Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos : straipsnių rinkinys 9955601205

Citation preview

TARP KAIRËS IR DEÐINËS, TARP LIETUVOS IR AMERIKOS

1

L I E T U V I Ø

I Ð E I V I J O S

I N S T I T U T A S

Vincas Rastenis

TARP KAIRËS IR DEÐINËS, TARP LIETUVOS IR AMERIKOS

Straipsniø rinkinys

UDK

325.2(=882:73) Ra224

Sudarytoja Daiva Dapkutë Dailininkë Kornelija Buoþytë

ISBN

4

9955-601-20-5

© © © ©

Straipsnis, Leonas Sabaliûnas, 2004 Sudarymas, Daiva Dapkutë, 2004 Lietuviø iðeivijos institutas, 2004 Versus Aureus leidykla, 2004

„BE FANFARØ, BE KËLIMO VËLIAVØ“ Vinco Raste nio sugráþimas Rastenio Nors Vinco Rastenio ánaðas á lietuviø iðeivijos þurnalistikà, politikos ir visuomeninës veiklos istorijà didþiulis, Lietuvos visuomenei jo vardas iki ðiol nëra plaèiau þinomas. 5–8 deðimtmeèiais iðeivijoje V. Rastenis buvo viena ryðkiausiø ir aktyviausiø asmenybiø ávairiose politinëse–visuomeninëse organizacijose, jo vardas buvo daþnai randamas iðeivijos spaudoje. Daugelá metø jo draugai, bendraþygiai planavo surinkti ir iðleisti V. Rastenio straipsniø rinkiná, taèiau tik dabar, po jo mirties praëjus daugiau kaip 20 metø, tokia knyga iðvysta dienos ðviesà. Kas gi buvo Vincas Rastenis? Trumpai apibûdinant, tektø pastebëti, kad V. Rastenis iðeivijoje buvo laikomas kontroversine asmenybe. Tikriausiai kitaip ir negalëjo bûti. Jo ávairiapusë veikla, dràsûs sumanymai, nenoras stovëti vietoje, nuolatinis verþimasis á prieká ir naujø veiklos galimybiø paieðkos, jo atviri, daþnai ironiðki straipsniai, analizuojantys visas (daþnai skaudþias, paprastai kitø nutylimas) iðeivijos visuomeninio bei politinio gyvenimo problemas, sukeldavo prieðtaringø vertinimø. Bûdamas aktyvus V. Rastenis negalëjo bûti nekontroversinë asmenybë. Dël jo veiklos, atviro ir tiesaus þodþio vieni já apðaukdavo jei ne komunistu, tai bent tarnaujanèiu komunistinei propagandai, kitiems jis buvo uþkietëjæs „smetonininkas“, tretiems per daug linkæs kairën, per liberalus, dar kitiems per daug pasukæs á deðinæ. Vincas Trumpa já laikë „vidurio þmogumi“, kuris ieðkojo draugø ir kairëje, ir deðinëje1. Tà liudytø ir visa V. Rastenio politinë bei visuomeninë veikla, ir jo gyvenimas.

Nepriklausomoje Lietuvoje Vincas Rastenis gimë 1905 m. Zarasø apskrityje, Juozapinëje. Mokësi Daugailiø ir Salako pradinëse mokyklose. Karo metais (1915–1917), tik spëjus baigti vienà rusiðkos gimnazijos klasæ, V. Rasteniui teko porà metø praleisti namuose, nes lietuviðka gimnazija tebuvo Vilniuje2. Kaip jis raðë vëliau, tie dveji metai, praleisti namuose, jam tapo skaitymo metais – jis skaitydavo viskà, kas pakliudavo po ranka: nuo Utenos klebono kun. Pranciðkaus Turausko lietuviðkos bibliotekëlës, rusiðkø knygø (nuo 1 2

V. Trumpa. Su Vincu Rasteniu atsisveikinant // Dirva, 1982 03 04. Nr.9. V. Rastenis. Kaip pasidaryti veikëju net ne perdaug stengiantis // Akiraèiai, 1974. Nr.10(64).

5

rusø klasikinës iki verstos nuotykinës literatûros) iki senø lietuviðkø laikraðèiø rinkiniø. Knygø ir spaudos skaitymas leido susipaþinti su praeitimi ir dabartimi bei paþadino jame tai, kà jis pats vadino „visuomeniðkumo gyslele“. „Kai po tokio, tegu ir apgraibinio pasivaikðèiojimo po anuometinës dabarties prieangá 1917 rudeniop atëjo ið Vilniaus „Lietuvos aido“ pluoðtas su staèiai pasakiðkai skambanèiais pranaðavimais, kad gal turësim Lietuvoj nebe rusiðkà, nebe vokiðkà ar lenkiðkà, o tikrai savà Lietuvos valstybæ, viskas buvo ne tik ádomu, bet ir lyg savaime suprantama. Nors man tai buvo tik tryliktieji amþiaus metai, bet gyventi (dar tik gyventi, ne veikti) ne vien naminës aplinkos, o ir visos Lietuvos vieðai vykstanèiame gyvenime jau nebebuvo kokia staigmena ar nesuprantama bei neádomi svetimybë. Tai greièiau atrodë, kaip pradëjimas plaukti ið prigimties jau paþástamuose vandenyse. Visuomeninë gyslelë – visiðkai be sunkiøjø priverstiniø pastangø – jau buvo pabudusi ir gerokai suðilusi“. 3 Nuo 1917 m. V. Rastenis mokësi Utenos, Vilniaus ir Panevëþio gimnazijose. Jau tuo metu iðsiskyrë savo veikla (jau nebe gyvenimu, kaip vëliau raðë, o aktyvia veikla): dalyvavo Ðauliø ir Ateitininkø sàjungos, Utenos gimnazijoje veikusios Blaivybës draugijos veikloje, redagavo Utenos gimnazijoje leistà laikraðtëlá Pirmieji þingsniai. 1924– 1927 m. V. Rastenis studijavo matematikà Lietuvos universitete, vëliau teisæ, 1935 m. baigë VDU Teisiø fakultetà. Po universiteto baigimo metus tobulinosi Vienos universitete Austrijoje, studijavo konstitucinæ ir tarptautinæ teisæ. Studijø metais V. Rastenis patraukë tautininkø partijos dëmesá. Nuo 1927 m. priklausæs Tautininkø sàjungai, 1931 m. jis tapo ðios sàjungos valdybos generaliniu sekretoriumi. Nuo tada V. Rastenis savo gyvenimo kelià susiejo su tautininkø veikla (ne tiek su partija, kiek su tautininkø, arba, kaip jis daþnai pabrëþdavo, „tautine“ ideologija). Nors apie savo tuometiná darbà tautininkø „ðtabe“ vëliau jis kukliai patikslindavo – „tik raðtinëje“4 – taèiau penkeri metai generalinio sekretoriaus poste suteikë jam progà geriau susipaþinti su to meto Lietuvos vidaus ir uþsienio politikos uþkulisiais, o paþintys su aukðèiausiais tautininkø vadais, bendras darbas su Juozu Tûbeliu, Antanu Smetona, Vladu Mironu ir kitais tautininkais turëjo didþiulæ átakà V. Rastenio asmenybës formavimuisi. Vëliau V. Rastenio veikla dar labiau plëtësi: jis dirbo Kauno radiofono sekretoriumi – praneðëju, Lietuvos þurnalistø sàjungos valdybos sekretoriumi, tarptautinës teisës dëstytoju Prekybos institute Klaipëdoje, Ministrø tarybos juriskonsulu. Kaip ir daugelis kitø to meto lietuviø veikëjø, V. Rastenis brendo kartu su nepriklausoma Lietuva. Jam teko matyti Lietuvos kilimà ir nuosmuká, bûti daugelio garbingø ir ne visai garbingø, dþiaugsmingø ir liûdnø Lietuvos gyvenimo ávykiø liudytoju. Vëliau ðie nepriklausomos Lietuvos gyvenimo epizodai, prisiminimai sugráþdavo ir ásiterpdavo á jo straipsnius. Iðeivijoje V. Rastená jo kolegos kartais pavadindavo vaikðèiojan3 4

6

Ibid. V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu // Metmenys, 1982. Nr.43. P.162.

èia Lietuvos nepriklausomybës enciklopedija5. Pasak jø, vargu, ar kas kitas þinojo tiek daug trumpo, bet gana turiningo valstybinio gyvenimo detaliø, o svarbiausia – jis mokëjo vaizdingai papasakoti tai, kà þinojo. Ne vienà kartà aplinkiniai kalbindavo já raðyti atsiminimus, bet vis atsirasdavo kitø darbø bei reikalø6. Permainos Lietuvos padangëje uþklupo V. Rastená dirbant laikraðèio Lietuvos aidas sekretoriumi. Tuos metus, ypaè paskutiná Lietuvos aido numerio iðleidimà vëliau jis apraðë savo straipsnyje Paskutinio vedamojo istorija 7. Atëjus bolðevikams, V. Rastenis buvo suimtas, kalintas Vilniuje, Maskvoje Butyrkø kalëjime, vëliau Kaune, kur buvo iðlaisvintas birþelio sukilimo metu. Ðis trumpas laikas, praleistas sovietø kalëjime, ástrigo ilgam. Sovietø propagandos maðina, nukreipta prieð kai kuriuos iðeivijos politinius veikëjus, net ir po daugelio metø stipriai palietë ir já: 1959 m. Tiesoje buvo iðspausdinti Maskvos kalëjime jo duoti parodymai, kurie vëliau, siekiant sukompromituoti V. Rastená, buvo dalimis perspausdinti iðeivijos laikraðtyje Vienybë. V. Rastenis tuomet reagavo labai ramiai – nepuolë gintis prieð Vienybëje prasidëjusius puolimus ir kaltinimus, teisintis ar neigti, tik paraðë savo nuomonæ ir paskelbë Dirvoje ir Darbininke 8. Nei tada, nei vëliau tos istorijos ir sovietinio kalinio patirtis niekada nebûdavo deklaruojama, nuskriaustojo ar herojaus kaukë jam nebuvo reikalinga 9. V. Rastenis savæs nesigailëdavo, neleisdavo gailëtis ir kitiems, to paties reikalavo ir ið kitø. Visa skaudi patirtis ir vëliau leido jam daug realiau ir kritiðkiau vertinti sovietinæ sistemà bei þmones, likusius Lietuvoje. Vokieèiø okupacijos metais V. Rastenis dëstë Ðiauliuose Prekybos institute tarptautinæ teisæ, 1941–1942 m. ëjo Ðiauliø teisëjo pareigas, vëliau dirbo advokatu Ðiauliuose. Karui baigiantis drauge su lietuviø pabëgëliø banga pasitraukë á uþsiená, su þmona Emilija iðvyko á Prancûzijà. Nuo 1944 m. jo gyvenimas pasisuko visai kita vaga.

Politinë veikla Savo politinæ, visuomeninæ veiklà V. Rastenis pradëjo dar nepriklausomos Lietuvos metais, aktyviai ásijungæs á Tautininkø sàjungos gyvenimà, taèiau ypaè aktyviai á politinæ veiklà jis ásitraukë tik iðvykæs ið Lietuvos. Pasikeitus istorinëms sàlygoms, vykstant neiðvengiamai naujos kultûrinës aplinkos kaitai, á emigracijà nublokðtas lietuvis buvo priverstas ið naujo permàstyti viskà, kas iki tol jam atrodë aiðku ir 5

6

7 8

9

Zenono Rekaðiaus atsisveikinimo þodis Vincui Rasteniui // Akiraèiai, 1982. Nr.4(138); V. Trumpa. Vincui Rasteniui septyniasdeðimt penkeri // Dirva, 1980 02 07; V. Trumpa. Su Vincu Rasteniu atsisveikinant // Dirva , 1982 03 04. V. Rastenio archyve (jis saugomas Kaune, Lietuviø iðeivijos institute) yra iðlikæs rankraðtis „Kai að maþas buvau“, tai yra prisiminimai apie atskirus vaikystës momentus. Ar tai buvo bandymas raðyti prisiminimus, lieka neaiðku. Akiraèiai , 1970. Nr.6(20). Solidarus redaktoriø kompromitavimasis. Vinco Rastenio pasisakymas dël „Naujienø“ ir „Vienybës“ puolimø // Dirva , 1959 07 02. V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P. 162.

7

savaime suprantama, todël reikëjo naujø argumentø savo kaip emigranto egzistencijai pagrásti bei pateisinti10. Pokario metais ið Lietuvos á Vakarus pasitraukë daugiau nei 60.000 þmoniø. Vokietijos DP (Displaced Persons) stovyklose gyvenimas vyko pagal nepriklausomos Lietuvos modelá – buvo atkuriamos visuomeninës, politinës organizacijos bei institucijos, egzistavusios nepriklausomoje Lietuvoje. Uþsienyje atgaivintos ir Lietuvoje veikusios politinës partijos. Tuo tarpu tautininkai emigracijoje iðgyveno krizæ. Kaip buvusi valdþioje partija jie buvo labiausiai nukentëjæ nuo represijø okupacijos metais, o iðeivijoje tautininkai visà laikà buvo siejami su autoritariniu reþimu. 1947 m. suvaþiavime Ðtutgarte susirinkæ tautininkai atsiribojo nuo visø diktatûriniø tendencijø ir aiðkiai pasisakë uþ demokratijà11. Tuo metu tautininkai pasiþymëjo savo pozityvia, dinamiðka veikla, ieðkojo naujø veiklos galimybiø ir bûrësi ant platesniø nei Lietuvos Tautininkø sàjunga pagrindø (ideologiniu poþiûriu tautininkai Europoje laikësi tø paèiø pagrindø, kaip „viltininkuose“ pradëjusi formuotis tautininkø srovë). Vëlesniais metais toji pozityvi veikla blëso, vis daugiau nustelbiama praeities sàskaitø suvedinëjimø, asmeniniø ambicijø, uþsidarymo tradicinëje lietuviðkosios emigracijos politinëje veikloje. Po karo emigracijoje buvo svarstomos Lietuvos politinio gyvenimo nesëkmës. Vienu svarbiausiø nepriklausomos Lietuvos demokratijos silpnybës ðaltiniu laikytas visuomenës susiskaldymas á per didelá partijø skaièiø. Konstatuota, kad ateities Lietuvoje, kurios santvarka turëtø bûti „vakarietiðkai demokratiðka“, politinë diferenciacija turëtø apsiriboti keliø (trijø – keturiø) partijø sistema12. Vis daþniau buvo kalbama apie vidurio srovës13 organizacijø susijungimo idëjà. Jà pirmiausia propagavo tautininkai, save laikæ vienu ið branduoliø, ið kuriø ateityje pageidaujama suformuoti platesnæ vidurio srovæ14. Átakos tokiai jø pozicijai turëjo noras atsiriboti nuo praeities bei ágyti átakà ateities Lietuvoje. 1946 m. vasarà vykusioje tautininkø konferencijoje buvo nuspræsta neatkurti Tautininkø sàjungos ir pasisakyta uþ ásiliejimà á vidurio srovës organizacijà, kai ji pradës realiai formuotis15. Jaunesni tautininkø lyderiai V. Rastenis, Bronius Nemickas, Bronius Dirmeikis ðiuo klausimu privaèiai tarësi su kitomis organizacijomis. 1945 m. Paryþiuje vyko konkretûs pasitarimai tarp tautininkø, Lietuvos laisvës kovotojø sàjungos (LLKS) ir 10 11 12

13 14 15

8

J. Eretas. Iðeivijos klausimais. Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademija, 1974. P.17. Liberalø politikos vingiai // Santarvë, 1956. Nr.5. P.284. 1945 metø rugsëjo mënesá, Paryþiuje. Pasitarimo dël lietuviðkos tautiðkai demokratiðkos srovës konsolidavimo konstatavimai ir iðvados. Vytauto Didþiojo universiteto Iðeivijos studijø centras ( toliau – VDU ISC) Karolio Drungos fondas (toliau – KDF). F.5 Ap.1-10 B.12220-13. Vidurio srovë buvo suvokiama politine prasme, kaip vidurys tarp deðinës (katalikø) ir kairës (socialdemokratø). Mûsø praneðimai. 1946 09 15. Nr. 9. L.1. VDU ISC Broniaus Bieliuko fondas. V. Rastenio 1946 08 09 laiðkas V. Abraièiui. VDU ISC Vinco Rastenio fondas (toliau – VRF). F.2 Ap.1-2. B.9308-87.

valstieèiø liaudininkø dël vidurio srovës sujungimo kuriant Lietuviø demokratø unijà16. Taèiau, kaip ir reikëjo tikëtis, ið tokio sumanymo nieko konkretaus neiðëjo – aiðkiai uþ vidurio srovës susikûrimà pasisakë tik tautininkai, nei ið valstieèiø liaudininkø, nei ið laisvës kovotojø tokio pritarimo nebuvo gauta, o tautininkø iniciatyva ir uþimta pozicija buvo vertinama labai átariai. Tautininkai 1946 m. konferencijoje susibûrë á laikinà organizacijà, pavadintà Lietuviø tautiniu sàjûdþiu (LTS). LTS atstovavo tautininkams bendrose lietuviø organizacijose, pirmiausia emigracijoje atgaivintame VLIK‘e. Informacijai ir ryðiui su nariais palaikyti LTS centras leido nevieðà biuletená Mûsø praneðimai, kurio administratorium jau vëliau Amerikoje kelerius metus buvo V. Rastenis. Po Antrojo pasaulinio karo nesustabdomai slenkant laikui, blëstant greito konflikto tarp Vakarø ir Sovietø Sàjungos euforijai, penktojo deðimtmeèio pabaigoje – ðeðtojo deðimtmeèio pradþioje dauguma lietuviø pabëgëliø ið Vokietijos DP stovyklø emigravo á uþjûrá. Prasidëjus emigracijai ið Vokietijos á kitus kraðtus, dauguma Lietuviø tautinio sàjûdþio nariø atvyko á JAV, kur jie susidûrë su èia jau anksèiau aktyviai veikusia tautininkø organizacija – Amerikos lietuviø tautine sàjunga (ALTS)17. LTS neásijungë á Amerikos tautinæ sàjungà, liko atskiru vienetu, nors savo skyriø Amerikoje ir nekûrë. Buvo nuspræsta, kad tautininkams VLIK‘e ir toliau atstovaus LTS 18. Vincas Rastenis Amerikoje aktyviai dalyvavo abiejø organizacijø – Amerikos lietuviø tautinës sàjungos ir Lietuviø tautinio sàjûdþio – veikloje. 1949 m. jis dalyvavo steigiamajame ALTS seime, ir buvo vienas pagrindiniø kuriamos organizacijos statuto autoriø19, vëliau kelerius metus (1949–1951 m.) buvo ALTS vicepirmininkas. Tuo paèiu metu dalyvavo LTS veikloje, 1952–1958 m. buvo Lietuviø tautinio sàjûdþio valdybos narys. 1948 m. ir V. Rastenio ðeima ið Prancûzijos persikëlë gyventi á JAV. K. S. Karpiaus kvietimu jie atvyko á Klyvlendà, kur iki 1951 m. V. Rastenis buvo tautininkø leidþiamo laikraðèio Dirva leidëju bei redaktoriumi. Dirva tapo V. Rasteniui dar viena visuomeninës–politinës veiklos priemone, laikraðèiui jis skyrë visà savo laikà, finansus bei energijà. 16

17

18

19

V. Rastenis. Kad neuþsimirðtø... (Keleto dabartiniø laikø „intymiosios istorijos“ smulkmenø uþfiksavimas), Paryþius, 1946 06 18 Tremties ir rezistencijos muziejus, Algirdo Vokietaièio archyvas; Tautininkø laikinosios vadovybës 1946 01 01 laiðkas vienminèiø rateliams; 1945 metø rugsëjo mënesá, Paryþiuje. Pasitarimo dël lietuviðkai tautiðkai demokratiðkos srovës konsolidavimai ir iðdavos. VDU ISC KDF F.5 Ap.1-10 B.12220-13. Amerikos lietuviø tautinë sàjunga (ALTS) ásikûrë 1949 m. sujungdama anksèiau veikusias Amerikos lietuviø tautininkø organizacijas: Amerikos lietuviø tautininkø centrà, Lietuvai vaduoti sàjungà ir Amerikos lietuviø misijà, kuriø dvi pastarosios buvo ásikûrusios 1943–1944 m., o Tautininkø centras veikë anksèiau kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradþios lietuviø tautininkø veiklos Amerikoje tæsinys. Tautinës minties keliu. Lietuviø tautininkijos istoriniai bruoþai. Red. Jonas Puzinas ir Jonas Pranas Palukaitis. Chicago: Viltis, 1979. P.392. Ibid. P.294.

9

„Dirva“ nëra man viso ko tikslas, kaip kartais sakai. Tik priemonë: gana netikusi, nepatogi, sunkus vartoti árankis (...) Tikslas yra toliau ir didesnis. Gal ir donchichotiðkas, bet atmesti já, rodos, dar ne laikas. Tikslas tas, apie kurá visi iðkilmingai su priesaikavimais kalba, tik kuriam daugumas maþai daro – tai tas palaikymas gyvos lietuviðkos liepsnelës, iðneðtos ið sugriautø namø (...)“, – raðë jis savo þmonai20. 1952 m. globojant ALTS buvo ákurta Amerikos lietuviø spaudos ir radijo draugija Viltis, per kurià Tautinë sàjunga tvarkë lietuviø tautinës srovës spaudos leidimo reikalus. Nuo 1952 m. Viltis perëmë ir Dirvos savaitraðèio leidimà. Perleidæs Dirvos tvarkymo reikalus kitiems, V. Rastenis ir vëliau nuolat rûpinosi Dirvos leidimo reikalais. 1952 m. V. Rastenis pradëjo dirbti Laisvosios Europos komiteto Niujorke lietuviø spaudos ir organizacijø skyriaus vedëju ir persikëlë gyventi á Niujorkà. Greta veiklos tautininkø sàjungoje ir Laisvosios Europos komitete jis aktyviai dalyvavo ir kitø organizacijø veikloje, buvo Amerikos Lietuviø tarybos (ALT) narys, vëliau Pavergtø Europos tautø seimo (PETS) lietuviø delegacijos narys, bendradarbiavo Liberty radijuje, buvo vienas ið Lietuviø enciklopedijos redaktoriø. Tuo metu iðeivijos politiniame gyvenime pagrindiná vaidmená vaidino Vokietijoje atkurtas VLIK‘as, 1955 m. perkeltas á JAV. VLIK‘as emigracijoje nepasiþymëjo vienybe – vidiniai nesutarimai tarp katalikø ir laicistø bloko, noras dominuoti iðeivijos politiniame gyvenime, pagaliau ásivëlimas á ilgai uþsitæsusá konfliktà su Lietuvos diplomatine tarnyba ir jos ðefu Stasiu Lozoraièiu, palaipsniui smukdë VLIK‘o prestiþà visuomenës akyse. Ðeðtajame deðimtmetyje vis didëjantys nesutarimai paèioje organizacijoje greitino VLIK‘o skilimà. 1952 m. ið VLIK‘o pasitraukë Lietuviø Frontas, o 1955 m. Lietuviø tautinis sàjûdis pareiðkë nebematàs prasmës toliau dalyvauti VLIK‘e, kuris yra netekæs Lietuvoje sukurtojo laisvinimo organo pobûdþio, ir atðaukë savo atstovà ið organizacijos. Maþdaug tuo paèiu metu ið VLIK‘o pasitraukë ir Lietuvos laisvës kovotojø sàjunga. 1955 m. ið keturiø organizacijø (Lietuvos laisvës kovotojø sàjungos, Lietuviø rezistencinës santarvës21, Lietuviø tautinio sàjûdþio ir Lietuvos atgimimo sàjûdþio22), buvo ákurta Lietuvos nepriklausomybës talka (LNT). LNT buvo dar vienas ið bandymø pakeisti emigracijoje VLIK‘à 23, vystyti veiklà, kuriai VLIK‘as neskyrë dëmesio. LNT þinioje veikë Lietuvos nepriklausomybës fondas, skirtas lëðoms telkti, ir Lietuvos Bûklës studijø centras, finansuojamas ðio fondo. LNT leido Lietuvos naujienø atrankà (LNA) – neperiodinius biuletenius lietuviø ir anglø kalbomis, kuriuose buvo telkiama informacija ið Lietuvos ir apie Lietuvà. V. Rastenis buvo vienas ið ðios organizacijos ákûrimo organizatoriø, ilgà laikà (iki 1961 m.) LNT pirmininku, taip pat redagavo jos leidþiamà biuletená Lietuvos naujienø atranka. 20 21

22 23

10

V. Rastenio laiðkas be datos þmonai Emilijai. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-3 B.8077-32. Lietuviø rezistencinë santarvë (LRS) – liberalios krypties politinë ir kultûrinë organizacija, Stasio Þymanto ir Stasio Lozoraièio iniciatyva ákurta 1950 m. Londone. Lietuvos atgimimo sàjûdis (LAS) – nacionalistø partijos nariø emigracijoje 1948 m. ákurta organizacija. LNT nepavyko ágauti didesnës reikðmës ir uþimti VLIK‘o vietos – 1964 m. Niujorke buvo pasiraðytas VLIK‘o apsijungimo protokolas, pagal kurá LNT su visomis savo organizacijomis buvo priimta á VLIK‘à.

Renkant informacijà apie Lietuvà tuo metu buvo susiduriama su tam tikromis problemomis, pirmiausia ðaltiniø trûkumu. Informacija Vakarus pasiekdavo ávairiai kanalais – ið sovietinës spaudos bei knygø, radijo praneðimø, gaunamø laiðkø, pabëgëliø pasakojimø. Nei vienas ið ðaltiniø nebuvo pilnas, nei vienu nebuvo galima pasitikëti, tik sudëjus visà informacijà á vienà vietà ir kritiðkai jà ávertinus, buvo ámanoma gauti apytikrá vaizdà. Taèiau ir to buvo sudëtinga pasiekti. Visos þinios nesuplaukdavo á vienà vietà, jos buvo iðsibarsèiusios po spaudà, daþnai skelbiamos tik gautos ir be jokios atrankos. Ne kartà ir ne vienas asmuo iðeivijoje këlë idëjà apie vieningo centro ákûrimà, informacijos apdorojimà, paruoðimà propagandiniam darbui, taèiau tai ir likdavo tik neágyvendintomis idëjomis. Prie LNT ákurtas Lietuvos bûklës centras ir Lietuvos naujienø atrankos biuleteniai buvo vienas ið bandymø ágyvendinti panaðias V. Rastenio idëjas. LNA leido biuletenius, kuriuose buvo spausdinamos atrinktos þinios, kaip skelbë leidëjai „bûdingos bendrai padëèiai Lietuvoje, tik patikimai atrodanèios, nors ir ið okupantiniø ðaltiniø“24. LNA stengësi apèiuopti ir sàþiningai atspindëti Lietuvai prieðo daromà þalà, áþvelgti ne tik jo nesëkmes, bet ir laimëjimus vengiant iðankstiniø sprendimø ir spëliojimø. Reakcija á ðiuos biuletenius buvo ávairi: vieni sutiko dþiaugsmingai, informacijà naudojo savo leidiniuose (Margutis, Dirva, Australijos lietuvis, Laisvoji Lietuva, Vienybë, Santarvë, kita iðeivijos spauda), kiti ignoruodavo LNA biuletenius, vengë naudotis jø þiniomis, kadangi, jø nuomone, tai buvo „VLIK‘o opozicijos“ ir „VLIK‘o ardytojø“ darbas, ir todël su jais geriau neturëti nieko bendra25. Kitø nuomonës buvo dar aiðkesnës: „teikiamos þinios yra daugiausia sovietinës propagandos turinio. Mums gi sovietinës propagandos ir taip jau perdaug. Jeigu taip bûtø kokiø vertingø informacijø ið neigiamos pusës, jos bûtø naudingesnës“26. Pakeisti ásigalëjusias tradicijas bei kalbëjimo apie Lietuvà bûdus nebuvo taip lengva. Dalyvaudamas politiniame gyvenime V. Rastenis susidûrë su emigracinio gyvenimo kasdienybe, su ávairiomis iðeiviðkomis visuomeninëmis ir politinio gyvenimo problemomis. Juo toliau, juo daþniau jis kritikuodavo politinius veiksnius, politines partijas, jø politikà, tarpusavio kovas ir nesutarimus. Jis ragino þvelgti á ateitá, neuþsidaryti siauros politinës veiklos ribose, kritikavo tuðèià savo ir savo veiklos panegirikà, savikritikos nebuvimà, tuos paèius, kasmet kartojamus skambius ðûkius, priimamas rezoliucijas, skelbiamus naujus þygius, kurie greit tapdavo beprasmiai, niekieno nevykdomi ir neplanuojami vykdyti, o daþnai ir neámanomi ávykdyti. Visà tà kritikà jis vadino tik „tiesà supanèiø miglø praskleidimu“, – net ne iðsklaidymu, o tik trumpalaikiu praskleidimu. Kita vertus, tai buvo ne vien tik kritika, bet ir bandymas kà nors daryti kitaip, pakeisti. Nusivylæs VLIK‘u V. Rastenis buvo vienas iniciatoriø 24

25 26

LNT pirmininko V. Rastenio 1956 02 22 laiðkas Lietuvos diplomatijos ðefui, Lietuvos pasiuntinybëms ir Konsulatams. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.9348-127. V. Rastenio 1956 03 30 laiðkas „Þiniø“ redaktoriui Al. Bumbliui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.9350-129. „Nepriklausomos Lietuvos“ redaktoriaus J. Kardelio 1956 02 16 laiðkas LNA. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-7. B.9387-162.

11

kuriant LNT. Vëlesniais metais jis neatsisakë idëjos sukurti stiprø politiná centrà, sugebësiantá vadovauti iðeivijos politiniam gyvenimui27. Daugelis jo projektø suþlugo, nemaþà dalá jis sugebëjo vienaip ar kitaip ágyvendinti. V. Rastenis ið tautininkø iðsiskyrë energija, veiklumu. Juozas Baèiûnas pastebëjo, kad V. Rastenis nebuvo vien tik „siauras tautininkas“, kaip daugelis jo aplinkos þmoniø, bet iðsiskyrë kaip plaèiai galvojantis þmogus28. Jis buvo tolerantiðkas ir liberaliø paþiûrø þmogus, kuriam pagrindinis liberalizmo principas buvo „þmogus turi turëti laisvæ savarankiai màstyti ir veikti. Tai yra tiesioginë iðdava ið pripaþinimo, kad þmogus yra pajëgus savarankiðkai màstyti bei veikti, ir kad jis sugeba skirti gërá nuo blogio“29. Ðio principo jis visà laikà laikësi ir já taikë kitiems. Daþnai dël to sulaukdavo priekaiðtø, net nurodymø: kadangi yra vienas ið tautininkø vadø, tai turi susilaikyti kalbëjæs apie svarbius, o ypaè susilaikyti kalbëti apie kontroversinius dalykus30. Laikui bëgant tautininkai Amerikoje vis labiau konservatyvëjo, uþsidarë siauruose „tautininkø“ rëmuose. Tokius, kaip, pvz., V. Rastenis, kurie stengësi ieðkoti naujø keliø ir veiklos bûdø, buvo stengiamasi „pastatyti á vietà“, neutralizuoti, gal net paðalinti. Prasidëjo skirstymasis á „tikruosius“ tautininkus ir „netikruosius“, patriotizmo stokos prikaiðiojimas, smerkimas. Dël V. Rastenio straipsniø kliûdavo ne tik jam, bet ir Dirvos redakcijai. J. Baèiûnas raðë, kad kitas þmogus V. Rastenio vietoje bûtø seniai viskà (t.y. ir Dirvà, ir tautininkus) metæs uþ jø toká elgesá, bet ne V. Rastenis, – jis norëjo viskà ágyvendinti iki galo31. Nei oponentø smerkimas, nei bendraþygiø priekaiðtai, niekas negalëjo pakeisti jo nuostatos kalbëti atvirai apie viskà ir tuo bandyti kaþkà pakeisti ar bent átakoti. V. Rastenis bendravo su ávairaus amþiaus, ávairiø politiniø, pasaulëþiûriniø nuostatø þmonëmis. Jis mëgo dalyvauti ir jaunimo susirinkimuose, taèiau daþniausiai tik stebëdavo ið ðono, vertindavo, patardavo, bet nesikiðdavo, nebandydavo primesti savo nuomonës. Bûtent su jaunimu jis siejo tiek Lietuvos, tiek ir iðeivijos ateitá. Dël savo liberalios tolerantiðkos pozicijos ilgainiui jis suartëjo su Studentø Santara, stebëjo organizacijos kûrimà, dalyvavo jø suvaþiavimuose. Vytautas Kavolis savo pirmàjá susitikimà su V. Rasteniu Niujorke, studentams santarieèiams atvaþiavus vienyti lietuviø liberalø, prisiminë taip: „Vincas Rastenis iðsivedë du studentus á saulëtà New Yorko popietæ – anais 1953 metais – ir ilgai su mumis ðnekëjosi apie dabarties problemas, negirdamas saviðkiø, nekaltindamas svetimøjø, o svarbiausia: nebandydamas mûsø paveikti, mûsø klaidas ati27 28 29

30 31

12

Apie tai plaèiau raðo L. Sabaliûnas savo ávade apie V. Rastená – „Gyvastá tesaugoja prasmë“. J. Baèiûno 1954 04 20 laiðkas B. Railai. VDU ISC Bronio Railos fondas. V. Rastenis. Liberalizmà reikia geriau paþinti // Lietuviðkasis liberalizmas. Chicago: Santaros-Ðviesos federacija, 1959. P.194. V. Rastenio 1964 11 17 laiðkas V. Abraièiui, A. Senikui, J. Èiuberkiui ir kitiems. VDU ISC VRF. J. Baèiûnas. Susitarkime dël Dirvos su jos bendradarbiu. Konfidencialiai. VDU ISC VFR. F.2 Ap.1-4 B.8043-99.

taisyti, mus á savo partijà atvesti. Kalbëjome ið karto draugiðkai, su tarpusavio pasitikëjimu, nors tuomet jis buvo vyresnis uþ mus abu su Raimundu Mieþeliu paëmus drauge“. Gráþdami ið Niujorko V. Kavolis su R. Mieþeliu stebëjosi, kad „yra toje kartoje þmogus, su kuriuo galima visiðkai racionaliai apie viskà kalbëti!“ 32. Tokia santarieèiø nuomonë turëjo bûti labai geras ávertinimas, turint omenyje jø norà visiðkai atsiriboti nuo vyresnës kartos ir kurti viskà ið naujo. V. Rastenis buvo vienas ið nedaugelio, kuris, nepaisant didelio amþiaus skirtumo, ilgainiui tapo santarieèiams savu. Ðeðtojo deðimtmeèio pabaiga lietuviø iðeivijos gyvenime atneðë ðiek tiek ryðkesniø pokyèiø. Atëjus á valdþià prezidentui J. F. Kenedþiui, Amerikos uþsienio politika pradëjo keistis, prasidëjo prekybiniø ryðiø ir kultûriniø mainø su sovietais planavimas ir vykdymas. Kaip atskleidë spaudoje kilusi diskusija, lietuviø iðeivija nebuvo pasiruoðusi tokiems politiniams pokyèiams. Ji susidûrë su rimta problema – kaip vertinti susidariusià padëtá, kuri ið esmës galëjo ir turëjo pakeisti visà iki tol vykdytà emigracinæ laisvinimo politikà. Iðkilo klausimas, ar pasinaudoti plyðiais, atsiradusiais geleþinëje uþtvaroje, sovietø siûlomais kultûriniais ryðiais, ar ne. Iðeivija labai atsargiai þiûrëjo á „pravertas“ duris ir „kultûriniø mainø“ siûlymus. Átakos turëjo ir nesutarimai iðeivijoje, þiniø apie Lietuvà neturëjimas, baimë, átarimai, taip pat ir neigiama iðeivijos politiniø veiksniø (t.y. pagrindiniø politiniø organizacijø – VLIK’o, ALT’os, PLB) pozicija ðiuo klausimu. Buvo skelbiama, kad „organizuotas laisvøjø lietuviø bendravimas kultûriniais ir kitokiais reikalais su okupacinio reþimo organais ar jø agentûromis Lietuvoje reikðtø Lietuvos aneksijos pripaþinimà“ ir tai bûtø „savanoriðka talka Sovietø Sàjungai legalizuoti agresijà prieð Lietuvà ir jos inkorporavimà á Sovietø Sàjungà“33. 7 deðimtmeèio pradþioje iðeivijos spaudoje iðsivystë diskusija, ar reikalingi santykiai su okupuotu kraðtu bei dël tø santykiø pobûdþio. Buvo iðsakomos prieðingos nuomonës, taèiau konkreèiø susitarimø nebuvo pasiekta. Pagal paþiûras á Lietuvos padëtá, dabartá ir ateitá iðeivijos visuomenë palaipsniui skilo á dvi dalis: konservatorius, pasisakiusius prieð kultûrinius ryðius, ir revizionistus, tapusius tokiø ryðiø ðalininkais. Konservatoriai, anot V. Rastenio, buvo „iðtikimi principams“, „iðtikimi tautai“ ir Lietuvos laisvës kovoje „tvirtai sëdëjo apkasuose“, t.y. niekuo nerizikavo. Revizionistai, prieðingai, bandydavo „iðlásti ið apkasø“, arba pasisakydavo, kad reikia iðlásti, apsidairyti ir pabandyti kà nors daryti34. Pastariesiems, tarp kuriø buvo ir pats V. Rastenis, kliûdavo daugiausia, nes, nespëjus „ið apkasø“ iðlásti ir „susitikti su prieðais“, vien uþ tokius bandymus ar svarstymus tekdavo nukentëti nuo savøjø, kurie galëdavo apðaukti iðdavikais, principø lauþytojais, parsidavëliais, arba bent jau pasidavëliais komunistø provokacijoms. 32 33

34

V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P.161, 162. Mockûnas L. Kultûrinës infiltracijos pradþia – 1967 m. iðeivijos krepðininkø iðvyka á Lietuvà // Akiraèiai, 1998. Nr.7. P. 4. V. Rastenio 1966 12 22 laiðkas J. Meiliûnui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7923-39.

13

Politiniø organizacijø bandymas reguliuoti ryðiø klausimà bei jø 1966 m. priimtoji Klyvlendo rezoliucija35 norimø rezultatø nedavë, – padëtis iðeivijos visuomenëje nepasikeitë, tik dar labiau ákaito. Po Klyvlendo rezoliucijos dauguma laikraðèiø, prisilaikydami „tautinës drausmës nuostatø“, pradëjo vengti spausdinti remianèiøjø platesnius ryðius su kraðtu straipsnius, iðeiviø politinës organizacijos pradëjo ðalinti ið savo tarpo þmones, palaikanèius ryðiø su kraðtu idëjà36. Nemaþa iðeivijos visuomenës dalis jau buvo praradusi viltis, kad Vakarø valstybës artimiausiu metu imsis kokiø nors þingsniø dël Lietuvos valstybës atstatymo. Branduoliniø ginklø pusiausvyra tarp JAV ir SSRS garantavo, kad status quo tæsis dar ilgai. Tuo tarpu iðeivijoje buvo jauèiama, kad silpnëjant ryðiams su Lietuva, nebegaunama informacijos apie lietuvius, likusius Lietuvoje, bijoma, kad per tuos ilgus metus lietuviø tauta bus paveikta sovietinimo politikos. Vienintelis realus ámanomas kelias ðioje situacijoje jiems atrodë galimybë pasinaudojant siûlomais kultûriniais ryðiais uþmegzti ryðá su lietuviais (pirmiausia su kultûrine inteligentija) ir per juos bent ðiek tiek atidaryti langus á Vakarus. Minimumas, kurá bûtø galima pasiekti tokiu keliu – tai suteikti moralinæ pagalbà, palaikymà, viltá likusiems Lietuvoje. 1966 m. kovo 26–27 d. Èikagoje susirinko liberaliosios pakraipos intelektualai ir visuomenininkai aptarti santykiø su kraðtu klausimà bei susidariusià padëtá iðeivijoje. Konferencijoje, pavadintoje „Liberalø þvilgsnis á politikà be svajoniø ir mitø“, dalyvavo ávairiø politiniø partijø bei organizacijø atstovai: liaudininkas Bronius Bieliukas, K. Drunga (LRS narys), tautininkas V. Rastenis, socialistas J. Kiznis, Santaros-Ðviesos atstovai A. Gureckas, R. Mieþelis, Z. Rekaðius, J. Ðmulkðtys, L. Sabaliûnas, L. Mockûnas ir kiti. Chruðèiovinis atlydys iðeivijai teikë tam tikrø vilèiø, kad yra galimybë bandyti kà nors pasiekti tëvynainiø labui per tarpusavio ryðius. Kà ir kaip daryti, dar niekas neþinojo, bet visi sutarë, kad reikia pradëti veikti. Konferencijoje iðkilo bûtinybë steigti naujà periodiná leidiná, propaguojantá ryðiø su kraðtu idëjas37. Buvo labai aiðkiai suvokiami ir galimø tokiø ryðiø pavojai, nes okupanto kontrolë visada reiðkë ávairius pavojus, taèiau „nëra kovos be galimø nuostoliø, nes prieðingu atveju nebûtø jokios kovos, o tik tuðti plepalai“, – raðë K. Drunga38. Apie ryðius su kraðtu buvo skelbiama: „Santykiavimas su okupuota Lietuva, kiek tik tai leidþia okupaciniai varþtai, gali turëti naudos tik tuo atveju, jei tà santykiavimà atlieka ir atliks þmonës ar grupës, kuriø aukðèiausias tautinis tikslas yra ir liks Lietuvos nepriklausomybës 35

36

37

38

14

1966 m. politiniø veiksniø priimta Klyvlendo rezoliucija skelbë, kad laisvøjø lietuviø bendravimas su vadinamos LTSR pareigûnais, ástaigomis ar organizacijomis bûtø tolygus Lietuvos Respublikos tæstinumo ir Lietuvos ájungimo á Sovietø Sàjungà nepripaþinimo atsisakymui, taip pat, kad „tautinë drausmë“ reikalauja, kad tol, kol Lietuva okupuota, ryðiai ribotøsi tik privaèiais kontaktais. Plaèiau þr.: Dapkutë D. Lietuviø iðeivijos santykiø su okupuota Lietuva dinamika XX a. 6–9 deðimtmetyje // Istorija, 2001. T.XLVII. P. 34-47. Politinës konferencijos organizacinës komisijos 1966 03 07 praneðimas politinës konferencijos reikalu, Tomo Remeikio asmeninis archyvas; Mockûnas L. Knygø keliai á Lietuvà. Prisiminimai apie nuskendusá laivà // Akiraèiai, 1993. Nr.6. P.4; Konferencijos pasisakymø projektai, Henrietos ir Vytauto Vepðtø asmeninis archyvas. „Þalia medþiaga pirmam projektui“. Karolio Drungos 1966 m. ruoðtas projektas dël ryðiø su kraðtu. VDU ISC, Liûto Mockûno fondas.

atstatymas.“39 Kadangi buvo siekiama ryðiø su kraðte likusiais lietuviais, infiltravimo á kraðtà prieðiðkos reþimui informacijos, patikimø þiniø apie padëtá kraðte rinkimo ir pan., buvo atsisakyta nuo vieðø savo tikslø afiðavimo. V. Rastenis vienas pirmøjø pasisakë prieð Lietuvos izoliacijos politikà, paremdamas, netgi ið dalies ir formuodamas jaunøjø iðeivijos intelektualø ðûká „Veidu á Lietuvà“. Jam priklauso garsioji frazë apie ryðius su Lietuva: „jei nori susitikti su kalëjime kalinèiu broliu, turësi praeiti pro kalëjimo priþiûrëtojà, taèiau tai nereiðkia, kad bendradarbiausi su priþiûrëtoju“. Laiðke Algirdui Juliui Greimui jis raðë: „Vien dël to, kad Lietuva yra rusø–bolðevikø valdoma bei stumdoma, mes neturime teisës nuo jos nusisukti ir jà drauge su jos okupantais boikotuoti. Jei mano brolis yra kalëjime, að stengiuos su juo pasimatyti, stengiuos jam padëti, stengiuos jam perduoti maisto, stengiuos pajudinti jo bylà, gal organizuoju net malonës praðymus, ir tuo tikslu nevengiu matytis net ir su jo kalintojais, nespjaunu á akis kalëjimo sargams, laikausi jø nustatytos tvarkos pasimatymams ar ko nors perdavimams... Visa tai jokiu bûdu nereiðkia, kad að jau pripaþástu kaltintojus teisius, o brolá kaltà. Mano tikslas santykiauti ne su kalëjimo administracija, o su ten laikomu broliu. Pakeliui, kiek bûtinai tam tikslui reikia, tenka ðiokiø tokiø santykiø turëti ir su kalëjimo administracija. Bet tai nëra koks nors bendradarbiavimas su kalëjimo administracija (...)“.40 Ðio savo skelbiamo principo V. Rastenis laikësi visà gyvenimà. Nepaisydamas „tautinës drausmës“ ðalininkø smerkimø ir prakeiksmø, jis nebijodavo susitikti ir pabendrauti su atvaþiuojanèiais ið sovietinës Lietuvos þmonëmis, neskubëdavo daryti iðankstiniø iðvadø, nebijodavo nueiti á solistø ið Lietuvos koncertà ar sovietiniø filmø demonstravimà. Tiesa, daþnai dël tokio savo elgesio jam tekdavo aiðkintis tiek tautininkams, tiek LNT41. Kadangi ðiose organizacijose jis buvo vienas ið pagrindiniø vadovaujanèiø asmenø, tai tokie jo susitikimai bei veikla daugumai atrodydavo nesuderinama su jo uþimama padëtimi ir politiniø veiksniø skelbiamomis taisyklëmis bei „tautinës drausmës“ reikalavimais. Tuo tarpu V. Rasteniui atrodë, kad jokia jo veikla ar uþimami postai nëra toks svarbus dalykas, kuris trukdytø turëti savo nuomonæ ir atvirai pasisakyti apie rûpimus ir aktualius dalykus. Tuo metu iðeivijoje visuomenës santykiai vis labiau kaito. Tarpusavio kova, kurios pagrindine prieþastimi 6–7 deðimtmetyje tapo ryðiai su kraðtu, pasiþymëjo ne tik aðtriomis diskusijomis spaudoje, organizacijø susirinkimuose, vieðuose renginiuose, bet ir rimtesniais susidûrimais. 7 deðimtmeèio viduryje JAV iðeivijos bendruomenæ sukrëtë keletas „skandalø“. Vienas toks „stambus smulkaus masto ávykis“, sukëlæs didelá triukðmà visuomenëje, lëmë V. Rastenio ateitá tautininkø organizacijoje. 39 40

41

Ibid. P.4. V. Rastenio 1960 01 19 laiðkas A. J. Greimui. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraðèiø skyrius A. J. Greimo fondas. F.245-125. V. Rastenio 1958 08 20 laiðkas LNT, LTS ir ALTS (New Yorko skyriø) valdybos nariams. VDU ISC VFR F.2 Ap.1-2 B.7943-59.

15

1966 m. per vieðà Santaros–Ðviesos Niujorko skyriaus susirinkimà, kuriame buvo diskutuojama apie „þodþius á tautà“ (t.y. rezoliucijø, manifestø poveiká, reikalingumà), buvo suteiktas þodis bibliotekininkui ið Lietuvos Levui Vladimirovui, tuo metu vadovavusiam Niujorke esanèiai Jungtiniø Tautø bibliotekai. Ðis, atrodo, nekaltas ávykis, kuris truko kelias minutes ir nesulaukë didesnës reakcijos ar nepasitenkinimo paèiame susirinkime, sukëlë nemaþà krizæ iðeivijos visuomenëje. Po trijø dienø Darbininke buvo iðspausdintas straipsnis „Kà daro VLIK‘as?“, kuriame buvo pareikðti kaltinimai dël „tautinës drausmës“ lauþymo. Pirmasis kaltinimas buvo Santarai–Ðviesai, kad ji „apgavo visuomenæ“ ir nepaskelbë, kad paskaitoje dalyvaus sovietinis pareigûnas. Kitas kaltinimas teko Vincui Rasteniui, moderavusiam ðià diskusijà, kaip jis, bûdamas PETS lietuviø delegacijos narys, VLIK‘o leidþiamø „Eltos informacijø“ biuleteniø redaktorius, suteikë þodá L. Vladimirovui. Pagrindinis kaltinimas teko VLIK‘ui, kadangi auditorijoje buvo du VLIK‘o nariai (B. Bieliukas ir A. Vendeckas), kurie niekaip nereagavo á toká pasisakymà, neiðëjo ið salës, nepareiðkë protesto ir pan.42 Pasirodë straipsniø ir kitoje spaudoje, dauguma smerkë tokius „ryðius“ su sovietiniu pareigûnu. Kilus triukðmui, Vaclovas Sidzikauskas, tuometinis VLIK‘o pirmininkas pareikalavo, kad susirinkime dalyvavæ VLIK‘o nariai atsistatydintø. VLIK‘o tarybai balsø dauguma nepritarus tokiam siûlymui, V. Sidzikauskas protestuodamas pats atsistatydino ir suardë Tarybos posëdá bei paèià VLIK‘o tarybà43. Dël ðio ávykio V. Rastenis nukentëjo daugiausia. Jo laikysena buvo ávertinta kaip nesuderinama su PETS lietuviø delegacijos atstovo padëtimi ir jis buvo paðalintas ið delegacijos. Taèiau, kaip bebûtø keista, jam ir toliau buvo leista eiti VLIK‘o leidþiamos „Eltos informacijø“ redaktoriaus pareigas. Ðis incidentas buvo palankus pretekstas tautininkams paðalinti V. Rastená, jau anksèiau iðsiskyrusá savo liberalia pozicija. 1967 m. sausio mënesá Niujorko Richmond Hill 11-ojo skyriaus valdyba paðalino V. Rastená ið skyriaus. Nors ALTS valdybos posëdyje ir buvo pripaþinta, kad V. Rastenis paðalintas neteisëtai, skyriaus nutarimas nebuvo panaikintas44. V. Rastenio ir tautininkø keliai iðsiskyrë: nuo tada V. Rastenis realiai ALTS veikloje nebedalyvavo. Tiesa, nuvaþiuodavo á seimus, susitikdavo su draugais, domëjosi tautininkø reikalais, raðydavo apie juos spaudoje. Glaudesnis ryðys iðliko su Tautiniu sàjûdþiu: po Vladimirovo incidento V. Rastenis buvo ágaliotas LTS posëdþiuose atstovauti Kanados LTS. Dar prieð ðá ávyká V. Rastenis dël savo straipsniø kontroversiniais klausimais buvo iðstumtas ir ið Dirvos. Neiðlaikæs nuolatiniø priekaiðtø, daromø jam ir Dirvai, 1966 m. viduryje jis pasitraukë ið laikraðèio redakcinës kolegijos. Kai kurie draugai ragino V. Rastená nepasiduoti, kovoti, protestuoti prieð toká tautininkø elgesá. Taèiau jis laikë42 43 44

16

V. Rastenis. Kas atsitiko New Yorke? VDU ISC VRF F.2 Ap.1-1 B.7846-24. Ibid. V. Rastenio susiraðinëjimas su ALTS valdyba. ALTS valdybos 1967 04 03 laiðkas V. Rasteniui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-4 B.8038-94.

si kitokios pozicijos: jei jis tautininkams reikalingas, jei jie mano, kad paðalintas neteisëtai, tegul protestuoja, kelia triukðmà. „Man nebûtinai reikia. Ið tautininkø mane gali iðmest koks pustuzinis kûmø – kûmuèiø, bet ið tautos neiðmes...“, – raðë jis45. Vis tik paðalinimas ið tautininkø V. Rasteniui turëjo bûti didelis smûgis, árodantis, kad nemaþai jo darbø bei pastangø pasirodë bevaisës. Ðie ávykiai, taip pat ir V. Rastenio liberali pozicija, dvasinis bei idëjinis artumas, ar net „liberalinis temperamentas“ (anot V. Kavolio, retas net tarp paèiø liberalø) lëmë, kad vis daþniau jis pradëjo dalyvauti Santaros–Ðviesos suvaþiavimuose, savo planus ir projektus sieti su jaunosios kartos veikla. Vis daugiau linko á liberalø pusæ, iðlaikydamas nemaþai ir tautininkiðkø bruoþø, dël kuriø já dràsiai galima buvo vadinti liberalu tarp tautininkø ir tautininku tarp liberalø. V. Rastenis buvo vienas ið Metmenø þurnalo steigëjø ir redaktoriø, taip pat vienas ið aktyviausiø Akiraèiø steigëjø, redaktoriø, autoriø.

Þurnalistas V. Rastenio politinës visuomeninës veiklos bei jo gyvenimo neámanoma atskirti nuo þurnalistikos. Bûtent èia jis galëjo iðsakyti savo nuomonæ, pozicijà ávairiais klausimais. Leonas Sabaliûnas raðë, kad V. Rastenis buvo politikas „tik ið reikalo“, tik todël, kad „taip viskas susiklojo“. „... turi jis apsèiai polinkiø, kurie já, politikà, kiek nupolitina. Tie kiti interesai – tai jo bièiulystë su groþine ir moksline literatûra, muzika (ypaè opera), þurnalizmu, publicistika, teise, administracija, kalbotyra ir teatru. (...) Daugumoje tø srièiø jie ne specialistas; visose, taèiau, jis kur kas daugiau negu mëgëjas“. 46 Bûtent þurnalistikoje V. Rastenis atsiskleidë ne tik kaip politikas, bet kaip ir visuomenininkas, plaèiø interesø þmogus, sugebantis raðyti atvirai, vaizdingai, tik jam paèiam bûdingu stiliumi. V. Rastenio þurnalistinio kelio pradþia buvo dar Utenos gimnazijoje, kur jis redagavo ten leistà laikraðtëlá Pirmieji þingsniai. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje pradëjo raðyti 1925 m., ávairiuose laikraðèiuose pradþioje raðë kultûros, ðvietimo ir politikos klausimais. Vëliau buvo dienraðèio Vakarai redaktoriaus pavaduotoju, ir vyriausiu redaktoriumi, Lietuvos aido sekretoriumi, Vairo, Jaunosios kartos bendradarbiu. Taèiau labiausiai jo þurnalistinis talentas atsiskleidë iðeivijoje – straipsniais Mûsø kelyje, Lietuvoje, Dirvoje, Tëviðkës Þiburiuose, Metmenyse, Akiraèiuose. Lietuvoje ir iðeivijoje jis raðë daugiau kaip deðimèiai laikraðèiø, paraðë tûkstanèius straipsniø. Jo publicistika apëmë ávairias gyvenimo sritis: jis raðë apie daug kà – nuo lietuviø kalbos problemø iki teatro, nuo politikos iki muzikos, nuo tarptautinës padëties vertinimo iki literatûros, nuo asmenybiø pristatymo iki Lietuvos padëties analizës. 45 46

V. Rastenio 196612 22 laiðkas J. Meiliûnui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7923-39. L. Sabaliûnas. Rastenis ið arèiau. Fragmentai // Metmenys, 1965. Nr.10. P. 167.

17

Geriausiai kaip þurnalistà save apibûdino pats V. Rastenis, pavadinæs save „reakcionieriumi“, – reaguojanèiu á viskà, kas vyksta47. Net ir savo skiltá Akiraèiuose jis pavadino „Atodairos“ (atseit „pasidairymai atgaliop“), nes visi jo straipsniai, temos, samprotavimai daþnai atsirasdavo „pasidairius atgal“ – paþvelgus á koká nors ávyká ar reiðkiná, ávykusá netolimoje ar net ir gana tolimoje praeityje48. Surinkus jo visus straipsnius galima bûtø susidaryti iðsamø iðeivijos gyvenimo, politinio veikimo, kultûriniø momentø ir ðiaip aktualijø vaizdà. Vis tik V. Rastenio straipsniai nebuvo tik reakcija á ávykius. Bet kokiam darbe, kurio jis imdavosi, jam reikëjo viskà atlikti kuo sàþiningiausiai ir kruopðèiausiai, todël prieð raðydamas jis surinkdavo visus duomenis, visà tiesà „su aureolëmis ir dëmëmis“, perversdavo knygas, spaudà, problemà apþvelgdavo ið visø pusiø ir tik po to sësdavo raðyti ir savo nuomonæ tarti49. Raðydavo straipsná su rimtais árodymais, komentarais, palyginimais, patikslinimais. Jis iðsiskyrë principingumu, erudicija ir áþvalgumu, giliu þvilgsniu á þmogaus ir tautos gyvenimo gelmes, ir, þinoma, tolerancija. Neskirstydamas vien tik á teisingà – klaidingà, blogà – gerà, juodà – baltà, neieðkodamas nei angelø, nei nusidëjëliø, jis mokëdavo pasiðaipyti ið vienø ir surasti kà nors gero kituose. Didelë lietuviø iðeiviø dalis dël tautinio identiteto iðsaugojimo emigracijoje gyveno tarsi dvasiniame gete, o uþdarumas nenuteikdavo blaiviai, kritiðkai savianalizei. Tai buvo bûdinga ir spaudai, kurioje buvo pasigendama objektyviø politiniø– visuomeniniø faktø analizës. V. Rastenis buvo vienas tø, kurie bandë kovoti su tokiu uþdarumu, uþsikonservavimu. Jo nuomone, nereikia slëpti nuo visuomenës nei savo paèiø, nei savo kraðto, nei aplinkiniø klaidø, reikia prisiminti ir analizuoti visus istorijos faktus, ir malonius, ir liûdnus, ir garbingus, ir kartais net gëdingus50. Savo straipsniuose jis pajudino ne vienà stereotipà, jam nebuvo draudþiamø temø. Todël jo straipsniai susilaukdavo ávairios, kartais net gana audringos reakcijos. Turbût vienas pagrindiniø V. Rastenio kaip þurnalisto bruoþø buvo jo stiprus gyvenimo realybës pajutimas. Nemëgdavo jis „miglø á akis pûsti“, o dar labiau nemëgdavo, kai kiti tas miglas pûsdavo. Todël nuolat stengdavosi iðsklaidyti tas miglas bei iliuzijas, suteikti þmogui teisingà informacijà be nereikalingø pagraþinimø, savæs ar kitø iðkëlimo. Jam atrodë, kad tiesa, kartais gal ir skaudi, yra daug geriau nei apgaulingos iliuzijos. „Vertëtø regis, bent kiek apvalyti pasakojimus apie mûsø vieðojo gyvenimo faktus nuo dirbtiniø pagraþinimø. Jie veda iliuzijø pasaulin ir daugelis pradedame nebesiorientuoti, kà mes ið tikrøjø darome ir kur stovime“ 51, – raðë jis. V. Rastenis labai vertino atvirà þodá – galbût subjektyvø, netikusá, klaidingà, prieðtaraujantá, absurdiðkà, bet atvirà. Aiðkindamas Akiraèiø funkcijà iðeivijos visuomenëje, jis pateikë palyginimà: kai kûne kas nors negerai, tai tam tikri nervai duoda 47 48 49 50 51

18

V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P.162. V. Rastenis. Srautas per koðtuvà // Akiraèiai , 1979. Nr.6(110). S. Santvaro atsisveikinimo þodis Vincui Rasteniui // Akiraèiai, 1982. Nr.4(138). P.6. V. Rastenis. Kaip Lietuva prieð 10 metø áþygiavo á Vilniø // Dirva, 1949 10 28. Nr.43. V. Rastenis. Nereikalingi pagraþinimai // Dirva, 1958 01 30. Nr.9.

þenklà ir pajuntame skausmà. Vietoj gydæsi, daþnai griebiamës kokiø skausmà malðinanèiø ar raminanèiø vaistø, bet ilgainiui ramybës neduodantieji nervai priverèia gydytis. Iðeivijos spauda, anot jo, praeidama tylomis pro problemas atlikdavo tik raminanèiøjø, bet ne gydanèiø vaistø vaidmená, o Akiraèiams teko skausmo jutimà þadinanèiø nervø vaidmuo52. Ðá palyginimà galima bûtø pritaikyti ir paèiam V. Rasteniui. Jo „ramybës neduodanèiø“ nervø vaidmuo iðeivijoje buvo reikalingas, svarbus, taèiau ne visø mëgiamas ir suprantamas. Jo straipsniai buvo visada atviri, net kieti, bet ne pikti. Ironija buvo jo geriausias ginklas, taèiau ir uþ tos ironijos daþnai slëpësi noras ne tik kritikuoti, bet ir priversti kaþkà pakeisti á gerà pusæ tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime. Jis dþiaugdavosi, kai jo kritika rasdavo atgarsá. V. Rastenis paskelbdavo ir kontroversiniø straipsniø, daþnai tai darydavo norëdamas sukelti ginèà, diskusijà, kad tokiu bûdu bûtø surasta daugumai priimtina ar artima teisybë. Ne visada tai pasisekdavo, daþnai iðkelti klausimai labai greit uþgesdavo, nesulaukæ oponentø ir skaitytojø reakcijos. Galbût tai bûdavo ið nesupratimo, o gal ir nenoro diskutuoti, pripaþinti problemas, rûpesèius, apie kuriuos raðë V. Rastenis ir kuriø iðeivijos visuomenë daþnai nedrásdavo pajudinti ir pripaþinti. Kai kuriais klausimais kildavo diskusija Dirvoje bei kituose laikraðèiuose. Þinoma, jo straipsniai neretai susilaukdavo ir neigiamos reakcijos, didþiulës kritikos ar net smerkimo. Tokia kaip V. Rastenio pozicija (bandymas neuþsimerkti prieð esamas problemas ir atkreipti á jas visuomenës dëmesá) daliai iðeivijos atrodë „griovimas“, „vienybës skaldymas“. Daþnai net neásiskaièius á pagrindines mintis, vien uþ V. Rastenio kritikà politiniø veiksniø atþvilgiu jam buvo suteiktas lietuviø prieðo ar bolðevikø pagalbininko vardas. V. Rastenis visada domëjosi Lietuvos ir ten likusiø þmoniø gyvenimu. Jis buvo vienas pirmøjø, atkreipæs dëmesá á tai, kad iðeivijoje pateikiama informacija apie Lietuvà neatitinka realios situacijos. Jis puikiai suvokë, kad laikas nestovi vietoje, viskas aplink keièiasi. V. Rastenis këlë klausimà, ar prasminga rodyti padëtá Lietuvoje juodesnæ, negu ji yra, net nebandant ásigilinti á tikrà situacijà. Iðeivijoje buvo áprasta kalbëti apie Lietuvà tik blogai, kiekvienà pasiekimà ir pasigyrimà laikyti melu. V. Rastenis raðë: „Sàmoningai vengiama paminëti kà nors, kas galëtø atrodyti teigiama, ar bent ne taip jau labai nepakenèiama. Kai kam atrodo, kad, pavyzdþiui, yra tiesiog „tëvynës iðdavimas” iðsitarti, jog atskirais atvejais net ir kolûkyje gali bûti geras derlius, arba pramonës darbininkø gali bûti ir neblogiau ar net atskirais atvejais geriau gyvenanèiø, negu nepriklausomybës laikais... Arba, kad vis dëlto ir dabartinëse sàlygose þmonës ne vien tik verkia ir aimanuoja, kad gyvenimas vis dëlto vyksta, kad þmonës ne tik mirðta, bet ir gimsta, veda, ir net linksminasi... O juk ið tikrøjø ir tai yra. Tai nëra árodymas, kad gyvenimas geras ar kad jis „bent pakenèiamas”, bet faktas, kad þmogus net ir labai sunkiai pakenèiamomis sàlygomis vis dëlto gyvena ir ne vien tik kruvinas aðaras lieja“53. Jo nuomone, svarbu ne viskà ið anksto neigti, bet pirmiausia reiktø pabandyti áþvelgti, suþinoti, ávertinti, nes Lietuva nebe ta, kokià jà paliko pasitraukdami pabëgëliai 1945 m. 52 53

V. Rastenis. Sudrumsta ramybë // Akiraèiai, 1970. Nr.9(23). V. Rastenis. Neigti ar áþvelgti // Santarvë, 1955. Nr.6. P.237.

19

Vienintelis dalykas, kuris reikalingas iðeivijai, tai „tikra tiesa“, kiek tik jos galima patirti ar kiek jos galima iðpeðti ið turimø labai kritiðkai ir atsargiai vertinamø dokumentø. Pasak V. Rastenio, svarbu pastebëti okupantø nepasisekimus, bet nemaþiau svarbu bûtø iðdrásti paþvelgti ir á jø pasisekimus, nes tik taip galima suvokti, kà jie ið tikrøjø duoda lietuviø tautai, juk daug lengviau kovoti su prieðu, kurá paþásti54. V. Rastenis smulkmeniðkai rinko visà informacijà apie Lietuvà – jis gaudavo beveik visà vilniðkæ tarybinæ spaudà, bendraudavo ir rinkdavo þinias ið Lietuvos atvykusiøjø, klausydavo Lietuvà aplankiusiøjø áspûdþiø, viskà dëdavo á vienà krûvà, studijuodavo, lygindavo. Ilgainiui toks studijinis–politinis veikimas jam tapo svarbiausias. Vis tik net ir po daugelio metø tokio informacijos rinkimo bei analizavimo jis savæs nelaikë „geru Lietuvos dabarties þinovu“, o tik „nusivokianèiu, kas ten dabar yra“55. Taèiau toks kuklumas neatspindi tikrovës, nes surinktos þinios bei turimos informacijos leisdavo jam laisvai pristatyti ir analizuoti Lietuvos gyvenimo aktualijas, pvz., serijoje straipsniø nagrinëti naujà baudþiamàjá kodeksà, studijuojant naujai iðleidþiamus Lietuvos þemëlapius atkreipti dëmesá á administracinius pasikeitimus Lietuvoje, ar skaièiuojant Lietuvos spaudoje skelbiamø ávairiø kolûkiø derliø skaièius diskutuoti, kas tai yra sovietinis centneris (100 ar 50 kg)56. Dabar tie straipsniai atrodytø nuobodûs, gerai þinomi, ypaè gyvenusiems to meto Lietuvoje, taèiau tuo metu reikëjo bûti tikrai gerai susipaþinusiam, norint visa tai apraðyti ir pristatyti iðeivijos spaudoje. Daugiausia kontroversijø, þinoma, sukeldavo V. Rastenio pozicija dël ryðiø su okupuota Lietuva. Skaitant jo 1960 m. raðytà straipsná „Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje“ negali nesistebëti, kaip jis galëjo tuo metu tiksliai nuspëti situacijà, kuri kilo Lietuvoje atgavus nepriklausomybæ. Tuo metu jis raðë apie tai, kad sovietø vykdomi pakeitimai Lietuvoje gali padaryti taip, kad bus neámanoma gráþti prie to, kas buvo anksèiau, daugelio dalykø bus neámanoma ignoruoti ar panaikinti: pvz., ið gyvenimo gali bûti iðtrintos savarankiðko gamybininko ir verslininko sàvokos; Lietuvos pramonës integravimas á Rusijos ûká sudarys daug kliûèiø Lietuvai ið tos sistemos iðsikrapðtyti, ámonës, dirbanèios ne Lietuvos rinkai ir naudojanèios Rusijos þaliavas, atskirtos nuo Rusijos, taptø nereikalingomis; bandymai iki smulkmenø atkurti buvusià nuosavybæ ateityje gali sukelti daug sunkumø ir konfliktø ir t.t. Ðiam straipsniui pasirodþius Metmenyse bei Lituanus, iðeivijoje kilo pasipiktinimo banga, pasipylë kaltinimai V. Rasteniui, kad jis sutapo su komunistø propagandistais ir raðo taip kaip ir jie. Santykiø su Lietuva klausimuose V. Rastenis daþnai iðsiskirdavo kitokia nuomone. Pvz., net R. Kalantos istorijoje jo pirmoji reakcija buvo kritiðkas þvilgsnis á iðeivijos politikø dþiaugsmà, tuðèias kalbas ir pasigyrimus, kad pagaliau Lietuvos byla iðgarsinta pasaulyje. Jam atrodë, kad ðios tragedijos fone pirmiausia reikëjo patylëti, nes tai buvo skaudi tragedija, galinti sukelti daugeliui þmoniø Lietuvoje dar skaudesnes pa54 55 56

20

Ibid. P.238. V. Rastenis. Kritiðkas þvilgsnis á enciklopedijos kritikà // Akiraèiai, 1972. Nr. 4(38). P.13. V. Rastenis. Naujø ástatymø kruða ant Lietuvos. 1–11 // Dirva, 1961 08 23–10 11. Nr.97–117; V. Rastenis. Propagandiniø centneriø svoris // Dirva, 1955 01 27. Nr.4,5.

sekmes57. Kitàkart jis ásivëlë á diskusijà su Vytautu Alantu dël partizanø vaizdavimo ir A. Landsbergio „Penkiø stulpø“. Jis raðë: „V. Alantas teisus, sakydamas neskaitæs nei vieno mano straipsnio, siûlanèio revizuoti paþiûras á partizanines kovas Lietuvoj. Bet niekas neskaitë ir tokio mano straipsnio, kur bûèiau palaikæs „pilëniðkàjà“ tos legendos versijà... Nes manau (ir ne nuo ðios dienos), kad pilëniðkasis heroizmas ðiais laikais nëra vienintelë ir pati tikslingiausia bei pati aukðèiausia heroizmo rûðis. Pilënø tragedija nesudëtinga, ir jos sprendimas paprastas, nors ir labai radikalus. Dabartinë partizaninë kova daug sudëtingesnë savo pobûdþiu ir psichologija (kaip ir visas gyvenimas sovietinëj santvarkoj)“. 58 V. Rasteniui atrodë, kad daug sudëtingiau buvo iðlikti, kaip iðliko daugelis þmoniø Lietuvoje, neturëdami kitos iðeities ir priversti eiti á kompromisà su reþimu, iðlikti bet kokiomis sàlygomis. Dël to jis neskubëjo smerkti, skirstyti lietuviø á iðdavikus ir patriotus, bandë ieðkoti to lietuviðko patriotizmo net ir tarp lietuviø komunistø. Daþnai dël prieðiðko nusiteikimo ryðiø su kraðtu klausimu V. Rastenis kritikuodavo politines organizacijas iðeivijoje. Nors ir vertindamas jø darbus Lietuvos laisvës byloje, jis ragino juos þvelgti á prieká – veikti ne „trumpomis distancijomis“, bet orientuotis á Lietuvà ir ten likusius lietuvius, nes „tautos negalima nuraðyti á nuostolius“, ir bûtent tauta, Lietuvos þmonës yra pagrindinis laisvës kovos veiksnys59. V. Rastenis nujautë, kad daugeliui jø neteks sulaukti nepriklausomybës atstatymo, todël ir planus, uþdavinius jis formulavo á tolesnæ ateitá, á ateinanèià kartà – greta nepriklausomybës atstatymo uþdavinio rûpintis ir tautos dvasiniu iðlikimu, pasitikëti tauta, kiek galima padëti jai per kontaktus su atskirais tautos atstovais, neðant jiems tà „laisvës deguoná“, kurá gali iðeivija duoti. Nemëgo V. Rastenis kalbëti apie patriotizmà ar já afiðuoti, jam buvo svetimi ir nepriimtini ðovinizman iðsigimæ patriotai. Nuo jo plunksnos kliûdavo visiems, mëgstantiems pasididþiuoti savo bûtais ar nebûtais nuopelnais – vienà straipsná jis net pavadino „Graþu ir garbinga nusifotografuoti uþ tëvynæ“. Patriotizmas jam nesiderino su legendø kûrimu, bet tik su realiu kasdieniniu darbu. Patriotizmà pirmiausia jis siejo su darbais tautos labui, su tikëjimu tauta ir Lietuvos nepriklausomybës atkûrimu. Taèiau skirtingai, nei kiti Nepriklausomos Lietuvos politikos veikëjai, iðeivijoje visà veiklà grindæ praeities atstatymu, V. Rastenis þvelgë á ateitá ir kalbëjo apie „dabartinæ“ Lietuvà ir jos ateitá. „Klausimas ðioje kryþkelëje – ar laikytis tik, lyg ðiaudo ásikibus, kadai didþiai teisingo, Kudirkos net tautinën giesmën áraðyto ðûkio – ið praeities tavo sûnûs te stiprybæ semia, ar, atiduodant praeièiai, kas jai priklauso, ieðkoti atramos dabarty ir þiûrëti, kokia ant jos galëtø bûti statoma Lietuvos ateitis“60. Jam buvo artimesnis jaunesniosios kartos patriotizmas, praktinis patriotizmas þmoniø, kurie, padëjæ á ðalá lyriðkus pasakojimus apie senàjà buvusià Lietuvà, stengësi pirmiausia paþinti esamà Lietuvà ir jai bent kiek padëti savo darbais. „Toks patriotizmo posvyris man 57 58 59 60

V. V. V. V.

Rastenis. Rastenis. Rastenis. Rastenio

Mintys klaidþioja ties Kauno teatru // Akiraèiai, 1972. Nr.7(41). Pasiklydome tarp stulpø? // Dirva, 1959 04 09. Nr.28. Tolimos distancijos // Akiraèiai, 1968. Nr.4. straipsnis apie patriotizmà. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7861-39.

21

þymiai viltingesnis, negu pastangos didinti patriotø skaièiø ákalimu á atmintis skaudþiai lyriðkø deklamacijø apie tëvynës praeities narsius þygius ar þavias idilijas“. 61 V. Rastenio tikëjimas nepriklausoma Lietuva ir tautieèiais, likusiais Lietuvoje, niekada nesusvyravo ir neiðnyko. Jis dþiaugësi net menkiausiais lietuviø pasiekimais, auganèiu perspektyviu Lietuvos jaunimu, stengësi paþinti Lietuvà ir jos þmones bent ið tolo, kiek tai yra ámanoma gyvenant Amerikoje. Dþiaugësi ir auganèiu iðeivijos jaunimu, kuris dirbo lietuvybës labui, tuo paèiu palaikë ryðius su Lietuva. Vertinant visà V. Rastenio þurnalistiná palikimà, reikia paminëti dar vienà jo straipsniø bruoþà. Galima dràsiai teigti, kad V. Rastenis sukûrë savità ir individualø publicistikos stiliø, paremtà grieþta logika, dalykiðka ir plaèius akiraèius aprëpianèia argumentacija, daþnai papuoðtà ironija. Svarbiausia – jis sukûrë stiliø, alsuojantá gyva, taisyklinga lietuviø kalbos iðraiðka. Skaitant jo straipsnius galima rasti nemaþai „rasteniðkø“ palyginimø, replikø, þodþiø, kuriø neámanoma pamirðti, kurie gali bûti netaisyklingi, keisti, bet kartu ir þavûs, papuoðiantys jo stiliø, darantys savità ir gyvà. Todël jo straipsnius taip gera ir lengva skaityti. Skaitant V. Rastenio straipsnius galima su daug kuo nesutikti, prieðtarauti, atmesti, taèiau jo minèiø bei argumentø poveikis, savitos interpretacijos, platus ávykiø kontekstas patraukia ir neleidþia likti abejingu. Ið ðiø dienø pozicijos þvelgiant vieniems jis gali atrodyti kaip savotiðkas pranaðas (jo áþvalgios mintys iðsipildë su kaupu, o kai kurie jo pamàstymai, kad ir, pvz., apie „tautines Velykas“ (t.y. Vasario 16 d. ðventimà), atrodo aktualûs net ir dabar). Kitiems jo mintys gali bûti nepriimtinos dël mûsø visuomenëje gyvuojanèiø mitø, kai kuriø asmenø, organizacijø ar ávykiø „nuvainikavimo“, pateikimo jø kitoje, kasdieniðkoje, ne herojiðkoje ðviesoje. Taèiau ir vieniems, ir kitiems skaitytojams V. Rastenio straipsniai bei mintys turëtø suteikti nemaþai informacijos apie iðeivijos gyvenimo aktualijas, sukelti naujø pamàstymø ar net idëjø tolimesniems iðeivijos gyvenimo, istorijos, literatûros ar þurnalistikos tyrinëjimams. Daiva Dapkutë

61

Ibid.

22

GYVASTÁ TESAUGOJA PRASMË 1. Nors ilgainiui þmoniø sàmonëje prisiminimai pamaþu blunka, pirmoji paþintis su Vincu Rasteniu manyje iðliko pakankamai ryðki. 1954 metais Amerikoje buvo ásteigta Santaros organizacija, skatinusi mûsø tautinës liberaliosios krypties studentijà telktis visuomeniniam ir kultûriniam darbui. Visuomeniðkasis jos sparnas, laikæsis atokiai nuo katalikø ir socialistø partijø, tada labai domëjosi pusëtinai liberaliø vidurio grupiø – tautininkø ir valstieèiø liaudininkø – vienybës galimybëmis. Vincas Rastenis ir Liudvikas Ðmulkðtys, du vadovaujantys tø grupiø asmenys, tada ir buvo pakviesti atvykti á kitø metø santarieèiø suvaþiavimà, kuriame jie turëjo apsvarstyti tø partijø bendradarbiavimo klausimà. Tas ankstyvojo rudens suvaþiavimas, kaip ir visi kiti tø laikø mûsø metiniai suvaþiavimai, vyko Juozo Baèiûno62 Tabor Farm vasarvietëje, nutásusioje pagal St. Joseph upæ bei apsuptoje sodø, vynuogynø ir golfo laukø. Svarstydami vidurio politinës srovës susitelkimà Rastenis ir Ðmulkðtys rëmë toká santarieèiø siekimà, nors abu, tuo lyg pranaðaudami ðio sumanymo galutinæ nesëkmæ, gilinosi ir á sunkiai nugalimas kliûtis. Pati didþiausia bëda, pasirodo, buvo tuos du sàjûdþius giliai supjudþiusi praeitis: 1926 metø gruodþio septynioliktoji. Tà dienà karininkø grupës ávykdytas politinis perversmas padarë galà demokratiniam Lietuvos laikotarpiui, kuriam tada vadovavo liaudininkai, ir davë pradþià autoritetinei santvarkai, á paèià aukðtumà iðkëlusiai tautininkus. Vyresnës kartos politikai, tokie kaip Rastenis ir Ðmulkðtys, dar buvo labai jautrûs tiems nepriklausomos Lietuvos ávykiams. Po jø praneðimø keletas santarieèiø këlë klausimus ir iðsakë savo nuomones. Apskritai kalbant, jie mojo ranka á tuos pykdanèius tolstanèios praeities ávykius ir ragino politikus kaip nors dirbti drauge, o klausytojai ðiems raginimams pritardavo griausmingais plojimais. Pasibaigus sekmadienio posëdþiui, popiet pradëjom skirstytis á namus. Kadangi að turëjau automobilá, Èikagon turëjau nuveþti Kostà Ostrauskà ir Vincà Rastená. Automobilá vairuoti papraðiau savo sesers, nes að pats, vienintelá kartà gyvenime tris 62

Amerikoje Juozas Baèiûnas ið tikrøjø vadinosi J. J. Bachunas. Pavardæ raðant ðitaip, jos amerikietiðkasis iðtarimas buvo artimiausias lietuviðkajam.

23

naktis nesudëjæs akiø, prie vairo sësti nebegalëjau. Graþina (vëliau Jasiukaitienë) maðinà vairuoti mokëjo, tik að jos neáspëjau, kad mano senas Hudson beveik nebeturëjo stabdþiø. Nors nelaimë ant plento nebuvo didelë, kelionæ baigti jau reikëjo traukiniu. Sesuo, þiûrëdama pro langà, verkë, Rastenis su Ostrausku ðnekëjosi apie lietuviðkas aktualijas, o man tik suvaþiavimo dienos sapnavosi. Pirmoji paþintis... 2. Urbana ir Champaign yra giminingi miesteliai, kuriuos, vaþiuojant ið Èikagos pietø kryptimi, galima pasiekti per dvi geras valandas – tai valstybinio universiteto namai (University of Illinois). Ðeðtojo deðimtmeèio vidury jie pavirto á lietuviø studentijos centrà. Kai klausdavo, kur studijuoji, sakydavom – Urbanoj. Mokslus daugelis pradëdavo to universiteto Èikagos padaliny, ásikûrusiame Navy Pier patalpose, o po dvejø metø persikeldavo Urbanon. Tais laikais ten kasmet susirinkdavo apie 80 lietuviø studentø. Socialiniø mokslø studentams labiau bûtø tikæs toje srityje tuomet pranaðesnis Èikagos universitetas (University of Chicago), bet Urbanoje buvo pigiau, linksmiau ir „saugiau“. Kas nors mat puse lûpø þebteldavo, kad Èikagos universitetas yra ruþavas, atseit paveiktas komunistiniø idëjø. Nukentëjæ nuo Sovietø Sàjungos iðsiplëtimo, ateiviai ið Rytø Europos galëjo bûti átarûs ir perdëtai jautrûs nepageidaujamiems poveikiams. Po Santaros suvaþiavimo sugráþau Urbanon pradëti paskutiniø mokslo metø. Kas studijas baigdavo bakalauro laipsniu, tais paskutiniais metais jau pradëdavo ieðkoti darbo, o kas galvodavo apie aukðtesnius laipsnius, pradëdavo susiraðinëti su ávairiais universitetais ir siuntinëti finansinës paramos praðymus. Pirmiausia doktorato siekti galvojau Indiana universiteto politiniø mokslø departamente, ir ten jau buvau gavæs studento asistento vietà. Taèiau 1956 metø pradþioj su manim apie tai pradëjo kalbëti Vytautas Vygantas, Urbanoj bebaigiàs doktorato studijas pramonës psichologijos srityje. Vygantas buvo ateitininkø sàjûdþio vadovybës narys ir pagrindinis „Lituanus“ þurnalo reikalø tvarkytojas. Kadangi prie to þurnalo redagavimo að jau buvau ðiek tiek prisidëjæs, Vygantas nenorëjo, kad nuo jo nutolèiau, atsidûræs lietuviðko gyvenimo uþkampyje esanèiame universitete. Jis mane átikinëjo, kad studijas tæsèiau Niujorko mieste. Ten buvo spausdinamas tas þurnalas, ir ten, jo nuomone, iðvis buvo pati tinkamiausia aplinka tarptautiniø santykiø studentams. Vygantas þadëjo Vinco Rastenio pasiteirauti apie sàlygas ir galimybes tame mieste apsigyventi, o að pradëjau galvoti apie Columbia universitetà. Stengdamasi sustiprinti Lietuvos laisvës bylos këlimà uþ lietuviø bendruomenës ribø, Amerikos Lietuviø Tautinë Sàjunga (ALTS) tà vidurvasará Vaðingtone surengë didelá sàskrydá. Organizatoriai, kuriems pirmininkavo Antanas Olis, pasirûpino, kad ið Italijos atvyktø Stasys Lozoraitis, ir kad bûtø ið anksto sutarta dël susitikimø su

24

átakingais amerikieèiais. Rengëjai Amerikos lietuvius kvietë sàskrydyje gausiai dalyvauti ar bent savo aukomis prisidëti prie renginio iðlaidø padengimo. Nors santarieèiai tautininkø sumanymus kartais paremdavo, ið pradþiø dvejojau, ar ten vaþiuoti, ar ne. Urbanoje diplomø áteikimas, visiðka pinigø stoka ir, svarbiausia, motina mirties pavojuje. Bet gavau Zenono Rekaðiaus laiðkà. Levai, – jis man raðë, – vienas pilietis ðiandien davë man deðimt doleriø vienam geram vyrui kelionei – ðtai jie. Þinau, kad pinigo kelionei reikia daugiau – ðiuo metu að jo neturiu. Taèiau duodu þodá – sukombinuosiu ir gausi daugiau. Bûk þmogus, vaþiuok!63 Paveiktas Zeniaus nuoðirdumo, pradëjau rengtis kelionën. Ligoninëje motina irgi skatino vykti á sàskrydá: jai patiko mano domëjimasis visuomenës reikalais. Tad atsisveikinom, atsisveikinom paskutiná kartà. Bene tame sàskrydy su Rasteniu ir susitarëm, kad nuo rudens jø bute nuomosiu kambará. Praëjus treèiam Santaros suvaþiavimui, kartu su Vytautu Kavoliu pradëjom ilgà kelionæ á rytus. Pirma vaþiavom á Bostonà, nes ten Harvardo universitete studijavo Kavolis, o paskui að pasukau á Niujorko pusæ – reikëjo registruotis Columbia universitete. Vaþiuodami kalbëjom daugiausia apie Santarà, aptarëm ir vëliau jos centro valdybai nusiuntëm keliolika pasiûlymø organizacijos veiklai sustiprinti. 3. Enciklopedijoj patalpinta Vinco Rastenio nuotrauka sutapo su tokiu jo ávaizdþiu, koká po deðimties metø ir iðsiveþiau ið Niujorko: ðvelnus veidas, nuostabiai ramus þvilgsnis, virðun ðukuojami plaukai. O tas pilkas kostiuminis ðvarkas dengë kaklaryðiu papuoðtus baltus marðkinius. Fotografinë iðvaizda tada dar buvo bûdinga „aniems laikams,” kai formali kostiuminë apranga atrodë bûtina ir kai ðypsenos dar buvo galima iðvengti. Ðitokià iðoræ priminë ir kita nuotrauka. Viename Santaros suvaþiavime ðnekasi koks trisdeðimties þmoniø bûrelis – visi susëdæ ant þemës, ant þolës. Ið keliolikos vyrø beveik visi, áskaitant Rastená, su kostiumais ir kaklaraiðèiais. Po gero deðimtmeèio Amerikos fotoiðvaizda pakito: kostiumai uþleido vietà visokiems ðvarkams ir megztiniams, marðkinius ávairino spalvø gausa, o veidø rimtá sujaukë ásakymai ðypsotis. Palengva keitësi ir Amerikos lietuvija. Kostiumas Rasteniui, þinoma, labai derëjo. Kai mes studentai dar tik ruoðëmës savo profesinei ateièiai, o mûsø tëvai prakaitavo þemiausiose fabrikø, skerdyklø ar verslo ámoniø pakopose, Rastenis ir bûrelis kitø Lietuvos politikø bei literatø puikioje Park Avenue aplinkoje dirbo savo sritims gana artimus darbus. Amerikos valdþios iðlaikomame Laisvosios Europos Komitete (Free Europe Committee) Rastenis ëjo spaudos skyriaus vedëjo pareigas, o Jonas Aistis beveik ðeðerius metus ten turëjo pavaduotojo vietà. Tiesa, Rastenio atlyginimas, kaip ir tø kitø politikø, buvo kuklus. Taèiau kaip beþiûrësi, valdþios pagalba tiems politikams sudarë pakenèiamas 63

Z. Rekaðiaus 1956.06.09 laiðkas L. Sabaliûnui. Visi ðiame straipsnyje cituojami laiðkai ir dokumentai yra L. Sabaliûno asmeniniame archyve.

25

sàlygas dirbti okupuotos tëvynës gerovei, o tuo paèiu ir laikytis visuomeninëje Amerikos lietuviø veikloje. Vincas ilgà laikà tame lietuviø spaudos skyriuje dirbo vienas – tai yra, tuo pat metu buvo ir vedëjas, ir eilinis tarnautojas. Jo darbui atitverta vieta, kuri buvo perkrauta knygomis, þurnalais ir laikraðèiais, galëjo bûti keturiø kvadratiniø metrø dydþio. Gal nesuklysiu sakydamas, kad Rastenis gaudavo beveik visà pagrindinæ periodinæ spaudà, leistà iðeivijoje ir sovietinëje Lietuvoje. Ðitoks darbo pobûdis ir platûs uþmojai paskatino já ir jo politinius bendraminèius ákurti Lietuvos Bûklës Studijø Centrà. Centras glaudësi 1955 metais atsiradusios Lietuvos Nepriklausomybës Talkos (LNT) paðonëje, o pati LNT buvo savotiðkas tautininkø bei jiems artimø trijø kitø grupiø atitikmuo Vyriausiajam Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetui (VLIK‘ui), su kuriuo tautininkai tada vaidijosi dël svarbiø iðeiviðkosios politikos klausimø. Centro ásteigimas turëjo tikslà (tam daugiausia pastangø dëjo Rastenis) stebëti ir teisingai vertinti tuometinës Lietuvos gyvenimo reiðkinius. Visà 1957 metø vasarà tam Centrui dirbau ir að, uþ tai tautininkai ir jø sàjungininkai man gerai mokëjo. 4. Reikðmingas Vinco Rastenio politinis vaidmuo nacionalistiniø grupiø aplinkoje man buvo þinomas dar prieð atsikraustymà Niujorkan. Taèiau kai dabar perbëgu mintimis tenykðtæ savo pradþià – studijas universiteto Tarptautiniø Santykiø Mokykloj ir Rusø Institute, spaudos skyriaus rinkiniø vartymà, vasaros darbà Studijø Centre, laisvalaikiu ðnekëjimàsi su Rasteniu – prisimena tos dvi kitos tiktai tada iðryðkëjusios jo veiklos sritys, kuriose jisai pasiekë didelio meistriðkumo: tai „þodþio menas“ ir administracinë veikla. Kai tà vasarà, dirbdamas Studijø Centre, turëjau versti Rastenio lietuviðkàjá tekstà á anglø kalbà, ne syká tyliai keikiausi, plaukus roviausi, pyliausi ant galvos ðalto vandens, bet kartu ir pavydëjau jam sugebëjimo ásiskverbti á paèias kalbos gelmes. Gausi kalbos þodþiø visuma, vaizdingi þodþiø junginiai, sakiniø ilgumas kaip pas Vincà Krëvæ – ir versk tu visa tai á kità kalbà! Vertimo rûpesèiai vertë tartis ir svarstyti, kaip sutrumpinti sieksninius sakinius, kokiu bûdu priartëti prie amerikieèiø laikraðtinës kalbos vartosenos, kaip geriau tekstà versti, – paþodþiui, ar neiðkraipant pagrindinës minties. Mezgësi kalba apie kalbà. Gilintis á kalbà ir terminijà vertë ir kitos prieþastys. Pradëjæs studijuoti sovietø politinæ, administracinæ ir ûkinæ organizacijà, pakliuvau á sàvokø painiavà. Neaiðkumus didino struktûrinës visumos ásisavinimas trimis (anglø, rusø ir lietuviø) kalbomis, federacinës valstybës pakopos, santvarkos pobûdis prieð 1936 metais priimtà Stalino konstitucijà ir jai ásigaliojus, ir santykinë politiniø institucijø reikðmë. Kokie, pavyzdþiui, buvo ministrø kabineto atitikmenys trijose kalbose, prieð 1936 metus ir po jø, visasàjunginiame sluoksnyje ir respublikinëje bei vietinëje plotmëje, ir pagaliau kokia jø politinë svarba britø, amerikieèiø ir rusø valdymo sistemose? Va-

26

dovëliø, laikraðèiø ir moksliniø straipsniø pagalba su Rasteniu stengdavomës suprasti bei lyginimo keliu pasvarstyti ir kitus panaðius klausimus: politiniø partijø vaidmená, rinkimø paskirtá bei eigà ir pastebimas prarajas tarp konstitucijø teksto ir politinio elgesio. Kalbos dalykams ir dalykëliams mes laiko negailëdavom. Kai atrodydavo, kad vis tik jo per daug prarandam, Rastenis nuramindavo: „Nesirûpink dël gaiðto [laiko] kalbos pastaboms: èia gi vien malonumas!”64. Juokdavomës, kai kokia prestiþinë leidykla vietoj þodþio „foreword” (áþanga) iðspausdindavo þodá „forward” (pirmyn), ar kai kokio straipsnio autorius, laikydamas þmogø abejingu, já pristatydavo kaip abuojà. Aptardavom Santaros rinkiminiø lapeliø bei kai kuriø laikraðèiuose spausdintø mano straipsniø gramatinæ sandarà. Rastenis aiðkindavo, kodël koká nors susirinkimà vertëtø nukelti „kitam” sekmadieniui, o ne „sekanèiam” sekmadieniui, ir kodël nereiktø vartoti þodelyèio „gi” norint iðreikðti prieðingumà. Jis galvojo, kad tokiais atvejais rusiðkas „þe” yra klaidingai verèiamas á „gi,” nors turi bûti verèiamas á „o.” Patarimas saugotis vokiðkos sintaksës átakos atëjo laiðku. Teigiamai ávertinæs mano þodiná minèiø reiðkimà, Rastenis davë man ir pastabà: „Bendrai paëmus, tai lietuviðkai raðai gerai, duoèiau B+ ar net ir A- ... skaitant, kad pilnas A gali priklausyti tik [Pranui] Skardþiui, [Antanui] Saliui ir kitiems tokiems”65. Pasirodo, minusà prie A gavau uþ áprotá kelti veiksmaþodþius sakinio galan. Ko reiktø vengti, Rastenis paaiðkino pridëta iðtrauka ið laikraðèio LIETUWISZKA ZEITUNGA: „Nedeldienio rytà and dziegoriaus pusë deszimts, greittrûkis, katras isz Wieno ing Budapestà ëjo, ing orà paplaiszintas tapë!” Per kalbos pamokas þiovulys manæs nekankindavo. Pagaliau su Rasteniu mes apðnekëdavome ir prastà iðeiviðkosios kalbos padëtá. Kai syká jam uþsiminiau, kad raiðkos, stiliaus ir korektûros perþiûra atsiminimø autoriams – tokiems, kaip Kipras Bielinis, Steponas Kairys, Rapolas Skipitis, Kazys Ðkirpa, ar net Mykolas Birþiðka – bûtø labai pravarti, jis ilgu laiðku tuojau pat sutiko: ðventa teisybë. Taèiau jis ten taip pat apgailestavo, kad gerø redaktoriø trûksta ir kad autoriai jø vengia: „Nagi pabandyk pirðtu parodyt, kas èia tarp mûsø bûtø buvæs kviestinas redaguoti Kairio, Bielinio, Raðtikio ar, sakysim,... Ðkirpos memuarus? ... O jeigu toká atrastum ... tai manai, kad autoriai prisileistø?”66. Rastenis pasakojo girdëjæs, kad, pavyzdþiui, Kairys baidësi ne tik redaktoriø, bet ir korektoriø; pats korektûras skaitë. Net pyktelëjo ant leidëjo Juozo Kapoèiaus uþ jo patarimà klaidø taisymà patikëti kam kitam – tai kà, manot, kad að kalbos nemoku! Tik kai knygos pristatymo metu spaustuvei buvo papriekaiðtauta uþ nepastebëtas klaidas, Kairys vieðai prisipaþino, kad tai jo kaltë – patarimo nepaklausiau. Laiðkais ar gyvu þodþiu nagrinëjant sàvokø turinius, raiðkos bûdus ar atitikmenis kitoms kalboms, Rastenis daþnai þvelgdavo á rusø ar prancûzø vartosenà, o að 64 65 66

V. Rastenio [1958].08.11 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1958.07.29 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio [1973].04.11-12 laiðkas L. Sabaliûnui.

27

græþdavausi á angliðkàjá tekstà. Aiðkinimuisi, þinoma, gelbëdavo ir gauja talkininkø – ávairiø rûðiø enciklopedijos, þodynai, vadovai ir almanachai. (Iðvykstant ið Niujorko, Rasteniai man uþsakë trisdeðimties tomø naujàjà Encyclopaedia Britannica.) Nors kalbos aptarimai mums buvo pasitenkinimà teikiantis dalykas, vienà kità kartà buvau Rastená suerzinæs su visokiais savo teisingumo árodinëjimais. Kaip mokytojas mokiniui jis tada neiðtvëræs pasakydavo, kad taisyklës yra tokios ir kad turi bûti taip, o ne kitaip. Matydamas stebinanèià kalbos kaità Amerikoje, að tvirtindavau, kad net aiðkiai klaidingas ir netinkamas þodis ar iðsireiðkimas su laiku gali kalboje ásipilietinti, jei jis itin paplinta ir iðsilaiko þmoniø vartosenoje. Tiktai po tokiø mano iðvedþiojimø Rasteniui kartais iðsprûsdavo grieþtas þodis. Teiginys, kad paprasti þmonës, o ne vien lingvistai, galëjo kalbà padaryti leistinà, jam atrodë átartinas. Daþni pasikalbëjimai su Rasteniu, be abejo, turtino ir tobulino mano anglø ir lietuviø kalbà. Netrukau ásisàmoninti, kad yra svarbu ne tik turëti, kà pasakyti, bet ir mokëti, kaip tai pasakyti. Uþsikrëtus savosios kalbos sukultûrinimu, sumaþëjo mano pasisakymø þodþiu ar raðtu; bûtinybë kalbà dailinti vertë svetur augusius kûrëjus kamuotis dël kiekvienos eilutës ir kiekvieno þodþio. Laimei, atpildà þadëjo prasmës pajautimas. Nors Rasteniø namai man paliko daug materialiniø gërybiø, brangiø paþinèiø, giliø jausmø ir anos Lietuvos vaizdiniø, tikrasis paveldas buvo ten sukeltas noras smelktis á kalbø gelmes. 5. Amerikoje katalikiðkoji ateitininkija buvo svarbiausia santarieèiø varþovë studentiðkosios veiklos pradþioje. Santaros steigëjams tai buvo akivaizdus, suprantamas, darbo naðumo dinamikà skatinantis reiðkinys. Taèiau jiems buvo kur kas sunkiau ið anksto numatyti tà kitø organizacijø nerimà, kurá sukëlë Santaros ásikûrimas. Akademinio Skautø Sàjûdþio atoveiksmis, pavyzdþiui, buvo greitas ir nenuolaidus: abiem grupëm priklausyti negalima. Pirma laikæsi iðvien, dabar turëjome skirtis. Rytas Babickas, Remigijus Gaðka, Raimundas Mieþelis, að ir keletas kitø dëjomës su Santara, bet daugelis liko Skautø Sàjûdyje. Po kiek laiko nuo Santaros nutolo ir Bronius Juodelis bei Liûtas Grinius. Nors gretos pagausëjo, kai 1957 metais Santara federacijos pagrindais susijungë su pokario Vokietijoj ásteigtu Ðviesos sambûriu, taèiau rûpesèiø netrûko. Apie Èikagos laikraðtá „Sëja“ susispietæ liaudininkai vylësi atnaujinti Lietuvoje gyvavusius varpininkus, o Niujorke Demokratinio Darbo Talka (ypaè kai Juozas Repeèka pakeitë „Darbo“ þurnalo iðvaizdà, medþiagos atrankà ir pagyvino já ðmaikðèia emocija), siûlë pasvarstyti ir socialistinës krypties galimybes. Pirmà 1958 metø pusæ pablogëjo santarieèiø santykiai ir su tautininkais. Tvirtai nusprendæ atkurti Lietuvoj klestëjusià savàjà Neo-Lithuania korporacijà, tautininkai ëmë abejoti dël riboto bendravimo su Santara – ypaè pastarajai suartëjus su Ðviesa, kuri jiems kviptelëjo socializmu. Tautininkø vadovybëj atsirado grieþto sprendimo ðalininkø: arba dëkitës su mumis, arba nesitikëkit mûsø paramos. Ðitoká sprendimà

28

Eugenijus Bartkus, Amerikos Lietuviø Tautinës Sàjungos vadovas, sukonkretino tø metø pradþioje. Per Santarai pirmininkavusá Valdà Adamkø (tada dar Adamkavièiø) Bartkus pageidavo, kad be paties Adamkaus ir tautininkams jau priklausiusio Zenono Rekaðiaus á ALTS ástotø dar trys santarieèiai: Mieþelis, Kavolis ir Sabaliûnas. Þinodamas, kad tie santarieèiai su partija nesusirið, Adamkus dar svarstë galimybæ, atsisakius pirmininkavimo Santarai, tapti ALTS nariu. Taèiau to Bartkui neuþteko67. Rûpesèius dël Bartkaus buvo galima atidëti á ðalá – „pakalbës ir nurims,” ranka numojo Mieþelis68. Taèiau pasiryþimas atgaivinti neolituanijà darë mûsø santykius su tautininkais vis labiau sudëtingus. „Neolituanø neturime kaip sustabdyti,” – tame paèiame laiðke raðë Mieþelis. – „Organizuoja juos juk fanatikai.” Apie pablogëjusá bendradarbiavimà, ðásyk su „Dirvos“ redaktoriumi Baliu Gaidþiûnu, mus Adamkus painformavo vasaros vidury69. Nors su Gaidþiûnu santarieèiai paprastai susikalbëdavo, tà vasarà jis jø jau praðë „Dirvoje“, kur jie turëjo savo skyriø, nieko neraðyti prieð „kepuraites ir spalvas” – tai yra, prieð neolituanus. Tokiame redaktoriaus pageidavime santarieèiai matë cenzûros galimybæ. „Po Gaidþiûno ultimatumo man neatrodo, kad su „Dirva“ gali bûti nuoðirdûs santykiai,” – baiminosi Kavolis70. Sugráþæs ið Ritos Ðimanskytës ir Vytauto Kavolio vestuviø á Tabor Farm vasarvietæ, kur tà vasarà dirbau, laiðke Rasteniui pradëjau atvirà pasakojimà apie du man tuo metu svarbius reikalus. Pirma, atkreipiau jo dëmesá á ketinimà „Dirvoje“ riboti mums þadëtà þodþio laisvæ, tautininkams siûliau palikti laikraðtá atvirà idëjiniam dialogui. Antra, jam sakiau, koká gilø áspûdá man padarë paskutiniai „Darbo“ bei „Varpo“ þurnalø numeriai ir apgailestavau, kad mes, santarieèiai, dar vis neturëjom savo periodinio leidinio. Rastenis tuojau pat ilgu laiðku atsiliepë á abu klausimus. Ðiø ir kitø panaðiø reikalø svarstymai ir sprendimo bûdai rodë Rastená buvus pilnutiniu vadovu, kurs nutarimø priëmimo eigoje savyje gabiai sutelkdavo politinës iniciatyvos ir jos procedûrinio rutuliojimo pareigas. Jo vadovaujanèioji elgsena atskleisdavo svarstomàjá klausimà gaubusios aplinkos nuovokà, pirminá jo paties polinká, reikalingos medþiagos ginèams parûpinimà, kompromisiniø galimybiø ieðkojimà ir, pagaliau, tikslià nutarimø iðraiðkà bei jø skubø vykdymà. Visa tai Rasteniui atrodë bûtina, tai jam patiko – ir siûlomos krypties akstinas, ir (kaip aukðèiau prabëgom pastebëta) administracinë viso vyksmo pusë. Pajutæs santarieèiø jautrumà raðto laisvës susiaurinimui „Dirvos“ laikraðtyje, Rastenis pradëjo sankirtà silpninti iðsamiu redaktoriaus laikysenos aiðkinimu. Pasak jo, tautininkai buvo linkæ remti ir santarieèius, ir neolituanus („simpatizuoti ið karto 67

68 69 70

V. Adamkavièiaus 1958.01.14 laiðkas J. Ðmulkðèiui, L. Sabaliûnui, V. Kavoliui, R. Mieþeliui, Z. Rekaðiui ir G. Gedvilai. R. Mieþelio 1958.02.03 laiðkas V. Kavoliui ir L. Sabaliûnui. V. Adamkavièiaus 1958.07.07 laiðkas J. Ðmulkðèiui, L. Sabaliûnui, R. Mieþeliui, V. Kavoliui ir G. Gedvilai. V. Kavolio 1958.07.18 laiðkas L. Sabaliûnui.

29

dviem merginom”), ir todël jie tenorëjæ, kad tos jaunimo grupës neitø á atvirà kovà savo tarpe tautininkø laikraðèio skiltyse. Rastenio þiniomis, durys idëjiniam dialogui tebebuvo atviros – „idëjø diskutavimui nei Gaidþiûnas nedës interdikto”71. Tada, tartum norëdamas iðsklaidyti santarieèiø átarimus, Rastenis netikëtai pakiðo ádomià mintá. Jis pasiûlë „Dirvoje“ pradëti spausdinti iðtisà poleminiø straipsniø serijà, Jauniaus ir Þiliaus svarstymus. Að turëjau bûti L. Jaunius, kaþkoks jaunesnës kartos atstovas, karðèiavæsis dël liberaliosios studentijos rûpesèiø. O jis, V. Þilius, jau atsilieptø kaip nuosaikus vyresnës kartos visuomenininkas, tuo gal net padëdamas ryðkinti vidurio tautininkijos veidà. Manyta, kad tø dviejø pusiø ginèai gali bûti smarkûs. Prasidëjæ svarstymai sutelkë dëmesá á kai kuriuos visuomeninio gyvenimo klausimus. Jausdami pabëgëliø skausmà dël tos Lietuvos, kurià paliko, ir girdëdami jø aimanas dël to, kà prarado, vis tik këlëm klausimà, ar galima tëvynës iðlaisvinimà sutapatinti su praeities atkûrimu. Matydami iðeivijos áprotá savo politinæ vadovybæ sudarinëti visokiø (gyvø, merdinèiø, ar net pramanytø) organizacijø atstovø pagrindu, savo svarstymuose gvildenome galimybæ patiems þmonëms vadovybæ sudaryti rinkimø bûdu. Vartydami paðvieþintà „Darbo“ þurnalà, dvejojom, ar èia ðiuolaikinës socialistinës krypties pastangos, ar bendros visuomeninës kritikos ádomybës, ir ar sudomins jis lietuviø studentijà. Pagaliau, galvodami apie tada dar gana jaunà Santarà, apmàstëm galimybæ jai virsti visuotines kultûrines problemas diskutuojanèiu klubu. Ðitokiø aktualijø aptarimas tæsësi keletà mënesiø. Daugëjant studijiniø darbø, Jauniaus – Þiliaus svarstymai po to iðblëso. 6 Mano gërëjimasis liaudininkø „Varpo“ ir socialistø „Darbo“ þurnalais patraukë Rastenio dëmesá. Skubiu laiðku jis paminëjo dar ir tik kà gautà frontininkø leidiná „Á Laisvæ“72, ir pasakë, kad ir jam ateina tokios paèios mintys – „o kodël gi mes ko panaðaus vis dar neturim!”73. Pagunda leisti liberalios krypties þurnalà Santarai– Ðviesai nedavë ramybës. Matyt, tokia galimybë domino ir Rastená. Savojo leidinio bûtinybë tapo itin svarbi suþinojus, kad Londone spausdinamas „Santarvës“ þurnalas, kuriame santarieèiai talpino savo straipsnius ir turëjo net atskirà skyriø, dël pinigø stokos galëjo 1959 metais jau nebepasirodyti. Artëjant prie tarimosi atomazgos, atsiskleidë galimybiø, dvejoniø ir savitarpio sankirtø raizginys. Ið pradþiø galvojom apie palaipsniui vykstantá daliná „Santarvës“ perëmimà á savo rankas. Paskui kilo kita mintis: Santara–Ðviesa gali leisti Vytauto Meðkausko redaguojamà naujà „Santarvæ“. Labai rimtai þiûrëjom ir á pasiûlymà kviesti „Santarvës“ redaktoriø Fabijonà Neveravièiø Europoj redaguoti liberaløjá Santaros–Ðviesos ið71 72

73

30

V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui. Dienraðtá „Á Laisvæ“ Lietuviø Aktyvistø Frontas pradëjo leisti Kaune 1941.06.25. Amerikoje, kaip Fronto Bièiuliø þurnalas, jis buvo atgaivintas 1953 metø pabaigoj. V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui.

laikomà leidiná. Svarstant ðiuos klausimus, mus, þinoma, nuolat persekiojo ákyrios mintys: þurnalo leidimas gali tapti nepakeliama finansinë naðta, Santara–Ðviesa gali apleisti kitus darbus. Á ðitoká aiðkinimàsi, kà daryti, Rastenis ásijungë svariu, mus nustebinusiu pasiûlymu: þurnalà leidþia tautininkø Vilties draugija, o já redaguoja santarieèiai ir ðviesieèiai. Viltis þurnalà leistø, spausdintø ir platintø, bet redagavime nedalyvautø. Pasiûlymà Rastenis pateikë 1958 metø pradþioj, o tø metø vasarà já pakartojo74. Rudená Santaros suvaþiavime tà sumanymà vienà naktá aptarinëjo gal keturiolikos dalyviø grupë, tarp jø Juozas Baèiûnas, Bronys Raila ir Vincas Rastenis. Po ilgø ir aðtriø pasisakymø, vëliau tæstø jau vienø santarieèiø, pasiûlymas buvo atmestas. Pagrindinë tokio nutarimo prieþastis galëjo bûti mumyse slypëjusi abejonë, ar tesës tautininkai jø vardu Rastenio duotà þodá nesikiðti á þurnalo redagavimo darbà75. Santarieèiø nepasitikëjimas organizuota tautininkija buvo nuolatinis reiðkinys. Julius Ðmulkðtys buvo nepatiklus ir ðiuo atveju: „Kaip galime Vilèiai atiduoti spausdinti mûsø þurnalà, jei Bartkus nori visà mûsø aktyvà per jëgà á tautininkø partijà suvaryti.”76 Valdas Adamkus, Vytauto Kavolio þiniomis, irgi manë, kad „su Viltim absoliuèiai nebus galima susitart”77. O pats Kavolis blaðkësi. Ið pradþiø jam atrodë, kad „tautininkø finansuojamas þurnalas reikðtø tik mûsø priklausomybæ jiems...”78. Kiek vëliau jis dar pridëjo, kad „tautininkai per daug grobuoniðki, per maþai kultûringi, per daug savanaudiðki.”79 Taèiau po pusmeèio, matydamas „Santarvës“ þlugimo þymes, jis pradëjo galvoti, kad naujà þurnalà gali leisti „Santaros–Ðviesos federacija pusiau ir lygiomis teisëmis su Vilties Bendrove.”80 Taèiau tautininkø prieglobsèio Santara–Ðviesa atsisakë. Bartkaus ðiurkðtus elgesys galëjo pabloginti tà nuotaikà, kuri veikë santarieèiø laikysenà svarstant Rastenio sumanymà. Taèiau jo elgesys galëjo bûti tik pretekstas, kuris santarieèiams tiktai padëjo atmesti tai, kas jiems buvo sunkiai priimtina. Drauge su Rasteniu jie galëjo dirbti ilgà laikà, bet glaustis prie paèios tautininkijos, kuri darësi gana grieþta savo vidinës tvarkos atþvilgiu ir nejautri naujiems poslinkiams visuomenëje, atrodë rizikinga. Tiems santarieèiams ir ðviesieèiams, kurie tebebrangino paveldëtas politinës kairës tradicijas, tautininkø pastogæ buvo nelengva net ásivaizduoti. Pagaliau, nutarimø priëmime dalyvaujantiems literatûros ir menø atstovams bendradarbiavimas su politikais panaðëdavo á darbà svetimoj erdvëj. Leisti naujà þurnalà Santara–Ðviesa ryþosi pati viena. Toks þurnalas – „Metmenys“ – pasirodë 1959 metais. Kviesdami bendradarbius á talkà, jo steigëjai þvelgë ir 74

75 76 77 78 79 80

L. Sabaliûno 1958.01.05 laiðkas V. Adamkavièiui, V. Kavoliui, R. Mieþeliui, J. Ðmulkðèiui ir A. Gureckui; V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui. L. Sabaliûno 1958.09.25 laiðkas V. Donielai. J. Ðmulkðèio 1958.01.19 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1959.02.08 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1958 kovo mënesio laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1958.07.18 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1959.01.21 laiðkas L. Sabaliûnui ir R. Mieþeliui.

31

á politiná jautrumà nuosaikiojoj kairëj ir deðinëj. Vytautas Kavolis þurnalà redagavo, o Vincas Rastenis jam talkino kaip redakcijos bendradarbis. Ásipareigojimus abu iðtesëjo iki pat mirties. Mûsø rûpinimasis periodine spauda tæsësi ir po naujojo þurnalo atsiradimo. „Metmenims“ tapus pusmetiniu leidiniu, po kiek laiko pradëjom galvoti apie priemones kasdieniniø gyvenamojo meto reikalø aptarimui – apie biuletenius, aplinkraðèius ir kitoká tarpusavá susiþinojimà. Berods ið Adamkaus iðgirdæs apie sumanymà leisti biuletená „Lietuva“, Rastenis iðkëlë blogàsias tokio pavadinimo puses. Vardas, anot jo, atrodë pretenzingas; be to, jau daug visokiø „Lietuvø“ buvo. Jis pasiûlë kità biuletenio pavadinimà – „Nuomonës“. Ðitoks pavadinimas man pasirodë netinkamas: visiðkai neátaigus, lyg mes patys neturësim ko pasakyti, o tik rinksim visokias nuomones, „dûðeles be vietos,” kuriø niekas kitas nespausdina. Pajuokavau, kad „Nuomonës“ bûtø tas pat, kas „Krepðis“, „Liuosybë“, ar „Tuðèias laukas“. Rastenis apie visa tai galvojo, nurodë turinio kryptingumo keblumus, pastebimus tuose leidiniuose, kurie jo siekë, bet prie „Nuomoniø“ nebesugráþo. Vieton biuletenio ir minëtø jo pavadinimø jis pakiðo kità mintá. Rastenis pastebëjo, kad namuose guli deðimtys neatsakytø laiðkø panaðiais visuomeninës veiklos klausimais: „Visiems reiktø paraðyti apie daug kà, ir visiems apie tà patá”81. Kaip protingiausia tai atlikti? Jo sugalvotas bûdas buvo „Atviri laiðkai“ – periodiðki laiðkai apie viskà, siunèiami kelioms deðimtims þmoniø. Laiðkai galëjo bûti net siaurai asmeniðki, bet ne „konfidencialûs” ar „slapti.” Tuo siekta neatmesti galimybës jø iðtraukas pateikti laikraðèiams. Rastenis vylësi, kad mes tos idëjos ne tik neuþprotestuosim, bet, raðydami ir jam siøsdami savo laiðkus, prisidësim prie jos ágyvendinimo. Mûsø laiðkus ar jø iðtraukas jis paverstø nedideliø straipsneliø rinkiniu, kurá, jau kaip „Atvirus laiðkus“, iðsiuntinëtø tokiu savitarpio informavimusi ir tarimusi susidomëjusiems artimiesiems. Nors santarieèiø protesto nebuvo, „Atvirø laiðkø“ idëja gimë negyva. Tiesa, Rastenis panaðià priemonæ iðbandë dar 1966 metø rudená, kai keliolikai þmoniø iðsiuntinëjo pasakojimà apie „Dirvos“ laikraðèio ávairias problemas, ir pridëjo savo paties, mano, Juozo Baèiûno ir Jono Èiuberkio – Vytauto Gedgaudo laiðkus. Taèiau ði priemonë nebuvo nei periodiðka, nei tolygi „Atvirø laiðkø“ planui. Nëra visiðkai aiðku, kodël ið to plano nieko neiðëjo, bet vienai prielaidai pagrindo yra: Santarà–Ðviesà jau buvo sudominusi 1966 metais Èikagoje vykusioje liberalø konferencijoje þiebta viltis leisti naujà laikraðtá. Toks atviros dvasios laikraðtis 1968 metais ir iðëjo. Konferencijoje dalyvavæs Rastenis buvo vienas ið to laikraðèio pradininkø ir jo nuolatiniø bei svarbiausiø talkininkø. O kai naujagimiui laikraðèiui reikëjo vardo, Rastenis pasiûlë pavadinimà – „Akiraèiai“. 7. Aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje politinë iðeivijos vadovybë matë ir juto poslinkius, kurie palengva keitë jos darbo organizacijà ir darbo pobûdá. Menkëjo Niujorke su81

32

V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui.

sispietæ þidiniai, pvz., VLIK‘as, o stiprëjo visoje Amerikoje veikianti Lietuviø Bendruomenë. Siauros politinës pastangos padëti Lietuvai pasidarë plaèiai visuomeniðkos. Tiesa, VLIK‘as dar laikësi, bet buvo jau apmiræs. Anot Vinco Rastenio, jo posëdþius lankydavæs Bronius Nemickas pavadino tai „ubagyne,” kurios net nebebuvo kaip taisyti – „reikia laukt, ligi iðmirsim, o tada jaunesnieji darys taip, kaip jiems atrodys geriau”82. Prislëgta nuotaika vertë Rastená susimàstyti. Jam atrodë, kad po Vietnamo karo tarptautiniø santykiø plëtotë nebepaliko jokio pagrindo tikëtis apèiuopiamos Amerikos paramos Lietuvos iðlaisvinimo veiksmuose. Ðiems lûkesèiams þlugus, Lietuvos ateitis jau tepriklausë tik nuo paèiø tëvynëje gyvenanèiø lietuviø susipratimo, valios ir jëgø. Dar ne taip seniai pervertinta iðeivijos reikðmë Rasteniui dabar teliko aiðkiai pagalbinë – „kuo nors padët, kà nors patart, ko nors pamokyt.” Tik ar buvo iðeivija tinkamai pasirengusi duoti vertingà pagalbà? Rasteniui atrodë, kad ji nebuvo pasirengusi: iðeiviø santykiai su Lietuva buvo atsitiktiniai, savo patirtimi ir samprotavimu jie maþai tesidalino su kitais, padëdami Lietuvai blaðkësi saviðkai, o jø lietuviðkos ateities vizijos blëso. Nors tokios iðeiviðkosios bûsenos ávardijimas galëjo lemti pasidavimà likimui, Rastená jinai, prieðingai, paskatino imtis dar vienos iniciatyvos – tai buvo jo nauja tautinë politika. Ðiuo sumanymu Rastenis ketino sukviesti krûvon (suvaþiavimais ar kolektyviniais susiraðinëjimais) tuos jaunesnës kartos visuomenininkus, kurie turëjo sugebëjimà màstyti ir dràsos iðradingiau palaikyti santykius su Lietuva. Jam atrodë, kad bûtina atidþiai tyrinëti, ne tik ko lietuviai nori, bet ir ko jie dabartiniu metu turëtø norëti. O numaèius atliktinus darbus, reiktø jau sumaniai parinkti veikimo bûdus ir ágyti elgesio ágûdþius. Glaustai pasakius, Rastenis ragino galvoti, kaip bûtø naudingiausia „lietuviams sklandyti esamose situacijose.“ Ðitokios politikos vykdymui reikëjo ðiokio tokio centro, kuris pastangas derintø, jas kreiptø norima linkme, ir po kiek laiko pakeistø apmirusius „ubagynus.“ Kas turëtø bûti tokio centro pradininkas, Rasteniui buvo aiðku – „senasis kietasis Santaros branduolys.“ Nauja tautinë politika nesirëmë jokiais pagrindiniais strateginiais posûkiais kelyje á Lietuvos laisvæ. Abejonës, ar Vakarai begali bûti lemtingoji nepriklausomybës siekusios Rytø Europos atrama, ëmë kilti jau po neveiksmingos Amerikos laikysenos 1956 metø Vengrijos sukilimo metu. Vieni jau tada pradëjo galvoti, kad sprendþiamosios reikðmës Baltijos tautø iðsivadavimui gali turëti dideli poslinkiai Sovietø imperijos viduje, o ne Vakaruose. Vëliau kitiems viltá teikë galima prislëgtos Rytø Europos ir laisvës siekianèiø kolonijiniø tautø sanglauda, ar net galimybë pasinaudoti aðtrëjanèiu konfliktu tarp Kinijos ir Sovietø Sàjungos. Nors tiems iðeiviams, kurie senu ápratimu tebevarstë Amerikos politikø duris, dar reikëjo priminti jø abe82

Ðios iðtraukos, kaip ir kitø naujos tautinës politikos pasiûlymà apibûdinanèiø iðtraukø, ðaltinis yra V. Rastenio 1973.01.25 laiðkas L. Sabaliûnui.

33

jotinà tikrovës suvokimà, netikëjimas politine Vakarø parama aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje jau nebebuvo svarbus strateginës màstysenos indëlis. Svajodamas apie tai, kad Santaros branduolys taps koordinaciniu naujos politikos centru, Rastenis pasikliovë tuo, kuris to nebuvo vertas. Jeigu Santaros–Ðviesos visuomenininkams buvo sunku susitelkti á atskirà politinës veiklos branduolá anksèiau, tai to padaryti dabar jau nebuvo ámanoma. Þinoma, tuðèiø svajoniø apie santarieèius– ðviesieèius Rastenis neturëjo, mûsø atsiliepimus apie naujà politikà jis nujautë: „Bet kad jûs visi á profesûras sulindæ jau turbût manot, kad jums toks þaidimas per prastas.” Viltis, taèiau dar buvo neuþgesusi. Sulindimas á profesûras, verslo ámones, valdþios ástaigas ir kitas uþsiëmimø rûðis, tiesa, galëjo maþinti mûsø domesá Rastenio pastangomis. Taèiau Santaros–Ðviesos vengimas telkti savo visuomenininkus á savarankiðkà politinio darbo þidiná buvo dar svarbesnë prieþastis. Liberalø jaunuomenës sukvietimas á bendros veiklos grupæ domino mûsø rytiniø pakraðèiø (Niujorko) narius, bet vakaruose (Èikagos aplinkoj) intereso buvo maþiau. Ið pradþiø galvojimà apie savarankiðkos grupës sukûrimà sunkino paveldëtas ar kitaip susidaræs pavieniø santarieèiø–ðviesieèiø partinis palankumas liaudininkams, socialistams ar tautininkams. Vëliau jungimosi galimybes þymiai susiaurino institucinis ásipareigojimas. Rima Èerkeliûnienë, Jurgis Valaitis ir Jonas Vilgalys talkininkavo VLIK‘ui, Jonas Valaitis, o vienu metu ir Vytautas Vepðtas, dirbo Amerikos Lietuviø Taryboje, o Algimantas Gureckas, Horstas Þibas ir Valdas Adamkus ásijungë Lietuviø Bendruomenës veiklos sistemon. Raimundà Mieþelá tarnybiniai paskyrimai iðsiuntë á uþsienius, o Saulius Ðimoliûnas pradëjo ieðkoti veiklos galimybiø ðalia mûsø organizacijos. Pagaliau, ypatingai svarbus ir ankstyvasis praradimas: Jurgis JaksTyris (kartu su Judita Audënaite ir Antanu Ðkëma) 1961 metø rudená þuvo automobilio nelaimëj. Jo mirtis apardë mûsø politinio ryþto pagrindus. Viltys susibûrus stoti á visuomeniná darbà ilgainiui iðseko. Algimantas Gureckas priëjo teisingos iðvados: „... Santarà–Ðviesà tenka laikyti kultûrine organizacija su politine pretenzija”83. Jos ginèai savo tarpe liberalø politinës vienybës idëjà paliko uþmarðtyje: tokia atomazga buvo didþioji organizacijos nesëkmë. Bene paskutiná kartà mus kviesdamas burtis prie jo siûlytos naujos politikos darbo ir ruoðtis uþimti „ubagynø” vietà, Vincas Rastenis norëjo nugalëti mûsø nesugebëjimà sutelkti savo jëgas. Nepavyko jam nei su „Nuomoniø“ biuleteniu, nei su „Atvirais laiðkais“, nei su kolektyviniu susiraðinëjimu ar su nauja politika. Jo rûpestis naujø darbø kryptimi ir jø reiðkimosi bûdais, kuriø tarp politiniø iðeivijos sutemø jis nuolat ieðkojo, prasmës niekada nestokojo. 8. 1967-ieji buvo posûkiø metai. Pirmà pusmetá Marygrove vienuolës man atvërë pusiau uþdaras savo kolegijos duris, o antrà – komunistai mane ásileido á pusiau uþdaras savo bibliotekas. Vienuolëms daviau Rusijos istorijos pagrindus, o ið komunistø ga83

34

A. Gurecko 1965.11.27 laiðkas R. Mieþeliui.

vau kalnus medþiagos apie nepriklausomà Lietuvà. Kelionë á Lietuvà kainavo lygiai tiek, kiek buvau gavæs ið vienuoliø. Tiesa, darant posûká nuo deðinës á kairæ, su Onute Ëringyte dar suspëjom uþmegzti vedybinius ryðius. Áspûdþiai ir padariniai susikaupë visam mano laikui. Vilniaus universitete mane priëmë rektorius Jonas Kubilius, o Partijos istorijos institute atsidûriau pas jo direktoriø Romà Ðarmaitá. („Tai kieno pinigais tu ten nuvaþiavai?” – Èikagoj klausë átarûs lietuviai, kai sugráþæs vieðame susirinkime jiems pasakojau apie kelionæ. „Ar gali tu mums pasakyti, su kuo tu ten mateisi?”) Abi bibliotekos man davë visa, ko ið jø praðiau. O ieðkojau ir praðiau medþiagos apie tautininkø valdymo laikus. Bet koks netikëtumas – uþtikau iðsamø, atskiromis dalimis iðspausdintà Alfonso Moravskio straipsná apie Lietuvos socialdemokratijos pradþià! Padarytas dar vienas posûkis – Smetona laikinai uþleido vietà Moravskiui. Nors mokslo tiriamojo darbo pirmenybë laiko atþvilgiu keitësi, domesys tautininkija iðliko. Besilankant bibliotekose, jø priestatuose, sandëliuose, ir net voniø kambariuose, þodþiu, kur tik galëdavai rasti senø laikraðèiø ir þurnalø, ilgainiui pavyko surinkti bene visas Prezidento Smetonos kalbas ir visus pareiðkimus. Þinodamas, kad jo „Pasakyta paraðyta“ baigësi 1934 metø kalbomis, nutariau pasistengti iðleisti tokio rinkinio antrà dalá: 1935-1940 metais paskelbtus vieðus pareiðkimus. Vincas Rastenis sutiko bendradarbiauti. Nesismulkinant, að surinkau tekstus, o Rastenis pasirûpino jø iðleidimu ir apipavidalinimu, sekdamas anà Smetonos knygà. Kalbø iðspausdinimà besvarstant, kaþkaip pastebëjau, kad knyga gali pasirodyti ðimtosiomis Smetonos gimimo metinëmis. Á tai tautininkai atkreipë dëmesá ir tai juos paskatino mano pastangas paremti. Tiesa, Teodoras Blinstrubas, tuo metu turbût dar Tautinës Sàjungos pirmininkas, uþmojui buvo abejingas, tuo jis uþkrëtë ir Vilties leidyklà. Susidomëjimo stokà galëjo lemti dvi aplinkybës: savas rûpestis tautininkø srovës istorijos raðymu, ir svetimas – santarieèio pasiûlytas – kalbø iðleidimo sumanymas. Tada Rastenis metë kelià dël takelio: á tautininkus jis pradëjo kreiptis ne per valdybas, o per átakingus asmenis – per Broniø Nemickà ir Juozà Kapoèiø. Nemickas projektui pritarë ir pradëjo já judinti ið naujo. Laimei, spaustuvininkas Kapoèius, nors jau buvo prisiekæs po „Lietuviø enciklopedijos“ nebeleisti nieko daugiau, irgi susigundë: „Na, Smetonos kalbas gal dar ir iðleisèiau”84. Smetonos þodþiai, matyt, sukëlë Kapoèiui gerus prisiminimus ir ðvelnius jausmus; jø iðspausdinimo jis ëmësi noromis. Nors piniginës paramos jam reikëjo, Kapoèius buvo pasiryþæs tas kalbas iðleisti net ir tuo atveju, jei pinigo ið ðalies nesurastø. Bostone su Kapoèium aptaræs visas spausdinimo aplinkybes, Rastenis gráþo namo ásitikinæs, kad „tas leidinys jam visai pagrástai atrodo kaip vienas ið skaisèiausiø deimantø jo, kaip leidëjo, karûnoj”85. Darbas stûmësi á prieká. Tiesa, nei pati Neo-Lithuania, nei Tautinë Sàjunga knygos iðleidimui lëðø neskyrë. Mat ir Èikagoj, ir Niujorke kai kas baiminosi, „kà tas Sabaliûnas 84 85

V. Rastenio 1974.02.26 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1974.06.21 laiðkas L. Sabaliûnui.

35

apie Smetonà priraðys”, juk vienà blogà knygà jau paraðë. O kai Nemickas posëdþiautojams padarë pastabà, kad „Lithuania in Crisis“ toli graþu nëra bloga, jie nustebo – tai kodël Jonas Balys apie tà knygà blogai atsiliepë? Tada Nemickas pavartojo svarø argumentà: o apie kà Balys gerai atsiliepia? Ar atsiliepia Balys gerai net ir apie patá Smetonà?86. Ðitokiu bûdu savo artimuosius apraminæs, Nemickas sutelkë paskirø rëmëjø bûrá, kurá jis pavadino Neo-Lithuania Filisteriø Kolektyvu. Susidarë finansinë talka prezidentiniø kalbø rinkiniui iðleisti. Kà tik iðspausdintà knygà pats Kapoèius nuveþë á 1974 metø rudená Èikagoje surengtà pagrindiná Smetonos minëjimà. Papasakota knygos leidybos istorija paryðkina tà santykiø dinamikà, kuri atsirasdavo santarieèiams–ðviesieèiams bendradarbiaujant su tautininkais. Sàveikos vyksmo panaðumai matësi svarstant politiniø vidurio grupiø glaudà, kandidatø këlimà á Lietuviø Bendruomenës ástaigas, tautinio–liberalinio pobûdþio þurnalo leidimà ar ryðiø su Lietuva sampratà. Santaros–Ðviesos laikysena, suvaþiavimø darbotvarkës, su pavojais susijæs elgesys ar kandûs jos nariø pasisakymai daþnai sulaukdavo neigiamo atgarsio tautininkø partijoje ar net paèioje visuomenëje87. Kadangi mûsø ryðiai su Rasteniu buvo jau gana artimi ir prieðiðkø pasisakymø ið jo nesulaukdavom, tautininkø nerimo atvejais nuomoniø suðvelninimo (kaip, pvz., pagalbos Smetonos kalbø iðleidimui) kartu siekdavome per jø nuosaikiuosius. Bostone tokiu galëjo bûti Stasys Santvaras, Klyvlende Balys Gaidþiûnas, bet pats þymiausias – Bronius Nemickas – gyveno Niujorke. Dar Lietuvoj vienerius metus pirmininkavæs Neo-Lithuanijai, tos organizacijos nariams jis buvo visiðkai savas. Jø akyse Rastenis tautininkijà pranoko, tartum perþengë jos ribas, o Nemickas iðliko anø laikø tautininko ákûnijimas. Visada ribojæs reiðkimosi visuomenëje mastà ir vengæs kraðtutinës laikysenos, savo motyvuota nuomone, ramiu bûdu ir ágimtu humoru Nemickas padëdavo iðbristi ið kebliø padëèiø. Panaðiø bendravimo bruoþø pasitaikydavo ir Santaros–Ðviesos santykiuose su liaudininkais. Þinoma, santykiai su jais buvo retesni, negu su tautininkais, bet aptartinø reikalø atsirasdavo. Nuostatos mûsø atþvilgiu ávairavo ir èia. Atsitikdavo, kad ant santarieèiø pyktelëjæs koks liaudininkas juos pavadindavo „faðistiniu prieaugliu.” Tuomet liaudininkams artimi mûsiðkiai, pvz., Julius Ðmulkðtys ar Jurgis Jaks-Tyris, pradëdavo ieðkoti sprendþiamos nuomonës, kreipdamiesi á Juozà Pajaujá, Juozà Audënà, ar kurá kità partietá. Susikalbëti bûdavo galima. 9. Jà primena man daug kas ir gana daþnai. Mano sàmonëje ji iðkyla ir þvelgiant á Romo Viesulo nutapytà jos portretà. Juodà suknelæ siekia tamsûs plaukai. Juos kiek pri86 87

36

Broniaus Nemicko pasipasakojimas apie paðnekesá su vietiniais tautininkais, þr. ibid. Pavyzdþiui, cituodamas 1965.12.02 „Vienybæ“, J. Balys piktinosi, kad „V. Kavolis, savo paskaitoje kanadieèiø lietuviø akademikø draugijai, mûsø iðeiviø visuomenæ pavadino „supuvusia, bejëge ir garbinanèia palubëse pakabinto arklio lavonà“ (pasityèiojimas ið mûsø valstybës þenklo...).“ J. Balio 1965.12.27 laiðkas J. Baèiûnui.

dengia ant deðinio peties krentantis violetinis ðalis, kurá jinai prilaiko kairiàja ranka. Palikdamas kaklà atvirà, bet pridengdamas krûtinæ, ðalis ilsisi ant kairiojo peties. Tamsokoj þaliø ir rusvø daiktø aplinkoj matyti jos pilna kakta, tamsios akys ir raudonos lûpos – Emilija Germanavièiûtë Rastenienë. Vincui jinai buvo tiktai Milë arba Miliuka, o jisai jai paprastai Vinculis. Tik kai ant jo pykteldavo, jis jau kartais bûdavo Vincas. Man jie – tiktai Ponia ir Ponas. Tamsus drabuþis jai ir tiko, ir patiko. Turëjo ji visokiø kostiumëliø ir sukneliø, bet linkdavo prie juodø. Net vaþiuodama á darbà daþnai puoðdavosi juoda spalva. Bûdavo, gráþtam abu ið darbo perpildytu poþeminiu traukiniu. Vieni snaudþia, kiti skaito popietinius laikraðèius ar garsiai kalba, o jinai, ásitvërusi kokios rankenëlës, stovi juoda, prie jos laibo liemens limpanèia suknele. Namuose, kai turëdavo sveèiø, jinai irgi daþnai vilkëdavo juoda, jos krûtinës groþiui pataikaujanèia suknia. Ðis jos paveikslas, kad ir likæs deðimtmeèiø tolumoj, nesiliauja manæs þavëjæs. Emilijos ir Vinco artimieji buvo (ar Lietuvos sutemø metu dar tik rengësi bûti) aktoriai, dailininkai, raðytojai, þurnalistai, teisininkai ir konsulinës bei diplomatinës tarnybos þmonës. Iðeivijoj kai kam ið jø pasisekë likti savoje ar giminingoje darbo srityje, kai kas ásitaisë bibliotekose, radijo stotyje Amerikos balsas ar aukðtosiose mokyklose, o keletas prasimuðë á aukðtesnes verslo bendroviø vietas. Pagaliau, ne vienas atsidûrë ir þemutinëse pramonës ámoniø pakopose. Sveèiavimosi prie valgiais ir gërimais apkrauto stalo pas Rastenius nebuvo daug. Bet kai kartais jø artimieji tokios vakarienës susirinkdavo, paprastai atvykdavo Antanas Rimydis, Vytautas Staðinskas, Bronius ir Ligija Bieliukai, Henrikas Kaèinskas su þmona, ir kiek vëliau ið Europos atkeliavæ Jonas ir, rodos, Galina Stoniai. Vieðëdavo ar ðiaip daþnai uþsukdavo ir Vitalis Þukauskas su þmona Marija, uþmiesty gyvenæ Vytautas ir Birutë Ignai, o kartais dar ir Vladas Þilinskas. Patiekalai bûdavo tokie, prie kuriø lietuviai buvo pripratæ, kinietiðki, meksikietiðki, ar italiðki valgiai namuose dar bûdavo retai gaminami. Áprastinio gërimø stiliaus ir skonio jie taip pat dar nebuvo linkæ keisti – apðarmojusi vodka, kuri kartais uþsibûdavo net atëjus eilei vynà ragauti, ir pagaliau konjakas ar likeris. Rasteniai tebuvo proginiai gërëjai. Abu iðgerdavo po stiklà vyno, o kartais paragaudavo ir likerio, ypaè jeigu turëdavo Danutës Statkutës dovanoto Curacao. Vyno ar likerio stiklas jiems tebuvo sveèiavimosi, ðeimos ðvenèiø ar kokiø kitø iðkilmiø atlikimo tvarkos dalis, kaip kalëdinë atvirutë gruodþio mënesá ar kaip gimtadiená puoðianti gëlë. Ðnekëdavosi jie daug, ilgai ir linksmai. Susitikæ glamonëdavosi ir buèiuodavosi, girdami vienas kito iðvaizdà, suknià, ar ðukuosenà – mat buvo draugës ir draugai. Kalbos tuoj nukrypdavo á bendrus paþástamus: jø atvykimà ið Europos, darbø viltis ir vietà lietuviðkojoje aplinkoje. Savo paèiø prisiminimais, nerimu dël ten likusiø artimøjø, ar kokiu visuomeninës veiklos reikalu jie visada atsidurdavo Lietuvoj, kuri tada dar buvo tokia artima ir akivaizdi, kaip uþvakarykðtë diena. Stabteldavo ties pokario Europos vargais ar taip vadinamos laisvinimo politikos sàvoka, þinoma,

37

nepamirðdami vienas kito paskatinti iðtuðtinti taureles. Pagaliau, pasipasakodavo ir apie savo paèiø kûrybines pastangas – meno parodas, literatûros vakarus ar spaudos darbo postûmius. Apie savo apmokamus darbus, pragyvenimo ðaltiná jie nekalbëdavo. Namuose mat gaivinosi savàja kalba, savuoju rûpesèiu. Be ðito bûrelio Niujorke Rasteniams visà laikà buvo labai artimi dar Bronius ir Valerija Nemickai, o galbût ir vëliau ten atvykæ Antanas bei Genovaitë Dirþiai. Gana pastoviai vieni pas kitus lankydavosi Rasteniai ir Anicetas Simutis su þmona Janina bei jos tëvais Èiurliais. O paskutiniais metais Emilija jau krûvoje laikësi su Amelija Markevièiene ir Jadvyga Kregþdiene. Pasiþmonëjimo dargi bûdavo ir pas toliau ásitaisiusius saviðkius. Susirasdavo progø pasimatyti su Klyvlende gyvenusiu Vinco broliu Jonu ir jo þmona Aldona ar su Jonu ir Kazimiera Sakalais. Niujorko paðonëj buvo ásikûræ Chester Bogushas ir jo þmona Else, pas kuriuos Rasteniai daþnokai patraukdavo. O dar toliau, Bostone, gyveno mielos Juozo Kapoèiaus ir Stasio Santvaro ðeimos. Taèiau bene brangiausi þmonës, nemaþa Genovaitës Statkienës ir nuo jos sovietinës policijos atskirto Jono Statkaus ðeimyna, buvo apsigyvenæ toliausiai – Venesueloj. Ten jø dukra Jûratë iðtekëjo uþ vieno brolio, Luis Rosales, o jos sesuo Danutë iðëjo uþ kito – Hugo Rosales. Labiausiai paplitusi susiëjimø rûðis buvo lietuviðkø renginiø lankymas – tai organizacijø suvaþiavimai ir jø vietiniø skyriø susirinkimai, ðvenèiø ar sukakèiø minëjimai, meno parodos, koncertai, vaidinimai, literatûros vakarai ir vieðos paskaitos bei tokie pat paðnekesiai. Po tokiø renginiø vieni dar likdavo pasiðnekuèiuoti, kiti uþsukdavo á kavines ar susimesdavo kieno namuose buvimui pratæsti. Pasitaikydavo, kad Rasteniai sugráþdavo namo gerokai po vidurnakèio. Pas Rastenius su visais jø artimaisiais ir kitais paþástamais kartais pasisveèiuodavau ir að. Kadangi ten jauèiausi jau kaip namuos, Emilija vienà syká mane jiems pristatë kaip savo sûnø. Kai ðitaip ji mane pristatë ir kità kartà, papraðiau, kad manæs sûnumi nevadintø. Praðymo kartoti nebereikëjo. Pusdieniai prie artimojo Niujorko pajûrio, prie smëlëtø Riis Park ar Rockaway krantø buvo svarbi mûsø vasarø dalis. Pasiimdavom skëtá nuo saulës prisidengti, koká patiesalà, këdutæ ir kà nors odai apsaugoti. Vincas dar ásidëdavo krûvà laikraðèiø, o Emilija ásimesdavo knygà – ir taip prabëgdavo mûsø valandos besikalbant, beskaitant, begulinëjant ar bevaikðèiojant. Kartais prie jûros Vincas su mumis vaþiuodavo tik ið reikalo; likæs namuose jis mat galëdavo daug kà atlikti. Uþtat kai pajusdavom, kad já spaudþia darbø darbai, á pajûrá iðsiruoðdavom su Emilija dviese. Keletà kartø buvau jà prikalbinæs pasiþvalgyt po tolimàsias Jones Beach ar net Fire Island pakrantes, kur savaitgaliais jau plûsdavo studentija, bet daþniausiai jinai pasitenkindavo pamiesèio paplûdimiais. Opera ir teatras viliojo abudu, nors Emilija daugiau linko á teatrà, o Vincas á operà. Jis net buvo ðiek tiek prisidëjæs prie operø libretø vertimø lietuviø kalbon. Þinau, kad buvo iðvertæs Orfëjø ir Euridikà, o gal ir Andre Chenier ar Gianni Schicchi, bet to negaliu tvirtinti. Á operà, teatrà ar pramoginius pastatymus Rasteniai

38

nueidavo, bet nedaþnai. Spektakliai paèiame Niujorko centre, kur visada ir buvo ta kûrybinës gyvybës versmë, tada mums atrodë gana brangûs, o kituose miesto rajonuose gyvenusiems dargi á juos suvaþinëti reikdavo bent dviejø valandø. Be to, paðëlusiai daug ið mûsø reikalaudavo ir tas kitas – lietuviðkas – gyvenimas. Opera tad daþnai tebuvo plokðteliø muzika arba radijo garsai. Teisybë – opera, teatras, ðokio menas, ar ið kitur atvykusiø ansambliø pastatymai pokario pabëgëliams galëjo bûti prabanga. Ir vis dëlto per tà manàjá Niujorko deðimtmetá, gyvenant kartu su Rasteniais ar ðalia jø në karto neteko ið jø girdëti kokiø aimanø dël pinigø stokos ar barniø dël pirkiniø. Sakytum net be ypatingo tarimosi jiems buvo aiðku, kà jie ásigyti gali ir ko negali, kur pinigà leisti verta ir kur neverta. Aplamai sakant, Vincas ið savo algos mokëdavo buto nuomà (vëliau namo paskolà ir mokesèius), o kasdieninëms iðlaidoms Emilija panaudodavo savàjá atlyginimà. Atsiskaitæ uþ tas bûtinybes, abu þinojo, kam teks pastoviai skirti nemaþà likusiø pajamø dalá – lietuviðkajai spaudai ir Lietuvoje gyvenantiems saviðkiams. Visa tai jie sutartinai ir darë, kol buvo gyvi. O atsidûræ mirties pavojuje, savo labdaringu palikimu jie uþtikrino gana didelæ pagalbà Lietuvos vargdieniams. Uþtekdavo pinigo dar ir savo pomëgiams patenkinti. Vincas gana daug iðleisdavo savo darbo kambario reikmenims: stalams, lentynoms, spausdintuvams, raðomosioms maðinëlëms, þodynams, didþiuliams popieriaus kiekiams, kartotekoms, aplankalams, segtuvams, sàvarþëlëms ir krûvoms paiðeliø bei koteliø. Traukdavo já ir nepigûs daugiatomiai techniniai leidiniai, mokantys, kaip ir kokiais árankiais kà nors sutaisyti, sunarstyti, sustatyti ar árengti. Bûdavo, ateina didþiulis siuntinys ir mes su Rasteniene jau nujauèiam, kad jis vël bus kaþkà uþsisakæs. Siuntiná jis palengva iðpakuoja – keliolika tokio pobûdþio knygø. Rastenienë stovi, þiûri ir ðvelniai pusbalsiu suabejoja: Vinculi, argi tau to ið tikrøjø reikia? Tai kaipgi – prireiks, – jisai aiðkinasi dël savo elgesio. – Va, matai, èia viskà iðaiðkina, nurodo... Na, jeigu jau reikia, tai gerai, – Emilija nuduoda sutinkanti. Þvilgtelim vienas á kità, suprantam – visa tai jam nëra bûtina, bet turët patinka. Pati Emilija irgi mëgdavo po darbo dar pasidairyt po Macy’s ar po 34-tos gatvës krautuvëles. Paprastai sugráþdavo netuðèiomis rankomis. Tada pradëdavo mums rodyti megztinukus, palaidinukes, rankðluoðèius, staltiesëles ar Vincui parinktus marðkinius. Atvyniodavo artimiesiems skirtas dovanëles gimtadieniø ar Kalëdø ðvenèiø progomis. Pagaliau supirktus daiktelius daþnai nuneðdavo tiesiai á kokià atskirà vietelæ ir ten palikdavo – ðitaip, iðvaikðèiojus dar ir þydø rajono parduotuves, susidarydavo siuntiniai á Lietuvà. Trumpai sakant, abudu ásigydavo, kà norëdavo, ir vienas antram niekada nepriekaiðtaudavo, bet saujomis pinigø neleisdavo. Pavyzdþiui, po Amerikà keliaudami, Rasteniai stengdavosi apsistoti ne vieðbuèiuose ar moteliuose, o privaèiuose paplentës nameliuose, kur buvo galima pigiau iðsinuomoti kambará. O susigundæ vykti á tolimas ðalis paatostogauti, ilgai dairydavosi ypatingø galimybiø. Prisimenu, kaip á Havajus, tà „rojø ant þemës,” jie pakilo tik tada, kai neprisipildæs lëktuvas pradëjo pardavinëti atliekamas vietas uþ pusæ kainos.

39

Pragyveno Emilija daugiausia ið sàskaitybos darbo. Niujorke darbø bûdavo, bet dolerius uþdirbti jai nebuvo lengva. Valanda poþeminiais traukiniais á vienà galà, valanda á kità, o stotyse tokios grûstys, kad á darbà beskubantys þmonës kartais net sugyvulëja. Ámonëse didelë sparta, tarnautojø trintis ir vedëjos, kurios kartais tau visà dienà lipa ant kulnø. Kartais jinai sugráþdavo namo taip iðsisëmusi, kad tik po valandëlës, Vincui jà iðklausius, apsikabinus ir apraminus, tegalëdavo susigràþinti gerà nuotaikà. Mes, iðeiviai, ðitokià darbo aplinkà jau paþinojom, bet Rastenienë, kuri troðko Lietuvoje likusiø giminiø meilës, ávertinimo ir dëkingumo, norëjo, kad jos buitá paþintø ir jie. Jai buvo labai svarbu jiems iðaiðkinti ir priminti, kad ta siunèiama pagalba jai sunkiai atsiëjo. Gyvu þodþiu namuos, laiðku ar telefonu ji man atverdavo savo nusiminimo jausmus: ar tu manai, kad jie supranta, kaip sunkiai að turëjau dirbti? Ar tu þinai, kad dar nepadëkojo? O kaþin, ar jie apie mane pagalvoja? Ponia, jai sakydavau, nereikia taip galvoti. Gyvenam labai toli vieni nuo kitø, sunku vieniems kitus pilnai suprasti. Laimei, ilgai savyje krimstis ji negalëjo, nes rûpestis broliø ðeimomis buvo vis vien nepaliaujamas. Emilija buvo tvirto bûdo moteris, kuri neatidëtinus reikalus tvarkë veikliai ir kuri mokëjo susivokti aplinkybëse. Ji taipgi nevengdavo á savàjà aplinkà atsiliepti aðtriu bei pamokomu þodþiu. Kartais tai atsitikdavo dël tokiø menkniekiø, kaip, pavyzdþiui, èia pat esanèios þydø mokyklos vaikø iðdykavimas. Bûdavo, neria tie berniukai kieman per pertraukà pabëgioti, juokauja, kelia triukðmà, laksto kaip padûkæ. Tik þiûrëk, susiradæs pagalá kuris nors jau taikosi voþt á langà. To iðtverti Rastenienë jau nebegali. Prasidariusi langà ir grasindama pirðtu, ima juos pusiau angliðkai, pusiau lietuviðkai barti. Vaikeliai staiga nutyla ir labai nustebæ þiûri, kas juos pro tà antro aukðto langà ðitaip tramdo. Aðtrokai galëdavo Emilija iðsireikðti ir kitokiais atvejais. Darbe, aiðkindamasi raðtinës reikalus, draugëms kartais kà nors paðiepiamai pasakydavo. Susirinkimuose ar Santaros suvaþiavimuose, paskaitininkams ásismaginus, jinai, þiûrëk, pradës ið vietos girdimai svaidyti savo nusistebëjimà. O politiniø demonstracijø metu jausmø prasiverþimo bûdavo dar daugiau. Protestui prie Sovietø atstovybës mes rinkdavomës, kai tik Niujorke pasimaiðydavo jø didikai – Nikita Chruðèiovas, Frolas Kozlovas ar Anastazas Mikojanas. Mums, studentams, tos demonstracijos tebuvo mûsø nuostatà liudijantis veiksmas, bet Emilija á jas kartais ásigyvendavo visais savo jausmais. Ir kai þmoniø spûsties atvejais raitoji policija mus netyèia stumteldavo, jinai pradëdavo ant jø ðaukti ir jiems kumðèiu grûmoti. Ponia, bandydavau ásikiðti, taip nedarykit – juk jie tik savo darbà dirba. Tada rëþdavo jau man: tu nutilk, tu man nesakyk, kà að turiu daryti. Liûdesys buvo esminis Emilijos jausmø bûsenos poþymis. Nusiminimas, þinoma, daþnai ásisunkia á iðeiviðkàjà bûtá, taèiau jos liûdesio skausmas buvo gilus ir nuolatinis, o gal jos paèios net ir palaikomas. Jis jai galëjo bûti reikalinga susisiekimo priemonë, padëjusi jai mintimis apsilankyti ir pabuvoti pas tuos, kurie jai buvo brangiausi – pas suidealintà tëvà Jonà, mylimà motinà Grasildà, brolius Sevà ir Jonà bei jø ðeimas. Visi jie, gyvi ar jau miræ, buvo ten – Lietuvoj. Vincas Amerikoj turëjo

40

brolá Jonà ir dëdæ Nadà Rastená, o Emilija ta prasme èia neturëjo nieko. Metø metais pabût kartu su tais þmonëmis ji tegalëjo jausmø ðuoliais á tenai, ðimtais laiðkø, þvilgsniais á ðalia savæs laikytas ðventas nuotraukëles, jø palytëjimu ar pabuèiavimu. Jinai greièiausia net norëjo, kad jos liûdesá mes pastebëtume. Bûdavo, sveèiuojamës vieni pas kitus, nuotaika gera, einam fotografuotis. Tik staiga, besiruoðiant spausti aparato mygtukà (arba Romui Viesului pieðti tà portretà), jos linksmà ir þaismingà veidà jau ima ir pritemdo matomas liûdesys. Turbût jai buvo svarbu, kad paveikslas jà rodytø tokià, kokia ji buvo ið tikrøjø. Nors Vincà ji labai mylëjo ir neretai su juo drauge vykdavo á svarbius suvaþiavimus, Emilija kartais jausdavosi be galo vieniða. Vincas, kaip politinis veikëjas, buvo giliai visuomeniðkas, o Emilija, kad ir turëjo tikrà domesá visuomenine kultûra, buvo jau privatus asmuo. Politinë veikla – susirinkimø ar suvaþiavimø posëdþiai, diskusijos, taisyklës, iðeièiø ieðkojimas, kandidatûrø iðkëlimas, rinkimai, spauda – buvo Vinco pasaulis, o ne Emilijos. Tik kadangi politika jis buvo persismelkæs iki kaulø smegenø, ðitokio darbo baruose noromis nenoromis tekdavo dalyvauti ir jai. Bûdavo, atvyksta abudu á susirinkimus, suvaþiavimus, ar didþiuosius kongresus, o tada, þiûrëk, jo jau ir nebëra – su kuo nors tariasi, kur nors posëdþiauja. Ar tu manai, kad man su Vinculiu lengva? – atsiveria ji man. Palieka mane vienà su kitomis poniomis – o kà að turiu su jomis bendra? Ne, nelengva man su juo. Gyvenimo vidurdiená Emilijà suspaudë sunki liga. Rasteniai, kaip daugelis ateiviø, ðaukësi lietuvio gydytojo, ðiuo atveju anksèiau Kaune praktikavusio dr. C. Finkelstein, kurio darbo kambarys dabar buvo viename Niujorko priemiesty. Kadangi reikëjo operacijos, Finkelstein pasiûlë jam paþástamà ir aukðtai vertinamà chirurgà. Operacija buvo sudëtinga ir ne visai sëkminga; Emilija dargi tvirtino, kad ligoninëje chirurgas dël savojo tikëjimo reikalavimø jai vienu metu buvo nepasiekiamas. Bûklë po operacijos vertë nuolat tikrintis ir priþiûrëti sveikatà. Emilijai ta liga buvo tokia skaudi ir giliai asmeniðka þaizda, kad jinai norëjo jà nuslëpti savo ðirdyje, liga ir jos detalës net artimiesiems turëjo likti nusakytos tik uþuominomis. 10 Vincas Rastenis visada turëjo ir vertino kurianèiàjà vaizduotæ. Lietuvoje tautininkiðkasis sàjûdis já traukë savo didþiosiomis naujo gyvenimo statybomis, o iðeivijoje jame ásigalëjusios praeities atkûrimo pastangos já nuo savæs atstûmë. Artëdamas prie naujas áþvalgas skatinusiø santarieèiø ir ðviesieèiø, Rastenis tolo nuo tø tautininkø, kurie telkësi á kovà uþ pastoviuosius iðeiviðkosios visuomenës tikslus, kelius, praeities vaizdinius ir màstymo bûdus. Nors tos slinktys prieðingomis linkmëmis nebuvo visada aiðkios, sparèios ar nuoseklios, takoskyra vis tik vyko. Tautininkus visø pirma pradëjo skirti savosios esmës sàvoka. Þiûrëk, iðkyla klausimas, koks yra, ar koks turëtø bûti ðiø dienø tautinës minties supratimas – kas dar yra tikras tautininkas, o kas jau nebetikras? Santarieèiai ne kartà yra kvietæ Rastená pasisakyti, kaip bûtø galima apibendrinti esminius iðeiviðkojo tautininko poþymius.

41

„Bet ásidëmëk vël,” – jisai raðë Stasiui Santvarui, – „kvieèia santarieèiai, ne neolituanai, ne tautininkai”88. Tuo jis norëjo pasakyti, kad kai kurie tautininkai já jau laikë klaidatikiu. Tokie atviro þodþio rëmëjai, kaip Juozas Baèiûnas, galvojo, kad tautininkø laikraðtis „Dirva“ turëtø bûti „... ko plaèiausios tautinës srovës ávairiø nuotaikø ir nuomoniø balsas – vis naujas, ieðkantis, kuriantis...”89 Ieðkantis? Tie, kurie save vadino tikrais tautininkais, buvo prasitaræ, kad „mûsø ideologija jau 70 metø kaip aiðki”90. Tokie tautininkai pradëjo Rastená vertinti nepalankiai. Tautininkams, linkusiems palaikyti áprastinæ tvarkà, Santara–Ðviesa buvo kaip rakðtis panagëj, arba, anot Rastenio, kaip tai pelei katë – nër þvëries baisesnio. Niekas Rastenio nevertino labiau negu ði organizacija – kaip kûrybingà savo suvaþiavimø dalyvá, vietiniø skyriø sveèià, nuolatiná periodiniø leidiniø bendradarbá, savo knygose talpintø straipsniø autoriø ir iðeiviðkosios gyvybës puoselëtojà. Rastenis prisimena, kaip já pasikvietusiems Niujorko tautininkams jis Santarà pavadinæs sambûriu, „kurs dar „ieðko savæs“ ir yra tuo ieðkojimu taip smagiai uþsiëmæs, kad net ir atrasti dar nesiskubina“91. Prie paþástamo ideologinio skaidymosi ir organizavimosi pripratusiems klausytojams tokie „palaidi barðèiai” áspûdþio nedarë. Net ir saikingas Stasys Santvaras Santarà–Ðviesà laikë „Austro–Vengrijos imperija,” kurioje „susispietë perdaug ávairiø paþiûrø visuomenës.”92 O kai tos visuomenës nariai pagilino susipaþinimà ir ribotà bendravimà (apsilankymu, pasikvietimu, diskusija, susitikimu bibliotekoje, scenoje ar krepðinio aikðtëje) su þmonëmis sovietinëje Lietuvoje, tradicinë tautininkija pradëjo juos ir jø rëmëjus átarinëti nuolaidþiavimu komunistams ir nuo jø atsiriboti. Pavyzdþiui, kreipdamasis á J. Baèiûnà (o tuo paèiu ir á V. Adamkø, jo vasarvietës reikalø vedëjà), J. Balys tvirtino, kad „Santara nebëra tokia, kokia ji buvo... Dabar ji sunkiai serga, komunizmo bacilø apkrësta”93. Ðis tautosakininkas uþtikrino, kad ið Lituanistikos Instituto jis pats pasistengs iðmesti tuos, kurie puèia á komunistø dûdà. O Baèiûnui, Pasaulio Lietuviø Bendruomenës pirmininkui, jis pagrasino „dideliu nemalonumu,” jeigu jis santarieèiams, tam „prosovietiðkam gaivalui,” neparodys savo vasarvietës durø94. Nors ðitoks Balio pasielgimas pasiekë kraðtutinæ ribà ir todël nebuvo tautininkams bûdingas, Rastenio ypatinga bièiulystë su Santara–Ðviesa vis tik ardë ir tautininkø vienybæ. Pagaliau, prarajà tarp grieþtëjanèios tautininkø daugumos ir Vinco Rastenio gilino pastarojo kone maironiðkas noras iðgirsti nors vienà, bet gyvà þodelá ið okupuotos Lietuvos. O progø tokiø þodeliø iðgirsti atsirasdavo, kai kas nors ið ten atvykdavo ar sugráþdavo 88

89 90 91

92 93 94

42

V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui kaip V. Rastenio 1966.09.15 pasipasakojimo apie „Dirvoje“ susidariusià padëtá priedas. Nedatuotas J. Baèiûno pasisakymas kaip V. Rastenio 1966.09.15 pasakojimo apie susidariusià padëtá priedas. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. V. Rastenis, „Santara sukaktuvininkë: paðalieèio stebëtojo áspûdþiai,“ in „Santara-Ðviesa: 25 metø sukaktuvinis leidinys“, red. Valdas Adamkus (Chicago, 1979). P. 100. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. J. Balio 1965.12.27 laiðkas J. Baèiûnui. Ibid.

namo tenai pabuvæs. Rastenis klausydavosi mano pasakojimø apie susitikimus Niujorke su Sofija Kanopkaite, Levu Vladimirovu ir Albertu Laurinèiuku bei jo þmona Izolda, arba vëliau Lietuvoj su kai kuriais raðytojais, dailininkais ir universiteto þmonëmis. Jisai piktinosi Amerikos Lietuviø Tarybos raginimu parodyti slepiamà ið Lietuvos atvykstanèiø agentø esmæ ir nuo jø ðalintis – patarimas, koká ta organizacija davë raðytojui Juozui Baltuðiui sveèiuojantis Amerikoj. Rastenis raðë, kad tai „kvailiausias manifestas, koká galima ásivaizduoti”95. Jis vertino dailininkà Viktorà Vizgirdà uþ jo dràsø nusiteikimà aplankyti Lietuvà. Rasteniui tai atrodë „pirmas toks platus prasiverþimas pro uþdangà...”96. Galø gale, kai Santaros–Ðviesos nariai pasikvietë Jungtiniø Tautø bibliotekos direktoriø Levà Vladimirovà, kad juos supaþindintø su akademiniu gyvenimu Lietuvoje, Rastenis nuëjo tos paskaitos pasiklausyti. Kai kurie iðeivijos vadovai á tai kreivai paþiûrëjo. Gausëjanèios uþatlantinës paþintys, daþnëjantys abipusiai lankymaisi ir noras þvilgtelti á „uþdraustus” kultûros darbo vaisius stiprino vidinæ nesantaikà. Iðeivijoj atsiskleidë pilnutinë jausmø ir pagrástø nuomoniø vaivorykðtë97. Vieni tuose santykiuose matë ryðius su Kremliaus tironø agentais, okupantø pastangas palauþti lietuviø kovos dvasià, ir susitaikymà su okupacija. Pataikûnus ir silpnavalius jie reikalavo paðalinti ið lietuviø visuomeninës veiklos98. Kiti, tvirtai tikëdami laisvø þmoniø pergale, manë esant bûtina bendrauti kaip galima daugiau, su kaip galima didesniu okupuotos Lietuvos gyventojø skaièiumi99. Abejos paþiûros, þinoma, rodë kraðtutinius nusiteikimus; grieþtàjá reikalavimà kone visi laikraðèiai atsisakë spausdinti, o viltingàjà laikysenà kartais tekdavo riboti atsarga. Taèiau oficialioji iðeivija (kaip seimai, tarybos, valdybos ir kai kurios redakcijos) rëmësi kieta áproèio jëga, vengdama naujoves siûlanèiø asmenybiø – tokiø, kaip Vincas Rastenis. Atëjo traukimosi ir atsiribojimo laikas. Lietuvos Nepriklausomybës Talka, ta keturiø tautininkams artimø grupiø sàjunga, pradëjo nesutarti dël savojo darbo pobûdþio, santykiø su kitais veiklos þidiniais, laisvinimo politikos sampratos bei tos politikos pasekmës. 1960 metais jai pirmininkavusiam Rasteniui LNT jau atrodë kaip „kritiðkai nusiteikusiø þiûrovø talka”100. Iðgirdæs apie savo kolegø svyravimà, abejones, ir pasitikëjimà juo paèiu griaunanèias paðnibþdas, Rastenis ruoðësi perduoti pirmininkavimà kam kitam, tai kitàmet ir buvo padaryta. Po keleriø metø tarpusavio trintis persimetë á tarptautinæ plotmæ. Aðtuoniolika metø Niujorke veikë Pavergtø Europos Tautø Seimas (Assembly of Captive European Nations), siekæs pagreitinti Rytø Europos iðsilaisvinimà ið komunistinës priespaudos. Seimo nuomone, komunistinës valdþios – Sovietø Sàjungos primestos, o ne paèiø gyventojø iðrinktos – neturëjo teisës savo kraðtams atstovauti Jungtinëse Tautose. Prie tø politiniø pastangø prisidëjo Baltijos tautø iðeivija ir ið tø kraðtø kilæ amerikieèiai 95 96 97

98 99 100

V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. Ibid. Apie paþiûrø vienodumo stokà LNT grupiø tarpe þr.: V. Rastenio 1960.09.30 kalba Amerikos Lietuviø Tautinës Sàjungos Tarybos ir skyriø pirmininkø suvaþiavime. Þr.: Amerikos Lietuviø Tarybos Klyvlendo skyriaus 1965.12.23 reikalavimas. L. Sabaliûno 1966.12.06 laiðkas V. Sidzikauskui. V. Rastenio 1960.09.30 kalba.

43

bei jø talkininkai. To Seimo Lietuvos delegacijai priklausë ir Vincas Rastenis. Taèiau, paaðtrëjus ginèams dël ryðiø su okupuota Lietuva ir jos kuo nors pasiþymëjusiais þmonëmis, savo vietà delegacijoje jam teko palikti. Prieðtaraujant Juozui Audënui ir Broniui Nemickui, Rastená iðstûmë daugumos valia: Vaclovas Sidzikauskas, Vytautas Vaitiekûnas, Pranas Vainauskas ir Jonas Puzinas101. Sunkiausios atomazgos, kurias Stasys Santvaras pavadino „saviþudybiniu priepuoliu,”102 vystësi bendraminèiø aplinkoje – tai atsiribojimø eiga „Dirvos“ laikraðtyje ir paèioje tautinëje srovëje. Ginèø iðsprendimas èia baigësi skyrybomis, nes partinës nesantaikos metu tos srovës ankstyvesnæ amerikietiðkàjà vadovybæ jau buvo pakeitusi europietiðkoji. Ta iðmirusi ar pasitraukusi vadovø karta (Juozas Baèiûnas, Steponas Bieþis, Bronius Balutis, Matthew J. Colney, Kazys Karpius ir Antanas Olis) brangino ir gyvenime taikë anglosaksø kraðtuose ásiðaknijusià savybæ – kompromisà. Ávykus susidûrimams, ji bûtinai ieðkodavo priimtinos iðeities abipusiø nuolaidø bûdu; paðalinimai jai buvo svetima sàvoka. Prieðingai, dvikovø bei riteriø luomo tradicijø paveikta þemyninë Europa kompromisà daþnai átardavo principø iðdavimu; jà tad þavëjo pergalës galimybë. Septintàjá deðimtmetá tautinëj srovëj ásivyravusi dvasia áteisino tokià vadovybæ, kuri iðeiviðkojo tautininko esmës nesvarstë ir jos tiksliai nereiðkë; ji tik pabrëþiamai tvirtino jos neabejotinà buvimà. Atsiradusi idëjø ávairovë drumstë jos sàmonëje ásitvirtinusius savosios praeities ávaizdþius ir simbolius, jà netgi baugindama tos praeities sumenkinimo galimybe. Tokiai vadovybei parankiausia iðeitis buvo iðstumti naujoviø diegëjus ið savøjø tarpo. „Dirvos“ laikraðtyje Rastenis dirbo bene ðeðiolika metø. Trejetà metø jis buvo laikraðèio savininkas; pastabi akis netgi tvirtintø, kad kartu su þmona jis buvo to laikraðèio vergas. Visà kità laikà, gyvendamas Niujorke, laikraðèiui talkino redakcinëje kolegijoje. Kintant laikams ir nusistatymams, Rastenis pradëjo jaustis ten nebereikalingas. Keliems átakingiems tautininkams pusiau vieðai suabejojus dël jo bendradarbiavimo naudos, o vadovybei prabilus dviprasmiais þodþiais, jø noras nuo jo ðalintis pasidarë aiðkus. Rastenis ið redakcinës kolegijos pasitraukë 1966 metais: „... pasiryþau leisti atsikvëpti „Dirvai“ be manæs, ir leisti sau paèiam atsikvëpti be „Dirvos“103. Savo ásitikinimus Rastenis apgynë gana dideliø nuostoliø kaina – teko palikti talkà, delegacijà, redakcinæ kolegijà, pirmàsias tautininkø gretas. Kaip jis pats mums raðë: „... reikëjo suspët bëgt, ið visur vejamam”104. Ðitokios pabaigos jautraus bûdo Rasteniui këlë vidiná skausmà. Traukdamasis ið tø vietø, jis durø neuþtrenkdavo. Viltis mat dar nebuvo iðnykusi – jeigu pasakysit, „norime, kad bûtum su mumis,” tai gal vël visi galësime dirbt drauge. „Tikri tautininkai” jam to niekada nepasakë. Tà Rasteniui pasakë Santara–Ðviesa. Leonas Sabaliûnas 101 102 103 104

44

V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. V. Rastenio 1966.09.15 pasipasakojimas. V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui.

APIE VINCÀ RASTENÁ. PLUOÐTAS ATSIMINIMØ Su Vincu Rasteniu, tuomet buvusiu „Dirvos“ savaitraðèio vyriausiuoju redaktoriumi, susipaþinau 1950 metø vasarà. Tiesa, tai buvo neakivaizdinë paþintis – pasiunèiau „Dirvai“ korespondencijà apie tai, kaip mes, naujieji lietuviai emigrantai, suardëme Binghamtono miesto „paþangieèiø“ lietuviø susirinkimà. Tame susirinkime Antanas Bimba, þinomas JAV lietuviø komunistø veikëjas, skundësi, kad Amerikos valdþia já nori deportuoti á Lietuvà ir praðë paramos. O supykdë jis mus meluodamas, kad ið Lietuvos á Sibirà þmoniø niekas netremia. Uþ savaitës gavau „Dirvà“ su pirmuoju savo þurnalistiniu bandymu, o netrukus atkeliavo ir laiðkas, kuriame V. Rastenis pagyrë mane, kad gerai valdau plunksnà ir kvietë daþniau bendradarbiauti. Tokia tad buvo pradþia...

Vincas Rastenis ir tautininkai Apie V. Rastenio veiklà tautininkø organizacijoje iki sovietinës okupacijos þinau labai nedaug. Þinau, kad jis porà kartø buvo tautininkø valdþià remianèio „Lietuvos aido“ redaktoriumi, o vienu metu (1931–1935) buvo Lietuvos tautininkø sàjungos generalinis sekretorius. Atmintyje iðliko poros paties Rastenio pasakojimø ið to laikotarpio fragmentai. Vienas tø pasakojimø – apie vairininkø grupës, kurià sudarë revizionistiðkiau nusiteikæ jaunesnës kartos tautininkø intelektualai, kelionæ á prezidento Antano Smetonos ûká Uþulënyje. Kelionës tikslas – pabandyti perkalbëti Prezidentà truputá liberalizuoti Pasaulinës krizës metø ministro Juozo Tûbelio vedamà „valiutos nenuvertinimo“ politikà, kuri leido kraðtui didþiuotis, kad iðlaikëme nenuvertintà lità, kai visa likusi Europa nuvertino savo valiutas. Lietuvos ekonomikai, ypaè þemës ûkiui, ðitokia „garbingo uþsispyrimo” politika buvo labai sunki naðta, bet Tûbelis buvæs neperkalbamas. Vaþiuodami automobiliu „revizionistai“ dþiaugësi, kad pagaliau gaus progà papasakoti savo susirûpinimà Prezidentui, nedalyvaujant J. Tûbeliui. Atvaþiavusiø sveèiø lauke jau laukë A. Smetona ir tuoj pasiûlë aprodyti jiems savo ûká. Taip po ðlapias rasas pravaikðèiojæ visà pusdiená. Prie kiekvieno lauko Prezidentas stabtelda-

45

vo, prisimindavo, kas jame buvo pasëta uþpernai, pernai ir ðiais metais. Kaip ir pridera geram ûkininkui, kiekvieno lauko sëjomainà Prezidentas buvo iðmokæs atmintinai. Gráþus pagaliau á sodybà ten jau laukë gërybëmis nukrauti stalai, o pradëjus vaiðintis A. Smetona prabilæs maþdaug taip: „Tai turbût ne mano ûkio paþiûrëti atvaþiavote. Tad sakykite, kas guli ant ðirdies“. Vienam ið atvykusiøjø pradëjus aiðkinti, kad atvaþiavæ pasikalbëti dël ekonominës ir finansinës politikos, Smetona ji pertraukë sakydamas, kad tai ekonominiai reikalai, kuriuos tvarko Juozas (Tûbelis – ZVR), tai su juo ir kalbëkite. Po to sekë gan detalus pasakojimas, kaip jie gráþo á Kaunà nusiminæ ir nieko nepeðæ. Kitas pokalbio fragmentas buvo apie 1938 m. Konstitucijos ruoðà. Esà prez. A. Smetona pasiuntë vienà teisininkà, konstitucinës teisës specialistà (jo pavardës, deja, nebeprisimenu) susipaþinti, kaip praktikoje veikia JAV konstitucija ir ar bûtø ámanoma jà pritaikyti Lietuvai. Anot Smetonos, JAV konstitucija visai nebloga, nes praktiðkai uþtikrina valdþià vienai ið dviejø partijø. Jà, esà, reikëtø tik truputá patobulinti, kad vietoj dviejø liktø viena. 1940 m. sovietai Rastená suëmë ir iðveþë á vienà ið Maskvos kalëjimø. Taèiau 1941 m. jis buvo gràþintas á Kaunà kaþkokiai akistatai ir taip, kilus karui birþelio mënesá, iðsilaisvino ið Kauno sunkiøjø darbø kalëjimo. Apie vargus kalëjime jis nebuvo linkæs daug ðnekëti, kiek plaèiau papasakojo tik apie iðsilaisvinimà ið kalëjimo, kai jie, kaliniai, pajutæ, kad nebëra priþiûrëtojø, iðlauþë kameros duris ir iðëjo á laisvæ. Iðeidamas ið kameros Rastenis pastebëjo, kad senas paþástamas þydø bendruomenës veikëjas tebesëdi kameroje ir nesiruoðia niekur eiti. Rastenio paklaustas, ar nenori eiti á laisvæ, atsakæs jam, þydui, nebuvo laisvës prie bolðevikø, nebus jos ir prie vokieèiø. Rastenio veikla iðeivijos tautininkø organizacijoje nebuvo toli graþu tokia sëkminga ir tokia vienareikðmë kaip Lietuvoje. Tiesa, ið Prancûzijos iðkviestas ir pradëjæs redaguoti vos bekvëpuojanèià „Dirvà“, gabus ir patyræs þurnalistas jà netrukus padarë vienu ið ádomesniø ir autoritetingesniø iðeivijos laikraðèiø. Jis taip pat ið B. Gaidþiûno perëmë vadovavimà Lietuviø tautiniam sàjûdþiui – pusiau fiktyviai organizacijai, iðeivijoje atstovaujanèiai Lietuvos tautininkø sàjungai, dalyvaujanèiai VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos iðlaisvinimo komiteto) veikloje. Daugiausia V. Rastenio ir J. Baèiûno pastangomis buvo ásteigta Vilties draugija, perëmusi „Dirvos“ leidimà ir pastaèiusi laikraðtá ant truputá tvirtesniø finansiniø pagrindø. Be jokios abejonës, tuo metu V. Rastenis buvo vienas ið pagrindiniø Amerikos lietuviø tautininkø autoritetø, nors Amerikos lietuviø tautinës sàjungos vadovybëje ir nedalyvavo. Taèiau netrukus padëtis ëmë keistis. Tiek Tautinëje sàjungoje, tiek Vilties draugijos valdyboje kaskart vis daþniau ëmë pasigirsti niurnëjimas prieð Rastená. Nepatenkintieji paprastai priekaiðtaudavo Rasteniui dël nepakankamo dëmesio tautininkø ideologijai, nors vëliau tapo atviresni ir teigë, esà Rastenis nëra tikras tautininkas, nes studentu bûdamas nepriklausë studentø tautininkø korporacijai Neolituania. Klivlendo tautininkø tarpe susiorganizavo jau visiðkai ekstremistinis

46

Konservatoriø klubas, pradëjæs gan aktyvias idëjiðkai nepatikimø tautininkø paieðkas. Daugelá konservatyvesniø tautininkø supykdë Rastenio straipsnis „Lietuvos“ þurnale, teigæs, kad po ilgalaikës sovietinës okupacijos iðsilaisvinusioje Lietuvoje nebebus ámanoma atkurti senø ûkiø ribø. Visà Amerikos lietuviø tautininkø sàjungà apëmë keista savæs susinaikinimo epidemija. Dël vietiniø intrigø ir pasisakymo uþ ryðius su Lietuva ið Tautinës sàjungos buvo paðalintas V. Rastenis. Juozas Baèiûnas, kurio Tabor Farmoje buvo ásteigtos beveik visos JAV lietuviø tautininkiðkos organizacijos, buvo apðauktas komunaru. „Dirvos“ redaktorius Balys Gaidþiûnas buvo apkaltintas laikraðèio pinigø pasisavinimu. Man paklausus, ar kas nors turi árodymø tokiam kaltinimui paremti, vietoj atsakymo buvau iðbrautas ið Vilties draugijos valdybos. Gaidþiûnas netrukus buvo iðvarytas ið redakcijos, neleidus jam net atsisveikinti su laikraðèio skaitytojais. Ðitokioje situacijoje V. Rastenis net nebandë iðlaikyti savo turëtas pozicijas tautininkø organizacijoje. Jis nutraukë bendradarbiavimà „Dirvoje“ ir netrukus tapo vienu ið aktyviausiø „Akiraèiø“ mënraðèio steigëjø bei ilgameèiu nuolatiniu bendradarbiu.

Vincas Rastenis ir Santara–Ðviesa Neprisimenu, kada V. Rastenis pirmà kartà pasirodë Santaros suvaþiavime Tabor Farmoje. Spëju, kad kaip ir keletas kitø tautininkø ar tautininkams artimø þmoniø, jis atvyko á sveèius pas Tabor Farmos ðeimininkà Juozà Baèiûnà. O Santaros renginiai visada bûdavo atviri, á juos uþsukti galëjo kas tik nori. Taip Santaros „atlaiduose“ kaip Baèiûno sveèiai yra dalyvavæ A. Olis, B. Raila, St. Lozoraitis (vyresnysis), vëliau ir St. Lozoraitis (jaunesnysis). Pats Baèiûnas yra man sakæs, kad taip jis norëjo parodyti savo draugams tautininkams, koká ðaunø studentø bûrá subûrë savo Farmoje. Atvaþiuodavo á Santaros suvaþiavimus ir kitø paþiûrø vyresnës kartos politikø (pvz., liaudininkø veikëjas L. Ðmulkðtys), taèiau Rastenis vienintelis ið jø, kuris uþsiliko, pritapo, tiesiog „áaugo“ á Santaros–Ðviesos federacijà, tapo „vienu ið mûsø“. Todël bûtø ádomu pasvarstyti, kas þinomà tautininkø – iðtikimybe demokratijai nepasiþymëjusios partijos – veikëjà traukë prie pragmatiná liberalizmà skelbianèiø jaunesnës kartos þmoniø sambûrio. Atsakymo neþinau, nes su V. Rasteniu tuo klausimu nesu kalbëjæs, taèiau spëèiau, kad tokià transformacijà skatino kelios prieþastys. Viena ið jø galëjo bûti jo tarp bendraminèiø tuo metu jau ryðkiai pastebimas minties sustabarëjimas, gyvenimas praeitimi ir svajonës kada nors atkurti Lietuvà tokià, kokia ji buvo praeityje. Tai, beje, pasakytina ir apie beveik visas kitas ið Lietuvos iðeivijon atsiveþtas politines partijas. Rastenis turëjo aðtrø protà ir neeilinius analitiko gabumus, todël jam buvo ádomesnë dabarties analizë ir ateitin kreipiamos iðvados. Tokià kritiðkà, analitiðkà, ðiandieniniø atsakymø á ateities klausimus ieðkanèià aplinkà jis galëjo áþvelgti kaip tik Santaroje–Ðviesoje. Kita prieþastis galëjo bûti ásiti-

47

kinimas, kad ateitis priklauso liberaliajai demokratijai ir kad Antrasis pasaulinis karas vis tik buvo demokratijos pergalë. Nors tarp laimëtojø buvo ir labai nedemokratiðka, totalitaristinë Sovietø Sàjunga, jai savos ideologijos apologetika darësi vis sunkesnë. O galëjo bûti ir dar paprasèiau: Santaros–Ðviesos pusën já traukti galëjo ten esantys ádomûs panaðiø interesø ir panaðios màstysenos þmonës. Sunku atsispirti tokiø kaip Kavolis, Mackus, Gimbutienë, Greimas ir visos eilës kitø intelektualinio magnetizmo traukai. Ypaè tokiam, kaip V. Rastenis, kitus savæsp traukianèiam savu intelektualiniu magnetizmu... Dël savo „susantarëjimo“ Rasteniui teko patirti ir ðiek tiek nemalonumø. Atmintin ástrigo garsiai iðeivijos spaudoje nuskardenæs atvejis su þinomu sovietinës Lietuvos kultûrininku Levu Vladimirovu, tuo metu dirbusiu Jungtiniø Tautø bibliotekoje. Tenykðèio Santaros skyriaus susirinkime Vladimirovas esà kaþkà kalbëjæs, o V. Rastenis tuo metu buvæs salëje ir neprotestavæs, kad buvo leista kalbëti „sovietø agentui“. Ðis incidentëlis ðiuo metu atrodo beveik juokingai, taèiau anuo metu, karðtø kovø uþ ir prieð ryðius su Lietuva fone jis iðeivijos spaudoje susilaukë daug atgarsiø, o Rastenis dël to turëjo nemalonumø, ypaè tarp tautininkø.

