriausybės pastangas, tai betgi ji savo nepalaužiamu ryžtingumu ir darbu, palyginti per trumpą laiką, daug nuveikė... Jos siekimai buvo kilę iš visų trijų mili­ jonų Širdžių, kurios tada plakė ir šiandien tebeplaka vienu nenumaldomu troškimu: norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai. „Tokių mūsų nuotaikų akivaizdoje vokiečiai iš karto vengė pasiro­ dyti su nuogu savo grobuoniškosios politikos brutalumu mūsų tautos at­ žvilgiu. Dėl to pradžioje naciai mėgino pačią laikinąją vyriausybę pakreip­ ti savo pusėn. Tačiau nei dr. Greffes iš Hauptamto der Sicherheitspolizei

316

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

u. dės SD, nei dr. Kleisto iš NSDAP užsienių politikos biuro misija prikal­ bėti laik. Vyriausybę persireformuoti į vokiečiams priimtiną komitetą ar tarybą prie vokiečių valdžios, nepavyko, nes laikinoji vyriausybė, kaip su­ kilusios tautos valios reiškėją, gerai suprasdama, kad tauta sukilo prieš raudonąją nelaisvę ne tam, kad norėtų vergauti naciams, nė už ką nesu­ tiko išduoti jai pavestą išlaikyti nepriklausomybę... Naciams nieko kita ne­ beliko, kaip išlaisvintos ir atstatytos nepr. Lietuvos panaikinimą viešai ¡vykdyti. Tatai ir buvo padaryta aktu 1941 m. liepos mėn. 25 d. Tą dieną formaliai gimė Ostlandas su Lohse, Lentzenu, Rentelnu, Krameriu ir kitais rudaisiais priešakyje. „Tačiau faktiškai dar ligi rugpjūčio mėn. 5 d. laik. Vyriausybė savo darbą varė, kol VIU. 5 paskutiniame savo posėdy priversta buvo konsta­ tuoti, kad perėmus civilinę valdžią Lietuvos Reicho pareigūnams, laik. Vy­ riausybė laiko savo veikimą sustabdytą prieš jos pačios valią". Naciai nuo pat pradžios stengėsi visokiais būdais Lietuvos likimą neatmezgamai surišti su Reicho likimu. To savo noro jie neslėpė: ir žodžiu skelbė ir darbais vykdė. Tai norėjo atsiekt pradžioje įkalbinėjimais, įtikini­ mais, apgaule ir intrigomis. Kai tos priemonės nepavyko, ėmėsi ir smurto. Prisiminkim tik jų norus ir būdus organizuoti liet. Kariuomenę, vertimą lietuviams dalyvauti žydų naikinime ir kita. Kalbamam atsitikime su laiki­ nąja vyriausybe taip pat griebėsi to metodo: norėjo, kad pati lietuvių tauta nuverstų laikinąją vyriausybę ir įduotų Lietuvos valdžią į nacių rankas. Tokių lietuvių išsigimėlių rado, kurie pakėlė ranką prieš savo lietuvišką vyriausybę nacių naudai. Bet nacių vergų planui nepavykus, teko paskuti­ nę Lietuvos vyriausybę pasmaugt patiems vokiečiams. Laikinoji vyriausybė, gyvendama tokį trumpą laiką ir dirbdama to­ kiose sunkiose sąlygose, nedaug tegalėjo ir žydams padėti. Bet padarė, ką galėjo. Jos garbei reik pripažinti, kad nepaisant kieto nacių spaudimo ir griežtų reikalavimų, ji nepadarė jokio žygio, neišleido jokio potvarkio žy­ dams varžyti, jiems skriausti ar persekioti. Laikinajai vyriausybei ir žydai buvo lygiateisiai Lietuvos piliečiai. Ji išlaikė tradicinę lietuvių poziciją žy­ dų atžvilgiu. Laikinosios vyriausybės užimtos pozicijos žydų atžvilgiu laikėsi ir visi jos organai. Laikinosios vyriausybės Kauno komendantas pulk. Bobe­ lis savo rizika ir atsakomybe, nesiklausdamas vokiečių, VII. 18 nuvykęs į IX fortą išlaisvino visas žydų moteris ir vaikus ir tarnavusius Lietuvos ka­ riuomenėje žydus vyrus. Be to, išgelbėjo adv. Cimkauską, kuris šiuo. metu yra Vokietijoje, pirklį Misurskį, inž. Benjaminavičių ir kitus. Jis švelnino

DOKUMENTAI

317

kiek galėdamas žydų būklę ir išdavinėjo apsaugos raštus. Tokių raštų ga­ vo daug ir Kauno žydų. Paminėtini čia žydų komiteto nariai ir pareigūnai. Jų buvo apie 50 žmonių. Už kelių dienų pulk. Bobelis buvo iš eitų komen­ danto pareigų vokiečių pašalintas. Žinotina, kad pulk. Bobelis, kaip ir kiti lietuviai komendantai, buvo laikinosios Lietuvos vyriausybės komendan­ tas, skirtas tik toms pareigoms, kurias jis ėjo nepriklausomos Lietuvos res­ publikoje, vadinasi, ne policijos pareigoms. Jis nebuvo vokiečių pareigū­ nas, nors vokiečiai daug ko iš jo reikalavo: pavyzdžiui, reikalavo iš jo ir Kauno burmistro Palčiausko įsteigti žydams geto Vilijampolėj. Šį įsakymą Bobelis ir Palčiauskas pasirašyti atsisakė7. Kauno komendanto elgimosi su žydais pavyzdys ne vienatinis. Vi­ sose apskrityse aukštesni lietuviai pareigūnai tos linijos laikėsi. 7 Tai diskutuojamas istorinėje literatūroje klausimas. Mat LCVA. F. R-969. Ap. 2. B. 39. L. 25 yra dokumentas - ištrauka iš Laikinojo Lietuvos Ministrų kabineto 1941 m. birželio 30 d. rytinio posėdžio protokolo, kurioje teigiama, kad kabine­ tas, išklausęs Kauno komendanto j. Bobelio pranešimo apie formuojamą lietu­ višką policijos batalioną ir žydų koncentracijos stovyklos reikalu, nutarė suteikti 10 dienų avansą bataliono išlaikymui po 7472 rublius i dieną, o žydų koncentra­ cijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti švipai, komu­ nalinio ūkio viceministrui, kuris palaikytų kontaktą su pulk. Bobeliu. Tas bata­ lionas dalyvavo žydų žudyme VII forte (plačiau žr.: Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m. // Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7), Vilnius, p.122-168). J. Bobelis lietuvių literatūroje parodomas kaip vengęs steigti Kauno getą, ku­ rio realūs steigimo darbai prasidėjo pakeitus pulk. Bobelį Kviednsku, jau po Lai­ kinosios vyriausybės paleidimo. Tačiau žydų literatūroje Bobelis tampa atsakin­ gu už žydų terorą Kaune karo pradžioje, kaip Kauno karo komendantas. Tačiau jis ir gelbėjo žydus. P. Benjaminavičiaus atvejis ne vienintelis, be to, tikras. Kuo­ met S. Ginaitės sesuo prasibrovė pas pulk. Bobelį, pranešusi jam, kad P. Benjaminavičius suimtas ir gali būti sušaudytas VII forte, Bobelis davė jai apsaugą, liepė eiti i fortą ir perduoti forto vadovybei, kad P. BenjaminaviČius, kaip 19181919 m. kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, būtų nedelsiant paleistas, jei dar yra gyvas. BenjaminaviČius dar nebuvo sušaudytas ir pavakare kartu su ki­ tais nepriklausomybės kovų dalyviais žydais jis buvo paleistas. Iš tiesų Ben­ jaminaviČius buvo gimęs 1918 m., tačiau pulk. J. Bobelis jį išgelbėjo (žr.: Sara Ginaitė. Žydų tautos tragedijos Lietuvoje pradžia. - Vilnius: Miša, 1994, p. 12). Paskiausioje savo knygoje Sara Ginaitė betgi prideda po to pačio epizodo: „Sun­ ku pasakyti, kokį vaidmenį atliko J. Bobelis sušaudant VII forte 5000-6000 žy­ dų". Žr.: S. Ginaitė-Rubinsonienė. Atminimo knyga. Kauno žydų bendruomenė 1941-1944 metais. - Vilnius: Margi raštai, 1999, p. 40.

b. Žydai ir buvusių vyriausybių nariai 1942 m. rudenį buv. Lietuvos Respublikos prezidentas Dr. K. Gri­ nius ir du buvę ministeriai: J. Aleksa ir M. Krupavičius dėl įvairių vokie­ čių Lietuvai daromų skriaudų įteikė Generalkomisarui Lietuvai von Rentelnui raštą-protestą. Tarp kitų ten iškeltų klausimų pareiškiama, kad „lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu... nepritaria (vokiečių) priemo­ nėms, taikomoms Lietuvos žydams". Šie trys vyrai kalbamąjį protestą įteikė ne savo vardu, bet visos lietu­ vių tautos. Tą faktą jie taip grindžia savo kalbomis kalbamame rašte-proteste: „šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomenės organizacijos, kuri galėtų pa­ reikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klau­ simu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai ati­ tinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą." Už šį protestą 1942 m. gruodžio mėn. 5 d. Krupavičius ir Aleksa per kalėjimus ir gestapo „prieglaudas" buvo išgabenti į Vokietijos gilumą ges­ tapo „globon", o Grinius dėl senatvės ir nesveikatos tik iš Kauno į provin­ ciją išsiųstas. šis Aleksos ir Krupavičiaus nubaudimas sukėlė visą Lietuvą ant kojų. Von Rentelnui pasipylė, kaip iš maišo, protestų ir solidarizavimo su minėtų nubaustųjų išdėstytomis mintimis raštai. Jie buvo siunčiami pa­ vienių asmenų su šimtais parašų. Rašėsi intelektualai, rašėsi ūkininkai ir darbininkai. Tų raštų turima tuo tarpu tik vienas - būtent: vienatinės liet. organizacijos - Savitarpinės Pagalbos. Jame tarp kitko taip rašoma: „Savitarpinė Pagalba, kaip vienintelė lietuvių visuomenės organi­ zacija, laiko savo šventa pareiga pareikšti Tamstai, pone Generalini Ko­ misare, kad memorandume (Aleksos, Griniaus, Krupavičiaus) išdėstytos mintys ne tik jų, pasirašiusiųjų asmenų nuomonė, bet ir visos lietuvių tau­ tos aiškus nusistatymas."

c. Žydai ir Lietuvos episkopatas bei dvasininkija Lietuvos episkopato ir katalikų dvasininkijos pagalbos žydai pradė­ jo Šauktis jau antrą-trečią nacių-bolševikų karo dieną. Kaip jau buvo minė­ ta, pirmomis karo dienomis Kaune žydai nužudė nemažą skaičių vokiečių

DOKUMENTAI

319

karių. Vokiečiai už tai žiauriai baudė Žydus, pav. Už nužudytą karininką nužudyta 150 pirmųjų gatvėse sugautų žydų - vyrų, moterų ir net vaikų. Panašių egzekucijų gal mažesniame maštabe įvyko visa eilė. Nukentėjo daugiausia nekalti, nes kaltininkai sugebėdavo dažnai pasprukti. įgąsdinti žydai kreipėsi pas Arkivyskupą J. Skvirecką, prašydami jo pagalbos. Arki­ vyskupas pasiuntė Prel[atą]. Šaulį tuo reikalu kalbėtis su vokiečių karo va­ dovybe. įvairiose įstaigose padaryti jo žygiai nedaug davė naudos, bet vis tik Šis tas buvo laimėta, būtent: žmonių žudymas, vadinasi, ir žydų, buvo uždrausta pirmesniam geresniam. Ta teisė buvo pavesta išimtinai vokiečių karo lauko teismams. Tuo būdu Arkivyskupo įsikišimas atvėsino ir kiek sušvelnino kelias dienas trukusią ir nemaža gyvybių kainavusią fronto atmosferą. Kai Kauno miesto komisaras Kramer, mažo išsilavinimo fanatikas nacis, žiaurus ir gobšus žmogus su žydų reikalams SD valdininku Jordanu įsakė Kauno žydams ligi VIII. 25 persikelti į Kauno priemiestyj Vilijampo­ lėj jiems įsteigtą getą gyventi, žydų delegacija, sudaryta iš Dr. Elkes ir ad­ vokatų Goldbergo ir Garfunkelio, kreipėsi pas vysk. Dr. V. Brizgį, prašy­ dami jo išrūpinti iš vokiečių to įsakymo panaikinimą. Vysk. Brizgys atsakė, kad katalikų dvasininkija padarys žydų gelbėjimo reikalu visą, ką tik ga­ lės, kartu pridurdamas, kad daug iš to nereikia tikėtis, nes naciai yra be­ dieviai ir nėra pagrindo manyti, kad jie Lietuvos dvasininkiją palankiau traktuotų negu savo vokiškąją. Ir teisybė, vysk. V. Brizgio intervencija Šiuo atveju jokio teigiamo rezultato nedavė8. Tuomet žydų visuomenės atstovai paruošė vokiečiams memorandumą, išaiškindami Vilijampolės geto nepa­ togumus ir prašydami, jei geto yra būtinas ir neišvengiamas dalykas, tai steigti ji Kauno Senamiesty tarp Nemuno ir Neries su šiomis ribomis: Kan­ to ir Seimo gatvėmis pro Čiurlionio Galeriją ligi Neries. Tą memorandumą 8 Apie šį apsilankymą Arkivyskupas J. Skvireckas savo 1941 m. liepos 10 d. die­ noraštyje taip sako: „Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk. Briz­ gi, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistaty­ mą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti. Savaime suprantama, kad ne visi žydai kalti, bet kaltieji užtrau­ kė lietuvių visuomenės neapykantą bendrai visiems žydams. Žydai šiuo mo­ mentu turėtų suprasti, kad jiems nėra išskaičiavimo būtinai brautis į lietuvių tar­ pą, kad jiems bus geriau, jei ramiau Panevėžyje ar Šiauliuose, kur nebuvo prieš juos ekscesų, negu Kaune, i kuri yra atklydę paskutiniu laiku mažiausia apie 8000 žydų iš visų kraštų." Žr.: 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė V. Brandišauskas. V., 2000, p. 282.

320

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

jie atnešė vysk. V. Brizgiui peržiūrėt ir pasitart dėl jų sumanyto žygio. Vysk. V. Brizgys, susipažinęs su paruoštu memorandumu ir turėdamas patyrimo iŠ pirmo savo žygio pas vokiečius geto reikalu, žydų atstovams pranešė, kad yra maža vilčių bet ką laimėti, bet patarė derėtis, kad tuo bū­ du bent nutęsti laiką ir palaikytų savo visuomenėje vilčių nuotaiką. Tačiau vadams patarė į klausimą žiūrėti realiai ir pasirengti pačioms blogiausioms galimybėms. Žydai pradėjo ieškoti naujų gelbėjimosi kelių: buvę lietuviams bolŠevikmečiu lojalūs pradėjo apsirūpinti žymesnių lietuvių rekomendacijų laiškais, pradėjo slėptis kaimuose pas ūkininkus, kad ir visai negausiose iŠ bolševikų meto išlikusiose vienuolių bendruomenėse, parapijų klebonijose ir 1.1. Suprantama, kad tuo būdu daug pasislėpti negalėjo, nes didesnėmis grupėmis niekur nebuvo galimybės pasislėpti, antra, buvo vokiečių pa­ skelbtos skaudžios bausmės ir tiems, kurie slėpė, ir tiems, kurie slėpėsi. Tuomet žydai stvėrėsi kitos priemonės, būtent tokios, kuri galėjo apimti ir žydų mases, t. y. krikšto, eiti į katalikų tikėjimą. Krikšto prašymas greitu laiku virto masiniu reiškiniu. Šio fakto akivaizdoje vyskupai priversti bu­ vo įspėti kunigus, kad prašantiems krikšto žydams pirmiausia išaiškintų, jog krikštas nėra apsauga nuo nacių teroro. Kas ir po tokio paaiškinimo prašėsi krikštijamas, liepta nustatyta tvarka krikštyti. Ne visus žydus krikštas apsaugojo. Bet atsirado tokių žmoniškų vokiečių komendantų, ku­ rie žydų naikinimo nuostatų apsikrikštijusiems netaikė: jie ne tik išlaikė savo gyvybę, bet ir į geto nebuvo varomi. Tuo būdu krikštas išgelbėjo nuo pražūties nemažą žydų skaičių. Du tokie pirmiau apsikrikštiję žydai Dr. Zivas, «Jude, Erwache" knygos autorius ir Šachovas buvo priimti į Kauno kunigų seminariją. Po kelių savaičių juodu pakvietė ateiti į SD įstaigą. Šachovas nuvyko ir, priėmęs SD tarnybą, daugiau į seminariją ne­ begrįžo. Dr. gi Zivas į SD nėjo, bet išėjęs iš seminarijos slapstėsi pas įvai­ rius kunigus. 1941 m. spalio mėn. 9-10 d. Kauno žydai nuo mažiausio ligi seniau­ sio buvo suvaryti į geto aikštę, būk tai darbo jėgoms patikrinti. Čia atvy­ ko SD ir SS valdininkai. Vienas aukštesnis pareigūnas atsistojęs vidury gatvės, liepė žydams rikiuotis į koloną po keturis ir žygiuoti prieš jį. Neskirdamas nei amžiaus nei lyties, nei tinkamumo darbui lazda jis skyrė žydus vienus į kairę, kitus į dešinę. Atskyręs 9.000 juos uždarė į atskirą geto dalį. Sekančią dieną juos visus nuvežė į netoli esantį 9-tą fortą. Ten jie turėjo patys išsikasti griovius. Visi jie buvo plikai išrengti, iš kulkosvaidžių

DOKUMENTAI

321

sušaudyti ir tuose grioviuose užkasti. Visą šią operaciją atliko vokiečiai, žydus suvaldydami rusų karo belaisvių pagalba. šio įvykio metu Kaune rinkosi į savo metinę konferenciją Lietuvos Katalikų Vyskupai. Pirmą konferencijos dieną Vyskupų konferencija įga­ liojo Vysk. Dr. V. Brizgį nuvykti pas pirmą Generalinį Tarėją GenerįoląJ. Kubiliūną žydų reikalu. I pasiteiravimą, ar lietuviškoji administracija daro ką nors žydų reikalu, buvo atsakyta, kad šį reikalą paėmė savo žinion SD ir kitiems į ją kištis draudžiama. Į prašymą, kad Gen[eraliniai]. Tarėjai pa­ darytų žygių, kad žydai nebūtų žudomi, kad lietuviai milicininkai nebūtų verčiami dalyvauti žydų egzekucijose, kad būtų sustabdytos varžytinės pardavinėti žydų daiktus, kurias ruošė vokiečiai parduoti, kas jiems neti­ ko, gen. Kubiliūnas atsakė, kad tarėjai ką galėjo padarė šiuo reikalu. Vysk. Brizgys paliko gen. Kubiliūnui raštą, prašydamas jį perduoti vokiečių Ge­ neraliniam Komisarui. Šis žygis nieko nepadėjo, nors trijuose getuose žydus buvo liautasi žudyti, bet provincijoje žydai buvo žudomi greitu tempu, taip, kad išskyrus tris getus dar prieš žiemą visur kitur žydai buvo sušau­ dyti. Vyskupams liko vienas kelias - įspėti, kad lietuviai niekur nedaly­ vautų žydų egzekucijose, nedalyvautų net egzekucijų žiūrėtojais, nepirktų iš vokiečių žydams priklausiusių daiktų. Daugelyje vietų šie paraginimai buvo paskelbti iš sakyklų. Reikia konstatuoti, kad ar tai savaime, ar tai propagandos dėka, ku­ riai ne mažai pasidarbavo slaptoji lietuvių spauda ir pasauliečiai inteli­ gentai, visoje lietuviškoje visuomenėje vokiečių elgesiu susidarė visuotina pasipiktinimo nuotaika. Vokiečiai pasijuto savo kruvinoje akcijoje prieš žy­ dus pasilikę vieni. O tai jiems labai nepatiko. Jie nirto, pirmiausia, dėl to, kad subyrėjo jų norai ir pastangos „neatmezgamai surišti Lietuvos likimą su Vokietijos", o antra, kad nepasisekė naikinti žydus lietuvių rankomis, ko naciai dėl kažkokių sumetimų labai troško ir pasauliui iš anksto paskel­ bė, būk žydus Lietuvoj naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Po pirmų nepasi­ sekimų įtraukti „geruoju" lietuvius į žydų žudymo darbą, naciai ėmėsi ap­ gaulės ir prievartos, reikalaudavo pav. iš valsčių išvardintų lape buvusių lietuvių karių nustatytą skaičių, nenurodydami kuriems tikslams. Atvykus jiems į nurodytą vietą, juos varydavo žydus šaudyti. Kas atsisakinėjo, gra­ sino sušaudyti kartu su žydais. Kam pavykdavo, pabėgdavo. Vėliau lietu­ viai, sužinoję tuos vokiečių gudrumus, ir Šaukiami nevykdavo. Tuomet vokiečiai siųsdavo žydus šaudyti aprengtus lietuvių policininkų ar karių uniformomis rusų belaisvius ir vokiečių karius. Tuos maskaradus žydų

322

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

naikinimo metu filmuodavo. Tuo būdu rengė „argumentus,, dokumentaci­ ją" įrodyti pasauliui, būk ne jie - vokiečiai, bet lietuviai sunaikinę Lietuvos žydus. Tuo reikalu jie rengė net knygas, kaip lietuviai žudė žydus. Jos buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kuomet jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiniai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves. Serebrovičius tuo savo gautu iš vokiečių uždaviniu didžiavosi, gyrėsi pa­ žįstamiems lietuviams ir rodė jiems portfely nešiojamą minėtoms knygoms gautą iš vokiečių medžiagą ir foto-nuotraukas. Kiek Serebrovičiui pavyko savo darbo atlikti, nėra žinių, nes vokiečiai ir šį savo ištikimą vergą ir žy­ dų tautos išsigimėlį vieną gražią dieną sunaikino’. Getuose gyvenę žydai buvo labai gerai informuoti apie katalikų dvasininkijos ir bendrai lietuvių laikyseną ir nuotaiką. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas Vysk. V. Brizgi, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypatingai dvasininkijos laikyseną, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Ir tikrai, pav., Kauno Ar­ kivyskupijos Ordinarijatas įvairiomis progomis duodavo vokiečiams pa­ justi, kad vokiečių elgesį su žydais jie seka ir jam nepritaria. Vokiečių SD iš sugautų žydų, iš nediskretiškų lietuvių susekė, kad ir getuose gyvenančių žydų ne vienas apsikrikštijo ir kad krikštijami žydų kūdikiai. 1942 m. rudenį pas Vysk. V. Brizgi kreipėsi Kauno SD žvalgybos skyriaus viršininkas pareikšdamas, kad žydus krikštyti esą draudžiama ir dar pridėjo, kad tuo reikalu Kurija turinti išleisti kunigams aplinkraštį, ku­ rio egzempliorius turės būti jam pristatytas. Vyskupo jam buvo atsakyta, kad žydus krikštyti Lietuvoje jokia teisėta instrukcija nėra draudusi. Jis at­ sakė, kad tai esą draudžiama Reiche. Paaiškinus, kad Reicho įstatymai čia neveikia, jis atsakė nesąs teisininkas, į ginčus nesileidžiąs, o tokis aplink­ raštis jam esąs reikalingas ir kad ortodoksų Metropolitas Sergijus tokį ap­ linkraštį esąs išleidęs. Buvo atsakyta, kad Sergijaus elgesys katalikų vysku­ pams nėra pavyzdys ir kad rimtai prašančiam krikšto negalima atsakyti, 9 Apie Serebrovičių liudijo ir buvęs geto policininkas, o drauge ir kitas gestapo agentas Tanchumas Aronštamas, kai ji tardė sovietai 1944 m. rugpjūčio 16 d. Anot jo, Serebrovičius (save vadino Kaspi-SerebroviSumi) palaikė ryšius su ges­ tapu, SD ir pranešinėjo apie asmenis, dirbusius prieš vokiečius ar besiruošian­ čius bėgti iŠ Kauno geto. Serebrovičius buvo ginkluotas, SSRS laikais jis buvo su­ imtas NKVD ir vokiečių išlaisvintas. Naciai jį buvo pasiuntę kažkokiais reikalais į Vilnių. Žr.: Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, p. 337-338.

DOKUMENTAI

323

todėl ir kunigai negalės būti paraginti nekrikštyti. Tada jis jau plačiau pa­ aiškino, kad Berlyną pasiekusios žinios, būk Lietuvoje žydai yra krikštija­ mi ir kad jam esą išakyta tokį elgesį sustabdyti. Kadangi visą laiką būdavo atsitikimų, kad iš geto pasišalinę žydai, ar jau žuvusių žydų mažus vaikus paslėpę katalikai kreipdavosi i kunigus prašydami krikšto, tai Vyskupų Kurijos rado reikalingu priminti kunigams ir šiose aplinkybėse laikytis Bažnyčios kanonų reikalavimų. Buvo daug atsitikimų, kad ir kunigai už dvasinius patarnavimus ir už žydų slėpimą nukentėdavo. Pavyzdžiui, ilgesnį laiką Kaune TT. Jėzuitų ir Saleziečių glo­ botas žydas pasikrikštijęs išvyko į Vokietiją pas savo gimines. Tačiau ten buvo SD suimtas. Tardomas išsipasakojo net tokias smulkmenas, kur kiek laiko slėpėsi, kas kokią knygelę davė, kas mokė katalikų tikėjimo, kas pa­ krikštijo. Visi jo geradariai turėjo daug nemalonumų. Gestapas sužinojęs, kad Kauno Šv. Antano parapijos klebonas kun. Želvys pakrikštijo žydų kūdikį ir bendrai padėdavo žydams, kunigas buvo areštuotas, SD kalėji­ muose buvo ilgesnį laiką iki teismo laikomas visiškai tamsioje drėgnoje rū­ sio celėje, kur nebuvo nei suolo, nei guolio, o sėdėdavo ant šaltų drėgnų grindų, valgyti beveik negavo. Teismas jį pateisino gal dėl to, kad nebuvo įrodyta, jog jis žinojęs, kad krikštijęs žyduką, o gal dėl to, kad jo parapijie­ čiai pradėjo reikalauti paleisti jų kleboną. Kaune SD suėmė vieną besislaps­ tančią žydaitę, kuri tardoma pripažino, kad Šv. Kryžiaus parapijos vikaras kun. V. Tamoševičius ją šelpęs, ruošęs krikštui, davęs knygų ir pakrikšti­ jęs. Ir šis kunigas iki teismo buvo laikomas tose pačiose sąlygose. Teisme nesigynė, kad jis žydaitę tikrai pakrikštijęs ir todėl buvo nuteistas kalėti. Buvo patalpintas Ukmergės kalėjime, iš kurio, artėjant 1944 m. liepos mėn. frontui, pabėgo. Prasidėjo didesnis judrumas gelbėti žydų vaikus ir skaitlingesnis bė­ gimas suaugusiųjų tik po Vilniaus geto 1943 m. nelaimių. Kauno geto Se­ nių Tarybos prašomas Vysk. Dr. V. Brizgys asmeniškai kreipėsi į visą eilę kunigų, prašydamas visomis priemonėmis gelbėti į juos besikreipiančius žydus. Vardus vietovių, į kurių kunigus galima buvo kreiptis, tas pats vys­ kupas įteikė geto Senių Tarybai. Prasidėjus 1943 m. rudeniui, visą žiemą ir sekantį pavasarį, Kauno kunigų seminarija ir pats Ordinarijatas ne kartą būdavo pastatomi į keblią padėtį. Senių Taryba pavojų paveikta per daug atvirai pasakė, kad pabėgus iŠ geto ir esant pavojui, pasislėpt galima esą seminarijoje ar net Arkivyskupo rūmuose. Nieko iš anksto nepranešę va­ kare prisistatydavo keli vaikai ar ir suaugę asmens ir sakėsi Senių Tarybos

324

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

patarimu atvykę pagalbos prašyti. Iš drebančių veidų ir visos laikysenos aiškiai buvo matyti, kad tai ne provokatoriai, bet ūmai kur juos dėti. To­ kiais atvejais dažnesnės laikinos prieglaudos būdavo kelios katalikiškos įstaigos, bet dažnai tokiais atvejais tekdavo pastatyti į rizikingą padėtį pačias geriausias katalikiškas šeimas, kurios dvasininkų atsiųstiems žydams laiki­ nos prieglaudos niekad neatsakydavo. Katalikų tarpe atsirado ir tokio pasi­ aukojimo, kad turėjo drąsos ilgesniam laikui slėpti visą eilę tų žydų, kurie 1943.12.25 naktį išsilaužę pabėgo iŠ 9-to forto. O juos surasti SD dėjo visas pastangas. Kad būtų suradę, tikrai būtų slėpėjai už tai netekę gyvybės. Dar didesnis žydų bėgimas, ypač vaikų gabenimas prasidėjo, kai 1944 m. Šiaulių gete vieną dieną visi darbingieji, išvaryti į darbą, sugrįžę nerado vaikų ir senių. Juos visus vokiečiai kažkur išvežę nužudė. Vysk. Dr. V. Brizgys pasakė žydų persekiojimo tema gražų pamokslą, kuriame išvystė tas mintis, kurias žydų klausimu buvo nustatęs episkopatas. Dėl to vokiečiai labai nirto, o katalikai džiaugėsi. Tas pamokslas buvo visiems kunigams neoficialia elgimosi direktyva. Kunigai ir vienuolynai išvystė plačią visokeriopą žydų gelbėjimo ir jų būklės švelninimo akciją, už kurią ne vienam teko iš vokiečių pusės daug nesmagumų patirti, kitiems ir į kalėjimą atsisėsti (kun. V. Tamoševičius ir kun. Želvys Kaune ir kiti), o kitiems ir su tėvyne atsisveikinti. Vie­ nuolynai taip pat tuo keliu nuėjo. Ypatingai moterų vienuolynai, laikę savo žinioj vaikų prieglaudas, daug paslėpė žydų vaikų. Žydų vaikų gel­ bėjimo akcijoj Kaune daug pasidarbavo O. Labanauskaitė, kuri turėjo pri­ ėjimo prie vaikų prieglaudų. Ta akcija labiausia buvo išvystyta 1943 m. pabaigoj ir 1944 m. pradžioj, kai sužinota, kad gestapas esąs nutaręs su­ naikinti visus pasilikusių žydų vaikus. Tai akcijai Kaune daugiausia va­ dovavo kunigija. Ypač daug drąsos ir pasišventimo parodė šv. Trejybės klebonas salezietis kun. Petraitis. Žydų vaikai buvo koncentruojami bener diktinių vienuolyne, o iŠ ten buvo skirstomi pas lietuvius įvairiose vietose. Iš geto žydukus palengvindavo išimti lietuvių sargyba, kurią vokiečiai sta­ tydavo žydams gete saugoti. Tiek dėl episkopato veiklos žydų gelbėjimo srity. Čia buvo kalbama daugiausia apie Kauno vysk. Dr. V. Brizgi. Kitų vyskupijų vyskupai, taip pat ėjo tuo keliu. Vyskupų pavyzdžiu sekė ir kunigija, pav.: N. klebonas iki pat bolševikų atėjimo pas save išslapstė penkių asmenų šeimą. L. parapi­ jos klebonas kun. K. pas save klebonijoj laikė žuvusių tėvų dvi jau suaugu­ sias žydaites kartu su lietuvaitėmis tarnaitėmis, šiuos faktus žinojo visa parapija, bet vokiečiams nieko nepranešė.

DOKUMENTAI

325

ŠeStoku klebonas iSlaikė pas save vieną iš Lazdijų žydaitę abi­ turientę. Viekšnių klebonas dėl žydų naikinimo viešai protestavo. Ypatingai karštai reagavo j nacių žvėriškumą vikaras kun. A. Arlauskas ir kapelionas kun. Pocevičius. Už tai jiems gestapas pridarė nemaža vargo ir rūpesčių. Dusetu klebonas kun. Laurenčikas kelis kartus protestavo prieš vokiečių elgesį su žydais, o savo parapijiečius įspėjo, kad žydams būtų broliški, kaip reikalauja krikščioniškasai mokslas, net ir tuomet, kai vokie­ čiai prievarta juos verstų su žydais taip, kaip jie patys elgiasi. Degučiu klebonas kun. Petras Rauduvė - atsĮargos]. karininkas ir Vyties Kryžiaus kavalierius - vokiečių komendantui pareiškė griežtą pro­ testą prieš jų elgesį su žydais ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai už tai jį apkaltino komunistu ir nemaža iš jų turėjo patirti nesmagumų. Kaune prel. Jakubauskis, dabartinis Kauno arkivyskupijos valdy­ tojas, vieną kartą, varant žydus iš darbų, prie Rotušės aikštės dalino jiems laikraščius. Vokiečiai sargybiniai jį suėmė ir uždarė gete. Tik įsikišus vysk. Brizgiui prel. Jakubauskį iš geto išlaisvinti pavyko. S. Kalvarijos klebonas kun. Krupavičius pradėjus vokiečiams žy­ dus persekioti įteikė vietos vokiečių komendantui majorui Kvassui raštu protestą. Be klebono persekiojamiems žydams daug Širdies parodė ir vika­ rai kun. A. Jančauskas ir kun. St. Račkauskas. Lankeliškių klebonas kun. Karalius išvystė plačią žydams gelbėti ak­ ciją. Pas save taip pat slėpė vieną Vilkaviškio žydaitę. Bolševikams artinan­ tis jis buvo vokiečių evakuotas su visais tarnais. Ir šiuo metu jis tos žydai­ tės neapleido ir atsivežė į Regensburgą. įdomi smulkmena: čia ji gavo vietą Regensburgo žandarmerijos virtuvėje ir žandarų buvo mėgiama už jos darbštumą ir tvarkingumą. Dvasininkijai sėkmingai vyko kalbamoji žydų gelbėjimo akcija dėl to, kad savo darbui varyti rado palankią dirvą plačioj lietuvių visuomenėj.

d. Žydai ir lietuvių politinės partijos Formaliai Lietuvoj partijų nebuvo. Jos buvo uždarytos, išskyrus tau­ tininkus, dar Smetonos laikais. Bolševikai uždarė ir vienatinę tautininkų partiją. Vokiečiai organizavo lietuvių nacionalistų partiją. Bet ir su jos organizavimu išėjo nesklandumų. Tačiau faktinai partijos gyvavo. Jos

326

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nelengva sunaikint Partijų vadų didžiumą bolševikai išblaškė, sugrūdo į kalėjimus, išgabeno į Rusiją. Jų vietas užėmė kiti. Liko skaitlingi būriai par­ tijų narių, visose apskrityse partijų padalinių vadai. Veikti, nors ir labai sunkiai, buvo galima. Net bolševikų pirmos okupacijos metu buvo slaptų suvažiavimų, pasitarimų. Ir jos veikė, davė toną, suorganizavo pasiprieši­ nimą - rezistenciją, su vyriausiu organu priešaky, pasivadinusiu Vyriau­ siuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu. Kokią poziciją užėmė partijos naikinamųjų žydų klausimu? Leiskim atsakyti į šį klausimą gestapui. Lietuviškos rezistencijos prieš naciškus okupantus buvo leidžiama 15 laikraščių. Gestapininkų dėtos pastangos juos sugaut ir likviduot nuėjo niekais, nors daug lietuvių - tiesiog nuken­ tėjo. Tuomet gestapas ėmėsi gudrybės leisti savą „pogrindinį" laikraštį re­ zistencinei opinijai klaidinti ir savoms idėjoms pravesti. Leisdavo lietuvių leidžiamų laikraščių vardu. Vienam tokiam gestapiniam „Laisvės kovo­ tojas" 1944 m. vasario-kovo mėn. nr. iškeltu klausimu gestapininkai neva lietuvių vardu taip rašė: „Smetonos santvarka yra ir liks mirusi. Šioji santvarka pati save nu­ teisė dėka reiškiamo žydams bei lenkams prielankumo. Mes siekiame vals­ tybės, sukurtos autoritetiniais, fašistiniais pagrindais, kurioje gyvena vien tik lietuviai. Todėl skelbiame griežtą kovą rusams, vokiečiams, lenkams, žydams." „Su demokratinėmis partijomis mes bendradarbiausime tik tuo atve­ ju, jei jos nustos laikiusios lietuvių tautai kenksmingos krypties ir visiškai subordinuos mūsų idėjoms (minčių eigai). Krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja dvasiškija, rodo dideli prielankumą žydams. Demokra­ tinių partijų vadovai - Grinius, Krupavičius ir prof. Aleksa - 1942 m. lap­ kričio mėn. įteikdami memorandumą Generaliniam komisarui aiškiai įro­ dė savo prielankumą žydams." „Krikščionių demokratų partijos pritarė jų žygiui ir protestavo prieš žydų išnaikinimą (skaityk Nepriklausomoje Lietuvoje nr. 9-12, 1942). Dauge­ lis dvasininkų rėmė žydus ..." „Kaip pastarųjų laikų pavyzdžiai minėtini dvasininkai Vaclovas TamoševiČius Kaune ir Juozas Želvys Kaune - šv. Antano bažnyčia, kurie dar 1944 m. sausio mėn. krikštijo iš geto pabėgusius žydus... Giliai tikintis katalikas, lygiai kaip ir mes, smerks tokius veiksmus." Tuo būdu ir gestapininkų teisingu šiuo kart tvirtinimu žydus už­ tardavo ir gynė visos lietuviškosios demokratinės partijos: krikščionių

DOKUMENTAI

327

demokratų, valstiečių], liaudininkų, ūkininkų, socialdemokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos. Prie tos kategorijos priskaityta ir Smetonos režimo partija, t y. tautininkai.

e. Žydai ir pogrindinė lietuvių spauda Visa lietuvių tauta stojo prieš nacių okupaciją ir jų organus. Kovai su naciais buvo leidžiama, neskaitant proklamacijų gausybės, 15 pogrin­ dinių laikraščių. Nei viena nacių okupuotoji tauta proporcingai neturėjo tokio rezistencinės spaudos skaičiaus. Tie laikraščiai žydų klausimu už­ ėmė aiškią ir nedviprasmišką poziciją: demaskuoti vokiečius ir ginti žy­ dus. Budri tos spaudos korespondentų akis nepraleido nepastebėjusi nei vieno vokiečių žiauraus ir kruvino žygio prieš žydus. Tuos faktus ji kėlė savo skiltyse, orientavo visuomenę, stobavo lietuvių elgimosi su žydais kryptį ir piktinosi bei smerkė vokiečių antižydišką akciją. Daug įdomių iš­ traukų tuo klausimu galima būtų paduoti. Bet deja, tos spaudos rinkinių čia ištremtyje ar visai nėra, arba tik šis tas, atsitiktinai pakliuvę pavieniai numeriai. Br. Kviklio knygelė, „Lietuvių kova su naciais" (Memmingenas, 1946, 18 psl.) duoda galimybės paduoti dvejetą citatų iš kalbamosios spaudos. „Per 80 procentų Lietuvos žydų išžudyta, rašo laikraštis „I Laisvę" 1943 m. gegužės mėn. 25 d. nr. 9. Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę pa­ dugnės - visokie jankai ir jaškai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių atsiribo­ jo. Lietuvos laikinoji vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė jų šviežiai padarytą skriaudą ir lau­ kė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri aktyviai padėjo bol­ ševikams kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju. Lietuvių tautos veteranai - Dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. J. Aleksa memorandumu, už kurį buvo iš­ tremti, protestavo Rentelnui dėl žydų žudymų ir lenkų iŠ ūkio kraustymo". Tas pats pogrindinis laikraštis „I Laisvę" 1943 m. nr. 18-19 tuo pat žydų klausimu taip rašė: „Rudoji okupacija beveik likvidavo Vilniaus getą. Visas rajonas buvo apsuptas. Viduje patys vokiečiai gaudė pradžioje darbui tinkamus vyrus, vėliau ir moteris ir senius. Žydai patys iš namų nėjo - kiekvienas

328

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

buvo išvaromas skyrium. Užbarikaduoti namai buvo susprogdinti drauge su juose buvusiais žydais. Kurie slapstėsi kanalizacijos vamzdžiuose pri­ girdyti paleistame vandenyje. Iš viso Daugpilio kryptimi per 3 dienas iš­ vežta apie 10 000 žydų. Vokiečiai sako, kad į Estiją darbams. Iš buvusių Vilniaus gete 14 000 žydų liko tik kokie 2000." Katalikų Bažnyčios rūpestingas mokymas ir pavyzdys ir slaptosios lietuviškos spaudos gyvas informavimas nustatė lietuviškoje visuomenėje deramąją liniją, kaip laikytis žydų atžvilgiu. Ir lietuvių tauta išlaikė savo garbę ir moralinį švarumą savo įnamių - žydų atžvilgiu. Čia paminėta kaip laikėsi nacių sudarytos žydams būklės atžvilgiu: laikinoji vyriausybė ir jos organai, buvusių vyriausybių nariai, Katalikų Bažnyčia su savo dvasininkija, partijos, t. y. kolektyvai, kurie gali kalbėti plačiųjų masių vardu, ir pogrindinė antinacinė liet. spauda. O šie paminė­ tieji kolektyvai, be jokios abejonės, išreiškė visos lietuvių tautos pažiūrą į žydus ir į nacių žydams taikomus metodus. Vadinasi, lietuvių tauta šiame atsitikime, nepaisant to, kad dar ne­ buvo išblėsusios pirmos bolševikmečio žydų padarytos jai skriaudos ir žaizdos, visas savo simpatijas ir realia pagalba nukreipė nelaimingai žydu tautai, o naciams pasibjaurėjimą ir antipatija.

/. Žydai ir neorganizuota lietuvių visuomenė Ne tik įdomu, bet ir naudinga pasižvalgyti, kas buvo manoma ir da­ roma šiuo klausimu pačioj Lietuvoj paskirų lietuvių, neorganizuotos vi­ suomenės. Tai bus tik šešėlis to, kas padaryta. Visiems faktams aprašyti reikės tomų: bet reik manyti, kad ir paduotų žinių žiupsnelis apibūdina vyravusias periferijoje nuomones ir nusiteikimus žydų atžvilgiu. Viekšniuose tik atėjus vokiečiams ir kilus gandui apie laukiamus persekiojimus, žydai išsislapstė pas kaimų ūkininkus, kurie noriai juos pri­ ėmė. Bet tai truko neilgai. Atėjus vienam SS daliniui, jie buvo iš ūkininkų išgaudyti ir uždaryti jiems įrengtame gete. Esesininkams pasitraukus, lai­ kinosios vyriausybės komendantas kap. Mačys žydus iš geto paleido ir lei­ do jiems gyventi, kaip gyvenę savo patalpose. Žydais nuoširdžiai rūpinosi ir Mažeikių apskr. viršininkas kap. Jatulis. Jų dėka žydai visoj apskrity gyveno senoviškai, dar tuo metu, kai daugely apskričių žydų jau nebe­ buvo. Už žydų favorizavimą ir Mačiui ir Jatuliui teko nemaža iš vokiečių nukentėti.

DOKUMENTAI

329

Viekšnių žydus likvidavo rugsėjo mėn. antroj pusėj. Dalis jų pabėgo ir prisiglaudė pas ūkininkus. Kai kuriuos jų vokiečiai surado ir vietoj su­ šaudė, o slėpusius juos ūkininkus kažkur išgabeno ir jų daugiau nebe­ teko matyti. Rokišky netoli gelžkelio stoties vienas ūkininkas slėpė 4 žydus. 1942 m. pavasarį vokiečių baudžiamasis būrys tą ūkį kartu su šeimininku ir visa jo šeima už prielankumą žydams sudegino. Kauno fortų kapinyne 1944 m. bal. mėn. vokiečiai pradėjo naikinti ten palaidotus nužudytų žydų ir kitų lavonus. Tai turėjo padaryti suvary­ ti kiti žydai. Lavonus degino. Nusilpusius darbininkus jų pačių tautiečiai turėjo mesti kartu su lavonais į ugnį. Darbą pabaigus vokiečiai pradėjo nai­ kinti visus pėdsakų naikintojus. Nemaža jų žuvo. Kitiems pavyko pasislėp­ ti pas aplinkinius gyventojus. Pasislėpusieji buvo ieškomi ir kai kurie su­ rasti. Surastus žydus sušaudė, o slėpusius ūkininkus skaudžiai nubaudė. Dusetose vokiečiai, suvarę žydus į getą, paliko juos saugoti lietuvių], policijai. Policija leido jiems išeit neva dirbti pas ūkininkus. Žydai pasinau­ dodami ta proga savo vaikučius išslapstė pas ūkininkus. Sužinoję tai vo­ kiečiai, įsakė tuoj surankioti visus žydus. Vienus surado, kitų ne. Vėliau paskelbė įsakymą grąžinti į getą visus žydų vaikus. Neklausantiems buvo paskelbta mirties bausmė. Nepaisant to toli gražu ne visi vaikus grąžino. Paminėtina Lukošiūnų šeima iŠ BileiŠių kaimo, kuri negrąžino dr. Epsteino dviejų metų dukrelės. Vokiečiai tik kratą darydami pas juos ją rado. Lu­ košiūnas buvo smarkiai nubaustas. Visi rasti žydų vaikai sunaikinti. Vietos lietuvių komendantas drąsiai gynė ir gelbėjo žydus. Vokiečiai už tai jį, apkaltinę neveiklumu prieš žydus, suėmė. Daugelis dusetiškių lietuvių, vokiečių pastatytų sargybiniais prie žydų, už atsisakymą žiauriai elgtis su jais buvo skaudžiai sumušti, kiti su­ sodinti į kalėjimus. Vienas dusetiškis ūkininkas Linas Lubanas (?) vokiečių buvo verčia­ mas sušaudyti du žydus, kurie jo šeimą suėmė ir išgabeno į Rusiją. Šis at­ sisakė. Vokiečiai jį nubaudė. Laikomi gete žydai Dusetų savivaldybės buvo maitinami taip, kaip laisvėj gyveną lietuviai. Viršaitis Svilas už tai ir protestą dėl žydų naikini­ mo buvo vokiečių apšmeižtas, apkaltintas, atleistas iš pareigų ir nubaustas. Fredoj varomas iš darbų žydų būrys sutiko 11-12 m. lietuviuką su daržovių maišeliu ant pečių. Žydams paprašius, geros širdies vaikutis pra­ dėjo daržoves jiems dalinti. Vokiečiai sargybiniai jį čia pat nušovė.

330

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

S. Kalvarijos apylinkėse pas ūkininkus gyveno pasislėpę nemaža žy­ dų. Trakiškių kaime pas vieną ūkininką surado visą Gulbių šeimą. Gulbiai psichiatrinėj ligoninėj buvo sušaudyti. Ūkininko nenubaudė tik dėl to, kad visoj Kalvarijoj žinoma savo padorumu Gulbių Šeima pasakė, kad tas ūki­ ninkas nežinojęs apie jų žydiškąją kilmę ir kad jie ten pergulėję tik vieną naktį- Žydus dar slėpė Šie ūkininkai: Jusaitis, Jackevičius ir kiti. Šiauliuose dr. D. Jasaitis ir p. Jasaitienė tarp daugelio kitų išgelbėjo šiuos žydus: 1. Jeruzolinskienę, gimnazijos mokytojo žmoną su 2 berniukais 6-8 mt. amžiaus. Ji nuvežta su arkliais 60 km nuo Šiaulių į ūkį pas Jaloveckius, o vėliau perkelta prie Kužių. 2. Kamberienę, d-ro Kamberio žmoną su sūnumi 5 mt. amžiaus, išvež­ ta arkliais už 75 km pas Zubovus prie Akmenės į Judrelių ūkį, kur išgyveno iki vokiečių pasitraukimo. 3. Chanę, naujose metrikose Janę, elektrotechniko 8 metų dukterį. Ji buvo apgyvendinta pradžioje Šiauliuose, vėliau pas ūkininką Padu­ bysio valsč. Liutikienės globoje, ir pagaliau perkelta į Mažeikių ap­ skritį, Bugonių ūkį, kur ir gyveno iki vokiečių pasitraukimo. 4. Frenkelio odos fabriko darbininkę su 2 vaikais. Vyresnysis buvo pri­ glaustas kaime palei Vaiguvą Šiaulių apskr. Jaunesnysis pradžioje buvo patalpintas Šiaulių miesto ligoninėje. Kuomet buvo patirta, kad ligoninės personalas pradėjo kalbėti apie jo kilmę, skubiai buvo iš ten paimtas ir atiduotas globoti vienai moteriai. Frenkelio odos fabriko meisterio sūnus buvo patalpintas ligoninėj, o paskui išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą. Jiems reikėjo sudaryti pamestinukų dokumentai. 5. V. Rudnikaitę - Šiaulių žydų gimnazijos direktoriaus dukrelę, 16 metų. Ji buvo apgyvendinta girininko Dauginio šeimoj. Tik, deja, sa­ vaitei prabėgus, pasiilgusi savųjų, ji sugrįžo į Šiaulių geto. 6. Vieno Kauno prekybininko sūnų 5 metų amžiaus. Jis buvo atvežtas savo auklės traukiniu iš Kauno. Gyveno kurį laiką Dr. Jasaičio Šei­ moj, o vėliau buvo perduotas globoti agr. Mikolaičiui į kaimą. 7. šifmanaitę Ireną, inžinieriaus dukterį. Ją priglaudė mokytojo šeima prie Kužių, Šiaulių apskr. 8. Inž. Architekto, studijavusio Paryžiuje, iš Kauno, žmoną su 6 mt. sūnumi. IŠ Kauno geto ją išgelbėjo p. Binkienė. Atvažiavo į Šiau­ lius, su vysk. Brizgio rekomendaciniu laišku Šiaulių jėzuitams.

DOKUMENTAI

9.

10. 11. 12.

331

Apgyvendinta ūkyje Teišerskio kaipo šeimininkė (gerai kalbėjo lie­ tuviškai ir buvo ariškos išvaizdos). Šiaulių „Star" dažų fabriko savininko sūnų 9 metų amž. Tėvas filant­ ropas, žydų gete labai populiarus. Sudaryti dokumentai ir D. Venslauskaitės rūpesniu apgyvendintas Vaiguvos apylinkėje. D-ro Piko sūnui studentui buvo sudarytas asmens dokumentas. Žinomoji Kauno fotografė Zinaida Blumentalienė su parūpintais jai Kaune asmens dokumentais buvo apgyvendinta Padubysio valsč. Apie 15 asmenims buvo sudaryti asmens dokumentai, daugiausia vyrams. Dokumentai palengvindavo jiems reikalingu momentu pa­ bėgti iš geto ir tuo būdu išsigelbėti. (Ūkininkai mažiau bijodavo pri­ glausti asmenis su tvarkingais dokumentais.)

Pačioje okupacijos pradžioje 3 Šiaulių visuomenės atstovai P. Bugailiškis, Dr. D. Jasaitis ir kun. Lapis nuėjo pas Šiaulių Gebiets-Komisarą Stabsleiteri Schroepferį, įvairiais samprotavimais užtarė žydus ir pareiškė pasipiktinimą brutaliu jų žudymu. Stabsleiteris tą intervenciją įžūliai atme­ tė, pasikalbėjimą nutraukė ir pagrasino, kad už kišimąsi į tą reikalą visiems gresia žydų likimas. O SD viršininkas Bocelskis pasikalbėjime tuo pačiu reikalu D. Jasaičiui pasakė: „Jei Tamsta kišiesi į tą reikalą, tai atsigulsi į tą pačią duobę su žydais". Šiauliuose žydus gelbėjo nuo mirties ir teikė jiems visokeriopą para­ mą šimtai lietuvių, primintini be minėtų Dr. Jasaičio šeimos narių šie žmo­ nės: adv. Venslausko Šeima, dr. Luinienė, kun. Lapis, kun. Byla, dr. Prielgauskas, Kužių klebonas kun. Kleiba, vice-burmistras Pauža, Kildišius, agr. Ibianskis ir kiti. Vilkaviškio apskrity žydų gelbėjimo akcija buvo organizuota pla­ tesniu mastu. Buv. teismo antstolis Pališkis, gyv. Vilkaviškio mieste, pas save slė­ pė vieną žydų šeimą. Vokiečiams tai susekus, Pališkis su žmona buvo su­ imti, turtas konfiskuotas ir atiduotas vokiečiams. Pališkių vaikus paėmė globoti kiti lietuviai. Keli žydai buvo slepiami Margių kaimo ūkininkų Rimšos, šackaus ir kitų. Juozuniškio vienkiemio ūkininkas Gavėnas laikė paslėpęs kelis žydus. Kai susidarydavo pavojus toliau laikyti žydus, jie buvo perkeliami pas kitus ūkininkus, taip pav. iš Margių kaimo Rimšos buvo perkelti pas Obelupių kaimo Eidukevičių.

332

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Vilkaviškio apskrities ūkininkai buvo sudarę savotiškas stotis, ku­ riose žydai ne nuolat gyveno, bet laikinai, kilnodamiesi iš vienos tos rūšies stoties į kitą. Čia jie gaudavo be atlyginimo pastogę ir maistą. Tai tik nuotrupos: maži iš įvairių vietų vaizdeliai. Bet jie pakanka­ mai atvaizduoja visą padoriąją Lietuvą, visą lietuvių tautą ir jos užimtąją poziciją nacių persekiojamos ir naikinamos žydų tautos atžvilgiu. Lietuvių tauta padarė žydams visa tai, ką ji galėjo tomis sąlygomis padaryti. Lietu­ vos žydai visa tai labai gerai žinojo ir jų vadai su kai kuriais rabinais prieš­ aky Kauno arkivyskupijos kurijai už lietuvių teikiamą žydams pagalbą Lietuvos žydų tautos vardu pareiškė padėką. Už tą suteiktą žydams pagal­ bą daugelis lietuvių brangiai apmokėjo: gyvybe, turtu, laisve. Bet tuo pat metu šiuo savo kilniaširdiškumu lietuvių tauta ryškiai įrodė ir savo aukš­ tą moralinę vertę.

g. Žydų gelbėjimo iš getų sunkumai 1. Ž y d u v a ik u g e lb ė jim o s u n k u m a i.

a) Žydų vaikai nemokėjo svetimų kalbų - kalbėjo tik žydiškai. Tie vaikai, kurie anksčiau kiek kalbėjo lietuviškai, būdami getuose visai tą kal­ bą pamiršo. Jeigu ir kalbėjo bet kuria kita svetima kalba (rusų ar vokiečių), tai per tuos 3 metus, klausydami tik žargono, svetima kalba kalbėjo su to­ kiu akcentu, kad iš tolo galima buvo juos atpažinti. Tad nemokėjimas lie­ tuvių kalbos buvo pagrindinė kliūtis žydų vaikams gelbėti. b) Žydų vaikai buvo daugumoje išlepę, sunkiai prisitaikydavo prie svetimų aplinkybių, be motinų nei žingsnio, pasikalbėjimuose nuolat kar­ todavo žodį „geto". 2. Suaugusiuju žydu gelbėjimo sunkumai. a) Žydai buvo labai neryžtingi: jei pabėgimas buvo susietas su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei kitų buvo viskas iŠ anksto gerai suorganizuota. b) Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai vis­ ką išpasakodavo iki smulkmenų, apie savo gelbėtojų žygius nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausi pavojų žydų gelbėtojams. Dėl tokios žydų nesuprantamos elgsenos pakliuvo į gestapo rankas pirmiau jau minėti kunigai: Želvys ir TamoševiČius. Be paminėtųjų buvo asmenų dar kitų visa eilė, kurių vardiniai nėra galimybės parodyti. Jų tai

DOKUMENTAI

333

elgsenai pailiustruoti paduosiu čia kelis pavyzdžius. Atėjęs kartą pas kun. Prof. V. Sakalauską policininkas rado jo kambary žydą dr. Z. Nelaimingasai žydas, nieko nelaukdamas ir niekieno neklausiamas, išsigandęs pradė­ jo pasakoti jį slėpusius ir šelpusius kunigus. Policininkas buvo lietuvis. Žy­ dą jis palaikė sąmoningai ar nesąmoningai bepročiu ir iŠ kunigo kambario liepė išeiti. Dantų gydytoja N., gavusi iš vieno lietuvio pasą su lietuviška pavarde, apsigyveno kaip lietuvė pas vieną ūkininką netoli Palemono. SS tarnyboje esančių rusų atsitiktinai sutikta ir dėl savo išvaizdos įtarta esan­ ti žydė jų buvo sulaikyta ir perduota gestapui. Čia ji ne tik prisipažino esanti žydė, bet išdavė visus, kas jai padėjo pabėgti iš geto, kas parūpino pasą ir kas ją slėpė. Už atvirą prisipažinimą ji buvo tik į getą sugrąžinta. Bet iŠ geto netrukus ji lietuvių padedama vėl pabėgo, užsiregistravo vokie­ čių darbo įstaigoje - arbeitsamte kaipo lietuvė, norinti savanoriškai vykti darbams į reichą ir tapo išvežta į Austriją. Geto žydai dažnai skųsdavosi savo tautiečiais, kad nemaža jų turėję gestapo agentų. Žydai, norėdami įsiteikti gestapui ir tuo būdu palengvinti savo būklę, išduodavo vokiečių saugumui getuose paruoštus slaptus san­ dėlius, slėptuves, slaptus išėjimus, kuriuos beveik visur getuose žydai bu­ vo pasiruošę visokių nepaprastų įvykių metui. Žydų gestapo agentų buvo ne tik getuose, bet ir laisvai paliktų gyventi miestuose ištisomis šeimomis. Jie taip pat už savo „laisvę" turėjo gestapui apmokėti jam rūpimomis ži­ niomis. Visi šie faktai parodo, kiek rizikavo visi žydams gera darę ir kaip jie turėjo būti atsargūs. Išgelbėti žydą visuomet buvo surišta su mirties pavojumi ir tam as­ meniui ir jo artimiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo taip sunkios ir kom­ plikuotos, kad, norint išgelbėti vieną žydą į tą darbą reikėdavo įtraukti bent 5-10 lietuvių. Už vieną išgelbėtą žydą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų. O vis dėlto atsirado daug lietuvių tarpe tokių pasiryžėlių. Jų ne­ sumažėjo ir į vokiečių režimo galą, kai SD naujuoju viršininku buvo pa­ skirtas Fuchsas, kuris savo ypatingu uždaviniu pasistatė sunaikinti slap­ tąją rezistencinę lietuvių spaudą ir išrankioti pasislėpusius pas lietuvius žydus. Per įvairius agentus buvo siūloma stambūs honorarai už žydų iš­ davimą, gąsdinama sustiprintomis bausmėmis už slėpimą ir t. t Buvo užaliarmuoti visi SD šnipai, pas ūkininkus apgyvendinti rusai - karo be­ laisviai ir atvežtieji iŠ Rusijos civiliai. Tais keliais žydų - suaugusių ir vai­ kų - buvo surasta nemažas kiekis. Kartu su surastais žydais buvo imami ir visos tos lietuviškos šeimos nariai, kurioje buvo surandami žydai. Apie tų

334

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

šeimų likimą nieko tikra pasakyti Šiandien negalima. Buvo kalbama, kad tokios Šeimos nužudomos kartu su rastais jose žydais. Prisimenant Fuchso ir kitų jo bendradarbių moralinę vertę ir jų žvėriškumą, yra rimto pagrin­ do toms kalboms tikėti. Tačiau jas patikrinti galima bus tik sugrįžus į Lie­ tuvą ir ištyrus, ar tos Šeimos, bolševikams antru kartu atėjus į Lietuvą, iš kalėjimų sugrįžo, ar žuvo be žinios. Tačiau tie lietuviai, kurie buvo pri­ glaudę nelaimingus žydus - mažus ir suaugusius - ir tokio gestapo siautė­ jimo metu žydų neišdavė ir neišvarė. 3. Žydu pabėgimui suorganizuoti reikėjo: a) Vaikui sudaryti gimimo metrikai, suaugusiam gi - asmens do­ kumentai. b) Turėti tinkamą saugią vietą pabėgusiems apgyvendinti, surasti pasiryžėlių, kurie sutiktų tokius beteisius piliečius priimti. Už materialines gėrybes lietuviai žydų gelbėti nenorėjo, dažniausia pasiryždavo tam žygiui tik religinio ar žmoniškumo principu vedini. Vaikams metrikai buvo sudaromi taip: neužpildyti metrikų blankai su antspaudu buvo gaunami iš klebonų. Jie reikėjo tik atatinkamai užpil­ dyti ir parašyti sugalvoto, nesančio Lietuvoje ar net mirusio klebono pa­ varde. Daugeliu atsitikimų buvo elgiamasi sekančiai: katalikų), parapijų metrikų knygose buvo surandami mirusių vaikų pavardės, kurių amžius apytikriai atitikdavo norimo išgelbėti žydo vaiko amžiui ir, sužinojus pa­ rinktojo vaiko vardą, pavardę, gimimo datą, buvo kreipiamasi i metrikaci­ jos biurą, kuris, nieko nenujausdamas, išduodavo tikrą gimimo metriką. Vieniems metrikams sudaryti reikalingi buvo bent 3 „nusikaltėliai": 1) patikimas asmuo, kuris kreipdavosi į kleboną, 2) pats klebonas ir 3) žmo­ gus, kuris turėjo įrašydinti metrikacijos biure. Suaugusiems sudaryti asmens dokumentą reikėjo: išvogti iŠ savival­ dybės pasams blanką su antspaudu, ar surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atatinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždė­ ti. Dokumento turini jau nebuvo taip sunku sukurti. Šito darbo vienas žmogus irgi atlikti negalėjo. Tam tikslui buvo dar naudojami įvairūs seni mirusių ir kitų žmonių pasai. Žydai pabėgę prieš išvežimą į getus patys apsirūpindavo globėjais. Dokumentai jiems buvo parūpinami pirmiau nurodytais būdais. Tačiau buvo eilė žydų, kurie slapstėsi pas lietuvius be jokių dokumentų.

DOKUMENTAI

335

h. Gėdos lapas Peržvelgta garbės lapai. Objektyvumas verčia dirstelti į lietuvių tau­ tai gėdos lapus. Lietuvių tautoj atsirado žmonių, kurie žydus naikino. Šitą lietuvių tautai skaudžią ir gėdingą akciją galima padalinti į du laikotar­ pius: 1. Bolševikams atsikeršijimo laikotarpį ir 2. Sąmoningą naciams talki­ nimo žydų naikinimo darbe laikotarpį. Pirmas laikotarpis apėmė bevaldį - interregnumo periodą, kai rusai traukėsi, o vokiečiai dar neįsikūrė. To interregnumo metu kilo spontaniš­ kai, niekieno neorganizuota reakcija prieš bolševizmą ir bolševikus, atsi­ skaitymo, keršto valanda - keršto už sunaikinimą valstybės, visų nepri­ klausomo gyvenimo kultūrinių, ekonominių ir t. t. laimėjimų suardymą, už tiekos žmonių išžudymą ir išvežimą į Rusiją mirti, vadinasi, keršto, pa­ triotiniais ir asmens sumetimais. Šiuo anarchijos metu buvo žudoma tik bolševikai. Nužudytų tarpe buvo ir žydų. Statistikos niekas nevedė. Sunku tad pasakyti, kiek jų šiame laikotarpy žuvo. Aišku tik, kad jie buvo žudo­ mi ne kaip žydai, bet kaip bolševikai, kaip Lietuvos Respublikos duobka­ siai ir lietuvių naikintojai ir žudytojai, ir antra, kad šiuo laikotarpiu lietuvių buvo išžudyta daugiau negu žydų. J šitą spontanišką kerštą bolševikams įsimaišė ir asmeniškumai, atsiskaitymai ir tolimesnė praeitis. I tą akciją įsi­ brovė ir tautos padugnės, kaip paprastai tokiais momentais atsitinka. Nu­ kentėjo nemaža ir nekaltų žmonių. Kaip pavyzdį paimsiu S. Kalvariją. Čia Baltramiejaus naktį surengė vienas moraliniai supuvęs lietuvis vietos pa­ reigūnas - pronacis. Jis per vieną naktį suėmė apie 150 žmonių iš miesto ir apylinkių ir atidavė gestapininkams. Jų tarpe bolševikų buvo ne daugiau 10. Suimtų tarpe buvo žydų tik 36, kiti lietuviai: vaikai, moterys, priaugan­ čio jaunimo ir 3 Lietuvos išlaisvinimo kovų savanoriai, Vyties Kryžiaus ka­ valieriai. Gestapininkai nužudė virš 110 žmonių. Kitus pavyko išgelbėti tik vietos kunigų ir pasaulininkų inteligentų drąsių ir jų pačių gyvybei pavo­ jingų žygių dėka. Tokia banga, žinoma, ne tokiam maštabe, kaip Kalvari­ joj, persirito per visą Lietuvą. Pirmojo laikotarpio negalima griežtai atskirti nuo antrojo, nes tautos padugnės pasireiškė pačios suirutės pradžioj. Jie pradėjo žudyti žydus, vo­ kiečiais sekdami, dėl jų turto, dėl prisigerinimo vokiečiams ir kitais toly­ giais nešvariais sumetimais. Tačiau antram laikotarpy jau veikė tik tautos atmatos; tai buvo tikri nacių talkininkai, vieni dėl pelno, kiti nacių palankumui nusipelnyti ar

336

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

tuomi išlyginti savo priešnaciškiems atliktiems darbams. įdomu, kad tokių žydų žudikų priešakin labai dažnai stodavo buvę enkavedistai ar šiaip bol­ ševikai. Kaipo pavyzdi čia priminsiu Požėlą, Šiaulių advokatą, kuris prie bolševikų buvo aršus enkavedistas, daug įdavęs ir sunaikinęs lietuvių, o prie vokiečių tapęs gestapininkas ir uolus žydų naikinimo organizatorius ir jų turto plėšikas. Viekšniuose ypatingai pasižymėjo žydų naikinimu ar­ šūs bolševikai: Klemensas Gargasas, Juozas Raiba, Praniauskai ir kiti. Jie dažniausia savo kruviną darbą dirbo ne savistoviai, bet vokiečių vadovau­ jami ar nurodomi. Tokių išsigimėlių nebuvo daug. Bet jų, deja, buvo. To paneigti negalima. Jie yra Lietuvos gėda ir nelaimė. Lietuva atgavusi ne­ priklausomybę teisingumo organų keliu jiems atiduos tai, ko jie savo dar­ bais yra nusipelnę. Tauta gi jiems savo dekretą paskaitė jų kruvino darbo metu: jų šalindamasi, išskirdama iš savo tarpo ir kitokiais veiksmais. IŠ viso, kas buvo pasakyta, seka: 1. Visa lietuvių tauta su savo išsili­ kusiomis organizacijomis, įstaigomis: laikinąja vyriausybe, buv. vyriausy­ bės nariais, Kat. Bažnyčia, lietuviška spauda, partijomis ir visa visuomene buvo priešinga nacių politikai ir metodams, taikomiems žydams; žydus rėmė ir gelbėjo bei jiems užjautė; 2. Tautos reakcijos metu buvo nužudyta žydų, bet juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių negu žydų; 3. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose toly­ giose sąlygose; 4. Lietuvių tauta sugebėjo labai gražiai atskirti žydų tautą nuo paskirų žydų bolševikų, nusikaltusių prieš lietuvių tautą, Lietuvos Respubliką ir pavienius lietuvius. Nusikaltėlius baudė įprastu anarchijos metui būdu, o žydų tautai praeiti dovanojo jos nelaimių akivaizdoje ir pa­ rodė visą savo širdies taurumą.

Lietuvių-žydų santykiai ištremtyje Vokiečių galybė lūžo. Jų vietą Lietuvoje vėl užėmė bolševikai. Dau­ gelis lietuvių, gelbėdami savo gyvybes, atsidūrė Vokietijoj. Pagaliau sąjun­ gininkai atidarė nacių kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. Iš jų išėjo kalinamų lietuvių ir žydų likučiai. Ištremtyje susitiko dviejų nelaimingų tautų - lietuvių ir žydų - nelaimingi vaikai. Praeitis ir bendros nelaimės, rodos, turėjo dar glaudesniais ryšiais sujungti juos. Tačiau išėjo kitaip. Pradėjo plaukti žinių, kad vis dažniau ir dažniau Lietuvos žydai puola

DOKUMENTAI

337

lietuvius ir, juos sumušę ir sužaloję ligi kraujų, atiduoda okupacinių val­ džių saugumui, kuriame daug žydų yra gavę tarnautojų vietas. Tai daž­ niausia vyko Miunchene ir jo apylinkėse, kur žydai sukūrė savo centrą. Klausimui išaiškinti ir santykiams išlyginti 1945 m. lapkričio mėn. 29 d. prof. M. Krupavičius ir buv. konsulas JAV A. Kalvaitis apsilankė Miunchene žydų komitete. Jiems teko tuo reikalu kalbėtis su žydų tarny­ bos nariu ir švietimo vadovu inž. Leibovičiumi iš Šiaulių. Prof. Krupavi­ čius pastatė du klausimus aptarti, būtent: 1. Kad žydai liautųsi persekioję lietuvius ir 2. Kad jie įsijungtų i kovą Lietuvos laisvei atgauti. Į pirmą klausimą Leibovičius atsakė: Kadangi lietuviu tauta skau­ džiai nusikalto žydų atžvilgiu, juos žudydama ir persekiodama, tad, kol tos žaizdos nėra užgijusios, žydai su lietuviais negali sėsti už bendrojo stalo. I antrą atsakė taip pat neigiamai, nes ginant Lietuvos reikalus tektų žydams sueiti į konfliktą su Stalinu. Jie to konflikto nenori, nes Stalinas iŠ visų alijantų esąs žydams palankiausias. Argumentai ir faktai Leibovičiaus neįtikino. Jis pasiliko prie savo nuomonės, būtent, kad žydų tautai nusikal­ to ne paskiri menkos moralinės vertės lietuviai, bet visa lietuviu tauta. Žy­ dams širdies parodė tik paskiri lietuviai. Žydams, kaip ir jų vadui Leibovičiui, ir dabar, kaip ir Lietuvoj pirmu bolševikmečiu, objektyvumas pasiliko tolimas dalykas. Jis neįstengia ar nenori atskirti tautos nuo asmens, kaip tatai įstengė padaryti lietuvių tauta žydų klausime. Kerštas ir ištremtyje, kaip ir pirmu bolševikmečiu, pasiliko jų vedamoji linija lietuvių atžvilgiu. Žydai piktu už gerą moka lietuviams. Prof. Krupavičiui pasiūlius LeiboviČiui sustabdyti kerštavimą bent ligi to laiko, kol žydai ras galimu žydų-lietuvių santykius aptarti bendrai, jis sutiko spaudoj duoti žydams direktyvą, kad jie santykiuose su lietuviais nesivadovautų keršto sumetimais. Ar Leibovičius savo pažadą tesėjo ar ne, žinių nėra. Bet yra žinių, kad žydų elgsena su lietuviais pasiliko tokia pati kaip buvusi. Štai faktai, įvykę po pirmiau minėto pasikalbėjimo su Leibovičium: 1946 m. vasario mėn. 5 d. atvykusį iš Landshuto į Miuncheną tūlą Vaclovą Laikūną žydai suėmė ir uždarė į kalėjimą. š. m. kovo mėn. 8 d. pakelyje iš lagerio į Miuncheną žydai užpuolė veterinarijos gydytoją Juozą Vaivadą, smarkiai sumušė ir perdavė JAV ka­ ro policijai. Kur jį policija padėjo, ilgai nebuvo žinoma, tik paskutiniu me­ tu sužinota, kad jis patalpintas garsioj nadų koncentracijos stovykloje Dachau.

338

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tų pačių metų kovo mėn. 16 d. į Miuncheną atvyko iš Linzo Leonas Aksomaitis ir Mikalauskas. Pasistiprinant užėjo į vieną restoraną. Čia prie jų staliuko priėjo vienas žydas ir lietuviškai paklausė jų, iŠ kokios Lietuvos vietos jie yra kilę. Aksomaičiui ir Mikalauskui išėjus iš restorano, minėtam žydui vadovaujant, apsupo juos su visu būriu lenkiškai kalbančių žydų, abu sumušė ligi kraujų ir atidavė JAV saugumui. Čia juos išlaikė visą pa­ rą ir ištardę paleido. Yra ir daugiau tolygių faktų. Jų neminėsiu. Pasitenkinsiu pacitavęs gautą iŠ Dachau kone. lagerio š. m. kovo mėn. 18 d. žydų suimtų kalinių raštą. Jame štai kas rašoma: i „Pranešame Ponui Pirmininkui, kad mes esame aukos siaučiančios Bavarijoj žydų bandos bei NKVD agentų, kurių tikslas slaptai suimti bet kokį lietuvį, jį įskųsti provokuojančiais duomenimis - parodymais ir pri­ statyti amerikiečių policijai C.I.C. Amerikiečiai viso to kažkaip nesupranta ir savo nekaltumą sunku įrodyti, nes susitarę žydai žiauriai apkaltina, pir­ miausia nusivežę tarp žydų, vartodami įvairius smurto veiksmus, smarkiai sumuša, sakydami, kad jus ir čia NKVD surado ir taip pasielgs su visais čia pabėgėliais lietuviais. Kada mus atvežė į Dachau lagerį ir uždarė su vokie­ čiais politiniais nusikaltėliais, nes žydai kaltina visai jiems nepažįstamus žmones žydų žudymu Lietuvoje vokiečių laikais. Tardymuose sunku įro­ dyti nekaltumą, nes žydai pirmauja žodžiais ir liepia tylėti, sakydami, kad jūs galėjote kalbėti tik prie vokiečių. Prašome Poną Pirmininką mums, kaip nekaltiems ir jau sėdintiems daug mėnesių ir nežinantiems, ką su mumis amerikiečiai padarys, kaip pa­ sielgs, padėti visa tai išsiaiškinti. Prašome pranešti Vyriausiam Lietuvių komitetui Vokietijoje, kad jis susineštų su Dachau esančia amerikiečių ka­ ro komisija ir bendrai, mums dalyvaujant, peržiūrėtų visų lietuvių kvotas, iš kurių tikrai galima bus nustatyti visiškas mūsų nekaltumas ir nepagrįs­ tas suėmimas. Be to reikėtų tai komisijai išaiškinti, kodėl lietuviai turėjo bėgti į Vokietiją ar kur kitur, ir ar iš viso galima tikėti žydų nepagrįstais skundais... 8 lietuviai gyvena viename barake. Dachau yra ir daugiau lie­ tuvių, bet jie laikomi kituose barakuose. Su jais mums sunku susižinoti, nes barakas nuo barako yra atitverti. Dalis lietuvių yra išprovokuotų len­ kų bei vokiečių ir suimtų gatvėse. Mums iš čia draudžiama susižinoti su lietuviais bei lietuvių komitetais, kad leistų mums rašyti laiškus ir gauti lietuvišką spaudą bei maisto".

DOKUMENTAI

339

Turimomis žiniomis viename Dachau kone. stovyklos barake kalina­ mi šie lietuviai: Juška Bronius, Valciukas Pranas, Štumbenskis Igoris, Vai­ vada Juozas, Kazdailis Domas, Jaruševičius Pranas ir Damoševičius Vytau­ tas. Apie kitus žinių nėra. šiame rašte tik 8 lietuviškos pavardės paminėtos tų žmonių, kurie sugrūsti į Dachau stovyklą. Kas jie yra, nežinoma: ar nusipelnę bausmės, ar ne. Tiek pat galima pasakyti ir apie kitus, kurių net skaičius nežinomas. Pagaliau tai nesvarbu. Svarbu, kad be tardymo ir teismo laikomi tokie il­ gas laikas Hitlerio įkurtoj žmonių žudykloj. Pageidaujama, kad visiems su­ imtiesiems ir laikomiems amerikiečių kalėjimuose ir kone. stovyklose būtų tuoj surengtas objektyvus ir teisingas teismas, kad teisiamieji turėtų teisės pasikviesti gynybą ir liudininkus, kad savo žodį tame teisme turėtų lietu­ vius atstovaujantis organas ir kad nebūtų tenkinami tik žydų ar kitų skun­ dikų parodymais. 1946.V.28 Skelbta: Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 87-102.

DOKUMENTAS NR. 4

1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliucija

Mes, keli tūkstančiai išsigelbėjusių Lietuvos žydų, kurie Šiuo metu randasi amerikiečių zonoje Vokietijoje, savo pirmojoje konferencijoje, kuri įvyko balandžio 14 ir 15 d. Miunchene, priėmėme sekančią rezoliuciją apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant Lietuvos žydus. Konferencija konstatavo, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inte­ ligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kt.) aktyviai dalyvavo drauge su nacių banditais išžudant Lietuvos žydus, ypatingai provincijoje; b) didelė dalis tų žudikų - lietuvių randasi amerikiečių, an­ glų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja kaip „pabėgėliai" ir naudojasi UNRRA parama. Konferencija įgalioja naujai išrinktą Sąjungos valdybą plačiai informuoti viešumą apie baisenybes, kurias plačios lietu­ vių masės įvykdė nacių okupacijos metais, ypač masinius išžudymus savo žydiškų bendrapiliečių. Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietu­ viai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu. Kiekvienas iš mūsų gali plačiai papasa­ koti skaitlingus faktus, kurie iliustruoja tuos baisius žiaurumus iš lietuvių tautos pusės prieš beginklius ir bejėgius žydiškus tautiečius okupacijos metais. Mūsų dideliam apgailestavimui mes turime konstatuoti, kad ma­ žesnės žydiškos vietovės Lietuvos provincijoje buvo išnaikintos išimtinai lietuvių, o didesnės žydų bendruomenės - su jųjų aktyvia pagalba. Taip pat visuotinai yra žinoma, kad žvėriškas baisenybes prieš žydus Kaune, kaip, pavyzdžiui, įvairiuose garažuose, ypatingai sukrečiantis pogromas Slabodkėje, o taip pat tolygiai milžiniški žudymai 7-me forte, kur pirmo­ mis vokiečių okupacijos savaitėmis išžudyta daugiau 9 tūkstančių žydų,

DOKUMENTAI

341

kaip tik buvo įvykdyti lietuvių. Be to, taip pat yra žinomas aktyvus lietu­ vių dalyvavimas žydų getų bei stovyklų sunaikinime, kaip antai Maidanake, Varšuvoje ir kt. Lietuvos žydų sąjunga diasporoje - Vokietijoje laiko savo žydiška ir žmogiška pareiga iškelti tuos faktus žydų ir nežydų viešumos žiniai. Lietuvos žydų sąjunga amerikiečių zonoje Vokietijoje Skelbta: Unser Veg („Mūsų kelias")/ 1947 m. liepos 22 d.; Algimantas Liekis. Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 - 08 05). - Vilnius: Lietuvių tauta, 2000, p. 295.

DOKUMENTAS NR. 5

Mes atsimename: Šoa apmąstymas* Popiežiaus Jono Pauliaus II žodis Religinių santykių su judaizmu komisijos prezidentui kardinolui Edxoard Idris Cassidy Mano garbingajam Broliui, Kardinolui Edward Idris Cassidy Savo pontifikato metais įvairiomis progomis su dideliu liūdesiu esu priminęs žydų tautos kančias per Antrąjį pasaulinį karą. Nusikaltimas, ku­ ris tapo žinomas kaip Šoa, lieka neištrinama gėdos dėmė besibaigiančio šimtmečio istorijoje. Rengdamasi trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui, Bažnyčia su­ vokia, jog Jubiliejaus džiaugsmas pirmiausia yra džiaugsmas, pagrįstas nuodėmių atleidimu ir susitaikinimu su Dievu bei artimu. Todėl ji skatina savo sūnus ir dukteris apvalyti savo Širdis atgaila dėl praeities klaidų bei neištikimybės. Ji akina juos nuolankiai stoti Dievo akivaizdon ir ištirti sa­ vo sąžinę dėl ir jiems tenkančios atsakomybės už mūsų laikų blogį. Karštai viliuosi, kad dokumentas Mes atsimename: Šoa apmąstymas, kurį parengė Jūsų vadovaujama Religinių santykių su judaizmu komisija, tikrai padės užgydyti praeities nesusipratimų bei neteisybių žaizdas. Tegu jis įgalins atminti savo būtiną vaidmenį kuriant ateitį, kurioje nebebus gali­ mas neapsakomas Šoa blogis. Tegu istorijos Viešpats vadovauja katalikų ir žydų, taip pat visų geros valios vyrų bei moterų pastangoms bendromis jė­ gomis kurti pasaulį, kuriame būtų tikrai gerbiama kiekvieno žmogaus gy­ vybė bei orumas, nes visi yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. jonas Paulius II Vatikanas, 1998 m. kovo 12 d. * ApaStalų Sosto dokumentas Mes atsimename: šoa apmąstymas // Bažnyčios ži­ nios, 1998, Nr. 6(54), p. 2-6.

DOKUMENTAI

L

343

šoa tragedija ir pareiga prisiminti

XX amžius sparčiai ritasi pabaigos link, ir jau matyti pirmieji nau­ jojo krikščionybės tūkstantmečio spinduliai. Jėzaus Kristaus gimimo 2000 metų šventė skatina visus krikščionis ir iš tiesų kviečia visus vyrus bei moteris stengtis įžvelgti istorijos tėkmėje dieviškosios Apvaizdos veikimo ženklus, taip pat būdus, kuriais Kūrėjo atvaizdas žmoguje buvo įžeistas ir iškreiptas. Šie apmąstymai siejasi su viena esmingiausių sričių, kur katalikai gali rimtai dėtis širdin popiežiaus Jono Paulius H raginimą apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente: „Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vai­ kų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dva­ sios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvose­ nos pavyzdį"1*. Šis Šimtmetis tapo neapsakomos tragedijos, kurios niekada nevalia užmiršti, - nacių režimo mėginimo išnaikinti žydų tautą metodiškai nu­ žudant milijonus žydų - liudytojas. Vyrai ir moterys, seni ir jauni, vaikai ir kūdikiai buvo persekiojami bei deportuojami tiktai dėl jų žydiškos kil­ mės. Kai kurie buvo nužudyti išsyk, kitiems pirma teko iškęsti pažemini­ mus, blogą elgesį, kankinimus bei visišką žmogiškojo orumo atėmimą. Iš tų, kurie pateko į koncentracijos stovyklas, išgyveno tik nedaugelis. O ir išgyvenusieji liko paženklinti randų visą gyvenimą. Tai buvo Šoa, viena didžiausių šio šimtmečio istorijos dramų, faktas, teberūpintis mums ir šiandien. Šio pasibaisėtino genocido, kuriuo tautų vadovai ir pačios žydų bendruomenės vargiai galėjo patikėti iki momento, kai jį imta negailestin­ gai įgyvendinti, akivaizdoje abejingas negali likti niekas, ir mažiausiai iš visu Bažnyčia, dėl savo artimų dvasinės giminystės ryšių su žydų tauta ir savojo praeities neteisybių atminimo. Bažnyčios santykis su žydų tauta yra kitoks negu su kokios nors kitos religijos atstovais3. Tai nėra vien praeities 1 Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente. 1994 Lapkričio 10, p. 33. * Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogoje. 1986 balandžio 13, Nr. 4: AAS 78 (1986), 1120.

344

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

prisiminimo klausimas. Prisiminti iš mūsų reikalauja bendra žydų ir krikščionių ateitis, nes „be atminties nėra ateities"3. Pati istorija yra memoria futuri. šiomis mintimis kreipdamiesi į savo Katalikų Bažnyčios brolius ir seseris visame pasaulyje, kviečiame visus krikščionis drauge su mumis apmąstyti žydų tautą užklupusią katastrofą ir, remiantis moraliniu impe­ ratyvu, garantuoti, kad savarankiškumas ir neapykanta niekada nebeiš­ augtų tiek, kad sėtų tokias kančias ir mirtį4. Atviromis širdimis mus iš­ klausyti ypač prašome mūsų bičiulius žydus, „kurių baisus likimas tapo simboliu, žyminčiu suklydimus, kuriems pajėgus žmogus, kai sukyla prieš Dievą"5.

II. Ką turime atsiminti Žydų tauta, nepakartojamai liudydama Izraelio Šventąjį Raštą ir Torą, sunkiai kentėjo įvairiais laikais ir daugelyje vietų. Tačiau Šoa tikrai buvo didžiausia iš visų kančių. Žydų persekiojimų bei žudymų šiame šimtmetyje nežmoniškumo neįmanoma išreikšti žodžiais. Ir visa tai buvo daroma tik dėl to, kad jie buvo žydai. Daug klausimu kelia pats šio nusikaltimo didumas. Istorikai, sociolo­ gai, politikos filosofai, psichologai ir teologai mėgina daugiau sužinoti apie šoa tikrovę bei priežastis. Daug mokslinių studijų dar nepadaryta. Tačiau tokio įvykio neįmanoma visiškai įvertinti vien įprastiniais istorinių tyrimų kriterijais. Jis reikalauja „moralinės ir religinės atminties" ir skatina - ypač krikščionis - labai rimtai apmąstyti jį sukėlusias priežastis. Faktas, kad Šoa įvyko Europoje, tai yra senos krikščioniškosios ci­ vilizacijos šalyse, verčia klausti, koks yra santykis tarp nacių vykdyto persekiojimo ir Šimtmečiais vyravusios krikščionių nuostatos žydų at­ žvilgiu.

3 Popiežius Jonas Paulius II. Viešpaties Angelo malda. 1995 birželio 11: Insegna­ menti 181,1995,1712. 4 Plg. Popiežius Jonas Paulius 11. Kreipimasis į žydų vadovus Budapešte. 1991 rugpjūčio 18, Nr. 4: Insegnamenti 142,1991, 349. 9 Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus. 1991 gegužės 1,17.

DOKUMENTAI

345

III. Žydų ir krikščionių santykiai Žydų ir krikščionių santykiu istorija kupina kančių. Šį faktą pripaži­ no Jo šventenybė popiežius Jonas Paulius II/ ne kartą raginęs katalikus ap­ mąstyti savo požiūrį į santykius su žydų tauta6. Iš tiesų šių santykių balan­ sas per 2000 metų buvo gana neigiamas7. Krikščionybės aušroje, po Jėzaus nukryžiavimo, būta nesutarimų tarp ankstyvosios Bažnyčios ir žydų vadovų bei tautos, kurie iŠ paklusnu­ mo įstatymui kartais smurtu priešindavosi Evangelijos skelbėjams ir pir­ miesiems krikščionims. Pagoniškoje Romos imperijoje žydus teisiškai gynė imperatoriaus suteiktosios privilegijos. Valdžia iš pradžių neskyrė žydų ir krikščionių bendruomenių. Tačiau netrukus krikščionis valstybė pradėjo persekioti. Vėliau, kai patys imperatoriai atsivertė į krikščionybę, jie kuri laiką ir toliau garantavo žydams privilegijas. Bet pagonių šventyklas už­ puldinėjusios krikščionių minios, paveiktos tam tikrų Naujojo Testamento interpretacijų apie žydų tautą kaip visumą, kartais neaplenkdavo ir sina­ gogų. „Krikščionių pasaulyje - netaikau tai Bažnyčiai - pernelyg ilgai cir­ kuliavo klaidingos bei neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos apie žydų tautą bei jos tariamą kaltę, keldamos priešiškumo Šiai tautai jaus­ mus"8. Tokius Naujojo Testamento aiškinimus visiškai ir galutinai atmetė Vatikano II Susirinkimas9. Nors krikščioniškoji naujiena skelbia meilę visiems, net savo prie­ šams, vyravusi mąstysena šimtmečiais bausdavo mažumas ir tuos, kurie būdavo kuo nors „skirtingi". Antijudaistiniai jausmai kai kuriuose krikš­ čioniškuose sluoksniuose bei tarp Bažnyčios ir žydų tautos egzistavęs didelis skirtumas sąlygojo visuotinę diskriminaciją; kartkartėmis tai baig­ davosi ištrėmimais bei mėginimais atversti prievarta. Iki XVIII a. pabaigos didžiojoje krikščioniškojo pasaulio dalyje tie, kurie nebuvo krikščionys, ne­ turėjo visiškai garantuoto teisinio statuso. Nepaisant to, žydai, išsibarstę 6 Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į vyskupų konferencijų delegatus, atsakingus už katalikų ir žydų santykius. 1982 kovo 6: Insegnamenti 51, 1982, 743-747. 7 Plg. šventojo Sosto Religinių santykių su judaizmu komisija. Pastabos dėl tinka­ mo žydų ir judaizmo pateikimo Romos Katalikų Bažnyčios skelbime ir katechezėje būdo. 1985 birželio 24, VI, 1: Ench. Vat. 9,1656. 8 Plg. Jonas Paulius II. Kalba simpoziume dėl antijudaizmo šaknų. 1997 spalio 31, Nr. 1: L'Osservatore Romano, 1997 lapkričio 1, p. 6. 9 Plg. Vatikano D Susirinkimas. Nostra Aetate. Nr. 4.

346

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

po visą krikščioniSkąji pasaulį, laikėsi savo religinių tradicijų bei bendruo­ meninių papročių. Todėl į juos žvelgta su tam tikru įtarumu bei nepasiti­ kėjimu. Krizių laikotarpiais, pavyzdžiui, bado, karo, epidemijų ir sociali­ nės įtampos metais, žydų mažuma kartais būdavo paverčiama atpirkimo ožiu ir tapdavo smurto, plėšikavimų, net žudynių auka. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje daugelyje valstybių žydai savo padėtimi apskritai susilygino su kitais piliečiais, o kai kuriems pavyko visuomenėje užimti įtakingas vietas. Tačiau tame pačiame istoriniame kon­ tekste, būtent XIX šimtmetyje, įsitvirtino klaidingas ir perdėtas nacionaliz­ mas. įvykių kupinoje visuomeninių pokyčių aplinkoje žydams dažnai bū­ davo prikišama, jog jų daroma įtaka yra neproporcingai didelė, lyginant su jų skaičiumi. Taip didžiojoje Europos dalyje pamažu ėmė plisti antijudaizmas, kurio esmė buvo labiau sociologinė ir politinė negu religinė. Tuo pačiu metu atsirado teorijų, neigusių žmonių rasės vienovę ir teigusių rases buvus skirtingas iš pat pradžių. XX amžiuje Vokietijos nacionalsocializmas pasinaudojo šiomis idėjomis kaip pseudomoksliniu pagrin­ du vadinamajai nordinei arijų rasei ir tariamai žemesnėms rasėms skirti. Be to, 1918 m. pralaimėjimas ir griežtos nugalėtojų primestos sąlygos su­ kėlė Vokietijoje kraštutinio nacionalizmo bangą, lėmusią tai, kad daugelis įžvelgė, jog per nacionalizmą galės išspręsti savo šalies problemas, ir su šiuo judėjimu bendradarbiavo politiškai. Bažnyčia Vokietijoje rasizmą pasmerkė. Pirmiausia tai atsispindėjo kai kurių dvasininkų pamoksluose, katalikų vyskupų viešajame mokyme ir katalikų žurnalistų pasauliečių rašiniuose. Jau 1931 m. vasarį ir kovą Breslau [Vroclavo] kardinolas Bertramas, kardinolas Faulhaberis, Bavarijos vyskupai, taip pat Kelno ir Freiburgo provincijų vyskupai paskelbė pasto­ racinius laiškus, smerkiančius nacionalsocializmą ir jam būdingą stab­ meldišką rasės bei valstybės garbinimą10. Nacių antisemitinė propaganda aiškiai atmetama gerai žinomuose kardinolo Faulhaberio 1933-aisiais, na­ cionalistų atėjimo į valdžią metais, pasakytuose advento pamoksluose, ku­ rių klausėsi ne tik katalikai, bet ir protestantai bei žydai”. Po Kristallnacht viešai už žydus meldėsi Berlyno katedros rektorius Bernhardas Lichtenbergas, vėliau miręs Dachau ir paskelbtas palaimintuoju. 10 Plg. B. Statiewski (Ed.). Akten deutscher Bischöfe über die Lage der Kirche, 1933-1945. T. 1,1933-1934 (Mainz, 1968), priedas. " Plg. L. Volk. Der Bayerische Episkopat und der Nationalsozialismus 1930-1934. Mainz, 1966, p. 170-174.

DOKUMENTAI

347

Iškilmingai enciklika Mit brennender Sorge nacionalsocialistų rasizmą pasmerkė ir popiežius Pijus XI12. Perskaičius ją Vokietijos bažnyčiose 1937 metų Kančios sekmadienį, sulaukta puolimo bei sankcijų prieš dvasininki­ jos narius. 1938 m. rugsėjo 6 d. kreipdamasis i belgų maldininkų grupę, Pi­ jus XI pabrėžė: „Antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai visi esame semi­ tai"13. Savo pirmojoje enciklikoje Summi pontificates14, paskelbtoje 1939 m. spalio 20 d., Pijus XII ispėjo saugotis teorijų, neigiančių žmonių rasės vie­ novę, ir valstybės sudievinimo, visko, kas, jo manymu, veda į tikrąją „tam­ sos valandą"15.

IV. Nacistinis antisemitizmas ir

šoa

Tad negalime nepaisyti skirtumo, esančio tarp antisemitizmo, grin­ džiamo teorijomis, kurios prieštarauja nuolatiniam Bažnyčios mokymui apie žmonių rasės vienovę ir vienodą visų rasių bei tautų orumą, ir šimt­ mečiais vyravusių nepasitikėjimo bei priešiškumo jausmų, vadinamų antijudaizmu, kuriuo, deja, nusikalto ir krikščionys. Nacionalsocialistų ideologija nužengė netgi dar toliau ta prasme, kad ji atsisakė pripažinti bet kurią transcendentinę tikrovę kaip gyvybės šaltini ir moralinio gėrio kriterijų. Dėl šios priežasties žmonių grupė ir valstybė, su kuria ji save sutapatino, įžūliai prisiskyrė absoliučios vertybės statusą ir nusprendė nutraukti žydų tautos, pašauktos liudyti vieną Dievą ir Sandoros įstatymą, egzistenciją. Teologinių apmąstymų plotmėje nevalia nepaisyti fakto, kad nemažai nacių partijos narių ne tik bjaurėjosi žmonių reikaluose veikiančios dieviškosios Apvaizdos idėja, bet ir įrodė savo gry­ ną neapykantą pačiam Dievui. Logiška, kad tokia nuostata vertė atmesti krikščionybę ir troško matyti Bažnyčią sugriautą arba bent pajungtą nacių valstybės interesams. Ši kraštutinė ideologija pagrindė priemones, kurių buvo imtasi žy­ dams iš jų namų išvaryti ir vėliau išnaikinti. Šoa buvo visiškai modernaus neopagoniškojo režimo darbas. Jam būdingo antisemitizmo šaknys yra už krikščionybės, ir jis, kad pasiektų savo tikslus, nesvyruodamas stojo prieš Bažnyčia bei ėmė persekioti ir jos narius. “ Enciklikos data 1937 kovo 14: AAS 29 (1937), col. 1460. 13 La Documentation Catholique. 29 (1938), col. 1460. M AAS 31 (1939), 413-453. 15 Ten pat, p. 449.

348

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tačiau galima paklausit, ar nacių vykdyto žydų persekiojimo ne­ palengvino antijudaistiniai prietarai krikščionių protuose bei širdyse? Ar antijudaistiniai jausmai nepadarė krikščionis ne tokius jautrius ar net abe­ jingus persekiojimams, kurių prieš žydus ėmėsi valdžią pasiekęs nacionalsocializmas? Atsakant į šį klausimą, būtina atsižvelgti, kad čia susiduriame su žmonių, pavaldžių įvairiopai įtakai, nuostatų bei mąstymo būdų istorija. Negana to, daugelis žmonių visiškai nieko nežinojo apie „galutinį spren­ dimą", kurio buvo imtasi prieš ištisą tautą; kiti baiminosi dėl savęs ir savo artimųjų; kai kurie pasinaudojo situacija; dar kitus stūmė pavydas. Atsakyti reikia imant kiekvieną atvejį atskirai. Tačiau norint tai padaryti, būtina tiksliai žinoti, kokiais motyvais žmonės vadovavosi konkrečioje situacijoje. Trečiojo reicho vadovai pirmiausia mėgino žydus išvaryti. Deja, kai kurių Vakarų šalių, turinčių krikščionybės tradiciją, vyriausybės, įskaitant kai kurias Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis, nebuvo linkusios atidaryti savo sienų persekiojamiems žydams, šių tautų vadovai negalėjo numatyti ribos, iki kurios nužengs nacių vadai įgyvendindami savo nusikalstamus keti­ nimus, tačiau jie žinojo apie vargus bei pavojus, grėsusius Trečiojo reicho teritorijose gyvenusiems žydams. Sienų uždarymas žydų emigracijai tokio­ mis aplinkybėmis - ar dėl antijudaistinio priešiškumo arba įtarumo, politi­ nio bailumo arba trumparegiškumo, ar dėl nacionalinio savanaudiškumo yra sunki atsakingų valdžios atstovų sąžinės našta. šalyse, kuriose naciai ėmėsi masinių deportacijų, žiaurumas, lydėjęs šiuos prievartinius bejėgių žmonių perkėlinėjimus, turėjo priversti įtarti blogiausia. Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams? Daugelis suteikė, tačiau kiti ne. Nevalia užmiršti tų, kurie padėjo gelbėti žydus kiek leido jėgos, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis. Per karą ir po jo žydų bendruomenės ir žydų vadovai išreiškė padėką už vis­ ką, kas buvo padaryta jų labui, įskaitant ir tai, ką asmeniškai ar per savo atstovus yra padaręs popiežius Pijus XII, kad išgelbėtų šimtus tūkstančių žydų16. Izraelio valstybė už tai pagerbė daug katalikų vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių. 16 Popiežiaus Pijaus XII diplomatijos išmintingumą daug kartų yra pripažinusios žydų organizacijos bei asmenybės. Pavyzdžiui, 1945 m. rugsėjo 7 d. Italijos heb­ rajų komisijos atstovas dr. Josephas Nathanas pareiškė: „Pirmiausią dėkojame

DOKUMENTAI

349

Tačiau popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog greta šių narsių vy­ rų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiks­ mai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iŠ Kristaus sekėjų. Nega­ lime žinoti, kiek nacių ar jų sąjungininkų okupuotose ar valdomose Šalyse gyvenusių krikščionių pašiurpdavo sužinoję apie savo kaimynų žydų din­ gimą, tačiau neturėdavo stiprybės pakelti protesto balsą. Krikščionis ši jų brolių bei seserų sunki sąžinės našta Antrojo pasaulinio karo metais turė­ tų akinti atgailauti17. Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šių Bažnyčios sūnų ir dukterų klai­ dų bei nusižengimų. įsidedame širdin tai, kas sakoma Vatikano II Susirin­ kimo deklaracijoje Nostra Aetate, kur nedviprasmiškai pabrėžiama: „Bažny­ čia, prisimindama bendrą su žydais paveldą, vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, bet evangeline dvasine meile, labai apgaili visais laikais bet kurią prieš žydus nukreiptą neapykantą, persekiojimus ir anti­ semitizmo apraiškas"18. Primename ir patvirtiname tai, ką pasakė popiežius Jonas Paulius II, 1988 m. kreipdamasis į Strasbūro žydų bendruomenės vadovus: „Drau­ ge su jumis vėl griežčiausiai pasmerkiu antisemitizmą ir rasizmą, kurie Romos popiežiui ir vienuoliams bei vienuolėms, kurie, vykdydami Šventojo Tė­ vo direktyvas, pripažino persekiojamuosius savo broliais ir, įtempę jėgas bei išsižadėję savęs, skubėjo padėti mums, nepaisydami jiems gresiančių pavojų" (L'Osservatore Romano, 1945 rugsėjo 8, p. 2). Tų pačių metų rugsėjo 21-ąją Pi­ jus XII priėmė Pasaulinio žydų kongreso generalini sekretorių dr. A. Leo Kubovvitzkj, atvykusi „Izraelitinių bendruomenių sąjungos vardu pareikšti šventajam Tėvui šilčiausią padėką už Katalikų Bažnyčios pastangas per karą padedant žydams visoje Europoje" (L'Osservatore Romano, 1945 rugsėjo 23, p. 1). 1945 m. lapkričio 23-iąją, ketvirtadieni, popiežius susitiko su maždaug 80 žydų pabėgė­ lių iš ivairių Vokietijos koncentradjos stovyklų atstovų, kurie sakė esą labai pa­ gerbti „galėdami asmeniškai padėkoti Šventajam Tėvui už dosnumą, parodytą persekiotiesiems nadų ir fašistų laikotarpiu" (L'Osservatore Romano, 1945 lap­ kričio 30, p. 1). 1958-aisiais, mirus popiežiui Pijui XII, Goldą Meir atsiuntė iškal­ bingą žinią: „Dalijamės žmonijos sielvartu. Kai mūsų tautą užklupo siaubinga kankinystė, popiežius pakėlė balsą už aukas. Mūsų laikų gyvenimą praturtino balsas, kalbantis apie didžias moralės tiesas virš kasdienio konflikto triukšmo. Gedime didžiojo taikos tarno". 17 Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis i naująji Vokietijos Federadnės Respublikos pasiuntini prie šventojo Sosto. 1990 lapkričio 8, Nr. 2: AAS 83 (1991), 587-588. 1# Loc. dt., 4.

350

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

prieštarauja krikščionybės principams"19. Todėl Katalikų Bažnyčia negali pritarti nė vienam persekiojimui, vykdomam - bet kur ir bet kuriuo laiku prieš kokią nors tautą ar žmonių grupę. Ji be išlygų smerkia visas genoci­ do formas, taip pat jas įgalinančias rasistines ideologijas. Apžvelgiant šį Šimtmeti/ mus giliai skaudina smurtas, apgaubęs ištisas žmonių grupes ir tautas. Ypač primename armėnų skerdynes, nesuskaičiuojamas aukas Uk­ rainoje šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, Čigonų genocidą, kuris irgi bu­ vo rasistinių idėjų padarinys, ir panašias tragedijas Amerikoje, Afrikoje ir Balkanuose. Nepamirštame nė totalitaristinės ideologijos milijonų aukų Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Kambodžoje ir kitur. Negalime užmiršti ir Vi­ durinių Rytų dramos, kurios mastai gerai žinomi. Net kai dėstome šias mintis, „daug žmonių tebėra savo brolių aukos"20.

V. Kartu žvelgiant į bendrą ateitį Žvelgdami į žydų ir krikščionių santykių ateiti, pirmiausia prašome mūsų brolius ir seseris katalikus atnaujinti savo tikėjimo hebrajiškų šaknų suvokimą. Prašome juos atminti, kad Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; kad Bažnyčia gyvy­ binės jėgos semiasi iš tauriojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos (plg. Rom 11,17-24); kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iŠ tiesų mūsų „vyresnieji broliai"21. Tūkstantmečio pabaigoje Katalikų Bažnyčia trokšta išreikšti savo dideli liūdesį dėl jos sūnų ir dukterų nusižengimų kiekviename amžiu­ je. Tai - atgailos aktas, nes, kaip Bažnyčios nariai, esame susiję su visų jos vaikų nuodėmėmis ir nuopelnais. Bažnyčia su gilia pagarba ir dide­ le užuojauta artinasi prie Šoa, naikinimo patirties, kurią žydai iškentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai nėra vien žodžiai, bet ir saistantis įpa­ reigojimas. „Mums gresia pavojus vėl leisti aukoms mirti baisia mirtimi, jeigu karštai netrokšime teisingumo ir neįsipareigosime stengtis, kad blogis 19 Kreipimasis i žydų vadovus. Strasbūras, 1988 spalio 9, Nr. 8: Insegnamenti 113, 1988,1134. 30 Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis i diplomatinį korpusą. 1994 sausio 15, Nr. 9: AAS 86 (1994), 816. 21 Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogoje. 1986 balandžio 13, Nr. 4: AAS 78 (1986), 1120.

DOKUMENTAT

351

nenugalėtu gėrio, kaip atsitiko milijonams žydų tautos vaikų . Žmo­ nija negali leisti, kad tai pasikartotų"22. Meldžiame, kad mūsų liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta. Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują atei­ tį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet, priešingai, vyrautų abipusė pagarba, kaip ir dera tiems, kurie garbina vienatinį Kūrėją bei Viešpatį ir turi bendrą tikėji­ mo tėvą - Abraomą. Galiausiai kviečiame visus geros valios vyrus ir moteris giliai ap­ mąstyti Šoa reikšmę. Aukos iš savo kapų ir išgyvenusieji, gyvai liudijantys tai, ką iškentėjo, tapo galingu balsu, patraukiančiu visos žmonijos dėmesį. Atsiminti šią baisią patirtį reiškia visiškai įsisąmoninti joje glūdintį išga­ ningą įspėjimą: nevalia leisti, kad sugedusios antijudaizmo bei antisemitiz­ mo sėklos vėl kada nors išleistų šaknis žmogaus širdyje. 1998 m. kovo 16 d. Kardinolas Edward Idris Cassidy Prezidentas

Piene Duprey Viceprezidentas

Remi Hoeckmari O. P. Sekretorius Skelbta: Metraštis. T. XIV. Lietuvių katalikų mokslo akademija. - Vilnius, 1999, p. 24-32.

22 Popiežius Jonas Paulius II. Kalba šoa minėjimo proga. 1994 balandžio 7, Nr. 3: Insegnamenti 171, 1994, 897 ir 893.

ŽYDAI IR LIETUVIAI Mykolas Biržiška

Lietuvos gyvenime žydai vaidino ypatingai svarbų vaidmenį, kurio betgi nustatymas nėra lengvas dėl iškilusių jų santykiuose su vietiniais gy­ ventojais aistrų/ ypač paaštrėjusių nuo 1940 m. Didžiojon Lietuvos Kunigaikštijon atėję iš Vokietijos per Lenkiją arba tiesiog iš Vokietijos, tad šiaip ar taip perėję jau per Vakarų kultūrą, iŠ ten parsinešę ir savo šnekamąją jidiš kalbą, Lietuvoje galutinai išsivysčiusią, bet ir tikybos reikalams pasilaikydami senąją hebrajų kalbą, naudodamiesi Vy­ tauto ir kitų didžiųjų kunigaikščių globa ir suteiktomis privilegijomis, ypa­ čiai getine savivalda (kaip ir uždara tautine autonomija), žydai taip sutapo su kraštu, jog jų tautoje susidarė savotiškas lietuviškojo žydo tipas. Kad ir dalis jųjų savo gudrumu, sumanumu ir gabumais, kaip stam­ būs pirkliai ar šiaip pinigingi verslovininkai, prireikus ar pareikalavus skolinę didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir didikams nemažas sumas, sugebėjo įsigyti valdžios malonę, kuri jiems uzstatydavo ar pavesdavo muitus, net pritraukdavo valstybės iždui tvarkyti (vienas Didžiosios Lietu­ vos Kunigaikštijos iždininkas XVI a. buvo žydas), tačiau daugumas žydų nešvariame gete vargą vargo, šiuo tuo besiversdami, tik nekuo begaudami pasireikšti, magdeburgijoms ir cechams žydų neprisileidžiant. Kai nuo XVII a. pusės ir ypačiai XVIII a. dėl dažnų svetimos ir savo kariuomenės plėšimų, gaisrų, bado ir maro Vilnius sunyko, jo prekyba ir amatai, taip pat kitų miestų ir miestelių gyvenimas nupuolė pirkliams ir amatininkams išmirus ar išbėgiojus, kad ir taip pat nemažai dėl karų iŠ priešų ir nepriešų nukentėję, bet lankstesni ir gudresni už kitus žydai sugebėjo ir priešus prieiti bei paveikti, ir iš viso prie pablogėjusių gyvenimo sąlygų greičiau už kitus prisitaikyti. Lietuvos ponai juos dabar mielai sodino aptuštėjusiuose miesteliuose (kitus miestelius žydai ir įsteigė), o ir miestuose jie la­ biau ėmė reikštis prekyboje ir amatuose.

356

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Jie buvo sutapę su kraštu, bet ne su jo visuomene, kuri ne tik juos laikė svetimu getiniu organizmu, bet ir, daugiausia būdama neaukšto (XVII-XV1II a.) polėkio krikščionė, su panieka žiūrėjo į juos kaip i „nukan­ kinusią Kristų tautą", tik dėl savo būdo ir tradicijų nepasireiškė jų atžvil­ giu jokiais žiaurumais, nors ir Šiems nemažai pavyzdžių turėjo tiek kazo­ kinėse, tiek Vakarų Europos žydų skerdynėse, ir tenkinosi negudriais, berniškais jėzuitinių ir kitokių mokyklų mokinių („jėzuitvaikių" ir kt.) išsi­ šokimais. Taip pat neapkęsdami juos niekinančių gojų, bet tai paprastai priversti savyje paslėpti, žydai gavo žemintis ir pataikauti bajorams, Čia pat šiųjų silpnybėmis pasinaudodami. Nieko bendro neturėdami su karo amatu, bet per karus pirmi nukentėdami, jie nesilaikė tvirtai vienos katros šalies, tik vieni vieniems, kiti kitiems, o kartais tie patys abiem šalim pasi­ pelnydami patarnaudavo, tuo užtraukdami sau nepasitikėjimą, įtarinėjimą ir net kaltinimą įdavinėjimu, šnipinėjimu ir 1.1 Lietuvos atitekimas Maskolijai, tad vienų ponų pakeitimas kitais, su­ kelia žydams susirūpinimą savo padėtimi naujose sąlygose, bet ne gilesnį susijaudinimą dėl Šalies prarastos laisvės, kuri jiems buvo svetima, nepri­ einama. Tačiau buvo ir išimčių, pvz., 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvis kretingiškis Berelis Joselavičius ir vėliau jo sūnus Berkavičius, arba Adomo Mickevičiaus poemos „Pan Tadeusz" patriotinis Jankelis. Rusų vyriausybė žydų neglosto, apkrauna mokesčiais, ima jų vaikus kantonistais, visaip žemina ir niekina, bet varžydama visą Lietuvos vi­ suomenę, mažai besirūpindama Lietuvos miestų (Vilnius carui Mikalojui I tebuvęs tik Čortovgrad - Velniamiestis) ir kaimų gerove, turinti lengvai paperkamus činauninkus, ji žiuri pro pirštus žydams įsigalint miestuose, o miestelių amatus ir prekybą jiems imant visai į savo rankas, dvaruose virstant patogiais ponams paktininkais ir karčiamininkais, tad prieinant ir kaimiečius. Žemaičių vyskupo Valančiaus griežta žmonių blaivinimo akcija už­ gauna rusų valstybės iždo ir mūsų dvarininkų reikalus, kerta ir į skaitlin­ gus žydus smuklininkus, o jo rūpinimasis įtraukti sodžiaus žmones į ama­ tus rengia konkurentus žydams amatininkams, tad suprantama, jog žydų visuomenė nekokiomis akimis į jį žiūri, mūsų dienų žodį betariant - kaip į antisemitą, nors Šiaip jau žydų varguomenei didysis vyskupas yra paro­ dęs aiškios krikščioniškos užuojautos. 1863 m. sukilėliams žydai parduo­ da prūsinį paraką, bet kiti sukilėlių ir kariami kaip susekti ar tik įtarti maskolių šnipai ir išdavikai. Vilniaus žydas Judelis Kliačko (kumelė, len­ kams virtusi Julionu Klaczko) Paryžiuje karštai dalyvauja politinėje lenkų

STRAIPSNIAI

357

akcijoje priešrusinio sukilimo naudai, bet jau kitas žydas vilnietis/ Morkus Antokolskis (antakalnis), garsusis „Mefistofelio" ir „Ivano Žiauriojo" skulp­ torius, vėliau „pagražino" Vilnių atėmusios iš Lietuvos nepriklausomybę carės Kotrynos II paminklu, kurį 1915 m. iš Vilniaus pasitraukdami mas­ koliai nusiėmę išsivežė. Griežtoje talmudo dvasioje chederuose auklėjami, žydai ilgai nesie­ kė bendrojo mokslo, tačiau getiniam ir Šiaip jų uždaram gyvenimui vis dėl­ to susiduriant su aplinkiniu krikščioniškuoju pasauliu, šiojo buvo judi­ nami, veikiami. Susiprasdami su bajorais lietuvių (o Gudijoje gudų) arba lenkų kalba, su kaimiečiais lietuvių arba gudų kalba (kai kur irgi taip pat lenkų kalba), santykiuose su rusų činauninkais reikalingi rusų kalbos griebtis, žydai vis labiau ėmėsi rusų kalbos mokytis, ėjo į rusų gimnazijas ir universitetus, gavo susipažinti su 40-jų ir vėlesniųjų metų rusų literatū­ ra, ne tik talentingų plunksnų, bet ir demokratinių bei liberalinių siekimų kupina, universitetuose sueidami su opoziciškai savo valdžios atžvilgiu nusiteikusiais rusų studentais ir šiaip su liberalia rusų visuomene, ne ką bendra beturinčia su Lietuvos činauninkais, tad įgaudami pagarbos rusų šviesuomenės kultūrai. Dar seniau linkę į gydytojų darbą, dabar plačiau jie eina į gydytojus ir vaistininkus; atsiranda žydų advokatų ir inžinierių. Ne visi jie iŠ universitetų grižta Lietuvon, bet daugelis pasilieka Rusijos sosti­ nėje ir kituose miestuose, net pačioje gilioje Maskolijoje. Ten traukia taip pat stambesnieji žydų pirkliai, finansininkai ir kt. 80-aisiais metais įvairiose Maskolijos vietose kilus žydų mušimams ir skerdynėms, išryškėjus dar žydų dalyvavimui revoliucinėse rusų stu­ dentų organizacijose ir artimose maskolių vyriausybei visuomenės grupė­ se kilus priešžydiškam nusistatymui, caro vyriausybė ėmėsi „spręsti žydų klausimą" griežtomis priemonėmis, kurių aštrumą pajuto ne tik žydai, bet dar Lietuva ir lietuviai. Vyriausybė jį išsprendė maskoliškai, pašalindama žydus iš tikrosios, taip sakant - rusiškosios Rusijos per vadinamąją „žydų sėslumo liniją" (Čerta jevrejskoj osedlosti) Lietuvon, Gudijon, Voluinėn, Podolėn ir į Lenkijos gubernijas, kuriose teleido jiems gyventi. Sostinėse ir rusiškuose miestuose teleido lankytis, kai kada ir pastoviai gyventi, stam­ biesiems žydų pirkliams, išėjusiems ar tebeinantiems aukštuosius moks­ lus žydams, šiaip vyriausybei reikalingiems žmonėms, bet universitetuo­ se nustatė žydams vos porą nuošimčių bendrojo studentų skaičiaus (procentinę normą), o gimnazijose Lietuvoje ir šiaip, kur leista žydams gyventi, - 10%. Žydai neįsileidžiami maskolių tarnybon, sunkiai bepaten­ ka advokatūron ir 1.1.

358

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Lietuvoje ir kituose žydams gyventi maskolių skirtuose kraštuose jųjų išsyk padaugėjo. Iš rusiškųjų gubernijų atvykę, jie dar labiau suartino vietinius žydus su rusiškumu, kad ir drauge žydų persekiojimas kėlė jų nusistatymą prieš vyriausybę ir vis didesnį jų skaičių traukė į revoliucinį darbą. 90-aisiais metais įsikuria socialistinė Lietuvos ir Lenkijos žydų orga­ nizacija „Bund", ilgainiui įgijusi didelės įtakos ne tik žydų darbininkams (tiksliau, amatininkams ir krautuvių tarnautojams), bet ir šiaip jų visuome­ nei, kuri mielai rusėjo. Tuo pat betgi metu kyla tautinis žydų sąjūdis, taip sionistinis (hebraistinis, palestiniškas), taip ir liberalistinis (jidišinis). Socia­ listų ir liberalų spaudos jidišinė kalba ilgainiui įsivyrauja ir sionistų spau­ doje. Seniau pasireiškęs tikybinės žydų raštijos ir ideologijos centru Vil­ nius, kuriame žydai sudarė apie pusę gyventojų, tebepasilieka „Lietuvos Jeruzalė" ir naujybiniam kultūriniam žydų gyvenimui - įvairiaspalviam, įvairioms jo linkmėms, ypačiai gyvam ir, sakytume, triukšmingam, su karš­ tais ginčais ir aistringomis diskusijomis, nuo 1905 m. revoliucijos ligi pat 1940 m. bolševiklaikio. Antra vertus, iŠ Lietuvos, kaip ir iš kitų žydų gyvenamųjų vakarinių Maskolijos sričių, sustiprėjo dar anksčiau prasidėjusi jų išeivystė į Šiaurinę Ameriką, Pietų Afriką, Australiją ir kitur, iš Lietuvos net į gretimą Lenki­ ją, kurios pramonė ir gyvesnis miestų gyvenimas juos viliojo ir kur lietu­ viškieji (tikriau - dažnai tik perėję per Lietuvą rusiškieji) žydai atsikėlę taip skyrėsi nuo gerokai aplenkėjusių vietos žydų, jog šiųjų buvo skersaujami kaip aprusėję „litvakai". Amerikos žydai šelpia savo likusius Lietuvoje tautiečius ir remia jų kultūrinius sumanymus, organizacijas ir darbus. Sio­ nizmo veikiami, kiti traukia iš Lietuvos Palestinon... Tik vis dėlto ne­ normalus, dirbtinis žydų suvarymas Lietuvon aiškiai juos tebetroškina ir skaudžiai atsiliepia jų santykiams su lietuviais. Tikybiškai ir rasiškai skirdamiesi nuo žydų, kaip kaimo gyventojai nusistatę prieš miestelėnus, Lietuvos kaimiečiai, kaip ir visur aplinkui, kiek iš aukšto, kartais ne be ironijos žiūrėjo į žydus, prastuolišku sąmoju aštrokai, net smarkiau negu tikrai nusistatę, juos pajuokdavo ir panie­ kindavo. Karčiamininkai, šinkoriai, smuklininkai, ligi 90-aisiais metais caro vyriausybė įvedė valstybinį degtinės monopolį (tad „monopolką") ir panaikino žydų karčiamas, kuo būdu šie nustojo buvę žmonių girdytojai, - miestelių krautuvininkai ir ėję per sodžius kromelninkai, dvarininkų paktininkai, miestų ir miestelių amatininkai, felčeriai, pinigų skolintojai ne kartą dideliais nuošimčiais („žmonių lupikai", „siurbėlės" ir 1.1.) - štai

STRAIPSNIAI

359

žydų visuomenė, su kuria nuolatos turėjo reikalą kaimo visuomenė, kuri paprastai visai žmoniškai su jais santykiavo, kad ir linkusi pajuokti žydų silpnybes (tikriau - skirtingas nuo lietuvių būdo savybes), dažnai padejuo­ davo dėl kitų jųjų, virtusiu tikrais kaimiečių vorais, kai kada pasipiktinda­ vo vieno ar kito jųjų smarkesniu kaimo žmogaus prispaudimu, o retkar­ čiais, turgaus dieną ar jomarke, karščiau susiginčijus kuriam pirkėjui su pardavėju, įsismaginę bernai ir gaspadoriai kurį įpykinusį žydą ir pakumš­ čiuodavo („pamokė") arba langus jam iškrušindavo. Tik visa tai nebuvo taip dramatiška, kaip gal kam iš tolo atrodė, kur kas mažiau reikšminga negu Alytaus ar kurios kitos parapijos tarpusaviniai lietuvių su „lenkais" susirėmimai dėl lietuviškųjų ir lenkiškųjų pamokslų, giesmių ar Evange­ lijų skaitymo. „Parka", „žydparkis", „žydpalaikis", be abejo, buvo užpykusio že­ maičio, aukštaičio ar dzūko paniekos žodis, bet jau pats žodis „žydas" tebuvo paprasto tautinio vardo pažymėjimas, nieko bendro neturįs su ru­ siškuoju „žid" (greta su neodioziniu „jevrej") ar net su lenkiškuoju „žyd", paprastai „izraelitu" ar dar kuo kitu sušvelninamu, o jau „žydelis" buvo susijęs su prietelingu kaimyniniu nusistatymu, šiltesniu jausmu. Bene ge­ riausiai, tikroviškiau ir, sakytume, kaimiškai prieteliškai, kad ir nebičiuliškai, atvaizdavo Keturakis-Vilkutaitis toli gražu ne teigiamą, bet natūralų ir gyvą Faibčiką žydelį, be kurio neišsiverčia jo naudojamas sodietis, savo klasiškoje komedijoje „Amerika pirtyje", be reikalo žydų ir antisemitų lai­ komoje priešžydiniu kūriniu. Dar glaudesnio šių dviejų tautų santykiavimo reiškinys buvo nereti jaunų žydų ir ypačiai žydaičių krikštai, labiausia vedybų tikslais, kurių iš­ davoje lietuvių kaimiečiuose radosi kiek žydiško kraujo priemaišos, ne kartą nenoriai teprisipažįstamos, bet pašaliečių labiau ar mažiau pagrįstai nustatomos iš veido bruožų, būdo savybių ir tikros kilmės žinojimo, kaip štai Matulaičių arba bankininkų Vailokaičių šeimose. Pusžydžiai daug kur lietuviams tiesia kelią į prekybą ar šiaip išveda juos iŠ kaimo į miestelį ar miestą. Tikrai nenustatyta, bet seniai iškelta - ir aistrų sukelta - dar Ado­ mo Mickevičiaus žydiško kraujo iš motinos šeimos gavimas (poeto apibū­ dinimas, esąs kilęs z malki obcej). Vienas Vygrių-Seinų diecezijos vyskupas buvo žydas (Marcijevskis). Dar baudžiavų laikais Lietuvoje prasidėjęs traukimas iŠ kaimo į ar­ timesnį ar tolimesnį užkaimį, į artimuosius miestelius, į kitas parapijas, vė­ liau siekęs dar didesnį svietą: savo krašto miestus, latviškai vokišką Rygą

360

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ar Liepoją, Petrapilį ir pietų Rusijos miestus, Varšuvą, pagaliau net kitus kraštus, kaip štai JAV, Angliją bei Škotiją, Vokietiją, Pietų Afriką ir kitur svetur statė daugiausia fizinio darbo darbininkus, kurių kiti vėliau įsitai­ sydavo ir kitokio darbo srityse, labiau ar mažiau rungdamiesi su kitomis tautybėmis, bet su žydais negaudami kur varžytis. Tačiau Lietuvos mies­ teliuose eidami i amatus, vėliau ir į prekybą, išmokslintieji ūkininkų sū­ nūs, dar imdamiesi gydytojo ar vaistininko darbo, neišvengiamai turėjo varžytis su žydais, net skaudžiai paliesti įvairiose darbo rūšyse, labiau ar mažiau, šiųjų reikalus, kartais net įsisenėjusią monopolinę padėtį. Pasijuntančių „sau žmonėmis" sodžiaus žmonių, besitiesiančių į svietą - miestelio amatus, prekybą, miesto mokslus, kaimo reikalų reiškė­ jai - baudžiavų laikais Daukantas, Ivinskis, Valančius ir jo kunigai, po­ baudžiaviniai „Varpo" - „Ūkininko" ir „Apžvalgos" - „Tėvynės Sargo" krypčių darbuotojai kunigai, gydytojai ir kiti tautinio darbo vairuotojai gavo taip pat veikti prieš užvaldžiusių įvairias darbo sritis žydų reikalus. Labiau temperamentingas ir nekultūringas poetas kun. šnapštys-Margalis, iŠ dalies net tautinio himno autorius didysis „varpininkas" Kudirka, iš dalies ir publicistas kun. Tumas-Vaižgantas, „Pragiedrulių" apysakoje at­ vaizdavęs kai kuriuos miestelio žydus, kaip ir Valančius, užsitraukė sau žydų tarpe antisemitų vardą, bet savo tautoje dėl to (Kudirka ir Tumas, bet ne Šnapštys) nenustojo sau didelės pagarbos. Pagarsėjusioje žydo Beilio byloje kviestas kaip talmudo žinovas lietuvis kun. Pranaitis sukėlė prieš save žydų visuomenę, bet savo visuomenėje jokio vaidmens nevai­ dinęs, tuo pat savo dalyvavimu byloje lietuvių ir žydų santykių labiau nejskaudino. Pavojingesni žydų kromininkų reikalams buvo vartotojų bendrovių steigėjai ir šiaip kooperatininkai (kun. Pabijonas Kemėšis, Domas Šidlauskis ir kiti), kurių veikla prieš Pirmąjį didįjį karą davė lietuviams gražių vai­ sių ir ypačiai lemtinga buvo Lietuvos ateičiai, kai jau naujose nepriklauso­ mos Lietuvos sąlygose nauja, senųjų („tikrųjų") kooperatininkų kartais net skersaujama, valstybinio kooperatizmo kryptimi išdygo tokios lietuviškos ūkio įmonės kaip „Lietūkis", „Maistas", „Pienocentras", „Parama", ėmė megztis „Linas", „Sodyba" ir kitos, keliančios lietuvių tautos pajėgumą ir savarankiškumą, bet ir aiškiai siaurinančios žydų veikimo sritį. Per dešimt­ mečius užsimezgęs ir ypačiai Nepriklausomoje Lietuvoje pakilęs, nustū­ męs lenkus ir žydus nuo miestinio pirmavimo lietuvių miestelėnų (amati­ ninkų ir krautuvininkų) luomas ėmė ir veržliau, sakytume nebe kaimiškai

STRAIPSNIAI

361

lietuviškai/ tik miesčioniškai, tad kromininkiškai („lenkiškai" ar „žydiš­ kai"?!) rėksmingai reikštis, pvz., neaukštos kultūros Verslovininkų sąjun­ goje, iaštrindamas lietuvių santykius su žydais. Neskaitlinga prieš Pirmąjį didįjį karą lietuvių ir žydų šviesuomenė Lietuvoje ne tik neturėjo aštresnių tarpusavio susidūrimų, bet ir nedaug vieni su kitais tebendravo, krašto reikalus labiausia nulemiant caro vyriau­ sybei ir lenkiškai nusistačiusiai dvarų ir miestų inteligentijai. Nepriklauso­ mybės atgavimas ir valstybės sutvarkymas buvo jau vien lietuvių Šviesuo­ menės nuopelnas ir reikalas, ne kartą bemaž nepakeliamas jos jėgoms, kad ir Šios buvo sustiprintos grįžusių iš Maskolijos ne visuomet tautinių sume­ timų ir patriotinio jausmo nustatomų, bet kitų tik ieškančių geros duonos ir iš viso bėgančių iš revoliucinės anarchijos išmokslintų išeivių. Lenkiško­ ji šviesuomenė prie lietuvių darbo bemaž neprisidėjo, daugumoje klusniai sekdama Varšuvos pastangomis šiokiu ar tokiu būdu surišti Lietuvą su Lenkija ir Varšuvos duodamais nurodymais ar bent tik prisitaikydama prie naujų sąlygų savo lenkiškoms pozicijoms apginti, sustiprinti, gal net ir iš­ plėsti. Visiško tarpusavio sutarimo Lietuvos lenkai nebuvo pasiekę, kas matyti kad ir iŠ šitokio pavyzdžio: sulenkėjęs žemaičių bajoras inžinierius Gabrielius Narutavičius buvo Lenkijos prezidentu, o jo brolis advokatas Stanislovas Narutavičius pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriuo Lietuva pareiškė nutraukianti bent kokius politinius saitus su kitomis valstybėmis, tad ir su Lenkija, kuri ir toliau mėgino Lietuvą sau pasijungti. Žydų visuomenė per I pasaulinį karą taikėsi prie naujų sąlygų, leng­ viau už kitus Lietuvos gyventojus prieidama prie vokiečių. Išlyginusi žy­ dų teises ir visuomeninę padėtį Rusijos revoliucija tiek tepalietė Lietuvą, kiek 1919 m. per kelis mėnesius jos Rytai buvo užimti bolševikų, kurie mėgino ten įgyvendinti savo revoliucinius reikalavimus. Suprantama, jog ji žyduose sukėlė didelio pritarimo ir vilčių, kad ir tik dalis jųjų, ypačiai „Bundo" veikiamos grupės, tepasekė bolševizmu, o daugumas tenkinosi paprastu liberaliu demokratizmu. Lietuviai, ypačiai iš Maskolijos grįžę, tad bolševizmui jau prisižiūrėję karo tremtiniai, retas tebuvo palenktas bolše­ vizmo ir bemaž visi gynė ir apgynė savo krašto nepriklausomybę. Sveti­ mas žydams Lietuvos prisikėlimas jųjų tautinės vadovybės gana greit bu­ vo suprastas ne tik kaip neišvengiamas faktas, bet ir kaip galimas naudoti jųjų tautinei būklei stiprinti ir gerinti. Pradžioje sionistai, paskiau ir kitos žydų srovės stojo prie bendro su lietuviais valstybinio darbo, kam pritarė

362

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

ir išėję iŠ Lietuvos žydai, JAV palaikydami tenykščių lietuvių žingsnius JAV visuomenei ir vyriausybei paveikti, kad pritartų ir palaikytų Lietuvos nepriklausomybę ir jos teisingus politinius siekimus (grąžintų Vilnių iš Lenkijos ir kt). Lietuviai priėmė žydus Lietuvos Tarybon, kuri dėjo valstybinio gy­ venimo pagrindus, įsteigė žydų reikalams ministeriją, leido jiems steigti savas mokyklas, iš viso savaip organizuotis. Nesutarimai pačių žydų tar­ pe, kuriuos gavo spręsti jau lietuviai, ne visai aiški žymios žydų dalies lai­ kysena Lietuvos valstybingumo atžvilgiu (aukštas bolševikų nuošimtis žy­ dų jaunimo tarpe), dažnas lietuvių kalbos ignoravimas ne tiek žydų, kiek rusų kalbos naudai, karštuolių išsišokimai (žydų jaunimo dėl lietuvių kal­ bos, o lietuvių jaunimo dėl žydų darbo universiteto anatomikume prie krikščionių lavonų, savųjų neduodant), ne kartą tautinio žydų autonomiš­ kumo prasmės iškreipimas paskirų asmenų ar grupių ne tautiniams, tik as­ meniniams ar grupiniams savanaudiškiems tikslams ir reikalams - visa tai reikalavo iš Lietuvos vyriausybės ir administracinių organų budrios prie­ žiūros, ne kartą ir įsimaišymo į žydų reikalus, o lietuvių visuomenę erzinte erzino, juo labiau jog ne tik lietuviai miestelėnai gavo grumtis prekybo­ je su žydais, kurie pradžioje kai kurias jos sritis aptarnaudavo visu 100% ir, suprantama, visokias kliūtis statė atsirandantiems ne iš jų tarpo konku­ rentams, bet ir laisvų profesijų lietuvių šviesuomenė - advokatai, gydyto­ jai, vaistininkai, dantų gydytojai - ir ypačiai studentija žvairomis, net pik­ tomis akimis žiūrėjo į žydų mokyklų ir lietuvių universiteto parengiamą vis didesnį lietuvius konkuruojančių žydų specialistų skaičių (kai kuriose darbo srityse žydų nuošimtis net augo), tepasiliekančių, kaip sakėme, daž­ nai dar svetimais Lietuvos gyvenimui, nesikratančių rusiško raugo ir daž­ nokai linkstančių į bolševizmą, kurio lietuviai vengė politiniais, tikybiniais ir tautiniais sumetimais, su TSRS palaikydami betgi korektingai gerus santykius - visa tai, kartu su dažnais vienų kitiems priekaištais ir preten­ zijomis (žydai dažnai priekaištavo, jog, nežiūrint paskelbtosios visų gyven­ tojų lygybės teisių atžvilgiu, žydai nesą beveik įsileidžiami į valdžios apa­ ratą, administraciją, teismus ir kt.), neleido abipusiams santykiams sveikai ir pastoviai nusistatyti, tautinės autonomijos supratimui ir dėsniams tvir­ čiau abiejose pusėse prigyti. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas Lietuvoje, įvykęs kaip tautiškai griežčiau ir smarkiau už kitas nusistačiusių grupių reakcija prieš per silp­ ną, jų nuomone, demokratinės santvarkos pajėgumą atsispirti pavojingoms

STRAIPSNIAI

363

Lietuvos nepriklausomybei visuomeninėms ir politinėms kryptims, labiau apsidrausti prieš lenkų ir bolševikų agresingumą ir suteikęs valdžią tauti­ ninkams ir i juos linkstantiems, nuvedė respubliką naujuoju keliu, griež­ čiau pabrėždamas lietuvių tautos pirmavimą ir darydamas iŠ to praktines išvadas, kas atsiliepė tautinei žydų būklei ir jųjų santykiams su lietuviais. Ne tik aštrios priemonės prieš bolševikus, kurių daugumą sudarė žydai, bet ir valdžios organų griežtesnis žydiškųjų organizacijų ir mokyklų su­ tvarkymas, budresnė jųjų priežiūra, reikalavimas mokytis lietuvių kalbos, priverstinis žydų išėmimas iŠ rusiškųjų ir vokiškųjų mokyklų, teleidžiant jiems mokytis žydiškose ar lietuviškose, aiškesnis lietuvių pramonės ir prekybos rėmimas, mėginimai suvaržyti žydų nuošimčio didėjimą laisvo­ se profesijose ir kt. - labiau ar mažiau paliesdavo ekonominius ir tautinius žydų reikalus, sukeldavo, žinoma, ir jų didesnį ar mažesnį nepasitenkini­ mą, susierzinimą ir reagavimą, komunistiniam sąjūdžiui žydų jaunimo tar­ pe nė kiek nemažėjant ir net didėjant. Tačiau žydų mokyklų palikimas, tik su didesniais reikalavimais iš lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos geografijos ir istorijos, tad žydų jau­ nimą labiau įtraukiant į valstybinį gyvenimą ir lietuvių visuomenės kultū­ rinius santykius bei reikalus, ne tik leidimas kurti tautines žydų organiza­ cijas, bet ir jų kultūrinių reikalų rėmimas bei Šelpimas (pvz., universitete hebrajų kalbos ir literatūros katedra), visiška žydų lygybė su lietuviais ad­ ministracijos ir teismo atžvilgiu (kita vertus, teismų reforma, tarp kita ko, įvedusi kandidatams į advokatus stažą teismuose, žymiai sumažino jaunų­ jų žydų advokatų skaičių) ir žydų apdraudimas nuo bent kokio ir bent kie­ no, asmens ar įstaigos, savivaliavimo švelnino žydų ir lietuvių santykius, vienos ar kitos šalies išsišokėlių kai kada mėginamus sudrumsti, sveikai veikė abidvi visuomenes, daugelį žydų vertė valstybiškai nusistatyti ir la­ biau domėtis lietuvių kalba bei literatūra, kratytis rusiškumo ir artintis į lietuviškumą, taip, jog žydai ne tik mielai leido savo vaikus į lietuvių mo­ kyklas, bet ir kiti jųjų ėmė su vaikais lietuviškai kalbėti. Abi pusės ieškojo tarpusavinio susipažinimo ir susipratimo. Žydai leido lietuvių kalba laikraštį „Apžvalga" lietuviams susipažinti su tauti­ niais žydų siekimais, o lietuviai įsteigė lietuvių ir žydų kultūrinio bendra­ vimo draugiją. Žydų kalba buvo išleista lietuvių literatūros apžvalga, o lie­ tuviškai - žydų poezijos ir novelių rinkiniai. Universitetas išleido docento šapiros monografiją apie žydų romanistą Mapu (iš Kauno, ar tikriau, iš Aleksoto, iš kur taip pat yra kilęs žymus žydų matematikas Minkovskis,

364

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

kuri dabar lenkai mėgina paversti lenku), kurio vardu buvo pavadinta vie­ na Kauno gatvių, ir kitą jo monografiją - apie Lietuvos žydų poeziją, o Vil­ niui vaduoti sąjunga, remiama žydų, kurie ¡steigė atskirą tos Sąjungos žy­ dų sekciją, išspausdino šapiros veikalą apie Vilnių žydų poezijoje. Išeivis Kanadon Kacenelenbogenas anglų kalba išleido didelę monografiją apie lietuvių dainas, gausiai jų išversdamas tąja kalba. Mokytojas Goldšmidtas lenkų atplėštame nuo Lietuvos Vilniuje žydų spaudoje karštai aiškino sa­ vo tautiečiams lietuvių kultūros dalykus. Advokatas Robinzonas vokiečių spaudoje rėmė Lietuvos Respublikos politines ir teisines pozicijas. Rutenbergas lietuviškai ir rusiškai parašė knygeles apie Simoną Daukantą. Sereiskis rusų kalba išleido plačią lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių kalbos žodyną. S. Bieliackinas ir gydytojas Landau rašė noveles lietuviškai ir 1.1. Taigi lietuvių santykiai su žydais II pasaulinio karo išvakarėse buvo gyvi ir sudėtingi, abiem pusėm reikšmingi. 1939 m. rugsėjo mėnesio trijų savaičių vokiečių karas su lenkais da­ vė Lietuvai praleistą per kelias savaites Čia valdžiusių bolševikų rankas, seniai jos reikalaujamą ir siekiamą Vilnių, drauge betgi ir Raudonosios ar­ mijos bazes. Vilniaus žydai drauge su kitais jo gyventojais su džiaugsmu sutiko Lietuvos kariuomenę ir kilusioje po to kai kurių lenkų akcijoje prieš Lietuvą nedalyvavo, tik rėmė Lietuvos administracijos žygius. Tačiau Vil­ niaus bolševikai, kaip ir kitose Lietuvos srityse daugiausia žydai, stiprino savo darbą, laukdami, iki visa Lietuva bus Raudonosios armijos užimta ir prijungta prie Tarybų Sąjungos. 1940 m. vasarą, kaip žinome, tatai įvyko. Nuo pat pirmųjų šios neteisingai kartais vadinamos „revoliucijos" dienų Lietuvos žydų jaunimas pasireiškė komunistų partijos vos besuvaldomu, kartais net nebesuvaldomu netaktiškumu, nepaprastu veržlumu ir aistringu jausmų reiškimu. Dėl mažo lietuvių komunistų skaičiaus parti­ joje daug sverdami, partiniai žydai tiek suprato padėti, jog į tarybinių ko­ misarų vietas įstatė lietuvius, kad nebūtų erzinama lietuvių visuomenė, tačiau Šiajai nesiartinant prie komunizmo, o žydų amatininkams, krautu­ vių tarnautojams, moksleiviams lipte partiją aplipus, mokyklose, įstaigose, įmonėse, spaudoje žydai savaime ėmė pirmauti ir rėksmingai, net agresin­ gai reklamuoti, taip sakant, savaip antspauduoti naują tvarką, tuo sukelda­ mi lietuvių visuomenę ne tik prieš ją, bet ir prieš žydus. Vyresnioji žydų karta ir sionistinis ar šiaip tautiškai aiškiau nusistatęs žydų jaunimas liko bolševizmui svetimas ir įspėdavo kits kitą, jog dėl išsišokėlių teksią visai Lietuvos žydijai nukentėti, bet kiek nauja tvarka leido žydams pasireikšti,

STRAIPSNIAI

365

suprantama, jie tuo nesikratė, net - žemės ūkiui svetimi miestelėnai - pa­ siimdavo sodžiaus instruktorių vietas ir savo negudriais pamokymais, kaip reikią ūkininkauti, tik juokino, erzino kaimo žmones. Žydai taip pat, tiek dar nesuskubę lietuviškai pramokti vilniečiai, tiek ir apsipratę su lietuvių kalba kauniečiai, taikydamiesi dabar į Raudo­ nąją armiją ir atvykusius iš Maskvos instruktorius, ėmė visur kur kišti ru­ sų kalbą..Patys ne ką bemokėdami maskoliškai, jie mėgino pašalinti lietu­ vių kalbą iš universitetų ir kai kurių ištaigų, puldami ginančius lietuvių kalbos teisę pirmauti LTS Respublikoje lietuvius kaip „smetonininkus", tad pasitraukusiojo iš Lietuvos prezidento „šalininkus", reakcininkus, Ta­ rybų Sąjungos priešus, nors ne tik Tarybų Sąjungos konstitucija, bet ir vietos komunistų partija nesistengė dar rusų kalbos primesti ir pažeisti lietuvių kalbos teisių, besitenkindama rusų kalbos, kaip atskiro dalyko, dėstymu mokyklose. Kai po dvidešimties metų nepriklausomojo Lietuvos gyvenimo su aiškiu lietuvių kalbos vyravimu žydai ėmė demonstruoti ir sprausti svetimą, ilgametę politinę lietuvių tautos nelaisvę primenančią rusų kalbą, lietuvių santykiai su žydais vis labiau įsitempdavo ir su­ komplikuodavo bendrą padėtį, dėl kurios komisarai ir partijos vadovybė (generalinis sekretorius Sniečkus ir kiti) savo tarpe vėliau prisipažindavo 1940-1941 m. Maskvos klaidingai buvę instruktuojami. Lietuvių kantrybė plyšo 1941 m. birželio mėn., maskoliams suėmus keliasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų ir juos išvežus į Kazachstaną ir kitas TSRS sritis bei paaiškėjus, jog parengta dar du, dar didesniu suimtinųjų ir išvežtinųjų asmenų sąrašu, kuriuos sudarant nemažai svėrė žy­ dai (partiečiai ir pareigūnai). Jau buvo žinomas, o vėliau dar plačiau pa­ aiškėjo (birželio 22-24 d. išvadavus iš kalėjimų lietuvių veikėjus, kurie 1940-1941 m. bolševikų buvo suimti) dažnas žydų dalyvavimas ir ne kar­ tą žiauresnis už daugelį kitų NKVD pareigūnų jųjų elgimasis su suimtai­ siais tardymo metu. Išbėgęs į miškus patriotinis lietuvių jaunimas skubiai ėmė ginkluotis, ir kai vokiečiai puolė raudonąją armiją, lietuvių partizanai puolė ne tik ją, bet ir komunistus - tikruosius ar tik spėjamuosius. Ten, kur žydai agresingiau nei kitur lietuvių atžvilgiu buvo pasireiškę, puolė ypačiai žydus, jei vyresnieji nesuskubo laiku prišokti ir karštuolius su­ drausti. Lietuviams su raudonarmiečiais ir komunistais susišaudant, žuvo nemažai žydų ir lietuvių. Daugumas žydų komunistų ir jiems artimųjų išbėgo kartu su Rau­ donąja armija. Likusioji Lietuvoje žydų visuomenė kad ir nesitikėjo sau

366

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nieko gero iŠ vokiečių kaip okupantų - žydėdrių priešžydininkų nacional­ socialistų, tik prisimindama pirmosios (1915-1918 m.) vokiečių okupacijos laikus, tikėjosi, kad ir sunkesnėmis sąlygomis pakeisianti ir antrąją okupa­ ciją, juo labiau jog Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymas teikė vil­ ties susigrąžinti sau dar „smetoninius laikus", ne tik bolševikmečiu lietu­ vių, bet dabar ir žydų svajojamus ir sapnuojamus. Susidarę žydų komitetai įėjo kontaktan su lietuvių vadovybe, kurią betgi vokiečiai greit pašalino nuo valdžios ir paėmė krašto administracijos vadovavimą į savo rankas, prieš tai dar pareikalaudami, jog žydų reikalai turį būti tik vokiečių žinio­ je ir visa, kas žydiška, priklausą vokiečiams. Vokiečiai vertė pačią lietuvių administraciją skelbti savo vardu pirmuosius priešžydiškus potvarkius, o Šiajai to privengiant ir atsisakant - patys ėmė žydus „tvarkyti". Tad žydams buvo uždrausta eiti šaligatviais, kiekvienas buvo atžy­ mėtas prisiūtu prie rūbų geltonu ženklu ir, pagaliau, uždaryta juos impro­ vizuotuose getuose, tąja proga apiplėšus jų butus, sandėlius, slėptuves, o vėliau išvežus ir jų kultūrinius turtus, kaip štai Vilniaus žydų mokslo ins­ tituto rinkinius, ten pat garsią StraŠuno biblioteką, Kauno žydų Mapu var­ do biblioteką ir kt. Seniai pamirštieji Lietuvoje getai ir visa Šlykšti, svetima lietuviu dvasiai, dorovingumui ir tradicijoms gerinimo akcija ir procedūra darė lietuviams slegiamo įspūdžio, juo didesnio, jog lietuvių policijos pa­ reigūnai ginkluotų vokiečių buvo verčiami tatai vykdyti. Dalis žydų išsi­ gelbėjo nuo geto, pasislėpdami pas pažįstamus lietuvius, ne kartą pas tuos pačius policininkus, arba išsipirkdami iš vokiečių pareigūnų, bet daugu­ mas atsidūrė gete. Kauno lietuviai policininkai išgelbėjo iš geto apie 500 žydų vaikų. Priverstinis geto žydų darbas vokiečiams ne kuo bebuvo sunkesnis už panašius nežydų darbus, tad kitų žydų net buvo laikomas esąs bemaž „naudinga fizine mankšta" (!) neįpratusiems fiziškai dirbti žmonėms. Pats geto gyvenimas, žydams sugebėjus ten padoriai susitvarkyti, taip pat pra­ džioje buvo pakenčiamas, kai kur net kultūrinėmis pramogomis paįvairi­ namas, o nuo sadistinių vokiečių viršininkų ar budinčių prie vartų lietuvių policininkų negudrių priekabių buvo pasiliuosuojama tradiciniu maskoliš­ ku būdu - kyšiais šiokia ar tokia forma. Sunkiausia buvo sava žydų poli­ cija, nepaperkama ir ne kartą per daug uoli vokiečių įsakymų vykdytoja, nevengianti griežtų ir aštrių priemonių savo tautiečių atžvilgiu. Jau pirmomis savaitėmis visur kitur ne paskiri žydai, tik ištisos jųjų grupės būdavo sušaudomos, kas kėlė lietuviams didelio susijaudinimo ir

STRAIPSNIAI

367

pasipiktinimo Šaudytojais, bet ir buvo aiškinamasi kaip atsitiktiniai kovos įkarščio faktai, kuriems nesuskubta užbėgti už akių. Tačiau vėliau patikri­ nant tuos faktus vis ir vis buvo nustatoma, jog žydus Šaudyti ragino, įsa­ kinėjo ir kliudė juos gelbėti vokiečiai, patys pribaigdami sužeistuosius ar bėgančius, prireikus ginklą pavartodami prieš atsisakančius Šaudyti lietu­ vius ir nelietuvius arba tiesiog juos Čia pavaduodami, tik viską stengda­ miesi paskiau primesti lietuviams. Ilgainiui paaiškėjo, jog Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo valstybėse, Lenkijoje ir kitur, vokiečių vadovybė nusistatė fiziškai žydus išnaikinti. Tad prasidėjo sistemingi, grupėmis, visaip iš geto iŠviliojamų žydų šaudymai. Vokiečių įsakymu tai gavo atlikti tam tikri vietos žmonių būriai ar policininkai, vokiečių pareigūnų girdomi, prižiūrimi, padedami arba ir nudedami, kurie pritrūkę drąsos ir rankai sudrebėjus netaikliai šaudė arba ir visai atsisakydavo beginklius Šaudyti, be to, dar kai kada filmuojami ir ro­ domi Vokietijoje, vokiečių visuomenėje sukeldami, partinių vyrų dar pri­ tariamą, pasišlykštėjimą tuo, „kaip lietuviai (arba kiti nevokiečiai) žydus šaudo". Vėliau vokiečiai patys jau nesivaržydami šaudė, nebegalėdami vietos žmonių priversti atlikinėti šias egzekucijas. Šiaip ar taip, net prileidus nemažą žydų nuošimtį išbėgusių į TSRS ir iš ten 1941-1945 m. grįžusių Lietuvon, taip pat lietuvių (dažnai tų pa­ čių policininkų) paslėptų ir susilaukusių vokiečių pasitraukimo iš Lietu­ vos, 1939 m. pabėgusių iš Lenkijos, Lietuvoje laimingai išsisaugojusių ir 1945 m. grįžusiųjų Lenkijon, tenka nustatyti žiaurų faktą, jog ne mažiau kaip 80-85% visų buvusiųjų Lietuvos teritorijoje žydų tuo būdu vokiečių fiziškai sunaikinta. Taigi nieko bendro neturinčių su lietuvių tauta, prieš jos amžiais nusistačiusią moralę ir tradicijas, sužvėrėjusių vokiečių priešžydininkų sa­ distinėmis priemonėmis „spręstas" Lietuvos žydų likimas vis dėlto, šiųjų laimei, galutinai nėra išspręstas, nes dalis žydų išsigelbėjo arba buvo išgel­ bėta, tik visas „žydų klausimas" Lietuvoje visad bus susijęs su be galo sunkiu, visus - ir žydus, ir lietuvius - slegiančiu ir niekados nebeišdildysimu 1941-1944 m. baisenybių, „sistematiškai" ir „nesistematiškai" išžudytų tūkstančių aukų atminimu. Taip, kaip nieks iš Lietuvos istorijos nebe­ įstengs išbraukti 1942 m. 500 lietuvių, lenkų ir gudų sušaudymo Švenčio­ nių aps. už bolševikų nudėtą vokiečių pareigūną arba 1944 m. gegužės mėn. tų pačių vokiečių gryčiose uždarytų ir sudegintų Valkininkų vai. Pir­ čiupiu kaimo 200 lietuvių (nuo 90 metų ligi vienos valandos amžiaus) už

368

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

tai, jog netoli nuo šio kaimo lenkų partizanai buvo vokiečius apšaudę. Skaitmenys čia mažesni už nužudytų žydų skaičių, bet sistema ta pati, tik nežinia, kam čia vokiečiai suvers tas žudynes, kai žydiškas žudynes jie vis mėgina lietuviams suversti. Nesiimame čia teisti vokiečių tautos, net nacio­ nalsocialistų partijos ar vokiečių pareigūnų, nei gilintis į istorinius, rasi­ nius, socialinius ar kitokius motyvus vokiečių vykdytos Lietuvoje žydų at­ žvilgiu žiaurios akcijos, tik rūpėjo mums 1941-1944 m. Lietuvos įvykiuose, kiek galima, kas „vokiška" ir kas „lietuviška" atskirti, „vokišką" tiek tepaliečiant, kiek tatai galėjo ne tik padėti nustatyti, kas lietuviška, bet kiek ga­ lima aiškiau nusistatyti šio „lietuviškumo" atžvilgiu. Tik vis dėlto kas per lietuviai žudė žydus? Galima nuošalyje palikti aukščiau priimtus pirmuosius „nesistemingus" šaudymus, tik ne pro šalį bus čia dar priminti, jog pirmosios aukos krito dažnai iš tų jaunuolių ran­ kų, kurių artimieji tik ką buvo į TSRS išvežti arba ilgai buvo laikomi NKVD kalėjimuose, arba patys labiau ar mažiau buvo nukentėję, arba nu­ kentėjusiųjų buvo užvesti ant tikrųjų ar tariamųjų jųjų kankintojų. Kiti jų­ jų pateko dar į tam tikrus „valymo akcijos" sudarytus būrius, šaudžiusius tiek žydus, tiek ir nežydus. Klasiškiausias ir baisiausias savaimingo įsijun­ gimo į žydų naikinimo akciją pavyzdys būtų kapitonas Kirkilą. NKVD ka­ lėjime ligi beprotystės ypačiai žydų prikankintas, iš ten ištrūkęs ir dar pa­ tyręs, jog jo artimieji taip pat partinių žydų pastangomis yra į Kazachstaną išvežti, jis prisiekė keršyti žydams ligi jų 2000 (?) nužudysiąs. Nustatęs sa­ vo nužudytų 2000-tinį (?) žydą, jis čia pat lauke nusišovė. Kiek tame mūsų žmonių pasakojime tiesos, kiek perdėjimo, nežinau. Vilniaus universiteto profesoriui Viktorui Biržiškai teko užeiti į „valytojų" būrį. Mėgindamas iš­ gelbėti suimtąjį žydą, jis nuėjo į tūlo Žeromskio vadovaujamo būrio buvei­ nę, kurioje jis jokiu būdu lietuviškai negalėjo susikalbėti, nes visi Šio būrio ginkluoti jaunuoliai tekalbėjo lenkiškai, nors pats būrys lenkų visuomenė­ je buvo žinomas kaip „lietuviškas"; tokiu jį skelbė ir vokiečiai. Daugelis žudikų pačių vokiečių pareigūnų buvo likviduoti kaip žy­ diško turto pasisavintojai, nes turėję jį vokiečių įstaigoms atiduoti. Štai to­ kiu būdu buvo likviduoti literatų Kazio Puidos ir Onos Pleirytės Puidienės du degeneruotu, gimnazijos nesugebėjusiu baigti ir jau kalėjimo dėl viso­ kių šelmysčių suskubusiu paragauti sūnų, pasisavinusiu savo nužudytų žydų daiktus; jų sesuo už žydo ištekėjusi, išvyko su juo Palestinon ir bene po savaitės ten nusižudė. Arba vėl, Viekšnių miestelyje, keli žydų žudy­ tojai, juos šaudę Mažeikiuose, vienas po kito „namine" mirtinai nusilakė;

STRAIPSNIAI

369

žudytojų tarpe buvo išvytas dar iš „smetoninės" policijos girtuoklis ir vagilius, vienas stengęsis pats likti gyvas „pusžydis" (žydės ir žemaičio sū­ nus), keli girtuokliai ir nei vieno „paprasto" ar kurios „idėjos" nustatomo žmogaus. Nei lietuviai, nei lenkai, nei kiti kurie „žydšaudžiai", atlikdami savo baisųjį darbą, ne tik nereiškė Čia savo „atstovaujamos" tautos nusistatymo, tik kiek.kurio jųjų darbas yra paaiškėjęs, savo tautiečių su pasibjaurėjimu yra vengiami kaip nustoję žmogaus vardo ir tautos išmesti iš savo tarpo. Šiaip dar turi būti pravestas rimtas ir autoritetingas jų darbų tardymas laisvose, iš šalies neveikiamose sąlygose, kuris aiškiai nustatys kiekvieno jųjų (net jau mirusiųjų) dalyvavimo sąlygas ir aplinkybes, laipsnį ir 1.1., po kurio jau atitinkamos laisvos Lietuvos įstaigos ir istorija padarys savus sprendimus. Vakarietiškų pradmenų vyravimas, šitaip atrodo - trumpai paėmus lietuvių santykiai su kitomis tautomis Lietuvos istorijoje, kurie kaip joms, taip ir lietuviams (tai mums čia labiausiai rūpi) yra padarę didesnės ar ma­ žesnės įtakos. Kas ir kiek iš ko lietuvių gauta, nelengva dar ir nebe taip jau svarbu nustatyti, kai mūs nebesugraudina jokių pašaliečių pretenzijos vai­ dinti Lietuvos atžvilgiu kažkokių kultūros misininkų vaidmenį, o lietuvių tauta taip jau subrendusi ir susipratusi, jog neprisiims sau jokių pretenden­ tų išvedamų dar iš anų pretenzijų reikalavimų ar net „teisės" politiniam globojimui ir paglemžimui. Svarbiau bus šiuo tarpu iš viso prisiminti anks­ čiau iškeltą lietuvių santykiavimą ir bendravimą su kitomis tautomis ir pa­ žymėti, jog, amžių bėgyje susidurdama su daugeliu tautų, lietuvių tauta turėjo prisiimti nemaža svetimo kraujo ir svetimos įtakos, vienų labiau, ki­ tų mažiau paveikiama, kūniniu ir buitiniu atžvilgiu per daugelį šimtmečių gavo suįvairėti ir kultūriniu atžvilgiu iŠ kitų daug ko pasisavinti, kas bet­ gi jos nesuskaldė ir neišdraskė, kad ir nemažai ją apdraskė, tik dėl gyvos jos tautinės individualybės labiau ar mažiau sklandžiai susiderino su jos per amžius išlaikytomis senomis savybėmis, pagilino jos kultūrinę būklę ir jos kultūrinį veidą padarė labai sudėtingą. TebepasireikŠdama tarp Rytų ir Vakarti, katrie vieni ir kiti ją ne tik veikė, bet ir įskaudino, tiek karais, tiek ir - kas dar svarbiau - paverždami iš jos ištisus plotus (taip iš rytų, kaip iŠ pietų ir iš vakarų pusės), tad suma­ žindami jos tautinę teritoriją, ji liko kad ir siauresnėse ribose daug skaitlingesnių už ją kaimynų tarpe, tik šiaurėje susisiekdama su lygaus ūgio lat­ viais, vis labiau įsitraukianti į Vakarų pasaulį, bet nenutraukianti ryšių ir

370

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

su Rytais, su kuriais grumiasi dėl savo vakarietiškų pozicijų, jųjų daugelį praradusi, ima jas vėliau atgauti ir tuo būdu aktingai įsijungia į Vakarų įta­ kos Rytams plėtimo istorinę raidą. Taigi Lietuvos kultūroje aiškiai vyrauja ir vis stiprėja vakarietiški pradmenys prieš rytietiškus. Lietuvių tauta nėra sustingusi vietoje, tik tebėra vis gyva, jautri į ap­ linkos veikimą, iš kurios lengvai prisiima, kas gali su ja sutapti. Nepažeis­ dama savo reikšmingų savybių, pasigauna iš kitų ir lengvai sau prisitaiko taip pat greitėjantį, smarkėjantį visuomeninės pažangos tempą, kuris atro­ do lyg jau svetimas, nesveikas, net priešingas kaimynų jau kanoniškai ir patarliškai nustatomoms, kaip ir sustingusioms, lietuvių senovės būdo sa­ vybėms - nejudrumui, lėtumui, nekalbumui ir 1.1. Garsingos pasaulyje lie­ tuvių dainos, pavyzdžiui, XIX amž., lenkų ponų ir rusų uriadninkų bei žandarų valdžios gadynėje, susiaurėjusios į moteriškąsias, bemaž vien mo­ terų tebedainuojamos, su vyraujančiu liūdnu turiniu ir tonu, liūdesio ir ilgesio perimta gaida, o daug kur ir visai nutilusios, Nepriklausomoje Lietuvoje ne tik atgyja, bet, kariuomenės ir moksleivių kartojamos, nusto­ ja būti tik moterų dainomis, o giedresnė ir tvirtesnė dainininkų nuotaika praskaidrina, paveikia ir pačias dainas. Naujos dainos dažnai turi gyves­ nį, linksmesnį ir ryžtingesnį ritmą; kaimo daina, veikiama naujo visuome­ nės gyvenimo, patriotinių jausmų, literatūros, ypačiai daug pasigauna iš moksleivių, kariuomenės, šaulių, bendruomenės pergyvenimų, o 19401941, 1941-1944 m. ir vėlesni įvykiai sustiprina joje ir sąmojo, satyros, šar­ žo ir sarkazmo veiksnius. XX-ajam amžiui įpusėjant daina nenutraukia savo išvidinio ir išorinio ryšio su XIX ar XVIII a. daina, bet vis dėlto dabar­ tinės visuomenės daina jau kitėja, dažnai ir nebe ta, kas anuomet. Taip ir kitose tautinio lietuvių gyvenimo srityse. Ypatingai ryškėja vis labiau įsitempiančio kultūros gyvenimo įtaka tautos būdui palyginus XIX-ojo amžiaus 80-90-ųjų metų („Aušros", „Var­ po" - „Ūkininko" ir „Apžvalgos" - „Tėvynės Sargo" laikmečio) lietuvių kartą, tiek kaimo visuomenę, tiek ir šviesuomenę, su Nepriklausomosios Lietuvos dešimtmečiu karta, ypačiai su jos jaunimu, veikdama abiejų kar­ tų būdą, temperamentą, reiškimosi formas ir t. t. Ne be pagrindo lėtumu, kaip žinome, svetur garsėjęs lietuvis, besantykiaujant mūsų studentams su savo šiaurės kaimynais, dėl savo reiškiamo gyvumo, judrumo ir, deja, ne kartą per didelio triukšmingumo kitų prieteliškai esti pavadinamas „Bal­ tijos ispanu". Kaip tad toli bus jau atšokta nuo tų pat latvių lietuviui per dešimtmečius taikyto kitų stumdomo liurbio - „leišio" vardo!

STRAIPSNIAI

371

Lietuvių tauta - savaimingas, gyvas ir jautrus socialinis organizmas, tik ji reikalinga laisvų sąlygų tam savaimingumui dar gyviau, visuotiniškiau ir įspūdingiau išreikšti, visokiose nelaisvėse ir ypačiai dabartinėje ta­ rybinėje pažeistoms savybėms išlyginti, tautų bendruomenėje savo užsitar­ nautai vietai išsikovoti ir svariau joje pasireikšti. Skelbta: Mykolas Biržiška. - Lietuvių tautos kelias. I naująjį gyvenimą. I tomas. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1952, p. 33-50.

LIETUVA IR ŽYD AI ISTO RIJO S ŠV IESO JE Zenonas Ivinskis

I. Įvadas: trumpi metodiniai paaiškinimai. H. Žydai Lietuvos valstybėje iki jos padalinimų. III. Lietuvių ir žydų santykiai, valdant rusams (1795-1945). IV. Žydų vaidmuo nepriklausomoje Lietuvoje. V. Žydų genocidas 1941-1944 m. VI. Baigiamosios išvados.

I. Įvadas: trumpi metodiniai paaiškinimai Mūsoji tema liečia dviejų tautų, lietuvių ir žydų, santykius. Daug kartų yra buvę nagrinėti lietuvių santykiai su įvairiomis kaimyninėmis tau­ tomis, būtent su rusais, vokiečiais, gudais, lenkais, latviais. Kalbant apie šios rūšies santykius, turima paprastai galvoje vieną šalia kitos gyvenančias tautas. Jos esti aprėžto gyvenamojo ploto ir įvairiais būdais bendradarbiau­ ja per etnografinę ar valstybinę sieną. Tad galima būtų, pvz., skirti atskiras specialias studijas lietuvių politinių ar etnografinių sienų istorijai su kai­ mynais vokiečiais, lenkais, gudais, latviais. O kur dar įvairios tokių kaimy­ ninių santykių formos politinėje, kultūrinėje, ūkinėje srityje? Visai kitoje padėtyje atsiduriame, kalbėdami apie lietuvių tautos san­ tykius su žydais. Jie gyveno diasporoje, vadinasi, stipriai išsibarstę po visą pagrindinį lietuvių tautos plotą. Tai buvo valstybinės tautos santykis su tautine mažuma, kuri šiuo atveju tesudarė vos vieną 14-ąją visų gyventojų dalį. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1939 m. izraelitų tikėjimo gyventojų* * Paskaita XVIII Lietuviškųjų studijų savaitėje 1971 m. liepos 22 d. štutgarte-Hohenheime.

STRAIPSNIAI

373

tebuvo 7,3%. Jų staiga padaugėjo 4 procentais, kai Lietuva savitarpiniu pagalbos paktu su Sovietų Sąjunga (1939 spalio 10) atgavo savo istorinę sostinę su Vilniaus krašto dalimi. Vien Vilniuje, vadinamame „žydų Jeru­ zale", buvo daugiau negu 80 000 žydų, t. y. trečdalis visų miesto gyvento­ jų. Tuo būdu Lietuvoje žydų pakilo iki 11%, kaip kitados kad buvo buvę prieš I pasaulinį karą Kauno ir Vilniaus gubernijose, kur kas 9-10 žmogus buvo žydas. Žydų diaspora Lietuvoje tačiau nebuvo tos rūšies, kaip kurios nors konfesijos išpažinėjų mažuma, išsibarsčiusi plačioje vyraujančios religijos gyventojų masėje. Lietuvos žydai paskutinius Šimtmečius savo dauguma telkėsi beveik uždarose gyvenvietėse: miestuose, miesteliuose ir bažnytkai­ miuose. Pats tad gyvenimas sukūrė ir net padiktavo lietuvio ir žydo santy­ kiavimo formas. Lietuvis dažniausiai sutikdavo žydą jo krautuvėje, jo nuo­ savoje įmonėje, amatininko dirbtuvėje, kaip gydytoją, dantistą, vaistininką, advokatą, smuklininką ar keliaujantį kaimo pirklį. Tai reiškia, kad žydo santykiavimas su lietuviais pirmoje eilėje buvo paremtas ūkiniu interesu. Šios dvi tautos nesidomėjo viena kitos kultūriniu gyvenimu, ir tik labai ne­ daug išimčių nurodysime paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį. Išpažinimas Mozės religijos, kuri žydams, daug šimtmečių padėjo išsilaikyti kaip uždara etninė grupė, ir Lietuvoje juos aiškiai atsiejo nuo krašto gyventojų krikščionių, pirmoje vietoje katalikų. Kiekvieną „per­ krikštą" žydai persekiodavo ir išskirdavo iš savo bendruomenės, o iš krikš­ čionių pasąmonės vis dar nebuvo pranykęs vidurinių amžių taip skaudžiai išpopuliarintas žydų smerkimas, esą jie kalti, Kristų nužudę. Taip buvo konfesiniu atžvilgiu. Bet ir kalbiniu atžvilgiu negalėjo būti nuoširdaus bendravimo tarp žydo ir lietuvio. Išskyrus retas išimtis, nepriklausomybės metais eilinis žydas tik tiek tepramokdavo lietuviškai, kiek jį versdavo ūki­ nis reikalas. O lietuviui žydų šnekamoji „jidiš", arba „idiŠ", liko visai sve­ tima. Šios kalbos, kuri apvaldė žydų gyvenamus Rytų Europos plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, pagrindu buvo vidurinių amžių aukštaičių vo­ kiečių (tiksliau, frankų) kalba. Ją žydai atsinešė ir Lietuvon. Lietuvis „ji­ diš", kurion pateko ir lietuviškų žodžių, nesimokė. Tik labai retas lietuvis Šviesuolis, sakysime, paskaitydavo visą nepriklausomybės laiką Kaune ėjusį gana gerą dienraštį „Di Idiše Stime" (Žydų Balsas). Lietuviui svetima buvo „idiš" spauda dar ir todėl, kad ji vartojo hebrajų raidyną, įvestą „idiŠ" raštuosna jau XVI amžiuje. Lietuvoje žydai ir lietuviai Šimtmečius tad gyveno vieni šalia kitų kaip dvi uždaros bendruomenės. Pirmieji, žinoma, turėjo svetimoje žemėje

374

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

susirasti ir užsitikrinti visų pirma kasdieninę egzistenciją. Tai jie padarė, parodydami daug sugebėjimo. Antrieji gi tautinio atgimimo metu pajuto, kad reikia siekti ir ūkinio susipratimo, t. y. pradėti užimti prarastas vietas amatuose ir prekyboje, seniai patekusiuose į žydų rankas. Šitas susiprati­ mas, kurio negalima tapatinti su antisemitizmu, stiprėjo iki paskutinio ne­ priklausomybės dešimtmečio. Kalbant betgi šiandien apie lietuvių ir žydų santykius, tuoj iškyla prieš akis skaudi žydų tragedija, prasidėjusi Lietuvoje lygiai prieš 30 metų pirmomis Hitlerio su Sovietų Sąjunga karo dienomis. Vyresnioji mūsų kar­ ta dar tebeturi liūdnų prisiminimų, kaip nuo 1941 m. birželio galo visuose vokiečių užimtuose Europos kraštuose specialūs daliniai (Einsatzkommandos) pradėjo didžiąją žydų tautažudybę, kokios Europos tautos niekados dar nebuvo pergyvenusios. Bet ne vienam gal kils mintis, kad mums dar per anksti Šia tema kalbėti, juo labiau kad po kojomis neturime gimtosios žemės. Juk tik joje galima būtų surankioti tikslesnių įrodymų iš dar gyvų liudytojų, kiek daug lietuviai yra prisidėję žydams gelbėti, šitaip 1967 m. S. Binkienė sudarė Vilniuje knygą „Ir be ginklo kariai", kurios tikslas, ži­ noma, yra propagandinis. Kaip sudarytoja įvade rašo, ji siekusi „kuo pla­ čiau ir išsamiau nušviesti tų kuklių tarybinių patriotų žygdarbius fašistų siautėjimo metu". Bet ir išeivijoje dar būtų galima daug ką šioje srityje pa­ daryti, renkant autentiškus liudijimus ir gelbėtojų pareiškimus. O jeigu atsilieptų dar ir Lietuvos žydai, patyrę lietuvių pagalbos, tai būtų galima „atstatyti iškreiptą vaizdą tarptautinėje plotmėje apie lietuvius". Šia prasme bei linkme paskelbė atsišaukimą lietuvių spaudoje 1969 metų gegužės mėn. ir buvo pradėjęs rinkti medžiagą apie lietuvius žydų gelbėtojus per anksti akis užmerkęs uolus mūsų istorikas Pranas Pauliukonis. Plačiai užsimojęs dabar tą darbą varo dr. Domas Jasaitis. Apie žydų genocidą Lietuvoje spaudai knygą yra paruošęs dr. J. Pajaujis. Šitokie nau­ ji dokumentiniai įnašai dar labiau padės atremti iš žydų autorių neretai girdimus subjektyvius kaltinimus, skubotus ir netiksliai suformuluotus už­ sipuolimus lietuvių atžvilgiu. Tai pavyksta juo lengviau, ypač rašant apie Kauno ir Vilniaus getus H pasaulinio karo metu, kadangi iš lietuvių pusės didžiosiomis kalbomis iki Šiol dar nieko reikšmingesnio nėra spėta pada­ ryti. O kas pačių lietuvių spaudoje šiuo reikalu rašinėta, liko žydų auto­ riams, kaip ne vienu atveju teko įsitikinti turbūt, visai nežinoma. Nebandysime čia eiti diskusijų su žydų autoriais. Tam reikėtų daug laiko. Net ir mūsoje trumputėje gerokai spragotoje apžvalgoje neturime

STRAIPSNIAI

375

galimybės panaudoti visos turimos medžiagos. Nė iš tolo neįmanoma čia apžvelgti net dalelės tų gausių studijų, atsiminimų ir kitų įvairių knygų, kurias žydai per ketvirtį šimtmečio yra išleidę. Jų skaičius dar pagausėja atsimenant, kad ir bendruose žydų raštuose apie jų naikinimą II pasaulinio karo metu paprastai liečiama ir Lietuva: minimas Lietuvos žydų likimas, aprašomi trys jų getai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Nuo anų slogių įvykių pradžios yra prabėgę lygiai trejetas dešimt­ mečių. Tai vienos kartos perspektyva. Bet turime turėti drąsos ir iš esmės kalbėti lietuvių-žydų santykių tema. Žinoma, reikia stengtis objektyviai vertinti faktus. Tai reikia daryti, žiūrint ne tik į kitų veidrodžius, kurie daž­ niausiai težino subjektyvius perdėjimus ir vienašališkus kaltinimus, bet ir į savąjį. Turime galvoje ne vien tik žydų spaudą, bet pačioje okupuotoje Lietuvoje propagandos tikslais vis tebekartojamus nuvalkiotus kaltinimus 1941 metų sukilėliams - partizanams ir jų vardu veikusiai Laikinajai Lie­ tuvos vyriausybei, išreiškusiai tikrąją lietuvių tautos valią ir jos norą būti nepriklausoma. Čia reikia įterpti trumpą paaiškinimą. 1944 m. Lietuvon vėl grįžęs jos okupantas turėjo ir toliau stengtis suniekinti gyventojų akyse nepri­ klausomą Lietuvą ir visas pastangas jai atstatyti, šito plano rėmuose tuoj buvo naujai „perrašyta" ir Lietuvos istorija. Komunistinės istoriografijos te­ zės savo visumoje buvo dar kartą išdėstytos 1969 m. lapkričio pradžioje Vilniuje įvykusioj „Pabaltijo istorikų mokslinėj sesijoj", suorganizuotoj Lie­ tuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto. To instituto direktorius prof. J. Žiugžda iškilmingai pakartojo, kad komunistų akyse tikroji Lietu­ vos liaudies valios suverenumo nešėja tebuvusi laikinoji revoliucinė vy­ riausybė, kuriai vadovavęs V. Kapsukas-Mickevičius. Paneigiant bet kokią politinę Vasario 16 akto reikšmę, sakoma, esą Lietuvos valstybingumą teatkūręs liaudies masių judėjimas. Tad tikrasis Lietuvos valstybingumo ak­ tas tesąs Kapsuko manifestas, kurį jis paskelbė 1918 m. gruodžio 16 d. Gausiais atsiminimais ir archyvine medžiaga paremta naujo istorijos ins­ tituto direktoriaus Br. Vaitkevičiaus stambi disertacija „Socialistinė revo­ liucija Lietuvoje 1918-1919 metais" (išleista 1917 m. spalio mėnesio revo­ liucijos pusšimčiui paminėti) kalba irgi tik apie suvereninę Tarybų Lietuvą. Tik imperialistinės intervencijos jėgos esą jos valdžią laikinai sužlugdžiusios. Bet liaudis, kai tik pasitaikė proga - taip nuolat teigiama, - vėl pareiš­ kusi savo valią ir atstačiusi sutrukdytą suverenumą. Tokia komunistinė tezė jokiu būdu negali pakęsti tikrojo Lietuvos valstybingumo istorijos faktų. Valstybingumo idėjos gynėjai ir kovotojai už

376

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

nepriklausomą Lietuvą turėjo būti gyventojų akyse sukompromituoti. Tad nuo 1944 m. antrosios pusės tiek spauda; tiek radijas ir televizija nuolatos kartoja, o knygose vis teberašoma, kad sukilėliai ir partizanai, skaityk: „bur­ žuaziniai nacionalistai ir hitleriniai pakalikai", tesą buvę aktyvūs „Einsatzkommandų" ir kitų žydam naikinti dalinių bendradarbiai. Kovotojas už Lietuvos laisvę yra padaromas nusikaltėliu. Jam yra priklijuojama „bandi­ to" ir „žydų šaudytojo" etiketė. Dvi pernai (1970) Vilniuje išleistos knygos (A. Rakūno „Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją" ir Rozausko redaguota anglų kalba „Documents accuse") dar kartą įrodo, kad 1941 me­ tų sukilimo ir hitlerinių dalinių vykdyto žydų žudymo klausimais visiškai tebetrūksta reikalingo istorinio pagrindo. Mūsosios apžvalgos centre yra lietuvių ir žydų santykiai istorijos eigoje, skiriant daugiau dėmesio naujiesiems laikams, t. y. XIX amžiui. Ilgiausiai sustosime ties nepriklausomybės laikų dešimtmečiais, užbaigda­ mi žydų tautažudyste. Štai trumpas planas, kuriam reikiamai išvystyti reikėtų žymiai dau­ giau laiko ir gilesnio pasiruošimo. Tačiau abejoju, ar kam Šiandien galėtų pasisekti lietuvių ir žydų santykių klausimu pateikti visus patenkinančią mokslinę studiją. Manasis bandymas todėl yra irgi gana netobulas. Bet čia pat turiu pridurti, kad daugelis kitų tuo klausimu rašiusiųjų autorių, viena­ šališkai nurodydami kitų klaidas, užmiršo pateikti šiuo atžvilgiu reikalingų faktų apie savo tautą. Turėkime vilties, kad ateis laikas, kai didesnėje laiko perspektyvoje bus galima apie tuos santykius rašyti ir diskutuoti jau sine ira et studio. Jeigu mano trumpas žvilgsnis į lietuvių ir žydų santykių istoriją nors kiek šiam reikalui pasitarnaus, būsiu savo uždavinį atlikęs.

II. Žydai Lietuvos valstybėje iki jos padalijimų Pirmųjų žydų šeimų atsikraustymas Lietuvon (1388-1389) yra sieja­ mas su Vytauto vardu. Tada jis buvo dar tik dalinis kunigaikštis Lenkijoje karaliaujančio Jogailos malone ir su savo pusbroliu ruošėsi naujai kovai. Iš tų metų ir yra minimos trys pirmosios Vytauto privilegijos, suteiktos Lie­ tuvos Brastos, Trakų ir Gardino jaunoms žydų bendruomenėms. Tų privi­ legijų autentiškumu, ypač tikrumu Vytauto dokumento Trakų žydams, pa­ grįstai galima abejoti, nes Kęstutaitis Trakus atgavo tik antrąkart grįžęs iš Ordino ir susitaikęs su Jogaila, būtent 1392 m. Tačiau jei tos privilegijos ir

STRAIPSNIAI

377

būtų buvusios Vytauto vardu surašytos ne 1388-1389 m., bet žymiai vė­ liau, tai vis tiek nėra abejonės, kad jau tuo metu Vytauto žinia ar jo kvie­ timu į jo valdas atvyko žydų iš Lenkijos. Jie jam, turinčiam savų drąsių ūkinių planų, pasirodė esą gana reikalingi. Kiek jų Vytauto laikais buvo, nežinome. Atrodo, kad valdovas jų daugiau turėjo savo mėgstamuose Tra­ kuose. Dažnai minimas Flandrijos kanauninkas Gilbert de Lannoy 1414 m. Trakuose radęs jau „grant quantité de ju if"1. Žydai daug nusimanė pinigu srityje. Tarp jų buvo, pvz., patyrusių amatininkų, kurie sugebėjo pinigus kalti. Bet žydai gebėjo verstis ir pinigų mainais: jie juos keisdavo, o svarbiausia - skolindavo. Tokiomis ūkinėmis funkcijomis žydai jau buvo pasižymėję nuo XIII a. antrosios pusės Čekijo­ je ir Lenkijoje, nekalbant apie Vakarų Europos kraštus. Pagal Didžiosios Lenkijos kunigaikščio Boleslavo Pamaldžiojo savo žemių žydams 1264 m. duotą privilegiją, kuri tapo tipišku pavyzdžiu ateičiai, jie galėjo gyventi pagal savo žydiškąją teisę (Judenrecht). Žydams buvo leidžiama laisvai iš­ pažinti savo tikėjimą, turėti savo maldos namų ir kapinių. Žydai buvo be­ tarpiai valdovo pavaldiniai. Valdovas vienas teturėjo galios apdėti juos mokesčiais ir teisti. Žinomas lenkų kultūros istorikas A. Bruckneris yra pažymėjęs, kad Bažnyčia esanti stipriai prisidėjusi prie žydų praturtėjimo2. Ir Lietuvoje žy­ dams teko kredito monopolis, nes ir čia Bažnyčia draudė krikščionims už pa­ skolintus pinigus procentų imti. Viduriniais amžiais Bažnyčia, laikydama pinigą naudojamu dalyku, kaip pienas, duona, aliejus, draudė reikalauti daugiau, negu buvo paskolinama, nes sunaudojamas dalykas padengia tik skolininko nepriteklių, bet neteikia jam naudos. Todėl krikščionis už pa­ skolintus pinigus neturėjo teisės imti daugiau, negu buvo davęs. Bet gyve­ nimas be kredito jau ir anais laikais buvo jokiu būdu neįmanomas. Šiton spragon įsiterpė žydai, kadangi Bažnyčios įsakymai jų nesaistė, ir skolino pinigus, imdami procentus. Mes tik iš ano meto Vakarų Europos (ypač Vokietijos) ir Lenkijos šaltinių autentiškai sužinome, kad procentai tada buvę daug didesni negu šiandieniniai. Užstatan žydai neturėję teisės imti tik bažnytinių ir sukruvintų daiktų. Pinigu skolinimo srityje žydai turėjo jau ilgas tradicijas ir daug patirties. Jų veiklos laukas Lietuvoje todėl grei­ tai plito. 1 P. Klimas. Praeitis 2 (1933), p. 120,153; Scriptores rerum Prussicarum 3, p. 448. 1 A. Bruckner. Dzieje kultury polskiej 1 p. (1957), p. 493.

378

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Jau Kazimiero Jogailaičio laikais (1440-1492) sutinkame žydų muitininku. Čia reikia poros paaiškinamųjų žodžių. Plati Lietuvos valstybė turė­ jo visą eilę pasienio ir vidaus muitinių, kuriose nuo išvežamųjų ir įveža­ mųjų prekių būdavo imami muitai valdovo naudai. Jau tuo metu pajamos iš muitiniu buvo pastovios, nes Lietuva Vakarų pasienyje nuo Vytauto lai­ kų, tiksliau, nuo Melno sutarties (1422), turėjo ilgalaikę taiką. Tad pagyvė­ jo įvairios miško medžiagos, kailių, javų prekyba. Dancigas, tasai žymus prekybos tarpininkas tarp Rytų ir Vakarų Europos, įsisteigė Kaune net savo prekybos kontorą. Nemunu, kaip ypač patogiu vandens keliu, tada buvo eksportuojamos masinės prekės (pelenai, rąstai, lentos ir kita miško medžiaga), kurios visos turėjo tiksliai nustatytus muito tarifus. Čia garsė­ jo, pvz., Kauno ir Jurbarko muitinės. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuriam anuo metu vis reikėdavo pinigų, daug patogiau buvo iš karto ir iš anksto gauti savo iždui muitinės nuomos sumą. O tada jau buvo muitininko, kuriam muitinė būdavo ati­ duodama nustatytam metų skaičiui, reikalas nuo pervežamų prekių ne tik atsiimti sumokėtus nuomos pinigus, bet ir gerokai pasipelnyti. Atrodo, kad muitinių nuomojimas Lietuvoje yra buvęs iŠ tikro pelningas dalykas, nes vis daugiau žydų darėsi muitinių nuomininkai. Nesileisdami čia j at­ skirus atvejus, galime nurodyti iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio archyvo, t. y. Lietuvos Metrikos, jau išrinkus autentiškus dokumentus. Kas tais ir kitais klausimais, kuriuos čia tik prabėgomis teliesime, norėtų plačiau su­ sipažinti, tepastudijuoja teisės istoriko A. Janulaičio knygą „Žydai Lietuvo­ je. Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV-X1X amžiuje" (Kaunas, 1923). Pagrindinius šaltinius ir tyrinėjimus apie Lietuvos žydus yra išleidęs Sergiejus Beršadskis3. Dar reikėtų pridurti ir stambų gudo V. M. DovnaroZapolskio veikalą apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinį ūki Jogailaičių laikais4. Nors tikrasis žydų ūkinio įsigalėjimo amžius buvo XVI šimtmetis, bet jie jau ir Vytauto laikais buvo padarę gerą pradžią, pereidami nuo pinigų mainų ir jų skolinimo ir į užsienio prekybą. Štai 1417 m. Vytautas rašo Ordino komtūrui Dancige laišką, prašydamas pasirūpinti, kad Lucko žydui (Jokūbui Šolomič) būtų sumokėta5 450 markių skola. Toliau žydai 9 S. A. BerŠadskij. Dokumenty i rejestry k istorii litovskich jevrejev, 1388-1550, 1.1-2 (1882). * M. V. Dovnar-Zapolskij. Gosudarstvennoje choziajstvo vėl. kniaz. Litovskogo pri Jagellonach (1901).

STRAIPSNIAI

379

vis daugiau išeina aikštėn kaip prekybininkai, palaiką ryšius su Dancigu. 1423 m. Vytautas vėl turėjo tarpininkauti, kad Lietuvos žydui Abraomui Bossermeyn butų leista ten netrukdomai verstis prekyba56. Vėliau Trakų ir kitų bendruomenių žydai Dancige prekiavo jau laisvai. Čia ypač pasižy­ mėjo Lietuvos Brasta, kuri greitai tapo stambiausiu žydų centru Lietuvoje, išvysčiusi, be kitko, prekybą ne tik su Prūsais, bet ir su Lenkija7. Ūkinis žydų įsitvirtinimas Lietuvoje nebuvo be kliuvinių. Anais šimtmečiais beveik visų Europos kraštų žydams buvo būdinga tai, kad jie susilaukdavo reakcijos. Taip buvo ir Lietuvoje. Kai žydams vis daugiau įsi­ skolino ne tik Lietuvos kilmingieji, bet ir pats valstybės iždas, kilo pavydo ir nepasitenkinimo, esą žydai Lietuvoje per greitai praturtėję. Nepasitenki­ nimas bėdos atveju patogiais kreditoriais ypač didėdavo, kai reikėdavo grąžinti skolas. Nuotaikos prieš žydus būdavo žadinamos vidurinių amžių pasakomis. Viena iš jų, išsilaikiusi iki pat XX a. ir Lietuvoje, įvairiais pagra­ žinimais plisdavo žmonėse: esą žydai velykinei savo neraugintai duonai („maces") kepti naudoją krikščionių vaikų kraują. Nors tokios istorijos ir buvo išmonės, jos tačiau tvirtai laikėsi žmonių vaizduotėje. Kad tokie kal­ tinimai buvo žinomi ir senais laikais, matyti, pvz., ir iš žydams duotų Vy­ tauto privilegijų: jose draudžiama teismo bausmėmis žydus kaltinti, esą jie naudoją krikščionių kraują. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro įsakymu 1495 m. žydai, kurių tada dar palyginti nedaug tebuvo, buvo išvaryti Lenkijon. Ten val­ dė Aleksandro brolis Jonas Albrechtas. Bet kai, 1501 m. Šiam mirus, Alek­ sandras tapo ir Lenkijos karaliumi, sunku jam buvo be žydų išsiversti, juo labiau kad karui su uošviu, Maskvos valdovu Jonu 1П, jam skubiai reikė­ jo pinigų. 1503 m. žydai grįžo Lietuvon ir atgavo iš kilmingųjų - tik ne iš val­ dovo - jiems priklausančias skolas. Dabar jie dar tvirčiau susiorganizavo į daug teisių turinčius kahalus, kurių kiekvienas rinkdavosi savą rabiną. Greitai augančius kahalus sujungė žydų seimai, vadinamieji „vaad". Žygi­ manto Augusto laikais žydų Lietuvoje jau buvo apie 10 000. Jų skaičius padidėjo, kai Lietuvos soste esąs šis paskutinis Gediminaitis priėmė iš Če­ kijos išvarytų žydų. 5 Codex epistolaris Vitoldi (1882), p. 380. 6 Z. Ivinskis. Lietuvos prekyba su Prūsais 1 (1934), p. 56.

7 Ten pat (nurodyta eilė šaltinių).

380

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Leisdami vis giliau Šaknis į ūkini Lietuvos gyvenimą, žydai dau­ giausia gyveno miestuose. Pvz., iki pat XVII a. (tai patvirtina mums, be kit­ ko, ir miesteliu gyventojų sąrašai - inventoriai) žydų iš viso nebuvo tada dar didesniu miestų neturinčioje Žemaitijoje. Bet šiaip jau jų ūkinis pajė­ gumas augo, o užsiėmimai, kuriais jie vertėsi, platėjo. Žydų autoritetas pa­ kilo, kai XV a. gale iš totorių nuniokoto Kijevo i Lietuvą atsikraustė gabi bankininkų-prekybininkų Jozefavičių Šeima, priėmusi stačiatikių tikėjimą. Jonas Abromas Jozefavičius, sąžiningai praturtėjęs iŠ gana pelningos Kauno muitinės ir kitų nuomų, įgijo tokį didelį valdovo Žygimanto Seno­ jo pasitikėjimą, jog buvo ne tik padarytas kilminguoju (įbajorintas), bet 1509 m. net paskirtas Lietuvos iždininku, mūsiškai kalbant, finansų minist­ ru. Visa Ponų Taryba tada vertino didelius finansinius Jozefavičiaus ga­ bumus, ypač kad Lietuvos iždas nesibaigiančio karo su Maskva metu vis buvo reikalingas naujų pajamų. Dešimtmetį tvarkydamas valstybės iždą, Jozefavičius padarė eilę reformų, pvz., atskyrė didžiojo kunigaikščio priva­ čias pajamas nuo valstybinių, pagerino pinigų kalimą Lietuvoje. Čia reikia dar paminėti ir iždininko Jozefavičiaus brolį Mykolą. Taip pat gavęs bajo­ rystės teises, jis pagarsėjo kaip muitinių valdytojas. Jau XVI a. Lietuvos žydai ėmėsi girių eksploatacijos. Pagal sutartis ir jie, kaip ne vienas stambus Dancigo miško pirklys, gaudavo teisę išsikirsti tam tikrą plotą ir apdorotą medžiagą, supjaustytą į nustatyto dydžio rąs­ tus, lentas ir kitokią statybinę žaliavą, gabenti Nemunu į Dancigą. Apie šitokias žydų sutartis, mūsiškai tariant, koncensijas, turime daug faktų iki XVII amžiaus. Tada Vakarų Europoje, ypač Olandijoje, reikėjo laivų sta­ tybai didelių kiekių medžiagos. Užtad tada ir buvo intensyviai kertamos didžiosios Sūduvos girios. Tada mirtiną smūgį gavo ir garsieji Lietuvos ąžuolynai. Pati Lietuvos ūkinio gyvenimo sąranga teikė žydams paskatų plėsti savo veikimą. Žydai vis gausiau ėmė darytis valdytojais ar nuomininkais smuklių, liaudies kalba „karČiamų". Šiandien mums, įveikiantiems viena valanda greituoju traukiniu ar automobiliu bent šimtą kilometrų, sunku ir įsivaizduoti, kaip labai smuklė, esant anuo metu labai lėtam kelionės tem­ pui, buvo pasidariusi neišvengiama gyvenimo būtinybė. Kaime, mieste­ lyje, pakelėje ji tarnavo ne tik kaip pramogos vieta, kur gaunami svaigieji gėrimai (alus, midus, vėliau degtinė). Keleiviui, važiuojančiam varganais keliais, smuklė tarnavo ir kaip užeiga: sustoti, pasilsėti, pavalgyti, pašerti arklius, juos pailsinti ir pačiam pernakvoti. Jau nuo XIV a. galo įsakmiai

STRAIPSNIAI

381

žinome, kad didysis kunigaikštis savo žemėse laikė smuklių ir turėjo iš jų daug pajamų. XVI amžiuje jų ėmė nuostabiai daugėti ir privačiose val­ dose, t. y. didikų bei bajorų ir dvasiškių žemėse. Atėjęs į smuklę Šeimininkauti, žydas ją tvarkė pagal savo stilių ir formą. Jau XVII amžiuje ėmė ryškėti žydo smuklininko tipas, išlikęs iki pat XIX-XX amžių sąvartos. Jis pateko ir į lietuvių bei lenkų literatūrą. Iš da­ lies neigiamą žydo smuklininko vaizdą jau randame Dionizo Poškos žy­ miausiame kūrinyje „Mužikas Žiemaycziu yra Lietuvos" (po 1815 m.). Poš­ ka aprašo, kaip dvaro urėdas už jo įskundimą ponui skaudžiai primušė mužiką. Girdėdamas iš žydo, esą dar būsiąs ir rykštėmis nuplaktas, muži­ kas prašo žydą, kad užtartų: Bučiuoju žydui kojas, meldžiu gelbėjimo, Tas už cukraus galvelę pirko atleidimą. Taipo žydelis mano sveikatą gelbėjo. Bet iš klėties tą ėmė, ką tik pats norėjo. Gausėją Lietuvos žydai nuo XVII a. vis daugiau darėsi dvarų bravo­ rų ir smuklių nuomininkais, vad. „šinkuotojais", t. y. pilstytojais. Mat tada buvo negarbė bajorui, kad ir paprasčiausiam, sėdėti krautuvės užstalėje, matuoti, saikuoti ar „šinkuoti" (pilstyti). Tada dar didžiųjų miestų ama­ tai - ir tai truko iki respublikos galo - buvo beveik vienų krikščionių cechų rankose. Todėl XVII-XVIII a. žydų smuklių nuomininkų skaičius labai pa­ didėjo. Tai rodo gausūs to laiko dvarų ir bažnytinių žemių inventoriai, vizitacijų aktai. Savo antireliginio nusistatymo vedamas, 1956 m. Povilas Pakarklis parašė ištisą studiją apie ekonominę ir teisinę Katalikų Bažnyčios padė­ ti Lietuvoje XV-XIX amžiuje, daugiausia tekalbėdamas apie bažnytines smukles, kurios būdavusios išnuomojamos žydams. Bet nepalyginamai daugiau buvo ponams priklausančių bravorų bei smuklių, kurias nuoma­ vo žydai, tiek patys turtėdami, tiek duodami, žinoma, pelno ir jų savinin­ kams. Valstiečiui tada būdavo nustatoma, kiek iš savo pono smuklės jis tu­ rįs per metus išgerti. Krikštynoms ir kitokioms šeimos šventėms jis galėjo gėrimus imti tik iš savo pono smuklės. Dar daugiau: atlikęs ponui kokį pa­ tarnavimą, jis gaudavo iŠ jo raštelį nuomininkui žydui, kad šis duotų jam nustatytą degtinės kiekį. Žydas tad pasidarė dvarininkui labai reikalingas. Jis tvarkė ir kitus jo prekybinius reikalus. Turiu galvoje žydus, vad. „fak­ torius", t. y. prekybinius agentus, kurie guviai nuplukdydavo savo pono

382

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

javus ir kitas prekes Rygon, Karaliaučiun ar Dancigan. Ponas be žydo, kuris ūkiškai buvo tarsi jo dešinioji ranka, sunkiai begalėjo išsiversti. Taip buvo normaliais laikais. Bet XVII a. viduryje prasidėjo Lietuvai didžios nelaimės, švedų ir rusų karinės okupacijos, kazokų maištai, didysis šiaurės karas, didysis 1710 metų maras, visa eilė nederliaus metų Lietuvą ūkiškai stipriai suvar­ gino ir nualino. Sunyko prekyba, suskurdo visas ekonominis gyvenimas. Dėl viso to, žinoma, kentėjo ir žydai. Lietuvoje po didžiojo maro pairo jų kabalai ir jų seimų organizacija, smuko ir pačių žydų gerovė, atsirado daug ir jų varguomenės. Žydai Lietuvoje turėjo dalytis bendru likimu su visus gyventojus ištikusiomis krašto nelaimėmis. Reikia paminėti, kad lenkų valdomoje Ukrainoje jau tada atsirado žydams kruvina opozicija garsiaisiais Kazokų maištais. Dar daugiau žydai nukentėjo prieš pat pirmąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą, po Baro konfe­ deracijos, sukurtos apsaugoti senąsias respublikos laisves ir katalikų tikėji­ mą. Sukurstyti kazokai ir stačiatikiai vad. „kolivščiznos", kruviniausio Uk­ rainos epizodo metu, išžudė tūkstančius unitų, lenkų ir žydų. Paskutinieji ilgiems laikams užsitraukė didelę ukrainiečių liaudies neapykantą. Ji laikė žydus uoliais nekenčiamą baudžiavą atnešusių lenkų dvarininkų talkinin­ kais, visur ir nuolat sutinkamais, ne vien kaip jų smuklių ar bravorų nuo­ mininkais bei laikytojais. Lietuvoje per visus senosios valstybės Šimtme­ čius platesnio masto šios rūšies išsišokimų nežinome. Pamažu XVIII a. žydai ėmė atsigauti iš suskurdimo ir daugelio karo metų Lietuvos teriojimų bei alinimų, nuo kurių, žinoma, daug buvo nu­ kentėjusios ir žydų laikomos smuklės. Paskutiniajam Magni Ducatus Lithuaniae šimtmečiui baigiantis, jau randame žydų miestuose bei mieste­ liuose kaip krautuvių savininkų. Apie tai irgi liudija miestelių gyventojų sąrašai. Pvz., 1775 m. Pasvalio inventorius rodo, kad 98 namai mieste pri­ klausė krikščionims, o 27 žydams. Prie rinkos buvo 15 parduotuvių, kurių 14 priklausė žydams8. Kelia žydai koją ir į amatus. Tai jiem palengvino vad. „jurzdikos" arba, liaudies kalba tariant, „urzdikiai". „Jurzdikos", arba „jurisdikcijos", reiškė miesto ploto ir jo gyventojų dalį, kuri nepriklausė miesto magistratui. Tai buvo kartais nedideli žemės sklypai, neįeiną į* * P. Pakarklis. Ekonominė ir teisinė Kat. Bažnyčios padėtis Lietuvoje XV-XVI a. (1956), p. 143.

STRAIPSNIAI

383

miesto valdžią, o savo savininkais turį kilminguosius, vienuolynus, baž­ nyčias ar dvasininkus. Kai miesto amatus tvarkė surašyti ir valdovo pa­ tvirtinti cechu nuostatai, „jurzdikoje" galėjo būti įkurdintas nuo miesto atitinkamo cecho nepriklausantis amatininkas, kuris, pvz., pigiau siuvo ba­ tus, drabužius, gamino pakinktus, kaustė arklius, vertėsi kalvyste, dirbo statines ir 1.1. Tokiuose „jurzdikių" sklypuose amatininkais paprastai įsi­ kurdavo žydai. Jie sėkmingai lenktyniavo su gerai darbą atliekančiais ce­ chų amatininkais, nes gamindavo pigiau, per daug nesirūpindami gami­ nio kokybe. Kaip matome, eigoje keturių šimtų metų savo gyvenimo senosios Lietuvos valstybėje žydai įsitvirtino kredito srityje, smulkioje bei stambio­ je prekyboje, gėrimų gamyboje bei jų paskirstyme per smukles ir pagaliau amatuose. Senoji Lietuva buvo daugiatautė valstybė. Žymusis valstybininkas Gediminas ir jo sūnaitis Vytautas Didysis, kviesdami Lietuvon svetimtau­ čius pirklius bei amatininkus ir svetingai juos globodami, buvo sukūrę di­ delės tolerancijos tradicijų. Čia nusvėrė sostinė, kurioje viena šalia kitos buvo katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, protestantų maldos namai, totorių - mahometonų mečetės ir žydų sinagogos. Pavyzdžiui, pakartoda­ mas Vytauto privilegijas žydams, Žygimantas Senasis 1506 m. įrašė, kad, jei kas žydų sinagogai Vilniuje išmuš langą, turės burmistrui sumokėti du svaru pipirų. šitaip žydai, nepatirdami kokių ypatingesnių antisemitinių sukrė­ timų, išsilaikė iki XVIII a. galo, kai padalyta Lietuva tapo carinės Rusijos dalimi.

III. Lietuvių ir žydų santykiai, valdant rusams (1795-1915) Senojoje Lietuvos valstybėje lietuvio ir žydo gyvenimas išsivystė lygiagreta pagal ano meto visuomenės santvarkos bei socialinių santykių formas, kurias, biologiškai tariant, galima būtų pavadinti abiem organiz­ mams naudinga simbioze. Bet simbiozė tik tol gerai tarpsta, kol abi pusės turi iš to naudos. Taip buvo ilgai Lietuvoje, kai ūkininkas viską atliekamą parduodavo žydui, o iš žydo pirkdavo viską reikalingą83. 84 J. Končius, Žemaičio šnekos 1 (1961), p. 40.

384

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Rusų valdymo pradžioje nedaug kas keitėsi iš esmės. Istorinėje Lie­ tuvoje iki 1840 m. tebeveikė Lietuvos Statuto įstatymai. Naujovių ėmė atsi­ rasti betgi miesto savivaldybių ir amatų srityse, kurių žydai vis labiau ėmėsi. Iš XIX a. turime šioje srityje daugiau ir statistikų. Sakysime, Var­ niuose - Žemaičiuose žydai tesirodė palyginti pamažu ir vėliau negu Rytų Lietuvoje - 1826 m. buvo 11 žydų siuvėjų ir tik vienas katalikas, o žydas smuklininkas turėjo privilegiją kitiems leisti ar drausti pilstyti degtinę ir alų9. Žydai ir toliau mielai tapdavo smuklininkais, nes bažnytkaimių ir kai­ mų smuklių tinklas vis labiau tankėjo. 1890 metais, rusų valdžiai įvedus degtinės monopolį, žydams dar liko jos pilstymas smuklėse (traktieriuose) ar pardavinėjimas „išnešamosiose" krautuvėse, kaip jis buvo žinomas ir nepriklausomoje Lietuvoje svaiginamųjų gėralų monopolio laikais. Dėl socialinių santykių ir savotiškai susidėsčiusio istorinio vyksmo, kai bajoras visai nesidomėjo prekyba, Lietuvos žydas čia rado sau vis pla­ tesnio užsiėmimo. Tai patvirtina 1856 m. Kauno gubernatoriaus ataskaita, kurioje randame, kad Kauno gubernijos vietiniai pirkliai, nors jų teisės ir buvo suvaržytos, daugiausia esą žydai1012. Paisydamas lietuvių tautos labo, šitokia padėtimi susirūpino didysis tautinio atgimimo šulas vysk. M. Valančius. Būdamas anaiptol ne antisemi­ tas, Valančius visų pirma susikirto su žydais dėl blaivybės brolijų. Tarp įvairių blaivybės platinimo priemonių Valančius buvo išvystęs dvarinin­ kuose stiprią ir palyginti sėkmingą veiklą uždarinėti bravorus ir smukles. Kai Valančius savo blaivybės brolijomis pasiekė negirdėto pasisekimo, tai žydai, anot Valančiaus biografo A. Aleknos, čia suvaidino tamsų vaid­ menį". Kad tokia žmonių blaivinimo akcija žydams buvo nepriimtina, nė­ ra reikalo įrodinėti. Juk kiekvienas neišgertas degtinės kibiras mažino jų pajamas. Pavyzdžiui, 1858 m. Kauno gubernijoje valstybės iždas gavo akcizo už 934 475 išgertos degtinės kibirus, tuo tarpu dėl Valančiaus blai­ vybės veiklos kitais metais (1859) buvo išgerta jau tik 304 170 kibirų. Vadi­ nasi, degtinės gėrimas dėl įvairių Valančiaus panaudotų blaivinimo prie­ monių krito 67%n. Praktiškai nurodydamas liaudžiai kelią į blaivybę savo raštuose, Va­ lančius skatino žmones imtis prekybos ir amatų. O „Paaugusių žmonių 9 Lietuvos istorijos šaltiniai 1 (1955), p. 390. 10 Ten pat, p. 455. 11 A. Alekna. Žemaičių vysk. M. Valančius (1922), p. 92. 12 Ten pat, p. 113.

STRAIPSNIAI

385

knygelėje" (1864) eile straipsniuku pamokydamas, kaip saugotis vengrų, meškininkų, čigonų, šundaktarių, vieną pateikė ir apie Lietuvos žydus. Juo tačiau jis tenorėjo, imdamas gyvų pavyzdžių iš gyvenimo, žmones pamo­ kyti ir duoti jiems naudingų patarimų, kaip jie turį sėkmingai parduoti sa­ vo prakaitu sunkiai laimėtus žemės ūkio gaminius. Valančiui buvo tiesiog gaila žiūrėti, kaip lengvai žemaitis leidžiasi apgaunamas. Straipsnyje apie žydus jam terūpėjo įspėti kaimiečius saugotis išnaudotojų ir apgavikų, kaip jis įspėjo saugotis čigonų, vengrų, šundaktarių ir 1.1. Kad patys žydai tokiam įspėjimui davė pagrindo, įtikino Valančiaus pavyzdžiai. O vis dėl­ to, kai Lietuvos žydų vidurinėse mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros pamokų metu būdavo skaitomi Valančiaus raštai, žydai jį klaidingai vaiz­ davosi kaip antisemitą. IŠ tikro jame nebuvo jokios nei rasinės, nei religi­ nės neapykantos. Minėta Valančiaus knygelė atskleidžia dar ir tai, kokiais įvairiais užsiėmimais tada Lietuvoje žydai jau vertėsi. Šalia čia jau minėtų įprasti­ nių užsiėmimų (krautuvės, smuklės, amatai; tarp šių dažniausiai siuvėjai, batsiuviai, kalviai), Valančius išskaičiavo turtingųjų Žydų prekybą linais, sėmenimis, javais ir kontrabandos prekėmis. Žydai buvo ir rangovai („podrjadčikai"), imdami parangų valstybiniams pastatams, tiltams, ke­ liams. Buvo žydų ir vežėjų, kurie, anot Valančiaus, „važiuoja per kiaurą savo amžį". Buvo žydų, kurie nuomavo pašto stotis, ir tokių, kurie mieste­ liams tiekdavo mėsą. Valančius mini ir vargingus žydus „kromininkus", kurie vaikščioja po žmones nešini smulkiomis prekėmis ir pardavinėdami adatas, kaspinus, virbalus, sagas ir kt. Apdairiai galvojantis ir kritiškas Valančius, kuris kaimiečiui norėjo atverti akis, sako: Žydai turtingi, pirkliai, yra, tiesą pasakius, naudingi, ir kraštui reikalingi, nes mūsų ponams nenorint, o žmonėms nesugebant versties, be žydų nebūtų kam pirkti mūsų linų su javais, neperkant negautume pinigų. Matome tai patys: lai kuomet atsitinka prekymetis subatoje, trūksta perkančių, išgaišta ir prekymetis, nes nėra žydų. Bet žmonės, gebą su žydais versties, lai būna didžiai akyli, nes tie paprastai turi neteisingas buožes, pagadintus svarus, didžius saikus: o tai dėl to, kad prekė­ je neapgavę, svarmoje ir saikuose apgautų. Tos makliorystės visuomet jiem s kloja­ si, nes mūsų žmonės nepratę versties, negana tepersimano tuose dalykuose.

386

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Kitoje vietoje Valančius, žinodamas, kad be žydų negalima apsiei­ ti, rašo: Žydai, turi miestuose kromus, yra naudingi, nes be jų neturėtume kame pirkti reikalingų mums daiktų. Bet ir tie nieko neparduoda be apgauties: nėkuomet nerasi prie jų teisingų buožių, nepagadintų svarų, nesutrupintų mastų. Parduoda­ mąjį vyną, araką ir alų praskiedžia vandeniu, o Viešpats Dievas žino, rasit ir ką kitą maišo.

Davęs dar toliau visą eilę pavyzdžių, kaip žydai parduoda apgedusias prekes (tabaką, arbatą ir 1.1.), Valančius priduria: Bet kas išskaitys visas jų makliorystes? Patys nesugebėdami versties, vis tai turime kentėti, šioje gadynėje žmonės, tapę liuosais, turi pinigų, - argi negalėtų miesteliuose įsisteigti namus, pasidirbti kromus ir pradėti versties? Visi žmonės juoba jiems tikėtų, nekaip žydams ir galėtų gerai išeiti. Duok Viešpatie, kad tokie vyrai atsirastų! Bet gali kas tarti: „Ką čia tas raštininkas šneka? žydai regint sudegintu žmo­ gaus namus ir kromą"!? I tai atsakau: žmogus, norįs versties, lai perka žemės lopeli tarp žydų ir te pastato ant to namus su kromu. Žydai, nugąstaudami, kad patys nesudegtų, neužkurs žmogaus namų. Dar sako: „Žydai užves sprauniką su asesorium, pasakys parduodant kontrabantus, paraką, šviną ir prapuldys žmogų, pradedanti versties". Tam šeip atsakyčiau: tegul žmogus nėkuomet nepardavinėja nė kantrabantų, nė švino, nė ginklų, nė parako. Teveža visus parduotinus daiktus iš Mintaujos, iš Rygos. Jug daugel miesteliuose Įsimeta burliokai viską parduoda, tačiau žydai nė sudegina, nė prapuldo. Vėl kas tartų: „Jug mes matėme, kaip žydai pražudė ne vieną ir kaip prive­ dė prie ubagystės pirklį Volskį". Atsakau: su Volskiu šeip atsitiko...

Žinoma, būtų daug maloniau cituoti, jeigu mūsų žinomasis rašy­ tojas būtų metęs ir Šviesesnių spindulių į XIX a. vidurio lietuvių ir žydų santykius. Neturime Čia objektyvaus atsakymo palyginti, ar, sakysime, krautuvininkai nežydai buvo tada savo verslo aukštumoje ir ar jie nesu­ laukdavo tokių pat priekaištų. Kartoju: žydų klausimą Valančius lietė

STRAIPSNIAI

387

bendruose jo pamokymų kaimiečiams rėmuose, juos ragindamas „būti darbščius, mokytis amatų. Šviestis, negirtuokliauti, nesiduoti įvairių ap­ gavikų išnaudojamiems, vengti šundaktarių, užkalbėtojų ir kitokių liau­ dies engėjų bei mulkintojų"13. Nuo Valančiaus laikų žydai įėjo į lietuvių literatūrą ir, be abejo, spe­ cialistui būtų įdomi tema tai panagrinėti. Čia tik trumpai paminėsime ke­ letą mūsų žinomų rašytojų lietuvių šią temą, pirmoje eilėje didįjį tautinio atgimimo veikėją Vincą Kudirką. Ir jis, žinoma, norėjo, kad lietuviai ūkiš­ kai stiprėtų, imdamiesi amatų ir prekybos, t. y. eitų į vietas, kurias ištisai buvo užėmę žydai. Ir Kudirkai kliuvo žydai smuklininkai, palaiką tvirki­ nančią girtuokliavimo įtaką liaudžiai. Savo „Tėvynės varpuose" jis rašė apie „karčiamninkus", kurių dauguma buvo žydai: „paslaptomis prekiauja degtine, užsiima skolinimais pinigų, perka ir valsčionų vogtus daiktus, audeklą, javus ir t. t., o už viską moka degtine"14. Kudirkos daugiau ar mažiau antižydiškas nusistatymas, aptinkamas jo svarbiausioje satyroje „Viršininkai" ir „Tilto atsiminimai", taip pat kilo iš noro sąmoninti lietu­ vius. Pažymėtina, kad Kudirkos priešybė žydams yra vis dėlto silpnesnė negu jo neapykanta rusų biurokratams. Tačiau ši priešybė nebuvo kokis nors rasistinio pobūdžio antisemitizmas, kaip jį, pvz., po keliasdešimt me­ tų išryškino nacionalsocializmas. Kudirkos raštuose nerandame nė ma­ žiausios užuominos, kad žydai buvo rasiškai blogesni. Didžiajam patriotui tačiau nepatiko žydų elgsena, kad jie, ūkiškai gerai gyvendami Lietuvoje, pasidarė svetimi lietuvių visuomenei ir jos siekiams. Anot Kudirkos (taip jis rašo „Tėvynės varpuose"), „žydai nenori tapti sąnariais tos draugijos, kurios apystovos guli ant menkų paramų. Žydas tapo prancūzu, tapo vo­ kiečiu, o nė vienas žydas netapo lietuviu, nes dėl jo yra kein Geschaeft"15. Iš to peršasi aiški išvada, kad jis nebuvo nusistatęs prieš lietuviškon visuomenėn daugiau ar mažiau įsijungiančius žydus „perkrikštus" ar prieš žydes, ištekėjusias už lietuvių. Apskritai lietuvių buvo teigiamai nusista­ tyta sulietuvėjusių žydų atžvilgiu. Tačiau tokių atsirado tik nepriklauso­ mybės laikais. Mūsų judrusis Vaižgantas savo tautinio atgimimo epopėjon „Pra­ giedruliai" įvedė du gana simpatiškus žydus. Tai Zeligmanas (Zelika) ir 13 K. Korsakas (red.). Lietuvių literatūros istorija 2 (1958), p. 49. 14 V. Kudirkos raštai 2 (1909), p. 126; plg. ten pat apie Žydus p. 68, 81. 15 Ten pat, p. 94.

388

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šumacheris (vadinamas Šunakariu), kuris vaizduojamas kaip lietuviškos draudžiamosios spaudos slėpėjas. Jis paslėpęs žydų kapinėse lietuvių spaudos krovini, kurio taip uoliai ieškojo rusų žandarai. Ryšium su tuo paminėtina ir tai, ką Lietuvoje yra papasakojusi 1945 m. mirusi Felicija Bortkevičienė jos atsiminimus surašiusiam J. Būtėnui. Iš knygnešystės lai­ kų Bortkevičienė“ pasakojo esą Anykščiuose gyvenęs žydas gydytojas Šumacheris, laikęs lietuviškų knygų sandėlius. Žinoma, jo įtarti žandarai nė negalvojo. Užtat su juo palaikydavę ryšius kitas anykštėnas - susipra­ tęs lietuvis gydytojas Tadas Moigis ir Kovarsko gydytojas, 1926 m. Anykš­ čiuose miręs Juozas Brazaitis. Šitas žydo gydytojo Šumacherio pavyzdys rodo, kad lietuvių ir Žy­ dų santykių vėlesni svarstymai ir apsprendimai turi būti labai atsargūs, nes atsirasdavo šviesių išimčių. Būdavo žydų, kurie bandydavo Kudirkos linkėta prasme peržengti atsiradusį gilų griovį, nuo seno iškastą tarp žydų ir lietuvių, pirmiausia, žinoma, kultūrinėje plotmėje. Tuo labiau tokios šviesios išimtys galioja artėjančios nepriklausomybės metais. Čia toliau nebesvarstysime geresnių ar blogesnių žydų personažų, įvestų lietuvių literatūron. Prieš akis, be abejo, tebestovi vikrus Faibčikas Juozo Vilkutaičio komedijoje „Amerika pirtyje", ar „karčiamninkas" Krė­ vės dramoje „Žentas", ar iš kaimo buities paimtas „karabelninkas" jo apsa­ kymėlyje „Silkės". Grįžtant atgal prie žydų gyvenimo Lietuvoje iki rusų valdymo galo, reikia pažymėti, jog nuo XVIII a. pabaigos Rusijos imperijoje buvo imta žy­ dus vis labiau varžyti, 1804 m. buvo, pvz., galutinai nustatyta žydų apsi­ gyvenimo plotas, būtent tik Rusijos Šiaurės-Vakarų gubernijos. Tad Kau­ no ir Vilniaus gubernijose savaime žydų padaugėjo. Oficialus visuotinis gyventojų surašymas 1897 m. rodo Kauno gubernijoje 13,7%, Vilniaus gu­ bernijoje 12,7% žydų. (Kauno apskrityje su miestu jų buvo tada 19,9%, Vil­ niaus apskrityje su miestu - 23,8%.) Žydų judėjimas Rusijoje tada buvo taip suvaržytas, jog Maskvoje ir Petrapilyje tegalėjo gyventi patys stam­ biausieji 1-mos gildijos pirkliai. Po 1905 metų revoliucijos vis daugiau atsi­ rasdavo antisemitinių nuotaikų, ypač Dūmos atstovų nacionaliniuose ir aukštųjų karininkų sluoksniuose; taip pat įvykdavo pogromų, ypač pietų Rusijoje.16 16 „Gimtasis kraštas", 1971, Nr. 13 (kovo 25).

STRAIPSNIAI

389

Šituose rėmuose reikia suprasti ir garsiąją rytų Ukrainos Žydo Mendelio Beilio bylą 1911-1913 m., kurioje jis buvo kaltinamas ritualiniais mo­ tyvais nužudęs krikSčionį berniuką. Rusų valdžios sferoms rūpėjo Beilio bylą, kurioje kaip Talmudo ekspertas dalyvavo ir lietuvis Dvasinės kunigų akademijos Petrapilyje profesorius Justinas Pranaitis, paversti visuotiniu žydų pasmerkimu. įsijungus geriausiems Rusijos advokatams, Beilis buvo išteisintas ir emigravo į JAV. Lietuvos kaimas, kuriame 1904 m. leista lie­ tuviška spauda jau stipriai buvo praplitusi, uoliai sekė Beilio bylą, juo la­ biau kad iš praeities tebesivilko įvairiausi nekritiški pasakojimai, esą žydai iš tikrųjų naudoją krikščionių vaikų kraują. Žmonės aiškinęsi, kad už dide­ lius pinigus teismas buvęs papirktas ir Beilį išteisinęs, nors tikrasis berniu­ ko žudikas ir buvo surastas. Šitokių iŠ rusų valdžios sluoksnių einančių antisemitinių nuotaikų slegiami, žydai iŠ Vakarinių imperijos gubernijų, taigi ir iš Lietuvos, prieš I pasaulinį karą ėmė emigruoti, daugiausia į JAV ir į Pietų Afriką (ypač į Johannisburgą). Lietuvos žydų, ypač darbininkų, jaunimas radikalėje. XIX a. gale įkurta Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos žydų socialdemokratų par­ tija „Bund" stiprėjo ir rusų socializmo bei komunizmo istorijoje suvaidino žymų vaidmenį. Tačiau nagrinėti to „Bundo" veiklą ir nuo XIX a. vis la­ biau ryškėjanti Lietuvos žydų politinį bei visuomeninį diferendjavimąsi būtų daugiau žydų istorijos Lietuvoje, resp. Rusijoje, vidaus problema. Mums čia labiau rūpi paliesti klausimą, kokie buvo žydų ir lietuvių santy­ kiai nepriklausomoje Lietuvoje.

IV. Žydų vaidmuo nepriklausomoje Lietuvoje Iš pat pradžios reikia pastebėti: žydų įnašas Lietuvos atstatymui ir jų įvairių sluoksnių elgsena tautinės lietuvių valstybės atžvilgiu buvo taip įvairūs, jog bendrus teiginius ar kokius nors apibūdinimus vis reikia pa­ tikslinti atskiromis konkrečiomis lietuvių ir žydų santykių apraiškomis ar daryti stambių išimčių. Neginčijamas yra faktas, kad absoliuti žydų dauguma ilgą laiką vi­ sai nuošaliai stovėjo nuo tautinio lietuvių judėjimo. Gal kaip tik dėl to žydų nematyti 1917-1918 m. Vilniaus reikšminguose įvykiuose. Tai buvo Lietuvių konferencija, kuri 1917 m. rugsėjo 22 d. išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią Vasario 16 aktą. Visur čia Lietuvos žydų nebuvo.

390

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Todėl A. Smetona tada ir parašė „Lietuvos aide" reikšmingą veda­ mąjį, kad tokiais lemiamais momentais tautos dauguma viena pati turinti spręsti krašto ateitį, o mažumos tik vėliau pakviečiamos bendradarbiauti su dauguma. Taip ir buvo padaryta! 1918 m. gruodžio 5 d., Valstybės Tarybos Prezidiumo pavestas, Augustinas Voldemaras sudarė pirmąjį Lietuvos mi­ nistru kabinetą. J jį ministru be portfelio žydų reikalams buvo pakviestas vyresniosios kartos žydų visuomenės veikėjas Jokūbas Vygodskis, šiuos reikalus tvarkęs vėliau ir Sleževičiaus kabinete Lietuvai pavojingais mė­ nesiais iki Dovydaičio kabineto (1919 m. kovo 12 d.). Po mėnesio į naują Sleževičiaus kabinetą ministru žydų reikalams atėjo senas veikėjas ir žinomas žydų mokslininkas Maksas Soloveičikas, tose pareigose išbuvęs beveik trejus metus. Nuo Steigiamojo seimo iki 1924 m. vasario 12 d. ministrų kabinete vis buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Paskutinis toks ministras buvo advokatas Simanas Rozenbaumas. Kai jis 1924 m. vasario 12 d. gindamas žydų kultūrinę autonomi­ ją atsistatydino, po penketo savaičių, tiksliau, kovo 19 d., krikščionių dau­ gumos seimas panaikino ministeriją žydų reikalams. Jos neatgaivino nė tautininkų valdžia. Lietuvai vedant kovą 1919-1920 m. už savo valstybinę egzistenciją, buvo Šviesių ženklų, rodančių, kad dalis žydų yra gana pozityviai nusitei­ kę naujosios valstybės atžvilgiu. Įsitikinę, kad bolševizmas Rusijoje laiky­ sis ir toliau, antikomunistai žydai turėjo vilčių, kad naujakurėje, demok­ ratiškus šūkius skelbiančioje Lietuvoje jie ir sau, ir savo bendruomenei įgis daugiau teisių. Valstybinių švenčių dienomis iki pat nepriklausomybės sutemų smagu būdavo žiūrėti, kai paraduose Kaune praeidavo nemažas buvusių žydų savanorių būrys, kurių ne vieno krūtinę puošdavo Vyčio kryžius. Toliau, kaip anksčiau minėjau, jau nebėra bendro masto žydų ir lie­ tuvių santykiams. Tuometinė žydų visuomenė buvo ideologiškai stipriai suskilusi. Veikliai žydų socialdemokratų organizacijai „Bund" nuėjus tar­ nauti komunizmui, nebuvo nieko nuostabaus, kad vieni jauni žydai ėjo savanoriais ar buvo mobilizuoti ginti nepriklausomai Lietuvai, o kiti tuo pat metu per komunistų partiją kasėsi po Lietuvos pamatais. Liečiant karines žydų tradicijas Lietuvoje, reikia pažymėti, kad jau ir anksčiau atsirasdavo didžiųjų sukrėtimų laikais demonstratyvių lojalu­ mo ženklų tautai, kurios žemėje žydai gyveno. Sakysime, 1863 m. sukilime

STRAIPSNIAI

391

dalyvavo ir žydų sukilėlių būriai. 1654 m. vasary kai Maskva pradėjo sa­ vo didįjį brovimąsi į Lietuvą, Vilniaus žydai po savo raudona vėliava, apvedžiota baltais dryžiais ir turinčia hebrajišką įrašą, sutelkė 130 savano­ rių; jie siuntė ir savo žvalgų prieš rusus. Tai savo atsiminimuose yra rašęs valdovo Vladislovo Vazos gydytojas17. Grįžtant prie žydų vaidmens kuriant Lietuvos valstybę, reikia paste­ bėti, kad jie gana aktyviai reiškėsi visuose demokratinės Lietuvos seimuo­ se, ypač Steigiamajame, į kurį jie pasiuntė savo 7 vyresnio amžiaus atsto­ vus: advokatus ir kitus žinomus veikėjus. Jų pora jau buvo buvę atstovai ir Rusijos Dūmoje18. Kai kurie anų iškilesniųjų žydų buvo pritraukti ginti ir bendriems Lietuvos reikalams. Paminėtina, kad pasirašant Lietuvai su Sovietų Sąjun­ ga taikos sutartį 1920 m. liepos 12 d. reikšmingą vaidmenį suvaidino Lie­ tuvos taikos delegacijos narys, jau minėtasis S. Rozenbaumas, pasižymėjęs ir anksčiau, gindamas Lietuvos reikalus 1919 m. Paryžiuje lietuvių taikos delegacijoje. Nors ši delegacija ir nebuvo oficialiai pripažinta, tačiau, uoliai sekdama Paryžiaus taikos konferencijos darbus, naudingai kėlė Lietuvos klausimą. Paryžiuje kaip Lietuvos žydų atstovas žydų delegacijų komitete taikos konferencijoje dalyvavo tada ir Maksas SoloveiČikas, turėjęs gerų progų informuoti Vakarų Europos žydų visuomenę Lietuvos reikalais. Šalia šių Šviesių lietuvių ir žydų santykių istorijos faktų, kurių čia tik dalį primename, nuo pat nepriklausomybės pradžios buvo ir šešėlių, tem­ džiusių lietuvių ir žydų sambūvį. Tautiškai nusiteikusį lietuvį nervino, pavyzdžiui, nuo seno išliku­ sios hebrajų raidėmis „jidiš" kalba išrašytos žydų krautuvių iškabos. Taip buvo visuose miestuose ir miesteliuose, ypač Kauno senamiestyje ir Vil­ niaus gatvėse rikiavosi viena šalia kitos tik žydų krautuvės. Kai žydų krau­ tuvių savininkai iškabų srityje nieko nedarė, ėmėsi slaptos energingos veiklos ką tik įsteigto Lietuvos universiteto studentai. Vieną 1923 m. kovo mėn. rytą Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir kt. miesto gyventojus nustebino visos juodai užteptos žydiškos krautuvių iškabos. Tas pat pasikartojo 1930 m., susibūrus keliolikai studentų. Žydiškų iškabų užtepimas šį sykį persimetė ir į provinciją (Prienai, Jieznas ir kt.). Vėliau vyriausybės buvo patvarkyta, kad visos viešos iškabos būtų tik valstybine kalba. 17 Dr. J. Čeginsko suteikta žinia iš: Maciej Vorbek-Lettovv, Skarbnica parnięd. Pamiętnik lekarza krola Wladyslawa (1968). 14 Z. Ivinskis. Steig. Seimas, I Laisvę, Nr. 50 (1970), p. 18-19.

392

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šalia Šitos smulkios trinties/ kurią greit buvo galima pašalinti/ kilo didesnis konfliktas su žydais dėl rusų kalbos vartojimo. Apskritai žydai lietuvių kalbos vartojimo reikalu nebuvo uolūs. Jie jautėsi galį nepaisyti gyventojų daugumos kalbos, šiuo atžvilgiu įdomių pareiškimų žydų atsto­ vai yra padarę ir Steigiamajame seime19. Patriotai lietuviai/ žinoma, piktindavosi, kad, pvz., žydai, nekreip­ dami dėmesio į lietuvių kalbą ir jos nesimokydami, Kauno Laisvės alėjoje demonstratyviai kalbėdavosi rusų kalba, šitas konfliktas persimetė ir į uni­ versitetą. Tai irgi buvo ne rasiniai ar antisemitiniai motyvai. Trintis kilo dėl to, kad žydai studentai norėjo būti rusiškosios kultūros reiškėjais, reikalau­ dami rusų kalbai viešosios kultūros teisių. O lietuviai studentai, kurių tė­ vai tiek sunkių kovos metų buvo pakėlę su caro žandarais dėl lietuviško spausdinto žodžio, stipriai piktindavosi tokia vieša ir erzinančia žydų stu­ dentų elgsena nemėgiamo rusiškumo naudai. Tai buvo laikai, kada lie­ tuvis savo tautinėje valstybėje norėjo girdėti kalbant tik lietuviškai. Net ir traukiniuose tada buvo didelėmis raidėmis ant priklijuotų popieriaus juos­ tų užrašyta: „Kalbėkite lietuviškai!" Tad suprantama, kodėl žydų studen­ tų elgsena lietuvius erzino, ir 1925 m. rudens semestro pradžioje universi­ teto I-ųjų rūmų didžiojoje salėje įvyko lietuvių ir žydų studentų muštynės. Žinoma, tuo žydų mėgiamos rusų kalbos klausimas nebuvo išspręstas. Universitete buvo kilęs dar ir kitas lietuvių ir žydų studentų sankirtis. Kaip žinoma, žydai uoliai griebėsi studijuoti laisvąsias profesijas, ypač mediciną. Jų Čia atsirado 5-6 kartus daugiau, negu normaliai pagal žydų gyventojų procentą medicinos fakultetan būtų galėję patekti. Kai kada žy­ dų tautybės studentai sudarydavo 35-40 proc. visų naujai į medicinos fakultetą stojančiųjų. Tada lietuviai studentai ėmė kelti balsą, kad būtų įvestas numerus clausus, atitinkąs žydų gyventojų procentą Lietuvoje. Šitas reikalavimas buvo pagrįstas tuo, kad medicinos fakulteto seno­ sios auditorijos (ypač anatomikumo namelis), kol dar nebuvo pastatyti naujieji medicinos fakulteto rūmai, jokiu būdu negalėjo sutalpinti visų naujai stojančiųjų studentų. Lietuviams būdavo nemalonus akibrokštas, kai žydai studentai pirmieji užtvindindavo auditorijas ir iš anksto užimda­ vo negausias sėdimąsias vietas. Tautininkų režimo laikais naujai stojan­ tiems žydams buvo lietuvių kalbos egzaminai ir tuo būdu, galima sakyti, buvo įvestas numerus clausus. ” Plg. V. Vaitiekūnas. Lietuvos suverenumas Steig. Seime, Aidai, Nr. 10 (1970), p. 459.

STRAIPSNIAI

393

Ryšium su medicinos studijomis atsirado dar vienas trinties pagrin­ das, kuris kartais lietuvių ir žydų studentus privesdavo ligi įniršimo, kaip tai atsitiko, sakysime, 1929-1930 mokslo metais. Nors ir gausiai studijuo­ dami mediciną, žydai anatomijos pratimuose drauge su lietuviais studen­ tais pjaustydavo tiktai krikščionių lavonus, nes žydų lavonų niekas neduo­ davo. Tada lietuviai kėlė balsą, kad žydai anatomijos studijoms teiktų ir žydų lavonų. Tačiau šis lietuvių reikalavimas vis praeidavo negirdomis ir todėl dar labiau įtempdavo santykius. Iš nepriklausomybės laikų čia liečiame labai trumpai tik vieną kitą lietuvių ir žydų santykių atžvilgį. Bet šis klausimas yra vertas gilesnės stu­ dijos, juo labiau kad medžiagos būtų galima surankioti nemaža. Stabtelsime čia tik ties dviem sritimis, būtent ekonomine ir kultūrine. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje skeptikai keldavo balsą, esą neturtinga ir maža Lietuva sunkiai galėsianti išsilaikyti, nes ji neturinti ak­ mens anglių, geležies rūdos ir žibalo šaltinių. Bet galop ir pesimistai turė­ jo pritilti, kai lietuviai, įgimto „gaspadoriško" proto vedami, ne tik atstatė savo I pasaulinio karo sugriautą ūki, bet ir pakėlė visą Lietuvos ekonomi­ nį lygį iki gana aukšto laipsnio. Tačiau kaip tik todėl ir atsirado tarp žydų ir lietuvių varžybos. Visuomenės ūkio srityje lietuviai ėmė veikti orga­ nizuotai, kas, žinoma, siaurino žydų ekonominės veiklos lauką. Lietuvoje kooperacija, kurios pradmens reikia ieškoti jau XIX a. gale, išaugo ant svei­ kų pagrindų. I miestų ir miestelių prekybą lietuviai koją ¡kėlė per vartoto­ jų kooperatyvus. Šios rūšies laimėjimus Lietuvos miestuose būtų galima pavaizduoti daugybe faktų. Užteks paminėti, kad, pvz., Kauno kooperaty­ vas „Parama" 1940 m. pradžioje turėjo 29 krautuves su 325 tarnautojais ir darbininkais, o kooperatyvo apyvarta 1939 m. siekė beveik 8,5 milijono litų. Lietuvos kooperatyvai gana sėkmingai susijungė į žemės ūkio koope­ ratyvų sąjungą „Lietūkis". Pieno perdirbimo bendrovės buvo sujungtos „Pienocentro", kuris visą Lietuvą aptraukė pieninių tinklu. 1939 m. „Pieno­ centras", kuris organizavo ir kiaušinių eksportą, išvežė vien sviesto 17 308 tonas. Tad XIX a. pagarsėjęs dvaro žydas „paktininkas", organizavęs ponui pieno ir jo produktų pardavimą, beliko istorijos prisiminimas. Nuosekliai dėstant, čia reikėtų dar bent paminėti didžiąsias akcines bendroves, kurios stiprino Lietuvos ekonominį pajėgumą. Pirmiausia mi­ nėtina maisto produktų (ypač mėsos) bendrovė „Maistas" su penkiomis eksportinėmis skerdyklomis. 1938 m. „Maistas" išvežė maisto gaminiu už 57 800 000 litų. Taip pat reikšminga buvo ir 1939 m. įsisteigusi akcinė

394

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

bendrovė „Sodyba", kurios tikslas buvo konservuoti vaisius, daržoves, uogas, grybus, vaistažoles ir juos eksportuoti. Dar reikšmingesnis buvo dalykas, kad, Įsteigus akcinę bendrovę „Lietuvos cukrus", 1932 m. Mari­ jampolėje buvo pastatytas Lietuvoje pirmas cukraus fabrikas. Antras cuk­ raus fabrikas buvo įkurtas 1936 m. Pavenčiuose, o trečias (užbaigtas tik 1940 m.) Panevėžyje. 1938 m. cukraus buvo pagaminta 28 700 tonų. Tai, ži­ noma, dar nė iŠ tolo nepatenkino Lietuvos vidaus rinkos; daug cukraus reikėjo dar importuoti. Vis stipriau organizuodamiesi ekonominėje srityje, lietuviai kaip tik paveržė tas sritis, kurias buvo užėmę žydai. Čia turiu galvoje linų, pakulų ir nuobrukų eksportą, kuri žydai nuo seno, kaip ir sėmenų, grūdų ir arklių, turėjo savo rankose. 1935 m. įsteigta kooperatyvų sąjunga „Linas" taip in­ tensyviai organizavo linų eksportą, jog šis 1939-1940 m. pasiekė 58 proc. (iš 17 781 tonos linų eksporto „Linas" išvežė 10 320 tonų). šiais keliais pavyzdžiais, kurie, žinoma, nė iš tolo negali pateikti pil­ no vaizdo, tenorime parodyti, kad lietuviai vis labiau ėmė brautis į jų anks­ čiau taip vienašališkai apleistą visuomenės ūkio sritį. Jie tai vykdė visiškai laisvų prekybinių varžybų būdu, nereikalaudami jokių varžymų mažu­ moms. Tenorėčiau pridurti, ką buvo parodęs Lietuvos gyventojų surašy­ mas 1923 m. Tada 76,7 proc. visų gyventojų vertėsi žemės ūkiu, o lietuvių krašte buvo 80,6 proc. Tai akivaizdžiai rodo, kokis mažas lietuvių procen­ tas nepriklausomybės pradžioje buvo ne žemės ūkyje: vos 3,9 proc. Per du nepriklausomybės dešimtmečiu tas procentas betgi stipriai ir nuolatos di­ dėjo lietuvių naudai. Daug yra paskelbta statistikų žemės ūkio, prekybos, pramonės ir ki­ tose Lietuvos visuomenės ūkio srityse, ir čia būtų galima paminėti daug įspūdingų skaičių. Deja, niekur nėra atskirų statistikų, kokį procentą žydai sudarė bendroje prekyboje, Lietuvos importe ir eksporte, o ypač pramonė­ je, kurioje jie vis dar tebebuvo įsitvirtinę odos (Frenkelio fabrikai Šiauliuo­ se), avalynės, lentpjūvių, baldų, plytų, tabako, bravorų, malūnų, saldainių ir eilėje kitų sričių. Apskritai reikia pasakyti, kad lietuvių šuolis į ekonomi­ nį gyvenimą, būtent į prekybą, pramonę ir amatus, nebuvo jau tokis stip­ rus, jog žydai čia būtų netekę galimybių toliau verstis. Žydas turėjo čia, kaip sakoma, įgimtą „gyslelę" ir seną patyrimą, kurį lietuviui reikėjo dar įsigyti. Dažnas lietuvis prekybininkas ar smulkios įmonės savininkas vertė­ si nelengvai, nes Lietuvoje kreditas tada buvo labai brangus. Neįmanoma buvo rasti pigių paskolų, kad būtų galima labiau išplėsti įmonę ar prekybą.

STRAIPSNIAI

395

Žydų ir lietuvių koegzistencijai Lietuvoje tinkamai ¡vertinti reikėtų ją tiksliau palyginti su žydų gyvenimu kaimyninėse valstybėse. Ir Štai Čia pat reikia pabrėžti, kad, sakysime, žydų varžymai bei persekiojimai na­ cistinėje Vokietijoje Lietuvai nedarė jokios įtakos. Priešingai, tais pačiais metais, kai 1938 m. lapkričio mėn. Reiche buvo organizuojama garsioji „Kristallnacht", t. y. žydų sinagogų deginimas, jų krautuvių daužymas ir plėšimas, Lietuvoje buvo laikinai priglausta daug šimtų žydų Šeimų, atvy­ kusių iš Austrijos po „Anschluss'o". (Čia pasižymėjo savo humaniškumu vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius pik. B. štencelis.) Tuo pačiu metu Ulmanio valdomoje Latvijoje žydams, kurių ten buvo perpus mažiau negu Lietuvoje, teko irgi patirti įvairių varžymų, o Lenkijoje - ne­ malonių antisemitizmo demonstracijų. Lietuvoje tuo tarpu kai kas tik pa­ murmėdavo, kad, pvz., žydai broliai Ilgovskiai vykdo milijonines viešąsias parangas, ir tuo viskas baigdavosi. Lietuvių ir žydų santykius, žinoma, kiek temdė 1932 m. įsteigta Lietuvių verslininkų sąjunga, jungusi lietuvius prekybininkus, pramonininkus ir amatininkus. Verslininkai reikalavo mažiau remti kooperatyvinę, o daugiau privatinę lietuvių prekybą. Anot M. Biržiškos, rėksmingi, neaukštos kultūros verslininkų sąjungos pareiški­ mai „jaštrino lietuvių santykius su žydais"20. Verslininkai, be abejo, atliko daug ir naudingo darbo. Jie, pvz., įsteigė pirmąją Lietuvos verslinio-amatinio pobūdžio prekybos mokyklą Kaune21. Apie prekybos mokyklas kal­ bant, pirmiausia reikėtų iškelti žymų Prekybos instituto vaidmenį. Kalbant apie žydus nepriklausomoje Lietuvoje, reikia trumpai stab­ telėti ir ties žydų įnašu lietuvių kultūriniam gyvenimui. Liečiant šį klausi­ mą giliau, reikėtų suminėti ir anuos garsius, pasaulinį vardą įsigijusius žy­ dus muzikus, skulptorius ir kitokius iškilius meno bei mokslo atstovus, kurie buvo kilę iš Lietuvos, kaip, pvz., garsusis JAV smuikininkas Jaša Hei­ fetz: gimęs 1906 m. Vilniuje ir ten baigęs muzikos mokyklą, šiandien jis be­ rods vis dar tebelaikomas vienu iš garsiausių pasaulio smuikininkų; arba iš Druskininkų kilęs ir prieš I pasaulinį karą Vilniuje keletą metų mokęsis skulptorius Jacques Lipschitz ir eilė kitų žymių žydų vardų. Mums čia terūpi trumpai atsakyti į klausimą, kaip elgėsi Lietuvoje lietuvių ir jų kultūros atžvilgiu žydų šviesuomenė, jos akademikai. O jų buvo tiek daug laisvosiose profesijose. Čia betgi randame tik vieną kitą vardą žydo, susijusio su lietuvių kultūrinėmis meno ir mokslo apraiškomis. 20 M . Biržiška. L ie tu v ių tautos kelias 1 (1952), p. 39. 21 Liet. Enc. 33, p. 448.

396

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Nors žydai Lietuvoje buvo gražiai ekonomiškai įsitaisę ir stipriai pralobę, jie vis dėlto labai maža tesidomėjo lietuvių tauta. Be abejo, būtų per daug reikalauti, kad jie būtų buvę mecenatai mokslui ir menui ar sti­ pendijų teikėjai. Tokių ir tarp lietuvių buvo gana reta. Bet ir čia iš bendro teigimo reikia padaryti išimčių, štai, pvz., Lietuvos garbės konsulas Ber­ lyne Hiršavičius Berlyne įsikūrusiai Draugijai šelpti Lietuvos studentams Vokietijoje paaukojo (1920 m.) 24 000 auksinų. Jis taip pat rūpinosi įrengti studentų valgyklą ir bendrabutį21“. Bet šiaip jau anksčiau minėtą kultūrinį griovį sunku buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje užlyginti. Tik vienur kitur teatsirado simpatiškas lieptelis. Pirmiausia reikia paminėti 1944 m. Auschwitze sudegintą žinomą Lietuvos teisininką Simoną Bieliackiną, kuris jau 1922 m. rudenį buvo pa­ skirtas į naujai atidaryto Lietuvos universiteto Teisių fakulteto branduolį civilinei teisei. Jis rašė lietuviškai teisinių veikalų, redagavo Kaune „Lietu­ viškosios Enciklopedijos" civilinės teisės ir teisenos skyrių, lietuviškai pa­ rašė eilę beletristinių knygų. Jo 1907 m. gimęs sūnus Teodoras buvo taip pat lietuviško nusistatymo. Išvykęs Islandijon, jis ten kėlė Lietuvos ir Vil­ niaus klausimą, sykiu bendradarbiaudamas „XX amžiuje" ir „Naujojoje Romuvoje". Toliau čia paminėtas Kauno gete 1944 m. pavasarį žuvęs Hu­ manitarinių mokslų fakulteto italų kalbos ir literatūros lektorius Dovydas Michelis. Jis daug rašė italų spaudoje apie lietuvių meną, o su J. Talmantu vertė Dantės „Dieviškosios komedijos" „Pragaro" giesmes. Leksikografijos srityje pasižymėjo Benjaminas Sereiskis, kuris 1933 m. išleido gana rūpestingai paruoštą, stambų lietuvių-rusų žodyną. Kiek sutrumpintas tas darbas buvo perspausdintas kasdienos reikalam 1948 m. Sereikis mokėjo labai gerai lietuviškai ir rašė žydams ir rusams lietuvių kalbos vadovėlių. Čia pat reikia prijungti nuo Papilės kilusį žodynininką Chackelį Lemcheną, kuris 1936 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą ir taip pat išmoko labai gerai lietuviškai. 1948 m. okupuotoje Lietuvoje jis paruošė pirmąjį leidimą gero rusų-lietuvių kalbos žodyno, kurio yra jau iš­ ėjęs 3-asis praplėstas leidimas. Lemchenas yra redagavęs dar specialių žo­ dynų, o pernai išleido studiją apie lituanizmus Lietuvos žydų tarmėje. Tre­ čias žydų lituanistas, apie kurį buvo sakoma esą, J. Balčikonis jį laikęs savo geriausiu lietuvių kalbos mokiniu, buvo Izidorius Kisinas. Savo vardą jis “■ Tuo klausimu autoriui dr. A. Gerutis suteikė įdomios medžiagos, kuri bus kita proga panaudota.

STRAIPSNIAI

397

įamžino lietuvių bibliografijoje visa eile nuostabiu rūpestingumu paruoštų darbų. Nuo geto išgelbėtas Čigono „perkrikšto" dokumentais, Kisinas gana pozityviai reiškėsi lietuvių bibliografijos ir kultūros istorijos srityje iki pat savo mirties (1958). Reikia paminėti ir literatūros istoriką - semitologą Nachmaną Chaimą Šapirą, kuris pradžioje kaip lektorius, o vėliau kaip ekstraordinarinis profe­ sorius dėstė Humanitarinių mokslų fakultete semitologiją. Patekęs 1941 m. į Kauno getą, jis žuvo su šeima 1943 m. gale IX forte. Pažymėtina įdomi Šapiros 100 puslapių studija, išspausdinta minėto fakulteto žurnale „Darbai ir dienos" (Nr. 2,1931) apie nuo Gardino kilusį žydų poetą lyriką Leibą Neidusą, kuris simpatiškai apdainavo Lietuvos gamtą, Vilnių ir jo apylinkes. Dailiosios literatūros srityje užsiminėme prabėgomis tik novelių ra­ šytoją Bieliackiną. Tačiau reikėtų šią sritį nuosekliau ir plačiau patyrinėti. Žydai yra, pvz., išsivertę ne vieną lietuvį rašytoją. Lietuviškai jie leido nuo 1935 m. „Apžvalgą" ir „Sekmadienį". Mums tačiau terūpėjo čia surasti ir paminėti lietuviškai rašiusius žydų rašytojus, tokius kaip dabar Lietuvoje panevėžiškis Mykolas Sluckis. Iš muzikų verta paminėti Vilniuje gimusį jau nuo 1920 m. dalyvavu­ sį valstybės operos orkestre smuikininką Mišą Hofmekleri ir jo jaunesnį brolį Leibą, kuris buvo nacių nužudytas. Leiba Hoftnekleris pasižymėjo kaip operos ir baleto dirigentas. Su lietuvių baletu jis buvo išvykęs į Monte Carlo ir Londoną. Dar paminsime reikšmingą Lietuvos žydų įnašą Klaipėdos bylai. Čia tepažymėsime du vardu. Tai žurnalistas Robertas Valsonokas, rašęs daug straipsnių lietuvių ir vokiečių spaudoje, 1932 m. išleidęs gerą knygą „Klai­ pėdos problema", o 1933 m. rašęs vokiškai apie bylą Hagoje dėl direktori­ jos pirmininko Boettcherio atstatymo ir išspausdinęs studiją apie Klaipė­ dos uostą. Dar žymesnis buvo įnašas iš Seirijų kilusio žymaus žydų veikėjo advokato Jokūbo Robinzono, buvusio teisių patarėjo Užsienio reikalų mi­ nisterijoje. Tarp jų įvairių ir Lietuvą liečiančių veikalų paminėtinas 1934 m. išleistas dvitomis „Klaipėdos Statuto komentaras" (lietuviškai ir vokiškai, iš viso tad 4 tomai).

398

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

V. Žydų tautažudystė 1941-1944 m. Prieš trumpai apžvelgiant žydų padėtį Lietuvoje vokiečių okupaci­ jos metu, kuri reiškė II pasaulinio karo metu žydams mirtiną pavojų visur ten, kur tik įsiveržė Hitlerio divizijos, reikia tarti porą žodžių apie lietuvių ir žydų santykius pirmosios komunistinės okupacijos metais (1940-1941). Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių ir žydų santykiai vystėsi, galima sakyti, normaliai, be ypatingų konfliktų, pirmasis bolševikmetis tuos san­ tykius staiga pakeitė iš esmės. Tai atsitiko vėl ne tik dėl rasinių ar religinių motyvų. Žydai, tiksliau kalbant, žymi jų jaunosios kartos dalis, sovietinę okupaciją pasitiko su dideliu entuziazmu. Lietuviai pasijuto nepriklauso­ moje Lietuvoje gyvenusių žydų skaudžiai apvilti ir net išduoti, nes Šie, tuoj atsukę nugarą viskam, kas lietuviams buvo susiję su brangia nepriklauso­ mybe, ėmė visokiais būdais bendradarbiauti su okupantu, stoti Lietuvoje į pirmąsias vadinamas „socializmo statybos" eiles. Jau ir seniau buvo žinomas faktas, kad nė tūkstančio narių neturin­ čioje komunistų partijoje, kuri galėjo veikti tik slapta, didžiausią procentą sudarė jaunosios kartos žydai. Anot M. Biržiškos, jie pasireiškė po taria­ mos „revoliucijos dienų" 1940 m. „komunistų partijos vos besuvaldomu, kartais net nebesuvaldomu netaktiškumu, nepaprastu veržlumu ir aistrin­ gų jausmų reiškimu"22. Anksčiau žydams, žinoma, buvo sunku Lietuvoje patekti į valsty­ bines vietas. Jie jausdavosi skriaudžiami, kartais net niekinami. Bet reikia atsiminti, kad Lietuvoje iš viso valstybinių vietų buvo labai maža. Ne be vargo patekdavo į jas ir lietuviai; kandidatų vienai vietai būdavo kartais keletas ar net keliolika. Dabar gi žydai, lipte aplipę komunistų partiją, ėmė pirmauti įstaigo­ se, įmonėse, spaudoje „ir rėksmingai, net agresingai reklamuoti, taip sa­ kant, savaip užantspauduoti naują tvarką"23. Kai visur „užtvaros" lūžo, jie puolė į komisariatus, demonstratyviai darėsi aukščiausiais enkevedistų ko­ munistų patikėtiniais ir uoliais jų bendradarbiais. Vyresnioji žydų karta ir jų sionistinis sąjūdis buvo nusistatę antikomunistiškai, juo labiau kad turtingesniųjų žydų įmonės, fabrikai, krautu­ vės ir didesnieji jų namai buvo nacionalizuoti. Pora šimtų žydų šeimų per 12 M. Biržiška, ten pat 1, p. 43. 23 Ten pat, p. 43.

STRAIPSNIAI

399

birželinius išvežimus 1941 m. buvo ir deportuota24, šitie antikomunistai žydai tačiau nieko nedarė, neatsiribojo nuo anų „nužydėjusių" žydų siautė­ jimo ir tuo būdu, ko jau ir pirmąjį bolševikmetį jie baiminosi, užtraukė atsakingumą visiems žydams. Ilgus šimtmečius gyvendami svetur, žydai, žinoma, buvo išmokę tai­ kytis įvairioms sąlygoms ir naujai atėjusioms valdžioms. Jie įsigijo oportu­ nizmo ir lankstumo. Bet tų, kaip minėta, „nužydėjusių" žydų uolumas, kai jie taip aktyviai reiškėsi anomis tragiškomis deportacijų dienomis, lietu­ viams buvo tikrai nelauktas. Paaiškėjo, kad prie masinių gyventojų žudy­ nių, tardymų, kankinimų, žiaurių kalinimų buvo stipriai savo ranką pridė­ ję daug tokių žydų kaip partijos bendradarbių ar jos narių, talkininkaudami rusų komunistams. Labai nemalonu buvo girdėti, kad, sakysime, nežmoniš­ kais kankinimais įvykdytose Rainių miškelio (prie Telšių) žudynėse akty­ viai dalyvavo ir žydai pareigūnai. Šitokioje tad lietuviu ir žydų santykių šviesoje tretysis Reichas pra­ dėjo karą su Sovietų Sąjunga, o lietuviai, slaptos Lietuvių aktyvistų fronto organizacijos vedami, sukilo ir jau birželio 23 d. per užimtą Kauno radio­ foną paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Tikrai iškraipytų faktus kiekvienas, kas tikėtų komunistinės propa­ gandos kartojama teze, esą sukilėliai - partizanai organizuotai nukreipę sa­ vo ginklą prieš žydus. Be abejo, tarp jų atsirado ir tokių, kurie dėl asmeniš­ kų motyvų, tamsios sąžinės ar keršto už išvežtą brolį, seserį, tėvus šautuvo vamzdį nukreipė į nekaltą žmogų tik dėl to, kad jis priklausė kitai rasei. Norėdami įtaigoti, esą vietiniai žmonės yra labai neigiamai nusitei­ kę prieš žydus, hitleriniai daliniai, kurie jau iš anksto turėjo planų masiš­ kai naikinti žydus okupuotose srityse, skatino lietuvių sukilėlius jiems tal­ kininkauti. Tai matyti, be kitko, net iš vėlesnių sovietinių tardymų, nors apskritai jų kai kurių duomenų tikrumas gana abejotinas. Ir sukilėlių-aktyvistų štabas, nekalbant jau apie Laikinąją vyriausy­ bę, nėra niekur rodęs iniciatyvos eiti vokiečiams žydų tautažudystės organizuoton talkon. Bet vis dėlto atsirasdavo NKVD kalėjimuose sėdėjusių ir bolševikmetyje nuo žydų nukentėjusių lietuvių, kurie virto vokiečių dali­ nių bendradarbiais. Yra tikra, kad vokiečiai žydams naikinti talkininkų rinkdavosi ir prievarta, prieš tai juos nugirdydami. Nors Kauno Laikinajai* * Tuo klausimu dr. J. Čeginskas suteikė tikslesnių duomenų, kurie bus vėliau pa­ cituoti.

400

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

vyriausybei ir ateidavo žinių apie tokius veiksmus, tačiau ji buvo bejėgė ką nors daryti, nes jos valdžia net ir anų Šešių veikimo savaičių metu siekė la­ bai netoli. Juk niekas per šimtmečius negalėjo įsivaizduoti, kad lietuviai kada nors savo iniciatyva būtų ėmęsi prieš žydus smurto. Viename vyriau­ sybės posėdyje buvo labai piktinamasi dėl ką tik Kauno „Lietūkio" garaže įvykdytų egzekucijų. Bet net ir Kauno komendantas, generolas Pohl, kuris buvo tuoj pat apie tai informuotas, čia nieko negalėjo padaryti. Žydų egzekucijų įsakytojai tebuvo specialūs vokiečių daliniai. Tai matyti ir iš jų pačių autentiškų dokumentų. Kai kur specialūs jų daliniai, vadinamos „Einsatzkommandos", žydam šaudyti pritraukusios ir lietuvių partizanų, policininkų, juos filmuodavo bei fotografuodavo. Tuo naciai no­ rėjo parodyti, esą vietiniai gyventojai nekenčia žydų. Taip elgdamiesi, vo­ kiečiai betgi uoliai nutylėjo prievartinį momentą, jų policijos įsakymus, apie kuriuos kalba ir pačių vokiečių policijos aktai. Bendra išvada: daugu­ ma, ypač tų, kurie per nesusipratimą ar klaidą buvo pritraukti žydams nai­ kinti, vėliau savo darbo gailėjosi ir jį sunkiai pergyveno. Bet ir apie tokius reikia lietuviams aiškiai pasakyti savo žodį. Mes neturime galimybės dabar bylų kelti, bet mes turime parodyti savo nusistatymą ir čia turime būti principingi. Nuo 1941 m. liepos 2 d. vokiečių saugumo policija Kaune visą žydų „valymo akciją", kaip jie tai savo oficialiuose raštuose žymėdavo, suėmė į savo rankas. Saugumo standartfuehreris Jageris, surašęs gruodžio 1 d. penkerių mėnesių apyskaitą, vokišku tikslumu pažymėjo, kiek kuriame miestelyje žuvo žydų: vyrų, moterų ir vaikų. Jagerio išvada: apie 137 346 Žydai buvę sunaikinti; belikę Šiaulių gete apie 4500, Kaune apie 15 000, Vil­ niuje taip pat apie 15 000. Prisimindami skaudžius šios tautažudystės atvejus, žydai yra darę visai lietuvių tautai priekaištu, nors gerai žinoma, kad atsakingumas už žydų žudymą Pabaltijyje priklauso vokiečių daliniams ir tokiems jų parei­ gūnams kaip SS generolas Stahleckeris, policijos majoras F. Lechthaleris, minėtas standartfuehreris Jageris ir kt. Žydai turėjo pagrindo, priekaištau­ dami lietuviams, kad jų veiksniai per du dešimtmečius nieko nėra viešai pasakę. Žinoma, yra visiškai aišku, kad vokiečių daliniams talkinę lietuviai nė iš tolo neatstovavo lietuvių tautos nusistatymo. Todėl suprantama, ko­ dėl yra žydų, kurie dar ir dabar tebelaukia, kad lietuviai nuo tokių kruvi­ nų nacių bendradarbių atsiribotų. Tuo klausimu žydai jau anksčiau tikėjosi ir iš vadovaujančių, iš bažnytinių sluoksnių pareiškimo, turėdami galvoje,

STRAIPSNIAI

401

kita vertus, daug faktų, rodančių, kad lietuviai yra žydus ir gelbėję, jiems padėję, juos slėpę, šitas klausimas, žinoma, yra reikalingas rimtos istori­ nės atramos. Tada ir pati diskusija su žydais tuo klausimu atsistotų kito­ je Šviesoje. Bet toki aiškų žydšaudžių išskyrimą reikėtų padaryti. Kažkaip skaudu girdėti bendrus priekaištus tautai, kuri valgydino rusą, lenką, vo­ kieti. (Prisiminkime čia ir tuos keliasdešimt tūkstančių badaujančių vo­ kiečių iŠ Rytprūsių 1946-1950 m., kurie taip šiltai lietuvių pagalbą vėliau prisiminė.) Užuojauta žydams ar jų gelbėjimas priklauso tiems patiems lie­ tuvių būdo ir jų paslaugumo bruožams padėti žmogui skaudžioje nelai­ mėje. Išgelbėtieji ar lietuvių pagalbos patyrę žydai, gyveną įvairiuose kraš­ tuose, čia turėtų ateiti irgi objektyvion talkon.

VI. Baigiamosios išvados Esame padarę istorinę apžvalgą lietuvių ir žydų santykių tokių, ko­ kie jie yra buvę šimtmečių eigoje. Tikime, kad tokiems santykiams nušvies­ ti geriausiai bus patarnauta pagal šūkį: Amicus Plato, sėd magis amica veritas. Vaižgantas savo „Pragiedruliuose" buvo nubrėžęs Lietuvos žydams įtaigią programą - bendradarbiauti su lietuvių tauta, padėti jai sunkiu me­ tu, kaip žydas Šumacheris padėjo, slėpdamas lietuviškas kontrabandines knygas žydų kapinėse. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai, žinoma, turėjo lietuviams pripa­ žinti teisės būti savo krašto šeimininkais, kaip dabar ir mes savaime tokią žydų teisę pripažįstame jiems Izraelyje. Tačiau jaunoji žydų karta pirmąjį bolševikmetį nelauktai ir neužtarnautai išdavė lietuvių tautos reikalus. Už tai atsakingumą lietuviai yra priskyrę visiems Lietuvos žydams. Tai yra klaida, kaip lygiai yra klaida priskirti atsakingumą visai lietuvių tautai už anuos labai apgailėtinus atvejus, kai vienas kitas lietuvis talkininkavo ar buvo priverstas talkininkauti vokiečių organams vykdant Hitlerio progra­ mą žydų klausimu. Niekas negali kaltinti visos lietuvių tautos. Daugybė faktų byloja, kad lietuviai žydų žudynėmis biaurėjosi ir visokiais būdais žydus gelbėjo. Jau ir šiandien galima ta tema daug pasakyti, remiantis duomenimis ne vien knygos „Ir be ginklo kariai"! Pasauliui kartais primenama garbinga danų laikysena, esą jie išgel­ bėjo didelę savo žydų dalį. Tačiau geografinė Danijos, turėjusios tik mažy­ tį žydų procentą, padėtis buvo visai kita. Danams buvo nesunku naktimis

402

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

laiveliais per salas savo žydus gabenti Švedijon. Kokiu būdu tai būtų buvę galima padaryti Lietuvoje? Visus gelbėjamus žydus reikėjo slėpti pačiame krašte. Bet tai yra atskira plati tema, apie kurią reikėtų atskirai kalbėti. Mano straipsnis, kuriame liko dar daug nepasakyto, teturėjo tikslą nušviesti lietuvių ir žydų klausimą istorinėj perspektyvoj. Jeigu kur buvo pereita ir į gynimąsi, tai tik dėl to, kad dideliu netikslumu ir klaidingais duomenimis daroma lietuviams priekaištų dėl jų elgsenos vokiečių oku­ pacijos metu. Būtų pats laikas lietuviams ir žydams, bendrai sutarus, nesiginčijant, anuos, prieš trejetą dešimtmečių įvykusius faktus įstatyti į bendros lietuvių ir žydų santykių istorijos rėmus. O dabar reikia iŠ naujo surasti bendrą pa­ grindą tokiems santykiams, kurie iškyla kaip kultūrinės nepriklausomos Lietuvos gyvenimo prošvaistės, susietos su Bieliackino, Sereiskio, Kisino, šapiro ir kitų vardais. To linkėčiau visa širdimi. Griežtai nustatytų ribų darbe nebuvo galima plačiau paliesti eilės klausimų, pvz., žydų pramonė, jų bankai, mokyklos, religinis gyvenimas, Kauno ir Vilniaus getų įrengimas ir kt. dalykų. Autorius surinko įvairiais klausimais medžiagos, kuri čia liko, deja, nepanaudota. Prie visų minėtų klausimų teks sugrįžti. Autorius nuoširdžiai dėkoja už nuorodas, suges­ tijas ir vertingą medžiagą, gautą iš diplomatų, rašytojų, kolegų, bičiulių: V. Alanto, S. BaČkio, J. Brazaičio, K. Čeginsko, A. Geručio, A. Grinienės, J. Griniaus, J. Jakšto, A. Krivicko, J. Lukošiaus, A. Maceinos (jam labai dė­ koja autorius ir už kalbos patobulinimą), V. Maciūno, T. J. Vaišnoros, V. Vaitiekūno, J. Žadeikio. Bona, 1971.VII.15 Skelbta: „Aidai", 1971, Nr. 10, p. 438-446, ir 1972, Nr. 1, p. 24-30.

ŽYD A I IR L IE T U V IA I Tomas Venclova

Turiu dvejų metų dukterį. Pagal Izraelio valstybės įstatymus ji yra žydė. Aš pats - lietuvis pagal bet kokius įstatymus, pirmiausia pagal savo prisiimtąjį vidinį įstatymą. Kada nors mano duktė paklaus, kas atsitiko tarp mūsų tautų Antrojo pasaulinio karo metais. Pabandysiu atsakyti dabar. Prieš karą Lietuvoje buvo maždaug 240 tūkstančių žydų - 8 procen­ tai šalies gyventojų. Tatai Europoje retenybė. 60 tūkstančių žydų gyveno Vilniuje, kuris kartais buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale: čia buvo didžiulis žydų kvartalas, senovinės sinagogos, leidyklos ir bibliotekos, žydų moksli­ nis institutas, muziejus. Kaune, antrojoje Lietuvos sostinėje, žydų buvo gal keturiasdešimt tūkstančių; jie irgi turėjo tradicini - nuo XVII amžiaus kvartalą Vilijampolėje (nors daugelis gyveno už jo ribų), sinagogas, mo­ kyklas, spaudą, rašytojus. Miesteliuose kas trečias buvo žydas. 1970 metais pagal surašymą žydų buvo likę 23,6 tūkstančio, iš jų 16,5 tūkstančio Vilniu­ je ir kiek daugiau negu 4 tūkstančiai Kaune. Dabar jų, be abejo, dar mažiau: daugelis išvyksta iš Tarybų Sąjungos. Beje, išvyksta ir lietuvių. Per karą šimtai tūkstančių žmonių žuvo Panerių miške prie Vil­ niaus, IX forto kazematuose Kaune, Vilniaus ir Vilijampolės getuose, Lie­ tuvos miesteliuose. Juos naikino ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai. Daug asmenų buvo nužudyta pirmosiomis karo dienomis, kai vokiečiai jau bu­ vo įžengę į Lietuvą, bet jos dar nebuvo užvaldę. Tada įvyko Kauno pogro­ mai, apie kuriuos išliko daug liudijimų. Manoma, kad 1941 metų birželio 25-26 d. Kaune žuvo 3800 žydų. Bene kelis Šimtus iš jų mirtis užtiko ga­ raže, Vytauto prospekte. Žinau, kaip jie žuvo, bet kažin ar pasakosiu apie tai savo dukrai. Pirmuosius karo mėnesius pats praleidau Kaune. Tada buvau ketve­ rtų metų ir gyvenau, kaip sakoma, „pas gerus žmones"; mano tėvas, tary­ binis Švietimo liaudies komisaras, išvyko į Maskvą, o motina buvo suimta.

404

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Ją kaltino tuo, kad ji žydė. Tardytojas pareiškė: nėra prasmės įrodinėti prie­ šingai, nes žinoma, jog visi liaudies komisarai yra vedę žydes. Motina vis dėlto įrodė, jog ji lietuvė ir krikštyta (ir viena, ir kita - teisybė). Po kiek lai­ ką ją paleido. Nemačiau žudynių. Vaikystėje, taip pat ir jaunystėje šimtus kartų ėjau pro Vytauto prospekto garažą, esantį priešais miesto kapines, nenusi­ manydamas apie jo istoriją. Vis dėlto ji su manimi siejasi. Žydus žudė lietuviai, o aš lietuvis. Žydus žudė Kaune, o Kaunas - mano miestas, aš žinau kiekvieną jo namą, kiekvieną medį Laisvės alėjoje, žinau jo dulkėtus sodus, jo ankštus kino teatrus. Negaliu gyvuoti be lietuvių kalbos, tai ma­ no natūralioji erdvė: eiles rašau tik lietuviškai. Yra kultūrų, žymiai galin­ gesnių už lietuviškąją, bet man ji vis dėlto nesulyginama su jokia kita. Žinau, apie ją galima pasakyti daug gero. Mano tauta šimtus metų pasi­ žymėjo savo vertės jutimu, dorove, atkaklumu, gerumu. Ji turi istorijos pojūtį, kuris gal būdingas ne kiekvienai tautai - atsimena savo praeitį ir paprastai moka pagal ją matuoti dabartį. Didžiuojuos ir tuo, kad lietuviai beveik visi kaip vienas garbingai laikėsi lageriuose: tai paliudijo garsiau­ sias dabartinis rusų rašytojas - o jis, be abejo, žino. Myliu ir žydų tautą. Jos kultūrinis vaidmuo ir pats jos likimas tokie didžiuliai, jog, mano manymu, geriausiai rodo esant transcendentinį planą, įrėminantį mūsų istorinę būtį. Tai, kas įvyko pirmosiomis karo dienomis, buvo katastrofa žydams, bet žymiai blogesnė katastrofa lietuviams. Kaip suprasti tai, kas buvo? Kai šnekama apie mirtį ir nebeišlyginamą kaltę, visada galima pateikti galybę racionalių ir deterministinių paaiš­ kinimų; bet iš esmės jie nieko neverti. Tai jau žinojo ir Edipas, o dar geriau žino krikščionybė. Vis dėlto aš daug sykių bandžiau viską išsiaiškinti, skai­ čiau dokumentus, kalbėjausi su bičiuliais - ir išlikusiais žydais, ir lietuviais. Labiausiai mane nustebino tai, kad Kauno pogromai prieštarauja vi­ sai Lietuvos istorinei tradicijai. Kas pažįsta bjaurų buitinį antisemitizmą, kuriuo dabar yra apsikrėtė daug lietuvių (sumeluočiau, jei sakyčiau, kad vi­ sada gyvenime turėjau jam imunitetą), laiko jį tarsi amžinu reiškiniu. Tur­ būt taip nėra. Ir, šiaip ar taip, geriausiomis savo epochomis Lietuva buvo kraštas, kuriame žydai patyrė teisingumą ir globą. Mūsų tautos gyveno drauge aštuonis šimtus metų. Didysis kunigaikštis Vytautas, kurį lietuviai vertina maždaug kaip rusai Petrą ar prancūzai Napoleoną, 1388 metais su­ teikė žydams privilegiją - tai pirmasis žinomas dokumentas apie jų padėtį Lietuvoje. Verta priminti kai kuriuos iŠ trisdešimt septynių tos privilegijos

STRAIPSNIAI

405

straipsnių. Vytautas uždraudė kaltinti žydus ritualinėmis žmogžudystė­ mis; o jei žydas kaltinamas nužudęs krikščionį vaiką (nerituališkai), jo kal­ tė turi būti įrodyta šešių liudininkų - trijų žydų ir trijų krikščionių. Kaltin­ tojas, neįrodęs savo skundo pagrįstumo, baudžiamas taip pat, kaip būtų buvęs nubaustas tariamasis žmogžudys. Krikščionis, apgadinęs ką nors žydų kapinėse, baudžiamas turto konfiskacija. Griežtai baudžiamas krikš­ čionis, neatėjęs padėti pagalbos besišaukiančiam kaimynui žydui. Žydai Vytauto prospekto garaže šaukėsi pagalbos. Jų žuvimą stebėjo žioplių minia. Dauguma asmenų toje minioje laikė save krikščionimis. Jiems nė į galvą neatėjo, kad jie įžeidžia ne tik Kristų, bet ir Vytautą, kurio vardu va­ dinasi prospektas - tiesa, po kiek laiko virtęs Lenino prospektu. Panašius įstatymus - nebent dar labiau apgalvotus ir griežtesnius paskelbė Žygimantas Augustas ir Steponas Batoras. Pirmąjį prisimename kaip šviesiausią Lietuvos valdovą, antrąjį kaip Vilniaus universiteto steigė­ ją. Galėtum pasakyti, kad antisemitizmo Lietuvoje vis dėlto būta, jei kart­ kartėmis tekdavo tramdyti jį įstatymais. Tai tiesa, bet į jį žiūrėta kaip pri­ dera - jis laikytas klaida ir nuodėme. Lietuvos smukimo epochoje ir caro okupacijos metais reikalai pablogėjo. Atsirado žydo smuklininko, sendaik­ čių pirklio, vargingo miestelėno stereotipas. Lietuvis sodietis žvelgė į žydą geraširdiškai, bet su tam tikra panieka; žydas, matyt, atsileisdavo tuo pa­ čiu. Jie buvo ekonomiškai susiję, vienas be kito tiesiog neišsiversdavo; pasitaikydavo ir draugysčių, bet savitarpio svetimumas buvo kur kas stip­ resnis. Žydas žinojo, kad jis priklauso didžiai dvasinei tradicijai; lietuviui ta tradicija buvo nesuprantama, kartais juokinga. Vis dėlto ir tada nestigo lietuvių, kuriuos pykino šis nusvetimėjimas ir abejingumas. Žydų encik­ lopedijos straipsnyje „Lietuva" pasakojama, kaip sodiečiai Lietuvoje sykį negelbėjo skęstančio žydo: dėl riksmų atbėgęs kunigas juos ne tik išbarė, bet dar ir primušė. Lietuvoje nebuvo pogromų nei XIX amžiaus gale, nei 1905 metais. Gana daug žydų žuvo kovodami dėl Lietuvos nepriklausomybės. Demo­ kratinė Lietuvos vyriausybė trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo iš­ sprendusi žydų autonomijos klausimą bene geriausiai Europoje. Rytų Eu­ ropos papročių akivaizdoje tai bemaž prilygsta stebuklui. Stebuklas truko neilgai, kaip ir pati lietuviškoji demokratija; bet kultūrinė autonomija išli­ ko ligi galo. Buvo hebrajiškų ir jidiš mokyklų; kas norėdavo, leisdavo vai­ kus į mokyklas kitokia dėstomąja kalba. Egzistavo lietuviška gimnazija žydams, kurioje dirbo mano tėvas.

406

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

I Lietuvos jidiš tarmę pateko bent pusė tūkstančio lietuviškų žodžių (jie surinkti įdomioje Ch. Lemcheno knygoje). Atvirkščias procesas buvo silpnesnis. Bet visi Kauno paaugliai, neišskiriant nė manęs paties, šnekėjo „savo" dialektu, kurio gerą ketvirtį sudarė iŠ senovės Izraelio atklydę žo­ džiai. Tiesa, papročiai nesusimaišydavo. Ar stiprus buvo antisemitizmas? Jis neretai juntamas lietuvių tautosakoje, pasitaiko ir lietuvių literatūroje. Tai paprastai yra kvailokas pasišaipymas iš nepažįstamos kultūros „keiste­ nybių" ar nepasitikėjimas žydu pirkliu. Trinties, žinoma, būta - kaip ir santykiuose su kitomis tautomis. Būta ir tikrų juodašimčių: lietuvis kuni­ gas Pranaitis suvaidino labai nepavydėtiną vaidmenį Beilio byloje. Tačiau žinomiausi to laikotarpio mūsų rašytojai - Krėvė ir Vaižgantas - liko išti­ kimi teisybei. Krėvės apsakymą „Silkės" galima dėti į bet kokią antologiją, skirtą kovai prieš antisemitizmą. Kai dėl Vaižganto - jis buvo kunigas, - tai jį lengva įsivaizduoti vietoje ano nežinomo kunigo, kuris mušė krikščionis už abejingumą. Vis dėlto nepaisant ilgaamžės bendravimo patirties lietuviai ir žydai praktiškai gyveno tarpusavyje nesusiliečiančiuose pasauliuose. Mes, lietu­ viai, nemažai žinojome apie lenkų kultūrą, Šį tą apie vokiečių ir rusų, bet apie žydų kultūrą, besikuriančią mūsų akivaizdoje, mūsų Šalyje, neturėjo­ me jokio supratimo. Religija, kalba, raidynas, papročiai pasirodė esą per didele kliūtimi. Žydų bendruomenė buvo suvokiama kaip egzotiškas in­ tarpas, neturįs su mumis jokio dvasinio ryšio. Be abejo, tai buvo sunki klai­ da. Žydai irgi mažai težinojo apie lietuvių tradiciją bei kultūrą. Tie, kurie asimiliuodavosi, paprastai imdavo kalbėti rusiškai, kartais vokiškai. Du tautiniai atgimimai - lietuvių ir žydų - vyko vienu metu ir greta, bet skir­ tingose erdvėse. Tatai primena Bradbury'o apsakymą (jo literatūrinė pusė šiuo atveju manęs nedomina) apie kolonistus iš Žemės ir marsiečius, kurie gyvena vienoje ir toje pačioje planetoje, bet susitikti gali tik reto laimingo sutapimo dėka. Pirmi nedrąsūs bandymai įveikti neperžengiamą barjerą, pažinti kits kito kultūrinį potencialą sutampa su tarpukario laikais. Inicia­ tyva tada kilo iŠ žydų. Pastaruoju metu atsirado ir žydų, lietuviškai rašan­ čių apie savo problemas. Žinomiausias iš jų yra Icchokas Meras. Jis išvažia­ vo iš Lietuvos Izraelin, ir jo vardas Lietuvos spaudoje dabar neminimas. Man atrodo, jog dvasinis nutolimas - daugelio bėdų priežastis. Bet gal iš jo, o gal veikiau šalia jo dygsta kai kas blogesnio - žmonių skirsty­ mas į rūšis, neetiškai įtarus požiūris į žydą, kada apie jį nesakoma „geras žmogus" - sakoma „žydas, bet geras žmogus". Žodis „žydas" lietuvių

STRAIPSNIAI

407

kalboje nėra niekinamas, jo prasmė ta pati kaip rusiško žodžio „jevrej"; antisemitizmo pridėta tik priesagos ir epitetai; ir vis dėlto daugelio lie­ tuvių lūpose tas nekaltas Žodis skamba taip, jog man būna gėda. O kito žodžio neturime. Nuo žodžio „žydas" specifiško tarimo ligi pogromo nuotolis atrodo nedidelis. Bet dvasiniame pasaulyje - jeigu iš viso sugebame apie tą pasau­ lį spręsti - jis, matyt, sutrumpėja ligi begalinės mažybės. Kas išskiria kurią nors žmonių grupę - tautinę, religinę, klasinę, bet kokią - ir nejaučia jokių vidinių saitų su ja, tas iŠ esmės rengia pogromą, konclagerį, totalitarinę santvarką. Tai pakankamai elementari tiesa. Kaip ir kiekvieną elementarią tiesą, žmonės ją dažnai užmiršta. Kas nors man gali atsakyti, jog aš nutyliu kitą reikalo pusę. Ką gi, nenutylėsiu. Daug lietuvių ir daug žydų, su kuriais man yra tekę kalbėti apie Kauno pogromus, tvirtino, jog čia reikia atsiminti ir ankstesniuosius įvykius. Apie juos rašė daugiausia lietuvių emigracija; pačioje Lietuvoje jie svarstomi tik siauruose rateliuose. Lietuvos žydai neretai buvo komunistai ir prokomunistai. Ta banga, kuri Rusijos žydų tarpe kilo tuoj po revoliucijos, Lietuvoje gal dvidešimčia metų pavėlavo. Priežasčių yra daug. Žydai buvo labiau už lietuvius įsijun­ gę į tarptautini gyvenimą - o tarptautiniame gyvenime būta Komintemo. Kai kurie pasuko į komunizmą dėl visai pateisinamos neapykantos fašiz­ mui. Kartais ilgaamžiai mesianistiniai lūkesčiai virsdavo ištikimybe pasau­ linei revoliucijai. Vilijampolės varguomenė tikėjosi socialinio teisingumo, o buržua palaikydavo MOPR'ą ir padėdavo slėptis komunistų vadams dėl viso pikto. Labai negausioje Lietuvos kompartijoje, matyt, daugiau negu pusė narių buvo žydai (nors jos viršūnė paprastai likdavo lietuviška). Po­ kario metais padėtis labai .pasikeitė, bet tai įvyko vėliau. 1940 metais į Kauną įriedėjo tarybiniai tankai, ir netrukus po to Lie­ tuva buvo įjungta į TSRS. Tą įjungimą dirigavo žinomasis Dekanozovas, po daugelio metų sušaudytas drauge su Berija. Maždaug metus buvo re­ liatyviai ramu. Tačiau 1941 metų birželio viduryje Lietuva galutinai įžen­ gė į dvidešimtąjį amžių - ją užgriuvo represijų srautas. Baisumų ir aukų skaičiumi jis vargu ar nusileido pogromams, įvykusiems maždaug po dviejų savaičių. Apie tuos įvykius pusbalsiu, kartkartėmis ne be smerki­ mo kalbėjo ir pokario tarybinė spauda - pavyzdžiui, kelis žodžius apie juos pasakė atsiminimuose mano tėvas. Per kelias savaites išnyko dešim­ tys tūkstančių - inteligentai, tarnautojai, kunigai, karininkai, valstiečiai:

408

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

įprastiniais Stalino metodais buvo likviduojamas lietuvių tautos kultūrinis sluoksnis. Tvirtinama, jog buvo tremiami net esperantininkai ir filate­ listai - už ryšius su užsieniu. Manau, kad tai tiesa, nes tokių dalykų ne­ įmanoma išgalvoti. Represijomis užsiimančiuose organuose buvo žydų. Suprantama, bu­ vo ir lietuvių. Jų vardai yra žinomi (kai kurie jų klesti netgi šiandien), ir aš jų neminėsiu. Reikia pasakyti, kad žydų irgi buvo areštuota ir deportuota. Sakoma, jog jų nukentėjo net didesnis procentas negu lietuvių, nes daugy­ bė žydų priklausė buržuazijai. Bet, žinoma, šičia skaičiuoti „procentinę normą" sunku, pagaliau ir kažkaip nepatogu. Pirmosiomis karo dienomis valdžia perėjo į lietuvių partizanų ran­ kas. Tatai buvo iš dalies parengta pogrindinio aktyvistų fronto (LAF), iš dalies, matyt, įvyko spontaniškai. Susidarė vyriausybė, paskelbusi Lietu­ vos nepriklausomybės atstatymą. Apie tai mes Lietuvoje mažai težinome (šaltiniai, vyriausybės narių prisiminimai, pasirodę išeivijoje, ten išleista enciklopedija ir kita - viskas praktiškai neprieinama). Aišku tiek, jog Lietuvos vyriausybė varė su vo­ kiečiais painų ir nepasisekimui pasmerktą žaidimą. Buvo manoma, kad Lietuvai galima iškovoti, sakykime, Suomijos statusą; ateitis buvo vaizduojamasi įvairiai, žiūrint aplinkybių. I valdžios organus įėjo skirtingi žmonės iki socialdemokratų imtinai. Nemanau, kad jie buvo pogromininkai. Bent apie vieną iš jų - architektą Žemkalnį - žinau, kad jis gelbėjo žydus*. Jau birželio 25 dieną vokiečiai praktiškai užkirto vyriausybės veiklą. Ministro pirmininko Ambrazevičiaus kalboje, kuri yra paskelbta viename tarybinia­ me archyvinių dokumentų rinkinyje, sakoma, jog todėl vyriausybė buvo nepajėgi sustabdyti pogromus. Taip pat tvirtinama, jog pogromams vado­ vavo vokiečių esesininkai, nors ir labai slėpė savo dalyvavimą juose (apie tai buvo kalbama viename iš Vakarų Vokietijos teismo procesų). Rugpjū­ čio penktąją vyriausybė nutraukė savo veiklą, pareikšdama vokiečiams protestą. Jos nariai vėliau buvo persekiojami vokiečių. Nesmerkiu ir netei­ sinu šių žmonių: galiu tik pasakyti, jog nepavydžiu tuometiniams Lietuvos vadovams, kuriems istorija pasiūlė rinktis Hitlerį, Staliną arba mirtį (beje, vienas pasirinkimas dar neeliminuodavo kitų). * Emigracijoje teko patirti, kad tai darė ir kai kurie kiti tais laikais įtakingesni lietuviai.

STRAIPSNIAI

409

Prisidėjusieji prie stalininių represijų, aišku, spėjo išvažiuoti iš Lie­ tuvos. Skubėjo taip, jog net paliko savo popierius. Neapykanta ir kerštas išsiliejo ant žydų: jų buvo daug, išvažiuoti jie nespėjo, ir visi lietuviai atsi­ minė, jog Vilijampolės gyventojai sveikino tarybinius tankus. Ką gi aš galiu pasakyti, išklausęs šių liudijimų? Taip, totalitarizmas iškreipia žmogiškuosius bruožus ir motyvus; taip, prievarta gimdo prie­ vartą; bet blogis visada lieka blogiu, žmogžudystė žmogžudyste ir kaltė kalte. Niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 metų birželio gale lietu­ viai lietuvių minios akivaizdoje naikino beginklius žmones - netgi tas fak­ tas, jog dvidešimtajame amžiuje daug tautų, gal netgi visos tautos darė kažką panašaus. Ir aš, būdamas lietuvis, privalau kalbėti apie saviškių kal­ tę. Sadizmas ir plėšikavimai, panieka ir gėdingas abejingumas žmonėms negali bud pateisind; deja, negali būti net paaiškinti, nes slypi itin tamsiose asmeninės ir tautinės sąmonės kertėse, ir ieškoti viso to racionalių priežas­ čių yra bevaisis darbas. Kitas pasakys: „Ką gi, žydus žudė ne lietuviai, o padugnės (arba dar geriau - „buržuaziniai nacionalistai"), su lietuvių tau­ ta neturinčios nieko bendro". Aš pats panašiai kalbėdavau. Bet tai netiks­ lu. Jei laikysime tautą didžiule asmenybe, - o tiesioginis jausmas sako, jog šitas personalistinis požiūris yra vienintelis vertingas ir teisingas požiūris moralinėje plotmėje - tai Ši asmenybė aprėpia visus, ir teisuolius, ir nusi­ kaltėlius. Kiekviena nuodėmė sunkina visos tautos ir kiekvieno jos nario sąžinę. Versti kaltę kitoms tautoms nedera. Savo kaltes jos pačios išsiaiš­ kins. MŪSŲ kaltes reikia aiškintis ir apgailėti mums. Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai prasmė. Nežinau, kiek lietuvių perskaitys šiuos žodžius, bet turiu juos para­ šyti. Atgaila - sudėtingas reikalas. Tai nėra sąskaitų suvedimas su žmog­ žudžiais, vis vien kam jie būtų tarnavę. Tai nėra ir rūbų plėšymas sau ant krūtinės - atgaila vyksta žmogaus viduje. Bet turime kalbėti apie visa tai, kas įvyko, tuščiai nesiteisindami, be vidinės cenzūros, be propagandinių iškraipymų, be tautinių kompleksų, be baimės. Turime kartą visam laikui suprasti, jog žydų žudymas - tai ir mūsų žudymas, žydų įžeidimas - tai ir mūsų įžeidimas, žydų kultūros likvidavimas - pasikėsinimas į mūsiškę. Dabar TSRS lietuvių ir žydų likimas apskritai paėmus yra vienodas; bet vis dėlto lieka ypatingos žydų (ir lietuvių) problemos, ir su tuo reikia skai­ tytis. Išgyvenome kartu aštuonis šimtus metų; gal tas laikas baigiasi; tokią valandą negalime būti priešai ar vieni kitiems abejingi. Neturime teisės sakyti, kad žydų reikalai mūsų neliečia. Mus liečia bet kuris antisemitinis

410

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

išpuolis. Mus tiesiogiai liečia tai, kad pradedamas nutylėti žydų buvimas IX forte ir pučiami kiti, ne tokie reikšmingi jo istorijos puslapiai. Kiekvienas Vilniaus gyventojas neretai pereina per buvusiojo geto rajoną. Mano mo­ kyklos metais tai buvo itin niūrūs griuvėsiai; jų centre kyšojo senosios sinagogos skeletas - ją buvo galima atstatyti, bet ją nugriovė (tuo pačiu metu likvidavo žydų muziejų). Dabar ten įrengtas viduramžius imituojan­ tis restoranėlių ir lietuvių meno parodų kvartalas. Nei viena raidė nepri­ mena, kas ten iš tikrųjų buvo. Tas kvartalas daug kam patinka (patiko ir man), bet, tiesą pasakius, tai juk mūsų tautinė gėda. Žinoma, yra ne tiktai gėda, ir tai reikia žinoti. Neturėjome danų ka­ raliaus; bet buvo lietuvių, gelbėjusių žydus ir dėl to žuvusių. 1967 metais (metai čia svarbu) Vilniuje išėjo knyga „Ir be ginklo kariai". Joje kalbama apie daug dešimčių lietuvių, kurie neliko abejingi. Vien Icchokas Meras joje mini ne mažiau kaip dvidešimt žmonių, išgelbėjusių jį ir kitus žydų vaikus. Štai šiek tiek pavardžių (kai kurios jų žinomos ir Izraelyje): kunigai P. Jakas, P. Macijauskas, A. Gobis, V. Byla, gydytojai M. Butkevičienė, M. Zubrienė, J. Biliūnienė-Matjošaitienė, P. Baublys, P. Mažylis, A. Matule­ vičius, A. Žakevičius, universiteto profesoriai A. Janulaitis, M. Romeris, Z. Žemaitis, poetas K. Binkis ir jo žmona S. Binkienė, rašytojai S. Čiurlio­ nienė, K. Boruta, K. Jakubėnas, leidėjas A. Kniūkšta, daininkas K. Petraus­ kas ir jo žmona E. Petrauskienė, skulptorius P. Rimša, fizikai V. Žemaitis, H. Jonaitis, valstiečiai E. Ivanauskienė, D. Pagojūtė, J. Striaupas, J. Kemauskas, A. Strikaitis, J. Zaronas, darbininkė M. Macinavičienė, marijonų bro­ liukai Žemaičių Kalvarijoje, tiesiog žmonės O. Šimaitė, B. Gotautas. Aišku, tai maža dalis. Kai kurie nepateko į man prieinamus šaltinius, nes emig­ ravo ar žuvo Sibire; kai kurie dėl kuklumo; kai kurie nežinomi ir niekada nebus žinomi. Taip, mes neturėjome danų karaliaus. Bet nebejauna žydė, išlikusi gete, prieš kurį laiką papasakojo man istoriją, kurią irgi verta atsiminti. Jau­ nas lietuvis, vedęs žydę, nepanorėjo su ja skirtis, nors tai jį būtų išgelbėję. Gyveno gete ir sykį susiginčijo su lietuviu sargybiniu: tasai jį išvadino žy­ dišku snukiu ir peršovė. Sako, prieš mirtį jis taręs: „Gerai, kad mirštu kaip žydas". Gal ir netaręs - mitai atsiranda greitai. Jo kapas buvo geto kapinė­ se Vilijampolėje, tarp naujųjų pokario statybų; tikriausiai dabar jo nebėra. Tikiuosi, visada atsiras lietuvis, kuriam užteks stiprybės pasielgti taip pat. 1975. X.

LIETUVIAI IR ŽYDAI (Atviras laiškas Tomui Venclovai)

Mes Jus pažįstame kaip rašytoją ir vertėją, nepalaužiamą kovotoją už žmogaus teises, vieną iŠ Helsinkio susitarimų kontrolės Lietuvos gru­ pės narių, neeilinio proto, neeilinio talento ir neeilinės drąsos žmogų. Mes tikime, kad Jūs, stojęs į Šį nelengvą kelią, daug nuveiksite ginant lietuvybę ir žmogaus teises, paliksite ryškų pėdsaką tautos istorijoje. 1977 metų vasario mėnesi vienoje rusiškoje „Laisvės" radijo laidoje išgirdau labai mane sudominusį Jūsų straipsnį - „Žydai ir lietuviai", šis kūrinys buvo išspausdintas viename pogrindiniame Tarybų Sąjungos žy­ dų leidinyje; po to jį perspausdino vienas Izraelio žurnalas, o iš ten pateko i „Laisvę". Nežinau, ar jį skaitė lietuviškoje „Laisvės" laidoje, nes nuolati­ niai trukdymai labai apsunkina šių laidų klausymą. Bet pats faktas tikrai paradoksalus: šiame spaudos ir išvystytų komunikacijų amžiuje lietuvį skaitytoją lietuvio rašytojo kūrinys gali pasiekti tik tokiu aplinkiniu keliu! Iš anksto atsiprašau: neturėdamas prieš save Jūsų straipsnio, o tik jį kartą girdėjęs, galiu kai kuriose detalėse ir suklysti. Tiesa, pagrindinius Jū­ sų teiginius įsiminiau neblogai, todėl pabandysiu dėl kai kurių Jūsų straipsnio aspektų pasiginčyti. Jūs rašote, kad žydai jau kelis šimtmečius gyveno kartu su lietuviais ir vertėsi savo tradiciniais verslais - prekyba ir amatais. Lietuvoje jie turėjo nemažą autonomiją ir iš gyventoju pusės jiems niekas negrėsė. Kai 19 am­ žiaus pabaigoje - 20 amžiaus pradžioje per Rusiją, Ukrainą ir Lenkiją nusi­ rito pogromų banga, Lietuvos žydų niekas nelietė. Nepriklausomoje Lietu­ voje žydai - skaitlingiausia tautinė mažuma - taip pat aktyviai įsijungė į valstybės gyvenimą. Iš jų tarpo buvo nemažai teisininkų, medikų, vers­ lininkų ir kt. Žydai turėjo savo organizacijas, laikraščius, mokyklas ir gim­ nazijas, rabinų seminarijas, žodžiu, respublikos įstatymų rėmuose naudo­ josi pilna autonomija.

412

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Bet atėjo 1940-1941 metai, ¡žengus vokiečiams į Lietuvą daugelyje musų krašto vietovių, visų pirma Kaune, prasidėjo žydų pogromai. Ir kaip visos tos kruvinos puotos kulminacija - žiaurios, taip nebūdingos santū­ riems lietuviams žydų skerdynės „Lietūkio" garaže Kaune. Nors Jūsų teksto apie tai, kas ten vyko, aš neturiu, bet apie to meto įvykius Lietuvoje tarybų valdžios metais gana daug rašyta. Tad apie šį įvy­ kį aš pacituosiu eilutes iš M. Elino ir D. Gelperno knygos „Kauno getas ir jo kovotojai", išleistos Vilniuje 1969 metais. 14-15 puslapiuose ten rašoma: „...Birželio 27-tą įvyko kruvina orgija buvusiame „Lietūkio" garaže Lenino prospekte. Čia banditai suvarė sugaudytus miesto gatvėse žydus vyrus tarytum darbui... Suvarytiems buvo įsakyta nusivilkti švarkus, nu­ siauti batus ir plikomis rankomis sukapstyti mėšlo krūvą. Kai jie atsisakė tai atlikti, juos ėmė mušti kastuvais, dalbomis, geležiniais vamzdžiais per galvą, nugarą, kur pakliūva. Keliems į burną buvo įkišama guminė žarna, naudojama mašinoms plauti, ir tol leidžiamas vanduo, kol nelaimingųjų viduriai plyšdavo. Netrukus visi kankinamieji gulėjo nebegyvi. Kita su­ gaudytų vyrų grupė turėjo suversti užmuštųjų lavonus į krūvą. Tai atlikus, atėjo ir jų eilė... Šitaip garaže buvo sadistiškai išžudyta apie 60 žmonių". Baigdamas pasakoti šį epizodą Jūs sušunkate: tai baisu, šito negali­ ma nei pateisinti, nei suprasti! Netiesa, gerbiamas poete! Nors šito jokiu būdu negalima pateisinti, apie tai negali būti nė kalbos, tačiau suprasti - ir galima, ir reikia! Kaip tik dėl šito ir parašytas mano laiškas. Mane stebina Jūsų nežinojimas taip statant klausimą. Gal tai galima paaiškinti tuo, kad Jūs gimęs 1937 metais ir augote žymaus tarybinio veikė­ jo šeimoje, todėl apie tai, kas vyko 1940-1941 metais, Jūs turite arba nepil­ ną, arba iškreiptą vaizdą. Tad prisiminkime tą nelabai jau tolimą praeitį. Kaip jau minėjau, susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, didžioji dalis Lietuvos žydų įsijungė į šalies gyvenimą, dirbo naudingą respublikai dar­ bą. Iš tiesų, jeigu staiga iš Lietuvos būtų išvykę visi žydai, respublika būtų atsidūrusi gana sunkioje padėtyje. Ji būtų praradusi daugelį puikių specia­ listų, savo reikalo žinovų. Bet mūsų krašte buvo tuo metu ir tokių žmonių, kuriuos siutino mū­ sų laimėjimai. Jie vadovavosi principu: kuo blogiau, tuo geriau, todėl kurs­ tė, agitavo, skleidė nepasitenkinimą ir visaip stengėsi suparalyžiuoti dar nelabai sustiprėjusią Šalies ekonomiką. Tai buvo komunistai. Nedidelė tai buvo grupelė, gal kokie 700 narių, ne daugiau. Bet jie turėjo labai stiprią ir

STRAIPSNIAI

413

galingą globėją - Tarybų Sąjungą, iŠ kur gaudavo pakankamai lėšų, o Kotminterno organizuotame Tautinių mažumų institute Maskvoje būdavo apmokomi pogrindinio darbo ir liaudies kurstymo paslapčių. Tad visa jų veikla svetimos valstybės naudai ir savo tėvynės nenaudai telpa i vieną žodi - išdavystė. Pusė, o gal ir daugiau negu pusė Lietuvos komunistų buvo žydai. Jie su kitais komunistais tol dirbo savo pragaištingą darbą, kol pasiekė sa­ vo - Lietuvoje su tarybinių tankų pagalba buvo įvesta komunistų valdžia, o ji pati buvo įjungta į Tarybų Sąjungą. Suprantama, visa tai labai paken­ kė žydų vardui lietuvių akyse. Tiesa, vienas momentas kalba žydų naudai: Hitleris, nešęs žydams kančias ir mirtį, buvo jau užėmęs pusę Europos ir bet kada galėjo įžengti j Lietuvą. Tad žydai linko prie to, kas juo gynė. O tuo metu didžiausia žy­ dų gynėja buvo Tarybų Sąjunga. Kokį vaizdą mes regėjome pirmą kartą įvažiuojant tarybiniams tan­ kams į Lietuvą? Lietuviai šluostėsi sielvarto ašaras, o žydai nėrėsi iš kai­ lio kaišiodami gėles tankistams, rizikuodami net patekti po vikšrais. Jų džiaugsmas buvo didelis! įvedus Lietuvoje tarybų valdžią žydų įtaka nepaprastai sustiprėjo. Daugelyje įstaigų dirbo beveik vieni žydai. Jie visur kišosi, visus mokino gyventi tarybiškai. Kaimus užplūdo būriai agitatorių, daugiausia žydų, ra­ ginančių pradėti sėją ar javapjūtę. Žmonės tylėjo dantis sukandę, o šiems išvažiavus spjaudė - juk ką gali patarti žmogus, per visą gyvenimą ranko­ se nelaikęs nei dalgio, nei plūgo... Visose įmonėse pridygo komisarų, irgi daugiausia žydų, kurie lindo prie žmonių su savo įsipareigojimais, soclenktynėmis ir kitais tauškalais. Nuo tokio „vadovavimo" gyvenimas pra­ dėjo irti, pradėjo trūkti maisto produktų, drabužių ir kitų būtiniausių pre­ kių. Dėl tų visų trūkumų žmonės visų pirma kaltino žydus. Daugelis žmonių pasijuto nesaugiai. Prasidėjo areštai primetus ab­ surdišką kaltinimą kontrrevoliucija, apšaukus liaudies priešu. Dažniausiai būdavo suiminėjami geriausi, principingiausi lietuviai, šviesiausi protai. Greitu laiku kalėjimai buvo perpildyti. Visas šias akcijas vykdė čekistai, kurių tarpe vėl beveik pusę sudarė žydai. Ypač pasižymėjo savo uolumu NKVD tardytojas žydas Ovsiejus Rozovskis, Kauno turtuolio sūnelis, šiuo metu jis nusipelnęs LTSR kultūros ir Švietimo veikėjas (vargšė kultūra, če­ kisto skleidžiama!). Visa tai privedė prie to, kad lietuviai, šimtmečiais gerai sugyvenę su žydais, per šituos vienerius metus pradėjo jų neapkęsti. Beveik niekas

414

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

pasaulyje nesakydavo - tarybų valdžia, o tik žydų valdžia, o žmones, ak­ tyviai bendradarbiaujančius su valdžia - (vadino) žydberniais. Žydai perlenkė lazdą. Tik taip galima paaiškinti jų elgesį. AŠ girdėjau ne iš vieno žmogaus, kaip žydai Šaukė lietuviams: „Vakar jūs karaliavote, šiandien mes karaliaujame!" O lietuvių įskundimai, o 1941 metų birželio vežimai į Sibirą, o masi­ nės žmonių žudynės Pravieniškėse, Rainių miškelyje, o trijų chirurgų Žem­ gulio, Mačiulio ir Gudonio žvėriškas nukankinimas Panevėžio ligoninėje? Visose šitose akcijose bene aktyviausiai dalyvavo žydai. Kada 1962 metais Kaune buvo teisiamas P. Matiukas, kaltinamas žy­ dų žudymu Lietuvoje ir dalyvavimu baudžiamuosiuose daliniuose prieš Baltarusijos partizanus, teisme jam buvo pateiktas klausimas: „Kodėl šau­ dei žydus?" šis atsakė: „Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse mane ištrau­ kė iš po lavonų krūvos. O šaudė mus daugiausia žydai..." Ir taip lašas po lašo pildėsi rūstybės taurė, ir taip per vienerius metus anksčiau buvęs nepiktas pasišaipymas iš žydų būdo, kalbos ir pa­ pročių virto didele neapykanta. Tad ar reikia stebėtis, kad, prasidėjus karui, prasidėjo ir žydų pogromai? Iš Jūsų straipsnio galima susidaryti nuomonę, kad žydų kaltė buvo beveik lygi nuliui, o lietuvių - vos ne visas šimtas procentų. Bet juk, re­ miantis tikrove, tokia nuomonė būtų neteisinga: abiejų pusių kaltės artėja kažkur į vidurį. Beje, lietuviškosios pusės kaltė per trisdešimt du pokario metus beveik pilnai nušviesta. Tam Tarybų valdžia nepagailėjo nei popie­ riaus, nei pastangų, Noriu pridurti, kad prie beveik visos lietuvius demas­ kuojančios medžiagos rankas pridėjo ir jau minėtas buvęs čekistas Ovsiejus Rozovskis, dabar dirbąs LTSR Ministrų tarybos archyvų viršininku. Tuo tarpu žydų veiksmai buvo nušviesti viena kita knygute, kurias dar buvo spėta išleisti vokiečių okupacijos metais. šis laiškas - ne bandymas suvesti sąskaitas, šitokio tikslo aš neturė­ jau. Norėjau tik pabrėžti, kad pogromai buvo atsakomoji priemonė, kad pirmi žingsni žengė būtent žydai. Aš jokiu būdu nenoriu pateisinti pogro­ mų ir tuo labiau tvirtinti, kad tik jais galima atlyginti už nuoskaudas. Nė­ ra jokios abejonės, kad žydai per skaudžiai užmokėjo už savo kolaborantiškumą, tuo labiau kad buvo žudomi tikrai nekalti žmonės, nes čekistai, komisarai ir kiti bolševikų parankiniai, prasidėjus karui, pirmi išdūmė į Rusiją. Bet kas gi karo metu skaičiuoja aukas?! Neapykanta - baisus pata­ rėjas ir ji ne vienam lietuviui užtemdė akis.

STRAIPSNIAI

415

Tiesa, Jūs, be abejo, sutiksite su tuo, kad pogromus vykdė ne geriau­ sia lietuvių tautos dalis; priešingai, prie tokių darbelių visada mėgsta pri­ kišti nagus visokios atmatos, girtuokliai ir recidyvistai. O tokių netrūksta kiekvienoje tautoje. Tuo tarpu geriausi lietuviai, nežiūrėdami į jokias nuos­ kaudas, patirtas iš žydų, rizikuodami net savo gyvybe, juos gelbėjo, slėpė. Ir tokių buvo nemažai, jie aprašyti Jūsų minėtoje S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai". Tad pagrindinė ir vienos, ir kitos pusės nusikaltimų priežastis buvo ta, kad abi gyvenusios bendrą gyvenimą tautos atsidūrė skirtingose bari­ kadų pusėse. O kokie šiandien lietuvių santykiai su žydais? Nedaug jų beliko po karo ir tų pačių nemažai išvyko į Izraelį. O tie, kurie liko, įsiliejo į lietuvių tarpą, gyvena ir dirba, lyg tarp mūsų tautų nebūtų buvę jokių susidūrimų. Man pačiam dabar tenka dirbti su vienu kitu žydu. Kaip taisyklė, jie visi yra geri specialistai, sumanūs ir darbštūs žmonės, todėl kolektyve visi juos gerbia. Atvirumo valandą jie prisipažindavo, jog Lietuvos jie nemai­ nytų į jokį Rusijos miestą, net Maskvą, nes čia jie jaučiasi visateisiai kolek­ tyvo nariai, niekas į juos nešnairuoja, iš nieko neišgirsta žodžių „židovskaja morda". Tuo tarpu Rusijoje daugelis, ypač partinių, į kiekvieną žydą žiūri kaip į potencialų disidentą, veikiantį pagal žinomą formulę: mes ta­ rybų valdžią sukūrėme, mes ją ir sugriausime... įdomumo dėlei galiu priminti, kad 1967 m., prasidėjus arabų ir Iz­ raelio karui, daugumos lietuvių simpatijos buvo Izraelio pusėje. Ne, ne to­ dėl, kad mes būtume neapkentę arabų. Mes simpatizavome Izraeliui ir džiaugėmės jo pergale taip, kaip mažos tautos atstovai simpatizuoja mažai valstybei, užpultai žymiai skaitlingesnio priešo. Be to, arabus tada rėmė mūsų tėvynės pavergėjas - Tarybų Sąjunga. Tarp tarybinių disidentų, kovotojų už žmogaus teises, žydai žengia pirmose gretose. Mes tikime, kad, kovodami už savo teises, jie kartu kovo­ ja ir už mūsų. O tokius pasiaukojančius kovotojus mes mokame gerbti. Mes gyvename labai sudėtingu metu, ir niekas negali pasakyti, kas bus už mėnesio ar metų. Bet vieną dalyką tvirtai žinau: bus laikas, kai mes tapsime laisvi. Esu įsitikinęs, kad laisva Lietuva su laisvu Izraeliu palaikys normalius, draugiškus santykius, nes šiuo metu mes su žydais stovime vienoje barikadų pusėje. A. Žuvintas Skelbta: „Aušra", Nr. 9(49).

ATSAKYM AS A. ŽU V IN TU I

Mielas Tautieti, Prieš porą metų buvo užsimezgęs bene pirmasis pokarinėje epocho­ je viešas išeivio dialogas su Lietuvos gyventoju, nekontroliuojamas tarybi­ nės cenzūros. Istorikas Vincas Trumpa į mane kreipėsi per-„Akiračius", ra­ gindamas pasilikti tėvynėje. Tuojau pat jam atsakiau - plačiau paaiškinau savo poziciją, kurios, beje, ir šiandien laikausi. Laiškas, kad ir keista, pasie­ kė Vakarus ir buvo ten pat, „Akiračiuose", išspausdintas. Dabar galime už­ megzti „atvirkščią" dialogą: Jūs eate Lietuvoje, tuo tarpu aš jau emigracijo­ je. Manau, kad šiais laikais, kada geležinė uždanga pradeda sparčiai irti, tokie dialogai yra naudingi ir net būtini. Mano atsakymas, be abejonės, pa­ sieks Lietuvą; norėčiau, kad jis būtų perspausdintas „Aušroje"*. Reikia pasakyti, kad V. Trumpos ir mano nuomonės tikrai gerokai skyrėsi. Su Jumis diskutuoti kiek sunkiau, nes tarp mudviejų pozicijų gal ir nėra esminio skirtumo. Nesutampa tik atšešėliai (tiesa, atšešėliai kartais būna gana reikšmingi). Pirmiausia - ačiū už gerą, nors ir nepelnytą žodį. Juo maloniau, kad tas žodis ateina iš dabartinės Lietuvos neoficialiųjų sluoksnių. Su jų veikla buvau tik trumpai susilietęs, bet laikau savo pareiga Šičia, Vakaruose, ją populiarinti ir remti. Jūsų nepažįstu: labai galimas daiktas, buvome kur nors susitikę, bet nežinau ir tuo tarpu nenoriu žinoti, kas pasirašo A. Žu­ vinto slapyvardžiu. Žinau tik tiek, kad Jums rūpi Lietuvos reikalai, ir dėl jų rimtai rizikuojate. To visiškai gana, kad jausčiau Jums didelę pagarbą. Straipsnis „Žydai ir lietuviai" patyrė savotišką likimą. Turbūt joks mano darbas nėra susilaukęs tokio atgarsio. Tatai rodo, kad jis pataikė į svarbią ir skaudžią vietą. Straipsnį man užsakė pogrindinio žydų laikraš­ čio redaktorius, dabar jau esąs Izraelyje. Abudu su juo sutarėme keliais * „Aušra" neperspausdino mano atsakymo. Tačiau A. Žuvinto laiškas susilaukė neoficialiuose sluoksniuose Antano Terlecko atsakymo („Akiračiai", 1979, Nr. 8; „Kontinent", Nr. 21), daug griežtesnio už maniškį.

STRAIPSNIAI

417

klausimais. Pirmiausia sutarėme, kad lietuvių ir žydų santykiai dabartinė­ je Lietuvoje iš esmės yra geri, o jų interesai beveik visur sutampa. Tą pa­ tvirtinate ir Jūs. Toliau mums buvo aišku (ir Jums buvo aišku), kad tuos santykius vis dėlto temdo 1940-41 metų prisiminimai. Ligi šiol pas mus apie aną laikotarpį rašė tik tarybinė spauda, iŠ kurios sunku tikėtis objek­ tyvumo. Jos monopolis turi būti panaikintas. Apie anos epochos įvykius reikia pasakyti lietuviui inteligentui, nesilaikančiam tarybinių pozicijų. Kaip matote, pralaužėme tarybinės spaudos monopolį (ir Jūs prisidedate prie to darbo). Straipsnį parašiau rusiškai, jis pateko Izraelin, po to buvo net du kartus išverstas į lietuvių kalbą, - beje, su kai kuriomis klaidomis. Iš tikro įstabu ir nenatūralu, kad straipsnis pasiekia lietuvių skaitytoją to­ kiais aplinkiniais keliais, bet šiandien nestinga ir didesnių paradoksų. Mielai būčiau davęs straipsnį ir lietuvių pogrindžio spaudai, tik tuomet neturėjau su ja kontakto. Išeivija straipsnį plačiai komentavo. Komentarų buvo ir antisemiti­ nių. Kažkoks žurnalistas net pareiškė nuomonę, kad „tą straipsnį Venclo­ vai Maskvoje įdavė KGB". Na, šičia ginčytis neverta. Mudu su Jumis ge­ riau žinome, kaip žiūri KGB į panašius straipsnius. Džiaugiuosi, kad Jūsų laiške daug kur (nors, deja, ne visur) išlaikytas objektyvus ir draugiškas požiūris į žydus, kurio dalyje išeivijos stinga. Būtų visai blogai, jeigu mū­ sų tautinis ir demokratinis sąjūdis apsikrėstų antisemitizmu. Sykį kažkas panašaus jau buvo atsitikę, ir tai jokiu būdu neturi pasikartoti. Tai absoliu­ čiai neleistina moraliai. Beje, neleistina ir politiškai, nes tada netektume pa­ saulio viešosios nuomonės simpatijų ir Maskvos disidentų paramos (Mask­ vos disidentai, kaip žinote, anaiptol ne visi yra žydai, bet jų svarbiausiuose rateliuose antisemitizmas griežtai ir pelnytai smerkiamas). Politiniai sume­ timai yra labai antraeiliai, palyginti su moraliniais. Bet gerai, kad šiuo at­ veju vieni kitiems neprieštarauja. * Jūs neneigiate, kad vokiečių okupacijos pradžioje įvyko pogromų, kuriuose, deja, dalyvavo lietuviai. Pripažįstate, kad to nieku būdu negali­ ma pateisinti. Šioje vietoje Jūsų laiškas, kaip Lietuvos pogrindžio balsas, ir­ gi vertingas ir prasmingas. Juk pasigirsta ir kitokių balsų. Esą tie pogromai iš viso prasimanyti tarybinės ir Izraelio propagandos; jei kas ir buvo, tai žudė vokiečiai; nė vienas lietuvis nekaltas - priešingai, visi užjautė žydus ir juos slėpė; na gal pora lietuviškai kalbančių asmenų ir pasitaikė žudikų tarpe, bet tai visiškos padugnės, pirmiausia buvę čekistai, bandę tuo bū­ du „išsipirkti". Jų ir lietuviais vadinti negalima. Mūsų tauta - visur ir visada - yra tobula ir didvyriška.

418

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Man rodos, tokie pasiteisinimai geriausiu atveju yra naivūs. Blo­ giausiu atveju tai yra bandymas nusiplauti rankas - lygiai taip pat, kaip jas plovėsi Pontijus Pilotas, o gal ir Makbeto žmona. Nėra tobulų tautų; o faktų, kad ir nepaprastai skaudžių ir liūdnų, nepaneigsime. Vienintelis dalykas, kuris lieka - tuos faktus pripažinti ir apgailėti. Vokiečiai tai pada­ rė - tiek Vakarų Vokietijos vyriausybė, tiek inteligentija. Todėl ir vokiečių tautos garbė dabar, galima sakyti, yra atgauta. Mes tuo tarpu neturime normalios vyriausybės; na, bet inteligentiją turime. Jei slėpsime ir neigsime liūdnus faktus, jei išsisukinėsime, ilgiau nenusiplausime dėmės. O ją nu­ siplauti reikia. Čia paliečiame vieną aštrų klausimą. Tarybų valdžia suinteresuota nuolat priminti tuos nusikaltimus. Tuo ji nukreipia pasaulio dėmesį nuo savo pačios darbų (tiesa, dabar tai jau nelabai sekasi). Kartkartėmis koks nors TSRS ar Vakaruose gyvenąs senukas apkaltinamas žydų šaudymu. TSRS tai reiškia mirties bausmę, o Vakaruose - bent labai didelius nema­ lonumus. Visai galimas daiktas, kad dažnai apkaltinami niekuo dėti, bet tarybų valdžiai neparankūs žmonės (nors nemanau, kad visi būtų niekuo dėti). Vienas mano geras pažįstamas emigracijoje pasakė žodžius, kurių iš jo nesitikėjau: girdi, straipsnis „Žydai ir lietuviai" teisingas, bet jo nereikė­ ję skelbti, nes dabar TSRS vėl triukšmaujanti dėl „žydšaudžių" ir ieškanti jų po visą pasaulį. Dieve mano! Su tokia logika patys netrukus išvirsime totalitaristais. Tai jiems tiesa būna „nepatogi" ar „nepriimtina". Ir tegu būna - tiktai jiems. Bet aš esu nusistatęs prieš tariamų ir net tikrų žudikų medžioklę. Ne tik todėl, kad ieškoma vien hitlerinių žudikų, o stalininiai lieka sveikutė­ liai. Ne tik todėl, kad TSRS propaganda ir teismais negalima pasitikėti. Ne tik todėl, kad vienas kitas žudikas galbūt apgailėjo savo darbus. Svarbiau­ sioji priežastis yra gilesnė: pasaulyje ir šiaip jau per daug medžioklių. Žmogui ir rašytojui nedera pjudyti, nedera didinti neapykantos. Duok Die­ ve mums ją sumažinti! Gal jau pati žudiko egzistencija yra jam pakankama bausmė. Bet rašytojo uždavinys (gal vienintelis prasmingas jo uždavinys) yra žadinti sąmonę. O tai jau kas kita. Ir štai dabar prieiname tą vietą, kur mudviejų pozicijos išsiskiria. Sakote, kad pogromų negalima pateisinti, bet vis dėlto juos galima suprasti: jie buvo išprovokuoti pačių žydų elgesio 1940 ir 1941 metais. Ar galima suprasti nusikaltimą - grynai filosofins klausimas. Man atrodo, kad nusikaltime (kaip, beje, ir heroizmo akte) visada slypi tam tikra

STRAIPSNIAI

419

„transcendentinė liekana", kurios racionaliai ir deterministiškai nepaaiš­ kinsi. Toks požiūris natūralus ne tik krikščioniškos orientacijos, bet ir dau­ gelio kitų orientacijų žmonėms. Jis nepriimtinas materialistui - betgi Jūs turbūt materialistas nesate. Dabar - apie tai, kad nusikaltimai buvo žydų išprovokuoti (arba, kaip šiurkščiau pasakoma, „žydai patys kalti"). Šią mintį girdėjau dažnai, ir ne tik iš lietuvių, bet ir iš kai kurių žydų. Nors anais laikais buvau dar vaikas, gerai žinau maždaug visa tai, ką Jūs sakote, ir savo straipsnyje to nenutylėjau. Šią straipsnio vietą kažkaip praleidote, bet tai nenuostabu, nes neturite jo teksto. Taip, nemaža dalis žydų pradžioje palaikė tarybų valdžią „savo valdžia". Buvo jų tarpe ir čekistų, dalyvavusių stalininėse represijose (ir turbūt buvo gana daug). Tik nereikia užmiršti, kad čekistų buvo ir lietuvių, ir rusų, ir kitokių; o jų aukų tarpe nuo pat pradžių buvo ir žydų (ir rusų, ir kitokių). Jei sakysime, kad konfliktai anuomet buvo grynai tautiniai, labai suprastinsime reikalą. Pridursiu, kad dalies žydų perėjimas i komunizmo pusę gal irgi buvo kiek išprovokuotas: nesiimčiau tvirtinti, kad nepriklausomybės pabaigoje politika jų atžvilgiu buvo šimtu procentų išmintinga ir korektiška. Pridursiu dar vieną dalyką: kai kurios žinios apie čekistų, ypač žy­ dų tautybės čekistų, žiaurumus vis dėlto gali būti kiek perdėtos nacių pro­ pagandos (lygiai kaip žinios apie priešingos pusės žiaurumus - tarybinės propagandos). Nesakau, kad jos būtinai perdėtos, bet nesutinku absoliu­ čiai eliminuoti tokios galimybės. Totalitarinėse sistemose tikrai atsitinka siaubingų įvykių. Betgi ir totalitarinė propaganda yra baisus daiktas. Tačiau faktai ir Šičia lieka faktais. Nusikalto ir kai kurie žydai, ir kai kurie lietuviai. Dar labiau nusikalto dvi antihumaniškos sistemos, kurios juos supjudė. Savo straipsnyje tvirtinu tik tiek: žmogžudystė lieka žmog­ žudyste, net jeigu ji yra kažkieno veiksmų išprovokuota. Ir sistemai (ar karo aplinkybėms) čia visko suversti nedera, nes toje pačioje sistemoje galima pasielgti ir kitaip. Jūs bandote išmatuoti lietuvių ir žydų kaltę, sakyčiau, procentais. Man rodos, procentai tokiuose reikaluose netinka. Moraliniai klausimai nė­ ra sprendžiami aritmetiškai. Kaltė tiesiog yra - tai viskas, ką apie ją galima pasakyti. Jūs - galbūt polemikos įkarštyje - linkęs labiau akcentuoti žydų kaltes; ar Jums bent atrodo, kad aš jų be reikalo neakcentuoju, kalbu apie jas pernelyg santūriai. Potekstėje skamba: jeigu jau nesigaili savųjų, pri­ pažįsti jų kaltę, tai ko varžaisi šnekėti apie svetimuosius? Atleiskite, jei ne­ tiksliai atspėjau Jūsų intenciją, nes poteksčių skaitymas - rizikingas darbas.

420

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Matote, tėvynės ir tautos meilė būna dvejopa. Dažniau pasitaiko no­ ras beatodairiškai girti ir teisinti visa, kas sava. Jis yra žmogiškas ir kartais net gražus. Tokiai daug pakėlusiai tautai kaip mūsiškė jis labai supranta­ mas. Tačiau man gražesnė meilė savo tautai, neatmetanti kriticizmo ir at­ sakomybės jausmo. Jeigu jau kalbėti apie „savuosius" ir „svetimuosius" (tam tikru aukščiausiu požiūriu nėra nei savųjų, nei svetimųjų, „nei žydo, nei graiko"), tai saviesiems nebent dera kelti didesnius reikalavimus. Atsakomybė nesibaigia ties savo genties riba - tuo paremta europi­ nio tipo demokratija. Bet savo gentį ir tautą iš vidaus junti kaip tam tikrą organišką vienetą. Turime teisę didžiuotis tautos geriausiais žmonėmis, bet ir kiekvieno tautiečio blogi darbai yra ypatingai skaudūs. Jei ką nors reikš­ mingo padarė prancūzas ar ispanas - tai viena, bet jei lietuvis - man tai kas kita, nes tarsi ir aš pats tai padariau. Jei nusikalto žydas arba anglas - nusi­ kalto ŠITAS žydas ir ŠITAS anglas, o ne visi žydai ir anglai; bet jeigu nusi­ kalto lietuvis, tai kažkokia labai gilia prasme ir Aš PATS nusikaltau. Tik šitaip aš suprantu skirstymą į savus ir svetimus. Ir, man rodos, tik toks po­ žiūris padeda spręsti istorinius ginčus ir anuliuoti istorines sąskaitas. Todėl straipsnyje, neužmiršdamas nieko, kas anuomet darėsi, akcen­ tuoju ne svetimas, o savas kaltes, ir ne savas, o svetimas skriaudas. Savą skriaudą ir šiaip visi puikiai juntame, bet pajusti svetimą yra tam tikro tau­ tos brandumo ženklas. Toks mudviejų filosofinis nesutarimas. Galbūt plačiau išsišnekėjus jis praktiškai dingtų. Akis į akį kalbėtis tuo tarpu negalime, bet jeigu jau siunčiame kits kitam necenzūruotus laiškus per vandenyną, tai kada nors laisvai šnekučiuosimės. 1978.IV.

Jūsų T. Venclova

Post scriptum Šie tekstai buvo parašyti gana seniai. Pirmosiose esė „Žydai ir lietu­ viai" eilutėse kalbu apie savo dvejų metų dukterį: dabar jai keturiolika. Per tą laiką įvyko tam tikrų permainų, kartais ir Tarybų Sąjungoje. Kiek žinau, Lietuvoje dabar šnekama apie žydų kultūros paminklų atstatymą ir geto kankinių atminimo įamžinimą. Sunku pasakyti, ar tai bus padaryta, o jei­ gu bus, tai kaip.

STRAIPSNIAf

421

Tačiau viskas ar beveik viskas, apie ką rašiau neoficialioje žydų spaudoje, o vėliau ir lietuvių išeivių žurnale, lieka kaip buvę. Masinės žu­ dynės ir tas vaidmuo, kurį jose teko suvaidinti lietuviams - tiek nusikal­ tėliams, tiek doriesiems, tiek užmerkusiems akis - tai faktai, kurie nebus pamiršti ir niekada neturi būti pamiršti. Mano oponento A. Žuvinto argumentai tebėra labai populiarūs Lie­ tuvoje ir ypač lietuvių išeivių bendruomenėje (manau, panašius argumen­ tus galima išgirsti daugelyje Rytų ar Centrinės Europos šalių). Egzistuoja dviejų simetriškų masinių naikinimų teorija: nacių vykdomų masinių žu­ dynių, nukreiptų prieš žydus, ir komunistų (stalinistų) vykdomų masinių žudynių, nukreiptų prieš kitas Rytų Europos tautas. Mano požiūriu, ši teorija nepriimtina, - juo labiau tada, kai ji susipina su antisemitizmu. Su­ sidorojimas su žydais buvo absoliutus. Todėl jis yra ypatingas pasaulio istorijos įvykis. Tuo tarpu lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, rusų, žydų ir galybės kitų naikinimas, vykdomas stalinistų, buvo dalinis ir tik atskirais atvejais peraugdavo arba galėdavo peraugti i absoliutų genocidą, kaip Krymo totorių atveju, šis skirtumas yra visiškai aiškus istorikui. Bet sušau­ dytam lietuvių vyskupui, badu mirusiam Ukrainos valstiečiui, lageryje žuvusiai rusei ar žydei - „liaudies priešo" dukteriai šis skirtumas buvo nejuntamas. Nulenkime galvas ir jų atminimui. 1988 Skelbta: Tomas Venclova. Vilties formos. Eseistika ir publicistika. - Vilnius: Lie­ tuvos rašytojų s-gos 1-kla, 1992, p. 130-150.

DAR KARTĄ A PIE ŽYD US IR LIET U V IU S Antanas Terleckas

Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje įvyko didelė tragedija - apie 200 tūkstančių žydų buvo nužudyta. Iki šios dienos neduoda ramybės klausi­ mas - kas kaltas? Kodėl lietuviai, amžiais pasižymėję religine ir tautine to­ lerancija, XX-to amžiaus viduryje pakėlė ranką prieš beginklius žmones? Ir aš taip pat seniai stengiausi rasti atsakymą. Niekas mano gimtaja­ me Krivasalyje žydų nešaudė, niekas iš artimųjų nesuteptas nekaltu krau­ ju, ir vis tiek daugeli metų nešiojuos neišdildomą kaltės jausmą. Kadaise kalbėjausi su Tomu Venclova apie lietuvių atsakomybę už žydų naikinimą. Prisimenu, mūsų mintys sutapo. Tomo straipsnis apie tą nežmonišką dramą išspausdintas savilaidos žurnale Žydai Tarybų Sąjun­ goje. Tai talentingas, protingas, gilaus ir sąžiningo jausmo įkvėptas doku­ mentas. Sunku buvo įsivaizduoti, kad jis galėtų užgauti bent vieną lietuvį (išskyrus, žinoma, tuos, kurie šaudė). Apgailėtina, kad mūsų pogrindinė Aušra atspausdino Žuvinto sla­ pyvardžiu „atkirtį" T. Venclovai. Paties kritikuojamo straipsnio Aušra ne­ rado reikalo pristatyti skaitytojų teismui. Žuvinto antisemitinis straipsnis buvo perspausdintas emigrantų Akiračiuose. Bijau, kad pradėtoji polemika nevirstų žmogžudžių pateisinimu. Kaip suprasti tai, kas buvo? Kada kalbama apie mirtį ir neištaisomą kaltę, visada galima pateikti daugybę racionalių ir deterministiškų paaiškinimų, bet ga­ lų gale jie nieko neverti. Tatai jau žinojo Edipas, dar geriau žino krikščionybė... Blogis visuomet lieka blogiu, žmogžudystė - žmogžudyste ir kaltė - kalte. Niekas pasaulyje nepakeis fakto, kad 1941 m. birželio pabaigoje lietuviai kitų lietuvių aki­ vaizdoje naikino beginklius žmones, - netgi tas faktas, kad dvidešimtame amžiuje daug tautų, beveik visos tautos darė kažką panašaus. Ir aš, būdamas lietuvis, pri­ valau kalbėti apie lietuvių kaltę. Sadizmas ir plėšikavimas, panieka ir gėdingas abe­ jingumas žmonėms negali būti pateisintas; dar blogiau, jie negali būti išaiškinti,

STRAIPSNIAI

423

jie glūdi tokiuose tamsiuose asmeninės ir tautinės sąmonės užkampiuose, jog ieš­ koti jų racionalių priežasčių - bevaisis užsiėmimas. (...) Atgaila - sudėtingas da­ lykas. Tai jokiu būdu nėra sąskaitų suvedinėjimas su žmogžudžiais, kam jie betar­ nautų. Vidinė atgaila nėra ir apsinuoginimas. Bet mes turime kalbėti apie tai, kas įvyko, be tuščių pasiteisinimų, be vidinės cenzūros, be propagandinių iškraipymų, be tautinių kompleksų, be baimės. Mes turime vieną kartą suprasti, jog žydų nai­ kinimas - tai ir savęs naikinimas... Taip rašė T. Venclova. O kas kaltas dėl žydų naikinimo Lietuvoje pa­ gal Žuvintą? Labai paprastai - patys žydai kalti! Lengva parodyti, kokia jo argumentu vertė. 1. 1940 m. birželio mėn. žydai su gėlėmis sutiko Raudonąją armiją. Tuo jie parodė lietuvių tautai akiplėšišką nedėkingumą ir už tai po metų buvo nubausti. Aišku, žydų naikinti nederėjo, bet reikėtų suprasti ir žudi­ kus, kurie tik truputi pasikarščiavo... Carinė Rusija buvo tautų kalėjimas, kuriame žydai buvo ypač perse­ kiojami. Ir žydai sveikino nepriklausomos Lietuvos Respublikos ¡kūrimą, nes tikėjosi, kad ji bus palankesnė žydų tautinei ir religinei plėtotei. Jau 1918 m. gruodžio 5 d. vienas iš buvusios rusų imperijos sionistų vadų S. Rozenbaumas aplankė ministeri pirmininką A. Voldemarą ir pasiūlė pa­ galbą ir bendradarbiavimą (P. Aksamitas, P. Freidheimas, judaizmas ir sio­ nizmas, Vilnius, 1974, p. 120). Ministeris pirmininkas svo ruožtu prižadėjo žydams kultūrinę autonomiją. Kažin ar kur nors pasaulyje tuo metu žydai turėjo tokias sąlygas tau­ tinės kultūros plėtotei. Štai keletas pavyzdžių. 1923 m. pagal surašymą Lie­ tuvoje buvo 7,7% žydų (lietuvių 83,9%). 1933 m. Lietuvoje veikė 60 pilnų gimnazijų, iš jų lietuvių - 41, žydų - 14, lenkų - 3, rusų - 1 ir vokiečių - 1. 93% žydų vaikų mokėsi tautinėse mokyklose, kur buvo dėstoma daugiau­ sia hebrajiškai. 1932 m. pavasario semestre Kauno universitete žydų stu­ dentų buvo 26,3%, lietuvių 67,4%. Šitokia padėtis išsilaikė per visą nepri­ klausomybės laikotarpį. Universitete veikė hebrajų ir jidiš kalbų katedros. Žydai turėjo dvi rabinų akademijas - vieną Telšiuose, kitą Vilijampolėje. Šitą plačią kultūrinę autonomiją žydai apmokėjo savo krauju, pralie­ tu dėl Lietuvos nepriklausomybės (žr. užmuštųjų savanorių sąrašus kny­ goje Savanorių žygiai, red. P. Ruseckas, 1.1, Kaunas, 1937, p. 327-349). Teisingumo dėlei reikėtų vis dėlto priminti, kad žydai nebuvo visiš­ kai lygiateisiai su lietuviais. Pavyzdžiui, jie negalėjo turėti žemės, nebūda­ vo karininkais. Ligi 1926 m. žydai dalyvavo valstybės valdyme. Vilniaus

424

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sionistų konferencija delegavo i pirmąją Lietuvos vyriausybę I. Vygodskį, kuris tapo ministeriu žydų reikalams. I Lietuvos valstybės Tarybą įėjo Rozenbaumas, Rachmilovičius, FolkeviČius ir kiti. Pirmasis tuojau buvo pa­ skirtas pramonės ir prekybos ministerio pavaduotoju. Po perversmo (perė­ mus valdžią A. Smetonai) žydai buvo nugalinti nuo valstybės reikalų. Šiuo incidentu pasinaudojo stalininė propaganda, žadėdama žydams panaikin­ ti visus įstatyminius apribojimus. O kadangi žydai Staliną pažino tik iš Lie­ tuvoje platinamo tarybinio laikraščio lzvestija, jie juo tikėjo. Mano manymu, buvo ir kita, svarbesnė žydų lojalumo tarybų val­ džiai priežastis. 1939 m. Hitleris įsakė Latvijos ir Estijos vokiečiams grįžti į Vokietiją. Lietuvos šita repatriacija nepalietė. Tik naivūs valdovai nesu­ prato Stalino ir Hitlerio susitarimų slaptosios prasmės. Visame pasaulyje buvo kalbama, kad Lietuva netrukus bus vokiečių kariuomenės okupuo­ ta. Lietuvos žydams tai reiškė getus, konclagerius, mirtį. Vietoje vokiečių jie susilaukė rusų. Savaime aišku, žydai džiaugėsi, nes jiems tai reiškė gyvenimą. Kodėl jie negalvojo apie mūsų tautą? O kai 1941 m. džiaugsmingai sutikome vokiečių kariuomenę, ar daug galvojome apie žydus? Apgailes­ taujame, kad pasaulis negali suprasti, kodėl okupantus tada sutikome su gėlėmis. Kodėl gi nesuprantame žydų - juk jie turėjo analogiškų ar net sva­ resnių priežasčių džiaugtis Raudonosios armijos atėjimu. 2. Tarp enkavedistų buvo daug žydų, o jų tarpe įgudę sadistai. Žu­ vintas primena išsigimėlį Rozovskį. Žydų, bendradarbiavusių su NKVD, sąrašą galima papildyti. Bet ar skyrėsi žydai nuo tokių lietuvių, kaip, pavyzdžiui, Martavičius, Petrikas, Trinkūnas, GuzeviČius, Baranauskas, Baronas? Žydo sadisto tipą juodais dažais piešė vokiškų okupantų spauda, kurstydama antisemitines nuotai­ kas. Bet dar ir šiandieną panašiai gąsdinami žmonės. Dažnai galima girdėti priekaištą, kad prieš Liaudies seimo rinkimus 1940 m. liepos mėn. vyko areštai, kuriuos vykdė žydai (ir tik vienas lietu­ vis). Tai sena, patentuota taktika: gestapas areštuoja lenką - būtinai daly­ vaus bent vienas lietuvis, o areštuojant lietuvį būtinai dalyvaus lenkas... Berijos ir Stalino judofobai irgi naudojosi ta pačia taktika. 3. LKP eilėse žydai sudarė daugumą. Žuvintui paranku, kad ligi šiol nėra paskelbta komunistų partijos tautinė sudėtis tarpukario laikotarpiu. Tai greičiausiai aiškintina tuo, kad pogrindžio organizacijos sąmoningai iš­ pučia savo narių kiekį. Bandykime panaudoti netiesioginius duomenis.

STRAIPSNIAI

425

1933 m. spalio 19 d. Sniečkus ir kiti, iŠ viso 24 lietuviai komunistai, buvo iškeisti į Rusijoje areštuotus lietuvius kunigus (jų tarpe buvo vysku­ pas T. Matulionis). 24-ių skaičiuje buvo 14 lietuvių, t. y. daugiau negu pu­ sė. Pagal Lietuvos saugumo duomenis, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą LKP iš viso buvo 600-650 žmonių. Tarkime, kad jų tarpe žydų buvo 300; net sutikime su tais, kurie galvoja, kad visi jie nusikalto Lietuvai. Bet kuo kalti tie 200 tūkstančių nužudytųjų? Nerimta net aiškinti, kad 1940 m. ta­ rybų valdžią palaikė ne vieni žydai. Vadinamojoje liaudies vyriausybėje buvo tik vienas žydas - sveikatos apsaugos ministras L. Koganas. Hitlerinė propaganda gana daug pasidarbavo įtikindama dali lietu­ vių, jog kiekvienas žydas - komunistas, o komunistas - žydas. Iš tikrųjų dauguma žydų buvo arba giliai religingi žmonės, sionistai, arba neutralūs religijai ir politikai. Apie sionistinį judėjimą rašo Aksamitas ir Freidheimas: „Lietuvos sionistinis sąjūdis buvo vienas iš didžiausių (palyginus su žydų skaičiumi) pasaulinio sionistų sąjūdžio būrių (...). Jaunimui nuo mažumės buvo skiepijamos sionistinės pažiūros" (ten pat, p. 127-128). Štai kokie Žuvinto „argumentai". Bet jis neišnaudoja viso antise­ mitinių kaltinimų arsenalo. Paliesime kai kuriuos dažnai kartojamus kal­ tinimus. 1. Žydai visuomet padėjo Lietuvos priešams. Ar iš tikrųjų? Per 1794 m. T. Kosciuškos sukilimą kretingiškiui Berekui Juzelevičiui buvo pavesta sudaryti žydų pulką. Gindamas Varšuvą nuo okupanto Suvorovo visas pulkas žuvo (M. Biržiška, Lietuvos sukilimas, Vilnius, 1919, p. 11). Apie žydų dalyvavimą 1831 m. sukilime žinių neturime. Per 1863 m. sukilimą nemaža žydų žuvo sukilėlių gretose. 1864 m. balandžio 14 d. Suvalkuose Leiba Lipmanas buvo rusų pakartas (A. Janulaitis, Žydai Lietu­ voje, Kaunas, 1923, p. 168). Kitas žydas, sendaikčių pirklys A. Bencas, pa­ dėjo išsivaduoti sukilėlių vadui Artūrui Grosui (žr. V. Lauraitis, „Gyvi liaudies prisiminimuose", Aušra, 1978, Nr. 1, p. 25). Vertas pagarbos ir gero prisiminimo žydų elgesys per 1905 m. revoliuciją (P. Likmantas, „Punsko gyventojo prisiminimai", Vingis, 1973 m. balandis, p. 10). Taip pat žydai nebuvo bejausmiai lietuvių tautos kančioms per Pirmąjį pasaulinį karą (žr. Lietuva didžiajame kare, red. P. Ruseckas, Vilnius, 1939, p. 125). Kaip mes jau matėme, žydai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl 1933 m. buvo įsteigta Lietuvos žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepri­ klausomybės atvadavime, sąjunga (dauguma jos narių buvo sušaudyta 1941-1944 m.).

426

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

2. Žydai, palaikydami savo tautinius interesus, sudaro uždarą kastą. Bet kokioje situacijoje žydas parems žydą. Bet juk tai ne yda, o dorybė, ku­ rios mums, lietuviams, deja, trūksta. Ne veltui sakoma: du lietuviai - trys partijos. Žydus visur ir visais laikais persekiojo. įstatymai dažnai ne tik jų neužstodavo, bet ir būdavo nukreipti prieš juos. Ar verta stebėtis, jei ir ge­ riausiais laikais žydai nepasitikėdavo įstatymais ir jų nelaikydavo savais. Jie pripažindavo tik dvasinį įstatymą - judaizmą. Prisirišimas prie savo dvasinių nuostatų - viena iš svarbiausių žydų atskirumo priežasčių. Jie ga­ lėjo išsaugoti savo egzistenciją tik sutvirtindami tautinį solidarumą. 3. Žydai vyravo prekyboje ir pelnėsi lietuvių sąskaita. Iš prekybos turtėjo tik saujelė žydų. Dauguma skurdo. Kaimiečiai lietuviai ir žydai visuomet gyveno santaikoje. Jei lietuviai tikrai būtų jautę žydų pirklių priespaudą, tokia padėtis būtų buvusi neįmanoma. Sunkiomis valandomis mano tėvas visuomet kreipdavosi į Labano­ ro žydą Čemą, ir aš negirdėjau, kad tasai būtų plėšęs procentus. Tauragnų žydai, Metinis ir Korka, kai tik užsukdavo į mūsų Krivasalį, paleisdavo savo kumelaitę, ir ji pati eidavo nuo namo prie namo. Kol jie lankydavo namus, supirkinėdami šerius ir skudurus, krivasaliečiai patys imdavosi iš vežimo patikusias prekes ir nešdavosi namo. Atsiskaitydavo vakare. Nie­ kada nebūdavo konfliktų dėl sąskaitų arba nesumokėtos skolos. Panašūs santykiai buvo visur lietuvių kaimuose. Jau sykį minėtas Punsko gyventojas pasakoja, kad lietuviai ir žydai „vienas kitą gerai paži­ nojo ir vieni be kitų negalėdavo apsieiti. Lietuviai ir žydai gyveno taikiai, padėdami vieni kitiems sunkesnę valandą". *

*

*

Sunku įsivaizduoti žydų skausmą getuose, kai jie kasdien laukė vis naujų „akcijų". Net vaizduotei nepakenčiamas, baisus reginys, kaip veda juos į sušaudymo vietą, kaip vyresnieji vaikučiai įsikabina į motinų sijo­ nus, motinos spaudžia prie krūtinių mažuliukus, o dvikojai žvėrys stveria juos - mažyčius! - užsimoja ir daužo galvutes kastuvais. Ar galima visa tai užmiršti, dovanoti, pateisinti? Ieškoti „objekty­ vių" argumentų žudikų naudai gali tiktai žmogus, kurčias bejėgių nelai­ mei ir kančioms, žmogus, kuriam nėra nieko švento! Antisemitas - apgailėtinas niekšas, biauri ir baili menkysta, drįstan­ ti pakelti ranką tik prieš silpnesnįjį. Bet jis dar ir marionetė, kurią pasaulio

STRAIPSNIAI

427

galiūnai, norėdami likti „švarutėliai", panaudoja patiems nešvankiausiems savo darbams. Tie, kuriems pakilo ranka prieš žydus, taip pat lengvai žu­ dė ir savo tautiečius. Lunius iš Linkmenų, šaudęs žydus, įstojo į vokiečių armiją. Kai tie pralaimėjo, jis perbėgo pas rusų partizanus. 1944 m. ėmė dirbti Berijos įstaigai ir, sakoma, ten gavo majoro laipsnį. Tik 1958 m. Lu­ nius buvo suimtas ir sušaudytas. Panaši ne vieno žydų žudiko biografija. Kiekviena tauta turi kainų ir paklydusių avių. Bet nėra ir negali bū­ ti tokio teismo pasaulyje, kuris išdrįstų teisti visą tautą, ir žydams nereikia mano ginamosios kalbos. Ne žydai šaudė lietuvius, o priešingai - teisiama XX a. penktojo dešimtmečio lietuvių generacija. Lietuvos žydų išnaikini­ mas - tai ir lietuvių tautos tragedija. Žydai - didi tauta. Vakarų civilizacija jiems dėkinga už reikšmin­ giausius dvasinės ir moralinės kultūros atradimus. Tauta be istorijos - ne tauta. Dvasia be istorijos - ne dvasia. O dvasios istorija glūdi Biblijoje. Senovės žydai sukūrė aukštą kultūrą, įkvėptą socialinių etinių idealų ir derinančią monoteizmą su ištisa moralės sistema. Ne kultas, o moralė yra religijos centre - ta idėja, paskelbta aštuntajame amžiuje prieš Kristaus gimimą, atvėrė žmonijai kelius į naują pasaulėjautą. ir kai jūs susikaupiate maldai, aš negirdžiu: jūsų rankos pilnos kraujo. Nusiplaukite, nusivalykite, pašalinkite piktuosius savo darbus nuo mano akių. Nustokit darę pikta, išmokite daryti gera; ieškokite tiesos; gel­ bėkite prislėgtąjį; užstokite našlaitį; apginkite našlę" (Izajas, I, 15-17). Jau prieš 26 amžius su viršum šį tiesos ir teisingumo žodį ištarė vienas iš di­ džiausių žydų pranašų, jis dar ir šiandieną taip pat gyvenimiškai svarbus, kaip ir anais tolimais laikais. Žydų tauta didi ir savo ištverme. Kur šiandieną visos senovinės tau­ tos, gyvenusios su žydais santaikoje ir nesantaikoje? Jos seniai išnyko, tik kultūros paminklai liko ant jų kapų. Tūkstantmetė žydų istorija tarytum sako, jog tautos, pavergiančios ginklu savo artimuosius ir tolimuosius kai­ mynus, laikui bėgant žūva pačios - jas praryja nauji, dar galingesni plėšrū­ nai. Miršta valstybės, miršta ir tautos, tapatinančios savo jėgą su valstybės jėga ir tvirtumu. Žydai laikė svarbiausiu daiktu tautinės ir religinės dva­ sios jėgą, todėl jie išliko per amžius ir pagaliau atgavo savąją Jeruzalę. Žydus verta ne vien gerbti - verta jiems nusilenkti už jų laisvės meilę. Jų kova už protėvių žemę, už Izraelio nepriklausomybę - pavyzdys visoms pasaulio tautoms. Lietuviai ne blogesni ir ne geresni už kitas tautas. Tik saujelė lietu­ vių - judofobai. Apie tai liudija pačių žydų prisiminimai: „41 metų rudenį

428

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

visi žydai iš apylinkės miestelių buvo suvaryti į didelį getą Pasvalyje. Ge­ tą buvo rengiamasi likviduoti, bet nustatytu laiku neatsirado norinčių Šau­ dyti" (/r be ginklo kariai, sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, p. 271). E. Jakobsonaitė prisimena: „Apėjome dešimtį šeimų, ir visi mus slėpė, maitino. Jie išgelbėjo mus nuo mirties, patys mirtinai rizikuodami. Gelbėdamasi nuo fašistinio žvėries, apėjau daug vietų - Šiaulius, Šilutę, Kauną, Alytų, Troš­ kūnus. Ir visur, kur ėjau, kur buvau, manimi Širdingai rūpinosi paprasti lietuviai - darbininkai ir sodiečiai. Jie darė viską, kad išlikčiau gyva" (ten pat, p. 107). Išeitų, kad lietuviai visai nekalti? Vėl pacituosiu T. Venclovą: „Kai kas pasakys: ką gi, žydus žudė ne lietuviai, o padugnės, neturinčios nieko bendro su lietuvių tauta. Aš ir pats tai sakydavau. Bet tai netikslu. Jei lai­ kysime tautą didžiule asmenybe, - o netarpiškas jaumas sako, jog tas personalistinis požiūris vienintelis yra vertingas ir teisingas moralinėje sfero­ je, - tai šios asmenybės dalis yra kiekvienas tautos narys, tiek teisuolis, tiek ir nusikaltėlis. Kiekviena nuodėmė apsunkina visos tautos sąžinę ir kiek­ vieno jos nario sąžinę". 1941 m. vasarą Degučių miške buvo sušaudyti aplinkinių valsčių žydai. Tada Salako kunigas Petras Rauduvė pasakė pamokslą. Baisiu kal­ tinimu žudikams nuskambėjo jo žodžiai: „Kas atsakys už nekaltai pralietą žmonių kraują? Siaubingiausia, kad tarp žmogžudžių buvo ir lietuvių, katalikų. Jie užtraukia Dievo rūstybę visai mūsų tautai". Visi bažnyčioje verkė... Tarp lietuvių kunigijos buvo asmenų, didvyriškai gynusių žydus. Vien tik Povilas Jakas vadovavo šimtų žydų gelbėjimo misijai. Bet nemažai kunigų nepasekė tikrai krikščionišku savo brolio Kristuje - P. Rauduvės pavyzdžiu. Jų žvilgsniai krypo į Vatikaną, į popiežių. O popiežius tylėjo... Tylime ir mes. Nesu skaitęs R. Hochhuto pjesės Vietininkas, bet žinau jos mintį. Pijaus XII tylėjimas pražudė labai daug gyvybių ir užtraukė Vatika­ nui nenuplaunamą gėdą. 1975 m. po Lietuvą sklido septyniolikos inteli­ gentų memorandumas. Jame buvo priminta, kaip 1948 m. vienas kunigas parašė popiežiui laišką Lietuvos tikinčiųjų vardu, o lietuvių partizanai bandė su tuo laišku prasibrauti į Vakarus. Žuvo devyni partizanai, bet du vis dėlto pasiekė Romą. Romą, bet ne popiežių... Popiežius atsisakė priim­ ti lietuvių tikinčiųjų laišką, nes bijojo Stalino. Iš šio fakto padariau išvadą, jog abejingumas žydams gimdo tokį pat abejingumą ir milijonų krikščio­ nių likimui...

STRAIPSNIAI *

*

429

*

Mes pašaukti atkurti sąjungą ir pasitikėjimą tarp žydų ir lietuvių. Kaip pripažįsta patys žydai, jų padėtis Lietuvoje daug geresnė negu kitose respublikose. Bet dar daug ką reikia padaryti. Ir pirmiausia suprasti tra­ gedijos mastą ir penktojo dešimtmečio kartos kaltumo laipsni. Paskui, at­ metus prietarus, arčiau pažinti žydų tautą, jos kultūrą, tradicijas. Tik taip pasiekiama koegzistencija, savitarpio supratimas, bendradarbiavimas. Prancūzų vyskupai 1973 m. savo laiške rašė: „Antisemitizmas - pa­ goniškojo pasaulio palikimas, bet krikščionybės klimate jis įsitvirtino pseudoteologinių argumentų dėka. Žydai yra nusipelnę mūsų dėmesio ir mū­ sų pagarbos, kartais mūsų didžios pagarbos, kai kada mūsų draugiškos ir broliškos kritikos ir visada - mūsų meilės. Galimas daiktas, to jiems labiau­ siai stigo, ir tai apsunkina krikščionių sąžinę". Lietuvių tautai teko nemažai kentėti - tokia jau Apvaizdos valia. Rū­ pindamasis tik savo tautos ateitimi, svajoju apie tai, kad jau niekad lietu­ viai nebešaudytų į nekaltus ir beginklius. Pasaulį gali ištikti dar baisesnės katastrofos. Apsaugoti lietuvius nuo dalyvavimo pogromuose (šį kartą jau nebe žydų pogromuose) galima tiktai kategoriškai pasmerkus taikingų gyventojų žudymą. Ir čia svarbiausias turi būti Bažnyčios vaidmuo. Mes dažnai girdė­ jome panašius pamokslus iš visų Europos ir Amerikos šalių. Tik ne Lietu­ voje. Lietuvių-žydų tragedija apnešta kasdienybės dulkėmis. Būtina visu balsu pasmerkti žmonių persekiojimus, ypač persekiojimus rasiniais, reli­ giniais, politiniais motyvais. Pagerbkime žuvusių žydų atminimą. Jų broliški kapai užžėlę sama­ nomis. Bažnyčia gali imtis iniciatyvos, kad žydų šaudymo vietose būtų pa­ statyti paminklai. Per Vėlines ir aš atnešiu vainiką į Švenčionėlių kapus, prie broliško kapo, kur ilsisi Linkmenų žydai. Tikiuos, tą dieną būsiu ne vienas... Kreipiuosi į vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių, į visus dorus lietuvius kunigus - skirti mišias lietuvių ir žydų bendradar­ biavimui ir savitarpio supratimui. Jais paseks visi, kam Kristaus Evange­ lija ne žodžiai, o gyvenimas ir darbai. Vilnius 1978 m. spalio 8 d. Skelbta: „A k ira č ia i", 1979 m. rugsėjis, N r. 8.

K. ŠKIRPO S „S U K IL IM Ą " PA SK A IČ IU S Vincas Trumpa

Kaip ir galima buvo laukti, pulk. Kazio Škirpos knyga apie 1941 m. sukilimą Lietuvoje, kuri pasirodė 1975 m. (tituliniame puslapyje klaidingai pažymėta 1973 m. data), sukėlė labai priešingas reakcijas. Vieni ją smarkiai giria, kiti - smarkokai puola. Netrūksta ir perdėjimų, kaip, pavyzdžiui, ją lyginant su garsiąja Hitlerio „Mein Kampf". Pastaroji sujudino pasaulį, pir­ moji gal tik šiek tiek sudrumstė mūsų išeivišką gyvenimą. Nesiimame rašyti šios knygos recenzijos. Recenzento uždavinys bū­ tų pirmiausia atskleisti eventualiam skaitytojui, ką jis šioje knygoje ras ir ar verta ją skaityti. Nesigilinsime į tokias smulkmenas, kaip va: ar atitinka knygos pavadinimas jos turinį (juk apie patį sukilimą knygoje labai mažai tekalbama), ar tinkamai autorius atrinko įvairius dokumentus ir juos išver­ tė į lietuvių kalbą (nemaža cituojamų dokumentų rašyti vokiškai), ir svar­ biausia, ar autoriaus išvados atitinka tų dokumentų dvasią ir raidę. Pats autorius ją vadina dokumentine apžvalga arba raportu. Stilistiš­ kai tai ir primena tokius raportus, praktikuojamus kariuomenėje. Iš esmės tai yra bandymas apginti paties autoriaus anuo metu (1940-1941 m.) užim­ tą poziciją. Nuo pat pirmosios ligi paskutinės savo knygos eilutės Škirpa bando sutapatinti savo poziciją su visos mūsų tautos pozicija ir parodyti, kad jo pasirinktas kelias buvo vienintelis teisingas ir tiesus kelias, kuriuo Lietuva galėjo ir privalėjo eiti. Ties šiuo teiginiu ir norime padėti labai di­ delį klaustuką.

I Vienoje savo knygos vietoje Škirpa sako, kad jis užėmęs kovos po­ ziciją „kaip mažasis Dovydas prieš milžiną Galijotą" (p. 360), suprask, di­ dįjį Vokietijos Reichą. Ir ne tik prieš Reichą, kuris, beje, turėjo būti beveik

STRAIPSNIAI

431

vienintelis jo draugas, bet, gali sakyti, prieš visą pasauli- Žinoma, pirmiau­ sia prieš Sovietų Sąjungą, tuos „barbariškus azijatus"; prieš Ameriką, kuri tik „propagandiniais kvepalais" mulkina lietuviškąją išeiviją, tuos „saloni­ nius laisvės kovotojus", prieš visą buvusį Lietuvos režimą, kuris užtraukė „gėdą ant Lietuvos kūno"; prieš visas politines partijas, kurioms visiškai nebus vietos „naujojoje Lietuvoje"; net prieš artimuosius savo bendradar­ bius Berlyne - Galvanauską, Skipitį, Karvelį, - kuriuos jis išmetė iš LAF kaip dirbančius „nebe lietuvišką darbą"; prieš gen. Raštikį, kuris neparodė nei karininko drąsos, nei politinės išminties; prieš voldemarininkus, kurių vieną iš vadų Pyragių gerokai apibaręs išvarė pro duris „kaip Lietuvai ne­ bereikalingą". Žodžiu, vienas prieš visus. Gali stebėtis, iš kur tokia drąsa. Bet stebėtis nereikia. Škirpa buvo ab­ soliučiai tikras, kad „visa tauta stovi šiandien su manim", ir tuos žodžius jis nuolat kartoja (p. 356,359 ir kt). Ir ne bet kokia tauta! Tautą kūrėjų - sa­ vanorių, karių, kovotojų, sukilėlių tauta, kuri ir 1918-1920 m. iškovojo ne­ priklausomybę, kuri 1939 m. būtų žygiavusi ir atsiėmusi Vilnių, kuri būtų pasipriešinusi sovietinei invazijai, kuri pagaliau 1941 m. birželio 23 d. su­ kilo ir nušlavė sovietinį režimą ne tik be vokiečių pagalbos, bet dargi prieš jų valią. Tokią tautą turint savo užnugaryje nežinia, katras čia yra Dovy­ das, katras Galijotas. Ir Škirpa eina toliau su savo tikėjimu, kad ne tik jis nėra vienas prieš visus, bet kad visi su juo, tik... Jis tiki, kad ir visa vokiečių tauta (ypač ka­ riuomenė) su juo, išskyrus tik kai kuriuos gestapo ir partijos pareigūnus, kurie lyg kokie cerberiai neleidžia jam prieiti nei prie tos vokiečių tautos, nei prie jos vadų. Kalbėdamas su OKW (Oberkommando der Wehrmacht) „kaip lygus su lygiu" (p. 369), vieną savo memorandumą Ribbentropui jis vadina „formaliu Reicho įspėjimu", dėstydamas, kad kaip tik dėl jo (Ribbentropo) konšachtų su Stalinu „ji (lietuvių tauta) tapo bolševikinio smur­ to auka" (p. 258). Užtat dabar lietuvių tauta turinti „moralinę teisę tikėtis ne vien užuojautos iš civilizuoto pasaulio, bet ir realios pagalbos ir pa­ ramos iŠ kitų valstybių pusės". Taigi visas civilizuotas pasaulis su juo. Tas tikėjimas Škirpą veda taip toli, kad jis net tiki (ne tik tada, bet ir dabar, rašydamas šią knygą), kad ir Amerika būtų pripažinusi sukiliminę jo vy­ riausybę, jeigu ne „durklas į nugarą" tai vyriausybei iš buvusio preziden­ to Smetonos, ministerio Žadeikio ir iš kai kurių „saloninių laisvintojų" iš­ eivių pusės.

432

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Visa tai būtų buvę labai gera ir gražu, jeigu tai būtų tiesa, jeigu taip iš tikrųjų būtų ir buvę. Visados yra lengviausia kalbėti visos tautos vardu. Ir kas tik tuo vardu nekalba! Ką reiškia „visa lietuvių tauta", jeigu iš jos iš­ meti visas buvusias politines partijas ir sambūrius, jei eliminuoji visus ne­ patikimus asmenis ir grupes, išeiviją, diplomatinius atstovus, jei pasmerki visą buvusį režimą, maitinusį tautą „neutralumo opijumu". O tas režimas, rodos, taip pat kalbėjo visos tautos vardu. Kai dėl vokiečių tautos, tai jos globalinės politikos apimtyje Lietuva buvo toks smulkutis reikalas, dėl kurio visiškai nevertėjo kvaršinti sau galvos. Užtat ir Škirpos pastangos prasimušti su šiuo reikalu į aukštesnes Reicho sferas pasibaigė visišku fiasko. Viename lydraštyje iš Hitlerio vy­ riausiosios būstinės rašoma: „Priede siunčiu Jums tris lietuvio (sic!) Škir­ pos raštus, kurie buvo pateikti Reicho užsienio reikalų ministeriui ir į ku­ riuos Reicho užsienio reikalų ministeris nenumato duoti jokio atsakymo" (p. 351). Tai buvo 1941 m. birželio 29 d., vadinas, po sukilimo, kada, anot Škirpos, visas pasaulis turėjo žinoti, kad jis buvo sukiliminės vyriausybės galva, Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministeris Vokietijoje (kaip šias viena kitai prieštaraujančias funkcijas suderinti, Škirpa nei ne­ bando aiškinti) ir LAF'o vadas. Ir visas „civilizuotas" pasaulis turėjo pri­ pažinti ir remti tą vyriausybę. Tuo tarpu Hitlerio vyriausiajai būstinei jis tėra tik kažkoks „lietuvis", su kuriuo Reicho užsienio reikalų ministerija nenori turėti jokių reikalų. Išvada labai aiški. Ji kilo iš bendrojo Reicho nu­ sistatymo visiškai nesiskaityti ne tik su Lietuva (kodėl Lietuva čia turėtu būti kažkokia išimtis?), bet ir su visomis Rytų Europos valstybėmis ir tau­ tomis. Tikrai reikėjo nepaprastai stipraus tikėjimo, kad tos paprastos tie­ sos nematytum.

II LAF'as šiandien beturi tik istorinės reikšmės. Niekas, net ir pats Škirpa, turbūt negalvoja, kad jis kada nors vėl būtų atgaivintas. Berods ir Lietuvių fronto bičiuliai, artimiausia LAF'o ištaka, šiandien neina tuo ke­ liu, kuriuo buvo užsimojęs eiti LAF's. Užtat ir ta visa gausi medžiaga programos, instrukcijos, statutai, - surinkta šioje knygoje apie LAF'ą, nesu­ silauks didesnio skaitytojų dėmesio. Įdomu, kad ir anuo metu, kai kūrėsi LAF'as ir kai nacizmas ir rasizmas buvo dominuojanti jėga mobilizuojant Europos tautas prieš bolševikinę Rusiją ir plutokratinę Ameriką, net pačių

STRAIPSNIAI

433

berlyniečių lietuvių tarpe buvo skeptikų, kurie suprato, kad nacionalizmas gal ir gali būti naudingas vienos valstybės rėmuose, bet kad juo negalima pagrįsti tautų bendruomenės santykių. Hitlerio „naujosios Europos" sam­ prata buvo ne kas kita, kaip parengimas kelio į absoliutų Vokietijos do­ minavimą Europoje. Ši Škirpos knyga yra tik dar vienas įrodymas, ką toji „naujoji Europa" iš tikrųjų turėjo reikšti. Reikia atiduoti pagarbą aniems skeptikams. 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas. Pagal to susirinkimo protokolą, kuris atspaus­ dintas ištisai šioje knygoje, prof. Antanas Maceina iškėlė esminį klausimą, būtent, kokia vieta paskirta mažosioms valstybėms hitlerinėje naujojoje Europoje. „jei mažosioms valstybėms nebūtų lemta naujoje Europoje turėti savo nepriklausomybę, tai mūsų darbas negalėtų būti reikalingas", kalbėjo tada Ma­ ceina (p. 92). Protokole neužrašyta, ką Škirpa atsakė į šį gyvybinį klausimą, tačiau jo nuomonė paaiškėjo truputį vėliau, tame pačiame susirinkime, kai buvęs Lietuvos aido redaktorius dr. Bronius Dirmeikis su jam įprastu realiz­ mu ir net cinizmu pareiškė, kad „iš programos matyti, kad mes glaudžia­ mės prie Vokietijos, ir darosi įspūdis, kad mes kovosime už vokiečių reži­ mą ir už Vokietijos laimėjimus", ir paklausė: „Ar aktyvistai taps kovotojais dėl Vokietijos ateities, ar ras kitą kelią, kuris nepriklausomai nuo bet kurių konjunktūrų vestų prie Nepriklausomos Lietuvos atstatymo?" (p. 94). I tą labai logišką klausimą Škirpa atsakė, kad „mes turime savo ko­ vą derinti su Vokietijos kova ir tokiu būdu turime su jais bendradarbiauti. Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąly­ giniai". Prie šito Ernestas Galvanauskas, nuostabiai tiksliai vertindamas esamą situaciją, pridūrė, kad „mes vokiečiams praktiškai nieko negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra... tik priemo­ nė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas... Tikslas pasiliks vis tas pats, būtent, nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvą". Reikia pasidžiaugti, kad tuo pragmatišku keliu ir buvo nueita. Po to buvo pasirašytas LAF'o steigiamasis aktas, kurį pasira­ šė 28 asmenys. Štai visos tos įdomios dramos ar tragedijos užuomazga. Ar ji iš viso buvo reikalinga, kaip ne be pagrindo klausė Maceina ir Dirmeikis, ir ar ji buvo režisuojama taip, kaip siūlė išmintingasis Galvanauskas, Štai klausi­ mai, į kuriuos skaitytojas norėtu rasti atsakymą šioje stambioje 583 puslapių knygoje. Ją perskaičius į akis krinta pasigėrėtinas LAF'o vado naivumas

434

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ir tikėjimas savo kovos teisingumu ir realios situacijos nesupratimas. Ma­ ceina, Dirmeikis, Galvanauskas ir kiti, ką tik atbėgę iŠ Lietuvos, suprato, ko Hitleris siekė Rytų Europoje, o Škirpa, išbuvęs apie 10 metų diplomatinėje tarnyboje Berlyne, vis dar vylėsi, kad Vokietija pripažins sukiliminę vyriusybę ir Lietuvos nepriklausomybę, nors tokioms viltims nebuvo nei ma­ žiausio pagrindo. Jeigu pats Hitleris būtų garantavęs Škirpai, kad Lietuva bus nepriklausoma, nebūtų galima ir tuo labai pasitikėti, pagal seną grai­ kų galvoseną: „bijau danajų ir dovanas nešančių". Dabar ne tik pats Hitle­ ris nieko nežadėjo, bet ir žemesnieji kariuomenės, partijos, gestapo ir Už­ sienio reikalų ministerijos pareigūnai vengė bent ką šiuo reikalu pažadėti. Daugiausia, ką iŠ jų buvo galima išpešti, tai kad už mūsų pastangas kovoje prieš bolševizmą Hitleris, laimėjęs karą ir tvarkydamas „naująją Europą", malonės i mus pažvelgti palankesniu žvilgsniu. Žodžiu, pagal aną lietuviš­ ką patarlę: pirma mesk, o paskum rasi. Tai galbūt galioja normalių žmonių santykiuose, bet ano laiko Reicho valdovus jokiu būdu negalima buvo pa­ vadinti normaliais žmonėmis. O vis dėlto Škirpa tikėjo, nežiūrint vieno smūgio po kito, patirto iš Reicho pareigūnų pusės. O tuo savo tokiu nerafinuotu tikėjimu jis užkrėtė ir kitus. O gal tiesiog nebuvo kito kelio? Nenuoramos būdo žmogui neįma­ noma susidėti rankas ant pilvo ir laukti, kas bus. Ypač kai kraštą terioja toks baisus okupantas. Visiškai suprantamas buvo daugelio Lietuvos žmo­ nių, ypač jaunimo - studentų ir gimnazistų - laukimas lyg kažkokio ste­ buklo iš Vakarų ir nirtingas rengimasis nusikratyti svetimu jungu. Ar toji saujelė Berlyne būtų ką dariusi ar ne, sukilimas vis vien būtų ruošiamas, nes beveik niekam nebuvo paslaptis, kad karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo neišvengiamas. Reikėjo tik pasiklausyti BBC radijo praneši­ mų iš Londono. Tačiau Berlyne viskas turėjo būti aišku. Pavyzdžiui, po prievartinio lietuvių išdanginimo iš Suvalkų trikampio ir bandymo jį visiškai suvokie­ tinti galima buvo lengvai spėti, kas eventualiai grėsė ir visai Lietuvai. Ta­ čiau ir po to LA Fo nutarė tęsti savo veiklą (p. 161). Jau karui bekabant ant nosies, laukdamas pasimatymo su vienu partijos pareigūnu Alfredo Ro­ zenbergo prieškambaryje, Škirpa klausėsi, kaip šis busimasis Ostraumo viešpats dėstė savo planus, siekiančius net Vidurinę Aziją. įdomi Škirpos reakcija. Jis rašo: „Iš to, ką mano ausis tada buvo pagavusi, buvo aišku, jog vokiečiai planuoja paversti Sovietų Rusiją paprasta Vokietijos Reicho ko­ lonija. Nors apie Pabaltijos kraštų likimo planavimą iš minėto diktavimo

STRAIPSNIAI

435

nieko nebuvau nugirdęs, tačiau buvo savaime įtartina, ar vokiečiai to paties neplanuoja ir tų mažųjų tautų atžvilgiu" (p. 215). Tik įtartina! Pavers savo ko­ lonija visą Sovietų Sąjungą, o kažkokiu stebuklingu būdu paliks laisvas Baltijos valstybes! Lyg, rodos, Hitleris savo Mein Kampf nebūtų rašęs, kad reikia pradėti nuo ten, kur buvo sustoję vokiečių riteriai viduramžyje. Škirpa nuolat kartoja, kad neva buvę skirtumo tarp gestapo, kariuo­ menės, partijos ir Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų dėl Lietuvos at­ eities. Totalitarinėje sistemoje, kokia tada buvo Vokietija, tokie skirtumai visiškai neįmanomi. Nebuvo ir jokio pasikeitimo Reicho politikoje Lietu­ vos atžvilgiu, kaip vėl pakartotinai mus bando įtikinti šios knygos auto­ rius. Nuo pat pradžios Reicho politika buvo ir pasiliko: Baltijos valstybių erdvę paversti grynai vokiška žeme. Ir daugiau nieko. Jeigu Reichas būtų iš mūsų norėjęs partnerio savo kovoje prieš bolševizmą, Hitleris pats būtų kalbėjęs su Škirpa. Faktas, kad Vokietija „praleido progą" bandyti tokiai partnerystei angažuoti prof. Augustiną Voldemarą, be abejo, patį populia­ riausią mūsų politiką Vokietijoje, leisdama jam laisvai smukti į bolševikinį bučių, rodė, kad Vokietija nebuvo suinteresuota jokiu lietuvišku Kvislingu. (Tuo visiškai nenorime tvirtinti, kad Voldemaras tokiu Kvislingu būtų sutikęs būti.) Gal ir teisingai Škirpa rašo, kad Reicho vadovybei pats 1941 m. bir­ želio mėn. sukilimas ir ypač jo pastatyta vyriausybė buvo labai nemalonus siuprizas. Užtat juo mažiau buvo pagrindo tikėtis, kad tą vyriausybę Rei­ chas pripažins. Visos labai didelės, kartais tiesiog įkyrios Škirpos pastan­ gos šia kryptimi atsimušė kaip žirniai i sieną. Vietoj pripažinimo jam pa­ čiam buvo uždėtas namų areštas Berlyne, o visiems vokiečių pareigūnams ir kariams įsakyta neduoti jokio pagrindo susidaryti iliuzijai, kad sukiliminė vyriausybė bus Reicho pripažinta. Ir reikia tik stebėtis, kaip vieningai šios pozicijos laikėsi visi nuo pačių aukščiausių pareigūnų ligi eilinio ka­ reivio. Matytis, beveik visoje vokiečių tautoje buvo gana gerai įskiepyta mintis, kad Baltijos valstybių teritorija turi sudaryti gyvybinę Reicho „lebensraumo" dali. šito akivaizdoje bet kokios pastangos dėl sukiliminės vyriausybės pripažinimo buvo visiškai iliuzinės. Dar iliuzoriškesnis buvo galvojimas, kad sukiliminės vyriausybės pripažinimo buvo galima tikėtis iš JAV vyriausybės pusės. Net jeigu Smetona, Žadeikis ir visa lietuviškoji išeivija Amerikoje būtų ant kelių atsiklaupusi ir prašiusi pripažinti Škirpos vyriausybę, nieko tos maldos nebūtų padėjusios. Tiesa, JAV dar tada nebuvo įstojusios į karą, bet jam

436

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

smarkiai ruošėsi ir jų pagrindinis priešas buvo nacinė Vokietija, o even­ tualus pagrindinis sąjungininkas - Sovietų Sąjunga. Tikrai reikia nemaža fantazijos manyti, kad JAV galėtų pripažinti sukiliminę vyriausybę, kurios pirmininkas aiškiai pasisakė už „naująją Europą", už rasistinę politiką Lie­ tuvoje ir besąlyginę kovą prieš Sovietų Sąjungą. Smetonos, Žadeikio ir mū­ sų išeivijos pasisakymai sukilimo ir Laikinosios vyriausybės adresu buvo visiškai suprantami. Visi jie ne tik tikėjo Vokietijos pralaimėjimu, bet ne be pagrindo to ir troško. Draugo vedamasis, kuriuo Škirpa džiaugiasi, tebuvo momento entuziazmo padiktuota išimtis (p. 372). Gi pačiai sukiliminei vy­ riausybei nereikėjo jokio „durklo smūgio į nugarą" iš niekur kitur. Jį sutei­ kė jai Reicho vyriausybė ir ji garbingai užbaigė savo dienas.

III Jau minėjome, kad 1940-1941 m. Lietuvoje nuotaika buvo tokia, kad sunkiau būtų buvę ją sulaikyti nuo sukilimo negu tokį sukilimą suruošti, ypač kai galingasis Reichas stovi čia pat už sienos. Škirpos ir tų negausių lietuvių pabėgėlių ir repatriantų svarbiausias uždavinys buvo ne ruošti Lietuvoje sukilimą, bet bandyti įtikinti Reicho vadovybę, kad didysis žygis į Rytus galės pasisekti tik tuo atveju, jeigu toji vadovybė neš laisvę visoms Rytų Europos tautoms, neišskiriant, žinoma, ir rusų tautos. Užtat baisiai keistai skamba, kad dar šiandien Škirpa drįsta tvirtinti, išdėstęs visos So­ vietų Sąjungos pavergimo planą, kad „vargu ar būtų beatsiradęs lietuvis, savo krašto patriotas, kuriam būtų nubyrėjusi ašara dėl to, kad Maskvos-Berlyno pakto naciškas partneris jau iš anksto taip negailestingai kar­ pė rusų lokio kailį, to lokio dar nė nenudėjęs" (p. 219). Greičiau visa lietu­ vių tauta su baisiausiu pasipiktinimu žiūrėjo, kaip tas „naciškas partneris" žvėriškai elgėsi su karo belaisviais, stengdamasi kiek galint jiems padėti. Mūsų žmonės instinktyviai jautė, kad nacinė Vokietija nešė visoms Rytų Europos tautoms ne tik vergiją, bet ir fizinį jų sunaikinimą, ir tas žadino juose gilios užuojautos jausmus visoms toms tautoms, neišskiriant nei ru­ sų tautos. Po nepaprasto Reicho kariuomenės smūgio (tik ne Reichswehro, kaip klaidingai rašo Škirpa. Reichswehras buvo panaikintas jau 1935 m.) sukilimas pavyko, nors ir ne be didelių aukų. Jų akivaizdoje nedrąsu klausti už ką. Laisvė reikalinga kraujo, kalbėjo Montičelio išminčius Tomas

STRAIPSNIAI

437

Džefersonas. Bet laisvė negali reikalauti savižudybės. Tie, kurie šiandien labai drąsiai kalba, kad 1939 m. reikėjo pasidaryti nacinės Vokietijos są­ jungininku ir žygiuoti į Vilnių, kad 1940 m. reikėjo priešintis Raudonajai armijai, kad ano meto mūsų vyriausybės paskelbta neutralumo politika buvo tik opijumas, man atrodo, per daug lengvai žaidžia žmonių krauju. Ginkluotas pasipriešinimas, kaip ir sukilimas, prasmingas tik tuomet, kai yra šiokio tokio Šanso laimėti. Be abejo, 1941 m. galima buvo tikėti, kad bent Rytuose Vokietija karą laimės, žinoma, jeigu ji atsisakys savo aneksionistinių ir eksterminacinių planų. Iš kur eilinis Lietuvos žmogus galėjo žinoti apie tokius planus. Tačiau, kaip matytis iš Šios knygos, Berlyne bu­ vo pakankamai progos atsekti tuos vokiečių kėslus pirma, negu apie juos buvo nugirsta Rozenbergo prieškambaryje jau pačiose karo išvakarėse. Vien iŠ tokio begėdiško nesiskaitymo su buvusios nepriklausomos ir drau­ giškos valstybės įgaliotu ministeriu, kuris, beje, dar siūlė jai savo ir savo tautos bendradarbiavimą, reikėjo pasidaryti išvadą, kad nacinei Vokietijai mes visiškai nereikalingi, kad mes esame tik mėšlas vokiškoms žemėms patręšti, kaip vėliau dažnai tiesiog į akis drėbdavo nusigėrę gestapo ir civilfervaltungo pareigūnai. O Škirpa vis tikėjo: tik įvykdykime sukilimą, tik pastatykime Vokie­ tiją prieš fait accompli, paskelbdami savo vyriausybę, ir tą vyriausybę Vo­ kietija bus priversta pripažinti. Negalima kaltinti žmogaus dėl jo tikėjimo, nors tas tikėjimas atrodytų ir absurdiškas. Gal tik toks tikėjimas ir yra tik­ ras tikėjimas - credo quia absurdum, - gal tik tokiu tikėjimu galima ir kitus užkrėsti. Sunkių pergyvenimų ir didelių krizių metas tokiam tikėjimui yra palankiausia dirva. Ir niekas turbūt nesiginčys, kad tokį metą tada gyveno mūsų tauta, atsistojusi, gali sakyti, ant bedugnės krašto. Ką reiškė stalini­ nė bedugnė, Lietuva jau pakankamai buvo patyrusi, ypač baisiomis birže­ lio dienomis. Iš kur ji, vargšė, galėjo žinoti, kad hitlerinė bedugnė buvo dar baisesnė. Skęstantis ir už skustuvo griebiasi. Kitaip reikalai turėjo atrodyti Berlyne, kur buvo organizuojama ak­ tyvi kova už Lietuvos išlaisvinimą. Tam ir buvo sukurtas Lietuvių aktyvis­ tų frontas (LAF), kuriam turėjo rūpėti ne tik kaip nusikratyti sovietinės okupacijos, bet ir kas bus toliau. Jeigu, kaip tvirtina Škirpa, be bendradar­ biavimo su Vokietija išsilaisvinti neįmanoma, tai ką tas „išlaisvinimas" su vokiečių pagalba turėjo reikšti? Ar tai nebus vienos okupacijos pakeitimas kita? Iš Škirpos knygoje pateiktų faktų ir dokumentų išryškėja viena ne­ abejotina išvada: iš vokiečių pusės nebuvo nei žodžiu, nei raštu pažadėta

438

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

nieko, kas bent iliuziją būtų galėję sukelti, kad Vokietija pripažins Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šiuo atžvilgiu nebuvo jokio skirtumo tarp įvai­ rių Reicho žinybų, nebuvo ir jokios minties evoliucijos, kaip nuolat bando tvirtinti šios knygos autorius. Nuostabu, kad vokiečiai visiškai net nesi­ stengė nieko suvilioti kokiais nors pažadais. O, rodos, nieko nebuvo leng­ vesnio. Ypač kad dar tada nebuvo visiškai išryškėjęs visas visokių „laisvintojų" cinizmas. Čia vokiečiai pasielgė garbingai: Jūs mums nereikalingi ir eikit po velnių! Tolimesni šios knygos puslapiai ir yra pašvęsti tai labai energingai, bet visiškai bergždžiai vieno asmens kovai dėl Lietuvos laisvės ir nepri­ klausomybės pripažinimo iš Reicho pusės. Mes pavadinome tą kovą - vie­ nas prieš visus. Škirpa vadina tai Dovydo kova su Galijotu. Tik šį kartą, kaip ir dažnai istorijoje, tokia kova pasibaigė abiejų pralaimėjimu. Ar verta apie tą bergždžią kovą tiek daug ir taip smulkiai rašyti, ypač ar verta dėl jos nepasisekimo apkaltinti tiek daug garbingų ir Lietu­ vai daug nusipelniusių žmonių? Ar dėl to buvo daromas sukilimas ir skel­ biama laikinoji vyriausybė? Ar dėl to buvo liejamas kraujas? Juk kaltininkas čia buvo tik vienas: nacinė Vokietija ir daugiau niekas. Ji atėjo ne Lietuvos išlaisvinti, bet ją okupuoti. Tai labai aiškiai pasakė vo­ kiečių armijos leitenantas Flohretas, pirmasis prabilęs per Kauno radiofoną, sukilėlių jau išlaisvintą: „Ich habe Stadt Kaunas besetzt" (p. 324). Taigi ne „befreit" (išlaisvinau), bet „besetzt" (okupavau). Tik vieną „klaidą" padarė leitenantas Flohretas - jis dar Kauną vadino Kaunu. Greitai ir toji „klaida" buvo atitaisyta, ir Kaunas pasidarė urdeutsche Stadt Kauen. Sunku būtų rasti įžūlesnį okupanto pasielgimą istorijos analuose. Ir tai nebuvo tik leitenan­ to Flohreto išsišokimas, bet labai gerai orkestruota Reicho politika.