Vincas Rastenis ir „Akiraèiai“ Á valdþià Sovietø Sàjungoje atëjus N. Chruðèiovui ir prasidëjus destalinizacijai, arsirado ir ðiokios tokios galimybës tiesioginiams iðeivijos ryðiams su Lietuva. Pagrindinës iðeivijos organizacijos á tai reagavo gan bailiai: jeigu sovietai leidþia tokius ryðius, tai todël, kad jiems tai naudinga. Todël iðeivijai veltis á tokius ryðius nevalia. Taèiau atsirado ir mananèiø, kad tokiomis galimybëmis reikëtø bandyti pasinaudoti. Tada Klivlende susirinkæ iðeivijos politiniai vadai paskelbë garsiàjà rezoliucijà, leidusià ryðius palaikyti beveik tik laiðkais. V. Rastenis turbût pats pirmas iðeivijoje pradëjo sekti èia gaunamà Lietuvos spaudà ir jos pagrindu ruoðti praneðimus apie padëtá Lietuvoje, todël jam buvo labai svarbu savo analizæ patikrinti pokalbiais su ið ten atvykusiais arba ten apsilankiusiais þmonëmis. Taèiau pastangos spaudoje ðiuo ryðiø su Lietuva klausimu pareikðti kitokià nuomonæ ar pradëti diskusijà buvo bevaisës. Politiniai iðeivijos veiksniai, paskelbæ tà beveik viskà draudþianèià rezoliucijà, paragino iðeivijos laikraðèiø redaktorius nespausdinti kitokiø nuomoniø. Norint iðeivijoje iðlaikyti laisvo galvojimo ir atviro svarstymo galimybæ bei pakreipti visuomenës nuomonæ ryðiams su Lietuva palankesne kryptimi nebebuvo kitos galimybës, kaip pradëti leisti naujà laikraðtá / þurnalà. Ir tai buvo tuomet, kai daugelis iðeivijos laikraðèiø ëmë uþsidarinëti. Tam 1966 metais Èikagoje buvo suðaukta vad. liberalø konferencija, kuriame ir buvo nutarta pradëti leisti „Akiraèius“. V. Rastenis buvo aktyvus ðio suvaþiavimo dalyvis. Prisimenu porà fragmentø ið to suvaþiavimo. Nusprendæ leisti naujà leidiná kartà per mënesá (tuo metu ir mums metai dar turëjo 12 mënesiø, nors netrukus ne ið

48

gero gyvenimo jie „sutrumpëjo“ iki deðimties), ëmëme aiðkintis, kaip reikës vadinti toká keistà padarà. Kasdien iðleidþiamas laikraðtis vadinamas dienraðèiu, kartà per savaitæ – savaitraðèiu, o kartà per mënesá? Mënesinraðèiu? Kaþkaip blogai skamba. Tada Rastenis mums paaiðkino, kad kartà per mënesá iðleidþiamas leidinys bus mënraðtis, o dël mûsø abejoniø, kad tokio þodþio ið viso nëra, nusiðypsojo ir tarë: jeigu nëra, tai bus. Taip þodis tapo kûnu... Daug ilgiau uþtruko diskusijos dël mënraðèio pavadinimo. Beveik vienbalsiai sutarëme, kad pavadinimas neturëtø bûti pretenzingas, neimplikuotø tiesos þinojimo ar jos neþinanèiøjø pamokymo. Jokios pretenzijos á neklaidingumà. Prieðingai, pavadinimas turëtø atsispindëti ieðkojimà, netikrumà, nebijojimà net suklysti. Be to, nenorëjome, kad anksèiau tokiu pat pavadinimu leistas leidinys siûlytø kaþkokià ideologinæ giminystæ. Taèiau daugumai priimtinø pasiûlymø taip ir nesulaukëme. Be didelio entuziazmo buvo sutiktas ir V. Rastenio siûlymas mënraðtá pavadinti „Akiraèiais“. Kaþkoks neskambus, akëèias primenantis pavadinimas. Taèiau kai reikëjo á spaustuvæ atiduoti pirmàjá numerá, nieko geresnio nesugalvodami likome prie „Akiraèiø“. Taip V. Rastenis tapo naujo mënraðèio krikðtatëviu... Skaitant Rastenio skiltis „Akiraèiuose“, nesunku pastebëti, kad Rastenis arba rimtas, arba labai rimtas. Dauguma jo straipsniø galëtø puikiai tikti á mënraðèio vedamuosius. Taèiau jumoro ar ironijos juose reikia gerai paieðkoti, o sarkazmo nerasi beveik niekada. Beveik... Vienà dienà laiðkaneðys atneðë V. Rastenio laiðkà, kuriame buvo ir jo skiltis kitam mënraðèio numeriui. Dëmesá patraukë skilties pavadinimas OK. LITVA. Kodël OK? Ir kodël LITVA? Tai buvo gan sarkastiðka polemika su tais, kurie reikalavo, kad „su prieðu bendradarbiauti linkæ“ akiratininkai savo patriotizmà árodytø kiekvienà kartà prie þodþio „Lietuva“ pridëdami paaiðkinimà „okupuota“. Jei straipsnyje Lietuva minima, tarkim, dvideðimt kartø, tai ir okupuoti jà reikia dvideðimt kartø. Mums tokie reikalavimai buvo nepriimtini ið principo: laisvoje visuomenëje raðantysis pats nusprendþia, kà ir kaip raðyti, be „tautinës drausmës sargybiniø“ pagalbos. O be to, nuolatinis gerai þinomo fakto kartojimas pradþioje atrodytø gan kvailai, o vëliau kritiðkesniam skaitytojui pradëtø ákyrëti. Be to, ne okupacija, o jà sekusi aneksija buvo didþiausia blogybë, bet tai „patriotizmo sargams“ jau buvo vanduo virð galvos. Uþ poros dienø atkeliavo kitas Rastenio laiðkutis, kuriame jis raðë, kad nëra patenkintas ta savo OK. Litva. Liepë jà iðmesti ðiukðliø dëþën ir þadëjo uþ poros dienø atsiøsti kità. Vël skambinu kitiems redakcinës kolegijos nariams, kad tokià gerà skiltá reikia iðmesti. Berods vienbalsiai nutariame, kad reikia derëtis su Rasteniu ir já átikinti, kad tai labai gera ir mums visiems labai patikusi skiltis. Skambinu Rasteniui ir po ilgokø árodinëjimø jis nusileidþia, nors ir vëliau ta savo skiltim nebuvo patenkintas. O mums, kitiems redakcinës kolegijos nariams, tiek dar gyviems, tiek jau mirusiems atrodë, kad iðgelbëjome skiltá, kurios vieta ne tik „Akiraèiuose“, bet ir kokioje lietuviðkos þurnalistikos chrestomatijoje...

49

V. Rastenis redakcijai daug padëdavo ir patarimais, gera savo kalbos nuovoka, ilgamete spaudos darbo patirtimi. O kad painiuose ryðiø su sovietine Lietuva labirintuose iðvengëme didesniø klaidø, tai èia taip pat yra didelis V. Rastenio politinës patirties ir iðminties ánaðas. Tai tiek apie þmogø, mokytojà ir bièiulá, kuris man buvo ir liko lietuviø þurnalistu Nr.1. Geresniø kol kas neteko sutikti. Turbût ir neteks... Zenonas V. Rekaðius

50

SUBJEKTYVÛS DUOMENYS. PER INDIVIDUALØ PLYÐELÁ PAÞVELGUS Paskutinio vedamojo istorija Birþelio 15-tà laiðkaneðis atneðë Dirvà, kurios pirmajame puslapyje atspausdintas Rytinis LIETUVOS AIDAS, Nr. 281 (5490), Sekmadienis, birþelio 16 d., 1940 m. Nors ir sumaþinta, bet pakankamai ryðki nuotrauka. Tai pats taikliausias ir ryðkiausias visoje dabartinëje mûsø spaudoje priminimas prieð 30 metø Lietuvà iðtikusios tragedijos. Tà saulëtà, bet kraupø sekmadienio rytà Rytinis LIETUVOS AIDAS bailiai buvo iðneðiotas á Kauno gatves. Ir ið karto tapo mûsø laikraðtijos retenybe. Ne vienà ir ne kità kartà buvo parûpæ ið naujo paþvelgti á tà anos nakties gaminá, bet vis nepasitaikë progos. Tik dabar, lygiø lygiausiai po 30-ties metø, skaitau: Ávykiø eigos metu sunku tuos ávykius visai tiksliai ávertinti. Todël palikime jø apibûdinimà ateièiai... Skaitau ðio birþelio 15-tos pavakariais. Lietuvoj jau po vidurnakèio. Lygiai prieð 30 metø tà paèià valandà tuos þodþius dar tik raðiau... --Dirvos redaktorius tame retenybiðkame suvenyre nerodë pirðtu á „dramblius“, – stebëtojai juos ir patys pamatys. Atkreipë dëmesá tik á „musæ“, – á aukðtyn kojom apverstà Eltos paraðà po vyriausybës pareiðkimu. Spëja, kad spaustuvës darbuotojai tyèia já taip reikðmingai apvertæ. O gal ir netyèia. Spaustuvëje, ant metrampaþo (rinkiniø á puslapiø formas dëliotojo) stalo, visada gulëdavo bent keliolika ðvininiø liejiniø (eiluèiø) su þodeliu Elta. Kai tik kur to paraðo pristigdavo, dëliotojas bûdavo atsilauþia reikiamo ilgio ðvinà su tuo þodeliu ir ákiða, kur reikia. Formø tvarkymo pabaiga visada esti kiek nervinga. Ypaè tà naktá buvo. Abejoju, ar formos tvarkytojas tose aplinkybëse pagalvojo apie tokià subtilià politinæ demonstracijà, kaip ðvino gabaliuko atvirkðèias ákiðimas á formà. Greièiau tai galëjo pasitaikyti dël sutrikusio atidumo... Apie antrà valandà po vidurnakèio jis paklojo man ant stalo to puslapio, kuris dabar Dirvoj nufotografuotas, nuotraukà paskutinei revizijai. Aukðtyn kojom pakibusi Elta ið karto „dûrë á aká“. Bet... Atrakint formà vien tam, kad tà vienà þodá atitiestø? Tuðèia jo! Argi ne didesni dalykai aukðtyn kojom virsta? Nieko nesakiau... Taip ir pasiliko ta, greièiausia visiðkai atsitiktinë, uþuomina apie visus tos dienos apsivertimus...

51

--Tûlà ano meto betarpiðkai nepergyvenusá gali stebinti to Aido tonas. Kaip praneðimas pilieèiams, kaip paskutinis Lietuvos vyriausybës pareiðkimas, taip ir redakcijos þodis – vedamasis straipsnis, visi greièiau panaðûs á buèiavimà rykðtës, kuri plaka, negu á staèio þmogaus atvirà þodá. O taèiau pirmadienio rytà, dar nespëjus iðeiti sekanèiam Aido numeriui, á redakcijà jau atvyko Jonas Ðimkus su palydovu ið Dekanozovo ðtabo ir pasiskelbë, kad jam esà pavesta perimti Lietuvos Aido vyriausio redaktoriaus pareigas. Taip skubiai komisarinis redaktorius buvo atsiøstas tik á Aidà: kitiems dar buvo leista keletà ar keliolika dienø bandyti patiems laikytis prie „naujos eros“. Kodël Lietuvos Aidui tokia iðimtis? Á tai në neklaustas atsakë pats Ðimkus, iðeidamas ið Dirmeikio kabineto, kà tik atlikæs trumputæ „pareigø perëmimo“ ceremonijà. Në á vienà tiesiogiai nesikreipdamas, o þiûrëdamas kaþkur pro ðalá, vos girdimai pasiaiðkino, kad taip turëjæ bûti padaryta „dël neleistinai provokatoriðko pasireiðkimo sekmadienio laidoje“... Ðimkus tada nepaklausë, kas tà sekmadienio rytinæ laidà leido, nei neaiðkino, kur tà provokacijà matë. Tik, lyg atsipraðydamas, ëmë man aiðkinti, kad kiti redaktoriai esà praðomi toliau dirbti savo darbà, bet esà, – „Dirmeikis, Raila ir pats tai negalësit pasilikti“... --Kaip tik dël tos Ðimkaus uþuominos apie „provokacijà sekmadieninëj laidoj“ vëliau buvo ne kartà parûpæ pasiþiûrëti ir patyrinëti tà klaidà, – kur gi, bûtent, glûdëjo ta „provokacija“. Dabar ið pirmo ar net antro þvilgsnio atrodo, kad nieko ten nëra, tik susitramdymas ir pasidavimas jokiø pasiaiðkinimø nepripaþástanèiai jëgai. Tik prisiminus minèiø chaosà, kurs sukosi anuomet, raðant tà paskutiná ið ðalies dar nediktuotà to laikraðèio pareiðkimà, ir prisiminus, kokia mintis labiausiai verþësi bûti pasakyta, galima áþiûrëti, kad ta mintis ir prasiverþë. Gal maþa kam ji buvo aiðki, bûdama paslëpta painiose uþuominose. Bet Dekanozovo ðtabas jà suprato. Suprato, jog tarp tø uþuominø glûdi tvirtinimas, kad – ne, netiesa, kà jûs apie mus sakot! Mes nepadarëm to, kuo jûs teisinatës galá mus kojom trypt ir tankais traiðkyt... Tokios uþuominos, kad ir storiausiai á vatà ávyniotos, komunistø akyse, be abejo, turëjo atrodyti „Neleistina provokacija“. Rodydamas tà 30-metá laikraðtá, Dirvos redaktorius pavadino já istoriniu. Tûlas gal spëlios, kaip tas vadinamasis istorinis laikraðtis atsirado: kaip buvo suplanuotas, kaip suorganizuotas. O ið tikrøjø – niekas jo neplanavo, niekas neorganizavo. Jis iðëjo toks, ir ið vis iðëjo tik todël, kad visiðkai atsitiktinai taip, o ne kitaip susidëstë keletas kà tik suduþusios kasdieninës rutinos ðukiø. --Vakarop buvau redakcijoj vienui vienas ir dairiaus, kà daryt ar ko nedaryt... O tai jau buvo ne taip, kaip visada. Paprastai ðeðtadieniø vakarais redakcijoj nieko nebûdavo. Buvau dabar tenai turbût tik dël to, kad visa ta diena buvo ne tokia, kaip kitos. Ið

52

ryto redakcijoj buvo sàmyðis su „vyriausybës sudarinëjimu“. Buvo gautas spëjamø ministrø sàraðas (gen. Raðtikis turëjo bûti premjeras), ir mûsø reikalas buvo ne svarstyti, patinka mums tie ministrai ar ne, o ko greièiausiai surinkti jø fotografijas ir biografijas. Daugiausia bëdos buvo su J. Ðlepeèiu, kuris buvo numatytas bûsiàs vidaus reikalø ministru. Ligi tol buvo tik apskrities virðininkas (tiesa, paskutiniu metu – Vilniaus apskrities), tai redakcijos archyve dar neturëjo uþëmæs tvirtos pozicijos. Fotografijos buvo surastos, kliðës padarytos, biografijos suraðytos, surinktos, ir kai pirmasis dieninës laidos puslapis jau buvo sutvarkytas su visu (vis dar tik spëjamu) vyriausybës sàstatu, buvo gautas praneðimas, kad nebereikia, kad – viskà mest lauk... Maskva Raðtikio nepriima... Po to, kas valanda – vis tamsesnë þinia. Kai vakarop dairiaus tuðèioj redakcijoj, jau buvo praëjæ dvi valandos nuo þinios, kad prezidentas iðvyko á pasiená. Ir jau buvo praëjusi beveik valanda, kai Laisvës alëjos asfaltas buvo lyg stambiais dantimis iðkandþiotas. Tai buvo rusø tankø vikðrø áspaudos... Tankø vora jau buvo pravaþiavusi, Laisvës alëjoj buvo tylu, – taip tylu, kaip niekad nebuvo buvæ ðeðtadienio vakarà... Uþëjo á redakcijà rûmø ûkvedys ir sako: – Peèiø uþkûriau. Gal pakurø turësit? Kà? Birþelio vidury – peèiø? Ir, nesuspëjæs garsiai nustebt, supratau, kokiø pakurø jis teiraujasi. Gerai, sakau, eik visø pirma á honorarø apskaièiavimo skyriø. Ten bendradarbiø kartoteka su pavardëm ir jø straipsniø sàraðais – kaitriai degs. O paskui gal ir èia ðis tas atsiras. Bet nei Dirmeikio (vyr. redaktoriaus), nei savo stalèiuose neradau nieko tokio, kuo bûtø buvæ svarbu tà naktá peèiø pakûrent. Surinkau tik tà ir vakarykðèià dienà ið provincijos gautas korespondencijas, – jos dabar kaip tik geriau tiko á peèiø, negu á rinkyklà. Skambinau spaustuvën (kitoj gatvëj) – ar kas nors daro rytinæ laidà? Atsiliepia korektorius. Sako, yra pora linotipininkø, Beleckas telefonogramà ið Berlyno priiminëja, yra metrampaþas, tik nëra redaktoriaus... (Turëjo bûti gal Gricius, gal Dëdelë, bet abu gyveno tolimuose miesto pakraðèiuose, nebeprisiðauksi, jei nëra.) Pasiuntinio, kurio darbas tam tikromis valandomis bûdavo – vaikðèioti tarp spaustuvës ir Eltos ir atneðinëti ið tenai biuletenius, irgi nebuvo. Tai palieku ûkvedá „peèiø kûrenantá“, uþsuku á Eltà, randu ten jau prieð kelias valandas iðleistus du stambokus biuletenius – vienas TASS’o, apie „konflikto su Lietuva likvidavimà“, kitas – mûsø vyriausybës papasakojimas, kas atsitiko paëjusià naktá ir ðiandien iki vidurdienio: ultimatumas, jo priëmimas, nebaigtas bandymas sudaryti naujà vyriausybæ, þinia, kad popiet pradës þygiuoti rusø kariuomenë per sienà á Lietuvà. (Á Kaunà atþygiavo Gaidþiûnø poligone jau anksèiau buvæ motorizuoti padaliniai.) Eltoj tamsu. Tik pora þmoniø prie staliniø lempø. Telegrafo aparatai tarðka, juostelës ið jø þaibiðkai raitosi su angliðkomis, prancûziðkomis, vokiðkomis þiniomis, bet niekas jø lietuviðkai nebeverèia ir nebemultiplikuoja, nes kà gi su tomis þiniomis dabar bedarysi... Man ten tebesant, sako, – atëjo svarbi þinia. Po keleto minuèiø gaunu dar vienà biuletená – apie Dekanozovo atvykimà. Neðuos visa tai spaustuvën...

53

--Spaustuvëj irgi tamsu. Dega tik kelios pagaubtos lempos ant stalø ir prie dviejø linotipø, kurie dar èeþëjo, kaip vëþliai maiðe: rinko telefonogramà ið Berlyno. Atidaviau jiems atsineðtus biuletenius. Pas metrampaþà randu jau surinktos medþiagos maþdaug trims puslapiams. Atsineðtieji biuleteniai uþims daugiau kaip pusæ pirmojo puslapio. Ið Eltos telefonu praneða, kad bus dar vienas svarbus biuletenis – vyriausybës praneðimas. Suskirstau esamà medþiagà á puslapius, duodu rinkti antraðtes ir einu pats á Eltà to vyriausybës pareiðkimo. Nueinu, – dar nëra. Kas, kur tà vyriausybës pareiðkimà raðo, – niekas aiðkiai neþino. Tik reikia laukti. Gráþtu spaustuvën, ten baigiam tvarkyti tris puslapius, suguldom jau ir á pirmà puslapá surinktuosius biuletenius, bet dar tik laikinai, kadangi neþinia, kiek ir kokios vietos reiks vyriausybës pareiðkimui... Paklausta telefonu, Elta atsako, kad vyriausybës pareiðkimas jau yra. Didelis? Ne, tik apie pusë maðinraðèio puslapio. Nueinu, atsineðu. Per keletà minuèiø jau surinktas, ir jau aiðku, kad apie treèdalis pirmojo puslapio dar tuðèias. Atseit, yra dar vietos ir vedamajam straipsniui, redaktoriaus komentarui apie... aktualiausià to ryto dalykà, kaip ir kiekvienà rytà bûdavo daroma. Ið vienos pusës, nesmagi tai aplinkybë, nes tà naktá tokios paskirties straipsná raðyti atrodë, lyg kalnà versti. Ið kitos pusës atrodë – puiku, kad yra proga daugiau pasakyt, negu biuleteniuose pasakyta. Vyriausybës paskutinis pareiðkimas (kas já paraðë, gal nebent ið V. Maðalaièio dar bûtø galima suþinot) ragino pilieèius laikytis ramiai, dirbti savo áprastiná darbà, padëti palaikyti tvarkà ir vykdyti pareigûnø ásakymus. O TASS’as kaltino Lietuvà, kaltino vyriausybæ ir jos pareigûnus, kad sabotavæ sutartá, kad pagrobæ kelis rusø karius ið jø águlø, kad rengæ kaþkoká sàmokslà kartu su Latvija ir Estija – sudaræ Baltijos santarvæ, nukreiptà prieð Sovietø sàjungà... Mes, taèiau, þinojom, – að pats asmeniðkai þinojau, – kad tai netiesa, kad tik ið gandø ar ið kokio neatsakingo ir neatsargaus asmens paplepëjimo sufabrikuoti tie klausimai. Ðtai èia, dabar – paskutinë proga ðioj dar tuðèioj puslapio daly pasakyti, kad tai, kas èia ðalia dedamajame TASS’o komunikate ir ultimatume sakoma, yra melas! Bet reikia pasakyti, nesukompromituojant vyriausybës „testamento“, raginanèio pilieèius laikytis iðmintingai ir rimtai, vadovautis „tëvynës meile ir jos reikalø supratimu“... O tai reiðkë, kad negalima sau leisti visa gerkle ðûkauti ir vadinti dalykus tikrais jø vardais. Kalbëti galima tik atsargiomis, „diplomatiðkomis“ uþuominomis. Taip kalbëti jau buvom ápratæ nebe nuo vakarykðèios dienos. Jau iðtisa eilë metø, – galima sakyt, kone visà nepriklausomybës metà, – vieðai kalbëdami, vis jautëmës, kad reikia apsidairyti, ar kas nors nesusirauks dël kurio þodþio Berlyne, Maskvoj, o pastaraisiais metais – net ir Varðuvoj... Trapi buvo Lietuvos nepriklausomybë, ypaè, kai ëmë niauktis Europos padangë ir kilo grësmingi karo debesys... „Perðukavom“ su metrampaþu nuo dieninës laidos likusius rinkinius, atsirinkom ið jø keletà trumpø Eltos þineliø, uþkiðom puslapyje tuðèias vietas taip, kad vedamajam straipsniui liktø kiek galima maþiau, kad nereiktø daug raðyti.

54

Þiûriu dabar á vienà ið tø þinuèiø ir stebiuos: kada gi ið tikrøjø buvo atidaryta „IV Baltijos savaitë“ Taline, Estijoj? Paraðyta, kad „Balandþio 15“... Iðeitø, kad tà naktá buvo ádëta ir dviejø mënesiø amþiaus „naujiena“?... Ne, tai tik likusi nepastebëta Eltos (ar gal mûsø rinkëjo) klaida. Tos iðkilmës Taline buvo „ðiandien“ – birþelio 15, tuo metu, kai rusø kariuomenë jau pradëjo þygiuoti á Lietuvà. Estijos premjeras iðkilmëse tà valandà kalbëjæs, jog „Baltijos tautos galëjo gyventi taikoje dël to, kad buvo sudariusios paktà su Sovietø Sàjunga“... Estijoj ta „taika“ pasibaigë pirmadiená, birþelio 17... --Po vidurnakèio likom spaustuvëj tik trys: vienas linotipininkas, metrampaþas ir að pats. Kol buvo baigiamos tvarkyti formos, sëdau raðyti to vedamojo... Tai buvo vienas ið „skausmingiausiø gimdymø“. Kaip pasakyti, kad èia pat ádëto TASS’o komunikato teigimai yra melas? Ðtai kas iðëjo ið pastangø tà mintá „kitais þodþiais“ pasakyt: „Bandymai vertinti aplinkybes, kuriose ðiø dienø ávykiai kilo, visø pirma turime dar kartà pabrëþti, kad visoje lietuviø tautoje santykiø su Sovietø Sàjunga atþvilgiu visada vyravo vienas nusistatymas: jie turi bûti kuo geriausi. Sudarant pereità rudená su Sovietø Sàjunga sutartá, kuri kalbamuosius santykius ávedë á naujà fazæ, minëtasis nusistatymas lietuviø tautoje dar labiau sustiprëjo. Ir sustiprëjo visai nuoðirdþiai, kadangi naujasis santykiø sutvarkymas ir aplinkybës, kuriose tai ávyko, tokiam nusistatymui tik sustiprino pagrindà. Bet kokios uþpakalinës minties, kuria bûtø linkstama kalbamuose santykiuose ið gera valia ir atvirai prisiimtøjø santykiavimo ribø iðkrypti, lietuviø tauta negali laikyti savo mintimi. Jei vis dëlto galëjo kilti dël to abejojimø ar prieðingø ásitikinimø, tai tas galëjo bûti tik pasëka giliai apgailëtinø nesusipratimø. Ðioje vietoje mes èia nedrástame imtis teisëjø vaidmens ir nagrinëti, kas iki kokio laipsnio ðia prasme yra nusikaltæs, bet nedvejodami turime pamato pareikðti, kad kiekvienas toks nusikaltimas, jeigu jis kurioje vietoje yra ávykæs, vis vien – sàmoningai ar nesàmoningai, lietuviø tautai yra skaudus ne vien dël pasëkø, bet ir grynai moraliai. Lietuva visada laikësi nuoðirdþiausio visø savo tarptautiniø pasiþadëjimø vykdymo dësnio ir ið principo smerkia bet koká nuo to dësnio nukrypimà“... Kas èia Dekanozovo – Pozniakovo ðtabui galëjo atrodyti „provokacija? Visø pirma, manau, – atsisakymas nurodyti „kas iki kokio laipsnio yra nusikaltæs“. Jiems tai atrodë akibrokðtas, nes kaip gi galima abejoti, kas kaltas, jei jie Lietuvà, jos vyriausybæ ir konkreèius jos pareigûnus jau apkaltino, jau nuteisë ir jau baudþia! Be to, Sovietø pasiuntinybës ðtabe tuos þodþius, matyt, skaitë kaip tik „vagys su deganèiomis kepurëmis“, kuriems vien paminëjimas „atbukusios atsakomybës bei lengvapëdiðkø pasielgimø“ atrodë kaltinimas tik jiems, Lietuvoj siautëjusiems Maskvos këslø ðaukliams. Jie negalëjo pakæsti tokios prielaidos, anot kurios, „neþinom, kas ið tikrøjø kaltas“. Nes tas „neþinom“ kiekvieno ðiek tiek susivokianèio akyse reiðkë „þinom“, bet þinom ne taip, kaip Molotovas ir jo ðaukliai skalbia, dëdamies avinëliais nekalèiausiais.

55

--Nebuvo laiko iðtikslinti tuos komentarus, nebuvo laiko svarstyti ir derinti kiekvienà þodá. Tie þodþiai buvo raðomi ant nedidukø popierio lapukø, kurie tuojau, nelaukiant pabaigos, buvo duodami linotipininkui. Á pabaigà jau reikëjo taikyti ne tik mintá, bet ir þodþiø skaièiø, þiûrint, kiek dar liko vietos: kad tilptø, bet ir nestigtø... Ið tikrøjø tas straipsnis atsirado daugiausia dël to, kad jam buvo vietos puslapyje. Niekas neliepë raðyti, niekas neágaliojo, niekas nenustatë „linijos“. Buvo galima uþkiðti tà vietà kokiu kitu senu rinkiniu. Buvo galima ið viso tos rytinës laidos neiðleisti. Ji iðëjo tik dël to, kad tam reikalingi darbininkai buvo pareigingai atëjæ á spaustuvæ ir kad að pats „neturëdamas kur dëtis“ nuslinkau patvarkyti to iðleidimo. Redakcijos darbo rutina jau buvo suduþusi. Bet, ðtai, kai kurios jos ðukës dar sugriuvo á vienà vietà taip, kad iðëjo laikraðtis, kurá ðiandien vadina istoriniu... Jis vis tiek nebûtø iðëjæs, jei apie treèià valandà, prieð saulëteká, nebûtø atëjæ spaustuvën stereotipininkas (plokðèiø rotacinei maðinai liejikas) ir maðinistas. Bet jie atëjo ir ëmë leisti á maðinà, kà mes tenai virðuj buvom vidurnaktá sulipdæ. Palikau juos besirengianèius spausdinti. Iðëjau á gatvæ. Jau auðo. Ties Lietuvos Banku stovëjo tankas. Ko jam tenai? Paþangos rûmø durys uþrakintos, á redakcijà áeiti nëra kaip ir nëra ko: peèius, turbût, jau iðkûrentas. Kaunas, atrodë, miegojo, – tyliau, negu kada nors. Bet ar ramiai miegojo? Mickevièiaus gatvëj prie Laisvës alëjos stovi „taxi“. Pavaþiuosim á stotá? Taksistui – áprastas dalykas tokiu metu á stotá vaþiuot: traukiniø dar nëra, bet bufetas gi bûna atdaras, kai visos kitos iðgertuvës jau uþsidaræ... Stoty irgi tuðèia: nei savø policininkø, nei svetimø kareiviø. Saulë teka. Po kokio pusvalandþio yra rytinis greitasis traukinëlis á Vilniø. Sëdu á já, – paþiûrëkim, kas dedas sostinëj... Á tà traukiná turëjo atveþti ir Rytiná LIETUVOS AIDÀ. Neþinau, ar tà rytà suspëjo. Vilniuj tà sekmadiená jo nemaèiau. Nebemaèiau jo ir Kaune pirmadiená. Kiti ávykiai já iðstûmë ið akiø. 30 metø prabëgo, kol pasitaikë proga pamatyt. Akiraèiai, 1970. Nr.6(20)

Pasakyta – neparaðyta. Ið mûsø laikraðtininkystës maþosios istorijos Maþdaug prieð 50 metø Kaune, tada kà tik neseniai tapusiame laikinàja Lietuvos sostine, augo ir brendo naujitelaitë lietuviø – inteligentø visuomenë. Tarp deðimèiø tûkstanèiø maþareikðmiø ir vidurkiniø þmogënø, sukiojosi ir ne visai menkas kiekis ávairaus stambumo visuomenës ðulø (juk sostinë gi!), o taip pat ir kokia ðimtinë ar kita ávairaus ryðkumo visuomeniniø þvaigþdþiø, tai yra, kuo nors iðsiskirianèiø, aplinkoje smalsumà þadinanèiø asmenybiø. Tankiausias þvaigþdþiø spieèius, þinoma, buvo teatras. Bet ir visam mieste buvo jø pusëtinai apsèiai pasibarsèiusiø – raðytojø, dailininkø ir kitokiø menininkø pavidalu. Tø þvaigþdþiø stebëtojai mëgdavo vieni

56

kitiems kà nors pasakoti apie tà ar kità ið jø, kas neva atskleisdavo koká nors ne visai banalø tokios mistiðkai atrodanèios asmenybës bruoþà. Á treèiaeilio ar net ir antraeilio ryðkumo visuomeniniø þvaigþdþiø kategorijà netruko ásirikiuoti ir bûrys laikraðtininkø, – irgi kà tik neseniai prasikalusiø ið idealistinio mëgëjiðkumo kevalø ir apsiplunksnojusiø profesinëmis plunksnomis. Kaip geroka dalis menininkø, taip ir nemaþa dalis laikraðtininkø verþësi, skubëjo pasijusti (kas be ko, – ir pasirodyti!) panaðiais á legendinius didmiesèiø, ypaè Paryþiaus, menininkus ar laikraðtininkus. Nors nedaug apie anuos buvo girdëjæ ir dar maþiau jø buvo matæ, daþnas tikëjo, kad bûdingiausias menininko ar laikraðtininko bruoþas – tai bohemiðkas gyvenimo bûdas. Kaune tai reiðkë – vakarai ir naktys, o kartais ir iðtisos dienos praleidþiamos uþeigëlëse, kuriose bûdavo uoliai praktikuojami „senovës lietuviø paproèiai”, atseit – þmogus su þmogum pakalba, pakalba ir iðgeria... Vël pakalba, ir vël iðgeria... Vieðojoj nuomonëj ásigalëjo ásitikinimas, kad, girdi, koks èia þurnalistas, jeigu neiðgeria! Nors daugumas buvo gal tik gana kukliai teparagaunanèiø, bet aktyvioji maþuma atrodë staèiai herojiðkai besistengianti anà visuomenës nuomonæ gyvais pavyzdþiais patvirtinti... Á tuos, þinoma, daþniau ir krypo þvaigþdþiø stebëtojø dëmesys, nes gi kaip tik ðiame þurnalistø buities sektoriuje, – pasikalbant, pasikalbant ir iðgeriant – tegu ir ne vien, bet daþniausiai ðvystelëdavo ðmaikðtumu ir taiklumu þërinèiø posakiø, kurie paskui bûdavo su pasigardþiavimu ir pasididþiavimu kartojami, kaip bûdingi ádomiø asmenybiø ádomûs pasireiðkimai, patirti (svarbiausia!) „privilegijuotose, intymiose aplinkybëse”, tai yra, ne ið visiems prieinamø laikraðèiuose iðspausdintø straipsniø, o ið – Antano Bruþo þodþiais tariant – „burniðkø pasimatymø”. (Vadinasi, – tiesioginiø pasikalbëjimø). Daþniausiai tai bûdavo humoru amalgamuotomis pastabomis iðreikðta gyvenimo patirtis, – pasakyta, bet neparaðyta, taigi nors ir daugelio kartota, bet ilgainiui vis tiek beveik iðtisai pamirðta. O taèiau, V. Kasniûno primygtinai (telefonu, ið Èikagos New Yorkan!) kalbinamas paraðyti „dar kà nors ið þurnalistø istorijos”, atkrapðtau atminty lyg „ið amþiø glûdumos” atskambanèiø keletà tokiø kadai pasakytø, bet neparaðytø trupinukø, gyvai primenanèiø vieno kito mûsø pirmosios profesiniø laikraðtininkø kartos korifëjø bûdingus asmenybinius bruoþus. --MATAS BAGDONAS buvo mano aritmetikos ir gimnastikos mokytojas Vilniaus gimnazijoj 1917–18 mokslo metais. Paskui trejetà metø jau kitur mokiaus algebros ið jo raðyto (ar jo ið rusø kalbos versto) vadovëlio. O jis pats per tà laikà suspëjo mesti matematikà ir pasinerti þurnalistikon, – netgi valdinio dienraðèio (LIETUVOS) vyriausiu redaktorium tapti! Ðmaikðtus ir matematiðkai tikslus buvo ið jo publicistas. Gerokai vëliau ir að pats ásivëlæs þurnalistikon (irgi metæs trejus metus prieðakom studijuotà matematikà), dar turëjau progos matyti Bagdonà, diktuojantá vedamàjá straipsná staèiai linotipininkui. Diktuoja tik tiek tepadelsdamas, kiek bûtinai reikia, kad pats sparèiausias linotipininkas vos suspëtø rinkti. O kai atneða nuotraukà korektûrai – jei reikia taisyt, tai nebent tik rinkëjo klaidas. „Tai todël, – pats aiðkino, – kad mintys jau iðvakarëse surikiuotos”. Þinoma, surikiuotos kurioj nors uþeigoj pagal senovës lietuviø paproèius „pasikalbant, pasikalbant ir...”

57

LIETUVOJ redaktoriavimo laikais Bagdonas su kolegø bûreliu lankësi Suomijoj, lietuviø spaudà reprezentavo. Po kiek laiko valstybës kontrolës revizoriai, tikrindami LIETUVOS atskaitomybæ (LIETUVA buvo valstybës leidþiamas laikraðtis, tai jos biudþetas buvo valstybës biudþeto dalis ir priklausë valstybës kontrolës revizoriams tikrinti), rado, kad Bagdono lankymasis Suomijoj LIETUVOS iþdui kaðtavæs apie 1,500 litø (didelis dalykas! –150 doleriø). Revizoriams stigo smulkesnës tø iðlaidø apyskaitos, tad pasiðaukæ ëmë Bagdonà klausinëti. Bagdonas apytikriai prisiminë, kiek kaðtavo traukinio bilietas, vieðbutis, veþikai Helsinkyje, – susidarë apie 600 litø. O kam daugiau? Bagdonas á tai: – Þmogus ne kiaulë, iðgerti reikia... 900 litø. Revizoriai, sako, buvæ tiesiog pritrenkti tokio átikinanèio apyskaitos paragrafo ir priëmæ jà nebesiginèydami. --ANTANAS BRUÞAS, mokslus ëjæs tik pradþios mokykloj ir paskui staèiai gyvenimo universitetuose, á mûsø laikraðtininkø virðûnes iðkilo tuo, kad suorganizavo nepriklausomybës metu Lietuvoj didþiausià (vienu metu bene 130 tûkstanèiø) tiraþà pasiekusá laikraðtá, kaimui skirtà savaitraðtá MÛSØ RYTOJØ. Pats buvo vidutinio áspûdingumo publicistas, bet sutelkë á savo RYTOJØ keletà kitø ðmaikðtuoliø ir su jais padarë sëkmingà, patrauklø laikraðtá. Svarbiausi Bruþo sàmokslininkai buvo Pranas Klimaitis, Ksaveras Urbonavièius, kà tik minëtasis Matas Bagdonas, na, ir didþiausià vaidmená ten suvaidinæs K. Alijoðius, atseit, Kazys Binkis su savo TAMOÐIUM BEKEPURIU. Kaip laikraðtininkai, kiekvienas ið jø buvo skirtingo polëkio, bet – gal bent Urbonavièiø iðskyrus – visi savo sumanymus ir idëjas mëgo daiginti bei auginti ilgas valandas kalbëdamies, kalbëdamies ir jas vis palaistydami Medþiotojø ar kurioj kitoj senovës lietuviø paproèiams praktikuoti skirtoj uþeigoj. Þinoma, ið to susidarydavo nemaþa duomenø susikurti filosofijai ir apie pagiriojimà. Viena ið klasiðkø Bruþo sentencijø tuo klausimu buvo tokia: – Viskas yra niekai, palyginus su amþinybe. Bet ir amþinybë yra niekai, palyginus su gerai iðraugintais agurkais. Kartà tokiais agurkais nuo vakarykðèios besigydanèiø kolegø draugën prisiartino Dirvianskis, valstybinës draudimo ástaigos agentas, ir ëmë jiems aiðkinti, kaip yra verta ir teisinga apsidraust nuo mirties, ugnies, vagiø ir kitokiø nelaimiø. – O nuo þmonø barimo ar draudi? – agresyviai paklausë Bruþas. – Jei ne, tai mes ne klientai: jokiø kitø nelaimiø nebijom... O kartà pasiûlytas „tarti þodá” vienose pagerbtuvëse, Bruþas aiðkinosi: – Kalbëtojas tai að geras, tik bëda su manim, kad kai pradedu, tai niekaip negaliu pabaigt. Ir ðypsos ðelmiðkai. Suprask, ne að vienas toks... Viena ið gudrybiø, padëjusiø Bruþo RYTOJUI taip neregëtai iðsiplatinti, buvo dràsus, staèiai akiplëðiðkas prenumeratos kainos nupiginimas. Þinoma, pradþioj ga-

58

vo valdþios subsidijà, o kitais metais subsidijos nebereikëjo, RYTOJUS ëmë net pelno duoti. Bet po kokio penketo metø, pasekus Bruþo pavyzdþiu ir porai kitø panaðiø savaitraðèiø, RYTOJAUS finansai ëmë braðkëti ir teko Bruþui vël dairytis pagalbos valdþios kiðenëj. Bruþas ir aiðkina reikalà paèiam Tûbeliui, ministrui pirmininkui bei finansø ministrui: – RYTOJAUS finansai, pone pirmininke, stovi tvirtai: aktyvai didesni uþ pasyvus. Bëda tik, kad aktyvai pasyvûs, o pasyvai aktyvûs... Atseit pajamos vëlinasi, o iðlaidos uþ gerklës griebia. Deja, toká laikraðèio ekonomikos charakterá Bruþas per vëlai perprato. Savo gausiø debitoriø net ir valdþios kiek padedamas, nesugaudë, o nuo kreditoriø nebespëjo pabëgti. RYTOJUI teko uþsidaryti. --VALENTINAS GUSTAINIS, LIETUVIO, paskui LIETUVOS AIDO vyriausias redaktorius visiðkai nepriklausë prie bohemiðku gyvenimo stilium uþsikrëtusiø ir juo besididþiuojanèiø þurnalistø. Buvo gabus ir uolus tautininkø ideologijos bei politikos apaðtalas ir á tà apaðtalavimà þiûrëjo labai rimtai. „Bohemiada” jam buvo netgi nesuderinama su þurnalisto, ypaè atsakingo redaktoriaus, orumu. Ið kitos pusës, apaðtalaujanèio visuomenininko – laikraðtininko orumas jam nesiderino nei su Kauno visuomenës virðûnëse anuomet gana daugelio mëgdþiotomis miesèioniðkomis bei pseudoaristokratinëmis manieromis. Nevengë nepalankiai atsiliepti apie inteligentijos bei valdininkijos „iðpaikimà”, suponëjimà. Kritikavo valdininkijos darbo valandø trumpumà (nuo 8 iki 2), naujametiniø ir velykiniø vizitø pas tarnybinius virðininkus ir bendradarbius absurdiðkumà, masiná egluèiø naikinimà per Kalëdas, „labdaringus” balius, rankø ponioms buèiavimà ir t.t. Pokyliuose dalyvaudavo tik tiek ir tada, kiek kada tai bûdavo oficialiai bûtina oficiozo redaktoriui. Dël to „antiponiðko” nusiteikimo pretenzingesnieji visuomenës ðulai Gustainiu buvo nepatenkinti, – ko jis „toks kaimietis”. Nors savo iðvaizda ir elgesiu galëjo pritikti ne tik pseudo, o ir tikrø aristokratø kompanijon. Taèiau tas Gustainio antiponiðkumas nebuvo nei kaimiðkø – berniðkø manierø idealizavimas. Prieðingai, puoselëjo idealà iðugdyti lietuviø tautoje intelektiná ir bioelità. Ilgainiui ásigilino eugenikos (þmoniø veislës gerinimo) mokslà ir tiek loginá elità daug ëmë apie tai raðyti, taip uoliai ëmë pirðti eugenikos dësnius net á valstybës santvarkà, kad eugenika AIDE ëmë staèiai „per briaunas tekëti”, ir daugiausia dël to prezidentas su tautininkø vadovybe ëmë dairytis kito redaktoriaus. Dar gerokai prieð tà Gustainio uþsidegimà eugenikos populiarizacija, pasirodë AIDE Pivoðos (Augustino Griciaus) humoreska (tada FELJETONU vadinta), vardu ESKULAPAI. Uþ kaþkuriuos atgaliarankiðkumus buvo patraukti per dantá gydytojai (buvo galima suprasti, kad tai karo ligoninës gydytojai). Dël to sprogo pasipiktinimu karo sanitarijos virðininkas generolas Nagevièius, – nuolatinis redakcijø siaubas, visada triukðmingai telefonu reaguodavæs á kiekvienà spaudoje pasirodþiusá þodelá, kaip nors „ne taip, kaip pridera” palieèiantá generolà ar kurià ið jo vadovaujamø institucijø (Karo muziejø, invalidus ar ligonines).

59

Kaip paprastai, generolas reikalavo „áþeidþiantá raðiná” atðaukti, visus paliestuosius vieðai atsipraðyti ir autoriø nubausti. Gustainis gal ir bûtø bandæs tà „áþeidimà” kaip nors uþglostyti, bet visus generolo reikalavimus tenkinti nematë pagrindo. Pasikalbëjimas pasibaigë generolo pagrasymu ginti karinës sanitarijos garbæ „iki galo”. Kità popietæ pasibeldþia Gustainio kabinetan du rimti pulkininkai. Mandagiai atstumia kvietimà sëstis ir iðkilmingai stati ima dëstyti reikalà. Generolas Nagevièius dvikovon! Pulkininkai (abu esàs LIETUVOS AIDO áþeistas ir ðaukiàs redaktoriø dvikovon geri Gustainio paþástami) pasisakë esà generolo sekundantai, ágalioti pareikðti iððûká ir paaiðkinti redaktoriui, kad jis turás irgi pasirinkti sekundantus, ir kad jis taip pat turás teisæ pasirinkti dvikovoj vartotinø ginklø rûðá. Gustainiui tai buvo komiðka, staèiai groteskiðka staigmena. Dar kartà pasiûlë pulkininkams sëstis, tie nebeatsisakë, ir visi ëmë bandyti aiðkintis, kà èia dabar daryti su ta dvikova. Gustainis abejojo, ar pasiseks jam sekundantus susirasti: juk dvikovos ir ið mados jau iðëjusios, o ir ástatymai jas draudþia... Tai, sako, gal bus geriau, jei papraðysiu jus, ponai pulkininkai, perduot mano atsakymà tik dël ginklø. Èia pulkininkai vël pakyla, iðsitempia formalioj pozoj, o Gustainis sako: – Praðau pasakyt ponui generolui, kad að, kaip ûkininko vaikas, nemoku nei karspragilais... dais kapotis, nei pistoletais ðaudytis. Jei man leista pasirinkt, tai siûlau – spragilais (Spragilai – javams kulti árankiai. Nemaèiusieji þiûrëkit Liet. Enc. XIII tomo 309 psl.) Pulkininkai turëjo stipriai prikàsti lûpas, kad savo rimtoj pozoj nesuprunkðtø juokais. Skubiai uþsidëjo kepures, atsaliutavo redaktoriui ir iðskubëjo. Apie dvikovà Gustainis daugiau nieko nebegirdëjo. (Man tà epizodà pasakojo pats Gustainis, o vëliau ir vienas ið tø pulkininkø, B. Ðtencelis, taigi faktas autentiðkai paliudytas ið dviejø ðaliø. Lietuvis Þurnalistas, 1974. Nr.5(11). P.11–13

Painios sàskaitos I. Subjektyvûs duomenys Kauno kalëjimo (Mickevièiaus 9) treèiojo skyriaus 64-toj kameroj 1941 metø pradþioj mûsø buvo nuo 18 iki 24 galvø, bet ilgiausiai iðsilaikëm 20. Ir ilgiausiai mûsø buvo 15 lietuviø ir 5 þydai. Kartà, visiem sugulus ant þemëj patiestø èiuþiniø, pagalvojau apie tokià proporcijà ir prisiminiau vaizdelá, matytà Vilniaus Gedimino gatvës ðaligatvyje maþdaug prieð pusmetá, dar prieð, atsipraðant, liaudies seimo rinkimus, 1940-tø liepos pradþioj, apie trys savaitës nuo, ðeiniðkai tariant, „Raudonojo Tvano” antplûdþio. Keletà þingsniø pirma manæs eina sau kaþin kaip mieste dar uþsilikæs pamestinukas – lietuviðkas kareivëlis. Prieðais já paðokom atþygiuoja trys þydiðkai klegantys jaunuoliai, turbût kà tik ið pogrindþio iðlindæ komjaunuoliai. – Starhanis’, teperh naðe vrhemia! (Ðalinkis, dabar mûsø laikas), – ðûktelëjo rusiðkai, tardami labiau h negu r, ir visi, kaip ëjo susikibæ, taip ir nustûmë kareivëlá

60

ðalin. Tas sumiðæs prisiðliejo prie sienos, o anie kvatodamies nuðokinëjo toliau gërëtis „savo laikais”... Na, po keliø mënesiø mûsø kameroj dalykai atrodë gerokai kitaip. Kai Lietuvoj þydai sudarë apie 7–8% gyventojø, mûsø kameroj jø buvo 25%. Nesidþiaugëm mes, neturëjo ko dþiaugtis naujais laikais ir þydai. Jei pats nebûèiau to matæs dienà naktá be pertraukos daugiau kaip pusmetá, tai tokià situacijà, kieno kito pasakojamà, átarèiau buvus beletristine fikcijà. Tik pamanykit: advokatai Ruvimas Rubinðteinas ir Levas Garfunkelis Garfunkelis, vienas „burþujinio” sionistø dienraðèio redaktorius, kitas „liaudinio” (kairaus, socialistinio) savaitraðèio, apie 17 metø kibæ viens kitam á atlapus dël ideologiniø sionizmo problemø, per èekistø malonæ atsidûrë toj paèioj 64-toj kameroj... Èia nebepolemizavo tarp savæs, bet atrodë vis tiek prieðingai, ir ne tik viens prieð kità, bet ir prieðingai kiekvienas savo ideologiniam ávaizdþiui. „Burþujinis” redaktorius Rubinðteinas, ir pirma buvæs gana lieknas, buvo jau visai sudþiûvæs, bet ramus, orus – tikras Gandhi (Mahatma, þinoma!). O „socialistinis” Garfunkelis buvo vis dar storokas, gleþnas ponas, daþnai neramus, susikrimtæs dël anapus kalëjimo sienø likusio gyvenimo ir besijaudinàs „kas su mumis bus”. Taip susidëjo, kad beveik visi „bendraklasiai” rodë Rubinðteinui netgi iðskirtinio respekto, o Garfinkeliui ne kartà tekdavo atkentëti kameros aðtrialieþuviø „patraukimus per dantá”. Visi þinojom, kad mûsø likimas yra kaip tik þydo Rozovskio rankose, nes jis, kaip „ypatingojo pasitarimo” pirmininkas Kaune, raðë suimtiniams „receptus”: kà á XI armijos teismà, kà 8-ms metams á Gulagà, kà 5-ms metams á „laisvà tremtá”. Bet mûsø kameros etninë statistika vis tiek neliudijo, kad þydams Lietuvoj bûtø uþëjæ „jø laikai”. Bene balandþio l, 1941, Rubinðteinà iððaukë ið kameros su daiktais ir mes jo daugiau nebematëm. Vëliau paaiðkëjo, kad jam teko palyginti laimingas bilietas – 5-ms metams iðtrëmimas. (1947 balandþio mënesá Miunchene pirmininkavo þydø konferencijai, priëmusiai deklaracijà apie lietuviø tautos kaltæ Lietuvos þydø þudyme). Kai birþelio mënesá likom kameroj tik 16, mus perkëlë á maþesnæ, treèiame aukðte. Ten kartà sutûpëm su Garfunkeliu kampe ir jis ëmë man dëstyt kai kuriø mûsø „bendraklasiø” charakteristikas, o paskui ëmë samprotaut apie Smetonà („Að nepeikiu Smetonos, kad buvo diktatorius, ale að peikiu, kad nemokëjo bût...”). Ir pagaliau sako, – jeigu iðeisiu gyvas, tai raðysiu atsiminimus „apie visa ðita”, ir apie tamsta bus paraðyta... Birþelio 22-já rytà, kai atsivërë kamerø durys ir kiemo vartai, mûsø koks tuzinas su Vladu Venckum prieðaky (dabar Venezuelos LB pirmininkas) sukilom þygiuot á jo èia pat netoliese esantá butà – atsigaut kiauðiniene su laðinukais: taip mûsø buvo jau nutarta dar kovo mënesá! Tik þiûriu – Garfunkelis sëdi ant èiuþinio galvà á delnus panarinæs ir lyg visai nesirengia namo. – Tai kà, – sakau: – Gaila palikt jaukø kampelá? Atsistojo, priëjo... Veidas buvo aðarø srovëm uþtvinæs. Vargiai besusitvardydamas, iðtarë: Taip, jûs einat laisvën, o kas manæs laukia?

61

Tardamies („kai iðeisim”) kiauðinienës pas Venckø kept, nebuvom pagalvojæ, kas ir kokià kam tà laisvæ atneð. Na, vis tiek, sakau, einam, èia gi neliksi, o ten jau þiûrësim... Ne, sako, jûs eikit, o man geriau vienam iðeit... Tai buvo pirmadienis. O ketvirtadiená gavau beatsikurianèios ELTOS patalpose kambará su telefonu ir savavaliðkai ásteigiau „iðsivadavusiø politiniø kaliniø registracijos biurà”. Ið ten pasukau Garfunkelio telefonà. Atsiliepë jis pats. Klausiu, kaip laikosi, kà daro. O jis sako: Ar þinai, kà á toká klausimà atsakë Robespjeras, bûdamas panaðioj padëty? Sakë, darau viskà, kad likèiau gyvas. Að irgi... Pokalbis buvo neilgas ir melancholiðkas. Nieko nepraðë, nieko nesiûliau, nes abu matëm, kad mano galioj nëra nieko to, ko jam kaip tik labiausiai reiktø. Visgi gyvas iðliko. Neþinau, ar paraðë þadëtus atsiminimus, bet yra vieðai þinoma, kad Tel-Avive redaguoja knygà – dokumentacijà apie Lietuvos þydø likimà. --Bene tos paèios savaitës gale áþengë kavinën Obolënas, buvæs Trimito, vëliau Mûsø Kraðto redaktorius: nusigandæs, sumiðæs, ëmë kiek padrikai sakyt, kad „bjaurûs dalykai daros” Vytauto prospekte, garaþo kieme... Esà, suvarë didelá bûrá þydø ir ëmë juos pirma pilti stipria vandens srove, paskui muðti ðautuvø buoþëm ar dar kuo, – kas gi þino, gal ir negyvai... – Kas, ar vokieèiai? – klausiam. – Taigi, kad ne vokieèiai, o mûsiðkiai, civiliai. Neþinia, kas tokie... Lietuviðkai rëkauja. Keli vokieèiai tik atstu vaikðto ir fotografuoja... – Vëliau paaiðkëjo, kad tai buvo nuotraukos Berlyno laikraðèiams, – parodyti, kaip „ánirtæ Kauen (vokieèiai Kaunà taip pavadino) lietuviai atsiskaito su bolðevikais þydais”. Nuðèiuvom valandëlæ, tokià naujienà iðgirdæ, bet netrukus – „perëjom prie kito dienotvarkës punkto”. Kitose aplinkybëse, turbût, bûtumëm ðokæ „kà nors daryt”, – policijos, ministerijø, gal net paties prezidento ðauktis. O tada tai buvo tik dar viena pastaruoju metu taip greit ilgëjanèios bjauriø dalykø grandinës grandelë, á kurias tada jau buvo tesuskumbama reaguoti tik „viena minute tylos”... Beje, tada dar nebuvom girdëjæ, kas atsitiko Èervenëje su apie 90-èia vyrø, kuriuos praëjusio sekmadienio vakarà èekistai buvo pagrobæ ið mûsø kauniðkio kalëjimo gretimo skyriaus. Netrukus suþinojom, kad juos ten ne vandeniu, o kulkomis ið kulkosvaidþiø nuðvirkðtë. Irgi reagavom „tylos minute”. Nes nieko kita tada negalëjai dël to padaryt. --Rudeniop, teisingumo tarëjo Mackevièiaus ásaku pavestas eiti teisëjo pareigas, kartà buvau iðsiøstas keliolikos bylø spræsti á Pakruojá. Ten ðeimininkë, kur buvau apsistojæs, papasakojo apie Pakruojo þydø likimà. Visi, visiðkai visi buvæ „sutvarkyti” dar prieð vokieèiams pasirodant. Antrà ar treèià karo dienà visà valdþià Pakruojy apëmæs advokatas Petras Poþëla su keliolika „kaþkokiø ginkluotø pusberniø”. Þydø „sutvarkymas” (iðþudymas ir turto sugrobimas) ir buvæs bene vienintelis tos „valdþios” pasi-

62

reiðkimas. Ypaè ta moteris gailëjosi gydytojø ðeimos (gydytojas Ðreibens, jo þmona dantø gydytoja). Ir stebëjosi, kad Poþëla po tos egzekucijos tuojau kaþkur iðvykæs. Ji tai neþinojo, kur iðvyko, bet mes Ðiauliuose visi puikiai þinojom. Petras Poþëla tapo Ðiauliø apygardos komisaro (Gewecke) pirmuoju patarëju. Ne prieð Geweckà, o prieð Poþëlà sudrebëjo Ðiauliø apygardos lietuvija, ypaè ðviesuomenë. Bet mûsø aktyvistai ir iðlikusieji saugumieèiai suuostë, kad advokatas Petras Poþëla dar Lietuvos laikais beesàs buvæs slaptas sovietø agentas, slapyvarde Popovas. Vokieèiai ið pradþiø nenorëjo kreipti á tai dëmesio, bet kai jiems buvo árodyta, kaip tas Popovas kurstë èekistus neiðleisti Vokietijon Pakruojo dvarininko barono Roppo, tada Petro Poþëlos dienos tapo labai greit suskaitytos. Netruko në savaitës, kaip ið komisariato atsidûrë po þeme. --Tà patá rudená Ðiauliuose, netoliese nuo apylinkës teismo kartà sutinku Zislæ. Zislë – Lietuvos kariuomenës savanoris kûrëjas, Vyèio kryþiaus kavalierius, þydø, kariavusiø dël Lietuvos nepriklausomybës draugijos pradininkas ar pirmininkas ir t.t. Be to, þymus dar ir tuo, kad buvo maþdaug pustreèio vyro storumo. Ir tada sutiktas dar buvo dvigubo storumo. Ëjo drausmingai grindiniu, ne ðaligatviu, ir Dovydo þvaigþdæ uþsisegæs, bet vienas, be palydovo. Pasveikintas sustojo, ið pradþiø neatpaþino, bet primintas nuðvito, apsidþiaugë. Pokalbis ir èia, taèiau, melancholiðkas, maþdaug „Na, kaip? – Nu, teip”... Gete tada dar nebuvo taip grieþta, ðtai, já siunèia patá vienà kaþkur atlikti koká darbelá. „Nu, mato, kad að nepabëgsiu”, – paaiðkina su ðypsena save apþiûrëdamas... Na, tai laikykis kaip nors, – Nu, pamatysim... Ne, tai nebuvo susitaikymas su padëtim. Tai buvo tik pripaþinimas mûsø visø visiðko nepajëgumo ir neturëjimo ko prasmingo, paveikaus padaryti, kad ta padëtis pasitaisytø. --Vienà ið mûsø kameros „kolegø”, buvusá Ðiauliø policininkà Kimerá, Garfunkelis apibûdino, kaip vasariná (atseit lengvai apsirengusá, maþai teprisidengusá, taigi lengvai atpaþástamà) kvailá kvailá. Pasirodë, tai bûta pavojingo kvailio. Ið kalëjimo iðëjæs tuojau nuskubëjo veikti. Bet kariniø uþdaviniø nebebuvo. „Veikimo” uþdaviniø atsirado jau tik maþdaug tokiø, kaip... minëtame garaþo kieme. O po metø ar daugiau jau Ðiauliuose turëjau nemalonià progà pasiklausyt to paties vasarinio kvailio pasigardþiavimo vimo, kaip „apvalomos” ið geto á ligoninës statybà varomø þydø gretos. Girdi, kai susidaro kiek daugiau sunkiai kojas bepavelkanèiø, tai pakvieèiam pasivaþinët, o tenai tik pa-pa-pa-pa, ir ðvaru! Kità kart labai peikë mûsiðkës kriminalinës policijos taktikà pogrindininkus gaudant: popieriukø tai ðiek tiek randa, o „paukðèiukus” tai vis ið tolo pabaido, kad pabëgtø... Jau iðaiðkinæs tà vokieèiams ir dabar á tokias ekspedicijas tik su vokieèiais eisiàs... Pagalvojau, kaip gi tavæs niekas nesusipranta nudët! Ir atsitiko, kad tà patá vakarà ið tikro buvo nudëtas. Namie, kojà kibire pamerkæs, kulka tiksliai á nosies skylutæ. Kas tà

63

padarë, vokieèiai atidavë aiðkinti lietuviø kriminalinei policijai, o tie pasirûpino skubiai palaidot ir lengviau atsiduso, kad nebëra to pavojingo pakvaiðëlio. --Tik tiek asmeniðkai matyta, kas atsitiko Lietuvos þydams, kai mes visi, lietuviai ir þydai, netekom Lietuvos valstybës pavidalu turëtos uþuovëjos. Tai nedaug, bet juk pro individualø plyðelá vargu kas bus matæs daug daugiau. Pagaliau, kas kiek matë ar kitaip patyrë, vis tiek visø, lietuviø ar þydø, asmeniniai áspûdþiai yra ir pasiliks subjektyvûs, – kitaip ir bût negali. O taèiau ir su tik tokiais duomenimis tûlas ið þydø ir ið lietuviø, net po trijø su virðum deðimtmeèiø, eina vieðumon sàskaitø suvesti suvesti, – katrie katriems kiek kalti dël to, kas anuomet dëjosi ásibrovëliø triuðkinamoj Lietuvoj. Kokia tø sàskaitø teisingo suvedimo tikimybë? Ir ypaè – kokia jø suvedinëjimo prasmë? Besirengiant tai apmàstyt, atgamintos tos kelios iðkarpos ið ano meto dramos. Akiraèiai, 1977. Nr.4(88)

Painios sàskai tos II. Padirginta þaizda sàskaitos Yra tokia rusiðka patarlë: Kto staroje pominajet, tomu glaz von von! Lietuviðkai sakytum, – Kas sena mini, tam aká lauk! Tai lyg kokio rambios sàþinës niekadëjo filosofija: – Jei að tau kadai kà padariau, tai padariau ir man èia dabar nezirzk, o jei nesusièiaupsi, tai saugokis, – tas mane erzina! Betgi áskaudintam, nuskriaustam juk taip þmogiðka ieðkot teisybës. Þalos tegu ir neatitaisys, neigi skriaudos gal nebeatlygins, bet kad tuos piktadarius iðaiðkintø ir nubaustø, ar bent pasmerktø atsakanèiai... Taèiau paskui teisybës geidimà daþnai pridurmui atsiveja ir kerðtingo atsiskaitymo aistra aistra. O tà tik prisileisk, tai bematant viskas kitokioj ðviesoj atsidurs: jau bus nusispjaut á kaþkokias tenai teisybes, nes jau degsi, nekantrausi vien tik kaip èia koká nors bent kiek átariamà ar gal bût ir tikrà skriaudëjà prigriebt ir uþ vienà aká abi jam iðlupt, o uþ vienà dantá visus iðmaiðyt. Va, èia tai jau net ir ta piktoji rusiðka patarlë ima atrodyt gal ir iðmintinga. Aplamai, praeitá minët ne tik nesmerktina, o net bûtina. Kitaip, – tektø uþdraust visas biografijas ir uþdraust net istorijà. Bet kai praeities minëjimuose þvilgsnis á tiesà tebëra aptemdytas pagieþos, tegu ir ið labai skaudþios nuoskaudos kilusios, ir kai ta pagieþa ima beatodairiðkai tykðti á visas ðalis urminiais kaltinimais kam nekam gal ir kaltam drauge su visais nieko nedëtais, tai tokiems minëtojams tikrai linkëtina jei jau ne nebûtinai „aká lauk”, tai bent „kad jiems lieþuviai sutintø”. --Sako, kad gana greit po karo, 1947-tø gale, Miunchene buvusi Lietuvos þydø konferencija. Jos prezidentu buvæs R. Rubinðteinas, tas pats, su kuriuo nuo 1940 gruo-

64

dþio 8-tos iki 1941 balandþio bene pirmos pragyvenom tarp tø paèiø keturiø Kauno kalëjimo 64-tos kameros sienø. (Þiûr. Akiraèiø 1977 m. balandþio mën. 16 psl.) 1947-tais vegetavau Paryþiuj, kur su Vokietijoj „ásistovyklinusiais” susiþinojimas tada buvo menkas. Nepamenu, kad bûtø tekæ tada kà nors girdëti apie iðlikusiø Lietuvos þydø konferencijà Miunchene. Jei bûèiau buvæs Vokietijoj ir bûèiau iðgirdæs, kad Miunchene yra „bendrabutietis” Rubinðteinas, tikriausiai buèiau bandæs pasimatyt, iðsikalbët apie viskà, kà matëm, kà girdëjom per tuos ðeðerius metus nuo iðsiskyrimo Mickevièiaus gatvës rûmuose. Sako, kad ta Rubinðteino vadovautoji konferencija priëmusi deklaracijà apie lietuviø tautos kaltæ 1941–44 metø þydø þudynëse Lietuvoj. Nesivaidena atminty jokia ano meto lietuviø spaudos ar Vliko reakcija á tà deklaracijà. Neteko girdëti, kad ir kitose visuomenëse ar valdþiose ta deklaracija bûtø buvusi iðgarsinta, ásidëmëta, ir kad ið jos kas bûtø kokiø Lietuvà lieèianèiø iðvadø daræs. Ðiaip ar taip, jei kas tà deklaracijà ir buvo iðgirdæs ar paskaitæs, tai po metø kitø – o daugumoje atvejø tai rytojaus dienà... – ji buvo kitø aktualijø iðstumta ið akiø – gal laikinai á archyvus, o gal ir staèiai á makulatûrà. Toks ðiais laikais yra daugumo tokiø dokumentø likimas. Ir nemaèius galima suvokti, kad tokios konferencijos tokia deklaracija buvo emocijø kupinas skundas, o ne teisiðkai motyvuotas ir teisiðkai nereikðmingas kaltinimas. Þinoma, urminis kaltinimas visai lietuviø tautai dël to, kas atsitiko þydams tada buvusioj jau dukart sutriuðkintoj Lietuvoj, lietuviams buvo ne tik nemalonus girdëti bet ir akivaizdþiai neteisingas. Gerai, kad anuomet, neþinia dël kokiø laimingai susidëjusiø aplinkybiø, beveik niekas ið lietuviø nekibo þydams á atlapus dël tos deklaracijos ir neðoko jiems akiø draskyt. (Leiskim, gal nebûtø pajëgæ iðdraskyt.) Ið tikrøjø tokiose deklaracijose nebuvo tiek svarbos, kad bûtø buvæ verta dël jø „karà skelbt”. Ið emocijø kilusios, tokios deklaracijos ir veikë tik emocijas. Lietuvai tokie emociniai kaltinimai teisiniø ar politiniø pasekmiø negalëjo turëti ir neturëjo. Vëliau kada nekada kur ne kur pasirodydavo tai straipsnis, tai knyga, kur ir vël buvo palieèiamas þydø likimas Lietuvoj anais nelemtaisiais metais, tokiomis progomis pabraukiant ir lietuviams kartais maloniu, o daþniau tai piktu þodþiu. Bet aplamai tai ir þydai ir mes, turëdami pilnas sterbles dabartiniø bëdø, apsipratom apie tas painias praeities sàskaitas beveik nebeuþsiminti. Tik dabar, trisdeðimt ðeðtais metais nuo kalbamøjø þudyniø, vël atgijo ir bent kai kuriuose mûsø laikraðèiuose ásismagino kaltinimø bei kontra-kaltinimø verpetas, o mûsø vadovybëse kilo susirûpinimas, „kà daryt dël þydø puolimø“. Pirmas tos audrelës debesëlis bus buvæs Journal of Baltic Studies VI t. 4 nr. ádëtas Dovo Levino straipsnis, – santrauka hebraiðkai paraðytos knygos, kurios paskirtis, matyt, beesanti, kiek ámanoma iðsamiau parodyt, kad Lietuvos þydai Antrajame Pasauliniame kare nebuvæ vien tik pasyvios jo aukos, o kad daugumas tos nedidelës Lietuvos þydø dalelës, kuriai pavyko á naciø nagus nepatekti ar ið jø iðtrûkti, labai veikliai ir nuoðirdþiai kariavæ, – þinoma, sovietø pusëj, daugiausia vadinamojoj „lietuviðkoj” divizijoj ir ðiek tiek prie uþfrontiniø sovietiniø partizanø prisidëjæ. Visos

65

Lietuvos þydø masës likimo to karo metu nei aplinkybiø, nei prieþasèiø tas straipsnis nelietë, arba kiek lietë, tai tik prabëgom, taigi, ir neapdairiai. Vienas toks neapdairus sakinys uþkliuvo dr. Antanui Musteikiui, kuris negaiðdamas suskambino pavojaus áspëjamuoju varpu Tëviðkës Þiburiuose (1976 bal. 29), kad, ðtai, Jeruzalës universiteto profesorius baltieèiø þurnale lietuvius kaltina. Bûdingiausias kaltinimo pavyzdys esàs ðtai ðis sakinys: Þydai laikë sovietiná valdymà maþesniu blogiu, palyginus su naciðkuoju. Lietuviai ðitai laikë iðdavimu ir atsikerðijo (retaliated), vokieèiams uþplûdus Lietuvà, kolaboruodami su naciais ir þudydami þydus þydus. (A. Musteikio vertimas). Vietoj paraðæs ar bent paskatinæs baltieèiø studijø þurnalo redakcijà parûpinti studijà ir apie lietuviø padëtá tame paèiame kare, ar bent parûpinti atitinkamà rezervo pareiðkimà dël tokio neatsakingo opios problemos lyþtelëjimo, kaip tame Levino posakyje, A. Musteikis stojo ginèytis su D. Levinu kitoje auditorijoje ir ëmë barti já ne tiek uþ tai, kà jis paraðë, kiek uþ tai, ko neraðë. O neraðë Levinas apie þydus, kolaboravusius su sovietiniu reþimu ir padëjusius likviduoti daugybæ lietuviø... Uþsimezgë dialogas pagal klasiðkà pavyzdá: Tu melagis, – o tu paleistuvis! Tu plëðikas, – o tu þmogþudys! Neraðë D. Levinas nei apie lietuviø bandymus uþtarti þydus, nei apie iðgelbëjimus, nei apie daugelá kitø dalykø, rodanèiø lietuviø–þydø santykius ne kerðto ir ne þudymo aikðtelëse. Jo knygos uþsibrëþtoji tema tø dalykø nesiekë. Gal kitose knygose, kiti autoriai apie tuos dalykus ir raðys, ir tada bus laikas vertinti tø raðymø teisybæ ar neteisybæ. Mënesá vëliau, 1976 geguþës 27, Tëviðkës Þiburiuose pasirodë ir vedamasis su niûria antraðte: Jie mus kaltina kaltina... Priekaiðtaudama D. Levinui dël neobjektyvumo, T.Þ. [Tëviðkës Þiburiø] redakcija atmetë, kaip neátikinamà neátikinamà, A. Musteikio anksèiau cituotà D. Levino teigimà, anot kurio lietuviai kolaboravæ su vokieèiais ir þudæ þydus ið kerðto tik uþ þydø paþiûrà paþiûrà, kad sovietinis valdymas jums butø maþesnë blogybë, negu nacinis. Kà èia kalbët „neátikinamà”! Toks kerðto „pagrindimas” ne tik neátikinamas, bet tiesiog stebinantis, nes tikrai nuostabu, kaip ðitokia mintis galëjo ateiti aukðto intelekto þmogui, turinèiam bent pusëtinai susivokti psichologijoje. Juk net patys lietuviai nesutarë, kuri ið tø dviejø blogybiø bûtø jiems maþesnë, o apie þydus tai nei þydams, nei lietuviams nebuvo jokios abejonës, kad pas bolðevikus daugumai jø bus gera ar bent pakenèiama, maþumai gal bus ðiaip ir taip, bet pas nacius tai ið karto visiems „kaput”. Ne, uþ toká numatymà ir apsisprendimà niekas Lietuvoj negalëjo þydø net ir papeikt, kà jau ten kalbët apie koká nors kerðijimà. Bet dar nuostabesnis iðëjo T[ëviðkës] Þiburiø paaiðkinimas. Esà, „Jeigu ávyko þudynës, kuriose dalyvavo ir kai kurie lietuviai, tai visø pirma dëlto, kad gausûs kompartijos þydai pirmieji pradëjo naikinti lietuvius, ypaè talkindami sovietiniams rusams. Þydø ánaðas á lietuviø naikinimà sovietinëje okupacijoje buvo toks svarus ir skaudus, kad, pasikeitus sàlygoms, iððaukë apgailëtinà reakcijà” reakcijà”. Ðtai kaip! Þudynës, anuot T. Þ. [Tëviðkës Þiburiø] ávyko ne pagal naciø planà ir iniciatyvà, kaip mes ið pat pradþiø manëm ir kaip naciø archyvuose rasti dokumentai liudija, o tik visø pirma ið kerðto prieð þydus, bolðevikø kolaborantus, padëjusius ru-

66

sams lietuvius naikinti! Jei taip, tai koks gi buvo vokieèiø, naciø vaidmuo visoj toj klaikioj istorijoj? Ar toms þudynëms uþteko tik „kai kuriø lietuviø padalyvavimo”? Ar naciai, jei dalyvavo (ir net vadovavo), tai tà darë tik ið kerðto uþ lietuviø naikinimà naikinimà? Ið kitos pusës, – jeigu priekaiðtaujam tiems, kurie dël „kai kuriø” lietuviø dalyvavimo tose þudynëse visus lietuvius urmu kaltina, tai kuo geresni tie, kurie teisina ar bent bando lengvinti nusikaltimà tø „kai kuriø”, kurie, girdi, „tik kerðijo” uþ „gausiø kompartijos þydø” talkinimà rusams Lietuvà traiðkyti. Juk tie „kompartijos þydai” jau buvo pabëgæ su visa savo kompartija ir jiems kerðyti nebuvo kaip. Tai tie „kai kurie”, girdi, „apgailëtinai reagavo”: ðoko þudyti likusius nieko nedëtus þydus, be lyties ar amþiaus skirtumo, vien tik todël, kad jie þydai, nusikaltusiøjø tautieèiai. Argi tai ne kerðtas visiems tik uþ „kai kuriuos”? Þydams tai priekaiðtauja uþ generalizuotus kaltinimus kaltinimus, o savøjø „kai kuriø” net generalizuotà þudymà bando pateisint... --Po tokio plaèiakampio atsiðaukimo á atgalia ranka mûsø darþan atmestà akmenëlá, atsiliepë ir D. Levinas (T.Þ. [Tëviðkës Þiburiai], 1976 liepos 8), pareikðdamas, kad lietuvius kaltina ne jis, o faktai. Kaip ið T.Þ. [Tëviðkës Þiburiø], pusës buvo stengtasi toj polemikoj „suduoti” vis kiek stipriau, negu „gauta”, taip ir D. Levinas pasirodë tos atsiskaitymo su kaupu aistros kiek pagautas. Jo faktai ne visi taip jau grieþtai faktiðki. Pirmas, lyg ir labiausiai pritrenkiantá áspûdá turëjæs padaryti faktas tai, – kad Lietuvoj vietiniø þydø 92% buvo iðþudyti, o Danijoj 92% buvo iðgelbëti. Leiskim, kad ta statistika faktas. Bet jos sugretinimas lietuviø ir danø tautø dorumo laipsniui matuoti yra ne faktas, o demagogija. Danijos ir Lietuvos okupacijos ir ypaè þydø persekiojimo bei gelbëjimo sàlygos buvo tiek skirtingos, kad priekaiðtauti lietuviams, kodël jie neiðgelbëjo tokio paties nuoðimèio „savo” þydø, kaip danai, yra tas pats, kaip priekaiðtauti, kodël Lietuvoj sodininkai neiðaugina apelsinø bent tiek, kiek Izraelyje. Kitas faktas – tai þudynës, kurios „nekartà” prasidëjusios dar prieð vokieèiø armijos áþengimà. Taip, praëjusá kartà minëtas Pakruojo þydø sunaikinimas buvo vienas ið tokiø faktø. Bet kà reiðkia D. Levino „nekartà”? Vokieèiø armija visà Lietuvos teritorijà uþëmë per keturias dienas. Be Pakruojaus, regis tik dar viena vieta kaþkur Þemaitijoj buvo minëta, kur panaðus dalykas suspëjæs ávykti be vokieèiø iniciatyvos ir prievartos. Kol nebus konkreèiau toki faktai nurodyti ir paliudyti, tol jie turës bûti laikomi tik „ið rankovës” iðtraukti. Sako, tarp þudikø buvæ ir inteligentø (studentø, advokatø, mokytojø) ir daug karininkø bei ðauliø. Ðaudytojø tarpe buvæ 80% lietuviø, ir tik 20% vokieèiø... Vis tik „ir”, tik „daug”, tik „%”... Bet konkreèiai kiek? Deðimtys, ðimtai, tûkstanèiai? Apytikriai spëjam, kad á tuos bjaurius darbus buvo ásivëlæ gal keletas ðimtø lietuviø, ir tikrai ne vien tik ið padugniø. Bet vis tiek tai nëra pateisinimas visà tautà vadinti þudikais. --Uþsimindamas apie þydø gelbëtojus, D. Levinas jau operuoja ribotu skaièium: esà, atsirado keli ðimtai dorø lietuviø lietuviø... Tik tokià iðimtá teikësi rasti tarp pustreèio

67

milijono „þudikø”... Ir vëliau priduria, kad neutralus ir doras skaitytojas sutiksiàs, jog anais laikais lietuviø tautà charakterizavo ne tokie þmonës, kaip Ona Ðimaitë (uoliausioji þydø gelbëtoja). Taip, ne tokie. Tokiø buvo tik keletas ðimtø. Bet kodël keletas ðimtø Tumo þodþiu tariant, padliecø turëtø charakterizuoti visà tautà neutralaus ir doro stebëtojo akyse? Na, D. Levinas (kaip ir daug kitø) nëra neutralus. Bet argi nëra ir doras? Tomas Venclova, tiesa, jauèiasi, kad tauta yra viena asmenybë, todël kiekviena (nors ir vieno tautieèio) papildyta nuodëmë apsunkina visos tautos ir kiekvieno jos nario sàþinæ. Valia (ir graþu!) jam – poetui filosofui – taip jaustis, bet mes, kasdieniðkesnieji, balanso nesuvestumëm, su tokiu dësniu be rezervø sutikæ. Tiesa, „padliecà” tautietá matyt labiau nemalonu, negu koká visiðkai svetimà. Lygiai kaip ir graþiai pasireiðkusiu saviðkiu malonu pasididþiuot, kad ir nepelnytai. Bet kalbant ið rimtøjø, uþ gerus darbus pagyrimai, o uþ piktus pasmerkimai priklauso tik tiems individams, kurie juos padarë padarë, ir niekam kitam. Todël nepretenduoju, kad mane – taip pat ir visà lietuviø daugybæ – charakterizuotø (reprezentuotø) bûtinai tokie þmonës, kaip Ðimaitë ar Binkienë. Bet ir nesutinku bûti suplaktas su tokiais vardais, kaip anà kartà minëtas advokatas Petras Poþëla – Popovas ar policininkas Kimeris. Tik vienas þmoniø, – ne tik lietuviø, o ir lenkø, rusø, vokieèiø, þydø ir visø kitø þmoniø daugumos bûdingas bruoþas iðryðkëjo ásisiautëjus smurto audroms. Tai nesusigriebimas ir nesiryþimas solidariai pasiprieðinti smurtui, fatalistiðkas pasidavimas susidariusiai padëèiai: Kas bus, tas bus bus... Solþenicinas stebisi, kodël rusai ið pat pradþiø nepasiprieðino prieð savo èekistø smurtà. Girdi, jeigu kiekvienas naktá pro duris ásiverþusiam èekistui bûtø kirtæs á kaktà kirviu, plaktuku ar bent kuoka, tai gal ir èekistai butø susigûþæ, matydami, kad aukos ne taip pigiai paimamos. Bet taip nebuvo nei Rusijoj, nei niekur kitur. Nebuvo ir Lietuvoj. Neðoko visa lietuviø tauta solidariai ginti ir gelbëti „savo” þydø. Bet priekaiðtaujantiems uþ toká apsileidimà ar abejingumà derëtø prisiminti (arba suþinoti, jei savo laiku nepastebëjo nepastebëjo), kad kai anà birþelio 14-tà per vienà naktá beveik du nuoðimèius visos lietuviø tautos iðplëðë ið namø, sukrovë á galvijinius vagonus ir siuntë galvijiðkam likimui, tai visa lietuviø tauta irgi neðoko solidariai ginti ir gelbëti uþ þydus savesniø gi savo tautieèiø, kaimynø, draugø, giminiø ir net ðeimos nariø. (Jei ir bûtø ðokæ, negi bûtø apgynæ.) Taèiau iðtikusiø ano meto tremtiniø memuaruose neteko pastebët priekaiðtø tada Lietuvoj dar likusiems, kodël negynë. --Vienas ið D. Levino faktø (sàraðe atþymëtas Nr. 9) yra þydø tautos nuo pat Biblijos laikø susikurtoji tautinë atmintis atmintis, kurios dëka, esà, þydai niekad neuþmirðo, kas buvo jø prieðas ir kas bièiulis. Bûtø galima pridurti, kad dar gana daug þydø net ir ðiais visuotinio tautø lygybës pripaþinimo laikais nepamirðta ir kito biblinio postulato, – kad þydai esà Dievo iðrinktoji tauta. Gal tokia tautinë atmintis ir ne veltui yra pasididþiavimà þadinanti vertybë, bet ji, gal bût, yra ir viena ið svarbiøjø ar net pati svarbiausioji þydø tautos tragedijø prieþastis. Kadangi ta atmintis nesitenkina

68

tik faktø registracija istorijoje, o verda – dega irgi ið Biblijos atskambanèiu linkëjimu prieðams, kad prakeikimas kristø ne tik ant jø, bet ir ant jø vaikø ir jø vaikø vaikø galvø. Tai atsiskaitymo su kaupu ideologija. Atsiskaitymo ne tik su paèiu piktadariu, bet ir su visa jo gimine, tauta, netgi su bûsimomis jos kartomis. Kas beiðgalvotø efektingesná bûdà savo prieðø skaièiui palaikyti ir vis be paliovos didinti didinti! --Tokia „tautinë atmintis”, taèiau, nëra vien þydø patentas. Nesvetima tai apraiðka ir mûsø lietuviø tarpe. Pernai D. Levino áskeltas ir A. Musteikio su T[ëviðkës] Þiburiais ápûstas lauþelis, po D. Levino dar kartà siûbtelëjimo þibalu, ásiliepsnojo lietuviø laikraðèiuose ir organizacijose smarkiau, negu kada nors. Lietuviø „tautinëj atminty” jei ir atgijo ðiek tiek draugiðkø þydø prisiminimø, tai nepalyginti ryðkiau ir daugiau atgijo prieðiðkø þydø vardø ir darbø, kuriais lietuviai, ásiþeidë uþ generalizuotus urminius priekaiðtus ið þydø pusës, lygiai taip pat generalizuotai svaidosi kaltinimais urmu á visus þydus, – uþ gal tik keliolikos deðimèiø ar keleto ðimtø buvusiø Lietuvos þydø kadaise padarytus Lietuvai þalingus darbus. Tokiose „tautinës atminties” demonstracijose teisybës vieta esti, kaip pelenës, – uþpeèkyje. Ið tokios „atminties” tik trykðta ir auga pyktis ir neapykanta tarp þmoniø, niekad gyvenime net nesusitikusiø ir niekad nieko vieni kitiems nepadariusiø. Net ir Pr. Èepëno turininga, dokumentuota apþvalga (Tëv. Þiburiai 1977, Nr. 11– 14) ne kaþin kiek teiðkilo ið atsikertamosios polemikos lygio. Þydø laikysenos pirmaisiais bolðevikinës okupacijos metais Lietuvoj apibûdinimas, pailiustruotas teroro dirigentø postuose buvusiø þydø pavardëmis, ðiaip jau nebûtø reikalingas svarstant vokietmetyje ávykusias þudynes. Nebent ið tikrøjø bûtø linkstama „suprasti” þudynëse aktyviai dalyvavusius lietuvius, kaip uþsidegusius uþ su bolðevikais pabëgusiø þydø darbus atkerðyti bet kokiems po ranka pasitaikiusiems þydams... Ði kerðto „supratimo” gaida skambëjo daugelyje ðios polemikos straipsniø, pradedant paèiu A. Musteikio debiutu. Laikraðtinë polemika nepadëjo iðpainioti senø lietuviø – þydø sàskaitø. Ji tik ið naujo padirgino aprimstanèià þaizdà. Tenka dar apmàstyt, ar iðpainios tas sàskaitas Tel-Avive, Jeruzalëj, New Yorke ir Èikagoj raðomos ar þadamos knygos. Akiraèiai, 1977. Nr.5(89)

Painios sàskaitos III. Knyginë iliuzija Taip. Tel-Avive, Jeruzalëj, New Yorke ir Èikagoj, ar gal ir dar kur nors, raðomos ar þadomos raðyti ir leisti knygos apie þydø likimà Lietuvoje 1941–44 metais. (Þr. Akiraèiø 1977 geg. mën. 11 psl.) Ið þydø puses jau yra ir paraðytø bei iðleistø – anglø kalba – knygø, maþiau ar daugiau lieèianèiø ir tuos ávykius Lietuvoje. Tenai esanèiuose uþsiminimuose apie Lietuvà – jei ir ne visur, tai berods daþniausia – esti maþiau ar daugiau lietuviams, retkarèiais net lietuviø tautai aplamai, kaltinamojo pobûdþio teigimø. Lietuvius tai jaudina ir net erzina.

69

Suprantama. Tie, kurie patys tø þudyniø nematë ir neturëjo progos apie tai girdët ið tiesioginiø liudininkø, daþniausia visai nuoðirdþiai tiki, kad prie tø þudyniø kaip nors prisidëjusiø lietuviø visiðkai nebuvæ nebuvæ, arba jei buvo, tai kas nors ið „visuomenës padugniø” padugniø”. Kurie yra ðiek tiek kitaip tà dalykà matæ ar girdëjæ, visà atsakomybës svorio centrà noriai verèia ant vokieèiø komandos, o tos komandos paklausiusius lietuvius teisina buvus tik neatsakingais árankiais. Tad, susidûræ su kitokiais þydø teigimais, reaguoja á juos, kaip á nepagrástus, neteisingus, galbût net tyèia piktybiðkus uþsipuolimus. O tie tariami uþsipuolikai paprastai visiðkai nesijauèia turá savo teigimuose agresyviø tyèinio kaltinimo intencijø. Jie jauèiasi, kad tik konstatuoja jiems tikrai þinomus faktus. Deja, tas þinojimas daþniausia irgi nëra, net negali bûti, objektyvus. Þydø turimosios informacijos apie tai, kas anuomet juos Lietuvoj iðtiko, yra gaunamos tik ið nedidelio kiekio kuriuo nors bûdu iðlikusiøjø ið tos katastrofos. Tie liudininkai tikrai daugiau ir ið arèiau, negu bet kas kitas, yra matæ, kas tenai tada dëjosi. Bet jie matë juos naikinusios maðinerijos tik vienà dalá – sargus, varovus, budelius. Jei tie buvo aprengti kokiomis surinktinëmis Lietuvos policijos ar kariuomenës uniformos liekanomis ar net civiliðkai apsirengë, ir jei jie kalbëjo lietuviðkai (sako, kad buvæ ir kitaip kalbëjusiø), tai liudininkai ir negali paliudyti kitaip, kaip tik taip, kad juos saugojo, varinëjo ar ðaudë – lietuviai. Knygas raðantieji vis dëlto turëtø atsiþvelgti á liudininkø perspektyvos ribotumà ir turëtø bûti atsargesni duomenis suvesdami, ypaè iðvadas apibendrindami. Knygø autoriai turëtø itin kritiðkai priimti sovietiniø saugumieèiø ar jø átaigotø þurnalistø pervirðkintus duomenis, nes paprastai tai yra tik pagal jø skoná sufrizuota ir tik jø interesams priderinta medþiaga. Pagal dësná „mûsø prieðo prieðas yra mûsø draugas” þydø veikëjai per naiviai ir per ilgai pasitikëjo sovietiniais duomenimis apie naciø kolaborantus „þydø klausimo sprendime”. Dël to gana daugeliu atvejø jie buvo planingai nukreipiami nuo savø interesø á aklà talkininkavimà sovietiniams saugumieèiams. Net ir dabar, kai paaiðkëjo, kad buvusio þydø prieðo prieðas toli graþu nëra toks geras þydø draugas, kaip manyta, vis tiek dar yra þydø veikëjø, mielai tebepasiduodanèiø sovietinio saugumo siundymams vaikytis paskui neva tebesislapstanèius þydø þudikus Baltijos kraðtø ir apskritai Rytø Europos politiniø pabëgëliø tarpe. Gal ir buvo, gal ir tebetûno kur nors toks vienas kitas sukiuþæs senukas, bet kiek gi bûtø to laimëjimo Izraeliui ar Lietuvos þydø palikuonims ið tø ðen ten iðlikusiø tikrø ar gal ir tik tariamø nusikaltëliø sudorojimo? O ðalia tø vargiai besurandamø ar iðaiðkinamø, visa eilë siundymø buvo nukreipta kaip tik á tokius asmenis, kurie – mums dël to nëra jokios abejonës – në trupinëlio pikta nëra padaræ þydams, tik kuriuos pasiekti sovietiniams saugumieèiams kitais sumetimais nagai nieþti, o pirðtai per trumpi. Tokiais ðtai atvejais paslaugûs þydø veikëjø tarpininkavimai visà ryteuropinæ politinæ ir nepolitinæ iðeivijà piktina ir drumsèia jos nuotaikas þydø atþvilgiu.

70

--Kiekvienà kartà, kai tik pasklinda þinia apie þydø iðleistà knygà kalbamuoju klausimu, daþnam mûsiðkiam veikëjui ar veikëjø patarëjui bematant ðauna á galvà geniali mintis: – Ir mes turim paraðyt, turim iðleist knygà, bûtinai angliðkà, kurioje turim bûtinai atremt „visus tuos piktus þydø kaltinimus”! Pernai rudená net dviem knygom toki nutarimai priimti: Vliko – Jasaièio ir Tarybos – Prunskio. Ar ne per ðviesiø iliuzijø tie mûsø veikëjai ir patarëjai yra susikûræ apie knygas knygas? Visø pirma – argi mes pajëgsim èia tokià knygà paraðyt? Tai yra, argi mums ámanoma èia surinkt tokiai knygai reikiamos medþiagos, kad tai bûtø rimtas, svarus veikalas, o ne vien tik irzlus atsispjaudymas, kaip dauguma atsispjaudymø laikraðèiuose? Nëra èia ko stypèiot apie krûmus. Prisipaþinkim tiesiai, kad nieko nebus. Domas Jasaitis sakë, kad dar Vokietijoj, maþdaug 1947 metais raginæs Vlikà rinkti duomenis tokiai knygai ir grasinæs pats per savo vadovaujamà Raudonàjá Kryþiø rinkt, jeigu Vlikas nerinktø. Bet Vlikas tada jau klimpo á keliolika metø trukusá ginèà su Diplomatijos Ðefu, ir jam, matyt, neliko laiko uþsiiminëti dar ir „þydiðkais reikalais“. Jasaitis gal ðá tà ir surinko, bet iki knygos tai buvo dar labai toli. Praëjo 30 metø ir – vis dar labai toli. Po pernai pakartoto jau galutinio nutarimo tokià knygà iðleisti, buvo dar kartà kreiptasi „á visuomenæ“ – siøskit medþiagos. Jeigu taip, tai nereikëjo bûti nuostabiu aiðkiaregiu, kad numanytum, jog knygos nebus. O jei ir bus, tai tik kaþkoks spausdintas uþkamðalas, kurá maþdaug apie 1980 metus pasidalinsim patys savo tarpe ir pasiguosim, kad „darëm, kà galëjom“. Nes gi, jeigu dabar, 1977 metais, medþiagos dar nëra, tai jau ir nebus. Tiesà sakant, ta medþiaga mums ne tik dabar, bet ir prieð 30 metø jau buvo neprieinama. Patikimoji medþiaga liko Lietuvoj ir pateko á nepatikimas rankas, kuriose ji buvo panaudota tik tiek, kiek tiko prosovietinei propagandai, o visa kita sudëta – „saugumasþinkur“. DP stovyklose tada, tiesa, dar buvo daugiau ir nepalyginti ðvieþesniø liudytojø, negu dabar. Bet liudytojai, bûdami toli nuo ðaltiniø, svetur, neámanomi patikrinti, visada neþinia, kas jie daugiau: liudytojai, ar gandoneðiai. Tad liudijimai, jei ir anuomet surinkti, tokiam rimtam reikalui bûtø tik treèios ar ketvirtos rûðies medþiaga. Be to, visai galimas dalykas, kad kas daugiau þinojo, tas daþniausiai maþiau tebuvo linkæs atvirai kalbët. Dabar jau ir tos ketvirtarûðës medþiagos dauguma uþkasta kapuose, o kiek dar ne, tai ji 30 metø senesnë, 30 metø tolesnë nuo ávykiø, 30 metø dulkiø sluoksniu apneðta. Tik vienas dalykas atrodo yra iðlikæs laiko nepaveiktas. Tai vengimas prasitart apie dëmes tautieèiø ano meto pasielgimuose. Bendruomenës optimistai buvo pasiðovæ padët Vlikui (jei norëtø, tai ir Tarybai) rinkti iðlikusius liudijimus per apylinkes apylinkes, tiesiog kontaktuojant kiek galima daugiau vyresniø kaip 40 m. amþiaus lietuviø pokariniø ateiviø ir teiraujantis, ar jie kà atsimena apie

71

1) þydø suëmimus ir ðaudymus pirmomis vokieèiø – rusø karo dienomis Lietuvoj, 2) þydø surinkimà á getus, 3) vëlesnius suðaudymus ir 4) þydø gelbëjimus bei slapstymus. Visais atvejais manyta ðá tà atsimenanèius kalbinti, kad paliudytø – kur, kada, kas, kà ir kaip. kaip Girdëjau, kad pakalbinti apylinkiø veikëjai tokio uþdavinio iðsigandæ. Sako, ryþtøsi rinkti liudijimus, lieèianèius tik ketvirtàjá klausimà, apie þydø gelbëtojus. Dël pirmøjø trijø, tai, girdi, toki klausinëjimai tik sukeltø visuotiná pasipiktinimà Bendruomenës vadovybe. Atrodo, kad Bendruomenës Vadovybë, bent kol kas, nuo tos medþiagos rinkimo susilaiko. O intencija jos buvo gera: suregistruoti, kiek dar ámanoma, visà teisybæ, su aureolëmis ir dëmëmis, dëmëmis nes tik objektyviais duomenimis paremta studija galëtø bûti vertinga. Deja, to nesupranta ir nepripaþásta ðovinizman iðsigimæ patriotai. Kad ir ne kaþin kiek jø mûsø tarpe, bet rëksmingi, ir B[endruome]nës vadovybë, matyt, dël ðventos ramybës, traukiasi á ðalá. Domas Jasaitis vis tiek buvo optimistas ir, sako, tikëjosi, net þadëjo knygà paraðyt, gal net ðá rudená. Bet mirë ðá pavasará... Ápëdinio tam darbui tæsti ir baigti nematyt, ir vargu ar toks beatsiras. O ar reikia reikia? --Visø pirma yra ásidëmëtina, kad niekad nereikia plëðtis bûtinai daryti tai, ko negali padaryt. O jeigu ir galëtumëm kà bent pusëtinai vertinga pagamint, – kà tai reikðtø lietuviø bei Lietuvos reikalui? 1941 metø ávykiai lietuviø – þydø santykyje buvo tragiðki, bet jie jau niekad nebesugráðianti praeitis. Jei kai kurie þydai – toli graþu ne visi ir nei ne dauguma – sviedþia dël to lietuviams ar Lietuvai pagieþø þodá, tai yra tik paskirø individø pareiðkimai. Nei þydø tauta in corpore corpore, nei Izraelio valstybë nekelia lietuviø tautai ar Lietuvos valstybei bylos su reikalavimu atsakyti uþ tuos ávykius, ir negali kelti, kadangi Lietuvos valstybë tada nebefunkcionavo ir lietuviø tauta nebuvo Lietuvoj ðeimininkë. Privaèios neigiamos opinijos apie lietuvius, þinoma, gali istorijà mums nemaloniai priðiukðlinti. Bet ðiukðlëms praðluot geriau tinka taiklios, tinkamoj vietoj áspraustos recenzijos. Tam reikia iðtisø atsiðaudomøjø knygø. Jei manom, kad, kai á mus „sviedþia“ knyga, tai reikia „sviest“ atgal irgi knyga ar dviem, tai turëtumëm suprast, kad mes su þydais tokio „knygø karo“ në ið tolo negalëtumëm laimëti. Jø intelektiniai ir finansiniai resursai tam reikalui nepalyginti didesni ir kuo ne kuo, o knygomis tai prieð juos tikrai neatsisvaidysim. Ir viena ar pora, tegu ir neblogø, tegu ir átikinanèiø knygø – jei kokio nuostabaus laimikio dëka ir pavyktø kam ið mûsø tokias paraðyti – padëtø labai maþai ar beveik visiðkai nieko nepadëtø. Dabar knygø priraðo ir iðleidþia tiek, kad net geriausiøjø atrankos ne tik iðsamesniø recenzijø, o ir trumpø paminëjimø þmogus nespëji paskaityt. Tai kiek tikimybës, kad mûsø tokia tema iðleista knyga susilauks dëmesio tarptautinëj ar bent Amerikos vieðojoj nuomonëj? Aukðta tikimybë tik tokia, kad ðitokios mûsø knygos uþimtø labai tvirtà pozicijà tarp „worstselleriø” „worstselleriø”. O ið tokios pozicijos knyga niekaip negali atlikti to uþdavinio, kurio ið jos tikimasi.

72

Paguodai verta pastebëti, kad ir tos „á mus svaidomosios” knygos taip pat daþniausia nëra kaþin kiek iðkilusios ið „worstselleriø”. Nors mes ir jaudinamës dël jø, kai iðgirstam ar pamatom, bet manyti, kad ir „visas svietas” jas girdi ir mato, yra tik „baimës dideliø akiø” sukurta iliuzija. --Antra vertus, ne visos þydø apie Lietuvà raðomos knygos Lietuvai negeros. O kai kurios, kad ir ne visai mums malonios, gal vis dëlto ir ne visai neteisingos. Gal ne tik þydø, o ir mûsø raðymuose tuo klausimu yra kai ko taisyt ir „atremt”. Pagaliau, visada pasiliks dalykø, dël kuriø niekad nesutarsim ir nebûtina stengtis sutart. Yra dalykø, taip skirtingai pergyventø, kad neámanoma visiems vienodai juos atminty neðiotis. Norëtøsi sulaukt tos didþiosios knygos apie Lietuvos þydijos likimà II Pas. karo metu, kurià, anot D. Levino, ruoðia Lietuvos þydø iðeivija Izraelyje su dr. J. Robinsonu ir L. Garfunkeliu prieðakyje. Toje knygoje, sako, bûsià suraðyti faktai apie tai, kas atsitiko kiekvienoje Lietuvos gyvenvietëje – kiek þydø buvo nuþudyta ir kas juos þudë. (Atskirame straipsnyje bûsià pasakyta ir kas buvo gelbëtojai.) Mano „bendrabutieèio” ið kauniðkio kalëjimo advokato Levo Garfunkelio ir buvusio Lietuvos uþsieniø reikalø ministerijos juriskonsulto, nuopelningo Lietuvos interesø gynëjo tarptautinëj plotmëj, dr. Jokûbo Robinsono vardai, reikia tikëtis, yra stipri garantija, kad knyga bus parengta kruopðèiai, kompetentingai ir ámanomai objektyviai. Betgi nereikia turëti iliuzijø, kad tai turëtø bûti lietuviø vaidmens Lietuvos þydø likime iðteisinamoji ar bent ginamoji knyga. Nors Tel-Avive ar Jeruzalëj yra daug geresnës galimybës duomenims rinkti, negu mums New Yorke ar Èikagoj, vis tiek jie negalëjo tø duomenø gauti ið kitur, kaip tik ið liudininkø, faktus maèiusiø ne laisvai skraidanèio paukðèio, o tik kaèiø gaudytos ir po ðluotomis ar urvuose iðsislapsèiusios pelytës akimis. Arba ið stalininio saugumo pervirðkintø ir perfrizuotø dokumentø. Jei ta knyga irgi uþtruko daugiau kaip tris deðimtmeèius, tai gal ir todël, kad tik neseniai, imigracijai ið Lietuvos Izraelyje pastaraisiais metais þymiai padidëjus, atsirado daugiau liudytojø. Bet jø prisiminimai irgi jau 30 – 35 metø amþiaus, arba ið antrø – treèiø lûpø perduodami. Visos aplinkybës stumia ir traukia tà knygà bûti greièiau skundø knyga knyga, negu ðalta, interpretacijomis nesuinteresuota faktø registracija. Nenustebkime, kam teks jà matyti, jei rasime joje didþiulá skausmingø skundø rinkiná, skundø ir prieð lietuviø tautybës budelius. Gal, visai to nenumanydamas, bûsiu irgi kiek prisidëjæs prie sudarymo tos knygos rengëjams áspûdþio ir apie lietuviø visuomenës nusiteikimà þydø atþvilgiu tà arðiausio þydø þudymo vasarà, arba ir kiek vëliau. Prieð keliolika metø paskolinau dr. Robinsonui, tada buvusiam Izraelio delegacijoj Jungtinëse Tautose, Lietuviø Archyvà ir Lietuvos keliø þemëlapá. Po ilgoko laiko suþinojau, kad dr. Robinsonas iðvykæs á Izraelá ir nenumato New Yorkan gráþti. Dabar spëju, kad tie leidiniai jam galëjo bûti reikalingi tai knygai rengti. Þemëlapyje juk yra suþymëti visi Lietuvos miestai ir miesteliai, kur

73

gyveno þydai. O Lietuviø Archyve buvo rinkinys straipsniø ir net kaip ir studijø apie tai, kà Lietuvai atneðë 1940–41 metø bolðevikinë okupacija. Kai kuriuose straipsniuose autoriai, kiek pamenu, pabrëþtinai ir net patetiðkai dëstë þydø – paskirø asmenø, pavardëmis nurodytø, ir apskritai þydø – vaidmená okupacinëje valdþioje. Lietuviø Archyvas (keturi tomai) buvo leidþiamas vokieèiø okupacijos metais, generalkomisariato prieþiûroje, ir buvo gana aiðkiai matyt, kad redaktoriai ir bent kai kurie bendradarbiai arba buvo paraginti, ar gal ir patys „susiprato” stipriau pabrëþti antiþydiðkà gaidà. Taigi tie leidiniai gali daryti áspûdá kaip ir dokumentø neva liudijanèiø „lietuviø visuomenës” ano meto nusiteikimà þydø atþvilgiu... Ir vis dëlto, net ir prileidþiant, kad ir ta þadamoji knyga gali bûti lietuviams ne maþiau nesmagi, kaip ir kai kurios kitos, neatrodo, kad bûtø prasminga ir reikalinga stengtis bei rengtis kaip nors, bûtinai irgi knygos pavidalu, ir jà „atsverti”, „atremti” ar „nuginèyti”. Jeigu mes èia vis dar raginamës veikti, raginamës kà nors daryti Lietuvos labui, tai tie mûsø veikimai turëtø bûti orientuojami visø pirma á Lietuvos ateitá, nes gi neturim ið ko eikvoti pastangas praeities sàskaitoms, ir dar tokioms painioms, o Lietuvos ateièiai në kiek nelemtingoms sàskaitoms narplioti. Ko ið tikrøjø reikia, tai kad bent keletas tø mûsø visuomenininkø, publicistø ir istorikø, kurie ligðiol uþkliûdavo uþ tø sàskaitø ar dël jø jaudinosi, ryþtøsi labai atidþiai, kad ir kritiðkai, bet be iðankstinio prieðtaringumo ásigilinti á þydø sukauptuosius duomenis apie tuos nelemtus ávykius. O besigilinant, bûtø prasminga jiems turëti po ranka ir viskà, kas ir ið lietuviø pusës apie tai liudyta bei kas mûsø publicistikoje apie tai teigta ir ginèyta. Jei Bendruomenei ar kam kitam dar pasisektø kaip nors papildomai surankioti paðalëse iðlikusius liudijimus, jie, be abejo irgi bûtø labai naudingi turëti prieð akis, besigilinant á Izraelyje suraðytus liudijimus „nuo leisti o á tam kito duobës kraðto”. Bet visa tai tûrëtø bûti kaupiama ne knygoms leisti, tikrà archyvà, prieinamà tiems, kas tikrai nuoðirdþiai tuo klausimu domësis ir stengsis áþvelgti ámanomai daugiau tiesos tiesos. Tà tiesà gerai paþinti nëra pirmos eilës skubumo reikalas. Ne skubiai, o kruopðèiai dera jos siekti. Ir ne ðiø dienø veiklos programai jos reikia, o reikia tam, kad ateinanèiai kartai bûtø parengtas sàþiningas paaiðkinimas, kai kas ið jos pasidomës ir pasiteiraus, – o kas gi, kaip ir kodël ið tikrøjø ten tada atsitiko? Gal kas á visà tà – þydø ir mûsø sukauptà – medþiagà ásigilinæs, pasijus tiek atradæs ir tiek beturás ko pasakyt, kad ir knygà – be jokio Vliko ar Tarybos nutarimo ir „spaudimo” – paraðys. Tai bûtø knyga ne polemikos verpetams tarptautiniuose vandenyse kelti, o mums patiems, mûsø bûsimosioms kartoms skaityti. Tai bûtø pats tikslingiausias tø painiø sàskaitø atpainiojimas. Akiraèiai, 1977. Nr.6(90)

74

„SU AUREOLËMIS IR DËMËMIS...“ NE VIEN APIE ASMENYBES Mykolas Sleþevièius – Lietuvos „kairës” simbolis Kà tik minëjome 10 metø sukaktuves nuo Lietuvos ministerio pirmininko Juozo Tûbelio mirties. Pereità savaitæ suëjo 10 metø ir nuo kito þymaus Lietuvoje asmens, kelis kartus buvusio Lietuvos ministeriu pirmininku, nors ir ne po ilgà laikà. Tai buvo Mykolas Sleþevièius, Lietuvos Valstieèiø Liaudininkø Sàjungos þymiausias vadas. Gaila, tuo tarpu neturime po ranka nei plaèios objektyvios medþiagos, nei artimai já paþinojusiø asmenø, galinèiø padëti – plaèiau apibûdinti jo asmená. Tad teks ðá kartà pasitenkinti tik keliais bruoþais. Mes èia pavadiname já Lietuvos politinës „kairës” „kairës”, tai yra kairiosios srovës simboliu. Tiesa, politiniu atþvilgiu jis nebuvo tikras „kairysis”. Jis nebuvo socialistas, nors jo politinë grupë kurá laikà ir neðiojo Socialistø Liaudininkø Demokratø Partijos vardà. Bet kiekvienu metu, kada þymesnës Lietuvos „kairiosios” grupës, tai yra, socialdemokratai ir liaudininkai eidavo iðvien, tai jø prieðaky formaliai ar bent faktiðkai stovëjo Mykolas Sleþevièius. Kaip katalikiðkøjø politiniø partijø virðûnëje visada buvo kun. Mykolas Krupavièius, neþiûrint, kas formaliai toms grupëms vadovavo, taip kairiojoj pusëj vyriausiu autoritetu visuomenës akyse buvo Mykolas Sleþevièius. Tie du Mykolai ir buvo þmoniø nuomonëje lyg tø grupiø simboliai. Kai rinkimø metu eidavo kova tarp kataliðkosios ir kairiosios srovës, tai þmonës paprastai statydavo klausimà – uþ katrà Mykolà: Krupavièiø ar Sleþevièiø? (Tarp ko kita – Krupavièiø vadindavo „Mykolu juoduoju”, nors Ðleþevièius buvo nei kiek ne ðviesesniø plaukø, kaip ir Krupavièius, tik gal atrodë ne toks „juodas”, kad neneðiodavo barzdos ir buvo daugiau praplikæs...) --Sunku pasakyti, kaip bûtø buvæ Lietuvoj, jei Sleþevièius bûtø buvæs vyriausybës virðûnëje ilgesná laikà. Sprendþiant ið jo vadovaujamos politinës grupës ðûkiø, bûtø buvæ galima laukti daugiau platesnes mases viliojanèiø uþsimojimø, tik neþinia, kaip bûtø buvæ su ávykdymu... Ðità abejojimà sukelia tarp ko kita ir ðitas faktas, kad

75

Sleþevièiaus vadovaujama vyriausybë ið karto pasijuto neðama verpetø, nebeiðlaikanti vairo rankose... Kas kita butø buvæ, jeigu ta vyriausybë bûtø turëjusi seime tvirtà daugumà ir nebûtø turëjusi lankstytis á visas puses, kad iðlaikytø savo pusëj reikalingà seimo nariø skaièiø. Bet tà reikiamà skaièiø sudaryti, buvo sunku. Reikëjo daryti nuolaidas arba krikðèionims demokratams, su kuriais tada liaudininkai buvo, kaip ugnis su vandeniu, arba... tautiniø maþumø atstovams: þydams, lenkams, vokieèiams... Nëra jokios abejonës, kad nei Sleþevièius, nei jo ðvietimo ministeris prof. V. Èepinskis – socialdemokratas ir... ðventraðèio þinovas – neturëjo jokio palinkimo leisti bangai bet kadangi vyriausybei reikëjo lenkø atstovø plëstis Lietuvos lenkinimo bangai, balsø, tai buvo leista ið karto atidaryti net kelios deðimtys naujø lenkiðkø mokyklø Lietuvoje, kuriø tikslas buvo neabejotinai propagandinis. Reikëjo daryti visà eilæ ir kitø panaðiø nuolaidø – ne dël to, kad tai áeitø á vyriausybës vadovø ásitikinimu reikalingà programà, o dël to, kad reikëjo sumokëti duoklæ uþ balsus, reikalingus vyriausybei laikytis. Ðita kaina ano laiko vyriausybë manë laikytis savo vietoje ir vykdyti savo programà. Ið to galima spræsti, kad Sleþevièius buvo politikas politikas, jam nesvetima buvo politinë „komercija”, jis nevengë dësnio „duotas uþ duotà”. Bet bandydamas savo gabumus ðioje politinëje „komercijoje” ir turëdamas prieð akis labai idealius tikslus, jis, matomai, perdaug pasitikëjo politiniø kombinacijø galingumu ir permaþai kreipë dëmesio á tai, kas dedasi praktikoje, kas dedasi èia pat aplinkui... Visa Lietuva pradëjo ðaukti, kad komunistai perdaug kelia galvà ir kad su tuo negalima juokauti, reikia kà nors daryti. Sleþevièius ir jo vyriausybë, gal nenorëdama nustoti populiarumo tuose sluoksniuose, kuriø balsø dëka paëmë á savo rankas valdþià, – nesiëmë jokiø energingesniø priemoniø komunistams sudrausti, net nepadarë nieko tokio, kas susirûpinusià visuomenæ nuramintø, duotø pasitikëjimo, jog vyriausybë kà nors daro... Ið kitos pusës, pasakojama, Sleþevièius buvæs áspëtas apie gruodþio mënesio 17 dienos perversmo rengimà. Ir tuos áspëjimus jis priëmæs labai abejingai, lyg netikëdamas, kad kas nors panaðaus galëtø bûti. Ið to tenka daryti iðvadà, kad Sleþevièius labai idealistiðkai pasitikëjo demokratinës santvarkos veikimu, á dalykus þiûrëjo perdaug teoriðkai. Tas faktas, kad gruodþio 17 d. perversmas ávyko be jokio pasiprieðinimo, ginanèio vyriausybës pozicijas, – kaip beþiûrëtumëm á patá perversmà, gerai ar blogai já vertintumëm, – rodo, kad vyriausybë buvo maþiausiai neatsargi ir bet kas galëjo jà lengvai paðalinti. Todël daug kam iki ðiai dienai tebëra neaiðku, kaip Sleþevièius, kuris yra ne kartà pasirodæs didelës iniciatyvos þmogus (garsiausias jo ryþtingumo apsireiðkimas yra labai daþnai minimas jo vyriausybës 1919 metø pirmasis atsiðaukimas, kuris kvietë Lietuvos vyrus eiti savanoriais ginti Lietuvos nepriklausomybës), 1926-ais metais tokio ryþtingumo neparodë nors turëjo savo rankose didelæ galià.

76

Ðiaip ar taip, idealiø sàlygø savo, kaip politiko, gabumams parodyti Sleþevièius neturëjo. Bûtø galima sakyti, jeigu ne sàmokslininkai, tai tos sàlygos bûtø buvusios... Taip, jeigu þmonës nebûtø þmonës, tai kiekvienas geros valios þmogelis galëtø bûti puikiu ministeriu pirmininku arba prezidentu. Mykolas Sleþevièius buvo vadovas politinës grupës, kuri skelbësi atstovaujanti smulkiuosius ûkininkus, smulkiuosius savininkus, smulkiuosius verslininkus... Bolðevikø vartojamu pavadinimu tariant – „smulkiàjà burþuazijà”. Sleþevièiaus grupës programoje buvo áraðyta maþesnë þemës nenusavinama norma, negu kitos grupës siûlë. Pats Sleþevièius, ið profesijos advokatas ir miesto þmogus, vargiai ar galëjo apskaièiuoti, kokio didumo þemës ûkis Lietuvoje gali bûti ekonomiðkiausias, ir ko bei kiek reikia, kad smulkûs ûkiai galëtø tinkamai iðsilaikyti, ðioje srityje jam turëjo bûti autoritetais tos srities specialistai. Galima bûtø ir ðiandien ilgai ginèytis, ar gilesnë þemës reforma bûtø gerai ar blogai pasisekusi. Aplinkybës neleido Ðleþevièiui árodyti, kad jo tiesa... Jei Sleþevièius bûtø ilgiau pasilikæs prie Lietuvos vairo, be abejo, Lietuva bûtø daug anksèiau susilaukusi tokiø dalykø, kaip civilinës metrikacijos, tikybos neprivalomumo mokyklose, o gal net ir formalaus Baþnyèios nuo Valstybës atskyrimo. Bet galimas dalykas, kad ir tais klausimais jam bûtø reikëjæ skaitytis su jëgø santykiu seime, su þmoniø paþiûromis á dalykus, ir daugelio dalykø nesiskubinti vykdyti, kas programoje numatyta. Ir jam, kaip ir kiekvienam kitam, tarp kitko, bûtø reikëjæ skaitytis su finansiniais kraðto galimumais. Jeigu Mykolas Sleþevièius koká deðimtmetá bûtø buvæs Lietuvos ministeriu pirmininku, nereikëtø stebëtis, jei já bûtumëm matæ jau ne kaip plaèiø sumanymø këlëjà, o aiðkintojà, kas galima, ir ko negalima... Gal tada kiti bûtø raginæ statyti ûkininkams mûrinius trobesius, elektrifikuoti Lietuvà, maþinti þemës mokesèius, o já bûtumëm girdëjæ raginantá sulaikyti uþsimojimus kraðto pajëgumo ribose... Bet ðiandien tai tik spëliojimai. Aplinkybës lëmë Sleþevièiui daugiausiai bûti oficialios bei neoficialios politinës opozicijos virðûnëj. Ir jis toks buvo. Tiesus, ne perdaug verþlus, ne perdaug nuolankus. Tiesa, stebëtojui ið tolo Sleþevièius niekad nedarë áspûdþio, kad tai maþaturèiø sluoksniø politinis vadas. Jis pats buvo geras advokatas, gerai uþdirbdavo, gyveno, Lietuvos mastu imant, turtingai. Ir pati jo iðvaizda, laikysena darë áspûdþio, lyg jis bûtø tikras miestietis ir nemaþas „ponas”. Bet su juo santykiavusieji pasakoja, kad buvo ne tik geras teisininkas, bet ir teisingumo principø þmogus, autoritetingai draugiðkas. Advokatai já gerbë, kaip savo vyresnájá ir mielai já rinkdavo savo organizacijos vadovybën. Teisingai vienas paminëtojas pareiðkë, kad to asmens platesnio ávertinimo dar tenka palaukti. Tai buvo þymus asmuo Lietuvos nepriklausomybës atstatymo laikotarpyje. Deðimèiai metø praslinkus nuo jo mirties, aplinkybëms taip nepaprastai pasikeitus, yra tinkama proga neðaliðkai iðkelti aikðtën jo, kaip politiko, intymesnius,

77

ne tiek daug vieðumoj pasireiðkusius nusistatymus. Tai gali padaryti buvæ artimesni jo bendradarbiai. Tikime, kad jie tai padarys. Ir linkime, kad tà darbà darant, kiekvienam ið jø vadovautø tik noras atskleisti tiesà. Tokiu atveju, kiekvienas, kas ir nesutiko su asmens politiniais nusistatymais bei sumanymais, tinkamai pagerbs þymø lietuviø tautos asmená, ávertindamas nuopelnus ir surasdamas þmogiðkas klaidas, nuo kuriø nei vienas ðios þemës mindþiotojas nëra apsaugotas. Dirva, 1949 10 21. Nr.42

Balys Sruoga prabilo ið anapus... Deðimtme èiui nuo jo mirties sueinant Deðimtmeèiui „Ilgà, ilgà pradalgëlá Pievoj iðvarysiu!“ Kas ið dabartinës pusamþës kartos nëra jaunystëje kartojæs Balio Sruogos jaunatviðko uþmojo suþvanginti þvangiau neg varpà dalgæ plieno kieto ir iðguldyti dobilëlius taip, kaip pusná baltà! Ilgà pradalgëlá jis iðvarë, jei ne pievoj, tai kultûriniame Lietuvos gyvenime: poezijoj, literatûros kritikoj, teatre, dramaturgijoj, visuomenës kultûrinio lygio këlime... Spalio 16 dienà bus lygiai deðimts metø anapus.... Ir mirë jis anapus anapus... Gal artimiekaip nebëra Balio Sruogos. Jis kaþkur anapus siems ðiandien ir yra kiek daugiau þinoma, kaip, kur, kodël ir kokiose aplinkybëse jis mirë vos 52-us metus ápusëjæs (g. 1896 m. vasario 2 d.), bet tie, kurie daugiau galëtø pasakyti, tuo tarpu misteriðkai tyli, arba puse lûpø suverèia kaltæ tik naciø koncentracijos stovyklai, ið kurios iðëjæs, B. Sruoga dar gyveno ir dirbo pustreèiø metø. Tik deðimtaisiais metais po mirties jie kaþkaip suskato iðleisti raðtus – bent tø anapus... Skaitai ir klausi: ið kurio raðtø didþiumà. Ðeðios raðtø knygos atplaukë ið anapus „anapus“ tie raðtai? Kodël beveik deðimtmeèio jiems reikëjo pasirodyti ten, kur net valstybinë literatûros leidykla tam gi reikalui tarnauja, biudþeto tvirtai atsirëmusi? Kai paskaitai, á antràjá klausimà atsakymas lyg ir aiðkëja. Prieð porà – trejetà metø dar bûtø buvæ sunku net ásivaizduoti galimybæ tenai tokius raðtus iðleisti... Ar ir dabar visa eilë redaktoriø ir komentatoriø lieja prakaità, stengdami árodyti, kad – ðiaip ar taip – tie raðtai „áeina á tarybinës lietuviø kultûros paveldimø tradicijø lobynà, yra reikðmingi ir brangûs ðiø laikø tarybiniam skaitytojui“... Taip... Ypaè jie, turbût bus brangûs tenykðèiam skaitytojui todël, kad padës kai kada bent valandai kitai uþsimirðti ir nejusti primestos „tarybinio þmogaus“ etiketës. Balys Sruoga taria ið anapus: supraskit, pajuskit – uþuolankomis slinkau, bet nenusilenkiau nenusilenkiau. Tiesa, kartà buvo nusilenkæs. Gal ir patikëjæs, kad tikrai „ið rytø ðalelës saulelë tekëjo“ (literatûros, teatro poþiûriu toji „rytø ðalelë“ jam visada buvo miela), ar ðiaip

78

ið tos „ðalelës“ atslinkusiam ðakalui neiðvengiamai bûtinà kàsná numesdamas, jis dar 1940 metais paraðë kantatà „Lietuvos keliu“, kurioj, tarp graþiø ir patriotiðkø posmø, ir ðtai koká buvo ádëjæs ar lieptas ádëti: „O Rytuos pro Kremliø, pro senyvai jaunà Maskvà saulë teka visai þemei“... Bet tai pirmas ir paskutinis toks nusilenkimas. Po daugiau kaip dviejø metø þemiðkam pragare vos gyvas iðlikæs ir gràþintas Lietuvon, B. Sruoga kompartijos suðauktai Vilniaus inteligentijai pasakë kalbà. Kalbà, kuri truko tik penkias minutes! Bet tai buvo kalba, kuria sunku atsistebëti: kas galëjo iðdrásti pasakyti tokià kalbà Vilniuje, komunistø partijos pavedimu suðauktame susirinkime, 1945 metais metais! O, ne, ten nëra kontrrevoliuciniø ðûkiø. Yra net kaþkaip prabëgomis prasitarta „tebûnie man leista èionai vieðai padëkoti Vyriausybei ir Partijai uþ iðgelbëjimà“... Bet visa kalba tose aplinkybëse vis tiek skamba kaip ryðkus akibrokðtas vieðpataujantiems iðgelbëtojams. Net ir pradëta ji ne tenykðèio etiketo reikalaujamu kreipiniu „Draugai“, o intymiu, saviems skiriamu „Brangieji“. Ir netrukus, lyg pirðtu á naujuosius valdovus rodydamas, kalbëtojas taria: „Paèiu sunkiausiu, paèiu neviltingiausiu metu mane stiprindavo ir gaivindavo nesidalomas tikëjimas mûsø ateitimi, tikëjimas tiesa ir teisingumu. Kartais gi koncentracijos lagery mus paguosdavo neviltiðka, gal ir ne visai protinga vokieèiø dainelë: – Es geth alles vorueber, es geth alles vorbei... – viskas praeina, viskas slenka pro ðalá...“ Ir baigë tà trumpà kalbà jis ðtai kaip: „Ne að, poetas, nurodinësiu tamstoms, kas ir kaip reiktø daryti, kad mûsø Tëvynë greièiau pagytø, – per menkos tam mano jëgos ir visuomeniðka patirtis per skurdi. Tiktai að pats, patyræs savo nedalioje tiek daug neteisybës, tiek daug klastos, norëèiau palinkëti, kad mum, besikeliant á kûrybos þygius, bûtø mûsø ðirdyse amþiam ugnimi áraðyta: „Ir ðviesa, ir tiesa mûs þingsnius telydi!“ Paprastas dalykas bûtø panaðiai kur kitur pakalbëti. Bet tenai ir tada baigti vieðà kalbà vietoj „Tegyvuoja tautø iðgelbëtojas Stalinas!“ Lietuvos himno þodþiais – tai tikra maiðtininkiðkai iðdidþios asmenybës manifestacija. --Verta pripaþinti deramos garbës ir ðlovës redaktoriams bei leidëjams, kad jie, atrodo, B. Sruogos raðtø nefrizavo ir paliko juose daugybæ tokiø dalykø, kurie net ir su ðiek tiek modifikuota dabartiniø valdovø politine linija nepakeliui. Tiesa, pas Sruogà pakeliui su ta linija beveik nieko ir nëra. Greièiausia tik dëlto tie raðtai ir negalëjo pasirodyti, ligi vadovai pagaliau ryþosi rizikuoti á „palikimo lobynà“ traukti net ir ne „linijinæ“ kûrybà. Kruopðtus originalaus teksto prisilaikymas pabrëþiamas iki tokio laipsnio, kad paliekamos net akivaizdþios klaidos (pav., teigimas, kad Ðtuthofas esàs prie Ðiaurës jûros, o ne prie Baltijos), tik iðnaðose nurodant, kaip ið tikrøjø turëtø bûti. Bet ne visi atsilaikë prieð pagundà kai kà pataisyti... Sibiro pavadinimas klasikine katorgininkø ðalimi pasirodë sunkiai nuryjamas... „Dirvoje“ (34 nr.) perspausdintas skyrelis ið „Dievø miðko“, pavadintasis „Vaþiuojam...“, atrodo, turëjo bûti ir greièiausia buvo pati to pasakojimo pradþia. Ðiame

79

skyrelyje kaip tik ir yra tas posakis apie Sibirà. Bet knygoje tas skyrelis jau yra treèias. Prieky yra dar du, kurie atrodo, lyg koks priestatas, nenorom prilipdytas prie jau pastatytos trobos fasado... Tame priestate yra kitas panaðus posakis: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinë lageriø ðalis“. Tik vienas þodelis pakeistas: Sibiras – klasikinë katorgininkø ðalis, Hitlerio Vokietija – klasikinë lageriø ðalis. Vienas kito vertas... B. Sruoga ðio nelabai tepaslëpto nurodymo niekur nebeatitaisë. O kai priestatas atsirado priekyje, tai ir liko ryðki logika: Hitlerio lageriai – ðtai koki, bet nepamirðkit, kad ir Sibiro katorga ið tokio paties gi molio lipdytas puodas... R. Ðarmaitis, oficialus partijos istorikas prie partijos centro komiteto Vilniuje, vis dëlto susilaikë nuo pakeitimø tekste, tik bando bent komentarais apsaugoti savo „tikinèiuosius“ nuo eretiðkø minèiø. Todël jis rûpestingai pabrëþia, kad B. Sruoga knygos pradþioje „taikliai pastebi, kad hitlerizmo vieðpatavimo laikais Vokietija virto klasikine lageriø ðalim“. Bet Ðarmaitis èia pat kukliai (ir taikliai!) nepastebi B. Sruogos atsiliepimo apie Sibirà... Uþtat vertëjai á rusø kalbà tà pastebëjo ir nebeiðkentë busavo pirðto neprikiðæ. Rusø kalba skelbiamajame tekste Sibiras jau pavirto tik á „buvusià katorgininkø ðalá“ vietoj klasikinës... Turëjo, matyt, B. Sruoga nemaþai vargo su savo pergyvenimø apraðymu. Jis, atrodo, buvo paþadëjæs juos greit apraðyti. Ir tai padarë, nes po to dar spëjo ið tos medþiagos ir inscenizacijà paruoðti („Pajûrio kurortas“, 4 veiksmø, 6 paveikslø tikrovinë legenda teatrui). Ið kai kuriø dabar iðspausdintø komentarø bei pasipasakojimø spaudoje matyti, kad Balys Sruoga buvo raginamas raðyti, reikðtis, tad jis, be abejo, visø pirma ir pasirodë ragintojams ne su kuo kitu, kaip su „Dievø miðku“ – Ðtuthofo lagerio pergyvenimø apraðymu. Ir èia, matyt, turëjo susidurti su kritika, greièiausia kietesne, negu dabar R. Ðarmaièio prijungtoji. Svarbiausias kritikos punktas bus buvæs ir dabar R. Ðarmaièio tebepalaikomas priekaiðtas – kodël Sruoga savo apraðymuose neiðkelia rusø komunistø vaidmens, kodël jø net nemini, o kur paminëjæs – juos „per paikus drimelius“ laiko („Ruseliai bëgo, ðunes juos draskë, esesininkai juos muðë, Zelionkë juos korë“...). Aiðku, taip raðyti visai nedera pagal „linijos“ reikalavimus. R. Ðarmaitis ir dabar dar aiðkina, kaip reikëjo raðyti: „Stovyklose atsirasdavo pasiryþëliø, kurie, nepaisydami gresianèiø pavojø, sutikdavo rizikuoti, áveikti didþiausius sunkumus ir pabëgti, kad vël ásijungtø á kovà prieð faðizmà... Aiðku, kiekvienas pabëgimas neapsieidavo be aukø, bet kà gi tos represijos reiðkia, palyginti su ta kanèiø jûra...“ Sruoga, taèiau, pasiliko prie tos nelemtos „beidëjinës“, bet natûralios þmogiðkos paþiûros á lagerio realybes. Raðydamas tà patá dalykà scenai („Pajûrio kurortà“), ávedamuose paaiðkinimuose jis lyg ir tiesiog atsako á tà dabar Ðarmaièio kartojamà ir greièiausia jo paties ar kieno kito jau tada Sruogai sakytà priekaiðtà: „Klaikios, kvailos, beprasmës mirties neiðvengiamumas, net jos bûtinumas atsiliepia gyvojo þmogaus elgesio linkmëje ir formoje. „Ðiandienà tu, o að – rytoj“ – koks

80

gi skirtumas?! Ir vis dëlto pasàmonëje kaþkas kuþda, skambina: – þinoma vis dëlto geriau, kad ðiandien tu, o að dar rytdienos luktersiu...“ Vadinasi, Sruoga pasakojo ir vaizdavo, kaip ið tikrøjø buvo, ir nesutiko nebûtø dalykø deklamuoti, nesutiko trimituoti partiniam heroizmui, kurio lagery arba nebuvo, ar kuris nei prasmës neturëjo. (Pagal Sruogà, ruseliai jei ir bëgo, tai tik per padëties nesupratimà, tiesiog per kvailumà, instinktyviai bëgdami nuo kankinimø, o ne ið komunistinio herojiðkumo ar uþsispyrimo „tæsti antifaðistinæ kovà“. Pav., vienas bëgæs taip „planingai pasiruoðæs“, kad pasiëmæs su savim tik... mediná ðaukðtà, „lyg Vislà juo iðsemti tikëdamasis“...) Taèiau, matyt, susidûræs su reikalavimais bûtinai parodyti komunistø ir rusø herojiðkumà, á „Pajûrio kurortà“ Sruoga jau ávedë ir pora idëjiniø komunistø, ir pabëgimo organizavimà, nusisekusá pabëgimà, ir net vienà toká pabëgusá galø gale parodë leitenanto uniformoj rusø tanke atvykstantá gelbëti kaliniø, kurie esesininkø jau buvo jø paèiø likimui palikti. (Uþraðuose tokiø faktø B. Sruoga visai nemini.) Vadinasi, ðekit, jeigu jau taip norit... Bet visa tai ávesta taip blankiai, taip neátikinanèiai, kad politiniø kritikø irgi, matyt, nesuþavëjo. O pats Sruoga tà savo „Pajûrio kurortà“ ið abiejø galø apraðë pastabomis bei paaiðkinimais, kuriuose permatomai nebuvo!“ Jis raðo: stengiasi pasakyti: „Netikëkit, taip gi nebuvo!“. „Vadinamoji ðv. Onos baþnytëlë Vilniuje, tasai architektûros stebuklas, yra gi sudëta ið paprastø „natûraliø“ raudonø plytø, bet gi ji nëra – plytø krûva. Èia plytos yra sukrautos pagal tam tikrà architektoniðkà idëjà; tàja idëja besivadovaujant, plytos atitinkamai suskirstytos, kai kur deformuotos, nuskeltos, paðlifuotos, paspalvintos vintos... „Pajûrio kurorto“ nëra uþdavinys fotografiðkai atmuðti naciø sureigztà lagerinæ tikrovæ. Dramaturgas – ne fotografas“. --Baigæs raðyti tà, regimai, reikalautà ir paþadëtà inscenizacijà, B. Sruoga vël raðo pastabas – kritikuoja savo kûrinio juodraðtá. Sako, veikalas spektakliui per ilgas, teksià II ir III veiksmus sujungti, daug kà juose iðbraukti (kaip tik tenai ir yra ávesti komunistai – sëkmingo pabëgimo organizatoriai) ir t.t. Bet ádomiausias yra tø pastabø paskutinis skyrelis, kur autorius jau ið esmës pasisako prieð partijos reikalavimus literatûrai. Tas skyrelis pavadintas „Taðkai ant i“ i“: „Visiðkai suprantamas ir pateisinamas noras, kad tarybinëje literatûroje bûtø, tariant, statomi ant „i“ taðkai. Pageidavimas visiðkai teisingas, tiktai vargas, kad ðis sveikas veiksnys praktikoje ne kartà virsta visiðkai nesveika taðkomanija: taðkø tiek prikleksinama, kad to vargðo „i“ net visiðkai nebematyti: iðeina tokia „deðiovka“ (= pigybë, menkybë), kad net trys sieksniai prieð vëjà nuoboduliu dvelkia. Ðià manijà sugundo noras: viskà pasakyti, nieko neapleisti, nieko neuþmirðti, – kad skaitytojui ar þiûrovui nieko paèiam nebereikëtø galvoti, kad jis gautø jau visà gatavà, suvirðkintà, – kad jam beliktø tiktai praryti aptiekoje rûpestingai paruoðtà „proðkelá“... Gi dar senasai Volteras mokë: „Le secret d‘enuyer est celui de tout dire“ – „nuobodumo sekretas – nepalik nieko nedasakæs“... O raðytojui pasidaryti nuobodþiu – paskutinis

81

reikalas: tai – jo moralinë mirtis. Ir ðiame raðiny tø „taðkø“ ant „i“ tiek yra prilaðinta, kad kai kur „i“ pasiliko vos – vos beáþliebiamas... Kaþin ar nebûtø gera tie „taðkai“ kai kur paskutinëti – kad „i“ pasidarytø ádomesnis, atseit, gyvesnis, be pamokslininko pozos? Ðiaip ar taip, „taðkø“ ant „i“ gremëzdijimas – yra meniðko skonio, meniðko saito jutimo, meniðko takto reikalas. O ðiuo reikalu ar nebûtø jau pats metas gràþinti pilietines teises senajai iðminèiai, formuluotai: Caesar non supra gramaticos?! gramaticos?!“ Ðis paskutinis sakinys, gal tyèia èia lotyniðkai paraðytas ir neiðverstas („Cezaris ne aukðèiau uþ gramatikus“, tai yra, nepamokys gramatikos þinovø. Raðtø redaktoriai komentaruose iðvertë: „Në valdovas negali nepaisyti gramatikos taisykliø“) – juk tiesiog rëþia partijai á akis: Nors tu ir galinga, bet ne tau raðytojà kûrybos mokyti! --Abu tie – tiesioginis ir inscenizuotas – konclagerio pavaizdavimai 1946–47 metais, kai jie buvo kà tik paraðyti, be abejo, buvo didþiausia aktualija. Taigi bûtø buvæ visiðkai natûralu, kad tie raðtai tuojau ir bûtø iðëjæ vieðumon, laikantis dësnio, kad geleþis turi bûti kalama, kol karðta. Bet... Rankraðèiai politiniams kritikams, matyt, nepatiko ir nebuvo në spausdinti, në vaidinti. Pagaliau jie atsidûrë Lietuviø Kalbos ir Literatûros Instituto archyve: gavo numerius ir atsigulë lentynose beveik deðimèiai metø... Laimei, tie rankraðèiai, drauge su visa eile kitø, B. Sruogos tada dar nespausdintø raðtø, pateko á kruopðèiø saugotojø rankas, kurie – ar formalios pareigos, ar gal ir kilnesniais sumetimais – juos gerai iðsaugojo ir, papûtus ðvieþesniam vëjeliui, juos net dienos ðvieson dabar iðkëlë. --Komentatoriai, uþsimindami apie B. Sruogos mirties ankstyvumà, prasitaria, kad to prieþastis buvusi „hitlerinës koncentracijos stovykloje palauþta sveikata“ („Literatûra ir Menas“, 1956 m. vasario 4 d., 60 metø nuo B. Sruogos gimimo sukakties proga). Bet ið dokumentø neatrodo, kad jis bûtø gráþæs visiðkas ligonis. Prieðingai, matyti, kad tuojau stojo dirbti universitete. Raðtuose yra 1945 metais universitetui áteiktos, maðinële raðytos ir B. Sruogos pasiraðytos autobiografijos fotokopija. Ten, po trumpo mokslinës karjeros faktø suminëjimo, taip paraðyta: „1943-III-16 suëmë mane Gestapo ir iðveþë á Ðtuthofo koncentracijos lagerá, ið kurio gráþæs 1945-V-13 vël pradëjau eiti buvusias pareigas Vilniaus Valstybiniame universitete. Jokiom politinëm partijom bei organizacijom niekuomet nepriklausiau, jokioje kariuomenëje niekad nebuvau. Literatûros kûrybiná darbà pradëjau dar tebûdamas Realinëje Mokykloje, spausdintis pradëjau 1912 m. Balys Sruoga“. Nei pasigyrimø, nei pasiþadëjimø, nei nuolankavimø... Tai vieðumoj. Ne vieðumoj bûta kebliau. Visko, þinoma, niekad nesuþinosime, bet vienà dalykà patys raðtø leidëjai atskleidþia, cituodami B. Sruogos laiðkà P. Cvirkai, tada raðytojø pirmininkui, taigi ir politvadovui. Pamanykite tiktai: literatûros profesorius, vienas ið þymiausiø raðytojø – Balys Sruoga raðo laiðkà ir maþdaug aiðkinasi – kam?! – Ogi tokiam autoritetui, kaip Petrukas Cvirka, kuris, tegu ir ne be talento, bet prieð

82

B. Sruogà vis tiek tebuvo vaikëzas visais poþiûriais, ne tik amþium. Bet reikëjo jam aiðkinti ir jo... patarimø klausytis... 1946 metø spalio 3 d. B. Sruoga taip raðo P. Cvirkai (Cituojama ne ið raðtø IV tomo, o ið pirma minëto 1956 m. „Lit[eratûros] ir Meno“, kur laiðkas kiek pilniau perduotas): „Esu pratæs duotàjá þodá, ypaè pasiþadëjimà, iðlaikyti. Ir nesu tinginys. Man rûpi, kaip að iðlaikysiu þodá, duotàjá T[arybiniø] Raðytojø susirinkimui. Taèiau kankina mane kai kurios abejonës, dël kuriø laikau savo pareiga painformuoti ir praðyti patarimo. Ðiuo tarpu surasti naujà kûrybos formà ir naujà darbo metodà man kol kas dar sunku, – to beieðkodamas, per ilgai sugaiðèiau, – negi galiu þinoti, kada ir kaip sëkmingai pavyks man tai rasti. Greitu laiku nieko vertingesnio nepadaræs, vël atsidurèiau padëty, apie kurià man kalbëti sunku. Man atrodo, man tinkamiausia kol kas bûtø pasirinkti tokià darbo formà ir metodà, kuriuos að jau galiu laisvai pagal patyrimà naudoti. Konkreèiai: norëèiau paraðyti dramà, pagrástà faðistinës katorgos (N.B.: èia vokiðkas lageris jau pavadintas katorga katorga, kaip ir Sibirinë Katorga) iðgyvenimø medþiagà“. Paaiðkinæs, kodël jam lengviau bûtø toká dalykà, ne kà kita, raðyti, B. Sruoga toliau aiðkinasi P. Cvirkai, kodël jis to kito nenorëtø raðyti: „Imti medþiagà ið kaimo ar miesto tarybinës statybos, – man kol kas dar sunku: kad galëèiau rasti tinkamus teisingus þodþius, að pats turëèiau tuo gyvenimu pagyventi, – matyti tarybinius kûrëjus jø gyvenimo eigoje, – nuvaþiuoti kartà kità paþiûrëti, kaip kas vyksta – negana: nerasiu teisingø þodþiø. Dabartinëje savo bûklëje að dar neþinau, kokiu bûdu turëèiau padaryti, kol surasiu tà bûdà, kol surinksiu medþiagà, kol suplanuosiu veikalà – paraðysiu – nusitæs, o kitø metø susirinkime sakys: va, þadëjo padaryti – nepadarë – apgavo! Ðitokia perspektyva mane staèiai gàsdina, – juk bus gi manoma, kad èia mano blogos valios reiðkinys! Tad að ir norëèiau imti tokià medþiagà, su kuria galëèiau kiek galint greièiau susidoroti ir dël pasekmiø bûèiau kiek galint tikresnis...“ Kà gi didysis autoritetas P. Cvirka atsakë B. Sruogai á tà visaip iðsisukinëjantá, uþuolankomis einantá B. Sruogos laiðkà? Minëtame „Lit[eratûros] ir Meno“ numeryje apie tai tik tiek tepasakyta: „P. Cvirka atsakë labai nuoðirdþiu ir draugiðku laiðku, ragindamas B. Sruogà sukurti poemà apie tarybinio þmogaus didybæ“... didybæ Þodþiu sakant, „Pop svojo, èort svojo“... B. Sruoga to Cvirkos raginimo vis dëlto nepaklausë ir sulipdë tà ásipareigotos inscenizacijos juodraðtá, èia pat já ir sukritikavo. Ir po to nesigriebë poemos apie „tarybinio þmogaus didybæ“, o raðë visai kà kita: gráþo á savo pamëgtà sritá – istorinæ dramà. Raðë „Barborà Radvilaitæ“. Èia jis vël pasinërë á laikus, kur nerado reikalo mokytis „gramatikos“ pas tokius naujuosius „Cezarius“ kaip P. Cvirka, R. Ðarmaitis ir kiti. Deja, ðis veikalas liko nebaigtas. Autorius suklupo prieð kità galià, aplinkiniams „cezariams“ nenusilenkæs ir jø nepalenktas. Dirva, 1957 09 26, 10 03. Nr.38,39

83

Dr. Pranas Skardþius. Didþiojo kalbininko sukaktis „... kiekvienà dienà prieidamas vartau ir stebiuos profesoriaus Skardþiaus kruopðtumu“ (Ið laiðko, raðyto Panevëþy, 1957 metø gruodþio 8 d.) Niekur neteko matyt tokiø ryðkiø „klasiniø skirtumø“, kaip Panevëþio gimnazijoje apie 1922 metus... Draugavimai tarp ne savo klasës mokiniø buvo retenybë. Ávairiaklasiai susieidavo tik chore ir vaidinimuose. Todël ir á vos viena klase vyresná Pranà Skardþiø ið arèiau ásiþiûrët buvo progos tik „Èigonës Azos“ (muzikinës dramos!) repeticijø bei spektakliø metu: buvau techchore èigonu, o Skardþius vaidino èigonø taboro vadovo rolæ... Taip nuo dvideðimts pirmøjø rudens iki dvideðimts treèiøjø pavasario kone kasdien po kelias valandas praleidæ toj paèioj pastogëj, koridoriuj ir kieme, likom paþástami „tik ið matymo“: rankø nepasidavæ, þodþio viens kitam nepasakæ. Þinoma, mes ðeðtokai, vëliau septintokai gana atidþiai stebëjom savo pirmtakus ir þinojom apie juos daugiau, nei vardus – pavardes. Skardþiaus klasë buvo spalvinga, o jis pats tenai atrodë vyriausias ir rimèiausias, gimnazisto suole tik dël formalumo besëdás, o ðiaip jau – net uþ kai kuriuos mokytojus daugiau beþinàs... Baigë jis tà „sëdëjimà“ jau áþengæs á 25-tus amþiaus metus, o tai mums, aðtuoniolikmeèiams, atrodë nepaprastai daug... Tai kokia ten galëjo bût paþintis, kai ne tik klasës, bet ir amþiaus „toks baisus“ skirtumas! 1924 metø pavasará iðëjo K. Bûgos pradëto rengti didþiojo lietuviø kalbos þodyno sàsiuvinys, kuriame buvo pirmà kartà iðdëstytas lietuviø kalbos „Kirèio ir priegaidës mokslas“. Mûsø lietuviø kalbos mokytojas Matas Grigonis uþsispyrë neiðleist mûsø ið gimnazijos, neiðmokusiø to naujo mokslo. O iðleidþiamieji egzaminai jau buvo netoli, pamokø tvarkaraðty naujajam mokslui nebeliko valandø. Tai Grigonis pasiðaukia mane ir sako: – Iðmok ir suorganizuok kirèiavimo kursà vakarais. Pats ir dëstysi. – Kodël að? – O kad bent vienas klasëj tikrai iðmoktum! Ir prasidëjo, kad, girdi, jei bûtø Skardþius, tai jam pavestø, bet dabar tas jau pas Jablonská su Bûga... Taip suþinojau, kokià karjerà Skardþius buvo pasirinkæs. --Ne kaþin kiek ta paþintis prasiplëtë ir po maþdaug tuzino metø, kai teko þurnalistø bûrelio vardu kviesti Pr. Skardþiø – tada jau filologijos daktarà ir docentà, – kad pamokytø mus, kas darytina su mûsø laikraðtine kalba. Nedëkingas tai buvo uþdavinys. Nederlingon dirvon krito pamokymai. Neiðrovë piktþoliø ið laikraðèiø kalbos, o jei kiek ir paravëjom, tai èia pat naujø pridygo, net daugiau... Kaip reikiant susipaþint atsitiko tik Clevelande, maþdaug po 26 metø nuo gimnazijos laikø. „Darëm bizná“. Prikalbëjau já raðyt Dirvoj „kalbos kampelá“ – Ameri-

84

kos lietuviø laikraðèiuose neáprastà dalykà, o ið savo pusës ëmiau rûpintis jo perþiûrëtø Lietuviø kalbos vadovo korektûrø persiuntimu á Vokietijà, kur Vadovà spausdino. Èia ilgainiui ir ásisiûbavo ginèas dël Vadovo „raðybos reformø“... Gal kas pasakys, kad tebesu veikiamas gimnazijos prisiminimø suþadinto solidarumo jausmo, bet, kaip bebûtø – Vadovo prieðininkø argumentai manæs niekad neátikino, nors pats Pr. Skardþius, regis, lyg ir bûtø nusileidæs ir sutikæs Vadovo rekomendacijas palikt „ramesniems laikams“... Sunku, be juoko, sunku suprast, kodël kiti mûsø kalbininkai ir ypaè kalbos dalykuose nuolat beklumpantieji laikraðtininkai uþëmë tokià atkakliai atþagareiviðkà pozicijà prieð logiðkà paþangà mûsø raðyboj. Vadove gi nëra jokiø beatodairiðkø perversmø keliama, o yra tik labai nuosekliø pastangø atitiesti laiku nesuspëtà pataisyti kreivà keleto dësniø praktikavimà. Didþiausià audrà sukëlë Vadovo siûlymai ðiose srityse: 1) kilme ar garsu vadovaujantis, raðant vienodai besigirdinèius priebalsius (augðtas, ar aukðtas), 2) kur raðyti j savuose þodþiuose ir skoliniuose (spiauti ar spjauti; milijonas ar milionas), 3) kada kà raðyti skyrium, ar drauge (negeras – ne geras; kai kuris – kaikuris; per geras – pergeras). Neteko matyt, kad Vadovo oponentai bûtø árodæ dr. Skardþiaus teikimuose esant esminiø klaidø, nenuoseklumø ar prieðtaravimø neginèijamiems mûsø raðybos dësniams. Kiek prisimenu, svarbiausias argumentas buvo netgi ne filologinis, o greièiau politinis – administracinis. Be juokø. Sakë, mûsø raðyba Lietuviø ðvietimo ministerijos patvirtinta, tai tik tokia pati ministerija, kai vël bus, galës jà ir keisti! Be to, esà, netgi okupacinë valdþia tos mûsø („jablonskinës“) raðybos nelieèia, tai kaip gi galima mums uþsieniuose imti kitaip raðyti: „nebesuprasim vieni kitø“! Þavu ir net graudu buvo girdët tokius patriotiðkus argumentus, ypaè tuo metu, kai kiti net Lietuvos konstitucijà, kad ir svetur bûdami, kësinosi keist ir taisyt. Ádomu buvo girdët ir toká aiðkø „kraðto primato“ (bent raðybos reikaluose!) pripaþinimà, kai visà kità Lietuvos likimà dar toks daugelis tebebuvo pasiðovæ spræst kaip tik svetur... Keistoka buvo tik, kad ðis „primato“ pripaþinimas buvo teigiamas ne tautai, o... okupaciniam reþimui. Reþimas nekeièia, tai nedráskim ir mes... Neátikino tie patriotiðki argumentai dël labai paprastø prieþasèiø. Prie „reþimo“ pasilikæ jaunesnieji kalbininkai ilgokai „sëdëjo ausis suglaudæ“ ar tik ne ið baimës, kad nepasiðauktø ko nors taisyt ano meto didysis filologas Josifas Visarionovièius... Nes argi ne jo globotiniø kiðimasis ir á kalbos mokslà pastûmë toká Skardþiø ir kitus mûsø vyresniuosius kalbininkus verèiau neþinion trauktis, negu likt uþ rankutës vedþiojamiems mokslo darbe? Antra vertus, net ir atkutæ, bet reþimo ðeðëly tebebûdami, kalbininkai vargu ar gali ryþtis kà nors daryti taip, kas atrodytø, tæsimas to paties darbo, nuo tos paèios vietos ir ta paèia linkme, kaip „burþuaziniais laikais“. Tik svetur, kur nesiekia vadinamojo marksistinë – lenininë kontrolë, tebebuvo ir tebëra galima savaimingai ne tik galvoti apie tuos dalykus, o net tæsti dar Lietuvoj (ir jos ðvietimo ministerijos sutikimu bei pavedimu) pradëtà mûsø raðybos patikslinimo

85

darbà. Pr. Skardþiaus laikrodis, net „kylant tautoms ir svyrant karalystëms“ nesustojo. Gaila, kiti sustabdë. Bet neátikino, kad gerai padarë. Pr. Skardþiui teko pûst prieð vëjà, teko aiðkint, kodël taip, o ne kitaip Vadove paraðë. Ir pûtë stipriai, átikinanèiai. Bet sunku vienam prieð vëjà... --Pradþioj pradëtieji þodþiai ið Panevëþio – tai apie Vadovà. 1957 metais „kultûrmainiavimas“ buvo dar tik prasidëjæs, ginèai dël jo buvo dar toli nuo paèiø aðtrybiø. Bet jau nestigo þinovø, garantuojanèiø, jog tai tik vienos krypties gatvë, atvira tik propagandai ið anapus. O á ten – niekas nenueis. Teorija – gerai, bet bandymas – tikriau. Pabandþius paaiðkëjo, kad daug kas tikrai nenueina (ar nueina balaþinkur), bet ðis tas vis dëlto ir gerai pataiko. Taip ir ið keliolikos „bandomaisiais balionais“ iðsiøstø Vadovø vienas kitas (o gal ir visi?) pateko ir á tikrai geras rankas. Tai ir raðë: vadovà Dabar pas „Nebeþinau, kaip ir besidþiaugti, kai gavau Lietuviø kalbos vadovà. mane nuolatos uþeina lietuviø kalbos ir literatûros mokytojai ir su pasigërëjimu varto ðià taip ádomià ir brangià knygà. Praðo paskolinti net namo parsineðti. Geriems draugams neatsakau, nors pats kiekvienà dienà prieidamas vartau ir stebiuos profesoriaus Skardþiaus kruopðtumu“. --Kruopðtumas – bene svarbiausias ið bûtinøjø kalbininko dorybiø. Kiek jo kalbininkui reikia ir kiek prof. dr. Pranas Skardþius jo turi, gal net uþ Vadovà geriau liudija praëjusiø metø gale Pedagoginio Lituanistikos Instituto (Lietuviø Fondo suteiktomis lëðomis) iðleistas dr. Prano Skardþiaus Lietuviø kalbos kirèiavimas kirèiavimas. (Nepalyginti su tuo, kà buvau priverstas „dëstyti“ 1924 metø pavasará.) Lig ðiol dr. Skardþiaus raðtams buvo itin bûdingi du bruoþai: atsargus ir iðsamus dalyko apmàstymas bei apsvarstymas, o po to – tiesios, nei abejonëmis, nei dviprasmybëmis neaptemdytos iðvados. Kiek kitoks dr. Skardþius kà tik minëtame vëliausiame savo darbe (Kirèiavime). Èia jis nesiûlo normø, ir paaiðkina, kodël: „... skaitytojui tiesiog niekur nepasakoma, kur ir kaip jis koká dalykà turi praktiðkai kirèiuoti, bet jam duodama tiek medþiagos ir þiniø, kad jis vienas ar su daugiau nusimananèiojo pagalba galëtø sàmoningai nuspræsti, kas kiekvienu atveju darytina. Tai atrodë esant reikalinga dël to, kad dabar, kada kyla visos lietuviø kalbos likimo klausimas svetur, bet kokios grieþtesnës normalizacinës kirèiavimo direktyvos vargiai pasiektø savo tikslà, nes tam ávykdyti beveik neturime jokiø veiksmingesniø priemoniø“. Panaðiai pasisako ir apie raðybà, bûtent: „Ðiame darbe vartoju beveik tà paèià raðybà, kurià esu vartojæs ir nepriklausomoj Lietuvoj savo raðtuose ar straipsniuose, nes ji, mano nuomone, kalbotyriniam darbui ar ðiaip labiau tinka ir daugiau pagrásta paèiais kalbos duomenimis. Skaitytojai, kurie bûtø apie tai kitokios nuomonës, patariami to nelaikyti kokia taisykle“.

86

Taip dr. Skardþius dabar kalba apie raðybà, aiðkintà ir siûlytà 1950 metais Lietuviø Bendruomenës iðleistame Vadove. Turbût irgi todël, kad „neturime jokiø veiksmingesniø priemoniø“ kokioms nors taisyklëms ágyvendinti... O turëjome. Tik jas prieð beveik 20 metø sugriovë vienas kitas prieð Vadovà kaþkodël pasiðiauðæs kalbininkas ir keletas jiems patalkininkavusiø redakcijø. Kalbininkai, sakytum, gynë iðtikimybæ J. Jablonskio 1922 metø gramatikai, o redakcijos bene bus labiausiai gynusios taisyklæ – kaip mokam, taip raðom, ir netrukdykit mûsø nei naujais vadovais, nei senomis gramatikomis... Jei anuomet bûtø buvæ daugiau ir vieningesnio kalbininkø sutikimo bei paskatinimo ir vieðai (t.y. laikraðèiuose, knygose) raðanèiøjø palankios valios, tai Vadovas – kurio buvo iðleista net 5000! – bûtø tapæs puikia priemone vieðajai lietuviø iðeivijos kalbai aptvarkyti ir jos raðybai ne tik patikslinti, bet ir suvienodinti suvienodinti. Taip, ir suvienodinti, nes juk Vadovas bûtø tapæs vienintele „tvora“, á kurià kalbos – raðybos dalykuose visiems vienodai galëjo bûti prieinama ásikibti ir atsiremti. Bet kai daugumas mielai pasidavë ákalbami Vadovu nesiremti, tai mûsø raðybos praktika liko laisvai beðlitiniuojanti. Nes raðto praktikuotojø daugumas, nuo Vadovo nubaidyti, neturëjo pasiryþimo në prie senosios (nelabai iðmoktos ir gerokai pamirðtos) gramatikos atidþiai sugráþti. Ilgainiui ir „pastovumà bei vienodumà“ gynusieji kalbininkai ëmë kapituliuoti prieð laisvojoj praktikoj atkakliai (piktþoliðkai?) plintanèius reiðkinius, ir net ryþosi juos siûlyti pripaþinti, nepaisant, kad juos ásibrovëlëmis svetimybëmis laikë ir Jablonskio gramatika, ir Skardþiaus Vadovas, ir tebelaiko kalbininkai Lietuvoj. Argumentai, kurie buvo kadai pavartoti prieð Vadovà, dabar net ir prieð „anarchijà“ nebevartojami. Vargu ar bûtø tekæ taip kûliais apsiversti, jeigu anuomet nebûtø buvæ be reikalo pasiðiauðta prieð kruopðèiai ir nuosekliai parengtà Vadovà. Dabar – nuostabus paradoksas: mûsø aukðtosios klasës kalbininkas lituanistas maþdaug atsipraðinëja skaitytojø masæ dël savo vartojamos raðybos... Girdi, kas esat kitokios nuomonës (atseit manot, kad geriau iðmanot), nepaisykit manæs... Gal tai ir atitinka mûsø ðio meto aplinkos dvasià, kur studentai pasiðauna diktuot profesoriams ir gimnazistai mokytojams, ko ir kaip tie turi mokyti. Bet toks „masiø“ santykis su apie 50 metø kalbos mokslui paðventusiu kalbininku greièiau primena scenà po àþuolu ið Krylovo pasakëèios. Kovo 26 dienà dr. P. Skardþiui suëjo 70 metø amþiaus. Visus praðau atleidimo, kad èia bûsiu prikalbëjæs ne tai, kas tokiomis progomis sakoma „oracijose ir kongratuliacijose“. Akiraèiai, 1969. Nr.3(7)

87

Jonas Mekas. Þvilgsnis á brolá juodvarniu skraidantá Amerikos ir kitø kraðtø laikraðèiuose ar þurnaluose kada ne kada ðvysteli ir viena kita lietuviðka pavardë. Kiek pagaunam, tokius atvejus vieðai uþraðom ir rodom vieni kitiems: þiûrëkit, mûsø tautieèiai garsëja! Bet ar kas matët ne mûsø paraðytà ir ne mûsø paèiø pastangomis iðleistà knygà, kurioj raðytø apie koká nors mûsø tautietá, ypaè ið dabar tebegyvenanèiøjø tarpo? Dar neseniai bûèiau gana dràsiai kirtæs laþybø, kad tokios knygos nëra. Bûèiau pralaimëjæs. Vartau, ðtai, neseniai (1968) Londone iðleistà knygà, – dar nesakysiu kokià. Jos ilgoj, 22-jø puslapiø vardø ir dalykø rodyklëj matau prie kiekvieno vardo ar dalyko paþymëtus skaitmenis. Tai puslapiø, kuriuose tie vardai minimi, numeriai. Prie kai kuriø tik vienas numeris, prie kitø – du, trys, prie kai kuriø net apie pustuziná, o prie vienos pavardës – tik prie vienos! – ið tolo á aká krinta stambokas skaitmenø bûrelis: net 17! Pavardë prie jø – Mekas, Jonas. (Yra ir Adolfas Mekas, minimas dviejose knygos vietose.) Dabar jau laikas ir knygos vardà pasakyt: The Underground film. An introduction to its development in America. Iðleista Studio Vista, Londone, antra laida. Pirmosios laidos bûta iðleistos Amerikoj, E. P. Dutton & Co., 1967. Autorius amerikietis, Sheldon Renan. Lietuviø visuomenëj „pogrindþio“ filmø kûrimo sàjûdis beveik neþinomas, nors jis jau apie 20 metø amþiaus ir turi „rinkoj“ per 600 ávairiø filmø, daugiausia tik trumpø, trunkanèiø vos per keletà ar keliolika minuèiø. Apie pora tuzinø, taèiau, yra ir ilgesniø kaip valanda, o vienas jø tarpe net 6 valandø ilgumo! Maþai tas sàjûdis paþástamas ir amerikieèiø visuomenëj. Kaip gi bus, kai juda be kapitalo, be „þvaigþdþiø“ ir – svarbiausia – yra „skersas“ visoms „ðventmiðkio“ (Hollywoodo) tradicijoms, skoniui bei temoms. Bet neramiuosiuose (ieðkanèiuose ir maiðtaujanèiuose) ne tik Amerikos, o ir Vakarø Europos menininkø sluoksniuose ðis sàjûdis turi gana tvirtà vietà. Tà liudija ir faktas, kad apie já net knygos raðomos. Ir ðtai – mûsø Mekas tame sàjûdyje viena ið ryðkiausiø figûrø. Tiesa, jis pats, anot knygos, sakosi vaikðèiojàs kino kûrybos tik „pakraðèiais“, bet knygoj prie jo neretuðuotos nuotraukos paraðyta „Poeto aistra ir kaimieèio gudrumu, Jonas Mekas pradëjo asmeninæ filmø kûrybà iðvilkti ið Bedugnës“. Kitoj vietoj já vadina centrine figûra ðio sàjûdþio iðkëlëjø tarpe. Nors ir suklupdamas kai kuriø ávykiø pasakojime, autorius mini daug Meko biografiniø bruoþø: iki 14 metø amþiaus piemuo Lietuvos kaime, paskui mokinys, rusø – vokieèiø okupacijø metu (autoriui okupacijø eilë iðëjo atvirkðèia) su broliu Adolfu pogrindinio rezistencinio laikraðèio leidëjas, paskui naciø koncentracijos stovyklos kalinys, toliau – penkeri metai „iðvietintøjø“ stovykloj, kur Mekas ëmæs mokytis filmavimo meno. O ið ten – „Amerikon, kur jau treèià dienà nuo kojos iðkëlimo

88

pradëjæs filmuoti. Po penkeriø metø ásteigë New Yorke Film Culture, America’s Independent Motion Picture Magazine, ðiandien savo srity pasiekusá jau tarptautinio masto autoritetingumo. „Átakingiausias tarp pogrindþio kritikø, þinoma, yra Jonas Mekas“, tvirtina knygos autorius (222 psl.). „Jis raðo, siekdamas iðaiðkinti, paskirstyti, o kartais ir plytgaliu sviesti“... Tipiðkiausi „plytgaliai“ buvæ New Yorko Village Voice, Meko savaitinëj skilty, kur jis itin temperamentingai puolë New Yorko miesto valdþià uþ vieno (ne Meko) filmo, jo nuomone, nepagrástà pripaþinimà pornografiðku ir konfiskavimà. O taèiau, sako, Mekas esàs ne kartà raðæs „su kolegijos profesoriaus precizija ir racionalumu“. Tai ðtai kur skraido mûsø brolis, Jonas Mekas. Kaip ta dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø, jis irgi kada ne kada parskrenda ir á mûsø tarpà. Su Semeniðkiø idilëmis, su Gëliø kalbëjimu, su Pavieniais þodþiais... Parskrenda vienas, broliu atvirtæs, tik ðiek tiek sumiðæs ir susimàstæs, klausiamai besidairydamas: tarp broliø, ar tarp pilkvarniø atsidûriau? Toks klausimas atrodë tyliai besklindàs ið jo akiø ir anø metø vakarà, kai atëjæs mûsø keliolikos deðimèiø bûrin, kalbëjo savo pavienius þodþius. Derlingon dirvon, ar ant plikø uolø krito tie þodþiai? Ar kas supratom? Suprast gal kiek ir supratom, tik ne ið karto apsipratom su þodþiais, skambëjusiais ne ið paties prieð mus stovinèio poeto lûpø, o ið ðalia besivyniojanèios magnetinës juostelës dirginamø garsiakalbiø... Paskui, nuoðalëj já apstojusiø bûrelis, klausëmës kità ir treèià kartà tø paèiø þodþiø – vis juostelës kartojamø, – ir bandëm jaustis, ir jautëmës draugëj su juo. Ir jis truputá kalbëjo su mumis, o juostelë kartojo – yra – tikrai – naktis – ir að – stoviu – stoviu – vienas. Pabuvo brolis tarp mûsø ir vël iðskrido, – juodvarniu, kaip gi kitaip... Dabar, kai vartau knygà, pasakojanèià, kur ir kaip skrido mûsø brolis Jonas Mekas, rytiniame laikraðtyje matau paraðyta, kad mirë Upton Sinclair. Mintis bëga á Vilniuje leidþiamà literatûros þurnalà, kuriame esu matæs – tiesa, ne vienu metu – minimus abu tuos vardus: Sinclairà ir Mekà. Naujosios marksizmo – leninizmo religijos kunigai ir levitai Lietuvoj nekantriai skuba áraðyt ko daugiau vardø á savo ðventøjø ar bent palaimintøjø sàraðus. Upton Sinclair jau senokai áspraustas. Pagrindas – jis gi smerkë kapitalistinës santvarkos dþiungles, raðë ir apie mûsø tautieèius, á tas dþiungles ápainiotus, kovojo prieð þmogaus iðnaudojimà ir priespaudà. Kad lygiai grieþtai smerkë ir bolðevizmo sukurtà prievartà – kam tà minëti... Panaðiu pagrindu tie patys „kanonizuotojai“ kësinasi ir Mekà áraðyt á savus palaimintøjø sàraðus. Girdëjo, mat, kad ðis irgi stebi bei rodo dabartinëse dþiunglëse, sirenø kauksme, tarp atominës bombos ðmëklø ir policijos arkliø kanopø ásipainiojusias pavienio þmogaus gyvenimo idiles. Vengdami veidrodþio, kaip Sinclairo, taip

89

Meko vaizduose mato protestà tik prieð „Amerikos imperialistø monopolijø“ smurtà... Taigi, – varþybos! – Jis mûsø! – Ne, ne jûsø, o mûsø! O ið juostelës tebeaidi kirèiuoti pavieniai þodþiai: – stoviu – vienas – vienas – vienas... Tuo tarpu knygose raðo, kad, kai ið mûsø tarpo iðskrenda, tai – centrinë figûra. Figûra, þinoma, tarp juodvarniø, kuriø nepaþástam ir, regis, në paþint nesistengiam, vengdami sudrumsti savo rutininæ ramybæ... Akiraèiai, 1969. Nr.3(7)

Pijus Grigaitis. Konservatyvus pirmeivis Stulpas, àþuolas, milþinas ir kiti toki tvirtybiniai bei didybiniai epitetai, kuriais tapo iðpuoðtas velionis Pijus Grigaitis laidotuvinëse kalbose ir raðiniuose, negalëjo patenkinamai atlikti to uþdavinio, kurá tiems epitetams skyrë juos, be abejo, su nuoðirdþiausiu ásitikinimu tarusieji bei raðiusieji. Mat, tie epitetai susijaudinimo valandoj mûsuose didþiai daþnai segami ne tik labai, o ir nelabai ryðkioms asmenybëms. Dël to jais pieðiamas paveikslas iðeina greièiau banalus, negu áspûdingas, nes taip apibûdinamas asmuo tiesiog netyèia tampa árykiuotas á vargiai beaprëpiamas àþuolais bei dvasios milþinais pavadintøjø gretas, kuriose spalvingos retenybës blanksta pilkø vidutinybiø aibëse... O Pijui Grigaièiui bûdingas buvo, sakytumëm, ne tiek jo, kaip intelektualo visuomenininko, dydis, kiek to dydþio nebanalumas. Greièiau graþbyliðka puoðmena, negu tikrovës pabrëþimas buvo ir iðsitarimai, kad mirtis P. Grigaitá iðplëðë ið mûsø tarpo netikëtai, ir kad mûsø visuomenei ar bent atitinkamai jos daliai padarë nepataisomà nuostolá. Tiesa, mirtis P. Grigaitá iðtiko ne ligonio patale, o iðëjusá pasivaikðèioti, bet 86-tuosius metus einanèio þmogaus net ir staigi mirtis ið tikrøjø tëra labai jau reliatyviai staigmena. Tokio amþiaus sulaukusio asmens mirtá vadinti netikëta netgi naivu. Ir nuostoliø visuomenei padaryti mirtis Pijaus Grigaièio atveju jau nebesuspëjo. Nes gi savo ágimtàjá fiziná ir protiná potencialà P. Grigaitis iðnaudojo veikliai, negaiðdamas, o tuo potencialu paremtàjà duoklæ lietuviø visuomenei iðeivijoje jis atidavë taip iðsamiai ir taip visiðkai, kaip reta kam tepasiseka ir dar reèiau kas pasiryþta. Pijus Grigaitis suspëjo atiduoti visuomenei viskà, kà tik turëjo, net ir „trupinius suðluostæs“. Apgailestauti visuomenei yra ko, tik ne to, kad neva dar ne viskas suspëta ið velionies pasiimti, o to, kad nespëta bent ið dalies jam atsilyginti. Bet visuomenë, kaip ir daþnas kolektyvas, yra begëdë egoistë: skuba tik pasiimt ið individo, kiek tik iðspaudþia, o atsilyginti – vis nesuspëja... --Tarp daugelio senø patarliø, pribrendusiø, kad bûtø perþiûrëtos ir patikslintos, yra ir populiarioji romënø – o gal tik vëliau kitø lotyniðkai pasakytoji? – patarlë De mortuis aut bene, aut nihil. Ðiais laikais ji jau atsiduoda veidmainingumo pelësiais. Apie mirusius (arba ir jubiliatus) graþiau yra kalbëti atvirai, dalintis áspûdþiais apie

90

tuos jø asmenybës bruoþus, kuriais jie pastebimai iðsiskyrë ið vidutinybiø, vis tiek, teigiamai ar neigiamai, patinkamai ar nepatinkamai. Vienas ið ryðkiausiø su Pijaus Grigaièio asmenim susijusiø faktø yra tas, kad jis, nors nieko bûdu neápraðytas á kelintà kartà atkuriamàjà Lietuviø Þurnalistø Sàjungà, buvo vienatinis toks lietuviø þurnalistikos èempionas mûsø þurnalistø tarpe: buvo aktyvus dienraðèio redaktorius penkias deðimtis metø! Niekas kitas ið lietuviø nëra tiek metø praleidæs taip tiesiogiai þurnalisto – redaktoriaus darbe nei Amerikoj, nei juo labiau Lietuvoj, kur ne tik në vienas redaktorius, bet ir në vienas laikraðtis nëra taip ilgai iðsilaikæs. Tas faktas juo labiau nepaprastas, kad P. Grigaitis ne dabar, o prieð pirmàjá pasauliná karà – þurnalistikon atëjo neðinas teisës mokslø daktaro laipsniu, papildytu filosofijos studijomis ir daugiau kaip deðimties metø praktika visuomeninëj, net revoliucinëj veikloj. Tai kvalifikacijos, þurnalisto darbe svarbesnës uþ geriausios þurnalistø mokyklos diplomà. (Beveik visi kiti mûsø þurnalistai toj specialybëj ásitvirtino daugiausia „gizeliniu“ bûdu. Tik A. Smetona, keletà metø anksèiau uþ Grigaitá ëmë dirbti kaip redaktorius ir publicistas bûdamas irgi iðëjæs aukðtàjá teisës mokslà ir filosofijà gerokai „ábridæs“. Bet Smetona tà darbà dirba ðalia kitokios tarnybos, be to, Smetona tà darbà dirbo keleriopai trumpiau uþ Grigaitá.) --Atkreiptas dëmesys á tokius duomenis, tûlas galëtø pamanyti, kad dr. Grigaièio per pusæ ðimtmeèio redaguotos Naujienos turëtø bûti tapusios klasikiniu lietuviø þurnalistikos pavyzdþiu. Ið tikrøjø taip neatsitiko. Tiesa, dr. Grigaitis sukûrë Naujienoms savità veidà, taèiau lietuviø laikraðtijoj jis neágijo klasikinio pavyzdþio vaidmens. Pastaraisiais metais, dr. Grigaièiui likus tik patarëjo vaidmeny, pastebimai nubluko net ir tie bûdingieji to laikraðèio bruoþai, kurie dr. Grigaièio laikais, jei ir ne visiems patikdavo, tai bent neiðvengiamai traukdavo á save dëmesá. Nors dr. Grigaitis redagavo laikraðtá, pavadintà Naujienomis – vargu siûlanèiu spëti, jog tai grynai informacijø laikraðtis, – jo dëmesys ir þurnalistinës pastangos buvo daug daugiau paðvæstos indoktrinacijai, negu informacijai. Nenuostabu. Mûsø laikraðtininkai, kaip mëgëjai, taip ir profesionalai, vis maþiau ar daugiau sergam polinkiu á indoktrinacijà. Tai kone visos vidurinës ir ypaè rytinës Europos (áskaitant ypaè senàjà ir dabartinæ Rusijà ir jokiu bûdu neiðskiriant Lietuvos) spaudos tradicija. Tai mûsø laikraðtininkø „prigimtoji nuodëmë“, arba – daugelio akyse – dorybë. Dr. Grigaitis buvo áaugæs ir formavæsis kraðtutiniðkai indoktrinacinës spaudos atmosferoj. Nuo tos ryteuropinës tradicijos savo laikraðtyje jis vos vienu poþiûriu regimai tenukrypo: ávedë ir bene vienintelis taip tvirtai ir ilgai iðlaikë keleto trumpø vedamøjø – editorialø sistemà. Èia jis informavo, kas dedas namie ir pasauly, bet ávykis ar reiðkinys jam niekad nebuvo tik praneðimas – papasakotinas dalykas, o buvo pagrindas ir proga átaigoti skaitytojui tam tikrà paþiûrà á tà dalykà, formuoti skaitytojo nuomonæ. Kaip visø pirma tam tikrø paþiûrø skiepytojas, dr. Grigaitis savo komentarus raðë ne dedukciniu, o indukciniu metodu. Atseit, ne ið pastebëtø ávykiø ar reiðkiniø

91

darydamas iðvadas („pasimokymus“), o atvirkðèiai – teigiamai ar neigiamai juos vertindamas pagal tai, kaip tie dalykai dera prie jau turimo tvirtai nusistatytø paþiûrø masto. Tai savo rûðies „Prokrusto lova“. Priimtina ir teigiamai ávertintina tik tai, kas á jà tobulai tinka. Kas per trumpa – tempiama, kas per ilga – tam kertamos kojos ar net ir galva... Tokia pozicija gyvenimo ávykiø bei reiðkiniø atþvilgiu liudija keletà labai aukðtai vertinamø asmens bûdo bruoþø. Daþniausiai tai rodo, kad asmuo yra grieþtai principingas, kad jis turi aiðkias, apmàstytas paþiûras, nesvyruojantá apsisprendimà, net àþuoliðkà atsparumà vietoj nendriðko lingavimo, ir t.t. Bet yra tarp tø dorybiø ir „Achilo kulnas“. Bûtent, stoka tikrumo, ar toji „Prokrusto lova“ tikrai teisingo ilgio? Kaip tik tà dr. Grigaitis ne visada ir ne visiems yra árodæs, o daugelio to savo masto tikrumu ir niekad neátikinæs... --Dr. Grigaièio publicistika stebëtojui neiðvengiamai këlë nuostabà nuspalvintos pagarbos. Ne dël turinio, apie kurá galëjo bûti ávairiausiø áspûdþiø ir nuomoniø, bet dël joje glûdinèio þvalumo ir energijos. Net ir septintame ar aðtuntame savo amþiaus deðimtmetyje dr. Grigaitis tesëdavo sugriebti nepalyginamà gausà vieðojo gyvenimo faktø ir tesëdavo juos visada ryðkiai (aiðku, savo mastu) ávertinti. Vietoj amerikietiðkø „kolumnø“ (be abejo, dël „kolumnistø“ stokos), ðalia editorialø raðë Apþvalgà, kur jau buvo vieta ne tik iðsamesniems dalykø vertinimams, bet ir to vertinimo masto aiðkinimams bei pagrindimams, taip pat ir polemikai su bet kurio ðono pasireiðkianèiais oponentais. Èia ásirëþë eilë paèiø ryðkiausiø dr. Grigaièio asmenybës bruoþø. Visø pirma – intelektinis pranaðumas. Aiðku, – reliatyvus, ne absoliutinis. Skaitytojø ir net daugumo oponentø masëj daþniausia bûdavo akivaizdu, kad apie dalykà, kuris jis aiðkina, vertina, ar dël kurio ginèijasi, jis yra daugiau skaitæs, daugiau patyræs, geriau þino, apie kà kalba. (Ypaè tai bûdavo ryðku jo ginèuose su vietiniais oponentais marksizmo – leninizmo temomis.) Antra – gabumas ir ágûdis ðmaikðèiai pavartoti demagogines priemones. Praðom nesijaudinti ir neásiþeisti – neskaityti demagogijos termino tik blogybine prasme! Èia ðis terminas vartojamas visø pirma etimologine prasme: kaip pedagogas yra vaikø mokytojas, taip demagogas yra liaudies mokytojas. Publicistas, siekiàs indoktrinuoti ne intelektualus, o daugiausia liaudá, netoli tenueitø, jei naudotø tik intelektualams teoretikams bûdingas átikinëjimo priemones. Èia reikia, kad bûtø átikinti þmonës, kuriems ne per sunkiai prieinami tik vaizdingi (tegu ir nebûtinai labai tikslûs) argumentai. Dr. Grigaitis dëstyme ir ginèe teturëjo ir mokëjo naudotis visø pirma eiliniam þmogui suprantamais ir átikinantá áspûdá daranèiais argumentais. Þinoma, lengva ir visada yra daug pagundos ið aukðtos demagogijos nuslysti á vadinamàjà þemà demagogijà, ypaè, jei atrodo, kad þemàja greièiau gali pasiekti tikslo... Kas be ko, – ne tik P. Grigaièio oponentø raðtuose, o ir jo paties Apþvalgoje nebûdavo labai reti sve-

92

èiai toki argumentai, kaip oponentø apibûdinimas þlibiais, neiðmanëliais, melagiais, apgavikais, arba, sakysim, kolegos redaktoriaus apibûdinimas „keturiø pëdø milþinu ið Clevelando“ ir t.t. Nesvarbu, kuo ir kaip toks stilius galëjo bûti pateisintas, – vis tiek tai jau toli ðaukia nuo britø parlamento debatø stiliaus... Toks polemikos stilius buvo labai populiarus (ir gal net bûtinai reikalingas) 1905 metø revoliucijos laikais, jis dar graþiai klestëjo ir Lietuvos nepriklausomybës pirmajame deðimtmetyje Lietuvoj, vëliau ten pastebimai „sudþentelmenëjo“, bet daug ilgiau iðsilaikë Amerikos lietuviø spaudoj, tarp kitø ir dr. Grigaièio laikraðtyje, neiðskiriant ir ne visai menkos jo paties raðtø dalies. Blykstelëjo ðis bruoþas net ir paèiame paskutiniame dr. Grigaièio pasiraðytame straipsnyje – prieð ALB pirmininkà, dël tø nelaimingø „pinigëliø“. Kaip virtuoziðkai jis paèiupo ALB valdybos iðsitarimà apie „vienà tautà ir vienà politikà“ ir vienu mostu iðvedë lygiagretæ tarp Nainio ir Hitlerio! Tai tikras senøjø revoliucijos laikø polemikos mokyklos perliukas... Dabar – nesektinas pavyzdys. Dr. Grigaièio veiklos pradþioj lietuviuose garsëjo du frontai, vienas kità vadinæ pirmeiviø ir atþagareiviø vardais. Dr. Grigaitis, aiðku, buvo paèiose prieðakinëse pirmeiviø eilëse. Bet grieþtas principingumas ir anuomet populiarus doktriniðkumas, matyt, buvo nepalankûs veiksniai jo kartà nusistatytoms ir vieðai paskelbtoms paþiûroms kaip nors besikeisti. Taip energingasis pirmeivis, tuo ar kitu klausimu priëjæs iki tam tikro taðko, ëmë sustoti ir tvirtai „ásikasti uþimtose pozicijose“. Tad, laiko tëkmëj, pirmeivis susifermentavo kietu savo pirmeivybës konservatoriumi... Didþiosios audros Amerikon atpûstieji lietuviai radom dr. Grigaitá jau apsiðarvojusá tradiciðkais paþiûrø ðarvais, kietai atsparø laiko poveikiams ðimtmeèio pradþios socialistà – menðevikà, atsimieðusá vyraujanèia doze nekompromisinio lietuviðko nacionalizmo ir nemenkesne doze amerikinës (kapitalistinës!) demokratijos idealizavimo... Tokio jo susiformavimo ryðkiai ir neiðdildomai ábrëþtoji, visai lietuviø tautai reikðminga þymë Amerikos lietuviø visuomenëje yra tai, kad didþiuma ankstesnës Amerikos lietuviø pirmeivijos nepakibo ant pirmojo karo metu Kapsuko èia uþmestos meðkerës ir nenuëjo garbinti rusuose ásigalëjusiø lietuviams svetimø stabø. Po Lietuvos katastrofos dr. Grigaitis bus lemiamai prisidëjæs prie kito ryðkaus bruoþo ábrëþimo iðeivinëj lietuviø visuomenëj. Tai laiko tëkmëj irgi perdëm konservatyvø pobûdá ágijusi paþiûra á Lietuvos politinës padëties sprendimo bûdà bei priemones. Savo gaivaliðku valingumu, nors principe ir bûdamas ðimtanuoðimtinis demokratas, visuomenës veiklos praktikoj dr. Grigaitis kone kiekvienu atveju vyravo kaip ðimtanuoðimtinis autokratas. Ypaè tai buvo ryðku Amerikos Liet. Taryboj, kur dr. Grigaitis buvo „tik“ sekretorius, bet kur daugiau kaip 20 metø beveik nieko neatsitiko be jo valios, ir tikrai nieko prieð jo valià. Lengvarankis Roosevelto iðsitarimas 1940 metais, kad Lietuvos nepriklausomybë esanti nepanaikinta, o tik laikinai padëta á ðalá, dr. Grigaièiui buvo padaræs neiðdildomà áspûdá, ir jis metai ið metø kartojo

93

tà posaká visuose ataskaitiniuose ALT praneðimuose (net pastarajame Vliko seime tà epizodà priminë), ir juo nekintamai rëmë visà ALT veiklos strategijà Lietuvos reikalu. Tos strategijos esmë – Lietuvos nepriklausomybës atstatymo garantija glûdi Jungtiniø Valstybiø politikoje. Ðiai politikai átaigoti kompetentinga tëra Amerikos Lietuviø Taryba, kurios taktikos bei konkreèiø þygiø vairas, jei ir ne formaliai, tai faktiðkai buvo dr. Grigaièio rankose. Jo átakos atspaudas Taryboje ir per jà didþiumoje iðeivinës lietuviø visuomenës liko ryðkus ir po to, kai prie Tarybos vairo liko tik jo „viena ranka“, ir greièiausia dar ilgokai liks neiðdilæs net ir po jo mirties. Minëtoji strategija Lietuvos reikalu ilgainiui tapo didþiai konservatyvi, nes uþðaldyta ir budriai saugoma nuo bet kokiø revizijø, ið esmës iðlaikyta 1940 metø formulavime. Tiesa, ne vienas dr. Grigaitis buvo tos strategijos formuluotojas, ir ne vien Amerikoj iðkilo bei susitelkë iðtikimø tokios strategijos idealizuotojø kadrai. Bet dr. Grigaitis bus bene daugiausia lëmæs sukurti atmosferai, kurioje iki ðiai dienai dar keblu garsiai pamàstyti apie kokius nors kitokius Lietuvos problemos sprendimo ar jo metodø variantus. Dalykø raida jau senokai kelia stipriø abejojimø to konservatyvumo neklaidingumu bei tikslingumu, nors, þinoma, abejojimai dar nëra jo klaidingumo ar netinkamumo neginèytini árodymai. Lietuvos ateitim rûpinimosi strategijos revizija greièiausia dar uþtruks netrumpà laikà dël daugelio prieþasèiø, þymia dalim ir dël ilgo ðeðëlio veikliøjø mûsø visuomenës sluoksniø sàmonëje, kurá paliko taip ilgai ir taip veikliai tà sàmonæ átakojæs velionis dr. Pijus Grigaitis. Akiraèiai, 1969. Nr.5(9)

Nepriklausomybës palaima Neornamentuotos pastabos apie jos paliestà gyvenimà Paèioj 1973 gruodþio antrosios paros pradþioj, vos tik vidurnakèiui pro New Yorkà praslinkus, sustojo vienas gyvenimas, ëjæs su kaupu aðtuonis deðimtmeèius. Telefonais sklido þinia, kad mirë Vaclovas Sidzikauskas. Laikraðèiai, vieni nuo savæs pridëjæ keletà sparnuotø sakiniø, kiti në nepridëjæ, persispausdino ið Enciklopedijos ðiek tiek jo biografijos, ir – tartum taukðtelëjo perskaitytos, uþdaromos ir lentynon dedamos knygos virðelis. Kiti gyvenimai tebeeina, melancholiðkai palikdami sustojusá praeity. O juk Sidzikauskas buvo vienas ið ilgiausiai, plaèiausiai ir daþniausiai vieðumoje minëtø mûsø tautieèiø. Daugiau kaip penkis deðimtmeèius – tik palyginti su neilgais atoslûgiais – tas vardas mirgëjo mûsø, o kartais pasirodydavo ir Vakarø Europos bei Amerikos spaudoj; arba buvo daþnai tariamas daugybës lietuviø, o kartais gana daugelio ir nelietuviø lûpomis. Tie aðtuoni deðimtmeèiai tai buvo ne vien tik asmens gyvenimas. Tai buvo ir Lietuvos valstybinës nepriklausomybës apraiðka.