IV Tos politikos akivaizdoje gana keistai skamba Škirpos instrukcijos Laikinajai vyriausybei iš birželio 28 d. Ten tarp kita ko skaitome, kad būtų mobilizuojama viešoji pasaulio opinija už Lietuvos valstybinę nepriklau­ somybę (kaip?), kad derybose su vokiečiais būtų laikomasi tvirtai ir kad „taip pat labai svarbu populiarinti ir sukilimo vadus, pirmoje eilėje mano asmenį, tuo būdu verčiant vokiečius su mumis daugiau skaitytis" (p. 364). Anais vadų kulto laikais tokia instrukcija gal ir nebuvo labai juokinga! Visa bėda tik, kad derybose su vokiečiais negalima buvo nei laikytis tvirtai, nei silpnai,

STRAIPSNIAI

439

nes jie iš viso į jokias derybas nesileido, o kai dėl vadų populiarinimo, tai pats didysis vadas jau nuo birželio 25 dienos sėdėjo „po namų areštu" įdomu, kad lygiai tą pačią dieną, kai Škirpa siuntė savo slaptas instrukci­ jas laikinajai vyriausybei, Reicho užsienių reikalų ministerija davė slaptus nurodymus vyriausiajai karo vadovybei, kuriuose skaitome: „vengti bet kokių politinių pažadų tiems elementams ir grupėms (aktyvistams) ir ap­ skritai politinio pobūdžio pasikalbėjimų su jais" (p. 368). Ir čia lygiomis pa­ giriamas lietuvių, latvių ir estų aktyvistų bendradarbiavimas su vokiečių kariuomene, nors nei Latvijoje, nei Estijoje jokio atviro sukilimo nebuvo ir jų teritorijos vokiečių kariuomenė dar nebuvo pasiekusi. Iš šios Škirpos knygos ir iš kitų jo veiksmų ir raštų susidaro ¡spūdis, kad jis „serga" tuo, ką būtų galima pavadinti vado sindromu. Ir tai buvo ne tik tada, anomis, anot jo, „didžiosiomis birželio dienomis", bet ir dabar, kai jis rašo Šią knygą „Vašingtone, 80-tais mano amžiaus metais". Vadai, kaip ir poetai, ne pasidaro, bet gimsta. Škirpa turi vado ypatybių: noro va­ dovauti, drąsos, nepaprasto pasitikėjimo savimi, fanatiškos neapykantos kitaip manantiems. Juozas Pajaujis, kuri rišo su Škirpa apie 50 m. pažintis, iškėlė dar vieną jo, kaip vado, bruožą: visišką humoro stoką. Kiekvieną sa­ vo veiksmą ir žodį jis ima nepaprastai rimtai, kaip lygiai rimtai jis smerkia kiekvieną, kuris su juo nesutinka. Klysti gali visi, bet tik ne jis. Ligi šiol Škirpa nėra prisipažinęs nei vienos savo klaidos. Ir tai siekia pirmuosius savanorystės ir kovų dėl nepriklausomybė metus. Prisiminkime tik, kaip smarkiai jis reagavo į pulk. Konstantino Žuko prielaidas, kad Suvalkų fronte prieš lenkus nepriklausomybės karuose Škirpa yra padaręs kai ku­ rių klaidų. Škirpa net ištisą brošiūrą Šiam reikalui pašventė. Dėl tų būdo savybių Škirpos vieta valstiečių liaudininkų eilėse visa­ dos buvo nelengva (pastaruoju metu jis ir formaliai iš partijos yra išstojęs). Gen. S. Raštikio liudijimu, 1934 m. voldemarininkai ir gen. Kubiliūnas rei­ kalavę iš Smetonos, kad vietoj Tūbelio būtų pavesta Škirpai sudaryti nau­ ją vyriausybę. Vadinas, kraštutinės dešinės ryšiai su Škirpa siekė gana to­ li. Žinia, iš tos kombinacijos nieko neišėjo. Proga pasidaryti lietuvių tautos vadu atėjo staiga ir netikėtai, karui prasidėjus. Būdamas pasiuntiniu Berlyne Škirpa galėjo išnaudoti savo poziciją šiam tikslui siekti. Ir jis nesnaudė. Pirmas susikirtimas su savo vy­ riausybe įvyko dėl žygio į Vilnių. Jis norėjo, kad Lietuva pultų Lenkiją ir atsiimtų jai priklausančias žemes. Vietoj to Kaunas nutarė laikytis griež­ tos neutralumo politikos. Tas „neutralumo opijumas", anot Škirpos, buvo

440

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

kaltas, kad 1940 m. birželio mėn. nebuvo pasipriešinta Raudonajai armijai. Dėl to buvo kalta tik Lietuvos vadovybė, nes „pasiryžimas (priešintis) bū­ tų buvęs tiek pat tvirtas ir vieningas, koks jis buvo išryškėjęs kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1918-1920 metais" (p. 16). Iš kur Škirpa tai ži­ no? Kas skaitė J. Audėno knygą „Paskutinis posėdis", tas labai suabejos, ar tas pasiryžimas priešintis jau būtų buvęs toks tvirtas ir vieningas. O be to, ir anais 1918-1920 m. jis nebuvo nei toks tvirtas, nei ypač vieningas. Škirpa, atrodo, visiškai nebijojo, kad puldama Lenkiją Lietuva auto­ matiškai pasidarytų Vokietijos sąjungininku. Jo nuomone, vienintelis Lie­ tuvai teisingas kelias buvo eiti su Vokietija. Nacionalsocializmas jo taip pat visiškai negąsdino. „Naujoji Lietuva kuriasi naujais tautinio socializmo pa­ grindais, kurie taip skaisčiai nušvietė mūsų kaimyno - Vokietijos - padangę", rašė Škirpa pirmajame atsišaukimo projekte dar prieš susiorganizuojant LAF'ui (p. 35). (Iš dr. Alberto Geručio būtų įdomu sužinoti, ar jis iŠ tikrųjų šioms mintims pritarė, kaip įtaigoja Škirpa.) Po tautinio socializmo skrais­ te, Vokietijai laiminant, Škirpa tikėjosi tapti Naujosios Lietuvos vadu. De­ ja, Šio palaiminimo iš Vokietijos Škirpa nesusilaukė. Čia ir buvo visa Škir­ pos tragedija, kurią turbūt gana teisingai interpretavo gen. S. Raštikis: „AŠ tada labai gerai atjaučiau didelį Škirpą prislėgusį moralinį smūgį. Geriau­ siai santykiaudamas su vokiečiais ir visiškai pasitikėjęs jais, kaip ir vokie­ čiai pasitikėjo juo, taip optimistiškai tikėjęsis vokiečių padedamas atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, taip įsigyvenęs į Lietuvos išlaisvintojo ir lietu­ vių tautos ir valstybės vadovo rolę, taip smulkiai viską apgalvojęs ir taip kruopščiai ir sąžiningai pasiruošęs savo būsimajai rolei, visam šiam reika­ lui pribrendus, tų pačių savo draugų vokiečių buvo ne tik apleistas, bet net visai atstumtas nuo savo misijos ir net izoliuotas" („Kovose dėl Lietuvos", H, p. 173). Tuščia būtų klausti, kiek daug lietuvių būtų pritarę šiai Škirpos poli­ tikai, jeigu Vokietija iš tikrųjų būtų pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, tik ne visa tauta. To niekados nebūna. Deja, to pripažinimo nebu­ vo ir Škirpa atsidūrė vieno prieš visus pozicijoje. Bet užuot nukreipęs savo ašmenis prieš tikrąjį šios situacijos kaltininką - Vokietiją - Škirpa labai ne­ gailestingai smerkia visus, kurie tik kokiu nors būdu nenorėjo sutapti su jo koncepcija. Tai yra pati nesimpatiškiausia šios knygos ir visų Škirpos raši­ nių pusė. Arogancija yra ne žmogaus stiprumo, bet jo silpnybės pažymys. Skelbta: „A k ira č ia i", 1976 m. balandis, N r. 4(78).

H O LO K A U STA S. ŽYDŲ IR N EŽYD Ų PA TIR TIS

Asmeninis požiūris Aleksandras Štromas Vienuoliktoji kasmetinė Rabino Josepho Kleino ciklo paskaita/ skaityta 1989 m. balandžio 10 d. Assumption koledže

L „Jie" ir „mes" Hitlerio nacionalsocialistinės ideologijos esmė 1931 metais išleistoje knygoje „Du moralės ir religijos šaltiniai" žy­ mus prancūzų filosofas Henri Bergsonas teigia, kad žmonių psichologija remiasi instinktyviu kiekvieno individo noru dalinti žmoniją į dvi pa­ grindines kategorijas: „mus" ir „juos". Jis tvirtina, kad istoriniu požiūriu sąvoka „mes" tolydžio plečiasi ir apima vis didesni žmonių skaičių: Šei­ mos ir bendruomenės savimonė išaugo i genties savimonę, pastaroji į tautinę; šiuo metu vis daugiau randasi įvairiausių virštautinės savimo­ nės koncepcijų. Ši nuolatinė sąvokos „mes" plėtra Bergsonui yra vienintelis žmo­ nijos progreso matas. Tačiau Bergsonas nėra įsitikinęs, kad šio vyksmo pabaigoje sąvoka „jie" išnyks, ištirps visą žmoniją apimančioje sąvokoje „mes". Jis svarsto, ar mes, žmonės, turėsime pakankamai dvasios tvirty­ bės įveikti nevalingą norą viską skirstyti ir pasieksime tokią savimonę, kai iš tikrųjų nebus „nei graikų, nei žydų". Jeigu, nepaisant nesantarvių, mes, žmonės, sugebėsime pasiekti visuotinio sąmoningumo ir tapsime viena Dievo tauta, tada, anot Bergsono, būsime išgelbėti; jei ne, apvilsime Dievą, dovanojusį mums laisvą valią, ir tikriausiai negailestingai su­ sinaikinsime kruvinuose susirėmimuose bei konfliktuose ir išnyksime kaip dinozaurai.

442

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Be abejonės, Bergsono knyga atspindi pasaulį, kuriame ji buvo para­ šyta, pasaulį, kuriame plito įsivyraudamos karingos ideologijos, tiek fašis­ tinės, tiek komunistinės, begėdiškai manipuliuojančios masinės psichologi­ jos argumentu „mes" prieš „juos", tariamai trukdančius harmoningam, padoriam, laimingam gyvenimui ir net keliančius grėsmę nekaltų ir dory­ bingų „mūsų" išlikimui. Tie „mes" galėjo būti arba darbo žmonės, arba ra­ siniu požiūriu Švarios ir teritorijų vienijamos pasaulio tautos. Kaip teigia 1932 metais išleistoje knygoje „Masių sukilimas" Bergso­ no sekėjas Jose Ortega y Gassetas, tiktai dabar, XX amžiuje, mes įstengėme iki galo suprasti tiesą, glūdinčią Nietzsche's dictum, kad vidutinybė - tai mirtis, nes kaip tik vidutinybės, žmonės, nesugebantys rasti naujų, konst­ ruktyvių idėjų, desperatiškai bandydami įkūnyti savo bergždžią valdžios geismą, duoda postūmį ir leidžia išsikeroti ideologijoms, kurių vienintelis tikslas - pakurstyti šiuolaikines susvetimėjusias miesto gyventojų bend­ ruomenes įsijungti į ryžtingą kovą su tariamais išnaudotojais ir prispaudė­ jais, į kovą, kuri, neišspręsdama tikrų ir, be jokios abejonės, skausmingų masių problemų, galų gale atneša tik visišką normalių struktūrų sunaiki­ nimą ir mirtį. Grynai nacionalinės ideologijos nėra toks jau mirtinas blogis. Jos yra ribotos arba viso labo regioninės, todėl ir samprata „jie" taip pat ribota. Pa­ prastai vienos tautos nacionalistai netrokšta sunaikinti arba pavergti kitų tautų, tačiau siekia to, kas, jų požiūriu, būtų teisinga jų tautos santykiuose su kitomis tautomis. Iš tikro, kol nacionalistai kovoja už savo tautos dera­ mą vietą ir lygiateisiškumą su kitomis pasaulio tautomis, jų tikslai yra vi­ siškai pateisinami ir girtini. Hitlerio nacionalsocialistinė ideologija yra visiškai ne nacionalinė, o globalinė ir universali ideologija, numatanti naują, arijų rasės viešpatavi­ mu grindžiamą, pasaulio tvarką ir vokiečių tautą skirianti į kovos už šią tvarką „pasiaukojantį" avangardą. Dėl Šio globališkumo Hitlerio nacionalsocializmas ir buvo absoliučiai pražūtinga ideologija. Hitleriui „jie" buvo po visą Žemės rutulį pasklidusi „žydų rasė", kuri, jo nuomone, buvo beužgrobianti valdžią visame pasaulyje. Hitleris manė, kad, jei žydams pa­ vyktų tapti pasaulio valdovais, jie, be jokios abejonės, sunaikintų žmoniją, kuriai išgelbėti turi būti pasitelktos visos priemonės. Hitlerio nuoseklus ir visuotinai suvoktas antisemitizmas suteikė jam tam tikrą „internacionalinį" pagrindą ir leido pasiskelbti gelbėtoju visų pasaulio tautų, kad ir iš kokių rasių jos būtų sudarytos. Nesvarbu, kad naujai pertvarkytame pasaulyje

STRAIPSNIAI

443

Šitaip „išgelbėtos" tautos turėtų pasitenkinti griežtai pagal rasės „kokybę" nustatyta vieta tautų hierarchijoje ir nepriklausančiosios arijų rasei turėtų susitaikyti tiek su vidiniu, tiek su išoriniu arijų viešpatavimu. Hitlerio manymu, tokia tvarka būtų didžiai naudinga „nepilnavertėms" tautoms, arijų asmenyje įgysiančioms tobuliausius vadus, be to, suteiktų galimybę džiaugtis aukščiausios, tik arijų sukuriamos, kultūros vaisiais. Hitleris, be abejo, suvokė, kad nebus lengva sukurti šitokią naują pasaulio tvarką. Tiktai ilgaamžė, intensyvi, visas priemones panaudojanti vidinė ir išorinė tautų „rasinė kova", galinti trukti ištisą tūkstantmetį, te­ įstengtų tai padaryti. Hitleris tvirtino, kad šį bekompromisinį „rasinės ko­ vos" tūkstantmetį pradėjo jis ir jo nacionalsocialistinis judėjimas, kad toji kova liausis tik tada, kai arijai galutinai ir visiškai bus sunaikinę pasaulio žydiją ir visus prie jų prisišliejusius bevardžius žydų reikalo sraigtelius. Hitlerio manymu, demokratinis liberalizmas bei marksistinis komuniz­ mas - tai dvi „žudikiško" pasaulio žydijos rankos, ketinančios pasmaugti žmoniją. Vadinasi, norint sunaikinti žydus, pirmiausia reikia sunaikinti ka­ pitalizmą ir komunizmą, tai yra užkariauti pasaulį nacionalsocializmui. Taigi Nietzsche neklydo sakydamas, kad vidutinybė - tai mirtis; po Hitle­ rio ir jo partijos veiklos abejonių neliko.

II. Nuo pražūtingos ideologijos iki masinio naikinimo Kelias nuo antisemitinės nacionalsocialistinės ideologijos įsigalėjimo iki nacių valstybės pradėto masinio žydų naikinimo vis dėlto nebuvo tiesus. Pati ideologija atvirai nereikalavo fiziškai sunaikinti visą žydų rasę. Savo knygoje „Mein Kampf" ir dvidešimt penkiuose „nekintamuose" NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos) programos punktuose, neaptardamas veiklos būdų, Hitleris tiktai pasižadėjo pašalinti žydus iš Volksgemeinschafto (žmonių bendruomenės), panaikinti išskirtinę jų įtaką Vokietijos žmonių gyvensenai ir galvosenai. Iš pradžių ši ideologinė nuostata buvo įkūnyta 1935 metų Nūrembergo įstatymuose, atėmusiuose Vokietijos žydams pilietybę ir pavertusiuose juos paprastais Trečiojo Reicho subjektais. Remiantis šiais įstatymais, žy­ dams buvo ne tik atimtos pilietinės teisės, ne tik uždrausta dirbti valsty­ binėse ar visuomeninėse įstaigose, aptarnaujančiose arijus (pavyzdžiui.

444

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

advokatūroje ir ligoninėse), jiems taip pat buvo uždrausta turėti seksuali­ nių ryžių, jau nekalbant apie vedybas su nežydų tautybės žmonėmis. Nūrembergo įstatymuose atsirado nauja nusikaltimo rūšis - Rassenschande (rasės užteršimas), už kuri buvo baudžiama ¡kalinimu, o nuo 1939 metų mirties bausme. Beprecedentinio griežtumo ir žiaurumo segregacinis įsta­ tymas garantavo visišką žydų pašalinimą iš bet kokio reikšmingesnio dalyvavimo tautos gyvenime, tačiau leido vyriausybei panaudoti žydus tautos interesams, jos nuomone, tinkamiausiu būdu. Segregacija ir pilietinių teisių atėmimas, Hitlerio manymu, buvo tik pirmas žingsnis sprendžiant žydų klausimą, laikinos priemonės, padėsian­ čios negaištant kurti naują Judenerein (be žydų) Volksgemeinschaft. Jo galutinis tikslas buvo - ir to jis niekada neslėpė - visai išvalyti Vokietiją nuo žydų. Iš tikrųjų Nūrembergo įstatymai visų pirma buvo sukurti tam, kad ne kaip nors kitaip būtų sutvarkytas žydų buvimas Vokietijoje, o kad būtų duotas galingas postūmis visų jų emigracijai iš Vokietijos. Šį tikslą Nūrembergo įstatymai tikrai pasiekė: dauguma Vokietijos žydų buvo pa­ sirengę išvykti, o Hitleris savo ruožtu troško skatinti tą emigraciją visomis jo disponuojamomis priemonėmis. Jau 1934 metais jis pradėjo bendra­ darbiauti su sionistų organizacijomis, mėgindamas padėti joms išgabenti žydus iš Vokietijos į Palestiną, tačiau britų vyriausybė, bijodama įžeisti arabus, efektingai blokavo kelią į Pažadėtąją Žemę. Dauguma Vokietijos žydų, vis dėlto įstengusių į ją atvykti ir įsikurti, buvo atgabenti nelegaliai, padedant sionistų pogrindžiui. JAV administracija taip pat nedarė rimtesnių žygių įsileisti Vokieti­ jos žydus į savo šalį. Ji griežtai laikėsi metinių Vokietijos imigrantams skir­ tų kvotų ir ryžtingai atmesdavo visus „papildomus" Vokietijos žydų pra­ šymus leisti atvykti į JAV. Sunkią to meto Vokietijos žydų, bandančių imigruoti į JAV, padėtį iliustruoja plačiai žinoma istorija „St. Louis" laivo, gabenusio devynis šimtus trisdešimt Vokietijos žydų į JAV per Havaną (imigruojančius tarsi iš Havanos, o ne iš Vokietijos) ir turėjusio nuo Hava­ nos grįžti atgal. Ir tai toli gražu ne vienintelė istorija. Paradoksalu, bet tik Stalinas iŠ pradžių priiminėjo Vokietijos žydus, atvykstančius į TSRS. 1934 metais jis net įkūrė Pietų Sibire autonominę žydų sritį, kur buvo leista įsikurti Vokietijos žydams. Kai kurie jų, ypač simpatizuojantys sovietams, nepaisydami atšiauraus Sibiro klimato, įsi­ kūrė ten, deja, neilgam. 1937 metais sovietinė vyriausybė visai uždarė sie­ nas paprastiems užsienio imigrantams, ir taip baigėsi žydų iŠ Vokietijos

STRAIPSNIAI

445

emigracija į TSRS, o tie Vokietijos žydai, kurie jau gyveno Birobidžane (žy­ du autonominės srities Sibire sostinėje), buvo suimti kaip užsienio šnipai bei samdyti kenkėjai ir sušaudyti arba ištremti į Gulagą, iš kur niekada negrįžo. Stalino įvykdyta masinė Vokietijos žydų egzekucija penkeriais metais pralenkė Hitlerio priimtą galutinį klausimo sprendimą. Susirūpinęs dėl nuolatos blogėjančios Vokietijos žydų padėties, bet kartu nenorėdamas radikaliai keisti JAV imigracinės politikos, prezidentas Rooseveltas sukvietė tarptautinę konferenciją (tiktai Mussolini iš Italijos ir Stalinas iš TSRS atsisakė joje dalyvauti), tikėdamasis, kad bendromis pa­ stangomis bus įmanoma padėti Vokietijos žydams išvykti iŠ Trečiojo Rei­ cho ir persikelti gyventi kur nors kitur. 1938 metų liepos 6-14 dienomis trisdešimt dviejų šalių atstovai susirinko Prancūzijos kurortiniame mies­ telyje Eviane, tačiau jie tik konstatavo bendrą nenorą kaip nors padėti Vo­ kietijos žydams atvykti į jų valstybes. JAV delegacijos narys pradėdamas konferenciją pasakė, kad jo Šalies prezidentas sušaukė šį forumą todėl, kad JAV „nekeis savo ir taip liberalios imigracinės politikos" ir todėl nėra pa­ jėgi viena išspręsti Vokietijos žydų problemų. Didžiosios Britanijos atsto­ vas paprasčiausiai atmetė galimybę priimti Vokietijos žydus į savo šalį, sa­ kydamas, kad „Jungtinė Didžiosios Britanijos ir šiaurės Airijos karalystė" nėra imigrantų šalis. Jam pritarė Austrijos atstovas, pareiškęs, kad Austri­ ja niekada neturėjo rasinių problemų ir „nenorėtų jų importuoti". Kitų 29 valstybių delegatai, „sekdami lyderių pavyzdžiu", patvirtino savo vyriau­ sybių nenusiteikimą padėti. Visų jų požiūris į Šią problemą buvo toks bekompromisinis, kad jie net atsisakė išklausyti Trečiojo Reicho žydų or­ ganizacijų atstovus (kuriuos Hitleris paskatino vykti į Evianą ir kuo įtai­ giau paprašyti pagalbos). Delegatai taip pat atsisakė išklausyti Pasaulinio žydų kongreso ir kitų žydų organizacijų atstovus, bandžiusius paveikti konferencijos dalyvius. Laisvojo pasaulio atsakymas tiek žydams, tiek nacistams buvo nedviprasmiškas: „Mums tai nerūpi". (1938 metų liepos mėnesį Eviane įvykusios tarptautinės konferencijos pabėgėlių klausimu dokumentai ir visa medžiaga yra saugoma: Ronald S. Lauder Foundation, F. D. R. Station, P. O. Box 5125, New York, N. Y. 10150.) Liūdnai pagarsėjusi Kristallnacht - toji banga nacistų inspiruotų žy­ dų pogromų, persiritusių per Vokietiją 1938 metų lapkričio 9 dieną, turėjo sukrėsti kaimynystėje gyvenančias laisvąsias tautas ir priversti jas dar kar­ tą peržiūrėti savo nusistatymą dėl žydų emigracijos iš Vokietijos, tačiau ir vėl visi tylėjo.

446

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Štai kodėl 1939 metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Vokie­ tijoje vis dar buvo trys ketvirtadaliai jos Žydų ir tiktai 140 000 įstengė iš­ vykti iš Šalies. (Po 1938 metų Anschlusso prie Trečiajame Reiche buvusių žydų prisidėjo daugiau kaip 100 000 Austrijos žydų.) Nebepajėgdamas tęsti žydų emigracijos iš nuolat besiplečiančio Rei­ cho, Hitleris nusprendė deportuoti žydus iš Vokietijos ir visų jos okupuo­ tų šalių į tolimas ir izoliuotas teritorijas, kurias jis tikėjosi užkariauti. Taip atsirado Madagaskaro planas. Net prieš galutinį Prancūzijos sutriuškinimą Hitleris jau buvo sumanęs atplėšti Madagaskarą nuo Prancūzijos ir pavers­ ti šią tolimą ir gerai izoliuotą salą specialiu rezervatu, į kurį būtų galima perkelti visus Europos žydus. Madagaskaro sala tapo viena pirmųjų teri­ torinių pretenzijų, kurias Hitleris pateikė Vichy vyriausybei po galutinio Prancūzijos sutriuškinimo. Negalėdamas pasipriešinti Hitleriui, Pierre'as Lavalis, Vichy vyriausybės premjeras, pasirašė sutartį, pagal kurią Prancū­ zijos vyriausybė perleido Madagaskaro salą Vokietijai, kad pastaroji galė­ tų tenai apgyvendinti žydus. Tačiau Madagaskaras buvo per toli, kad Vi­ chy vyriausybė galėtų juo disponuoti, todėl Lavalis negalėjo tesėti pažado. Tuo metu buvęs Londone generolas de Gaulle'is denonsavo sutartį, pareiš­ kęs, kad Madagaskaras yra neatskiriama Prancūzijos dalis, ir ėmė skubiai steigti tenai karines bazes. Po kelių administracinės ir karinės sumaišties mėnesių Churchillis, gavęs de Gaulle'io sutikimą, įsakė britų laivynui lais­ vosios Prancūzijos vardu užimti Madagaskaro salą. Per tą laiką 1940 ir 1941 metais nacistų okupuotoje Lenkijoje buvo įsteigti žydų getai, paverčiant gausią šalies žydų bendruomenę (2 500 000) lagerio gyventojais ir vergais. Žlugus Madagaskaro planui, pilni trauki­ niai žydų ėmė riedėti iš Austrijos, Bohemijos, o vėliau ir iŠ kitų nacių oku­ puotų kraštų į Lenkijos žydų getus. Kad ir kokia žiauri žydų atžvilgiu bu­ vo ši nacių politika, tačiau tai dar nebuvo masinės žudynės, arba, fašistų terminologija, galutinis žydų klausimo sprendimas. Man atrodo, - nors tam nepritars kai kurie žydų genocido tyrinėto­ jai, - kad mintis apie žydų klausimo galutinį sprendimą masiškai sunaiki­ nant visus Europos žydus nacistams atėjo į galvą tik tada, kai 1941 metų birželio mėnesį jie užpuolė TSRS ir pamatė, kaip vietiniai gyventojai suren­ gė ir įvykdė tokias žudynes. Pasimokę iš Stalino, kaip reikia susidoroti su tikrais ir tariamais priešais, ir žinodami, kad naciai laiko žydus bei komu­ nistus neabejotinais priešais, kai kurie buvę sovietiniai piliečiai, pasitrau­ kus iš jų Šalių Raudonajai armijai, negaišo laiko laukdami naujos valdžios nurodymų ir ėmė patys naikinti žydus bei komunistus.

STRAIPSNIAI

447

Reikia pasakyti, kad tuo metu daugelis ukrainiečių, baltarusių, rusų nekenčiamą komunistini režimą įsivaizdavo kaip žydų sąmokslą prieš jų tautas ir nesvyruodami laikė žydus kaltais ir atsakingais (suprantama, visai neteisingai) už nežmoniškus komunistų valdymo žiaurumus. Jiems, kaip daugeliui lietuvių, latvių ir estų, komunizmas buvo žydų darbas, ir vieti­ nis komunistas, jų tautietis, buvo ne kas kitas, o tiktai žydų pakalikas. Dauguma Tarybų Sąjungos užgrobtų kraštų gyventojų sutiko vokie­ čių kariuomenę su ašaromis akyse ir duona bei druska, simbolizuojančio­ mis tose šalyse didžiausią pagarbą. Nenuostabu, kad „išvaduotieji" žmo­ nės nedelsdami ėmė suvedinėti sąskaitas su visais tais, kuriuos laikė esant buvusiais prispaudėjais, ir stalinistiniu būdu ėmė juos masiškai naikinti. Kaip kitaip suvesti sąskaitas, jie nežinojo, o gal ir žinoti nenorėjo. Ką tik paskirtas okupuotų Rytų teritorijų Reichsministeriu Alfredas Rosenbergas, susidūręs su masinėmis žydų žudynėmis, skubiai ir ne kartą telegrafavo i Berlyną, prašydamas atsiųsti jam policijos pastiprinimų, be kurių, jo tvirtinimu, būsią neįmanoma sustabdyti žudynių ir atkurti tvar­ kos. Atsakydamas į tai, Berlynas atleido Rosenbergą nuo atsakomybės už tvarkos palaikymą ir suteikė Heinrichui Himmleriui, SS Reichsführeriui ir Vokietijos policijos vadui, ypatingus įgaliojimus bei išskirtinę teisę prižiū­ rėti ir vadovauti visiems policijos veiksmams bei operacijoms okupuotose TSRS teritorijose. Užuot sustabdęs žudynes, Himmleris nusprendė tinkamai jas orga­ nizuoti ir kontroliuoti, sukurdamas liūdnai pagarsėjusias Sonderkommandos, tai yra specialius policijos dalinius, sukomplektuotus iš vietinių gy­ ventojų, jau pasižymėjusių „žydų žudynėse", tačiau vadovaujamus SS karininkų iŠ sustiprintų Einsatzgruppen, specialių SS dalinių, kurie žygia­ vo paskui Vokietijos kariuomenę (Wehrmacht), užtikrindami saugumą naujai užgrobtose teritorijose. Sonderkommandos gavo iš Himmlerio už­ duotį prižiūrėti ir sekti eksperimentą, numatant ateity gerai suplanuotą ir sistemingą žydų naikinimą. Tikriausiai, fašistinės vyriausybės nuomone, tas eksperimentas vyko visiškai sėkmingai, nes 1942 metų sausio 20 dieną Wannsee įvykusioje nacistų partijos vadovybės konferencijoje buvo pasira­ šytas - suprantama, slaptai - galutinis žydų problemos sprendimas, tapęs oficialia Trečiojo Reicho politika. Tiktai po to visu smarkumu prasidėjo masinis žydų genocidas. Tam buvo sukurta ištisa masinio naikinimo pra­ monė. Per kitus trejus ir pusę metų Ši pramonė sugebėjo praryti šešių mi­ lijonų Europos žydų gyvybes.

448

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

111. Ką laikyti atsakingu? Nors anksčiau pateiktas pasakojimas remiasi ne tiek mano asme­ nine patirtimi, kiek yra pagrįstas prieinamų dokumentų tyrinėjimais, vis dėlto tai yra ir mano asmeninis požiūris. Kaip vienas tų, kurie liko gyvi po masinių žudynių, aš didelę savo gyvenimo dalį studijavau genocido kilmę ir stengiausi suprasti, kodėl įvyko Šis siaubingiausias žmonijos isto­ rijoje nusikaltimas. Visi sutinka, kad Hitleris ir nacistai sugalvojo ir vykdė masinį žmonių naikinimą, todėl jie visiškai už tai atsakingi. Toks požiūris man, kaip ir daugeliui žmonių, savaime suprantamas ir neginčijamas. Šioje situacijoje aš norėjau išsiaiškinti, ar tai galutinė tiesa ir ar iš tikrųjų visa ir nedaloma atsakomybė už genocidą turi būti užkrauta vien Hitleriui ir nacistams. Mano išvada nei originali, nei nauja, tačiau nėra plačiai ži­ noma ir dar netapo kiekvieno iš mūsų suvokimo apie genocidą natūralia ir neatskiriama dalimi, štai kodėl aš nutariau savo paskaitoje sutelkti dė­ mesį į klausimą, kas, be Hitlerio ir nacistų, galėtų būti tam tikru mastu atsakingi dėl genocido, ir dar labiau pabrėžti kolektyvinės atsakomybės aspektą. Iš tikrųjų JAV, Didžiosos Britanijos ir Prancūzijos politiniai lyderiai iš dalies taip yra už tai atsakingi. Suvokdami, bet dėl savanaudiškų politi­ nių priežasčių neįsijausdami į žydų padėtį, jie menkai tepadėjo žydams emigruoti iš Vokietijos, pasipriešino perkeltų žydų apgyvendinimui Ma­ dagaskare ir šitaip pastūmėjo Hitlerį priimti galutinį sprendimą. Žinoma, niekas Vakaruose negali konkuruoti su Stalinu dėl atsakomybės už žydų sunaikinimą. 1929-1933 metais negailestingai sunaikinęs darbščiąją Rusijos valstietiją (maždaug 10-13 milijonų), Stalinas pirmasis įvedė „galutinius sprendimus" j XX amžiaus politiką, parodydamas ir kitiems, kad tokie sprendimai įmanomi ir sektini. Pirmieji, perėmę Stalino galutinių sprendi­ mų pamokas, aišku, buvo jo paties valdiniai, kurių tam tikra dalis po na­ cistų „išlaisvinimo" visiškai natūraliai ir spontaniškai griebėsi teroro prieš tuos, kuriuos laikė atsakingais už nepaprastas kančias, patirtas sovietų val­ dymo metu. Aš labai abejoju, ar nacistai, nepamatę, kaip „Stalino moki­ niai" vokiečių okupuotose tarybinėse teritorijose elgiasi su vietiniais žy­ dais, būtų išdrįsę pabandyti tai, ką jie eufemistiškai vadino „galutiniu žydų klausimo sprendimu". Hitlerį ir jo pasekėjus aktyviai rėmė tam tikros žmonių grupės viso­ je Europoje, ir tie ne vokiečių tautybės žmonės taip pat dalinasi su Hitleriu

STRAIPSNIAI

449

ir nacistais atsakomybe dėl fašizmo politikos įgyvendinimo. Tuos žmones Hitleris patraukė bekompromisine antisemitine ideologija, kuriai jie visa širdimi pritarė. Jie telkėsi apie Hitlerį, nuoširdžiai tikėdami, kad, prisijung­ dami prie Fūhrerio, išgelbės savo tautas ir visą pasaulį nuo sunaikinimo, kurį rengia žydai. Išskyrus Leono Degrelle'io Rexistu judėjimą Belgijoje, nacistinės pakraipos politinės partijos Europoje buvo palyginti negausios, jos egzistavo visur, ir jas sudarė tūkstančiai ypatingai aktyvių, ambicingų ir atsidavusių žmonių, kurie vėliau teikė Hitlerio okupacinei administraci­ jai patikimų vietinių kolaborantų. Ir daugiau žmonių, anksčiau nesusijusių su nacistais, pareikšdavo norą bendradarbiauti su savo okupuotų Šalių na­ cistine administracija ir trokšdavo talkininkauti Hitlero sumanytajai Nau­ jajai Tvarkai. Apskritai nacistai kiekvienoje jų okupuotoje šalyje rasdavo daug daugiau kolaborantų, negu jiems iš tikro reikėjo, ir tas didžiai stebi­ no net patį Hitlerį. Jis tai ne kartą pažymėjo savo „Užstalės pokalbiuose". Europos žydų masinio naikinimo politiką buvo stengiamasi laikyti paslaptyje. Nacistams labiausiai rūpėjo nuslėpti tai nuo pačių vokiečių. To­ dėl ir Hitlerio koncentracijos stovyklos buvo įkurtos Rytų Europoje ir ap­ tarnaujamos daugiausia ne vokiečių. Tiktai pačius aukščiausius postus tose mirties stovyklose užimdavo vokiečiai - rinktinė grupė patikimiausių Himmlerio SS funkcionierių. Kitas stovyklos personalas - budeliai, sargy­ biniai, prižiūrėtojai - buvo arba vietiniai žmonės, arba užsieniečiai. Pavyz­ džiui, Lenkijos mirties stovyklose sargybinių ir budelių daugumą sudarė ukrainiečiai ir latviai. Kauno gete (Lietuvoje), kur prieš pabėgdamas išbu­ vau dvejus su puse metų, kai kurioms 1943 ir 1944 metų pačioms baisiau­ sioms čia įkalintų žydų masinio naikinimo akcijoms buvo panaudoti rusų savanorių, tarnaujančių vokiečiams, daliniai. Mes regėjome „stovyklos pa­ reigas" atliekančius Jacques'o Doriot'o legionierius iš prancūzų „savano­ rių" būrių, kovojančių su vokiečiais Rytų fronte. Sutikome nemažai danų, vilkinčių vokiečių uniformas, daugiausia Danijos vietinės nacistų partijos narių, kurių užduotis buvo efektyviai panaudoti vergus darbininkus jų vadovaujamose Vokietijos įmonėse. Vis dėlto „normalioji" dauguma mūsų sargybinių ir budelių buvo vietiniai lietuviai. Tiktai geto komendantas, tri­ jų pamainų geto sargybos viršininkai ir geto dirbtuvių viršininkas buvo vokiečiai. Anksčiau paminėti faktai rodo, kad vokiečiai buvo mažuma tarp tų, kurie dalyvavo praktiškai įgyvendinant masinį žydų naikinimą. Savaime suprantama, kad vokiečiams, pagrindiniams genocido organizatoriams ir

450

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

„naikinimo pramonės" vadovaujantiems asmenims, tenka didesnė atsako­ mybė negu jų klusniems vokiečių ar nevokiečių kilmės valdiniams. Ši di­ desnė atsakomybė, be jokios abejonės, tenka pirmiausia nacistų partijos vadams, kurie ir nutarė pradėti masinį žydų naikinimą, viduriniosios grandies SS ir gestapo pareigūnams, tokiems kaip Adolfas Eichmannas, kuriems buvo pavesta organizuoti šio sprendimo įvykdymą, ir mirties stovyklų komendantams bei kitiems aukšto rango vykdytojams, prižiūrė­ jusiems, kaip sprendimas praktiškai įgyvendinamas. Faktas, kad šie pagrindiniai nusikaltėliai buvo vokiečiai, vis dėlto nereiškia, kad dėl jų nusikaltimo atsakinga visa vokiečių tauta, kuri daž­ niausiai ne tik nedalyvavo, bet neturėjo nė menkiausio supratimo, kas bu­ vo daroma su žydais „tenai Rytuose". Kai kas gali suabejoti moralumu tų vokiečių, kurie pasirinko tokį patogų nežinojimą vietoj nerimastingo žino­ jimo, tačiau niekas neturi teisės jų apkaltinti tiesiogiai dalyvavus nusikalti­ muose. Ir netgi griežtai vertindami tokią „nežinojimo" poziciją, mes netu­ rime pamiršti, kokiu nesaugiu, nereikšmingu ir bejėgišku paverčia žmonių gyvenimą totalitarinis režimas. Svarstant vokiečių kaltės problemą, taip pat derėtų prisiminti, kad Hitleris atėjo į valdžią palaikomas trupučio daugau negu trečdalio Vokietijos rinkėjų (36,5% 1932 metų liepos mėnesio rin­ kimuose, o 1932 metų lapkričio mėnesio rinkimuose, paskutiniuose lais­ vuose Vokietijos rinkimuose prieš Antrąjį pasaulinį karą, už jį tebalsavo tik 33,1% rinkėjų) ir netgi tie, kurie balsavo už Hitlerį, nesuteikė jam teisės pri­ imti Nūrembergo įstatymų, jau nekalbant apie totalinį žydų genocidą. Hit­ leris puikiai suprato, kad vokiečių tautos akivaizdoje jo veiksmai su žydais absoliučiai neteisėti, todėl jis be galo atsargiai, kaip koks sąmokslininkas, vykdė masines žudynes svetimų kraštų teritorijose, pasiteikęs šiam reika­ lui ne savo tautiečius. (Masinės žydų deportacijos iš Vokietijos „į Rytus", kur jie buvo sunaikinti, prasidėjo 1943 metais ir buvo pateiktos plačiajai vi­ suomenei kaip žydų mobilizacija darbams stiprinant Vokietijos kariuome­ nės veiksmus Rytų fronte.) Valdančiosios klikos ideologiniai fanatikai sumanė ir slapta įvykdė masines žudynes ne tik vokiečių tautai nežinant, bet ir nenutuokiant pa­ čios nacistų partijos nariams, tiesiogiai nesusijusiems su žudynėmis. Jokia tauta negali būti laikoma atsakinga už taip suplanuotą sąmokslą; tačiau jame dalyvavę visų tautų žmonės, tiek vokiečiai, tiek ir ne vokiečiai, turi būti laikomi kaltais už tą slepiamo genocido dalį, kurią vykdyti jie asme­ niškai padėjo.

STRAIPSNIAI

451

IV. Kitos tautos žydų genocido akivaizdoje Kiekvienoje okupuotoje tautoje aktyvių Hitlerio kolaborantų, supran­ tama, tikrai buvo mažuma. Dauguma žmonių stengėsi nebendradarbiauti su okupantais, nekentė jų ir žiūrėjo vien savo reikalų. Piktindamiesi visais kitais nacistų darbais, kai kurie šitų žmonių vis dėlto daugiau ar mažiau pritarė fašistų politikai žydų atžvilgiu. Yra daugybė liudijimų, kaip eiliniai praeiviai duodavo pavojaus signalą ir net padėdavo sargybiniams pagauti nelaimėlį bėglį, bandžiusį pasprukti iš kolonos, arba kaip lengvai žmonės įskųsdavo savo buvusius kaimynus žydus. Istorija apie Paryžiaus concierges, mielai skundusius žydus, yra taip plačiai žinoma, kad jos net neverta kartoti, tačiau norėtųsi paminėti, kad tie patys concierges sukūrė efektyvų tinklą slapstyti pran­ cūzų karo belaisvius, pabėgusius iš vokiečių koncentracijos stovyklų. Vis dėlto kiekvienoje tautoje buvo saujelė nepaprastai kilnių ir nar­ sių žmonių, kurie paprasčiausiai negalėjo likti abejingi savo tėvynainių žydų tragiškam likimui. Rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis, šie žmonės padarė viską, ką galėjo, gelbėdami žydus nuo sunaikinimo. Jie pa­ dėdavo žydams pabėgti iš mirties stovyklų, slėpė juos, dosniai dalijosi su jais savo skurdžiu karo meto maisto daviniu. Jų auka buvo neišmatuojama, tačiau šitie žmonės manė, kad, neatlikę jos, jie praras kažką daug svarbes­ nį negu gyvenimas - dorybę ir savigarbą. Mane, pavyzdžiui, išgelbėjo viduriniojo luomo mažiau pasiturin­ čiam sluoksniui priklausanti lietuvių Macenavičių Šeima, kurį laiką pri­ glaudusi, slėpusi ir maitinusi ne tik mane, bet dar penkis žydų pabėgėlius iš Kauno geto ir Devintojo forto. Mano seserį su vyru ir anyta liejyklos pa­ stogėje tam tikslui specialiai įrengtoje slėptuvėje paslėpė Lietuvos liejyklos meistras Vytautas Rinkevičius. Prieš karą mes nebuvom pažįstami nei su Rinkevičiais, nei su Macenavičiais; jie taip pat nepažinojo mūsų ir mūsų šeimų. Sėkmingai pabėgusį iŠ geto mane nuvedė pas Macenavičius mūsų bendras pažįstamas, kad permiegočiau vieną naktį jų namuose. Tačiau ir Antanui, ir Marijai MacenaviČiams vien mintis apie tai, kad aš turėsiu pa­ likti jų namus neturėdamas kur dingti, buvo nepakeliama, ir jie pakvietė mane pasilikti su jais ir jų dukra, kiek tik reikės. O Rinkevičių mano svainis susitiko liejykloje, į kurią buvo paskirtas kaip vergas darbininkas. Tarp dviejų vyrų, meistro ir pagalbininko mirti­ ninko, užsimezgė nuoširdi draugystė. Kuo toliau, tuo labiau Rinkevičius

452

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

jautė, kad turi žūtbūt išgelbėti savo naująjį draugą ir jo šeimą nuo neišven­ giamos mirties. Tada abu vyrai ėmė statyti slėptuvę, kurioje Rinkevičius ištisus devynis mėnesius išslapstė mano seserį, jos vyrą ir anytą. Kiekvie­ ną tų devynių mėnesių dieną Rinkevičius rizikavo savo, žmonos ir vaikų gyvybėmis, nes nacistų okupuotoje Lietuvoje už pagalbą žydams buvo tai­ koma mirties bausmė vietoje, ir ne tik kaltajam, bet ir visai jo šeimai. Nacistų okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kituose fašistų valdomuose kraštuose, vietinius žmones pagal tai, kaip jie laikėsi žydų naikinimo at­ žvilgiu, galima būtų suskirstyti į tris aiškias grupes: viena dalis (mažuma) aktyviai bendradarbiavo su nacistais, padėdami persekioti ir žudyti žydus; kita dalis (mažuma) pasišventė žydų gelbėjimui; o tarpinė diduma stengė­ si gyventi savo asmenini gyvenimą, nepaisydama, kiek tai buvo ¡manoma, tiek nacistų, tiek ir žydų. Kaip ir visur Europoje, šioje didumoje buvo žmonių, daugiau ar mažiau jiems priešiškų; buvo ir tokių, kurie manė, kad žydai bausmės nusipelnė. Tačiau apskritai šie žmonės stengėsi nekreipti dėmesio į žydų likimą, sakydami, kad, nepaisant jų jausmų, jie nieko ne­ galį padaryti. IŠ Šių trijų grupių lengviausia suprasti abejingosios daugumos ir pasiaukojusios mažumos elgesį. Abiem atvejais viskas buvo, Nietzsche's žodžiais tariant, „žmogiška, taip žmogiška". Tačiau kaip paaiškinti žydų žudikų elgesį? Kaip galėjo žmogus daryti savo artimui tai, ką darė žydų žudikai? Žinomas lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis neseniai Vilniuje iš­ leistame laikraštyje („Sąjūdžio žinios", 1988, rugpjūčio 20) teigia, kad žydų žudikai - tai žmonijos atmatos, kurių yra kiekvienoje tautoje ir kurie jokiai tautai nepriklauso. Tikrai, kriminalistai ir išsigimėliai - žmogžudžiai, plė­ šikai, vagys, sadistai, psichiniai maniakai ir, žinoma, patologiniai antise­ mitai - kiekvienos tautos dalis, ir tiesa, kad nacistų masinio naikinimo pramonė davė šiems žmonėms galimybę patenkinti visus jų kraugeriškus ir smurtinius instinktus, nesibijant atsakomybės. Šiame kontekste pakanka prisiminti „Ivano Rūsčiojo" žygius, ku­ riuos likę gyvi liudytojai taip iškalbingai ir šiurpinamai papasakojo Ivano Demjaniuko teisme, vykusiame Jeruzalėje. Aš taip pat žinau nemažai žmo­ nių, neturėjusių nei politinio, nei ideologinio pamato būti nusistačiusiais prieš žydus, kurie, deja, mielai įstojo į žudikiškąsias Sonderkommandos dėl antisemitizmo ir arba dėl puikių galimybių, kurias teikė dalyvavimas mirties būriuose, plėšti žydų namus bei vogti brangenybes nuo jų lavonų.

STRAIPSNIAI

453

Tačiau aš žinau ir visiškai kitokių žmonių, taip pat įstojusių i Sonderkommandos. Pagautas Sonderkommandos būrio vadas, karo metu akty­ viai veikęs pietinėje Lietuvos dalyje esančiame Prienų miestelyje, 1952 me­ tais vykusiame teisme į klausimą, ar laiko save kaltu dėl žmonių naikinimo, išdidžiai atsakė: „AŠ niekada nežudžiau žmonių, aš šaudžiau žydus ir ko­ munistus". Jis buvo idealistas, didžiavęsis, kad aktyviai dalyvavo valant nuo žemės paviršiaus nužmogėjusias padugnes, keliančias grėsmę jo tautos ir visos žmonijos egzistavimui; jis net jautėsi esąs didvyris, pasirengęs ver­ čiau mirti už savo įsitikinimus negu nusižeminti, melagingai atgailodamas ar maldaudamas pasigailėjimo neapkenčiamų ir niekinamų komunistinių priešų. Per daug buvo tokių žydus žudančių „idealistų" lietuvių, kad gali­ ma būtų paprasčiausiai išmesti juos į žmonijos Šiukšlyną. Žydų žudikų problema Lietuvoje yra kur kas sudėtingesnė, nei Martinaičiui atrodo. Nenuneigiamas faktas, kad daugiau kaip pusė mažytės prosovieti­ nės Lietuvos komunistų partijos narių (apie aštuoni šimtai žmonių) buvo žydai. Taip pat neginčijama, kad šie žydai komunistai 1940-1941 metais užėmė atsakingus postus sovietinėje okupacinėje Lietuvos administraci­ joje. Žiauriausi lietuviško sovietinio saugumo (NKVD) tardytojai buvo Lietuvos žydai komunistai ir daug tokių žydų komunistų sudarė NKVD skyrius, be jokios sistemos suiminėjusius ir trėmusius į Sibirą tariamus kla­ sinius priešus ir vadinamuosius Lietuvos „antitarybinius elementus". Tai, kad saujelę žydų buvo galima matyti sovietinėje okupacinėje Lietuvos ad­ ministracijoje, lietuviams buvo pakankamas (nors nepagrįstas) argumentas patikėti, kad „sovietų valdžia" iš tikrųjų yra „žydų valdžia" ir kad Lietu­ vos žydai išdavė savo šalį, tapdami Maskvos „penktąja kolona". Nenuos­ tabu, kad, vos lietuviai nusimetė sovietinį jungą (tai padarė visa sukilusi tauta pirmąją rusų-vokiečių karo dieną, perėmusi visos šalies kontrolę gerokai prieš vokiečiams ją okupuojant), per Lietuvą persirito žydų pogro­ mų banga - pirmieji pogromai Lietuvos žemėje per 600 taikaus lietuvių ir žydų bendro gyvenimo metų. Manoma, kad vien Kauno mieste per šiuos pogromus buvo užmušta 3800 žydų. Kartu su šiais spontaniškais smurto žygiais lietuvių sukilėlių daliniai, nesilaikydami teisėtvarkos, ėmė kaip papuola suiminėti žydus už „bendradarbiavimą su komunistais". Kaune tokiu būdu suimti žydai, tariami komunistų kolaborantai, buvo suvaryti į didžiulį garažą ir kitą dieną žiauriai nužudyti. Mano tėvas buvo viena iš „Lietūkio" garažo aukų. Žudynių dieną į Kauną įžygiavusios vokiečių kariuomenės daliniai turėjo progą būti tiktai paskutinių šios baisios orgi­ jos akimirkų liudininkais.

454

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Labai puiki, drovi, gerai išsilavinusi lietuvė moteris kartą prisipa­ žino man, tiesa, labai gėdydamasi savo jausmų, kad, nepaisant visų pa­ stangų, negalinti įveikti neapykantos žydams. Ši neapykanta, jos žodžiais tariant, prasidėjusi 1941 metų pavasarį, kai NKVD būrys, susidedantis iš trijų žydų tautybės vyrų ir moters žydės, atėjo suimti jos tėvų, kurių ji nie­ kada daugiau nebematė. Šio NKVD būrio vadas buvo žydas, kurį šeima laikė savo draugu. Tolydžio rusenanti, iracionali neapykanta žydams, Šių ir panašių įvykių vis pakurstoma, galingai šaukėsi keršto ir karo metu išsiliejo Lietu­ voje į masinį žydų terorą. Kitas žydų žudikas, 1962 metais Tarybų Lietu­ voje vykusiame teisme paklaustas: „Kodėl šaudei žydus?", atsakė: „Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse (sovietinėje koncentracijos stovykloje Lietu­ voje) aš buvau ištrauktas iŠ po lavonų krūvos. Šaudžiusieji į mus daugiau­ sia buvo žydai". Cituodamas šiuos ir panašius faktus, šiuolaikinės lietuvių savilaidos autorius A. Žuvintas rašo: „Dėl šios priežasties lietuviai, šimtmečiais tai­ kiai gyvenę kartu su žydais, tik per vienerius metus ėmė jų neapkęsti... Žydai peržengė visas ribas... Per vienerius metus Švelni pašaipa iš žydų prigimties, kalbos ir papročių peraugo į neapykantą. Tad ar galima stebė­ tis, jog karui prasidėjus, prasidėjo ir žydų pogromai. Savo laišku nebandau suvedinėti sąskaitų... Paprasčiausiai noriu pabrėžti, kad pogromai buvo tik atsakas, o pirmą žingsnį iš tikrųjų žengė žydai". (Išspausdinta anglų kalba „Cross Currents", No. 8, 1989, p. 65-66.) Iš tiesų lietuviai, kaip ir kitos tautos, kurios buvo sovietų pavergtos ir kurios nuoširdžiai suklydo, palaikiusios sovietinę valdžią „žydų val­ džia", turi teisę iškelti šiuos motyvus, aiškindami savo elgesį žudant žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietų neužgrobtų tautų žmonės, pavyzdžiui, lenkai, kroatai, prancūzai, belgai ir kiti, tarp kurių atsirado ne mažiau žy­ dų žudikų negu tarp lietuvių, šitaip pasiaiškinti negali. Tačiau ko verti to­ kie pasiaiškinimai? Esu įsitikinęs, kad nieko neverti. Šie pasiaiškinimai remiasi klaidingu įsitikinimu, kad už saujelės žy­ dų blogus darbus atsakinga visa tauta. Prieš karą Lietuvoje gyveno 240 000 žydų, aštuoni procentai visų jos gyventojų. Diduma jų buvo griežti žydai ortodoksai, neturėję nieko bendro su komunistais ir jautę jiems priešišku­ mą kaip visi tikri tikintieji. Tiktai saujelė, ne daugiau kaip du, o daugių daugiausia trys tūkstančiai (maždaug 1%) Lietuvos žydų - sudarančiu gy­ ventojų mažumą - tapo komunistais arba komunistams prijaučiančiais.

STRAIPSNIAI

455

Labiausiai mane stebina, kad ne tik žydų žudikai ir nekentėjai, bet ir tokie objektyvūs žmonės kaip Žuvintas visiškai pražiūrėjo faktą, kad sovietų valdžia persekiojo žydus proporcingai, o gal net didesniu mastu negu vie­ tinius lietuvius, ir šito reikėjo tikėtis, kadangi sovietai Lietuvoje kovojo su buržuazija, o buržuaziją Lietuvoje sudarė daugiausia žydai. Ne mažiau kaip dvidešimt procentų visų 1941 metų birželio mėnesį į Sibirą ištremtų Lietuvos žmonių (iŠ viso 34 200) sudarė žydai, ir tai du su puse karto vir­ šija jų procentą Lietuvoje; Pravieniškių koncentracijos stovyklos lavonų krūvoje, iš po kurios gyvas išsiropštė anksčiau minėtas žydų žudikas Matiukas, šalia lietuvių lavonų buvo daug ir Lietuvos žydų lavonų: žydai ir lietuviai komunistai be jokios atrankos šaudė įtariamus lietuvius ir žydus antikomunistus, nekreipdami dėmesio nei į jų tautybę, nei į religiją. Ir kaip toks apsišvietęs žmogus kaip Žuvintas, nepaisydamas šių faktų, gali teig­ ti, kad žydai žengė pirmąjį žingsnį, engdami ir žudydami lietuvius so­ vietų okupacijos metais, ir todėl jau po to įvykę lietuvių pogromai prieš žydus buvo tik atsakas į žydų veiksmus? Negi Žuvintas tikrai nesugeba at­ skirti komunistinio teroro, nenukreipto į konkrečios tautos žmones ir tuo pat metu nukreipto į visų tautų žmones - nesvarbu, ar jie lietuviai, rusai, ar žydai, - turinčio tikslą padaryt niekšišką ir iškrypėlišką tikrąją jų pri­ gimtį, nuo nacistinio teroro, siekiančio sunaikinti konkrečią tautą - žydų? Jeigu taip yra, jeigu net tokie žmonės kaip Žuvintas neįstengia suprasti, kaip absurdiška vaizduoti 1940-1941 metų terorą Lietuvoje kaip žydų ir rusų sąmokslą, siekiantį sunaikinti lietuvių tautą, jeigu jie nemato, kad tų dienų terorą kartu vykdė saujelė rusų, žydų ir lietuvių (taip, lietuvių!) ko­ munistinio režimo pakalikų prieš daugumą šių ir kitų tautų žmonių, spon­ taniškai ginančių nuo komunistinių kėslų savo tautinį identitetą, tai ką jau ir kalbėti apie kitus, mažiau apsišvietusius ir daugiau besivadovaujančius instinktais žmones? Tačiau ir patiems žydams - ar dėl ideologinio aklumo, ar siekiant as­ meninės naudos - nesvetimas noras nelogiškai apkaltinti ištisas tautas dėl to, kad tam tikra jų dalis vykdė žudynes. Ar mes negirdime kai kurių žy­ dų tvirtinant, kad visa vokiečių tauta atsakinga už genocidą, nors, kaip jau minėjau, dauguma vokiečių, priešingai negu lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, rusai ir kiti Rytų Europos gyventojai, kurių šalyse buvo vykdomos masi­ nės žudynės, beveik nieko nežinojo apie galutinį sprendimą, jau nekalbant apie masinį, pramoninio pobūdžio jo įgyvendinimą? Argi stinga žydų, įsi­ tikinusių, kad lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir kitos tautos, kurių teritorijose

456

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

buvo vykdomas masinis žydų naikinimas, yra tautos žudikės, antisemitiš­ kai nusistačiusios, nepaisant neginčijamų faktų, kad šių tautų žmonės iš­ gelbėjo daug žydų ir kad absoliuti šių tautų dauguma visai nedalyvavo vykdant žydų genocidą? Kartu aš paspėlioju, kaip būtų elgęsi Žydai, jeigu po genocido būtų susikeitę vietomis su lietuviais. Ar žydų, žudančių Lietuvius, būtų buvę mažiau, negu buvo lietuvių, žudančių žydus? Ar tiek pat žydų būtų pasi­ rengę rizikuoti savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų lietuvius, kiek buvo lietuvių, kurie Šitai darė? AŠ abejoju. Tačiau esu įsitikinęs, kad dau­ guma žydų, kaip ir dauguma lietuvių, stengtųsi neįsivelti į kruvinas žudy­ nes. Nelabai doras pasirinkimas, tačiau kur kas geresnis negu įsitraukti į kerštą ar žudynes.

V. Įveikti genocido palikimą žudynėms

- užkirsti kelią naujoms

Genocidas paliko neišdildomą žymę tiek žydų, tiek ji išgyvenusių tautų žmonėms. Jo traumuojantį poveikį ir komplikuotas pasekmes sunku suprasti ir įvertinti abiem pusėms. Galbūt blogiausias genocido palikimas yra abiejų pusių padiktuotas polinkis užkrauti kolektyvinę atsakomybę tautoms ir žmonių grupėms ir begalinis nenoras - taip pat abipusis atskirti kaltus, nekaltus ir pačius kilniausius, kurių buvo visose tautose, įskaitant ir vokiečius bei žydus, jau nekalbant apie lenkus, lietuvius ir ki­ tus, ne tokius žymius kruvinos Europoje vykusios dramos dalyvius. Po nacizmo sutriuškinimo, artėjant neišvengiamam komunizmo žlu­ gimui, šis palikimas gali padėti atsirasti kitai totalitarinei ideologijai arba konfliktuojančioms ideologijoms, pagrįstoms nauja dorybingųjų „mes" ir ydingųjų „jie" konfrontacija, nesvarbu, kas tie nauji „mes" arba „jie" būtų. Tai gali baigtis nauja katastrofa. Kaip pabrėžė žymus lietuvių poetas ir eseistas Tomas Venclova: „Kas išskiria kurią nors žmonių grupę - tautinę, religinę, klasinę, bet kokią - ir nejaučia jokių vidinių saitų su ja, tas iš es­ mės rengia pogromą, konclagerį, totalitarinę santvarką. Tai pakankamai elementari tiesa" (T. Venclova, „Žydai ir lietuviai". - „Cross Currents", No. 8,1989, p. 59). Ar galima išvengti šios naujos nelaimės? Esu įsitikinęs, kad galima, jeigu mes visi, tiek išgyvenę genocidą, tiek laikantys jį savo asmeninės

STRAIPSNIAI

457

patirties dalimi, pasitelkę objektyvesnę negu anksčiau terminologiją, iŠ vi­ sų jėgų pabandysime pažvelgti tai patirčiai į akis, atmesime stereotipus ir paieškosime savo pačių dalies ir likimo genocide. Yra viltingų ženklų, kad naujas, ramus ir vaisingas genocido įvertinimas jau vyksta. Lenkai yra viena tautų, kurioje šis procesas stiprėja. Prieš dvejus me­ tus žymus lenkų literatūros kritikas Janas Blonskis katalikiškame dvisavai­ tiniame leidinyje „Tygodnik Povvszechny" paskelbė straipsnį, plačiai nu­ skambėjusį per visą šalį ir davusį toną jau prasidėjusiam žydų ir lenkų pažiūrų į masines žudynes suderinimui. Straipsnyje Blonskis rašo: „Mes priėmėme žydus į savo namus, bet apgyvendinome rūsyje. Ilgainiui mes praradome savo namus, ir šiuose namuose okupantai pradėjo žudyti žy­ dus. Kiek iš mūsų nusprendė, kad tas jiems nerūpi? Jeigu mes būtume pro­ tingiau, kilniau, krikščioniškiau elgęsi, masinės žudynės tikriausiai būtų „sunkiau įsivaizduojamos", sunkiau įvykdomos ir tikriausiai joms būtų drąsiau pasipriešinta. Žydų kraujas liko ant mūsų sienų, jų kraujas įsisun­ kė į mūsų žemę, - patinka tai mums ar ne. Jis įsisunkė į mūsų atmintį, į mus pačius. Garbingai ir drąsiai turime iškelti mūsų atsakomybės klausi­ mą. Reikia liautis vardijus dalykus, kurių esą negalėjome padaryti... Pir­ miausia reikia ištarti: „Taip, mes kalti". Komentuodamas Šį straipsnį, kitas lenkų rašytojas katalikas Pavelas Spivakas, patsai pusiau žydas, viename interviu pasakė: „Galų gale vienas žmogus pripažino, kad moraline pras­ me mes atsakingi už tai, kas įvyko. Mes visada buvome mokomi, kad aukos .yra lenkai. Dabar supratome, kad mes, lenkai, kitus padarėme au­ komis. Tai pripažinti sveika. Tai rodo, ‘kad mes normalūs" G/Wall Street Journal", vol. CCVni, No. 2, 1989). Panašūs balsai girdimi ir Lietuvoje. Toną diskusijai davė Tomas Venclova 1976 metų savilaidos straipsnyje „Žydai ir lietuviai", kurį 1989 metais persispausdino oficialioji sovietinė spauda - Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organas „Literatūra ir menas". Šiame straipsnyje Venclova rašė: „Niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 metų birželio gale lietuviai lietuvių minios akivaizdoje naikino beginklius žmones, - netgi tas faktas, jog dvidešimtame amžiuje daug tautų ar netgi visos tautos darė kažką pa­ našaus. Ir aš, būdamas lietuvis, privalau kalbėti apie saviškių kaltę. Sadiz­ mas ir plėšikavimai, panieka ir gėdingas abejingumas žmonėms - negali būti pateisinti; deja, negali būti net paaiškinti, kadangi slypi itin tamsiose asmeninės ir tautinės sąmonės kertėse, ir ieškoti viso to racionalių priežas­ čių yra bevaisis darbas... Versti kaltę kitoms tautoms nedera. Savo kaltes

458

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

jos pačios išsiaiškins. MŪSŲ kaltes reikia aiškintis ir apgailėti mums. Tie­ są sakant čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai prasmė... Turime kartą visam laikui suprasti, jog žydų žudymas - tai ir mūsų žudymas, žy­ dų įžeidimas - tai ir mūsų įžeidimas, žydų kultūros likvidavimas - pasi­ kėsinimas į mūsiškę... Išgyvenome kartu Šešis šimtus metų; gal tas laikas baigiasi; tokią valandą negalime būti priešai ar vieni kitiems abejingi. Ne­ turime teisės sakyti, kad žydų reikalai mūsų neliečia. Mus liečia kiekvienas antisemitinis išpuolis" (p. 59). Kadangi nežinau, jog panašūs žodžiai būtų parašyti žydų rašytojo plunksna, jaučiu pareigą užpildyti Šią spragą. Taip, mes, žydai, daug šimt­ mečių gyvenome su mus priėmusiomis tautomis - vokiečiais, lenkais, lietu­ viais ir kitais. Mes kalbame jų kalbomis, mes - jų istorijos ir kultūros dalis. Mes turime abipusių skriaudų, bet jos neturi užtemdyti mūsų bendrumo arba pakeisti to fakto, kad mes ir toliau eisime tuo pačiu keliu. Antisemitiz­ mas toks pat kraupus kaip antivokiškumas, antilenkiškumas, antilietuviš­ kumas, kaip visi priešdėliai „anti", reiškiantys priešišką nusistatymą. Ta­ čiau būtume neteisūs, apsimesdami, kad bet koks antisemitizmas - vien kitų tautų prietarai bei fantazija ir nei visiškai, nei iŠ dalies neatspindi tos perdėtos reakcijos i realų blogį, kuri kai kurie mūsų tikrai esame padarę. Kaip žydas, aš turiu atmesti įsitikinimą, kad mes, žydai, visada buvome tik nekaltos ir bejėgės kitų tautų blogo elgesio ir neteisybių aukos, mes turime pripažinti tikras savo kaltes, pavyzdžiui: tam tikrą nejautrumą mūsų tėvy­ nainiams iškylančioms rimtoms problemoms; egocentriškumą, kai, siekda­ mi savų tikslų, nepasidomim, kaip jų įgyvendinimas atsilieps kitų žmonių interesams; lengvabūdiškumą, ne kartą suklaidinusį mūsų tautiečius, įpra­ tusius galvoti, jog kas gera žydams, bus dar geriau kitoms tautoms. Per daug mūsų, vadovaudamiesi tokiomis nuostatomis, įsijungdavo į visokias revoliucines bei ardomąsias veiklas, keliančias grėsmę šalių, kuriose gyve­ nome, vientisumui ir netgi egzistencijai. Dėl viso šito turim prisipažinti kly­ dę. Turime visiems laikams suprasti, kad tautų, su kuriomis gyvename, pralaimėjimai ir praradimai - taip pat ir mūsų pralaimėjimai ir praradimai; o jų laimėjimai - taip pat ir mūsų laimėjimai; ir kad, lemiant istorijai, laimė ar nelaimė, sudarome vieną visetą ir turime atitinkamai galvoti ir elgtis. Ši paskaita buvo sumanyta kaip kuklus žydų įnašas į pasauliniu mastu prasidėjusį masinių žudynių ir jų pasekmių naują įvertinimą, kuriam iniciatyvą davė mano kitataučiai bendražygiai Blonskis ir Venclova. Pa­ bandžiau išdėstyti faktus taip nešališkai ir objektyviai, kaip tegali žydas,

STRAIPSNIAI

459

likęs gyvas po masiniu žudynių. Ne man spręsti, ar tai pavyko. Padariau, ką galėjau, mėgindamas nepalaikyti nė vienos pusės, nei žydu, nei kitų tautų, ir neprasilenkti, kiek įmanoma, su tiesa, kurios, manau, nė viena pu­ sė nėra linkusi atmesti.

Versta i§: Dr. Aleksandras SHTROMAS. The Jewish and Gentile Experience of the Holocaust: A. Personal Perspective. Assumption College Eleventh Annual Rabbi Jo­ seph Klein Lecture 10 April 1989. Verte Irena BalSuniene. Skelbta: „Krantai", 1990 m. lapkritis-gruodis, Nr. 23, 24.

1941 METŲ SU KILIM O BA LTO SIO S DĖM ĖS Pokalbis su Saulium Sužiedėliu

1941 m. birželio 22 dieną, po metus trukusios sovietinės okupacijos, prasidėjo lietuvių sukilimas prieš okupantus. Sukilimas sutapo su sovietų-vokiečių karo pradžia. Šiais metais sueina 50 metų nuo to sukilimo pra­ džios. Anuo metu į šį sukilimą buvo dėtos didelės lietuvių viltys. Buvo tikėtasi laisvės ir nepriklausomybės. Tačiau viltys neišsipildė - vieną oku­ paciją pakeitė kita, ne mažiau kieta. 1941 m. sukilimą pas mus įprasta vaizduoti vien šviesiomis spalvo­ mis. Tačiau yra ir tamsiosios jo pusės: sukilimo vadovybėje ir jo paruošime pasireiškė politinis naivumas; į nacių Reichą buvo dedamos nepagrįstos viltys; sukilimo metu pasireiškė keršto bei savivalės aktų ir prasidėjo da­ lies Lietuvos piliečių žudynės; vokiečiams užėmus Lietuvą vyko neilgai trukęs kai kurių LA Fo veikėjų flirtas su nacionalsocializmu. Šie dalykai at­ sispindi Amerikos archyvuose esančiuose dokumentuose (pvz., dr. E. Tu­ rausko dokumentuose). Redakcija pakvietė istoriką Saulių Sužiedėlį, dėstantį Rytų Europos ir Rusijos istoriją Millersville universitete Pensilvanijoje, peržiūrėti doku­ mentus ir atsakyti į keletą klausimų, liečiančių šiuos įvykius. S. Sužiedėlis šiuo metu rašo stambų istorinį veikalą apie Lietuvą Antrojo pasaulinio ka­ ro metu. Šių metų sausio mėnesį jis praleido Lietuvoje, tyrinėdamas Ant­ rojo pasaulinio karo dokumentus, liečiančius vokiečių okupaciją, ir rinkda­ mas medžiagą savo veikalui. Pradėkime nuo 1941 m. sukilimo užuomazgų. Instrukcijose sukilimo cen­ trams Lietuvoje „Lietuvai išlaisvinti nurodymai" (1941 m. kovo 24 d.) Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovybė Berlyne kalba apie vis dažniau pasikartojančius Reicho vyriausybės atsakingų narių pareiškimus, jog „Vokietijos vadovaujamo­ je Naujoje Europoje bus suteikta visoms tautoms teisė pačioms tvarkytis pas sa­ ve, kaip nori, ūkinėje srityje bendradarbiaujant su visomis kitomis valstybėmis.

STRAIPSNIAI

461

Vokietijos globojamomis". Kodėl, atsižvelgiant į Reicho vienerių metų valdymo padarinius Vakarų ir Šiaurės Europoje ir ypač žinant, ką Reichas per pusantrų metų buvo padaręs Lenkijoje, buvo tikima nacių valdžios žmonių pareiškimais? Atsimenu, kaip mano tėvas kartą pasakojo apie savo komandiruotę į vokiečių okupuotą Lenkiją, kuomet buvo likviduojamos Lietuvos įstaigos VarSuvoje. Tėvas, nors ir kilęs iš lenkų okupuotos Varėnos, gailėjo spau­ džiamų lenkų. Jam ypač liūdną įspūdį paliko nacių arogancija ir rasizmas. Taigi, vokiečių politika ok. Lenkijoje buvo kai kam žinoma. Tačiau, atrodo, kad apskritai Lenkijos likimas nacių naguose lietuvių tarpe nepaliko giles­ nio įspūdžio. Pirmiausia, tiksli informacija apie pačius žiauriausius nacių genocido faktus nebuvo prieinama. Be to, daugelis lietuvių turėjo gan di­ delę antipatiją lenkams. Reikia pabrėžti, kad Molotovo-Ribentropo pakto galiojimo laikotar­ piu (1939-1941) Reicho genocido politika dar nebuvo įsisiūbavusi. Tiktai po 1941 m. vasaros nacių genocidas savo mastu ir žvėriškumu prilygo stalinizmo nusikaltimams. Požiūrį į Trečiąjį Reichą taip pat lėmė tai, kad daugelis europiečių nacizme įžiūrėjo baijerą prieš „azijatų" nešamą bolše­ vizmą. Toks mentalitetas leido kai kuriems stebėtojams Hitleryje įžvelgti „Europos kultūros" gelbėtoją ir įvertinti nacizmą vien kaip savotišką „na­ cionalizmo" variantą. St. Būdavo romane Uždraustas stebuklas (vaikystėje viena mano mėgstamiausių knygų) vienas lietuvis profesorius tvirtina kaip savaime suprantamą prielaidą, kad „vokietis kultūringas žmogus, ne koks bolševikas, su juo visuomet susitarsi". Tačiau AuŠvicas ir IX-asis for­ tas parodė, kad „Vakarų kultūra" nesuteikė nei naciams, nei jų kolaboran­ tams imuniteto prieš nežmoniškumą. Daktaras Mengelė buvo kultūringų pretenzijų ir žvėriško elgesio sintezės ryškiausias pavyzdys, išsilavinęs ci­ vilizuotas laukinis, savo žiaurumu nė kiek nenusileidęs aršiausiam „azija­ tiško bolševizmo" budeliui! Nukrypau kiek nuo temos, norėdamas pabrėžti to meto tiek Vaka­ rų, tiek Rytų Europoje pasklidusių nuotaikų nenuoseklumą. Daug žmonių laiku nesuspėjo įsisąmoninti, kad genocidas buvo nacizmo ideologijos sudėtinė dalis, o ne „ekscesas". Tai privedė prie tam tikro savęs apgaudi­ nėjimo vertinant Hitlerį. Peršasi palyginimas su tais Vakarų intelektualais, kurie gėrėjosi Stalinu, nenorėdami pripažinti stalininės sistemos masinių žudynių. Deja, istorijoje turime per daug pavyzdžių to atkaklaus žmonių noro nematyti. To sindromo neišvengė ir dalis lietuvių Antrojo pasaulinio karo metu.

462

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Painesnis klausimas - antisovietinės rezistencijos santykiai su vokie­ čiais. Mano nuomone, LAF'o požiūrį i vokiečių Reicho tuometinę politiką Europoje lėmė faktoriai, konkrečiai lemiantys Lietuvos likimą. Tad vokie­ čių nuožmi okupacinė politika Lietuvos kaimynų ir artimų Šalių atžvilgiu (pavyzdžiui, Lenkijos ir Čekoslovakijos atveju), net ir Klaipėdos okupacija, buvo įvertinti kaip antraeiliai reiškiniai. Psichologine prasme, santykius su vokiečiais nulėmė faktas, kad tuo metu vienintelė reali ir logiška viltis atsikratyti stalinizmo buvo Reicho ir TSRS konfliktas. Tokia išvada tapo neišvengiama, Prancūzijai kapituliavus ir Didžiajai Britanijai patyrus skau­ džius pralaimėjimus 1940 metų pavasarį. Mūsų tautos negailestinga geo­ politinė padėtis turėjo įtakos kone kiekvienam Lietuvos gyvenimo aspek­ tui, tarp jų ir antisovietinės rezistencijos pobūdžiui, ir net santykiams tarp krašto gyventojų (pvz., įtampa tarp žydų ir lietuvių). Sunkiau paaiškinamą istorinę problemą sudaro kiti LAF'o pogrin­ džio santykių su vokiečiais klausimai, iš kurių, mano manymu, išsiskiria dvi jautrios problemos: pirma, kaip LAF'as įsivaizdavo išvaduotos Lietu­ vos ekonominius ir politinius santykius su Reichu; antra, kiek nacionalso­ cialistinė ideologija ir bendrai fašistinės idėjos paveikė lietuvių aktyvistų pasaulėžiūrą? Tuose pačiuose „Nurodymuose“ sakoma: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietiškai komunistinio teroro ir žydijos išnaudojimo, reikės visomis įmanomomis priemonėmis suintensyvinti Aktyvistų Sąjūdžio veikimą Lietuvoje, kad pribrendinus visą lietuvių tautą idėjiniai ir ją parengus organizaciniai lemiančiam aktui, nuo kurio priklausys Lietuvos likimas. Idėjiniam lietuvių tautos pribrendinimui reikalinga sustiprinti antikomu­ nistinę ir antižydišką akciją ir skleisti besąlyginiai mintį, jog rusų-vokiečių gink­ luotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija greitai bus iš Lietuvos išvyta ir kad Lietuva vėl taps laisva, nepriklausoma valstybė. Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo ga­ limybių. Tikslas - priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais, juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatiniai pasikarto­ jantį lietuvių tautos išdavimą jos engėjams.

STRAIPSNIAI

463

(...) galima tikėtis, jog sukilimo vykdymas visame krašte praeitų sklandžiai. Tik reikalinga parodyti daugiau ryžtumo, drąsos ir revoliucinio akiplėšiškumo, kai vokiečiams puolant, raudonoji armija, mūsų žydija ir visi mūsų tautos išdavikai, panikos perimti, bėgs iš Lietuvos arba skubės slapstytis kur nors po urvus". IŠ kur kilo LAF'o antižydiškas nusistatymas ir kokiomis priemonėmis buvo tikimasi „priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos"? „Lietuvai išlaisvinti nurody­ mus" pasirašė LAF'o vadovybė. Kas Berlyne tuo metu vadovavo LAF'ui? Reikia patikslinti - tie „Lietuvai išlaisvinti nurodymai" nepasirašyti jokio asmens, nors ir išleisti LAF'o vadovybės vardu. Kaip žinia, LAF'ą sudarė beveik visų nepriklausomoje Lietuvoje veikusių įtakingesnių ne­ priklausomybę remiančiu grupuočių atstovai. LAF'as formaliai įsisteigė 1940-ųjų metų rudenį Berlyne. Okupacijos sąlygomis aktyvistų judėjimas kai kur pačioje Lietuvoje įgijo kiek radikalesnį pobūdį. Nežinau, kokiomis konkrečiai priemonėmis „Nurodymų" autoriai numatė priversti žydus pasitraukti iš Lietuvos, tačiau tekste viliamasi, kad „mūsų žydija ir visi mūsų tautos išdavikai" bėgs iš Lietuvos kartu su rusais, tokiu būdu iš­ sprendžiant „žydų klausimą". Atrodo, kad buvo norima sudaryti sąlygas, verčiančias žydus pasitraukti iš Lietuvos. Minėtame dokumente apstu ra­ ginimų kovoti prieš visus žydus, nepriklausomai nuo politinių įsitikini­ mų, individualios veiklos ar atsakomybės. Tačiau neradau duomenų, kad LAF'o vadovybė būtų numačiusi pati imtis organizuoti žydų likvidavimą. Atskirų asmenų pasisakymai ar atskiri aktyvistų pogrindžio lapeliai, rasti Lietuvoje, raginantys žudyti žydus, Čia būtų tiktai taisyklę patvirtinančios išimtys. Abejoju, kad „Lietuvai išlaisvinti nurodymuose" skatinamoms priemonėms prieš žydus būtų pritarusi visa LAF'o vadovybė, tuo labiau nemanau, jog tokiai politikai galėjo pritarti Škirpos dažnai koneveikiama Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovybė. Reikia pabrėžti štai ką: Europos žydų ir čigonų visuotinį sunaiki­ nimą sugalvojo, o vėliau planavo bei organizavo Trečiasis Reichas. Nuta­ rimas naikinti Lietuvos žydus buvo perduotas instrukcijose, skirtose einzacgrupių vadovams, dar 1941-ųjų metų pavasarį, planuojant žygį prieš sovietus. Kaip žinia, šitos grupės turėjo užduotį „apvalyt" Rytuose užka­ riautas sritis nuo vokiečiams priešiškų elementų (suprasti, žydų ir komu­ nistų). Pagaliau galutinio „žydų klausimo sprendimo" gairės visos Europos mastu buvo nustatytos sausio mėn. 1942 m. Berlyne (VVannsee) įvykusioje konferencijoje, kurioje dalyvavo vien vokiečių nacių pareigūnai. Aišku, tai,

464

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

kad genocido politika buvo nustatyta Berlyne, nepakeičia fakto, kad nacių inspiruoto holokausto vykdyme dalyvavo beveik visų Europos tautų at­ stovai, tiksliau tariant, kolaborantai, tarp jų ir tam tikras skaičius lietuvių. K. Škirpos knygoje Sukilimas cituojami „Lietuvai išlaisvinti nurodymai", tačiau minėtos vietos apie planuojamą žydų likimą išbrauktos (zr. Sukilimas, p. 175 ir 182). Ką tas sako apie šios dokumentinės knygos patikimumą? Nepatogių „praleidimų" problema yra kiek platesnė negu vien K. Škirpos veikale nurodyti teksto „apšvarinimai". Teksto ir tikrovės „apšvarinimo" pavyzdžių turime ir daugiau. 1952 m. redaguotame rinkinyje Lietuvių archyvas: bolševizmo metai įžangoje pastebima, jog kai kur „išleistas vienas kitas sakinys" dėl nenormalių, t y. vokiečių okupacijos, sąlygų. IŠ tiesų buvo išimta vokiečių laikais į Lietuvių archyvą patekusi antisemitinė medžiaga. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Kupiūrų randame ir J. Brazaičio veikale Vienų vieni (žr. tenai paskelbtą „Lietuvos Laikinosios Vyr. atsišaukimą į tautą" ir plg. } Laisvę, 1941.VI.25). Tai rodo nenorą pri­ pažinti nemalonius Lietuvos istorijos aspektus. Kiek Škirpos atliktas minėto dokumento „baltinimas" paveikia nu­ rodyto veikalo Sukilimas patikimumą? Mano nuomone, pulk. Škirpos do­ kumentų ir komentarų rinkinys dar naudingas, atskleidžiant to meto kai kurių LAFo vadovų galvoseną. Iš kitos pusės, politiniais motyvais atliktas dokumentų apkarpymas noromis nenoromis verčia atidžiai analizuoti re­ zistencijos publikuotą ir archyvinę medžiagą. Anksčiau vartydavau Sukili­ mą su kiek didesniu pasitikėjimu, dabar jau reikia apsidrausti, t. y. atsar­ giau vertinti ir kitus ten pateiktus dokumentus, pvz., LA Fo platformos metmenis, 1941 .V.l „Bendrinius nurodymus Lietuvai išlaisvinti" ir pan. Visa tai vilkina to laikotarpio istorijos rašymą. Galima suprasti redaktoriaus padarytus stilistinius pakeitimus tobu­ linant kalbą. Tačiau, anot Škirpos, Sukilime buvo pristatyti „instrukcijos es­ miniai dalykai", o išties praleisti visi nurodymai, ištisi sakiniai, raginantys imtis antižydiškų veiksmų karo atveju. (Nepavartoti net kupiūros taškeliai, žymintys praleidžiamo teksto dalis.) Kai pirmą kartą palyginau Stanforde, Hooverio archyve esančią „Nurodymų" originalo kopiją su skelbiamu tekstu Sukilime, buvau sukrėstas. Kažkaip lengviau suprasti, kai autorius nusprendžia kokiais sumetimais iš viso neskelbti kompromituojančio do­ kumento, tačiau dokumentą „apšvarinti" ir po to visuomenei pristatyti kaip svarbią, autentišką medžiagą - tesprendžia apie tai patys skaitytojai.

STRAIPSNIAI

465

Turiu prisipažinti, kad šitokie faktai būna tiek nemalonūs, jog savai­ me kyla pagunda dėl šventos ramybės ir tautos vienybės juos nutylėti, kaip nors apeiti, atidėti. To neleidžia mintis, kad tokiu atveju būtume nė kiek ne geresni už jermalavičius, burokevičius, Žiugždas ir kitus nepato­ gius faktus nutylėjusius „istorikus". Apie „kupiūrų" motyvus nesiryžtu, spėlioti. Turbūt tos priežastys ir nesvarbios. Neįsivaizduoju, kad gali būti skirtumas tarp „gerais" ir „blogais" tikslais padarytų istorijos iškraipų. Ne­ suprantu, kaip visapusiška istorija, kuri nevengia išryškinti klaidas, iš ku­ rių galima pasimokinti, galėtų kaip nors pakenkti. Tačiau natūralu, kad kai kurių žmonių, pripratusių prie idealizuotos Lietuvos istorijos versijos, pir­ minė reakcija - emociškai atmesti nemalonius faktus, gal net įžiūrėti juose kažkokį tautos „juodinimą". Neseniai teko tuo klausimu atvirai ir įdomiai pasikalbėti su Lietuvos istorikais. Jei kas turi ir kitų Škirpos skelbtų dokumentų originalus arba origi­ nalų kopijas, galėtų juos lyginti su spausdintomis versijomis. Rastas kupiū­ ras (nekalbu čia apie stilistinius ar nežymius techninius nenuoseklumus) būtina paskelbti. Kokia Tavo, kaip istoriko, nuomonė apie ministro K. Škirpos veiklą Berlyne? Viena iŠ problemų vertinant Kazio Škirpos veiklą yra tai, kad dau­ giausia apie LAF'o vadovo veiklą rašė... pats K. Škirpa. Pirmiausia, skai­ tant Škirpos raštus žmogus aiškiai jaučia, kaip sunkiai šis Lietuvos savano­ ris pergyveno Lietuvos okupaciją, ir manau, kad nė vienas neabejoja, jog Kazys Škirpa svarbiausia nuoširdžiai troško tiktai vieno tikslo - nepriklau­ somos Lietuvos atstatymo. Jei kas mano, kad Škirpa, kaip karininkas, bu­ vo labai konservatyvių pažiūrų, teprisimena, jog jisai nepritarė 1926 metų kariniam perversmui. Tuo pačiu, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, matome ir Šio įdo­ maus ir energingo diplomato veiklos problemiškus aspektus. Škirpa buvo įsitikinęs Lietuvos neutralumo politikos priešininkas, propagavo glaudžią Lietuvos valstybės ekonominę ir karinę sąjungą su Vokietija ir smarkiai kritikavo nepritariančius jo koncepcijai. Labai sunkiai suprantamas tas ne­ lemtas 1941.VII.il „Grundlegen", kur planuojama prašyti Reicho leidimo Lietuvai plėstis į rytus ir Šiaurę. Būdamas Berlyne, žiūrėdamas iš arti, Škir­ pa gana aiškiai suprato, jog Reicho ir TSRS karas buvo bene vienintelis bū­ das greitai atsikratyti rusų jungo. Tačiau, kaip amerikiečiai sako, būna taip,

466

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

kad žmogus, būdamas per arti įvykio ir stebėdamas medžius, kartais nema­ to mižko. Sunku dabar įsivaizduoti, jog Lietuva būtų taip lengvai persi­ orientavusi į kitą pusę Vakarų sąjungininkams karą laimėjus, kaip Škirpa įsivaizdavo. Išeivijoje Škirpa vis smarkiau gynė savo provokižką koncepciją ir jo argumentai darėsi vis nenuoseklesni. Pavyzdžiui, jis smerkė Lietuvos diplomatinės tarnybos ir Smetonos nenorą angažuotis Reicho atžvilgiu, ne kartą tvirtindamas, jog tokia politika buvo viena sukilėlių pastatytos vy­ riausybės nepripažinimo priežasčių. Kitur jis rašė, kad LA Fo politika, sie­ kiant Lietuvos valstybingumo, neišvengiamai vedė į konfliktą su vokiečiais. Nėra įrodymų, kad vokiečiai būtų galvoję atstatyti kad ir apkarpytą Lie­ tuvos valstybę. Be to, Škirpa niekuomet nepaaiškino, ko galėjo būti verti susitarimai su Reicho vadovybe, kuri sulaužė kone visas savo pasirašytas tarptautines sutartis ir ramiausia sąžine suorganizavo milijonų beginklių gyventojų skerdynes. Žymiai blaiviau ir atsargiau pasaulinio masto įvykius, t. y. „mišką", ir ne tiktai medžius, vertino Škirpos aštriai kritikuojami žmonės: Lozorai­ tis, Klimas, Žadeikis, šaulys ir kiti didesnę tarptautinę patirtį turėję Lietu­ vos diplomatinės tarnybos nariai. Gal todėl savo raštuose Škirpa vis labiau puolė jo koncepcijai nepritarusius, kartais apibūdindamas paprasčiausią kritiką kaip „purvo drabstymą" ir 1.1. Tačiau reikia pažymėti, kad kai ku­ rios čia nurodytos ydos būdingos ne vien Škirpai. Pavyzdžiui, daugelis lie­ tuvių nesusigaudė, kad Vakarų sąjungininkai savo karą su Hitleriu supra­ to kaip žūtbūtinę kovą tarp demokratijos ir totalitarizmo, o ne kaip Vakarų kultūros valstybių laikiną konfliktą. Todėl buvo plačiai paplitusios iliuzi­ nės viltys apie galimą atskirą taikos sutartį ir eventualų bendrą vokiečių ir Vakarų aljantų frontą prieš bolševikus. O dėl perdėto jautrumo kritikai, tai tą matome ir šiandien. Atsimenu, dar neseniai vienas išeivis pokalbyje ma­ ne apkaltino lietuvių tautos kančių „pažeminimu" ir paniekinimu vien dėl to, kad, rašydamas Lietuvos Katalikų bažnyčios istoriją, apsistojau prie kiek atsargesnio sovietų deportuotų lietuvių skaičiaus, kuris dabar, tarp kitko, priimtas Lietuvos kaip daugmaž oficialus. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus rusų ir vokiečių karui, lietuviai sukilo. Ar sukilimas buvo stichinis reikšinys, ar LAF'o suorganizuotas ir vadovaujamas aktas? LAF'as planavo sukilimą prieš Lietuvos okupantus. Tuo pačiu „Nu­ rodymuose" atsispindi didelės viltys į spontanišką ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo prasiveržimą karo atveju. Kaip žinome, rezistencinio

STRAIPSNIAI

467

judėjimo viltys išsipildė su kaupu. Geriausias atsakymas turbūt yra tai, kad 1941 m. sukilimas buvo LAF'o vadovybės planuotas ir inspiruotas, ta­ čiau lietuviu tautos masės jį spontaniškai iškėlė ant savo pečių. Be abejo, svarbiausios priežastys, sukūrusios tokį masišką pasipriešinimą, buvo so­ vietų žiauri okupacinė politika ir daugumos lietuvių troškimas atkurti ne­ priklausomą valstybę. „Akiračiai", 1991 m. spalis, Nr. 9.

Juozas Brazaitis savo veikalo Vienų vieni „Dokumentacijos" skyriuje įdėjo 1941 m. birželio 25 dienos „Lietuvos Laikinosios Vy­ riausybės atsišaukimą į tautą". Iš atsišaukimo teksto J. Brazaitis iš­ braukė visus sakinius, pagarbiai mininčius vokiečių kariuomenę, Hitlerį ir nacionalsocializmą. Iš ketvirto atsišaukimo paragrafo, pa­ vyzdžiui, išbrauktas sakinys „Su ypatingu dėkingumu vertiname vokiečių nesulaikomos kariuomenės žygį į Rytus". Išbraukta penkto paragrafo pradžia. Ji skamba taip: „Šitas vokiečių tautos vado Adol­ fo Hitlerio sumanymas, nacionalsocializmo įkvėptas, narsiosios armi­ jos vykdomas žygis yra milžiniškos reikšmės naikinant barbariškąjį, antikultūrinį, antižmogišką antplūdį, kuris yra paskandinęs skurde apie 200 milijonų žmonių. Mums, kurie visą laiką buvome ribose tarp tų dviejų pasaulių, kurie metus su viršum buvom bolševizmo nioko­ jami, ši pasaulinio masto Hitlerio misija ir jos reikšmė gali būti labai gerai suprantama, teigiamai vertinama ir nuoširdžiai remiama". At­ sišaukimo pabaigoje lietuviai raginami pakelti karo naštą ir visus nepriteklius su tokiu pasiryžimu, su tokiu nesireklamuojamu atsidė­ jimu, „su kokiu narsioji Vokietijos armija vykdo nacionalsocializmo misiją Rytuose". Žinoma, ši citata apie „narsiąją Vokietijos armiją" ir „nacionalsocializmo misiją" išbraukta iš J. Brazaičio pateikto teksto. Pilnas ir neišgrynintas „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsišauki­ mo į tautą" tekstas yra dienraščio /Laisvę 1941 m. birželio 25-tos die­ nos laidoje - Akiračių red.

468

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Pagal K. Škirpos Sukilimą/ tikroji sukilimo data yra birželio 22 d. 10 vai. lyto. Sukilėliai Kaune užima radiofoną, paštą, bando apginti tiltus nuo susprogdi­ nimo, tačiau nieko nedaro, kad išlaisvinus kalinius Kauno kalėjime. Kaliniai, tarp jų daug žymių Lietuvos veikėjų, birželio 23 d. rytą išvežami iš kalėjimo ir sušau­ domi prie Červenės. Enkavedistų pamiršti kaliniai vėliau patys išlaužia kalėjimo kamerų duris ir išsilaisvina... Kiekviena tauta, sukilusi prieš pavergėją, pirmiau­ sia bando išlaisvinti savo įkalintus brolius. Kodėl 1941 m. sukilėliams labiau rū­ pėjo tiltai negu kaliniai? Nesutinku su prielaida, kad sukilėliams nerūpėjo įkalinti lietuviai. Juk jau minėtų „Nurodymų" bendrųjų uždavinių penktas punktas įtaigoja sukilėlius „paliuosuoti iš kalėjimų politinius kalinius ir daboti, kad rusai ar mūsų komunistai nenužudytų ir neišvežtų į Sov. Rusiją". Gal reikėtų pažiū­ rėti į padėties visumą, idant įvertintume sukilėlių pasirinktą kovos taktiką. Sukilime Škirpa neslepia fakto, kad Rytprūsiuose vokiečiai mokino lietuvius ryšininkus, vertėjus ir pan., kurie turėjo palengvinti vokiečių žygį į Lietuvą. Vokiečiai laikė tiltus itin svarbiais objektais - jiems mažai rūpėjo lietuvių politkaliniai. Tuo pačiu sukilėliai pačioje Lietuvoje buvo užimti ko­ vomis, karinė padėtis buvo chaotiška. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis nespėta išlaisvinti daugiau įkalintų lietuvių. Birželio mėn. sukilimas buvo herojiškas lietuvių žygis. Tačiau ne paslaptis, jog sukilimo dienomis taip pat vyravo linčo nuotaikos: buvo suvedinėjamos as­ meninės sąskaitos, į kalėjimus metami ir prie sienos statomi komunistais įtariami lietuviai ir nelietuviai. Kai kurie buvę sukilėliai pasakoja, kad sukilimo vadovybė buvo visiškai praradusi kontrolę. „Laikinosios ministrų tarybos nutarimų" (teisiš­ kai administracinio pobūdžio) birželio 26 d. įraše sakoma: „Partizanų veiklą stip­ rinti, bet iš jų eilių greičiau išskirti nepageidaujamą elementą, kuris pripuolamai prisiplakė". Kas buvo tas „nepageidaujamas elementas", kiek jo buvo partizanuo­ se ir ar jis buvo iš jų eilių „išskirtas"? Norėtume komentarų. Nors 1941 m. sukilimas išeivijoje buvo ir yra dažnai minimas, bet konkrečių žinių apie partizanų operacijas turime palyginti mažai. 1984 m. Į Laisvę (bal. ir rūgs. numeriuose) randame A. Damušio užfiksuotą labai įdomų pasikalbėjimą su vienu sukilėlių vadu, detaliai apibūdinant kauty­ nes prie metalo fabriko Kaune. Gaila, kad panašių aprašymų tiek mažai. Te­ nai minima, jog „...vėliau vienur kitur atsirado kiek padaužiško elemento,

STRAIPSNIAI

469

kuris nieko bendro neturėjo su sukilimo pavojais ir tikslais". Minint pirmą­ sias sukilimo metines Kaune, buvo specifiškai pareikšta, jog partizanais negalėjo būti laikomi tie, kurie plėšė turtą arba kitokiu būdu susitepė. Ne­ nuostabu, kad tautos sukilimas prieš žiaurų okupantą sukėlė smurtingų įvykių, nesusijusių nei su kariniais veiksmais, nei su laisvės kovomis. Pa­ brėžiu, jog šitokie atvejai istorijoje gana dažni. Kitataučių ir komunistų autorių raštai sukilimo ekscesų tema mūsų visuomenėje sukelia įtarumą, nes kai kurie tie autoriai yra gana neobjektyvūs, kiti buvo surišti su sovie­ tų pogrindžiu arba net saugumu (pvz., J. Aradas, po karo dirbęs NKVD), jau neminint tokių kaip, pvz., G. Zimanas, kuris, tarnaudamas sovietų par­ tizanuose, pats žudė nekaltus žmones. Ką jau bekalbėti apie Documents Ac­ cuse autorius Baranauską, Jurkšėną ir Rozauską. Vis dėlto tas faktas, jog kai kurie autoriai lietuvių visuomenei gali nepatikti, dar nereiškia, kad tų autorių pateikti duomenys būtinai neteisingi. Be to, randame ir „mūsų" šaltiniuose pakankamai užuominų tuo klausimu. Pavyzdžiui, Liudas Dovydėnas 1970 m. leistuose atsiminimuose Mes valdysime pasaulį rašo: „Kilus rusų-vokiečių karui, kai kuriuos apėmė keršto, kažin kokio siautėjimo aistra, kuri ypač skaudžiai palietė jaunimą". Toliau Dovydėnas aprašo, kaip jį sulaikė partizanai. Galima būtų duoti ir daugiau panašių pavyzdžių, perduotų ne kokių nors kerštingų kitataučių arba komunistų propagandistų, bet patikimų ir patriotiškai nusiteikusių lietuvių. Esu girdėjęs iš pačių įvykių liudininkų visiškai prieštaraujančius pasisakymus. Vieni tvirtina, kad sukilėliai visiškai nekovojo prieš rusus, o tiktai šaudė žydus, kiti aiškina, jog nebuvo jokių ekscesų. Istorikai žino, kad gyvas liudijimas ne visuomet yra patikimas bendros padėties rodiklis. Kiek buvo to „išskirtino" elemento, kažin ar kada tiksliai nustatysi­ me. Laikinoji vyriausybė vargu ar galėjo tą nepageidaujamą elementą iš­ skirti, nes jis gana greitai pateko vokiečių kontrolėn. Kaip žinia, vokiečiai sutelkė dalį to lietuviško elemento, organizuodami baudėjų ir žudikų bū­ rius savo tikslams. Faktiškai Laikinoji vyriausybė nekontroliavo savaran­ kiškos kariuomenės, o tiktai laikinai disponavo kai kuriais ginkluotais sukilėlių būriais. Tad jos galimybės kontroliuoti padėtį buvo ribotos. Ar vyriausybės, lietuvių visuomenės ir Bažnyčios atstovai padarė viską, kas buvo įmanoma, idant sustabdytų to lietuviško „nepageidaujamo" elemen­ to dalyvavimą žydų šaudyme? Tai jau kitas klausimas, kurį reikia konfron­ tuoti atvirai ir neišsisukinėjant.

470

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Išvijus rusų kariuomenę iš Kauno., buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vy­ riausybė, kuri tuoj pradėjo savo veiklą. „Laikinosios ministrų tarybos nutarimuo­ se" skaitome apie: kortelių įvedimą; „Lietūkio" vadovybės patvirtinimą; Švietimo ministerijos veiklos grąžinimą į senųjų įstatymų rėmus; bolševikų artimtų žemių grąžinimą ūkininkams; kooperatyvų sąjungos „Linas" atgaivinimą; gautą leidimą formuoti Kaune policiją iš 300 žmonių, vadinamą „Hilfsordnungspolizei" ir t. L Kiek veikimo laisvės turėjo Laikinoji vyriausybė? Palyginus ją su šiuolaikine Lie­ tuvos valdžia prieš rugpjūčio pučą - kuri turėjo daugiau galios? Nežinau, ar prasminga lyginti 1941 m. Laikinąją vyriausybę su da­ bartine Lietuvos Respublikos vadovybe, nors abi veikė okupacijos sąly­ gomis ir neturėjo visiškos veikimo laisvės. Tokiomis sąlygomis daugelis bandymų organizuoti savą valstybini gyvenimą lieka popieriuje, tampa deklaratyvinio pobūdžio. Mano nuomone, dabartinė Lietuvos valdžia tu­ rėjo daugiau galios bent ta prasme, jog pajėgė išsilaikyti beveik pusantrų metų ir sistemingai išlaikė savo kontrolėje daugelį krašto administracijos aspektų. Be to, dabartinė vyriausybė aiškiau orientavosi į sistemą, kurią Vakaruose esame įpratę laikyti demokratine. Nepamirškime - ji iškilo tai­ kingos ir masiškos Lietuvos gyventojų (ir ne tik lietuvių) politinės akcijos dėka. Tuo tarpu Laikinoji vyriausybė kūrėsi ginkluoto sukilimo keliu, da­ lyvaujant beveik vien lietuviams. Man atrodo, kad Laikinoji vyriausybė iš viso neturėjo veikimo lais­ vės, nors ir sugebėjo laikinai administruoti dalį Lietuvos teritorijos. Vokie­ čiai ją varžė nuo pat pradžios. Viena įdomi detalė lyginant 1941-uosius ir 1991-uosius metus: Reichas, kaip ir Kremlius, nevykusiai bandė griauti lie­ tuvių valdžią pučo keliu, su lietuvių išdavikų pagalba, nors sausio 13-os dienos puolimas buvo smurtingesnis negu 1941 m. liepos mėn. dešiniųjų ekstremistų „perversmas". „Laikinosios ministrų tarybos nutarimuose" taip pat randame birželio 27 d. įrašą, nurodantį „Vengti viešų žydų egzekucijų". Ką tai reiškia? Tai tikrai keista formuluotė, lyg būtų kontrastas „privačioms" žydų egzekucijoms. Geriausiu atveju, gal tai reiškė patarimą vengti lietuvių da­ lyvavimo tokiose akcijose? Bet tai tik spėliojimas. Galėtų tiktai paaiškinti tuos „Nutarimus" skelbusieji.

STRAIPSNIAI

471

LAF'o (žr. LAF'o štabo viršininko įgaliotinio L. Prapuolenio proklamaciją „Viskas Lietuvai") ir kai kuriuose Laikinosios vyriausybės pareiškimuose randame daug iodiių, Šlovinančių nacionalsocializmą ir beatodairiškai smerkiančių buvu­ sią Smetonos valdžią. Proklamacijoje „Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios vy­ riausybės žodis į tautą" rašoma: „Šitas vokiečių tautos vado Adolfo Hitlerio sumanymas (karas su So­ vietų Sąjunga. - Red.), nacionalsocializmo įkvėptas, narsiosios armijos vyk­ domas žygis yra milžiniškos reikšmės naikinant barbariškąjį, antikultūrinį, antižmonišką antplūdį, kuris yra paskandinęs skurde apie 200 milijonų žmonių. Mums, kurie visą laiką buvome ribose tarp tų dviejų pasaulių, ku­ rie metus su viršum buvome bolševizmo niokojami, ši pasaulinio masto Hitlerio misija ir jos reikšmė gali būti labai gerai suprantama, teigiamai vertinama ir nuoširdžiai remiama. Tai gali būti vienas iš pagrindų, kuris jau net vienas Šiuo metu duoda bendradarbiavimo santykiams tarp Di­ džiosios Vokietijos ir nepriklausomos Lietuvos. To bendradarbiavimo konkrečioms formoms išryškėjus, bus sudaryta nuolatinė Lietuvos vyriau­ sybė ir prasidės naujai kuriamas atgimusios valstybės darbas. Tai nebus toks darbas, kaip mūsų visų blogo atminimo režime prieš 1940 m. birželio 15 d., negarbingai pasibaigęs valstybės sulikvidavimu. Nebus ir toks, kaip tarybinėje Lietuvoje prieš 1941 m. birželio 23 d. raudonojo režimo metu." Proklamacija užbaigiama šiais žodžiais: „... būkime pasiruošę dar visko pakelti. Apiplėšti likome - ir ūkinin­ kas, ir darbininkas, ir tarnautojas. Karo našta visą pasaulį vis sunkiau sle­ gia. Tačiau tapome laisvi. Ta viena mintis padės pakelti - turi padėti visus nepriteklius. Ji turi paskatinti kiekvieną lietuvį, mylintį savo kraštą, imtis kasdienių pareigų su tokiu pasiryžimu, su tokiu nesireklamuojamu atsidėjimu, su kokiu narsioji Vokietijos armija vykdo nacionalsocializmo misiją Rytuose, su kokiu šiomis dienomis mūsų didvyriai ėjo mirti dėl tė­ vynės. Gyventi dėl tėvynės yra taip pat heroizmas, kaip ir mirti dėl jos." Nejaugi LAF'as ir Laikinoji vyriausybė anuomet nieko nežinojo apie Mo­ lotovo-Ribentropo paktą ir vokiečiams užėjus manė, jog „tapome laisvi"? Mums suprantamas jų dėkingumas vokiečių kariuomenei. ]i visgi išlaisvino lietuvius nuo bolševikinio teroro. Tačiau kaip suprasti pašlovinimus Adolfui Hitleriui ir „nacionalsocializmo misijai"? ]. Brazaitis ir P. Narutis, rašydami apie LAF'o programą Lietuvių enciklopedijoje (XVI-tas tomas, p. 27) sako: „joje buvo to

472

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

meto madingų totalistinių tendencijų, su vadu, su rasizmo užuominomis". Kaip giliai ir plačiai buvo pasklidusi ši įtaka ir kokios reikšmės ji turėjo lietuvių ir žy­ dų santykiuose? šio klausimo genezės kai kuriuos aspektus jau aptarėme. Ironiška, kad šitie pareiškimai primena tuos Stalino pašlovinimus, kuriuos skleidė prosovietiniai kolaborantai Lietuvoje 1940-1941 m. Tai pamoka, kaip pa­ vojinga pasikliauti bet kuriuo „didžiuoju" kaimynu. Be abejo, jei galėtų, LAF'o ir Laikinosios vyriausybės žmonės mielai atsiimtų čia pacituotas iš­ traukas, bet, sakoma, žodis kaip žvirblis, sykį paleistas, jau nebegrįžta. Škirpa ir kai kurie kiti LAF'o vadovai aiškina, jog tomis frazėmis siekė vo­ kiečių palankumo saviems ir, bent jų supratimu, Lietuvai naudingiems tikslams. Nėra pagrindo abejoti to aiškinimo nuoširdumu. Ne visi tais laikais susigaudę, jog nacionalsocializmas, tai ne kokia istorinės vokiečių valstybės ar misijos tąsa, bet visiškai naujas, nihilistinis, iš esmės antinacionalinis judėjimas, su kuriuo neįmanoma „susitarti". Nė­ ra abejonių, kad vokiškasis fašizmas turėjo kai kuriems lietuviams įtakos. Fašizmo, kaip ir komunizmo, įtaka neaplenkė nė vieno Europos krašto, kai kur pasireikšdama stipriau, kitur silpniau. Diskutuotini klausimai: kur tos įtakos šaknys, kiek ji buvo svarbi ir kaip ji reiškėsi lietuvių politiniame gyvenime? Svarbu šitą klausimą aptarti nuo pagrindų. Lig šiol mūsų istoriog­ rafija iš viso vengė moksliškai tyrinėti fašizmo ideologinės įtakos Lietuvo­ je klausimą. Dalinai dėl to kaltas mūsų perdėtas jautrumas, lyg vien to klausimo nagrinėjimas kažkaip įtartinas, galįs pasitarnauti Lietuvos prie­ šams. Šitokią nuomonę skatino kai kurių kitataučių ir stalinistų autorių neobjektyvūs, kartais tiesiog sąmoningai iškreipti raštai apie nepriklau­ somą Lietuvą. Dėl tų faktorių lietuviuose vyrauja, mano nuomone, klai­ dingas (ir tuo pačiu patogus) įsitikinimas - kadangi nepriklausomoje Lie­ tuvoje nebuvo oficialių arba masinių fašistinių ir antisemitinių judėjimų (veikusių, pavyzdžiui, to meto Rumunijoje), tai iš viso negalima kelti klau­ simo apie fašizmą. Lietuvos profašistiniai pasisakymai kai kada buvo retorinės bravū­ ros reiškiniai, panašūs į kai kurių intelektualų žaidimą marksizmu. Aud­ ringomis dienomis prieš 1926 m. perversmą Mykolas Krupavičius Seime per debatus kartą įsikarščiavęs pareiškė, jog visi tautiškai nusiteikę lie­ tuviai „esame fašistai" ir kad fašizmas „pats savyje yra sveikas tautinis

STRAIPSNIAI

473

judėjimas". Kaip gerai žinome, Krupavičius nebuvo joks fašistas. Jaunalie­ tuviai savo uniforma ir išorine laikysena kurį laiką mėgdžiojo italų fašis­ tus, tačiau vargu ar vien dėl to juos galime laikyti fašistais. 1926 metais trumpai ėjo gen. Glovackio redaguojama Tautos valia gal vienintelis to meto autentiškai fašistinis lietuvių periodinis leidinys. Ketvirtame dešimtmetyje išsivystė lietuvių verslininkų sąjūdis, pasireiškęs gana aštria konkurencija su žydais. Fašistinės įtakos stipriausiai matomos dešiniųjų voldemarininkų ir LAS'o pogrindinėje veikloje prieš pat nepri­ klausomybės netekimą. Pastarasis judėjimas leido Žygį ir Bendrą žygį, kuris ne tik veikė prieš Lietuvos vyriausybę, bet gana atvirai kurstė tautinę ne­ apykantą ir, pagal vokiečių dokumentus, gavo šiek tiek pinigų iš Reicho valdžios. Tačiau voldemarininkai ir LAS'as turėjo tiktai ribotos įtakos Lie­ tuvos visuomenei ir prieš ją kovojo saugumo organai. Nepriklausomybės laikais protarpiais tarp studentų, rečiau miestuose ir kaimuose vyko konf­ liktai tarp lietuvių ir žydų. Kartais jie pasibaigdavo muštynėmis ir langų daužymu. Lietuvos vyriausybė ir universiteto vadovybė smurtingus konf­ liktus bandė suvaldyti ir oficialiai juos smerkė. Kitur Europoje, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tie konfliktai buvo ašt­ resni ir net pareikalavo žmonių aukų (Prancūzijoje, Rumunijoje ir L t). Be to, tarpukario epocha buvo kur kas smurtingesnė JAV, kur kartais būgš­ taujama dėl rytų europiečių „nacionalizmo" - Pietų valstijose tuomet buvo nužudyta, arba „nulinčiuota", arti tūkstančio negrų! Baltijos kraštuose bu­ vo nepalyginamai ramiau. Kitaip sakant, nepriklausomoje Lietuvoje anti­ semitizmas (rasizmas) reiškėsi kur kas švelnesne forma negu daugelyje Europos ir pasaulio kraštų, tačiau nėra pagrindo tvirtinti (kaip kartais mėgstama), kad jo iš viso nebuvo. A. a. Juozas Jakštas teisingai pastebėjo, kad antisemitizmas buvo visai Europai bendras reiškinys, taigi negalėjo aplenkti ir Lietuvos. Tad visi galime sutikti su minėtu sakiniu Lietuvių enciklopedijoje dėl vadizmo ir „madingų" tendencijų LAF'o programoje. Tačiau vienas lako­ niškas sakinys neišsemia temos. Manau, kad skaitytojas, atidžiai paskaitęs LAF'o tuometinę programą, ¡žiūrės tuo metu daug kur Europoje įsivy­ ravusias tendencijas, gal tiksliau, nuotaikas, tipiškas kovingiems naciona­ liniams ir net fašistiniams judėjimams. Dažnai pabrėžiamos „kietosios" vertybės: drausmė, vienybė, ryžtingumas, tautos valia, tvarka ir pan. Po kiek laiko tas kietumas tampa savotišku kovingumo kultu. Nuvertinamos (kartais net niekinamos) „minkštosios" vertybės: demokratija, tolerancija,

474

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

gailestingumas, nuomonių ir kultūrų įvairovė ir 1.1. LAF'o vadovybė ypač kritikavo Smetonos režimą dėl jo „minkštumo" ir „neryžtingumo". Įdomu, kad šitas „kietųjų vertybių" kultas charakteringas ir kraštutiniems kairie­ siems. Antra vertus, pogrindžio sąlygos savaime ir natūraliai skatina radi­ kalumą, kovingąsias vertybes. Mano nuomone, jeigu kalbame apie lietuvių ir žydų santykius po TSRS okupacijos, tai tų santykių paaštrėjimo pagrindinė priežastis buvo dėl sovietų agresijos susidariusi politinė įtampa Lietuvoje. Ne paslaptis, kad dalies žydų, ypač jaunimo, įsijungimas į sovietų kolaborantų eiles ge­ rokai sujaudino lietuvių visuomenę, nors iš tiesų skaičiumi didžiausią vie­ tinių kolaborantų ir komunistų nuošimtį sudarė lietuviai. Tuo tarpu visai natūralu, jog daugelis lietuvių laukė išsivadavimo iš Vakarų, t. y. praktiš­ kai iš Vokietijos. Ir nors šitoks troškimas nebūtinai reiškė palankumą na­ cizmui, jis, suprantama, gąsdino žydų visuomenę. Kitaip tariant, kad ir prie geriausių norų (kurių, deja, trūko), geopolitinė tikrovė stūmė abi vi­ suomenes į diametraliai priešingas stovyklas. Tai buvo tragiška. Gal klys­ tu, tačiau manau, kad ir be LAF'o vadovybės čia minėtų nurodymų lietu­ vių ir žydų santykiai būtų neišvengiamai ėję konflikto ir antagonizmo link. Tačiau jokiu būdu nenorėčiau pakišti mintį, kad stalininių ar hitlerinių bu­ delių įvykdytos žudynės buvo „dėsningos". Jas reikia traktuoti kaip sąmo­ ningai padarytus nusikaltimus.

VISKAS LIETUVAI Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą, rodę savo drąsą prieš beginkles moteris ir vaikus, kurie dar ir dabar dūsta nuo troškulio užkaltuose vagonuose, šiuo metu siaubo apimti netvarkin­ gai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda. Vokiečių tauta su savo šauniąja kariuomene išgelbėjo Europos kultūrą ir civilizaciją. Ketvirtį šimtmečio siautėjęs negirdėto žiaurumo raudonasis teroras sudužo į vokiečių kariuomenės ir Tautos narsumą ir ryž­ tingumą. Broliai Lietuviai! Imkitės ginklo ir padėkite Vokiečių kariuo­ menei krašto vadavimo darbe. Neatsiliepkite į bolševikų mobilizacinius šaukimus ir slėpkite nuo jų maistą, pašarą, gyvulius.

STRAIPSNIAI

475

Neleiskite padeginėti ir naikinti turto. Saugokite įmones ir darbo įrankius, kenkite raudoniesiems okupantams kaip ir kuo galėdami. Su pasitikėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojan­ čią Vokiečiu kariuomenę ir teikite jai visokeriopą paramą. Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su Didžiąja Vokietija ir jos Vadu Adolfu Hitleriu! Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva! Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo Viršininko įgaliotas Leonas Prapuolenis

Archyvuose yra 1941 m. liepos 11 d. Berlyne vokiečių kalba parašytas la­ bai keistas dokumentas „ Vokiečių-lietuvių sutarimo pagrindai". Jame sakoma, jog dabartinė Lietuvos valdžia remiasi LAF'u, kuriam artimos nacių idėjos („Diese Regierung stützt sich auf die litauische Aktivistenbewegung, die dem nationalso­ zialistischen Ideengut sehr nahe steht"). Dokumente plačiai kalbama apie naujo­ sios Lietuvos sienas. Klaipėdos kraštas, žinoma, pripažintas Vokietijai. Tačiau kaip kompensacija norima 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties su Rusija sienų, ¡r tai dar ne viskas. Prašoma, kad buvusios Lenkijos Balstogės, Volkovysko, Slonimo ir Naugarduko sritys į pietus nuo 1920-i{ji{ sienų būtų priskirtos Lietuvai; kad Gu­ dijos sritys, esančios tarp 1920-ųjų rusų-lietuvių sienos ir 1921-ųjų lenkų-rusų sienos ir į šiaurę nuo Nemuno iki Dauguvos būtų perleistos Lietuvai, nes Gudija, girdi, nebus atstatyta kaip nepriklausoma valstybė; kad nuo Latvijos būtų atskir­ tos ir Lietuvai perleistos: teritorija prie Baltijos jūros iki Bartos upės (Lietuvai juk reikia didesnio priėjimo prie jūros) ir Ilukštos sritis į pietryčius nuo Daugpilio, kurią latviai jėga pasiėmė, kai lietuviai kovojo su lenkais. IŠ kur toks apetitas? Kas galėjo norėti, kad lietuviai laužytų garbingai pasirašytas sutartis su broliais lat­ viais? Kiek plačiai buvo pasklidusios tokios nuotaikos LAF'e? Norėtume Paties komentarų. Man atrodo, kad nereikia pervertinti šito tikrai keisto dokumento reikšmės. Škirpa Sukilime aiškino, kad kai kuriuose LAF'o dokumentuose pasirodę pozityvūs pasisakymai nacizmo atžvilgiu turėjo tikslą „pašildyti"

476

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

santykius su vokiečiais. Ar tai buvo išmintinga taktika siekiant atkovoti Lietuvos nepriklausomybę? Čia nuomonės gali skirtis,, ir manau, kad visi ras argumentų pro ir con. Neatrodo, kad tos ekspansionistinės nuotaikos būtų buvę labai pa­ plitusios LAF'e, ypač pačioje Lietuvoje, kur pirmenybė buvo skiriama žymiai svarbesnėms problemoms. Geriausiu atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovybė galėjo tokias mintis sutikti su šypsena. Mano nuomo­ ne, tokių plotų perėmimas būtų labai glaudžiai surišęs Lietuvą su Vokieti­ ja. Nežiūrint, kaip būtų baigęsis karas, tokia politika būtų iššaukusi aštrią kovą su tenykščiais gyventojais ir palaidojusi viltis ateityje baigti istorini Lietuvos konfliktą su Rusija ir Lenkija. Iš dalies tokią tezę, jog visa tai ve­ dė į politinę klampynę, patvirtina lietuvių patirti nuostoliai, bandant admi­ nistruoti Ašmeną ir kitas rytines sritis, perduotas Lietuvos generalinės srities kontrolei 1942-1944 metais. Tuoj po sukilimo LAF'as pradėjo Kaune leisti dienraštį l Laisvę. Pirmą mėnesį, kol įsitvirtino vokiečių civilinė valdžia, o gal tik pirmą porą savaičių, dien­ raštis tikriausiai nebuvo prižiūrimas vokiečių cenzūros. Kokias pažiūras skleidė I Laisvę ir koks buvojo vaidmuo lietuvių ir žydų santykiuose? Iš [ Laisvę leidusių asmenų atsiminimų (pvz., žr. N. Butauto straipsnį Drauge, 1981.IX.26) išeina, kad cenzūros išvengė tiktai patys pirmieji laik­ raščio numeriai. Pasak Butauto, tik vokiečiams įžengus į Kauną, leidėjas Jo­ nas Virbickas turėjo gerokai „suktis", bandydamas prakišti bent kiek lietu­ viškesnę liniją. Kaip žinome, pirmasis laikraščio numeris (1941.VI.24) gana piktai pasisakė žydų atžvilgiu, pareiškdamas, kad „bolševizmas (sic) ir žy­ dai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". 1941 m. liepos 5 dienos J Laisvę numeris paleido straipsnį „Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo", ku­ riame žydai ir rusai kaltinami nuodiją lietuvių tautą ir vedą ją „rasinio išsi­ gimimo" linkme, šiandien tokie pasisakymai skamba gana liūdnai. Tačiau pirmame numeryje taip pat rašoma: „...pastebėta, kad norima suvedinėti są­ skaitas su nepatinkamais asmenimis. Griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaivalai, kurie nusikalto lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu". Atrodo, kad leidinyje rungėsi keletas tendencijų. Taigi laikraštyje pasitaikė neigiamų dalykų, atspindinčių to meto realijas, kurias apibūdino Lietuvių enciklopedijoje J. Brazaitis ir P. Narutis. Tačiau nesakyčiau, kad šitie neigiami aspektai sudarė laikraščio esmę. Tuo

STRAIPSNIAI

477

mažiau jie paveikė lietuvių ir žydų santykius. Tuos santykius veikė kiti faktoriai, kuriuos minėjau anksčiau. Esu įsitikinęs, jog 1941-1944 metais žydų tautos likimą lėmė ne jų santykiai su lietuviais, bet vokiečių okupa­ cinė politika, nors, kaip daug kas gali paliudyti, individualių žydų liki­ mas kartais priklausė nuo individualių lietuvių jiems parodyto priešišku­ mo ar draugiškumo. Avrahamas Tory savo knygoje The Kovno Ghetto Diary pasakoja apie Y. Goldbergo pasikalbėjimą su Laikinosios vyriausybės finansų ministru Matulioniu, įvykusį liepos 6 d. Goldbergas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žydų, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės karuose, draugijos pirmininkas ir pats sė­ dėjęs sovietų kalėjime per pirmąją okupaciją, paprašė Matulionio intervencijos, kad būtų sustabdyti žydų žudymai. Matulionis jam atsakęs: „Žydų klausimu lietuviai nesutaria. Egzistuoja trys pažiūros: pagal kraštutiniausią pažiūrą visi Lietuvos žydai turi būti išnaikinti; nuosaikesnieji reikalauja, kad būtų įsteigtos koncentraci­ jos stovyklos, kur Žydai krauju ir prakaitu turi atsiteisti už lietuviams padarytus nusikaltimus. Trečioji pažiūra? Aš esu praktikuojantis katalikas. AŠ ir kiti pana­ šūs į mane įsitikinę, jog negalima žmogui atimti gyvybę. Tik Dievas gali tą pada­ ryti. Aš niekada nebuvau prieš ką nors nusistatęs, tačiau, valdant sovietams, aš ir mano draugai įsitikinom, kad nėra bendro kelio su žydais ir niekada nebus. Mūsų požiūriu, lietuviai turi būti atskirti nuo žydų ir juo anksčiau - tuo geriau. Dėl tos priežasties yra būtinas getas. Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti. Tai yra krikščioniška laikysena" (p. 13). Kai Goldbergas paprašė, kad Lietuvos valdžia įsiterptų ir sustabdytų žudynes, Matulionis jam atsakęs: „Žmo­ nių pyktis yra per didelis ir nėra jokių priemonių sustabdyti žudynes. Kai jūs apleisite miestą ir sueisite į getą, reikalai nusiramins". Kiek tiksliai A. Tory perpasa­ koti Matulionio žodžiai atvaizduoja ano meto lietuvių nuotaikas? Tory perpasakoti žodžiai skamba autentiškai ir neabejoju, kad karo pradžioje žydų atžvilgiu lietuviuose iškilo įvairios nuotaikos. Tarp kraštu­ tinių nuotaikų (nuo žydų naikinimo iki jų gelbėjimo) tikriausiai egzistavo įvairus spektras nuomonių. Nenustebčiau, jeigu perpasakoti Matulionio žodžiai atspindi dalį to spektro. Savo karo metu vestame dienoraštyje Neramios dienos pats Jonas Matulionis apibūdino žydų sunaikinimą Šitaip: „...nenusakomai žiauri ir siaubinga 20-ojo amžiaus dėmė". Ir iš kitų pasisakymų aišku, kad jis ne­ pritarė antižydiškoms akcijoms. Kitose to dienoraščio vietose, kalbėdamas

478

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

apie pirmąjį bolševikmetį, Matulionis apibūdina žydus kaip pagrindinius komunizmo ramsčius Lietuvoje. Tais laikais tokios mintys, kurios ypač jaunesnės kartos išeiviams kartais atrodo prieštaringos, buvo plačiai pa­ plitusios visiškai padorių žmonių (daugelio mūsų tėvų) tarpe. Prieštarin­ gomis ir sudėtingomis aplinkybėmis iškyla tas aplinkybes atspindinčios tokio pat pobūdžio nuotaikos. Aišku, čia nekalbu apie aktyvų žmonių per­ sekiojimą. Reikia pasakyti, kad Avrahamo Tory dienoraštis, arba, tiksliau kal­ bant, jo užrašai apie Kauno geto gyvenimą sudaro vieną iš svarbiausių do­ kumentų, vaizduojančių to meto žydų gyvenimą, lietuvių ir žydų santy­ kius, vokiečių antisemitinę politiką ir 1.1. Tačiau Tory knygoje iškyla ir visi dienoraščio žanrui tipiški trūkumai: palyginant siauras akiratis, personaliŠkas įvykių įvertinimas, kai kur faktinės klaidos (pvz., maišomi Mykolas ir Vadovas Biržiškos). Gana įdomūs yra Tory atpasakoti pasikalbėjimai su vysk. Brizgiu ir M. Biržiška (knygoje klaidingai nurodytas V. Biržiška): čia pateikta medžiaga turėtų, mano nuomone, galutinai palaidoti Charles'o Alleno ir kitų fantastų kadaise skleistas pasakas apie vyskupą ir profesorių kaip „karo nusikaltėlius". Kada prasidėjo žydų žudynės Lietuvoje - prieš vokiečiams ateinant ar jiems jau užėjus? Kol kas neradau medžiagos, paneigiančios jau minėtą tezę: žydų ir čigonų genoddą planavo Reicho vadovybė, tuo tarpu to plano vykdyme (kaip minėjo Lietuvos AT pirmininkas), prisimename, dalyvavo ir lietuvių. Atskiri epizodai, išimtys nepaneigia bendro dėsnio. Teko kartą išsamiau kalbėtis su latvių istoriku A. Ezergailiu, tyrinėjusiu Latvijos žydų genoci­ do istoriją ir davusiu tuo klausimu pranešimą 1986 metais įvykusioje AABS konferencijoje. Ezergailis aiškino, kad, atidžiai tyrinėdamas žydų žudynes provincijose, įsitikino, jog tos skerdynės, kartais iš šalies atrodę kaip „spontaniško" pykčio prasiveržimai arba vietinės iniciatyvos reiški­ niai, iš tikrųjų buvo beveik visur inspiruotos vokiečių saugumo. Kiek teko iki šiol patirti, panašiai buvo ir Lietuvoje. Pasak žydų ir vo­ kiečių šaltinių, pirmosios didesnio masto žudynės įvyko birželio 25-26 d., t. y. jau vokiečiams įžygiavus į Kauną. Jono Matulionio atsiminimuose (die­ noraštyje) rašoma, kad, skirstantis birželio 25-os dienos Laikinosios vyriau­ sybės posėdžiui, „beeinant visiems pro duris, įsiveržia kažkoks partizanų

STRAIPSNIAI

479

viršininkas, bent jis taip save pasivadino, ir praneša vidaus reikalų ministeriui (Jonui Šlepečiui. - S. S.), kad vokiečiai įsakė šaudyti žydus..." Matu­ lionis nežinojo, kas buvo tas vadeiva, kam jis atstovavo ir ką jam atsakė pulk. Šlepetys. Kiek Vilijampolėje tuo metu buvo nužudyta žydų, dar ne­ aišku, nes to Įvykio aprašymai gana epizodiško pobūdžio. Žydų autoriai aiškina, kad žudynes masiškai vykdė lietuviai „partizanai", tuo tarpu lie­ tuviai ta tema daugmaž tyli arba žudynes neigia. Kadangi duomenų ma­ žai, remiamasi labai schemiškomis žiniomis, pvz., einzacgrupės A vadovo Štalekerio raportu, kurį kiekviena pusė aiškina savo naudai. Mano nuomo­ ne, to raporto reikšmė pervertinta; pavojinga daryti toli einančias išvadas iš vieno kito jame esančio sakinio. Neradau įrodymų, kad apskritai kokia nors stambesnė lietuvių gru­ puotė būtų grynai savo iniciatyva ėmusi naikinti žydus prieš vokiečiams užeinant. Žinoma, karo įkarštyje buvo visko, pvz., „Lietūkio" garažas. Taip pat yra duomenų, kad kai kur partizanai be vokiečių nurodymų šaudė į besitraukiančius į rytus žydus. Bet šie įvykiai sudarė nežymią dalį bendros žydų genocido istorijos. Dauguma žydų buvo sušaudyti 1941 m. vasarą kruopščiai organizuotose skerdynėse. Joms vadovavo kai kurie vokiečiai, dalyvavo ir kai kurie lietuviai. Viena pastaba: kartais pagalvoju, kad reikia pagaliau visoms pu­ sėms nustoti vartoti tas nelemtas apibendrinančias formuluotes: „lietuviai šaudė žydus" arba „žydai trėmė lietuvius". Pavartojus žodžius „kai kurie" arba „tam tikras skaičius" išeis mažiau dramatiški, labiau gremėzdiški sa­ kiniai. Bet gal tada išvengsime tų nelemtų kolektyvinės ir „tautinės" kaltės prikaišiojimų, o svarbiausia - bus tikslesnis vaizdas. Du mėnesiai po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba išleido pareiškimą „Dėl žydą tautos ge­ nocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais", pasirašytą AT pirmininko V. Lands­ bergio. Jame AT „su širdgėla pažymi, kad tarp okupantams tarnavusių budelių buvo ir Lietuvos piliečių. Nusikaltimams, įvykdytiems prieš žydų tautą Lietuvoje ir užjos ribų, nėra ir negali būti jokio pateisinimo bei baudžiamojo persekiojimo senaties terminų". Tai pirmas oficialios lietuvių politinės įstaigos pripažinimas, kad kai kurie lietuviai dalyvavo žydų žudynėse. Dabar tik lieka juos įvardinti, nu­ statyti žudynių aplinkybes, pateikti dalyvavusių skaičių. Kokia Tavo nuomonė? Kas daroma šioje srityje Lietuvos istorikų?

480

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio pareiškimas dėl žydu genocido yra sveikintinas istorinės reikšmės dokumentas. Gaila, kad to dokumento nesugebėjome kaip reikiant pareklamuoti tarptautinėje areno­ je. Pavyzdžiui, recenzuodamas Avrahamo Tory atsiminimus, žinomas isto­ rikas I. Deakas to pareiškimo nežinojo. Lietuvoje istorikai bando nustatyti stalinizmo ir hitlerizmo nusikal­ timus ir, kiek galima, nusikaltėlius, taip pat renka informaciją apie nuken­ tėjusius. Su vienu tyrinėtoju teko išsamiau pasikalbėti, tačiau, artimiau ne­ susipažinęs su jo tiriama dokumentacija, kol kas nenorėčiau konkrečiau nurodyti detales. Dėl visiškai suprantamų priežasčių visuomenėje šiuo me­ tu daugiau dėmesio kreipiama į stalinizmo nusikaltimus, kurie praeityje buvo mažai tyrinėjami ir apie kuriuos turime mažiau dokumentacijos. Stalinizmo ir nacizmo nusikaltimų Lietuvoje tyrinėjimas neapsieis be kontroversijos, nes visuomenės dalyje jau yra susiformavusios išanksti­ nės nuomonės apie tai, kas vyko karo metu. Atvirai kalbant - neigiamų 1941 m. sukilimo aspektų iškėlimas iššauks nepasitenkinimą kai kurių lie­ tuvių tarpe, tuo tarpu sovietinių partizanų veiklos kritika užgaus dali žy­ dų visuomenės. Vienas iš neraminančių karo meto istorijos tyrinėjimo bruožų - jau pastebimas kai kurių istorikų vengimas imtis temų, kurios gali „suerzinti" visuomenę. Neseniai Pats buvai Lietuvoje, vartei Antrojo pasaulinio karo vokiečių oku­ pacijos archyvus. Ką naujo ten radai? Ar rasta medžiaga pakeitė ar patvirtino Ta­ vo ankstesnes pažiūras dėl įvykių Lietuvoje sovietiį ir vokiečių karo pradžioje? Lietuvoje lankiausi 1990 m. gruodžio mėn. -1991 m. sausio mėn. Ty­ rinėjimą archyvuose sukliudė dramatiški įvykiai sausio pradžioje. Vietoj istorijos tyrinėtojo teko tapti istorijos liudininku. Vis dėlto buvo proga patūnoti Lietuvos Respublikos valstybiniame archyve (buvusiame LTSR CVA), susipažinti su viena kita Lietuvos MA rankraštyne esančia byla (la­ bai įdomus M. Biržiškos fondas) ir pan. Tikiuosi artimoje ateityje ir toliau tyrinėti archyvus, turiu kvietimą iš Vilniaus universiteto, o mokslines ke­ liones paremia Millersville universiteto tyrimo fondas. Nežiūrint sunkumų, radau vertingos medžiagos tiek apie pirmąjį bolševikmetį, tiek ir vokiečių okupacijos tema. Apžiūrėjau LAF'o ir Laiki­ nosios vyriausybės bylas, Kauno arkivyskupijos fondus, kai kurių vietinių aktyvistų dalinių rinkinius. Šitie fondai negausūs, tačiau papildo kai kurias

STRAIPSNIAI

481

„baltas dėmes". Bandžiau, kiek įmanoma, medžiagą vertinti be apriorinių nusistatymų, tačiau žmogus ne tabula rasa - nešame su savimi visa komp­ leksą įsitikinimų, įspūdžių, net mitų. Viena išvada - pirminė analizė rodo, kad daugelis sovietų cituoti vokiškų ir lietuviškų įstaigų dokumentų to­ kiuose leidiniuose kaip, pvz., Documents Accuse rinkinyje, Masinėse žudynė­ se ir kitur yra aiškiai autentiški, nors, žinoma, atsargiai parinkti, idant mes­ tų kuo tamsiausią Šešėlį ant „buržuazinių nacionalistų". Viena kita išimtis nepakeičia bendro dėsnio (čia nekalbama apie J. Jakaičio „dokumentus" Iš­ davystės kelyje). Tą patį tvirtino kiekvienas mano sutiktas Lietuvoje moksli­ nis darbuotojas, įskaitant antikomunistiškai nusiteikusius lietuvius. Keletas kitų išvadų. Palyginęs archyvuose esamą dokumentaciją su daugelio išeivijoje iki šiol skelbiama karo meto Lietuvos istorija, įsitikinau, kad mums dar gana toli iki atviro žvilgsnio praeitin. Jaunystėje augęs lietu­ viškoje kolonijoje ir dalyvavęs daugelyje minėjimų, neatsimenu, kad bent vieną kartą lietuviškame renginyje kas būtų paminėjęs Lietuvos žydų liki­ mą. Drįstu tvirtinti, kad 1941 metų vasara - pats kruviniausias naujųjų lai­ kų Lietuvos istorijos laikotarpis. Nežinau kito laikotarpio, kai per tokį trumpą laiką būtų buvę nužudyta tiek beginklių žmonių. Dėl opiausio klausimo - koks buvo tame pragare lietuvių vaidmuo viešnagė Lietuvoje mane dar labiau įtikino, kad teisybė laikosi „auksinio vidurio". Tas lietuvių vaidmuo buvo didesnis negu daugelis išeivijoje lin­ kę pripažinti. Tai matome, pvz., Lietuvos valst. archyve laikomuose Laiki­ nosios vyriausybės nuostatuose ir Joniškio aktyvistų štabo dokumentuose. Vokiečių okupacijai įpusėjus, ypač nuožmi buvo Vilniaus ypatingojo būrio ir kai kurių lietuvių savisaugos dalinių veikla Gudijoje, dėl kurios turime pakankamai dokumentacijos. Antra vertus, nėra pagrindo tvirtinti, kad lie­ tuviai, kaip tauta, „masiškai" arba „su entuziazmu" dalyvavo Žydų geno­ cide, kaip aiškina kai kurie autoriai Vakaruose. Kitas reiškinys, kurį patvirtina Lietuvos archyvuose randami doku­ mentai, tai įvykių prieštaringumas tikro chaoso sąlygomis, ypač tą kruviną 1941 m. vasarą. Tai sąlygoja tam tikrą atsargumą einant prie bendrų išvadų ir hipotezių, kurioms neišvengiamai atsiranda išimčių. Tas įvykių priešta­ ringumas atsispindi ir bandymuose įvertinti kontroversiškus praeities įvy­ kius. Pvz., L. Prapuolenio straipsnis apie kraštutinių voldemarininkų - LNP pučą prieš Laikinąją vyriausybę (Į Laisvę, 1964 m. spalio mėn.) įrodė tos grupės pasidavimą gestapo įtakai. Vis dėlto straipsnio pabaigoje autorius vengia perversmo vykdytojus apibūdinti kaip kolaborantus, pastebėdamas,

482

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

jog „prisitaikymo okupantui ir savo tautos bei valstybės išdavimo" riba yra tiek subtili, jog praktiškai jos neįmanoma nustatyti. Išeitų, kad iš viso kal­ bėti apie sovietų ar nacių kolaborantus Lietuvoje netenka...

KĄ ANUOM ET RA ŠĖ D IEN R A ŠT IS Į LA ISV Ę 1941 m. birželio 24 dienos rytą vokiečių dar neužimtame Kau­ ne pasirodė pirmasis dienraščio Į Laisvę numeris. Vartant šio laikraš­ čio pirmųjų numerių puslapius, neaišku, kas buvo jo redaktorius ar redaktoriai. Leidėjais pasiskelbė Lietuvos aktyvistų frontas. Juozas Brazaitis, rašydamas apie Į Laisvę knygoje Vienų vieni, sako: „Po bol­ ševikmečio pirmas dienraštis išėjo 1941.VI.25, vardu Į Laisvę, leidžia­ mas Lietuvių Aktyvistų Fronto (J. B. klydo, pirmasis dienraščio numeris išėjo birželio 24 d. - Red.). Laikinosios vyriausybės veikimą sustabdžius ir LAF'ą uždarius bei turtą konfiskavus, dienraštis nebu­ vo konfiskuotas, nes jis buvo suspėjęs sudaryti naują sau leidėją „Spaudos" bendrovę. Laikraštis ėjo toliau kaip patriotinės minties reiškėjas. Propagandinės medžiagos dėjo tiek, kiek jos atsiųsdavo DNB (Deutsche Nachrichten Büro)" (p. 123-124). Pavarčius pirmuo­ sius ( Laisvę numerius aiškėja, jog greta patriotinių minčių dienraštyje koegzistavo pašlovinimai „Naujajai Europai", „nacionalsocializmui", „Führeriui" ir neapykanta Lietuvoje gyvenančioms mažumoms ypač žydams. Ir visa tai ne DNB propagandinė medžiaga, o įvairių žmonių bei šio laikraščio redaktorių kalbos, pasisakymai, vedamieji. Skaitytojų dėmesiui pateikiame ištraukų iš ankstyvųjų f Laisvę nume­ rių, iliustruojančių šiuos reiškinius. - Akiračių red.

PRIESPAUDĄ NUMETANT (Vedamasis, pasirašytas „K. P." inicialais) ...Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kurtėms komuniz­ mas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdytų nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas. I Laisvę, 1941 m. birželio 24 d.

STRAIPSNIAI

TOJI KRAUJO UPĖ ĮTEKA Į NAUJOSIOS EUROPOS KŪRIMO UPĘ (Kauno partizanų atstovo kalba prie žuvusiųjų kapo) ...Toji kraujo upė įteka į Naujosios Europos kūrimo upę, kurią vyk­ do nacionalsocializmo įkvėpta ir Furerio įsakyta narsioji vokiečių armija. Tik plieninės vokiečių armijos kolona įstengė per porą dienų sudaužyti tą pabaisą, kuri raudonosios armijos pavidalu žadėjo paskandinti visą Europos kultūrą žydiškojo bolševizmo griuvėsiuose... Jūsų, kovos draugai, Kraujas, sumišęs su narsiųjų vokiečių karių krauju, bičiulystės ryšiais sujungė ma­ žą lietuvių tautą su didžiąja vokiečių tauta, sykiu sudarydamas galimumų ir mums, lietuviams, prisidėti prie Naujosios Europos kūrimo. Pasirašė - „Vienas kritusiųjų draugas". Į Laisvę, 1941 m. birželio 27 d.

Prof. Balio Vitkaus* kalba ūkininkams, pasakyta liepos 2 d. per radiją: ...Šiandien sunku pas mus rasti lietuvišką šeimą, kurios nebūtų pa­ lietusi žydiškai bolševikiško budelio ranka... Buvome tikri, kad didžioji, ga­ lingoji Vokietija nepakęs žydų ir žydbernių grėsmės kultūringai Europai ir kad bolševikams ateis atpildo valanda. Pagaliau birželio 22 d. prasidėjo Di­ džiojo Vokietijos Vado Adolfo Hitlerio įsakytas žygis... Į Laisvę, 1941 m. liepos 3 d.

* Balys Vitkus - Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje 1941 m. buvo žemės ūkio ministras. 1941-1944 m. Žemės ūkio akademijos rektorius. Nuo 1955 metų VLIK'o narys.

483

484

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

APVALYTI LIETUVIU TAUTĄ NUO GRYBO (Vedamasis) ...Todėl už pastangas lietuvių tautinę kultūrą niekinti, už iš pasalų nudobtų partizanų kraują, už sušaudytuosius ir kalėjime kankintuosius, už tūkstančių deportuotųjų nelaimes ir galvas Lietuvos žydai turi atsakyti. Negana juos eliminuoti iŠ valstybinio gyvenimo, bet kol bus galutinai iš­ spręstas jų likimas, jie, kad veltui nevalgytų mūsų krašto duonos, nieko ne­ delsiant turi būti suvaryti į darbo kuopas prie viešųjų darbų, kad bent da­ limi prisidėtų prie atstatymo to, ką raudonieji jų dvasios tėvai jų pačių rankomis yra sunaikinę. ...Žydai, burliokai rusai, baudžiavinės ponijos likučiai ir lenkai kolo­ nistai bei aibėgėliai yra mūsų tautos grybas, kurį reikia kuo greičiausiai iš­ pjauti. jau užtenkamai turėjome laiko įsitikinti jo stabdančiu ir mūsų tau­ tos dvasią nuodijančiu veikimu. Daugiau tiesioginiu ar netiesioginiu būdu varomo griovybos darbo mes negalime leisti. Mums, įsijungusiems į Nau­ josios Europos statybą, prieš akis stovi didžiuliai uždaviniai, reikalaują vi­ sų tautinių jėgų ko darniausio sutelkimo. Todėl vardan šviesios ateities te­ gyvuoja laisva lietuvių tauta, apvalyta nuo ją nuodijančio grybo! Į Laisvę, 1941 m. liepos 5 d.

Lietuvos patirtį Antrojo pasaulinio karo metu itin sunku komplek­ siškai įvertinti. Be abejo, dar reikės konkrečiai pervertinti daugelį įvykių ir istorinių personažų. Kai ką reikės ir man pačiam gal kitaip apibūdinti, pa­ gal naujai perskaitytus šaltinius. Reikės tarpais ir klaidas ištaisyti, dialogo keliu artėjant prie tiesos. Bet koks dangstymasis neklaidingumu svarstant šią labai sunkią ir sudėtingą epochą turėtų kelti įtarumą. Radau vieną kitą dokumentą, verčiantį iš naujo pažiūrėti į kai kurias detales. Pavyzdžiui, paprastai rašoma, kad vokiečių okupacinė valdžia LAFą uždarė 1941.DC.22. Tačiau Rokiškio apskrities viršininko bylose yra vidaus reikalų tarėjo Kubiliūno aplinkraštis Nr. 10 (1941.VIII.19), drau­ džiantis „organizuotai" veikti bet kuriai politinei partijai, išskyrus Lietuvių nacionalistų partiją, ir įsakantis perduoti „buvusio Lietuvių aktyvistų fron­ to" bylas jo žinion. Taigi, kaip ir kiekviename tyrimo darbe, sutinkame ir smulkių detalių, nenuoseklumų, kuriuos reikia išaiškinti.

STRAIPSNIAI

485

Manau, kad kiekvieną to meto tyrinėtoją kartais apgaubia depresija, pasibaisėjimas. Kiek daug žmonių kentėjo ir žuvo! Bet gal naujas jautru­ mas tam laikotarpiui privers mus visus ne tiktai susimąstyti, bet ir susirū­ pinti, kad tokie įvykiai nepasikartotų. Vis dažniau man kyla mintis, kad sunkiausia nugalėti save. Kai pernai sausio mėn. stebėjau arogantiškai be­ sišvaistančius sovietų kareivius Vilniuje, supratau, kaip be galo sunku nu­ galėti širdyje neapykantos ir keršto jausmus, panaudoti tą nuodingą ener­ giją pozityviai kovai už žmoniškumą ir laisvę. Esu įsitikinęs, kad mūsų atvirumas praeičiai, įvertinant ne tiktai atliktus žygdarbius, bet ir apgailes­ taujant nuodėmes, - būtų svarbus žingsnis to tikslo siekiant. Skelbta: „Akiračiai", 1991 m. spalis, Nr. 9, lapkritis, Nr. 10, ir 1992 m, sausis, Nr. 1.

PEN K IA SD EŠIM Č IA I M ETŲ PR A Ė JU S: L IE T U V IŲ TAUTOS SU KILIM O IR L A IK IN O SIO S V Y R IA U SY B Ė S ISTO RIJO S IN TER PR ETA C IJŲ D ISO N A N SA I Saulius Sužiedėlis

1941-ųjų metų lietuvių sukilimas ir Laikinosios vyriausybės veikla tapo vienu iš labiausiai kontroversiškų naujųjų Lietuvos istorijos etapų. Šiuos kruvinus įvykius įvairiai vertino lietuvių pokarinė išeivija/ Vakarų istorikai ir sovietiniai autoriai. Ši eseistinė apybraiža nepretenduoja į tų ¡vykių analizę, kuri pareikalaus papildomo archyvinio tyrimo darbo ir kri­ tiško įvairių šaltinių įvertinimo. Siekiama tiktai išryškinti kai kuriuos skir­ tingų interpretacijų „disonansus" ir jų implikacijas, pabrėžiant klausimus, bet nebūtinai ieškant galutinių išvadų.

Birželis ir konfliktuojančios -perspektyvos 1941-aisiais metais lietuvių tauta sukilo prieš sovietinius okupantus. Sukilėlių pastatyta Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941.VL24-1941.VIII.5) veikė itin dramatiškomis aplinkybėmis. Birželiniai įvykiai lietuvių sąmo­ nėje interpretuojami kaip svarbus istorinis lūžis, sudarantis įžangą arba slenkstį, vedantį į kruviniausią naujųjų laikų Lietuvos istorijos epochą. Lie­ tuvių istorinėje sąmonėje tas birželis įgijo lemiamą reikšmę. Tačiau už Lie­ tuvos ribų, Europos ir pasaulinės istorijos arenoje, 1941-ųjų metų vasaros įvykiai mažai žinomi. Kitataučių istorinėje literatūroje jie dažnai atsispindi kaip palyginti maža dalis, kartais tiktai vietinė paties žiauriausio XX am­ žiaus konflikto (vokiečių ir rusų karo) detalė. Pats sukilimas ir Laikinosios vyriausybės vaidmuo dažnai interpretuojami kaip įvadas į svarbesnius ir žymiai kruvinesnius įvykius, ypač 1941-ųjų metų vasarą ir rudenį vykusį Lietuvos žydų genocidą. Ir išties kažin ar kada Lietuvoje buvo išžudyta

STRAIPSNIAI

487

tiek beginkliu žmonių per toki trumpą laikotarpi kaip tą baisiąją 1941-ųjų metų vasarą. Kita vertus, lietuvių, ypač išeivijos, tų įvykių traktavimas at­ spindi ryškų „Iokalizmą", kuriame skiriama mažai dėmesio sukilimo isto­ rijos platesniam fonui. Apskritai kalbant, išeivijos autoriai vengė 1941 me­ tų vasaros įvykių kritiškos analizės. Tai normalu ir savaime suprantama: ilgų rezistencijos ir okupacijos metų sąlygomis daug kam atrodė, jog tau­ tai reikalinga didvyriška, o ne kritiška istorija. Vis dėlto toks požiūris sun­ kiai suderinamas su autentiškai moksliniu darbu. Lietuvių tautos sukilimo ir laikinosios vyriausybės istorijos inter­ pretacijų disonansai kyla iš konfliktuojančių perspektyvų. Iš vienos pusės lietuvių herojiškas „lokalizmas", iš kitos „kitataučių" kritiška intepretacija, apibūdinanti šį Lietuvos istorijos etapą kaip dalelytę pasaulinio masto pro­ cesų, ypač pabrėžiant holokaustą ir Reicho ir TSRS karą. Jeigu pirmoji per­ spektyva kartais nuveda į kraštutinį Iokalizmą, ir antroji dažnai ignoruoja 1941-ųjų metų sukilimą arba nuslysta į apibendrinančias išvadas, kuriose pasitaiko klaidų, ypač vertinant sukilimo detales ir tuometinę politinę pa­ dėtį Lietuvoje. (1) Sistemiškai peržvelgiant praeities interpretacijas, bandant išaiškinti esminius apibrėžto etapo klausimus, svarbiausia koncentruoti dėmėsi i tas problemas, kurios sukelia ir išryškina pažiūrų konfliktą.

1. Sovietinės okupacinės politikos vaidmuo sukilimo išvakarėse Savaime suprantama, kad 1941-ųjų metų sukilimą iššaukė sovietų okupacija. Daugumos lietuvių tautos noras nusikratyti svetimųjų prie­ spauda buvo akivaizdus. Tad sukilimas pirmiausia ir buvo logiška tauti­ nės rezistencijos išraiška, šita interpretacija matoma beveik visuose LAFo (Lietuvių aktyvistų fronto) rezistentų atsiminimuose, sukilimo aprašymuo­ se ir atsišaukimuose. (2) Diskredituota tarybinė istoriografija sukilimo klausimu per daug gerai žinoma, kad ją reikėtų detaliau apžvelgti. Apskri­ tai paėmus, ji remiasi maždaug šia schema: antibolše vi kinis sukilimas buvo Reichui parsidavusios „penktosios kolonos" iš anksto surežisuotas padarinys. Ten, kur sukilimas reiškėsi daugmaž spontaniškai, jis interpre­ tuojamas kaip vietinių „buržuazinių nacionalistų" klasinių interesų stichi­ nis gynimas.

488

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Vakarų autorių veikaluose rezistencinis lietuvių sukilimo pradas taip pat nuvertinamas. Paprastai jis aprašomas kaip stichiškai „antisovietinis" sprogimas, kurio gilesnių šaknų neieškoma. (3) Dažnai sukilėliai arba, apskritai paėmus, visi nusistatę prieš sovietinę santvarką apibūdinami kaip „nacionalistai", lyg priešiškumas svetimos valstybės okupacijai nebū­ tų normalus žmogiškas reiškinys. Čia pastebime tam tikrą nenuoseklumą: pavyzdžiui, Vakaruose antinacinė rezistencija Danijoje ar Prancūzijoje ne­ charakterizuojama kaip „nacionalinė", nors iš esmės pastarieji pasipriešini­ mo judėjimai turėjo tą patį tikslą - atstatyti krašto nepriklausomybę. Kaip žinia, pirmasis bolševikmetis pasižymėjo didėjančiu nepasiten­ kinimu sovietine valdžia. Tai galima matyti ne tiktai išeivių autorių atsi­ minimuose, bet ir išlikusiuose sovietinio saugumo raportuose bei archy­ vuose. Kai kurie įdomūs to meto dokumentai buvo išspausdinti vokiečių okupacijos metais leistame straipsnių ir archyvinės medžiagos rinkinyje Lietuvių archyvas. Jame pasirodė dokumentai, pavyzdžiui, darbininkų ir kaimiečių laiškai Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečiui Gedvilui, atspindintys liaudies nepasitenkinimą bolševikų valdymo metodais ir ga­ na stiprų lietuvišką patriotizmą. (4) Žinoma, pagrindinė priežastis, skatinusi didelės tautos dalies nepa­ sitenkinimą ir pasipriešinimą, buvo 1940-1941 metais vis didėjančios so­ vietinės represijos. Tačiau neabejotina, kad lietuvių tautos rezistencija prieš Maskvos okupaciją prasidėjo, kad ir neorganizuotai, nuo pat pirmųjų oku­ pacijos dienų. įdomus 1940 m. liepos mėn. Šiaulių apygardos saugumo ir kriminalinės policijos raportas. Jame rašoma, kad liepos 7 d. vykusiame mitinge „organizuotoji visuomenė" (suprask, LKP sutelktos grupės) kelda­ vo ovacijas visiems kalbėtojams, tuo tarpu „neorganizuotoji visuomenė" (eiliniai piliečiai. - S. S.) karščiau pritardavo ir keldavo ovacijas tiems kal­ bėtojams, kurie pasisakydavo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą". Rapor­ te minima, kad tai „charakteringa". (15) Iš Saugumo departamento raportų ir kitų šaltinių matyti, kad beveik visuose lietuvių tautos sluoksniuose nepriklausomos valstybės išlaikymas buvo savaime suprantamas tikslas. Rinkiminės kampanijos į Liaudies seimą metu LKP ne tiktai nepropagavo Lietuvos įjungimo į TSRS, bet aktyviai neigė visus gandus apie Lietuvos sovietizaciją. (6) Vienas iš įdomiausių ir jautriausių pirmojo bolševikmečio istorijos aspektų - tai Lietuvos gyventojų savitarpio santykiai okupacijos metu. Svetimos okupacijos ir besivystančios rezistencijos sąlygomis natūraliai

STRAIPSNIAI

489

keliamas klausimas: kas yra už ir kas prieš okupantą? Čia nėra reikalo gilintis į jau gerai žinomą sovietinę mitologiją: TSRS okupacija tariamai įgyvendino Lietuvos darbo žmonių remiamą revoliuciją. Reikia manyti, kad pirmomis okupacijų dienomis tam tikras elementas, neturėjęs simpati­ jų tautininkų režimui, tikėjosi jam palankių socialinių pokyčių. Be abejo, tokiam elementui priklausė tam tikras skaičius lietuvių komunistų, pa­ prastų darbininkų ir mažažemių, bet ir jų daugumas nenorėjo Lietuvos įjungimo į TSRS. Pirmojo bolševikmečio istorijos rašymą komplikuoja tais metais aiš­ kiai pastebimas lietuvių santykių su žydais ir rusais paaštrėjimas ir iš to kylanti politinė įtampa. Etninio konflikto priežastys interpretuojamos įvairiai. Vieną kraštutinę poziciją užima aiškinimas, kad pirmasis bolše­ vikmetis sudarė kone „žydų valdžią". Šitoks požiūris prasiskverbė ir pir­ mame (1941.VI.24) Į Laisvę numeryje, kuriame rašoma: „...balševizmas (sic) ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". (7) Vokiečių okupacijos metais veikęs vadinamasis Studijų biuras taip pat išspausdino nemažai medžiagos, pabrėžiančios žydų vaidmenį įtvirtinant sovietų oku­ paciją Lietuvoje. (8) Žinoma, toli gražu ne visi lietuviai tą klausimą spren­ dė tokiu kategorišku būdu. Tačiau ne paslaptis, kad šis daugelio lietuvių įsitikinimas, jog nemažai žydų uoliai talkininkavo Lietuvos okupantams, tapo vienu iš aštriausių spyglių, dirginančių lietuvių ir žydų santykius pokario epochoje. Savaime kyla klausimas, ar iŠ viso įmanoma moksliškai, šaltai anali­ zuoti pirmojo bolševikmečio etninius santykius, nepasimetant savitarpio kaltinimų, insinuacijų, stereotipų ir neapykantos miglose? Pirma, galime trumpai peržvelgti kitataučių interpretacijas ta tema. Kai kurie komentato­ riai, pvz., Azrielas Šočatas, samprotauja, kad kaip tik pirmojo bolševikme­ čio politinės realijos, ypač nepriklausomybės praradimas, buvo pagrindinė etninių santykių blogėjimo priežastis. (9) Tuo jis mažai skiriasi nuo išeiviškos interpretacijos. Tokiam aiškinimui prieštarauja istorikė Sara NeŠamit, aiškinanti, kad svarbesnė lietuvių ir žydų trinties priežastis yra istorinis lietuvių antisemitizmas, kuris pasireiškė XIX-ojo amžiaus tautinio judėjimo rėmuose, konkrečiai Valančiaus ir Kudirkos raštuose. (10) Antrasis požiū­ ris Vakaruose populiaresnis už pirmąjį. Neginčijamas faktas, kad dalis Lietuvos žydų entuziastingai sveikino sovietų kariuomenę 1940 metų birželį. Tiek lietuvių, tiek ir pačių žydų atsi­ minimuose, tiek Lietuvos saugumo policijos dokumentuose šis reiškinys

490

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

gana dažnai minimas. Tam buvo keletas priežasčių. Pirma, Lietuvos žydai turėjo pagrindo įžiūrėti Kremliaus kariuomenėje tam tikrą apsaugą prieš nacizmą. Be to, kai kuriems žydams, kaip ir lietuviams, sovietinės sistemos įvedimas leido pasireikšti. Tą gana atvirai pripažino Jičakas Aradas savo atsiminimuose The Partisan, kur gana atvirai rašė apie savo ir sesers page­ rėjusias gyvenimo perspektyvas jiems atvykus i Švenčionis. (11) Tai gerai atsimena Kauno gyventoja Frieda Frome, tuomet penkiolikmetė: „...komu­ nistai piešė puikius Rusijos proletariato gyvenimo paveikslus. Kuri laiką aš tikėjau viskuo, ką man pasakojo mano draugė Šeina ir kiti apie komunis­ tinę ateitį. Visi tada dalinsis viskuo. Visi dirbs... darbininkų klasė nebus išnaudojama..." (12) Tad kai kurių žydų, kaip ir dalies kitų tautybių Lietu­ vos gyventojų, pozityvų požiūrį į sovietų okupaciją lėmė lengvai supran­ tami žmogiški motyvai: baimė, oportunizmas, idealizmas. Žinoma, šitie motyvai veikė ir tuos lietuvius, kurie sovietų okupacijos metu pasirinko kolaboracinį kelią. Lietuvos žydų visuomenės vaidmenį pirmojo bolševikmečio laiku taip pat analizavo istorikas Dovas Levinas, paskelbęs straipsnių, naudoda­ mas iki šiol mažai žinomą tuometinę Lietuvos žydų periodiką. Juose Levi­ nas pateikė duomenų apie Lietuvos žydų ekonominį ir politinį vaidmenį 1940- 1941 metais. Pasirodo, jog žydų dalyvavimas sovietinėje sistemoje buvo nelygus. Pavyzdžiui, LTSR Pramonės ministerijoje žydai sudarė 51% visų tarnautojų, daugelis jų tarnavo aukštuose postuose. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijos miškininkystės sekcijoje iš 130-ies tarnautojų dirbo tiktai šeši žydai. (13) Dalis Lietuvos žydų dalyvavo krašto sovietizacijos procese. Atskiri epizodai rodo, kad dalies žydų jaunimo entuziazmas, netaktas, o kartais net smurtas, pavyzdžiui, dalyvaujant masinėse deportacijose, sukėlė aštrią lietuvių reakciją. Tai buvo svarbus faktorius blogėjant etniniams santy­ kiams pirmosios sovietų okupacijos metu. Kadangi sovietizacijos procese dalyvavo ir kitos tautybės, įskaitant lietuvius, savaime kyla klausimas apie skirtingų tautybių proporcinį vaidmenį vykdant okupacinę politiką. Ne­ reikia aiškinti, kad tai nepaprastai slidi ir opi problema, kurios nagrinėji­ mas dar ir šiandien labai lengvai gali tapti apologetiniu ginklu, svarstant 1941- ųjų metų žydų genocidą. Tačiau tas pavojus negali būti priežastimi to klausimo vengti. Lietuvių, žydų ir rusų vaidmenį Lietuvos sovietizacijos procese ga­ lima bandyti išreikšti kiekybiniu būdu: bandant analizuoti etninę LKP,

STRAIPSNIAI

491

komjaunimo arba Lietuvos NKVD narystę ir pan. Kadangi iki šiol neįma­ noma nustatyti LKP, prokomunistinių elementų (pvz., MOPR'o) tikslią et­ ninę sudėti, galime tą klausimą atidėti. Tačiau neabejotina, kad Lietuvos mažumos, praktiškai kalbant, žydai ir rusai, sudarė neproporcingai didelę dalį tarybinių aktyvistų, ypač komjaunimo tarpe. Tačiau tos proporcijos ne­ buvo tiek ryškios, kad būtų galima kalbėti apie kokią nors „žydų valdžią". Taip pat reikia pabrėžti, kad sovietinės represijos skaudžiai palietė Lietuvos žydų kultūrines bei ekonomines organizacijas. 1941-ųjų metų birželio trė­ mimai užkabino visus Lietuvos gyventojus, įskaitant žydus ir rusus. Kaip tad paaiškinti gana giliai įsišaknijusį 1940-1941 metų žydų kolaborantų įvaizdį lietuvių tarpe? Istorijoje gana dažnai populiarios nuo­ taikos atspindi tiktai dalį tikrovės. įsidėmėtina, kad, nepaisant nepropor­ cingo Lietuvos mažumų atstovų dalyvavimo sovietizacijos procese, tų „da­ lyvių" skaičius sudarė palyginti mažą dalį tų mažumų visumos. Tačiau stebintiems iš arti tas dalyvavimas galėjo užpildyti beveik visą stebėtojo akiratį. Toks stebėtojas nebūtinai įsidėmėtų, jog viena prielaida, kad „ko­ munistų tarpe yra daug žydų", nebūtinai priveda prie išvados, kad „žydų tarpe yra daug komunistų", šitą sindromą teoriškai galima pavaizduoti to­ kia supaprastinta schema:

Didesnis ratas V = visuomenė Mažesnis ratas K = kolaborantai KV « kolaborantai kaip visuomenės rato ir kolaborantų rato proporcija

Žinoma, panašią kolaboracinę schemą būtų galima pritaikyti ir ki­ tiems atvejams, pavyzdžiui, kalbant apie lietuvių dalyvavimą einzacgrupių veikloje, provokiškus kolaborantus Prancūzijoje ir L t. Svarbiausia atsiminti, kad atsižvelgiant į bendrą skaičių, kolaborantai sudarė negausią visuomenės dalį. Vis dėlto lietuviuose paplito nuomonė, jog būtent žydai

492

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sukūrė Lietuvoje penktą Lietuvos okupantų koloną, tokiu būdu atsimokė­ dami piktu už amžiais lietuvių tautos jiems rodytą svetingumą. Padėtį kaitino faktas, kad aukščiau parodytoje schemoje iŠ arti stebintys gyven­ tojai ryškiai matė tą „K", žydų kolaborantų mažumą, kurioje, reikia pripa­ žinti, buvo tikrų nusikaltėlių. To meto nuotaikas ir realijas gana atvirai apibūdino Aleksandras Štromas Krantuose: „Žiauriausi lietuviško saugu­ mo (NKVD) tardytojai buvo Lietuvos žydai komunistai... tai, kad saujelę žydų buvo galima matyti sovietinėje okupacinėje Lietuvos administracijo­ je, buvo pakankamas (nors nepagristas) argumentas patikėti, kad 'sovietų valdžia' iš tikrųjų buvo 'žydų valdžia'..." (14) Atskirų žydų tardytojų žiau­ rumai tapo bendru kaltinimu visai tautai. Be abejo, tokie apibendrinimai yra neteisingi ir apkaltintą tautą erzinantys, kaip lygiai neteisingi Vakaruo­ se pasirodantys tvirtinimai, kad lietuviai buvę kažkaip itin uolūs nacių ko­ laborantai ir žydšaudžiai. (15) Tokie apibendrinimai dažnai paremiami at­ siminimais ir vieno kito liudytojo parodymu, tai yra anekdotinio pobūdžio dokumentacija, kuria remiantis pavojinga bandyti atkurti bendrą to meto situaciją.

2.

LAF'o ideologinė genezė ir santykiai su Reichu

Lietuvių rezistencijos išsivystymą labiausiai įtaigojo lietuvių tautos reakcija į sovietinę okupacinę politiką bei tos politikos padarinius. Vis dėl­ to tos rezistencijos konkrečios formos priklausė ir nuo kitų faktorių. Svar­ biausi iŠ jų: Lietuvos geopolitinė padėtis, tuo metu Europoje vykstantys politiniai ir ideologiniai procesai, požiūris į nepriklausomos Lietuvos vy­ riausybės nepasisekusias pastangas išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Sukilimo ir Laikinosios vyriausybės dalyvių atsiminimai, taip pat K. Škirpos kapitalinis veikalas Sukilimas pabrėžia rezistencinį LAF'o istori­ jos aspektą. Iš esmės pastarasis veikalas susumuoja lietuvių aktyvistų rezis­ tencijos sampratą ir tos rezistencijos istorijos interpretaciją. Savaime supran­ tama, pirmasis rezistencijos uždavinys tapo kova prieš Lietuvos okupaciją. Pagrindinė tos kovos prielaida buvo vieningos rezistencijos pogrindžio organizacijos sudarymas ir visų lietuvių sutelkimas į bendrą frontą. Ne­ priklausomos Lietuvos valstybės atstatymas - pats pagrindinis tikslas. Pa­ ties K. Škirpos asmuo ir veikla buvo to tikslo charakteringas įkūnijimas. Skaitant Škirpos raštus, aiškiai jaučiasi, kaip sunkiai Šis Lietuvos savanoris

STRAIPSNIAI

493

išgyveno Lietuvos okupaciją. Neabejotina, jog Škirpa savo svarbiausiu tiks­ lu laikė nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir jo nuoširdžiai troško. Reikia pastebėti, kad išeivijos lietuvių istoriografija mažiau dėmesio skyrė lietuvių aktyvistų pasaulėžiūros formavimuisi organizacijos istorijos pradžioje, ypač prieš birželio sukilimą. Tuo tarpu sovietiniai autoriai bei kai kurie Vakarų istorikai beveik visą dėmėsi kreipė ne į LAF'o pagrindinį tikslą, nepriklausomos Lietuvos atstatymą, bet į kai kuriuos aktyvistų pro­ gramos punktus, kuriuose pasitaiko užuominų apie nacionalsocializmą, reiškiamos miglotos rasistinės ir autoritarinės tendencijos. Nežinodami lie­ tuviškų realijų, kai kurie autoriai Vakaruose, trumpai paminėdami LAF'ą, matė jame tiktai vokiečių įrankį. Tad kyla du kontroversiniai klausimai: pirma, ar tos tendencijos tikrai egzistavo, ir jeigu taip, tai kokia jų reikšmė? Antra, kur tų tendencijų šaknys? Skaitant Škirpos Sukilime skelbiamus dokumentus, aktyvistų progra­ moje pastebimi autoritariniai ir rasistiniai elementai. Ne kartą įvairiuose aktyvistų projektuose išreiškiamas nepasitikėjimas vadinamu „seiminiudemokratiniu ištižimu". LAF'o vadovybė, arba bent jos dalis su K. Škirpa priekyje, kritikavo Smetonos vyriausybę ne todėl, kad ji buvo „autoriteti­ nė", bet už jos nepakankamą ryžtingumą. „Aktyvistų platformos metme­ nyse" gana aiškiai pasisakoma už ryžtingus Italijos ir Vokietijos pavyzdžio autoritetinius modelius. Ypač pabrėžiamas kovotojų-vadų reikalingumas tautai. Toliau sakoma, kad „tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius jungia rasė, kalba, papročiai, bendra kulturinė-socialinė praeitis ir vienin­ gas noras išlaikyti savo tautinį individualumą". (16) LAF'o programoje pasitaikantys anksčiau paminėti bruožai turi išta­ kas Lietuvių aktyvistų sąjungoje, kuri ketvirto dešimtmečio pabaigoje išėjo į opoziciją prieš Antano Smetonos vyriausybę. LAS'o leidiniuose Bendras žygis ir Žygis pastebimi motyvai, giminingi LAF'o platformai - kovingumo kultas, gana stiprus antisemitinis bei antilenkiškas tonas, kritika Lietuvos vyriausybės adresu dėl jos tariamo „neryžtingumo", nesikratymas para­ mos iš vokiečių pusės. Nelietuvių rašyba, kiek ji iš viso mini LAF'o politinę platformą, dažnai pabrėžia lietuviško rezistencinio judėjimo „provokišką" poziciją kaip pagrindinį, beveik esminį jos bruožą. Tokį požiūrį galima rasti jau cituotuose veikaluose. Vis dėlto, neatmetant fakto, kad LAF'o platformo­ je pasitaiko pozityvių užuominų nacionalsocializmo ir Reicho adresu, to­ kia pažiūra iš esmės klaidinga. LAF'o politiką Reicho atžvilgiu nulėmė

494

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

daugiausia geopolitiniai motyvai, ypač padėtis, kuri 1940 m. pavasarį susi­ darė Prancūzijai kapituliavus. Apskritai paėmus, mūsų tautos negailestin­ ga geopolitinė padėtis turėjo įtakos kone kiekvienam Lietuvos gyvenimo aspektui, kaip antai antisovietinės rezistencijos pobūdžiui ir net santykiams tarp krašto gyventoju (pvz., įtampai tarp žydų ir lietuvių). Lietuvių antisovietinės rezistencijos palankų požiūrį į vokiečius taip pat stipriai veikė faktoriai ir aplinkybės, kurios nebuvo unikalios Lietuvai. Iš pradžių nacizmo genocidinė politika nebuvo tokia akivaizdi, kokia ji ta­ po vėliau. Molotovo-Ribentropo pakto galiojimo laikotarpiu (1939-1941) toji politika dar nebuvo įsisiūbavusi. Tiktai po 1941 m. vasaros nacių geno­ cidas savo mastu ir žvėriškumu prilygo stalinizmo nusikaltimams. Požiū­ rį į Trečiąjį Reichą taip pat lėmė tai, kad daugelis europiečių nacizme įžvel­ gė barjerą prieš „azijatų" nešamą bolševizmą. Toks mentalitetas leido kai kuriems Hitleryje įžvelgti „Europos kultūros" gelbėtoją ir vertinti nacizmą vien kaip savotišką „nacionalizmo" variantą. Tokie motyvai išliko ir popu­ liarioje kultūroje. St. Būdavo romane Uždraustas stebuklas lietuvis profeso­ rius tvirtina kaip savaime suprantamą prielaidą, kad „vokietis kultūringas žmogus, ne koks bolševikas, su juo visuomet susitarsi". (17) Tačiau, kaip žinia, Aušvicas ir IX-asis fortas parodė, kad „Vakarų kultūra" nesuteikė nei naciams, nei jų kolaborantams imuniteto prieš nežmoniškumą. Dakta­ ras Mengelė buvo kultūringų pretenzijų ir žvėriško elgesio sintezės ryš­ kiausias pavyzdys, išsilavinęs, civilizuotas laukinis, savo žiaurumu nė kiek nenusileidęs aršiausiam „azijatiško bolševizmo" budeliui. Daug žmonių laiku nesuspėjo įsisąmoninti, kad genocidas buvo esminė nacizmo ideologi­ jos sudėtinė dalis, o ne konjunktūrinis, aplinkybių iššauktas „ekscesas". Tai privedė prie tam tikro savęs apgaudinėjimo vertinant Hitlerį. Peršasi palyginimas su tais Vakarų intelektualais, kurie gėrėjosi Stalinu, nenorėda­ mi pripažinti stalininės sistemos masinių žudynių. Antisemitizmas nebuvo LAF'o politinės programos esminis punk­ tas. Ideologinėje programoje žydai beveik neminimi, nors pabrėžimas, jog LAF'as siekia atstatyti tiktai „tautinę valstybę", duoda suprasti, kad, ge­ riausiu atveju, Lietuvos mažumos būtų patekę į antros klasės piliečių ka­ tegoriją. Vis dėlto LAF'o vadovybės arba, tiksliau kalbant, Kazio Škirpos veiklos programos dokumentai bei politinės padėties įvertinimas rodo, jog aštriai neigiama pažiūra žydų atžvilgiu buvo persmelkusi jo pasaulėžiū­ rą. Pavyzdžiui, 1940 m. liepos 1-os dienos Škirpos diplomatinis raštas „Apžvalga padėties Lietuvoje" akcentuoja žydų kolaboracinį vaidmenį

STRAIPSNIAI

495

pirmomis okupacijos dienomis/ nors ir pripažįsta/ jog „daugelis žydų, iš esmės gal ir ne komunistinio nusistatymo, velija geriau dėtis su Sovietų Rusija ir pasiduoti komunizmui". (18) 1941.II.24-os dienos LAF'o vadovy­ bės instrukcijose „Lietuvai išlaisvinti nurodymai" antižydiškas nusista­ tymas transformuojasi į antižydiškos akcijos programą. Ten rašoma, kad „idėjiniam lietuvių tautos pribrendimui reikalinga sustiprinti antikomunis­ tinę ir antižydišką akciją... labai svarbu šia proga (t. y. sukilimu. - S. S.) nu­ sikratyti nuo žydų". Toliau aiškinama, kad reikalinga žydų nusikratyti, priversti juos bėgti iš Lietuvos. (19) Kaip minėta, nelietuviai autoriai pabrėžia LAF'o ideologinėje plat­ formoje pasirodžiusias antisemitines ir autoritarines tendencijas kaip pa­ grindinius rezistencijos bruožus. Toks požiūris netikslus, nes igonoruoja daugelį pozityvių LAF'o programos metmenyse esančių tezių, pvz., socia­ linio teisingumo motyvus, kovą dėl nepriklausomybės, visų tautų sugyve­ nimą Europos tautų bendrijoje ir pan. Vis dėlto negalima nutylėti ir tų LAF'o bruožų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai skatino tautinę nesantaiką ir net smurtą žydų atžvilgiu. Pastarųjų kontroversiškų lietuvių antisovietinės rezistencijos istorijos aspektų tyrinėjimas lietuviuose dažnai apsiriboja apologetika.

3.

Laikinosios vyriausybės santykiai su Reichu

1941.VI.23 paskelbtą Laikinąją vyriausybę (LV) iš esmės suformavo Lietuvių aktyvistų frontas. Tad nenuostabu, kad didele dalimi toji vyriau­ sybė atspindėjo LAFo veiklos programą. Aštrius interpretacijų disonan­ sus, be abejo, sukelia LV santykiai su vokiečiais. Dauguma lietuvių priėmė LAF'o vadovaujamą sukilimą bei jo pastatytą vyriausybę kaip tautos išsi­ vadavimą. Laikinosios vyriausybės vieši pareiškimai nuo pat pirmos die­ nos pabrėžė LV pasiryžimą įsijungti į bendrą kovą prieš bolševizmą. Prak­ tiškai tai reiškė karinę sąjungą su Reichu. Pirmame naujosios vyriausybės paskelbtame atsišaukime į lietuvių tautą jinai trumpai išreiškė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę „tautinės vienybės ir socialinio teisingu­ mo pagrindais". (20) Tačiau kitą dieną vyriausybė paskelbė ilgesnį „Žodį į tautą", kuriame jau išreikštas „ypatingas dėkingumas" vokiečių kariuome­ nei ir nuoširdi parama nacionalsocializmo įkvėptai „pasaulinio masto Hit­ lerio misijai". (21) Liepos pradžioje grupė Lietuvos visuomenės ir Bažny­ čios žymių veikėjų pasiuntė Hitleriui padėkos telegramą.

496

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Daugeliui lietuvių savaime suprantamas žmonių džiaugsmas prasi­ dėjus karo veiksmams, ypač atsimenant ką tik sovietų komunistų ir jų vie­ tinių kolaborantų įvykdytus birželinius trėmimus, sukrėtusius visą Lietu­ vą. Faktas lieka, kad vokiečių puolimas išgelbėjo tam tikrą skaičių nekaltų žmonių nuo sovietinių deportacijų. Kadangi beveik visi jautėsi nesaugūs vežimų metu, būtų buvę tiesiog nenormalu, jeigu daugelis lietuvių nebūtų sveikinę vokiečių kareivius kaip išvaduotojus. Apskritai paėmus, „gėlių mėtymo" psichologija karo metu nesunkiai įsivaizduojama, ypač pergyve­ nusiems patį įvykį. Sudėtingesnė problema - tai vyriausybės bei atsakingų Lietuvos veikėjų pasisakymai, liečiantys santykius su Reichu ir įsijungimą į bendrą Europą „naujais pagrindais". Pirmomis savaitėmis LV laikysena vokiečių atžvilgiu atspindėjo bendrą Škirpos bendradarbiavimo su Reichu liniją. Tos politikos esmė bu­ vo ta, kad santykiai su Vokietija turėjo tarnauti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. Vokietijos ir TSRS karas buvo reali ir būtina Lietuvos nepri­ klausomybės atstatymo prielaida. Tai pabrėždamas, Škirpa ir kiti LAF'o vadovai, aišku, neklydo. Galima būtų beveik suponuoti, kad tam tikra prasme Reichas buvo lietuvių rezistencijos įrankis kovoje už krašto laisvę. Kitaip tariant, bendros kovos prieš bolševizmą fone lietuviai padėjo vokie­ čiams tik tiek, kiek reikalavo rezistencijos interesai. Tad, ruošiantis sukili­ mui ir naudojantis vokiečių paslaugomis, LAF'o vadovai pirmiausia žiūrė­ jo Lietuvos, o ne Vokietijos interesų. (22). Tačiau vos sukilimui prasidėjus ir paskelbus Laikinąją vyriausybę, kilo vokiečių-lietuvių įtampa. Pirmiausia Kaziui Škirpai nebuvo leista at­ vykti į Lietuvą ir perimti LV vadovavimą. Skyrėsi ir kiti interesai: gen. Raš­ tikis pareiškė protestą dėl žydų žudymo, liepos mėn. viduryje įvyko gestapo inspiruotas kraštutinių voldemarininkų pučas prieš Kauno ko­ mendantūrą. Galų gale daugumas Lietuvos LV atsisakė likviduotis vokie­ čių pasiūlymu, tai yra persitvarkyti į Generalinės srities tarėjus. Kita ver­ tus, iki pat LV pabaigos išsilaikė bendro žygio prieš bolševizmą idėja. Rugpjūčio pradžioje laiške Lietuvos generaliniam komisarui von Rentelnui min. pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) rašė, kad vienas iš motyvų atsisakant eiti generalinio tarėjo pareigas buvo tai, „kad sugriautą Lietuvą atstatant taip, kad ji būtų naudingiausia ir Vokietijos žy­ giui prieš bolševizmą remti, mes galim tinkamiausiai pasitarnauti tik Lie­ tuvai esant nepriklausomai valstybei". (23) Tad natūraliai kyla klausimas: ar lietuvių siekis išnaudoti vokiečius buvo reali politika ar tiktai save pateisinti iliuzija? Daugelis nelietuvių

STRAIPSNIAI

497

istorikų atsako, kad iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Jų manymu, lietuviai buvo daugiau ar mažiau sąmoningi nacių įrankiai, šitokia interpretacija pabrė­ žia kolaboracinj sukilimo ir LV veiklos aspektą ir nuvertina rezistencinį jos pobūdį. Kai kuriuose pseudoistoriniuose veikaluose lietuvių poelgis suki­ limo metu gana supaprastintas, lietuviai tampa tiktai aklais vokiečių įran­ kiais. (24) Kitur tas vaidmuo aprašomas Šiek tiek objektyviau ta prasme, kad nors ir pabrėžiamas lietuvių tariamai kolaboracinis vaidmuo, tai bent pažymimos jo politinės ir rezistencinės ištakos. (25) Aišku, šitokie interpretacijų disonansai didele dalimi priklauso nuo tyrinėtojų akiračio ir tyrimų objekto. Laikinosios vyriausybės santykių su vokiečiais problematika yra tiek sudėtinga, jog joje gali rastis perspektyvų, kurios, kad ir kaip aštriai viena kitai prieštarautų, išreikštų istorinę tiesą.

4. Laikinosios vyriausybės ir lietuvių elito laikysena žydų genocido akivaizdoje Žydų likimas Lietuvoje yra vienas iš lietuviams sunkiausių karo me­ to istorijos aspektų, kuris ypač stipriai atsispindi nelietuvių ir už Lietuvos skelbtuose veikaluose. Nemažai jam dėmesio skirta masinėse komunikaci­ jos priemonėse, kartais sukeliant ir politinių kontroversijų. Gal todėl išei­ vių spaudoje ji kartais minima kaip „opioji tema". Svarstant „opiąją temą", ypač sukilėlių pastatytos Laikinosios vy­ riausybės ir lietuvių visuomenės vadovų laikyseną žydų atžvilgiu, reika­ linga apžvelgti kai kurias bendras žydų genocido realijas. Ypač svarbu pa­ brėžti, jog, apskritai kalbant, Europos žydų ir čigonų visuotinį sunaikinimą sugalvojo, o vėliau planavo bei organizavo Trečiasis Reichas. Nutarimas nai­ kinti Lietuvos žydus buvo perduotas instrukcijose, skirtose einzacgrupių vadovams dar 1941-ųjų metų pavasarį, planuojant žygį prieš sovietus. Kaip žinia, šitos grupės turėjo užduotį „apvalyti" rytuose užkariautas sri­ tis nuo vokiečiams priešiškų elementų (suprask, žydų ir komunistų). Pa­ galiau galutinio „žydų klausimo sprendimo" gairės visos Europos mastu buvo nustatytos 1942 m. sausio mėn. Berlyne (VVannsee) įvykusioje konfe­ rencijoje, kurioje dalyvavo vien vokiečių nacių pareigūnai. Žinoma, tai, kad genocido politika buvo nustatyta Berlyne, nepakeičia fakto, kad nacių inspiruoto holokausto vykdyme dalyvavo beveik visų Europos tautų atsto­ vai, tiksliau tariant, kolaborantai, tarp jų ir tam tikras skaičius lietuvių.