94

Kad ir trumpas ðá kartà – dvideðimtajame ðimtmetyje – buvo tas nepriklausomybës epizodas, betgi jis ið pagrindø perkûrë visos Lietuvos gyvenimo bûdà ir anksèiau Lietuvoj neregëtu turiniu pripildë daugybës lietuviø biografijas. Ðtai, Vaclovas Sidzikauskas, studijø universitete në ápusëti nespëjæs 26-metis studentas – jau diplomatinës misijos narys Ðveicarijoj, o netrukus ir valstybës atstovas paèiame to meto diplomatinio santykiavimo sûkuryje, Tautø Sàjungoje; netrukus ir paèiose centrinëse Europos sostinëse, – Berlyne ir Vienoje; vëliau Haagoje ir Londone; taip pat oficialus Lietuvos atstovas pusëtinai gerai laimëtose bylose Tarptautiniame Tribunole. Beveik 15 metø V. Sidzikauskas sukosi didþiuosiuose tarptautinës diplomatijos centruose, o tai yra neapsakomos vertës proga ir patirtis gyvenime, kokios suteikti neástengtø niekas kitas, kaip tik sava nepriklausoma valstybë. Tûkstanèiams, net ðimtams tûkstanèiø lietuviø Lietuvos nepriklausomybë sudarë tokiø progø bei galimybiø, kokiø priklausomybëje jie niekad nebûtø turëjæ ir kokiø kiti be nepriklausomybës niekad neturës. V. Sidzikauskas buvo vienas ið tø, kuris pateko ant nepriklausomybës bangos paèios keteros ir tapo iðneðtas á plaèiuosius tarptautinës politikos vandenis. Nebuvo jie nei prityræs, nei genialus plaukikas tuose vandenyse, bet nebuvo ir pasyvus plûduriuotojas. Dabar ponepriklausomybiniais laikais, jis ne kartà apgailestavo, kad Lietuvoje taip neilgai, vos ðeðetà metø teiðlaikë parlamentarinë santvarka. Sakydavo, kad parlamentas tai puiki politikos mokykla. O mes ðtai – sakydavo – dabar kaip ir neturim savo veikëjø tarpe tokioj mokykloj politiniø ágûdþiø ásigijusiø asmenybiø. V. Sidzikauskas pats toje jo taip vertinamoje mokykloje nebuvo nei tada, kai ji Lietuvoje veikë. Patirtá sëmësi daugiausia kitur, ir ne vidujinio valstybës tvarkymosi vyksme, o laviruodamas tarpvalstybiniø santykiø bangose. Imlus patirèiai ið sutinkamø pavyzdþiø, verþlus ko daugiau praskinti bei praminti takø savo atstovaujamos Lietuvos interesams, ir visada dþiugiai atrodanèios iðvaizdos, buvo kaip nulietas daryti geram áspûdþiui. Lietuvos valstybës jam pavestasis vaidmuo buvo nepamainoma dirva toms jo savybëms iðvystyti ir panaudoti. O jø reikia atstovui valstybës, negalinèios daryti áspûdþio savo galybe ar kitokia reikðme. Vis dëlto, gal didþiausià áspûdá kaip diplomatas V. Sidzikauskas darë paèios Lietuvos visuomenëje. Ypaè po pusëtinai laimingai nusisekusiø bylø Tarptautiniame Tribunole su Lenkija dël tranzito per administracinæ linijà neleidimo ir su Vokietija dël Klaipëdos gubernatoriaus veiksmø prieð autonominæ direktorijà ir seimelá. Sidzikauskui teko „plojimai ir gëlës“, kadangi jis ten buvo oficialus Lietuvos atstovas, daræs visus pareiðkimus Lietuvos vardu, nors ir iðtiso savø bei samdytø patarëjø smegenyno parengtus. Arèiau prie tø reikalø stovëjusieji tikroviðkiau vertino Sidzikauskà supusià aureolæ. Niekas neneigë jo lipðniø manierø, gyvumo, iniciatyvinio verþlumo, nesukaustytos laikysenos bet kokioje aplinkoje, bet buvo ir rezervø dël gebëjimo daryti brandþius, iðmàstytus sprendimus. Nes jis vis skubëjo veikti. Todël sakydavo – þavingas, taip, bet neduok plunksnos á rankas, nes nei pajusi, kaip jau bus pasiraðæs kieno nors mikliai pasiûlytà ið pirmo þvilgsnio neblogai atrodanèià sutartá...

95

Ðiaip ar taip V. Sidzikauskas buvo didþiojo ryðkumo þvaigþdë Lietuvos diplomatijos þvaigþdynëlyje. Tik ne visà Lietuvos nepriklausomybës metà jis tenai iðliko. Jo diplomatinë karjera pasibaigë ne su Lietuvos nepriklausomybe, kaip vienas kitas laidotuvëse tarë, o ðeðetà metø anksèiau, ir pasibaigë maþdaug panaðiai (tik ne taip staigiai ir ne taip garsiai), kaip 1973 vasarà Vaðingtone pasibaigë viceprezidento Spiro Agnew karjera. Iðkilo priekaiðtø dël kai kuriø administracinio – finansinio pobûdþio operacijø Berlyno ir Londono pasiuntinybëse etiðkumo ir net teisëtumo. 1934 metø pavasará Kauno apygardos tesimas bent dalá tø priekaiðtø pripaþino pagrástais, paskyrë dël jø tik minimalià bausmæ, ir tà paèià suspendavo. Nebent tik kas nors ið tuo metu Kaune praktikavusiø teisininkø gal prisimena, ar ta byla buvo toliau svarstoma aukðtesnëse teismo instancijose, ir ar pagrásta L. Enciklopedijos informacija, anot kurios, „teismas S.(idzikauskà) reabilitavo“. Ðiaip ar taip, po kad ir visiðkai ðvelnaus apygardos teismo sprendimo V. Sidzikauskas á diplomatinæ tarnybà nebegráþo. (Baigë teisës studijas Kaune, dëstë Prekybos institute Klaipëdoj, pagaliau tapo SHELL bendruomenës atstovu Lietuvoje.) Kiek teismas Sidzikauskà reabilitavo ar nereabilitavo dël tø gal ir ginèytinø priekaiðtø, Lietuvos visuomenës akyse jis nebuvo labai reikalingas reabilitacijos. Tie priekaiðtai nebuvo plaèiai iðgarsinti, o juos girdëjusiø daugumai neatrodë labai svarbûs. Pasitraukimas ið valstybinës tarnybos nevertë Sidzikausko slëptis nuo visuomenës akiø. Jo politinë (daugiausia valdininkaujanèiø „ûkininkø“) partija tuo metu buvo „draugingoj opozicijoj“, tad nebuvo nei vieðai, nei slaptai labai veikli. Bet jis netruko uþimti kità jo patyrimà gerai atitinkanèià vietà prieðakinëse Lietuvos visuomenës eilëse: tapo Vakarø Sàjungos pirmininku, kuri, politinei átampai dël Klaipëdos kraðto aðtrëjant, ëmë tuo metu vytis populiarumu didþiàjà Vilniui Vaduoti Sàjungà. Nepriklausomybei þlugus, V. Sidzikausko kadai ágytas águdimas akis á aká susitikinëti su kitø valstybiø politikais, visuomenininkais ar laikraðtininkais pasirodë esàs nepalyginti svarbesnis ir naudingesnis, negu bûtø, pavyzdþiui, águdimas „daryti politikà“ parlamente tarp saviðkiø. Net karo metu, kà tik vos ne vos iðtrûkæs ið praþûties naciø kacete, Sidzikauskas sugebëjo bematant sumegzti santykius su tø paèiø naciø valdþios atitinkamais pareigûnais ir dar po tos valdþios sparnu jau ásteigti Berlyne ástaigëlæ lietuviams pabëgëliams padëti. O po karo, jau Amerikoj susikontaktavæs su èia rastais Vidurio bei Rytø Europos egzilais ir tø kraðtø likimu anuomet dar gana gyvai susirûpinusiais amerikieèiais, taip pat pritraukæs ta paèia linkme veikti latvius su estais, sprauste ásispraudë su baltieèiø reprezentacijomis á tada èia besikurianèio Free Europe komiteto sistemà. Toj tada gana dosniai amerikieèiø finansuojamoj sistemoj ákurdino Lietuvos Laisvës Komitetà – ne koká ten tik laisvalaikiu paposëdþiauti susirenkantá bûrelá, o „nuo 9 iki 5“ veikianèià ástaigà, susidedanèià ið aðtuoniø pareigûnø – teisininkø bei politikø, atsidëjusiø vien tik Lietuvos laisvës reikalà judinti. Tas komitetas buvo sudarytas maþdaug pagal Vliko „paveikslà ir panaðumà“, buvo beveik Vliko dublikatas New Yorke, tik turëjo nepalyginti geresnias veikimo sàlygas,

96

negu originalas Pfullingene. Toliau, V. Sidzikauskas buvo vienas ið uoliausiø ir atkakliausiø vadinamojo Pavergtøjø Europos Tautø Seimo (Assembly of Captive European Nations) organizatoriø, kuris irgi tapo suorganizuotas Free Europe institucijø sistemoje bei buvo per jà finansuojamas ir kuriame V. Sidzikauskas visà laikà vaidino jungiamàjá ir daþnai net vadovaujamàjá vaidmená. Savo águdimu „prieiti“ V. Sidzikauskas ir Pfullingene likusiam Vlikui padëjo kurá laikà gauti labai apèiuopiamos paramos ið amerikiniø fondø. Pagaliau (ypaè anai paramai nutrûkus), Vlikas atkeliavo ið Pfullingeno New Yorkan ir faktiðkai tapo „Sidzikausko komiteto“ ánamiu. Maþa to: kone visi ðio komiteto nariai tapo tuo paèiu metu ir Vliko nariais, galop pats Sidzikauskas tapo ne tik LLK, o ir Vliko pirmininku. Ðiose aplinkybëse, jis, be abejo, buvo pats kvalifikuoèiausias ir turbût pats efektyviausias Vliko pirmininkas. Þinoma, prileidþiant, kad ið viso tuose veikimuose galëjo bûti apèiuopiamo efektyvumo. Pradþioje – tebeesant Liberation ðûkiui populiariam – atrodë, kad to efektyvumo gal ir yra ar bent galës bûti. Bet greitai iðaiðkëjo, kad Liberation tikrai yra ne daugiau, kaip ðûkis be akcijos. Netrukus jo vietoj ëmë rastis naujø iðkabø Amerikos politikai Rytø Europoj apibûdinti: Containment, Peaceful, Coexostence, Cultural Exchange, etc., etc. Lygiagreèiai blëso ir mûsiðkiø – á Amerikà atremtøjø veikimø efektyvumo atrodymas. Blëso net pats atrodymas. Realaus efektyvumo, pasirodë, ið viso nebûta. Betgi Amerikos politikos vairininkai neskubëjo staigiai nutildyti egzilus. Laisvës komitetai su PET seimu tebebuvo palaikomi greièiausia kaip voþtuvai egzilø „garo spaudimui“ nuleisti, kad nesprogtø ir nesukeltu per didelio triukðmo. Pro tuos voþtuvus galëjo bûti sakomos narsios antisovietinës prakalbos, priimamos Rytø Europai laisvës reikalaujanèios rezoliucijos, reiðkiami protestai, vaidinami Jungtiniø Tautø posëdþiø pamëgdþiojimai, siunèiami apie visus tuos dalykus iðsamûs praneðimai spaudai. Spauda, taèiau, visas tas kalbas (netgi kongresmanø, senatoriø arba ambasadoriø èia pasakytas kalbas) totaliðkai ignoravo, neskelbë. Patys to veikimo rëmëjai bei finansuotojai visiðkai nesijaudino dël tokio spaudos elgesio ir nei pirðtu nepajudino, nei dolerio neiðleido spaudos palankumui á tuos dalykus patraukti. Norom nenorom teko ásitikinti, kad tie rëmëjai ið tikrøjø në neturi intereso garsinti pro tuos jø átaisytus voþtuvus palaipsniui iðleidþiamà egzilø karðèiavimàsi. Jie tik lëtai, ðvelniai, bet nuosekliai ir neatlaidþiai patarinëjo egzilams pratintis susilaikyti savo pareiðkimuose nuo neharmonizuojanèiø su aktualiàja Amerikos politika tonø. Vienas PET Seimo pareigûnas, vieðai uþëmæs pozicijà grieþtai prieðingà koegzistencijos laikysenai, buvo ðvariai iðmanevruotas ið pareigø. Mûsø Sidzikauskas atsargiai vengë ir gerai mokëjo iðvengti tokiø „kampuotumø“, todël Free Europe virðûnëse tapo labai palankiai vertinamas ir labai maloniai priimamas, kaip The Most Flexible Exile. Bûdamas LLK ir Vliko pirmininku, taip pat ir PET Seimo pirmininku ar bent vicepirmininku, V. Sidzikauskas atrodë ne juokais besijauèiàs dar senosios, nepriklausomybës meto bangos neðamas per tarptautinius vandenis Lietuvos interesø ginti. Ir ne veltui: jei anuo metu nepriklausomybës banga nebûtø jo plukdþiusi 15

97

metø tarptautiniuose vandenyse, tai dabar pats, be valstybës uþnugario, nebûtø nei ryþæsis, nei mokëjæs juose su tuo uþdaviniu net 30 metø iðsilaikyti. Ir tokio uþdavinio dabar ið viso nebûtø buvæ, jei anuomet nebûtø buvæ nepriklausomos Lietuvos. Tiesa, apie tà uþdaviná bei paþangà jo vykdyme – kaip ir apie daugumà dabartiniø mûsiðkiø politiniais vadinamøjø veikimø – buvo ir tebëra nemaþa iliuzijø. Sidzikauskas turbût, daugiau negu kas kitas yra prisidëjæs prie neatvangaus „dulkiø ðluostymo“ nuo Lietuvos bylos. Ir jis, su savo LLK bei PET Seimu sugebëjo tà daryti visiðkai be piniginiø rinkliavø ar kitokios pagalbos maldavimø ið èionykðtës lietuviø visuomenës. Betgi, nors ir daug dulkiø nuo Lietuvos bylos per tiek metø nupûsta, niekam dar nepavyko pasiekti, kad ta byla bûtø bent nuimta nuo neribotam laikui atidëtø bylø lentynos. Taèiau Sidzikaukas, dar ið nepriklausomybës laikø talentingas gero áspûdþio darytojas mûsø èionykðtëj visuomenëj prikûrë ir priskleidë daug toliau siekianèiø iliuzijø apie savo vadovaujamo veikimo reikðmæ ir efektyvumà. Þinoma, neatsiliko tokiø iliuzijø skleidime ir visi kiti mûsø veikimo þidiniai. Kadangi visi þino, kad þmonës mëgsta svaigintis graþiomis iliuzijomis, uþtat ir veikëjus bei vadus labiau mëgsta tuos, kurie nesigaili pradþiuginti graþesniais padëties paveikslais. Ir vargas tam, kas neiðkenèia neprasklaidæs apgaulingø iliuzijø, nepabandæs pagauti tikrovæ dar nesuspëtà sufrizuot ir nupudruot: tai „pasiðventimo niekinimas“, „laisvës kovos griovimas“, staèiai „prieðui tarnavimas“... Tas ájunkimas svaigintis iliuzijomis, lyg kokiais visuomenës sàmonës narkotikais, tas ájunkimas pernelyg blizginti autoritetus ir visus savo vieðuosius „pasikrutinimus“ (atseit, judëjimus), irgi daugiausia yra nepriklausomybës meto (ne taip jau labai palaimingas) palikimas. Pradiniame, demokratiniame, ar autoritariniame periode – vis mums ðiek tiek stigdavo visiðko savim pasitikëjimo, vis dar nebuvom nusikratæ nepilnavertiðkumo komplekso. Jam áveikti, patiems pasidràsinti prireikdavo dirbtiniø pasisvaiginimø iliuzijomis apie mûsø dar maþametës valstybës, apie jos valdþiø, vadø, atstovø ir mûsø paèiø darbø bei þygiø sëkmingumus ir laimëjimø dydá. O kartais ásigrauþia ir besiteiraujanti mintis – ar veikëjai ir jø veikimø vaizduotojai bei vertintojai (reporteriai ir redaktoriai) kartais nëra cinikai, besielgià pagal ið bene Viduramþiø iðlikusià patarlæ Mundus vult decipi, ergo decipiatur (Þmonija nori apsigauti, tad tebûnie apgaudinëjama). O gal ir jie patys yra iliuziomanai (kaip narkomanai), ájunkæ svaigintis iliuzijomis ir be jø jauèiasi nelaimingi? Kas ne kas, o Sidzikauskas buvo per daug patyræs, kad bûtø nematæs ir nesupratæs, kiek ið tikrøjø turi poveikio Lietuvos bylai visos tos rezoliucijos, deklaracijos, demonstracijos, deklamacijos bei kitokios suplikacijos. O taèiau su kokiu pasigroþëjimu ir smulkiausiø smulkmenø reikðmës iðryðkinimu pasakodavo apie ávairius savo susitikimus, pasimatymus ar prieðpieèiavimus ne tik su tos ar kitos valdþios pareigûnais, bet net ir su tokiais paèiais egzilais, kaip ir jis pats. Ne, tai buvo ne vien tik planingas kitiems gero áspûdþio kûrimas apie Lietuvos bylos eigà. Tai buvo ir paèiam sau maloniai nuteikianèiø iliuzijø átaigojimas.

98

Pasitaikë net tris kartus ið eilës iðklausyti jo entuziastingà pasakojimà apie PET Seimo delegacijos lankymàsi Pietinëj Korëjoj ir Taivane, – su kokiu respektu bei pasitikëjimu delegacijos pirmininkui (tame paèiame asmenyje ir LLK bei Vliko pirmininkui!) Taivano vyriausybës pareigûnai aprodinëjæ komunistø artilerijos apðaudomà Quemoy salà! Bûtø staèiai þiauru garsiai paabejoti, tos ekskursijos konkreèia reikðme Lietuvos bylai, nors ið tikrøjø tos reikðmës ten ir su padidinamu stiklu nebuvo ámanoma rasti. Bet dar savotiðkesnis tø pasakojimø bruoþas tai buvo Sidzikausko susiþavëjimas (Korëjoj ið pasakojimø patirta) Ðiaurës Korëjos atstovø – komunistø laikysena prieð amerikieèius „amþinøjø paliaubø“ komisijos posëdþiuose. Esà, ateina suakmenëjusiais veidais, pasëdi apie pusvalandá sustingæ, ir vël iðeina nei sveiks, nei sudie netaræ. Atseit, boikotuoja, nesikalba. Ðtai kaip atrodo principinga laikysena! Nors Sidzikauskas tada pats paþymëjo, kad amerikieèiai tai tik ðaiposi ið tokios komunistø laikysenos, bet vis tiek jis tokià laikysenà rodë, kaip mums sektinà pavyzdá vyzdá, jei pasitaikytø susidurti su kokiais nors okupanto agentais. Nesusitikti, susitikus nekalbëti su skriaudëju – buvo principas, Lietuvoj irgi giliai ásiðaknijæs dar nepriklausomybës laikais, santykiuose su Lenkija. Nors valdþia ir buvo galop priversta nuo to principo atsitraukti, jis nesudilo visuomenëje, nei namie, nei dabar svetur. Sidzikauskas, tiesa, buvo vienas ið pirmøjø su lenkais susitaikiusiø, – kitaip jis nebûtø galëjæs Lietuvos reikalo ámanevruoti á Free Europe sistemà. (Be to, dar ir Vokietijoj, 1946, kitais sumetimais buvo suskubæs sudaryti su londoniðke egziline lenkø vyriausybe savitarpinio pripaþinimo sutartá, nuo kurios mûsø diplomatai vienbalsiai Vlikà sulaikë.) Dël to Sidzikauskas nuolat turëjo keblumø su tais ið mûsø, kurie mano, kad kova su lenkais dël Vilniaus dar nebaigta ir turi bûti tæsiama. Bet Sidzikauskas pasiliko tos nuomonës, kad nesikalbëjimo principas anuo metu buvæs pats teisingiausias santykiuose su lenkais, o dabar jis turëtø bûti naudojamas prieð dabartinius Lietuvos okupantus. Arba, – manë, kad tokio principo pabrëþtas prisilaikymas bus besàlygiðkai populiarus lietuviø visuomenëje, todël Vliko pirmininkui dera bûti tokio principo prisilaikymo èempionu. Vos tik spëjus Sidzikauskui taip ryðkiai deklaruoti savo posûká á tà kietai uþgrûdintà principingumà, iðtiko ir ið anksto nenumatytas to principingumo iðbandymas. Viename susirinkime pasirodë „okupanto agentas“, o ten buvæ du Vliko valdybos nariai nepasielgë taip principingai, kaip Korëjos komunistai prieð amerikieèius: neatsistojo ir neiðëjo demonstratyviai ið to susirinkimo. Vliko pirmininko deklaruotas principingumas reikalavo pasielgti principingai, – tokius neprincipingus narius ið Vliko valdybos paðalinti. Bet Vliko tarybos dauguma tam nepritarë ir linko pasitenkinti tik incidento apgailestavimu ar panaðia nenervinga reakcija. Tokio net ir tarybos daugumos „neprincipingumo“ akivaizdoje V. Sidzikauskas staigiai (netgi groteskiðkai) pareiðkë negalás pasilikti Vliko pirmininko pareigose ir atsistatydinæs. Tai buvo pradþia antro ir paskutinio atoslûgio jo plaukime ant Lietuvos bangos. Katalikiðkos ideologijos grupiø branduolys Vlike pasinaudojo ta proga atsiimti Vliko

99

pirmininko postà ið „laicisto“ rankø, ir Sidzikausko nebekalbino gráþti. Dar iðtisus septynerius metus po to jis tebepirmininkavo savajame LLK-te ir buvo PET Seimo prezidiume. Nepaisydamas, jog jau buvo prasidëjæs tø institucijø saulëleidis!, o galop jos jau ir sutemon ëmë skæsti, ir neþiûrëdamas, kad ir amþius, ir medþiaginës sàlygos jau seniai leido jam „paatostogauti“ bei sau paèiam pagyventi, jis tose institucijose iðtvërë ir vis „darë, kà galëjo“ iki paties paskutinio akiø uþmerkimo. Tai ne tarnybinis pareigingumas. Tai pats jo toksai gyvenimas, á koká savo metu já iðplukdë Lietuvos nepriklausomybës banga. Ta banga iðkëlë já anuomet kalbëtoju uþ Lietuvà tarptautinës politikos sluoksniuose, ir tas kalbëjimas, tas „priemeniavimas“ (lobbying) Lietuvos reikalais tapo jo vienintelë pamëgta, staèiai á kraujà ásisunkusi profesija ir net stichija. 15 metø kalbëjo, uþnugary turëdamas realià Lietuvos valstybæ. O paskui jau ir be valstybës, nestumiamas, nevaromas, nebandæs në pasidairyt kitokio uþsiëmimo bei pragyvenimo ðaltinio, gráþo vël „eit per pasaulá“ ir kalbët uþ Lietuvà, ir ëjo, ir kalbëjo dukart ilgiau, nei anuomet: taip ilgam iðteko nepriklausomybës ágyto ákvëpimo. Nors ðio antrojo periodo þygiai ir kalbëjimai per daþnai buvo tik pavaros neturinèio motoro birbinimas, Sidzikausko talentas susidaryti bei sudarinëti gerà áspûdá kad ir ið retokai pasitaikanèiø, kad ir ið nedidukø pasisekimø, teikë gana daug paguodos èionykðtei mûsø visuomenei ir nemaþa pasitenkinimo jam paèiam. Tai kas, kad kalbëjimas uþ þlugusià valstybæ taip daþnai esti susijæs su nesëkmëmis ir susikrimtimais. Sidzikauskas vis tiek jautësi laimingas, kad sugebëjo kaip tik tokiame uþsiëmime ásitvirtinti, ir jis tikrai nebûtø to uþsiëmimo mainæs á niekà kità. Gal tai vadintina patriotiniu pasiðventimu. Ar gal greièiau tai pergyventos nepriklausomybës tokia palaima. Daugumas gyvøjø lietuviø, regis, esame maþiau ar daugiau tos palaimos paliesti ir esam vienaip ar kitaip apsikrëtæ rûpesèiu dël Lietuvos likimo, ar bent domëjimusi jos dabartim ir ateitim. Tai nei dorybë, nei nuopelnas. Tai buvusio, du deðimtmeèius trukusio Lietuvos nepriklausomybës fakto poveikis. Tas faktas mus visus ir visur, net ir toli nuo Lietuvos maþiau ar daugiau tebeveikia. Be jo, turbût nebûtumëm ten, kur esam, neigi nebûtumëm toki, koki esam. V. Sidzikauskas buvo vienas ið ryðkiausiø to fakto palaimos paveiktøjø pavyzdþiø. Akiraèiai, 1974.Nr.1(55)

Pulgio Andriuðio metamorfozë. Per þurnalistikà á beletristikà Þurnalistas ir beletristas viename asmenyje niekur nebuvo retenybë ankstesniaisiais laikais, – tada, kai laikraðtija dar nebuvo ásispecializavusi beveik vien tik á vieðøjø aktualijø praneðinëjimus, atskleidinëjimus ir svarstymus; kai laikraðèiuose dar bûdavo palyginti daug vietos ir groþinës literatûros kûriniams. Vakaruose jau senokai beletristui laikraðtyje maþa kas beliko veikti. Ankstyvasis, beletristika paspalvintasis

100

laikraðtijos veido bruoþas ilgiau iðliko Rytø Europos kraðtuose, ypaè Lietuvoj, kur laikraðtija jauniausia: gimusi XIX amþiaus gale, jaunystæ ir brendimo amþiø pergyvenusi jau ðiame, XX-tajame ðimtmetyje. Tas bruoþas dar palyginti ryðkus tebëra ir dabar lietuviø (kaip ir kitø „ryteuropieèiø”) iðeiviø laikraðtijoj. Daugumas ankstyvøjø lietuviø beletristikos þvaigþdþiø kartu buvo ryðkios þvaigþdës ir þurnalistikoje. Ðtai virtinë pavyzdþiø: Vincas Kudirka – Kapsas, Juozas Tumas – Vaiþgantas, Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakðtas, Gabrielë Petkevièiûtë – Bitë, Gabrielius Landsbergis – Þemkalnis, Kazys Puida, Liudas Gira, Sofija Kymantaitë – Èiurlionienë... Vëliau – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis – Putinas, Kazys Binkis, Ignas Jurkûnas – Ðeinius, Antanas Rimydis, Faustas Kirða, Vytautas Jakðevièius – Alantas, Augustinas Gricius – Pivoða, ið dalies net Vincas Mickevièius – Krëvë, etc. Nesvetimas tas reiðkinys ir ðiais laikais Lietuvoj, o iðeivijoj irgi turim gerà tuzinà tokiø dvilypio talento individø, pasireiðkusiø ar dar ir tebesireiðkianèiø ðiose abiejose raðtijos rûðyse: Juozas Tysliava, Aloyzas Baronas, Kazys Bradûnas, Jurgis Gliaudys – Gliauda, Henrikas Nagys, Bernardas Brazdþionis, Antanas Gustaitis, Paulius Jurkus, Kazimieras Barauskas – Barënas, Vincas Kazokas, jau minëtasis Vytautas Alantas, Stasys Santvaras, pagaliau ir Bronys Raila, anksti perbridæs ið beletristikos á þurnalistikà, betgi ne visiðkai nuo pirmosios atitrûkæs. Visiems minëtiesiems bûdinga tai, kad jie visà laikà ar bent protarpiais reiðkësi abiejose kalbamosios raðtijos rûðyse simultaniðkai. Daþnà jø, ypaè ankstyvøjø, nelengva ir apèiuopti, kuo jie tapo pirma – beletristais ar þurnalistais. Prieðnepriklausomybiniai visuomenininkai turëjo bûti „devyndarbiai”, turëjo daryti ne vien tik tai, kà geriausiai sugebëjo ir labiausiai mëgo, o viskà, kas reikëjo. Taigi, kas turëjo ir norëjo kà visuomenei pasakyti ir sugebëjo mintis dëstyti raðtu, negalëjo sau leisti prabangos – raðyti tik eilëraðèius ar apysakas: turëjo raðyti ir straipsnius apie „kasdieninius” reikalus turëjo ir „redakcijose sëdëti”. (Dël panaðiø prieþasèiø ir dabar, iðeivijoj, yra mûsø raðytojø – beletristø, veikliai besireiðkianèiø publicistikoj, arba ir „sëdinèiø” ne tik prie redaktoriniø stalø, o netgi prie linotipø.) Betgi ne visi ir prieðnepriklausomybiniais laikais buvo toki „dvilypiai”. Pavyzdþiui, Maironis, ano metu lietuviø poezijos korifëjus, neámerkë plunksnos raðyti „paprastiems straipsniams” apie kasdieniðkus reikalus. O Antanas Smetona, chronologiðkai imant, antrasis po Kudirkos mûsø publicistikos klasikas, visiðkai nebandë beletristikos. Taèiau beletristikos ir þurnalistikos praktikavimo sutapimas tuose paèiuose asmenyse buvo toks reliatyviai daþnas reiðkinys, netgi Lietuvos respublikos pirmajame deðimtmetyje, kad riba tarp þurnalistø ir beletristø vis dar nebuvo ryðki, ir net iki 1929 metø Lietuvoj turëjom tik vienà, visiems savo mintis raðtu skelbusiems bendrà Lietuvos raðytojø ir þurnalistø sàjungà. Tik 1929-taisiais laikraðtininkai nuo raðytojø atsiskyrë, kadangi „grynø” þurnalistø, dirbanèiø toj srity jau profesiniais pagrindais, skaièius buvo paûgëjæs bent keleriopai, o raðytojø, dirbanèiø ir redakcijose ar pasireiðkianèiø publicistikoj tebebuvo maþdaug tiek pat, kaip ir anksèiau. Raðytojø – þurnalistø nuoðimtis „grynø” raðytojø ir „grynø” þurnalistø visumoje tapo jau nelabai þymus.

101

--Pulgis Andriuðis (oficialiai buvæs Fulgencijus Andrusevièius, o savo gimtajame kaime daugiausia buvæs þinomas Þemaièio pravarde) irgi buvo ir þurnalistas, ir beletristas, bet ne taip, kaip kiti: ne simultaniðkai. Kol Lietuvoj gyveno (iki 1944 vidurio), raðë tik laikraðèiams, – raðë daug, gerai, ið to daugiausia ir gyveno, taigi buvo þurnalistas profesionalas be jokiø abejoniø. O beletristikos tik ið svetimø kalbø ðiek tiek vertë. Vertimai, netgi Don Kichoto, nesudarë pagrindo ásirikiuoti á raðytojø gretas. Bet pasitraukæs ið Lietuvos, vokieèiø þemëj prasidëjus „stovyklinei erai”, Pulgis, pasiramsèiuodamas pluoðtu stovyklinëj spaudoj paskelbtø naujø – vis daugiausia humoristinio paðaipinio pobûdþio – raðiniø, ramiai, lyg nieko nedëtas, áþingsniavo iðbëgëliø raðytojø draugën, ir èia buvo draugiðkai sutiktas, jei ir be trimitø, tai ir be egzaminø. O 1947 metais, maþdaug paèiame stovyklinës eros zenite, netikëtai, kaip ið pasalø, Pulgis iðniro á pavirðiø su lyriniø apysakø rinkiniu Anoj pusëj eþero, – su knyga, sudominusia anuomet dar godþiai skaièiusià mûsiðkæ ðvieþiø iðeiviø visuomenæ, literatûros þinovø gerai ávertinta ir premija apdovanota. Stovyklø erai baigiantis, Pulgis iðplaukë Australijon, bet á mûsø rankas atplaukë dar kelios knygos: Sudiev, kvietkeli, Tipelis, Rojaus vartai, Daina ið kito galo, Purienos po vandeniu... Andriuðis – þurnalistas liko namie, Lietuvoj. Svetur iðvykæs buvo tik Andriuðis – beletristas. --Net didelëse tautose nedaþnas raðytojas pragyvena ið beletristinës kûrybos. Lietuviø tokiø visiðkai nebuvo. O ið þurnalizmo net ir neblogai pragyvenanèiø jau buvo. Dël to tas ar kitas, kad ir jutæs savy rusenanèià raðytojiðkà þarijëlæ, apsispræsdavo verèiau þurnalistikos vandenyse nuleisti inkarà. Toki paskui skøsdavos, esà, þurnalizmas palaidoja raðytojà. Ir Andriuðis tà nuomonæ buvo girdëjæs, tik nebuvo jos átikintas. „Lieka tai dar árodyti” – iðsitarë jis apie tai autobiografijoj. (P. Andriuðis, Rinktiniai raðtai, I, 157 psl.) Faktas, – Andriuðis, ið pat jaunystës svajojæs tapti raðytoju (ir bent kiek dailininku), keliolika pirmøjø savo savarankiðkø gyvenimo metø prabraidþiojo þurnalizme. Betgi þurnalizmas nenuþudë jame glûdëjusio raðytojo. Prieðingai, jo þurnalistinis darbas ið tikrøjø buvo beveik iðtisai lyg pasirengiamoji mankðta beletristikai. Daugumas Lietuvos nepriklausomybinës kartos laikraðtininkø – turbût, ir raðytojø – tas savo karjeras pradëjo moksleiviø laikraðtëliuose, kuriø, ypaè pirmajame to periodo deðimtmetyje, buvo pridygæ visose vidurinëse mokyklose – gimnazijose, moksleiviniø (ateitininkø, vëliau skautø ar kitø) organizacijø rëmuose. Tie laikraðtëliai buvo neblogi inkubatoriai laikraðtininkiðkiems ar raðytojiðkiems polinkiams perëti. Kad ir nedidelis nuoðimtis, bet vis dëlto „ið daugelio paðauktø” iðëjo ðiek tiek ir „iðrinktø”. Ið paèiø ankstyvøjø Utenos gimnazijos (1921 m.) laikinai sustojusios tik penkiø klasiø ûgyje) laikraðtëlio „redaktoriø” á tikrus laikraðtininkus ar raðytojus iðëjo trys:

102

Vincas Rastenis – tik laikraðtininkas, Teofilis Tilvytis – tik raðytojas, Pulgis Andriuðis – ir laikraðtininkas, ir raðytojas. Visø trijø kaimynystës, o dviejø dar ir giminystës ryðiai, jei ne lemiamai, tai bent reikðmingai prisidëjo prie Pulgio patekimo á tà „grandinëlæ”. Toj katalikiðkos Saulës draugijos laikytoj mokykloj (anot Andriuðio – kunigo Butvilos gimnazijoj) ateitininkais bûti buvo ne menkiau bûtina, kaip dabar Lietuvoj komjaunuoliais. Tik visiðkai apkiautëliai ir pirmokai buvo paliekami ramybëj. Kai kuriems ir to nebuvo gana: reikëjo ateitininkuose pirmininkauti, sekretoriauti arba ir redaktoriauti... 1919 vasaros gale susirinkom po bolðevikø invazijos atsigavusion gimnazijon, dabar jau atidariusion iðtisas keturias klases. Þinoma, buvo tuojau atgaivintas ir ateitininkø kuopos veikimas, formaliai buvæs pradëtas dar 1918 gruodyje, prieð pat bolðevikø antplûdá. Lietuviø kalbos mokytoja kartà pasikvietë mane á savo butà, vaiðino arbata ir saldumynais, ir paaiðkino, kad ateitininkø kuopa turës leisti laikraðtëlá, ir kad man teksià bûti jo redaktorium. Ji, mokytoja, padësianti, parodysianti, kaip tai daryti. Laikraðtëliui vardas buvo parinktas taiklus: Pirmieji þingsniai. Antruoju redaktorium buvo pakviestas pora metø vyresnis bendraklasis Kazys Rimkus, pradþioj ëmæsis darbo entuziastingai, net eilëraðtá á pirmàjá numerá paraðæs, bet vëliau atvësæs (tolesnëj ateity tapo ne raðytoju, ne laikraðtininku, o inþinierium hidrologu). Pulgis ëjo dviem klasëm uþ mus þemiau, taigi dar kà tik á antrà áþengæs, gal dar në á ateitininkus nebuvo spëtas átraukti, o apie jo kandidatûrà á „redaktorius” tada dar niekam në á galvà negalëjo ðauti. Bet likimas jo ið akiø nepaleido. Apie mokslo metø vidurá ið Panevëþio pas mus á treèià klasæ persikëlë Teofilis Tilvytis, poeto kunigo Jurgio Tilvyèio jauniausias brolis, Pulgio dëdë (nors tik trejais metais uþ Pulgá tevyresnis). Atsitiko mudviem su Tilvyèiu kurá laikà apsigyventi viename kambaryje. Tilvytis buvo ne tik þinomo poeto brolis, o ir pats pasiðovæs Pegasu pajodinëti. Be to, jo raðysena buvo labai daili. O mûsø laikraðtëlis gi ranka buvo raðomas (ir ðapirografu, tokiu primityviu dauginimo árankiu „spausdinamas”). Tai Tilvytis buvo puikiausias „redaktoriaus padëjëjas”, staèiai kaip á sterblæ ákritæs. Su Tilvyèiu mûsø Pirmieji þingsniai smarkiai pagraþëjo ir praturtëjo turiniu. Bet mûsø gimnazija, kitais metais iðaugusi iki penkiø klasiø, tame lygyje laikinai sustingo, ir mums, penktokams, teko dairytis kur kitur iðsikelti, tad artëjo laikas ir man nuo redaktorystës „nusiimti”. Tilvytis, tada dar ketvirtokas, liko vyriausias. O èia kaip tik ir iðtiko natûralus, nekaltas „nepotizmo” reiðkinys: vyriausio redaktoriaus asistentu tapo jo brolvaikis – Pulgis, jau maþdaug ápusëjæs treèiàjà klasæ. Tada jam „visa tai” ir prasidëjo! Atrodo, kad Pulgis tenai daugiau telkësi á laikraðtuko apipavidalinimà, iliustravimà ir multiplikavimà, negu á turiná. Bet vis tiek tai buvo jam, kaip ir mums kitiems, praktinis laikraðtininkystës elementorius ir pirma proga paragauti laikraðtininkystës skonio.

103

--Grieþta ideologinë disciplina Utenos gimnazijoj jau ir mano laikais buvo uþraugusi nepasitenkinimo bruzdesá, netgi „pogrindiná rezistencijos sàjûdá” paèiame ateitininkø kuopos „elite”. Iðeinam, bûdavo, koki ðeði ar aðtuoni „pikti jauni vyrai” á laukus, sugulam kniûbðti dirvone ir liejam kartybes prieð direktoriø kunigà Butvilà ir inspektoræ Onà Dzvilaitæ. Tilvytis mûsø tarpe buvo pats praðmatniausias, – mokiniø ir mokytojø akyse gimnazijos paþiba: poetas, dailininkas, dainininkas solistas – aksominis baritonas, ir ið viso – garbanotas blondinas graþuolis (ne tik gimnazistës, o ir viena mokytoja buvo pastebëta smailokai á já beþvilgèiojanti). Mûsø „pogrindyje” jis buvo daugiausia „svieto matæs”, ne tik apie Panevëþá, o ir apie Kaunà nemaþa þinojo, tai greitu tempu darës paèiu akiplëðiðkiausiu – nors tuo tarpu dar tik lieþuviniu – maiðtininku. Mudviem su Rimkum ið tø „pogrindininkø” iðsikëlus á Panevëþá (1921), Tilvytis jau ir atviriau pamaiðtavo (regis, kaþkoká maiðtingà referatà klasëj ar ateitininkuose paraðë), ir tapo be ceremonijø iðvytas ir ið ateitininkø, ir ið gimnazijos, në penktos klasës nebaigæs. (Po poros metø Kaune iðplaukë á plaèiuosius mûsiðkës literatûros vandenis. Pradëjo su Keturiais Vëjais, baigë – komunistinio reþimo iðgirtas, apdovanotas ir globojamas „LTSR Liaudies poetas”.) Neaiðku, ar ir kaip po to dar praktikavosi „þurnalizmo pradþiamokslyje” Pulgis Andriuðis. Berods – taip. Bûdamas kaimietiðkas aplinkos stebëtojas rezonuotojas, jis niekad nebuvo linkæs aistringai angaþuotis kieno nors pozicijø gynybon kontroversijose, ypaè ideologinëse ar politinëse. Tai ir á dëdës Tilvyèio maiðtavimus neásivëlë, dar pusantrø metø ten pat mokësi, ligi baigë penkias klases, o paskui pësèias iðþygiavo Kaunan, garsiojon Auðros gimnazijon. Èia nepraëjo në pusantrø metø, ligi pasitvirtino, kad uteniðkë pirmapradë patirtis vis dëlto buvo áþiebusi Pulgyje þurnalisto kibirkðtá. Kauno Auðroj jis vël ëmë leisti „laikraðtëlá”. Tik èia jau be jokios organizacinës ar ideologinës globos ar prieþiûros, o pats vienas, nepriklausomas, niekieno uþ rankutës nevedamas. Pats leidëjas, pats redaktorius, pats bendradarbis, pats administratorius, pats spausdintojas, pats ir platintojas. Turiny – nei informacijos, nei indoktrinacijos, nei agitacijos, nei idëjø ar svajoniø deklaracijos, o tik linksmi arba ir kandûs, daugiausia eiliuoti ir paties redaktoriaus pieðinëliais iliustruoti pasiðaipymai ið savo gimnazijos kasdienybës reiðkiniø, ypaè ið nemëgiamesniøjø mokytojø. Tai buvo Ðepðeliada – leidinukas su pretenzija á pavidalà – þurnaliná, á turiná – beletristiná. Tik dar tolokai nuo vieno ir kito. --Kai po keleto metø (apie 1932) Andriuðis buvo jau ásipilietinæs þurnalisto darbe Kauno ar Klaipëdos dienraðèiuose, jo þurnalistiniai raðtai vis tiek staipstësi daugiausia beletristikos padarþëse, neretai ir á patá darþà áðokdami. Neminint negausiø bûtinybës atvejø Klaipëdoje, Andriuðis niekad nebuvo þurnalistas – reporteris, neigi þurnalistas publicistas – vedamøjø ar ðiaip visuomeniniams reikalams svarstyti skirtø straipsniø autorius. Jo raðtai laikraðtyje bûdavo nei laikraðèio duona, nei mësa, retai ir darþovës, o daugiausia tik prieskoniai ir desertas.

104

Ðalia informacijos, orientacijos ir indoktrinacijos, Lietuvos laikraðèiai stengdavosi turëti (daugiau, negu dabartiniai) taip pat ir atvangos bei poilsio valandai parinktø skaitiniø, kur pamirðtami aktualieji rûpesèiai, o pasakojama apie ávairiausias savo arba ir tolimø kraðtø gamtos ar þmoniø gyvenimo ádomybes ar keistumus. Tokiai medþiagai redakcijose net ir tam tikras pavadinimas buvo prigijæs – ávairenybës. Kaip tik ðioj srity Pulgis daugiausia ir specializavosi. Kaip tik ði þurnalistinio darbo ðaka geriausiai ir tiko ðlietis arèiau prie beletristikos. Vokietmetyje (1941–44), prisiminæs savo kadaise (1926) neilgai trukusias gamtos mokslø studijas universitete ir pasitaikindamas populiariomis vokiðkomis ir prancûziðkomis botanikos ir entomologuos (vabzdþiamokslio) knygomis, Pulgis „agronomø laikraðèiuose” priraðë iðtisà virtinæ maþdaug mokslo populiarizacijos straipsniø – vaizdeliø apie augalus ir vabalus. Informacija buvo teisinga, net tiksli, bet tie pasakojimai labiausiai domino ir traukë skaitytojus savo vaizdingumu ir visokiomis „uþpakalinëmis mintimis”. Vabalai, geri ir blogi, Andriuðio pasakojimuose gyveno ir elgësi labai panaðiai, kaip geri ir blogi þmonës. Kartais vieni vabalai pasitaikydavo sëslûs, nuo seno savo „sodybose” ásigyvenæ, o kiti – atëjûnai, ásibrovëliai, gobðai, plëðrûs, tikri nevidonai, nuo kuriø ramiesiems sësliams tekdavo visokiausiomis gudrybëmis gintis... Asociacijos apie okupantus kaip musës sukdavosi skaitytojø mintyse, bet tai buvo papasakota taip nekaltai, taip beletristiðkai, kad okupantø cenzoriams tos pasakaitës neuþkliûdavo. Gamtos mokslø studijas Andriuðis savo þurnalistiniame darbe panaudojo labai negreit. Kitaip iðëjo su studijomis humanitariniø mokslø fakultete, konkreèiai – teatro seminare. Ið tenai pats prof. Balys Sruoga Pulgá, seminarà dar tebelankantá, ástatë á, kad ir neplaèià, bet rimta ir orià þurnalizmo ðakà: átaisë já dramos recenzentu, ir tai ne bet kur, o paèiame oficioze, Lietuvos Aide. Ir P. Andriuðiu Sruoga já, ligi tol Andrusevièiø, pasiraðinëti pamokë. Kad ir nevengdamas ironijos ar net kandaus sarkazmo savo neretai peikiamosiose nuomonëse apie recenzuojamus vaidinimus, aplamai P. Andriuðis recenzijose buvo labai rimtas ir dalykiðkas. Kurie já buvom paþinojæ tik ið Ðepðeliados, net ne iðkart patikëjom, kad tai tas pats Andrusevièëlis – Þemaitëlis raðo. Pulgis net dviem atvejais buvo lankæs ir Kauno Meno (dailës) mokyklà. Bet þurnalistiniame darbe tuos savo mokslus irgi negreit tepanaudojo, – tik minëtuose vokietmeèio augaliniuose – vabaliniuose pasakojimuose, o vëliau dar ir stovykliniame Dievo Paukðtelyje, Vokietijoje. Ryðkesnë iðimtis buvo Klaipëdos dienraðtyje Vakarai. To dienraðèio iniciatoriaus ir pirmojo faktinio vyriausio redaktoriaus – planuotojo Igno Ðeiniaus (Klaipëdos gubernatoriaus patarëjo spaudos reikalais) paskatintas – turbût, pagal ðvedø laikraðèiø pavyzdá, nes Ðeiniø viskas þavëjo, kà buvo ðveduose matæs – Pulgis kurá laikà pieðë tam laikraðèiui „vedamuosius”. Tai buvo comic’ø pobûdþio pieðinëliai su dialogais prieraðuose, tik ne ðiaip sau juokeliai, o vis „ið linksmosios pusës” papieðta ir papasakota kokia politinë – visuomeninë tos dienos aktualija.

105

Ið pieðinëliø ir prieraðiniø dialogø bûdavo aiðku ne tik, apie kà kalbama, bet ir kokia nuomonë apie tai sakoma. Tai ið tiesø buvo laikraðèio nuomonës pareiðkimai, taigi – kaip ir vedamieji straipsniai, tik kitokiu pavidalu pateikiami. Tai buvo sëkminga atrakcija laikraðtyje: daugumas skaitytojø Vakarus skaityti pradëdavo nuo „Pulgio vedamojo”. Temas bei nuomones greièiausiai pateikdavo Ðeinius, o Andriuðio uþdavinys buvo tik pasakyti visa tai dailininko ir beletristo priemonëmis. Ið to, kad Andriuðis tik svetur pasireiðkë kaip raðytojas, galëtø atrodyti, kad, ðtai, apsigimæs raðytojas Lietuvoj ekonominiø sàlygø buvo priverstas kapstytis þurnalistiniuose darbeliuose, ir tik svetur tepajëgë tapti tas, kas ið tikrøjø buvo. Bet tas iðskirtinis pavyzdys nebûtø pakankamas árodymas pagrásti tokiai nuomonei apie Lietuvos kultûrinio gyvenimo sàlygas apskritai. Andriuðio atvejis savotiðkas. Gal kiek ir dël aplinkos, gal kiek ir dël ekonominiø sàlygø, bet, turbût, daugiausia dël savo paties dvasinës prigimties, Andriuðis savo kelyje á raðytojus perëjo vabaliðkà metamorfozæ. Lietuvoj Andriuðis – raðytojas buvo dar tik „vikðro” stadijoj. Traukimosi á Vakarus metas buvo jo „lëliukës” stadija. Tik po to, „stovyklinëj eroj” atëjo laikas raðytojo „plaðtakei” sparnus iðskleisti. --Nereikia në statistikos, gana vien prabëgom apþvelgti pastarøjø trijø deðimtmeèiø mûsø iðeivinës literatûros panoramà, ir ásitikinsi, kad joje didþiai daug, gal net visø daugiausia esama tezinës beletristikos. Ryðkiausias pradininkas buvo Vincas Ramonas su savo Kryþiø (1947) teze – Roma ar Maskva, treèio kelio nëra. Ir po ðiai dienai daugumas raðytojø, kas atvira burna, kas bent puse lûpø, kas tiesiog, kas uþuolankom, bet vis skelbë ar bent rëmë savo puoselëjamas ideologines tezes – kas krikðèioniðkas, kas pagoniðkas, kas laisvamaniðkas, kas nacionalistines, patriotines, antikomunistines, liberalines, demokratines ir t.t. O Pulgis buvo, jei gal ir ne vienintelis, tai vienas ið tos raðytojø maþumos, stovinèios atokiai nuo ideologiðkai sroviniø teziø. Jis, koks buvo ið pradþios, toks ir liko visados – „nepartinis” ne tik politiniu, o ir pasaulëþiûriniu poþiûriu. Ið pradþios, tai yra, toj „vikðrinëj” laikraðtininko stadijoj, iðlikti „nepartiniu” nebuvo taip jau labai paprasta. Kone visi Lietuvos laikraðèiai buvo daugiausia politiniø ideologiniø sroviø arba atviri garsiakalbiai, ar ðiek tiek uþmaskuoti satelitai, ir þurnalistui nebûdavo natûralu ásitvirtinti laikraðtyje, kurio ideologiniams interesams jis buvo drungnas ar visai neutralus. Pirmuosius þingsnius á didþiuosius laikraðèius Andriuðis bandë liaudininkø (liberalinës kairës) dienraðtyje Lietuvos Þiniose. Tai buvo visai natûralu, nes tos srovës veikëjø globojamame bendrabutyje tada gyveno. Bet laikraðtininkystëj ásitvirtino tik „reþiminiuose” laikraðèiuose, tautininkø tiesiai ar per tarpininkus vairuojamuose. Ypaè „palankûs vandenys” Pulgiui buvo Klaipëdos dienraðèiuose, kurie buvo valdþios remiami ir priþiûrimi – diriguojami, bet kuriuose buvo vengiama kauniðkiø tarppartiniø kontroversijø. Èia Pulgis jautësi geriausiai galás iðsilaikyti nepriklausomo stebëtojo ir samprotautojo pozicijoje.

106

Hitleriui mus iðvijus ið Klaipëdos 1939 ankstyvà pavasará, Pulgis Kaune nesvyruodamas prisiðliejo prie paties tautininkø oficiozo Lietuvos Aido, ir jame – tarp ko kita – net ir savo individualinæ „tribûnà” ásitaisë. Tai buvo nedidukas, keleto deðimèiø eiluèiø kampukas laikraðtyje, pavadintas Diena dienon, pasiraðomas lotyniðku vardu – Homo simplex, paprastas þmogus. Èia Pulgis, tikrai ið „paprasto þmogaus” pozicijos, apþvalgydavo Kauno politiniø ir kultûriniø vyksmø panoramà ir paðaipiðkai „patraukdavo per dantá“ pastebëtus paslydimus nuo nuoðirdumo, nuoseklumo ar staèiai nuo paprasto þmogaus sveiko proto. Þinoma, tie krimstelëjimai ir bakstelëjimai daþniau bûdavo nukreipti á opozicijà (ypaè á katalikiðkàjà opozicijà), negu á oficiozo atstovaujamo reþimo aplinkà. O vis tiek, net ir taip tautininkø dienraðtyje bendradarbiaudamas, nesàlygotu tautininkø bendraminèiu Pulgis nepasidarë, o liko uþkietëjæs „nepartinis”. Ar ne tuðèiaviduris toks raðytojas ar þurnalistas, kurs nëra apsisprendæs dël pasaulëþiûros ir politikos? Ar toks nëra lyg jûreivis be kompaso? Vis tiek, kaip kas á toká klausimà atsakytø, Pulgio Andriuðio tas atsakymas neliestø. Nes jis nebuvo „neapsisprendæs” ir nebuvo „be kompaso”. Tik jo kompasas (ir apsisprendimas) nenuvedë jo á në vienà tada egzistavusià pasaulëþiûrinæ srovæ ar politinæ partijà. 1940 pavasará Kaune, prie kavos puoduko Konrado kavinëje, vienas ið mûsø lyg rimtai, lyg juokais paklausë Pulgá, kokios jis valstybës santvarkos norëtø Lietuvoj (santvarkos problemos tada buvo vis daþnëjanèios pokalbiø temos). Pulgis, ðá kartà në kiek nesiðaipydamas, visiðkai rimtai atskleidë savo politiná idealà ðiais þodþiais: – Tokios, kurioj nebûtø sarmata saugume tarnaut. Metmenys, 1976. Nr.31. P. 111–124

Gen. S. Raðtikio memuarø treèiasis pasiteisinimø tomas Ðiø, 73 - metø paèioj sausio pradþioj mûsø knygleidybos bare meteoriðkai ðvystelëjo praneðimas, kad gen. S. Raðtikio memuarø treèioji knyga iðparduota per du mënesius nuo iðleidimo. Ar buvo Amerikos lietuviø istorijoj kitas toks atvejis, kad lietuviðka knyga bûtø buvusi taip greit iðgaudyta? Tiesa, tas iðpardavimas tuo tarpu dar nebuvo ðimtaprocentinis. Leidykla sakësi dar laikanti apie 100 knygø atsargoj svarbiems klientams. Be to, spëliojo, kad ir pas platintojus dar gali pasitaikyti neparduotø knygø. Pagaliau, nepamirðtina, kad ðios knygos iðleista tik 1,500, o ne 4,000, kaip, regis, buvo iðleista dviejø pirmøjø. Kaip bebûtø, bet jei leidinys beveik iðpirktas per du mënesius, tai leidykla bus apsiskaièiavusi. Per þemai ávertino galimà tokio leidinio populiarumà, ir per maþai jo atspausdino. Ogi buvo galima numatyt, kad kaip tik ðis leidinys net ir dabartinëj gerokai apsnûdusioj mûsø knygø rinkoj, vis dëlto dar gali bûti populiaresnis uþ gana

107

skeptiðkai ir tingiai perkamuosius groþinës literatûros leidinius. Prieð 15–16 metø S. Raðtikio (ir E. Raðtikienës) memuarai ðioj rinkoj buvo ,”bestseleriai”, ir tai buvo, turbût, dël dviejø lig ðiol neiðnykusiø prieþasèiø. Viena, tai kad yra taip atsitikæ, jog S. Raðtikio ir tik jo asmuo mûsø ponepriklausomybinës iðeivijos sàmonëje yra – geruoju ar bloguoju – visiðkai sutapæs su Lietuvos kariuomenës vado sàvoka, nors kariuomenës vadø ar vyriausiø virðininkø Lietuvoj yra buvæ kone tuzinas. Ir kaip tik S. Raðtikio, o ne kurio kito kariuomenës vado ar kitokio pareigûno reikðmë valstybëje toje mûsiðkiø sàmonëje – teisingai ar klaidingai – tebeatrodo buvusi didþiausia po ar net ðalia respublikos prezidento. Antra, tai kad – gal ið dalies ir dël pirmosios prieþasties – gen. Raðtikio atsiminimø pirmosios knygos buvo sutiktos gausybës arba saldþiai draugiðkø, arba itin rûgðèiai prieðiðkø atsiliepimø, kuriø susikirtimai iðpopuliarino jas maþiausia kita tiek, kiek paties autoriaus populiarumas. Pirmøjø knygø skaitytojai dar ne visi iðmirë ir dar ne visiðkai iðëjo ið rikiuotës. Tad dar daugelis jø griebë ir treèiàjà. Prie jø, be abejo, prisidëjo ðiek tiek ir jaunesnës inteligentijos, tokiais dalykais pasidominèios, kuriai, turbût, Akademinë Skautijos Leidykla didþia dalimi ir skyrë ðá leidiná. Tos aplinkybës tam tikro lygio pasisekimà leidiniui uþtikrino ið anksto, ir knyga buvo perkama greit, nelaukiant recenzentø informacijø bei rekomendacijø. Tad ir kalbëti apie toká leidiná jau galima nebesidairant, kaip toks ar kitoks iðsitarimas atsilieps jo platinimui. Greit iðpirktoji knyga godþiai ir skaitoma. Turbût, dël tø paèiø, smalsumà þadinanèiø prieþasèiø: kà gi èia dar pasakys, kà atskleis generolas Raðtikis, Lietuvos kariuomenës vadas! Tik beskaitydamas, ypaè perskaitæs, suvoki, kad èia gi beveik nieko nauja, tik „more of the same”. Ið vienos pusës, tai labai gerai. Pirmose knygose, nepaisant ginèytinø interpretacijø, buvo suregistruota daug istorinës reikðmëj duomenø. Treèiajame, jei ir nëra reikðmingø naujø reveliacijø, yra anksèiau minëtøjø dalykø papildymø, paryðkinimø, ir vien tai sudaro pakankamà pagrindà jos pasirodymui sveikinti ir teigiamai vertinti. Bet ir kitais poþiûriais ði knyga yra dar vienas ðiûptelëjimas to paties, ko buvo apstu ir pirmosiose: patriotiniø ir asmeniniø autoriaus sentimentalumø, jo gerø norø bei nepartiðkumo árodinëjimø, nusiskundimø, tautininkø jam nedraugiðkumu ir jø politiniu þalingumu, nusiskundimø kritikuotojø neteisumu, áþûlumu, nesàþiningumu, perdëtais reikalavimais ir perdëtos atsakomybës dëjimu. Tokiais dalykais ðis tomas perpintas tankiau uþ pirmuosius. Jie kartojasi, netgi maþai skirtingais variantais, po keletà ar net keliolika kartø. Autorius, matyt, nejuto, kad jeigu kartà kà gerai iðdëstai, tai ir gana, nes átikintiems kartoti nëra reikalo, o neátikintiems – nëra prasmës. Tie dalykai, kaip pirmuosiuose, taip ir ðiame tome maþina kariuomenës vado memuarø ginamàjá svorá.

108

POLITINË NEKALTYBË

Vienas ið paèiø ryðkiausiø siûlø, nusidriekianèiø per visus S. Raðtikio memuarus, tai vis tie jau ið pirmøjø knygø pagarsëjæ „politinës nekaltybës” árodinëjimai, pradëti dar kariuomenës vadu tebebûnant. Mat, jau anuomet bûta kalbø, anot kuriø kariuomenës vadas Raðtikis leidæsis krikðèioniø demokratø ar apskritai katalikinës politinës srovës panaudojamas kaip árankis Smetonai jei ne visiðkai iðstumti, tai bent pastûmëti nuo valdþios. – Ne vienà kartà buvau kalbëjæs Respublikos Prezidentui, – tebesiteisina S. Raðtikis ir treèios knygos 348 psl. – kad tai netiesa, kad nebuvau jokios partijos árankiu, kad að buvau tik karys, kad að nieko nedariau ir nesakiau prieð Prezidentà, kad að já gerbiau ir visada buvau jam iðtikimas, taèiau man vis labiau aiðkëjo, kad Prezidentas daugiau tikëjo savo bendraminèiams tautininkams, negu man. Kà jûs pasakysit! Smetona, matykit, pats nesugebëjo susidaryti nuomonës apie kariuomenës vado pasireiðkimus, o tik pasidavë tautininkø piktybiðkiems átaigojimams! Galbût, „leiskit nepatikëti”? Ásidëmëtina, kad netgi ðioje tarnybinio lojalumo iðpaþintyje, S. Raðtikis aiðkiai pasisako stovëjæs prieðprieðiais su prezidento bendraminèiais. Kitoj savo pasiteisinimø pastraipoj (346 psl.) jis visiðkai aiðkiai iðliejo savo politiná nusiteikimà tada kardinaliniu Lietuvos vidaus politikos klausimu, bûtent: – Taip, að siekiau visos tautos vienybës, kaip ir daugelis lietuviø patriotø siekë to paties. Skirtumas buvo tik tas, kad tuo metu valdanèioji politinë partija ir jos vadovybë siekë lietuviø vienybës jai pritarimo keliu, tuo tarpu að vaizdavausi nuoðirdþià visos lietuviø tautos vienybæ, visø politiniø partijø ir grupiø nuoðirdø bendradarbiavimà ir visø patriotinæ atsakomybæ tada buvusiu Lietuvai labai pavojingu metu. Nuvyniok nuo ðio politinio credo graþbylingàjà „vatà”, ir liks – „að siekiau partijø koalicijos koalicijos”. O Smetona siekë partijø iðnykimo ir homogeniðko tautos sutelkimo vieno autoriteto (tuo metu – paties Smetonos) vadovybëje. Nëra reikalo èia svarstyti, katras ið tø siekimø turëjo bûti Lietuvai geresnis. Tik lieka matyti, kad Raðtikio ir Smetonos siekimø bûta ne „tik”, o labai skirtinø, tiesiog diametriðkai prieðingø. Tiesa, kad gen. Raðtikis „nepakëlë rankos” prieð Smetonà, nebandë jëga primesti jam savo paþiûrø, nors, jei bûtø norëjæs, tai bûtø galëjæs sëkmingiau uþ gen. Kubiliûnà tà padaryti. Taèiau savo tø opoziciðkø paþiûrø ir uþanty nelaikë. 216–17 psl. pasiteisinimuose jis liudija, kad opozicija kalbinusi kariuomenæ „atversti” gruodþio 17-tosios (1926) perversmà, tai yra nuversti Smetonos reþimà ir gràþinti seiminá, parlamentiná reþimà. Raðtikis perversmo daryti nesutikæs, bet opozicijos vadai to visiðkai atvirai në nereikalavæ, tik skatinæ „imtis reikalingos iniciatyvos”. Raðtikis, matyt, sutiko ir ëmësi bûti opozicijos „ðventuoju patronu – uþtarëju prezidentûroje: visi opozicijos vadai þinojæ, kad „kariuomenës vadovybë pakartotinai kelis kartus buvo këlusi klausimà pas Respublikos Prezidentà apie Lietuvos seimo suðaukimo reikalingumà ir apie buvusiø partijø bei grupiø atstovø ásileidimà á vyriausybæ”.

109

Po ðiø ir daugelio kitø prisipaþinimø, S. Raðtikis vis tiek tebesistebi, kodël tautininkai jam prikaiðiojæ stojimà politinës opozicijos pusëje. Ir vis dar graudþiai tebesipiktina, kad kai kurie pirmøjø jo knygø kritikai ið tø uoliø, bet neátikinanèiø (ir dabar nebereikalingø) politinio neutralumo ir „nekaltybës” árodinëjimø gana spalvingai pasiðaipë. Yra pavojaus, kad tokiø pasiðaipymø ir po treèiosios knygos dar gali atsirasti. Tik vienu atveju (529 psl.) S. Raðtikis prasitarë lyg ir jau supratæs savàjá anuomenesupratimà. Sako: – Buvusiam reþimui buvo reikalintiná turëto politinio vaidmens nesupratimà gas kitoks ir tikrai politikuojantis kariuomenës vadas. Bet ir ðioj diagnozëj dar reikia pataisos: þodá „tikrai” reiktø pakeisti þodþiu „kitaip”. Nes gi Raðtikis, kaip matyti ið minëtøjø prisipaþinimø, tikrai tai politikavo, taip, kaip reþimui bûtø buvæ pageidautina, o taip kaip politinei bet politikavo ne taip opozicijai netgi labai patiko. Aiðku, ðitaip politikuojantis kariuomenës vadas jokiam reþimui, jokiai politinei pozicijai negalëtø patikti. Ðiandien tik ið knygø su ano meto Lietuvos vidaus politika susipaþástantiems gali atrodyti nuostabu ne tai, kodël gen. Raðtikis anuomet susilaukë tautininkø priekaiðtø, o nuostabu, kaip tai galëjo bûti, kad net kelis kartus pasiûlæs prezidentui paèiam pasidaryti politiná charakirá, jis vis tiek dar porà metø liko, kad ir nebelabai mylimas, bet toleruojamas... TAI KAM TA KARIUOMENË?

– Ar galëjo bûti nors maþiausiø ðansø tokius karus laimëti? – atsikerta S. Raðtikis (558 psl.) priekaiðtaujantiems, kodël nekariauta dël lenkø ultimatumo (1938), dël Hitlerio Klaipëdon ásibrovimo (1939) ir pagaliau prieð rusø antplûdá (1940). Toks klausimas styrojo prieð akis daug kam – opozicijoj ir pozicijoj – jau 1935 metais, kai gen. Raðtikis pateikë savàjá rimtà (ir brangø) kariuomenës modernizacijos ir apginklavimo planà. Kad ir su didele (Vilniaus) spraga, bet vis dël to, esmingai laimëtas Nepriklausomybës karas dar palaikë Lietuvos visuomenëj iliuzijà, jog ir ateity, jeigu kas pultø – apsiginsim. Bet tarptautinius vyksmus atidþiau stebëjusieji nebe visi taip dràsiai jautësi. 1935 - tieji ir vëlesnieji metai nebebuvo, kaip 1919. Ir daug kam jau tada ëmë atrodyt, jog Lietuva, kaip ji besiginkluotø, vis tiek neturëtø ðansø ginklu prieð kurá nors ið kaimynø atsispirti. „Nebent prieð latvius...”, iðsitarë kartà Tûbelis, premjeras ir tautininkø pirmininkas, tas pats, kuris ið pat pradþiø skeptiðkai paþiûrëjo á Raðtikio planà – ne ið taupumo, ne ið ðykðtumo, o ið visiðkai realistiðkos paþiûros, kad tas planas geras paradams, manevrams, bet karo laimëjimo jis neuþtikrins. Kadangi – tà ir Raðtikis dabar pripaþásta – jau buvo tokia padëtis, kad kaip besimodernebuvo. nizuotum, kaip besiginkluotum, vis tiek karui laimëti ðansø nebuvo Raðtikis átikino prezidentà, kad vis dël to reikia jo septynmeèio planà ávykdyti. Nusileido ir Tûbelis, nes alternatyvinio plano nebuvo, o buvo tik paguoda, kad „darom, kà galim”.

110

Bet kaip opozicijoj, taip ir tautininkuose liko netikinèiø tikslingumu sukiðti didþiulæ tautos resursø dalá á ginklus ir rengimàsi karui, kurio neámanoma laimëti. Tiesa, kai opozicija pajuto kariuomenës vado asmenyje savo politiná uþtarëjà ir galimà pagalbininkà jai á valdþià sugráþti, kariuomenës kritika jos sluoksniuose pritilo. Bet vis daþniau „balsà gaunanèiø” jaunesniøjø tautininkø (smetonininkø, ne voldemarininkø) tarpe „antimilitaristiniai” nusiteikimai brendo diena ið dienos, ir jau ne retenybë buvo iðgirsti nuomoniø, anot kuriø nebe ðautuvuose, patrankose ir nebe kariuomenës iðblizginime Lietuvos stiprybë, o greièiau plaèiausiø sluoksniø protiniame – dvasiniame iðsilavinime ir tokiame gyvenimo lygyje, kuris visiems tëvynæ bei valstybæ daro svarbià ir brangintina. Ið tø „herezijø” tautininkuose ir kilo „Raðtikio klausimas”. Raðtikis tebeatrodo to nenugirdæs, nepajutæs, nesupratæs. Jam ta nesimpatingoji tautininkø ðutvë tai tik valdþios gobðai. Jis savo memuaruose atrodo visiðkai uþmirðæs, ar gal niekad në dëmesio neatkreipæs á tokius ið tos ðutvës á kariuomenës „establishmentà” atskambëjusius klausimus, kaip – kuo pateisinti, kad ðvieþiai iðkeptas jaunesnysis leitenantas ið karto dvigubai geriau atlyginamas, negu taip pat ðvieþiai iðkeptas ir netgi ilgëliau keptas pradþios mokyklos mokytojas? Arba – kodël mes kreipiame Lietuvos resursus á rengimàsi pasisekimo perspektyvos neturinèiam konvencionaliniam karui, o neplanuojam, kà reiktø daryti, kaip Lietuvai iðsilaikyti nepriklausomybës atveju? Arba dar – kodël Ðauliø Sàjunga, pradþioje ákurta, kaip civilinë ginkluota pajëga, nerengiama eventualiam partizaniðkam pasiprieðinimui, o visas dëmesys nukrypo á kultûriniø ideologiniø jaunimo organizacijø – jaunalietuviø ir pavasarininkø – pamëgdþiojimà: dainos, ðokiai, teatrai, sportas. Leiskime, kad egoistiniais sumetimais jaunalietuviø – tautininkø galvose buvo kilæs reikalavimas, kad ðauliai dainavimà – ðokimà paliktø kultûrinëms jaunimo organizacijoms (pirmoj vietoj – jaunalietuviams), o patys koncentruotøsi savo originalinei paskirèiai. Betgi, toks principas, regis, kaip tik turëjo bûti priimtinas kariuomenës vadui, jeigu jis bûtø buvæs nors kiek atviras minèiai apie kokià nors ginkluotos pajëgos alternatyvà Lietuvoj. (Gen. ðtabo karininkai uþsieniø karo akademijose, þinoma, tokiu dalykø nebuvo studijavæ.) Ne, kariuomenës vadas tokioje mintyje nepamatë nieko daugiau, kaip tik „tautininkø numatytà Lietuvos ðauliø sàjungos likvidavimà ir jos ájungimà á jaunalietuviø organizacijà”! (348 psl.). Ir tebesididþiuoja gen. Raðtikis, kad prieð toká tautininkø pasikësinimà pasiprieðinæs, Ðauliø sàjungà apgynæs... Apgynë tai apgynë, bet tiesioginei paskirèiai ðauliø vis tiek iki pat paskutiniø metø nerengë. Visa Raðtikio ðauliø klausimu konfrontacija su tautininkais bei jaunalietuviais (su kuriais susitikti ir iðsiaiðkinti jis në nesiteikë), o taip pat ir konfrontacija su ministru pirmininku bei paèiu prezidentu labai spalvingai pavaizduoja, kaip jis tik savo veiksmuose niekad nematë opoziciniø partijø interesø protegavimo, o prezidento, premjero ir jø bendradarbiø tautininkø kiekviename projekte matë tik

111

savanaudiðkus partinës politikos këslus. Ir matyt, kad ligi ðiai dienai neperprato tokio labai paprasto dalyko, kad valdþioje stovintiems ar jà remiantiems ne tik natûralu, o ir bûtina politikuoti tik taip, kad gautø ko daugiau pritarimo ir sutiktø ko programai. Kad valdþios prerogatyva yra ir maþiau kliudymø vykdyti savo politinei programai ginkluotas pajëgas tvarkyti taip, kaip jai atrodo reikalinga ir tikslinga. Kad kariuomenës vadas, prieðindamasis tiems ar kitiems valdþios politikos elementams, tampa opoziciðka rakðtim reþimui. (Tà kaip tik prabëgom paminëjo ir L. Sabaliûnas savo knygoj „Lithuania in Crisis”. Bet to nesuprato ir neprisipaþino gen. Raðtikis savo memuaruose. Netgi uþginèijo Sabaliûno uþsiminimus apie tai, nors ir apibûdinæs Sabaliûno knygà, kaip objektyviai paraðytà.) NETURËJOME LIETUVIÐKO MANNERHEIMO

Treèiojo tomo pradþioj S. Raðtikis mini, kad Lietuvos kariuomenë turëjusi net 12 vadø. Apgailestaudamas toká nepastovumà tame poste, S Raðtikis iðsitarë, kad taip negerai buvæ gal todël, „kad Lietuva neturëjo savo lietuviðkojo Mannerheimo” (17 psl.). Tas Mannerheimo, Suomijos kariuomenës vado paminëjimas, priminë ir Mannerheimo memuarus, kurie sutilpo tik vienoj knygoj, bet kurie yra iðleisti ne tik suomiðkai, o ir vokiðkai, angliðkai, prancûziðkai ir dar keliomis kalbomis. Koks skirtumas tarp tø dviejø kariuomenës vadø memuarø! Kiek ten valstybininkiðko orumo, ir kiek èia asmeniðko sentimentalumo! Ir ypaè kiek èia daug polemikos bei pasiteisinimø! Kadangi polemika, nors ir ujama bei smerkiama, bet visada godþiai skaitoma, tai ir Raðtikio memuarai, ypaè pastaroji knyga smalsu skaityti. Bet joje minimiems dalykams jau pasitraukus á maþiausia pusketvirto deðimtmeèio perspektyvà, ima vis didesnë abejonë, argi buvo S. Raðtikiui reikalo dar kartà tiek daug, taip uoliai ir taip neátikinanèiai dël jø aiðkintis bei teisintis. Skaitai ir pagalvoji, kad ðventà teisybæ buvo paèioj knygos pradþioj pastebëta: Lietuva neturëjo savo Mannerheimo. Akiraèiai, 1973. Nr.5(49)

112

NUO VILNIAUS KLAUSIMO IKI NACIONALIZMO SAMPRATOS Lenkø – lietuviø santykiai dabar ir ateityje Nesenas tebëra tas laikas, kada lenkas ir lietuvis, susitikæ bet kurioje pasaulio vietoje ir suþinojæ vienas kito tautybæ, automatiðkai pasijusdavo prieðais, maþø maþiausia, prieðais ex officio. O jeigu jie bûdavo vienas ir kitas neabejingi bendriesiems savo tautos sentimentams, tai uþtekdavo jiems pasikeisti keliais sakiniais ir paaiðkëdavo, kad jø savitarpinis prieðiðkumas yra ne vien oficialus, bet lydimas ir jø giliausiø ásitikinimø bei karðèiausiø jausmø. Paskutiniai ávykiai ðioje srityje nepaprastai daug pakeitë. Ðiandien lenkas ir lietuvis svetimuose kraðtuose susitinka daþniau nei kada nors, ir tie susitikimai esti jau kitokios nuotaikos. Be instrukcijø, be oficialiniø sutarèiø ir be specialios propagandos pasidarë aiðku ir vieniems ir kitiems, kad dabar jie visø pirma kovos uþ toká patá tikslà ir kovos prieð tà patá prieðà kaip bendrininkai, ðios bendrosios kovos objektai abejiems yra daug reikðmingesni, nei objektai tø ginèø, kurie anksèiau lenkà ir lietuvá taip grieþtai skyrë vienà nuo kito. Bet ar tai reiðkia, kad seni lenkø – lietuviø ginèai automatiðkai iðsisprendë visiems laikams? Pasklaidæ ir lenkø ir lietuviø europinës ar amerikines spaudos puslapius, galime lengvai ásitikinti, kad lygiai lenkai apie lietuvius, lygiai lietuviai apie lenkus gana daþnai paraðo su uþuojauta, nuðviesdami vieni kitø esamà padëtá ir su simpatija paminëdami vieni kitø kovos pastangas. Bet lygiai taip pat galime ásitikinti, kad visi tie klausimai, kurie anksèiau buvo lenkø – lietuviø ginèo ir nesantaikos objektu, dabar yra ið abiejø pusiø nutylimi. Bet gi tas nutylëjimas reiðkia tik tiek, kad dël susidëjusiø aplinkybiø tie klausimai yra tik laikinai suspenduoti, taèiau jokiu bûdu ne galutinai iðspræsti. Ir jeigu dabar kada vis dëlto esti paminimas, pavyzdþiui, Vilniaus miestas, tai jis lietuviðkoje spaudoje paminimas, savaime suprantama, kaip Lietuvos sostinë, o lenkiðkoje spaudoje – kaip vienas ið tø Lenkijos miestø, be kuriø lenkui Lenkija nesuprantama... Kà tai reiðkia? Tai reiðkia, kad dabartiniai geri lenkø – lietuviø santykiai yra pastatyti ant laikinio pamato: ant dabartinës abiejø tautø maþdaug vienodos nelaimës. Jeigu abiems tautoms pavyktø tà nelaimæ paðalinti, jeigu abi tautos vël atgautø

113

tikrà nepriklausomybæ, tai to dabartiniø santykiø pamato nebeliktø ir seni ginèai neiðvengiamai atgytø visu savo aðtrumu. Bet vien jau tokios galimybës perspektyva yra kenksminga mûsø bendram reikalui, nekalbant jau apie tai, kad tikrai bûtø nemalonu atnaujinti tà nesantaikà nuo pat pradþios. Ásivaizduokime, kad ateis laikas, kada kai kuriems pasaulio galiûnams pasidarys patogu paremti mûsø siekimus. Èia tuojaus jiems kils klausimas: tai kà gi, ar gráðime vël prie to, kad jûs atsistojæ ant savø kojø tuojau ðoksite á akis vieni kitiems dël Vilniaus ir kitø dalykø? Savaime aiðku, kad mûsø reikalai pasaulio galingøjø akyse daug geriau atrodytø, jeigu jau dabar mes jiems galëtumëm padëti ant stalo iðdëstymà, jog mes numatome sutvarkyti savo santykius taip, kad jokiø ginèø mûsø tarpe jau nebebus. Ar tai galima? Þinoma, kol mes ginèø objektus tik nutylime vardan bendros mûsø nelaimës, tol tokio sprendimo nëra ir negali bûti. Sprendimas gali bûti surastas tik objektyviai ir su gera valia svarstant konkreèius pasiûlymus bei kontrapasiûlymus. Kas yra kompetentingas tai padaryti? Savaime aiðku, galutinius susitarimus gali padaryti tik toki organai, kurie bus pakankamai kompetentingi pasiþadëti tautø vardu. Bet eventualus sprendimo juodraðtis, principinis projektas gali gimti ir visai privaèiose diskusijose. Net gi, pavyzdþiui, du visai neatsakingi asmenys gali surasti toká sprendimà, kuris galëtø pasirodyti priimtinas ir abiejø tautø reprezentantams ir paèioms tautoms... Todël kiekvienas bandymas rasti toká sprendimà, jei ir neturi pasisekimo garantijø, tai visada turi pasisekimo progø. --Bûsimøjø lenkø – lietuviø santykiø pobûdis labai daug pareis nuo to, kokia bus bendra santvarka Europoje ar bent toje Europos dalyje po rusiðko bolðevikinio imperializmo likvidavimo. Po to likvidavimo tie santykiai gali pasilikti tik dabartinëje stadijoje... Ar tai bus Europos Jungtinës Valstybës Rytø Europos Federacija arba Konfederacija, ar vël bus gráþtama prie paèiø individualiø valstybiø, kurios buvo ir 1939 metais? Ávairûs Federacijø ar Konfederacijø projektai dar nëra pakankamai studijuoti ir galimybë juos greit realizuoti dar tebestovi po daugeliu klaustukø. Todël atgijimas visø buvusiø dar ir naujø individualiø valstybiø, bent pradþioje, yra greièiausiai galimas dalykas. Bet individualiø Lenkijos – Lietuvos valstybiø atgijimas savaime sukeltø visu aðtrumu visus buvusius ginèus ðiø kraðtø tarpe. Todël, kalbant apie tø ginèø sutvarkymà labiausiai reikia turëti galvoje, kaip tai bûtø galima sutvarkyti individualiø valstybiø sistemoje. Jei ðioje plotmëje bûtø rastas tinkamas sprendimas, tai tà sprendimà bûtø lengva pritaikyti bet kokiai eventualiai konfederacinei ar federacinei sistemai. O pagrindinis klausimas èia buvo ir bus ne kas kita, kaip, Vilniaus klausimas klausimas, kurio dabartinis nutylëjimas dar nereiðkia jo iðsiþadëjimo nei ið vienos pusës... Manau, kad visiems lenkams yra puikiai þinoma, jog naujos Lenkijos – Lietuvos unijos idëja lietuviø tarpe absoliuèiai nepopuliari, vis vien kokia forma ji bebûtø

114

siûloma. Tiesa, lietuviai gal per daug nesikratytø nuo artimesniø ir draugiðkesniø santykiø su Lenkija eventualioje konfederacijos formoje, jei toks junginys bûtø plataus pobûdþio ir taip organizuotas, kad nei Lenkija nei kuri kita didelë valstybë neturëtø persvaros. Nes kiekvienam, turbût, aiðku, kodël maþesnë tauta su nepasitikëjimu þiûri á bet kokias sàjungas su didesne. Pagaliau, buvusi lietuviø – lenkø unija lietuviams jau yra davusi neigiamo patyrimo ir lietuviai nëra linkæ to bandymo kartoti jokiame variante. Neoficialiniuose lietuviø sluoksniuose vis daugiau populiarumo ágyja Lietuvos – Latvijos – Estijos federacijos mintis, jeigu tokiai federacijai susidarytø tinkamos sàlygos. Realizavus toká junginá, lengviau galëtø bûti kalbama ir apie to junginio tolimesná ásijungimà á kokià nors platesnæ atitinkamo rajono valstybiø organizacijà. Bet tai bûtø tolimesnës ateities klausimas. Pradþioje mums reikia rasti bûdà sutvarkyti tiesioginiams lenkø – lietuviø santykiams, santykiams tarp individualiø Lenkijos ir Lietuvos valstybiø. Ar bûtø tinkamas sprendimas – gráþti á tà paèià padëtá, kuri buvo prieð 1939 metø rugsëjo l dienà? Galimas dalykas, kad tas sprendimas patenkintø daugumà lenkø, bet yra visiðkai aiðku, kad lenkø – lietuviø santykiai tuo nepasidarytø patenkinami, nes tuo bûdu bûtø sugráþta á tokià padëtá, kuri negalëjo bûti apibûdinta kitaip, kaip tik padiktuota taika. Lenkø pusëje liktø laimëjimas, paremtas jëgos baze, lietuviø pusëje pasiliktø tas pats senasis skriaudos jausmas ir galima bûti tikriems, kad ir vël per kartø kartas lietuvis susitikæs su lenku jausis kaip prieðai, taip, kaip tai buvo ir prieð keletà metø... Tas santykiø uþnuodijimas galëtø ateityje sukelti dar labai daug nemalonumø. O ar bûtø tinkamas sprendimas – remtis dabar sudarytomis tarp Lenkijos ir „sovietines Lietuvos” sienomis? Tas sprendimas faktiðkai daugiau patenkintø lietuvius, taèiau turi bûti kategoriðkai pabrëþta, jog niekas ið lietuviø nenori remti savo aspiracijø á Vilniø tais aktais, kurie buvo Maskvos padiktuoti po 1939 metø rugsëjo l dienos. Kad nuo 1939 metø spaliø pabaigos ligi 1940 metø birþelio 15 dienos Vilnius buvo nepriklausomos Lietuvos administracijoje, kad paskui Vilnius áëjo ir á susovietintos Lietuvos ir á vokiðko Lietuvos „Generalbezirko” ribas, o dabar vël yra laikomas sovietiðkos Lietuvos sostine – visa tai lietuviø akyse yra tik faktai, bet ne juridiniai argumentai Vilniaus byloje. Klausimo iðsprendimas Lietuvos naudai, remiantis agresoriø sukurtais faktais, lenkø pusëje sukeltø suprantamo pasipiktinimo, o tai bûtø irgi santykiø uþnuodijimas. Vadinasi, reikëtø ieðkoti sprendimui kokios nors kitos bazës, nesiremiant aklai nei prieðkarine, nei dabartine padëtimi. Paprastai tokiais atvejais sakoma, kad reikia rasti kompromisà... Taèiau tai yra daug lengviau pasakyti, nei realizuoti. Nes kompromisas kompromisui nelygu... Vienas ið tokiø toliausiai einanèiø kompromisø yra siûlymas padaryti ið Vilniaus Lenkijos – Lietuvos kondominiumà. Jei neklystu, tai tokiø siûlymø yra kilæ ið kaþkuriø privaèiø lenkø ðaltiniø. Reikia pripaþinti, kad toks siûlymas ið lenkø pusës yra

115

labai tolimas þingsnis ir tikrai didelis kompromisas. Bet... Èia prisimena Salomono teismas... Turbût ne kiekvienam ir lenkui simpatiðkas toks sprendimas, bet lietuviø tarpe tai tikrai sunku rasti, kas jam pritartø. Ið senos Lietuvos sostinës padaryti lyg kokià Afrikos dþiungliø kolonijà, valdomà kondominiumo bûdu! Teko girdëti atsargesniø sumanymø, kurie maþdaug taip motyvuojami: „Mes þinome, kad Vilnius jums, lietuviams, yra istoriðkai reikðmingas, bet mums, lenkams, jis irgi labai reikðmingas, nes tik pasiþiûrëkite, kiek jis davë mûsø tautai dideliø þmoniø! Didelë dalis mûsø dvasinio gyvenimo suriðta su Vilniumi, tai kaip gi mes galime su juo skirtis? Mes negalime ásivaizduoti Lenkijos be Vilniaus. Gal ir jûs negalite ásivaizduoti Lietuvos be Vilniaus. Bet gi þinote, kad Vilnius yra stipriai lenkiðkas, bet tik labai silpnai lietuviðkas, jeigu jau pripaþinti, kad jame gyvendavo vienas kitas tûkstantis lietuviø, skaitant su gimnazistais... Bet tiek jau to, istorija ir visa kita reikia priimti dëmesin ir reikia pripaþinti, kad lietuviø aspiracijos á Vilniø irgi nëra visai tuðèios. Bet kodël negalëtumëm padaryti ið Vilniaus vietoj mus skirianèio, mus jungiantá dalykà! Padarykime taip, kad Vilnius bûtø tokia ypatinga vieta, kur ir lenkas ir lietuvis galëtø jaustis kaip namie! Padarykime taip, kad ir vieni ir kiti galëtø èia ir lankytis ir apsigyventi ir tvarkytis taip, kaip namie, pas save! Pamatytumët, jûs, lietuviai ið to tik laimëtumët, nes jûsø penetracija á Vilniø greièiausiai bûtø aktyvesnë ir laikui bëgant jûs tikrai jaustumëtës Vilniuje gal stipriau, net negu mes...” Ði labai graþiai nupieðta perspektyva taèiau dar nëra visai iðbaigta. Kà gi tai reiðkia? Ar ið Vilniaus turi bûti padaryta kokia maþutë valstybëlë, pavyzdþiui, kaip Monaco? Ar jis turi bûti kieno nors suverenume? Jei taip, tai Lenkijos, ar Lietuvos? Vis dëlto, neþiûrint èia paminëtø neiðbaigtumø, ðioje mintyje yra kai kas, kuo verta susidomëti, ties kuo verta sustoti. Tai toji mintis – „padarykime, kad ir lietuviai ir lenkai èia jaustøsi kaip namie”. Kas èia turima galvoje? Manau, kad visø pirma èia galvojama apie tai, kas anksèiau abiems pusëms daþniausiai skaudëdavo. Bûtent, nekalbant apie aukðtosios politikos problemas, buvo susidariusi dar taip vadinama „persekiojimo” problema problema. Vilniuje, Ðvenèionyse, Melagënuose ar kur nors kitur lietuviai skundësi, kad lenkiðka administracija juos persekioja ir neduoda jiems naudotis natûraliomis teisëmis. Lenkai Kaune, Panevëþyje, Ukmergëje, Vandþiogaloje ar Babtuose savo keliu skundësi, kad lietuviðka administracija juos persekioja. Ir ið tikro, ir vienoje, ir kitoje pusëje – kratos, areðtai ir kitoká nemalonumai... Dël ko visa tai buvo? Ogi dël to, kad ir lietuviø patriotinë veikla Vilniaus kraðte, ir lenkø patriotinë veikla Lietuvoje daugeliu atvejø neiðvengiamai turëjo iridentinio pobûdþio, tai yra buvo arba atvirai, arba bent uþmaskuotai antivalstybinë. O tai todël, kad Lenkijos ir Lietuvos oficialiniai santykiai nebuvo sutvarkyti, sàskaitos nebuvo suvestos geruoju, kad lietuviðki ir lenkiðki patriotiniai jausmai stojo vieni kitiems opozicijon automatiðkai.

116

Ásivaizduokime tokià padëtá. Bolðevikija sugriûva, Lenkija ir Lietuva, anglø ir amerikieèiø palaimintos, atsistoja ant kojø. Lietuviai pasinaudoja bolðevikø okupacijos susidariusia padëtim ir ásikuria, ásitvirtina Vilniuje taip, kad lenkai ar tai dël vidaus, ar dël tarptautiniø prieþasèiø nebegali pakartoti 1920 metø spaliø 9 dienos þygio... Lenkai protestuoja, reiðkia nepasitenkinimà, bet lietuviai triumfuoja. Aiðku, kiekvienas, patriotas lenkas, kuris dar tebegyvens Vilniuje, jei ne vieðai, tai slaptai bus Lietuvos valdþios prieðas, o lietuviðka administracija kiekvienà lenkà átars, kad jis nieko gera negalvoja... Ið to ir kils konfliktai, kurie bus vadinami persekiojimais... Ásivaizduokime dabar atvirkðèiai. Lietuva ir Lenkija atsistato, bet lenkai, surinkæ visas vietines ir ne vietines jëgas, paèioje pradþioje sulikviduoja bet kokius lietuviø bandymus paimti valdþià Vilniuje, ir gràþina 1939 metø padëtá. Kas gi susidaro? Ogi toji pati padëtis, su kerðtu, neapykanta, su irridentiðkomis nuotaikomis, su visokiø kiaulysèiø krëtimu ir vienoje ir kitoje pusëje, su tais paèiais areðtais, teismais, persekiojimais, su daugeliu nereikalingø tragedijø ir t.t. Nëra jokios abejonës, kad kiekvienu atveju, kai ðis klausimas bus iðspræstas vienaðaliðku aktu, kitai ðaliai protestuojant, visada bus nepasitenkinimai, visada bus ir pagrásti ar nepagrásti persekiojimai. Raèiau galima tikëti, kad tikrai ir lietuvis ir lenkas, lygiai Vilniuje, lygiai kitur Lietuvoje ar Lenkijoje galëtø jaustis maþdaug kaip namie, jeigu sàskaitos „bûtø suvestos geruoju ir taip, kad abi pusës galëtø nusiraminti, pasakydamos, jog reikalas pagaliau sutvarkytas bent pagal galimumà arèiausiai prie teisingumo. Tada nebeliktø nepasitenkinimo vienos tautos prieð kità, tada neliktø prieðiðkume jausmo, nebûtø pagrindo átarimams ir nepasitikëjimui. Liktø tada gal tik kultûrinis, o gal ir ekonominis lenktyniavimas, bet jis visada gali eiti dþentelmeniðkose ribose. Ið to iðeina, kad padarymas Vilniaus tokia vieta, kur lenkas ir lietuvis jaustøsi kaip namie, greièiau yra ne klausimo iðsprendimo priemonë, bet galëtø bûti tik to klausimo iðsprendimo pasëka, arba bent papildomoji iðsprendimo dalis. Teoretiðkai prie tokio rezultato galima bûtø prieiti, davus Vilniui abiejø valstybiø bendrai garantuotà „laisvo miesto” statutà, kuris tvarkytøsi suvereniðkai, tai yra visiðkai nepriklausytø nei Lenkijos, nei Lietuvos administracijai, bet garantuotø tam tikras teises ir vieno ir kito kraðto pilieèiams bei savo abiejø tautybiø gyventojams. Bet vargiai ar tai ámanoma praktiðkai. Visø pirma, Vilnius nëra nei Danzigas, nei Monaco, jis negalëtø gyventi be savo natûralaus uþnugario, kurá sudaro þymiai daugiau Lietuva, o ne Lenkija. „Laisvam miestui” negalëtø bûti ekonominiu uþnugariu nei Lietuva, nei Lenkija, nes nebûtø pakankamai ekonominio tikrumo, nebûtø tiek ir interesø. Lenkø sentimentø toks Vilniaus atskyrimas gal taip labai neáþeistø, taèiau lietuviø sentimentø tas nei kiek nepatenkintø, nes Lietuvai Vilnius turi specialià reikðmæ, kurià jis pilnai gali atitikti tik bûdamas jos politinio ir kultûrinio gyvenimo centru, tikra sostine. Visa tai turint galvoje, atrodo, kad toks klausimo iðsprendimas niekam neduotø laukiamo pasitenkinimo ir bûtø nepatvarus, galëtø

117

greit sugriûti... Yra visai natûralu, kad Vilnius bûtø organine valstybës dalimi. Bet kurios – Lietuvos, ar Lenkijos? Lietuviai, þinoma, palaiko ir toliau savo tvirtà norà, kad Vilnius turi bûti organine Lietuvos dalimi. Ir ðtai kodël. Bûdamas Lenkijos ribose Vilnius yra tik „kresø” miestas, nepatogioje susisiekimo padëtyje, nepalankioje ekonominëje situacijoje, atskirtas nuo savo natûralaus „hinterlando”. Kad Vilnius klestëtø Lenkijos ribose, reikia, kaip tûli lenkai nori, kad Lenkijos ribose bûtø ir... visa Lietuva. Bet apie tai negali bûti kalbos: Lietuva visomis jëgomis yra pasiryþusi bûti savarankiðka ir turi tam pakankamai daug svarbiø motyvø. O Lietuvos ribose Vilnius bûtø ne tolimas treèiaeilis provincijos miestas, bet valstybës, kad ir nedidelës, centras, sostinë. Jis bûtø centras kraðto, kuris jam noriai neðtø visas savo jëgas. Daugelis svetimðaliø pastebëdavo, palyginæ Kaunà paskutiniais metais su Kaunu ið 1920 metø, sakydami: „Jeigu jûs ið Kauno padarëte toká miestà, tai galima ásivaizduoti, kokià paþangà bûtø padaræs Vilnius, bûdamas Lietuvos sostine!” Ir mes esame tikri, kad ta pastaba yra neklaidinga. Vilnius tikrai susilauktø daugiau resursø ið nedidelës Lietuvos, negu ið didelës Lenkijos, kuri turi daug kitø vietø savo resursams investuoti. Lietuvai tai bûtø svarbiausias investavimø centras. Nes Vilnius savo geografine situacija yra natûraliai ekonominiu atþvilgiu sujungtas su Lietuvos ûkiu ir turëtø su juo patogø ryðá. Jeigu paliesime teisës klausimà, tai lietuviai nëra átikinti, kad teisë ne jø pusëje. Juk Vilnius ligi 1920 metø niekad nëra buvæs Lenkijos teritorijos dalimi. Lenkijos – Lietuvos unijos laikotarpis nepadarë Vilniaus Lenkijos miestu lygiai taip, kaip, pavyzdþiui, Austrijos – Vengrijos unijos laikotarpis nepadarë Budapeðto Austrijos miestu. Jeigu dël tos unijos Lietuva netapo amþiams Lenkijos provincija, tai ir jos sostinë negalëjo teisiðkai pasidaryti Lenkijos miestu. Lenkijos valdþioje Vilnius atsidûrë tik 1920 metais ir tai visiems þinomu ne teisinio pobûdþio keliu. Ið lenkø pusës á Vilniø yra remiama daugiausiai tuo faktu, kad amþiø bëgyje yra ávykusi labai didelë lenkiðkos kultûros ir lenkø kalbos penetracija á tà miestà. Mes girdime aiðkinimø, anot kuriø, lenkai negali skirtis su miestu ir kraðtu, kuris lenkiðkai kalba, lenkiðkai galvoja ir kuris yra davæs tiek daug þymiø asmenybiø, suvaidinusiø Lenkijos istorijoje didelá vaidmená. Ðis argumentas, þinoma, yra svarbus, bet ar jis turi lemiamos reikðmës. Visa eilë pavyzdþiø rodo, kad kitais atvejais ir patys lenkai galvoja kitaip. Imkime Lenkijos Pamará. Juk tas kraðtas 1919 metais buvo tikrai ne daugiau lenkiðkas, negu Vilniaus kraðtas lietuviðkas. To kraðto miestai, atrodo, gal net iki galo pasiliko ne maþiau vokiðkai kalbà ir galvojà, negu Vilnius lenkiðkai. O vis dëlto nei vienas lenkas neabejojo, tuo, kad teisinga yra tuos kraðtus priskirti Lenkijai. Kodël? Todël, kad, visø pirma, Lenkijai reikia prieiti prie jûros. Tai ûkiðkas motyvas. O kodël tas priëjimas padarytas per tà vietà, o ne per Karaliauèiø? Todël, kad tas kraðtas istoriðkai yra buvæs lenkiðkas. Tai istoriðkai etnografinis motyvas.

118

Kodël, pavyzdþiui, Vengrija, neturëjo iðëjimo á jûrà? Ar jai nereikëjo. Þinoma, reikëjo ne maþiau, kaip ir kitiems. Bet neturëjo todël, kad nebuvo tokios vietos, kurios priskyrimà Vengrijai pateisintø istoriðkai etnografiðkas motyvas. Galima ir daugiau rasti pavyzdþiø, kur teritorijos priskyrimas yra gavæs tarptautiná pripaþinimà ko ne kiekvienu tuo atveju, kada tam priskyrimui paremti sutampa ekonominis ir istoriðkai etnografiðkas motyvai. Pavyzdþiui, kad ir Klaipëdos Kraðto pripaþinimas Lietuvai. Ûkiðkai Klaipëda, kaip iðëjimas á jûrà, reikalinga. Istoriðkai etnografiniu atþvilgiu tai yra buvusi lietuviðka þemë. Tie du motyvai nugalëjo tà faktà, kad dabartiniu metu ten jau buvo ávykusi didelë vokieèiø kalbos ir kultûros penetracija, kad didþiuma gyventojø kalbëjo ir galvojo vokiðkai. Jei bûtø þiûrima vien tik ekonominio motyvo, tai Lietuvai bûtø dar maloniau pretenduoti á latviø Liepojà, nes juk tai geresnis uostas... Taigi Vilniuje, mums atrodo, lietuviø tezës pusëje yra ir ûkiðkas, ir istoriðkai etnografiðkas ir teisinis momentas. Lenkø tezës pusëje yra tik ávykusios lenkiðkos penetracijos faktas. Mes, lietuviai, visai nuoðirdþiai manome, kad teisinga yra pripaþinti persvarà pirmiesiems trims argumentams prieð ðá paskutiná vienà. Imkime dar vienà pavyzdá. Senoji Lenkijos sostinë Krokuva ilgokà laikà buvo Austrijos ribose ir á tà miestà juk buvo ávykusi nemaþa vokiðkos kultûros ir kalbos penetracija. Ásivaizduokime, kad Krokuvoje 95% gyventojø jau bûtø kalbëjæ vokiðkai. Ar vien dël to lenkai sutiktø iðsiþadëti savo Krokuvos? Ar tai bûtø teisinga — priskirti Krokuvà prie Vokietijos ar Austrijos? Tarp ko kita, turi bûti pastebëta, kad ypaè miestø gyventojø kalbos vartojimas nëra labai pastovus dalykas. 1914 metais, net ir 1919 metais, pavyzdþiui, toks Kaunas ir net Panevëþys atrodë daugiau lenkiðkas nei lietuviðkas. Prieð Pirmàjá pasauliná karà Kaune, sako, ið 70.000 gyventojø vos keletas tûkstanèiø buvæ lietuviø ir tie ið þemiausiø sluoksniø. Ðiandien dël Kauno gyventojø sàstato lietuviðkumo niekam nebekyla jokiø abejojimø. Tame paèiame Vilniuje, praslinkus vos keliems mënesiams nuo Lietuvos valdþios atëjimo, paaiðkëjo, kad jau beveik kiekvienoje krautuvëje, beveik su kiekvienu amatininku, gali susikalbëti lietuviðkai. Senose vilnieèiø ðeimose daþnas prisiminë, kad jo teta ar bobutë, o daugelio ir mama kalbëjo lietuviðkai ir jis pats keletà sakiniø dar atsimena ir greit pradeda iðmokti lietuviðkai susikalbëti. Jei nuo 1919 metø Vilnius bûtø buvæs Lietuvos sostinë, tai ðiandien Vilniaus vaizdas kalbiniu atþvilgiu bûtø panaðus á Kaunà... Èia, gal bût, ir yra tas nemaloniausias kabliukas, kuris kiekvienà lenkà skatina visomis jëgomis spirtis prieð lietuviø tezæ. Nes kiekvienas lenkas èia gali prikiðti: „Tik duok jums Vilniø, tai jûs ten pradësite tokià lenkiðkumo eksterminacijà, kad tikrai po keliø metø nieko neliks, o su tuo mes ir nenorime sutikti, nenorime, kad tas mums brangus þidinys bûtø negailestingai iðdraskytas!” Tenka sustoti ties klausimu – ar Vilniui pasilikus Lietuvos ribose pasiliktø toji ligi ðiol akcentuota lenkø lietuviø kultûrinës kovos dvasia, ar ji iðnyktø ir uþleistø vietà taikingam sugyvenimui?

119

Kodël ligi ðiol lygiai Lietuvos administracija savo valdomoje teritorijoje, o Lenkijos administracija savo teritorijoje nepalankiai traktuodavo vieni lenkø, kiti lietuviø ðvietimosi ir savo kultûrinio veikimo pastangas, o ypaè patriotizmo palaikymà. Ogi todël, kad ligðiolinëse aplinkybëse lietuviðkas patriotizmas Vilniuje, o lenkiðkas patriotizmas Lietuvoje automatiðkai darësi irridentiðku, antivalstybiðku. Tai buvo todël, kad tarp abiejø tautø ir valstybiø buvo jeigu ne normalaus karo, tai faktiðkos kovos padëtis. Bet ar tai bûtinai privalo bûti, jeigu tarp abiejø tautø ir valstybiø bûtø tikra taika, taika dþentelmeniðka, ne ginklu padiktuota? Kaip tokia taika galëtø ávykti? Nuoðirdi taika ávyksta tiktai ten, kai abi ðalys mato, kad jos pagaliau vienà kitai pripaþino suum cuique. Jeigu Lietuva buvo arba ir toliau bûtø priversta norom nenorom atsisakyti nuo savo teisiø á Vilniø, tai kiekvienas lietuvis per kartø kartas jaustø, kad vardan ðventos ramybes, vardan taikos, jis turëjo atsiþadëti ir savo teisës, ir savo ûkiðkø interesø, ir savo istoriniø sentimentø, þodþiu sakant visko, kas kalbëjo jo naudai. Ir jis matytø, jog tai ávyko tik dël to, kad lenkai savo laiku, pasinaudodami palankiomis aplinkybëmis, sukûrë sau palankø vienà faktà – ávykdë á Vilniø savo penetracijà. Ir jis þinotø, kad jis atitinkamu momentu buvo fiziðkai silpnesnis, kad kita pusë, bûdama fiziðkai stipresnë, nepanorëjo daryti jokios nuolaidos, o prieðingai, remdamasi tuo faktu, kad jau yra ákëlusi kartà kojà á Vilniø, ji nori ten ir pasilikti visiðku ðeimininku... Aiðku, ðitokia prievartos taika negali bûti tikra taika ir ten, kur kova dar gali reikðtis, ji visada pasireikð, lenko ir lietuvio prieðiðkumas ir toliau liks tradiciniu. Pripaþinimas suum cuique, mums atrodo, ðiame klausime turëtø taip atrodyti: lenkai, neþiûrint jø didesnës fiizinës jëgos, dþentelmeniðkai pareiðkia – jûsø sostinë tepalieka jûsø sostine, jûsø teisë tepasilieka realia teise, o mes pretenduojame tiktai á tà, kad mûsø jau ávykæs penetracijos faktas bûtø tinkamai respektuojamas. Toks klausimo pastatymas savaime sukeltø lietuviuose pasitikëjimà lenkø nuoðirdumu ir gera valia, parodytø, kad teisæ jie vertina labiau uþ jëgà ir ávykusius faktus, ir galima neabejoti, kad lietuviai ið savo puses visiðkai kitokia nuotaika prieitø prie klausimo, kaip sutvarkyti padëtá, kad lenkø interesai ir Vilniuje ir apskritai Lietuvoje ið tiesø bûtø teisingai ir dþentelmeniðkai respektuojami. Manau, kad tai bûtø atskira tema – iðplëtoti visus sumanymus, kaip lenkø kultûriniai, ekonominiai ir kiti interesai galëtø bûti apdrausti Vilniuje ir apskritai Lietuvoje. Esu tikras, kad tokiu atveju lietuviai bûtø neðykðtûs pageidaujamø garantijø srityje ir galëtø árodyti absoliutiðkà lojalumà tas garantijas vykdant. Nors, þinoma, kiekviena nacionalinë ambicija yra linkusi, kad kur ne kur, o kraðto sostinëje bûtø ko ryðkiausias to kraðto nacionalinis veidas, – lietuviai vis dëlto be dideliø abejojimø sutiktø daryti ið savo pusës reikiamà koncesijà tam lenkø ávykusios penetracijos faktui. Matydami, kad ið lenkø pusës pripaþástama lietuviams tai, kà yra jø, jie nesiðykðtëtø ið savo pusës pripaþinti lenkams tai, kas jiems priklauso. Lietuviams bûtø ne taip jau sunku sutikti su tuo, kad lenkø kalboj ir kultûros penet-

120

racija á Vilniø ar kitas Lietuvos vietas yra ávykæs faktas, ir kad tai nëra koks nors nusikaltimas, kurá reikia iðnaikinti, bet faktas, kurá, reikia pripaþinti. Ðitoks þestas ið lenkø tautos pusës panaikintø visus buvusius nepasitenkinimus ir nepasitikëjimus, ir lietuviai visiðkai nuoðirdþiai galëtø pasistengti sukurti Vilniuje tà pageidaujamà padëtá, kurioje lygiai, lietuvis, lygiai lenkas jaustøsi kaip namie. Detalizuotas projektas, kaip tà realizuoti, bûtø jau techniðkas klausimas. Bet gi, ið kitos pusës, gali bûti ir taip sakoma: „O kodël jûs negalite patikëti to paties lenkams? Ir mes, pasilikdami Vilniuje, galime jums uþtikrinti tas laisvës sàlygas, kurias jûs siûlote mums. Juk mûsø Vilniuje daugiau, tai teisingiau yra, kad mums toji pirmenybë bûtø pripaþinta...” Ðitaip klausimà statant, bûtø vël sugráþtama prie paèios pradþios. Visø pirma, ðiandien mes ne labai tvirtai galime skaièiuoti, kuriø bus Vilniuje daugiau tuo metu, kada ðis klausimas galës bûti sprendþiamas ið esmës. Savo laiku didþiausiu skaièiumi Vilniuje galëjo dràsiausiai pasigirti þydai... Dabar gali taip atsitikti, kad Vilnius liks ir be lenkø, ir be lietuviø... Bet, leiskime, kad ir ateityje dar bus Vilniuje daugiau lenkiðkai galvojanèiø, nei lietuviðkai. Vis vien tai butø tik to vienintelio ávykusios penetracijos fakto pasëka. Vis vien tai bûtø toks pats argumentas, kaip ir eventualiai galëtø bûti buvæs vokieèiø pretenzijø argumentas á Krokuvà, jei ten gyventojø dauguma kalbëtø vokiðkai... Be to, atvirai kalbant, lenkams yra lengviau pasitikëti lietuviais, kad jie lojaliai vykdys tas „kaip namie” sàlygas, negu atvirkðèiai, nes Lenkija visada bus uþ Lietuvà stipresnë ir visada turës daugiau svorio padaryti átakos, kad Lietuva savo duotas garantijas vykdytø, tuo tarpu lietuviams visada gali bûti baimës, – o kà mes darysime, jeigu Varðuvos pasodintas Vilniuje vaivada pradës elgtis vël taip, kaip Kirtiklis ar ten kuris kitas buvæs vaivada? Taèiau ne tai yra esminis dalykas. Svarbiausia tai, kad Vilniaus priskyrimas prie Lenkijos lietuviø akyse bûtø paneigimas tø argumentø, kuriu jokia logika jø akyse dar nesugriovë... Tai bûtø tik pripaþinimas pliko fakto: dabar mûsø èia daugiau ir todël mes norime èia ðeimininkauti, o visi kiti samprotavimai nesvarbu... Jûs turit sentimentø, bet ir mes turim, o tai svarbiau, negu jûsø sentimentai. Istorija? Jos nebëra. Ekonomika? Prisijunkite prie mûsø su visa savo Lietuva, tai gal ekonomiðkai bus dar geriau... Na, þodþiu sakant, lietuviai jaustøsi prieð Lenkijà tokioje paèioje padëtyje, kaip ðiandien mes visi jauèiamës prieð Maskvà. O tai yra blogas sprendimas. --Taigi ðtai mes daugelis dabar þiûrime á tuos lenkø – lietuviø santykius ir galvojame: kaip jie atrodys, jeigu mes vël pradësime ant savo kojø stotis? Galimas dalybas, kad lenkai apie lietuvius galvoja ðtai kaip: „Jie dabar po visø tø bëdø dþiaugsis, jeigu tik galës surinkti savo kaulus ið buvusio skeleto ir jau nebegalvos apie senas pretenzijas, paliks Vilniø ramybëje ir neerzins mûsø tuo klausimu. O mes ið savo pusës paliksime juos ramybëje, tesiþino sau, tesitvarko, kaip nori... Jeigu norës, galës jie ir su mumis arèiau sueiti, ir bus tvarka ir taika...”

121

O lietuviai tikisi, kad lenkai po visø ðiø ávykiø, tiek nukentëjæ nuo jëgos ir ávykusiø, faktø politikos, revizuos savo paþiûras á santykius su Lietuva Vilniaus byloje ir pripaþins principà, panaðø á tà, kuris sako „Kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui”, kitaip sakant, „Kas fakto, tai faktui, o kas teisës, tai teisei”. Ar lietuviø pusëje, taèiau, paþiûra á ðio klausimo perspektyvas nei kiek nepasikeitë, palyginus su praeitimi? Bûtu galima gana uþtikrintai pasakyti, kad, kiek tai lieèia patá principà, tai jis geruoju pasikeisti negalá. Bet kiek tai lieèia pripaþinimà lenkø egzistavimo Vilniuje faktà, tai galima pripaþinti, kad lietuviø nuotaikos ðiuo atþvilgiu tikrai yra toli nuo tø nuotaikø, kurios vyravo anksèiau, abipusio „kulturkampfo” metu. Jei lietuviai pajustø ið lenkø pusës laukiamà þestà, jie yra linkæ nelikti skolingi. O ar tas þestas ið lenkø pusës galimas, tas lietuviams ligi ðiol neaiðku, nes dabartiniuose santykiuose ðiuo klausimu dar vieðpatauja perdaug neaiðkumø... Pastaba prie straipsnio apie lietuviø santykius su lenkais Paskutiniuose „Dirvos” numeriuose iðspausdintas straipsnis apie lietuviø – lenkø santykius ateityje yra paraðytas 1946 metø vasarà, Paryþiuje, vienam lenkø laikraðtininkui (kilusiam ið Lietuvos) praðant pareikði tuo klausimo nuomonæ ið lietuviø pusës. Ði nuomonë anuomet buvo perduota, kaip visiðka privati nuomonë. Straipsnis tada buvo iðverstas á lenkø kalbà ir svarstytas nedideliame tuo metu Paryþiuje gyvenusiø lenkø bûrelyje. Nebeteko tada patirti, kokio atgarsio tos mintys susilaukë tame lenkø bûrelyje, nes „ryðininkas” gyvenimo buvo nublokðtas neaiðkiai teþinoma kryptimi... Po ðeðeriø metø þvilgterëjus á tà raðiná, paaiðkëjo, kad ið esmës beveik niekas nepasikeitë, kai kurie dalykai, kurie anuomet buvo tik spëjami, dabar jau pasitvirtino. Paskatintas vieno veiklaus vilnieèio pritarimo, ryþausi tas mintis dabar paskelbti – irgi tik kaip visiðkai privaèià nuomonæ, kuri, galbût, gali tikti kaip medþiaga diskusijoms tuo klausimu mûsø tarpe, arba gal ir pasitaikanèiuose kontaktuose su lenkø veikëjais. Suprantama, tos mintys nieko ið mûsø oficialiai neápareigoja. Dirva, 1952 07 17 – 08 07. Nr.29–32

Kvieèiai ir raugës I Ðiais laikais daþnai susiduriame su þodþiu „tolerancija”. Kalbos vadove yra nurodyti toki to þodþio lietuviðki pakaitalai: „apkanta, pakanta”. Taigi iðeitø, kad tolerancija yra lyg ir tiktai sutikimas pakæsti ðalia savæs kokià neiðvengiamà, dël kuriø nors sumetimø neðalintinà blogybæ. Þinoma, pirminës prasmës atþvilgiu Vadovo teikiamas ðio þodþio vertimas yra teisingas ir tikslus. Taèiau visuomenës santykiø apibûdinime ðis þodis yra ágijæs ir

122

kiek kitokios reikðmës. Tolerancija suprantama nebe vien tiktai vienaðaliðka pakanta (arba apsikentimas), bet daþniau kaip savitarpinis paskirø asmenø ar grupiø paþiûrø, ásitikinimø bei veiklos gerbimas ir nekliudymas, neniekinimas. Ten kur vyrauja ðitaip suprantama tolerancija, ten visuomenë nesiskirsto á toleruojanèius ir toleruojamus, tai yra, á pakenèianèius ir pakenèiamuosius. Teisybë, kiekvienas mano, kad jo paþiûros bet kuriuo klausimu yra teisingos. Kitaip ir bûti negali, nes, jei kas ásitikina klydæs, tai jis jau tuo paèiu savo paþiûrà yra pakeitæs. Ið to iðplaukia ir natûrali nuomonë, kad kiekvienas kitas, kas kitaip mano, tikriausiai klysta, ar gal net tyèia gina klaidà, net þinodamas, jog tai klaida... Taèiau kiekvienas þino, kad ir jis pats, nors to ir nenorëdamas, gali klysti. Todël net ir labai tvirtai pasitikint savo paþiûros teisingumu, yra kiek per dràsu ir net nemandagu prieð kitus perdaug pabrëþti tø paþiûrø absoliuèiai neginèijamà teisingumà. Skelbtis neklystanèiu ir kiekvienà nuo savosios skirtingà paþiûrà grieþtai atmesti vien tik todël, kad ji skirtinga, yra per didelës puikybës poþymis, ði puikybës rûðis paprastai vadinama fanatiðkumu. Ir fanatikas gali bûti „tolerantas”... Bet jis toks gali bûti tik þodynine prasme. Bûtent, jis gali neskelbti þûtbûtinës kovos kitokioms paþiûroms, jis gali pakæsti ðalia savæs „plyðtanèius”, bet tai tik pakanta pakanta, tai tik tarytum princo þvilgsnis á elgetà, þvilgsnis ið aukðto, jauèiantis kaþkuo aukðtesniu, atsidûrusiu tarp menkesnës vertës bûtybiø... Ðitokia pakanta yra tik paþabotas fanatiðkumas, o ne tai, kas ðiø dienø visuomenëje yra vadinama, tolerancijos vardu. Tikroji tolerancija ðiais laikais reikalauja tam tikro kuklumo. Tolerantingam asmeniui bûdinga paþiûrø pareiðkimo forma paprastai taip atrodo: „Að manau”, arba „Esu ásitikinæs”, „Man atrodo” ir panaðiai. Turima galvoje, kad kitas irgi gali manyti, gali bûti ásitikinæs, ir kad jam irgi gali tas pats dalykas kitaip atrodyti. Ir tas kitas irgi gali jaustis esàs teisus... Tolerancijos esmë yra ne tik pakæsti kito kitokià paþiûrà, bet ir bûti mandagiam kitokiø paþiûrø atþvilgiu, tai yra, susilaikyti drëbus á akis tvirtinimà kad, ðtai, mano paþiûra yra tiesa tiesa, o tavo, kadangi ji kitokia savaime suprantama, yra klaida klaida. Tolerantas gindamas savo nuomonæ stengiasi átikinti, o jei tatai nepavyksta, mandagiai palieka klausimà atvirà. Tik fanatikas, neáveikæs kitokios paþiûros átikinimu, pasmerkia jà, kaip klaidà, bent tuo bûdu pasijusdamas galás pasipûsti, kaip „laimëtojas”. Tik tas „laimëjimas” yra gana abejotinos vertës, ypaè kai susitinka du vienodi „absoliutûs tiesos þinovai” ir vienodai nutrenkia viens kità á klaidos tamsybes... Tolerancija, þinoma, nëra priemonë tiesai atrasti. Bet tai yra þmoniø sugyvenimo bûdas bûdas. Toks bûdas, kuris þmoniø santykius daro malonesnius, ðvelnesnius, kultûringesnius, þodþiu sakant – þmoniðkesnius. Dël to tolerancija ir skatinama. Dël to ji laikoma esanti viena ið labiausiai pageidaujamø dorybiø þmoniø santykiavime. --Ðiuos samprotavimais suþadino A. Maceinos straipsnis „Tiesa ir teisë” (Aidai, 1952 m. rugsëjo mën.).

123

Straipsnio iðvadoje A. Maceina pripaþásta, kad Ispanijos studentai katalikai visgi negerai darë lauþydami protestantø koplyèiose këdes, dauþydami langus, naikindami bibliotekas ir tuo paneigdami protestantams teisæ Ispanijoje vieðai atlikinëti savo religinæ praktikà. Bet apie Ispanijos konstitucijos 6-tàjá straipsná, kuriuo neva pasiremdami, studentai taip elgësi, jis taip ir nepasisakë. Tas straipsnis skelbia katalikø tikybà Ispanijoje valstybine religija ir tik katalikø tikybines apeigos leidþia vieðai atlikinëti kitø tikybø apeigos pakenèiamos tik kaip „privatinë kulto praktika”. Studentai tà iðsiaiðkino taip, kad protestantai gali savo pamaldas atlikinëti gal kur nors savo butø nuoðalesniuose kambariuose, bet ne baþnyèiose ar koplyèiose... Ðitokio konstitucijos straipsnio A. Maceina ásakmiai nesmerkia, galbût, todël, kad konstitucija esanti net ir Romos patvirtinta (?)... Jis iðdráso iðkelt tik labai kuklø abejojimà dël to straipsnio tikslingumo tikslingumo. Bûtent ar tas konstitucijos straipsnis padëjo Ispanijai tapti dar katalikiðkesnei, negu ji buvo? Jis mano, kad nepadëjo – tik dëlto jis to straipsnio ir negiria. O ðiaip jau jis toká konstitucijos dësná net teigiamai ávertina, sakydamas, kad „Ispanijoje tiesai ir klaidai pagrindinis valstybës ástatymas neteikia tø paèiø teisiø” teisiø”... Vadinasi, yra primenama, kad katalikø religija, be abejojimo, kaip aksioma, yra tiesa, o visos kitos religijos – klaidos. A. Maceinos akyse, valstybë gerai daro pabrëþdama katalikø religijos pirmenybæ, kaip tiesos pirmenybæ prieð klaidas. Rûpestá jam sudaro, tik klausimas, ar praktiðka taip daryti... Mat, ið to kilo nesusipratimai, svetimø valstybiø protestai, uþsienio spaudos pasiðiauðimas ne tik prieð Franko reþimà, bet net ir prieð Katalikø Baþnyèià ... Ne malonu, þinote... --Palygindamas Lietuvos konstitucijos nuostatus tikybos reikalais su minëtuoju Ispanijos konstitucijos nuostatu, A. Maceina jau turi daugiau vargo. Nes èia ne taip, kaip Ispanijoje: èia visoms religijoms ir jø baþnytinëms organizacijoms buvo pripaþástamos visiðkai vienodos teisës. Èia ir „tiesa”, ir „klaida” turëjo tas paèias teises! A. Maceina atskleidþia Leono XIII enciklikas, Pijaus IX pareiðkimus, ir atranda, kad popieþiai ásakmiai smerkë tokius visø tikybø teisiø sulyginimus su katalikø teisëmis. Popieþiai tokias konstitucijas, kaip Lietuvos, (net ir 1922-jø metø!), laiko tolygiomis su bedieviðkø valstybiø konstitucijomis.... Bet galvosûká A. Maceinai sudaro ðtai kas: 1) tà „bedieviðkà” Lietuvos konstitucijà Steigiamajame Seime redagavo ir savo balsais priëmë tikrø tikriausi krikðèionys demokratai, visiems „bedieviams” balsuojant prieð; 2) nei vyskupai, nei Roma dël tos konstitucijos niekad neprotestavo; 3) duodant visoms tikyboms lygias teises, nieko bloga neatsitiko: Lietuvos þmonës dël to nesubedievëjo... Ieðkodamas ðiai painiavai iðaiðkinimo, A. Maceina ásileido á ilgus samprotavimus. Kristaus pagalba jis vargais negalais atranda pateisinimà tokiai padëèiai. Nors religi-

124

jø teisiø lygybei dësnis jam ir atrodo „kurioziðkas” (tiesos teisiø lygybë, su klaidos teisëmis), bet atranda tam pateisinimà: pats Kristus liepæs nerauti raugiø ið kvieèiø iki pjûties. Taigi ir valstybë galinti nesiimti þmoniø tarpe naikinti „rauges”, tegul tatai bus atlikta po mirties... --Èia, nukrypstant nuo pagrindinio klausimo, paminëtinas A Maceinos iðsitarimas, anot kurio lygios teisës visoms religijoms Lietuvoje buvo nepakeistos ir net praktikoje nesuþalotos tà „visà demokratiná tarpsná (ligi 1926 metø)”. Ið tikrøjø, taèiau, kaip visi puikiai atsimename, ne tik ligi 1926 metø, bet ir 1926-ais metais, ir visais vëlesniais metais ligi Lietuvos nepriklausomybë nebuvo uþgniauþta svetimøjø tikybø teisiø lygybës dësnis nebuvo pakeistas pakeistas. 1928 metø konstitucijos pakeitimas visiðkai nepalietë tuos reikalus lieèianèio skyriaus, o 1938 metø konstitucijoje tos teisiø lygybës dar plaèiau buvo pabrëþtos. Vienintelë teisinë permaina ðioje srityje tikrai, yra ávykusi jau po 1926 metø, bet tai buvo ne kas kita, kaip konkordatas konkordatas, specialiai uþtikrinæs Katalikø Baþnyèios teises ir tuo bûdu, galbût, bent teorijoj (kai kuriais atþvilgiais ir praktikoj), padidinæs katalikø teises, kai kitø tikybø teisës pasiliko tos paèios. Taigi, jei lygybë nebuvo visiðkai iðlaikyta, tai kaip tik tàja prasme kurià A. Maceina laiko teisingà nebent tik ne visiðkai praktiðkà... II. Po ilgø samprotavimø, paremtø Evangelijos palyginimu apie kvieèius ir rauges, A. Maceina pagaliau prieina priimtinos iðvados. Bûtent, kad ir ateityje, iðlaisvintoje Lietuvoje, turëtø bûti pripaþintos, visoms religijoms vienodos teisës. Nesmagø áspûdá sudaro tik pagrindai, kuriais tokia iðvada paremta. Visuomenë, pagal ðá galvojimo bûdà, vis tiek turëtø jaustis sudaryta ne ið ðiaip þmoniø, o ið þmoniø – kvieèiø ir þmoniø – raugiø, tai yra, ið teisiøjø ir ið pakenèiamøjø. Valstybë neturës daryti tarp jø skirtumo, bet uþtat „kvieèiai” jau dabar tà skirtumà daro. Èia jau ryðkëja ir tos frontininkø skelbiamos „nepasaulëþiûrinës valstybës” apibraiþos: valstybë bus neutrali, bet uþtat „kvieèiai” vaikðèios iðkëlæ galvas ir nuolat primins „raugëms”, jog jos turi bûti dëkingos „kvieèiams”, kad ðie jas pakenèia. (A. Maceina, kaip þinoma, yra laikomas vienu ið frontininkø ideologø). Ðtai kitas frontininkø ideologijos aiðkintojas, P. Stravinskas, „Drauge” (rugs. 18 d.) iðrado dar vienà naujà terminà – „pasaulëþvalginës maþumos”. Ligi ðiol buvo þinomas terminas – tautinës maþumos. Jis teisinës reikðmës turëjo, þinoma, tik nacionalinëse valstybëse, tai yra tokiose valstybëse, kurios buvo sukurtos tam tikros tautos. Tokia nacionalinë valstybë buvo ir Lietuva. Lietuviø tauta joje ne tik faktiðkai sudarë gyventojø daugumà, bet ir teisiðkai buvo neabejotina valstybës ðeimininkë. Tarptautinës konvencijos dël tautiniø maþumø teisiø reikalavimai uþtikrinti ir tautinëms maþumoms tam tikras (lygias) teises Lietuvoje juk buvo kreipiami ne á kà kità, kaip á lietuviø tautà, kaip Lietuvos valstybæ sukûrusià ir joje faktiðkai ðeimininkaujanèià. Kur

125

yra maþuma kaip teisiø subjektas, ten turi bûti suponuojama ir dauguma, lemianti teisiø nustatymà. Kokiu gi atveju gali bûti pasaulëþiûrinë maþuma” kaip teisiø subjektas? Manau, kad tik ten, kur yra „pasaulëþiûrinë dauguma”, vienu ar kitu bûdu ágijusi galimybæ lemti, kokiomis teisëmis gali naudotis „pasaulëþiûrinës maþumos”. Tokia padëtis, ið tikrøjø, yra A. Maceinos minëtoje Ispanijoje, kur katalikybë pripaþinta valstybine religija. Ispanija laiko save ne tik ispanø, bet ir katalikø valstybe. Lietuva lig ðiol teisiðkai buvo tik lietuviø valstybe, jø religinio ar pasaulëþiûrinio poþymio su tuo visiðkai nejungiant. Bet, jeigu atsiranda ir „pasaulëþiûrinës maþumos”, tai ið to jau kyðo nebe ligðiolinis Lietuvos valstybës supratimas, o ispaniðkasis... Neþinau, kaip tà dalykà galima suderinti su „nepasaulëþiûrinës valstybës” idëja, kurià frontininkai irgi skelbia. Bûèiau linkæs manyti, kad P. Stravinskas su „pasaulëþiûriniø maþumø” terminu á vieðumà iðëjo grynai partizaniðkai, frontininkø ðtabo greièiausiai neautorizuotas ir ðtabui tokio termino galimos prasmës neapsvarsèius. Betgi P. Stravinskas kalba ne paskiram asmeniui bûdingu iðdidumu. Jis kalba „pasaulëþvalginës daugumos” (savaime suprantama, katalikiðkos) vardu ir dosniai þada net „Dr. Jono Ðliupo Laisvamaniø Etinei Draugijai” lygias teises „netgi su Katalikø Baþnyèia”! Ðtai kaip „kvieèiø” nusiteikimø reiðkëjas atvërë kilnià ðirdá „raugëms”! Taip, prieð kilnià ðirdá nieko negalima sakyti. Tik, kai mes galvojam apie laisvà Lietuvos valstybæ, tai drástam vaizduotis, kad joje visi lietuviai savaime turës lygias teises. Jei tai bus atkurta lietuviø valstybë, tai galës bûti kalba apie tai, kad lietuviai savo valstybëje ir kitatauèiams pilieèiams pripaþintø lygias teises. Bet tarp paèiø lietuviø bei tø kitø lygiateisiø pilieèiø kitais atþvilgiais, atrodo, nebeturëtø bûti tokio santykio, kur vieni teises duoda duoda, o kiti jas tik gauna gauna. Atrodo, kad Lietuvoje visi pilieèiai tokias teises, kaip religijos ar pasaulëþiûros laisvë, savaime turi turëti turëti, o ne laukti, kol jas teiksis duoti ar pripaþinti kuri nors „pasaulëþiûrinë dauguma”. Kokiu pamatu P. Stravinskas þada suteikti tenai, galbût, bûsimai laisvamaniø grupei teises, netgi su Katalikø Baþnyèios” teisëmis? Argi tos teisës neturëtø bûti ið karto lygias „netgi visiems automatiðkai lygios, be jokiø „netgi” „netgi”, ir be kurios nors lietuviø grupës – didelës ar maþos – malonës? (Dar neþinia, kada kokia grupë kada gali bûti „dauguma” ar „maþuma”...) Kai pasaulëþiûrinë grupë, pretenduojanti á daugumos titulà, ið anksto skelbiasi pripaþinsianti visoms pasaulëþvalgoms lygias teises – praktiðkai tvarkoj. Bet tokiame „dosnume” glûdi tik þodyninë pakanta pakanta, o ne tai, kas ðiandien yra suprantama tolerancijos þodá tariant. Tokia „kvieèiø daugumos” tolerancija negali bûti nuoðirdaus, tikrai þmoniðko sugyvenimo pagrindu nei savame kraðte laisviems gyvenant, nei svetur prisiglaudusiems bebûnant. Nes ðitokioje „tolerancijoje” vietoj nuoðirdumo ar bent jau kultûringo mandagumo kyðo iðdidus (paties A. Maceinos samprotavimais sekant – per

126

ankstyvas!) „tiesos” monopolizavimas ir kitø, kaip pasigailëtinø „klaidos” aukø, þeminimas, nuolaidþiai tepakenèiant jø egzistavimà. Maþa to. Net ir ði iðmaldiðku mostu reiðkiamoji pakanta uþtikrinta neilgam. Nes, pagal viená ið tos pakantos skelbëjø (P. Stravinskà), Katalikø Baþnyèios nusistatymas frontininkø sàjûdþio atþvilgiu pareis nuo to, kiek jø paþiûros bus suderinamos su Baþnyèios paþiûromis. O ið A. Maceinos atpasakojimø matome, kad Baþnyèia smerkia „tiesos” teisiø sulyginimà su „klaidos” teisëmis. Per maþa yra duomenø spræsti, kad frontininkai pasaulëþiûriniø teisiø lygybës atþvilgiu iðdrástø spirtis prieð enciklikø svorá, jei tas svoris vienà graþià dienà bûtø á juos atkreiptas. Tokiu atveju greièiausiai iðdidingi P. Stravinsko paþadai laisvamaniams ar jokiems kitiems suteikti teises lygias „netgi” su katalikais iðnyktø, kaip dûmai stipresniam vëjui papûtus... Tuo tarpu dar nëra nei progos pamatyti, kaip tas „kvieèiø” pakantumas „raugëms” atrodytø valstybës veiklos plotmëje. Dabartinëse aplinkybëse, þinoma, kieno nors dëjimasis „kvieèiais” nëra toks dalykas, dël kurio bûtø vertà þymiau susirûpinti. Bet, vis dëlto, visuomeniniuose santykiuose tatai sukelia savotiðkà prieskoná... Panaðø, kaip pobûvyje, kur atsiranda dalyviø, besidedanèiø bajorais tarp kumeèiø. Kiti dëlto netampa kumeèiais, bet jaukumo tokioje draugëje nëra. Dirva, 1952 10 02, 09. Nr.40, 41

Kas sumaþins partijø skaièiø? Daugelis mûsø prisiþiûrëjæ Amerikoj ar Anglijoj á „dviejø partijø” sistemà ir, be to, matydami Prancûzijos ar Italijos bei kitø kraðtø vargus su „daugpartine” sistema, protarpiais ima svarstyti, ar nereiktø siekti, kad ir lietuviø tautos politinëje veikloje (dabar, ir ypaè laisvoje Lietuvoje) beliktø tik dvi, ar bent ne daugiau kaip kokios keturios politinës partijos. Partijø kiekio klausimas senas. Ir jø skaièiaus sumaþinimo pasiûlymai ávairuoja. Atsimenu, dar Pirmojo pasaulinio karo metu vokieèiø kareiviai Lietuvoje turëdavo metalinius degtukø dëþuèiø aplankus, ant kuriø viename ðone buvo kaizerio, kitame – Hinderburgo paveikslas. Neatsimenu tik po katruo ið jø buvo iðspausdintas posakis: „Ich kenne keine Parteie mehr, ich kenne nur noch Deuthche”. (Að nebeþinau jokiø partijø, þinau tik vokiðkà.) Ar gi neatpaþintume to kaizerio (ar Hinderburgo) posakio daugelyje dabartiniø ðûkiø? Argi nekartoja daþnas – nepripaþástu jokiø partijø, iðskyrus vienà – lietuviðkà. Lietuvos nepriklausomybës pradþioje pergyvenome prancûziðko (kontinentinio) tipo daugpartinæ sistemà. Paskui vienpartinæ (oficialiai ir þymia dalimi praktiðkai – bepartinæ). Buvo apsivylimo ir viena, ir kita. Dabar, atrodo, daugelis linksta á vidurio sistemà – á maþiau ar daugiau riboto skaièiaus partijø sistemà. Tas rekomenduojamas skaièius svyruoja tarp dviejø ir keturiø, nors yra nemaþa „ðalin partijas” ðûkio

127

ðalininkø, ir taip pat tokiø, kurie mano, kad vis dëlto net ir menkiausia politinë grupë turi turëti jai pritinkamà átakà, taigi, anot jø, partijø turi bûti tiek, kiek jø natûraliai savaime atsiranda, netaikant jokios „gimimø kontrolës”. --Daþnai pabrëþiama, kad politinës partijos yra prasmingos ir praktiðkai ámanomos tik nepriklausomos valstybës plotmëje, o, pavyzdþiui, iðeivijoje, kovojant tik dël valstybës atkûrimo, jos yra tiesiog nesàmonë. Ðis teigimas bûtø visiðkai teisingas, jeigu: a) politiniø partijø veiklos sritis bûtø tik valstybës tvarkymas, b) jeigu siekiant atkurti uþgniauþtà valstybës nepriklausomybæ niekam nerûpëtø, kokio pobûdþio ta valstybë bus, kaip jis tvarkysis. Bet taip nëra. Politinës partijos, gimsta nebûtinai tik nepriklausomose valstybëse. Jos gimsta, veikimas o jis yra galimas ir tada, kai atitinkamos neprikai tik prasideda politinis veikimas, klausomos valstybës, dar nëra. Argi lietuviðkos pagrindinës politinës partijos nëra gimusios dar prieð Pirmàjá pasauliná karà, kai Lietuva tebebuvo carinës Rusijos okupuota? Argi jos, dar tik miglotai tesvajodamos apie nepriklausomybës galimybæ, jau neturëjo maþiau ar daugiau formulavusios kokios tvarkos jos norëtø Lietuvoje (kad ir priklausomoje!)? Argi ne iðeivijoj, ne uþsieniuose rusø socialdemokratø partija skilo á dvi skirtingas bolðevikø ir menðevikø partijas? Abi grupës siekë vieno tikslo – nuversti monarchinæ valdymo sistemà, bet dël galvojimo kaip to pasiekti bei kas bus toliau nuomonës iðsiskyrë... Yra natûralu, kad politiniame veikime atsiranda nuomoniø skirtumai ir gimsta skirtingos politinës partijos, vis tiek, kokiose aplinkybëse tas politinis veikimas vyktø. O pagaliau, ar nëra to paties kultûriniame veikime? Ar negimsta skirtingos srovës, susigrupavimai literatø, dailininkø tarpe? Ar jie maþiau pasireiðkia diskusijomis, ginèais ir net kova, kaip vadinamieji politikai? Lietuvoje tik keletà metø partijos oficialiai reiðkësi valstybës reikalø tvarkyme. Toliau, nuo 1927 metø kovo mënesio Lietuvoje jau nebebuvo partinës reprezentacijos principu paremto parlamento, ir valdþios organai nebebuvo sudaromi tuo principu. Nuo 1940 metø politiniø partijø reiðkimasis jau ne tik valstybës reikalø tvarkyme, bet ir vieðosios nuomonës sudaryme tapo absoliuèiai uþgniauþtas. O vis dëlto pirmiau, negu joms buvo progos reikðtis valstybës tvarkai kurios partijos, gimusios pirmiau to, kai tos progos vël neteko. Ir kaip tik tokiu laiku, kada tos kyme, nemirë ir po to progos nebebuvo, naujø partijø taip pat gimë. Vadinasi, politinëms partijoms dalyvavimas valstybës reikalø tvarkyme nëra tas pats, kas þuvims vanduo... --Ar vadinamoje vienpartinëje, arba dvipartinëje sistemoje ið tikrøjø ir yra tik viena ar dvi partijos? Ne. Tai yra tik „optinë” iliuzija. Taip tik atrodo. Ið tikrøjø ir ðiais atvejais visada, netgi maþiau ar daugiau, ir vieðai, pasireiðkia keletas partijø. Imkime kad ir Sovietus, kur tik viena vienintelë partija yra legali ir formaliai valdanti. Ar toje subpartijos, nors ne tik valdymo sistema, bet ir partipartijoje nesireiðkia skirtingos subpartijos

128

jos santvarka tam grieþèiausiai nepalanki? Argi nejauèiama ten nuolatinë kova tarp „agresingøjø” ir „kantriøjø”, tarp „senosios gvardijos” ir „naujøjø”, tarp „biurokratø” ir „militaristø”, nekalbant jau apie grupeles, besikurianèias apie paskirus asmenis, kaip Berija, Malenkovas, Þukovas ar kiti. Panaðiai buvo ir Hitlerio nacionalsocialistø partijoje arba Mussolinio faðistø partijoj. Negi kitaip buvo ir Lietuvos partijose, kuriø kiekvienoje visada buvo ir dabar tebëra ávairûs skirtingi „sparnai”. Imkime tokià tipiðkà dvipartinæ Jungtiniø Amerikos Valstybiø sistemà. Argi èia tik dvi partijos? Respublikonø partijoj yra dvi ryðkios „internacionalistø” ir „izoliacionistø” sub-partijos, nekalbant apie smulkesnius susigrupavimus specialiais interesais. Demokratai yra „ðiaurieèiai” ir „pietieèiai” (arba „Dixikratai”), su visa eile atspalviø. Prie kiekvienos net formaliai dar yra prisiðliejæ po vienà, kità „nepriklausomà”, kur socialistai, komunistai ir visoki kitoki, kurie beveik negauna progos bûti iðrinkti á Kongresà? Juk kandidatø á prezidentus ir pastaruosiuose rinkimuose buvo ne du, o ðeði ar daugiau... JAV senate formaliai yra dvi frakcijos ir vienas „nepriklausomas”, kuris beveik turi lemiamà balsà (visai panaðiai kaip kokia nors ðiaip jau nereikðminga maþuma daugiapartinëje koalicijoje!). O kai paanalizuoji Senato balsavimus, tai kartais gali, susidaryti áspûdá, kad èia yra ne dvi, o kone... 96 partijos, t. y., tiek, kiek paèiø senatoriø. Kas ið to iðeina? Ogi tik tai, kad esmëje nei piktuoju, nei geruoju negalima politikoj dalyvaujanèiø þmoniø suvaryti á vienà, á dvi ar apskritai á kokius nors nustatytus galvojimo rëmus. --Tad, kai kalbama apie „partijø skaièiø”, reikia turëti galvoje ne þmoniø paþiûrø, toká disciplinavimà, kad jis bût tilptø á riboto partijø skaièiaus rëmus, bet sudarymà pagal galimybæ patogesnës ir priimtinesnës (paþiûrø, reprezentavimo atþvilgiu kompromisinës) valstybës santvarkos sistemos, kurioje valstybës tvarkymas galëtø vykti su kiek galima maþiau kliûèiø. Proporcinë rinkimø sistema, be abejo, yra palankiausia tiksliam visos tautos (bent, rinkimuose dalyvaujanèios jos dalies) nusistatymams atsispindëti. Bet ir tai reprezentuojanèiame organe jau ne viskas smulkmeniðkai tegali atsispindëti, panaðiai, kaip maþoje fotografijoje negalima beáþiûrëti kiekvienos nufotografuoto objekto smulkmenos. Bet kiekvienos liberalios proporcinës rinkimø sistemos rezultatas yra tas, kad iðrinktame organe susidaro didelis kiekis partiniø frakcijø, ið kuriø sutarianèià daugumà esti labai sunku ar net neámanoma sudaryti. Prancûzija yra ryðkiausias to pavyzdys ðiomis dienomis, nors jos rinkimø proporcingumas kiek ir apkarpytas. Italijoje buvo bandyta kiek koreguoti panaðià padëtá, bet nepavyko. Buvo priimtas ástatymas, kad, jeigu kokia partija ar jø koalicija gaus nors kiek daugiau kaip 50% balsø, tai tai grupei automatiðkai atiduodama 65% vietø parlamente, o tada jau kitos „smulkios þuvelës” dalinkitës tarp savæs proporcingai likusius 35%. Tai jau nepalanku smulkesnëms grupëms. Joms balsas visiðkai neatimamas, bet jø átaka

129

sumenkinama, siekiant galimybës sudaryti pastovià valdþià ir tuo bûdu nuskriaudþiant „veidrodiðko” reprezentavimo idealà. Lietuvoje 1920–26 metø seimo rinkimo ástatymai buvo bene arèiausiai prie tokio „veidrodinio”, reprezentavimo idealo. Èia buvo tik du nutolimai: a) padalinimas teritorijos ne visiðkai lygiomis rinkimø apygardomis, dël ko vienoj rinkimø apygardoj atstovas galëjo bûti iðrinktas maþesniu balsø skaièiumi, negu kitoj; b) partija, apygardoje negavusi balsø tiek, kiek ten reikia vienam atstovui, buvo nuðalinama ir nuo dalyvavimo likuèiø pasidalinime. Vadinasi, kas per maþas, jau negali bûti reprezentuojamas... Maþas partijas labiausiai rinkimuose „smaugia” maþoritarinë sistema. Ir jeigu Amerikoj ar Anglijoj formaliai vyrauja „dvipartinë” sistema, tai tik dëka tokios rinkimø sistemos. Ir tai rezultate nëra iðrenkamos, absoliuèiai tik dvi partijos (dëka distriktinës sistemos – vienas distriktas vienam renkamam atstovui). Ar ði sistema nedemokratiðka? To nebûtø galima pasakyti. Bet èia reiktø klausimà statyti kitoje plotmëje: ar siekiama turëti reprezentaciniame organe „veidrodá”, ar aritmetinës rinkikø daugumos valià? Maþoritarinë sistema proteguoja daugumà, ir tai grynai praktiðkais sumetimais – kad valdþia galëtø bûti pastovesnë. Ji neuþkerta kelio kitu atveju susidaryti kitokiai daugumai (daugumà gauti tai paþiûrai, kuri buvo maþumoje), bet tam tikram periodui èia pripaþásta tik daugumos valia. Tai yra vienintelis bûdas apriboti partijø skaièiui valdanèiuose organuose, bet ne visuomenëje. --Taigi ir mûsø lietuviðkoje visuomenëje partijø skaièiø gali apriboti ne koki nors dabartiniai tarppartiniai susitarimai susilieti ar kaip kitaip susitvarkyti. Dabartinëse aplinkybëse ir diskusijos tuo klausimu tegali turëti teorinës arba opinijà parengianèios prasmës. Praktiðkai tai gali padaryti tik rinkimø ástatymas... galimas iðleisti jau tik veikianèioje, savoje valstybëje. Jei smulkioms mandatø apskaièiavimo bûdas grupëms nepalankus, jos esti priverstos jungtis, susitarti, arba pasitraukti ið kovos. Smulkesnës grupës tada stengiasi iðsikovoti savo nuomoniø pripaþinimà stambesniuose politiniuose junginiuose, tampa sub-partijomis, bet valdþios organus jos tiesiogiai nebepatenka. Jei norima, kad ateityje Lietuvoje partijø bûtø „nei per daug, nei per maþa”, reikia suplanuoti ir savo laiku ápirðti toká rinkimø ástatymà, kuris savaime verstø partijas atitinkamai susigrupuoti. Kokiais pagrindais ir kas su kuo susigrupuos, apie tai jau pagalvos paèios suinteresuotos grupës, kai matys, iki kokio laipsnio reikia grupuotis, kad neliktum uþkurø. Ðiuo metu nëra autoriteto, kuris kaip nors galëtø reguliuoti susigrupavimø skaièiø. Niekas nekliudo susigrupavimams laisvu noru jungtis, juo labiau niekas nekliudo ir naujiems susigrupavimams atsirasti. Dirva, 1953 08 20. Nr.34

130

Kas tas lietuviðkasis nacionalizmas? Skundþiamës, kad politiniø sàvokø þodynas susipainiojo, lyg Babelio laikais. Tik anuomet þmonës nesusikalbëjo, ëmæ tuos paèius dalykus vadinti kitokiais þodþiais, o dabar – tais paèiais þodþiais vadina kitokius dalykus... Tiesa, gal ir neteisingai tik ðiems laikams priekaiðtaujame. Ogi, sakysime, kai kryþiuoèiai Lietuvà ëmë puldinëti, – argi tada þudynës, grobimai, niokojimai ir pavergimai nebuvo vadinami... tikrojo tikëjimo platinimu? Nacionalizmo þodis ne iðimtis. Ir jis vartojamas labai skirtingiems reiðkiniams pavadinti: nuo tauriausio idealizmo iki brutaliausio savanaudiðkumo. Net negali sakyti, kad tai kiekvienu atveju melas. Nes kaip þmonës ávairûs, taip ir jø nacionalizmas ávairus... Gal bûtø gera turëti ávairiø þodþiø ávairioms nacionalizmo apraiðkoms vadinti. Ið dalies taip ir yra. Pavyzdþiui, ðovinizmas. Net ir faðizmo bei nacizmo terminai tam tikslui vartojami, nors ðiedu þodþiai savo prasme apima ir daugiau, ne tik tam tikras nacionalizmo rûðis. Bet visoms nacionalizmo apraiðkoms bei visiems jo atspalviams tiksliau atþymëti dar jokia kalba neturi savo þodyne pakankamai þodþiø. Tad kalbant apie atskirà nacionalizmo apraiðkà; netikslu ir net nesàþininga suplakti jà su visomis ámanomomis, arba tik nuoþiûriðkai parinktomis jo apraiðkomis. Tas pats, þinoma, pasakytina ir dël krikðèionybës ar apskritai dël religijos, dël liberalizmo, ir dël visos eilës kitø tokios rûðies sàvokø. Apie lietuviðkàjá nacionalizmà (drauge ir liberalizmà) pastaruoju laiku daug priraðë Stasys Yla. Tik jis su tuo lietuviðkuoju nacionalizmu elgësi visai beatodairiðkai, negailestingai atplëðdamas nuo jo, kas galëtø atrodyti bent kiek teigiama, ir prikergdamas, kà tik jis tarësi galás dràsiai smerkti... NACIONALIZMAS NETELPA POLITINËSE GRUPËSE

Net ir dabartinëje babeliðkoje sàvokø painiavoje, jei tik neðaliðkai apsidairysime, lengvai atrasime, kad nacionalizmu visø pirma vadinamas prisiriðimas prie savo tautos ir gynimas jos interesø. Gali atsitikti, kad kai kur ir kai kieno tas prisiriðimas bei gynimas net ir smerktinomis priemonëmis ar bûdais pasireiðkia, bet ne tai yra nacionalizmo esmë. Ir ne vienas nacionalizmas turi nesigërëtinø augliø. Turi jø, tarp kitø, net ir krikðèionybë... Nacionalizmas esmine savo prasme ne tik nëra svetimas jokiai lietuviø politinei srovei (iðskyrus komunistinæ, besistengianèià lietuviðkà nacionalizmà pakeisti sovietiniu neva daugybiniu nacionalizmu, uþtat ið lietuviðkos visuomenës ir iðsiskyrusià), bet faktiðkai yra vienas ið jø buvimo pagrindø. Jei kuri lietuviðka politinë srovë absoliuèiai iðbrauktø nacionalizmo elementà ið savo siekimø ir veiklos, ji turëtø iðnykti ið lietuviø tarpo, kadangi ji tuo paèiu atsiribotø nuo lietuviðkos visuomenës, kaip atmetusi idëjà, vienintelæ jungianèià lietuvius á tautinæ bendruomenæ.

131

Nacionalizmas yra tautos jungtis. Jei kuri tauta atmestø nacionalizmà (jo esmæ, vardas èia maþa teturi reikðmës), tai tas reikðtø, kad tauta „iðsivaikðèioja kas sau”. Tauta yra tol, kol yra reliatyviai þymus kiekis asmenø, neðiojanèiø prote, valioje ir jausmuose savojo nacionalizmo idëjà, tai yra, jauèianèiø savo priklausomybæ savai tautai, branginanèiø tà priklausomybæ, geidþianèiø iðlaikyti tos tautos tæstinumai, jos garbæ ir gerovæ. Ðia prasme nacionalizmas yra neatskiriamas nuo tautos buvimo taip, kaip sàmonë nuo asmenybës. Jei savo laiku apslopintoji lietuviø tautos sàmonë nebûtø buvusi atgaivinta iki tokio laipsnio, kokiu ðiais laikais reiðkiasi ir kitø tautø sàmoningas nacionalizmas, lietuviø tauta bûtø jau arba galutinai mirusi, arba bebaigianti mirti. Kà gi vadiname dvasiniu genocidu, jei ne tautos nacionalizmo slopinimà? Todël absurdiðkas nesusipratimas – nacionalizmà laikyti tos ar kitos politinës srovës iðradimu ar atradimu. Nacionalizmas tautoje glûdi anksèiau, negu joje gimë bet kuri partija, ir glûdi giliau, negu bet kuri partija gali pasiekti. Jei ne nacionalizmas, nebûtø nei lietuviø socialdemokratø, nei lietuviø krikðèioniø – demokratø, nei jokiø kitokiø lietuviðkø politiniø junginiø. Kai kurie ið tø sroviø veikëjø gal kartais ir suktø koká ratelá kurios kitos tautos (ar valstybës) panaðios politinës srovës maðinerijoje, o gal net ir to negautø. Pabandytø, pavyzdþiui, St. Yla sukurti anacionalinæ ir antinacionalistiðkà politinæ srovæ, paremtà tik universaliomis ir amþinomis krikðèioniðkomis idëjomis, bet ásakmiai nesidominèià lietuviø tautos interesais, – ar toli nueitø lietuviø visuomenëje? Arba ir bet kurios kitos tautos visuomenëje, – ðiais vis dar... nacionalizmo laikais. NACIONALIZMAS POLITINIØ SROVIØ VARDUOSE

Jei galëtø, politinës organizacijos visà savo programos santraukà á vardus ásiraðytø. Bet kai á tris – keturis þodþius netelpa, tai toje savo iðkaboje paprastai stengiasi pabrëþti bent tai, kas bûdingiausia, kà laiko svarbiausiu bei „ðirdþiai visø artimiausiu”. Todël klystumëm manydami, kad, pavyzdþiui, krikðèioniø – demokratø partijai tik krikðèionybë ir demokratija, arba valstieèiams liaudininkams tik valstieèiai bei liaudis terûpi. Bet jø pasirinkti vardai rodo, kad tie dalykai jiems labiau uþ kitus rûpi, arba jie kuriais kitais sumetimais juos storiau pabraukia. Ir nacionalistø vardà savo pavadinimuose vartojantieji politiniai sambûriai ne vien tik nacionalizmu sielojasi. Bet reikia suprasti, kad jie nacionalizmu grindþia savo paþiûras visais kitais klausimais. Nacionalizmui lietuviðkai pavadinti neturime tinkamo þodþio (tiksliau tariant, neturime tinkamos galûnës iðreikðti visiems –izmams). Uþtat turime gana tikslø nacionalisto vertimà á tautininkà. Abu ðie þodþiai, tarptautinis ir lietuviðkasis, pasitaiko mûsø politiniø sambûriø pavadinimuose. Yra jau beveik ásigalëjæs supratimas, kad tautininkais vadinasi nuosaikesnieji, santûresnieji lietuviai nacionalistai, o nacionalistais – radikalesnieji, atseit, linkæ ta prasme veikti dràsiau, grieþèiau ir giliau. Ta-

132

èiau tas skirtumas iðplaukia ne ið tø þodþiø prasmës skirtumo, kurio nëra, bet greièiau ið atsitiktinai priprastos tø þodþiø vartosenos. Ðiek tiek nesusipratimo kelia ir toki vadinimai, kaip tautinës (ar net tautinës minties) organizacijos, arba tautiðka (tautinë) veikla. Tautiðkumas ið tikrøjø reiðkia kà kita (arba daugiau), negu nacionalizmas. Ir tautinis nebûtinai yra visiðkai tas pats, kas nacionalistinis, nes nacionalistinis nëra tas pats, kas nacionalinis. Tiksliau yra vadinti tautininkø organizacijos, tautininkø ar tautininkiðka veikla, kai norima atþymëti nacionalizmo idëja paremtà veiklà bei atitinkamas organizacijas. Ne kitokia prasmë ir turima galvoje sakant „tautinës organizacijos” ar „tautiðka veikla”. Jei á tai bûtø visada atkreipiamas dëmesys, atkristø daug ginèø. Kaip mûsiðkëje vartosenoje atsirado tautinis ðalia ar net vietoj tautininkiðko? Taip atsitiko greièiausia dëlto, kad (ne be pagrindo) tikima, jog tautininkiðkas (nacionalistiðkas) dalykø supratimas neturi skirtis ir stengiasi nesiskirti nuo visai tautai bûdingo ir bendro màstymo bei dalykø supratimo. Ið kitos pusës, ir propagandinis sumetimas gal bus suvaidinæs savo vaidmená, siekiant pastoviu teigimu pripratinti visuomenæ prie minties, kad taip pasivadinusios organizacijos ir jø veikla yra ne tik nacionalizmu pagrásta, bet ir nacionalinë, tautai visuotinë. To nereikia laikyti kokiu nusiþengimu, nes ir kitø politiniø sambûriø pavadinimuose bandoma sudaryti panaðaus áspûdþio. Imkim „Lietuviø Fronto” vardà. Juk tai irgi aiðkus „pasikësinimas” á visus lietuvius, nors puikiai þinome, kad tai yra tik tam tikros ideologijos lietuviø sambûris, – ne tik visø lietuviø – katalikø frontas, o tik krikðèioniø demokratø srovës atskala ar atþala. St. Yla dar prikaiðioja nacionalistinëms lietuviø organizacijoms (toms, kurias jis á tà kategorijà priskyrë), kad jos savo kësinimàsi monopolizuoti reprezentavimà tautai iðreiðkianèios net ir vengimu vadintis partijomis. Matyt, jis bus nepastebëjæs, kad ne tik jo „Lietuviø Frontas” nesivadina partija, bet kad net ir seniai paþástamoji Lietuviø Krikðèioniø Demokratø Partija jau vadinasi... Sàjunga. Ið suvirð tuzino þinomø lietuviðkø politinio bei rezistencinio pobûdþio susigrupavimø yra likæ tik... dvi partijos: socialdemokratø ir ûkininkø (R. Skipièio – V. Sidzikausko). NACIONALIZMAS IR LIBERALIZMAS

Nacionalizmas yra senas reiðkinys. Gal nedaug jaunesnis uþ ðeimos bei giminës solidarumà, lyg natûralus to solidarumo tæsinys. Þinoma, nacionalizmo apraiðkos kitø laikø aplinkybëmis buvo atitinkamai skirtingos nuo dabartiniø. Feodalinë santvarka ir visuotinumo siekianèios religijos ásigalëjimas buvo gerokai sustabdæ sàmoningo nacionalizmo plëtojimàsi. Bet Amerikos atradimo ir technikos paþangos sukurtos naujos ekonominës sàlygos paskatino liberalistiná màstymà, o ðiø paþiûrø iðplitimas savo keliu sudarë sàlygas ir nacionalizmui atgimti. Teberusenæs nacionalizmo jausmas pasinaudojo liberalistiniø paþiûrø atneðta laisve.

133

Jei ne liberalizmas, nebûtø Basanavièius iðleidæs „Auszros”, nebûtø Kudirka skambinæs lietuviams „Kelkite!”, nei Maironis turëjæs progos paskleisti po Lietuvà gando, kad „Jau slavai sukilo nuo Juodmariø kraðto” ir kad jau „Pavasaris eina Karpatø kalnais”. Liberalizmo kûdikis yra ir tautø apsisprendimo teisës dësnis, kuriuo ir Lietuva pasinaudojo bei kuriuo ir ðiandien tebesiremiame, gindami Lietuvos teisæ bûti nepriklausoma. Tai ir nenuostabu, kad nacionalizmas turi daug ryðio su liberalizmu. Dr. V. Kudirka, be abejo, buvo stambiausias ankstyvojo lietuviðko liberalizmo ðulas. Bet kartu jis ir didþiausias lietuviðko nacionalizmo ðulas. Ðiandien visi giedame jo sukurtà Lietuvos himnà, o argi tai nëra ryðkiausia lietuviðko nacionalizmo idëjø santrauka? BÛDINGIAUSI LIETUVIÐKO NACIONALIZMO BRUOÞAI

Senovës Lietuva tikriausiai neþinojo tokiø terminø, kaip liberalizmas ar tolerancija. Bet kaip nuostabiai ji buvo liberali ir tolerantinga! Tà liudija visi duomenys apie senovës lietuviø religijà ir politikà. Lietuvos kunigaikðèiø valdytoji Ukraina dar ir ðiandien tebeliudija nuostabø lietuviø („pagoniø”!) liberalumà ir tolerantingumà jø valdytoms tautoms bei tø tautø religijoms ar paproèiams. Visiðkai kitoki liudijimai yra apie jau tada buvusius ðimtanuoðimtinius krikðèionis – katalikus lenkus. O Lietuvos kunigaikðèiø (irgi ”pagoniø”) laiðkai popieþiams, kryþeiviø ordinui ar svetimø kraðtø pirkliams bei amatininkams argi neliudija, kad ir be „visuotiniø ðaltiniø” pagalbos lietuviø tauta sugebëjo susikurti taurumo ir doros mastà, kuris ne tik anais laikais, bet ir dabar galëtø sugëdinti ne vienà dorovës mokytojà... Atgijæs lietuviðkas nacionalizmas buvo ne kas kita, kaip idëja atgaivinti gyvosiose tautos pajëgose tradicinius tautos bûdo savumus, nesistengiant taèiau sustingti praeities pavidalu, o þengti tolyn, tobulyn, tradiciniø bruoþø neatmetant, tik jais nuosekliai sekant. Todël lietuviðkasis nacionalizmas ið principo visada buvo prieðingas ðovinizmui. Kas be ko, ir lietuviuose yra buvæ paskirø ðovinizmo pasireiðkimø, kurie taèiau jokiu bûdu negali bûti lokalizuoti tik nacionalistø ar tautininkø vardu besivadinanèiuose lietuviø susigrupavimuose. Ðovinizmas ið esmës yra prieðingas lietuviø bûdui ir tradicijoms, todël lietuviai tautininkai (nuosaikûs ar radikalûs) ið principo nepalaiko ir jo vengia. Kita bûdinga lietuviðko nacionalizmo þymë yra tolerancija, liberalumas religijø – pasaulëþiûrø atþvilgiu. Laisvë kiekvienam savaip iðpaþinti (ar neiðpaþinti) „savus dievus” yra tradiciðkai lietuviø tautoje praktikuota paþiûra, daug senesnë uþ ðiø laikø liberalistines teorijas. Bet esmëje ji sutampa su tomis teorijomis. Tad lietuviðkas nacionalizmas ðiuo poþiûriu yra visiðkai natûraliai liberalus. To liberalumo pagrindas taèiau yra ne tiktai tarptautinëje plotmëje þinomoji paþiûra, kad kiekvienam priklauso laisvë paèiam susidaryti savo pasaulëþiûrà, bet taip pat ir tautinis interesas.

134

Bûtent, lietuviø tautos interesas, be abejo, yra, kad bûtø sutelkta ko daugiau lietuviðkai tautiðkai susipratusiø pajëgø veikti bendram tautos labui. Pasaulëþiûros þmones skiria, nacionalizmo idëjos jungia juos á vienà tautà. Lietuviðkas nacionalizmas nesmerkia to, kas skiria, bet ragina tatai palikti daugiau kiekvienam sau, o i bendrà darbà einant visø pirma remtis tuo, kas jungia. Sàmoningø ar potencialiø skirstymas á „kvieèius ir rauges” pagal jø pasaulëþiûras tautos interesø poþiûriu netikslingas, nereikalingas ar net þalingas, nes tai tik be reikalo silpnintø lietuviø pajëgas, iðjungdamas visus, kas gali bûti priskirtas prie „raugiø”. Liberalistinë paþiûra yra, kad asmuo pats turi teisæ, turi turëti laisvæ ir yra pakankamai pajëgus pasirinkti savo idëjø sistemà. Bet þmonës su savo idëjomis nepasilieka izoliuoti vieni nuo kitø. Þmoniø bendruomenëse savaime iðsikristalizuoja joje vyraujanèiø principø atranka, tampanti visai bendruomenei sava, laisvai pripaþinta, ne ið virðaus ar ðalies ásakyta. Toks bendrø principø sistemos iðsikristalizavimas vyksta ir tautose (jei jos nepakrikusios), todël nëra pagrindo jungtis prie St. Ylos teigimø, anot kuriø tauta esanti idëjinë tuðtuma, arba „teisumui ir taurumui lietuvybë juk nëra nei ðaltinis nei maistas”. Prisimenu visiðkai kitoká, negu St. Ylos, vyskupo V. Brizgio pasisakymà Paryþiaus lietuviø kolonijai pamoksle bene 1947 metais. Vysk. Brizgys tada maþdaug taip kalbëjo (atpasakojama ið atminties): „Mums, lietuviams, dabar beveik viskas atimta, liko tik geras vardas. Tad branginkime ir iðlaikykime tà gerà lietuviø vardà, bûkime geri þmonës. Bûkime geri, kokiais tik kas nori sumetimais: ar ið patriotizmo, ar ið asmeninës savigarbos, ar ið dievobaimingumo, bet tik bûkime geri ir iðlaikykime gerà lietuviø vardà”. Tada, iðëjæ á baþnytëlës kiemà, kalbëjomës apie tà par excelence nacionalistinæ (ir kartu liberalià) vyskupo mintá, pripaþástanèià, kad dorovës mastas gali bûti ne vien tik dievobaimingume (ypaè, kad sàmoningai ar atsitiktinai dievobaimingumas dorovës masto ðaltiniø tarpe paminëtas net treèioje vietoje)... Gal ir „ðventvagystæ papildþiau”, bet tada iðsitariau, kad net ir Jonas Ðliupas, turbût, bûtø panaðiai pasakæs, jei jam bûtø tekæ èia vietoj vyskupo kalbëti... TIKËJIMO ELEMENTAS NACIONALIZME

Kadangi nacionalizmas yra rûpinimasis savo tautos interesais, tai jo pagrinde turi bûti tikëjimas, kad tauta yra iðlaikytina ir gintina vertybë. Vargu ar bûtø grynai racionalistiðkai árodyti tautos „reikalingumà”. Lengviau „árodyti”, kad asmeniui susiriðti su atskira þmonijos dalimi, ypaè su maþa tauta, visiðkai „neapsimoka”, kad tai be reikalo suvarþo jo laisvæ, ir kad ið viso þmonijos susiskirstymas tautomis tai tik nesantaikos ðaltinis... O vis dëlto kone visa þmonija yra prieðingos nuomonës. Ir mes, lietuviai, atmetame tuos tautos „nereikalingumo” árodymus. Giname savo tautos gyvybæ, iðsilaikymà ne kad tai naudinga asmeniðkai, o kad tiesiog, gal net patys sau neiðsiaiðkindami kodël, norime savo tautà iðlaikyti, kad tikime, jos reikalingumu.

135

Todël negalima sutikti su St. Ylos smerkimu, taikomu V. Alantui (ir daugeliui kitø) dël minties, anot kurios „að neþinau kuo, að tik þinau, kad ji (mano tauta man pranaðesnë”. Kiekvienam susipratusiam tautieèiui sava tauta jam pranaðesnë, artimesnë, brangesnë. Kaip gi kitaip gali bûti? Ið to visai neseka, kad reiktø pripaþinti St. Ylos tam reiðkiniui daromà priekaiðtà, girdi, „nacionalizmo atstovai” ir visiems norëtø uþkarti savo tautos pranaðumà. Tai bûtø ðovinizmas, kuris (neskaitant pasitaikanèiø individualiø iðimèiø), lietuviams taip pat ir lietuviams nacionalistams (tautininkams) yra svetimas. Juk neprikaiðiojame gi vaikams, kad jie savas motinas myli ir tiki, kad jø mamos yra graþiausios ir geriausios. Tas jø tikëjimas visiðkai nelieèia èia nei kitø vaikø, nei jø motinø. NACIONALIZMAS IR VALSTYBË

Valstybë yra tam tikroje teritorijoje gyvenanèiø þmoniø, organizacija. Tai yra aukðèiausios kategorijos, tobuliausia organizacija, nes monopolizuojanti suvereninæ valdþià, privalomos teisës nustatymà bei jos sankcijø taikymà. Valstybë gali bûti tik tam tikros teritorijos gyventojø organizacija, bet gali bûti ir tautos organizacija, tai yra tautinë arba nacionalinë valstybë. Kaip palyginti tobula organizacinë forma, valstybë yra svarbi ir veiksminga priemonë jai priklausanèiø þmoniø gerovei kurti (jei tinkamai, tam panaudojama). Todël ji gali bûti ir puiki priemonë ir tautai iðsilaikyti, stiprëti, jos gerovei kurti. Dëlto vienas ið ryðkiausiø nacionalizmo bruoþø ir yra siekimas, kad tauta turëtø tà priemonæ . Kitaip sakant, nacionalizmas siekia turëti tautos reikalams nacionalinæ, tautinæ valstybæ, kiek tik galima apimanèià visà tautà, ir tik tà tautà. Ið to – valstybiø etnografinëse tautø teritorijose kûrimo principas. Atskirø tautø nacionalizmas skaldo imperijas, multinacionalines (daugiatautines) valstybes á nacionalines, vienos tautos valstybes, skirtas tarnauti tik tø tautø reikalams. Tautø apsisprendimo teisë yra nacionalizmo pripaþinimas. Neiðkrypæs nacionalizmas yra nesuderinamas su imperializmu. Tik ðovinizmo liga nacionalizmà gaji vël ávesti á imperializmo kelià. Nacionalizmo akimis, ideali valstybë turi apimti savo teritorijoje visà tautà, ir tik savà tautà. Taèiau tikrovëje, dabarties sàlygomis, tai beveik niekur neámanoma, kadangi retai kurioje teritorijoje gyventojai yra tik vienos tautybës, ir retai kuri tauta neturi savo tautieèiø dalies iðsiblaðkiusios po ávairius pasaulio kraðtus. Todël tenka daryti ávairiø kompromisø, nutolimø nuo grynai nacionalinës valstybës idealo (tautiniø maþumø teisiø garantijos, savo tautieèiø globa svetur ir t.t.) Taèiau daugumas dabar esamø valstybiø yra nacionalinës – tautinës valstybës, nors ir neidealiai nacionalinës. Ir Lietuva, atgaivinusi savo valstybæ ne visas etnografines þemes apimanèiame plote bei turëdama nevisai menkà kitø tautiniø elementø dalá savo viduje, stojo á valstybiø eilæ kaip lietuviø tautinë valstybë. Juk ji lietuviø iniciatyva ir pastangomis atstatyta, lietuviø tautai visø pirma skirta. Ðia prasme visi lietuviø politiniai susigrupavimai, siekdami Lietuvos nepriklausomybës, pasireiðkë nacionalistiðkai.

136

Bet nacionalizmas, laikydamas valstybæ viena ið svarbiausiø ar net paèia svarbiausia priemone tautos reikalø rûpinime, nelaiko valstybës tikslu. Nacionalizmas valstybës neigimà ar jai kenkimà, be abejo laiko kenkimu tautos interesams, nes kenkti tø interesø rûpinimo priemonei savaime yra kenkimas ir paèiai tautai. Bet priemonë negali bûti laikoma svarbesnë uþ tà, kam ji tarnauja. Valstybës iðkëlimas uþ viskà aukðèiau, padarymas jos lyg ir savaimingu tikslu, bûtø jau ne nacionalizmas, o etatizmas, kuris galëtø valstybës labui net ir tautos interesus aukoti. Jei kada koks publicistas ir bûtø ið ásismaginimo taip toli nukalbëjæs valstybës naudai (maþiausiai vienas toks atsitikimas man þinomas), tai jokiu bûdu nereiðkia, kad lietuviðkasis nacionalizmas bûtø valstybæ bandæs iðkelti aukðèiau uþ tautà. Kunigaikðèiø laikais, kada nacionalizmas ne tik Lietuvoje, bet ir visur dar nebuvo pasiekæs ðiø dienø sàmoningumo, buvo gerokai nueita etatizmo linkme. Sukurta milþiniðka valstybë permaþai tarnavo ar gal vietomis visai nebetarnavo lietuviø tautos stiprinimui. Kai tas pastatas griuvo, tauta liko silpna. Ðiuo poþiûriu dabartinis lietuviðkas nacionalizmas nëra linkæs sekti anø laikø tradicijos. Bet tai nereiðkia, kad jis turëtø eiti valstybës reikðmës nuvertinimo linkme. Ðiandien, kovodami dël tautinës lietuviø valstybës atstatymo, visi lietuviai nacionalistai – tautininkai sàmoningai stengiasi, kol ámanoma, „kabintis” nors ir silpnos, bet vis dëlto dar savos valstybës ðakelës. Laiko reikalinga iðlaikyti kuo ilgiausiai, stiprinti jà, kiek tik ámanoma. O kai kas nors „visuotines idëjas” aukðèiau uþ lietuviðkà nacionalizmà norëdamas iðkelti, ar kuriais kitais sumetimais, nors ir kiðeniniais peiliukais ima tà ðaknelæ „pjaustinëti”, tai visai nuoseklu, kad nacionalistiðkai màstantieji prieð tai protestuoja ir stengiasi apsiginti nuo to lietuviø tautos interesams sàmoningo ar nesàmoningo kenkimo. LIETUVIÐKASIS NACIONALIZMAS IR VALSTYBËS SANTVARKA

Nacionalizmo paþiûra á valstybæ, kaip á veiksmingiausià priemonæ tautos gerovei siekti, savaime nenustato, kokia turi bûti valstybës santvarka. Lietuviðkasis nacionalizmas, bûdamas liberalus pasaulëþiûrø atþvilgiu, suprantama, atmeta „teokratijà”, lygiai kaip ir kitokià santvarkà, paremtà vienos (vis tiek, teistinës ar ateistinës) pasaulëþiûros vieðpatavimu, privilegijavimu ar persekiojimu. Nacionalizmo siekimas yra, kad valstybë tarnautø visai tautai, ne katram ar katriems jos ûkiniams – socialiniams sluoksniams. Todël nacionalizmas siekia, kad valstybës santvarka tiktø siekti ávairiø tautos sluoksniø interesø harmonijai, o ne tø sluoksniø kovai vykti ir tos kovos laimëtojø interesams tetarnauti. Ið to seka, kad valstybës santvarka turi sukurti ne autokratiðkà valdþià, o kilusià ið tautos valios, numananèià ir suprantanèià tautos reikalø visumà, sàþiningai veikianèià tø reikalø ko geriausio patenkinimo linkme. Taigi esmëje ta santvarka turi bûti demokratinë. Ði iðvada iðplaukia ne ið iðankstinio tikëjimo, kad tik demokratinë santvarka tautai yra gera (doras, iðmintingas ir sàþiningas monarchas ar diktatorius gali valdyti

137

naudingai visai tautai), bet ið þmoniø bûdo bei silpnybiø paþinimo bei praktikos, rodanèios, kad demokratinëje santvarkoje yra daugiau garantijø (nors ir ne absoliutiniø) tautai naudingam valstybës veikimui pasiekti. Patys þymiausi Lietuvos nacionalistai, visi kovotojai dël Lietuvos nepriklausomybës, neturëjo ðia prasme abejojimø. Savo laiku Lietuvos Taryboje priimtas sutikimas ásteigti Lietuvoje monarchijà to nei kiek nenuneigia, kadangi buvo kalba tik apie konstitucinæ monarchijà su visomis demokratinës santvarkos ypatybëmis (Demokratijos lopðyje – Anglijoje ligi ðiai dienai tebëra monarchija, nors niekas negali sakyti, kad Anglijos santvarka nedemokratinë). Bet demokratijos formos ávairios. Lietuvoje buvo griebtasi „demokratiðkiausios ið demokratiniø” formos, ir ji stipriai apvylë. To pasëkoje (ir, be abejo, kitø kraðtø pavyzdþiø átakoje) Lietuvos „nacionalistinis frontas” gavo progos pabandyti surasti tinkamesnæ valstybës santvarkà Lietuvai. Nacionalizmo ideologai ar reiðkëjai, atsidûræ prieð tà uþdaviná, negalëjo susilaikyti nekritikavæ buvusios santvarkos ir nepabrëþæ jos silpnybiø. Tai buvo ir reikalinga, nes siekiant iðvengti neigiamybiø, bûtina jas iðryðkinti. Vienos ið demokratiniø formø kritika, þinoma, skambëjo ne vienam kaip apskritai demokratijos kritika ir jos neigimas. Ðiandien daugumas (o gal ir visi?) lietuviø nacionalistø (tautininkais ar kitaip besivadinanèiø) yra nuomonës, kad anuo metu, stengiantis nutolti nuo „seimokratijos” silpnybiø ir neigiamybiø, buvo perdaug ásibëgëta á kità „demokratijos zonos” pakraðtá ir gal net uþ tos. zonos ribø, kur susidurta su kitomis negirtinomis ir net ir nacionalizmo siekimams nepalankiomis santvarkos ydomis. Todël ðiandien, smulkmeniðkai valstybës santvarkos problemø nesprendþiant, vis dëlto tarp „visokio plauko” (tai yra, ávairiuose susigrupavimuose esanèiø) lietuviø nacionalistø vyrauja nuomonë, kad ateity Lietuvos valstybës santvarka turi neiðeiti ið „demokratijos zonos”. Tai nereiðkia linkimo gráþti á jau iðbandytà (ir kitø kraðtø, ypaè Prancûzijos praktikoje neþavingai atrodanèià) „seimokratijà”. Savo laiku Lietuvos nacionalistiniø sluoksniø kalbëtojø lûpose pasigirsdavo priekaiðtø ir liberalizmui – daugiausia tais atvejais, kai „seimokratija” buvo laikoma „liberalizmo kûdikiu”. Ið tikrøjø gi liberalizmas, kaip ir nacionalizmas, nedogmatizuoja konkreèios demokratijos santvarkos formos. Jis palaiko tik pagrindinius demokratijos principus, kuriø detalizavimas jau yra ne liberalizmo doktrinos, o atskirø jos interpretatoriø kûryba. Todël nëra pagrindo lietuviðkàjá nacionalizmà laikyti ið esmës kada suëjusiu á konfliktà su liberalizmu. Savo laiku J. Tûbelis (ministeris pirmininkas ir Lietuviø Tautininkø Sàjungos pirmininkas) viename tautininkø susirinkime gerokai „uþpylë ðalto vandens” visiems „grieþtos linijos” reikalautojams. Sako, reikalaujate grieþtumo, vaizduojatës pasidarysià lietuviðkais faðistais, ar kuo panaðiu, o juk pasiþiûrëkit tiktai, ko jûs norite, kà siûlote, ir pamatysite, kad jûsø lûpomis kalba gryniausias liberalizmas. „Mes visi”, – sakë, – „esame liberalai ligi kaulø smegenø: ir að, ir prezidentas, ir jûs visi iki vieno!”

138

Þinoma, lietuviðkasis nacionalizmas nesutiko ir nesutiks su viskuo, kas kartais gali bûti liberalizmo titulu skelbiama. Juk, pavyzdþiui, Amerikoj daugelis liberalizmu laiko paprasèiausià „salioniná komunizmà”, ir manoma net, kad liberalas tai yra... komunistas be partijos bilieto. Su ðitokiu „liberalizmu”, suprantama, lietuviðkasis nacionalizmas tikrai neturi nieko bendra, ir ið tokio tariamo liberalizmo idëjø nei valstybës santvarkai nesiskolins. Bet lietuviðkasis nacionalizmas, bûdamas liberalus pasaulëþiûrø atþvilgiu, bûdamas liberalus ir ásitikinimø atþvilgiu kitose srityse, tik siekdamas, kad politinë veikla ir valstybë sëkmingiausiai siektø visø tautos sluoksniø interesø harmonijos, de facto susieina su liberalia paþiûra á valstybës santvarkà ir pageidaujamà santvarkà apibrëþia kaip liberalià demokratijà, siekianèià kiek galima iðvengti chaoso vykdomojoje valdþioje. Aiðku, anglosaksø kraðtø valstybës santvarkos pavyzdþiai ðiam supratimui yra artimesni, negu prancûziðki – kontinentiniai pavyzdþiai, nors tai ir, nereiðkia, kad bûtø rekomenduojama aklai sekti tà ar kità anglosaksø kraðtø pavyzdá. NACIONALIZMAS IR INTERNACIONALAI

Ið nacionalizmo ðalininkø neretai iðgirstama, kad nacionalistinë linkmë veda keliu á Lietuvà, á savus namus, o kitos linkmës eina „á Romà arba á Maskvà”. Arba ir prieðingai: esà, yra tik du keliat ðiais laikais: kas nenori eiti á Maskvà, lieka tik Roma, treèio kelio nëra... Þinoma, tas vaizdingas graþbyliavimas gerokai iðkreipia tikràjá ir nacionalizmo ir kitø sroviø pobûdá. Ið to susidaro net toks nesusipratimas, kad vienaip ar kitaip organizuotø lietuviø ryðiai su atitinkamomis tarptautinëmis organizacijomis jau imama laikyti kone „tautos iðdavimu”. Nacionalizmas tuo poþiûriu esàs vienintelis „ðvarus”, nes ið prigimties negalás bûti jokiuose internacionaluose, kadangi nacionalistinio internacionalo negali bûti... Ið tikrøjø gi dalyvavimas panaðiø idëjø tarptautinëse organizacijose negali bûti net ir nacionalistiniu poþiûriu smerkiamas vien tik ið principo. Jis gali bûti negeras tik tuo atveju, jeigu dalyvaujanèius tas ápareigotø laikytis tokiø nusistatymø, kurie bûtø prieðingi tautos interesams. Bet dalyvavimas internacionaluose nebûtinai turi bûti ir daþniausia nesti susijæs su tokiomis pasëkomis. Prieðingai, ypaè tokiais laikais, kada tautai reikia ir tarptautinës pagalbos, toks dalyvavimas gali bûti ir esti naudingas, todël ir ið nacionalistinio taðko þiûrint sveikintinas. O tokie tarptautiniai sambûriai, kaip sakysime, dabar Pavergtøjø Europos Tautø Seimas galëtø bûti laikomi net ir „nacionalistiðkais internacionaliais”, kadangi juose ávairiø tautø veikëjai susirenka bendrai siekti absoliuèiai nacionalistiðkø tikslø – nepriklausomybës savo tautoms. Èia esmë yra visai kita. Ne dalyvavimas tarptautinëse konferencijose, bet tarptautinio pobûdþio idëjø ið principo statymas aukðèiau uþ tautos interesus nacionalizmo akimis yra negeras dalykas. Tos idëjos gali bûti tautai visiðkai priimtinos, naudingos, ir tuo

139

atveju viskas tvarkoj. Bet gali bûti ir kitaip. Ryðkiai tas blogumas geriausiai apibûdinimas kur ne kur iðlendanèiais prasitarimais ar net ðûkiais, anot kuriø „Jei Lietuva nebûtø katalikiðka, tai verèiau jos tenebûnie!”, arba „Jei Lietuva nebus socialistiðka, tai jos nereik!”. Ið nacionalistinio taðko toks klausimo pastatymas absoliuèiai nepriimtinas. Reikia pripaþinti, kad lietuviðkos politinës srovës ir vengia taip grieþtai klausimà statyti. Bet pats faktas, kad kurios nors tarptautinio pobûdþio idëjø sistemos demonstratyvus pastatymas aukðèiau uþ tautinius siekimus, principe tautiniø interesø pripaþinimas kaip ir priklausomais nuo kurios idëjø sistemos sudaro pagrindo átarti, kad tam tikromis aplinkybëmis tautos gerovë gali bûti aukojama tam, kad laimëtø anos idëjos. Nacionalizmo akimis, Lietuvos siektina visø pirma lietuviðkos, savaimingos. „Visuotiniø ðaltiniø” idëjos, kurios gali bûti ávairios, vienos kitoms prieðingos, ne atmetamos, priimamos liberaliai, be specialiø privilegijø leidþiant joms taikingai surasti savo vietà ir kompromisiná sugyvenimo sambûvá tautoje, o ne monopoliðkai uþvaldyti tautà. Ar tai reiðkia, kad nacionalizmas irgi propaguoja internacionaliná liberalizmà? Teisingiau bûtø pasakius, kad nacionalizmas, jeigu jis visus tautos sluoksnius lygiai vertina, jau pats savaime ið prigimties yra liberalus (o lietuviðkas nacionalizmas dar, kaip minëta, turi ir ið praeities paveldëtas liberalias tradicijas). Lietuviðkajam nacionalizmui nëra reikalo semtis liberalumo idëjas ið kokio nors „internacionalinio ðaltinio”, ið kurio nors liberalinio internacionalo. Lietuviðkas nacionalizmas ið savojo lietuviðkojo ðaltinio yra ákvëptas bûti liberalus, ir jis toks greièiausia bûtø, jei ir nebûtø „tarptautinio liberalizmo”. Tai yra daugiau sutapimas, negu átaka. O jeigu ir átaka, tai nacionalizmo akimis visiðkai gera, priimtina, nes tautos taikingam gyvenimui ir paþangai palanki. Ta proga paminëtina, kad ir mûsø tautininkø yra praktikuojami ryðiai su tarptautinëmis liberalø organizacijomis. Ne tam, kad bûtø reikalo dar liberalizmo idëjø mokytis ar „pasisemti”, o tam, kad bûtø iðnaudotos visos progos tarptautinëje plotmëje Lietuvos reikalui padëti. Tautininkai, lygiai kaip ir liberalaus nusiteikimo lietuviai tautininko ar nacionalisto vardo neprisiëmusieji, mielai santykiauja su kitø tautø liberalais net ir tam, kad prisidëtø prie liberaliniø paþiûrø stipresnio reiðkimosi pasaulyje, nes, kaip praeityje tø paþiûrø iðkilimas yra padëjæs lietuviø tautai, taip ir dabar tai gali padëti. Tarp kita ko, yra esminis skirtumas tarp santykiavimo su liberalinëmis ir „dogmatinëmis” tarptautinëmis organizacijomis. „Dogmatiðkas” internacionalas gali pareikalauti paklusti sprendimams, kurie su atskiros tautos interesais ir susikirstø, o ið liberalinio, kad ir internacionalo, to netenka laukti, nes liberalø organizacija visada bus liberali ir savo dalyviø neprievartaus... Liberalas gali bûti (gali ir nebûti) nacionalistas, bet liberalas negali bûti ðovinistas (arba jis jau nebus liberalas). Todël lietuviðkas nacionalizmas, visiðkai nepriklausomas nuo „tarptautinio liberalizmo”, vis dëlto turi su juo daug „bendrø taðkø” paþiûrose.

140

Daug lietuviø tautininkø jauèiasi savaime „lietuviais liberalais”, nemaþa pasijunta nejaukiai sutapdami su liberalizmu. Vieniems gal tai atrodo kaþkoks prieðtaravimas sau (toks pat „suinternacionalëjimas”, kaip ir kitø...), kitiems tas liberalo sàvokos turinys atrodo átartinas... To prieþastis daugiausia yra pradþioje minëta painiava sàvokose. Kaip nacionalizmo, taip ir liberalizmo yra ávairiø atspalviø, ávairiø „augliø”, kurie taèiau nekeièia pagrindinës jø esmës. Ir liberalui gali bûti nejauku sutapadinamam su nacionalizmu, jeigu nacionalizmo sàvokon jo akyse áeina ir imperializmas, ir diktatûra, ir visa eilë kitokiø blogybiø, kuriø ir St. Yla nepaðykðtëjo prikergti lietuviðkajam nacionalizmui. Dedant ir á nacionalizmo ir á liberalizmo sàvokas neiðkraipytà jø prasmæ, lieka tik prisidëti prie minëto J. Tûbelio pareiðkimo: „esam liberalai ligi kaulø smegenø”. Neveltui ir St. Yla, uþsibrëþæs uþdaviná „sumalti” lietuviðkàjá nacionalizmà, visø pirma „malë” liberalizmà. Tik „malë” ið tikrøjø ne lietuviðkàjá nacionalizmà ir ne liberalizmà, o tiktai savo paties tam tikslui pasigamintas baidykles, kurias jis pavadino nacionalizmo ir liberalizmo vardais. Nei nacionalizmas, nei liberalizmas dël to nenukentëjo. TAUTININKØ „NUKRYPIMAS”

Lietuviðko nacionalizmo kritikai bei neigëjai, prikalbëjæ apie já visokiø ámanomø fantazijø, paprastai gale griebiasi paskutinio ðiaudelio: esà, dabar lietuviðkasis nacionalizmas galutinai nukrypo nuo A. Smetonos nacionalizmo... Tas A. Smetonos nacionalizmas ðiaip jau nei kiek negailestingiau maiðomas su purvais. Bet kai prireikia „nutrenkti” dabartiná nacionalizmo reiðkimàsi, tai tada A. Smetona jau geras, o blogi tik dabartiniai „neiðtikimi jo sekëjai”... Vien tai liudija to „ðiaudelio” trapumà, todël nëra reikalo plaèiau apie tai ir kalbëti. Pastebëtina tiktai, kà net ir St. Yla prisimena, jog „pats A. Smetona tikëjosi, kad jaunesnieji áneð daugiau aiðkumo, koks turëtø bûti nacionalistinës srovës vaidmuo”. Taigi, A. Smetona nepretendavo palikti kaþkà panaðaus á Evangelijà, kurià sekëjai tik skaitytøsi, atmintinai mokytøsi ir nieko nebegalvodami jàja paþodþiui tesivadovautø. Naujos aplinkybës daug ir naujø iðvadø reikalauja. Taigi „nukrypimai” visai normalus reiðkinys. Bet tie „nukrypimai” daþniausia yra visai ne tie, kuriø St. Ylos tipo kritikai prifantazuoja. Ryðkiausias dabartinës tautininkø kartos „nukrypimas” yra tai, kas èia ðiek tiek apibûdinta kalbant apie paþiûras á valstybës santvarkà. A. Smetona savo laiku leidosi valstybës santvarkos srity ið dalies nuþengti net uþ „demokratinës zonos” ribø. Dabartiniai „nukrypëliai” mano, kad ateityje lietuviðkas nacionalizmas ðiuo poþiûriu turi laikytis „demokratinës zonos” viduje, ir gal mano, kad anas iðþengimas nebuvo visiðkai patenkinamas valstybës santvarkos klausimo iðsprendimas ir nacionalizmo akimis þiûrint. Taèiau, kiek þinoma, ir pats A. Smetona buvo spëjæs „nukrypti” nuo to, kas buvo daryta 1938 metais. Bet, tarp ko kita, tautininkai vis

141

tiek mano, kad uþsienyje esanèios partijø nuotrupos nëra kompetentingos jau dabar keisti Lietuvos konstitucijà. KATRIE SAMBÛRIAI NACIONALISTIÐKI

St. Yla (ir daugelis kitø) á nacionalistiðkø ar tautininkiðkø sambûriø eilæ be ceremonijø suraðo LTS, LAS, LLKS ir LRS organizacijas (ir tik jas!). Be abejo, ðios organizacijos, dabartiniu metu veikimà Lietuvos nepriklausomybei atgauti laikanèios svarbiausiu arba net vieninteliu uþdaviniu, yra neabejotinai nacionalistiðkos. Ir jø sudarytoji Lietuvos Nepriklausomybës Talka yra ðia prasme absoliuèiai nacionalistiðka, kà neginèijamai ir pats vardas liudija (visiðkai nacionalistiðka paskirtis). Bet kaip gi su visomis kitomis, á LNT neáeinanèiomis grupëmis bei grupelëms? Ar jose jau nei kiek nebeliko lietuviðko nacionalizmo? Ar tuo nejuokais norima pabrëþti, kad ir dabar kiti dalykai, o ne lietuviðkas nacionalizmas yra aukðtesnëj kategorijoj ir didesnio skubumo, negu Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës iðkovojimas? Jeigu taip, tai lieka tik taip tà ir uþraðyti. Ir pageidauti, kad tai juo aiðkiau ir juo daþniau bûtø pakartojama, kad bent ta nedidelë iðeivijoj esanti lietuviðkos visuomenës dalis þinotø, kas kaip veikia, kas ko visø pirma siekia, ir kad atitinkamose organizacijose dalyvaujantieji þinotø, kur jie ið tikrøjø yra. Minëtos keturios organizacijos pagrindiniam, tikrai lietuviðkam nacionalistiðkam tikslui veikia bendrai. Kitais (jø tarpe gali bûti „amþinieji” bei „visuotinieji” klausimai) reikalais jos pasilieka savarankios ir vienas kitø savo paþiûromis nei á praeitá, nei ateitá neriða. Ir apie krikðèionybæ, ir apie socializmà, net ir apie liberalizmà kiekviena ið jø gali, jei nori, turëti savo nuomonæ. Todël St. Ylos didysis ðûvis, uþtaisytas antinacionalizmo ir antiliberalizmo bacilomis, bet taikytas á ðias ir tik á ðias keturias organizacijas (aiðkiai ðiø dienø praktinës „politikos” sumetimais), faktiðkai pralëkë pro visus taikinius, nepataikydamas nei á nacionalizmà, nei á liberalizmà, ir netgi nei á tuos keturis, Reutlingene sunaikinti nutartus vardus. Santarvë, 1956. Nr.2(31) P.63–66; Nr.3(32) P.127–131

Pasimetimai tarp kairës ir deðinës, Lietuvos ir Amerikos 1 Svarbiausias dabartinio mûsø iðeivinës lietuviø visuomenës vieðo reiðkimosi akstinas yra nuoskaudos ir pasipiktinimo jausmas dël lietuviø tautos patirtø skriaudø ir paþeminimø. Dël to ir mûsø pareiðkimai yra, tirðèiau negu kuo kitu, persunkti protestu ir suvokimu reikalo kà nors daryti daryti, kad tie paþeminimai liautøsi ir kad þala pagaliau bûtø pradëta atitaisinëti. Skriauda atëjo ið rusø bolðevizmo, kuris yra komunizmo idëjø padarinys, tapæs netgi veiksmingiausiu komunizmo þidiniu.

142

Komunizmas visada, nuo paties pirmojo mûsø iðgirdimo apie já, buvo daugelio mûsø – nebûtinai visø – sutiktas kaip prieðas, kadangi jo teorija, perðanti visiðkai kitokià visuomenës santvarkà, negu bet kokia mûsø tautoje turëtoji ar svajotoji, daugumui atrodë aiðkiai grësminga tautos gerovei. O kai komunizmas, ásikûnijæs rusø bolðevizmo pavidalu ir naudodamasis savo apkëstos didþiulës valstybës jëga, atëmë ið mûsø tautos svarbiausià jos gerovës ugdymo sàlygà – nepriklausomybæ, tada jis tapo mûsø ne tik teorinis, ne tik ideologinis, bet ir politinis, netgi ir fizinis prieðas. 2 Politiniai bei socialiniai sàjûdþiai, kadai tik parlamentiniø këdþiø pasiskirstyme, o dabar jau ir sàvokojimuose bei apibûdinimuose, rikiuojami á deðinæ, kairæ, ar kur nors tarp tø pakraðèiø. Visuomenës sàmonëje deðinë tapdinama su gëriu, tiesa, teise, teisingumu, o kairë – su blogiu, kreivumu, taigi ir netiesa, neteise, neteisingumu. Krikðèioniø tikëjimo iðpaþinime kalbama apie Dievo Sûnø, sëdintá Tëvo deðinëje. Biblijos pranaðavimø apie paskutiná teismà atpasakojimuose pateikiamas vaizdas, pagal kurá ten þmonës bûsià surikiuoti vieni deðinëj – dangaus linksmybiø nusipelniusieji, o kiti kairëj – á pragaro tamsybes nusmerktieji. Vaiðëse ðeimininkës gerbiamiausá sveèià sodina sau ið deðinës. Daugelyje kalbø deðinë, tiesumas ir teisë vadinama tuo paèiu þodþiu. right, vokiðkà Recht Recht, prancûzø droit arba ir rusø Prisiminkim, pavyzdþiui, anglø right pravo pravo... Ir mûsø kalboj, bent aukðtaièiuose, þodis deðinë þinomas tik ið knygø, o ðiaip þmonës deðinæ rankà ir deðinæ linkmæ vadina tiese tiese: aiðkus ryðys su tiesumu, tiesa, taigi ir su teise bei teisybe. O kairiaranká daþnai pavadina kreivarankiu, taigi, kairë sàmonëj yra artima su kreive, atseit, kas kairu, tai ir kreiva, tad ir neteisinga ar ðiaip nelabai gera ar net visiðkai negera... Taèiau ne visi kairiarankiai yra ir kreivarankiai. Jie turi pagrindo nesutikti su tiesiarankiø arba deðiniarankiø daugumos palaikomu iðankstiniu ðaliðku sprendimu, pagal kurá kairë visada blogesnë uþ deðinæ. Juo labiau visuomeniniø sàjûdþiø rikiuotëj daþnas turi pagrindo nesutikti su iðankstine paþiûra, pagal kurià lyg ir savaime bûtø suprantama, jog deðinë esanti gera, o kairë bloga. Deðinës pasivadinimà paèioje tokiø rikiavimøsi pradþioje uþëmë tradicininkai arba konservatoriai, tai yra, ið tëvø – protëviø paveldëtos, áprastos, ásigyvenusios santvarkos bei gyvenimo bûdo saugotojai ir gynëjai. Kairë, tas tariamai blogybinis pavadinimas ir tariamai maþiau pagarbos – o kai kieno akyse net paniekà – reiðkianti vieta visuomenëje liko ávairiems naujovininkams bei maiðtininkams prieð tradiciná gyvenimo bûdà. Tas savaime perspëja, kad netikslu ir nepatikima ið anksto, nesvarsèius, pasitikëti deðinës – kairës iðkabomis ir tik pagal jas spræsti, katrie sàjûdþiai eina bei veda á gerovæ, katrie á blogovæ ar piktovæ. Tarp tradicininkø ir naujovininkø, tarp kietø konservatoriø ir radikaliø maiðtininkø rungtynës ar net aðtrios kovos vyksta per amþius: jei ne tarp visuomeniniø –

143

politiniø sambûriø, tai bent tarp vyresniøjø ir jaunesniøjø kartø. Ir mûsø Lietuvoj, net tada, kai dar nebuvo apèiuopiamiau susibëgusiø srauniø visuomeniniø sroviø, jau buvo lyg ir deðinës ir lyg ir kairës ðûkiø: vieni pamaldþiai atsidûsëdami kartojo „Gyvenkim, kaip tëvai gyveno”, kiti ið visø plauèiø ðaukë „Uþtrauksim naujà giesmæ, broliai, – ne taip giedosim, kaip ligðioliai!” Gyventi, kaip tëvai gyveno, vadovautis tais paèiais supratimais ir màstymais, kuriais tëvai vadovavosi – vertinga, nes tai reiðkia naudotis kartø kartose sukauptais patyrimais ir jais paremta iðmintim. Bet drauge tai gali bûti – ir daþniausia esti – atmetimas naujø patyrimø, naujø iðvadø, o tai savo keliu gali bûti arba sustingimas vietoj, atseit, santykinë, arba reliatyvi, atþanga, arba net ir tikra atþanga atgal nuo to, kas jau buvo pasiekta. „Naujos giesmës” irgi nëra visiðkai tikras teigiamos paþangos laidas. Neretai jos tik suardo tai, kas iki jø uþgiedojimo pasiekta, bet nesukuria nieko geresnio. Taèiau tikra paþanga ámanoma tik naujus þingsnius þengiant, ir ji neámanoma, besilaikant konservatoriðkai ásikibus tik tradicijø. 3 Kraðtuose, po kuriuos esame pasklidæ, niekas mûsø neverèia tapti pilieèiais, o ir ásipilietinæ galim likti tik ið smalsumo visuomenine – politine veikla ðiek tiek besidominèiais stebëtojais ar net ir visai nesidominèiais nestebëtojais. Taèiau, jei visuomeniðkumo nervas mumyse gyvas, mums yra atviras kelias ðlietis prie tø ar kitø mûsø paèiø pasirinktø sàjûdþiø ir, jei ne ið karto prasiverþti á jø avangardiniø riteriø – kovûnø pozicijas, tai bent pritapti ðiokiais tokiais ginklaneðiais jø ariergarduose ir èia bandyti bent netiesiogiai ir savo tautai kà nors laimëti. Pirmas þingsnis ðiuo atveju esti – pasirinkimas prie ko ðlietis, kam kokias paþiûras savo aplinkoj populiarinti arba ir ginti. Tai pasirinkimas vietos kur nors tarp kairës ir deðinës ribø. Amerika – tiksliau tariant, Jungtinës Amerikos Valstybës, bet patogumo sumetimais jas vadiname tiesiai Amerika – ðiuo metu yra ar bent bando bei stengiasi bûti vadovaujanti politinë jëga þmonijoj. Ðioj Amerikoj yra susitelkusi ir mûsø, lietuviø, iðeivinës visuomenës didþiausioji ir, turbût, pajëgiausioji dalis. Ðio kraðto lietuviø vieðasis visuomeninis reiðkimasis, taigi ir pasirinkimas vietos tarp kairës bei deðinës, duoda tonà ir kituose kraðtuose vykstanèioms lietuviø visuomeninës veiklos apraiðkoms. Kas dedasi Amerikos lietuviø visuomenëj, yra bûdinga ir visai lietuviø iðeivijai. Todël nedaug tenukrypstama nuo tikslumo, imant pavyzdþius ið reiðkiniø Amerikos lietuviø visuomenëj. Amerikoj dël politinio vadovavimo varþosi tik dvi srovës ar partijos, abi visuomeniniø sàjûdþiø rikiuotëj stovinèios gana atstu nuo kraðtutinës kairës ar kraðtutinës deðinës. Bet tose partijose ir ðalia jø yra daugiau sroviø – sroveliø, veikianèiø didþiàsias sroves ir traukianèiø jas á deðinæ ar kairæ. Tad ir èia, ið tikrøjø, yra gana didelë visuomeniniø sroviø ávairybë. O juo didesnë ávairybë, juo painesnis pasirinkimas.

144

4 Lietuviø kilmës amerikietis, vis tiek, ar èia gimæs, ar tik neseniai ásipilietinæs, jei tik nëra pamirðæs ar tyèia nutraukæs savo ryðio su savàja tauta, kai ateina á visuomeninæ – politinæ veiklà Amerikoje, tai ateina neðinas kiek kitokiais sumetimais, negu ðimtanuoðimtinis amerikietis, neturás jokio ryðio su kokiu nors anapus vandenyno esanèiu kraðtu ir tokio kraðto interesais. Lietuviui, tegu tuo paèiu metu ir nuoðirdþiai lojaliam amerikieèiui, visuomeninius – politinius idealus ir siekimus rodo ne viena, bet dvi þvaigþdës — Amerikos ir Lietuvos, ði pastaroji Lietuvos þvaigþdë, nepaisant formaliø atsiþadëjimø ir pasiþadëjimø, nepaisant visiðkai sàþiningø „allegiance” pareiðkimø, lietuviui daugeliu atvejø tebëra ryðkesnioji, daugiau dëmesá prie savæs pririðusi, labiau átakojanti, ðviesesnioji ir pastovesnioji ðiaurës þvaigþdë – lemiamasis atramos taðkas visuomeniniuose – politiniuose apsisprendimuose. Grynieji amerikieèiai, þinoma, turi pagrindo þvelgti á tai priekaiðtinga akim, bet mes net nebesistengiam slëpti fakto, kad daugelis lietuviø amerikieèiø, pavyzdþiui, rinkdami Amerikos prezidentà, ne tiek domisi, ar jis geras Amerikai, kiek þiûri, ar jis Lietuvai uþ kità geresnis. Mes stovim ne prieð vienà gulstinæ kairës – deðinës visuomeniniø sroviø rikiuotës linijà, o lyg prieð dviejø koordinaèiø sistemà, kurioje yra ir statmeninë linija, ðios apaèioj – Amerika (ar kitas mus adoptavæs kraðtas). Tai pagrindas, ant kurio stovim ir gal visà savo amþiø stovësim, dël kurio todël, bent praktiniais sumetimais, neturëtumëm bûti abejingi. Tos paèios linijos virðuj – Lietuva: atimtas ir atitolintas, bet svarbus, brangus, nepamirðtamas ir gyvai rûpimas idealas. Tie du traukos poliai veikia mûsø pasirinkimus tarp politinës bei ideologinës kairës ir deðinës. Visa tai primena kompasà ir jo pagrindines linijas su Vakarø Rytø (kaip kairës – deðinës) ir Pietø – Ðiaurës (kaip Amerikos – Lietuvos) simboliais atitinkamø linijø galuose. Kompasui bûtina tinkamai ámagnetinta rodyklë. Juo naudojantis bûtina þinoti du dalykus: kur esam ir kur yra mûsø kelionës tikslas. Visuomenë sudëtingesnë ir uþ jûrà ir uþ klaidþiausià girià. Ir orientacinës priemonës joje ne tokios paprastos, kaip kompasas. Tik tûli simboliniai panaðumai gundo pasinaudoti tuo palyginimu. intelektas, tai yra, pajëgumas suprasti daKas kompase rodyklë, tas visuomenëj intelektas lykø esmæ ir reikðmæ. Retai teaðtrinamas ar ið viso neaðtrinamas apkiautæs intelektas tiek tepadeda susivaikyti visuomenëje, kiek iðsimagnetinusi ir dël to palaidai, beprasmiðkai tabaluojanti kompaso rodyklë padeda girioj paklydusiam. Arba „fiksuotø idëjø”, perimtø ar ásigalvotø nepagrástø mitø bei prietarø sukaustytas intelektas vëlgi tëra tik kompaso rodyklë ant surûdijusios aðies, kurios rûdþiø sukeliama trintis nugali magnetinës traukos jëgà ir ne visada teleidþia ar net visiðkai neleidþia rodyklei pasisukti tikràjà dalykø prasmæ rodanèia kryptim.

145

Lyg tyèia, mûsø iðeivinëj visuomenëj ima palaipsniui daugiau ir daugiau rodytis ne tik pasyvaus, bet ir arogantiðkai agresyvaus antiintelektualizmo reiðkiniø. Nuostabiausia, kad antiintelektiniai iðpuoliai ar ðiaip iðsiðokimai sklinda ne tiek ið kuklaus ar vidutinio iðsilavinimo sluoksniø, kiek ið – gal tenka sakyti – buvusiø gana gerai mokytø þmoniø, kurie prieð trejetà ketvertà deðimtmeèiø yra buvæ ne tik, anot Maironio, raidþiø bent kiek palaiþæ, o ir gana soèiai prisilaiþæ, tiek, kad tarias jau tada visà iðmintá iðlaiþæ, ir ðiandien nebepripaþásta nei reikalo, nei prasmës – o ypaè neturi noro ir ryþto – dalykus ið naujo bepermàstyti, ypaè priimti dëmesin kitø màstymø. Ne ið kur kitur, o ið mûsiðkës iðeivinës ðviesuomenës iðgirstam pretenzingø pareiðkimø, – kuriems gal geriau tiktø ignorantiðkos arogancijos vardas, – anot kuriø visi Amerikos, o gal ir ið viso visi universitetai, iðskyrus nebent vienuolynø priþiûrimuosius, esà ne tiek mokyklos, kiek politinës tvirkyklos, ir kad mûsø jaunosios kartos smegenys tenai esanèios perplaunamos tik mûsø tautiniams idealams prieðiðka prasme. Mûsø visuomenës nuopelningieji veikëjai kvieèia jaunimà, ypaè mokytesnájá jaunimà jungtis á jø ligi ðiol vadovautà, tebevadovaujamà ir iki paskutinio atodûsio vadovausimà darbà. Bet, þiûrëk, kas nors ið tø paèiø ar kitø veikëjø kita ranka smogia kiekvienam taip auksaburniðkai kvieèiamajam, kai tik kuris iðsitaria ne pagal áprastà standartà bei ðablonà, ir be atodairos – iðtartos minties nei svarsèius, nei supratus – deda ant kaktø tautiniø paklydëliø ar net ir iðdavikø antspaudus. Tiesa, intelektas, net ir stipriai „ámagnetintas”, nëra tokia tobula, tokia nedviprasmiðka tiksli rodyklë dalykams suprasti ir vertinti, kaip gero kompaso rodyklë manoma esanti patikima krypèiai nustatyti. Betgi intelektualinio màstymo bei svarstymo atmetimas, apsiribojant kadai gal ir apmàstytais ar kitu bûdu priimtais nusistatymais, nëra, sakysim, netobulo intelekto pakeitimas kokia tobulesne orientacijos priemone, o prieðingai – tai tik nusistatymas naudotis dar netobulesne arba ir visiðkai netikusia priemone. Tai yra ánoringas uþsispyrimas vadovautis ne s-à-m-o-n-e, aumone, atseit, pasitikëjimu, kad net ir neþinodao – aukðtaitiðku þodþiu tariant – aumone mas nei kur esi, nei kur kelionës tikslas, jei tik eisi, norëdamas gerai nueiti, tai ir nueisi, nes geras noras rodysiàs gerà kryptá... 5 Ne visa mûsø visuomenë yra taip netyèia ar tyèia pasimetusi tarp tø keturiø taðkø – kairës, deðinës, Amerikos ir Lietuvos. Bet pasimetimo reiðkiniø nemaþa, ir vienu uþsimojimu vargu ar bûtø ámanoma juos visus paminëti. Keli pavyzdþiai tebûnie ðá kartà bent apytikris jø apibûdinimas. Atrodo, lyg daugumas tø pasimetimø bûtø tos paèios kilmës. Bûtent, mûsø iðeivinë visuomenë, neskaitant tik nuo jos atsiskyrusios „progresyvia” bandanèios vadintis atplaiðos, yra Lietuvos nepriklausomybininkai. Lietuvos nepriklausomybæ uþgniauþë

146

rusø bolðevizmas, arba komunizmas. Vien dël to, neskaitant kitø sumetimø, komunizmas mums tapo tiesioginis prieðas. O komunizmas yra politinëje kairëje, kraðtutinëje kairëje. Ta aplinkybë savaime lyg ir siûlo sudëti savo viltis á prieðingà poliø – á politinæ deðinæ. Ið èia ásitikinimas, kad juo garsiau kur girdim pasisakant prieð komunizmà, juo geresniø ten tariame esant draugø Lietuvai. Ir juo kas toliau nuo deðinës, juo piktesnis esàs mûsø prieðas. Ið kitos pusës, dël tos paèios prieþasties linkstama manyti, jog mums dera stoti prieð viskà ir neremti nieko, uþ kà stoja, pasisako ar kà remia komunistai. Tuo remiant politiná apsisprendimà, ið tikrøjø, apsispræsti gana lengva. Nes patiems nebereikia nieko tirti, nereikia nieko aiðkintis, nereikia samprotauti ir nereikia komunistai.. net ir spræsti, kadangi ðitaip uþ mus viskà nusprendþia kiti, daþniausiai komunistai Kà jie peikia, – ginam, kà pagiria – automatiðkai sukruntam peikti... Dël to tariamai paprasto, perdaug jau paprasto ir todël átartino aiðkumo ir prasideda pasimetimai. Argi tikrai tas mûsø siekimø geriausias draugas, kas garsiausiai prieð komunizmà kalba? O kaip Hitleris? Ne tik labai garsiai ðaukë, bet net kariavo prieð patá rusø bolðevizmà, net Lietuvà ið jo visiðkai efektingai buvo atëmæs! O ar buvo jis Lietuvai draugas? Arba prisiminkim senatoriaus McCarthy itin triukðmingà akcijà neva prieð komunizmà. Nemaþa ir mûsø tautieèiø buvo ir tebëra tàja akcija susiþavëjæ, dëjo á jà didþiø vilèiø, stengësi remti. Gal atrodys neátikëtina, bet faktas, kad anuomet netgi, sakysim, Salomëja Narkeliûnaitë – dabar jau kita prasme (ne visai aiðku, kiek pelnytai) iðgarsëjusi — rinko paraðus Mc Carthy akcijai remti. Ir kur? Ogi santarieèiø surengto vakaro metu Brooklyno Grand Paradise salëj. Jei ðiandien kas ásigeistø sizifiðko darbo, tepabando atrasti „makartijadoj” bei tolesniuose ir dabartiniuose jos tæsiniuose bent vienà smûgá, kuo nors naudingà ir mûsø, lietuviø nepriklausomybininkø, siekimams. Veltui vargas, nes tie sàjûdþiai niekad neturëjo ir ligi ðiai dienai dar neparodë intencijos kaip nors padëti Lietuvai ar kitiems panaðioj padëty atsidûrusiems kraðtams ne tik tiesiogiai, bet ligi ðiol dar nieku nepadëjo nei netiesiogiai. Nepadëjo, nes tikroji to balsingo antikomunizmo intencija buvo ir dabar dauguma atvejø tebëra ne komunizmà nugalëti, o diskriminuoti valdþioj esanèius, iðmuðti juos ið pozicijø, uþimti tas pozicijas ir jose ásitvirtinintelekto, – kuris pas triukðminguosius kovûnus gal ti. Nepadëjo ir todël, kad vietoj intelekto „iðsimagnetinæs” ar „parûdijæs” – griebiamasi primityvios demagogijos, kaip svarbiausios ir vienintelës kovos priemonës. O primityvi demagogija, tiesa, neretai pasirodo esanti gana veiksminga intelektui uþrëkti, bet ji atðimpa prieð gudresnius demagogus. Yra rimto pagrindo manyti, kad, jeigu „makartinë” arba ir „birèinë”, „reverinë”, „smitinë”, „ðvarcinë” ar dar kokia ten bebûtø panaðios giminës akcija pasisektø, ko-

147

munizmui smûgis ið to galëtø iðeiti panaðus á Stalino „smûgá faðizmui” 1936 – 38 metais, kai tasai, iðsigandæs profaðistinës infiltracijos, nukapojo paèias geriausias galvas ne faðistø, o savo partijos ir kariuomenës kariuomenës. Ir prisimena Kazio Binkio pasipasakojimas, kaip jisai kadai savo ûkyje kovojæs su viðèiukus ëmusiomis uþpuldinëti þiurkëmis. Iðsiperinæs jisai inkubatoriuj viðèiukø pulkà. Ir pastebëjæs, kad pasvirnëj ar patvartëj ásiveisusios þiurkës kësinasi á tuos geltonsnapius. Pirmuoju traukiniu nuvaþiavæs Kaunan, nusipirkæs gerà belgiðkà medþiokliná ðautuvà, ir tykojàs þiurkiø prie atdaro lango atsisëdæs. Ir ðtai, þiurkë besëlinanti prie viðèiukø. Pykðt – bum, du ðûviai vienas po kito. Triukðmas, kaip ið Didþiosios Bertos! Kai dûmai ir dulkës iðsisklaidë – þiurkës, sako, kieme nebebuvo, bet apie treèdalis viðèiukø këpsojo aukðtyn kojom... 6 Dr. Julius Ðmulkðtys prieð kiek laiko New Yorke bandë atkreipti mûsø dëmesá á kai kuriuos mus klaidinanèius mitus ir nurodë, tarp kitø, á mità, anot kurio Amerikos respublikonø partija esanti laikoma efektyvesnë komunizmo prieðininkë, negu demokratø, èia gal tiktø patikslinimas: mitas, kurs mûsø visuomenëje tikrai yra paplitæs, tà teigia ne apie respublikonø partijà apskritai, o greièiau apie Amerikos visuomenës radikaliàjà politinæ deðinæ, pereitais metais stipriau ákëlusià kojà ir á respublikonø partijà, ne tiek paties prezidentinio kandidato, kiek tûlø jo uþnugariø pavidalu. Respublikonø partija pereitø metø rinkimams – toli graþu ne radikaliosios deðinës dëka – buvo paskelbusi ir mums patrauklià tarptautinëje plotmëje komunizmo këslams prieðinimosi programà. Nors tiesiai Lietuvos reikalu nedaug tenai tebuvo mums paguodos, bet, apskritai imant, pareikðtieji nusistatymai ir principai mums buvo viltingesni. Kiekvienu atveju, mums jie buvo patrauklesni, negu bet kuri ligðiolinë bet kurios partijos programa tuo reikalu. Tad nenuostabu, jei daug mûsiðkiø politikoj veiklesniø visuomenininkø geidë ir linkëjo laimëjimo tiems, kurie savo vëliavon áraðë prieð mûsø tiesioginá prieðà nukreiptø pasiryþimø, ir nenuostabu, kad daugelis ryþosi visomis iðgalëmis jiems padëti. Bet atsitiko, kaip su tuo èigonu, kurs siûlë gana gerà arklá uþ penkis rublius, kurs, taèiau, susidomëjusiems pirkëjams skubiai pareiðkë, jog arklá uþ penkis rublius tai jis parduoda, bet kad drauge su arkliu turás parduoti ir gaidá, kurio kaina – ðimtas rubliø! Tas „neatskiriamas gaidys” èia pasirodë beesàs naujasis, vyraujantá balsà ágijæs uþnugaris ið radikaliosios politinës deðinës, kuris, tiesa, itin balsingo gaidþio balsu gieda prieð komunizmà, bet kuris komunizmo etiketæ lipdo ant visai kitø dalykø. Paskaityk tik atitinkamus „traktus”, „pamfletus” ar rinkimø metu po 30 graðiø pardavinëtas knygeles, kaip None Dare Call It Treason – ið kuriø ir mûsø spaudoj neabejotinai gilûs lietuviai patriotai ir lojalûs Amerikos pilieèiai rekomen-

148

davo semtis iðminties – ir ásitikinsi, kad to neva antikomunistinio „kryþkario” strëlës lekia toli pro komunizmo ðalá, o yra nukreiptos visø pirma á visus be iðminties trijø pastarøjø deðimtmeèiø Amerikos prezidentus, á visus karvedþius (iðskyrus vienà), á visà valstybës departamentà, á daugiau kaip du treèdalius Amerikos kongreso, á daugumà mokslininkø, raðytojø, laikraðèiø – radijo – televizijos komentatoriø, redaktoriø ir net leidëjø. Anot tø liepsningø átikinëjimø, Amerika jau maþiausiai 30 metø esanti iðdavikø rankose. Belieka stebëtis, ko visi tie iðdavikai, bûdami visose vadovaujanèiose pozicijose, vis dar laukia ir kaip Amerika vis dar tebëra Amerika, o ne Maskvos kontroliuojama satelitinë „liaudies respublika”. Ir kas yra tie „komunizmo reiðkiniai”, prieð kuriuos triukðmingai kreipiama tø „antikomunistø” rûstybë. Tiesa, pusës Europos ir Azijos uþgrobimà jie pamini. Daug reèiau, nenoromis, tik ásakmiai ápraðyti, teikiasi kartais ir Pabaltijo uþgrobimà paminëti. Tarptautinëj plotmëj garsiau komunizmui priekaiðtauja dël tø vietø, kur yra daugiau áklimpusio ar pavojuj atsidûrusio privataus Amerikos kapitalo investicijø. Bet sunkiausioji artilerija nukreipta á neva komunizmo apraiðkas paèioj Amerikoj, á tokias apraiðkas kaip: civiliniø teisiø problema, socialinis draudimas, prieinamesnio gydymo aprûpinimas platesniems ir maþiau pasiturintiems sluoksniams, darbo ir atlyginimo sàlygø gerinimo priemonëms, pagalbos á skurdà patekusiems organizavimas ir apskritai valstybës iniciatyva nukreipta didesnio socialinio teisingumo ir platesniø sluoksniø gerove rûpinimosi linkme. Visa tai be atodairos ir be svarstymo antspauduoja „socializmo” ar tiesiai „komunizmo” antspaudu ir tuo pagrindu atmeta bei smerkia. Mûsø, lietuviø iðeivinei visuomenei, sunkiai besigrumianèiai su iðeivinio gyvenimo keblumais ir dar neaukðtai pakilusioje ûkiniø bei socialiniø laiptø pakopose, tas „gaidys” ðalia antikomunizmo programos ne tik nereikalingas, bet visiðkai prieðingas lygiai asmeniniams, lygiai bendriesiems visuomeniniams mûsø interesams. Todël èia ir pasimetam, nes atsiduriam, kaip Voldemaras nupieðtas Bûdvyèio kadai redaguotoj „Spaktyvoj” „Spaktyvoj”,– kryþkelëj, ties kuria paraðas: „Kairën pasuksi – galvos neteksi, deðinën josi – þirgo nustosi, tiesiai eisi – pelkën klimpsi”... 7 Staigmenos, kuriø pasigirsta visuose mûsø visuomenininkø pasisakymuose politinës ideologijos srityje, sudaro didþiai savotiðkà spektaklá, tikrà pasimetimø demonstracijà. Þiûrëk, ðtai, buvæs þinomas uolus decentralizacijos principo ðalininkas Lietuvoj (sakysim, savivaldybiø kompetencijos santykyje su centrinës valdþios kompetencija) ðiandien Amerikoj jau atvirai stoja uþ centrinës valdþios kompetencijos didinimà. Ir atvirkðèiai, – buvæs autoritetininkas, stiprios centrinës valdþios principo puoselëtojas, gina vietiniø valdþiø kompetencijas, centrinës kompetencijos plëtimà smerkia, kaip kësinimàsi „susocialistinti” ar staèiai „sukomunistinti” Amerikà. Arba ðiaip jau ligðiol tebeiðtikimas „smetonininkas”, Lietuvoj uoliai rëmæs Smetonos valdþios ûkinæ

149

politikà, stipriai paremtà valstybës dalyvavimu ûkinëj iniciatyvoj, dirbtiniu þemës ûkio kainø palaikymu, þemës ûkio gaminiø ir reikmenø prekybos centralizavimu valdþios prieþiûroje, apskritai privaèios ûkinës iniciatyvos kontrole ir vadinamu rikiavimu bei ápareigojimu derintis prie bendrø tautos ûkio interesø, turëjusiø net ástatymà, leidþiantá valdþiai nusavinti þemës ûká, kai savininkas nesugeba ar nesistengia tinkamai ûkininkauti, – tas pats tebeiðtikimas anos politikos gynëjas bei teisintojas Amerikoj jungiasi prie gàsdinimø, anot kuriø centrinës valdþios kiðimasis á þemës ûkio reikalus vedàs Amerikà á sovchozø – kolchozø sistemà, þodþiu, á komunizmà! Visø Lietuvos politiniø partijø atstovai nuo kairës iki deðinës, nuo socialdemokratø iki nacionalistø – voldemarininkø imtinai, rengdami pirmàjà Vliko deklaracijà prieð 20 su virðum metø, aiðkiai sutarë, kad iðsilaisvinusioj Lietuvoj sieks liberalesnës santvarkos, negu buvo pastaraisiais pirmosios Lietuvos respublikos laikais. Aiðkiai sutarë, kad visi svajoja laisvës tautai þmonijoje ir laisvës þmogui tautoje. Vadinasi, savo politiniais idealais tada skelbë paèius pagrindinius liberalizmo principus: reikalavimus tø tautos ir þmogaus laisviø bei teisiø, kurios menamos esanèios esminës sàlygos, kad gyvenimas bûtø vertas þmogiðko gyvenimo vardo. Ðiandien Amerikoj visos eilës tø paèiø visuomenininkø – politikø bei jø sekëjø lûpose liberalizmas jau keiksmaþodis: jis vedàs á prokomunistiná iðdavimà! Kaip galëjo ávykti tokia màstymo kulverta? Yra pagrindo átarti, kad tai ávyksta kaip tik visiðkai be màstymo màstymo, o tik pasidavus pagundai daryti sprendimus bei apsisprendimus vadinamu „lengvuoju” bûdu: kairëj mûsø prieðas, tad laikykimës taip kaip deðinë èia laikosi... O Amerikos deðinë, tiksliau tariant, radikalioji kraðtutinë deðinë, pilnom rieðkuèiom beria idëjas komunizmui staèiai sterblën. Tam belieka, besiðypsant á ûsus, tik semti, tik semti... Komunizmas ðiandien, poviðkai didþiuodamasis, dedasi esàs visø populiariøjø idëjø gynëjas – èempionas. Komunizmas dedasi esàs visø nuskriaustøjø globëjas tautø apsisprendimo bei þmogaus pilietiniø teisiø ir laisviø gynëjas, rasinës lygybës neðëjas, kovotojas prieð badà ir skurdà, prieð darbininko iðnaudojimà, prieð kapitalo gobðumà ir egoizmà, prieð apsileidimà ir nelygybæ mokyme bei auklëjime, uþ taikà, uþ kultûrà, þodþiu, prieð viskà, kas tik kuo pagrástai skundþiasi, ir uþ viskà, ko daugumas pagrástai nori. Kas gi sudaro sàlygas komunizmui dëtis tø neabejotinai gerø idëjø èempionu, ir dëtis regimai apgaulingai, o betgi pajëgti net ið paþiûros nekvailø þmoniø daugybëje suþadinti tikëjimà ar bent viltá, jog komunizmas gal ir ið tiesø esàs vienintelis galás tas idëjas ágyvendinti geriau, ar jei ir ne visiðkai gerai, tai bent greièiau, negu kas kitas? Ásiþiûrëkime á pastarojo ðimtmeèio socialiniø kovø revoliucijø ir evoliucijø eigà ir iðvysim, kad daugiausia komunizmui tø nepelnytø iliuzijø apie save sudaryti bus padëjæs atkaklusis, aklasis, fanatiðkasis, egoistiðkasis konservatyvumas, uþëmæs sau politinës deðinës kraðtutinæ pozicijà.

150

8 Kai Vytautas Kavolis laiðke á laikraðtá iðsitarë, kad moraliniu atþvilgiu Mississippi negras ir pavergtasis lietuvis ðiandien yra kovos brolis, pasipylë pasipiktinimai ið mûsø lietuviø tautininkø – nepriklausomybininkø (deja, jø tarpe buvo net tautininkø ir partine prasme), ir pasipiktinimai ne tik prieð Kavolá, ne tik prieð liberalizmui simpatizuojanèius visus mûsø jaunesniuosius intelektualus, bet ir prieð laikraðèio redaktoriø, uþ tai, kad esàs toks neapdairus ir drástàs spausdinti tokias „blasfemiðkas” mintis ir tuo automatiðkai save diskvalifikuojàs bûti lietuviø patriotinio laikraðèio redaktorium. Nëra statistikos, kiek toks pasipiktinimas mûsø visuomenëj paplitæs. Gal bûtø teisinga manyti, jog didþioji dalis tà Kavolio tezæ sutiko abejingai, be dëmesio. Atseit, tas klausimas gal daugumui nei ðilta, nei ðalta. Bet faktas, kad karðtø tos minties gynëjø aikðtën neiðëjo. Uþtat puolëjai, kad ir nelabai gausûs, buvo aistringai ánirðæ. Ið kur tas susijaudinimas? Ar mûsiðkiuose jau bus iðaugæs ir rasinio pranaðumo kompleksas? Lietuvoj tokio komplekso mes gi neturëjom. Prieðingai, daugelis patys esam pergyvenæ paþeminimø, panaðiø, kaip negrai Amerikos pietuose, kai hitlerinës okupacijos laikais susidurdavom su uþraðais prie kai kuriø restoranø ar krautuviø „Nur fuer Reichsdeutsche”. Ne, lietuvis gali nelabai mylëti ar net nemëgti konkretaus negro, gali kito net bijoti, kaip ir bet kokio balto brutalaus tipo – brutalumas, kriminaliniai polinkiai, gerai þinom, nei Amerikoj nei kur kitur toli graþu nëra negrø patentas, – bet kad lietuvis ið principo pritartø, jog juododis Amerikoj nenusipelno bûti traktuojamas vienodai, kaip ir kiekvienas kitas ðio kraðto gyventojas bei pilietis, tai atrodo visiðkai nenatûralu, beveik neámanoma, bent neátikëtina. Tai kas gi sukelia mûsø tarpe bent kai kuriems tokià aðtriai juslià reakcijà prieð mintá, jog Mississippi negras bent moraliniu poþiûriu poþiûriu, gal bût, yra pavergto lietuvio kovos brolis? Vienintelis paaiðkinimas galimas nebent tas, kad ir èia apsisprendimai daromi „lengvuoju” bûdu, bûtent, ne savo galva, o tik automatiðkai adoptuojant balsus, girdimus ið tolimosios deðinës, irgi automatiðkai prisiimtos idëjiniu kelrodþiu. O „birèininkø popieþius” paskelbë gi, kad tai, kas dedasi Missisippi, esà ne kas kita, kaip komunistø darbas, komunistø pastangos Misissippi paversti MSSR, tai yra, Mississippi Socialistine Sovietine Respublika... Ach taip? Komunistø reikalas? Tai aiðku, mes esam viso to prieðai, ir kaip èia dabar kaþkas gali taip piktþodþiauti, Mississippi negrà vadinti lietuvio kovos broliu! Vadinasi, á ðá reikalà tûlas uolus Lietuvos patriotas jau þiûri ne ið Lietuvos pozicijos ir nebe lietuvio akimis akimis, o ið tûlo èionykðèio savo rasiniu pranaðumu svaigstanèio saliûnininko ar benzino pardavinëtojo pozicijos ir jo akimis. Dar daugiau. Kai ðeimoj buvo pasalûniðkai nuþudyta moteris talkininkavusi demonstracijoj dël balsavimo teisës – jau ðimtas metø pripaþintos konstitucijoj, bet vis dar suvarþytos – ið mûsø ðiaip jau labai gerø patriotø ir netgi didþiai krikðèioniðkø moralistø galëjai iðgirsti reakcijà – o ko jai ten reikëjo, ko lakstë kur nereikia, ko

151

vaikø neþiûri! Bet negirdëjai ið tø paèiø lûpø panaðios reakcijos tais atvejais, kai skaitë þinias apie misionieriø, vienuoliø þudymus Azijoj ar Afrikoj: tada piktinosi, tada nesakë, o ko jiems ar joms ten reikëjo... Arba, ðtai, skaitom didþiai katalikiðkame laikraðtyje anoniminio stebëtojo, pretenduojanèio parodyti „antràjà medalio pusæ”, pastabas ið apsilankymo Ðeimoj. Informuotojas atrado, kad Mississippi negrai esà nesuinteresuoti balsavimo teise, kad juos tik atëjûnai – kairieji liberalai – kursto, atseit, jie, tie ásibrovëliai viso pikto ðaltinis. Negali neprisiminti, kad to paties laikraðèio puslapiuose nesistengiama pastebëti, jog dar yra daugybë negrø, nesuinteresuotø nei krikðèionybe Afrikoj nei higiena, nei elementorium, ir kad, taèiau, Afrikon vykstanèiø misijonieriø ir ðvietëjø niekas nevadina ramybæ ir tvarkà ardanèiais paðalieèiais ásibrovëliais. Dabar klausimas – ar prieð tokià klaikià moralæ dël Alabamos negro kils bent pusë ar treèdalis pasipiktinimo, kiek prieð Kavolio moralæ apie Mississippi negrà? Jei ne, tai ta tyla bus lyg ir liudijimas, kad mûsø visuomenës, jei ne itin aktyvus, tai bent pasyvus nusiteikimas yra stoti ne Mississippi, Alabamos ar kito panaðioj padëty esanèio negro, o arogantiðko saliûnininko, benzino pardavëjo ir dar arogantiðkesnio gubernatoriaus pusëj. Niekas neginèija laisvës pasirinkti ir tokià pozicijà. Tik argi tai nëra pasimetimas kelyje ne tik krikðèioniðkos, ne tik apskritai þmogiðkos moralës kely, bet ir kely á Lietuvos laisvæ? Kavolis Mississippi ar apskritai Amerikos negrà pavadino pavergto lietuvio kovos broliu tik moraliniu atþvilgiu. O kaip tas reikalas atrodo grynai politiniu atþvilgiu? Siejame Lietuvos viltis su Amerika. Tikime, kad èia esanti bene vienintelë – politinë, ûkinë, karinë ir moralë – jëga, galinti, kai tik panorës ir pasiryð, áveikti Lietuvos prieðà ir sudaryti galimybæ jai laisvæ atgauti. Kokia nauda Lietuvai, jei toji iðganingoji jëga kompromituojama? Hitlerio ratai pradþioje riedëjo prieð bolðevizmà, kaip sviestu patepti, ir ne tik pavergtø tautø, bet ir paèiø rusø kariai masëmis persimetinëjo Hitlerio pusën, susidaræ iliuzijà, kad èia ateina iðlaisvinimas ið tironijos. Visi þinom, kaip tos iliuzijos buvo apviltos ir kaip dël to pasidavimus pakeitë grieþtas pasiprieðinimas. Ðiandien vël ir, turbût, ne be pagrindo, manom, jog, jeigu Amerikos ir kitø Vakarø demokratijø karinës pajëgos pakiltø þygin prieð Maskvos imperijà, visos pavergtos tautos, artimiausiai galimybei pasitaikius, atsisuktø prieð Maskvà, uþ Vakarus, stotø á kovà iðlaisvintojø pusëj. Bet ar tikrai ten su Amerikos vardu taip glaudþiai siejasi iðlaisvinimo viltys, kai apie Amerikà ima sklisti garsai apie Little Rock, apie Mississippi, Alabamà ir netgi New Yorkà, Clevelandà, Chicagà – garsai, kompromituojantieji Amerikos, kaip laisvës ir teisingumo neðëjos vardà? vardà Kas Amerikos vardà gali atitaisyti: ar sàjûdþiø dël civiliniø teisiø numalðinimas, ar nuoðirdus ávykdymas to, kas konstitucijoj áraðyta ir kuo Amerika – dar nevisiðkai pagrástai – prieð visà pasaulá didþiuojasi? Organizuojamos rezoliucijos Amerikos kongrese, kuriomis stengiamasi suraginti Amerikos vyriausybæ kelti Lietuvos klausimà Jungtinëse Tautose. Amerikos balsas

152

èia labai svarbus, net bûtinas. Kiek ten bûtø tos naudos ið Jungtiniø Tautø net ir palankaus pasisakymo Lietuvos reikalu – kitas klausimas, bet viena aiðku, kad palankaus pasisakymo ið ten negalima tikëtis vien dël Amerikos palankaus pasisakymo. Bûtina, kad daug kitø, ypaè Afrikos valstybiø, balsai bûtø pridëti prie Amerikos balso. Ar galima to prisidëjimo tikëtis prie Amerikos keliamo reikalo, kol paèioj Amerikoj nëra iðspræstas negrø klausimas, ir bûtent, nëra iðspræstas teisëta, teisinga, o tai yra – jiems palankia prasme? Kaip mes galim drásti tikëtis mums politiðkai reikalingos talkos ið afrikieèiø ar azijieèiø, jei mes patys nusiplausime rankas dël jiems maþiau ar daugiau artimø þmoniø skriaudos, arba netgi stosim ne skriaudþiamøjø, o skriaudþianèiøjø pusëj? Kur–ne–kur, o ðiame klausime, jei vadovaujamës ne tik morale – ypaè krikðèioniðkàja kàja, kurios vëliavà taip daþnai plevësuojam – ir jei priimam dëmesin ir politiná lietuviø tautos interesà interesà, mûsø nusiteikimui ir laikysenai visiðkai nepakeliui su Amerikos kraðtutine deðine, tegu ir garsiausiai prieð komunizmà ðûkaujanèia. Regimieji mûsø nusiteikimai ir pasireiðkimai gana daþnai esti pasimetimo, nesusivaikymo liudininkai. 9 Prisiminëm ðámet, kad jau baigiasi 25 metai, kai Lietuvai atimta nepriklausomybë. Ir sukrutom þadëti, kad kada – nekada, o ðámet tai jau privalom atlikti didþiø þygiø tos nepriklausomybës atgavimo linkme. Kodël 25-ti metai ypatingesni, negu, sakysim, 24-ti ar 26-ti, vargu kas galëtø ámanomai iðaiðkinti. Bet viena aiðku, – horizontuose nematyt jokiø þymiø, kad jau bûtø susidaræ bent minimaliausiø sàlygø þygiui. Sunku numatyti, kada vëliavos iðkeltos plaksis ir muðti bûgnus – trimituoti þygiui kada tas þygis bus. Tik gal ir gerai, kad tuètuojau dar nebus, nes kelyje pasimetusiø þygis vargiai galëtø bûti sëkmingas. Per 25-ris metus, ið tiesø, spëjom pasimesti savo politinëj ideologijoj. Tas pats Vytautas Kavolis neseniai New Yorke kalbëjo, kad ið viso dabar gyvename lyg ir nuideologëjimo ar ideologijø iðsekimo amþiuje. Bet jisai neátikino, tiesa, ir nesikësino átikinti, kad taip gerai, kad taip ir reikia. Ideologija yra lyg ryðkiai þemëlapyje nubrëþtas, apsvarstytai pasirinktasis kelias á tikslà. Mes dar retas kas esam jau tiek pasimetæ, kad bûtume pamirðæ ir didájá dabarties mûsø tautiná idealà. Tik kelio á já þemëlapyje nubrëþimas jau arba nublukæs, arba neatitinka tos vietos, kurioj esam atsidûræ. Kartais atrodo, lyg kaip tik nebesusivaikytumëm, kuri þemëlapio vieta atitinka tà vietà, kurioj ið tikrøjø esam... Argi nebûtø tad prasmingiausias pasiryþimas ðiuo metu iðsiaiðkinti, kur dabar esam ir koki keliai ið ðios vietos tinkamiausi á tikslà? Toks iðsiaiðkinimas ir bûtø mûsø ðio meto politinës ideologijos iðsiryðkinimas. Ne pasaulëþiûrinës, ne partinës ideologijos iðsiryðkinimas, ne klausimo – yra Dievas ar nëra Dievo, ne valstybiniø ar privatiniø mokyklø klausimo, ne kiek hektarø þemës Lietuvoj turëtø bûti nenusavinama, ne klausimas – proporcinë ar maþoritarinë rinkimø sistema Lietuvai geresnë, o visø lietuviø nepriklausomybininkø – plaèiàja prasme nacionalistø – tautininkø – dabarties politinës ideologijos „inventorizacija” „inventorizacija”.

153

Ðtai tik orientacinë eilë klausimø, pavyzdþiø, kuriuos svarbu giliai persvarstyti ir á kuriuos svarbu patiems sau atsakyti. Kas Lietuvos prieðas: ar tik tarptautinis komunizmas su savo socialine sistema, ar Rusijos imperializmas? Ar tik vienas kuris, ar bûtinai abu? Ar komunizmo nugalëjimas tarptautinëj plotmëj neðtø savaime Lietuvai nepriklausomybæ, jei Rusijos imperializmas tos pergalës liktø nepaliestas? Ar Lietuvos inkorporacijos nepripaþinimas de jure ir uþtikrinimai, kad nepripaþinimo politika nepasikeitë, pakankamas atsparos taðkas Lietuvos nepriklausomybei kada nors atgauti, ar ne? Ar Rusijos imperializmo nugalëjimas atskirai nuo komunizmo nugalëjimo bûtø þingsnis Lietuvai á jos nepriklausomybës idealà? Prieð kà: ar prieð komunizmo ideologijà, ar prieð Rusijos valstybæ mums svarbiau stengtis surasti paramos? Ar kapitalistinës santvarkos gràþinimas á Lietuvà mums yra ar nëra bûtina Lietuvos laisvës sàlyga? Ar tà klausimà mes sprendþiame èia, ar tiriame dabartiniø Lietuvos þmoniø nusiteikimà dël jo? Ar visomis jëgomis ir besàlygiðkai siekiam visø istoriðkai etnografiniø srièiø sujungimo Lietuvos valstybëj, ar prileidþiam galimybæ nuraðyti á nuostolius etnografiðkai svetimøjø suvirðkintas tø þemiø dalis? Kokiø idëjø turim dël prievarta vykstanèiø demografiniø pakeitimø Lietuvoj? Kà manom apie tautieèius, kurie nesiprieðina arba ir padeda vadinamajai „komunizmo statybai” Lietuvoje? Kerðtà ar atlaidumà jiems skelbti? Kas tikslingiau: ar herojiðkos „mes be Vilniaus nenurimsim” laikysenos kartojimas, ar kokio pereinamo „modus vivendi” ieðkojimas? Religijos laisvæ ar prievolæ Lietuvai pirðim? Ir tautybës iðpaþinime – laisvës ar prievolës sieksim: sulietuvinti, atlietuvinti Lietuvà, ar laikyti Lietuvos pastogæ visiems, kas ten yra ar bus, Lietuvai savarankumà atgavus? Ar primestinës bei savaiminës transformacijos, Lietuvos visuomenëje ir jos gyvenimo bûde vykstanèios ir dar ávyksianèios dël svetimo valdymo turës bûti laikomos niekinës ir lyg neávykusios po 1940 metø birþelio, ar turim ryþtis sutikti su gyvenimo tæsiniu nuo tos padëties, kuri bus rasta nepriklausomybës atgavimo metu? Ar karas tëra vienintelë Lietuvos iðsilaisvinimo viltis, ar galutinës praþûties pavojus? Ar kitø keliø Lietuvai ieðkotina, ar jie atmestini, kaip naivios svajonës? Ir ið viso – ar mes uþ taikà, ar uþ karà? Ðie ir daugybë kitø klausimø vis ir vis iðkyla prieð akis nebe ðiandien. Pradþioj jie buvo paprasti, per 25-rius metus palaipsniui vis sudëtingesni ir daugëja. Ðiø klausimø dalinis paminëjimas èia neturi savyje jokiø sugestijø, siûlanèiø taip ar kitaip á juos atsakyti. Sugestija èia tik viena: 25-ri metai yra dar nepasibaigæs, bet jau gerai pribrendæs laikas labai sàmoningai tuos klausimus apgalvoti ir á juos sau atsakyti. Atsakymai – mûsø politinë ideologija: ne ið ðalies atskambanèiais ðûkiais, o mûsø intelekto rodykle vadovaujantis patikrintas tolesnio mûsø visuomeninio – politinio kelio brëþinys, didþiai reikalingas iðbristi ið gausiø pasimetimø tarp kairës, deðinës, Amerikos ir Lietuvos. Metmenys, 1965. Nr.10. P.101–115

154

Tauta – aplinkos ugdytoji þmoniø bendruomenë Praëjusio birþelio vidury suëjo 30 metø, kai buvo paskelbtas geriems lietuviams prideramo elgesio bei laikysenos dësniø sàraðas, iðkilmingai pavadintas Lietuviø Chartos vardu. Trylikoje numeruotø posmø sugrupuotuose 34-iuose sakiniuose pusëtinai graþbylingai iðsakyti dësniai atrodo lyg bûtø skirti ne paprastiems ðios þemës pavirðiuje pasibarsèiusiems mûsø tautieèiams, o stipriai suidealizuotiems ir tobulai susipratusiems bei nepaprastai pareigingiems lietuviams. Turbût todël tie dësniai ir atrodë pakilæ þymiai aukðèiau uþ mûsø kasdieniðkàjà aplinkà. Tai matydami, daugumas mûsø – o gal ir visi – tenkinamës tik ðiokios ar tokios tø dësniø dalies toli graþu ne visiðkai grieþtu prisilaikymu. Gerbdami tø dësniø prakilnø skambesá, paliekame juos ramybëj, neginèijamus ir nekritikuojamus, nors ir suvokiame jø vietomis gana ryðkø netikroviðkumà. Pirmà kartà skaitant tà Lietuviø Chartà, daþnam ar gal net ir visiems ji þadino pakilø áspûdá ir entuziastingà, nekritiðkà tikëjimà, kad – ðtai, kaip tik ðitaip viskas ir turi bûti mûsø, „pasaulyje pasklidusiø lietuviø” gyvenime. Gal daugumui tos Chartos daþnai neskaitanèiø ir á jos dësnius nesigilinanèiø tas áspûdis ir po ðiai dienai tebëra toks pat. Turiu taèiau prisipaþint, kad man tai vienas klaustukas iðkilo jau ið pat pirmo þvilgsnio á tà Chartà prieð 30 metø, ir kaip tik ties paèiu pirmuoju jos sakiniu. Laikui slenkant, tas klaustukas në kiek nedilo, netgi augo, stambëjo ir goþë savo ðeðëliu tà pirmàjá Chartos sakiná. Taèiau tik dabar, po 30 metø, ryþtuos ir su kitais pasidalinti to klaustuko seniai keliamomis abejonëmis. Net uoliø bendruomenininkø tarpe ne retenybë sutikti neprisimenanèiø, koks gi bûtent yra tas pirmasis mûsø Bendruomenës tarsi evangelijos sakinys. Kai primeni, prisipaþásta girdëjæ ir skaitæ, bet paprastai sako, kad tas sakinys jiems niekad neuþkliuvæs, jokio klaustuko nepaþadinæs. O pasakyta jame ðtai kas: Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë bendruomenë. Man kilo klausimas: – Argi tikrai prigimtoji? Visø pirma èia svarbu iðsiaiðkinti, kas Chartos autoriø turëta galvoje tame sakinyje tariant þodá prigimtoji. Ar èia kalbama apskritai apie þmogaus prigimtá, kaip þmogaus fizine ir dvasinæ sandarà, ar tik apie paskirø þmoniø prigimtis, kaip ið tëvø biologiniame procese paveldimus bruoþus. Jeigu tauta bûtø siejama su kuriuo þmogaus kaip þmogaus prigimèiai bûdingu bruoþu, tai samprotavimas bûtø toks: maþdaug visa þmonija yra susigrupavusi tautomis ir tai yra todël, kad þmonës ið prigimties yra linkæ gyventi tokiuose savitarpinio bendravimo telkiniuose. (Prisiminkime Aristotelio teiginá, kad þmogus esàs zoon politikon, atseit, politiðkas arba visuomeniðkas gyvis.) Ta prasme kalbant apie þmoniø prigimtá, yra ðiek tiek pagrindo vadinti tautas tartum prigimtosiomis þmoniø

155

bendruomenëmis, taèiau su dideliu rezervu. Bûtent, sekdami tuo savo prigimties polinkiu, þmonës bûriuojasi ne vien tautomis (ar gentimis), bet ir valstybëmis, o ðalia jø ar jose dar bûriuojasi daugybë ávairiausio pobûdþio ir masto draugijø, bendroviø ir kitaip vadinamø sambûriø. Visi tie sambûriai turbût yra skatinami to paties þmogaus prigimtyje glûdinèio polinkio organizuotis, todël visiems jiems lygiai tinka „prigimtøjø þmoniø sambûriø” apibûdinimas, ir vien tautai toks apibûdinimas bûtø nebûdingas, o iðimtinai tam vartoti net ir netinkamas. Todël lieka beveik visiðka tikimybë, kad þodis prigimtoji mûsø svarstomuoju atveju buvo suprastas antràja – biologinës prigimties – prasme, ir atrodo, kad Vlikas, anuomet pateikdamas Chartà, sankcionavo jau ið seniau Lietuvoje iðpopuliarëjusià tautos sàvokos sampratà, turinèià rasistiná prieskoná prieskoná. Pagal tà sampratà lietuviø vaikai savaime yra lietuviai, ir taip yra kaip tik dël to, kad jie toki pagimdyti. Toliau, pagal tà sampratà lietuvis, kartà toks gimæs, nebegali pasikeisti. Ir Chartos penktasis sakinys tà patá ásakmiausiai teigia: Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada! O kaip jo tëvai tegalëjo já pagimdyti tik lietuvá, taip ir jo vaikai, o paskui ir vaikø vaikui, ir taip toliau, iki begalybës, galës bûti tik lietuviai! Taip pagal ðià sampratà tauta gyvuoja ir auga netgi ðventraðtyje kadaise pabrëþtu veisimosi ir dauginimosi bûdu. Chartoje irgi tas pat – tik puoðniau ir saloniðkiau – pasakyta ðeðtajame ir devintajame sakinyje, bûtent: Savo tëvø iðlaikytà Lietuviø Tautos gyvybæ lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amþinai gyventume, ir – Ðeima yra tautos gyvybë. Sklandi biologinio tautos gyvybës palaikymo ir augimo teorija taèiau susiduria su dideliu ir labai akivaizdþiu keblumu, kai individo tëvai yra skirtingø tautybiø. Skirtingø tautybiø poros vaikai pagal tà biologine prigimtimi pagrástà paþiûrà negali bûti priskirti nei prie tëvo, nei prie motinos tautos, kadangi jie hibridai ir tiktø nebent á naujà tokiø paèiø hibridø „tautà”. Kad á toká keblumà vedanèio klausimo nereiktø spræsti, mûsø Chartà nurodo lietuviams, kaip nuo to apsidrausti. Deðimtasis Chartos sakinys nustato, kad Lietuvis kuria lietuviðkà ðeimà, ir taðkas! Lietuviðkoj ðeimoj gims tik lietuviukai, kitaip negali bûti bûti. Tam patvirtinti turime net ið Lietuvos gilaus kaimo kilusiø labai akivaizdþiø argumentø: katës gi niekad negimdo ðuniukø, nei karvës negimdo kumeliukø! O kai èia, Amerikoj, koks paauglys ima klausinëti tëvus, kodël jam liepia vadintis lietuviu, kai jis gi Amerikoj gimæs, todël turëtø bûti amerikietis, tai tëvas, kurs juk visada ir viskà þino geriau, atkerta: – Laimë, kad tau, varliamuðy, neatsitiko gimti kiauliatvarty, o tai bûtum tikras parðas! Taigi nëra abejonës, kad Lietuviø Chartoje uþfiksuotoji tautos samprata tautà ið esmës laiko kaip ir rase rase. Anot Chartos, Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada, lygiai taip, kad negras lieka juodas visur ir visada. Anot Chartos, lietuviø vaikai lygiai taip uþtikrintai yra lietuviai, kaip juodø tëvø vaikai uþtikrintai bûna juodi.

156

Betgi tikrovëje toli graþu ne viskas yra taip, kaip Chartoje paraðyta. Ir ne viskas yra taip, kaip daugelis mûsø yra ásikalbëjæ, besistengdami patys sau átaigoti lietuvybës svarbà ir bûtinumà. Jei bûtø teisybë, kad tautinis sàmoningumas ir savitumas yra biologiðkai prigimtas, ið tëvø – protëviø per kartø kartas nekintamai paveldimas ir vëlesnëms kartoms tuo paèiu bûdu perleidþiamas, tai bûtø nesuprantama, kaip galëjo atsitikti, kad, sakysim, apie Vilniø ir uþ Vilniaus, kur nuolatos gyveno Mindaugo – Gedimino laikø lietuviø ápëdiniai, nepraskiesti masinës svetimø imigracijos ar kolonizacijos, ilgainiui atsirado tiek daug gyventojø, nebesuvokianèiø savo vadinamosios prigimtosios tautybës ir beveik neturinèiø jos bûdingøjø poþymiø, ypaè nebemokanèiø savo protëviø kalbos ir mananèiø, kad jie esà ar tai lenkai, ar gudai, ar daþniausia ið viso neturinèiø nuovokos apie priklausomumà kokiai tautai. Arba, kaip galëjo atsitikti, kad Maþojoj Lietuvoj, kur, nepaisant þymesnës kolonizacijos, iki pat mûsø laikø buvo iðlikæ daugybë ne tik lietuviðkø vietovardþiø bet ir lietuviðkø þmoniø pavardþiø, visgi mûsø laikais jau daugumas tu þmoniø sàmoningai nebenorëjo në girdët apie savo lietuviðkà prigimtá ir tvirtino esà ir norá likti vokieèiais, nors ir neginèijo, kad jø tëvai, o ypaè tëvø tëvai tai tikriausiai bus buvæ „lietuvninkai”. Ir pagaliau, kodël gi Amerikoj tik kalbam apie milijonà lietuviø ateiviø ir jø èia – jau iki ketvirtos ar penktos kartos – prigimdytø ápëdiniø, bet to milijono ið tikrøjø neapèiuopiam kur jis yra, nes, matyt, jau koki du jo treèdaliai tautine prasme greièiausia yra iðtirpæ, o likæs treèdalis irgi jau didele dalimi praskydæs. Þinoma, galima guostis, kad jei daugumas ið to milijono ir neiðmoko lietuviðkai, priprato prie Amerikos ir apie savo lietuviðkumà gal nei þino, nei rûpinasi, bet vis tiek gi tø tikrø lietuviø ateiviø biologiniai ápëdiniai yra lietuviø kilmës kilmës, ir jø tas milijonas, ar net daugiau, tikrai yra! Taip, yra. Bet kilmë tai ne tautybë. Kilmë yra inertiðkas, neveiksmingas poþymis. Tik kilmë, be atitinkamos tautinës sàmonës ir ambicijos siekti kokiu nors tautai bendrø kultûriniø ar politiniø tikslø tikslø, praktiðkos reikðmës gali turëti nebent statistikai ar, geriausiu atveju, romantiðkam smalsumui padirginti. Kilmës motyvà gana gyvai bando naudoti Lietuvos etnografiniø sienø braiþytojai. Ir Vilniaus kraðte, ir Maþojoj Lietuvoj jie linkæ tylomis apeiti gyvøjø gyventojø aiðkiai ar bent abejotinai iðpaþástamà tautybæ ir skuba pabrëþti istoriðkai neabejotinà jø kilmæ. Lietuvos interesui tai geriau skamba tol, kol netenka sienø klausimo spræsti plebiscito bûdu. O plebiscite balsuoti ateitø gyvieji gyventojai, ne jø protëviai, ir èia lemiamos reikðmës turëtø dabartinë tø þmoniø tautinë savijauta, o ne jø kilmë. Tie pavyzdþiai, ðalia daugelio kitø matomi mûsø paèiø tautos gyvenime, akivaizdþiai rodo, jog Lietuviø Chartos skelbiamoji tezë yra klaidinanti. Ji tvirtina tai, ko ið tikrøjø nëra. Biologinis gimimo procesas asmeniui tautybës nenustato lygiai taip, kaip ir, pavyzdþiui, religijos.

157

Imkim tegu ir toká hipotetiðkà pavyzdá. Jauna lietuviø pora su poros mënesiø kûdikiu II Pasaulinio karo metu traukiasi nuo rusø antplûdþio ir, per visà Vokietijà, nusikapsto á Lotaringijà, kur taèiau, uþeinant prancûzams su Vakarø sàjungininkais, þûsta nuo bombø. Kûdikis iðlieka ir, rastas be jokiø kilmës dokumentø, paimamas á prieglaudà, vëliau patenka á prancûzø ðeimà ir iðauginamas, kaip savas vaikas – tikras prancûzas, be jokiø lietuviðkos tautinës prigimties þymiø. Tad kodël gi vis dëlto yra taip, kad paprastai kokios tautybës tëvai, tokios daþniausia esti ir vaikai? Ogi todël, kad paprastai vaikai nebûna ankstyvoje kûdikystëje atskiriami nuo tëvø ir nuo jø átakos, kaip anose karo aplinkybëse galëjo ávykti ir ne kartà yra panaðiai ávykæ. Kur ne kur, o Lietuvoje, ypaè senesniais laikais, kai mûsø tautieèiai, ypaè kaimuose, gyveno sësliai, beveik niekur nekeliavo, nedaug turëdavo sàlyèio su kitø tautybiø þmonëmis, tai savo vaikus jie be jokie galvosûkio, be jokio specialaus plano ar metodo savaime, apie tai net negalvodami iðauklëdavo maþdaug tokius, kaip ir jie patys. Tokiose aplinkybëse tai savaime suprantama, ir net neásivaizduojama kitaip, kaip tik taip, kad lietuviø vaikai irgi yra lietuviai. Bet tai ne prigimtas paveldëjimas, o aplinkos poveikis poveikis. Aplinkos, kurios ankstyviausias veiksnys vaiko gyvenime yra motina, toliau visa ðeima ðeima, paskui kaimynystë, toliau vis platesni apylinkë, mokykla ir pagaliau neigi visa to kraðto visuomenë. Ne tik þmonës, o ir aplinkinë gamta su savitu klimatu, augmenija, gyvûnija ir gamtovaizdþiu veikia toje aplinkoje fiziðkai bei dvasiðkai augantá ir bræstantá þmogø. Visi tie sudëtingi ávairûs aplinkos elementai toli graþu ne uniformiðkai veikia savo auklëtinius, bei prigydo jiems eilæ ir panaðiø, tik tai aplinkai bûdingø savitumø ir interesø – kuriø tarpe reikðmingiausia yra kalba, – ir tais savitumais bei interesais susieja tos aplinkos ugdytà masæ á tokià bendruomenæ, kokiai esame pasirinkæ tautos pavadinimà. Palankiausia aplinka lietuviðkam sàmoningumui ir lietuviðkoms tautinëms savybëms ugdyti Lietuvoje buvo nepriklausomybës metas. Èia ne tik ðeima ir kaimynija, o ir savos mokyklos, sava kariuomenë, savos valstybinës ástaigos, spauda, daugiaðakë visuomeninë veikla, – visas gyvenimas nudaþytas lietuviðkai. Tokioje atmosferoje ne tik lietuviø vaikai automatiðkai augo lietuviai ir daþnas darës net egzaltuoti Lietuvos patriotai, bet neretai ir nelietuvis ëmë justi palinkimà þengti koja kojon su lietuviais, ásijungti á lietuviø tarpà ir savo ápëdiniams leisti augti bendrosios lietuviðkos aplinkos tautiðkai ugdomiems. Taigi aplinka ne tik ugdo originalià þmogaus tautinæ sàmone, bet gali jau ir subrendusio þmogaus turimà tautinæ sàmonæ pakeisti kita. Tà ypaè matome tarp iðeiviø svetimuose kraðtuose, kur aplinka jø tautybei prieðiðka, arba geriausiu atveju indiferentiðka ir ignoruojanti, Ne taip jau didelë retenybë, kad iðeivis – kartais ir lietuvis – pasistengia ámanomai greièiau tautiðkai asimiliuotis naujame kraðte, kitaip sakant, savo tariamai prigimtà tautybæ pakeisti kita. Tai nebûtinai laikytina apsimetimu. Þmogus gali visiðkai nuoðirdþiai prisiriðti prie kito kraðto, prie kitos tautos ir sutapti su ja, persiimti jos bûdu ir interesais, ypaè, jei su savo tëvø tauta nebuvo itin stipriai susijæs.

158

O iðeiviø vaikai savo tariamai prigimtojoj, atseit tëvø tautybëj gali bûti iðugdyti ir iðlaikyti tik ásteigus jiems, ðalia gyvenamojo kraðto aplinkos, dar ir savo ðeimos ar keleto ðeimø mini-getto aplinkà aplinkà. Netenka aiðkinti, jog tokioj maþoj aplinkoj uþsimotas tautinis ugdymas yra reikalingas heroiðkø pastangø, kad savo intensyvumu padarytø átakos, prilygstanèios didþiosios aplinkos átakai átakai. Ásidëmëtina, kad mûsø visuomenëje yra matoma ne visai maþai tokiø atvejø, kur tokios mini aplinkos visgi yra pasiekusios tikrai áspûdingø pasekmiø. --Taigi, prieðingai Lietuviø Chartos teigimui ir sutinkamai su tikrovëje regimais faktais, tauta nëra prigimtoji þmoniø bendruomenë. Ji yra tik savitai susidëjusios aplinkos tolydþio ugdoma bendruomenë. Ryðium su tuo siûlosi keletas atþymëtinø pastabø. 1. Þmones á tautinæ bendruomenæ suugdanti aplinka nëra nei homogeniðka, nei centralizuotai diriguojama. Todël paskirø individø tautinë sàmonë nebûna nei uniformiðka, nei vienodo intensyvumo. 2. Istorijos eigoje á savità tautos aplinkà kartais ásiterpia átakø, orientuojanèiø tos tautos þmoniø sàmonæ tapdintis su kita tauta. Tokiø átakø ásiterpimas tautinæ aplinkà maþiau ar daugiau modifikuoja ir to pasëkoje kokia nors tautos dalis tampa arba tautiniu poþiûriu dezorientuota, arba ir visai aiðkiai pritampa prie kitos tautinës bendruomenës. 3. Tautà ugdanèios aplinkos esminis elementas yra þmonës. O jie nuolat keièiasi. Keièiasi ir patys tebegyvendami, keièiasi ir ið gyvenimo iðeidami, kitiems savo vietas uþleisdami. Ðitaip tolydþio kintanèios aplinkos veikiama tauta irgi nelieka per amþius vis tokia pati. Niekad ne skubiai, bet ir ne visada vienodai lëtai kinta tautos paèios savæs suvokimas ir jos interesø kompleksas. Prieð apie ðimtà metø nuo dabar, tautinio atgimimo laikais, lietuviø tauta pakëlë galvà tikriausiai toli nebe tokia, kaip buvo buvusi Vytauto ar Mindaugo laikais. Greièiausia ji tada buvo jau þymiai ne tokia net lyginant su, pavyzdþiui, aðtuoniolikto ðimtmeèio kartomis, gyvenusiomis prieð Lietuvai patenkant ið unijinës Respublikos á rusiðkàjà Imperijà. O nepriklausomybës metu juk irgi mes, kaip tauta, jau buvom nebe tie, kas buvo lietuviai netgi nesenais Auðros laikais. Turbût netenka turëti iliuzijø, kad neþinia dar kiek deðimtmeèiø iðbûsianti nustelbianèios svetimos átakos vieðpataujamoj aplinkoj, mûsø tauta iðsikapstytø ið jos visiðkai tokia pati, kokia buvo á tà padëtá patekdama 1940-taisiais metais. 4. Iðeivija visiðkai svetimoje aplinkoje savo ðiaip taip iðsaugomuose lietuviðkos aplinkos mini-getuose irgi dar ugdo tautos dalelæ, kuri savo bruoþuose irgi neiðvengiamai

159

turës skirtingø niuansø, lyginant ir su nepriklausomybinio, ir su dabartinio meto tautieèiø bruoþais. Nuo vieni kitø paþinimo bei supratimo, arba nuo kuriø nors dogmatiðko uþkietëjimo savo bruoþuose priklausys, ar iðeivinë tautos dalelë susisies su namie iðlikusia tauta, ar nebegráþtamai nuo jos atsiskirs ir liks svetimame vandenyne beplûduriuojantis laivelis. 5. Net sava tautinë valstybë, net su autoritetine santvarka arba netgi su nacionalistiðkiausia diktatûra neástengtø uþtikrinti tautai planingai suvienodinto ir iðlygintai intensyvaus tautinio auklëjimo. Valstybë to nepajëgia duoti ne tik ðimtu procentø visiems priaugantiems ir bræstantiems tautieèiams, bet gal nei pusei jø ar net dar maþesnei jø daliai. Didelës dalies ar net didelës daugumos tautinis auklëjimas visada lieka jokios centralizacijos nei jokio dirigavimo nepasiekiamosios aplinkos átakoje. Ypaè iðeivijos lietuviø priauganèiojo jaunimo tautinis auklëjimas pagal pageidaujamà standartà neámanomas sutvarkyti taip, kad apimtø tà jaunimà visiðkai visà ir pajëgtø skiepyti jam lietuviðkumà iki visiðko prisotinimo. Jeigu tokio dalyko net valstybë nepajëgia, tai kà bekalbëti apie mûsø èionykðtes Bendruomenes ir jø varganas ðvietimo ar kultûros tarybas. 6. Liepos pradþioj Kennebunkporte buvusiose frontininkø studijø dienose dr. Sungaila, sako, net grafiðkai pavaizdavæs, kaip tautinio ugdymo ir reiðkimosi apimtis mûsø iðeivijoje tolydþio maþëja. Iðvadoje iðsitaræs, kad iðeivija esanti sunkus ligonis. Suprask, ligonis tautinio iðsilaikymo poþiûriu. Tokia iðvada, aiðku, susidaro lyginant tikrovæ su standartais, iðeivijai suraðytais ir raginamais iðlaikyti mûsø idealistø svajotojø, gerai þinanèiø, kad tas jø rodomas idealas jokiu bûdu negalës bûti pasiektas. Toks ið anksto numatytas nepasiekiamo idealo nepasiekimas ið tikrøjø nëra liga liga, o yra tik savaime suprantamas gyvenimo faktas. Nëra pagrindo dël to kaltinti kà nors neleistinu apsileidimu ar neiðtikimybe tautai. Aimanavimas ar raginimas imtis nepaprastø priemoniø to gyvenimo fakto þymiai pakeisti negalës. Nebent kur ne kur laikinai tos priemonës galëtø paveikti, kaip stimuliantai natûraliai silpstanèiam organizmui. Palyginti su daugeliu kilø tautø iðeivijø, mes savo tautiðkumo ugdymu svetur laikomës ne blogiau uþ kilus, gal uþ kai kuriuos net þymiai geriau, bet turim sutikti, kad vis tiek nesam koki nepaprasti fenomenai fenomenai, pajëgûs neribotà laikà ðimtu procentø pergalingai atsispirti prieð nustelbianèios aplinkos spaudimà. 7. Staigmena kalbamose frontininkø svarstybose buvo jø sveèio Zenono Rekaðiaus pareiðkimas, jeigu, þinoma, jis teisingai V. Rociûno Drauge atpasakotas. Zenonas sakæs, kad negali bûti jokio tautinio apsisprendimo: gimæs lietuviu – esi lietuvis! Staigmena todël, kad vargu ar kas uþ Zenonà yra kieèiau patyræs, kaip sunkiai tenka grumtis, stengiantis svetimoje aplinkoje sukurti ir maþiausia 20 metø iðlaikyti savà lietuviðkà mini aplinkà aplinkà, kurioje lietuviais gimæs atþalynas èia iðmoktø ir áprastø lietuviais ir

160

bût bût. Teisybë, apie apsisprendimà èia tikrai netenka kalbët, kadangi be savos intensyviai lietuviðkos aplinkos atþalynui, nepaisant kokios jo gimimo metrikos, niekad nesusidarytø progos ne tik apsispræsti, bet në pasijusti lietuviðkai, nes be jokio atsiklausimo jis bûtø suvirðkintas didþiosios aplinkos. Teigimas, anot kurio gimæs lietuviu – esi lietuvis, yra formalistiðka, biurokratiðka ir simplicistiðka paþiûra á tautybæ, nekreipianti dëmesio á tautybës esmæ, o pasitenkinanti tik tëvø dokumentuose áraðyto tautybës pavadinimo automatiðku priskyrimu ir vaikams, neþiûrint, kas tie vaikai ið tikrøjø bus. O taèiau tas teiginys apie tautybës prigimtumà daugelio paþiûrose tebëra stipriai ásiðaknijæs ásiðaknijæs. Ðtai, kai per porà pastarøjø metø èionykðtëj spaudoj pasirodë dr. Aleksandro Ðtromo straipsniø bei svarbiuose seimuose sakytø kalbø, lieèianèiø, labai svarbius lietuviø visuomeninius ir politinius reikalus, praskambëjo mûsø lietuvijos paðaliuose iððaukiantis klausimas: – O kas tas Ðtromas? Jei jo tëvai buvo þydai, tai ir jis gi þydas. Tai ko jis èia sukiojasi tarp lietuviø ir kiðasi á lietuviø reikalus, kaip á savus! Ðitaip klausimas gali bûti pareiðkiamas tik tikinèiøjø tuo mitu, kad tauta yra prigimta prigimta, kad vaikai yra automatiðkai tos paèios tautybës, kaip tëvai ir niekad kitoká negali bût... O kà gi sako apie tai tegu ir ðtai ðis Ðtromo atvejis? Faktas, kad jo tëvai buvo þydai ir kad jo tëvas yra þuvæs paèioj pirmojo Kauno þydø þudynëj 1941 metais. Beje, paþinojau Ðtromà – tëvà, kurs anuomet Kaune buvo matomas daugiausia lietuviø, ne þydø visuomenëje. Aleksandras Ðtromas tada jau mokës lietuviðkoj mokykloj. Naciø laikais likæs naðlaitis, pateko lietuviø ðeimon ir buvo iðsaugotas uþmaskuotas lietuviðka Strimaièio pavarde ir lietuviø ðeimos gyvenimo rutina. Vëliau augo, mokësi ir auklëjosi svetimo komunistinio reþimo vieðpataujamoj, bet vis tiek daugiausia lietuviðkoj aplinkoj, kuri jo atveju nugalëjo svetimàjà svetimàjà, ir ðtai dabar turime savo tarpe Ðtromà, ne tik pavyzdingai mokantá ir vartojantá lietuviø kalbà, bet ir paþástantá bei pergyvenantá Lietuvos padëtá, lietuviø tautos aspiracijas, kaip savas, ir besisielojantá jomis giliau ir intensyviau uþ daugybæ metrikiniø grynakraujø lietuviø. Gimimas nepadarë to þmogaus þydu nors formaliai to vardo bei giminystës jis ir neiðsiþada. Lietuviðka aplinka já ið maþumës iðugdë lietuviu viu. Jokio „apsisprendimo akto pasiskelbti lietuviu” jam neteko atlikti: toje aplinkoje, kurioje iki pat subrendimo iðgyveno, jis kaþkuriuo aiðkiai nenustatytu metu pasijuto lietuviø tarpe savas, kaip ir kiekvienas lietuvis. Jei þmogus visa savo sàmone, intelektu ir jausmais jauèiasi susiliejæs su tauta, tai argi jis nepriklauso tai tautai, nepaisant jo tëvø tautybës? Ar bûtø koks skirtumas, jei to asmens tëvai bûtu neþinomi, arba bûtø sudaryti suklastoti dokumentai, rodantys jo tëvus neva buvus grynakraujus lietuvius? Vis tiek tai bûtø tik tas pats asmuo kaip dabar, tos paèios iðvaizdos, to paties charakterio, to paties intelekto, tø paèiø paþiûrø... --Tai kaip dabar susitaikysim su Lietuviø Charta, su ta mûsø Bendruomenës evangelija, kai paèiame pirmajame jos sakinyje atrandame nenuginèijamø faktø aiðkiai demaskuotà klaidà?

161

Turbût patogiausá kompromisà siûlo patarlë, sakanti, kad ápratimas tai antras prigimimas. Prileiskime, kad Chartos autoriai, skelbdami, kad tauta esanti prigimtoji þmoniø bendruomenë, ið tikrøjø turëjo galvoje áprastoji áprastoji, atseit, tokia sava, tartum bûtø lyg ir prigimta… Ið tikrøjø juk tautinë sàmonë ir visi tautiniai savitumai, visø pirma tautos kalba, ir yra ágyjama ne indokrinacija, ne paklusnumu reikalavimams ar ásakymams, o kaip tik ápratimu prie to, susigyvenimu su tuo, pamëgimu to, netgi lyg ir ásimylëjimu á tai, kas yra tauta ir kas tatai bûdinga. --Uþsklandoje dera pripaþinti, kad biologinis momentas tebeturi tautoje savo vietà vien jau todël, kad tautieèiai ugdydami naujas tautieèiø kartas daugiausia gi ugdo savo, o ne svetimus vaikus. Bet tai ne pagrindas tauta laikyti prigimta lygiai taip, kaip nëra pagrindo religijà laikyti prigimta, netgi jei kone visi tëvai per kartø kartas auklëja savo vaikus tam tikroje religijoje. Akiraèiai, 1979. Nr.9(113)

162

IÐEIVIJOS VISUOMENËS GYVENIMO KASDIENYBË IR AKTUALIJOS „Pas mus viskas demokratiðka!” Kai á Lietuvà apsilankydavo amerikieèiai lietuviai, tai labai daþnai primindavo mums, kad, girdi, „Amerikoj tai viskas demokratiðkai, pas mus ponø nëra!”. Ir dabar, susitikæ naujai atvykusius, senieji amerikieèiai lietuviai retai kada iðkenèia to paties nepriminæ ir tuo nepasididþiavæ. Koks gi tas skirtumas tarp Lietuvoje buvusio „poniðkumo” ir to Amerikos garsinamo „demokratiðkumo”? Þinoma, pabrëþiant, kad èia kalbama ne apie demokratijà valstybinëje santvarkoje, o apie þmoniø paproèius, apie jø santykiavimà. Paþvelgus ið arèiau, ir vël noris pakartoti tà patá: „Kaip þemëje, taip ir danguje...” Tiesa, èia ðiek tiek vëliau nusiimama skrybëlë tokiose vietose, kur Europoje jà kiek anksèiau nusiima, èia greièiau nusivelkamas ðvarkas ten, kur Europoje to dar varþomasi... Èia maþiau sutiksi tø rafinuotø mandagumo „reveransø” pasisveikinimuose bei pasikalbëjimuose, kuriais Europoje gal daugiau pasiþymi prancûzai (oi toli jau nebe!) ir lenkai, bet Lietuvoje irgi maþai tebuvo... Joks kitoks „demokratiðkumas” santykiavime tarp þmoniø nekrenta á akis. Tiesa, lietuviø tarpe kai kur vengiama vartoti þodþiai „ponas”, „ponia”, „panelë”... Betgi ir mes Lietuvoje ir ne Linkuvoje – ne dël kokiø „demokratiðkø” sumetimø, o daugiau dël to, kad tie þodþiai vis dëlto svetimi, álindæ á mûsø kalbà ir besilaikà, kad neturime jiems gero pakaitalo. Daþniausi „ponø” prieðininkai Amerikoje, net lietuviðkai kalbëdami, be jokiø svyravimø vartoja „Mister, „Missis”, „Miss” ir net „Lady”, nors kai kuriuos labai sunku ir net neámanoma átikinti, kad tai yra tas pats... Daugelis èia pabrëþia, kad, girdi, èia pas mus tai visi lygûs, visiems vienoda pagarba ir nëra jokiø privilegijø – ar tu mokytas, ar nemokytas, ar tu koks aukðtas pareigûnas, ar paprastas darbininkas. Bet neilgai tereikia èia tarp þmoniø pabuvoti, kad ásitikintum, jog ðiame tvirtinime yra labai daug savæs apgaudinëjimo. Tai netiesa. Socialinës padëties skirtumai kaip tik labai juntami ir net pabrëþiami. Gal tik tuo skirtumu, kad Europoje respekto tendencija daugiau yra nukreipta á intelektualines pozicijas visuomenëje, èia daugiau á materialines: èia gal „100.000 doleriø vertas” asmuo daro daugiau „áspûdþio”, negu, pavyzdþiui, koks nors universiteto rektorius...

163

Europoje (tik ne Lietuvoje) kai kur bent iki ðiol daugiau respekto gal buvo kreipiama á ðeimos „kilmingumà”, o èia principe á tai lyg ir nekreipiama dëmesio, bet vis dëlto... Pavyzdþiui, kad Rockefelleris vedë lietuvio imigranto dukterá, tai nemaþa èia buvo ir pasipiktinimo, kodël á tokià ðeimà áëjo ne kokios senos þinomos amerikieèiø ðeimos duktë... Lyg èia visi nebûtø imigrantai... O kas ðiandien Amerikoje bûtø kreipæs dëmesio á jaunuosius Rooseveltus, jeigu jie nebûtø F.D. Roosevelto sûnûs? Pasakoja, kad èia ligoninëse tarp paprastø ir vyresniøjø seserø pabrëþiamas skirtumas net tokiu bûdu, kad jaunesniosios seserys (ne amþiumi, o uþimama vieta jaunesniosios) bendroje valgykloje neturi teisës sëstis prie to paties stalo su vyresniosiomis, o darbo metu vyresniajai seseriai á kambará áëjus, jaunesnioji neiðdrásta atsisësti. O kà jau bekalbëti apie vieðøjø tarnybø pareigûnus! Mes pasakytumëm, kad tai kaþkoks vergiðkumas, o èia, toje iðgarsintoje demokratijoje, taip priimta... Studentø daugelis á universitetà atvaþiuoja automobiliais. Profesoriai paprastai ateina pësti, geresniu atveju dviraèiu atvaþiuoja. Jø atlyginimas neleidþia automobilá laikyti. Bet jeigu mokslo ástaiga yra nedideliame miestelyje, tai profesorius, nors jam ir labai reikia biudþeto skyles lopyti, negali leisti savo þmonai eiti dirbti á fabrikà, kadangi tai... negarbinga! Nors visi labai daþnai primena, kad èia, Amerikoje, niekas neþiûri, koká darbà dirbi, nes èia demokratija! Primenama gana daþnai, kad Amerikoje tarnaièiø tai jau neturësite, èia ne Lietuva... Bet kai kas nors pasako, kad prieðingai, norëtø tarnaitæ ne samdyti, o pati gauti tarnaitës vietà, tai paprastai tie patys demokratai su pasibaisëjimu á tai paþiûri: kaip tai – eiti tarnaite, moteriai, turëjusiai „geresná gyvenimà”? Ne, taip negalima leisti, reikia jau kaip nors kitaip! O tarnaièiø profesija Amerikoje taip pat yra, matyti, nemaþa, nes sekmadieniø laikraðèiai turi iðtisus puslapius jø paklausø ir pasiûlymø. Tik tarnaitë namuose samdyti èia yra daug didesnis liuksusas, negu tai yra Europoje, be to, –ji ið tikrøjø èia maþiau reikalinga, nes namø ruoðos darbus galima daug lengviau atlikti. Bet kas pakankamai turtingas, neatsisako kartais net ir nuo keliø tarnaièiø samdymo ir jokia demokratija to nesukliudo... Beveik kiekvienuose tø mûsø didþiøjø demokratijos garsintojø namuose rasi iðtisà eilæ rûpestingai surinktø ir matomose vietose pakabintø fotografijø, kuriose namø ðeimininkai viena ar kita proga yra nusifotografavæ su garbingais þmonëmis þmonëmis. Vienas didþiuojasi fotografija savo vestuviø, kuriose dalyvavo bent du ar trys þymûs to miestelio biznieriai, kitas laiko istoriná paminklà ávykio, kada jis sëdëjo prie vieno stalo su miesto majoru (burmistru), treèias po stiklu laiko áamþintà ávyká, kada jis buvo toje paèioje salëje, kur buvo kongresmenas ar senatorius... Ir pas mus galëjai matyti pagarboje laikomas nuotraukas su klebonu, virðaièiu, nekalbant jau apie apskrities virðininkà arba kai kur ir ministerá ar net prezidentà. Bet pasididþiavimo tuo èia daug daugiau. Parapijos vargonininkas ir vietos visuomenës veikëjas varþosi ir èia, kaip ir kitur, uþeiti á „bet kokià” karèiamà, nes jis jauèiasi, kad gali tuo paþeisti savo orumà kitø

164

akyse. Vieni pas kitus èia sveèiuotis þmonës èia maþiau turi paproèio, kaip Lietuvoje, bet jeigu jau lankosi, tai irgi kaþkaip savaime „toki pas tokius”. „Profesionalai”, t.y. advokatai, gydytojai, ypaè jeigu jie nëra ásisukæ plaèiau á visuomeniná darbà, faktiðkai nieko bendro neturi su paprastais darbininkais, nors ðie kartais esti net ir turtingesni. Bendruose pobûviuose sveèiø susodinimas prie stalø ir pakvietimas „tarti þodá” socialiniam rangui atitinkama eile èia sudaro rengëjams rûpesèiø gal net þymiai daugiau, nei tai sudarydavo pas mus Lietuvoje, ir rengëjø klaidos ðioje srityje, pasirodo, kelis metus neuþmirðtamos, jos kartais turi átakos net labai svarbiems reikalams... Mes Lietuvoje uþsienieèiams rodydavome Paþaislio baþnyèià ir kartais Puntukà. Gal kai kam ið mûsø bûdavo ir keista, kodël tie þiûrovai per daug nenustebdavo tas áþymybes pamatæ... Mûsø bièiuliai amerikieèiai naujai atvykusiems visø pirma nurodo á savo paproèiø demokratiðkumà. Ir nesistebëkime, jeigu jiems keistai atrodo, kai kas nors prasitaria, kad toks paproèiø demokratiðkumas nëra neregëta naujiena... Mûsø kelias, 1948 06 03. Nr.23(135).

Pasiryþimas ir stabdþiai. Kokios reikia ir kokià galima iðleisti enciklopedijà? Vienas ið didþiausiø pasiryþimø mûsø ðio meto kultûriniame gyvenime, be abejonës, yra pasiryþimas iðleisti „Lietuviø Enciklopedijà”. Tai, galima sakyti, ne tik pasiryþimas, bet ir staigmena. Bet, kaip ir paprastai visuomeninio pobûdþio sumanymas, taip ir èia, atsiranda stabdþiø. Bematant iðdygo patarimø: „Gerai, bet kam mums reikia pilnos enciklopedijos!? Iðleiskim maþesnæ, vien tik lituanistikos klausimais, tai yra, tokià, kurioje bûtø átraukti tik lietuviø tautà lieèiantieji dalykai, apie kuriuos kitose enciklopedijose neraðoma”. Patarimas, bent ið pirmo þvilgsnio, daro teigiamo áspûdþio. Vien lituanistikai skirta enciklopedija bûtu maþesnë, taigi „savaime suprantama” pigesnë (koks jautrus argumentas!). Antra – didelá uþsimojimà ávykdyti sunku, o maþesnë enciklopedija iðleisti bus, „savaime suprantama”, lengviau. Praktiðka iðvada – susilaikykim nuo didþiosios enciklopedijos uþsakymo, tegul leidëjas pakeièia savo nusistatymà. Praktiðka pasëka – sumanymà sustabdyti ir likti ir be bendros, ir be... lituanistinës enciklopedijos enciklopedijos. KÀ LENGVIAU IÐLEISTI?

Kalbëjausi tuo klausimu su enciklopedijos leidimo sumanytoju ir organizatorium J. Kapoèium. Ir klausiau, kodël gi ið tikro jis nesitenkina maþesniu ir, kaip sakoma, reikalingesniø uþsimojimu. Jo atsakymas labai trumpas:

165

– Duokite man parengtà grynai lituanistinës enciklopedijos medþiagà – tuojau pradedu spausdinti! Tada bendros, pilnos enciklopedijos leidimo klausimas atkristø. Bet tos medþiagos nëra parengtos. Jà parengti – keleto metø darbas. – Tam að neturiu tiek pinigø, – sako J. Kapoèius. – Ir neþinau, ar ið kur nors kitur jø bûtø galima gauti tiek, kiek reikëtø. Èia jau kiekvienam akyse pasirodys klaustukas. „Kas tai? Nëra pinigø lituanistinei enciklopedijai, o yra didesnei?” Paslaptis esama ðtai kur. „Lietuviø Enciklopedijos” didþiausia iðlaidø skylë ir bus lituanistinës medþiagos parengimas. Kita medþiaga medþiaga, naudojantis jau Lietuvoje iðleistàja enciklopedijos dalimi, bei kitais ðaltiniais, gali bûti paruoðta, palyginti, greit, nesunkiai ir nebrangiai. Pirmieji tomai gali pasirodyti 1953 metais. Juose jau ir lituanistinës medþiagos atitinkama dalis gali pasirodyti, neádedant tam ypatingai dideliø pastangø. Pirmiesiems tomams iðëjus jau susidarys apyvartos kapitalas kapitalas, kuris, jei tik bus enciklopedijos prenumeratoriø reikiamas skaièius, leis ne tik spausdinti tolesnius tomus, bet taip pat iðlaikyti ir reikiamà redakcijos bei bendradarbiø ðtabà ðtabà, kuris tuo paèiu metu ne tik galës patiekti bendruosius enciklopedijos dalykus, bet kartu rengs ir enciklopedijon áterptinà visà lituanistinæ medþiagà medþiagà. Koks skirtumas? Ogi toks, kad rengiant vien tik lituanistinæ enciklopedijà, reiktø jau dabar suorganizuoti apmokamà redakcijà ir bendradarbiø ðtabà, o pirmasis tomas galëtø pasirodyti gal tik po kokio trejeto metø. Kol nëra nei vieno tomo, tol visas darbas turëtø bûti atlyginamas vien tik ið leidëjo kiðenës, nes ið anksto rinkti prenumeratà tokiam dalykui negalima nei galvoti. O leidþiant pilnà enciklopedijà, pradþia greit galës bûti apèiuopiama. Leidëjas ryþtasi savo lëðomis rizikuoti pirmam tomui iðleisti ir antram parengti. Pirmajam pasirodþius, jau susidarys bent 20 su virðum tûkstanèiø doleriø apyvartos kapitalas, kuris, iðleidþiant tolesnius tomus, nuolatos pasipildys. Pagal apskaièiavimà, pasipildymas vyks maþdaug tokiu paèiu tempu, kokiu turës bûti daromos ne tik spausdinimo, bet ir medþiagos (ir lituanistinës medþiagos!) rengimo iðlaidos. Leidëjas pradþiai ir dabar turi ádëti nemaþà pinigø sumà bei daug organizacinio darbo, taèiau ne tiek, kiek reiktø pradþioje, nieko negaunant, ádëti á vien tik lituanistinës enciklopedijos pirmø dviejø tomø parengimà. Nors tai ir paradoksiðkai atrodo, bet ið tikrøjø taip iðeina, kad didesnæ enciklopedijà ðitokiose aplinkybëse iðleisti yra lengviau, negu maþesnæ, vien tik lituanistinæ... (J. Kapoèiaus apskaièiavimu, 4–5 tomai vien lituanistinës enciklopedijos kaðtuotø ne maþiau, kaip 20 tomø bendros, o prenumeratoriø ratas bûtø siauresnis. Bûtø galima leisti imant prenumeratà ið anksto ir bent po 50 doleriø uþ tomà...). TAI YRA SAVOTIÐKAS KULTÛROS FONDAS

Kiek kartø jau kalbëta, kad reikia sudaryti koká fondà, ásteigti koká „kultûrininkø rezervatà”, kad bent dalis þymesniøjø mûsø kultûrininkø galëtø bûti iðtraukti ið

166

fabrikø ir galëtø atlikti mums bûtinai reikalingus darbus. Padejuojame, kad mûsø mokslininkai bei raðytojai „rûdija” visai ne savo specialybës darbu uþsidirbdami duonà, ir vël taip paliekame. Enciklopedijos leidimas bus kaip tik toks fondas, kur pradþioje keli, vëliau net ir keliolika mûsø mokslininkø galës bûti átraukti á pageidaujamàjá darbà ir galës ið to pragyventi pragyventi. Ir tas fondas susidarys ne ið kokiø aukø, bet ið pajamø pajamø, kurios galës vaisius Toká fondà galima sudaryti tik bûti gautos, patiekiant apèiuopiamus darbo vaisius. neatidëliojant pradëjus tuos darbo vaisius tiekti. O tai ámanoma tik leidþiant pilnà enciklopedijà, bet ne laukiant dar trejetà metø, kol galëtø pradëti rodytis susiaurintos lituanistinës enciklopedijos tomai. Ar tikrai toks fondas susidarys? J. Kapoèius, nors ir laikomas nepataisomu optimistu (ypaè dël ðio savo pastarojo manymo), yra drauge ir tiek realistas, kad yra nusistatæs „eiti á maðinà” tik tada, kai bus bent 3,000 enciklopedijos uþsakymø. Ar jø tiek bus? Per pirmà porà mënesiø, kaip veikia prenumeratos rinkëjø tinklas (reikia pripaþinti – gana tobulai suorganizuotas), jau yra gauta per 1,000 uþsakymø uþsakymø. Nejaugi neatsiras dar du kart tiek lietuviø Amerikoje bei kituose kraðtuose, kurie panorës ir sau ásigyti ir savo atþalynui palikti, arba á Lietuvà parsiveþti, toká paminklinës reikðmës leidiná? Juk ið prenumeratoriaus tai nereikalauja jokios rizikos, ir nereikalauja dideliø iðlaidø. Jei net po tris tomus per metus iðeitø – tai kà reiðkia per metus sumokëti 22 su puse dolerio? Ir mokëti niekas nepraðo tol, kol nieko nëra: iðeis tomas, paðtininkas atneð, tada sumokësi pusaðtunto dolerio. Yra net tokiø atsargiø, kurie sako, kad enciklopedija tik tada vertinga, kai ji yra visa. O kas, girdi, uþtikrins, kad ji bus iðleista iki galo? Pamanykite tiktai: gal iðeis 20 tomø, jie man kaðtuos net 150 doleriø (!), o 21-mas ir nebeiðeis, taigi, Z raide prasidedanèiø þodþiø paaiðkinimø að jau ir nebeturësiu, mano pusantro ðimto doleriø bus nuëjæ perniek... Argi? Lietuvoje enciklopedijos iðëjo tik 9 tomai, iki I raidës, o ir tai, jei að ðiandien po ranka tuos tomus turëèiau, jie daþnai man bûtø labai vertingi. Deja, jie pasiliko tenai. Ir buèiau laimingas, jei nors ir tiek galëèiau atgauti, net ir uþ daugiau kaip 70 doleriø... Leiskime, tà darbà gali ir vël kas nors nutraukti. Sakysime, pasaulinis karas ar ðiaip kokia didþiulë katastrofa. Bet tiek jau tikrai galima rizikuoti. O argi didelë bûtø bëda, jei net tik vienà tomà tegautumëm uþ 7,50. Þinoma, tokiu atveju nedaug naudos turëtumëm, bet kad tai bûtø toks milþiniðkas nuostolis, dël, kurio pavojaus reiktø visà sumanymà stabdyti, tai tà gëda, regis, bûtø ir iðsitarti. Jei jau kas ðiame reikale rizikuoja, tai tik Kapoèius... TURIME PROGÀ

Tikrai, ðiuo atveju turime progà ásigyti kiekvienam (á dvasinæ tamsà nenorinèiam tyèia nertis) lietuviui brangø turtà, ir ásigyti be rizikos, palyginti, labai pigiai. Turime

167

progà ir, be ypatingai dideliø pastangø bei didelio triukðmo, sukurti tai, kuo visa iðeivija ateityje tikrai galës pasididþiuoti. Enciklopedijos iðleidimas ðitokiose sàlygose tikrai bus daug didesnis paminklas ir lietuviðko ryþtingumo árodymas, negu jos iðleidimas normaliose sàlygose, savos valstybës pastogëje. Nejaugi nepasinaudotumëm tokia proga? Po keleto metø, kai darbas bus baigtas, kiekvienam, kas turës savo bute ar net kelioninëje dëþëje „Lietuviø Enciklopedijà” (o jai turëti ne bûtinai reikia iðtaigingo buto, kaip to kai kas pageidauja...) bus tikrai malonu. Dirva, 1952 10 30. Nr.30

Amerikos prieangyje Dabar jau bûsiu du kartus keliavæs ið Europos á Amerikà, ir abu kartus per Anglijà. Anglijoje gyvenantieji greièiausia uþsigaus dël to kraðto prilyginimo prie Amerikos prieangio, nes visi jie laiko save Europoje gyvenanèiais ir europieèiais. Bet ið tikrøjø, atsidûrus Londono gatvëse, ypaè ðá kartà, man jau buvo sunkoka spræsti, ko èia daugiau: ar europiðkumo, ar amerikietiðkumo... Visø pirma kalba, paraðai ir visa eilë iðvirðiniø poþymiø daug kuo primena Amerikà. Tik èia daugiau senø laikø palikimo. Visiðkai suprantama, kodël yra to panaðumo. Juk Amerikos gyveniman daugiausia paproèiø ir stiliaus yra atneðæ emigrantai ið Anglijos, tiksliau tariant, ið visos Didþiosios Britanijos. Tik naujø aplinkybiø ir susimaiðymo su kitais emigrantais átakoje èia susidarë visa eilë naujø bruoþø, kuriø Anglija neágijo ir pasiliko daugeliu poþiûriø artima ir Europai. Pagaliau, juk ir pati Amerika ne taip jau ypatingai nuo Europos skiriasi, ypaè, kad daugelis iðvirðiniø (ir gal net gilesniø) Amerikos gyvenimo bruoþø pastaruoju laiku skubiai persimeta ir á visà Europà, neiðskiriant net tokiø senovës kultûros þidiniø, kaip Roma arba Atënai... Vis dëlto yra ir skirtumø tarp Amerikos su Anglija. Per kelias dienas visko negi palyginsi, bet vienas skirtumas ypatingai krinta á aká susitikus su Anglijos naujakuriais lietuviais. Tai pragyvenimo sàlygos, ypaè uþdarbiai. Kai jie ima minëti uþdarbius, kai pamini savaitinius uþdarbius, vis kaþkaip sunku iðkæsti nepaklausus: kaip? Ar að gerai supratau ? Ar per savaitæ tiek? Ne per dienà? Nedrástu minëti tiksliø skaièiø, net neuþsiraðinëjau jø, taèiau man atrodo, kad daþniausiai girdëjau minint uþdarbius – penki, septyni svarai... Ir nesu tikras, ar teko sutikti daugiau kaip porà asmenø, minëjusiø (savo ar kitø) uþdarbá, iðreiðkiamà dviþenkliu skaièiumi (dviþenkliu, kurio pirmasis þenklas yra l, o ne 2 ar 3...). Turint galvoj, kad 10 svarø yra apie 27 doleriai, iðeina, kad retas kas ið mûsø tautieèiø tenai uþdirba tiek, kiek Amerikoj bedarbio paðalpos vienam asmeniui mokama... O kai pasiþiûri á kainas ir doleriais iðverti, tai jos toli graþu ne tiek daug atsilieka nuo amerikiniø kainø, arba kai kur net prieðingai: ne tik neatsilieka, o jas netgi pralenkia. Tai kaip gi jie tenai iðsiverèia?

168

Prisipaþinsiu, man tai pasiliko máslë, kurios per ðeðias dienas ir tas paèias ne ekonominëms studijoms paskirtas, nei nebandþiau atspëti. Tik maèiau, kad kaþkaip verèiasi. Tiesa, automobiliais labai maþa kas tevaþinëja, o jei vienas kitas ir vaþiuoja, tai tik „blusomis” (atseit, Volkswagenais ar kitais panaðaus tipo automobiliais), kurios yra uþvieðpatavusios ir Prancûzijos, ir Ðveicarijos, ir Italijos, ir Vokietijos, ir þymia dalimi Anglijos gatves bei kelius. (Tik Graikijoje vyrauja didieji amerikiniai automobiliai.) Bet namai – „nuosavi” (nuosavi kabutëse, nes kiek ant jø stogø yra skolø uþgulusiø – kam gi klausti ir nuotaikà gadinti!) – nëra retenybë Bëgo ið èia geresniø ekonominiø sàlygø ieðkodami daugelis, ir daugelis jau iðbëgo, daugelis ir dabar dar galvoja bëgti, bet lyg ir jau nebe taip skuba, vadinasi, galvoja pagalvodami: gal bëgsim, o gal dar èia kaip nors iðsilaikysim... Bet kaip iðsilaiko su tais uþdarbiais – paðalieèiui vis tiek lieka máslë, o tiems iðsilaikantiems – meniðka specialybë. --Ir vis dëlto, Anglijos Lietuviø Bendruomenë, skaièiumi prilygstanti vidutinæ Amerikos vieno miesto lietuviø kolonijà, sugebëjo ásikurti sau du þidinius, tokius, kokiø nesugeba ásikurti net kai kurios gana nemaþos amerikinës lietuviø kolonijos. Atsirado tenai pakankamai entuziastø, pasiryþëliø, kurie sugebëjo ásteigti – ágyti vietos lietuviams namus Londone ir vasaros sodybà uþmiestyje. Ir tai ne ðiaip kokias landynëles – paðiûres, o namus ir sodybà, kad yra ko paþiûrëti! Ypaè ið lauko. Namai Londone ið lauko atrodo lyg kokia turtuolio rezidencija! Viduj, tiesa, dar daug ko reiktø. Tenai tebevyrauja su visokiais trûkumais atkakliai kovojanti improvizacija. Bet galimybës didelës. Èia ir redakcija, ir organizacijø centrai, susirinkimø – pobûviø salës, ir vieðbutis – pensionatas, ir valgykla, ir – paèioj gelmëj – „Rago Baras”. Visur, kur dar reikia taisymo, atnaujinimo, atðvieþinimo, tinkamesnio apstatymo ir, þinoma, papuoðimo – menininko rankos (o, kad bûtø jëgø nukelti á ten keletai mënesiø V. Andriuðá su Brièkum ið Bostono, kurie iðpuoðë ALTS skyriaus namus!). Labai bûdinga (ir kartu kiek gaila...), kad „Rago Baras” turi bûti dar þymus ekonominio pamato akmuo namams iðsilaikyti. Jis ir glûdi „paèiame pamate”. Já ir dailininko ranka yra atitinkamai palietusi. Pagalvoji: nejaugi gerklë yra vienintelis kanalas mûsø tautieèiø pinigui nukreipti lietuviðkiems kultûriniams reikalams? Na, bet jeigu jau ðis „kanalas” yra vienas ið sëkmingøjø, tai gal geriau, kad per já irgi pinigas nueina lietuviðko þidinio naudai, negu daugelyje vietø jis nueina á svetimø karèiamininkø kiðenes... Tokios mintys ateina þiûrint á dailininko tame bare patiektus vaizdus, skatinanèius sekti „protëviø pavyzdþiais”, kurie rodo, kaip tie protëviai linksminosi alø – midø maukdami... Iðeivijoje taip verktinai reikalingi lietuviðki pasaulietiðki visuomeniniai þidiniai turi du stiprius konkurentus: karèiamos ir baþnyèios su vienuolynais. Að èia nesirengiu pasisakyti nei prieð vienus, nei prieð kitus, ir juo labiau nelyginu jø naudingumo visuomenei ar paskiriems þmonëms. Tik viena yra aiðku, kad tiems trims reikalams

169

mûsø þmoniø skiriamøjø lëðø proporcija nëra teisinga. Bûtent, ir karèiamoms ir baþnyèioms mûsø þmonës daug lengviau ir daug dosniau atiduoda dalá savo uþdirbamø pinigø, negu lietuviðkiems pasaulietiðkiems visuomeniniams – kultûriniams þidiniams. Nei karèiamos nei baþnyèios neturi vargo aiðkinti pinigø davëjams, kur kada ir kaip jie katrà dolerá sunaudos, ir niekas nereikalauja ið jø apyskaitø, niekas nedaro revizijø, o pinigus visgi gausiai neða. Joks kitas lietuviðkas reikalas tokiø privilegijø ið lietuviø visuomenës nesusilaukia, èia reikia daugybës aiðkinimø, átikinëjimø, graudenimø, sàmatø, apyskaitø, revizijø, o rezultatas – sulûþæ skatikai, uþ kuriuos beveik kiekvienas, kas jais operuoja, susilaukia pelnytø ar nepelnytø, bet labai nemaloniø priekaiðtø ir pasmerkimø... Ot, kad taip ásivyrautø mûsuose toks dësnis: dalinti tas lëðas lygiomis trims poreikiams. Jeigu kas nori ir melstis ir iðgerti, tai kad paskaièiuotø taip, kad jeigu doleris pragertas, tai po tiek pat skirti ir baþnyèiai ir pasaulietiðkiems visuomeniniams – kultûriniams reikalams. Jei kas negeria, tai per pusæ – baþnyèiai ir visuomenei. Jei kas nesimeldþia, bet geria – irgi per pusæ... Jei kas negeria ir nesimeldþia – viskà visuomeniniams reikalams, bet ne maþiau, negu kiti visiems trims dalykams iðleidþia. Tada ir pasaulietiðki visuomeniniai þidiniai atsigautø! Britanijos lietuviai, atrodo, bene bus, bent jø dalis, kiek arèiau prie to dësnio priëjæ. Negirdëjau, kiek jie tenai baþnyèiø bei vienuolynø pastatë, bet turi lietuviðkus namus ir lietuviðkà sodybà! Neþinau, kiek ir á karèiamas jie nuneða, bet teko matyti, kad bent dalá prageriamøjø atneða á tuos paèius namus bei sodybà. Gal tik reiktø dar keletà þingsniø toliau ta paèia linkme... --Sodyba – gyvø diskusijø objektas Anglijos lietuviø visuomenëje ir spaudoje. Bet ne tik jos ásigijimo rëmëjai, o ir skeptikai bei kritikai, apsilankæ joje, uþsikreèia romantiðku entuziazmu ir noru tà sodybà lietuviams turëti bei iðlaikyti. Atrodo ji net efektingiau, kaip Vasario 16 Gimnazija: ir rûmai, ir natûralinis gero valako ploto parkas, ir eþeriukas, ir maudymosi baseinas, ir... 200 metø amþiaus apleistas malûnas su neapskaièiuojamomis galimybëmis ekscentriðkai fantazijai... Jau ir ðià vasarà kelios deðimtys lietuviø ir net kitatauèiø praleido tenai atostogas, nors ir èia, kaip namuose, vyrauja tas pats provizoriumas. Galbût, èia reikalinga ir ekspertiðka akis su patarimais, kaip bûtø geriausia tà vietà ekonomiðkai sutvarkyti, þinoma, jei èia pasireikðtø nors truputá panaðaus dosnumo, kokio susilaukia savi ir net mums svetimi vienuolynai, tai jokios problemos nebûtø. Bet tuo tarpu... Daugelis, iðgirdæ, kad ðá rudená bene apsilankysiàs Anglijoj J. Baèiûnas, mano bûtinai já nusikviesti á tà sodybà ir jam parodyti. Nemanykite, kad jie toki akiplëðos ir praðys pinigø! Ne, jie mano, kad geriausia dovana sodybai ið p. Baèiûno gal bûtø jo ekspertiðkas padëties ávertinimas ir patarimai, kuriø ið to prityrusio tokiø vietø tvarkytojo tikisi tikrai iðganingø. Ir apskritai jie tenai praðë perduoti nuoðirdþiausá kvietimà visiems Anglijoj besilankantiems Amerikos lietuviams bûtinai uþsukti á Lietuviø

170

Namus Londone, o ið ten skirti keletà valandø laiko apsilankyti ir Lietuviø Sodyboj. Tie þidiniai, sukurti lietuviø, gyvenanèiø ekonominëse sàlygose, kurios mums, gyvenantiems Amerikoj, yra máslë, ið tikrøjø yra dar didesnë máslë. Ir ne tik máslë, bet ir malonaus susijaudinimo dvelktelëjimas, akivaizdþiai parodàs, kad lietuviðka ugnelë dar vietomis karðtai rusena. --Paminëjus Londonà, reta kam neprisimena ir Lietuvos vëliavos saugotojas toje diBalutis Kaip jis? – jau klausë daugelis, iðdþiausioje Europos sostinëje, ministeris Balutis. girdæ, kad lankiausi Londone. Prisimenu, nuo pereitø metø daþnai tekdavo sutikti já asmeniðkai paþástanèius ir nepaþástanèius, liûdnokai galva palinguojanèius: þinia, kad ministeris Balutis ligos pririðtas prie lovos, nelinksmai visus nuteikë. Ir eidamas á 17 Essex Vilias pats spëliojau: kaþin, ar teks su juo matytis prie lovos, ar gal pataikysiu tokiu momentu, kad bus pakilæs bent kiek pavaikðèioti po kambará. Bet buvau maloniai nustebintas, kai á pasiuntinybës oficialøjá kambará, kur kalbëjomës su p. Balicku, áëjo p. ministeris Balutis – kaip niekur nieko, apsirengæs „pilnoj formoj”, ir su kaklaryðiu, ir su ðvarku... Joks ligonis! Kalbëjomës apie tris valandas... Kità dienà dar matëmës, ir tas pasimatymas uþtruko net... 5 valandas, o po to p. Balutis net 3 ar 4 blokus palydëjo mane iki autobuso. Tatai pasakoju, norëdamas visus kiek galima vaizdingiau átikinti, kad p. Balutis, anot jo betariant, gana graþiai ið savo ligos „iðsilaiþæs”, nors ir turás bûti gana atsargus. Gerokai prijaudintas gausiø sveikinimø jo jubiliejaus proga, jis toliau kukliai, tyliai, atsargiai, bet budriai tebeina sargybà prie Lietuvos vëliavos ir visiems já prisimenantiems siunèia nuoðirdþiausius sveikinimus su geriausiais linkëjimais. Dirva, 1955 08 25. Nr.34

Nereikalingi pagraþinimai Pereitø metø pabaigoje eilëje laikraðèiø, buvo paskelbtas Pavergtøjø Europos Tautø Seimo posëdþiø apraðymas. Kalbu èia tik apie vienà to apraðymo pastraipà, imdamas jà pavyzdþiu pavaizduoti mûsuose plaèiai ásiðaknijusiai tiesos pagraþinimø ydai. Tokiu pavyzdþiu, þinoma, galëtø bûti imamas ne tik tas apraðymas, bet ir daugybë kitø praneðimø apie visokius mûsiðkës vieðosios, ypaè politinës veiklos ávykius. Pasirenku ðá pavyzdá tik dël to, kad jame pasakojama kaip tik apie mano dalyvavimà apraðomajame ávykyje, taigi gerai þinau, kaip ið tikrøjø buvojo, be to – tai leidþia ðiuo atveju neliesti kitø asmenø. „Atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá”... Apraðyme pasakyta: „V. Rastenis atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá á tai, kad sovietø perðamas ...” ir t.t.

171

Pareiðkime buvusi mintis ið esmës atpasakota teisingai, taèiau kaip su tuo „atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá”? Pagalvokime. Susirenka devyniø tautybiø politiniai iðeiviai ir nutaria priimti tam tikrà pareiðkimà, rezoliucijà, ðiuo atveju dël sovietiniø „taikingos koegzistencijos” pasiûlymø. Rezoliucija parengiamuosiuose posëdþiuose jau suredaguota, bendrajame didesniame susirinkime (PETS plenume) ji tik formaliai visø vardu nubalsuojama priimti. Priimta rezoliucija perspausdinama ir iðsiuntinëjama – daug kur: Jungtiniø Tautø sekretoriatui, delegacijoms, gal net uþsieniø reikalø ministerijoms, uþsieniø politikos komisijoms, laikraðèiams ir t.t. – ir tai, be abejo, yra pastanga reikiamai atkreipti á atitinkamà reikalà laisvojo pasaulio politikø, o jei pavyks, tai ir visuomeniø dëmesá. Ðiek tiek laukiamø vaisiø tokios pastangos duoda, bet ir tai butø perdaug pasakyaisvojo pasaulio dëmesys jau atkreiptas. ta, jei imtumëm teigti, kad tuo bûdu laisvojo Faktiðkai sunku net nustatyti, kiek kieno dëmesio tuo bûdu pasiekiama. Bent didþiøjø laikraðèiø dëmesio toki dalykai dabartinëse nuotaikose paprastai nepatraukia, arba jie to bent neparodo (retai kada apie tai teparaðo). Tokias rezoliucijas priimant laikomasi tam tikro „ceremonialo”, kaip ir kituose panaðiuose susirinkimuose, ypaè Jungtinëse Tautose. Bûtent, nors visi þino kad rezoliucija jau yra nusistatyta priimti ir niekas nebeturi ko nei prieð pasakyti nei pataisyti, vis tiek kiekvienos delegacijos vardu laikoma reikalinga kà nors dël jos pareikðti, „árodyti”, kad rezoliucija tikrai gera. Tie „árodinëjimai” neina á joká „laisvàjá pasaulá”, o pasakomi tik savo tarpe, kelioms ar keliolikai deðimèiø salëje esanèiø dalyviø, kurie visi tà puikiai þino, ir kuriø átikinëti bei kuriø dëmesá atkreipinëti á tuos dalykus jau nebereikia. Tos kalbos ar jø santraukos eina tik á PETS darbø (bei kalbø) spausdintas apþvalgas ir jos vargu ar atkreipia kieno nors dëmesá dabar dabar. Bet jos gal savo laiku turës reikðmës ðiø laikø istorijos tyrinëtojams, nes bus pavergtøjø, Europos tautø politiniø veikëjø „beldimosi á pasaulio sàþinæ” dokumentai. Istorikai, be abejo, ras, kad tarp visos eilës lëkðtumø èia bus buvæ pasakyta ir dideliø tiesø, kurios galës ne vienam ir ið didþiøjø politikos vadø akis pabadyti... Þinoma, gal PETS posëdþiø organizatoriai, atsiþvelgdami á tokias aplinkybes, tikslingai pasielgtø, jei PETS posëdþiuose pasektø Amerikos Kongreso pavyzdþiu ir patvarkytø, kad tos rûðies kalbø posëdþiuose faktiðkai nereikia sakyti ar skaityti, o gana tik papraðyti prezidiumà, kad nutartø átraukti raðtu parengtà pareiðkimà á spausdinamas apþvalgas (kaip ir daugelis Kongreso nariø pareiðkimø esti tik „Congressional Records” atspausdinami, bet niekad posëdþiuose iðtisai neskaitomi)... Ðitaip dalykams faktiðkai atrodant, prisipaþinsiu, man gana nejauku skaityti laikraðèiuose teigimà, kad „V. Rastenis atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá” á kà nors. Dievaþi, tai jau tikrai per spalvingas „pagraþinimas”!

172

„Nuðvietë koegzistencijos praktikà” Toliau toje paèioje pastraipoje buvo paskelbta, kad „Rastenis taip pat nuðvietë Lietuvos – Sov. Sàjungos koegzistencijos praktikà ir jos tragiðkus rezultatus Lietuvai”. Visa ta kalba, apie kurià praneðime pasakojama, truko apie... keturias minutes. Kiekvienas gali numatyti, kiek galimybiø tokiame pareiðkime suskubti ir laisvojo nuðviesti!! pasaulio dëmesiui á svarbius dalykus atkreipti ir dar tokiai didelei problemai nuðviesti Ið tikrøjø mano tame pareiðkime buvo maþdaug toks „nuðvietimas”: „Mes, lietuviai, jau turime tam tikro patyrimo koegzistencijos dalykuose. Lietuva savo laiku irgi koegzistavo su Sovietais, ir labai taikingai koegzistavo. Taèiau, kaip visiems þinoma, toji koegzistencija pasibaigë „K. O. egzistencija” (= „Knock Out” egzistencija)”. Labai abejoju, ar tà paprastà fakto paminëjimà (skirtà tik rezoliucijos priëmimo apeigai atlikti) galima laikyti ko nors nuðvietimu. Kà reiðkia „pagraþinimas” Klausydamiesi kieno nors per puoðniø pasakojimø lietuviai skeptikai paprastai sako nepagraþinimai... Visi gi þinom, kad tai yra mandagus pasakymas, – kaþin ar èia nepagraþinimai nepamelavai“... kuris reiðkia ne kà kita, kaip tik „kaþin ar nepamelavai Vertëtø, regis, bent kiek apvalyti pasakojimus apie mûsø vieðojo gyvenimo faktus nuo dirbtiniø pagraþinimø. Jie veda iliuzijø pasaulin ir daugelis pradedame nebesiorientuoti, kà mes ið tikrøjø darome ir kur stovime. Beje, minimoji pastraipa prasidëjo þodþiais „Lietuvos Delegacijos vardu V. Rastenis...” ir t.t. Pavergtøjø Europos Tautø Seimas yra sudarytas devyniø sovietinio vieðpatavimo aprëptø Europos tautø politiniø iðeiviø, arba, kaip tarptautiniu þodþiu sakoma – egzilø. Bendra PETS oficiali kalba yra anglø (nors vartojama kartais ir prancûzø kalba), ir angliðkai paskirø tautybiø delegacijos vadinamos bûdvardiðkai – Hungarian, Latvian, Estonian, Lithuanian, Polish Delegation etc. Lietuviðkai taèiau vietoj „Lietuviø Delegacija” linkstama sakyti Lietuvos Delegacija. Tai jau lyg ir Lietuvos valstybës delegacija... Ar, geriausiu atveju, – dar viena „tautos atstovybë”, ðalia tos, apie kurià jau seniai girdime... Man atrodo, kad tai irgi vienas ið dirbtiniø pagraþinimø. Dirva, 1958 01 30. Nr.9

Jei atvyks Chruðèiovas... Ið ciklo prieð (A. Gustaièio „iðpaþinty“ suformuluotà) ðûká: „Patriotinë pareiga – daryti tai, ko nepajëgiame!“

Chruðèiovui þalia ðviesa á New Yorkà atidaryta. Nuo jo pareis, ar jis èia pasirodys. Anot tûlo A. Pupelio (DRAUGE, liepos 25) iðdëstyto „tremtiniø balso“, èia esanèiø lietuviø (ir kitø vadinamø tremtiniø) pareiga – „parodyti visam pasauliui pasauliui... tikràjá

173

komunistø veidà... pravesti demonstracijas, paruoðti tinkamus plakatus, atspausdinti broðiûras ir þemëlapius. Spausdintoji medþiaga, nurodanti Maskvos diktatoriø atliktus iki ðiol uþgrobimus, þudymus, trëmimus turëtø ko plaèiausiai pasklisti visame þemës rutulyje rutulyje“. Visa tai „turi bûti atlikta organizuotai, bendradarbiaujant Vlikui, LLK, ALT, Liet. Bendruomenei.“ Nepraþiopsojo tas Pupelis priminti, kad toki dalykai turi bûti daromi „uþmirðtant visus ambicinius nesklandumus“, o taip pat ir uþtikrinti, jog veiksniai „mûsø eilinës visuomenës pritarimà ir paramà bendram darbui visuomet ras“. Taigi, uþdavinys duotas, priemonës ir vykdytojai nurodyti, parama uþtikrinta – ko daugiau bereikia! Kai tik Chruðèiovas pasieks New Yorko pakraðtá, visas þemës rutulys bus taip apsëtas broðiûromis, plakatais ir þemëlapiais, rodanèiais nedorus Sovietijos darbus, kad beveik saulë aptems, o Chruðèiovas susigëdæs apsisuks ir nudûlins atgal á Kremliø... Nes kas gi gali abejoti, kad ambicijas pamirðæ vieningi veiksniai, netgi eilinës visuomenës pritariami ir remiami, negalëtø to ávykdyti! Þinoma, jeigu paimtumëm, pavyzdþiui, nors ir vien tik tokio „U. S. News & World Reports“ þurnalo pastarøjø keleriø metø komplektus ir iðrankiotumëm ið jø apþvalgas, diagramas, þemëlapius ir dar pridëtumëm ið ten pat vedamuosius (David Lawrence) straipsnius skirtus Maskvos diktatoriø tikrajam veidui parodyti, susidarytø stori tomai literatûros, kaip tik tokios, kurià A. Pupelis ragina dar tik gaminti dabartiniø ávykiø proga.Visa tai paraðyta kompetentingai, vaizdþiai, átikinamai, anglø kalba, ir jau iðspausdinta ir paskleista tokiais klausimais besidominèiuose sluoksniuose maþiausia po keliolika deðimèiø tûkstanèiø egzemplioriø. O jeigu iðrinktumëm ið viso pasaulio spaudos ir radijo bei televizijos komentarø tokius straipsnius bei praneðimus, tai susidarytø kalnai raðtø, parodanèiø tikràjá sovietinës politikos veidà taip gerai, taip smulkmeniðkai, kad gal net ir A. Pupelis stebëtøsi, ið kur gi jie visa tai þino, ir turbût pamanytø, kad ar tik ne mûsø veiksniai tuos laikraðtininkus ir komentatorius bus pamokæ taip raðyti ir kalbëti... Tais visais raðtais tikrai turbût jau bûtø galima apkloti bent jau visas apgyventas þemës rutulio vietas. Kà mûsø veiksniai, net visus á vienà gardà suvarius, per visà savo buvusá ir bûsimà amþiø galëtø paraðyti, tai bûtø vis tiek lyg kurmarausis prieð Elbrusà, palyginus su tuo, jau paraðytu, iðspausdintu ir paskleistu raðtø kalnu. Tai ar verta tuðèiaþodþiauti uþsibrëþimu uþdaviniø, kurie jau atlikti ir atliekami daug didesniu mastu, ir kuriuos atlikti tikrai ne mûsø jëgoms? New Yorko policijos vadovybë jau dabar sujudusi, kaip apsaugoti Chruðèiovà nuo nemalonumø, kuriø galima tikëtis ið New Yorke gana gausiø politiniø pabëgëliø, turinèiø su Chruðèiovu begalybes neiðlygintø sàskaitø. Policija demonstracijø turbût neuþdraus, bet darys viskà, kad jos bûtø kiek tik galima toliau nuo Chruðèiovo ir jo palydovø, gal tiek toli, kad anie demonstrantø nei nematytø .... O vis dëlto – ko tokios rûðies triukðmais pasiekiama? Paguoda sau, kad „visgi padarëm, kà galëjom“! Bet, jeigu demonstracija tvarkinga, be skandalø, tai ji lieka

174

beveik ir nepastebëta. Jei ávyksta koks susirëmimas, ásikarðèiavæ demonstrantai sumindo porà uniforminiø kepuriø, sukruvina policininko nosá ir dël to keletas jø patenkà á „þaliàjà girelæ“, tada laikraðèiai paraðo (kaip ir apie kiekvienà skandaliukà). Bet demonstrantai, vietoj pasiekæ tikslo, patenka á vieðosios tvarkos ardytojø kategorijà. (Tokiø patyrimø jau turima ið New Yorke gana daþnø vengrø rengiamø demonstracijø.) Protestas yra bejëgiø ginklas. Daug yra atvejø, kada ir tas ginklas bûtina vartoti, ypaè kai jokio kito nebelieka. Bet protestas, deja, neiðvengiamai yra, ir bejëgiðkumo rodymas. Ar visada reikia garsintis bejëgiðkumu? Jei jau reikðti nepasitenkinimà ir kritikà, tai ðiuo atveju nuosekliau bûtø ne á Chruðèiovà ið tolo paðûkauti, o iðdëstyti nuomonæ tiems, kurie nepajëgia atsilaikyti prieð istorijos jau pasmerktø Miuncheno klaidø kartojimo pagundà. Tokios kritiko adresatai ðiuo atveju bûtø ne Kremliuje, o greièiau Londone Paryþiuje ar net Washingtone. Ðiems pareiðkimams nereikia masinio kepuriø svaidymo ir plakatais mosikavimo. Be to, ið anksto ásidëmëtina kad dël tokiø pareiðkimø, kaip jie bebûtø rimti, pagrásti ir átikinami, pasimatymai su Chruðèiovu vis tiek nebûtø atðaukti lygiai, kaip nebûtø, atðaukti dël galimø demonstracijø su plakatais ir broðiûromis. Skirtumas tik tas, kad rimtas (geriausia bendras ne kokiø nors vien mûsø veiksniø, o visø suinteresuotø tautø laisvës kovotojø) pareiðkimas bent nebûtø per skambus uþsimojimas sukelti tik smulkø, prasmës neturintá triukðmelá. Dirva, 1958 07 31. Nr.58

Kova ar vaidinimas? Chruðèiovas apsigalvojo. Tuo tarpu bus atkritæs reikalas spræsti, kaip já èia tinkamiau pasitikus. Bet klausimas, kas ið viso tokiais atvejais darytina, pasilieka gyvas. „Kepurininkø“ ðûkiai Prieð kiek laiko iðsitariau, kad verèiau neðûkaukime padarysià tai, ko nepajëgiame. O nepajëgiame „apipilti visà pasaulá“ plakatais, broðiûromis, atsiðaukimais. Nepajëgiame surengti ir „milþiniðkø demonstracijø“, kurios tiktai didþiulës bûdamos neturi prasmës. Nepajëgiame ir „tikrojo Sovietø veido parodyti“ plaèiau, ryðkiau ir átikinamiau, negu tai padaro didþiosios spaudos, radijo ir televizijos komentatoriø dalis. Tik dalis þurnalistø – komentatoriø tai daro (kiti daro ir prieðingai), bet kurie daro, tikrai nepadaro ðimteriopai daugiau, negu mes dar kà galëtumëm prie to pridëti. „Kepurëmis uþmëtymo“ entuziastø tarpe pastaruoju laiku labai mëgstama á tai ðtai kaip atsikirsti: Tai kà? Nieko nedaryti? Nebekovoti, pasitraukti, uþmigti, numarinti Lietu–Tai vos bylà?

175

Ir skamba seniai paþástami ðûkiai: – Tas laisvës nevertas, kas negina jos! – Iki paskutinio kraujo laðo kovosim! – Budime ir budësime, kol Tëvynë nebus laisva! O ið tolumos atsiliepia senas aidas: – Nei pëdos savo þemës be kovos neuþleisim!... Lawrence prieð Rastená... DRAUGO apþvalgininkas (rugp. 11) pasikvietë á talkà prieð Rastená net USN&WR [U.S. News & World Reports] vyr. Redaktoriø Davidà Lawrencà, cituodamas jo raginimà: „Privaloma kasdien kurdinti Chruðèiovo ausis jo þmogþudybiø ir tironijos faktais. Tegu diena ið dienos New Yorko miesto gatvëmis paraduoja pavergtøjø tautø giminaièiai su nuleistomis vëliavomis ant karstø, kol Chruðèiovas bus New Yorke, kad jisai þinotø, jog Amerikoje þudikai negerbiami. Tebûnie plakatuose paraðyta: „Welcome, Murderer!“. Ta D. Lawrenco nuomonë (raginimas) esanti daug realesnë ir mums tinkamesnë, negu Rastenio... D. Lawrence yra ið tø Amerikos laikraðtininkø, kuris pats vienas tikrajam Sovietø veidui atskleisti yra padaræs keleriopai daugiau, negu mûsø veiksniai ir veiksneliai per visà savo gyvenimà galëjo ar galës padaryti. Gal jis ið dalies ir mûsø kuklias informacijas yra panaudojæs savo nuomonei susidaryti, bet jis gali tiek padaryti todël, kad turi priemones ir galimybes, kokiø mes neturime ir neturësime. Mûsø plakatëliai, broðiûrëlës, jeigu ir pagaminame sukrapðtæ kiek savø skatikø, vargu ar gali susilyginti net ir su anos ant jauèio rago sëdëjusios musës „iðartomis vagomis“. Nëra smagu tà pripaþinti, bet kokia gi prasmë save apgaudinëti? Taèiau ðá kartà ir D. Lawrencas prabilo, lyg bûtø sumanæs reþisuoti melodramà. Jis suskaitë (ið statistikos), kiek New Yorke yra gyventojø, kilusiø ið Sovietijos uþimtø kraðtø, ir atrado jø apie pusæ milijono (jø tarpe beveik 15,000 lietuviø!). Ir vaizduoja, kad tas pusmilijonis senø, vidutiniø, jaunø þmoniø ir vaikø pasigamins (kelias deðimt tûkstanèiø?) karstø ir eis nuleidæ vëliavas ant jø, iðkëlæ plakatus „Welcome, Murderer!“... Jei bûtø!... O jei tokia demonstracija tikrai galëtø ávykti! Visi laikraðèiai, ne tik Amerikoj, apie jà raðytø, televizijoj, kino teatruose rodytø! Bûtø áspûdis! Ir tai: kokiø minèiø galø gale sukeltø tokia demonstracija? Nukentëjusieji, jø giminës slenka nuleidæ vëliavas ir galvas, pilni liûdesio ir bejëgio pasipiktinimo. Stiprios policijos uþtvaros saugo, kad jie neprislinktø perdaug arti prie „didþiojo sveèio“, kad

176

nesugadintø jam nuotaikos, kad nesupykdytø. Laisvø kraðtø valdþiø galvos sëdi su tuo sveèiu prie vieno stalo, kaip lygûs su lygiu (nors jis plakatuose ir „Murderer“ vadinamas...) ir ieðko bûdø, kaip su juo susitaikinti, kaip ir kiek deðimèiø milijonø þmoniø, tegu ir nenorom, palikti jo valioj, kad „bûtø geras“... O praeiviai, pusiau smalsiai, pusiau abejingai þiûri á demonstracijà, kaip á liûdnos melodramos vaidinimà atvirame ore... Bet nebus... TOKIOS demonstracijos, taèiau nebus. Didþ. gerb. redaktoriaus D. Lawrenco sparnuotas ðûkis ðá kartà nerealus. Nei jis, nei talentingiausias tokiø dalykø organizatorius New Yorke Bela Fabianas, nei juo labiau mûsø komitetai tokios demonstracijos nesuorganizuos. Realybë yra tokia, kad gali bûti kalba apie tûkstantá kartø menkesnæ demonstracijà (500 vietoj 500,000). Tokiu atveju, ðaunusis demonstracijos áspûdis susitrauktø iki nieko, o liûdnoji jos pusë atrodytø dar liûdnesnë. Tai ne teorija, o patyrimas ið praktikos, nes ðiame „kovos fronte“ man teko asmeniðkai dalyvauti beveik visais atvejais, kiek jø tokiø buvo „New Yorko ruoþe“. Visai kitaip atrodytø, jei D. Lawrence siûlytø taip demonstruoti, pav., visiems Amerikos karø veteranams! Ne NIEKO, o NIEKØ nedarykim Ar tai siûlymas nieko nedaryti? Ið kur tokia mintis? Jei kas blogai nugirdo, tai kartoju: siûlau nedaryti niekø, o ne nieko nieko. Kà daryti – atskira kalba. Dabartinio sujudimo atveju Lietuvos klausimas buvo deramai primintas Jungtinëse Tautose (LDÐ nota Gen. Sekretoriui, Gen. Konsulato iðsiuntinëti visoms delegacijoms ir spaudos agentûroms jos nuoraðai, ið ávairiø vietø raðyti redakcijoms bei radijo komentatoriams laiðkai ir t.t.). pavergtøjø Tautø seimo Gen. Komitetas be atvangos bombarduoja atitinkamas vietas (ir lietuviø vardu bei reikalu) telegramomis ir notomis. Nereikia turëti iliuzijø, kad dël to ávyks stebuklai, bet tai yra racionalios priemonës, kuriø pajëgiame griebtis, besistengdami, kad Lietuvos klausimas bûtø gyvas. Ðûkavimai ir raginimai, girdi, padarykime dalykus, kuriø tikrai niekas nepadarys ir nedarys – ðtai kas yra tikras bûdas nieko nedaryti. Tai ne kova, o tik vaidinimas ir tuðèiaþodþiavimas. Sakytum, toki ðaunûs pasiraginimai nuotaikà palaiko... Svaigalai irgi daþnà padaro labai „narsø“, o kas ið to. Dirva, 1958 08 18. Nr.63

Riðam raðytojà prie stulpo be teismo „Partizanø gadynë liks mûsø istorijoje, kaip skaistaus heroizmo amþiø akiraèius apðvieèià gaisai...“

177

„... perkeliant jø kovà á idëjinæ bei moralinæ plotmæ, mes niekad nesutiksime, kad jie stovëtø þemiau savo prieðø, kad pralaimëjo jø idëja...“ „Visus paskutiniuosius partizanus Landsbergis savo veikale iðþudo...“ „... autorius ið partizanø sàjûdþio padaro lavoninæ. Ið prieðingos pusës þûva tik tardytojas...“ „Tai visiðkas kraugeriø triumfas...“ „Jei Landsbergis savo veikalu norëjo nuvainikuoti partizanø, sàjûdá, tai jam visai pavyko...“ „Tik að nemanau, kad jam bûtø pavykæ tûkstanèiø lietuviø ðirdyse...“ Dirvos 11 nr.) V. Alantas. Kitais þoTokius sprendimus padarë ir paskelbë (Dirvos dþiais, bet tas paèias mintis pakartojo Drauge V. Kutkus ið Detroito (ne A. Kutkus, Lietuvos operos solistas). Beskaitant tuos sprendinius, lyg koks gràþtelis ëmë gilyn ir gilyn spraustis prisiminimas: kur að kà tik neseniai kaþkà panaðaus jau skaièiau? Ne taip narsiai, ne taip iðsamiai, bet kaþkas jau panaðiai kalbëjo... Suradau. Tai mûsø geras paþástamas, Augustinas Gricius, Tiesoje Tiesoje, ðiø metø sausio 25 d. kritikavo A. Gudaièio – Guzevièiaus, buvusio enkavedisto (todël kritikavo nedràsiai) naujà scenos veikalà, kurio meniniu poþiûriu kritikuoti jis nei nesikësino. Neátikëtinà narsybæ Gricius parodë, suabejodamas Guzevièiaus veikalo idëjiniu vertingumu. Jis raðë: „1940 metø birþelio mënesio dienomis laimëjusios liaudies tikslai nebuvo tik tie, kad á paleistø politkaliniø kameras bûtø sutupdyti Skuèas, Povilaitis ir kiti á juos panaðûs. Kovojusios liaudies tikslai buvo labai dideli, visai lietuviø tautai labai svarbûs. Tie tikslai turëjo bûti (m. p.) iðkelti ir pabrëþti“. Gricius taip raðo, kad taip raðyti reikalauja Sluckis. Sluckis reikalauja, kad reikalauja Snieèkus. Snieèkus reikalauja, kad reikalauja Chruðèiovas, kuris savo garsiajam dokumente apie literatûrà aiðkiai nurodë, kaip literatûros kûrinius vertinti ir ko ið jø reikalauti: „... spauda yra pagrindinis mûsø idëjinis ginklas. Ji turi kirsti smûgius darbininkø klasës prieðams... Vienas svarbiausiø principø yra nenutrûkstamas tarybinës literatûros ir meno ryðys su komunistø partijos politika... Literatûra ir menas vystosi vykstant idëjinei kovai prieð svetimos mums burþuazinës kultûros átakas, prieð atgyvenusius vaizdinius ir paþiûras, vardan mûsø komunistinës ideologijos átvirtinimo“ (Cituota ið Pergalës Pergalës, 1957 m. 10 nr.). Galbût ir mums èia, bevaizduojantiems kovotojus dël laisvës, kovotojus prieð prievartavimà, ypaè prieð kûrybos prievartavimà, prieð menininko pajungimà tik politiniuose centruose patvirtintoms idëjoms ir linijai, galbût reikia atsakyti prieðui jo paties ginklu ir... literatûros bei apskritai meno kritikai taikyti mutatis mutandis toká patá principà, koká nurodo naujasis bolðevikø iðminèius, nusimanàs apie viskà, taigi ir apie literatûrà, panaðiai, kaip ir jo ðiek tiek pasmerktasis Stalinas.

178

Atleiskite, bet minëtieji pasisakymai apie Landsbergio „Penkis stulpus“, man atrodo, paremti tokia paèia formule, kaip ir Chruðèiovo, tik á formulës simbolius ástatyti kiti konkretûs dydþiai. Nei per nago juodymà neginèiju niekam teisës ðitaip vertinti literatûros kûrinius. Nors, turbût, ne nuodëmë literatûrai taikyti ir kitoká mastà. Ypaè, kad daugeliu kitø atvejø mes kritikuojame, net smerkiame bekompromisiná meno pajungimà tam tikrai idëjinei linijai. O neiðkenèiu neprabilæs apie tà reikalà todël, kad dalykai nepasibaigë V. Alanto ar V. Kutkaus pasisakymais. Ðtai Darbininke Darbininke, ryðium su tais pasisakymais ir þinute, kad „Penkiø stulpø“ vertimas ar variantas anglø kalba rengiamasi vaidinti viename „Lambs Club“ teatre New Yorke, pasirodë samprotavimai, esà, gal ir tas teatras „rausvas“, jeigu toká Lietuvos laisvës kovotojus nuvertinantá veikalà griebia vaidinti... Nuo ðios pastabos atsiradimo momento padëtis ima atrodyti visiðkai rimta. Veikalo neskaitæ, nematæ, tik dviejø maèiusiø nuomonëmis pasiremdami, nekreipdami dëmesio á kitas irgi vieðai pasakytas kitokias nuomones, riðame prie stulpo raðytojà ir net teatrà, apie kurá, rodos, nieko nesam girdëjæ ir neturim jokiø duomenø apie jo „rausvumà“, „þalsvumà“ ar kokià kitokià „spalvà“. Tokiai padëèiai susidarius, gavau veikalà paskaityti. Kol veikalas neatspausdintas, o tik kartà kità scenoje vaidintas, dar nëra paranku smulkiau já nagrinëti, kadangi dar tik nedaugelis gali patys patikrint svarstomuosius faktus (veikalo turiná) ir vertinti vieno ar kito apie juos sakomas nuomones. Taèiau, jeigu jau yra vieðai tvirtinama, kad autoriui tuo veikalu pavyko nuvainikuoti Lietuvos partizanø sàjûdá, tai leiskite pareikðti ir tokià nuomonæ, kad – mano supratimu – autoriui kaip tik pusëtinai pavyko Lietuvos laisvës kovotojus reabilituoti ti, tai yra, atskleisti jø kovos tragiðkumà tragiðkumà, tà kova áprasminusá jø tikëjimà tikëjimà, toj kovoj sutiktas kliûtis ne tik ið prieðo pusës, o ir ið savo tarpo bei ið paèiø savæs; atskleisti jø atsparumà, tiesiog atkakpadëties beviltiðkumà ir vis dëlto iðlaikytà idëjiná, dvasiná atsparumà lumà aiðkaus fizinio pralaimëjimo akivaizdoj. Dar daugiau. Atskleidþiamas ir bandymas psichologiðkai persiorientuoti, pakeisti kovos metodus, á kuriuos ákalkuliuota kantrybë kantrybë, prisitaikymas prie aplinkybiø ir net ásiliejimas á patá prieðø tarpà, ir naujos kliûtys kliûtys, ðiuose metoduose irgi dygstanèios ne tik ið prieðø, bet ir ið savos prigimties. Gyvø liudininkø yra paliudyta, kad toki reiðkiniai tikrai buvo pergyventi, vyko ir ávairiausiomis formomis tebevyksta. Tai yra tiesa, o ne partizaninio sàjûdþio abstraktus vaizdavimasis vien tik ðviesiais heroizmo gaisais. Ar tà tiesà Landsbergiui visiðkai pavyko atskleisti? Èia, man regis, yra klausimas – iki kokio laipsnio. Nemaèius vaidinimø, ið kuriø daromos vieðai pasakytosios iðvados, sunku pasakyti, ryðkiai ar neryðkiai tatai buvo matyti scenoje. Tekste man aiðkios tos intencijos. Landsbergis partizanø kovà ir padëtá padëtá, matyt, yra supratæs kitaip, negu ji vaizduojama daugelyje mûsø vieðøjø deklaracijø. Ir gal tas supratimas stato á keblià padëtá

179

rutininæ propagandos linijà... Bet, turint prieð akis ne propagandinæ graþbylystæ, o dabar nebemaþà pluoðtà patikimø þiniø apie faktinæ padëtá atrodo, jog kaþin ar ne raðytojo meninë intuicija bus tiksliau nuvedusi á psichologines tos tragedijos gelmes. Ir didelis klausimas, ar raðytojas turëtø mokytis ið visuomenës veikëjø, kaip tà tragedijà interpretuoti, ar gal visuomenës veikëjams – Lietuvos vaduotojams ir publicistams bûtø pravartu paþvelgti, kà raðytojo intuicija atskleidþia. Paþvelgti ir gal pasvarstyti, ar kartais ne savàja linijà reikëtø rimtai perþiûrëti, vietoj riðus raðytojà prie stulpo netgi be teismo. Dirva, 1959 03 12. Nr.20

Paklydome tarp stulpø? Jei, anot prieþodþio, kai kas net tarp trijø berþø paklysta, tai nenuostabu ir tarp „penkiø stulpø“ paklysti... Todël atsiliepiu á V. Alanto ðûksnius („Dirvos“ 27 nr.) – galgi pavyks nustatyti, kas kur esam, ir gal taip bus lengviau ið to „miðko“ iðbristi... --„Penkiø stulpø“ autoriaus reakcija „Darbininke“ buvo ne ryðium su V. Alanto ir V. Kutkaus recenzijomis, o ryðium su „Darbininke“ pareikðtomis aliuzijomis. Aliuzijose, nors ir apkaiðytose klaustukais, kyðojo du átarimai: 1) kad autorius bene bus paraðæs bolðevikine idëja apkrëstà veikalà, 2) kad savo repertuaran tà veikalà priëmæs teatras bene bus ið tø, bolðevikinëms idëjoms simpatizuojanèiøjø. Su minëtomis recenzijomis autoriaus reakcija turëjo nebent tà netiesioginá ryðá, kad pirmoji „Darbininko“ aliuzija rëmësi tomis recenzijomis. „Skryningø“ laikais pasitaikydavo komisijoms pakiðtø átarimø, kad tas ar tas esàs buvæs palankus naciams, arba esàs kitoks nusidëjëlis. Paliestieji, ypaè kurie jautësi nekaltai átarti, savaime aiðku, gynësi. Negi jie turëjo denunciacijas „priimti gulomis“? Ið „Darbininko“ aliuzijø kyðojusieji átarimai prieð lietuvá raðytojà ir prieð jo veikalà teigiamai ávertinusá amerikieèiø teatrà, esamose aplinkybëse, tam raðytojui gresia, ir nepelnytai gresia nustojimu dalykø, kurie jam, greièiausia, yra daug reikðmingesni, negu vieta DP stovykloj ar viza Amerikon. Todël pats reagavimo faktas nëra koks,„negirdëtas neregëtas ásiðokimas“, o tik iðvada ið kitø sudarytos padëties. Ávairesniems to reagavimo vertinimams èia yra vietos nebent kalbant apie jo kokybæ. Galbût, kad A. Landsbergio pareiðkimus bus diktavæs dar tik negraþaus átarimo sukeltas pasipiktinimas, o ne teisinis patarëjas... Ðiame raðytojo reagavime nesugebu drauge su V. Alantu áþiûrëti antburnio recenzentams. Matau jame ne daugiau, kaip tik bandymà áspëti piktavalius, ar ðiaip beatodairiðkus áskundikus politiniø nusikaltimø srityje.

180

Ir straipsnis „su keistoku uþvardijimu“ atsirado ne po V. Alanto ir V. Kutkaus recenzijø, o tik tada, kai ið jø pasëtø grûdeliø ëmë dygti nuodingos dilgës. Kas gi nesutiks su V. Alanto priminimu, jog raðytojas, iðleidæs veikalà scenon, savaime atsiduria visuomenës teisme! Tik sunkoka sutikti, kad dviejø Vytautø ið Detroito nuomonë jau yra visuomenës teismo sprendimas. „Penkiø stulpø“ byla visuomenës teisme dar tik prasidëjo. Visuomeninë komisija veikalui pripaþino net premijà. Du ar trys recenzentai pasisakë apie veikalà teigiamai du pasisakë neigiamai. Bet atsirado „sprendimas“, spaudþiàs autoriui ant kaktos tam tikrà antspaudà ir riðàs raðytojà prie gëdos stulpo, paremtas tik pastarøjø dviejø recenzentø nuomonëmis, veikalo neskaièius, nei maèius. Ðtai kà vadinu raðytojo riðimu prie stulpo dar be teismo. --Bolðevikø „socialistinis realizmas“, kaip jie já ten teoriðkai beaiðkintø, praktikoje yra labai paprastas dalykas: vaizduokit dalykus ne tokius, koki jie realybëje yra, o tokius, koki jie pagal bolðevizmo ðûkius turëtø bûti. Pagal tuos reikalavimus, pavyzdþiui, kolchozas turi bûti ávaizduojamas ne kitaip, kaip tik medþiagiðkai turtingo ir dvasiðkai kûrybingo, gyvenimo laime spinduliuojàs þidinys, kur, þinoma, gali pasitaikyti tinginiø ar net kenkëjø ið buvusiø buoþiø tarpo, bet kur juos bûtinai turi sutramdyti idealaus þmogaus ypatybiø kupini proletarai, ir kur viskas galutinai nuðvinta, kai rajono komitetas atsiunèia pirmininkà komunistà... Toki reikalavimai literatûrai nëra paèiø bolðevikø iðradimas. Jie nusiþiûrëti ið ankstesnës romantiðkosios patriotikos arba net ið pramoginës – nuotykinës ar ðiaip „happy end“ literatûros. Bet ðiandien toks gyvenimo vaizdavimas ir jo problemø sprendimas daþniausia atrodo naivus melas, falsifikacija, arba, geriausiu atveju, primityvas. V. Alantas, nors ir iðsigynæs partijø ir jø programø, neiðsigins taèiau, kad jo „Penkiø stulpø“ recenzijos pagrinde yra literatûros vertinimo programa, pagal kurià kûrinys vertinamas tokiu paèiu poþiûriu, kaip ir pagal „socialistinio realizmo“ nurodomà programà. Tik vietoj „socializmo“ (t y., bolðevizmo) èia ástatytas tautinis patriotizmas. Pakeitimas labai girtinas, bet literatûrai statomø reikalavimø programos jis, deja, nepagerina. Ið tø reikalavimø iðplaukiantieji priekaiðtai dramai yra permenki, kad bûtø galima daryt iðvadas apie dramà: personaþai parodyti gudresni ne tie kurie reikëjo, þuvusiø statistikos balansas negeras, nematyti proþektoriais apðviesto laimëjimo, – þodþiu sakant, kortos nesudëstytos taip, kad bûrimas iðeitø malonus... Bet, argi raðytojas bûtinai turi ið anksto sudëstyt „kortas“ ir spræsti uþdaviná tik taip, kaip „turi bûti“ pagal, sakysim, „patriotinio realizmo“ programà? Ir ar tikrai á tautos problemà ið neáprasto taðko paþvelgæs raðytojas jau tuo paèiu apkaltintas, lyg perëjæs á prieðø pusæ, kaip ðiuo atveju sakoma? Èia man prisimena kaip tik V. Alanto drama „Gaisras Lietuvoje“, kuri, vos ðvystelëjusi Kauno scenoje, iðnyko ið repertuaro, nes.. irgi pasigirdo murmëjimø, esà, ji

181

geriau tinkanti bolðevikiniam teatrui, nes bolðevikines idëjas skleidþianti... O juk Alantas tikrai tokiø intencijø neturëjo. Jis tik ádëjo rutininio màstymo ribose netelpanèiø minèiø, jis pakalbëjo kitaip, negu buvo áprasta... --Pats V. Alantas partizaninës kovos paveikslà vadina mûsø laisvës kovotojø heroizmo legenda legenda. O legenda nëra patvirtintas protokolas. Ji gali bûti ávairiai pasakojama. Mûsuose yra paplitusi tokia ðios legendos versija, pagal kurià partizaninë kova primena maþdaug Pilënø tragedijà. V. Alantas, atrodo, tà vienà versijà telaiko gera ir suderinta su lietuviðka linija. „Penkiuose stulpuose“ ta legenda kitaip pasakojama. Ir èia nuomoniø skirtumai. V. Alantas teisus, sakydamas neskaitæs nei vieno mano straipsnio, siûlanèio revizuoti paþiûras á partizanines kovas Lietuvoj. Bet niekas neskaitë ir tokio mano straipsnio, kur bûèiau palaikæs „pilëniðkàjà“ tos legendos versijà... Nes manau (ir ne nuo ðios dienos), kad pilëniðkasis heroizmas ðiais laikais nëra vienintelë ir pati tikslingiausia bei pati aukðèiausia heroizmo rûðis. Pilënø tragedija nesudëtinga, ir jos sprendimas paprastas, nors ir labai radikalus. Dabartinë partizaninë kova daug sudëtingesnë savo pobûdþiu ir psichologija (kaip ir visas gyvenimas sovietinëj santvarkoj). „Penkiø stulpø“ autorius bando atskleisti tà sudëtingumà. Jau esu pastatæs klaustukà ties tuo bandymu – iki kokio laipsnio jam tai pavyko? Tas klausimas automatiðkai prasipleèia: ar tinkamas priemones autorius pavartojo tam sudëtingumui atskleisti, ar sëkmingai jis jas panaudojo? Ðtai klausimai, kuriuos „visuomenës teismas“ galëtø ir turëtø dar gerokai pasvarstyti. Sprendimo drama nedaro. Tiesa, dramon ávestas teatrinis (ne realistinis) ateities simbolis, kuris ðaiposi ið (ateities mastu) menkø pastangëliø – taip, kaip jau ir dabar vadinamasis laisvasis, tai yra, nekovojàs pasaulis daugeliu atvejø abejingai ðaiposi ið desperatiðkø laisvës kovotojø, – bet ir tà simbolá autorius pagaliau atveda á abejonæ: o gal tai ir ne menkniekis, gal tai rimtas dalykas... Bet autorius, vietoj statæs taðkus ant i (apie taðkø ant i statymà ásidëmëtinas B. Sruogos pareiðkimas partiniams jo kûriniø kritikams!), palieka þiûrovui paèiam toliau tàja tragedija gyventi ir ieðkoti (gal nei nerasti) sprendimo. Kilusios diskusijos liudija, kad drama nëra ið tø, kurias þiûrovai pamirðta greièiau, negu namo pareina. --Paþiûrø á Lietuvos rezistencijos kovas revizija, þinoma, netelpa diskusijose apie dramà. Drama gali bûti tik akstinas pasvarstyti tà klausimà atskirai, ðiuo atveju tik primintina, kad jau prieð eilæ metø, tada, kai ginkluotos kovos tebesiautë Lietuvoje, V. Alantui berods ðiek tiek paþástamuose Liet[uviø] Rezistencinës Santarvës sluoksniuose jau buvo reiðkiamos gerokai skirtingos paþiûros á tà dalykà, negu vyravusios Vlike, ið kur, kiek pavëluotai, iðsivystë ir sklido „pilëniðkoji“ legendos versija. Nenoriu tuo pasakyti, kad LRS paþiûra bûtø ta pati, kaip „Penkiø stulpø“ vaizduojamoji, bet panaðiø elementø yra.

182

Kategoriðkiems tos kovos ávertinimams èia duomenø pakankamai neturime. Bet, kiek man þinoma, ne vien tik LRS sluoksniuose neatmetamos nuomonës, jog tos kovos heroizmas ir prasmingumas glûdëjo ne vien tik kovoj kritusiøjø statistikos balanse, ne vien pilëniðkuose susisprogdinimuose, ir ne vien tragiðkoje tos ginkluotos kovos pabaigoje. To dalyko supratimo nebus galima uþkonservuoti tik tam tikroje legendos versijoje. Man atrodo, kad ir lietuviðkai „linijai“ bus tinkamiausia (atseit, lietuviðkiems interesams geriausia ir herojams garbingiausia) toji interpretacija, kuri prieis arèiau prie tiesos. Tad pritariu V. Alanto minèiai, jog prie to opaus dalyko reikia prieiti su dideliu atsargumu ir jautrumu. Ir kaip tik dël to nepritariu jo reikalavimui tesilaikyti paèios primityviausios interpretacijos. Dirva, 1959 04 09. Nr.28

Vatikano kalëdinë dovana Spëjama, kad vyksta kaþkoks sambûvis tarp baþnytinës vyriausybës ir sovietinës valdþios Lietuvoje. – Ar to sambûvio pirkimo kaina bus nepriklausomos Lietuvos pripaþinimo atðaukimas? Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybiø pripaþinimas, nepaisant sovietinës okupacijos fakto Lietuvoje, yra pasididþiavimà ir pasigërëjimà këlæs reiðkinys. Jis liudija atitinkamø politikos vadovø paþiûrø itin aukðtà moralumà. Atrodë savaime suprantamas dalykas, kad Vatikanas yra tarp ar net prieðaky tø, kurie pasiþymëjo tokia aukðta morale tarptautiniø santykiø srityje. Gal todël daugelis labiau kreipë dëmesá á grynai pasaulietiðkos didþiosios galybës – Jungtiniø Amerikos Valstybiø laikysenà tuo reikalu. Vatikano valstybë, ðio pasaulio dalykuose turinti simbolinio pobûdþio, paremta ne „divizijomis“, o moraline galia, daugeliui atrodë nei negalëjusi kaip nors kitaip „ðiuo pripaþinimo – nepripaþinimo reikalu laikytis. Bet ðtai, Kalëdø rytà pasklido þinia, kad kaip tik Vatikane tuo reikalu papûtë nauji vëjai. Tai didelis smûgis moralës dësniais paremtosios laikysenos frontui, – taip bent ið pirmo þvilgsnio atrodo. Po antro – treèio þvilgsnio, galbût, galima pamatyti tam tikrø aplinkybiø, kurios maþiau ar daugiau paaiðkina, kodël kai kada praktiniai iðskaièiavimai verèia moralinius principus nusilenkti... Ðiuo atveju Lietuvos reikalas bus buvæs nemaloniai paliestas ne dël kokiø ydø jame paèiame, o tapo – ar atsidûrë pavojuje tapti – auka kur kitur susidariusiø ia jo susidariusios srovës. srovës Kaip jau aplinkybiø. Lietuvos reikalas yra tempiamas ðal ðalia nebe pirmà kartà istorijoje, ir èia ta nelemta srovë susidarë Lenkijoje. Lenkø katalikø baþnytiniai vadai laiko esant tikslinga susikurti koká nors sambûvá su komunistine Gomulkos valdþia dël Baþnyèios gerovës, ar bent tikslu iðvengti jai didesniø blogumø. Senosios Lenkijos vyriausybës tebeegzistuojanti ambasada Vatikane

183

áþiûrëta kaip viena ið kliûèiø tam sambûviui sklandþiau veikti. Pats kardinolas Viðinskis panorëjæs, kad ta kliûtis bûtø paðalinta. Valstybiniu poþiûriu tai smûgis Lenkijai, bet kardinolui ðiuo atveju Baþnyèios reikalai, be abejo, yra pirmoje vietoje. Jei Vatikanas atðauktø pripaþinimà vien tik Lenkijos ambasadai, tame akte bûtø perdaug iðryðkintas politinio sandërio vykdymas. Diplomatinio protokolo þinovams, be abejo, patogesnë atrodë grynai formali iðeitis. Diplomatinës atstovybës, kurios neturi atnaujintø kredencialø naujo popieþiaus sostan atëjimo proga, uþmirðtamos... Tokios atstovybës Vatikane tëra dvi: Lenkijos ambasada ir Lietuvos pasiuntinybë. Tiesa, ir Lenkijos ir Lietuvos atveju, yra nepaprastam metui sukurtos priemonës tiems kredencialø formalumams sutvarkyti. sutvarkyti Nuo tø, kuriems tie kredencialai adresuojami, geros valios pareina, ar jie tas priemones laiko patenkinamomis. Nepaprastas metas nei Lenkijai, nei juo labiau Lietuvai, nëra praëjæs. Moraliniai principai, rodos, skatintø to atsiþvelgti ir kredencialø formalumo nedaryti esminiu dalyku. Bet praktiniai iðskaièiavimai Lenkijoje gali tà dalykà ir kitaip nulemti... Nelengva suprasti, kodël lyg ir per lengva ðirdim, dël lenkø iðskaièiavimø (uþ kuriuos gal ir lenkai ne visi galvà guldo), bûtinai turi ir Lietuvos reikalas nukentëti. Tiesa, nebe nuo ðiandien spëliojama ar net uþjauèiama, kad kaþkoks sambûvis tarp baþnytinës vyresnybës ir sovietinës valdþios Lietuvoje irgi galbût vyksta. Gal ir Lietuvoje tam sambûviui perkamos sàlygos, mokant uþ tai nepriklausomos Lietuvos pripaþinimo atðaukimu? Kodël pati Lietuvos pasiuntinybë, kodël Lietuvos Diplomatijos ðefas neapgynë ar negina Lietuvos reikalo Vatikane. Klausimas, kuris, berods, pasigirdo nebe ið vienø lûpø mûsø tarpe. Kas to klausia, lengvai galëtø sau ir atsakyti. Pakanka tik pagalvoti, kà mes kiekvienas galime padaryti ir kaip „reikalà apginti“, kai, pavyzdþiui, geriausias bet katro ið mûsø draugas, be mûsø þinios kieno átakojamas ar ðiaip apsimàstæs, ima ir be jokiø paaiðkinimø atsuka nugarà, neberodo noro su mumis bekalbëti ir mus matyti.... Èia ne Diplomatijos ðefo kompetencijø klausimas. Tiesa, ið mûsø tarpo yra buvæ padëta nemaþa pastangø toms kompetencijoms nuneigti, bet vargu ar tos nelemtosios pastangos ðiuo atveju turi kokios nors reikðmës. Jei tik tas bûtø, tai Lenkijos egzilinës vyriausybës kredencialai bûtø pakankami. Èia lemia toliau einà iðskaièiavimai, kuriems ir Lenkijos ir – pasroviui Lietuvos valstybiniai interesai Vatikane turi nusilenkti... Ar turi reikðmës mûsø, lietuviø, visuomeninë akcija: telegramos, laiðkai, praðymai, priekaiðtai? Gal sunku bus daugeliui sulaikyti kartumo jausmus, bet priekaiðtai èia daug pagrindo neturi. Diplomatinis pripaþinimas yra ne mûsø tvirta teisë, o kitos ðalies dekrecinë malonë. Tai yra kaip ir dovana, kurià Lietuvai dar daug kas teikia, bet kurià Vatikanas ðiø Kalëdø proga parodë esàs linkæs atsiimti, jos daugiau nebeteikti. Nedþiugu nebegauti áprastos dovanos. Bet priekaiðtauti dël to nëra pagrindo. O pasakyti, kaip mums tai yra svarbu – turime teisæ, turime pagrindà ir turime tai padaryti.

184

Faktiðkai jau daug kas tatai padarë. Ir verta tai daryti kiek tik galima platesniu mastu. Mintis, kad laiðkai gali bûti siunèiami ið visur, net ir maþiausiø organizacijø ar paskirø asmenø, ir net svetimos kalbos nesivaikant, o raðant sava lietuviðka kalba, teisinga ir vykdytina. Tuo tarpu, kiek þinoma, jokio lemiamo akto Vatikane dar nepadaryta. Bet jeigu jau yra nusistatymas, vargu ar já galës pakeisti ir ðimtai tûkstanèiu laiðkø. Bet tebyloja jie istorijai, kaip lietuviai rûpinasi savo valstybës idëja. Bûsim susilaukæ dar vieno smûgio, þinokime, kodël ir kur jis atsirado. Atsiminkime, kad gali bûti ir daugiau smûgiø. Juk, jeigu jau aukðèiausias moralinis autoritetas laikys esant tinkama padaryti Lietuvos reikalui nepalankø sprendimà, tai daug kam gali kilti klausimas, kodël gi kiti turi bûti principiðkesni uþ patá popieþiø ... Mûsø reikalas yra ginti Lietuvos valstybës de jure gyvybæ tarptautinëj plotmëj iki paskutiniosios. Bet net ir tai paskutiniajai atëjus, Lietuvos nepriklausomybës idëja vis tiek nebus þuvusi, ir kova dël jos nei baigta, nei pralaimëta pralaimëta. Dirva, 1959 01 08. Nr.2

Kur ir kaip eina Santara (V.Rastenio, vieno ið þymesniøjø tautininkø veikëjø, praneðimas skaitytas New Yorko Lietuviø Tautiniø Korporacijø Sambûrio susirinkimui. – Red.)

Pirmutinë mano reakcija á pasiûlymà papasakoti ðiame susirinkime apie studentø Santaros (1958 m. – Red.) suvaþiavimà buvo: negi yra prasmës protokoliðkai pasakoti, kas ten dëjosi? Juk tai buvo jau laikraðèiuose paraðyta. Tad sutarëm, kad, naudodamasis tame suvaþiavime ir kitomis progomis pastebëtais reiðkiniais, pabandysiu èia paanalizuoti kità daþnai uþkliudomà klausimà, bûtent, kurlink Santara eina. Kartà toká klausimà iðgirdæs vienas santarietis prasitarë pusbalsiu, lyg pats sau: – „Taigi, kad bent mes patys þinotume...“ Aiðku, tai gana toli graþu nuo tiesos. Formaliai Santara þino ne tik kur, bet net ir katruo keliu eina. Tai raðoma ant visø jos leidiniø: „Laisvo þmogaus keliu á lietuviðkumà!“. Bet su tais ðûkiais yra tokia bëda, kad jais vis norima pasakyti trumpai labai daug. Tad iðeina kaþkas sunkokai apèiuopiama. Jeigu taip ið ciniðkai skeptiðkos kertës imtumëm vartyti paèius graþiausius ir populiariausius ðûkius, sakysim, tokius, kaip Pro patria, Tautos garbë – valstybës gerovë, Vienybë – galybë, Viskà atnaujinti Kristuje, ar Visø ðaliø proletarai vienykitës, kiekvienà rastume dël ko paðiepti, iðversti nesàmone, arba maþø maþiausia nurodyti, kad á tuos skambius þodþius galima ádëti net visiðkai nesitikëtà turiná.