498

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tačiau tai nustačius, kyla dar klausimas dėl dalies lietuvių dalyvavi­ mo naikinimo procese. Daugumas autorių to dalyvavimo priežastis skirs­ to tokia schema: a) visur ir visuomet esančio kriminalinio elemento oportunistinis prasiveržimas; b) noras keršyti už kai kurių žydų padarytus nusikaltimus lietuvių tautai pirmojo bolševikmečio metu; c) staiga susida­ rę dviejų bendruomenių diametraliai priešiški geopolitiniai interesai sovie­ tų ir vokiečių okupacijų sąlygomis; d) tradicinis antisemitizmas, gavęs pro­ gą prasiveržti karo ir okupacijos aistrų įkarštyje; e) lietuvių tarpe dar prieš karą pasirodžiusios fašistinės ir nacionalistinės nuotaikos, skatinusios antižydiškus veiksmus. Visos šios interpretacijos pasirodo jau minėtuose veikaluose. Lietu­ viuose vyrauja pirmieji trys požiūriai, o Vakarų tyrinėtojų tarpe dažnai pa­ sirodo paskutiniosios trys nuomonės. (Interpretacija c kartais „dalinasi" ir vieni, ir kiti.) Neneigiant fakto, jog d ir e reiškėsi Lietuvos istorijoje, reikia pažymėti, kad, kalbant apie holokausto Lietuvoje specifiką, paskutinės dvi priežastys neturėjo lemiamos reikšmės. Pirmiausia, nepriklausomoje Lietuvoje fašizmas turėjo gan ribotą įtaką Lietuvos visuomenei ir prieš ją kovojo valstybės saugumo organai. Fašistinės įtakos stipriausiai matomos dešiniųjų voldemarininkų ir LAS#o pogrindinėje veikloje prieš pat nepriklausomybės netekimą. Nepriklauso­ mybės laikais protarpiais studentų tarpe, rečiau miestuose ir kaimuose vyko konfliktai tarp lietuvių ir žydų. Kartais jie pasibaigdavo muštynėmis ir langų daužymu. Lietuvos vyriausybė ir universiteto vadovybė smurtin­ gus konfliktus bandė suvaldyti ir oficialiai juos smerkė. Kitur Europoje, tiek Vokietijoje, tiek Rytuose, tie konfliktai buvo aštresni ir net pareika­ lavo žmonių aukų (Prancūzijoje, Rumunijoje ir t. t.). Kitaip sakant, ne­ priklausomoje Lietuvoje fašistinės nuotaikos ir antisemitizmas (rasizmas) reiškėsi kur kas švelnesne forma negu daugelyje Europos ir pasaulio kraš­ tų (nors nėra pagrindo tvirtinti, kaip kartais mėgstama, kad jo iš viso nebuvo). Rumunijoje, kur ketvirtame dešimtmetyje veikė neblogai organizuo­ tas masinis fašistinis judėjimas, karo metais žuvo daug mažesnis procentas žydų negu Lietuvoje, kur tokio judėjimo nebuvo. Tai paaiškinama tuo, kad žydų tautos Europoje likimą Antrojo pasaulinio karo metu nusprendė ne vietiniai antisemitai, bet vokiečių genocidinė politika. Tas genocidas vyko sparčiausiai ten, kur Reichas turėjo tiesioginę okupacinę valdą, pvz., Lietu­ voje. Neatsižvelgiant į vietines tradicijas, tas procesas vyko daug lėčiau

STRAIPSNIAI

499

ten, kur vokiečiai tiesiogiai nevaldė (Vengrija, Rumunija, Slovakija). Pasta­ ruosiuose krantuose politika žydų atžvilgiu buvo iŠ esmės diskriminacinė ir, apskritai paėmus, tapo genocidine tiktai Reichui intervenavus. Reicho politika nusprendė žydų tautos likimą. Žinoma, bendram naikinimo proce­ sui vykstant, daugelio individualių žydų likimas dažnai priklausė nuo vie­ tinių gyventojų jiems parodyto priešiškumo arba palankumo. (26) Be to, prisimintina, kad Lietuvos mažumų klestėjimo laikotarpis beveik visuomet sutapo su nepriklausomos valstybės, tai yra LDK ir Lietu­ vos Respublikos, laikotarpiu. Aštriausia žydų diskriminacija vyko carizmo epochoje, o visuotinis genocidas Lietuvoje pasirodė tiktai nacizmo ir stali­ nizmo valdos laikais. Lietuvių autorių darbuose ir LAF'o narių atsiminimuose pažymi­ ma, kad vokiečių karinės okupacijos sąlygomis nei Laikinoji vyriausybė, nei kitos svarbios Lietuvos institucijos, pvz., Katalikų Bažnyčia, neturėjo priemonių paveikti okupanto genocido politikos. Pažymėtina, kad keletas žymių Lietuvos veikėjų apeliavo į vokiečių administraciją bent pristabdyti pačius kenksmingiausius antižydiškus veiksmus (gen. Raštikis, prel. J. Šau­ lys). (27) Kiti autoriai aprašo Laikinąją vyriausybę kaip žydų genocido ak­ tyvią suokalbininkę, vokiečių genocido politikos bendrininkę. (28) šitas motyvas figūravo ir buvusio Kauno burmistro Kazio Palčiausko teisme JAV 1982-aisiais metais, liudijant istorikui R. Hilbergui. Kartais (lietuvių nenaudai) Lietuvos padėtis palyginama su Danija, kuri išgelbėjo kone vi­ sus krašto žydus (kurių buvo vos tūkstantis). Tokie palyginimai yra nesu­ sipratimas, nes vokiečių okupacinė administracija Danijoje buvo nepalygi­ namai Švelnesnė negu Reicho valdžia Lietuvoje. Iš tiesų LV neturėjo nei genocidinės politikos, nei genocidinių inten­ cijų žydų atžvilgiu. Neabejotina, kad ji pati nesiėmė naikinimo akcijų. Pati naikinimo politika buvo Reicho žinioje. Suprantant, kad LV negalėjo būti tiesioginė Lietuvos žydų naikinimo kaltininkė, vis dėlto klausimas dėl LV laikysenos žydų atžvilgiu lieka kita forma: ar ji padarė viską, kas realiai buvo įmanoma, tą procesą pristabdyti ar paveikti? Galbūt Šis klausimas neturi empirinio sprendimo, tačiau jį vertinant reikalinga atsižvelgti į gana prieštaringus reiškinius. Turime, kad ir mažai, dokumentų apie kai kurių LV narių ir kitų vadovaujančių to meto Lietuvos visuomeninių figūrų požiūrį į 1941 me­ tais krašte vykusį žydų genocidą. Viena vertus gana natūralus dėkingu­ mas Reichui už išlaisvinimą iš Stalino vergijos, antra vertus - rūpestis dėl

500

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

vykdomų „ekscesų". Tie motyvai susikerta arkivyskupo Skvirecko dieno­ raštyje/ kuriame jis aprašo savo pasibaisėjimą žydų skerdynėmis Kaune ir jo paties bandymus paveikti miesto komendantūrą apraminti padėti. An­ tižydiškos nuotaikos kartais palydimos pasibaisėjimu vokiečių ir jų ko­ laborantų metodais dorojantis su taikiais gyventojais. (29) Ligi šiol nėra duomenų, kad bent vienas žymus Lietuvos valstybininkas ar visuomenės veikėjas būtų atvirai skatinęs žydų genocidą. Be to, pačiame pirmame Į Laisvę numeryje, kuriame išspausdintas gana piktas pareiškimas žydų at­ žvilgiu, taip pat patalpintas nurodymas partizanams, jog „griežtai drau­ džiama patiems vykdyti teismą" ir kad „visi gaivalai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu". Pagaliau žino­ me, kad rugpjūčio pradžioje Laikinoji vyriausybė atsistatydino, protestuo­ dama prieš vokiečių suvaržymus. Galų gale dauguma vyriausybės perėjo i antinacinę rezistenciją ir kai kurie iš jų tapo gestapo aukomis. Visa tai (ir daugiau) dažnai nurodoma kaip įrodymas, jog lietuviai neatsakingi už žydų genocidą. Tačiau nors ir akivaizdu, kad lietuviai, kaip tauta, nei organizavo, nei vykdė naikinimo politiką, kiti faktai rodo, jog vis dėlto tiek LAF'as, tiek ir Laikinoji vyriausybė ėmėsi ryškiai diskriminaci­ nės politikos žydų atžvilgiu. Sukilimo pradžioje buvo paskelbta, jog nacio­ nalizuoti žydų turtai, „taip pat nacionalizuoti turtai, priklausę kitiems asme­ nims (mano pabraukta), aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus, lieka Lietuvos valstybės nuosavybė". Daugelyje LV leistų nuostatų tie ir ki­ ti suvaržymai kartojami. Iš jų aišku, kad diskriminaciniai nuostatai buvo taikomi visiems žydams, nepriklausomai nuo jų veiklos pirmosios sovietų okupacijos metu. (30) Žinoma, atsižvelgiant j chaotišką to meto padėtį, Šie nuostatai liko diskriminacinės politikos užuomazga ir, apskritai paėmus, vyriausybės nebuvo nuosekliai ir visuotinai įgyvendinami. Daugumas žy­ dų turto plėšimo vyko ne kokiu LV įsakymu, bet prasidėjus naikinimo akcijoms, kurioms vadovavo vokiečiai. Taip pat kol kas nėra pakankamai tyrinėtas LV ryšys su vietinės ad­ ministracijos organais ir LAF'o skyriais visoje Lietuvoje, kur 1941 m. vasa­ rai įpusėjus vyko žydų varymas į darbus ir getus ir, prasidėjus akcijoms, net į naikinimo vietas. Dokumentuota, kad tame procese dalyvavo tam tik­ ras skaičius lietuvių policijos ir vietinių aktyvistu grupuočių. Šitas vokie­ čių įsakytas žydų subūrimas buvo vienas iš naikinimo proceso pirmųjų etapų. Ryškių įrodymų, kad LV Vidaus reikalų ministerija būtų davusi Lie­ tuvos mastu nurodymus vykdyti tokias akcijas, nėra. (32)

STRAIPSNIAI

501

Apskritai paėmus, LV santykiai su vietiniais valdžios organais kari­ nės okupacijos sąlygomis ir jos galimybės paveikti krašte vykstančius pro­ cesus - tai viena iš karo meto tyrinėjimo sričių, kurią bus sunkiausia objek­ tyviai nušviesti. Be abejo, šita tema ir toliau savaime sukels politizuotus interpretacijų disonansus ir kartais net aštrias emocijas.

5. Epilogas: sukilimo ir Laikinosios vyriausybės reikšmė kovoje už nepriklausomybę Apskritai paėmus, anksčiau paminėti interpretacijų disonansai, ypač liečiantys „opiąją temą", nėra išsamiai, moksliškai tyrinėti, jeigu neskaitysi­ me ta tema prirašytų apologetinių ir poleminių veikalų ir veikalėlių. Te­ mos jautrumas savaime skatina labiau polemiką negu moksliškumą. Vis dėlto LV ir LAFo veikloje pasireiškę neigiami momentai negali pakeisti 1941 m. sukilimo esminės reikšmės: tai buvo lietuvių tautos daugumos re­ miamas sukilimas atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Iki Šiol nelie­ tuvių tarpe kartais buvo daugiau dėmesio kreipiama i rezistencijos bei su­ kilimo aplinkybes ir realijas, kas nukreipdavo dėmėsi nuo sukilimo ir LV pagrindinio tikslo. Šitoks požiūris atspindi tam tikrą nenuoseklumą verti­ nant Antrojo pasaulinio karo įvykius. Pavyzdžiui, beveik visur Vakaruose antinacinė rezistencija priimama kaip savaime suprantama didvyriška ko­ va prieš fašizmą, nepaisant, kad toje rezistencijoje (pvz., Lietuvoje, Prancū­ zijoje, Jugoslavijoje) aktyviai dalyvavo stalinistai, neretai patys pasižymėję nusikaltimais prieš žmoniją. Ne be pagrindo susidaro įspūdis, jog, Vakarų požiūriu, kovoje prieš fašizmą daug kas atleidžiama arba „suprantama". Tuo tarpu kiti kriterijai taikomi vertinant kovą prieš stalinizmą. Kita vertus, lietuvių požiūris į 1941 m. sukilimo ir LV veiklos gali­ mybes buvo dažnai paremtas nekritišku idealizavimu. Dar blogiau, reiškė­ si nenoras nuodugniai ištirti to meto neigiamus reiškinius, ir net prieita prie kai kurių istorinių šaltinių patogaus „kupiūravimo". (32) Ypač kalbant apie žydų genocidą Lietuvoje daugiausia buvo rašoma pasiteisinamoji ar­ ba gynybinė istorija. Nuoseklesnė to meto istorija reikalauja kito požiūrio: atviro žvilgsnio ne tik į herojiškus sukilimo momentus, bet ir i jo metu ¡vy­ kusią žydų tragediją ir kai kurių lietuvių vaidmenį tame procese. Šalia skaudžių ir kontroversinių klausimų turbūt dar ilgą laiką liks ir kitos problemos, susietos su 1941 m. sukilimo paliktu testamentu. Galbūt

502

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

svarbiausios iš jų liečia laikinosios vyriausybės, kaip prieškarinės, nepri­ klausomos Lietuvos valstybės tęsėjos, vaidmenį. Reikšminga būtų ir geriau suprasti ryšį tarp sukilimo ir pokarinės rezistencijos. Tačiau galutiniai at­ sakymai į panašias bendras problemas turbūt yra dar už empirinės istori­ jos ribų, lietuvių tautos besiformuojančioje istorinėje pasąmonėje.

IŠN A ŠO S 1. Pvz., žr. Raul Hilberg, Vie Destruction of the European Jeios (New York, 1961), p. 203, kur rašoma, kad kažkoks Klimaitis, organizavęs žydų žudymą, vadova­ vo Kauno sukilėliams; pig. Yehuda Bauer, A History of the Holocaust (New York, 1982), p. 182-189. Alexander Dallin savo kapitaliniame veikale German Rule in Russia 1941-1945 (New York, 1957) visiškai nemini lietuvių sukilimo, nors trum­ pai apžvelgia ukrainiečių rezistenciją Lvove (p. 119-122). Čia paduota tiktai ke­ letas tipiškų pavyzdžių iš mokslinės literatūros, neliečiant populiarių veikalų, kur pasitaiko kartais gana keistų variantų, pvz., Sol Littman, War Criminal on Trial: The Rauca Case (New York, 1983), p. 42, kur rašoma, kad anksčiau paminė­ tasis Klimaitis buvo Laikinosios vyriausybės vadovas. 2. Žr., pvz., LAFo vadovybės atsišaukimo projektą, skelbtą K. Škirpos redaguota­ me veikale Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti (Vašingtonas: Autorius, 1973), p. 34-35. 3. Žr., pvz., Raut Hilberg, min. veik., p. 203; taip pat pig. Yitzhak Arad, Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust (New York: Holocaust Library, 1982), p. 29-38. 4. Lietuvių archyvas: bolševizmo metai, III (Kaunas: Studijų biuras, 1942), p. 306-310. 5. Lietuvos valstybinis archyvas (toliau - LVA), f. 378, ap. 12, vien. 296, 1.18, Vals­ tybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos biuletenis Nr. 96. 6. Mykolas Remeris, Lietuvos sovietizacija 1940-1941 (Vilnius, 1989), p. 32. 7. f Laisvę, 1941.VI.24. 8. Žr. rinkini Lietuvių archyvas: bolševizmo metai, t. I-IV (Kaunas, 1942-1943), kuria­ me dalis straipsnių aiškina „žydų valdžios" žalą lietuvių tautai. 9. Azriel Shochat, „Jews, Lithuanians and Russians, 1939-1941", George L. Mosse ir Bela Vago redaguotame rinkinyje Jeios and Non-Jews in Eastern Europe 19181945 (New York, 1974), p. 301-314. 10. Sarah Neshamit, „Rescue in Lithuania During the Nazi Occupation", Rescue At­

tempts During the Holocaust: Proceedings of the Second Yad Vashem International His­ torical Conference (New York, 1978), p. 289-332. 11. Yitzhak Arad, The Partisan (New York, 1979). 12. Frieda Frome, Some Dare to Dream (Ames, Iowa: Iowa State University Press, 1988), p. 8.

STRAIPSNIAI

503

13. Dov Levin, „The Jews and the Socio-economic Sovietizatfon of Lithuania, 1940— 1941 (Part I)", Soviet Jewish Affairs, Vol. 17, No 2 (1987), 26; taip pat it. antrąją straipsnio dali 1987 m. 3-iame numeryje. Levinas taip pat yra rašęs apie žydų da­ lyvavimą kompartijoje ir tarybinėje administracijoje. 14. Aleksandras Štromas, „Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis: asmeninis požiū­ ris", Krantai, Nr. 23, 24, p. 21. 15. Žr. Netvsiueek, 1991.IX.16. 16. K. Škirpa, Sukilimas, p. 78. 17. Stasius Būdavas, Uždraustas stebuklas, p. 44-45. 18. Hoover Institution Archives (Stanford, California), Eduardo Turausko fondas, K. Škirpa, „Apžvalga padėties Lietuvoje", 1.10. 19. Ten pat, 1941.III.24, „Lietuvai išlaisvinti nurodymai", 1.11, 20. Į Laisvę, 1941.VI.24. 21. Į Laisvę 1941.V1.25. 22. Žr. Škirpa, Sukilimas, p. 188-189. 23. Juozas Brazaitis, Raštai, VT, p. 428. 24. Ypač pseudoistoriniuose veikaluose - žr. Alan Ryan, Quiet Neighbors (New York, 1984); Christopher Simpson, Blowback (New York, 1988); Sol Littman, The Rauca

,

Case. 25. Pvz., Arad, Ghetto, p. 35-38. 26. Pvz., Yehuda Bauer savo veikale A History of the Holocaust atmeta populiarią tezę, būk tai naciai parinkę AuŠvicą ir kitas Lenkijos vietoves pagrindinėmis nai­ kinimo stovyklomis dėl lenkų antisemitizmo. Vietinių gyventojų nuotaikos turė­ jo palyginti mažai ¡takos nadų naikinimo planuose. 27. Žr., pvz., J. Brazaičio Vienu vieni (Niujorkas, 1964). 28. Žr., pvz., anksčiau paminėtą S. Neshamit straipsni. 29. Čia remiamasi autoriaus turima Skvirecko dienoraščio dalies fotokopija. Dieno­ raščio dalis buvo išspausdinta sovietinėje propagandinėje literatūroje. Nors ran­ kraštis buvo paskelbtas, siekiant parodyti arkivyskupo prohitlerirų nusistatymą, tačiau tame tekste taip pat ryškiai matyti Skvirecko noras užtarti persekiojamus žydus. Plg. finansų tarėjo Jono Matulionio pasisakymus Avrahamo Tory knygo­ je Surviving the Ghetto: The Kovno Ghetto Diary (London, 1990), p. 13, ir paties Ma­ tulionio pasisakymus jo dienoraštyje Neramios dienos (Toronto, 1975), p. 27. 30. Žr. Hoover, Turausko archyvas, LV atsišaukimas, nedatuotas. Taip pat kai kurie panašaus pobūdžio įstatai, išskiriantys žydus, randami LVA, R-496, „Laikinoji Lietuvos vyriausybė", taip pat R-1549, b. 39. 31. Dėl vietinių aktyvistų veiklos ir jų ryšio su „an tru " įdomūs dokumentai randa­ mi LVA, R-739s, „Joniškio aktyvistų štabas". 32. Pvz., 1952 m. redaguoto rinkinio Lietuvių archyvas: bolševizmo metai įžangoje paste­ bima, kad kai kur „išleistas vienas kitas sakinys" dėl nenormalių, L y. vokiečių okupadjos, sąlygų. Iš tiesų buvo išimta vokiečių laikais į Studijų biuro Lietuvių archyvų patekusi antisemitinė medžiaga. Kupiūrų randame ir J. Brazaičio veikale Vienų vieni (žr. tenai paskelbtą „Lietuvos Laikinosios vyr. atsišaukimą į tautą"

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA ir plg. Į Laisvę, 1941.VI.25). Galbūt ryškiausias tokio kupiūravimo pavyzdys - tai K. Škirpos Sukilime paskelbti 1941.111.24 datuoti „Nurodymai Lietuvai išlaisvin­ ti", kuriuose praleistos antižydiškos instrukcijos (plg. su anksčiau minėta Hoover Institution, Turausko archyve esančia tos pačios datos „Lietuvai išlaisvinti nurodymai" kopija). Skelbta: „Metmenys", 1991, Nr. 61.

KODĖL LIETU V A 1941 M. NETAPO TREČ IO JO REICH O SA TELITU Zenonas V. Rekašius

Šio raginio tema - 1941 metų įvykiai Lietuvoje - neturėtų būti labai aktuali nei nepriklausomybę atstačiusioje Lietuvoje, nei lietuvių išeivijoje. Ji turėtų dominti tik profesionalius istorikus. Kadangi nesu nei istorikas, nei didelis istorijos mėgėjas, nebandysiu šios temos gvildenti istoriniu po­ žiūriu. Bandysiu į to laikotarpio įvykius pažvelgti politiniu žvilgsniu; pa­ analizuoti, kokia politine logika jie buvo grindžiami anuomet ir kokia yra (ar galėtų būti) jų politinė reikšmė dabar, praėjus daugiau negu pusei šimt­ mečio. Tai daryti mane skatina ne vien noras sužinoti atsakymus į dauge­ lį tą laikotarpį liečiančių klausimų. Dar svarbesnis man atrodo reikalas iš­ siaiškinti, kas iš tikrųjų vyko tuomet Lietuvoje, nes Lietuvos Respublikos Seimui yra pateikti pasiūlymai įteisinti tuometinę Laikinąją vyriausybę, pripažinti, kad nuo 1941 metų birželio 23 dienos, kai toji vyriausybė pa­ skelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, iki 1941 metų rugpjūčio 5 dienos, kai vokiečių okupacinei valdžiai įsakius „Laikinoji vyriausybė" nutraukė savo veiklą, Lietuva iš tikrųjų buvo nepriklausoma. Bijau, kad ši­ toks skubotas sprendimas, nesusipažinus su už šio pasiūlymo slypinčiomis politinėmis vilkduobėmis, galėtų Lietuvą pastatyti į labai keblią padėtį ir sukelti daug nemalonumų tiek krašto viduje, tiek ypač užsienio politikoje.

Trumpas žvilgsnis į praeitį 1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva užėmė griežtai neutralias pozicijas. Net ir žlungant Lenkijai 1939 metais Lietu­ va nepasinaudojo proga jėga atsiimti lenkų užgrobtą Vilnių, nors pagun­ da tai padaryti buvo išties labai didelė. Tuometinė Lietuvos vyriausybė

506

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

apsisprendė geriau laikytis neutralumo pozicijų, nes priešingu atveju Lie­ tuva taptų hitlerinės Vokietijos sąjungininke. Dabar, žinodami slaptus Mo­ lotovo-Ribentropo susitarimus, turime pagrindo tuo abejoti: vienokia ar kitokia Lietuvos laikysena šio pakto susitarimų nebūtų pakeitusi ir 1940 metais vis vien būtume buvę sovietų okupuoti. Vilnių Lietuva atgavo iš jį okupavusios Sovietų Sąjungos, tačiau tu­ rėjo sutikti, kad būtų paliktos ten buvusios sovietų kariuomenės įgulos. Ir vėl, žinodami slaptųjų Molotovo-Ribentropo protokolu tekstus, galime bū­ ti beveik tikri, kad neįsileisdami sovietų įgulų anuomet okupacijos nebūtu­ me išvengę. Tik Vilnius būtų atiduotas ne Lietuvai, o priskirtas sovietinei Gudijos Respublikai. 1940 m. birželio mėnesį Sov. Sąjunga pareikalavo įsileisti papildomas jos kariuomenės įgulas, šįkart jau į visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Ne­ matydama galimybės okupacijos išvengti pasipriešinant jėga, Lietuvos vy­ riausybė kapituliavo. Pagal Sov. Sąjungos pageidavimą birželio 17 dieną buvo sudaryta nauja marionetinė vyriausybė, padėjusi sovietams režisuoti vadinamojo Liaudies seimo „rinkimus". Liaudies seimas paprašė Sov. Są­ jungos priimti Lietuvą į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą, ką Ši ir padarė: 1940 m. rugpjūčio 3 dieną sovietų okupuota Lietuva buvo aneksuo­ ta (t. y. įjungta j Sov. Sąjungos sudėtį ir de fdcto nustojo egzistuoti kaip at­ skira, nepriklausoma respublika). Pirmoji sovietų okupacija tęsėsi nuo 1940 m. birželio 15 dienos iki 1941 metų birželio 22 dienos, t. y. iki karo tarp Vokietijos ir Sov. Sąjungos pradžios.

Sukilimas ir Lietuvių aktyvistų frontas 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. So­ vietų okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvoje prasidėjo sukilimas, kurį orga­ nizavo ir jam vadovavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) - 1940 metais lietuvių pabėgėlių Berlyne įkurta organizacija. LAF'as sudarė Laikinąją vy­ riausybę, kuri birželio 23 dieną paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietu­ vos valstybę. Tačiau Vokietija nepriklausomybės atstatymo nepripažino, naujai okupuotuose kraštuose įvedė savo civilinę administraciją. Jos ge­ neralinis komisaras Lietuvai Adrian von Rentelnas rugpjūčio 5 dieną pa­ reikalavo, kad Laikinoji vyriausybė nutrauktų savo veiklą, o ministrams

STRAIPSNIAI

507

pasiūlė tarėjų pareigas vokiškoje krašto administracijoje. Laikinoji vyriau­ sybė neišdrįso pasipriešinti Vokietijos Reicho vyriausybei ir savo veiklą nutraukė. Rugpjūčio 9 dieną ministras pirmininkas J. Ambrazevičius įteikė „Jo Ekscelencijai" A. Rentelnui nuolankų laišką, apgailestaujantį dėl tokio vokiečių sprendimo. Laikinoji vyriausybė išsiskirstė ir po to daugiau jokių gyvybės ženklų nerodė. Vokietijos generalinis komisaras Lietuvai A. von Rentelnas 1941.IX.26 įsakė uždaryti ir LAF'ą, o jo turtą konfiskuoti. LAF'as perėjo į pogrindžio veiklą, konspiraciniais tikslais pasivadinęs Lietuvių frontu. Išeivijoje ši or­ ganizacija tebeveikia ir dabar, tik 1951 m. pasivadinusi Lietuvių fronto bičiuliais. Tai Lietuvių aktyvistų fronto įpėdiniai, tiksliau - jo politinės tra­ dicijos tęsėjai, populiariai dar vadinami frontininkais. Kalbėti apie sukilimo politinę logiką neįmanoma todėl, kad apsi­ sprendimas imtis ginklo prieš besitraukiančią iš Lietuvos sovietų kariuome­ nę buvo spontaniškas (išskyrus Kauną ir iŠ dalies Vilnių, kur sukilimui galbūt buvo ruoštasi iš anksto). Tuo tarpu LAF'o ir jo sudarytos Laikino­ sios vyriausybės veikla buvo ne spontaniška, o gerai paruošta. 1940-1941 metais Berlyne filosofas Antanas Maceina net buvo paruošęs LAF'o Pro­ gramą1, tad ši organizacija turėjo ilgalaikius tikslus ir buvo pasiruošusi šių tikslų siekti sąmoningai pasirinktomis politinėmis priemonėmis.

Laikinoji vyriausybė 1941 m. birželio 23 dieną sukilėliai užėmė Kauno radiofoną, o LAF'o įgaliotinis Levas Prapuolenis perskaitė atsišaukimą į tautą. Po to LAF'o vardu buvo pristatyta ir pati vyriausybė: „Lietuvių tautai vadovauti prista­ tome sekančio sąstato Lietuvos Laikinąją Vyriausybę". Kitą dieną LAF'o pradėto leisti laikraščio Į Laisvę pirmajame numeryje buvo išspausdintas ką tik sudarytos Laikinosios vyriausybės pareiškimas „Atstatoma laisva Lie­ tuva"2. Jame skelbiama: Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.* * Kazys Škirpa, Sttkilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: Dokumentinė apžvalga. Va­ šingtonas, 1973. 1 „Atstatoma laisva Lietuva", / Laisvę, Nr. 1 , 1941.VI.24.

508

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Vilnius —Kaunas, m i.v i.2 3 Kokia politine logika pagrįsti šie LAF'o ir Vyriausybės pareiškimai? Visų pirma LAFas - nežinoma, nepriklausomoje Lietuvoje neegzis­ tavusi organizacija - skelbia sudariusi vyriausybę. Bet juk niekas LA Fui nesuteikė teisės sudarinėti Lietuvos vyriausybes. Nesant kitos išeities, LAFas galėjo laikinai pasiskirti sau teisę skelbti valstybės atstatymą lietu­ vių tautos arba Lietuvos piliečių vardu ir numatyti, kaip šitoks sprendimas bus ateityje įteisintas (referendumu, rinkimais, karaliaus ar diktatoriaus įsakymu). Panašiai 1918 metais pasielgė Tautos taryba, o 1990 metais - Lie­ tuvos Aukščiausioji taryba. Tuo tarpu LA Fas pats sau neribotam laikotar­ piui prisiskyrė suvereno teises, kurioms nereikalingas piliečių pritarimas ar įgaliojimai. Dar daugiau - LA Fas sudarė vyriausybę vadovauti lietuvių tautai! Susidarė labai keista politinės galios struktūra: visagalis LA Fas ski­ ria (taigi ir atleidžia) vyriausybes, kurios valdo lietuvių tautą, o tauta, pa­ čioje šios politinių galių grandinės apačioje, klusniai vykdo vyriausybės įsakymus. Lietuvių Aktyvistų Frontas

i

Laikinoji Lietuvos Vyriausybė

t

Lietuvių Tauta Stebina Šitoks LAF'o pasirinktas vienpartinės diktatūros valstybės modelis. Modelis, pagal kurį tautai telieka tik klausyti ir vykdyti iŠ aukš­ čiau ateinančius nurodymus, o kitataučiams piliečiams iš viso nebepaliekama vietos - jų tarsi nebėra. Atrodo, kad toks absoliutus valstybės galių uzurpavimas LAF'e ne­ jaukiai nuteikė ir pačią Laikinąją vyriausybę, nes pačiame pirmame jos pa­ reiškime Vyriausybė sakosi susidariusi, visai neminint, kas ją sudarė. Ir dar viena keistenybė: vyriausybė pastebi, kad valstybės dar nėra, ir todėl skelbia ją atstatanti. Paprasta politinė logika sako, kad pirma turi būti vals­ tybė, tik paskui jos reikalams tvarkyti sudaroma vyriausybė.

STRAIPSNIAI

509

Ilgai maniau, kad Šie nelogiškumai tėra jaunų, daugiausia studentiš­ ko amžiaus aktyvistų, sukilimo staiga išmestų į pirmas gretas, nepatyrimo teisėje ir politikoje išdava. Dabar manau, kad tokia dalykų eiga pasirinkta sąmoningai; tai rodo tolimesni įvykiai ir pačios Laikinosios vyriausybės laikysena.

Kodėl „Laikinoji"? Kitas ne mažiau įdomus ir mane taip ilgą laiką klaidinęs klausimas: kodėl 1941 m. vyriausybė skelbėsi esanti laikina? Kol to meto šaltiniai bu­ vo neprieinami, geranoriškai maniau, kad taip Laikinoji vyriausybė išreiš­ kė savo nusistatymą, kad jos veiksmai ateityje turės būti įteisinti demokra­ tiškai išrinkto Atkuriamojo seimo (panašiai, kaip kad buvo po 1918 metų) arba referendumo (kaip kad įvyko po 1990 metų). I šį klausimą, pasirodo, buvo atsakiusi pati Laikinoji vyriausybė ir atsakymas buvo visai ne toks, kaip aš galvojau. To paties Į Laisvę laikraš­ čio 2-me numeryje3 išspausdintas „Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės žodis į Tautą", kuriame pasidžiaugiama nepriklausomybės atstatymu, dėkojama vokiečių kariuomenei, padėjusiai „mūsų tautai išsi­ vaduoti iš sadistiškos fizinės ir moralinės vergijos", leidusiai „įsijungti vėl į Vakarų kultūros pasauli": Šitas vokiečių tautos vado Adolfo Hitlerio sumanytas, nacionalsocializmo įkvėptas, narsiosios armijos vykdomas žygis yra milžiniškos reikšmės naikinant barbariškąjį antikultūrinį, antižmonišką antplūdį (...). Mums, kurie (...) buvom bolševizmo niokojami, ši pasaulinio masto Hitlerio misija ir jos reikšmė gali būti labai gerai suprantama, teigiamai vertinama ir nuoširdžiai remiama. Tai gali būti vienas iš pagrindų (...) artimiems tarpusavio bendradarbiavimo san­ tykiams tarp D idžiosios Vokietijos ir nepriklausomos Lietuvos. To bendra­ darbiavim o konkrečiom s form om s išryškėjus, bus sudaryta nuolatinė Lie­ tuvos vyriausybė ir prasidės naujai kuriamas atgimusios valstybės darbas. Tai nebus toks darbas, kaip mūsų visų blogo atminimo režime prieš 1940 m. bir­ želio 15 d., negarbingai pasibaigęs valstybės stdikvidavimu.

5 Į Laisvę, Nr. 2 , 1941.VI.25.

510

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Mano pabraukta citatos dalis ne tik atsako i klausimą, kodėl tuo­ metinė LAF'o sudaryta vyriausybė buvo ne nuolatinė, o tik laikinoji, bet ir nustato sąlygas, kurios turi būti įvykdytos prieš nuolatinės vyriausybės sudarymą. O tos sąlygos priklauso ne nuo Lietuvos piliečių politinės valios, bet nuo konkrečių ateities „bendravimo formų su Vokietija išryškėjimo". Šitoks dalies savo suverenumo atsisakymas vargu ar gali būti aiškinamas kitaip, kaip siūlymasis Vokietijai į satélites. Todėl ir atsakymas į pagrin­ dinį mūsų klausimą, kodėl Lietuva 1941 metais netapo tuometinės Vokieti­ jos (t. y. Trečiojo Reicho) satelite, yra gan paprastas: tuometinė Vokietija Lietuvai, kaip, beje, ir kitiems sovietų okupuotiems kraštams, nebuvo lin­ kusi suteikti net satelitinės valstybės statuso (tokio, kaip, pvz., vysk. Tisso vadovaujama Slovakijos vyriausybė). Savaime suprantama, kad siūlydamasi Vokietijai į satélites Laikinoji vyriausybė turėjo atsiriboti nuo „blogo atminimo režimo iki 1940 metų", nes Lietuva, kilus Antrajam pasauliniam karui, laikėsi griežto neutralumo, kas būtų buvę nesuderinama su Vokietijos satélites padėtimi. Šitoks atsiri­ bojimas nuo iki 1940 metų egzistavusios Lietuvos neturi nieko bendra su autoritariniu prez. A. Smetonos režimu. Autoritarinėje Lietuvoje iki 1940 metų visgi dar buvo išlikę kai kurie demokratijos bruožai. Valstybė buvo prezidentinė respublika, konstitucija garantavo visiems piliečiams lygias teises, įstatymus leido ne vyriausybė, o seimas, kad ir nedemokratiškai išrinktas. Tuo tarpu nei Šiame Laikinosios vyriausybės žodyje į tautą, nei kituose to meto dokumentuose man nepavyko rasti nė menkiausios užuo­ minos apie seimą, konstituciją, prezidento rinkimus ar kitus demokratijos bruožus. Taigi ne demokratijos ilgesys vertė tuometinę Laikinąją vyriausy­ bę kiekviena pasitaikiusia proga atsiriboti nuo iki 1940 metų buvusios Lie­ tuvos valstybės. Neutralumo atsisakymas buvo būtina sąlyga, norint tapti Vokietijos satelite.

Pastangos įtikti vokiečiams Iš vieno, kad ir labai aiškaus, atviro, Laikinosios vyriausybės pa­ reiškimo daryti išvadas apie jos bandymą gauti iŠ Vokietijos satelitinės valstybės statusą būtų per daug drąsu ir neatsakinga. Tačiau tokią išvadą labai remia LAF'o leidžiamo ir Laikinosios vyriausybės poziciją pristatan­ čio laikraščio Į Laisvę tekstai. Pataikavimas Trečiajam Vokietijos Reichui

STRAIPSNIAI

511

Siame laikraštyje atsispindi dvejopai: vokiečių tautos vado Adolfo Hitle­ rio liaupsinimu ir nuogu, atviru antisemitizmu. Pirmojo Į Laisvę numerio apačioje, po pranešimu apie nepriklauso­ mybės atstatymą, išspausdintas K. P. inicialais pasirašytas straipsnis „Prie­ spaudą numetant" ženklina atviro, organizuoto antisemitizmo pradžią Lietuvoje. Štai citata iš to straipsnio: (...) Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas. Dėl tokio atviro, lietuvius prieš žydus kiršinančio straipsnio negali­ ma kaltinti vokiečius ar jų cenzūrą, nes pirmajam Į Laisvę numeriui pasiro­ dant vokiečių Kaune dar nebuvo. Antisemitizmo Lietuvoje būta ir anksčiau, tačiau jis ribodavosi bui­ tiniais ar ekonominiais klausimais. Žydams būdavo priekaištaujama ne to­ dėl, kad jie žydai, bet kad jie išnaudoja lietuvius, nesąžiningai prekiauja, macams naudoja katalikų vaikų kraują ir pan. Tokį antisemitizmą dar ga­ lima suprasti, nes tai suklaidintų žmonių pasisakymas ne prieš visus, o tik prieš blogi nešančius žydus, nesvarbu, ar tas blogis tikras, ar tik įsivaiz­ duotas. Šitoks antisemitizmas dar palieka vietos ir geram, simpatiškam žydeliui, iš kurio galima ne tik pasijuokti, bet ir savotiškai jį mėgti. Tuo tar­ pu l Laisvę teiginys, kad žydai ir bolševizmas yra vienas ir tas pats, kom­ promisui vietos jau nebepalieka. Šitokio nuogo antisemitizmo tame laikraštyje netrūksta. Štai dar vie­ na citata iš nepasirašyto straipsnio „Pagaliau..."4: Ateitis didelė, dideli ir uždaviniai. Užtat mums ir reikia aukotis. Mes tai su­ prantame. Dar beginkliai stojome grumtis su mūsų priešais prispaudėjais rusais ir niekšingais, ilgai alinusiais mūsų kraštą, parazitais žydais, jie valgė riebiausius kąsnius, išstatė mūrus, šiandien daug kur žudė mus. jų valanda taip pat išmušė ir teisingas įstatymas suvaldys siaučiančius ir pašalins jų nenumaldomus apetitus. Tame pačiam Į Laisvę numeryje yra ir daugiau anonimiško antisemi­ tizmo. Štai ištrauka iš straipsnio „Partizanai užima Kauną"5: 4 / Laisvę, Nr. 4, 1941.VI.27. 9 Į Laisvę, Nr. 5, 1941.VI.28.

512

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Popiet vis didesni ir didesni vokiečių kariuomenės žvalgų daliniai motocik­ lais ir dviračiais prašvilpia Kauno gatvėmis. O partizanai pradeda valyti miestą nuo pasislėpusių bolševikų karių ir ne tik Šautauvais, bet ir kulkosvaidžiais gink­ luotų, nuolat partizanus apšaudančių žydų ir kitokio priešiško elemento. Kitame numeryje6 spausdinamos „Adolfo Hitlerio mintys iš Mein Kampf". Tai trys antisemitinės citatos iš A. Hitlerio knygos, be komentarų. Kitą dieną ir vėl - „Bolševikinis žydinis tautų nuodijimas", Mein Kampf mintys. Priedo - dar truputis „vietinės gamybos" antisemitizmo nepasira­ šytame } Laisvę vedamajame: Lietuva įstojo į didįjį Adolfo Hitlerio vadovaujamą Vakarų Europos žygį su nuogomis rankomis, bet su dideliu pasiryžimu verčiau mirti negu bolševikų vergijoj niekingai vegetuoti. Rusiškai žydiško bolševizmo neapykanta ir pasiry­ žimas kovoti dėl laisvės buvo toks didelis, kad kiekvienas lietuvis prieš sukilimo ženklą jau buvo sukilėlis ir griaužėsi, kad niekur negauna ginklų. Beveik visi tokie antisemitiniai ar Hitlerį liaupsinantieji išpuoliai buvo nepasirašyti, anonimiška, iki šiol neiššifruota tebėra ir šio LAF'o laik­ raščio redakcija. Yra tačiau viena ir gan svarbi išimtis - išspausdinta Laiki­ nosios vyriausybės žemės ūkio ministro prof. Balio Vitkaus kalba per Kau­ no radiją7, kurios ištrauką noriu čia pacituoti: (...) Sukandę dantis kentėjome šią priespaudą ir laukėme išsigelbėjimo. Bu­ vome tikri, kad didžioji, galingoji Vokietija nepakęs žydų ir žydbernių grėsmės kultūringai Europai ir kad bolševikams ateis atpildo valanda. Pagaliau birželio 22 dieną prasidėjo Didžiojo Vokietijos Vado Adolfo Hitlerio įsakytas žygis ir vos po kelių dienų sumuštos bolševikų pajėgos buvo priverstos iš Lietuvos pabėgti. Panašių citatų būtų galima prirankioti dar daug, tiek iš to paties Į Laisvę laikraščio, tiek iš Vilniuje leistos Naujosios Lietuvos ir kitų to meto laikraščių. Tačiau tai jau būtų vien skaitytojų kantrybės išbandymas, nes ko nors naujo jose vargu ar berastume. Tačiau noriu nebecituodamas trum­ pai paminėti dar vieną Į Laisvę 1941.VII.5 vedamąjį, pavadintą „Apvalyti 6 Į Laisvę, Nr. 6 , 1941.VI.30. 7 Į Laisvę; Nr. 9 , 1941.VIL3.

STRAIPSNIAI

513

lietuviu tautą nuo grybo", kuriame jau atvirai siūloma Lietuvos žydus iš­ tremti j Birobidžaną arba „suvaryti į liubliniškąjį getto, kur šie patentuoti išnaudotojai valgytu savo kruvinu prakaitu užsidirbtą duoną"8. Pabaigai norėčiau paminėti dar vieno tuometinio / Laisvę straipsnio antraštę: „Žydai sutvarkyti". Ji reikšminga dvejopai. Pirma, straipsnio pa­ sirodymo data: 1941 metų rugpjūčio 4 diena, kai LAF'as jau žinojo, kad Lietuva net satelitinės nepriklausomybės negauna, kad Laikinoji vyriausy­ bė priversta nutraukti savo veiklą, kad visos pastangos įsiteikti vokiečiams buvo bergždžios. Ne mažiau svarbi ir antroji priežastis. Tuo metu masinės žydų žudynės jau buvo pasiekusios tokią apimtį, kad apie jas nežinoti bu­ vo tiesiog neįmanoma. Be to, praktiškai jau visi Lietuvos žydai buvo suva­ ryti į getus. Tokiu metu teigti, kad „žydai sutvarkyti", galėjo tik visiškai morališkai degradavęs žmogus.

Laikinoji vyriausybė ir išeivija Sovietinė istoriografija Laikinąją vyriausybę laikė hitlerinės Vokieti­ jos talkininke, todėl apie kokį nors jos įteisinimą ar reabilitavimą sovietme­ čiu negalėjo būti nė kalbos. Tačiau išeivija taip pat nerodė didelio entu­ ziazmo: VLIK'as, ALT'a, Bendruomenė apie ją vengė kalbėti. Tik Lietuvių fronto bičiuliai retkarčiais surengdavo 1941 metų sukilimo minėjimus. Pastangų atkurti išeivijoje Laikinosios vyriausybės veiklą buvo jau pačiomis pirmomis išeiviško gyvenimo dienomis. Buvo pasiūlymų VLIK'ui (Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui), užuot organizavus savo Vykdomąją Tarybą, šiai skirtas egzilinės vyriausybės funkcijas pavesti Lai­ kinajai vyriausybei, kurios visi nariai tuo metu jau gyveno Vokietijoje, pa­ bėgėlių stovyklose. a 1941 metų vasarą vokiečiams pradėjus masiškai naikinti Lietuvos žydus, vieti­ niai gyventojai provincijos miestuose ir miesteliuose pastebėdavo, kad kažkur pradingo vietos žydai. Kad nukreipti! gyventojų dėmėsi, vokiečiai tada paleido gandus, jog žydai išvežami į specialiai jiems įkurtą Liublino respubliką, kur jie galės atskirai gyventi, nebeišnaudodami kitų tautų. Nedaug kas Lietuvoje pati­ kėjo tokiu „tautinio apsivalymo" aiškinimu. Nežinau, ar J Laisvę redaktoriai šį vokiečių teiginį kartojo dėl sunkiai įsivaizduojamo naivumo, ar sąmoningai no­ rėdami nukreipti gyventojų dėmesį nuo vokiečių okupacinės valdžios ir kai ku­ rių jai talkinusių lietuvių nusikaltimų.

514

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

1945 metais birželio 15 dieną Vokietijoje susirinkusiam posėdžiauti VLIK'ui keturios iš dešimties jį sudariusių grupių - Lietuvos laisvės kovo­ tojų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos valstiečių liaudi­ ninkų sąjunga ir Ūkininkų partija - įteikė pareiškimą, kurį teisingiau būtų vadinti ultimatumu, nes, neįvykdžius keturių jame keliamų sąlygų, „pasi­ rašiusieji, atstovaudami savo grupių nusistatymą, skaitys tolimesnį jų bend­ radarbiavimą VLIK'e... nebegalimą" (citata iš 1945 m. liepos 5 d. VLIK'o protokolo9). Pirmos trys sąlygos lietė VLIK'o veiklą svetur ir valstybės at­ statymą jam grįžus į Lietuvą. Mūsų svarstomu klausimu svarbi ketvirtoji sąlyga, kurią pacituosiu ištisai: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme". „Pareiškimą" pasirašė: J. Kaminskas (Socialdemok­ ratų partija), A. Valuckas (Valstiečių liaudininkų sąjunga), S. Žymantas (Laisvės kovotojų sąjunga) ir V. Sidzikauskas (Ūkininkų partija). VLIK'ą sudarančioms politinėms grupėms apsvarsčius Šias sąlygas, 1945 metais liepos 3 d. jo posėdyje VVūrzburge buvo priimtas nutarimas, iš esmės patenkinantis šiuos keturių grupių reikalavimus: buvo pabrėžtas bū­ simos Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis ir demokratiniai jos atsta­ tymo procesai, o 1941 m. Laikinoji vyriausybė nebuvo net paminėta. Taigi 1945 metais, kai 1941 metų įvykiai dar buvo gyvi žmonių atmintyje, politi­ nės veiklos išeivijoje vadai matė reikalą visiškai atsiriboti nuo 1941 m. bir­ želio Laikinosios vyriausybės. Todėl ir dabar šios vyriausybės entuziastai, prieš keldami jos reabilitavimo ir įteisinimo klausimus, turėtų susipažinti su priežastimis, kodėl anuomet išeivijos politinė vadovybė norom nenorom turėjo atsiriboti nuo tos Laikinosios vyriausybės ir jos tuometinių šalininkų pretenzijų.

Pora baigiamųjų pastabų Manau, kad Čia paminėtų nemalonių ir mums, lietuviams, garbės nedarančių faktų akivaizdoje reikėtų pasinaudoti Tomo Venclovos patari­ mu nesakralizuoti praeities klaidų10. Priešinga laikysena, tuo labiau žiauriai 9 „Pareiškimas", Würzburg, 1945 m. birželio 15 d. K. Drungos archyvas (cituota iŠ L. Mockūno knygos Pavargęs herojus, psl. 112). 10 Tomas Venclova. „Klaidų sakralizavimas", Lietuvos aidas, 1993 m. birželio 17 d.

STRAIPSNIAI

515

klydusios Laikinosios vyriausybės vienoks ar kitoks įteisinimas, būtų tie­ siog iššūkis ne tik žydams ir kitoms nuo Trečiojo Reicho skaudžiai nuken­ tėjusioms tautoms, bet ir visam Vakarų pasauliui, pasmerkusiam tuometi­ nės Adolfo Hitlerio vadovaujamos valstybės vardu padarytus karo nusikaltimus. Reikia skirti 1941 metų spontanišką sukilimą prieš bolševi­ kus nuo sąmoningos, bet nelabai garbingos LAF'o ir jo statytinės Laikino­ sios vyriausybės laikysenos 1941 metų vasarą. Šitokių nemalonių istorinių faktų akivaizdoje sunku atsispirti pagun­ dai kaltinti, teisti ar smerkti anuometinį LAF'ą, jo statytinę Laikinąją vy­ riausybę ar dabartinius LAF'o politinius įpėdinius. Tačiau aš iš principo esu prieš bet kokią kolektyvinę atsakomybę. Kolektyvinė atsakomybė supranta­ ma ir bent iš dalies pateisinama tik tuo atveju, kai grupė, žinodama, kas atsakingas už anuos garbės nedarančius žodžius ir veiksmus, kaltininkus slepia ar kitaip dangsto. Neabejoju, kad tiek Laikinojoje vyriausybėje, tiek anuometiniame LAF'e ar tarp jų politinių įpėdinių, Lietuvių fronto bičiulių, yra daug dorų ir garbingų žmonių. Manau, kad jų geram vardui atstatyti labai padėtų anų dienų įvykių liudytojai, atvirai atskleisdami tikruosius tarp jų buvusius kaltininkus. Kas, pavyzdžiui, redagavo 1941 metais laik­ raštį / Laisvę? Kas yra už K. P. inicialų pasislėpęs šlykščiai antisemitinio straipsnio „Priespaudą numetant" autorius? Ir daugybė kitų „Kas"... Kitas atsakymo tebelaukiantis klausimas - kodėl Laikinoji vyriausy­ bė nereagavo į [ Laisvę ir kituose laikraščiuose staiga įsiplieskusi antisemi­ tizmą? Juk progų tam buvo. Iš paskelbtų LAF'o veikėjų atsiminimų”, pa­ vyzdžiui, žinome, kad pirmąjį Į Laisvę numerį, išleistą dar prieš vokiečių kariuomenei įžengiant į Kauną, peržiūrėjo Laikinosios vyriausybės minist­ ras pirmininkas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Jis nurodė pakeisti laik­ raščio pavadinimą iš Laisvės į Į Laisvę, kas ir buvo padaryta. Tačiau antise­ mitiniai K. P. straipsnio „Priespaudą numetant" paragrafai liko. Kodėl? Man atrodo, kad atviras žvilgsnis į savo pačių ar vienminčių praei­ ties klaidas būtų daug garbingesnis ir prasmingesnis už dabartines kai ku­ rių Laikinosios vyriausybės entuziastų pastangas įklampinti šiandieninę Lietuvą į skaudžių 1941 metų klaidų sakralizavimą. Skelbta: „Akiračiai", 1999 m. spalis, Nr. 9.

11 N. Butautas. „J laisv ę verpetuose", D ra u g o 1981 m. rugsėjo 26 d. kultūrinis priedas.

KGB BAN DYM AI SU K IR ŠIN T I JA V LIE T U V IU S IR ŽYDUS Juozas Arvydas Starkauskas

Apie dokumentus Nors I (žvalgybos) skyriaus dokumentų liko palyginti gausiai - per 300 bylų, tai yra tik menka dalis visų šio skyriaus vestų bylų. Šis skyrius turėjo savo atskirą archyvą, kurio aprašų neradome, jie, matyt, yra sunai­ kinti, todėl negalime nustatyti, kokios bylos ir kiek jų iš viso buvo I skyriu­ je. Apie likusių bylų skaičių sąlygiškai galime spręsti iš išlikusių bylų nu­ merių. Taip iš operatyvinio susirašinėjimo bylos „Apie dokumentaciją" yra likę tik 25-as ir 26-as tomai, „S linija" - 5-as, 11-as, 13-as tomai, gau­ siausiai - „Lietuvių emigrantų padėties ir procesų analizės duomenys" 1 0 ,1 1 , 13, 1 5 , 16 ir 17 tomai ir 1.1. Reikia manyti, kad ir dokumentų, kurie liestų šią svarstomą temą, liko tik menka dalis. Tačiau pakankama, kad ga­ lima būtų padaryti kai kurias išvadas. I skyriuje dirbo apie 40 čekistų, jame buvo keturi poskyriai - politi­ nio šnipinėjimo, lietuvių emigrantų reikalų, o du skyriai užsiėmė moksli­ niu-techniniu šnipinėjimu. Buvo garsiojo PGU - Pervoje glavnoje upravlenija - filialas Lietuvoje. Per gausią lietuvių emigraciją, kurioje yra nemažai technikos specialistų, ypač aktyviai buvo dirbama siekiant pavogti mokslo ir technikos naujienas. Aktyviai dirbo ir pirmas bei antras poskyriai, įsigy­ dami vertingų agentų mūsų emigracijoje, sugebėdami ne tik gerai žinoti, kas tarp emigrantų vyksta, bet ir turėti įtakos ten vykstantiems procesams. Bandymai, neretai sėkmingi, torpeduoti lietuvių ir žydų santykių suregu­ liavimą 7-8-uoju dešimtmečiu JAV tai taipogi patvirtina. Kai daugiau kaip prieš metus tvarkiau I skyriaus lietuvių ir žydų santykius liečiančius dokumentus, atkreipiau dėmesį dėl jų aiškaus pro­ vokacinio pobūdžio. Negaliu garantuoti, kad suregistravau visus šią temą

STRAIPSNIAI

517

liečiančius dokumentus, nes vartydamas I skyriaus dokumentus, domė­ jausi kitais klausimai. K viso suregistravau 19 Šio pobūdžio dokumentų. Ir nors dauguma jų rašyti 8-9-uoju dešimtmečiu, tačiau problemos pra­ džia - vokiečių okupacijos metai. Patys ankstyviausieji dokumentai yra 1977 metų - Ukrainos I sky­ riaus raštas Lietuvos ir Latvijos I skyriams, kuriame pranešama apie ofi­ cialaus JAV pareigūno, kuriam suteiktas garbus „Veteran" slapyvardis, ti­ kimasi atvykimą į Kijevą ir vėliausias - 1989 metų agento „Kalyčio" iš Kauno pranešimas apie tai, kad priešiškumas tarp JAV lietuvių ir žydų organizacijų mąžta. Yra likę Šie dokumentai: du pranešimai - 1978.12.13 ir 1984.05.23 Lietuvos LKP CK. Pirmasis pavadintas „Apie santykius tarp lietuviškų už­ sienio nacionalistų ir sionistinių sluoksnių, kurie atsirado demaskavus bu­ vusius vokiškus fašistinius baudėjus"', antrasis „Apie JAV išsirutuliojusią kampaniją ginant nacistinius karinius nusikaltėlius"12. Abu pranešimusinformacijas pasirašė KGB pirmininkas J. Petkevičius. Du I skyriaus virši­ ninko pulk. V. Kariniausko pranešimai į centrą Maskvon „K" valdybos 4 skyriaus viršininkui pulk. O. M. Ničiporenko. 1980.07.29 raštas vadinasi „Siūlymas aktyvių veiksmu ryšium su sionistų ir lietuviškos nacionalisti­ nės emigracijos bandymais konsoliduotis"3 ir tų pat metų gruodžio 8 die­ nos raštas „Apie ALT'o ryšių su žydų organizacijomis kompromitaciją"4. Trys dokumentai yra informacinio pobūdžio, neaišku kam adresuoti. 1979.01.05 V. Kariniausko pasirašytas „Informacinis pranešimas" su ant­ rašte „Apie lietuviškos nacionalistinės emigracijos reakciją j nacistinio nu­ sikaltėlio Kario demaskavimą"5. 1978.09.21 operatyvininko vyr. leitenanto A. Bertašiaus yra pasirašyta „Pažyma apie atsakymą Centrui į jo 1978 rugpj. 10 d. [užklausimą?] Nr. 29897 apie lietuviškos emigracijos vadovau­ jančius veikėjus ir vokiškuosius fašistinius baudėjus"6. To paties Bertašiaus 1978.08.24 pasirašyta „Pažyma apie Centro pasiūlymus kaip sukompromi­ tuoti lietuvių nacionalistines organizacijas"7. Gausiausią dokumentų grupę 1 DOP. Duomenys apie asmenis, tikrinamus RT valdybos linija. T. 10. L a Ten pat. 3 AND Nr. 1431. „Kareivos". T. 2. L. 140-143. * ID Nr. 912. Lietuvių emigrantų padėtis ir procesų analizės duomenys. T. 9. L. 251. 7 ID Nr. 912. Lietuvių emigrantų padėtis ir procesų analizės duomenys. T. 9. L. 249-251.

518

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sudaro Šifrotelegramos: 1979.01.il8 ir tų pat metų 02.279. PGU rezidento iš New York'o Šifrotelegramose Petkevičiui pranešama, kad dirba grupe­ lė žmonių (Simon YViesenthal ir kt.), kurie stengiasi išaiškinti karinius nu­ sikaltėlius, ir prašoma liudininkų parodymų. Iš 1982 metų yra likusios trys šifrotelegramos Petkevičiui - viena iš Otavos, dvi iš PGU rezidento New York'e. Iš Otavos telegramoje kalbama apie Raucho teismą10, iš New York'o - apie Juodžio teismą11. 1990.05.04 šifrotelegramoje12, kurią pasi­ rašė V. Kariniauskas ir kuri nusiųsta RT valdybos 3 skyriaus viršininkui pulk. V. S. Makejevui ir RI valdybos pavaduotojui pulk. M. A. Dmitrijevui, perpasakojamas agento „Jablonskio" pranešimas apie kelionę į Izrae­ li ir ten sužinotas naujienas. Nors trumpi, bet informatyvūs raštai, iš jų vieną 1977.11.21 atsiuntė Ukrainos I skyriaus viršininkas pulk. P. Timofe­ jevas13, kitas - tų pat metų gruodžio 28 dienos atsakas jam14. Šiuose raš­ tuose kalbama apie JAV pareigūną, matyt, iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos, kuriam suteiktas „Veterano" slapyvardis. Agentų - „Kalyčio"15, „Jablonskio"16, „Vytauto"17 ir „Karaliaus"18 pranešimai nėra ištisai skirti mus dominančiai temai, bet ją užkabina.

Kas dokumentuose rašoma Išvardintų dokumentų, išskyrus agentų pranešimus, kuriuose mums rupimu klausimu pateikiama fragmentinė informacija, pagrindinė mintis neleisti konsoliduotis sionistinėms ir JAV lietuvių organizacijoms kovoje prieš SSRS. Toks konsolidavimasis buvo visiškai tikėtinas, kai Sovietų* * ID Nr. 912. Lietuvių emigrantų padėtis ir procesų analizės duomenys. T. 9. L. 248. * Ten pat. L. 250. w ID Nr. 912. Lietuvių emigrantų padėtis ir procesų analizės duomenys. T. 9. L. 250. 11 Ten pat. ,l DOP Nr. 1527. Duomenys apie asmenis, kurie tikrinami RT valdybos linija. T. 10. L. 293-295. ° ID Nr. 192. Lietuvių emigrantų padėtis... T. 10. L. 311. MTen pat. L. 311. ” Duomenys apie asmenis... T. 4. L. 86. “ Ten pat. T. 17. L. 289-292. 17 ID Nr. 912. Lietuvių emigrantų padėtis... T. 17. L. 274-278. 18 Ten pat. T. 16. L. 265-270.

STRAIPSNIAI

519

Sąjungoje sujudo žydai, reikalaudami ir leidimo išvykti į Izraelį, ir galimy­ bių kurti tautinę kultūrą Sovietų Sąjungoje. Daug žymių disidentų, rėmu­ sių lietuvių tautini judėjimą, buvo žydų kilmės. Norėdami išardyti galimą bendradarbiavimą tarp lietuvių ir žydų, čekistai ėmėsi įvairių veiksmų. Plačiausiai naudotas - žydų žaizdų aitrinimas, 1975-1978 metais sionisti­ nėms organizacijoms, taip pat OSI (OSI - specialių tyrimų skyrius prie JAV teisingumo ministerijos, įsteigtas 1978 metais; kaip rašė Petkevičius Centro komitetui 1984 metais, tyręs apie 750 bylų tų žmonių, kurie yra įtariami padėję žudyti žydus) siunčiant Lietuvoje išspausdintą medžiagą, dažniau­ siai brošiūrėles apie žydų žudynes Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tokios knygelės-brošiūrėlės, kurių leidimas buvo inspiruotas dažniausiai KGB, buvo leidžiamos serijomis ir buvo daugiausia skirtos Lietuvos žmo­ nėms. Pasipriešinimas Sovietams, ypač ginkluotas partizaninis (prisminkime vien plačiai dainuotas partizanų dainas!) buvo giliai įaugęs į tautos at­ mintį. Norint iškreipti, sunaikinti, apspjaudyti partizanų atminimą, buvo bandoma įteigti, kad partizanų dauguma buvo fašistų bernai, neretai vadi­ namieji žydšaudžiai. Buvo nemažai knygelių, kuriose įrodinėjama, kad uolūs vokiečių talkininkai šaudant žydus buvo vadinamieji buržuaziniai nacionalistai, turint omenyje visus tautiškai nusiteikusius Lietuvos gyven­ tojus. Kaip priešprieša fašistų žvėriškumams buvo nurodomas komunisti­ nis gyvenimo kelias. Be knygelių, tiems patiems adresatams buvo siunčiami laikraščiai Tiesa, Sovietskaja Litva ir kt., jų atskiri straipsniai, kuriuose rašoma apie žy­ dų žudynes ir atskirus jų vykdytojus. Ypatingas vaidmuo šiame darbe te­ ko „Tėviškės" draugijai ir jos laikraščiui Gimtasis kraštas. „Tėviškė" buvo vadinamoji „priedangos organizacija", t. y. įkurta ir valdoma KGB, labai paranki partinių ir čekistinių idėjų prastūmimui, ¡painiojant į KGB pir­ miausia žmonių mintis, o vėliau retkarčiais ir juos pačius užverbuojant. Kaip teigiama keliuose dokumentuose (Bertašiaus pažymoje ir kt.), Gimta­ jame krašte spausdinti straipsniai apie baudėjus per PGU centrą Maskvoje siunčiami New York'o rezidentūrai, o ši, matyt, per pasiuntinybę tą me­ džiagą išsiuntinėja sionistinėms organizacijoms, spaudai, JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybai. 1980 metų Kariniausko rašte „K" valdybos 4 sky­ riaus viršininkui minimi - nurodomi slapyvardžiai ir pavardės agentų ir patikimų asmenų, kurie padės žinias platinti Izraelyje. Ten pat rašoma, kad į Izraelį žuvusiu šeimoms bus nusiųstas per patikimą žmogų J. R. krei­ pimasis pradėti kampaniją ir prieš baudėjus, ir prieš juos neva ginančias emigrantų organizacijas.

520

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Slaptai

Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui Apie užsienio lietuvių nacionalistų ir sionistų sluoksnių tarpusavio santykius, susiklosčiusius po vokiečių-fašistų baudėjų atskleidim o akcijos Kadangi prieš kelis metus Vakarų sionistinių sluoksnių pradė­ tą aktyvią antisovietinę kampaniją atvirai palaikė reakcinga lietuvių emigrantų spauda, o užsienio lietuvių nacionalistų vadai pradėjo atkaklius bandymus užmegzti asmeninius kontaktus su žydų eks­ tremistais, taip mėgindami suvienyti jėgas kenkėjiškai veiklai prieš SSRS, mes 1976-1978 m. ėmėmės kai kurių priemonių, kad sužlugdy­ tume panašias užmačias ir pažadintume neapykantą tarp sionistų ir lietuvių nacionalistų. Ryšium su tuo Imigracijos ir natūralizacijos tar­ nybai JAV, sionistinėms organizacijoms ir redakcijoms buvo išsiųstos anksčiau išleistos knygos ir brošiūros („Masinės žmogužudystės Lie­ tuvoje 1941-1944 m.", „Faktai kaltina", „Jis bučiavo svastiką", „Jie gyvena tarp mūsų" ir kt.) apie vokiečių-fašistų piktus darbus respub­ likos teritorijoje ir jų dalyvius - lietuvių buržuazinius nacionalistus, iš kurių Antrojo pasaulinio karo metu yra pabėgusių į Vakarus. Be to, respublikos periodiniuose leidiniuose, platinamuose užsienyje, buvo parengti ir išspausdinti išsamūs straipsniai apie naujai išaiškintus fašistinius budelius lietuvių emigrantų, gyvenančių JAV, gretose. Visa tai sukėlė audringą atsakomąją reakciją iš užsienio lietu­ vių nacionalistų pusės, kurie savo sueigose ir emigracinėje spaudoje pradėjo plačią kampaniją, pirmiausia, teisindami buvusius fašisti­ nius budelius, antra, kaltindami žydus po sovietų valdžios atstaty­ mo 1940 m. „sunkiais nusikaltimais" prieš vietinius gyventojus, taip pat bendrais su Maskva veiksmais prieš sąžiningus lietuvius emig­ rantus dabartiniu metu. Todėl prieš žydus išgirdome įvairiausių asmeninių įžeidimų. Visaip burnodami prieš žydus ir priskirdami jiems įvairiausias nuodėmes, lietuviai su kritika užsipuolė ir savas „vaduojančiąsias"

STRAIPSNIAI

521

organizacijas, pirmiausia VLIK'ą, ALT'ą ir PLB. Kaltino, kad Šių organizacijų vadovai pasirodė nesą pasiruošę paneigti žydų kaltini­ mus, kad 30 metų švaistė sunkiai suaukotus pinigus mažai naudin­ giems renginiams ir nieko nepadarė, kad būtų surinkta medžiaga apie žydų nusikaltimus prieš lietuvių tautą 1940-1941 m. ir pokario laikotarpiu, apie lietuvių vaidmenį, gelbėjant žydus. Aštrių išpuolių susilaukė lietuviai intelektualai, pakvietę 1978 m. gegužės 11-14 d. } AABS konferenciją Toronto keturis žydus profesorius, kurie savo pranešimuose paminėjo, kad su žydų naikinimu susiję ne tik lietu­ viai, bet ir kiti pabaltijiečiai, ir tai papiktino latvius bei estus. Pavyz­ džiui, komentuodamas konferencijos rezultatus 1978 m. gegužės 31 d., „Draugas" rašė: „Asociacijai buvo suduotas rimtas smūgis iš žydų pusės, o svarbiausia - tarpusavy susipyko pabaltijiečiai. Tai reiškia, kad Izraelio ir bolševikų agentai pasiekė savo". Ypač užvirė aistros tarp lietuvių, kai viena stambiausių ame­ rikiečių telekompanijų NBC parodė daugiaserijinį filmą „Holocaust", kur yra kadrų, parodančių, jog lietuviai susiję su žydų naikinimu. Prieš šį filmą, o kartu ir prieš žydus stojo visa reakcingoji emigran­ tų spauda, kuri neretai tvirtino, kad žydai susilaukė teisingo atpildo. ALT organizavo prieš kai kurių laikraščių redakcijas ir telekompaniją NBC protesto laiškų akciją, grasino teismu dėl Šmeižto prieš lie­ tuvių tautą, tačiau niekas nekreipė į tai dėmesio, o filmas buvo par­ duotas Kanados, Anglijos, VFR telekompanijoms. Šioje situacijoje lietuvių-žydų klausimas tapo vos ne svarbiausiu VLIK'o posėdžiuo­ se, V PLB seime ir XXV Santaros-Šviesos konferencijoje. Buvo priei­ ta prie išvados kreiptis į lietuvius ir žydus, kad jie apmalšintų savo aistras, parodyti daugiau objektyvumo, nepasiduoti emocijoms ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies, paruošti fundamen­ talų darbą apie žydų nusikaltimus prieš lietuvius 1940-1941 m. ir lietuvių veiklą, gelbėjant žydus, ši darbą VLIK'as pavedė B. Beliukui, o ALT - kunigui J. Prunskiui, JAV lietuvių bendruomenė skyrė 500 dolerių premiją už moksliškai pagrįstą straipsnį apie žydų gel­ bėjimą Lietuvoje 1941 m. Tokiu būdu pastaraisiais metais atliktos kontrpropagandinės priemonės pasiekė savo tikslą ir neleido suvienyti žydų ir lietuvių

522

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

jėgų prieš SSRS. Jei bus išleista VLIK'o suplanuota knyga apie žydų „nusikaltimus" prieš lietuvius/būtinai seks atitinkama žydų reakcija ir dar labiau paaštrins abipusius santykius. Na, o idėja išleisti antrą­ ją knygą buvo kilusi jau 1975 m., bet dėl medžiagos trūkumo - emig­ racijoje beveik nėra lietuvių, gelbėjusių žydus - nebuvo įgyvendinta. Dabartinėje situacijoje mes ieškome naujų galimybių aštrinti nesutarimus tarp žydų ir lietuvių. Lietuws KGB pirmininkas J. J. Petkevičius

S la p ta i

Pažyma apie centro pasiūlymus kompromituoti lietuviškas nacionalistines organizacijas SSRS KGB PGU „K" valdybos viršininko pavaduotojas gene­ rolas majoras drg. N. E. Lysenko pranešė Lietuvos SSR KGB pirmi­ ninkui drg. Petkevičiui, kad, PGU užsienio punkto Niujorke nuomo­ ne, atsiradusius prieštaravimus tarp lietuviškų nacionalistų centrų ir žydų sluoksnių JAV galima būtų panaudoti, toliau kompromituo­ jant lietuviškas nacionalistines organizacijas, jų vadovus, įpainiotus i bendradarbiavimą su vokiečiais, Amerikos visuomenės akyse. Toliau prašoma Lietuvos SSR KGB pareikšti savo nuomonę apie šį pasiūlymą ir, turint atitinkamą medžiagą, paruošti ją ir pa­ siųsti į PGU valdybą „K" tam, kad ji būtų paskelbta Amerikos spau­ doje, pasinaudojant PGU Niujorko punkto galimybėmis. Lietuvos SSR KGB l skyriaus operįgaliotinis vyr. leitenantas A. Bertašius

STRAIPSNIAI

Slaptai SSRS KGB PGU „K" valdybos 4 skyriaus viršininkui drg. Nečiporenko O. M. Apie ALT'o ryšių su žydų organizacijom is kompromitaciją Pagal žodinį susitarimą su Jūsų skyriaus bendradarbiu drg. V. M. Kiriuchinu siunčiu Jūsų nuožiūrai projektus mūsų paruoštų laiškų nuo neva JAV gyvenančių lietuvių emigrantų „Lietuvos žydų draugijai Izraelyje". Variantas Nr. 1, mūsų manymu, gali būti pasiųstas ant oficia­ laus Amerikos lietuvių tarybos blanko, kitus būtų tikslingiau siųsti nuo anoniminiu privačių asmenų. Komiteto skyriaus viršininkas V. L Kariniauskas

Slaptai Ukrainos SSR KGB I skyriaus viršininkui pik. P. Timčfejevui Galimam panaudojimui akcijoje „Atpildas" ir perdavimui Jūsų agentui „Veteranas" siunčiame liudininkų apklausos protokolų kopi­ jas apie dviejų iš Jūsų gauto karinių nusikaltėlių sąrašo - B. Kamins­ ko ir R. Levicko - baudžiamąją veiklą vokiečių okupacijos metais. Dėl Šiame sąraše nurodytų J. Kungio ir K. Januškos, o taip pat karinio nusikaltėlio E. Snieškos Lietuvos SSR KGB tyrimo skyrius atliko tyrimą ir visa medžiaga 1977 m. balandžio 6 d. Nr. 4/738 nu­ siųsta į SSRS KGB tardymo skyrių tam, kad būtų perduota JAV am­ basadai Maskvoje. Šios medžiagos kopijų respublikos KGB neturi. Dokumentų apie R. Žilėno nusikalstamą veiklą neturime ir at­ likti tyrimo, kol negavome JAV ambasados notos ir atitinkamo SSRS prokuratūros nurodymo, negalime.

523

524

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Aukščiau nurodyto plano įgyvendinimui pridedame tris „Gimtojo krašto" numerius, kuriuose anglu kalba išspausdinti straipsniai apie nusikalstamą JAV gyventojų V. Balčiaus, A. Giodenio, L. Kairio ir V. Mažeikos veiklą. Šių straipsnių duomenis per „K" valdybą perdavėme PGU užsienio punktams JAV, kad jie pasiektų JAV imigracijos ir natū­ ralizacijos tarnybą, sionistines organizacijas bei kai kurias spaudos agentūras ir paskatintų Amerikos valdžią minėtiems asmenims iš­ kelti baudžiamąsias bylas. Apie siunčiamos medžiagos panaudojimo rezultatus prašome mus informuoti.

Be spaudos, kitas būdas paveikti lietuvių ir žydų santykius buvo KGB surinktos teisminės medžiagos perdavimas SSRS prokuratūrai. Minė­ toje Bertašiaus pažymoje rašoma, kad tarp emigracijos vadovų nėra tokių, kurie būtų su vokiečiais bendradarbiavę. Kitų gi lietuvių emigrantų, kurie yra buvę, KGB nuomone, baudėjais, nurodoma 14 žmonių, kurių bylos perduotos SSRS prokuratūrai, o dar keturiems žmonėms medžiaga renka­ ma. SSRS prokuratūra medžiagą perduodavo JAV pasiuntinybei. 1984 me­ tų Petkevičiaus rašte Centro komitetui rašoma, kad Kungį teismas išteisi­ no, nes prokuroras nepripažino dokumentų iš SSRS. Ten pat rašoma, kad įkurta Ukrainos ir Baltijos šalių emigrantų organizacija „Amerikiečiai už teisingumą" (sutrumpintai AFDP), kurios pagrindiniu veiklos leitmotyvu yra teigimas, kad dokumentais iš SSRS tikėti negalima. Nukrypsiu į šoną, truputį aptardamas šį AFDP teiginį. Čekistai, siekdami savo tikslų, nevengė jokių klastočių ir provokacijų. Pagrindiniu įrodymu padarę paties kalinio prisipažinimą, jie teisinius įrodymus visiš­ kai sujaukė. Daugelis kankinamų žmonių prisipažindavo padarę viską, ko tik tardytojai reikalaudavo. Kaip klasikinį pavyzdį galiu pateikti 1947 me­ tų Utenos gimnazistų bylą Nr. 02281-LI. Joje kaltinami septyni vaikinai, vienas jų dabar žinomas Lietuvos archeologas, Žemutinės pilies Vilniuje tyrinėtojas dr. Napalys Kitkauskas. Du iš suimtųjų, baisiai kankinami, pri­ sipažino įvykdę du teroristinius veiksmus, net nužudę mokyklos direkto­ rių Kuliešių. Jie gavo po 25 metus, likusieji penki, iš kurių trys taip pat pri­ sipažino nebūtus dalykus, po 10 metų. Buvo paleisti 1954 metais, vienas iš

STRAIPSNIAI

525

jų lageryje mirė. įdomu ir tai, kad vienas iš nuteistųjų buvo aiškaus proso­ vietinio nusistatymo, iš pat pradžių vos suimtas tapęs skundiku ir agentu. Iš tikro tie vaikinai ne tik kad nebuvo nieko žudę, jie net nebuvo pogrin­ džio organizacijos nariais, kai kurie vienas kito net nepažinojo. Kaip vėliau patys čekistai nustatė, teroro aktus įvykdė partizanas „Liepa". Kiek tokių klastočių buvo, dabar nustatyti sunku, bet tikrai Šimtai, o gal ir tūkstančiai. Tuo tarpu 1979.01.11 šifrotelegramoje KGB rezidentas New York'e Petke­ vičiui rašo, kad JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba ypač prašo fašis­ tų nusikaltimų liudininkų parodymų. IŠ tikro šventas amerikiečių naivu­ mas - liudininkų parodymus Sovietijoje buvo lengviausia sufabrikuoti. Grįžkime prie aptariamų reikalų. Ne viename dokumente džiaugia­ masi, kad iš dalies pavyko sukiršinti lietuvius su žydais. Lietuviai neva: 1) puolę ginti apkaltintuosius; 2) apkaltinę žydus nusikaltimais 1940-1941 metais; 3) kaltino žydus veikiant kartu su Maskva; 4) puolę rinkti medžia­ gos apie lietuvių išgelbėtus žydus. Bet, kaip guodžiasi Kariniauskas „K" valdybos 4 skyriaus viršininkui minėtame 1980 metų rašte, solidžiausios žydų ir lietuvių organizacijos nepuolė viena kitą kumščiu duoti, o kviečia solidarumui kovoje prieš bendrą priešą - SSRS. Informaciją apie žydų ir lietuvių santykius KGB gaudavo, kaip mi­ nėta, iš JAV buvusių rezidentų, kitas informacijos šaltinis - agentų prane­ šimai. Keturių agentų pranešimai šią temą paliečia. Gal nuosekliausiai ir profesionaliausiai - žinomo agento „Karaliaus" pranešime, kuriame jis ap­ taria advokato Povilo Žumbakio knygą, skirtą OSI ir KGB ryšiams. Rasos Razgaitienės veiklą ir kt. Agento „Jablonskio" pranešimo nemaža dalis skirta dr. Emanuelio Zingerio skundimui. Be kaltinimo, kad jis žydų pini­ gus eikvoja Sąjūdžiui remti, pateikiamas ir toks - neva Zingeris bendrauja su žydų tautos žudikais.

Išvados 1. Kagėbistai žaidė cinišką žaidimą. Jiems visiškai nerūpėjo žydų kančios, jie to net neslepia. Naudodamiesi žydų tautos baisia nelaime - ho­ lokaustu - jie bandė supjudyti dvi JAV tautines grupuotes, neleisti joms susijungti bendroje kovoje prieš jų gentainių engėją - Sovietiją. O ir pačią kampaniją KGB pradėjo tik tada, kai iš rezidentų ir agentų pradėjo gauti pranešimus apie galimas abiejų tautybių bendras akcijas.

526

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

2. Visam tam pjudymui vadovavo KGB, tačiau, žinodama savo or­ ganizacijos „Šlovę", stengėsi savo veiklos pėdsakus slėpti, oficialius do­ kumentus siųsdama KGB Maskvoje tardymo skyriui, o Sis - Generalinei prokuratūrai, kuri juos perduodavo JAV pasiuntinybei. Neoficialūs do­ kumentai būdavo siunčiami KGB rezidentui į New York'ą, o Sis per pa­ siuntinybę išsiuntinėdavo OSI, sionistinėms organizacijoms ir įvairioms agentūroms. 3. Savo tikslams pasiekti KGB naudojo ne vien minėtus savo paruoš­ tos medžiagos perdavimo kanalus, bet ir ieškojo ryšių su JAV oficialiais pareigūnais. Toks, matyt, buvo JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos pareigūnas, KGB įvardintas „Veterano" slapyvardžiu, 1978 metais turėjęs atvykti į Kijevą. Suklusti verčia ir tai, kad neva iš „Veterano" karinių nusi­ kaltėlių sąrašai gauti „operatyviniu keliu". Kaip matyti iš 1978 metų Bertašiaus pažymos, PGU turėjo galimybę spausdinti straipsnius amerikiečių spaudoje, t y. jie turėjo pagalbininkų tarp amerikiečių žurnalistų ar net ir laikraščių leidėjų. 4. Nebuvo vengiama ir visiškų klastočių. 1980.12.08 rašte „K" valdy­ bai Kariniauskas rašo, kad siunčia jiems laiškų pavyzdžius (jų byloje nėra), kuriuos siųs neva JAV gyvenančių lietuvių vardu „Lietuvos žydų Izraely­ je draugijai". Kai kurie laiškai bus siunčiami ant A LTo blankų. Skelbta: „Draugas" (Chicago), 1994 m. liepos 16 d., Nr. 137(28) (Kultūrinis priedas).

TEISĖ L IK T I N ESU PRA STA M , ARBA M ES IR JIE , JIE IR MES (Pamąstymas ne tiek įkyrėjusia, kiek amžina tema) Jonas Mikelinskas

Jūs garbinate, ko nepažistate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.

Jn 4, 8-22 Tauta, kuri aprauda prieš 2400 metų sugriautą šventyklą, egzistuos tol, kol istorinė atmintis jai tarnaus.

Napoleonas Mane ne tiek papiktino, kaip daugeli skaitytojų, kiek, atvirai paša* kius, nuliūdino istoriko Liudo Truskos straipsnis „Mano broliai buvo žudikai... Pasvarstymas daugeliui jau įkyrėjusia „žydų tema" („Lietuvos aidas", 1996 m. sausio 5 d., Nr. 3). Kuo? Pavadinimo egzotiškumu? Svars­ tymo stereotipiškumu? Nesugebėjimu ar nenoru įsigilinti į sudėtingą klau* simą? Noru viską supaprastinti? Polinkiu pernelyg hiperbolizuoti ir api­ bendrinti? Taip, viso to ten nereikia ieškoti su žiburiu, bet svarbiausia, kad šia­ me „pasvarstyme" veltui ieškosi pastangų viską ar bent kai ką išsiaiškinti iki galo, kad jame nutylima odiozinė rasistinė teorija, kad niekur neban­ doma atsakyti į pagrindinį klausimą: KODĖL TAIP ATSITIKO? KODĖL IŠ VISO GALĖJO ŠITAIP ATSITIKTI? Ne, Šito nėra, tik fiksuojami faktai, metai, skaičiai, tik plaukiojama reiškiniu paviršiumi, tik politikuojama, tik deklaruojama. Tokia išvada įgis dar aktualesnę prasmę, didesnį svorį, jeigu turėsi­ me galvoje, kad savo straipsnį L. Truska rašė remdamasis 1993 m. spalio

528

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

11-16 dienomis įvykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, medžiaga, publikuota knygoje „Atminties dienos" („The days of memory"). Pradėdamas kalbėti apie konferenciją, L. Truska pirmiausia prime­ na tokius akademiko, filosofo Jokūbo Minkevičiaus ten ištartus žodžius: „Kai kalba mokslininkai, vyrauja ne jausmai, o faktai, logika, argumentai" (ten pat). Pasakytum, kad tokiais žinomo filosofo žodžiais buvo padėtas pa­ grindas rimtai sudėtingų, gerokai politizuotų, sąmoningai ar nesąmonin­ gai supainiotų, suveltų klausimų analizei. Tačiau, sprendžiant iš minėto straipsnio ir pačios knygos „Atminties dienos", kur publikuojami prele­ gentų pranešimai, neatrodo, kad toje konferencijoje būtų vyravę ne jaus­ mai, o faktai, logika, argumentai, nors tų faktų buvo paberta ir apsčiai. Vėliau L. Truska, tarsi norėdamas įgyti didesnį skaitytojo pasitikėji­ mą, išreiškia aiškiai neigiamą požiūrį į peršamą vieno pagrindinių prane­ šėju - Efraimo Zuroffo - mintį, jog visi lietuviai turi prisipažinti susitepę žydų krauju, idant įsipareigotų išmokėti jiems kompensaciją už jų turtą, ir duoda atkirtį Izraelio atstovui Nathanui Cohenui, priskyrusiam lietuviams lenkų pogrindžio 1939 m. spalio mėnesį Vilniuje organizuotą žydų pogro­ mą. Ir vis dėlto L. Truska be jokių komentarų sutinka su tuo, „kad Lietu­ va pagal nužudytų žydų santykį (90 proc.) užima pirmą vietą Europoje" ir kad tai „yra neginčijamas faktas" (ten pat). Gal ir faktas. Tačiau istorikas, prieš konstatuodamas tokį faktą, ar neturėtų bent viena akimi žvilgtelėti ir kas slypi už šito fakto? Juk bent kiek dar sugebančiam mąstyti žmogui tuoj pat iškils ir toks klausimas: kaip galima teisingai nustatyti tą pirmą ar kokią kitą vietą Europoje ar vi­ same pasaulyje, kai tų valstybių istorinės sąlygos yra gana skirtingos? O ir patys jų išgyvenimai, likimai niekaip nesiduoda suvienodinami. Sakysim, vokiečių okupacijos metu tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje masiškai buvo žu­ domi žydai, bet kokiu pagrindu galima teigti, kad lietuviai didesni žydšau­ džiai negu lenkai? Tuo, kad Lenkijoje proporcingai neatsirado tiek žudikių kiek Lietuvoje? Bet juk tąsyk bus ignoruojamas esminis faktorius, kad iki nacių okupacijos Lenkijoje nebuvo bolševikų diktato, kurio metu būtų iš­ ryškėjęs pragaištingas žydų vaidmuo vietos gyventojams. Tarkim, kad šia prasme panaši situacija buvo Latvijoje ir Estijoje. Bet irgi negalima užsi­ merkti prieš tą faktą, kad ten žydų buvo daug mažiau. Be to, nebuvo ir to­ kio masto sukilimų, kaip Birželio 23 dienos sukilimas Lietuvoje, kai įsisiū­ buoja žmonių aistros, kurios ne visuomet paklūsta sveikam protui.

STRAIPSNIAI

529

Nedera pamiršti ir to, kad prasidėjus Hitlerio Vokietijos invazijai į Sovietų Sąjungą spontaniškai kilęs lietuvių tautos pasipriešinimas bolševi­ kams (po masinių 1941-ųjų birželio trėmimų), skatinamas besitraukiančios Raudonosios armijos šiurpių piktadarybių (Rainiuose, Panevėžyje, Pravie­ niškėse bei kitur), buvo nukreiptas ne į žydus, o i okupantus. Jo, to pasi­ priešinimo, aukomis pirmiausia tapo nesuspėję pasprukti bolševikų kola­ borantai. Žinoma, tarp jų nemaža buvo ir žydų. O vėliau, keršto azartui atslūgus, įvykiai jau įgavo ramesnę, bet ne mažiau Šiurpią eigą, kadangi fiurerio valia žiauriai ir su pedantišku nuoseklumu buvo pradėtas vykdy­ ti fašistinis rasizmo planas - išspręsti žydų klausimą visiems laikams! Su­ prantama, kad į to žmogžudiško plano vykdymą buvo stengiamasi įtrauk­ ti kuo daugiau ir vietinių gyventojų. Deja, ne vienas jų ir neatsilaikė, ir nuėjo su žudikais. Tačiau nemaža buvo ir tokių atvejų, kai tie lietuviai, ku­ rie pasipriešino esesininkams, susilaukė smurto ir net mirties. Taigi ne vie­ nas lietuvis buvo paverstas budeliu prieš savo norą. Tokie dalykai galimi tik žiauriausių diktatūrų sąlygomis. Visa tai turint galvoje, toks istoriko L. Truskos be jokių komentarų aprobuojamas teiginys apie tą pirmąją vietą Europoje yra ne tik vienpusiš­ kas, bet ir klaidinantis. Dar keisčiau atrodo, kai L. Truska šį svarbų klausi­ mą apie lietuvių ir žydų santykius pradeda interpretuoti ne vystydamas A. Jakubčionio ir Y. Plasserand'o minti apie „politinę-psichoioginę dviejų tautų priešpriešą", o pateikdamas dviprasmiškai čia skambanti žydišką anekdotą, kurio esmė tokia: „Nuo tų tolimųjų laikų, kai valdovui būna riesta, žydui daroma klizma" (ten pat). Atseit kai valdžią ar visą valstybę užgriūva negandos bei kitokie baisūs dalykai, atpirkimo ožiu tampa žydas. Anekdotas ir lieka anekdotu, bet sunku atsikratyti minties, kad mes, vos tik pradedame bent kiek rimčiau spręsti savo santykių su žydais pro­ blemas, niekada neiname iki galo, o dėl kažkokio fatališko nesusipratimo sustojame pusiaukelėje. Ne kitaip buvo pasielgta ir šioje konferencijoje. Ra­ si ir dėl to, kad visus, išskyrus tik vieną kitą dalyvį, buvo užvaldžiusi Si­ mono VViesenthalio centro šefo Efraimo Zuroffo nuostata: „Aš neaiškinu, kodėl taip atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko" („Atminties dienos", p. 475). Deja, sustojo pusiaukelėje ir L. Truska, nors ir pripažino, kad panašūs pra­ nešimai kaip E. Zuroffo „perša mintį, jog lietuvių ir žydų dialogas bus vai­ singas tik su sąlyga, kad visi lietuviai prisipažins esą susitepę žydų krauju ir ryšis vergauti Izraelio piliečiams, kol išmokės kompensaciją už Lietuvos žydų turtą" (ten pat).

530

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Bet argi dabar mums, lietuviams, svarbu tik suprasti ir įsisąmoninti tos E. Zuroffo peršamos minties nepagrįstumą ir neteisingumą? Ne. Mums kur kas svarbiau parodyti, kad prieš pusę šimtmečio žydus ištikusios tra­ gedijos kaltininkai toli gražu yra ne vien lietuviai, kaip bando kai kas be įrodymų apkaltinti. O faktų tam yra pakankamai. Nereikia jų nei išrasti, nei sufabrikuoti, o tik sąžiningai atskleisti. Deja, ir L. Truska, kaip ir dau­ gelis prieš jį rašiusių, kažkodėl nepanoro ir net nemėgino to padaryti. O pradėti, manding, reikėtų nuo paprasčiausio klausimo: „Kodėl lietuviai, penkis ar Šešis šimtus metų pakenčiamai su žydais sugyvenę, ilgus metus teikę jiems įvairiausių privilegijų (prisiminkime Vytauto ir vėlesnių Lietu­ vos kunigaikščių laikus, kai buvo uždrausta žydus kaltinti ritualinėmis žmogžudystėmis, kai krikščionis, išniekinęs žydų kapines, buvo baudžia­ mas turto konfiskavimu, kai prieš įstatymą turėjo atsakyti ir tas, kuris ne­ padėjo žydui nelaimėje, jei buvo prašomas padėti, ir t. t.), staiga, prasidė­ jus vokiečių-sovietų karui 1941 metų birželio mėnesį, ėmė juos masiškai žudyti?" Paklausti ir giliai susimąstyti, o išeities tašku tam susimąstymui galima paimti ir tokį L. Truskos teiginį: „Negalime į savo istoriją žiūrėti pro žydiškus akinius ir išbraukti iš jos pirmąjį savanorį Kazį Škirpą, Lietu­ vos aktyvistų frontą ar antisovietinį 1941 m. birželio sukilimą. Tačiau ne­ matyti juos lydėjusių kraupių šešėlių taip pat nevalia. LA Fo vadai, netu­ rėdami tam jokio pagrindo, sutapatino žydus su kom unistais, o daiktavardį „bolševizmas" paprastai jungdavo su būdvardžiu „žydiška­ sis" (ten pat; pabraukta mano - J. M.). Manyčiau, jog šita frazė kaip tik ir patvirtina mano ankstesnį teiginį, kad L. Truska sustojo pusiaukelėje. Ir sustojo ne kaip kalbantis, anot filo­ sofo J. Minkevičiaus, mokslininkas, o kaip apdairus, atsargus politikas, įpratęs eiti jau pramintu taku. Jeigu tasai politikas L. Truskos sąmonėje ne­ būtų nustelbęs faktais disponuojančio ir besiremiančio mokslininko-istoriko, jis, užuot apkaltinęs publicistą Bronį Railą ar filosofą Antaną Maceiną totalitarizmo bei rasizmo propagavimu, būtų ir pasistengęs pasiaiškinti ar sužinoti, koks Lietuvos komunistų partijoje buvo procentas lietuvių ir koks žydų, koks tuo metu buvo žydų - ir ne tik komunistų - aktyvumas, vaid­ muo, ir, svarbiausia, nebūtų nedovanotinai pamiršęs, kad dar yra - arba buvo - gyvų to tragiško holokausto liudininkų, kurių ne vienas būtų pa­ liudijęs kartu su žinomu rašytoju Jokūbu Josade: „Atsimenu, kaip dirb­ damas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėda­ vau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano

STRAIPSNIAI

531

savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas!" (Jokū­ bas Josadė. „Laiškai dukrai į Izraelį" - „Lietuvos rytas", 1993 m. lapkričio 3 d., Nr. 213). Nors J. Josadė, ko gero, sunerimęs ar išsigandęs dėl ankstesnės savo tautiečių reakcijos į tą Lietuvos televizijos laidą, kurioje jis pasakė jų adre­ su nemažai karčios tiesos, nepadarė iš savo minėto fakto galutinės išvados, tačiau ir iš to, ką pasakė, tapo aišku, koks pasipiktinimas ir sumaištis, visa tai regint ir jaučiant, galėjo įsiviešpatauti lietuvių protuose. O jeigu dar ma­ tė, kaip Šventiškai pasipuošusios žydaitės mėtė gėles po okupantų tankų vikšrais? O jeigu dar tą pasipiktinimą ir sumaištį iki virimo temperatūros įkaitino neeilinė žydų veikla tremiant lietuvius į Sibirą? O jeigu dar buvo studijavę Senąjį Testamentą, kurio ne vienas puslapis prisisunkęs kraujo ir alsuoja kerštu? Beje, ir dabar dar turiu savo buvusio šviesaus atminimo mokytojo Saločiuose ir Sibiro tremtinio, tauraus humanisto, nepaprastai pareigingo žmogaus Jono Morkvėno laišką, kuriame jis su širdgėla prisimena žinomo komunistų partijos veikėjo žydo Kerbelio negailestingą elgesį lietuvių tremties dienomis Biržų geležinkelio stotyje. Neslepia ypatingo žydų vaidmens sovietų okupacijos metais ir pats pagrindinis žydšaudžių medžiotojas S. VViesenthalis sakydamas: „Deja, iš dalies tie įvykiai Baltijos šalyse buvo žydų komunistų kaltė. Sovietai jais tiesiog pasinaudojo. Tremiant patriotus ir turtingesnius žydus į Sibirą, šie komunistai atliko tam tikrą vaidmenį, po to jie pabėgo kartu su sovietais, o lietuviai, latviai ir estai keršijo pasilikusiems" (Jolita Venckutė. „S. VVie­ senthalis: Lietuvoje antisemitizmas visais laikais buvo stiprus" - „Lietuvos rytas", 1995 m. rugsėjo 2 d., Nr. 206). Pagaliau argi neverta įsiklausyti kad ir į tokio pagarsėjusio žydšau­ džio kaip P. Matiukas žodžius. Kai jam sovietiniame teisme buvo pateiktas klausimas: „Kodėl šaudei žydus?", jis nedvejodamas atsakė: „Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse mane ištraukė iš po lavonų krūvos. O šaudė mus daugiausia žydai..." (Tomas Venclova. „Vilties formos", p. 142). Tad tebūnie leista paklausti: ar iš tikrųjų LAF'o vadovai neturėjo jo­ kio pagrindo tapatinti Lietuvos žydus su komunistais? Juo labiau Kaune, kur tos tragiškos žydų žudynės ir prasidėjo? Juk kaip tik buvusioje Laiki­ nojoje sostinėje, anot J. Josadės, kiekviename CK kabinete galėjai kalbėti ir susikalbėti žydiškai. O dar prieš ištardamas jau pacituotus žodžius, mi­ nėtas liudininkas rašė: „Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą,

532

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

o aš visa tai pateisinau. Kodėl? Juk komunistas nebuvau, bet buvau... žy­ das..." (J. Josadė. „Laiškai dukrai į Izraelį" - „Lietuvos rytas", 1993 m. lap­ kričio 3 d., Nr. 213). Būtų naivu manyti, kad J. Josadė, kuris atvirai ir iš širdies džiūgavo matydamas, kas vyksta aplink, kai į Lietuvą sugarmėjo sovietų tankai, bu­ vo išimtis. Ne, jokiu būdu - jam tik užteko drąsos tai prisipažinti. Tad ir darydamas savąją išvadą, kad LAF'o vadai sutapatino žydus su komunistais be jokio pagrindo, istorikas L. Truska turėjo ne tik atidžiau apsidairyti bei susimąstyti, bet ir rimčiau pagalvoti, kuo ją, tą išvadą, ga­ lėtų paremti, nes antraip ji pakibs beorėje erdvėje ir reikš ne ką kita, kaip pastangas sąmoningai ar nesąmoningai falsifikuoti istoriją. Juo labiau tai aktualu dabar, kai to falsifikavimo, dezinformacijos - ypač JAV spaudoje per akis. Štai Amerikos lietuvis dr. A. Viliūnas rašo, kad knygos (doku­ mentų rinkinio) „Towards The Final Solution" 55-ame puslapyje visam pa­ sauliui pagarsintas ir toks „faktas", jog jau 1941 m. kovo 23 dieną vokiečiai kartu su lietuvių partizanais, vadovaujami SS leitenanto Hamanno, Pane­ vėžyje nužudė 7523 žydus (dr. A. Viliūnas. „Paneigti netiesą" - „Garsas", 1996 m. sausio 26 d.). Žodžiu, lietuvių partizanai, vokiečių vadovaujami, Panevėžyje ėmė siautėti dar gerokai prieš vokiečių-sovietų karo pradžią. Beje, linkęs kai ką paankstinti ir L. Truska, pvz., minėtame savo straipsny­ je jis rašo: „1940 m. vasarą juodžiausią antisemitizmą skleidė lietuvių spau­ da: „Išlaisvintas panevėžietis", Šiaulių „Tėvynė", Telšių „Žemaičių žemė", Vilniaus „Naujoji Lietuva", netgi LV oficiozas „I laisvę" („Lietuvos aidas", 1996 m. sausio 5 d.). Tad belieka tik pridurti: kokia bejėgiška buvo ta so­ vietų valdžia Lietuvoje! Tegul L. Truska per neapsižiūrėjimą ar nekantrų uolumą ir paanks­ tina vienais metais tų išvardytų laikraščių „juodžiausią antisemitizmą" jis, atrodo, neserga pedantiškumo liga, - bet, kai kartu su dr. E. Krikščiūnu už žydų išžudymą Lietuvoje suverčia kaltę vien radikaliosioms politinėms jėgoms, suabejoji ne tik jo gera valia, bet ir pasiruošimu tokiam darbui. Šią abejonę paverčia kone įsitikinimu istoriko saltomortališka išvada: „O štai Sąjūdžio laikais kompromisais „susitepusios" inteligentijos vadovaujami ir pasirinkę radikalų niekinamą „step by step" taktiką, lietuviai iš esmės be kraujo praliejimo iškovojo nepriklausomybę ir nusipelnė viso pasaulio pa­ garbą" (ten pat). Susipažinus su tokia išvada, belieka tik paklausti: Lietuvos nepri­ klausomybė buvo atkurta vadovaujant dabartiniam prezidentui [A. Bra­ zauskui] ar jo oponentui Vytautui Landsbergiui?

STRAIPSNIAI

533

Žodžiu, aptariant lietuvių ir žydų santykius, vis valdingiau įsigalio­ ja aksioma: juo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Atidžiai perskaičius „Lietuvos aide" minėtą L. Truskos straipsnį, man kilo klausimų daugiau, negu galėjau gauti atsakymų. Todėl turėjau būtinai susipažinti ir su visa tos tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, medžiaga. Tačiau tuojau pat paaiškėjo, kad gauti tą knygą, kurioje ši medžiaga publikuojama, ne toks jau paprastas dalykas. Kiek klausinėjau ir teiravausi knygos „Atminties dienos", nė vie­ nas Vilniaus miesto knygynas nebuvo gavęs ir net nežinojo tokią esant Nieko negalėjo padėti ir ją išleidusios leidyklos „Baltos lankos" direkcija, kadangi visą knygos tiražą pasiėmė užsakytojas. Ir vėl naujas klaustukas: kam tas keistas slaptumas? Nejaugi liguistai bijomasi, kad atviras, skaudus žodis nepasiektų masinio skaitytojo? Vargais negalais vis dėlto knygą vie­ nai parai, kaip prieš daugelį metų, sakysim, kokią Juozo Girniaus „Žmo­ gus be Dievo", man pavyko gauti. Paspartintai susipažinau - atrodo, nie­ ko ten tokio baisaus, dėl ko reikėtų ją taip įslaptinti, nėra. Nebent galima ir verta suabejoti, susipažinus su visais pranešimais ir po to sekusiom disku­ sijom, ar ne per daug Šis opus, be galo svarbus klausimas skubotai, net atmestinai, dėl neužmiršto „paukštuko" buvo parengtas, nejaučiant reikia­ mos atsakomybės už teorinį mokslini pranešimų lygį. Ypač trūksta pastan­ gų išlaikyti didesnį objektyvumą, na ir, svarbiausia, nesiriboti vien faktų konstatavimu, o daugiau dėmesio skirti jų analizei. Gaila, kad ir paties akademiko, filosofo J. Minkevičiaus, kuris apeliavo ne tiek į jausmus, kiek į faktus, logiką, argumentus, tartas žodis labiau priminė patetišką impro­ vizaciją negu bandymą visiems konferencijos dalyviams duoti pavyzdį, kaip derėtų moksliškai panašius klausimus nagrinėti ir svarstyti. Įdomu, kad savotišką visų klausimų aptarimo bei svarstymo metodi­ kos raktą davė - ir, atrodo, prieš savo norą ir valią - Prancūzijos atstovas Henris Minczelesas pranešimu „Žydų gyvenimas Lietuvoje per šešis šimtus metų", su širdgėla konstatavęs: „On ne parle des Juifs que morts" („Jei ir kalbama apie žydus, tai tik mirusius"). Žinoma, prelegentas tokiais žodžiais norėjo tik įvertinti iki šiol įsigalėjusią praktiką, bet kaip čia neprisiminsi ne­ mirtingų Diogeno žodžių: „De mortuis aut bene aut nihil!" („Apie mirusius arba gerai, arba nieko"). Beje, šios nedeklaruotos nuostatos bei dvasios ir buvo prisisunkę kone visi Šioje konferencijoje skaityti pranešimai. Pasa­ kytum, kad kaip tik dėl to beveik niekas, išskyrus A. Jakubčionį, D. Leviną

534

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

ir prancūzą Y. Plasserandą, nekėlė klausimo: KODĖL TAI ĮVYKO? arba: KAIP ĮVYKO TAI, KAS ĮVYKO? KODĖL IŠ VISO GALĖJO TAI ĮVYKTI? Ir nemėgino i jį atsakyti. Šį faktą, apgailėtiną ir keistą, gali paaiškinti ir iš dalies nušviesti ne­ bent S. VViesenthalio centro direktoriaus E. Zuroffo jau anksčiau minėti žodžiai: „Aš neaiškinu, kodėl tai atsitiko. AŠ tik sakau, kas atsitiko". Su­ prantama, kad toks kelias yra lengviausias, mažiausio pasipriešinimo rei­ kalaujantis kelias. Bet ar tai istoriko mokslininko kelias? Štai kodėl paties E. Zuroffo, kuris, atrodo, turėjo nužymėti gaires kitiems, pranešimas la­ biau primena „agitką" negu rimtą, faktais, argumentais pagrįstą mokslinę analizę. Tiesa, šis pagrindinis žydų tragedijos klausimas KODĖL savotiška forma atsispindėjo ir bene pačiame subjektyviausiame bei „istoriškiausiame" Izraelio atstovo N. Coheno pranešime „Lietuvių požiūris į žydus per katastrofą". Jis, vargu ar nujausdamas, kad kerta šaką, ant kurios pats sė­ di, pareiškė, jog jau per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams okupavus Lie­ tuvą, visi jos gyventojai pradėjo reikšti didelį priešiškumą žydams. Taip, tai faktas, tik, deja, N. Cohenas nepaaiškino, kodėl taip atsitiko. O atsitiko todėl, kad žydai tada vokiečius beveik visur sutiko su duona ir druska. Pa­ sakytum, kad anas sutikimas žydams buvo savotiška dar nuoširdesnio, džiaugsmingesnio Lietuvą užplūdusios Raudonosios armijos sutikimo re­ peticija. Nors šių abiejų sutikimų N. Cohenas ir nekomentavo, bet pats pateiktas faktas piršte piršo toli siekiančią išvadą, kurią galėjo pasidaryti vietiniai gyventojai. Vadinasi, žydai gerbia ir myli tik lietuvių priešus, o tuos, šalia kurių ramiai ir saugiai gyveno 600 metų, naudojosi įvairiausio­ mis Lietuvos kunigaikščių suteiktomis privilegijomis, pirmai progai pasi­ taikius, paniekina ir išduoda. Juk tokia objektyvi išvada. Argi ne tokia išvada peršasi ir iŠ abiejų okupacijų sugretinimo? Tad kodėl jos nepadarė N. Cohenas? Tikriausiai tik todėl, jog tąsyk būtų nepa­ togu lyg niekur nieko teigti: „Lietuviai itin pasižymėjo per masines žydų žudynes" (N. Cohenas. „Lietuvių požiūris į žydus per katastrofą" - „At­ minties dienos", p. 217-222). Jeigu Izraelio atstovas N. Cohenas būtų išgirdęs ar geriau įsiklausęs į savo tautiečio, gyvenančio Lietuvoje, Michailo Erenburgo pranešimą „Nacių aukų gelbėjimo Lietuvoje specifika (1941-1944)", tikriausiai būtų viešai visų Lietuvos gyventojų atsiprašęs už pykčio priepuolyje anksčiau ištartus kaltinimus. Nejaugi jam nieko nesako tokie faktai: „Vytas Vaitkus -

STRAIPSNIAI

535

už pagalbą žydams sušaudytas; Vytautas Žakevičius - už žydų slėpimą ir pagalbą jiems sušaudytas; Vytautas Juodka - už žydų slėpimą sušaudytas kartu su dviem žydėm; Bronius Jocys - žuvo IX forte; Vytautas Radzevi­ čius - sušaudytas; visa Kerzų šeima - sušaudyta? Ir t. L, ir t L G/Atminties dienos" p. 432). O jeigu dar prisiminsime ir susimąstysime apie ką tik Icchoko Arado ištartus tokius kraupius žodžius: „Per visą karą sąjungininkai Vašingto­ nas, Maskva ir Londonas nežengė nė žingsnio, kad išgelbėtų žūstančius žydus" (ten pat, p. 431), tai lietuvių, gelbėjusių žydus, žygdarbis taps nė su kuo nesulyginamas. Todėl tenka tik apgailestauti, kad kai kurie S. Wiesenthalio centro veikėjai ar stambių JAV laikraščių korespondentai, anot Šventojo Rašto, „turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi". Išgirdus šiuos faktus, argi nereikėjo ir tokiam užkietėjusiam kaltinto­ jui kaip N. Cohenas nuoširdžiai savęs paklausti: „O mano tautiečiai ar bū­ tų šitaip gelbėję lietuvius, jeigu jiems būtų grėsusi neišvengiama mirtis?" Ir vis dėlto šio straipsnio-studijos tikslas toli gražu nėra polemizuo­ ti su istoriku L. Truska ar Vilniaus tarptautinės konferencijos, skirtos Vil­ niaus geto sunaikinimo 50-mečiui, pranešėjais, kurie, mano supratimu, neperžengė, išskyrus retas išimtis, jau įsigalėjusio, ar primesto iš šalies, ste­ reotipo ribos, o pasamprotauti, pamąstyti tuo klausimu kur kas nuodug­ niau ir net pamėginti kai ką išsiaiškinti - pirmiausia, žinoma, pačiam sau iki galo. Juo labiau kad tam rimtą pradžią davė praėjusiais metais miręs šviesaus atminimo rašytojas Jokūbas Josadė. Ir davė pradžią tiek gyvu žodžiu, tiek dramos kūriniais, tiek publicistika (žr. „Laiškai dukrai į Izrae­ li"). Ypač pažymėtina, kad tuose „Laiškuose" jis labai kritiškai vertino ir S. YViesenthalio centro veiklą. Pavyzdžiui, jo atstovo, atrodo, E. Zuroffo, apsilankymą Lietuvoje vertino kaip „keistą, netikusį (ir nesavalaikį)". Štai jo žodžiai: „Keista ir nesuprantama atrodė jau tai, kad atsivežė iš anksto sudarytą žydšaudžių sąrašą ir, dar nespėjus teisingumo organams nuo­ dugniai su juo susipažinti, ėmė rėksmingai reikalauti: „Nereabilituokite žudikų! Neslėpkite jų! Tuoj pat viešai išvardykite ir teiskite!" Jam, supran­ tama, buvo iškelti klausimai: kas sudarė sąrašą? iš kur toksai gautas? kas nustatė jo tikslumą? kas įrodė, kad sąrašan įtraukti asmenys tikrai žudikai? Juk vienintelė instancija, kuri „nustatė" jų kaltumą, buvo sovietų, t. y. oku­ pantų, valdžios „teismas" (Jokūbas Josadė. „Laiškai dukrai į Izraelį" „Lietuvos rytas", 1993 m. lapkričio 4 d., Nr. 214).

536

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

O toliau - dar aiškiau, griežčiau, humaniškiau, kategoriškiau: „Tai ar ne prašyte prašosi klausimai: prieš ką konkrečiai nūnai nukreipta Wiesenthalio veikla? Ar ji neklaidinga? Ar neatėjo laikas siaurinti Šią veiklą, bent Švelninti ir gesinti jo kovingą kaitrą? Juk pagaliau vėl turime išgirsti mūsų gilios senovės Abraomo, Mozės, Jošua iš Nazareto, Josifo Flavijaus ir Spinozos, Vilniaus Gaono, rabi BerdiČevo, Finšteino bei aibės Nobelio pre­ mijų laureatų nuostatą, mūsų istorijos daugiaamžės patirties esminę nuo­ statą: „Atleisk ir neužmiršk!" (ten pat). Tiek pabėręs juodu ant balto neseniai mirusio rašytojo humanisto J. Josadės įsidėmėtinų minčių ir garsių vardų, aš jokiu būdu nenoriu ir ne­ ketinu juose paskandinti ar prigesinti lietuvių žydšaudžių kaltės holokaus­ to metu Lietuvoje, ne, mano tikslas ir siekimas, kad šviesesnės ateities ir tarpusavio supratimo labui ši kaltė būtų ne tik deklaruojama, bet ir anali­ zuojama. Ir iŠ abiejų pusių. Va šito ir bijojo mano oponentai. Jiems svarbiau buvo ne polemika, o nuosprendis. Tad nuo ko pradėti? Gal bus geriausia, nuoširdžiausia, jeigu, kaip ir J. Josadė, pradėsiu nuo savo paties asmeniškos patirties. Bet kai šitaip sau tariau, kai šitaip pa­ galvojau, aš kone išsigandau. Kodėl? Ogi vien todėl, kad mano asmeninė patirtis niekaip nesiderina su kraupia mintim - ir net neįstengia su ja apsi­ prasti, - jog Lietuvoje, kur per amžius niekad nebuvo žydų pogromų, ga­ lėjo atsirasti tiek žydšaudžių. Todėl Izraelio atstovo E. Zuroffo frazė: „Tei­ gimas, kad gelbėtojų skaičius buvo didesnis ar bent lygus žudikų skaičiui, yra dar vienas absurdiškas prasimanymas, kuris vis dar temdo žydų ir lie­ tuvių santykius" („Atminties dienos", p. 414), atrodo tokia pat neatsakin­ ga, pikta, kaip ir jau minėtas tvirtinimas, kad lietuviai partizanai, vokiečių karininkų vadovaujami, masiškai žudė žydus dar gerokai prieš vokiečiųsovietų karo pradžią (dr. A. Viliūnas. „Paneigti netiesą" - „Garsas", 1996 m. sausio 26 d.). Išgirsti tokį tvirtinimą ir tuojau pat maga paklausti: iš kur tokios ži­ nios? Neaišku. Kur faktai? Ne tiek daug jų. O jeigu ir atsiranda, tai dau­ giausia iš tokių šaltinių, kuriais toli gražu ne visuomet galima pasitikėti. Todėl kategoriškas tvirtinimas, kad žydšaudžių Lietuvoje buvo kur kas daugiau negu jų gelbėtojų - ir ne kokių nors kriminalistų, išsigimėlių, są­ skaitų suvedinėtojų, keršytojų ar psichopatų, o visai normalių, juridiškai pakaltinamų žmonių, jog dėl jų kaltės tenka mūsų Respublikos aukš­ čiausiajai valdžiai ne vieną kartą Izraelio atsiprašinėti visos tautos vardu,

STRAIPSNIAI

537

atrodo kaip kokia makabreska, užkeikimas ar fantasmagorija. O svarbiausia/ kad toks tvirtinimas niekaip nesiderina su tavo asmenine patirtimi ir stebėjimais. Pavyzdžiui, vokiečių okupacijos metais, kai aš mokiausi Pa­ svalio gimnazijoje, mes, gimnazistai, žinojome - žmonės taip Šnekėjo, kad iš miesto ir jo apylinkės gyventojų žydšaudis buvo tik vienas, pats nuo žydų smarkiai nukentėjęs šaltkalvis Strazdas, o kitas budelis, pavarde Juo­ dis, buvo atsibastęs iš kažkur kitur ir, matyt, nedaug kas numanė, kodėl jis čia siautėja. Tai žinant, taip ir maga paskaičiuoti: jeigu tada Pasvalyje bu­ vo apie 4 tūkstančius gyventojų ir antra tiek visame valsčiuje, tai vienas toks išgama atsirado tik iš maždaug 10 tūkstančių ar daugiau žmonių. Sa­ kykime, iŠ viso Lietuvoje tada buvo apie pustrečio milijono lietuvių. Tad sprendžiant iš Pasvalio ir jo apylinkės liūdnos praeities ir patirties, tokių žydšaudžių visoje Lietuvoje negalėjo būti daugiau kaip 250-350. Todėl ir keista, ir kraupu, kai tenka girdėti ir sužinoti, kad tokiame Kaune, Vilniu­ je ar Kėdainiuose jų atsirado kur kas didesnis procentas negu Pasvalio mieste ir valsčiuje. O tai, be abejo, liudija, kad asmenine patirtimi bei as­ meniniais skaičiavimais pasikliauti gana rizikinga. Tačiau, kita vertus, ne mažiau rizikinga ir pragaištinga, neturint tokių faktų ir skaičių, patikėti ar susitaikyti su mintim, kad mes, lietuviai, esame žydšaudžių nacija. Juk tada reikėtų susitaikyti ir su paradoksalia, problemiška išvada, kad kiti, sa­ kysime, kauniečiai, kėdainiečiai ar vilniečiai, buvo kur kas didesni žudikai, žiauresni žmonės negu pasvaliečiai. Žinoma, panašus svarstymas yra formalus dalykas, nedaug ką duo­ dantis problemai išnarplioti. Juk iš tikrųjų esmė ne čia - šimtas tokių nusi­ kaltėlių buvo ar tūkstantis - svarbiausia, kad iŠ viso jų buvo. Ir baisiausia, kad dar ne vienas kitas, o nemažai. Tai kas, kad beveik visiems lietuviams tos žydų žudynės sukėlė ne mažesnį, o rasi net didesnį šoką negu prieš mėnesį kitą įvykęs masinis niekuo nekaltų žmonių trėmimas į Sibirą. Tai kas, kad tas žudynes organizavo ne lietuviai, o naujieji okupantai. Liūdna tai prisiminti, o dar liūdniau viską užmiršti. Kad ir kaip gal­ votum, kad ir kaip mąstytum, kaip apgailestautum - klaikus holokaustas buvo, įvyko, ir šiandien beveik jau nebeliko tų žmonių, kurie šalia mūsų Šimtmečiais gyveno, kuriuos daugiau ar mažiau pažinojom, kartais pa­ traukdami per dantį, iškrėsdami bernišką, negudrų pokštą, o dažniau jais stebėjomės, gėrėjomės ar net jiems pavydėjome. Pavydėjome ir patys nepa­ stebėdami mokėmės iš jų atkaklumo, sugebėjimo kabintis į gyvenimą, siek­ ti savojo tikslo, taupumo, vieningumo...

538

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

O su tikru žydų atstovu akis i akį pirmąkart susitikti turėjau laimės dar žalioje vaikystėje. Atvažiavo jis į mūsų vienkiemi su ratais, buvo barz­ dotas, vasarą su auliniais batais ir keista, prieštvanine kepure. Sustojo dien­ daržyje, užmovė savo arklėkui abrakinę, ramiai, neskubėdamas apsidairė, pakalbino besidraskanti šunį ir žengė prie vartelių. Atkėlė juos, patrepsėjo ant slenksčio ir pabeldė į priemenės duris. Gryčioje pasilabino - gera die­ na! - ir, nenusiėmęs kepurės kaip visi, paklausė motinos, ar neturinti ponia parduoti lupatų. Lupatų didelėje šeimoje visada atsiranda. Kol mes, visi keturi broliukai ir sesutė, mamos vadovaujami, jų, tų lupatų, gryčioje, sek­ lyčioje ir ant aukšto ieškojom, keistasis pirklys sėdėjo prie diemedžio ant žemo suoliuko ir grožėjosi tetos gėlių darželiu, o paskui be jokio pasišlykš­ tėjimo svetimais skarmalais ir svetima ubagyste, oriai, dalykiškai, net kaž­ kaip atsargiai, bet mikliai dėliojo juos į krūveles ir rūšiavo. Ir mes tada, ma­ ži vaikai, manding, pirmą kartą gyvenime supratome, kad nėra ir negali būti mažų darbų, o yra tik maži žmonės. Šiandien negalėčiau šimtu procen­ tų tvirtinti, juo labiau prisiekti, ar iš tikrųjų lygiai taip, kaip rašau, viskas buvo, bet kad šitie žmonės, kuriuos nežinia kodėl vadindavom vien žydais, ne tik nesibaidė, bet ir gerbė bet kokį darbą, yra nepaneigiamas faktas. Tai buvo pirma - ir ne tik mums vieniems duota - didžioji pamoka. Niekuomet nepamiršiu ir to vakaro, kai Saločių valsčiaus miestelyje per baisiąją žydų naktį aš su savo bičiuliu Jurgiu tyliai nuslinkom prie jų sinagogos, stūksojusios ant aukšto Mūšos kranto, ir, prigludę prie geleži­ nės tvoros, kantriai laukėme, kol velnias vieną žydelį amžiams išjos j ru­ dens naktį. Vieną kartą mudu toje jų maldykloje jau lankėmės, išpūtę akis stebėjome, kaip jie barakatinuoja, ir neiškentę ėmėme krizenti. Ir to užteko, kad mus mandagiai išprašytų laukan. Todėl dabar į vidų eiti nesiryžom. Ir nespėjom mes nei išsigąsti, nei nustebti, kai prie mudviejų prisistatė baltu iŠ šviežias sūris veidu, juoda barzda, juodais it degutas peisais ir ilgu, ko­ ne iki pat žemės juodu apsiaustu vyriškis. Jis ramiai mūsų paklausė: Knieti į vidų? Mes netekome žado. - Galit užeiti, tik pažadėkit nedūkti. Man dabar, po tiekos metų, atrodo, kad tuos draugiškai ištartus žodžius išgirdome tik tada, kai perbėgę ilgą neseniai pastatytą Dariaus ir Girėno tiltą jau atsidūrėme kitoje Mūšos upės pusėje. Tai buvo man antroji pamoka, kad žydai nėra jau tokie paslaptingi, keisti, užsidarę, kaip buvo apie juos šnekama. O vėliau buvo dar ne viena

STRAIPSNIAI

539

painoka ir daug susitikimų, kurie kiekvieną dieną vis akivaizdžiau patvir­ tindavo, kad jie lygiai tokie pat žmonės - netgi ne mokytesni, ne gabesni, ne protingesni, o tik daug apsukresni, gudresni, lipšnesni, mandagesni, su­ manesni, paslaugesni, taupesni, solidaresni, na, žinoma, ir kur kas turtin­ gesni. Bet tai netrukdė su jais bendrauti, žaisti kvadratą ir net su vienu kitu padraugauti. O pati gražiausia ir guviausia iš jų - Pėska Chaitaitė, mė­ lynom, kiek išsprogusiom akim blondinė, mirtinai susibičiuliavo su brune­ te, išdidžia lietuvaite Ance, su kuria baigiau keturis pradžios mokyklos skyrius Limparuose, o vėliau kartu mokėmės Saločiuose penktame ir šeš­ tame skyriuose. Jos man patiko abi, ir aš nežinojau, kuri gražesnė ir kuri vikriau kieme šokinėja per virvutę. O vyresnioji Pėskos sesuo, taip pat šviesi ir liekna gražuolė, buvo garsi fotografė, ir prie jos dirbtuvėlės vitri­ nos, kur būdavo tvarkingai sudėliotos uniformuotų šaulių ar laimingų ves­ tuvininkų nuotraukos, visada žioplinėdavo dideli ir maži žiūrovai. Ir aš dar turiu - ir ne vieną - jos dailios rankos retušuotą fotonuotrauką. Tik gaila, kad nebeprisimenu jos vardo. To paties Saločiu miestelio mūriniame name lyg kokioje tvirtovėje gyveno garsus manufaktūrininkas Bynas, j kurio netoli bažnyčios esančią audinių krautuvę per atlaidus ir turgaus dienomis vis dar plaukdavo žmo­ nės, nors kooperatyvas jau stojosi ant kojų. Tačiau bene garsiausias 6 a bu­ vo vaistininkas Vigušinas, kuris ne tik dieną naktį parduodavo žmonėms vaistus, bet ir pamokydavo, kaip juos gerti. Jo sūnus ėjo mokslus Šveicari­ joje, o per atostogas už simbolinį mokestį mokė norinčius kalbėti vokiškai. Ir man teko garbė būti jo mokiniu, ir ilgą laiką, vos tik išgirsdavau vokiš­ ką žodį, tuoj pat išnirdavo jo liesas, raudonom lyg padažytam lūpom vei­ das ir klausdavo: „Was ist das?" O visiems vaikams ir paaugliams ypač patikdavo jaunas ir šmaikštus it botagas žiemą vasarą odine striuke Girša, kuris už skolintus pinigus įsitaisė dar neregėtą čia daiktą - sunkvežimį ir juo vežiodavo maldininkus po visas apskrities bažnyčias. Ir man vieną kar­ tą teko su juo važiuoti į Vabalninką, kur buvo ateitininkų kongresas ir kur sakė garsiąją kalbą profesorius Kazys Pakštas. Ir dabar kartais nuskamba ausyse jo žodžiai apie Maskvos klastingumą ir žiaurumą, todėl mums rei­ kią kuo greičiau ir toliau nuo jos nešdintis į kokią negyvenamą salą ir ten pradėti viską iš naujo. Tačiau didžiausią įspūdį iš žydų man tada darė ne Saločių vaisti­ ninko sūnus ir ne Šmaikštuolis Girša, o Pasvalio miesto advokatas Davydas Kiršonas, kuris per bolševikmetį mums dėstė visuomenės mokslus ir

540

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

supažindino su sovietine konstitucija ir kuris nė karto kaip kiti viešai nesi­ džiaugė prasidėjusiu nauju gyvenimu. Tiesa, D. KirŠonas labiausiai pagar­ sėjo ne pačioje gimnazijoje, kur nedaug turėjo pamokų, bet už jos ribų. Jis surasdavo visokių būdų padėti žmonėms net ten, kur kiti nuleisdavo ran­ kas. Jam net pavykdavo sutaikyti mirtinai susipykusius kaimynus. Atsitiktinai mačiau, kaip jį rudenį tais metais, kai užėjo vokiečiai, ve­ žė sušaudyti. Dideliame lyg uorė sunkvežimyje jis kažkodėl sėdėjo vienas, paskendęs aukštoje kailinių apykaklėje ir mintyse, o matėsi tik ruoželis jo sokratiškos kaktos. Būčiau tąsyk savo buvusio mokytojo ir nepažinęs, bet išgirdau kažkieno balsą: - Va ir mūsų Kiršoną išveža. Tik dabar pastebėjau, kad šalia jo stovi ir vyras su šautuvu. IŠ kaž­ kur atsirado ir daugiau žmonių. Kai kurie jų šluostėsi akis. Ir aš nebegalė­ jau sulaikyti ašarų. Kodėl? Kam jis, tas populiariausias žmogus Pasvalyje, užkliuvo? Nebent tiems, kurie pasaulyje nieko gero ir gražaus nebemato? O kam skersai kelio atsistojo Levakas, siuvęs gražiausias ir stipriausias gimnazis­ tiškas uniformines kepures? Kam užkliuvo Didžgalvis, kuris susikūprinęs prie mažo langelio greit ir pigiai taisė žmonėms batus ir kaliošus? Kam už­ kliuvo tolima milijonieriaus Marijampolskio giminaitė, kai pats turtuolis su visa šeima jau buvo užkaltame vagone birželio 15-ąją išdardėjęs i Sibi­ rą? Kam užkliuvo rubuilis Jankelis Žakas, kuris dar taip neseniai per Ka­ riuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę pats vienas atbogino į klasę ilgą šautuvą ir ji išdidžiai padovanojo Lietuvos kariuomenės atstovui, ap­ silankiusiam pas gimnazistus? Kam?.. Kam?.. Kam?.. Ir Šitą klausimą būtų galima kartoti ir kartoti, ir niekada negauti pro­ tingo atsakymo. Tiesa, J. Žakas mūsų prancūzų kalbos mokytojui jau buvo kažkodėl užkliuvęs tą dieną, kai mes netekome Klaipėdos miesto ir krašto. O-o toji diena! Pasakytum, kad saulė, patekėjusi kaip visada, nešvietė, o tik akino. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet tądien apako ir mūsų „prancūzas". Tas „prancūzas", kuris be galo, be krašto buvo panašus į tikrą paryžietį ar grenoblietį - nedidukas, visada elegantiškas, garbanotas it juodas avinu­ kas, iŠ tolo kvepiantis parfumais, - kažko apako ir pasiuto. Pasistiebė it fiu­ reris, kad galėtų žvelgti į savo auką tik iš aukšto, ir sviedė tokį žodį, kuris mus visus privertė kone išsižioti. Sviedė kažkaip aklai, fiureriškai apsi­ dairė, tarsi ieškodamas pritarimo, tarsi laukdamas heil, heil, heil, tačiau jo žodžius sutiko mirtina tyla. Ir ne dėl to, kad J. Žakas būtų buvęs geresnis

STRAIPSNIAI

541

už kitus, o vien todėl, kad grėsmė jam buvo grėsmė visiems. Mirtina tyla? Ne. Jankelis - į ašaras, o klasė „šaukė" tylėdama. Kitą dieną „prancūzas" atėjo išbalęs kaip popierius ir visos tyliai triumfuojančios klasės akivaiz­ doje Jankelio atsiprašė. Visa klasė atsiduso viena krūtine - visi juto mora­ linę pergalę. O dabar? Kur Jankelis? Kur visi kiti? Gal? Jeigu ne tada... Ir Štai tie „gal" ir ne visai bičiuliški, bet geranoriški, visai normalūs lietuvių ir žydų santykiai, it mostelėjus burtininko lazdele, pasikeitė sumarmėjus j Pasvalio miestą bolševikų tankams. Beje, vieną fotonuotrauką iš to meto, kur geležinę pabaisą sutinka miesto smalsuolių būrelis prie J. Žako tėvų namo, vienintelio tais laikais triaukščio pastato visame vals­ čiuje, išlaikiau iki šiol. AŠ pats šito tragiško sutikimo liudininku nebuvau, tik gerokai vė­ liau, jau rudenį grįžęs į gimnaziją, ne iŠ vieno pažįstamo girdėjau, kad „žy­ deliai, ypač gražesnės žydaitės, nėrėsi iš kailio". O kadangi tuomet mieste kone pusė gyventoju buvo žydai, tai okupantams atrodė, kad jų visi išsi­ ilgę laukė. Suvažiavo, sugarmėjo, sumarmėjo kaip amaras, kaip skėriai - ir tan­ kais, ir „gruzovikais", ir pėsti, ir raiti, ir visur raudonos vėliavos suplaz­ dėjo, iš pradžių dar nedrąsiai, lyg pasirąžydamos, pasitampydamos, tarsi pabudusios iš miego, o paskui išsitiesė visu ūgiu. Kaip išsitiesė ir visa „kruvinojo Smetonos užguita liaudis". O iš tikrųjų ar ji, ta liaudis, buvo už­ guita? Tuo galėjai patikėti nebent skaitydamas per vieną dieną ir naktį pa­ sikeitusius laikraščius ir stebėdamas atkutusius, visai nebe tuos žydus, su kuriais dar vakar, užvakar sėdėjome viename suole, gerbėme jų šešta­ dienius ir rabinus, sutikome kartu ant tilto per Lėvenį vyskupą Kazimierą Paltaroką, vaišinomės macais, žaidėme stalo tenisą šviesiuose naujos gim­ nazijos koridoriuose, pirkome Lietuvos kariuomenei šautuvus, šaukėme „valio!" šauniesiems mūsų lakūnams ir parašiutininkams per aviacijos šventę ir t. t., ir t. t. O va dabar? Ar iš viso kada nors juos pažinome? Ne vienas jų tapo komjaunuoliu, agitatorium, ugningų kalbų sakytoju ar dar kažkokiu paslaptingu veikėju, kurio jau privengė mokytojai, nuolaidžiavo jam gimnazijos vadovai. O tokį retą, svarų, tačiau gana draugiškai juo­ kingą smetoniniais laikais žodį kaip „mišiuginas" jų lūpose vis dažniau ir dažniau ėmė pavaduoti „antisemitas". Kai kada pakakdavo vien už­ mesti atidesnį žvilgsnį į dar neseniai buvusį draugišką, nuolankų veidą ir

542

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

išgirsdavai „antisemitas", o dar dažniau ir „smetonininkas", „fašistas" ar­ ba „nacionalistas". O bene labiausiai mane ir kitus tada stebino, kad tiek daug iš jų atsirado mokančių rusiškai. Pasakytum, kad, užuot gerai išmo­ kę lietuviškai, jie slapta zubrijo Lenino kalbą. Net ir tie, kurie juokingai ištardavo sunkesnį lietuvišką žodį, rusiškai pylė kaip iš pypkės. Ir taip per palyginti trumpą laiką atsirado kažkoks apmaudus, ne­ lemtas susvetimėjimas, susiskaldymas - MES ir JIE, JIE ir MES. Mes lietu­ viai, o jie - žydai. Jie žydai, o mes - lietuviai. Tiesa, tas MES ir JIE buvo ir anksčiau. Ir tikriausiai nuo pat Vytauto laikų, kai ateiviams buvo suteiktos didelės privilegijos, apie kurias galėjo tik svajoti vietiniai gyventojai. Bet tada tarpusavio giluminiai santykiai toli gražu nebuvo išryškėję - gyveno atskirai, vieni kitiems saulės neužstojo. Netgi buvo vieni kitiems naudingi ir reikalingi. O va dabar, įsimaišius svetimai jėgai, MES ir JIE įgavo netikė­ tas, sunkiai suderinamas formas. MES liūdime, MES pasmerkti, o JIE džiū­ gauja, JIE iškelti; JIE antisemitai, MES - Žemės druska, Pasaulio mielės... O kas dėl to kaltas? Pirmiausia - okupantas. O žvelgiant giliau, plačiau - visi ir niekas. Tokia jau žmogaus pri­ gimtis - kai muša, bėga ir rėkia; kai glosto, vizgina uodegą ir murkia. Mums sovietų okupacija buvo baisi nelaimė - netekome laisvės ir ne­ priklausomybės, o žydams - akivaizdi garantija, kad Hitleris, su pergalin­ gomis fanfaromis įžengęs į Vieną, Prahą ir Klaipėdą, jau taip paprastai ir lengvai nebeįžengs į Vilnių, Kauną ar Pasvalį. Ar tokia garantija neverta, kad ją pagerbtum gėlėm po tankų vikšrais ir Šauksmais „ura!"? Juk tai la­ bai žmogiška ir visiems suprantama. Argi verta dėl to pykti ir eiti iš galvos? Deja, tai, kas labai žmogiška, žmogui ir sunkiausia suprasti. Tiek lie­ tuviui, tiek žydui, tiek ir čigonui. O jeigu dar tarp jų įsimaišo antisemitiz­ mas ir rasizmas... tada... pogromas, holokaustas... kaip visada. O, tasai ANTISEMITIZMAS! Iš kur jis atsirado ar atkeliavo? Nejau­ gi per amžius, nuo pat Abraomo laikų gyvavo? O rasi nuo amžių pradžios juo, tuo gličiai lipniu žodžiu, buvo reiškiamas nelemtas nepasitikėjimas svetima siela? Ypač ta siela, kuri geidžia giliau įsiskverbti į savą ir svetimą pasaulį ir jame pamatyti ne tik tai, kas be baimės ir rizikos eksponuojama, bet ir tai, kas kruopščiai slepiama. Ir kas tik tuo baimės, įtarumo, nepasitikėjimo bei didžios paniekos žodžiu nebuvo apdovanotas ir papuoštas? Net garsusis pasaulinio masto filosofas egzistencialistas Martinas Heideggeris jo neišvengė, nors visą

STRAIPSNIAI

543

gyvenimą mylėjo ir gerbė daug jaunesnę už save žydaitę Hannah Arendt ir mirė su jos vardu lupose. Net ir brandaus socializmo ir sparnuoto ka­ lambūro „ekonomika turi būti ekonomiška" kūrėjas Sovietų Sąjungos gensekas Leonidas IljiČius Brežnevas, nors jo pirmoji žmona buvo grynakraujė žydė, to neišvengė. Net ir viena koja jau stovinti grabe senutė, ku­ ri per mitingą, užuodusi česnaką, garsiai nusičiaudėjo, buvo tuo žodžiu pagerbta. Ir t. t., ir 1.1. Pirmojo sovietmečio žydai puikiai žinojo, kad kiekvienas atidesnis ar kreivesnis lietuvio žvilgsnis, mestas i jų veidą ar veiklą, bei garsus nusiČiaudėjimas per iškilmingą mitingą gali priklausyti tik antisemitui, bet jie visai nežinojo ir, atrodo, net nenorėjo žinoti, kad ta naujoji santvarka, visos žmonijos rojus, kurio pasiuntinius tankus jie taip entuziastingai sutiko, iš esmės yra kuriama taip pat pagal užkietėjusio antisemito, perkrikšto žydo Karlo Marxo mokslą. Žinoma, paprastas kromelninkas Gutmanas, kepuri­ ninkas Levakas ar ta maža juodaakė mergiūkštė, išdidžiai nešanti per Spa­ lio revoliucijos metines puošnų skydą su retušuotu K. Marxo veidu, be abejonės, nenutuokė, kad glaudžia prie širdies aršaus žydų tautos priešo portretą, tačiau jos tėvas, dėdė ar busimasis profesorius, kuris ką tik uni­ versiteto auditorijoje savo studentams originalo kalba pasakė: „Die Philo­ sophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern"*, puikiai žinojo, kad tas pats didysis proletariato va­ das, gyvas būdamas, beje, skelbė, jog „žydiškasis kapitalizmas" esąs pa­ grindinė kliūtis komunizmo pergalei, todėl pasaulis turi būti išlaisvintas nuo žydų. Privalėjo tai žinoti ir tokios šviesios tiems laikams galvos kaip Mira Bordonaitė, Irmija Zaksas ar Genrikas Zimanas. Juo labiau kad ir tautų va­ do ir tėvo Stalino vidaus politika jau buvo spėjusi duoti tam kraupių pa­ vyzdžių, kaip per metus kitus buvo sunaikintas visas Sovietų Sąjungos žydiškasis kompartijos Centro komitetas. Tad kokia likimo ironija! ši ironija taps dar didesnė ir keistesnė, jei­ gu prisiminsime, kad ne vienas S. Wiesenthalio centro „medžiotojas" ne kartą yra pareiškęs, jog Lietuvoje antisemitizmas visais laikais buvo stip­ rus. Vadinasi, ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas pasikvietė žydus ir suteikė jiems plačias privilegijas, kurios vėliau sistemingai buvo ilgą laiką atnaujinamos ir pratęsiamos kitų Lietuvos valdovų, vien tam, kad suvešėtų * Filosofai tik įvairiai aiškino pasauli bet uždavinys yra ji pakeisti (vok.).

544

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Lietuvoje antisemitizmas? Nejaugi tie žmonės - ekspertai ir specialistai, — kurie Šitaip „iliustruoja" ir taip tragišką mūsų tautos istoriją, nežino, kad net Prancūzijoje, vienoje iŠ kultūringiausių pasaulio valstybių, žydai įgijo pilietines teises tik po Didžiosios prancūzų revoliucijos? Tuo tarpu Lietu­ voje jiems nebuvo užkirstas kelias ir tapti bajorais. O tokių žydų pogromu, kokie kadaise buvo Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje, niekas Lietuvoje nežinojo, negirdėjo ir nesapnavo. Pagaliau svarbiausia ne tautos, kur semitai ir nesemitai taikiai arba netaikiai gyvena, kiek pats žodis, tiksliau pasakius, jo samprata, toji pro­ blema, kurią šis žodis - antisemitas - sukelia. O čia bene pirmiausia paste­ bimas dalykas yra išankstinis - psichologinis ar net biologinis - nusistaty­ mas. Kaipgi galima ramiai, dalykiškai ir objektyviai šią problemą išspręsti, jeigu dar ir dvidešimtojo amžiaus pabaigoje daugelis iškiliausių pasaulio protų, kaip, sakysim, kad ir amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris, yra šventai įsitikinę, jog kiekvienas nežydas jau iš prigimties yra antisemi­ tas. Deja, panašiai mano ir vienas sionizmo doktrinos pradininkų Theodoras Herzlis: „Tautose, kur gyvena žydai, visi kartu ir kiekvienas atskirai yra atviri arba slapti antisemitai" („Naš sovremenik", 1989, Nr. 6, p. 162). Taigi vien šis keistas a priori įsitikinimas užkerta kelią atviram, nuo­ širdžiam norui bendrauti, vienas kitą pažinti, suprasti ar bandyti viską išsi­ aiškinti iki galo. Ir taip, kad neliktų jokių neaiškumų, nutylėjimų, nuosėdų. Kaipgi bet kuriuo klausimu prieisi abiem pusėm priimtinus sprendimus, jeigu būsi jau iš anksto įsitikinęs, kad mus skiria neperžengiamas barjeras. Tad spubdėk nespurdėjęs, vis tiek aukščiau bambos neiššoksi. Ir toks iš­ ankstinis nusiteikimas trukdo aiškiai matyti, neleidžia aprėpti klausimo tokio, koks jis iš tikrųjų yra, kadangi jis apgaubtas prietaringos, nepasitikė­ jim o sukeltos miglos, mistifikuotas, mitologizuotas... Manyčiau, kad tokią mintį gana įtikinamai patvirtina ir Johnatano Steinbergo straipsnis „Anti­ semitizmas be žydų" („Newsday", 1994 m. gruodžio 18 d.), kuriame, neži­ nia kuriam galui, teigiama, kad nors Lietuvoje žydų ir nebeliko, antisemi­ tizmas egzistuoja. Deja, ir kitame to paties autoriaus rašinyje, parašytame kaip reakcija į Amerikos lietuvių rašytojo Algirdo Landsbergio išreikštą raštu pasipiktinimą, randame tokius „eksperto" lietuvių klausimu žodžius: „IŠ pradžių sąjungininkai privertė Vokietiją įveikti praeitį, vokiečiai lėtai ir skausmingai tai padarė. Tam jie turėjo 50 metų, o lietuviai - dar tik penke­ rius" (Johnatanas Steinbergas. „Dar sykį žvelgiant į Lietuvą" - „Lietuvos aidas", 1995 m. gegužės 12 d., Nr. 98).

STRAIPSNIAI

545

Perskaitai tokį su aplombu ištartą teiginį, ir iš karto užgriūva klau­ simas: kokią praeitį lietuviai turi įveikti? Sovietinio gyvenimo ar antisemi­ tizmo? O ką bendro turi šiuo atžvilgiu lietuvių ir vokiečių praeitis? Tik dėl holokausto? Tačiau bent kiek istoriją išmanančiam piliečiui turi būti vi­ siškai aišku, kad tą holokaustą vokiečiai organizavo patys, o lietuviams jis buvo okupacijos primestas. Tad ir ta praeitis, kurią lietuviai turi, anot J. Steinbergo, įveikti, nuo jų priklausė labai nedaug. Kitas reikalas vokie­ čiams. Tai kam ta analogija? Baigdamas savo straipsnį, J. Steinbergas sako: „Patikima informacija apie dabartį ir praeitį, kurią mes Vakaruose laikome savaime suprantamu dalyku, Lietuvoje dar tebėra prabanga. Aš buvau pamiršęs šią tiesą, kai ra­ šiau apie tai" (ten pat). Ką į tai galima atsakyti? Nebent tai, kad p. J. Steinbergas buvo pa­ miršęs ir patį svarbiausią dalyką - Vokietija savo istoriją holokausto metu kūrė pati, o Lietuvai ją kūrė abu okupantai. Beje, tą pačią klaidą kaip J. Steinbergas dar anksčiau padarė žinomas mūsų poetas profesorius T. Venclova, apgailestaudamas, kad „mes neturė­ jome danų karaliaus" („Vilties formos", p. 138). Mat danų karalius vokie­ čių okupacijos metais protesto prieš žydų persekiojimą ženklan užsidėjo šešiakampę Dovydo žvaigždę. Tačiau šitaip apgailestaudamas T. Venclova kažkodėl nesuvokė, kad tarp Lietuvos ir Danijos negalėjo ir negali būti jo­ kios analogijos. Ir vien dėl to, kad Danija nebuvo sovietų okupuota ir todėl žydai neturėjo progos savo simpatijomis papiktinti vietinių gyventojų. To­ dėl, kas gretina ar lygina to meto Lietuvą su Vokietija ar Danija, vargu ar sugeba įsigilinti į tikrąjį istorijos vyksmą bei jos esmę. Pasaulio ir žydų istorijai antisemitizmas reikalingas, - ne kartą tvir­ tino didelis žydų bei sionizmo veikėjas Vladimiras Žabotinskis. Esą tik taip žydai bus priversti keltis į savo istorinę tėvynę - Izraelį. O šią idėją išvys­ tė ir sukonkretino busimasis Izraelio premjeras Davidas Ben Gourionas žydų laikraštyje „Kempfer", ėjusiame Niujorke. Jis tada rašė: „Jeigu aš tu­ rėčiau ne tik valios, bet ir galios, aš surinkčiau grupę stiprių jaunuolių protingų, kuklių, atsidavusių mūsų idėjoms ir užsidegusių noru padėti žydams sugrįžti, ir pasiųsčiau juos į tas šalis, kur žydai nugrimzdo į nuo­ dėmingą savim pasitenkinimą. Tų jaunuolių uždavinys būtų užsimaskuo­ ti nežydais ir, veikiant šiurkščiais antisemitizmo metodais, persekioti tuos žydus antisemitiniais lozungais. Aš galiu garantuoti, kad iš šitų šalių žydų

546

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

emigrantų į Izraeli skaičius būtų dešimti kartų didesnis negu tie rezultatai, kurių pasiekė tūkstančiai nevaisingai pamokslaujančių emisarų" (G. Klimov. „Protokoly sovietskich mudrecov", p. 351). Užtat garsiam žydų rašytojui, rašančiam rusiškai, Vasilijui Grosmanui, kurio romanas „Gyvenimas ir likimas" susilaukė gana plataus at­ garsio kone visame pasaulyje, antisemitizmas, jo kilmė bei pasireiškimo formos atrodo visai kitaip negu V. Žabotinskiui ar D. Ben Gourionui. Štai jo nuomonė: „Antisemitizmas yra negabumo, nesugebėjimo nugalėti lygia­ teisėje gyvenimo kovoje, visur - moksle, prekyboje, amatuose, tapyboje išraiška. Antisemitizmas - žmogaus negabumo matas" (V. Grosman. „Oktiabr", 1988, Nr. 9). Su panašiu antisemitizmo apibūdinimu būtų nesunku sutikti, jeigu ne serija klausimų: o Voltaire? o Kantas - irgi negabumo matas? o Gogolis? o Dostojevskis? o Marxas? o Hitleris? o Stalinas? o Bucharinas? Toliausiai šiuo požiūriu nužengia Prancūzų akademijos narys Andrė Frossard'as, antisemitizmą kildindamas dar iš to meto, kai Dievas pakvietė Abraomą išeiti iš savo palapinės ir kartu su Juo pasižvalgyti po žvaigždėtą dangų. Abraomui tada buvo šimtas metų, o jo žmonai Sarai daugiau kaip devyniasdešimt. Ir, nepaisant to, Dievo valia jiems gimė sū­ nus Izaokas, Sandoros kūdikis - dangaus ir žemės Susitaikymo pirmagi­ mis. Tai liudija, anot A. Frossard'o, „jog žydas yra pagimdytas dangaus ir jam visuomet bus sunku įsikurti šioje žemėje". Ir štai kokią išvadą iš to padaro A. Frossard'as: „Jeigu atmesime šį neįtikėtiną išankstinį faktą - tai yra vieno žmogaus bei jo palikuonių išrin­ kimą tam, kad būtų paliudytas vienintelis ir tikras Dievas tarp tautų, - mes nieko nesuprasime apie žydus, o sykiu ir apie antisemitizmą. Nesuprasi­ me, kad antisemitizmas atsirado spontaniškai, vos tik pasirodė šis vien­ minčiu būrelis, nepaklūstantis stabmeldystei ir visai netinkantis vergovei, nes tvirtino, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žydų idėja apie Kūrėją, esantį anapus Kūrinio, paliko pastarąjį be visų jo dievybių, to­ dėl sukėlė staigų pagoniškų tautų pasipiktinimą" (André Frossard. „Jono Pauliaus II pasaulis", p. 78-79). Ar tai nereiškia, kad dabar, pagonims tapus krikščionimis, dingo ir pagrindas antisemitizmui? Bet... „Žydas yra pagimdytas dangaus ir jam visuomet bus sunku įsikurti šioje žemėje". Tad kaip nugalėti šį vidinį prieštaravimą, susijusį su nelemtu įsitiki­ nimu, kad kiekvienas nežydas jau iš prigimties yra antisemitas, kuriuo yra

STRAIPSNIAI

547

užsikrėtę tiek iškilių bei įtakingų protų? Tai yra ne tik lietuvių, žydų ar rusų, bet ir pasaulinė problema. Suprantama, patiems žydams ji yra dar aktualesnė ir skaudesnė. Ir jau vien dėl to, kad moralinio bei socialinio tei­ singumo, pasaulio pertvarkymo bei tobulinimo idėja žydus yra užvaldžiu­ si intensyviau, plačiau bei labiau suinteresuotai negu kitų tautų atstovus. Žinoma, tos teisybės bei tobulinimo paieškos neretai esti rutiniškos, net reklaminio pobūdžio, gana vienpusiškos, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jos neturi ir negali turėti įtakos visuomeninių institutų veiklos gerinimui. Ypač jeigu dar turėsime galvoje tą faktą, kad inertiškoji, pasyvioji visuome­ nės dalis yra nepalyginamai gausesnė už aktyviąją. Tam, kuris bent kiek yra susipažinęs su antisemitizmo geneze, isto­ rija, jo teorija ir praktika, faktais, gandais ir mitais, neišvengiamai iškils ir toks klausimas: kodėl Šiandien žydai su Simonu YViesenthaliu ir jo centru priešaky taip atkakliai, noriai, nenuilstamai, grėsmingai, kompetentingai ir kartu prietaringai šneka ir rašo apie antisemitizmą, genocidą, o dažnai lin­ kę nutylėti tokį fenomeną kaip rasizmas? Todėl sąmoningai ar nesąmonin­ gai peršamas įspūdis, tarsi ta žmogėdriška logika ir jėga, kuri sumanė ir vykdė masinį žydų naikinimą, buvo ne tiek fašistinis režimas ir rasizmas, kiek lietuviškasis antisemitizmas ir nacionalizmas. Kodėl šitaip? Matyt, ten yra suinteresuotų jėgų, kad žydų genocidas būtų atplėštas nuo bendros ra­ sizmo teorijos, kuri skirsto viso pasaulio žmones į aukštesniąsias ir žemesniąsias rases ir kuriai „dangaus pagimdytas" žydas negali būti abejingas. Ir jos, tos jėgos, sakytum užsimerkia net prieš faktą, kad rasistinė teorija fašistinėje Vokietijoje 1933-1945 metais buvo tapusi dalim oficialios vals­ tybės - arba reicho - ideologijos, kuri ne tik pateisino, bet ir vykdė „že­ mesniosios rasės" žmonių diskriminavimą, terorą ir likvidavimą. Rasizmo doktrinos teoretikai bei fašistiniai vadovai nuolat viešai propagavo rašytus ir nerašytus įstatymus, skelbė ir skleidė demagogiškus ir kraugeriškus Šūkius, kad esą būtina žydų klausimą vieną kartą išspręsti kardinaliai vi­ siems laikams. Štai kodėl pogromai, getai, įvairiausios prieš žydus nu­ kreiptos represijos tapo oficialia reicho vyriausybės politika. Vėliau, prasi­ dėjus Antrajam pasauliniam karui, fašistai šią kruviną doktriną primetė ir okupuotiems kraštams. Suprantama, kad nebuvo išimtis ir Lietuva, kur jos, rasizmo teorijos, konkretus taikymas turėjo rasti netgi palankesnę dirvą, kadangi pirmaisiais bolševikų siautėjimo metais (po 1940 m. birželio 15 d.) čia, kaip ir Latvijoj bei Estijoj, daugelis žydų okupantus entuziastingai

548

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

sutiko ir paskui aktyviai su jais bendradarbiavo. Ypač jie pasižymėjo rep­ resuojant ir terorizuojant vietos gyventojus, tuo sukeldami didelį priešiš­ kumą sau. (Beje, tai atsispindėjo ir rašytojo J. Josadės samprotavimuose 1992 m. spalio 31 d. Lietuvos televizijos laidoje.) Jei ne bolševikų okupa­ cijos metais patirtos nuoskaudos ir ne toji pragaištinga rasizmo sudaryta atmosfera, kuri kai kam atpalaidavo žemuosius instinktus, lietuvių dalyva­ vimas žydų žudynėse būtų buvęs pats minimaliausias. Taigi ne kuo nors kitu, o tik antihumaniška rasizmo teorija buvo stengiamasi holokausto metu pagrįsti šią beatodairišką „žemesnės rasės" žmonių naikinimo orgiją. Tad ir kyla pagrindinis klausimas: nejaugi vien dėl to, kad iškėlė save kaip Dievo išrinktąją naciją arba tyliai tam pritarė mintyse, arba tik neprieštaravo, ši rasizmo problema pati savaime atsidūrė ir atsiduria už nuodugnesnio aptarimo arba svarstymo ribų? O kad jis, tai yra rasizmas, negali būti nutylimas, liudija net ir tokie didelio žydų bičiulio kaip T. Venc­ lova, ko gero, netikėtai ir jam pačiam išsprūdę žodžiai: „Žinau, kad Izrae­ lyje kiek skirtingai traktuojami žydai ir nežydai" („Vilties formos", p. 24). Tai buvo jo reakcija į gana kategorišką istoriko Vinco Trumpos tvirtinimą: „Beje, jeigu Tau pasiseks išvažiuoti i Izraelį, Tu ten labai greitai pamatysi, kokia diskriminacija Tavęs, kaip ne žydų tikėjimo žmogaus, laukia" (ten pat, p. 22). Nėra abejonės, kad amžių audrose žydus visada palaikė Dievo iš­ rinktosios tautos statusas. Ir ne tik palaikė, stiprino, bet, kita vertus, ir ge­ rokai paikino, gal net ir gadino. Juk tikras žydas visada jaučia, nors ir retai deklaruodamas, savo pranašumą tegul ir ne prieš talmudinį „gojų", o prieš kitos tautos atstovą, nesvarbu, ar tai būtų arabas, jo kraujo giminaitis, ar lietuvis, lenkas, rusas, vokietis, ar net anglas, prancūzas. Ir nėra ko per daug stebėtis. Juk ne jie davė žmonijai Kristų ir krikščioniškąją kultūrą, žmogiškųjų vertybių kriterijus ir sampratas. Ir tas pranašumo prieš KITUS jausmas atsispindi ne tik jų Talmude ar Šventajame Rašte, bet ir kasdieni­ nėje dabarties elgsenoje ar veikloje. Ir ne be reikalo, ir ne veltui. Neretai kiekvienas žydo judesys bylote byloja: aš judėjas! AŠ GALIU! Štai aš, pavyzdžiui, pareikalausiu teisti poną Aleksandrą Lileikį, ir visa JAV aukš­ čiausioji ir žemiausioji valdžia - pradedant prezidentu ir baigiant provinci­ jos miestelio šerifu - tars: okei! O pamėgink tu, aukštaiti ar žemaiti, apkal­ tinti arba parsigabenti savo budelį Dušanskį ar kenkimo Lietuvai meistrus Aleksandrą arba Julių Slavinus - ir išgirsi: „Na ir mišiuginas! Iš kur jis toks

STRAIPSNIAI

549

ir atsirado?" Arba sutiks tave daug sakanti tyla. Na o geriausiu atveju tars: pas mus veikia visagalis senaties įstatymas. O jis, tas įstatymas, nepakeičia­ mas, kadangi „nuleistas" iš paties dangaus. Ir tegul niekas nesistebi ir neburnoja, kad tauta, tiek kentėjusi nuo svetimų ir savų žudikų, absoliučiai nebesirūpina žudikų įkvėpėjais ir orga­ nizatoriais, kurie kilę išjos pačios lizdo. Beje, tasai žydų pranašumo prieš kitų tautų atstovus jausmas - kar­ tais net neįsisąmonintas - pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Sakysim, vienas plačiai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų rašytojas žydas, iš­ girdęs, kad po 1992 metų apgailėtinų dešiniajam sparnui rinkimų į Lietu­ vos Respublikos Seimą kažkas pasakė, jog gėdinasi esąs lietuvis, viešai, girdint daugeliui žmonių, pareiškė: „Jeigu man reikėtų gėdytis savo tau­ tos, aš nusišaučiau". Ir tai jis pareiškė su tokiu įsitikinimu, net savotiška bravada, jog ne vienas iš girdėjusių tikriausiai širdyje jam nuoširdžiai pavydėjo, kad už jo, šito narsaus rašytojo, pečių tokia tauta, kuri teikia medžiagos tik pasidi­ džiavimui. Tąsyk iš mandagumo, diskretiškumo, draugiškumo ar papras­ čiausio taktiškumo ne tik niekas jam nereplikavo ir neoponavo, bet, man­ ding, ir nesuabejojo tų rašytojo žodžių teisingumu. Taip ir liko tąsyk ne tik neišsiaiškintas, bet ir nepaliestas principinis dalykas. Kas tokius žodžius, kupinus pasitikėjimo ir daugiau ar mažiau paslėptos, užšifruotos prasmės, diktuoja? Meilė? Meilė savo tautai, savo tautiečiams? Bet ar ji, toji meilė, gali ir turi būti tokia didelė ir tokia akla, kad matytum tik tai, ką tavo tautiečiai daro gera, o neregėtum, ką jie daro negera? O gal to negero, to blogo, dėl kurio turėtų gėdytis Izraelio patrio­ tas, Dievo išrinktoji tauta iš viso nedaro? O tautiečiai? Irgi nedaro? Tai kaip tada vertinti tokį faktą, jog septyniasdešimt ar net daugiau nuošimčių mig­ rantų iš buvusios Sovietų Sąjungos imperijos, užuot patraukę tiesiausiu ke­ liu i Pažadėtąją žemę, įstringa Austrijoje, iš kur pirmiausia patraukia į Gel­ tonojo Velnio, anot Gorkio, šąli? Ar dėl to reikėtų kam gėdytis, ar ne? O dėl Izraelio generolo Arijo Biro, organizavusio per 1956 metų karą masines be­ ginklių Egipto kareivių skerdynes, irgi negėda? O dėl žydų romanisto Arono Megedo nuomonės, kad teisybės sakymas apie žydų nusikaltimus yra savižudiška istoriografija, irgi nėra ko gėdytis? O dėl I. Rabino atsisakymo iškelti bylą egiptiečių karo belaisvių žudikui A. Biro taip pat negėda? („Lietuvos aidas", 1995 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 177). O dėl to, kad daugelis žydų atsisako savo žydiškų pavardžių ne tik Rusijoje, bet ir demokratiškoje Amerikoje, verta gėdytis ar ne? O ką byloja

550

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

tokie faktai, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žydai, norėdami pa­ tekti į bajorų luomą, atsisakydavo ne tik savo religijos, bet ir žydiškumo pavardžių, gyvenimo būdo, tradicijų, vengdavo viešai rodytis su savo tautiečiais? Aš jau nekalbu apie tuos žydus, kurie vokiečių okupacijos metais kolaboravo su savo tautos žudikais Kaune, Vilniuje ar Varšuvoje. Tad kaip iŠ tikrųjų reikėtų suprasti tuos anksčiau minėtus žydų ra­ šytojo žodžius? Nejaugi didelė savo tautos meilė siaurina - ir turi siaurin­ ti - žmogaus žvilgsnį? Ir tada matomi tik savieji, o visi kiti skendi migloje. Pragaras, anot Jeano Paulio Sartre'o, tai - KITI. Todėl visos tikrosios verty­ bės ir teisybės tik toje pusėje, dėl kurios netenka gėdytis. Taigi, atrodo, ne toks jau paprastas dalykas nusišauti, nors ir būtų dėl ko gėdytis net Dievo išrinktosios tautos sūnui. O gal iš tikrųjų blogis virsta tikru blogiu ar net pragaru, kaip sam­ protavo J. P. Sartre'as, tik tada, kai jis įsiviešpatauja kitame žmoguje? Pasakė tai pasakė tada tas žydų rašytojas, kad iš gėdos nusišautų, bet kas už to pasakymo slypi? Pirmiausia, žinoma, tai, jog iš anksto įsikal­ tas - tegul net neįsisąmonintas - pranašumo jausmas jam trukdo matyti realų pasauli, realius žmones, realius jų santykius. Juk kas ne kas, o žydai darė tai, dėl ko reikėtų gėdytis - masiškai atsisakinėjo savo kalbos, papro­ čių, tradicijų, tikybos, tėvynės... Jie lyg tyčia darė tai, kas neduoda pagrin­ do jais didžiuotis. Bet dėl to niekas - ar beveik niekas - nesižudė. Ar tai nereiškia kritiškumo savo paties elgesio atžvilgiu jausmo atrofijos? O gal tik vengiama į save pažvelgti kitų akimis? Kad ir kaip ten būtų, bet, atrodo, kad vis labiau susigyvenama su nekritiška nuostata - visa teisybė gali būti tik vienoje pusėje. Toje pusėje, kur niekas nesiūlo preteksto nusišauti. Bet ar egzistuoja pasaulyje TOKIA ŠALIS, kaip dar neseniai egzistavo TOKIA PARTIJA? Mane visuomet stebina tie žmonės, ypač plačiau žinomi visuomenės veikėjai, kurie turi tvirtą, nusistovėjusią ir nesugriaunamą nuomonę apie vieną ar kitą faktą, įvykį bei reiškinį, bet neturi tam rimtesnio arba net jo­ kio pagrindo. Tačiau ne mažiaus stebina ir šokiruoja ir tie piliečiai, kurie ne tik ignoruoja kitų nuomonę apie save, savo darbus, savąją tautą, bet ne­ retai ir piršto nepajudina, kad su ta nuomone - ypač kritiška, nepalankia susipažintų. AŠ jokiu būdu nenoriu teigti, juo labiau apibendrinti, kad tai yra būdingas ir žydų charakterio ar veiklos bruožas, bet kad turėjau laimės

STRAIPSNIAI

551

ar nelaimės tuo įsitikinti - ir dar ne vieną kartą - deja, taip pat faktas. Štai prieš keliolika metų draugiško pokalbio metu paklausiau Grigorijaus Ka­ novičiaus, kurį gerbiu ir vertinu kaip rašytoją, teisybės ieškotoją bei savo tautos patriotą, ką jis mano apie garsaus amerikiečių rašytojo Normano Mailerio pasisakymus žydų klausimu, kokie jo samprotavimai apie kaltės problemą - ir, deja, nesulaukiau jokio atsakymo. Pamanęs, kad gal žmogus neišgirdo ar nesuprato, klausimą vėl pakartojau. Bet ir šį kartą atsakymo nesulaukiau. Tada susizgribau, kad šitaip nekultūringai braunuosi į žmo­ gaus sielą, ir lioviausi kamantinėjęs. Panašiai drastiškai ar nekultūringai pasielgiau ir 1993 metais Birštone per žurnalo „I laisvę" suorganizuotą stu­ dijų savaitę, kai į jos uždarymą atvyko Seimo deputatai Vytautas Lands­ bergis ir Emanuelis Zingeris. Pastarojo tada po jo paskaitos ir pasiteiravau, ką jis mano apie neseniai publikuotą keliuose žurnalo „Naš sovremenik" numeriuose Igorio šafarevičiaus, plačiai pasaulyje žinomo matematiko, fi­ losofo, buvusio disidento bei Andrejaus Sacharovo bendražygio, straipsnįstudiją „Rusofobija", kuriame labai kruopščiai bei priekabiai analizuojama „mažosios tautos" nacionalinė orientacija, taktika ir strategija „didžiosios tautos" atžvilgiu. Klausiau nuoširdžiai, daugeliui žmonių girdint, norėda­ mas sužinoti solidaus žydų tautos atstovo ir mūsų vyriausybės nario nuo­ monę apie tame straipsnyje, sukėlusiame kone visame pasaulyje platų at­ garsį, dėstomas mintis. O „Rusofobijoje" I. šafarevičius polemizuoja su žinomais disidentais filosofais bei istorikais B. šraginu, A. Janovu, R. Paipsu ir kt, kurių raštuose labai ryški panieka rusams: Rusija esą neturinti istorijos, rusai - vergiškos psichologijos, be žmogiškojo orumo jausmo, nepakantūs svetimai nuomonei, keliaklupsčiaujantys prieš tvirtą valdžią, Žiaurumą, priešiški kultūrai, pataikūnai, pavydūs ir 1.1., pati Rusijos vals­ tybė - amžina despotizmo bei totalitarizmo veisykla, todėl pavojinga vi­ sam pasauliui; o „mažoji tauta" - tai žydų ir masonu ložė - tauta tautoje, kurianti ir primetanti Rusijai kenksmingas idėjas bei žalingus įstatymus. Mane tame didžiuliame straipsnyje-studijoje šokiravo ne tiek vaiz­ duojama destruktyvi žydų bei masonų veikla, turint galvoje Rusijos sau­ gumą bei prestižą, kiek gana ryški tendencija įrodyti ir pagrįsti nuomonę, kad ir Vakarų valstybės esą suinteresuotos Rusiją apjuodinti bei sužlug­ dyti. Juo keisčiau buvo tokias mintis aprobuoti, kai mūsų vyresniojo am­ žiaus žmonių atmintyje toli gražu neišdilo daugelis faktų, liudijančių ir Vakarų lyderių keliaklupsčiavimą prieš tvirtą Rusijos valdžią, jos žiau­ rumą, priešiškumą kultūrai, prieš kraugerį Staliną, kuriam be rimtesnio

552

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

pasipriešinimo buvo atiduota visa Rytų Europa, o Niurnbergo teismas, pataikaujant Stalino emisarui prokurorui Rudenkai, paverstas pasityčioji­ mu iš elementarios teisėtvarkos. Taigi šis gana tendencingas straipsnis-studija, nors ir pagrįstas rim­ tais argumentais bei faktais, man ir kėlė rimtų abejonių. Juo labiau kad jis buvo plačiai ir nevienareikšmiškai komentuojamas pasaulinėje spaudoje. Štai tik dėl to ir norėjau sužinoti apie jį Seimo nario bei Kovo 11-osios ak­ to signataro E. Zingerio nuomonę. Deja, ir šį kartą sulaukiau tik kelių nie­ ko neteigiančių ir neneigiančių žodžių, nors ir vienu, ir kitu atveju neturė­ jau tikslo nieko „pričiupti", juo labiau sukompromituoti. Man buvo svarbu tik sužinoti, kaip žydai domisi - ar iŠ viso domisi, - ką apie juos mano ir rašo KITI. Ypač tada, kai rašo rimtai, savo mintis pagrįsdami argumentais ir faktais. Daviau tuos du pavyzdžius ir prisiminiau dar vieną reikšmingą fak­ tą. šį sykį tai įvyko bene 1992 ar 1993 metais Piliečių chartijos būstinėje, kur susitikome su „Deutsche Welle" atstovu Dovu Levinu. Pertraukos me­ tu aš pamėginau išsiaiškinti su prelegentu, ar ne geriau ir veiksmingiau būtų S. Wiesenthalio centro autoritetui, kurio reitingas pasaulio opinijoje nepaliaujamai smunka, jeigu jo darbuotojai, užuot ieškoję po visus pla­ netos užkampius nusikaltusių žydų nacijai, imtų nagrinėti ir žydų kaltę kitoms tautoms. Nors, kaip man atrodė, pašnekovą tas klausimas sudomi­ no - gal net ir kiek nustebino, - bet rimtesnio atsakymo nesulaukiau. Argi galima laikyti rimtu atsakymu samprotavimus apie nusikaltimų dydį ir specifiką, laiką ir vietą? Kodėl apie tai užsimenu? Ogi daugiausia ir dėl to, kad man ir daug kam keista, jog tuo metu, kai Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, o ir pačios Rusijos žydai pakelia didžiausią triukšmą dėl kokio nors apsistumdymo Maskvos centriniuose literatų namuose, „litvakai" linkę patylėti, jei klausi­ mas tiesiogiai jų lyg ir neliečia. Pasakytum, kad jie prabyla tik tada, kai faktų kalba yra kitokia, negu pageidautų. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į jau paminėtą Izraelio romanistą A. Megedą, kuris, iš spaudos sužinojęs apie izraeliečių generolo A. Biro organizuotas masines beginklių egiptiečių bei palestiniečių žudynes per 1956 metų karą su arabų šalimis ir kolonizavimo pradžioje, pareiškė, jog „naujoji Izraelio istoriografija savižudiška. Tai esą vienas iš ženklų, kad šiuolaikinė izraeliečių karta neteko sionistinių kelro­ džių" („Karinių nusikaltimų Šmėklos verčia Izraeli pažvelgti į savo praei­ tį" - „Lietuvos aidas", 1995 m. liepos 30 d., Nr. 177).

STRAIPSNIAI

553

Nejaugi tik baimė pasitarnauti savižudiškai istoriografijai ir netekti sionistinių kelrodžių neretai užkerta kelią atviram pokalbiui bei norui vis­ ką išsiaiškinti iki galo? Ir ne tik demokratiniame Izraelyje, bet ir sparčiai besiversternizuojančioje Lietuvoje. Ir šis klausimas toli gražu ne retorinis. Todėl, turint galvoje tai, kas jau buvo pasakyta, galima drąsiai teig­ ti, kad be 1940 metų sovietų okupacijos, kurios metu žydai suvaidino tokį nelemtą vaidmenį, be rasistinės teorijos, kuri buvo jėga naujųjų okupantų Lietuvai primesta žydų klausimui išspręsti iki galo, tikriausiai „litvakų" niekada nebūtų ištikusi tokia kraupi tragedija. Beje, labai kritiškai to meto žydų elgesį vertina ir žinomas prancūzų filosofas Andrė Gluckmannas. O pagrindinė Lietuvos kaltė šioje tragedijoje ta, kad ji neturėjo nei jėgų, nei galimybės sutrukdyti savo keršytojams ir išsigimėliams Šį pragaištingą darbą atlikti. Šiandien Lietuvoje ir kitur atsiranda nemažai ir tokių istorikų bei publicistų, kurie šventai įsitikinę - tik dar neaišku, ar iš mados, ar dėl nau­ dos, - kad 1941 metų birželio 23 dienos lietuvių sukilimas prieš okupantus buvusi klaida, tačiau dar neteko girdėti, kad žydų pagalba okupantui nai­ kinant bei tremiant lietuvius taip pat būtų laikoma klaida arba bent jau provokacija. Argi tai nereiškia, kad teisė pasirinkti pavojaus valandą pripa­ žįstama tik vienai pusei, būtent tai, kurios įtaka pasaulyje didesnė? Lietuviams ir žydams sunku, o kartais tiesiog neįmanoma vieniems kitus suprasti ne tik dėl „kitoniškos kalbos, kultūros, religijos, papročių, vi­ siškai skirtingos psichologijos, t. y. nervų jautrumo, reagavimo į gyvenimo reiškinius, temperamento", kaip sako rašytojas Jokūbas Josadė, bet ir dėl to, kaip dingojasi man, kad jie, tiek lietuviai, tiek ir žydai, daugiau negu kas nors kitas pasaulyje per pastarąjį penkiasdešimtmetį yra nukentėję. Tik lietuviai nuo komunistų, o žydai - nuo fašistų. Nors abiejų šių pragaro ma­ šinų jėgų idėjinės ištakos buvo skirtingos: viena savo šiurpioje veikloje va­ dovavosi marksistine klasių kova, o kita - rasės gryninimo teorija, jų tiks­ lai sutapo - įsiviešpatauti pasaulyje. Dar vienodesni buvo tų jėgų veikimo rezultatai - kalnai lavonų, marios kraujo, žmonių kančios, griuvėsiais pa­ versti miestai ir kaimai. O tarp lietuvių ir žydų, negalėjusių nuo šių jėgų siautėjimo išlikti nuošaly, skirtumas iš esmės buvo tik toks: vieni į šį kru­ viną mirties sūkurį buvo įtraukti daugiausia prieš savo valią, o kiti šiame beprotiškame sūkuryje iš dalies suvaidino net savotišką demiurgo vaidme­ nį. Tuo klausimu jau anksčiau mano minėtas dr. A. Viliūnas duoda tokį

554

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

charakteringą pavyzdį, paimtą iš Amerikoje išleistos ir Vatikano apro­ buotos knygos „Rusijos valdovai" („The rulers of Russia"): 1935-1936 m. Sovietų Sąjungoje Centro komiteto, kuriame buvo 56 žydai, o kiti trys ne­ žydai, bet vedę žydes (iš viso 59 nariai), įsakymu buvo badu numarinta 8-10 milijonų ukrainiečių („Garsas", 1996 m. sausio 26 d.). Pateikęs šiuos šiurpius faktus, dr. A. Viliūnas jokiu būdu netvirtina, kad visa žydų tauta yra už tai atsakinga, kaip neretai dėl Impulevičiaus, Kenstavičiaus, Lilei­ kio... ne vienas žydas linkęs apkaltinti visą lietuvių tautą. Todėl, kad ir kaip ir iš kurios pusės žiūrėtum į tuos kruvinus istori­ jos lapus, sunku susitaikyti su mintim, kad žydai lyg niekur nieko gali nu­ siplauti rankas ir nejausti atsakomybės už lietuvių kraują bei kančias. Ir ne tik dėl to, kad jie daugiausia dalyvavo anuomet užraugdami Rusijoje Spa­ lio revoliuciją, kurioje ir buvo užprogramuota pusę šimtmečio trukusi di­ džioji Lietuvos tragedija, bet ypač todėl, kad 1940 metų vasarą išskėstomis rankomis sutikę Raudonąją armiją, o vėliau nuėję okupantams tarnauti, per savo gausius partiečius ir kolaborantus daug blogo padarė tiems, šalia kurių palyginti gerai ir saugiai gyveno šešis šimtus metų. Štai ką sako apie tą metą pagarsėjęs lietuvių žudikas Aba Vainšteinas-Aba Gefenas: „Be to, sąžinė verčia mane pasakyti ir tai, kad tie žydai per vienerius sovietinės valdžios metus sugebėjo padaryti daug niekšybių - labai daug . Kai atėjo vokiečiai, jie paleido iš kalėjimų tuos lietuvius, kuriuos buvo pasodi­ nę rusai ir žydai. Suprantama, kad lietuviai pradėjo keršyti" (Marina Aristova, Michailas Heifecas. „Lietuvos žydšaudžių įniršį kurstydavo žydų ko­ munistų niekšybės" - „Lietuvos rytas", 1996 m. kovo 23 d., Nr. 69). Kaip liudija praktika, žydai savo bendradarbiavimo su okupantais klausimą ne tik vengia aptarti, svarstyti, išvadas daryti, bet ir piršto nepa­ judina, kad ir jau žinomi nusikaltėliai, tokie kaip Dušanskis ar A. ir J. Sla­ vinai, būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. O jeigu iš jų tarpo ir atsiranda toks teisybės ieškotojas kaip J. Josadė, tai neretai stengiamasi jį „pamokyti", apjuodinti arba net terorizuoti. O kai savo vyzentališkoje veikloje jie ima naudotis suklastotais KGB dokumentais, „patvirtinančiais" įtariamojo kaltumą, tai iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad žydai šventai įsiti­ kinę, jog kiekvienas partizanas buvo ir yra užkietėjęs antisemitas ir žudi­ kas. Dar keisčiau ir liūdniau žinoti ir regėti, kaip įtakingos tarptautiniu mastu žydų organizacijos deda daug pastangų buvusią tragediją paversti pelningu bizniu, visai nenorėdamos nieko žinoti nei girdėti apie tuos savo tautiečius, kurie siuntė tūkstančius lietuvių į kalėjimus ir tremtį. Deja, jais nesidomi ir LDDP daugumos suformuota vyriausybė. O kai nuoširdžiai

STRAIPSNIAI

555

pamėgini šiuos dažnai tyčia supainiotus ar vienpusiškai nušviestus klausi­ mus aiškintis, tuojau pat susiduri su neperžengiamais barjerais ar kliūti­ mis, tarsi vienoje pusėje būtų kančia patvirtinta ir nekvestionuojama tiesa, o kitoje pusėje - vien išsisukinėjimas nuo teisingumo rankos ar bandymas suklaidinti jurisprudenciją bei viešąją nuomonę. Kai jau nebeįmanoma surasti tokios išganingos formulės, kuri nusta­ tytų lietuvių ir žydų kaltumo vieni kitiems laipsnį, kai dar triumfuoja pa­ tvarus įsitikinimas, kad visi nežydai iŠ prigimties yra antisemitai, kai ven­ giama holokaustą sieti su rasizmu, kai didžiosios pasaulio galybės yra pusėje tų, kurie labiau suinteresuoti ne tiek teisybe, kiek ramybe, ir kai S. Wiesenthalio centro vienpusiška veikla kasmet vis labiau įgyja provo­ kacinį, keršto prisisunkusį ir bizniu atsiduodantį pobūdį, vis dažniau ir dažniau man prieš akis iškyla šviesi rašytojo J. Josadės asmenybė, kuri ne­ pabūgo likti nesuprasta savo tautiečių, kadangi jiems - ir visiems mums priminė tokius kone prieš du tūkstančius metų Jošua iš Nazareto ištartus žodžius: „Mylėk kitą kaip pats save!" Ir ne tik priminė tuos žodžius, bet ir atleido savo tėvo žudikui, o sau pasilaikė tik paveldėtą iš daugelio didžių­ jų protėvių nuostatą: „Atleisk ir neužmiršk!" O-o tasai J. Josadė! Susipažinau su juo daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Ėjo jis tąsyk su rašytoju Vytautu Sirijos Gira ir dar kažkokiu užsienietiškos išvaizdos pusamžiu vyriškiu. Ėjo Lenino gatve (dabartiniu Gedimino prospektu) ir kažko stabtelėjo prie Jaunimo stadiono (dabar toje vietoje Seimo rūmai), kur aš stovėjau susidomėjęs sportiniu reginiu. Trijulė irgi stabtelėjo, bet ne­ paliovė gyvai diskutavusi apie dar neseniai Vokietijoje siautėjusį fašizmą. Aš, kiek pasiklausęs ir įėjęs į jų diskusijų vagą, neiškenčiau neprikišęs ir savo trigrašio: - Hitleri į valdžią atvedė Versalio sutartis, Lenino pavadinta bepro­ tybės aktu. Trijulė trumpam nutilo. Man pasidarė net nepatogu dėl savo aki­ brokšto. Po minutę ar dvi trukusios tylos tasai „užsienietis", kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo liūdnai pagarsėjęs Todesas, iš profesijos, regis, inži­ nierius, mano žodžiais susidomėjo. - Kodėl taip manote? - Todėl, kad laimėję karą sąjungininkai, ypač prancūzai su savo Cle­ menceau priešaky, taip prispaudė bošus, jog pagrindiniu jų maistu tapo neapykanta spalvotiesiems ir svetimšaliams. Fašizmui to tik ir reikėjo.

556

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Po nejaukios, atrodo, dar ilgiau užsitęsusios tylos J. Josadė, kurį jau iš matymo pažinojau, kryptelėjęs galvą į mano pusę, kažkokiu liūdnu ar svajingu balsu tarė: - Jis teisus. Va taip ir susipažinome. Kol gyvenau Žvėryne, susitikdavom gana dažnai, mat ir J. Josadė buvo įsikūręs netoliese - toje pačioje Vilniaus miesto dalyje. Ypač mus su­ artino vakariniai pasivaikščiojimai, kuriuose dalyvaudavo vis tie patys li­ teratai - tai J. Josadė, V. Sirijos Gira ir aš, pats jauniausias iš visų. Tiesa, dar kartais prie mūsų prisijungdavo Juozas Čižius, 1935 metų suvalkiečių su­ kilimo dalyvis, mėgdavęs pasakoti ne tik istorijas apie kruviną sukilimą, bet ir tikrus atsitikimus apie sulenkėjusį bajorą lietuvį Pilkaitį-Pilsudskį, ta­ pusį Lenkijos prezidentu. Mūsiškė trijulė diskutuodavo įvairiausiais klau­ simais, bet, kiek prisimenu, skaudžių mūsų tautoms tekusių išbandymų, tarsi susitarę, dėl žinomų priežasčių stengdavomės neliesti. Tikriausiai ir todėl, kad vokiečiu okupacijos metais buvo žudomi ne žydai, bet „tarybi­ niai piliečiai", o „atkūrus tarybinę santvarką Lietuvoje" prieš ją kovojo ne partizanai, bet „banditai ir buržuaziniai nacionalistai". Primetant tokią ofi­ cialią nuomonę ir tolydžio ją kone kiekvieną dieną užaštrinant bei tobuli­ nant, negalėjo būti rimtos kalbos apie kokį nors didesnį atvirumą. Juo la­ biau kad ir sienos tada turėjo akis ir ausis. Nebuvo ir tikro nuoširdumo. Nuoširdumas atsirado kartu su žydų tema. Tačiau jis atsirado daug vėliau, kai mudu susitikdavom kur kas rečiau, tik atsitiktinai. Mat persikėliau su Šeima gyventi į Antakalnio rajoną, ir todėl tai, kas buvo dar išlikę iš mūsų vakarinių pasivaikštinėjimų, neišvengiamai turėjo pasibaigti. O daugiausia mus suartino 1986 metais laikraštyje „Tiesa" per kelis numerius pasiro­ džiusi mano apybraiža „Užaugau Pasvaly", kurioje keletas eilučių buvo skirta ir tenykščiams žydams. Susitikau tada po dienos kitos - ar savai­ tės - prie Centrinio pašto J. Josadę, kuris entuziastingai, kas labai retai jam atsitikdavo, - paprastai būdavo lyriškai minoriškas - abiem rankom čiupo mano leteną ir tarė: „Ačiū tau už gražų straipsnį „Tiesoje" ir gerą žodį ma­ no tautiečiams". Nors man ir nebuvo staigmena - žinojau jo palankumą man, - bet pasijautau nepatogiai, jog tame straipsnyje tiek nedaug skyriau dėmesio žydams, J. Josadės tautiečiams. Ir tą dėmesį skyriau tik bendrai visiems, užuot išryškinęs ir pagerbęs savo buvusį mokytoją D. Kiršoną, ku­ rį gerbė seni ir jauni, vyrai ir moterys, kuris globojo vargšus ir kuris buvo bene populiariausias žmogus ne tik Pasvalio mieste, bet ir toli už jo ribų.

STRAIPSNIAI

557

Arba, sakysim, galėjau ten, tame straipsnyje, priminti, kad žydai sutiko at­ vykusį vyskupą Kazimierą Paltaroką ne mažiau iškilmingai negu katalikai. Ir kur kas iškilmingiau ir nuoširdžiau negu vėliau sovietų tankus. O ar ne­ galėjau kelių žodžių paskirti garsiam jų „sinoptikui" JoŠkei ar Moškei, ku­ ris užklaustas, koks bus oras rytoj, saliamoniškai atsakydavo: „Jeigu nelis, bus gražu, o jeigu lis, bus negražu". Ir atsakydavo ne šiaip sau, o įdėmiai apsidairęs, pauostęs orą ir pasipustęs amžinai basas ir dulkėtas kojas. O ar nevertas mano dėmesio buvo Pasvalio milijonierius Marijampolskis, kuris ant Lėvens kranto turėjo ilgą žaliai dažytą įvairiausių prekių parduotuvę. Prisimenu, kai 1940 metų rudenį ji buvo nacionalizuojama, mes, keli vyres­ niųjų klasių gimnazistai, padėję įforminti ten rastą turtą, taip prisitraukėm į plaučius žydiškos „Aromos", jog kiaurą savaitę buvo žalia akyse. Ir daug tąsyk gero ir graudaus galėjau apie Pasvalio miesto žydus parašyti, papasakoti, priminti. Ir ne tam, kad įtikčiau kokiam Dovydui ar Jokūbui, bet vien todėl, kad apie juos, ypač apie ištikusią juos tragediją, nusikalstamai mažai buvo kalbėta ir kalbama. Deja, neparašiau. Ir ne dėl to, kad gerų žodžių ir prisiminimų apie žydus niekas nebūtų laukęs, o, manding, daugiausia ir todėl, kad laikraščiai tiesiog bijojo ir vengė gerų žodžių apie žydus, nes jie vis atkakliau ir triukšmingiau tiesė sparnus skrydžiui į Pažadėtąją žemę. O be to, toks buvo laikas, kai net paminklai miškų pakraščiuose buvo statomi ne žydų genocido aukoms, o visiems ta­ rybiniams piliečiams. Daugiau ar mažiau pažinodamas J. Josadę, aš, atvirai pasakius, ne­ nustebau kaip daugelis ir dėl jo minčių apie lietuvių ir žydų santykius, iš­ dėstytus 1991 metų spalio 31 dieną Lietuvos televizijos laidoje. Po to ir aš išreiškiau jam padėką už tiesos žodį bei pritarimą, bet tai padariau ne tele­ fonu, o gyvu žodžiu, susitikęs akis į akį. Jokūbas mano nuomonei abejin­ gas nebuvo, tačiau jo veidas buvo nelinksmas, rūškanas, pavargęs. Ir tik keliais žodžiais, jam būdingu rankos mostelėjimu tarsi kažką nuvydamas ar nusikratydamas, davė suprasti, kad daug neklausinėčiau. Ir aš neklausi­ nėjau. Juo labiau kad jau buvau girdėjęs apie tą triukšmą, kurį tarp žydų sukėlė jo pasisakymas per televiziją. Tik daug vėliau, jau pasirodžius „Lie­ tuvos ryte" jo „Laiškams dukrai į Izraelį", jis man paskambino telefonu ir paprašė pasakyti savo nuomonę apie tai. Deja, tada tų laiškų aš dar ne­ buvau skaitęs, todėl ir negalėjau nieko apie juos pasakyti. O kai perskai­ čiau ir kai jo asmenybė prieš mano akis atsiskleidė dar ryškiau, aš jam ban­ džiau išdėstyti savo nuomonę ne tik apie „Laiškų" turinį, bet ir jo paties

558

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ DYLA

atspindi juose. Ir čia iš mudviejų netrumpo pokalbio paaiškėjo, kad ir Šį sy­ kį su Jokūbu dar negaliu visko aptarti iki galo, kadangi nežinia kaip iš ma­ no akiračio buvo išsprūdęs trečiasis, ir pats svarbiausias, laiškas. Susita­ rėm, kad artimiausiu metu aš šį laišką surasiu, atidžiai perskaitysiu ir tada pasišnekėsim iš esmės. Suradau, perskaičiau. Ir ne vieną kartą. Pirmuose dviejuose laiškuose man niekas ypatingai neužkliuvo ir skaitydamas Širdy pritariau kone visoms tenai išdėstytoms mintims, o trečiame laiške mane savotiškai nuteikė laiško autoriaus dialogas su Klevu ir ypač akcentuota ir kategoriškai išryškinta Izraelio išminčių daugiaamžės patirties nuostata: „Atleisk ir neužmiršk!" Rasi ir dėl to, kad ši nuostata mano sąmonėje pa­ žadino ir vieno didelio autoriteto žodžius: „Sugebėjimas viską užmiršti yra didesnis ir svarbesnis dalykas negu viską prisiminti". Kita vertus, širdyje jaučiau ir žinojau, kad tai yra vienas iš tų gražiai skambančių, bet žmonių giminę dezorientuojančių paradoksų, kuriais neturėtų homo sapiens vado­ vautis, bet tuo klausimu aš nenorėjau su J. Josade diskutuoti. Ypač tele­ fonu, kuriam, kaip ir tribūnai, visada jaučiau neįsisąmonintą panieką, su­ mišusią su savotiška baime. Ir, beje, ne be reikalo - telefonais žmones pasiekdavo daugiau nelaimių negu telegramomis. Todėl laukiau eilinio at­ sitiktinio susitikimo akis į akį, kad galėtume padiskutuoti ir viską iki galo išsiaiškinti. Žinoma, ryšys telefonu tarp mudviejų nenutrūko, bet tik J. Josadės iniciatyva. Ir tik dėl to, kad jau sunkiai vaikščiodavo ir retai išeidavo iš namų. Po kurio laiko jis, tikriausiai jau pamiršęs mudviejų taip ir nebaig­ tą pokalbį dėl jo „Laiškų", paskambino man prašydamas surasti vienam rusiškam šventojo Rašto tekstui lietuvišką analogą. Tą keletą biblinio teks­ to eilučių nesunkiai suradau, tačiau jis pats savo jėgomis užrašyti jau ne­ begalėjo. Tad jam į pagalbą atėjo jo žmona. Tai buvo vienas iš paskutinių mūsų pokalbių telefonu. Belieka tik apgailestauti, kad pradėtas pokalbis dėl jo „Laiškų dukrai į Izraelį" taip ir liko nebaigtas. Todėl ir dabar nema­ nau, kad galima dėti tašką prie J. Josadės asmenybės. Jau, atrodo, susigyvenęs su mintim, kad netrukus teks iškeliauti Anapilin, J. Josadė atkakliai ir kantriai rašė pjesę, kurios pagrindinis hero­ jus Jonas (Joine) Sakalas, sulietuvėjęs žydas, kuria mokslinę teoriją, kaip panaikinti žmoguje agresyvumo geną. Ir panaikinti ne lietuvio, ne vo­ kiečio, ne žydo geną, bet apskritai kiekvieno žmogaus. Jo, to mokslininko Jono (Joine) Sakalo, pagrindinis tikslas geriausiai atsispindi tokiuose žo­ džiuose: „O aš noriu būti naudingas be tautinio žymeklio, visiems" („šuo­ lis į nežinią", p. 60).