185

Ðtai ir Santaros ðûkiui bûtø galima prikiðti: o kodël gi jie raginasi dar tik eiti á lietuviðkumà? Ar ne lietuviai gimæ? Bet nepriekabiaujant, turbût, aiðku, jog èia kaip tik norëta iðreikðti abejojimø nekeliàs apsisprendimas bûti, likti, reikðtis, veikti ne kitaip, kaip lietuviø tautoje, gyventi jos dvasia, siekti ir toliau kurti jos bûdà, bûti lietuviø visuomenës dalimi, o gal, jei pavyks, tai ir jos avangardu, siekianèiu ir tautos laisvës, ir jos garbës, ir jos gerovës, ir visko, kà tik galima geriausio numatyti ryðium su tautos interesais, siekimais ir svajonëmis. Todël nei netikslu klausti, kur toki santarieèiai eina. Jie eina, arba bent jau uþsimojæ eiti lygiai ten pat, kur eina ar bent norëtø eiti ir visi kiti tautiðkai susipratæ jauni, viduriniai ir seni lietuviai. Vietoje èia bûtø kitas klausimas, bûtent, kaip jie eina. Jie sakosi einà ir norá eiti laisvo þmogaus keliu. Kas gi yra tas laisvo þmogaus kelias? Studentø Santaros atsiradimo istorija vienu poþiûriu, galima sakyti, kiek panaði á populiariàjà pasaulio atsiradimo istorijà, bûtent: pradþioje buvo chaosas. Buvo keletas ar keliolika jaunø, energingø, protaujanèiø galvø, kurios norëjo bûti sau galvos, nesitenkinanèios natûralinio ar moralinio tëtës ar mamos pamokymais kaip reikia gyventi ir màstyti. Individualinë minties, tiesos ieðkojimo, ir kûrybos laisvë bei nepriklausomybë – tas, man regis, buvo jø þydrasis paukðtis, kurá pagauti juos traukë gal stipriau, negu traukia daugelá kitø, ramesniø, mieliau pasinaudojanèiø jau pramintais keliais. Jie, þinoma, ne pirmieji toki pasauly, ne pirmieji ir mûsø lietuviø tarpe, bet jie toki buvo. Asmeninë màstymo nepriklausomybë neiðvengiamai reiðkiasi dideliu ávairumu, nesgi kas galva tai protas. Bet tokios nepriklausomybës idealas jø bendras bruoþas, kuris prieð pustuziná metø suvedë á bûrá dalá mûsiðkio intelektualinio atþalyno. Pradþioje sunku jiems buvo save net apibûdinti, kitaip kaip tik Nepriklausomieji. Bûta juose ir dar vieno bendro bruoþo, sakykim, kaip norim – ágimto, iðauklëto ar ásiþiûrëto – tai jautimasis, kad yra lietuviai, kad nori bûti lietuviai. Toks apsisprendimas savaime yra kiek prieðingas absoliuèiam minties nepriklausomumo idealui, nes jis màstymui, ieðkojimui, kûrybai nustato, tegu ir savanoriðkai pasirinktà, bet jau privalomà konkreèià linkmæ, konkretø tikslà, santyky su kuriuo nepriklausomas màstymas tampa metodas ar priemonë, o nebe visiðkai savaimingas idealas. Taèiau ðis individualios laisvës intelektualiniame vyksme apribojimas jiems, matyt, buvo tik savaime suprantamas ir bûtinas, kad, rodos, nekilo nei minties, jog tuo gal iðsiþadës pagauti geidþiamàjá þydràjá paukðtá. Lëmë, turbût intuicija, o gal ir þinojimas ið þmonijos istorijos, kad tas paukðtis bene apèiuopiamiau pagaunamas kaip tik tautinëje plotmëje besireiðkiant. Tas antrasis bendras Nepriklausomøjø bruoþas, berods, ir bus buvæs lemiamas akstinas, sutelkæs juos ið dalinai chaotiðkos bûklës á organizuotus Santaros rëmus. Bet individualios minties, ieðkojimo, tyrimo, kûrybos laisvës idealas, kad ir priklausomai susietas su tikslu reikðtis bei veikti tautinëj plotmëj, Santaros pasiliko ir toliau nerimastaujamai rûpimas idealas.

186

Ir ðtai, girdëjom ir girdim santarieèius labai daþnai ir daug kalbanèius apie liberalizmo principus, apie liberalius dalykø vertinimus, apie liberalius nusiteikimus. Liberalizmo sàvoka yra daugiareikðmë. Daþnas á jà priskiria jai priklausanèiø ir nepriklausanèiø dalykø. Tad gal ir ne vienas ir santarieèiø tarpe skelbia liberalizmà ir liberalumà esant jo màstymo ir reiðkimosi principu, tik apytikriai tenujausdamas visas galimas to implikacijas. Bet tai ne skandalas, nes juk þmonijos istorijoje yra þinoma labai daug liberaliniø idëjø skelbëjø, kurie pritrenkianèiai vieni nuo kitø skiriasi. Nes liberalizmo turinys niekad nebuvo ir dël savo prigimties nei negali bûti galutinai, neatðaukiamai ir nepakeièiamai suformuotas tokiomis tezëmis, kurias bûtø gana tik atmintinai iðmokti ir jomis iðtikimai vadovautis. Prieðingai, esminis, ir turbût vienintelis nekeièiamas jo bruoþas juk yra gi kaip tik individualinë màstymo, tyrimo, ieðkojimo laisvë, laikanti nuolat atviras duris naujoms iðdavoms, naujiems dalykø vertinimams, jei toki iðkyla ið atrastø ar ið naujo ávertintø duomenø. Toks yra kelias, toks yra bûdas, kokiu santarieèiai yra pasiryþæ auklëtis bei reikðtis lietuviðkoje tautinëje plotmëje. Ar tas kelias, kurá jie pavadino laisvo þmogaus keliu, nëra perdaug ambicingas, ar jis tinkamas eiti á uþsibrëþtà tikslà, ar nëra jame perdaug pavojø paklysti – tai klausimai, kuriuos, sekant tuo paèiu liberalumo dësniu, turi teisæ bandyti atsakyti kiekvienas. Kalbant palyginimais, galbût galima pasakyti, jog tai yra uþsimojimas eiti ið viso ne keliu, o plaèiu baru per gyvenimo dþiungles, kur kiekvienas pionieriðkai tiria aplinkà ir kerta sau takà, vadovaudamasis nebent tik kompasu ar ðiaip pasirinktosios krypties jutimu. Bûtø galima sakyti, kad tai nepraktiðka, bet, turbût, vis tiek tektø pripaþinti, jog tai ádomu ir neretai net herojiðka. Að asmeniðkai dar nematau, kad Santara jau bûtø praktikoje taip plaèiu baru iðëjusi á dþiungles ir bekertanti naujus takus ar kelius – ateities vieðkelius lietuviø tautos bendrajame, vieðajame gyvenime. Daþniau matau juos betyrinëjanèius, tiesa, savarankiðkai, nepriklausomai betyrinëjanèius ir kritiðkai bevertinanèius kaip tik tuos jau esamus kelelius, kuriø mûsø visuomeniniame gyvenime jau yra pramintø, simboliðkai gana panaðiø á Lietuvos kaimo kelius: ne per platûs, vietomis duobëti, vietomis uþþëlæ, senokai betaisyti. Tikëdami, kad geidþiamasis þydrasis paukðtis esgs-individualinë intelekto reiðkimosi laisvë, santarieèiai visø pirma pripaþino, kad jiems nepriimtinas ir netinka á konfesinius pagrindus atremtasis kelias. Nes jame viskas esà nustatyta ið anksto, reikià tik tikëti ir klausyti, paèiam galvoti nesà pakankamai laisvës. Þinoma, tai nëra ið principo religijos paneigimas ar atmetimas, bet tai yra pasiprimetimà. Atseit, pagalvosiu, gal ir sutiksiu, gal ir prieðinimas prieð jos visø dësniø primetimà priimsiu, o gal ir ne, jei mano galva sakys, kad jai ne taip kas nors atrodo. Panaðus, tik gal ne taip kategoriðkas nusiteikimas netruko susidaryti juose ir socializmo, marksizmo atþvilgiu, nekalbant jau apie komunizmà, toká, koks jis yra praktikoje paþástamas.

187

Palankiau, bet irgi gana skeptiðkai jie paþvelgë á tarp tø dviejø, kaip manoma, kraðtutinumø bevingiuojanèius kitus mûsø visuomenës ideologinius – politinius kelelius. Daug kas juose jiems atrodo priimtina, bet ne maþiau ir ið pagrindø remontuotina, tiesiog perstatytina. Ið èia prieðingumas vyresniosios kartos konservatyviðkumui, tai yra prisiriðimui prie jau áprastø, sakysim, „medþiagø“ ir formø. Ið èia, man regis, kyla ir „skersakiavimas“ á tradiciniø akademiniø korporacijø pastangas prisikelti bei atgyti dabartinëje aplinkoje, dabartiniame jaunime. Èia ne tik yra jø paèiø, santarieèiø, jau susidariusio organizmo savisaugos jausmas – susirûpinimas, kad gal bus nusekintos gyvosios jëgos nuo jø sàjûdþio, kurá mano bûsiant iðganingà, todël ugdytinà, kiek tik galima plaèiau. Èia gal dar didesnës reikðmës turi tikrai liberaliðkas nepasitikëjimas ið vadinamøjø „uþðaldytø“, „nekintamø“, „dogmatiðkø“ paþiûrø pusës galima átaka, varþtø baimë màstymo ir ieðkojimo laisvei. Atrodo, jog santarieèiai mano, kad kiekviena tradicinë organizacija (ypaè korporacija!) neiðvengiamai turi savo „katechizmà“, kuris vien dël to, kad yra „katechizmas“, jau yra nelankstus priderinti prie nuolat besikeièianèiø sàlygø ir naujai besiformuojanèiø idëjø, todël pasidaro intelektualinës, idëjinës ir net praktinës paþangos stabdis. Ar toki átarimai pagrásti, tai kitas klausimas, bet man atrodo, kad jø santarieèiuose faktiðkai yra. Jei kam pasisektø árodyti, kad toki átarimai nepagrásti, gal tai galëtø turëti teigiamos átakos ne tik studijuojanèio jaunimo, bet net ir platesniø intelektualiniø sluoksniø santykiams. Kai kuriems pirmutiniams Santaros pionieriams buvo ypaè kritæ á aká su ideologiniai–politiniai lietuviðkos visuomenës keliai, tautininkø ir liaudininkø pramintieji. Jie, vertindami tuos kelius pagal tai, kiek buvo juos paþinæ, padarë iðvadà, jog tai yra keliai, kurie nors vietomis ir tolokai viens nuo kito nuvingiavæ, vis dëlto pagrindine savo kryptim ir pobûdþiu yra maþdaug lygiagretûs ir panaðios konstrukcijos. Tai, esà, kodël nesuliejus jø á vienà platesná ir moderniau iðtaisytà vieðkelá! Jie, þinoma, buvo per optimistiðki, nors principe teisûs. Ðiandien tas uþsimojimas pas juos, berods, jau nuðèiuvæs ta prasme, kad ásitikinta, jog tø dviejø keliø tàsa iki dabarties, galbût, geriau paliktina ramybëje, bandant nebent tolesnæ jø linkmæ artinti taip, kad susibëgtø á vienà tautiná liberalø vieðkelá. Vietoj to, pastaruoju metu, þinoma, toli graþu ne visø, o visuomeniniais ir net politiniais klausimais toliau uþsikrëtusiø santarieèiø dalies dëmesys yra stipriai patrauktas dar kartà á – tariant skambiai – lietuviðkø socialistø reiðkimàsi. Sakau, tariant skambiai, nes tikrumoje tas, kas traukia dalies santarieèiø, ir ne vien santarieèiø, o ne vieno ir vyresniøjø dëmesá, yra toli graþu ne lietuviø socialistø koks nors atgimimas, o tik gyvesnis ir energingesnis pasireiðkimas keleto asmenø ið jaunesniøjø socialistø tarpo, kurie lyg ir pradeda duoti tonà neva visam lietuviø socialistiniam sparnui, kiek jo tëra.

188

Antra, dëmesys ir simpatija, gal net iki tam tikro laipsnio þavëjimasis krypsta ne á socializmà, kaip toká, bet á ðvystelëjusià energijà, ryþtumà, á kûrybingumo kibirkðtá, áþiebtà, kaip sakiau, keleto asmenø, ar galbût beveik tik vieno asmens, – pagyvinant, patobulinant kadai blankø DARBO þurnalà. (Raðyta prieð dr. J. Repeèkos pasitraukimà ið DARBO redakcijos. Red.) Tai, þinoma, nedidelë ir dar labai apsvarstytinos reikðmës kibirkðtis. Bet gerokai apsiblaususiame mûsø dabartiniame intelektualiniame vieðajame gyvenime gal ið tiesø ji yra toks þybtelëjimas, á kurá, nesant ko kito ryðkesnio, neiðvengiamai krypsta dëmesys. Ið to santarieèiuose gimsta pakartotinas uþsidegimas „ir mums bent kà panaðaus ar geresnio padaryti“, arba – jeigu nepajëgtumëm, tai gal eiti ir padëti tà þieþirbà iðpûsti didesne liepsna, nes juk vis tiek gi tai reiðkimasis lietuviðkoje plotmëje, lietuviðko intelektualinio gyvenimo stiepimasis á aukðtumas. Treèia, kas ryðium su tuo pastebëtina, yra tai, jog dëmesio nukrypimas á socialistø pasireiðkimà galëjo ávykti ypaè dël to, kad tame pasireiðkime áþiûrimas, gal ir suliberalëjimas, nuoðirdþiai besiformuojàs, o gal tik gudriai vaidinamas tam tikras suliberalëjimas tai yra, lyg ir atsitraukimas nuo grieþtos socialistinës (ar, sakysim, marksistinës) „dogmatikos“. Atseit, jeigu tame kûrybiniame pasireiðkime yra galima individualistinë minties laisvë, tai ko nuo jo bëgti, kodël jame nedalyvauti? Tik pastaruoju laiku toki optimistai susilaukë smûgio ið tø paèiø socialistiniø radikalumà, kaip antitezæ tariamai nublukusiam intelektualø, nes anie iðkëlë savo radikalumà liberalumui. Þinoma, toks klausimo pastatymas yra greièiau nesusiprasantarieèiø liberalumui timas, nes radikalumas istorijoj tiek daug buvæs vienas ið bûdingiausiø liberalizmo poþymiø, sunkoka ásivaizduoti kaip liberalizmo antitezë (tarp ko kita, tipiðkiausia prancûzø liberalø partija tebeneðioja – radikal-socialistø vardà, nors ið tikrøjø nëra nei formalia prasme socialistai, nei radikalai iki revoliucionieriðkumo). Ðitoks klausymo pastatymas yra greièiau þodþiø þaidimas, kurio uþnugaryje glûdi greièiau socialistinës grupës individualumo iðlaikymo interesas, negu skirtinga filosofija. Èia prieisiu prie to, kà ir pastarajame (1958 m.) santarieèiø suvaþiavime teko pastebëti. Jei yra santarieèiø, gana karðtai susidomëjusiø minëtu, ðiaip ar taip pastebëtinu reiðkiniu mûsø intelektualiniame gyvenime, tai yra ir visiðkai kitaip nusiteikusiø. Bûtent, yra tokiø, kurie sako, esà, jeigu esame nuoðirdûs, tai vertinkim dalykus objektyviai, be diskriminacijos. Konkreèiai kalbant, jeigu ieðkom gerøjø reiðkiniø DARBE, tai neuþmerkime akiø ir á AIDUS. Negalima pasakyti, kad tokioj paþiûroj nebûtø rezono. Taèiau tas dar labiau pabrëþia mûsø intelektualinio kultûrinio gyvenimo spragà: tie, kurie nelinkæ nuolankiai stoti á konfesiná ar socialistiná kelià, tuo tarpu neturi kur reikðtis bei kurti savo savarankø, nepriklausomà màstymà, ir jiems tik dairytis, populiariai tariant, á deðinæ ar á kairæ, þiûrëti, kas ten darosi, ir svarstyti, – ar pasilikti iðdidþioj nuoðalëj, ar bandyti kur nors pritapti su savo dvylekiu... (Raðyta prieð „Metmenø“ þurnalo ásisteigimà. Red.)

189

Bet visa tai yra sritys, iðeinanèios ið grynai studentijos gyvenimo rëmø. Gal dël to, kad pirmieji Santaros pionieriai tebebûdami universiteto suole, jau buvo tuos rëmus peraugæ, panaðiai, kaip juos kadai buvo peraugæ Lietuvos prieðnepriklausomybiniø laikø veikëjai – studentai. Dabar ta padëtis jau gerokai pasikeitusi. Buvau Santaros antrajame ir dabar penktajame suvaþiavime. Aname diskusijos vyko ekscentrine linkme. Buvo lieèiami dalykai, daugiausia iðeinà ið akademinio jaunimo gyvenimo á plaèiàjà visuomeninæ plotmæ. Galima sakyti, vyko dialogas tarp Santaroj – viduj – esanèiø su kitais, su vadinama vyresniàja karta, esanèia uþ Santaros ribø. Dabar tas dialogas jau beesàs persikëlæs á patá Santaros vidø. Dialogas vyksta tarp vadinamøjø reguliariø nariø ir buvusiø jaunikliø, „seniø“ rolën, greièiausia prieð jø paèiø pageidavimà, dabar pastatytø filisteriø. Ir dialogo objektai, galima sakyti, jau þymiai ásitraukë á vidujinius rëmus, beveik pasitraukë ið platesniø visuomeniniø srièiø. Taip yra, galbût, dël to, kad nariai dabar jaunesni, visuomeniniu poþiûriu, taip sakant, þalesni. Jø interesai dar nedrásta stiebtis iki didþiøjø tautos problemø, dar nesigriebia tvarkyti tautos reikalø, o daugiau þiûri á savæs formavimà, á savo þiniø plëtojimà bei nuomoniø pagrindimà asmens, þmogaus lavinimo srity. Todël, turbût, ðiame penktajame Santaros suvaþiavime vyravo nebe visuomeninës–politinës, bet daugiau kultûrinës temos: sava veikla kultûrinëj srity, organizacinio veikimo metodø problemos, literatûra, muzika, dailë. Ten buvo susipaþinimo su naujais raðytojø kûriniais, ten buvo tikrai informatyvus ir nuotaikingas raðytojo Kazimiero Binkio paminëjimas, ten buvo ir toki labai skirtingo pobûdþio dalykø nagrinëjimai, kaip dþiazinës muzikos analizë (iliustruota pavyzdþiais), ir tautiðkumo–nacionalizmo vystymasis istorijos eigoje iki ðiø laikø. Ypaè vertas dëmesio ðis pastarasis dalykas. Èia pat New Yorke studijuojantis santarietis V. Krivickas patiekë, tiesa, kiek per sunkioj, besiklausant sunkokai suvirðkinamoj formoj, bet gana iðsamiai dokumentuotà nacionalizmo evoliucijos apþvalgà. Tai labai bûdinga Santarai. Nacionalizmas, tautiðkumas mûsø organizuotoj visuomenëj, deja, daþniausiai bûna tik skambiø deklamacijø objektas. Èia nieko nebuvo deklamuota, o prieita prie to objekto tyrinëtojo akimis, pabandyta iðsiaiðkinti, kas gi jis buvo, kas yra, kaip kada reiðkësi tas nacionalizmas, tuo tarpu ties tuo tik ir tesustojant, paliekant ir kitam kartui, ar kiekvienam atskirai vëliau daryti iðvadas apie já. Susipaþástama su faktais, labai maþai teþinomais net paèiø didþiausiø nacionalizmo entuziastø, su kuriais kaip tik bûtø labai verta ir jiems susipaþinti, kad galëtø iðvengti tà puoselëjamà idëjà kartais net ir kompromituojanèiø teigimø. Pagaliau, kaip visuose organizuotuose junginiuose, taip ir Santaroj, pastebimas tas pats reiðkinys: toli graþu ne visi yra vienodai sàmoningi ir vienodai aktyvûs bei entuziastingi neðëjai tø idëjø, kurios skelbiamos arba svarstomos organizacijoje. Kaip visur, taip ir èia yra nedidelis aktyvas ir maþiau ar daugiau pasyvokai sekanti, jei þaliava. nesakytum masë – tas þodis èia per didelës apimties, – tai reiktø sakyti þaliava

190

Iðvada: gal tiktø tarti, kad Santara yra ádomus, teigiamas reiðkinys dabartiniame mûsø gyvenime, kuris bus iðleidæs á gyvenimà potencialiai pajëgiø ir pozityviø asmenybiø. Sunku pasakyti, ar ji ta kryptimi dar stiprës, ar gal ir ims prigesti. Ji, þinoma, kokiu bûdu nëra medelynas kurios nors vienos esamos ideologinës ar politinës grupës sodo prieaugliui papildyti. Bet dël to vargu ar yra pagrindo tokioms grupëms ant jos pykti. Kiekvienu atveju tai yra lietuviðkas, tautiðkas ir tuo tarpu dar gaivus medelynas. Politiniø – ideologiniø sodininkø dairymasis á tà medelynà yra visiðkai suprantamas ir niekas, nei patys santarieèiai, neturëtø to smerkti, lygiai kaip sodininkai neturi pagrindo pykti, jei tame medelyne auga nebûtinai tik jø kultivuojamos rûðies vaismedþiai. Kas mokës, sugebës, – tebando ásiskiepyti, aklimatizuoti. Kam nesiseks, – lai verkia. Þvilgsniai, Lietuviø studentø Santaros centro valdybos leidinys, 1960. Nr.1

Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos 1961-mieji metais bus atëjæ á mûsø spaudà, „inteligentiniu” þargonu betariant, „geleþinio fondo þenkle”. Dr. Razmos pereitø metø pabaigoje pagarsintas pasiûlymas kurti nelieèiamà milijono doleriø fondà, kurio tik palûkanos tebûtø naudojamos mûsø visuomeniniams reikalams ir kurá valdytø bei vartotinàsias lëðas skirstytø paèiø fondo sudarytojø seimas ar taryba, uþkûrë ilgà atsiliepimø grandinæ, pakaitomis sproginëjanèià tai sumanymo gyrimais, tai jo kritika arba ir atmetimais. Dvi tiesos tuose atsiliepimuose tai tikrai yra: kad nelieèiamo arba „geleþinio” fondo mintis keliama jau nebe pirmà kartà ir kad ið visos tokiø sumanymø eilës dar nei vienas neágyvendintas ir nei nepradëtas gyvendinti. PAVARGUSIØJØ IR ABEJOJANÈIØJØ SUMANYMAS

Nelieèiamo fondo mintis greièiausia vilioja tà, kam darosi jau ákyru kasmet po kelis ar keliolika kartø davinëti aukø visokiems tautiniams ir visuomeniniams reikalams. Be to, mintis apie nelieèiamà fondà ateina ir tam, kà ima grauþti abejonë dël duodamøjø aukø tikslingumo Ir ið viso dël visø tø reikalø reikalingumo. Esà, jei bûtø tikrai didelis reikalas, tai bûtø vienas malonumas aukoti. O dabar – vis tik kaþin koki smulkûs prasimanymëliai: pinigà iðleidþia, o nei naudos, nei þymës... „DIDYSIS REIKALAS”

O koks gi visuomeninis reikalas tikrai bûtø didelis reikalas? Atsakymø bûna visokiø. Vienam kitam, þiûrëk, atrodo, kad reiktø turëti toki fondà, ið kurio, atitinkamam laikui atëjus, bûtø galima nupirkti laivø ar lëktuvø okupantams ið Lietuvos vyti. Kitas vël numato, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, reiks gi lëðø pirmosioms valstybës iðlaidoms, todël reikia sudëti fondà bent pirmøjø metø valstybës biudþetui...

191

Reikalai tikrai dideli, nebe milijoniniai, o ðimtamilijoniai ar net bilijoniniai. Dar kitø uþsimojimai kiek kuklesni, bet ið esmës panaðûs. Sudëkim, sako, stamaukim aukim, kada bus rimta proga jai panaudoti – tiesiogiai padëti Lietubesnæ sumà ir laukim vai iðsilaisvinti arba atsikurti. Tokiø visø sumanymø tuo tarpu niekas nei nepradëjo vykdyti. Ne tik dël lietuviams nepasiekiamo reikiamø sumø dydþio, bet ir dël sumanymø keistumo. Juk tokie sumanymai kuklias lietuviø turimas lëðas visiðkai atitrauktø nuo ðiandien gyvø reikalø. NEBENT BÛTUMËM PERTEKÆ TURTAIS

Toki nelieèiami fondai bûtø pateisinami nebent tada, jeigu mes jau turëtumëm lëðomis aprûpinæ visus gyvuosius visuomeninius kultûrinius bei politinius reikalus, kuriais reiðkiasi ir kuriais laikosi mûsø tautinë gyvybë ðiandien. Jeigu ir tada dar jaustumëm kiðenëse nerimstanèiø lëðø, kurias dar norëtøsi ið tenai iðimti ir atiduoti lietuviðkiems visuomeniniams reikalams, tai jau bûtø protinga dëti tas lëðas ir á atsarginius, tuo tarpu neliestinus fondus, numatomus naudoti tik sëkmingai priartëjus prie dabar dar nepasiektø tikslø. Bet dabartinëse sàlygose nelieèiamø fondø siûlymai yra lyg sumanymas, sakysim, ðámet nevalgyti nevalgyti, o maistà, kuris liks nesuvalgytas, krauti ðaldytuvan... darþelá tebelankanèiø vaikø bûsimai vestuviø puotai! Ar sulauktumëm vestuves, taip joms besirengdami? FONDAS, KURIS UÞ MUS AUKOTØ

Ðiuo metu svarstomasis fondo sumanymas yra kiek kitoks. Jis nëra nukreiptas á kokià neáþiûrimà ateitá. Prieðingai, jis planuojamas skirti kaip tik dabartiniams reikalams. Bet jis grindþiamas kapitalistiniu dësniu. Jis primena Vaiþganto apraðytàjà skudurø pirklio tûkstantinæ. Kan. J. Tumas – Vaiþgantas dar prieð Pirmàjá pasauliná karà iðleistoje knygelëje vardu „Ten gerai, kur mûsø nëra”, pasakodamas savo áspûdþius apie lietuviø iðeivijos gyvenimà Amerikoje (kuriø jis prisirinko berinkdamas aukas „Saulës” draugijos namams Kaune statyti), lygino lietuviø ir þydø bûdo skirtumà versluose. Lietuvis sako, net ir geresniame versle, nëra kantrus, nemëgsta spaustis: jei geriau uþdirba, tai gerai ir iðleidþia. Todël ir neturtëja. Jeigu viskas gerai, tai laikosi vienodai, o jei koks nepasisekimas, tai ir smunka. Kas kita þydas. Tas, sako, koks nors skudurø ar stiklø pirklelis, gyvena duona su vandeniu, kada nekada silkës uodegà ar bulvæ su svogûnu prisidurdamas, bet deda skatikà prie skatiko tol, kol sukala bent pirmàjá tûkstantá (doleriø ar anuometiniø rubliø). Tada pavadina tà tûkstantá lenkiðkai – tysiàc (taria kaip „tysionc”). Bet lenkiðkai visiðkai taip pat skamba ir ty siàdz, reiðkia „tu sëskis”. Atseit, tas sutaupytas pinigas („tûkstantinis fondas”) tarytum sako savininkui: „Tu dabar sëskis, atsikvëpk, nes dabar að, kapitalas, uþ tave dirbsiu” Dr. Razmos (arba ir Liet. Bendruomenës) planuojamas fondas irgi „þydiðkas”. Siûlo kartà pasispausti, sudëti milijonà doleriø, o tada tegu jau tas milijonas uþ mus „aukoja” kam tik reikës, ir tegu jau tada tie visi reikalai palieka mûsø kiðenes ramybëj...

192

Labai patrauklu. Ir gana protinga. Tiesa, vienas kritikas pagristai pastebëjo, kad èia gi ne iðradimas. Ar bûtinai reikia, kad tûkstantis þmoniø iðimtø ið savo taupomøjø sàskaitø po tûkstantá doleriø ir sudëtø tas tûkstantines á vienà vietà ir tik tada imtø ið ten palûkanas? Ar ne paprasèiau bûtø, jei tas tûkstantis tautieèiø savo tûkstantines pasiliktø savo sàskaitose, bet tik sutvarkytø taip, kad tø tûkstantiniø palûkanos kiekvienà sausá ar vasará bûtø áneðtos á tà paèià vietà, á kurià turëtø eiti numatomojo milijoninio fondo palûkanos. Rezultatas turëtø bûti tas pats... Tik maþiau garantijos. Palûkanø davëjai gali pakeisti savo nusistatymà, gali pabëgti ið tos „sudëtinës”, pagaliau, gali numirti, testamentu reikalo nesutvarkæ... Saugiau, kai pats palûkanø ðaltinis atiduotas. KOKS SKIRTUMAS TARP VIENKARTINIO IR „IÐBARSTYTO” AUKOJIMO?

Kitas kritikas dar ðtai kaip samprotauja. Gerai, sako, ið milijono visuomeniniai reikalai kasmet gaus, sakysim, 5% palûkanø, tai yra 50,000 doleriø. Tam tikslui reikia dabar ið karto pakloti visà milijonà. O kas ið to? 50,000 doleriø kas metai? Bet argi mums ne lengviau kas metai patiems sudëti po 50,000 doleriø, negu ið karto dëti visà milijonà? Visuomeniniams reikalams juk tai bus visiðkai tas pats, ar ne? Taigi, kad ne. Visø pirma, ið milijono (ið fondo) gauti 50,000 kasmet bûtø jau labai paprastas dalykas. Nebereikëtø vargingø ir iðlaidingø rinkliavø tai sumai surinkti. Tai labai svarbu. Ið karto visam milijonui surinkti gal pakaktø tik dukart tiek pastangø ir iðlaidø, negu jø reikia 50-èiai tûkstanèiø surinkti. Na, gal triskart daugiau, bet tikrai ne dvideðimts kartø daugiau.Tai jau didelë fondo nauda. Bet yra dar ir didesnë nauda. Darant „lietuviðkai”, per 20 metø po 50,000 tikrai bûtø sudëtas milijonas, bet jis per tà laikà visas bûtø ir iðleistas, ir iþdo 21-mais metais ðvilptø vëjas lygiai ðauniai, kaip ir pirmaisiais... O darant, anot Vaiþganto, „þydiðkai”, tai yra, pasistengus sudëti milijonà ið karto, per 20 metø galëtø bûti sunaudotas toks pat milijonas, kaip ir pirmuoju atveju, bet uþtat ir po 20 metø pagrindinis, dabar sudëtasis milijonas tebebûtø ne tik nepaliestas, bet netgi pasiruoðæs ir toliau „aukoti ir aukoti” po kokias 50,000 kasmet, tegu tik bus kas tas jo „aukas” ima ir gerai naudoja! Tai jau labai didelë nauda. Tokia nauda, kuri rimtai giliau, negu paprastai. gundo jos vardan dabar vienà kartà pakrapðtyti kiðenes giliau Taèiau reikia prisiminti, kad kai èia kalbama apie „giliau”, tai tas turi reikðti ne taip giliau, negu paprastai... sau „bent kiek giliau”, o visiðkai rimtai: dvideðimt kartø giliau Ðis priminimas, galbût, bus akstinas stabtelëti ir dar kartà pasvarstyti tokio fondo naudas ir nenaudas. Dirva, 1961 03 08. Nr.28

193

Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos (2) Kas yra milijonas? Milijonas tai tik tûkstantis tûkstanèiø. Labai paprasta: tûkstantis tautieèiø, prasigyvenusiø tiek, kad galëtø be didelio vargo pakloti po tûkstantinæ, juk dabar tikrai yra. Reikia tik jiems praneðti, kad organizuojamas milijoninis fondas, ir tûkstantis èekiø po $1000 bus paraðyta... Taip padëtá pieðia entuziastingi optimistai. Bet ar tikrai taip yra, tai dar reikia pabandyti. Kiekvienu atveju yra visiðkai aiðku, kad ðitokiu bûdu ásijungti galëtø tik ne daugiau kaip kas deðimta visuomeniðkai sàmoninga uþsienio lietuviø ðeima. Nes, atrodo, kad bent deðimtis tûkstanèiø visuomeniðkai sàmoningø lietuviø ðeimø visuose pasaulio kraðtuose (Lietuvos èia nelieèiame) tikrai dar yra. O jeigu yra daugiau, tai tûkstantis bûtø dar maþesnë dalis. Visi visuomeniðkai sàmoningieji lietuviai, net ir norëdami, negalëtø prie to reikalo prisidëti, nes tikrai daugelio ðeimø padëtis nëra tokia, kad jos pajëgtø ðiandien, ið savo sàmatos iðimti po tûkstantá doleriø. Betgi milijonas nebûtinai yra tûkstantis tûkstantiniø. Tai yra taip pat ir deðimts tûkstanèiø ðimtiniø! Gal geriau bûtø kreiptis á deðimtá tûkstanèiø, ne á vienà tûkstantá, ir kalbinti tik dël ðimtiniø, o ne dël tûkstantiniø? Bet deðimts tûkstanèiø kreipimøsi ir átikinëjimø – jau nebe juokai. Toks uþsimojimas ið organizatoriø pareikalautø, o! – jau tikrai dideliø pastangø. Ir kaþin, ar mûsø tarpe yra tokiø pajëgiø, – pajëgiø ne tik tikëjimu bei energija, bet taip pat laiku, technikinëmis priemonëmis, darbo rankomis ir lëðomis – kurie galëtø toká uþsimojimà ávykdyti. Èia, broliukai, ne straipsná, ne ástatus, ir net ne $1000 èeká paraðyti! AR MILIJONO GANA?

Kaþin ar yra kas suskaitæs, kiek dabar ávairiais keliais mes sudedam visø rûðiø aukø lietuviðkiems visuomeniniams reikalams? Tikriausiai daugiau, negu 50,000 per metus. Aiðku tik viena: dabar sudedamomis lëðomis lietuviðkieji visuomeniniai reikalai finansuojami toli graþu nepakankamai. Daþnas sako, kad jie tefinansuojami „ubagiðkai”. O kiek reikalø dar ið viso nefinansuojami! Tik pasiklausykim kalbëtojø reikia! susirinkimuose, paskaitykim straipsniø, kurie aiðkina, ko mums bûtinai reikia Jeigu ryþtumëmës ávykdyti tik paèius reikalingiausius reikalus ið tø reikalingøjø, tai ne 50, o maþiausiai 150 tûkstanèiø doleriø per metus tam bematant praverstø. Tai norint turëti „uþ mus dirbantá” fondà, kuris savo palûkanomis mums toká biudþetà parûpintø, reiktø ne vieno, o bent trijø milijonø fondo... TURTINGESNIØJØ FONDAS?

Jeigu nebûtø pajëgta á fondo sudarymà átraukti bent maþdaug visø visuomeniðkai susipratusiø tautieèiø (o to greièiausia neleis pirma minëtos kliûtys), ir bûtø kilæs tik ið pasiturinèiosios visuomenës dalies. Jeigu, kaip siûloma, fondà sudëjusieji lem-

194

tø ir ið jo gaunamø lëðø paskirstymà tiems ar kitiems visuomeniniams reikalams, tai ikimas bûtø lesavaime susidarytø padëtis, kurioje paskirø visuomeniniø reikalø likimas miamas kaip tik tø pasiturinèiøjø. Þinoma, bûtø visiðkai teisinga, kad tas, kas pinigà duoda, turëtø teisæ ir spræsti, kam jis duoda. Bet, sakysim, nepinigingi, o kûrybingi kultûrininkai, tûkstantiniø á fondà neádëjæ, ne tik neturëtø balso sprendþiant, kokius kultûrinës kûrybos pastangos finansuotinos ir kurios nesmerktinos þûti (nes visø nebûtø ið ko finansuoti), bet netgi turëtø bejëgiðkai stebëti, kaip tuos dalykus sprendþia pinigingesni, taèiau nebûtinai tuose reikaluose nusimanà sprendëjai... Turtingesniøjø sudëtas ir jø vëliau valdomas fondas, o per tai valdomas ir visuomeninis veikimas, galbût, visuomenëje ágytø „plutokratijos” vardà ir, ko gera, susilauktø net pasiprieðinimo, „revoliucijos”... Nepasitenkinimo tuo „valdymu” visuomenëje galëtø kilti ir tokiu atveju, jeigu lëðø skirstyme sprendimo galia atsitiktinai atsidurtø kurios politinës ar kultûrinës srovës (pvz., realistinës ar abstrakcinës meno linkmës ðalininkø) átakoje. Ðie pavojai bûtø juo maþesni, juo daugiau gyvøjø reikalø fondas pajëgtø aprûpinti. Vienas milijonas savo palûkanomis galëtø aprûpinti tik dalá gyvøjø reikalø. Ir èia yra pavojus tam fondui tapti visuomenës nesantaikos obuoliu. „PARLAMENTO” YDOS

Dr. A. Razmos plano viena dalis kalba apie tam tikrà „fondo parlamentà”. Tai yra, tûkstantininkai ágytø po balsà fondo reikalø (lëðø skirstymo) tvarkyme. Kadangi lëðø paskyrimas ar nepaskyrimas turëtø lemiamos reikðmës bet kokiø visuomeniniø programø vykdyme, tai toks tûkstantininkø „parlamentas” faktiðkai taptø vyriausiu visuomeniniu organu mûsø visuomenëje. Visi kiti „veiksniai”, kaip politiniai taip kultûriniai, taptø priklausomi nuo to „parlamento” palankumo ar nepalankumo. Bet milijoninio fondo atveju tûkstantininkø bûtø tûkstantis, o didesnio – dar daugiau. Praktikoje toks „parlamentas” niekad nesusirinktø, o jeigu susirinktø, tai vienas jo susirinkimas kaðtuotø dvigubai ar trigubai daugiau, negu metinës pajamos ið fondo palûkanø (kiekvienas turëtø iðleisti bent po 100 –150 doleriø). Taigi, vietoj to „parlamento” gal turëtø bûti nedidelë, pigiai galinti veikti tûkstantininkø rinkta ar kitaip ágaliota fondo prieþiûros taryba. Tada toji taryba bûtø „vyriausias veiksnys”, o tûkstantininkai bûtø elektoratas, vieninteliai mûsø visuomenës arba bendruomenës nariai, turintieji balso teisæ (ágytà uþ $1000). SKYLËS FONDO AMÞINUMO VILTYSE

Vienas ið labiausiai viliojanèiø dalykø tuose „geleþiniuose” fonduose yra jø amþinumas. Tariamas amþinumas. Tariamas, nes jis turi dideliø prieðø. Klastingiausias amþinø fondø prieðas yra infliacija. Jau turime pakankamai áspëjimø, kad jokia valiuta nëra apdrausta nuo infliacijos. Kalbame, kad nelieèiamas fondas per 20 metø atiduos milijonà palûkanomis ir vis tiek pasiliks nepaliestas

195

milijonas. Bet net Jungtinëse Valstybëse, jeigu kas sudarë „geleþiná”, milijoniná fondà 1941 metais, ðiandien po 20 metø, atsiëmæs apie milijonà doleriø palûkanø, ið vardo tebeturi milijonà „nepaliestà”, taèiau tas jo „milijonas” bevertas vos apie pusæ milijono 1941-øjø metø doleriø... Ir per 20 metø gautos palûkanos, nors skaièium ir siekia milijonà, toli graþu neapmokëjo to, kà atitinkama doleriø suma bûtø apmokëjusi, kai fondas buvo steigiamas. O pabandykim paskaièiuoti, kaip ðiandien atrodo koks nors prieð 50 metø (1911 metais) ásteigtas „nelieèiamas” milijoninis fondas. Kokià dalá anuomet planuotø reikalø ðiandien begalima finansuoti jo palûkanomis arba net ir juo paèiu? „Geleþis”, pasirodo, ilgainiui smarkiai nudyla... Kitas dalykas, tai pats amþinumas. Kiek gi yra tas numatomas bei pageidaujamas fondo amþinumas? Iki „pasaulio pabaigos”? Milijonas metø? Gal tik tûkstantis metø? O gal ir ðimto uþteks? Ið tikrøjø tai gal ir ðimto metø tokiam reikalui perdaug. Ádomu bûtø patirti: ar kas nors ið tø amþinø ir geleþiniø fondø siûlytojø siekë savo mintim toliau, kaip iki treèios kartos nuo savæs? Po 20 metø nuo ðios dienos mûsø visuomeniniam veikime bus jau daugiausia kiti þmonës. Pasauly bus gerokai kitokios aplinkybës, taigi gal bus ir kitokiø reikalø, kitokiø uþdaviniø. Kitokios gal bus ir paþiûros á veikimo bûdà. Gal ir priemonës kitokios... Gal ðiandien sunkiai sukurto fondo reikalingumas bei reikðmë po 20 metø gerokai kitaip atrodys tiems, kurie tada bus gyva lietuviø visuomenë. Taigi ar nëra didelë dalis tik iliuzijø tame fondø „amþinume”? Gali bûti, kad ðiandien su didþiausiu pasitikëjimu kuriamas „pastovus, amþinas” dalykas dar mûsø paèiø akyse pasirodys beesàs nepakankamas, arba net ir maþa kam bereikalingas. Gali bûti ir prieðingai. Tai yra loðimas patamsy su ateitim... UÞ AR PRIEÐ?

Fondø sumanytojai kiekvienà kritikà ar net abejonæ apie sumanymo tobulybæ atrodo linkæ priimti, kaip pasisakymà (ar net „kovojimà” prieð sumanymà). O pasisakymas prieð savo keliu bandomas atþymëti, kaip nusikaltimas prieð visuomenës labà. Nenorëdamas bûti ástumtas á tokiø visuomenës kenkëjø gardà, skubëèiau pasisakyti uþ tà ar kità (geriau L. Bendruomenës) „geleþinio” fondo sumanymà. Bet nesinorëtø taip pat, kad pultumëm á tokio sumanymo vykdymà visiðkai aklai, uþsimerkæ nuo þibanèiøjø sumanymo spindëjimo, nei neþvilgterëjæ á ðeðëlius, kuriø irgi yra, ir kurie siûlo ðaltai pasvarstyti, ar tikrai ið to bus tiek naudos, kad turëtumëm stengtis ðiandien bent dvideðimts kartø giliau, negu paprastai raustis piniginëje. Dirva, 1961 03 10. Nr.29

Nëra gaisro be dûmø Nëra namø, nëra ir gaisro be dûmø. Net skautø lauþelis ne visada iðkart suliepsnoja visu skaistumu. Pasitaiko drëgnø ðakø, tai ir smilksta tik dûmai, ligi ásikuria.

196

Pasmilko ir Jaunimo Metø gaisras. Ypaè dvi per drëgnos ðakos pasitaikë, ið kuriø pasklido tik akis grauþianèiø dûmø ir në kiek ar maþai liepsnos. Per drëgnà ðakà reikia atmest á ðalá, bent ligi gaisras ásiliepsnos, o pusëtinai sausà – pakaitint. --Liepsnai ne ádegt, o tik slopint ðaka ðiuo atveju buvo bûrelis patriotinës iðtikimybës sargø, átarusiø ir nepaprastai veikliai paskleidusiø pavojaus gandà, esà, bene bûsià á paèias Jaunimo Kongreso rengëjø virðûnes ásisukæ kaþkoki nuolaidþiautojai komunistams, bebandà atsikviesti kongresan komjaunuoliø delegacijà ið Vilniaus!.. Rengëjai lyg þado neteko ið nustebimo. Prasitarë tik, kad nieko panaðaus nebuvæ ir kad bûtø nerimta dël to rimtai aiðkintis... Gandoneðiams, tartum, to tik ir reikëjo: Aha, nesiaiðkina! Tai reiðkia, kad kaþkas yra! Nuðalint, negalim pasitikët! Kaþin, ar tai nusisekæs rengëjø nusistatymas nepaisyt tø dûmø. Vis tiek gi, net ið tolo matëm, jog negi dël ko kita, o dël jø teko „vidury upës arklius perkinkyt“ viename ið svarbiausiø kongreso rengimo veþimø – finansø komisijoj. Todël pagalvojam: buvo ar nebuvo dël ko kelt „nepasitikëjimo“ klausimà? Kaip ið viso gali kam nors kilti mintis apie „komjaunimo delegacijos dalyvavimà“ kongrese, kurs, tarp ko kita renka paraðus peticijai su reikalavimu gràþint Lietuvai nepriklausomybæ? Nagi, sako, pats kongreso komiteto pirmininkas matësi su „tuo ir tuo“ ir teiravosi apie galimumà dalyvauti kongrese jaunimui ið Lietuvos... O „tas anas“ atsakæs, kad tuo reikalu reikia tartis su sovietine pasiuntinybe... Neþinau, buvo taip ar nebuvo, bet jeigu bûtø buvæ, tai ne triukðmà kelèiau, verèiau siûlyèiau apsvarstyti tokià galimybæ nuo pradþios. Jeigu kongreso komiteto pirmininkas ið tikrøjø tà padarë, tai yra, jeigu jis ryþos sueit akis á aká su pasitaikiusiu Vilniaus universiteto rektorium (kurio prieþiûroj mokos keli tûkstanèiai Lietuvos jaunimo), ir jeigu tas rektorius atsakë, kaip daugelio aiðkinama, kad tuo reikalu jis nekompetentingas kà nors pasakyt, ir kad apie tai, esà, reikia tartis su “tarybine”, atseit, su rusø pasiuntinybe, tai kur gausi ryðkesná pavaizdavimà, liudijantá, nelaisvëj!! Juk kvieèiant lietuviø jaunimà ið kaip Lietuva, kaip Lietuvos jaunimas yra nelaisvëj kitur, nëra jokios kalbos, kad reiktø dël to aiðkintis su kokiomis nors pasiuntinybëmis ar vyriausybëmis. Visi ið visur kvieèiami ir rengias atvykt, kaip laisvi þmonës, be valdþiø tarpininkavimø ar kontrolës. Tik ið Lietuvos nëra kaip nei pakviest, nei atvykt be rusø valdþios tarpininkavimo ir leidimo. Tai ne naujiena, bet jei kongreso komiteto pirmininkas dar kartà ásakmiai to paklausë, ir jeigu rektorius atvirai pasakë teisybæ, tai aèiû jiems abiems! Ne piktintis, ne priekaiðtaut dël to reikia, o toká „dialogà“ tik iðgarsint ko plaèiausiai ryðium su Jaunimo Kongresu, visur ir visiems aiðkinant, dël ko lietuviø jaunimo kongrese nëra jaunimo ið Lietuvos. Tas paaiðkinimas turëtø bûti vienas ið geriausiø paaiðkinimø, kodël lietuviø jaunimas kelia reikalavimà iðpainioti Lietuvà ið pinkliø, á kurias ji ápainiota su visu jaunimu, su visais studentais ir jø rektoriais bei prorektoriais. O gal pavojinga net pagalvot ar prasitart apie galimybæ turët Chicagos kongrese kokiø nors sveèiø ið Lietuvos – okupuotos, pavergtos, prievartaujamos? Gal – o kà

197

reiktø daryt, jei net privaèiai prasitartà pageidavimà priimtø, kaip kvietimà ir atsiøstø... organizuotà komsomolo delegacijà, indoktrinuotø „janièarø“ bûrá? Galima eit laþybø, kad tokio „pavojaus“ nëra. Saugo Vilniuj komsomolà Betevas, saugo Maskvoj Kamðalovas ir kiti priþiûrëtojai – nei jie siøs, nei leis tokios „delegacijos“ laisvo lietuviø jaunimo kongresan. Ne mums to bijot, – jie bijo. Jie jau dabar vieðai aimanuoja, kad jø treniruojami – dresiruojami jaunuoliai „susidurdami su uþsienieèiais... nemato skirtumo tarp þmoniø ir... tampa bejëgiai „burþuazinës propagandos akivaizdoje“... Bet jeigu anie ir iðdrástø, – ar tai mums iðsigàst? Prieðingai: jeigu, iðdrástø atsiøst, – tegu pamato savo akimis, koks gi yra tas laisvas lietuviø jaunimas! Gyvo, uþ pavadþio nevedþiojamo jaunimo sambûris argi ne ðá tà daugiau jiems pasakytø, negu betevø – kamðalovø pamokslavimai? Bet tai tik „tikimybiø teorija“. Tikriausia tikimybë, deja, yra ta, kad jokios – nei laisvos, nei komsomoliðkos delegacijos ið Lietuvos ðiame kongrese nebus. Dirva, 1966 04 08. Nr.41

Protestuotinas ALT pirmininko „þodis“ þodis“ – Geguþës 2 d. Naujienose yra atspausdintas ALT pirmininko Antano J. Rudþio „þodis“ kalba, pasakyta ALB tarybos suvaþiavime, Detroite. Po eilës lyriðkai patriotiðkø bendrybiø pirmininkas palietë ir madingàjà „bendradarbiavimo su okupantais“ temà. – ... mûsø paèiø tarpe, – sako, – atsirado þmoniø, kurie patys nori ir kitiems siûlo visoká politiná bendradarbiavimà su Lietuvos okupantais ir tautos naikintojais jais. Jø tarpe yra þmoniø ir su girdëtais vardais. Ir kodël jie nori sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ kovoje uþ Lietuvos laisvæ! (M. pabr. V. R.) Jeigu tai bûtø kokio neatsakingo, persekiojimo manijos trenkto isteriko ðûkalojimas, nebûtø prasmës ties juo nei stabtelti. Bet tai yra ALT pirmininko vieðas „ex officio“ pareiðkimas, didþiai sunkus kaltinimas kaþkokiam skaièiui mûsø tarpe esanèiø tautieèiø. Todël iðkyla bûtinas reikalas þinoti, kas kaltinami esà, piktadariai, tykojantieji palauþti Lietuvos laisvës kovotojø jëgas. Kaltinimas piktadarybe – vis tiek, ar ástatymo baudþiama, ar tik moraliai smerktina – gali bûti pagrástas ar nepagrástas. Kaltinimas yra pagrástas tik tada, kai jame nedviprasmiðkai nurodomi tikri faktai – kas, kur, kada ir kà smerktina padarë. Jei tokiø faktø kaltinime nëra, arba jei kaltintojas neárodo, kad toki faktai tikrai buvo, tai toks vieðas kaltinimas turi kità vardà. Tai yra ðmeiþimas ðmeiþimas. O ðmeiþimas irgi yra piktadarybë piktadarybë, visada smerktina moraliai, o jeigu nukreipta á nurodyta asmená, tai ir pagal ástatymus baustina.

198

Dvigubai smerktinas ðmeiþimas yra, kai nepagrástas kaltinimas yra nukreiptas á vardu nepaminëtà, o tik ið aplinkybiø galima numatyti asmená, arba á miglotai teapibrëþtà asmenø grupæ. Toks ðmeiþimas dvigubai smerktinas todël, kad jis ne tik pats savaime antimoralus aktas, bet ir antimoraliu bûdu gudriai uþmaskuotas nuo atsakomybës ir nuo ástatyme uþ já numatytos bausmës. Atsakomybei iðvengti èia vartojama atvirkðtinio anonimiðkumo technika technika: pats ðvaistosi kaltinimais nesislëpdamas po anoniminiais laiðkeliais, bet anonimiðkoj prieblandoj palieka kaltinamuosius. Atseit, pavardþiø nepaminëjau, tai kas prie manæs prikibs – galiu sakyt, kà tik noriu! Kaip tik tokià atvirkðtinio anonimiðkumo technikà pavartojo (kas?) ALT pirmininkas Antanas J. Rudis savo kalboje (kur?) Detroite, ALB tarybos suvaþiavime, (kada?) 1966 m. balandþio 30 dienà, atspausdintoje geguþës 2 d. „Naujienø“ 103 nr. 1–2 puslapiuose. (Kaip? – galima ten ásitikint). Jei ALT pirmininkas bûtø sustojæs su pradþioj cituotu kaltinamøjø suanoniminimu („mûsø paèiø tarpe atsirado þmoniø“ ir „Jø tarpe yra þmoniø ir su girdëtais vardais“), tai jo kaltinimai irgi vargu ar bûtø verti dëmesio, kadangi jie bûtø likæ pernelyg jau plaèiai „vëjais paleisti“. Visgi þmoniø vardai kur nors kieno nors yra girdëti, taigi ir kaltinimai iðeitø pasëti be atodairos ant visø galvø. Iðeitø nebent nenusisekæs bandymas pajuokaut... Bet pirmininkas savo kaltinimø taikiná tam paèiam „þody“ sukonkretino ir nukreipë ne á visus pavardes turinèius þmones, o tik á tam tikrà jø grupæ, apkaltindamas tos grupës tik anoniminæ dalá dalá. Bûtent, jis tvirtino, kad – ... kai kurie vadovaujantieji asmenys laiko rankose kaip ir po dvi triûbas: su viena puèia apie reikalà kietai kovoti uþ Lietuvos laisvës atgavimà, o su antra puèia apie reikalà bendradarbiauti su Lietuvos okupantais okupantais... (M. pabr. V. R.) Ðtai kokiø „dvigubø agentø“ esama mûsø vadovaujanèiøjø asmenø tarpe! O kas yra vadovaujantieji asmenys? Èia, þinoma, akys tuojau krypsta á Vliko, ALT, PLB, ALB, pirmininkus, gal ir á Diplomatijos ðefà. Vienas ið jø, ALT pirmininkas, kaltina „kai kuriuos“ kitus. Kuriuos? Pagal atvirkðtinio anonimiðkumo technikos dësná, – to jis nepasako. Na, gal galima á vadovaujanèiøjø rûðá áskaityti ne tik tuos pirmininkus, bet ir tø institucijø valdybø narius bei pareigûnus (èia jau patektø ir ALT valdybos nariai). Arba, gal vadovaujanèiaisiais reikia laikyti ir apskritai visø mûsø turimø organizacijø, draugijø, sambûriø, sàjungø bei partijø valdybø – vadovybiø nariai? Visi gi ðiam tam vadovauja... Tai kas ið jø yra tie „kai kurie“, laikantieji po „dvi triûbas“? Kurie ið jø perða bendradarbiavimà su okupantais okupantais? Kol neárodyta prieðingai, tol bûtina ðia proga vieðai teigti, kad mûsø – lietuviø nepriklausomybininkø – tarpe, ne tik vadovybëse, bet ir ið viso nëra nei vieno vieno, kas pats bûtø linkæs ir kitiems siûlytø bendradarbiauti su Lietuvos okupantais okupantais. ALT pirmininko kaltinimas vadovaujantiesiems asmenims – vis tiek, visiems ar tik „kai kuriems“ – yra nieko nepagrástas kaltinimas kaltinimas, kitaip sakant, – mûsø visuomeninës

199

vadovybës ðmeiþimas ðmeiþimas. Toks „þodis“, nors jis ir ALT pirmininko iðkilmingai tartas, yra vieðai protestuotinas protestuotinas, reikalaujant, kad já iðtaræs asmuo arba tà kaltinimà atðauktø ir dël jo atsipraðytø arba já galutinai sukonkretintø, nurodydamas tuos „vadovaujanèius asmenis“, katras, kur, kada ir kokiu bûdu „pûtë triûbà“ apie reikalà bendradarbiauti su Lietuvos okupantais, ir apsiimdamas árodyti, kad toki faktai ið tikrøjø yra buvæ arba tebevyksta. Protestuoti prieð toká „þodá“ yra pagrindo ir reikalo visoms mûsø visuomeninëms organizacijoms, ypaè jø vadovybëms. Neaiðku, kokios aplinkybës buvo taip iðblaðkiusios ALB tarybos suvaþiavimo dalyviø dëmesá, kad jie nepastebëjo to „þodþio“ implikacijø ir ten pat nepareiðkë grieþto protesto. ALT pirmininkas panaudojo savo pareiginá autoritetà sëti nepasitikëjimo sëklai prieð „kai „ kuriuos“ – o tai tas pats, kaip prieð bet kuriuos – vadovaujanèius asmenis. Kyla klausimas, tiksliai iðreiðkiamas jo paties pasakytais þodþiais: kodël jis panoro sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ kovoje (ar veikloje) uþ Lietuvos laisvæ? Kyla ir kitas klausimas: ar ALT valdyba valdyba, pagaliau, – visa AL Taryba Taryba, sudaryta ið tylës ir solidarizuos vadovaujanèiø asmenø svarbiausiose organizacijose, su savo neseniai iðsirinkto pirmininko tokiu „maiðtavimu“, galbût, net prieð juos paèius? Ar pateisins toká savo pirmininko pasielgimà? Kokiais sumetimais galëtu já „pridengti“? Vienintelis pasiteisinimas galëtø bûti nebent toks, kad pirmininkas... neþinojo, kà daro. Bet pirmininkui privalu þinot. Dirva, 1966 05 27. Nr.60

ALT pirmininko „dûda“ jaunimo kongresui ALT pirmininkas yra ávairiomis progomis iðtaræs graþiø þodþiø apie Jaunimo Kongreso idëjà ir pareiðkæs pasisekimo linkëjimø tam uþsimojimui. Bet Detroito „þodyje“, apie kurá jau kalbëta ( Dirva 60 nr.), ALT pirmininkas pasirodë irgi, bent tuo reikalu, turás dar ir kità „dûdà“ (kaip tie jo kaltintieji dviveidþiai „vadovaujantieji asmenys“), ið kurios praskambëjo prieð penketà mënesiø paskleistas neurotiðkas gandas, tikæs niekam kitam, kaip tik „sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ“ – rengiantis Jaunimo Kongresui. Anuomet gandas skambino, esà, Jaunimo Kongreso komitetan ásisukæ „prokomunistai“, siekiantieji „sukomunistinti“ kongresà, ir tuo tikslu pats komiteto pirmininkas (A. Zaparackas) lankæsis sovietinëj ambasadoj Washingtone tartis dël galimybiø atsikviesti Jaunimo delegacijà ið Lietuvos, – aiðku, sovietinës valdþios parinktà „delegacijà“!

200

Daþnai atsitinka, kad juo absurdiðkesnis gandas, juo daugiau atsiranda lengvatikiø, patenkanèiø ant jo meðkerës, ðá kartà tokia „taisyklë“ nelabai pasitvirtino, nes, palyginti, nedaug kas pakibo ant to kabliuko, o ir uþkliuvusiø daugumas netruko atsikabint, kai kongreso rengëjø (komiteto ir net PLB valdybos) buvo pareikðta, kad nieko panaðaus nëra ir kad kongreso rengëjai nemato prasmës „atlikinëti iðpaþintá“ dël to absurdiðko prasimanymo. Prieðinimasis sumanymui kviesti jaunimo „delegacijà“ ið Lietuvos per okupantø ambasadà bûtø visiðkai suprantamas, jei toks sumanymas bûtø bûtø. Taèiau, kai jo visiðkai nëra, tai kyla klausimas, ið kur kilo atkaklus tvirtinimas, kad yra? Pagal dësná „þiûrëk, kam ið to gali bûti naudos“, pirmas átarimas siûlosi, kad toká gandà galëjo pakiðti kas nors ið probolðevikiniø sluoksniø. Nes jiems tikrai bûtø smagu, jei mûsø visuomenëj kiltø nepasitikëjimas kongreso rengëjais, visuomenë jo neberemtø ir kongresas nepasisektø ar gal net visai neávyktø. Bet patys bolðevikai kà nors mûsø visuomenëj skleisti visiðkai neturi palankiø sàlygø, ir jie to nei nemëgino. Gandas sklido kaip tik paèiø karðèiausiø antikomunistø lûpomis ir priemonëmis priemonëmis. Galimas dalykas, kad èia nei nereikëjo „pirmojo degtuko“ ið bolðevikø pusës. Tokia mintis galëjo susikurti ir ðiaip kurioj „antikomunizmu“ ásiaudrinusioj vaizduotëj, nusivaizdavusioj iki „sutemø srities“ ir nebesusivokusioj, kad tokià „kovà prieð komunizmà“ matydami, pirmieji ir gal vieninteliai rankas ið pasitenkinimo trina ne kas kitas, kaip bolðevikuojantieji, ið visos ðirdies linkintieji, kad Jaunimo Kongresas suþlugtø. Ta nelemta ir jokio pateisinimo neturinti nepasitikëjimo sëkla, laimei, nesudygo. Rodës, kad gal tik kur nors tolimuose uþkampiuose bus palikusi abejonës nuosëdø nuosëdø. (Ið Kalifornijos – Bakersfield – prie èekio kongreso iðlaidoms prijungta pastaba: – Gyvendamas èia, Amerikos uþkampy, iðgirdau þinias, kurios man kaip lietuviui nedaro garbës. Bet tiek to... Bent laikraðèiuose atrodo viskas gerai... Jei bûèiau tikras tikras, kad kai kurie komisijos nariai neiðkrës „iðdaigø“, kad ir nebûdamas turtingas, siøsèiau daugiau... Priede èekis ir peticija.) Bet, ðtai, ne kas nors ið „Amerikos uþkampio“, o pats ALT pirmininkas tà absurdiðkà gandà tebepalaiko ir tebeskelbia savo kalboj paèiame ALB tarybos suvaþiavime! Ðaudydamas kaltinimais dël bendradarbiavimo su okupantais á vadovaujanèius asmenis (kaip ðratais ið medþioklinio ðautuvo á ásivaizduotà þiurkæ tarp tikrø viðèiukø!), ALT pirmininkas sustiprino ðûvá dar ir tokia uþuomina: – Sakysim, argi bendradarbiavimo ðalininkams priderëtø partizaniðkai kreiptis á bolðevikø ástaigas, teiraujantis, ar jie iðleistø pavergtos Lietuvos jaunimo delegacijà á Pasaulio Lietuviø Jaunimo Kongresà, labai gerai þinant, jeigu okupantas tokia delegacijà jei ir iðleistø, tai ji bûtø sudaryta bûtinai tik ið iðtikimø komjaunuoliø, ir jà lydëtø prityræ ðnipai... Ir èia, kaip ir visais kitais ðio „þodþio“ atvejais, ALT pirmininkas kartoja gandà, kurá þino esantá faktais nepagrástà ðmeiþtà ðmeiþtà, bet kartoja irgi vartodamas tà paèià atvirkðtinio anonimiðkumo technikà, netgi patobulintà tariamosios nuosakos

201

pavartojimu. Ið anksto pasiruoðë „nusiplauti rankas“: – Að gi nesakiau, kas kreipësi á bolðevikø ástaigas, ir net nesakiau, kad kreipësi, o tik klausiau, argi priderëtø kreiptis... Bet implikacija vis tiek pasilieka. Toks dvigubai suktas þinomai neteisingo prasimanymo kartojimas paèiame Jaunimo Kongreso rengimo ákarðtyje yra itin protestuotina ALT pirmininko „antra dûda“, grojanti visiðkai prieðingai jo linkëjimams kongresui pasisekimo. Maþa to – ir ði „antroji dûda“ savo keliu dviðaka. Nes pirmininkas, kà tik neigiamai pasisakæs prieð kreipimàsi á bolðevikø ástaigas, tuo paèiu atsikvëpimu leidþia á jas kreiptis. Esà: – Jeigu jau kreiptis, tai reikëtø praðyti praðyti, kad iðleistu delegacijà ið Sibiro darbo stovyklos vergø... Taigi ðtai, – grieþtasis kovotojas prieð bendradarbiavimà su okupantu ástaigomis, staiga leidþia net praðyti jose malonës, ir ðiuo atveju jau nebeþino, kad ir ið Sibiro, ar ið kalëjimø Kremliaus valdþia, jei tik norëtø, irgi galëtø sudaryti „delegacijà“ ir ið iðtikimø komjaunuoliø, ir ðnipø priþiûrimà. Èia jau iðkyla visai kitas klausimas, bûtent – ar ALT pirmininkas ið viso suprato, kà jis kalbëjo kalbëjo? Tai nëra privataus smalsumo klausimas. Jei asmuo nesusivaiko dalykuose, kuriems yra apsiëmæs vadovauti, tai èia visø problema, o pirmoj eilëj – paèios AL Tarybos. Faktas, kad, turbût, dël to nesusivaikymo ir visa ALT valdyba Jaunimo Kongreso reikalu tebeklaidþioja abejonëse giliau, negu tas tautietis ið Kalifornijos uþkampio: vis dar neapsisprendþia – remti ar neremti Jaunimo Kongresà! ALT turi teisæ apsispræsti vienaip ar kitaip (tai yra, remti arba ir neremti), bet neleistina jai tûnoti neapsisprendime, neapsisprendime pasiskandinusiai „pilnesniø informacijø stokos“ fantastiðkø gandø ir átarinëjimø migloj. Jaunimo Kongresas ðiandien jau visos mûsø gyvosios visuomenës dëmesio centran áëjæs reikalas reikalas. Ypaè viltingà dëmesá jam sukëlë kà tik ávykæs, visus garsinimus pralenkæs Kongreso peticijos dël Lietuvos laisvës iðgarsinimas tarptautinëj spaudoj spaudoj. ALT pirmininkas, atrodo, dar lig ðiol nesuprato, kad ðis iðgarsinimas ávyko, lyg tyèia, Jûratës Reisgytës (girdët, bûsimos Kongreso dalyvës) „abendradarbiavimu“su paèiu aukðèiausiu Lietuvos okupacinës valdþios kvislingiðku pareigûnu... Tuo tarpu ALT valdyba vis dar „stokoja pilnesniø informacijø, kiek ir kokioje formoje J. Kongrese Lietuvos laisvinimo reikalai bus keliami“.. ALT pirmininkas átaringomis uþuominomis klausinëja, „irgi priderëtø partizaniðkai kreiptis“... Nieko nuostabaus, jei jaunimas pagalvoja ir pakalba apie ieðkojimà efektingesniø formø ir priemoniø bendradarbiauti su pavergta Lietuva (ne su okupantais, kaip ALT pirmininkas tebeátarinëja). Arba ir okupantà apstatyti! Ir nenuostabu, kad net toks „skandalas“ ávyko Australijoj – pamanykite, lietuvaitë gi kreipësi á Palecká (okupacinës valdþios delegacijos pirmininkà!), su juo kalbëjosi, ið jo paraðà gavo! Tai ávyko partizaniðkai partizaniðkai. Kitaip ir negalëjo bût, nes, jeigu bûtø buvæ atsiklausta ALT pirmininko ar paèios neapsisprendþianèios Tarybos, tai greièiausia bûtø uþdraudæ.

202

Teko matyt, kad ALT pirmininkas nuogàstauja, ar neiðkilsianti Jaunimo Kongrese „kokia staigesnë ir neáprasta mums“ platforma „bendradarbiavimo su Lietuvos okupantu“ ir kad „Amerikos Lietuviø Taryba jokiu bûdu negali sutikti su organizuotu bendradarbiavimu su Lietuvos okupantais“ okupantais“. Atseit, ne tik vieðoj kalboj, bet ir ALT vardu vykstanèiame oficialiame susiraðinëjime ALT pirmininkas su jaunimo vadovais atkakliai juos áþeidinëja, vis ir vis ne vien uþuominomis, o staèiai tvirtindamas, tartum jie Lietuvos laisvës kovos iðdavikai, tartum jie ið tiesø planuotø ne kovà, o bendradarbiavimà su Lietuvos okupantais. Supranta Supranta, ar nesupranta ALT pirmininkas, kad jis elgiasi, lyg bûtu aklas Lietuvos laisvës kovos prieðø árankis? Turbût, nesupranta, kaip nesupranta ir daugelio kitø daneáprastø mums“ platformø ar bûdø, ir lykø. Nesupranta, kad gali bûti ðioje veikloje „neáprastø kad, jeigu kas „neáprasta mums“, tai nebûtinai yra perëjimas prieðo pusën. Dirva, 1966 05 30. Nr.61

Ateina nauji vadai? Susidomëjæ ir susiþavëjæ, arba susirûpinæ, daugybë ið mûsø visuomenës pernai þvelgë á „þygininkus” – 1965 m. demonstracijø – manifestacijø rengëjus. Keliø jaunø vyrø branduolys sujudino, sukrëtë visà, ar bent Amerikos, lietuviø iðeivinæ visuomenæ. Taip sukrëtë, kad ið ávairiausiø tos visuomenës sluoksniø pasigirdo: – Ðtai, nauji vadai. Dabar (tai yra, 1966 m. balandþio mën.) þiûrint á tà jø sukeltà sàjûdá ið maþdaug pusmeèio perspektyvos, prisimena prieð beveik 35 metus atsitikæs Jaunøjø Teatro „ásibrovimas” á Valstybës Teatro scenà Kaune su „Dëdës Tomo trobelës” ir „Milþino paunksmës” vaidinimais. Ir tada daugelis ið publikos dþiûgavo, kad, ðtai, ateina nauji talentai. Ir tada „senieji scenos vilkai” (ne visi) þiûrëjo á tà ásiverþimà kritika ir susirûpinimu iðsirietusiais klaustukais. Bet ne visi ið karto tie nauji talentai ásivieðpatavo scenoj. Tik ilgainiui vieni ið tikrøjø iðkilo á virðûnes, kiti liko vidutiniai arba ir visiðkai nutrupëjo. Ir „þygininkai” dar neperëmë vairo nei Vlike, nei Bendruomenëj, nei kituose vieðojo visuomeninio veikimo þidiniuose. Nepasakyta, kad jie niekad á juos neateis. Arba, kad jie – ar kiti toki – niekad savais bûdais netaps „vadovaujanèiais veiksniais” vietoj dabartiniø. Todël ádomu stebët, kà su savim atsineða toks gyvybingas, naujas ir jaunas vienetas, kaip „þygininkai”. --Þygininkø” branduolys (pagrindinë trijulë) yra amerikinës aplinkos vaisius: èia gimæ, èia augæ ir mokæsis, èia su visuomeninëmis apraiðkomis susipaþinæ, èia ir lietuviðkà tautiná susipratimà – su visu jo idealizmu ir romantika – perëmæ daugiausia ið amerikietiðkai lietuviðkos bei katalikiðkos Lietuvos Vyèiø organizacijos tradiciniø sampratø ir veikios stiliaus. Tokio amerikietiðkai lietuviðko jaunimo yra daug tûkstanèiø. Tik jo pasireiðkimø stilius ilgainiui yra tapæs tiek áprastas ir paprastas, kad nesukelia visuomenæ iðjudinaniø bangø.

203

„Lietuvos vardo garsinimas” ðiam lietuviø jaunimui buvo ir yra labai gerai suprantamas ir pastangø vertas uþdavinys. Greièiausia to uþsikrëtimo vedami ir kai kurie dabartiniai „þygininkai” jau 1964 m. uoliai darbavosi kultûrinës (folklorinës), lietuviø ðventës rengime New Yorko mugëj ir ypaè lietuviðko kryþiaus – koplytstulpio tos paèios mugës (bûsimo parko) aikðtelëj statybos bei prieþiûros darbuose, èia jie susidûrë nebe vien su jaunimo, o ir su platesniø mûsiðkës lietuviðkos visuomenës sluoksniø vieðuoju veikimu ir su to veikimo bûdais bei priemonëmis. Èia, turbût, ir kilo jiems áspûdis, kad to maþa, kad lietuviams reikia didesniø ir kitokiø þygiø. Bet „þygininkai” neatsineðë jokiø naujø iðradimø. Iðsiliejimas ið draugijiniø bei „parapiniø” rëmø ir spaudimas á Amerikos visuomenæ bei valdþià masinëmis eisenomis bei sukëlimu kalbø spaudoj ir televizijoj yra tik sekimas kasdien Amerikoj ir kitur matomø populiariausiø pavyzdþiø. Ir lietuviai Amerikoj tokias priemones (savo metui atitikusiu mastu) jau yra vartojæ. Pavyzdþiui, Juozas Ginkus su nesutramdomu pasididþiavimu pasakodavo, kad jis kadai, tuoj po pirmojo karo, – baltu þirgu raitas! – vadovavo daugelio tûkstanèiø lietuviø eisenai New Yorko Broadwayum ir Penktàja Avenue. Antrojo karo metu Antanas Olis suorganizavo „Lietuviø Misijà Washingtonan” ir pradëjo Amerikos valdþios ir spaudos þmoniø informavimà apie Lietuvos padëtá ir teisæ á nepriklausomybæ. Tai dabar nuolat tæsiama Amerikos Lietuviø Tarybos ir visø kitø veikëjø. (Prisiminkim dar ir milijono paraðø peticijà dël Lietuvos pripaþinimo po pirmojo karo.) Mintis „garsinti Lietuvos reikalà” tokia kryptim ir tokiu mastu sena. Tik ne vienodai sëkmingai ji virsta þodþiu ir kûnu. „Þygininkai” ðalia ðiø seniai þinomø minèiø atsineðë tik tà „naujienà”, kad atëjo sklidini energijos ir amerikietiðkø sugebëjimø pritaikyti lietuviams rûpimos idëjos populiarinime jø gerai ásiþiûrëtus amerikinius propagandos bûdus bei priemones. Kadangi mûsø veikëjijoj tokios energijos ir organizacinio talento ne per daugiausia ar net aðtrokai stokoja, tai „þygininkø” uþsimojimai ir atrodë netgi labai nauji ir nepaprasti. --„Þygininkai” pasirodë, kaip energingi propagandininkai, ne kaip visuomeninës veiklos politikos modifikuotojai. Vietomis atrodë, kad jie ar neturëjo laiko, ar nematë nei reikalo apmàstyti, kokias politines tezes propaguoti. Pirmuoju savo þygiu (Washingtone) jie automatiðko reflekso bûdu pasiðovë demonstruoti nesàlygotà Amerikos lietuviø jaunimo pritarimà ir skatinimà prezidento „tvirtai politikai Vietname”. Demonstracijà jie suorganizavo greit ir visai patenkinamo masto. Tuo árodë savo prasisiekusá energingumà ir organizaciná gabumà. Bet tai nieko nesakë apie politiná intelektà. Demonstracijos ðûkis, þinoma, atitiko mûsø, ypaè naujosios ateivijos vyresniojoj kartoj populiarià ir kartu pavirðutiniðkà paþiûrà, anot kurios komunizmas ir tik komunizmas esàs vienintelë Lietuvos nelaimës prieþastis, todël bet koks, bet kur (ir bet kokia kaina) ágnybimas komunizmui esàs „þingsnis á Lietuvos nepriklausomybæ”. Atitiko tos demonstracijos ðûkis ir panaðiai pavirðutiniðkai nuomonei, anot kurios, kas tik nepritaria Vietnamo karui ar abejoja jo tikslingumu, tas savaime pritariàs

204

komunizmui. Taigi, kai „þygininkai” nuþygiavo Washingtonan remdamies tik pirmàja po ranka pasitaikiusia populiaria paþiûra, tai jie tik storesniu brûkðniu pabrëþë tà, kas mûsø visuomenës „politinëj filosofijoj” jau seniai yra, bet neáneðë iðsamesniu apmàstymu pagrástø naujø idëjø. Manifestacija New Yorke buvo politiðkai bent kiek apmàstyta. Pritraukus pajëgø ið „antikolonijinës lygos” (nemanifestuojanèio, bet daugiau màstanèio – svarstanèio jaunesniøjø veikëjø sambûrio), atsirado „revizionistiðkø” átakø bent raðytiniø manifestacijos dokumentø rengime ir jø pavartojimo plane. Vyraujanèioj politinëj filosofijoj perversmo neávyko, bet atsirado naujo atspalvio. Ði manifestacija paèioj savo uþuomazgoj buvo skirta ne abstrakèiai urminei kovai prieð komunizmà, o konkreèiam Lietuvos nepriklausomybës reikalavimui. Reikalavimo dokumentacijoj argumentai buvo ásakmiai nukreipti prieð Rusijos (ðiuo metu kaip tik ir komunistinës) imperialistiðkà politikà. Tuo remdamies, „þygininkai” bei jø atstovai tvirèiau jautësi, kalbëdamies su ávairiausiø – ne tik anti- ir neantikomunistiðkø, bet net visiðkai komunistiðkø – valdþiø atstovais. Buvo kreivø þvilgsniø dël to ið mûsiðkiø institucijø, buvo aðtriø priekaiðtø (uþ nuolaidþiavimà komunizmui!) ið kai kuriø visuomenës sluoksniø, bet „þygininkai” iðlaikë tà Lietuvos tezës gynimo linkmæ, taigi áneðë ir á veiksmà, ne tik á pasikalbëjimus tarp savæs, – geros ar negeros, bet – kiek kitokios politinës màstysenos. Taèiau nei manifestacijos dalyviø dauguma, nei juo labiau platesni lietuviø visuomenës sluoksniai to nei nepastebëjo. Neatrodo, kad ir patys „þygininkai” – dabar oficialiai iðsiskirstæ – bûtø tvirtai prisiriðæ prie tokiø ar kitokiø Lietuvos laisvës kovos teorijø. Jie veiksmo þmonës ir, galimas dalykas, þavëdamies pirmaisiais pasisekimais, vël planuoja, kokià èia, anot J. Ðoliûno, „pasiutpolkæ” sukëlus – su kokia nors „filosofija” ar ir be jos... --Ðalia kur ne kur sava nerimstanèia galia „kamðèius iðneðusiø” jaunimo prasiverþimø, ðalia vyresnës kartos tëviðkai globojamø, auklëjamø ir skatinamø pasireiðkimø, yra dar ir ne taip triukðmingø, ne taip girdimø bei matomø „naujo vyno vaikðèiojimø”. Tradiciðkoms vadovybëms ir prie jø pripratusiems sekëjams tie neaiðkiai girdimi ir neaiðkiai matomi „vaikðèiojimai” neretai atrodo átartini, todël beveik vengiama jais domëtis ir dar labiau vengiama á juos dëti viltá. O taèiau màstanèiøjø – svarstanèiøjø vaidmuo jau juntamas: bent taip, kaip „off-Broadway” teatrø ðalia populiariøjø scenø. Jei pagrindinis vaidmuo mûsø visuomenëj atitektø tik energingiems ir iðradingiems propagandininkams, gal netruktumëm pasijusti, kad trankiai þygiuojam, tik nebeþinom kur ir ko. Jei tas vaidmuo atitektø tik aiðkiaregiams màstytojams, ilgainiui liktumëm istorijos archyve su visomis protingomis idëjomis. Be minties ir energijos santuokos jaunojoj kartoj, jos atëjimas á visuomenës virðûnes nebûtø eros pradþia. O tai santuokai dar reikia pirðliø. Metmenys, 1966. Nr.11. P. 196–199

205

Laikraðtis ieðko „tylinèios daugumos“ Ásiþiûrëjusi á madingus vieðosios nuomonës tyrimus, ryþosi to amato pabandyti ir vieno ið mûsø laikraðèiø, bûtent, Dirvos redakcija: pasiskelbë vykdanti anketà (pasiteiravimà) visuomenës nuomonei tirti ir pateikë klausimø ratà. Atsakymai bûsià paskelbti, o tada, sako, „mes matysime savo visuomenës atvaizdà statistikoje“. (Turbût norëta pasakyti „visuomenës nuomonës atvaizdà“.) Puikus, entuziastingai sveikintinas uþsimojimas. Ádomu ir smalsu toká atvaizdà ko greièiausiai pamatyt. Deja, entuziazmà ir smalsumà èia pat sutramdë rengëjø paaiðkinimas, kokia to sumanymo intencija ir vykdymo priemonë. Sumanymas, pasirodo, beesàs apsigimæs... abiem kojom luoðas. NEREIKÐMINGAS OBJEKTAS

Kad ir þadëdama „visuomenës atvaizdà“, Dirva pabrëþtinai pareiðkë ieðkanti tik nuomoniø ið „tylinèios daugumos“, kuri (neaiðku kodël) neturinti progos pareikðti savo nuomoniø kitaip, kaip „tik panaðiu bûdu“, atseit, tik kryþiukais ar ratukais atspausdintame klausimø lape... O ir tos „daugumos“ ieðko ne visoj lietuviø ar bent Amerikos lietuviø visuomenëj, o tik tarp savo skaitytojø, nes klausimø lapas pateiktas tik laikraðtyje. Taigi, tyrimo objektas èia tik vienas, visuomenës sektorius toli graþu nei ið paèiø didþiøjø, nei netgi ið paèiø bûdingøjø iðeivinës lietuviø visuomenës sektoriø. Pagaliau, ir tas sektorius tiriamas ne visas, o tik jo „tylinèioji dauguma“, tik tie, kurie savo nuomoniø raðtu ar þodþiu nepareiðkia vieðai nei Dirvoj, nei kur kitur. Þodþiu sakant, ðio tyrimo objektas nedidelë ir visiðkai pasyvi visuomenës dalis, kuri lig ðiol (kol nebuvo klabenama anketomis) savo nuomoniø vieðai nereiðkë ne todël, kad nebûtø tam progø (visiems tokios progos kraðtuose, kuriuos gi ne veltui vadinam laisvais, yra atviros), o nereiðkë tik todël, kad arba tingi kalbëti, arba nelaiko savo tø nuomoniø pakankamai svarbiomis, arba tø nuomoniø visiðkai neturi, nes nesuka sau galvos visuomeniniais klausimais. Tad, jeigu ir visa toji Dirvos skaitytojø dauguma staiga sukrustø ir susiøstø savo kryþiukus bei ratukus klausimø lapuose, ið to vis tiek nesusidarytø visos mûsø visuomenës nuomonës atvaizdas, o tik galbût nuomoniø (ar nesusivaikymø?) atvaizdas ið maþokos, nelabai bûdingos, pasyvios, tad ir menkareikðmës dalies. Be to, labai nerealu tikëtis, kad tylinèioji, taigi pasyvioji, nerangioji laikraðèio skaitytojø dalis (redakcija ið anksto vadina jà dauguma) tai jau labai pultø ir á klausimø lapà kryþiukus raðyti. Patyrimas (kaip tik tos paèios Dirvos) rodo, kad á anketas atsiliepia vos keletas ar, geriausiu atveju, keliolika deðimèiø skaitytojø, ir tai, daugiausia, kalbanèiøjø, o ne tylinèiøjø. Kadangi naujasis klausimø lapas numatytas ne vardinis, o anoniminis, tai atsakymø skaièiuotojai negalës net patikrinti, ar tai „tylinèios daugumos“, ar „kalbanèios maþumos“ atsakymai. Tai galëtø bûti net visiðkai neþinomø iðdaigininkø „nuomonë“. Juk, anketai esant anonimiðkai, ne taip jau sunku kam nors surankioti kokià porà ðimtø atitinkamo Dirvos numerio egzemplioriø,

206

iðsikirpti ið jø klausimø lapus ir netgi pagal vieno linksmo ar pikto iðdaigininko nuoþiûrà sukurti lemiamà pluoðtà duomenø, ið kuriø bûtø per akis medþiagos skaièiavimo þaidimui, bet kurie negali bûti pagrindas dëmesio vertam rezultatui. Taigi tame, ið esmës ádomiame sumanyme „viena koja luoða“ yra dël to nereikðmingo ir neapèiuopiamo tyrimo objekto pasirinkimo. Dël to sumanymas nustoja savo reikðmës ir ádomumo, ir lieka tik vienas gal ðiek tiek ádomus klausimëlis, – kokia gi psichologinë prieþastis tokio savotiðko reiðkinio, kad laikraðtis ëmë egzaltuoti „tylinèià daugumà“ ir visuomenës iðminties lobiø þvejoti su fanfarais iðplaukia ne á visuomenës gelmes, o á paèias seklumas? TYLINÈIOS DAUGUMOS MITAS

„Tylinèios daugumos“ sàvoka Amerikoj pagarsëjo prieð dvejus metus, kai ji buvo pavartota prezidento rinkimuose, Nixonui pasisiûlius bûti tylinèiøjø amerikieèiø interesø gynëju. Demokratai, liberalai, radikalai ir visi kiti antikonservatoriai bei antinuosaikieji propagandoje buvo paþymëti „rëksniø“ þenklu, o visi kiti „tylinèiøjø“ vardu. Átikinanèiai skambëjo teigimas, kad, nepaisant didelio „rëksniø“ sukeliamo triukðmo, „tylinèiøjø“ yra dauguma. Ið 73.211.562 balsavusiøjø (ásidëmëkim, ið balsavusiø, o ne tylëjusiø!), uþ Humphrey pasisakë 31.257.165, uþ kitus smulkius „rëksnius“ 244.444, taigi vadinamøjø „rëksniø“ ðalininkø pasirodë bûta 43.052%. Bet ir uþ Nixonà pasisakiusiøjø tariamø tyliøjø buvo ne kaþin kiek daugiau: 31.785.480, arba 43.416%. Likusi „antirëksniø“ dalis pabalsavo uþ Wallace. Tø buvo 9.906.473, arba 13.532%. Sudëjus Nixono ir Wallace gautuosius balsus, visa tariama „tylioji dauguma“ bûtø beveik 57% ið balsavusiø tarpo. Bet balsuoti turinèiø teisæ (21 ir daugiau metø amþiaus) JAV 1968 metais buvo 118.788.000. Atseit, 45.567.000 su virðum nebalsavo. Ið viso elektorato Nixono gauti balsai sudarë tik 26.76%, Humphrey – 22.33, Wallace – 8.34, maþai tegirdëtø „rëksniø“ – 0.20, o niekieno negauti – 38.37%. Tai ðie 38 Amerikos elektorato nuoðimèiai ir yra tikroji tylinèioji (tiksliau sakant, „don’t care“) dauguma: ne absoliutinë, bet stipri reliatyvi dauguma. Taèiau gudriai pavartotas propagandinis ðûkis tebepalaiko mità, kad „tylioji dauguma“ esanti kaip tik ta, kuri iðrinkusi Nixonà prezidentu, (taip pat ir kuri uþ Wallace balsavusi). Tai bûtø visas balsavusiøjø sektorius nuo vidurio á deðinæ, nuo atsargiai santûriø liberalø iki radikaliausiø konservatoriø imtinai. Kalbanèiø mûsø visuomenës virðûniø dalyje (gal ir daugumoje, bet to dar jokia anketa netyrinëjo) yra puoselëjama iliuzija, kad kaip tik ið ðio deðininio Amerikos politikos sektoriaus dar galima tikëtis veiklios ir apèiuopiamos paramos aktualioms mûsø tautinëms aspiracijoms. Leiskime, kad daugiausia tuo lietuviðkojo patriotizmo sumetimu, o ne vien dël savo pasiektos socialinës padëties interesø, minëtoji mûsø kalbanèiøjø dalis stengiasi ko daugiausia lietuviø árikiuoti á tà menamai palankesná Amerikos politiná sektoriø, ar bent prie jo prisiðlieti ir identifikuotis su tuo sektorium, uþsidëjusiu (kad ir

207

nepagrástai) Amerikos „tylinèios daugumos“ iðkabà. Dël to ir ði iðkaba yra ágijusi gerà vardà mûsø „kalbanèiose virðûnëse“. Tokia iðkaba, turbût, laikoma tinkanti ir mûsø visuomenei kviesti á, sakysim, pro-konservatyvøjá sparnà. Turbût todël ir Dirva, kaip Nixonas anàmet, atkreipë (ið anksto palankø) dëmesá á „tylinèios daugumos“ nuomonæ. Bet ið jos uþsimojimo tyrinëti tà nuomonæ nematyt, kad èia bûtø dairomasi kaþkokios dar neþinomos, nepaþástamos nuomonës. Dairomasi, atrodo, kaip tik tø paèiø nuomoniø, kurios jau ne tik þinomos, bet ir tolydþio skelbiamos, árodinëjamos, ginamos. Dairomasi ne nepasakytø nuomoniø, o daugumos titulo jau skelbiamoms nuomonëms. Jei nëra po ranka kokios geresnës daugumos, tai nors tylinèios... Ypaè, kad „tylinèioji dauguma“ ne tik tebedëvi propagandinio mito sukurtà aureolæ, bet dar ir tuo patogi, kad ji vis tiek tylës, kokias nuomones jos aureole bepapuoðtum... PRETENZINGAS PASILYGINIMAS

Antras graþus Dirvos uþsimojimo luoðumas yra pats klausimø lapas. Tokio klausimø lapo tinkamumas visuomenës nuomonëms tirti vargu gali pralenkti ið siûlo ir skardinëliø sumontuoto „telefono“ tinkamumà long distance pasikalbëjimui. Betgi rengëjai teigia, lyg jø anketa ne kaþin kiek tesiskirianti nuo Gallupo anketø... Ji tik esanti ne tokia sudëtinga, kaip Gallupo, ir èia nereikësià tokios sudëtingos skaièiavimo maðinerijos, kaip tenai. Mat, èia bûsiàs „tam tikro pobûdþio atsiklausinëjimas“, suprask, ne toks, kaip ten, kur „pasitenkina tam tikru nuoðimèiu“, o paskui jau „maðinerija“ viskà atlieka... Sunku bûtø rasti kità toká pretenzingà ir toká faktø neatitinkantá pasilyginimà. Tikrasis skirtumas tarp Gallupo ir Dirvos anketø yra tas, kad Dirva tyrinëjimà pradeda ið prieðingo galo, negu Gallupas ar kiti to darbo profesionalai. Pats sudëtingiausias studijinis ir skaièiavimo darbas tenai atliekamas pirma, negu daromas atsiklausimas. Profesionalai vieðosios nuomonës tyrinëtojai pradeda nuo atitinkamos visuomenës sandaros studijø, kurios nuolat atðvieþinamos. Jie visuomenæ iðanalizuoja socialiniu, ekonominiu, kultûriniu, politiniu, etniniu, rasiniu, profesiniu, teritoriniu ir visokiais kitokiais poþiûriais, galinèiais turëti átakos á þmoniø problemines nuomones. Sudaroma lyg mozaikiná visuomenës paveikslà (þemëlapá) ið grupiø, susiklosèiusiø pagal ávairias minëtøjø paþiûrø kombinacijas. Tada ið kiekvienos tokios „mozaikinës plokðtelës“ kruopðèiai atrenka daþniausiai tik po vienà tipiðkiausià tos grupës paþiûrø reiðkëjà ir remiasi prielaida, kad kokia bus to vieno asmens nuomonë tam tikru reikalu, tokia maþdaug bus ir visos grupës. Profesionalai vieðosios nuomonës tyrinëtojai þino, kà klausia, ne taip, kaip Dirva – ðtai klausimø lapas, atsiliepkit, kas nepatingësit... Klausiamøjø parinkimas ir yra tenai pats didþiausias ir sudëtingiausias darbas. O klausia nuostabiai nedaug. Ne koká nors „tam tikrà nuoðimtá“, kaip Dirvoj sako, o tik apie pusantros tûkstantosios nuoðimèio dalies, t.y. maþdaug vienà ið 65.000 turinèiø teisæ balsuoti. (Apie keliolika ðimtø ið visos Amerikos.) Klausimø paskiru atveju èia esti vienas ar du, retai kada trys ir daugiau, ir jie lieèia tik vienà temà.

208

Klausimai konkretûs, preciziðki, toki, kad atsakinëtojas neturëtø nei abejojimø, nei galëtø iðsisukinëti nesuprantàs, ko klausiama. Atsakyti galima trejopai: taip, ne, ir neþinau (dar nesu susidaræs nuomonës). Keliolika ðimtø tokiø atsakymø suskaièiuoti ir statiðkai sugrupuoti sudëtingos maðinerijos nebereikia: ið bëdos, pakaktø paprasto pieðinuko. Dirva savo tariamai „nesudëtingoj“ anketoj viskà padarë atvirkðèiai. Jokios parengiamosios analizës tiriamojoj visuomenëj ar jos daly nedarë. (Ne juokai tà ir padaryt.) Klausimø lapai nepaskirstyti á sistemingai iðaiðkintus visuomenës sluoksnius, o tik iðmesti urmu „á minià“ ir tai tik á savo prenumeratoriø „minià“. Kas ið tos „minios“ atsilieps, – neþino ir þinoti nesikësina: klausimø lapø siûlo nepasiraðyti ir nepadaryti jø vardiniais. Vis dëlto siûlo tiems anonimams patiems pasisakyti, kas jie tokie. Tam tikslui lape yra net devyni klausimai su 24-iais langeliais kryþiukams. (Faktiðkai net su 26iais, kadangi á vienà langeliø porà áleidþiamos tik moterys, ir á vienà porà tik vyrai...) Atsakovai turi á tuos langelius áraðyti bent po devynis kryþiukus, bet gali ir iki keturiolikos. Keturiais kryþiukais reikia suteikti faktiniø informacijø apie save (lytis, santuokinis statusas, amþiaus grupë ir formalaus iðsimokslinimo lygis). Tai dalykai, kuriuos kiekvienas atstovas, jei nesumanytø tyèia pameluoti (o kas anonimà patikrins?), gali „ákryþiuoti“ visiðkai objektyviai ir tiksliai. Kiti penki klausimai reikalauja autoatestacijos, turbût, turinèios liudyti atsakovo nuomonës kompetentingumà. Èia tø anonimø atsakymai tegali bûti subjektyvûs. Todël ði klausinëjimo dalis tiek teverta, kiek bûtø verti iðleidþiamieji mokyklos egzaminai, kur mokiniai savo egzaminø darbus raðytø uþsidaræ nuo mokytojø, net ir vienas nuo kito slëpdamiesi po kaukëmis, ir kur vietoj savo identifikacijos prie raðiniø kiekvienas pridëtø tik savo paties sprendimà apie savo iðsimokslinimà ir dalykø þinojimà... Kadangi á kiekvienà klausimà gali bûti po du, tris ar penkis skirtingus atsakymus (o á vienà, kur klausia, kuo domisi Dirvoje, gali bûti net 24-os atsakymø kombinacijos), tai ið viso atsakymø kombinacijø gali bûti net 116.640 variantø... Tokia atstovø charakteristikos pulverizacija („plaukø skaldymas“) statistikai sudaryti tinka në kiek ne geriau, kaip vandens srautas lauþui uþkurti. Esminëj klausimø lapo daly lieèiamos net keturios visiðkai skirtingos temos. Atsakyti reikia á 14 klausimø. „Bendravimo“ temoj penki klausimai, á kuriuos atsakymai priimami tik „taip“, ar „ne“ („treèio kelio nëra“!). Bet ir tai atsakymø kombinacijø gali bûti net 32. O „meno atstovø“ nominacijoj (ið visø septyniø mûsø ákvëptiniø tarpo) galimø atsakymø ávairybë ne tik neapskaièiuojama, bet ir neásivaizduojama, ypaè, kad neaiðku, apie kokius „meno atstovus“ èia klausiama: ar tik JAV lietuviø, ar visos iðeivijos, ar visos lietuviø tautos (taigi ir „ið anapus“), ar gal net viso pasaulio menininkø... Klausimai suformuluoti ne tik nepreciziðkai, o net keliaprasmiðkai, ir kai kurie, be to, dar atrodo lyg ir „pafrizuoti“, kad paskatintø atsakyti taip, kaip klausëjas ið anksto pageidauja...

209

VIS DËLTO ATÞYMËTINAS REIÐKINYS

Ið ðitaip renkamø duomenø, kiek jø bebûtø surinkta, patikimo þadëto „savo visuomenës atvaizdo statistikoje“ nebus. Taèiau pats faktas, kad, ðtai, vienas mûsø laikraðtis ëmësi tokios iniciatyvos, vis tiek yra atþymëtinas ir aptartinas. Neprivalu uþsimerkti ir dëtis nematanèiais tos nelemtos aplinkybës, kad tà reikðmingà ir ádomø uþdaviná vykdyti yra uþsimota neturint tam reikiamø pajëgø në bûtiniausio minimumo. Ir nebûtø teisinga ðiuo atveju suniekinti ar smerkti Dirvà, kam ryþosi daryti toká dalykà, nepaisydama tos taip gerai þinomos aplinkybës (pajëgumo stokos). Nes kas gi ið mûsø nesam toj ar kitoj srity, tuo ar kitu metu bandæ plika kakta sienà pralauþti!.. Juk narsieji gi pilis ima. Tik, þinoma, vien narsumu retai kada tepaima... Dirva ðiuo atveju nusipelno pagyrimo uþ narsumà ir uþuojautos dël neiðvengiamai atslenkanèio nusivylimo, jeigu turëjo intencijà atrasti daugiau tiesos apie mûsø visuomenëje esamas nuomones pateiktaisiais klausimais. Jeigu... O jeigu viso ðio sumanymo intencija bus buvusi tik paþvejoti ið anksto pageidautø nuomoniø ið kaþkokios menamos anoniminës „tylinèios daugumos“ ir sukurti ið to atsitiktiná ar net ir suplanuotà vieðosios nuomonës padirbiná, tai apie toká reiðkiná turëtø bûti visiðkai kitokia kalba. Akiraèiai, 1970. Nr.8(22)

Lituanistikos instituto suvaþiavimas. Nevedë tautos, bet buvo verta klausyti Nepasversi visuomeninio ávykio svarais. O taèiau sàmonëj yra svarstyklës, bent apytikriai rodanèios, kas svaru, kas tik „taip sau“. Guldau sàmonëj kabanèiø svarstykliø padëklan Lituanistikos instituto suvaþiavimà, ávykusá paèiame geguþës gale Èikagoj. Vienu ypu tas nusvyra þemyn. Aukðtyn iðkilusin padëklan dedu visø pirma – kà gi kita, jei ne tomis paèiomis dienomis Filadelfijoj laikytà, panaðios apimties Amerikos Lietuviø Tautinës s-gos atstovø seimà, savo turiná pusëtinai plaèiai garsinusá. Svarstyklës – në ið vietos. Dedu ðalia jo vienà po kito Bendruomenës, Tarybos, Vliko suvaþiavimus ir seimus, akivaizdiniu ar neakivaizdiniu bûdu stebëtus per porà trejetà pastarøjø metø. Jau beveik ir netelpa, per briaunas virsta, o vis dar pirmojo padëklo në iki pusiausvyros nekilsteri. Patriotinë retorika kûpa putø kamuoliais, rezoliucijos pûpso spalvingø balionø kekëmis, o ten, þemyn tebenusviræs, guli kietomis plytomis susislëgæs Lituanistikos instituto suvaþiavimo turinys... Trys deðimtys ávairiø paskaitø ir praneðimø. Dalis laikyta lygiagreèiai tuo paèiu metu, tai pasirinktinai iðgirsti galëjai ne daugiau kaip 23. Bet – kas girdëta, buvo verta klausyt klausyt. Vis nauji, o jei ne visiðkai nauji, tai bent ið naujo paryðkinti duomenys apie virtinæ rûpimø dalykø, lieèianèiø Lietuvos praeitá ar dabartá, vietomis praardanèiø bent plyðelá ir ateities uþdangoj. Kaip poetas Henrikas Radauskas (kurio kûryba viename ið praneðimø irgi buvo áspûdingai aptarta), taip ir Lituanistikos instituto suvaþiavimas „nevedë tautos“, tai

210

yra, neskelbë kovon ar darban ðaukianèiø manifestø nei rezoliucijø, o tik dalinosi patirtomis, kruopðèiai sutvarkytomis þiniomis ne apie tai, kas turëtø bûti, o tik apie tai, kas yra buvæ ar dabar yra. Ir nesikësino pakalbëti apie viskà. Kalbëjo tik apie tai, á kà kiekvieno paskiro praneðëjo sugebëta ir suskubta paþvelgti giliau, negu kas kitas esam paþvelgæ. Kiekvienas praneðimas buvo ðaltinëlis suþinoti, ko neþinojai, ar jei ir þinojai, tai suþinoti daugiau ar geriau. Tik taip ir gali visuomeninio ávykio turinys bûti svarus. Nebandau tuo sakyt, kad tautà ar visuomenæ kur nors vesti pasiðaunantieji suvaþiavimai ar seimai nieko neverti ar nereikalingi. Tik, bandant kà nors vesti, reikia ir raginti. O raginanèiam sunku atsispirti prieð pagundà siûlomuosius tikslus bei sumanymus rodyti padidintus ir pagraþintus. Propaganda yra idëjø infliacija. Negali sakyt, kad jos visiðkai nereikia. Nebegerai tik tada, kai infliacija iðsprûsta ið kontrolës ir kai kietasis idëjø branduolys, neretai ið pat pradþiø apykuklis, beveik visas taip ir iðsipuèia balionais ar iðsiplaka putomis, kuriø tik apimtis didelë, ne svoris. Turinio infliacijai sunkiausia atsispirti ten, kur vertinama ar planuojama aktualiøjø veikimo ðakø politika. Ir Lituanistikos instituto suvaþiavime lyginamasis svoris buvo staiga kritæs iki burbulinio lygio, kai vieno vakaro pridëtinëj programos daly – Lietuviø fondo vadovø pageidavimu – buvo uþsimota svarstyti mûsø iðeivijos kultûrinë politika politika. Kas tà vakarà tegalëjo ávykti ir, þinoma, ávyko, tai tik pradinis prisiðaudymas bei apsiðaudymas dël tos politikos. Iðryðkëjo tik tiek, kad reikalas tà dalykà iðsamiau iðstudijuoti tikrai yra gyvas, bet kad tai padaryti ámanoma „tiktai ne ðiandien, tiktai ne ðièia“. Kultûrinës politikos klausimai èia negalëjo bûti ne tik iðspræsti, bet në suformuluoti. Svarstybø rengëjai pakvietë du instituto narius – þurnalø redaktorius, filosofà ir sociologà – patarti, kokia bûtø geresnë iðlaidø politika kultûrinei veiklai bei kûrybai skatinti. Jie abu pabërë rimtai svarstytinø preliminariniø pasiûlymø. Bet kà gi iðsvarstysi apie iðlaidø politikà, kai ji jau sukaustyta geleþiniais pajamø politikos panèiais! Kiti du referentai – praktikai, bendruomenës ðvietimo ir geleþinio fondo vadovai – aiðkino tik turimuosius pajamø politikos vaisius vaisius, kuriø nepakanka aprûpinti në penktadaliui skubiøjø kultûrinës veiklos bei kûrybos reikalø. Tie paaiðkinimai dar kartà pirðtu prikiðamai rodë, kad didþioji problema yra ne iðlaidø linkmës, o pajamø telkimo politika. Kas per 10 metø ið tos geleþinës pajamø politikos iðëjo: palaima ar kilpa kultûrinei veiklai? Tuo tarpu pajamø politikoj ásivyravæs geleþinio fondo principas yra tabu tabu, lyg nediskutuotina, o tik girtina ir skelbtina religinë dogma. Ðitaip esant, svarstyti kultûrinæ politikà visoj jos apimty teámanoma abstrakèiai, be perspektyvos iðvadas ágyvendinti. Todël apie pustreèios valandos trukusios kultûrinës politikus svarstybos, pasiblaðkiusios tarp visam plotui skirtø idëjø ir geleþine tvorele aptvertam sklypely pastebëtø faktø, pasibaigë besiskirstanèiøjø tarpe tesusidëjusia iðvada, kad „mûsø kultûrinës politikos fronte nieko nauja“. Þinoma, tas epizodas, ið ðalies áspraustas á Lituanistikos instituto suvaþiavimo programà, në neáskaitytinas á pagrindiná to suvaþiavimo turiná. Pagrindinis turinys akivaizdþiai nuneigë durimis ið lauko trinktelëjusio buvusio instituto prezidento vieðà aliarmà apie instituto krizæ. Suvaþiavimo svoris liudija,

211

kad krizës institute nëra. Jei kuo institutas ðiek tiek negaluoja, tai gal tik santvarkos nuostatø ydomis. Tai daugumo mûsiðkiø sambûriø chroniðka ligelë. Atsitiko netyèia pabuvoti menkà valandëlæ ir instituto organizaciniame posëdyje. Kaip þemëj, taip ir danguj... Tai yra, kaip kitur, taip ir èia: kalbasi apie naujà statuto projektà... Gal ir reikia. Bet, – atsargiai su tais statutø taisymais! Nebe kartà yra taip atsitikæ, kad po dideliø taisymø statutai vis tiek iðëjo tik kitaip perraðyti, bet në kiek ne geresni... Nusiþengdamas paðalieèio nesikiðimo dorybei, papraðiau balso ir sakau: argi tokiam kolegiðkam, mokslo tikslais sudarytam sambûriui tikrai reikia, ir netgi ar moralu turëti statute dësná, numatantá nariams „civilinës mirties bausmæ“, tai yra, paðalinimà ið instituto, ypaè net visiðkai nenurodantá, uþ kà tokia bausmë gali bûti pritaikyta. (Nuoþiûriðkas baudimas, kaip absoliutinëj tironijoj!). Keletas pritarë, kad tai nemalonus ir gal tikrai nereikalingas nuostatas. Bet atsirado ir vienas to nuostato gynëjas: o kà, girdi, darysim, jei kas ið nariø ims komunistinæ propagandà per institutà skleisti! O – o! Kà, þmogau, gali sakyti prieð toká pritrenkiantá argumentà... Nebent gal – áraðykit á statutà, kad moksliniø darbø laisvë ðiame institute suspenduojama, ir steigiama ypatinga komisija (èekà) herezijoms instituto nariø darbuose medþioti. Tada tai nebeilgai tektø laukti ðiame institute mirtinos krizës. Akiraèiai, 1971. Nr.5(29)

Jaunimo kongresas. Iðtesëtinas ásipareigojimas Dr. J. P. Kazickas, Antrojo pasaulio lietuviø jaunimo kongreso Finansø komiteto pirmininkas, vienà lapkrièio vakarà supaþindinëjo mûsø laikraðèiø New Yorke turimøjø atstovø bûrelá su savo vadovaujamu komitetu, jo uþdaviniu, atliktais pasirengimais, ir kalbino laikraðtininkus bei radijininkus á talkà: – Reikia, kad visuomenë pajustø Jaunimo kongreso svarbà. Ið tikrøjø tame þodyje pajustø glûdëjo ir daugiau prasmës. Bûtent, reikia, kad visuomenë ne tik pajustø, bet ir pripaþintø, ir ásakmiai spræstø, jog jaunimo kongresas ne tik ðiaip sau svarbus, o yra vertas ir extra aukos. Nes, jei tokio sprendimo nebûtø, ir visuomenë iki 1972 metø pavasario nesumestø jaunimo kongresui apie pusantro ðimto tûkstanèiø doleriø ðalia visø kitø duokliø vieðiesiems tø metu veikimams, tai jokio jaunimo kongreso neturëtumëm. Prieð penkerius metus Pirmasis P[asaulio] L[ietuviø] Jaunimo kongresas tokio pripaþinimo palyginti lengvai susilaukë. Pripaþinimas buvo árodytas maþdaug devyniomis deðimtimis tûkstanèiø doleriø. Ar nesusvyruos tas pripaþinimas dabar, kai jam pareikðti reikia jau pusantro ðimto tûkstanèiø? Praplëstas turinys ir infliacija patenkinamai paaiðkina, kodël dabar iðlaidø sàmata þymiai didesnë, bet 150 ar net 160 tûkstanèiø suma vis tiek þymiai atkakliau palaiko abejonæ – ar tikrai kongresas ðitiek vertas?

212

Tûlas maþameèiø tëvas ar mokytojas pusbalsiu skaièiuoja, – kiek vadovëliø ir skaitiniø, kiek mokymo priemoniø mûsø mokyklëlëms bûtø galima parûpinti uþ kongresui iðleidþiamàja suma! O juk visa tai bûtø irgi mûsø jaunimui. Ir nauda bûtø iðtisai kartai, ne taip, kaip ið to „poros savaièiø kermoðiaus”... Kitas vël svajoja, kiek puikiø knygø bûtø galima iðleisti, kiek kûrybingø mokslo ar meno uþsimojimø finansuoti tokiu pinigu!.. Ogi tas kongresas, tas pirmasis, – staiga vieni ir kiti prisimena: – argi neapvylë, argi iðëjo toks vertingas, kaip buvo pranaðauta ir þadëta?.. Teisybë. Bet vis tiek tas pirmasis kongresas pasibaigë nesvyruojanèiu dalyviø ir visuomenës nusiteikimu, kad toki – arba pagerinti! – kongresai turëtø bûti ir toliau rengiami. Nusivylimai bei nepasitenkinimai paskirais pirmojo kongreso kreivumais ar trûkumais nenustelbë, netgi pastebimai neaptemdë visuotinio juo pasitenkinimo. Jei tas pasitenkinimas net nebûtø buvæs rimtai pagrástas, jei tai bûtø buvæs, leiskime, tik lengvabûdiðkas svaigulys, vis tiek jo sukeltasis nusiteikimas buvo vyresniosios mûsø visuomenës (áskaitant ir ano meto vyresniàjà jaunimo dalá) vieðas uþsiangaþavimas priauganèiajam jaunimui, – uþsiangaþavimas sudaryti sàlygas kitam jaunimo kongresui. Ligi ðiai dienai tas uþsiangaþavimas ne tik neatðauktas, o vis ásakmiau patvirtinamas. Todël dabar, priþadëto kongreso beveik iðvakarëse bûtø nerimta ir negarbinga kelti abejones kongreso vertingumu, ar vilioti visuomenæ nusisukti nuo jo á kitas gal ir vertingesnes, o gal ir ne maþiau ginèytinos vertës alternatyvas. Ateinanèiø metø rudená, po II Jaunimo kongreso, bus metas persvarstyti tokiø kongresø svarbà, ir persvarstyti nusistatymà, ar juos ateityje rengti, ar kuo kitu pakeisti. Dabar apie jaunimo kongreso rëmimà yra likusi tik viena garbinga kalba: ko greièiau ir pilniau tà paþadà iðtesëti. Ðitaip esant, neprasminga ir lëðø teikëjø planus bekritikuoti, netgi jei juose ir áþiûrëtumëm netikslingumø. Nes planø taisinëjimai, darbui jau vykstant, daugiau pagadina, negu pataiso. O vis dëlto – teisingumo vardan – viena aplinkybë turi bûti aptarta. J. Kazickas, aiðkindamas kongreso rengëjø pasirinktàjá lëðø telkimo politikà, pareiðkë, kad rinkliava daugiausia bûsianti nukreipta á „neþinomàjá aukotojà”, á tà „pilkàjá herojø”, kurs, esà, nesëdi nei garbës prezidiumuose, nei prieðakinëse eilëse, kurio nei fotografija, nei pavardë nemirguliuoja laikraðèiuose, kurio auka mûsø tautiniams – visuomeniniams reikalams labai kukli, bet visada atiduota visada iðtikimai atsiliepusi á kiekvienà kreipimàsi. Tø iðtikimø aukotojø esà tûkstanèiai, ir jie esà tvirèiausia bei patikimiausia visu mûsø visuomeniniø darbø atrama. Jie, sako, neða ant savo peèiø viso mûsø visuomeninio veikimo finansø naðtà. Kongreso finansø komitetas turás sàraðà ir tokiø tautieèiø, kurie ne per daug save tenusiskriaustø net po tûkstantinæ kada nekada geriems tautiniams reikalams paskirdami. Tokiø esà suraðyta apie ðeðetas ðimtø. (Kas ketvirtas po tûkstantinæ padëjæ jau aprûpintø jaunimo kongresà). „Èikagos bomba” – 35,000 doleriø Jaunimo kongresui vienos vakarienës metu! – kaip tik kilusi daugiausia ið to sàraðo. (Paaiðkëjo, kad tie tûkstanèiai suplaukë ne per vienà vakarà ir daugiausia ne ið Èikagos, o ið kitø miestø ir net ið kitø kontinentø.) Komitetas taèiau pasistengsiàs nesudaryti áspûdþio, lyg Jaunimo kongresas tai tik nedidelio pinigingø mecenatø ratelio renginys. Kongresas yra – ir turi atrodyti –

213

visai mûsø visuomenei rûpimas reikalas. Todël ir rinkliava esanti tvarkoma taip, kad kongreso finansavime turëtø progos dalyvauti ko plaèiausi visuomenës sluoksniai. Todël ir lëðø teikëjø tinklai daugiau bûsià taikomi ne kur ne kur plaukiojanèioms stambþuvëms, o bûsià metami ties gausiaisiais smulkiøjø þuveliø telkiniais, – taip, kaip daroma „nuo amþiø”, kaip daroma ypaè per pastaruosius tris deðimtmeèius, po kartà ar net po kelis kartus kasmet... Atseit, kurie tiek daug naðtø pakëlë lig ðiol, gaus pasiûlymà paimti ir dar vienà extra naðtà – Jaunimo kongreso finansavimo naðtà... Nusistatant tokià rinkliavos politikà, kaþin ar buvo atkreiptas dëmesys á tai, kad tø iðtikimøjø smulkiø aukotojø tûkstanèiø kiekis yra þymiai sumaþëjæs, nes nemaþa tûkstanèiø jø jau yra iðëjæ ið mûsø tarpo... O ir likusiøjø daugumas jau toli paþengæ „vakarop”. Ir jø iðtekliai daþniausia skurdþiai bepapildomi, ar net visiðkai iðsekæ. Tai ar tikslinga ir ar teisinga taip sau ið papratimo vis dar bandyti ant jø peèiø tas visuomenines naðtas krauti? Sakyèiau, tenebûnie Jaunimo kongreso rengëjams staigmena, jei tas dr. Kazicko su tokiu pietizmu pagarbintasis „neþinomasis aukotojas” ðá kartà ims ir paklaus: ar nemanot, pagaliau, kad ið manæs jau gana? Geras ir teisingas yra siekimas, kad jaunimo kongresas turëtø bûti plaèios visuomenës, o ne kokio siauro „plutokratø” ratelio aprûpintas. Neteisingas bûtø tik manymas, kad visuomenæ tokiu atveju vis dar tebeturi atstoti tie kuklieji, iðtikimieji, senalaikiai (tartum koki „etatiniai”) aukotojai. Ne, jie ið tos arenos jau baigia trauktis. Jø vietà visuomenëj uþëmë prieð 10–20 metø buvæs jaunimas, anuomet ðiø besitraukianèiøjø remtas ir globotas. Ðtai ðiam, neseniai buvusiam jaunimui, o dabar jau pusamþiui visuomenës kamienui dabar privalu imti ant savo peèiø visuomeniniø reikalø, ypaè tokiø, kaip Jaunimo kongresas, finansavimo naðtà. Ðis naujasis mûsø visuomenës kamienas, deja, skaièium nebe toks gausus, kaip kad buvo apgraibom teskaièiuotosios neþinomøjø aukotojø minios. Uþtat sudëtas jis ið finansiðkai nepalyginti pajëgesniø vienetø, Jeigu jø tarpe irgi yra nemaþa „neþinomø aukotojø”, tai paprastai tik todël, kad daþnas dar neprisirengë toj srity pasireikðti. Jiems visø pirma ir turëtø bûti pasiûlyta proga tapti, sakykim, prideramai þinomais aukotojais. Ne savo laikà jau atitarnavusieji ramsèiai, o visø pirma neblogai pasiturás buvæs jaunimas turëtø bûti Jaunimo kongreso rinkliavos pagrindinis taikinys. Neseniai buvusiam jaunimui turbût maþiausia tereiks aiðkinti, kam tø jaunimo kongresø reikia ir kokia jø svarba. Bet gali tekti labai ásakmiai jam priminti, kad dabar jau yra atëjusi jo eilë tesëti jaunimui duotàjá visuomenës paþadà. Þinoma, visø pirma patys kongreso lëðø teikëjai turëtø tà tiesà prisiminti, pripaþinti ir áraðyti jà savo lëðø telkimo politikos pagrindan. Akiraèiai, 1971. Nr.10(34)

214

LIETUVIÐKOS SPAUDOS PROBLEMOS Pasiraðyti ar nepasiraðyti? Prof. Vikt. Birþiðka pakëlë protestà prieð slapyvardþius, tuo vël atgaivindamas diskusijas apie straipsniø spaudoje pasiraðymà tikromis pavardëmis ar nepasiraðymà. Reikalavimà pasiraðyti vienas kitas siûlo átraukti net á mûsø spaudos etikos kodeksà, kurá, esà turëtø ko greièiausiai sudaryti mûsiðkë, kaip tik dabar uþsimojusioji atsigaivinti, þurnalistø sàjunga. Pagrindas, dël kurio reikalaujama tikrø paraðø, iðkeliamas toks: jei po straipsniø reikës bûtinai pasiraðyti, tai autorius labiau apsvarstys savo þodþius, jaus didesnæ atsakomybæ ir maþiau bebus vadinamojo „spaudos banditizmo”. Tokia teorija nëra visai be pagrindo. Taèiau, prieð apsisprendþiant dël jos, verta paþvelgti á faktus, kokius norima tuo bûdu sutvarkyti. --Ðtai tas pats prof. Vikt. Birþiðka tarp kitø nurodë ir á J. Kedainá, kuris pereità vasarà, prisidengæs slapyvardþiu, neatsakingai perdavæs prezidento K. Griniaus atsiminimus. Bet, kas netingi suþinoti, tai þino ir tikràjà J. Kedainio pavardæ, taèiau tas þinojimas nieko nepakeièia. Reikia, manyti, kad ir pats J. Kedainis þino, jog jo tas slapyvardis ið tikrøjø nëra joks slapyvardis, tad ið esmës nebëra skirtumo, ar jis pasiraðo J. Këdainiu, ar tikràja pavarde. O taèiau jis ir dabar tebetvirtina, kad jokiø iðkraipymø ir netikslumø jo raðiny nebuvo. Maþa to. P. Kr. Griniuvienë, prez. Griniaus naðlë, pasiraðydama tikra savo pavarde, paliudijo, kad J. Kedainis viskà teisingai ir tiksliai uþraðë, o pats velionis prezidentas, pasakodamas savo atsiminimus bei nuomones J. Kedainiui, tebeturëjæs gerà atmintá. Vadinasi visa atsakomybë uþ tame raðinyje buvusius teigimus yra sudëta jau nebe slapyvardþiui, o paèiam prez. Griniui. Kà jis ðiandien dël kai kuriø ten paskelbtø teigimø sakytø, negalime suþinoti, bet jo vardu kalbantieji asmenys ir be slapyvardþiø tvirtina, kad viskas buvo tvarkoj. Deja, viskas tvarkoj vis dëlto nebuvo. Min. K. Ðkirpa, prez. Griniaus paskirtas ðtabo virðininkas ir bene vienintelis ið aukðtøjø kariuomenës pareigûnø bandæs ano meto vyriausybæ apginti nuo perversmininkø, visiðkai kategoriðkai paneigë prez. K. Griniaus – J. Kedainio teigimus apie kariuomenæ apskritai ir apie raðinyje paminëtus aukðtuosius karininkus specialiai.

215

Toliau, dr. J. Paplënas, net paþymëdamas atitinkamus „Vyr[iausybës] Þiniø“ numerius, nurodë, kad prez. Griniaus – J. Kedainio raðiny buvo visai neteisingai atpasakota socialinio draudimo (Ligoniø kasø) ástatymo istorija: ástatymas buvo dar prez. Stulginskio laikais paskelbtas, o jo pakeitimas paskelbtas prez. K. Griniaus ir min. pirm. M. Sleþevièiaus paraðais. Neþinia per koká nesusipratimà taip iðëjo kad prez. Grinius su J. Kedainiu visa tai perkëlë á poperversminës vyriausybës laikotarpá, tvirtindami, kad toji vyriausybë ástatymà susiaurino... Á ðituos ir kai kuriuos kitus konkreèius, faktø iðdëstymo atitaisymus niekas nei þodeliu neatsiliepë, bet dabar ir slapyvardþiai ir ne slapyvardþiai vienodai tvirtina, kad viskas buvo labai teisingai paraðyta... Ið to iðvada, kad tikrø pavardþiø pasiraðymas visai nepaðalina galimybës skelbti net ir þinomai neteisingus tvirtinimus... --P. Stravinskas per „Draugà” barë „Dirvà”, kad ji esanti pagoniðka ir t.t. Tûlas p. Kerpë „Keleivyje” atsiliepë prieð P. Stravinskà, bet jis ten þymia dalimi stojo ne tiek prieð P. Stravinsko mintá, kiek prieð patá P. Stravinskà, kaip... buvusá teisëjà, pakeliui uþkliudydamas ir apskritai Lietuvos teismø veikimà vokieèiø okupacijos laikais. Þinom, kad Kerpë yra ir pavardë, bet ar po tuo straipsniu „Keleivyje” padëtasis paraðas yra irgi pavardë, ar tai slapyvardis, negalima numanyti. Pagaliau, jeigu skaitytojas jokio Kerpës nepaþásta, tai jam visiðkai nëra skirtumo, ar tai pavardë, ar slapyvardis. Juk buvo gi toks atsitikimas, kad viename laikraðtyje straipsnelis buvo pasiraðytas J. K. Gasio. Þinau, kad tai pavardë, paþástu tà asmená, o vis dëlto „Naujienose” jis buvo ta proga pavadintas slapuku... Taigi ir keleivinio Kerpës atveju buvo visai nesvarbu, ar tai tikra pavardë, ar ne. Að, laimei ar nelaimei, paraðiau pastabà dël to raðinio, atsiribodamas nuo diskusijø su P. Stravinsku Stravinsku, tik nurodydamas, kad p. Kerpë Lietuvos teismus palietë be jokio reikalo ir ryðio su diskutuojamu klausimu, ir palietë nevykusiai, neteisingai bei lietuviø interesams þalingai. Tada atsirado tûlas „Teisininkas” (?), kuris „Naujienose” jau ëmë priekaiðtauti man asmeniðkai, kam að ginu... P. Stravinskà. Tas „Teisininkas” taip piktas dël to, kad net Lietuvos valstybës juridiná egzistavimà kaþkaip bando uþginèyti lyg tuo bûtø árodomas... P. Stravinsko nuomoniø klaidingumas apie „Dirvos” „pagoniðkumà...” Èia, þinoma, jau buvo toks kûrinys, kurá vargu kas laikytø sau garbe tikra pavarde pasiraðyti... Taigi ðis atvejis lyg ir kalbëtø uþ nedëjimà straipsniø be tikro paraðo. Taèiau, jei mano straipsnis bûtø buvæs irgi slapyvardþiu pasiraðytas, tai „Teisininkas” bûtø likæs be temos ir jo straipsnio nebûtø gal nei buvæ... O jeigu ir P. Stravinskas nebûtø pasiraðæs pavarde, tai në Kerpë nebûtø uþkliuvæs uþ Lietuvos teisëjo pareigø Lietuvoje vokieèiø okupacijos metu. Tada ir mano straipsnio visai nebûtø buvæ... Ðtai kiek nereikalingø kalbø bûtø atkritæ, jei viena tiktai pavardë bûtø buvusi nutylëta...

216

--Vyt. Alanto „Pragaro poðvaistës”, o anksèiau jo „Jonas Pakrantis” irgi prigadino nervø daugeliui, kurie norëtø, kad visi raðytø tik pagal jø nusistatymà. Ir kas bûdingiausia, tai kad tø jo raðtø kritikai retai kada tesusilaikë nepriminæ, kad Alantas yra tas pats, kuris kadai „Lietuvos Aidà” redagavo, taigi jis esàs ðioks ir anoks. Kità kartà sunku net susigaudyti, ar èia kritikuojamas pernai iðleistas romanas, ar pernai paraðyti straipsniai, ar net anuo metu Lietuvoje buvusi vyriausybë... O jeigu Alantas bûtø ëmæs ir pasiraðæs romanà savo senàja pavarde, kurià kritikai gal jau yra pamirðæ ar net nei neþino? Arba, jei jis bûtø ëmæs ir tylomis pasiraðæs romanà kokia nors kita nieko nepasakanèia pavarde, pav., „Jonas Pakrantis”? Ir jeigu B. Raila savo recenzijà bûtø pasiraðæs ne tikra pavarde, o sakysim „A. K. Ðerelis” ir bûtø atidavæs jà ne á „Dirvà”, o á „Naujienas“? Kaip tada? Ar bûtø galima kalba, apie „tautininkus – pagonis”, ar reiktø á ðio romano „vertinimus” átraukti Alanto, Railos, „Dirvos” redaktoriø beveik biografijas ir „senøjø” bei „Naujøjø” tautininkø religiniø paþiûrø skirtumus? Þinoma, ne. Slapyvardþiai ir ðioks toks pëdø sumëtymas iðjungtø ið to klausimo paðalinius dalykus ir, greièiausia, jei bûtø kalbama, tai bûtø kalbama tik apie romano literatûrines vertybes ar nevertybes, apie jo geras ar blogas idëjas, bet ne apie asmenis ir ne apie politikà... --Daugelis nenori savo raðiniø pasiraðyti ið kuklumo: juk ne visi raðo tik tam, kad savo pavardæ matytø laikraðtyje iðspausdintà. Kitas nenori „per daþnai lásti á akis” skaitytojams su savo pavarde, o jei daþnai raðo, tai pasirenka ávairiø paraðø ar visai nepasiraðo. Ir redakcijai ne visai patogu net ir geriausius straipsnius dëti vis to paties autoriaus. Todël mielai priima ávairiai pasiraðytus. Kità kartà autorius geriau pasirenka visai neþinomà naujà slapyvardá ir sàmoningai nori „pasislëpti” vien tik tam, kad kitaip, jau ið patyrimo þino, atsiras oponentø, kurie vietoj kalbëjæ apie dalykà, ims ieðkoti asmeniniø priekabiø. Ir turi pagrindo, nes demagogiðkø priekabiautojø nestinga. Kam jiems duoti progà? Pagaliau, slapyvardis kartais rodo didesná atvirumà, negu tikroji pavardë. Jei koks paraðas yra jau daug kartø matytas po straipsniais, tai jei tikroji autoriaus pavardë ir neþinoma, vis tiek skaitytojams jis jau yra paþástama asmenybë, o kai jis pasiraðys tikrà pavardæ, tai atrodys, kaip pirma kartà sutiktas asmuo. --Diskusijas visuomeniðkais klausimais nuo nukrypimø á grynai asmenines ar ðiaip nuo kalbamo reikalo nutolusias sritis apvalyti tegali laikraðèiø redakcijos: jø pareiga (ir teisë) yra uþdëti savo „veto” tokiais atvejais, visai neatsiþvelgiant, ar straipsnis pasiraðomas tikra pavarde ar slapyvardþiu. Dirva, 1952 05 29. Nr.22

217

Nuostabûs skaièiai Prie KNYGØ LENTYNOS, lietuviø bibliografijos biuletenio, yra pridëtas lapelis, kuriame sakoma: „Pereitais metais turëjome 80 prenumeratoriø JAV ir kitose ðalyse. Ðiemet iki birþelio 12 d. uþsiprenumeravo KNYGØ LENTYNÀ 59 (43 – Amerikoje, 12 – Europoje, 2 – Australijoje, l – Azijoje). Padëkite surasti dar bent vienà prenumeratoriø 1955 m. Mes turime bent kiek atsilyginti Vlikui uþ jo paramà bibliografijai. Nemaþai siunèiama nemokamai: savo spaudai, leidykloms (mainais uþ jø leidinius), savo ir kitatauèiø mokslo ástaigoms, daugiausia stambioms bibliotekoms. Naudinga uþprenumeruoti KL [Knygø Lentynà] toms vieðosioms bibliotekoms, kurios turi lietuviðkø knygø. Kitos bibliotekos paèios kreipiasi pas mus. Dëkojame ið anksto uþ pagalbà. Laukia KNYGØ LENTYNA ir kultûrininkai kraðtuose, kurie varþo valiutos iðveþimà”. Ar ne nuostabus skaièius: 58 lietuviai tesidomi lietuviðka bibliografija! Net maþiau, kaip raðytojø! Maþiau, kaip knygø leidëjø ir knygomis prekiautojø! Þinoma, bibliografijos biuletenis ne visiems reikalingas, bet... argi tik 58-iems? Ir tai dar klausimas, ar tie 58 visi lietuviai. Atsiminkim, kad ir uþ tà patá mûsø knygos istorijai toká svarbø dokumentà turime bûti dëkingi ne lietuviui, o Lietuvos gudui, A. Ruþancovui, kuris atkakliai neða mûsø bibliografijos vedimo naðtà sunkiausiais laikais, dabar bent Vliko kiek finansiðkai padedamas, o prieð kiek laiko neðë net ir visai nepadedamas. Maþa to. Redaktorius raðo (jau paèiame biuletenyje, kronikoje): „Mëginau átikinti visus leidëjus tikslaus (leidiniø) apraðymo svarbumu, gauti raðtiðkus pasiþadëjimus dël „privalomojo egzemplioriaus”. Atrodo, kad nepavyko, nes nesulaukiau nei atsakymø, nei leidiniø leidiniø” (m. pabr.). Vadinasi, net knygø leidëjai nesidomi tuo jiems patiems tiesiogiai svarbiu moksliniu – kultûriniu darbu. Visa tai rodo gilaus apsnûdimo ásigalëjimà net tuose mûsø sluoksniuose, kuriuos dar laikome tebedalyvaujanèiais kultûrinëje veikloje ir kurie kartais net labai garsiai pakalba apie tuos dalykus dalykus. Þinoma, èia gal ir tos mûsø KNYGØ LENTYNOS begalinis kuklumas kiek kaltas: daugelis nei neþino, kad toks dalykas yra. Jei enciklopedija, nepalyginti brangiau atsieinàs leidinys, turi bene daugiau kaip porà tûkstanèiø ëmëjø, tai jø tarpe, rodos, turëtø bûti bent jau deðimtadalis tokiø, kuriems ir KNYGØ LENTYNA bûtø reikalinga. O ji juk kaðtuoja tik pusantro dolerio per metus... (Adresas: Lithuanian Bibliographic Service, Danville, Ill.) --Bet, ðalia ðio nuostabaus esamo (tikro!) KNYGØ LENTYNOS ëmëjø skaièiaus, toje paèioje kronikoje randame visà eilæ kitø, daug nuostabesniø skaièiø skaièiø. Tai yra skai-

218

èiai apie eilës mûsø laikraðèiø iðsiplatinimà, paimti ið tai statistikai skirto amerikieèiø leidinio. Neþinau, ar KNYGØ LENTYNOS redaktorius pats tikëjo tais skaièiais (ið savo kartaus patyrimo paþindamas mûsuose esamà spaudos „troðkulá”), bet sutikau vienà KL [Knygø Lentynos] skaitytojà, kuriam tie skaièiai yra padaræ labai didelá áspûdá. Ypaè áspûdingas jam atrodë mûsø dviejø dienraðèiø iðsiplatinimas (taigi ir átakingumas), palyginus su savaitraðèiais (ypaè su „Dirva”, kuri atrodo esant viena ið sàþiningiausiai savo iðsiplatinimà nurodþiusiøjø. Mûsø dienraðèiai sakosi turá vienas per 44, kitas net per 60 tûkstanèiø ëmëjø. (Sakosi, nes minëtas leidinys, ið kurio KL [Knygø Lentynos] duomenis ima tokius skaièius nurodo remdamasis leidëjø priesaika patvirtintais praneðimais, privalomai skelbiamais laikraðèiuose kiekvienø metø spalio pradþioje.) Tie skaièiai, minëtø praneðimø prasme, reiðkia ne ðiaip skaitytojø, per petá pas kità pasiþiûrinèiøjø kieká, bet uþsimokëjusiø prenumeratoriø arba nuolatiniø paskirais numeriais perkanèiøjø. 60000 – tai graþus ir labai nuostabus skaièius lietuviðkam laikraðèiui. Jeigu taip, tai toks laikraðtis vien ið prenumeratos pajamø turëtø (9 x 60,000) apie 540000 doleriø per metus. Pridëk dar skelbimø pajamas, kukliai skaitant, po 200 doleriø numeryje (apie 300 numeriø per metus) – ir vël bus apie 60000 doleriø. Taigi, tokio dienraðèio metinës pajamos turëtø bûti apie 600000 doleriø. Iðlaidø, skaièiuojant dosniai, sakysim, vidutiniðkai po 1000 doleriø numeriui, susidarytø apie 300000 doleriø. Taigi turëtø bûti apie 300000 doleriø pelno per metus! Ir 44000 taip dar duotø neblogo pelno. Bet argi mûsø laikraðèiai ið tiesø tiek turi skaitytojø? Tiesa, galëtum taip pamanyti, girdëdamas þinias apie milijonines statybas. Bet tos statybos rengiamos tik to laikraðèio, kuris uþ savo peèiø turi institucijà gaunanèià pajamø ne laikraðèio prenumeratos keliu. Juk 44000 ëmëjø turás dienraðtis irgi galëtø geriau ásirengti, bet kai neturi ðalia savæs vienuolyno, tai ir apie statybas nieko negirdëti... Prof. Pakðtas, tas didysis optimistas statistikoje, lietuviø kultûros rëmëjø Amerikoj priskaièiuoja (su ðeimomis) ðiaip taip iki 90000. Tai ið kur gi galëtø atsirasti vien tik dienraðèiø ëmëjø daugiau kaip 100000, jei net skaitytumëm, kad mûsø tarpe nëra suaugusio asmens (!), kuris neprenumeruotø bent vieno ar dviejø dienraðèiø? Ir savaitraðèiai, kurie sakosi turá apie 10000 ëmëjø, taip pat neturëtø pamato aimanuoti dël spaudos ekonominiø sunkumø, nes jø biudþetai (su skelbimø pajamomis) siektø iki 55000 doleriø per metus, arba daugiau kaip po 1000 doleriø per savaitæ. Að þinau, kad savaitraðèiui labai sunku iðsiversti su 500 doleriø per savaitæ, bet su 1000 jau bûtø galima visai pakenèiamai laikytis ir laikraðtá gerokai patobulinti. Todël tuose KNYGØ LENTYNOS persispausdintuose skaièiuose apie lietuviðkø laikraðèiø iðsiplatinimà galai su galais nesusieina. Jeigu tie skaièiai teisingi, tai turëtumëm dþiûgauti, kad spauda, bent jau jos dalis, þydëte þydi, yra „geras biznis”,

219

kuriam ne tik nereikia paðalinës paramos, bet kuris pats galëtø kai kà paremti (bent jau KNYGØ LENTYNAI per metus pusantro dolerio uþsimokëti...) Taèiau daugiau yra pagrindo tikëti laikraðèiø leidëjø nuolat girdimiems aimanavimams apie spaudos vargus, nes jie, sprendþiant ið visø aplinkybiø, labai panaðûs á teisybæ. Juk, jei 100000 lietuviø vien dienraðèius prenumeruotø, tai ir kiekviena bet kiek vertesnë lietuviðka knyga turëtø susilaukti nors deðimtà to skaièiaus dalá, tai yra, nors 10000 pirkëjø. O ið tikrøjø, knygø leidëjai kiekvienà kartà rimtai galvoja, ar iðdrásti spausdinti knygos daugiau kaip 1000 egzemplioriø, ar susilaikyti... Taigi, þiûrint á tuos KNYGØ LENTYNOJE perspausdintus skaièius, kyla klauburbulas Juose kai simas: ar tie skaièiai yra informacija, ar jokios vertës neturás burbulas? kur tiesiog atrodo, lyg bûtø per klaidà nulis nepamatuotai prilipæs... Kitur – lyg ið prenumeratoriø gautø doleriø skaièiaus bûtø ásirioglinæs vietoj paèiø prenumeratoriø skaièiaus... Suprantama, kad leidëjai stengiasi nurodyti áspûdingesná laikraðèio ëmëjø skaièiø net dviem sumetimais: ir laikraðèio átakingumà pabrëþti, ir skelbimø davëjus palankiai nuteikti. Ðvelniai tariant, tai „tik politinis ir komercinis manevras”... Bet, nei spaudos padëtá vertinant, nei jos istorijai medþiagà renkant ðiais skaièiais naudotis nepatartina. Jie perdaug nuostabûs. Red. Pastaba (Red. Pastaba: Redakcijos turimomis patikimomis þiniomis minëtø laikraðèiø prenumeratoriø skaièiai nesàþiningai padidinti 5–6 kartus). Dirva, 1955 08 04. Nr.31

Persilauþimo metai l948–51 metai buvo savo rûðies persilauþimo metai beveik visoje Amerikos lietuviø spaudoje. Tai buvo metai, kada á ðá kraðtà kliûsterëjo didelë naujø ateiviø banga. Ið jos susidarë lyg ir nauja, þymiai skirtinga skaitytojø bei bendradarbiø karta. Skirtumas buvo gal ne paèioje esmëje, nes lygiai senieji lygiai naujieji ateiviai savoj spaudoj reiðkë ir svarstë tuos paèius lietuviðkus rûpesèius. Tik tø reikalø supratimas naujoj ateivijoj buvo kiek kitokiu atspalviu nusidaþæs. Naujoji ateivija gyveno daugeliu tokiø reikalingø ir kartais gal net nebereikalingø rûpesèiø, kurie senajai buvo gana tolimi arba ir visiðkai nepaþástami. Ið kitos pusës, kas senajai ateivijai buvo labai áprasta, naujajai atrodë ar neádomu ar nepakankamai svarbu. Pagaliau, pats spaudos stilius, net kalbos atspalvis, kuris senajai ateivijai buvo áprastas, naujajai atrodë „pasenæs”, „atsilikæs”, ir tie naujieji, kurie pradëjo bendradarbiauti èionykðtëje spaudoje, nei nemokëjo prie ano stiliaus prisitaikyti. Jie raðë, kaip buvo iðmokæ ir papratæ. Spaudos „veidas” ëmë keistis. Dalis senøjø skaitytojø tà keitimàsi pripaþino kaip paþangà, kita dalis þiûrëjo á tai abejingai ar net kaip á koká svetimos dvasios ásiverþimà. Ðie, kartais net pyktelëjæ, ëmë trauktis.

220

--„Dirva” turbût buvo viena ið pirmutiniø ðio kraðto lietuviðkø laikraðèiø, savanoriðkai pergyvenusiø toká persilauþimà. Èia ir nebuvo ámanoma kà nors daryti ðia prasme dalimis, palaipsniui. K. S. Karpiui nutarus perduoti kam nors tà 30 su kaupu metø jo neðtà naðtà ir ëmus ieðkoti sau ápëdinio tarp naujøjø ateiviø, tas persilauþimas jau tuo paèiu buvo nuspræstas. K. S. Karpiaus asmenyje jungësi ir lemiantysis leidëjas, ir redaktorius, ir administratorius, ir rinkëjas, ir svarbiausias laikraðèio turinio autorius... Vadinasi, vieno asmens pasikeitimas savaime buvo „viso ðtabo” pasikeitimas. Taèiau ne tas buvo svarbiausia persilauþimo prieþastis. 1948 metais rudená perëmæs „Dirvà”, greit pastebëjau ðtai koká reiðkiná. Neskaitant tada dar visai maþo bûrelio naujøjø ateiviø ir keleto tokiø skaitytojø, kurie buvo Amerikon atvykæ jau ið nepriklausomos Lietuvos, visa skaitytojø masë susidëjo ið atvykusiø gerokai prieð paèios „Dirvos” ásteigimà, prieð Pirmàjá pasauliná karà. Taigi, daugumas skaitytojø buvo jau iðgyvenæ Amerikoj apie 40 ar daugiau metø, ir daugumo amþius buvo arti ar per 60 metø. Todël nenuostabu, kad tuo metu tarp gaunamø laiðkø kasdien bûdavo po vienà, du, daþnai net po kelis tokius, kuriuose skaitytojas praneðdavo, jog jo akys jau susilpnëjusios ar ðiaip kokia negerovë ásisukusi ir jis esàs priverstas susilaikyti nuo laikraðèio skaitymo; arba kas nors ið ðeimos nariø angliðkai praneðdavo, kad tëvas ar mama mirë ir namuose nebeliko, kas bemokëtø lietuviðkà laikraðtá skaityti... Tokiu þingsniu skaitytojams traukiantis bei mirðtant, per porà – trejetà metø jø bûtø likæ tik tiek, kad laikraðèio leidimas nebebûtø nei ámanomas, nei prasmingas. Bet tuo paèiu metu pradëjo atvykti bûriai naujø ateiviø ir naujø skaitytojø bei bendradarbiø, kurie su kaupu pildë susidaranèias spragas. Per trejus metus „Dirvos” skaitytojai pasikeitë maþdaug trimis ketvirtadaliais. Vidutiniðkas ið kiekvienos 20 buvusiø skaitytojø per tà laikà iðnyko apie 13, bet á tos trylikos vietà atsirado apie 22 nauji. Tiesa, tarp pasitraukianèiø buvo ir tokiø, kurie aiðkiai sakë, jog nebenori toliau skaityti laikraðèio, kuris jiems nebeádomus, sunkiai suprantamas, taèiau tokiø buvo palyginti reta iðimtis tarp pasitraukianèiøjø dël senatvës ar mirusiø. Toks pagrindinis laikraðèio skaitytojø, drauge ir bendradarbiø pasikeitimas neiðvengiamai turëjo sudaryti atitinkamà persilauþimà visame laikraðèio pobûdyje. Tatai yra maþiau, ar daugiau pergyvenæ beveik visi Amerikos lietuviø laikraðèiai. Ar tuo „persilauþimu” Amerikos lietuviø laikraðèiai pagerëjo ar pablogëjo? Vargu galima á tai grieþtai atsakyti. Sakytum, gal pakilo „intelektualinis lygis”... Daugiau svarstoma neva svarbesniø visuomeniniø–politiniø klausimø ir maþiau kreipiama dëmesio á vadinamuosius ðeimyniðkus reikalus, kuriuos kai kas net paðiepdavo, vadindami „kopûstø ir deðrø gyrimu”... Bet tas ðuolis á „aukðtà” politikà, dejà, ne visada esti reikiamai aukðto lygio ir ne visada duoda tiek gero, kiek reiktø. Ið kitos pusës, vadinamøjø „ðeimyniðkø” ávykiø apleidimas irgi ne visada geras dalykas. Tà sritá apleisdama spauda neatlieka ypaè

221

iðeivijoje svarbaus patarnavimo lietuviø tarpusavio ryðiui tampriau palaikyti. Tas trûkumas yra pastebëtas ir bandomas uþpildyti, tik ne visada sekasi tai pakankamai pilnai atlikti, kadangi dabar ðiam reikalui yra labai sumaþëjusi paèiø skaitytojø talka redakcijoms. --Dabartiniuose skaitytojuose vyrauja kiek kitokia paþiûra á jø santykius su savu laikraðèiu. Uþsimokëjæs skaitytojas á laikraðtá daþnai þiûri kaip á prekæ: jeigu uþmokëjo, tai ji turi bûti „gera”. Pats skaitytojas nepagalvoja, kad jis galëtø ir turëtø prisidëti prie to pagerinimo. Jeigu kvieèiamas raðyti straipsniø ar tiekti þiniø, þiûri, ar uþ tà patarnavimà bus atlyginta. Arba, jei jau atlyginimo ir neieðko, tai ið viso nejauèia reikalo savo darbu prisidëti. Laikraðtis turi tà ir tà duoti, o kaip tai pasidaro, tegu sau redaktorius galvà lauþo. Skaitytojas, uþmokëdamas prenumeratos mokestá, skaito, kad jis yra pilnai apmokëjæs visas iðlaidas reikalingas geram laikraðèiui pagaminti ir jauèiasi nusipirkæs teisæ reikalauti, kad ta jo pirkta prekë bûtø aukðto lygio. Jeigu tø prenumeratoriø lietuviðki laikraðèiai turëtø nors tris – keturis kartus daugiau, negu dabar, tada skaitytojas maþai beklystø. Taèiau dabar taip nëra. Laikraðtis nëra prenumeratoriaus pakankamai apmokëta prekë. Taèiau tuo dabartiniø skaitytojø didelë daugumà beveik nesirûpina, ir daþnai jauèiasi, jog daro kaþkam didelæ malonæ, jei teikiasi, kad ir gerokai pasivëlavæ, nustatytà, nors nepakankamà, kainà sumokëti... Senojoj ateivijoj á savus laikraðèius buvo kitokia paþiûra. Atsimenu, 1948 metø rudená eilë senøjø (dar ir dabar nepasitraukusiø) skaitytojø pradëjo teirautis, kada gi bus rengiamas „Dirvos” vakaras... – Koks vakaras? Kaip gi mes, tik dviese su þmona vos spëdami apsisukti, kad laikraðtis laiku iðeitø, galime dar vakarà rengti? – Jûs ir nerengsit, – sako. – Surengsim mes, tik mums pasakykit dienà, kada patogu. Be vakarø, vien ið skaitytojø, laikraðtis neiðsilaikys. Reikia paremti, reikia padaryti pinigo. Mes viskà padarysim, tik jau, kai dabar naujø þmoniø yra atvaþiavæ, gal ið jø gausit pagalbos programai. Vakaras ávyko. Programa buvo sulipdyta naujøjø pajëgø pagalba, kad ir mëgëjiðka, bet nauja ir turëjo neblogà pasisekimà. Tik buvo tam tikras skirtumas tarp senøjø ir naujøjø skaitytojø talkos. Senieji dirbo, pluðo, prakaitavo – be praðymø, be kalbinimø, kad tik daugiau to pelno bûtø. Su naujaisiais skaitytojais buvo ne visai taip. Èia reikëjo ir kalbinimø, ir praðymø, ir priminimø, buvo ir abejojimø, ar kiekvienam politika leidþia tokioj talkoj dalyvauti, o kitam kilo klausimas ir kas atlygins uþ sugaiðtà laikà... Tiesa, tada tokia talka ávyko pagal senàjà tradicijà, be atlyginimø, taèiau tas klausimas vis tiek jau „kybojo ore”. Jau buvo juntamas skirtumas: senøjø tradicijø skaitytojai ëjo talkon savo laikraðèiui laikraðèiui, naujø skaitytojø veiduose daþniau buvo matyt mintis, kad laikraðtis yra leidëjo, redaktoriaus ar kaþin kieno tenai biznis ir vienas kitas talkininkas atrodë besijauèiàs lyg ir atëjæs mano privataus namo talkos bûdu daþyti ar lentomis apkalti...

222

Senosios kartos skaitytojai piktinosi iðgirdæ toká jiems labai keistà þodá, kaip honoraras, tai yra atlyginimas uþ straipsniø ar þiniø laikraðèiui tiekimà. Jie puikiai noraras þino, kad didieji ðio kraðto laikraðèiai uþ tokius dalykus moka net geriau, kaip Europoje, bet kad bûtø galima to reikalauti ið lietuviðko laikraðèio Amerikoj – jiems tatai buvo didþio tautinio nesusipratimo þenklas... Mes, sako, bûdavo prie raðto pridedam porà doleriø ar penkinæ, o ne sau uþmokëti reikalaujam! Ir tikrai, dar 1949 metais esu gavæs „Dirvoje” porà ar trejetà raðiniø ið senosios ateivijos tarpo, prie kuriø buvo prijungta po penkinæ, kaip raðë, „sustatymo iðlaidom”... Èia buvo paþiûra, kad jei laikraðèio leidëjas ar redaktorius ir „padaro gyvenimà” ið laikraðèio – ið ko gi jis gyvens, jei visà laikà tik prie laikraðèio dirba — tai padaro sunkiai ir nepavydëtinai, ir kad parama laikraðèiui darbu ar pinigu yra visuomeninis patriotinis darbas. Per tai ir laikraðèiuose daugiau atsispindëjo tos visuomenës gyvenimas, bûdas, dvasia, – su visomis gërybëmis ir silpnybëmis. Naujoj ateivijoj daug maþiau to jausmo, kad laikraðtis yra visø bendra gërybë, ir kad visiems verta ne tik já kritikuoti, bet ir prisidëti prie tos „prekës” trûkumø sumaþinimo. Kad laikraðèiø reikia – daugumas ne tik su tuo sutinka, bet jø net reikalauja. Reikalauja, kad jie bûtø tobuli, ir kad bûtø daug pigesni negu alaus stiklinë. Ir kad kaþkas juos padarytø, kaþkas juos kas savaitæ ar kasdien padëtø ant stalo. Keista, bet senoji, aukðtøjø mokslø beveik neparagavusi ateivija ðilèiau þiûrëjo á savo laikraðèius, negu dabartinë, vadinamoji mokytoji... Jiems nereikëjo aiðkinti, kad tas kaþkas yra taip pat ir jie patys. --Bûdinga mûsø visuomenei dar ir tai, kad pas mus, uþsikreèiant beveik kiekviena sutinkama mada, niekaip nepajëgiama uþsikrësti èia taip plaèiai paplitusia mada raðyti laikraðèiø redakcijoms laiðkus ávairiais laikraðtyje paliestais ar paliestinais klausimais. Visi redaktoriø bandymai ávesti tokias skiltis laikraðèiuose baigësi nepasisekimu. Tokià skiltá redakcija gali palaikyti nebent pati laiðkus prasimanydama... Ið ðalies, jei kas raðo, tai nebent tik nuospaudø uþmintas. Apie kitus dalykus – pakalbëti tai daug pakalba, bet paraðyti – vis laukia, kad „kas nors kitas” paraðytø... Taip skaitytojai patys padaro savo laikraðèius nuo jø lyg ir atitrûkusius, tai yra, kalbanèius á juos lyg ið kaþkokiø tolimø „aukðtybiø”. --Kad „Dirva” per savo 40 metø amþelá, iðlaikydama savo prigimtàjà dvasià ir lietuviðkas tautiðkas paþiûras lietuviø visuomeniniuose reikaluose, nebuvo sustingusi ir atitinkamai keitësi su gyvenimo paþanga, tuo galima tik pasidþiaugti. Linkëtina, kad ir toliau ji sugebëtø nuosaikiai ir rimtai þengti su gyvenimu. Taèiau taip pat linkëtina, kad ir tarp visø tø, kurie jà laiko „savu laikraðèiu”, ávyktø dar vienas „persilauþimas”. Bûtent, kad visi ðio laikraðèio idëjomis gyvenantieji imtø uoliau patys reikðtis bendravimu ir kûrybingais ánaðais bei savanoriðka, draugiðka talka. „Dirvos” Redaktoriui linkiu, kad vietoj reikalavimø uþpildyti tuos ir

223

kitus trûkumus, jis vis daugiau susilauktø laikraðtá kelianèiø raðtø ir darbø ypaè ið tø, kurie „Dirvoje” dar to ar kito dalyko pasigenda. Ðitaip rûpindamies savo laikraðèiu netruksim susilaukti galimybës jaustis, kad jis yra ne ðiaip jau kaþkieno mums tiekiamas, o yra tikras mûsø laikraðtis, mûsø visø nuolatos kuriamas, savo dvasinio, visuomeninio bendravimo þidinys. Dirva, 1955 10 06. Nr.40

Sukilimas prieð smilkalus Ðeðios deðimtys menininkø, visuomenininkø ir raðto þinovø ragina pasiprieðinti kultûrinio nuosmukio pavojui. Nurodo, kad mûsuose „verþlûs diletantai, uoliai reikðdamiesi jiems be atodairos suteikiamose spaudos skiltyse, visuomenës akyse darosi autoritetai“ ir kad „dël to visuomenëje vyksta dezorientacija, kuria naudojasi grafomanai ir teplomanai, sumaiðydami visa vienan katilan, sudarydami gyvo kultûrinio gyvenimo iliuzijà, kai ið tiesø turime reikalo ne su tikra gyvybe, o tik su reklamine muge“. Pabrëþia, kad „atsiranda sàlygø verþtis nebe savo kûrybiniu pajëgumu, o reklama, kûrybiná impotentiðkumà imant dangstyti apeliavimu á patriotinius jausmus“ ir pareiðkia, kad „nëra patriotinës pareigos imtis kûrybiniø uþdaviniø, kuriame neturima jëgø... Kultûrinë kûryba yra sritis, kur mëgëjiðkumui vieðumoje nëra vietos“. --Nenumatytu sutapimu, geguþës 31 dienà, New Yorke, vieðame susirinkime pasitaikë man iðsitarti: „Lásti á akis kam nors su menkybëmis ir girti, kad tai ðedevrai, arba net ir vertingus dalykus skurdeiviðkai patiekti bûtø greièiau þala, negu nauda... Pirkti menkà knygà, þiûrëti klojiminio lygio vaidinimo, klausyti menkø koncerto nëra patriotinë pareiga, kaip tai dar daugelio bandoma átikinëti“. (Þr. „Dirvos“ 45 nr., 3 psl.) Tiems þodþiams buvo paplota delnais. Taigi, sukilëliai prieð smilkymus bet kam, kas tik pretenduoja á kultûrinës kûrybos ar veiklos vardà, turëjo pritarëjø, net neþinojusiø apie rengiamà skelbti atsiðaukimà. (Atsiðaukimas datuotas Bostone, birþelio 1 d.) Prie to galima tik pridurti, kad diletantiðkumas, jo smilkymas ir ið to kylanti dezorientacija yra ásikraustæ ne vien kultûrinën sritin. Neaplenkia tie sveèiai ir kito visuomeninio veikimo, ypaè politinio. --Intencija teigiamai atsiliepti apie nepriklausomàjá Lietuvos gyvenimà yra graþi ir girtina. Bet sukilëliai prieð smilkalus, regis, bus paèioj savo pareiðkimo pradþioj kiek

224

nuslydæ nuo ten pat skelbiamo dësnio, anot kurio dalykai neturi bûti ne tik be pagrindo peikiami, bet nei be pagrindo giriami. Jie be rezervø teigia, kad laisvoje tëvynëje ávairiose kûrybos srityse jau buvo pasiekta rimto lygio, ir kad tik dabar gresiàs pavojus smukti á primityvø mëgëjiðkumà. Bet argi „nedulkëdavo kudlos“ ir Lietuvoje po kiekvienos dailës parodos? Argi nekildavo audrø po premjerø teatre, jei kas iðdrásdavo ávertinime nutolti nuo diplomatiðkai mandagiø ir stilistiðkai puoðniø komplimentø padalinimo? Ar literatûros vertime jau buvo iðnykæ nuo pat tautinio atgimimo laikø ásivyravæ du pagrindiniai vertinimo metodai – vaiþgantiðkai ðlovinti visus gerus norus, arba tik mandagiai atpasakoti turiná? Argi iðdrástantieji atviriau pasisakyti nepasijusdavo „vieniði vilkai“ menininkø–kultûrininkø sluoksniuose? Argi jau nebuvo kritikos „ðaliðkumo“, „partiðkumo“, „asmeniðkumo“ problemos? Ar buvo bent vienam kûrybos kritikui visuotinai pripaþintas autoritetas ir neginèijama kompetencija? Ar, ir kiek buvo kûrybos kritikø, turëjusiø pakankamai pagrindo pretenduoti á toká pripaþinimà? Atrodo, jog bûtø teisinga pripaþinti, kad net ir valstybës bei akademiniø institucijø paunksmëje diletantizmas, ignorancija ir kiti gajûs jo bendrakeleiviai tebesisunkë vieðumon pro daugelá plyðiø, ir painiavos bei dezorientacijos kûriniø vertinimuose ir tada tebebuvo apstu. Todël vargu ar dabartiniø netobulybiø pirminë prieþastis glûdi tik savos valstybës bei savø akademiniø institucijø paunksmës nebuvime. Tikroji trûkumø prieþastis ar tik nebus aukðtesniam kultûros lygiui reikalingø asmenybiø stoka stoka. Arba tokiø asmenybiø tylëjimas, jei jø yra. --Sukilëliai sudarë koalicijà, margà ne tik atstovaujamø kultûrinio reiðkimosi srièiø, bet ir savo simpatizuojamø pasaulëþiûrø poþiûriu. Ði koalicija, taèiau, nerodo noro (kaip koalicijai derëtø) „imti valdþià á rankas“. Ji pasirinko opozicijos vaidmená. Ðiuo atveju – opozicijos prieð periodinæ spaudà, prieð laikraðèiø bei þurnalø redaktorius. Redaktorius jie laiko lyg kokia uþ viskà atsakinga ir viskà sutvarkyti privalanèia „valdþia“, kuriai opozicija priekaiðtaus ir ið kurios reikalaus imtis priemoniø kultûriniam lygiui gelbëti. Redaktoriai turi þiûrëti, kad kiekvienas mûsø kultûrinis laimëjimas susilauktø dëmesio ir deramo ávertinimo visuose laikraðèiuose, ir kad joks kultûrinis laimëjimas neliktø nutylëtas bei paniekintas partiniais sumetimais. Redaktoriai, taèiau turi atskirti grûdus nuo pelø ir neleisti spaudoje smilkyti pagyromis pelus lygiai su grûdais, ar net labiau uþ grûdus. Redaktoriai turi skelbti tik kompetentingai paraðytas kûrybos analizes, o ne kokius áspûdþiø pasakojimus. Redaktoriai turi mokëti atskirti kompetentingus þinovus nuo ignorantø ir diletantø. O jeigu jie to nemoka, tai, esà, tegu apie kûrybos dalykus verèiau tyli. Reikalavimai, þinoma, visu ðimtu nuoðimèiø teisingi ir pagrásti. Taèiau... kaip atrodytø, jei redaktoriai, sàþiningai apsvarstæ savo nusimanymà, prieitø prie pastarosios sukilëliø iðvados – apie kûrybà spaudoje tylëti tylëti? Ne veltui gi romënai sakydavæ „Si tacuisses, philosophos mansisses“ (Jei tylësi, kiti manys, kad esi iðminèius ...)

225

Galbût, vis dëlto, reikia „versti valdþià“? Redaktoriams, kurie patys nesijauèia esà kompetentingesni uþ kompetentingus kritikus, gal reiktø pasiûlyti atsistatydinti ir uþleisti vietà kompetentingesniems? Bet kas jie ir kur jie? Sukilëliø koalicija nei siûlo, nei siûlosi... --Priëjus prie tokios kryþkelës, tebûnie man leista iðkelti ðtai koká klausimà. Jeigu paèiai sukilëliø koalicijai, visai kapai pasiraðiusiø atsiðaukimà, reiktø ðtai dabar èia pat iðspræsti trejetà klausimø, tokiø, kokius redaktoriams tenka spræsti kone kasdien, ar paèioj koalicijoj neatsirastø dezorientacijos? Ar visø nuomonës bûtø vienodos apie konkreèius kultûrinës kûrybos vaisius, arba apie jø konkreèius vertinimus? Jeigu jauèiatës, kad turite savo dispozicijoj nuostabø iðminties akmená – objektyvaldþià Bûtent, imkivø ir tinkamo lygio mastà, tai mano pasiûlymas bûtø: imkite valdþià! te á savo rankas kultûrinës kûrybos kritikà! Tikiu, kad redaktoriai tokià talkà sutiktø iðskëstomis rankomis. Jei kuriø ambicija to neleistø – tuðèia jø! Juk jie negi atsilaikys, atsistojæ diletantiðkumo ir ignorancijos pusëje prieð aukðtà lygá ir nusimanymà. Ir nebijokite atsitiktinai atsidurti greta diletanto ar net ignoranto, kurá redaktorius, nebûdamas visø srièiø specialistas, be blogos valios kada ásileis á tas paèias skiltis ðalia kompetentingøjø. Atleiskite, ir að jauèiuos nusidëjëlis: neseniai paraðiau tik... áspûdþius apie M. Katiliðkio kûriná, ir „Dirvos“ redaktorius juos iðspausdino. Bet gi, jei ðalia tø áspûdþiø (áspûdþiais ir pavadintø, nepretenduojanèiø bûti literatûros kritika) iðsitiestø aukðtos erudicijos þinovo paraðyta kûrinio analizë – argi jai bûtø pavojinga diletantiðkø áspûdþiø kaimynystë? Argi skaitytojai nematytø, ið ko galima pasimokyti ir katra nuomone pasikliauti? --Gráþkime prie susirûpinimà kelianèiø netobulybiø prieþasties. Ne valstybës, ne akademiniø institucijø ir ne redaktoriø „valdþia“ tas netobulybes sukelia, ir ne ta „valdþia“ gali jas iðnaikinti. Stipriø asmenybiø stoka (arba jø ðalinimasis) yra pagrindinë trûkumø prieþastis, ir tik stipriø asmenybiø aktyvus iðëjimas á kultûrinio gyvenimo arenà gali pakelti jo lygá. Nei redaktoriø nei kieno kito „valdþia“ stipriø asmenybiø negimdo. Bet ir nekliudo joms pasireikðti. Stipri asmenybë nereikalinga jury komisijø pripaþinimø, ir visuomet nereikia, kad bûtinai kas nors pirðtu parodytø – gerbkite ir sekite já, nes tai stipri asmenybë. Stipri asmenybë iðeina á gyvenimà pati ir savo talentu bei intelektu uþvaldo protus ir ðirdis. Prieð stipriø asmenybiø reiðkimàsi ignorancija ir diletantiðkumas traukiasi á uþkampá ir uþsidaro tenai, kur net ir sukilëliai leidþia jiems reikðtis. --Sukilimo prieð esamà padëtá paskelbimas greièiausia turës teigiamø pasëkø. Jis bus pusëtinai sëkmingai atkreipæs dëmesá á nepamatuotø smilkinimø þalingà reikðmæ ir gal daugelá paskatins rimtai pagalvoti ir apsispræsti, kad „jei likimas lëmë man kai kuriose srityse likti ignorantu, stengsiuos bent nebûti arogantu“. Be reikalo ir be

226

pamato kai kurie redaktoriai ir net menininkai ðokosi ásiþeidæ protestuoti prieð neabejotinai geras „sukilëliø“ intencijas. Bet vien opozicijos pareiðkimu nebus galima paðalinti esamø trûkumø ar neigiamybiø. Vienintelis viltingas bûdas dalykus pasukti teigiama linkme yra ta linkme veikti veikti. Spaudoje kultûriniø apraiðkø vertinimai nepilni, klaidingi, diletantiðki? Duokite objektyviø, kompetentingø, aukðto lygio analiziø, parodykite, kas yra deimantai, kas grûdai ir kas tik ðiukðlës, ir kultûriniø apraiðkø bei jø vertinimo lygis neiðvengiamai pakils arti tokio lygio, iki kokio... patys faktiðkai esate pakilæ. Nematau kito ðios problemos sprendimo. Dirva, 1958 06 26. Nr.50

Trûksta dar vieno fondo

Leidëjai visos lietuviø spaudos, vienykitës! Mûsø laikraðèiø tiraþo, turbût, apie 90%, o daugelio tai beveik ir visas 100% tenka prenumeratoriams. Taigi laikraðèiai turi beveik visø savo skaitytojø adresus. Turi, bet slepia juos vieni nuo kitø, ir ið viso nuo „paðalieèiø“. PASLAPTIES PRIEÞASTYS

Ta paslaptis ið dalies komercinë. Jokio laikraðèio leidëjas nenori, kad jo skaitytojus paviliotø kitas. Jis negali anam to uþdrausti, bet neprivalo jam ir padëti. Atseit, að susiradau savo prenumeratorius, susirask ir tu, – adresø nerodysiu. Bet ðiais laikais, kai þmogus uþsiprenumeruodamas antrà ir treèià laikraðtá nebûtinai atsisako pirmojo, ir kai, ið kitos pusës, prenumeratorius ir neviliojamas lengvai gali pabëgti pas kità arba ir ið viso, pavydus adresø slëpimas vargu ar beturi reikðmës. Visoms mûsø leidykloms yra interesas turëti visø lietuviø potencialiø skaitytojø adresus. Kiekvienam atskirai jø beieðkant, keliose ar keliolikoj vietø dirbamas tas pats darbas. Argi netaupiau ir ar neefektyviau bûtø, jei tas darbas bûtø gerai padarytas vienoj vietoj ir jo vaisiais galëtø naudotis visi, atsilygindami atitinkamà iðlaidø dalá? Seniau mûsø laikraðèiai savo adresynus vieni nuo kitø slëpdavo dar ir idëjiniø varþybø sumetimais. Sakysim, katalikø leidyklai bûdavo labai opus rûpestis apsaugoti savo skaitytojus nuo kokio nors bedieviðko laikraðèio gundymø (arba atvirkðèiai). Ðalia kitø savo bandos ganymo priemoniø, buvo prasmingas ir adresø saugojimas, kad idëjiniai prieðininkai jais nepasinaudotø ir neimtø siuntinëti jiems visokiø nepageidaujamø gundymø. Dabar, kada niekas nebesijaudina, jei tas pats asmuo prenumeruoja, sakysim, Darbininkà ir Keleivá, ir kai sunkoka beapèiuopti politinës linijos skirtumus tarp, pavyzdþiui, Laisvosios Lietuvos ir Naujienø, idëjiniais sumetimais slëpti vieniems nuo kitø savo adresynus jau irgi maþa prasmës.

227

Dar vienas sumetimas slëpti adresynus yra prestiþinis. Visi numanom, kad mûsø prenumeratoriø kiekiai neimpozantiðki, tikrai menkesni, negu nurodomi oficialiuose (priesaiklauþiðkuose!) kiekvienø metø spalio pirmosios savaitës, ðvelniai tariant, pasigyrimuose. Prestiþas neleidþia kolegoms konkurentams atskleisti kortas ir atvirai pasisakyti, kaip ið tikrøjø silpnokai kvëpuojama. Bet toks plikbajoriðkas prestiþo saugojimas irgi vargu be prasmingas, kai matom, kad visø „bajorø“ surdutai panaðiai skylëti. AMERIKINË PRAKTIKA

Kas prenumeruoja bent kiek amerikiniø laikraðèiø bei þurnalø, tikriausiai bus turëjæs progos ásitikinti, kad tie savo adresynø neslepia. Prieðingai, jie savo turimus adresus vieni kitiems pardavinëja ! Vos tik uþsisakei koká þurnalà, þiûrëk, po kiek laiko jau ir gauni pasiûlymø ið kitø trijø ar keturiø. Ið kur jie suþinojo, kad toks ir toks esi ten ir ten? Aiðku, jie uþ kokius 25 centus ar panaðiai tavo adresà nusipirko ið pirmojo. Uþsisakyk kità þurnalà, ir po kiek laiko gausi naujø pasiûlymø, ko gero, net ir ið to, kurá seniai prenumeruoji. Atseit, jie perka adresus vieni ið kitø net neþiûrëdami, ar visi jiems nauji. Daþnai prie pasiûlymo esti ir prieraðas, kad, girdi, jeigu jau esi mûsø prenumeratorius, tai nekreipk dëmesio á ðità pasiûlymà: atsipraðom, kad neturëjom laiko patys patikrinti... Vadinasi, kas tik kà nors uþsiprenumeravo, tas menamas esàs potencialus prenumeratorius ir kitiems. Jo adresas eina á bendrà tokiø potencialiø prenumeratoriø fondà ar birþà, já ásigyja kiti leidëjai ir ima kibinti. Ákyriai kibina, bet tai ir yra ne tingus, o verþlus spaudos ëjimas pas skaitytojà. Mûsø laikraðèiø leidyklos nesiryþta taip uoliai verþtis prie potencialiø skaitytojø. Daugumas net visiðkai pasyviai ir pavydþiai tupi ant savo jau turimø adresø, kaip perekðlës ant kiauðiniø, ir vien tuos adresatus kartà per metu ar net ir reèiau pagraudena, praðydami prenumeratos atnaujinimo maþdaug kaip iðmaldos: pasigailëkit pavargëliø, palaikykit... Kai kurios leidyklos – redakcijos bando ilgabarzdá bûdà: kvieèia agentauti jau turimus prenumeratorius, kalbina juos, kad jie surastø kiekvienas dar po vienà naujà prenumeratoriø. Taip, rodos, lengva prenumeratoriø skaièiø ið karto dvigubai padidinti... Bet, turbût, jau visi atkando dantis tuo nepatentuotu iðradimu. Rezultatas paprastai ne kaþin kiek tedidesnis uþ nulá. Tai, ðtai, ir paniþo lieþuvis pasiûlyti mûsø laikraðèiø ir knygø leidykloms susikurti bendrà potencialiø prenumeratoriø adresø fondà ar birþà. Pirmutinë tam sàlyga, – kad visi, kaip maþieji, taip ir didieji leidëjai pasiryþtø ir apsispræstø radikaliai pakeisti savo vienø su kitais santykius: tradiciná pavyduoliðkà apsitvërimà pakeisti atviru solidarumu. Spaudos leidyba turëtø bûti visuomenëje vykdoma panaðiai, kaip þvejyba atviroje jûroje, o ne kaip meðkeriojimas kiekvieno atskirai prasikirstoje ir dar po palapine paslëptoje eketëje. Kad ta jûra taptø atvira ir visiems leidëjams lengviau bei pigiau

228

prieinama, reikia, kad leidëjai pasiryþtø visø pirma iðtraukti ið uþanèiø savus adresynus ir sudëti juos á bendrà adresø fondà. Kartu reikia sutarti, kam pavesti toká fondà tvarkyti ir kaip tvarkymà finansuoti. Finansuoti, aiðku, tektø patiems adresø naudotojams, atseit leidëjams, gal ir organizacijoms, suinteresuotoms plaèiau paskleisti savo atsiðaukimus, kvietimus ar bilietus á jø vieðus renginius. Dovanai nieko negalima gauti, bet bendru adresø fondu naudotis (iðsirinkti ið jo, kam ko reikia), tikrai turëtø bûti pigiau ir naudingiau, negu kiekvienam atskirai visà adresø surinkimo darbà kaskart pradëti ið pradþios. Ne laikas èia tuojau smulkmeniðkai svarstyti tokio adresø fondo tvarkymo sistemà bei technikà. Tam bus laikas tada, kai (ir jei) bus ið principo sutarta toká fondà steigti. Pradþioj reikia pradininkø: kas pradës tà ratà sukti, sukvies kompetentingus leidyklø bei suinteresuotø organizacijø atstovus apie tà reikalà pasitarti ir, galbût, susitarti? Toká susirinkimà sukviesti ðiek tiek keblu: juk tai bûtø lyg kokia nusiginklavimo konferencija arbatiniame ðaukðtelyje. Todël man ir atrodë, kad geriausia vieta tokiam sumanymui iðkelti bûtø buvusi PLB sukviestame laikraðèiø ir radijo redaktoriø – leidëjø susirinkime. Bet taip atsitiko, kad ir leidyklø reprezentacija ten buvo nepakankama, ir Bendruomenës vadovai jiems patiems, regis, gyvybiðkai svarbø adresø telkimo reikalà pastûmë á ðalá. Vis dëlto pirmininko vaidmuo èia geriausiai tinka PLB (ne JAV ar kurio kito kraðto, o tik PLB) vadovybei. Teisybë, ir á PLB vadovus kai kurie redaktoriai – leidëjai kreivokai pasiþiûri, o, sakysim, Naujienos tai net ir perkûnais á juos pusëtinai daþnai pasisvaido. Bet nejaugi mûsø leidëjuose bei redaktoriuose bûtø taip giliai ásisunkæs aklas nepasitikëjimas viskuo, kas ne jø palapinëse daroma, kad net ðitokiu visiems bendru reikalu nepatikëtø maþdaug neutralioje pozicijoje esanèiai PLB vadovybei kvietimo iniciatyvos? Ir nejaugi PLB vadovybë kratytøsi tokios jai ið prigimties deranèios iniciatyvos? Ypaè, kai lietuvybei dar nemirusiø tautieèiø kvietimas naudotis savàja spauda yra vienas ið PLB pagrindiniø (paèioje Chartoje áraðytø!) uþdaviniø! Siûlau PLB valdybai nuoðirdþiai pakalbinti visas leidyklas susidomëti bendro adresø fondo idëja ir prikalbinti jas, kad sutiktø tuo reikalu pasitarti. Gavus bent svarbesniøjø leidyklø sutikimà tartis, reiktø parengti jau konkretø adresø fondo sudarymo bei funkcionavimo dësniø projektà. Raðtu iðdëstytas projektas turëtø bûti iðsiuntinëtas leidykloms drauge su kvietimu á jø kompetentingø atstovø susirinkimà, á kurio rankas ir bûtø atiduotas tolesnis to reikalo svarstymas bei sprendimas. PLB vadovybë tame svarstyme turëtø dalyvauti ne kaip kokia privilegijuota kvietëja – ðeimininkë, o tik kaip viena ið suinteresuotø dalyviø. Jei toks susirinkimas nutartø adresø fondà steigti, tai jis nutartø ir kam bei kaip jis bûtø pavestas tvarkyti. „BESTSELERIØ“ SKELBIMAS

Ta proga knygø leidyklø atstovai galëtø sutarti ir dël mûsiðkiø „bestseleriø“ skelbimo tvarkos. Tai ádomi priemonë patraukti visuomenës dëmesá á naujas knygas.

229

Mûsø knygø rinkos mastui „bestseleriø“ apskaièiavimø ir skelbimø uþtektø dvylikos per metus, – kas mënuo, ne kas savaitæ, kaip tai daroma Amerikos knygø rinkoj. O gal pakaktø net ir keturiø kartø, – pavasará, vasarà, rudená ir þiemà? Leidyklø ir knygø visuose pardavyklø kraðtuose vargu daugiau, kaip puskapis, tai duomenø surinkimas nebûtø labai sudëtingas ir ið knygø platintojø nepareikalautø labai þymaus rûpesèiø priedo. Laikraðèiai ir net þurnalai tikriausiai negailëtø vietos praneðimams, kokios knygos kurá mënesá (ar sezonà) geriausiai „ëjo“. Skaitytojams tie praneðimai bûtø vieni ið ádomiausiø. Knygø pardavimas tuo greièiausia bûtø pagyvintas sëkmingiau, nei tais jau gerokai apdilusiais knygos mënesiais. Ir ðiam dalykui ágyvendinti nematyt tinkamesnio pradininko, kaip PLB vadovybë. Ðis reikalas nebûtinai sietinas su bandymu kurti adresø fondà. Èia maþiau institucijø lieèiama, maþiau ir inercijos tektø nugalëti. Tuo reikalu gal bûtø galima susitarti ir be „nusiginklavimo konferencijos“, o tik raðtu pasitarus su knygø leidëjais ir paskui su pardavinëtojais. Adresø fondas bûtø gera pagalba knygom platinti paðtu. Bet „bestseleriø“ skelbimas galëtø knygø rinkà pagyvinti dar ir be adresø fondo. Tad, spaudos leidëjai ir platintojai: ar ne gana pasyviai aimanuoti apie menkëjanèias spaudos platinimo perspektyvas? Nejaugi jau neberasit ryþto energingiau „uþpulti“ mûsø visuomenëj dar tebegyvà tik kai labai nedràsiai teatakuojamà, tai jau ir snustelëjusià potencialiø skaitytojø masæ. Akiraèiai, 1970. Nr.7(21)

Jaunimo nuomonës apie spaudà Taboro Farmoj rudeniop surengtame „þurnalistø kermoðiuje” buvo uþsimota suþinot, kodël mûsø jaunimas neskaito lietuviðkø laikraðèiø. Nekilo rengëjams klausimo, ar skaito, ar neskaito. Matyt, nëra abejonës, kad nekodël? skaito. Tad ir klausë tik, – kodël KÀ DERËJO KLAUSTI?

Kas tikrai þino atsakymà á toká klausimà? Sakytum, kad autentiðkiausias atsakymas turëtø bûti ið to paties jaunimo, kuris neskaito. Nes kas gi kitas gali geriau þinoti, kodël neskaito, negu tie patys, kurie neskaito! Bet tà atsakymà galima ir paðalieèiams, në nesiklausinëjus, numanyt. Viena, kaþin ar ne pati daþniausioji lietuviðkø laikraðèiø neskaitymo prieþastis esti ta, kad gana daug jaunimo yra „laukiniðkai” iðsiauklëjæ, ir daþnas neskaito ne tik lietuviðkø, bet ir jokiø kitokiø laikraðèiø. Arba, jei paima laikraðtá á rankas, tai tik siaurai, vienðaliðkai á koká specialiam jo interesui skirtà kampelá prabëgom tepaþvelgia. (Beje, tokiø „laukiniø” nestinga ir tarp senimo.) Antra lietuviðkø laikraðèiø neskaitymo prieþastis yra ta, kad daugeliui mûsiðkiø jaunuoliø (ir ið jaunuoliø amþiaus jau iðaugusiø) atrodo neádomûs, staèiai nuobodûs

230

ne tik lietuviø laikraðèiai, bet ir patys lietuviai (neiðskiriant në jø paèiø tëvø bei giminiø) su visais jø tais specifiðkais lietuviðkais interesais, paproèiais ir elgesiais. Daugeliui tokiø lietuviais ir lietuviðkumu nesuinteresuotø jaunuoliø yra prisidëjusi ir treèia, paprasèiausioji lietuviðkai neskaitymo prieþastis: jø gi didþiuma yra „analfabetai”. Jie lietuviðko raðto në nemoka paskaityt, kadangi lietuviðkai arba maþai tesupranta, ar net ir ið viso nesupranta. (Kiek dël to kaltas likimas, kiek aplinka, ir kiek tëvø ir visø vyresniøjø apsileidimas ar nesugebëjimas, tai jau klausimas.) Tuos dalykus, be abejo, þinodami, rengëjai në neklausë pasiaiðkinimo tø, kurie lietuviðkø laikraðèiø visiðkai neskaito. Klausë tokiø, kurie ne tik bent vienà kità paskaito, bet kurie á juos ir raðo, kurie net redaguoja juose jaunimo skyrius. Tie atsakë ir uþ neskaitanèius, ir uþ ðiek tiek paskaitanèius, ir net nuo savæs pridëjo nuomoniø, dël ko jie patys, sako, net ir skaitydami lietuviðkus laikraðèius nelabai jais suþavëti. Jie, þinoma, yra tie ið jaunimo, kurie apie lietuviðkus laikraðèius kalbëdami, visgi maþiau ar daugiau þino, apie kà kalba. Tad ir buvo tikslinga, jei jau klausti nuomonës, tai kaip tik tokiø. PAVIRÐUTINIÐKUMO VAISIUS

Besiklausant tø jaunimo reprezentantø nuomoniø apie mûsiðkius laikraðèius, palaipsniui darës aiðku, kad tos nuomonës susidarytos tik gana pavirðutiniðkai, apgraibom su vienu kitu lietuviðku laikraðèiu tesusipaþinus ir laikantis dësnio, anot kurio „jeigu matei vienà, tai vis tiek, lyg visus bûtum matæs”... Sako, straipsniai lietuviðkuose laikraðèiuose toki ilgi, kad per nuobodulá neámanoma jø iki galo perskaityti... Ið tikrøjø tai lietuviðkøjø laikraðèiø straipsniø vidutinis ilgis nepralenkia angliðkøjø laikraðèiø straipsniø vidutinio ilgio. Mûsiðkiuose gal jie atrodo kiek ilgesni dël to, kad stambesnëmis raidëmis spausdinami. Pavartykit mûsø laikraðèius daþniau ir atrasit, kad vidutinis jø straipsniø ilgis apie pusantros skilties, apie 29 coliai. Retas siekia iki pustreèios skilties (48 coliø) ir visiðkai retai pasitaiko ilgesniø kaip trys skiltys (58 coliai). Vienai skilèiai perskaityt vidutinio greitumo skaitytojui gana 4 minuèiø. Kà rûpi! A, jeigu nerûpi, tai tada ir per reiðkia 12 minuèiø, jeigu dalykas, apie kurá raðo, rûpi minutæ pasidaro nuobodu. Nerûpi, tai niekas gi uþ pakarpos ir nestumia skaityt. Bet kad paaiðkëtø, rûpi ar nerûpi, ir kad paaiðkëtø, ar straipsnio autorius turi ko svarbaus, ásidëmëtino pasakyt apie tà dalykà, bûtina straipsná bent pradët skaityt, – tik tada gali spræst, ádomu, ar neádomu ir svarbu, ar nesvarbu skaityt. Jei apie laikraðèio ádomumà kas sprendþia visiðkai jo në nebandæs skaityt, o tik nusigandæs „ilgø” vaizdo, tas, galbût, praslysta pavirðium ir pro ðalá daugelio tikrai ádomiø straipsniø vaizdo ir vertø paskaityti minèiø. „ÐMEIÞTAI” IR GINÈAI

Pavirðutiniðko su laikraðèiais susipaþinimo vaisius yra ir priekaiðtas, kad mûsø laikraðèiuose esà daug ðmeiþtø (!) ir ginèø, ypaè tarp Tarybos ir Bendruomenës.