STRAIPSNIAI

559

Vėliau Šitą ką tik „Pradų" leidykloje penkių šimtų egzempliorių tiražu išspausdintą pjesę jis paštu atsiuntė ir man su tokiais drebančia ranka įrašytais žodžiais: „Nuoširdžiam plunksnos kolegai J. Mikelinskui. Siunčiu Jums neseniai parašytą pjesę, kurios nei vienas Lietuvos režisierius nesiryžta (nedrįsta?) realizuoti scenoje... Visaip būna. Jums dėkingas Jokū­ bas Josadė". Atidėjęs i šalį visus pradėtus ir nebaigtus darbus, pjesę tuojau pat perskaičiau. Ji man pasirodė aktuali, įdomi, kupina brandžių minčių, bet suabejojau dėl pačios pagrindinės idėjos, jos galimo interpretavimo, na ir dėl vieno kito charakterio. Savo nuomonę Jokūbui išdėsčiau telefonu. Jis mano kritiškas pastabas priėmė santūriai, be kontrargumentų, bet neatro­ dė, kad jos jam būtų netikėtos ar nepriimtinos. Padėkojo ir paminėjo porą režisierių, kurie su pjese buvo susipažinę ir gerai ją vertino, bet kodėl ne­ siryžta jos statyti, taip ir nepaaiškėjo. Tiesą pasakius, aš įkyriai ir nekamantinėjau, nes aiškiai jaučiau, kad jam sunku apie tai kiek abejingiau Šnekėti. Tai buvo paskutinis ilgesnis mudviejų pokalbis. Dabar galiu nebent sau priekaištauti, kad neprisiruošiau tada jo aplankyti. Kol kas čia užsiminiau arba kiek detaliau papasakojau tik apie kele­ tą žydų tautos atstovų, kurie tvirčiau įėjo į mano, kaip piliečio ir rašytojo, gyvenimą, o kiek dar tokių, kurie įstrigo į atmintį vienu ar kitu man pras­ mingu ar reikšmingu žodžiu, epizodu ar veiksmu, liudijančiu, kad ir tais kupinais įtarumo bei nepasitikėjimo „tautų draugystės" laikais toli gražu ne visi buvo suinteresuoti tau pakenkti, išduoti, pastūmėti, idant patys tvirčiau pasijustų ant kojų ar atkreiptų į save žmogaus ateitį bei likimą lė­ musiųjų akį, jų palankumą užsitarnautų. Šia prasme dažnai prisimenu ir pagalvoju apie rašytoją Mykolą Sluckį, kuris, nors ir jaunesnis, bet kur kas anksčiau stojo į kūrėjo kelią ir kuris anuomet ne tik nepagarsino mano per­ nelyg kritiško žodžio apie tarybinę literatūrą, kai jis dar universitete para­ gino mane stoti į ką tik susiorganizavusį literatų būrelį, bet ir po keliolikos metų Rašytojų sąjungos surengtame jaunųjų rašytojų seminare draugiškai, net entuziastingai sveikino ir rėmė mano „pirmuosius" bandymus, o iš spaudos išėjus pirmajai apsakymų knygai, ją įvertino puikia recenzija, nors ir toli gražu ne visi apsakymai buvo parašyti oficialiu socialistinio realiz­ mo metodu. Ir jeigu ne jo svarus ir įtakingas žodis, vargu ar tuo metu bū­ tų galėję išvysti dienos šviesą manieji valdžios vyrams įtartini opusai. Ir vėliau M. Sluckis domėjosi mano rašiniais.

560

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Prisiminęs savo pirmuosius žingsnius i oficialią literatūrą, negaliu nepaminėti ir vertėjos Belos Zaleskajos, kuri, gyvendama Maskvoje, ne tik mielai ir noriai vertė mano knygas į rusu kalbą, bet buvo ir viena iš nedau­ gelio tais laikais (septintojo dešimtmečio viduryje) mano „stalčiui" parašy­ to romano „Juodųjų eglių šalis" skaitytoja ir vertintoja. To „tarybinę tikro­ vę juodinančio" romano, kuris laukė savo laiko legalizuotis daugiau kaip dvidešimt metų. Kodėl aš tai su dėkingumu prisimenu? Ogi todėl, kad Be­ lą Zaleskaja ne tik mokėjo išlaikyti paslaptį, bet ir buvo pasiruošusi šį ne pagal „žaidimo taisykles" parašytą romaną išversti į rusų kalbą, neturė­ dama didelių vilčių jį publikuoti to meto Sovietų Sąjungoje. Ir nevertė jo tąsyk vien dėl to, kad aš pats nusprendžiau dar palaukti, idant juo nepasi­ naudotų mano „angelai sargai"*. Mat tuo metu virš mano, kaip piliečio ir rašytojo, galvos susikaupė tamsūs debesys. Pretekstą tam davė 1986 metais spaudoje pasirodę mano apsakymai „Kūdikėlis" ir „Amžinai gyvas", ku­ rių negalėjo nepastebėti sovietinės literatūros skaistybės sargai Vytautas Radaitis ir Genrikas Zimanas. Ir ne tik pastebėjo, bet ir griebėsi plunksnos, kad mane pamokytų. Pirmajam užkliuvo tik „Kūdikėlis", o antrajam ir vienas, ir kitas. V. Radaitis savo budrumą išliejo spaudoje, o G. Zimanas mane demaskavo pačiam gensekui Antanui Sniečkui tokiais žodžiais: „Tų dviejų apsakymų sugretinimas nesukelia jokios abejonės - Mikelinskas nė­ ra užsibrėžęs tikslą savo kūriniais komunistiškai auklėti skaitytoją. Grei­ čiau galima daryti priešingą išvadą - jis yra linkęs kiršinti skaitytoją prieš mūsų ideologiją..." (Vanda Kašauskienė. „Dvasinis genocidas" - „Euro­ pa", 1992 m. vasaris, Nr. 5(29). Beje, tame pačiame laiške A. Sniečkui G. Zimanas daro ir kitą, dar rūstesnę išvadą: „Bet, garbės žodis, man atrodo, kad jam (t. y. Mikelins­ kui - J. M.) ne vieta Tarybinių rašytojų sąjungoje, o jau jokiu atveju jam negalima suteikti tribūnos, kad galėtų šaipytis iš to, kas mums brangu, demoralizuoti mūsų jaunimą" (ten pat). O kai tų pačių metų (1968) gale „Pergalės" žurnale pasirodė mano apysaka „Trys dienos ir trys naktys", didelis triukšmas jau buvo sukeltas ne tik komunistų partijos oficioze „Tiesa", kur G. Zimano inspiruotas isto­ rikas ar žurnalistas A. Balsys apkaltino mane tarybinės tikrovės juodinimu bei nuolaidžiavimu svetimai ideologijai, bet ir priimtas specialus CK nuta­ rimas ar sprendimas dėl mano kenkėjiško vaidmens lietuvių kultūroje. * Minėtą romaną B. Zaleskaja išvertė vėliau. Jis buvo publikuotas žurnale „Družba narodov" (1990) ir išėjo rusiškai atskira knyga Maskvoje 1991 metais.

STRAIPSNIAI

561

Ir to dar neužteko - buvau pašalintas iš prozos konsultanto pareigų ir keletą metų negalėjo pasirodyti nė viena mano nauja knyga, nors „Va­ gai" buvo siūlytos penkios. Nežinau, ar į visas to plačiai organizuoto puolimo prieš mane de­ tales bei peripetijas, į taktiką ir strategiją turėjo galimybės, laiko bei noro įsigilinti B. Zaleskaja, bet gerai žinau, kad ji, nepaisydama dirbtinai smuk­ domo mano autoriteto literatūrinėje visuomenėje ir man gresiančio susido­ rojimo, nenutraukė su manim kūrybinių ryšių, kaip tuo metu paprastai to­ kiais atvejais būdavo įprasta daryti. Ir bene geriausias to įrodymas, kad ji ne tik nedelsdama vertė mano apysaką „Anonimas", kuri jau buvo vidinės „Vagos" recenzijos suniekinta bei atmesta, bet ir pasirūpino jos publikavi­ mu Maskvoje dideliu tiražu ėjusiame žurnale „Družba narodov". Ši apysa­ ka neliko nepastebėta ir sąjunginės auditorijos. Ja susidomėjo ir nepagai­ lėjo jai gero žodžio net žinomas rusų poetas Nikolajus Tichonovas. Tai negalėjo neturėti lemiamos įtakos ir tolesniam mano rašvtojiškam likimui po kelerių metų priverstinės pertraukos jau ir „Vagoje" galėjo išeiti eilinė mano knyga. Tačiau anksčiau pradėtas puolimas sovietinių funkcionierių iniciatyva jau buvo permestas į sąjunginę areną. Tai liudija ir tas faktas, kad vos tik pasirodęs naujas mano romanas „Genys yra m argas..." žur­ nale „Pergalė" ir gana palankiai kritikos sutiktas Lietuvoje buvo tenden­ cingai pagal specialų užsakymą, falsifikuojant autorinį tekstą, „sudirbtas" sąjunginiame laikraštyje „Literaturnaja gazeta". įsimintinas, kai ką sakantis apie žydus įvykis ar net nuotykis atsiti­ ko ir man dirbant Švietimo ministerijoje. Tada mes su Mokyklų valdybos inspektorium Jakovu Cukerzisu, įtakingu partinės organizacijos veikėju, gavome iš ministro pavaduotojo Juozo Kavaliausko nurodymą kažkokiu klausimu patikrinti vieną vidurinę mokyklą rusų dėstomąja kalba, esančią netoli geležinkelio stoties. Abu patraukėm pėsti ir, eidamas pro Aušros Vartus, aš, kaip ir visuomet, nusiėmiau kepurę. Tąsyk J. Cukerzisas tik įdė­ miai į mane pažvelgė, bet po kelių dienų pareiškė norą partinės organiza­ cijos vardu su manim pasišnekėti akis į akį. Dialogas, teisingiau pasakius, monologas, buvo trumpas: jis priminė tą mano poelgį prie Aušros Vartų ir pasakė, jog gerbia kiekvieno žmogaus religinius įsitikinimus, bet esą nerei­ kia to viešai demonstruoti, kadangi iš tokių faktų kai kas darąs labai toli siekiančias išvadas. Tuo pokalbis tąsyk ir baigėsi. Po to kurį laiką laukiau perkūno iš giedro dangaus. Tačiau, ačiū Dievui, pats J. Cukerzisas tų toli siekiančių išvadų nepadarė ir aš kol kas likau nepaliestas, kadangi mano „nusikaltimas" plačiau nebuvo pagarsintas.

562

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi vien todėl, jog toli gražu nesu tikras, ar panašiais atvejais taip pat būtų pasielgę broliai lietuviai. Juk Šitie pavyz­ džiai nedviprasmiškai liudija, kad mano minimi žydai į pirmą vietą kėlė žmogų, o ne ideologiją ar politiką. Kai kas gali pasakyti, kad tie asmenys šitaip elgdamiesi niekuo pa­ tys nerizikavo. Taip, sutinku - nerizikavo, bet argi tuo metu nebuvo dau­ gybės karjeristų, pasiryžusių visada demonstruoti savo idėjinį budrumą? O kai kam patikdavo savo artimą skandinti ir dėl įdomumo. Be to, tikrasis žmogaus veidas dažniausiai ir išryškėja smulkmenose. Kita vertus, nemanau, kad tik aš, bendraudamas su žydais, turėjau progos ir laimės tuo įsitikinti. Juo labiau verta tai prisiminti ir pažymėti, kadangi ir man pačiam ne kartą teko nukentėti ar turėti didelių nemalonu­ mų dėl kai kurių savo tautiečių egzaltuoto budrumo ir jį lydinčio ilgo lie­ žuvio. Ne vienas iš jų ir dabar klesti ar dar laukia savo valandos. Po tos atmintinos televizijos laidos, kurioje J. Josadė pasakė daug įsi­ dėmėtinos tiesos apie tai, kaip gyveno lietuviai ir žydai vieni šalia kitų ir kas dėjosi Lietuvoje 1940 metais, užplūdus ją Raudonajai armijai, naktį jį pažadino telefono skambutis iš Kauno. Rašytojas pakėlė ragelį ir girdi: „Kalba žydė iš Kauno. Čia rašytojas? Josadė? Tai būkite malonus, gerbia­ masis, ir pasakykite man, bet be išsisukinėjimų, kiek ponas V. Landsbergis jums sumokėjo, kad pasakytumėte taip Šlykščiai apie savo tautiečius? Ši­ taip svaičioja tik užkietėję antisemitai, todėl nuo šiol neapkenčiu jūsų ir nelaikau žydu!" (J. Josadė. „Laiškai dukrai į Izraelį" - „Lietuvos rytas", 1993 m. spalio 30 d., Nr. 212). Šios žydės iš Kauno reakcija į kito žydo iš Vilniaus pasakojimą per televiziją yra bene būdingiausia iš visų kitų, kurių susilaukė J. Josadė po savo samprotavimu apie holokausto Lietuvoje priešistorę. Taigi, kas čia ypač pažymėtina? Manau, kad būdingiausias yra apeliavimas į pinigą ir antisemitizmą. Ir visiškas nepaisymas oponento argumentų. Taip elgiasi tik žmogus, absoliučiai a priori įsitikinęs savo teisumu. O antisemitizmas, kuris jau iš dalies aptartas anksčiau, atlieka tik antspaudo funkciją. Kodėl taip? I tokį klausimą patentuotai atsako J. Josadės bičiulis, su kuriuo jis mėgdavo aptarti politinius įvykius. Ir atsako taip, kad niekam nekiltų abe­ jonė, kieno pusėje tiesa: „Visgi, ponas Josadė, gaila man jūsų. Tokia šviesi galva ir, žiū, staiga protas pasimaišė. Matyt, gili sklerozė, jau joks gydyto­ jas nepadės" (ten pat).

STRAIPSNIAI

563

Kas iš šių monologų išryškėjo? Be abejo, pirmiausia ir vėl, kad TIESA yra ir gali būti tik vieno­ je pusėje. O kitoje? Kitoje - tai KITI. Kitoje, anot J. P. Sartre'o, - PRAGARAS. Kitoje pu­ sėje - tas garsusis jau ne kartą minėtas ANTISEMITIZMAS. Antisemitiz­ mas, kuri, deja, taip palaiko ir remia S. VViesenthalio centras. Paradoksas? Taip ir ne - paradoksas ir neparadoksas. Jeigu S. VViesenthalio centro ma­ gai būtų labai, kaip tikri humanistai, suinteresuoti, kad Šis paradoksas ir neparadoksas taptų vien TIESA, kuri būtų abiem stovykloms bendra, tai pirmiausia jie turėtų surasti ir demaskuoti ne tik tuos, kurie žudė iš deši­ nės, bet ir tuos, kurie tai darė iš kairės, ne tik tuos, kurie žudė, bet ir tuos, kurie savo elgesiu provokavo tai daryti. O tam tikslui reikėtų sukurti nau­ ją centrą ar institutą, kurio pagrindinis ir svarbiausias uždavinys būtų ištirti ne tik, kaip visa tai vyko ir buvo, bet ir kaip ir nuo ko viskas prasi­ dėjo. O darbuotis tame institute turėtų tokie žmonės, kurie sugeba jausti ne tik kitų, bet ir savo pačių kaltę. Gaila ir apverktina, kad, kiek man žinoma, visi, kurie tyrinėjo pro­ blemas, susijusias su holokaustu, niekada iŠ esmės nekėlė tokio klausimo: ar būtų ši tragedija ištikusi Lietuvos žydus, jeigu nebūtų prieš ją, tą trage­ diją, Lietuvos nusiaubęs kruvinasis bolševikinis komunizmas? Juk žydai, su entuziazmu sutikdami šalies okupantus, neteko vietos žmonių pasitikė­ jimo ir susikompromitavo kaip Lietuvos piliečiai. Tad į iškeltą klausimą galima atsakyti tik taip: žinoma, būtų, kadangi diktavo vokiečių fašistai, tačiau lietuviai žydų krauju būtų susitepę toli gražu ne tokiu mastu. Ir ta­ da, ko gero, tikrai būtų Lietuvoje atsiradęs taip T. Venclovos trokštamas „danų karalius" - jeigu ir ne karalius, tai prezidentas ar generalinis tarėjas, kuris ne tik būtų prisisegęs protesto ženklan šešiakampę Dovydo žvaigž­ dę, bet ir garsiai pareiškęs ar sušukęs: „Kas buvo nužemintas, tasai bus išaukštintas!" Tai kam reikalingas ir naudingas Šis nesusikalbėjimas, vengimas pažvelgti rūsčiai tikrovei į akis? Juk Šią tragediją mums primetė abi oku­ pacijos - raudonoji ir rudoji. Beje, kartu jos, šios abi okupacijos, mums, tiek lietuviams, tiek ir žydams, primetė ir ŽMONIŠKUMO egzaminą. De­ ja, šio žmoniškumo egzamino neišlaikė nei viena, nei kita pusė. Ir tai yra ne tiek tautiškumo, kiek humanizmo tragedija. Arba, anot žydų teologo E. L. Fakenheimo: „Holokausto tragedija - tai Krikščionybės tragedija. Tai

564

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

nerimstantis skausmas tų krikščionių, kurių širdis palietė Dievo meilės malonė. Ji tęsiasi, ši tragedija, ir tęsis tol, kol Izraelis, tasai dvasingasis Iz­ raelis, apie kurį apaštalas Paulius sako: „bus išgelbėtas", „nepripažins Kristaus Dievo sūnum" (Zoja Krachmalnikova. „Kompleks faraona" „Nezavisimaja gazeta", 1993 m. gegužės 6 d.). Šis ontologinis žydų tragedijos traktavimas yra kur kas nuodugnes­ nis bei pilnesnis, negu tai daro filosofas Leonidas Donskis, turėdamas gal­ voje Lietuvą: „...juk lietuviškoji sąmonė ir kultūra kartu su holokaustu prarado tą multidimensinę kultūrų dialogo ar net polilogo erdvę, be kurios neįmanomas ir kito (o sykiu ir kito būtinumo) įsisąmoninimas" („Hieroso­ lyma..." - „Akiračiai", 1996 m. gegužė, Nr. 5(279). Taigi kol toks centras ar institutas, arba kitokia geros valios įstaiga, kurios svarbiausias uždavinys būtų tirti ne tik, kaip visa tai buvo ir vyko, bet kaip ir nuo ko viskas prasidėjo ar galėjo prasidėti, nebus sukurtas, tol lietuvių ir žydų santykiai bus panašesni į labirintą, į kurį galima tik įeiti, o neįmanoma išeiti. Tiesa, išeitį iš to labirinto - ir gana įspūdingą, kone patentuotą - pasiūlė Letas Palmaitis, pareikšdamas: „Žudyti yra toks pat natūralus fiziologinis žmogaus poreikis kaip valgyti, tuštintis ar santy­ kiauti. Joks kitas planetos gyvūnas nežudo į save panašių vien tik įgei­ džiui užėjus. Gamtoje vienodos rūšies gyvūnai naikina vienas kitą tik išimtiniais atvejais. O žmonėms žudyti sukuriamos ištisos „mokslinės" teorijos" („Tautinis valymas Lietuvoje" - „Literatūra ir menas", 1996 m. sausio 13 d., Nr. 2). Todėl drąsiai galima daryti išvadą, kuria pasibaisėtų ne tik egzisten­ cialistas ar įžvalgesnis pragmatikas, bet ir nuosaikesnis darvinistas ar rasis­ tas: „Visi gyvūnai paklūsta stipriojo teisei. Negi šėtonas ar pirmoji nuodė­ mė sukūrė tą darnią visuotinę sandarą? Dėl stipriojo prievartos jokios žmogaus kaltės Tėvui nėra ir būti negali. Nebent Sūnui. Bet tuomet nėra kaltų, ir kaltojo paieškos vėlgi beprasmės. Kalti yra visi ir kiekvienas. Tiek aš, tiek Antanas Impulevičius, tiek Dovas Levinas. „Kuris iš jūsų be nuo­ dėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį!" (ten pat). Rūsčiai, fatališkai, net giliamintiškai tie žodžiai skamba. Ir vis dėlto, nepaisant juose įdėtos tragiškos tiesos, aš pasiruošęs ir galiu būti kaltas ne kartu su A. Impulevičium ar D. Levinu, o su J. Josade. Ir ne dėl to, kad bū­ čiau pernelyg susižavėjęs jo kritika S. VViesenthalio centro adresu, bet to­ dėl, kad jis savo tiesos žodžiu lietuvių ir žydų savitarpio supratimui davė daugiau negu tam tikslui skirti centrai, institutai, komitetai, ištisa plejada istorikų, sociologų, filosofų, politikų ar žurnalistų.

STRAIPSNIAI

565

Ir dar, ir dar... kaip ir šviesaus atminimo žydas J. Josadė mušėsi į krūtinę ir rūsčiai kaltino save, kad nusidėjo savo tautiečiams, pasakęs apie juos daug nemalonios tiesos iš tų lemtingų Lietuvai keturiasdešimtųjų me­ tų dienų, aš, lietuvis, negaliu ir savęs nekaltinti, kad dėl informuotumo sto­ kos, ryžto ar nepakankamos pilietinės brandos nedalyvavęs 1941 metų bir­ želio 23 dienos sukilime prieš sovietinius okupantus, dabar išdrįsau kalbėti gyvųjų ir žuvusiųjų partizanų vardu ir nesugebu jų apginti bei liudyti taip, idant ir netikėlis Tamošius patikėtų, jog tomis tragiškomis naujos okupa­ cijos sąlygomis lietuviai atliko tik pareigą savo Tėvynei, ir jeigu kas tuo pa­ sinaudojo savo kruvinam kerštui, ne Lietuva kalta, o tik keršto apsėstasis. Nejaugi taip ir nerasime išėjimo iš to labirinto? Tokio išėjimo, kuris paliudytų, jog tai ne tiek tautos, kiek paties žmogaus problema? Ne vienas žydų istorikas, konferencijų pranešėjas ar žurnalistas, kal­ bėdamas ar rašydamas apie holokaustą, ne tiek dėmesio skiria jo organiza­ toriams, - o apie rasizmo teoriją dažniausiai visai nutyli, - kiek patiems lietuviams, pabrėždamas jų godumą, žiaurumą, sadizmą, net kanibalizmą ir 1.1., lyg tai būtų pagrindiniai lietuvių tautos bruožai, lyg niekur niekada nebūtų girdėjęs apie kitų tautų - anglų, vokiečių, amerikiečių, rusų bei pa­ čių žydų žiaurumą ar godumą. Ir tai jie tvirtina su tokiu naivumu, lyg niekada nebūtų skaitę ar girdėję tokių Senojo Testamento eilučių: „Taip jie paėmė miestą ir užmušė visa, kas jame buvo, kaip vyrus, taip moteris, kaip vaikus, taip senius. Taip pat jaučius, avis ir asilus ištiko kalavijo ašme­ nimis" (Još 6, 20-21). O kaip nežmoniškai elgdavosi išgarsintasis narsusis judėjų karalius Dovydas, užvaldęs savo priešų miestą: „Taigi Dovidas surinko visą tautą, išėjo prieš Rabatą ir kovodamas ji paėmė. Jis paėmė jų karaliui nuo galvos vainiką, sveriantį talentą aukso, turintį brangiausių perlų, ir jis buvo už­ dėtas Dovidui ant galvos. Jis paėmė su savim taipgi labai daug grobio. Atsivedęs gi jo gyventojus pjovė juos pjūklu, vežiojo ant jų geležimi ap­ kaustytus vežimus, pjaustė peiliais, metė į plytines; taip jis padarė visiems Amono sūnų miestams. Po to Dovidas ir visa kariuomenė sugrįžo Jerusalėn" (2 Sam 12, 29-31). Arba: „Nes tauta ir karalystė, kuri tau netarnaus, žus, ir tautos bus paverstos tyrais" (Iz 60,12). Sunku dabar pasakyti, kokią įtaką panašūs šventojo Rašto Senojo Testamento tekstai turėjo žydų protui, savimonei, kultūrai ar politikai, bet

566

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

kad jie tolino izraeliečius nuo «gojų", manau, suprasti nesunku ir nekelia dideliu abejonių. Beje, žydai, atrodo, ir niekada neskyrė pakankamo dėme­ sio tam, kad jie būtų teisingai suprasti ir vietinių gyventoju gerbiami. Jie net sąmoningai siekė, ypač ortodoksai, kad kitoje žalyje būtų atsiskyrę nuo vietinių gyventojų, taptų getu, savotiška tauta tautoje. Bene geriausiai to­ kią nuomonę patvirtina vokiečių antifašistinės, plačiai žinomos socialistų partijos veikėjos Mishketos Liebermann atsiminimų knyga „IŠ Berlyno ge­ to į naują pasaulį", kurioje ji pasakoja, kaip Galicijos žydų šeima, gelbėdamasi nuo karo baisybių Pirmojo pasaulinio gaisro metu, 1916 metais persi­ kėlė gyventi į Berlyną, į patį jo centrą - Aleksanderplacą, kuris pamažu tapo žydų kolonija: ten prigijo, įsikūrė, išaugo, supirko aplinkinius namus, ištisus kvartalus ir susikūrė sau savotišką getą. O ten anksčiau gyvenę vokiečiai, susidūrę su jiems nežinomu, neįprastu pasauliu, buvo priversti išsikraustyti kitur. Žydai ėmė tenai tvarkytis kaip kadaise savo pačių tėvy­ nėje. Tokiu būdu per keliolika metų istoriniame miesto centre atsirado tik­ ras žydų getas. „Taip, ir Berlyne buvo getas, - tvirtina M. Liebermann. Savanoriškas. Gete buvo savas maisto produktais apsirūpinimas... Žydai imigrantai patys atsiskyrė nuo išorinio pasaulio. Jie gyveno kaip Mozė ant Sinajaus kalno: griežtai laikėsi dešimties Dievo įsakymų ir Šimtų draudi­ mų... Dauguma ortodoksinių žydų - senų ir jaunų - nemokėjo skaityti ir rašyti vokiškai... Mergaitėms būdavo visai riesta. Jos sėdėjo namie ir lau­ kė, kol ateis vedybų amžius. Mišrias vedybas tikintys žydai laikė pačia di­ džiausia nuodėme... Kokie buvo motinos plaukai, ji pati nežinojo. Ji tiesiog nebeturėjo jų nuo pat vedybų. Ji buvo priversta nusiskusti eidama prie al­ toriaus. Taip reikalavo ritualas. Dabar ji kirposi kiekvieną mėnesį. Beveik plikai. Taip reikalavo ritualas." įpratę gyventi atskirai nuo vietinių gyventojų, žydai negalėjo ir gerai įsisąmoninti pagrindinės bendrabūvio taisyklės: nori kitą gerbti ir mylėti, pirmiausia jį pažink! Būdinga, kad naciai tą žydų įprotį ar polinkį gyventi izoliuotai nuo kitų Antrojo pasaulinio karo metu, vykdydami savo genocido politiką, pa­ naudojo propagandos tikslams. Pavyzdžiui, jie visam pasauliui skelbė, kad žydų pogromus rengia antisemitiškai nusiteikę vietiniai gyventojai, o jie, naciai, organizuoja getus tik norėdami žydus nuo jų apsaugoti. Tam tiks­ lui jie gamino filmus, kur demonstruodavo, kaip vokiečių kareiviai juos apgina nuo lenkų arba lietuvių antisemitų („Berliner Zeitung", 1995 m. spalio 1 d.).

STRAIPSNIAI

567

Minėtame straipsnyje korespondentas Klausas Bachmannas, tarp ki­ ta ko, klausia: «Argi gali būti kas geresnio negu filmas, kuris, pavyzdžiui, parodo, kaip vokiečių kariai apgina žydų pirklį nuo lenkų arba lietuvių chuliganų?" (ten pat). Žodžiu, daugeliu atvejų naciams nesunkiai pavyko pasaulio viešąją nuomonę apgauti bei įtikinti - ir, kad ir kaip keista, pirmiausia pačius žy­ dus, - kad tuos pogromus ir plataus masto persekiojimus bei žudynes organizuoja ne jie, o vietiniai gyventojai. Gaila, kad tasai vokiečių fašistų propagandos poveikis atsispindėjo ir kai kurių Vilniaus konferencijos da­ lyvių pranešimuose. Ypač tų, kurie vadovavosi ne tiek faktais, kiek politi­ ka, pykčiu bei nuogirdomis. Štai E. Zuroffas su aplombu teigia: „Ne kartą žydams tekdavo kreiptis į vokiečius, kad šie gelbėtų juos iš lietuvių rankų" („Atminties dienos", p. 218). Naciai to ir telaukė, vadinasi, pavyko jiems apgauti ne tik patiklius amerikiečius, bet ir įtarius žydus. Prisimenu, kad gerokai anksčiau, kai mano siauras akiratis ir žalias patyrimas buvo įkalęs į galvą keistą mintį, jog žydai gali būti geri pirkliai, gydytojai, advokatai, bankininkai, vaistininkai, batsiuviai, mūrininkai, mu­ zikantai, palūkininkai, kepurininkai, lupatininkai, smuklininkai, veterina­ rai - žodžiu, daugiausia praktiškų, pelningesnių specialybių atstovai, bet jokiu būdu ne žemdirbiai ar „zimagorai", tai juos lyg ir tolino nuo manęs. Bet kai vėliau pats gyvenimas ir didesnis patyrimas parodė, įtikino ir pa­ tvirtino, kad jie gali būti ne mažiau puikūs poetai, rašytojai, pedagogai, kompozitoriai, dailininkai, mokslininkai, aktoriai, filosofai, žemdirbiai... „donkichotai", nevykėliai, svajotojai, net ir kvaileliai - žodžiu, panašūs į visus kitus - tada jie ir pasidarė man dar artimesni, mielesni, suprantames­ ni, nors ir tiki kitą Dievą, nors ir nevalgo kiaulienos, nors ir šneka kita kal­ ba, kurios raštas taip panašus į sujudintą ar sukiršintą skruzdėlyną. Viešai nereikšdamas žydams kokių ypatingesnių jausmų ar palan­ kumo, tik kartais jiems paskirdamas vieną kitą apsakymą ar iš jų tarpo pasirinkdamas kokį man svarbesnį herojų romanui, aš nuo pat vaikystės, rasi nuo tada, kai pirmą kartą išvydau tą orų lupatų supirkėją, jaučiu šiai tautai didelę, pastovią pagarbą bei simpatiją. Ir ne tik dėl jos penkiais tūks­ tančiais metų paženklintos, kupinos išbandymų, ištvermės ir kančių isto­ rijos, Senojo ir Naujojo Testamento žmogiškosios ir dieviškosios išminties lobyno, dėl to didžiulio indėlio į pasaulio mokslo ir meno aruodą, dėl su­ gebėjimo per šimtmečius išsaugoti savo tautinį identitetą, dėl nepaprastos

568

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ištikimybės savo nacijai ir jos vertybėms, dėl virtuoziško mokėjimo prisitai­ kyti, kurti apie save mitą ir išsireklamuoti ir 1.1., ir 1.1. Ir viską daryti taip, kad pranoktu patys save. Šimtą kartų teisus jau minėtas Prancūzų akademi­ jos narys Andrė Frossard'as sakydamas: „Žydai - ši netirpi tauta, kurios nei persekiojimai, nei tremtis, nei išsibarstymas po pasaulį niekados neistengė ištirpdyti, kurią beprotiškiausioji, kokia tik gali būti, neapykanta manė jau pavertusi skeletu ar išsklaidžiusi dūmais, o ji vėl pasirodė gyva, apnešta visais pragaro suodžiais, prisotinta skausmo, tačiau nesunaikinta ir nepasi­ keitusi, - ši tauta, ne kartą praradusi viską, išskyrus vardą, yra didžiausia istorijos paslaptis" (Andrė Frossard. „Jono Pauliaus II pasaulis", p. 76). Taigi gerbiu ir stengiuosi Šią tautą suprasti. Suprasti jos revoliucines tradicijas, internacionalistines bei kosmopolitines aspiracijas, mesianistines tendencijas... Suprasti ir gerbti jos neramią dvasią, jos pranašus ir apašta­ lus, teologus ir filosofus, rabinus ir levitus, hebraistus ir talmudistus, ana­ choretus ir eretikus, chasidus ir mistikus, kabalistus ir prozelitus, karaitus ir sufistus, teistus ir ateistus... Nesukelia man nenugalimo priešiškumo ir žydų muitininkai ir lupikautojai, smuklininkai ir palūkininkai, fundamen­ talistai ir tradicionalistai, fariziejai ir sadukėjai, maniakai ir psichopatai, komunistai ir socialistai, marksistai ir trockistai, leninistai ir stalinista!, ma­ terialistai ir moralistai... Nešokiruoja, nepiktina manęs kaip kitų ir garsaus rusų filosofo bei teologo Vladimiro Solovjovo liaupsės tai tautai, kaip „Die­ vo gimdytojai" ir „Dievo nešėjai", pernelyg neerzina ir jų pačių nesantūru­ mas, fanfaronada, o Kristaus žodžiai samarietei prie Jokūbo šulinio, kad „išganymas ateina iŠ žydų", sukelia ne skepticizmą ar ironiją, o įkvėpimą ir pritarimą. • O kiek žydai duoda pasauliui garsių mokslininkų, menininkų! (Ir tos garsenybės dažniausiai dirba ne jų pačių, bet visos žmonijos labui.) O ką byloja Nobelio premijos? Didelė jų dalis vienaip ar kitaip yra susijusi su žydų vardais ir nuopelnais. Tegul tos premijos atspindi labiau politinę, ekonominę bei kultūrinę žydų įtaką negu tų darbų mokslinę ar meninę vertę, tačiau tai nemažina fenomenalaus žydų sugebėjimo įsitvirtinti vir­ pančioje it ugnikalnis pasaulio visuomenėje. Pavyzdžiui, dar XIX a. rusų filosofas V. Solovjovas su pasitenkinimu ir pasididžiavimu kalbėjo, kad žy­ dai pažangiausiose pasaulio valstybėse ne tik toleruojami, bet ir kad jiems ten priklauso kone visi finansai ir didžioji periodinės spaudos dalis. O Šiandien visi žino - ar bent jaučia, - kad tai nacija, sugebanti kalbėti ir veik­ ti ne tik savo pačios, bet ir viso Vakarų pasaulio vardu. Ir jeigu Lietuvoje

STRAIPSNIAI

569

apsilankęs S. VViesenthalio centro atstovas E. Zuroffas, sužinojęs, kad Lie­ tuvos valdžia atsisakė suteikti leidimą Vilniuje atidaryti S. VViesenthalio centro filialą, prabyla tokiais atviro grasinimo prisisunkusiais žodžiais: „Pagaliau ir ne tik jie (tie, kurie stovi prie Lietuvos valstybės vairo - /. M.), bet visa lietuvių tauta bus priversta išgirsti apie karčius Šio nevykusio sprendimo padarinius" („Atminties dienos", p. 415), tai jau iš anksto gali­ ma teigti, kad šis grasinimas nebus balsas Šaukiančio tyruose, nors ir kaip būtų smukęs pono E. Zuroffo autoritetas ne tik kaip nacių medžiotojo, bet ir kaip holokausto istoriko. Vis dėlto bene iškalbingiausiai apie kolosalią žydų įtaką pasaulyje byloja ne tiek S. VViesenthalio diktatas, kiek tas faktas, kad liberalų net iki kraštutinumo išpūstoje ir miglotoje Žmogaus teisių deklaracijoje - ypač jos interpretacijoje - dar gali būti veiksmingai ir neatšaukiamai uždrausta ne tik fašizmo idėjų propaganda, bet ir „Siono išminčių protokolų" publikaci­ ja. Žodžiu, uždraudžiama ne tai, kas kelia grėsmę visai žmonijai, o tai, kas pražūtinga žydijai. šis faktas taps dar reikšmingesnis, jeigu neišmesime iš galvos, kad šiuo metu, kai fašizmui visur užtrenkiamos durys, komuniz­ mas, visuotinai nuolaidžiaujant, vėl atgauna savo jėgas visame pasaulyje, nors jo nusikaltimai žmonijai ne mažesni negu fašizmo. Tačiau kai prieš keletą metų pradėjau rimčiau gilintis i žydų tautos istoriją, atidžiau studijuoti Bibliją, ypač Senąjį Testamentą, o neseniai - ir judaizmą, man vis sunkiau ir kebliau kovoti su mintim, kad tokia apsukri, brandi, talentinga, įtakinga, veržli, tiek daug per savo ilgaamžę istoriją patyrusi ir iškentėjusi nacija dar kaip reikiant nesugebėjo ir, deja, dar ir dabar nesugeba įžvalgiau, atsargiau, diplomatiškiau bei toliaregiškiau tvarkyti savo egzistencijos likiminių klausimų. Tai liudija ne tik jos praei­ tis, bet ir dabartis. Manding, tik todėl, kad žydai, atrodo, niekada visu rim­ tumu ir rūstumu nekėlė pagrindinio savo egzistencijos klausimo: kodėl mums taip atsitiko? Kodėl iš viso gali visai tautai taip atsitikti? Kodėl mes labiau negu kas nors kitas visiems užkliūvame? Kodėl pasaulyje vis dau­ gėja atvirų ir slaptų antisemitų, o mes elgiamės kaip tas liūto dresuotojas, kuris pasitiki tik savo galva ir ranka? Nejaugi tik todėl, kad mūsų nacijos ideologams ir vadovams buvo svarbiausia primesti savo valią, užmerkiant akis prieš anų galią? I tokius klausimus iš dalies gali atsakyti nebent tai, kad šiuo metu judaizmo ideologai bei rabinai vis aktyviau ir sėkmingiau pradeda ieškoti ilgalaikių ir nuolatinių kontaktų su krikščionybe, su jos institutais ir teologais. O tai yra didelis žingsnis į priekį iš autoizoliacijos bei getų politikos.

570

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Draugiškai, geranoriškai ir rimtai galvojant apie žydus bei apmąs­ tant jų likimą, istoriją ir kolosalią įtaką pasaulyje, negalima apeiti ir bega­ lės paradoksų, tiesiog nesuprantamų dalykų, kurie prie jų lipte limpa. Tik­ riausiai todėl, kad jie - bent iki šiol - meistriškai sugeba jungti giganto galybę su kūdikio bejėgiškumu, įstabų toliaregiškumą su apgailėtinu vištakumu. Juk užtenka tik prisiminti fašistų ir komunistų siautėjimą pasau­ lyje, kad jau nebeįstengtum atsikratyti minties apie primygtinį Biblijos perspėjimą: „Kas sėja vėją, pjauna audrą". Deja, ir toje sukeltoje audroje dažnai žydų elgesys nebūna ir nebūdavo be priekaišto. Čia pravartu dar kartą prisiminti dr. A. Viliūno nurodytą ir Vatikano aprobuotą Amerikoje išleistą knygą „Rusijos valdovai" apie žydų hegemoniją Spalio revoliuci­ joje ir ukrainiečių genocidą. O bene geriausiai tą žydų mentaliteto ir sąmonės paradoksalumą at­ spindi K. Marxo asmenybė, kurioje taikiai sugyveno ekonomisto teoretiko genialumas su ekonomisto praktiko bejėgiškumu. Ne mažiau iškalbingai apie žydų mentaliteto ir sąmonės paradoksa­ lumą byloja ir daugelio jų - ypač politikų - besąlygiškas įtikėjimas K. Marxu ir atsidavimas jo idėjoms, nors, atrodo, niekam neturėjo būti paslaptis jo patologinis antisemitizmas. Nejaugi niekas iš žydų nesugebėjo įžvelgti, kad šito perkrikšto mokslas yra tikras Trojos arklys žydų tautinei savimo­ nei? Kita vertus, ne taip sunku buvo matyti ir suprasti, kad K. Marxas ir jo mokslas visai nepažįsta tų, kuriuos veda į rojų. Tai itin pabrėžė rusų filo­ sofas Nikolajus Berdiajevas. Ne vien teigiamai žydų tautos charakterį liudija ir S. Wiesenthalio centras, kuris virtuoziškai sugeba atrasti atokiausiame pasaulio užkampy­ je besislapstantį holokausto dalyvį, bet nesugeba pamatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn savo tautiečio, susitepusio kitų tautų krauju, nors jis klestėtų ir jo pašonėje. Pasakytum, kad jis taip daro norėdamas įgy­ ti kuo daugiau priešų, idant kartu su vienu vermachto karo vadu galėtų iš­ didžiai pasakyti: „Kuo daugiau priešų, tuo daugiau garbės karo lauke". Nejaugi tame centre niekas nesusimąsto ir dėl tokio rašytojo humanisto J. Josadės klausimo: „Prieš ką konkrečiai nūnai nukreipta Vyzentalio veik­ la?" (J. Josadė. „Laiškai dukrai į Izraelį"). O kur dar evangelinė rekomen­ dacija: „Mylėk savo priešą"? Tam tikra prasme žydų mentaliteto bei savimonės paradoksalumą atspindi ir vis labiau ryškėjanti tendencija visą žydų tragedijos Lietuvoje naštą užkrauti ne tiek ant lietuvių sąžinės, kiek ant pečių. O tokio veiksmo

STRAIPSNIAI

571

tikslas - aiškus: išlupti kompensaciją už prarastą holokausto metu žydų turtą. Pažymėtina, kad jėgos, kurios to siekia, visai nesiskaito ne tik su ele­ mentaria logika, bet ir istorija. Ir klasiškas to nesiskaitymo pavyzdys yra tokie E. Zuroffo žodžiai, ištarti tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, metu. Štai jie: „Okupacija" gali būti kaltinama dėl daugelio dalykų, tačiau šie smurto aktai atspindi tikrovę - lietuviai yra visiškai atsakingi už žydų genocido pradžią" („Atminties dienos", p. 407). Beje, ir to dar neužteko: E. Zuroffas daug nedvejodamas paneigė ir Lietu­ vos inteligentams palankią išvadą, kurią padarė net Elena BuivydaitėKutorgienė, šiaip linkusi kone isteriškai viską hiperbolizuoti ir lietuvius apkaltinti netgi kanibalizmu. Ir paneigė jis, pareikšdamas štai ką: „...dau­ geliu atvejų būtent lietuvių inteligentija vadovavo žydų žudynėms" (ten pat, p. 407). O kai ponas E. Zuroffas net žodį „okupacija" ima tarp kabučių, iš karto darosi aišku, kur jis suka: atseit ir ta jūsų „okupacija" buvo netikra, išgalvota, mistifikuota. Todėl ne kokie fašistai, rasistai ar naciai esą kalti, bet tik jūs, jūs, kraugeriai lietuviai! Ir tai tvirtina toks veikėjas, į kurio bal­ są įsiklauso ne tik mūsų prezidentas Algirdas Brazauskas, bet ir JAV gal­ va Bilas Clintonas. Žinant E. Zuroffo balso svorį pasaulio viešajai nuomonei, ką reikštų, na, kad ir tokia, atrodo, nekvestionuojama lietuvių argumentacija: „Argi žydų genocidą Lietuvoje organizavo ir sudarė jam sąlygas patys lietuviai? O tie lietuviai, kurie prie to prisidėjo, dauguma atvejų tik keršijo už savo nuoskaudas ar buvo okupantu priversti - vykdė svetimą valią (deja, to ne­ pasakysi apie žydus, kurie terorizavo ir naikino lietuvius sovietams val­ dant). Tų tikrųjų žydšaudžių - ne keršytoju - buvo ne tiek jau daug, kad galėtum apkaltinti visą lietuvių tautą. Tad ar gali būti rimta kalba apie kaž­ kokią kompensaciją? Nebent ji būtų abipusė, nes ir situacija abiem pusėms buvo analogiška - ir vieni, ir kiti tada nebuvo savo krašto ir likimo šei­ mininkai, tai yra jų veiksmai nebuvo visiškai savarankiški. O abipusei kompensacijai pirmiausia reikia paruošti ir atitinkamą dirvą, kuri vargu ar būtų naudinga žydams" (Marina Aristova, Michailas Heifecas. „Lietuvos žydšaudžių įniršį kurstydavo ir žydų komunistų niekšybės" - „Lietuvos rytas", 1996 m. kovo 23 d., Nr. 69). Belieka tik apgailestauti, kad lietuvių ir žydų santykius kol kas vis dar lemia ne noras viską nuoširdžiai išsiaiškinti iki galo, o tik paklusnumas iš vienos pusės ir diktatas iŠ kitos.

572

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Taigi, apie tuos paradoksus, būdingus ne tik kone kiekvienam žmo­ gui, bet ir kiekvienai nacijai, juo labiau žydams, kurie visais amžiais dėl sa­ vo identiteto ir išlikimo turėjo daugiau išgyventi ir rūpintis negu bet kuri kita tauta pasaulyje. O kita vertus, minėtam žydų tautos paradoksalumui įtakos, manding, turi ir paties Izraelio Dievo vidinės prieštaros ir paradok­ sai. „Dievas suvokiamas kaip transcendentinis, tolimas ir nepažinus, tačiau jis veikia pasaulyje, esti artimas tiems, kurie jo šaukiasi, ir pažįstamas pa­ tyrimu" (Nicholas de Lange. „Judaizmas", p. 143). Izraelio Dievas gali kentėti drauge su žydais ir eina tremtin kartu su jais, nors Dievas yra didingas ir nepalenkiamai teisingas, mylintis, geras ir atleidžiantis. „Paradoksas akivaizdus: rabinų požiūriu, Dievui būdingi gai­ lestingumo ir teisingumo atributai kažkaip vienas kitą atsveria. Maža to, Dievas yra gėris ir iš žmogaus reikalauja nepriekaištingos doros, o vis dėl­ to jis leidžia pasaulyje egzistuoti blogiui ir suteikia žmogui laisvą valią rinktis tarp gėrio ir blogio. Toliau, kaip pasaulio Kūrėjas, Dievas yra visos žmonijos Dievas, bet su Izraelio tauta jį sieja išskirtinis santykis. Šis san­ tykis neparemtas kokiu nors ypatingu Izraelio nuopelnu, bet yra laisvas malonės ar pasirinkimo aktas iš Dievo pusės. Šiuo santykiu su Izraeliu jis parodo savo santykį su visu pasauliu. Nors Dievo galybė reiškiasi gamtos pasaulyje, jis taip pat yra apsireiškęs atskiriems žmonėms - patriarchams ir pranašams, visų pirma Mozei, kuris Sinajuje gavo Dievo mokymo ir va­ lios įkūnijimą Toros pavidalu, ir tai yra simbolis sandoros, kurią Dievas sudarė su Izraeliu, o Izraelį tai daro šventa tauta, tauta, „išskirta" Dievo tarnystei. Visas Izraelis yra Dievo liudytojas pasaulyje ir sykiu jo įrankis, padėsiąs išganyti visą žmoniją, kuri galų gale būsianti priversta mesti vi­ sus netikrus dievus ir pripažinti jo aukščiausiąją valią" (ten pat, p. 144). Manyčiau, kad jau vien iš šios citatos galima padaryti toli siekiančią išvadą ne tik apie pačią judaizmo esmę, bet ir Izraeliui užkrautą misiją. Paprastai apie kitą tautą įprasta spręsti iš jos lyderių elgesio, intelek­ to ar bendro civilizacijos bei kultūros lygio, bet ypač rimtas dėmesys at­ kreipiamas į jos šventąsias knygas ar įžymių žmonių mintis. Todėl savai­ me aišku, kad tie, kurie turi galimybę nuodugniau susipažinti su žydų Biblija - Senuoju bei Naujuoju Testamentu, Talmudu ar su Šių Šventųjų knygų interpretavimu, neretai ne tik nustemba, išsigąsta, bet ir sune­ rimsta. Juk kiek ten prisėta „vėjo" (pagal Biblijos analogiją: „Kas sėja vėją, pjauna audrą"): keršto, neapykantos, kraujo, paniekos, smurto, teroro,

STRAIPSNIAI

573

griuvėsių, prakeikimų, siekimo ir pažado viešpatauti pasaulyje, žiauriau­ sių žudynių, tikriausio ir baisiausio genocido ir t. t O nežydai, žinodami, jog žydai - bent daugelis jų - yra šventai įtikėję, kad jie iš tikrųjų yra Die­ vo išrinktoji tauta, kad „išganymas ateina iš žydų", kad ateitis priklauso žydams, kad Mesijo laukimas yra jų religijos pagrindas, o pati religija valstybės pamatas, negali pro pirštus žiūrėti, kaip žydų įtaka pasaulyje nepaliaujamai auga. O jeigu dar, sakysim, toks populiarus ir didelis žydų poetas kaip Chaimas Naumas Bialikas poemoje „Ritinys apie ugnį" tiesiog ragina žydus už visas jų patirtas skriaudas ir kančias keršyti viso pasaulio tautoms, „šniukštinėjant tarp jų ir sėjant puvėsius visuose veiklos baruose" (Bialik Ch. N. „Dainos ir poemos", S. Peterburg, 1914), jie ne tik sunerims­ ta, išsigąsta, bet kartais ir griebiasi vėzdo ar bent jau tramdomųjų marš­ kinių. Tai kas, kad šie keršto protrūkiai kyla, kaip sako V. Žabotinskis, entuziastingas šios poemos vertintojas ir vienas svarbiausių sionizmo pa­ grindėjų, iš žydų nevilties ir tragiško patyrimo, primetusio jiems „dvasinį nevientisumą, dviveidiškumą, siūbuojantį sielos trapumą". Tad kokią išvadą iš viso to gali padaryti skaitytojas? O jeigu dar bus susipažinęs su Tora, su Siono išminčių protokolais arba su garsiąja Grigo­ rijaus Klimovo knyga „Protokoly sovetskich mudrecov"... Apmąstant mūsų santykius su žydais, daug iškentėjusia, apsukria, labai įtakinga, talentinga ir kartu gana paslaptinga Lietuvos tautine mažu­ ma, visada iškyla daugybė klausimų, į kuriuos ne tik sunku bent kiek pro­ tingiau, įtikinamiau atsakyti, bet kurių ne vienas veda ir į aklavietę. Tą aklavietę, kuri paženklinta ne tiek „mitiniu žydo įvaizdžiu lietuvio sąmo­ nėje", anot L. Donskio, kiek holokaustu ir jo šiurpiu, protu nepaaiškina­ mu beprasmiškumu, niekuo nepateisinamu iracionalumu; tas košmaras dar persekios daugelio žydų kartų atmintį. Juk, iš esmės paėmus, iki šiol var­ gu ar buvo dar pasaulyje tokia šaltu protu apskaičiuota ir beatodairiškai budeliška ranka vykdoma ištisos tautos - nuo kūdikio motinos įsčiose iki senio, viena koja jau stovinčio grabe, - eksterminacija? Tai galėjo daryti tik robotai, apsiginklavę fašistine ideologija ir - kažkodėl vis dar nutylima rasizmo, tautinio išskirtinumo ir pranašumo teorija. Todėl šioje beprasmiš­ kai pralieto kraujo jūroje bet koks klausimas ar teiginys, bandąs paaiškinti ar išaiškinti, kodėl žydai elgėsi ar elgiasi, darė ar daro taip, o ne kitaip, tampa dažnai kone šventvagyste, nors daug kam, ypač reikiamai neįsigili­ nusiam į Šventąjį Raštą ar apskritai į žydų tautos istoriją, gali atrodyti, jog tai yra ne tik labai įtakinga, kupina prieštaravimų bei paradoksų, be galo

574

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

talentinga, bet ir labai moteriška nacija, linkusi dūsauti, skųstis, verkšlenti, savo pamaldas paversti raudomis dėl priespaudos ir persekiojimų, prašy­ mu atsiųsti Mesiją ir t t., ieškoti, ko nepametusi, keršyti, visus mokyti, o kai ją užklumpa tikra nelaimė, baisi tragedija, ją, tą tragediją, ji linkusi pri­ imti lyg pelnytą Dievo bausmę ar kerštą, todėl kelių automatų varoma šimtais ir tūkstančiais garma į savąją pražūti. Kaip čia vėl neprisiminsi Andrė Frossard'o duotos charakteristikos: „Žydas, iŠ vienos pusės, yra itin gabus, toks jis iš esmės tapo Sandoros dėka, nes ši jam atskleidė tikslų vi­ sa ko matą; iš kitos pusės - gyva nulupto kūno žaizda, kuri niekados ne­ užgis: nuo menkiausio dvelktelėjimo ji vėl iš naujo atsiveria, ir nėra jam debesio, nelyjančio pelenais, nei laimės, kuri neprimintų nelaimės" (p. 86). O kai tas debesis ar netikėta laimė jam primena tik nelaimę, jis tam­ pa rūstus ir nepermaldaujamas kaip tas buvęs Kauno žydų Judenrato vy­ resnysis daktaras Elchananas Elkesas, rašydamas TESTAMENTĄ savo sū­ nui ir siųsdamas prakeiksmus savo tautos žudikams („Šiaurės Atėnai", 1995 m. gegužės 13 d.). Susipažįsti su tuo Testamentu, ir tavo galvoje vėl subruzda aibė Se­ nojo Testamento vaizdų, prakeiksmų, rūsčiausiu žodžių, kurie verčia tą ankstesnį nacijos apibūdinimą kaip moteriškos pakoreguoti, iš esmės pa­ keisti ir padaryti galutinę išvadą. Ne, tai ne moteriška, o tik Senojo Testa­ mento, Toros tauta - 1 z r a e 1 i s, kuriam MoŠė ir Levio giminės kunigai sakė: „O jei klausysi Viešpaties, tavo Dievo, balso, vykdydamas ir laiky­ damas visus jo paliepimus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, ta­ vo Dievas, padarys tave prakilnesne už visas esančias Žemėje tautas" (Ist 28-1). „Bet jei nenorėsi klausyti Viešpaties, tavo Dievo, balso, kad laikytumei ir vykdytume! visus jo paliepimus ir įstatus, kuriuos aš tau šian­ dien skelbiu, ateis tau šitie prakeikimai ir apniks tave. Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas lauke, prakeiktas tavo kluonas, prakeikta, ką tu susitau­ pysi. Prakeiktas tavo įsčios vaisius ir tavo žemės vaisius, tavo jaučių ban­ dos ir tavo avių būriai. Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas išeidamas. Viešpats siųs tau badą ir alkį, ir pasmerkimą visiems tavo darbams, ku­ riuos tu darysi, kolei nesutrins tavęs ir nepražudys veikiai už tavo pikčiau­ sius pasielgimus, kuriais mane palikai. Viešpats teištinka tave maru, kolei neišnaikins tavęs nuo žemės, kurios paveldėti įeisi" (Įst 28,15-21). Tikėti savo didžia ateitimi, klausyti Viešpaties, savo Dievo, ir kaip ugnies bijoti bausmių ir prakeikimų Izraeliui įsakė pats Visagalis ir drauge jam labai artimas, kartu su izraeliečiais kentėjęs Egipto nelaisvėje Sekina.

STRAIPSNIAI

575

Taigi, norėdamas geriau pažinti žydų mentalitetą, savimonę, apskri­ tai charakterį, neapsieisi be Šventojo Rašto, kur neretai kaip ant delno atsi­ skleidžia tai, kas iš karto nepastebima, net ir tai, kas daugiau ar mažiau sle­ piama ar buvo paslėpta, neišsiversi, suprantama, ir be judaizmo studijų. Tad kas jiems, ypač seniesiems izraeliečiams būdinga? Be abejo, pirmiau­ sia pastovūs ryšiai su savo Dievu ir Jo pranašais, kunigais ir levitais, pa­ garba tėvams ir vyresniesiems, teisingumas ir sąžiningumas, pamaldumas ir pasitikėjimas, nuolankumas ir išdidumas, gailestingumas ir žiaurumas priešams, atsakomybė už savo žodžius ir veiksmus ir ištikimybė savo tau­ tai ir idėjai, darbštumas ir sveikas egoizmas - „jeigu ne aš už save, tai kas už mane", - atjauta ir solidarumas („Jei uogausi savo vynuogyne, nerinksi pasiliekančių kekių, bet tai teks ateivio, našlaičio ir našlės reikalams" [Ist. 24, 9-21])... O ką byloja Toros esmė, kurią taip lakoniškai ir įspūdin­ gai apibūdino mokytojas Hilelis: „Kas tau nemalonu, nedaryk to savo arti­ mui" (N. De Lange. „Judaizmas", p. 116)? Tegul visos tos gražiosios izraeliečio charakterio savybės daugiausia pasireiškia bendraujant su Dievo išrinktosios tautos atstovais, bet tai ne­ mažina jų humaniškumo. O gražiausiai žydų charakteris atsiskleidžia Abraomo pokalbyje su Viešpačiu Dievu dėl Sodomos ir Gomoros: „Prisiartinęs jis tarė: Argi tu pra­ žudysi teisųjį su bedieviu? Jei mieste rasis penkios dešimtys teisiųjų, ar jie pražus drauge? Ir ar nepasigailėsi tos vietos dėl penkių dešimtų teisiųjų? Jei jie bus tenai? Tebūna toli nuo tavęs taip daryti, nužudyti teisųjį su bedieviu ir teisųjį padaryti lygų bedieviui! Tai ne tavo būdas! Tu, kuris teisi visą že­ mę, niekados nepadarysi tokio teismo. Viešpats jam tarė: Jei Sodomoje ra­ siu pačiame mieste penkias dešimtis teisiųjų, atleisiu dėl jų visai vietai. O Abraomas atsakydamas tarė: Nors esu dulkė ir pelenai, bet, sykį pradėjęs, kalbėsiu į mano Viešpatį. O jei lig penkių dešimtų teisiųjų stigs penkių, ar­ gi dėl to, kad tik keturios dešimtys penki, tu sunaikinsi visą miestą? Vieš­ pats tarė: Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturias dešimtis penkis! Ir vėl į jį kal­ bėjo: O jei ten rasis keturios dešimtys, ką padarysi? Tarė: Neištiksiu ir dėl keturių dešimtų. Meldžiu, Viešpatie, tarė Abraomas, nesirūstink, jei aš dar kalbėsiu. O jei ten bus rasta trys dešimtys? Atsakė: Jei rasis ten trys dešim­ tys, nieko nedarysiu. Kartą pradėjęs, tarė: Dar kalbėsiu į mano Viešpatį. O jei ten bus atrasta dvidešimt? Atsakė: Nežudysiu ir dėl dvidešimties. Vėl ta­ rė: Maldauju, Viešpatie, nesirūstink, jei dar sykį atsiliepsiu. O jei ten bus rasta dešimt? Ir jis tarė: NeiŠžudysiu ir dėl dešimties. Baigęs pokalbį su Ab­ raomu, Viešpats nuėjo; o Abraomas sugrįžo į savo vietą" (Pr 18, 23-33).

576

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Argi ne daug Šis pokalbis pasako apie žydo charakterio esmę? Juk dėl savųjų likimo, dėl savo artimo jis pasiruošęs ne tik iki paskutinės pako­ pos nusižeminti, bet ir įžūliai derėtis ar bylinėtis su savo Viešpačiu Dievu. Tačiau, nepaisant viso to, atrodo, kad visur nugali ir triumfuoja žy­ diškas keršto jausmas: „Akis už akį, dantis už dantį". Kerštas už primeta­ mą blogį. O būdingiausia ir svarbiausia yra tai, kad šį keršto jausmą, tam­ pantį „keršto kalaviju", jiems įdiegia ir nuolat jį pakursto bei palaiko pats Viešpats Dievas. Štai ką Jis sako: „O jei nė taip manęs neklausysite ir elg­ sitės prieš mane, aš taipgi eisiu prieš jus ir atkreipsiu prieš jus rūstybę, ir bausiu jus dėl jūsų nuodėmių septyngubomis slogomis, taip kad jūs valgy­ site jūsų sūnų ir jūsų dukterų kūnus. Ir išardysiu jūsų aukštas vietas, ir sutrupinsiu statulas. Krisite tarp jūsų stabų griuvėsių, ir jumis bjaurėsis mano siela. Jūsų miestus aš paversiu tyruma ir jūsų šventyklas padarysiu tuščias, ir daugiau nebepriimsiu meiliausio kvapo. Aš sunaikinsiu jūsų že­ mę, ir stebėsis dėl jos jūsų neprieteliai, kai bus jos gyventojai. Jus gi išsklai­ dysiu tarp tautų ir laikysiu ištrauktą iš makščių paskui jus kalaviją; jūsų žemė bus pamesta ir jūsų miestai sugriauti" (Kun 26, 27-33). Skaitai tokius ir dar rūstesnius žodžius, ir šiurpas eina per nugarą, kad žydai turėjo ir tikriausiai dabar tebeturi tokį negailestingą, žiaurų ir kerštingą Dievą. Laikui bėgant, žydai, išblaškyti po visą pasaulį, neišvengiamai kei­ tėsi, jie turėjo daug ką prarasti ar iš naujo įgyti, prisitaikyti prie įvairiau­ sių aplinkybių. Tasai poreikis prisitaikyti išugdė didelio, kone virtuoziško lankstumo, išradingumo bei saikingumo jausmą. Jie išmoko saikingai val­ gyti, saikingai gerti, saikingai dirbti, saikingai ilsėtis, saikingai miegoti, saikingai melstis, saikingai lepintis, saikingai mylėti, saikingai girtuok­ liauti, saikingai ištvirkauti, saikingai svetimauti, saikingai pavyduliauti, saikingai lupikauti, saikingai verkšlenti... Tačiau jiems niekaip nepavyks­ ta saikingai krauti turtus - čia jie tolydžio vis perlenkia lazdą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie jų pomėgį visus mokyti, gudriai siekti val­ džios (Wille zur Macht). O ryškiausias to valdžios siekimo rezultatas bu­ vo tas, jog kurį metą po Spalio revoliucijos Rusijos ir Sovietų imperijos valdžios virūnėse buvo kone šimtas procentų žydų tautos atstovų. Ir žy­ dai tai daro dažniausiai įsitikinę, kad šitaip elgtis juos tiesiog įpareigoja tūkstančių metų istorija, ypač Dievo išrinktosios tautos statusas ir visos žmonijos pažanga. Ir vis dėlto, kaip liudija istorija ir nūdiena, sunkiausia žydams atsisakyti „keršto kalavijo". O apogėjų tasai žydų keršto jausmas,

STRAIPSNIAI

577

ko gero, pasiekė Antrojo pasaulinio karo metu komunisto rąžytojo žydo Iljos Erenburgo asmenyje, kai tas visame pasaulyje žinomas sovietų ro­ manistas ir publicistas ragino Raudonosios armijos karius vykdyti Šventą vokiečių genocidą: „Užmušk vokietį!", „Vokiečiai - ne žmonės". Šis ragi­ nimas neliko neišgirstas: įžengę į Vokietiją raudonarmiečiai organizavo masines civilių gyventojų - moterų, senių, vaikų - žudynes ir kankini­ mus, kokių pasaulis vargu ar daug matė. Todėl nėra ko stebėtis ir nenuils­ tama, keršto prisisunkusia S. VViesenthalio centro veikla, kurią įkvepia ne tik tolima, bet ir artima praeitis. Jeigu jau šiandien tokia faktų logika, tai tebūnie leista paklausti: ko­ dėl žydai ir nūnai taip atkakliai laikosi Senojo Testamento, prisisunkusio Dievo rūstybės, keršto, neapykantos ir prakeikimų, kai jau buvo Dievo sūnus Kristus, Jo mirtis ant kryžiaus už žmonių nuodėmes ir kai, anot J. Josadės, būtina išgirsti Izraelio daugiaamžės patirties esminę nuostatą: „Atleisk ir neužmiršk!"? Štai čia bene ir bus ta didžiausia, anot A. Frossard'o, istorijos paslap­ tis, kuri gaubia žydų tautą. Nuodugniau susipažįstant su Biblija, žydų tautos istorija, kultūra, politika bei charakteriu, vis sunkiau atsikratyti minties, jog kaip ir pavie­ nis žmogus dažnai yra pirmutinis priešas pats sau, taip ir žmonių kolekty­ vas, tauta irgi daugiausia sugeba pakenkti pati sau, o ne kas nors iš šalies. Juk tereikia tik prisiminti iš Lietuvos istorijos Jogailą, mūsų bajoriją, jos pa­ likuonį Juzefą Pilsudskį, vėlesnių laikų Kapsuką ar Antaną Sniečkų, kad iš apmaudo ir skausmo ilgam suspaustų širdį. Deja, Čia ne išimtis yra ir žy­ dų tauta. Negi puošia jos istoriją tokios asmenybės kaip Kainas, nužudęs savo brolį Abelį, Judas Iskarijotas, už tirsdešimt sidabrinių išdavęs Kristų, Karlas Marxas, raginęs susidoroti su „žydiškuoju kapitalizmu", ar Adolfas Eichmanas, pasiuntęs į dujų kameras tūkstančius savo tautiečių? O be to, žydų tautos mentalitetui bei savimonei yra būdinga - ir la­ biau negu kiekvienai kitai nacijai - ir tai, kad iškeldami įvairiausias idėjas ar sukurdami ilgalaikes „mokslines" teorijas bei doktrinas, kurios turėtų pasitarnauti jiems patiems, jie - lyg kokia likimo ironija - užsitraukia viso­ kiausias nelaimes ir negandas daugiausia patys sau. Taip atsitiko tiek su monoteizmu, tiek su krikščionybe, tiek su rasizmu, tiek su marksizmu, tiek su internacionalizmu, tiek su kosmopolitizmu... Visa, kas skiriama ar pro­ jektuojama, kad būtų atvesta į protą visa žmonija arba tie K m , skaudžia

578

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Dievo rykšte atsigręžia prieš Demiurgą, prieš pačią Dievo išrinktąją tautą. Manding, čia ir reikėtų ieškoti pirminių ir pagrindinių žydus ištikusios katastrofos šaknų. Netgi yra sunkiai paneigiamų faktų, kad ir Hitleris, kurpdamas bei formuodamas nacionalsocialistų partiją, jautė stiprią filoso­ fo K. Marxo antisemitinių idėjų įtaką, ypač tų, kurios ragino baigti su „žy­ diškuoju kapitalizmu". Pagaliau ir Adolfas Eichmanas, tas didysis XX a. žydų tautos budelis, buvo grynakraujis žydas (Kardei Hennecke. „Adolf Hitler - Begründer Israels", 2. Auflage. Schweiz, 1978). Tai ką jau kalbėti apie Levą Trockį ar jo bendraminčius ir bendradar­ bius Spalio revoliucijos bei pilietinio karo metu? O jeigu dar paimsime už gryną pinigą storą Grigorijaus Klimovo knygą „Sovietų išminčių protokolai", faktiškai skirtą įrodyti, kad žydų tau­ ta yra savižudė, tai gandas ar įsitikinimas, jog jokia kita tauta pasaulyje tiek nepakenkė ir negalėjo pakenkti pati sau kaip žydai, dar labiau sustip­ rės ir, ko gero, bus ne taip lengvai sugriaunamas. Juk ten teigiama, kad ir didysis viduramžių inkvizitorius Tomas de Torquemada, kėlęs siaubą sa­ vo ugnies laužais visoje Europoje, buvo grynas žydas, o daugiausia nuo jo nukentėję eretikai buvo jo tautiečiai. Todėl, kai nežydai su nuostaba ir pavydu dažnai užsimena apie žy­ dų vieningumą, jų solidarumą ir sugebėjimą tarpusavio santykių pagrindan dėti tai, kas juos jungia, o ne skiria, pasakytum, kad jie tai daro ne tiek norėdami iš žydų pasimokyti, kiek verčiami atsargumo ar pavojaus nuo­ jautos, tarsi perspėtų patys save: tas jų vieningumas nėra jau toks nekaltas. Tuo tarpu kas iš tikrųjų rimtai sugeba stebėti ir analizuoti žydų gyvenimą ir jų elgesį, nesunkiai supras - beje, ir jie patys to neslepia, - kad net pa­ garsėjęs žydų pasitikėjimas savimi, arogancija, neretai virstantys bravada, kartais yra ne kas kita, kaip įgrūsto į kampą žmogaus desperatiškas pasi­ spardymas. Todėl ir tas bravūriškas pasitikėjimas savimi dažniausiai kyla ne tiek iš įsikalto ar natūralaus pranašumo prieš oponentą jausmo, kiek iš neįsisąmonintų iki galo kompleksų, nulemtų ne tik skausmingos praeities, bet ir miglotos ateities. Šia ir kita, jau labiau apibendrinta prasme minėtas sionistas V. Žabotinskis dar Šio amžiaus pradžioje rašė: „Nuo tos dienos, kai buvo prarasta nepriklausomybė, o paskui ir tėvynė... žydų tauta apri­ bojo savo būtį griežtomis ir ankštomis ribomis. Visa, kas sudaro gyvenimo prabangą, buvo išguita iš nacionalinės apyvartos: išguita meilė, išguitas džiaugsmas, išguita kūryba... gyvenimas tapo panašus į negyvenamą akmenuotą salą" („Naš sovremenik", 1989, Nr. 6, p. 161).

STRAIPSNIAI

579

Kaipgi šitaip? Išgujo jie ir kūrybą? - gali ir turi paklausti ne tik žy­ dų istorijos žinovas, bet ir tas, kuris šiek tiek nusimano apie jų indėlį į pa­ saulinės kultūros lobyną. Taip, deja, taip. Žydai visus, beveik visus savo didžiausius dvasios ir intelekto turtus išdalijo svetimiems, sau pasilikdami tik Bibliją, Talmudą, Mozę, Maimonidą, Gaoną Eliją Kremerį, šolom Aleichemą, Marką Shagallą, Šmuelį, Josefą Agnoną, Isaacą Bashevj Singerį ir dar vieną kitą ne tokį didį ir garsų. įsigilinus į žydų tautos istoriją, jų mentalitetą, kuriam būdingas me­ tafizinių klausimų kėlimas ir gvildenimas, charakterį, tragišką praeitį bei prieštaringą dabartį, kartais darosi keista stebėti, kaip jos atstovų intelek­ tualinėje veikloje ir politikoje pritrūkstama didesnio nuoseklumo, pasaky­ tum, kad čia išgyvenamas savotiškas dualizmas ar net krizė. Viena vertus, jų ideologai, būdami labai išprusę ir didžiai įtakingi, visam pasauliui per­ ša internacionalizmą bei kosmopolitizmą, o kita vertus, konkrečiu Izrae­ lio ir jo pasiaukojamos kovos pavyzdžiu jie nedviprasmiškai propaguoja „naujo", atgimstančio patriotizmo, paneigiančio kosmopolitizmą, paradig­ mas. Net atsiranda pagrindas manyti, kad žydai yra tokie žmonės, kurie, gyvendami Amerikoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje ar Vokietijoje, yra in­ ternacionalistai, kosmopolitai, socialistai ar masonai, o atsidūrę Izraelyje, virsta tik Abraomo sūnumis, „dangaus ir žemės susitaikymo pirmagi­ miais". Šiuo požiūriu gana keista, nepavydėtina ir didelio žydų gerbėjo poeto T. Venclovos padėtis - jis, kaip nuoseklus liberalas ir „santūrus ana­ litikas", visiems propaguoja kosmopolitizmą ir čia mato ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų ateitį, užsimerkdamas prieš savo adoruojamų bičiulių patrio­ tizmą bei tautinę ištikimybę. Kuo tai galima paaiškinti? Nebent tuo, kad tikroji meilė nugali bet kokius prieštaravimus. Apskritai paėmus, jeigu įprasta kalbėti apie žmogaus elgesio logiką, tai juo labiau dera bent retkarčiais užsiminti ir apie tautų logiką. Ir šiuo at­ žvilgiu žydai nėra išimtis. Tai liudija ne tik anksčiau minėti pavyzdžiai, bet ir visa šio šimtmečio žydų politika, kuri dėjo - ir, beje, tebededa - didžiu­ les pastangas, kad pasaulis žengtų socializmo keliu, tačiau savo susikurtoje valstybėje žydai, daug nedvejodami, atiduoda pirmenybę kapitalistiniams santykiams. O gal ir ne tiek jiems, tiems kapitalistiniams santykiams, kiek tokiai santvarkai, kuri netrukdytų pasireikšti žmonių kūrybinei iniciatyvai. Tiesa, šioje srityje žydai savo tėvynėje yra daug pasiekę, ir iš jų kibucų kolektyvinių žemės ūkių - galėtų daug kas pasaulyje pasimokyti. Ir pir­ miausia įsisąmoninti, kad bet kokios visuomenės gerovės pagrindas yra ne tiek brandus socializmas, kiek brandus humanizmas.

580

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Kalbėti, o jau juo labiau rašyti apie žydus ne taip lengva ir paprasta, nors tai butų grynai asmeniški įspūdžiai, kupini pagarbos jiems ir pripaži­ nimo. Ir ne dėl to, kad ši tauta, anot A. Frossard'o, „ne kartą praradusi vis­ ką, išskyrus vardą, yra didžiausia istorijos paslaptis", ir ne dėl to, kad tu vis dėlto priklausai „žydšaudžių nacijai", o jie tiems, kurie entuziastingai sveikino tavo pavergėjus, ir ne dėl to, kad mes jų atsiprašėme ir atgailavo­ me, o jie mūsų neatsiprašė ir neatgailavo, ir ne dėl to, kad lietuviai taip re­ tai prisimena, jog ne vienas ir žydų tautos sūnus yra padėjęs savo galvą už mūsų visų Laisvę ir Nepriklausomybę, ir ne dėl to, kad žydai vieningai rė­ mė Lietuvos teisę į Vilnių, ir ne dėl to, kad jie 1922 m. boikotavo lenkų suorganizuotus Vilniaus seimo rinkimus, ir ne dėl to, kad „nepriklausomy­ bės karuose žydai savanoriai ir vėliau mobilizuotieji Lietuvos kario parei­ gas ėjo ištikimai gerai ir buvo pavyzdingi kariai" (F. Daugis. „Vienybėje galybė", p. 12-13, Kaunas, 1938), kaip liudija buvęs vyriausiasis karo vadas generolas Silvestras Žukauskas, ir ne dėl to, kad... O tikriausiai tik todėl, kad vos tik pradėsi garsiai reikšti savo mintis, samprotauti ir pats nepaju­ si, kaip už tavo nugaros iš visų pasaulio kraštų ir kampų, laikų ir epochų susirinks aibės, ištisos plejados istorinių ir legendinių asmenybių, išminčių ir karalių, pranašų ir genijų, pažįstamų ir nepažįstamų - Adomas ir Ieva, Abraomas ir Sara, Isaokas ir Rebeka, Jokūbas su Izraelio vardu lūpose, Mo­ zė su Tora ir Dekalogu, karaliai Dovydas ir Saliamonas, Judita su Oloferno galva, istorikas Flavijus Juozapas, teologai Rabanas Jochananas ben Zakajus, Saadija, Mozė Maimonidas, Saliamonas Ibn Gabirolis, Judas ha Levi, Raši, Abraomas Ibn Ezra, Dovydas Kimhi, Samuelis ha Nagidas, Mozė Ibn Ezra, Imanuelis Romietis, Judas Chasidas Rėgensburgietis, Samuelis Holdheimas, Abrahamas Isaakas Kookas, Davidas Marxas, astrologas ir gydy­ tojas Michelis Nostradamusas, filosofai Baruchas Spinoza, Elijas Kremeris, Moses Mendelssohnas, Karlas Marxas, Henris Bergsonas, Isaiahas Berlinas, Martinas Buberis, Clodas Lėvi-Straussas, Karlas Raimundas Popperis, Emmanuelis Levinas, poetai Levi Icchakas Berdičevietis, Heinrichas Heine, Chaimas Bialikas, Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas, Louis Aragonas, Josifas Brodskis... mokslininkai Albertas Einšteinas, Sigmundas Freudas, Norbertas Wieneris... rašytojai Šolomas Aleichemas, Franzas Kafka, Samuelis Josifas Agnonas, Nelly Sachs, Saulas Bellowas, Isaacas Bashevis Singeris... kompozitoriai Feliksas Mendelsonas, Gustavas Makleris, Arnoldas Schonbergas, Dmitrijus Šostakovičius, George'as Gershwinas... dailininkai Markas Shagallas, Chaimas Soutine'as, Arbit Blatas, Amedeo

STRAIPSNIAI

581

Modiglianis, skulptorius Jaques Lipchitzas... politikai Davidas Ben Gourionas, Levas Trockis, Menahemas Beginąs, Goldą Meir... smuikininkas Vehudis Menuhinas... Jėzus Kristus su savo motina švenčiausia Mergele Marija, šv. Juozapu ir... sunki, iškalbinga tyla, kuri sukausto tavo bumą. Tik girdi, kaip pulsuojantis kraujas pavirsta daug sakančiais žodžiais: kal­ bėk kalbėk, bet kiekvieną žodi dešimtį kartų pasverk, idant nemestum še­ šėlio ant tautos, kuri jau du tūkstančius metų žengia kančių ir šlovės keliu. Tad juo dažniau ir giliau susimąstau... susimąstau pėstute keliauda­ mas įprastu keliu ar klaidžiodamas Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, kur kone kiekvienas grindinio akmuo ir asfalto sprindis skausmingai kaltina ir liudija pasaulinio garso „litvakų" kultūrą ir ją ištikusią šiurpią tragediją ir netektį, kurios mastas, anot filosofo L. Donskio, „kol kas nėra iki galo su­ vokiamas Lietuvoje", tuo man sunkiau atsikratyti naują katastrofą lemian­ čių minčių, kurių viena, ypač atkakli ir įkyri, nesiliauja bylojusi, kad šios tautos kolosali įtaka pasaulyje, su tokiu atsidavimu ir kantrybe kurta, pri­ klauso ne mūsų Žemei ir ne mūsų charakterio žmonėms, kad ji yra ne kas kita, kaip didžiulė fikcija, eschatologinis miražas, kad tai tik graži, įspūdin­ ga viduramžių pilis su aukštais, dangų remiančiais kuorais ir tamsiais, pri­ plėkusiais požemiais, pastatyta ant biraus smėlio kopos. Kodėl šitaip? Ogi rasi todėl, kad žydai atkakliau ir tvirčiau negu kitų tautų atsto­ vai laikosi idėjos apie galimybę pertvarkyti pasaulį moksliniais pagrindais, apie būtinybę keisti, tobulinti žmogaus prigimtį, štai kodėl jie siunčia žmo­ nijai Mozę, kad iš paties Dievo jai atneštų genialų Dekalogą; siunčia kara­ lių Saliamoną, kad praktiškai parodytų, kaip galima išmintingai tvarkytis ir valdyti; siunčia Jėzų Kristų, kad Jis primintų - žmogus gyvas ne vien duona, ir už jį numirtų ant kryžiaus; siunčia Flavijų Juozapą, kad nieko neslėpdamas ir niekam nepataikaudamas pavaizduotų, kaip buvo gyven­ ta, dirbta ir kariauta; siunčia Mozę Maimonidą, kad nuolat primintų, jog reikia šventai tikėti Mozei Viešpaties Dievo duota Tora; siunčia Tomą de Torquemadą, kad šis ugnimi apsaugotų krikščionių tikėjimą nuo atska­ lūnų ir eretikų; siunčia Michelį Nostradamusą, kad šis perspėtų žmones, kas jų laukia artimesnėje ir tolimesnėje ateityje; siunčia Baruchą Spinozą, kad šis suabejotų net pačia Biblija; siunčia Karlą Marxą, kad šis kalte įkal­ tų visiems mintį - pasaulį būtina ne aiškinti, o keisti; siunčia Heine'ę, kad šis visus pamokytų, kokius valdovus reikia išaukštinti, idant žmonija atei­ tų į protą; siunčia Sigmundą Freudą, kad šis moksliškai įrodytų, kaip

582

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

išsivaduoti nuo visokių idėjų fixe ir dvasinių negalavimų, kurie trukdo linksmai gyventi, veistis ir kurti; siunčia Albertą Einšteiną, kad Šis atrastų reliatyvumo teoriją ir išaukštintų meną prieš mokslą tardamas: „Dosto­ jevskis man duoda daugiau negu bet kuris mokslinis mąstytojas, daugiau negu Gausas"; siunčia Franzą Kafką, kad Šis perspėtų žmones, jog jų kiek­ viename žingsnyje į laimę ir pergalę tyko absurdas; siunčia Levą Davidovičių Bronšteiną-Trockį, kad šis pasiaukotų už permanentinę revoliuciją; siunčia Karlą Raimundą Popperį, kad šis, sulaukęs žilos senatvės ir pasau­ linės šlovės kaip filosofas ir ekonomistas, Amžinajame mieste, krikščioniš­ kosios kultūros citadelėje, garsiai visam pasauliui pasakytų: „Komunizmas Žlugo nuo komunizmo, tai yra nuo absoliučiai klaidingu idėjų..." Taigi jie, žydai, per tūkstančius metų kūrė ir tobulino įvairiausias religijas, teorijas ir doktrinas, skleidė visokiausias idėjas, siuntė savuosius apaštalus, misionierius ir pranašus, idant tie apšviestų žmonijos protą ir sąžinę, stiprintų kūną ir dvasią taip, kad būtų pasirengę atlikti didelius darbus savo laimėje ir nelaimėje, o patys savo ruožtu be jokių autokritikų ir atgailų liktų ištikimi savo identitetui, savo tragiškai istorijai ir ypač savo judaizmui, kuris jiems yra ir religija, ir gyvenimo būdas. Žinoma, juos, tuos pasiuntinius, jie siųs ir toliau, jeigu manys, kad tai reikalinga vardan pasaulio pertvarkymo, vardan Izraelio valstybės stiprinimo, vardan žmo­ nijos tobulėjimo, vardan pačios žmogaus prigimties revizijos... O kokią iš viso to galima padaryti išvadą? Ogi tokią, kad žydai kažkodėl mano ar net įsitikinę, jog žmonijai iš­ gelbėti užtenka vien jų proto, sąžinės ir valios. Žinoma, ir ne be pagrindo. Juk jie neretai sugeba padaryti iš neįmanomo įmanoma. Tai gali pailiust­ ruoti ir toli gražu ne toks jau svarbus ir reikšmingas pavyzdys. Pagrin­ dinis „nacių medžiotojas" S. Wiesenthalis oficialios austrų valdžios buvo apkaltintas bendradarbiavimu su naciais. Tik iš to nieko neišėjo. S. Wiesenthaliui ne tik nebuvo atimta Austrijos pilietybė, bet ir sekė pergalingas revanšas: pats Austrijos prezidentas Kurtas Waldheimas buvo apkaltintas dalyvavimu žydų represijose Antrojo pasaulinio karo metu. Nors tasai dalyvavimas ir nebuvo įrodytas, bet patiklūs amerikiečiai, sužinoję apie K. YValdheimo nacistinę praeitį, reagavo nepaprastai audringai, o Pasaulinis žydų kongresas reikalą pasuko taip, kad K. Waldheimas per vieną naktį ta­ po tokiu prezidentu, kurio visos Vakarų valstybės ėmė vengti kaip raup­ suotojo. Tokių faktų kiek tik nori. Kad ir sugebėdami šitaip puikiai, tiesiog virtuoziškai veikti, viską pasukti savo naudai ir visiems nušluostyti nosis, žydai vis dėlto neturėtų

STRAIPSNIAI

583

pamiršti ir pagrindinės žmonijos istorijoje tebegaliojančios aksiomos - vi­ sus didžiuosius socialinius pertvarkymus ar perversmus pradeda genijai, o užbaigia Šarlatanai, tai yra vulgus profanum - žmonės, kurie niekada nepa­ sižymėjo nei blaiviu protu, nei atsakomybės jausmu, nei humoru, kurio žy­ dai turi daugiau negu kuri kita tauta pasaulyje. Žodžiu, užbaigia kvaišos. O nuo kvailystės vaistų kol kas dar niekas neišrado. Todėl ir pasaulio, ir visos žmonijos išsigelbėjimas priklausys ne nuo kažkokių genijų ar „pa­ gimdytų dangaus žmonių", didžių pertvarkytojų ar tobulintoji^ o nuo jo, tai yra pasaulio, darkytojų, dezorganizatorių, teroristų, kurių kiekvieną dieną vis daugėja ir kurių eilės jau nutįso ir prie visos žmonijos protu ir valia pažaboto bei pajungto atomo. Taigi, kad ir kaip būtų liūdna ir skaudu konstatuoti, bet žmonijos ateitis, kaip liudija nebepataisoma praeitis, vis dėlto priklauso kvailystei. Ypač dabar, kai žmogus įkopė į pažangos zenitą - išsikovojo teisę į abso­ liučią demokratiją, tai yra... i nebebaudžiamą nusikaltimą. Paradoksas? Taip! Tačiau ir gyvename paradoksų epochoje. Tad ir susiformavo rimčiausias pagrindas manyti, kad ir žydų genijaus vaisiais galų gale pasinaudos ne jie patys, o tie KITI, kurie yra PRAGARAS ir ku­ rių taip bijojo J. P. Sartre'as. O žydams tada geriausiu atveju liks vien To­ ra, Talmudas, sudužusios iliuzijos ir Viešpaties klausimas pranašo Jeremi­ jo lūpose: „Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atsitolino nuo manęs ir vaikščiojo paskui tuštybę, ir pasidarė tušti?" (Jer 2, 5). Tačiau Čia jau ne tiek žydų, kiek visos žmonijos reikalas. Kol žmo­ gaus protas sugeba kurti tik tokią demokratiją, kur egoizmas nustelbia al­ truizmą, nieko gero nesitikėk! O be to, visi toliaregiškesni mąstytojai ir mokslininkai mato, žino ir perspėja, kad mokslas ir menas jau seniai tar­ nauja ne tiek pažangai, kiek žmonijos pražūčiai. Jau prieš pasiryždamas ir pagaliau pradėdamas rašyti Šį straipsni, aš aiškiai jaučiau ir žinojau, koks tai bus sunkus ir nedėkingas darbas. Ir ne tik dėl to, kad teks išstudijuoti marias literatūros, daug ką prisiminti iš sa­ vo ir kitų žmonių praeities bei dabarties, bet ir todėl, kad kiekvienas atvi­ ras ir viešas lietuvių ir žydų santykių aptarimas ir apmąstymas, juo la­ biau bandymas kai ką išsiaiškinti iki galo - pirmiausia, žinoma, išsiaiškinti sau pačiam - susijęs su tam tikra rizika nepataikyti į taktą, dar labiau vis­ ką sukomplikuoti ir likti ne tik nesuprastam, bet ir būti, ko gero, apšauk­ tam antisemitu arba judofilu, jeigu jau ne iš prigimties, tai bent iš patirties. Juk apmąstant ir svarstant lietuvių ir žydų santykius, ypač nagrinėjant ir

584

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

aptariant kaltumo bei nekaltumo problemą, būtina turėti galvoje, kad jų, tų santykių ir problemų, niekada nebus galima bent kiek teisingiau apsvars­ tyti ir juo labiau išspręsti, kol juos temdys įsigalėjęs nelemtas požiūris - ir įsigalėjęs ne be jau minėtos kolosalios žydų įtakos pasaulyje, - jog komu­ nistinis genocidas yra mažesnis blogis negu nacistinis holokaustas. Tokiam požiūriui įsigalėti daugelio žmonių sąmonėje, be abejo, padėjo ir liūdno at­ minimo Niurnbergo procesas, kuriame iki galo išryškėjo ne tiek Nemezi­ dės ir Temidės valia, kiek Kremliaus galia, prieš kurią anglosaksiška teisėt­ varka buvo bejėgė ir vienpusiška, todėl, daug neprieštaraudama, pakluso grubiam diktatui. Štai kodėl tame procese buvo pasmerktas tik nacizmas, o bolševikinis komunizmas - ne mažesnis Antrojo pasaulinio karo nusikal­ tėlis - triumfavo. Tam, žinoma, didelę įtaką turėjo ir tie ultraįtakingi Va­ karų politiniai sluoksniai, kurie tarėsi per komunistinę-marksistinę hege­ moniją pasieksią ir politinės-idėjinės hegemonijos pasaulyje. Todėl nėra ko stebėtis, kad jau tuo metu, kai vyko Niurnbergo procesas (1945-1946 m.), visoje Rytų Europoje Kremliaus iniciatyva buvo plačiausiu mastu vykdo­ mas ištisų tautų genocidas. O anglai ir amerikiečiai tam ne tik netrukdė, bet ir nieko nenorėjo apie tai girdėti (pvz., kai buvęs vokiečių užsienio rei­ kalų ministras Ribbentropas užsiminė apie nelemtus slaptuosius protoko­ lus, Amerikos atstovas Johnsonas, sovietų prokurorui Rudenkai pareikala­ vus, jam grubiai užčiaupė bumą). Ignoruojant Šiuos faktus, visa teisybės žydų holokausto klausimu ieš­ kojimo metodologija bus panaši ne į ką kita, o tik į gražią tujomis apsodin­ tą alėją, - idant neprasiskverbtų žvarbūs vėjai, - alėją, vedančią į NIEKUR. Tačiau visose mano anksčiau iškeltose abejonėse nulėmė tai, ką kinai apibūdina taip: geriau uždegti bent vieną žvakę negu keikti tamsą. O tos tamsos lietuvių ir žydų santykiuose, deja, dar yra daugiau negu šviesos. Visą tą laiką, kol ruošiausi ir rašiau šį straipsnį-studiją, manęs neap­ leido mintis: tu galvoji, mąstai, studijuoji, samprotauji, viską fiksuoji atme­ tęs į šalį ar net užgniaužęs savyje pagrindinį dalyką - Izraelis yra ne Šiaip sau tauta, o Dievo išrinktoji tauta. Ką tai iš tikrųjų reiškia? Reiškia labai daug, o svarbiausia - iš to labai daug tai, kad yra žmogaus Tiesa ir yra Izraelio Viešpaties Dievo TIESA. Toji TIESA, kurios neįmanoma papras­ tam šios žemės kurmiui pažinti ir kuri akiplėšiško įžūlumo bei nevilties valandą pavirsta kupinu nevilties, šventvagišku klausimu: „Nejaugi Izrae­ lio Viešpats Dievas sutvėrė Adomą, Ievą ir gausius jųdviejų palikuonis vien tam, kad būtų kas Jį garbina? Ir ne tik Jį garbina, bet ir gausias aukas

STRAIPSNIAI

585

Jam aukoja. Garbina bijodamas bausmės, baisaus keršto, prakeikimo ir pragaro kančių, apie ką taip noriai ir vaizdžiai pasakoja pats Viešpats Die­ vas, kunigai ar pranašai". Nors ir kaip stengtumeis ir kaip trokštum į šį įžūlų, nuodėmingą, šventvagišką klausimą - klausimų klausimą - atsakyti, atsakyti sau pačiam ir kitiems ar bent jį suprantamai paaiškinti, bet negali, nežinai. Tad belieka įžūliai pakeltą galvą nuolankiai nuleisti ir tyliai sau tarti: „Nežinomi Vieš­ paties keliai". Argi ne panašiai arba ne taip pat atsitinka ir samprotaujant apie Dievo išrinktosios tautos atstovus? Samprotaujant apie jų būti ir buitį, pa­ pročius ir įpročius, gyvenimą ir kultūrą, ekonomiką ir politiką, religiją ir moralę, Torą ir Talmudą, teisėtvarką ir teisėsaugą, o ką jau kalbėti apie nežinia kaip atsiradusius „Siono išminčių protokolus"? Tik čia, užuot ne­ lauktai sau tarę: „Nežinomi Viešpaties keliai", mes dažniausiai turime pasakyti: „Apie juos nieko arba gerai". O prisiminę Senojo Testamento Viešpaties Dievo įsakymą: „Valgyk iš visų Rojaus medžių, o iŠ medžio ži­ nojimo gero ir pikto nevalgyk: nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišven­ giamai mirsi" (Pr 2, 16-17), mes tyliai sau tariam: nevalia ir apie išrink­ tosios tautos atstovus per daug žinoti. Tik ne tam, kad be vilties mirtum, o todėl, kad su viltim gyventum. Tad ar reikia pernelyg stebėtis ir murmėti, kad, aptardami ir nagri­ nėdami lietuvių ir žydų santykius, mes neišvengiamai sustojam kažkur pusiaukelėje, tarsi prisiminę, kas iš to išėjo, kai mūsų pirmieji tėvai Ado­ mas ir Ieva to nepadarė - neatsilaikė žalčio gundymui įsiskverbti i Dieviš­ kąją paslaptį ir pažinti GERA ir PIKTA. Žodžiu, Adomas ir Ieva panūdo sužinoti daugiau, negu jiems buvo Dievo skirta. O kas iš to išėjo, niekam nebe paslaptis: atsirado dar viena, ir pati svarbiausia, žmogaus paslaptis - jo MIRTIS. Ir tai yra ne mažesnė pa­ slaptis negu žmogaus Sutvėrimas ir Amžinasis Gyvenimas. Kai tu, žmogau, pasiklysi tarp tų žemiškų ir dangiškų paslapčių ir pseudopažinimų, pojūtis, kad po tavo kojomis vėl atsiranda žemė, vėl su­ žėruoja jos vaikų darbai ir rūpesčiai, džiaugsmai ir vargai, pergalės ir ne­ gandos, argi tai tau iš naujo nesukelia, nesužadina vien tik žemiškų min­ čių? Na kad ir tokių: ką mes iš esmės žinome apie jų, tai yra žydų, Dievą ir Mesiją, kurio jie laukia tūkstančius metų? ką mes žinome apie jų papro­ čius, įpročius, viešus ir slaptus ritualus? ką mes žinome apie jų religiją, ku­ ri jų gyvenime vaidina didesnį ir svarbesnį vaidmenį negu jų įstatymai,

586

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

konstitucija, papročiai ir kuri yra jų valstybės pamatas? ką mes žinome apie judaizmą, kurį ir patys žydai linkę apibūdinti ne kaip religiją, o kaip gyve­ nimo būdą? Argi mums kada nors kas sakė, kad „judaizme religija ir mora­ lė susilieja į vieną neišardomą visumą. Ieškoti Dievo reiškia atkakliai siekti šventumo, dorybingumo ir gerumo. Dievo meilė yra nepilna be meilės mus supantiems žmonėms. Judaizmas pabrėžia žmonijos giminiškumą, žmo­ gaus gyvenimo ir asmenybės šventumą bei vertę, individo teisę į laisvę bei jo pasirinkto pašaukimo įgyvendinimą. Teisingumas visiems, nepriklau­ somai nuo rasės, sektos ar klasės - tai visų žmonių nepažeidžiama teisė ir neišvengiama priedermė. Valstybė ir organizuotas valdymas tam ir egzis­ tuoja, kad padėtų siekti šių tikslų" (N. De Lange. „Judaizmas", p. 124). Ne, niekas nesakė ir niekam tai nebuvo svarbu. Kaip nebuvo svarbu ir tai, kad „judaizmas siekia sukurti teisingą visuomenę, savo mokymus taikydamas ekonominei santvarkai, pramonei bei prekybai, nacionaliniams bei tarptautiniams santykiams. Jis kelia tikslą išnaikinti žmogaus kuriamas nelaimes ir kančias, skurdą ir degradaciją, tironiją ir vergiją, socialinę nely­ gybę ir prietarus, piktą valią ir kovas. Judaizmas skatina įtvirtinti harmo­ ningus santykius tarp kovojančių klasių lygybės ir teisingumo pagrindais, taip pat sukurti tokias sąlygas, kuriomis galėtų suklestėti žmogaus asme­ nybė. Jis reikalauja apginti vaikystę nuo išnaudojimo. Jis gina reikalą visų tų, kurie dirba, ir jų teisę į atitinkamą gyvenimo lygį, prioritetinę didelės nuosavybės atžvilgiu. Judaizmas akcentuoja labdaros pareigą ir siekia to­ kios socialinės santvarkos, kuri apsaugotų žmones nuo materialinės neda­ lios, susijusios su senatve, liga ir nedarbu" (ten pat, p. 124). Ką mes žinome apie žydų meną: literatūrą, muziką, dailę?.. Ką mes žinome, kas pakurstė S. VViesenthalį platinti po visą pasaulį tokius kupinus šmeižto ir be jokios atsakomybės jausmo žodžius: „Lietu­ voje antisemitizmas visais laikais buvo stiprus"? Aklas pyktis? Dezin­ formacija? Nenoras žinoti, kad Lietuvoje nuo senų senovės buvo net įsta­ tymas, įpareigojantis padėti žydui nelaimėje? Kurtumas tokiems didelio lietuviu žudiko Abos VainŠteino-Abos Gefeno žodžiams: „Taip, Lietu­ vą vadino mažąja Amerika. Lietuvoje žydai gyveno gerai ir laimingai"? (M. Aristova, M. Heifecas. „Lietuvių žydšaudžių įniršį kurstydavo ir žy­ dų komunistų niekšybės" - „Lietuvos aidas", 1996 m. kovo 23 d., Nr. 69). Argi tik troškimas savo tautiečių tragediją paversti paprastu bizniu? Ar daug kas iš musų esame studijavę ar bent susipažinę su Tora, Tal­ mudu, visu šventuoju Raštu? O kas bent vartė jų enciklopedijas, Flavijaus

STRAIPSNIAI

587

Juozapo Žydų tautos istoriją, jų filosofų veikalus, knygą „Atminties dienos", S. A. Niluso „Siono išminčių protokolus" arba G. Klimovo „Sovietų išmin­ čių protokolus" ir t. t., ir 1.1.? Negi dar yra kita tokia tauta pasaulyje, apie kurią sklinda tiek gan­ dų ir mitų, pramanų ir prietarų? Kodėl? Ogi iš dalies ir dėl to, kad tai, ką mes apie žydus žinome, yra tik led­ kalnio viršūnė. Argi ne apie kiekvieną tautą taip galima pasakyti? Taip, apie kiekvieną taip galima pasakyti, tik toli gražu ne tokiu laipsniu. O kad iš tikrųjų taip yra, įrodo ir tai, ką jau dabar apie juos žinome. O žinome daugiausia iš jų pačių darbų, veiksmų ir žodžių, kurie dažnai yra žmoni­ jos pasididžiavimas, o dar dažniau - galvosūkis, mįslė ar neganda. Taigi: „Nežinomi Viešpaties keliai". O gal tie keliai Dievo išrinktajai tautai, kurios atstovui Mozei Dievas ant Sinajaus kalno apreiškė savo valią, kurios prosenelis Abraomas sugebė­ jo iŠ Dievo išsiderėti didžiulių nuolaidų net pasmerktam Sodomos miestui ir ant kurios galvos ne kartą jau buvo kritęs Viešpaties, jos Dievo, keršto kala­ vijas ir prakeikimas, jau žinomi? Bent žinomi daugiau negu kam nors kitam? Ir jeigu šitaip, tai kodėl viso pasaulio žydai dar iki šiol vis vengia ar bijo pažvelgti į tikrą, nepagražintą savo veidą Būties veidrodyje? Ir pa­ žvelgti, prieš tai be ceremonijų atmetę i šalį visus mitus ir stereotipus, vi­ sus prietarus ir prakeikimus, visus antisemitizmus ir mesianizmus, visus marksizmus ir froidizmus, visus internacionalizmus ir kosmopolitizmus? Jeigu į tą veidrodį išdrįstų pažvelgti, jie rasi tada savęs visu rimtumu pa­ klaustų: kas yra labiau nusikaltęs žmoniškumui - Aleksandras Lileikis ar Aleksandras Slavinas? Ar tas, kuris vykdė kitų nusikalstamą valią, ar tas, kuris'pats organizavo nusikalstamą veiklą? Tai kodėl? O nedrįsta ar vengia pažvelgti į save savo Būties veidrodyje tikriau­ siai tik dėl to, kad visa, kas žydams holokausto metu atsitiko, jiems (ir... KITIEMS!) atrodo taip absurdiška, nežmoniška, kafkiška ir sveiku protu nepaaiškinama, jog jie mano turį teisę pasakyti - ir pasakyti kartu su nuo­ sekliausiais ir radikaliausiais pasaulyje liberalais: „Mes, žydai, tiek savo Toroje, tiek ir savo tragedijoje turime teisę likti nesuprasti. Kur atsiranda Supratimas, ten baigiasi Paslaptis". Vilnius, 1992-1996 m. sausis-gegužė Skelbta: „Metai", 1996, Nr. 8-9.

KALTĖS N EĮM AN O M A PA G RA Ž IN TI Algimantas Astaška

Rasių teorijos esmė Pagal nacių rasių teoriją europoidai oficialiai buvo klasifikuojami: arijai, gunai, Rytų baltai, Rytų alpiečiai, dinarai ir Vakarų viduržemio ra­ sė. Europos žydai ir Čigonai buvo priskiriami žemiausiai rasei, todėl įgy­ vendinant Hitlerio rasių teoriją ir buvo pradėtas iš pradžių žydų fizinis izoliavimas, o vėliau - ir masinis naikinimas, nes Hitleris buvo įsitikinęs, kad arijų-nordiečių rasei didžiausią pavojų kėlė žydai. Pagal šią teoriją Rytų baltų rasei priklausantys žmonės buvo laiko­ mi silpnais, nelaimingais, amžinai viskuo nepatenkintais ir nerimstančiais, todėl įsakymai dėl šios rasės stūmimo toliau į Rytus, gryninimo ar naikini­ mo tik laikinai buvo įkišti į tolimesnį stalčių. Vokietijoje ir 1939 m. okupuotoje Lenkijos dalyje vokiečiai įkūrė net 15 koncentracijos stovyklų, kuriose ir buvo rasių teorija diegiama praktiš­ kai: žmonės, pagal rasių teoriją priklausantys žemesnei rasei, buvo masiš­ kai uždusinami dujų kamerose, šaudomi, kariami, sterilizuojami. IŠ jų rie­ balų buvo verdamas muilas, iŠ kaulų gaminamos trąšos, plaukais kemšami čiužiniai, kaukolės ir griaučiai puošė privačias kolekcijas. Visa to meto fašistinės Vokietijos propagandos mašina, įstatymai bu­ vo skirti rasių teorijai įgyvendinti. Bet Europoje žydai iki karo nebuvo at­ virai naikinami: juos iš pradžių vežė į koncentracijos stovyklas ir ten žudė arba net gabeno toliau į Rytus, beje, ir į Lietuvą, - prasidėjus karui, čia su jais ir susidorodavo, neužmiršdami kartu „pasirūpinti" ir vietiniais žydais. Ant ataskaitų esantis grifas „slapti reicho reikalai" reiškė, kad su doku­ mentu galėjo susipažinti tik aukščiausi Vokietijos pareigūnai ir dar keli griežtai nurodyti valdininkai. Jau 1938 m. Vokietijos politinės policijos SD viršininko Heidricho nu­ rodymu užsienio žvalgybos šefas Valteris šelenbergas organizavo keturias

STRAIPSNIAI

589

operatyvines policijos grupes (Einsatz), kurios vermachtui okupavus te­ ritorijas turėjo organizuoti ir vykdyti žydų pogromus, koncentruoti juos getuose ir žudyti vietoje.

Štandartenfiurerio Jdgerio ataskaita Baltijos valstybėse už žydų žudymą buvo atsakinga einzatzgrupė A, kurios štabas buvo Rygoje ir i kurios sudėti įėjo mažesnės grupės ir zonderkomandos, vienai iš kurių ir vadovavo Štandartenfiureris Jėgeris. Jo smulki ataskaita apie žydų naikinimą Lietuvoje keliavo į Štabą Rygoje ir i Gestapo centrinę IV valdybą, kurio padalinio V-4 vadovas A. Eichmanas buvo atsakingas „už galutinį žydų klausimo išsprendimą" vokiečių okupuotoje Europoje. Einzatzgrupėje A buvo 1200 žudikų, iš jų 350 esesininkų, 150 vairuo­ tojų ir mechanikų, 100 gestapininkų, 40-50 kriminalinės policijos pareigū­ nų, 85 SD (žvalgybos) darbuotojai, 130 policininkų ir 80 pagalbinės polici­ jos pareigūnų, išrenkamų vietose. Jau 1941 03 03 Škirpa, kaip jis pats tvirtina, vokiečių pulkininkui lei­ tenantui Grabei įteikė kandidatų Lietuvoje saugumo ir kriminalinės polici­ jos viršininkų postams užimti sąrašą. A. Lileikis ir kiti jo pavaldiniai kaip tik ir buvo tarp tų vietose paren­ kamų „pagalbinės policijos pareigūnų". Be jų, kiekvienoje grupėje buvo reikiamas kiekis vertėjų, radistų ir valdininkų „darbui organizuoti". Buvo ir 15 moterų. Einzatz grupei vadovavo gestapo, SD ar kriminalinės poli­ cijos darbuotojai. 1941 m. birželio 19 d., įsiveržimo į Sovietų Sąjungą išvakarėse, per Preco miestelyje vykusį pasitarimą RSCHA (imperijos vyriausiosios sau­ gumo valdybos) kadrų valdybos viršininkas Štrechenbachas, prieš tai va­ dovavęs 17 000 lenkų inteligentų nužudymo operacijai, karinių dalinių ir einzatzgrupių vadams perskaitė Himlerio pasirašytą įsakymą vietoje su­ naikinti visus žydų tautybės okupuotų teritorijų gyventojus kartu su vai­ kais. Taip galutinai buvo patvirtinta einzatzgrupės instrukcija, kurioje pir­ miausia buvo nurodyta naikinti žydus ir politinius komisarus. Visa tai aprašyta Makso Delariu knygoje „Gestapo istorija". Taigi žydų naikinimas Lietuvoje buvo ne vietinių, rasiškai silpnų Rytų baltų ini­ ciatyva ar kerštas, o iš anksto suplanuotas fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų bei jų pagalbininkų ir agentūros darbas.

590

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

„Visi mano komandos vadai ir vyrai dalyvavo didžiosiose operaci­ jose Kaune. Tik vienas kriminalinės policijos kriminalistinės technikos sky­ riaus pareigūnas dėl ligos nuo dalyvavimo buvo atleistas. Aš galiu šiandien tvirtinti, kad 3-ioji operatyvinė policijos grupė pa­ siekė tikslą ~ išsprendė žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje jau nėra žydų, išskyrus dirbančius žydus ir jų šeimų narius. IŠ viso jų yra: Šiauliuose maždaug 4500, Kaune - 15 000, Vilniuje - 1 5 000. Tikslas - padaryti Lietuvą laisvą nuo žydų - galėjo būti pasiektas tik iš rinktinių vyrų, kuriems vadovavo SS oberšturmfiureris Hamannas, su­ formavus motorizuotą būrį. Šis būrys gerai įsisąmonino mūsų tikslus ir mokėjo garantuoti bendradarbiavimą su Lietuvos partizanais ir kompeten­ tingomis civilinėmis žinybomis", - rašė Jageris ataskaitoje. Jėgerio komandos bendradarbiavimo su Lietuvos civilinėmis žiny­ bomis „didžiausiu laimėjimu", matyt, reikėtų pripažinti 1941 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos laikinosios Vyriausybės įsaką „Apie žydų padėtį" - jį skaitant ir dabar, po 55 metų, darosi gėda dėl to meto mūsų Vyriausybės.

Įsakas „Apie žydų padėtį" Štai kelios ištraukos iš Šio įsako, pasirašyto premjero J. Ambrazevi­ čiaus bei vidaus reikalų ministro J. Šlepečio: „Visi žydai, gyvenantys Lietuvoje, paskirstomi į dvi kategorijas: 1. Komunistinių organizacijų nariai ir kiti asmenys, kurie net nebū­ dami tokių organizacijų nariais, pasireiškė bolševikinėje veikloje. Jie su­ imami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. 2. Visi likusieji žydų tautybės asmenys, nepriklausantys pirmai ka­ tegorijai, apgyvendinami specialiose tam skirtose vietose ir kairėje krūtinės pusėje nešioja geltonos spalvos 8 cm skersmens apskritimą, kurio viduje turi būti raidė „J". Išvykti iš vietų, skirtų žydų apgyvendinimui, be specialaus policijos leidimo draudžiama. Žydams leidžiama turėti judamą turtą tik vietose, skirtose jų apgy­ vendinimui. Kitose vietose judamą žydų turtą jie turi likviduoti 2 savaičių bėgyje nuo šio įsako priėmimo. Jeigu per nurodytą laiką nuosavybė neper­ duodama, ji konfiskuojama ir perduodama visuomeniniams reikalams. Žydams draudžiama turėti: spaustuves, rašomąsias mašinėles, rota­ torius, automobilius, motociklus, dviračius, pianinus, radijo ir fotoaparatus.

STRAIPSNIAI

591

Asmenys, pažeidę šiuos ar kitus įsako punktus, apskrities viršininko sprendimu gali būti patalpinti į priverstinio darbo stovyklą 1 metams” (kalba netaisyta). Taip Lietuvos laikinoji Vyriausybė įteisino geto kūrimą mūsų krašte. Tiesa, 1941 m. rugpjūtį vokiečiai šią Vyriausybę išvaikė, bet normatyvinis aktas ir jį vykdyti įpareigota lietuvių pagalbinė policija liko. Vykdydami Šį įsaką, lietuviai policininkai ieškojo besislapstančių žydų, tardė, varė į getą ar sušaudymo vietas, o dalis Šaudė kartu su Hamanno esesininkais. Taigi visi, kurie rašė šiuos įstatymus ir juos vykdė, kalti dėl žydų tautos genoci­ do. Šis gėdingas įsakas turėtų būti įsegtas bylose kaip įrodymas Nr. 2.

Kur buvo žudoma Žmonės buvo šaudomi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, Marijampolėje, Girkalnyje, Vandžiogaloje, Babtuose, Kėdainiuose, Rasei­ niuose, Ariogaloje, Ukmergėje, Utenoje, Alytuje, Rokiškyje, Agluonoje, Obeliuose, Šeduvoje, Pasvalyje, Prienuose, Kraslavoje, Joniškyje, Vilkijoje, Rumšiškėse, Žiežmariuose, Jiezne, Josvainiuose, Krakėse, Pravieniškėse, Čekiškėje, Seredžiuje, Jurbarke, Butrimonyse, Merkinėje, Leipalingyje, Sei­ rijuose, Simne, Užusalyje ir t. t. Visa Lietuva buvo užlieta jos piliečių žydų krauju. [Jėgerio ataskaitos duomenys apie šaudymų aukas pateikiami doku­ mentų skyriuje - A. E. ] Pagal Jėgerio ataskaitą nuo karo pradžios iki gruodžio 1 d. per 5 mė­ nesius Lietuvoje buvo: 92 087 žydai, iš jų 2002 vaikai; 653 psichiniai ligoniai, iš jų 48 vaikai; 10 rusų belaisvių; 13 lenkų, 5 latviai, 5 čigonai, 1 armėnas, 1 vokietė, ištekėjusi už žy­ do, 1 Rusijos vokietis, perėjęs į žydų tikėjimą ir lankęs rabinų mokyklą; 395 komunistai, 2 NKVD agentai, 1 burmistras, „įsakęs padegti Jo­ navą", 1 partizanas, pasipriešinęs vokiečiams. Kiekvienas, susipažinęs su šia šiurpia statistika, manau, sutiks, kad faktiškai vienos tautybės ir religijos žmonių masiniai žudymai - tai ne kerštas už NKVD nusikaltimus. Lietuvoje, kaip jau rašėme, buvo vykdoma

592

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

dar iki vokiečių įsiveržimo suplanuota nacionalsocialistinė Hitlerio rasisti­ nė politika, kurios pagrindinis tikslas - vokiečių tautai užkariaujant naujas žemes ir ekonomines erdves, naikinti visas pagal šią teoriją nevisavertes rases ir tautas, keliančias pavojų aukščiausiai arijų-nordiečių rasei, su ku­ ria save tapatino vokiečių rasistai.

M. Butkaus parodymai Australijos tardytojams 1989 metų pabaigoje Vokiečių pareigūnai labai kruopščiai rengė ataskaitas Reichui. Ta­ čiau kalbant apie A. Lileikio kaltę, negalima ignoruoti ir liudininkų paro­ dymų. Būtent M. Butkus davė rašytinius parodymus, kaip „kepdavo" bu­ delius Vilniuje 1941 metais, kai saugumo policijai vadovavo A. Lileikis. „Apie liepos mėnesio vidurį Vilniuje, Magdalenos gatvėje Nr. 2, bu­ vo suorganizuotas pagalbinės policijos būrys, kuriam vadovavo trys asme­ nys: Lukošius, Šidlauskas ir Norvaiša. Buvo surinkta apie 80 studentų, moksleivių ir šiaip asmenų tvarkai palaikyti policijos organams pagelbėti. Tačiau liepos mėnesio pabaigoje apie 10 studentų, moksleivių, tarp jų ir aš, buvome nusiųsti į Lukiškių kalėjimą. Čia buvo įsakyta kalėjimo administ­ racijai padėti surašyti kalinius. Buvo sustatyti stalai, mes susėdome prie jų. IŠ kamerų vesdavo kalinius ir reikėdavo juos surašyti, nurodant vardą, pa­ vardę, gimimo metus. Atvažiavo trys vadai - Lukošius, Šidlauskas, Norvaiša, iš vokiečių berods buvo Švanbergis ir Vaisas. Norvaiša pasakė, kad varys juos sušau­ dyti, tada aš gale skliausteliuose parašiau - „sušaudyti". Po to kariškomis mašinomis vežė į Panerius ir pasuko į Jašiūnų miškelį, kur prie sovietų bu­ vo iškastos duobės. Buvo atrinkta 10 vyrukų, kurie juos sušaudė. AŠ, pasitaręs su kolegomis ir kitais, sutarėme, kad čia ne lietuvių darbas būti tokioje pagalbinėje policijoje. Po trijų savaičių iš tų 80 žmonių sumažėjo iki 30-35 žmonių. Po mėnesio kartu su vokiečiais ir tame būryje likusiais iš geto buvo surinkta per porą tūkstančių žydų ir jie nuvaryti į Pa­ nerius prie didelės duobės, kur visi žydai ir buvo sutalpinti. Buvo pastaty­ ti keli stalai. AŠ ir dar 10, kurie buvo Šiame būryje, turėjome juos surašyti, kiti juos nuvesdavo ir po to sušaudydavo. Po šios akcijos, jei būryje ir bu­ vo dar kiek likę jaunuolių, visi pasišalino, pasitraukė. Ir tuo metu į tą būrį įstojo tie, kurių nebuvo iš pradžių. Rugsėjo mėnesį visiems buvo pasakyta,

STRAIPSNIAI

593

kad tas būrys vadinamas zonderkomanda (ypatingas būrys), ir pareikalau­ ta, kad tie, kurie nori tame būryje toliau dirbti, pateiktu savo fotografijas ir įformintų dokumentus dirbti nuolatos. Klausimas: Ar studentų, kurie pasitraukė iš būrio, paskui ieškota, ar kaip nors bandyta juos nubausti? Atsakymas: Ne, neieškojo, tik žinau vieną tokį atsitikimą: atrodo, Baltranas išėjęs kažkam pradėjo pasakoti apie tą būrį. Jį suėmė valgykloje, nuvežė į kalėjimą, paskui man pasakojo, kad antrą ar trečią dieną Lukiškė­ se kalėjime jį nušovė. Mieste visi žmonės žinojo, kur važinėja zonderko­ manda, tai nebuvo paslaptis". Suprantama, kad tik lietuvių saugumo policija per savo agentūrą galėjo sužinoti, kad Baltranas plepa apie tai, ką lietuviai veikia zonderkomandoje. Pavyzdžiui, ir Baltarusijoje žydus šaudžiusį Juozą Aleksyną, kai jis dezertyravo ir grįžo į Lietuvą, rado lietuvių saugumo policija, o teismas jį nuteisė 8 metus kalėti. Rusai išlaisvino ir patys pridėjo 20 metų lagerio. Aišku tik viena, kad į zonderkomandas ar saugumo policiją dirbti ėjo tik savanoriai, o viršininkais tapdavo, tai irgi aišku iš jų pačių pasako­ jimų, uoliausiai gestapui tarnavusieji. Keista, kad A. Lileikiui leisdavo susitikti su rusų partizanais, kad taip ilgai jo nejudino KGB, FTB ir net Izraelio žvalgybos („Mossado") slap­ tas padalinys „Chanokmin", turįs didelį agentūrinį tinklą Europoje ir ne tik gaudęs buvusius žydų žudikus, bet ir vietoje vykdęs jiems mirties nuosprendžius. Gal jis bendradarbiavo ne tik su gestapu? Dabar, kai pri­ reikė parodyti, kokie tie lietuviai blogi, ištraukė iš naftalino ir buvusį Vil­ niaus saugumo policijos šefą - taigi pravertė virvagalis. Kuklinasi A. Lileikis, kad neturėjo rimtos agentūros ir kovojo su len­ kų pogrindininkais, girdydamas juos arbata.

Majoro E. Banasikovskio pasakojimas Visai kitaip apie A. Lileikį ir jo vadovaujamą saugumą pasakoja bu­ vęs Armijos krajovos (AK) žvalgybos ir diversinio padalinio „VVachlarz" majoras E. Banasikovskis, slapyvardžiu Jež, veikęs Vilniaus krašte. „Kartais atsitiktinai, bet dažniausiai prieš kiekvieną lenkų valstybi­ nę šventę gestapas Vilniuje areštuodavo dešimtis žmonių ir išsiųsdavo į Pravieniškių konclagerį, prižiūrimą SS. Organizuotose lenkų inteligentijos

594

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

akcijose aktyviai veikė lietuviai iŠ Sipo (Sicherheitspolizei) - vykdomojo gestapo padalinio - bei lenkų tautos išdavikai, tarnavę gestapui. 1943 m. kovo mėn vykdant AK pogrindžio teismo nuosprendį nu­ šautas Česlovas Ancevičius - laikraščio „Gonec Codzienny" redaktorius, tarnavęs okupantams. 1943 m. gegužės 21 d. vienoje Vilniaus gatvių nušautas lietuvių po­ licijos komisaras kartu su dviem kolaborantais. 1943 m. birželio 23 d. diversinio padalinio narys, slapyvardžiu Brona, šovė į aktyvią gestapo agentę Viležinską ir sužeidė jai galvą. Tai jau buvo antras nesėkmingas pasikėsinimas į agentę, kilusią iš padorios (kon­ servatorijos muzikų) lenkų šeimos. 1943 m. birželio 26 d. nušautas gestapo agentas, pravarde Leon (Ka­ zimieras Kalbovskis). 1943 liepos 1 d. mirties nuosprendis įvykdytas minėtajai Viležinskai. 1943 m. rugsėjo 15 d. mirties nuosprendis įvykdytas Marijanui Padabai - baltarusiui, dirbusiam lietuvių policijos inspektoriumi: jį AK įtarė 1939 metais dirbus NKVD, po to gestapui. 1943 m. rugsėjo 16-17 d. Vilniuje suimta 140 įkaitų - lenkų inteli­ gentų. Rugsėjo 17 d. 10 įkaitų Paneriuose sušaudė lietuvių egzekucinė kuopa. Apie tai buvo paskelbta oficialiai. Tarp sušaudytųjų buvo Medici­ nos fakulteto dekanas Kazimiežas Pekanas, teisės profesorius Mečislovas Engelis ir kt. AK majoras Jež nurodė, kad šio kartu su vokiečiais planuoto įkaitų žudymo „architektai" yra lietuvių saugumo darbuotojai: Aleksandras Li­ leikis, Pabradas Gimžauskas, jo pavaduotojas, Antanas Bobravičius, vokie­ čių gestapo šefo pavaduotojas, ir Zigmas Botkevičius, lietuvių kriminalinės policijos šefo pavaduotojas. AK majoro tvirtinimu, lietuvių, kovojančių su naciais, pogrindis at­ siribojo nuo šios įkaitų sušaudymo operacijos ir dėl šio nusikaltimo išleido net tokią proklamaciją: „Tautiečiai, neseniai vokiečiai sušaudė 10 Vilniaus lenkų ir apie 100 išvežė į kon­ centracijos stovyklą, skelbdami, kad tai padarė už lietuvių kriminalinės po­ licijos valdininko, kažkokio Padabos, nužudymą, nors faktiškai jis buvo gestapo agentas. VIK tvirtina, kad vienas iš vokiečių tikslų - kurstymas neapykantos tarp lietuvių ir kitų tautų, gyvenančių Lietuvoje.

STRAIPSNIAI

595

VIK kategoriškai smerkia tokią vokiečių politiką, siūlo nepasiduoti vokiečių okupacinės valdžios kurstymui. Kaunas, 1943 rugsėjis" (kalba netaisyta) Artėjant frontui, A. Lileikio saugumo policija pradėjo dar labiau keisti kovos už lietuvių reikalus formas ir metodus. 1944 balandžio mėn. lietuvių policininkai viename Vilniaus butų sulaiko garsų AK dalinio vadą LupaŠką, kuris, kaip tvirtino buvęs AK ma­ joras Jež, „visoje Lietuvoje kėlė siaubą Šauliams ir nedavė sumerkti akių Lietuvos saugumui".

Lupaškos pasakojimas štai kaip apie tai papasakojo garsusis Lupaška, pabuvojęs saugumo rūsiuose Aukų gatvėje. „Elgėsi su manim mandagiai. Tiesa, laikė kameroje, bet pavalgyti kviesdavo į viršų, i kanceliariją. Vaišindavo degtine, likeriu, žadėjo paleis­ ti, pasveikino su mano būrio pergale prie Varnių ir labai stebėjosi, kad mes vokiečių lavonams nenumaustėm žiedų ir neišlupome auksinių dantų. Siūlė padėti ginklais, po to paleido, davę leidimą ir dar 100 RM". Nutyli A. Lileikis, ką darė jo vadovaujami saugumiečiai 1944 m. ge­ gužės 17-21 d., kai norint „nuplauti gėdą" Paneriuose buvo sušaudyti 83 Plechavičiaus rinktinės kariai. Atrinko ir sušaudė 40 visiškai nekaltų karei­ vių, kurie buvo tamsesnių plaukų, ir 43 daboklėje sėdėjusius už smulkius prasižengimus. Kad būsimiems tardytojams buvo palikta mažai popieriukų, nenuos­ tabu. įprasta, kad slaptos tarnybos prieš išsilakstydamos degina dokumen­ tus. Vilniuje lietuviškojo saugumo dokumentai buvo deginami 1944 m. lie­ pos 2 d. rytą. Tą dieną dar buvo šaudomi politiniai kaliniai ir likę žydai. A. Lileikis nesiryžta pasakoti, ką veikė tą dieną, bet naktį į pirmadienį (lie­ pos 3 d. ) jis iŠ Vilniaus dingo ir grįžo po 52 metų, pasakų apie savo antinacinę veiklą papasakoti. Tad jeigu buvęs saugumo policijos viršininkas A. Lileikis dar kartą nori pasitarnauti Lietuvai (jis tvirtina taip anksčiau ir daręs) ir išsisukti iŠ Lietuvos Respublikos teisingumo nagų, tegu savo noru vyksta į Izraelį ir ten įrodo, kad yra nekaltas, o po to per Lenkiją kartu su DuŠanskiu grįžta į Lietuvą.

596

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Manau, valdžia jam ir tokiems kaip jis bilietą nupirks - tai bus vis tiek pigiau nei pirkti bilietus ištisoms atsiprašinėtojų delegacijoms. Kokių dar įrodymų reikia, kad tokius kaip A. Lileikis ar jo „bendra­ žygiai", kurie vokiečiams okupavus Lietuvą negailėjo nei vyrų, nei mote­ rų ir vaikų, nei psichinių ligonių, o dabar seka pasakas, esą vykdę antinacistinio pogrindžio užduotis (stebina, kad atsiranda jais tikinčių ir net bandančių juos užjausti, pateisinti), būtų atsisakyta reabilituoti ir kad jie, 55 metus išvengę bausmės, pagaliau atsidurtų Lukiškėse? Tai, kad atsirado tik viena gyva liudininkė žydė, kurią tardė A. Li­ leikis ir kurios jis „pasigailėjo", kaip tik ir įrodo jo kaltę. Galbūt kaip tik tada prie Lietuvos artėjo frontas ir teko pradėti galvoti apie savo kailį? Tal­ mude sakoma, kad išgelbėjęs vieno žmogaus gyvybę, išgelbėji visą pasau­ lį, bet, kita vertus, kiek tų pasaulių buvo sunaikinta Paneriuose. Skelbta: „Respublika", 1996 m. rugpjūčio 7-8 d.

JUODASIS LIETUVOS ISTORIJOS LAPAS Henrikas Žemelis

Vienas iš juodžiausių puslapių Lietuvos istorijoje yra Lietuvos piliečių žydų žudynės 1941 m. birželio pabaigoje Kauno „Lietūkio" garaže. Žydus žudė lietuviai. Iki šiolei apie šį įvyki P^s mus buvo kalbama pusbalsiu arba iš viso ne­ kalbama. Pastaruoju metu Kauno miesto apylinkės prokuratūra pradėjo šio įvykio kaltininkų ir liudytojų paiešką, norėdama nustatyti, kas anuomet atsitiko. (Žr. skelbimą Kauno dienoje Nr. 1.1998 m. sausio 3 d .) Mūsų redkolegijos narys Henrikas Žemelis buvo šio įvykio liudininkas. Pateikiame H. Žemelio atsiminimus apie „Lietūkio" žudynes. Taip pat pateikiame ištrauką iš Laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus atsiminimų knygos Atsiminimai, kur jis aprašo, kaip žinia apie šias žudynes bu­ vo sutikta Laikinosios vyriausybės posėdyje. - Red.

Nesuvaldomo keršto padariniai (Liudininko prisiminimai) Apie „Lietūkio" garažo Kaune žudynes buvo daug kalbama ir rašo­ ma. Nužudytų aukų skaičius irgi minimas įvairiai - priskaičiuojama nuo 70 iki 200 nužudytų žydų. Po 50 metų, kai gyvų liudininkų beveik neliko, prasideda spėliojimai, kas ką pasakė, matė, girdėjo, ir taip faktai paskęsta ganduose. „Lietūkio" garažo žudynės, palyginus su kitomis Antrojo pasaulinio karo žudynėmis, kai keitėsi okupantai ir buvo likviduojami tariami išdavi­ kai, išsiskiria savo žiaurumu ir nesuvaldomu kerštu. Tad kaip ten iš tikrųjų buvo?

598

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Baisus vaizdas Su pogrindžio misija aš ėjau Vytauto prospektu Saugumo rūmų link, kur buvo laikinai įsikūręs partizanų Štabas. Jau iš tolo pamačiau sto­ vinčią minią žmonių ir kai priėjau arčiau, atsivėrė baisus vaizdas: 5 ar 6 vyrai nuskustom galvom ir išbalusiais veidais su pagaliais ir geležinėm Štangom daužė savo aukas. Visur sruvo kraujas. Ir dar. Aukos mirties ago­ nijoje. Vienas iš egzekutorių, paėmęs vandens žarną, aukas atgaivindavo ir po to egzekucija tęsėsi toliau. Aš paklausiau šalia stovėjusio, koks čia reikalas, kodėl vyksta tokios Žiaurios žudynės. Jis man atsakė, kad apie 15-20 žydų buvo atvaryti išva­ lyti garažą, o jų prižiūrėtojai buvo kaliniai, ką tik išėję iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Kas parinko tuos žydus ir kodėl jie buvo čia atvaryti, jis ne­ žinojo. Kai kurie žydai pasipriešino prižiūrėtojų nurodymams, vienas net atsisakė šluoti, tada ir prasidėjo ta egzekucija, pasakojo man šis žmogus. AŠ pastovėjau prie to garažo gal 5-7 minutes. Tas vaizdas mane be galo pavei­ kė ir aš negalėjau suprasti, kaip gali kerštas pavirsti į tokias žudynes. Tačiau čia istorija nesibaigė. Atsakymą gavau vėliau.

Egzekucijų dalyvis pasakoja Maždaug po mėnesio buvau pakviestas į vieną subuvimą. Sėdėjome prie stalo, šeimininkai ką turėdami mus vaišino. Nuotaikos buvo pakilios, džiaugsmingos, nes pagaliau atsikratėme pirmojo okupanto, o ką žada ant­ rasis, nežinojome. Visos kalbos buvo apie paskutinius įvykius Kaune: par­ tizanus, besitraukiančių Raudonosios armijos karių vykdytas civilių žmo­ nių žudynes, asmeniškus išgyvenimus ir 1.1. Tačiau besidalindami savo įspūdžiais, visuomet grįždavom į garažo pasibaisėtinus vaizdus, kiekvienas smerkėm tokį elgesį ir kerštą. Ne visus to subuvimo dalyvius pažinojau. Man iš dešinės sėdėjo vidutinio amžiaus vyras: rimto veido, trumpais plaukais ir visą laiką tylėjo, niekad neįsijung­ davo i mūsų pokalbius. Po kiek laiko jis kreipėsi i mane: - Jūs visi kalbate apie tą garažą. Aš esu iš tų, kurie vykdė egzekucijas. Aš apstulbau ir nežinojau ką sakyti. Po trumpos pertraukos jam atsakiau: - Labai gaila, bet aš galiu tik pakartoti, ką anksčiau esu sakęs: tokio elgesio nesuprantu ir nepateisinu. Kerštas irgi turi savo ribas...

STRAIPSNIAI

599

Tada jis pradėjo pasakoti apie save. Jis buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, gyveno Tauragėje ir, užėjus sovietams į Lietuvą, bandė per sieną pabėgti į Vokietiją. Tačiau jį pagavo ir atvežė į Kauno sunkiųjų dar­ bų kalėjimą. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu. Prasidėjo baisūs kankinimai: jam lupo nagus, svilino padus ir nugarą, laužė kojų kaulus, kabino už ko­ jų prie lubų. Tą kankinimo darbą atliko iš Sovietijos atvykę enkavedistai. Jų tarpe buvo ir keli žydai. Jo Šeima buvo išvežta į Sibirą. - Todėl išėjęs iš kalėjimo, - jis man sakė, - buvau apimtas keršto ir tiems žydams pradėjus mums priešintis mano nervai neišlaikė... Aš jam pasakiau, kad vis vien nesuprantu tokio keršto. Juk tie atva­ ryti žydų tautybės žmonės nebuvo Jūsų kančių kaltininkai. - Taip, - jis atsakė, - dabar teiskite mane. šiandien aš irgi nesupran­ tu savo elgesio... * * *

Reikėtų bent trumpai prisiminti to laikotarpio įvykius, nuotaikas ir spontanišką sukilimą prieš bolševikinius okupantus. Tautos atmosfera bu­ vo įkaitinta, nes tik prieš savaitę buvo įvykęs masinis trėmimas į Sibirą. Vi­ soje Lietuvoje vyko teroras ir žmonių persekiojimas. Kai prasidėjo vokiečių-sovietų karas ir pirmieji vokiečių lėktuvai pa­ sirodė Lietuvos padangėje, tauta sukilo ir pirmomis dienomis, ypač Kaune, pasidarė gan chaotiška padėtis. Pogrindžio organizacijų nariai, jauni gi­ mnazistai, studentai ir kiti patriotiškai nusiteikę lietuviai, niekieno neragi­ nami, griebė ginklus iš sovietinių sandėlių, norėdami apsaugoti gyvybes, turtą, palaikyti tvarką. Be abejo, kai kurie norėjo suvedinėti sąskaitas. Keli pavyzdžiai. Man asmeniškai buvo pavesta palaikyti ryšius tarp dviejų partizanų štabų. Vienas buvo įsikūręs Saugumo rūmuose, o kitas šaulių s-gos patalpose netoli įgulos bažnyčios. Šaulių s-gos patalpose atsi­ rado nemažai ginklų, todėl čia rinkdavosi savanoriai apsiginkluoti. Ateida­ vo nemažai jaunimo. Mačiau savo akimis, kai, pvz., tėvas atveda savo sū­ nų, pasiėmęs šautuvą, parodo, kaip su juo elgtis ir šaudyti, ir tas sūnus didžiuodamasis išeina į gatvę. Kokius uždavinius jis turi atlikti, niekas jam nenurodė. Tačiau jis žinojo, kad tas Šautuvas suteikia daug teisių. Ir štai jam einant gatve, pasirodo, kad lange kažkas juda. Jis pradeda šaudyti. Ki­ toj gatvės pusėje, kitas jaunuolis išgirdęs šūvį irgi paleidžia ugnį ir taip prasideda „įsivaizduojamas mūšis", kartais pareikalaująs aukų. Tokių įvy­ kių Kauno Laisvės alėjoje buvo nemažai.

600

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Man, palaikant ryšius su minėtais partizanų Štabais, įsikūrusiais ne­ toli vienas kito, teko dažnai slapstytis kiemuose, kad nepakliūčiau į kryž­ minę ugnį, nes kulkos zvimbė visur. Todėl nenuostabu, kad tokioje chaotiškoje padėtyje, iki įžengiant vokiečių kariuomenės daliniams ir pradėjus organizuotis administracijai, tomis pirmomis karo dienomis kiekvienas aktyvus asmuo ar partizanų junginys veikė savarankiškai, nebuvo koordinacinio organo, ryšių, tuo pa­ čiu atsirado gera dirva savivalei, norui atsikeršyti ir apskritai nesiskaityti su žmogaus teisių ir moralės normomis. Tik dėl tos nekontroliuojamos padėties žuvo toks didelis partizanų skaičius, daugiausia ne nuo bėgančių raudonarmiečių šūvių, bet nuo, kaip amerikiečiai sako, „savųjų draugiškos ugnies". Savivalė pasireiškė ir išpuoliais prieš žydus. Pvz., man grįžus su pranešimu į Saugumo rūmus pastebėjau prie įėjimo atvarytus apie 25 žy­ dų tautybės asmenis ir tarp jų pamačiau žinomus muzikantus, brolius Hofmeklerius. Vienas jų buvo mūsų operos ir baleto orkestro bei radiofo­ no simfoninio orkestro dirigentas. Juos atvarė keli jauni vyrukai. Aš pa­ klausiau: ar jūs žinote, kokie toje grupėje žmonės? Jie man trumpai atsa­ kė - mums nesvarbu, mes juos sutvarkysime. Nuėjęs į partizanų štabą papasakojau apie tą įvykį. Nežinau rezultatų, ar kas nors pasirūpino tais žmonėmis, ar ne. Abejoju, kad taip. Taigi tokioje painioje ir nenormalioje atmosferoje įvyko daug ne­ suprantamų ir nesuvaldomų išsišokimų, įskaitant ir minėtas „Lietūkio" garažo žudynes, kurių nei pateisinti, nei suprasti neįmanoma. Bet taip buvo... 1998.1.30

Nemalonus posėdis Vieną dieną, tik prasidėjus vyriausybės posėdžiui, pavėlavęs ir labai susijaudinęs įėjo komunalinio ūkio ministeris architektas Žemkalnis-Landsbergis. Už galvos rankomis susiėmęs, pradėjo pasakoti matytą žiaurų žy­ dų mušimą Savanorių prospekte prie kapinių. Žemkalnis-Landsbergis tuo­ jau kreipėsi į vidaus reikalų ministeri pulk. Šlepetį kone šaukdamas: „Kur vidaus policija? Kodėl nesutramdoma savivalė?" ir 1.1.

STRAIPSNIAI

601

Pulk. Šlepetys susijaudinęs aiškinosi/ kad bolševikai/ Lietuvą okupa­ vę, nepriklausomos Lietuvos policijos kadrus sunaikino, ir šiuo karo su­ drumstu metu greit policijos kadrus suorganizuoti labai sunku. Nepaisant rimtų Šlepečio paaiškinimų, Landsbergio nupasakojimas visus sunkiai pri­ slėgė. AŠ neišvengiamai turėjau atkreipti dėmesį, kad be efektyvios polici­ jos organizacijos sunkiai įmanomas teisingumo funkcijų vykdymas. Atro­ do, kad Teisingumo ministerija gal per anksti atsikūrė, ir daviau suprasti, kad man reikėtų pasitraukti. Posėdis be diskusijų buvo nutrauktas. (M. Mackevičius. Atsiminimai. Psl. 68, 69.) Skelbta: „Akiračiai", 1998 m. gegužė, Nr. 5.

G A R SIO JI „GA RAŽO B Y L A " N EBA IG TA : AUKOS N U TILD YTO S, BU D ELIA I TY L I Alvydas Dargis

Byla buvo atnaujinta 1994 metų gegužės pradžioje į Kauno miesto prokuratūrą atėjo raš­ tas iš Lietuvos generalinės prokuratūros. „...Seimo narys profesorius V. Landsbergis kreipėsi į Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti faktą dėl žydų tautybės gy­ ventojų žudynių Kauno m. „Lietūkio" garaže pirmomis nacių okupacijos dienomis... Prašome, pasitelkus visuomeninius judėjimus, tremtinių ir po­ litinių kalinių sąjungas, istorikus, miesto valdybą, vietinę spaudą, policiją, nedelsiant ištirti šią medžiagą". Netrukus didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose buvo išspausdintas tokio turinio skelbimas: „Kauno miesto prokuratūroje atliekamas tyrimas dėl masinių žudy­ nių Kauno „Lietūkio" garaže 1941 metų birželio pabaigoje. Prašomeatsiliepti asmenis, galinčius suteikti bet kokių duomenų apie minėtą įvykį. Tardymą domina asmenys, dirbę tame garaže, tuo laiku gyvenę netoli jo Vytauto prospekto ir Miškų gatvės sankryžoje arba dirbę „Spindulio" spaustuvėje, pažinę tuo laiku netoliese gyvenusius žmones; asmenys, ku­ rie patys matė įvykį ar kuriems mačiusieji apie tai pasakojo; asmenys, kurie žino tiesioginius Šio įvykio stebėtojus, nužudytųjų asmenybes ar žmones, išvežiojusius lavonus, kasusius duobes; asmenys, kurie savo ini­ ciatyva tyrė šį nusikaltimą ir turi surinkę bet kokios medžiagos šiuo klausimu".

STRAIPSNIAI

603

Tyrimas vėl sustabdytas Kai po dvejų metų paskambinau i Kauno miesto apylinkės prokura­ tūrą ir paklausiau, kaip baigėsi „Lietūkio" garažo įvykių byla, išgirdau, kad ji taip ir liko nebaigta... O prokuratūros tardytojas, pradėjęs rinkti medžiagą šiai bylai, pareiškė: - Čia išpūstas toks politinis burbulas! Nieko manęs neklausinėkite, nes nenoriu jos prisiminti! Tai panašu į „nešvarų pokerį" su senomis kor­ tomis. Pasitaiko žmonių, kurie dievina tokį lošimą. Kitas Kauno miesto apylinkės prokuratūros tardytojas K., sužino­ jęs, kad domiuosi įvykiais „Lietūkio" garaže prieš 55 metus, nusiteikė filosofiškai: - Kauno gete „judenratas" sudarinėdavo savo tėvynainių sąrašus į mirties ešelonus Osvenciman ar į IX fortą. Geto policija, sudaryta iŠ pačių Žydų, buvo žiauri. Ar girdėjote kada nors apie Šių nusikaltėlių teismus? Keisčiausia, kad jie visi buvo sugaudyti ir nuteisti, bet tyliai ir slaptai, nes jiems savas nusikaltėlis artimesnis negu svetimtautis teisuolis. Be to, ka­ ras dažnai savo aukas paverčia budeliais, o patys budeliai vėliau tampa aukomis! IŠ bendradarbio S. „Lietūkio" garažo bylą perėmęs Vladas Maskeliū­ nas, tos pačios prokuratūros skyriaus prokuroras, buvo atviresnis: - Tai labai sunki ir sudėtinga byla. IŠ tų bylų, kurios dažniausiai taip ir lieka nebaigtos, nes tiriami faktai, tapę istorijos dalimi. Kai kas prokura­ tūroje bijojo imtis tos bylos, nes atseit gali pakenkti ir savo karjerai, ir dar vaikams atsilieps... Kai gavau šią bylą, taip sutapo, kad į Kauną atvyko didelė grupė žy­ dų visuomenės veikėjų iš įvairių pasaulio kraštų. Jie pakvietė mane į susi­ tikimą ir ten beveik pusantros valandos gana nuodugniai tardė. Svečiams labai rūpėjo bylos eiga, mūsų surinkti faktai, jie domėjosi menkiausiomis tragedijos detalėmis. Perdavė man nemažą pluoštą kopijų, unikalių fotografijų, padarytų tomis karo pradžios dienomis „Lietūkio" garaže. Tada pagalvojau: ar mes, būdami irgi nedidelės tautos žmonės, su­ gebėtume taip rūpintis kiekvienu nekaltai pralieitu savo kraujo lašu?

604

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Po Niurnbergo proceso Fotografijos iš „Lietūkio" garažo figūravo tarp Niurnberge vykusio pagrindinių karo nusikaltėlių teismo proceso daiktinių įrodymų. Ten šitas faktas pateiktas kaip nacių nusikaltimas. Nuo to laiko nuotraukos iš kruvinų įvykių Vytauto prospekte, apra­ šymai nuolat pasirodydavo įvairių pasaulio Šalių spaudoje. Antai tuometi­ nės Vakarų Vokietijos kairiosios krypties leidinyje „Vorwärts" (1958 m. rugpjūčio 15 d.) pateiktos nuotraukos iŠ „Lietūkio" garažo, kurias atseit padarė „vienas varmachto kepyklos vairuotojas, iš kurio esesininkas atėmė fotoaparatą, kai juosta jau buvo išimta". Ten pat išspausdintoje publikacijoje, pavadintoje „Kolektyvinė gė­ da", rašoma, kad „šios vokiečių komendantūros Kaune įsakytos skerdy­ nės, kurioms buvo norėta suteikti Lietuvos gyventojų nežydų pogromo prieš žydus bruožus, iš esmės skiriasi nuo SS ir SD masinių egzekucijų, ku­ rios daugiausia buvo vykdomos labai slaptai šaudant arba prigirdant..." (Cituoju pagal tekstą „Kauno tiesoje" 1960 m. rugsėjo 14 d. „Kruvinasis ga­ ražas kaltina".)

Politinių žaidimų koziris Pastarąjį dešimtmetį tragedija „Lietūkio" garaže pasidarė ir įvairių politinių insinuacijų objektu. Tam tikrais periodais kairiosios pakraipos Vakarų spaudoje - kuri, kaip dabar paaiškėjo, būdavo ir materialiai, ir ideologiškai kuruojama dviejų SSRS slaptųjų žinybų - KGB ir GRU, pasi­ rodydavo ir nuotraukų, ir tariamų liudytojų pasakojimų apie Antrojo pa­ saulinio karo pradžios įvykius Kaune. Tik ten jau būdavo ryškiai akcentuojama, kad šios tragedijos kalti­ ninkai - lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, baltaraiščiai, kraugeriai an­ tisemitai ir 1.1. Šitos propagandinės akcijos paprastai sutapdavo su kokiais nors sėkmingais lietuvių emigrantų organizacijų politiniais žygiais Ameri­ koje ar Vakarų Europoje. 1985 metais gana didelis pluoštas „Lietūkio" garažo žudynių foto­ grafijų bei „dokumentų" buvo paskelbtas Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos kairiųjų spaudoje, kai įvyko plačiai visame pasaulyje komentuotas „Balti­ jos kruizas" - laivas su trijų pavergtų Baltijos valstybių vėliavomis ir emig­ rantais praplaukė palei pat SSRS teritorinius vandenis.

STRAIPSNIAI

605

Šita tragiška istorija buvo prisiminta ir 1988 metais susikūrus Sąjū­ džiui, ir 1990 metų kovo mėnesį, ir 1991-ųjų sausį... Kremliaus apmokamų užsienio propagandistų siekis buvo aiškus: ar turi teisę į nepriklausomybę tokia kraugeriška nacija, kolaboravusi su vokiškuoju fašizmu? Galima prisiminti ir KGB pulkininko J. Slavino straipsnį, prieš kele­ tą metų išspausdintą leidinyje „Die Zeit", kuris irgi kažkaip keistai sutapo su reikšmingais ¡vykiais Lietuvoje. Ten nacionalinis sukilimas 1941 metų birželį Kaune buvo pateiktas kaip... vienas didelis ir žiaurus žydų pogromas, pasibaigęs skerdynėmis „Lietūkio" garaže.

Interpretacijiį daugėjo Lietuvos spaudoje pirmą kartą ši tema buvo paminėta (neskaitant va­ dinamųjų kontrpropagandinių straipsnių sovietinėje spaudoje) tik 1989 m. rugpjūčio 10-osios „Gimtajame krašte", kur dabartinis Seimo narys A. Bendinskas, prisistatęs kaip LAF'o štabo (Lietuvių aktyvistų fronto -1941 me­ tų birželio sukilimo Kaune pogrindinės organizacinės struktūros. - A. D .) narys, o vėliau Štabo viršininkas, rašė: „Liudiju ir tvirtinu - ten buvo nu­ žudyta keliolika, o gal keli žmonės... Birželio 23 dienos pavakare šie sau­ gumo (sovietinio NKVD) darbuotojai, daugiausia tai buvo tardytojai, taip pat nusprendė gelbėtis. Atbėgo į „Lietūkio" garažą mašinų. Bet negalėjo jų užvesti. Surado vairuotojus ir mechanikus, juos stumdė ir mušė. Tuo metu saugumiečius garaže aptiko vienas sukilėlių „penketukas"... Birželio 23 d. kai kurie jau išleisti iŠ tarybinio kalėjimo politiniai kaliniai sužinojo, kad „Lietūkio" garaže yra sugauti saugumiečiai. Atėjo įsitikinti ir keletą atpa­ žino. Prasidėjo tai, ko niekas iš anksto nebuvo numtęs... buvo sulaužytas Dievo įsakymas: „Nežudyk". Yra gyvų žmonių, kurie matė tą egzekuciją. Man jie žinomi..." Autorius straipsnį baigia reikalaudamas pagaliau išaiškinti ir nu­ bausti šios tragedijos kaltininkus, kad ir kas jie būtų... Netrukus net iš Santa Monikos (JAV) atsiliepė V. Trumpa, laiške „Gimtajam kraštui" (1989 m. Nr. 32) irgi teigęs, kad „Lietūkio" garaže „bu­ vę kaliniai keršijo savo kankintojams saugumiečiams", kad neteisinga šią tragediją pavdinti „lietuvių-žydų tragedija".

606

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šiems teiginiams oponavo E. Zilberis dideliame straipsnyje „Tiesa apie „Garažą" („Kauno tiesa", 1989 m. lapkričio 11 d .), prisitatęs „buvusiu Kauno geto kaliniu, istoriku archyvininku". Žydų naikinimo akcijomis jis apkaltino LAFą, citavo Lietuvos arkivyskupo metropolito J. Skvirecko die­ noraščio ištraukas, kurios liudija, kad tragedija „Lietūkio" garaže buvo pa­ sipiktinę lietuvių inteligentai ir ieškojo „pritarimo akcijai, kuria žydai būtų užtariami pas galią turinčius asmenis". E. Zilberis neigė, kad Vytauto prospekte buvo žudomi enkavedistai žydai, pareikšdamas, kad tarp aukų būta ir muilo virintojo, ir muzikanto, ir rabino, ir net moksleivių. Pabaigoje autorius rašė: „Kai dėl lietuvių ir žydų sugyvenimo ikika­ rinėje Lietuvoje, tai mes, žydai, visada labai vertinome lietuvių inteligenti­ jos ir liaudies tolerantiškumą mūsų atžvilgiu..."

Nurodomos skirtingos datos Mes net nežinome tiksliai, kada tai įvyko. Kauno prokuratūroje ap­ klausti liudytojai nurodydavo skirtingas datas, todėl byloje vyrauja termi­ nas - birželio pabaiga. Istorikas archyvininkas E. Zilberis visuose savo ra­ šiniuose, publikuotuose mūsų bei užsienio spaudoje, nurodo birželio 27 dienos datą. Matyt, bus ją nustatęs pagal minėtąjį Lietuvos arkivyskupo metropolito dienoraštį. Arkivyskupas J. Skvireckas birželio 28 d. užrašė: „Buvo pas mane at­ vykęs pulkininkas gydytojas Matulionis drauge su kunigu Morkūnu kal­ bėtis apie žudomus žydus... Ir pasakojo tiesiog šiurpą sukeliantį užmu­ šimą kelių dešimčių žydų, suvarytų vienan kieman, kurį tie žydai turėjo rankomis nuvalyti. Kai kiemas jau buvo nuvalytas, žydai buvo suguldyti kieme ir buvo užmušami lazdomis, sudaužant jiems galvas. Į tą mušimą žiūrėjusi minia... Kai visi buvo negyvi, tuomet buvusi atvesta kita sugau­ tų žydų partija. Tie turėję nuplauti užmuštųjų lavonus, išvalyti kiemą nuo kraujo, kurio buvo dideli klanai. Ta antra žydų partija paskui buvo išvež­ ta kažkur kitur..." Birželio 27 dienos data užrašyta ant fotografijų, kurias darė „Lietū­ kio" garažo kieme vokiečių kariškis iš 290 vermachto divizijos. Jį netrukus užmušė Pustobrodovo kaime Baltarusijoje, o tos fotografijos vėliau atsidū­ rė Minsko Spalio revoliucijos muziejuje. Būtent jų kopijas įteikė tardytojui

STRAIPSNIAI

607

V. Maskeliūnui į Kauną atvykę pasaulinių žydų organizacijų atstovai. Bet, bylos tardytojų nuomone, Ši data nėra tiksli, nes kai kurie liudytojai kate­ goriškai teigė, jog tai atsitiko Joninių vakarą, taigi birželio 24-ąją. Mano apklausti keliolika kauniečių, menančių šią Šiurpią tragediją, motinos pasakojimas bei to meto spaudos ir kitokių dokumentų tyrinė­ jimas leidžia teigti, kad žudynės „Lietūkio" garaže įvyko būtent birželio 26 dieną. Darsyk prisiminkime pirmąsias karo dienas...

Gyvenimas ant ryšulių 1941 metų birželio 22-osios rytą mano motina stovėjo su tuščiu bido­ nėliu prie „Pienocentro", kai už nugaros nepažįstama moteris pašnibž­ domis perdavė iš ilgos eilės galo atsklidusią žinią: „Karas prasidėjo... Vo­ kiečiai bombardavo aerodromą... „Raudonojo kryžiaus" ligoninėje pilna sužeistųjų..." Motina, neturėdama kam perduoti tokios džiugios naujie­ nos, nes priešais svirduliavo apygirtis rusų karininkas, irgi su bidonėliu, išėjo iš eilės ir nuskubėjo į namus, Karininkų ramovės fligelio mansardom Jau kelinta diena sėdėjome ant ryšulių. Tėvui, prieš sovietų invaziją dirbusiam Prezidento svetainės kamerdineriu, o prie naujos valdžios per­ sikvalifikavusiam naujos įstaigos - „Dom Krasnoj Armiji" - staliumi, ką tik buvo įteiktas atleidimo lapelis, kaip ir kitiems, atėjusiems Karininkų ramovėn „fašistinio Smetonos režimo metais". Naujasis DKA komendantas pa­ žadėjo asmeniškai užsiimti visais mūsų persikraustymo rūpesčiais.

Enkavedistų koncertai Visas Kaunas buvo sukrėstas po 1941 m. birželio 13-15 dienomis (tiksliau, naktimis) vykusių trėmimų. Tuomet iŠ Trakų gatvės 11-ojo namo čekistai išgabeno gerų mūsų pažįstamų Aleknavičių šeimą, nepalikdami net suparalyžiuotos 85 metų močiutės. Vienintelė šeimos kaltė, kad Tadas Alekna-Aleknavičius buvo aukštas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, tvarkęs karo pabėgėlių reikalus. Laikinojoje sostinėje pasklido šiurpi žinia: į Šančių rampą Drobės gat­ vėje atgabentas naujas ešelonas tuščių prekinių vagonų, ir po enkavedistų

608

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

koncertinių gastrolių birželio 28-29 naktį prasidės „perkraustymo Rytų link" antrasis etapas. Mat po pirmosios masinių trėmimų bangos į Kauną asmeniniu LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus ir LSSR valstybės saugumo komisa­ ro P. Gladkovo prašymu iš Maskvos buvo atsiųstas NKVD dainų ir šokių ansamblis, diriguojamas garsaus kompozitoriaus įsako Dunajevskio. Be­ veik 200 muzikantų, dainininkų bei šokėjų turėjo išsklaidyti mieste tvy­ rojusį slogutį. Bet L. Berijos parankinių koncertų dienomis Kauno sporto halė buvo beveik tuščia...

Viršūnes apėmė panika Birželio 22-ąją Kauną skubiai paliko ne tik NKVD ansamblis, bet ir patys aukščiausi sovietų dignitoriai: A. Sniečkus, J. Paleckis, A. GudaitisGuzevičius bei kiti „liaudies komisarai". Tiesa, vieni (J. Paleckis) ramino savo bendradarbius, kad nepasi­ duotų panikai, nes rytoj, pirmadienį, visi ateisią į darbą. Tikriausiai nuo­ gąstavo, kad jiems gali neužtekti vietos „paskutinėje valtelėje". Tuo tarpu kiti (A. Gudaitis-GuzeviČius, P. Gladkovas) suprato, kad karas užtruks ilgai, ir liepė išgabenti kalinius iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. 1941 m. birželio 23-osios vakare prie „Kanklių" kino teatro įkurtame sovietinių aktyvistų štabe partiniams ir komjaunuoliams dar tebedalijo šautuvus, kai iš kalėjimo išsiveržė didelė grupė politinių kalinių. Jie bėgo A. Mickevičiaus gatve į Laisvės alėją. Karininkų ramovės kieme dar suki­ nėjosi DKA komendantas. Kraudamas lagaminus į tarnybinį automobilį, jis dar žadėjo besišypsančiam mano tėvui sugrįžti rytoj ir sutvarkyti visus mūsų perkraustymo reikalus.

Naujienos iš lupų į lupas Kauniečiai būriavosi Karo muziejaus - jo bokšte jau plevėsavo P. Baleniūno trispalvė - sodelyje prie Laisvės paminklo. Ten jie dalydavosi nau­ jienomis, kurių dažniausiai atnešdavo vyrai iš greta esančio radiofono. Atrodo, birželio 24-osios rytą Aleksoto ir Žaliakalnio šlaituose pasi­ rodė pirmieji vokiečių kariuomenės žvalgai, kuriuos sukilėliai atvedė į

STRAIPSNIAI

609

miesto centrą. Buvo paskelbta, kad netrukus į Kauną įžengs pirmieji reicho daliniai, tad gatvėse neturėtų būti nė gyvos dvasios, visus langus liepė uždaryti, kategoriškai uždraudė žiūrėti pro juos ir fotografuoti. Buvo pa­ sakyta, kad vokiečiai ne visais gyventojais pasitiki. Motina prisimena, jog ištuštėjusioje Laisvės alėjoje tą valandą iš tik­ rųjų nebuvo nė vieno žmogaus, bet prie visų namų plevėsavo išsaugotos trispalvės, kad vokiečiai žinotų, jog ateina į jau laisvą miestą.

Lavonai garažo kieme Ten, prie Karo muziejaus, motina sužinojo, kad birželio 26-o$ios va­ kare įvyks žuvusių sukilėlių laidotuvės. Tarp jų buvo ir mano tėvo geras pažįstamas studentas, per neatsargumą nukautas saviškių tame pačiame Karininkų ramovės kieme. Mano tėvai, pasiėmę vyriausiąjį brolį, kuriam tebuvo pustrečių metų, nuėjo kapinių link laukti laidotuvių procesijos. Vy­ tauto prospekte jie pamatė nemažą žmonių minią, susibūrusią prie Lietu­ vos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkio" garažo tvoros (šiandien toje vietoje - „Baltijos" viešbutis). Dabar motina sako prisimenanti didelį asfaltuotą kiemą, kuriame buvo prilaistyta daug vandens. Viduryje kiemo kėpsojo krūva sumirkusių šlapių senų drabužių. Jaunas, ne daugiau kaip dvidešimties metų vaikinas, kažkodėl apsirišęs galvą balta skarele, stovėjo ant tos skudurų krūvos ir, atsirėmęs į storoką lazdą, kažką garsiai pasakojo susibūrusiai miniai. Priėję arčiau, mano tėvai išgirdo, kad tas vaikinas esąs kaimietis, iš­ trūkęs iš NKVD būstinės, esančios čia pat, tik už keliolikos žingsnių Vy­ tauto prospekte. Požemiuose jis kalėjęs dar nuo keturiasdešimtųjų vasaros, jo tėvai dar pernai su pirmaisiais ešelonais išgabenti į Rytus, o brolį nušo­ vė čekistai, atėję išvežti tėvų. Vaikinas, nusivilkęs marškinius, rodė visiems ilgus kruvinus dryžius ant nugaros. Savo kankintojams jis ką tik atkeršijęs „Lietūkio" garažo kieme. Tada motina suprato, kad tas jaunuolis stovi ant negyvų žmonių krūvos. Tėvas, bemat susigaudęs, kas tame garaže dedasi, griebė jai už rankos: „Eime, nes naktį tau košmarai prisisapnuos..." Motina prisimena, kad kažkokia nesuvokiama jėga prikaustė ją prie tos metalinių virbų tvo­ ros. Mano brolio tėvas irgi niekaip negalėjo nuo tos tvoros atplėšti. Greta stovėjo keli vokiečių kariškiai ir, negarsiai Šnekučiuodamiesi, kartkartėmis fotografuodavo tą pusnuogį vaikiną ant lavonų krūvos.

610

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Po daugelio metų mano motina sakė: - „Lietūkio" garažo kieme mes matėme savo mirtį. Tik danguje kaž­ kas apsivertė, ir mūsų vietoje atsidūrė kiti žmonės...

Ginklų turėjo daug kas 1941 m. birželio 23-iosios vakare Kauno sunkiųjų darbų kalėjime A. Mickevičiaus gatvėje išsilakstė sargybiniai ir prižiūrėtojai. Laisvėn ištrū­ kusius politinius kalinius apginklavo sukilėliai, kiti apsiginklavo patys atiminėjo Pirmojo pasaulinio karo laikų karabinus iš besitraukiančių rau­ donarmiečių: „Duok man savo šautuvą, o aš tau parodysiu patį trumpiau­ sią kelią į Maskvą!" Tai buvo bene populiariausias anekdotas laikinojoje sostinėje tomis dienomis. Miesto gatvėse prasidėjo kruvini susirėmimai. Anot A. Bendinsko, sukilėliai itin atkakliai susirėmė su sovietiniais aktyvistais Senamiestyje, kur buvo susitelkę milicijos, saugumo, partijos funkcionieriai. O pagal E. Zilberį, ten „ištisai gyveno žydų bendruomenės šeimos", ir tas kautynes jis traktavo kaip „baltaraiščių įvykdytą žydų pogromą". Julius Čepėnas, tada šešiolikmetis, tvirtino, kad pagrindiniai mūšiai vyko Šančiuose, ypač prie „Metalo" fabriko, kapinių bei Nemuno pakran­ tėje. Kaip rašė ano meto spauda, „Šančiai apgynė Kauną", nes nuo Vokie­ tijos pasienio besitraukiantys raudonarmiečiai (ar ne trys divizijos), sutikę toki lietuvių pasipriešinimą, aplenkė laikinąją sostinę. Priešingu atveju, anot J. Čepėno, likusio vienintelio gyvo kovotojo iš „Metalo" būrio, Kauną būtų užtvindžiusi nekalto mūsų kraujo jūra, ir vi­ sas miestas būtų virtęs milžiniška „Lietūkio" garažo tragedija. Laikraštyje „I laisvę" 1941 m. birželio 24 d. paskelbtas Lietuvių akty­ vistų fronto pirmasis atsišaukimas buvo toks: „Šaulių ir partizanų žiniai... Pastebėta, kad norima suvedinėti sąskaitas su nepatinkamais asmenimis. Griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaivalai, kurie yra nusi­ kaltę lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu". Kauno karo komendanto pulkininko J. Bobelio (Seimo nario K. Bo­ belio tėvo) pirmasis įsakymas skelbė, kad asmenys, turintys ginklų, priva­ lo registruotis komendantūroje, o už nevykdymą paskelbta griežčiausia bausmė. Panašaus turinio buvo ir tomis dienomis mieste išplatintas vokie­ čių armijos vado atsišaukimas: „Ginklus lietuviams atiduoti į artimiausią

STRAIPSNIAI

611

vokiečių karinį dalinį". Kitas Kauno karo komendanto įsakymas nuo bir­ želio 25 d. griežtai draudė su ginklu rodytis miesto gatvėse sukilėlių va­ dams bei eiliniams. Birželio 26 d. uždraustas bet koks svaigiųjų gėrimų pardavimas. Tuo tarpu pirmųjų sukilėlių (partizanų) aukų laidotuvės įvyko bir­ želio 26-osios vakare, apie aštuntą valandą. Vokiečiai buvo įsakę jų metų nesirinkti gatvėse ir kapinėse Vytauto prospekte. Prie žuvusiųjų karstų, kaip skelbė laikraštyje „I laisvę" išspausdintas nurodymas, bus prileisti tik žuvusiųjų giminės su dokumentais. Ir pažadėtas laidotuvių transliavimas per radiją, nes „bet kokie susibūrimai nepageidaujami". Tuo pat metu pačiame miesto centre, Vytauto prospekte, tik per ke­ liolika žingsnių nuo kapinių, įvyksta kruvinos žudynės. Kas jas suorgani­ zavo, jeigu išdrįso nepaisyti ir karo komendanto, ir net vokiečių kariškių įsakymų?

KGB informatoriai stengėsi Nė vienas „Lietūkio" garažo bylos tardytojas Kauno prokuratūroje neturėjo iliuzijų, kad po 55 metų pagaliau pavyks nustatyti nusikaltėlių asmenybes. Juolab kad nuo pat pirmosios rusų atėjimo i Kauną dienos 1944-aisiais jų ieškojo garsusis „Smerš" (,/Smert špionam" - „Mirtis šni­ pams" - karinė struktūra, turėjusi didesnius Stalino įgaliojimus nei Berijos vadovaujama žinyba), o pokario metais - MGB ir KGB. Kaip rašė savo prisiminimuose saugumo pulkininkas I. Kosolapovas, kurį laiką dirbęs ir Kaune, ir Vilniuje, surasti atsakingus už piktadary­ bes „Lietūkio" garaže buvo daugiau politinė, o ne teisinė užduotis. Tuo požiūriu buvo ištardyti visi rezistentai, patekę Čekistams į rankas „klasių kovos metais". Tam tikslui buvo pasitelktas visas be išimties agentūrinis tinklas. Informatoriai budėdavo net alinėse, tykodami, ar kas nors girtas neprasitars apie savo „žygdarbius" pirmosiomis karo dienomis Kaune. Pulkininkas daro išvadą, jog „garažo žmogžudžiai" bus pasitraukę kartu su vokiečiais į Vakarus, ten tikriausiai pakeitė pavardes, gal net pasidarė plastines operacijas, kad „išvengtų rūstaus tarybinės liaudies atpildo".

612

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Ieškojo ir Vokietijoje Kazimieras Lapienis - gana sudėtingos biografijos žmogus. Prieš karą jis dirbo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II (kontržvalgybos) skyriuje, keturiasdešimtaisiais kuri laiką buvo A. Sniečkaus vadovaujamo valstybės saugumo departamento darbuotojas. Po to slapstėsi nuo enkave­ distų ir pirmomis karo dienomis Kaune kovėsi tarp sukilėlių („Raudonojo kryžiaus" ligoninės būryje), vėliau tarnavo savisaugininkų daliniuose Ry­ tų fronte. Karui baigiantis, K. Lapienis pasitraukė į Vakarus, kur netrukus ji susirado sovietinės žvalgybos rezidentas Mykolas J. -I. (šiuo metu gyve­ nantis Vilniuje). Lietuvos besiilgintis pabėgėlis buvo paveiktas įvairiomis provokacijomis, šantažu. Be kitų užduočių, jam buvo liepta „kaltei prieš liaudį išpirkti" intensyviai domėtis asmenimis, kurie „perkeltųjų asmenų" stovyklose Vokietijoje būtų žinomi kaip 1941 metų birželio sukilimo Kau­ ne dalyviai. Sovietų žvalgybininkas ypač liepęs atkreipti dėmesį į sukilėlius, ku­ rie kovojo miesto gatvėse netoli Vytauto prospekto. Kadangi pats K. Lapienis pirmąsias karo dienas praleido „Raudonojo kryžiaus" ligoninės morge, pasislėpęs ten (Kęstučio gatvėje) su saviškių penketuku, ir matė įvykius „Lietūkio" garaže nuo pradžios iki pabaigos (nors pats prisiekinėjo auto­ riui ten nedalyvavęs), tai suprato, ko ieškojo sovietinis šnipas. K. Lapienis Šios užduoties negalėjo atlikti, nes pats slėpė, jog sukili­ mo metu veikė „Lietūkio" garažo rajone, tad ir apie savo būrio draugus, buvusius toje pačioje Hanau „perkeltųjų asmenų" stovykloje, neprasitarė. 1961 metais K. Lapienis, pagaliau sugrįžęs į Lietuvą, netikėtai susiti­ ko su savo „globėju" Mykolu J. -I., kuris, pasirodo, buvo spėjęs padirbėti diplomatu užsienyje, net pagarsėjo kaip rašytojas. Gerokai kauštelėjęs bu­ vęs sovietų Šnipų rezidentas pasigyrė pokario metais iš DP - „perkeltųjų asmenų" - stovyklų Vokietijoje pergabenęs ne vieną „labai brangų gyvąjj krovini" Lietuvon, tačiau niekaip nepavykę aptikti bent vieno „dipuko", susijusio su žydų žudynėmis „Lietūkio" garaže: „Mano brolis, žydas, įsi­ darbino Kaune, E. Ožeškienės gatvėje, veikusiame vokiečių kariškių kazi­ no rūbininku, bet ir jam nepavyko surasti nė vieno iš „Lietūkio" garažo!" Mykolas J. -I. pridūrė, kad dar keturiasdešimtaisiais pradėjęs dirbti LSSR valstybės saugumo organuose, pirmomis karo dienomis tik per plau­ ką nepateko su savo buvusiais bendradarbiais į tą kruvinąją mėsmalę „Lie­ tūkio" garažo kieme. „Ten žuvo daug gerų čekistų", - prasitarė jis.

STRAIPSNIAI

613

Liudytojų atsiliepė nemažai Į Kauno prokuratūros skelbimą dėl žudynių „Lietūkio" garaže atsi­ liepė nemažai to įvykio liudytojų. Vieni jų viską matę patys, kiti girdėję iš giminaičių ar kaimynų ir laikė savo pareiga pranešti tas žinias. Prokuroras V. Maskeliūnas sakė toje byloje pasijutęs ne tik teisingu­ mo sergėtoju, bet ir istoriku. Kai kurie susitikimai jam, dirbusiam ir milici­ joje, ir prokuratūroje beveik trisdešimt metų, padarė sukrečiantį įspūdį. Vienas pirmųjų atėjo 81 metų Henrikas Žemelis iš Fontanos Viskonsino valstijoje (JAV), prisistatęs mėnraščio „Akiračiai" redaktoriumi, tuo metu kaip tik viešėjęs Lietuvoje. Keturiasdešimt pirmaisiais jis veikė antisovietiniame pogrindyje, tad beveik kiekvieną savaitgalį atvykdavo iš Kė­ dainių į Kauną, kur su draugais aptardavo busimojo sukilimo detales. Pirmomis karo dienomis H. Žemelis tuoj pat skubėjo į sukilėlių šta­ bą. Eidamas iš autobusų stoties, Vytauto prospekte jis pamatė minią žmo­ nių prie „Lietūkio" garažo. Ten, anot H. Žemelio, maždaug 10 civilių trumpai kirptais plaukais, išblyškusiais veidais mušė geležiniais laužtuvais apie trisdešimt žydų. Tuos, kurie pargriūdvo, apliedavo vandeniu, o kai šie atsigaudavo, vėl mušdavo. Tarp tų, kurie mušė, H. Žemelis nematė nė vieno su baltais raiščiais. Taip pat nepastebėjo, kad kas nors jų gumine žar­ na leistų vandenį nelaimingiesiems į bumą. Maždaug po mėnesio liudytojas pateko į pobūvi, kuriame dalyvavo apie 30 žmonių. Ten buvo kalbama ir apie žydų žudynes garažo kieme, jas visi pobūvio dalyviai pasmerkė. Netikėtai greta sėdintis žmogus tyliai prisipažino H. Žemeliui tame garaže mušęs žydus. Kodėl taip padarė, ir dabar nesuprantąs. Bet pirmo­ mis karo dienomis jis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, dezertyravęs iš „liaudies kariuomenės" ir už tai kalėjęs NKVD rūsiuose - parodė nu­ plėštus rankų nagus, įkaitinto lygintuvo žymę ant nugaros ir sulaužytą koją, būtų kiekvienam sutiktam Kaune žydui ištampęs gyslas, nes iš arti matė, kas suardė Lietuvos kariuomenę, kas NKVD ir kalėjimo viršūnėse buvo jsitaisęs, kas jį kankino... Elena Vaitkūnienė (g. 1910 m .) vienintelė iš visų apklaustųjų liudyto­ jų paminėjo pavardę žmogaus, kuris tuoj po žudynių „Lietūkio" garaže pa­ sisakė jai irgi mušęs ten žydus. Tai buvo autobuso konduktorius Ignas Stanionis. Liudytojos nuomone, jis turėjęs kažkokių ryšių su vokiečiais, nes dar 1941 metų gegužę pasakęs jai, jog netrukus prasidės karas. Bet I. Stanionį tais pačiais keturiasdešimt pirmaisiais nubaudė lemtis - jis žuvo avarijoje.

614

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Vaikystės dienų vaizdai Karo pradžios dienomis turėjęs tik septynerius metus Algis Julijus Matulevičius irgi atėjo prokuratūron papasakoti, kas įstrigo sykį einant Vytauto prospektu su mama pas jos draugę. Jau iš toli užuodęs baisią smarvę, o kai priėjo arčiau, pamatė garažo kieme krūvą lavonų. Jokių vyrų su uniformomis ar baltais raiščiais jis nepastebėjęs. Tik prisimena, kaip prie garažo privažiavo kažkoks vokiečių karininkas, pa­ klausė, kas Čia dedasi, ir liepė greitai viską sutvarkyti. Tada kažkas gumi­ ne žarna pradėjo plauti kraują nuo kiemo grindinio. Tuomet buvusi aštuonerių metų Regina AksenaviČienė irgi prisime­ na tą kraujo plovimą nuo garažo grindinio. Mergaitė įsidėmėjo ir keletą uniformuotų vyriškių tarp tų, kurie mušė. Daugiau nieko nebegalinti pri­ siminti, nes mama skubiai nusivedė ją, griežtai prisakiusi, kad apie tai, ką matė, niekad nedrįstų kam nros pasakoti. Tardytojas buvo pirmasis žmo­ gus, kuriam ji patikėjo tą baisią vaiksytės paslaptį.

Vieni matė, kiti girdėjo 1906 metais gimęs Jonas Baustis, vokiečių okupacijos metais dirbęs mokesčių inspekcijoje, prokuratūros tardytojui pateikė kitą tragiškų įvykių „Lietūkio" garaže versiją. Jis pats matęs, kaip elektros kabelio gabalais vo­ kiečių kariškiai mušė žydus, mat jiems įžengiant į Kauną kažkoks žydas buvo nušovęs vermachto karininką. Tad mieste jie surengė žydų gaudy­ nes, kiek spėjo sučiupti, nusivedė Vytauto prospektan ir ten juos „sutvar­ kė". Jis ėjęs tuo metu į darbą ir pats viską matęs... Atėjo prokuratūron ir Chaimas Bargmanas, gimęs 1951 metais, apie „Lietūkio" garažo tragediją žinojęs tik iš kitų žmonių. „Aukas žinau dvi, pasakė jis tardytojui, - ten nužudė profesoriaus A. Štromo tėvą, tuomet bu­ vusį kažkokio Kauno tresto valdytoją ar pavaduotoją, ir rabiną iŠ Šiaulių gatvės". Bet šias žinias, anot jo, dar reikėtų patikslinti. Druskininkietė Jadvyga Atrakimavičienė (g. 1923 m.) tarp aukų „Lietūkio" garažo kieme atpažino pažįstamą laikrodininką ir rabiną. Petras Steponkus, tomis dienomis tik dvidešimt peršokęs jaunuolis, buvo kelios savaitės prieš karo pradžią paleistas iš kariuomenės, tad vaikš­ tinėdavo po miestą su uniforma, nes kitokių rūbų neturėjęs. Neprisimena

STRAIPSNIAI

615

tiksliai, kokios dienos pavakare ėjo Vytauto prospektu ir pamatė garažo kieman suvarytų keliolikos žydų grupę, o apie dešimt jų gulėjo nebegyvi. Tai buvo gražiai, tvarkingai apsirengę žmonės. Juos mušė gal irgi ne dau­ giau kaip dešimties asmenų būrelis. Mušdavo tik po vieną, prieš tai palie­ pę jam užlipti ant jau užmuštų žmonių krūvos. Daužė kas kuo turėjo - gelž­ galių, virbu nuolaužomis. Visą tą kraupų reginį keli vermachto kariškiai stebėjo ir fotografavo. P. Steponkus girdėjo, kaip prie garažo susibūrusioje minioje kalbėjo, kad iš kalėjimo ištrūkę politiniai kaliniai taip atsiskaitinėja su savo kankintojais. O Juozas Kamarauskas (g. 1915 m. ) buvo net ant „Lietūkio" garažo tvoros užsilipęs, kad viską galėtų geriau matyti. Jis tvirtino, kad žydus mušė suguldytus, kartkartėmis palaistydami vandeniu iš guminės žarnos. Tarp tų, kurie gulėjo kiemo viduryje, atpažinęs du NKVD darbuotojus. J. Kamarauskas sovietų okupacijos metais dirbo darbo rezervų val­ dybos kasininku. Jų ištaigoje veikęs spec. skyrius, kurio viršininkas sykį ir pasiuntė nunešti i NKVD kažkokį paketą. Užėjęs į NKVD, kasininkas pa­ matė tuos du vyriškius. Ant tvoros jis išstypsojęs gal kokį pusvalandį... III Kauno klinikinės ligoninės gydytojas Jonas Venckevičius (g. 1927 m.), būdamas namuose, išgirdo, kad Vytauto prospekte vyksta kažkokios žiaurios žudynės. Tad keturiolikmetis tuoj pat ten nuskuodė iš smalsumo. Dabar jam atrodo, kad tai įvyko 1941 metų birželio 26 arba 27 dieną. Tik įsidėmėjo, kad po sukilėlių laidotuvių procesijos. Bet kai at­ bėgo, viskas buvo baigta, kažkas gumine žarna jau plovė garažo kiemą. Jo draugas Algirdas Kačiuška papasakojęs, kad ten užmušė gal 17 žydų. NKVD darbuotojų, nes visi buvo apsimovę galifė kelnes ir mūvėjo auli­ nius batus.

SS generolo misija J. Venckevičius įsidėmėjęs virš garažo kiemo gana žemai skraidantį lėktuvą „Starch", kuriuo, kaip vėliau sužinojo iš laikraščių, į Kauną atskirdo SS generolas Stahleckeris, kuris ir suorganizavo akciją „Lietūkio" garaže... Nedidelį lėktuvėlį, nuolat sukantį ratus žemai virš garažo kiemo, įsidėmėjo ir kitas liudytojas Algirdas Kazimieras Žalys (g. 1922 m. ). Be to, jis dar matė, kaip „plikai nukirpti civiliai mušė žydus, o kai kuriems jų gumine žarna burnon leido vandenį". Vokiečiai, anot jo, visa tai stebėjo ir nuolat fotografavo.

616

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tada daugelis Šnekėjo apie SS brigadenfiurerio W. F. Stahleckerio vi­ zitą Kaune. Jis buvo specialiosios operatyvinės grupės A vadas, turėjęs labai plačius Hitlerio bei Himmlerio įgaliojimus. 1941 metų rudeni Stahleckeris pateikė ataskaitą apie savo grupės veiklą vokiečių okupuotose Bal­ tijos valstybėse. Tai buvo garsusis „dokumentas 180-L". Ten, tarp kitko, rąžomą, kad dar pačioje Rytų kampanijos pradžioje aktyvios Lietuvos na­ cionalinės jėgos susivienijo į vadinamuosius partizaninius junginius, kad galėtu aktyviai dalyvauti kovoje prieš bolševizmą, kad jau pirmomis karo dienomis buvo sukurta lietuvių saugumo ir kriminalinė policija iš buvusių Lietuvos policijos darbuotojų, kurių dauguma buvo paleisti iš kalėjimo. Priede prie „dokumento 180-L" pateikta SS brigadenfiurerio sureng­ tų egzekucijų statistika, iš kurios paaiškėja, kad vien tik Kauno rajone bu­ vo sunaikinta 31 914 žydų ir 80 komunistų. Septintojo dešimtmečio pradžioje VDR įvyko garsiosios „SS-Einsatzgruppen-A", kuriai vadovavo generolas Walteris Stahleckeris, kariškių teismo procesas. Jo metu buvo paskelbta ir ataskaitos, kurias SS generolas siųsdavo asmeniškai H. Himmleriui. Štai kas ten rašoma apie pirmąsias karo dienas Kaune: „...Tik įžengę į miestą, mes iš karto, nors ir su nema­ žais sunkumais, paraginome vietines antižydiškas jėgas surengti pogro­ mus... Mums labai svarbu turėti ateičiai įrodymų, kad gyventojai patys griebdavosi smurto prieš bolševikines ir žydiškąsias jėgas... Partizanų grupės vadui Klimaičiui pasisekė pagal mūsų į Kauną pasiųstos nedidelės avangardinės komandos nurodymus surengti pogromą taip, kad jokiu bū­ du neiškiltų viešumon, jog tai padaryta pagal vokiečių įsakymą ar vokie­ čių iniciatyva..." SS brigadenfiurerio Stahleckerio ataskaita ir kai kurie Lietuvių akty­ vistų fronto dokumentai, liečiantys 1941 metų birželio-rugsėjo įvykius okupuotoje Lietuvoje (padarius atitinkamas kupiūras), buvo išspausdinti „SSKP CK žiniose" (1990 m., Nr. 10, p. 129-139). Ten pažymėta, kad tai do­ kumentai iš KGB archyvo, kurie visai neseniai buvo prieinami tik siauram ratui, ši publikacija apie „buržuazinių nacionalistų žvėriškumus" buvo paskleista ir kituose SSRS leidiniuose bei užsienio spaudoje prieš pat 1991 metų sausio įvykius.

STRAIPSNIAI

617

Kalba A. Sniečkaus kurjeris 1991 metų sausio įvykių išvakarėse ilgai kalbėjausi su Eusiejumi Jacovskiu - įdomios biografijos žmogumi. Jo tėvai prieš karą turėjo kino teat­ rą „Triumf" Laisvės alėjoje, kur rengdavo sovietinių filmų premjeras. I ko­ munistų partiją jis įstojo dar trisdešimt aštuntaisiais, buvo A. Sniečkaus kurjeris. Karo metais E. Jacovskis atsidūrė šešioliktojoje divizijoje, dirbo „Smerš" skyriuje (apie tai parašė atsiminimus „Fronto užrašai"). O nuo 1953 metų dirbo LSSR Aukščiausiosios Tarybos juridiniame skyriuje. E. Jacovskis gana plačiai papasakojo apie keturiasdešimtųjų metų įvykių užkulisius, prisiminė karo pradžią ir „Lietūkio" garažą. Netikėtai prasitarė: „Randakevičiaus vyrai buvo sugavę vieną iš tų, kurie ten žudė žydus, mano tėvynainius, bet jis neprisipažino. Prisimenu, kaip 1962 metų rudenį Aukščiausiojoje Taryboje laukėme iš jo, nuteisto mirties bausme, malonės prašymo. Manėme, gal paskutinę akimirką prisipažins, atgailaus, bet ne... Tai buvo toks Mariukas". Prano Mariuko pavardė figūruoja ir 1994 metais iškeltoje „Lietūkio" garažo byloje. Jis buvo vienas įtariamųjų. Valstybinis Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centras atsiuntė Kauno prokuratūron KGB archyve rastos „agentūrinio darbo bylos Nr. 5656" („delo agenturnoj razrabotki") do­ kumentų kopijas bei kitą medžiagą, susijusią su šiuo asmeniu, kurį tikriau­ siai dar daug kas Lietuvoje prisimena, bet iki Šiol vengia garsiai ištarti jo pavardę.

Prabilo šeimos draugas Visiškai slaptoje KGB pažymoje, kurios yra tik vienintelis egzemp­ liorius, pranešama apie kompromituojančius duomenis, liečiančius Praną Mariuką, gimusį 1908 metais Maskvoje, nepartinį, vidurinio išsilavinimo, gyvenantį Panevėžyje, be aiškaus užsiėmimo. Šitą medžiagą KGB gavo 1958 metais, kaip pažymėta, iš nuteistojo Huberto Brukšto. Jo ir Mariukų šeimos draugavo. Matyt, patekęs bėdon draugas nusprendė taip pasitar­ nauti KGB, tikėdamasis, kad jam sušvelnins bausmę kalėjime. „Šeimos draugas" pranešė saugumiečiams, kad sykį P. Mariukas parodė jam iš Kauno atsivežtą auksą (dantų, monetų, papuošalų), pasakė, kad naikinęs žmones Devintajame forte, o ir dabar darytų tą pati, jeigu pasikeistų val­ džia. Taip pat papasakojęs apie „akciją viename Kauno garaže".

618

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Keletą kartų pasprukęs iš KGB akiračio (per patikrinimus jam pa­ dėdavo dokumentuose nurodyta „gimimo vieta - Maskvos miestas" arba caro laikų auksinės monetos) P. Matiukas vėl atsidūrė šios žinybos dė­ mesio centre. Kaip pasakojo E. Jacovskis, tuometinis LSSR valstybės saugumo ko­ miteto pirmininkas A. Randakevičius vėliau sakė jam Matiuko bylai metęs geriausias saugumo jėgas, nes pagal Maskvos nurodymą „Lietūkio" gara­ žo byla privalėjo turėti „tarptautinį rezonansą". Iš pačių geriausių tardytojų kitos bylos buvo paimtos, pasitelkti pa­ tikimiausi informatoriai. Tarp jų - ir vienas geriausių KGB kalėjimo kame­ ros agentų „Aguona", kelis kartus teistas už kriminalinius nusikaltimus, už grotų praleidęs arti dvidešimties metų, turėjęs visas privilegijas, pri­ lygstančias etatiniams saugumo darbuotojams (pagerintą maistą, medi­ cininį aptarnavimą, reguliarius pasimatymus su pageidaujamomis mo­ terimis ir 1.1.).

Filmas KGB užsakymu KGB ieškojo ir kitų Šaltinių, kurie patvirtintų P. Matiuko „šeimos draugo" informaciją. Kaune buvo apklausinėjami „Spindulio" spaustuvės darbuotojai, dar prieš karą dirbę kartu su juo. Taip pat stomatologai, dan­ tų technikai, nes P. Matiukas, mėtydamas pėdas, dažnai keisdavo gyvena­ mąją vietą ir užsiėmimą - Mažeikiuose ir Panevėžyje jis dirbo dantų tech­ niku. Buvo apklausti giminės, kaimynai, pažįstami. V. Afanasjevas, su kuriuo P. Matiukas dirbo „Spindulio" spaustuvė­ je, pranešė, kad šis pirmosiomis karo dienomis suiminėjo spaustuvininkų profsąjungos aktyvistus. J. Ziniui jis gyrėsi pats sušaudęs SSRS Aukščiau­ siosios Tarybos deputatę J. Budžinskienę. E. Timleris matė, kaip jis, pra­ sidėjus karui, Kaune, Telšių gatvėje, atėmė šautuvą iš raudonarmiečio. M. Jurkevičienė papasakojo, kad P. Matiukas buvo pirmosiomis karo die­ nomis tarp sukilėlių, ji mačiusi, kaip jis varė maždaug dvidešimties suim­ tųjų grupę. O A. Rožanskas informavo apie susitikimą su „objektu" res­ torane, per kurį P. Matiukas pasigyrė karo pradžioje statęs prie sienos buvusius draugus ir šaudęs... Visa ši informacija buvo renkama tuo metu, kai P. Matiukas dar bu­ vo nesuimtas. Bet saugumiečiai buvo taip užtikrinti savo darbo sėkme,

STRAIPSNIAI

619

kad nusprendė apie šią bylą susukti dokumentinį filmą. Pagrindiniai šio filmo veikėjai buvo pradėti filmuoti, kai dar gyveno laisvėje! Vėliau teisme P. Matiukas pasakys: „Kai atėjo manęs filmuoti, su­ pratau, kad šį sykį nuo KGB jau neišsisuksiu!" Lietuvos kino studijos dokumentinis filmas „Kodėl akmenys netyli" (scenarijaus autorius I. Pik­ turna, režisierius-operatorius L. Tautrimas, operatorius S. Murmulaitis) pasirodo ekranuose P. Matiuko ir jo bendrabylių teismo dienomis.