231

Netiesa. Ðmeiþtø – tikra to þodþio prasme – mûsø spaudoje, laimë!, labai retai tepasitaiko. Daþniau pasitaiko asmenis ar grupes áþeidþianèiø, paþeminanèiø pareiðkimø. Ir tie patys daþniausia esti tik „prieð plaukà brûkðtelëjimai”, reèiau sàmoningi tyèiniai þeminimai, niekinimai, kaitinimai su aiðkiu geidimu áþeisti, áskaudinti. Dar daþniau esti tik menkiau ar stipriau pagrástø pasipriekaiðtavimø, nuomoniø skirtuginèø. mø ir ginèø Ðie pastarieji dalykai laikraðèiuose ne yda, o normalus gyvenimo reiðkinys. Jei tarp laikraðèio bendradarbiø arba tarp skirtingø laikraðèiø kyla ginèas dël vieðo visuomeninio reikalo, tai, laikraðèiai tokio ginèo vieðu vedimu suteikia svarbø patarnavimà visuomenei. Jei ginèas nerimtas, tai jis iðryðkina kità visuomeninæ bëdà, iðryðkina ydingus visuomenës elementus. Ið to irgi, bent ilgainiui, gali bûti naudos. Sako, kad nuo laikraðèiø skaitymo graso itin gausûs ginèai tarp Tarybos ir Bendruomenës. Jei á laikraðèius bûtø kiek arèiau ir giliau ásiþiûrëta, bûtø visø pirma ásitikinta, kad ginèas tarp Tarybos ir Bendruomenës juose faktiðkai uþima labai nedidelæ vietos dalá. Net ir Naujienos, kurios daugiausiai specializuojasi erzelio prieð Bendruomenæ këlime, kartais iðtisas savaites apie tà neuþsimena. Betgi ir Taryba, ir Bendruomenë – þymios, svarbios mûsø visuomeninës institucijos. Spaudoje dera jø reikalus svarstyti. Jei yra kilæ toms institucijoms kokiø priekaiðtø, irgi spaudoj vieta juos svarstyti. Priekaiðtai gali bûti rimti ar nerimti, teisingi ar kreivi, ið geros ar piktos valios, taigi ið priekaiðtø paprastai kyla ir ginèai, kuriuose gali bûti iðkelta tiesiø ir kreivø argumentø, kuriuose tiesa gali bûti arba iðryðkinta, arba dar labiau aptemdyta... Toks ginèas yra mûsø visuomeninio gyvenimo reiðkinys: sveikas ar liguistas, – vis tiek mûsø. Jis gali nedþiuginti, jis gali atrodyti staèiai priklus, bet jeigu kam lietuviðki reikalai rûpi, tai tas negali ir neturi nuo to reiðkinio nusisukti ir iðdidþiai nusiplauti rankas, girdi, man tai nesvarbu, neádomu, nuobodu, nesuprantama ir t. t. Jei tau apskritai lietuviø reikalai rûpi, tai turi rûpëti ir toks ginèas. Þinoma, kam lietuviðki visuomeniniai reikalai rûpi, tam – mûsø laikraðtijos sandaroje – negali pakakti vieno laikraðèio, reikia gana atidþiai sekti keletà. Tik tada nuomonë – skaitytini ar neskaitytini mûsø laikraðèiai – gali susidaryti geriau pagrásta, giliau apmàstyta. IRZLI VYRESNIØJØ REAKCIJA

Kritiðkas jaunimo reprezentantø atsiliepimas apie mûsø laikraðtijà paðiauðë mûsø vyresniøjø – senesniøjø spaudos gerbëjø ðerius. Daugumas ðaltai tylëjo, lyg nesiryþdami jaunimo metais su jaunimu pyktis. Pratrûko tik toks „XerX” Dirvoje spalio 13 – 18. Atsikirtimas ið esmës pagrástas, teisingas, tik perdëm irzlus, piktas, ir tuo kaip tik iðsiduoda, kad jaunimo priekaiðtuose vis dëlto esama ir bent dalies tiesos, – nemalonios, akis svilinanèios, tad ir supykdþiusios. Senimo dominuojamos laikraðtijos gynëjas savo ásiþeidimo átûþime bombardavo jaunuosius kritikus lokiais „sviediniais”, kaip ignorantai, arogantai, áþûlûs negatyvis-

232

tai, papûgos, apsileidëliai, nemokðos, kultûriniai „drop-out’tai” (iðkriteivos, anot Algirdo Landsbergio), be sàþinës melagiai ir ðmeiþikai... Pranaðavo jiems mizantropø, niurzgø, ergomanø, sociopatø ateitá. Ypaè temperamentingai pamokslavo uþ nepakankamà lietuviø kalbos iðmokimà ir „tëvø partijomis” nesidomëjimà... Kai Jupiteris ðitaip supyksta, tai kaþin ar jis taip jau visiðkai teisus... Ne vien jaunimui, o ir vyresnimui bei paèiam senimui mûsø laikraðtija gana daþnai sudaro blogà áspûdá. Ir ne vien jaunimo, o ir senimo didþiulë, staèiai vyraujanti didþiuma lietuviðkø laikraðèiø nebeiðsiraðo, o iðsiraðanèiøjø tik neþymi maþuma iðsamiai skaito. Jei þurnalistø vadai pasiteirautø, patyrinëtø, kodël vyresnioji bei senoji karta irgi taip menkai teskaito lietuviðkus laikraðèius, tikriausiai iðgirstø labai panaðiø pasiaiðkinimø, kokiø ið jaunimo girdëjo. Ir jiems ne jie patys, o laikraðèiai bûtø kalti, kad nuobodûs, kad straipsniai per ilgi, kad per daug ginèø, per daug tuðèiø pagyrø ar visako peikimø, per daug pasenusiø pamokslavimø, per daug visokiø aukø praðymø, per maþa þiniø apie vietiná veikimà, ir t. t., ir t. t. Beje, ir prie tø „tëvø partijø” ið senimo taip pat tik kelios saujelës bepriklauso... Tad, jeigu jauni ir seni tokius maþdaug vienodus priekaiðtus laikraðèiams skaièiuoja, tai negi jie visi nesàþiningi melagiai ir ðmeiþikai, negi tuose priekaiðtuose në kiek nëra tiesos? Sàþininga bûtø iðtikimiausiems mûsø laikraðèiø gerbëjams nepurkðtauti beatodairiðkai prieð kritikuojanèius, tegu dar ir jaunas, tegu ir nelabai teprityrusius, bet vis dëlto teisingai pastebëjusius mûsø laikraðèiuose eilæ mirguliuojanèiø ydø. Nenusipelnë mûsø spauda mirtinio pasmerkimo dël tø ydø, bet tenesideda ji ir skaisèiausia nekaltybe ar aukðèiausia iðmintim. BURBULAI

Ðtai ir vël iðkilo dar vienas ginèas laikraðèiuose, – dël paèiø laikraðèiø, dël jø neskaitymo. Vieni sako, kad neskaito, nes laikraðèiai niekam tikæ, o kiti – kad laikraðèiai idealûs, tik skaitytojai iðdavikai... Kvaè! – pasakytø vokietis. Atseit niekai, tuðti burbulai visi tie svaidymaisi ir atsisvaidymai kaltinimais ir pasiteisinimais. Sakykit atvirai, kad tam, kam lietuviðkas laikraðtis neádomu, tai jam neádomu ir ið viso lietuviai, neádomu nei ta jø lietuvybë, nei tos kalbos apie Lietuvà, apie jos vadavimà, apie jos praeitá, apie istorijà, tradicijas, – viskas, viskas tas neádomu, nuobodu, nesvarbu, nereikalinga ir tik trukdo gyventi taip, kaip noris! Ðtai kur tikroji laikraðèiø „neádomumo” prieþastis pas visus, pas jaunus ir pas senus. Jeigu tos prieþasties nebûtø, jeigu tau bûtø svarbu patys lietuviai, tai tau ir jø laikraðèiai bûtø svarbu ir ádomu, nors ir menkiausi, nors ir prasèiausi. Nes bûtø ádomu kiek galima daugiau apie tuos lietuvius suþinot, ir suþinot ne apie save patá ar kas paraðyta, o apie visus nors ðiek tiek lietuviðkai tebesijauèianèius, kà nors lietuviðkai tebedaranèius ar tebemàstanèius. Bûtø svarbu turëti ir jausti ryðá su kitais lietuviais. O laikraðtis kaip tik ir yra – tvirtas ar menkas – visgi ryðis.

233

Jaunimo reprezentantai, iðkeldami eilæ priekaiðtø lietuviðkiems laikraðèiams, lyg ir bandë kaip nors pateisinti tuos, kurie tais laikraðèiais nesidomi. Tuðèios pastangos. Èia ne pateisinimas. Kurie nesidomi, nesidomëtø ir tada, jei tie mûsø laikraðèiai bûtø idealiausi. Nëra prasmës juos ðitaip teisinti, kaip nëra pagrindo ir kaltinti, kadangi jie nuostoliai, – tik senimo praganytasai jaunimas. ne koki nusikaltëliai, o tik nuostoliai Netoli tas laikas, kada nepraganytasis jaunimas, tas jaunimas kuriam dar svarbu lietuviai, kuriam dar svarbu bei ádomu ir lietuviðki laikraðèiai, susilauks þalios ðviesos tuos laikraðèius ne tik kritikuoti, bet ir reformuoti pagal savo skoná bei supratimà. Kai (ir jeigu) jie tas reformas ávykdys, tada gal ir jie ims teirautis, kodël gi tie visas jaunimas, ir kodël net jie patys ne visi tuos laikraðèius skaito... Akiraèiai, 1972. Nr.10(44)

Spauda tarp visuomenës ir vadø VLIKo pirmininkas, „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] redaktoriaus telefonu pakalbintas, pareiðkë sunkø priekaiðtà mûsø spaudai, imtinai su „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiais]. Spauda ignoruojanti VLIKo atliekamus darbus arba nepakankamai informuojanti visuomenæ apie juos („T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiai] ’78 spalio 19, nr. 42). Nuostabu. Staèiai á galvà netelpa priekaiðtas uþ ignoravimà, sakomas redaktoriui ið tolimo miesto, ið kitos valstybës telefonu besiteiraujanèiam pas VLIKo pirmininkà þiniø apie VLIKo darbus... Priekaiðtas apie nepakankamà visuomenës informavimà, jei ið esmës ir netoks jau nepagristas, ðiuo atveju atrodo visiðkai klaidingu adresu nukreiptas. Kaip tik gi pats VLIKo pirmininkas, ásakmiai klausiamas, ar yra VLIKo veikloje reikðmingø dalykø, apie kuriuos reikëtø spaudoje raðyti, tarë, kad yra, bet pakalbëjo apie ðá ir apie tà, o apie VLIKo darbus taip ir nepasakë nieko tokio, kuo visuomenë bûtø tapusi apðviesta bent kiek geriau, negu jau yra. Sakë, gruodyje bûsiàs VLIKo seimas, gal bûsiàs iðrinktas naujas pirmininkas su valdyba, bet gi tai reguliarus rutininis susirikiavimas ar persirikiavimas, o ne darbas. Kad po Belgrado konferencijos svarbu ruoðtis numatomai panaðiai konferencijai Madride, – jau nekartà kalbëta ir raðyta. Smalsu ir net svarbu bûtø iðgirsti, kà VLIKas mano galis tuo reikalu padaryt ar kà daro. Bet kol ið VLIKo lûpø apie tai dar në þodþio, tai negi spauda turëtu uþ VLIKà apie tai kà sufantazuot? Neatskleidë apie VLIKo veiklà daugiau ðviesos ir pirmininko pakartojimas jau ELTOS spaudai praneðtos þinios, kad jis lankysis net ðeðiose Europos sostinëse. Ta þinia tik sukëlë ir paliko neatsakytà klausimà: kur ir kokius þygius Lietuvos reikalu pirmininkas numato galësiàs ðiuo metu atlikti tose sostinëse? Jei neþinia, tai tas praneðimas apie kelionæ neduoda visuomenei nieko daugiau þinotino, kaip kieno nors pasigarsinimas, kad skrenda á Floridà ar Havajus... Todël nebûtø pagrindo prie-

234

kaiðtauti, jei kuris laikraðtis tà ELTOS praneðimà ir bûtø ignoravæs. Kad gi pirmininkas, taip klausinëjamas, bent bûtø susipratæs atsiliepti á prieð porà mënesiø kaip tik „T[ëviðkës] Þiburiø” visoms virðûnëms pareikðtà priekaiðtà uþ nepakankamà rûpinimàsi lietuviais politiniais kaliniais Sovietijoje. Nes VLIKas, vyriausioji virðûnë, kad ir maþa kà tegalëdamas, vis dëlto bandë ir tebebando savo jëgomis ir ypaè kitø pagalba bei talka ði tà daryti tuo reikalu. Tà, gal ir dar viena kità konkretø darbelá nutylëjæs, VLIKo pirmininkas pasirodë tartum pats, o ne spauda, ignoruoja kai kuriuos VLIKo darbus, kurie gi tikri, tik gal nelabai teatraliðki. --Bet argi toks vadovybiø apie save teikiamos informacijos liesumas savaime jau ir iðteisina spaudà dël nepakankamo visuomenës informavimo apie jø veiklà? Gal taip, gal ne, bet pabandykime pirma iðsiaiðkinti, kas gi tai yra tas pakankamas ar nepakankamas informavimas. Vadai, tai, regis, visada norëtø, kad spauda apie juos kalbëtø daþnai daug ir gerai. O visuomenei nëra – normaliai bent neturëtø bûti – svarbu tos informacijos daþnumas, gausumas ar pagyrimais iðpuoðimas. Visuomenei geriau patirti apie vadovybiø darbus tik tiesà. Gerà ar blogà, malonià ar nemalonià, bet tik tiesà. Visa tiesà, o ne kokià atrankà. Kaip tik tokios informacijos mûsø visuomenë ið spaudos pakankamai ir negauna. Savotiðka ironija: vieðoj veikloj, pasirodo, neviskas vieða. Tai ðá, tai tà, þiûrëk, kas nors ir vengia atvirai parodyt arba rodo tik gerokai iðkreipianèioje ðviesoje. Spaudai prasiskverbti pro miglas ar klaidinanèius apðvietimus ne taip jau paprasta. Mat mûsø spauda, bûdama netvirta finansiðkai, nepajëgë ir turbût nebepajëgs prisiugdyti ir iðlaikyti profesionaliø reporteriø, visur prieinanèiø ir sugebanèiø detektyviðkai tiesà tarp supainiotø duomenø surasti, iðpainioti ir sàþiningai, atvirai, iðsamiai atskleisti visuomenei. Mûsø spauda neturi ir nepraktikuoja vadinamojo „investigative reporting”, t.y. tyrinëjamojo arba kvoèiamojo reportaþo. To neturim ne tik dël nepakankamo finansinio pajëgumo, o ir dël nepalankios mûsø spaudos tradicijos. Nuo pat „Auðros” laikø mûsø laikraðèiai buvo neatsiejami nuo vieðosios veiklos vadø, kurie patys buvo laikraðèiø steigëjai, leidëjai, redaktoriai, ir kuriems jø laikraðèiai buvo jø paèiø tiesiogiai vartojami árankiai visai visuomeninei veiklai vesti. Taigi laikraðèiø paskirtis ið pat pradþiø buvo – ir dabar dar gerokai tebëra – visø pirma visuomenës indoktrinacija (vadovø puoselëjamø idëjø skiepijimas) ir agitacija (raginimas tas idëjas ágyvendinti), o tik ðalia to dar kiek praktikuojama ir vadovø pageidaujamo turinio informacija. Dabar, iðeivijoj, mûsø spauda jau nëra taip glaudþiai susijusi su vadovybëmis. Ypaè ji nëra tiesiogiai priklausoma vadinamiesiems politiniams veiksniams. Todël ji, regis, jau galëtø stoti tarp visuomenës ir jos vadø maþdaug kaip „treèioji jëga” ir ið tos pozicijos stebëti veiksnius, objektyviai kritiðkai vertinti jø darbus ir savo áspûdþius, susidarytas nuomones bei motyvuotus sprendimus atvirai, be nutylëjimø pasakyti visuomenei.

235

Taèiau ta mûsø spauda, iðskyrus retas iðimtis, tebëra linkusi pasilikti tradicinëj pozicijoj tarp visuomenës ir jos vadø. Bûtent, vis dar nesiryþta patarnauti visuomenei tikroviðkomis informacijomis apie faktiðkàjá vadovybiø veikimà, o tebeprisilaiko maþdaug vadovybiø dispozicijoj, pasirengusi visuomenæ net ir indoktrinuoti ar agituoti pagal vadovybiø pageidavimus. Spaudos informacija apie vadovybes, ypaè apie politinius veiksnius, vis dar daugiausia sukasi tik apie dailiai padekoruotus jø fasadus. Nebent kurios vadovybës susipeða, – tada jø atitinkami „oficiozai” nebetaupo priemoniø prieðingos ðalies fasadui murzinti. Nei vienu, nei kitu atveju visuomenë negauna jai reikiamos teisingos informacijos. --Bet ir vël „gyvenimiðka ironija”. Mûsø visuomenës didþiuma visiðkai nepyksta ant spaudos uþ tà nepakankamà ar netgi klaidinanèià informacijà. Graþiø fasadø rodymas kaip tik plaèiai mëgstamas. Lyg ir pasiteisina sena, dar lotyniðkai kadai sakyta patarlë: „Mundus vult decipi, ergo decipiatur.” Atseit, þmonës nori bûti apmulkinti, tad ir tebûnie mulkinami... Mûsø visuomenei tikrai malonu tikët veiksniø ir vadø kad ir tariamu galingumu, veiklumu ir pergalëmis. Tad spauda, gal kartais dabar jau kiek ir kitaip dalykus matydama, vis dar nesiryþta nusidët veiksniams ir nesiryþta nuliûdint ar net papiktint visuomenës kokiu nors prasitarimu, kad tas malonusis tikëjimas ið tikrøjø remiasi gerokai klaidingomis iliuzijomis. Ðtai ir dr. A. Ðtromas pasakoja (tame paèiame 42 „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] numeryje), kad ir Lietuvoj esanti susikurta labai graþi iliuzija apie mûsø visø, ypaè apie VLIKo èionykðèius veikimus. Ir kai jie tenai pamatæ mûsiðkës spaudos kaip tik tà retàjà iðimtá „Akiraèius”, kurie bent kada nekada iðdrásta atvirai pasakyt, kad tas ar kitas mûsø karalius andai iðjojo vieðojon aikðtën visai ne sabaline mantija, o tik paprastu emigrantiðku ðvarkeliu apsisiautæs, tai, sako, ne juokais pasipiktinæ tokiu, jø nuomone, antipatriotiðku, staèiai kenkëjiðku mûsø vyriausios vadovybës suniekinimu. Dabar, ketverius metus mûsø veikimus ið arèiau stebëjæs ir su veikëjais pabendravæs, tas pats dr. A. Ðtromas jau pamaþu ima sutikti, kad atvirai pareiðkiamos kritiðkos nuomonës apie kai kuriuos vadovybiø á padanges leidþiamus spalvingus balionus gal ir turi tam tikros racijos. Patikëkim – tikrai turi. Mûsø visuomenëje ðiuo metu praverstø naujas vyskupas Valanèius, kuris suvarytø mus naujon blaivybës draugijon, skatinanèion atprasti nuo svaiginimosi kad ir maloniomis, bet klaidingomis, todël ir þalingomis iliuzijomis visuomeninëje veikloje. Nesant Valanèiaus, ji patenkinamai atstoti, man regis, galëtø redaktoriai, ypaè plaèiau skaitomøjø laikraðèiø. Be detektyviðkai tirianèiø reporteriø jie, þinoma, niekad negalës smulkmeniðkai iðsiaiðkinti, kas dedasi visuose veiklos vadovybiø uþkampiuose. Bet vis dëlto jie galëtø uþimti pozicijà kiek atokesnæ nuo vadovybiø, negu dabar, kiek artimesnæ prie pusiaukelës tarp vadovybiø ir plaèiøjø visuomenës sluoksniø ir èia sudaryti savo laikraðèiuose atmosferà, palankià atviriems pasikeitimams kritiðkais áspûdþiais bei nuomonëmis, kylanèiomis bestebint

236

mûsø vieðosios veiklos vieðai matomuosius fasadus, o kartais gal ir ið uþdarø kabinetø kada nekada koká balsà iðgirsiant. Sveiko proto mastu grindþiami atviri svarstymai spaudoje turëtø tapti ne reta iðimtimi, o visuotine taisykle. Retomis arba net ir visai iðvestinomis iðimtimis tegu lieka tik beatodairiðkai negatyvûs niekinimai ir pagyrûniðki tuðèiais puodais skambinimai. Leiskite pavaizduoti esamà padëtá tik vienu, bet bûdingu pavyzdþiu. Vienas ið labiausiai apgailëtinø mûsø laikraðtijos su politiniais veiksniais besàlyginio konformizmo atvejø buvo Brazinskø byla. Visi politiniai veiksniai, imtinai su konsulais, kaip þaibo trenkti, uþsiliepsnojo deklaruoti tarptautinëj plotmëj Brazinskus kaip politinius pabëgëlius, sovietø persekiojamus Lietuvos laisvës kovotojus, ir todël jø vadavimà laikyti lyg ir integralia visos Lietuvos vadavimo dalimi. Mûsø laikraðèiai tà tezæ absorbavo nesvarstydami, jà sustiprino ir paskleidë visuomenëje, kuri irgi bematant uþsiliepsnojo ta paèia mintimi. Niekas neabejojo, kad bëdon patekusiems tautieèiams dera ámanomai padëti, paliekant nuoðaliai klausimus, kokiais teigiamais ar neigiamais nuopelnais neðini jie tokiu gana nedalingu bûdu atsidûrë Turkijoje. Bet buvo labai rimto pagrindo kvestijonuoti veiksniø uþsidegimà tà pagalbà bûtinai motyvuoti politiðkai ir tø pabëgëliø bylà susieti su Lietuvos laisvës byla. Taèiau ne tik tokiam klausimui atvirai pasvarstyti palankios atmosferos mûsø spaudoje nebuvo, bet në abejonës dël tokios taktikos pareikðti nebuvo kur, iðskyrus nebent pirma minëtàjà iðimtá. Menkiausias pyptelëjimas apie ta reikalà kiek kitaip buvo tuètuojau – balsø ið visuomenës! – ðaukte uþðaukiamas kaip antipatriotiðkas... Tai buvo þenklas, kad ir patys laikraðèiø redaktoriai buvo palankûs ar bent nuolankûs vienaþiûriðkai nuomonei apie tà reikalà. Po keleto metø, vien tik VLIKui tai bylai iðleidus, sako, kone pusantrø metø biudþeto, o viso to erzelio kaltininkams „atklydus” Amerikon, daug kas kitaip paaiðkëjo veiksniams ir konsulams. Dabar, jei norëtum kà ið jø suerzinti, tai imk teirautis apie tø herojø bylà. O visuomenëj vis dar tebeplaukioja legenda... Veiksniuose nëra ryþto atvirai pasakyti spaudai, per jà ir visuomenei, kad paaiðkëjo, jog nebûta gero pateisinimo tà privatø pabëgimà skelbti buvus Lietuvos laisvës kovos þygiu ir kad vis dëlto bûta netikslinga materialinës ar teisinës pagalbos parûpinimà ðioj byloj VLIKui prisiimti kaip politiná savo uþdaviná. Gal net ir paèiø Brazinskø padëtá tas jø bylos supolitinimas – jiems patiems to labiausiai norint! – tik sunkino. O Lietuvos laisvës bylai tai tas dalykas tikrai atsiliepë, gal net ir ateity dar galës atsiliepti, tik kaip vienas ið nemaloniausiø ir brangiausiai atsiëjusiø balastø. Taèiau per spaudos malonæ, tiesa apie tà dalykà visuomenës dar beveik nepasiekë. Nes kai veiksniai apie tà bylà jau vengia uþsiminti, tai tyli ir spauda. Tai gal reikia vis dëlto sutikti su dr. Valiûnu, kad mûsø spauda tikrai nepakankamai informuoja visuomenæ apie VLIKo darbus? Tëviðkës Þiburiai, 1978. Nr.48

237

Spauda savybëje. Iðeivinës spaudos problemos Praëjusiø metø gale ir ðiø pradþioj „Tëviðkës Þiburiuose” buvom beásileidþià á mûsø spaudos vaidmens tarp vadø ir visuomenës svarstymà. Bet ëmus á svarstymà terptis priekaiðtingai polemikai, kreipianèiai kalbà nuo esmës á priekabes, svarstymas nutrûko be racionaliai sutartø ar bent aptartø iðvadø. Tiek to. Dabar ðtai iðkilo iððûkis pasikalbëti apie savo spaudà savybëje – apie periodikoj raðanèiø spaudos darbuotojø santykiavimà tarp savæs. Tas iððûkis kilo ið neseniai paskelbto Lietuviø Þurnalistø Sàjungos garbës teismo vieðo pareiðkimo. (Pareiðkimas buvo paskelbtas „Drauge” geguþës 11, „Tëviðkës Þiburiuose” – geguþës 17. Èia jis pasirodë paredaguotas – kalba pataisyta. Be to, tas „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] numeris mane pasiekë tik birþelio pradþioj. Todël, kalbëdamas apie tà pareiðkimà, turiu galvoje „Drauge” paskelbtàjà jo versijà, kuri atrodo esanti nepakeistas originalas, toks, koki á vieðumà paleido jo autoriai.) Pareiðkime yra smerkiami dalykai, kurie ið tiesø visam mûsø laikraðtininkø „korpusui” yra negarbë, staèiai sarmata. O taèiau tas LÞS teisëjø pareiðkimas vis tiek man atrodo grynas nesusipratimas. Trys geri vyrai – J. Dagys, J. Vaièeliûnas ir J. Karka, kalbëdami savo vardu, be teismo titulo, be abejonës, bet kada ir bet kokiu jiems prieinamu bûdu gali skelbti tokius ar kitokius savo pareiðkimus ar atsiðaukimus, laisvai pasirinkdami jø ir turiná, ir formà. Bet su teismo vardu tai toks pareiðkimas, kaip jø dabar paskelbtasis, niekaip nedera. Teismo Teismo, tarptautinio, valstybinio ar tik draugijinio vadinamo garbës teismo, sprendimas ar nuomonë visada esti konkreèios bylos svarstymo iðdava. Bylos, kurioje dalyvauja ne kokie anonimai ar simboliai, o visiðkai konkretûs teisybës ieðkotojai – kaltintojai ir kaltinamieji arba ieðkovai ir atsakovai. Teismas turi bûti jø praðomas pasisakyti dël konkretaus kaltinimo ar ieðkinio. Sprendimà teismas daro ar nuomonæ pareiðkia tik iðsiaiðkinæs tà bylà lieèianèius faktus ir ávertinæs tø bylininkø pateiktus árodymus bei argumentus. Nieko panaðaus ðiuo atveju nëra buvæ kalbamajame LÞS teisme. Ðis jo pareiðkimas paskelbtas tik kaþkokiam anonimiðkam „LÞS nariui”, netgi neþinia apie kà „uþklausus”... Na, tik ðitaip „bylai” teiðkilus, tai netgi dëmesio vertos teismo parodijos nëra ið ko suvaidinti. Teismo sprendimas ar nuomonë esti veikianèio ástatymo (ar draugijinio nuostato) pritaikymas konkreèiam byloje svarstytam atvejui. O kalbamasis pareiðkimas nekalba apie joká konkretø atvejá ir neoperuoja jokiu bent LÞS nariams privalomai galiojanèiu nuostatu. Jie tik patys griebiasi ne teismo, o ástatø leidimo funkcijos ir skelbia, kas neturi teisës to ir to daryti, adresuodami tà draudimà ne vien LÞS nariams, kuriø teisëjais jie iðrinkti, o visiems laisvojo pasaulio lietuviø laikraðèiø redaktoriams ir korespondentams. Beje, su ta savo „legisliacija” ðis teismas verþiasi á atviras duris. Argi mums visiems ir be to jø pareiðkimo nëra þinoma ir nëra aiðku, kad tikrai joks laikraðtis, ne tik „laisvajame pasaulyje iðeinantis lietuviø laikraðtis”, o ið viso absoliuèiai joks laik-

238

raðtis, joks redaktorius, joks korespondentas neturi nei teisës, nei galios kam nors (ne tik LÞS nariui) atimti ar apriboti teisæ „lankytis okup. Lietuvoj ir kt. komunistø valdomuose kraðtuose”. Tà teisæ tam tikrais atvejais mums èia galëtø suvarþyti tik mûsø gyvenamos ðalies valstybinë valdþia (nekalbant apie anas komunistines valdþias kurios gali neásileisti). Tai kam tas pamokslëlis kiekvienam lietuviø leidþiamam laikraðèiui su tokiu pasipûtusiu reikalavimu „asmens laisviø (Human Rights) respektavimo”? Antroje pareiðkimo dalyje teisëjai kiek pamotyvavo tà lietuviø laikraðèiø iðbarimà. Mat, tie laikraðèiai „perdaug talpina” „kità” paniekinanèiø, ðmeiþianèiø laiðkø, daþnai „su anoniminiais paraðais”. Bet ir èia teisëjai kalba bendrybëmis, nenurodydami nei á jokius konkreèius nusikaltëlius, nei á jokius konkreèius nusikaltimus. Laikraðèiai, girdi, „perdaug talpina” negerø dalykø. Tartum, jei „talpintø” kiek maþiau, tai gal në nusikaltimo nebûtø... Beje, lietuviø kalbà geriau mokantieji redaktoriai raðinius á laikraðtá deda (arba skelbia skelbia, spausdina spausdina), o ne „talpina”. („T[ëviðkës] Þiburiai” teisëjø pareiðkimà taip ir pataisë). Tik kai vietos maþoka, tai ilgà straipsná ar vëlai gautà praneðimà vargais negalais áspraudæs redaktorius giliau atsikvepia ir pasidþiaugia: ðiaip taip sutalpinau viskà viskà, kas bûtinai reikëjo! Teisëjai, beje, skliaustuose pastebëjo, kad „ne visi” mûsø laikraðèiai verèiasi nedorais ðmeiþtais. Bet kaltinimø papliaupà pasëjæ ratu, neminëdami taikiniø, jie palieka tà bylà spræsti mums mums, visuomenei, ir palieka mums patiems atsirinkti, kurie mûsø laikraðèiai kalti ir kurie paliktini tarp tø „ne visø”, atseit, iðteisinti ar bent neapkaltinti. Gali atsitikti, kad tûlas ið visuomenës apkaltins ar iðteisins kaip tik ne tuos paèius, kuriuos „ðirdyje” smerkia ar teisina gerbiamieji teisëjai... Smerkdami ðmeiþtø pasiraðinëjimà anonimiðkai, patys teisëjai taèiau irgi nesisaugo anonimiðkumo, tegu ir atvirkðtinio anonimiðkumo anonimiðkumo. Þinoma, ðis suklupimas ant spaudos etikos slenksèio ne jiems vieniems atsitiko. Atvirkðtinio anonimiðkumo yda yra apsèiai priðiukðlinusi, geruosius mûsø spaudos paproèius. Ta yda tiek paplitusi, kad atrodo lyg daugelis mûsø spaudos bendradarbiø manytø, jog tai ne tik ne yda, o net dorybë... Atvirkðtiná anonimiðkumà matom kiekvienu tokiu atveju, kai autorius savo pareiðkimus dràsiai pasiraðo savo tikru vardu pavarde pavarde, bet pareiðkimø (galbût gerai pagristø peikimø, smerkimø, demaskavimø, o neretai gal vien tik ið gandø pagautø ar staèiai prasimanytø átarimø ar uþuominø) objektø identifikacijà bailiai nutyli nutyli. nerizikuosiu vardus Atseit skaitytojai patys atspëkit, apie kà að èia kalbu, o að tai pavardes minët minët, nes – paminësi, tai kerðys, ar ko gero net bylà tikrame, nebûtinai tik garbës teisme iðkels... Tokia yra atvirkðtinio anonimiðkumo „etika”. Bet daþnas taip pasielgia nebûtinai vengdamas atsakomybës uþ savo þodþius prieð tø þodþiø paliestuosius, o taip pat ir prieð skaitytojus. Daþnas mano, kad „mandagumas taip reikalauja”, vieðai kalbant apie kieno nors peiktinà pasielgimà ar iðkeliant

239

vieðumon koká neigiamà reiðkiná, á kaltininkà ar kaltininkus tiesiai pirðtu nerodyt, o tik uþuolankomis apie jø ydas ar nuodëmes pakalbët. Atseit vieðai pasmerkti tik neigiamybæ, o jos sukëlëjø dar nekaltinti, bet duoti jiems progos patiems susiprasti ir tylomis pasitaisyti... Gal kai kuriais atvejais tokia „pedagogika” ir pateisinama, nes taip gal ir blogybë gali bûti iðbaidyta, ir jos kaltininkas, jeigu dar tik neþymiai tepaslydæs, liktø iðsaugotas nuo gal dar nelabai pelnytos vieðos kompromitacijos. Bet kaþin ar negeriau tokius paslydëlius visø pirma paèius nevieðai perspëti, uþuot iðkart raðius apie juos vieðai, bet uþuolankom (vardus nutylint)? Ir tik jeigu tiesioginis nevieðas perspëjimas negelbsti, tada bûtø pateisinamas blogybës iðkëlimas vieðai ir jau be ceremonijø pirðtu á kaltininkus rodant. Kalbëjimas uþuolankom apie smerktinus reiðkinius, neminint konkreèiu faktø ir neidentifikuojant kaltininkø, skaitytojus visada glumina ir sukelia spëliojimø, daþnai pataikanèiø visiðkai ne á tuos taðkus, á kuriuos negerovës smerkëjas yra taikæs. Atvirkðtinis anonimiðkumas, net ir su gera intencija spaudoje praktikuojamas, vis tiek yra neatsakingas elgesys. Ir LÞS teisëjai (ðiuo atveju nevietoj tà titulà pavartojæ) urmu pabërë kaltinimus: nepasakyta kokiam mûsø laikraðèiø skaièiui skaièiui, nepasakyta kuriems redaktoriams ar korespondentams ir nepasakyta uþ kur bei kada padarytus prasiþengimus. Argi tai nëra neatsakingi ðûviai á redakcijø langus aplamai, „be diskriminacijos”? Jei bandytumëm paklausinëti didesná kieká skaitytojø, kiek rastumëm susivokianèiø, apie kà èia tie teisëjai ið tikrøjø kalbëjo ir kodël barësi... Arba gal kai kurie visuose laikraðèiuose, neiðskiriant në „T[ëviðkës] Þiburiø”, ëmë susirûpinæ dairytis „teismo pasmerktø” prasikaltimø... O tik „Lietuvius Amerikos Vakaruose” ir „Naujienas” reguliariau matantieji galëjo atspëti, kad LÞS teisëjai savo pareiðkime gynë LÞS pirmininkà J. Kuprioná nuo tuose laikraðèiuose skelbtø uþsipuolimø uþ jo lankymàsi Lietuvoj pernai vasara. Jei teisëjai bûtu aiðkiai tà pasakæ, dalykai atrodytø þymiai kitaip. Nors vis tiek nematyt, kad prof. J. Kuprionis pats bûtø kreipæsis á teismà su skundu prieð minëtø laikraðèiø redaktorius ar kuriuos korespondentus. Teisëjai tan savo þygin pakilo tik neþinomo, turbût në nepraðyto kolegos „uþklausti”. Þurnalistiðko solidarumo ir uolaus lojalumo pirmininkui vedami, teisëjai bus paskubëjæ ir paskelbæ neapgalvotà, nekompetentingà „sprendimà”. Faktas, kad prof. J. Kuprionis praëjusià vasarà kelias savaites vieðëjo Lietuvoj, buvusioj okupuotoj, dabar jau seniai aneksuotoj Lietuvoj. Berods, Lietuvos miðkininkø buvæs pakviestas kaip pasiþymëjæs miðkininkystës specialistas, skaitæs tenai paskaitø, susipaþinæs su dabartine miðkininkystës padëtimi Lietuvoj, ta proga gal turëjæs ir eilæ kitø vertingø patyrimø bei pasimatymø bent su vienu kitu ið jaunystës draugø, profesijos kolegø ir pan. Faktas taip pat, kad tas vieðëjimas ávyko prof. J. Kuprioniui esant mûsø vargais negalais tebeegzistuojanèios þurnalistø sàjungos pirmininku.

240

Visa tai esamose aplinkybëse nekasdieniðka, ádomu ir turbût net gana svarbu. Todël natûralu, kad dël to gali bûti komentarø – privaèiø ir vieðø. Ir ávairiø. Jei mane kas klaustø, sakyèiau, kad ðiek tiek pavydþiu J. Kuprioniui jo turëtos tokios puikios progos taip prasmingai ðiais laikais pabuvoti Lietuvoj. Neabejoju, kad ir ten paliko, ir sau parsiveþë lietuviðkà savijautà didþiai sutvirtinusiø ir ilgai neiðdilsianèiø áspûdþiø. Ar toks dalykas leistinas þurnalistø pirmininkui? O kam ir kaip tas kenkia? Na, pats J. Kuprionis turëjo þinoti ir turbût þinojo, kad bus dël jo tos vieðnagës ir kitokiø nuomoniø. Þinojo, kad sakys, girdi, þurnalistø pirmininkas tai „oficialus asmuo”, tai tokio net ir turistinis apsilankymas Lietuvoj jau bûtø „okupacijos pripaþinimas”, o „privilegijuotas” vieðëjimas tai jau visiðkai blogai, nes gi tokiø maloniø tai okupantai uþ niekà negi dalina... Taip dabar ir sako. Ir kaip niekas negali uþdrausti Lietuvoj lankytis (jei tik ásileidþia), taip niekas negali uþdrausti tokius apsilankymus peikti ir net smerkti smerkti. Taip, gerbiamieji teisëjai! Èia valia kiekvienam savo nuomonæ apie dalykus turëti ir jà garsiai pasakyti. Neigiamos nuomonës apie kieno nors vieðëjimà Lietuvoj pareiðkimas neturi nieko bendro su „þmogaus teisiø – Human Rights” (!) varþymu. Visai kas kita tai insinuacijos insinuacijos, pabirusios ið minëtø laikraðèiø apie J. Kuprioná, kuriomis „tautinës drausmës sargai”, matyt, tarësi sustiprinsià savo ðiaip jau neátikinanèius smerkimus ir kaltinimus ir sumalsià Kuprioná á miltus. Ðtai kur pavyzdþiai gëdingø piktþoliø, pridaranèiø sarmatos visam mûsø spaudos vardui, ðiaip jau dar, berods, gana neblogam. Kaip tas piktþoles iðnaikinti? Deja, niekas tam priemonës dar neiðrado. Tik viena aiðku, kad èia netinka nei þurnalistø teismas, nei visa jø sàjunga. Jokios þurnalistø sàjungos nenustatinëja net savo nariams, kà ir kaip jie gali ar turi raðyti, o kà bekalbëti apie tokius nurodymus ar draudimus laikraðèiams, kuriø redaktoriai ir gal þymi dalis (paèiø „narsiausiø”) bendradarbiø nëra sàjungoj ir në nemano á jà dëtis. Galëtø padëti... cenzûra, bet prisimintina, kad tas „vaistas”, jei kur vartojamas, tai tik valdþios, o ne þurnalistø valdybos, juo labiau ne þurnalistø teismo. Todël ir yra aiðku, kad kolegos Dagys, Vaièeliûnas ir Karka savo vardu tai galëjo reikðti savo pasipiktinimà tam tikromis „spaudos piktþolëmis”, tam tikrais kolegø nekolegiðkais raðymais, bet teismo titulà tai nevietoj panaudojo. Pats J. Kuprionis, pradþioje prieð tà priekaiðtavimà porà kartø atsisvaidæs, toliau, matyt, nutarë pasekti pasakëèios keleivio pavyzdþiu... Gal tuo tarpu tik tokia ir tëra priemonë atsilaikyti prieð mëgëjus spaudoje ðvaistytis ðmeiþtiðko pobûdþio insinuacijomis. Kita galinti bûti paveiki priemonë yra paminëta kaip tik kalbamajame teisëjø pareiðkime. Jie sakë: „Visuomenë tuo piktinasi, nebenori skaityti laikraðèiø”. Bûtø puiku, jeigu ið tikrøjø taip ir bûtø! Tegu tik visuomenë piktinsis, tegu tik atsisakinës skaityti tuos laikraðèius laikraðèius, kurie, „savo teisybei” árodyti, kitaip mananèius, ne pagal jø

241

dûdelæ ðokanèius pamazgomis ðlaksto. Jei visuomenë, laikraðèius tebeskaitanèioji visuomenë, ðitaip susiprastø ir nuo prisiðiukðlinusiø laikraðèiø pagrasytø nusisukti (arba ir nusisuktø), – mûsø spauda bematant ðia prasme taptø ðvariausia ir pavyzdingiausia. Gaila taèiau, kad toje mûsø visuomenëje tuo tarpu dar netrûksta mëgstanèiø ne ðmeiþtiðkas insinuacijas á laikraðèius raðyti: netrûksta mëgstanèiø ir visa tai skaityti... Deja. Tëviðkës Þiburiai, 1979 07 12. Nr.28

242

KAS YRA LIETUVIØ BENDRUOMENË? Pasklidusiø lietuviø bendruomenë Ðiemet birþelio 14 prasidëjo dvideðimtieji metai nuo Pasaulio Lietuviø Bendruomenës sàvokos iðkëlimo vieðajame lietuviø iðeiviø veikime. Skambi sàvoka. Ið pirmo þvilgsnio atrodo, lyg ji apima visà lietuviø tautà, kadangi visi lietuviai gyvena tame paèiame pasaulio vadinamame þemës rutulio pavirðiuje. Bet tos sàvokos iðkëlimo dokumente, Lietuviø Chartoje, o ypaè autentiðkame (M. Krupavièiaus) aiðkinime PLB apimtis numatyta daug siauresnë – tik „pasaulyje pasklidæ“, bet ne Lietuvoj gyvenantieji lietuviai. Praktikoje PLB sàvoka nesikësina apimti në Rusijoj ir kituose komunizmo apsemtuose kraðtuose pasklaidytø lietuviø. PLB sàvoka apima tik vadinamajame Vakarø Pasaulyje esanèius lietuvius. O organizuotoji PLB dalis yra tik naujas, dar Lietuvos nepriklausomybës laikais pradëtos organizuoti Pasaulio Lietuviø Sàjungos variantas, – sàjungos, kuri siekë sutelkti iðeivijoje ásikûrusius lietuvius. NEÁGYVENDINAMA SVAJONË

Visus „po pasaulá pasklidusius lietuvius“ apimanti organizacija, tegu ir bendruomenës vardu vadinama, ágyvendinti neámanoma. Per 19 metø niekas nesiryþo pabandyti net suregistruoti tuos visus lietuvius, o be to nëra net kaip pradëti kokius nors kitus visø suorganizavimo þingsnius. Esamoji, prieð 10 metø „iðbaigtoji“ bendruomenës organizacija apèiuopiamai apima tik iðrinktuosius á bendruomenës organus: jie maþiau ar daugiau aktyviai dalyvauja bendruomenës vardu atliekamuose veiksmuose. Prie jø pridëkim pasidarbuojanèius ad hoc komitetuose, ateinanèius á susirinkimus, pagaliau ir tuos, kurie kartà per metus paðtu atsiunèia simboliná solidarumo ánaðà (dauguma atvejø tai maþiau kaip vienos valandos uþdarbis), arba kartà per trejetà metø pabalsuoja rinkimuose á kraðtø tarybas. Net ir toks sunkiai beapèiuopiamas dalyvavimas bendruomenës valdymosi organizacijoje apima apie vos keliolika tûkstanèiø tø Amerikos, Europos, Australijos kontinentuose „pasklidusiø“ lietuviø. Kiek ið viso yra tariamai esanèiø mûsø bendruomenëje – neþinom. Jeigu uþsimojam paminët, kad mûsø gal esama net iki pusantro

243

milijono (!), tai turim pripaþinti, kad á bendruomenës organizacijà átraukti yra pavykæ vos vienas nuoðimtis visos tos bendruomenës. Padidinti tà nuoðimtá vargu ar pavyks... Jeigu numosim ranka á Lietuviø Chartos braviûriðkà teigimà, esà, „Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada“ ir sutiksim, kad gal koki du treèdaliai ar daugiau buvusiø lietuviø ar potencialiai turëjusiø tokiais bûti neiðliko lietuviai, ir nusileisim iki gal nepilno pusmilijonio mûsø bendruomenæ „sudaranèiø“ tautieèiø, tai vis tiek bendruomeninës organizacijos apimtøjø bus ne daugiau kaip koki trys nuoðimèiai Chartoje svajotos bendruomenës. Tai didelis skirtumas tarp Chartos idealiai aptartos PLB ir tikrovëje suorganizuotos. Bûdinga dar ir tai, kad tikrovinë PLB toli graþu neapima në visø aiðkiai sàmoningø ir veikliø lietuviø, dalyvaujanèiø mûsø visuomeninëje veikloje, organizacijose, skaitanèiø lietuviðkus laikraðèius (ar juose ir raðanèiø, net redaguojanèiø!), leidþianèiø vaikus á tos paèios PLB ar kieno kito laikomas lietuviðkas mokyklas, perkanèiø ir skaitanèiø (arba ir raðanèiø) lietuviðkas knygas, vidutiniðkomis ar net stambiomis aukomis remianèiø ávairius mûsø visuomeninius darbus. Nëra statistikos, bet galima ir „ið akies“ spræsti, kad tokiø visiðkai sàmoningø ir veikliø lietuviø uþ bendruomenës organizacijos tebëra koks trejetas ar ketvertas kartø daugiau, negu bent ðiek tiek dalyvaujanèiø bendruomenës organizacijoje. Taigi PLB kaip visus lietuvius iðeivius apimanti organizacija yra nepasiekta ir nepasiekiama svajonë. Yra kita PLB – nedidukë anos teorinës PLB dalelë, jos tikintysis ir veiklusis ekstraktas. Kitaip ir bûti negali. APKARPYTI SPARNAI

Iðskëlë Vlikas PLB organizacijà ið kiauðinio kaip Þydràjá Paukðtá, bet, prieð iðleisdamas á mûsø visuomenës platumas, apkarpë jai sparnus, kad per toli nenuskristø. Bûtent, kad nenuskristø á „politikos“ laukus... Auk, stiprëk ir dirbk kultûriniam darþe, atiduok derliø, bet nesikiðk á „politikà“, nes tà gudrybæ tik mes iðmanom. Paskelbæ vieningos bendruomenës idëjà, èia pat tà vieningumo principà perskëlë maþiausia á dvi dalis ir veikliàsias jëgas suskirstë á dvi rûðis: èia politikai, èia kultûrininkai. Sukûrë teorijà, kad rûpinimasis Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës reikalais – tai vien politikø, ir tai tik tam tikrø (tam tikroms politinëms ar rezistencinëms grupëms priklausanèiøjø) politikø kompetencija, o bendruomenës organizacijoj veikliai reikðtis vieta – tik „kultûrininkams“. Bendruomenës organizacija, lyg ir turëjusi bûti ryðkiausia bendrinë – visø lietuviø bendrøjø reikalø rûpinimo organizacija tapo pastumta á nors ir visiems lietuviams bendrà, bet tik specialios paskirties sritá. Vlikas ne tik në ið tolo neprisileido minties ásilieti á savo paties paskatintà iðeivijos lietuviø bendruomenæ, bet buvo per iðdidus net pasisiûlyti tai bendruomenei vadovauti. (Gal bûtø ir nepasisekæ, jei bûtø pasikësinæs.) Bet kiek gi beliko prasmës ið bendruomenës organizacijos ir jos vadovybës, kai ji tapo atitverta nuo rûpinimosi svarbiausiu ir tai bendruomenei labiausiai rûpimu visiems bendru reikalu?

244

Taip apkarpytais sparnais bendruomenës organizavimo idëja ne skrido, o tik ðokèiojo, ðiek tiek paplasnodama... dël to, greièiausia, ta idëja susilaukë daug maþiau jàja tikinèiøjø, negu galëjo bûti. NEIÐKENTË

Kai tik PLB seimas iðsirinko pirmàjà PLB valdybà, jai bematant prigijo, tegu ir kiek su rezervu tariamas, „vyriausios lietuviø valdþios“ vardas. O mûsø visuomenëj – plaèiojoj bendruomenëj – stambiausia rakðtis panagëj buvo „vieningos politinës vadovybës“ trûkumai, konkreèiai kalbant – skilimas Vlike. Ir neiðkentë „vyriausioji valdþia“, t.y., PLB valdyba, nepabandþiusi ásikiðti ir uþlopyti plyðius Vlike, neatmesdama galimybës ir sau iðsikovoti atitinkamà „vaidmená“ politikos srity. Nedaug tai valdþiai tepavyko pasiekti, bet jos pradëtasis spaudimas á Vlikà ir jo „rabinus“ ilgainiui davë ðiokiø tokiø vaisiø. Tos valdybos vadovams tada kai kuriø buvo sakyta, kad gal verèiau jûs nesistenkit þût bût sutvarkyti tà painiavà dabar. Verèiau ruoðkitës ateièiai. Nes ateis laikas, kada mûsø tø organizacijø, institucijø, tarybø ir komitetø polëkiai ims trumpëti, jø skaièius ims maþëti, vienas po kito ims iðkilti testamentai su palikimais... Bendruomenës organizacija atrodo galinti ilgiausia iðlikti gyva ir tapti visø palikimø paveldëtoja. Vietoj pluðæ su dabartiniais komitetais ir tarybomis, geriau padarytumët, jeigu jau dabar pradëtumët ruoðti „vadovybinæ medþiagà“ bendruomenës organizacijoje, ir paruoðti jos tiek, kad laikui atëjus PLB turëtø ið ko iðsirinkti sau valdybà, pakankamai kvalifikuotà perimti palikimus ir paimti á savo rankas visø mûsø laivø vairus. (Pirmoji PLB valdyba, beje, daugeliu poþiûriu atrodë tik kaip uþ originalà truputá blankesnë Vliko prezidiumo kopija.) Nesusiþavëjo tokia mintim toji PLB valdyba, ir pliekësi, besistengdama „sutvarkyti dalykus“ dabar. Pliekësi iki kadencijos galo, su labai neþymiais rezultatais. O ateities vaidmeniui bendruomenës organizacijà rengti nesiryþo net pradëti. Nematyt, kad ta linkme bûtø apèiuopiamai kà nors pradëjusi ir antroji PLB valdyba. Nebent tiek, kad buvo þymiø, rodanèiø, jog ði valdyba netramdë jaunuomenës bandymø (tegu vietomis ir ginèytinø) imtis iniciatyvos ta prasme. Uþtat ji pati patyrë neðvankiø tramdymø... Nuo dalyvavimo „politinëj“ veikloj PLB valdyba visiðkai neatsisakë, bet pasitenkino bendradarbiavimu su Vliku, „kaip lygûs su lygiais“, ir tas bendradarbiavimas tapo iðreikðtas „ambasadoriø“ vieni pas kitus paskyrimu... O LAIKAS EINA

Galbût pirma minëtoji pranaðystë apie neiðvengiamà esamø vadovybiø nuvytimà gali atrodyti buvusi per ankstyva. Ið tikrøjø, ðtai praëjo jau septyneri ar aðtuoneri metai nuo to „varniðko kranktelëjimo“, o viskas tebër, kaip buvo. Net geriau! Vlikas ne tik „apsijungë“, bet ir „atjaunëjo“. (Taip pat ir ALT!) Visuose kituose kraðtuose irgi dar niekas nesusilikvidavo. Tai ar nëra pagrindo pasitikëti, kad taip ir pasiliks iki tuo tarpu dar neáþiûrimos ateities?

245

Bet „laikas eina visà laikà“. Keièia þmoniø kartas, keièia ir jø sukurtas institucijas. Visiems tinka „memento mori“. Dar vieno ar kito penkmeèio tesëjimas laiko nenugalës. Bendruomenës organizacija ir ðiandien tebëra rimèiausia kandidatë iðtesëti ilgiausiai. Ji turi bræsti ir rengtis perimti vairus. Jei ðis, treèiasis seimas dar ir neturëtø iðsamiai apmàstæs tokiai perspektyvai rengimosi priemoniø, bëda dar nedidelë, nes „paveldëjimo“ metas dar ne ryt – poryt ateina. O vis dëlto bûtø iðmintingai pasielgta, jei bûsimoji – ta pati ar nauja – PLB valdyba ðá kartà bûtø jau ásakmiai ápareigota per ateinantá penkmetá daugiausia dëmesio kreipti á telkimà ir „pratinimà“ bûsimos vadovybinës medþiagos, jau ir dabar kur ne kur parodanèios polinkiø mokytis vaikðèioti bûsimaisiais mûsø tautinio – visuomeninio veikimo keliais. DVIGUBAS VEÞIMAS

Kaip ir pirmøjø dviejø, taip ir ðio treèiojo PLB seimo rengëjai neiðkentë neuþkrovæ jam lygiagreèiai dviejø uþdaviniø. Pirmas – paprastinis, PLB valdymosi reikalai: praëjusio penkmeèio apþvalgos, gairës ateinanèiam penkmeèiui, valdybos rinkimas. Kitas – nepaprastasis uþdavinys, kurio paskirtis, kaip tyèia, „politinë“: Lietuvos laisvës bylos klausimø kedenimai ir tos bylos garsinimo pastangos uþ lietuviø bendruomenës ribø. Ðá kartà á tas „politinës“ paskirties (kad ir kultûrinio – meninio turinio) manifestacijas kreipiama tiek daug dëmesio, kad pagrindinis seimo uþdavinys bene bus atsidûræs pavojuje likti paliestas tik apgraibom. Nepopuliaru prasitarti, kad PLB seimo kinkymas ið karto á du veþimus apgailestautinas. Nes – kaip gi galima neiðnaudoti tokio didelio ávykio Lietuvos bylai judinti! Mûsø tarpe toks seimas, þinoma, ávykis ne ið menkøjø. Bet kiek gi jis didelis ne lietuviø visuomenei, ypaè New Yorko spaudai? Juk atstovø jame kokia ðimtinë, kurios apie du treèdalius „vietiniø“. Jei ðalia jø bus ir „minia“, tai bus tie patys ið New Yorko ir apylinkiø, kuriø tiek pat gali susirinkti ir be seimo. Parodø, manifestacijø, koncertø seimas neatlieka, bet tie dalykai uþima daugiau kaip du treèdalius jø programos, ir lieka tik kokios 5–6 valandos pagrindiniam darbui. Seimas panaudojamas, kaip iðkaba. Tegu ir geras tos iðkabos tikslas, bet organizacijai skriauda. Organizacija dar nesusitupëjusi, turi daug kryþkeliø prieð akis, o èia – po penkeriø metø susirenka seimas (kito vël reiks laukti penkerius metus), ir neturi kada pasvarstyti, kurioj kryþkelëj kur pasukti... Gal po seimo ir bus galima pakeisti nuomonæ apie tris maþdaug politines paskaitas seimo programoje: dr. Valiûno apie laisvinimo kovà ir politines perspektyvas, S. Lozoraièio (jr.) apie okupuotos Lietuvos padëtá ir iðeivijà, ir K. Keblio apie valstybingumà ir tautiðkumà. Dabar, taèiau, kyla du klausimai: 1) ar norima, kad PLB seimas tais reikalais padarytø kokiø sprendimø, ar bent pareikðtø savo nuomonæ? 2) ar PLB seimas bus pasirengæs tokius klausimus spræsti ar bent reikðti atsakingà nuomonæ dël jø? Jei bent á vienà ið tø klausimø atsakymas neigiamas, tai kas tada tos paskaitos: informacija? indokrinacija? Nei vienu, nei kitu atveju jos neturëtø atitraukti ðio, taip

246

retai susirenkanèio seimo nuo jo tiesioginiø uþdaviniø. Galima tikëti, kad tose paskaitose bus pasakyta visai PLB, ne vien tik jos seimo dalyviams girdëtø dalykø. Tad juo labiau ne seimas yra tinkamiausias tarpininkas toms mintims ar þinioms paskleisti. SEIMAS IR KONGRESAS

Seimas ir kongresas – vienareikðmiai þodþiai. Iðversk juos á dabartinæ lietuviø kalbà ir turësi tà patá „suëjimà“. Gal todël, bekalbant apie bûsimà PLB seimà prisimena ir pernykðtis Kultûros kongresas Chicagoj. Nors kitos valdybos, kiti komitetai tuos abu suëjimus bus rengæ, bet abu jie bus ávykæ bendruomenës, faktiðkai Ðiaurës Amerikos lietuviø bendruomenës globoje. Vienas vadinosi kultûros kongresu, kitas – organizacijos vyriausiu sprendþiamuoju organu, bet abiejø turinys panaðus. Pusë, jei ne daugiau, kultûros kongreso turinio bûtø buvusi visai savo vietoj, jei bûtø buvusi paskirta á PLB seimà. Ten buvo eilë apþvalgø apie paskirø kultûrinës kûrybos bei veiklos srièiø sàlygas, laimëjimus ir trûkumus. Bet tas kongresas nebuvo kompetentingas kà nors nutarti dël tø reikalø, o jei ir nutarë, tai be prasmës, nes tas kongresas iðsiskirstë, ir nëra, kas vykdo jo nutarimus. Tik PLB seimas bûtø kompetentingas tokiais reikalais nutarti, kas darytina, ir tik jo nutarimams bûtø vykdytoja – PLB valdyba. Ið kitos pusës, PLB seimas meninës programos mastu beveik varþosi su pernykðèiu kongresu. Per vëlu, bet, jei bûtø ámanoma, tai imtum, þmogus, ir perkilnotum tø suëjimø programø atitinkamas dalis ið vieno á kità... Juk kultûros kongresas turëtø bûti ne kas kita, kaip mûsø kultûrinës kûrybos derliaus ðventë, kur vieta ne svarstyti, o pasirodyti su praëjusiame penkmetyje iðauginto kûrybos derliaus grûdingiausiomis varpomis ir sultingiausiais vaisiais. PLB seime, ne derliaus ðventëj, vieta visokiems referatams ir koreferatams apie tø ar kitø kultûrinës kûrybos ir veiklos srièiø padëtá, sàlygas ir priemones toms sàlygoms pagerinti. Kad bendruomenës valdybos ir rengimo komitetai neapèiuopë to skirtumo tarp kultûros kongreso ir PLB seimo, gal galima ir atleisti. Sunkiau tà atleisti PLB Kultûros Tarybai, kuri, kaip ekspertø kolektyvas, buvo papraðyta sudaryti kongreso programà. KATASTROFA

Nelaimingai pasibaigë Kultûros Tarybai tas uþdavinys. Suklupo ji ant to „kelmo“ ir faktiðkai suiro – trys ið septyniø nariø protestuodami pasitraukë. Kai tokia pastato dalis nugriûva, pastatas atrodo, kaip griuvësiai. Tokio pavidalo Kultûros Taryba „iðduos raportà“ PLB seimui... Kas labiausiai apgailëtina, tai kad toji Kultûros Taryba sugriuvo visiðkai ne dël tos prieþasties, dël kurios sugriuvimas bûtø ðiek tiek suprantamas. Juk Kultûros Taryba ásiûlë á kultûros kongreso turiná virtinæ referatø su koreferatais, kuriems tikra vieta pateikti ir svarstyti bûtø arba paskirø kraðtø bendruomenës tarybose, arba paèiame PLB seime. Jeigu ji taip padarë savo sumanymu, tai didelis nusivylimas: tai reikðtø, kad netgi pati PLB Kultûros taryba in corpore nesuvokë, kas kur dera... Jeigu

247

ji tai padarë tik nusileisdama rengëjø reikalavimams, tai taip pat iðeitø nusivylimas, tai iðeitø, kad taryba nusileido ið architekto á rangovo funkcijà. Jei nuo tokios tiktai funkcijos atlikimo taryba bûtø atsisakiusi (nes tam nereikia Kultûros Tarybos nei kompetentingumo, nei autoriteto), tai nebûtø buvæ prieþasties jai paèiai sugriûti. Arba, jos sugriuvimas bûtø buvæs suprantamas, jei tik dalis tarybos nariø bûtø nesutikusi su tokiu kompromisu paþiûroje á kultûros kongreso esmæ. O sugriuvo taryba dël smulkmenos: dël trijø „lentø“, kurias ji atrinko pavartoti kultûros kongreso pastatui, bet kurias uþsakovai atmetë... Tai yra dël trijø referentø ar koreferentø... Atmetimo motyvai, þinoma, nebuvo nei kultûrinio nei kultûringo pobûdþio. Ið tikrøjø, nei tø referentø kvietëjai (Kultûros Taryba), nei kongreso rengëjai (kuriø vardu ðiuo reikalu, sako, veikë patys didþiøjø mûsø bendruomenës ðakø pirmininkai J. Jasaitis ir A. Rinkûnas) neþinojo ir nesiteiravo, kà tie referentai rengiasi kongrese pasakyti, ir net ar ið viso rengiasi. Neþinau, kaip kiti, bet, pavyzdþiui, að pats (vienas ið tø „kelmeliø“, dël kuriø sugriuvo PLB Kultûros Taryba ir kone sugriuvo pats kultûros kongresas...) iki to konflikto paties ásiliepsnojimo nesulaukiau sàlygø, leidþianèiø apsispræsti, eisiu ar neisiu á tà kongresà.Vaizduodamasis já kaip kultûrinës veiklos derliaus ðventæ, labai vargiai tegalëjau ásivaizduoti, su kokiais mûsø spaudos kultûros pastarojo penkmeèio laimëjimais pritiktø tokioj ðventëj pasirodyti. O tik apie tai kalbëti, lieèiant spaudà, man atrodë ðiame kongrese nedera. Ar mûsø spauda turi kuo ðiame kongrese pasirodyti? Ar apie tai ámanoma kalbëtis? Kultûros Taryba nurodë tik referatø temà – apie spaudà ir visuomenæ. Tai jau átartina – argi derliaus ðventei tokia tema? Bet daug kas gali pareiti nuo pagrindinio referato, – kaip jis prie to dalyko prieis. Tad, neatmesdamas Kultûros Tarybos kvietimo, praðiau, kad taryba pasistengtø teisingiau padalyti pasirengimo laikà tarp referato ir koreferatø, – ne taip, kad referantas turëtø laiko keturis mënesius, o koreferentai vos porà savaitëliø, jei ne maþiau... Bet mënesiai slinko, laikas iki kongreso trumpëjo, o su juo dilo ir prasmë besirengti jame dalyvauti. Ðioj padëty iðgirdau, kad ... sugriuvo Kultûros Taryba, tarp kita ko ir dël manæs... O, kad tu surûgtum! Koks absurdas! Dël kokiø kultûrinës ar bendruomeninës veiklos principø ávyko tokia „katastrofa“? „POLITIKA“

Netruko paaiðkëti, kad JAV ir Kanados lietuviø bendruomeniø pirmininkai, „tikriausi bendruomenininkai – ne politikai“, prieð tris Kultûros Tarybos pakviestus referentus pavartojo politiná ostrakizmà. Nusprendë, kad jie neiðtikimi politiniø veiksniø linijai, todël neásileistini ir á bendruomenës rengiamà kultûros kongresà... Prapliupo apsiðaudymas kaltinimais, kad „á kultûros kongresà kësinasi ávelti ar áveliama politika“. Ar uþkliuvusieji referentai rengësi skelbti kongrese kokià „politinæ linijà“, duomenø nëra. Viena aiðku, kad temos labai tolimos nuo „linijose“ lieèiamø reikalø, o

248

be to – paèiø referentø intencijø niekas nei nepasiteiravo. Ar Kultûros Taryba kësinosi per tuos referentus „áðmugeliuoti“ á kongresà kokià „politikà“? Irgi nëra tokiø duomenø, kadangi ji referentus tik pakvietë, bet jokiø, net ir nepolitiniø, sugestijø nedavë. Ir bendruomeniø pirmininkai tiesiogine prasme nevëlë á kongresà „politikos“. Jø veiksmas buvo tik negatyvus: jie tik gynë kongresà nuo „politikos“ áterpimo pavojaus. Tiesa, ne nuo realaus, o tik nuo nepagrástai átarto pavojaus. Ir gynë ne apskritai nuo politikos, o tik nuo tam tikros, nuo „kontraveiksniðkos“ paþiûros iðtarimo pavojaus. (Kongrese buvo tiek ir tiek „politikuojanèiø“ kalbëtojø, kuriø pareiðkimuose buvo matomi neslepiami pamuðalai, nudaþyti jø paþiûromis á mûsø vadinamuosius politinius klausimus.) Tad pirmininkai ne tiek „vëlë politikà“ á kongresà, kiek patys aiðkiai uþëmë politinæ pozicijà, spræsdami kongreso turinio reikalus. Arba, – tai gal net arèiau prie tiesos – jie pasiðovë pabûti kitø mûsiðkës politikos diktuotojø árankiais ir padëti „nubausti“ diktuojamai linijai ne visai palankius asmenis... GELBËJO – NEIÐGELBËJO

Ið Kultûros Tarybos suskilimo (beveik pusës nariø pasitraukimo) susidarë áspûdis, lyg tai ávyko „nubaustøjø“ referentø garbei apginti ir protestuoti prieð kongreso turinio þalojimà. Gaila, tokia priemonë nebuvo tikslinga në vienu tuo sumetimu. Referentams „bausmë“ nebuvo reikðminga, ir nematyt, kad jø kokia nors garbë bûtø nuo to nukentëjusi. O ar jø atmetimu buvo suþalotas kongreso turinys, visai neámanoma iðmatuoti, kadangi, ið vienos pusës, neþinia kokiø paþibø jie bûtø áneðæ, o ið antros – ir pasilikusi kongreso turinio didelë dalis (Kultûros Tarybos pasiûlyta), deja, neatrodë pasigërëtinai tobula. Kaip kas beaiðkintø, o man atrodo, kad Kultûros Tarybos krizë ávyko dël paèios tarybos prestiþo... Kultûros Taryba – ne kongreso rengëjø, o vyriausios PLB valdybos sudarytas organas. Kongreso rengëjai kreipësi á já, kaip á autoritentingà ekspertà. Kultûros Taryba kongreso rengëjams nebuvo atsakinga, ji tik sutiko jiems padëti. Ir ðtai, uþsakytojai patarnavimo dalies nepriëmë, ir nepriëmë tarybai gana nepatogiu metu – kai visi programos dalyviai jau pakviesti. Dvejopai nemalonus akibrokðtas. Berods taryba ið pradþiø buvo ið viso beatsisakanti tà uþdaviná tæsti: jei geriau iðmanot, tai tvarkykitës patys. Bet kaip gi dabar: palikti pavojuje kongresà? Dël trejeto „tautinës drausmës“ nelabai paisanèiø asmenø? Ir kur stovi Kultûros Taryba: gina „tautinæ drausmæ“, ar ne? Padëtis kebli, nes pats Kultûros Tarybos pirmininkas sëdi tarnyboj „tautinës drausmës“ puoselëtojø ðtabe... Pirmininkas linksta „kultûros labui“ nusileisti, sutinka, kad „pavojingieji“ referentai bûtø pakeisti. Tik nesiryþta kvietimø atðaukti, ieðko tarpininkø, kas su jais „graþiuoju pasikalbëtø“. Asmeniðkai á mane nutiestosios tarpininkø grandinëlës gale atsirado patys aukðèiausi bendruomenës pareigûnai: PLB pirmininkas ir JAV LB tarybos pirmininkas! Ar ne graþu? O dar graþiau buvo, kai vienas ir kitas lengvai atsikvëpë, paèioj kalbos pradþioj iðgirdæ, kad man tas „iðmetimas“ tai kaip varlei á balà...

249

Taryboje trys su pirmininko nusileidimu sutiko, o trys ne. Nei vieni, nei kiti Kultûros Tarybos prestiþo neiðgelbëjo... Nes sunku pasverti, kas tauriau: ar atsistatydinimas, susidûrus su „nepasitikëjimo pareiðkimu“ ið paðalieèiø (ne ið tarybà sudariusios PLB valdybos), ar oportunistiðkas nuvaþiavimas „á Kanosà“... Pradinis tarybos nusistatymas ðiame susirinkime buvo daug oresnis. IR SEIME

Panaðus reiðkinys neaplenkë ir ateinanèio seimo. Èia renginio komitetas irgi „politiðkai sutvarkë“ paèià PLB valdybà! Natûralu, kad beveik iðtisai Clevelande reziduojanti PLB valdyba átraukë á seiminio koncerto programà Èiurlionio ansamblá (pats ansamblio vadovas gi PLB valdybos narys, kaip tik kultûros reikalams). Bet rengimo komitetas New Yorke suuodë, kad Èiurlionio ansamblyje yra vadovo padëjëjas (koncertmeisteris) Rytas Babickas, tas pats, kurs pernai drauge su krepðininkais buvo nuvykæs Lietuvon. Niekas neturi duomenø, kiek jis ten „pridarë þalos Lietuvai“, bet „teisingosios politinës linijos“ ir „tautinës drausmës“ uolieji sargai paskelbë jam karà. Reikalavo, kad Èiurlionio ansamblis já paðalintø. Ansamblio vadovas ir visas ansamblis su tuo nesutiko. (Ið kelionës þalos, ið tiesø, nematyt, o ansambliui ir kultûriniam veikimui tas paðalinimas bûtø akivaizdi þala.) „Tautos iðtikimieji“, taèiau, nesiliovë. Vasario 16 d. pats Julius Smetona, nepaisydamas nei pagarbos savo paveldëtam vardui, suorganizavo þygá net nuodingø dujø ðvirkðtu sukliudyti R. Babickui dalyvauti su ansambliu Nepriklausomybës Dienos iðkilmiø koncerte. Nukentëjo tik pora kitø nieko nedëtø asmenø. Ansamblis nepasidavë. Clevelande þmonës dar ir ðiandien rausta ið gëdos, paklausti apie tà ávyká. Bet nerausta Clevelando kovûnø bendraminèiai New Yorko seimo rengimo komitete. Veiklûs bendruomenininkai. Uoliai rengia seimo programà (ypaè antràjá jos „veþimà“ ir „politinæ linijà“ saugo atkakliai). Tos „politikos postulatas“ ðiuo atveju – jei ansambly dalyvauja Babickas, tai nepriimsim ir ansamblio, nebus koncerto! Kà turi daryti PLB valdyba tokio fanatiðko politinio ðantaþo akivaizdoj? Atsistatydinti seimo iðvakarëse? Ar „bendruomenës labui“ (?) atsisakyti koncerto, atsiimti kvietimà ið ansamblio? (Ansamblio pertvarkyti në PLB valdyba negali, nebent nuodingø dujø griebtøsi...) Iðeitá parûpino, berods, pats Babickas. Ansamblio prirengimo darbà atliko ir – skrisk, ponas Mikulski, su ansambliu be manæs. Politiniams „ðventiesiems“ akiø negadins. O nuo „neklauþados“ parengtø garsø ausys galgi ir nesprogs... Taigi. O kartojam kadai prel. Krupavièiaus (kaþin ar nuoðirdþiai) pasakytus þodþius, kad, á bendruomenës veiklà einant, partijos bilietà reikia laikyti giliai kiðenëj... KOKIOS PARTIJOS?

Prieð visus bendruomenës organø rinkimus, taip pat ir prieð laukiamus PLB valdybos rinkimus ðiame seime, atgyja kalbos, kad nereikia þiûrëti, kokios partijos þmogus

250

bus iðrinktas arba kad gal reikia net saugotis rinkti „partinius“. Kà tai reiðkia? Ar bendruomenëje geriausiai tinka jokios nuomonës apie visuomeninius reikalus neturintieji? O juk, kas turi nuomonæ, su kuria vieni sutinka, o kiti ne, tai gi „partinis“... Bendruomenës organø, ypaè kraðtø tarybø rinkimai ið tiesø sutvarkyti „antipartiðkai“: ðiukðtu neprasitarti apie kandidato paþiûras! Skelbia vardà, pavardæ, amþiø, uþsiëmimà (ne visada tiksliai, bet argi tas turi reikðmës!). Jeigu að kandidato nepaþástu ið kitur, tai tie duomenys pasako apie já ne daugiau, kai XYZ. Kodël turëèiau uþ já balsuoti? Ir jeigu visame sàraðe tik atsitiktinai girdëtos ar net ir negirdëtos pavardës, – tai uþ kuriuos balsuoti? Kokie èia rinkimai? O jei ir þinau vienà kità, kokiai jis priklauso „partijai“, tai kà tas sako apie jo tinkamumà uþ mane veikti ðioje iðeivinëje bendruomenëje? Èia gi nesvarbu, kà jis mano apie religijos laisvæ ar nelaisvæ valstybëje, kà jis mano apie nuosavybës teisæ; nesvarbu, ar jis kapitalistinës, ar socialistinës sistemos simpatikas; nesvarbu, ar jis uþ ar prieð civilinæ metrikacija, uþ ar prieð divorsus – ne mûsø bendruomenëje dabar ðie dalykai sprendþiami, ne Amerikà, ne Australijà ir, deja, ne Lietuvà ðioje mûsø bendruomenës organizacijoje tvarkome. Bet svarbu patirti, kokià nuomonæ, o gal ir kokiø sumanymø kandidatas turi apie tokius dalykus, kaip: kokiomis priemonëmis bûtø galima sudaryti geresnes sàlygas mûsø tautinei kultûrai èia, svetimuose karðtuose; kaip geriau tvarkyti lietuviðkà ðvietimà; kaip pastiprinti lietuviðkos knygos, pagaliau ir periodinës spaudos leidybà; kaip geriau suorganizuoti tokiø uþsimojimø finansinius pagrindus; pagaliau, svarbu þinoti ir kokios gi jo ðio meto „politinës“ paþiûros, tai yra, kas jo nuomone, reiktø dabar daryti ar ko nedaryti ryðium su Lietuvos ateitim. Nes gi tas klausimas nuo mûsø vieðo bendruomenës gyvenimo ir veikimo neatsiejamas, nors ir kaþin kaip kas norëtø já uþdaryti tik „pateptøjø“ bûrelyje. Gal jis mano, kad visko ið karto neturime daryti. Ir gal jis teisus. Bet tada – kuriems dalykams kandidatas mano bandyti teikti pirmenybæ? Gal á daugelá tø klausimø kandidatas dar neturi konkreèiø atsakymø, bet ar jis turi bent nuovokos apie tai, ir kurlink maþdaug jo mintys krypsta? Ðtai, jei kandidatai pabandytø atsakyti sau ir visiems á tokius klausimus, – iðryðkëtø jo paþiûrø ir sumanymø programos. Tos programos tikriausia nebûtø vienodos, ar gal net ir þymiai skirtingos. Apie skirtingas programas natûralu susidaryti ir skirtingoms jø ðalininkø partijoms. Bet jeigu programos kalbëtø, kaip, mûsø èionykðtëje bendruomenëje tvarkytis, tai jos bûtø naujos, ne politinës, o bendruomeninës partijos. Balsuotojai tada galëtø pasirinkti á bendruomenës organus ne bûtinai gerai paþástamà Jonà ar Petrà, ir nebûtinai koká visiðkai nepaþástamà X-à ar Y-à, bet patinkamà, priimtinà programà ginanèius kandidatus. Bendruomeninës partijos, greièiausia, bûtø naujos, ir jos greièiausia nesutaptø su Vlike suraðytais vardais. Bet kas gi uþdraustø po senosiomis iðkabomis sukurti programas ðios mûsø dabartinës bendruomenës reikalams? Nereikia èia amþinø dogmø, kurias bûtø „negarbë“ pakeisti, ásitikinus, kad kitaip geriau. Net ir politinës

251

partijos Amerikoj prieð kiekvienus rinkimus ið naujo perraðo savo programas ateinanèiam laikotarpiui. Mûsø bendruomenei reikia ne baidytis „partijø“, bet kurti savo reikalams pritaikytas partijas. Kitaip ji niekad neiðsikapstys ið jà susinanèios amenijos. Sunku numanyt, ar treèiasis PLB seimas bus pasirengæs ðitaip „partiðkai“ prieiti prie valdybos rinkimø ateinanèiam penkmeèiui. Bet jis galëtø bent pakeisti tà dabar bendruomenëje áskiepytà neatvirà, tiesiog „á pakulas susuktà“ paþiûrà á „partiðkumà“. Gali pavesti valdybai per ateinanèius penkerius metus áskiepyti bendruomenëje kitokià paþiûrà á „partiðkumà“ ir paskatinti paskirø kraðtø bendruomenëse kurti tikra to þodþio prasme bendruomenines partijas, – ne praeities politinëms programoms aiðkinti ir teisinti, nei bûsimajam Lietuvos, nei ne pomirtiniam, o dabartiniam Pasaulio Lietuviø Bendruomenës gyvenimui tvarkyti. Akiraèiai, 1968. Nr.2

Didingieji momentai Antiseimizmas „Nuo ðios dienos, jei bendruomenëj dar kà darysiu, tai visø pirma agituosiu vadus, kad neberengtø seimø!..“ Taip antràjà PLB seimo dienà kalbëjo pavargæs, nusivylæs ir net pasipiktinæs bendruomenës atstovas. Anot jo, jeigu mûsø seimø – ne tik ðito, o ir kitø – rengëjai per tiek metø to amato neiðmoko, tai ir nebeiðmoks. Todël turi rasti bûdà susitvarkyti kitaip, be seimø, ypaè be ðitokiø, kaip ðis, kuris, anot jo, iðëjæs tik beatodairiðkas ir beprasmiðkas laiko, energijos ir pinigø eikvojimas... Þinoma, tas ir daugelis kitø á toká tamsø pesimizmà nusmukusiø PLB seimo dalyviø gal, gráþæ namo ir atsipeikëjæ, tokià nuomonæ perþiûrës ir jà ðiek tiek pakeis. Nes, ðalia nereikalingos ir nenusisekusios miðrainës, treèiajame PLB seime buvo ir sveikos, netgi optimistiðkai nuteikianèios esancijos. Niûrø „antiseimizmo“ nusiteikimà suþadino megalomaniðkai suplanuota seimo programa. Rengëjams, matyt, atrodë, kad „Laisvës Kovos Metais“ ávykstàs seimas þûtbûtinai privalo bûti didingas, o didingumas, atrodo, buvo suprastas taip, kad èia bûtinai reikia apþioti ko daugiau ir ko didesniu kàsniu. Tad ir sudarë programà, kuriai aprëpti seimà teko „iðþiodyti beveik iki þiaunø iðnarinimo“. O neapskaièiavo, ar seimui ámanoma tiek suvirðkinti. Kai prireikë, tai ne tik nesuvirðkino, bet ir paèioj pradþioj pasiûlyta „virðkinimo tablete“ (reguliamimu) kone paspringo... „Antiseizmo“ mintis kai kuriuose seimo dalyviuose pakilo iki „virimo temperatûros“ ypaè po to, kai drausmingieji atstovai, susodinti á autobusà ir ájungti á motorkadà (kiti sakë – „motorizuotà maskaradà“) turëjo „neðti Lietuvos laisvinimo idëjà á gyvenamojo kraðto mases“, – ið tikrøjø á futbolo aikðtæ, kur vietoj tø masiø tik mûsiðkiø

252

futbolo þiûrovø bûrys buvo pavaiðinti ðauniomis, patriotiðkomis A. Vakselio ir V. Braþëno prakalbomis. Kontrastas Laikraðtininkai neðykðèiai ir ávairiai informuoja visuomenæ apie PLB seimà. Vieni raðë oficioziðkus protokolus (kada prasidëjo, kas atidarë, kas sveikino, kas buvo prezidiume, kas komisijose ir t.t.), kiti ryðkino „didinguosius momentus“, kiti savo informacijose prismaigstë ir rimtø ir net keistø kritikos pastabø, bet vienas dalykas, atrodo, lieka ar nepastebëtas, ar kaþkodël nutylimas. Tai paèiose atidarymo kalbose iðkilæs paþiûrø kontrastas kontrastas, kuris nuo pat seimo pradþios ðiureno seime „povandeninëmis srovelëmis“, nukreiptomis á naujos PLB valdybos rinkimà. Pirmuose dviejuose seimuose vyko ðiokios tokios varþybos tarp Kanados ir JAV veikëjø, kam teks imti PLB vairà. Ðá kartà irgi buvo varþybos tarp „New Yorko“ ir „Clevelando“, bet ðios geografinës etiketës jau buvo aiðkiai pamuðtos skirtingais politinës filosofijos pamuðalais pamuðalais. Esmëje tai buvo varþybos tarp „konservatyvios“ ir „liberalios“ krypties bendruomenës veikime. Nors tiesiai to ir nepasakius varþybos buvo pareikðtos paèioje seimo pradþioje. Pirmas toká pareiðkimà padarë „seimo ðeimininkas“, tai yra, seimo rengimo komiteto faktiðkasis vadovas Aleksandras Vakselis ið New Yorko. Pats „ðeimininko“ titulas seimo akyse iðkilo jau su klaustuku. Suaugusiø laisvø þmoniø seimai ar kitaip vadinami susirinkimai paprastai jauèiasi patys sau ðeimininkai, arba jie ðeimininku vadina savo pirmininkà arba prezidiumà. Komitetas, kuris prieð seimà atlieka jo ûkinius, techninius bei administracinius darbus, yra greièiau tø darbø rangovas, bet ne ðeimininkas. Ðeimininko titulas ðiuo atveju atsirado gal ir visai nekaltai, tik apyakliai iðsivertus angliðkà „host“ titulà, kuris ið tikrøjø reiðkia – sveèiø sutikëjas, vaiðintojas, priëmëjas, rûpintojas... Lietuviðkas „ðeimininkas“ turi ir tà reikðmæ, bet neiðvengiamai reiðkia ir daugiau: ðeimininku vadinamam ir ðeimos ar namø, arba ûkio ir institucijos ir personalo valdytojà ar savininkà, turintá galià ðeimininkaujamoje – valdomoje vietoje vadovauti ir net ásakinëti... Seimo rengimo komiteto vadovas, taèiau, nepasitenkino vien seimo pasveikinimu ir PLB valdybos pirmininko pakvietimu imtis naudotis komiteto sutvarkytais reikmenimis. Jis pats ëmë nurodinëti seimui, kokius klausimus ir kaip seimas turi spræsti, kokios politinës filosofijos laikytis laikytis. Bûdingiausias ið tø nurodymø bene bus buvæs ðis: Teneranda vietos Jumyse Lietuvos laisvës klausimuose tariami gudrûs posûkiai sugyvenimo ir susigyvenimo su Lietuvos okupantu... Taip vadinamoji liberalinë srovë neða mus á komunistø glëbá; konservatyvinë gi tvirtai laikosi nusistatymo kovoti uþ laisvà ir suvereninæ Lietuvos valstybæ... Visiðkas kontrastas buvo PLB pirmininko Juozo Baèiûno atidaromoji kalba. Tas sakë: Mums bendruomenës organizacijoj reikia nusistatyt, – ar ugdyt jos paunksmëj ávairiø paþiûrø ðalininkø tolerantiðkà ir taikingà koegzistencijà, ar padaryt bendruomenæ tik

253

vienos kurios paþiûrø sistemos nuosavybe ir ágyvendinti tos vienos partijos bekompromisinæ diktatûrà? Mums taip pat reikia nusistatyt, ar pajëgesnius lietuvius, kad ir ávairiø paþiûrø arba taktikos prisilaikanèius, stengtis mûsø visuomeniniam darbe iðlaikyt, ar juos vienas po kito iðvaikyt vien uþ tai, kad kà pasakë ar padarë ne visiðkai taip, kaip kas nors kitas reikalavo? Pagaliau, mums reikia nusistatyt, ar mes – susikalæ bendruomenës veikimui ðioká toká pastatà – taip jame ir stovësim, ligi sugriûsim, ar jau turim dabar pradët rimèiau pasirûpint, kas tan pastatan galëtø ir turëtø ateiti toliau darbuotis?“ Taip apibûdinæs „konservatoriðkos“ ir „liberalios“ krypties alternatyvas, J. Baèiûnas teigë, kad pastaroji PLB valdyba stengësi vadovautis krypties rodykle, „kuri vedë á tolerantiðkai taikingà ávairiø paþiûrø ir partijø koegzistencijà“. Ir dar pridûrë: Vadovavomës ta rodykle ir toliau, uþ valdybos sienø, – eidami á visas mûsø visuomenës ðakas, ypaè eidami á jaunesniuosius, kad ir kritikuojanèius, kad ir pamaiðtaujanèius, kad ir kai kada visiðkai nepaklusnius, bet verdanèius nuo karðtos lietuviðkai patriotiðkos iniciatyvos. Kryptis Pagal ðias dvi kontraversiðkas kryptis siûlësi kandidatai á PLB vadovybæ. Nominacijø komisijos pirmininkas J. Kapoèius atneðë ant prezidiumo stalo du kandidatø sàraðus. Juos vadino „Clevelando“ ir „New Yorko“ sàraðais, bet nebuvo jokios abejonës, kad viename susitelkë „liberalai“, o kitame – „konservatoriai“, pasiðovæ apsivalyti nuo srovës, „neðanèios á komunizmo glëbá“. Tiesa „valytojai“ savo prieðaky irgi buvo ásiraðæ J. Baèiûnà su S. Barzduku, bet tiems pareiðkus, kad jie negalá ið karto ant dviejø këdþiø sëdëti, „New Yorko“ sàraðas liko visiðkai nedviprasmiðkas. Seimas greit pasirinko kryptá: trim penktadaliais balsø pasisakë uþ sàraðà, kuriame matë ligðiolinës valdybos krypties tæsëjus. Tas pasirinkimas dar paryðkëjo galutiniame balsavime uþ paskirus kandidatus. „Clevelando“ sàraðe taip pat buvo keletas ryðkiø „bendruomenës valytojø“ ið Clevelando „konservatoriø klubo“. Bet uþ tà kryptá nebesusidarë në pilno penktadalio seimo balsø. Tam krypties pasirinkimui paaiðkëjus, buvo komentarø, anot kuriø tie rinkimai buvæ „tautininkø bandymas atskiesti frontininkø monopoliná vieðpatavimà bendruomenëj“... Jei tas „frontininkø monopolis“ bendruomenëj bûtø neginèytinas faktas, tai tokios tautininkø pastangos bûtø sveikintinas herojiðkumas. Bet tasai pasiaiðkinimas kelia stambiø abejoniø. Ar tikrai mûsø bendruomenëj (ypaè senoj ir naujoj PLB valdybos) yra tas „frontininkø monopolis“? Ir kodël ðiame seime operavusiø tautininkø grupë taip atkakliai siekë alternatyvos, siûlanèios kità monopolá – konservamonopolá Ir kodël tyviø tautininkø, ne tiek „antifrontininkø“, kiek antiliberalø monopolá? tie tautininkai èia veikë prieð tautininkø kadais skelbtà dësná „Þiûrëkim visø pirma to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria“?

254

Senas tautininkas Juozas Baèiûnas paèioj seimo pradþioj kvietë kiek galima daugiau iðlaikyti pajëgiø lietuviø bendruomenëj. Jaunesnis tautininkas („seimo ðeimininkas“), kad ir nepavartojo ðá kartà þodþio „iðvaikyti“, tai visgi implikavo iðvaikymo mintá, suskirstydamas mus tik á dvi sroves: konservatoriø ir liberalø, konservatoriams vieniems tepripaþindamas Lietuvos nepriklausomybës idëjos monopolá, o kitus skelbdamas „nesanèiais mus á komunizmo glëbá“... Dabar dar per anksti spræsti, bus ar nebus naujoj PLB vadovybëj frontininkø ar kokio kito „monopolio“ þymiø. Dël tautininkø, tai lieka áspûdis, kad ðio seimo kuluaruose operavusieji tautininkai nelaimëjo, bet senasis tautininkø dësnis – lietuvius telkti, ne vaikyti – gal ir bus kiek laimëjæs, tegu ir neregistruotø tautininkø pritarimu... Akiraèiai, 1968. Nr.3

Bendruomenës sàvoka. „Kas sudaro JAV Lietuviø Bendruomenæ” Daugumo JAV LB skausmø prieþastys glûdi jos ástatø ydose. Penktoji taryba nesuskubo ar, skausmø kankinama, në nepajëgë tø ydø paðalinti. Ðeðtoji ið pat pradþiø suskato gydytis. Sudarë gydytojø – ástatø keitimo – komisijà, kuri ligoná jau apþiûrinëja ir klausinëja. Atseit bando nustatyti diagnozæ, kokiø reikia vaistø ar operacijø. Pirmas komisijos vieðai paskelbtas klausimas – Kas sudaro JAV Lietuviø Bendruomenæ? Ima pagunda á tà klausimà atsiliepti „þydiðkai“, tai yra, irgi klausimu. Bûtent, – kodël to tebeklausiate dar ir dabar, kai jau beveik 20 metø kaip ta JAV LB sudaryta? Argi á toká klausimà nëra atsakymo paèioje Lietuviø Chartoje, kur (l str. treèiajame sakinyje) jau 1949 metais buvo pareikðta, kad Pasaulyje pasklidæ lietuviai sudaro vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ? Ástatykit á tà formulæ „JAV” vietoj „Pasaulio” ir bus atsakymas. Ið tikrøjø toks atsakymas jau yra ir JAV LB ástatuose (3 str. pirmajame sakinyje): JAV Lietuviø Bendruomenë yra visi JAV lietuviai. Tai kodël gi dabar tas klausimas keliamas ið naujo? Matyt, todël, kad komisija bus „susvyravusi tikëjime” ir suabejojusi ðio ástatø dësnio teisingumu. Kitaip, – kam gi klaustø, kai jau yra toks kategoriðkas atsakymas. Dera suabejojusià komisijà paguosti ir padràsinti: ne ji viena, o daugelis, labai daugelis abejojame tuo ástatø teisingumu, ar net në neabejojame, o staèiai juo netikime. Beje, yra ir formalaus pagrindo tam klausimui kelti, kadangi tarp Chartos ir JAV LB ástatø teigimø apie tà patá dalykà esama skirtumo. Skirtumas gal tik stilistinis, bet gal ir esminis. Charta sako, kad bendruomenæ sudaro lietuviai. O ástatai teigia, kad bendruomenë yra lietuviai. Chartoje bendruomenæ sudaro pasklidæ lietuviai. Ástatuose – bendruomenë yra visi lietuviai. Tai kas èia: ar ástatø autoriai, interpretuodami ir parafrazuodami Chartos dësná, jo mintá tik paryðkino, ar pakeitë? Kitaip tariant, yra ar nëra Chartoje iðreikðta ta pati mintis, kuri kategoriðkai pasakyta ástatuose?

255

DVIPRASMIS TURINYS

Þodis sudaro yra dvejopos reikðmës. Vienais atvejais sudaro reiðkia tà patá kaip yra. Pavyzdþiui: sako: Dvylika sudaro tuzinà, arba Dvylika yra tuzinas; Jauni þmonës sudaro jaunimà, arba Jauni þmonës yra jaunimas; Daug medþiø sudaro miðkà, arba Daug medþiø yra miðkas. Ar tuose sakiniuose tariniu pavartotas þodis sudaro, ar yra, – jais pasakytoji mintis yra ta pati. Skirtumas tik stilistinis. Yra bûdingas ðnekamajam stiliui. Sudaro – skamba „moksliðkiau”, „knygiðkiau”, kai kam gal atrodo net iðkilmingiau... Bet kitais atvejais sudaro nëra tas pats, kas yra, ir jø tada negalima vieno kitu pakeisti. Pavyzdþiui: Prezidentas sudaro vyriausybæ, ar Taryba sudaro komisijà. Èia yra pavartotas vietoj sudaro visiðkai pakeistø pasakytàjà mintá. Èia sudaro reiðkia ne yra, o (kà nors ið atskirø daliø ar dalykø) sudeda, sustato, sukuria, suorganizuoja. Todël be juokø yra dël ko klausti, – ar JAV LB ástatuose teisingai interpretuotas Lietuviø Chartos dësnis, anot kurio lietuviai sudaro bendruomenæ? Kuria prasme Chartoje pavartotas þodis sudaro? Ar Chartos autoriai, taip sakydami, tik atþymëjo (konstatavo) faktà, kad pasaulyje pasklidæ lietuviai savaime yra bendruomenë, ar jie tuo norëjo uorganizuoti sudaryti, atseit, suorganizuoti uorganizuoti? paskatinti pasklidusius lietuvius bendruomenæ sudaryti BENDRUOMENËS SÀVOKA

Aiðkintis, kurià ið tø dviejø prasmiø Chartos autoriai dëjo á þodá sudaro, bûtina iðsiaiðkinti, kokià prasmæ jie skyrë ir bendruomenës þodþiui. Ar jiems bendruomenë buvo tik atsitiktinis, savaiminis lietuviø rinkinys, ar tam tikriems reikalams atitinkamai suorganizuota lietuviø tautinë savivaldybë? Pirmuoju atveju lietuviø bendruomenë bûtø tik daugis lietuviø, kaip miðkas – daugis medþiø. Tokios bendruomenës nereiktø sudarinëti, organizuoti, nes, jeigu yra lietuviø, tai ir taip suprasta jø visø yra. Panaðiai, kaip visos kokiame nors plote auganèios puðys yra bendruomenë jau yra puðynas, arba, jei norit praðmatniau pasakyt, – sudaro puðynà. Bet aplinkybës, kuriose Lietuviø Charta raðyta, taip pat ir tolesni jos skelbëjø veiksmai bei skatinimai rodo, kad Chartoj apie lietuviø bendruomenæ tikrai negalvota, kaip apie inertiðkà „lietuvynà”, lyg koká miðkà, kurio medþiø vardas – lietuviai. Lietuviø Charta, toks graþbylingas, átaigojimais persunktas pareiðkimas, vargu bûtø buvusi raðyta ir skelbta, jei autoriai tebûtø manæ iðeivijoje esamam „lietuvynui” tik naujà, bendruomenës, vardà duoti. Ne. Jie aiðkiai galvojo ir svajojo apie iðeivijos savivaldybæ, kurià reikëjo dar sudaryti sudaryti, tai yra, suorganizuoti, reilietuviø tautinæ savivaldybæ kiamai sutvarkyti. SAMPRATØ SKIRTINGUMAI

Jeigu bendruomenë bûtø buvusi suprasta kaip „lietuvynas”, tai bûtø visiðkai teisinga visii Kanados lietuviai, JAV LB – yra sakyti, kad, Kanados lietuviø bendruomenë yra vis visi JAV lietuviai, Pasaulio LB – visi bet kur ðiame pasaulyje esantieji lietuviai... Tiesa, pasauliu Chartoje, berods, vadinama tik Lietuvà pasiglemþusios galios nepa-

256

siektoji pasaulio dalis. Tad net ir ðioje pirmojoje bendruomenës sàvokos sampratoje bendruomenë yra tik ðioje pasaulio dalyje esantieji visi lietuviai. Ðiuo atveju bûtø galima visiðkai dràsiai kalbëti apie visø lietuviø buvimà lietuviø bendruomenëje, kadangi èia nelieèiamas klausimas, kas yra ar kas nëra lietuvis, o be to, visø urminis áskaitymas á bendruomene nieko neápareigoja. Þinoma, tokia bendruomenës samprata bûtø visiðkai tuðèiavidurë. Taip suprasta bendruomenë reikðtø ne daugiau, kaip ir iðeivija ar visuomenë. Ðalia visuomenës, bendruomenë bûtø tik antras tos paèios reikðmës, todël nereikalingas þodis. Kas kita bendruomenë – tautinë savivaldybë, ne augaliðkai gyvuojanti, o sàmoningai ir tikslingai susitvarkiusi savo tautiniams reikalams rûpinti bei tautiniams tikslams siekti. Yra visiðkai akivaizdu, kad Lietuviø Chartos autoriai, skelbdami lietuviø bendruomenës sudarymo idëjà, geidë, kad lietuviai iðeivijoje sudarytø, sukurtø savo tautinæ savivaldybæ. Ásidëmëtina, kad jie kalbëjo apie vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ, taigi, apie glaudesnæ, tampresnæ lietuviø bendravimo sandarà (organizacijà), negu visuomenë. Visuomenë irgi yra bendravimo pavidalas, bet ðis bendravimas ir jame kylantieji bendraujanèiøjø pasireiðkimai bei jungtiniai veikimai ne vieningai vairuojami, o savaiminiai (spontaniniai). Vairavimui, ypaè vieningam vairavimui visuomenë pasiduoda ne kà daugiau, kaip oras. Ir numatyti, kaip kada visuomenës gyvenimo apraiðkos susiklostys, tuo tarpu sekasi ne lengviau, kaip numatyti, koks kur bus oras ateinanèià savaitæ. Lietuviø Chartos autoriai iðkëlë bendruomenës idëjà, bûdami ásitikinæ, kad „pasaulyje pasklidusiems lietuviams” visuomenes pavidalo jungties nepakanka. Tad jau ir jø sampratoje bendruomenë turëjo bûti ne tas pats, kas visuomenë. Vietoj ar ðalia savaimiðkai ir atsitiktiniðkai begyvuojanèios ir besireiðkianèios lietuviø visuomenës jie ryþosi sudaryti, sukurti bendruomenæ – dësningai besitvarkanèià ir besivaldanèià vienà visuotinës apimties lietuviø savivalorganizacijà. dybiðko pobûdþio organizacijà Bendruomenës ideologai nesustojo ties tuo vienu uþsimojimu – sukurti tampresnæ visuomeniðkà bendravimo organizacijà. Idealas buvo (ir tebëra), kad bendruomenë visiðkai apèiuopiamai susiurbtø á savo organizacinæ sistemà absoliuèiai visus iðeivijoj esanèius lietuvius. Tai kitas ryðkus skirtumas visuomenës ir bendruomenës sàvokø sampratoje. Etimologinë visuomenës þodþio reikðmë irgi yra visi. Sakydami Èikagos lietuviø visuomenë, mename, kad tai yra Èikagoje gyvenantieji lietuviai. Bet taip tik mename. Ið tikrøjø tai tik maþa, nevienodai maþa ir ne visada visiðkai ta pati maþa dalis tø visø tedalyvauja kalbamosios visuomenës pasireiðkimuose. Dauguma gal nei nenumano, kad ir juos turim galvoj, minëdami tà visuomenæ, o jei kurie ir numano ar bent kada apie tai prisimena, tai vis tiek daþniausia në pirðto nepajudina kaip nors apèiuopiamiau á tos visuomenës reiðkimàsi ásijungti. O bendruomenë, pagal jos ideologø skelbiamà sampratà, yra ar bent turëtø bûti visai kas kita: joje visi lietuviai priklausyti, joje dalyvauti dalyvauti. turëtø bûti ne tik tà þodá tariant menami, bet ir jai priklausyti Apimti plaèiau, o suorganizuoti tampriau – sunkiai vienoj vietoj suderinami uþsimojimai. Tampresnë organizacija paprastai reikalauja atrankos, taigi veda á apimties

257

maþinimà. Bet bendruomenës sumanytojai aiðkino ir tebeaiðkina, kad bendruomenë, jei ir yra organizacija, tai visiðkai ne tokia, kaip kitos... Nes, esà, lietuviø bendruomenei jau priklauso kiekvienas lietuvis. Atseit lietuviø bendruomenë vis dëlto yra tik „lietuvynas”, ið kurio dar tik norima sudaryti organizacijà. Dalykai dar labiau susipainiojo, kai uþsimojimo sumanytojai ir vykdytojai nesugalvojo tai lietuviø bendruomenës – „lietuvyno” organizacijai – savivaldybei atitinkamo pavadinimo, o paliko tà patá vardà, kaip ir neorganizuotai masei, tik raðomà didþiàja B – Bendruomenë. Didþiàja raide raðomoji Bendruomenë ið tikrøjø nëra tas pats, kas maþàja raðomoji bendruomenë. Klausimas, kas sudaro didþiaraidæ Bendruomenæ, ar ið ko ji sudaroma (kas yra teisëti jos nariai), tebëra lig ðiai dienai aiðkiai neiðspræstas, ir todël JAV LB ástatø komisija vieðai klausinëja, kaip á já atsakyti. GRAÞBYLYSTËS NUODËMËJ GIMUSI

Bendruomenës (didþiaraidës) organizavimo sumanytojai, matyt, ið pat pradþiø suvokë, kad nebus lengva visiems lietuviams tà sumanymà „parduoti”. Todël, matyt, sprendë, kad tai gali greièiau pasisekti, kalbant á tautieèiø patriotiná jausmà, negu á tikrovei daugiau dëmesio skiriantá protà. Todël sumanymo skelbimuose ir aiðkinimuose ásivyravo graþbylystë, nustelbusi sàvokojimø tikslumà. Graþbylystës ásibëgëjime bendruomenës sàvoka ið pat pradþiø tapo suplakta su tautos sàvoka. – Á draugijà raðosi nariu, kas nori, tautinei bendruomenei gi priklauso kiekvienas lietuvis, – raðë M. Krupavièius oficioziniame bendruomenës kûrimo idëjos aiðkinime. – Tautinë iðeiviø bendruomenë principiðkai yra tokio pat pobûdþio santalka, kaip ir tauta, – kartojo Juozas Girnius knygoje apie tautà ir tautinæ iðtikimybæ. Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë, – skelbë Vlikas Lietuviø Chartoje. – Priklausymas savo tautinei bendruomenei yra, tiesioginë patriotinë pareiga. Kas ryþtasi laikytis nuoðaliai nuo savo tautinës bendruomenës, tas nusikalsta paèiai tautai, – tæsë Juozas Girnius minëtoj savo knygoj. Ðiø teziø parafrazëmis lig ðiol tebemirga prakalbos, atsiðaukimai ir publicistika bendruomenës reikalais. Ir klausimas, kas yra ar turëtø bûti konkreèioji medþiaga konkreèios Lietuviø Bendruomenës, kaip savivaldybiðkos organizacijos, vis dar neatsakytas, nes atsakymas tebëra neáþiûrimas per spalvingà graþbylystës miglà. Bendruomenë niekad negalëtø bûti organizuotas esmuo (entity), jeigu priklausymas jai bûtø tik toks pat, kaip priklausymas tautai. Nes priklausymas tautai kaip tik nëra sutvarkytas visuotinai pripaþintais ir privalomai galiojanèiais dësniais, ir tauta nëra organizuotas esmuo. Aiðkinimas, kad tautinei (lietuviø) bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, ið tikrøjø nieko neiðaiðkina Lietuviø Bendruomenës organizavimo reikale, nes nëra visuotinai pripaþintø dësniø, kas ir kokiais duomenimis sprendþia kas yra ar kas nëra lietuvis, o taip pat nëra apibrëþimo, kokios yra priklausymo þymës. Chartoje skelbiamas biologinis (rasistinis) dësnis lietuviams nuo nelietuviø atskirti. Mat, tauta esanti prigimtinë (prigimtoji) þmoniø bendruomenë.

258

Atseit, þmogus priklauso tai tautai, kurioje gimæs. Ar bent kurioje jo tëvai, net protëviai gimæ. Taip pasididinam lietuviø tautà, áskaitydami á jà ðimtus tûkstanèiø „sulenkëjusiø, sugudëjusiø, suvokietëjusiø, taip pat ir suamerikonëjusiø lietuviø”, nesiklausdami jø paèiø nuomonës apie tai. Nesiklausiam todël, kad iðmanom, jog jie gali neprisipaþinti ir greièiausia, neprisipaþins esà lietuviai. Bet ten, kur toks prisipaþinimas yra, biologiná (prigimties) dësná bematant pamirðtame. Turim savo tarpe (bent Lietuvoj nemaþa turëjom) sulietuvëjusiø rusø, totoriø, lenkø, vokieèiø, net ið Napoleonmeèio uþsilikusiø prancûzø, tebesivadinanèiø ið protëviø paveldëtomis pavardëmis, kai kuriais atvejais veiduose turinèiø ryðkiø paveldëtiniø protëviø rasiniø bruoþø, ir mielai laikom juos lietuviais: tais atvejais mums gana vien jø prisipaþinimo, vien jø jautimosi lietuviais. Á tautà teoriðkai áskaityti ir vienus ir kitus, tai yra, ir lietuviais prisipaþástanèius prigimtinius kitatauèius ir nutautusius, bet menamai prigimtinius lietuvius, niekas nekliudo, bet ir praktinës reikðmës tas áskaitymas neturi. Todël, kad tauta nëra organizacija. Todël, kad nëra apèiuopiamø dësniø, kaip asmuo priklauso tautai. Galima iðkilmingai skelbti, kad priklauso ir tie, kurie nei neþino, kad priklauso, arba kurie, pagal geneologijà kieno nors priskirti prie lietuviø tautos, net ir ásakmiai ginèija tà priklausymà. Galima sutikti, kad priklauso tie, kurie prisipaþásta „turá lietuviðko kraujo”, bet tik tuo savo priklausymu ir apriboja. Aiðkiau priklauso tie, kurie nevengia ir pabendrauti su kitais lietuviais. Turbût priklauso ir tie, kurie kurá laikà glaudþiai bendravo su kitais lietuviais, bet paskui dël kuriø nors prieþasèiø atsiskyrë. Tiesa, kad „kiekvienas lietuvis priklauso lietuviø tautai”. Tik tas priklausymas yra labai ávairios átampos, ávairuojanèios beveik „tarp begalybës ir nulio”. Ðitokio priklausymo pagrindais sudaryta Bendruomenë bûtø ne kokiems nors uþdaviniams atlikti tinkama organizacija, o tik antras (nereikalingas) pavadinimas tautai, ar iðeivijoje esanèiai tautos daliai. Turbût daugiau atgraso nuo aiðkaus ásijungimo á Bendruomenës organizacijà, negu skatina á jà jungtis, ir átaigojimai, kad priklausymas savo tautinei bendruomenei esàs tiesioginë patriotinë pareiga, o laikymasis nuoðaliai nuo tautinës bendruomenës esàs nusikaltimas paèiai tautai. Atseit, jeigu priklausai (leiskime, sàmoningai ir noriai priklausai) tautai, tai priklausyk ir „tautinei bendruomenei”, pavyzdþiui, JAV Lietuviø Bendruomenei... Gal manyta pareigos (ypaè patriotinës) ir nusikaltimo (tautai) sàvokomis botagiðkai papliauðkinus greièiau suvaryti visus lietuvius (ar bent nuoðirdþiai lietuviais besijauèianèius) á organizuotà Lietuviø Bendruomenæ – tautinæ lietuviø savivaldybæ. Bet, ðtai jau 20 metø, o vis dar koki keturi penktadaliai tebëra nei suvaryti, nei sukviesti. Turëtø atrodyti pasibaisëtina, kad tiek daug esama neatliekanèiø patriotinës pareigos ir nusikalstanèiø tautai... Bet ne taip pasibaisëtina, ásiþiûrëjus, kad átaigojamoji „pareiga” ir „nusikaltimas” yra tik retoriðkos figûros, kad tie þodþiai pavartoti tik perkeltine prasme. Nes juk priklausymas tautai – daþniausia be paties priklausanèiojo iniciatyvos susidaræs faktas, – savaime dar nesukuria pareigos priklausyti kitaip, negu jis jau priklauso, tai yra, nesukuria

259

pareigos tà priklausymà vienokiu ar kitokiu bûdu suaktyvinti. Ið tikrøjø ir paèiai tautai priklausyti vieniems gal yra palaima, pasitenkinimas, gëris, daugeliu atvejø net ir nauda, antriems – pasididþiavimas, bendravimo ar net pasiaukojimo aistra, tretiems – nelabai svarbi ar net ir nemëgiama aplinkybë, bet niekad ne pareiga. Ir nusikalsti tautai, þinoma, galima, padarius jai, kaip asmeniui, kokios nors þalos ar nuoskaudos. Bet nusiðalinimas, pasitraukimas nuo kokios nors tautieèiø organizacijos ar net ið viso nuo tautos (nuo visø tautieèiø) yra kiekvieno asmens tokia pati teisë, kaip ir priklausymas tautai, tad negali bûti nusikaltimas. Teisybë, kiekvienas kolektyvas esti nepatenkintas, gailisi ar pyksta, kai koks kolektyvo narys ima ir pasitraukia. Jeigu jis buvo þadëjæs ar prisiekæs priklausyti kolektyvui, kol bus gyvas, ir jei jo pasitraukimas kolektyvui þymiai nuostolingas, tai kolektyvas já kaltina arba baudþia, jei turi kaip bausti, bet daþnai ir kolektyvas esti kaltas kad nesugebëjo sau reikalingo nario savo tarpe iðlaikyti. Bet tarp asmens ir tautos tokios sutarties nëra. Tad uoliai priklausantieji tautai gali liûdëti, gali pykti, jei kas ið, jø nuomone, turinèiø priklausyti nusiðalina, bet kaltinti galëtø nebent save, kad nepajëgë pakankamai stipriai „pririðti”. Ir iki 1951 metø „milijonas“ lietuviø Jungtinëse Amerikos Valstybëse tampriau ar palaidþiau priklausë lietuviø tautai. Daugybë ne ið pareigos, o ið noro ne tik pasyviai priklausë, bet ir labai veikliai dalyvavo èionykðtëje tautinëje lietuviø, sakysim, visuomenëje. Bet niekas neturëjo autoriteto apkaltinti tà, kuris ilgainiui to noro neteko. Uþsimojimas tautai tebepriklausanèius lietuvius ápareigoti bûtinai priklausyti tam tikru nurodytu bûdu ir skelbimas tokios „pareigos” nevykdymo nusikaltimu tautai yra nepateisinamas akibrokðtas laisviems tautieèiams. Nëra ko stebëtis, kad daug jø kaip tik dël to akibrokðto nusiteikë nepalankiai, vietomis netgi prieðiðkai Bendruomenës idëjos atþvilgiu. Besistengiant átikinti, kad visi lietuviai turi bûti automatiðkai, be jokio atsiklausimo, laikomi Lietuviø Bendruomenës (savivaldybiðkos organizacijos) nariais, buvo pavartota ir kitokiø netinkamø pavyzdþiø. M. Krupavièius, pavyzdþiui, teigë, kad Bendruomenës pavyzdys – Lietuvos valsèius ar parapija. Kaip parapijos narys – kiekvienas krikðtytas krikðèionis, kaip valsèiaus narys – kiekvienas valsèiaus ribose gyvenàs Lietuvos pilietis ... taip PLB narys yra kiekvienas lietuvis. Deja, pagal tokius pavyzdþius „pasaulyje pasklidusiø” Lietuviø Bendruomenæ suorganizuoti ir neámanoma, ir nepriimtina. Nei valsèius, nei parapija nëra savarankiðki esmenys. Jie esti suorganizuoti pagal aukðtesnës galios (valstybës ar baþnyèios) nuostatus, ir savø reikalø patys tvarkyti jie gali tik tiek ir taip, kiek ir kaip jiems leidþia bei paveda ta aukðtesnioji galia. Svetur kuriamai Lietuviø Bendruomenei tokios aukðtesnës galios, vyresnës valdþios nebuvo ir nëra, o jei kas bûtø kësinæsis tokià galià pavartoti, tai nebûtø pajëgæs, nes maþa kam ið „pasklidusiø lietuviø” tai bûtø priimta. Net ir Vlikas, tada M. Krupavièiaus pirmininkaujamas, skatindamas Bendruomenæ organizuoti, nesikësino jos steigti ir valdyti tokiu bûdu, kaip valstybës valdþia valdo valsèius ar vyskupija parapijas. Valsèiaus „nariø” kvalifikacija nustatoma pagal apèiuopiamà materialiná poþymá – gyvenamà vietà. Ið valsèiaus galima pasitraukti, iðsikeliant kitur gyventi. Bet jei

260

ten gyveni, tai neiðvengiamai esi „narys“. Pagal tà pavyzdá, jei esi lietuvis, tai neiðvengiamai tampi kuriamos Bendruomenë narys ir lieki tokiu laikomas iki gyvos galvos, nebent gráþtum Lietuvon, kur ðios Bendruomenës veikimas nenumatytas. Ðitaip iðaiðkinta bendruomenë, turbût, didesná kieká visai sàmoningø lietuviø nuo savæs atbaidë, negu paskatino á jà ásijungti. Dar maþiau patrauklus – ypaè Amerikoj, ðiais laikais! – parapijos pavyzdys: jei krikðtytas, tai ir parapijietis. Net ir Lietuvoj, bent jau ðiame ðimtmetyje, ir ne tik apskritai krikðèioniø, bet ir katalikø parapijose toks grieþtas automatiðkas priklausomybës dësnis jau nebebuvo ámanoma ágyvendinti. Tai kà èia bekalbëti apie tokio dësnio taikymà tautinëje savivaldybëje, svetimuos kraðtuos pasklidus! MINI-TAUTA IR QUASI-VALSTYBË

Neiðsklaidë visø minëtø graþbylystës miglø nei kitas, þymiai áspûdingesnis palyginimas, kur (maþaraidë) kurio nors kraðto lietuviø bendruomenë, aiðku, automatiðkai apimanti visus tame kraðte gyvenanèius lietuvius, laikoma kaip ir tauta, o bendruomenës titulu susirinkimus laikanti ir piramidæ valdybø bei tarybø turinti organizacija laikoma tai nedidukei „tautai” valstybæ atstojanèia institucija. Sako, ásakmiai skiriame bendruomenæ nuo bendruomenës organizacijos, kaip skiriame tautà nuo valstybës, kuri taip pat tëra tautos organizacija. (V. Vaitiekûnas yra ryðkiausias ðios teorijos skelbëjas.) Vieni ðios teorijos – pritarëjai skirtumà tarp bendruomenës (mini-tautos) ir bendruomenës organizacijos (quasi-valstybës) þymi tik skirtingomis – b ir B – raidëmis. Kiti, konkreèiausiai V. Vaitiekûnas, siûlo sugalvoti bendruomenës organizacijai pavadinti skirtingà þodá, nes raidþiø skirtumà tik raðte gali ðiaip taip pastebëti, o gyvoj kalboj jis lieka neapèiuopiamas. Sako, tautos organizacija gi turi savo specialø vardà – valstybë, tai ir bendruomenës organizacija turëtø turëti specialø vardà. Palyginimas bûtø neblogas ir gal dalykus ðiek tiek iðaiðkintø, jeigu nebûtø klaidos paèiame jo pagrinde. O klaida yra ta, kad valstybë nëra tautos organizacija. Valstybë yra tam tikros teritorijos gyventojø valdymo ar valdymosi organizacija. Valstybë gali bûti tam tikros tautos iniciatyva savo tikslams sukurta, ir ji gali bûti laikoma tautine valstybe, jeigu vienos tautybës gyventojai toje valstybëje (jos teritorijoje) savo daugumu, gabumu gudrumu ar brutalumu turi vyraujanèià galià. Bet niekad nebuvo, nëra ir tikriausia niekad nebegalës bûti tokios tautinës valstybës, kuri bûtø iðimtinai tik vienos ir visos tautos organizacija – valstybë. Ji galëtø bûti, jei visa tauta gyventø jos valstybei priklausanèioje teritorijoje, ir ten visiðkai nebûtø ásileidþiama kitatauèiø. Tokio idealo (jei tai idealas) niekur nëra. Nepriklausoma Lietuvos respublika buvo tautinë lietuviø valstybë, bet geras penktadalis jos pilieèiø buvo nelietuviai, kai apie treèdalis (o gal ir pusë?) lietuviø buvo arti ir toli uþ tos valstybës sienø, nepriklausydami tai „tautos organizacijai”. Taigi valstybës pavyzdys taip pat neiðgelbsti iliuzinës teorijos, kad, sakysim, JAV lietuviø bendruomenë yra visi JAV lietuviai.

261

Dr. Pr. Skardþius irgi yra bandæs padëti bendruomenës veikëjams iðbristi ið neaiðkumø, taèiau, deja, ir jam nepavyko. Jis teisingai nurodë, kad þodis bendruomenë yra naujadaras, sudarytas tuo pat bûdu, kaip, pvz., diduomenë, jaunuomenë, maþuomenë, tikruomenë, kariuomenë... Visi toki þodþiai, sakë, yra kolektyvø, santalkø pavadinimai: diduomenë – didþiø, jaunuomenë – jaunø santalka, ir t.t. Aiðkindamas, kuo bendruomenë skiriasi nuo draugijos, dr. Skardþius nurodë, kad draugija yra grupë, sambûris þmoniø, laisvai draugën susijungusiø dël bendrø specifiðkø reikalø ar bendro specifiðko tikslo, o bendruomenë yra tam tikras kolektyvas kaip vienetas, draugën susietas ilgameèiais, istoriniais arba prigimtiniais saitais – kalba, praeitimi, paproèiais, tradicijomis, tikëjimu ir kt. Akivaizdu, kad èia kalbininkas, pabandæs þodþio reikðmæ aiðkinti remdamasis jo darybos analogijomis, pateko ankstesniø bendruomenës ideologø propagandos srovën ir nuplaukë su ja. Bûtent, ir jis bendruomenës þodþiui pripaþino visiðkai tokià pat prasmæ, kokia teikiama ir tautos þodþiui. Bendruomenë iðaiðkinta kaip tautos sinonimas. O juk bendruomenës sumanytojø uþsimojimas buvo tikrai didesnis, negu tik sugalvoti þodá tautai vadinti. Bendruomenës sàvokos turinys turëjo bûti numatytas kaþkaip skirtingas nuo tautos sàvokos turinio. Bendruomenës þodþio darybos analogija irgi neiðaiðkina, kokia reikðmë turëta galvoje ðitaip tà þodá sudarant. Jeigu –uomenë suteikia þodþiui surinktinæ reikðmæ, tai tik þodþio ðaknis tenurodo tuo þodþiu pavadinto rinkinio kvalifikacijas. Tad, pvz., jaunuomenë yra jaunø, kariuomenë – kariø, diduomenë – didikø, varguomenë – vargðø rinkinys. Tad ko rinkinys bûtø bendruomenë? Bendrø atseit bièiuliø, draugø, bendrininkø, santarvininkø? Galbût ið tikrøjø pasàmonëje ir buvo tokia mintis, sudarant bendruomenës þodá. Taip tinka vadinti santalkà þmoniø, kurie kokiu nors sumebendrais, negu timu ar tikslu sutaria glaudþiau susibendrauti, tapti artimesniais bendrais vien tik tautieèiais. Bet tokia samprata niekur nebuvo nei pasakyta, nei paraðyta. (Bendras, kaip daiktavardis, draugo, bièiulio ar bendrininko sinonimas, mûsø bendrinëj kalboj maþai bevartojamus, daugumui net neþinomas.) Imta átikinëti, kad lietuvisø, tai kodël ne visuomenë ? viø bendruomenë yra visø lietuviø santalka. Bet, jeigu visø Dr. Pr. Skardþiaus aiðkinime prabëgom buvo paminëta ir, jo þodþiu tariant, pirmoji bendruomenës þodþio reikðmë, bûtent, ta reikðmë, kuri anglø, prancûzø, vokieèiø ir rusø kalbose pasakoma þodþiais community, communaute, Gemeinschaft, obðèina. Ar tik nebus ta pirmoji reikðmë pripaþintina ir vienintele tikràja to þodþio reikðme? Tiesa, tose kalbose ðiø þodþiø reikðmë nëra visada vienokia, bet bûtiniausieji tos reikðmës poþymiai visur toki, kaip, pvz., Websterio þodyno pagrindiniame sàvokojime: A body of people having common organization or interests. Bendra organizacija arba bent bendri interesai yra bûdingi visiems community variantams. Gyvi community pavyzdþiai rodo, kad dësninga organizacija yra neatskiriamas community poþymis. Bendrø interesø pajutimas esti akstinas susiorganizuoti, bet tik statutiðkai susitvarkæs ar sutvarkytas þmoniø rinkinys tampa community. Kol nëra organizacijos, kol nëra konkreèiø nuostatø, kaip tam tikras þmoniø rinkinys rûpinasi savo bendrais

262

interesais, tvarko savo bendrus reikalus ir tuo tikslu valdosi, tol tie þmonës yra tik þaliava, ið kurios community gali bûti sudaryta. Tauta nëra organizacija. Nei visuomenë, nei organizacija, nes neturi jai visai bendrø nuostatø. Ir iðeivijoje kur nors susimetæ tautieèiai, kiek jie beturëtø bendrø interesø, kol atitinkamai nesusiorganizavæ, nëra community, nëra bendruomenë, o yra, geriausiu atveju, tik þaliava bendruomenei sudaryti. Tad ir teigimas (net ástatuose áraðytas!), kad JAV LB yra visi JAV lietuviai, yra tik ásikalbëjimas ir bandymas ákalbëti to, ko ið tikrøjø nëra. Taip bûtø tik tuo atveju, kai Bendruomenës organizacijai bûtø pasisekæ visus èia gyvenanèius lietuvius átikinti ir patraukti, kad jie visi kiekvienas ásakmiai ásiraðytø á bendruomeninæ organizacijà dalyvauti joje jos ástatø numatytu bûdu. Tuo tarpu JAV (ar kurio kito kraðto) Lietuviø Bendruomenæ sudaro (joje yra) tik ásiraðiusieji ir ástatuose numatytø ásipareigojimø bent minimumà atliekantieji lietuviai. O ásiraðymas yra ásakmus pareiðkimas sutikimo ir net noro bendrai rûpintis ir veikti, kad lietuviuose bûtø stiprios Lietuviø Chartoje minimos lietuvio dorybës ir toki, o ne visi kad lietuviai gerai atliktø Chartoje minimàsias lietuvio pareigas. Tik toki JAV lietuviai tëra pageidaujami ir priimtini JAV Lietuviø Bendruomenëje. Ligi ðiol uþtvarø, kai kuriø lietuviø veikianèiuose ástatuose, kad ir be reikalo, yra áraðyta net uþtvarø neásileidþianèiø á JAV LB. Neásileidþiami kenkëjai – lietuviø tautai ar JAV santvarkai –, ypaè gi Lietuvos nepriklausomybës prieðininkai, pritariantieji sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai... Tai akivaizdus prieðtaravimas teigimui, kad LB sudaro visi lietuviai. Tai aiðkus pripaþinimas, kad ne visø lietuviø interesai tokie patys, taigi ne visi tinka á bendrø interesø pagrindu organizuojamà bendruomenæ. Bet nëra jokio reikalo raðinëti ástatuose, koki lietuviai netinka á ðià lietuviø bendruomenæ. Uþtenka aiðkiai nurodyti, kokia yra ðios bendruomenës paskirtis. Nuo tai paskirèiai prieðingø nereiks gintis: jø ir kvietimais neprisikviesi. Tik apsisprendusieji ásakmiai prisilieti prie tos paskirties atlikimo sudaro ðià bendruomenæ. JAV LB yra visiems JAV lietuviams pasiryþusi tam tikrais poþiûriais patarnauti institucija, bet tam nëra reikalo skelbtis, kad joje yra visi, kuriems ji ryþtasi tarnauti. Visi lietuviai yra tik þaliava bendruomeniðkai organizacijai. Organizacija susidaro tik ið savanoriðkos atrankos. Bendruomenë yra ypatinga organizacija, bet ypatinga savo paskirtimi, gali bûti ypatinga ir savo santvarka, bet þalinga sudarinëti jos ypatingumo áspûdá vaizduojant jà tokià, kokia ji tikrai nëra. Akiraèiai, 1971. Nr.4(28)

Prasidëjo virðûnës brendimo penktasis penkmetis Povilas Þadeikis, 1935–1957 buvæs Lietuvos pasiuntinys Vaðingtone, apie senojoj ir naujojoj mûsø iðeivijoj sudygusias naujas vadovybes, ëmusias vadintis abstrakèiu

263

veiksniø vardu, kartais pamurmëdavo, kad joms reiktø ásitaisyti kepuræ kepuræ. Tik neteko girdët, kad bûtø iðsitaræs, ið ko ir kaip jo manymu, ta kepurë turëtø bûti pasiûta. Veiksniai tai kepurinei minèiai visada bent puse lûpø pritarinëjo, bet nieko nedarë jai ágyvendinti. Atrodë, lyg kiekvienas lûkuriuotø tokio aplinkybiø susiklostymo, kuriame gal kaip tik jis pats savaime iðkils ar liks besëdás aukðèiau uþ visus kitus ir taip taps neginèijamu visø vadø vadu, virðininkø virðininku. Tiesa, Vlikas jau buvo ið namø atsiveþæs vyriausiojo vardà, bet ðiapus Geleþinës tuètuojau atrado Lietuvos diplomatinæ tarnybà, kuri ne tik nenorëjo, bet árodë net ir teisës neturinti bûti pavaldi visuomeninës prigimties komitetui, netgi jei jis ir bûtø iðeivijoje vyriausias ar net vienintelis. Amerikinë Taryba sutiko Vlikà tada tikrai plaèiai iðskëstomis rankomis ir apsiautë já maþdaug motiniðka globa. Pavaldumas tam globotiniui jai në á galvà neatëjo. Arba, jei pavaldumo mintis ir buvo kieno nors iðkelta, tai tarybininkø galvose ji vis tiek negalëjo tilpti. --Vlikas, girdi, „pagimdë Bendruomenæ” 1949-tais. Nesusipratimas. Vlikas „pasaulyje pasklidusiø lietuviø”, t.y., lietuviø iðeiviø bendruomenës negalëjo gimdyt, nes ta bendruomenë apie 50 ar 60 metø vyresnë uþ Vlikà. Ir susiorganizavusi ji buvo jau seniai, gana gyvai, tik ávairiai, margai, policentriðkai. Vlikas pagimdë tik paskatinimà tai bendruomenei organizuotis monocentriðkai, kone monolitiðkai. Metai ið metø monocentrinio bendruomenës organizavimosi þodis palaipsniui ëmë tapti kûnu. Nors ir negreit – tik 1958-tais – vis dëlto susirinko New Yorke jau ir pats PLB seimas. Iðrinko „viso pasaulio” lietuviø bendruomenës valdybà (Toronte), kuri ir buvo „kepurë”, tik ne pirma minëtøjø veiksniø, o iðeivinës lietuviø bendruomenës arba iðeivijos masës naujosios organizacinës sistemos kepurë ar virðûnë. Ði sistema, pavadinta tikriniu Lietuviø Bendruomenës vardu, nëra visa lietuviø bendruomenë, nëra visa ta ávairioji, margoji, policentriðkoji arba daugiausia amorfiðkoji ir visuomeniðkai pasyvioji mûsø iðeivijos masë. Tai yra tik tos masës ar bendruomenës veiklusis ir monocentriðkai organizuotasis branduolys branduolys. Leiskime, gal jis teapima vos keletà nuoðimèiø visos tos pasyvios arba kad ir kiek aktyvios, bet ávairiomis kryptimis pasibarsèiusios masës. O vis tiek, – kito tokio apèiuopiamo ir savo mastu nors ið tolo teprilygstanèio organizuoto branduolio mûsø tarpe nëra nëra. Tad ðis branduolys, visuotinai jau þinomas Lietuviø Bendruomenës vardu, ir yra svarbiausioji visos lietuviø iðeivijos de facto reprezentacija. O tai – jau prieð 20 metø – tûlam ið mûsø sukëlë tam tikrø „nepadoriø” minèiø. Bûtent, tokiø minèiø, anot kuriø, – jeigu veikëjams, taigi ir jø sudarytiems veiksniams bei organizuotiems sambûriams yra lemta kada nors iðsisemti ir sunykti, tai neiðvengs to në Bendruomenës organizacinë sistema, kuriai, taèiau, vis tiek yra didþiausia tikimybë iðsilaikyti uþ visas kitas ilgiau ilgiau. Todël anksèiau ar vëliau turi ateiti metas, kada per 30 metø sau bendros kepurës nepasisiuvusieji mûsø vadinamieji

264

politiniai veiksniai atras, kad jø veiklai tæsti ðiek tiek jëgø ir sàlygø belieka nebent tik po Lietuviø Bendruomenës kepure. Toks veiksniø á kitus puodus persisodinimo metas atslenka ne taip labai greit, kaip tûlas prieð 20 metø buvo spëliojæs, bet penktajame PLB seime to meto artëjimo þymës jau buvo regimos ryðkiau, nei ketvirtajame, ir galimas dalykas, kad penktosios PLB valdybos penkmetyje jau teks intensyviau tokiam persisodinimui rengtis ar, ko gero, já gal net ir pradëti. --PLB seimo proga kalbëtina tik apie Vliko santyká su PLB valdyba virðûne, nes tik ðiø organø funkcijos yra, taip sakant, „globalinës apimties”. (A.L. Taryba yra toj paèioj plokðtumoj su JAV L. Bendruomenës valdyba. Seime buvo prasitarta, kad ir tenai bene esàs uþmaiðytas viltingas blynas, nors dar neþinia, ar tikrai bei kada jis galëtø bûti kepamas.) „Globalinëje” veikloje Vliko ir PLB valdybos galimybës kai kur gal maþdaug ir vienodos, bet daugiau kur PLB turi nepalyginti geresniø galimybiø. Vlikas yra skyræs ágaliotinius ar iðtisas atstovybes ávairiuose kraðtuose, bet toms atstovybëms, regis, beveik nëra pasitaikæ progø kà nors efektyvaus atlikti. O PLB keliolikoj kraðtø turi ne kokias delegacijas, bet iðtisas suorganizuotas tenai gyvenanèiø lietuviø Bendruomenës. Nors PLB valdyba ir neturi galios kraðtø B[endruome]nëms ásakinëti, bet vis tiek jos kreipimaisi ar paskatinimai ten yra respektuojami, kaip ið tiesioginës vyresnybës ateinàs þodis. Australijos B[endruome]në, paskatinta ir PLB valdybos kiek pagelbëta (pats pirmininkas buvo ten nuvykæs ir konkreèiai ásijungæs á akcijà), pasiekë diplomatijos istorijoj ligðiol precedento neturintá laimëjimà – Baltijos valstybiø inkorporacijos pripaþinimo atðaukimà! Pasiekta net tiek, kad ir pripaþinusioji partija tà pripaþinimà ið savo programos iðbraukë, tad Australijoj, regis, jau nebûtø pripaþinimo pavojaus, jeigu net ir anàmet pripaþinusioji partija vël laimëtø rinkimus. Taigi èia Bendruomenë labai gerai atliko normaliai Vlikui priklausantá uþdaviná, – toká kokiam atlikti tik B[endruome]në, o ne Vlikas, tenai turëjo reikiamo pajëgumo. Tokia pati padëtis yra visuose lietuviø gausiau gyvenamuose kraðtuose, kai tenka kreiptis á vietos valdþià kokiu Lietuvos bylos reikalu. Taigi teisingi ir iðmintingi buvo Vliko pirmininko pareiðkimai ðiame PLB seime, kai siûlë bei þadëjo PLB valdybai glaudþiausá Vliko bendradarbiavimà ir praðë PLB valdybos bendradarbiavimo su Vliku. (Tà V. Kamantas naujos valdybos vardu tvirtai priþadëjo.) Buvo, tiesa, apie toká bendradarbiavimà kalbëta ir prieð 20 metø (tada gi PLB pirmininku buvo iðrinktas neseniai buvæs Vliko pirmininkas). Bet ðiandien padëtis kiek kitokia. Australijos atvejis jau bûdingas bûsimo bendradarbiavimo perspektyvai. Ten Bendruomenë atliko uþdaviná be Vliko instrukcijø ir pagalbos (net ir be finansinës). Vlikas be B[endruome]nës turimø pajëgø, tegu ir su ið tos paèios

265

bendruomenës surinktais doleriais, daug kur neturëtø galimybës atlikti net ir maþesniø, kaip Australijoj, uþdaviniø. Naujoji PLB valdyba, regis, visiðkai neturi intencijos uzurpuoti Vliko funkcijas ir iðstumti já á bedarbiø eiles. Bet realybë yra tokia, kad Vliko su PLB bendradarbiavimo turinyje turbût turës bûti ir svarstymai, kaip ðiø abiejø „globaliniø” veiksniø funkcionavimà ne tik mandagiai pavirðutiniðkai derinti, o ir kaip juos tikslingiau organiðkai suugdyti suugdyti. Tam nebûtinai reikia iðsiþadëti Vliko vardo ir nebûtinai reikia atmesti ligðioliniø partijø atstovavimà Vlike (kol ir kiek jø dar yra), bet bûtø bûtina atverti duris á Vliko darbà ir ið kitø ðaltiniø ámanomoms gauti jëgoms, aprobuotoms ar rekomenduotoms PLB valdybos, valdybos kaip visos gyvosios lietuviø iðeivijos veikliojo branduolio rinktos reprezentantës. --To, kas dëjosi Toronte birþelio paskutinæ bei liepos pirmutinæ savaitæ, nebûtø pajëgæs suorganizuoti joks kitas mûsiðkis veiksnys, nei jokia kita, tegu net ir kaþin kaip ambicinga organizacija ar federacija. Tokia ðakota daugiatûkstantinë, jaunimo pertekusi lietuviø tautinës gyvybës manifestacija galëjo ðitaip iðsiskleisti tik Pasaulio Lietuviø Bendruomenës vardu ákvëpta, paskatinta ir suorganizuota. Ir, þinoma, taip sëkmingai visa tai galëjo bûti padaryta tik tos paèios plaèiosios Bendruomenës rëmuose gal net tampriau nei kur kitur susilipdþiusioje Kanados Lietuviø Bendruomenëje, ypaè jos Toronto padalinyje susitelkusiø energingø ir gabiø organizatoriø dëka. Tiesa, galëjai girdët vienà kità ir nusivylusá (o ið Bendruomenës atskalûnø tai net ir piktybiðkai dþiûgaujantá!) þodá apie tà manifestacijà. Girdi, ðitiek darbo, ðitiek vargo, ðitiek iðlaidø, o va, þiûrëk, joki – netgi vietiniai torontiðkiai – laikraðèiai, radijai ir televizijos viso to mûsø pasirodymo nei pastebëjo, nei paminëjo... Þinoma, jei tik pasirodymas kitiems tebûtø buvæs torontiðkës manifestacijos tikslas, tai jà tikrai tektø vertinti, kaip katastrofiðkai nepasisekusià. Pastebëtina, kad mûsø veiksniø ar paskirø veikëjø darbai ir þygiai per daþnai kaip tik ir esti nukreipti beveik vien tik á tà kitiems pasigarsinimo tikslà. Þygiø vertë per daþnai tik tuo ir matuojama, kiek jie paminëti „didþiojoj” popierinëj ar elektroninëj þiniosklaidoj. O gaila, kad tokia naivi, tiesiog tuðtybiðka paþiûra yra ágijusi mumyse tiek populiarumo, visiðkai nebûdama to verta. Lyg nematytumëm, kad þiniogaudos daugiausia gaudo þinias tik apie masiø dëmesá labiausiai traukianèius ávykius bei nuotykius, o tai, deja, paprastai esti kaip tik menkos vertës ar net visiðkai apgailëtinos reikðmës iðtiktys. Tuo tarpu daug ir ne mûsiðkiø labai rimtø, vertingø vietojo gyvenimo faktø lieka „nepastebëti” ar bent vieðai nepaminëti lygtai taip pat, kaip ir tos mûsø Lietuviø Dienos Toronte. (Mûsø sportininkø varþybos, beje, buvo pastebëtos ir ðiek tiek paminëtos.) Antra vertus, tie paminëjimai, jei ir bûtø, kaip beveik niekad nebûna, paskelbti netgi paèiose ryðkiausiose pirmøjø puslapiø vietose, vis tiek jie bûtø tik vienadieniai

266

laimëjimai laimëjimai, kadangi sporadiðkai pasirodanèios þinios ið tolimøjø galulaukiø paprastai paskæsta aktualiosios informacijos sraute ir, rytà kieno akies jei kiek ir uþkliudytos, iki vakaro tampa daugumo pamirðtos. Todël dël Toronto Lietuviø Dienø, ypaè dël Dainø Ðventës nepagarsëjimo „tarp svetimøjø” ne tik nëra ko nusiminti rengëjams, bet dar maþiau tëra ko delnais ið pasitenkinimo trinti rengëjø nedraugams. Nes ðis renginys – „kombinatas”, su sporto ir dainos ðventëmis, kuriose vien aktyviøjø dalyviø kiekvienoj buvo po keliolika ðimtø, net ið trijø kontinentø suskridusiø; su lietuviø mokytojø ir kunigø konferencijomis; su „Vilniaus paviljonu”, su paèia aukðèiausia mûsø organizuotos iðeivijos reprezentacija – PLB seimu, turëjusiu atstovø net ið dvylikos (ar net 14-kos?) ðaliø; ir, pagaliau, su keliolikos tûkstanèiø minia tautieèiø sveèiø stebëtojø – toks renginys buvo visø pirma mums patiems didþiai svarbus, iðkalbingas árodymas, jog toje mûsø nuo Lietuvos smurtiðkai atkirstoje iðeivijoje, èia suaugusioje ir auganèioje jaunojoje jos kartoje tautinë gyvybë dar tokia gaji, kad ji tikrai iðtesës iki ðimtmeèio pabaigos ir, turbût, dar gerokai ilgiau. Toji manifestacija buvo ne tik liudijimas to, kas yra, bet ir akivaizdus mûsø visø, ypaè jaunimo, tautinio gyvybingumo sustiprinimas ateièiai. O tai nepalyginti svarbesnis pasisekimas ir laimëjimas, negu akimirkà tetrunkàs pagarsëjimas „tarp svetimøjø”. --PLB seimas, tegu dalyviø ir þiûrovø skaièiumi toli graþu ne didþiausias Toronto manifestacijos sektorius, vis tiek turëtø bûti laikomas svarbiausiu, – kaip smegenys ir nugarkaulis kûne. O paèiame seime svarbiausias ir atidþiausiai ásiþiûrëtinas momentas paprastai esti naujos valdybos rinkimai. Nes gi PLB valdyba savaime yra, bent turëtø bûti, Bendruomenës krypties rodyklë penkeriø metø ateitin. Vlikas anuomet skatindamas iðeivijà organizuotis Bendruomenës pavidalu gal siekë tik tvarkingo finansiniø ir intelektiniø resursø ðaltinio savo apsiimtai Lietuvos vadavimo akcijai palaikyti. Bet kai PLB piramidës statyba iðkilo iki virðûnës, tai neiðvengiamai susidarë áspûdis, kad ta virðûnë logiðkai galëtø bûti ir visko virðûnë virðûnë, o ne vien tik pinigø ir uþdaviniø vykdytojø telkimo administracinis centras. Jau pirmoji, J. Matulionio (vëliau J. Sungailos) pirmininkaujama PLB valdyba bandë savo autoritetu paveikti kitus veiksnius ir patvarkyti jø tada itin sutrikusius santykius. Misija buvo nedëkinga ir nesëkminga. J. Matulioniui tada buvo vieno kito patarta palikti visus tuos veiksnius dar paðusti savam padaþe, o PLB valdybai tuo tarpu susikaupti paèiai savyje ir augti bei rengtis virðûninëms funkcijoms perimti tiek ir tada, kiek ir kada to bûtinai prireiks. Sunku apèiuopti, ar bei kiek PLB valdybos tam sàmoningai rengësi, bet jos tikrai palaipsniui augo ir brendo: kiek skirtingai J. Baèiûno, vël kiek kitaip S. Barzduko metais. Pastaroji, B. Nainio pirmininkaujama PLB valdyba ëmë ryðkiau pasireikðti virðûniðko pobûdþio vaidmenyje. Ta linkme ji ypaè paaugo ir pabrendo labai þymiai pagyvindama kultûriná bendravimà – nepagalvokit ko nors pikta! – su Lietuviø

267

Bendruomenëmis tø kraðtø, kuriuose lietuvybei gyvuoti sàlygos daugeliu poþiûriø nepalankesnës uþ ðiaurinës Amerikos sàlygas. O Australijoj, kaip minëta, buvo sumegztas su tenykðte Bendruomene ryðys ir svarbios politinës akcijos plotmëj. Uþtat tø kitø kraðtø atstovai seime, sako, praðyte praðë, kad „Nainio valdyba” pasiliktø ir penktajam penkmeèiui. Tik átikinti, kad ir kiti, ypaè èikagiðkiai kandidatai yra pasiryþæ veikti ta paèia linkme, nusiramino ir atidavë uþ juos savo balsus. Penktoji PLB valdyba, iðrinkta, vidutiniðkai imant, 82% seime balsavusiø atstovø dauguma ir sukomplektuota ið ligðiolinës valdybos bei jos rëmëjø laiminamø kandidatø, yra neabejotinas þenklas, kad PLB ir toliau ugdys bei brandins savo virðûnæ toms, dar P. Þadeikio geidautoms „veiksniø kepurës” funkcijoms. Jeigu tai bus daroma taip diplomatiðkai, kaip V. Kamantas vadovavo seimo posëdþiams, tai net ir ðiame penkmetyje jau galima tikëtis reikðmingos paþangos ta linkme. Ar ir visoj sàmoningoj bei pakankamai pasiinformavusioj mûsø visuomenëj bûtø 82% pritarimo tam kursui, tuo tarpu dar abejotina. To kurso prieðininkai, regis ne tiek gausûs, kiek balsingi, labai daug erzelio yra dël to sukëlæ. Bet, jeigu B[endruome]në nesikarðèiuos ir nesiskubins, jai neteks daug ginèytis su prieðginomis: laikas pats, niekieno neraginamas, be atvangos ir net tolydþio greitëjanèiu tempu vis didins ir didins tam kursui pritarëjø ir maþins prieðginø skaièiø. Kai iðtisas kandidatø sàraðas, laiminamas veikianèios valdybos, gauna tokià balsø daugumà, ið ðalies gali kilti klausimas, ar èia kartais nebûta kokio ypatingo spaudimo á balsuojanèius, ar ðiaip kokios rinkimø „reþisûros”. Faktai yra toki, kad èikagiðkis („Kamanto”) sàraðas ne tik seime, o ir prieð seimà turëjo nemaþa opozicijos, – ne tiek stiprios, kiek plaèiai pasibarsèiusios. Pretendentø á valdybà ir pirmininkus buvo minima esanèiø Klivelande, Toronte, Bostone, New Yorke, net Vaðingtone. Tai nebuvo opozicija dël kokiø politiniø ar ideologiniø principø, bet, pavyzdþiui, – atitraukti PLB valdybà toliau nuo èikagiðkio nesantaikos lizdo. Arba – nuo frontininkø vieðpatavimo... Ðis antrasis motyvas, tiesa, greit atkrito, kai èikagiðkëj devyniukëj nebuvo rasta në vieno aiðkaus frontininko (nebent koks uþsimaskavæs slapukas bûtø ásifiltravæs...). Seimo kuluaruose èikagiðkiø kandidatø sàraðas su informacijomis apie juos buvo padalintas atstovams susipaþinti ið anksto ir jau nebebuvo kaitaliojamas. Ið keliolikos kitø kandidatø, po ilgokø derybø nominacijø komisijoje pagaliau buvo sudarytas kitas devyniø kandidatø sàraðas, su R. Kudukiu, JAV LB tarybos pirmininku prieðaky. Èia ðeði kandidatai buvo ið Klivelando ir po vienà ið Toronto, Bostono ir New Yorko. Èikagiðkio sàraðo platintojai ið anksto sakësi turá apie 40 paþadëtø balsø ið 106 ásiregistravusiø atstovø. Taigi sprendimas atrodë dar ne kiðenëj, o kaþkur ore pakibæs. Ásidëmëtini du momentai prieð balsavimà. Kai lentoje buvo suraðyti du, vienas nuo kito balta linija atskirti kandidatø sàraðai (kiekviename po devynis), tai veikianèios valdybos vicepirmininkas pasiûlë kandidatus sumaiðyti ir sutarti, kad bus bal-

268

suojama ne pagal sàraðus, o pasirenkant 9 asmenis ir visø, nepaisant kas kuriame sàraðe buvo pasiûlytas. Tas pasiûlymas ið veikianèios valdybos pusës ið tikrøjø buvo potencialiai palankus „opozicijai”. Ir jis buvo priimtas. Sàraðus skyrusi linija buvo nuðluostyta, liko tik vienas 18-kos kandidatø sàraðas. Bet èia pat du kandidatai ið buvusio „Kudukio” sàraðo susilpnino tariamøjø opozicininkø pozicijas. Bûtent, vienas ið Klivelando pasisakë norás ið viso savo kandidatûrà atsiimti (nebegalëjo, nes jau buvo per vëlu), o kitas ið Toronto pasiaiðkino nebeturás apetito vaþinët á Klivelandà, jei reiktø... Bet abu ðie momentai, vienas nepalankus vieniems, kitas kitiems kandidatams, turbût jau nebeturëjo reikðmës, kadangi per tà laikà jau bûta susidariusios labai aiðkiai apsisprendusios lemiamos daugumos. Balsavo lygiai ðimtas (ðeði, matyt, vietoj balsavæ, iðvyko uþmiestin á didþiàsias pamaldas). Vienas kaþkà supainiojo, tad balsai buvo suskaièiuoti ið 99-niø lapeliø. Kai suskaièiavo, – visi, net ir patys optimistiðkiausi èikagiðkiø kandidatø rëmëjai apstulbo nuo staigmenos. Uþ èikagiðkius kandidatus vidutiniðkai pabalsavo 81 atstovas, o uþ kitus – 18. Santykis ne 1:4, kaip laikraðèiuose raðë, o net l :4,5. Trys èikagiðkiai kandidatai gavo 84 balsus, o maþiausiai gavæs devintasis – 71. Sekantis po jo kandidatas R. Kudukis gavo 26, o paskutinis jo buvusiam sàraðe – 13. Taigi Klivelando ir kitø vietø kandidatø bandymo bûta beviltiðko. Taèiau jø ryþtas vis tiek turëjo labai teigiamos reikðmës: seimo valia, tiesa, pasirodë nebuvusi jø pusëj, bet jø dalyvavimas varþybose sudarë akivaizdø paliudijimà, kad ta valia nebuvo nei padiktuota, nei „sureþisuota”. --Sekmadiená ið ryto ávykusiø PLB valdybos rinkimø duomenys oficialiai seimui buvo praneðti tik pirmadiená po vidudienio. Èia „keistas dalykas atsitiko pakeliui á Forumà”... A. Juodvalkis, vienas ið valdybon iðrinktøjø, pareiðkë savo nusistebëjimà ir net pasipiktinimà, kad tuo tarpu, kai jis apie savo ir kitø iðrinkimà autoritetingà praneðimà iðgirdæs tik dabar, kai iðrinktieji dar neturëjæ progos susirinkti ir pasiskirstyti pareigomis, taigi ir pirmininkà iðsirinkti, Vytautas Kamantas jau vakar, iðkilmingos vakarienës metu, jau buvo vieðai pasveikintas, kaip naujas PLB pirmininkas ir pats jau kalbëjo, kaip pirmininkas. Jam, Juodvalkiui, susidaræs áspûdis, kad èia „sprendimai ateina ið kaþkur aukðèiau”. Tokioje padëtyje esanèioje valdyboje jis dalyvauti negalësiàs ir ið jos atsistatydinàs. Ðis kà tik iðrinktos valdybos nario pareiðkimas seimui ir jo tada itin gausiems sveèiams buvo didesne staigmena net uþ vakar daugelio suþinotà nesitikëtà balsø persvarà valdybos rinkimuose. O Juodvalkiui tariant tà uþuominà apie sprendimà „ið kaþkur aukðèiau”, þaibiðkai blykstelëjo ir klaustukas – o kokia gi bitelë bus patá Juodvalká ákandusi, kad jis taip pasipiktino tuo, anot jo, per ankstyvu ir neva nepagrástu Kamantui pirmininko titulo prisegimu? Argi prieð kelias savaites èikagiðkës devyniukës nebuvo sutarta ar bent savaime suprasta, kad jeigu juos visus ar bent jø

269

daugumà iðrinks, tai PLB pirmininkas bus Kamantas? Ir argi tie devyni kandidatai nebuvo bent provizoriðkai sutaræ, kaip pareigomis pasiskirstys, jei bus iðrinkti? Ir – argi visos televizijos nepaskelbia, kas iðrinktas, pav. Amerikos prezidentu, jau tà patá vakarà po balsavimo, kai balsø skaièiavimas dar nebaigtas, ir kai iðrinkti tik elektoriai, kurie po keliø savaièiø formaliai prezidentà teiðrinks? Ið aukðèiau, ar ið þemiau, ir kieno labui bus ðovusi á galvà mintis suriesti toká formalistiná akibrokðtà Kamantui ir visiems iðrinktiesiems kolegoms? Laimë, Kamantas nebuvo to pareiðkimo uþkluptas ið netyèiø: Juodvalkis jam jau buvo privaèiai savo priekaiðtus iðdëjæs. Në akimirkà nebandydamas iðsisukinëti, Kamantas prisiëmë sau visas bûtas ir nebûtas kaltybes, atsipraðë visus uþ savo pasidavimà entuziazmui, neapdairumà, nekuklumà, ir t.t., ir t.t., ir tiesiog nuþemintai praðë Juodvalká visas nuodëmes jam dovanot ir vardan vienybës pasilikt valdyboj bendrai pasidarbuot. Tà atsipraðinëjimà nutraukë tikriausia to þodþio prasme griausmingas plojimas, kuriam po ilgos minutës aprimstant, gráþo prie mikrofono Juodvalkis ir tarë – nenorás dalykø dramatizuoti, kà sakæs, tai sakæs atvirai ir nuoðirdþiai, bet ðiose aplinkybëse, priimdamas dëmesin Kamanto pareiðkimà, savo atsistatydinimà atðaukiàs. Padavë Kamantui rankà, skersai stalà pasibuèiavo su juo, ir vël viskas paskendo dar griausmingesniame plojime, sutirðtintame bravo ir valio ðûksniais. Viskas graþu, kas graþiai pasibaigia. Tos pasakos moralë, manding, tokia: Ketvirtoji valdyba turëjo pirmininkà, apie kurá buvo kalbama, kad temperamentingas, gal kartais net daugokai; penktoji, matyt, turës amþiumi vyriausá nará, iðsiskiriantá ryðkiu temperamentingumu. Ir gerai. Pipirai taiso skoná ir stiprina áspûdá. Graþià to epizodo pabaigà buvo besugadinàs populiarusis torontiðkis A. Rinkûnas, ið naujo teigdamas, kad Kamantà á bëdà ávëlæs kaþkoks centras, kurio paslaptingas veikimas esàs juntamas ir ðio seimo aplinkoj. Rûsèiai reikalavo, kad pasiaiðkintø Nainys, kokio centro valia jis per anksti paskelbë Kamantà pirmininku ir tuo „suvedþiojo tûkstantinæ minià”... Bet Kamantas neleido Nainiui aiðkintis, sakydamas, kad ne Nainys já, o greièiau jis Nainá suvedþiojæs, kai neiðkentæs ir pasidþiaugæs jau sekmadiená popiet suþinotais balsavimo duomenimis. Gana, sako, mums èia viens kità tardyti, nes kai ásileisim, tai ir galo nebus. Ir èia plojimai buvo smarkûs, – Kamantui, ne Rinkûnui. --Dar vienas drûèiai keistas dalykas prasikiðo paèioj seimo pradþioj, – Vliko pirmininko sveikinime seimui. Pasiûlæs naujai (tada dar nerinktai) PLB valdybai pilnà paramà, bendradarbiavimà ir net rankà rankon, Vliko pirmininkas pabrëþë, kad jis jau keli metai praðàs Alto ir JAV L. Bendruomenës vadovybes apsijungti taip, kad bûtø tokia darna, kaip Kanadoj. Turbût tais þodþiais manyta atkreipti seimo ir visuomenës dëmesá á Vliko pirmininko pozityvias pastangas JAV lietuviø vienybës labui, ir norëta tas pastangas vieðai atþymëti. Bet, atkreipus dëmesá á kelis metus trunkantá praðymà, lig ðiol dar neiðklausytà, tuo paèiu tapo atkreiptas dëmesys ir á tai, kad, gal praðytojo autoritetas JAV

270

lietuviuose, bent minëtose dviejose jø organizacinëse virðûnëse, turbût nelabai aukðtas... Be to, tie Vliko pirmininko þodþiai kelia klausimà, ar jis suvokia, kad siûlymas (ar praðymas) „apsijungti, kaip Kanadoj” èikagiðkei Altai turi daryti áspûdá, kaip jauèiui raudona skara. Juk Kanadoj prieð Bendruomenës organizavimàsi veikusi á èikagiðkæ kiek panaði Taryba, neilgai pasiginèijusi, be jokiø sàlygø savo vykdytas funkcijas paliko rûpintis Bendruomenei, o buvæ tos tarybos veikëjai arba ásijungë á B[endruome]nës veikimà, arba pasitraukë pelnyto poilsio. Èikagiðkë taryba, bent lig ðiol, turbût giliai ásiþeidþia, girdëdama toká pavyzdá siûlomà ir jai pasekti. Bet dar keistesnë keistenybë buvo á tà Vliko pirmininko sveikinimà áterptas ðtai koksai „specialus” praneðimas: – Manæs praðë daktaras Dargis, – sakë Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas – atskilusios Amerikos lietuviø bendruomenës pirmininkas, praneðti jums, gerbiami vadovai Jungtiniø Amerikos Valstybiø Bendruomenës, kad jie nori su jumis pradëti dialogà ir nori galø gale turëti vienà Bendruomenæ Jungtinëse Amerikos Valstybëse. Be abejo, tokiai linksmai þiniai buvo ðiek tiek ir paplota, bet turbût ne maþiau, kaip plojanèiø rankø, buvo ir ið nustebimo pakilusiø antakiø. Visø pirma, Vliko pirmininko lûpomis tokioj vietoj daktaro Dargio titulavimas, kad ir atskilusios, bet visgi Amerikos Lietuviø Bendruomenës pirmininku implikavo pripaþinimà tai atskalai tolygaus statuso su originaliàja JAV L. Bendruomene. Ar Vlikas jau bus nutaræs toká pripaþinimà tai atskalai suteikti, ar tai tik paties dr. Valiûno autokratiðkas pasielgimas? Antra, ar derëjo Vliko pirmininkui prisiimti netgi kurjerio pareigas prie tos atskalos vado? Treèia, jeigu tas dr. Dargio praneðimas buvo kreipiamas á JAV LB vadovybæ, tai kodël jis nesiuntë to praneðimo paðtu ar telegrafu Geèiui staèiai á Philadelphijà, o angaþavo Vliko pirmininkà nuneðti já á keturiolikos Bendruomeniø seimà Toronte? Toks nenatûralus komunikacijos kelias ir bûdas liudija, kad dr. Dargiui greièiausia rûpëjo ne kaþkoks dialogas su JAV L. B[endruome]nës vadovybe, o tik populiarumo pameðkeriojimas platesniuose PLB seimo vandenyse. Nuostabu, beveik neátikëtina, bet faktas, kad jam pavyko pagauti dr. Valiûnà ir uþmauti já ant savo meðkerës vietoj slieko. Bet þuvys nekibo. Visiðkai kitaip, bet irgi nustebino savo sveikinimu A.L. Tarybos pirmininkas dr. K. Bobelis. Pamanykit tik: vos keliolika skaidriai skambanèiø pasveikinimo þodþiø su gerais linkëjimais Bendruomenës seimui nuo Amerikos Lietuviø Tarybos! Be nepatikimai saldlieþuvingø komplimentø, be pamokslavimø ir be priekaiðtø, – nei Bendruomenei, nei jokiems kitiems tamsiems gaivalams. Ðtai kur pavyzdingas pasveikinimas tokioj vietoj ir tokia proga! Kad taip visi sveikintojai iðmoktø, jeigu tø sveikinimø vis dar kur neiðvengiamai reikia! Net ranka kilo akiø prasitrinti: nejaugi tai Bobelis? Taip, tas pats. Gal tai geras þenklas èikagiðkës lietuvijos padangëj? --Kità kartà kiti ir kitur gal kedens kitas seimo kalbas ir mintis. O buvo ten ir nebûtinai Bendruomenës seimui bûdingø dalykø, nors jø turinys gal kaip tik bus buvæs visø svariausias. Sakysim, A. Gurecko su koreferentais (T. Remeikiu ir kt.) pokalbis

271

apie Lietuvos reikalus turbût didþiai pakeltø bet kurios politiniø studijø savaitës arba ir Vliko seimo, ar dar geriau – paèios Vliko tarybos ir valdybos svarstymø ir planavimø lygá. R. Ðilbajorio kalba – svajonë apie Lietuvos kultûros þidiná vakarø pasaulyje bûtø puikiai tikusi ir didþiame kultûros kongrese (kuriø neberengiame), o dar geriau – kokiai ðimtinei kitai tautieèiø, tautiniu poþiûriu dar ne visiðkai uþmigusiø, bet þymiai pinigingesniø uþ tuos, kurie tos kalbos klausësi PLB seime... Ið visø organizacinei rutinai artimesniø seimo dienotvarkës skyriø (pareigûnø ir atstovø praneðimai bei pasipasakojimai, ðvietimo, jaunimo, sporto reikalai), – keistoka ir apgailestautina, bet – labiausiai „beletristiðkas” buvo Bendruomenës finansø telkimo svarstymas. Bent kiek praktiðkesniø planø Bendruomenës finansams stiprinti neiðkilo. Milijoniniai – geleþiniai fondai vis dar linksniuojami, kaip veikiausioji priebëga ir paguoda varguose. Vis ir vis primenama, kad, ðtai jau beveik pusë milijono dividendø (per 15 metø!) laimëta ið didþiojo milijoninio fondo, kurs nominaliai greit jau bûsiàs pusantro milijono. Bet ant pirðtø galø pasistiepus atsargiai apeinamas nepaminëtas klausimas, kokia dalis to milijono ir jo dividendø vertës per tà laikà nurûdijo infliacijos naikinama, ir kiek tos rûdys dar nuës kasmet ateity. Tik þodþiø tame „finansø svarstyme” tai buvo pasakyta tokios begalës, kad apëmë sunkiai beapvaldomas noras, – ach, kad èia ateitø tasai pasakos burtininkas ir uþburtø tuos kalbëtojus taip, kad su kiekvienu iðtartu þodþiu jiems nuo lieþuvio bent po doleriukà kristø! Ið karto naujajai valdybai bûtø susidaræs graþus biudþetas visam penkmeèiui! Keturias dienas trukæs seimavimas neiðvengiamai turëjo bûti apvainikuotas nutarimais, kuriø buvo suraðyta ir, po ne perdaug komplikuotø diskusijø, nubalsuota ilga ilgutëlë virtinë. Mat, pasaulinis seimas, toks aukðèiausias autoritetas negi galëjo palikti neatsakæs visø kam nors á galvà atëjusiø aktualiø klausimø ir net nelabai aktualiø klausimëliø. Daugumas, bet ne visi atsakymai atrodo gana gerai. Ið jø du, bent man, labiausiai ásmigo dëmesin. Vienas – pats ilgiausias ir graþbyliðkiausias, drauge ir maþiausiai prasmingas bei maþiausiai reikalingas „Þodis lietuviams” (ar „þodis tautai?”). Kitas – trumpai, tirðtai ir labai protingai suformuluotas patarimas, kaip laikytis dël „þydø kaltinimø lietuviams”. Seimas pasibaigë ir penktasis PLB penkmetis prasidëjo viltingai. Akiraèiai, 1978 Nr.7(101)

272

POLITINIAI VEIKSNIAI – TARP ILIUZIJØ IR REALYBËS Galva á smëlá Strausø esama ir Chicagoj, ne vien tik Sacharoj... Tokia mintis ateina paskaièius balandþio 8 d. „Draugo” raðiná, pavadintà „Po svarbaus pasitarimo...” Ten pasakojama, kad „Lietuviø tautos vienybës prieðai ir tie, kurie yra Lietuvos suardytø Jie manë to tiksiðlaisvinimo prieðai, dëjo daug pastangø, kad Vlikà visai suardytø. lo pasieksià.” Bet, esà: „Malonu yra praneðti, kad prieðø pastangoms nepavyko. Vlikui pasisekë nugalëti didelæ kliuviniø dalá. Já sudaranèios grupës susitarë veik visais klausimais, dël kuriø net mûsø spaudoje jau buvo „prasidëjæ aðtrûs ginèai”. Paskaièius toká malonø praneðimà, rodos, nieko kito nebeliktø, kaip tik giedoti Aleliuja... Taip ir prisimena nelemto atminimo Liudo Giros garsusis vedamasis, kadaise paskelbtas Lietuvos Krikðèioniø Demokratø Partijos organe, pavadintas „Tauta gali bûti rami...” Deja, visa tai yra arba strausiðkas galvos slëpimas á smëlá arba raminimas, kurio negalima pavadinti visiðkai sàþiningu. Tikroji padëtis nëra nei taip labai tragiðka, nei taip labai þvilganti, kaip „Draugas” nuðvietë. Prieðai, kurie „dëjo pastangø Vlikà iðardyti” yra prasimanytas baubas. Þinoma, yra tokiø – Maskvoje ir jos agentûrose Chicagoje bei Brooklyne, – kurie norëtø Vlikà iðardyti, bet tuo tarpu jø pirðtai taip toli dar nesiekia ir ne ðis pavojus ðiuo metu kelia rûpesèius, suriðtus su Vliko bûsena. Tø rûpesèiø linkmë yra nukreipta ne á Vliko suardymà, bet á iðtraukimà jo ið dabartinio akligatvio, kuriame bebûdamas jis niekad negalës atlikti savo uþdaviniø. Yra sumanymø, kaip bûtø galima ið to akligatvio iðeiti. Ar tie sumanymai yra geri vaistai, tai dar klausimas. Vieni mano, kad pakanka tik átraukti á Vlikà Maþosios Lietuvos Tarybos atstovà ir viskas bus tvarkoj. Kitiems atrodo, jog gana bûtø tik patvirtinti pernai Reutlingene suraðytà susitarimà ir pradëti já vykdyti. Pagaliau pats Vlikas, pripaþinæs, kad taip toliau nebegalima ir reikia kà nors daryti, bet negalëdamas prieiti jokio susitarimo dël pirma paminëtø priemoniø, nutarë bandyti treèià

273

bûdà – atskirti nuo savo prezidiumo Vykdomàjà Tarybà, jà perorganizuoti, sustiprinti, perkelti á Paryþiø... Tikima, kad tai irgi bûtø bûdas pereiti prie gyvesnio praktiðkø uþdaviniø vykdymo ir tai savaime jau sudarytø sàlygas iðbristi ið áklimpimo. Yra nuomoniø, kad visø ðiø priemoniø arba neuþteks, arba jos, aklai laikantis dabartinës Vliko struktûros, gali nepasisekti. Todël yra keliama mintis paþvelgti á gilesnes nesklandumø ðaknis ir pabandyti jas iðrauti. Taèiau ir èia – arba tebetrûksta apèiuopiamo pasiûlymo, kaip tà bûtø galima padaryti, arba nenumatoma galimybës kà nors daryti, kada bent pusë Vliko grupiø jauèiasi esama padëtimi patenkintos ir nesileidþia á jokias kalbas apie gilesnes reformas. To akivaizdoje visos Vlikà sudaranèios grupës yra sutikusios iðbandyti, galgi pasiseks ðio to pasiekti Vykdomosios Tarybos numatytuoju perorganizavimu. Kaip tai sekasi? Pagal malonøjá „Draugo” praneðimà, jau viskas tvarkoj, jau „tauta gali bûti rami”. Esà „Vykdomàjà Tarybà sudaryti yra pavesta prof. J. Kaminskui, kuris, dar ðá mënesá gráþta Europon, kad savo pareigas pradëtø” Prof. Kaminskas ið tikrøjø rengiasi iðvykti á Europà. Taèiau Vykdomoji Taryba dar nesudaryta ir jos sudarymo eiga atrodo turës persikelti á Europà, tuo paèiu persikelti net á geguþës mënesá. Ið to aiðku, kad tuo tarpu nieko neávyko neávyko, kas bûtø pakeitæ Vlike esamà padëtá. Tuo tarpu nëra jokio pagrindo dþiûgauti, kad „Vlikas sustiprëjo”, kaip tai skelbia „Draugas”, lygiai kaip nebûtø pagrindo tvirtinti, kad „Vlikas susilpnëjo”. Vlikas ið tikrøjø kaip buvo taip ir tebëra vieningas dël reikalingumo já iðlaikyti kaip veiksmingà ir autoritetingà Lietuvos iðlaisvinimo veiklos centrà, centrà vaizdingai tariant – kaip tos kovos aukðèiausá simbolá, vëliavà. Tik jis pats, kaip ir lietuviðkoji visuomenë, yra susirûpinæs dël tos vëliavos „koto” sutvirtinimo. Bet tuo reikalu tuo tarpu dar nieko nepavyko padaryti. Vlikas, kaip lig ðiol taip ir toliau, vargais negalais sutaria dël paèiø aktualiausiø veiksmø bei reikalø, nors ir tai sekasi ne lengvai. O tas nelengvumas yra dël dvejopø prieþasèiø: dël iðoriniø sàlygø ir dël Vliko viduje esamo nusistatymø susiskirstymo. Iðorinai sunkumai bûtø lengviau nugalëti, jei sumaþëtø Vliko „vidaus trintis”. Ði tuo tarpu tebëra ta pati, kaip buvusi. --Pasakodamas apie New Yorke ávykusá pasitarimà, „Draugas” stengiasi átikinti visuomenæ, kad èia buvo apsvarstyti jau atlikti veiksmai, jie „uþgirti” ir palaimintas tolimesnis planas. Taèiau kadangi faktiðkai jokiø reikðmingø dalykø neávyko, tai ir „uþgyrimai” yra be objekto. Ið tikrøjø padarytas tik vienas nutarimas ir tas pats platoniðko pobûdþio, bûtent: „pareiðkë pritarimà konsolidacijos pastangoms ir reikalui artimiausiu laiku sukviesti veiksniø konferencijà”. Dar nutarime yra sakoma, kad „Pasitarimas pripaþino reikalà nedelsiant spræsti visus Lietuvos laisvinimui reikðmingus klausimus bei nustatyti tiems sprendimams vykdyti priemonæ, ir ðalinti laisvinimo veiksniø susipratimo ir visuomenës konsolidacijos kliûtis...”

274

Nejaugi galima ásivaizduoti, kad ALT prezidiumas, specialiai atvykæs á New Yorkà ir susitikæs su kitais veikëjais, galëjo nutarti kitaip, pvz., konsolidacijos pastangoms nepritarti nepritarti, su Lietuvos laisvinimui reikðmingø klausimø sprendimu nesiskubinti nesiskubinti, jiems spræsti priemoniø neieðkoti neieðkoti, susipratimo ir konsolidacijos kliûèiø neðalinti neðalinti? Be to, jeigu nutarime kalbama tik apie priemoniø ieðkojimà, tik apie kliûèiø ðalinimà, tai argi jis nesako visai ko kita, negu „Draugo” aiðkinimas? Bûtent, ar nesako, kad priemonës dar nesurastos ir kliûtys nepaðalintos? --Ak, þinoma, atsiras vël koks nors P. Urbonavièius, „Drauge” balandþio 10 d., kuris vël sakys, kad „Clevelande yra vienas savaitraðtis, kuris pasiþymi uþpuldinëjimu”, kuris ims kalbëti apie „lietuviðkos veiklos kurmius”, kurie „knisasi po Lietuvos laisvinimo veiklos pastangomis, jas diskredituodami, niekindami...” Atsiras, kas sakys, jog tokiais atvejais reikia tylëti, nekelti tokiø dalykø vieðumon, neerzinti visuomenës, neapsunkinti ir taip sunkiai vykstanèiø pastangø. Gerbiamieji! Jei jau reikia nekelti vieðumon, tai jau verèiau nekelti ið viso. Pavyzdþiui, jeigu ávyko pasitarimas, kuriame ið tikrøjø nieko nenutarta, geriau jau sutarti arba visai niekam nieko nesakyti, kad toks apsitarimas buvo, arba pasakyti, kad buvo, kad pasiinformuota, priimta dëmesin faktinë padëtis. O nesamø dalykø skelbimas nëra ir nebus „Lietuvos laisvinimo pastangos”. Tai yra tik visuomenës galvos grûdimas á smëlá. Visas Vlikas pats yra prisipaþinæs, jog reikia taisytis. Ir kalbamasis pasitarimas taip pat pripaþino, kad reikia. Taèiau „Draugas” skelbia, kad jau viskas tvarkoj tvarkoj, jau viskas ávyko, jau „dþiaukitës ir linksminkitës...” Ið to galima tik vienà iðvadà daryti, jog kai kam padëtis yra dabar gera ir jokios konsolidacijos nebereikia... --Tarp kita ko – argi „Draugas” mano, jog niekam nekrito á aká, kad dël tokio „nutarimo” reikëjo visam ALT prezidiumui keliauti á New Yorkà? Juk svarbiausias konferencijos organizatorius lankësi Chicagoje su ALT prezidiumu tuo reikalu kalbëjosi. Tas pats prezidiumas jei ir ne visas, neseniai lankësi Washingtone ir ten tuo reikalu taip pat kalbëjosi. Ir argi ðitais atvejais principe nebuvo sutikta, kad tokia konferencija „artimiausiu laiku” suðauktina? Kelis gi kartus toká nutarimà reikia daryti? Dirva, 1952 04 17. Nr.16

Gripas vardu – „Egzilinë vyriausybë” Ðalia paprastojo lengvos formos gripo epidemijos, sugráþo á mûsø maþosios politikos sluoksnius ir kita protarpiais pasikartojanti epidemija – egzilinës vyriausybës sudarinëjimo epidemija. Plinta ið lûpø á lûpas gandai, kad tûlas kongresmanas ar ðiaip koks pareigûnas, kuriø vardai paprastai nutylimi, jau ásakmiai paðnibþda á ausá – „kuriø

275

galø jûs dar laukiate su savo vyriausybës sudarymu”... Spaudoje ið ðios pusës jam pritarë L. Prapuolenis, treèiuoju uþgiedojo G. (ne E.!) Galva... Tai neiðvengiamai sukelia þmonëse susirûpinimo: „Ið tikrøjø, kuriø gi galø mes dar laukiame?”... Epidemija bus paskleidæ estai. Jie pasiskelbë Skandinavijoje jau sudaræ savo egzilinæ vyriausybæ. Tad, kaip gi èia dabar mums atsilikti! Tik visa nelaimë, kad daugelis estø, patys tos kai kuriø savøjø sudarytos vyriausybës, nenori pripaþinti ir net rengiasi sudaryti kità, kurios, greièiausia, nepripaþins pirmieji... Ta aplinkybë kiek numuða mûsiðkës epidemijos temperatûrà, nes neiðvengiamai pakiða protinga mintá, kad dvi egzilinës vyriausybës yra blogiau, negu jokios... Bet ne visi tam vësinimui pasiduoda. Egzilinës vyriausybës sudarymo reikalingumas árodinëjamas tokiais patriotiðkais sumetimais, kad tiesiog nebepatogu net kokius nors abejojimus dël to garsiai pareikðti. O vis dëlto negaliu nuvaikyti abejojimø, ar jau reikia mums egzilinæ vyriausybæ dabar sudaryti, nors, prisipaþinsiu, perspektyva matyti bent uþsieniuose jau veikianèià, kad ir egzilinæ, bet vis dëlto laisvà Lietuvos vyriausybæ atrodo viliojanti... Visø pirma – kas pasikeistø, jei bûtø kaþkas sudaryta ir tuo skambiu vardu pavadinta? Atsakymas á tà klausimà galëtø bûti, greièiausia, toks: vyriausybës autoritetas bûtø didesnis, ji galëtø daugiau padaryti, be to, bûtø iðspræsti visi ginèai dël kompetencijø. Bet ar tikrai taip bûtø? Sakoma, Vlikas nebeturi savo ankstyvesnio autoriteto. Kodël? Esà, todël, kad já ëda vidaus nesusipratimø vëþys, kad jo nariai nesà parinkti pagal sugebëjimus, o tik pagal neturëjimà galimybiø iðvykti ið Europos... Galbût, kad tos prieþastys ðiek tiek ir turëjo átakos Vliko veiklos sutrikimams, bet að bûèiau linkæs manyti, kad ne tai yra svarbiausia Vliko aureolës nublankimo prieþastis. Didþiausia prieþastis, man regis, yra iðorinës aplinkybës, kurios nesudaro progos Vlikui ðiuo metu padaryti kà nors ypatingai svarbaus bei áspûdingo. Ir jeigu mes turëtumëm galimybës surinkti ið tikrøjø „geriausius ið geriausiø” (jei, leiskime, tikrai jau bûtø toks komplektas politiniø veikëjø ryðkiai geresniø, uþ tuos, kurie ðiandien sudaro Vlikà...), ir jei mes juos pavadintumëm paèiu skambiausiu vardu, koká tik galëtumëm iðgalvoti – tos iðorinës aplinkybës nuo to vis vien nepasikeistø (ar jei pasikeistø, tai ne nuo to). Ásivaizduokime, kas atsitiktø su egziline vyriausybe, jei ji sudaryta, palydëta graþiø sveikinimø, linkëjimø bei vilèiø, ilgesná laikà irgi neturëtø progos nieko ypatinga padaryti, kaip ir Vlikas ðiuo metu nelabai teturi... Ogi, praeitø keli ar keliolika mënesiø, ir toji vyriausybës aureolë pasirodytø lygiai tokia pati blanki, kaip ðiandien daugumui atrodo Vliko aureolë... Ir kas toliau? Ðtai dël to ir reikëtø nesiskubinti tokios, bent psichologiniu poþiûriu efektyvios priemonës, kaip vyriausybæ, naudoti per anksti – kad ji neaprûdytø anksèiau, negu bus atëjæs laikas rimtai jàja pasinaudoti!

276

Ið kitos pusës, nereikëtø ir „po þalia gelumbe” tà klausimà kiðti. Ypaè kiekvienas tas, kas sako, kad vyriausybës nereikia sudarinëti tol, kol nëra uþtikrinto nors vienos didþiosios valstybës pripaþinimo, turëtø pagalvoti: o kas, jei kokia didþioji valstybë vienà graþià dienà ima ir pasako (aiðkiai, o ne kam nors á ausá) – darykit! Argi neprasidëtø pakrikæs bëgiojimas ir ginèai, nuo ko ir kaip pradëti? Apie tà patá turëtø pagalvoti ir kiekvienas tas, kas jau ðiandien siûlo tai daryti. Daryti, daryti, bet ið kurio galo? Tik L. Prapuolenis siûlo tà iðkabà paprasèiausiai uþdëti ant Vliko... Bet juk etiketës pakeitimu vyno nepakeisi! Tad ðioje padëtyje visø pirma yra vienas neatidëliotinas reikalas: apsvarstyti ir sutarti procedûrà procedûrà, rodanèià, kas ir kokiu bûdu sudarys vyriausybæ tada, kai ji bus tikrai reikalinga. Reikia turëti jau uþsuktà mechanizmà, kuris, laikui atëjus paleistas, tà klausimà iðspræstø greit ir taip, kad nesusidarytø ið karto dvi ar kelios konkuruojanèios vyriausybës. Dirva, 1953 02 26. Nr.9

Keliais ar takeliais? „Nepamesk kelio dël takelio“ – iðmintinga patarlë, kurià ðiandien, atrodo, reikia gana pabrëþtinai kartoti Amerikoje besilankantiems Vliko vadams ir Reutlingene pasilikusiems jø pavaduotojams. Vlikà sudaranèiø grupiø vadovybiø pasitarimuose pastaruoju laiku buvo perþiûrëtas Vliko uþdaviniø sàraðas ir jis ið naujo suformuluotas, iðryðkinant dalykus, á kuriuos Vlikui ðiuo metu labiausia reiktø kreipti dëmesá. Kad ir ne smulkmeniðkai, bet gana plaèiai yra suþymëti dalykai, sudarantieji Lietuvos laisvinimo akcijos turiná. Yra pabrëþta Vlikà sudaranèiø grupiø nuomonë, anot kurios Vlikas turi bûti tos akcijos vadovas ir jos reikalø vyriausias sprendëjas. Tai yra tikslinga paþiûra, nes bûtø negerai, jei tuos paèius klausimus ávairûs centrai ávairiai spræstø ir ávairiais nusistatymais vadovautøsi akcijoje. Taèiau tø paèiø grupiø vadovybës pripaþino, kad Vliko vadovaujamoji akcija remiasi tautos reprezentavimu ir kad á ðios akcijos sàvokà neáeina Lietuvos valstybës reprezentavimas, kuris vykdomas Lietuvos diplomatiniø institucijø. Á Vliko uþdavisiekimas, kad tautos ir valstybës nius áraðytas ne valstybës reprezentavimas, o tik siekimas suderintas. Taigi, paèios Vlikà sudaranèios reprezentavimas kiekvienu atveju bûtø suderintas grupës nurodë Vlikui, kad valstybës reprezentavimo reikaluose Vlikas nëra sprendëjas, kad jis tik siekia savo akcijos derinimo su diplomatiniø institucijø vykdomu valstybës reprezentavimu. Tokia instrukcija Vlikui, þinoma, nenustato, kad Vlikas savo sprendimuose bûtinai turi tik bejëgiðkai sekti diplomatiniø institucijø veiksmus bei nusistatymus ir prie jø savo akcija tederinti. Gali bûti ir kitaip. Jis yra instruktuojamas siekti tø

277

abiejø srièiø harmonijos, o tai reiðkia, jog Vlikas kartais turi siekti, kad kaip tik valstybës reprezentavimo srityje bûtø irgi atsiþvelgiama Vliko akcijoje priimtø nusistatymø. Bet yra visiðkai aiðku, kad Vlikà sudaranèiø grupiø vadovybës nenumato galimumo esamose aplinkybëse paskelbti Vlikà vyriausiu sprendëju ir valstybës reprezentavimo reikaluose, ir jos nurodë Vlikui tik kelià, kuriuo jis turi eiti, pasitikëdamos, kad tas kelias savaime nesusikirs su valstybës diplomatiniø institucijø savoj srity daromais sprendimais; arba kad visa tai geros valios pagrindu galës bûti suderinta. O jei to ir negalëtø bûti pasiekta, tai vis tiek nëra numatyta, kad Vlikas turëtø pats imtis valstybës reprezentavimo veiksmø. Paþymëtina, kad ir be valstybës reprezentavimo veiksmø Vliko uþdaviniø sàraðas yra toks platus, toks didelis, jog valstybës reprezentavimo reikalai, jei ir bûtø á já átraukti, sudarytø tik labai maþà reikalø visumos dalelæ. Kitaip sakant, Vlikui yra nurodytas platus kelias, kurá uþpildyti Vlikui reikia nemaþo jëgø átempimo ir paèios jëgø mobilizacijos ið visuomenës tarpo. Taèiau pastarøjø dienø reiðkiniai dar kartà rodo, kad Vliko vadai ir jø pavaduotojai kaþkodël yra nukreipæ savo dëmesá kaip tik labiausia ne á tà platøjá kelià, o á tà ne jiems skirtà takelá, ir daro viskà, kad ko tvirèiau pastatytø savo kojà kaip tik tame takelyje. Platusis kelias tampa pametamas... Vliko vadai tvirtina, kad Lietuvos laisvinimo akcijai yra be galo svarbu atstatyti ávykiø eigoje suspenduotàsias Lietuvos diplomatines institucijas bei steigti naujø, kur tai ámanoma. Pagrindinis taikinys ðiuo metu yra Bonna, antros eilës taikiniai – Madridas ir Lisabona (kur net nepriklausomos Lietuvos laikais nei pasiuntinybiø nei konsulatø nelaikëme). Kadangi, esà, ið diplomatiniø institucijø pusës nieko nepadaryta toms „tuðtumoms“ uþpildyti, tai Vlikas turás tai padaryti. AR BONNOJ „TUÐTUMA“?