Politiniai bylos tikslai Šia byla, anot E. Jacovskio, domėjosi ir LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Pa­ leckis. Ji turėjo padėti sukompromituoti emigracijos organizacijas, kurios pradėjo tarptautiniu mastu aktyviai kelti „Pabaltijo klausimą". SSKP CK pirmasis sekretorius N. Chruščiovas buvo suplanavęs sovietinės diplomatijos prasiveržimą į Vakarus. Netrukus turėjo prasidėti serija susitikimų su JAV prezidentais: su baigiančiu kadenciją generolu D. Eisenhovveriu, vėliau su naujuoju Baltųjų rūmų šeimininku J. Kennedy. Kremliuje žinojo, kad šiuose jiems labai svarbiuose susitikimuose gali iškil­ ti ir Baltijos valstybių okupacijos problema. Todėl KGB pradėjo rengti du didelius „buržuazinių nacionalistų" teismo procesus, kurie turėjo įvykti Vilniuje ir Kaune. Šios bylos, taip pat vėl jau kelintą kartą propagandiniais tikslais iškel­ ta „Lietūkio" garažo tragedija turėjo tapti švariais Maskvos argumentais, kaip anuomet sakydavo, „nuolat stiprėjančioje dviejų ideologijų kovoje".

Praneša agentas „Aguona" Vilniuje, LSSR valstybės saugumo komiteto požemiuose, beveik be poilsio dienomis ir naktimis darbavosi patyręs kameros agentas „Aguo­ na". Jis privalėjo ne tik perdavinėti išsamią informaciją, ką kalinys Nr. 1 kalba, galvoja, turėjo padėti KGB tardytojams parengti jį psichologiškai, kad nesipriešintų. Bet, kaip prisipažino „Aguona" viename savo raportų, beveik dvidešimt metų įvairiuose kalėjimuose dirbdamas su socialistinės tėvynės išdavikais, banditais, žmogžudžiais, jis dar nebuvo susidūręs su tokiu užsispyrusiu sovietinės valdžios priešu.

620

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

KGB kalėjimo kameroje, anot „Aguonos", P. Mariukas ištisas dienas gulėdavo ant lovos ir skaitydavo knygas. IŠ pradžių buvo gana atviras su agentu, sakydavo, kad rusams nepavyks apmauti amerikiečių ir anksčiau ar vėliau prasidėsiąs pasaulinis karas. Labai piktai šnekėdavęs apie sovie­ tinę santvarką. Nuolat niūniuodavo savo sukurtą dainą: „Drebėkite, irisi bolševikai. Jums kerštas artėja baisus, Nes jūsų planai nepavyks, Nušluosim nuo žemės visus". „Aguona" primygtinai reikalavo šefo, kad uždraustų P. Mariukui išdavinėti knygas iš saugumo komiteto bibliotekos, mat šis naudojąs jas susirašinėjimui su bendrabyliais. Tam tikslui šiuo metu atseit tarnauja A. Šolom-Aleichemo knyga „Tevjė pienininkas".

Atvirumas ar blefas? Kauno prokuratūros prokuroro V. Maskeliūno manymu, kai kuriuos „Aguonos" raportus saugumui reikėtų vertinti labai kritiškai, nes kamerų agentai buvo gana specifiška KGB informatorių padermė. Dėl pagerinto maisto ar neeilinio pasimatymo besistengiantys kaliniai dažnai prirašyda­ vo įvairių nebūtų dalykų arba kalėjimuose dažnai įprastus „bajeravimus" pateikdavo kaip tikras žinias. P. Mariukas dažnai pasigirdavo kameros kaimynui 1935-1936 me­ tais priklausęs pogrindinei LKP organizacijai. Net du kartus buvęs sučiup­ tas „smetoninės policijos" su komunistiniais lapeliais. Bet kadangi tuo pat metu dirbęs ir politinei policijai, jį tuoj pat paleisdavę. Kartais „vyriškai pačiupinėdavęs" savo partijos bičiulę Adelę Šaučiūnaitę, bet ji įgrisusi, todėl buvo nušauta. Be visa ko, ji pradėjusi įtarinėti dvigubą žaidimą. Vėliau P. Mariukas prišnekėjo „Aguonai", kad jo tikra pusseserė buvo Dzeržinskio ir Berijos sekretorė, bet kaip ir jis nekenčianti bolševikų, todėl daug papasakojusi, kas dėjosi Kremliuje. Kalbėjo, kad jo brolis rengė pasikėsinimą į A. Sniečkų ir J. Paleckį. Taip pat „Aguonai" pasipasakojo sykį norėjęs bėgti į Vakarus, bet perkalbėję draugai. Tada persikėlęs gy­ venti į Panevėžį, kur jo niekas nepažinojo. Prieš pat 1961-ųjų metų Kūčias „Aguona" pranešė, kad P. Mariukas iš pasivaikščiojimo grįžo labai susijaudinęs. Prieš kelias dienas jam buvo

STRAIPSNIAI

621

nuskusti ūsai, o gruodžio 19 dieną pasivaikščiojimas saugumo komiteto kieme užtrukęs neįprastai ilgai. Jo metu P. Mariukas pastebėjo, kad pro pravirą antrojo aukšto langą jį įdėmiai stebi trys žydai. Tada supratęs, kad įvyko kažkoks labai svarbus jo bylai atpažinimas.

Garsaus kagėbisto pagalba Kaip pasakojo E. Jacovskis, Šiai bylai pasisiūlė padėti iŠ Maskvos atvykęs garsusis Lazaris šeinkmanas, kituose šaltiniuose vadinamas „ge­ nerolu Kalistratovu" arba „Chorchė Luisu Havelaru". Tai buvo tikra „vaikščiojanti KGB kartoteka". Buvęs Maskvos teatro sufleris, karo metais patekęs vokiečių nelaisvėn, aktyviai dalyvavo gau­ dant nacistinius nusikaltėlius, savo gabumais ir pasiekimais buvo pralen­ kęs netgi žymųjį Simoną VViesenthalį. Šis Tverės žydas, artimas rusų rašy­ tojo Konstantino Simonovo draugas ar net jo giminaitis, maždaug 1963 metų pabaigoje paslaptingai dingo kažkur Pietų Amerikoje. Vieni teigia, kad KGB agentas žuvo, susirėmęs su „abvero" palikuo­ niais, kurie jam neleido prisiartinti prie pagaliau aptikto Osvencimo „dak­ taro" Mengele's. Kiti teigia, kad „generolas Kalistratovas", dar kartą sėk­ mingai pakeitęs pavardę, gyvas ir sveikas iki šiolei vaikštinėja Jeruzalės gatvėmis. Kad ir kaip ten būtų, bet būtent po to paslaptingojo atpažinimo seanso KGB kieme prasidėjo saugumo tardytoju spaudimas P. Mariukui prisiimti kaltę dėl žudynių „Lietūkio" garaže. „Aguona" 1961 m. gruodžio 22 dienos raporte rašo: „Mariukas gri­ žo iŠ tardymo ir pasipasakojo, kad svarbiausias tardytojo spaudimas buvo dėl garažo... Aš supratau, kad jie neturi jokios medžiagos... Tardytojui matomai svarbiausia yra sugaut siūlo galą dėl garažo..." P. Matiukas neslepia nuo kameros kaimyno, kad ir jo abu sūnūs yra dideli sovietų valdžios priešai, nors tėvo paliepimu ir įstojo abu į komjau­ nimą. Jis prasitaria „Aguonai": jeigu prisiimtų „Lietūkio" garažo istoriją, tai būtų mirtis, be to, gyvenimo neturėtų ir jo vaikai, o ypač jauniausias, kuris tuo metu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.

622

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Agentą išdavė dešra Šis abipusis pasitikėjimas tarp kameros kaimynų netikėtai baigėsi, kai KGB agentas „Aguona" gavo maisto siuntinyje... nesupjaustytos deš­ ros. Ištikimasis saugumo „juodadarbis" raporte neslepia savo apmaudo, kad dėl to dešros gabalo sužlugo visas agentūrinis darbas. Atseit P. Matiukas, irgi būdamas senas smetoninis žvalgybininkas, bemat pajuto, kad čia kažkas negera: „Mes, saugumo kaliniai, visada gauname dešrą supjaus­ tytą į gabaliukus, kad kokia žinutė iš laisvės mums nepatektų siuntinyje, o tu vienintelis staiga gavai nesupjaustytą..." Po tos istorijos su dešra „Aguonos" raportai pasidaro jau ne tokie turiningi ir išsamūs. Netrukus, matyt, tarp kalinių atsiradusiai įtampai nuslopinti į jų ka­ merą atkeliamas naujas žmogus - Germanavičius, kuris 1961 m. lapkričio 7-osios naktį Vilniuje įsigudrino nuplėšti net 45 raudonas vėliavas. Visas P. Matiuko dėmesys, anot „Aguonos", dabar sutelktas į tą jaunuolį - jis ža­ visi žygdarbiu, moko įvairių kalėjimo gyvenimo gudrybių, aiškina, kaip nepasiduoti tardytojų provokacijoms. Taip pat, KGB agento žodžiais, užsi­ ima Germanavičiaus „antitarybiniu auklėjimu": aiškina jam, kad „SSRS yra tautų kalėjimas ir reikės daug pastangų jam sugriauti". „Aguona" tie­ siog maldauja: „Tamsta kapitone, Germanavičius kameroje prie mūsų by­ lų nepritinka ir tik trukdo dirbti su Matiuku".

Teismas greta garažo Jono Palubinsko, Boleslovo Čirvinsko, Alekso Raižio, Leono Meciaus, Juozo Kopūsto, Klemenso Skabicko, Stasio Benziaus, Prano Matiuko ir jo bendrabylių teismas, kaip teigia ano meto spauda, buvo atviras, tačiau pa­ gal proceso dalyvių prisiminimus - su „kontramarkėmis", kurias pasirašy­ tinai dalydavo partinių organizacijų sekretoriai. Teismas prasidėjo 1962 m. rugsėjo 26 dieną Kaune, Profsąjungų rūmuose, visai greta tuomet dar neužstatyto „Lietūkio" garažo kiemo. Šiam teismui primininkavo LSSR Aukščiausiojo teismo narys L. Miežėnas, o tarėjai buvo Kauno autotransporto kontoros Nr. 4 viršininkas V. Bagdonas ir „Dailės" kombinato medicinos punkto vedėja A. Gaurilienė. Dalyvavo net du kaltintojai: iš LSSR prokuratūros prokuroro pava­ duotojas F. Archipovas ir visuomeninis - neeiliniais oratoriaus gabumais pasižymėjęs Politechnikos instituto docentas A. Novodvorskis.

STRAIPSNIAI

623

Publika buvo parengta Kaip prisimena 1941 metų sukilėlis J. Čepėnas, tuomet Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje dėstęs piešimą ir sunkiai išprašęs „kontramarkę" į teismą iš partorgės, visas dešimt teismo dienų Profsąjungos rūmų didžio­ joje salėje tvyrojo slogi atmosfera. Aiškiai galėjai pajusti, kad maždaug pusė proceso stebėtojų buvo „diriguojami" KGB darbuotojų - po tam tik­ rų teismo pirmininko ar kaltintojų replikų griaudėdavo „ilgai trunkantys plojimai", pasigirsdavo įvairių teisiamuosius užgauliojančių replikų, trypi­ mas kojomis bei pasipiktinimo Šūksniai. Salė buvo pilnutėlė iki pat paskutinės teismo dienos. Procesą filma­ vo ne tik Lietuvos kino studija, bet ir iš Maskvos atvykusi SSRS valstybės saugumo komiteto kino dokumentikos grupė. Salėje pirmoje eilėje sėdėjo Kauno dailininkas L. R., kasdien spaudai pateikdavęs pagiežingus teisia­ mųjų šaržus. Visame pastate budėjo ginkluoti sargybiniai, kurie kiekviena­ me žingsnyje tikrindavo „kontramarkes", kad pro užkardas neprasmuktų koks nors „pašalinis asmuo". Teisme dalyvavo ir tuomet neseniai Rygos specialiąją milicijos mokyklą baigęs ir ką tik pradėjęs dirbti vidaus organų sistemoje V. Maske­ liūnas. Jis teigė, kad net iš jo bendradarbių proceso dalyviai būdavo kruopš­ čiai atrenkami. Tai buvo tarsi „mokymo priemonė" juristams: viršininkai prasitardavo, kad tokių teismų Lietuvoje būsiąs dar ne vienas, tad jiems rei­ kia gerai pasirengti. Žurnalistas S. (prašęs šiame kontekste neminėti jo pavardės), tuomet dirbęs „Kauno tiesoje", pasakojo, kad reportažus iš teismo salės rašyti vy­ riausiasis redaktorius patikėjo „patiems principingiausiems laikraščio ko­ respondentams - komunistams, o jų kanidadatūras reikėjo derinti su part­ komu ir saugumu".

KGB neįvykdė užduoties Teisiamiesiems buvo inkriminuojama, kaip anuomet rašydavo, ta­ rybinių piliečių žudynės Kauno devintajame forte, Garliavoje, Vilkijoje, Užusalyje, Seredžiuje, Rumšiškėse ir kitose Lietuvos vietose, taip pat nužu­ dytųjų turto grobimas. Visi jie priklausė „Tautinio darbo apsaugos batalio­ nams", kurie buvo pradėti formuoti 1941 m. birželio 28 dieną.

624

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

„Lietūkio" garažo „epizodas" taip ir nešmėkštelėjo teisme, tik sykį savo baigiamojoje kalboje apie jį užsiminė prokuroras F. Archipovas gry­ nai propagandiniais sumetimais, taip ir neįvardydamas konkrečių Šios kruvinos akcijos vykdytojų. KGB nepajėgė atlikti partijos iškelto uždavinio. Didžiausią organizuotos publikos dalies pasipiktinimą sukeldavo pagrindinio teisiamojo P. Matiuko žodžiai. Jis atkakliai neigė esąs žudikas. Sykį į teismo pirmininko L. Miežėno repliką P. Matiukas atrėžė: „O ką jūs iŠdarinėjote Rainiuose ir Pravieniškėse?" Salė net suūžė iš pasipiktinimo. Lygiai taip pat publika reagavo, kai P. Matiukas priminė, jog 1955 m. rug­ sėjo 17 d. amnestija yra jau nubraukusi visas jo nuodėmes.

Nuspręsta iš anksto Pagrindiniai teismo liudytojai buvo tie patys savisaugininkai, teisia­ mųjų «žygio draugai", tačiau spėję sudaryti sandėrius su KGB ir nepatekę į teisiamųjų suolą. Apimtas nevilties vienas teisiamųjų S. Benzius, per visą teismą tei­ gęs, kad karo metais buvęs tik kuopos raštininkas, pradėjo šaukti liudyto­ jui P. Zelionkai: „Jeigu tu jau matei, kad aš šaudžiau, tai bent pasakyk, iš kokio ginklo!" O liudytojas nusišaipė: „Šaudei, nesigink, šaudei, o iš ko, skirtumo nesudaro, nes vis vien šaudei". Salė po tokio „paliudijimo", aiš­ ku, ilgai plojo. Kitas teisiamasis B. Čirvinskas teigė per visą karą gyvenęs Dusetose, jaudindamasis perskaitė visą sąrašą dar gyvų žmonių pavardžių, kurie teisme galėtų tai paliudyti. Prašė teismo pirmininko būtinai iškviesti juos, jam tai esąs gyvybės ir mirties klausimas, nes jis nenorįs baigti gyvenimo su tokia dėme. Teismas išėjo pasitarti, bet po kelių minučių sugrįžo. Teismo pirmi­ ninkas, pavadinęs teisiamąjį B. Čirvinską „išsišokėliu", atmetė jo prašymą. Prokuroras F. Archipovas reikalavo visiems be išimties teisiamiesiems „nacionalistiniams budeliams" - mirties bausmės. Nuosprendis perskaity­ tas 1962 m. spalio 4 d. Kaip liudija „Visiškai slapta pažyma", pasirašyta KGB archyvinio-įskaitinio skyriaus viršininko papulkininkio Milnikovo, visi nuteistieji lygiai po mėnesio buvo sušaudyti Vilniuje. Žurnalistui S. įstrigo P. Matiuko paskutiniai žodžiai, kai jis kreipė­ si į salėje esančius savo sūnus: „Vaikai, būkite tokie, koks aš buvau iki

STRAIPSNIAI

625

1940 metų birželio 15 dienos!" O V. Maskeliūnas prisiminė kitą pagrindi­ nio teisiamojo pasakymą: „Ateis diena, kai mūsų vardai tėvynės altoriuje bus iškalti aukso raidėmis!" Kitas teismo procesas prasidėjo 1962 metų spalio 10 dieną Vilniuje, KGB žinybiniame F. Dzeržinskio klube. Jis irgi truko lygiai dešimt dienų. Ten pagal tokį patį scenarijų - kino operatoriai, prožektoriai, pasipiktinusi salė, sustiprinta sargyba, teisiamųjų šaržus piešiantys dailininkai ir t. t buvo teisiama kita savisaugininkų grupė: Antanas Impulevičius (už akių, nes tuo metu gyveno JAV), Zenonas Kemzūra, Juozas Ūselis, Juozas Knyrimas, Bronius Gaižauskas, Jonas Davalga, Pranas Plančiūnas, Povilas Tinteris, Liudas Kolka ir Jonas Stankaitis. Jie buvo kaltinami tėvynės išdavimu ir masiniu „tarybinių žmonių" žudymu hitlerinės okupacijos metais Rusi­ joje, Baltarusijoje ir kitur. P. Plančiūnas teigė per visą karą dirbęs kaime ir garsėjęs tik kaip „darbštus kalvis". Kaltinimus neigė ir kiti teisiamieji. Bet pagrindiniai nu­ sikaltimų liudytojai vėl buvo kiti „tautos darbo apsaugos bataliono kariai", kurie vieningai teigė matę tas žudynes. Beje, Vilniuje per teismą buvo paskelbtas Lietuvos nacionalistų par­ tijos vado raštas generaliniam tarėjui P. Kubiliūnui, jog „vokiečiai nuolat fotografuoja lietuvius akcijose, norėdami paskelbti pasauliui, kad atseit tik vien lietuviai šaudo". Vilniaus procesas, kaip ir Kauno, baigėsi mirties nuosprendžiais. Tik vienas teisiamųjų J. Stankaitis buvo „pervestas į kitą bylą". Irgi lygiai po mėnesio ELTA pranešė, kad LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas atmetė nuteistųjų malonės prašymus, ir mirties nuosprendis įvykdytas.

Pokeris senomis kortomis Senas čekistas A. Petrakovas, dirbęs prie visų viršininkų, pradedant F. Dzeržinskiu ir baigiant L. Berija, ypač pasižymėjęs (gavęs paauksuotą nusipelniusio čekisto ženklelį) 1940-1941 m. trėmimų akcijose Estijoje, o pokario metais kartu su „Smerš" atsidūręs Kaune ir čia prieš keliolika me­ tų atsisveikinęs su gyvenimu, atskleidė žurnalistui kai kuriuos „KGB me­ chanikos" principus: „Mes, čekistai, visada turėjome savus įstatymus, nes klasiniams ir idėjiniams priešams nevalia taikyti konstitucijos prerogatyvų. Kitaip

626

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

ideologinė kova bus beprasmiška. Čekistai vadovavosi tik revoliuciniu teisingumu. O mirties bausmė KGB bylose būdavo taikoma tik dviem atvejais: kai nevykėliai tardytojai bylos dokumentus susiūdavo baltais siūlais, paprastai sakant, ją sufalsifikuodavo ir tų siūlų galus reikėdavo pa­ slėpti žemėje, arba kai nepavykdavo susitarti su kaltinamaisiais. Visi, ku­ rie, patekę į mūsų rankas, išlikdavo gyvi, buvo sudarę vienokį ar kitokį sandėrį su mumis..." Taigi jeigu, anot A. Petrakovo, KGB tardytojai A. Kežys, A. Gišinas ir būtų „padirbėję profesionaliau", tai, ko gero, „Lietūkio" garažo byla bū­ tų buvusi baigta dar 1962 metų rudenį. Bet kartais pagalvoju, kad gal ir nenorėta jos baigti, nes vienos totalitarinės valstybės nusikalstamų struktūrų - šiuo atveju SS ir gestapo parengtas ir suorganizuotas - nusikaltimas atitinkamais politiniais mo­ mentais puikiai pasitarnaudavo kitos totalitarinės valstybės nusikalstamai struktūrai, šiuo atveju KGB. Todėl beveik esu tikras, kad dar ne kartą bus bandoma sužaisti tą nešvarų pokerį su senomis kortomis, nes tai - žaidi­ mas, kaip pareiškė vienas mano pašnekovų, kurio „mes niekada neturime teisės pralošti". Ir baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta Kauno miesto prokuratū­ roje 1994 metų gegužės 4 dieną pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventoju genocidą" I straipsnyje, po penkis mėnesius trukusios liudytojų apklausos buvo sustabdytas parengtinis tardymas, kol paaiškės kokios nors naujos aplinkybės. Nutarime pažymėta: „Kad buvo žudynės „Lietūkio" garaže, įrodyta nenuginčijamai. Neįrodyta, kas konkrečiai dalyvavo žudynėse... Išsemtos visos galimybės nustatyti šiuos asmenis..." Skelbta: „Lietuvos rytas", 1996 m. lapkričio 16 d., Nr. 269.

L IET U V IŲ IR ŽYDŲ SA N T Y K IA I 1 9 4 0 -1 9 4 1 M ETA IS Valentinas Brandišauskas

Lietuvos žydų istorija siekia tolimą praeiti. Tačiau tik formuojantis nacijoms lietuvių ir žydų santykiai igavo tautinį pobūdi, tik nuo 1918 me­ tų, t. y. nuo tada, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, kai lietuvių tauta ir politine prasme tapo istorijos subjektu, galime kalbėti apie savarankiškus šių tautinių grupių santykius. Lietuvos Respublikos laikais pradėjo formuotis pilietinė visuomenė. Deja, jos integracija, pagrįsta pilietiškumo principais, dar buvo labai silpna. Tautiškumo pradų aktualumą nesunkiai galime pastebėti kai kurių ano meto autorių veikaluose. S. Tarvydas 1939 metais rašė: „Mažumos tautinė­ je valstybėje visada yra svetimas kūnas, kuris niekados nesutaps su tautos kūnu ir neįsijungs į tautos organizmą. Todėl mūsų laikais valstybės ribos turi sutapti su tautos ribomis, o tautos viduje gyveną svetimtaučiai turi būti įjungti į tautos kultūrą arba išsikelti į savo valstybę, arba palikti kaip svečiai, besinaudoją prieglaudos teisėmis. Naujoji valstybė šiais egonacionalizmo laikais savo egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet tautiečiu"', šias mintis autorius neabejotinai pasiskolinęs iš A. Maceinos, kuris, rašydamas apie „valstybinę krizę", „senos valstybės koncepcijos žlugimą", iškėlė „naujos valstybės" bruožus, ši, filosofo teigimu, „nepakenčia tautinio mišrumo. Joje aiškiai turi viešpatauti viena tauta". Tokia pozicija aiškinama žalinga svetimtaučių kultūrine įtaka2. Manytume, jog šios idėjos atspindi nacionalsocializmo ideologijos principus tautinių santykių srityje, šia liga sirgo daugelis Europos šalių.1* 1 Tarvydas S. Geopolitika. Kaunas, 1939, p. 14-15. 1 Maceina A. Tauta ir valstybė // Naujoji Romuva, 1939, Nr. 11, p. 228-230.

628

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tačiau tautiniai konfliktai jose buvo nepalyginamai stipresni ir net pa­ reikalavo žydų aukų (Prancūzijoje, Rumunijoje ir kitur)3. Lietuvoje antisemitizmas reiškėsi kur kas švelniau. Ryškiausias an­ tisemitinis ekscesas 4-ojo dešimtmečio pabaigoje - išpuoliai prieš žydus Leipalingio miestelyje 1939 m. birželio 19 d.: buvo išdaužyti žydų 22 gyve­ namųjų namų ir sinagogos langai4. Po šio įvykio „Lietuvos aide", atspin­ dinčiame vyriausybės nuomonę, pasirodė V. Širvinta straipsnis „Tole­ rancija ir perdėtas jautrumas". Įvykis įvertintas kaip „lokalinio pobūdžio kivirčas". Pagrindinė straipsnio mintis - žydai turėtų „mokėti skirti vy­ riausybės politiką nuo nenaudėlių išsišokimų ir atsiduoti bendram krašto kūrybos darbui (...)"5. Pasirodę atsišaukimai „Nepirk pas žydus" dažniau­ siai susilaukdavo tik Valstybės saugumo policijos dėmesio; žydų krautu­ vių iškabų tepliojimas (per 1939 metus keliasdešimt tokių atvejų), antise­ mitinių lapelių platinimas (Valstybės saugumo departamentas per metus jų surinkdavo kelis šimtus) didelio lietuvių pritarimo nesulaukdavo6. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žydų likimą Europoje, kar­ tu ir Lietuvoje, nulėmė ne vietiniai antisemitai, bet vokiečių genocido politika. Tačiau ar Ši principinė nuostata panaikina bet kokią lietuvių at­ sakomybę už tragišką Šios tautos likimą? Prisiminkime, F. Daugis prieš karą rašė: „Sakoma, kad antisemitizmas atėjo iš Vokietijos ir Lenkijos. Taip, tai tiesa. Bet kiekviena bacila užkrečia tik sau palankią dirvą ir są­ lygas radusi"7. Kaip vertinti beveik aksioma tapusį teiginį, esą prie Lietuvos sovieti­ zacijos labiausiai prisidėję žydai? Kokią vietą antisemitizmas užėmė antisovietinio pogrindžio bei pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais legaliai veikusių lietuviškų valdžios bei valdymo institucijų ideologijos skalėje? šie klausimai ir tapo pagrindiniu tyrimo objektu.

3 Sužiedėlis S. Penkiasdešimčiai metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir laikino­ sios vyriausybės interpretacijų disonansai // Metmenys, 1991, Nr. 61, p. 165. * Anušauskas A. Antisemitizmas Lietuvoje 1939-1940 metais / Rankraštis. 3 Širvintas V. Tolerancija ir perdėtas jautrumas / / Lietuvos aidas, 1939 07 03. 6 Anušauskas A. Antisemitizmas Lietuvoje 1939-1940 metais / Rankraštis. 7 Daugis F. Žydai Lietuvos gyvenime. Kaunas, 1939, p. 44.

STRAIPSNIAI

629

Ekvilibristika skaičiais Mažiausiai ginčytinas klausimas - iki karo Lietuvoje gyvenusiu žy­ dų skaičius. Jų buvo apie 170 tūkst. 1939 metais, prijungus prie Lietuvos Vilniaus kraštą, žydų padidėjo iki 240 tūkst., tai sudarė apie 8% visų Lie­ tuvos gyventojų8. Nekelia abejonių tai, kad žydai Lietuvos ekonominiame gyvenime turėjo svarbias pozicijas. Tiesa, išsamių ir patikimų duomenų, koks buvo žydų lyginamasis svoris prekyboje, atskirose pramonės Šakose, nėra, tačiau ir pavieniai duomenys yra pakankamai iškalbingi: iš 986 sovie­ tų valdžios nacionalizuotų fabrikų, kuriuose dirbo po 20 ar daugiau sam­ domų darbininkų, žydams priklausė 560 (57%); iŠ 1593 nacionalizuotų par­ duotuvių, turinčių 150 tūkst. litų ir didesnę metinę apyvartą, - net 83%. Dauguma iš 14 tūkst. nacionalizuotų namų priklausė žydams9. Vilniuje bu­ vo nacionalizuota 370 įmonių. Tarp jų: žydų - 265, mišrių - 37, lenkų - 33, lietuvių - 28, vokiečių - 510. Išvada akivaizdi: ekonominiu aktyvumu žydai gerokai lenkė kitų tautybių atstovus, tarp jų ir lietuvius. Plačiau spaudoje buvo aptarti kiti klausimai. Diskusijos prasidėjo dar karo metais. Žydai buvo kaltinami tuo, kad santykinai nemažas jų skaičius dirbo represiniame aparate Valstybės saugumo (NKGB) ir Vidaus reikalų (NKVD) liaudies komisariatuose, aktyviai dalyvavo trėmimuose 1941 m. birželio mėnesį. Neretos buvo publikacijos, įrodinėjančios, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) daugiausia rėmėsi ne pagrindinės tauty­ bės gyventojais. Siekta parodyti išskirtinį žydų vaidmenį sovietizuojant Lietuvą. Tuo metu skaičiai ir argumentai turėjo grynai ideologinį atspalvį. Tačiau ir šiandien diskusija tęsiasi, tik šalia propagandos aspekto ją sąly­ goja dar kelios priežastys - skirtinga skaičiavimo metodika, faktų stoka. Pabandysime tai pailiustruoti keliais pavyzdžiais. 8 Gir. Lietuvos duobkasiai žydai // 2 metai. 1941.VI.22-1943.VI.22, p. 26. Panašius dokumentus pateikia ir D. Levinas. Pasak jo, bendras žydų skaičius, prijungus Vilnių ir pridėjus pabėgėlius iš Lenkijos, išaugo iki 250 tūkst. ir sudarė apie 10% visų Lietuvos gyventojų. Autorius klysta, ketvirtį milijono prilygindamas 10%. Tai bus 8,3%. Žr. Levinas D. Lietuvos žydų areštai ir trėmimai 1940-1941 metais // Pergalė, 1990, Nr. 1, p. 98. 9 Žr. Levinas D. Lietuvos Žydų areštai ir trėmimai 1940-1941 metais / / Pergalė, 1990, Nr. 1, p. 99. 10 Matekūnns P. Okupacijų metai Vilniuje / / Karys, 1989, Nr. 8, p. 352.

630

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Pradėkime nuo žydų santykių su komunistų partija. 1933 metais iš 1038 LKP narių pusė buvo žydų tautybės". 4-ojo dešimtmečio viduryje žy­ dai sudarė 53,8% LKP narių12. Panašios proporcijos išiiko iki pat 1940 m. vasaros. 1941 m. pradžioje žydų skaičius partijoje sumažėjo: sausio 1 d. jų buvo 412 (16,5% nuo bendro skaičiaus), o komjaunime (LLKJS) - 1755 (23,8%)13, bet vis dėlto išliko gana aukštas. Tų pačių metų gegužės mėn. pabaigoje - birželio pradžioje žydų skaičius LKP sumažėjo iki 10%, o LLKJS - iki 17,5%M. Aukščiausiame partijos ešelone šios tautybės atstovų buvo žymiai mažiau nei priklausytų pagal gyventojų skaičių: LKP(b) CK biure buvo vos vienas žydas, o iš 47 LKP(b) CK narių - 4 . 1941-ųjų birželi iš 55 apskričių bei miestų partinių komitetų sekretorių tebuvo trys žydai15. Svarbu nustatyti represinių institucijų darbuotojų tautinę sudėtį. Valstybės saugumo departamentas, kuriame iki okupacijos buvo daugiau nei 99% lietuvių, ėmė virsti nelietuviška įstaiga. Iš 254 naujai priimtų (iki 1940 m. rugpjūčio mėnesio) darbuotojų 92 (36,2%) buvo rusai, 44 (17,3%) žydai, kiti - lietuviai15. 1941 m. pradžioje dauguma NKVD ir NKGB dar­ buotojų jau buvo rusai. Pvz., sausio mėnesio pabaigoje iŠ 74 NKVD Vil­ niaus miesto valdyboje dirbusių komunistų lietuvių buvo tik 2, žydų - 5 17. Yra išlikęs Lietuvos TSR NKGB valstybės saugumo vyr. mjr. P. Gladkovo 1941 m. gegužės 23 d. pasirašytas slaptas įsakymas Nr. 0037 apie trėmimų operacijos parengimą (tiesa, iki šiol išlieka dokumento autentiš­ kumo problema). Buvo sudarytas operatyvinis štabas, turėjęs vadovauti operacijai, bei operatyvinės trejukės visose Lietuvos apskrityse18. Vardų sąrašo analizė leidžia teigti, kad operaciją turėjo vykdyti rusų tautybės NKGB darbuotojai. Pateikti duomenys nepatvirtina teigimo, kad žydai at­ liko išskirtinį vaidmenį sovietizuojant Lietuvą. Kita vertus, vargu ar tie skaičiai, kad ir kokie jie būtų, galėtų suponuoti konkrečias išvadas, patei­ sinti vienokį ar kitokį elgesį. Tiesa, žydai gana palankiai priėmė valdžios " Anušauskas A. Slaptosios Lietuvos tarnybos (1918-1940). Vilnius, 1993, p. 213. 11 Bubnys A. Kai „nekalti suklydimai" kartojasi // Voruta, 1991 11 01-15. " Atamukas S. Žydai Lietuvoje. Vilnius, 1990, p. 78-79. MTruska L Lietuviai ir žydai // Literatūra ir menas, 1993 04 24. w Ten pat. 16 Anušauskas A. Sąlygų ruošimas represijoms // Lietuvos gyventojų genocidas 1939-1941. T. 1. Vilnius, 1992, p. XVII. 17 Truska L. Lietuviai ir žydai // Literatūra ir menas, 1993 04 24. 18 Bubnys A. Lietuvių į SSRS išvežimo vykdytojai // Atgimimas, 1989 04 28.

STRAIPSNIAI

631

pasikeitimą 1940 m. vasarą, nesipriešino Lietuvos okupacijai, šia prasme vertingas S. Atamuko pastebėjimas, kad „dėl įvairių, neretai nepatenkina­ mų socialinio ir nacionalinio gyvenimo sąlygų žydų dalyvavimas radika­ liuose ar šiaip demokratiniuose sąjūdžiuose dar iki Pirmojo pasaulinio ka­ ro gerokai viršijo jų lyginamąjį svorį tarp savo Šalies piliečių"19, tačiau kaip paaiškinti lojalumą sovietų valdžiai, kurios įvykdyta nacionalizacija pir­ miausia palietė žydus? Manytume, jog pagrindinė priežastis ta, kad nebuvo kitos išeities: Lietuvos neutralumas ano meto sąlygomis tapo nerealus; žydams reikėjo rinktis SSRS arba Vokietiją. Vokietija, anot A. Terlecko, Lietuvos žydams „reiškė getus, koncentracijos stovyklas, mirtį", o sovietų valdžia - „gyve­ nimą"20. Tuo metu dar tebebuvo gajus mitas, kad sovietų Šalyje panaikin­ tas bet koks pilietinis (nekalbant jau apie tautinį) nelygiateisiškumas, visi gyventojai gali dalyvauti šalies valdyme, tautinės mažumos - ugdyti na­ cionalinę kultūrą ir pan. Neliko nepastebėtas ir einančio Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas J. Paleckio 1940 m. birželio 18 d. pareiškimas apie Liaudies vyriausybės uždavinius. J. Paleckis kalbėjo: „Bus atkreiptas rimtas dė­ mesys į tautybių lygybės principo įgyvendinimą ir griežtą šovinizmo pa­ šalinimą tautybių tarpe". Pareiškimo pabaigoje vyriausybės vardu visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų padėties, tautybės ir tikybos, pakviesti „jungtis bendram darbui mūsų brangios Tėvynės gerovei"21. Neabejoja­ me, jog daugelis šį pareiškimą tuo metu suprato ne vien kaip ideologinę deklaraciją. Neabejojame ir tuo, jog buvo žmonių, tikėjusių prarastą ekonomi­ nę gerovę kompensuoti politine valdžia. Pasitenkinimą sukėlė ir tai, kad Liaudies vyriausybėje beveik po 20 metų pertraukos vėl atsirado žydų tautybės ministrai - gydytojas L. Koganas (sveikatos apsaugos), inžinie­ rius Ch. Alperavičius (pramonės ministras). Vėliau maisto pramonės liaudies komisaru buvo paskirtas E. BileviČius, keletas žydų tapo liaudies komisaru pavaduotojais. LKP(b) CK antruoju sekretoriumi dirbo I. Meskupas, „Tiesos" laikraščio redaktoriumi - G. Zimanas, LLKJS CK antrąja 19 Atamukas S. Žydai Lietuvoje, p. 76. * Терлецкас А. Еще раз о евреях и литовцах //Согласие, 17 02 1989. 11 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais: Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1989, p. 79-80.

632

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

sekretore - M. Bordonaitė ir t t. Keturi žydų tautybės atstovai buvo išrinkti į Liaudies seimą (iš viso jame posėdžiavo 79 deputatai)22. Tačiau lojalumas naujajai tvarkai, įsijungimas į jos kūrimą nepadėjo išvengti okupacinės valdžios represijų. 1941 metais buvo represuota dau­ giau kaip 2 tūkst. žydų, o tai sudarė 9,2% visų represuotų Lietuvos gyven­ tojų, kurių tautybė yra žinoma23.

Antisemitizmo vieta Lietuvos pogrindžio ideologijoje Karų, revoliucijų metu nusistovėjusios vertybės sumenkėja, praran­ da savo tradicinę reikšmę. Neretai tolerancija užleidžia vietą nacionaliniam egoizmui, įsigali „atpirkimo ožio" ieškojimų psichologija. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Buitinės antisemitizmo apraiškos joje bu­ vo gana dažnos. Daugelis manė, jog naujoji valdžia nevienodai traktuoja lietuvį ir žydą. O kai kas ir pačią sovietų valdžią laikė žydų valdžia24. Pa­ našias mintis platino slapti atsišaukimai, nukreipti prieš esamą santvarką. Žydai buvo kaltinami, kad pražudė Lietuvą, slopina dorovę ir tikėjimą, ekonomiškai išnaudoja kraštą ir pan. Neretai sąvokos „žydas" ir „komu­ nistas" vartotos kaip sinonimai. Panašia dvasia alsuoja atsišaukimai, pasi­ rašyti „Naujųjų savanorių", „Kovotojų", „Geležinio Vilko", „Liaudies sū­ nų"25 ir kitais vardais. Žydai tapo politinių plakatų, karikatūrų „herojais". Tačiau būtina skirti buitinio antisemitizmo apraiškas nuo antisemi­ tizmo kaip reiškinio, kaip principo, iškelto į ideologijos lygmenį. Pabandysime išsiaiškinti stambiausios antisovietinės organizacijos Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), 1940 m. pabaigoje-1941 m. pirmoje pusė­ je veikusio Berlyne, tautinius siekius ir požiūrį į žydus. Išlikusios deklara­ cijos, atsišaukimai leidžia išaiškinti kai kurių Berlyno aktyvistų mąstyseną. Nors antisemitizmas nebuvo esminis LAF'o programos punktas (svarbiau­ si klausimai - kova dėl nepriklausomybės, socialinio teisingumo idėjos), n Atamukas S. Žydai Lietuvoje, p. 78. 33 Represuotų asmenų pasiskirstymas pagal tautybę/Lentelė // Lietuvos gyvento­ jų genocidas. T. 1. 1939-1941. Vilnius, 1992, p. 782-783. M NKVD Rokiškio skyriaus viršininko A. Blažio 1940 12 24 pranešimas // Lietu­ vos centrinis valstybės archyvas (LCVA). F. R-756. Ap. 6. B. 22. L. 16. 29 LTSR KGB dokumentų saugykla. Baudžiamoji byla Nr. 12949/3. Voko Nr. 63a. L. 11,13,14,16.

STRAIPSNIAI

633

bet ji aptarsime jau vien kaip ideologinį reiškinį. Svarbu ir kitkas - ar na­ cionalizmo deklaravimas tik orientavo į savo tautinę bendruomenę, ar reg­ lamentavo ir tautinių mažumų likimą? Pasakysime iš karto - LAF'o programa, atsišaukimai politiniu santū­ rumu nepasižymi. Pradėkime nuo programos „Už ką kovoja aktyvistai". Žydams ne tik prikišama, kad jie aktyviai dalyvavo naikinant Lietuvos valstybę, bet ir pati ideologija - komunizmas - kildinama iŠ žydų, smerkia­ mas jų būdas26. Žydai smerkiami, kad nesiduoda asimiliuojami. Ateityje laisva Lietuva regima kaip nepriklausoma valstybė, kurioje žydai „sutarti­ nai su atgimstančios Europos ariška dvasia" turėsią būti atskirti nuo Lietu­ vos „valstybinio ir tautinio kūno"27. Ypač kategoriškas atsišaukimas „Amžiams išvaduokim Lietuvą nuo žydijos jungo": žydai laikomi pražūtingos ideologijos - komunizmo sklei­ dėjais, kaltinami, kad įsivyravo Lietuvos ekonomikoje, užplūdo miestus ir pan. Skelbiamas ir nuosprendis: „Senoji Vytauto Didžiojo laikais suteik­ ta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama", jiems siūloma nedelsiant palikti Lietuvos žemę, o žydų valdomą kilnojamą­ jį ir nekilnojamąjį turtą planuojama perduoti lietuvių tautos nuosavybėn38. Kituose LAF'o dokumentuose žydams skiriama mažiau dėmesio: pagrindiniame dokumente - programoje - tik vienas - 16-asis straipsnis deklaruoja, kad „LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingu­ m ą"29. LAF'o platformos metmenyse, aptariant „ūkinius klausimus", paste­ bėta, kad „pramonei turi vadovauti tik lietuviai. Ji turi būti apvalyta nuo svetimo gaivalo, kuris nėra suinteresuotas Lietuvos tautine valstybe"30. Minėtos programinės nuostatos būdingiausios Berlyno aktyvistų veikėjams (ir tai toli gražu ne visiems), todėl didelių apibendrinimų nerei­ kėtų daryti. Jos įdomios jau pačios savaime. Be to, retoriką reikėtų skirti nuo elgesio. Nors retorika buvo agresyvi, tačiau elgesys gana nuosaikus. Antisemitiniai teiginiai beveik nepaveikė Lietuvos masių sąmonės. Nors, prasidėjus karui, neišvengta antisemitizmo apraiškų, bet tai sąlygojo la­ biau vietinės priežastys, o ne antisemitinė LAF'o retorika.36 36 Už

ką kovojo aktyvistai // M okslų Akadem ijos biblio tekos rankraščių skyriu s (MABR). F. 9-3105. L. 11. 27 Ten pat. L. 43-44. 28 Amžiams išvaduokim Lietuvą nuo žydijos jungo // MABR. F. 222-1742. L. 1-3. 29 Lietuvių aktyvistu fronto programa // LCVA. F. R-1267. Ap. 1. B. 1. L. 17. 30 Škirpa K. S ukilim as Lietuvos suverenum ui a tsta tyti. Vašingtonas, 1973, p. 84.

634

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Propaganda spaudoje prasidėjus karui Spauda, kaip pagrindinė ideologijos skleidėja, vos tik užėmus Lietu­ vą vokiečiams, atsidūrė jų priežiūroje. Tai mažina lietuvių atsakomybę už skleistą propagandą, bet asmeninė rašiusių ir dirbusių spaudoje žmonių atsakomybė išlieka visada. Kažkuria prasme dėl to atsakingi turėtų jaustis ir LA Fo bei Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) - organizacijos, legaliai veikusios iki 1941 m. pabaigos, - vadai, nes laikraščiai, bent formaliai, bu­ vo laikomi šių organizacijų spaudos organais. Laikraščiuose dėstomos mintys originalumu nepasižymėjo; greičiau buvo sekama sena tradicija, nevengiama net ir absurdo elementų: žydai vaizduojami abiejų pasaulinių karų, revoliucijų (1917 metų Rusijoje, 1919 metų Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje) organizatoriais, 1936 metais prasi­ dėjusio karo Ispanijoje iniciatoriais31. Kiti kaltinimai labiau įprasti, tradiciš­ kesni: „Žydai, gyvendami be savo valstybės, nenorėdami jos kurti, siekė žydiškojo pasaulinio imperializmo. Komunizmas juos išmokė, kad geriau galėtu pasiekti savo tikslo: užvaldyti pasaulį (...). Kova prieš komunizmą tai kova prieš žydiją. Kas gi Lietuvoje buvo komisarai, politrukai, komu­ nistų partijos vadai, jei ne žydai? Prekyba buvo žydų rankose, per komu­ nistinį kolektyvinį ūkį jie jau buvo pavergę ir mūsų ūkininkiją, per fabrikų nacionalizaciją - ir mūsų darbininkiją", todėl „Naujosios Lietuvos" už­ davinys (parinksime Švelnesnį pasakymą) - izoliuoti žydus iš Lietuvos miestų32. Ateities Lietuva įsivaizduojama „graži, laiminga, be žydri"33. «Lie­ tuva - lietuviams, Palestina - žydams!" - šia dvasia persunktas ne vienas straipsnis34. Neapsieinama be tradicinio kaltinimo - žydai organizavo lietu­ vių žudynes, vadovavo trėmimams35, prasidėjusiems 1941 m. birželio 14 d. Tiesa, viename straipsnyje tarp eilučių galima įskaityti, jog žydai užsi­ traukė nemalonę už tai, kad valdė Lietuvos ekonominį gyvenimą. Todėl dabar, sakoma straipsnyje, „turi būti ekonomiškai sužlugdyti. Tik tuo bū­ du bus iš jų atimtas ginklas, kuriuo jie iki šiol kovėsi"36. 31 Žydai - žudynių ir vargo kaltininkai // Nauja gadynė, 1941 07 23. 32 P. L Uetuva be žydų // Naujoji Lietuva, 1941 07 04. 33 Vykintas S. Organizuota Lietuva // Naujoji Lietuva, 1941 07 09. 34 Petkūnas A. Veidu i Vakarus // Išlaisvintas panevėžietis, 1941 07 20; Audrai pra­ ūžus // Tėvynė, 1941 07 06. 35 Mes kaltiname / Vedamasis // Naujoji Lietuva, 1941 07 07. 36 Petkūnas A. Veidu į Vakarus // Išlaisvintas panevėžietis, 1941 07 20.

STRAIPSNIAI

635

Visų Šių teorijų vyriausiasis ideologas buvo A. Hitleris. Jo teigi­ niams, ypač kai būdavo kalbama apie žydus, spaudos puslapiuose buvo skiriama nemaža vietos: cituojamos mintys iŠ „Mein Kampf". LaikraSčių redaktoriai ypač mėgo jo posakį: „Rusiškame boISevizme mes turime įžvelgti mūsų gyvenamame dvideSimtame amžiuje žydijos dedamą pa­ stangą pasiekti pasaulinės valdžios, lygiai taip, kaip kitais laikotarpiais to pačio tikslo jie siekė kitomis, bet esmiSkai giminingomis priemonėmis"37. Šių „vertybių" propaganda nebuvo svetima įvairiose apygardose Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio - leidžiamai spaudai.

Vietinių valdžios įstaigų pozicija ir politika Prasidėjus karui ir paskelbus Lietuvos Laikinąją vyriausybę (LV eg­ zistavo nuo 1941 m. birželio 24 d. iki tų pačių metų rugpjūčio 5 d.), Lietu­ vos apskrityse ir valsčiuose ėmė atsikurti iki sovietinės okupacijos buvęs administracinis aparatas. Veikė sukilimo metu susikūrę vietos aktyvistų būrių štabai. Čia paminėsime tik vieną, toli gražu ne patį svarbiausią, vieti­ nės savivaldos organų veiklos aspektą - kaip buvo reglamentuojamas ir sprendžiamas žydų likimas. Tai buvo daroma įvairiai: žydai buvo perkelia­ mi į kitą rajoną (gatvę, priemiestį) ir parduodamas jų turtas, pašalinami iš einamų pareigų ir pan. štai Marcinkonių valsčiaus (Alytaus apskr.) Gynimo komiteto posėdis 1941 m. liepos 10 d. nutarė prašyti Alytaus apskrities įmo­ nių vedėją, kad vietos grybų džiovyklos ir terpentino fabrikų vedėjai žydai būtų pakeisti lietuviais38. Vienas Vilniaus miesto komiteto birželio 26 d. po­ sėdžio nutarimas skamba taip: „Žydai, marksizmo-leninizmo ir visų komu­ nistinių organizacijų nariai atleidžiami nuo birželio 22 d."39 Kartais vietos partizanai dalyvaudavo parduodant ar išsidalijant žy­ dų turtą. Rokiškio apskrities viršininko patvirtinta komisija (pirmininkas V. Minkštimas) liepos 15, 16 ir 18 d. miesto ir apskrities partizanams bei vietos gyventojams pardavė turto daugiau kaip už 49 tūkst. rublių. Tačiau Ši „labdaringa" akcija buvo nutraukta, nes dėl didelio pirkėjų antplūdžio r Adolfo Milerio mintys iš „Mein Kampf" Į f \laisvę, 1941 06 28; Tėvynė, 1941 07 27. ® Marcinkonių Gynimo komiteto posėdžio 1941 07 10 protokolas / / LCVA. F. R-1436. Ap. 1. B. 32. L. 95. 39 Vilniaus miesto komiteto posėdžio 1941 06 26 nutarimai / / MABR. F. 165-173. L. 2.

636

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

(beje, partizanams, lyginant su civiliais, buvo suteikta pirmenybė įsigyti turtą) pardavimo vietoje nebuvo galima palaikyti tvarkos. Todėl numatyta sudaryti ir pateikti komendantūrai projektą, kuriame būtų numatytas to­ lesnis būdas likusiam žydų turtui galutinai likviduoti40. Atskirų apskričių (Trakų, Ukmergės) viršininkai nurodydavo iš žydų paimti radijo aparatus ir perduoti įvairioms instancijoms: apskrities komendantui, policijos nuovadai, pašto įstaigai ir pan.41 Vilniaus mieste liepos mėn. pabaigoje buvo nustatyta, kaip perimti ir tvarkyti likusį žydų turtą: esant reikalui, visas bibliotekas turėjo perimti Mokslų Akademija, meno vertybes - Meno muziejus, įvairias brangenybes - miesto lombardas, muzikos instrumentus - Meno reikalų valdyba, gydytojų kabinetus - Svei­ katos reikalų skyrius42. Kai kurių vietos aktyvistų būrių štabai buvo parengę išsamią „dar­ bo" su žydais programą. Joniškyje gyveno apie 1200 žydų. Įsikūrus mies­ telyje LAF'o Štabui, įsteigta ir Žydų reikalų komisija. 1941 m. liepos 18 d. ji išleido tokį įsakymą: „Aktyvistų Fronto Štabo Žydų Tvarkymo Komisija šių metų liepos 11 d. buvo paskelbusi viešai mieste devynis įsakymus žy­ dams, kurių daugelis žydų neįvykdė. Pavyzdžiui, ne visi žydai grįžo iš kaimų miestan, nei vienas žydas dar nepasidarė ir nenešioja ant krūtinės Dovydo žvaigždės, kai kurie žydai dar vaikšto šaligatviais, kai kurie žydai dar naudojasi arijų patarnavimais ir t. t."4J Susirinkime kaip bausmę mies­ telio žydams už paskelbtų įsakymų nevykdymą nutarta paskirti 20 tūkst. rublių kontribuciją. Jei per nustatytą laiką reikalinga suma nebūtų surink­ ta, nuspręsta 12 įtakingesnių žydų uždaryti ir „neišleisti, kol viskas bus tvarkoje" (paskirtas mokestis greičiausiai buvo surinktas, nes archyve yra išlikęs liepos 24 d. LAF'o Joniškio skyriaus štabo raštas Lietuvos banko skyriui Joniškyje, kur prašoma atidaryti einamąją sąskaitą Nr. 160003 šta­ bo vardu: tą pačią dieną į ją buvo pervesta 20 tūkst. rublių)44.* * Komisijos posėdžio 1941 07 21 protokolas // LCVA. F. R-1514. Ap. 1. B. 4. L. 4. 41 Trakų apskr. viršininko 194107 mėn. nurodymas Trakų miesto burmistrui, vals­ čių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams // LCVA. F. R-500. Ap. 1. B. 1. L. 49. 42 Vilniaus miesto ir srities vidaus reikalų valdytojui // MABR. F. 9-3030. L. 15. 43 Joniškio aktyvistų štabo žydų tvarkymo komisijos 1941 07 18 įsakymas // LCVA. F. R-739. Ap. 1. B. 4. L. 13. 44 Joniškio aktyvistų štabo 194107 24 raštas Lietuvos banko skyriui Joniškyje ir „Kvi­ tas apie ¡mokėjimą grynais pinigais" // LCVA. F. R-739. Ap. 1. B. 4. L. 14-15.

STRAIPSNIAI

637

Aktyvistų pasitarimas pritarė V. Ačo nuomonei, kad „žydų ūkius reikia pavesti buvusiems savininkams ar patikimiems asmenims su gyvu ar negyvu inventoriumi", o žmones, „kurie globoja žydus ar jų turtą, baus­ ti pinigine bauda". Diskutuota, kur galima būtų perkelti žydus. 15 kelių variantų - apgyvendinti sinagogose ar namuose prie turgavietės (ten ne­ gyveno lietuviai), iškelti į Žagarę ar perkelti į Dariaus-Girėno-Pašvitinio gatvių trikampį - nepriimtas nė vienas, susitarus, jog klausimas bus iš­ spręstas vėliau"13. Kaip apgyvendinti žydus kitose gatvėse, kvartaluose ir rajonuose - tokius planus rengė ne viename mieste ar miestelyje. Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro 1941 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 15 visi mieste gyveną žydai iki rugpjūčio 15 d. privalėjo savo lėšomis persikelti į priemiestį - Vilijampolę; laiku nepersikėlę, rašoma įsa­ kyme, bus suimami. Vilijampolėje gyvenę nežydų tautybės asmenys turė­ jo teisę išsikelti j kitas Kauno miesto dalis. Žydai, turį nekilnojamąjį turtą kitose miesto dalyse, ne Vilijampolėje, galėjo jį susitarę pasikeisti su Vili­ jampolėje nekilnojamąjį turtą turinčiais lietuviais. Nesutvarkytą nekilnoja­ mąjį turtą turėjusi perimti Kauno miesto savivaldybė46. 1941 m. liepos 25 d. Kauno komendantūroje įvyko tarpžinybinis pa­ sitarimas, kuriame svarstyta, kaip perkelti žydus į Vilijampolę. Dalyvavo miesto komendantas S. Kviecinskas, burmistras K. Paičiauskas, saugumo bei policijos departamentų direktoriai V. Reivytis, I. Taunys, kiti pareigū­ nai. Įsakymas buvo detaliai reglamentuotas: nurodyta, kad žydų persi­ kraustymo eigą ir tvarką nustato Kauno policijos vadas, kad „žydams, išsikeliantiems į Vilijampolėje skirtą rajoną, leidžiama pasiimti su savimi tik profesijos įrankius ir naujoms gyvenimo sąlygoms būtiną mantą". Tiksliai išvardijami daiktai, kuriuos leidžiama pasiimti: „vieną valgomojo kamba­ rio stalą šeimai, be to, po vieną kėdę kiekvienam asmeniui, po dvi lėkštes, po vieną stiklinę ar puoduką gerti su lėkštele, po vieną šakutę, peili, šaukš­ tą ir šaukštelį ir prieskonio indus". Pabrėžiama, kad „indai turi būti imami tik nebrangūs". Nurodoma, kiek galima imti kostiumų, batų, suknelių, ba­ tukų bei 1.1. Nustatytos ir žydams skirto rajono ribos47.* * Joniškio aktyvistų štabo susirinkimo protokolas ir žydų tvarkymo komisijos įsa­ kymas Joniškio valsčiaus savivaldybei / / LCVA. F. R-739. Ap. 1. B. 4. L. 10-12. * Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymas Nr. 15 (1941 07 10) // LCVA. F. R-1444. Ap. 1. B. 8. L. 40. *7 Tarpžinybinio pasitarimo 1941 07 25 dėl žydų perkėlimo į Vilijampolės rajoną protokolas // LCVA. F. R-1444. Ap. 1. B. 6. L. 2-4.

638

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

1941 m. liepos mėnesį pradėtas rengti žydų kvartalas Vilniuje, svars­ tyta, kur steigti getą 20-Čiai tūkstančių žmonių. Vidaus reikalų valdytojas K. Kalendra informavo miesto ir srities piliečių komitetą, kad miesto savi­ valdybė jau turi suorganizavusi žmones, kurie perkels žydus bei surašinės likusį turtą48. Panašiai šį klausimą sprendė ir provincija: Ukmergės miesto ir kai kurių apylinkių žydai apgyvendinti vienoje vietoje - Smėlių priemiestyje49. Šiaulių miesto žydus per vieną mėnesį planuota perkelti į Žagarę. Tuos, kuriuos būsią tikslinga laikinai palikti Šiauliuose, numatyta iki 1941 m. rugpjūčio 22 d. apgyvendinti „Kaukaze"5051. Dusetų partizanų būrio štabo 1941 m. rugpjūčio 4 d. parengtoje veiklos kronikoje pažymima: „Žydai iš­ keliami (liepos mėn. pradžioje. - V. B. ) į Užtiltės priemiestį (...). Užtiltės gyventojai apgyvendinami tinkamesniuose žydų butuose"91. Lazdijuose vokiečių komendanto pageidavimu vietos komitetas birželio 25 d. posėdy­ je nutarė „pavojingesnius" viešajai tvarkai žydus apgyvendinti barakuose, esančiuose Vytauto gatvėje"5253*. „Žydų kvartale" - Sinagogos gatvėje - ap­ gyvendinti Vainuto (Tauragės apskr.) žydai55. Būtina pažymėti, kad perkeliant žydus į getus lietuviai dažniausiai vaidino antraeilį vaidmenį, šios „idėjos" autorystė, be abejo, priklausė vo­ kiečiams. Lietuviai, pasak kai kurių ano meto politinių veikėjų, bandė sulėtinti perkėlimo tempus: Kauno miesto burmistras K. Palčiauskas ir komendantas J. Bobelis, išleidę įsakymą žydams keltis į Vilijampolę, davė tam ilgą - mėnesio - laikotarpį. Reikalavimai žydams sugriežtinti tik po liepos 23-24 d. pučo prieš Laikinąją vyriausybę, kai vietoj J. Bobelio miesto komendantu buvo pa­ skirtas LNP atstovas S. Kviecinskas94. Į šią akciją buvo įtraukti ir žydai: 48 Vilniaus miesto srities vidaus reikalų valdytojo 1941 07 18 raštas Vilniaus mies­ to komitetui // MABR. F. 9-3030. L. 5. 49 Pr. A. Ukmergės padangėje // Naujoji Lietuva, 1941 08 05. 50 Žydų klausimas sprendžiamas planingai ir radikaliai // Tėvynė, 1941 07 20. 51 Dusetų aktyvistų partizanų būrio veiklos kronika (parengta 1941 08 04) // LCVA. F. R-1106. A p. 2. B. 18. L. 266. 52 Laikinojo Seinų apskrities komiteto posėdžio, įvykusio 1941 m. birželio 25 d., protokolas Nr. 4 / / LCVA. F. R-1613. Ap. 1. B. 1. L. 3. 53 Vainuto nuovados viršininko 1941 07 29 raportas Tauragės apskr. policijos vadui // LC VA. F. R-1476. A p . 1. B. 3. L. 24. 51 Brazaitb /. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji vyriausybė // Vienų vieni. Vilnius, 1990, p. 551.

STRAIPSNIAI

639

1941 m. liepos 15 d. Kauno komendantas gavo 106 žydų, apibūdinamų kaip „bendradarbiaujančių perkeliant žydų tautybės piliečius į Vilijam­ polę", sąrašą. Vėliau jis buvo dar papildytas. Prisidėjo sudaryto Žydų ko­ miteto (9 asmenų) bei ¡vairių komisijų (statistikos, finansų, butų bei turto paskirstymo, sanitarijos), sekretoriato nariai55. Žydai, jau uždaryti į kalėjimą ar perkelti į getą, buvo panaudojami ir darbams. Tautinio darbo apsaugos (TDA - ginkluoti LAF'o būriai) bata­ lionui Kaune nuo liepos 29 d. kas dieną darbams buvo skiriama po 10 žy­ dų. Jų panaudojimo tvarką nustatydavo ūkio viršininkas, atsižvelgdamas į darbų svarbą ir skubotumą. Dirbti žydai buvo paimami ir grąžinami su tri­ jų bataliono sargybinių palyda56. „Jėgos parūpinimu karinėms bei civili­ nėms įstaigoms" (per parą buvo pristatoma iki 2000 darbininkų) rūpinosi ir liepos 5 d. sudarytas Žydų komitetas Vilniuje57. Lietuvių administracija buvo priversta kartoti vokiečių kariuomenės karo komendantų ¡sakymus. Jau liepos 4 d. Vilniaus miesto piliečių komi­ teto pirmininkas S. Žakevičius ir apskrities policijos vadas A. Iškauskas pa­ sirašė skelbimą, kur, pasirėmus vokiečių kariuomenės karo komendanto liepos 3 d. įsakymu, žydams, nepaisant jų amžiaus, įsakoma nešioti mato­ moje vietoje - ant krūtinės ir ant nugaros - 1 0 cm skersmens ženklą58, drau­ džiama vaikščioti gatvėse nuo 18 vai. vakaro iki 6 vai. ryto”. Panašiis skel­ bimai, pasirėmus karo vado įsakymais, buvo išplatinti Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje60. Liepos 12 d. įsakymu buvo griežtai reglamentuotas kasdieni­ nis Alytaus miesto ir apskrities žydų gyvenimas ir elgesys. įsakymas išsi­ skiria pedantišku tikslumu. Tos pačios apskrities viršininkas S. Maliauskas ir apsaugos viršininkas J. Ivašauskas, remdamiesi apskrities vokiečių karo ” Sąrašas asmenų, bendradarbiaujančių perkeliant žydų tautybės piliečius i Vili­ jampolę (sudarytas 1941 07 12) // LCVA. F. R-1444. Ap. 1. B. 6. L. 14. 56 1941 07 28 įsakymas TDA batalionui // LCVA. F. R-1444. Ap. 2. B. la . T. 1. L. 45. 57 Vilniaus miesto žydų komiteto liepos 24 d. memorandumas Vilniaus miesto ir srities komiteto pirmininkui // MABR. F. R.-3030. L. 73. “ Šis ženklas atskirose apskrityse buvo skirtingas. Šiauliuose žydai privalėjo nešio­ ti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę, Panevėžyje - ant kairės rankos virš alkūnės 8 cm pločio geltoną raištį, Kaime - kairėje krūtinės pusėje 8-10 cm skersmens gel­ tonos spalvos Dovydo žvaigždę ir pan. 39 Skelbimas // Naujoji Lietuva, 1941 07 05. 40 Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro 1941 0 7 1 0 ¡sakymas // I laisvę, 1941 0711; Miesto komendanto skelbimas / / Išlaisvintas panevėžietis, 19410712; Šiaulių miesto burmistro 1941 07 18 skelbimas // Tėvynė, 1941 07 20.

640

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

lauko komendanto liepos 14 d. įsakymu, išleido potvarkį, kurio § 1 skelbė: „Tinkamai aprūpinti gyventojus maistu nustatoma savaitei vienam asme­ niui žemiau pažymėtų produktų kiekis": Žydams Duona Miltų Kruopos Mėsa Riebalai Cukrus

1750 gr 200 gr 150 gr 400 gr 125 gr 125 gr

875 gr 100 gr 75 gr nieko nieko nieko61.

Alytaus apsaugos ir Alytaus apskrities viršininkų įsakymas §l.

Visi Alytaus mieste ir apskrityje gyveną žydų tautybės asmens be lyties ir amžiaus skirtumo, pradedant Alytaus mieste nuo š. m. liepos mėn. 14 d. ir apskrityje - š. m. liepos mėn. 16 d. ant kairiosios krūtinės dalies ir ant pečių (tarp menčių) nešioja šį ženklą: geltonos spalvos Dovydo žvaigž­ dę 8 centm. diametre, viduryje žvaigždės-juodos spalvos raidė J. Ženklus pasirūpina patys žydų tautybės asmens. Pastebėti be ženklo žydų tautybės asmens bus suimami. Ženklų pavyzdžius galima matyti Alytaus miesto ir atitinkamoje valsčiaus savivaldybėje bei policijos nuovadoje. § 2.

Žydų tautybės asmenims leidžiama vaikščioti gatvėmis ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 vai. Kitu metu pastebėti viešose vietose žydų tautybės asmens bus suimami. § 3.

Žydų tautybės asmenims pirkti maistą krautuvėse ir turguje leidžia­ ma nuo 11 valandos. §4. Žydų tautybės asmenims draudžiama: 1) Supirkinėti maisto produktus, gyvulius, paukščius ir kit. pakelėse ir pas ūkininkus kaimuose.

STRAIPSNIAI

641

2) Samdyti darbo jėgą ne iš žydų tarpo. 3) įeiti j Alytaus miesto sodą ir parką. 4) Alytuje maudytis Nemune aukščiau Juozapavičiaus prospekto (nuo tilto i rytus). 5) Pasišalinti iš dabartinės gyvenamosios vietos be apskrities virši­ ninko leidimo. Pastaba: Prašymus persikelti gyventi paduoda vietos policijos nuo­ vados viršininkui. 6) Priimti iŠ kitur atvykusius asmenis į savo namus. 7) Slėpti savo butuose bei žemėse valkataujančius rusus ir ko­ munistus. 8) Naikinti ir gadinti valdomą turtą. 9) Kalbėti telefonu žydų kalba. §5. Miesto gyventojams draudžiama būti žydų tarpininkais maisto pir­ kimo srityje, t. y. nupirktuosius sau maisto produktus parduoti žydams. §6. Visi Alytaus m. žydų tautybės asmens miesto burmistrui bei viršai­ čiui reikalaujant turi eiti į viešuosius darbus. §7. Visi žydu tautybės asmens, turintieji radijo imtuvus (tinklinius ir baterijinius), dviračius ir motociklus, turi pristatyti: radijo imtuvus - vietos savivaldybei, dviračius ir motociklus - vietos policijai. §8. Draudžiama žydų tautybės asmenims vaikščioti į svetimus butus, rinktis gatvėse ir kitose vietose daugiau kaip po 2 asmenis. §9. Nusižengusieji šiam įsakymui asmens bus sulaikomi ir baudžiami. § 10. Šis įsakymas galioja nuo jo paskelbimo dienos. Gen. ¿t. maj. Ivašauskas Alytaus apsaugos viršininkas Alytus, 1941 m. liepos 12 d.

Ats. kap. St. Maliauskas Alytaus apskrities viršininkas

642

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Nuo liepos mėnesio pabaigos „žydų klausimą" vokiečiai galutinai perėmė į savo rankas, ir vietos lietuvių administracija tik pakartodavo jų įsakymus. Pvz., pik. ltn. Zehnpfennigas liepos 15 d. Vilniaus miesto komi­ teto nariams pareiškė, jog sprendžiant šią problemą iŠ mieste gyvenančių 80 tūkst. žydų apie 60 tūkst. „reikia tuoj pat nustumti toliau į rytus. Tam tikslui reikia surasti vietą, kur juos būtų galima sukoncentruoti". Tačiau „šiuo reikalu" jis tikėjosi gauti pasiūlymų ir iš komiteto62. Supanašėjo ir vokiečių potvarkiai. Kauno apygardos komisaro Lentzeno 1941 m. rugpjūčio 4 d. skelbimas63, Vilniaus apygardos komisaro H. Hingsto rugpjūčio 1 d. pasirašytas nutarimas64 beveik nesiskiria nuo anksčiau - liepos 28 d. - Kauno miesto komisaro Cramerio išleisto priva­ lomojo nutarimo65. Jų turinys tipinis: žydams draudžiama naudotis šaligat­ viais, viešaisiais parkais ir skverais, viešosiomis susisiekimo priemonėmis, jie įpareigojami nešioti geltoną žvaigždę ir pan. Vokiečių pozicija tolydžio griežtėjo: iš pradžių įpareigota nešioti skiriamąjį ženklą, vėliau parengti geto nuostatai, po to imta masiškai žmones naikinti. Reikėtų paaiškinti, kas buvo laikomas žydu. Vilniaus krašto karo va­ do skelbimu buvo nurodyta: „Žydas yra tas, kurio bent trys seneliai buvo gryno kraujo žydai. Be to, žydu laikomas tas, kurio du seneliai buvo gry­ no kraujo žydai, a) jeigu jis 1941 06 22 d. priklausė žydų religijai; b) jeigu jis šio skelbimo pasirodymo metu buvo susituokęs su žydu"66. Vilniaus srities komisaras rugpjūčio 16 d. raštu išaiškino „pusžydžio" terminą: jais laikomi žydai, kurių tėvų viena pusė tikri žydai, ir jiems taip pat taikytini geto nuostatai. Su mišriomis šeimomis buvo numatyta elgtis taip: „Žydiš­ koji pusė tvarkoma kaip žydas ir nuskiriama į žydų rajoną (ghetto) ir 1.1., t. y. tvarkoma pagal visus žydams taikomus nuostatus. Ariškajai pusei ne­ taikomi žydų nuostatai, jei jie skiriasi nuo žydiškosios pusės; priešingu 61 Alytaus apsaugos ir Alytaus apskrities viršininkų 1941 07 mėn. įsakymas / / LCVA. F. R-1436. Ap. 1. B. 38. L. 19. “ 1941 m. liepos 15 d. Karo lauko komendantūros didžiojoje salėje įvykusio posė­ džio aprašymas // MABR. F. 165-170. L. 3. “ Skelbimas Nr. 2. Kauno apygardai // Ūkininko patarėjas, 1941 08 08. M Vilniaus miesto apygardos komisaro Hingsto privalomas nutarimas Nr. 1 // LCVA. F. R-1421. Ap. 1. B. 1. L. 2. w Privalomas nutarimas Nr. 1 / / I laisvę, 1941 07 28. “ Krašto vado skelbimas užimtam kraštui / / Naujoji Lietuva, 1941 07 23; LCVA. F. R-1436. Ap. 1. B. 38. L. 32.

STRAIPSNIAI

643

atveju ir jai taikomi žydų nuostatai"67. Su šiuo raštu Vilniaus srities virši­ ninkas K. Kalendra privalėjo supažindinti Vilniaus, Švenčionių, Trakų ir Alytaus apskričių viršininkus, Vilniaus miesto burmistrą bei policijos va­ dą; jais vadovautis nurodyta nuovadų viršininkams, valsčių viršaičiams, Naujosios Vilnios burmistrui68. Kai kurie lietuviai, vietinės administracijos vadovai turėtų būti atsa­ kingi už savo žodžius: S. Žakevičius birželio 23 d. trumpame atsišaukime žydus, suprantama, ne teigiamai, paminėjo net tris kartus. Fragmentą pa­ cituosime: „Tautiečiai! Metus iškentėję baisią maskolių žydų okupaciją visi į darbą už Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymą, visi į kovą už mūsų brangios laisvos tėvynės ateitį"69. Birželio 28 d. kalboje per radiją komiteto pirmininkas pasakė, jog žydai bus pašalinti iš Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo, tačiau visa tai bus nustatyta teisiniais vyriausybės aktais70. Alytaus apskrities policijos vadas A. Audronis polici­ jos nuovadų viršininkų suvažiavime liepos 16 d., aptardamas „mažumų klausimą", suskirstė piliečius į kelias kategorijas: pirmos eilės piliečiai - tai vokiečiai ir lietuviai, antros eilės - lenkai ir rusai, o žydai - „paskutiniai iš visų tautų"71. Nors lietuvių atsakomybė, kai Lietuvoje šeimininkavo vokie­ čiai, mažėja, tačiau bendradarbiavimą su okupacine valdžia negalime pa­ vadinti kitaip kaip kolaboravimu. Guodžia nebent tai, kad žydų likimas iš esmės nepriklausė nuo lietuvių norų, geros ar blogos jų valios.

Laikinoji vyriausybė ir žydai Svarbiausia yra išsiaiškinti Laikinosios vyriausybės poziciją žydų tautinės mažumos atžvilgiu. Ar ji atsakinga už pogromus, savivalę karo pradžioje? Kokios ideologinės nuostatos šiuo klausimu? 67 Vilniaus srities viršininko 1941 08 18 potvarkis Vilniaus, švenčionių-Švenčionėlių, Trakų ir Alytaus apskričių viršininkams // LCVA. F. 685. Ap. 5. B. 4. L. 1. w Vilniaus, švenčionių-Švenčionėlių, Trakų ir Alytaus apskričių viršininkams (Vil­ niaus srities viršininko K. Kalendros 1941 08 18 potvarkis) // LCVA. F. 685. Ap. 5. B. 4. L. 1. 69 Atsišaukimas i Laisvojo Vilniaus lietuvius / / MABR. F. 165-167. L. 3. * Vilniaus miesto komiteto pirmininko S. Žakevičiaus kalba // Naujoji Lietuva, 1941 06 29. 71 Tolimesnis atstatymas valsčiuose (A. Audronio kalba)// LCVA. F. R-1436. Ap. 1. B. 29. L. 17.

644

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

J. Balčiūnas rąžė: „Ypatingai uoliai sovietų propaganda siekia su­ kompromituoti 1941 metų sukilimo pastatytą vyriausybę, vaizduodama ją nacių kolaborante ir nacių vykdyto žydų naikinimo Lietuvoje bendrinin­ ke"/2. Autorius teisus. Tokia nuostata apie Laikinąją vyriausybę Lietuvoje po karo išleistose knygose ir dokumentų rinkiniuose iŠ tiesų buvo atkak­ liai peršama ir formuojama. Lietuvos išeivijos autoriai, aptariamų įvykių liudininkai bei aktyvūs dalyviai, laikėsi priešingos nuomonės: LV neprisi­ dėjo prie „žydų klausimo" Lietuvoje sprendimo. Ypač daug Šia tema rašė J. Brazaitis 0. Ambrazevičius). Aktyvią poziciją, ko gero, sąlygoja tai, kad 1974 metais E. Holtzman JAV Atstovų rūmams pateikė sąrašą žmonių, kal­ tinamų žydų naikinimu karo metais. Tarp jų buvo ir du lietuviai: Laikino­ sios vyriausybės ministras pirmininkas J. Ambrazevičius ir pik. J. Šlepetys. J. Brazaitis atmetė visus kaltinimus. Pasak jo, Laikinoji vyriausybė nepriėmusi „Žydų padėties nuostatų", 1941 m. birželio 30 d. Ministrų ka­ bineto pritarimą steigti koncentracijos stovyklą jis vadina fotomontažu. Prisimenami vokiečių generolo W. Stahleckerio raporto, 1941 m. spalio 15 d. rašyto apsaugos būrių (SS) ir policijos vadui H. Himleriui, žodžiai: „Mūsų nuostabai, nebuvo lengva iš pradžių nukreipti judėjimą ir intensyvius po­ gromus prieš žydus"71*73. Šiame raporte akcentuojama: „Žydų naikinimas vokiečių užimtose srityse turėjo būti įvykdytas taip, kad atsakomybė už žydų naikinimą tektų vietos gyventojams ir įstaigoms"7475. Dažnai cituojamas vokiečių pik. K. Jagerio slaptas pranešimas, kad jis nuo liepos 2 d. perėmęs žydų reikalus į savo rankas ir vadovavęs jų lik­ vidavimui. Pasak J. Brazaičio, ne lietuviai nulėmė Lietuvos žydų likimą. Laikinoji vyriausybė neturėjusi nieko bendra su žydų pogromais pirmomis karo dienomis, nepadariusi nieko, kas žydų padėtį būtų apsunkinę, ir pan.73 Dar karo metais ministras pirmininkas pastebėjo, kad Laikinosios vyriausybės veikla buvo suvaržyta, todėl ji „bet kokių ekscesų, kaip, pav., Kaune ir provincijoje vykstančių žydų egzekucijų, neturėdama savo prie­ monių, negalėjo (...) pozityvia prasme paveikti"76. 71 Balčiūnas J. V. Laikinoji vyriausybė ir žydai / / Aidai, 1974, Nr. 9, p. 415. 73 Brazaitis J. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė Į f \laisvę,. 1978, Nr. 73, p. 20. 74 Balčiūnas J. V. Laikinoji vyriausybė ir žydai // Aidai, 1974, Nr. 9, p. 415. 75 Brazaitis /. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė // I laisvę,. 1978, Nr. 73, p. 20. 76 Ambrazevičiaus J. kalba 1941 08 05 Kaune / / Lietuvos valstybinis visuomenės organizacijų archyvas (LVOA). F. 3377, Ap. 55, L. 3.

STRAIPSNIAI

645

„Žydų padėties nuostatų" tikrumu abejoja ir kitas tyrinėtojas R. J. Misiūnas. Didžiausią įtarimą jam kelia tai, kad šie nuostatai buvę iš­ leisti tik rugpjūčio mėnesį, t. y. kai visą administracinį aparatą jau kont­ roliavo vokiečių civilinė valdžia; tuo metu, birželio ir liepos mėnesiais, pabrėžia autorius, LV nepriėmusi jokių antižydiškų įstatymų77. Dar aiškiau pareiškia J. V. Balčiūnas: „Žydų padėties nuostatus" pa­ rengė vokiečiai, tik paskelbė LV vardu. Minėtą vyriausybės pritarimą steig­ ti žydų koncentracijos stovyklą autorius laiko „pilnai galimu fabrikatu"78. Buvęs krašto apsaugos ministras Laikinojoje vyriausybėje S. Raštikis yra pastebėjęs, kad „Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymų, nutarimų ir protokolų" rinkinyje, kuris buvo išleistas jau pirmojo generalinio tarėjo prie vokiečių Generalinio komisaro įstaigos, buvo ir tokių potvarkių, kurių vy­ riausybė nebuvo priėmusi79 (turimi omeny ir „Žydų padėties nuostatai". V. B. ) Buvęs pramonės ministras rašė, jog LV darė viską, kas tomis sąlygo­ mis buvo įmanoma: ragino atsiriboti ir pasmerkti nacių vykdomas žudynes, įtikinėjo lietuvius nesileisti įtraukiamiems „į tą baisų prasižengimą"80. Pritariame minčiai, kad ne lietuviai nulėmė žydų likimą, kad Laiki­ noji vyriausybė nėra tiesiogiai susijusi su pogromais ir atsakinga už juos, tačiau kiti argumentai ginčytini. Laikinoji vyriausybė iš viso išleido 100 įstatymų, nutarimų ir potvarkių. „Žydų padėties nuostatai" datuojami rugpjūčio 1 diena. Tačiau ir po šios dienos LV dar priėmė 27 įvairius nuta­ rimus, potvarkius ir įstatymų pakeitimus. Rugpjūčio 1 dieną, be minėtų nuostatų, pritarta dar dešimčiai potvarkių81. Todėl galima tvirtinti, kad įstatymų leidimo teisių LV neatsisakė iki pat rugpjūčio 4 d. ¡skaitytinai. Kita problema - dokumentų autentiškumas. I ją galėtume pažiūrėti ir taip: ar minėtų nuostatų priėmimas, žodinis pritarimas radikaliai spręs­ ti „žydų klausimą" prieštarauja LV ideologinėms pažiūroms Šios tautinės bendruomenės atžvilgiu? Deja, teigiamai atsakyti negalėtume. Net jei mi­ nėtus dokumentus laikytume fotomontažu, vokiečių civilinės valdžios 77 Misiūnas R. /. Sovietų istoriografija, liečianti II pasaulinį karą ir Pabaltijo valsty­ bes, 1944-1974 m. // Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Suvažiavimo darbai (LKMA, SD). T. 10, p. 337. 78 Balčiūnas /. V. Laikinoji vyriausybė ir žydai // Aidai, 1974, Nr. 9, p. 416-418. 79 Raštikis S. Juozas Brazaitis Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje I I I laisvę, 1975, Nr. 65, p. 10. “ Damušis A. Profesorius Zenonas Ivinskis // Į laisvę, 1972, Nr. 54, p. 19. 81 Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941.VI.231941.VIU.5.) // MABR. F. 264-1329. L. 1-7.

646

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

falsifikatu, negalime nepastebėti denacionalizacijos įstatymų, ribojusių žydų pilietines teises. Žemės denacionalizavimo įstatymo § '13 skelbė: „Na­ cionalizuotų žydų, svetimšalių ir kitų asmenų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus, ūkiai buvusiems savininkams negrąžinami ir per­ eina žemės fondui"82. Panašūs straipsniai buvo Prekybos ir viešojo maitini­ mo įmonių, Miestų namų ir žemės sklypų denacionalizacijos įstatymuose: prekybos įmonės, namai, sklypai kai kurioms asmenų kategorijoms, tarp jų ir žydams, neturėjo būti grąžinami83. Miestų namų ir žemės sklypų denacionalizacijos įstatymui vykdyti parengtose taisyklėse teigiama: jei atgaunant nacionalizuotus namus bei že­ mės sklypus yra keletas savininkų ir „jeigu vienas jų arba jų dalis yra žydai (...), savininkai perima valdyti ir savo buvusiųjų bendrininkų dalis"8*. Lie­ tuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymas numatė, jog buvusiems savininkams žydams negrąžinami jiems priklausę laivai*6. Jiems nebuvo taikomi Ministrų kabineto nutarimai dėl vertybinių popierių, indėlių grąžinimo buvusiems savininkams86. Žydai atsidūrė tarp tų, ku­ riems buvo atsisakyta išduoti leidimus verstis prekyba87. 1941 m. liepos 22 d. vidaus reikalų ministras J. Šlepetys aplinkraštyje apskričių viršinin­ kams, apskričių savivaldybėms ir pirmaeilių miestų (Vilniaus, Kauno, Šiau­ lių ir Panevėžio. - V. B.) burmistrams nurodė asmens dokumentų išdavimo tvarką. Buvo pažymėta, kad žydams „tuo tarpu dokumentai neišduoda­ m i"88. Laikinosios instrukcijos dėl pensijų § 2 skelbė: „Pensijų avansai ne­ mokami žydams ir tiems asmenims, kurie savo veikla rėmė bolševikinę santvarką"89. “ Įstatymas žemės valdymui tvarkyti // Išlaisvintas panevėžietis, 1941 07 29. ® Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių denacionalizacijos įstatymas / / Išlaisvin­ tas panevėžietis, 1941 08 01. ** Miestų namų ir žemės sklypų denacionalizacijos įstatymu) vykdyti taisyklės / / LCVA. F. R-496. Ap. 1. B. 4. L. 12. 85 Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymas / / LCVA. F. R-496. Ap. 1. B. 6. L. 8. 86 Ministerių kabineto 1941 08 01 nutarimas (projektas) // LCVA. F. R-496. Ap. 1. B. 2. L. 19-20. 87 Finansų ministro 1941 07 30 raštas vyr. mokesčių inspektoriui // LCVA. F. R-496. Ap. 2. B. 39. L. 19; LCVA. F. R-1099. Ap. 1. B. 1. L. 218. “ Vidaus reikalų ministro J. Šlepečio 1941 07 22 aplinkraštis Nr. 3 apskričių virši­ ninkams, apskričių savivaldybėms ir pirmaeilių miestų burmistrams // LCVA. F. R.-685. Ap. 5. B. 2. L. 9. 89 Laikinoji instrukcija pensijų klausimu // LCVA. F. R - 409. Ap. 2. B. 2. L. 117.

STRAIPSNIAI

647

Čia būtina pažymėti, kad minėti diskriminaciniai straipsniai daž­ niausiai nukreipti prieš žydus ne kaip prieš tautinės mažumos atstovus, bet kaip prieš aktyvius sovietų valdžios rėmėjus. Pateiksime tikslią LV pri­ imto įstatymo formuluotę: „Nacionalizuotų žydų, svetimšalių ir kitų asme­ nų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus (...)//9°. Vaikų darželių, pradžios mokyklų rusų ir žydų kalba įsteigimas tiesiogiai buvo siejamas su mokyklomis Raudonosios armijos karininkų vaikams, todėl jas nutarta už­ daryti, o mokytojus atleisti”. Laikinosios vyriausybės įstatymai, nutarimai, potvarkiai netapo programiniais praktinės veiklos dokumentais. Tai sąlygojo okupacinis re­ žimas - iš pradžių vokiečių karinė, o nuo 1941 m. liepos 28 d. - civilinė valdžia. Cenzūra, silpni ryšiai su provincija ir Vilniumi bei Vilniaus sriti­ mi, kuri atsidūrė kitos vokiečių armijos veikimo zonoje, sunkino LV dar­ bą, priimtus nutarimus pavertė daugiau deklaratyviais aktais. LV likimas praktiškai buvo išspręstas, įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Bu­ vo sustabdyta daugelis vyriausybės priimtų įstatymų. Todėl šia prasme būtų galima teigti, kad LV nėra atsakinga už žydų genocidą jau vien to­ dėl, kad jos valdžia Lietuvoje buvo labai ribota. Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės už diskriminacinį priimtų įstatymų pobūdį, už žydų tautos sutapatinimą su ideologija ir žmonėmis, pražudžiusiais Lietuvos valstybę. Vertėtų pažymėti, kad ir paskutiniosios legaliai veikusios orga­ nizacijos vokiečių okupacijos metais - Lietuvių nacionalistų partijos dokumentuose jaučiamas neigiamas požiūris į žydus. LNP nario anketos 24-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar turi kraujo ryšį su žydais?"90912 Par­ tijos nariais galėjo būti tik „lietuviško kraujo (kilmės)" lietuviai ir lietuvės93. Tačiau nacionalistu dokumentai buvo tuo labiau deklaratyvūs. Partija, už­ baigusi savo formavimąsi 1941 m. vasaros pabaigoje, buvo uždaryta po kelių mėnesių - gruodžio viduryje. Nors pavieniai partijos nariai ėjo tam tikras pareigas administraciniame valdžios aparate karo metais (pvz., gen. P. Kubiliūnas buvo paskirtas Lietuvos generalinės provincijos pirmuoju generaliniu tarėju), tačiau jis reprezentavo jau ne LNP politiką. 90 Miesto namų ir žemės sklypų denarionalizadjos įstatymas // Išlaisvintas pane­ vėžietis, 1941 08 01. 91 švietimo ministro 1941 07 17 ¡sakymas // LCVA. F. R-629. Ap. 1. B. 8. L. 1. ” Lietuvių Nacionalistų partijos nario žinios / /LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 38. L 190. ” LNP įstatai // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 38. L. 37-38.

648

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Tragiškas žydų liki?nas ir atsakomybės problema Prieš ką nukreipė lietuviai bei aktyvistai savo veiksmus karui prasi­ dėjus? Iš A. J. Greimo, kuris pirmomis karo dienomis buvo būrio vadas Šiauliuose, atsiminimu plaukia dvi išvados: „Pirmas, palyginti nereikšmin­ gas įsakymas žydų atžvilgiu atėjo iš vokiečių komendantūros". Ir antra: „Pirmosios žudynės buvo „komunistų", o ne žydų; jas pravedė vokiečiai, o ne lietuviai"94. Nors „komunistai" iš tiesų buvo svarbiausias priešas, ta­ čiau jie ne visada būdavo skiriami nuo žydų. Aktualus pogromų masiškumo klausimas. Generolo W. Stahleckerio 1941 metų pranešime į Berlyną, kurį jau minėjome ir kurį cituoja daugelis tiek lietuvių, tiek ir žydų autorių, neigiamas lietuvių dalyvavimas po­ gromuose, stebimasi, kad „buvę nelengva sukurstyti kiek platesnio masto pogromus prieš žydus". Vokiečiams esą taip ir nepavykę parodyti, kad pirmieji žydus pradėjo naikinti vietos gyventojai95. Panašiai memorandu­ me pasauliui „Tiesa apie terorą prieš žydus vokiečių okupacijos metais Lietuvoje (1941 06-1941 11) rašė V. Kutorga: „Egzekucijų scenas vokiečiai kruopščiai filmavo, stengdamiesi, kad į fotojuostą nepakliūtų nei vienas vokietis iš šių žudynių organizatorių ar bendrininkų. Tokiu būdu vokiečiai būsimiems istorikams paruošė falsifikuotą medžiagą, kuri lietuvių tautai suverstų atsakomybę už niekšybes, kurios buvo daromos Lietuvoje atėjus vokiečiams"96. ' Pavienių ekscesų išvengti nepavyko. Dažniausiai minima J. KlimaiČio vadovaujama grupė, tačiau pabrėžiama, kad jo būrys su LAF'u neturėjo nieko bendra; gen. S. Pundzevičius ir M. Rėklaitis bandę J. Klimaitį įtikinti, kad šis atsisakytų žydų eksterminacijos, ir pan.97 Neišnyks iš atminties žudynės Kaune „Lietūkio" garaže. Tačiau šis tragiškas epizodas lieka neaiškus iki šiol. Jau minėtas V. Kutorga rašė, jog garaže lietuviai partizanai ir vokiečiai surinko apie 40 žydų ir, apipylę M Greimas A. J. Apie 1941 metus Lietuvoje // Akiračiai, 1992, Nr. 6. ” Jasaitis P. Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje / / LKMA. SD. T. 6. Roma, p. 378-379. 96 Kutorga V. Memorandumas pasauliui „Tiesa apie terorą prieš žydus vokiečių okupacijos metais Lietuvoje" (1941 06-1941 11) / / LCVA. F. R-1390. Ap. 1. B. 142. L. 35. 97 Brazaitis J. Vienų vieni. Vilnius, 1990, p. 143; Brazaitis J. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė // Vienų vieni, p. 548.

STRAIPSNIAI

649

vandeniu iš gaisrinių žarnų, sumušė pagaliais iki mirties98. Pasak kito auto­ riaus, „dauguma užmuštųjų buvo saugumo tarnautojai ir įmonių, įstaigų spec. skyrių viršininkai, užmušti kaip pareigūnai, o ne kaip vienos tautos atstovai. Taip sutapo, kad dauguma aukų buvo žydai"99. Sukilimo metu buvo kalbama apie keliolika užmuštųjų, o pastaruoju metu minima net 70 aukų. Deja, archyvinių dokumentų, galinčių patvirtinti vieną ar kitą versi­ ją, neišliko. Jeigu vadovaujamės prielaida, kad pirmiausia buvo atsiskaito­ ma su komunistais, tai labiau tikėtina, kad aukomis tapo pareigūnai, o ne vienos tautos atstovai. Pranešimai, kad pavieniai būriai dalyvauja žydų egzekucijose, atei­ davo iš provincijos. Prasidėjus karui, Plungės apskrityje veikė partizanų būrys, vadovaujamas P. Alimo. Po karo daug šio būrio vyrų buvo suimta. Kvočiami jie paliudijo, jog pirmosiomis karo dienomis partizanai ne tik sau­ gojo štabą, maisto ir amunicijos sandėlius, suimtuosius, bet ir patys daly­ vavo žydų šaudyme (būrio narių K. Raudonio, P. Aglinsko, V. Kazlausko, K. Rudavičiaus ir kitų parodymai)1“. Šiaulių aktyvistų štabo vadas prane­ šė j Kauną, kad Joniškyje buvo sušaudytas vienas žydas. Kas šaudė, kada, už ką, galima tik spėlioti, tačiau akivaizdu, kad LAF'o vyrai apie tai tikrai žinojo: pranešimą pasirašė ir jų atstovai,01. Iškalbingas yra mjr. R. Kiaulėno 1941 m. rugsėjo 24 d. pranešimas Kauno karo komendantui. Jis pažymi, kad „Kaune rezidentuojančių lietuviškų batalionų kariai viešumoje elgiasi nedrausmingai ir piktina gyventojus", būtent: „kareiviai atsilankydavo pas privačius (civilius) gyventojus, su pasigėrėjimu pasakoja apie patirtus „malonumus" naikinant žydus. Tas demoralizuoja gyventojus, o, be to, tai turėtų būti tarnybinė paslaptis"102. Tiesa, čia kalbama ne apie partizanus, apie vėlesnį laikotarpi (jau likviduota LV, uždarytas LAF), tačiau, kaip ži­ nome, nemaža aktyvistų įstojo į kuriamus savisaugos dalinius. Koks lietuvių tautos požiūris į pogromus? Ar galėtume nustatyti jų skaičių? Jau iš R. Kiaulėno pranešimo aiškėja, kad pogromai piktino* * Kutorga V. Memorandumas pasauliui „Tiesa apie terorą prieš žydus vokiečių okupacijos metais Lietuvoje" (1941 06-1941 11) // LCVA. F. R-1390. Ap. 1. B. 142. L. 36. ” Bendinskas A. Mirtis „Lietūkio" garaže / / Gimtasis kraštas, 1989 08 10-16. m Pažyma apie tarybinio aktyvo ir žydų žudynes Plungėje (parengta 1959 05 12) // LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 127. L. 2-8. ,01 Joniškio pagalbinės policijos įkūrimas (1941 07 14) i f LCVA. F. R-739. Ap. 1. B. 4. L. 29.

650

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

daugumą Lietuvos gyventojų. Aukų skaičius, sprendžiant iš operatyvinės grupės Am veiklos apžvalgos, Kaune siekė 3800, mažesniuose miesteliuo­ se - 1200 žydų101. Šiais duomenimis vėliau remsis ir kiti tyrinėtojai Yra daugiau dokumentų, liudijančių ne lietuvių naudai: vokiečių saugumo policijos šefo 1941 m. liepos 11 d. „Pranešime apie SSRS įvykius" atkreipiamas dėmesys, kad būsimam žydų naikinimui galima panaudoti 205 lietuvių partizanus. Informuojama, jog Kaune likviduota 7800 žydų102*1506. Žinomi lietuvių šaltiniai minėtų skaičių negali nei patvirtinti, nei paneigti. Pik. K. Jagerio parengtoje suvestinėje apie jo vadovaujamo būrio iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas rašoma, jog būrys saugumo policijos funkcijas Lietuvoje perėmė liepos 2 d. (tiesa, Vilniaus ir Šiaulių sritį perėmė vėliau: pirmąją - rugpjūčio 9 d., antrąją - spalio 2 d. - V, B.) ir nuo liepos 7 d. iki lapkričio 7 d. įvairiose Lietuvos vietose nužudė 133 350 žmonių (daugiausia žydų). Iki tol, pasak K. Jagerio, pogromus ir egzekuci­ jas vykdė partizanai, kurie likvidavo apie 4000 žydų107. Užbėgant įvykiams į priekį, galima pasakyti, kad per 11 pirmųjų ka­ ro mėnesių buvo sunaikinta daugiau kaip 80% Lietuvos žydų108. Tokį žydų likimą nulėmė vokiečių genocido politika. Vietos gyventojai dažniausiai buvo bejėgiai stebėtojai, nors, pasak S. Sužiedėlio, dažnai „in­ dividualių žydų likimas priklausė nuo individualių lietuvių jiems pa­ rodyto priešiškumo ar draugiškumo". Atsakydamas į klausimą, „koks bu­ vo tame pragare lietuvių vaidmuo", istorikas mano, jog „teisybė laikosi 102 Pareiškimas Kauno karo komendantui // LCVA. F. R-1444. Ap. 1. B. 18. L. 273. ltD Okupuotoje Lietuvos teritorijoje veikė: Kaune - operatyvinės grupės A (vadas W. Stahleckeris) būrys (vadas - K. jSgeris) ir Vilniuje - operatyvinės grupės B būrys (vadas - Schaferis). Žr. Jasaitis P. Nacionalistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje // LKMA. SD. T. 6. L. 378. 1WPranešimas apie Operatyvinės grupės A veiklą 1941 10 16-1942 01 31 // LCVA. Mikrokopija (Mk. 500 (Maskvos centrinio Spalio revoliucijos archyvo (MCSRA) dokumentų kopijos. F. 500. Ap. 4. B. 92 L. 60). 105 Frankel B., Kux B. D. Tamsią lietuviškojo nacionalizmo praeitį prisimenant // Šiaurės Atėnai, 1990 05 30; Brazaitis J. Vienų vieni, p. 134-135. (Čia autorius re­ miasi žydų istoriko P. Friedmano, beje, tvirtinančio, kad minėto J. Klimaičio bū­ ryje buvę 300 partizanų, autoritetu.) 106 1941 07 11 „Pranešimas apie įvykius SSRS", Nr. 19 vokiečių saugumo policijos ir SD vadui Berlyne // LCVA. Mk. 500 (MCSRA dokumentų kopijos. F. 500. Ap. 2. B. 229. L. 32-33). m Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Vilnius, 1965. D. 1, p. 131-137.

STRAIPSNIAI

651

„aukso vidurio"108109. Lietuvių vaidmuo buvo didesnis negu tai linkę pripa­ žinti išeivijos autoriai; kita vertus - ne vietos gyventojai tragiškame žydų tautos likime suvaidino pagrindinį vaidmenį. Lietuvių dalyvavimą žydų naikinime nulėmė: 1. Kriminalinis elementas. 2. Kerštas už kai kuriuos žydų tautybės asmenų nusikaltimus pir­ maisiais sovietų valdžios metais. 3. Priešingi dviejų bendruomenių (lietuvių ir žydų) geopolitiniai in­ teresai sovietų ir vokiečių okupacijos sąlygomis. 4. Tradicinis antisemitizmas, suvešėjęs karo metu. 5. Dar prieš karą pasirodžiusios lietuvių fašistinės ir nacionalistinės nuotaikos, skatinusios antižydiškus veiksmus. Lietuviai pabrėžia pirmąsias tris, vakariečiai, pasak S. Sužiedėlio, tris paskutiniąsias110. Pritardami pirmųjų trijų priežasčių svarbai, negalime visiškai atmesti kitų dviejų: ieškodami lietuvių antisemitizmo ištakų, atsi­ dursime XIX amžiuje; minėjome ir „tautos grynumo" idėjos atspindžius prieškarinėje Lietuvos teorinėje mintyje. Nacionalizmas visais laikais orientavosi tik į savo bendruomenę. Ar nerodo tai silpnumo? Teigiamai į šį klausimą atsako N. Berdiajevas111. Pa­ sitvirtino H. Bergsono teiginys, kad žmonių psichologija remiasi instinkty­ viu kiekvieno individo noru dalyti žmones į dvi pagrindines kategorijas: mus ir juos. Jis tvirtina, kad istoriniu požiūriu sąvoka mes tolydžio plečiasi ir apima vis didesnį žmonių skaičių112. Aprašomuoju laikotarpiu į jų kate­ goriją pirmiausia pakliuvo sovietinis aktyvas ir žydai. Kaip įveikti antisemitizmo sindromą, turėtume ieškoti atsakyme į kitą klausimą: ar įmanoma išlieti aistras, išeiti iš uždaros visuomenės ir įveikti tradicini individo pajungimą bendruomenei? IŠ autorių, rašiusių apie lietuvių ir žydų santykius abiem tautoms lemtingais 1940-1941 me­ tais, ryškiausiai individo atsakomybę pabrėžia du - lietuvis T. Venclova ir žydas A. Štromas113. Jie nekaltina kitų tautų, ragina kritiškai pažiūrėti 108 Gyventojų skaičius Lietuvoje tautybėmis / / LCVA. F. R-743. Ap. 5. B. 47. L. 56.

w Sužiedėlis S. 1941 metų sukilimo baltosios dėmės / / Akiračiai, 1992, Nr. 1. "° Sužiedėlis S. Penkiasdešimčiai metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir laikinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai // Metmenys, 1991, Nr. 61, p. 164. Berdiajev N. Krikščionybė ir antisemitizmas // šiaurės Atėnai, 1990 08 08. 1,2 Štromas A. Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis // Krantai, 1990, Nr. 22-23, p. 14. 1,5 Venclova T. Žydai ir lietuviai // Literatūra ir menas, 1989 02 18; Štromas A. Ho­ lokaustas. Žydų ir nežydų patirtis / / Krantai, 1990, Nr. 22-23, p. 14-23.

652

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

j tautiečių veiksmus. T. Venclova rašė: nors „totalitarizmas iškreipia žmo­ giškuosius bruožus ir motyvus", tačiau „versti kaltę kitoms tautoms ne­ dera. Savo kaltes jos pačios išsiaiškins. Mūsų kaltes reikia aiškintis ir ap­ gailėti mums. Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai 114 prasme Tokia pozicija priimtiniausia ir krikščioniškosios moralės požiūriu. Pavojų kelia bandymai suplakti istoriją su ideologija. Ideologai kuria mi­ tus, neretai jais tampa ir pati istorija. O mitui verifikacija, analizė yra ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga. Atsidursime tarsi užburtame rate: socialinė mitologija stimuliuoja masinę sąmonę ir pati yra jos stimuliuojama. Išeiti iš šio rato teikia vilties visuomenės laisvėjimas, pastangos suteikti pirmumą individui. Skelbta: „Darbai ir dienos" (Kaunas), 1996, Nr. 2(11), p. 49-64.

114 Venclova T. Žydai ir lietuviai / / Literatūra ir menas, 1989 02 18.

L IE T U V IŲ -Ž Y D Ų DIA LO G A S JAU YRA PRA SID ĖJĘS

KalbaTaikos namuose Anglijoje Irena Veisaitė

Gerbiamieji ponios ir ponai, gerbiamieji kolegos, gerbiamasis Stephenai Smithai ir Jūsų Šeima. šiandien susirinkome čia - Beth Shalome (hebr. Taikos namuose), kad atšvęstume unikalaus Anglijoje Holokausto atminties ir švietimo centro trečiąsias metines. Stephenas Smithas ir jo šeima įsteigė šį centrą šalyje, kurioje žydų katastrofos nebuvo, bet šitai šeimai, matyt, svetimo skausmo nebūna. Centro veikla yra daugialypė ir siekia toli už Anglijos ribų. Ste­ phenas Smithas, šio centro direktorius ir vadovas, bando suvokti, kaip ho­ lokaustas galėjo atsirasti XX a. krikščioniškoje Europoje ir kokios yra Šio reiškinio pasekmės bei pamokos dabarčiai ir ateičiai. Centras tiesia tiltus į savitarpio supratimą, ypač tarp Vakarų ir Rytų Europos tautų, kurios tik po Berlyno sienos griuvimo galėjo prabilti savo balsu. Bendradarbiaudamas su Atviros Lietuvos fondu, Stephenas Smithas jau keletą metų veda seminarus istorijos mokytojams Lietuvoje, palaips­ niui padėdamas suvokti tragišką praeitį ir vaduotis iš stereotipų valdžios. Tačiau man asmeniškai Beth Skalom yra ne tik Taikos, bet gal net daugiau Vilties namai. Vilties, kad įvairios kilmės, likimo ir interesų žmo­ nės gali susikalbėti, kad įmanomas dialogas net skausmingiausiais ir kontroversiškiausiais klausimais. Reikia tik geros valios, kurios mūsų gyve­ nime taip dažnai stokoja. Vienas iš tokių itin skausmingų klausimų iki šiolei vis dar yra ho­ lokaustas Lietuvoje, jo vertinimas ir suvokimas. Nors tuo klausimu jau nemažai rašyta, dar daugiau kalbėta, bet jis vis dar nėra pakankamai ištir­ tas. Todėl ir atsiranda didelė erdvė ideologizuotai bei politizuotai inter­ pretacijai.

654

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Visiškai sutinku su garsiu Izraelio istoriku Jehuda Baueriu ir dau­ geliu kitų, kurie tvirtina, kad suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma. Neseniai teko perskaityti įdomią Bernhardo Schlinko knygą „Skaitytojas" („The Reader"), kur pokarinės kartos vokietis, susidūręs su holokausto problema, sako: „Ką turėtų daryti mūsų jaunesnioji karta, ką ji gali padaryti, sužinojusi apie baisų žydų tautos sunaikinimą? Ar ji gali pa­ tikėti tuo, kas apskritai neįtikėtina?.." Iš tiesų per daug baisūs patys įvy­ kiai, per daug skirtingas Šios tragedijos dalyvių vaidmuo ir patyrimas. Kartais atrodo, kad dialogas iš viso nėra įmanomas. Jį blokuoja giliai žmo­ nių ir tautų sąmonėje įsirėžę stereotipai. Pavyzdžiui, nemaža dalis lietuvių tvirtina, kad visi žydai išdavikai, Lietuvos priešai, komunistai, ir todėl juos Lietuvoje ištiko pelnyta ar bent jau jų pačių išprovokuota bausmė, o nema­ ža dalis žydų įsitikinę, kad visi lietuviai yra antisemitai, žydšaudžiai, todėl negali jiems būti atleidimo. Abi pusės operuoja stereotipais, ir dialogas neišvengiamai atsiduria aklavietėje. Teisingai yra pasakęs lietuvių istorikas iš JAV Saulius Sužie­ dėlis, kad konceptualinis žydas neturi nieko bendra su gyvu žmogum, o įsivaizduotas lietuvis - su realiu lietuviu. „Ginčai apie kaltes nedidina su­ sidomėjimo pačiu holokausto procesu Lietuvoje, nepraplečia visuomenės sąmonės horizontų" (E. Aleksandravičius). Kaltinimai provokuoja savigy­ ną, agresyvumas gimdo agresyvumą. Privalome išeiti iŠ tokio pobūdžio aklavietės. Ir ne tik praeities dėlei (mirusiųjų vis tiek neprikelsi), bet mūsų pačių, gyvenančių jau 50 metų po holokausto įvykių, ir mūsų vaikų dėlei. (Atleiskite už patetiką.) Dialogas yra būtinas ir tikiu, kad, kaip sako lietuviška patarlė, „lašas po lašo ir akmenį pratašo". Savo neišvengiamai trumpame pranešime bandysiu paliesti tik vie­ ną holokausto Lietuvoje aspektą - 1, y. kaip lietuviai ir žydai šiandien ver­ tina 50 metų senumo tragediją, įvykusią jų tėvynėje, kokia yra to vertinimo ar suvokimo istorija ir pasekmės. Norėčiau iš anksto įspėti gerbiamą auditoriją, kad nesu istorikė iš profesijos (esu filologė ir teatrologė). Teisę kalbėti man suteikia gal tik ta aplinkybė, kad buvau įvykių liudytoja. Esu Lietuvos žydė, myliu savo gimtinę, visą gyvenimą bandau suprasti, kaip visa tai galėjo atsitikti, kodėl įvyko tokia baisi lietuvių ir žydų tautų tragedija mano tėvynėje, civilizuo­ toje Europoje. Keletą žodžių apie save. Gimiau Kaune, laikinojoje Lietuvos sosti­ nėje, pasiturinčioje, jau sekuliarizuotoje šeimoje. Dabar man atrodo, tarsi

STRAIPSNIAI

655

būčiau gimusi dar XIX amžiuje, kai pasaulis atrodė stabilus, išpažino nu­ sistovėjusias, tradicines vertybes, laikėsi tradicinių papročių. Prieš karą lankiau jidiš gimnaziją. Man buvo 13 metų, kai nacistinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Sovietų Sąjungą. Pirmomis karo dienomis Lietuvos aktyvistų fronto kariai, tada vadi­ nami baltaraiščiais, suėmė mano motiną, ir ji po kelių savaičių buvo nu­ kankinta viename iš Kauno fortų. Birželio 27 d. „Lietūkio" garaže buvo žiauriai susidorota su mano dėde, motinos broliu Jurgiu Štromu. Tačiau ne tik žiaurumuose esmė. Visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Aš, būda­ ma paauglė, savo akimis mačiau, kaip orus, garbingas, lygiateisis pilietis per naktį atsiduria už įstatymų ir visuomenės ribų. Jam atimama teisė net vaikščioti šaligatviu. Jūsų bendraamžis galėjo pagriebti jus už rankos, Šiurkščiai nutraukti pirmą jūsų gyvenime laikrodį - šveicarišką Paul Bure brangią iš tėvo gautą gimtadienio dovaną, todėl, kad, jo tvirtinimu, žydai neturi teisės nešioti laikrodžių, ir niekas net nebandys jo sudrausti. Atrodė natūralu, kad jeigu tu esi žydas - tau nėra vietos šiame pasaulyje. Likusi viena, patekau į Kauno getą kartu su savo motinos seserim teta Polia ir savo seneliais iš motinos pusės. Išsigelbėjimo neieškojau, bet jis atėjo. 1943 m. mano tėvų draugai - tai buvo karininkas Juozas Strimai­ tis ir jo žmona Ona Bagdonavičiūtė-Strimaitienė - susirado mane, parūpi­ no dokumentus ir tiesiog liepė bėgti iš geto. Jie iš karto pervežė mane į Vil­ nių ir iki galo rūpinosi mano likimu. Buvau priglausta daugelyje Šeimų. Mano antrąja mama tapo Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos našlė - Ste­ fanija Paliulytė-Ladigienė, 6 vaikų motina. Jos šeimoje likau ir po karo, iki jos suėmimo 1946 m. kovo mėn. Po 10 metų iš sovietinio Gulago sugrįžu­ si i Lietuvą, ji 1967 m. mirė ant mano rankų. Sovietinės okupacijos metais baigiau lietuvių gimnaziją, Maskvos universitetą, apsigyniau doktoratą Leningrado universitete. Dirbau Vil­ niaus pedagoginiame universitete, dėsčiau visuotinę literatūrą ir XX a. teatro istoriją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapau Atviros Lietu­ vos fondo, stambiausio Soroso finansuojamo fondo Lietuvoje, valdybos pirmininke. Tai tiek apie save. Dabar leiskite sugrįžti prie pagrindinės temos. Nežinau, ar gerbiamoji auditorija yra bent kiek susipažinusi su Lie­ tuvos ir Lietuvos žydų istorija. Todėl tarsiu keletą žodžių apie tai, kad bū­ tų lengviau suprantama ir Šiandieninė situacija.

656

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Žydai apsigyveno Lietuvoje XIV a., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu. Vejami iš Vakarų Europos, jie rado saugų prieglobstį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, naudojosi Vytauto Didžiojo jiems suteiktomis privilegijomis. LDK, o iŠ esmės etninėje Lietuvos teritorijoje, susiformavo garsi litvakų religinė pasaulietinė kultūra. Nors antisemitizmo apraiškų istorijos raidoje būta, bet jos niekad neišprovokavo masinių pogromų. Lietuva, ypač LDK, buvo žydų laikoma net diasporos pažadėtąja žeme, o Vilnius Lietuvos Jeruzale. XX a. pradžioje žydai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekimą, dalyvavo 1918-1919 metų kovose už krašto išsivadavimą iš carinės Rusijos ir Vokietijos okupacijos. 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, žydai tapo lygiatei­ siais krašto piliečiais, buvo atstovaujami seime, jiems net buvo suteikta savivaldos teisė. Tiesa, po 1926 m. karinio perversmo, Lietuvai tapus auto­ ritarine respublika, žydų teisės buvo apribotos, jie nebegalėjo dalyvauti krašto valdyme, užimti vyriausybinių postų, bet turėjo religinę ir kultūri­ nę autonomiją. Lietuviai ir žydai iš esmės taikiai sugyveno. Žydų bendruomenė, ypač mažuose miesteliuose, laikėsi savo tradicijų ir papročių, gyveno gana uždarai. Stiprėjanti Lietuvoje tautinės valstybės idėja skatino sionistinių siekių plėtrą. Integracija į lietuvių kultūrą vyko labai lėtai ir atsargiai. Antisemitizmo apraiškos Lietuvoje sustiprėjo 4-ajame dešimtmetyje. Priežasčių buvo daug: ir ekonominių, ir socialinių, ir politinių, ir kt. Ugnį užkūrė ir palaikė galinga nacistinė propaganda. Tačiau niekas tuo metu net klaikiausiame sapne negalėjo nujausti, kas įvyks netolimoje ateityje. Tikra žydų ir lietuvių tautų tragedija - pabrėžiu: lietuvių ir žydų tau­ tų - prasidėjo po Ribbentropo-Molotovo pakto pasirašymo 1939 m. rug­ pjūčio mėn. ir pirmosios sovietinės okupacijos metais - 1940-1941-aisiais. Per pirmąją sovietinę okupaciją nukentėjo nemažai Lietuvos piliečių. Tarp jų ir žydų. Tūkstančiai žmonių buvo suimti, ištremti į Sibirą. Karo iš­ vakarėse, t. y. 1941 m. birželio 14-19 dienomis, įvykdyta deportacija sukrė­ tė visą kraštą. Per kelias dienas gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta apie 30 000 Lietuvos gyventojų. Tai buvo tragedijos pradžia. Vokiečių okupacijos metais, t. y. nuo 1941 iki 1944 metų, Lietuva ne tik kad neatgavo nepriklausomybės, kurios tikėjosi, bet tapo Lietuvos

STRAIPSNIAI

657

žydų kapinynu. Garsioji Lietuvos žydų bendruomenė buvo fiziškai sunai­ kinta. Išnyko ištisa litvakų gentis ir kultūra. Ir, deja, nenuginčijamas yra faktas, kad tose žudynėse vokiečiams talkino, kaip mini Štandartenfiureris Jaegeris savo garsiojoje 1941 m. gruodžio mėn. 1 d. ataskaitoje apie masines žydų žudynes Lietuvoje, „lietuvių partizanai". Cituoju: „Mūsų tikslas - iš­ valyti Lietuvą nuo žydų galėjo būti pasiektas tik dėka to, kad SS oberšturmfiureris Hamannas, be jokių išlygų sutikęs su mūsų siekiais, sudarė patyrusių vyrų „skrajojantį būrį" ir sugebėjo užtikrinti Lietuvos partizanų ir atitinkamų civilinių ištaigų bendradarbiavimą". Pagal jį, Lietuva jau 1941 m. gruodžio mėn. pradžioje buvo beveik laisva nuo žydų. Tokie yra faktai. Ir galima be galo ginčytis dėl skaičių, pvz., kiek Lie­ tuvos piliečių buvo ištremta į Sibirą, kiek tarp jų buvo žydų; kiek lietuvių dalyvavo šaudymuose; ar žuvo 90, ar 94, ar 96% Lietuvos žydų arba kiek žydų tautybės žmonių dirbo sovietinio saugumo organuose, kiek jų užėmė aukštus postus komunistų partijos gretose. Skaičiai visada svarbūs, bet jie nekeičia esmės. O esmė ta, kad nacistai pavertė Lietuvą žydų naikinimo poligonu. Čia buvo padaryti pirmieji žingsniai į vadinamąjį finai solution. Vokiečių istorikas Joachimas Tauberis, ištyręs SS specialiųjų dalinių sukur­ tą masinių žudynių modelį (kuriame, beje, lietuviai dar nedalyvavo) Lietuvos-Vokietijos pasienio miestelyje Gargžduose jau 1941 m. birželio 24 d.# rašė: „Žudynės Gargžduose didele dalimi tapo savotišku būsimų nusikal­ timų prototipu , kruvinu įžanginiu akordu, kelias į Osvencimą galutinai pradėtas tiesti birželio 24 d. Gargžduose". Deja, sunku nuneigti ir tą faktą, kad nė viena oficiali Lietuvos valstybinė ar visuomeninė institu­ cija viešai neprotestavo prieš Lietuvos žydų žudymą, nors atskirų asmenų protestų būta, o individualių gelbėtojų - net palyginti daug. Didelį vaidmenį Lietuvos žydų tragedijoje suvaidino LAFas, oficia­ liai pritaręs Hitlerio antisemitinei politikai. Tai buvo pogrindinė organiza­ cija, kurią įkūrė ir kuriai vadovavo paskutinis nepriklausomos Lietuvos ambasadorius Berlyne Kazys Škirpa. Jis sutiko paaukoti Lietuvos žydus vardan Lietuvos nepriklausomybės. LAFas skleidė Lietuvoje neapykantą žydams ir panaudojo tam tikslui plačiai paplitusį mitą apie vadinamąjį komunistų-žydų sąmokslą. Štai keletas citatų iŠ LA Fo 1941 m. birželio mėn. 22 d. išplatinto atsišaukimo, pavadinto „Išvaduokite Lietuvą nuo žydų jungo". „Rusų komunizmas ir jo amžinas tarnas žydas - tai vienas bendras priešas.

658

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Žydai yra žiauriausi kankintojai, išnaudotojai, nepasotinamos erkės, geriančios lietuvių darbininkų, ūkininkų ir miestelėnų kraują. Lietuviai, mūsų broliai ir seserys! Lemtingas momentas atsikratyti žydų atėjo." Šis atsišaukimas turėjo tragiškų pasekmių. 1941 m. birželio 22-23 dienos sukilimas, taip kruopščiai LA Fo rengtas, paskatino žydų pogromus ir masinį žydų žudymą visoje Lietuvoje. Nemažai LAF'o partizanų juose patys dalyvavo, daugelis prisidėjo prie Lietuvos Ypatingojo būrio ir tapo nacistų pagalbininkais tose baisiose žudynėse. Mano jau minėtas lietuvių istorikas iš JAV prof. Saulius Sužiedėlis neseniai paskelbė straipsnį „1941 m. sukilimo baltosios dėmės". Cituoda­ mas iki tol neskelbtus nutylimus LAF'o dokumentus, jis tvirtina, kad Bir­ želio sukilimas buvo herojinis lietuvių žygdarbis, tačiau visa tiesa apie tą sukilimą dar nepasakyta, ypač apie jo antižydišką poziciją. Prof. Sužiedė­ lis aiškina, kaip sunku pažvelgti tiesai į akis, ypač kai ji prieštarauja senai romantinei tradicijai, idealizuojančiai praeitį ir visą mūsų istoriją. Kaip šiandien, po 50 metų, atskirti kovotoją nuo žudiko? Kaip ver­ tinti 1941 m. birželio 22-23 d. sukilimą, kuris lietuviams reiškė - net jei tai buvo tik iliuzija - išsivadavimą nuo Sovietų okupacijos, nuo deportacijų į Sibirą, o Lietuvos žydams - pabaigos pradžią? Pasak istoriko Liudo Truskos, labiausiai įsigilinusio į tą tragišką Lie­ tuvos istorijos periodą ir turinčio daugiausia statistinių duomenų, „šian­ dien lemia jau ne tiek istoriniai faktai, kiek jų vertinimas". Ir jį labiausiai jaudina ne pats žudikų skaičius, - jų palyginti buvo ne tiek daug, - o lietuvių abejingumas žvelgiant į šį šiurpų ir turbūt gėdingiausią Lietuvos istorijos tarpsnį. Filosofas Leonidas Donskis tvirtina, jog konflikto esmė glūdi net ne pačiame lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse fakte, bet po­ žiūryje į jį ir teisiniame jo įvertinime. Kokia yra tumpa holokausto suvokimo ir interpretacijos istorija iš lietuvių ir žydų pusės? Akivaizdu, kad sovietinės okupacijos metais šis klausimas buvo maksimaliai politizuotas, ideologizuotas ir sufalsifikuotas. Holokausto tra­ gedija buvo naudojama primityviai antifašistinei propagandai. Naciai žu­ dė tik abstrakčius sovietinius piliečius. Iš esmės nieko nebuvo pasakyta apie žydų tautos katastrofą. Priešingai - katastrofa buvo sovietų panau­ dota galutiniam žydų kultūros sunaikinimui. 1949 m. buvo uždarytas vie­ nintelis žydų muziejus Vilniuje. Visos žydų knygos turėjo būti atiduotos

STRAIPSNIAI

659

į makulatūrą. Tik Knygų rūmų direktoriaus, lietuvio Antano Ulpio didžiu­ lės drąsos dėka dauguma knygų ir archyvų buvo išgelbėta. Rizikuodamas ne tik savo padėtim, o ir laisve, jis išsaugojo rinkinius Knygų rūmų sau­ gyklose. Sovietmečiu masinio žydų žudymo vietos buvo užmirštos, apleis­ tos, kapinės išniekintos, paminklai panaudoti kaip statybinė medžiaga. Kur ne kur pastatyti pavieniai paminklai skirti fašizmo aukoms apskritai, ir visada buvo pabrėžiama, kad sovietiniai piliečiai iš esmės buvo herojai, kovotojai, bet ne aukos. Užmegzti produktyvų dialogą ne itin stengėsi ir turėjusieji žodžio laisvę tiek lietuvių, tiek žydų emigrantai. Pasakyčiau, net atvirkščiai - jie dar labiau sukomplikavo situaciją. Negalima buvo tikėtis objektyvaus įvy­ kių vertinimo, kol aistros dar nebuvo aprimusios, o sukrečiančių įvykių prisiminimai dar neišblėsę. Lucy Dawidowicz, garsi iŠ Vilniaus kilusi JAV istorikė, savo knygoje „Holokausto skaitytojas" („A Holocaust reader") ra­ šė: „Pergyvenusių holokaustą žydų atmintis dažnai iškreipta neapykantos ir jausmingumo. Istorinių įvykių perspektyva dažnai ribojama asmeninio patyrimo... Nusikaltimų vykdytoju liudijimai nukenčia nuo prisiminimų klastojimo, bandant išvengti asmeninės atsakomybės už įvykdytus nusi­ kaltimus". Lietuvos žydų sąmonėje Lietuva pavirto žydų kapinynu, o daugelis jų kaimynų - žudikais. Kita vertus, lietuvių emigrantai, pabėgę nuo raudonojo teroro 1944 metais, dar nebuvo atsigavę nuo sovietinės okupacijos metais (19401941-aisiais) patirto šoko. Jie neįstengė atsikratyti nacių ir LA Fo vadovybės suformuotų stereotipų, kad visi žydai yra komunistai, kad jie pardavė Lie­ tuvą sovietams ir kad jų išžudymas buvo kerštas už įvykdytą išdavystę. Naujas holokausto suvokimo etapas prasidėjo Lietuvai atgavus ne­ priklausomybę 1990 metais, praėjus beveik 50 metų po tragedijos. Dedant naujos demokratinės Lietuvos pamatus, neišvengiamai teko naujai pažvelgti į praeitį, atstatyti daugelį sovietmečiu prarastų ir išniekin­ tų vertybių, suvokti savo praradimų mastą ir žengti toliau. Pasirodė, kad tai nėra lengvas uždavinys. Ir ypač sunkiai sekėsi įveikti problemą, susi­ jusią su žydų tragedija Lietuvoje. Norėčiau čia iš karto atskirti dvi to klau­ simo plotmes. Oficialiajame valstybiniame lygmenyje viskas nuo pat pradžių buvo sprendžiama nuosekliai ir aiškiai. Sakyčiau, tuo Lietuva teigiamai išsiski­ ria net iŠ kitų Rytų Europos šalių.

660

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Žydai yra lygiateisiai nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Jau 1990 m. gegužės 8 d. buvo pasmerktas žydų genocidas Lietuvoje, o genocido vyk­ dytojams netaikomas senaties terminas. Aukščiausioji Taryba rugsėjo 23-ąją, Vilniaus geto likvidavimo dieną, paskelbė Lietuvos žydų genocido atmin­ ties diena, ir visame krašte tądien iškeliamos valstybinės vėliavos su gedu­ lo kaspinais. Vienas iš pirmųjų atkurtos valstybės dekretų buvo sprendi­ mas sutvarkyti ir pažymėti visas žydų kapines ir masinių žudynių vietas. Statistikos duomenimis, Lietuvoje yra 152 masinio žudymo vietos ir 172 apleistos kapinės - iš viso 324 objektai. Iki 1992 m. balandžio mėn. buvo at­ likta 80% tvarkymo darbų, ir tame darbe dalyvavo moksleiviai, studentai, savivaldybės ir kitos institucijos. Vyriausybės rūpesčiu buvo pakeisti visi žydų antkapių akmenys, kurie sovietmečiu buvo panaudoti statyboms. Daugeliui gatvių yra sugrąžinti seni pavadinimai, iškabintos memorialinės lentos buvusio geto teritorijoje ir t. t. Lietuvoje veikia sinagogos, įsteigta žydų mokykla, vaikų darželis, Valstybinis žydų muziejus. Geto bei vokie­ čių koncentracijos stovyklų kaliniai turi tas pačias teises ir privilegijas kaip Sibiro tremtiniai. Bene visi mūsų valstybės vadovai yra jau keletą kartų atsiprašę už tuos lietuvius, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje. Algirdas Brazauskas yra pasakęs Izraelio Knesete: „Aš, Lietuvos Preziden­ tas, lenkiu galvą prieš daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių nužudytų Lie­ tuvos žydų atminimą. Prašau Jūsų atleidimo už tuos lietuvius, kurie negai­ lestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė, plėšė". Tiesa, iki šiol nėra iki galo išspręstos Lileikio ir kitų lietuvių, depor­ tuotų iš JAV už dalyvavimą genocide, bylos. Tačiau klausimas yra kelia­ mas ir, tikiu, galiausiai bus išspręstas. Taip atrodo oficiali, teisinė pusė. Tačiau kasdienybėje, realiame gyvenime daugelio lietuvių, net ir in­ teligentų sąmonėje vaizdas nėra toks paprastas ir aiškus. Didelį vaidmenį čia vaidina įsisenėję antisemitiniai mitai ir stereo­ tipai, deja, dažnai galingesni už faktų tiesą. Lietuvoje, jei tik įmanoma, vengiama kalbėti apie holokaustą. Atrodo, kad tas klausimas yra tik įky­ riai primetamas iš Šalies, pavyzdžiui - Wiesenthalio centro arba Vakarų spaudos. Mūsų istorikai dar nėra išsamiau tyrinėję to klausimo. Jaunimas ap­ skritai mažai ką žino apie holokaustą. Sovietinė antifašistinė propaganda pasiekė atvirkštinio efekto - žmonės nebenori girdėti apie nacių žiauru­ mus ir atsisako tikėti net tais faktais, kurie nekelia jokių abejonių.

STRAIPSNIAI

661

Vis dar dominuoja - net inteligentų sąmonėje ir spaudos puslapiuo­ se - dvieju genocidu teorija, kai holokaustas priežastingumo ryšiais sieja­ mas su sovietiniu teroru ir prilyginamas jam. Be abejo, aukai nesvarbu, ko­ kiais ideologiniais ar politiniais sumetimais ji ir jos Šeima yra naikinamos, bet, norint reiškinį suvokti, reikėtų aiškesnės diferenciacijos. Rašytojas Jo­ nas Mikelinskas, vienas ryškiausių dvieju genocidų teorijos šalininkų, Lie­ tuvoje plačiai nuskambėjusiame traktate „Mes ir jie, jie ir mes" tvirtina, kad jis nėra rasistas, bet galiausiai teigia, kad dėl to, kas įvyko, kalti patys žydai. Jie išdavė Lietuvą ir todėl patys užsitraukė lietuvių tautos kerštą. Jis bando įrodyti pragaištingą žydų vaidmenį visų tautų istorijoje. Bet yra ir antra - psichologinė - nesusikalbėjimo priežastis. Kaip tvirtina prof. Egidijus Aleksandravičius, žydų tragedija neegzistuoja ar be­ veik neegzistuoja dabartinėje Lietuvos kolektyvinėje atmintyje, todėl ir at­ rodo, kad holokausto problema yra primetama Lietuvai iš šalies. Kodėl taip atsitiko? Ar Čia kalta žmogaus psichologija, instinktyviai skirstanti in­ dividus į „jie" ir „mes", kaip tvirtina Henri Bergsonas? O gal, kaip mąsto iš Lenkijos kilusi anglų rašytoja Eva Hoffman, tai yra kaina, kurią žydai moka už savo separatizmą, už norą išlaikyti distanciją, norą, kuris, be abe­ jo, buvo ir yra abipusis. „Žydų separatizmas turėjo savo kainą, - rašo ji knygoje „Miestelis". - Uždarumas yra pavojingas ne tik todėl, kad veda į socialinę izoliaciją, bet ir todėl, kad sukuria savotišką suvokimo solipsiz­ mą". Manyčiau, kad minėtas atminties selektyvumas yra ir viena iš prie­ žasčių, kodėl taip vangiai vyksta Lileikio teismas. Kliūčių dialogui ir savitarpio supratimui yra daug - visų neiš­ vardysi. Ir vis dėlto dialogas jau yra prasidėjęs, į jį įsitraukia vis daugiau Lietuvos šviesuomenės atstovų. Kelią tam dialogui ir savitarpio supratimui kai kurie lietuvių inte­ ligentai skynė jau seniai. Pirmasis ledus pralaužė įžymus lietuvių disi­ dentas, Šiuo metu Jeilio universiteto profesorius, Tomas Venclova, 1976 m. pogrindyje parašęs straipsnį apie žydų ir lietuvių santykius, kuris lietuvių kultūrinėje spaudoje pirmą kartą buvo paskelbtas 1989 m. Tomas Venclo­ va nebijo įvardyti kiekvieno lietuvio sąmonei labai skausmingos tiesos: „Niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 metų birželio gale lietuviai lietuvių minios akivaizdoje naikino beginklius žmones - netgi tas faktas, jog dvidešimtajame amžiuje daug tautų, gal net visos tautos darė kažką panašaus. Ir aš, būdamas lietuvis, privalau kalbėti apie saviškių kaltę. Sa­ dizmas ir plėšikavimai, panieka ir gėdingas abejingumas žmonėms negali

662

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

būti pateisinti, deja, negali būti net paaiškinti, nes slypi itin tamsiose asme­ ninės ir tautinės sąmonės kertėse... Versti kaltę kitoms tautoms nedera. Savo kaltes jos pačios išsiaiškins. Mūsų kaltes reikia aiškintis ir apgailėti mums... Turime kartą visam laikui suprasti, jog žydų žudymas - tai ir mū­ sų žudymas, žydų įžeidimas - tai ir mūsų įžeidimas, žydų kultūros likvi­ davimas - pasikėsinimas į mūsiškę... Neturime teisės sakyti, kad žydų rei­ kalai mūsų neliečia. Mus liečia bet kuris antisemitinis išpuolis" (Tomas Venclova. „Vilties formos", V., 1991, p. 136-137). Atsiliepdamas į diskusiją, kurią Tomo Venclovos straipsnis sukėlė išeivijoje, Antanas Terleckas 1978 m. parašė straipsnį „Dar kartą apie žy­ dus ir lietuvius", kuriame, pasitelkdamas konkrečius faktus, paneigia ste­ reotipinius antisemitų argumentus, kad žydai pardavę Lietuvą sovietams. Jam gėda, kad kai kurie lietuviai palaikė nacius žudydami žydus. Jis rašo: „antisemitas - apgailėtinas niekšas, bjauri ir baili menkysta, drįstanti pa­ kelti ranką tik prieš silpnesnįjį. Be to, jis dar ir marionetė, kurią pasaulio galiūnai, norėdami likti „švarutėliai", panaudoja patiems nešvankiausiems savo darbams. Tie, kuriems pakilo ranka prieš žydus, taip pat lengvai žu­ dė ir savo tautiečius.... Kiekviena tauta turi kainų ir paklydusiu avių. Bet nėra ir negali būti tokio teismo pasaulyje, kuris išdrįstų teisti visą tautą. Ir žydams nereikia mano ginamosios kalbos. Ne žydai šaudė lietuvius, o priešingai - teisiama XX a. penktojo dešimtmečio lietuvių generacija. Lie­ tuvos žydų išnaikinimas - tai ir lietuvių tautos tragedija." Deja, turiu pripažinti, kad tokio pobūdžio straipsnių kaip Tomo Venclovos ir Antano Terlecko to meto lietuvių spaudoje buvo nedaug. Ir turbūt teisus JAV gyvenantis lietuvių rašytojas Algirdas Landsbergis, saky­ damas, kad kai kurie jo tautiečiai mieliau atleistų lietuviams, kurie palaikė komunistini režimą ir skleidė jo melą, negu Tomui Venclovai už kritinį po­ žiūri i lietuvių- ir žydų santykius. Be abejo, Tomas Venclova ir Antanas Terleckas turi savo pasekėjų ir Lietuvoje, ir lietuvių emigracijoje, ypač JAV ir Kanadoje. 26 lietuviai inteli­ gentai jau 1988 m. pasirašė atsiprašymo laišką, kurį aktorius Laimonas No­ reika perskaitė steigiamajame Žydų kultūros draugijos suvažiavime. Bet, kiek žinau, Šis laiškas niekad nebuvo viešai paskelbtas. Tiesai į akis drąsiai pažvelgė ir viešai savo mintis reiškė, be jau straipsnyje minėtų pavardžių, tokie Lietuvos šviesuomenės atstovai kaip Marcelijus Martinaitis, Laimonas Tapinas, Linas Vildžiūnas, Pranas Mor­ kus, Jonas Morkus, Vytautas Toleikis, Edis Tuskenis, Gražina Slavėnienė ir daugelis kitų.

STRAIPSNIAI

663

Nors ir lėtai, bet požiūris į žydų katastrofą Lietuvoje keičiasi ir, sa­ kyčiau, visais lygiais. Prezidentas Valdas Adamkus yra paskyręs specialu patarėją žydų klausimais, labai šviesų žmogų, politologą, dėsčiusį holokausto istoriją JAV Indianos Fort Veino universitete, dr. Julių Šmulkštį. Tai rodo ypatin­ gą prezidento dėmesį šiam klausimui. Prie Prezidentūros įsteigta tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti. Jos direktorium paskirtas prof. Liudas Truska. Aukštosiose mokylose, ypač Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, žydų is­ torija ir kultūra pradedama suvokti ir kaip Lietuvos etninių kultūrų sudė­ tinė dalis, skaitomi atitinkami kursai, rengiami seminarai ir konferencijos. Vilniaus universitete prieš keletą metų buvo atidarytas Judaikos centras, kurio veiklą šiuo metu numatoma žymiai praplėsti. 1998 m. vasarą Vil­ niaus universitete pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vyko jidiš kalbos kursai, į kuriuos suvažiavo net 60 klausytoju iš viso pasaulio. 1998 m. rugsėjį Vilniaus universitete vyko seminaras žydų ir lietu­ vių tarpusavio santykių klausimais prof. Dovo Levino knygos „Trumpa Lietuvos žydų istorija" pagrindu. Knyga yra išversta į lietuvių kalbą. Spa­ lio mėn. įvyko ir Lietuvos katalikų akademijos, Vilniaus universiteto Isto­ rijos fakulteto ir Lietuvos istorijos insitituto surengta konferencija „Katali­ kų Bažnyčia ir lietuvių-žydų santykiai XIX-XX a." Pastaraisiais metais išleidžiama vis daugiau knygų apie holokaustą. Lietuviškos spaudos puslapiuose, nors ir vangiai, pradėta kelti holo­ kausto problemą, pirmiausia kaip lietuvių problemą, arba, dr. Leonido Donskio žodžiais tariant, kaip ginčą tarp lietuvių „urvinės sąmonės" ir liberaliosios laikysenos atstovų. Šia prasme čia minėtini JAV leidžiamas mėnraštis Akiračiai ir Lietuvos kultūriniai savaitraščiai 7 meno dienos ir Šiaurės Atėnai. Neseniai pasirodė tikrai pralaužiantis ledus Sandoros žurna­ lo numeris, bylojantis, kad ir ilgai tylėjusi Bažnyčia bando išsakyti savo santykį su skaudžia praeitim. Į lietuvių tautos naujos, modernios savimonės formavimą įsijungia vis daugiau jaunesnės kartos žmonių - istorikų, filosofų, mokytojų, žurna­ listų, režisierių ir kt. Sukurta dokumentinių filmų, nebijančių įvardyti tai, kas vokiečių okupacijos metais įvyko Lietuvoje. Tai Sauliaus Beržinio „Sudie, Jeruzale" (I versija - 1994, II versija - 1998), „Tabu laisvės laikais" (1993) - filmas

664

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

apie Lietuvos teisinę sistemą ir žydšaudžių reabilitacijos problemą, paro­ dytas Vokietijos televizijoje, Vaidoto ReivyČio telefilmas katalikų progra­ mai „Tavo laikas" (1997). Tiems filmams sukurti reikėjo didelės drąsos ir gilaus, labai asmeniško to laiko istorijos pajautimo, o turbūt svarbiausia tikros krikščioniškos artimo meilės. Deja, tie filmai iki šiolei dar nebuvo parodyti Lietuvos žiūrovams nei per TV, nei kino teatruose. Bet jie yra, jie guli lentynose laukdami savo valandos. Ir ta valanda artėja. Pirmas tikras lietuvių ir žydų dialogas (monologizuojančių susiti­ kimų buvo ir anksčiau) įvyko pernai Nidoje ir buvo puiki atsvara tai savi­ tarpio priešiškumo ir nepasitikėjimo atmosferai, kuri dėl kai kurių žydų ekstremistų elgesio tvyrojo Vilniuje per Gaono 200-ųjų gimimo metinių minėjimą. Nidos konferencija įrodė, kad dialogas įmanomas. Konferencijo­ je dalyvavo istorikų iš Anglijos, Izraelio, Vokietijos ir Lietuvos (L. Truska, S. Sužiedėlis, L. Donskis, A. Nikžentaitis, V. Vareikis, E. Sennas, Č. Lauri­ navičius ir kt). Dialogui ir savitarpio supratimui reikia laiko ir geros valios. Vokie­ tijai prireikė trisdešimties metų, kad būtų įveiktas tylėjimas. Labai svarbu, kad jau pačioje sąmonėjimo proceso pradžioje visi dialogo dalyviai suvok­ tų, kad sudėtingoje ir labai skausmingoje XX amžiaus istorijoje įvyko dau­ gelio tautų tragedijos, kad ir skirtingo masto, tarp jų ir lietuvių tautos bei Lietuvos žydų tragedija. Tikiuosi, suprantate, kad tuo teiginiu aš nė kiek nenoriu paneigti holokausto unikalumo, bet norėčiau, kad pasaulis pripa­ žintų ir lietuvių tautos netektis, kad tragiški to meto įvykiai būtų suvokia­ mi istoriniame kontekste. Leiskite pacituoti istoriko dr. A. Nikžentaičio Nidos konferencijoje pasakytus žodžius: „Pagrindinės kliūtys žydų ir lietuvių dialoge iš lietuvių pusės yra antisemitizmo apraiškos, iŠ žydų - gal kalbėjimo būdas, nuolat metant kaltinimus visai lietuvių tautai". Dr. Nikžentaitis siūlo bandyti su­ vokti partnerio pozicijas, jo traumas, psichologinį foną. Mano jau minėta rašytoja Eva Hoffman knygoje „Miestelis" rašo: „Jeigu mes norime paban­ dyti suprasti vienas kitą, turime atsižvelgti į psichologinį šitos etinės situ­ acijos efektą nustatant mūsų vertinimo kriterijus" (p. 241). Kitos išeities nėra. Gyvename labai mažoje planetoje ir mūsų likimai yra susipynę. Mums būtina suprasti vieniems kitus, jeigu nenorim, kad ho­ lokaustas pasikartotų, nors ir kitu pavidalu. Anglų poetas Johnas Dorine'as rašė: „Niekada neklausk, kam skambina varpai, jie skambina ir tau". Norėčiau užbaigti savo pranešimą prof. Aleksandro Štromo žodžiais iš jo 1987 metais skaitytos paskaitos „Žydų ir nežydų holokausto patirtis.

STRAIPSNIAI

665

IŠ asmeniškos perspektyvos": „Holokaustas iš tiesų labai giliai paveikė ir žydus, ir nežydus, visus, kurie jį išgyveno. Abiem pusėm yra sunku įveik­ ti ir jo pasekmes. Bet galbūt pati blogiausia holokausto pasekmė yra vis stiprėjanti iš visų pusių tendencija kalbėti apie kolektyvinę tautų ir grupių kaltę ir vis didėjantis nenoras, taip pat iŠ visų pusių, atskirti kaltuosius nuo nekaltų ir dorų individų, kurių buvo visose tautose... Ši pasekmė gali su­ daryti palankią dirvą naujos globalinės ideologijos atsiradimui , besi­ remiančios nauja konfrontacijos tarp dorųjų „mes" ir blogųjų „jie" versija, kas tie naujieji „mes" ir „jie" bebūtų. Tai galėtų vesti į naują katastrofą." Tikėkimės, kad ir mūsų čia, Beth Shalome, vykstantis dialogas pri­ sidės prie to, kad tai niekad neįvyktų bent toje žemėje, už kurią esame atsakingi. Skelbta: „Kultūros barai", 1998, Nr. 12, p. 57-63.

IR A TLEISK MUMS M ŪSŲ TĖV Ų BEI SEN ELIŲ N UODĖM ES

Apie holokaustą Lietuvoje 1941 m. Liudas Truska

Pastarojo meto polemika „žydų tema" žiniasklaidoje leidžia tvirtin­ ti, kad lietuviai, net ir intelektualai, iki šiol nesuvokia, kas mūsų šalyje at­ sitiko 1941 m. vasarą bei rudenį, kuomet per 5-6 mėnesius buvo išžudyta 170-180 tūkst. žydų1, ištisa litvakų gentis, visų šauniausioji, pasak tyrinė­ tojų2, iŠ žydų. Akivaizdu, jog holokaustą Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sugalvoję suplanavo ir vykdė vokiečių naciai, tačiau apmaudu, kad į žydų kraujo jūrą tiesiogiai ar netiesiogiai įmerkė savo rankas ir tūkstančiai lietu­ vių, kad pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją buvo suteptas lietuvio vardas. Prieš 8-erius metus išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis konstatavo, jog mums, lietuviams, dar toli iki atviro žvilgsnio praeitin3. Nuo to laiko nedaug kas pasikeitė tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Geriausias įrodymas pasipiktinimo audra, kilusi, kai Prezidentas Brazauskas 1995 m. Izraelio Knesete ištarė žodžius: „prašau Jūsų atleidimo už tuos lietuvius4, kurie ne­ gailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė, plėšė"5. Simptomiška, kad iki 1 S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias. V., 1998, p. 235. (Pasak Broniaus Kviklio ir Sauliaus Sužiedėlio, niekada dar per tokį trumpą laiką Lietuvos žemė nebuvo sugėrusi tiek daug kraujo.) 2 V. Vareikis. Kodėl taip vertinami litvakai... // Šiaurės Atėnai, 1997, Nr. 34. 3 Pokalbis su Saulium Sužiedėliu. 1941 metų sukilimo baltosios dėmės // Akira­ čiai, 1992, Nr. 1, p. 10. 4 Paryškinau aš: dažniausias priekaištas Brazauskui - kas jį įgaliojo atsiprašyti už

lietuvių tautą? s Lietuvos rytas, 1995 03 02, p. 2.

STRAIPSNIAI

667

šiol Lietuvoje neparodytas Sauliaus Beržinio filmas „Sudie, Jeruzale", kad net kai kurie istorikai neįžiūri Lietuvoje buvus nacistinių kolaborantų6. Ar daug skiriama žydams vietos televizijos laidoje „Mūsų miesteliai"? Vėl ir vėl į dienos šviesą velkama vadinamoji dviejų genocidų teorija: esą pir­ muoju sovietmečiu žydai kankino, trėmė ir žudė lietuvius, tad ko stebėtis, jog atėjus vokiečiams tarp lietuvių atsirado žydšaudžių. Istorikų tyrinėji­ mai atskleidė šios „teorijos" nepagrįstumą7, tačiau, pasak Alfredo Bumblausko, „lietuvių (net politikų ir mokslininkų - L. T.) istorinę sąmonę la­ biausiai nulemia tėvelių ir bobučių pasakojimai, o ne istorikų darbai"8. Teisi Irena Veisaitė, kad įsisenėję antisemitiniai mitai ir stereotipai, deja, dažnai galingesni už faktų tiesą9. Ir vis dėlto, manyčiau, svarbiausioji mitų bei stereotipų gajumo prie­ žastis, ypač jaunesniojo amžiaus žmonių sąmonėje, yra nežinojimas. Kad karo metais vokiečiai išžudė žydus ir kad naciams talkinusi „saujelė žyd­ šaudžių", - žino visi. „Tačiau kuo čia dėta lietuvių tauta? Ir ko žydai iš mūsų nori?" - nuoširdžiai klausia dažnas šių dienų lietuvis. Deja, žydšaudžiai, kurių iš tikrųjų buvo nedaug, - tik ledkalnio vir­ šūnė. Problema kur kas rimtesnė. Pirmiausia - tai Lietuvių aktyvistų fron­ to (LAF) antižydiškumas, Laikinosios vyriausybės (LV), vietinės lietuvių valdžios įstaigų, ypač policijos bei sukarintų formuočių, žydų eksproprijavimo veiksmai, taip pat lietuviškosios spaudos 1941 m. vasarą bei rude­ nį kurstyta antižydiška psichozė, daugelio lietuvių, ypač elito, abejingumas žydų tautos tragedijai. Be abejo, mes negalime pro žydų radikalų akinius žiūrėti į savo naujausiųjų laikų istoriją ir išbraukti iš jos pirmąjį Nepriklau­ somybės kovų savanorį Kazį Škirpą, Lietuvos nepriklausomybę atkurti 6 A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). V., 1998; P. Stankeras. Lietu­ vių policija 1941-1944 metais. V., 1998. 7 V. Brandišauskas. Lietuvių ir Žydų santykiai 1940-1941 metais // Darbai ir die­ nos, 1996, Nr. 2(11); L. Truska. Lietuvos valdžios įstaigų rusifikavimas 19401941 m .11 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, 1996, Nr. 1; L. Truska. Ar 1940 m. žydai nusikalto Lietuvai? // Akiračiai, 1997, Nr. 7; L. Truska. Lietuvos SSR MVD-MGB personalo tautinė sudėtis 19401953 m. // Lituanistica, 1998, Nr. 4. 9 A. Bumblauskas. Lietuvių-žydų santykių istorijos problema istoriografinių para­ digmų kontekste // Kultūros barai, 1998, Nr. 12, p. 53. 9 /. Veisaitė. Lietuvių-žydų dialogas jau yra prasidėjęs // Kultūros barai, 1998, Nr. 12, p. 61.

668

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

siekusį LAF'ą ar 1941 m. birželio antisovietinį, pirmąjį Europoje, sukilimą. Tačiau nematyti kraupių juos lydėjusių šešėlių taip pat nevalia. LAF'as, suvienijęs visas politines lietuvių jėgas, pradedant voldemarininkais, tautininkais, toliau einant per krikščionis demokratus, liaudinin­ kus ir baigiant socialdemokratais bei nepartiniais, savo projektuotoje „nau­ jojoje" Lietuvoje nepaliko vietos žydams. Jo programos, kurią parengė fronto steigėjas bei vadas Škirpa, ideologinės komisijos pirmininkas filo­ sofas Antanas Maceina ir fronto vadovybės narys Antanas Valiukėnas10, 16-asis straipsnis skelbė, jog „Lietuvių aktyvistų frontas žydų tautinei ma­ žumai Lietuvoje atšaukia svetingumą"11, t. y. skelbia ją už įstatymo ribų. LAF'o atsišaukimai (rašyti daugiausia fronto propagandos komisijos pir­ mininko Bronio Railos ir paties Škirpos), gabenti per sieną ir platinti so­ vietų okupuotoje Lietuvoje, persunkti antižydiškumo. 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimas „Brangūs vergaujantieji broliai" kvietė: „Jau dabar 'painfor­ muokite7 žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien neš­ dinasi iŠ Lietuvos, kad nebūtų nereikalingų aukų"12. 1941 m. pavasarį LAF'o centro parengtoje instrukcijoje „Lietuvai išlaisvinti nurodymai" sakoma: iš­ vejant iš Lietuvos Raudonąją armiją, „labai svarbu ta pačia proga išsiva­ duoti ir iš žydų. Todėl reikia sudaryti Šalyje jiems tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jie galės tu­ rėti bent minimalias teises ir apskritai pragyvenimo galimybes. Tikslas priversti visus žydus bėgti iŠ Lietuvos kartu su raudonaisiais ir rusais"13. Konkrečios „žydų problemos" sprendimo priemonės buvo išdėstytos atsi­ šaukime „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo": 1) visiškai ir galutinai atšaukiama Vytauto Didžiojo suteikta žydams prieglaudos teisė; 10 K. Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Washington, 1973, p. 96, 97, 573. 11 Laisvės kovų archyvas. T. 11. K., 1994, p. 157 (spaudai parengė Kęstutis Kaspa­ ras); plg. su 1941 m. rugpjūčio pradžioje įteiktu Rentelnui sveikinimo raštu, pasi­ rašytu L. Prapuolenio, gen. S. Pundzevičiaus, pik. I. Kraunaičio, pik. M. Mačioko, dr. A. Damušio, pik. J. Jankausko, J. Vėbros, K Baubos, P. Žukausko ir J. Valiu­ lio // Išlaisvintas panevėžietis, 1941 08 16. “ Laisvės kovų archyvas. T. 11, p. 156 (spaudai parengė K. Kasparas); plg. su: Lie­ tuvos visuomeninių organizacijų archyvas (toliau - LVOA). F. 3377. Ap. 55. B. 50. L. 212. 13 S. Sužiedėlis. Min. str. // Akiračiai, 1991, Nr. 9, p. 6; plg. su: LVOA. F. 3377. Ap. 58. B. 805. L. 3-21.

STRAIPSNIAI

669

2) kiekvienas be išimties žydas įsakmiai įspėjamas tuoj pat apleisti Lietu­ vos žemę; 3) ypatingai nusikaltusieji lietuviams žydai bus traukiami atsa­ komybėn; 4) visas žydų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas pereina lietu­ vių tautos nuosavybėn14. Tačiau 1941 m. birželio 22 d. kilus karui, vokiečių kariuomenė žy­ giavo labai sparčiai, jau pirmąją savaitę užėmė visą Lietuvą ir todėl spėjo pabėgti ne daugiau kaip 10 tūkst. žydų; pagrindinė jų dalis, per 200 tūkst., liko Lietuvoje. Voldemarininkai, radikaliausioji ir labiausiai antižydiška LAF'o jėga, 1941 m. vasarą susibūrę į Lietuvių nacionalistų partiją (LNP), birželio 23 d. Kaune sudarytoje Laikinojoje vyriausybėje savo atstovų ne­ turėjo. Pats premjeras literatūrologas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) ir bent pusė ministrų buvo krikščionių demokratų žmonės. Tačiau ne visais vyriausybės darbais šiandien galime didžiuotis. LAF'o ir Laikinosios vy­ riausybės dienraštis Į laisvę jau pirmajame savo numeryje (birželio 24 d., kai Kaune dar nebuvo vokiečių) smerkė „bolševikų sėbrus žydus" ir pikt­ džiugiškai tvirtino, kad jų „gešeftui" atėjęs galas15. Liepos 5 d. tas pats laikraštis žydus, rusus ir lenkus prilygino lietuvių tautos grybui, kuri esą šviesios ateities dėlei reikią kuo greičiau išpjauti16. Liepos 4 d. LV priėmė deklaraciją, skelbusią, jog išlaisvintos Lietuvos ūkis bus grindžiamas priva­ čia nuosavybe, tačiau sovietų nacionalizuotas žydų turtas lieka Lietuvos valstybės nuosavybe17. Vėliau vyriausybės priimtuose pramonės, prekybos bei viešojo maitinimo, miestų namų ir žemės sklypų, kredito, transporto įmonių, žemės denacionalizavimo įstatymuose žydai visur prilyginti „ak­ tyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus" asmenų kategorijai, kuriai sovietų nacionalizuotas turtas negrąžinamas18. Jau birželio 30 d. LV pritarė žydų koncentracijos stovyklos Kaune steigimui19. Liepos 10 d. pavaldžių vyriausybei Kauno miesto komendanto Jurgio Bobelio ir miesto burmistro H Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA). F. 1398. Ap. 1. B. 1. L. 102-104. ,s Vedamasis „Priespaudą nusimetant", p. 1. 16 Vedamasis „Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo", p. 1. 17 Laikinosios vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai (1941 06 23-1941 08 05). K., 1941 (rotoprintas), p. 43-44. // Lietuvos mokslų akademijos centrinės biblio­ tekos Rankraščių skyrius. F. 264-1329. 18 Ten pat. w Ištrauka iš Ministrų kabineto 1941 06 30 rytinio posėdžio protokolo (patvirtinta kopija) // LCVA. F. R-969. Ap. 2. B. 39. L. 25.

670

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Kazimiero Palčiausko ¡sakymu visiems Kauno žydams buvo įsakyta nešio­ ti Dovydo žvaigždę, nuo 20 vai. vakaro iki 6 vai. ryto nesirodyti viešose vietose, o svarbiausia - per mėnesį laiko persikraustyti gyventi į Vilijam­ polę20. Liepos 21 d. vidaus reikalų ministras Šlepetys įsakė apskričių vir­ šininkams, savivaldybėms ir miestų burmistrams neišduoti žydams jokių asmens dokumentų21. Jau paskutiniosiomis savo gyvavimo dienomis (rug­ pjūčio 1 d . ) LV priėmė liūdnai pagarsėjusius „Žydų padėties nuostatus", kuriais šalies žydus suskirstė į 2 kategorijas: I - komunistinių organizacijų nariai bei apskritai bolševikinėje veikloje pasireiškę asmenys; jie suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn; II - visi kiti žydų tautybės as­ menys; jie apgyvendinami atskirose tam tikslui parinktose vietovėse22. Ka­ dangi Berlynas nepripažino LV, tai ir jos įstatymai liko popieriuje, tačiau jie atskleidžia anaiptol ne civilizuotą ir ne krikščionišką vyriausybės po­ žiūrį į žydus. J. Brazaitis pagrįstai tvirtina, kad LV neturėjusi nieko bendra su bir­ želio pabaigoje kilusiais žydų pogromais23. Tačiau stebina jos narių abejin­ gumas. Respektabilusis finansų ministras Jonas Matulionis birželio 25 d. savo dienorašty rašė: baigiantis vyriausybės posėdžiui, „įsiveržia kažkoks partizanų viršininkas ir praneša vidaus reikalų ministrui, kad vo­ kiečiai įsakė šaudyti žydus". Ką atsakė Šlepetys, Matulionis neišgirdęs. Naktį, Matulioniui pasilikus budėti vyriausybės patalpose, „maždaug apie dvyliktą valandą gretimame name nežmonišku balsu pradėjo Šaukti kaž­ kokia moteris. Daleidau, kad tai buvo žydė, nes šiame rajone jų daugiau­ sia ir gyveno. Ko ji šaukė, taip ir nesužinojau, bet kažkodėl mano pasą­ monėje užkliuvo anas partizanų vado pranešimas. Vėliau naktis prabėgo ramiai"24*. Pasak teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus, vyriausybės nariai birželio 27 d., išgirdę apie įvykius „Lietūkio" garaže, nutraukė posė­ dį, tačiau nepadarė nieko, kad sustabdytų žudynes, tuo labiau kad jas vyk­ dė ne vokiečiai23. „Kada hitlerinė Vokietija be pasigailėjimo sistemingai 20 Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymas // Į laisvę, 1941 07 11, p. 4. 21 V. Brandišauskas. Min. str., p. 59. 22 Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai..., p. 99-100. 23 J. Brazaitis. Lietuvos žydų likimai ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė // I laisvę, 1978, Nr. 73, p. 20. u J. Matulionis. Neramios dienos. Torontas, 1975, p. 18. 23 M. Mackevičius. Atsiminimai. V., 1997, p. 68.

STRAIPSNIAI

671

naikino, žudė ir šaudė žydus , lietuvių jiems mažai kas tetalkininkavo, bet mažai kas jiems iš lietuvių ir beužjautė. Jie savo elgesiu per pirmą­ jį bolševikmetį nustatė prieš save visą lietuvių tautą. Todėl lietuviai, maty­ dami žydų kolonas, varomas mirčiai, jų neapraudojo. Daug kas iŠ lietuvių tada sakė, kad jiems, kaip išgamoms, taip ir reikia", - tai ne voldemarininko, ne dešiniojo radikalo, o nuosaikaus krikščionio demokrato teisingumo viceministro Povilo šilo nuomonė26. Jeigu taip galvojo ministrai, tai ar ga­ lėjo būti švelnesnė žydų atžvilgiu vyriausybės politika? Zenonas Ivinskis, atsakingas už UV ryšius su vokiečių įstaigomis, bene vienintelis suvokė momento svarbą, atsakomybe istorijai ir todėl ragino vyriausybę pasmerk­ ti žudynes, viešai atsiriboti nuo nusikaltimo27. Tačiau LV dėl įvairių prie­ žasčių (viena jų - vengimas erzinti nacius, tikintis išgauti Lietuvai jaunes­ niojo partnerio (Slovakijos, Kroatijos tipo) statusą), deja, to nepadarė. Prie antižydiškos psichozės kurstymo 1941 m. vasarą svariai prisidė­ jo lietuviškoji spauda, iš pradžių priklausiusi LAF'ui, o nuo liepos pabai­ gos vokiečių perduota LNP. Kažin ar rastume bent vieną Į laisvę, Vilniuje ėjusios Naujosios Lietuvos, o ypač šiauliškės Tėvynės, Išlaisvinto panevėžiečio, Telšių Žemaičių žemės numerį, kuriame nebūtų kurstoma neapykanta žy­ dams, tariamai kaltiems dėl visų lietuvius ištikusių nelaimių: esą jų domi­ nuojama LKP griovusi Lietuvą nepriklausomybės metais, jie pasikvietė Raudonąją armiją 1940 m., jie kankino, trėmė, žudė lietuvius valdant so­ vietams. Žydams buvo priskiriamos ir pirmosiomis karo dienomis, Raudo­ najai armijai bėgant, įvairiose Lietuvos vietose okupantų įvykdytos labai žiaurios civilių gyventoju žudynės. „Žydų tauta šiame rafinuotame sadiz­ me parodė savo tikrąjį veidą. Jus, Panevėžio, Telšių (Rainių - L. T.), Pravie­ niškių kankiniai, išbadytomis akimis, nupjautomis kojomis, pagal ritualą išplėštomis širdimis, jus kviečiame mes būti šio žydiškojo barbarizmo tei­ sėjais, - kvietė Tėvynė ir klausė: - Lietuvi, ar nesibaigia tavo kantrybė? Ar ilgai dar pakęsi, kad tavo priešas tau už nugaros peilį galąstų ir ruoštų tau naują žemiškąjį „rojų"? Atėjo laikas pasakyti - užteks! Nei vieno žydo, nei jo pakaliko neturi likti įstaigoje, įmonėje, krautuvėje! Nei vieno žydo mū­ sų prakaitu statytuose mūruose, mūsų rankomis grįstose gatvėse"28. Anti­ žydiškų aistrų kurstymui pasitarnavo ir žuvusių Kauno partizanų, Rainių, 26 P. Šilas. Mano kryžiaus kelių odisėja. V., 1994, p. 84-85. 27 A. Damušis. Profesorius Zenonas Ivinskis // l laisvę, 1972, Nr. 54, p. 19. 28 Kartą visiems laikams // Tėvynė, 1941 0713, p. 1.

672

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Pravieniškių, Panevėžio aukų laidotuvės, grįžusiųjų iš Červenės kalinių sutiktuvės. Atmosfera buvo tiek įkaitinta, jog 11-metis Vytukas troško „at­ keršyti bolševizmui ir žydijai už savo tėvelius ir visus išvežtus bei nužu­ dytus lietuvius"29. 1941 m. vasarą buvo įrašytas juodas puslapis į lietuviš­ kosios spaudos istoriją. Liepos pirmojoje pusėje Kauno pavyzdžiu steigė getus ir kitų Lietu­ vos miestų bei miestelių savivaldybės. Liepos 16-18 d. Alytaus apskrities policijos valsčių nuovadų viršininkai pranešė apskrities policijos vadui: Druskininkai - „žydams liepos 16 d. įsteigtas žydų kvartalas ir ten jie jau apgyvendinti"; Butrimonys - „mažumų klausimas labai aktualus, nes miestelyje gyvena beveik 200 žydų, kuriuos artimiausiu laiku reikėtų su­ tvarkyti" (izoliuoti gete - L. T.); Alytaus miestas - „vietos gyventojai pa­ geidauja, kad tautinės mažumos būtų apgyvendintos atskirame miesto kvartale"; Miroslavas - „žydai visi ženklus (Dovydo žvaigždę ant drabu­ žių - L. T.) nešioja"; Marcinkonys - „mažumų klausimas tvarkomas"; Alo­ vė - „mažumų klausimas neaktualus, nes jie sutvarkyti" (įsteigtas getas L T.); Jieznas - „žydai ženklus nešioja, į darbus (viešuosius, pvz., taisyti kelių, kasti durpes - L. T.) varomi"; Simnas - „mažumų klausimas pilnoj tvarkoj"; Seirijai - „žydų klausimas sutvarkytas"; Merkinė - „mažumas tvarko vietos komendantas"30. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog LAF'as ar Laikinoji vyriausybė bu­ tų planavusios fizinį žydų sunaikinimą. Pavienių asmenų ar grupelių, gal­ būt nieko bendra neturėjusių su LAF'u, pasisakymai ir lapeliai, kvietę žudyti žydus, - tik išimtis, patvirtinanti taisyklę. Birželio pabaigoje-liepos pradžioje partizanai („baltaraiščiai") suiminėjo ir net šaudė komunistus, komjaunuolius, sovietinius pareigūnus, tarp kurių, žinoma, buvo ir žydų, tačiau dauguma - lietuviai31. Lietuviškasis (lietuvių antisemitų) „žydų klausimo sprendimo" variantas - jų išvarymas iŠ Lietuvos, tam nepavy­ kus, - izoliavimas getuose. Tačiau naciai jau karo su SSRS išvakarėse buvo sumanę „žydų klausimą" spręsti radikaliai - juos sunaikinti fiziškai32. Tuo ” B ro lia i ka ria i / / Rytų savanoris, 1942, Nr. 1, p. 78. 30 LC VA. R-1436. Ap. 1. B. 29. L. 67-80. 31 V ėliau antinadnės rezistendjos spauda rašė, kad „atsiskaitymo valandos" nusi­ nešė per 5000 lie tu v ių gyvybes // Nepriklausoma Lietuva, 1942, Nr. 11-12; 1943, Nr. 15-16. 32 Žr. Kwiet Konrad. Rehearsing for Murder: The Beginning of the Finai Solution in Lith ua nia in June 1941 / / Holocaust and Genodde Studies, vol. 12, N 1 (1998).

STRAIPSNIAI

673

tikslu buvo sudarytos ypatingosios operatyvinės grupės. Grupės „A", ku­ riai buvo priskirta Pabaltijo teritorija, vadas SS brigadenfiureris VValteris Stahleckeris veiklos iki 1941 m. spalio 15 d. ataskaitoje rašė: „ateičiai (isto­ rijai! » L. T.) ne mažiau svarbu buvo parodyti, jog išlaisvintieji gyventojai patys, savo iniciatyva, griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus; bet kokia kaina turėjo būti nuslėptas vokiečių val­ džios šiems veiksmams vadovavimas"33*. Tarp antižydiškos propagandos apkvaišintų vietinių gyventojų surasti žydšaudžių nebuvo sunku, šiame kontekste keltinas ir toks klausimas: kieno didesnė kaltė - ar inteligento, kuris rašė antižydiškus atsišaukimus, laikraščių straipsnius, ar to mažaraš­ čio kaimo (miestelio) berno, kuris, pasiskaitęs tų rašinių ir išgėręs butelį „samogono", nuėjo šaudyti žydų? Jau nemažai rašyta apie kairiosios lietu­ vių inteligentijos klystkelius. Mažiau žinomi, tačiau ne mažiau apgailėtini, buvo ir dešiniųjų intelektualų klaidžiojimai. Stahleckeris atvyko į Kauną birželio 25 d. su pirmaisiais vokiečių kariuomenės daliniais ir pirmoji jo akcija buvo pogromų inspiravimas: iš birželio 25-osios į 26-ąją KlimaiČio būrio partizanai Senamiestyje bei Vi­ lijampolėje nužudė per 1,5 tūkst. žydų. Per kitas birželio naktis buvo nu­ žudyta dar 2,3 tūkst. Kauno žydų. „Kauno pavyzdžiu, tiktai mažesniu mastu [nužudyta 5000 žydų - L. T.] tas pats darėsi ir kituose Lietuvos ra­ jonuose", - rašė minėtojoje ataskaitoje Stahleckeris. Latvijoje pogromai nusinešė 400 žydų gyvybes („Rygos gyventojai greitai aprimo", - skundė­ si Stahleckeris). Nuvylė Stahleckerį Estijos partizanai, tenužudę kelis ko­ munistus31. Tačiau greit paaiškėjo, jog vien pogromais „žydų klausimo" išspręsti neįmanoma, tuo labiau kad partizanai buvo nuginkluoti. Po trum­ pos pauzės nuo liepos pabaigos naciai pradėjo sistemingą žydų naiki­ nimą, kurį daugiausia vykdė Kaune bazavusis J. Hamanno komanda ir Vilniaus ypatingasis būrys. Jie nebuvo gausūs (keliasdešimt vokiečių ese­ sininkų ir apie 100 lietuvių)35. Sužiedėlis pagrįstai daro išvadą, kad tai galėjo būti padaryta tik todėl, kad negausiems žydšaudžiams efektyviai 33 Niumbergskij proces. T. 3. Moskva, 1996, c. 326. Plg.: Masinės žudynės Lietuvo­ je 1941-1944. Dokumentų rinkinys. D. 2. V., 1973, p. 19. 54 Niumbergskij proces. T. 3. Moskva, 1996, c. 326. Plg.: Masinės žudynės Lietuvo­ je 1941-1944. Dokumentų rinkinys. D. 2. V., 1973, p. 322-327. 33 Žr. A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). V., 1998, p. 203, ir Vokie­ čių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Vilniuje (1941-1944) // Atminties dienos. V., 1995.

674

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

talkino (gaudė žydus, gabeno juos į mirties vietas, saugojo) lietuvių savi­ valda - valsčių viršaičiai, apskričių bei miestų viršininkai, burmistrai, o ypač policija. Štai vienos archyvinės bylos turinys. Rugpjūčio 16 d. vokiečiams pavaldaus Policijos departamento direktorius Vytautas Reivytis įsakė apskri­ čių policijos vadams per 2 paras sulaikyti visus nuo 15 metų amžiaus žy­ dų tautybės vyrus ir bolševikine veikla ar įžūlumu pasižymėjusias žydes, surinkti juos prie magistralinių kelių ir saugoti, kol jie bus paimti ir iš­ vežti. Apskričių policijos vadai šį įsakymą savo ruožtu perdavė valsčių nuovadų viršininkams. Jau rugpjūčio 17 d. Lekėčių valsčiaus nuovados viršininkas pranešė: „gavus pono šakių apskrities policijos vado parėdy­ mą, sulaikyti visi gyvenę Lekėčių valsčiuje žydų tautybės piliečiai ir perduoti į Vilkiją renkantiems apsaugos bataliono kariams . Dabar Le­ kėčių valsčius nuo žydų yra visiškai apvalytas". Rumšiškių nuovados viršininkas raportavo: „rugpjūčio 15 d. atvykus vokiečių ir mūsų kariuo­ menės daliniams, vadovaujant ekspedicijos vadui leitenantui Skaržinskui, visi žydų tautybės asmenys nuo 15 ligi 70 metų amžiaus iš Rumšiš­ kių išvežti dar pasiliko 70, kurie yra tik vaikai ir seni, jie surinkti ir saugomi". Rugsėjo 16 d., praslinkus lygiai mėnesiui po Reivyčio įsakymo, Šakių apskrities viršininkas V. Karalius ir policijos vadas Vilčinskas pra­ nešė policijos departamentui: nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žy­ dų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13 rugsėjo 1941 m. Šakiuose - 890 asmenų, 16 rugsėjo 1941 m. Kudirkos Naumies­ tyje - 650 asmenų"36. Naciams tarnavusios sukarintos lietuvių formuotės, vadinamieji sa­ visaugos arba policijos batalionai, kurių didelę dalį sudarė dezertyravę Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso (1940 m. į jį buvo inkor­ poruota Lietuvos kariuomenė) kariai, dalyvavo baudžiamosiose akcijose ir už Lietuvos ribų. 1942 m. vasarą 2 lietuvių batalionai dalyvavo Gudijoje ir Ukrainoje vykusioje „Drugio operacijoje", kurios metu buvo nužudyta per 8 tūkst. žydų37. Kiti 2 batalionai saugojo Maidaneko (Liublinas) lagerį. Niurnbergo teismo medžiagoje yra 1941 m. spalio 30 d. Slucko apygardos komisaro H. Carlo raportas generaliniam Gudijos komisarui, kuriame jis aprašo iš Kauno atvykusio Antano Impulevičiaus vadovaujamo bataliono 36 LC V A . R-683. A p . 2. B. 2. L. 1-63 (plg.: Masinės žudynės... D. 1, p. 109-111).

37 Raul Hilberg. Nusikaltėliai, aukos, stebėtojai. V., 1999, p. 112.

STRAIPSNIAI

675

labai žiauriai įvykdytą „žydų akciją". Slucko komisaras, kurį jaudino ekonominiai nuostoliai (nebelikus žydų specialistų, sustojo svarbios įmo­ nės), raportą užbaigė fraze: „prašau patenkinti tik vieną mano pageida­ vimą - ateityje apsaugokite mane nuo šio policijos bataliono"38. Bet gal Slucko gebitskomisaras Šmeižė lietuvius? Suteikiame žodį LNP generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui, kuris savo dienoraštyje ra­ šė: 1941 08 24 - „Brunius [vienas voldemarininkų vadovų - L. T.] vakar pa­ sakojo apie skerdynes Rokišky. Jos buvo atliktos viešai [visur kursyvas ma­ no - L. T.] . Juda apskrities viršininkas. Sakiau [Blynas kalbėjosi su juo rugpjūčio 14 d. - L. T.], kad jei jau vokiečiai tai daro mūsų rankomis, tai tu­ ri viską atlikti ramiai, be viešumos, be skandalo. Tas išgama gi padarė priešin­ gai . Niekšas!" [Išgama ir niekšas ne todėl, kad Šaudė žydus, o kad tai darė viešai - L. T.] 1941 11 06 - „Grįžo Barzda [karininkas - L. T.] iš Minsko-Borisovo-Slucko rajono. Sušaudė - lietuvių batalionas - virš 46 tūks­ tančių žydų (Gudijos ir atgabentų iš Lenkijos), rusų komunistų ir rusų be­ laisvių. Pakorė virš 10 žmonių. Korime dalyvavusius išrikiuotus lietuvių batalionus fotografavo Šimtai vokiečių . Girdėt, kad Vilniaus batalio­ nai vyksta i Liubliną"3940. Ir išeivijoje, ir Lietuvoje rašoma apie Lietuvos kariuomenės tragedi­ ją 1940 m. rudeni, kada ji buvo įjungta į Raudonąją armiją. Mano galva, Lietuvos kariuomenės tragedija kitur - kad ji neatliko savo pareigos ir ne­ gynė valstybės 1940 m. birželi ir kad jau po metų vieni jos kariai turėjo šau­ dyti žydus, o kiti - lieti kraują už Sovietų Sąjungą. Paskutinysis aktas Lietuvos žydų tragedijoje buvo jų turto dalybos. Ši­ lališkis Vytautas Gailius prisimena, kad vežant į Tūbinės mišką žydus, „važiuojant per Šilalės miestą, moterys, sėdėdamos kėbule, verkė, turbūt suprato, kur jas veža, todėl pradėjo mėtyti iŠ sunkvežimių savo drabužius, vilnones puskojines, o būrelis vietinių gyventojų vijosi mašinas ir rinko tuos skudurus, šaukdami „dar išmeskite!"'10 1941 m. pabaigoje buvo už­ vesta byla Lazdijų policininkui Jonui Kazokui, kuris neva sumušęs vieną smalsuolį iŠ minios, kuri lapkričio 3 d. susirinko pažiūrėti, kaip iŠ KatkiŠkės geto vežami Šaudyti Lazdijų žydai. Apskrities policijos vadas, gin­ damas savo pavaldinį, ant jo raporto užrašė: „pats mačiau, kaip pašaliniai 38 Masinės žudynės... D. 1, p. 314-317.

39 „Geležinis vilkas". Vilnius, 1965, p. 89, 90, 102. 40 V. Gailius. Tremtinio byla. Vilnius, 1997, p. 8.

676

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

asmenys lindo per aptvarą, kad suspėtų prie likusių žydų daiktų gro­ bimo"41. Liepos 24 d. Išlaisvintame panevėžiety paskelbta žinutė iš Rokiškio: visi žydai sugabenti į Rokiškio dvarą, jų drabužiai ir baldai dalijami dykai nuo bolševikų nukentėjusiems lietuviams, žydų patalynėmis aprūpintos ligoninės bei prieglaudos, žydų arklius pasiėmė vokiečiai, o karvės ati­ duotos neturtingiems vietos gyventojams. Ilgainiui vokiečiai įvedė tvarką. Dirbiniai iš brangiųjų metalų, vario, misingio, baltojo metalo tapo Reicho nuosavybe, o mažiau vertingi daiktai buvo parduodami varžytinėse. Pir­ menybę jose turėjo buvę partizanai. Jau 1941 m. rudenį dauguma žydų na­ mų buvo likę be langų rėmų, durų staktų, krosnių. Žydų antkapiai tapo žaliava karo metais deficitinių tekėlų gamybai. Net ir nebelikus žydų, dar ilgai į valdžios įstaigas plaukė skundai dėl pagrobto, pasisavinto, „netei­ singai" išdalyto žydų turto. 1942-1944 m. antinacinės lietuvių rezistencijos spauda, ypač Nepri­ klausoma Lietuva, ne kartą kvietė skaitytojus prisiminti ir pagerbti atminimą tautiečių, žuvusių bolševikų kalėjimuose ir tremtyje, užjausti lietuvius, gaudomus ir vežamus darbams į Vokietiją, siunčiamus į Rytų frontą, Rentelno uždarytus į lagerius inteligentus, bet nė karto neprisiminė žydų, nors nuo to siaubo mėnesių tebuvo praėję metai kiti, o čia pat, Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getuose, dar kankinosi, laukdami mirties, litvakų likučiai. Jeigu nebūtum girdėjęs apie žydų žūtį, tai, perskaitęs Nepriklausomos Lietuvos komplektus, taip ir nesužinotum, kas vyko 1941 m. vasarą. Abejingumą žydų tragedijai kun. Julius Sasnauskas įvardijo kaip didžiąją lietuvių nuodėmę42. Kodėl Lietuva, šalis, kurioje amžiais nebuvo pogromų ir kurioje tar­ pukariu, nepriklausomybės metais, žydų padėtis buvo geresnė negu ki­ tose Rytų Europos šalyse43, tapo vos ne holokausto simboliu? Priežasčių buvo ne viena, tačiau svarbiausioji, manyčiau, - gili politinė-moralinė kri­ zė, į kurią 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūroje lietuvių tautą įstūmė pen­ kios kapituliacijos (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, Klaipėdos atidavimas Vokietijai 1939 m. pavasarį, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisa­ kymas, sovietų karinių bazių įsileidimas, 1940 m. birželio 15-osios Maskvos LCVA. R-409. Ap. 2. B. 5. L. 110. 42 Istoriko ir dvasininko pasikalbėjimas apie mūsų istoriją // šiaurės Atėnai, 1998, N r.5. 45 Žr.: Ezra Mendelsohn. The Jews of East Central Europe between the World Wars. Indiana University Press, 1987.

STRAIPSNIAI

677

ultimatumo priėmimas) ir galiausiai nepriklausomybės netekimas. Myko­ las Romeris pastebėjo, jog „pralaimėjimas kovoje nedemoralizuoja, tuomet kai kapituliacija yra irimo pradžia. Ji susijusi su gėda, kai pralaimėjimas kovoje suteikia didvyriškumo aureolę. Nugalėtaisiais tampa tik tie, kurie pasiduoda patys"44. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė įvairiais ly­ giais (pirmiausia Prezidentūra, pozicija bei opozicija, po to ir intelektualai, kauniečiai) sprendė dilemą: po katruo geriau, po rusų ar vokiečiu? Apie nepriklausomybės gynimą niekas rimtai negalvojo. Ministrai bei generolai padėjo Kremliui sudaryti savanoriško ir neva teisėto Lietuvos įsijungimo į SSRS regimybę45. Marionetinę „liaudies" vyriausybę pripažino smetoninio seimo prezidiumas, kariuomenės bei Šaulių sąjungos vadovybė, krikščio­ nių demokratų bei liaudininkų partijos, įvairios visuomeninės bei ūkinės organizacijos (įsidėmėtina, kad tarp jų nebuvo nė vienos žydų). 1940 m. vasarą komunistų organizuoti mitingai, į kuriuos dar niekas nevarė, nuvil­ nijo per visą šalį ir juose tikrai netrūko dalyvių. Apie 85 proc. gyventojų dalyvavo „Liaudies" Seimo rinkimuose*. 100 tūkst. šeimų (maždaug 1/4 visų kaimo gyventojų) paprašė naujosios valdžios atrėžti joms kaimynų („buožių") žemės. „Lietuva įkirto į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai - be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo , įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi", - pagrįstai daro išvadą J. Brazaitis4*. Viena politinio oportunizmo priežasčių buvo manymas, jog nuolan­ kumas apsaugosiąs nuo represijų. Žinoma, daug ką reiškė ir įvairių visuo­ menės sluoksnių, ypač neturtingųjų, socialinės iliuzijos, tikėjimas dema­ goginiais komunistų pažadais. Tačiau sovietinė tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas. Pagirios buvo sunkios - smukęs gyvenimo lygis, smurtas, masiniai areštai, trėmimai, žmogiškosios savigarbos ir tautinio orumo trypimas. Lie­ tuvių savijauta buvo bjauri. Tautai, kaip ir žmogui, lengviau atsigauti po nuopuolio, kai atsakomybė užkraunama kitam. Lietuviams įveikti moralinę41 41 M. Romeris. Dienoraštis // Kultūros barai, 1991, Nr. 4, p. 74. * Čia ir toliau žr.: L Truska. Antanas Smetona ir jo laikai. V., 1996, p. 378-38$; To paties. Lietuvos Respublikos žlugimas 1940 // Akiračiai, 1993, Nr. 6; To paties. 1940 m. „Liaudies" Seimo rinkimai // Lituanistica, 1995, Nr. 1. * „1940.V1I.17 buvo paskelbti tokie rezultatai: rinkimuose balsavo 1386 569 asme­ nys, 95,1% visų turėjusių teisę balsuoti < ...> Aišku, kad visi Šie skaičiai buvo klastoti, nes yra abejonės, ar faktiškai balsavo net 20%." Žr.: Lietuvių enciklope­ dija. T. 5, p. 524. - Red. pastaba. “ i laisvę, 1956, Nr. 11, p. 24.

678

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

krizę padėjo neapykanta (efektyviausiai kurstoma LAF'o proklomacijų, po to žiniasklaidos) „žydiškajam komunizmui". 1941 m. Lietuvoje įvyko tai, kas epidemijų metais atsitikdavo viduramžių Europoje, kas 4-ojo dešimt­ mečio pradžioje darėsi Vokietijoje, o dabar vyksta Rusijoje - kalti tapo žydai. Buvo užmiršti kapituliantai (vienas jų - gen. S. Raštikis 1941 m. birželio pa­ baigoje grįžo į Lietuvą „ant balto žirgo" kaip LV krašto apsaugos minist­ ras), kolaborantai (nenukentėjo „liaudies" vyriausybės vicepremjeras bei užsienio reikalų ministras Krėvė, 1940 m. vasarą daugiau negu bet kas ki­ tas prisidėjęs prie lietuvių ir pasaulio dezinformavimo). Vyskupas Vincen­ tas Brizgys buvo pasirengęs gelbėti netgi Mečislovą Gedvilą, Pijų Glovac­ ką, Juozapą Žiugždą, tiktai jo užtarimo neprireikė, nes anie spėjo pabėgti į „plačiąją tėvynę"47. LNP generalinis sekretorius Blynas patarė Rokiškio apskrities viršininkui „atidžiai žiūrėti, kad be reikalo nenaikintų lietuvių. Atsargiai su represijomis komjaunuoliams. Priminęs žydus, lenkus, rusus, patariau atsiminti, kad mūsų tėra du milijonai , patys nesiskerskim"48. Neapykanta nukrypo prieš žydus. Ar reikia šiandien, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo holo­ kausto, kalbėti apie mums ne itin malonius dalykus? Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje nebuvo galimybių rimtai tyrinėti sudėtingus lietuvių ir žy­ dų santykius. Mūsų išeivija tokią galimybę turėjo, tačiau tylėjo, matyt, gal­ vodama, jog problema išnyksianti savaime. Asmenų, 1941-1944 m. aktyviai dalyvavusių politiniame-visuomeniniame Lietuvos gyvenime, atsimini­ muose, studijose ir straipsniuose rūpestingai apeiti „aštrūs" „žydų temos" kampai. Pasiskaičius Gudijoje „kovojusių" lietuvių batalionų kapeliono kun. Zenono Ignatavičiaus karo metų užrašus, susidaro įspūdis, jog blogi buvo tiktai vokiečių, ukrainiečių, baltarusių, latvių policininkai, o lietu­ viai - vos ne angelai4’. Kartais nebuvo vengiama net dokumentų klastojimo. Antai K. Škirpa, skelbdamas LAF'o programą, išmetė, nenurodydamas kupiūravimo, jos 16-ąjį punktą50, o iš „Lietuvai išlaivinti nurodymų" - skirsnį 47 V. Brizgys. Gyvenimo keliai. V., 1993, p. 103. 48 „Geležinis vilkas", p. 85. Vis dėlto kelis tūkstančius lietuvių - žemesniųjų gran­ džių sovietinių pareigūnų, komunistų, komjaunuolių - partizanai nužudė. 49 Z. Ignonis. Praeitis kalba. Dienoraštiniai užrašai. Gudija. 1941-1944. Brooklyn, 1980.

50 K. Škirpa. Sukilimas..., p. 569; plg.:

Laisvės kovų archyvas. T. 11, p. 157, taip pat

program os egzempliorių LCVA. R-1267. Ap. 1. B. 1. L. 15-19.

STRAIPSNIAI

679

apie žydų išvarymą iš Lietuvos51. Tokia pati pastarojo dokumento „redakci­ ja" pateikta ir Albino Gražiūno parengtame dokumentų rinkinyje52. Lietu­ voje LAF'o ir LV dokumentus „švarina" Antanas Martinionis55. Tačiau tyla ne visuomet gera byla, o dokumentai, kaip sakoma, nede­ ga. LAF'o, LV ir kt. institucijų šiandien mums nemalonūs dokumentai arba jų kopijos išliko ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, JAV, Rusijos, Izraelio ar­ chyvuose, taip pat pas privačius asmenis (antai K. Kasparo „Laisvės kovų archyvo" 11 tome paskelbtą LAF'o programą išsaugojo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis Jonas Čepulis). Užsienio ir Lietuvos tyrinėtojų paskelbtus antisemitinius LAF'o bei LV dokumentus 1941 m. Birželio sukilimo vado­ vai įvertino kaip nacių ir sovietų falsifikatus51. Deja, šie jų tvirtinimai yra nepagrįsti ir neišlaiko kritikos. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, jau daug nuveikta tyrinėjant naujausiųjų laikų šalies istoriją. Tačiau lietuvių ir žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metais tema ir visuomenėje, ir tarp istorikų nėra populiari. Neretai tarptautinėse konferencijose holokausto bei lietuvių ir žydų santy­ kių tematika (pvz., 1997 m. rudenį Nidoje) Lietuvos istorikai daro praneši­ mus apie viduramžius, XIX amžių, tarpukarį, o apie Antrojo pasaulinio ka­ ro metus kalba vieni užsieniečiai. Tai nėra gerai, nes Vokietijos, Anglijos, JAV, Izraelio istorikai, net ir be blogos valios, tačiau nesuvokdami mūsų gyvenimo realijų, nemokėdami lietuvių kalbos (tai labai apsunkina naudo­ jimąsi Lietuvos archyvais bei literatūra), lietuvių tautos siekimą atkurti 1941 m. nepriklausomybę traktuoja kaip kolaboravimą su naciais, išpučia lietuvių dalyvavimo holokauste mastą. Būdingas pavyzdys - Vokietijos 91 Žr.: S. Sužiedėlis. Penkiasdešimčiai metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir Lai­ kinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai // Metmenys, 1991, Nr. 61, p. 172. Plg. taip pat „Nurodymų" egz. LVOA. F. 3377. Ap. 58. B. 805. L. 3-21. 52 A. Gražiūnas. Lietuva dviejų okupacijų replėse. 1940-1944. V., 1966, p. 37-45. 33 A. Martinionio parengtoje knygoje (Sukilimas. D. 1. V., 1994), p. 159 įdėtame Leo­ no Prapulenio kreipimesi „Viskas Lietuvai" išleista, nenurodant kupiūravimo, frazė „Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su Didžiąja Vokietija ir jos Vadu Adolfu Hitleriu!" (plg.: Į laisvę, 194106 24, p. 1), o knygos II dalies (V., 1995) p. 19-21 įdė­ tame LV žodyje i tautą trūksta eilučių apie „tautos vado Adolfo Hitlerio sumany­ tą, nacionalsodalizmo įkvėptą" žygį į Rytus (plg.: I laisvę, 1941 06 25, p. 1). 51 J. Brazaitis. Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė // I laisvę, 1978, Nr. 73. Charakteringa reakcija, kurią sukėlė K. Kasparo paskelbta LAF'o programa: Laisvės kovų archyvas. T. 15, p. 232-237.