Èia, ir yra klausimas, ið kurio vienokio ar kitokio atsakymo kyla nesusipratimai. Þinoma, formalios pasiuntinybës Bonnoj nëra. Nëra ne dëlto, kad mûsø diplomatinës institucijos tuo bûtø nesirûpinusios, bet kad Vokietijos vyriausybë dël politiniø sumetimø tuo tarpu nesutinka priimti normalios pasiuntinybës. Todël savo laiku jau prieð eilæ metø, min. Lozoraitis yra sudaræs „modus vivendi“ Lietuvos Respublikos atstovavimui santykiuose su Vokietijos vyriausybe tvarkyti. Vliko vadai ir kai kurie jø pavaduotojai taèiau teigia, kad nieko nëra. (Savo laiku teigë ir Vokietijos vyriausybës organus átikinëjo, kad, jei ir yra koks reprezentavimas, tai jis netinkamas, neteisëtas ar panaðiai.) Pereitais metais Vliko vadai pagaliau sutiko, kad tas reprezentavimas bûtø tvarkomas diplomatiniø institucijø vardu formaliai, bet siûlë,kad bent dël atstovo asmens Liet. Dipl. Ðefas susitartø su Vliko Pirmininku Min. Lozoraitis su tuo nesutiko. Yra atskiras klausimas, ar gerai, kad nesutiko, ar negerai. Á já atsakyti bûtø galima tik turint prieð akis visus motyvus, kalbanèius uþ ar prieð toká nusistatymà. Yra

278

suprantama, kad Vliko vadams ligi tol buvæs „modus vivendi“ galëjo atrodyti nepatenkinamas ir buvo pageidaujama naudotis proga sudaryti ðiek tiek akivaizdesná atstovavimà Bonnoje, negu jis ligi tol buvo (arba nebuvo, tariant kai kuriø Vliko veikëjø þodþiais). Kadangi Vlikas veikia irgi Vokietijos teritorijoje, tai suprantamas Vliko susirûpinimas ir dël asmens, kurio þinioje bûtø Lietuvos valstybës reprezentavimas prie Vokietijos vyriausybës. Taèiau ið paèios Vokietijos vyriausybës sluoksniø Vlikui buvo aiðkiai pabrëþta, kad ji tuo tarpu negali priimti pilnateisio Lietuvos valstybës atstovo, bet sutinka santykiauti su Lietuvos pilieèiø (Vokietijoj tegyvenanèiø, ne visø Lietuvos pilieèiø) ryðininku. Tai bûtø visai kas kita. Nuosekliai galvojant, toks ryðininkas tegali bûti Vokietijoj gyvenanèiø Lietuvos pilieèiø organizacijos skirtas atstovas. Nei Lietuvos Diplomatijos ðefui, nei Vlikui nederëtø degraduotis tik tokio reprezentanto skyrimu. Ið kitos pusës, nenormaliose aplinkybëse, ir tokio ryðininko vaidmenyje gali bûti daugiau reikðmës, negu paprasto vietoje gyvenanèiø Lietuvos pilieèiø vardu veikianèio ryðininko. Gal bût, gali bûti toks „modus vivendi“, kad tas ryðininkas neoficialiai turëtø galimybës ir tam tikras valstybës reprezentacijos funkcijas atlikti. Liet. Dipl. Ðefas neseniai praneðë Vlikui, kad ligðiolinis kontaktavimo bûdas su Vokietijos vyriausybe yrà pavykæs pakeisti ir kad tam reikalui jis paskyrë dr. Gerutá. Esamomis þiniomis, dr. Gerutis ðias pareigas, tokiose ribose, kokios yra galimos, turi pradëti eiti nuo geguþës mënesio pabaigos. Taigi jokios „tuðtumos“ ðiuo atþvilgiu, kiek tai lieèia Lietuvos valstybës reprezentavimà Vokietijos vyriausybës akyse, ligi ðiol nebuvo. Jei Vlikas nebuvo patenkintas, kad ligi ðiol tas santykiavimas vyko per patá min. Lozoraitá, tai dabar padëtis pasikeitë Vliko pageidaujama linkme. Dr. Geruèio asmuo, kaip Vliko vadai pasisako, visiðkai priimtinas. Taigi tas reikalas galëjo bûti paliktas ramybëje. Taèiau jo nepaliko ramybëje Vliko Uþsieniø Reikalø Tarnybos valdytojas Dr. P. Karvelis (dabar pavaduojàs Vliko pirmininkà). Jis átikino Vliko daugumà, kad: 1. „Bonnos vyriausybë apie dr. Geruèio paskyrimà nieko neþino. 2. „Bonnos vyriausybë já, dr. Karvelá, dr. Z. Ivinskio ápëdiná, jau seniai laikanti lietuviø atstovu, ir ko trûksta, tai tik formalaus ágaliojimo raðto ið Vliko“. Tokiu átikinimu dr. Karvelis iðgavo Vliko nutarimà skirti já á „tuðèià“ vietà Bonnoj. Koks Vliko nutarimas buvo tuo reikalu, smulkiai neþinoma, nes protokolo teksto èia niekas neturi. Tik patirta, kad Vliko pirmininkas pasiraðë ágaliojimà, kuriame dr. Karvelá paskyrë ne tik Vliko ágaliotiniu ryðiams su Bonnos vyriausybe, bet ir pridëjo sakiná, specialiai pabrëþiantá, kad tuo ágaliojimu dr. Karvelis ágalinamas atRespublikai.. Ar toká prieraðà padaryti Vliko Pirmininkas ið tiesø stovauti Lietuvos Respublikai buvo Vliko ágaliotas? Tai nepatikrinta. Pats Pirmininkas, lygiai kaip ir VT Pirmininkas, teigia, kad „buvo, þinoma, buvo“... Jei buvo, tai Vlikas bus prasilenkæs su Vlikà sudaranèiø grupiø priimtàja paþiûra. Jei nebuvo, tai Vlike turëtø kilti klausimas dël Vliko pasitikëjimo Pirmininku Pirmininku.

279

Pirmininkams iðvykus, dr. Karvelis, atrodo, su gautu ágaliojimu veikë greit. Jis jau paskelbë, kad jo ágaliojimas priimtas, kad jis gali steigti biurà paèioje Bonnoje ir ten pradëti konsularines funkcijas. Tokiu bûdu iðeitø, kad dr. Karveliui pavyko iðgauti þymiai didesnës teises, negu Latvijos bei Estijos reprezentantams prie tos paèios vyriausybës, ir þymiai didesnes, negu tos vyriausybës pareigûnai paèiam Karveliui anksèiau yra teikæ vilties (ir didesnes, negu lig ðiol naudojasi tuose santykiuose min. Lozoraitis arba perimtø dr. Gerutis). Tik tuo tarpu, sako, dr. Karvelis dar neturás jokio raðtelio ið Bonnos... Visos tos informacijos yra paremtos vien tik paties dr. Karvelio teigimais, panaðiai, kaip ir informacijos apie vietos „tuðtumà“ Bonnoj... Ðtai dël ko priimam tas sensacingas þinias su rezervu. Tuo tarpu dr. Karvelis, sako, jau iðsiuntinëjæs visai eilei Lietuvos diplomatiniø pareigûnø raðtus, kuriuose prisistato jiems kaip naujas kolega. Jau ir spaudoje þinios apie jo paskyrimà ir priëmimà pasirodë. Rezultatai – Vlikà sudaranèiø grupiø susirinkimas rinkimas, ávykæs dalyvaujant Vliko ir VT Pirmininkams, irgi pametë kelià, o nuëjo á tà Bonnos takelá takelá: visà, dienà sugaiðo diskusijoms, gerai ar negerai padaryta, kas ið to gali iðeiti ir t.t. Ilgai trukusiame susirinkime nespëta padaryti nei vieno nutarimo tarimo, nespëta net rimèiau ir pakalbëti apie tà kelià, kuriuo Vlikui yra bûtina eiti. Ach, koks tai svarbus ir ádomus takelis, ta „ambasada“ Bonnoj! Dirva, 1954 05 27. Nr.21

Iðtiesta ranka Prieð trejetà savaièiø buvo paskelbtas lyg ir Vliko praneðimas ar pareiðkimas, kurio pagrindinë mintis buvo – Vlikas tiesia rankà Diplomatinei Tarnybai tikslu susitarti ir tikisi, kad toji ranka neliks pakibusi ore. Tuo tarpu jokios reakcijos ið niekur negirdëti. Ar tik nebus ta iðtiestoji ranka tikrai bepasiliekanti pakibusi? Toki „taikos ir koegzistencijos“ pasiûlymai seniau buvo áprasta taip vertinti, kad tas, kuris pirmasis pasiûlymà iðkelia, laikomas geros valios rodytoju, o, kas pasiûlymo nepriima, savaime visø akyse lieka kaltas. Tik pastaraisiais laikais toji taisyklë yra netekusi savo neabejotinos galios, kai pasaulis susidûrë su pavyzdþiais maskviniø taikos ofenzyvø, kuriø, deja, negalima laikyti nuoðirdþiomis... Todël ir ðiuo atveju, atrodo, niekas dar nesiskubina automatiðkai daryti iðvadà, kà nors apkaltinanèià nesukalbamumu. Prieð tokià iðvadà darant, svarstomas klausimas, kà gi ið tikrøjø reiðkia toji iðtiesta ranka. Bûtent, kas jà tiesia? Kam, kaip ir su kokiu pasiûlymu tiesia? Ir aiðkaus atsakymo á tuos klausimus tuo tarpu kaip ir nerandama. Tø rankos tiesimø istorija jau nebe trumpa. Jau prieð deðimtá metø Vliko kûrëjai pirmutinëje savo vieðoje deklaracijoje ásipareigojo glaudþiai bendradarbiauti su Lietuvos diplomatinëmis institucijomis. Atsikurdamas svetimame kraðte Vlikas, be abejo,

280

tà ásipareigojimà paveldëjo. Ir jis buvo vykdomas. Tiesa, daugiau vienaðaliðkai. Vlikas raðë pareiðkimus, memorandumus ávairioms tarptautinëms institucijoms, ir diplomatinës institucijos daug kartø atliko tarpininko vaidmená tuos memorandumus áteikiant atitinkamiems adresatams. Be tos diplomatiniø institucijø pagalbos daugelá dalykø Vlikui bûtø buvæ daug sunkiau ar net ir neámanoma atlikti. Bet tuo paèiu metu ið Vliko pusës prasidëjo ir kitoki „bendradarbiavimo” reiðkiniai. Visø pirma, atsirado paklusnumo reikalavimas. Buvo sukurtos komisijos, kurios ilgai posëdþiavo ir raðë rezoliucijas, árodinëjanèias Lietuvos Diplomatijos ðefo institucijos niekinumà. Vlikas ásteigë savo institucijà, pretenduojanèià á Lietuvos uþsieniø reikalø ministerijos funkcijas, pavadintà Uþsieniø Reikalø Tarnybà. Tos tarnybos vadovai, net kai kuriose svetimø valstybiø ástaigose ëmësi árodinëti Lietuvos Diplomatijos ðefo institucijos neteisëtumà ir vien tik savo tariamà teisëtumà kalbëti Lietuvos vardu. Paskui vyko derybos, kurios pagaliau priëjo iki ultimatumo, lieèianèio diplomatiniø atstovø skyrimà. Vëliausias þinomas Vliko nutarimas ðiuo reikalu yra toks: arba Lietuvos Diplomatijos ðefas iki tokios ir tokios dienos sutinka laikytis Vliko nutartos tvarkos, arba Vlikas atstovø skyrimo srityje veikia vienas. Tas nutarimas ligi ðiol nëra atðauktas. Prieðingai, ðiø metø pradþioje jis buvo uþsimotas labai energingai vykdyti. Tik kai dr. Karvelio, Vliko Uþsieniø Reikalø Tarnybos valdytojo, þodis apie Lietuvos konsulariniø funkcijø vykdymà Vokietijoje netapo kûnu, atsirado tas praneðimas apie vël iðtiestà rankà... Tad kas gi tiesia tà rankà? Atrodo, kad ðiose aplinkybëse prieð rankà iðtiesiant, reiktø atðaukti ultimatyvus nutarimus. Bet Vlike tas klausimas nebuvo net pasiûlytas svarstyti. Tikriau sakant, pasiûlytas buvo, bet lemianti dauguma nesiteikë net dëmesio atkreipti á toká siûlymà. Taigi Vliko nutarimas tebegalioja: arba Diplomatinë Tarnyba elgsis kaip mes pasakëme, arba mes su ja nesiskaitome. Papildomai ðià vasarà dar buvo nutarta ágalioti Vykdomàjà Tarybà imti þygiø „Lietuvos atstovavimo Vokietijoje klausimui sutvarkyti”. Bet nutarimo bendradarbiavimà su Diplomatine Tarnyba imti tvarkyti kokiais kitais pagrindais, negu pastaruoju laiku tai buvo daroma, nëra padaryta. Tai klausimas – kieno gi vardu, kieno autoritetu ta ranka tiesiama? Klausimas svarbus, nes nuo to kaip tik visø pirma ir pareina iðvada, ar toji ranka priimtina, ar yra pagrindo á jà dëmesá kreipti. Toliau – ar tas rankos iðtiesimas nukreiptas á kà nors konkreèiai, ar tik ðiaip sau vieðai paskelbtas, kaip koks varþytiniø pasiûlymas. Negirdëti, kad Vliko kuri institucija bûtø kreipusis á Diplomatinës Tarnybos institucijas tiesiogiai su kokiu nauju konkreèiu pasiûlymu. O jei tai tik vieðas paskelbimas, tai ar jis nëra vien propagandinës reikðmës, panaðiai kaip garsieji „taikos ir koegzistencijos” pasiûlymai, ne kartà daryti prieð þurnalistus? Tokius pasiûlymus, vadovaudamies turimu patyrimu, ið ðalies beþiûrëdami, mes ápratome vertinti ne kaip rimtai iðtiestà rankà, o tik kaip vieðumoj pakabintà pirðtinæ, kurià gali imti, kas naiviai patikës joje esant ir pasitikëjimo vertà rankà. Bet tokios pirðtinës daþnai kaip tik lieka kyboti ore ir niekas tuo jau nebesistebi...

281

Svarbiausia, kad pastarajam Vliko neva rankos iðtiesime nematyti nei aiðkiai pasakytos iðtiesimo intencijos, nei turinio, kuris iðtiestoje rankoje turi bûti. Tad kiekvienas, kas ið ðalies stebi tà vadinamàjá rankos iðtiesimà, neiðvengiamai turi pagalvoti: kà gi að daryèiau, jei toji ranka á mane taip bûtø iðtiesta? Imèiau jà, ar ne? Ar tai nuoðirdaus partnerio ranka, ar tik gudruolio, siekianèio mano rankà suèiupti ir ta proga nusukti? Turint galvoje, kad vadinamasis rankos iðtiesimas atsirado tik po to, kai ið pirma minëto ultimatumo vykdymo nieko konkretaus neiðëjo, nenuostabu, kad ligi ðiol á tà „rankos iðtiesimà” negirdëti reakcijos. Dirva, 1954 11 18. Nr.46

Pirmininkø konsolidacija Kaip toj komedijoj apie Pûkio pinigus: þiûri senis Pûkis pro langà ir laukia paþadëto raudono þiburëlio – þenklo seniui á „naujà gyvenimà” leistis, be vis – „jokio raudonio þiburio!” Ir mûsø visuomenë, bent toji dalis, kuriai dar nepabodo domëtis mûsiðke „aukðtàja” politika, laukia laukia prieð trejus metus iðkilmingai paþadëto konsolidacijos aplink Vliko vëliavà, ir vis – jokios konsolidacijos ... Kai Vlikas kadai smarkiai smarkiai prabilo apie konsolidacijà, atrodë, kad bus siekiama tikrai visà uþsieniuose organizuotàjà, Lietuvos nepriklausomybës siekimui pritarianèià visuomenæ taip sujungti Vliko „pastogëj”, kad jokiu bûdu niekas nebeliktø „uþ durø”. Bet ðtai, per tuos trejus metus kas gi pasikeitë? Iðsijungë ið Vliko Lietuviø Fronto grupë, ásijungë maþlietuviø, ir tuo visa konsolidacija pasibaigë. Tiesa, Vliko „tëvai”, atseit, Vlikà sudaranèiøjø grupiø centrai dar ir ðiais metais pakartojo deklaracijà, kad Vlikas turi siekti visuomenës konsolidacijos. Bet kaip siekia? Ðtai koks atsakymas. Vilnieèiø Sàjunga oficialiai padavë pareiðkimà norinti dalyvauti Vlike. Jau prieð gerus tris ketvirèius metø. Tautininkø ir laisvës kovotojø atstovams reikalaujant, klausimas buvo átrauktas á „tëvø” pasitarimø dienotvarkæ. Dviejuose pasitarimuose tas reikalas jau buvo dienotvarkëj, bet vis atsirado... svarbesniø reikalø: tam valanda, tam trys, tam penkios, o „tam maþuèiukui ir nebeteko”. Jei ðiandien ávyktø „tëvø” susirinkimas, tas klausimas turëtø bûti pirmasis dienotvarkës punktas, bet greièiausia jis negalëtø bûti svarstomas, kadangi... pareiðkimo originalas tebegulás kaþkur pas Vliko pirmininkà (jei ið viso jis ten dar yra) ir nëra kas drástø tà pareiðkimà ið jo gauti bei padëti ant Vlikà sudaranèiøjø grupiø pasitarimo stalo. Tà klausimà áraðant á dienotvarkæ, paskirø grupiø atstovai jau kiek ir prasitarë savo nuomonæ naujø ar Vlike buvusiø grupiø ájungimo reikalu. Tik dvi grupës siûlë,

282

kad, jeigu Vlikas deklaruoja konsolidacijos siekimà, tai turëtø atverti duris ir kviesti visas atitinkamai kvalifikuotas grupes ateiti, ásijungti. Dvi ar daugiau pasisakë – ne, Vlikas negali „þemintis”: jei kas nori, tegu praðosi, svarstysime – jei 4/5 mûsø pritars, tegu áeina. Dar kiti tylëjo, nevieðai prasitardami, kad jie gal ir nieko prieð neturëtø, bet palauksià, paþiûrësià, kurlink nuotaikos krypsta... Vadinasi, jei matysis, kad susidaro palanki dauguma, tai parems, jei ne, tai neis prieð vëjà... Kaþkas toká nusistatymà pavadino pilotiðku rankø nusiplovimu. Dël tø vilnieèiø sàjungos atvirai niekas nenori prieð pasisakyti, bet vis abejojimus kelia, panaðius, kaip ir dël maþlietuviø: girdi, èia tai jau bûtø aiðkus teritorinis principas ir t.t., ir t.t. Gerai J. Cicënas sako: o kodël gi pas lenkus „Zjednoczenie Polakow Ziem Wschodnich” turi vietà lenkø politiniuose centruose, kodël ten „teritorinis principas” ne tik nëra kliûtis, bet greièiau paskatinimas ðitokio pobûdþio junginá átraukti? O yra dar ir kitas kandidatas. Jei Vliko Pirmininkas nesuklydo, jau du ar daugiau pareiðkimø padavæs. Ir tie pareiðkimai lig ðiol neiðvydo to stalo, ant kurio jie turëtø bûti padëti. Jie, berods, net senesni, kaip vilnieèiø. Tai Lietuvos Atgimimo Sàjûdþio. Tie pareiðkimai ið Vliko raðtinës neiðeina, bet uþtat ið tos raðtinës neseniai pasklido spaudoje antra, kiek perredaguota tûlo, ið Gestapo archyvø sukompiliuoto, pamfleto laida. Kaþkas kadaise praðæs ið Gestapo pinigø Smetonos Lietuvoj nuversti. Gestapas nedavë tiek, kad nuverstø, bet lyg ir davæs, kad galëtø bent kiek patriukðmauti. Tai ðtai dabar atsirado tos valdþios „uþtarëjai”: tà nusikaltimà prieð Lietuvos valdþià prikergë vieniems faktiðkai nieko bendra su anuo nusidëjimu neturëjusiems – juos iðmetë ið Vliko, dabar tà paèià nuodëmæ kergia ápëdinystës keliu kitiems, kad bûtø prieþastis neásileisti... Tai vadinasi konsolidacija. Kas ið tikrøjø pinigø ið Gestapo praðë, to niekas tikrai neþino. Net ir pamfletø autoriai to nemoka pasakyti. Tik viena galima numanyti, kad tai bûta tais laikais, kai prasidëjusiø sukrëtimø aplinkoj Klaipëdoje susidarë vadinamasis „Bendras þygis”. Kad kaþkas ið tø „þygininkø” turëjo skelbiamuose Gestapo raðtuose minimus kontaktus, tø raðtø turinys gana aiðkiai rodo. Kas – neþinia. Ar kiti „þygininkai” apie tuos kontaktus þinojo – irgi sunku pasakyti. Bet, jeigu jau kokià organizacijà bûtø galima su tuo dalyku kaip nors suriðti, tai, atrodo, tik tà „þygá”. O kas buvo tame þygyje? Ar þinomas bent vienas ið grupës, kuri buvo tuo paèiu pagrindu iðstumta ið Vliko? Ar þinomas bent Vienas ið LAS, kurio tuo paèiu pagrindu nenorima ásileisti? Turbût reiktø ilgai ir nesëkmingai ieðkoti. Bet uþtat nereikia ilgai ieðkoti vienos ið ryðkiausiai anuo metu „þygininkø” tarpe pozavusiø figûrø. Ta pati figûra ir ðiandien tebëra Vliko aplinkoj: buvo net Vlike, paskui iðëjusi aplinkui sukinëjosi, dabar jau vël jame, tiesa, ne nario, tik pareigûno funkcijose, taèiau ne bet kokio pareigûno: ið Tëvynës atbëgëliø globotojo. Na, tai jeigu pinigø ið Gestapo praðymas sudaro pagrindo kà nors ið Vliko ðalinti ar ko á já neásileisti, tai kà gi ðiandien ið tikrøjø reiktø ið ten varyti?

283

Taigi, kai ðitaip vyksta „konsolidacija”, tai nenuostabu, jei nemaþa kas á besipra: ðanèius Vlikan ðiandien jau ima þiûrëti su ðypsenëlë, kuri reiðkia: nieko ið to, vyruèiai, nebus; o, pagaliau, ar ir verta... --Jokio þiburëlio... Bet ne visai. Tam tikra konsolidacija vyksta. Pereità penktadiená ðá kontinentà pasiekë þinia, kad bent jau dabartinës Vliko valdþios padëtis sukonsoliduota: ðeðiais balsais panaikintas Vliko statuto straipsnis, kuris Vliko ir Vykdomosios Tarybos pirmininkø pareigose buvimo laikà apriboja kalendoriniais metais. Vadinasi, valdþia gali likti savo vietoje nuo ðiol jau neribotam laikui. Kas ir buvo numatyta jau bene prieð trejetà mënesiø... New Yorke kaþkas tarësi, kaþkà projektavo, numatë ðiokias tokias reformëles, numatë, nors palengvële, kai kà pertvarkyti... Bet tenai kaip kirviu nukirto – ir kà jûs á tai pasakysit? Kas ne kas, o pirmininkø pozicijos formaliai (ar teisëtai, tai kitas klausimas) sukonsoliduotos konsoliduotos.. Ar tikrai tvirtai – gal po kiek laiko pamatysim. Dirva, 1954 12 23. Nr.51

Bûti ar nebûti New Yorke tapo sudaryta komisija aiðkintis kur dëti Vlikà. Svarbiausia – kelti ar nekelti já á Amerikà. Bet tikrumoje Vlikui yra iðkilæs kitas, daug didesnis klausimas: bûti ar nebûti? Paties Vliko sluoksniai su pasigërëjimu kartoja kitatauèiø atsiliepimus apie mûsø politiná susiorganizavimà. Juos suglaustai galima maþdaug taip iðreikðti: „Jûs, lietuviai, laimingi, kad turite du dalykus: bendrà politinæ organizacijà – Vlikà ir savo valstybës diplomatines atstovybës”. Prie to reikia pridurti ir tai, kas irgi ne tik mûsø tarpe, bet ir kitatauèiø kartais prasitariama, tik Vliko jau vengiama kartoti. Bûtent: „Jeigu tas jûsø Vlikas bûtø geras, ir jeigu jis gerai bendradarbiautø su jûsø diplomatais, tai tie dalykai jûsø politinei akcijai bûtø vertingesni uþ auksà” auksà”. Taigi, jei bûtø... Kad taip nëra, geriausiai þino visi tie, kurie yra Vlike arba arti jo (ðalia ar virðum). Tad nenuostabu, jei besidominèioje visuomenës dalyje tatai irgi nëra paslaptis. Nenuostabu, kad net ir ðalia mûsø ta aplinkybë kur ne kur þinoma. Tik viena (nors ir keturiais vardais bei balsais Vlike dalyvaujanti) srovë vieðumai primygtinai teigia, kad viskas gerai, o jei ir yra krislas akyje, tai tik tas vienas „Romos veiksnys”. Kai kurios kitos grupës, neretai savybëje aliarmuojanèios dël padëties,

284

vieðumoje irgi maþiau ar daugiau dailina vaizdà, siekdamos palaikyti susikûrusià iliuzijà apie tà vyriausiuoju iðgarsintàjá centrà. Ir susidëjo, kaip toj pasakoj: dvariðkiai iðsijuosæ aiðkina miniai, kaip dailiai karalius apsirengæs, o minia ðaukia „Tegyvuoja mûsø puoðnusis karalius!” Vargas tam, kuris, savomis akimis á dalykus þiûrëdamas, prasitaria, kad karalius nuogas nuogas... Dvariðkiai ir iliuzijas mëgstanèioji minia suðunka: „Iðdavikas! Griovikas!” O vis tiek, nors ant lauþo tuos apgaulingø iliuzijø griovikus degink, jokiais gyrimais mëgëjø teatro nepaversi motorizuota divizija... „Mundus vult decipi, ergo decipiatur”, – sakydavæ cinikai politikieriai. (Pasaulis nori bûti apgaudinëjamas, tad ir tebûnie apgaudinëjamas.) Dabar taip nebesako, o apgaudinëja bei apsigaudinëja neprisipaþindami, kartais gal net ir patys tuo tikëdami. Rezultatas tas pats. Ðalia skambiø deklamacijø ir super-patriotiniø ðûkiø Vlikas vis vien stovi prieð hamletiðkà klausimà: bûti ar nebûti? Nes pasilikti dabartinëje subiurokratëjimo ir iðsiðakojusios nesantaikos bûklëje reiðkia ne bûti, o þûti. Todël ir prieita – bent formaliai – iðvados: nepasilikti, keltis kitur. Kol tebesvarstoma, kur dëtis, mûsø „Hamletas” visgi lieka senoj vietoj, senoj bûklëj, riedëdamas á pakalnæ moraliai ir, galbût, net materialiai. Vien jau tas, kad vos apie pusë lemianèiø balsø teturi aiðkø nusistatymà, kur Vlikà dëti, nelemia nieko gera. Jei mûsø deðinë ir toliau laikysis paþiûros, kad nër geriau, kaip laikyti tà vyriausiu vadinamàjá centrà kiek galima nematomesnëj vietoj, kur ko maþiausia tegalima apie já þinoti, o lieka tik tikëti, kas apie já gera sakoma, tai komisija studijø negalës baigti nei per du mënesius, nei per dvejus metus. O jei sprendimas ir bus, bet tik dël bûstinës, tai pagrindinis klausimas tuo dar nebus iðspræstas. Patys deðinës motyvai, dël ko Vlikas esàs paliktinas arba dabartinëj vietoj ar bent Europoj, yra ið esmës prieðingi pagrindinës Vliko negalavimø problemos iðsprendimui. Vienas ið tø motyvø yra tikinimas, kad Vlike kaip tik viskas tvarkoj. Kitas – jog jam Europoj reikia pasilikti todël, kad juk ir Lietuva gi Europoj. Lyg Vlikas bûtø tankais bei patrankomis kovojanti armija... Treèias, bene pats nuoðirdþiausias motyvas – girdi, jei Vlikas nebebus Europoj, tai „Romos veiksnys” ágys laisvesnes rankas ir sunkiau bebus eliminuojamas... Tai jau absoliuèiai partinio intereso motyvas, su Vliko uþdaviniais neturás nieko bendra, tiems uþdaviniams netgi akivaizdþiai prieðingas prieðingas. Ir kairëje Vliko bûstinës keitimo sumanymas kartais grindþiamas ne esminiais Vliko uþdaviniais. Pavyzdþiui, dëstant, kad klimato pakeitimas Vlikà sustiprintø, pakeltø jo autoritetà ir dël to „Romos veiksnys” jau savaime atsidurtø antrame plane. Negi ið tiesø Vliko svarbiausias uþdavinys ir yra tik nuo to „Romos veiksnio” kaip nors nusikratyti? Kitiems – tebûnie Vlikas nors ir mënulyje, kad tik jo „egzekutyvas” pasiliktø nepajudintas, nors kaip tik tame „egzekutyve” ir glûdi daugiausia bëdø.

285

Pagaliau dar kai kam atrodo – nesiekim per toli: perkelkim á Amerikà, sudarysim þmonëms áspûdá, kad visgi jau þingsná esame padaræ, o èia jau paþiûrësim, pakombinuosim: kur kompromisëlis, kur nuolaidëlë, kur derybëlës – kas nors gal susipins… Taip klausimas negali bûti iðspræstas. Esamose aplinkybëse Vlikas, jei norime, kad jis bûtø, o ne þûtø, turi keisti ne tik savo veikimo vietà, bet ir savo darbo dvasià dvasià. Jei Vilkas turi apleisti savo dabartinæ bûstinæ, tai vël yra aiðku, kad vienintelë ne tik tinkama, bet ir ið viso ámanoma vieta jam tëra ðiame kraðte. Rimtø kliûèiø jam á èia persikelti nëra, jei, þinoma, neskaitysime kliûèiø, kylanèiø ið kitø, ne Vliko uþdaviniais paremtøjø sumetimø. Todël nebëra ko delsti. Reikia padaryti. Bet bûstinës klausimo iðsprendimas nëra Vliko problemos iðsprendimas. Vliko problemos tebëra: visuomenës konsolidacijos teigiamas sprendimas, jo bendradarbiavimo su kitais veiksniais sutvarkymas, naujos dvasios jo darbuose sukûrimas. Jeigu Vlikas, kad ir á Amerikà perkeltas, tæstø savo ekskliuzyvistinæ laikysenà jame neatstovaujamo politiðkai organizuotos visuomenës atþvilgiu, jis netaps tikru Vliku, tai yra Vyriausiu Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetu. Prieðingai, juo toliau juo labiau jis virs tik vienu ið tos akcijos veiksniø. Jo vardo pirmoji raidë netruks galutinai „nudþiûti” ir jis liks, geriausiu atveju atveju, tik „liku”, o nebe „Vliku”. Jeigu Vlikas pakeistø savo bûstinæ tik tuo sumetimu, kad mûsø politinio susiorganizavimo diplomatinis sektorius kaip nors liktø „á antrà planà” nustumtas, tai tas reikðtø, kad jis yra nusistatæs pasilikti, kaip ir dabar, tik „medkirèiø brigada”, bandanèia – ir bandanèia gana nesëkmingai – pakirsti kaip tik tà medá, á kurá Vlikui dera remtis ar gal já kartais net ir paramstyti, kad audros ne taip greit palauþtø negausias jo ðakas. Kad Vlikas neþûtø, o bûtø, ir bûtø toks, koks jis suprastas já kuriant, ar koks ir dabar tebesivaizduojamas þymios visuomenës dalies, esanèios toliau nuo tikrovës ir sàmonëje tesineðiojanèios iðidealizuotà vieningo politinio centro sàvokà, reikia keisti ne tik jo bûstinæ. Reikia pasiryþimo atsitraukti nuo padebesëse lakiojanèiø, skambiomis frazëmis reiðkiamø fantazijø, nuo falsifikuotos didybës. Nes tikroji Vliko didybë gali iðaugti ne ið graþbylystës, ne ið tuðèiø formø, o tik ið visai realaus, jam prieinamo darbo darbo. Dirva, 1955 03 03. Nr.9

Uþ smilkalø uþdangos Pusë Europos yra atsidûrusi uþ „geleþinës uþdangos“. Kinija – uþ „bambukinës uþdangos“. O mûsø veiksniø veikla – uþ „smilkalø uþdangos“. Kad jaustumëmës dràsiau ir uoliau remtumëm Lietuvos reikalø gynimà, mums kalbama apie laimëjimus ir sklandø veiksniø veikimà. Teisingai! Visø kariuomeniø vadovybës karo metu panaðiai daro.

286

Bet viskam yra savo ribos. Ið tø gyrimø bei pasigyrimø pagaliau susidarë ne tiek dvasià kelianti informacija, kiek stora ir per stora smilkaliniø dûmø uþdanga uþdanga, pro kurià nebegalima áþiûrëti, kas gi ið tikrøjø tuose veiksniuose dedasi. O vien tik smilkalai ne visus átikina. Nuotaikos pakilumà ima griauþti abejonës. Ir dar jeigu koks skersvëjis prasklaido smilkalø uþdangà, praveria tikrovæ, ne visai tokià kvapnià, kaip pagyrimø mira, smilkalai vietoj pasigërëjimo ima þadinti nusivylimà arba net ir pasipiktinimà. Politikos vyrai ir ypaè politiniai kolektyvai komplimentø smilkalus mëgsta ne maþiau kaip moterys. Todël nemalonu bûti storþieviu ir vietoj komplimentø mezgimo imti kalbëti apie dalykus taip, koki jie yra. Ðtai ir A. Olis, ALT vicepirmininkas, „Marguèio” redakcijos paklaustas nuomonës apie mûsø politinius veiksnius, stengësi bûti labai mandagus, nepasakyti ko nemalonaus. Taèiau, nebûdamas prisiekæs smilkintojas, visgi pasakë savo nuomonæ ir apie tai, kas jam atrodo esà ne taip ar bent ne visai taip, kaip turëtø bûti. Jis tarp ko kita iðreiðkë baimæ, kad tik tie Vlike ásisiûbavæ ginèai neásiskverbtø á Amerikos lietuviø visuomenæ ir nesuardytø jos bei Amerikos Lietuviø Tarybos darbo vieningumo. Neginèydamas nei „naujakuriams”, nei „senakuriams” Amerikos lietuviams svarstyti tuos ginèijamus reikalus ar turëti dël jø savo nuomonæ, A. Olis pabrëþtinai skatina saugotis ið tø ginèø kylanèius nesutarimus perkelti á ALT veiklà. Kas galëtø tam nepritarti. Jei tik tas sklandus vieningumas Taryboj yra! Bet, ðtai, tà graþø ir saugotinà Tarybos vieningumo vaizdà gerokai suþalojo ne kas kitas, o ALT sekretorius, kuris ant karðtø pëdø „iðtrinko galvà” savo vicepirmininkui uþ tariamas herezijas, iðtartas kalbant apie veiksniø vaidmená. Èia ir kyla klausimas, ar ALT ið tikrøjø yra „ásiskiepijusi” nuo uþsikrëtimo vadinamaisiais „vilkiniais” ginèais? Ar ji laikosi nuoðaliai nuo tø reikalø? Visø pirma, ALT vien jau dël to nëra visai izoliuota nuo uþsikrëtimo „vilkinëmis” karðtligëmis, kad ji telkia ir skiria lëðas Vliko veikimui. Tai savaime dar neveltø Tarybos á Vliko ginèus, jei bûtø aiðkiai Tarybos ir visuomenës priimtas dësnis: „nesvarbu, kà Vlikas daro; duodam jam tiek ir tiek doleriø ir tesiþinai”. Bet ðtai, ir ALT vicepirmininkas mano, kad ten kaþkur yra pati pradinë klaida, bûtent, noras „dirbti ne tà darbà, koks jiems dera ir koká sugebëtø”. Toji nuomonë, tegu gal ir kiek kitais þodþiais patikslinta, yra plaèiai pritariama daugelio lygiai „naujakuriø”, lygiai „senakuriø”. Bet ALT sekretorius vicepirmininkà kaip tik uþ tokià nuomonæ puola „nagais ir dantimis”. Jis palaiko ir uoliausiai gina tà paþiûrà, kuri yra viena ið svarbiausiø nesutarimo prieþasèiø tarp partijø ir veiksniø. ALT sekretorius atvirai ir visu uolumu jau yra ne tik uþsikrëtæs tais ginèais, bet ásivëlæs á patá jø sûkurá. Ir ne jis vienas. ALT pirmininkas su jo redaguojamu laikraðèiu neatsilieka. Jie nëra tik nuoðalûs nuomonës reiðkëjai. Jie aiðkiai palaiko vienà ginèo ðalá ir ginèà kursto kursto. Prisiminkim tik L. Ðimuèio – P. Grigaièio telegramà, kuria viena ginèo ðalis buvo instruktuota netvirtinti susitarimo. Ir ALT iþdininko

287

„ranka nesudrebëjo” (L. Ðimuèio þodþiai) pasiraðant èeká tai telegramai apmokëti, kaip nesudreba pasiraðant ir daug stambesnius èekius apmokëti veikimui, kuris ALT vicepirmininkui, kaip ir daugeliui mûsø, atrodo „ne tas, kuris Vlikui dera”. Taigi, vieningumo smilkalø uþdangai kiek „prakiurus”, pasirodo, kad jau vëlu saugoti Tarybà nuo uþsikrëtimo „vilkiniais” ginèais: ji tàja liga jau seniai serga ir yra net vienas ið þidiniø, skleidþianèiø tos ligos bakterijas. Tai kaip gi dabar bus su Amerikos lietuviø visuomene? Ar ji iðsilaikys uþsimerkusi, átikinëdama save, kad „pas mus viskas tvarkoj, tik tie europieèiai tegu mûsø neuþkreèia”? Èia kaþkur siûlës nesueina. Ginèø reikia saugotis, bet visgi bûkim vieningi ir... juos remkim? Mano galva, vieningumas èia gali bûti iðlaikytas tik dviem bûdais. Vienas bûdas – visi ALT nariai ir visuomenë turi pasiraðyti po P. Grigaièio paþiûromis á veiksniø uþdavinius, susilaikyti nuo bandymø pamatyti, kas yra uþ smilkalø uþdangos ir tik duoti daugiau pinigø. Kitas bûdas – kontroversiná dalykà ið ALT programos iðjungti. Tai yra, Tarybai apsiriboti savo tiesiogine veikla, o kitø veiksniø rëmimà ir ginèus dël jø palikti tiems „naujakuriams” ar „senakuriams”, kurie specialiai tuo domisi. Kuris ið tø dviejø bûdø ALT vienybei iðlaikyti, ámanomesnis nesiimu spræsti, tik tikiu, kad treèio nëra. Teisingai A. Olis pasakë, kad Lietuvos Nepriklausomybës Fondas yra „iðdava Vlike vykstanèios partinës kovos”. Pridëtina kad tai ne visai tiesioginë iðdava. Pirmoji kovos iðdava yra apverktina padëtis Vliko veikloj veikloj, kurios nebepajëgia paslëpti netgi stora smilkalø uþdanga. Dël tos padëties kilo susirûpinimas reikalingos veiklos likimo. Tas susirûpinimas, tarp kita ko, padiktavo ir LNF reikalingumà. Pats savaime LNF ásteigimo ir veikimo faktas nekliudo ir neturi kliudyti tiesioginiø ALT darbø vykdymo vieningumui. Bet netiesiogiai tatai gali ir èia atsiliepti, jei ALT neiðspræs, kà daryti su tuo kontroversiniu savo veiklos objektu, tai yra, bûti ar nebûti áskilusio ir visuomenæ suskaldinusio bei sau vietos neberandanèio Vliko iþdininku. Dirva, 1955 04 14. Nr.15

Olimpo dvasia. Po daug þadëjusios sesijos Man, vienam ið pasiraðiusiøjø ið Vliko iðstojimo pareiðkimà, sakytum, neprasminga benagrinëti, kas ten toliau dedasi. Slaptai komiteto posëdþiuose skaityti, taèiau dabar vieðai skelbiami praneðimai ið esmës neturi nieko rimtai susidomëtino. Iðskyrus tik vienà, bûtent, prof. J. Kaminsko praneðimà, kadangi jame uþsimota nagrinëti viso laisvës kovos organizavimo problemos. Ðio praneðimo turinys, sugretintas su tuo, kas jau pasigirsta komiteto sesijos, labai paryðkina prieþastis, kodël ið to komiteto traukiamasi, ir kodël taip nerimtai

288

atrodo ant visø tvorø kabinami, bet niekam konkreèiai nei nebandomi adresuoti neva kvietimai „gráþti pasitraukusiems”. Dël to ryþtuosi plaèiau panagrinëti tà praneðimà ir eilæ reiðkiniø, apibûdinanèiø, kas ið tikrøjø dedasi su pastangomis Lietuvos laisvës kovà „perorganizuoti”. --„Vlikas turi visiðkai nusileisti ið Olimpo ir sudemokratëti” Jei ðie þodþiai bûtø pasakyti mano arba, sakysim, dr. J. Paplëno, tai gal spaudoje vël atsirastø savaitinio ilgio atkarpa su p. J. Liûdþiaus paraðu, kurioje bûtø teigiama, jog èia yra posakis, „siunèiamas taiklia kryptimi, kad suþadintø skaitytojø blogas mintis bei vaizdus ir gaivalinius piktus polinkius”, siekiant, kad „susidarytø paveikslas visiðkai niekam verto Vyriausiojo Lietuvos Iðlaisvinimo Komiteto”... (Þr. „Naujienos”,1955m. spalio 11 m.) Bet ið tikrøjø ðie þodþiai yra ið prof. J. Kaminsko praneðimo. Jis pripaþásta Vlikà perdaug ásivaizduojanèiu ir nedemokratiðku... Su daugeliu prof. J. Kaminsko minèiø apie tai kas yra ir ko reikëtø, mes daugelis seniai sutinkame. Dël to visa eilë vadinamøjø „vadistø” ir socialdemokratø nuomoniø bei siûlymø visiðkai ar bent ið dalies sutapdavo, ypaè pastaraisiais metais, per kuriuos tiek daug prikalbëta apie reikalà mûsø politinëje organizacijoje tà ir tà taisyti. Bet ið to tuo tarpu nieko neiðëjo. Ið vienos pusës dël to, kad esamos sistemos ir dvasios kûrëjai bei ðalininkai yra daug kietesni savo nusistatymuose, nei kai kurie reformø ðalininkai, ið kitos – toji debesinga Olimpo dvasia atrodo nëra visiðkai pergyventa net ir kai kuriø jos smerkëjø... Ne ginèø, o tik paþiûrø iðsiaiðkinimo bei pagrindimo tikslu imuosi sustoti ties gerb. prof. J. Kaminsko pareiðkimais ið eilës, bandydamas paryðkinti, kur ir kodël mes sutinkame ar nesutinkame. --Praneðime kalbama, kad Vlikui Lietuvoje buvo patikëtas vadovavimas kovai dël Lietuvos iðlaisvinimo. Kalbama, kas ið Vlikui pavestø uþdaviniø daugiau ar maþiau sekësi. Kad Vlikas ir uþsieniuose tautos ágaliojimu vykdë tuos paèius uþdavinius, kaip ir Lietuvoje atseit vadovavo Lietuvos laisvës kovai. Ið kitos pusës, tame paèiame praneðime kalbama, kad Vlikas nustatë savo uþdaviná taip suformuluotus savo uþdavinius pradëjo vykdyti Lietuvoj, kad tenai viná, kad „taip buvo „bûtina uþkonspiruoti Vlikà ir nuo savøjø savøjø, jam suteikiant ar jam pasisavinant kiek diktatoriðkos veiklos ir sprendimo teisës teisës”. Toliau pripaþástama, kad uþsieniuose Vlikas „iðëjo vieðumon, bet diktuojanèio organo teises, ið kraðto paveldëtas, noriai sau pasiliko”... Kai þmogus yra nelaisvëj ar nelaimëj, kartais jis jokiu bûdu negali duoti ágaliojimø mø, kad kas nors imtøsi uþ já jo reikalus ginti ir já gelbëti. Ar laukiam ið skæstanèio ágaliojimo traukti já ið vandens? Ne, kiekvienas geros valios ir ryþtingas þmogus sku-

289

ba á pagalbà savo valia valia, atseit „diktatoriðkai”. Ieðkoti pagalbos priemoniø, organipavedimo Ir tautai zuoti kitus pagalbai nereikia nelaimën patekusiojo ágaliojimo ar pavedimo. esant nelaimëje, praktiðkai negalint niekam duoti ágaliojimø ar pavedimø, kiekvienas, kas ryþtasi ir gali pagelbëti, savaime turi teisæ veikti jos labui savo nusimanymu ir savo valia. valia Ir visi, kas veikë ar veikia Lietuvos laisvës bei nepriklausomybës atkovojimo tikslu, veikia ne kokiais nors ágaliojimais ar pavedimais remdamiesi, bet remdamiesi visø pirma tautine ir þmogiðka pareiga pareiga. Ta pareiga apima mus visus visus, kurie tik savo turimose aplinkybëse galim kà nors Lietuvos labui padaryti. Tai pareiga savaime pagrindþia ir teisæ jà vykdyti. Ði teisë nëra ir negali bûti monopolizuota tik tam ar kitam komitetui. Todël vartojimas tokiø sàvokø, kaip patikëjimas, pavedimas ar tautos ágaliojimas vykdyti nepriklausomybës atkovojimo uþdavinius arba nepriklausomybës kovai vadovauti, laikytinas tik kaip kalbos puoðmena, bet netikslinga ið jø daryti tokias iðvadas, kurios yra nepagrástos tikrove ir tik veda á nesusipratimus. Praneðime sakoma, kad „Vlikas Lietuvoje buvo vienintelis ir neginèijamo autoriteto organas kovai vadovauti vadovauti”, o uþsieniuose atsidûræs jis „vykdë tuos paèius uþdavinius tautos ágaliojimus ágaliojimus, kad ir jau negalëdamas á jà atsiremti”. Ðtai èia yra tezës, kurios graþiai skamba, bet kurios kartojamos labai neapdairiai, neatsiþvelgiant nei á buvusià, nei á esamà realybæ. Visø pirma gi reikia atsiminti, kad nei Lietuvoj Vlikui tikrumoje neteko bûti tokiu vieninteliu vadovaujanèiu organu, nekalbant, apie tautos ágaliojimus ágaliojimus, kuriø nebuvo galima nei papraðyti, nei duoti. Vlikas, kaip bendras, maþdaug centralizuotas kovos organas susiformavo tik treèiaisiais vokieèiø okupacijos metais, tai yra po to, kai prieð okupantus jau buvo kovojama apie pusketvirtø metø. Jei kalbëti apie tautà, tai ji nesiprieðino nei prieð vienà, vadinasi netiesiogiai ágaliojo visus visus, kurie organizuotai ar net ir neorganizuotai, o grynai „partizaniðkai” kà nors darë jos pasiprieðinimui prieð smurtà reikðti, ir nei vieno jø nepasmerkë, „neatëmë ágaliojimø”. Kai Vlikas atsikûrë ne savo valia atsiradæs uþsieniuose uþsieniuose, kova prieð okupantus Lietuvoje buvo tæsiama, neþinome tiksliai net kaip, tik jau tikrai ne Vliko ið uþsieniø vadovaujama. Ir per tà nepilnà Vliko Lietuvoje veikimo pusmetá Vliko reiðkimàsi nëra tikslu vadinti vadovavimu vadovavimu. Ið tikrøjø tai buvo daugiau atsparumo dvasios, kai kuriø veiksmø skatinimas skatinimas, bandymas instruktuoti, informuoti, palaikyti ryðius. Bandymas labai trumpai tetrukæs, nesuskubæs ásigalëti. Kontaktas su platesniais sluoksniais vyko per paskirø organizacijø leidþiamà ir platinamà spaudà. Tà darbà daugiausiai vykdë ir jam vadovavæ lygiai prieð Vliko ásikûrimà, lygiai ir jam ásikûrus, ypaè LLKS, LNP bei LF organizacijos – visos á Vlikà anuomet ásijungusios, jo kûrime dalyvavusios, bet dabar ið jo jau arba iðstumtos arba pasitraukusios. Neginèytina, kad per tà pusmetá Vlikas atliko tam tikrà derinamàjá vaidmená tø organizacijø veiklai, nes tos organizacijos paèios to norëjo ir siekë. Taèiau, jei galima kalbëti apie kokius ágalioji-

290

mus, tai Vlikas, kaip komitetas, turëjo ágaliojimus tik já sukûrusiø organizacijø veikëjø, kurie veikë savo iniciatyva iniciatyva, o ne kokiais nors tautos ágaliojimais, kuriø, kaip sakyta, nei reikëjo, nei buvo galima gauti. Politiniø grupiø atstovø dalyvavimas Vlike tada irgi turëjo teigiamos reikðmës suderintø nuomoniø sudaryme, nors jos, kaip grupës grupës, praktiðkoje to meto kovoje negalëjo reikðtis: reiðkësi tik jø þmonës, daþnai negalvodami, ar jie èia savo partijø vardu veikia. Kà reiðkia teigimas, kad Vlikas tada buvo „neginèijamo autoriteto organas kovai vadovauti”? Turime aiðkiai prisiminti, kad kovoti niekam autoritetas nebuvo ginèijamas. Betgi, kai Vlikas per spaudà (slaptàjà) bandë aiðkinti perspektyvas, þmonës tuos aiðkinimus skaitë, jais domëjosi, taèiau daþnas ir pats stengësi nugirsti kiek galima daugiau þiniø ið uþsieniø radijo ir pats susidaryti galimos ateities diagnozà. Raminimai, kad Vakarai jokiu bûdu neleis bolðevikams vël pereiti 1939-jø sienas buvo malonûs, bet... vienus klaidino, kiti ið anksto juos priëmë skeptiðkai, nepaisant „neginèijamo autoriteto”. O kas atsitiko su skatinimu niekam nesitraukti nesitraukti? Ar ne tas pats, kaip su vëlesniu, jau uþsieniniu skatinimu „jei emigruoti, tai tik kompaktiðka mase”? Uþsieniuose Vlikas ne tik nevykdë, bet nei negalëjo vykdyti tø paèiø uþdaviniø, kaip Lietuvoje, èia uþdaviniai galimi visiðkai kitoki. Prof. Kaminskas mano, kad „ir Vokietijoj Vlikas buvo vienintelis tautà Vakaruose atstovaujàs ir kovai vadovaujàs organas”. Bet tai jau ne tas pats uþdavinys, kaip Lietuvoj. Tenai buvo bent pastangos vadovauti aktyviøjø tautos pajëgø tiesioginei kovai, ar bent jà derinti, kreipti á apgalvotas vëþes. Èia jau tik „atstovavimas Vakaruose”. O tai jau visai kas kitas.Ten veikimas tarp prieðø,èia veikimas tarp draugø, arba ieðkojimas draugø, ieðkojimas pagalbos pagalbos, o ne kovai vadovavimas. Ágaliojimø ir èia, kaip ir tenai, nereikia nereikia. Nes visi esame ápareigoti (tuo paèiu faktu, kad esame lietuviai), patys bûdami uþsieniuose, èia pagalbos Lietuvai ieðkoti. Ta pareiga ágalioja visus, ne kà nors vienintelá vienintelá. Ar turi bei gali bûti ðiø, uþsieniniø pastangø vienintelis centras – to tauta ið anapus neturi galimybës nei pasakyti nei nustatyti, Tai pareina nuo mûsø paèiø, ðiapus uþdangos esanèiø. Ir tai lemia sàlygos, galimybës, praktiðki sumetimai, o labiausiai mûsø visø paþiûrø suderinamumas ar nesuderinamumas á tai kas ir kaip èia, uþsieniuose, darytina. Bet, kaip teisingai prof. Kaminskas sako, uþsieniuose Vlikas iðëjo vieðumon (nes èia kitos sàlygos ir kiti uþdaviniai), bet diktuojanèio organo teises sau mielai pasiliko, èia ir yra jo krizës ðaknys. Prof. Kaminskas, ieðkodamas keliø krizei paðalinti, vis dëlto ir pats tebepalaiko tà jo ðakná, reformø sumanymø pagrinde laikydamas tokius dalykus, kurie neatitinka ir net nevisai atitiko tikrovës. Vienas ið bûdingiausiø nesusipratimø, paminëtas prof. Kaminsko praneðime (kurá taèiau jis laiko natûraliu teigiamu reiðkiniu), yra, pavyzdþiui, toks: „Vliko uþdaviniø patikslinimà sudarë 1945 m. liepos 3 d. protokolas, papildæs Vliko 1944 metø deklaracijà”.

291

Argi tai patikslinimas? Tas protokolas, tarp kita ko paties Vliko padëtas á archyvà laikyti ir skelbti tik tinkamam laikui atëjus, bet oficialiai niekad nepaskelbtas (tik neoficialiais keliais tapæs þinomas), taigi formaliai niekad neágijæs galios, kalba apie tai... kokios konstitucijos dvasia Vlikas vadovausis. Tai neturi jokio tiesioginio ryðio su Vliko ir su mûsø visø uþdaviniais uþsieniuose. Tiesa, anot to paties praneðimo „Vliko energingos pastangos laimëti Lietuvos bylai supratimà ir simpatijø Vakarø vyriausybëse ir visuomenëj, ypaè Amerikoj Amerikoj, ávykiams padedant, davë gerø rezultatø”. Èia tai yra tikroji uþdaviniø uþsieniuose sritis. Veikla ðioje srityje yra davusi gerø rezultatø, bet reikia neuþmerkti akiø prieð tai, kad, anot prof. Kaminsko, tai atsitiko „ávykiams padedant”, o taip pat ir ne vien tik Vliko energingø pastangø dëka. Vliko daug energingø pastangø sudëta ir kovai dël to, kad viskas, kas bent uþsieniuose ðioje srityje dedasi, bûtø skaitoma besidedà jo vienatinëje vadovybëje vadovybëje. Ðiam reikalui sunaudotoji energija pridarë nemaþa ir þalos. Ir gaila, kad prof. Kaminskas, taip nuoðirdþiai besisielodamas laisvës pastangø organizacijos taisymu, tebeprisilaiko teziø, kuriomis yra pagrásta olimpiðka Reutlingeno dvasia, jo paties nepritariama. --Prof. J. Kaminskas patiekë Vlike likusiøjø grupiø vadø susitarimà, kaip jie mano Vlikà reorganizuoti. Ketvirtame to susitarimo punkte pabrëþiama, kad „Savo veikloj Vlikas yra nepriklausomas nuo bet kuriø iðoriniø veiksniø” veiksniø”. Taèiau tà susitarimà referuodamas prof. J. Kaminskas iðdëstë, kad tikrovëje yra prieðingai. Bûtent, kad Vlikas (kaip ir apskritai visa mûsø veikla uþsieniuose) yra labai priklausomas nuo ávairiø iðoriniø veiksniø. Ðtai, anot visiðkai teisingo prof. J. Kaminsko pasakymo, „Vakarø santykiai su Rytais, paþymëti ðaltojo karo ávykiais, lengvino ir Vlikui Lietuvos bylos aktyvinimà” aktyvinimà”. Tai yra labai svarbi tiesa, kiekvienu momentu prisimintina visiems, kurie daþnai ir per daþnai didþiuojasi, kad ðtai mes to ir to pasiekëm. Toliau prof. Kaminskas nurodo, kad „ðitoj konjunktûroj tenka planuoti Lietuvos laisvinimo veiklà, numatant, kad ji gali dar ilgam uþsitæsti ir kad sàlygos jai gali bûti vis nepalankesnës”. Vadinasi, pripaþástama (ir kaip galëtum to nepripaþinti!), jog visa laisvinimo taigi ir Vliko veikla yra priklausoma nuo tarptautinës konjunktûros, vadinasi, nuo labai daugelio iðoriniø veiksniø. O jeigu taip, tai kà reiðkia tas iðkilmingas teigimas, kad Vlikas yra „nepriklausomas nuo bet kuriø iðoriniø veiksniø”? Tai ne kas kita, kaip tik tos paèios „Olimpo dvasios” balsas... Gal èia norëta pabrëþti, kad Vliko veikla nëra subordinuota, sakysim, Lietuvos Diplomatinei Tarnybai? Jeigu taip, tai reiktø tik pastebëti, jog visø pirma Lietuvos Diplomatinë Tarnyba neturëtø bûti lietuviø veikloje laikoma kokiu „iðoriniu veiksniu”, o antra – Lietuvos Diplomatinë Tarnyba, regis, niekad nesikësino subordinuoti sau Vlikà: visà laikà dedamos kaip tik atvirkðèios pastangos... O gal èia turëta galvoje nepriklausomybë, sakysim, nuo Amerikos Lietuviø Tarybos? Èia bûtø galima pasakyti tà patá, kas sakyta ir dël LDT santykiø su Vliku, jei ne pastarojo laiko

292

kai kurie reiðkiniai, kurie rodo, kad Vlikas gali bûti gerokai priklausomas nuo AL Tarybos kai kuriø nusistatymø. Pavyzdþiui, ALT ne visai patenkinta dabartine „reorganizacija” ir jau per spaudà buvo gana aiðkiai pasakytas nusistatymas, nors gal ir neoficialus, anot kurio, jeigu Vlikas kësinsis savo svorio centrà kelti á Amerikà, tai negaus finansinës paramos, arba gaus tik veiklai Europoj, ar kitur, bet ne Amerikoj veikianèiø organø veiklai... Taigi „nepriklausomybë” truputá abejotina... O imkim „nepriklausomybës” klausimà nuo tø kraðtø, kurie teikia prieglaudà. Teorijoj, þinoma, niekas nediktuoja, kokius nutarimus Vlikas (ar bet kas ið mûsø organizuotos veiklos centrø) turi priimti, kokius þygius gali bandyti. Bet, kaip pirma minëta, visas tai priklauso nuo tuose kraðtuose susidaranèios politinës konjunktûros konjunktûros. Nuo jos pareina ir „nepriklausomumas” ar „priklausomumas”, kuris gali pasireikðti labai apèiuopiamai. Svetimuose kraðtuose prisiglaudusiems tokios veiklos organams gali bûti suteikta visiðka veikimo laisvë, gali bûti teikiama net ávairi parama, bet konjunktûsàlygos nuo kuriø pareitø laisvo rai pasikeitus, vietoj to gali atsirasti ir ávairios sàlygos, veikimo galimybës ar parama, ir gali atsirasti net ir suvarþymai ar visiðkas bet kokio veikimo uþdraudimas... Tad nepriklausomybës „nuo bet kokiø iðoriniø veiksniø” deklaravimas tokiose sàlygose yra visiðkas uþsimerkimas prieð tikrovæ ir tuðti þodþiai, kuriø niekas negali rimtai priimti, nes visi gi puikiai supranta, kad svetimame kraðte veikianèiø iðeiviø politinë veikla visada yra faktiðkai ar bent potencialiai priklausoma. Jei ðiuo metu daug kur yra galimumø veikti palyginti laisvai, remiantis savais interesais ir nusistatymais, tai niekad negalima uþmirðti, jog tai yra teikiamai malonë në, o ne teisë teisë. Ir kai prof. Kaminskas, kalbëdamas apie reikalà atsisakyti nuo Reutlingene ásivieðpatavusios „Olimpo dvasios, vis dëlto á vadinamàjá reorganizacijos projektà átraukia tokià „nepriklausomybæ nuo iðoriniø” veiksniø, tai tas rodo, kad èia nëra daug daugiau nutolta tos nerealios „Olimpo dvasios”, kaip ir dr. Karvelio svajonëse apie „exteritorialumo teises” Vlikui, ypaè teigimuose, kad Vlikas tokias „exteritorialumo teises” Vokietijoje tai jau maþdaug kaip ir turi... (Man atrodo, kad tokias „exteritorialumo teises”, kokias turi Vlikas, Vokietijoje turi kiekviena lietuviø organizacija ir kiekviena ðeima ar paskiras asmuo, todël kalbà apie Vliko neva turimas tenai privilegijas laikau paprasèiausiu miglos á akis pûtimu.) Lietuvos laisvinimo reorganizacijos klausimo referentas pareiðkë, kad, jo nuomone, „labai sunkià lietuvybës iðlaikymo problemà Vlikas turëtø visiðkai patikëti paèios mûsø emigrantinës bendruomenës iniciatyvai ir pastangoms” pastangoms”. Kitoje vietoje referentas pripaþino, kad „Vlikui bûtina artimiau susiriðti su savàja visuomene iðeivijoje”, kad jis turi „visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoj ir jà laikyti savo jëgø ðaltiniu ðaltiniu”. Þinoma, neturint ryðio su visa tauta, esant uþsieniuose, kuo gi daugiau tegalima remtis, jei ne emigracijoj esamomis jëgomis (jei ið viso norima kuo remtis). Bet Vlike ligi ðiol vyravo „Olimpo dvasia”, pagal kurià Vlikas turás bûti kaþkas aukðtesnis uþ tà emigrantinæ visuomenæ. Prof. Kaminskas jau pripaþásta, kad vis dëlto ið tos

293

emigrantinës visuomenes jis turi semtis jëgas, bet dar kalba senosios „Olimpo dvasios” stiliumi. Bûtent, siûlo labai sunkià lietuvybës iðlaikymo problemà patikëti patikëti, tai yra, pavesti, tai „emigrantinei visuomenei”. Vadinasi, ligi ðiol Vlikas ir tà problemà buvo rezervavæs pats sau tvarkyti, tik paaiðkëjus, kad nepajëgia su ja susidoroti, daro „kilnø mostà” ir atiduoda tà uþdaviná... Olimpo papëdëj besitrinanèiai, „emigrantinei liaudþiai”, kitus uþdavinius pasilikdamas lyg ir iðimtinëje savo kompetencijoje. Argi realu taip skirstyti uþdavinius: tà aukðèiausiasis Vlikas kam nors „patiki” ar „paveda”, o to ir to „nepaveda”? Ar toji „emigrantinë visuomenë” nepaklaus atvirkðèiai, bûtent, ar mes pavedam, ar patikim „olimpieèiams” kà nors? Tuo tarpu ið reorganizacijos svarstymo matyti, kad tebëra ta pati linija: „Olimpas” reikalauja, kad „emigrantinë liaudis” patikëtø jam kiek galima daugiau lëðø, o liaudþiai uþ tai gali bûti „patikëti toki darbai, kurie „Olimpui” nusibodo... --Kas „Olimpui” dar nenusibodo? Á tà klausimà atsako reorganizacijos referentas grupiø susitarimo ðeðtuoju punktu. Nenusibodo vadovauti, instruktuoti, koordinuoti ir kontroliuoti savo organø veiklà, ir, kas visø svarbiausia, nenusibodo skelbtis vyriausiu tautos organu pasaulyje (4 p.), taigi, nenusibodo pretenduoti ir á visos lietuviðkos veiklos vadovavimà, instruktavimà, koordinavimà bei kontroliavimà. O vëliau priimta rezoliucija rodo, kad dar nenusibodo ir kalbëti apie atstovø skyrimà prie vyriausybiø vyriausybiø... Visa tai prof. Kaminsko mintá apie reikalà nusileisti ið Olimpo iðsklaido kaip dûmà, kadangi tos minties pats këlëjas tebesamprotauja labai ir labai „olimpiðkai”. --Vliko reorganizacijos uþdaviniu referentas laiko ir Reutlingeno santykiø „oro iðvëdinimà” Pripaþásta, kad tam „reikia padoraus vienas kitu pasitikëjimo” pasitikëjimo”. Kà reiðkia, tas „vienas kitu”. Ar èia turimas galvoje tik „uþdaras Reutlingeno klubas”, ar èia manoma ir visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoje”? Jei uþdarame klube nemanoma „praverti langø”, tai negalima tikëtis, kad galëtø bûti „iðvëdintas oras”. O jei turima galvoje orientavimasis á visuomenæ, tai reikia á jà þiûrëti, kokia ji yra, o ne diskriminantiðkai. Savo laiku, ir gana ilgai, buvo siûloma, kad á Vlikà bûtø atvertos durys visoms dabartinëje iðeivijos visuomenëje veikianèioms politinio pobûdþio organizacijoms á tà vienà bendrà þidiná. Apie tai nenorëta nei kalbëti kalbëti. Vadinasi, visuomenës plotmëje nenorëta taikyti vienø kitais pasitikëjimo dësnio dësnio. Dabar gal jau kiek vëloka gráþti prie to klausimo... O „vienø kitais pasitikëjimas” uþdarame bûrelyje, jei ir gali kà pataisyti to bûrelio ribose, nieko nepakeis platesniuose visuomenës sluoksniuose. Ðiandien jau susidarë tokia padëtis, kurioje vieningo (su pretenzijomis á vyriausiojo titulà) veiklos organo sudarymas politiniø partijø ir kitokio pobûdþio grupiø (arba jø vardø) atstovavimo pagrindais jau vargu ar galimas. Perdaug fikcijos tokioj struktûroj. Juo labiau tolimas nuo realybës prof. Kaminsko minimas sumanymas

294

perorganizuoti Vlikà prieð 30 metø buvusiø seimø proporcijos pavyzdþiu. Jei jau taip, tai reiktø rasti ir atitinkamà kieká tautiniø maþumø atstovø, ir gal reiktø neuþmirðti, kad viename Lietuvos seime buvo net ir bene penki „Darbo kuopø” (uþmaskuotø komunistø) atstovai... Ið viso, kalbëti apie rëmimàsi pasiekiamàja emigracijoj esama visuomene, ir tuo paèiu metu kalbëti apie reprezentavimà to, kad buvo prieð 30 ar daugiau metø (juk kalbama apie „visus demokratinius seimus”) – yra jau tikras skraidymas debesyse, netgi aukðèiau, negu Olimpo virðûnë... --Bûdingiausi „Olimpo dvasios” pasireiðkimai yra puoðniø þodþiø srovës. Bûtø dþiugu gërëtis jø pieðiamais vaizdais, jei nebûtø þinoma, kad tikrovë kitokia. O tai, vietoj praregëjimo, neretai þadina pasipiktinimà. Kai prof. Kaminskas pasmerkë „Olimpo dvasià”, norëjosi tikëti, kad galgi bus imta kalbëti atvirai, realistiðkai apie padëtá ir reikalus. Bet, jei jau pats prof. Kaminskas kitose savo praneðimo vietose tà viltá gerokai iðsklaidë, tai visas naujasis Vliko prezidiumas savo atsiðaukimu verèia tokià viltá visai pamirðti. Èia senoji „Olimpo dvasia” pasirodo esanti gyva visoje savo groþybëje... „Stiprus tautos pavedimu ir talkininkaujamas visø lietuviðkøjø veiksniø, Vlikas per eilæ metø ëjo Lietuvos reikalø sargybà Vakaruose”... Taip ðlovinasi naujasis prezidiumas. Ðiandien su kartumu prisimename iðkilmingus priesaikavimus prie Neþinomojo Kareivio kapo, anot kuriø „savo þemës nei pëdos neatiduosime”... Bet argi maþiau kartumo kelia ðie skambûs þodþiai – ir tai ne koks pasidràsinimo ðûkis, o jau lyg ir ávykusio fakto atþymëjimas – kai þinome, koks tas stiprumas, koki tie pavedimai, koks tas su visais (!) bendradarbiavimas ir kokia, pagaliau ta sargyba... Arba: „Tautos kovos didvyriðkumas laimi Lietuvos laisvinimo reikalui pasaulio pripaþinimà ir paramà...” Piktindavomës, kai fronto nematæ prakalbininkai graudindavo klausytojus savanoriø krauju, o kà sakyti, kai tolimoj Amerikoj nesiliaujam didþiuotis „tûkstanèiais didvyriðkø þygiø kovojanèioje Lietuvoje”, kada visiems aiðku, jog didelë dalis tø tragiðkai didvyriðkø þygiø buvo nebûtina auka, Lietuvos draugø Vakaruose negeista, nepatarta, ir þymia dalimi ávykusi dël „sargybiniø Vakaruose” nesusiorientavimo laiku ir teisingai painformuoti pasiryþëlius apie padëtá... --Ne maþiau olimpiðku stilium naujasis Vliko prezidiumas stengiasi ákalbëti, kad lapkrièio mënesá New Yorke ávyko dideli ávykiai Lietuvos nepriklausomybës kovos bare. Ir ligi ðiol buvæ tik neesminiø (?) nesutarimø bei nesklandumø, kurie, taip iðeina, nei reikðmës bûtø neturëjæ, jei bûtø likæ nuslëpti. Tik ta nelemtoji Vliko (?) opozicija esanti kalta, kam nesutarimus iðkëlusi vieðumon ir tyèia këlusi visuomenës nepasitenkinimà, tuo sàmoningai kenkdama Vliko autoritetui ir orumui. Man atrodo, kad pagaliau reikia gi apsispræsti, kas ið tikrøjø kenkia bet kokio olimpo autoritetui ir orumui: orumui ar tas, kas iðdrásta reikale net ir paèiam Jupiteriui

295

pasakyti, jog jis neteisus, ar tie dievaièiai, kurie savo neolimpiðkus pasielgimus nori laikyti tik neesminiais paiðdykavimais, dël ðventos ramybës nuslëptinais nuo nevertø akiø? O vis dëlto, anot naujojo prezidiumo, tie „neesminiai” dalykai buvo galø gale toki svarbûs, kad reikëjo susigriebti ir padëtá gelbëti, bûtent: „Vlikas laiku sutarë reikalingas Lietuvos laisvinimo priemones sustiprinti!” Skambiai pasakyta, bet ið oficialiø ir neoficialiø praneðimø tos „Lietuvos laisvinimo priemonës” tik ðtai kaip sustiprintos: (1) vietoj prel. Krupavièiaus pastatyti p.p. Matulionis, Kaminskas ir Blazas, (2) vietoj, p. Þalkausko – p. Devenienë ir (3) vietoj p. Gailiaus – prel. Krupavièius. Tai yra paèios ryðkiausios lapkrièio mënesá nuspræstos „laisvinimo priemonës”, jei neskaitysime pavedimo prezidiumui paruoðti darbø programà ilgesniam laikui ir áterpti á Vliko statutà prezidiumo kompetencijas (su atstovø prie vyriausybiø skyrimu imtinai). Ar tai laiku padaryta, to gal nëra prasmës net svarstyti, nes Lietuvos laisvinimui, turbût, vis tiek, kada tai bûtø padaryta arba ir ið viso nepadaryta. --O ðtai ir garsaus visuomenës konsolidacijos klausimo tikrai olimpiðkas iðsprendimas. Po to, kai ið devyniø originaliøjø Vliko steigëjø jame beliko penki, prezidiumas aiðkina, kad „Pagrindinës partijos, kurios demokratiniu Lietuvos seimø laikais (t. y., kai visa dabartinë jaunoji ir vidutinio amþiaus karta dar nebuvo gimusi. – V. R.) atstovavo Seimuose 99% lietuviø tautos, kartu su kitø politiniø grupiø atstovais vieningai ávertino padëtá, vieningai sutarë Vliko ateities kelià á Lietuvos iðlaisvinimà ir vieningai nutarë juo eiti á tikslà, atidedant á ðalá viskà, kas trukdë Vlikui darbà dirbti”. Vadinasi, prezidiumas (p.p. Matulionis, Kaminskas ir Blazas), reikia suprasti, ir dabar atstovauja 99% tautos. Vlike neatstovaujamajai visuomenës daliai drauge su jame dalyvaujanèiomis maþlietuviø ir Ûkininkø Partijos grupëmis lieka tik vienas tautos nuoðimtis... Kaþin ar realybëje tikrai taip yra.. Be to, lapkrièio mënesá New Yorke priimtos rezoliucijos irgi rodo, kad realybëje yra ne taip kaip prezidiumas sako. Bûtent vieningo sutarimo nebuvo, jeigu darbø programa atidëta tik projektuoti, rengti ir galbût ateity kaip nors sutarti. Kiek girdëti, ir padëties vertinimas buvo toli graþu ne vienodas, ir dël to padëties vertinimo, iðskyrus bendrybiðkus posakius, nieko nenutarta. Pagaliau, dalykai, kurie, daugelio nuomone, trukdë ir tiesiog þlugdë Vliko darbà lig ðiol, tebëra átraukti á numatomo „kompetencijø pasidalinimo” yra kaip tame atsiðaukime tvirtinama. sàraðà. Taigi ne taip yra, Gerai, – gal daþnas sakys, – tegu sau ir yra toje saulutëje ðiek tiek dëmeliø, bet kas gi èia bloga, jeigu atsiðaukime viskas kiek dailiau pavaizduojama? Kam kliudyti pastangoms, skatinanèioms þmoniø tikëjimà, entuziazmà! Dar romënø politikuotojai, sako, þinojæ dësná, anot kurio „pasaulis nori bûti apgaudinëjamas, tad ir tebûnie apgaudinëjamas”. Kada nekada tokia priemonë gal ir

296

tinka panaudoti geram tikslui... Bet vis tiek tai yra ciniðka priemonë. Ir pasaulis, þmonës, toli graþu ne visada nori bûti miglà á akis puèiami. Ypaè, jei ji per ilgai puèiama, þmonës pradeda skirti tikrovæ nuo graþbyliðkø vaizdavimø. Ir kai skiria, tada toks graþbyliavimas ne tikëjimà, ne entuziazmà kelia, o áþeidþia áþeidþia. Naujasis prezidiumas, pasirinkæs tà patá „miglovariðkà” su visuomene kalbëjimo bûdà, ne teisingu keliu eina. Tebûnie atvirai pasakyta, kad bent jau tie ið visuomenës, kurie nesitenkina sparnuotais þodþiais, o stebi ir tikrovæ, negali bûti átikinti aiðkia netiesa, nors ir puoðniausiais þodþiais sakoma. --„Vlikas nepaneigë ir tø, kurie ið bendro darbo traukiasi... Visos grupës, kurios laikosi 1944 metø Vasario 16 dienos deklaracijos pagrindu, kurios siekia iðlaisvintàjà Lietuvà atkurti kaip demokratinæ valstybæ, lygiomis su kitomis gali Vliko darbe dalyvauti”. Ðtai ir èia visuomenei rodomas iðskëstø, meiliai apkabinti pasirengusiø rankø paveikslas... O tikrovëje dar tebeskamba ausyse ið Vliko „iðtrëmimo” nutarimas, kitai grupei vieða „ekskomunika”, treèios dvejø metø bergþdþias beldimasis á Vliko nepaneigë tø, kurie ið benuþdaras duris... Dar daugiau: prezidiumas skelbia, kad „nepaneigë dro darbo traukiasi” (bûtina pataisa: ne ið „bendro darbo”, o ið „bendro þalingo politikavimo”). O tuo tarpu dar daþai neseniai nudþiuvo ið Vliko raðtinës iðsiuntinëtam ir eilëje laikraðèiø atspausdintame „iðkeikime” LTS ir LLKS adresu. Tenai yra dviejø to paties prezidiumo nariø – prof. Kaminsko ir H. Blazo – paraðai. Tad kuriame gi raðte jie tikràsias savo mintis dësto? Iðskëstos rankos ir „iðkeikimas” negali vienu metu bûti tiesa. Vienur yra netiesa, ir að manau, kad ji yra atsiðaukime „Á Lietuviø Visuomenæ”. Saldø tautinës vienybës pavyzdá prezidiumas rodo ir Amerikos Lietuviø Tarybos suvaþiavimo nutarime, kuris, esà, „vienbalsiai nutarë remti Vlikà visomis iðgalëmis – moraliai ir medþiaginiai”. Tuo pavydþiu kvieèiama sekti visa iðeivija. Koki gi ið tikrøjø ALT suvaþiavimo nutarimai finansinio rëmimo reikalu? Vienas nutarimas sako: „...kad ateityje ALT Vykdomasis Komitetas kitiems organams finansinæ paramà visada skirtø atskirais nutarimais kiekvienam paskiram darbui apsvarstæs tokio darbo reikalingumà, jo vykdymo plano bei sàmatos tikslingumà ir atitinkamu laiku reikalaudamas lëðø sunaudojimo apyskaitø” apyskaitø”. Kitas, irgi vienbalsiai priimtas nutarimas sako (cituoju ið „Draugo”, 1955 m. lapkr. 25): „...aukos, renkamos Alto vardu, neturi bûti skiriamos kitiems, kad ir labai svarbiems tikslams” tikslams”. Interpretuok kaip nori ðiuos nutarimus, bet besàlyginio paþado remti Vlikà juose darbai, jei jie atitiks vis tiek nëra. Gali bûti remiami kitø organø (taigi ir Vliko) darbai nutarime numatytas sàlygas. Sulyginæ, kas pasakyta ALT nutarimuose, ir kà apie tai kalba Vliko prezidiumas, aiðkiai matome, kad prezidiumas faktus sunkiai beatpaþástamai nugraþino.

297

--„Vliko sesija pareiðkë nuoðirdø norà bendrai dirbti su Lietuvos pasiuntiniais atidedant á ðalá visus ginèus dël kompetencijø”, – skelbia prezidiumas. O pasiþiûrëjus á sesijos rezoliucijà dël numatomø prezidiumo kompetencijø, ir ypaè pasiþiûrëjus á buvusio pirmininko tuo klausimu padarytà praneðimà (kuriame santykiai su diplomatinëmis institucijomis senoviðkai statomi á „divide et impera” rëmus, ir kurá naujasis pirmininkas indorsavo be rezervø) matome, kad atsiðaukime á visuomenæ prezidiumas kalba netiesà, tai yra, sesijos nutarimà atpasakoja ne taip, koks jis yra. --Taigi, tikrovës neatitinkanti graþbylystë naujojo prezidiumo atsiðaukime tebeliudija, kad vieno prezidiumo nario pasmerktoji Reutlingeno olimpinë dvasia vis tiek tebegyvuoja ir, turbût, neiðvengiamai gyvuos, kol veikimas bus remiamas iðsvajotais „tautos pavedimais”, kuriø negalëjo bûti, nebuvo, nereikëjo ir nereikia. O kol ta dvasia gyvuos, tol jàja persiëmæs organas niekaip negalës ávykdyti gero, teisingo recepto, kurá prof. Kaminskas yra minëjæs savo praneðime – „visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoj ir jà laikyti savo jëgø ðaltiniu”. Norint visuomenæ laikyti savo jëgø ðaltiniu, reikia jà, tarp kitko, ðiek tiek ir gerbti. Dirva, 1955 12 22,29. Nr.51, 52, 1956 01 12. Nr.2

Argi tauta nuraðytina á nuostolius? Dr. A. Trimakas Bostono kongrese raginosi bei ragino tvirtai stovëti Lietuvos bylos ir jos reikalø gynyboje. „Jei to nedarytume, – sakë, – niekas kitas to neatliktø, o pavergtoji tauta tauta, bûdama sovietø prispausta, yra nutildyta ir pati nieko negali daryti ti”. (M. pabr. V. R.) Sunku pasverti, kà toks teigimas labiau skatina: pasiryþimà, ar neviltá? Jeigu visa tauta nuraðytina á nuostolius (nes „nieko negali daryti”), o iðeivijoj esanti lietuviø tauta nenurims (o tai nëra daug), tai netruks pasisiûlyti iðvada, kad maþa prasmës taip apytuðèiai „budëti veikti ir ðaukti”, ypaè, kai tas pats kalbëtojas toje paèioje kalboje pabrëþia, jog (nepaisant keliolikos metø „budëjimo, veikimo ir ðaukimo”) „Laisvieji kraðtai... rodo tendencijà pavergtøjø reikalus atidëti á tolimesnæ ateitá ir bent laikinai atsiriboti nuo jø”. Ne ið kokios nors veikëjø opozicijos, o ið torontiðkiø „Tëviðkës Þiburiø” po Bostono kongreso (liepos 3 d.) pasigirdo balsas (V. Kvieskos) apie vadinamøjø politiniø veiksniø „veikimo ir ðaukimo“ reikðmæ: „Negalëdami paveikti valstybiø uþsienio politikos, veiksnininkai yra priversti iðpûsti atsitiktinius ir maþus dalykus, pvz., kaip pasikalbëjimà su kai kuriuo kongresmanu arba Valstybës Departamento valdininku. Jie, laikydami dëmesá ties ta sritim, kuri nepasiduoda lietuviams paveikiama, atitraukia jø dëmesá nuo lietuviðko kûrybinio darbo ir ruoðia toms masëms karèius apsivylimus”.

298

Þinoma, V. Kvieska nebe pirmas tà pastebëjo. Apie tai kalbama jau keleri metai ir tas dalykas – kadai pavadintas graþbyliðku miglø pûtimu á akis sau ir kitiems – yra tos vadinamosios „nevienybës” viena ið pagrindiniø prieþasèiø. Teigimas, kad, jei ne mes (þinoma, vienintelio vyriausiojo vadovaujami), tai „niekas kitas” Lietuvai nieko nebepadës, yra atkritys á senai jau paþástamà ligà – á perdëtà savæs iðkëlimà ir á visos tautos gajumo nevertinimà. Uþsieninës veiklos baras, be abejo, yra svarbus, bet visà tautà lengva ranka nuraðyti á nuostolius yra ir klaida ir netaktas. Mûsø tauta nebe pirmà gi kartà prispausta ir nutildyta, ir ne pirmà kartà jos priespaudos varþtai stiprûs. Bet varþtams anuomet vos kiek atsipalaidavus, pagrindinës iðsilaisvinimo jëgos atsirado namie. Uþsieniuose, buvusios jëgos suvaidino, nors ir didelá, bet vis tiek tik pagalbiná vaidmená. Ir dabar nëra pagrindo svaigintis pasididþiavimu, esà, tik mes ið svetur, jei kà darysime, tai dar padarysime, o „niekas kitas to neatliks”, nes „tauta... nieko negali”. Mitas, kad pavergta tauta galinti bûti „perauklëta” ir galinti „priprasti” prie nelaisvës yra nepaprastai parankus visiems tiems politikams, kurie ieðko iðeities, kaip nusikratyti ásipareigojimo pavergtoms tautoms padëti. Ar ne mûsø pareiga sugriauti tà mità? Lenkai ir vengrai tà þymia dalimi jau padarë, bet padarë kaip tik ne uþsienieèiai veikëjai, o paèios prispaustos ir nutildytos („nieko negalinèios”) pajëgos namie. Mes... ilgai tylëjom apie septynerius metus Lietuvoje vykusià ginkluotà kovà, paskui ëmëm garsinti jà lyg kokià melodramà, kuri maþa kam bedarë áspûdþio. Ir ðtai, dar ir dabar, vyriausiu Lietuvos laisvës kovoj organu besivadinanèio komitete pirmininkas oficialiame savo praneðime lietuviø kongresui tebeskelbia tà klaidingà ir þalingà mità, kad tauta nieko negalinti. Kokios gi tada reikðmës gali turëti „veiksmai – ðauksmai” be raðtai vyriausybëms, jei tø raðtø autoriai patys nuraðo á nuostolius tautà, uþ kurià dar kaþkodël kalba? Gal daugelis supras, kad tai turbût tik „lieþuvio paslydimas”, kad ne tas norëta pasakyti, bet daug kam tokia tautos visiðko sugniuþdymo tezë gali bûti kaip tik labai patogi suprasti taip, kaip ji pasakyta, ir gali bûti patogu padaryti iðvadà: „Jûsø tauta nieko daryti nebegali, – o kà jûs galit, tai mes labai gerai þinom, – todël, deja, nebelieka nieko, iðskyrus nuoðirdþiausios jums uþuojautos ir gilaus apgailestavimo pareiðkimà...” O ið tikrøjø, niekad nëra tokios padëties, kurioje nelaisvë nebrandintø tautoje laisvës kovos ir neugdytø tai kovai jëgø. Neseniai teko skaityti apie vienà ið dabartinio alþyrieèiø Tautinio Iðsilavinimo Fronto pradininku (Belkacem Krim, Portrait of an Algerian, TIME, July 7, 1958). Sako: „Kaip didþiulë dauguma vyriausiø sukilimo vadø jis praktiðkai yra analfabetas arabiðkai (t. y., nemokà arabiðkai; nei raðyti nei skaityti), ir kultûriniu poþiûriu jauèiasi labiau namie prancûziðkoj negu islamiðkoj atmosferoj“. (Vadinasi, suprancûzintas nesulyginamai labiau, negu kas nors dabar yra surusintas Lietuvoj.) 1942 – 45 metais kalbamasis B. Krimas tarnavo prancûzø kariuomenëj, ir kaip tik jam esant tame prancûziðkame tautinio „lydymo katile” subrendo jo (kaip ir daugelio kitø)

299

tautinis susipratimas bei pasiryþimas kovoti dël iðsilaisvinimo. Kariuomenëj B. Krimas susidûrë, kaip jis pats sako, su daugeliu neteisybiø. Vienas ið akstinø tam apsisprendimui buvo daug paprastesnis, ir kasdieniðkesnis, negu pav., V. Kudirkai buvo pirmasis ”Auðros” numeris. Bûtent, B. Krimas prancûzø kariuomenëje buvo raðtininkas ir turëjo vesti naujokø kartotekà. Viskas buvo gerai, tik arabus reikëjo áraðyti á korteles raudonu raðalu, o prancûzus mëlynu. „Atrodo nesvarbu? – sako B. Krimas. – Man tai buvo svarbu”. Yra Vakaruose populiarus mitas, kad, kai tik komunistams pasiseks perleisti per savo mokyklas uþimtø kraðtø jaunàjà kartà, tai jau baigta, tada tos tautos jau nebenorës ið tos sistemos „gráþti atgal”. Ir mûsø ne vienas tam mitui palaikyti parûpinam medþiagos. Graudþiais þodþiais ðaukiama apie indoktrinacijà, rusifikacijà, apie tautø naikinimà, kolonizacijà ir t.t. Visos tos bëdos tikrai yra, ir negalima apie jas nekalbëti. Bet tai nereiðkia, kad juo daugiau bus memorandumuose tautos „iðnaikinta”, juo daugiau „indoktrinuota” bei „surusinta”, tai greièiau ateis kokia pagalba. Prieðingai, toks átikinëjimas tik padeda ásigalëti tezei, anot kurios „gaila, bet jau per vëlu”. O tai nëra tikroji tiesa. Nei kitos tautos, nei lietuviø tauta dar nëra galutinai suklupusi po visø tø indoktrinacijø, rusifikacijø bei kolonizacijø spaudimø. Ðià tiesà kaip tik reikia kelti aikðtën, jà pabrëþti, vietoj skelbus, kad „tauta nieko negali”, kad vienintelë viltis belikusi – tai tik... mes, vyriausieji komitetai. Viltis bei jëga, pasirodo, beglûdinti daugiausia jaunojoj Lietuvos kartoj, kurià taip skuba nuraðyti „perauklëjimo” mito skleidëjai. Lietuvoj, berods, nevartoja spalvotø raðalø lietuviams nuo rusø, lojaliems nuo abejotinø skirti. Tam yra sudëtingesnës ir labiau iðstudijuotos priemonës, bet jas þmonës (ir jaunimas) vis tiek junta, ir jos veikia ne menkiau, kaip tam alþyrieèiui raudonas ir mëlynas raðalas kartotekoj. Rezultatas? – Senas sovietinis ministeris, buvæs pogrindþio komunistø veikëjas, vieðai, per jaunimui indoktrinuoti skirtà þurnalà piktinasi ir stebisi, kaip tai gali bûti, kad jauni studentai, vos spëjæ ið lopðio iðlipti „burþuaziniais laikais”, dabar vieðoj vietoj, autobuse, visiems (ir jam, ministeriui!) girdint, vieno uþ kità labiau giria anuos laikus ir viens kitam árodinëja, kad tada buvæ geriau! Ðiø metø partijos suvaþiavimo visas svoris buvo nukreiptas prieð „revizionistus” ir pasidavëlius „nacionalistiniams prietarams”. Kas gi kaltininkai? Ir vël – ne buvusieji senosios kartos veikëjai, kurie, kiek jø dar gyvø liko bei kiek jø dar parneðë kaulus ið Vorkutos ar Sibiro, tyli kaip pelës po ðluota ar kukliai bendradarbiauja reþimo institucijose, jei ásileidþia. Maiðtaujantieji „revizionistai” ir „nacionalistai” – vis jauni, vis tiek jau „perauklëti”, jau „indoktrinuoti”! Tai jauni raðytojai, jauni kompozitoriai, jauni dailininkai, jauni literatûros dëstytojai, na, ir studentai ar net moksleiviai! Jauni reþisieriai bei ekonomistai irgi, pasirodo, beturá savo tarpe „teisybës ieðkotojø”, „savos respublikos patriotø”, kuriems tenka geruoju ir net piktuoju priminti, jog „visasàjunginiai interesai yra svarbesni uþ vietinius” ir „kas nori atskirti Lietuvà nuo didþiosios rusø tautos, tas veda á praþûtá”. Net partijoj atsiranda tokiø „nesusipratëliø”.

300

Taigi tauta ne tik ne „nieko negali daryti”, bet net ir daro. Daro be vyriausiø vadovybiø instrukcijø ið uþsienio, daro ir be savø regimø „ðtabø”, daro taip, kaip kiekviena tauta daro tokioje padëtyje, vadovaudamasi pasiilgimu laisvës ir teisingumo. Tas darymas raðytinas ne á nuostolius, o á paèià pirmà vietà laisvës kovos aktyvø sàraðe. Tokie aktyvai kaip tik ir turëtø bûti pagrindinë rodyklë, dël ko budëti, kà veikti ir apie kà ðaukti, ar gal geriau nei neðaukti, o tik faktais griauti þalingà mità apie tautos bejëgiðkumà. Dirva, 1958 07 14. Nr.53

Pergalë Detroite Septintasis Amerikos Lietuviø Tarybos Kongresas Detroite parbloðkë ant menèiø visus Amerikos Lietuviø Bendruomenës suvaþiavimus ir net patá Pasaulio Lietuviø Bendruomenës seimà. Kas gi neatsimena, kaip tie suvaþiavimai ir seimas skendo netvarkoj, sukeltoj daugybës dalyviø, be atvangos praðiusiø balso „dël tvarkos“! Detroito kongrese kiekas në nepyptelëjo „dël tvarkos“. Argi tai ne „tarybininkø“ triumfas prieð „bendruomenininkus“? (Tai kas, kad ten ir ten dalyvavo nemaþa tø paèiø veikëjø!) Keista, kad në vienas laikraðtis, net ir ALT oficiozo pareigas eiti pasiðovusios Naujienos, á tokià akivaizdþià ir taip „nepalyginamai svarbià“ pergalæ neatkreipë dëmesio ir nepraneðë apie jà nuo átampos dël tarybininkø – bendruomenininkø dvikovës virpantiesiems visuomenës sluoksniams... Þinoma, tvarka kaip sveikata: kai normali, tai jos ir nepastebi. Kai po visam kongreso pirmininkas (V. Abraitis) klusterëjo „Na, kaip atrodë?“, ir kai pastebëjau jam, kad pasigedau tokiuose „klumpiø suneðimuose“ taip áprastø ðaukimøsi „praðau þodþio dël tvarkos!“, tasai susigriebë: „Teisybæ sakai! Në nepagalvojau!“ Þenklas, kad tvarka buvo normali. Ir ko jai nebûti normaliai, kai kongreso programoj jokiø valdþios rinkimø, jokiø kitø „arba – arba“ problemø, ir jokios opozicijos. 240 YRA 240

Anot ALT statuto 16 straipsnio, „Amerikos lietuviø kongreso tikslas – pademonstruoti Amerikos lietuviø vieningumà kovoje uþ Lietuvos iðlaisvinimà“. Straipsnis, taèiau, nesako, kam demonstruoti: „pasauliui“, „Amerikai“, ar pakanka tik sau? Kai teorijoj kas neaiðku, tai þiûrim, kaip tas dalykas vykdomas praktikoj. O praktikoj septintasis toks kongresas, maþdaug taip pat, kaip ir visi ðeði kiti, paaiðkino, jog nei „pasauliui“, nei „Amerikos visuomenei“ tokiais susirinkimais, kad ir kongresais pavadintais, nieko ypatinga nepademonstruosi. Net vietinë Detroito spauda apie ðià demonstracijà në þodþio neprasitarë, nors buvo ir komisija spaudai átaigoti, buvo ir kambarys su „bariuku“ laikraðtininkams vaiðinti, buvo ir interview su paèiu Eugenijum

301

Bartkum, Tarybos pirmininku. Tik, matyt, nebuvo ko nors tokio, kas amerikinæ spaudà imponuotø... (Informacijos komisijos vadovas iðplûdo vienà redakcijà uþ tokio svarbaus ávykio ignoravimà ir tà iðsiplûdimà net Naujienose paskelbë. Galimas dalykas, kad tuo narsumu ilgam laikui uþtikrino lietuviams bent jau to Detroito laikraðèio neprieinamumà.) Taigi praktikoje paaiðkëjo, kad èia demonstruojama tik sau, – kiek tos demonstracijos ið viso tokio masto susirinkime galëjo bûti. Dalyviø skaièium tai nebuvo itin imponuojanti demonstracija. Daugiausia dalyvavo pokylyje (bankete), per 300. Uþsiregistravusiø atstovø, sako, buvæ 253, plius „15 garbingø sveèiø ir 60, ë, sveèiø“ (negarbingø?), ið viso ... 290. (Aritmetikos galai su galais nesusiëjo, turbût, todël, kad vadinamieji atstovai, kai kurie turëjo raðteliø ne ið vienos draugijos ir buvo áregistruoti ne po vienà kartà.) Kiekvienu atveju, 290 salëj niekad nebuvo: 262 këdës (áskaitant ir prezidiumo su sekretoriatu) niekad nebuvo visos uþimtos. Vidutiniðkai tuo ar kitu metu posëdþiø salëje buvo apie 180 þmoniø, në vienu metu nebuvo daugiau kaip 240. O 240 yra 240, net ir patys savæs neátikinsim, kad tai 240-ties ar bent 24-iø tûkstanèiø demonstracija. ABUOJAS PAUKÐTIS

„Abuojas paukðtis – antis“, skundësi mëgëjas gausiai pavalgyti ir aiðkino, kad anties tai „vienos maþa, o dviejø perdaug“... Minëtame ALT statuto 16-tame straipsnyje, ðalia „pademonstruoti“, yra kongresams numatyta dar ir kitø uþdaviniø, bûtent, – „pasisakyti dël JAV vedamos politikos Lietuvos iðlaisvinimo reikalu, aptarti pasiruoðimà specialiai akcijai...“ Praktika rodo, kad kongresai, kaip tos antys: pademonstruoti jie per maþi, o pasisakyti ir aptarti – per dideli. Tiesa, kongresas priëmë keletà, kaip paprastai, pernelyg þodingø rezoliucijø (atseit, nutarimø), nepastebëjæs, kad be reikalo varginosi, kadangi ALT statutas nutarimø kompetencijà yra rezervavæs tik maþiesiems ALT suvaþiavimams ir ALT valdybai, o kongresams pripaþinta tik sugestijø (neprivalomø patarimø) kompetencija, ir tai tik „ALT ateities darbams“. „PINIGËLIØ TEZË“

Kadangi statutiniø uþdaviniø kongresas atlikti nepajëgus, tai já ðaukusieji, nors apie tuos uþdavinius ðiek tiek ir uþsiminë, dideliø pastangø ta kryptim në nedëjo. Ryðkiau buvo juntamas spaudimas á kità ðiemet iðsipûtusá uþdaviná, bûtent, – prigrasyt Bendruomenës vadovus, ypaè jø pirmininkà B. Nainá, kad, ðiukðtu, nebedrástø kësintis á „Tarybos pinigëlius“, tai yra, á Vasario 16-tosios minëjimø rinkliavas. Ir ið viso, – parodyti, kad MES („tarybininkai“) tai viskas, o JIE („nainininkai“) – niekas. Vieðai tik uþuominomis, o kuluaruose tai ir pilna burna kalbëjo, kad, girdi, þiûrëkit

302

– JIE sakë salë bûsianti pustuðtë, o matot, kiek suvaþiavo! JIE skelbia, kad MES pasenæ ir baigiam iðmirt, o ðtai MÛSØ net dviejø didþiausiø skyriø pirmininkai vos per puskapá metø perþengæ, ir net pats visos MÛSØ Tarybos pirmininkas – negi sakysit, kad ne jaunas! Mes turim ir jaunimo sekcijà, kuri jau pritarë ðio kongreso darbams. Pas MUS ir prityræ veteranai, ir jaunimas, o pas JUOS – nieko! Ðios abi tezës – apie Tarybos teises á vasario mënesio rinkliavas ir apie Tarybos visokeriopà pranaðumà – kongrese laimëjo totaliðkai, nesutikusios në ðeðëlio pasiprieðinimo... Tiesa, „pinigëliø“ tezës gynimas buvo truputá padrikas. Ðtai, Èaplikas ið Bostono tereikalavo Tarybai, tiesa, labai grieþtai, bet tik vienos Vasario 16-tosios, ir neapdairiai „atidavë“ kitiems tas likusias 364-ias dienas!.. Já tuojau pataisë Mikuþiûtë, teikdama, kad Tarybai legaliai priklausàs visas vasario mënuo. Kiti reikalavimus formulavo apdairiau, maþdaug taip, kad á Tarybos „pjûties metà“ patektø visas Vasario 16-tos minëjimø ruoðos ir baigimo metas, o tai yra visi trys pirmieji metø mënesiai. Vis tiek, ið paþiûros dar gana kuklu, nes juk tai tik ketvirtis metø. Paslaptis, taèiau, èia ta, kad manoma, jog pirmojo ketvirèio rinkliavø rezultatai – grûdai, o paskui lieka tik ðiaudai... Betgi net J. Daugëla, Tarybos „virtuviniø reikalø“ referentas kongrese, atvirai prisipaþino neturás jokiø iliuzijø, kad, kaip kongresas nutars, taip ir bus... Aukos yra savanoriðkos, tad, kaip ið viso nëra paveikiø priemoniø priversti aukoti, taip nëra kaip priversti, kad tada ir tada aukotø tik tam ir tam, o ne kam pats aukotojas nori. Todël visas reikalas èia ir sukasi tik apie tai, kad metø pradþioj tautieèiai bûtø gundomi aukoti vien tik tarybai, ir kad niekas nei gundytø, nei sudarinëtø progø aukoti Bendruomenës ar kieno kito planams paremti. Kadangi kongresas nekompetentingas tokiu reikalu kà nors nutarti, tai gali tik sugestijø pasiûlyti, tai Tarybos vadovai tik paskatino Kongresà, kad kongresas paskatintø Tarybos vadovus – plësti Tarybos skyriø tinklà. Kaip vadovai papraðë, taip kongresas juos ir paskatino. Atseit, taryba stengsis sulyginti savo padaliniø tinklà su Bendruomenës tinklu, kad niekur, o niekur, net paèiose maþiausiose lietuviø kolonijose, vasario ðventës nebûtø rengiamos kitu kaip tik tarybos vardu. Kà apie tai galvoja maþosios, Tarybos padaliniø dar neturinèios (bet Bendruomenës padaliniø, greièiausia, jau turinèios) kolonijos, kongrese nebuvo progos iðgirsti, kadangi tai buvo tik veikliøjø „tarybininkø“ kongresas. Pati Tarybos padaliniø tinklo plëtimo idëja savo esme, kà þada, ko ne, o jau esamo organizaciniø paralelizmø ir trinties lauko plotà praplësti tai aiðkiai þada. VAIRUOTOJO LIUDIJIMAS

Kai taip akivaizdþiai tryðko aikðtën þûtbûtinis ryþtas „nuðluostyt nosá“ tam tikriems bendruomenininkams, tai ta prasme kongresas Tarybai nusisekë, nes juo tapo pusëtinai kilstelëtas prestiþas. Gerà áspûdá darë saikinga apeiginiø kongreso daliø – pradinio ir baigiamojo posëdþio – reþisûra ir, palyginti, sklandus visø sveikintojø ir

303

prakalbininkø roliø atlikimas. Buvo iðvengta per didelio lëkðtybiø tvano, taip bûdingo daþnam panaðiam susirinkimui. Kas be ko, – pliaukðtelëjimø botagu á vandená nestigo. Skambiausias ið jø bus buvæs Vliko pirmininko anonsas, kad dar ðiemet ar ateinanèiø metø pradþioj turás kilti karas tarp Kinijos ir Sovietijos, kuris bûsiàs atominis, ir kad dël to netrukus atsiversianti nauja perspektyva Lietuvai. Tuo pareiðkimu Vliko pirmininkas, kaip sakoma, „pavogë spektaklá“ ið Tarybos, nes tai buvo vienintelis kongreso turinio dalykas, apie kurá dalyviai gyvai kalbëjosi ne tik tà patá vakarà, bet ir gráþæ namo. Visi buvo suintriguoti: ið kur Vliko pirmininkas suþinojo taip apykonkreèiai nurodytà terminà karui kilti? Kiti gailëjosi, kad pirmininkas barzdos neaugina ir nepasiûlë në vieno plauko ið jos iðsipeðti, jei pranaðystë neiðsipildytø... Arba apgailestavo, kad nepapranaðavo, katrie tà karà laimës, ir nepaaiðkino, katrø gi laimëjime kokias, bûtent, jis mato perspektyvas Lietuvai... Ði spalvinga raketëlë, taèiau, nepersmelkë viso apypilkio, ramaus, saikingo, veikslo, kuriuo taryba, be abejo, nevengs pasididþiuoti, kaip atnaujintu vairuotojo liudijimu, kà tik gautu, iðlaikius patikrinamàjá egzaminà. Nes Taryba ðiuo kongresu bent tà tikslà pasiekë: árodë, kad dar gali surengti pusëtino masto susiëjimà, ir já ramiai, tvarkingai atlaikyti. Kitu metu tai bûtø neypatingas pasiþymëjimas, bet po eilës toli graþu ne tokiø ramiø ir ne tokiø tvarkingø suvaþiavimø, ðis – staèiai pergalë. BRANGIOS PASKAITOS

Kongreso branduolys buvo paskaitos. Jose turëjo bûti to kongreso esmë ir prasmë. Nes negi rengtø kas kongresà tik sveikinimams ir atsisveikinimams iðklausyti ir paskui tik iðkilmingai pavakarieniauti. Paskaitø klausë, kaip minëta, vidutiniðkai apie 180 þmoniø, kuriø tarpe gal apie treèdalis buvo detroitiðkiai ar netolimi kaimynai, o kiti atvykæ ið toliau. Kai rytojaus dienà atëjo laikas apie paskaitas visam kongresui pakalbët, J. Jurkûnas lygiai per pusvalandá gana tiksliai priminë visà paskaitø turiná, o po to per 65 minutes ðeðiolika asmenø (kone 10% klausytojø) pareiðkë savo pastabø. Tos diskusijos, taèiau, nieko apèiuopiamo nepridëjo, kadangi apie pusë kalbëjusiø apsiribojo tik vienu kitu komplimentu prelegentams ir siûlë paskaitas atspausdinti, o likusiøjø dalis pakalbëjo ðá tà ir „nuo savæs“, beveik ar net visai be ryðio su paskaitomis. Ið to susidarë áspûdis, kad bene tik vienas J. Jurkûnas ir bus pakankamai ádëmiai visas paskaitas iðklausæs ir jas netgi gana gerai supratæs. Na, jis turëjo, kadangi buvo ápareigotas kità dienà vieðai árodyti, ar klausë... Tad ir kilo klausimas, jau nebe pirmà kartà toks: ar reikia dël paskaitø kongresus ðaukti ? Atspausdinti paskaitas galima ir be kongreso, o atspausdintas skaitys, ar bent galës skaityt, jei norës, tûkstanèiai, o ne keliolika deðimèiø, kuriø daugumui èia tos paskaitos, matyt, pro vienà ausá áëjo, pro kità iðëjo, ar net iðvis kaip reikiant neáëjo. Imkim, pavyzdþiui, tokià V. Vaitiekûno paskaità. Pagirtinai kruopðèiai surankiotas pluoðtas duomenø ið paties sovietinio reþimo Lietuvoj leidþiamø laikraðèiø bei

304

statistikos rinkiniø, liudijanèiø apie Lietuvoj dabar taikomas rusifikacijos ir politinës–ideologinës indokrinacijos priemones, jø apimtá, spëjamà poveiká. Beveik visi tie duomenys mums nebe nauji, nes ar VLIKo Eltos, ar kitø vilniðkës spaudos stebëtojø jau minëti èionykðèiuose laikraðèiuose, bet, kai per keletà metø tik po þiupsnelá pabarstyti, tai daugumo nelabai ásidëmëti, arba jau ir pamirðti. Èia jie vël surinkti á krûvà, papildyti ir sugrupuoti, pavirto pusëtinai aiðkiu paveikslu. Bet toká paveikslà aprëpti neámanoma, besiklausant skubiai skaitomo ir skaièiais iðmarginto teksto. Toká dalykà reikia paèiam skaityt, ir gal net ne vienà kartà. Todël nenuostabu, kad klausytojai tapo „apgluðinti“ ir, nors paskui ir kalbëjo, kad buvæ labai ádomu, vis tiek ið kiekvieno buvo aiðku, kad ið visos tos paskaitos yra ásidëmëjæ tik pabaigoj papasakotà, „bendrautojø“ ið Lietuvos atveþtà ir paskaitininko patobulintà anekdotà apie veltëdþio laþybas su prokuroru... Dar didesnis klaustukas pakibo ant kitø paskaitø, jø besiklausant. A. Devenienës paskaita – prakalba buvo, visø pirma, nepataikyta ar gal në netaikyta á dienotvarkëj skelbtà temà „Lietuviø padëtis iðeivijoj“. Tai buvo tik sentimentaliai oratoriðka A. L. Tarybos apologija. Betgi ðioj auditorijoj toki átikinëjimai buvo visiðkai nereikalingi: tikinèiøjø átikinëjimas, be to, motyvuotas padrikai ir, nors kadai ir buvusiais puoðniais, bet dabar jau nudilusiais, argumentëliais. Áspûdingiausia klausytojams buvo A. Kasulaièio temperamentingai paraðyta ir dar temperamentingiau paskaityta kalba apie „Lietuvos laisvinimo darbo sëkmes ir nesëkmes“. Gerà áspûdá ji sukëlë ypaè todël, kad, besiklausant vikraus ir graþia lietuviðka tarsena skaitymo (ryðkus kontrastas po A. Devenienës kalbos!), buvo beveik neámanoma pastebëti teigimuose glûdinèiø nenuoseklumø ir gausiø tuðèiaviduriø fraziø. Tokià prakalbà spausdinti, ið tikrøjø, rizikinga, nes tada atsiveria daug progø opinijai apie paskaità pasikeisti toli graþu ne á geràjà pusæ... Ðtai tik vienas kitas momentas, suspëjæs nelemtai uþkliûti jau ir ten pat, salëje. Kalbëdamas apie mûsø visuomenës sandaros „stulpus“ (Vlikà, Tarybà, Bendruomenæ), A. Kasulaitis sudramatintu balsu áspëjo tø stulpø griovëjus (?), kad, esà, neuþmirðkit, jog „power corrupts, and absolute power corrupts absolutely“... Kam taikytas tas áspëjimas? Tiems, kurie „griauna“ kà nors ið „valdþioj“ esanèiø? Atseit, nesikësinkit á „valdþià“, nes tai pavojingas þaislas, jis jus iðtvirkins? Betgi, manau sau besiklausydamas: Gerbiamasis, juk pats gi kaip tik jau kadai esi prie to „power“, – tai ar bûsi sumanæs èia dabar vieðai prisipaþinti, kad jau esi „corrupt“?... Arba, sakë, didelë nesëkmë – mûsø analfabetizmas komunizmo supratime. Tarëmës esà dideli komunizmo þinovai, tiesiog specialistai, o iðeina prieðingai... Mes, sakë, visiðkai nestudijuojam komunizmo. Prisiminiau, kad ir pats jau prieð koká deðimtmetá ginèijausi su besigirianèiais komunizmo paþinimo specialybe, ágyta ið 1940 – 41 metø patyrimø. Raðiau, kad besikësinantiems kovoti prieð komunizmà Amerikos ar tarptautinëj plotmëj, reiktø pirma daugiau tà dalykà pastudijuoti, kad ir ið knygø, o nesitenkinti vien 1941

305

metø prisiminimais... Manau sau, ðtai ir Kasulaitis, bent ðiuo punktu, besàs mano bendramintis... Bet kur tau! Po keleto tolesniø skambiø sakiniø paaiðkëjo, kad jis tik kaþkam kitam siûlo studijuoti, o pats ir be to ekspertas, ir jam absoliuèiai aiðku, kad komunizmas, tai niekas kita, kaip tik maðina þmogui paversti þvërim, ir kad komunizmas Lietuvos vaikus krikðtija þmogaus – þvëries þenklu... O, boy! Tai Lietuvoj dabar jau apie pusë milijono lietuviø paverstø „þmonëmis – þvërimis“! (Maþdaug tiek yra partijoj, komsomole, pionieriuose, spaliukuose.) O V. Vaitiekûnas prieð porà valandø buvo sakæs, kad net paèioj komunistø partijoj lietuviø labai nedaug esà patikimø Kremliui... Tai katruo tikët? Kan. V. Zakarausko kalbos vedamoji gaida buvo þodis „reikia“. Paminëjo porà tuzinø dalykø, kuriø mums bûtinai reikia. Teisybë, reikia, ir daþnas tà kartojam ne tik ðiame kongrese, o kalbose ir raðtuose nuo pat karo pabaigos, jau beveik 25 metai... Bet dar seniau yra pasakyta, kad „pirktø ðuo mësà, – pinigø nesà“... O mûsø tiems reikmenims ne tik pinigø, bet ir pajëgø nesà... Todël, vietoj tokios paskaitos reiktø kitokios, – tokios, kurioj bûtø ið visø reikiamø dalykø atsijoti tik tie, kuriuos galim padaryti. Deja, ir tokios reikalingos studijos dar niekas nesiryþo parengti... J. Daugëla, pabëræs, kad ir daug sklandesnës, bet vis tiek daugiau skambesiu, negu esencija turtingos retorikos apie A. L. Tarybos kilnumà bei vertingumà, siûlë ásakmiai nutarti du dalykus: plësti ALT skyriø tinklà ir kategoriðkai reikalauti, kad absoliuèiai visos Vasario 16-tosios minëjimø progomis surinktos aukos bûtø perduodamos tik á A. L. Tarybos iþdà, niekur kitur. Sakësi nesàs dar tiek susenæs, kad nematytø, jog ne visi tokio nutarimo paklausys, bet leido suprasti, kad, toká nutarimà èia ásakmiai priëmus, bûsià galima aiðkiai matyt, kas klauso, kas neklauso. Atseit, bus maþdaug kaip ir „juridinis pagrindas“ suskirstyti lietuvius ir jø organizacijas á dvi „partijas“: paklusniø aviø ir atkakliø oþiø... J. Jasaitis tik visiðkai trumpai pareiðkë, kad reikia (ir vël tas pats „reikia“) sukurti bendrà (tarpveiksniná) informacijos centrà, bet tik „idealistiniu pagrindu“, nes profesionalø, sakë, tokiam darbui neturime. Atseit, tà darbà turëtø atlikti ne profesionalai, ir dirbti „ið idëjos“, suprask, be atlyginimo (pensininkai?). Þinoma, tokiais pagrindais veikiàs centras bûtø daug pigesnis. Bet èia vël prisimena senas „ðuninis – mësinis“ prieþodis, bûtent, – „pigià mësà ðunes ëda“... Pagaliau dr. K. Ðidlauskas iðdëstë ALT valdybos jau svarstomà ir principe priimtà „Naujo þygio Lietuvos laisvinimo byloj“ planà, kuriuo ir buvo baigtas paskaitinis ðio kongreso branduolys. NAUJASIS ÞYGIS

Dr. Ðidlausko anonsuotasis „Naujas þygis“ liudija, kad A. L. Taryba ne juokais ieðko idëjø ir dairosi, kas jai daryti. Tarybos pirmininko ir kitø prasitarimai leido suprasti, kad dr. Ðidlauskas esàs ne tik ðios naujos idëjos praneðëjas, bet ir jos atradëjas bei naujo þygio plano autorius.

306

Principe jo samprotavimas geras. Reikia, kad Taryba turëtø uþsimojusi koká nors patrauklø uþdaviná, nebûtinai lengvà, nebûtinai greit atliekamà. Juo sunkesnis uþdavinys, juo ilgiau su juo teks gaiðti, juo ilgiau nereikës ieðkoti, kà èia vël prasimanius. Teisinga yra paþiûra ir á JAV vyriausybës politikà Lietuvos laisvës bylos atþvilgiu: pasyvaus Lietuvos inkorporacijos nepripaþinimo ir tik pusbalsiu kada ne kada pareiðkiamos neigiamos nuomonës apie esamà padëtá tikrai maþoka. Jeigu JAV vyriausybë mano, kad Lietuvai yra padaryta skriauda, tai galgi ði vyriausybë galëtø ir pozityviau padëti tà skriaudà atitaisyti, jei dar ne kaip kitaip, tai nors pagalba lietuviams, kurie rûpinasi Lietuvos nepriklausomybës atgaivinimu? ... Bet kaip? Dr. Ðidlausko tikinimu, esà pagrindo, remiantis ávairiais ankstyvesniais JAV Kongreso aktais, siekti, kad bûtø ásteigta tam tikra federalinë ástaiga Baltijos tautø bylai propaguoti („Baltic Countries Freedom Administration“). Kaip tik to siekti A. L. Taryba ir uþsimojusi. Detroito kongresas á ðá planà nesigilino. Naujas þygis – puiku! Dr. Ðidlauskas pasiûlë, kad ðis kongresas jau dabar staèiai kreiptøsi á prezidentà, praðydamas já pritarti atitinkamam Foreign Assistance Act papildymui. Kreipimosi á prezidentà teksto projektas buvo be kliûèiø priimtas, nors Vaðingtone jokios oficialios akcijos ta linkme dar nëra, ir prezidento kanceliarija, jei toká kreipimàsi gavo dabar (?), tai tikriausiai negalëjo susivaikyti, ko tie Detroite susirinkæ lietuviai panoro... O mums patiems tà planà pasvarstyti dar reikëtø, jeigu... jeigu bûtø bent kiek pagrindo manyti, kad ið to kas nors iðeis. Bet gal dar ir nëra reikalo gaiðti, nes „pavojaus“, kad ið to kas iðeitø, në ið tolo nematyt. Pats dr. Ðidlauskas aiðkino, jog reikia siekti, kad kalbamoji ástaiga bûtinai bûtø tiesioginëje prezidento, o ne Valstybës departamento kontrolëje, kadangi departamentas, esà, nepritartø prieð Sovietø Sàjungà nukreiptai propagandai. Betgi tas departamentas pats nëra savarankiðkas, o yra kaip tik tiesioginëj prezidento kontrolëj, ir jei prezidentas jam leidþia ar liepia laikytis „rusø neerzinanèios“ politikos, tai kaip èia dabar tas pats prezidentas ims ir steigs kità ástaigà, skirtà varyti „rusus erzinanèiai“ politikai? Todël tas planas, tegu bûtø ir ádomus ar net patrauklus (o dël to irgi gali bûti stipriai pagrástø skirtingø nuomoniø), dabartinëse aplinkybëse yra visiðka utopija, ir bus utopija bent ligi tol, kol Amerikos interesai – apsprendþiami padëties Vietname ar kitø prieþasèiø – vers jà palaikyti su Sovietija bent pavirðutiniðkai gerus santykius. Sunku patikëti, kad to nematytø plano autorius ir visa ALT valdyba. Bet, kad ir pripaþindami, jog tai sunkus uþdavinys, kalba apie já, kaip apie ámanomà ávykdyti gal net ateinanèiais metais (30 metø nuo okupacijos pradþios ir 30 metø nuo Tarybos ásikûrimo)... Tai þenklas, kad A. L. Taryba ir toliau mano „loðti iðimtinai Amerikos korta“. Tai yra, – laikytis ir toliau tos paèios tezës, anot kurios vienintelë pagalba Lietuvos nepriklausomybës atgavimo pastangoms gali bûti tik Amerikos valdþios pagalba.

307

Ir teisybë, – ði pagalba galëtø bûti efektyviausia, ... jeigu jos bûtø. Bet jos nëra (neskaitant 30 metø patvariai kartojamø paguodos þodþiø), ir nematyt jokiø þenklø, ar jos ið viso kada nors daugiau atsiras. Jokios alternatyvos nei taryba, nei ðis kongresas ne tai kad nerado (nelengva bûtø ir rasti), bet, kas itin bûdinga, – nebandë net ir uþsiminti apie kokios nors alternatyvos galimybæ. Lengvai kilstelëtos rankos pritarë papasakotam planui apie „naujà þygá“, ir niekas nei neklusterëjo, argi tai ne apsisprendimas ir toliau loðti vis tik ta paèia ir ta paèia korta, kurios nëra... Ið tikrøjø, anot Naujienø rugs. 2 d. pareiðkimo, tai buvo „Didelë lietuviðkos vienybës demonstracija“... Ið toliau atvykti á kongresà ir jame dvi dienas dalyvauti vienam asmeniui turëjo susidaryti iðlaidø vidutiniðkai bent 80 doleriø, skaièiuojant labai kukliai. Jei tokiø buvo, sakysim, koks 120 asmenø, tai jie turëjo iðleisti apie 10 tûkstanèiø doleriø. Tiek, vadinasi, atsiëjo tø ðeðiø – septyniø paskaitø pateikimas kelioms deðimtims asmenø... Akiraèiai, 1969. Nr.8(12)

Taip ginamos Lietuvos atstovybës „Kaip lietuviø tautos politinës valios reiðkëjas ir vykdytojas, Vyriausias Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetas, ypatingai vertindamas Lietuvos diplomatiniø misijø veiklà laisvës kovoje, ápareigoja Vliko Valdybà dëti visas pastangas talkinti tø misijø veikimui ir aktyviai pasiprieðinti bet kokioms pastangoms jø egzistencijà ar veiklà trukdyti“... Tokia rezoliucija buvo priimta Vliko 1968 m. seime. Maþa kam ið „nepaðvæstøjø“ buvo aiðku, kodël tokia rezoliucija tada buvo priimta ir kam jos reikia. Gal kai kas bus pamanæs, kad tai ilgai trukusio „karo“ tarp Vliko ir Diplomatinës tarnybos ar atskirø jos pareigûnø galutinio uþbaigimo þenklas. Tokiam spëjimui davë pakankamai pagrindo rezoliucijos turinys. Tik ið uþkulisiø galëjai suuosti, kad tai buvo savotiðkas Tonkino rezoliucijos (JAV senate) variantas, tos rezoliucijos, kuria remdamasis prezidentas Johnsonas iðplëtë karà Vietname ir ëmë bombarduoti ðiauriná Vietnamà... Vliko 1968 m. gruodþio 8 dienos rezoliucija irgi buvo reikalinga, kaip atrama ir priedanga sankcionuoti ir tæsti Vliko ir LLK pirmininkø (J. Valiûno ir V. Sidzikausko) jau pradëtai intervencijai á Lietuvos Diplomatinës tarnybos negraþiai susiklosèiusius vidujinius santykius. Ið lûpø á lûpas sklido aliarmuojanti þinia: Lozoraitis (LDÐ), sumobilizavæs Amerikoj esanèiø Dipl[omatinës] tarnybos pareigûnø pritarimà, „likviduoja Lietuvos diplomatinæ misijà“ (ar staèiai „pasiuntinybæ“) Paryþiuje. Èia ir buvo „pastangos sutrukdyti misijos veiklà ir egzistencijà“. Vliko ir LLK pirmininkai jau buvo pradëjæ toms pastangoms energingai prieðintis, ir tam konkreèiam atvejui jiems buvo reikalingas salomoniðkai iðreikðtas pritarimas ir net ápareigojimas. Þinia apie diplomatø bei konsulø pasitarime Vaðingtone sutartà pareiðkimà, kad

308

prof. J. Baltruðaièio ir A. Liutkaus jie nelaiko Lietuvos Diplomatinës tarnybos nariais, ið esmës buvo teisinga: toks pareiðkimas buvo, ir buvo sutarta painformuoti, kad buvo, Valst. Departamentà Vaðingtone. Ar tas nutarimas buvo pagrástas ir geras, – tai kitas klausimas, tik, mûsø paðalieèiø nuomone, dr. Valiûnas su V. Sidzikausku (ar atvirkðèiai), net ir viso Vliko seimo rezoliucija apsiðarvojæ, nebuvo ir netapo kompetentingi tà klausimà spræsti ir nei turëjo, nei ágijo priemoniø kaip nors tà reikalà „tvarkyti“. Intervencijos ið viso nepopuliarus dalykas, o intervencijos be kompetencijos ir be priemoniø daþniausiai baigiasi intervento kompromitacija. Paskiriems asmenims valia ir kompromituotis, jei neiðkenèia, bet èia á kompromitacijos rizikà tapo átrauktas ir visas Vlikas, nes jo seimas, vadovaudamasis tik ðaliðkø informacijø nuotrupomis, davë tai intervencijai savo sankcijà. Girdime, kad V. Sidzikauskas ið tos akcijos jau kaip ir pasitraukæs, bet dr. Valiûnas dar „iðtikimai vykdo Vliko seimo ápareigojimà“... Vieðos kompromitacijos dar neávyko, bet miglos á akis Vliko valdybai, tarybai ir visai visuomenei protarpiais papuèia. Rugpjûèio gale laikraðèiuose pasirodë Eltos pasiraðytas praneðimas, anot kurio „Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas 1969 m. rugpjûèio 5–7 d. Paryþiuje konstatavo, kad Lietuvos Diplomatinës Atstovybës paskutiniø mënesiø veikla po Prancûzijoje naujo Resp. Prezidento iðrinkimo ir naujos vyriausybës sudarymo labai pozityvi. Vliko pirmininkas patyrë, kad Lietuvos Atstovo prof. Jurgio Baltruðaièio santykiai su nauja vyriausybës galva ir Uþsienio Reikalø Ministeriu yra artimi ir asmeniðka paþintis bei draugiðkumas juos riða daugelá metø. Lietuvos Atstovas Paryþiuje prof. Baltruðaitis buvo uþtikrintas asmeniðkais laiðkais, kad naujoji Prancûzijos Vyriausybë ir toliau santykiaus su juo draugiðkoje ir mûsø laisvës kovos bylà remianèioje dvasioje“. Bûtø maloni naujiena, jei tai nebûtø naiviems lengvatikiams á akis papûsta migla. Vliko pirmininkas èia ne savo miglà papûtë, o tik Liutkaus jam Paryþiuje ápûstà perpûtë. Mums teko matyti kopijà bent vieno ið tø laiðkø (uþs. reikalø min. M. Schumanno), kuriuo „prof. Baltruðaitis buvo uþtikrintas, ... kad naujoji Prancûzijos Vyriausybë ir toliau santykiaus su juo“ ir t.t. Tai multiplikuota kortelë, kurioje yra ministro vardas ir pavardë, o po to áraðas – „Ið gilimos ðirdies aèiû!“ (padëka uþ pasveikinimà, kai buvo paskirtas ministru). Lygiai tokià paèià padëkos kortelæ turi ir min. S. Lozoraitis Romoj, kuris irgi M. Schumannà ta paèia proga buvo pasveikinæs... Þinoma, toká susiraðinëjimà irgi galima vadinti „asmeniðku“, bet padaryti ið to Prancûzijos Vyriausybës paþadà „ir toliau santykiauti ... laisvës kovos bylà remianèioje dvasioje“ – tai jau reikia labai lakios fantazijos. Ðá kartà nebrisdami á ðio atvejo detales, kurios, deja, klampios, þvilgterëkime á vienà ankstesná Eltos paskelbtà praneðimà, skaitytà laikraðèiuose birþelio vidury: „Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas birþelio 4 d., lydimas Lietuvos atstovo J. Kajecko, lankësi Valstybës Departamente, Vaðingtone, ir matësi su Baltijos skyriaus virðininku Barclay Ward. Pakartotinai kalbëtasi apie sovietiniø muitø dovaniniams siuntiniams

309

klausimà. Su ypatingu dëmesiu buvo priimta Vliko pirmininko pateiktoji informacija, lieèianti padëtá Lietuvoje“. Praneðimas, rodos, niekuo nesusijæs su atstovybiø problemomis... Bet birþelio 19 d. VLIKo pirmininkas paskleidë pro memoria apie tà patá pasimatymà, kuris, pasirodo visiðkai nebuvo oficialus, ávyko ne birþelio 4, o 3 d., ne Valst. Departamente, o restorane, kur dr. Valiûnas buvo pasikvietæs p. Kajeckà ir p. Wardà pietø, kurie trukæ daugiau kaip dvi valandas, ir kur tarp kita ko buvæ kalbëta ir apie atstovybes. Bûtent dr. Valiûno paklaustas, kaip bûtø galima sustiprinti Londono atstovybës personalà, kur beliko vienas asmuo, p. Ward atsakæs, kad „sunkiai bus ámanoma kà nors kità paskirti Londono Atstovybei sustiprinti, nes Jungtinës Amerikos Valstybës, taip pat, kaip ir Anglija, pripaþásta tik tuos diplomatus, kurie buvo paskutinës Lietuvos vyriausybës akredituoti diplomatinei tarnybai“. (Pilnas pro-memoria tekstas rëmuose). PRO - MEMORIA

State Departamento pakviestas apsilankyti Washingtone pasiûliau Pabaltijo Skyriaus Virðininkui p. Barkley Ward papietauti kartu su p. Kajecku ir su manim birþelio 3 d. Pietûs uþtruko virð dviejø valandø, tad buvo progos iðsikalbëti ávairiais mums svarbiais klausimais. Tarp kitko, padëkojau p. Ward uþ State Departamento vedamà tvirtà Lietuvos de jure klausimu politikà ir pareiðkiau, kad Vlikas remia mûsø diplomatinæ tarnybà. Kadangi Londone po p. Baluèio mirties yra likæs vienas p. Balickas, að principe pasiteiravau, kà mes ið savo pusës galëtume padaryti tokioms pozicijoms sustiprinti. Ponas Ward pareiðkë, kad jo nuomone sunkiai bus ámanoma kà nors kità paskirti Londono Atstovybei sustiprinti, nes Jungtinës Amerikos Valstybës, taip pat ir Anglija, pripaþásta tik tuos diplomatus, kurie buvo paskutinës Lietuvos vyriausybës akredituoti diplomatinei tarnybai. Jis toliau pareiðkë, kad Vatikane esanti tokia pat padëtis, kaip Londone, nes jie ponà Stasá Lozoraitá skaito tarnautoju, o ne diplomatu. Todël mûsø atstovui prie Vatikano mirus, bûtø sustabdyti ten siunèiami kreditai. Toliau tæsdamas p. Ward pareiðkë, kad mes turime nedaug oficialiai pripaþintø atstovybiø. Paryþius, jo nuomone, esàs labai svarbus postas ir todël Paryþiaus atstovavimo likvidavimas bûtø „fataliðkas ir katastrofiðkas“. Jis pareiðkë, kad kiðtis á Lietuvos diplomatinës tarnybos vidaus reikalus jam nepridera, bet jis jauèiàs pareigà mane perspëti, kad nesantaika mûsø diplomatinës tarnybos viduje kenkianti visai mûsø diplomatinei tarnybai. Jis pareiðkë, jog mûsø vadovaujantieji diplomatai turëtø þiûrëti á Lietuvos reikalus ið aukðtesnio poþiûrio taðko ir nedaryti sprendimo vadovaujantis asmeniðkumais. Jis mane kvietë, kai tik gráðiu ið Europos, pirma proga apsilankyti State Departamente, nes jie norëtø su manim pasidalinti mano kelionës áspûdþiais.

310

Ðià pro memorià suraðiau p. Kajecko praðomas, kuris yra uþsiëmæs. New York, N.Y. 1969 m. birþelio mën. 19 d. J. K. Valiûnas Kas ðio pro-memoria pradþioj papasakota (apie atstovybes Londone ir Vatikane), jei teisybë, tai yra kalba apie JAV vyriausybës planà „sutrukdyti tø diplomatiniø misijø egzistencijà“. Vliko seimas yra ápareigojæs (pradþioj cituotoj rezoliucijoj) Vliko valdybà, taigi ir pirmininkà, aktyviai pasiprieðinti bet kokioms pastangoms Lietuvos diplomatiniø misijø egzistencijà ar veiklà trukdyti. Jei bet kokioms, tai net ir Valstybës Departamento, ar ne? Dabar Vliko pirmininkui sako, kad departamentas tik laukia atitinkamø asmenø mirties, ir sustabdys misijoms kreditus, o Vliko pirmininkas ramiausiai klausosi ir niekur nieko... Mums atrodo, gelbës negelbës, o Vlikui privalu daryti visø ámanomiausiø þygiø, kad toks V. D. [Valstybës Departamento] nusistatymas bûtø pakeistas. Þinoma, reikëjo ir Vlikui, ir A. L. Tarybai ir ypaè patiems diplomatams jau prieð 20 metø derëtis su V. D. [Valstybës Departamentu], kad jis neprisileistø tokio nusistatymo, koká dabar tas p. Ward prie pietø stalo dësto jau kaip dogmà. Visi leido tam reikalui nuriedëti nepageidaujama kryptim, bet tai dar nereiðkia, kad iðgirdus toká pareiðkimà, Vliko pirmininkui nieko nebelieka, kaip tik ramiai nutylëti. Nuo birþelio 3 iki 19-tos priderëjo ne tà pro-memoria paraðyti, o sukelti aliarmà ir suorganizuoti iðsamø memorandumà tuo klausimu vyriausybei. Jei ir negelbëtø, tai bûtø bent istorijai dokumentas... Na, ir Vliko seimui susirinkus, pirmininkas turëtø kà pasakyt: ðtai, pavedët ginti diplomatines misijas, ir gyniau, netgi nuo paties Valstybës Departamento! O dabar?.. Bet antrojoj pro-memoria pusëj papasakoti dalykai (apie Paryþiaus atstovybës svarbumà ir apie pamokslà diplomatams) daro ðá dokumentà visiðkai neátikëtinà. Èia jau visiðkai nebeaiðku, kur èia katras kalba, arba – ar èia ið viso bent kiek kalba Ward, ar tik vienas Valiûnas? Galima dar patikët, kad p. Ward pareiðkë, jog jam kiðtis á LDT vidaus reikalus nedera. Tai bûtø ir p. Valiûnui sektinas pavyzdys! Bet kaip tai galëjo bûti, kad, kà tik pasakæs, jog nedera, ëmë toká pamokslà sakyt, ir tai ne vien p. Valiûnui, o ir èia pat prie stalo sëdinèiam vienam ið vadovaujanèiø diplomatø – p. Kajeckui! Ar tas p. Ward toks nenuoseklus, ar èia pats p. Valiûnas, anot rusø, „otsebiatinos“ (nuo savæs) pridëjo? Dar keisèiau skamba p. Ward nesiorientavimas apie Lietuvos atstovybes. Jis, anot dr. Valiûno atpasakojimo, teigæs, kad pripaþintø Lietuvos atstovybiø nedaug, ir kaip tik todël reikia iðsaugoti Paryþiaus atstovavimà, nes likvidavimas bûtø „fataliðkas ir katastrofiðkas“. Betgi, rodos, visiems trims ten sëdëjusiems turëjo bûti þinoma, kad kaip tik Paryþiuje pripaþintos atstovybës ir nëra nuo pat 1940 metø vasaros... Kas

311

ten yra, tai tik trys lietuviai dar su diplomatinëmis kortelëmis, ið kuriø tik du yra buvæ Lietuvos vyriausybës paskirti, o vyriausias, prof. Baltruðaitis net nëra buvæs Lietuvos vyriausybës paskirtas, vadinasi, toks, kokiø p. Ward nebesutinka pripaþinti diplomatais... Jeigu p. Ward, kuris tose pareigose naujokas, to neþino, tai jis ið viso joks autoritetas apie tokius dalykus kalbëti, be reikalo dr. Valiûnas jo nuomonæ perdavinëja Vliko valdybai ir diplomatinës tarnybos nariams maþdaug kaip „vox Dei“. O jeigu p. Ward þino, kokia ið tikrøjø Lietuvos atstovybë Paryþiuje yra, tai jis negalëjo tokiø dalykø sakyt, kaip dr. Valiûnas raðo. Nes argi nekeista, kad, prieð trisdeðimt metø jau likviduotos atstovybës dabar kaþkoks „likvidavimas“ (faktiðkai tai tik A. Liutkui poros ar trejeto ðimto doleriø per mënesá siuntinëjimo sustabdymas) bûtø „fataliðkas, katastrofiðkas“ ávykis, kai tuo tarpu dar tikrai esamø, tegu ir ribotai, bet visgi dar pripaþintø atstovybiø veikimo (bent finansavimo) sustabdymas ir ponui Ward, ir ponui Valiûnui, taip pat, turbût, ir ponui Kajeckui – nieko daugiau, kaip tik „fact of life“... Tarp kito ko, pradþioj p. Wardo papasakotasis nusistatymas apsiriboti tik senstanèiais ir anksèiau ar vëliau mirsianèiais Lietuvos vyriausybës paskirtaisiais pareigûnais, ir nusistatymas nebeásileisti (nebepripaþinti) naujø, kaip Londono, kaip Vatikano, taip gresia ir Montevideo pasiuntinybei. Taigi tikrai nedaug tø pripaþintø pasiuntinybiø, bet visgi, neskaitant Vaðingtono, dar trys. Ir jas visas tris Vliko pirmininkas Valst. departamento pareigûno lûpomis ramiausiai nuraðo á neiðvengiamus nuostolius, o tik labai energingai daro iðimtá pripaþinimo seniai netekusiai neva atstovybei. Aiðkus, paslëpti neámanomas ðaliðkumas. Dabar lieka tik klausimas, ar tai ðaliðkumas ið asmeniniø, ar ið dar kokiø sumetimø? LDT tarnyboje, beje, priimta pro-memoria apie ávyká raðyti tà paèià ar rytojaus dienà. Kad „memoria“ bûtø ko arèiau prie faktø... O ðis pro-memoria datuotas 16 dienø po ávykio (pasikalbëjimo). Ir paþymëta, kad „ðià pro-memorià suraðiau p. Kajecko praðomas, kuris yra uþsiëmæs“. Ið tikrøjø? Akiraèiai, 1969. Nr.8(12)

Be fanfarø, be këlimo vëliavø 1969 metø Vliko seimas nusipelnë nuoðirdaus pagyrimo uþ tai, kad jis bene bus buvæs pats nepretenzingiausias ið visø Vliko seimø, nuo jø prieð keletà metø ávedimo Vliko santvarkon. Ne tai, kad ðiame nebûtø buvæ tradicinio iðpûstø þodþiø antplûdþio (to buvo tiek ir tiek!), o tai, kad jame nesikësinta nei svarstyti, nei spræsti pretenzingu vardu vadinamoji Lietuvos „laisvinimo“ politika. Du treèdaliai seimo laiko buvo praleisti rutininiams metinio organizacijos atstovø susirinkimo formalumams: iðklausë ir „uþplojo“ ataskaitinius praneðimus, patvirtino senas pajamø – iðlaidø apyskaitas, priëmë naujø sàmatø projektus (viskà, kas pasiûlyta) ir paliko valdybai su-

312

tvarkyti nutarimø komisijos perskaitytà keleto nutarimø þaliavà. Todël, ðalia pagyrimo uþ kuklumo dorybæ, ákyriai lindo á akis ir klausimas, – kuo visi tie iðklausymai bei patvirtinimai prasmingi, kodël svarbûs ir kam, atvirai kalbant, reikalingi... Dar maþiau progos buvo uþtikti toj rutinoj koká nors ádomø momentà. Ið pirmininko ir vicepirmininko praneðimø iðsiskyrë vienintelë ádomi vieta, bûtent ta, kuri buvo nutylëta. Mat, buvo aiðkinta, kaip valdyba vykdë praëjusiø metø nutarimus, ir, rodos, visi nutarimai buvo paliesti, iðskyrus ápareigojimà ginti nuo pasikësinimø Lietuvos diplomatines misijas... Todël pertraukos metu gyvai buvo ieðkoma AKIRAÈIØ 8-to numerio, kadangi pasklido gandas, jog ten esàs „svarbus Vliko valdybos praneðimo papildymas“... Áspûdþius paávairino gen. konsulas A. Simutis vakarienës kalboje. Áspëjæs, kad kalba su niekuo nesusitaræs ir niekieno neágaliotas, A. Simutis pripaþino, kad Lietuvos Diplomatinëj Tarnyboj, þinoma, ne viskas puikiai sekasi, bet jis verèiau papasakosiàs, kaip maþas bûdamas su draugu „budilnikà“ (laikrodá – þadintuvà) taisæs. Gavom, sako, tà laikrodá ir buvom nepaprastai laimingi, tik buvo viena bëda – laikrodis ëjo, bet neskambino. Radom, sako, ir tà ratukà, kuris buvo sukliuvæs ir uþsikirtæs. Nutarëm, kad reikia pataisyti. Einam pas kalvá ir praðom árankiø, „budilnikà“, sakom, norim pataisyt. O kalvis þemaitiðkai nusiðypso ir sako: „Vakalia, vakalia, – nepataisyset, vuo pagadinset“... Bet árankiø visgi davë. Nieko tas kalvis nesupranta, pagalvojom, sako, ir ëmëm taisyt. Iðsukom parà sraigteliø ir jau sukliuvusi vieta atrodë visai greit bus pasiekiama. Sukam dar vienà ir staiga – cinkt! Kaþkokia visai nepastebëta spyruoklë iðlëkë, kone iki lubø, o paskui jà ir ratukas, svirtelë... Ëmëm, sako, rinkt, dël atgal, bet kur tau: iðsipildë seno kalvio pranaðystë... Ir viskas. Taðkà ant „i“ Simutis nedëjo. Atrodë, ir taip viskas aiðku. O taèiau seimo gale nutarimà þaliavoj ir vël buvo kaþkieno paduotas siûlymas pavesti valdybai kaþkà daryti diplomatiniø misijø reikalu. Iðeitø, kad vis tik dar yra norinèiø „budilnikà taisyt“.Vakalia, vakalia – nepataisyset, anot kalvio. Politiniame treèdalyje V. Sidzikauskas pateikë tarptautinës padëties apþvalgà, o J. Audënas 1970 metø Vliko darbø planà. Tarptautinëj padangëj, kaip visada: nepastovus debesuotumas arba debesuotas nepastovumas, o ið to iðvada – jeigu neims lyti, tai galëtø bûti ir ðiek tiek giedros... Priartëjus prie V. Sidzikausko þodþiø, iðeitø, kad telkiasi pavojingi Europos saugumo konferencijos debesys, kuriuose, esà, glûdi „iððûkis ir viltis“. „Iððûkis“, þinoma, pavojuje, kad Baltijos valstybës toj konferencijoj gali bûti ásakmiai iðjungtos ið Europos problemø ir galutinai uþkaltos Maskvos imperijos vidaus reikalø rëmuose. O kur „viltis“ – nepavyko toj metereologijoj apèiuopti. Á klausimà, kas daryt, V. Sidzikauskas susilaikë nuo vieðo atsakinëjimo. Atseit, kad prieðas neiðgirstø. Kai kas bandë su tuo nesutikt, bet atsakymo vis tiek nesugalvojo. Paaiðkëjo, kad ir neþinanèiam atsakymo verèiau nesisakyt, kad neþino, o sakyt, kad tik vieðai kalbët nenori... J. Audënas planà pateikë 12 punktø pavidalu, kuriuos Vliko tarybos politinës komisijos pirmininkas S. Luðys tuojau pavadino ne planu, o tik praëjusiais metais

313

neatliktø darbø sàraðu, vietomis tinkanèiu nebent á juokø laikraðtá... Vliko Tarybos pirmininkas pridëjo tryliktà ir keturioliktà punktà. Tada dr. J. Pajaujis ir klausia, – kodël tie pareigûnai pirma nesusikalbëjo: paþintis nutrûko ar kas? Bet kiti uþstojo J. Audëno planà sakydami, kad ir neatliktieji darbai tinka á kitø metø planà áraðyti. Pats J. Audënas leido suprasti, kad Politinës komisijos pirmininko kritika neimtina dëmesin, kadangi tai yra tik sveèio, o ne seimo nario nuomonë. Po tokio akibrokðto, Politinës komisijos pirmininkas ið seimo iðëjo ir á já daugiau nebegráþo. Darbø planas (arba sàraðas) buvo, þinoma, priimtas, ir tuo politinë seimo dalis pasibaigë. Ðalia seimo, buvo suðaukta ir Vliko taryba (tik treèdalis seimo, po vienà atstovà nuo kiekvienos Vlike dalyvaujanèios grupës). Ir ji maþdaug per pusvalandá atliko Vliko pirmininko ir valdybos patvirtinimo formalumà. Taryba turi teisæ pirmininkà ir valdybà rinkti laisvai, bet ðiuo atveju ji laisvai sutiko pasitenkinti tik patvirtinimo to, kas jau buvo ið anksto sutarta. Vlike ðiuo metu nëra kito kandidato á pirmininkus, kaip tik dr. J. K. Valiûnas. Jis sutiko, niekas kitas nei siûlësi, nei kalbinamas ëjo. Todël pirmininkas ir buvo tas pats patvirtintas, tik ne aklamacijos, o slapto balsavimo bûdu, kur teigiamai balsavo 11, o 4 susilaikë. Taryboje buvo noro bent valdybà rinkti ið kiek didesnio kandidatø skaièiaus, taèiau pirmininkas buvo jau pats valdybà iðsirinkæs ir praðë jà priimti visà urmu. Uþ tà pirmininko pasiûlymà buvo 10 balsø, prieð – 5. Ðie skaièiai buvo liudininkai, kad apie Vliko pirmininko, kad ir nepamainomojo, vedamàjà politikëlæ taryboj nëra visai vienodos paþiûros. Nebuvo ta paþiûra visiðkai vieninga net ir Vliko valdyboje. Dabartinis Vliko valdybos rinkimo arba pasirinkimo bûdas tartum skirtas bent valdyboje tokiam vieningumui uþtikrinti. Ið valdybos pasitraukë (ar nebuvo kviesti pasilikti?) Pr. Vainauskas ir A. Budreckis. Jø vieton pakviesti J. Puzinas ir S. Dzikas. Buvo pasitraukæs ir B. Nemickas, ir turëjo savo grupës (LTS) atitinkamo organo pritarimà tam pasitraukimui, bet Vliko ir ALT S-gos pirmininkø (Valiûno ir Blinstrubo) sukoncentruotomis pastangomis dar buvo ápraðytas pasilikti... Seimui besiskirstant, kai kas klausinëjo, kokiais sumetimais Vliko pirmininkas taip sustiprintai „apsistatë tautininkais“: T. Blinstrubà pasikvietë seimui pirmininkauti, o dabar valdybon net du ápraðë. Buvo paaiðkinta, kad J. Puzinas áeina, kaip „independent“. Pagaliau, – beveik sensacija: ðis Vliko seimas ne tik nepriëmë naujos rezoliucijos, draudþianèios „bendradarbiavimà“, bet apie tai jame niekas net neuþsiminë! Akiraèiai, 1969. Nr.10(14)

Lietuvos diplomatinë tarnyba Kovo gale suþaibavo mûsiðkiø nuomoniø susikirtimai dël Amerikos laikraðèiuose pasirodþiusiø straipsniø apie mûsø diplomatijà. Ðventiniame Vasario 16-tos pobûvyje

314

Lietuvos pasiuntinybëje Vaðingtone apsilankë Washington Post ir Wall Street Journal reporteriai. Pabuvojo, pasidairë, pasikalbëjo, pasiklausinëjo ir po kiek laiko abu paraðë po straipsná. – WP [Washington Post] kovo 11, o WSJ [Wall Street Journal] kovo 20. New Yorko savaitkalbis Laisvës Þiburys lietuviðkai ir angliðkai pasipiktino ypaè WSJ [Wall Street Journal] straipsniu ir ragino klausytojus raðyti protesto laiðkus redakcijoms. Èikagos dienraðèiuose AL Tarybos kanceliarija tuo paèiu metu paskelbë dþiaugsmingus praneðimus apie tuos straipsnius ir ragino skaitytojus siøsti padëkos laiðkus redakcijoms. L. Þiburys kità sekmadiená stebëjosi tokiu AL Tarybos apsidþiaugimu ir sakësi nebeþinàs kas daryt: ar èia juoktis, ar èia verkt. Paskelbë dr. B. Nemicko laiðkà á WSJ [Wall Street Journal], kuriame buvæ bandoma atitaisyti keletas WSJ [Wall Street Journal] reporterio klaidø, ypaè Baltijos pasiuntinybiø pavadinimà istorijos anomalija ir J. F. Dulles ðaltojo karo machinacijø produktu. (WSJ [Wall Street Journal] laiðko neádëjo.) Brooklyno savaitraðtis Darbininkas, kad ir pirðtu á AL Tarybà nerodydamas, kiek pasiðaipë ið tokiø, kurie skuba didþiuotis kiekvienu laikraðèiu apie juos paraðymu, net neásiþiûrëjæ, kà raðo. Clevelando savaitraðtis Dirva po trejeto savaièiø irgi ásikiðo: atpasakojo pagal Èikagos tarybininkø skoná sufrizuotà ir netgi „papildytà” WSJ [Wall Street Journal] straipsná, kaip árodymà, kad... „tie iðeiviðki desperados, kurie paðiepia arba ir visai nuneigia etniniø grupiø Washingtone lankymàsi, atrodo, gerokai klysta ir savo tuðèiais smerkimais ðauna pro ðalá”. Kai apie tà patá dalykà keli informatoriai informuoja vis kitaip ir vieni kitiems net grieþtai prieðingai, nebegalima në vienu ið jø pasitikëti. Betgi, jeigu apie Lietuvos Diplomatinæ Tarnybà raðë þymûs Vaðingtono ir New Yorko dienraðèiai, tai mums ne tik tas faktas svarbus, o ir straipsniø turinys ádomu þinot. Lietuviø visuomenë tø straipsniø paskaityt neturëjo progos, kadangi maþa kas ið lietuviø tuos dienraðèius skaito, o mûsø dienraðèiai, savaitraðèiai ir savaitkalbiai në vienas në nepabandë painformuoti teisingai, tik prikalbëjo ir priraðë virtinæ kartinanèiø ar saldinanèiø prasimanymø. Dël to pateikiame iðtisus tø straipsniø tekstus ir keletà prie jø bûtinai reikalingø patikslinimø. ATVIRAS ÞODIS

Ið tikrøjø tai nei ten buvo uþ kà dëkot, nei dël ko protestuot. Abiejuose straipsniuose apie Lietuvos pasiuntinybæ Vaðingtone ir apskritai apie Baltijos valstybiø diplomatines misijas paraðyta, kaip apie beveik neátikimai ilgai iðsilaikiusias, bet visgi jau vystanèias prieð 33 metus nukirstø medþiø ðakas. Tai atviri þodþiai apie melancholiðkà tikrovæ, su ðiek tiek uþuojautos dël nelaimingai susidësèiusio likimo, su ðiek tiek ironijos apie to likimo aukø vis dar puoselëjamas iliuzijas, ir su virtinële (tegu ir ne

315

esminës reikðmës) klaidø tø misijø padëties apibûdinime. (Labiausiai akis durianti klaida bene bûtø WSJ [Wall Street Journal] teigimas, anot kurio Baltijos valstybiø misijø pripaþinimas lyg ir esàs J. F. Dulles laikø ðaltojo karo manevrø produktas. Ið tikrøjø pripaþinimas galioja nuo 1940 metø, kada ðaltasis karas tebebuvo dar negimusi sàvoka.) RENGIMAS LIKVIDACIJAI?

Kalbamøjø laikraðèiø skaitytojø masei papasakojimai apie Baltijos kraðtø pasiuntinybes tiek teturi reikðmës, kiek ir bet kokia laikraðèiø teikiama „ávairenybiðka” laisvalaikio lektûra. AL Taryba, ragindama tos lektûros visai nemaèiusius lietuvius uþ jà dëkoti, turbût, buvo paskubom pamaniusi, kad jeigu straipsnyje mini Lietuvos pasiuntinybæ (ir netgi cituoja dr. C. K. Bobelá!) tai jau „garsina Lietuvos bylà”. Matyt, nesusiprato ásiþiûrët, kokia prasme garsina. O New Yorko savaitkalbis susijaudino, kadangi jam ðovë á galvà átarimas, bene bûsià tie raðymai netgi valdþios inspiruoti, kad palankiai nuteiktø Amerikos visuomenæ turbût jau rengiamam baltieèiø diplomatiniø misijø likvidavimui... Toks spëjimas galëjo iðdygti tik ið mûsuose gana bûdingo ásikalbëjimo perdëtai aukðtos nuomonës apie mûsø bylos reikðmæ Amerikoj. Ið tikrøjø Baltijos pasiuntinybiø pripaþinimà ar nebepripaþinimas Amerikos problemø komplekse yra toks palygint maþareikðmis reikaliukas, kad já vienaip ar kitaip vienu mostu patvarkyti gali prezidentas, vien tik aprobuodamas ar atmesdamas Valstybës D–to kanceliarijoj parengtà tà ar kità formulæ, nekvarðindamas galvø net kongresiniams uþsienio politikos komitetams, o kà, jau kalbëti apie kokià nors „strategijà” visuomenës opinijai manipuliuoti dël tokio menkniekio. Nebent prezidentas uþsimanytø skelbti karà Sovietijai dël Baltijos... Tokiam uþsimojimui tai reiktø ne juokais pasidarbuoti, kad palankiai nuteiktø kongresà ir visuomenæ. Bet juk dar 1945 metais Eisenhoweris mûsiðkiø delegacijà „atsodino” klausimu: „Nejaugi jûs manot, kad mes tæsime karà dël jûsø?” ÁSIDËMËTINAS TURINYS

Taigi pats tø straipsniø pasirodymas minëtuose laikraðèiuose nëra nei mûsø susirûpinimo nei ypatingo dëmesio reikalingas ávykis. Amerikos visuomenei ta tema nesvarbi, todël vieno kito straipsnio tuo klausimu pasirodymus tame ar kitame laikraðtyje nepalieka ir nepaliks apèiuopiamo poveikio Lietuvos bylos eigai ar neeigai. Taèiau prasminga mums patiems susipaþint su tokiais pasitaikanèiais raðymais, kadangi daumáslë. Kiek jos yra ir gumui mûsø, ypaè jaunesniems, Lietuvos Diplomatinë Tarnyba yra máslë kur? Kà ji daro? Kokia jos reikðmë? Nuo ko priklauso jos buvimas? Ar ilgam? Kas bus, kai nebus? Mûsø paèiø raðymuose bei kalbëjimuose apie LDT – nei seniau, kai be galo daug raðyta ir kalbëta, nei dabar, kai maþai beraðoma ir besakoma – atvirø atsakymø á tuos

316

klausimus nebûna. Jau yra pasidaræ lyg netgi nemandagu tokiø dalykø teirautis. Dabar tie du laikraðtininkai neklausiami parûpino ðiek tiek paaiðkinimø. Kai kurie duomenys minimi toki, koki jie, matyt, ið mûsiðkiø ðaltiniø pateikti, todël jø „tik blizganèioji pusë” matoma. Pavyzdþiui, nurodymas, kad Lietuvos Diplomatinës Tarnybos personalo esama 12 ar net „beveik 15” asmenø, ir kad yra pilnà diplomatiná statusà turinèios keturios Lietuvos pasiuntinybës... Liudija tie laikraðtininkai, kad LDT pareigûnai tikrai uoliai daro viskà, kà tik gali. Taèiau jie drauge liudija ir tai, kad gali labai nedaug, ir kad tø nedaugelio galimø dalykø reikðmë maþa. Kad jø funkcijos yra tik bûti simboliu nors teisaus, bet prarasto reikalo. Tie laikraðtininkai, tarp kita ko, atskleidë Lietuvos Diplomatinei Tarnybai lemtingiausios reikðmës turintá dalykà, apie kurá tik mûsø politiniuose centruose puse lûpø jau kuris laikas prasitariama, bet platesnei visuomenei paaiðkinti dar neturëta dràsos. Tai yra Londone jau seniai suformuluotas, o Vaðingtone tik gerokai vëliau galutinai adoptuotas dësnis, pagal kurá pripaþástamøjø buvusiø Baltijos valstybiø diplomatiniø misijø bei konsulatø personalo nariais pripaþástami tik tie, kurie á tø valstybiø uþsienio tarnybà buvo paskirti dar jø nepriklausomybës metu, tat yra, ne vëliau kaip 1940 metø birþelio 15. Tai reiðkia, kad LDT galës funkcionuoti ne ilgiau, kai iki tokiø jos pareigûnø gyvos galvos. Nebegali bûti kalbos apie to personalo „atnaujinimà”, apie naujø, jaunesniø pareigûnø paskyrimà, apie tø institucijø veikimo tesëjimà ligi nepriklausomybës atstatymo, nepaisant, kiek laiko reiktø to laukti. KIEK IÐ TIKRØJØ?

Teigimas, kad dar yra 12 ar net 15 kvalifikuotø Lietuvos Diplomatinëj Tarnyboj, skamba áspûdingai. Primerkus aká ties kai kuriø tø pareigûnø faktiniu statusu, tikrai dar galima jø tiek priskaièiuoti. Bûtent: (1) S. Lozoraitis, L. D. Ðefas, (2) J. Kajeckas, charge d’affaires Vaðingtone, (3) S. Baèkis, pasiuntinybës patarëjas Vaðingtone, (4) A. Griðonas, charge d’affaires Montevideo, (5) A. Simutis, generalinis konsulas New Yorke. (6) J. Bielskis, garbës gen. konsulas Los Angeles, (7) J. Þmuidzinas, garbës gen. konsulas Toronte, (8) S. Sirutis, garbës konsulas Bogotoj, (9) J. Dauþvardienë, garbës gen. konsulë Èikagoj (10) V. Balickas, charge d’affaires a. i. Londone, (11) S. Lozoraitis, jr., einàs pasiuntinybës rûpintojo pareigas Vatikane, (12) K. Èibiras, spaudos attache Montevideo pasiuntinybëj, (13) A. Gerutis, LDT ryðininkas Bonnoj, buvæs sekretorius buvusioj pasiuntinybëj Ðveicarijoj, (14) J. Baltruðaitis, buvæs kultûros attache buvusioj pasiuntinybëj Paryþiuje, (15) J. Lanskoronskis, buvæs karo attache buvusioj pasiuntinybëj Paryþiuje. Ið tiesø 15. Bet tik pirmieji penki turi maþdaug normalø statusà. Ir tai jø tarpe Ðefo (1) statusas yra greièiau extraordinarinis, berods, neturëjæs në pavyzdþio diplomatinëj istorijoj. Ðis statusas akivaizdþiai respektuojamas Ðiaurës ir tik ið dalies Pietø Amerikos kontinente, kur yra pripaþinta bent keliolika LDÐ padarytø LDT tarnybos

317

personalo rango pakëlimø ir paskyrimø. Vakarø Europoj, iðskyrus ryðininko priëmimà Bonnoj, LDÐ santykiavimas su valdþiomis (kaip ir su Jungt. Tautø organais) vyksta daugiausia tik proginiais kreipiniais ar memorandumais be oficialiø atsakymø, arba grynai privaèiais kontaktais, kai tokiø progø pasitaiko. Gen. Konsulas New Yorke (5) irgi formaliai nëra „tikras diplomatas“, taèiau kaip karjerinis pareigûnas nuo 1936 metø, atlaiko „pripaþástamumo bandymà”, ir jeigu, pvz., pasiuntinybë Vaðingtone liktø be personalo, jis – sekant estø precedentu – galëtø bûti pripaþintas „in charge of the Legation”. Tad tik trys (2–4) lieka beturá dar maþdaug visai normalø diplomatiná statusà: du Vaðingtone, vienas Montevideo. Aiðku, tas statusas pareina ir nuo pasiuntinybës reikðmingumo. Kai pasiuntinybës yra likusios be vyriausybës ir be valstybës, tai jø reikðmë savaime yra tapusi ribota, jeigu statusas formaliai ir tebepripaþástamas toks pat kaip anksèiau. Toliau, be abejo, Montevideo pasiuntinybë (ir jos charge d’alfaires a. i.) praktiðkai neturi lygios reikðmës su vaðingtoniðke, nors formaliai jø statusas ir toks pat. Vaðingtoniðkës pasiuntinybës reikðmë palyginti didesnë dar ir dël to, kad pagal kaip tik su ðia pasiuntinybe sutartà planà (biudþetà) atleidþiamos lëðos ne tik ðiai pasiuntinybei, bet ir visiems kiliems maþiau ar daugiau pripaþástamiems LDT postams kitose valstybëse. Tuo bûdu, jei LDÐ laikomas LDT galva, tai vaðingtoniðkë pasiuntinybë vaidina LDT nugarkaulio vaidmená. Padaugino laikraðtininkai ir apie Lietuvos pasiuntinybes, sakydami, kad jø, pilnai pripaþástamø, esanèios net keturios. Nëra tiek. Yra tik dvi – Vaðingtonas ir Montevideo. Londone Lietuvos pasiuntinybë neturi normalaus pripaþinimo nuo 1941. Ten tik personalui pripaþásta diplomatiná statusà asmeniniø diplomatiniø privilegijø srityje, bei oficialiuose sàraðuose neþymi, ar tie respektuojami asmenys atstovauja kokiai valstybei. Nekliudo pasiuntinybei teikti jos kompetencijoje nuo seno esanèius patarnavimus savo valstybës (buvusiems) pilieèiams, jei tokiø pasiuntinybën besikreipianèiø pasitaiko. Respektuoja jos kompetencijos ribose iðduotus dokumentus. Bet nekomunikuoja Lietuvos valstybës reikalais. Nuo 1956 metø savotiðkai susiaurintas ir pasiuntinybës Vatikane statusas, atðaukus pasiuntinio kredencialø pripaþinimà ir bepripaþástant já tik „pasiuntinybës rûpintoju”. To rûpintojo pareigus likus buv. pasiuntinybës sekretoriui, to posto statusas tapo net ribotesnis uþ londoniðkio. Londono V. Balickas (10) yra tarnyboj ið nepriklausomybës meto, o Vatikano pasiuntinybëj S. Lozoraitis, jr., yra tik nuo 1948 metø, todël Vaðingtono akyse – atleidþiant lëðas – Londono pasiuntinybëj dar yra pagal „pripaþástamumo dësná” tinkamas pareigûnas, o Vatikane – nëra. „Pasiuntinybës rûpintojas” ten pareigas eiti gali, bet LD Tarnybai skirtinøjø lëðø tos pasiuntinybës veikimui bent simboliðkai palaikyti nebeskiriama. Tokia pati padëtis susidarytø ir Montevideo, jei pasiuntinybëje liktø tik vienas K. Èibiras (14), kuris irgi á tà postà paskirtas tik 1948 metais. Pagal „pripaþástamumo dësná” ir 13–15 sàraðe paþymëtieji minëtini LDT pareigûnø tarpe bent todël, kad tebegyvena kraðtuose, kuriuose yra buvæ savo laiku oficia-

318

liai pripaþinti kaip Lietuvos atstovai, arba ir dabar dar þinomi, kaip buvæ, ar dar galá turëti privaèiø paþinèiø tø kraðtø ministerijose ar laikraðèiø redakcijose. Ryðininkavimas Romoj nëra buvusios Lietuvos pasiuntinybës Vokietijoje pakaitalas. Jis neátelpa á oficialiø diplomatiniø postø kategorijà, neigi jei tas ryðininkavimas ir galëtø bûti intensyvus. Dar maþiau oficialaus statuso bëra likæ Paryþiuje. Á normalø pripaþinimà turinèiøjø LDT pareigûnø sàraðà aiðkiau priklauso 6–9, bet tai yra garbës konsulai, gyvenamøjø kraðtø pilieèiai, ir jø funkcijos yra ribotos tik santykiais su vietos visuomene, praktikoj daugiausia su lietuviø iðeivijos vietinëmis kolonijomis, dar ðiek tiek su kitø kraðtø konsulais, sëkmingais atvejais ir su vietos laikraðtininkais. Trys ið tø garbës konsulø (6–8), yra savo laiku maþiau ar daugiau buvæ Lietuvos uþsienio reikalø ministerijos tarnyboje, bet dabar jau nebëra toj paèioj kategorijoj kaip pirmieji penki, nes nebe Lietuvos pilieèiai. Taigi visas tas 15-kos diplomatø sàraðas oficialaus statuso atþvilgiu labai margas. Aiðkiai oficialiai pripaþintoje ir aktyvioje padëtyje matom tik penkis. Visø kitø statusas arba apkarpytas, arba nei ir visai nebeáþiûrimas. AR ILGAM?

Iðskyrus pasiuntinybæ Vaðingtone, visuose dar bent mûsø akyse gyvuose LD Tarnybos postuose tëra po vienà asmená. Dël minëto „pripaþástamumo dësnio”. Prireikus ápëdiniø, nebûtø ið kur jø imti. Ypaè negalëtø bûti ápëdinio LD Ðefui (nes kas gi skirtø!). Vadinasi, visø tø postø funkcionavimas gali trukti tik tol, kol tie keli asmenys gyvens. Vaðingtono – New Yorko postø funkcionavimo trukmë pareis nuo to, kiek tesës paskutinis ið trijø dabar tuos postus uþimanèiø asmenø, kadangi jie savo tarpe galës vienas kito postà paveldëti. Vadinasi, reikia apsiprasti su mintim, kad LD tarnyba turës pasibaigti net ir jeigu ji nebus likviduota J. V. Vyriausybei atðaukus oficialø jos pripaþinimà. Gal kaip tik tos perspektyvos akivaizdoj J. V. Vyriausybei ir nëra reikalo savo veiksmu greitinti tà iðnykimà. Tvarkaraðèio, kada ir kokia eile esamosios LDT institucijos nyks, nëra. Yra tik duomenø tikimybiðkai spëlioti tø institucijø trukmës maksimalumà. O tai yra penkiø pagrindiniø pareigûnø (1–5) gimimo datos. Bûtent: 1 – 1898 rugs. 5; 2 – 1897 bir. 17; 3 – 1906 vas. 10; 4 – 1902 liep. 9; 5 – 1909 vas. 11. 57 metø amþiaus pareigûno LTD personalo nëra. W. Post informacija klaidinga. Jauniausias A. Simutis – 64 metø. LËÐØ KLAUSIMAS

J. V. iþde áðaldyti Lietuvos valstybës èia turëti fondai, berods, nelabai gausûs. Jiems iðsisëmus, nebûtø ið ko finansuoti LDT funkcionavimà. Todël lëðos atleidþiamos, turbût, nuolat pasiþiûrint, „ar toli dugnas”. Tarp kitø sumetimø turbût ir tas dugnas skatino J.V. vyriausybæ neatverti durø naujiems pareigûnams á LDT, neleisti LDT pasidaryti paèiai save pratæsianèia neribotam laikui.

319

Kai kieno berods siûlytas patikinimas, girdi, lietuviø iðeivija esant reikalui iðlaikysianti Lietuvos pasiuntinybes ir konsulatus, tegu tik jie bûna pripaþástami, atsakingiems J.V. pareigûnams negalëjo bûti nei patikimas, nei priimtinas. Iðeivijos, ypaè Amerikos pilieèiø aukomis finansuojama pasiuntinybë atsidurtø lygiai toj paèioj kategorijoj, kaip ir AL Tarybos atstovybë Vaðingtone. J. Kajeckas taptø tokio paties statuso „diplomatas” kaip ir J. Genys. Dabartinë padëtis, kaip galima ið ðalies numanyti, greièiausia yra tokia, kad Lietuvos fondø gali uþtekti iki esamo LDT personalo gyvos galvos. Bet jokiø personalo papildymø, jokiø spragø uþkaiðiojimø nebeprisileidþiama. Dël to (pradëjus grieþèiau taikyti tik nepriklausomybës laikø diplomatø pripaþinimo dësná) yra jau nutrûkæs vatikaniðkës pasiuntinybës finansavimas. Tokia pati perspektyva laukia ir kitø postø, kai tik juose neliks nepriklausomybiniø laikø pareigûnø. REIKÐMË

Teisingai amerikieèiai laikraðtininkai paþymëjo, kad tø mûsø pasiuntinybiø ar konsulatø reikðmë tik simbolinë. (Jiems gal niekas nepasakë, kad bent Lietuvos konsulatas New Yorke tai dar gerokai turi ir praktinës reikðmës, ypaè Lietuvoj gyvenanèiø ápëdiniø interesus ginant palikimø bylose.) Bet mûsuose dar vyrauja tikëjimas, kad kol yra pasiuntinybës ir konsulatai, tol esanti ir garantija, kad Lietuvos nepriklausomybë tikrai nepertoliausioj ateity bûsianti pilnai atgaivinta. Taip, pasiuntinybës bei konsulatai yra regimi, apèiuopiami, dar gyvi Lietuvos valstybës kûno sànariai. Vadinasi, kol yra sànariø dar gyvø, tai tikras dalykas, kad ir visas kûnas dar gali atgyti. Taèiau tas optimistiðkas tikëjimas drauge yra ir pesimistiðkas. Nes nepagrástai susieja Lietuvos atgijimà su ðiø institucijø iðlikimu. O kadangi jos, ðiaip ar taip, nebeilgai iðliks, tai toks tikëjimas veda á iðvadà, kad su jomis iðnyks ir Lietuvos atgijimo garantijos... Bet tai nepagrásta iðvada. Pasiuntinybiø ir konsulatø egzistavimas yra iðvada ið JV [Jungtiniø Valstijø] (ir kitø) vyriausybiø atsisakymo pripaþinti Lietuvos aneksijos teisëtumà. Taigi, jø egzistavimas priklauso nuo aneksijos nepripaþinimo politikos. Tai politikai pasikeitus, turëtø iðnykti DT institucijos. Bet ne atvirkðèiai. LDT institucijoms savaime iðnykus, aneksijos nepripaþinimo politika neprivalës iðnykti. Ið viso, ta politika në kiek nepriklauso nuo pasiuntinybiø iðlikimo. Ir, jei yra kokia „garantija” Lietuvai atgyti, tai ji ne pasiuntinybëse ar konsulatuose, o nebent toje aneksijos nepripaþinimo politikoje. Pasiuntinybëms ir konsulatams iðnykus, ta „garantija” gali likti, kaip buvusi. Bet ir aneksijos nepripaþinimo politika nëra tokia didelë Lietuvai garantija, kaip ji mûsuose iðaukðtinta. 1918 metais Lietuva ne tik neturëjo uþsieniuose iðlikusiø buvusios Lietuvos valstybës liekanø, bet neturëjo ir jokio „aneksijos nepripaþinimo”. Visi mus laikë Rusijos imperijos pavaldiniais ir niekas neginèijo tos padëties teisëtumo. O vis dëlto Lietuva tapo nepriklausoma ir tapo visø (Amerikos gana nenorom) pripaþinta. Taigi, valstybei atgyti reikia daugelio kitø palankiø sàlygø, bet aneksijos

320

nepripaþinimas nëra jø tarpe svarbiausia, nëra net bûtinai reikalinga sàlyga. Juo maþiau ji yra pagalbinë priemonë valstybei atgaivinti. Per 33 metus ji Lietuvai nedavë ir neþada duoti nieko daugiau, kaip tik paguodos. Paèiø vienø LDT institucijø informacinë – propagandinë akcija „palaikyti Lietuvos bylai gyvai” niekad nebuvo intensyvi, taigi nebuvo ir þymiai reikðminga. Pripaþástanèios vyriausybës berods nelabai ir pageidavo tos akcijos intensyvumo. (Latvijos pasiuntinys A. Bilmanis iðsiskyrë savo aktyvumu ið visø baltieèiø diplomatø. Vien 1942–48 m. laikotarpyje jis iðleido devynias knygas anglø kalba Latvijos politinëmis problemomis. Nuolat këlë Latvijos problemà Amerikos spaudoje. Valstybës Departamentas, sako, nesijautë tuo labai laimingas. Esà, lengviau atsikvëpë, kai Bilmanis mirë 1948 metais ir Latvijos pasiuntinybë tapo lygiai taip „santûri ir taktiðka” kaip ir kitø baltieèiø pasiuntinybës...) Tà propagandinæ – informacinæ akcijà plaèiau uþ diplomatus yra iðvystæ nevalstybiniai mûsø veiksniui su Vliku prieðakyje. Jiems, be abejo, turëjo ir tebeturi didelës paskatinanèios bei padràsinanèios reikðmës tas faktas, kad yra bent simboliðkai veikianèios ar egzistuojanèios Lietuvos Diplomatines Tarnybos institucijos. Lietuvos Diplomatinë Tarnyba neturëjo ir greièiausia nebeturës progø atlikti lemtingos reikðmës darbø bei þygiø savo valstybës, kuriai atstovauja, labui. Bet pats tø institucijø egzistavimas ir oficialiai pripaþintame, statuse bent simboliðkai funkcionavimas iðtisus keturis ar gal net penkis deðimtmeèius po Lietuvos valstybës suþlugdymo – diplomatijos istorijoj precedento neturás faktas! – liks Lietuvos istorijoj, kaip bûsimoms kartoms inspiracijos teikiantis reiðkinys. Tad nëra ko jaudintis ar pykti, kai paðalieèiui stebëtojai, ásiþiûrëjæ á buvusios valstybës dar esanèià diplomatijà, pakalba apie jà kaip apie savotiðkà, melancholiðkà, blëstantá reiðkiná ir su ðypsena lûpø kamputyje pamini mûsø kai kuriø bravûriðkas iliuzijas. Ir mums patiems sveikiau þvelgti á Lietuvos Diplomatinæ Tarnybà kaip á tokià, kokia ji ið tikrøjø yra, be jokiø padidinamøjø bei pagraþinamøjø stiklø. Akiraèiai, 1973. Nr.5(49)

Saldu ir garbinga uþ Tëvynæ nusifotografuoti Geguþës 6 Dirva, „pasidairiusi spaudoje”, pamatë, kad „melo trumpos kojos”. Melas buvæs pagautas JAV LB Kraðto valdybos biuletenyje, kuriame buvæ pasigirta, kad LB atstovë A. Zerr liudijusi demokratø partijos platformos komitete. Biuletenio neva melagingumas demaskuotas iðplëðos fotostatu ið The Providence Sunday Journal. Iðplëðoj ðtai kas matyt: Anthony J. Varnas, chairman of the Lithuanian Division of the All Americans Council, decried the Soviet occupation of Lithuania, Latvia and Estonia and called for „free, unfettered elections” in Eastern Europe. Toliau Dirva paaiðkino, kad „Kiti në vienas ið lietuviø straipsnyje nebuvo paminëti, bet LB bando sau vienai nuopelnus priskirti. Rimtoj informacijoj tokiø dalykø neturëtø bûti”. Taðkas.

321

Tas „pasidairymas” suintrigavo, kaip koks pieðtinis galvosûkis, kuriame reikia surasti „kur indënas”. Èia – þiûri ðiaip, þiûri taip, ir vis dar máslë: – kur gi tas trumpakojis melas? Átartiniausiai atrodo ta iðplëða ið Providence laikraðèio, kur A. Varnas pavadintas kaþkokios lig ðiol negirdëtos „Visø Amerikieèiø Tarybos” padalinio pirmininku. Mes èia, New Yorke, A. Varnà paþástam ir þinom, kad jis yra ilgametis N.Y. Lietuviø Tarybos – ne visada, bet daþniausiai prisipaþástanèios Altos skyriumi – veikëjas, prieð kokia 20 metø uþ pionieriðkà kelionæ á Vilniø buvæs iðmestas, bet dabar jau kuris metas vël akceptuotas ir ðiemet jai net pirmininkaujàs. Þinom taip pat, kad jis èia ir prie demokratø partijos organø reprezentuojàasi, kaip New Yorko lietuviø demokratø partieèiø atstovas. Bet All Americans Council ? Kas tai bûtø? Kas sugalvojo Varnui toká titulà? Ir kaip tas Providence reporteris tokià keistenybæ naiviai priëmë ir net skaitytojams pakiðo? Iðplëðoj nepaminëta, kada ir kur Varnas apraudojo (smerkë) Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijà, ir pareikalavo laisvø, nesuvarþytø rinkimø net visai Rytø Europai. Tenka pasitikët, kad ta iðplëða yra ið reportaþo apie etniniø grupiø liudijimus demokratø platformos komitete. Virðum to „galvosûkio” yra ir fotografija, po kuria padëtas paraðas sako, kad tai yra A. Varnas (èia tituluojamas jau tik ALT N.Y. skyriaus pirmininku) ir Regina Þymantaitë, Dirvos bendradarbë, kovo 29 nusifotografavæ su demokratø partijos platformos komiteto pareigûnais. Visa tai sudëjus krûvon, yra pagrindo spræsti, kad Varnas tame komitete liudijo kovo 29 d., pirmadiená, kad Dirvos bendradarbë irgi ten buvo, bet tik nusifotografavo su komiteto pareigûnais, Dirvai apie Varno liudijimà pati nieko neparaðë, o tik po mënesio nusiuntë ið Providence laikraðèio septyniø eiluèiø iðplëðà, kurioje tik vienas Varnas paminëtas, kaip kalbëjæs platformos komitete. Ar kartais ne èia tas trumpakojis melas? Argi tikrai daugiau niekas ið lietuviø ten nepasirodë? Bendruomenës biuletenis, kurá Dirva maèiusi kituose laikraðèiuose, bet kurio ar nebuvo gavusi, ar gavusi nespausdino, dràsiausiai, në akim nemirksëdamas, tvirtina, kad LB Kraðto valdybos vicepirmininkë Auðra Maèiulaitytë – Zerr tikrai liudijusi demokratø platformos komitete kovo 27, t.y., ðeðtadiená, dviem dienom anksèiau uþ Varnà. Kalbëjusi apie 15 minuèiø, paskui áteikusi ir 14 puslapiø memorandumà. Ar tai melas? Na, jei fotografijos nër, tai ir árodymo nër... Bet ið baigiamojo pamoksliuko atrodo, kad në Dirva neginèija B[endruome]nës biuletenio þiniø ið esmës, o tik piktinasi, kodël ir apie Varno pasirodymà jame nieko nepaminëta, taigi nuopelnai tapæ neva vien Bendruomenës sterblën suþerti... Bet èia tat jau atsiveria klausimas, kaip kas supranta þurnalistinio darbo rutinà. Spaudos rutinoje yra áprasta, kad, jeigu kas imasi pats painformuoti spaudà apie savo koká nors sumanytà ar atliktà darbà, tai jis tuo ir apsiriboja, neuþbëgdamas uþ akiø niekam kitam irgi paèiam apie save painformuoti. Bendruomenë taip ir pasielgë, informuodama tik apie savo atstovës þygá Providence, kovo 27. Kodël N.Y. L[ietuviø] Taryba neiðleido biuletenio apie savo pirmininko þygá kovo 29, tik ji pati galëtø paaiðkinti.