680

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

tyrinėtojo Kurto Stango knyga55, kurioje jis visus savisaugos batalionuo­ se tarnavusius vyrus priskiria žydšaudžių kategorijai. Manyčiau, jog viena svarbiausiųjų „žydų temos" nepopuliarumo visuomenėje priežasčių - pas mus paplitusi herojiškoji-mazochistinė Lie­ tuvos istorijos samprata. Be abejo, didvyriškumo, pasiaukojimo tėvynei mūsų istorijoje apstu; dar daugiau buvo kančių, nes beveik visą laiką bu­ vome pavergti. Tačiau kaip žmogaus gyvenimas, taip ir tautos istorija ne vien tik žygiai ir kančios. Minėtoji samprata bloga tuo, kad ji nepa­ lieka vietos gyvenimo prozai, kasdienybei, klaidoms, kurių neišvengia niekas (rusų ir vokiečių istorijoje yra buvę ne tokių dalykų). „Žmonių, pripratusių prie idealizuotos Lietuvos istorijos versijos, pirminė reakcija emociškai atmesti nemalonius faktus, gal net įžiūrėti juose kažkokį tau­ tos „juodinimą", - pagrįstai daro išvadą S. Sužiedėlis56. Manyčiau, kad nemalonių praeities faktų nutylėjimą gal buvo galima pateisinti soviet­ mečiu, kada okupantai mums diegė tautinį menkavertiškumą, kada iš tikrųjų buvo juodinami mūsų laisvės siekiai, o kovotojai už nepriklauso­ mybę buvo įvardijami kaip „kruvini buržuaziniai nacionalistai", „nacių agentai", „Hitlerio 5-oji kolona", bet ne šiandien, dešimtaisiais nepriklau­ somybės atgavimo metais, kada grįžtame į Europą. Beje, problema šian­ dien yra ne tiek tai, kas įvyko prieš 50-60 metų, o koks mūsų požiūris į praeities įvykius. Užsispyrimas tylėti, nepripažinti praeities klaidų nepri­ sideda prie gero Lietuvos įvaizdžio Vakaruose kūrimo. „Vakariečiai yra patyrę, - tvirtina Egidijus Aleksandravičius, - kad lietuviai apie holo­ kaustą kalba labai nenorom, nesigilina į esmę ir nuolat kartoja, kad žydai talkinę KGB ir NKVD"57. Tačiau atviras žvilgsnis į praeitį Šiandien mums reikalingas ne todėl, kad mus „spaudžia" žydai ar kad tas patiktų Europai, o mūsų pačių dėlei. Norint, kad žaizda užgytų, reikia ją atverti, kad ji nupūliuotų. Kaip žmo­ gui, taip ir tautai sugebėjimas matyti savo praeityje trūkumus, negeroves, klaidas yra pagrindas tobulėti, ir priešingai - nuolatinis mėgavimasis vien 55 K. Stang. Kollaboration und Massenmord: die litauische Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann un die Ermdrdung der Litauischen Juden. Frankfurt am Main, 1996. Ž r .: Arvydo AnuŠausko šios knygos recenziją Lietuvos ryte 1998 01 15, o S. Sužiedėlio - Akiračių 1998 m. Nr. 4. 36 1941 metu sukilimo baltosios dėmės // Akiračiai, 1991, Nr. 9, p. 7. 57 E. Aleksandravičius. Nenoras žinoti blokuoja norą susikalbėti // Kultūros barai, 1998, Nr. 12, p- 56.

STRAIPSNIAI

681

žygiais ir kančiomis veda į dvasinį bei intelektualinį sąstingį. Be to, ir mo­ kytis galima ne iš bet kokios, o tik iš visapusiškai suvoktos istorijos. Vienas svarbiausiųjų holokausto keliamų klausimų yra atsakomy­ bė. Civilizuotos visuomenės pripažįsta tik vieną juridinės atsakomybės formą - individualią. „Lietuvių - žydšaudžių tautos" įvaizdį kuriame mes patys58, mūsų antisemitai. Niekada Izraelio vyriausybė, jokia solidi visuo­ meninė žydų organizacija, netgi Zurofas nėra to sakę59. Kas kita moralinė atsakomybė. Kaip didžiuojamės žymiais menininkais, mokslininkais, gar­ siais sportininkais, taip smerkiame ir jaučiame gėdą dėl tų tautiečių, kurie sutepė lietuvio vardą. Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai prasmė60. Skelbta: „Kultūros barai", 1999, Nr. 5-6.

“ „Lietuviai - žydšaudžių tauta?" - per visą puslapį klausia Valstiečių laikraštis (1998 09 05). Sąmoningai ar nesąmoningai skaitytojui peršama mintis: kokie blogi „tie žydai", - vadina mus Žydšaudžių tauta. ” Narių medžiotojas priekaištauja Lietuvai // Lietuvos rytas, 1999 01 07, p. 3. “ T. Venclova. Žydai ir lietuviai // Literatūra ir menas, 1989 02 18.

D A R K A R T Ą A P IE M Ū S Ų N U O D Ė M E S

Rimantas Stankevičius

Dažnai prof. L. Truskos publikacija nuteikia diskusijoms. Straipsnis „Ir atleisk mums mūsų tėvų ir senelių nuodėmes" (Kultūros barai, 1999, Nr. 5, 6) - ne išimtis. J. Jurkšto reakcija „Kas gi dėjosi Lietuvoje 1941-ųjų va­ sarą ir rudenį?" (Kultūros barai, 1999, Nr. 7) patvirtina tai. Bet šį kartą ne­ smagu oponuoti prof. L. Truskai dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad nesusidarytų įspūdis, jog jo straipsnis, suradęs karštą pritarimą Lietuvos žydų bendruomenėje, puolamas savųjų lietuvių, kurie dėl to priskiriami prie antižydiškai nusiteikusių. Deja, karti patirtis rodo, kad ir šiais laikais egzistuoja tokia „logika". Žydų ir lietuvių santykių problemos nagrinėjimas dar neretai priimamas kaip pasikėsinimas į patirtą kančią tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Pakako paskelbti straipsnį apie iškilų žmogų, žydų gelbėtoją J. Žemaitį ir paklausti, kodėl jis iki šiol nėra prisimintas jo išgelbėtų vaikų, kai žydų bendruomenės kai kurių atstovų buvau aukštai pakeltas Lietuvos „antisemitų" reitingų lentelėje. Antra priežastis, sunkinanti polemiką, yra ta, kad J. Jurkštas, oponuodamas prof. L. Truskai, kaip rimtą argumentą savo dėstomoms tiesoms paremti pateikia... 1941 metais turėtų kelnių ilgį: „Kai 'tėveliai ir bobutės' patys pergyveno 1941-uosius, viską matė, tarp savęs ar su kaimynais svarstė ir aptarinėjo - viena pusė, o kai busimieji is­ torikai, 1941-aisiais su trumpikėmis landžioję pasuoliais ir pastalėmis (gal jų tada dar ir nebuvo?), dabar prisiskaitę literatūros, kuria 'teorijas' - kita pusė". Tad prof. L. Truska gali pretenduoti bent į tai, kad nagrinėjamu lai­ kotarpiu buvo su trumpikėmis (ir todėl, matyt, jo argumentai ne tokie sva­ rūs kaip J. Jurkšto). Mano padėtis šiuo požiūriu visiškai beviltiška: aš tais laikais nebuvau gimęs. Bet drąsos polemikai suteikia tai, kad buvau prof. L. Truskos studentas ir prisimenu, kaip jis mokė būti kritiškam. Todėl toks esu ir gerbiamo profesoriaus straipsnyje pateiktiems teiginiams. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad profesorius nieko neišmokė.

STRAIPSNIAI

683

Neabejotina, kad prof. L. Truskos straipsnis yra drąsus, reikalingas, rodantis aukštą autoriaus moralę, skatinantis ne tik ginčytis, bet ir toliau tyrinėti kai kurių lietuvių dalyvavimą žydų genocide Lietuvoje, LAF'o, Laikinosios vyriausybės, spaudos laikyseną žydų atžvilgiu, taip pat ir žydų gelbėjimo faktus. Žinoma, dėl prof. L. Truskos pasirinktų šaltinių ir duomenų tikslumo galima polemizuoti. Drįstu teigti, kad iš pateiktos me­ džiagos nebūtinai galima daryti tokias išvadas ar apibendrinimus, kokius daro gerbiamas profesorius. Keletą tokių ir norėčiau panagrinėti. L. Truskos straipsnyje klausiama: „Kodėl Lietuva, šalis, kurioje am­ žiais nebuvo pogromų ir kurioje tarpukario nepriklausomybės metais žydų padėtis buvo geresnė negu kitose Rytų Europos šalyse, tapo vos ne holokausto simboliu?" Priežasčių Čia autorius mato keletą, svarbiausia iš jų - gili politinė ir moralinė krizė, i kurią, pasak L. Truskos, 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūroje „lietuvių tautą įstūmė penkios kapituliacijos". Pats bendriausias atsakymas į šį prof. L. Truskos „kodėl" būtų toks: reikia skir­ ti tai, ką žydams galėjo užtikrinti nepriklausoma valstybė, kokia Lietuva buvo tarpukariu ar anksčiau, nuo to, kas buvo galima ir negalima nacių okupacijos metais, kai muziką ir politiką diktavo naciai. Kaip rodo dauge­ lio tautų istorija, okupantai paprastai susiranda kolaborantų, kriminalinių elementų ar vietinių okupacinės politikos rėmėjų. Ne išimtis šia prasme buvo ir kai kurie lietuviai nacių okupacijos metais. Tačiau nesiskubinkime Lietuvos paversti holokausto simboliu. Vieta, kur vyksta koks nors veiks­ mas, toli gražu ne visuomet yra to veiksmo autorystės vieta. I. Veisaitė 1999 09 28 vykusioje konferencijoje, skirtoje Ribbentropo-Molotovo pakto 60-mečiui, teigė, kad naciai pavertė Lietuvą žydų naikinimo poligonu. Profeso­ rius ir pats pripažįsta, kad holokaustas yra nacių, o ne lietuvių sugalvotas. Tad ir holokausto simbolis negali būti nusavintas iŠ nacistinės Vokietijos. Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi P. Johnsono knyga „Žydų istorija" dar kartą tai patvirtina. Žinoma, Lietuvoje žuvo daug žydų. Kiekvienos aukos giminėms vieta, kur žuvo jų artimasis, yra baisiausia vieta šioje žemėje. Todėl galima ir reikia suprasti tuos iš Lietuvos pabėgusius ar išlikusius žydus, kurių giminės karo metais žuvo čia, Lietuvoje, nuo nacių ar jų ko­ laborantų rankos. Neužmirškime ir to, kad į Lietuvą anaiptol ne lietuvių valia ar Lietuvos žydų kvietimu buvo vežami žydai iš kitų Europos vals­ tybių ir čia nacių žudomi. Ar už tai irgi atsakingi mūsų tėvai ir seneliai? Prof. L. Truska rašo: „Tautai, kaip ir žmogui, lengviau atsigauti po nuopuolio, kai atsakomybė užkraunama kitam. Lietuviams įveikti moralinę

684

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

krizę padėjo neapykanta (efektyviai kurstoma LAF'o proklamacijų, po to žiniasklaidos) 'žydiškajam komunizmui'. Lietuvoje vyko tai, kas epide­ mijų metais atsitikdavo viduramžių Europoje, kas 4-ojo dešimtmečio pra­ džioje darėsi Vokietijoje, o dabar darosi Rusijoje - kalti tapo žydai". Manau, kad asmenybės psichologijos dėsnius pavojinga supapras­ tintai taikyti tautos psichologijai. Atrodo, kad profesorius linkęs manyti, jog pavienių lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse buvo ne jų asmeninis pasirinkimas, bet tautos tuometinės būsenos išraiška. AŠ tikrai taip ne­ manau. Ir pats prof. L. Truska kitose straipsnio vietose tai paneigia. Iki šiol dar neteko girdėti ir apie moralinės krizės įveikimą pasitelkiant neapykan­ tą. Neapykanta, mano supratimu, gali būti moralinės krizės pasireiškimo forma, bet jokiu būdu ne moralinės krizės vaistas. Todėl, matyt, reikėtų kalbėti ne apie moralinės krizės įveikimą su neapykantos pagalba, o apie moralinės krizės sukeltas apraiškas, kurios tarp pavienių lietuvių galėjo įgy­ ti išsigimėliškas formas, paskatinusias juos dalyvauti žydų, ir ne vien jų, žudyme. Čia iškyla ir kita problema. Žydų žudymas buvo baisus nusikal­ timas. Bet ar tai, kad lietuvis žudė lietuvį, yra mažiau baisu? L. Truskos tei­ ginys, kad būtent žudant žydus „pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją buvo suteptas lietuvio vardas", suponuoja mintį, jog lietuvio kraujas lyg mažiau vertingas. Ar taip yra? Manau, kad susitepimas savo tautiečio, kaip ir žydo ar kitos tautybės piliečio, krauju yra vienodai gėdingas. Sutinku su prof. L. Truska, kad „sovietinės okupacijos metais nebu­ vo galimybių rimtai tyrinėti sudėtingus lietuvių ir žydų santykius". Tad kiek įmanydami naudokimės ta galimybe dabar, pasitelkdami į pagalbą kuo daugiau įvairių šaltinių. Tai leis mums daryti labiau pagrįstas išvadas. Nagrinėjamame straipsnyje iš dalies stengtasi tai daryti supažindinant mus su tuometinėmis spaudos publikacijomis, LAF'o, LV ir kitais dokumentais. Bet kai kurių teiginių iliustracijai tai daroma nepakankamai. Negaliu sutik­ ti su teiginiu, kad „lietuvių žydšaudžių įvaizdį kuriame mes patys, mūsų antisemitai", kad nė viena rimta žydų visuomeninė organizacija ar asmuo nėra to sakę. Jei pavartysime 1947 metų liepos 22 dienos laikraštį Unser Weg C,Mūsų kelias"), rasime Lietuvos žydų, kurie tuo metu gyveno Vokie­ tijoje, balandžio 15-16 dienomis įvykusios konferencijos rezoliuciją. Joje teigiama: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietu­ vos žydų, esame išlikę gyvi po tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų kaimynų žydų atžvilgiu. Kiekvienas iŠ mūsų gali plačiai papa­ sakoti gausius faktus, kurie iliustruoja tuos baisius žiaurumus iš lietuvių

STRAIPSNIAI

685

tautos pusės prieš beginklius ir bejėgius žydų tautiečius okupacijos me­ tais..." O ką galima pasakyti apie kompaktinį diską/ kuris dabar platina­ mas Vašingtone Holokausto atminties muziejuje; „Lietuva, kraujuota žeme, Būk prakeikta per amžius. Tegul tavo kraujas liejas Kaip žydų vaikų." Keistokai atrodo, kai gerbiamas profesorius jau ne pirmą kartą kaip neabejotinu ir patikimu šaltiniu naudojasi W. Stahleckerio raportu - duo­ menimis iš rusų kalba išleisto Niurnbergo proceso trečio tomo. Ten teigia­ ma, kad pirmomis karo dienomis per pogromus Kaune buvo nužudyta 3800 žydų. Pirmiausia Šiame leidinyje dokumentas yra pateiktas nepilnas. Todėl W. Stahleckerio raportą tikslinga naudoti iŠ vokiečių kalba išleisto Niurnbergo proceso rinkinio. Tai leistų išvengti ir kai kurių W. Stahlecke­ rio raporto vietų vertimo netikslumų, kurie leidžia daryti skirtingas išva­ das. Istorikas A. Bubnys pagrįstai abejoja W. Stahleckerio raporto teigi­ niais: „W. Stahleckerio minimi pogromų metu nužudytų žydų (3800) ir sudegintų namų (60) skaičiai kelia abejonių. To meto įvykių liudininkai prisimena tik žudynes „Lietūkio" garaže (nužudyta keliolika žydų), dide­ lių gaisrų kauniečiai išvis nematė" Čikagoje gyvenantis istorikas J. Dainauskas, kuris pats buvo Kaune pirmomis karo dienomis ir jau vaikščiojo ne su trumpikėmis, o nuo liepos mėnesio pusę metų kalėjo gestapo žinio­ je, 1992 metais žurnale Mūsų vytis (Nr. 4) taip samprotavo apie W. Stahle­ ckerio raportą: „giliau įsigilinus į to raporto duomenis apie ką tik minėtus pogromus, esą žurnalisto Klimaičio vadovaujamos partizanų grupės įvyk­ dytus karo pirmomis dienomis, kyla abejonės tų duomenų autentišku­ mu... Kiek žinia, Lietuvoje bene porą dešimčių metų buvo taip pat ieško­ ma anksčiau minėtų pogromų Lietuvoje, Kaune, pėdsakų. Tačiau, sako, jų niekur nesurado... Tada pradėta galvoti, kad gen. Stahleckeris, norėdamas kuo nors pasigirti prieš Himlerį, tuos pogromus ir jų aukų skaičių išgalvo­ jo ir užtat, sako, tame raporte žinios apie tuos pogromus yra tik bendro po­ būdžio ir tik 'apvalūs' skaičiai... Galėjo būti ir taip, kad skaičius 5000 nėra išgalvotas, tai nėra nužudytų žydų skaičius, bet pirmomis karo dienomis Lietuvos teritorijoje žuvusių sovietinių karių skaičius... apie žydų žudy­ mą, apie bestijališką žudymą „Lietūkio" garaže Kaune tuojau pat buvo ži­ noma, bet apie žydų pogromus tada Kaune niekas negirdėjo". Bet jei ne­ abejodami tikime W. Stahleckerio duomenimis apie pogromus pirmomis

686

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

karo dienomis Kaune, tada, be kita ko, lieka neatsakytas klausimas, kodėl A. Klimaitis, vadovavęs partizanų būriui, nebuvo patrauktas atsakomybėn ar bent jau nepersekiotas S. VViesenthalio centro, po visą pasauli ieškojusio ir suradusio žydų žudymo dalyvius? Manyčiau, kad šiais laikais būtina bandyti atsakyti į panašius klausimus neapsiribojant vien W. Stahleckerio raportu. Kodėl gi rimtam istorikui nepasidomėjus, kaip iš tikrųjų A. Klimaičio partizanų būrys dalyvavo žydų pogrome? Ką pats A. Klimaitis pasakoja apie tai? 1987 metų spalio 27 d. pokalbyje Stasbūre jis teigė, kad W. Stahleckerio žmonės iš tikrųjų dalyvavo viename partizanų būrio susi­ rinkime. Naciai prašė partizanų pagalbos sprendžiant žydų klausimą. „Jie sakė, padarykit vieną dalyką kaip partizanai, pašmiravokit sinagogas, ma­ žiausiai tą padarykit. Aš sakiau, kad asmeniškai nenoriu nei uždrausti, nei pritarti ir palieku tai kiekvienam savo sąžine. Kas nori, tas gali eiti pas tą karininką. Tai du partizanai iš mano grupės (300 žmonių - R. S.), Butrilevičius ir Žilaitis, ėjo". Galima, tiesa, teigti, kad šiuo atveju abu, tiek W. Stahleckeris, tiek A. Klimaitis, J. Basanavičiaus bendražygio sūnus, yra suinteresuoti asmenys ir jų liudijimus reikia vertinti skeptiškai. Pirmasis siekė parodyti vadovybei savo veikios efektyvumą, antrasis po karo buvo suinteresuotas sumažinti savo atsakomybę. Šiuo atveju į pagalbą galime pasitelkti nešališkesnius šaltinius, S. VViesenthalio centrą. Jo sudarytame Vokietijoje gyvenančių asmenų iš Baltijos valstybių, įtariamų dalyvavus žydų žudynėse, 1986 metų sąraše randame lietuvių J. Augulio, J. Bagdono, A. Bajarūno, L. Balčiūno, J. Barkausko, A. Bitauto, J. Budrio, J. Dainorio, N. Dubinsko, J. Gipo, J. Jackūno, B. Lukošiaus pavardes. A. KlimaiČio tarp jų nėra. Tad tenka rinktis, kas šiuo atveju teisus - S. VViesenthalis, sugebė­ davęs rasti žydšaudžius atokiausiam pasaulio kampelyje, ar W. Stahlecke­ ris... šis fragmentas ryškiai parodo, kaip atsakingai turime elgtis nagrinė­ dami lietuvių dalyvavimo žydų žudyme klausimą ir bandydami griauti nusistovėjusius mitus. Žinoma, negalima norėti, kad viename straipsnyje istorikas išnagri­ nėtų visas sudėtingų lietuvių ir žydų santykių peripetijas. Bet susikoncen­ truodami vien tik į dalyvavusius žudynėse, visiškai apeidami žydų gelbė­ tojų klausimą, susidarome lietuvių ir žydų santykių neadekvatų vaizdą ir suvokimą apie sveikosios lietuvių tautos dalies nuostatas. Žydų gelbėjimas ilgą laiką irgi buvo savotiškas tabu. Iš liudytojų girdėjau, kad kai kurie iš­ gelbėti žydai dar ne taip seniai dėl įvairių priežasčių atsisakydavo liudyti, kad karo metais juos išgelbėjo lietuviai. Turint tokius iškreiptus faktus,

STRAIPSNIAI

687

dabar būtina tai ištyrinėti norint suprasti tų santykių esmę ir visumą. Prie­ šingu atveju atsiprašinėti reikės ne už tėvų ir senelių nuodėmes, bet jau už mūsų pačių neteisingumą vertinant praeiti. Manau, kad jau laikas kalbėti ne vien apie tėvų ar senelių nuodėmes. Dauguma kaltininkų, kurie tie­ siogiai ar netiesiogiai dalyvavo žydų žudyme, jau sulaukė savo teismo, jei ir ne šiame pasaulyje. Bet atsakomybės problema, kurią nagrinėja prof. L. Truska, šiandien yra aktuali dar vienu aspektu. Tai žuvusių ar privers­ tų pabėgti iš Lietuvos žydų turto grąžinimo klausimas. Sunku suprasti, ko­ dėl žydų, buvusių Lietuvos piliečių, palikuonims ar spėjusiems pabėgti asmenims, dabar neturintiems Lietuvos pilietybės, nekilnojamasis turtas nėra grąžinamas. Savarankiškas šio klausimo sprendimas, nelaukiant, kol būsime spaudžiami tarptautinės bendruomenės, būtų galimo teisingumo atstatymas, pademonstravimas, kad neturime nieko bendra nei su naciais, nei su jų kolaborantais. Įstatymas dėl nekilnojamojo turto grąžinimo nuo jo priėmimo buvo taisomas 15 kartų. Ar negalėtume padaryti dar vienos pa­ taisos, kuri būtų skirta holokausto aukoms? Tai būtų konkretus mūsų pa­ čių atsakomybės pasireiškimas. Skelbta: „K u ltū ro s b a ra i", 1999, N r. 11, p. L W 6 .

LIETU V IŲ A K TY V ISTŲ FRO N TA S, L A IK IN O JI V Y R IA U SY BĖ IR ŽYDŲ K LA U SIM A S Dr. Valentinas Brandišauskas

Istorikui, besidominčiam 1940-1944 metų laikotarpiu, ką tik pa­ skelbta tema nėra nauja ir, sakyčiau, pakankamai tyrinėta. Nepaisant to, yra nemažai klausimų, kurie traktuojami gana įvairiai ir nevienareikšmiai. Todėl ir norėtųsi trumpai supažindinti su šios temos tyrimų būkle, išky­ lančiomis problemomis bei kontroversijomis. Pasirinkti būtent tokį me­ džiagos dėstymo būdą bei turinį leidžia ir Šio renginio įvardijimas prakti­ niu seminaru-diskusija. Lietuvių aktyvistų frontas, arba LAF, vėliau vartosiu tą sutrumpi­ nimą, - tai organizacija, įkurta buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos 1940 metų lapkričio mėnesį. Organizacija suvienijo įvairių poli­ tinių pažiūrų žmones, pradedant socialdemokratais, baigiant voldemarininkais. Pastarieji prieš kitas politines sroves turėjo persvarą, nors nemažai buvo ir tautininkų bei krikščionių demokratų. įdomus K. Škirpos atvejis. Formaliai jis priklausė valstiečiams liaudininkams, tačiau, kaip matyti iš LAF'o programinių dokumentų, aktyvistų vadas ideologiškai neabejotinai suartėjo su voldemarininkais. Programiniuose dokumentuose Aktyvistų frontas buvo pristatomas kaip vieninga, užmiršusi politinius bei grupinius interesus organizacija, bandanti surasti modus vivendi tarp privačios nuosa­ vybės ir valstybės teisių šioje srityje. I pirmą vietą buvo iškeliamas tautos, bendruomenės interesas. Planų įgyvendinimą LAF'o vadovybė siejo su Vokietijos žygiu į Rytus, tikėjo Vokietijos išvaduojamąja misija, paskelbtu lozungu apie pokarinės Europos pertvarkymą. K. Škirpa įsivaizdavo, kad su šiais nacių planais galima sieti ir Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ta­ čiau ne tai, ne LAF'o programos ekonominės ar socialinės nuostatos mus domina šį kartą. Pažiūrėkime, kaip aktyvistų vadovybė planavo spręsti tautinių ma­ žumų ir visų pirma žydų klausimą netolimoje perspektyvoje. Tai ypač

STRAIPSNIAI

689

svarbu todėl, kad LAF buvo stambiausia antitarybinė organizacija, vienijo nemažai intelektualų ir jos dokumentuose išsakytos nuostatos atspindi jau ne pavienio lietuvio požiūrį. Sykiu tai ir ne buitinio antisemitizmo apraiš­ kos, o principas, iškeltas į ideologijos lygmenį. Išlikusios deklaracijos, atsi­ šaukimai leidžia išsiaiškinti kai kurių Berlyno aktyvistų mąstyseną. Ir nors antisemitizmas nebuvo esminis LAF'o programos punktas, aptarkime jį grynai kaip ideologinį reiškinį. Svarbu ir kita detalė. Ar nacionalizmo deklaravimas tik orientavo į savo bendruomenę, ar ir reglamentavo tautinių mažumų likimą? Iš karto galėtume pasakyti, kad LAF'o programa, atsišaukimai politiniu santū­ rumu nepasižymėjo. Galim pradėti nuo programos, pavadintos „Už ką kovoja aktyvistai?" Joje žydams ne tik prikišama, kad jie aktyviai dalyva­ vo naikinant Lietuvos valstybę, bet ir pati ideologija - komunizmas - kil­ dinama iš žydų, smerkiamas jų būdas. Žydai smerkiami, kad nesiduoda asimiliuojami, o ateities laisva Lietuva regima kaip nepriklausoma valsty­ bė, kurioje žydai „sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia turė­ sią būti atskirti nuo Lietuvos valstybinio ir tautinio kūno". Ypač kate­ goriškumu išsiskyrė atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo". Žydai laikomi pražūtingos ideologijos komunizmo sklei­ dėjais, kaltinami, kad įsivyravo Lietuvos ekonomikoje, užplūdo miestus ir panašiai. Skelbiamas ir nuosprendis: „Senoji Vytauto Didžiojo laikais su­ teikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšau­ kiama". Jiems siūloma nedelsiant palikti Lietuvos žemę, o žydų valdomą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą planuojama perduoti lietuvių tautos nuosavybėn. Kituose LAF'o dokumentuose žydams buvo skiriama mažiau dėme­ sio. Pagrindiniame dokumente-programoje tik vienas straipsnis deklaravo, kad LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą. LAF'o programos metmenyse aptariant ūkinius klausimus pastebėta, kad pramo­ nei turi vadovauti tik lietuviai. Ji „turi būti apvalyta nuo svetimo gaivalo, kuris nėra suinteresuotas Lietuvos tautine valstybe". Minėtos programinės nuostatos būdingos Berlyno aktyvistų veikėjams, ir tai ne visiems, todėl di­ delių apibendrinimų nereikėtų daryti. Kita vertus, gaila, kad tokios nuo­ statos nebuvo svetimos intelektualams. Kaip žinome, formalią LAF'o or­ ganizacijos piramidės viršūnę sudarė aktyvistų vadas, jo patikėtiniai bei atskirų sričių komisijų, turėjusių rengti projektus, kaip sutvarkyti vieną ar kitą išlaisvinto krašto gyvenimo sritį, pirmininkai.

690

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Ideologijos komisijos vadovu buvo filosofas A. Maceina, propagan­ dos - publicistas, jau minėtas B. Raila. Būtent B. Raila K. Škirpos pageida­ vimu parašė minėtą ir cituotą brošiūrą „Už ką kovoja aktyvistai". Daugu­ ma jai pritarė. Pora žmonių atsisakė pritarti, bet visiškai dėl kitų motyvų, o ne dėl tų frazių, kurias aš neseniai citavau. Pagrindinis LA Fo programos projekto rengėjas buvo A. Maceina. Ta proga galėtume prisiminti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą A. Maceina, rašydamas apie „valstybinę krizę", „senos valstybinės koncepcijos žlugi­ mą", iškėlė „naujos valstybės" bruožus. Ši, filosofo teigimu, „neapkenčia tautinio mišrumo. Joje aiškiai turi viešpatauti viena tauta". Akivaizdu, kad šios prieškarinės A. Maceinos nuostatos rado atspindį ir LAFo ideologijoje. A. Maceinos pažiūrų aptarimas - labai fragmentiškas, trumpas iškelia dar vieną tiek aptariamajai temai, tiek ir šioms dienoms aktualų klausimą, ar mes galime laisvai, be išankstinių nuostatų nagrinėti lietu­ vių ir žydų santykių 1940-1941 metais temą, ieškoti lietuvių reveransų nacionalsocializmo idėjoms priežasčių. Deja, atvira diskusija sunkiai ski­ nasi kelią. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Prieš porą metų laikraštyje „šiaurės Atėnai" buvo pabandyta pasiaiškinti A. Maceinos tarpukario politines pa­ žiūras, tačiau diskusija baigėsi gana greitai. Problemos provokatorius (tei­ giama prasme) buvo apkaltintas tendencingumu, nepagarba kultūriniam A. Maceinos palikimui, netgi sovietinio mąstymo recidyvais. Kalbant apie Berlyno LA Fo nuostatą žydų atžvilgiu norėtųsi akcen­ tuoti dar kelis dalykus. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad minėtos nuosta­ tos iš esmės liko gana skambia bei agresyvia retorika, nes Berlyno aktyvis­ tų ryšiai su tautiniu pogrindžiu Lietuvoje nebuvo pastovūs ir intensyvūs. Lietuvą pasiekdavo pavieniai atsišaukimai, kai kurie netgi buvo perrašomi ranka ir tokiu būdu platinami (visų pirma garsusis atsišaukimas „Brangūs vergaujantieji broliai"), bet tai buvo daugiau pavieniai atvejai nei nusisto­ vėjusi ir koordinuojama sistema, todėl LA Fo antisemitinė retorika masinę Lietuvos sąmonę, sakyčiau, paveikė minimaliai, o antižydiŠkus ekscesus, prasidėjus karui, lėmė iš esmės vietinės priežastys. Dar vienas įdomus dalykas. Atsiranda aiškinimų, ir pirmiausia tarp istorikų, kad Berlyno aktyvistų frontas antisemitine retorika siekė išveng­ ti žydų žudynių Lietuvoje. Tai yra aiškina ją kaip sąmoningą žydų per­ spėjimą, kad šie paliktų Lietuvą ir Vokietijai užpuolus SSRS pasitrauktų į Rusiją.

STRAIPSNIAI

691

Deja, manyčiau, kad tokia prielaida prieštarauja tolesnei įvykių rai­ dai ir logikai. Minėjome, kad Berlyno LAF'e vyravo voldemarininkai. Bū­ tent jie, prasidėjus karui, Lietuvoje įkūrė Lietuvių nacionalistų partiją. Būtent Šiai partijai priklausę žmones net ir išeivijos literatūroje buvo prista­ tomi kaip labiausiai nacionalsocializmo ideologijos paveikta politinė gru­ puotė, todėl jau vien dėl to galima daryti išvadą, kad minėti LAF'o pareiš­ kimai buvo padiktuoti ne geros valios. Antra mano pasisakymo dalis bus susijusi su Laikinąja vyriausybe ir jos pozicija žydų klausimu. Kalbą apie Laikinąją vyriausybę norėčiau pra­ dėti nuo kai kurių istoriografinių pastebėjimų. Istorinėje literatūroje ir ypač memuaristikoje ji susilaukė plataus atgarsio. Vis dėlto reikia pasakyti, kad buvo aptariami tik keli klausimai, Laikinosios vyriausybės projektai, pra­ dedant dar 1941 metų balandžio mėnesiu, bei pats jos sudarymo procesas, Vyriausybės narių politinės orientacijos bei vokiečių požiūris į ją. Deja, visai nuošalyje liko kasdienė Vyriausybės veikla, o juk per 6 gyvavimo savaites buvo priimta 100 įstatymų, nutarimų ir potvarkių, at­ kuriami ryšiai su vietos valdžios organais apskrityse ir valsčiuose. Net buvę ministrai J. Ambrazevičius, A. Damušis, M. Mackevičius, J. Pajaujis, S. Raštikis, artimi vyriausybei Z. Ivinskis bei L. Prapuolenis, turėję išsamią informaciją apie Vyriausybės darbą ir paskelbę po karo gausius atsimini­ mus, visiškai ignoravo minėtus klausimus. Finansų ministro pareigas ėjęs J. Matulionis beveik 600 puslapių atsiminimų knygoje Vyriausybei skyrė vos kelis puslapius ir rašė tik apie tai, kaip tapo jos nariu. Galima tik spėlioti, kodėl buvo ignoruojami kai kurie klausimai, ta­ čiau, ko gero, bus teisus minėtas ministras, rašęs: „Manau, šios Vyriausy­ bės sudarymas kada nors taps reikšmingu faktoriumi, sukeliančiu nemažai ginču". Sunku pasakyti, ką turėjo omenyje J. Matulionis, tačiau galėtume pasakyti, kad ginčų Laikinosios vyriausybės veikla jau yra sukėlusi, ir vi­ sų pirma, kai kalbama apie žydų likimą bei Laikinosios vyriausybės pozi­ ciją šiuo klausimu. Vyriausybės, kaip ir minėto LAF'o, politika žydų atžvilgiu yra labai kontroversiška ir jautri. Nepaisant to, kad žydų likimas buvo nulemtas prasidėjusio karo bei nacionalsocializmo ideologijos, keliamas klausimas, ar prie žydų klausimo Lietuvoje sprendimo prisidėjo Vyriausybė, o jeigu taip, tai kiek. Išeivijoje ilgus metus vyravo nuostata, kad bandymai su­ kompromituoti Vyriausybę, pavaizduoti ją nacių kolaborante bei nacių vykdyto Lietuvos žydų naikinimo bendrininke esą niekuo nepagrįstas

692

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

sovietinės propagandos išsigalvojimas ir nieko daugiau. Buvo tvirtinama, kad Vyriausybė neturėjusi nieko bendra su žydų pogromais pirmomis ka­ ro dienomis, nepadariusi nieko, kas žydų padėtį būtų apsunkinę, dariusi viską, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma: ragino atsiriboti ir pasmerkti nacių vykdomas žudynes, pratęsė žydų perkėlimo į Vilijampolės getą ter­ miną ir 1.1. Buvo daug rašoma apie Vyriausybės bejėgiškumą kaip nors pa­ keisti žydų likimą. Pavyzdžiui, buvęs Ministras Pirmininkas J. Ambrazevi­ čius rašė: „bet kokių akcesų, pavyzdžiui, Kaune ir provincijoje vykstančių žydų egzekucijų, neturėdama savo priemonių, negalėjo pozityvia prasme paveikti". Dažnai buvo cituojami aukštų vokiečių pareigūnų žodžiai, eli­ minuojantys lietuvių atsakomybę, pavyzdžiui, generolas W. Stahleckeris (citata iš jo raporto policijos vadui H. Himleriui 1941 m. spalio mėn.): „Mū­ sų nuostabai, nelengva buvo iŠ pradžių nukreipti judėjimą ir intensyvius pogromus prieš žydus". Arba: „Žydų naikinimas vokiečių užimtose srity­ se turėjo būti įvykdytas taip, kad atsakomybė už žydų naikinimą tektų vie­ tos gyventojams ir įstaigoms". Tačiau įdomiausia, kad buvo atmetami ir tie kaltinimai, kurie nesunkiai buvo įrodomi dokumentiškai. Visų pirma turi­ me omeny „Žydų padėties nuostatus". Teigta, kad jie paskelbti tada, kai visą administracinį aparatą jau kontroliavo vokiečių civilinė valdžia, kad juos parengė vokiečiai ir tik paskelbė Vyriausybės vardu, ir panašiai. Pritarčiau nuomonei, kad ne lietuviai nulėmė žydų likimą, kad Lai­ kinoji vyriausybė nėra tiesiogiai susijusi su pogromais ir atsakinga už juos, tačiau kiti argumentai, manau, nėra įtikinantys. Trumpai pakomen­ tuokime garsiausią „falsifikatą" - „Žydų padėties nuostatus". Jie buvo priimti 1941 m. rugpjūčio 1 d., tačiau ir po šios dienos Vyriausybė dar pri­ ėmė daugiau kaip 20 įvairių potvarkių, o rugpjūčio 1 dieną, be minėtų nuostatų, buvo pritarta dar dešimčiai nutarimų. Todėl visiškai pagrįstai galima tvirtinti, kad Vyriausybė įstatymų leidimo teisių neatsisakė iki pat savo veiklos pabaigos, tai yra iki rugpjūčio 4 d. imtinai. Ir iŠ to išeitų, kad tie nuostatai nėra falsifikatas. Kita vertus, į šią problemą galima pažiūrėti ir iŠ kitos pusės, tai yra pabandyti pasiaiškinti, ar minėtų nuostatų priėmi­ mas, žodinis pritarimas radikaliai spręsti žydų klausimą prieštarauja Vy­ riausybės ideologinėms nuostatoms šios tautinės bendruomenės atžvilgiu. Deja, teigiamai atsakyti negalėtume. Net jeigu ir minėtą dokumentą laiky­ tume fotomontažu, vokiečių civilinės valdžios falsifikatu, negalime nepa­ stebėti denacionalizacijos įstatymų, ribojusių žydų pilietines teises. Pavyz­ džiui, Žemės denacionalizacijos įstatymas skelbė: „Nacionalizuoti žydų,

STRAIPSNIAI

693

svetimšalių ir kitų asmenų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos intere­ sus, ūkiai buvusiems savininkams negrąžinami ir pereina Žemės fondui". Panašūs straipsniai buvo Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, Miesto na­ mų ir žemės sklypų denacionalizacijos įstatymuose. Prekybos įmonės, na­ mai, sklypai kai kurioms asmenų kategorijoms, tarp jų ir žydams, neturė­ jo būti grąžinami. Dėl laiko stokos necituosiu fragmentų iš kitų įstatymų. Būtų galima diskutuoti nebent tik dėl vieno dalyko: ar minėti straips­ niai buvo nukreipti prieš žydus, kaip prieš tautinės mažumos atstovus, ar kaip prieš aktyvius sovietų valdžios rėmėjus, automatiškai sutapatinant juos su komunistais? Laikinosios vyriausybės įstatymai, nutarimai, potvar­ kiai netapo programiniais, praktiniais veiklos dokumentais. Tai nulėmė okupacinis režimas: iŠ pradžių vokiečių karinė, o nuo 1941 m. liepos 28 d. civilinė valdžia, cenzūra, silpni ryšiai su provincija ir Vilniumi bei Vilniaus sritimi, kuri atsidūrė kitos vokiečių armijos veikimo zonoje, sunkino Vy­ riausybės darbą, priimtus nutarimus vertė labiau deklaratyviais aktais. Vyriausybės likimas praktiškai buvo išspręstas, įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Buvo sustabdyta daug Vyriausybės priimtų įstatymų. To­ dėl šia prasme būtų galima teigti, kad Vyriausybė nėra atsakinga už žydų genocidą, nes jos valdžia Lietuvoje buvo labai ribota. Tačiau tai neat­ leidžia nuo atsakomybės už diskriminacinį priimtų įstatymų pobūdį, už žydų tautos sutapatinimą su ideologija ir žmonėmis, pražudžiusiais Lie­ tuvos valstybę. Baigiant dar kartą norisi pabrėžti, kad kalbos akcentus padiktavo minėtų klausimų tyrimų istoriografinė situacija bei daugiausia polemikos susilaukę ir susilaukiantys klausimai. Tuo tarpu scheminį problemos pri­ statymą lėmė seminarinis šio renginio pobūdis ir viltis, kad ne mažesnis, o gal ir didesnis dėmesys bus skiriamas klausimams bei turiningoms dis­ kusijoms. Skelbta: Uetuvių-žydų santykiai: istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Vilnius, LR Seimo leidykla, 1999.

L IE T U V IŲ K A R IN ĖS P O L IC IN Ė S STRU K TŪ RO S IR ŽYDŲ P E R SE K IO JIM A S Dr. Arūnas Bubnys

1941 m. kilusiame dviejų totalitarinių valstybių - Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kare sprendėsi daugelio Europos tautų ir valstybių likimas. Nors Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, tačiau jai teko patirti visus karo sunkumus ir žiaurumus. Vokietija Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, leido steigti vietinius policijos batalionus, kurie vermachto užnugaryje privalėjo užtikrinti karinių objektų saugumą ir kovoti su diversantais bei partizanais. Karo pradžioje lietuvių policijos ba­ talionai buvo formuojami iŠ 1941 m. birželio antisovietinio sukilimo daly­ vių bei dezertyravusių Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių kor­ puso karių. Reikia pripažinti, kad dauguma lietuvių laukė karo ir vylėsi su Vo­ kietijos pagalba atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dėl to lietuviai aktyviai parėmė vermachto žygį į Rytus, sudarė Laikinąją Lietuvos vyriau­ sybę, ėmė atkurti valdžios įstaigas, kariuomenę bei policiją. Tačiau oku­ pacinė valdžia netrukus leido suprasti, kad neleisianti atsikurti nei Lietu­ vos valstybei, nei Lietuvos kariuomenei. Naciai Europos tautas skirstė į „vertas" („wehrwurdig") ir „nevertas" „nešioti ginklą". Rytų Europos tau­ toms (tarp jų ir lietuviams) buvo skiriamas tik pagalbinės policijos vaid­ muo. Okupacinė valdžia stengėsi savo genocidinius planus vykdyti ki­ tataučių rankomis. Baudžiamųjų ir holokausto akcijų vykdymui dažnai buvo naudojami nevokiečių kariniai ir policiniai daliniai. Lietuvių kariai, užuot siunčiami garbingai kovai fronte, buvo verčiami vykdyti nusikalsta­ mas civilių gyventojų persekiojimo ir naikinimo akcijas. Vokiečių okupaci­ jos metais Lietuvoje iš viso buvo suformuoti 23 batalionai, viena reprezen­ tacinė kuopa ir kavalerijos eskadronas. Policijos batalionuose tarnavo apie 13 tūkstančių kareivių ir 250 karininkų.

STRAIPSNIAI

695

Kai kurie lietuvių policijos batalionai buvo įtraukti į žydų žudynes ir įvykdė žiaurius karo nusikaltimus. Pirmiausia tai pasakytina apie du Kauno batalionus: 1-ąjį (13) ir 2-ąjį (12). 1941 m. birželio 28 d. Kaune mies­ to karo komendanto pik. J. Bobelio įsakymu buvo pradėtas formuoti Tau­ tinio darbo apsaugos (toliau - TDA) batalionas. Bataliono vadu buvo pa­ skirtas pik. Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju mjr. Antanas impulevičius. Batalionas ėmė saugoti karinius objektus ir karo belaisvius, palaikyti vie­ šąją tvarką. Iš pradžių batalioną sudarė penkios kuopos. 1941 m. rugpjūčio 7 d. TDA batalionas buvo pavadintas Pagalbinės policijos tarnybos ba­ talionu (toliau - PPT batalionas). Vokiečių saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinis būrys panaudojo dalį TDA karių (apie 205 karius) masinėms žudynėms Kaune ir periferijoje. Masinės ir reguliarios žydų žudynės Kaune prasidėjo 1941 m. liepos mėnesio pradžioje. Suimti žydai buvo šaudomi Kauno VII ir IX fortuose, įsakymus žudyti žydus batalionui duodavo vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio vadas SS štandartenfiureris K. Jageris. Pirmos žydų žudynės įvyko 1941 m. liepos 4 d. Kauno VII forte. Tą dieną buvo sušau­ dyta 416 žydų ir 47 žydės (iš viso 463 žmonės). 1941 m. liepos 6 d. VII forte buvo nužudyti 2514 žydų, liepos 9 d . 24 žydai, liepos 19 d. - 19 žydų. 1941 m. rugpjūčio mėnesi žydai buvo šaudomi Kauno IV forte. Rug­ pjūčio 2 d. buvo nužudyti 205 žydai, rugpjūčio 9 d. - 534 žydai, rugpjūčio 18 d. - 1811 žydų. Ypač aktyviai šaudymuose dalyvaudavo 1-ojo TDA bataliono tre­ čioji kuopa, kuriai vadovavo leitenantas Juozas Barzda, o vėliau ltn. Ana­ tolijus Dagys. 1941 m. liepos mėn. vokiečių operatyvinis būrys 3/A suorganizavo vadinamąjį skrajojantį (mobilų) būrį, kuriam vadovavo K. Jagerio adjutan­ tas SS oberšturmfiureris J. Hamannas. Šiame būryje buvo 8-10 vokiečių esesininkų ir 57 TDA bataliono 4-osios kuopos savisaugininkai, kurių vir­ šininku buvo leitenantas Bronius Norkus. J. Hamanno skrajojantis būrys 1941 m. liepos-rugsėjo mėnesiais važinėjo po Lietuvą ir masiškai žudė žy­ dus. šis būrys surengė 68 kruvinas akcijas ir nužudė apie 60-77 tūkstan­ čius Lietuvos žydų. Žydų žudymo akcijoms provincijoje talkininkaudavo vietinė lietuvių administracija. Pagalbinė policija ir šauliai dažniausiai va­ rydavo žydus į žudynių vietą ir saugodavo aukas žudynių metu. Aukas tiesiogiai Šaudydavo J. Hamanno būrio nariai. Vokiečių saugumo policijos

696

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ir SD vadas Lietuvoje K. Jageris 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje pabrėžė Hamanno būrio nuopelnus: „Tikslas - išvalyti Lietuvą nuo žydų - galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajo­ jantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai su­ prato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietu­ vių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis". 1941 m. spalio pradžioje, kai dauguma Lietuvos žydų provincijoje jau buvo išnaikinta, Hamanno skrajojantis būrys buvo išformuotas. Ltn. B. Norkaus būrio na­ riai sugrįžo į 1-ąjį batalioną, kuris vėliau buvo pavadintas 13-uoju bata­ lionu. Iki išvykimo į Rusiją 1942 m. pavasarį 1(13) bataliono atskiri būriai dalyvavo žydų žudynėse Kauno IX forte 1941 m. spalio-lapkričio mėne­ siais. Šiuo laikotarpiu didžiausios žydų žudynės įvyko 1941 m. spalio 29 d. (nužudyta 9200 žydų), lapkričio 25 d. (nužudyti 2934 Vokietijos žydai) ir lapkričio 29 d. (2000 Vienos ir Vroclavo žydų). Lapkričio 25 d. žudynėse IX forte dalyvavo apie 80 vokiečių gestapininkų, kuriems vadovavo pats K. Jageris, ir apie 50 lietuvių savisaugininkų būrys, vadovaujamas majoro K. Šimkaus ir leitenanto J. Barzdos. 1942 m. kovo mėn. 13-asis batalionas buvo išsiųstas į Pskovo sritį kovai su sovietų partizanais. 1944 m. rudenį batalionas atsidūrė Kurše ir čia išbuvo iki pat karo pabaigos. Iš 1-ojo TDA bataliono, kuriame buvo septynios kuopos, 1941 m. rugpjūčio 7 d. buvo suformuoti du batalionai. Majoras A. Impulevičius bu­ vo paskirtas 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono vadu ir pareigas pradėjo vykdyti nuo 1941 m. rugpjūčio 9 d. 1941 m. spalio 3 d. vokiečių rezervinės policijos 11-ojo bataliono va­ do majoro F. Lechthalerio įsakymu 2-asis batalionas gavo užduotį 1941 m. spalio 6 d. išvykti į Minsko-Borisovo-Slucko sritis „valymui ploto nuo ten užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų". Nuo išvykimo momento 2-asis batalionas perėjo tiesioginėn mjr. F. Lechthale­ rio žinion. 1941 m. spalio 6 d. 2-asis batalionas, kurio sudėtyje buvo 23 karinin­ kai ir 464 puskarininkiai bei eiliniai, išvyko į Minską. Kaune liko 41 šio ba­ taliono karys. Bataliono Štabas dislokavosi Minske, bataliono kariai dažnai išva­ žiuodavo kelioms dienoms į komandiruotes, kaip buvo rašoma bataliono įsakymuose, „slaptais tarnybiniais reikalais" arba „sargybų nešti". Pagal nuteistų bataliono karių parodymus, išlikusius vokiečių, sovietų ir lietuvių

STRAIPSNIAI

697

dokumentus, galima gana išsamiai atkurti 2-ojo bataliono veiklą. Anksčiau minėtos „komandiruotės" dažniausiai reikšdavo baudžiamąsias akcijas, ci­ vilių gyventojų (dažniausiai žydų) ir karo belaisvių žudynes. 1941 m. spalio 8 d. 2-ojo bataliono kariai Minsko srities Dukoros miestelyje sušaudė 617 žydų. 1941 m. spalio 10-11 dienomis Minsko srities Rudensko miestelyje bataliono kareiviai sušaudė 188 civilius asmenis. 1941 m. spalio 14 d. Minsko srities Smylovičių miestelyje batalionas sušaudė 1300 civilių asmenų. 1941 m. spalio 15-16 ir 18 dienomis 2-asis ba­ talionas Minske sušaudė 1775 žydus ir komunistus. Žudynėms paprastai vadovaudavo vokiečių karininkai, o šaudydavo lietuvių savisaugininkai. Absoliuti sušaudytųjų dauguma buvo žydai, be to, buvo Šaudomi komu­ nistai, sovietų valdžios aktyvistai, partizanai bei jų rėmėjai ir sovietų karo belaisviai. 1941 m. spalio 21 d. Minsko rajono Kaidanovo miestelyje bataliono 1-os kuopos (vadas ltn. Z. Kemzūra) kareiviai sušaudė apie 1000 žydų ir komunistų. 1941 m. spalio 28-29 dienomis Slucke 2-asis batalionas nužudė apie 5000 žydų. 1941 m. lapkričio 9-10 dienomis Borisove 2-asis batalionas sušaudė 8 tūkstančius civilių asmenų (dauguma žydai). 1941 m. lapkričio 13 d. Minsko srities Klecko miestelyje 2-asis bata­ lionas sušaudė apie 3000 žydų. Yra žinių, kad 1941 m. rudenį 2-asis (1942 m. vasario 15 d. pavadin­ tas 12-uoju) batalionas iš viso sušaudė apie 46 tūkstančius civilių žmonių (absoliuti dauguma žydai) iš jų 9000 sovietų karo belaisvių. Vėliau batalio­ nas masinėse žudynėse nedalyvavo ir buvo naudojamas kovai su sovietų partizanais ir karinių objektų apsaugai Baltarusijoje. Iki 1943 m. pradžios batalionui vadovavo mjr. A. Impulevičius. 1944 m. vasarą 12-asis batalio­ nas pasitraukė į Lietuvą ir atvyko į Tauragę. Čia batalionas vokiečių buvo nuginkluotas ir išformuotas bei įjungtas į 4-ąją vokiečių parašiutininkų di­ viziją, kurios sudėtyje kovojo su amerikiečiais Italijoje. Kitų policijos batalionų dalyvavimas holokauste buvo daug menkes­ nis. 1943-1944 m. suformuoti policijos batalionai žydų naikinimo akcijose nedalyvavo. Tarp kitų batalionų, kurie susitepė žydų krauju, galima paminėti ir 7-ąjį batalioną.

698

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1942 m. rugpjūčio-rugsėjo sandūroje 7-ojo bataliono (vadas kpt. J. Semaška) 4-os kuopos (vadas kpt. Steponkus) grupė Ukrainoje Vinicos srityje apie 30 km nuo Gaišino miestelio dalyvavo žydų žudynėse. Tą die­ ną aštuoniolika 7-ojo bataliono 4-os kuopos kareivių sušaudė apie 500 žy­ dų. Tarp nužudytųjų buvo senelių, moterų ir vaikų, šiose žudų žudynėse taip pat dalyvavo vokiečių esesininkai ir ukrainiečių policininkai (iš viso apie 100 vyrų). Po žudynių policininkai buvo girdomi degtine. Vietinių policijos pajėgų dalyvavimą holokauste galima iliustruoti Jonavos pavyzdžiu. 1941 m. rugpjūčio mėn. Jonavoje buvo suformuotas atskiras savisaugos būrys, kuris buvo pavaldus Jonavos vokiečių karo ko­ mendantui. Būriui vadovavo jaunesnysis leitenantas Jonas Jurevičius. Vo­ kiečių komendanto įsakymu būrys (55-60 žmonių) saugojo Jonavos getą, kuriame buvo įkalinta apie 900 žydų. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Jonavos vokiečių komendanto ir saugumo policijos viršininko nurodymu savisau­ gos būrys dalyvavo Jonavos žydų žudynėse. J. Jurevičiaus įsakymu buvo paskirta 16 policininkų egzekucijų vykdymui. Žydai grupėmis iš geto bu­ vo vedami į už 2 km nuo Jonavos esantį mišką, ten išrengiami, suvaromi į iškastą duobę ir šaudomi. Šaudymą prižiūrėjo iš Kauno atvykę leitenantai V. Malinauskas ir B. Norkus. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jagerio raportą, 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jonavoje buvo sušau­ dyta 552 žydai, o nuo 1941 m. rugpjūčio 28 d. iki rugsėjo 2 d. dar 1556 žy­ dai, tarp jų 1200 moterų ir 244 vaikai. Pabaigai keletas pastabų. Policijos batalionų istorija atspindi tragiš­ ką Lietuvos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip Lietuvai nepavy­ ko iškovoti nepriklausomybę, taip ir policijos batalionams nebuvo lemta tapti Lietuvos kariuomene. Naciai stengėsi paversti lietuvių policijos bata­ lionus savo okupacinės represinės politikos įrankiu. Keli lietuvių policijos batalionai buvo įtraukti į nacių holokausto politiką. Jie paliko kruviną pėd­ saką Lietuvos istorijoje ir ilgiems dešimtmečiams užnuodijo lietuvių ir žy­ dų santykius. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad keli tūkstančiai lietuvių policijos batalionų karių, ilgainiui supratę savo tarnybos beprasmiškumą ir nusikaltėlišką pobūdį, atsisakė ginti Trečiojo Reicho interesus ir pasišalino iŠ tarnybos. Skelbta: Lietuvių-žydų santykiai: istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Vilnius, LR Seimo leidykla, 1999.

AR ĮM A N O M A S LIETU V IŲ IR ŽYDŲ DIALOGAS? Leonidas Donskis

Šios diskusijos įvardijimas reikalauja išankstinių komentarų. Neti­ kiu, kad holokausto vertinimo pagrindu žmoniją galima išdalinti į etnines ar kultūrines grupes. Lygiai taip pat netikiu ir tuo, kad dialogo partneriais gali tapti bendruomenės ar visuomenės: viena vertus, moderniojo pasaulio patirtis byloja, jog toje pačioje visuomenėje socialinių ir intelektualinių (ar net kultūrinių) kontrastų gali būti ne mažiau ar net daugiau nei tarp skir­ tingų visuomenių; kita vertus, diskutuoja ir nuomonėmis keičiasi pavieniai individai, o ne grupės ar bendruomenės » jei, žinoma, intelektualinių ir moralinių debatų nepainiosime su politine ar religine reprezentacija. Šia prasme lietuvių ir žydų dialogas yra tikrai neįmanomas: nėra jo­ kių mistinių kolektyvinių lietuvių ir žydų reprezentacinių veiksnių, kurie mums nurodytų visą grupę vienijančią ir sujungiančią poziciją. Lietuviškas posakis „trys lietuviai - trys partijos" turi savo atitikmeni žydiškoje idio­ moje „trys žydai - trys sinagogos". Moderniosiose lietuvių ir žydų (tiek Izraelyje, tiek svetur) visuomenėse politinė sklaida bei ideologinė diferen­ ciacija yra nužengusios tiek toli, jog tikrai neverta turėti iliuzijų, kad eg­ zistuoja kažkokie ideologiniai lietuvių ar žydų kolektyvai, savo viduje mitrinantys bet kokius socialinius, kultūrinius ir intelektualinius žmonių skirtumus. Tokie mistiniai kolektyvai gali atsirasti tik įaudrintoje politinėje vaizduotėje ar sąmokslo teorijas konstruojančioje sąmonėje. Didžiuliai skirtumai minėtosiose visuomenėse bei jų išeivijose (ypač tai pasakytina apie žydus, tarp kurių nenumaldomai plintanti sekuliarizacija ir jaunos žydiškojo - etninio ar net sekuliarinio tautinio - identiteto formos atveria vis naujas pasaulėžiūrines prarajas pačiame žydų pasaulyje) niekais paver­ čia tokias formuluotes, kaip antai: „lietuviai žydus laiko" ar „žydai trak­ tuoja lietuvius kaip".

700

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Holokaustas/ kaip žinia, yra viena iš didžiųjų žmonijos moralinių temų. Holokaustas, kaip istorinis naratyvas ir pamatinių etinių perskyrų bei kriterijų laukas, naujai tematizuoja visą moderniąją žmonijos patirtį. O moralinėje plotmėje visada susitinka tik individualios sąžinės subjek­ tai - pavieniai žmogiškieji individai. Per individualią žmogiškąją patirtį neperleistos, t. y. intelektualiai ir moraliai neartikuliuotos, nuomonės ar kolektyvinės, „liaudiškos" jų reprezentacijos priklauso stereotipų - nepa­ tikrintų, neišanalizuotų, nuo tiesioginės žmogiškosios patirties atplėštų, nugirstų ar tiesiog prisigraibytų vaizdinių, turinčių ideologinės-reguliacinės galios bei įtakos žmonių elgesiui ir vaizduotei - sferai. Namanau, kad lietuvių ir žydų dialogą mes norėtume įkurdinti tokioje plotmėje. Turbūt visiškai priešingai - mūsų diskusijos tema nurodo į sąžiningos, aiškiais intelektualiniais ir moraliniais kriterijais pagrįstos diskusijų erd­ vės atvėrimą. Dar viena rimta kliūtis įsivaizduojamam lietuvių ir žydų dialogui būtų tas faktas, kad diskusijų dėl holokausto erdvėje susiduria ne lietuviai ar žydai, o tiesiog skirtingų sąmonės lygių ir tipų žmonės. Tai pasakytina visų pirma apie lietuvius, kurių tarpe „holokaustas", regis, jau tapo vienu iš raktažodžių ar net moralinių kodų, darančių svarbias perskyras viešojo diskurso bare. Šiose diskusijose neretai susiduria priešingų orientacijų ir įsitikinimų Lietuvos visuomenės ir net lietuvių Šviesuomenės atstovai paprastai holokausto ir jame dalyvavusių lietuvių vertinimas tampa ryš­ kiausia takoskyra tarp provakarietiškai nusiteikusių, liberalių, pliuralizmą ir pilietinės visuomenės idealus išpažįstančių lietuvių ir „tautos sukūrimo bei apgynimo nuo vidaus ir išorės priešų" paradigma mąstančiųjų tautie­ čių bei tėvynainių. Tad prieš mus - liberalios bei pliuralistinės visuomenės šalininkų ir konservatyvių nacionalistų kolizija. (Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra ne tik neinformuotų ir šitos problematikos nuoširdžiai neišmanančių žmonių sluoksnis, kurį būtų galima pavadinti sancta simplicitas sluoksniu, bet ir informuotų, žinančių, bet ciniškai indiferentiškų žmonių sluoksnis šito taip pat negalima išleisti iš akių.) Ją būtų galima apibūdinti kaip Ge­ meinschaft ir Gesellschaft idealų bei sąmonės dimensijų susidūrimą. Tai ko­ lizija, kurią sykiu būtų galima apibūdinti kaip „liberalinė demokratija ir pilietinė visuomenė versus Blut und Boden tipo organiška benduomenė", bet jokiu būdu ne kaip „lietuviai versus žydai". Paleisti į darbą pastarąją etiketę reikštų ne ką kita, o grubų sąvokų supainiojimą. Paradoksalu, bet

STRAIPSNIAI

701

būtent holokaustas ir jo vertinimas tapo simboline nuoroda į lietuviškosios sąmonės tendencijų egzaminavimą moderniosios Vakarų civilizacijos sim­ bolinėje erdvėje. Tad Šioje vietoje mes susiduriame su lietuviškosios sąmonės ir kul­ tūros recidyvais ar net mąstymo trombais, kuriuos kritiškai išreiškia ir teoriškai bei moraliai kvalifikuoja visuomenės ir kultūros kritikai arba tie­ siog provakarietiškos orientacijos ir liberalių pažiūrų žmonės, o ne su or­ ganizuotu, į valstybinės politikos rangą pakeltu antisemitizmu. Prie tokių recidyvų bei mąstymo trombų visų pirma priskirčiau iŠ esmės amoralią ir „trogloditišką", kaip ją vadina Tomas Venclova, dviejų genocidų teoriją (kiek sušvelninta jos atmaina yra žinoma simetrijos teorijos pavadinimu) ir jos dvynę sesę - istorinės žydų kaltės dėl 1940 metų Lietuvos okupacijos teoriją, aptariančią nelojalų, išdavikišką jų elgesį, isikaitant ir žydų aktyvu­ mą tarpukario Lietuvos komjaunimo organizacijoje bei komunistų partijo­ je. Susilaikysiu nuo mokslinio šitų konstrukcijų kvalifikavimo - šitą pakan­ kamai aiškiai ir išsamiai yra padarę tokie nūdienos lietuvių istorikai kaip Saulius Sužiedėlis, Liudas Truska ir Vygantas Vareikis. Užsiminsiu tik apie gan komplikuotas ideologines ir empiriškai neįžvelgiamas šių konstruk­ cijų ištakas. O jos siekia tarpukario Lietuvos ir visos Europos ideologines dra­ mas. Turiu omenyje kad ir to meto Europoje suvešėjusią sąmokslo teoriją, nutaikytą tiesiai į žydus: nė neminėdamas nacių rasistinės retorikos ir pro­ pagandos perlų, tarp kurių manipuliacijų masių sąmone sumetimais atsi­ dūrė ir „pasaulio žydų bankininkų ir komunistų sąmokslo" teorija, pami­ nėsiu tik tokius antivakarietiškus, antiburžuazinius ir antikosmopolitinius sąjūdžius kaip prancūzų Action Française (kurio įkvėpėjai buvo Maurice Barrés ir Charles Maurras) ar rumunų „1927 metų generacija" (pastarasis sąjūdis vienijo tokius iškilius rumunų kūrėjus ir intelektualus kaip jaunie­ ji Mircea Eliade, Eugene Ionesco, Emil Cioran, Constantin Noica, Mircea Vulcanescu ir jų mokytojas Nae Ionescu). Abiejų sąjūdžių atstovai nesi­ bodėjo ne tik paleisti į darbą sąmokslo teoriją, bet ir visą Vakarų civiliza­ cijos kvintesenciją - didžiai abejotinos vertės jų akimis, t. y. kapitalizmą, laisvąją rinką, buržuazinį gyvenimo stilių ir buržuazines vertybes, prag­ matizmą, sekuliarizaciją, didvyrių kultą išstūmusią proziško gyvenimo rutiną ir 1.1. - sieti su žydais. Šitų sąmonės tendencijų netrūko ir tarpukario Lietuvos intelektua­ liniame gyvenime: ypač prie Juozo Keliuočio antivakarietiškų filipikų

702

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

ir radikalaus nacionalizmo kupinos Vytauto Alanto Žygiuojančios tautos prisijungus gerokai stambesnio kalibro intelektualui - jaunajam Antanui Maceinai. Pakanka prisiminti garsųjį Maceinos straipsnį „Tauta ir valsty­ bė", išspausdintą Naujojoje Romuvoje (1939 m. kovo 19 d.), kuriame Macei­ na juodu ant balto rašė, jog naujoji tautinė valstybė bus pagrista ne piliečio, o tautiečio sąvoka ir jog naujoji valstybė, būdama tautinės dvasios kūrinys, negali vienodai traktuoti tautiečių lietuvių ir svetimos tautybės piliečių, arba vadinamųjų tautinių mažumų. O jei dar iš akių neišleisime prieškarinių Maceinos darbų iš sociali­ nės filosofijos - tokių veikalų kaip Socialinis teisingumas, Buržuazijos žlugi­ mas ir Prometėjizmo problema, kupinų paniekos liberalinei demokratijai, ka­ pitalizmui ir buržuaziškumui, pakylėtam į amžino metafizinio principo lygmenį, - tai netruksime suprasti, kokios ir kieno idėjos to meto Lietuvo­ je padėjo ne tik filosofiškai kontekstualizuoti bei įprasminti Smetonos au­ toritarinį režimą, bet ir sukurti antivakarietiškumo kupiną atmosferą (beje, ganėtinai palankią priimti bet kokį antidemokratinį režimą iŠ šalies arba bent jau nesipriešinti ir nesukurti jokios rimtesnės alternatyvos jam). Yra pakankamai priežasčių manyti, jog daugelio to meto žmonių įskaitant ir šviesuomenę, ką kuo puikiausiai įrodo ne tik Maceina, bet ir LAF'o narių atvejai - sąmonėje „buržuazija", „kapitalizmas", „išnaudoji­ mas", „kosmopolitizmas" ir „žydai" sudarė tą pačią ideologinę idiomą. Prie šito belieka tik pridurti nacių propagandinio diskurso, tapatinusio žy­ dus su komunistais, priėmimą (o juk LAF'as ir 1941 m. birželio sukilimas Šituo keliu ir nuėjo), ir istorinės žydų kaltės bei dvieju genocidų teorijų ištakos galutinai paaiškės. Aš sąmoningai apeinu tradicinį, valstietiškose kultūrose itin gajų ir Vidurio bei Rytų Europoje giliai išsikerojusį - ne ideologinį, o veikiau demonologinį - antisemitizmą (tokiam tradiciniam demonologiniam antise­ mitizmui atstovautų ne tik Motiejaus Valančiaus, bet ir Vinco Kudirkos panieka žydams). Sykiu sąmoningai nutyliu ir iŠ akių išleidžiu visą katali­ kiškąją žydų demonologiją ir jos populiariąją, liaudyje išplitusią versiją: kad ir kiek nepatrauklūs ir net didžiai atgrasūs man būtų šitie dalykai, jų buvo neįmanoma mechaniškai išversti į mobilizuojančias ideologines idio­ mas ir koncentruotas neapykantos formules. Istorinės žydų kaltės teorija ir dviejų genocidų teorija yra neabejotinas ikikarinių ir pokarinių lietuvių inteligentų konstruktas. Pabaigai telieka tik prisirruntii sovietinės propagandos ir jos sufor­ muotos antisemitinės sąmonės sluoksnį, užklojusį, bet niekada iki galo

STRAIPSNIAI

703

neužgožusį ir nepalaidojusį ankstesniųjų patirties sluoksnių - prigesintų ir modifikuotų, bet, kaip parodė ne vienas antisemitizmo protrūkis Lie­ tuvoje po 1988 metų, pakankamai gyvybingų, šis sluoksnis - tai ir „dakta­ rų byla", ir Stalino pradėtoji kova prieš kosmopolitizmą (kurią, regis, su didžiausiu įkvėpimu tęstų ne vienas žinomas nūdienos Lietuvos inteligen­ tas), ir sionizmo (t. y. moderniojo žydų nacionalizmo) pavertimas ideologi­ niu monstru bei menkinamuoju terminu, ir įvairūs propagandiniai nauja­ darai bei eufemizmai: kad ir „tarybiniai piliečiai", masiškai išžudyti nacių koncentracijos stovyklose Lenkijoje ir Ukrainoje. Tad pamėginkime įsivaiz­ duoti nacių propagandos, LAF'o retorikos, sovietinio antisemitizmo, aukos sindromo ir visus juos persmelkiančios sąmokslo teorijos mišinį - tik tada paaiškės kontekstas, kuriame buvo nukaltos minėtosios konstrukcijos, esančios gerokai anapus bet kokių moralės normų. Štai kodėl tariamas lietuvių ir žydų dialogas iš tikro yra ne kas kita, o nūdienos lietuvių intelektualinės kultūros akistata su tais sąmonės ir mąstymo trombais, kurie bloškia mus atgal į devynioliktojo amžiaus pa­ baigos ir dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės Europą. Tai lietuvių są­ monės ir kultūros dialogas su savimi, o sykiu ir tamsiosios, antimodernistinės jų pusės atvėrimas. Lietuvių ir žydų dialogas - ir kaip diskusijos antraštė, ir kaip simbolinė nuoroda - yra prasmingas tik moderniosios lietuvių sąmonės ir kultūros kritinės savianalizės kontekste. Sykiu jis gali būti prasmingas ir kaip sugrįžimo prie universaliųjų judėjiškai krikščioniš­ kojo Vakarų pasaulio vertybių nuoroda. Priešingu atveju labai jau nelengva būtų įsivaizduoti tą menamą dia­ logo partnerį. Kas gi jis? Holokaustą išgyvenusieji asmenys? Tikiu, kad kai kurie iŠ jų pajėgia nešališkai ir ramiai analizuoti žodžiais nenusakomą ir baisią tikrovę, kurios dalimi jie/jos buvo tapę (ypač tai pasakytina apie žmones, nepraradusius ryšio ar nenutraukusius saitų su lietuvių kultūra ir pačia Lietuva). Bet, kaip byloja pastarųjų metų patirtis, absoliučios daugu­ mos holokaustą išgyvenusiųjų asmenų nusistatymas ir tonas Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu nepalieka jokių galimybių nei dialogui, nei vienas kito iš­ girdimui: dviejų nukentėjusiųjų sąmonių dialogas, deja, yra neįmanomas. Abiejų pusių teisuoliškumas ir susikoncentravimas tik į save bei savo trau­ mas išduoda vienodą nejautrumą Kitam. Jei kalbėsime apie abiejose pusėse suvešėjusius vienas kito suvo­ kimo stereotipus, tai teks pripažinti, kad šioje vietoje tikrai esama tam tikros simetrijos: tiems, kurie nediferencijuojančiu ir realybės paviršiumi

704

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

slystančiu žvilgsniu žvelgia i Lietuvą, lietuviai tėra vien tik žudikai, cini­ kai ir antisemitai, slapta garbinantys Klimaitį, Barzdą, Gečą, Impulevičių ir LA Fą; lygiai taip pat ir stereotipų įkalintiems lietuviams žydai tėra užsi­ maskavę komunistai ir KGB agentai, Lietuvos šmeižikai, šalies misreprezentaciją pavertę sau pelningu užsiėmimu, jos nepriklausomybės išdavikai ir amžini priešai, suinteresuoti tik Lietuvos įvaizdžio užsienyje suteršimu. Dvi kolektyvinės aukos, siekiančios tik demaskuoti ir stigmatizuoti viena kitą, niekada nesusikalbės: tai kurčiųjų dialogas. Tad holokausto ir sovie­ tinio teroro aukos tikrai nėra ir iš principo negali būti dialogo partneriai; kita vertus, jos ir neturi tapti dialogo partneriais. Priešingai galvoti reikštų patį tikriausią - kad ir nesąmoningą - sugrįžimą prie ydingosios paradig­ mos: juk tokiu atveju dviejų genocidų teorija, išprašyta pro duris, būtų pa­ kviesta sugrįžti pro langą. Holokaustas ir sovietinis teroras niekada nebu­ vo ir nėra vienas kitą sąlygojantys reiškiniai. Dar daugiau - holokaustas yra unikalus ir precedento neturintis žmonijos istorijos fenomenas. Ne tik todėl, kad naciai ir jų talkininkai su­ naikino šešis milijonus Europos žydų. Ne tik todėl, kad tai buvo savo žiau­ rumu ir cinizmu jokių analogų neturintis iš kitų išskirtos žmonių grupės naikinimas. Holokaustas turi ypatingų istorinių, filosofinių ir moralinių implikacijų nūdienai ir žmonijos ateičiai, kurias atsekti ir įvertinti galima tik dabar, žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos. Pradėkime kad ir nuo to, jog holokaustas, kaip didysis ir pavyz­ džio neturintis istorinis įvykis, bene vienintelis išsaugo mūsų postmo­ dernistinėje sąmonėje ir kultūroje vis labiau beišskystančią istorijos idėją. Juk jei mes nuosekliai pripažintume, kad visi istoriniai pasakojimai tėra lingvistinės ir literatūrinės konvencijos, t. y. kad visi istoriniai naratyvai bei jų dėstomų įvykių sekvencijos yra kultūriniai konstruktai, tai ir ho­ lokaustą tektų pripažinti esant specifiniu žydiškos sąmonės ir kultūros konstruktu. Laimei, šito neleidžia padaryti ne tik gausi holokausto isto­ riografinė medžiaga bei patikima dokumentacija (iš nūdienos ciniškosios sąmonės pozicijų ir ją galima kuo puikiausiai kvalifikuoti kaip traumuotos sąmonės ir viktimizacijos - o gal net ir pasaulio žydijos vykdomų sąmo­ ningų manipuliacijų bei sąmokslo - apraišką: argi ne iš čia kyla įvairiau­ sios holokausto revizionizmo atmainos?); šito neleidžia padaryti galingai besireiškianti holokausto moralinė dimensija, kurios pagrindu yra atsira­ dusi net holokausto etika - didžiųjų žmonijos moralinių įvykių ir net pačios moralinės vaizduotės egzaminavimas holokausto šviesoje. Tad visiškai

STRAIPSNIAI

705

teisus garsus nūdienos amerikiečių filosofas ir istorijos teoretikas Haydenas White7as, teigdamas, jog istorikas tol pasakoja istoriją ir nepraranda jos vizijos, kol už pastarosios slypi moralinis idealas. Istorinė vaizduotė vi­ sada sutampa su moraline vaizduote. Šiuo požiūriu holokaustas mūsų efemeriškumo ir netvarumo epochoje padeda išsaugoti pačią istoriją: holo­ kaustas ir yra pati istorija. Kita vertus, neįmanoma mechaniškai lyginti holokausto ir sovietinio teroro - net ir pripažįstant pastarojo baisumą ir nusikaltėlišką bei cinišką jo esmę. Kaip yra taikliai pastebėjęs žymus nūdienos estų poetas, drama­ turgas, literatūros ir kultūros teoretikas komparatyvistas Reino Raudas, nacionalsocializmas ir komunizmas buvo visų pirma politinių režimų ko­ va prieš tautas ir apskritai natūralias žmonių bendrijas. Holokaustas gi šia­ me kontekste iškyla kaip nelygstamas ir savarankiškas fenomenas: jis reiš­ kė ne tik žydų, kaip rasinio ir istorinio-kultūrinio vieneto, sunaikinimo idėją, bet ir fundamentalų judėjiškai krikščioniškos Vakarų civilizacijos at­ metimą. Sykiu holokaustas, kaip visiškai teisingai pastebėjo profesorius Jonathanas Steinbergas, reiškė ir modernybės, kaip didžiojo Vakarų politinio ir kultūrinio projekto, krachą: po Prancūzų revoliucijos prasidėjo žydų emancipacija; tačiau Europos žydai paliko getus ir įžengė į moderniąją Va­ karų civilizaciją, pasirodo, tik tam, kad po pusantro šimto metų atsidurtų jau nebe tradiciniuose savo getuose, o nacių getuose ir kacetuose. Deja, ho­ lokaustas yra pati tikriausia istorinio pasakojimo apie Vakarų modernybės iškilimą ir smukimą kulminacija. Su kuo gi dar dabartinė lietuvių kultūra galėtų megzti dialogą Ho­ lokausto ir jo implikacijų sąmonei, kultūrai ir politikai klausimais? Su lie­ tuviškosios žydijos likučiais Lietuvoje ir Izraelyje, JAV bei kitose pasaulio Šalyse gyvenančiais žydų kilmės lietuviais/ lietuvių kultūrą kaip savą pri­ ėmusiais žydais? Tai taip pat didžiai abejotina galimybė: visų pirma, šių žmonių liko tiek nedaug, kad lygiavertis intelektualinis dialogas yra tikrai neįmanomas (juolab kad tik geri prisiminimai teliko apie tuos apsišvietu­ sius ir intelektualius žydus, kurie lietuvių kalboje ir kultūroje jautėsi kaip savo egzistenciniuose namuose); antra, Lietuvoje ir kitose šalyse saujelė li­ kusių lietuviškų žydų ir taip tapatinasi su lietuvių kalba ir kultūra - vadi­ nasi, ir dialogo su jais atveju lietuvių kultūra kalbėtųsi su pačia savimi ar bent jau su kitu savo pačios balsu. O ir lietuviškieji žydai tokiuose de­ batuose dalyvauja ne todėl, kad jie yra žydai, o pirmiausia todėl, kad jie yra lietuviai. Nesuprantu, kodėl Izraelyje arba JAV gimusiems žydams išvis

706

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

turėtų skaudėti galvą dėl Lietuvos ir jos tarptautinės politinės bei morali­ nės reputacijos: atsiradus Izraelio valstybei, viso pasaulio žydai automatiš­ kai nustojo buvę nevalstybine tauta - net jeigu jie/jos gyvena svetur. Daug realistiškesnis ir praktiškesnis yra klausimas, ar lietuvių inte­ lektualai ir mokslininkai gali susikalbėti su savo kolegomis iš Izraelio, JAV ir kitų Vakarų pasaulio Šalių - suprantama, aš turiu omenyje vertybių kal­ bą ir didžiąsias XX amžiaus intelektualines temas. Tuo net neabejoju: net plačiau nekomentuodamas įnašo Vytauto Kavolio, Tomo Venclovos, Alek­ sandro Štromo ir kitų „Santaros-Šviesos" bei apskritai išeivijos intelektua­ lų, įtvirtinusių moderniuosius konceptus ir didžiąsias intelektualines te­ mas dabartinėje lietuvių kultūroje, pasakysiu tik tiek, kad tokie istorikai kaip Saulius Sužiedėlis, Alvydas Nikžentaitis, Vygantas Vareikis, Valenti­ nas Brandišauskas ir Liudas Truska jau dabar sinchronizuoja lietuviškąją holokausto istoriografiją su tarptautine šios studijų srities istoriografija. Turbūt neperdėsiu teigdamas, jog nūdienos lietuvių istorikai (taip pat ir daugybė kitų jautraus mąstymo ir sąžinės lietuvių intelektualų, kurių var­ das - legionas) Lietuvos politinės kultūros ir sąmonės kaitoje gali suvai­ dinti maždaug tokį vaidmenį, koks pokario Vokietijoje teko atminties pro­ zos ir „Grupės 47" atstovams. Šioje vietoje ir norėčiau apibendrinti savo samprotavimus. Klausi­ mas „ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas?" galėtų ir netgi turėtų būti performuluotas į klausimus „ar įmanoma sutaikyti tiesą ir vertybę moder­ niojoje lietuvių kultūroje?" ir „ar įmanoma modernioji lietuvių kultūra su žmogišku veidu?" (Šiuo atveju užuominą darau ne į ką nors daugiau, o tik į humanizavimą modernybės, kuri į lietuvių kultūrą atėjo brutaliu ir iš­ kreiptu pavidalu - per sovietinį režimą ir jo vykdytą „modernizaciją".) Ir pabaigai: ar įmanoma sau ir pasauliui atvira, kritiška, vakarietiškomis ver­ tybėmis ir idealais pagrįsta, politinėms ir moralinėms savo bei pasaulio problemoms ir net traumoms jautri, Kitą ne atmetanti ar izoliuojanti, o mė­ ginanti suprasti modernioji lietuvių kultūra? Tikiu, kad taip. Tiesą sakant, klausimo „ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas?" kėlimas bei svarstymas nieko daugiau ir nereiškia. Gotebergas, Švedija Skelbta: „A k ira S a i", 1998 m . gegužės mėn., N r. 5.

K IEK V IEN A S ŽM OGUS TU RI PA SO D IN TI MEDI Pokalbis su Solomonu Atamuku

Istorikas, svarbios knygos Lietuvos žydų kelias autorius Solomonas Atamukas gimė 1918 m. Kijeve. 1920 m. su tėvais sugrįžo į Kauną. Mokėsi žydų komercinėje gimnazijoje. Dirbo šaltkalviu, įsitraukė į komunistinę veiklą, už tai buvo kalinamas. 1940-1941 m. dirbo partinį darbą. Prasidėjus karui pasitraukė į Rytus, kovėsi 16-osios lietuviškos di­ vizijos gretose, buvo sunkiai sužeistas. Po karo Vilniuje dirbo partinį ir mokslinį darbą: partijos rajono komiteto sekretoriumi, dėstė partinėje mo­ kykloje, buvo Istorijos instituto mokslinis bendradarbis. 1978 m. apgynė is­ torijos mokslų daktaro disertaciją. 1987-1989 m. buvo vienas Lietuvos žydų kultūros draugijos kūrimo bei veiklos organizatorių. 1990 m. Vilniuje jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis paskelbė knygą Žydai Lietuvoje X1V-XX a. šiuo metu Atamukas gyvena Izraelyje, Ashdod mieste. Laiške Akiračiarns jis rašo: „Mano atsakymai gali būti diskusinio pobūdžio. Tačiau ti­ kiu, kad mano rašinys prideramai papildys Akiračių publikacijas aptaria­ mais klausimais". *

*

*

Akiračiai: l lietuvių tėvynės sąvoką įeina kalba, gamta, kraštovaizdis, gal­ būt papročiai. Kuo skyrėsi Lietuvos žydai, arba litvakai, nuo žydų, gyvenusių ki­ tuose kraštuose, ir kokia yra jų specifika? Solomonas Atamukas: I tėvynės sąvoką taip pat įeina gimtoji žemė ir jos žmonės, prisirišimas prie jų, triūsas tos žemės ir jos žmonių labui. Vi­ sa tai tapo būdinga atėjusiems i Lietuvą žydams. Lietuvos valstybės raidos sąlygos jiems ilgai trukdė įsisavinti lietuvių kalbą ir kultūrą. Tačiau nepri­ klausomoje Lietuvoje žydai išmoko valstybinę lietuvių kalbą ir vaisingai ja naudojosi.

708

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Knygoje išvardyta daug žydų rašytojų, poetų, kultūros veikėjų, ku­ rių kūryboje reiškiama pagarba ir meilė Tėvynei - Tėviškei - Gimtinei Lie­ tuvai. Tuose jausmuose atsispindėjo gilus daugelio kartų - prosenelių, senelių ir tėvų - dvasinis įsitikinimas: Lietuva yra mūsų Tėvynė. Pamąstykime. Lietuvos žydai save vadino litvakais. Tai nebuvo eili­ nis slaviškos „litvino" - lietuvio sąvokos žydiškas modifikavimas. „Litvakas", „šeivet litvakės" (litvakų gentis) buvo jidiš kalbos naujadarai (Lietuva jidiš kalba vadinama „Lite"), kuriuos didžiuodamiesi vartojo Lietuvos ir Gudijos, kai kurių kitų gretimų vietovių žydai, pabrėždami savo ypatingą žydiškumą. Žydų istorijoje, grožinėje literatūroje, gyvenime išlieka ir tokios sąvokos: lietuviškoji judaizmo kryptis, lietuviškoji judaizmo „musar" (mo­ ralės, etikos) atšaka, lietuviškosios ješivos; lietuviškoji jidiš kalbos tarmė vi­ suotinai pripažįstama jidiš literatūrinės kalbos norma. Išlieka garbingas simbolinis Vilnė - Jerušolajim d'Lita (Vilnius - Lietuvos Jeruzalė) vardas. Litvakai buvo vadinami „Celem Alekim" arba „Celemkop" (hebrajų kalba - „Dievas galvoje"). Jiems buvo būdingas mokytumas - Dievo moks­ lo pažinimas, jo griežtų reikalavimų prisilaikymas, vidinis dvasingumas. Ne jausmai ir emocijos valdė jų protą, o protas valdė jausmus. Išorinės emocijos, efektai buvo labiau būdingi pietiečiams - Ukrainos, Galicijos, Pietų Lenkijos žydams chasidams. Lietuvos žydai - šiauriečiai - pasižymė­ jo paprastu, blaiviu ir santūriu mąstymo bei gyvenimo būdu. Jų galvose­ noje apskritai nebuvo vietos pietiečių chasidų misticizmui. Religinis „mo­ kytumas" parengė pamatą pasaulietiniam švietimui ir mokslui įsisavinti. Tūkstančiai iš Lietuvos kilusių žydų tapo žymiais Rusijos, Pietų Afrikos, JAV, Europos Šalių rabinais, spaudos darbuotojais, verslininkais, meninin­ kais, literatais, politinių ir visuomeninių judėjimų iniciatoriais. Lietuvos - šiaurės krašto - žydų būties ir mąstymo būdo formavi­ muisi didelę įtaką darė nelengvos sąlygos ir galimybės neturtingame kraš­ te užsidirbti pragyvenimui. Čia gyvenusius žydus labai veikė lietuvio darbštumas, atkaklumas, sugebėjimas tenkintis tuo, ką duodavo gimtoji akmenuotoji žemė. Daug kas buvo kūrybiškai perimta iš ištvermingo, ra­ maus ir santūraus lietuvių gyvenimo ir mąstymo būdo, daug lėmė graži Lietuvos gamtinė aplinka. Lietuvių kalba darė nemažą poveikį lietuviška­ jai jidiš kalbos tarmei. Akiračiai: Ko labiausiai iŠ lietuviškos aplinkos pasigendate gyvendamas Izraelyje?

STRAIPSNIAI

709

S^Atamukas: Jau dešimtuosius metus gyvenu Izraelio Ashdodo uos­ tamiestyje prie Viduržemio jūros. Per tą laiką šešis kartus lankiausi Vil­ niuje. Grožėjausi jo senamiesčiu, ramia ir miela užmiesčio gamtos žaluma. Buvau taip pat sode prie Neries, kuri visa Šeima puoselėjome 17 metų. Gležni sodinukai, kuriuos kitados pasodinome savo rankomis, tapo dide­ lėmis obelimis, už triūsą, kuri įdėjome, atsilygina gausiu derliumi. Šio sodo prie Neries pasigendu labiausiai. Kiekvienas žmogus turi pasodinti medį; mes jų Lietuvoje, ypač po karo Vilniuje, pasodinome ir išugdėme kur kas daugiau negu po vieną. Dvylika mėnesių - ištisus metus - vėl dirbau Vilniaus archyvuose, bibliotekose. Bendrauju su lietuvių istorikais, neretai skambinu jiems. Akiračiai: Savo knygoje Lietuvos žydų kelias rašote apie žydų įnašą į Lie­ tuvos gyvenimą. Ko lietuvių tauta, jos kultūra neteko Antrojo pasaulinio karo me­ tu prarasdama daugumą savo žydų? S. Atamukas: Gyvendami Lietuvos žemėje žydai sukūrė materiali­ nių ir kultūrinių vertybių, kurios ženkliai praturtino krašto kultūros loby­ ną. Iš Lietuvos kilę žydai intelektualai pasaulyje garsino Lietuvos ir lietu­ vių tautos vardą bei lietuvių kultūros pasiekimus. Priminsime tik Urijo Kacenelenbogeno lietuvių ir latvių dainų vertimų rinkinius jidiš (Torontas, 1930) ir anglų kalba (Čikaga, 1935). Istorinės praeities sąlygos sutrukdė žydams svariai pasireikšti plėto­ jant lietuvių kultūrą. Toks pozityvus procesas išryškėjo tik Lietuvos Res­ publikoje. Vėl pateiksiu keletą pavyzdžių. Tai politologo Rudolfo Volsonoko veikalas Klaipėdos problema (1932) ir Izidoriaus Kisino parengtas 1155 puslapių Lietuviškų knygų sisteminis katalogas, išleistas 5000 egzempliorių tiražu (1938). Knygoje pateikti XIX a. pirmosios pusės Vilniaus universiteto hebraistikos mokslininkų K. Kontrimo, A. Muchlinskio, J. Ch. Gintilos sam­ protavimai apie tuometinės Lietuvos visuomenės etnopolitinės integracijos galimybes. J. Ch. Gintilos nuomone, žydų etnopolitinės integracijos per­ spektyva galėjo būti tokia: „Gente Judaicus, natione Ruthenus; gente Judaicus, natione Polonus; gente Judaicus, natione Lithuanus". Ano meto sulen­ kėjusi lietuvių aukštuomenė žydų „lituanizavimosi" procesu nesirūpino. Po Pirmojo pasaulinio karo garsi litvakų gentis buvo išskirstyta į tris dalis. Lietuvos Respublikos žydija tikrai daug pasiekė etnopolitinėje

710

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

integracijoje ir nemažai etnokultūrinėje srityje (lietuvių kalba, literatūra, tarnyba kariuomenėje). Vilnijos žydams Lenkijos sudėtyje ir Gudijos žy­ dams SSRS sudėtyje dėl šių valstybių politikos teko gerokai polonizuotis ar rusifikuotis. 1939 m. sugrąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, žydai per ilgesni laiką būtų galėję organiškai įsijungti į Lietuvos etnopolitinę ir etnokultūrinę ap­ linką. Deja, pasikeitusi geopolitinė padėtis tam palankių sąlygų nebesuteikė. Nei lietuvių dauguma, nei tuo labiau žydų mažuma padėties pakeisti nebegalėjo. Būtina pažymėti, kad iš visų tautinių mažumų Lietuvos žydai tur­ būt daugiausia nuveikė valstybinio „lituanizavimosi" linkme. Tačiau jauna Lietuvos valstybė, ypač jos valdantysis ir intelektualinis elitas nepakanka­ mai rūpinosi visos Lietuvos etnopolitine ir etnokultūrine integracija. Žydų atžvilgiu tai matėsi ryškiausiai. Todėl gal ne tiek žydai užsisklendė savo nacionalinėje savastyje, kiek įtakingos lietuvių valstybinės, kultūrinės ir ekonominės jėgos sukūrė nemažai dirbtinių užtvarų žydų spartesniam integravimuisi į lietuvių visuomenę. Ši Lietuvai svarbi problema tebėra aktuali ir dabar. įtakingoje Lietuvos visuomenės dalyje stiprėjo žydams priešiškos nuotaikos, apėmusios ne vien ekonomikos sferą. Jaunųjų krikdemų vei­ kėjas filosofas Antanas Maceina paskelbė programinio pobūdžio straipsni „Tauta ir valstybė", kuriame teigė, kad „tautinių mažumų dalyvavimas tautinės kultūros gyvenime, moksle, mene, visuomenės institucijose, eko­ nomikoje yra nepageidaujamas, o kai kuriais atvejais neleistinas" (Naujoji Romuva, 1939, Nr. 11, p. 228-230). Jaunųjų tautininkų veikėjas Vytautas Alantas 1939 m. rudenį straipsnyje „Lietuviško nacionalizmo erdvė" dar aštriau išdėstė tokį pat požiūrį (Vairas, 1939, Nr. 44). Jauna lietuvių nacija siekė savoje valstybėje užimti prideramą vietą valdymo, ekonomikos, kultūros srityse. Bet taurios nacionalinės idėjos kraštutinis suabsoliutinimas, siekimas užsisklęsti vien savo tautinėje aplin­ koje buvo nepateisinamas. Žvelgiant į Vakarų šalių kitokio pobūdžio paty­ rimą galima teigti, jog praradimai jau tuo metu buvo dideli. Antrojo pasaulinio karo metais, prarasdama daugumą savo žydų, lie­ tuvių tauta ir jos kultūra neteko labai didelės potencinės kuriamosios jėgos, taip pat pasaulio žydų draugiškos pažiūros ir visokeriopos jų pagalbos. Apie tikrąsias galimybes vaisingai ir svariai prisidėti prie lietuvių kultūros plėtojimo liudija išlikusių po vokiečių okupacijos žydų įnašas

STRAIPSNIAI

711

lietuvių spaudos, kalbos ir literatūros, švietimo, meno, mokslo ir kitose kultūros srityse. Čia paminėsime pirmiausia Chackelį Lemcheną. Šis da­ bartinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio mokinys tapo vienu žymiau­ sių leksikografų, daugelio vertingų žodynų kūrėju. Jo 95-erių metų minė­ jimo proga prezidentas Valdas Adamkus 1999 m. balandžio mėn. savo sveikinime jubiliatui rašė: „Dėkoju Jums už pasiaukojimą Lietuvos moks­ lui, mūsų visų tarpusavio supratimo didinimui". Sovietų valdžios vykdyta žydams priešiška politika, ypač švietimo, kultūros ir kadrų srityje, sukėlė masinę žydų emigraciją. Praradimų buvo daug. Bet dėl įvairių nevienareikšmių ir prieštaringu procesų, matyt, ir vertinimai dabar jau nebus vienodi. Svarbu, kad žydų įnašas į Lietuvos kultūrą būtų deramai pažymėtas šalies ir jos kultūros istorijoje. Akiračiai: Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jūs įstojote į komunistinį pogrindį. Kokios priežastys nulėmė šį Jūsų žingsnį? S. Atamukas: Mano tėvas Aronas ir motina Dveira Pirmojo pasauli­ nio karo metu, 1915 m. pavasarį, buvo kartu su visais Kauno gubernijos žydais caro valdžios išvaryti į Rusijos gilumą. Judėjus kaltino šnipinėjimu Vokietijos naudai. 1920 m. tėvai su manimi - pirmagimiu sūnumi grįžo į gimtąjį Kauną. Tėvas buvo vienas iš geriausių Kauno šaltkalvių. Jis prisidėjo prie Kauno sporto salės metalo konstrukcijų gamybos. Jokioje politinėje veik­ loje nedalyvavo. IŠ Lietuvos išvažiuoti neketino. Mane atidavė mokytis į 1926 m. įsteigtą komercinę gimnaziją su dėstomąja jidiš kalba, kur moks­ leiviams buvo skiepijamos demokratinės humanistinės pažiūros. Daug skaičiau. Didelį poveikį man darė knygos apie pavergtuosius ir skriau­ džiamuosius, apie kovotojus už laisvę: Džovanioli Spartakas, Voinič Gylys, Gorkio Motina. Mano pažiūros brendo siaučiant pasaulinei ekonomikos krizei, Hitleriui paėmus valdžią Vokietijoje, aštrėjant fašizmo, rasizmo ir karo pavojui. 1934 m. pabaigoje sutikau stoti į pogrindinį komjaunimą. Tai buvo susikaupusių jaunatviškų socialinių idealistinių jausmų padarinys. Juos 1935 m. dar labiau paskatino Petro Cvirkos romanas Žemė maitintoja ir antivyriausybinis Suvalkijos bei Dzūkijos valstiečių streikas, žiaurus susido­ rojimas su jo dalyviais. Tuo metu su jokia marksistine-Ieninine literatūra nebuvau susipažinęs.

712

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

1935-1936 m. buvau komjaunimo CK sekretoriaus žydo Iciko Meskupo, LKP CK sekretoriato nario latvio Karolio Grosmanio, LKP CK poli­ tinio biuro nario ir sekretoriato vadovo lietuvio Juozo Garelio ryšininkas. Vėliau - Kauno kalėjimas, Kalnaberžės vaikų pataisos namai, Dimitravos priverčiamojo darbo stovykla, o protarpiais šaltkalvio ir komjaunimo dar­ bas Kaune. Pažinojau keletą šimtų partijos ir komjaunimo veikėjų, aktyvis­ tų iš visos Lietuvos, tarp jų daug lietuvių: moksleivius Eduardą Mieželai­ tį, Vladą Mozūriūną, Kazį Krasauską (Maruką) ir kitus. 1939 m. pabaigoje Dimitravos stovykloje susipažinau su Justu Paleckiu. Mūsų draugystė tę­ sėsi visą gyvenimą. Brendo mano socialistinė ir internacionalistinė pasau­ lėžiūra. Kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje vyko nemažos dalies žmonių pozicijų kairėjimas. To laikotarpio mano gyvenimas ir veikla aprašyta Komjaunimo tiesoje (1985 m. liepos 10-20 d.). Akiračiai: Skaitant jūsų knygą susidaro įspūdis, kad tarpukaryje kairieji lietuvių sluoksniai (liaudininkai, socdemai ir pan.) buvo žydams palankesni, ge­ riau suprato jų problemas, o dešinieji sluoksniai (krikdemai, tautininkai, voldemarininkai) buvo labiau prieš žydus nusistatę. Ar teisingas toks mūsų įspūdis? No­ rėtume komentarų. S. Atamukas: Liberalieji lietuvių sluoksniai - liaudininkai, socdemai ir kiti valstybės demokratinės raidos šalininkai buvo žydams palankesni. Tai labiausiai pasireiškė Respublikos kūrimosi pradžioje, kai konstituciškai buvo įteisinta žydų nacionalinė kultūrinė autonomija. Vėliau tos jėgos tegalėjo humaniškiau rašyti apie žydus ir smerkti išpuolius prieš juos. Bū­ dami valdžioje, krikdemai 1923-1926 m. iš esmės likvidavo žydų naciona­ linę kultūrinę autonomiją ir jos institucijas. A. Smetona ir tautininkai po 1926 m. perversmo išbraukė iš Konstitucijos visas nuostatas, skirtas nacio­ nalinei autonomijai ir tautinių mažumų teisėms apskritai. 1936 m. išrinkta­ me seime žydų atstovų jau nebuvo. Voldemarininkai - jėga, kuri orienta­ vosi į hitlerinę Vokietiją, Lietuvoje skelbė antisemitinius raginimus. Savo ruožtu žydų bendruomenės dauguma ir jos viršūnės, užuot siekusios demokratinės santvarkos ir visapusiško pilietinio lygiateisiškumo, palaikė „tvirtą" A. Smetonos valdymą. Žydų rabinatas laimino prezidentą A. Sme­ toną, o jis, praktiškai remdamas valstybinę žydų ekonominių ir politinių pozicijų siaurinimo politiką, kartu jų atžvilgiu vykdė apdairesnę bendrąją politiką. Tai atitiko taip jo suvokiamas valstybės reikmes.

STRAIPSNIAI

713

Vienas iš Lietuvos žydų vadovų, svarbiausio sionistinio laikraščio Idiše štime („Žydų balsas") redaktorius Reuvenas Rubinšteinas laikėsi pa­ žiūros, kad Smetonos nacionalistinio režimo sąlygomis žydams savo teisių gynimo srityje vadovautis principais nevalia. Svarbiausias uždavinys buvo ginti savo pozicijas, išsaugoti visa, ką įmanoma išsaugoti, o ne kovoti dėl savo nacionalinių ideologinių nuostatų. R. Rubinšteinas buvo galuto žydų vadovas su visais tokios pozicijos privalumais ir trūkumais. (Sefer Reuven Rubinštein. Te! Aviv, 1971, p. 76-79). Reikia pažymėti dar štai ką. XIX a. pabaigoje tarp lietuvių nacio­ nalinio judėjimo veikėjų susiklostė krašto žydų atžvilgiu pozicija, kurią galima išreikšti nuostata - jie blogi, bet naudingi. Kuriant ir įtvirtinant nepriklausomą valstybe buvo labiau pabrėžiamas žydų naudingumas. Pa­ sikeitus valdžioje liberaliems demokratams, krikdemams ir tautininkams, žydų „naudingumo" koeficientas vis mažėjo. 4 dešimtmečio pabaigoje jau­ nieji krikdemai ir tautininkai bei voldemarininkai atsisakė bet kokio žydų „naudingumo" vertinimo ir pabrėžė jų „nereikalingumą" beri absoliutų blogį, tačiau tokia kraštutinė pozicija žydų atžvilgiu tebuvo vien žymių įta­ kingų viršutinių politinių, karinių, verslo ir inteligentijos sluoksnių pozi­ cija. Ji didelėje lietuvių tautos dalyje neprigijo. Akiračiai: Kokia buvo santykių dinamika tarp žydų, palaikiusių sovietinę okupaciją, ir sionistų bei religingų žydų pirmosios sovietų okupacijos metu 19401941 m.? S. Atamukas: Pirmiausia reikia pasakyti, kad anuo metu žydai la­ biausiai bijojo galimos vokiečių okupacijos. Lietuvos žydų daugumą suda­ rė sionistinių, jidišistinių, bundistinių (Vilniaus krašte) bei religinių pažiū­ rų žmonės, taip pat ¡vairios privačios nuosavybės savininkai. Visi jie buvo griežtai nusistatę prieš Sovietų Sąjungos politiką žydų atžvilgiu, nes ten buvo uždrausta veikusių hebrajų kalba žydų švietimo ir kultūros įstaigų sistema, nekomunistinės žydų organizacijos, buvo persekiojami ir repre­ suojami jų veikėjai. 1939 m. rudenį sovietiniai organai ir Vilniuje suėmė nemažai žymių žydų veikėjų, juos išvežė ir sušaudė. 1940 m. pavasarį vyraujančiuose žydų sluoksniuose atsirado ir plito nuojauta, kad artėja kažkas negera. Pagal Lietuvos politinės policijos in­ formaciją, 1940 m. birželio 1 d. Varėnos rabinas sinagogoje pasakytame pamoksle pasmerkė komunistams simpatizavusius žydus ir po to pasakė:

714

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

„Lietuva yra antroji Jeruzalė (...) Prezidentas Smetona yra mūsų tėvas, ir kol jis bus, mes nebūsime skriaudžiami (...) Klausykite Lietuvos valdžios ir ją remkite". Sakyti tokius pamokslus sinagogoje nurodymą davė Lietuvos vyriausiasis rabinas (Liudas Truska. Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p. 305). Nė viena žydų organizacija Justo Paleckio ir Vinco Krėvės vyriau­ sybės nesveikino. Jos sveikatos ministras Leonas Koganas buvo paskirtas nepasitarus su jokiomis žydų organizacijomis. Sovietinė tikrovė greitai išsklaidė bet kokias žydų viltis ir patvirtino blogiausią minėtųjų sluoksnių nuojautą, kad artėja kažkas negera. Visų žy­ dų partijų ir organizacijų veikla buvo uždrausta. Buvo likviduota žydų švietimo ir kultūros sistema hebrajų kalba, nusavinti naujos Kauno Slaba­ dos ješivos ir Telšių ješivos pastatai. Nacionalizacija pakirto žymios žydų dalies ekonominę gyvenimo bazę. Dėl viso to žydų antisovietinės pažiūros ir nuotaikos labai sustiprėjo. Tai patvirtina čia pirmą kartą skelbiama medžiaga iš LTSR NKGB liaudies komisaro Piotro Gladkovo 1941 m. kovo 29 d. 20 psl. pranešimo Maskvos vadovybei „Apie žydų nacionalistinių organizacijų kontrrevoliu­ cinę veiklą". Pažymėta, kad Vilniuje susitelkė daug įvairių iš Lenkijos at­ bėgusių sionistinių ir bundistinių bei religinių formuočių dalyvių, kurie varo aktyvią antisovietinę veiklą, susisiekdami su kontrrevoliucinėmis or­ ganizacijomis, veikiančiomis Vakarų Gudijoje ir Ukrainoje, taip pat už­ sienyje. Tokią veiklą sionistų organizacijos vykdo ir Kaune. „Pagrindiniu legaliu kanalu kontrrevoliuciniais tikslais naudojamos sinagogos ir rabi­ nų mokyklos". Gladkovo pranešimo teigimu, „žydų kontrrevoliucinis elementas laiko tarybų valdžios gyvavimą Lietuvoje laikinu reiškiniu". 1940 m. pabaigoje NKVD smogė stiprų operatyvinį smūgį „aktyviausiai ir vadovaujančiajai žydų kontrrevoliucinių organizacijų daliai". Buvo suimti 89 sionistai ir bundistai. Buvo tęsiamas 1299 sionistų ir bundistų partijų dalyvių, 99 rabinų, 25 religinių organizacijų vadovų agentūrinis sekimas (Lietuvos ypatingasis archyvas. Fondas K -l. Apyrašas 10. B. 3). Nepaisy­ dami visų represijų, sionistų aktyvistai tęsė savo pogrindinę nacionalinę veiklą. Didelę 1940-1941 m. suimtų ir ištremtų žydų dalį sudarė sionistinių organizacijų vadovai. Galima padaryti tokią bendresnę išvadą: dėl sovietinių organų vyk­ dytos žydams priešiškos politikos, palankiai nusistačiusių sovietų val­ džios atžvilgiu žydų gerokai sumažėjo, o antitarybiškai nusistačiusiųjų

STRAIPSNIAI

715

dar labiau padaugėjo. Bet nereikia užmiršti, kad, pirma, žydams, kaip ir lietuviams, teko prisitaikyti prie esamos naujos tvarkos; antra, kad realiau­ sias tuo metu buvo vokiečių okupacijos pavojus - Hitleris jau buvo okupa­ vęs daugel} Europos Šalių. Lenkijoje žydai buvo žiauriai persekiojami, jų nuosavybė buvo nusavinama, o jie patys buvo varomi į getus. Lietuvos žydai - vieni labiau, kiti mažiau - tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali juos ap­ saugoti nuo hitlerinės okupacijos ir Lenkijos žydų likimo. Kad būtų lengviau suvokti ano painaus meto tiek žydų, tiek lietuvių prieštaringas pažiūras, pateiksime ir tokią NKVD medžiagą. Lietuvos spau­ doje jau buvo skelbtas prelato M. Krupavičiaus 1940 m. spalio 7 d. memo­ randumas Sovietų Lietuvos vadovams, kuriame jis siūlė Katalikų bažnyčios bendradarbiavimą su sovietų valdžia. 1941 m. sausio 10 d. įvyko jo pokal­ bis su dviem NKVD darbuotojais rusais, kurie oficialiai prisistatė kaip Maskvos laikraščių žurnalistai. M. Krupavičius, tartum tęsdamas ankstes­ nio memorandumo mintis, pasakė: „Vienaip ar kitaip mums teks susiderin­ ti su Sovietų valdžia. Mes teiktume pirmenybę nepriklausomai Lietuvai, bet rūstūs mūsų laikai diktuoja būtinumą vadovautis realybe. Bet kuriuo atve­ ju geriau bolševikai negu vokiečiai, tai aš pareiškiu tvirtai" (iš visiškai slap­ to 1941 m. sausio 10 d. informacinio NKVD pranešimo rusų kalba „Apie Kalvarijos bažnyčios kleboną kunigą Krupavičių". LVA. F. K -l. Ap. 10. B. 3). Su jokiais autoritetingais žydų atstovais nebuvo tariamasi. Akiračiai: Sovietų santvarka Jus nuvylė. Kada tai įvyko? Kokios buvo svar­ biausios nusivylimo priežastys? Kada pradėjote domėtis Lietuvos žydų istorija? S. Atamukas: Tai labai sudėtingas, subtilus asmeninio pobūdžio klausimas. Yra buvusių aktyvių sovietinių veikėjų, kurie be sąžinės grau­ žimo, konjunktūriškai rekonstruoja savo buvusį gyvenimo kelią ir praei­ ties pažiūras bei veiklą, save vaizduodami antisovietiniais dvasiniais disi­ dentais. Toks nebuvau ir nesu. Atvirai prisipažinsiu, jog savo ilgu nueitu aktyviu gyvenimo keliu ir kilniomis socializmo idėjomis nesu nusivylęs. Manau, kad turiu teisę būti patenkintas savo nemažu įnašu į pokarinį Lie­ tuvos, ypač siaubingai sugriauto Vilniaus atkūrimą ir plėtojimą, i naujų respublikos valstybinių organų kadrų ugdymą. Po kelių mėnesių sėkmingo darbo organizuojant 1940 m. vasarą di­ džiausios Lietuvoje Kauno komjaunimo organizacijos veiklą turėjau sutik­ ti su partijos ir komjaunimo vadovybės pareikštu argumentuotu nutarimu, kad jai toliau vadovautų lietuvis.

716

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Išlikęs gyvas karo lauke Oriolo žemėje, 1945-1953 m. dirbau Vilniu­ je partijos rajono komiteto 2-uoju sekretoriumi. Per tą laiką pasikeitė pen­ ki Maskvos atsiųsti pirmieji sekretoriai rusai. įgijau vertingą partinio ir valstybinio darbo patyrimą, plačius ryšius su senosios ir naujosios lietuvių pedagoginės, meninės ir techninės inteligentijos atstovais. Po Stalino mirties ir TSKP XX suvažiavimo 20 metų dirbau partinės mokyklos dėstytoju, ši veikla sudarė sąlygas kūrybiškai ir kritiškai pa­ žvelgti į oficialų daugelio marksizmo-leninizmo nuostatų traktavimą ir realiau vertinti socializmo kūrimo procesus visoje Sovietų Sąjungoje, ypač Lietuvoje. Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje mokėsi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos darbuotojai. Man pavyko plačiau susipažinti su kaimyninių respublikų gyvenimu, da­ lyvauti mokslinėse konferencijose ne tik Latvijoje ir Estijoje, bet ir Gudijo­ je, Moldavijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, taip pat bendradarbiauti su kitų respublikų partinių mokyklų dėstytojais bei kitais istorikais. Girdėjau ne­ mažai kritiškų nuomonių dėl „nacionalinių ir internacionalinių principų" praktinio derinimo. Tai labiausiai lietė nepakankamą subrendusių vietinių nacionalinių kadrų iškėlimą, taip pat nevietinių darbuotojų, nemokančių pagrindinės tautos kalbos, nesusipažinusių su jos literatūra, kultūra bei tradicijomis, veiklą. Tokie žmonės neretai dogmatiškai ir šabloniškai, neat­ sižvelgdami į specifines vietos sąlygas ir reikmes, stengėsi taikyti netinka­ mą patyrimą. Visa tai padėjo man geriau pažinti sovietinę tikrovę ir nuo­ dugniau suprasti, kas iš tiesų buvo gera ir negera Sovietų Lietuvos raidoje, praeityje ir dabartyje. Lietuvoje 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose jau buvo savarankiškiau ir kūrybiškiau ieškoma naujų kelių ir buvo taikomi būdai, leidę sparčiau, veiksmingiau plėtoti miesto ir kaimo ekonomiką, na­ cionalinę kultūrą. Tai leido lietuviams labiau pasireikšti. 1973 m. mano seseriai su šeima išvykus į Izraeli, turėjau 1974 m. pra­ džioje palikti darbą partinėje mokykloje. Sulaukęs 56 metų, įgijau galimybę visiškai atsidėti istorijos mokslui. Praeities pamokų apmąstymo rezultatas buvo 1978 m. baigta rengti daktaro disertacija „Lietuvos KP veikla įgyven­ dinant SSKP kadrų politiką 1940-1975 m." Toji politika ir tai, kaip Maskva ją praktiškai vykdė, daugeliu atvejų buvo įvertinta kritiškai - pirmiausia faktai, kai 1940-1941 m. iš Maskvos į Lietuvą buvo siunčiama nepama­ tuotai daug darbuotojų, kuriais buvo pakeičiami vietiniai darbuotojai; po karo keturi Maskvos NKGB generolai ir trys respublikos prokurorai buvo paskirti vadovauti atitinkamiems Lietuvos organams; išaugus vietiniams

STRAIPSNIAI

717

nacionaliniams lietuvių kadrams, iš centro atsiųsti darbuotojai nebuvo lai­ ku atšaukti. Dėl šių ir kitų panašių kritinių nuostatų, Lietuvos socialinės ir nacionalinės specifikos nepaisymo neoficialus SSRS aukščiausiosios ates­ tacijos komisijos oponentas pasiūlė nepatvirtinti Vilniuje suteikto istorijos daktaro laipsnio. Vilniaus universiteto profesoriaus Stanislovo Lazutkos ir Partijos istorijos instituto direktoriaus Romo šarmaičio intervencijos dėka pavyko per antrąjį gynimą Maskvos istorijos daktarų ekspertų taryboje sulaukti daktarato patvirtinimo. Iš esmės laimėjo principinė teisė patiems Lietuvoje savaip realiau vertinti respublikos raidos procesus. 1976-1990 m. dirbau Mokslų akademijos Istorijos instituto moksli­ niu bendradarbiu. Buvo parengta ir išleista nemažai išsamių darbų. Istori­ jos institute ir „Mokslo" leidykloje 1989 m. parengta spaudai monografija Tarybų Lietuvos kadrų ugdymas. i940-1960 dėl prasidėjusių radikalių per­ mainų Lietuvos gyvenime neišvydo šviesos. Koncepcija, kurios laikiausi savo darbuose, gali būti traktuojama ir kritiškai, bet joje pateikta gausi ar­ chyvinė medžiaga, padaryti apibendrinimai gali būti naudingi XX a. Lietu­ vos istorijos tyrinėtojams. Susipažinęs su Lietuvos žengimo sovietiniu keliu istorija ir apmąs­ tęs jo pamokas, supratau, kad ir dideli pasiekimai ekonomikos bei nacio­ nalinės kultūros, savų aukštos kvalifikacijos specialistų ugdymo srityse negali atstoti augančios nacionalinės savimonės ir noro savarankiškai tvar­ kyti savo valstybės reikalus. Žydų istorija ir gyvenimu domėjausi nuolat. Bet nieko rimto nebuvo įmanoma paskelbti. Ilgalaikis SSRS vadovybės piktas, žydams priešiškas kursas rodė jos nesugebėjimą ir nenorą spręsti nacionalinius ir tarpnacio­ nalinius santykius paisant ir gerbiant tautų teises. Įvairiais būdais dalyva­ vau tuometinėje žydų kultūros veikloje. O 1987-1990 m. aktyviai prisidė­ jau prie Lietuvos žydų kultūros draugijos kūrimo ir jos veiklos. 1989 m. buvo pasirašytas Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančio Žydų mokslo instituto (JTVO) ir Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo susitarimas dėl bendradarbiavimo. Taip pat buvo susitarta 1990 m. rugpjūčio 25-30 d. or­ ganizuoti Vilniuje tarptautinę konferenciją „Vilnius - svarbus žydų kultū­ ros centras" ir žydų kultūros festivalį. Vilniuje planuota konferencija neįvyko, nes SSRS užsienio reikalų ministerija atsisakė išduoti vizas 200 įvairių Šalių žydų mokslininkų bei veikėjų, pareiškusių norą dalyvauti Vilniaus renginiuose. 1990 m. spalio mėnesį konferencija įvyko Niujorke. Tuo metu Vilniuje jidiš, lietuvių ir

718

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

rusų kalbomis (5000 + 3000 + 3000 eg z.) išėjo mano pirmoji studija, skirta krašto žydų istorijai - Žydai Lietuvoje X1V-XX amžiais. Ji greitai pasklido įvairiose pasaulio Šalyse. Knygą Lietuvos žydų kelias: nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos aštuonerius metus rengiau Izraelyje ir Lietuvoje. Akiračiai: Saulius Sužiedėlis Jūsų knygos Lietuvos žydų kelias recenzi­ joje (Journal of Baltic studeis, Nr. 2, 1999) rašo, kad atsižvelgiant į ano meto politines realijas, į tai, kas lietuviams atsitiko 1940-1941 m., prasidėjus vokiečiųsovietų karui, jiems nieko kita nebuvo likę daryti, kaip sukilti prieš sovietus. Ži­ noma, žydų žudymas buvo ir yra smerktinas, bet ar pats stichiškas sukilimo prieš pavergėjus faktas yra smerktinas? Susidarius ano meto aplinkybėms, ar galėjo su­ kilimas neįvykti? S. Atamukas: Atsižvelgiant į anuo laikotarpiu persipynusias priešta­ ringas vidines ir tarptautines problemas, vienareikšmiai atsakyti į šį įvai­ riapusį klausimą neįmanoma. Į jį atsakyti sunku ir todėl, kad per beveik 60 metų lietuvių istoriografijoje jau susiformavo teigiamo nacionalinio įvaizdžio koncepcija, apgaubta nacionalinio didvyriškumo aureole ir kitais nacionalinės patetikos postulatais. Bet yra istorinė logika, kuria norime pasiremti. Geografinė ir geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad šalis negalėjo išvengti nei SSRS, nei Vokietijos įsiviešpatavimo jos teritorijoje. 1940 m. va­ sarą vienos šalies jėgos tuo pasinaudojo, kad pašalintų uzurpatorišką, 14 metų trukusį autoritarinį A. Smetonos valdymą. Tos prosovietinės jėgos nesukūrė tikros demokratijos, kurios buvo tikėtasi, nesustiprino Lietuvos saugumo, nepadėjo išvengti Vokietijos okupacijos. Logiška, kad kitos, So­ vietų Sąjungai priešiškos jėgos, kurios orientavosi į Vokietiją, taip pat kitos nacionalinės jėgos, labai nukentėjusios nuo SSRS, siekė pašalinti jos įvestą okupacinį valdymą ir atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Neša­ liškai žiūrint, atrodo, tokių siekimų ir vienokio ar kitokio pobūdžio sukili­ mo jų vardan smerkti nevalia. Tačiau nepakanka apsiriboti labai svarbaus nacionalinei gyvasčiai reiškinio smerkimu ar nesmerkimu. Beje, nevalia apsiriboti ir nuomone, kad sukilimas buvo „gaivališkas". Juk būta ir suderinto su vokiečių kari­ niais bei žvalgybiniais organais, LAP'o kryptingai organizuoto sukilimo plano, kuris ir buvo įgyvendintas. Platesniu tiek nacionaliniu, tiek pasaulio istorijos procesų požiūriu iškyla neišvengiamas klausimas, ar, visapusiškai

STRAIPSNIAI

719

atsižvelgus į realias aplinkybes ir galimas pasekmes, buvo praktiškai ir is­ toriškai pateisinamas sukilimas, kurį LAF'as rengė ir skatino, - sukilimas, suderintas su Vokietija, kuri tada kariavo prieš demokratines Vakarų vals­ tybes. Šių veiksmų planas labai paveikė ir „stichiškąjį" sukilimą bei jo kraupias, kruvinas pasekmes Lietuvoje. Nevalia nepripažinti fakto, kad, priešingai 1940 m. laikysenai, 1941 metais lietuvių jėgos, kurios orientavosi į Vokietiją, veikė ryžtingai ir pra­ sidėjusių karo veiksmų sąlygomis 1941 m. birželio 23 d. paskelbė pareiški­ mą, kuriame buvo pasakyta: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietu­ vos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pa­ grindais" (Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), Vilnius, 1998, p. 35). Dar tik buvo skelbiamas iŠ esmės absoliučiai iliuziškas valstybingu­ mo atstatymas, kai praktiškai dar nieko nenuveikusi Laikinoji vyriausybė, negavusi tautos pritarimo, entuziastingai pasižadėjo prisidėti prie Hitlerio okupuotos Europos organizavimo naujais pagrindais. Pastaruosiuose, kaip žinia, nebuvo numatytas nei Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir gyva­ vimas, nei jos pripažinimas. 1998 m. Vilniuje išleistoje Algio Kasparavičiaus ir Rimanto Jokimaičio Naujausių laikų istorijoje rašoma: „LAF'o sukilimas pasitarnavo vo­ kiečiams, bet Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai..." (p. 160). Dar dėl spontaniško ir stichiško sukilimo. Atsižvelgiant į tai, kad jau pirmąją karo dieną, 1941 m. birželio 22-ąją, pagrindiniai sovietinių organų veikėjai ir kiti atsakingi darbuotojai paliko respublikos teritoriją, kad pa­ krikę tie organai iš esmės nustojo veikę, smūgis skaudžiausiai buvo suduo­ tas tūkstančiams paprastų įvairaus pobūdžio lietuvių tarnautojų, dirbusių sovietiniuose organuose (kitų jau nebuvo), naujakurių, paėmusių žemę, mokytojų ir kitų. Absoliuti jų dauguma neturėjo nieko bendra nei su socializmo-komunizmo ideologija, nei su komunistų partija. Didžius nacio­ nalinius patriotinius raginimus lydėjo niekuo nevaržomas juodžiausių ins­ tinktų skatinamas kraupus socialinio ir asmeninio pobūdžio kerštavimas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, nekaltų žmonių kraujo liejimas. 1941 m. birželio sukilimo dienomis pasėta tarp lietuvių brolžudiškų veiksmų sėkla davė tolesnių karčių vaisių 1944-1945 ir vėlesniais metais.

720

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Lieka sukilimo sąsajos su krašto žydų tragišku likimu problema. Matyt, jau aišku, jog sukilimas buvo nukreiptas ne vien prieš sovietų val­ džią ir SSRS okupaciją, bet ir prieš krašto žydus. Sukilimo pradžia buvo ir žydų žudynių pradžia. Atsižvelgdamas į kontroversišką 1941 m. birželio 23 d. sukilimo vo­ kiečių pusėje reikšmę Lietuvos istorijai, Respublikos Seimas nutarė ne­ skelbti birželio 23-iosios valstybine nacionaline atminimo diena. Akiračiai: Grigorijus Šuras savo knygoje Užrašai. Vilniaus geto kronika. 1941-1944 rašo, jog gyventojų nuotaikas paveikė tai kad savaitę prieš karą dau­ gybė žmonių buvo deportuota į Sovietų Sąjungos gilumą. Daugelis lietuvių vokie­ čius laikė tikraisiais arba galimais gelbėtojais nuo neišvengiamos tremties; taip naujieji okupantai be jokių pastangų susirado naujų prijaučiančiųjų, o netrukus ir talkininkų, kurie uoliai vykdė jų sumanytas akcijas, - rašo Šuras. Ar sutinkate su Šuro nuomone? Kokios buvo pagrindinės priežastys, įėmusios, kad kai kurie lietu­ viai Antrojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie žydų žudymo? S. Atamukas: Apskritai sutinku su Grigorijaus šuro knygos nuosta­ tomis (Vilnius, 1997, p. 22-23). Dėl šio skaudaus klausimo pirmiausia pa­ teiksiu savų netaisytų apibendrinimų ištraukas iš parengtos spaudai, bet neišėjusios 1989 m. monografijos Tarybų Lietuvos kadrų ugdymas. 1940-2960: įvykdytas TSRS centrinių organų iniciatyva ir nutarimu masinis trėmimas-deportacija už respublikos ribų istoriniu ir politiniu požiūriu buvo neteisėtas, netikslingas, labai žalingas, tiesiog nusikalstamas reiškinys. Ne­ buvo atsižvelgta i tuos pažadus, kurie partinėje spaudoje buvo duoti buvu­ sių buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų bei organizacijų nariams: spręsti apie juos ne pagal buvusi partiškumą, o pagal faktinę veiklą naujo­ mis sąlygomis. Tie pažadai buvo grubiai pažeisti. Artėjusio karo išvakarėse buvo išprovokuotas antitarybinių ir rusams priešiškų nuotaikų stiprėjimas. Priešas gavo svarių argumentų tokioms pažiūroms ir nuotaikoms skleisti. Vykdant 1940-1941 m. represijų politiką nebuvo subtiliai atsižvelg­ ta nei i tai, kad Tarybų Lietuva gimė ir stojo į TSRS sudėtį savitomis sąly­ gomis, kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, kad krašte buvo savita socia­ linė ir nacionalinė specifika, nei į galimas neigiamas nacionalines dvasines ir psichologines pasekmes, susijusias su skaudžiais carizmo veiksmų prieš lietuvių tautą prisiminimais. Jaunoje tarybinėje respublikoje vėl taikyta

STRAIPSNIAI

721

vadinamųjų prevencinių masinių represijų praktika, jau anksčiau daug ža­ los padariusi vyresnėse tarybinėse respublikose. Tai smarkiai sukomplika­ vo visą tolesnę tarybų valdžios raidą Lietuvoje. (...) Nors Vokietija Lietuvai 4-ajame dešimtmetyje padarė didelių nacio­ nalinių skriaudų, daugybei lietuvių masinis 1941 m. birželio trėmimas tapo labai svarbiu papildomu antitarybiniu motyvu palankiai, net džiaugsmingai sutikti Vokietijos kariuomenę kaip gelbėtoją, o nemažai jų daliai - tapti uo­ liais okupantų vokiečių talkininkais.

I klausimą, kodėl lietuviai prisidėjo prie žydų žudymo (jeigu tuo bū­ tų nusikaltę „kai kurie", nereikėtų daugiau kaip pusę šimto metų aiškintis to reikalo), ilgai ieško atsakymo lietuvių istorikai, rašytojai, žurnalistai, valstybės ir visuomenės veikėjai. Sveikintina, kad daromos autentiškais archyviniais dokumentais ir liudijimais paremtos tikroviškesnės išvados. Lietuva nebuvo žydų pogromų šalis, lietuvių tauta neturėjo tokių bjaurių tradicijų. Tačiau žydų padėties pakitimas 1940-1941 m. tapo patogia dings­ timi pavaizduoti juos amžinai nedėkingais, nelojaliais ir priešiškais lietu­ vių tautai bei jos valstybei žmonėmis. Čia turiu sutikti su prof. S. Sužiedėlio pareikšta minėtoje jo recenzi­ joje kritiška nuomone dėl mano knygoje duoto gero bendrojo 1940-1941 m. buvusių lietuvių ir žydų santykių įvertinimo. Tai buvo suprastintas apibū­ dinimas. Padėtis buvo kur kas labiau komplikuota. Atskirų žydų grupių ir asmenų elgesyje bei pasisakymuose tikrai galima rasti vienų ar kitų moty­ vų žydams nepalankioms nuotaikoms pagrįsti. Tačiau istorikai dar turės spręsti, kas buvo teisinga ir kas neteisinga, remdamiesi ne senais, vienaša­ liškai išpūstais ir mitologizuotais žydų kaltinimais, bet dabar jau turimais pakankamai tikrais duomenimis. Pateikti klausimai vertė kiek išsklaidyti visos tragiškos žydų proble­ mos vaizdą. Todėl pateikiame naujai apmąstytą, logišką 1939-1944 m. lė­ musių Lietuvos žydų bendruomenės žūtį makro- ir mikroprocesų vyksmą: 1. Dėl Hitlerio ir Stalino 1939 m. rudenį sudaryto susitarimo Lietuva neteko nepriklausomybės. Tai buvo skaudi ne tik lietuvių tautos, bet ir ša­ lies žydų netektis, sukėlusi jiems didelius pavojus. 2. SSRS įvestas valdymas ir Lietuvos sovietizavimo procesai 19401941 m. sudavė žydams pirmąjį nacionalinio, dvasinio, visuomeninio, po­ litinio, socialinio ir ekonominio pobūdžio smūgį. Jis sužlugdė per ilgus amžius puoselėtą ir plėtotą gyvenimo bazę ir gyvenimo būdą.

722

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

3. Buvo pakirsta visa autoritetingoji krašto žydų visuomeninė, poli­ tinė ir dvasinė vadovybė, nutraukti įvairiapusiški Lietuvos žydu ryšiai su pasaulio žydijos institucijomis, iŠ kurių tiek visa visuomeninė, kultūrinė bei labdaros sistema, tiek daugybė žydų šeimų gaudavo didelę materiali­ nę ir moralinę paramą. Be to, nebelikp viešų oganizuotų žydų jėgų ir gali­ mybių pareikšti oficialią nuomonę dėl politikos, kuri buvo vykdoma jų tautiečių atžvilgiu, bei dėl jų tautiečių nederamos veiklos ir pateikti pasiū­ lymus, reikalavimus, protestus. 4. Netekę visos stambesnės privačios nuosavybės ir galimybės lais­ vųjų profesijų žmonėms (gydytojams, farmacininkams, advokatams, eko­ nomistams, buhalteriams, mokytojams, inžinieriams ir pan.) verstis priva­ čia veikla, žydai negalėjo neįsidarbinti valstybinėse įstaigose ir įmonėse. Lygia greta dalis lietuvių buvo atleista iš darbo dėl politinių priežasčių. Tarp lietuvių jau buvo įsigalėjusi nacionalinė ir psichologinė nuostata, kad žydams nedera dirbti valstybės institucijose. Žydai jau nebebuvo konku­ rentai bendroje ekonominėje sferoje, jie tapo konkurentais valstybės tarny­ boje. Atsirado nauja lietuvių ir žydų santykių aštrėjimo dirva. Kalti dėl to buvo ne žydai, o visas staigus „revoliucinis" senosios valstybinės santvar­ kos ardymo ir pertvarkymo procesas. Čia nesiekiama nei ginti vienų, nei teisti kitų. įprastoje nacionalinė­ je darbo pasiskirstymo srityje susidarė visiškai nauja padėtis. Neišvengia­ mai atsirado priešiškos nuotaikos ir kaltinimai. Deja, mitologizuotas „žydų įsiveržimas ir svarbių pozicijų užgrobimas" tapo papildomu pretekstu pri­ skirti juos prie lietuviams priešiškų jėgų. 5. Anais sunkiais 1940-1941 m. susiformavo žydams priešiškas žy­ mių lietuvių politinių ir karinių jėgų kursas kaip politinio ir karinio susi­ tarimo su hitlerine Vokietija sudedamoji dalis. Nepaisydamos visų žydų patirtų negandų, kraštutinės lietuvių nacionalistinės jėgos kurstė lietuvių psichozę prieš žydus. Pastarieji dar apie tai nieko nežinojo, o LA Fas dar iki trėmimo ir iki karo pradžios buvo parengęs žydų eliminavimo iš Lietu­ vos gyvenimo veiksmų programą. 6. Paveikti SSRS vadovybės valstybinių pranešimų ir politinio bei ideologinio aparato propagandos, žydai buvo dezorientuoti ir pasidavė tam tikroms iliuzinėms viltims, kad esą karo ir vokiečių okupacijos gali­ ma būtų išvengti. Jie net nacionaliniu ir psichologiniu požiūriu nebuvo pasirengę veikti galimo pavojaus akivaizdoje. Beje, suardžius visą žydų bendruomenės partijų ir organizacijų bei spaudos organų sistemą, žydai

STRAIPSNIAI

723

liko be jokio nacionalinio centro ir vadovybės, kurie būtų galėję aptarti susidariusią grėsmingą padėtį ir spręsti, kaip veikti toliau. O nemaža ir veikli lietuvių visuomenės dalis buvo Vokietijoje veiku­ sio lietuviško centro informuota, kad artėja karas. Ji veikė organizuotai ir rengėsi atitinkamiems veiksmams, taip pat ir veiksmams prieš žydus. 7. Staiga kilus karui ir SSRS kariuomenei pasitraukus iš krašto, kru­ vinas žydų likimas buvo nulemtas. Vokietijos per kelias dienas okupuoto­ je Lietuvos teritorijoje „tvarkyti" žydų reikalus iš esmės tiesiogiai pirmiau­ sia ėmė iš karto įkurta lietuvių administracija ir kitos organizuotos lietuvių nacionalistų jėgos. 8. Žinoma, būta ir tokių veiksnių, kaip pirmiausia ir labiausiai ma­ tomas NKVD darbuotojų žydų dalyvavimas birželio trėmimuose; plataus masto asmeninis bei kolektyvinis kerštavimas „skriaudėjams", taip pat staiga susidariusi galimybė grobstyti, pasisavinti žydų turtą, tenkinti savo žemiausius instinktus. Ir tai - absoliučios savivalės žydų atžvilgiu bei ne­ baudžiamumo sąlygomis. Visko, kas pasakyta, kontekste svarbu dar pažymėti štai ką. Manome, kad aptarta lietuvių ir žydų priešprieša 1940-1941 m. nebuvo visos lietuvių tautos ir visos žydų tautos priešprieša, kaip tai neretai mėginama pavaiz­ duoti. Tai buvo tik konkrečiu grupių, sluoksnių ir jų interesų priešprieša. Būtent tai yra argumentas, kad ne lietuvių tauta kalta dėl Lietuvos žydus iš­ tikusios nelaimės. To nelengvo klausimo ir atsakymo pabaigoje noriu pabrėžti, kad ne lietuvių tauta kalta dėl to, kas su žydais atsitiko jos žemėje. Labiausiai kal­ ta Vokietijos hitlerinė vadovybė ir jos barbariška totalinio žydų sunaiki­ nimo programa bei jai vykdyti specialiai suformuotas vokiečių karinis, policinis ir techninis mechanizmas, į savo juodą darbą gausiai įtraukęs okupuotų ir kitų šalių vietinius talkininkus. Akiračiai: Žymus Izraelio diplomatas, iš Lietuvos kilęs Aba Gefenas savo atsiminimuose Defying the Holocaust rašo, kad paskutinėmis karo dienomis, so­ vietams antrą kartą užėmus Lietuvą, jis, nors ir buvo sionistas, įstojo į sovietų „smerch" dalinius, norėdamas keršyti žydus engusiems lietuviams. Ar tai yra pavie­ nis reiškinys, ar daugiau žydų panašiais tikslais stojo į sovietų saugumo organus? S. Atamukas: Tokius Abos Gefeno atsiminimus esu skaitęs Izraelio spaudoje. Jokių tikrų duomenų apie kitų žydų dalyvavimą tokio pobūdžio keršto akcijose neturiu. Ar žydai, keršto tikslų skatinami, pokario metais

724

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

stojo j sovietų saugumo organus, tiksliai nežinau. Bet tokių galėjo būti labai nedaug. Tai labiausiai paaiškinama tuo, jog dėl įvairių priežasčių nauji vie­ tiniai žydai į minėtus organus operatyviniam darbui beveik nebuvo priima­ mi. Tokių žmonių - lietuvių, rusų ar žydų - iš 1941-1944 m. žiauriai nuken­ tėjusių šeimų galėjo būti po karo įkurtuose „liaudies gynėjų" būriuose. Akiračiai: Akiračiuose išspausdintoje Lietuvos žydų kelio recenzijoje A. E. Sennas teigia, kad knygoje pateikėte apskritai teigiamą Genriko Zimano pa­ veikslą. Su Jūsų duotu Zimano vertinimu nesutiks nei lietuviai, nei žydai, sako Sennas. Norėtume komentarų. S. Atamukas: Pirmiausia atkreipsiu dėmesį į tai, kad knygoje iš­ spausdinti duomenys apie Genriką Zimaną yra grynai informacinio pobū­ džio - apie jo veiklą įvairiais laikotarpiais. Dar knygoje pasakyta, kad res­ publikoje dirbę vadovaujamąjį darbą G. Zimanas ir kai kurie kiti paminėti darbuotojai žydai „buvo Lietuvos, o ne žydų veikėjai, jie žydų gyvenime praktiškai nedalyvavo ir jiems jokioje gyvenimo srityje neatstovavo" (p. 307). Buvau parengęs platesnį ir visapusiškesnį G. Zimano veiklos api­ būdinimą. Tačiau man baigiant rengti knygą (1995-1996), lietuvių spau­ doje Genrikas Zimanas buvo paverstas išskirtiniu vaizduojamo sovietinio antilietuviškumo ir kitokio blogio įsikūnijimo sinonimu. Tai, be kita ko, tu­ rėjo ir antisemitinį atspalvį. Mano parengta visapusiškesnė jo charakteris­ tika pasirodė nepageidaujama. Vytauto Tinimo knygoje Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai (Vilnius, 1994, p. 301-306) plačiai pateikti G. Zimano ideologinio ir politinio pobūdžio pa­ sisakymai prieš įvairius lietuvių kultūros veikėjus, taip pat ir žydų kultū­ ros, sionizmo bei emigracijos srityje. Žinomas ir jo vienpusiškas neigiamas įvairių lietuvių visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo reiškinių vertinimas. Bet nė vieno žodžio V. Tini­ mo knygoje neparašyta apie nepaneigiamus G. Zimano nuopelnus pokario metais kuriant lietuvių spaudą, ugdant aukštos kvalifikacijos žurnalistus bei filosofus. Visiškai nesu linkęs liaupsinti visą Genriko Zimano veiklą ir kūrybą, bet esu iš principo nusistatęs prieš vienpusišką neigiamą sovieti­ nių veikėjų - tiek žydų, tiek lietuvių ir kitų - vertinimą. Akiračiai: Apskritai Lietuvos žydų kelias pateikia balansuotą lietuvių ir žydų santykių vaizdą. Kokie buvo Jūsų knygos atgarsiai Izraelyje? Ar neketinate Šią knygą išleisti kitomis kalbomis, pvz., hebrajų arba anglų?

STRAIPSNIAI

725

S_,_Atamukas: Izraelio spaudoje jidiš ir rusų kalbomis buvo iš­ spausdinti keturi atsiliepimai. Filolofijos mokslų daktarės Saros Lapickienės straipsnyje „Lietuvos žydų kelias" pažymėta, jog, priešingai Izraelyje dirbančių Lietuvos Žydų istorijos tyrinėtojų daugumos nuomonei, kad ne­ verta tyrinėti pokario žydų gyvenimo šioje Šalyje, S. Atamukas sukūrė vientisą jo vaizdą. Jis rodo, kad „ir sunkiomis tarybinio režimo sąlygomis litvakai tęsė savo aktyvią žydiškąją veiklą" (Lede najes, jidiš - Paskutinės naujienos. Tel Avivas, 1999 06 24). Jeruzalės hebrajų universiteto Žydų tautos istorijos skyriaus profe­ sorius Saulis Štampferis nurodo, jog dėl pokario Lietuvos žydų istorijos rimtos mokslinės diskusijos nebuvo vien todėl, kad šia tema mažai kas bu­ vo parašyta. Be valstybinių ir partinių archyvų dokumentų tai buvo ne­ įmanoma padaryti. Todėl S. Atamuko knygos skyrius apie šį laikotarpį toks svarbus. Žydų gyvenimo potarybinėje Nepriklausomoje Lietuvoje ap­ rašymas taip pat pionieriškas. S. Atamuko tyrimas - tai svarbus žingsnis mūsų žiniose apie Lietuvos žydiją ir ypač apie laikotarpį, kuris mažiausiai buvo studijuotas (iš atsiųsto autoriui atsiliepimo anglų kalba). Profesorius Dovas Levinas nemažoje recenzijoje periodiniame leidi­ nyje Jalkut morošot (Palikimo rinkinys. Tel Avivas, 1999 m. balandis) apsiri­ bojo tik vienos vokiečių okupacijos laikotarpio problemos kritišku gvilde­ nimu. Joje aptariamas sionistų ir antifašistų, komunistų dalyvavimas pasipriešinimo kovoje. Nenagrinėdamas ir nevertindamas visos knygos, D. Levinas daro užuominą, kad knygos pašventimas Lietuvos valstybės 80-mečiui ir Izraelio valstybės 50-mečiui susijęs su autoriaus „dairymusi į lietuviškus organus". Jeruzalės universiteto Rytų Europos žydų istorijos ir dokumentacijos centro žurnale }ews and Jezoish Topics in the Soviet Union and Eastern Europe (1999, Nr. 38-39, p. 143-145) paskelbta vilniečio istorijos mokslų daktaro Izraelio Lemperto recenzija „Nauja istorija apie Lietuvos žydus". Jo nuo­ mone, knygos pasirodymas Lietuvoje ir lietuvių kalba labai svarbus lietu­ vių mokslininkams, kurie vis labiau domisi krašto žydų istorija. Daug me­ tų niekas šios medžiagos archyvuose netyrinėjo. I. Lemperto nuomone, sudėtingiausi knygoje yra 1940-1941 m. ir 1941-1944 m. laikotarpiai. Jie sunkūs ne tik žydams, bet ir lietuviams. Rašydamas baisią tiesą apie žydų žūties tragediją ir atskleisdamas kai kurių lietuvių rašytojų sukurtus neigiamus stereotipus žydų atžvilgiu, S. Atamukas nepasiduoda pagundai sukurti tokius stereotipus vertinant

726

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

lietuvius. Aptardamas lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, autorius nesigriebia kolektyvinės lietuvių kaltės idėjos. S. Atamuko vedama polemika su lietuvių istoriografijoje suformuo­ tų žydams priešiškų mitologizuotų koncepcijų autorių nuostatomis remia­ si ir praeities bei dabarties lietuvių autorių tyrinėjimų išdavomis. Tai daro jo argumentus įtikinamus. I. Lempertas mano, kad pasirinktas knygoje krašto žydų istorijos periodizavimas, glaudžiai ir organiškai siejamas su Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos periodizavimu, yra pateisinamas. Tačiau jis sutinka su Kauno VD universiteto prorektoriaus profesoriaus Egidijaus Aleksandra­ vičiaus pareikšta nuomone, kad žydų gyvenimas knygoje atskleidžiamas labiau žiūrint iš išorės ir nepakankamai gilinantis į vidinį žydų gyvenimą. Tokią pastabą padarė ir prof. A. E. Sennas. I. Lemperto nuomone, tai pasa­ kytina apie tarpukario žydų politinį gyvenimą, jų partijų veiklą. I. Lemper­ tas ir D. Levinas pažymi, kad knygoje mažai pasinaudota literatūra heb­ rajų ir anglų kalbomis. Iki 2000 metų vasaros sutrumpintas Lietuvos žydų kelio variantas turėtų pasirodyti vokiečių kalba Vokietijoje. Stengiuosi, kad knyga būtų išleista ir anglų bei hebrajų kalba. Imuosi kai kurių žygių, bet kol kas ne­ randu reikalingų rėmėjų. Akiračiai: Jūsų knygos mokslinę vertę mažina tai, kad joje nėra asmenvar­ džių rodyklės. Kodėl tokiai svarbiai knygai nebuvo pasirūpinta ją įdėti? S. Atamukas: Sutinku, kad knygos vertė nukentėjo. Bet tai, atrodo, nemenkina knygos mokslinės vertės. Indekso nebuvimas - tai ir skaudi mano asmeninė netektis. Ji buvo susijusi su ilgesnį laiką buvusiais šeimoje sudėtingais sveikatos reikalais, tam tikru jėgų išsekimu, užsitęsusiu kny­ gos parengimu spaudai ir karštu noru, būnant 1998 m. rudenį Vilniuje, su­ laukti jos ir pristatyti ją Lietuvos mokslinei visuomenei, taip pat išsivežti į Izraelį. Tokia tada susiklostė asmeninė psichologinė savijauta. Savo atsakymų pabaigoje noriu padėkoti visiems, recenzavusiems knygą ir pareiškusiems savo nuomonę apie ją. Tikiu, kad knyga bus toliau aptariama Lietuvoje, Izraelyje ir kitur. Kartu dar pabrėžtina: 1. XX amžius atnešė pasaulio tautoms, visai žmonijai du pasaulinius karus, daugybę kolonijinių ir pilietinių karų, įvairaus pobūdžio socialinių ir nacionalinių revoliucijų, karinių ir politinių perversmų, svetimų valstybių

STRAIPSNIAI

727

ir kariuomenių okupacijų, tautų genocidą, taip pat demokratijos ir bolševizmo-socializmo bei fašizmo-rasizmo-nacionalsocializmo, kitų ideologijų priešpriešą. Visa tai nuvarė į kapus dešimtis ir šimtus milijonų žmonių, sukėlė didžiulius materialinius nuostolius. 2. Lietuvos geografinė ir geopolitinė padėtis pavertė ją ir jos žmones karų, revoliucijų, okupacijų ir genocido bei griuvėsių lauku. Savaip tai pa­ tyrė lietuviai ir ypač su kaupu krašto žydai. 3. XX ir XXI amžių sandūroje būtina suvokti, kad dar vienaip ar ki­ taip besitęsianti tam tikra nacionalinė lietuvių ir žydų priešprieša bei ne­ apykanta nei vieniems, nei kitiems nieko gero atnešti negali. Tai patys nekonstruktyviausi ir neperspektyviausi jausmai. Svarbu glaudžiai ben­ dradarbiauti, kad būtų pašalinti motyvai ir sąlygos, skatinantys ir įga­ linantys vieną tautą kenkti kitai, kad nebebūtų daugiau sugrįžta į sun­ kią praeitį. 4. Per pastarąjį dešimtmetį ir ypač per paskutinius kelerius metus lietuviai tyrinėtojai surengė daug mokslinių konferencijų ir tolygio pobū­ džio aptarimų. Juose perskaityta daugiau kaip 150 pranešimų (šie duo­ menys gali būti ne visai išsamūs). Pateikta gan daug didelės istorinės reikšmės archyvinių dokumentų, kitos svarbios medžiagos, kas gerokai praturtino lietuviškąją judaiką bei lietuvių ir žydų santykių vaizdą. To vertingo naujo mokslinio įnašo problematikos aptarimas - specialaus dar­ bo sritis. Čia tepasakytina, jog susidaro palankesnės galimybės istoriškai vis objektyviau ir visapusiškiau rašyti tiek apie krašto žydų istoriją, tiek apie dviejų tautų santykius. Visa tai skatina glaudų abiejų tautų istorikų, kitų mokslininkų bendradarbiavimą. Skelbta: „Akiračiai", 2000 m. kovo mėn., Nr. 3(317); balandžio mėn., Nr. 4.

IV. ID EO LO G IJA

ANTANAS M A CEIN A : DO KTRIN IN IS IN TELEKTU A LA S XX AM ŽIAUS LIETU V IŲ KU LTŪRO JE Leonidas Donskis

Didysis priešas ir alternatyvų paieškos Jau minėjau, kad doktrininiam intelektualui itin svarbu turėti priešą. Jei jo nerandama empirinėje socialinėje tikrovėje, kreipiamasi į istorinės ir kultūrinės vaizduotės pasaulį. Negatyviai sąlygotam ir sustyguotam mąs­ tymui (t. y. nieko pozityvaus nekonstruojančiam mąstymui) žūtbūt reikia turėti kažką, nuo ko būtų galima atsispirti. Tai empiriškai determinuoto, nors sykiu ir teorinį žodyną ar žargoną turinčio teoretiko drama. Šios dra­ mos neišvengė ir Maceina. Jame aiškiai koegzistavo teoretikas ir ideologas. Tai tarsi du vienas nuo kito menkai priklausomi sielos registrai - viską le­ mia, kuris iš jų ir kokią akimirką įsijungs. Maceina-teoretikas galėjo skaid­ riai ir įžvalgiai analizuoti klerikalizmo pavojus krikščionybei (žr. p. 348359), bet prieš šią analizę arba po jos - įsijungus antrajam sielos ir proto registrui - visa savo intelektualine bei moraline laikysena radikaliai pa­ neigti savo paties teorines įžvalgas ir išvadas. Maceinos atveju beveik ne­ įmanoma kalbėti apie vientisą intelektualinę ir moralinę laikyseną ar apie tiesiog integralią mąstytojo asmenybę. Priešingai, Maceina iškyla kaip fragmentuotos sielos ir mozaikiškos sąmonės žmogus par excellence. Maceinos sieloje koegzistavo ne tik teoretikas ir ideologas. Jame slypėjo ir akademinis filosofas, ir viešosios erdvės intelektualas, ir poetas, ir kunigas, ir teologas, ir maištininkas, ir revoliucionierius profesionalas, ir įtakingą politinę doktriną aptarnaujantis ideologas. Greičiausiai dėl savo asmenybės komplikuotumo ir intelektualinių /kūrybinių impulsų kontras­ tingumo ar net nesuderinamumo Maceina buvo nuolatos veikiamas ir, ga­ lima sakyti, formuojamas įvairių marginalinių reiškinių. Paprastai Šnekant, jį traukė tai, ką racionalus, subalansuotos sielos ir savimonės mąstytojas

732

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

linkęs nustumti į sąmonės periferiją. Maceinos netraukė proto šviesos pa­ siekiami, analitinės minties skalpelio atveriami dalykai. Regis, ji tiesiog magnetizavo tamsiosios, neišsakytosios, destruktyviosios žmogaus sielos pusės. Maceinai reikėjo patekti arba į XIX a. pabaigos rusų parafilosofiją ir grožinę literatūrą (greičiausiai būtent šiuose kontekstuose jis ir būtų la­ biausiai namie), arba į tarpukario Vienos mąstytojų-psichoanalitikų gretas. Lietuvių kultūroje jis buvo tiesiog pasmerktas tapti pavojingu, politiškai dezorientuojančiu mąstytoju, o kartu ir konformistišku maištininku (gal ir paradoksalu, bet apie tokios sąmonės intelektualą kaip Maceina belieka kalbėti tik oksimoronais). Žodžiu, Maceiną viliojo ir traukė sąmonės marginalijos. Todėl ne­ nuostabu, kad jo dėmesį prikaustydavo (o kartu ir didžiausią jo prielanku­ mą pelnydavo) Vakarų intelektualinės kultūros paraštės. Jau minėjau, jog ir socialinė Maceinos filosofija susiformavo iš Vakarų intelektualinio bei kultūrinio pasaulio paraštėje (bet sykiu įvairių doktrinų bei ideologijų centre) atsidūrusių dalykų. Ne tik sielovados ir socialinės inžinerijos už­ mačios, ne tik sielos vadybininko ir sąmonės inžinieriaus ambicijos, bet ir didelio, ryškaus, ambicingo teorinio proto lokalizavimas ar net įkalinimas nereikšmingoje, periferinėje problematikoje ir didžiųjų Vakarų idėjų bei teorijų paraštėje sąlygojo inversinę Maceinos minties ir intelektualinės są­ žinės logiką. Nemenka dalimi būtent iš čia kyla tokie dažni Vakarų pasau­ lio mispercepcijos ir misinterpretacijos atvejai, kuriuos matome socialinėje Maceinos filosofijoje. Tai didelės, bet, deja, kartu ir serviliškos, maištingos ir sykiu liokajiškai konformistiškos sielos drama. Pagaliau tai ir ambicingo, kūrybingo, bet nelaisvo proto tragedija. Štai kodėl Maceinai - kaip ir bet kuriam kitam doktrininiam intelek­ tualui - buvo būtinas didysis priešas, didžioji negatyvi inspiracija. Regis, tokiu didžiuoju jo priešu ir tapo modernioji Vakarų civilizacija, lydima vi­ sų moderniosios sąmonės ir kultūros vedinių, sudarančių tą pačią didžiąją Vakarų civilizacinę idiomą: liberalinė demokratija-individualizmas-liberalizmas-pliuralizmas-sekuliarizacija-kosmopolitizmas. Nuo moderniojo Va­ karų pasaulio ir jo didžiosios civilizacinės idiomos visiškai nepagrįstai ir tiesiog klaidingai Maceina atsiejo krikščionybę ir tautinę tapatybę - t. y. tuos dalykus, kuriuos įsipareigojo ginti ir žadinti lietuvio sieloje. Iš akių išleidęs akivaizdų faktą, kad kiekviena didžioji religija suku­ ria empiriškai ir teoriškai identifikuojamos civilizacijos simbolinius rė­ mus, kuriuose skleidžiasi ir socialinė struktūra bei jai interpretuoti būtinos

IDEOLOGIJA

733

reikšmės, ir simbolinė mąstymo erdvė (juk civilizacija ir yra ne kas kita, o socialinės struktūros ir simbolinės organizacijos jungtis, matomos ir mąs­ tomos realybių simbolinė konjunkcija), religiją Maceina suvedė į konfesiją, doktrinų rinkinį ir pasaulėžiūrą. Žinoma, kad šitaip suprasta religija ne „asocijuoja", bet „disocijuoja" sociumą. Pagaliau Šitaip suvokta religija ve­ da ir į sąvokų bei interpretacijos plotmių supainiojimą: sekuliarinę tikrovę pradedama interpretuoti teologinėmis sąvokomis, o į religiją bei teologiją projektuojami sekuliarinio pasaulio tikslai bei uždaviniai. Tai akivaizdi sąmonės inversija, ir tiek. Anaiptol nesiruošiu teisti Maceinos iš nūdienos civilizacijų teorijos pozicijų: pamatinį religijos vaidmenį, jos tikrąją vietą civilizacijos kontekste svarstė ir nurodė Maxas VVeberis (savo religijos so­ ciologijoje didžiąsias religijas tiesiog tapatindamas su civilizacijomis), kurį Maceina skaitė ir žinojo. Apie panašius teorinės minties klystkelius būtų galima užsiminti ir aptariant Maceinos požiūrį į tautą, tautinę tapatybę ir nacionalizmą. Visa bėda, kad tauta Maceinai tapo ne politinėmis ir teisinėmis sąvokomis mąs­ toma realybe, bet gera misticizmo doze atmieštų sociobiologinių apmąsty­ mų ir praeities didvyrių kulto evokacijų objektu. (Beje, kaip atsvarą ir kon­ trastą Maceinai galima nurodyti Mykolo Rčmerio ir Valentino Gustainio idėjas, jų požiūrius į tautą, valstybę ir, be kita ko, fašizmo grėsmę Europai.) Apie Didžiojo Priešo - kapitalizmo - destruktyvų poveikė tautai ir religijai Maceina nemažai rašo Socialiniame teisingume (p. 60): Kapitalistinio amžiaus antireliginis ir antibažnytinis nusistatymas yra aiš­ kus. Kapitalizmas kilo iš buržuazinės dvasios, kuri yra kryptis į šią tikrovę, į Šią že­ mę, į Šiuos regimus ir apčiuopiamus daiktus. Tuo tarpu religija reikalauja žiūrėti į Šią žemę kaip i perėjimą tikrojon realybėm Tarp buržuaziškumo ir religiškumo glū­ di gilus ir esminis prieštaravimas. Buržuazijos negalinta sureliginti: ją galima nuburžuazinti. Todėl kai tik kapitaliztnas pradėjo įsigalėti viešajame gyvenime ir žmo­ nių sąmonėje, tuojau šitas gyvenimas neteko religinio charakterio. Religija čia buvo nustumta visų pirma į privatinę sferą, o vėliau ir iš ten išguita kaip nesuderinama su buržuaziniu nusiteikimu. Bet čia būta ir išviršinių priežasčių. Religijos istorikų ir filosofų yra pastebėta; kad religija klesti tik ten, kur klesti natūralios gyve­ nimo bendruomenės, kaip Šeima, giminė, tauta. Kai tik šitos bendruomenės yra suardomos, religinis gyvenimas taip pat pradeda nykti. Religija iš esmės yra bendruomeninis dalykas. Atskiras žmogus, be ryšio su kitais, negali būti giliai ir ilgai religingas. Tuo tarpu kapitalizmas kaip tik šitas bendruomenes sugriovė.

734

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Sociologiškai svarstant, Maceina čia tarsi užfiksuoja šiuolaikinėje teorinėje literatūroje gerai žinomą antinomiją ar bent jau įtampą tarp ho­ mogeniškos bendruomenės ir heterogeniškos visuomenės, t. y. tarp kaimo ir miesto (tarp Gemeinschaft ir Gesellschaft, kaip pasakytų Ferdinandas Tonniesas). Bet visos jo kalbos apie kapitalizmo/buržuazijos ir religijos ne­ suderinamumą, žinoma, yra iš piršto laužtos ir paprasčiausiai nerimtos. Puritoniškąją revoliuciją Anglijoje ir apskritai protestantizmo poveikį kapi­ talizmo ekonominei struktūrai nors kiek rimčiau studijavęs teoretikas nie­ kada nesiryžtu laidyti panašių frazių. Greičiausiai šuo pakastas Štai kur. Vadinamasis kapitalizmas, paskui kurį driekiasi transnacionalinių struktū­ rų šleifas, religijas (visų pirma krikščioniškąsias konfesijas) ne tik globalizavo (Maceinos terminais šnekant, atplėšė nuo tautų), bet ir palaipsniui atsiejo nuo ekonominės ir politinės galios sferos, arba, kitaip tariant, autonomizavo. Nesudėtinga atspėti, kad šitas faktas, lygiai kaip ir modernio­ siose Vakarų visuomenėse institucionalizuotas religinis pliuralizmas, Ma­ ceinai nekėlė jokio entuziazmo. Ironiška, kad ko visiškai nesuprato XX a. viduryje ir antrojoje pusė­ je savo veikalus rašęs lietuvių filosofas, XIX a. pirmojoje pusėje puikiai su­ prato ir įžvalgiai aprašė prancūzų politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville'is. 1835 m. išleistame garsiajame savo veikale De la démocratie en Amérique (įžvalgumu ir lyginamosios analizės subtilumu iki šiol nepranok­ toje kontinentinės Europos intelektualo studijoje apie JAV) Tocqueville'is aiškinasi ir pagrindines priežastis, lemiančias religijos tvarumą ir įtaką Amerikoje. Jis rašo: XVIII a. filosofai labai paprastai aiškino, kodėl pamažu silpsta tikėjimas. Pasak jų, religinis uolumas turi išblėsti, tolydžio didėjant laisvei ir plečiantis švie­ timui. Faktai visiškai nepatvirtina šios teorijos. (...) Europoje didžiausi bedieviai neretai yra nuskurėliai ir tamsuoliai, o Amerikoje, laisviausioje pasaidyje ir la­ biausiai apsišvietusioje šalyje, uoliai atliekamos visos išorinės religinės priedermės. (...) Kai atvykau j Jungtines Valstijas, mane pirmiausia nustebino žmonių religin­ gumas. Kuo ilgiau čia buvau, tuo aiškiau man atsiskleidė tų naujų man faktų svarbūs politiniai padariniai. (...) Kiek žinau, Prancūzijoje laisvė ir religingumas beveik visada nesuderinami dalykai. Amerikoje jie glaudžiai susiję; ir viena, ir kita viešpatauja drauge toje pačioje žemėje. (...) Jaučiau kasdien didėjant norą suvokti to reiškinio priežastis. (...) Kaip praktikuojančiam katalikui, man ypač artima buvo katalikų dvasininkija, ir netrukus su kai kuriais jos atstovais net susibičiuliavau. Kiekvienam jų pasakojau, kas mane stebina, dėsčiau savo abejones; man pasirodė,

IDEOLOGIJA

735

jog visų tų žmonių nuomonė skyrėsi tik dėl smulkmenų, bet visi kaip vienas tvir­ tino, jog religija ramiai viešpatauja jų šalyje tik dėl visiško Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Drąsiai galiu sakyti, kad, būdamas Amerikoje, nesu sutikęs nė vie­ no žmogaus, pasauliečio ar dvasininko, kuris nebūtų tam pritaręs. (...) Kaip tik to­ dėl ėmiau atidžiai stebėti, kokią padėtį užima amerikiečių dvasininkai politinėje vi­ suomenėje. Nustebau sužinojęs, kad jie neturi jokių valstybinių tarnybų (...). Nė vieno nemačiau nei valdžios ar valdymo organuose, nė vieno jų atstovo neradau nei Kongrese, nei Senate, nei Atstovų Rūmuose. (...) Daugelyje valstijų kelią į po­ litinę karjerą (...) jiems užtvėrė įstatymas, o visose kitose - visuomenės nuomonė Vargu ar tenka abejoti, kad tiek religija, tiek ir pati filosofija Macei­ nai tebuvo politinės galios projekcijos. Didžiai abejotina, ar šitie būties ir sąmonės fenomenai jam turėjo nelygstamos, savarankiškos vertės. Jeigu viskas būtų buvę priešingai, Maceina - pakankamai solidžios erudicijos ir kompetencijos filosofas - būtų studijavęs savosios kritikos objektus, užuot ieškojęsis patogių, jo išankstines nuostatas ar įsitikinimus patvirtinančių tekstų (kaip minėjau, neretai - gerokai abejotinos vertės tekstų). Juolab kad tie tekstai, kuriais rėmėsi Maceina, būdavo parenkami ganėtinai tendencin­ gai ir vienašališkai. Jei Maceina būtų priėmęs domėn ne tik Maxo Weberio religijos so­ ciologijos idėjas bei teorines implikacijas lyginamosioms religijų studijoms, bet ir minėtąjį Tocąueville'io veikalą, jis būtų galėjęs nepalyginamai giliau įsiskverbti į religijos ir politinės galios/sakralinės ir sekuliarinės sferų san­ tykio problemą. Dar daugiau - jis būtų galėjęs nepalyginamai giliau ir adekvačiau apmąstyti ir tą patį individualizmą, kuris yra visų pirma pa­ čios krikščionybės kūrinys ir didysis kontroliuojantis principas Vakarų ci­ vilizacijos simbolinėje erdvėje, o ne buržuazijos ir kapitalizmo pramanas, esą griaunantis krikščionybę ir Bažnyčią. (Iš Maceinos socialinės filosofijos peršasi tik viena išvada, jog viskas, ką krikščionybė ir Bažnyčia gali pasiū­ lyti realiai visuomenei, - tai teokratinio režimo ir ideokratinės bendruo­ menės sukūrimas.) Deja, Maceina šito nepadarė. Todėl net neverta tuščiai laužyti iečių grumiantis su jo teoriniais klystkeliais. Maceinos socialinės filosofijos referencijų sistema ir teorinė argumentacija yra tiek silpnos, kad jas it kortų nameli sugriauna kad ir toks iš XIX a. pirmosios pusės ataidintis Tocąue­ ville'io argumentas: 1 A lexis d e T ocqu eville. Apie demokratiją Amerikoje, Vilnius: Amžius, 1996, p. 317.

736

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

Kol religija semiasi atsparos iŠ jausmų, instinktų, aistrų, atgimstančių vi­ sais istorijos periodais, tol ji nebijo laiko grėsmės, ją gali nustelbti nebent kokia kita religija. Tačiau, pasinėrusi į šios žemės interesus, ji tampa beveik tokia pat pažei­ džiama kaip ir visos pasaulio galybės. Religija tik viena gali tikėtis nemirtingumo; šliedamasi prie laikinos valdžios, ji susilaukia to paties likimo ir dažnai pražūva drauge su trumpalaikėmis aistromis. (...) Taigi sandėris su įvairiomis politinėmis jėgomis religijai yra pragaištingas. Jai nereikia jų paspirties, ojoms tarnaujant, lau­ kia pražūtis. (...) Kai valdžia atrodo tvirta, o įstatymai pastovūs, žmonės nepastebi, kokia pavojinga religijai sąjunga su valdžia. Valstybei renkantis demokratinę san­ tvarką, o visuomenei linkstant prie respublikos, religijos ryšys su valdžia darosi vis pavojingesnis, nes artėja metas, kai valdžia eis iš rankų į rankas, kai nuolat kaitaliosis politinės teorijos, kai kasdien keisis arba dings nebūtyje žmonės, įstatymai, net konstitucijos, ir tai vyks ne kurį laiką, o be paliows. Demokratinių respublikii prigimčiai būdingas judrumas ir nepastovumas, kaip absoliučiai monarchijai - su­ stingimas ir vangumas. (...) jei amerikiečiai, kas ketveri metai keičiantys valstybės vadovą, kas dveji metai renkantys naujus įstatymų leidėjus ir kasmet perrenkantys vietinės valdžios pareigūnus, jei jie; politikos pasaulyje leidę eksperimentuoti nau­ jovių diegėjams, nebūtų religijos atskyrę nuo politikos, argi ji būtų išsilaikiusi šėls­ tančiuose visuomenės nuomonių verpetuose? Kas ją, įsivėlusią į partijų grumtynes, gerbtų kaip pridera? Ko būtų vertas jos amžinumas, jei viskas aplinkui žūtų? (...) Amerikiečių dvasininkai pirmieji suvokė tą tiesą ir prie jos prisiderino. Jie pamatė, jog, norėdami įgyti politinę galią, jie turi atsisakyti religijos įtakos, ir sutiko verčiau netekti valdžios paramos negu nuolat patirti jos nepastovumą. 2 Ne kas kitas, o Tocąueville'is pirmasis iš visų kontinentinės Europos mąstytojų suprato, kad amerikiečių ekonominis ir politinis aktyvumas, ly­ dimas nežaboto individualizmo, yra sąlygotas jų nuolankaus atsidavimo Dievui religijos sferoje. Kitaip tariant, amerikiečių ekonominę ir politinę sėkmę - gebėjimą būti savojo likimo kalviais - sąlygoja religingumas. Są­ monėje įvyksta juvelyriškai tikslus sakralinių idealų ir sekuliarinių vertybių atribojimas. Nuolankumas Aukščiausiajai Būtybei religijos erdvėje visada bus lydimas ir simboliškai kompensuojamas nuolatos pabrėžiamų savo tei­ sių, išdidumo, orumo ir vertės pojūčio praktinės veiklos sferoje. Autentiš­ kas religingumas apsaugo nuo perdėto šio pasaulio galingųjų garbinimo. Dar daugiau - gilus ir lokalizuotas religingumas, pagrįstas aiškia sakralinės 2 Alexis de Tocqueville. Apie demokratiją Amerikoje, p. 319- 320.

IDEOLOGIJA

737

ir sekuliarinės sferų demarkacija/ apsaugo nuo ideologinės ir politinės stab­ meldystės. Šitą puikiai suprato Tocqueville,is. Deja, šito nesuprato (arba pa­ prasčiausiai nenorėjo suprasti) Maceina. Greičiausiai todėl apie Didįjį Priešą - kapitalizmą, individualizmą ir buržuaziją, arba tiesiog liberalinės demokratijos civilizacinę idiomą - Ma­ ceina prabyla ne atidaus ir jautraus tyrinėtojo, o veikiau XX a. Savanarolos balsu (p. 61): Iš visų natūraliųjų bendruomenių kapitalizmas labiausiai sužalojo šeimą. Individualistiškai liberalistiška laisvė šeimos gyvenime apsireiškia tokiais dalykais kaip laisvoji meilė, draugiškoji moterystė, bandomoji moterystė, kurie paneigė aukštesnius matrimonialinio gyvenimo principus ir dviejų žmonių asmeninę są­ jungą stengėsi pagrįsti biologiniu arba grynai psichiniu pradu. Kiekvieną kartą vis sunkėjus pragyvenimas vertė ir moterį išeiti iš namų, vaikus paliekant arba svetimiesicms, arba visiškai be priežiūros, arba juos atiduodant į prieglaudas bei į dar­ želius. Šeima kapitalistiniame amžiuje susirenka tik prie stalo arba tiktai nakčiai. Visą kitą laiką ji praleidžia už namų. Maceinos socialinė poezija tolydžio praranda net ir paskutiniuosius referencijų lauko likučius ir pikto, bet didžiai riboto pamokslautojo intona­ cija pradeda byloti apie viską ir sykiu apie nieką (ten pat): Kapitalistinis amžius, suardęs Šeimą, kėsinasi suardyti ir žmogaus prigim­ tį. Nenuostabu todėl, kad ištvirkimas prostitucijos, homoseksualizmo ir masturba­ cijos pavidalais pasidarė beveik visuotinis. Pridėkime Čia dar visuose pasaulio kraš­ tuose užtinkamą mergaičių prekybą ir turėsime šios srities vaizdą kapitalistiniame amžiuje. Visų šitų dalykų mes randame ir kitais istorijos tarpsniais. Bet kapitalis­ tinis amžius visus juos paaštrino ir išvystė ligi aukščiausio laipsnio. Viena iš esminių priežasčių, leidžiančių paaiškinti ir suprasti, kodėl Maceina apie modernųjį Vakarų pasaulį ir liberalinę demokratiją prirašė tokios menkavertės rašliavos (jo socialinė filosofija netgi ano meto teorinia­ me ir idėjiniame kontekste neišlaiko jokios kritikos, o todėl tikrai neturi nors kiek didesnės išliekamosios teorinės vertės), būtų anglų kalbos nemo­ kėjimas ir net principinis atsisakymas į savo intelektualinį horizontą įtraukti anglų ir amerikiečių teorinę raštiją. įdomu, ką rimto ir protingo galima pasakyti apie liberalizmą ir kapitalizmą - šiuos šimtaprocentinius

738

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Anglijos (ir ypač joje įvykusių puritoniškosios ir pramoninės revoliucijų), Amerikos ir apskritai angliškai kalbančio pasaulio fenomenus - neskaitant, nestudijuojant, necituojant ir nereferuojant Johno Locke'o, Johno Stuarto Millo, Herberto Spencerio, Davido Ricardo, Adamo Smitho ir kitų didžių­ jų anglų politinių filosofų, sociologų ir ekonomistų? Ką galima pasakyti apie religijos ir politikos santykį anglosaksiškajame pasaulyje neskaičius Davido Hume'o ir Jeremy'io Benthamo veikalų? Nusišalindamas nuo kla­ sikinės anglų politinės filosofijos, teisės filosofijos, sociologijos ir politinės ekonomijos, Maceina ne tik nedovanotinai apribojo savo, kaip socialinio fi­ losofo, teorinį akiratį, bet ir tiesiog pasmerkė save bendravimui su indoktrinuotais autoriais ir prasta literatūra. Sykiu nevertėtų iš akių išleisti to fakto, kad Maceina ignoravo ir vo­ kiečių teorinės minties klasika tapusius veikalus, kurie jam buvo prieinami, bet vertybiškai svetimi. Turiu omenyje ne tik Maxo ir Alfredo VVeberių, Fer­ dinando Tönnieso sociologinius veikalus, bet ir nemariuosius Immanuellio Kanto politinės filosofijos traktatus. Nė su žiburiu Maceinos referencijų lau­ ke nesurasi nuorodų į fundamentaliuosius Ernsto Troeltscho darbus iš re­ ligijų istorijos, religijos filosofijos ir religijos sociologijos (mat Troeltscho būta protestantų teologo). O ką jau bekalbėti apie tokias figūras kaip Mon­ tesquieu ar Helvétius, kuriuos - kaip ir apskritai visą prancūzų Švietimo filosofiją - Maceina atmetė iš pačių savo romantiškos sielos gelmių. Aš ne veltui užsimenu apie romantišką Maceinos sielą - tipologiškai svarstant, Maceina ir yra ne kas kitas, bet pavėlavęs romantikas, o sykiu ir pačių polemiškiausių, labiausiai abejotinos vertės ir net reakcingiausių romantinės sąmonės bruožų rinkinys. Racionalizmo kritika, menkai reflek­ tuotas Gemeinschaft ir Gesellschaft supriešinimas (tuo tarpu šitų terminų au­ torius Tönniesas sugebėjo pateikti ganėtinai aiškią šios perskyros argu­ mentaciją), organicistinė tautos ir valstybės samprata, traktuojanti ir tautą, ir valstybę kaip savitikslius dalykus, - visi šitie negatyvūs romantinės sąmonės bruožai, neabejotinai nusakantys pačią Maceinos mąstymo kvin­ tesenciją, esmingai prisidėjo prie XX a. išplitusių antimodernistinių ir antiliberalistinių ideologijų susiformavimo. Minėtųjų romantinės sąmonės bruožų koncentratas atsiveria kad ir Šiame Maceinos pasaže (p. 61-62): Šalia šeimos, kapitalizmas suardė - daugiau ar mažiau - ir kitas bendruo­ menes. Pinnoje eilėje čia eina tauta. Tauta po Šeimos yra labiausiai organiška bend­ ruomenė. Josios galia glūdi josios suaugime su žeme, su tradicijomis, su istorija,

IDEOLOGIJA

739

su didvyrių kultu ir su kalba. Tuo tarpu visus Šituos dalykus kapitalizmas palietė naikinančia ir mechanizuojančia savo ranka. Jis subloškė ištisus tautos sluoksnius į miestus, atplėšdamas juos nuo žemės. Jis nutraukė tautos ryšius su praeities tra­ dicijomis, jų vietoje įdiegdamas dirbtinių papročių, kurie visiems yra bendri ir Šab­ loniški. Jis sužeidė istorinę tautos sąmonę, priversdamas žmones gyventi dabarti­ mi ir į praeitį žiūrėti kaip į menkesnio vertingumo tarpsnį. Jis sunaikino mistinį didvyrių kulto pobūdį, paversdamas jį paprasta, šabloniška, oficialia pagarba. Jis pasikėsino net ant tautinės kalbos, iš vienos pusės siūlydamas tarptautinę kalbą, iŠ kitos - niveliuodamas tarmių skirtybes ir stabdydamas kalbos organinį augimą mechanizuotomis taisyklėmis. Net tokie išviršiniai dalykai kaip drabužiai kapita­ lizmo buvo pakeisti. Tautiniai kostiumai pasidarė tik Šventės ar iškilmių papuoša­ las. Mados reikalavimai nustelbė tautinio skonio reikalavimus. Tauta virto mase, kuri vienodai mąsto, elgiasi, kuria, šoka ir rengiasi. Bet Šitas vienodumas kyla ne iš josios vidaus, o ateina jai iŠ viršaus, kaip ir visai žmonijai. K apitalizm as tau­ tą paskandino žm onijos sumoje. Tauta pasidarė nebe žmonijos nepakeičiamas narys, bet viena plytelė žmonijos krūvoje. Savo įaudrintos istorinės ir kultūrinės vaizduotės Didįjį Priešą Ma­ ceina aptaria pirmuosiuose dviejuose antrojo Raštų tomo veikaluose: So­ cialiniame teisingume ir Buržuazijos žlugime. Liberalinės demokratijos, libe­ ralizmo, individualizmo, industrializmo, pliuralizmo ir kosmopolitizmo (vartojant Maceinos raktažodžius - kapitalizmo ir buržuazijos) apokaliptinės kritikos priemonių arsenalas, be jokios abejonės, išties įspūdingas pradedant Thomo Carlyle'io Heroes and Hero-Worship tipo didvyrių kultu bei Blut und Boden tipo mistiniu, ideologišku orgiastiniu nacionalizmu (ar­ timu Maurice'o Barrėso biologiniam, radikaliam nacionalizmui) ir baigiant teokratinės (naujosios) socialinės santvarkos bei ideokratinės bendruome­ nės (sutelktos, organiškos tautos) atgaivinimo projektais. Po viso Šito nenu­ maldomai aiškėja, kad Maceina ieškojo alternatyvų Didžiajam Priešui. De­ ja, mes labai gerai žinome, kokios buvo tos alternatyvos - XX a. patirtis šitą byloja tragiškai ir iškalbingai. Tiesą sakant, trečiasis Maceinos Raštų antrojo tomo veikalas ir yra eklektiško, indoktrinuoto, ideologinio svaigulio pagauto, reakcingo, bet kartu ir lankstaus, nelengvai demaskuojamo mąstytojo intelektualinės dra­ mos kulminacija. Tai Prometėjizmo problema - aistringos istorinių, kultūri­ nių ir politinių alternatyvų paieškos. Jau minėjau, kad pirmąja alternaty­ va moderniajai Vakarų civilizacijai Maceinos socialinėje mitologijoje tapo

740

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

bolševikų sąjūdis ir režimas. Maištininko, revoliucionieriaus ir ideolo­ go azartas bei patosas aiškiai ima viršų prieš teoretiko rezervuotumą ir skepsį (p. 335): Šituo savo idėjingumu bolševizmas kaip tik ir darosi buržuazijos priešingy­ bė. jis kovoja su buržuazija ne tik kaip su socialiniu luomu, bet su buržuaziniu nusiteikimu, kuris neturi idėjų, kuris mėgsta ramybę, gerą gyvenimą, neturi pasi­ aukojimo ir heroizmo dvasios. Bolševizmas mūsų amžiuje yra herojiško gyvenimo būdo atgaivinimas, tegul ir labai savotiškomis formomis. Išties keista, kad Šitaip vieną iš pačių ciniškiausių ir kruviniausių re­ žimų per visą žmonijos istoriją šlovino intelektualas, gerai susipažinęs su rusų kultūros klasika ir todėl negalėjęs nežinoti ar nesuprasti pražūtingų bolševizmo ir komunizmo pasekmių pačiai Rusijai, jos intelektualiniam bei kultūriniam elitui, o svarbiausia - itin gležniems jos demokratijos ir so­ cialinės taikos daigams. Reikėjo išties galutinai kontaminuoti savo mąsty­ mą, kad apie totalitarinį režimą, sunaikinusį gan spartaus Rusijos virtimo klasikine, ekonominiu ir politiniu požiūriais veržliai besivysčiusią imperi­ ja procesą, būtų galima prabilti štai šitaip (p. 335): Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar indust­ rijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta ne­ paprastų laimėjunų. Nesvarbu, kad šitie laimėjimai nėra išplitę masėje. Tai tik ir rodo idealistinį bolševizmo pobūdį. Bolševizmas rūpinasi daugiau objektyvine kū­ ryba, o ne tiek tuo, kiek šita kūryba pasinaudos plati visuomenė. Nematyti kūry­ binio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis Šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiveržia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Bet ir tai dar toli gražu ne viskas. Buržuazijos žlugime svarstydamas fundamentalius buržuazinės ir aristokratinės dvasios skirtumus (savaime suprantama, stodamas ano meto Europoje galutinai beišnykstančios aris­ tokratijos pusėn) Maceina, be kita ko, pademonstruoja ir savo ištikimybę tuo metu Vakarų Europoje išplitusiai elito teorijai (p. 337):

IDEOLOGIJA

741

Aristokratas ir buržujus abu gali pavergti pasaulį. Bet aristokratas jį paver­ gia kardu. Buržujus jį nugali pramone ir prekyba. Aristokrato simbolis ir jo tvir­ tumo atrama yra pilis. Buržujaus simbolis ir jo išsilaikymo pagrindas yra bankas. Komplementari ir tiesiog neatsiejama nuo masinės visuomenės teo­ rijos elito teorija prieš Antrąji pasaulinį karą buvo autoritetingai dėstoma ne tik Nietzsche's kultūrinę kritiką plėtojusių José Ortegos Gasseto ir Os­ waldo Spenglerio veikaluose, bet ir gerokai ambivalentiškose, pavojingų politinių implikacijų turėjusiose Gustave'o Le Bono, Gaetano Mosca'os ir Vilfredo Pareto teorijose. Nemaloniausia, kad šioje vietoje nesunku pagauti nacių ideologinės retorikos ir politinės frazeologijos obertonus. Aristokratiško ginklo pergalių ir buržuazinio pasaulio pavergimo (per bankus, nešvarius sandėrius ir fi­ nansines machinacijas) supriešinimas yra viena iš gerai žinomų nadų idio­ mų. Be to, pasaulio pavergimo hiperbolė anaiptol nėra nekalta poetinė kal­ bos figūra. Ji atidengia akis badanti Maceinos įtikėjimą į sąmokslo teoriją (ne veltui Karlas Raimundas Popperis šią ideologinės sąmonės konstrukdją laikė savarankiškai funkcionuojančia socialine teorija, besimaskuojančia tai marksizmu, tai dar kokia nors socialinės filosofijos koncepdja), kuria bu­ vo tiesiog smelkte persmelktas nacių ideologinis ir politinis diskursas. Dar nemalonesnis jausmas apima, o sykiu ir negeras įtarimas su­ stiprėja, kai perskaitai tokį Maceinos pateiktą aristokrato apibūdinimą (ten pat): „Aristokrato gyvenimą valdo ne ekonominis, bet vitalinis rasinis principas" (pabraukta mano - L. D.). Ar Maceina suvokė, kad jis perėjo į ap­ nuogintų nacizmo idiomų vartojimą? Ar jis suvokė, kad savąja buržujaus demonizacija ir buržuazinės dvasios aristokrato „vitalinio rasinio princi­ po" priešprieša jis tiesia atvirą kelią į rasizmą, rasistinį antisemitizmą (kas gi pagaliau tas buržujus?) ir nacionalsocializmą? Galiausiai, ar jis pats suvokė, kad visa jo socialinė filosofija nolens volens atveria bolševikinės ir nacistinės sąmonės, t. y. totalitarinės, fašizoidinės sąmonės par excellence, genezę bei jos intelektualinio žemėlapio kontūrus? Trečiajame savo socialinės filosofijos veikale Prometėjizmo problema Maceina, regis, galutinai atidengia kortas. Šio veikalo pabaiga išsklaido paskutiniąsias abejones dėl jo tariamo naivumo ar nekalto koketavimo su ideologiškai kontaminuotu žodynu. Maceinos garbinamas prometėjizmas (išduodantis nebent neopagoniŠką sąmonę, ieškančią ideologinių nuoty­ kių ar papildomų įkvėpimo šaltinių krikščionybėje) įsikūnija dviejuose

742

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

didžiuosiuose sąjūdžiuose, vieną iš kurių privalo pasirinkti ir galutinei ko­ vai su buržuazine dvasia besiruošianti krikščioniškoji kultūra. Iracionaliz­ mo, biologinio prado, kraujo ir dirvos, vitalizmo ir rasizmo kultas persipi­ na su galutinės, apokaliptinės kovos evokacija (p. 463-464): Šalia Rytų bolševizmo Vakaruose mūsų akivaizdoje auga antras sąjūdis naujojo -pagonizmo pavidalu. Prometėjizmo žymės jame yra dar aiškesnės negu bolševizme. Kova su Dievu Išganytoju ir herojiškos pastangos išganyti patį save yra charakteringiausia šio sąjūdžio apraiška. Naujasis pagonis nori sukurti tokią kultūrą, kuri būtų pagrįsta tik jo paties idėjomis ir išaugusi tik iš jo paties pastan­ gų be jokios antgamtinės pagalbos. Kokį pavidalą šitas sąjūdis įgis, šiandien dar nežinia. Bet jis aiškiai eina idealizmo kryptimi. Miesčioniškų bruožų jame taip pat nė kiek nežymu, jis yra net labiau aristokratiškas negu bolševizmas. Bolševizmas remiasi daugiau proletariatu. Naujasis pagonizmas savo šalininkų ieško grynos rasės srityje. Bolševizmas yra kilęs iš gyvybės išlaikym o filo s o fijo s . Naujasis pagonizmas remiasi rasistine arba gyvybės išvystym o filo so fija . Jis taip pat yra kovojąs ir kuriąs. Krikščioniškoji kultūra dabar stovi šitų dviejų didelių sąjūdžių akivaizdoje ir rengiasi tai didelei kovai, apie kurią kalba Apokalipsė, bet kurią la­ bai dažnai užmiršta Krikščionybės atstovai. Miesčioniškasis buržuazinis kultūros tipas baigiasi visur, jis turi baigtis ir Krikščionybėje. Ironiška, kad „naujasis pagonizmas" buvo akivaizdus smulkiosios vokiečių buržuazijos kūrinys, nieko bendra neturėjęs ne tik su „aristokra­ tiška dvasia", bet ir su pačia realiąja aristokratija (kurios, beje, naciai ne­ kentė taip pat, kaip ir aristokratiškos kilmės vokiečių karininkija niekino nacizmą ir jo ideologinius stabus). Lygiai tą patį galima pasakyti apie bet kurį kitą fašistinį ano meto Europos režimą. Belieka tik nuoširdžiai stebė­ tis, kaip Maceina - pakankamai išsilavinęs ir informuotas žmogus - galėjo šito nežinoti ir nesuprasti. Deja, jis ir pats buvo ne kas kitas, o vienas iš tų neopagonių intelektualų, kurių knibždėte knibždėjo to meto Europoje. Pri­ siminkime kad ir orgiastiniam neopagoniško misticizmo svaiguliui pasida­ vusį jaunąjį Mirceą Eliadę, kartu su savo draugais iš 1927-ųjų generacijos priartinusį ir ryžtingai pasisakiusį už fašizoidinį generolo Antonescu reži­ mą Rumunijoje. Kaip ir kiti to meto Europos doktrininiai intelektualai, Ma­ ceina ne tik patyrė visišką fiasco, absurdiškai aiškindamas savojo laikmečio realijas, bet ir išdavė tikro intelektualo misiją bei nerašytą garbės kodeksą: skleisti proto ir žinojimo šviesą, o ne tamsą; ginti ir pasisakyti už visų

IDEOLOGIJA

743

savosios visuomenės narių, o ne tik išrinktosios grupes ar savosios ideolo­ gijos adeptų orumą; gerbti kiekvieno žmogaus (nepriklausomai nuo jo/jos rasės, lyties, etninės kilmės, tikėjimo, turto ir mokslo cenzo) individualybę, o ne sąmoningai ištirpdyti ją ideokratinėje bendruomenėje. Tiesą sakant, nieko nuostabaus čia nėra - nelaisvas žmogus negali gerbti ir branginti ki­ tų laisvės.

Antanas Maceina ir Kazys Škirpa (Iš Julijos Maceinienės dienoraščio. Metai, 1992 m. sausis-birželis) 1940 m. lapkričio 17 d.

Lyg tyčia Antanas šiandien turėjo išeiti. IŠ ryto į bažnyčią, paskui grįžo tik pietų, o tuoj po pietų pas p. Škirpą. Dabar jau lygiai 9 vai. vakaro, o jo vis dar nėra. 1940 m. lapkričio 24 d.

Antanas šiandien visą popietę iki pat vakaro dirbo pas p. Škirpą „tautos at­ statymo" darbą. Jis jau, atrodo, pradeda žavėtis ir džiaugtis, ir net svajoti... 1940 m. lapkričio 27 d.

Vakar jis buvo posėdyje pas p. Škirpą. Ilgai jie posėdžiavo, ilgai kalbėjosi, vis nesutaria dėl žmonių. Atrodo, kad prasideda vėl iš pradžių sena kova, kovota dar Lietuvoje. Tai nesutarimas senosios kartos su jaunesniąja, jaunesnioji trokšta dina­ mikos, veiklumo. Senajai atrodo išmintingiau būsią pamažu apsvarstyti, iš lėto iš­ dėstyti savo pažiūras, savo nuomonę vienu bei kitu klausimu... Atrodo, kad vokie­ čiai duos tiems vadinamiesiems mūsų aktyvistams vietas. 1941 m . gegužės 29 d.

Užsienių reikalų viceministeris pasiūlęs p. Škirpai perplanuoti, pergalvoti „Crosslitauen", su Latvija ir Gudija, ar tai tik mūsų mielas mažas kraštas, svarbu tik ten būti ir gyventi... Antanas jau tvarko „Grosslitauen", skirsto, kuri sritis bus žemės ūkio, kuri pramonės ir kuri ugdys dvasinę kultūrą. 1941 m . b irž e lio 20 d.

Antano nėra. Jis ir vėl pas Ministeri. Dabar jis taip intensyviai tvarko ak­ tyvistų programą. Vakar beveik visą dieną pas mus išbuvo generolas Raštikis su kun. Yla. Visi sykiu svarstė perredaguotą programą.

744

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Post scriptum Šioje studijoje nekėliau sau tikslo aprėpti visą Maceinos socialinę filosofiją. Juk socialinė filosofija, kaip praktinės filosofijos terpė, apima ir istorijos filosofiją, ir kultūros teorijas, ir teisės bei politikos filosofinę prob­ lematiką. Svarbiausia man buvo pagaliau kritiškai ir analitiškai sureaguoti į Maceinos Raštų antrąjį tomą, kuris Lietuvoje buvo išleistas ne tik be įva­ dinio straipsnio, bet ir apskritai be nors kiek rimtesnių komentarų. Kita vertus, reikėtų prisiminti Vytauto Kavolio nuostabą, jog net nū­ dienės Lietuvos socialdemokratams netikėtai išsprūsta mintis, kad „pilnuti­ nės demokratijos" jiems reikia mokytis iš Antano Maceinos, 1939 m. kovo 19 d. Naujojoje romuvoje publikuotame straipsnyje „Tauta ir valstybė" rašiusio: Pirmas tautinės valstybės bruožas yra josios totalumas (...) naujoji valsty­ bė savo egzistenciją grindžia ne piliečiit, bet tautiečiu (...) Valstybė, būdama tau­ tos objektyvacija, negali vienodai traktuoti ir tautiečius, ir svetimų tautybių pilie­ čius arba vad. tautines mažumas.* Nejaugi per pusę Šimtmečio lietuvių intelektualai taip ir liko nieko nepasimokę ir nesupratę, jei entuziastingai pasirašo po atvirai reakcingais, visuomenę disocijuojančiais, o ne asocijuojančiais Maceinos teiginiais? O gal mūsų kultūriniai herojai nenusipelno, kad jų tekstai būtų skaitomi ir analizuojami? Gal pakanka juos gerbti, jų nekritikuojant, nekomentuojant ir paprasčiausiai neskaitant? Galiausiai elementari intelektualinė sąžinė neleidžia nutylėti substancialaus Maceinos įnašo į Lietuvių aktyvistų fronto programos teksto pa­ rengimą: čia nieko nereikia spėlioti ar išradinėti, kadangi šitą faktą juodu ant balto yra išdėstęs LA Fo architektas Kazys Škirpa.34 Nesiimu svarstyti 3 Vytautas Kavolis. Centrai ir apytakos kultūros dirbtuvėse / / Metmenys, Nr. 68 (1995), p. 36-37. 4 „Programos tekstui suformuluoti, kaip jau žinome, buvo LA Fo steigėjų sudary­ ta speciali LA Fo ideologijos komisija. Jai pirmininkavo docentas Antanas Macei­ na, kuris buvo ir faktiškasis tos programos projekto redaktorius. Man padam te­ buvo tekę pridėti savo pirštus prie to svarbaus darbo artimu kontaktu su Maceina ir tik kai kuriomis pastabomis prie jo paruošto teksto projekto bei susti­ lizuoti, drauge su Antanu Valiukėnu, programos užbaigiamąją dali". Žr.: Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė apžvalga, Wa­ shington, D. C.: Franciscan Fathers Press, 1973, p. 573.

IDEOLOGIJA

745

LAF'o ir 1941 m. birželio sukilimo vaidmens bei vietos naujausioje Lietu­ vos istorijoje - ne nusišalinu nuo diskusijos šiuo Lietuvos garbei ir orumui principiniu klausimu/ o tiesiog laikau probleminį savo studijos apie socia­ linę Maceinos filosofiją kontekstą ne visai tinkamu įsijungti į jau senokai prasidėjusią diskusiją. Mane domina tik Maceinos ideologinis nuosek­ lumas perkeliant savosios socialinės filosofijos pamatines konstrukcijas į LAF'o programą. štai keletas šios programos punktų: „2 str. Lietuvių Aktyvistų Frontas pagrindiniais savo uždaviniais laiko: b) gerbti, ugdyti ir ginti kilniuosius lietuvių tautos papročius, palai­ kyti jos aukštas moralines vertybes, saugoti jos rasinį tyrumą ir išlaikyti jos istorinę garbę; 3 str. Lietuvių Aktyvistų Frontas savo veikimą grindžia lietuviškuo­ ju nacionalizmu, krikščioniškosios dorovės ir socialinio teisingumo dės­ niais, kuriuose lietuvių tauta randa neišsemiamų dvasinių jėgų šaltinį ne­ palaužiamai kovai už teisę gyventi ir tobulėti. 4 str. Lietuvių Aktyvistų Frontas tautą laiko kraujo, žemės ir istori­ nio likimo sukurta, vieningos sąmonės ir kovos už bendrą ateiti sustiprin­ ta bendruomene, turinčia nepaneigiamą teisę saugoti ir ugdyti savą indivi­ dualybę ir savą kultūrą. 7 str. Normalia ir legalia žmonių dauginimosi institucija Lietuvių Aktyvistų Frontas laiko principe neišardomą moterystę, kurios pirmaeilis uždavinys yra patikrinti tautai sveiką, stiprų ir gausų prieauglį.5 18 str. Ūkininkų luomo, kaip visos tautos maitintojo, pastovumui ir žemės sunaudojimo tikslingumui patikrinti žemę leidžiama įsigyti tik Lie­ tuvos piliečiams, pirmoje eilėje tik lietuviams, mokantiems ją dirbti. 22 str. Lietuvių Aktyvistų Frontas laiko būtiniausiu reikalu pravesti plačią ir radikalią Lietuvos miestų reformą. Jos tikslas būtų stiprinti lietu­ vybę tiek gyventojų, tiek santvarkos, tiek paties stiliaus atžvilgiu. 31 str. Lietuvių Aktyvistų Frontas pripažįsta, kad tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis. Tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos 5 Nenoriu siūlyti pernelyg stiprių ir toli siekiančių palyginimų, bet Hitlerio Vokie­ tijoje tik šitaip, o ne kitaip buvo apibrėžta ir suprasta visa moterystės esmė: pri­ valomas ir toleruojamas moters atsidavimas tik santuokai, motinystei ir Šeimai. Ne veltui Hitlerio buvo genialiai pastebėta, jog moterų emancipacija yra tik žy­ diško intelekto ir žydiškos dvasios pramanas. Žr.: Kate Millett. Sexual Politics, New York: Ballanrine Books, 1978, p. 222-237.

746

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

papročiai ir jos gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus. Todėl Aktyvistu Frontas yra pasiryžęs griežtai kovoti su lietuviškumą neigiančiomis ar jo nepaisančiomis kultūros srovėmis ar idėjomis. 33 str. Tautos dvasiniam atsparumui ugdyti, tautinės dvasios grynu­ mui išlaikyti, tautinės kultūros politikai vykdyti, tautai informuoti ir telkti kuo aktyviausiai veiklai visose viešojo gyvenimo srityse steigiamos specia­ lios valstybinės institucijos" (pabraukta mano - L. D.)6. Taip, Maceinos būta visiškai nuoseklaus ideologinių ieškojimų erd­ vėje (Šito tikrai nepasakysi apie jo teoretizavimą - eklektišką, fragmentiš­ ką, mozaikišką, sudurstytą iš pačių kontrastingiausių teorinės minties seg­ mentų). Ką tik pacituotieji LAFo programos punktai iškalbingai byloja, jog šioji ideologinė programa kone tobulai apibendrino visą Antano Maceinos socialinę filosofiją. Todėl neverta laužyti galvos ir skausmingai ieškoti, iš kur nūdienos Lietuvos viešajame diskurse vis dar tokios gajos kovos su li­ beralizmu, kosmopolitizmu, „keliaklupsčiavimu prieš Vakarus" ir Vakarų masine kultūra. Antiliberalinis ir antivakarietiškas diskursas tėra tąsa tų pačių sąmonės ir tapatybės duobių bei mąstymo trombų, kuriuos geriau­ siai reprezentuoja Maceinos socialinė mitologija - šiuolaikinio pasaulio kontekste vaiduokliška, reakcinga ir vienodai pavojinga tiek praeities, tiek dabarties Lietuvai. Skelbta: „Akiračiai", 1997 m. balandis, Nr. 4(288).

Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, p. 567-571.

TA R IA M A SIS JA U N Ų JŲ KA TA LIKŲ KA RTO S FA ŠIZM A S Dr. Kęstutis Skrupskelis

Kalbame apie katalikų intelektualų kartą, kuri 1936 m. paskelbė de­ klaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą" V reiškėsi dienraščio „XX am­ žius" ir mėnesinio kultūros žurnalo „Židinys" puslapiuose, vėliau bolše­ vikų Šiek tiek aplamdyta, aktyviai dalyvavo 1941 m. sukilime. Išeivijoje beveik tie patys žmonės, pritraukę jaunesnių, veikdami Lietuvių fronto bičiulių vardu 1954-1955 m. paskelbė programinę deklaraciją „I pilnutinę demokratiją", 1992 m. perspausdintą Lietuvoje12. Pirmąją deklaraciją pasirašė šešiolika asmenų, dauguma buvo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto absolventai. Vienas buvo profesorius, aštuoni mokslų daktarai. Tarp jų nebuvo nė vieno kunigo - tai išskirtinis atvejis Lietuvos politiniame gyvenime. Vienas deklaracijos autorių žuvo sovieti­ niame lageryje, keturi buvo sovietų kalinti ar tremti. Beveik visi kiti karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Kalbamu metu tik Pakštas buvo baigęs ketvirtą dešimtį. Deklaraciją pasirašė Juozas Ambrazevičius (g. 1903, vė­ liau - Brazaitis), Pranas Dielininkaitis (g. 1902), Jonas Grinius (g. 1902), Juo­ zas Grušas (g. 1901), Zenonas Ivinskis (g. 1908), Juozas Keliuotis (g. 1902), Antanas Maceina (g. 1908), Ignas Malinauskas (g. 1900, vėliau - Malėnas), Pranas Mantvydas (g. 1896), Kazys Pakštas (g. 1893), Česlovas Pakuckas (g. 1898), Jonas Pankauskas (g. 1904), Antanas Salys (g. 1902), Ignas Skrupskelis (g. 1903), Antanas Vaičiulaitis (g. 1906) ir Balys Vitkus (g. 1898). „Nau­ josios romuvos" redaktoriaus KeliuoČio ir kitų keliai netrukus išsiskyrė. Jau 1939 m. savo žurnalo puslapiuose „XX amžiaus" redaktorių Skrupskelį jis pavadino niekšu, nors vėliau rado vietos buvusių bendražygių 1 I organiškosios valstybės kūrybą / / Naujoji romuvą, 1936, Nr. 8, p. 169-175. 2 I pilnutinę demokratiją, K , 1992.

748

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

straipsniams3. Ilgiausiai gyveno Jonas Pankauskas. Sugrįžusiam Lietuvon po sovietinės tremties, jam nebuvo leista dalyvauti viešame gyvenime. De­ ja, jis nebesugebėjo apie tas dienas paliudyti. Bent ligi Šiol galvota, kad tai garbingi žmonės, pirmas lietuviško ne­ priklausomo švietimo laimėjimas. O dabar pasigirsta balsų, jog tai fašistai, savo veikla visai Lietuvai darę gėdą. Kad ši karta simpatizavo fašizmui, buvo kalbama ir anksčiau, bet į tokius, mano nuomone, Šmeižtus nekrei­ piau per daug dėmesio. Tačiau negaliu tylėti, kai įtakingos organizacijos vardu platinamas šmeižtas gali įsitvirtinti mūsų kultūroje. Neseniai pasiro­ dė dvi knygos, abi kilusios „Santaros-Šviesos" federacijos aplinkoje. Tai Klaipėdos universiteto filosofijos dėstytojo Leonido Donskio „Tarp Karlailio ir Klaipėdos" ir išeivijos žurnalisto Liūto Mockūno „Pavargęs herojus"4. Abu autoriai visų pirma puola Maceiną, kartu ir katalikus intelektualus. Mockūno puolimas ramesnis, bet Donskis dažnai pasiekia aukštoką retori­ nę gaidą. Jo nuomone, Maceina buvo ne tik lietuviško fašizmo ideologas, bet ir menkas filosofas, nė iš tolo nevertas aklo garbinimo, kurio, Donskio nuomone, jis šiuo metu susilaukia. Ilgai negalėjau apsispręsti, ką daryti: ar tylėti, ar aštria replika juos išbarti, nes akivaizdu, jog smerkiamų raštų jie nėra skaitę. Viena vertus, esu ne neutralus stebėtojas, bet suinteresuotas asmuo, ir ne vien dėl to, kad kartais tenka dalyvauti Fronto bičiulių veikloje. Ryžtis polemikai nenorė­ jau dar ir dėl to, kad būtų reikėję daug laiko skirti įrodinėjimams, jog Donskis Maceiną, kaip kataliką filosofą, kritikuoja remdamasis archajiška filosofijos samprata. Antra vertus, poleminę aistrą žadino Donskio perdėta retorika, gausios tiek faktinės, tiek logikos klaidos ir akivaizdus faktas, jog geriausiu atveju smerkiamus raštus jis tik vartė, ieškodamas inkriminuo­ jančios medžiagos. Galų gale nusprendžiau nei leistis į polemiką, nei tylėti. Čia neminėsiu nei Mockūno, nei Donskio. Kiek sugebu ramiau mėginsiu pristatyti 1936 m. deklaracijos turinį bei Maceinos ir jo bendrų pažiūras i fašizmą bei nacionalsocializmą. Maceinos socialinėms pažiūroms asme­ niškai retai kada pritariu, kaip nepritariu bet kokiai ekonominių procesų kritikai remiantis vien tik moralinėmis normomis. Maceinos ankstyvieji raštai, mano nuomone, yra silpni, ir jeigu jis nebūtų pasireiškęs po karo 3 Naujoji romuva, 1939, Nr. 41, p. 741. * Donskis L Tarp Karlailio ir Klaipėdos, Klaipėda, 1997; Mockūnas L. Pavargęs he­ rojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje, V., 1997.

IDEOLOGIJA

749

išeivijoje, apie Maceiną, kaip filosofą, būtų mažai reikalo kalbėti. Tačiau apskritai Maceina yra pakankamai reikšminga asmenybė, tad jį vertinant naudinga po ranka turėti visą jo idėjinį palikimą. Filosofija - taisyklės turi labai svarbių išimčių - yra senų žmonių verslas, ir vertinant bet kokį filo­ sofą, reikia taip pat susipažinti su jo jaunatviškai audringais svarstymais. Tokių raštų perspausdinimas - ne garbinimas, bet paslauga tyrinėtojams. Tačiau negalima su fašizmu tapatinti jaunatviško ir poetiško įsijauti­ mo į varguomenės būklę, aistringo tikėjimo, jog vargšus galima ir reikia gelbėti ir juos įgalinti realiai džiaugtis demokratijos laisvėmis. Todėl ban­ dysiu parodyti, kad nei Maceina, nei jo bičiuliai nebuvo fašistai, bet siekė valstybės decentralizacijos; kad Maceina nebuvo rasistas, bet savo tautos sampratą sąmoningai skyrė nuo rasistinės vokiečių; kad tautiškumo bei ra­ sizmo klausimais katalikai, tarp jų ir deklaracijos autoriai, tarp savęs ne­ sutarė. Trečios tezės tarsi nereikėtų, nes tai savaime aiški tiesa. Bet ji reika­ linga, nes kritikai katalikus dažnai įsivaizduoja lyg kokius kareivius, koja kojon žengiančius ten, kur liepia Bažnyčia. Maceina apskritai buvo vienas nepaklusnesnių, nors rasizmo klausimu galvojo maždaug taip, kaip tuo metu mokė Bažnyčia. Pasirodo, metafizinė sielos samprata, kaip ne iš gam­ tos kilusi, yra beveik visiškai užtikrintas rasizmo priešnuodis. Nacių po­ žiūriu, nuosekliai galvojantis katalikas rasistu negali būti.

Fašizmas bei nacionalsocializmas Daug neaiškumų išvengsime fašizmo netapatindami su nacionalsocializmu, dviejų skirtingų apraiškų nevadindami tuo pačiu vardu, kaip dažnai darė sovietai. Skirtumui išryškinti pakanka enciklopedinio lygio žinių. Fašizmas tikslesne šio žodžio prasme yra Italijoje kilęs politinis ju­ dėjimas, visų pirma siekęs pakeisti valstybės formą bei procesus. O nacio­ nalsocializmas atsirado Vokietijoje kaip tam tikra istorijos samprata, savo­ tiškas pasakojimas apie vokiečius (kartu ir visą žmoniją) ištikusi blogį ir žmonijos išganymą, akcentuojantis jos rasinį pasiskirstymą ir pranašaujan­ tis utopinį blogio problemos išsprendimą laike. Fašizmo su demokratija suderinti negalima, nes jiedu siūlo priešingus politinio gyvenimo receptus. Bet nacionalsocializmas gali reikštis ir esant demokratijai, nors fašistinė politika jam parankesnė. Čia verta prisiminti, jog fašistas Mussolinis laimė­ jo sumobilizavęs mases žygiui į Romą. O Hitleris tapo Vokietijos kancleriu

750

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

konstitucine tvarka ir savo valdymo pradžioje paskelbė demokratinius rin­ kimus, kuriuos jo partija laimėjo. Pirmus prieš žydus nukreiptus įstatymus Vokietijoje paskelbė demokratiniu būdu išrinktas parlamentas. Pasirodo, jog parlamentinėje demokratijoje, daugumai neribotai viešpataujant, gali­ mi stambūs nusikaltimai. Marxas taip pat sukūrė pasakojimą apie žmoniją ištikusį blogį ir taip pat pranašavo utopinį istorijos galą. Mano nuomone - jos ginti šiame raši­ nyje neturiu vietos - Šis utopinis pradas yra pagrindinė tiek nacių, tiek ko­ munistų nusikaltimų priežastis. Nei Hitleris, nei Stalinas nebūtų galėję sutelkti reikiamo kiekio naikinančios jėgos, negalėdami argumentuoti, jog absoliuti žmonijos gerovė pateisina bet kokias priemones. Jie būtų buvę dideli nusikaltėliai ir be šio argumento, bet nebūtų pasiekę tokio veiklos masto. Mussolinis, kuris, istorikų tvirtinimu, iš pradžių iš Hitlerio rasizmo šaipėsi, veikė daug mažesniu mastu. Hitleris, aišku, nebuvo vien utopinių nuotaikų rasistas ir jo valsty­ bės samprata buvo fašistinė. Tačiau svarbu šias dvi apraiškas skirti ir pri­ pažinti bent jau teorinę galimybę nuosekliai gėrėtis arba Hitlerio, arba Mussolinio fašizmu ir kartu smerkti Hitlerio rasizmą. XIX a. atsirado ir suklestėjo antropologiniai mokslai. Nuo pat šių mokslų pradžios žmonijos rasinis susiskirstymas susilaukė daug dėmesio (domėtasi iki Antrojo pasaulinio karo). Bet kas, susidomėjęs antropologine literatūra, neišvengiamai susidūrė su rasių problema. Žmonijos rasės skai­ čiuotos labai įvairiai. Europos gyventojai, pavyzdžiui, kartais buvo pri­ skiriami vienai rasei, o kartais skirstomi į kelias. Lietuviškai gana pilną gausios literatūros apžvalgą pateikė arkivyskupas Mečislovas Reinys bro­ šiūroje „Rasizmo problema"5. Reikia pastebėti, kad jis smerkė rasizmą tiek filosofiniu, tiek moraliniu požiūriu, remdamasis popiežiaus ir kitų Euro­ pos vyskupų pasisakymais. Rasių problema gali likti tik mokslinis, teorinis dalykas, neturintis jokių moralinių ar politinių implikacijų. Ar žmonės priklauso vienai rasei, ar kelioms, ar keliolikai, su kiekvienu žmogumi galime elgtis lygiai taip pat, pabrėždami visų žmonių dvasinį lygiavertiškumą. Tačiau jau nuo pat antropologinių mokslų pradžios bandyta sieti rasinius ir dvasinius skirtu­ mus. To meto Anglijos ir Amerikos antropologinė literatūra (kitų nežinau) pilna bandymų rases rikiuoti hierarchiniu būdu, pagal jų tariamai įgimtą 5 Reinys M. Rasizmo problema, K., 1939.

IDEOLOGIJA

751

sugebėjimą kurti civilizaciją. Sukurtas net ištisas mokslas (kranioskopija), skirtas įvairių rasių atstovų smegenų masei sverti, ieškant koreliacijos tarp smegenų dydžio ir civilizacijos lygio. Tokiomis aplinkybėmis pradedama kalbėti, jog žemesnės rasės natūraliai „pasitraukia" aukštesnėms artėjant Nuo Čia iki nacių rasizmo lieka tik du žingsniai. Vieną jų, Reinio teigimu, žengė prancūzas Josephas Arthuras Gobineau, 1853-1855 m. paskelbęs, jog „ariškoji" rasė yra pati kilniausia. Jo nuomone, arijų sukurta civilizacija nyksta, nes arijų kraujas sumišo su žemesnių rasių krauju. Tad antropologijoje iškyla politiškai pavojingas rasinio grynumo idealizavimas6. Antrą žingsnį žengė suvokietėjęs anglas Houstonas Stewartas Chamberlainas, pabrėžęs svetimą bei tvirkinančią žydų įtaką „teutonams". O kadangi teutonų rasei skirta valdyti pasaulį, jos kraujo užteršimas kenkia visai žmonijai. Visos žmonijos išganymo istorijo­ je čia į vokiečių rasizmą įsiliejo utopiškesnis momentas. Antra vertus, prie jo prisijungė iš kitų Šaltinių kylantis antisemitizmas. Tad Vokietijoje vienon pasaulėžiūron suplaukė visos prielaidos, vedančios prie galutinio žydų, ir ne tik jų, klausimo sprendimo. Nacių rasizmas (tai jo specifinis bruožas) aistras masėse žadinantį antisemitizmą subordinuoja utopinei ideologijai. Minėtoje knygoje Reinys rasizmą kritikuoja įvairiais požiūriais. Moks­ liniu požiūriu nacių teorija yra nesąmonė. Reinys pritaria kai kurių moks­ lininkų nuomonei, jog iš viso nėra ir niekada nebuvo „arijų" rasės. Tiesa, yra arijų kalbų šeima, tačiau šias kalbas vartojo įvairių rasių žmonės. Kad ir kaip ten būtų, Europoje grynų rasių nėra, o kiekviena Europos tauta yra kelių rasių mišinys. O jeigu kur ir atsirastų grynų rasių, jos būtų žemesnės kultūros negu mišrios rasės, nes, Reinio teigimu, antropologai randa tiesio­ ginį ryši tarp aukštos kultūros ir rasių maišymosi7. Moraliniu požiūriu Reiniui labiausiai rūpi katalikų padėtis, kuri, jo nuomone, esanti labai bloga. Naciai naikina katalikišką spaudą bei organiza­ cijas, skatina katalikus palikti Bažnyčią ir tenkintis „politiniu germaniškos rasės tikėjimu"8. Reinys pastebi, kad nors protestantai taip pat yra persekio­ jami, „skaudžiausias likimas nacių valstybėje yra tekęs žydams. Dauguma įstatymų ir įsakymų yra specialiai sukurti prieš žydus. 1938 m. rudenio smurto aktai prieš žydus sukėlė didelį kultūringo pasaulio pasipiktinimą"’.* * Reinys M. Rasizmo problema, K., 1939, p. 12. 7 Ibid., p. 17-19. 8 Ibid., p. 55. 9 Ibid., p. 70.

752

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

Reinys beveik kartoja 1933 m. „Židinio" žodžius, naciams laimėjus seimo rinkimus: savo elgesiu prieš žydus „hitlerininkai nustebino ir papik­ tino visą galvojantį civilizuotą pasauli"10. Truputį nukrypdamas nuo te­ mos, noriu čia įterpti kelias kitas pastabas iš 1933 m. „Židinio", kuris su di­ deliu rūpesčiu sekė nacių pergales. Vasario mėnesio apžvalgoje išreikštas rūpestis, jog naciai valdžios nepaliktų net ir tuo atveju, jeigu pralaimėtų seimo rinkimus. Po nacių pergalės rinkimuose kovo numeryje, apžvalgi­ ninko nuomone, suvargusi vokiečių tauta „kaip naivus avinėlis" atsidavė Hitleriui: „Hitlerizmas šiandien yra savo šalyje pastatęs kelis milijonus pi­ liečių (komunistų, socialdemokratų, žydų ir kitų) į parijų padėtį". Balan­ džio numeryje nuogąstaujama, jog nacių valdoma Vokietija mėgins plėsti savo sienas ir kelia pavojų mažiems kaimynams. Ten pat randame pastabą apie Lietuvos žydų paskelbtą vokiškų prekių boikotą: „Žydų atsimetimą nuo vokiečių reikėtų visomis pajėgomis paremti ir padėti jiems rasti kitur reikalingų mūsų rinkai gaminių geromis sąlygomis"11. 1936 m., praėjus keliems mėnesiams po deklaracijos paskelbimo, „Židinys", remdamasis užsienio spauda, prisiminė vokiečių rasės doktriną: „Bet jau dabar galima pastebėti, kiek pavojaus glūdi Šitoj vaikiškų milžinų filosofijoj"12. Katali­ kams bus įdomi dar ir kita 1936 m. apžvalga. Čia cituojamas tekstas kaž­ kuo panašus į „Tėve mūsų" ir yra pavyzdys, kaip vaikai mokomi prieš val­ gį dėkoti fiureriui. Palyginęs vokiečių tikėjimą, paremtą „krauju ir žeme", su bolševikų „proletariato rojumi", apžvalgininkas prieina prie išvados, „kad ligšiolinei Vakarų Europos civilizacijai gresia mirtinas pavojus"1314. 1936 m. „Židinį" redagavo vienas deklaracijos autorių. Bet grįžkime prie Reinio ir jo kritiškų pastabų, nes ten randame ir 1936 m. deklaracijoje išreikštų minčių. Arkivyskupas rašo: „Bendruomenių yra daug: šeima, organizacijos, tauta, valstybė. Visos šitos bendruomenės yra ne mažiau realios negu valstybė"”. Kaip matysime vėliau, toks tarp ka­ talikų labai dažnas natūralaus žmogaus socialumo pabrėžimas deklaraci­ joje apibūdinamą valstybę daro organišką. Tiek Reinys, tiek deklaracijos autoriai Šitaip primena prigimtinę teisę, vieną pastoviausių katalikiškos etikos komponentų. O prigimtinė teisė (teisė, kurios nekuria valstybė) 10 Nepasirašyta apžvalga // Židinys, 1933, Nr. 4, p. 378. 11 Nepasirašytos apžvalgos // Židinys, 1933, Nr. 2-4, p. 196, 292, 293, 380, 415. 11 Nepasirašyta apžvalga f f Židinys, 1936., Nr. 5-6, p. 600. 13 Nepasirašyta apžvalga // Židinys, 1936, Nr. 7, p. 86-87. 14 Reinys M. Op. d t , p. 70.

IDEOLOGIJA

753

kaip tik apsaugo žmogų ir jo kuriamas natūralias bendruomenes nuo totalistinės tiek fašistinės, tiek demokratinės valstybės. Vokiečių ir italų fašizmas yra „valstybinis totalizmas", kur žmonės egzistuoja tik valstybei ir tik „iš valstybės malonės". Reinio nuomone, to­ kia valstybės samprata yra visiškai nesuderinama su katalikybe1’. Noriu pacituoti dar kelis Reinio tekstus kaip pavyzdžius pažiūrų, kurias labai žymūs Bažnyčios hierarchai skelbė 1939 m.: „Pilietybės teises paneigti valstybės gyventojams vien tuo pretekstu, kad jie yra kitataučiai, būtu tikra neteisybė ir prieštaravimas dabartiniam kultūriniam gyvenimui ir bendravimui pasaulyje"; „Skirstymas valstybės gyventojų į sūnus ir po­ sūnius yra didelė neteisybė"16. Iš konteksto aišku, jog šiuo atveju Reinys remiasi prigimtine teise. Fašizmas kol kas apibūdintas tik kaip „valstybinis totalizmas". Tota­ linei valstybei nėra jokių normų, išskyrus pačios valstybės susikurtas. Hobbeso valstybė šia prasme yra totalinė, o Locke'o netotalinė. Pastarojo doktrina paremta JAV konstitucija, kurioje pozityvi teisė subordinuota pri­ gimtinei teisei. Joje demokratinis pradas - daugumos valia - tegali pa­ sireikšti nepažeisdamas prigimtinės teisės. Kaip vėliau matysime, tai, ką deklaracijos autoriai vadino „liberalistine demokratija", prigimtinės teisės nepripažinimu, yra gimininga fašizmui, nors nuo fašizmo skiriasi kitais svarbiais atžvilgiais. Liberalioje demokratijoje nėra nei vado, nei masės, tėra tik piliečiai. Tuo tarpu visa fašistinė politika sukasi apie vadą, kuris jokių taisyklių ne­ suvaržyta asmenine jėga išjudina masėse glūdinčią energiją. Čia dingsta asmenybės, jų valios, jų dažnai nesuderinami troškimai. Lieka tik vado va­ liai palenkta, aklam veiksmui atsidavusi masė. Individams masėje ištirpus, lieka tik vieningas antžmogiškas organizmas. Ten, kur nėra nei masės, nei vado, nėra fašistinės politikos, nors ten gali būti ir baisesnių dalykų.

Deklaracijos politinė programa Fašistinei politikai būdinga veiklos forma - vadas išjudina žygiui mases. Todėl filmuose dažnai rodomas masę audrinantis Hitleris. Turinys Čia neturi reikšmės: masė nesiklauso žodžių, nebando suprasti oratoriaus Ibid., p. 68. 16 Ibid., p. 77, 86.

754

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ DYLA

minties. Ji tik pasiduoda, o vadui ją virpinant iš jos išsiveržia viską triuški­ nanti jėga. Bet deklaracijos autoriai nesikreipia j mases. Priešingai, masei nesuprantama filosofine kalba - daug jų studentaudami klausėsi Šal­ kauskio - jie kreipiasi į kitaminčius intelektualus, kviesdami juos kalbėtis, bendromis jėgomis ieškoti Lietuvai išsigelbėjimo kelių. Vien savo forma deklaracija nėra fašistinės politikos pavyzdys. Sunku tikėti, pavyzdžiui, jog Štai į tok* kreipimąsi bet kas atsilieptų griausmingu Sieg heill: „Autoritetizme vado asmuo faktiškai veikia ir įsakinėja savo vardu. Čia asmuo nusilenkia ne kuriam nors aukštesniajam pradui, bet kitam asmeniui, ku­ ris Šito nusilenkimo dažnai reikalauja tik savo vardu. Todėl ir visuomeni­ niame gyvenime Šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine arba moraline prievarta"'7. Ne oratorius čia kreipėsi į žudy­ ti pasiruošusią minią, bet filosofijos profesorius, atidžių studentų būreliui aiškindamas kažin kokią akademinę subtilybę. Toliau ryškindami skirtu­ mą tarp tikro autoriteto ir netikro, deklaracijos autoriai teigia: „kiekviena pasaulėžiūra, jeigu ji nenori įžeisti žmogaus asmens vertingumo, turi auto­ riteto pagrindo ieškoti antasmeninėje srityje"1718. Jau vien dėl formos ir ramaus akademinio tono deklaracijos negalima skirti fašistinei politikai. Ir man neaišku, kaip asmenys, pasiskelbę kritiškai galvojančiais, dokumentą skaitydami sugebėtų šito nepastebėti. Fašizmui lygiai svetimas ir deklaracijos turinys. Pasirodo, Lietuvą ištikusios krizės akivaizdoje pirmų pirmiausia reikia sušaukti seimą: „Mūsų įsitikinimu, jau yra laikas eiti prie ryžtingo, neatidėliotino bei lojalaus suorganizavimo ir to­ sios pagrindinės kiekvienos teisinės valstybės institucijos, kuriąja yra parla­ mentas - s e i m a s O tuojau po to valdančiajai partijai primenama, jog pagal 1928 m. Lietuvos kontituciją seimas yra „renkamas visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcine rinkimų sistema". Seimo rinkimai būtų pir­ mas žingsnis teisinės valstybės link, o teisinės valstybės kūrimas yra ne tik „teisinga ir garbinga". Tokios valstybės reikalauja „mūsų, kaip nedidelės tautos, prigimtis ir mūsų būklė kitų tautų tarpe". Šio skyrelio didelėmis raidėmis spausdinta antraštė: „Teisinės valstybės realizavimas"1’. Seimo rinkimai yra vienintelė deklaracijos dalis, kurią būtų galima vykdyti nedelsiant. Viskam kitam reikia svarstymų seime ir atitinkamų 17 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 171. 18 Ibid. Ibid., p. 174.

IDEOLOGIJA

755

įstatymų. Deklaracijos sukeltos polemikos metu jos autoriai prisipažino, kad daug kritikų klausimų „dėl praktiško iškeltų minčių realizavimo" yra visiškai pagrįsti. Tarp kita ko, Šia proga deklaracijos autoriai pabrėžė savo, kaip jaunosios kartos, norą ieškoti naujų kelių: „Juo sėkmingesnės šios krypties pastangos bus jaunojoj inteligentijos kartoje (žinoma, ne vien tik katalikų), juo greičiau pasieksime ir tautos konsolidacijos"20. Deklaracija nebuvo tik atsiliepimas į Lietuvoje ir beveik visame pa­ saulyje besitęsiančią krizę. Ji taip pat išreiškė jaunosios kartos norą prisis­ tatyti visuomenei ir tarti savo žodį. Panašūs jaunosios kartos bruzdėjimai vyko ir kitose Europos šalyse, bent tarp jaunesnių katalikų. Daug kur bu­ vo reiškiamas nepasitenkinimas senųjų krikščionių demokratų veikla. Kartų konflikto prasme galime suprasti ir kai kuriuos (ne visus) par­ lamentinės demokratijos kritikos aspektus. Norėdami savitai prisistatyti, jie aštriai kritikavo parlamentarizmą, bent lietuvišką jo patirtį, tačiau par­ lamentarizmui nerado alternatyvos. Pareikalavę seimo rinkimų, autoriai skubėjo pasiaiškinti: „Seimo sušaukimas neturėtų būti grįžimas prie senos tvarkos. Jo kompetencija turėtų būti aiškiai konstitucijos numatyta"21. Ir to­ liau: seimo veikla bus ribojama ne tik konstitucijos straipsniais, bet išsklai­ džius valstybės funkcijas, kai kurie klausimai politiniame kontekste iŠ viso nebebus svarstomi, šis aspektas paaiškės įsigilinus į korporacijų ir kultūri­ nės autonomijos idėjas. Potekstė visiems čia turėtų būti aiški: senųjų veikėjų tvarkomas seimas skendo partijų pasaulėžiūrinėse kovose. Valstybę pertvarkius, ne­ keliant pasaulėžiūrinių problemų, Lietuva turės sveikai veikiantį parla­ mentą, t. y., autorių nuomone, kiekvienos teisinės valstybės pagrindinę instituciją. įdomu, kad „Židinys" polemikose apie deklaraciją, argumentuoda­ mas, jog Lietuvoje seimų laikais nebuvo tikros demokratijos, nes viską tvarkė „saujelė žmonių", kreipė dėmesį į 1924 ir 1925 m., kada daugumą sudarė krikščionys demokratai, bet nepaminėjo 1926 m. liaudininkų sei­ mo22. Jaunieji katalikai koalicijai prieš tautininkus partnerių ieškojo liaudi­ ninkų bei socialdemokratų gretose ir galim įtarti, kad 1926 m. buvo nuty­ lėti sąmoningai. 20 Nepasirašyta apžvalga // Židinys, 1936, Nr. 3, p. 351. 21 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 174. 22 Nepasirašyta apžvalga / / Židinys, 1936, Nr. 4, p. 476.

756

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Tikėdami pasaulėžiūrų kenksmingu vaidmeniu politikoje, visai kon­ sekventiškai beveik tie patys žmonės išeivijoje skelbė nepasaulėžiūrinės politikos idėją, reikalaudami visai kitokio politinio grupavimosi. Politines partijas turėtų jungti bendri interesai. Jos turėtų atspindėti ne pasaulėžiū­ rų, bet politines, socialines ar ūkines skirtybes. Todėl deklaracijoje „I pil­ nutinę demokratiją" jaunajai išeivijos kartai numatoma savotiška misija: išmokti anglosaksų politikos ir jos principus pritaikyti Lietuvoje. „Mūsų tremties jaunoji karta, politiškai bręsdama anglosaksinėje aplinkoje, jau da­ bar yra pašaukta ugdyti mūsų politinio susigrupavimo reformos m intį"23. Deja, nepasaulėžiūrinės politikos idėja išeivijos katalikų gyveniman tik įvedė dar vieną erzelį ir neturėjo teigiamų padarinių, net tarp Fronto bičiu­ lių. Tie, kurie kaltina juos fašizmu, mano nuomone, taip pat tegrąžina Lie­ tuvon praeities pasaulėžiūrinį-politinj siaurumą, kurį išeivija labai sėkmin­ gai išsaugojo. Nepaisant to, nepasaulėžiūrinės politikos mintis išreiškia jos autorių troškimą vaisingesnės politikos ateities Lietuvoje. 1936 m. krizę Lietuvoje, deklaracijos autorių nuomone, sukėlė keli veiksniai. Viena vertus, ekonominė padėtis vis blogėjo, antra vertus, „rūs­ tūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotino karo garsai šiurpiu ai­ du atsimuša i mūsų kraštą"24. Tačiau didžiausias buvo politinis pavojus pačiame krašte: Lietuvoje vis giliau įsitvirtino autoritarinis režimas. Šalkauskišku metodu nei vienų, nei kitų nesmerkdami, jie ieškojo „liberalistinės demokratijos" ir „autoritetizmo" sintezės. 1926 m. perversmo nu­ trauktas demokratinis etapas Lietuvai davė daug, tačiau „partijų gilus įsirėžimas į visuomenės gyvenimą žadino nesantaiką mūsų tautoje ir kar­ tu kėlė nepasitikėjimą politiniais susigrupavimais, kurie, iš Šalies žiūrint, dažnai atsistojo tam tikrų dalinių interesų sargyboje"29. Liberalios demo­ kratijos institucijos nesugebėjo pašalinti krašte įsigalinčio nepasitenkinimo ir susirūpinimo. Todėl parlamentinį laikotarpį nutraukė autoritarizmas. Demokratija „kartais veda į anarchiją ir į tautos kūrybinės energijos išsi­ skaidymą smulkiems interesams", o autoritarizmas „veda į sustingimą ir tautos energijos susnūdimą". Todėl autoritarizmas tėra tik „pereinamoji ly­ tis". Jis neturi nusistovėti ir tapti „nuolatine valstybės santvarka"26. Išeitį ir sintezę rasime organiškosios demokratijos koncepcijoje. Tiesa, deklaracijoje 2)

Į pilnutinę demokratiją, p. 48. I organiškosios valstybės kūrybą, p. 169. U Ibid. 26 Ibid., p. 170.

M

IDEOLOGIJA

757

žodis „demokratija" dažniausiai vartojamas neigiama prasme. Tačiau kar­ tais jie ir savo koncepciją vadina „organiškosios demokratijos" vardu. Dėl parlamentarizmo ir autoritarizmo sintezės šalia konstituciškai apriboto seimo deklaracijoje siūloma stiprinti valstybės prezidento ir vyk­ domosios valdžios galias. Nežinodami deklaracijos rašymo aplinkybių, tegalime spėlioti, kaip atsirado ši nuostata. Spėčiau, kad taip siūloma mo­ kytis iš Naujojo pasaulio patirties, nes JAV prezidentas nėra tik valstybės galva - vienybės simbolis, bet taip pat ir pagrindinis krašto politikos for­ muotojas. Šiuolaikiniais terminais kalbant, buvo siekiama vidurio kelio tarp parlamentinės ir prezidentinės demokratijos. JAV politinė teorija pabrėžia valdžios galių pusiausvyrą. Panašiai teigiama ir vėlesnėje deklaracijoje „Į pilnutinę demokratiją". Tiesa, čia pateikiama kitokia seimų laikotarpio analizė, liaudininkams primetama pagrindinė atsakomybė už demokra­ tijos žlugimą. Tačiau vėliau teigiama, kad perversmo priežastis buvo struktūrinė, konstitucinė: „perversmo Šaknys glūdėjo iš dalies vienšališkai vyraujančioje seimo galioje". Todėl „Ateities Lietuvos demokratinė san­ tvarka Šitokio valdžios galių vienašališkumo turi išvengti. Valdžios galių sąveika turi remtis jų pusiausvyra. Tam yra beveik lygiai gerų įvairių ke­ lių". Tarp jų galima „sustiprinti vykdomosios valdžios nepriklausomybę nuo seimo, prezidentą renkant pačiai tautai"27. JAV patirtį primena ir reikalavimas reformuoti administracinį vals­ tybės aparatą, kuris „turėtų būti griežtai nepartinis ir išlaisvintas nuo pa­ šalinių grupių Įtakos ir jų kišimosi"28. XIX a. pabaigoje JAV politikoje ad­ ministracijos aparato reforma gal ryškiausiai skyrė liberaliąją pusę nuo konservatyviosios. Pirmieji siekė panaikinti vadinamąją „grobio" sistemą, pagal kurią rinkimus laimėjusi partija savo narius ir rėmėjus apdovanoja valstybinėmis darbo vietomis. Šiuo atžvilgiu deklaracijos autoriai gina li­ beralų pozicijas. Galime spėti jų nuostatos priežastis: įsitvirtinę valdžios viršūnėse tautininkai norėjo į savo rankas perimti visą viešąjį gyvenimą, įskaitant ir valstybinį aparatą. Konkrečias reformas baigia trumpa pastaba apie teismus, kuriems turi būti „užtikrintas nepriklausomumas ir jo personalui tarnybos pa­ stovumas"”. v I pilnutinę demokratiją, p. 45. “ I organiškosios valstybės kūrybą, p. 174. 29 Ibid.

758

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Minėtos reformos „nebūtų grįžimas į liberalistinę valstybę, bet perėjimas į organišką teisinę valstybę, pagrįstą organiškosios demokratijos santvarka"30. Nenorėdamas ir taip aiškaus dalyko toliau tęsti, Šį skyrelį baigsiu primindamas, kad tarp nepriklausomais bei kritiškai galvojančiais pasi­ skelbusių vyrauja nuomonė, jog deklaracijos programa yra fašistinė.

Autonomija Beveik visi deklaracijos autoriai buvo Šalkauskio mokiniai, ir Šal­ kauskio įtaka joje yra stipriausia. Nenuostabu, kad kilus kontroversijoms, Šalkauskis atskubėjo gelbėti mokinių. Suprasdamas, jog neatidūs ir pavir­ šutiniški kritikai gali kabintis prie žodžio „organiška", Šalkauskis rašo: „Fašistai, pavyzdžiui, savo totalitarinę valstybę vadina organine demokra­ tija", bet jų valstybė labai skiriasi nuo „Romuviečių"31. Fašistai siekia visą gyvenimą palenkti vieningai valstybei, o romuviečiai siekia „sufederalizuotos diferenciacijos". Pagrindinė mintis čia tokia: žmonės iš prigimties yra socialūs ir jungiasi į įvairaus tipo bendruomenes: pasaulėžiūrines, pro­ fesines, tautines ir kitokias. Tokių bendruomenių vidinį gyvenimą tvarko prigimtinė teisė. Todėl valstybė gali joms duoti „pozityvios teisės" pa­ grindus ir turi derinti jų veiklą, jas saugoti ir globoti, bet negali į jas giliau veržtis ir naikinti prigimtinės teisės nuostatų, pagal kuriuos šios bendruo­ menės susikūrė. Fašistinių naujovių čia ras tik tie, kuriems katalikiška so­ cialinė mintis yra visai nežinoma. Tikslios ribos tarp prigimtinės ir pozityviosios teisės 1936 m. dekla­ racijos autoriai nenubrėžė. Vėlesnėje deklaracijoje „Į pilnutinę demokra­ tiją" randame daugiau detalių, bent švietimo srityje. Pagal prigimtinę teisę vaikus auklėja tėvai, kurių kompetencijai priklauso bendros auklėjimo krypties, bendros mokyklos dvasios nustatymas. Švietimo srityje valstybės interesai yra riboti. Ji nustato bendrą švietimo lygį, einamųjų dalykų pro­ gramas, rūpinasi tautiniu auklėjimu bei valstybingumo ugdymu. Mokyk­ loms reikalingas „tėvų teisių ir iš bendrosios gerovės einančių valstybės 30 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 174. 31 Šalkauskis S. Romuviečių deklaracija // Naujoji romuva, 1936, Nr. 11, p. 244.

IDEOLOGIJA

759

teisių sambūvis"32. Katalikišku požiūriu naciai, kaip minėta, vertę Hitleriui melstis vaikus, griovė iš prigimties teisės kylančias tėvų teises. Apibendrindami abiejų deklaracijų pagrindinę minti, manau, galime teigti, jog „Romuviečių" organiška valstybė yra tokia, kurioje Šalia pozi­ tyvios teisės galioja kitokia teisė, ir į jos sferą valstybė negali kištis. Šia prasme organiškoji valstybė aprėpia daug mažiau negu fašistinė valstybė, nepripažįstanti jokios nepriklausomos ir jos sferą ribojančios teisės. Kata­ likiškame kontekste organiškumas yra valstybę ribojanti, fašistiniame valstybės totalumą kurianti sąvoka. To meto spaudoje vardijama daug labai panašių natūralių bendruo­ menių. Tokios bendruomenės yra „šeima, kiltis, profesija, susigrupavimai, kurie plaukia iš pasaulėžiūrinio piliečių pasiskirstymo"33. Pasaulėžiūrinių bendruomenių ir kilčių apsauga reikalauja kultūrinės autonomijos, profe­ sijų - korporacijų. Iš tiesų abiem sąvokomis pasakoma beveik tas pat, nes abi yra valstybės kompetencijos ribojimo sąvokos. Kultūrinės autonomijos idėjos istorija Lietuvoje man nėra žinoma. Ji siekia bent 1926 m. Tų metų vasarą daug keliavęs ir daug matęs geografas, vienas deklaracijos autorių Kazys Pakštas „Židinyje" paskelbė straipsnį „Kultūrinės autonomijos problema". Jam rūpestį kėlė nesibaigiančios po­ litinių partijų kovos, kylančios dėl pasaulėžiūros. Seime, jo nuomone, dau­ giau ginčų dėl mokyklų negu dėl žemės reformos. Lietuviai, pasirodo, daugiau kovoja dėl „rožančiaus, kaip dėl bulvių ar rauginto pieno"31. Di­ dysis šių kovų objektas yra mokyklos, nes auklėjimas visada esti pasaulė­ žiūrinis. Pakšto nuomone, būtina mokyklas atskirti nuo politikos. Skiriant auklėjimą nuo paprasto faktų išmokymo, negali būti auklė­ jimo be pasaulėžiūros. Katalikišku požiūriu, vaikai ne tik turi susipažinti su savo religijos turiniu, bet taip pat turi būti auklėjami pagal tos religijos dvasią. Religinį turinį galima įterpti į bendro pobūdžio mokyklas kaip at­ skirai dėstomą dalyką; o auklėjimo panašiai įterpti negalima. Be to, Pakšto nuomone, mišrios mokyklos tik skatina pasaulėžiūrines peštynes. Galima pridurti, jog JAV, prasidėjus katalikų imigracijai XIX a. antroje pusėje, kaip tik Šiuo klausimu vyko labai aštrios kovos, katalikams nutarus steigti sa­ vas parapines mokyklas. Kai kurie valstybinių mokyklų rėmėjai, to meto liberalai, net siūlė katalikams atimti balsavimo teisę. “ I pilnutinę demokratiją, p. 11. 33 Nepasirašyta apžvalga / / Židinys, 1936, Nr. 2, p. 232. * Pakštas K. Kultūrinės autonomijos problema // Židinys, 1926, Nr. 6-7, p. 451.

760

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Štai, PakSto teigimu, Kanados Kvebeko provincijoje nėra tokių daž­ nų peštynių. Ten taip pat nėra valstybinių mokyklų, nes visos mokyklos priklauso pasaulėžiūrinėms bendruomenėms. Mokesčių mokėtojai patys renkasi, kurioms mokykloms jie skiria mokesčius. Kaip tik dėl to, aiškino Pakštas, Kvebeke veikia Šiaurės Amerikoje vienintelė mokykla, kurioje dėstoma lietuviškai. Panašią padėtį po Antrojo pasaulinio karo išeiviai rado Ontario pro­ vincijoje. Ten veikė ir „viešų", ir „atskirų" mokyklų tinklai, kiekvienas savo komiteto tvarkomas ir mokesčių mokėtojų išlaikomas. Ontario pro­ vincijoje lietuviškų šeštadieninių mokyklų mokytojams kartais mokamos valstybinės algos. JAV nieko panašaus nėra. Pakštas Lietuvai taip pat siūlė mokytis iš Kanados ir kurti katalikų, „laisvamanių", žydų, protestantų ir stačiatikių mokyklas. Taigi kultūrinės autonomijos idėja iš karto buvo taikoma ir tautinių mažumų klausimui spręsti. Pakšto pasisakymas apie katalikų ir žydų santykius vertas ilgesnės citatos, nes spalvingas ir įdomus: Šio raštelio autorius visuomet buvo ir tebėra įsitikinęs, kad nėra jo ­ kio reikalo katalikams erzintis su žydais vien dėl to, kad jie yra ir nori pasi­ likti žydai. Tačiau mūsų santykiuose su žydais yra labai ypatingų veiksnių, kurie dar ilgai kliudys visiškai geram sugyvenimui. Beveik visi Lietuvos žy­ dai gyvena miestuose ir laiko savo rankose krašto prekybos monopolį. Vi­ suose kraštuose miestai vaidina patį svarbiausią vaidmenį kultūros ir poli­ tikos gyvenime. Jokia save gerbianti ir normalių ambicijų tauta negali atsisakyti nuo įsigalėjimo m iestuose... Nežiūrint jaučiam u sunkumų, mūsų santykiai su Lietuvos žydais galėtų būti geresni nei dabar, tik m es turėtume į miestus veržties per prekybos ir amatų mokyklas, o ne žydų iškabas tep­ liodami ar jų kultūrinę autonomiją siaurindami.”

Savo straipsnį Pakštas baigia tokiu įdomiu svarstymu. Atrodo, turė­ damas omenyje žydų autonomijos varžymus, jis samprotavo, kad kultūri­ nė autonomija nebus tvirta, kol ji taikoma vien „tautinėms mažumoms". Tokiu atveju autonomija suinteresuotų žmonių skaičius yra per mažas. Bet autonomiją išplėtus visi Lietuvos piliečiai būtų suinteresuoti jos tikrumu. M P akštas K. K u ltū rin ė s autonom ijos problem a / / Ž id in y s , 1926, N r. 6 -7 , p. 456457.

IDEOLOGIJA

761

Deja, Pakšto nuomone, reformoms priešinsis partijos, nes jų dauguma „visuomet esti viliojama nuolatinės pergalės laurų ir tikisi policijos ir pa­ prasto įstatymo keliu patikrinti sau liūto dalį ir nenori už save mažesniems užleisti proporcionalės dalies". Lietuvoje partijų egoizmas dar ilgai neleis „laisvam kultūriniam apsisprendimui įsigyti pilnų teisių"36. Kultūrinės autonomijos mintį propagavo ir Šalkauskis. 1926 m. straipsnyje „Momento reikalai ir principų reikalavimai" jis rašė: „Pilna bei nuosekli kultūrinė autonomija tautinėms ir ideologinėms grupėms, esan­ čiomis tiek daugumoje, kiek ir mažumoje", turi būti Lietuvoje įtvirtinta37. Maždaug tuo pačiu metu katalikų darbuotojų konferencijai Šalkauskis siū­ lė „eiti prie privatinės mokyklų sistemos proporcionaliai valstybės subsidi­ juojamos sulig tautinėmis ir ideologinėmis grupuotėmis"38. Verta pridurti, jog 1927 m. Šalkauskis tvirtino, kad tikras patriotiz­ mas netrukdo tarptautiniam bendravimui: „šitam paskutiniam reikalui privalo tarnauti tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, kuris turi suda­ ryti nauju kartų psichikoje atatinkamų nusiteikimų"39. Todėl neturėtume nustebti 1936 m. deklaracijoje užtikę pasakymą: „Kultūros autonomiškumas turėtų rasti savo išraišką pagal proporcingos valstybinės paramos dėsnius, ypač tautos auklėjimo ir švietimo srityje ir ap­ skritai valstybės santykiuose su konfesijomis, ideologiškai kultūrinėmis grupėmis ir tautinėmis mažumomis"40. Vėlesnėje deklaracijoje „I pilnutinę demokratiją" vietoj žodžio „autonomija" vartojamas žodis „savivaldybė", bet mintis išlieka ta pati. Tiesa, čia nebekalbama apie tautines mažumas, tačiau kitoje deklaracijos vietoje pritariama kelioms tarptautinėms ma­ žumų teisių deklaracijoms, garantuojančioms „teisių lygybę" visiems. Tarp kitų dalykų tarptautinė teisė garantuoja „viešąją pradžios mokyklą gimtąja kalba" ir laisvę „steigti savas tautines švietimo, religijos ir šalpos įstai­ gas"41. Pirmoje deklaracijoje tautinių mažumų teisės garantuojamos kul­ tūrinės autonomijos forma, antroje pabrėžiami Lietuvos tarptautiniai įsipa­ reigojimai. Vėlesnė deklaracija taip pat skatina Lietuvą jungtis į įvairaus 36 Pakštas K. Kultūrinės autonomijos problema // Židinys, 1926, Nr. 6-7, p. 457. 37 Šalkauskis S. Momento reikalai ir principų reikalavimai // Židinys, 1926, Nr. 6-7, p . 436. 38 Nepasirašyta apžvalga / / Židinys, 1927, Nr. 1, p. 75. 39 Šalkauskis S. Visuomeninio auklėjimo tikslai // Židinys, 1927, Nr. 3, p. 208. 40 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 174. 41 { pilnutinę demokratiją., p. 35.

762

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

lygio „antvalstybes", joms perleidžiant net dalį savo suverenumo. Pirmoji Lietuvai antvalstybinė pakopa būtų „Jungtinės Baltijos valstybės"42. Mato­ me gana originalią fašizmo bei šovinistinio nacionalizmo išraišką: ragini­ mą visoms valstybėms laisvai atsisakyti dalies savo suverenumo. Bendrais žodžiais išreikšta kultūrinės autonomijos idėja nėra aiški. Ją galima suprasti ir kaip labai individus varžantį, ir kaip labai liberalų da­ lyką. Varžanti autonomija bus tada, kai bendruomeninio priklausomumo klausimą spręs pačios bendruomenės. Siekdamos didesnės dalies proporcionaliai dalijamų lėšų, jos bandys turėti kuo daugiau narių ir vers joms priklausyti nenorinčius. Liberali autonomija rasis ten, kur sprendimus da­ rys patys individai. Deklaracijos autoriai rėmė liberalią interpretaciją. Lie­ tuvoje tuo metu daug kovota dėl vaikų, kurių tėvai, nors buvo katalikiškai krikštyti, savęs katalikais nebelaikė, švietimui lėšas skirstant proporcionaliai, tokius vaikus savinosi Bažnyčia, kuriai deklaracijoje atvirai oponuoja­ ma: mokyklos turėtų būti tvarkomos taip, „kad kiekvienas nuo bet kurios konfesijos atitrūkęs asmuo galėtų laisvai ir savarankiškai rinktis naujos pa­ saulėžiūros kelią, kad jis nebūtų šiame pasirinkime varžomas ir todėl nesi­ jaustų antraeilis krašto pilietis... Ideologinė laisvė lietuviškoje organinėje valstybėje turi būti atjungta nuo politinių ir visuomeninių interesų"43. Ne­ dviprasmiškai deklaracija pasisako už liberalesnę bei individualistinę kul­ tūrinės savivaldos interpretaciją: galutinis sprendimas priklauso ne bend­ ruomenėms, bet individams. Dar vienas visuomenę kiršinęs ir erzinęs dalykas: beveik tie patys žmonės dėl tų pačių motyvų nepritarė hierarchams ir dėl civilinės metri­ kacijos. IŠ tiesų deklaracijos autorius galėtume vadinti katalikais antiklerikalais, nes dėl apsisprendimo laisvės jie prieštaravo Bažnyčios vadovybei ir aukojo Bažnyčios žemiškus interesus. Antra vertus, šioje polemikoje vadinti juos antiklerikalais pavojinga, nes daug antiklerikalų dalyvavo fa­ šistiniuose judėjimuose.

42 I pilnutinę demokratiją, p. 42. 43 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 173.

IDEOLOGIJA

763

Korporacijos Korporacijų idėją, bent lietuviškąjį jos variantą, galima laikyti ban­ dymu savivaldos idėją plėsti ekonominės veikios sferoje. Tuo metu pasau­ lyje vis dar vyravo gili ekonomikos krizė. Tiek fašistinėse, tiek demokra­ tinėse valstybėse, bent taip buvo manoma Lietuvoje, bandant gelbėtis buvo kuriamos korporacijos. Fašistinėse valstybėse jos buvo kuriamos iš viršaus, todėl didino valstybės galias. Lietuviškoje organiškojoje valstybėje korpo­ racijos kursis iš apačios, savanoriškai, ir įgalins individus bendromis jėgo­ mis ginti savo interesus. Deklaracijoje rašoma: šitokia korporatyvinė santvarka yra priešinga pseudo-korporatizmui, kuris esti irankis vienai grupei viešpatauti arba priedanga pilietinėms bei visuomeninėms laisvėms panaikinti. Čia siūlomas korporatyvizmas yra ne etatinis, bet draugijinis, kuris organiškai išaugtų iš m ūsų krašto gyveni­ mo sąlygų. Korporacijas sudarytų laisvos, aukštesnių organų kontroliuoja­ mos darbdavių, darbininkų ir techninio personalo profesinės sąjungos.44

Joms formuojantis pamažu valstybė korporacijoms perleistų dalį sa­ vo funkcijų. Vėlesnėje deklaracijoje randame truputį daugiau detalių. Joje kalbama ne apie korporacijas, bet apie „profesines ūkio bendruomenes", kurios įsikurs atskirose įmonėse ir jungsis į didesnius vienetus. Tokios struktūros viršūnėje bus „valstybės ūkio taryba", kurią sudarys darbinin­ kų ir savininkų atstovai. Taryba turės teisę seimui siūlyti įstatymus, o sei­ mas, prieš priimdamas socialinius ir ūkinius įstatymus, su taryba privalės pasitarti45. Taigi krašte veiks mechanizmas, kuriuo remdamiesi darbininkai ir darbdaviai galės tiesiogiai įtakoti kai kurių įstatymų leidybą. Jeigu de­ mokratiją suprantame kaip savivaldą, lietuviškoje organiškojoje valstybėje bet ne fašistinėje - korporacijos demokratiją plėstų ir gilintų. To meto katalikiškoje spaudoje pasirodė daug korporacijos idėją aiš­ kinančių straipsnių. 1936 m. Maceina teigė, kad korporacijos „psichologinį pagrindą" randame „šitame natūraliame vienodos profesijos žmonių artėji­ me". Taip susibūrę, žmonės galės bendromis jėgomis apginti savo reikalus. Korporacija, Maceinos nuomone, yra „tarpinė" institucija tarp individų ir valstybės, ši idėja yra „priešinga bet kokiam mechaniškam ir atomistiškam41 41 Ibid. 45 I pilnutinę demokratiją, p. 33.

764

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

gyvenimo supratimui". Beje, tokį atomistinį supratimą siūlo liberalinė de­ mokratija46. Išsamiau korporacijų idėją pristatė kitas deklaracijos autorius Pranas Dielininkaitis keliuose „Naujosios romuvos" numeriuose spausdin­ tame straipsnyje „Korporatyvinė santvarka organiškoje valstybėje". Dielininkaičio teigimu, viduramžiais įsigalėjusios korporacijos vėlesniais laikais sparčiai nyko, kol jas visai pribaigė Prancūzų revoliucija. Revoliucija norė­ jo palikti tik individus ir valstybę, įstatymais draudė tos pačios profesijos žmonėms susiburti. Keliems susirinkus, būdavo draudžiama rinkti pir­ mininką ar sudaryti dalyvių sąrašą. Bendrų interesų turintiems žmonėms buvo uždrausta gintis bendromis jėgomis. Liberalią valstybę galėtume va­ dinti demokratiniu etatizmu, nes ji netoleruoja jokio už jos ribų esančio socialinio gyvenimo. Tokiomis sąlygomis buvo lengva stipresniems išnaudoti silpnesnius, ypač darbininkus. Organiškojoje valstybėje žmonių prigimtinis polinkis jungtis į įvairias bendruomenes, prieš kurį kovojo prancūzų revoliucionie­ riai, bus visiškai pripažintas. Pats žodis „organiškas" reiškia ne kokią nors analogiją su kūnu, bet tik prigimtinių „visuomeninių pradų" pripažinimą47. Labai panašią korporacijų naikinimo bei visuomenės atomizacijos istoriją pateikia ir gana aštrus katalikiškos politikos kritikas Mykolas Romeris: šitaip perdėjo individualizmą ir prademokratinis judėjim as, iš kurio šį perdėjimą paveldėjo ir demokratija. Nusistatęs prieš feudalizmo liekanas ir prieš feudinius bei kitokius iš viduramžių užsilikusius socialinius jungi­ nius ir tarpines socialines konstrukcijas bei jų institucijas, šis judėjim as ėmė neapkęsti, neigti ir naikinti bet kuriuos socialinio bendravimo padarinius, skiriančius individą nuo visumos, ardydamas ir skaldydamas visuomenę iki paties nedalomojo atomo.48

Korporacinio judėjimo ženklų Dielininkaitis rado visoje Europoje, ir ne vien joje. Jo nuomone, korporacinių bandymų esti ir JAV, nors tenai šis žodis nevartojamas. O Mussolinio Italijoje, kurioje korporacijos steigiamos nedemokratiškai, tai tėra tik dar viena priemonė valstybei viską užgniauž­ ti ir į savo rankas paimti. 46 Maceina A. Korporacinės idėjos aktualumas / / Naujoji romuva, 1936, Nr. 13, p. 292, 290. 47 Dielininkaitis P. Korporatyvinė santvarka organiškoje valstybėje // Naujoji romu­ va, 1936, Nr. 14, p. 318-319. 48 Romeris M. Suverenitetas, V., 1995, p. 130.

IDEOLOGIJA

765

Korporacijų idėja yra integrali dalis socialinio radikalizmo, kurį ran­ dame Maceinos socialiniuose raštuose ir kitų tos grupės narių pasisaky­ muose. Kai kas tvirtina, kad rūpindamiesi darbininkais jaunieji katalikai vien gynė Bažnyčios pozicijas, o varguomenę norėjo išlaikyti klerikalų ran­ kose. Gal ir taip, tačiau panašiai galima pasakyti apie kiekvieną politiką, nes jis siekia piliečius įtakoti ir taip laimėti jų paramą. Jaunieji katalikai iš tiesų čia kaltinami nenuoširdumu, apsimetimu. Tik išsamūs biografiniai tyrinėjimai galėtų parodyti, ar pagrįsti Šie kaltinimai. Tačiau yra pagrindo manyti, jog bent kai kurie iš jų varguomenės likimu rūpinosi visai nuošir­ džiai, nes patys iš jos buvo kilę. Vienas iš deklaracijos autorių gimė dvaro kumečio šeimoje ir būdamas paauglys išgyveno šešių savo brolių ir seserų mirtį nuo ligų ir skurdo. Šešiskart jis lydėjo jauno žmogaus lavoną į kapus, ir bent man neįtikėtina, kad ši patirtis neugdė jame autentiško socialinio radikalumo. Labiau tikiu, jog tie, kurie iš tolo juos apšaukia veidmainiais, patys būtų sotūs, kito žmogaus nesuprantantys buržujai, kaip tik tokie, ku­ rių žlugimą su džiaugsmu pranašavo Maceina. Tie, kurie dėl lyginamosios sociologijos visur ieško slaptų kėslų, turbūt yra tiesiog pamiršę, kokiomis sąlygomis šio amžiaus pradžioje gyveno mūsų tėvai. Tai dar kartą liudija abstrakcijų galią naikinti konkrečią patirtį. Filosofo Berkeley'io žodžiais, tokių žmonių protai yra mokslo ištvirkinti. Korporacijos turėjo ne vien gerinti varguomenės ekonominę padėtį, bet taip pat naikinti bejėgiškumą, kurį gali išgyventi brolis, šešiskart laido­ damas savuosius. Gal juos būtų buvę galima išgelbėti, jeigu ne tas bejėgiš­ kumą skleidžiantis skurdas? Todėl, manau, jie taip dažnai kartojo reikalą burtis ir bendromis jėgomis ginti, kai liberali demokratija juos paliko vie­ nus ir bejėgius.

Demokratijos kritika Nežinau, kada žodis „demokratija" tapo beveik nieko nereiškiančia bendro teigiamo vertinimo išraiška. Tokiu atveju lengva slysti beveik tokiu idėjiniu keliu: liberalios demokratijos kritikas yra demokratijos kritikas, t. y. jis pasisako už blogį ir prieš gėrį, taigi jis yra fašistas. Su tokio tipo kri­ tikais deklaracijos autoriai susidūrė jau 1936 m., vos deklaraciją paskelbus. Todėl tų metų „Židinyje" randame nepasirašytą spaudos apžvalgą, kurioje aiškinama demokratijos sąvoka. Demokratija yra „tautos valdžia". Ją reikia

766

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

skirti nuo „parlamentarizmo", nes demokratija vykdoma ne tik seime, bet taip pat tautos susirinkimais, referendumais ir kitais būdais. Pavyzdžiui, kai kurie Šveicarijos kantonai valdomi „gyventojų susirinkimų", ir tokią demokratiją teisės mokslas vadina „tiesiogine". Taip pat yra seimų nede­ mokratinėse santvarkose, pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje, Sovietų Sąjun­ goje. Ir seimų laikotarpio Lietuvoje demokratijos nebuvo daug, nes tikroji valdžia priklausė ne tautai, bet partijoms ir jų „lyderiams", o parlamento darbą tvarkė saujelė žmonių „iš užkulisių"49. Galima pastebėti, jog jau daug metų panašių nuogąstavimų girdėti JAV. Taip kalba JAV politikai liberalai, kovodami dėl rinkimų sistemos re­ formų, siekdami mažinti turtuolių ir didinti visų piliečių įtaką. Jei lietu­ viškoje organiškojoje valstybėje bus kultūrinė autonomija ir veiks korpora­ cijos, tiesioginei demokratijai atsiras didesnės galimybės, kartu sumažės užkulisinių vadų įtaka. Organiškojoje valstybėje valdžia neturės nei reika­ lo, nei galimybių varžyti asmenų vidinę laisvę. Liberalios demokratijos kritikos negalima suprasti neįsigilinus į dek­ laracijoje pabrėžtą skirtumą tarp individo ir asmens: „Liberalizmas valsty­ bę kūrė individui. Autoritetizme individas gyvena valstybei. Organiškosios valstybės koncepcija šitą priešingybę išsprendžia skirdama tam tikra pras­ me žmogų kaip individą ir žmogų kaip asmenį"50. Šį skirtumą taip pat akcentavo Šalkauskis, minėtu straipsniu atskubėjęs į talką. Individas yra žmogus savo ekonominėje veikloje, o asmuo - tas pats žmogus dvasinėje erdvėje. Organiškojoje valstybėje individų ekonominė veikla bus palenkta bendram gėriui, bet asmenų dvasinę, kultūrinę laisvę nuo valstybės saugo kultūrinė autonomija. Kaip matėme, ši asmens laisvė apima ir galimybę ne­ priklausyti jokiai pasaulėžiūrinei bendruomenei, ir laisvai pereiti iš vienos į kitą. Pasaulėžiūrinis mobilumas, kuris sunkiai derinasi su Bažnyčios hierarchų pažiūromis, laiduoja, kad lietuviška kultūrinė autonomija būtų ne var­ žanti, bet laisvinanti institucija. Be mobilumo asmuo negalėtų gintis, jeigu jo dvasinę laisvę pradėtų varžyti jo paties pasaulėžiūrinė bendruomenė. Šį momentą, manau, labai svarbu pabrėžti. Kritikai, pasigavę vieną kitą frazę, grūda tai į bendrą Europos idėjinį kontekstą, net pamiršę, kad šis tariamas kontekstas buvo sukurtas gerokai po karo, po to, kai paaiš­ kėjo 1942 m. pradėto žydų klausimo galutinio sprendimo pobūdis. Mes w Nepasirašyta apžvalga // Židinys, 1936, p. 475-476 50 I organiškosios valstybės kūrybą, p. 170.

IDEOLOGIJA

767

iškeliame nacių nusikaltimus, prie jų prijungiame Italiją ir Ispaniją, o apie visus kitur Europoje vykstančius procesus nieko nežinome. O kritikų dė­ mesio centre - visų pirma didžioji ekonominė krizė. Aplink save kritikai matė, kaip bandoma ne tik krizę nugalėti, bet taip įtvirtinti socialinį teisin­ gumą, kad panašių skurdą ugdančių krizių niekam daugiau nereikėtų ken­ tėti. Naciams ir fašistams jie skyrė mažiau dėmesio. Šie bandė susidoroti su ta pačia krize ir kartais teisingai įvardijo krizės priežastis. Lietuviškos or­ ganiškosios valstybės autorių nuomone, naciai ir fašistai naudojo neleisti­ nas priemones. Abi pusės sutarė, kad krizę ugdė liberalios demokratijos individualizmas. Fašistai gelbėjosi apskritai atmesdami demokratiją ir ug­ dydami autoritarinį etatizmą, o Lietuvos jaunieji katalikai - ugdydami ir plėtodami demokratiją. Jų požiūriu, liberalinėje demokratijoje demokra­ tijos buvo per mažai, nes, viena vertus, joje vyravo pasaulėžiūrinės prie­ vartos mechanizmai, kita vertus, dėl socialinės demokratijos trūkumo atsi­ rado didžiulė varguomenės, kuri stokojo būtiniausių priemonių politinės demokratijos teikiamomis laisvėmis pasinaudoti. Metodiniu požiūriu lygi­ namoji sociologija, ištrinanti visas detales, dėl kurios šie jaunieji katalikai puolami, pasirodo, tėra tik seniai diskredituotas dogmatizmas, bandymas rašyti istoriją aprioriniu, deduktyviniu metodu. Romeris liberalią demokratiją apibūdina kaip klasinę valstybę. Jo nuomone, tokia valstybė geriausiai atitinka buržuazijos interesus: ši liberalinė demokratija - tai jaunosios buržuazijos mėgiama srovė, jos jaunystės koncepcija. Čia valstybė ne varžo, bet apsaugoja laisvąjį inicia­ tyvinių individų veikim ą... O kadangi individualistiniame režime ir laisvo­ je individų konkurencijoje, kurią valstybė apsaugoja ir laiduoja, inidatyviškai veikti pajėgia kaip tik stipresnieji individai, kurie disponuoja veikimo priemones ir ūkiškoje turtų nelygybėje slopina kitų individų veikimą arba jį faktiškai subordinuoja ir savo veikimo linijai pritaiko, - tai ši tvarka kaip tik yra jaunajai, energijos pilnai buržuazijai naudinga ir pageidaujama.”

Deklaracijos autoriai kaip tik kreipė dėmesį į veikimo priemonių stokojančiuosius. Organiškojoje valstybėje individų veikimo laisvė bus var­ žoma. Ekonominėje sferoje individai nebegalės didinti pelno, nekreipdami jokio dėmesio į kitus ir į bendrąją gerovę. Tačiau toks dėsnis labai mažai51 51 Romeris M. Op. dt, p. 146.

768

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

ką pasako, nes visa tai derinama su konkrečiomis programomis nuo prog­ resyvaus pajamų mokesčio įvedimo iki visiško pajamų ir turto išlyginimo. Pirmoje deklaracijoje tokių detalių nėra, antroje - minima pirmoji progra­ ma52. Svarbu pabrėžti, jog, abiejų deklaracijų autorių nuomone, ribojant in­ dividų laisvę ekonominėje veikloje plečiama žmogaus kaip asmens laisvė. „Kaip politinė demokratija skelbia ir vykdo asmens pirmenybę valstybėje, taip socialinė demokratija privalo asmens pirmenybės ūkyje"53. Todėl duo­ ti „žmogui teisę būti tautos atstovu ar valstybės prezidentu, bet neduoti jam sąlygų pačiam apsirūpinti ir savo šeimą aprūpinti kasdienio gyvenimo ūkiniais ir kultūriniais dalykais yra tik patyčios iš žmogaus"*1. Čia pastebime, kaip gana įprastai socialinės demokratijos Šalininkai kritikuoja politinę demokratiją: neužtenka vien kalbėti apie laisvę ir lygy­ bę, kaip tai daroma liberalioje demokratijoje. Žmonėms taip pat reikia eko­ nominių ir kultūrinių gėrybių, įgalinančių juos konkrečiai džiaugtis savo teisėmis. Ekonominė individų laisvė tik siaurina asmenų dvasinę laisvę, todėl galima teigti, jog, deklaracijų autorių nuomone, liberali demokratija yra ydinga, nes joje demokratijos per mažai.

Antano Maceinos pažiūros Jokio fašizmo čia nėra, ir tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam skai­ tančiam Maceinos raštus. Nacionalsocializmo čia taip pat nėra, nes tuo klausimu deklaracijose iš viso nieko nerašoma. Kaip matysime, Maceina, kuris iŠ šio būrio daugiausia rašė, nacionalsocializmą nuolat kritikuoja krikščionišku požiūriu. Peržiūrėjęs to meto katalikišką spaudą, neradau susižavėjimo Hitleriu. Priešingai, Hitleris grėsė Lietuvai ir kitiems Vokie­ tijos mažiems kaimynams ir buvo katalikybės priešas. Vien Klaipėdos krašto klausimas, kurį Hitleris pradėjo judinti vos atėjęs valdžion, nelei­ do Hitlerio teigiamai vertinti, nes čia rašė ne tik katalikai, bet ir lietuviai nacionalistai. Labiausiai puolamas kaip tik Maceina, o kiti - kaip Maceinos drau­ gai. Maceina puolamas už jo tariamą rasizmą ir šovinizmą, o šie reiškiniai M I pilnutinę demokratiją, p. 26. w Ibid., p. 16. M Ibid., p. 17.

IDEOLOGIJA

769

netiksliai vadinami fašizmu. Reikia pasižiūrėti, kokios iš tikro buvo Macei­ nos pažiūros rūpimais klausimais. Maceina rašė daug, Juozo Girniaus nuomone, per daug ir per lengvai. Tiek Maceina, tiek daugelis kitų tada ir dabar Lietuvą suprato kaip tautinę valstybę, kaip tam tikros prigimtinės bendruomenės politinę lytį. Pavyzdžiui, Vincas Trumpa 1939 m. rašė: „Valstybė yra ne tiktai būtina tautinės kultūros sąlyga, bet ir aukščiausias tos kūrybos rezultatas"; Ignas šeinius: „skyrium paimtas lietuvis tik tada bus ko vertas, kai jis bus tam­ priai surištas su visu tautiniu organizmu"59, šeiniaus pastaba apie kitose valstybėse gyvenančius tautiečius visai teisinga: tautinė valstybė reikš­ minga ne tik jos piliečiams, bet ir bet kur kitur gyvenantiems tautiečiams. Manyčiau, kad tai ryškiausia tautinės valstybės žymė: tokia valstybė rū­ pinasi visais savaisiais, nepaisant to, kur jie gyventų ir kokios valstybės piliečiai būtų. Pirmoje deklaracijoje Lietuva apibūdinama kaip tautinė valstybė: „Valstybė yra išraiška tautos teisės gyventi. Ji yra natūrali tautybės saugo­ toja: ji gina tautos teritoriją, globoja josios gyventojus, remia visą tautinę kultūrą"556. Visai nuosekliai vėlesnėje deklaracijoje rašoma: „Kiekvienas į Lietuvą atvykęs išeivis įgyja visas Lietuvos piliečio teises. Grįžtantieji ar tik laikinai atvykstantieji į Lietuvą užsienių lietuviai turi būti laisvi nuo vizų ir muitų mokesčių, taip pat ir nuo bet kurių kitų svetimšaliams taikomų prievolių"57. Tad tautinėje valstybėje iškyla tautinių mažumų klausimas. Teisin­ gai sutvarkyta tautinė valstybė globos visus jos piliečius, nepaisydama jų tautinio tapatumo; tokia valstybė nesirūpins tautinių mažumų kaip bend­ ruomenių išlikimu, jeigu tai nesuderinama su savosios tautos interesais. Tautinė valstybė, pavyzdžiui, skatins savo tautiečius grįžti arba skirs lėšų svetur gyvenančių kultūrai išsaugoti, nors visa tai ir silpnintų tautinių ma­ žumų kaip bendruomenių padėtį. Izraelis čia aiškus pavyzdys: palestinie­ čių gyvenami rajonai kolonizuojami, apgyvendinami iŠ svetur atvykę žy­ dai. Ši politika Izraelį ženklina kaip tautinę valstybę. Maceinos šovinizmo klausimą galėtume išspręsti tik analitiniu bū­ du, šovinistu laikydami bet kurį tautinės valstybės apologetą. Bet tokiu 55 „Naujoji romuva" 1939 m. keliuose numeriuose skelbė įvairius atsakymus į an­ ketą „Kaip įsivaizduojat Lietuvos ateitį?" “ I organiškosios valstybės kūrybą, p. 170. 57 I pilnutinę demokratiją, p. 37.

770

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

atveju Maceina būtų ne vienas. Turėtume nuodugniai ištirti tautinės vals­ tybės moralinę vertę ir palyginti ją su kitomis valstybės koncepcijomis. Jau žinome, kad Šalkauskis ir Pakštas tautinių mažumų klausimą sprendė kul­ tūrinės autonomijos forma. Jos dvasią 1930 m. Šalkauskis išreiškė tvirtini­ mu, kad Lietuva turi atsižvelgti į savo teritorijos „daugiakalbiškumą" ir sa­ vo „politiką vesti kultūrinio ir politinio federalizmo linkme"58. Taip pat žinome, jog autonomija yra 1936 m. deklaracijoje, o vėlesnėje deklaracijoje Lietuvos politika subordinuojama tarptautinėms mažumų teisių deklaraci­ joms, kurios mažumoms garantuoja beveik tas pat teises kaip ir kultūrinė autonomija. Vadinasi, tautinių mažumų"nariai Lietuvoje turėtų visas pilie­ čių teises ir kai kurias jų bendruomenini tapatumą išlaikančias institucijas. Maceina abidvi deklaracijas pasirašė. Nežinoma, ar jis parašė mūsų apta­ riamas deklaracijų vietas. Visur rasime beveik tuos pačius tautas formuojančius veiksnius: rasę, gyvenamąją aplinką, istorini likimą, bendruomeninį jausmą. Vieni teoretikai pabrėžia vieną veiksnį, kiti kitą, tačiau visų savose tautos sam­ pratose minimi beveik tie patys elementai. Galimas daiktas, Maceina la­ biau negu kiti akcentavo rasinį momentą. 1933 m. jis rašė: „Galima drąsiai tvirtinti, kad kiekviena tauta materialine atrama turi rasini vieningumą". Ir tuojau pat pabrėžė, kad rasinio vieningumo negalima maišyti su rasiniu grynumu. Tarp civilizuotų tautų rasine prasme nėra grynų tautų, nes is­ torijoje rasės maišėsi. Tautos atsiranda tada, kai rasės susilieja ir sudaro „vienybę", tam tikrą „išvestinę rasę". Todėl amerikiečius turime laikyti „tampančia tauta", nes tenai įvairios rasės dar nėra susiliejusios. „Tauta visų pirma privalo būti gamtinis vienetas, ant kurio vėliau susiformuoja tauta, kaip kultūrinis vienetas."59Rasėms maišantis toliau, tautos gali pra­ rasti savo vieningumą ir iširti. Keleriais metais vėliau Maceina pritaria minčiai, jog valstybė gali rūpintis ir savo tautos zoologiniu pagrindu. 1939 m. jis rašė: „Dėl to tam tikri nuostatai, draudžią skirtingos rasės ve­ dybas, reikalaują fizinės kultūros, švietimo priežiūros ir kontrolės yra rei­ kalingi ir prasmingi"60. Ar Šitaip rašydamas Maceina pasilieka nuosaikus, man neaišku, nes tuojau po to jis mini asimiliaciją, kaip vieną iš galimų tautinių mažumų klausimo sprendimų. Manyčiau, jog dažnai asimiliaciją ” Šalkauskis S. Rinktiniai raštai, Roma, 1991, p. 368. 39 Maceina A. Tautinis pašaukimas // Židinys, 1933, Nr. 8-9, p. 103. 40 Maceina A. Tauta ir valstybė // Naujoji romuva, 1939, Nr. 11, p. 229.

IDEOLOGIJA

771

skatina kaip tik mišrios vedybos. Panašūs svarstymai, galima pridurti, tu­ ri savo specifinį kontekstą: Maceina turi omenyje mažų tautų pastangas išsilaikyti. Jau 1933 m. Maceina manė Hitlerį esant pavojingą ir savo tautos sampratą skyrė nuo vokiečių. Jis tvirtino, jog rases nelygiavertėmis laikan­ čios teorijos „tarnauja ir nacionaliniam karščiui žadinti, kaip dabar mato­ me hitleriškam sąjūdyj. Bet dėl rasinio skirtumo nė viena tauta neįgauna didesnio vertingumo ir teisės vyrauti kitų tautų sąskaiton"61. „Tautų lygy­ bės idėja, - nusiskundžia Maceina kitoje vietoje, - vokiečiuose neturi nei pasisekimo, net nei pripažinimo."62 Čia jis pagalbon Šaukiasi krikščiony­ bės, kuri žmogaus sielą, jo dvasini pradą kildina ne iŠ gamtos. Panašiai kaip ir Reinys, jis nemato galimybės vokiečių rasizmą derinti su krikš6onybe: „Dėl to krikščioniškasis istorijos filosofijos supratimas neneigia rasi­ nių skirtumų, kaip iš viso neneigia kūno įtakos sielai. Bet iŠ kitos pusės, jis dėl to nesuskirsto tautų į viešpataujančias ir vergaujančias, kaip tai pada­ ro rasizmo atstovai". Negalime paneigti rasinių skirtumų, tačiau jie „eti­ niam žmogaus vertingumui neturi nė menkiausios įtakos"63. Tautų lygybę Maceina pabrėžė, mesianizmą skirdamas nuo svarsty­ mų apie kiekvienos tautos savitą kultūrinę misiją. Jo nuomone, kiekviena tauta turi savo pašaukimą, tačiau dėl to vienos tautos negalime iškelti virš kitų. Tai būtų mesianizmas, t. y. tikėjimas „gelbimąja savo tautos galia"61. Panašias mintis Maceina reiškė kitame 1933 m. straipsnyje „Atitautinimas ir jo būdai", turėdamas mintyje Klaipėdos kraštą ir Lenkijos pasie­ nį. Atitautinti tegalima tenai, kur dar yra išlikę senosios kultūros likučiai ir kur skirtingos rasinės grupės dar nėra visiškai susiliejusios, nors toks rasių maišymasis jau vyksta dėl „mišrių vedybų". Kur tokių mišinių nebėra, atitautinimo pastangos neturi prasmės. Išvertus į mūsų laikų kalbą, Maceina kreipė dėmesį į regionus, kur jokia tautinė sąmonė dar nevyrauja. Tik to­ kie regionai tetinka atitautinimo darbui. Čia tegalima vartoti pedagogines priemones, nes prievarta ir draudimai teigiamų rezultatų neduoda. Taip pat turime gerbti vietinę kultūrą, nes atitautinant svarbu keistis kultūrinė­ mis vertybėmis63. 41 Maceina A. Tautinis pašaukimas, p. 103. 43 Maceina A. Atitautinimas ir jo būdai // Židinys, 1933, Nr. 1, p. 23. 45 Maceina A. Tautinis pašaukimas, p. 103. H Ibid., p. 99. 64 Maceina A. Atitautinimas ir jo būdai / / Židinys, 1933, Nr. 2, p. 28.

772

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Nežinant konkrečių detalių, kurios atsirastų tik verčiant tokias bend­ ras gaires įstatymais, sunku nustatyti, ką Maceina tikrai turėjo galvoje, nes tautinių mišinių esama labai įvairių, kaip ir pedagoginių priemonių. Ta­ čiau galima Maceiną suprasti kaip paprastai Lietuvos politikus skatinantį steigti mokyklas ir kitas socialines įstaigas, prioritetą teikti mišriems rajo­ nams. Tokią liberalesnę interpretaciją siūlo jo mintis, jog atitautinant reikia vartoti ne prievartą, bet „pralenkimo" politiką. Atitautinamieji turi atlietuvėti savo natūralaus kultūrinio vystymosi eigoje. Šia proga Maceina išdėsto kai kuriuos bendresnius savo tautos filo­ sofijos momentus. Žmonės, jo nuomone, nėra apskritai žmogiški, bet su kultūra santykiauja per tautą, o tautos „skiriasi fiziniu savo tipu ir dvasi­ niu savo charakteriu". Kosmopolitizmas nori žmoniją paversti „vienlype mase", bet istorija eina kita linkme prie tautų „ištobulinimo" ir „kartu su­ derinimo vienos su kita į vieną puikų visuotinės žmonijos vainiką"66. Nei mintis, nei metafora nėra originalios - Maceina tai parašė būdamas dvide­ šimt penkerių metų, - tačiau nuvalkiota metafora nėra nacizmo rodyklė, ypač atsižvelgus į tai, jog filosofas jos griebėsi ką tik nusiskundęs vokie­ čiais, nepripažįstančiais tautų lygybės. Galima spėlioti, jog baigiantis dešimtmečiui ir Lietuvos padėčiai vis sunkėjant, ir stebint tiek Lietuvos vokiečių, tiek lenkų politinę veiklą, Ma­ ceina jautė vis didėjantį savigynos reikalą ir tautinių mažumų atžvilgiu darėsi mažiau tolerantiškas. Tačiau jo pagrindinė nuostata nepasikeitė. 1939 m. vasarą, ieškodamas prieš tautininkus nukreiptos sąjungos su liau­ dininkais, Maceina kartojo valstybę esant palenktą žmogaus asmenybei: „tas įsitikinimas yra pagrindinis, kuris katalikus suveda su liaudininkais ir kuris juos skiria nuo vad. fašistiškai nusiteikusių srovių, valstybę pastatančių aukščiau už žmogaus asmenybę"67. 1939 m. „Naujojoje romuvoje" jis paskelbė straipsnį „Tauta ir vals­ tybė", iš kurio buvo paimta pastaba apie mišrių vedybų pavojų. Čia jis pakartojo, jog tauta yra „sukurta rasės, gyvenamosios aplinkos ir istori­ jos likimo", ir prideda savo fašizmo kritiką: „Šiandien daugelyje valstybių totalizmas reiškia ne tautos išplėtimą viešajame gyvenime, ne tautos per­ kėlimą iš subjektyviojo į objektyvųjį gyvenimą, bet šiandien totalizmas 66 Ibid. - P. 24. 67 Dirmeikis B. T. Gyvenimas be pasaulėžiūros / / Vairas, 1939, Nr. 25, p. 468. Dir­ meikis kritikuoja Maceinos straipsnį „Lietuvos žiniose".

IDEOLOGIJA

773

reiškia tam tikros ideologijos, tam tikros partijos, net atskirų asmenų nusi­ statymo brukimą į viešąjį gyvenimą". „Totalumas tautinėje valstybėje yra ne kas kita, kaip viešojo gyvenimo persunkimas tautiniu pradu"68. Taigi, nors truputį retoriškesnė, mintis ta pati: Lietuva yra tautinė valstybė, ku­ rioje atsispindi lietuvių kultūra ir kuri globoja ir gina lietuvių tautos inte­ resus. Nėra čia užuominų apie kultūrinę autonomiją, tačiau Maceina teigia, jog teisiniu požiūriu visi piliečiai, nepaisant jų tautinio tapatumo, turi tas pačias teises. Jis rašo: „Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valstybės gyventojai. Jie gali naudotis visomis tautiečių teisė­ mis, bet negali turėti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai"69. Kokios būtų tos tautiečių privilegijos, jis nepaaiškina. Tačiau Macei­ na akcentuoja tautinės valstybės vaidmenį formuojant tautinę kultūrą, ir galima spėti, jog jis turi omenyje ypatingą savos tautinės kultūros rėmimą. Jo nuomone, geriausia padėtis, kai valstybės ribos sutampa su tau­ tos ribomis. Lietuvoje yra įvairių tautinių mažumų, kurių veikla 1939 m. Maceinai kelia rūpestį. Tautinių mažumų klausimą galima spręsti trimis būdais. Pirma, svetimtaučius galime „įjungti į tautos kultūrą ligi nutautimo". Turbūt net neverta pastebėti, jog vien ši nuostata skiria Maceiną nuo nacių, bandžiusių ne asimiliuoti, bet išvalyti. Ji artima dabartinei JAV praktikai, kai su valdžios parama stengiamasi kuo greičiau naujus atei­ vius išmokyti anglų kalbos ir juos įjungti į krašto gyvenimą. Antra, sve­ timtaučius galima iškelti į savo valstybę. Neradau duomenų, jog Maceina norėtų vartoti prievartą, o be prievartos tai negali būti daugiau negu pa­ rama norintiems emigruoti. Galima pridurti, jog tokį tautinių mažumų klausimo sprendimą siūlė tuometiniai sionistai. Trečia Maceinos galimybė yra jiems leisti pasilikti „kaip svečiams bei besinaudojantiems prieglaudos teisėmis"70. Šios trečios galimybės jis neryškina, ir nežinant, ką konkrečiai jis turi galvoje, prieglaudos bei svečių teisės galėtų apimti ir kultūrinę au­ tonomiją. Kiekvienu atveju joms, atrodo, priklauso ir individualios pilie­ čių teisės. Skelbta: „Naujasis židinys", 1999 m. balandis, Nr. 4(100).

68 Maceina A. Tauta ir valstybė, p. 229. w Ibid., p. 229. 70 Ibid., p. 230.

DAR KA RTĄ A PIE A N TAN O M A C EIN O S SO C IA L IN Ę FILO SO FIJĄ Leonidas Donskis

Perskaitęs Kęstučio Skrupskelio straipsnį «Tariamas jaunųjų katali­ kų kartos fašizmas", išspausdintą žurnale Naujasis židinys-Aidai (1999/4), kurį laiką dvejojau, ar verta į jį atsakyti - tiesą sakant, rašinys kviečia ne į to lygio diskusiją, kokioje norėtųsi dalyvauti. Apskritai jis priklauso „ryž­ tingo ir savalaikio ideologinio atkirčio" žanrui, kuris paprastai nepalieka vietos nešališkai ir disciplinuotai analizei ir į kurio pavyzdžius paprastai nesinori reaguoti. Trumpą atsakymą nutariau parašyti tik todėl, kad kal­ bama apie pernelyg iškilią ir visai lietuvių kultūrai (tiek liberaliai, tiek kon­ servatyviai) reikšmingą figūrą - XX amžiaus lietuvių filosofijos primarijų Antaną Maceiną. Skrupskelis kažkodėl nusprendė, kad aš Maceiną laikau buvus men­ ku filosofu. Nieko panašaus. Laikiau ir tebelaikau jį talentingu ir iškiliu fi­ losofu bei poetu. J giliamintišką Skrupskelio pastabą, jog jis ilgai negalėjo apsispręsti, „ar tylėti, ar aštria replika juos (Donskį ir Mockūną) išbarti, nes akivaizdu, jog smerkiamų raštų jie nėra skaitę", galiu atsakyti už save: ne­ žinau, kokia stebuklinga metodika remdamasis Skrupskelis nustatė, jog aš nesu skaitęs Maceinos veikalų, nes Maceinos veikalus aš skaičiau ir visada buvau geros nuomonės apie jo kultūros filosofiją. Pakankamai daug nuo­ rodų į Maceinos veikalus iš kultūros filosofijos yra mano knygoje Mo­ derniosios kultūros filosofijos metmenys. Visada gerbiau Maceiną kaip didelio formato religinį mąstytoją. Tačiau dar kartą galiu pakartoti, jog jaunojo Maceinos ikikarinę socialinę filosofiją laikau nemalonia aberacija jo inte­ lektualinėje biografijoje - Maceinos socialinė filosofija turi itin nemalonių ir pavojingų politinių implikacijų, kurias juodu ant balto surašiau savo neilgame straipsnyje. Nemanau, jog turėčiau tai įrodinėti minėtojo poleminio straipsnio autoriui, bet galiu pakartoti, kad skaičiau ne tik Maceinos, bet ir jam didelę

IDEOLOGIJA

775

įtaką padariusiu tuometinių Vakarų Europos bei rusų filosofų darbus. Bet turbūt neverta toliau plėtoti šitos temos, kadangi tai jau nebe mano, o Skrupskelio ir jo paslaptingos ekspertizės problema. Tiesa, jam pavyksta padaryti itin įdomią ir teoriškai vertingą perskyrą tarp šaltinių skaitymo ir inkriminuojančios medžiagos ieškojimo: „Antra vertus, poleminę aistrą ža­ dino Donskio perdėta retorika, gausios tiek faktinės, tiek logikos klaidos ir akivaizdus faktas, jog geriausiu atveju smerkiamus raštus jis tik vartė, ieš­ kodamas inkriminuojančios medžiagos". Būtų labai įdomu išgirsti iŠ Šios nepaprastai originalios minties autoriaus, o kuo gi šitie dalykai skiriasi ir kaip jis pats paaiškintų skirtumą tarp Šaltinių studijavimo ir inkriminuo­ jančios medžiagos ieškojimo? Spėju, kad vienintelis atsakymas čia tėra tik toks: jeigu knyga atsiduria man artimų pažiūrų žmogaus rankose, jis ją skaito; jei ją nusitveria koks liberalas ir santarietis, vyksta viso labo tik in­ kriminuojančios medžiagos paieškos. Tai tikrai ne vienintelė stulbinanti Skrupskelio įžvalga. Minimos gausios faktinės bei logikos klaidos, kurias aš esą padariau savo rašinyje apie Maceinos socialinę filosofiją. Kadangi nė viena iš jų taip ir lieka nepa­ minėta bei neįvardinta, leidžiu sau laikyti jo pastabą tiesiog fraze be turi­ nio, kokių būna apstu „demaskuojančiuose", pasmerkiančiuose ir atsiribo­ ti padedančiuose rašiniuose (kaip minėta, būtent šiai rašinių kategorijai ir priklauso Skrupskelio kūrinys). O bene didžiausiu kūrybiniu jo laimėjimu bei atradimu laikyčiau Skrupskelio pastabą apie tai, ką jis vadina archa­ jiška filosofijos samprata: „Donskis Maceiną, kaip kataliką filosofą, kriti­ kuoja remdamasis archajiška filosofijos samprata". Filosofijos profesoriaus rašinyje teiginys apie archajišką filosofijos sampratą nuskamba išties įspū­ dingai. Iki Platono ir šv. Augustino archajiško filosofavimo lygmens aš la­ bai norėčiau nors akimirkai priartėti. Deja, mano teoriniai interesai ir dar­ bai yra mane nuvedę į perdėm modernią problematiką, kuri tik sustiprina klasikos ilgesį. Tikrai nežinau, ką Skrupskelis vadina archajišku filosofavi­ mu, bet pastarasis a priori manyje sukelia daugiau pasitikėjimo ir pagarbos nei indoktrinacijos ir ideologizuotos demagogijos kupinas XX amžiaus mąstymas, iš kurio rėmų išsiveržti pavyksta labai nedaug kam. Tiesa, Skrupskelis ir pats pripažįsta, kad Maceinos socialinė filosofi­ ja nėra stiprioji jo kūrybinio palikimo pusė: „Maceinos ankstyvieji raštai, mano nuomone, yra silpni, ir jeigu jis nebūtų pasireiškęs po karo išeivijo­ je, apie Maceiną kaip filosofą būtų mažai reikalo kalbėti". Neketinu šitos minties išplėšti iš Skrupskelio pateikiamos argumentacijos konteksto -

776

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

toliau jis prabyla apie būtinybę neišleisti iš akių viso idėjinio Maceinos pa­ likimo konteksto, o kartu ir apie ankstyvųjų raštų perspausdinimo svarbą tyrinėtojams. Sutinku, bet kartu noriu paklausti: nejaugi atvirai reakcingų ir politiškai pavojingų jaunojo Maceinos raštų komentavimas kaip nors ga­ li sumenkinti jo vietą lietuvių kultūroje? O gal Čia tiesiog galioja principas, jog svarbu yra tai, kas rašo apie Maceiną - mūsų žmogus ar svetimasis, t. y. koks nors ideologinis ir politinis svetimkūnis. Remiantis tokia logika, išeitų taip, jog jei aš pats konstatuoju faktą, kad Maceinos ikikarinė socia­ linė filosofija buvo jo didelė kūrybinė nesėkmė (o sykiu ir pavojingas po­ litinis klystkelis), tai tvarka, bet šito neturi įvardinti kiti, t. y. ne mūsiškiai. Tiesą sakant, liūdna, jei Skrupskelio reakcijos priežastis slypi būtent čia (o įtariu, jog būtent taip ir yra). Savo darbe pabrėžiau, jog tarpukario Europoje labai išplito reak­ cingos politinės idėjos, su kuriomis aistringai tapatinosi ir joms karštai pri­ tarė tokio masto Europos intelektualai, kokių mes, deja, ir neturėjome. Nuoširdžiai patarčiau Skrupskeliui pasidomėti, tarkim, Zeevo Sternhello darbais apie intelektualų santykį su fašistine ideologija ano meto Prancū­ zijoje, t. y. ano meto prancūzų intelektualų paramą fašistinėms idėjoms, kuri gerokai pranoko intelektualų paramą nacionalsocializmui pačioje Vo­ kietijoje (jau nekalbant apie Italiją, kurioje būta stiprios anarchistų ir ko­ munistų opozicijos fašizmui). Nuošaly palikdamas Action Française ir jos įkvėpėjų Charles'o Maurras bei Maurice'o Barrés integraliojo ir radikaliojo nacionalizmo idėjas (kurios, beje, sukėlė, akivaizdų atgarsį Maceinos socia­ linėje filosofijoje), dar kartą paminėsiu garsiąją rumunų 1927-ųjų generaci­ ją - ideologini ir kultūrinį rumunų intelektualų sąjūdį, kuriame dalyvavo tie, kuriems vėliau buvo lemta tapti europinio masto kūrėjais (Eugene Io­ nesco, Emil Cioran, Constantin Nioca, Mircea Eliade) ir kurie entuziastin­ gai sveikino generolo Iono Antonescu fašistinį režimą. Deja, tenka pami­ nėti ir tokį faktą, kad ano meto mistiniai revoliucionieriai ir reakcionieriai nevengė atvirai etnokratinių ir etniškumą gryninančių idėjų, atmieštų ra­ sizmo terminologija. Todėl dar kartą pabrėžiu: tarpukario Europos kon­ tekste Maceina anaiptol neatrodo kuo nors ypatingas ar juolab unikalus. Apgailestauju, bet negaliu pakomentuoti tolesnių Skrupskelio samprotavimų apie fašizmą, nacionalsodalizmą ir jų tarpusavio skirtu­ mus - ne todėl, kad nenoriu ar neturiu tam laiko, o todėl, kad paprasčiau­ siai nėra ką komentuoti. Tokios pat vertės yra ir jo samprotavimai apie ra­ sizmą. Niekaip negaliu suprasti noro rašyti banalybes apie dalykus, kurių

IDEOLOGIJA

777

nesi studijavęs. Pavyzdžiui, Skrupskelis net neatkreipė dėmesio, kad Macei­ na, savo garsiojoje „Tautoje ir valstybėje" apibrėždamas tautą kaip „sukur­ tą rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorijos likimo", žodis į žodį pakartojo Hippolyte'o Adolphe'o Taine'o, garsaus XIX amžiaus erudito, prancūzų meno kritiko ir istoriko (beje, taip pat apsėsto rasistinės antropologijos), formuluotę, kurią Taine'as išdėstė savo fundamentaliame 4 tomų veikale Anglų literatūros istorija. Noro įrodyti, kad balta yra juoda, o juoda - balta, kulminacija pasie­ kiama Skrupskelio samprotavimuose apie Maceinos pažiūras. Pacitavęs Maceinos mintį iš „Tautos ir valstybės", kur jaunasis Maceina teigia, jog „dėl to tam tikri nuostatai, draudžią skirtingos rasės vedybas, reikalaują fi­ zinės kultūros, švietimo priežiūros ir kontrolės yra reikalingi ir prasmin­ gi", Skrupskelis pastebi: „Ar šitaip rašydamas Maceina pasilieka nuosai­ kus, man neaišku, nes tuojau po to jis mini asimiliaciją kaip vieną iŠ galimų tautinių mažumų klausimo sprendimų. Manyčiau, jog dažnai asimiliaciją skatina kaip tik mišrios vedybos. Panašūs svarstymai, galima pridurti, tu­ ri savo specifinį kontekstą: Maceina turi omenyje mažų tautų pastangas iš­ silaikyti". Nuoširdžiai nesuprantu, apie kokį nuosaikumą čia eina kalba, kai Maceina juodu ant balto išdėsto pačius etnokratijos ir etniškumo valy­ mo pagrindus. įdomu būtų tokius pasažus parodyti bet kokiam kvalifikuotam JAV arba Vakarų Europos akademikui (visų pirma politikos mokslų specia­ listui) ir paklausti, kaip jis arba ji apibrėžtų tokias pažiūras. Gal tada su­ mažėtų Skrupskelio ir kitų Naujojo židinio „greitojo reagavimo korpuso" autorių noras rašyti ryžtingus „ideologinius atkirčius" arba „kaltinimų at­ rėmimus", kuriuose į skaitytoją kreipiamasi kaip į neišsilavinusią ir tamsią būtybę. Štai dar vienas tokios interpretacijos perlas. Pacitavęs Maceiną („Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valsty­ bės gyventojai. Jie gali naudotis visomis tautiečių teisėmis, bet negali turė­ ti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai...") Skrupskelis taip komentuoja šitą ištrauką iš „Tautos ir valstybės": „Kokios būtų tos tautiečių privilegijos, jis nepaaiškina. Tačiau Maceina akcentuoja tautinės valstybės vaidmenį for­ muojant tautinę kultūrą, ir galima spėti, jog jis turi omenyje ypatingą savo tautinės kultūros rėmimą". Skrupskelis nekelia klausimo, ar mąstantis ir padorus žmogus (visiš­ kai nesvarbu, katalikas ar nekonfesinis liberalas) sutiktų gyventi tokioje naujojoje valstybėje. Apeinamas dar vienas dalykas, kurio nutylėjimas

778

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Šitame kontekste yra neleistinas: kažkodėl neužsimenama apie tai, kad Maceina tapo oficialiu ir paties Kazio Škirpos aprobuotu LA Fo ideologu. O tai iš esmės keičia reikalą. Visa LA Fo idėjinė programa ir politinė plat­ forma buvo konceptualiai pagrįsta ir surašyta Maceinos, o Škirpa ją tik pa­ redagavo. (Visa tai įrodanti dokumentacija yra pateikta mano straipsnyje apie Maceinos socialinę filosofiją, apie kurį Skrupskelis ir rašo.) Tad nejau­ gi ir Šioje vietoje dar yra prasmės neigti faktus ir piktintis tais, kurie jais operuoja? Neteigiau ir neteigiu, kad Maceina buvo fašizmo/nacizmo ar rasiz­ mo ideologas. Tuometinėje Europoje buvo pilna doktrininių intelektualų, savo politiniu kalibru bei ideologiniu nuoseklumu toli pranokstančių to­ kius periferinius atvejus kaip Maceina. Pabrėžiu tik faktą, kad jo etnokratinės, antivakarietiškos, antiliberalinės ir antidemokratinės politinės pa­ žiūros, persmelktos integraliojo ir radikaliojo nacionalizmo, buvo lengvai priderinamos prie bet kurio iŠ ano meto totalitarinių režimų. Iš rusų fi­ losofo Nikolajaus Berdiajevo perimta ir išplėtota prometėjizmo tema (dar viena teorinė idioma, kurioje buvo galima išskleisti metafizinę neapykantą buržuaziškumui, kapitalizmui ir Vakarams) pabrėžia Maceinos žavėjimąsi ir bolševizmu (kuriuo, beje, tikrai nesižavėjo pats Berdiajevas) - dar vienas nesunkiai įrodomas faktas, apie kurį Skrupskelis nė žodžiu neužsimena. Užtat vis paminima pokario Izraelio politika arabų atžvilgiu (beje, komentuojama itin supaprastintai ir nekompetentingai) - ir šito Skrupskelio minties viražo niekaip negaliu suprasti. Kuo čia dėtas Izraelis? Negi jis reikalingas tik tam, kad būtų galima išvesti kažkokias (beje, protu ir net pa­ čia lakiausia vaizduote sunkiai pagaunamas) paraleles tarp jaunojo Macei­ nos idėjų ir Izraelio kolonizacinės politikos arabų žemių atžvilgiu? Žodžiu, suprask, jei nori mums prikišti reakcingą ir nešlovingą praeitį, pasižiūrėk į Izraelį (beje, kodėl ne į Pietų Afriką ar dar kokią nors kitą problemišką šalį?) - juk sionizmo niekas neišdrįs apšaukti fašistine ideologija ir prak­ tika. Panašių (beje, perdėm lietuviškų ir lengvai atpažįstamų) mąstymo trombų bei stereotipų rašinyje esama ir daugiau, bet tiek jau to. Vienas dalykas, kurį pats sau laikau svarbiu ir kurį noriu pabrėžti atsakydamas Skrupskeliui, yra toks: niekada neketinau ir neketinu nepa­ garbiai traktuoti katalikiškų intelektualų. Tam neturiu jokių priežasčių. Neverta savų reakcijų ir impulsų projektuoti į kitus. Taip, laikau save libe­ ralu ir santariečiu, bet man yra svetimas ir nesuvokiamas besąlygiško „saviškių" gynimo mentalitetas. Pabaigai nebent tik pridurčiau, jog tokie

IDEOLOGIJA

779

katalikiški intelektualai ir visuomenės veikėjai kaip Juozas Tumas-Vaiž­ gantas, Stasys Šalkauskis ir Mečislovas Reinys manyje sukelia daug dau­ giau pagarbos ir žmogiškų simpatijų nei, tarkim, Jonas Šliūpas ir ypač Vin­ cas Kudirka. J šią savo mėgstamų ir gerbiamų lietuvių intelektualų galeriją mielai patalpinčiau ir Antaną Maceiną - tik ne kanonizuotą ir neliečiamą, o jaunystėje suklydusį, gyvą, įdomų, daugiaplanį ir visada provokuojantį mąstytoją. Skelbta: „Akiračiai", 2000 m. sausio mėn., Nr. 1.

V IE N O S KN YG O S R E C E N Z IJO S IST O R IJA Liūtas Mockunas

Kęstutis Skrupskelis Naujajame židinyje-Aiduose („Tariamas jaunųjų katalikų kartos fašizmas", 1999 m. balandis) polemizuodamas su Leonidu Donskiu ir šių eilučių autoriumi, nors ir užsimena apie Antano Maceinos ankstyvųjų raštų silpnumą, vis vien nori jo idėjinį palikimą traktuoti kaip vientisą Maceinos filosofinį projektą. „Tačiau apskritai Maceina yra pakan­ kamai reikšminga asmenybė, tad jį vertinant naudinga po ranka turėti vi­ są jo idėjinį palikimą", - sako Skrupskelis. Nors A. Maceina yra reikšmin­ ga asmenybė, jo idėjinis palikimas nėra organiška visuma, harmoningas minčių vystymasis, kur viena mintis išplaukia iš kitos arba kur mintys su­ sijusios viena su kita kaip nenutrūkstančios grandinės žiedai. Maceina la­ biau primena filosofą, kuris pradeda ir sustoja arba pasirenka vieną kelią, prieina jo galą, o tada padaro radikalų posūkį ar pradeda iš naujo. Todėl Maceinos idėjinis palikimas susideda iš minčių įvairovės: turime Prometėjizmo problemos ir Buržuazijos žlugimo dekadentinį-katastrofinį Maceiną, pranašavusį Vakarų liberaliniu demokratijų žlugimą ir aukštinusį bolše­ vizmo kūrybines galias; Jobo dramos teistinį egzistencialistą; Saldės giesmės teologinį mąstytoją; na ir esė Tauta ir valstybė bei 1941 m. Berlyne surašy­ tos Lietuvių aktyvistų fronto Programos fašistinį Maceiną. Maždaug prieš šešerius metus su 1992 metais Vilniuje išleistu An­ tano Maceinos Raštų antruoju tomu susipažino ir Akiračių redakcija. Jame Maceina pranašauja greitai įvyksiantį kapitalizmo ir liberaliosios demo­ kratijos žlugimą. Antrajame Raštų tome įlipusiame Buržuazijos žlugime, sudarytame iš paskaitų ciklo, skaityto 1937 m. Vytauto Didžiojo un-to Teologijos-filosofijos fakultete ir 1940 m. pavasarį išleisto atskira knyga, Maceina liaupsina „bolševizmo kūrybiškuosius pradus". Anot Maceinos, Ieninistinis-stalinistinis bolševizmas, nors antikrikščioniškas ir satanistinis, ūkio, industrijos, technikos, mokslo, meno ar ugdymo srityje yra

IDEOLOGIJA

781

pasiekęs nepaprastų laimėjimų (p. 335). Bolševizmas turi „idealistinį po­ būdį", domisi „objektyvia kūryba". „Pasaulio istorijos vyksme bolševiz­ mas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija", skelbia Maceina (p. 335). Keisčiausia, kad Maceina apie bolševizmo kū­ rybiškumą ir prometėjiškumą Teologijos-filosofijos fakulteto studentams aiškino tuo pačiu metu, kai Sovietų Sąjungoje siautėjo didžiausias teroras: vyko parodomieji teismai, žmonės šimtais tūkstančių buvo grūdami į gu­ lagus, Ukrainoje badu mirė milijonai žmonių. Be to, antrajame Raštų tome dar įdėta 1938 m. Naujosios romuvos žur­ nale išspausdinta Maceinos studija Prometėjizmo problema. Joje Maceina ra­ šo apie Vakaruose augantį naujojo pagonizmo sąjūdį. Nors šio sąjūdžio specifika neįvardinta, yra aišku, kad kalbama apie Vokietijoje įsigalėjusį nacionalsocializmą. „Kokį pavidalą šitas sąjūdis įgis, šiandien dar neži­ nia", - 1938 metais rašė Maceina (p. 463). Kas Maceinai apie naująjį pagonizmą jau buvo žinoma, tai jo antikrikščioniškas pobūdis. Taip pat, anot Maceinos, naujasis pagonizmas yra prometėjiškas, miesčioniškų bruožų jame nežymu, aiškiai eina idealizmo kryptimi, savo šalininkų ieško gry­ nosios rasės srityje (p. 463). „Naujasis pagonizmas remiasi rasistine arba gyvybės išvystymo filosofija", - pabrėžia Maceina (p. 464). Akiračių redaktoriai stebėjosi, kodėl pokario metu išeivijoje vyku­ siose batalijose, aiškinantis, „kuris kelias veda į Romą, o kuris į Maskvą", nė vienas iš Maceinos oponentų jam nepriminė Buržuazijos žlugime išsaky­ tų minčių. Priežastis turbūt ta, kad knyga Buržuazijos žlugimas pasirodė 1940 m. pavasarį, vos kelis mėnesius ar mėnesį prieš lemtingą birželio 15-ąją. Sovietams okupavus Lietuvą, knyga netrukus buvo išimta iŠ apy­ vartos. Be to, žmones užgriuvo kitos, didesnės nelaimės. Diskusijos apie bolševizmo „kūrybiškumą" prarado prasmę. Žmonės jį patyrė savo kailiu. Taip A. Maceinos Buržuazijos žlugimui pavyko išslysti iŠ lietuviško intelek­ tualinio horizonto ir likti neaptartam. Akiračių redaktorius dar labiau stebino faktas, kad Maceinos Raštų antrasis tomas buvo išleistas be išsamaus knygos sudarytojo straipsnio, kur aptariama knygoje išreikštų idėjų ištakos, sąsajos su visa filosofo kūry­ ba, aktualumas mūsų laikams ir pan., kaip pridera nusipelniusio filosofo akademinių raštų leidyboje. Pridėtas tik trumpas Maceinos Raštų sudary­ tojo Antano Rybelio straipsniukas, kur pastebėta, kad Maceinos darbai „organiškai jungiasi į ciklus, blokus, trilogijas". Taip pat Lietuvos kultūri­ nėje spaudoje anuomet neteko pastebėti nė vienos recenzijos, aptariančios

782

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

naująjį A. Maceinos Raštų tomą. Taip galėjo reikšti vieną iš dviejų dalykų: arba Maceinos Raštų antrasis tomas nevertas dėmesio, arba ten prirašyta tokių dalykų, apie kuriuos mandagioje draugijoje nemalonu kalbėti. Tada Akiračiai nutarė atitaisyti visišku antrojo tomo ignoravimu lie­ tuvių filosofijai daromą skriaudą ir šiai knygai rasti recenzentą. Kadangi mėnraščio redakcijoje filosofų nėra, kreipėmės į vieną žymų ir kontrover­ sijų nebijanti Lietuvos filosofą, šis sutiko parašyti antrojo tomo recenziją, bet dėl nežinomų priežasčių pažado neištesėjo. Tada redakcija kreipėsi į Leonidą Donskį. Donskį pažinojome kaip žmogų, gerai nusimananti dvi­ dešimtojo amžiaus filosofijos istorijoje ir galėsiantį tinkamai Maceinos min­ tis aptarti. Tačiau Leonidui atrodė, kad geriau būtų, jeigu Maceinos Raštus recenzuotų etniškas lietuvis. Tada būtų išvengta nereikalingų užuominų, neturinčių nieko bendro su Maceinos idėjomis. Jis apsiėmė surasti recen­ zentą iš „echt" lietuvių tarpo. Po kiek laiko Donskis surado jauną, perspek­ tyvų sociologą, gerai susipažinusį su A. Maceinos socialine filosofija. Šis Akiračių redakcijai nedviprasmiškai pažadėjo parašyti pageidaujamą recen­ ziją. Po kiek laiko iš jo pusės kilo šizofreniška reakcija: recenzijos jis nera­ šysiąs, nes nenorįs dergti lietuvių, ar kažkas panašaus. Deja, Lietuvoje atvira diskusija dėl A. Maceinos prieškarinių pažiū­ rų ir apskritai dėl anuometinių lietuvių reveransų fašistinėms idėjoms priežasčių sunkiai skinasi kelią. Mūsų žiniomis, prieš porą metų kultū­ riniame savaitraštyje Šiaurės Atėnai buvo pabandyta pasiaiškinti A. Ma­ ceinos tarpukario politines pažiūras, tačiau diskusija baigėsi gana greitai. Problemos provokatorius (teigiama prasme) buvo apkaltintas tendencin­ gumu, nepagarba kultūriniam A. Maceinos palikimui, netgi sovietinio mąstymo recidyvais. Gera, pasirodo, būti lietuvių filosofijos klasiku... Po nepasisekusių bandymų Maceinos raštams rasti recenzentą, Leo­ nidui Donskiui neliko nieko kito, kaip sėstis ir pačiam parašyti A. Ma­ ceinos Raštų antrojo tomo recenziją, kuri, pavadinta „Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje", pasirodė Akira­ čiuose (1997, Nr. 286-288). Ši recenzija taip pat buvo įdėta į L. Donskio straipsnių rinkinį Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai (Klaipėda, 1997). Savo polemikoje Naujajame židinyje-Aiduose Kęstutis Skrupskelis su Donskiu nesiterlioja, kalba ex cathedra. Donskis esą remiasi archajine filoso­ fijos samprata, daro faktines ir logikos klaidas, teigia Skrupskelis. Tačiau išvardinti Donskio klaidas bei įvardinti jo archajišką filosofijos sampratą

IDEOLOGIJA

783

filosofijos autoritetui iš Pietų Karolinos ir bibliografijų rašymo bei kitų fi­ losofų raštų redagavimo specialistui nebūtina. Pakanka savo neklystančios nuomonės. Kas jam čiabuvis iš Klaipėdos. Ilgame Skrupskelio straipsnyje, kuriame bandoma Maceiną apginti nuo šmeižikų, nė žodelyčio nerasime apie bolševizmo „kūrybiškumą" ar naujojo Vakarų pagonizmo „idealiz­ mą". Filosofijos autoritetas pasitenkina bendrybėmis: Maceinos sociali­ nėms pažiūroms asmeniškai retai kada pritariu; rašydamas tuo ar kitu klausimu Maceina pasilieka nuosaikus; man neaišku ir pan. Ne vienas Skrupskelio apibendrinimų prašosi atsakymo į klausimą: kodėl? Akivaiz­ du, jog K. Skrupskelis vengia akistatos su idėjomis, išdėstytomis A. Macei­ nos Raštų antrajame tome. Nenoriu iš Antano Maceinos padaryti demono. Iš epistolinio Macei­ nos palikimo, išspausdinto Lietuvos kultūrinėje spaudoje, matyti, kad jis buvo malonus žmogus, turėjęs savo nuomonę ir nesitaikstęs prie bendra­ minčių monolitinės linijos. Devintojo dešimtmečio pradžioje Maceina nesikuklino tuometiniam Į laisvę redaktoriui Juozui Kojeliui tiesiai šviesiai pareikšti, kad katalikybė neturėtų būti suplakama su lietuvybe ar patriotiz­ mu ir kad šiuo klausimu jo nuomonė labiau sutinka su mūsiškiu Zenonu Rekašium negu su Juozo Kojelio ir kitų Fronto bičiulių nuomone. 1983 metais Maceina sutiko pasikalbėti Akiračiuose. Tai buvo negir­ dėtas įvykis. Iš Fronto bičiulių šulų jis buvo vienintelis, nepabūgęs kalbė­ tis su Akiračiais. Į Akiračių klausimus buvo sutikę atsakyti ir kiti Fronto po­ litikai bei filosofai, kai kuriems net buvo nusiųsti klausimai, bet paskutinę minutę jie išsigąsdavo ir į klausimus neatsakydavo. Maceina nesivaržyda­ mas atsakė į jam pateiktus klausimus. Jo interviu Akiračiuose (1983, Nr. 148, 149) yra turbūt vienas įdomiausių ir geriausiai pavykusių. Į trafaretinį mū­ sų klausimą, kas pastovu ir kas laikina Maceinos galvojime, ir ar jam yra tekę ankstesnius filosofinius sprendimus pergalvoti ir pakeisti, jis atsakė, kad Buržuazijos žlugime pranašaudamas jis klydo (žr. rėmeliuose „Buvau blogas pranašas"). Anuomet nesupratome, apie ką Maceina kalba, nes Bur­ žuazijos žlugimo nebuvome skaitę. Tai pirmas ir turbūt vienintelis kartas, kai Maceina viešai, ir dar kitaminčių leidinyje, paneigė kai kurias savo so­ cialinės filosofijos idėjas. Jau vien už tai jis nusipelno mūsų pagarbos. Tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. A. Maceinos 1937 m. paskaitos universitete, o ypač atvirai fašistinė esė „Tauta ir valstybė" Nau­ jojoje romuvoje bei 1941 m. Berlyne surašyta to paties žanro Lietuvių ak­ tyvistų fronto Programa turėjo poveikį ir yra vertos filosofų, istorikų bei

784

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

politologų dėmesio. LAF'o Programa yra bene vienintelis lietuviškojo fašizmo, brendusio ketvirtajame dešimtmetyje, politinis dokumentas. Bū­ tų nesąžininga apsimesti, kad jis neegzistuoja, ar bandyti jį „paslėpti po kilimėliu". Deja, anuomet nebuvome tiek išprusę fašizmų bei lafų klausi­ mais - kitaip būtume A. Maceinos aname interviu apie tai paklausę, ir aš esu įsitikinęs, kad būtume iš jo gavę dorą atsakymą. Bet apie fašizmą, jau­ nuosius prieškario katalikus, LAF'o Programą ir kaip visa tai Naujajame židinyje-Aiduose traktuoja Kęstutis Skrupskelis, pakalbėsime kitą kartą. Skelbta: „Akiračiai", 2000 m. sausio mėn., Nr. 1.

„Buvau blogas pranašas" Akiračiai: Kas yra laikina ir kas pastovu Jūsi( galvojime? Ar Jums yra tekę ankstesnius filosofinius sprendimus pergalvoti ir pakeisti? Antanas Maceina: Vis dėlto mąstymui bręstant, dviejų dalykų teko atsisakyti, būtent: polinkio pranašauti ir pirmavaizdžių teorijos. Kas apmąsto kultūrą bei istoriją, paprastai nūsta spėti, kaip kultūra vystysis ateityje. Tai mėginau ir aš knygelėje „Buržuazijos žlugi­ mas". Gretindamas buržuaziją su prometėjizmu, rašiau, esą buržua­ zija kaip istorinis pavidalas yra jau išsisėmusi ir todėl viešojo gy­ venimo toliau nebevaldys; jos vietą užims prometėjizmas, tai yra herojinis žmogaus teigimas, susijęs su kovingu nusigrįžimu nuo Dievo. Tai ir buvo šūvis pro šalį: praėjus vos 40 metų nuo šios „pra­ našystės", buržuazija ne tik įsigalėjo visose Vakarų gyvenimo sri­ tyse, bet net ir komunizmas, mano laikytas vienu iš prometėjizmo pavidalų, virto ryškiausia buržuazijos apraiška. Vėlesniuose mano raštuose tokių „pranašysčių" nebėra; juose esama tik kritinio žvilgs­ nio ir reiškinių sklaidos. (.Akiračiai, 1983, Nr. 148,149)

PRIE LIE TU V IŠK O JO FA ŠIZM O IŠTAKŲ

Liūtas Mockūnas

Filosofijos mokslu daktaras Kęstutis Skrupskelis Naujajame židinyjeAiduose (1999 m. balandis) pasirodžiusiame straipsnyje „Tariamas jaunųjų katalikų kartos fašizmas" tvirtina, jog Leonido Donskio A. Maceinos Raštų n tomo recenzija Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuviii kultūroje ir mano knyga Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tar­ nyboje yra kilusios Santaros-Šviesos federacijos aplinkoje ir kad mudu su Donskiu Santaros-Šviesos vardu šmeižiame Maceiną bei prieškario jauno­ sios katalikų kartos intelektualus, vadindami juos fašistais. Santaros-Šviesos vardo savo 500 su viršum puslapių knygoje nemi­ niu, o aplinkybes, paskatinusias mane Šią knygą parašyti, smulkiai išdės­ čiau jos „Jvade". Bandymą Pavargusio herojaus atsiradimą susieti su Santa­ ros-Šviesos slaptom užmačiom traktuoju kaip Skrupskelio konspiracijos teorijų apsėstos vaizduotės padarinį. Skrupskelis sunaudoja daug Naujojo židinio popieriaus įrodinėdamas, kad prieškario jaunieji katalikų intelektualai nebuvo fašistai, o jų 1936 m. Naujojoje romuvoje paskelbtas manifestas „I organiškosios valstybės kūry­ bą" nėra fašistinis dokumentas. Kadaise mums, pirmakursiams universite­ to studentams, dėstytojas nuolat primindavo - skaitykite tekstą. Teksto skaitymo malonumai galioja ne tik pradžiokams, bet ir VVilliamo Jameso raštų redaktoriams: jeigu neskaitai teksto, su kuriuo polemizuoji, gali vi­ sokiausių dalykų prifantazuoti. Niekur savo knygoje jaunųjų katalikų nevadinau fašistais. Atremdamas tariamus Donskio ir mano kaltinimus prieškario jauniesiems katalikų intelektualams buvus fašistais, Skrupske­ lis plačiai cituoja arkivyskupą Mečislovą Reinį. Sutinku, M. Reinys buvo šviesi asmenybė. Kita vertus, Skrupskelis pamiršta ketvirtojo dešimtmečio dvasią - prieškarines nuotaikas, įvykius bei jų įtaką jaunajai katalikų kar­ tai. Nederėtų pamiršti Ispanijos pilietinio karo ir fašistinių falangistų bei

786

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Bažnyčios konfrontacijos su parlamentine respublika, teisybė, vėliau sukomunistėjusia. Nepamirštinas ir prancūzų fašistas Charles Maurras, gynęs Bažnyčią nuo kairiųjų, kurie kėsinosi Prancūzijoje ją atskirti nuo valstybės, bei formulavęs integralinio nacionalizmo idėjas, anuomet įvairiuose Euro­ pos kraštuose dariusias didelę įtaką. Laiko dvasios atgarsius Lietuvoje pailiustruosime kitu pavyzdžiu: 1938 metais prestižinė „Sakalo" leidykla išleido nežymaus prancūzų kata­ likų filosofo Gonzague'o de Reynoldo knygos Tragiškoji Europa vertimą į lietuvių kalbą. Vertėjas Bronius Stočkus - jaunas katalikų humanitaras, vė­ liau priklausęs Lietuvių fronto bičiuliams. Gonzague'as de Reynoldas tipiškas ano meto katalikų mąstytojas. Pagal jį, rojus šioje ašarų pakalnėje egzistavo viduramžiuose, kai Bažnyčia, valstybė bei visuomeninės įstaigos buvo organiškai viena su kita susijusios, egzistavo vienovė, persmelkusi tikrojo tikėjimo dvasia visas gyvenimo sritis. Su Renesansu prasidėjo seku­ liarizacija ir žmonijos nuopuolis, privedęs prie tos velnio išperos liberali­ nės demokratijos, pagimdžiusios komunizmą. Bet ne tai mums svarbu. Tragiškojoje Europoje garbinami Mussolini ir fašizmas, Hitleris ir hitlerizmas. Mussolini „yra neužginčijamai didžiausias dabartinės Europos politi­ kas" (p. 24), o fašizmas - „politinio meno veikalas, sugalvotas meisterio, įvykdytas jo mokinių, jo priežiūroj ir savo dirbtuvėj" (p. 26), sako autorius. Hitleris, anot Gonzague'o de Reynoldo, „siekia sąžiningumo, švarumo, yra įsitikinęs entuziastas, įkvėptas" (p. 109), o hitlerizmo „pagrinde sveika tai, kas jis yra spiritualistinė reakcija prieš ekonominį ir politinį materializmą, į kurį buvo pasinėrus Vokietija, bet taip pat prieš anarchinį individualiz­ mą" (p. 124). Apie nacionalsocializmą vertėjas B. Stočkus savo ruožtu štai ką sako: „Nepaneigiami yra jo ekonominiai laimėjimai. Matyti gerų rezul­ tatų kovoj su kultūriniu bolševizmu. Sveikų minčių galima rasti ir rasės teorijoj" (p. 136). Nenoriu nei StoČkaus, nei prieškario jaunųjų katalikų intelektualų vadinti fašistais; tik noriu pabrėžti, jog prieškario Europoje sklaidėsi fašistinės idėjos, atsispindėjusios dalies ano meto intelektualų mąstyme. Tų idėjų atspindžių esama ir 1936 m. manifeste „I organiškosios valstybės kūrybą". Manifestas „I organiškosios valstybės kūrybą" nėra fašistinis doku­ mentas, tačiau jame operuojama prieškariniame fašizme užtinkamomis sąvokomis. Pavyzdžiui, dėmesys „organiškumui", tautos kūrybiškumui bei kultūrai, su kurių pagalba eliminuojamas politinis ir klasinis tautos susiskaldymas, korporatyvinis valstybės pobūdis - visa tai, tyrinėtojų

IDEOLOGIJA

787

nuomone, yra fašizmo elementai'. Nors manifeste kalbama apie Seimą ir rinkimus, partijos neminimos. Ten sakoma, kad naujoji santvarka nebebus prieš 1926 m. perversmą egzistavusi liberalinė demokratija, nes jos struk­ tūra nerodė polinkio prisitaikyti prie „vis labiau išsivysiančios ir apsireiš­ kiančios tautos individualybės"2. Manifeste Seimas per korporatyvinę san­ tvarką virsta savotiška profesinių, ekonominių, socialinių, ideologinių ir kultūrinių vienetų bei susigrupavimų atstovybe. Korporatyvinėmis valsty­ bėmis skelbėsi esančios fašistinė Italija ir Salazaro valdoma Portugalija. Skrupskelis cituoja Stasį Šalkauskį, anuomet įsiplieskusiose kontroversijo­ se bandžiusį manifestininkus gelbėti ir įrodinėti, kad fašistų totalitarinė valstybė skyrėsi nuo jo mokinių „organiškos demokratijos". Gal Šalkaus­ kis, tikras demokratas, kai ko nematė ar nenorėjo matyti, kaip ir kiekvie­ nas mokytojas, kuriam nemalonūs mokinių klystkeliai? Vis dėlto klausi­ mas lieka: kodėl manifesto signatarai negalėjo apsieiti be Europos fašistų vartojamų sąvokų? Tai dar ne viskas. Pokaryje Fronto bičiuliai paskyrė daug laiko ir energijos perrašydami „Į organiškosios valstybės kūrybą" į „I pilnutinę demokratiją". Kodėl nebuvo įmanoma manifesto tiražuoti? Būdinga, kad, išskyrus darbo ir kapitalo santykius, iš svarstymų apie vals­ tybės pagrindus „I pilnutinę demokratiją" dingęs „organiškumas". Perra­ šytame politiniame manifeste taip pat neminimos „korporacijos". Tai daug ką pasako. Keista, kad filosofijos mokovas Skrupskelis fašizmą aiškina istoriš­ kai, tai yra pagal jo pasireiškimus praeityje, ir tik vėliau, vos puse lūpų, bando jį apibūdinti. Skrupskeliui fašizmas yra Italijoje kilęs politinis judė­ jimas. Anot Skrupskelio, fašizmo negalime tapatinti su Vokietijos nacionalsocializmu. Priežastis - itališkasis fašizmas nesuderinamas su demokratija, o nacionalsocializmas gali reikštis ir esant demokratijai. Skrupskelis pasa­ koja, kaip Hitleris tapo Vokietijos kancleriu konstitucine tvarka, kaip savo valdymo pradžioje paskelbė demokratinius rinkimus, kuriuos jo partija lai­ mėjo. Besigilindamas į istoriją Skrupskelis beviltiškai susipainioja. Jis tei­ gia, jog pirmus prieš žydus nukreiptus įstatymus Vokietijoje paskelbė de­ mokratiniu būdu išrinktas parlamentas, ir daro išvadą, kad parlamentinėje 1 George L Mossc. The Genesis of Fasdsm / / International Fasdsm 1920-1945 // Harper Torchbooks, New York, 1966, p. 20. 1 l organiškosios valstybės kūrybą // Lietuvos filosofijos istorija. T. 1: Paminklai ir tyrinėjimai. Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, Vilnius, 1990, p. 65.

788

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

demokratijoje, daugumai viešpataujant, galimi stambūs nusikaltimai. Tie­ sa, deja, yra kitokia. 1933 m. pradžioje tapęs kancleriu, Hitleris paskelbė naujus rinkimus, kuriuos naciai laimėjo, bet vis vien drauge su savo sąjun­ gininkais nacionalistais neturėjo Reichstage reikiamos 2/3 daugumos pa­ skelbti vadinamąjį įgalinantį aktą (Gesetz zur Behebung der Not von Volk und Reich). Šis aktas turėjo Hitlerio valdžiai suteikti teisę (4 metams) leisti įsta­ tymus. Hitleris šį aktą paskelbė, prikalbėjęs naivųjį Centro, arba katalikų, partijos vadą, monsinjorą L. Kaas Reichstage jį paremti. Todėl prieš žydus nukreiptus įstatymus vėliau išleido ne „demokratiniu būdu išrinktas par­ lamentas", kaip tvirtina Skrupskelis, bet Hitlerio valdžia. Apskritai keistas Skurpskelio bandymas fašizmą susieti tik su Ita­ lijos fašistais. Tarp fašistinių judėjimų fašizmo tyrinėtojai, be Italijos, dar atpažįsta Falangą Ispanijoje, Geležinę gvardiją Rumunijoje, prancūzų fašiz­ mą tarpukaryje ir Vichy Prancūzijoje, na, ir fašizmus, egzistavusius kadai­ se Graikijoje, Japonijoje ar Norvegijoje. Nemanykime, kad fašizmas yra tik tarpukario ar Antrojo pasaulinio karo reiškinys. Nepamirškime ir Miloše­ vičiaus Jugoslavijos. Kalbant apie fašizmą, sunku apsieiti be jo apibūdi­ nimo. Skrupskelis fašizmą aptaria labai nenoriai, arkivyskupo M. Reinio lūpomis, sakydamas, kad jis yra „valstybinis totalizmas", kur žmonės eg­ zistuoja tik valstybei ir tik iš „valstybės malonės". Ne visai taip. Siūlyčiau fašizmo sąvoką praplėsti, jį apibūdinant taip, kaip daroma filosofinių sąvo­ kų žodynuose. Tada bus aiškesnė ir Antano Maceinos esė „Tauta ir valsty­ bė" bei jo surašytos Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) programos prigimtis. Fašizmas paprastai apibūdinamas kaip politinė doktrina, suderinanti etniš­ kąjį nacionalizmą su totalitariniu požiūriu, kad valstybė turėtų kontroliuo­ ti visas bendruomenės gyvenimo sritis3. Fašizmas nėra vien tik „valstybi­ nis totalizmas". Svarbus jo komponentas yra „etniškasis nacionalizmas". Todėl fašizmas yra priešingybė liberalizmui, nes pagal jo postulatus in­ divido laisvė ir jo savęs realizavimas priklauso nuo tautos poreikių, o ne atvirkščiai. Fašizmas vyriausią valdžią politinėje ir kultūrinėje sferoje su­ sieja su tautos valia, išreiškiama per vadą ir sąjūdį, kurių tikslas yra sustab­ dyti tariamą tautos nuopuolį. Žinoma, pagal M. Reinio ir pagal žodyno apibūdinimą į fašizmo apimtį įeina ir vokiškasis nacionalsocializmas.

3 The Oxford Companion to Philosophy. Oxford University Press. Oxford-New York, 1995, p. 269.

IDEOLOGIJA

789

Tautos apsivalymas pagal Maceiną Senoji valstybė tautos ugdymą, josios charakterio ir josios žy­ mių išvystymą buvo palikusi pačiai gamtai. Tauta išsivystė tiktai tiek, kiek buvo aktyvūs prigimties veiksniai. Tuo tarpu naujoji vals­ tybė pati aktyviai imasi organizuoti tautos ugdymą. Ji paima i savo rankas ne tik švietimą ir auklėjimą, suprastą siaura prasme, bet ir fi­ zinį tautos gyvenimą ir jos sveikatos priežiūrą, josios narių didėjimą šeimose, josios apsaugą nuo maišymosi su svetimais elementais, jo­ sios emigracijos ir imigracijos tvarkymą. Dėl to tam tikri nuostatai, draudžią skirtingos rasės vedybas, reikalaują fizinės kultūros, švieti­ mo priežiūros ir kontrolės yra reikalingi ir prasmingi. Šie dalykai se­ nojoje valstybėje per daug buvo palikti kiekvieno individo nuožiū­ rai. Naujoji valstybė visa tai stengiasi sunormuoti ir palenkti tautos išsivystymui. Pastangos yra prasmingos, nes tautinė valstybė pirmu­ tiniu savo uždaviniu kaip tik ir turi tautos ugdymą, suprastą pla­ čiausia prasme. Tauta tam ir siekia savo objektyvacijos, kad joje patobulėtų ir išsivystytų. Ketvirta tautinės valstybės žymė yra josios tautiškumas. Seno­ sios valstybės nariai buvo piliečiai. Piliečio ženklas buvo valstybės duotas pasas. Tuo tarpu naujoji valstybė savo egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet tautiečiu. Tautiečio ženklas jau yra ne pasas, bet tau­ tinė individualybė. Šitas tautietis yra tikras valstybės narys, nes jis tik­ ras tautos narys. Valstybė, būdama tautos objektyvacija, negali vie­ nodai traktuoti ir tautiečius, ir svetimų tautybių piliečius arba vad. tautines mažumas. Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valstybės gyventojai. Jie gali naudotis visomis tau­ tiečių teisėmis, bet negali turėti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai. Jų dalyvavimas tautinės kultūros gyvenime, moksle, mene, visuome­ nės institucijose, ekonomikoje yra nepageidaujamas, o kai kuriais at­ vejais net neleistinas. Mažumos tautinėje valstybėje visados yra sve­ timas kūnas, kuris niekados nesutaps su tautos kūnu ir nejsijungs į jos organizmą. Todėl mūsų laikais valstybės ribos turi sutapti su tautos ribomis, o tautos viduje gyvenantieji svetimtaučiai turi būti arba įjungti į tautos kultūrą ligi nutautimo, arba iškelti į savą valstybę,

790

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

arba palikti kaip svečiai bei besinaudoją prieglaudos teisėmis. Kito­ kios išeities nebėra, jeigu mes norime, kad valstybė tikrai ir sėkmin­ gai būtų tautos objektyvacija. Šitas dėsnis ypač yra svarbus mažoms tautoms, kurioms net ir nedidelis svetimtaučių kiekis yra kultūriniu atžvilgiu kenksmingas. Šiandien kai kuriose valstybėse matoma ko­ va su svetimtaučių gaivalais turi gilios prasmės. Tai yra kova su tau­ tos kūno skaldytojais. Galima nesutikti kai kur su šitos kovos prie­ monėmis. Bet pats tautinės kultūros apvalymo principas yra sveikas. Antanas Maceina, „Tauta ir valstybė". Naujoji romuva. 1939 m. kovo 19 d.

1939 m. Naujojoj romuvoj Antanas Maceina išspausdino straipsni, pa­ vadintą „Tauta ir valstybė", kuriame skelbė apie naujo tipo valstybės Eu­ ropoje atsiradimą. Tai valstybė, kurios ribos sutampa su tautos ribomis. Anksčiau valstybės nariai buvo piliečiai, o naujoje, tautinėje, valstybėje pi­ lietis pakeičiamas tautiečiu. Anksčiau valstybė buvo demokratinė, grįsta draugijiniu principu arba suma atskirų individų, atskirų grupių, kurias jungė bendri interesai. Tuo tarpu prieškario Europoje laisvi demokratiški sambūriai pradeda užleisti vietą valstybei, grįstai viena organiška bendruo­ mene, jungiama iŠ vidaus, persunkiančia visą gyvenimą, būtent TAUTA, kaip pastebi Maceina. Antanas Maceina yra nedviprasmiškas naujos vals­ tybės šalininkas (žr. „Tautos apsivalymas pagal Maceiną"). Pagal Maceiną, mažumos tautinėje valstybėje niekada nesutaps su tautos kūnu ir neįsi­ jungs į jos organizmą. Tautos viduje gyvenantieji svetimtaučiai turi būti ar­ ba įjungti į tautos kultūrą ligi nutautimo, arba iškelti į savą valstybe, arba palikti kaip svečiai, besinaudoją prieglaudos teisėmis, - išpranašaudamas Miloševičiaus politiką Kosove skelbia Maceina. Kaip žinome, Miloševičius pradėjo savo apsivalymo akciją siaurindamas albanų teises ir baigė juos žudydamas ar ištremdamas iŠ krašto. Savo straipsnyje Maceina konkrečių ano meto valstybių, kuriose vyksta jo rekomenduojamas „tautinis apsišvarinimas", nemini. Tačiau už­ tenka užuominų. Šiandien, tai yra 1939 metais, kai kuriose valstybėse ma­ toma kova su svetimtaučių gaivalais turi gilios prasmės, teigia Maceina. Galima nesutikti su šitos kovos priemonėmis, sako jis, bet pats tautinės kultūros apvalymo principas yra sveikas. Nesunku įspėti, kad 1939-aisiais

IDEOLOGIJA

791

apsivalymas nuo svetimtaučiu gaivalų neleistinomis priemonėmis galėjo vykti tik pas Lietuvos kaimyną Vakaruose. Na, o kai Maceina teigia, jog reikalinga ir prasminga nuostata, draudžianti skirtingos rasės vedybas, kai jis palaiko valstybės kišimąsi į fizinį tautos gyvenimą bei laiko tikslinga jos priežiūrą, apsaugančią tautiečius nuo maišymosi su svetimais elementais, tada pasidaro visiškai aišku, kad Maceinos modelis yra nacionalsocialis­ tinė Vokietija. Valstybė, kurioje valdžiai leidžiama taip kištis į intymius žmonių reikalus, yra ne tik „totalinė", vartojant Maceinos terminologiją, bet ir totalitarinė. Kęstutis Skrupskelis Antano Maceinos esė „Tauta ir valstybė", Ma­ ceinos kvietimą „apsivalyti nuo svetimtautiškų priemaišų" ir „padaryti mūsų valstybę lietuvišką" atsisako traktuoti kaip visumą arba kaip atskirą tekstą. Skrupskeliui reikia tikrinti, ką Maceina tuo ar kitu klausimu pasakė kitame savo straipsnyje, rašytame šešeri metai prieš „Tautą ir valstybę". Skrupskelis spėlioja, ar Maceina, stebėdamas vokiečių ir lenkų politinę veiklą Lietuvoje, tautinių mažumų atžvilgiu darėsi mažiau tolerantiškas. Nei Maceina, nei Skrupskelis žydų nemini. Pagaliau reikalingumą nuosta­ tų, draudžiančių skirtingos rasės vedybas, Skrupskelis mistifikuoja, teig­ damas, jog neaišku, „ar šitaip rašydamas Maceina pasilieka nuosaikus"... Pagal Skrupskelio „Tautos ir valstybės" traktuotę atrodytų, lyg Antanas Maceina, vienas iŠ geriausių lietuvių stilistų ir kalbos mokovų, būtų nesu­ gebėjęs aiškiai išreikšti ir perduoti savo minčių. Reikia pripažinti, kad politologas ir Fronto bičiulis Vytautas Vardys Maceinos „Tautą ir valstybę' traktuoja sąžiningiau. Savo knygoje The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania jis rašo, kad Macei­ nos požiūris, jog „valstybės ribos turi sutapti su tautos ribomis", reiškia netoleranciją Lietuvos mažumoms, kurios 1939 metais sudarė 20 procentų Lietuvos gyventojų1. Maceinai Vardys priešina, jo nuomone, „svarbiausią ketvirtojo dešimtmečio katalikų intelektualą" Stasį Šalkauskį, kurio pažiū­ ros buvo tolerantiškos. Charakteringa, kad pažiūrų skirtumus tarp Macei­ nos ir Šalkauskio savo straipsnyje Skrupskelis bando nutylėti. Anot Vardžio, Maceina vėliau nuo savo pažiūrų, išreikštų esė „Tauta ir valstybė", atsitraukė45. Deja, Vardys nepasako, kuriame leidinyje ar kuria proga. 4 V. Stanley, Vardys. The Catholic Church, Dissent ant Nationality in Soviet Lithu­ ania // East European Quarterly, New York, 1978, p. 35. 5 Ibid.

792

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Knygoje Pavargęs herojus bandžiau atsekti 1941 m. Berlyne A. Macei­ nos parašytos fašistinės LAF'o Programos ištakas, jos sąsajas su manifestu „I organiškosios valstybės kūrybą" ir esė „Tauta ir valstybė". Kažkodėl sa­ vo straipsnyje Naujajame židinyje-Aiduose K. Skrupskelis apie LAF'o Prog­ ramą nė puse žodžio neužsimena, lyg ji neegzistuotų. Maceina Berlyne buvo LAF'o ideologijos komisijos pirmininkas, o jo paruošta Programa ati­ tinka visas fašizmo nuostatas. Jau pačioje savo užuomazgoje LAF'as buvo fašistinio pobūdžio są­ jūdis, pasišovęs „supuvusią" prieškario Lietuvą reformuoti. K. Škirpos ir A. Geručio paruoštame atsišaukimo „Į talką naujos Lietuvos kurti!" projek­ te randame šiuos žodžius: Mūsų idealas yra visos lietuvių tautos idealas: laisva ir nepriklausoma Lie­ tuva. Bet praeities klaidų nebekartosime. Ilgametis vadinamas tautinis režimas lietuviii tautą apvylė, kaip ją apvylė ir buvusis prieš tai šeiminiai - demokratinis iš­ tižimas. Naujoji Lietuva kuriasi naujais tautinio socializmo pagrindais, kurie taip skaisčiai nušvietė mūsų kaimyno - Vokietijos - padangę. Jie žada ir Lietuvai lai­ mingesnę ateitį6. Nors, anot K. Škirpos, frazė, kad tautinis socializmas „nušvietė" Vo­ kietijos padangę, buvo skirta santykiams su Vokietija „pašildyti", net ir J. Brazaitis su P. Naručiu Lietuvių enciklopedijoje rašydami apie LAF'ą buvo priversti pažymėti, kad LAF'as „taip pat ruošė programą būsimai išlaisvin­ tai Lietuvai. Joje buvo to meto madingu totalistinių tendencijų, su vadu, su rasizmo užuominomis"7. Lietuviškojo tautinio socializmo principai išdėstyti A. Maceinos LAF'o Programoje8. Nesileisdamas į detalią Programos analizę, priminsiu tik svarbiausius jos bruožus. LAF'as savo veikimą grindžia lietuviškuoju nacionalizmu, krikščioniškosios dorovės ir socialinio teisingumo dės­ niais. Į lietuviškojo nacionalizmo uždavinių apimtį, tarp kitų dalykų, įeina: organizuotos lietuvių tautos valios ugdymas bei vykdymas; saugojimas jos rasinio tyrumo; stiprinimas amžinojo lietuviškumo. LAF'as visur ir visada laikosi vieningos valios principo. Jis vykdo kolektyvinę visuomenės valią 6 Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Vašingtonas, 1973, p. 35. 7 Lietuvių enciklopedija. 16 tomas. So. Boston, 1958, p. 27. 8 Kazys Škirpa. Sukilimas.., p. 567-572.

IDEOLOGIJA

793

tautos ir valstybės gyvenime, visuomenę rikiuoja sudrausmintam darbui ir derina profesinius reikalus su tautos gerove. Priaugančiai kartai auklėti ko­ vos ir pasiryžimo dvasia sudaroma Tautinio darbo apsauga, veikianti ka­ rinės drausmės pagrindais ir primenanti blogos atminties SS ar SA dali­ nius. Be to, LAF'as ryžtasi griežtai kovoti su lietuviškumą neigiančiomis ar jo nepaisančiomis kultūros srovėmis ar idėjomis. Žinoma, tuo sudaromos sąlygos cenzūrai, nepageidaujamų idėjų ir minčių kontrolei. Labai svarbus vaidmuo Maceinos Programoje skirtas valstybei. Valstybės kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis ir laiduoja socialini teisingumą. Pavyzdžiui, įmonių darbininkams ir tarnautojams valstybė užtikrina teisę dalyvauti įmonių pelno skirstyme. Valstybės uždavinys darbininkus, tarnautojus ir valdininkus aprūpinti nuosavais butais ir daržais. Bendrosios ūkinės gerovės sumetimais valstybė įpareigojama rūpintis pramonės raidos planingumu ir veikimo kontrole. Valstybė už­ tikrina palankias sąlygas lietuviškai Šeimai klestėti, ugdo fiziškai ir dva­ siškai stiprias lietuviškas asmenybes. Žodžiu, tikras tautinis socializmas. Pagaliau, kopijuojant nacionalsocialistinėje Vokietijoje įkurtą Reicho dar­ bo tarnybą (Reichsarbeitsdienst), Maceinos Programoje siūloma, kad veik­ lumui ir solidarumui skatinti, darbo meilei auklėti ir viešojo pobūdžio gė­ rybėms sparčiau kurti būtų įsteigta abiejų lyčių jaunuomenei privalomo darbo tarnyba... Maceinos surašytoje Programoje LAF'as savo veikimą grindžia ir krikščioniškosios dorovės dėsniais. Ten sakoma, kad viešosios dorovės prasme LAF'as nusistatęs „glaudžiai bendradarbiauti su Iegaiinėmis kon­ fesijomis, kreipdamas ypatingą dėmesį į Katalikų Bažnyčią, tikėdamasis iš jos aktyvaus įsijungimo į lietuvių tautos idealų siekimo darbą"*. Krikščio­ niškosios dorovės principai, Programoje paminėti keliose vietose, yra tar­ si moderuojantis veiksnys, turėsiantis sušvelninti atvirai deklaruojamą tautinį totalitarizmą. Kaip tai turėtų įvykti, Maceina konkrečiau nepa­ aiškina. Na, ir apskritai, ar įmanoma suderinti fašistinę santvarką su krikščioniškosios dorovės dėsniais? I šį klausimą atsakyti palieku Kęs­ tučiui Skrupskeliui. * Atrodytų, kad rašydamas LAF'o Programą Maceina norėjo tautą sutapatinti su Bažnyčia. Po daugelio metų emigracijoje jis pakeitė savo nuomonę ir pasisakė prieš, jo žodžiais tariant, išeivijos katalikų visuomenės polinkį „įkinkyti kataliky­ bę į tarnybą tautiškumui".

794

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Viską pasakius lieka dar A. Maceinos paradoksas - jo projektų nevientisumas, apimantis temas nuo socialinio teisingumo iki teologinių klausimų. Egzistuoja, pavyzdžiui, prieškario Maceina, kuris konservaty­ viosios lietuvių kunigijos dalies buvo apšauktas vos ne bolševiku. Lite­ ratūros mėgėjams pažįstamas pokario Maceina, kuris Literatūros lankuose drjso paskelbti, kad patriotiški Bernardo Brazdžionio posmai, rašyti emig­ racijoje, yra niekam tikusi poezija. Šiame straipsnyje palietėme fašistinį Maceiną, skelbusį etniško apsišvarinimo primatą, kvietusį saugoti tautos rasinį tyrumą. Ką apie jį bepasakytum, Maceina visada turėjo savo nuo­ monę ir nebijojo ją reikšti. Lietuviai mėgsta savo kultūrinius korifėjus matyti gražiai sušukuotus ir nupudruotus. Tokį Maceiną norėtų matyti ir K. Skrupskelis. Nors ankstyvieji Maceinos raštai, anot Skrupskelio, silpni, bet kuo mažiau apie juos kalbėsime, tuo bus geriau. Mano nuomone, mū­ sų žymius kultūros veikėjus turėtume visapusiškai pažinti, ypač jeigu ma­ nome, kad jų idėjos visuomenėje turėjo poveikį. įtariu, kad Maceina visa­ da buvo smarkiai veikiamas laikotarpio idėjų. Savo straipsnyje Akiračiuose Leonidas Donskis atliko kai kurių Maceinos idėjų archeologinį tyrimą ir parodė, kaip fašistinė ideologija per antraeilius vokiečių ir rusų filosofus pateko į tuometinę Maceinos galvoseną. Maceinos pokario susidomėjimas Dostojevskio romanais paaiškintinas tuometiniu šio rašytojo, kaip „išprana­ šavusio komunizmo atėjimą" ar „atskleidusio ateizmo esmę", išpopuliarė­ jimu Vakaruose. Nebuvo Maceinai svetimas nė anuomet madingas egzis­ tencializmas. Dar vėliau Maceina buvo įtakojamas popiežiaus Jono XXIII pastangomis liberalėjančioje Bažnyčioje sklindančių idėjų. Kaip kitaip pa­ aiškinti jo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išreikštą nuostatą, kad religija neturėtų būti susieta su tauta. Antano Maceinos pavyzdys mus mokytų, kad aplinka įtakoja žmogaus sąmonę. Bet tai tema, neįtelpanti į šio straips­ nio rėmus. Skelbta: „Akiračiai", 2000 m. vasario mėn., Nr. 2.

SUM M ARY OR N O N TRA D ITIO N AL REVIEW OF A LFO N SA S E ID IN T A S' BOOK Alfred Erich Senn

As the former Lithuanian Ambassador to the United States and now the Lithuanian Foreign Ministry's Ambassador for Special Missions, Alfon­ sas Eidintas, a historian by training, has considerable experience in exami­ ning the details of the Holocaust in Lithuania, He has here undertaken to document the evolution of Lithuanian memory and thought about the Ho­ locaust. In his introduction to this volume, he also delves extensively into the prehistory of the attitudes or mentality of ethnic Lithuanians toward the Jewish minority that lived among them for centuries. The subject of the Holocaust in Lithuania exemplifies the arguments of those who insist that there is no such thing as "objective history." In discussing the Holocaust, as in any murder case, one camp may call for un­ compromising indictment of all deemed guilty, while another, if not deny­ ing the guilt of the "defendant," may argue extenuating circumstances, ranging from temporary insanity through provocation. The historian can establish that an act took place on a certain day, but this, by historical stan­ dards, constitutes only chronology or, as East Europeans call it, "faktologija" ("factology"). The moment the historian begins to look critically at motivation, circumstances, context, or any other such considerations, the product becomes unacceptable for one or another camp of readers. Survivors and victims' relatives are usually more interested in con­ demnation and punishment than in explanation. Explanations seem tan­ tamount to sympathizing and excusing. [1] The determination to write indictments in mass killings, however, all too easily leads onto the ques­ tionable practice of stereotyping nations. In 1941 Jews died as the victims

796

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

of the stereotypes that cast them as Communists, and Jewish survivors of the Holocaust carried stereotypes of their oppressors with them. In 1947 a gathering of survivors condemned the Lithuanian people as a whole. In the words of Lucy Davydowicz, "Almost to a man, the survivors regarded all goyim - non-Jews - as unmitigated anti-Semites." [2] Over time, the survivors have shown themselves reluctant to modify their judgments. Continued stereotyping of any nation, however, can encourage "counter­ stereotyping," and the result is usually a complete breakdown in com­ munication. Since Eidintas is speaking specifically with a Lithuanian audience, foreign readers may not always understand the context of issues that he raises, and they may even have trouble with the vocabulary that Lithua­ nians employ. A major example of this is the Lithuanians' use of the word "genocide." Probably most westerners associate the word "genocide" with images of mass executions, but Lithuanians also call Soviet nationalities policy "genocide." The "Genocide Center" in Lithuania came into being to study Soviet policy in Lithuania, not to study the Holocaust. As Eidintas notes, this can lead to some Lithuanians' speaking of "two genocides," conjuring up an image of "symmetry" in the suffering of both Jews and Lithuanians in the decade of the 1940s. Jewish authors justifiably object to this thought, and Western observers usually reserve "genocide" for charac­ terizing only mass murder. Nevertheless Lithuanians, insisting on their right to consider their own national suffering, continue to speak of Soviet practices as "cultural" and "spiritual" as well as physical genocide. Eidintas' work consists of two parts: a lengthy introduction review­ ing the history of Lithuanian attitudes toward their Jewish neighbors, and a collection of major essays and documents showing the evolution of Lithuanian thought about the Holocaust. He concentrates on the Lithua­ nians' attitudes toward the Jews rather than on Jewish views of the Lithua­ nians, and in his dual function as a historian and a policymaker, he repea­ tedly recommends topics for further investigation. Eidintas' introduction covers five major topics. First he characte­ rizes Lithuanian-Jewish relations from the time of the serious develop­ ment of Lithuanian political consciousness in the late 19th century up to

SUMMARY

797

the time of the First World War. Then he recounts the role of Jews in the independent state of Lithuania,, 1919-1940. The third and the fourth sec­ tions constitute the raison d'etre of the work, first an account of Jewish and Lithuanian memories of specific events in the Holocaust and then an ex­ tensive examination of the way in which Lithuanian writers, mostly in the emigration, recounted this history before the collapse of the Soviet state. The last section considers the events and developments since 1990. The first section, Eidintas discusses the contradictory ways in which Lithuanians looked at their Jewish neighbors in the 19th century. Jews and Lithuanians lived in almost daily contact, but Lithuanians considered the Jews a distinctively different, even alien people. Looking on themselves as a community, Lithuanians divided humanity basically into "Lithuanians" and "non-Lithuanians" (lietuviai and nelietuviai). A Lithuanian referred to another Lithuanian as a "person," (žmogus), but he referred to a Jew as a "nonperson" (nežmogus). He used other terms for Polonized nobility, priests, and children. The reader here begins to see the development of ste­ reotypes that can later reappear in much more threatening forms. [3] When Lithuanian leaders established an independent state after World War I, they in fact found considerable support among the Jews. At the Paris Peace Conference in 1919, the Lithuanian delegation made extra­ ordinary promises to the Jews concerning their cultural and even political autonomy, and according to Ezra Mendelsohn, there was "a Jewish ten­ dency in Vilna (in Lithuanian "Vilnius" and "Wilno" in Polish - aes) and elsewhere to prefer a Lithuanian to a Polish (or Soviet) 'solution'." [4] Je­ wish intellectuals such as Simon Rosenbaum and Jacob Robinson made im­ portant contributions to the theoretical and practical development of the concept of Lithuanian statehood. Over the two decades of Lithuanian independence between the World Wars, the Jewish population accepted their position in Lithuania; the Lithuanian historian Liudas Truska has called the Jews "the Lithuanian Republic's most loyal minority." [5] The first phase of cooperation ended, however, after the Allied Powers, in 1923, decided to recognize Poland's occupation of Vilnius, which the Lithuanians claimed as their capital. Lithuanians had counted on Jewish support to reinforce their claim to the city and the surrounding region. After the loss of Vilnius, in Mendelsohn's

798

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

words, "there were many fewer Jews in the new state than its leaders, and the leaders of Lithuanian Jewry, had previously believed." [6] In the years of authoritarian rule in Lithuania, 1926-1939, Jewish business people resen­ ted the Lithuanian government's policies of strengthening Lithuanian bu­ sinesses. This would actually be the other side of the coin that had earlier made Lithuania look attractive for some Jews because of the economic back­ wardness of the Lithuanians. [7] Many Jewish leaders, however, believed that they were better off under the authoritarian government than they had been under the Christian Democratic governments of the early 1920s. With the beginning of war in September 1939, the relations and mu­ tual perceptions of Jews and Lithuanians moved onto a larger stage that built first by Soviet-Nazi cooperation in Eastern Europe and then by Soviet-Nazi conflict. First the Soviet Union overran Lithuania; then the Nazis came; then the Soviets returned. Lithuanians and Jews reacted diffe­ rently to the priorities of the Stalinist and the Nazi systems. Since Jewish authors differ as to the role that the Soviet experience played in the violen­ ce against Lithuanian Jews in 1941, some comments on the existing litera­ ture would seem to be in order. The Jewish population in Lithuania grew significantly in 1939. A lar­ ge number of Jewish refugees flowed in after the Germans had seized Memel (Klaipeda) in March. Then in the first months of war, the Soviet Union seized eastern Poland and then gave the Vilnius region to the Lithuanians. The first major test of Jewish loyalties to Lithuania came as they conside­ red whether they preferred to live under Lithuanian or Soviet rule. According to most testimony, many - perhaps even most - nonCommunist Jews in Vilnius seemed to prefer Lithuanian to Soviet rule in October and November of 1939. As Soviet troops prepared to leave, po­ groms broke out. Henri Minczeles spoke of Poles' rioting with the slo­ gans "Down with the Lithuanians," "Down with the Jews," and "Down with the Soviets." According to Israel Cohen, "Under the rule of the Li­ thuanians the people breathed more freely and the Jews enjoyed a fee­ ling of comparative relief." He described the "attitude of the Lithuanian government itself" as "one of satisfying tolerance." Jan Gross emphasized the deportation of Jews in Soviet territory who "refused to take up Soviet identity cards." [8]

SUMMARY

799

Some authors have nevertheless identified significant anti-Lithua­ nian feelings among the Jewish population in Vilnius. Levin wrote, "In the latter half of October, shortly before the expected entry of the Lithuanian army, the exodus assumed mass proportions. (...) While some emigrants (...) were motivated to relocate by their pro-Soviet ideology, others chose to leave Vilna in order to escape the reputedly anti-Semitic Lithuanian re­ gime." Anna Louise Strong, an outspoken partisan of the Soviet order, re­ counted how, when the Soviet Union delivered Vilnius to the Lithuanians, "some twenty thousand of Vilna's workers, especially the Jewish, didn't wait for this pogrom. They went with the Red Army into the USSR." [9] In June 1940 the Red Army moved in force into Lithuania and estab­ lished the Stalinist order. Soviet officials proclaimed that they were brin­ ging the class struggle, turning exploited against their exploiters. This of course meant a pronounced effort to weaken Lithuanian domination of the land's culture and politics, but it also meant encouraging class warfare wit­ hin every other national group, including Lithuania's Jewish community. Most Lithuanians have condemned the Soviet invasion as a foreign occu­ pation that aimed at destroying traditional society; most Jewish commen­ tators have considered it a political action aimed first against Nazi expan­ sion into Eastern Europe. The role of Jews in the Soviet order in 1940-1941 is a complicated and controversial historical question, one of the historical problems that exem­ plify the dangers of "factology," of simply using "facts," without careful examinations of context and circumstances. Jews had comprised a promi­ nent part of the gatherings welcoming Soviet troops in June 1940, and Jews constituted a disproportionately high percentage of the membership of the Lithuanian Communist Party. Many aggrieved Lithuanian nationalists per­ ceived the Jews as major supporters of the Soviet regime and even identif­ ied the Jews with the regime. Historians may explain that the percentage of Jews in the party was not disproportionate to the urban population in Lithuania, where the party membership was concentrated, but observations by historians cannot reach back to alter contemporary perceptions. Jewish writers agree that in 1940, Soviet troops received a festive welcome from Jews in Kaunas and that Lithuanians resented this welcome.

800

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

According to Zvi Gitelman, in the eyes of the Lithuanians "Jews who wel­ comed the Red Army were seen as traitors"; Aba Gefen, a survivor, dec­ lared that Lithuanians viewed the loss of independence as a national tra­ gedy and "they could not understand why their Jewish fellow citizens, who had lived well in Lithuania, rejoiced at the destruction of their state." The choice for Jews, many claim, was between the Nazis and the Soviets, and Jews in Lithuania rather naturally opted for the Soviet system. Accor­ ding to Ben-Cion Pinchuk, "Pogroms and Nazi terror, not enthusiasm for Communism, were the dominant forces that drove the Jews towards the Soviets." [10] In general, the accounts focusing on Jewish life in 1940-1941 picture Soviet policies as aimed against religious and independent community or­ ganizations as specifically anti-Jewish rather than as class conflict, but Je­ wish writers have also noted that the Soviet order had significant support particularly among young Jewish men. The Soviet authorities persecuted Bundists and Zionists, suppressed Jewish religious institutions, and ex­ propriated property. Jewish commentators point out that, in proportion to population, the mass deportation of June 1941 carried away more Jews than Lithuanians. [11] Numerous authors have suggested that, in view of the anti-Jewish violence in Lithuania in the summer and fall of 1941, the deportees might have been the "lucky" ones. In regard to the pro-Soviet youth, writers take both negative and po­ sitive stances. Zvi Kolitz spoke of "the Jewish members of the NKVD, im­ bued with the self-hating spirit of the eusektsiia (Jewish sections in the AllRussian Communist Party)," and Jan Gross argued that younger Jews may have seized this opportunity to integrate into the secular society and to escape the social and cultural restrictions of Judaism. Dov Levin, on the other hand, observed, "Upon the establishment of Soviet rule the Jews felt much greater physical security than previously. They were also greatly re­ lieved by the cancellation of all restrictions and discriminatory measures that had been in effect against the Jewish minority." Several authors have spoken of the positive impact of seeing Jewish officers in the Red Army, and Zvi Gitelman declared, "Despite misgivings about the Bolsheviks' militant atheism, their persecution of Zionism, and nationalization of pro­ perty, many Jews welcomed the Red Army as a liberator." [12]

SUMMARY

801

Moving to the question of "measuring" Jewish participation in the Soviet order, we find disagreement. According to Ben-Cion Pinchuk, "Jews participated in disproportionate numbers in the Soviet-established institutions during the first few weeks of the new regime." Zvi Kolitz dec­ lared, "There is no doubt that the Jewish communists in Lithuania, whose number was estimated at 900 out of 2500 were very active in expropriating properties and in the choice of the deportees. They were helped by Jewish members of the NKVD, who arrived together with the Red Army." Dov Levin has countered, "The proportion of Jewish functionaries and, in par­ ticular, holders of representative posts did not exceed the proportion the Jews constituted of the general population," and Jan Gross expressed "doubt that the intermediate administrative apparatus was predominantly Jewish." [13] The reader should of course remember that basic policy at this time came from Moscow. There was little physical resistance to Soviet rule among the Jewish population. Jews obviously had to consider what alternatives to Soviet ru­ le they might actually have. Levin wrote of Jewish "opposition to a Soviet regime," but he limited his discussion to efforts to maintain Jewish relig­ ious and cultural practices, he recorded no signs of political resistance. Instead he spoke of a "policy of refraining from anti-Soviet activity." [14] The Soviet authorities deported thousands Jews in June 1941, but overall Jewish writers have not displayed the intense resentment and opposition to Soviet rule that the Lithuanians have. Most Lithuanians, as Eidintas notes, viewed the Soviet regime in a totally different fashion. They tended to overlook the ways in which eth­ nic Lithuanians "collaborated" in the new order, and they tended to iden­ tify the Jews as the "traitors" who had welcomed the Soviet troops and had profited most under the new regime. An American diplomat who vi­ sited Soviet Lithuania in March 1941 reported "a strong, anti-Semitic fe­ eling in the whole country, and the new regime is usually described as the 'Jewish government'." [15] At least as important as thoughts about the possible Jewish role in the Soviet government were the daily conflicts in the streets and in public institutions where young Jewish men obviously felt a new empowerment.

802

LIETUVOS ŽYDU ŽUDYNIŲ BYLA

According to Dov Levin, "There is no doubt that Jews constituted close to half, if not more," of the membership in the komsomol organization (Com­ munist Youth League). Some Jewish commentators have expressed regrets about the behavior of some Jews. [16] In the winter of 1940-1941, some young Lithuanian men relished fist fights with Jewish komsomols. [17] An anti-Soviet resistance group that formed in Germany, Lithuanian Activists' Front (LAF), translated these feelings into openly anti-Jewish propaganda, calling for "anticommunist and anti-Jewish activity. (...) It is very important in this matter to get rid of the Jews. Therefore one must create in the land a heavy atmosphere against the Jews so that no Jew could even dare to think that in the new Lithuania he could have even minimal rights and the general possibility of making a living. The purpo­ se is to force all Jews to flee Lithuania together with the red Russians." Lithuanian commentators have argued that calling for the expulsion of Jews did not mean killing them, but a proclamation issued in Berlin - it is not clear exactly by whom - called for vengeance and declared that "on the day of reckoning Lithuania's traitors could hope for forgiveness only if they could prove that they had each eliminated (likvidavo) at least one Jew." [18] Thoughts of violence were in the air. Ultimately, it is difficult to reconcile the conflicting Jewish and Lithu­ anian memories of Soviet rule in 1940-1941. One set of writings accepts Soviet rule as at least the best alternative; the other resents the loss of cul­ tural and political independence. Where one sees freedom, the other sees oppression. A Jewish writer declared, "Under Russia we were free," and in any case, "with war raging in Europe, Lithuania could not remain inde­ pendent for much longer." [19] Jews accuse both Germans and Lithua­ nians of genocide; Lithuanians accuse the Soviets of genocide and claim that the Jews helped Moscow and especially Stalin. Each works with a po­ sitive stereotype of itself, dismissing the negative activity of its kinfolk as unrepresentative. Each works with a negative stereotype of the other. The growing tensions in Lithuania reached a climax in June 1941. On the night of June 13-14, thousands of people, both Jews and Lithua­ nians, were gathered up and herded into prepared railway cars for de­ portation to Siberia. A week later, on June 22, the Germans attacked the

SUMMARY

803

Soviet Union, and Lithuania became one of the first battlefields. Soviet tro­ ops quickly fled the land, but before departure they executed a number of political prisoners. Many Jews also tried to flee Lithuania, but Soviet guards at the eastern border of "Soviet Lithuania" blocked most of them and forced them to return, where they faced the wrath of Lithuanians. When the Soviet order collapsed, there was no effective civil society in Lithuania. A group of Lithuanians proclaimed the formation of a pro­ visional government, but within a few days German troops moved in and established a new occupation regime. The Jewish population of Lithuania became the target of the passions and emotions, vengeance and greed that ran through the streets. [20] By the end of 1941 only a small minority of the Jewish population that had inhabited the land a year earlier still lived. In light of the sheer number of violent deaths, many Jewish writers have ranked Lithuanians together with the Nazi authorities as the bane of their nation. That Lithu­ anians participated in the killing of Jews is not open to serious historical challenge; this is a fact. Specific gruesome events such as the killings in the Lietūkis garage in Kaunas are historical facts, although historians may argue about numbers and other details. Nevertheless lingering issues abound, including the investigation of actions during the so-called "inter­ regnum" (the period between June 22 and the actual arrival of German tro­ ops), the specific identities of killers, and ultimately the acceptance of res­ ponsibility to probe and consider all aspects of the mass killings. The killings during the "interregnum" have been the subject of con­ siderable controversy; but here again the question of context arises. Eidin­ tas indicates that these first killings targeted suspected Communists and that the victims included Lithuanians as well as Jews. This view might separate these killings from the systematic slaughter of human beings that followed under Nazi rule, but it opens the question how the killings shif­ ted their focus from identifiable Communists and their sympathizers to Jews in general. Eidintas suggests that after the coming of the Nazis, Lithuanians participated in the anti-Jewish campaigns at German urging and direction. Jewish authors declare, to the contrary, that Lithuanian "partisans" turned

804

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

their hostility on Jews indiscriminately. Jewish writers, to be sure, do not agree on the reasons for this explosion. Azriel Schochat has argued that Lithuania's historic "anti-Semitism" did not by itself explain the violence: "The special ferocity which the population demonstrated toward Lithua­ nian Jews during the Holocaust was undoubtedly the outcome of the very complex political situation created by the Soviet occupation in 1940 and 1941." [21] Many others have discounted the Soviet experience. Although Dov Levin declared that "in independent Lithuania there had been no mass anti-Semitism," he declared that the Soviet occupation had in fact temporarily saved the Jews: "Soviet rule in Lithuania did defer the Holo­ caust there for twelve months and seven days, but ultimately it heightened the tragedy." [22] There is much to be done in explaining the motivation of Lithuanians who participated in the killings. The question of identifying the perpetrators raises fundamental problems in the relationship between history and justice. Advocacy history and journalism do exist and thrive, but should a historian claim to be both prosecutor and judge? What obligations does a prosecutor have to evalu­ ate evidence that might lessen the guilt of a perpetrator? For many histo­ rians, the specific identity of the killers may be irrelevant, but this in turn leaves open the instinctive search for responsibility - and this can leave a nation at fault. The scars from this experience may never heal for those who lived through it; to this day many Jewish memoirs seem unable to use the iden­ tification "Lithuanian" in a positive way. Even the revered title of "Right­ eous among Nations" often masks the ethnic identity of any Lithuanian who is acknowledged to have given Jews significant help. Examining the post-war Lithuanian literature on the Holocaust, Ei­ dintas points out the different tendencies of Soviet Lithuanian writings and of Lithuanian émigré writings. Soviet authorities collected conside­ rable documentation on killings during the war, but they called the victims "Soviet citizens" rather than Jews. Eidintas' basic theme in this section is how Lithuanians became acquainted with Jewish memories of the Holo­ caust, and how the Lithuanians first challenged these memories and then began discussing it them seriously.

SUMMARY

805

In his last section, Eidintas recounts the discussions and scandals of the last decade, including a brief characterization of the Lileikis case and of other cases concerning individuals deported from the United States. In the first glow of independence, the Lithuanian public was unprepared for the international controversies concerning the Holocaust that arose. Eidin­ tas' account here draws heavily upon his experiences as Lithuanian am­ bassador in Washington and his current post as a specialist for relations with the world Jewish community. He also pays special attention to the publications of Lithuanian Jews in Israel, a sensitive topic not usually even discussed in Lithuania. In all, this book constitutes a significant addition to the Lithuanian literature on the Holocaust. As already noted, Eidintas is here talking di­ rectly with Lithuanians; he did not put all this together as an apology or indictment for foreign readers. His fundamental goal is the education of the Lithuanian people to look critically at this crucial point in their history and thereby to become stronger and more ready to deal constructively with whatever other major questions that may challenge the nation. It will stimulate discussion and argument for a long time to come.

N O TES 1. For an example of how contending parties can confuse a murder prosecution and compromise a trial by introducing their own political priorities, see my ac­ count of the assassination of the Soviet diplomat Vatslav Vorovsky, Assassination in Switzerland (Madison: University of Wisconsin Press, 1981). 2. Lucy Dawydowicz, From That Place and Time: A Memoir, 1938-1947 (New York: Norton, 1989), p. 302. See also the vengeful thoughts in Aba Gefen, Defying the Holocaust (Santa Barbara CA: Borge Press, 1993); Aleksandr Slavinas, GibeT Pompei (Tel-Aviv: Ivrus, 1997); Rich Cohen, The Avengers (New York: Knopf, 2000). 3. For a comprehensive account - considering the Lithuanian viewpoint but in a western language - of relations between Jews and Lithuanians in the Lithuanian countryside of the 19th century, see Gerhard Bauer and Manfred Klein, Das alte Litauen (Köln: Bohlau, 1988), pp. 264-284. 4. See Ezra Mendelsohn, The Jews of East Central Europe Betzoeen the World Wars (Blo­ omington: Indiana University Press, 1983), pp. 216-220. 5. Liudas Truska, "Ar 1940 m. žydai nusikalto Lietuvai?," Akiračiai, 1997/7. 6. Ibid., p. 223. For an English-language discussion of the "Vilna Question", see Al­ fred Erich Senn, The Great Powers, Lithuania, and the Vilna Question (Leiden: E. J. Brill, 1966).

806

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA 7. Ibid., pp. 236-238; Masha Greenbaum, The Jeivs of Lithuania: A History of a Remar­ kable Community, 1316-1945 (Jerusalem: Gefen, 1995), pp. 271-280. 8. Jan T. Gross. Revolution from Abroad (Princeton NJ: Princeton University Press, 1988), pp. 161-162; Israel Cohen, Vilna (Philadelphia: Jewish Publication Society of America, 1943), pp. 469-473; Henri Minczeles, Vilna, Wilno, Vilnius. La Jerusa­ lem de Lituanie. (Paris: La Decouverte, 1993), p. 376. 9. Dov Levin, Baltic Jezvs Under the Soviets, 1940-1946 (Jerusalem: Avraham Hannan Institute, 1994), p. 128; Anna Louise Strong, The New Lithuania (New York: Wor­ kers Library Publishers, 1941), p. 26. 10. Zvi Gitelman, "Soviet Reactions to the Holocaust, 1945-1991," in The Holocaust in the Soviet Union (Armonk NY: M. E. Sharpe, 1993), p. 5; Aba Gefen in Lietuvos ry­ tas, March 23,1996; Ben-Cion Pinchuk, Shtetl Jews under Soviet Rule (Oxford: Ba­ sil Blackwell, 1990), p. 22. 11. The case of Menachem Begin, a prominent Zionist leader, is exemplary. See his White Nights (London: Macdonald, 1957). 12. Zvi Kolitz, "The Physical and Metaphysical Dimensions of the Extermination of the Jews in Lithuania," in The Holocaust in the Soviet Union, p. 201; Jan T. Gross, Revolutionfrom Abroad, p. 165; Dov Levin, Baltic Jews Under the Soviets, 1940-1946, p. 117; Zvi Gitelman, "Soviet Reactions to the Holocaust," pp. 4-5. 13. Ben-Cion Pinchuk, Shtetl Jetos, p. 26; Zvi Kolitz, "The Physical and Metaphysical Dimensions," p. 201; Dov Levin, Fighting Back: Lithuanian Jewry's Armed Resistan­ ce to the Nazis, 1941-1945 (New York: Holmes & Meier, 1984), p. 29; Jan T. Gross, Revolutionfrom Abroad, p. 160. 14. D ov Levin, Fighting Back, p p . 24-25. 15. United States State D epartm ent Decimal File, 1910-1939, 86-m.00/471. 16. Dov Levin, Fighting Back, pp. 24,37; A z rie l Schochat, "Jews, Lithuanians and Rus­ sians, 1939-1941," in Jews and Non-Jews in Eastern Europe 1918-1945, Bela Vago and George L. Mosse, eds. (N ew Y ork and Jerusalem: John Wiley and Sons, Israel U niversities Press, 1974), p. 307; Aba Gefen in Lietuvos rytas, M arch 23, 1996.

17. For examples o f personal clashes, see Sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d., 2d book, Antanas M artin ion is, ed. (V iln iu s : Kardas, 1995).

18. See Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (V iln iu s : V als­ tyb in is leidybos centras, 1996), p. 151.

19. W illia m W . M ish ell, Kaddish for Kovno (C hicago: Chicago R eview Press, 1988), p. 8. 20. On the culture o f violence, see W olfgang Benz, Marion Neiss, eds., Judenmord in

Litauen (B erlin: M etropol, 1999). 21. A z rie l Schochat, "Jews, Lith ua nia ns and Russians," p. 310. 22. D ov Levin, Fighting Back, pp. 21, 23. W isconsin M adison U n iv e rs ity U.S.A.

December 18, 2000

CONTENTS

Preface .................................................................................................................. 13 I.

Alfonsas Eidintas. THE JEWS, THE HOLOCAUST AND MODERN LITHUANIA .......................................................................................................21

1. Situation of the Jews in Lithuania before 1940 ..................................... 23 The Jews and the Lithuanians in Shtettles ............................................ 23 The Image of a Jew in a Peasant's Consciousness................................ 32 The Lithuanians and the Jews in the End of the Nineteenth Century......................................................................................................... 38 The Jews and the Restoration of the Lithuanian State ....................... 47 Pushing of the Lithuanian Jews into the Left in 1922-40 ...................55 Identification of the Jewswith the Communists......................................61 The Lithuanians and the Jews during the First Soviet Period ..........66 The Image of a „Jew-Bolshevik"................................................................ 78 2. The Organizers and Executioners of the Massacre. The Peculiarities of theHolocaust in Lithuania..................................... 83 Adolf Hitler's Anti-Semitism and Nazi politics ...................................83 Tactics of Exterminating the Jews in Lithuania..................................... 91 Lithuanian Rebellion against the Soviets................................................ 108 Interim Government of Lithuania............................................................116 Repressions and the First M assacre......................................................... 127 Shooting of the Jews in the Provinces................................................... 147 Saving of the Condemned..........................................................................169 3. Lithuanian-Jewish Relations after the W a r ............................................191 Jews and the Lithuanians after 1944........................................................ 191 Reaction of the Lithuanians........................................................................203

808

LIETUVOS ŽYDŲ ŽUDYNIŲ BYLA

Restoration of Independence of Lithuania and the Problem of Moral Responsibility ........................................................................ 217 Cases of the Suspects, Derehabilitation...................................................225 The International Commission Established by the Lithuanian President ................................................................................................. 235 The Question of Jewish Possessions and Protection of the Cultural H eritage.......................................................................... 238 The Holocaust Education ........................................................................ 246 The Attitude of the Lithuanian Jews in Foreign C ountries.............. 253 Aggravation because of the Evaluation of the P a s t............................ 259 Closing Observations................................................................................... 270 П. DOCUMENTS...................................................................................................281 Document No. Document No. Document No. Document No. Document No.

1 2 3 4 5

..........................................................................................283 ..........................................................................................295 ..........................................................................................300 ......................................................................................... 340 ......................................................................................... 342

III. ARTICLES....................................................................................................... 353 Mykolas Biržiška. The Jews and the Lithuanians .................................. 355 Zenonas Ivinskis. Lithuania and the Jews in the Light of History . . 372 Tomas Venclova. The Jews and the Lithuanians.....................................403 A. Žuvintas. The Lithuanians and the Jews (An Open Letter to Tomas Venclova) ................................................................................ 411 Tomas Venclova. The Answering Letter to A. Ž u v in tas..................... 416 Antanas Terleckas. Once More about the Jews and the Lithuanians................................................................................ 422 Vincas Trumpa. After Reading The Rebellion by K. Škirpa ................ 430 Aleksandras Štromas. The Holocaust. The Experience of the Jews and the N on-Jew s................................................................ 441 Saulius Sužiedėlis. The Blank Spots of the Rebellion of 1941 ............ 460 Saulius Sužiedėlis. Fifty Years after: Dissonance of the Historical Interpretations of the Lithuanian National Rebellion and the Interim Government......................................................................... 486

CONTENTS

809

Zenonas V. Rekašius. Why Lithuania Did Not Become the Satellite of the Third Reich in 1941 ............................................ 505 Juozas Arvydas Starkauskas. The Attempts of the KGB to Provoke Dissension between the American Lithuanians and J e w s ............516 Jonas Mikelinskas. The Right to Remain Not Understood, or We and They, They and We .......................................................... 527 Algimantas Astaška. The Guilt Is Not Possible to A d o rn ...................588 Henrikas Žemelis. The Dark Page of the Lithuanian H is to ry ............597 Alvydas Dargis. The Famous "Garage Case" Is Not Closed: the Victims Are Silenced, the Executioners Remain Silen t............602 Valentinas Brandtšauskas. The Lithuanian-Jewish relations in 1940-41.................................................................................................627 Irena Veisaitė. The Lithuanian-Jewish Dialogue Has Begun.............. 653 Liudas Truska. And Forgive Us Our Parents' and Grandparents' S i n s ......................................................................... 666 Rimantas Stankevičius. Once More about Our S in s.............................. 682 Valentinas BrandiŠauskas. The Lithuanian Activists' Front, the Interim Government and the Jewish Question ....................... 688 Arūnas Bubnys. The Lithuanian Military Police Structures and the Persecution of the Je w s ........................................................... 694 Leonidas Donskis. Is the Lithuanian-Jewish Dialogue Possible? . . . . 699 Solomonas Atamukas. Every Man Should Plant a T r e e ....................... 707 IV. IDEOLOGY .................................................................................................... 729 Leonidas Donskis. Antanas Maceina: A Doctrine Intellectual of the Twentieth Century Lithuanian C u ltu re.................................. 731 Kęstutis Skrupskelis. The Alleged Fascism of the Young Catholic Generation................................................................................ 747 Leonidas Donskis. Once More on the Social Philosophy of Antanas M acein a................................................................................ 774 Liūtas Mockünas. The Story of One Book Review .............................. 780 Liūtas Mockünas. The Sources of the Lithuanian Fascism ..................785 Alfred Senn. Summary or Non-Traditional Review of Alfonsas Eidintas' Book (in English) ....................................................................... 795 Index of Names

810

ĮĮ

6-13. Žudynių Kaune, „Lietūkio" garaže, 1941 m. birželio 26 d. vaizdai. Tai kol kas mįslingiausias įvykis (dienraščio „Kauno diena" archyvas)

14. Žydai buvo koncentruojami fortuose Kaune

15. Žydų žudynės Paneriuose

•

17.

К

: -

*

V a iz d a i iš u žvakarykščių krepšinio rungtynių K a u n e

«irs; — pa KKR

direktoriam pad