322

Visai kas kita laikraðèiø bendradarbiai – reporteriai korespondentai. Jie yra, bent turëtø bûti ávykio stebëtojai, ir ið jø laukiama iðsamios informacijos apie visus laikraðtá dominanèius ávykio momentus, aspektus ir dalyvius. Tarp ko kita, jiems dera ávyká fotografuoti, o ne jame fotografuotis. Taigi ir ið R. Þymantaitës, – jeigu tai tiesa, kas po fotografija paraðyta, kad ji Providence buvusi kaip Dirvos bendradarbë – priderëjo Dirvai gauti visà informacijà ir apie Varno ir apie Zerr liudijimus, taip pat ir apie viskà, kur bei kiek tie dalykai buvo paminëti visuose „þinioneðiuose” (laikraðèiuose, radijuose, televizijose), Ji, taèiau, prieðingai, – nieko panaðaus nepadarë, o tik nusifotografavo su komiteto pareigûnais ir Varnu, o paskui (gal) parûpino tà iðplëðà tik ið vieno tenykðèio laikraðèio su trumpute, daline ir gana nerimtai formuluota informacija. Va, ðitokiø dalykø rimtoj informacijoj tai tikrai neturëtø bûti. Bet, ðtai, ima ir atsitinka... --Bene pirmà kartà (A. Olio pastangomis) Baltijos reikalas buvo áraðytas respublikonø platformon 1952 metais, nominuojant Eisenhowerá. Tada buvom dar didþiai naivûs lengvatikiai ir dþiaugëmës neapsakomai. Paskui kiek atlyþom, pastebëjæ, kad platformos raðomos tik ketveriems metams, – teoretiðkai, o praktiðkai – tik maþdaug keturiems ar trims mënesiams, nuo konvencijø ligi rinkimø. Po rinkimø politika nustatinëjama pagal aktualiø situacijø reikalavimus, o ne pagal platformas. To, taèiau, nepaisant, A.L. Taryba ir Vlikas ëmë kas ketveri metai rûpintis, kad platformose bûtø pozityviai ásipareigojama remti Baltijos valstybiø nepriklausomybës atstatymo reikalà. Kartà kità tai ðiek tiek kaip ir pavyko, bet toliau mums rûpimieji áraðai platformose darës vis „diplomatiðkesni”, santûresni, kol pagaliau visai iðnyko. Vis dëlto dar ir 1972 metais platformø statytojai buvo mûsiðkiø veikëjø energingai atakuojami sakytais ir raðytais aiðkinimais, kà Amerikos valdþia turëtø daryti Lietuvos reikalu. Tada atakavo ir A.L. Tarybos ir L. Bendruomenës vadai ar kovûnai. Abejø pastangos liko be rezultatø. Istorijai liko tik A.L. Tarybos pirmininko fotografija prie respublikonø komiteto durø, ir jo áteikto ar bandyto teikti memorandumo tekstas Naujienose. Suþinojom, kad memorandumo bûta apgailëtino, ir kalbos, ir turinio atþvilgiu. Bendruomenë savo memorandumais nepasigyrë, ir buvom linkæ optimistiðkai tikëti, kad jos galgi buvo gerëlesni uþ Tarybos. Regis bûtø natûralu, jei Vlikas su Diplomatine Taryba, galbût ið ðalies talkon pasikvietæ kompetentingø patarëjø – tarptautiniø santykiø þinovø, ne skubom paskutiniu momentu, o per porà trejetà metø prieð rinkimus, bûtø atidþiai apþvelgæ tarptautiniø santykiø panoramà, iðtyræ juose ásivyravusià atmosferà, ir bûtø nusprendæ, verta ar neverta ðiuo metu belstis su Lietuvos bei Baltijos problema á Amerikos partijø rinkimines programas. Jeigu jie bûtø priëjæ iðvadà, kad dabar ið tø platformø nëra ko tikëtis, tai turëtø tà iðdëstyti ir A.L. Tarybai, ir JAV L. Bendruomenei, ir lietuviø respublikonø bei demokratø sambûriams su patarimu neeikvoti beprasmiðkai savo jëgø ir palikti tas platformas ramybëj. O jeigu Vlikas su Diplomatais manytø, kad vis tiek dar verta, tai jau ankstyvà ðiø metø pavasará bûtø turëjæ turëti suformuluotà

323

realistiðkà, tarp Amerikos ir Lietuvos interesø racionaliai iðbalansuotà projektà, siûlytinà á partijø platformas. Tada visi, kas ryþtasi ir randa progø prieiti prie atitinkamø komitetø, neturëtø sukti sau galvø, kaip ir kà ten pasakyti, o galëtø pasinaudoti ar pasekti kompetentingai apgalvotu vyriausio komiteto aprobuotu tekstu. Vlikas taèiau nesusiprato (ar nesiryþo, ar nepajëgë?) atlikti to jam natûraliai prideranèio uþdavinio. Paliko platformø reikalà „savieigai”, tai yra, – tegu daro ar nedaro, kas kaip nori ir kaip iðmano. Bet, – atsitiktinai teko nugirst, – kai Vlikas gavo Bendruomenës (Zerr) demokratams áteiktojo memorandumo tekstà, tai já kritikavo ir net gana piktai peikë. Tokia post factum kritika ir peikimas, kaip bumerangas, trenkia Vlikui atgal, kadangi kritikuojamasis memorandumas iðëjo negana geras tik todël, kad Vlikas neparûpino geresnio, nors turëjo parûpint. --Anais metais Tarybos memorandumas buvo labai prastas, bet Vlikas dël jo tylëjo. Dabar Varno recepto – jeigu jis buvo toks, kaip Providence laikraðty minëtas – irgi „siûlës nesusieina”, o Vlikas nieko nesako. Tai tas memorandumas, kurá peikia, turbût, ið visø blogiausias... Todël ir parûpo juo ið arèiau pasidomëti. Paaiðkëjo ðtai kas: Bendruomenës 1976 memorandumas vienu poþiûriu yra geresnis uþ Tarybos 1972 memorandumà, kitu poþiûriu – blogesnis, o treèiu ir svarbiausiu – maþdaug tokio pat blogumo. Geresnë yra B[endruomenës] memorandumo kalba, nors irgi – ar tai dël skubotumo, ar dël stokos prityrimo raðymo mene – vietomis pasitaiko logikos ”duobiø” ar ðiaip neaiðkumø. Blogesnis B[endruomenës] memorandumas yra savo betiksliu ilgumu. Jei á uþsienio politikos „balká” platformoje ir bûtø sutikta ágraviruoti koká áraðà, lieèiantá Lietuvos ar visø Baltijos kraðtø reikalà, tai tas bûtø tik vienu kitu sakiniu kondensuotai iðreikðtas principinis nusistatymas. Tad visas dëmesys ir turëtø bûti sukoncentruotas á gerà pageidaujamo nusistatymo suformulavimà. O kalbamajame B[endruomenës] memorandume suraðyta daugybë aiðkinamøjø pasakojimø ið artimos bei tolimos praeities ir keliama iðtisa serija ávairiø, mums tegu ir svarbiø, bet Amerikos mastu labai smulkiø reikaliukø, dël kuriø gal galëtø ar negalëtø padët atitinkamos administracinës ástaigos, bet tikrai ne partijø rinkimines programas redaguojantieji komitetai. Netikslinga memorandumà perkrauti dalykais, kuriø memorandumo adresatas nëra kompetentingas spræsti ir nesirengia në svarstyti. Bendruomenë ðiame memorandume, kaip ir keliuose ankstesniuose savo þygiuose Vaðingtone, neapdairiai kartoja tokius paèius savo tarpe prieðtaringus praðymus, su kokiais jau daugelis metø ir A.L. Taryba vaþinëja Vaðingtonan. Bûtent, ið vienos pusës praðo tvirtai laikytis Baltijos valstybiø aneksijos nepripaþinimo politikos, o ið kitos – praðo, kad Amerikos valdþia iðpraðytø, iðderëtø ar iðreikalautø ið Maskvos tam tikrø palengvinimø Baltijos kraðtuose (muitø, turizmo, religijos ir kt. srityse). Bet koks praðy-

324

mas, derëjimasis ar reikalavimas ið Maskvos kokiø nors palengvinimø Baltijos kraðtams implikuotø Maskvos suverenumo tiems kraðtams pripaþinimà. Taigi, visi, kas kreipiasi á Amerikos valdþià su tokios rûðies praðymais ar pamokymais, turëtø apsispræsti ko jie labiau Lietuvai nori: aneksijos nepripaþinimo, ar siuntiniams muitø sumaþinimo? Abiejø dalykø tuo paèiu metu praðyti – absurdiðka. Muitø dovaniniams siuntiniams sumaþinimas ar net panaikinimas keliavimo laisvës praplëtimas, visø kitø pagrindiniø þmogaus teisiø apsauga – vis tai dalykai, kuriø, teoretiðkai sprendþiant, net ir ið Sovietø Sàjungos tokia Amerika galëtø maþiau ar daugiau iðsiderëti, bet tai nelengvas dalykas, ir gal ámanomas tik, jeigu bûtø kalbamasi dël visø Sov. S-gos gyventojø, dël visos jos teritorijos, o ne iðskirtinai tik dët Baltijos kraðtø. Tokioj plotmëj tuos klausimus sprendþiant, Baltijos kraðtø politinis statusas galëtø bûti në nepaminëtas, taigi ir skirtingos ðaliø paþiûros á tà statusà galëtø likti nepajudintos. Bet ne tik tokiam susitarimui pasiekti, o net pasitarimams tokiu reikalu pradëti reikia ne vienos, o abiejø ðaliø noro ir intereso. Pvz., dël dovaniniø muitø Maskva ne tik nesiûlo lengvatø, o prieðingai – muitus dar kartà pakëlë, o siuntiniø tûrá dar labiau suvarþë. Ðiai Maskvos valiai pakreipti atgal reiktø labai uoliø Amerikos pastangø. Bet klausimas, ar Amerika pati suinteresuota tø siuntiniø lengvatomis? Tai sudëtingas ir opus klausimas, kurá reikia gerai iðtirti prieð einant á valdþià ko nors tuo reikalu praðyt. Pvz., koká memorandumà raðytumët, susidûræ su, sakysim, tokiu samprotavimu: Tie siuntiniai Amerikai tik nuostolis, Rusijai tik pelnas. Jeigu rusai atsisakytø nuo muitø, siuntiniø kiekis gal keleriopai padidëtø, taigi padidëtø ir mûsø kraðto nuostolis. Amerikai geriau, jei rusai muitus tiems siuntiniams kelia: tegu pakelia tiek, kad þmonës ið viso sustotø siuntæ, tada sustotø ir nekompensuotas mûsø gërybiø nutekëjimas... Tokiems materialistiðkiems argumentams nugalëti tektø sukaupti labai stiprià humanistiniø – moraliniø argumentø baterijà. Jei – ir kai – tie argumentai laimëtø, tada tektø ieðkot bûdo dovaniniø muitø, keliavimo ir kitiems panaðiems reikalams átraukti á bendrà ekonominiø santykiø sutartá, jei abiejose ðalyse bûtø pakankamai intereso ir noro atitinkamai jà iðvystyti. Tokius ilgus „kryþiaus kelius” vaikðèioti kaþin ar yra mûsø tarpe mokanèiø, ir net kaþin ar atsirastø norinèiø. Smagiau, lengviau ir tam kartui netgi efektingiau atrodo tik pasikeist komplimentais ir nusifotografuot su svarbiais þmonëmis. Ðtai ir turim „politinæ veiklà”. Akiraèiai, 1976. Nr.7(81)

Ið seimo Floridoje. Nauji vëjai Vlike? Kai Vlikas pasiskelbë 77-tøjø metiná seimà laikysiàs Floridos Petrapilyje (St. Petersburge), ne viena galva sukrypavo abejojimu: kaþin ar gera bus Vlikui propaganda ið tokio pasirinkimo? Mat apie tà vietovæ buvo garsas, kad tai grynai pensininkø

325

gyvenvietë, ir kad ten esà reta sutikti þmogø jaunesná kaip septyniø deðimèiø. Esà, ten þmonës renkasi gyvenimo baigt, kaip seni drambliai á Afrikos Drambliø Slëná. Nejaugi ir Vlikà jau bûtø apëmæs seno dramblio kompleksas? Taèiau, tenai atsidûrus, beregint paaiðkëjo, kad tame Petrapilyje susikûrusi lietuviø kolonija beesanti netgi smarkiai gyvybinga. Gal dël to, o gal ir dël kitko, Vliko seimas èia pasirodë irgi daug gyvybingesnis uþ eilæ savo pirmatakø. ARTYN PRIE TIKROVËS

Jau pernai, Vaðingtone, buvo matyt þenklø, kad Vliko vadovø màstymas ima leistis ið pompastiðkos retorikos padebesiø prie dalykiðko tikrovës vertinimo. Dabar ëmë atrodyt, kad per metus vël gana þymiai ta linkme paþengta. Tà lyg ir liudijo paties Vliko pirmininko K. J. Valiûno pradinë kalba seime, kuri, nors ir tebeturëjo savo stiliuje tam (ðiek tiek iðkilmingam) momentui deramo puoðnumo, ðá kartà neþaiþaravo bravûriðkais priesaikavimais ir jau neva pasiektø ar greit pasieksimø pergaliø aptrimitavimais. Tai buvo greièiau tik blaivus tautos ateitim besisielojanèiø lietuviø tikëjimo dëstymas. Vienas ið reikðmingø ir viltingø þenklø toje kalboje buvo, pavyzdþiui, pasisakymas, kokia politikos samprata vadovautis dabar geriausiai dera Vlikui ir, turbût, mums visiems kitiems. Bûtent, politika, sakë, esanti – ar gal bent nuo ðiol mums turësianti bûti? – realiø galimybiø kiek galint sëkmingesnio panaudojimo menas menas. Tokia politinës veiklos samprata, taèiau, dar toli graþu nëra ásisàmoninta nei apskritai visø mûsø veikëjø, nei netgi ðio Vliko seimo dalyviø didokos dalies. Betgi pusë jø, gal sàmoningai, ar bent netyèia, jau ir ðio seimo eigoje pasielgë, lyg bûtø tikrai nusisukæ nuo fantazijose susvajojamø projektø ir apsisprendæ dairytis tik realiø galimybiø. Vilius Braþënas, Lietuvos Atgimimo Sàjûdþio atsarginis atstovas seime (ðalia trijø tenai buvusiø formaliai ágaliotø) labai energingai protestavo ir apeliavo seimo plenume prieð politinës komisijos, anot jo, savavaliðkà pasielgimà su jo pasiûlytu rezoliucijos projektu. Mat, komisija to pasiûlymo ne tik nerekomendavo seimui priimti, bet nerado reikalo nei praneðti, kad toks buvo pateiktas. Prezidiumas leido V. Braþënui paèiam pasiûlyti savo rezoliucijos projektà tiesiai plenumui. Jisai siûlë kategoriðkai pareikðti, kad komunistinei diktatûrai Sovietø Sàjungoje, taigi ir Sovietø okupacijai Lietuvoje iðsilaikyti padeda Vakarø kraðtø valdþios valdþios, duodamos sovietams finansinæ, technologinæ ir politinæ paramà. Todël siûlë, kad Vlikas nutartø raginti Vakarø kraðtuose ásipilietinusius lietuvius naudoti tø kraðtø þiniø tarnybas ir politiná procesà jø valdþioms átaigoti, kad jos liautøsi rëmusios Sovietø komunistinæ diktatûrà... Ankstesniuose Vliko seimuose (gal net ir pernykðèiame) tokia taip aukðtai siekianti rezoliucija bûtø buvusi priimta greièiausia be jokiø nudelsimø, skubotu delnø paplojimu. Bet dabar dalis atstovø suabejojo, jei ne pirmàja, tai bent antràja

326

siûlymo dalimi. Mat, naudoti Amerikos ir kitø Vakarø kraðtø þiniø tarnybas ir net politiná procesà specifiniams mûsø interesams á tø kraðtø politikà ásprausti – mûsø visø rankos tokiam dalykui toli toli per trumpos. Vliko nutarimas – raginti lietuvius daryti tai, prie ko jie tikrai në ið tolo negalëtø prieiti – atrodytø visiðkai nerimtas. Vieni matyt jau suvokë tokio pasiûlymo nerealumà, kiti – dar ne. Balsuojant, ar svarstyti tà „komisijos nuslëptà” rezoliucijà, 16 balsavo prieð svarstymà, 16 – uþ. Tat reiðkë – nesvarstyt ir nesivaikyt nerealiø „galimybiø”. NETIKËTAS PASIÛLYMAS

Lietuvos valstybës atkûrimo deklaracijos 60-ties metø sukaktuvëms artëjant, Vliko seimo dëmesys buvo planingai sutelktas ties valstybingumo (savos valstybës turëjimo) idëja. Tai temai buvo skirtos dvi paskaitos: dr. J. Kaslo apie Lietuvos valstybæ bei jos reikðmæ praeity ir dr. A. Ðtromo apie Lietuvos valstybingumo galimybes ateity. Pirmoji paskaita buvo tikrai gera, naudinga ir reikalinga visiems dël kuriø nors istorija Tik – neprieþasèiø nepakankamai susipaþinusiems su Lietuvos valstybës istorija. jaugi kaip tik toki ir buvo susirinkæ á ðá seimà? Argi nederëtø Lietuvos valstybingumo idëjos puoselëtojams tokià valstybingumo istorijos pamokà iðmokti kur nors kitur ir kada nors anksèiau, negu Vliko seimo posëdyje? Su Vliko paskirtim daug organiðkiau suaugusi buvo antroji paskaita. Ir tai kaip tik todël, kad dr. Ðtromas nesileido á abejotino patikimumo pranaðystes apie ateitá, o kalbëjo daugiausia apie tai, kas galima ir reikia daryti dabar dabar, kad bûtumëm visada pasirengæ pasitikti anksèiau ar vëliau atgysianèià Lietuvos valstybæ. Visø pirma, dr. Ðtromo teigimu, dar galima, bet jau nebeatidëliojant reikia sutvarkyti tebegyvø Lietuvos valstybës elementø tæstinumo mechanizmà mechanizmà. Lietuvoje, sako, didelá áspûdá daro ávairiais bûdais patiriamas faktas, kad dar yra veikianèiø ir pripaþástamø Lietuvos diplomatiniø atstovybiø – pasiuntinybiø ir konsulatø. Bet prelegentas pasisakë buvæs gana nemaloniai nustebintas, kai radæs èia tas atstovybes lyg ir atkirstas nuo ðaknø tos valstybës, kuriai jos atstovauja. Anoj pusëj, esà, niekas në neátaria, kad Lietuvos atstovybiø uþnugaryje nëra struktûros struktûros, iðplaukianèios ið Lietuvos konstitucijos nuostatø, á kurià struktûra tos atstovybës bûtø atremtos ir kuri uþtikrintø atstovybiø tæstinumà, nenutrûkstantá jø aprûpinimà naujais pareigûnais, esamiesiems ið rikiuotës iðkrintant. Prelegentas pabrëþë, kad ið tikrøjø tai tokia struktûra yra, tik jos mechanizmas kaþkodël stovi neuþvestas. neuþvestas O tai esà labai negerai. Tà mechanizmà uþvesti, sakë Ðtromas, gali tik vienas asmuo, bûtent, Lietuvos Diplomatijos Ðefas Stasys Lozoraitis Lozoraitis, kuriam nepriklausomos Lietuvos valstybës konstitucijoje nustatyta tvarka yra atitekusios ir respublikos prezidento prerogatyvos prerogatyvos. Dr. Ðtromas skatino Vlikà neatidëliojant kreiptis á tà asmená su paakinimu, kad jis bent dabar pagaliau panaudotø tas savo prezidentines prerogatyvas ir paskirtø Lietuvos ministrà pirmininkà, kuris, pagal konstitucijà, bûtø ir jo ápëdinis. Be to,

327

A. Ðtromo manymu, bûtø tikslinga panaudoti prezidentines prerogatyvas ir dar vienam svarbiam konstituciniam aktui. Tai, esà, turëtø bûti laikinis (nepaprastos padëties) ástatymas, kuriuo Vlikas – toks, koks yra, ar gal bendrai visø sutarta prasme reformuotas – bûtø padarytas Lietuvos seimo (parlamento) moduliu. Tam moduliui – laikinam kondensuotam parlamento pakaitalui – esà, gal turëtø bûti suteikta teisë pritarimu ar nepritarimu aktyviai dalyvauti tolesniame nepriklausomos Lietuvos konstitucija paremto mechanizmo veikime. Jei kas bûtø ið anksto prasitaræs, kad toks pasiûlymas bus pateiktas Vliko (taip, Vliko!) seime, ir pateiktas ne paðnibþdomis uþdarame kokios komisijos posëdyje, o per garsiakalbius seimo plenume, ir bûtø tikinæs, kad toks siûlytojas nebus nei nuðvilptas, nei nutryptas nuo tribûnos, tai bûtø buvæ natûralu praðyti vieðpaties atleidimo tokiam naiviam pranaðui uþ neþinojimà, kà kalba. Nes gi èia buvo siûlymas Vlikui be rezervø pripaþinti garsiuosius „Kybartø aktus”, prieð kuriuos Vlike juk apie keliolika metø buvo taip atkakliai kovota, ir dël kuriø Vlikas tik tada nurimo, kai buvo átikintas, kad niekas nebesikësina daryti ið tø aktø konkreèiø iðvadø... Tais aktais paliktosios prezidentinës prerogatyvos Vlike buvo – o daþnam gal dar ir lig ðiol tebëra – anatema. Todël staigmena buvo ne tiek tai, kad dr. Ðtromas, to gal në neþinojæs, dabar atëjo á Vlikà su tokiu pasiûlymu, kiek tai, kad seimas visa tai sutiko plojimu ir vëliau priëmë netgi apytikriai to siûlymo linkme nukreiptà rezoliucijà. Kas galëjo pamanyt! NEPRIKLAUSOMYBINË PROGRAMA

Nepriklausomybinës programos terminas jau kuris laikas prieð ðá seimà buvo matomas ir girdimas: Sëjos þurnale, Londono studijø dienose ir gal dar ðen ten. Bet kà tai reiðkia, regis, buvo suvokiama gana ávairiai ir, pasirodo, daþniausia klaidingai. Vieni manë, kad tai strategijos planas Lietuvos nepriklausomybei atkovoti. Kiti tarë, kad tai bûsimosios Lietuvos valstybës santvarkos bruoþai ar net konstitucijos projektas. Dar kiti manë, kad gal tai tvarkaraðtis dabartinei Lietuvos ûkinei sistemai gràþinti á privatine nuosavybe ir privatine iniciatyva pagrástàjà. O ið tikrøjø tai tais þodþiais pasirodë besanti vadinama alternatyva dabartinei Lietuvos padëèiai padëèiai... kurios sukûrimo ið iðeivijos anàmet pageidavo T. Þenklys Akiraèiuose paskelbtame straipsnyje „Ko mes tikimës ið iðeivijos”. Tiesa, ta „alternatyva” irgi nedaug aiðkesnë uþ „nepriklausomybinæ programà”. Bet dabar A. Ðtromas Vlikui konkreèiais pavyzdþiais paaiðkino, kà turi galvoje apie tai kalbëdamas jis pats, Þenklys ir kiti tenai, anapus apie tuos dalykus màstantieji. Tai ne konstitucija, ne ûkinë bei socialinë ateities santvarka, o tik keli dësniai, dël kuriø, esà, visiems reikia bûti aiðkiai susitarusiems dar prieð nepriklausomybës gráþimà; dësniai, kuriais bûtø sutarta vadovautis paèioj atgaunamos nepriklausomybës pradþioj, kad esamajam reþimui þlugus, jo alternatyva bûtø ne chaosas, o ið anksto numatyta provizorinë tvarka tvarka.

328

Klausimai, á kuriuos, anot A. Ðtromo, reikia turëti ið anksto apgalvotus ir sutartus atsakymus, esà keli. Pavyzdþiui: – Kokiø Lietuvos sienø siekiame? Kas bus pripaþinti Lietuvos pilieèiais? Kokia ir kaip nustatoma bus atsakomybë uþ nusikalstamà kolaboravimà su dabartiniu reþimu? Kokia pagrindiniø þmogaus teisiø samprata bus vadovaujamasi ir kokia bus tø teisiø apsaugos praktika? Ar bus iðtaikyti (arba pagerinti) teigiamieji dabartinio reþimo ágyvendinti patvarkymai, kaip nemokamas gydymas, nemokamas mokslas ir kt.? Vlikas, anot dr. Ðtromo, turëtø nebedelsdamas imtis iniciatyvos sudaryti tam tikrà komisijà ar kitaip pavadintà sambûrá, kuriam bûtø pavesta iðdiskutuoti tuos klausimus ir suformuluoti aiðkius atsakymus. Lietuvoje, esà, daþnas apie tuos dalykus galvoja, bet ten nëra galimybës tuo susirûpinusiems susirinkti ir ten visa tai aptarti bei reikalingus atsakymus sutarti. Tik èia, laisvëje, tik iðeivijos màstytojai, sako, gali ir todël turi tai padaryti. Á tuos svarstymus siûlë átraukti ne tik Vlikà sudaranèiø politiniø grupiø veikëjus, bet ir daugiau „gerø galvø” ið ðalies, pvz., „ið Santaros intelektualø, arba kaip profesorius Vardys... gal pridëti kai kuriuos naujuosius ateivius ir panaðiai”... Jø visø sutarti atsakymai ir bûtø ta „nepriklausomybinë programa”, kurià reiktø paskui pertransliuoti á Lietuvà, kad tenai turimais bûdais ji bûtø plaèiai iðpopuliarinta, o laikui atëjus bûtø ir panaudota. Ir ðis pasiûlymas Vliko seimo plenume buvo sutiktas nerezervuotais plojimais. Niekas nepareiðkë nepasitenkinimo nei dël to, kad pasiûlymas buvo motyvuotas iðtrauka ið Akiraèiø, nei kad á tos programos rengimà buvo pasiûlyta átraukti „Santaros intelektualus” ir dar kaþkokius kitus su Vliko statuto paragrafais nesuderintus personaþus. KODËL TAIP SKLANDU?

Ðulø, kadaise sudëjusiø kone visà savo veikëjiðkà energijà á keliolika metø trukusià kovà prieð kiekvienà uþuominà, kad gal bûtø gera iðlaikyti ne tik diplomatiniø Lietuvos atstovybiø, o ir prezidento institucijos funkcionavimà, – tø Vliko ðulø Vlike jau beveik nebeliko. Tai kovai kadai lojaliai simpatizavusiø jø ápëdiniø ðiame seime irgi nebedaug tebuvo. Nuo to meto, kai Vlikas su savo seimais ëmë gastroliuoti kasmet vis kitame Ð. Amerikos kontinento pakraðtyje, á tuos seimus susirenka, tegu ir nejauni, bet daugiausia vis kiti Vliko grupiø ágaliotiniai. Penkiolika „partijø” turi teisæ deleguoti 45 atstovus. Bet tik vienuolika ðá kartà atsiuntë po tris. Uþ verþlumà ujamieji frontininkai kukliai teatsiuntë du, maþlietuvis buvo tik vienas, o dvi grupës – „ûkininkai” ir „tautininkai” – visiðkai nepasirodë. Ið pasirodþiusiø 36-iø, nutarimus priimant balsavo tik 32. 18 buvo ið Floridos, daugiausia ið St. Petersburgo kaimynystës. Regis, net 20 ið 36-iø ðio seimo dalyviø tame vaidmenyje buvo pirmà kartà, ir vos koks aðtuonetas galëjo pretenduoti á maþdaug prityrusiø Vliko veikëjø arba net jo veteranø vardà. Todël nenuostabu, kad A. Ðtromo net ir labai

329

neortodoksiðki, bet átaigingai iðdëstyti pasiûlymai tokiai visuotinei seimo nariø daugumai pasirodë neginèytinai patrauklûs. Jeigu vienas kitas ið veteranø tarpo ir suvokë tø siûlymø neortodoksiðkumà ir vietomis net aiðkø prieðingumà tradicinei Vliko politikai, tai plojimø sutramdytas nesiryþo visiems girdint paprieðtarauti. Vliko seime buvo susirinkæ visai nebe tie, kurie Vliko „politikà darë” prieð 25–30 metø. Tik todël èia ir galëjo „kitoks vëjas” gana dràsiai pûstelëti. ATSTOVAI IR „RABINAI”

Niekas Vliko seimo plenume nesuabejojo ir nepasvarstë, ar kalbamieji pasiûlymai (ar bent vienas katras ið jø) bûtinai reikalingi priimti. Arba, ar jie praktiðki, ar bus ið jø kokios apèiuopiamos naudos. Pagaliau, ar jie realistiðki, ar ámanomi ávykdyti. Klausimø buvo, bet tik dël smulkmenø greièiau apie tai, kaip tuos pasiûlymus vykdyt, o ne apie tai, ar juos vykdyt. Þodþiu, seimo plenume nebuvo pareikðta jokiø rezervø nei dël vieno, nei dël kito A. Ðtromo kalboje iðdëstyto pasiûlymo. Tik vienas klausytojas kiek baimingai suabejojo: – ar kitos vyriausybës pripaþintø tik dabar uþsieniuose rekonstruotus kokius nors Lietuvos vyriausybinius organus? Dr. Ðtromas „nupûtë” tà abejonæ labai drastiðkai: – O mums nusispjaut! – atrëþë jisai. Girdi, svarbu tik, kad patys pripaþintumëm... Ir vël seimas prapliupo plojimais, nes visiems gi patiko toks narsus paaiðkinimas. Taigi abu dr. Ðtromo pasiûlymus Vliko seimo plenumas sutiko tik su aiðkiu, nerezervuotu pritarimu. Bet kai tie spalvingi siûlymai ir skatinimai perëjo per Vliko „rabinø” karðyklas – pirma dar seimo komisijose, bet ypaè vëliau „galutinëj redakcijoj”– ir kai po trejeto savaièiø jie pasirodë laikraðèiuose ásprausti tarp tuzino kitø seimo neva nutarimø (Nr. 3 ir 6), tai nei dr. Ðtromas, nei seimo dalyviai tikriausiai juose nebeatpaþino savo sakytø ar girdëtø minèiø. O seime nebuvusieji ið tø „nutarimø” neágys në þaliausio supratimo, kas ið tikrøjø ten buvo kalbëta ir manyta nutarti. Naujas vëjas ið tikrøjø bus pûstelëjæs dar tik atviroj Vliko „didþiojoj salëj”, bet, pasirodo, nepasiekë uþdaro „maþojo kabineto”. Jame suglaistyti seimo neva nutarimai liudija, kad tenai ne tik naujo vëjo, o ir ðvieþio oro dar maþoka. Akiraèiai, 1978. Nr.2(96)

Veiksniø pasaulyje. Antras Kaimas pasiskubino Antras kaimas New Yorko lietuviø Þidinin atskrido balandþio pirmà. Kaip sakë, su nauja, dar nei Èikagoje nerodyta programa. Rengëjai mus viliojo pasiskonët naujais, aktualiais paglostymais prieð plaukà. Toki dalykai intriguoja. Ypaè, kai tikimës pamatysià ne save, o tik kitus prieð plaukà glostomus. Bet balandþio pirma lieka balandþio pirma: melagiø diena. Tai eidami kaimieèiø þiûrët taip ir kalbëjom: apgaus, ar neapgaus?

330

Na, pasakysiu, – amicus Prievaizda, bet teisybë dar „amykesnë”: apgavo... Pabarstë universaliø, visur pasitaikanèiø vos ne vos ðiokios tokios ðypsenos nusipelnanèiø reiðkinëliø, ir tiek. Mûsiðkiø aktualijø ðá kartà ne tik nei vienaip, nei kitaip nepaglostë, bet netgi në nepakibino. Turbût medþiagos nesusimedþiojo. Ar gal tik lieþuviø pasigalàst nesuspëjo? Pertraukos metu kaimynas parodë prieð porà dienø iðleistas Eltos informacijas. Turinyje – du svarbios iðvaizdos praneðimai. Vienas ið Romos, kitas ið New Yorko. Brendu akimis per ðlifuotus ir kone vilnon ávyniotus sakinius, ir þaibu nudiegia klausimas: Ir ko gi jûs taip pasiskubinot, antrakaimieèiai, o ko! Palaukæ bûtumët dar savaitëlæ, – tik pasiþiûrëkit, kokios auksinës medþiagos pilna sterblë jums bût ið èia pribirëjus! --Abu tie praneðimai skirti mûsø visuomenei painformuoti apie ávykusius pasimatymus bei pasitarimus ant paèiø aukðèiausiø mûsiðkës politikos laktø. Ið Romos praneða, kad Vliko pirmininkas matësi ir tarësi su Lietuvos Diplomatijos Ðefu, dalyvaujant ir Lietuvos atstovui prie Ðv. Sosto. Ið New Yorko – ðeði vyrai altieèiai buvo susirinkæ ir tarësi su ðeðiais irgi beveik paèiais vyriausiais vlikieèiais. Anàmet kaþkuris ið Vliko veikëjø aimanavo, kaip negerai, kad visuomenë, ypaè jaunimas, vis dar labai menkai tesupranta, kà tas Vlikas ið tikrøjø veikia. Raginos, kad bûtinai reikia pagerint komunikacijà. O dabar ðtai þiûriu á tà komunikacijà ir negaliu suprast, kodël gi èia taip daug kas pretenzingai iðraityta, o taip maþa atvirai pasakyta? Tad ar nebûtø èia dëkinga medþiaga Antram kaimui – pavaizduoti bent porà ar trejetà paprastø mirtingøjø ið mûsø visuomenës, bandanèiø ásigilinti á jiems ið politiniø Olimpø teikiamà informacijà? Kaip þmones reaguoja á tokius komunikatus? Kà sako, bandydami juos perprasti? Arba, – kà su jais daro! Tik buvæ Vliko seime ir gerai girdëjæ dr. Ðtromo kalbà, ar bent apie vëjus Vlike skaitë vasario Akiraèiuose gal ir galëtø ðiaip taip susivokti, apie kà kalba komunikatas ið Romos. Visiems kitiems jis liks másle. Neintriguojanti, tai ir dëmesio neverta máslë. Tad nepykit, meldþiamieji, ant tø nieko dëtø visuomenës eiliniø, senø ar jaunø, kad jie vis dar negana þino ar sunkiai supranta, kà tie mûsø veiksniai veikia. Kadangi natûrali tokios komunikacijos pasekmë paprasta: vadai sau, o eiliniai sau... O vis dëlto bus suklydæ tie eiliniai, kurie bus numojæ ranka á komunikatà ið Romos, manydami, kad jame nieko nëra ir kad Romoj nieko neatsitiko. Na, labai svarbus gal ir ne, bet iðkilo reiðkinys, dël kurio galbût yra ko ðiek tiek ir susimàstyt. Bûtent, Vliko ir diplomatø vyriausieji tarp keturiø (ar ðeðiø) akiø nusprendë svarbiausiøjø Vliko seimo nutarimø likimà. Vienà visiðkai palaidojo, kità dar sutiko ir paþadëjo atiduoti á kaþkada pasirinktinø ekspertø rankas. Tie nutarimai komunikate identifikuoti tik numeriais: treèias ir ðeðtas. Vliko seimo nutarimø buvo prinumeruota net keturiolika, ir laikraðèiuose jie pasirodë praëjusiø Kalëdø bei Naujø Metø tarpuðventyje. Be to, jie irgi buvo taip suraityti, kad

331

ne tik seime nebuvusiems, o ir buvusiems galëjo atrodyti per painûs versti á paprastà þmoniø kalbà, bandant susivokti, kas ten ið tikrøjø norëta ar nenorëta pasakyti. Reta, tikrai reta kas laiko tuos nutarimus savo dokumentø saugyklose. Tai kas gi dabar atrinks, kà bûtent reiðkia komunikate minimi nutarimai Nr. 3 ir Nr. 6? Kalbant tiesiai ir atvirai, tai yra Vliko seimo pritarimai dr. Aleksandro Ðtromo pasiûlymams: a) iðeivijos politiniø màstytojø talkoje suformuluoti principus, numatytinus vadovautis paèioj Lietuvos valstybës atstatymo pradþioj, kai tam atstatymui bus atsirandanèios galimybës; b) paskatinti ir visuotiniu pritarimu paremti min. S. Lozoraitá, kad jis pratæstø á ko tolesnæ ateitá Lietuvos Respublikos prezidento institucijos teisiná egzistavimà; kad jis tam tikslui pasinaudotø jam atitekusia tos institucijos prerogatyva ir sudarytø teisiðkai egzistuojanèià Lietuvos vyriausybæ, arba bent paskirtø jos pirmininkà, kuris, reikalui iðtikus, savaime bûtø ir eventualus ápëdinis prezidento institucijos egzistavimui toliau palaikyti. Tuos labai aiðkius ir seimo plenume labai palankiai sutiktus pasiûlymus paverèiant seimo nutarimais, jø prasmë tapo visiðkai suvelta. Pavyzdþiui, ið konkretaus siûlymo prezidento institucijos reikalu liko tik ëmimasis „atitinkamø veiksmø Lietuvos valstybiniam tæstinumui sutvirtinti ir siekti jo pilnaties atstatymo”... Toks suvëlimas kilo, matyt, ið to, kad bent dalis Vliko vadø, jø tarpe regis ir pats Vliko pirmininkas, jau tada turëjo dël tokiø siûlymø gana stipriø (ir nesakyèiau, kad nepagrástø) abejojimø. Tik kaþkodël abejojantieji nedráso savo abejojimø atvirai pasakyti ten pat, seime seime. Leido seimui nekritiðkai sumanymams pritarti, lyg iðtikimai laikydamiesi dësnio, kad „seimas sau, o mes sau: bus taip, kaip mums geriau atrodys”. Vliko valdyba, kiek girdët, per keturis mënesius nuo seimo, dar ne tik nenutarë, o nei nepasvarstæ, kada ir kaip tuos (arba ir kitus) vadinamuosius seimo nutarimus vykdyti. Nutarimà, labiausiai lieèiantá min. S. Lozoraitá (Nr. 6), Vliko pirmininkas jam Romoje bus pateikæs, matyt, tik savo asmeninëj interpretacijoj. Ne tik visuomenë, o netgi Vliko valdyba, sako, dar neturëjusi progos patirti, koks ið tikrøjø esàs jos pirmininko tikras nusistatymas tuo klausimu. Patyrë já tik dabar, ið Romos komunikato, kur pirmininkas su Dipl. Ðefu vienbalsiai nutarë, kad „tæstinumo pilnaties atkûrimas” – atseit parûpinimas ápëdinio Liet. Resp. Prezidento institucijos teisinei (ir fizinei) egzistencijai pratæsti – „ðiuo metu nëra aktualus” aktualus”... Ar tai reiðkia, kad tik dabar tas reikalas dar nedega nedega? Ar sutarusieji numato, kad kada nors tas dalykas dar bus aktualus? Vliko seime to reikalo aktualumas buvo ryðkiai ir átikinanèiai árodytas daugiausia iðlikusiøjø Lietuvos valstybës elementø iðsaugojimo sumetimais, arba, pagal to seimo vedamàjà mintá, – Lietuvos valstybingumo sumetimais. Jeigu dabar ið Romos ateina atsakymas, kad ne, neaktualu, – tai kaip gi: ar jiems ten tas valstybingumas jau ëmë atrodyt nebesvarbu, ar kà? Kodël gi, o kodël nebuvo pasiryþta atvirai pasakyt, kad tasai sumanymas, nepaisant jo niekad nenubluksianèio aktualumo, deja, turëjo bûti pripaþintas nepraktiðkas ir netikslingas. Vliko pirmininkas bûtø skolingas visuomenei, o ypaè Vliko sei-

332

mo dalyviams ir jø atstovaujamiems sambûriams paaiðkinti tik argumentus, kuriais Romoje buvo pagrástas neigiamas atsakymas á tà, seimui aktualiu atrodþiusá pasiûlymà. Visi þinom, kad tø argumentø apstu. Þymi jø dalis glûdi visiðkai ne tarptautinëj padëty, kurià Romoj susitariantieji sakosi apþvelgæ, prieð dëdami „neaktualumo” antspaudà ant nutarimo Nr. 6. Patys arðiausi argumentai prieð tame nutarime glûdanèià mintá tebekunkuliuoja kaip tik daugelio mûsiðkiø „rabinø” mentalitete. Tad nesistebëkim ir nepriekaiðtaukim, kad Dipl. Ðefas „ðiuo metu” nesusigundë priimti toká tiesiog neátikëtinai jam palankø Vliko pasiûlymà. Tik apgailëtina, kad neiðdëstë atvirai, kurie bûtent argumentai, cirkuliuojantieji kaip tik mûsø paèiø tarpe, yra pasidaræ ir lig ðiol iðlikæ taip neatremiamai svaresni uþ interesà bent simboliðkai iðsaugoti kuo ilgiau ir kuo daugiau nepriklausomos Lietuvos valstybës elementø. Kitam seimo nutarimui (Nr. 3) Vliko pirmininkas gavo nerezervuotà Dipl. Ðefo palaiminimà ir net paþadà duoti atstovà á „kvalifikuotø asmenø komisijà”. Ið to praneðimo, taèiau, visuomenë negalës patirti, kad, jeigu dalykai dësis taip, kaip dedasi lig ðiol, tai ta „kvalifikuotø asmenø komisija” kaþin ar tik nebus vien biurokratiðkas paminklëlis ant Vliko seime pagimdyto sumanymo kapo. Mat, per iðtisus keturius mënesius nuo seimo nei Vliko valdyboj, nei jo taryboj dar nieko nei buvæ daryta, nei kalbëta tikslu nustatyti, kas, kada, kaip ir ið ko sudarys tà komisijà, kas ir kokiu mastu matuos komisijon kviestinø asmenø kvalifikacijas ir kada ji turëtø pradëti laukiamàjá darbà. Palaiminimas ið Romos, deja, nepaðalina ties tuo sumanymu kasdien didëjanèio niûraus klausimo: Jeigu nieko nedarymui prireikë keturiø (ar daugiau) mënesiø, tai ar beuþteks ko nors darymui aðtuoniø (ar maþiau) mënesiø, likusiø ligi kito seimo pradþios ir ðios valdybos kadencijos pabaigos? --Komunikatas apie ðeðiø èikagiðkës Tarybos ðulø tarimàsi su ðeðiais Vliko ðulais irgi pribloðkia savo neatvirumu, savo tik bendrybiðkomis uþuominomis apie to pasitarimo turiná. Tik tyèia prisivertusieji á tas uþuominas atidþiai ásiþiûrëti (jei tokiø pasiryþëliø ið viso atsiras) galës pastebëti, kokios bergþdþios bûta tos ðeðiø vyrø kelionës ir kaip veltui bûta sugaiðto visos jø dvylikos, leiskime, galgi jiems ir neperbrangiausio laiko. Esà, sutartos gairës bei konkretûs þygiai (!) pobelgradinio laikotarpio veiklai. Dël to nesutarimø, þinoma, galëjo nekilt, nes visiems gi vienodai matyt, kad ryðkiausia veiklos gairë dabar turës bûti uþ poros metø numatomoji Madrido konferencija. O apie konkreèius þygius irgi nëra ko nesutart, kadangi visi vienodai tegali dar tik spëliot, kokiø jø gali prireikt ir koki bus ar nebus ámanomi atlikt. Toliau – pasidalino (jau keli metai vieðai skambanèiomis) nuomonëmis apie „tarporganizacinius” (atseit Tarybos – Bendruomenës) santykius ir, þinoma, nieko nauja dël jø neiðrado. Vël ið naujo ryðkino (turbût vis dar kiekvieni saviðkai) Vliko ir Tarybos darbø apimtá, ir vël nebeaiðku kelioliktà kartà ásipareigojo „stengtis palaikyti glaudþius abipusës informacijos ryðius”. Likusi be (Europon iðskridusio) pirmininko,

333

Vliko valdyba bent ðia proga prisiminë savo pernykðèio seimo nutarimus, ypaè Nr. 3-èià, ir sutarë su tarybininkais, kad tas nutarimas aktualus, ir kad já (pagaliau!) reikia vykdyti. Betgi ryðkiausia to pasitarimo bergþdumo demonstracija kyðo ið ðtai kokios klasiðkai „informatyvios” pastraipos: „Pakartotinai (kelintà kartà?) sutarta abipusiai finansiðkai remti atskirø projektø (kieno ir kokiø?) vykdymà ir skirti ðiai galimybei daugiau dëmesio kaip praeitais metais”... Argi ne dëkinga medþiaga Antrajam kaimui?! Akiraèiai, 1978. Nr.4(98)

Vliko seime. Kiti metai, kiti lapai Septyniasdeðimt septintøjø metø Vliko seimo dienomis termometrai Floridos Petersburge rodë apie 70–75 F. Aðtuntøjø seimas, gruodþio 9–10 suskridæs Èikagon, oro temperatûrà rado nusmukusià kaþkur tarp vos 14 ir 20 F. Bet paties seimo temperatûra – prieðingai! – èia buvo kur kas aukðtesnë. O tai nuo vidines átampos ir trinties ryðium su naujos Vliko valdybos, ypaè pirmininko rinkimø artëjimu. Pagal ið anksto paskelbtà dienotvarkæ, seimas turëjo bûti rutiniðkai blankus. Tiesa, kaip jau keliuose kituose seimuose, taip ir ðiame, pirmosios dienos popietëj, buvo numatytos dvi paskaitos, – vieninteliai du dienotvarkës punktai ið jø iðtisos ðeðiolikos, kuriuose galëjai tikëtis nebûsiant kasmet, su vos ne vos pastebimais paávairinimais, kartojamø trafaretø. Tø popietiniø paskaitø vaidmuo esti – iðryðkinti vykstanèio seimo „leitmotyvà”, atseit, vedamàjà mintá, aktualiausià temà. Floridos seime ta tema buvo rûpestis Lietuvos valstybingumu valstybingumu, o Èikagoje – rûpestis þmogaus teisëmis Lietuvoje Lietuvoje. Floridos klimate B. J. Kaslo ir ypaè A. Ðtromo ámantriai iðraityta valstybingumo gaida buvo sukëlusi seimuotojø entuziazmà neatidëliojant griebtis ramstyti, tvarstyti, laistyti, kone dirbtiniu kvëpavimu gaivinti Lietuvos valstybingumo elementus ir bendromis jëgomis formuluoti bent keliø punktø politikos programà pirmosioms kada nors atgysianèios Lietuvos valstybës dienoms ar savaitëms. Nors ið to viso netgi në atsakanèio ðnipðto neiðëjo, vis tiek graþu prisimint toká prakilnø patriotiðkai politiðkos nuotaikos suþvilgëjimà. Nieko panaðaus nebuvo þvarbiame Èikagos klimate. Tomo Venclovos paskaita apie dabartinæ þmogaus teisiø padëtá Lietuvoje buvo atkelta á paèià seimo pradþià, net prieð sveikinimus. Tas ið karto seimo turiná pakëlë á Lietuvos politine ateitimi besirûpinanèiam organui prideramà lygá. Á toká lygá, kurs toli graþu ne visiems mûsø politiniø grupiø delegatams ðiame seime atrodë pasiekiamas, gal net ne visiems atrodë ir siektinas. Turbût didþia dalimi kaip tik dël to, kad ðis seimas vyko Èikagoj, delegatø daugumas susidarë ið èikagiðkiø tautieèiø, ásikalu-

334

siø sau á galvas tokià paþiûrà, anot kurios, esà, jie ir tik jie geriau uþ bet kà kità þino, kaip ten dabar Lietuvoj yra. Todël jiems kiekvienas, kas apie tai prasitaria kà nors bent kiek kitaip, negu jie þino þino, tikriausiai yra arba okupantø apmulkintas, arba jø agentas. Nors T. Venclovos informacijoje buvo beveik neámanoma uþèiuopti kokià nors prosovietiðkai skambanèià herezijà (nebent tai, kad tenykðèius ástatymus jis apibûdina lietuviðku bûdvardþiu – tarybiniai, o ne rusiðku – sovietiniai...), vis tiek ðiame Vliko seime sëdëjusiems Lietuvos bûklës þinovams ta paskaita regis atrodë kiek átartina, galinti paminëti faktø, nesutampanèiø su jø þinojimu þinojimu, taigi galinti tà vaiskø þinojimà imti ir, ko gera, sudrumsti, todël ji èia nereikalinga ar net visiðkai nepageidaujama. Tiesa, visi iðklausë T. Venclovà mandagiai, bet drungnokai... Sveikinimai su praneðimais sugràþino seimà atgal á rutininá eilinës draugijos metinio susirinkimo lygá. Tik prieð pat pietø pertraukà vienas delegatas – berods LAS atstovas ið New Yorko – nei ið ðio, nei ið to pasiûlë toká dienotvarkës pakeitimà, kurs tikriausiai iðkilo klaustuku akyse bent jau tø sveèiø – o gal ir delegatø, – kurie mûsø vadinamuosius veiksnius ðiek tiek paþásta tik ið fasadø, bet maþai tenutuokia, kas dedasi jø viduje. Pasiûlymas buvo – nukelti dr. Nemicko paskaità ið popietinio posëdþio á sekmadiená. Kodël? Laiko stoka to paaiðkinti buvo tiesiog neámanoma, kadangi laiko ðeðtadienio popietiniam posëdþiui buvo likæ net daugiau, negu reikëjo: rytiniame posëdyje jau buvo atlikta ne tik visa jam skirtoji programa, bet buvo iðklausyta gi ir T. Venclovos paskaita, atkelta ið popietës. Taigi popietiniam trijø su puse valandø posëdþiui buvo likæ tik kokio pusvalandþio tereikalaujantys Fondo praneðimai ir ta Nemicko paskaita... Jei T. Venclovos paskaita buvo mums visiems, o ypaè Vlike kà nors veikiantiesiems itin svarbi informacija, tai B. Nemicko tema – Þmogaus teisës ir Madrido konferencija – buvo motyvuotai suformuluoti metmenys svarbiausiai Vliko 1979 metø darbø programos daliai. Jeigu Vliko seimas pretenduoja á Vliko veikimo gairiø nustatymà, tai ði tema turëjo bûti pats ðio seimo svorio centras, o tos temos svarstyme pareikðtos mintys turëjo bûti svarbiausioji medþiaga ðio seimo nutarimams. Ið tikrøjø taip ir buvo: Nemicko paskaitos tezës kaip tik ir buvo naudotos politiniø nutarimø komisijoje kaip bene gausiausias ákvëpimo ðaltinis. Tik, kaip paprastai, nei ta nutarimø komisija, nei pats – sekmadiená jau maþdaug pusiau iðsiskirstæs – seimas nebespëjo tai medþiagai suteikti graþbylingai apdailintø nutarimø pavidalo. Nutarimø apdaila buvo palikta atlikti valdybai, kuri, beje, uþkulisiniu sutarimu tapo palikta funkcionuoti dar penkias savaites. Ið tokios Vliko darbams reikðmingiausio reikalo svarstymo pabaigos atkeverzoja nebeatsikratomas áspûdis, kad ðiam seimui – bent didokam jo dalyviø kiekiui – tas reikalas nelabai ir terûpëjo. Siûlymas tà klausimà perkelti á sekmadiená ið tikrøjø buvo siûlymas jo svarstymà ið viso ið seimo iðstumti. Sekmadienio posëdis juk buvo

335

jau po visø komisijø posëdþiø, tai tada jau bûtø gi buvæ per vëlu bepradëti dëstyti ir bandyti apsvarstyti svarbiausià Vliko darbø programà sekantiems metams jau pusiau iðsiskirsèiusiame seimo plenume. (Ið komisijø á tà posëdá atneðtus, daugeliu atvejø nebaigtus redaguoti nutarimus „tik ið principo” priimant, dalyvaujanèiø delegatø buvo suskaityta 22, – lygiai pusë pirmà dienà uþsiregistravusiø.) Taigi tos centrinës seimo temos nukëlimas á sekmadiená ið tikrøjø bûtø buvæs jos visiðkas iðmetimas ið seimo dienotvarkës. Ji taèiau liko neiðmesta, nes pirmininkaujantis pietaut besukylantá seimà laiku prikalbëjo patá atidëjimo sumanymà dar atidët iki pavakariø, kol paaiðkës, ar ið tikro tai Nemicko paskaitai bus pritrûkæ laiko. Paaiðkëjo, kad nepritrûko, netgi nepaisant dienotvarkëje nenumatytø ávykiø... Paskaita buvo savo laiku iðklausyta. Tik joje iðdëstytus dalykus seimo plenume rimtai apsvarstyti tikrai buvo likæ maþai laiko ir dar maþiau delegatø intereso. Ir vël „alkûnëm ir peèiais” lenda á akis klausimas: – Kodël taip? Ogi todël, kad ðiame seime dalyvavusiø delegatø didþiumos interesas pasirodë beesàs susikoncentravæs á visiðkai kità, jø nuomone, visus neiðspræstus klausimus vienu ypu tinkamai iðspræsiantá uþsimojimà: iðrinkti Vliko pirmininku dr. K. Bobelá Bobelá. Tai nebe pirmas jau kartas, kaip mûsø „partijø centrai” ðitaip sprendþia Vliko kelyje sutinkamas sudëtingas problemas. Jie tartum jauèiasi kaþkokios aukðtesnës jëgos ásakyti bûtinai atmegzti (ar bent rodytis atmezganèiais) visø aktualiøjø tautos problemø Gordijo mazgus. O kadangi mûsø dabartinëse aplinkybëse daþniausia neaiðku net ið kurio galo tokius atmezgimus pradët, tai „centrai” griebtasi daug paprastesnio sprendimo: pastatykim Vliko pirmininku koká „Aleksandrà Didájá” ir paþadëkim visuomenei, kad – ðtai vyras, kurs sukapos visus neatmezgamus mazgus ir paðalins visas kliûtis pakeliui á Lietuvos laisvæ!... Tik tø „Aleksandrø” – kà bekalbët apie didþius! – net ir vidutiniokø nëra ið kur iðplëðt. Tenka dairytis savo tarpe, kas èia galëtø atrodyt turás koká bruoþelá panaðumo á pageidaujamà modelá. Ið ligðiolinës Vliko pirmininkø galerijos jau ámanoma pusëtinai apèiuopti, kokiø kvalifikacijø tie „partijø centrai” dairosi kandidatuose á Vliko pirmininkus. Steponas Kairys buvo pirmasis Vliko pirmininkas dar Lietuvoj, pogrindþio sàlygose. Ið visø devyniø tada fiziðkai á komitetà suëjusiø nariø jis buvo vyriausias amþiumi ir politiniu staþu. Tarp ko kita, jis buvo vienintelis jø tarpe netgi Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras. Antra vertus, pirmininkas Vlike nebuvo laikomas vienas pats visø mazgø atmezgiotoju ar perkirtinëtoju. Jis tada buvo tik pirmas tarp lygiø, kadangi Vlikas buvo sutaræs sprendimus daryti tik visø sutikimu. Nominaliai Kairys Vliko pirmininku buvo suvirð pusantrø metø, bet faktiðkai tai tik nepilnà pusmetá, kadangi apie 13–14 tolesniø mënesiø buvo areðtø, bëgimø ir ávairiø Vliko transplantacijø bei transformacijø metas. Kai, karo veiksmams sustojus, Vlikas – sudarytas jau net ið vienuolikos politiniø grupiø atstovø – iðniro pavirðiun Vokietijos Vakaruose, ið tam tikros dalies Vliko

336

uþnugariniø centrø (kurie tada dar buvo þymiai impozantiðkesni, negu dabar, po trijø deðimtmeèiø „brendimo” Amerikoj) iðkilo bent du ryðkûs kvalifikacijø reikalavimai Vliko pirmininkui: jis turëjo bûti (1) þymus valstybininkas (nes turëjo vadovauti kovai dël valstybës atstatymo! ir (2) katalikiðkos partijos atstovas (nes turëjo vadovauti kovai prieð bedieviðko okupanto ásigalëjimà katalikiðkoj Lietuvoj!). Tokiomis sàlygomis niekas kitas nebetiko á Vliko pirmininkus taip, kaip prelatas Mykolas Krupavièius. Jis ir buvo iðrinktas. Ir labai veikliai pirmininkavo iðtisà deðimtmetá, ligi partijos, iðplaukusios Amerikon, nutarë ir Vlikà parsigabenti arèiau prie savæs. Èia, 1955 lapkrièio gale, á Vliko pirmininkus tapo iðkeltas Jonas Matulionis, ið Kanados. Negali sakyt, kad tasai bûtø visiðkai neturëjæs abiejø pirma minëtø kvalifikacijø. Visø pirma, tikrai buvo krikðèionis demokratas. Na, ne toks didelis, kaip Krupavièius, betgi jau anuomet, kai Krikðèioniø Demokratø partija ir jos lyderis Krupavièius buvo valdþios virðûnëj, Matulionis, tada dar universiteto studentas, jau buvo Krikðèioniø Demokratø partijos centro komiteto reikalø vedëjas. Valstybininkas? Nepriklausomybës metais (Smetonai ásigalëjus) jisai aiðku, neturëjo progos patekti á aukðtesnes valdþios vietas, betgi bent vëliau buvo net finansø ministru penkias savaites funkcionavusioje 1941 metø sukiliminëje vyriausybëje, o po to beveik trejus metus buvo finansinis tarëjas prie vokieèiø generalkomisariato Lietuvoje. Pusantrø metø trukæs J. Matulionio pirmininkavimas Vlike liko kaþkaip nelabai teprisimenamas. Mat, tada ir Vokietijoj tebeveikë Vliko vykdomoji taryba – egzekutyvinis Vliko organas, kaip dabar paties Vliko pirmininko vadovaujama Vliko valdyba. Tada tam organui skambiai vadovavo Alena Devenienë. 1957 birþelio pradþioj vietoj Matulionio Vliko pirmininku buvo iðrinktas dr. Antanas Trimakas. Jis pirmininkavo beveik septynerius metus, iki, ðirdies smûgio pakirstas, mirë 1964 vasario gale. Á autoritetingo lygio valstybininkus jis irgi nebuvo spëjæs iðkilti, betgi nepriklausomybes laikais jau buvo buvæs diplomatinëj tarnyboj pasiekæs pasiuntinybës patarëjo rangà, buvæs generaliniu konsulu Vilniuje, paskui ten pat vyriausybës ágaliotinio padëjëju. Partinëje veikloje pasireikðti irgi nebuvo turëjæs progos, bet, nors anksti tapæs miestieèiu ir su ûkininkyste praktiðkai nesusidûræs, nominaliai priklausë Ûkininkø Sàjungai, Krikðèioniø Demokratø partijos satelitei. Ilgainiui, jau Amerikoj, net tos Ûkininkø Sàjungos pirmininku buvo patapæs, – nereta keistenybë mûsø politiniø partijø iðeivinëj sandaroj. Ðalia tø apykukliø kvalifikacijø, Trimakas turëjo dar vienà tuo metu Vliko pirmininkui labai svarbià kvalifikacijà: jis buvo prie amerikinio Laisvosios Europos Komiteto veikusios Lietuviø Patariamosios Grupës, vëliau pavadintos Lietuvos Laisvës Komitetu, narys (sekretorius). Tas komitetas, V. Sidzikausko pastangomis sukurtas ir jo pirmininkaujamas, buvo, ypaè tada, gana gerai finansuojamas ið amerikiniø fondø:

337

aðtuoni komiteto nariai buvo aprûpinti gana patenkinamo lygio algomis ir biudþete dar turëjo lëðø ástaigai su pora pagalbiniø tarnautojø iðlaikyti, studijiniams darbams, leidiniams, kelionëms, etc. Komiteto nariø darbas buvo maþdaug tokio paties pobûdþio, kaip ir Vlikui tiko. Tad tokio komiteto narys galëjo tuo paèiu metu visiðkai atsidëti ir Vliko darbui, neprivalëdamas rûpintis pragyvenimo ðaltiniu. Vlikui, Amerikoj dar naujakuriui, tada tai buvo itin svarbu, nes èia jis nebeturëjo kadai „draugø ið Vaðingtono” á Vokietijà teiktø subsidijø (irgi V. Sidzikausko 1950 metø susitarimu iðrûpintø), ir finansiniu poþiûriu priklausë beveik vien nuo A.L. Tarybos malonës, kuri tada JAV lietuvijoj turëjo dar maþai teginèijamà monopolá rinkti lëðas savo ir Vliko reikalams. Taigi A. Trimakas gana patenkinamai keletà metø Vlikui pirmininkavo patogioje L. L. Komiteto uþuovëjoje, su viso to komiteto, ypaè jo pirmininko V. Sidzikausko prielankia talka. Trimakui mirus, o Vlikui tà vasarà „apsijungus” ir persitvarkius pagal dar ir dabar tebeveikiantá statutà, Vliko „kingmeikeriø” akys rudeniop nukrypo nebe á kà kità, kaip á patá L. L. Komiteto pirmininkà V. Sidzikauskà. Ðis ir politiná – diplomatiná staþà, ir visas kitas Vlikui pirmininkauti palankias sàlygas bei ryðius turëjo daug geresnius, kaip Trimakas. Jis neturëjo tik vienos Trimako – Matulionio – Krupavièiaus turëtos kvalifikacijos: jis buvo ne ið „katalikø blokui” priklausanèios partijos. (Tas „blokas”, beje, tada jau buvo gerokai áskilæs.) Sidzikauskas irgi buvo savotiðka keistenybë mûsø egzilo – politinëj diferenciacijoj ir tos diferenciacijos vardyne vardyne. Tik pamanykit: visà amþiø buvæs diplomatas, kurá laikà ið bëdos ir prekybininkas, Amerikoj tapo neginèijamas lyderis... Lietuvos Ûkininkø Partijos, kurioje ðalia jo èia dar buvo toki „ûkininkai”, kaip tarptautinës teisës profesorius dr. Domas Krivickas, buvæs advokatas R. Skipitis, kone visà nepriklausomybës metà Lietuvos ministrø kabineto ástaigos direktorium – generaliniu sekretorium iðbuvæs V. Maðalaitis, buvæs Finansø, vëliau Uþsieniø reikalø prekybos departamento direktorius J. Norkaitis ir – jau Amerikoj „partijon ástojæ” miesèionys – du jaunesni vyrai, A. Danelis ir S. Þadeikis. Politinës diferenciacijos spektre ði partija tradiciðkai buvo „truputá deðinesnë uþ liaudininkus”. Kà tai reikðtø dabar, bûtø nelengvai atspëjama máslë, ypaè akivaizdoj dabartiniø oficialiøjø liaudininkø pasireiðkimø, pvz., Varpe ar Stravinsko – Gudelio klube: kas begalëtø ásisprausti „deðiniau” uþ tokius liaudininkus? Bet Sidzikauskas ir kiti minëtieji jo partieèiai regis teisingai tiko „truputá deðinëj” ðalia tradiciniø liaudininkø. Vlike ta jo Ûkininkø Partija ilga laikà priklausë vadinamam „laicistø blokui”, skirtingam nuo katalikiðkø grupiø tada susicementavusio „konfesinio bloko”. To „konfesinio bloko” ilgiau iðtvëræs branduolys – krikðèionys demokratai, Ûkininkø Sàjunga (ne Partija!) ir Darbo Federacija – su gana gilia ðirdgëla 1964 metø rudená sutiko iðleisti ið savo rankø Vliko pirmininko postà ir patikëti já „laicistui” Sidzikauskui.

338

Tada tarp Vliko ir Lietuvos Laisvës Komiteto susidarë tikra personalinë unija: abiejuose buvo ne tik tas pats pirmininkas, bet ir gera dalis Vliko valdybos nariø buvo ið L. L. Komiteto. Në vienas ankstesnis Vliko pirmininkas neatrodë toks efektyvus ávairiose tarptautinëse institucijose, koks atrodë Sidzikauskas. Visa tai buvo dëka Free Europe ir tada dar veiklaus Pavergtøjø Europos Tautø Seimo teiktø galimybiø. Sidzikauskas mokëjo mûsø visuomenei áspûdingai iðryðkinti visø savo þygiø ir dalyvavimø reikðmingumà. Mûsø Diplomatijos Ðefas min. S. Lozoraitis kartà, þvelgdamas á neapibrëþtà tolá, maþdaug tokiais þodþiais apie visa tat pameditavo: bepiga Sidzikauskui. Jis sako, ir jis gali sakyt sakyt, kad vaduoja Lietuvà. Þmonës guodþiasi, tiki, gaivina viltis. O jei ir nesuspës, neiðvaduos, tai vis tiek já prisimins, kad vadavo. O ðtai að nesakau ir negaliu sakyt sakyt, kad vaduoju. Kadangi nevaduoju. Kadangi þinau, kad tai, kà kalbu ar daryt deja, dar nëra vadavimas. Nemoku ir nepajëgiu sakyt darau, kad tai, kà galiu daryt, to, kà þinau, kad taip nëra... Dabar net neátikëtina atrodo prisiminus, kad Vlikas Sidzikauskà pirmininku turëjo vos dvejus metus. Regis, tiek daug apie tà pirmininkà girdëta... Galëjo jisai bûti pirmininku dar metus, o po to ir dar trejus, jei dël visiðkai nesvarbios prieþasties nebûtø ëmæs ir pareiðkæs, kad atsistatydina. (Tai buvo ta groteskiðkoji „Vladimirovo afera”.) „Partijø centrai” ta proga ëmë ir panûdo rasti kità pirmininkà. Ypaè buvusio „konfesinio bloko” branduolys griebësi progos atsikovoti menamà savo „pirmgimystës teisæ” – turëti Vliko pirmininkà „savo þmogø”. Bet tam tikslui maþdaug tinkamø valstybininkø po ranka nebebuvo. Nei L. L. Komitete nebebuvo centrø daugumos aprobatai patraukliø kandidatø. Tad centruose susiformulavo visiðkai naujas Vliko pirmininko kvalifikacijø reikalavimas: Vliko pirmininko reikia pinigingo, turinèio galimybiø savo lëðomis keliauti ir turinèio ar sugebanèio susidaryti paþinèiø su politikoje átakingais asmenimis asmenimis. Pagal tà sàlygà – o gal kaip tik tà sàlygà pritaikius jau ið anksto numatytam kandidatui? – 1966 gruodþio pradþioj Vliko pirmininku tapo dr. J. K. Valiûnas Valiûnas. Jis tikrai maþdaug atitiko ar bent atrodë atitinkàs ta naujàjà sàlygà. Ið abiejø anksèiau reikalautøjø kvalifikacijø jis maþdaug turëjo tik vienà, – buvo paaiðkinta, kad priklauso (nesvarbu kodël ir nuo kada) tai paèiai katalikinei Ûkininkø Sàjungai, kaip ir buvæs pirmininkas Trimakas. Apie valstybininko kvalifikacijas, þinoma, negalëjo bûti ir kalbos, nes Lietuvos valstybës funkcionavimo nutraukimas uþtiko Valiûnà dar tik gimnazistà. Studijavo okupacijø ir „tremties” metais, o Amerikoj gana sëkmingai iðkilo privaèiame komerciniame versle. Taip per 35 metus Vilkas jau turëjo ðeðis pirmininkus pirmininkus. Dr. Valiûnas buvo ilgiausiai, 12 metø, daugiau kaip treèdalá Vliko amþiaus. Nors tie pirmininkai buvo neðini ne vienodais tai vietai pageidaujamais duomenimis, jiems

339

visiems, ir juos iðkëlusiems bei palaikiusiems „partijø centrams” – daugiausia dëka mûsø spaudos palankaus paslaugumo – pusëtinai sekësi iðlaikyti visuomenëje áspûdá, kad jie tikrai efektyviai vykdë tà ambicingàjá, paèiame Vliko pasivadinime apsiimtàjá uþdaviná; kad sëkmingai atmezginëjo ar perkirtinëjo visus pakeliui á tà tikslà sutinkamø problemø mazgus; kad periodiðkai, jei ne kas mënuo, tai bent kasmet vis po koká laiptelá palypëjo artyn prie Lietuvos iðvadavimo... Bet atidþiau á dalykus paþvelgiantiems tas áspûdis prasisklaido ir atsiveria prieð akis gana melancholiðka tikrovë: daug apie þygius ðaunius prikalbëta, betgi aukðtyn tai dar nepalypëta... Ne bûtinai dël to, kad „centrai” bûtø permaþai teiðmanæ, ar kad jø pasirinkti vadovai bûtø buvæ per menki. Turbût jie ið tikrøjø buvo ir yra geriausia, kà savo tarpe galim surast. Betgi vis tiek Vliko uþdavinys prieð já (ir prieð mus visus) yra kaip didelis, didelis kalnas prieð maþà, maþà pelytæ... Be to, vietos ir laiko aplinkybës, kuriose gyvename ir kuriose tas mûsø Vlikas yra atsidûræs, tad didþiam uþdaviniui vykdyti ne tik nepalankios, bet prie to vykdymo mûsø tuo tarpu në prisiartint neleidþia. Todël kam nors priekaiðtaut, girdi, vaduojat vaduojat, o neiðvaduojat, – visiðkai nerimta. Klausimas tik, – gerai ar negerai yra dumti á akis sau ir kitiems debesis iliuzijø, palaikanèiø áspûdá, lyg kaþkur be paliovos dëtøsi mums svarbûs dalykai ir bûtø nuolat pasiekiama geras viltis patvirtinanèiø laimëjimø. Per iðtisus 33-jus metus, nuo pat Vliko atgijimo Vakaruose, tokios iliuzijos buvo intensyviai skleidþiamos, turbût, kaip priemonë palaikyt svetur atsidûrusiuose tautieèiuose gyvà tikëjimà Lietuvos nepriklausomybës idëja ir jos gyvastingumu. Ir prieð 12 metø renkantis Vilkui pirmininkà, „centruose”, matyt, tebevyravo nusiteikimas, kad nereikia gailëti visuomenæ maloniai nuteikianèiø iliuzijø. Ta prasme dr. Valiûnas protarpiais kone prilygo toj srity buvusiam itin iðsitreniravusiam savo pirmatakui V. Sidzikauskui. Prisiminkim tik „Lietuvos bylos iðgarsinimà”... Pietø Korëjos televizijoj (!) ir tenai maþdaug jau kaip ir sudarytà susitarimà, kad Korëja iðleistø paðto þenklà paminëti Lietuvai, kaip komunizmo agresijos aukai! (Matyt buvo apie tai su kaþkuo kalbëta, ir Korëjos paðtas, regis ta mintim pasinaudojo: iðleido þenklà paminëti Korëjai, kaip komunizmo agresijos aukai.) Arba – Vliko pirmininko audiencija pas... Filipinø prezidentà, o po to – Vliko atstovybës Filipinuose ásteigimas! Ir radijo programa ið Filipinø, „laisvu lietuviðku þodþiu apibërusi visà Sibirà ir guodusi Sibiran nutremtuosius lietuvius”... Arba paskelbimas Amerikos Lietuviø Kongresui Detroite, kad Vliko pirmininkas „ið visai patikimø ðaltiniø” patyræs, jog beliko ne daugiau kaip keli mënesiai iki Kinijos su Sovietais karo, kuris „atvers naujas perspektyvas Lietuvos laisvei”... Pagaliau, prisiminkim dvi dramatiðkas keliones á Helsinká, tiesa, nepataisiusias tenykðèiø susitarimø nei nesutrukdþiusias jø pasiraðymo, bet mûsø visuomenës opinijoj ne juokais nupelniusias Vliko pirmininkui ir jo palydovams kankiniø vainikus kovoje dël Lietuvos... O kà bekalbët apie „pusantro milijono lietuviø prezidento” vizità Pietø Amerikoje, arba apie kasmetinius ar daþnesnius pirmininko vizitus „Europos sostinëse” (paskutinis kelios savaitës prieð ðá seimà),

340

kur visada, sako, buvæ svarbiø pasimatymø ir nuoðirdþiø pasikalbëjimø Lietuvos reikalais su aukðtais ir net labai aukðtais asmenimis (kurie taèiau visada liko anonimus, taigi niekuo neuþsiangaþavæ). Ilgainiui tos iliuzijos net ir „centrams” ëmë atrodyt lyg ir nebe taip áspûdingos. Tik „centrø” valios reiðkëjø reakcija tuo reikalu dabar jau pasidarë nebe vienoda. Vieniems ëmë atrodyt, kad Vlikui gal bûtø sveikiau nesivaikyt dirbtinai dramatiðkø, nerealistiðkø, vien tik savo tarpe pasigirt tinkamø þygiø. Vietoj to, esà, verèiau apsiriboti tik kruopðèiu rûpinimusi, kad ne vien „partijose”, o ir visoje mûsø visuomenëje iðkylantieji sugebëjimai bûtø gerai panaudojami, pasitaikant atitinkamoms progoms „Lietuvos laisvës bylai palaikyti gyvai”. Atseit, Vlikas, juoba jo pirmininkas neturëtø dëtis esàs lyg ir pats vienas atsakingas Lietuvos bylos gynëjas, o verèiau turëtø bûti mûsø visø tame gynime dalyvavimo derintojas. Kiti Vliko uþnugario veikëjai prieðingai, – ëmë nerimaut ir dairytis, kaip èia Vlikui pasirodþius su ko daugiau ir vis spalvingesniø, „bekompromisiðkai kovingø” þygiø. Kai dr. Valiûnas prasitarë penktai kadencijai nebekandidatuosiàs, nei to, nei kito veikimo stiliaus ðalininkai nebekalbino jo pasilikti. Mat pirmiesiems jis atrodë per daug uolus, antriesiems — per daug blankus iliuzijø gamintojas... Be to, antriesiems Valiûnas bene labiausiai nusidëjo tuo, kad jis nedráso „nulipt nuo tvoros” ir aiðkiai stot èikagiðkës Tarybos pusëj jos konflikte su Bendruomene. Regis pirmà kartà Vliko istorijoj taip atsitiko, kad jau gerokai prieð valdybos kadencijos galà á Vliko pirmininkus „partijø centruose” (ir ðalia jø!) iðkilo du kandidatai. „Antiiliuzionistø” – kuriø kiek tirðèiau esama Atlanto pakrantës kolonijose – akys nukrypo á dr. Domà Krivickà Vaðingtone. Jisai, kadai buvæs tarptautinës teisës profesorius, o ir dabar blaivus, nesikarðèiuojantis tarptautinës politikos stebëtojas, jø manymu, bûtø kompetentingas mûsø turimø „Lietuvos bylai palaikyti gyvai” tinkamø pajëgø ir iniciatyvø koordinatorius, nesivaikantis tik spalvingø efektø ir teatriðko populiarumo. Buvo sugestija ir valdybos bûstinæ perkelti á Vaðingtonà, bet nepasisekus prikalbinti á valdybà kitø pageidautø vaðingtonieèiø, tas perkëlimas ir net pati Krivicko kandidatûra pakibo abejonëse. Tuo tarpu ið Èikagos trenkë þinia, kad kandidatuoja dr. K. Bobelis Bobelis! Ir ne bet kaip kandidatuoja, o pridëdamas labai dideliø paþadø: jei bûsiàs iðrinktas, tai nupirksiàs Vaðingtone patalpas Vliko bûstinei ir finansuosiàs Lietuvos pasiuntinybës namo Vaðingtone remontà ir iðlaikymà!!! Na, jei tai tiesa, tai tokio verþiaus, taip norinèio bûti pirmininku kandidato Vlikas dar niekad nebuvo uþtikæs... Per aðtuonerius K. Bobelio A.L. Taryboj pirmininkavimo metus, tiesà sakant, jau buvo progos pastebët, kad Taryba – per maþas vanduo tam laivui plaukiot. Tarybos veikimo teritorija tik JAV. Taryba visada buvo opi, – kad kas kitas (ið lietuviø organizacijø) èia neásibrautø su kokiais nors savo „politinës veiklos” këslais. Net ir Vlikà stengësi prigrasyt, – gali èia reziduot, bet su vadavimo þygiais tai rodykis, kur nori,

341

tik jau ne èia... Nebent su mumis susitaræs... Bet Bobelis ðioj teritorijoj neiðsiteko. Kartà buvo iðvykæs net á Taiwanà „Lietuvos bylos kelt” ir átraukë tà þygá á didþiuosius Tarybos nuopelnus. Tarybos atstovà pridëjo prie Valiûno á delegacijà „Helsinkio konferencijon” ir dalinosi tø delegatø suomiø policijos daboklëj ágyta kankiniø aureole. Pagaliau, „pirmà kartà istorijoj iðkëlë Lietuvos bylà tarptautinëj konferencijoj Belgrade”, apie kurá þygá paskui rengë „seminarus” ne tik JAV, bet ir Kanadoj. Tuose þygiuose buvo matomas pusiau teuþmaskuotas priekaiðtëlis Vlikui, ypaè pirmininkui, kad dël nepakankamo jo budrumo (ar sugebëjimo?) Tarybos pirmininkas esàs priverstas iððokt ið savo darþo ir vilkiniame pasidarbuot... Dël to Bobelis, þinoma, tapo „nesimpatiðkas” Valiûnui ir jo „partijai” (katalikiðkajai Ûkininkø Sàjungai). Uþtat bravûriðkas jo veikimo stilius labai suintrigavo ir patraukë kitus Vliko centruose turimus, daugiausia Èikagoje susitelkusius „iliuzionistus”, tai yra, nebûtinai efektingø, bet bûtinai áspûdingø pasireiðkimø mëgëjus. Vliko „nuosaikiøjø”, o ir paties Valiûno neapsiþiûrëjimas buvo – rengti Vliko seimà Èikagoje tais metais, kai baigiasi valdybos kadencija. Tai labai padidino progà patekti delegatais á seimà kaip tik èikagiðkiams Bobelio stiliaus entuziastams. Pridëjus dar keturis (ar penkis?) tokius ið kitur – ið New Yorko, Floridos, Kalifornijos – atvykusius, seime ir susidarë dauguma norinèiø Vliko prieðaky matyti Bobelá. Bet tai dauguma, kurios didelë dalis Vliko seiman buvo patekusi tik pirmà kartà ir nebuvo në su Vliko santvarka susipaþinusi, buvo labai netikëta staigmena, kai pamatë, kad seimo dienotvarkëj nëra jokiø rinkimø... Mat, pagal Vliko statutà, valdybà su pirmininku renka ne seimas (kuriame ið viso gali bûti 45 balsuotojai), bet taryba, kurià sudaro tik 15 atstovø, po vienà nuo kiekvienos Vlike dalyvaujanèios „partijos”. Ta taryba, ligðiol sudaryta ið New Yorko apylinkëse gyvenanèiø atstovø, jau prieð seimà buvo nutarusi Èikagon nevaþiuot, o valdybos rinkimus atlikt New Yorke, uþ savaitës po seimo... Ne ið tingëjimo Èikagon keliaut, o kaip tik dël to, kad toj taryboj Bobelio kandidatûra dar neturëjo daugumos ir èia dar buvo tikimasi kaip nors sulipdyt valdybà su D. Krivicku prieðaky. Èikagoj tam bûtø jau nepalanki atmosfera... Á Bobelio kandidatûrà ligðiolinëj Vliko taryboj dauguma kreivai þiûrëjo ne tik dël to, kad Bobelis pastaruoju metu su Vliku elgësi greièiau kaip su jam turinèiu bûti pavaldþiu, o ne kaip su vyriausiu veiksniu; ir ne tik dël to, kad kai kuriems Bobelis atrodë dar didesnis blefininkas, negu Valiûnas. Svarbiausià susirûpinimà këlë Bobelio toks neregëtas verþimasis á tà vietà; ypaè tas gandas apie jo siûlymàsi uþ iðrinkimà investuoti á veikimà sumà, turësianèià siekti gal net apie porà ðimtø tûkstanèiø doleriø... Ið kur toks neapsakomas troðkimas taip aukotis? Vienintelis paaiðkinimas – ánirtingai atkaklus uþsidegimas per Vlikà padaryti tai, kas nepavyko per Tarybà: sutramdyt, atimt ið „frontininkø” (perleist „reorgams”?) JAV L. Bendruomenës organizacijà ir iðvyt jà ið „politinio veikimo”... Iðskyrus fanatiðkus frontininkø ir kiekvieno jø ðeðëlio prieði-

342

ninkus (o tokiø bent kiek buvo ir ligðiolinëj Vliko taryboj), toks uþsimojimas panaudoti Vlikà Bendruomenei „sudoroti” daugumui dar atrodo ne tik nepageidaujamas, bet Vlikui netgi labai rizikingas. Stojæs á kovà prieð plaèiausius iðeivijos sluoksnius apimanèià organizacijà, ar tik Vlikas nenusikirstø ðakos, ant kurios sëdi? Klausimas, koki Vliko santykiai bûtø su Bendruomene, jei Vliko pirmininku taptø Bobelis, – buvo svarbiausias Bobelio kandidatûrai nepalankus motyvas. O seime toks spëliojimas apie Bobelio intencijas kaip tik pasitvirtino. Jis èia jau ið anksto bandë prastumti nutarimà, kuriuo Vlikas primintø Bendruomenei esàs jos pradininkas, todël ir dabar turás bûti jai aukðèiausias autoritetas bei santvarkos ir veikimo linkmës nustatytojas, ar panaðiai. Nutarimas nepralindo pro komisijà, bet jau paaiðkëjo, nuo ko Bobelis mus visø pirma vaduos tapæs Vliko vadu. Nuo „barzdukinës” Bendruomenës! „Slaptas” posëdis Popietiniame ðeðtadienio posëdyje, iðklausius fondo praneðimø – prakalbø, buvo iðkeltas reikalavimas, regimai daugelio delegatø remiamas, kad seimas neatidëliodamas imtøsi spræsti nepaprastà reikalà reikalà, kuriam tuètuojau turëtø bûti skirta posëdþio dalis, uþdara nuo laikraðtininkø, sveèiø ir kitokiø galimø paðalieèiø. (Ðtai kodël buvo kësintasi net ir þmogaus teisiø bei Madrido konferencijos reikalà ið ðio posëdþio iðstumti). „Nepaprastas reikalas” buvo – seimo prezidiumui pateiktas „devyniø Vliko grupiø” raðtas, adresuotas Vliko tarybos pirmininkui kuriame, remiantis statuto 31 straipsniu, buvo siûloma suðaukti Vliko tarybos posëdá èia pat, tuoj po seimo, ir rinkti jame Vliko valdybà. Raðtas, beje, buvo pasiraðytas ne devyniø, o tik aðtuoniø asmenø, titulavusiø save aðtuoniø „vlikiniø partijø” atstovais. (Turbût vilnieèiø „partija”, su ðiomis solidarizavusi, kaþkodël nespëjo pasiraðyt.) Pasiraðiusiøjø pavardës vertos ðiokio tokio dëmesio. Ne taip daþnai pasitaiko, matyt, sakytum, neblogai apsiðvietusius veikëjus, apsiëmusius net Vlike „tautai atstovauti”, pasiraðiusius patiems sau apie Vliko santvarkà nenusimanymo atestacijà... O ëmë ir pasiraðë: Vladas Ðoliûnas, Juozas Skorubskas, Meèys Mackevièius, Vladas Ðimaitis, kun. Ansas Trakis, Jonas Jurkûnas, Algis Sperauskas, Kæstutis Dirkis... Oriai teisininkiðkai jie pasirëmë Vliko statuto straipsniu, nustatanèiu tvarkà nepaprastiems tarybos posëdþiams ðaukti. Bet nepastebëjo, kad teisë nepaprasto tarybos posëdþio pareikalauti nëra suteikta bet kam, o yra rezervuota tik arba Vliko valdybai, arba bent trims Vliko tarybos nariams. Èia tarp aðtuoniø pasiraðiusiø buvo tik vienas tarybos narys, visi kiti – tokiam reikalui nekompetentingi „paðalieèiai”. Vliko statutas neápareigoja Vliko tarybos pirmininko kreipti dëmesá á toká raðtà. Antra, tas pats straipsnis sako, kad net ir kompetentingai pasiûlytas nepaprastas posëdis privalo bûti suðauktas ne bematant, kaip kokia ugniagesiø komanda á gaisrà, o tik ne vëliau kaip per septynias dienas nuo siûlymo gavimo dienos. O aðtuoniukë norëjo suðaukti per 24 valandas, ir tai ne nuo jø raðto tarybos pirmininkui áteikimo, o nuo jø paèiø pasiraðymo po tuo raðtu... Tarybos pirmininkui tà raðtà áteikti jie nei

343

nebandë, nes jis, staiga susirgæs, á seimà ið New Yorko nebuvo atvykæs. Be to, raðtà pasiraðiusieji þinojo, kad kaip tik uþ septyniø dienø po seimo, jau yra ir paprastas tarybos posëdis, su valdybos rinkimais, numatytas New Yorke. Nepaprastà greièiau suðaukti fiziðkai nebuvo ámanoma. Bet Bobelis taip spirgëjo ko greièiau atsisëst á Vliko pirmininko këdæ, kad në girdët nenorëjo apie iðtisos savaitës delsimà ir rinkimus New Yorke. Jis ir jo ðalininkai balsingai dràsinosi ir kitus primygtinai graudeno, kad Vlike pagaliau turinti bûti pradëta praktikuoti tikrai demokratiðka tvarka tvarka: seimas yra vyriausias organas ir jis dauguma balsø kaip nori, taip ir gali padaryt. Atseit – mes, visagalis seimas, nutarsim, kad taryba susirinks ir valdybà iðrinks èia pat, rytoj! Kai po geros pusantros valandos „slaptosios” durys atsivërë, nereikëjo teirautis, kas atsitiko: ið Bobelio ir uþdarame posëdy pirmininkavusio Jurkûno spinduliuojanèiø veidø buvo aiðku, kad „nutarë”. Per naktá tas spinduliavimas kiek apsiniaukë. Pirmininkystës „þydrasis paukðtis” dar suplasnojo ir paskrydëjo keletà varsnø tolyn: netoli, bet tà sekmadiená gaudyt vis tiek pasirodë nebepasiekiamas... Ir vis tai dël Bobelio strategø nesiorientavimo Vliko santvarkoj. Kà gi jie tame „slaptame” posëdy nutarë, pasiginèijæ apie demokratiðkà tvarkà? Ogi – 24 balsais prieð 15, dviem susilaikius (dar trims uþsiregistravusiems ið viso tame balsavime nedalyvavus) priëmë toká keistà pareiðkimà: – Sutinku, kad rytoj Tarybos posëdis bûtø ðaukiamas ðaukiamas... Niekas gi to sutikimo neklausia, ir kam tas sutikimas, kai nëra nei ðaukëjo, nei ðaukiamøjø... Su tokiu paèiu pasisekimu buvo galima nutarti – Sutinkame, kad rytoj bûtø ðiltesnis oras oras... (O jis tebuvo ðaltas.) O juk su maþdaug 58% balsavime dalyvavusiø Bobelio koalicija galëjo nesunkiai ir visiðkai teisëtai pasiekti savo tikslà. Reikëjo tik kam nors ið jø pamatyt, kad pagal Vliko statuto 4 str. Vliko seimas jei ir nëra toks „visagalis”, kaip Bobeliui vaidenosi, jis visgi gali pats savo galià padidint, nes gali keist statutà. Áterpus 4 str. e) punkte ir – buvo tarp ðeðto ir septinto þodþio dar keturis þodþius – renka Vliko valdybà ir... galima ten pat – seimo posëdyje – norimà valdybà ir iðsirinkti. O kas dabar? Sekmadiená kitø ðeðiø „centrø” atstovai („krivickininkai”) pareiðkë devyniems „centrams” („bobelininkams”), kad vakarykðtis „sutikimas” buvæs tik per neapsiþiûrëjimà ávykæs nesusipratimas; kad nekompetentingai bandomas suðaukti neva Vliko tarybos posëdis nebus teisëtas, ir jie á toká dalykà në kojos nekelsià. Po to pareiðkimo krikðèioniø demokratø atstovas dar pareiðkë, kad jø paraðas ið ðeðtadieninio raðto atsiimamas. Kai kurie kiti, taèiau, seimui pasibaigus, dar demonstratyviai vieni kitiems mojavo, skelbdami – Dabar einam á tarybos posëdá posëdá! Vis dëlto tas „tarybos posëdis” netrukus iðsisklaidë, kaip temperatûros pakilimo metu pasivaidenæs miraþas. Vietoj jo ávyko tik „rabinø pasikalbëjimas”, kuriame iki vëloko vakaro buvo pasiektas neva kompromisas. Tegu, sako, tarybos posëdis ávyksta, kaip numatytas, kità sekmadiená, New Yorke, bet tegu valdybos tame posëdyje neren-

344

ka. Tegu paskiria valdybai rinkti sekantá tarybos posëdá, sausio 14-tà, Èikagoj. Vadinas, – penkiø savaièiø moratoriumas... Tautos valia Per ðias penkias savaites sprendþiama, kaip – nuosaikiai, ar radikaliai – keisti Vliko charakterá. Sprendþia koks puskapis ar kiek daugiau vidutiniðkai arba ir visai maþai ðioje mûsø visuomenëje teþinomø tautieèiø, iðsibarsèiusiø daugiausia Èikagoje, ðiek tiek ir apie New Yorkà, Vaðingtonà ar Bostonà; kartais po keletà susieinanèiø vieno ar kito „prirûkytame kambaryje”, arba telefonais savo tarpe perskalbianèiø nugirstas þinias, gandus, nuomones ir átaigojimus. Tai yra tautieèiai, kuriems ðiokiu ar tokiu bûdu yra atitekusios rolës – reikðti kadai Vlikà sukûrusiø, vëliau já atremontavusiø grupiø („partijø”) valias. Pagal jø paveldëtà „Vliko prigimties” teorijà, per tø ir tik per tø grupiø valias reiðkiasi visos lietuviø tautos valia. Ásidëmëkim: visos tautos, o ne kokiø nors iðeivijoj atsidûrusiø tautos... (atplaiðø?). Tie „tautos valios reiðkëjai”, þinoma, yra toki patys „atplaiðos”, kaip ir mes visi kiti. Betgi, kai ima didþiuosius Vliko (atseit „Lietuvos iðlaisvinimo”) reikalus spræsti, tai jie apsigaubia visai kita „prigimtim”, ir mums kitiems siûlo tik – susièiaupus, ar prasiþiojus – laukti jø sprendimø, o paskui jiems tik pritarti, – þodþiais ir ypaè doleriais. Prieð seimà, seime ir po seimo regima átampa ir trintis tarp tø „vieningos tautos valios reiðkëjø” ne juokais þadino abejonæ, ar apsisprendþiant dël kandidato á Vliko pirmininkus bus þiûrima vien tiktai to, kas Lietuvos laisvës bylai bûtø geriau, ar ir ko kita? Susidarë áspûdis, kad gana daugeliui rûpi ne tik ir ir, bet vien kas kita. Bûtent, daugeliui rûpi vien tik þûtbût perimti Vlikà ið niujorkiðkio iðeivinio „establiðmento” átakos á visiðkà tos paèios iðeivijos èikagiðkio „establiðmento” valià. Èikagiðkio „establiðmento” priekaiðtai niujorkiðkiui: jie ten pasyvûs, nebekovingi; pasiduoda „bendradarbiautojø” átakai; flirtuoja su „frontininkø Bendruomene”, nesiskaito su A.L. Taryba ir „tikràja Bendruomene”... Priekaiðtai ið New Yorko á Èikagà: uþkietëjæ, agresyvûs netolerantai; arogantiðki, nors daþnai nekompetentingi vadovavimo monopolistai; Vlikas jiems reikalingas, kaip árankis Bendruomenei sutriuðkint... D. Krivicko kandidatûrà kelianèiø grupiø ðeðetas, aiðkiai pamatæs esàs maþumobus (Savotiðkai prisipaþino esà nekovinje, po seimo beveik rezignavo: kas bus, tas bus... gi.) Bet vilties ta maþuma galutinai dar nepametë, kadangi ið K. Bobelio koalicijos pasigirdo ne visiðko vieningumo garsø. Mat ne visi tø grupiø „rabinai” yra ið èikagiðkio „establiðmento”. Kai kuriuos ið jø net apstulbino èikagiðkiø jø partieèiø besàlyginis uþsiangaþavimas Bobeliui. Ið visos tos devyniø koalicijos tik „tautininkai” ir „lasininkai” atrodë be jokiø rezervø iðtikimi kandidatui ið krikðèioniø demokratø tarpo. Na, ir „laisvës kovotojai”, ad hoc Èikagoj sukomplektuoti. Visose kitose – socialdemokratø, liaudininkø, maþlietuviø, vilnieèiø, federantø ir net krikðèioniø demokratø — grupëse buvo ir liko abejojanèiø arba net, kaip vienas iðsitarë, iðsigandusiø: – Kad tik tas Bobelis nesulauþytø Vliko pirmininko këdës, ið tokio beatodairiðko ásibëgëjimo jon sësdamas!

345

Tokiø abejoniø ið didþiosios koalicijos girdint, buvo ðiek tiek pagrindo paspëliot, kad moratoriumas, ko gera, dar gali ir staigmenà pagimdyt... Ðiaip ar taip, ðie Vliko pirmininko rinkimai bus atþymëtini dr. K. Bobelio biografijoje, kaip kritiðkas momentas jo „politinëje karjeroje”... O Lietuvos reikalas ðiø rinkimø metu tûnojo migloje skendinèiame tolyje. Tai kaþin, – ar labai svarbu, kad visi mûsiðkiø ðeðtadieniniø mokyklø mokiniai suþinotø, kas 1979 metø sausio 14-tà buvo iðrinktas Vliko pirmininku? Akiraèiai, 1979. Nr.1(105), Nr.2(106)

346

ÞVILGSNIS Á ANAPUS – „PRIVERSTINËS REVOLIUCIJOS PADARINIAI LIETUVOJE“ Nuosavybës teisiø atstatymas Nuosavybës teisës pagrindai paprastai nustatomi valstybës konstitucijoje. Todël, bandant numatyti, kaip bûtø galima laisvæ atgavusioje Lietuvoje vykdyti privatinës nuosavybës teisiø atstatymo programà, yra svarbu numatyti, kokius nuosavybës teisës pagrindus nustatys bûsimoji Lietuvos konstitucija. Nuosavybës teisës Steigiamojo Seimo konstitucijoje nebuvo labai stipriai pabrëþtos. Vieðasis reikalas pastatytas aukðèiau uþ privatiná. Turtas vieðajam reikalui galëjo bûti nusavintas. Konstitucija nieko neuþsiminë net apie atlyginimà uþ nusavintà turtà... Þemës valdymo pagrindan dedama nuosavybës teisë, bet kartu tos teisës naudojimo srityje valstybei leidþiama ásikiðti, kad bûtø „taisyklinga þemës ûkio gamyba” bei proteguojamas smulkus ir vidutinis þemës ûkis. 1938 metø konstitucija dar labiau pabrëþia ið nuosavybës turëjimo iðplaukianèià socialinæ pareigà ir valstybiná rikiavimà. Èia ið vienos pusës sustiprinta nuosavybës teisës apsauga, nurodant, kad nusavinti turtà tegalima uþ atlyginimà; ið kitos pusës naudojimasis nuosavybës teise labiau apribotas, iðryðkinant valstybës teises priþiûrëti ir net rikiuoti tà naudojimàsi. Paþymëtina, kad ðitoks nuosavybës teisës apkarpymas, kuris, pvz., Amerikoje greièiausiai sukeltø didþiausià pasipiktinimà, Lietuvoje buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Ðis þvilgsnis á netolimà praeitá pagelbsti apytikriai atspëti, kokios tendencijos gali pasireikðti ateityje, nustatant iðlaisvintoje Lietuvoje nuosavybës teisës pagrindus. Nerizikuojant daug suklysti, galima numanyti, kad iðlaisvintoje Lietuvoje vyraus bendras nusistatymas: (1) gráþti prie nekilnojamo turto individualios privatinës nuosavybës; (2) nuosavybës teisës naudojimo nepalikti be socialinio ápareigojimo ir be valstybës prieþiûros. saugoti. DidþiauTaèiau tai yra tik statiniai dësniai jau esamai nuosavybës teisei saugoti atstatyti. Èia susidursime su sias keblumas susidarys apardytai nuosavybës teisei atstatyti trejopomis problemomis: (1) asmeninio naudojimo kilnojamøjø gërybiø nuosavy-

347

bës; (2) gyvenamøjø namø ir ámoniø nuosavybës; (3) þemës ir þemës ûkio árengimø nuosavybës. Pirmuoju atveju problema neturëtø bûti paini. Bus praëjæs ilgas laikas. Nebebus ámanoma ieðkoti kilnojamojo asmeninio turto senøjø savininkø. Visi senaties terminai bus praëjæ. Senaties eigos sustabdymo dësnius taikyti nebûtø tikslinga. Kilnojamos gërybës, jei kurios dar ir nebus iðnykusios, galës bûti jau perëjusios per rankø rankas, ir dauguma atvejø jø laikytojai jas bus sàþiningai ásigijæ. Todël, atrodo, tiksliausia bûtø taikyti bendrà dësná, kad tø gërybiø, savininkais pasilieka tie, kurie jas turi. Iðimtis ið to dësnio galëtø bûti tik ta, kad savininkais nepripaþástami þinomai nesàþiningai gërybes ágijæ jø turëtojai. Á tokiø nesàþiningø laikytojø kategorijà turëtø bûti priskaityti tokie, kurie bus gërybes ágijæ, piktnaudþiaudami okupacinës valdþios jiems suteikta galia arba pasinaudodami kitø tokios galios piktnaudþiavimu. Taèiau gërybës, paimamos ið tokiø savininkais nepripaþintinø asmenø, neturëtø automatiðkai tapti kieno kito nuosavybe. Tokias gërybes turëtø perimti valstybë ir tik nustatyta tvarka bei sàlygomis galëtø jas perleisti nuosavybën paskiriems individams. Tokiais atvejais, kur tai bûtø galima nustatyti, buvusieji gërybiø savininkai turëtø turëti pirmumà toms gërybëms nuosavybën gauti. Asmenims, netekusiems savo kilnojamojo turto dël suëmimo, deportacijos, pasitraukimo ið gyvenamosios vietos, svetimos valdþios veiksmø ar kitø prieþasèiø, – neturëtø bûti suteikta teisë automatiðkai atsiimti jiems kadai priklausiusius daiktus. Nebent tø daiktø laikytojai geruoju perleistø juos buvusiems savininkams. Nukentëjusiems tokia perspektyva, be abejom, gali atrodyti skriaudinga. Taèiau bandymas iki smulkmenø atstatyti buvusià nuosavybæ galëtø sukelti didesniø sunkumø, negu pati nuosavybës vertë. Ið to eitø principas: paimtas valstybës globon be savininkø likæs kilnojamasis turtas bet kieno nuosavybën turëtø bûti perleidþiamas tik uþ atlyginimà. Pajamos ið tokio turto gali bûti jungiamos ir su socialine pagalba bûtinai jos reikalingiems, ypaè ið sovietinio iðtrëmimo gráþtantiems ar nukentëjusiems kovoje dël laisvës. Keblesnë problema gali bûti su „pusiau nekilnojamu” turtu, tai yra su gyvenamaisiais namais bei ávairiø ámoniø patalpomis ir jø inventoriumi, medþiagomis bei gaminiais. „Pusiau nekilnojamu” turtu visa tai vadinu ne tik dël to, kad (ypaè ámoniø atvejais) èia priklauso ir atitinkamos kilnojamos gërybës, bet ir dël to, kad, nusavinus þemæ, net ir trobesiai, jei jie dar liko senøjø savininkø nuosavybëje, pagal áprastà mûsø teisës supratimà tapo jau kilnojamu turtu. Kaþin ar galës bûti priimtas dësnis, jog ámonës, namo mieste ar þemës ûkyje buvæs savininkas, – jei tik jis ar jo ápëdiniai atsiranda ir árodo savo nuosavybës teises, – automatiðkai jas atgauna ir pradeda jomis naudotis? Jei savininkas arba jo ápëdiniai tebegyvena name, vargu ar bûtø galima nustatyti kitaip, kaip tiktai atstatyti jø nuosavybës teisæ ir á namà ir á atitinkamà þemës plotà. Kebliau su nusavintais namais bei nusavintomis ámonëmis. Turint galvoje ne tik

348

asmenø, bet ir buvusios nuosavybës apimties pasikeitimus, bûtø tiesiog neámanoma teisingai atstatyti nuosavybës teisiø. Tenka spëti, kad net ir bandant tai padaryti, tik nedidelis buvusiø savininkø procentas galëtø atrinkti savo buvusios nuosavybës objektus. Savininkai bus arba dingæ arba turtas bus esmingai pasikeitæs. Todël greièiausiai teks atsisakyti nuo idëjos stengtis bûtinai gráþti prie to, kas pirma buvo. Suvalstybinti namai bei ámonës laikinai, turbût, turës likti valstybës globoje. Taèiau atitinkami organai nustatyta tvarka galës perleisti tà turtà iðpirktinai privaèion nuosavybën, þiûrëdami, kad tas turtas atitektø asmenims, kurie sugebëtø pagal konstitucijos dësná „tikslingai ir taisyklingai” kurti tautos ûkiui reikalingas gërybes, uþtikrinti tuo ir sau pragyvenimà ir tà turtà uþdirbti, t. y. per atitinkamà laikà já iðpirkti. Ir èia perleidimas galëtø bûti jungiamas su socialine pagalba ypatingai nukentëjusiems. Taèiau kiekvienu atveju, kur nuosavybës objekto vertë bus pakitëjusi (taip bus beveik su visomis ámonëmis ir su dauguma namø), buvæs savininkas vargu ar beturëtø bûti privilegijuotas, lyginant já su tais, kuriø paèiø nebus gyvø arba su tais, kurie savo buvusio turto neberas. Tai bûtø lyg neapdraustas nuostolis. Iðlikusiems teks kurti gyvenimà ið naujo, lyg tos kadai turëtos nuosavybës ir visai nebûtø buvæ. Ið principo maþa kuo nuo to skiriasi ir paèios þemës nuosavybës atstatymas. Gráþti ið stambiø kolektyviniø ûkiø á buvusius individualius ûkius dauguma atvejø nebebus ámanoma. Jei dar ðen ar ten bûtø galima atsekti buvusias ûkiø ribas aplink dar iðlikusius savo vietoje trobesius, tai ir ten daug kur nebebus nei senøjø savininkø, nei gal jø ápëdiniø. Tikslus þemës nuosavybës atskirais atvejais atstatymas galëtø ávykti tik nebent kaip retas laimikis loterijoje. Todël, atrodo, tikslingiau bûtø numatyti, kad visa þemës ûkiui skirtoji þemë turës bûti ið naujo iðparceliuota atitinkamais plotais individualiems ûkiams, þinoma, prisiderinant prie tuo metu bûsimø ar numatomø trobesiø ir ûkio racionalumo. Kiekvienas toks þemës ûkis iðpirktinai galëtø bûti perleidþiamas ûkininkauti pasiryþtanèioms ðeimoms. Manyèiau, kad pradþioje valstybë turëtø kurá laikà pasilikti þemës valdytoja: valstybës organai turëtø teikti nuosavybës teises, kaip pradines, o ne kaip buvusiø nuosavybës teisiø tæsiná. Taigi iðlaisvintoje Lietuvoje nuosavybës teisës atgaivinimas, atrodo, galëtø vykti tokia procedûra: (1) nuosavybë kilnojamam turtui ið principo pasilieka faktinëje padëtyje; (2) nuosavybë trobesiams, ámonëms ir þemei perskirstoma ið naujo, vengiant nebûtino þmoniø perkilnojimo, bet nebesiremiant senàja nuosavybës teise. Lietuva, 1952. Nr.2. P.129–132

Neigti ar áþvelgti? Lietuviðkuose laikraðèiuose palyginti daþnai matom pluoðtus þinuèiø ir samprotavimø, pavadintø „Þinios ið Lietuvos”, „Okupuotoje Lietuvoje”, „Pavergtoje Tëvynëje” ar panaðiai.

349

Tø þiniø ðaltiniai dvejopi. Vieni – ið liudininkø, patekusiø á Vakarus ið anapus uþdangos, kiti – ið Lietuvoje leidþiamø laikraðèiø ar Vilniaus radijo. ÞINIOS IÐ LIUDININKØ

Vienos rankos pirðtø beveik pakanka suskaièiuoti lietuviams, per iðtisà deðimtmetá ástengusiems prasiverþti ið Lietuvos á Vakarus. Ir tø dauguma toli graþu nëra matæ visos Lietuvos, tad gali tik ðá tà papasakoti apie siauras apylinkes, kuriose jiems teko bûti. Jø atsakymai á bendresnës reikðmës klausimus daþnai esti paremti tik jø nuomonëmis, spëjimais ar girdëtais gandais, bet ne jø paèiø patyrimu. Daug miglos á tuo keliu gaunamas þinias áneða ir klausinëtojai, neiðkæsdami neádëjæ á liudytojø lûpas savø samprotavimø. AR RUSAI DEDASI LIETUVIAIS?

Pasakojimuose apie dabartiná gyvenimà Kaune skaitëme teigimà, kad „Rusai lietuvina pavardes”. Tas teigimas Vakaruose jau seniai paþástamas. Ðiuo atveju bandyta tà teigimà patikrinti, tikriau tariant, patvirtinti. Bet kaip? Teigimas ið anksto priimamas, kaip jau maþdaug þinomas dalykas, ir ið liudininko tik laukiama patvirtinimo, o ne paneigimo. Liudininkas, taèiau, atsako neþinàs, ar yra toks patvarkymas, kuriuo Lietuvon atvykstantieji rusai bûtø skatinami pakeisti savo pavardes lietuviðkomis. Bet (jei norite...), liudininkui esà „þinomi keli atsitikimai, kai rusai sulietuvino savo pavardes”. Ið tø „keliø atsitikimø” liudininkas pamini tik vienà: jis paþinojæs po karo Lietuvoje atsiradusá rusà (pagaliau, jis apie tà rusà þinàs tik tiek, kad jis ir prieð karà Kaune negyvenæs), kuris vadinæsis Valanèium. Taèiau ir liudininkas nesako, ar tas Valanèius tik dabar taip pasivadino, ar jis tà pavardæ jau nuo tëvø paveldëjo. Tiesa, jis nemokëjæs lietuviðkai. Bet ar negalëjo jis bûti Rusijoje gimæs ir augæs tenai gyvenusiø lietuviø Valanèiø sûnus? Taigi ðis Valanèiaus atvejis nëra árodymas, kad tikrai rusai keièia savo pavardes, pasivadindami lietuviðkomis pavardëmis. Toliau ten pat nurodoma, kad laikraðèiø korespondentai esà daugiausia rusai, taèiau korespondencijas pasiraðinëja lietuviðkomis pavardëmis. Bet juk tai visai kas kita. Laikraðèiuose gali bet kaip pasiraðinëti – tai nëra pavardþiø keitimas. Tad, po tokio liudijimo, vis tiek lieka neþinoma, kaipgi su tuo „pavardþiø lietuvinimu”. Sekant spaudà, susidaro prieðingas áspûdis, bûtent, kad rusai nededa pastangø Lietuvoje dëtis lietuviais ir slëptis po lietuviðkomis pavardëmis. Jei taip bûtø, tai nebûtø Lietuvoje tiek daug rusiðkø pavardþiø. O jø spaudoje minima labai apsèiai. KAIP KALBA?

Kitas pavyzdys. Buvo paskelbta tokia iðvada, paremta pasikalbëjimu su Kaune gyvenusiu liudininku: „Lietuviai kalba tik lietuviðkai, o rusai su rusais, þinoma tik rusiðkai. Lietuviai kalbëdami su rusais, priversti kalbëti rusiðkai. Ástaigose, kur daugiau rusø virðininkø, vyrauja

350

rusø kalba, kur jø maþiau – abi. Taèiau yra maþesniø ástaigø, kaip artelës, kur vartojama tik lietuviø kalba”. Tiek daug apie kalbos vartojimà kiekvienas ir be tenai buvusiø liudininkø gali numanyti. O klausimai, á kuriuos niekas tenai nebuvæs negali atsakyti, vis tiek lieka be atsakymo. Bûtent: katra kalba susiraðinëjama tarp ástaigø? Katra kalba vedamos ámoniø knygos? Katra kalba vyksta ámoniø darbininkø susirinkimai? Jei direktorius kalba á darbininkus rusiðkai, ar gali kas nors pareikðti nesuprantàs jo kalbos? Ar rusai skatinami iðmokti lietuviðkai? Ar yra iðmokusiø? Ar rusø kalbos nemokëjimas yra kliûtis darbui gauti? AR SKELBTINA ÞALIAVA?

Ðie du pavyzdþiai yra paimti ið þiniø apie gyvenimà Lietuvoj, paremtø liudininkø lietuviø pasakojimais, skelbtø mûsø laikraðèiuose. Jeigu jau èia yra þiniø, kurios arba nieko nesako, ar net klaidina, tai kà bekalbëti apie þinias, paremtas atsitiktinai kurá laikà katrame Lietuvos kampely buvusiø nelietuviø liudininkø pasakojimais! Kiekvienu atveju, tokios þinios yra tik þaliava, kuri galëtø bûti naudinga tik bûdama visa nuosekliai sugretinta ir atsargiai ávertinta. Þaliavos iðleidimas tiesiai á spaudà maþai, kartais net neigiamai patarnauja. ÞINIOS IÐ SPAUDOS

Kitas þiniø ið Lietuvos ðaltinis yra ið tenai gaunami laikraðèiai ar radijas. Visiðkai suprantama, kad tai ne tik ribotas, bet ir stipriai nepatikimas ðaltinis. Taèiau bûtø klaida atmesti viskà, kas ten skelbiama, kaip melà. Imkim, pavyzdþiui, Kaune, sugriautojo Tilmanso fabriko vietoje pastatytà „Pergalës” turbinø fabrikà. Bûtø juokinga sakyti, kad tokio fabriko nëra. Jis yra. Ir kad jo pagamintos turbinos vartojamos didþiosiose elektros stotyse (Kachovkoj ir kt.), taip pat nëra pagrindo netikëti. Ið viso nëra pagrindo netikëti, kad Lietuvos teritorijoj dabar yra daugiau pramonës, negu buvo nepriklausomybës laikais. Kiek daugiau — èia jau reikia þiûrëti labai atsargiai. Ir ypaè svarbu ásiþiûrëti, kà tatai praktiðkai reiðkia Lietuvos ûkyje, kiek naudos ið tos pramonës turi pati Lietuva. Tas pats ir su visomis kitomis gyvenimo sritimis. AIÐKINTI AR NESIAIÐKINTI?

Perduodant ið spaudos ar radijo gaunamas þinias á mûsø spaudà, daþniausiai blaðkomasi dël bûdø, kaip jas perduoti. Ar tik pakartoti, kas ten sakoma, nurodyti ðaltiná ir skaitytojai tesiþino, kaip tas þinias vertinti? Ar prie kiekvieno ið ten paimto teigimo prijungti savo paaiðkinimà, kad skaitytojas nebûtø suklaidintas? Plikas sovietinës propagandos kartojimas vargu ar gali bûti pateisinamas. Tiesa, toje propagandoje yra ir faktø, bet tie faktai, neatskirti nuo propagandiniø pagraþinimø, taip pat yra tik þaliava. O juk retas skaitytojas ið tos kur ne kur pabarstytos medþiagos galës atrinkti ir sugrupuoti patikimus duomenis ir juos ávertinti. To ne-

351

galëdamas, jis neturës net ir apytikrio vaizdo, o tik tà patá chaosà, kuriuo propagandistai kasdien maitina Lietuvos gyventojus. Tariamosios nuosakos („esà”, „giriasi, kad”) pavartojimas ar kokio posakio á kabutes áterpimas beveik nieko nepadeda. Pavyzdþiui, kas ið to, jei pakartosime, kad Vilniaus radijas 15 metø okupacijos sukakties proga gyrësi, esà per paskutiná deðimtmetá Lietuvoje buvo iðleista 62 milijonai egzemplioriø knygø! Netikëti tuo skaièium? Jei netikëti, tai kam já ir minëti? O gal jis tikras? Greièiausia tas skaièius maþdaug tikras. Bet ar tai reiðkia, kad knygos troðkulys ir knygleidyba Lietuvoj taip nepaprastai pakilo? Tas klausimas kaip tik ir turëtø bûti patyrinëtas. Visø pirma, reiktø iðsiaiðkinti, jei yra prieinamø duomenø, kiek gi knygø kasmet bûdavo iðleidþiama nepriklausomybës laikais. Greièiausia ne tiek daug, tai yra, ne 6,2 milijonai per metus (iðeitø po 2 egz. asmeniui, áskaitant ir naujagimius). Bet èia pat reikia surinkti kiek galima daugiau duomenø, kiek per pastaràjá deðimtmetá Lietuvoj buvo iðleista propagandiniø broðiûrëliø (po 12–16 psl.), nes jos irgi, be abejo, áeina á tuos 62 milijonus „knygø”. O jø gi vien „Tiesos” leidykla kasmet papildavo gal iki poros milijonø: Stalino, Malenkovo. Berijos (!), Chruðèiovo ir kitø kalbos bei partijos nutarimai (maskviniai ir vilniðkiai) buvo leidþiami paskiromis broðiûromis po 100 ir net po 200 tûkstanèiø kiekviena! Pridëkim prie to begalybæ instrukcijø, kaip auginti verðiukus ir parðiukus, kaip ðerti kiaules ir karves, kaip auginti linus ir kukurûzus, kuriø paprastai leidþiama po 10, 15 ar daugiau tûkstanèiø, tai vël susidarys ðimtai tûkstanèiø ar net milijonai „knygø”. Toliau, reikia paþvelgti ir á storesniàsias knygas. Jø tarpe vyrauja politinë – marksistinë literatûra su Stalino, Lenino raðtais ir kompartijos istorija prieðaky. Atëmus visas tas knygas ir kas metai ið naujo leidþiamus visø mokyklø vadovëlius, tikrosios mokslinës ir groþinës literatûros pavadinimø ir egzemplioriø skaièius liks visiðkai kitoks. Be to, iðleisti pagal planus tai daug iðleidþiama, bet visa ta politinë literatûra arba parduodama tik tiesioginës ar bent netiesioginës prievartos keliu, arba metama á makulatûrà. Tai bûtø paaiðkinimas, ypaè jei bûtø surinkti á vienà vietà bent jau paèiø leidëjø vieðai paskelbtieji duomenys. Bet tuo tarpu retai tepasirodo ðitaip parengtø paaiðkinimø, Tam reikia turëti po ranka surinktus ir jau sutvarkytus duomenis kiekvienu klausimu. Duomenø yra nemaþa, bet beveik visi jie palaidi. Dëlto ir paaiðkinimuose tenka verstis palaidais nurodymais, kaip èia kà tik duotajame pavyzdyje. Kad taip nebûtø, vienas ið svarbiausiø uþdaviniø ir yra kiek galima greièiau susitvarkyti bent turimàjà medþiagà. Deja, tas darbas lig ðiol nëra ne tik atliktas, bet ir nebuvo deramai dirbamas ten, kur jis natûraliai, tikëjomës, turëjo bûti dirbamas. Ásitikinus, jog nedaug tëra vilèiø, kad jis artimiausiu laiku bûtø ástatytas á tinkamas vëþes ten, kur jo laukta, ðio darbo ëmësi specialiai tam tikslui ákurtas Lietuvos Bûklës Studijø Centras, kuris, Lietuvos Nepriklausomybës Fondo remiamas, per tam tikrà laikà tikisi uþpildyti susidariusià spragà, „pasivyti tikslà”, nuo kurio tolokai atsilikta.

352

Paþymëtina, kad su pirma pavaizduotais paaiðkinimais bûna dar blogiau. Nesant po ranka jiems reikiamos parengtos medþiagos, bandoma ið anos pusës gaunamus teigimus „griauti” bent „paprastesnëmis” (tai yra, maþiausiai pasirengimo tereikalaujanèiomis) priemonëmis: pasiðaipymu, pasimëgdþiojimu, arba bent plokðèiu pasiginèijimu su tais duomenimis. Pavyzdþiui, skaitëme spaudoje toká praneðimà su „paaiðkinimais”: „Per menka socialinë globa” globa”. Lietuvos pavergëjai giriasi, kad jie labai rûpinasi socialine þmoniø globa ir jiems ðelpti kasmet skiria dideles pinigø sumas. Vilniaus radijas pasigyrë, kad ðiems reikalams 1954 metais buvæ paskirti 88 milijonai rubliø. Girdi, nuolatinæ valstybës pagalbà gauna pensininkai, „didþiojo tëvynës karo” ir darbo invalidai. Tai yra tik pasigyrimas. Ið tikrøjø socialinë globa ðiuo metu Lietuvoje yra pasigailëjimo verta. Tai rodo ir nepaprastas elgetø skaièiaus padidëjimas. Daugumà elgetø sudaro rusai ir vad. „didþiojo tëvynës karo” invalidai. Iðmaldos praðanèiøjø ir elgetaujanèiø pilni miestai ir miesteliai. Jie neitø pas þmones duonos plutelës praðyti, jei valstybë jiems pensijà ar paðalpà mokëtø. Þmonës elgetauja tik nuo bado gelbëdamiesi. Laisvuose kraðtuose, kur valstybë tikrai socialine globa rûpinasi, nëra elgetø. Tuo tarpu pavergtoje Lietuvoje elgetø skaièius nemaþëja. Tai rodo, kad socialinë globa permaþa ir blogai organizuota”. Kiek gi tas pasiginèijimas pasako apie tikrà socialinës globos bûklæ? Ar tai nuginèija, kad 1954 metais tam reikalui buvo paskirta 88 milijonai rubliø. Visai ne. Tie 88 milijonai, minimi biudþete ir jo apyskaitose bei kitokiuose oficialiuose praneðimuose, matyti, ið tikrøjø tam reikalui buvo paskirti ir iðleisti. Kitas klausimas, kà jie praktiðkai reiðkia, kam ir kiek jie padëjo! Á tà klausimà tik apytikriai bûtø atsakyta patyrinëjus, kiek ðiuo metu ið 88 milijonø rubliø gali bûti iðmokëta pensijø bei paðalpø, kokio dydþio, ar ið tø pensijø galima pragyventi Lietuvoje. Taip sau pasakyti, kad tai tik tuðèias pasigyrimas tie 88 milijonai, labai lengva, bet ir nereikðminga. Iðtyrus gal pasirodytø, jog 88 milijonai yra ne pasigyrimas, o kaip tik prisipaþinimas, kad socialinë globa nepakankama... Toliau – kuo gi remiantis teigiama, kad Lietuvoje miestai ir miesteliai dabar „pilni elgetø”? Toks teigimas negali bûti paremtas tenykðtës spaudos þiniomis, nes ta spauda nieko panaðaus neraðo ir tikriausiai neraðys, vis tiek kaip bebûtø. O liudininkø tam patikrinti èia nëra arba yra maþai. Vadinasi, vartojamas argumentas, paremtas greièiausiai spëjimu ar gandu. Pagaliau, kà reiðkia „pilni” miestai elgetø? Pavyzdþiui, kiek elgetø reikia, kad Vilnius bûtø jø „pilnas”? Deðimties, ðimto, tûkstanèio? Taigi ginèe dël socialinës globos ar blogumo ðis elgetø argumentas nëra argumentas ið vienos pusës todël, kad nëra patikimø duomenø daug ar nedaug elgetø dabar Lietuvoje yra, ið kitos pusës – elgetos nebûtinai yra kraðto socialinës globos laipsnio rodiklis, ypaè tai nëra rodiklis socialinei globai iðleidþiamø lëðø rodiklis. Tai greièiau yra rodiklis policiniø nuostatø grieþtumo ir jø vykdymo rodiklis. Sovietinëj

353

santvarkoj labai lengvai gali visiðkai nebûti elgetø. Policija visus elgetaujanèius gali sugaudyti ir uþdaryti kur nors, kad vieðumoj nebûtø matyti nei vieno elgetaujanèio. Ar tai bus árodymas, kad socialinë globa puiki? O ðtai Amerikoj, ne tik valstybë, bet ir daugybë labdaringø organizacijø socialinei globai iðleidþia milþiniðkas sumas, taèiau elgetø yra. Að kasdien turiu praeiti New Yorko 57-tos gatvës protarpá tarp Ðeðtos ir Septintos Avenue – „geras rajonas”, prie garsiosios Carnegie Hali. Ir kone kiekvienà kartà matau èia du ar tris elgetaujanèius invalidus (daþniausia tuos paèius). Ar ið to darytina iðvada, kad New Yorkas „pilnas elgetø”, ir kad socialinë globa Amerikoj apgailëtina? Dar pavyzdys. Skaitëme laikraðèiuose tokià þinià: „Vilniaus radijo praneðimu, gyvulininkystës produktyvumui pakelti 1955 metais numatyta 200-uose kolûkiø ir visuose tarybiniuose ûkiuose ádiegti tvartinæ – stovyklinæ gyvuliø laikymo sistemà... Toks prisipaþinimas pats savaime pasako, kokia bloga padëtis yra Lietuvos kolektyviniuose ûkiuose su gyvuliø tvartais ir jø þiemojimu”. Aiðkintojas aiðkiai nesuprato, kà jis aiðkina. Tvartinë – stovyklinë gyvuliø laikymo sistema neturi nieko bendra su gyvuliø þiemojimu. Tai gyvuliø laikymo bûdas per apskritus metus, be palaido ganymo. Lietuvoj toks gyvuliø laikymo bûdas buvo retas, bet jis pripaþástamas naudingas. Jei ðiais metais ið tikrøjø visuose Lietuvoj esanèiuose tarybiniuose ûkiuose (jø yra 70) ir bent dviejuose ðimtuose kolûkiø (tai yra, kas devintame kolûkyje) jiems pavyktø ágyvendinti ðià gyvuliø laikymo sistemà, tai greièiau bûtø paþanga, o ne blogos padëties „pripaþinimas”. Tokiais aiðkinimais tik patys aiðkintojai maþina pasitikëjimà jø nusimanymu ir tuo paèiu pagerina padëtá tos propagandos, kurià jie neva stengiasi „griauti”. KO SIEKIAMA?

Vakaruose leidþiamoje spaudoje þiniø ið Lietuvos skleidimas gali turëti tik vienà tikslà: supaþindinti gyvenanèius èia lietuvius su tuo, kas ið tikrøjø vyksta Lietuvoj. Ar prasminga rodyti esamà tenai padëtá juodesnæ, negu yra? Yra nemaþa palinkimo kalbëti apie dabartinæ padëtá Lietuvoj, tik tamsiomis spalvomis jà pieðiant ir ið anksto apie kiekvienà ið ten girdimà pasigyrimà kokiais nors laimëjimais sakyti, kad tai bus melas. Sàmoningai vengiama paminëti kà nors, kas galëtø atrodyti teigiama, ar bent ne taip jau labai nepakenèiama. Kai kam atrodo, kad, pavyzdþiui, yra tiesiog „tëvynës iðdavimas” iðsitarti, jog atskirais atvejais net ir kolûkyje gali bûti geras derlius, arba pramonës darbininkø gali bûti ir neblogiau ar net atskirais atvejais geriau gyvenanèiø, negu nepriklausomybës laikais... Arba, kad vis dëlto ir dabartinëse sàlygose þmonës ne vien tik verkia ir aimanuoja, kad gyvenimas vis dëlto vyksta, kad þmonës ne tik mirðta, bet ir gimsta, veda, ir net linksminasi... O juk ið tikrøjø ir tai yra. Tai nëra árodymas, kad gyvenimas geras ar kad jis „bent pakenèiamas”, bet faktas, kad þmogus net ir labai sunkiai pakenèiamomis sàlygomis vis dëlto gyvena ir ne vien tik kruvinas aðaras lieja. Tai, kas Lietuvoje dabar ið tikrøjø

354

yra, jau pakankamai skaudu ir baisu, ir nëra reikalo tyèia tirðtinti spalvas tik paèiais dramatiðkiausiais ávykiais, kaip masiniai iðveþimai arba priverstinis moterø apvesdinimas su mongolais bei jø buvusiø vyrø pavardþiø tiems mongolams perdavimas... Vieni ið tø dramatiðkøjø ávykiø nëra nuolatiniai, kitø greièiausia ir visai nebuvo, tad kam mes patys sau turim iðkreipti vaizdà, kada mums kaip tik svarbu já turëti kiek galima tikresná. Be to, norint neva palaikyti tikëjimà, kad sovietinë santvarka netikusi ir neiðsilaikys, stengiamasi kreipti dëmesá tik á tos santvarkos nepasisekimus. Jei tenai kuo didþiuojamasi, tai tas ið principo priimama, kaip propagandinis pasigyrimas, melas, o jei kur anie prasitaria, kad ir pas juos kas nors negerai, tai tie prasitarimai gaudomi, kaip vienintelë tiesa jø kalbose, kaip neabejotini árodymai, kad tenai vieðpatauja tik netvarka ir viskas griûva. Jei tikrai taip ir bûtø, tai, regis, turëjo jau sugriûti. Bet, ðtai, Lietuva jau iðtisas deðimtmetis tebëra tose paèiose replëse ir nematyti, kad jos rengtøsi nulûþti. O pati sovietinë valstybë taip „griûva” jau beveik 40 metø, ir vis niekaip nesugriûva. Prieðingai, net galingieji bijo ne tik jos pastûmëti, kad greièiau griûtø, bet vengia net paliesti. Vadinasi, tuose nesisekimø ir griuvimo vaizdavimuose yra kaþkas netvarkoj. Matyt, tas vaizdavimas, kad sovietinëj valstybëj vieðpatauja tik netvarka ir griuvimas, nëra visai tikras. Kai toks vaizdavimas nepasitvirtina, tai net ir tie, kuriø tikëjimui palaikyti toks vaizdavimas skiriamas, gali bûti paskatinti suabejoti, imti nepasitikëti tokiu vaizdavimu. Vadinasi, tendencingas padëties vaizdavimas, vis tiek ar jis liestø tik padëtá Lietuvoj, ar visoj sovietijoj, galø gale teþada tik prieðingas pasëkas, negu jø laukiama. Vienintelis dalykas, kuris yra reikalingas, tai tikra tiesa, kiek tik jos galima patirti, ar kiek jos galima „iðpeðti” ið turimø, labai kritiðkai ir atsargiai vertintinø duomenø. NEPRASMINGA POLEMIKA

Maþiausiai reikalingas dalykas yra polemika èionykðtëje spaudoje su Lietuvoje skleidþiamàja propaganda. Juk èionykðèiai laikraðèiai á Lietuvà nepatenka, taigi atsikirtimø nepaskaitys nei tos propagandos autoriai, nei jos skaitytojai. Bûtø kas kita, jei bûtø ávykdytas Þenevos konferencijoj iðkeltas sumanymas „pakelti uþdangà” ir pasiekti laisvo apsimainymo spauda tarp Vakarø ir sovietijos, ir jei tai apimtø taip pat ir Lietuvà. Bet, jei taip ávyktø, tai bûtø þenklas, kad prasidëjo sovietinës sistemos iðsigimimas, ir kad jau yra vilèiø, jog iðsilaisvinimas ið jos tikrai gali per tam tikrà laikà ateiti „taikingomis priemonëmis”. Tuo tarpu beveik nëra pagrindo tikëti, kad tai artimoje ateityje galëtø atsitikti. Jei kas mano, kad tokia polemika su sovietine propaganda faktiðkai yra kreipiama á tam tikrà senosios iðeivijos dalá, esanèià Maskvai palankiosios spaudos átakoj, tai irgi klysta, nes tos spaudos skaitytojai (beveik be iðimties gyvenimà baigianèios kartos þmonës) kitø laikraðèiø irgi beveik nepaima á rankas.

355

Pagaliau, lieka nelietuviðkøjø visuomeniø, ypaè átakingøjø jø sluoksniø átikinimas. Bet argi juos pasieksime lietuviðkuose laikraðèiuose sovietinæ propagandà „griaudami”? Gal, sakytum, lietuviðki laikraðèiai turi „apginkluoti” kiek galima daugiau lietuviø, kad jie galëtø dalyvauti kitø átikinëjimo veikloje... Bet èia kaip tik ir prieinam prie klausimo – koks gi tas „apginklavimas” turëtø bûti? Palaidos þinelës arba tokio pobûdþio, kaip anksèiau èia paminëtieji, „aiðkinimai”, ar ðiaip beatodairinis tvirtinimas, kad ten „blogai ir baisu”, juk nëra ginklai. Èia dar labiau reikia kiek galima pilnesnio vaizdo, kas ið tikrøjø Lietuvoje vyksta. Vadinasi, svarbu ne ðiaip jau ið anksto viskà neigti, bet visø pirma áþvelgti ir paskui tinkamai ávertinti viskà, kas pastebima. Svarbu pastebëti okupantø nepasisekimus, bet nemaþiau svarbu iðdrásti paþvelgti ir á jø pasisekimus, áþvelgti, kà jie ið tikrøjø neða lietuviø tautai: èia kaip tik ir tenka susidurti su labiausiai baiminanèiais reiðkiniais, dël kuriø yra rimto, átikinanèio pagrindo ðauktis visø laisvës gynëjø uþuojautos ir pagalbos. Lygiai svarbu neuþmerkti akiø ir prieð tokius reiðkinius ar net okupantams tarnaujanèios valdþios bei jos atskirø pareigûnø veiksmus, kurie net ir esamose aplinkybëse galbût Lietuvai ûkiniu ar kultûriniu poþiûriu naudingi. Tokiais atvejais reikia apgalvoti bûdus, kaip toki reiðkiniai bei veiksmai galëtø bûti ávertinti ir kokios ið to iðvados turëtø bûti daromos mûsø veiksmuose. KOKYBË SVARBIAU UÞ KIEKYBÆ

Klaida manyti, kad „informacija gerai veikia”, jeigu paskleidþia daug visokiø palaidø þineliø ið Lietuvos. Svarbu tø þiniø – þineliø daug surinkti, bet „leisti á rinkà” tas þineles taip palaidas, kaip jos patenka á mûsø pusæ, neprasminga. Paskiras þinias skelbti prasminga tik tais atvejais, kai jos praneða neabejotinus faktus, ir faktus, turinèius reikðmës bendrajam Lietuvos gyvenimui. Visos smulkiosios þinelës, kurios yra tik paskiri gyveninio vaizdo „skuteliai” pirma turëtø bûti atitinkamai grupuojamos, vertinamos, ið jø didesnio kiekio turëtø bûti atidþiai sudaromos atskirø gyvenimo srièiø apþvalgos. Tik ið tokiø apþvalgø semiama informacija, paskleista ir mûsø visuomenëje ir plaèiau, gali bûti vertingas ginklas Lietuvos reikalui pasaulio opinijoj ginti. Santarvë, 1955. Nr.6. P.234–238

Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje Prosovietinëje propagandoje nestinga tvirtinimø, pagal kuriuos Lietuvoje esanti ávykusi ar dar tebevykstanti proletarinë revoliucija. Revoliucija yra radikalus kurios nors þmoniø visuomenës santvarkos keitimas, vykdomas kovà dël santvarkos laiminèio ar laimëjusio tos paèios visuomenës sluoksnio valia arba jëga.

356

Lietuvoje padarytø ar dar tebedaromø politinës, ûkinës bei socialinës santvarkos pakeitimø radikalumas neabejotinai revoliuciðkas. Tik tuos pakeitimus nubrëþianti ir vykdanti valia ir jëga nëra kilusi ið jokio Lietuvos visuomenës sluoksnio. Vadinamoji „proletarinë revoliucija” Lietuvoje vyksta nei Lietuvos proletariato, nei kokio kito Lietuvos visuomenës sluoksnio valia. Proletariatas Lietuvoje niekad nebuvo nei taip gausus, nei taip energingas, kad bûtø bandæs priversti visus kitus visuomenës sluoksnius paklusti jo vieno valiai. Antra vertus, Lietuvos proletariatas, kiek jo buvo, nei nerodë sàmoningo palinkimo keisti Lietuvos visuomenës santvarkà visiðkai tokia prasme, kokia ji dabar Lietuvoje keièiama. Nors dabartinës revoliucijos Lietuvoje vykdytojai nepaprastai stengiasi sudaryti áspûdá, kad visa Lietuvos liaudis troðkusi dabar vykdomos revoliucijos ir dël jos kovojusi, bet jau yra susidaræs iðtisas rinkinys jø paèiø vieðø prasitarimø ir net oficialiø prisipaþinimø, sakanèiø visiðkai kà kita – bûtent, kad tik Maskvos pasiøstoji armija yra ta jëga, kurios atsiremdama gali vykti Lietuvoje tos paèios Maskvos diktuojamoji „proletarinë revoliucija”. Revoliucija Lietuvoje nëra sava. Ji yra priverstinë revoliucija, ið svetur primesta. Labai suprantamas ir gerai pagrástas yra visø silpnesniøjø ir ypaè pralaimëjusiøjø nenoras pripaþinti teisëtumo smurto padariniams. Labai suprantamas yra ir mûsø atoveikis tam, kas ávyko bei vyksta Lietuvoje: priverstinë revoliucija, kaip svetimos jëgos daromas smurtas, Lietuvoje – mûsø nesvyruojanèiu ásitikinimu – negali ásiteisëti; tos revoliucijos vykdytojø daromi pakeitimai mûsø akyse neturi teisinës galios, jie mums teisiðkai tiesiog neegzistuoja, mes jø nepripaþástam ir nesirengiam pripaþinti; mes trokðtam kaip nors paðalinti smurtà ir atstatyti teisëtumà... Taip. Jei smurtà bûtø pavykæ paðalinti, sakysim, tik po metø kitø, tai toks smurto pasëkø nepripaþinimas ir stengimasis jas panaikinti gal bûtø buvæs beveik tikroviðkas. Bet ar taip yra po dviejø deðimèiø metø? Ar bus taip dar po neþinia kiek metø? Èia nejuèiomis pasivaidena uþ nemylimo per prievartà nuduotos merginos pavyzdys. Jei po visai trumpo laiko priverstinë santuoka bûtø panaikinta ir nuotaka gráþtø atgal prie to, kurá mylëjo ir tebemyli, ávykis gal ilgainiui galëtø bûti beveik ir uþmirðtas. Bet santuokai, nors ir priverstinei, uþtrukus, ypaè davus vaisiø, veltui bûtø pastangos iðtrinti jà ið gyvenimo lyg nebuvusià. Motina neiðsiþada savo vaikø, nors ir be meilës gimdytø. Ir jai sunku bûtø ryþtis kerðyti gyvenimà suardþiusiajam net ir tada, kai atsiranda proga, nes nebëra joje valios sukilti prieð tà, kurs yra jos vaikø tëvas... Smurtas tikrai nesukuria teisës. Bet smurtas, ypaè susidëjæs su laiku, sukuria faktø, kuriø, deja, neámanoma nepaisyti, nors jie ir neteisëti. Priverstinë revoliucija Lietuvoje irgi kuria faktø, kuriø daugelio nebebus galima nei ignoruoti, nei panaikinti, net ir prievartai iðnykus. Ne mûsø galioje ðiandien ið tolo tiksliai ásiþiûrëti á visà tà átakà, kurià priverstinë revoliucija bus padariusi Lietuvos þmoniø paþiûrose á Lietuvos ateitá ir á Lietuvos

357

idealo vaizdavimàsi. Bet bandymas nors apytikriai apèiuopti ar bent atspëti tos átakos pobûdá ir kryptá yra svarbi kiekvieno rûpestingo apie Lietuvà màstymo dalis. 590 000 darbingø Lietuvos gyventojø (jø tarpe nemaþas kiekis ið Rusijos atkeltø) yra áraðyti nariais á profesiniø sàjungø vardà turinèias organizacijas. Tas skaièius, sakoma, apimàs 92% visø Lietuvoje dabar esanèiø pramonës bei administracijos darbininkø ir tarnautojø. Ið to iðvada, kad Lietuvoje, neskaitant dirbanèiøjø þemës ûkyje, yra apie 641 000 samdomø darbininkø ir tarnautojø. Tai yra apie 36% visø darbingo amþiaus gyventojø. Nepriklausomybës laikais Lietuvoje pramonëje samdomø darbininkø ir tarnautojø skaièius buvo apie 33 000. Valstybës samdomø administracijos darbininkø ir pareigûnø buvo apie 30 000. Prekyboje palyginti maþa tebuvo samdomø darbininkø. Taigi dabar ið algos gyvenanèiøjø skaièius Lietuvoje beesàs padidëjæs kone deðimteriopai. Taip atsitiko ne tik dël gana þymaus pramonës praplëtimo, bet ir, visø pirma, dël viso ûkio suvalstybinimo, dël savarankiø amatininkø ir prekybininkø likvidavimo, dël valstybës uþsimojimo smulkmeniðkai tvarkyti visas gyvenimo sritis ir dël su tuo susijusio nepaprasto administracijos iðsiplëtimo. Taèiau, kaip visas prieþastis bevertintum, jos sukûrë labai þymià permainà Lietuvos visuomenës struktûroje. Tà permainà dar labiau padidina þemës nuosavybës ir savarankiø ûkininkø luomo panaikinimas. Tik nesugebëjimas kolektyviniuose þemës ûkiuose sudaryti pragyvenimui pakankamo darbo atlyginimo verèia revoliucijos vykdytojus tuo tarpu palikti þemdirbiams (ir kai kuriems tarnautojams) ðiokià tokià galimybæ apsirûpinti maistu dar savarankiðko ûkininkavimo bûdu, naudojantis ðeimoms uþleidþiamais þemës sklypeliais. Kai (jeigu!) revoliucijos vykdytojams pavyks sudaryti bûtinà atlyginimo minimumà ið kolektyviniø þemës ûkio ámoniø, savarankiðko ûkininkavimo liekanos, greièiausiai, bus panaikintos, ir þemdirbiai liks tokie patys uþ atlyginimà dirbà þemës ûkio ámoniø darbininkai, kaip ir pramonës darbininkai. Visa tai reiðkia, kad priverstinë revoliucija Lietuvoje siekia iðtrinti ið gyvenimo ir ið naujosios kartos sàmonës paèià savarankiðko gamybininko bei verslininko sàvokà. Neiðskiriamos nei laisvomis anksèiau vadintosios profesijos: naikinama ar iðnaikinta savarankiðka gydytojo, advokato, architekto, menininko ir kt. praktika. Visuomenë verèiama iðtisai samdiniø visuomene. Tuo neva siekiama panaikinti galimybæ þmogui þmogø iðnaudoti. Taèiau iðnaudojimo galimybë nepanaikinama: ji pasilieka, tik ji tampa monopolizuota valstybës ir praktikoje naudojama tø, kurie kà nors veikia valstybës vardu... Didþiausias tos permainos atgrasumas, be abejo, yra tas, kad revoliucijos vykdytojai tuo tarpu patenkinamus darbo atlyginimus tepajëgia suorganizuoti tik vadovaujanèiuose vaidmenyse pastatytiesiems samdiniams, o kitiems, nepatenkinamai atlyginamiems, net nëra legaliø galimybiø panaudoti savus sugebëjimus bei iðradingumà savo gyvenimui pagerinti. Taèiau, jeigu jiems pavyktø visø samdiniø atlyginimà pakelti iki patenkinamo lygio, ta nauja visuomenës struktûra joje gyvenantiems nebûtinai turëtø atrodyti atstumianti. Nes gi þmogus ðiais laikais samdinio

358

bûklës ne tik ið esmës nesibaido, bet daþnas jos net pageidauja, jei tik yra geras darbo atlyginimas, ypaè jei dar yra ir tolesnio jo gerëjimo perspektyvø. Verþlios iniciatyvos charakteriai savo verþlumà gali patenkinti kildami á vadovaujamas pozicijas, nors ir samdomas; toká reiðkiná galime stebëti ir ten, kur savarankiðka ûkinë veikla nevarþoma. Kiti daþnai ir jauèiasi laimingesni normalaus eilinio samdinio negu savarankiðko verslininko padëtyje, nes patenkinamai uþtikrintà ir atlyginamà darbà turinèiam nëra tos atsakomybës ir nereikia to budëjimo, kurie yra neiðvengiami savarankiðkame versle. Priverstinë revoliucija Lietuvoje stengiasi pakeisti ir þmoniø paþiûras á nuosavybæ. Jau nepriklausomojoje Lietuvoje nuosavybës „ðventumo” dësnis buvo kiek sukrëstas. Þemës nuosavybë valstybës buvo globojama tik iki tam tikro kiekio ribos, kurios perþengti nuosavybës teisë nebegalëjo. Jau buvo kalbama apie naujà dësná, kuriuo nuosavybë bûtø „socialiðkai ápareigota”, ir brendo nuostatai, kuriais savininko teisë galëjo bûti susiaurinta ar net atimta, jam neatliekant ið jo turimos nuosavybës kylanèiø socialiniø prievoliø. Bet savajai evoliucijai nesuskubus ta linkme nei ið uþuomazgos iðsiristi, svetimoji revoliucija atëjo su visiðkai radikaliais pakeitimais. Privatinës nuosavybës teisë, kadai buvusi „ðventa”, ið karto tapo „prakeikta”, nedorovinga, net nusikalstama. Iðimtis palikta tik nuosavybës teisei á vadinamuosius asmens bei ðeimos reikmenis, kuriø apimties apibrëþimas priklauso nuo ið svetur atëjusios valdþios nuoþiûros. Nuosavybës teisë á didþiàsias turto mases tapo sukoncentruota svetimos valstybës ar jos surikiuotø, kolektyvø rankose. Paskiram asmeniui nuosavybë, kaip didesniø galiø ðaltinis, liko nebeprieinama ir ilgainiui gal net nereikalinga. Valstybës, tai yra, jos vardu veikianèiøjø, galios sritis nepaprastai iðsiplëtë ir kelias á galios potroðkio patenkinimà pakrypo nebe per turtø nuosavybæ, bet per galimybæ jais disponuoti ið aukðtesnës administracinës pozicijos revoliucijos vykdytojø hierarchijoje. Stengiamasi, kad ið þmoniø sàmonës iðnyktø net pageidavimas turëti nuosavybës teisiø á kitokias gërybes negu asmens bei ðeimos reikmenys, tai yra – maistas, apranga, pastogë, transportas ir priemonës, reikalingos naudotis kultûros bei civilizacijos laimëjimais ir patogumais. Jei pavyktø visà samdiniø visuomenës masæ patenkinamai aprûpinti tais reikmenimis (o „patenkinamai” yra reliatyvi sàvoka!), tai atstatymas privatinës nuosavybës teisës þemei, pastatams bei ámonëms galëtø visuomenëje pasirodyti net nebeaktualus. Taèiau tuo tarpu beveik visas to aprûpinimo svoris tebekybo revoliucijos vykdytojø paþaduose ir planuose, kuriø vykdymo tikrovë klupdama vejasi ir daþniausiai niekaip nepasiveja net to lygio, kuris geresnës ateities kûrimo vardu revoliucijos vykdytojø buvo sugriautas. Visa tai stato visuomenës masæ prieð dilemà, ko norëti: gráþimo prie senøjø ûkio pagrindø ar naujøjø kokio nors pataisymo? Beveik be rizikos galima teigti, kad propagandos kalamas ðûkis, esà, kas valstybës – tai mûsø Lietuvos þmoniø net per ilgus metus neátikins. Visø didþiøjø turtø (ir naudojimo galimybiø!) monopolininkas – kolosali svetima valstybë – jø meilës

359

nesusilauks. Bet bûtø rizikinga ið to daryti iðvadà, kad Lietuvos þmonës to tik ir telaukia, kaip èia sugràþinus senàjà, privaèios nuosavybës Ðventumo dësniu pagrástà turtinës teisës sistemà ir kaip èia vieðojoj nuosavybëj atsidûrusius bei sukuriamus turtus atgal iðdalinti buvusiems savininkams ar jø ápëdiniams. Visiems pergyvenus tiek visokiø nei gràþinti, nei atlyginti neámanomø nuostoliø, pastangos atstatyti turto nuosavybës teisiø tæstinumà daugumui galëtø atrodyti nebesvarbios, o jaunajai kartai net nesuprantamos ir nepateisinamos. Iki neapykantos apkartusi didþioji savininkë – svetimoji valstybë – vargu bus iðugdþiusi bent kiek simpatijø valstybiniam nuosavybës monopoliui, net jeigu tas monopolis bûtø perkeltas á savos, nepriklausomos valstybës rankas. Nëra sàlygø Lietuvoje dabar iðsilaikyti simpatijoms ir stambiam privaèiam savininkui: jis niekad nebuvo labai mëgiamas, o dabar nuolatinis jo priminimas, já bevaizduojant kaip ryklá iðnaudotojà, tikrai neþadina palinkimo kada nors, aplinkybëms pasikeitus, perduoti stambius turto vienetus (ámones, þemës plotus) paskirø asmenø ar ðeimø nuosavybei, net jei tai bûtø ðeimos, dël kadai ávykusio smurto netekusios atitinkamo turto. Jau ligðiolinë dalykø eiga Lietuvoje sudaro pagrindo manyti, kad Lietuvos visuomenë, jeigu net dabar tuètuojau iðsilaisvintø nuo priverstinës revoliucijos vykdymo, vargu ar bûtø linkusi stambesnius nedalijamus ûkinius vienetus perduoti individualion nuosavybën: vakarietiðkai tvarkomi kooperatyvai ar masinio pobûdþio, ypaè atitinkamose vietose dirbanèiøjø sudarytos akcinës bendrovës, turbût, daug lengviau susilauktø visuotinio palaiminimo savininkø vaidmeniui atlikti. Ypaè gilià ir sunkià operacijà priverstinës revoliucijos vykdytojai atlieka ûkininkavimui naudojamos þemës valdyme. Teisë individualiai turëti nuosavybës tam tikrà þemës plotà panaikinta ir eþios tarp tokiø plotø uþartos. Dyla jos ir þmoniø atmintyse. Buvusá þemës nuosavybës paskirstymà ryðkiausiai tebeprimena tik senosios sodybos – vienkiemiai, kuriuose ið dalies tebegyvena dar senieji aplinkiniø plotø savininkai, ið dalies jau ir visai nauji þmonës. Nepriklausomoji Lietuva apsikaiðë vienkiemiais. Tai buvo didþiulis ûkininkuos gyvenimo bûdo pakeitimas, truputá pradëtas vykdyti jau ir prieðnepriklausomybiniais metais. Tai buvo paþanga, lyginant su senàja rëþiø sistema kaimuose. Bet ir kliûtis vëliau naujai atsivërusiems modernesniems ûkininkavimo metodams, o ypaè kliûtis þemdirbiø kultûrinio gyvenimo lygio kilimui. Priverstinë revoliucija paskelbë sieksianti paþangos, eidama prieðinga kryptim: kurdama stambius þemës ûkio vienetus ir uþsimodama sukelti þemdirbius ið iðbarstytø vienkiemiø net nebe á pirmykðèius, bet á dar didesnius kaimus – miestelius. Tikslas atrodo puikiai: þemës ûkiai turëtø ágyti pramonës ámoniø pobûdá, tapti daug naðesni, o þemdirbiø gyvenimo bûdas turëtø tapti panaðus á miestieèiø gyvenimà. Argi tai nebuvo Lietuvos þemdirbiams ramybës nedavusi svajonë – gyventi, jei ne kaip stambiame mieste, tai bent kaip nedideliame miestelyje!

360

Bet ta svajonë neskuba tapti kûnu. Þemës nusavinimo ir sukolektyvinimo pliusai nesirodo arba rodosi tik kur – ne – kur ir labai ið lëto. O minusai reiðkiasi ko veikliausiai. Visø pirma, liko sunaikinti patys svarbiausi ûkininkavimo sëkmingumo elementai: ûkininko savos þemës paþinimas, jo meilë savam þemës plotui, jo rûpinimasis darbo sëkmingumu, jo interesas pasigaminti ir þinojimas, kà pasigaminæs turës. Vietoj to stojo tik reikalavimas dirbti, daþniausiai ir pats chaosiðkas, be aiðkios þinios, ar ir kas uþ tà darbà bus gauta. Rezultatai katastrofiðki. Po dvylikos metø pasirodà ðiokie tokie pagerëjimai nei kiek dar nekelia pasitikëjimo, kad bent pakenèiama þadëtojo tikslo dalis bûtø kada nors pasiekta (ypaè matant, kad nepasiekta nei ten, kur ta pati þemës ûkio revoliucija pradëta prieð apie 30 metø). Tad nëra jokios abejonës, kad, jei dabar atgautø laisvæ apsispræsti patys, Lietuvos þmonës tà paèià valandà atmestø svetimosios revoliucijos primestà ûkininkavimo bûdà. Bet kur eitø atmetæ? Ieðkotø senø eþiø? Gaivintø buvusius vienkiemius aplink pasenusias, bet dar tebestovinèias trobas? Bandytø atstatyti 1920 metø þemës reformos sukurtà padëtá? Gilintø tà reformà? Tai sunkûs atsakyti klausimai. Galimi atsakymai gal dar metai ið metø ir dabar keièiasi, o to keitimosi kryptis daugiausiai pareina nuo to, kas dedasi sutarðytame Lietuvos þemdirbiø gyvenime. Vienas ypaè ádomus klausimas iðkyla, prisimenant buvusios þemës reformos gilinimà. Ta mintis yra susijusi su mintim dar siauriau apriboti þemës nuosavybës teisæ, tai yra, sumaþinti vienai ðeimai leidþiamo turëti þemës ploto dydá (buvo leidþiama turëti þemës ne daugiau kaip 80 ha, atskirais atvejais net 150 ha). Ta mintis remiama spëjimo, kad ir ateityje, kaip ir praeityje, gali bûti nelengva aprûpinti þeme visus, norinèius verstis þemës ûkiu. Bet kaþin ar Lietuvoje tikrai trûktø ûkinës þemës, jei tektø jà vël dalyti individualion nuosavybën? Dabar, kada þemdirbiai Lietuvoje pergyveno katastrofiðkà skurdà ir dar toli jiems nuo iðsikasimo ið to skurdo, yra stiprus palinkimas bëgti nuo þemës á miestà. (To palinkimo nestigo ir nepriklausomybës laikais, ir tai vis dël tos paèios prieþasties, kad mieste buvo daugiau geresnio gyvenimo galimybiø.) Ið þemës ûkio gyventi norinèiøjø skaièius Lietuvoje dabar labai þymiai sumaþëjæs. (Nepamirðtina, kad deðimtys tûkstanèiø labiausiai prie þemës prisiriðusiø ûkininkø ðeimø perkelta á tolimà Sibirà ir tik paliegusios nuotrupos ið jø tarpo begráþta.) O padidinta pramonë tuo tarpu traukia ir priima nuo þemës bëgantá jaunimà, nors bëgimas nuo þemës ir bandomas stabdyti. Vienkiemiø atgaivinimas bëgimo nuo þemës nesustabdytø, nes vienkiemiai, nuosavybë, nepadarytø þemdirbystës patrauklesne uþ miesto gyvenimà. Tad kaþin ar vietoj ieðkojus, ið kur imti þemës jos norintiems þemdirbiams, netektø dairytis, ið kur imti þemdirbiø jø laukianèiai þemei? Nebent pramonë bûtø drastiðkai susiaurinta ir miestas „uþsidarytø”. (Ásidëmëtina, kad ir iðeivijoj atsidûræ ûkininkai, paragavæ aukðto standarto gyvenimo, nors ir svetimuose miestuose, daþnas nebesvajoja apie gráþimà ûkininkauti, ypaè ûkininkauti anø metø sàlygomis.)

361

O, be to, tas tikslas, tegu ir priverstinës revoliucijos rodomas, bûtent, tikslas padaryti þemdirbio gyvenimo bûdà panaðø á miestieèio gyvenimo bûdà, nëra nepatrauklus. Jis gali prilaikyti þemdirbá prie þemës geriau negu perspektyva gráþti á þemdirbio gyvenimo bûdà, áklimpusá á ûkininkavimà primityvokais metodais. Todël, ir nuo prievartos nusikratæ, Lietuvos þemdirbiai, gal bût, galvotø ne bûtinai apie seno gyvenimo atstatymà. Gal bût, jiem labiau rûpëtø, kaip rasti kelià á tà patá, smurtininkø rodytàjá tikslà, tik kelià geresná negu tas, kuriuo smurtininkai dabar varo. Nëra be reikðmës ir tai, kad priverstinë revoliucija Lietuvos þemës ûkyje sukûrë naujà „þemdirbystës elità”: apie trijø deðimèiø tûkstanèiø jauno ir vidutinio amþiaus þmoniø armijà – mechanizatoriø, zootechnikø, agronomø, sàskaitininkø, „urëdø” (pirmininkø ir direktoriø), kurie jau yra ir bus reikðmingas elementas, nebepageidaujàs gráþimo á senàjà þemës ûkio santvarkà. Ir pramonës plëtimà Lietuvoje vargu kas vertintø neigiamai vien ið principo, vien dël to, kad tai daroma svetima valia ir laikantis svetimø nurodymø. Bet, drauge su nauda Lietuvai, tas pramonës plëtimas beveik tiesiogiai stoja skersai kelià siekimui gráþti á senàjá nepriklausomybës kelià, kokiu Lietuva buvo ëjusi. Sovietinës valstybës planuojamas ir vykdomas pramonës plëtimas Lietuvoje integruoja Lietuvos ûká á Rusijos ir visos sovietinës imperijos ûká taip, kad Lietuvai susidarytø kiek galima daugiau kliûèiø ið tos sistemos iðsikapstyti, kad atsitraukti tebûtø galima tik per mirtinai pavojingà operacijà, po kurios Lietuvos ûkis turëtø beveik viskà pradëti ið naujo. Visa eilë ámoniø, kuriø atsiradimà Lietuvoje beveik visi priskaito prie ðviesesniøjø priverstinës revoliucijos apraiðkø, didþiàja dalimi ar net iðtisai dirba ne Lietuvos rinkai ir gamina ne ið Lietuvos þaliavø. Tos ámonës, atskirtos nuo Rusijos, bematant taptø nereikalingos, ir turëtø virsti tamsialangëmis ðmëklomis. Deðimtys tûkstanèiø jose dirbanèiø susidurtø su problema, – o kà dabar veiksim? Á Europos Vakarø ûkio sistemà su tomis ámonëmis ásijungti bûtø sunkus, negreitas ar gal ir visai neávykdomas uþsimojimas. Lietuvos elektrifikacija ir aprûpinimas gamtinëmis dujomis – ðiaip jau didelis laimëjimas kraðtui – dar labiau integruos Lietuvà á sovietinës imperijos ûká: Lietuvos ûkis taps lyg vienà kraujotakos sistemà turinèio kûno sànarys. Dalykai tyèia tvarkomi taip, kad Lietuvos atjungimas nuo Rusijos automatiðkai paraliþuotø þymià dalá Lietuvos pramonës ir net namø apyvokos. Taip smurto vykdytojai riða Lietuvà prie savæs tokiais raiðèiais, kurie kitomis aplinkybëmis ið esmës bûtø vertintini tik teigiamai. Daroma taip, kad nepriklausomybës atgavimas savaime taptø susijæs su atëmimu dalykø, kurie jau bus pasidaræ gyvybiðkai reikalingi. Lietuvos nepriklausomybës kovotojus bei siekëjus norima pastatyti prieð labai keblø klausimà: ar leistina nepriklausomybës vardu dar kartà stumti kraðtà á ûkinæ katastrofà? Priverstinës revoliucijos vykdytojai turi nepaprastø gabumø ákyrëti ir sukelti prieð save neapykantà. Lietuvoje jie tikrai ligi ðiol ðalia kiekvieno iðauklëto savo ðalininko sugebëjo iðauklëti ne maþiau kaip tris deðimtis atkakliø prieðininkø. Ir jø daugumas, gal bût, nesiteiraus, kokia bus laisvës kaina, nesvarstys, ko teks iðsiþadëti, nusikratant

362

nepraðytø globëjø. O vis dëlto reikia matyti kliûtis, kraunamas ant kelio atgal á nepriklausomybæ. Atitvërimas nuo Vakarø pasaulio Lietuvos þmones, be abejo, veikia labai slegiamai. Bet, kita vertus, palyginimas dabartiniø galimybiø be uþsienio pasø ir vizø keliauti ligi Krimo ir Vladivostoko áskaitytinai su kadai buvusia tvarka, kai reikëjo uþsienio pasø ir vizø net ið Maþeikiø á Liepojà ar ið Ðiauliø á Mintaujà nuvykti, nepriklausomybës aureolæ kiek temdo, ypaè jaunosios kartos akyse. Jiems nepriklausomybë – o taip, didelë svajonë, bet bûtø geriau, kad ji nebûtø „uþriðtame maiðe”! Visa tai reiðkia, kad svajonëje apie Lietuvà, laisvà nuo rusø kompartijos ir biurokratijos, nepriklausomosios Lietuvos idealas naujojoje Lietuvos kartoje gali nebebûti – valstybë su visai tokiais paèiais rekvizitais, kuriais didþiavosi ir gërëjosi Pirmoji Lietuvos Respublika: absoliutus suverenumas (bent teorijoje), diplomatiniai santykiai, sargybomis apstatytos valstybës sienos, muitinës, eksporto–importo licencijos, devizø kontrolës priemonëmis nuo infliacijos saugojama nuosava valiuta, savomis jëgomis nepajëgiama moderniai apginkluoti sava kariuomenë... Net gyvendami kraðtuose, kurie pavydulingai tebesaugoja savojo suverenumo þymes, leidþiame sau kartais pagalvoti, kad ateity, kai Europà jëga slegianti ar niûriu ðeðëliu temdanti sovietinë Rusø imperija þlugs, Europoje turëtø susikurti naujo tipo valstybiø sàjunga, ágalinanti tautas gyventi savarankiðkai, bet tuo paèiu metu ir savitarpinëje priklausomybëje: gera valia pagrástame ir tampriau organizuotame sutartiniame bendradarbiavime, kur daugumas minëtøjø valstybiniø poþymiø bûtø nebereikalingi. Sovietinës imperijos santvarkoje gyvenantiems mintis apie tokià galimybæ, gal bût, dar daþniau ir ryðkiau pasisiûlo, nes jà, tarp kitø, gana ásakmiai pakiða ir pati tos, kaip sakoma, „daugianacionalinës” imperijos santvarka. Atimk ið tos santvarkos kraðtutiniai pavydulingà centralizacijà ir varu primetamà fanatiðkà ideologijà su jos ûkinëmis–socialinëmis teorijomis, ir toji santvarka liktø gana neblogas planas taikingam ir racionaliam laisvø tautø ûkiniam bei politiniam sambûviui, laiduojanèiam joms savose teritorijose visiðkà kultûriná savarankiðkumà. Lietuva, þinoma, visada bus linkusi bûti organizuotoje laisvø Europos tautø bendruomenëje ne tik su rytinës, bet ir su vakarinës Europos tautomis. Priverstinë revoliucija, talkininkaujama laiko, nepraeina be pëdsakø ir Lietuvos þmoniø pasaulëþiûroje, paproèiuose, teisinëje sàmonëje. Ðiandien – nors palyginti vis tiek dar nedaug, bet jau daugiau negu buvo – yra Lietuvoje ir ásitikinusiø komunistø, ateistø, ypaè religiniø indiferentø jaunesniojoj kartoj, lygiai kaip ir tautiniø indiferentø, pasiduodanèiø áþûliai spaudþianèiai „proletarinio internacionalizmo” ar tiesiog rusifikacijos bangai. Kita vertus, toms bangoms nepasidavusiuose sluoksniuose tautinë sàmonë ir tautinis jausmas yra pasilikæ þymiai aukðtesnës átampos negu esti normalaus, laisvo gyvenimo sàlygose. Tas pats tinka ir beveik visiems nepasiduodanèiojo religingumo atvejams. Kaip tautiniuose, taip ir ðeimyniuose santykiuose, ilgà laikà tvarkomuose svetimos valstybës primestais ir kitokia ideologija pagrástais ástatymais, vyksta daugybë

363

faktø, kurie nebegalës bûti laikomi neteisëti, net ir bendrai nepripaþinus teisëtumo smurtiniams ástatymams. Nors religijos dësniais pagrástos paþiûros Lietuvoje ir nebus iðdildytos, Lietuva jau bus nebeásivaizduojama, pavyzdþiui, be valstybinës registracijos civilinës bûklës aktams sudaryti arba su privalomu religiniø apeigø prie tø aktø jungimu, nepaisant to, kad metrikacijos suvalstybinimas Lietuvoje irgi yra neteisëtas smurto padarinys. Religijø, baþnyèiø, kunigø padëtis Lietuvos visuomenëje dabar yra smurtu pakeista, ir, laisvei gráþus, ji vël keisis, bet turbût ji jau niekad Lietuvoje nebebus visiðkai tokia pati, kaip buvo. Niekad Lietuvoje nëra buvæ tiek daug „profesionalø kultûrininkø”, tai yra, valstybës apmokamø, ávairiose kultûrinio gyvenimo srityse atitinkamus uþdavinius atliekanèiø veikëjø, kiek jø yra dabar, tos paèios priverstinës revoliucijos vykdytojø dëka. Jø veiklos turinys, be abejo, radikaliai keisis laisvei gráþus, bet tos veiklos mastas, turbût, ir ateièiai pasiliks Lietuvoje sektinu pavyzdþiu. Siekdami kompromituoti Lietuvos þmoniø akyse Lietuvos nepriklausomybës idëjà ir jà ginanèiø lietuviø pastangas, prosovietiniai propagandistai stengiasi nepalankiausioje ðviesoje ryðkinti nepriklausomojo Lietuvos laikotarpio tikrus ar tariamus trûkumus bei ydas ir átikinëja Lietuvos þmones, kad nepriklausomybininkø vienintelis siekimas esàs – „gràþinti praeitá“. Jeigu Lietuvos nepriklausomybës uþgniauþëjai ið „praeities gràþinimo” daro savo tikslams, matyt, tinkamà baidyklæ, tai tas yra þenklas, kad jie Lietuvos visuomenëje mato nepalankaus nusiteikimo tam „praeities gràþinimui”. Nëra skirtumo, ar tas nusiteikimas kyla ið pasidavimo propagandininkø átikinëjimams, ar ið savarankiðko dalykø perkainojimo, ar ið prijunkimo prie priverstinës revoliucijos neðamø naujoviø. Jeigu Lietuvoje tokio nusiteikimo yra ir jeigu prie jo dar prisidës ásitikinimas, kad uþsieniuose veikiantieji lietuviai nepriklausornybininkai tegalvoja apie ðimtanuoðimtiná „praeities gràþinimà”, tai pagrindas bendrai kalbai ir pasitikëjimui tarp neipriklausomybininkø Lietuvoje ir svetur pasirodys beesàs labai stipriai apardytas. Nepripaþindami leistinumo ásiteisëti smurto padariniams, laikydami nepriklausomà Lietuvos respublikà teisës poþiûriu tebeegzistuojanèià, stengdamies iðsaugoti apèiuopiamuosius to egzistavimo poþymius (Lietuvos pasiuntinybes, konsulatus, pilietybës pripaþinimà, pasus ir kt.) ir skelbdami, kad siekiame atgaivinti prislopintà, bet neuþgesusià Lietuvos nepriklausomybæ, esame nuoseklûs ir tai laikysenai pagrásti turime motyvø, kuriø dar niekas nesugriovë nei teisiniais argumentais, nei neva „realistiðkomis” patyèiomis. Bet privalu saugotis, kad nesusidarytø pagrindo tos nuoseklios laikysenos tokiai interpretacijai, kuri paverstø jà paðaipos teverta karikatûra. Bûtent, privalu nedviprasmiðkai atremti tokià, gal net ir tyèia suniekinimo siekianèià interpretacijà, pagal kurià ði laikysena esanti absurdiðkas uþsimerkimas prieð faktus, aklas ir visiðkai nerealus ásitikinimas á jau nebeegzistuojanèià praeitá. Pats smurto vadinimas tikruoju jo vardu ir jo vertinimas pagal teisës „kainoraðtá” nëra jo nematymas ar jo reikðmës nesupratimas. Tik nesigilinimas á jo ilgameèio

364

poveikio pëdsakus Lietuvoje gali iðugdyti nesusipratimø paþiûrose á ateièiai puoselëjamà laisvos Lietuvos idealà. Lietuvos nepriklausomybës prieðininkø pastangos jau dabar iðugdyti toká nesusipratimà tarp lietuviø Lietuvoje ir svetur gali bûti atremtos nusiteikimu blaiviai ávertinti priverstinës revoliucijos Lietuvoje daromà átakà ir tuo vadovautis Lietuvos ateities planø pasirinkime. Bûtina stengtis, kad toks nusiteikimas pasidarytø teisingai þinomas Lietuvoje. Metmenys, 1960. Nr.3. P. 33–47

Gyvybës gynimas. Laisvë – tik numirti Beþengiant per ðiø metø slenkstá, keliuose laikraðèiuose buvo paskelbtas 40-ties Lietuvos kunigø laiðko – Kosyginui raðyto skundo – tekstas. Tai, palyginti, trumpas rinkinys þiniø apie Lietuvoj esamas religijos praktikavimo sàlygas. Padëtis atvaizduota nesenais ir net visiðkai ðvieþiais faktais. Ið jø akivaizdu, kad bolðevikinës valdþios Lietuvoj sukurtoji religijos neva laisvë yra laisvë religinei praktikai ir sàmonei palaipsniui iðnykti iðmirties keliu. Tikintiesiems bei religijà praktikuojantiems dabar leidþia patiems susilaukti natûralios mirties. Seniau ryðkesniesiems religijos praktikuotojams èekistai padëdavo mirti ir greièiau, negu natûraliai. Kartais dar ir dabar padeda... Bet dabar net ir ið kunigø raðto aiðku, kad Lietuvoj yra laisvë religijai... ðiaip taip vegetuoti ir metai ið metø vysti. Bet nëra jai laisvës reikðtis gyvybingai. Ypaè nëra laisvës leisti atþalø. Ðtai eilë skundo iðtraukø, paaiðkinanèiø tos „laisvës“ ágyvendinimo metodikà bei technikà: ... liko tik viena seminarija Kaune... penkiuose kursuose leista studijuoti vos 30 klierikø. Á pasitraukusiøjø ar susirgusiøjø auklëtiniø vietas naujø priimti neleidþiama. Jei Lietuvoje kasmet mirðta apie 30 kunigø, tai jø áðventiname vos 5–6. Ðiemet (1969) áðventinta vos trys nauji kunigai. Todël jau dabar daugeliui kunigø tenka aptarnauti net po dvi parapijas. Nemaþa parapijø administruoja klebonai, turá daugiau nei 70 metø amþiaus... Jaunuoliams, stojantiems á seminarijà, sudaroma kur kas daugiau kliûèiø, negu stojantiems á kitas aukðtas mokyklas. Kandidatus parenka ne Baþnyèios atstovai, o valdþios pareigûnai. Tai yra nenormalu, kaip á muzikos mokyklà kandidatus nustatinëtø veterinarijos gydytojai ar kitø srièiø specialistai. Visø srièiø specialistai renkasi á ávairias konferencijas, tobulinasi, mokosi ið labiau patyrusiø. Baþnyèios kanonai irgi reikalauja, kad kunigai maþiausiai kas treji metai atliktø, bent trijø dienø rekolekcijas. Dabar tokios rekolekcijos draudþiamos ne tik vyskupijø centruose, bet ir dekanatuose: neleidþia susirinkti á jas net dekanato kunigams. Lietuvos katalikai negali naudotis savo religiniams reikalams spaudos laisve. Jiems neleidþiama naudotis radiju, televizija, kino teatrais, mokyklomis, paskaitomis. Pas mus

365

nëra paprasèiausio religinio vadovëlio, maldaknygës në kitø religiniø raðtø. Tarybø valdþios metais Lietuvoj neatspausdintas në vienas katekizmas. Tik 1955 ir 1958 metais iðleista katalikø maldaknygë, o 1968 m. pasirodë „Liturginis Maldynas“. Taèiau tiek vieno, tiek kito leidinio tiraþai tokie maþi, kad reta ðeima gali juos ásigyti. Be to, „Liturginiame Maldyne“ turëjo bûti trumpas tikëjimo tiesø aiðkinimas, bet relig. reikalø tarybos ágaliotinis neleido jo spausdinti. „Romos Katalikø Apeigyno“ baþnyèios ir kunigai gavo tik po vienà egzemplioriø, o II Vatikano susirinkimo nutarimø – vien kunigai tik po vienà egzemplioriø. Eiliniai tikintieji neturi net progos ðiø knygø pamatyti. ... kunigams ir kateketams draudþiama paruoðti vaikus pirmajai ðv. Komunijai... uþ vaikø katekizacijà vietiniai valdþios organai yra nubaudë kun. J. Fabijanskà pinigine bauda, kun. M. Gylá, kun. J. Zdebská priverèiamojo darbo stovykla. Anykðèiuose rengusi vaikus I-os iðpaþinties O. Paðkevièiûtë, pervargusi priverèiamøjø darbø stovykloj, susirgo ir mirë. Patys tëvai paruoðti vaikus turi teisæ, bet neturi galimybiø: tam atitinkamai nepasirengæ, neturi laiko ir religiniø knygø. ... dël religiniø ásitikinimø tikintieji atleidþiami ið darbo ar nubaudþiami, prisidengiant visai kitais motyvais... Daugelyje baþnyèiø neleidþiama skambinti varpais, visiðkai negalima naudotis garsiakalbiais ir kitomis technikos priemonëmis. Baþnyèiø remontams neduodama medþiagø paskyrø. Miestai auga, bet nuo 1945 metø Lietuvoje pastatytos tik dvi baþnyèios (vienoje ið jø – Klaipëdoje ásikûrë liaudies filharmonija), o kiek senø baþnyèiø paversta sandëliais, muziejais ir t.t. Mes neuþtinkame ðiame dokumente staigmenø. Taèiau daugumai Vakarø kraðtø katalikø ir apskritai krikðèioniðkai tikintiesiems, netgi minties bei ásitikinimø laisvës principà pripaþástantiems – tik maþai tesirûpinantiems ar lengvai pamirðtamiems, kaip tà principà praktikuoja komunistø, ypaè rusø bolðevikø valdþios, – liberaliems bedieviams tas dokumentas instruktyvus. Mums jis – proga apmàstyti vienai kitai pastabai arba ir iðvadai. Daugelis skunde minimø faktø jau girdëti ir ið kitø patikimø ðaltiniø. O ir dël pirmà kartà girdimøjø tikrumo nëra pagrindo abejoti. Tenai gyvenantiems net ir visiðkai tikrais faktais valdþiai priekaiðtauti yra didþiai rizikingas pasiryþimas, o remti skundà prasimanymais bûtø tiesiog beprotybë. Todël skunde rodomà padëties paveikslà galime nesvyruodami priimti, kaip teisingà, neperdëtà tikrovës liudijimà. Religijos praktikavimo sàlygos dabar Lietuvoj didþiai skirtingos nuo tø, kurios buvo Lietuvos nepriklausomybës laikais, – vis tiek su kurio reþimo sàlygomis jas bepalygintumëm. Nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje, ástatymuose ir religine ideologija besivadovaujanèio reþimo politika religijos praktikavimui ne tik davë visiðkà laisvæ, bet sukûrë net ir privilegijø. Vos pusmetá 1926 metais teiðsilaikæs kairiøjø partijø reþimas nesuskubo parodyti, kokias jis bûtø ilgainiui sukûræs Lietuvoj religijos praktikavimo sàlygas. Bolðevikø pavyzdþiu sekti neketino, pripaþino nesukarikatûrintà reli-

366

gijos laisvæ, bet kai kurias privilegijas jau buvo pradëjæs apkarpinëti. O vadinamasis tautininkø arba Smetonos reþimas net paryðkino religiniø bendruomeniø padëties áteisinimà valstybëje (nauju ástatymu, o katalikø dar ir konkordatu), bet tuo paèiu metu ëmë riboti tø bendruomeniø vadovybiø átakà politikos ir ypaè ðvietimo bei auklëjimo dalykuose. Labiausiai tà tramdantá ribojimà pajuto didþiausià átakà tose srityse turëjusi katalikø vadovybë. Ir ne deðimtys, o ðimtai katalikø veikëjø – kunigø, vyskupø ir pasaulieèiø – ne vienu atveju, ne vienu skundu – memorandumu, o daugybe nuolatiniø vieðø pareiðkimø laikraðèiuose, susirinkimuose, bendraraðèiuose ir net pamoksluose ið sakyklø prieðtaravo prieð tuos tramdymus, vadino juos tikëjimo persekiojimu, krikðèioniø stûmimu á katakombas, netgi skelbë teisæ neklausyti „Dievo ástatymø nepaisanèios“ valdþios... Vyskupas Teofilius Matulionis, tos paèios „Dievo ástatymø nepaisanèios“ valdþios drauge su kitais lietuviais kunigais iðtrauktas ið Rusijos bolðevikø kalëjimø (mainais uþ Snieèkø, Chodosaitæ ir eilæ kitø komunistø), apsidairæs Lietuvoj ir pasiklausæs tø maiðtavimø, iðsitarë rusiðkai: S þiru biesites. Atseit, nuo nutukimo ðëlstate. Jis, mat, apèiuopiamiau buvo patyræs, kaip atrodo tikras persekiojimas. Temperamentingesniesiems katalikams – politikams nepatiko tokia vyskupo Matulionio paþiûra á padëtá, ir taip atsitiko, kad tasai vyskupas neturëjo progos savo paþiûrà ryðkiau paremti: jam gana greit buvo atrasta svarbiø uþdaviniø uþ Lietuvos ribø, – Amerikoj, paskui Vatikane... Tie uþdaviniai neparankiai prabilusá vyskupà atitolino nuo Lietuvos vël maþdaug trejetui metø. Paskui, nors paties popieþiaus pavadintas lietuviø katalikø herojum, vyskupas Matulionis prisiglaudë Lietuvoj tik moterø vienuolyno kapeliono pareigose, ðiek tiek pagelbëdavo archivyskupo kanceliarijoj. Tik paskutiná Lietuvos nepriklausomybës pusmetá ta pati „Dievui neklusnioji“ valdþia dalykus taip patvarkë, kad vyskupas Matulionis tapo paskirtas vyriausiu Lietuvos kariuomenës kapelionu. Deja, neilgam. Lietuvà uþplûdo tikrø religijos ir beveik visko persekiojimø banga. O tarp mûsø èia vis dar tebepasigirsta vieno kito nepriklausomybës laikø „katakombø kankinio“ skundas anuomet pergyventaisiais persekiojimais... Net prelatui Krupavièiui tebeatrodo, kad Smetonos reþimas katalikams buvæs blogesnis uþ, pavyzdþiui, Gomulkos... Bûtø èia vyskupas Matulionis, arba, sakykim, kuris nors ið Kosyginui raðyto skundo autoriø, tai gal ir vël, galva palingavæs, tartø nostalgiðkai tebesiskundþiantiems ano meto „katakombomis“, – vijot Smetonà á medá botagais, praðytumëm dabar já atgal pyragais, tik jau per vëlu... Tas kunigø skundas nëra tiktai skundas. Tai gyvybës gynimas. Tai suspurdëjimas prieð jëgà stumianèià mirtin. Tai rezistencija. Ne kulkosvaidþiais, o raðomomis maðinëlëmis. Ypaè, kai tokio raðto kaþkuris nuoraðas ið kaþkurios kanceliarijos kaþkaip patenka á kaþkieno rankas, netinginèias iðversti, netinginèias perraðyti su keliais nuoraðais, ir kai ið kiekvieno nuoraðo vël gimsta keli, kai nuoraðø prisiveisia kaip

367

þvirbliø, kai kaþkuris net svetur nuskrenda ir, patekæs á spausdinamas maðinas, tampa vieðu dalyku... Per pastaruosius ketverius metus girdëjom jau tris tokio pobûdþio rezistenciðkus veiksmus Lietuvoj. 1966 metais tai buvo 22-jø mokslininkø bei menininkø memorandumas prieð beatodairiðkà Lietuvos gamtos terðimà, ypaè prieð naftos perdirbimo ámonës Jurbarke projektà. Antras buvo Lietuvos þydø grupës skundas 1968 metø gale. Dabar – katalikø kunigø skundas, datuotas 1969 metø rugpjûèio mënesá. Koks tokiø þygiø paveikumas? Paprastai nëra jokiø vieðø duomenø, ar valdþia á tokius memorandumus yra atkreipusi kokio dëmesio: valdþia tenai (kad ir „liaudies“) su valdomaisiais á jokius dialogus nesileidþia. Memorandumas prieð Lietuvos gamtos þalojimà buvo pasiraðytas aukðtose pozicijose stovinèiø þmoniø. Pasiraðiusiøjø tarpe buvo net Juozas Baltuðis, kuris tada dar buvo „viceprezidentas“ Vilniuje. Adresuotas tas memorandumas buvo tik Snieèkui – Ðumauskui, ir nebuvo jokiø vieðai matomø þymiø, kad jie bûtø tà memorandumà referavæ kur nors Maskvoj, ar kad net ir patys bûtø skaitæ. Elektrënuose po to raðto mazuto degina dar daugiau, ir sieringi suodþiai, turbût dar tirðèiau krinta ant plaèios apylinkës laukø ir miðkø. Nebent bûtø tylomis árengæ kokius prietaisus tiems suodþiams gaudyti... Jurbarko rafinerijà irgi, po to memorandumo, vis tiek planavo ir þadëjo statyti. Nors pastaruoju metu kalbos apie jà nutilo. Gal atsitiktinai, o gal ir apsigalvos. Þinoma, ne memorandumas, o kokios nors kitos aplinkybës gali priversti pakeisti planus. Á þydø skundà atsiliepë keletas kitø nuþydëjusiø (menamai suinternacionalëjusiø) Lietuvoj gyvenanèiø þydø, kurie skundo teigimus nuneigë, bet vargu ar kà átikino, kad skundas buvo visai be pagrindo. Ketvertas mënesiø tepraëjo nuo kunigø skundo paraðymo iki jo teksto pasirodymo uþsienio spaudoje. Ir tà tekstà pridurmui atsivijo kita þinia, ið Kauno: prieð Kalëdas (gruodþio 21) ten áðventinti du nauji vyskupai. Nejaugi tai Kosygino reakcija á skundà? Vargu. Derybos tarp Vatikano ir Maskvos dël naujø vyskupø turëjo bûti prasidëjusios anksèiau uþ skundà. Antrà vertus, nauji vyskupai duoti tik Kauno ir Telðiø vyskupijoms, kaip padëjëjai prie tenai jau esamø (irgi neseniai áðventintø) vyskupø. Kuriose vyskupijose vyskupø jau kuris metas nebuvo, nëra ir toliau. Taip pat jokia kita skundo prieþastis tø dviejø naujø vyskupø áðventinimø neatitaisyta. Nauji vyskupai Lietuvoj visgi paskirti ne Kosygino, o popieþiaus aktu. Þinoma, tai ávyksta tik abiejø atitinkamiems reprezentantams susitarus dël skyrimo ir kandidatø. Vatikanas ir Kremliaus diplomatiniø santykiø savo tarpe neturi. Juose lemiamà þodá turintieji nepripaþásta vieni kitø autoriteto. O taèiau, kai reikia, tylomis ðá tà sutaria. Dël vyskupø skyrimo Lietuvoj Vatikano atstovams paprastai bûtina kreiptis á Kremliaus atstovus ir tuo bûdu pirmiesiems pareikðti tam tikrà pripaþinimà Kremliaus autoritetui Lietuvoj. Savaime suprantama, kad tai tik ad hoc, tik tam atvejui, o ne generalinis pripaþinimas. Bet nuo nepripaþinimo principo nukrypimas ávyksta...

368

Lietuvos kunigø skundas prasideda citata – nepagalvokit, kad ið apaðtalo Pauliaus laiðkø, ne: ið Lenino raðtø! Toliau savo samprotavimus kunigai remia irgi ne kanonais, o TSRS konstitucija, tarybiniais ástatymais ir net LTSR Baudþiamojo Kodekso 143 straipsniu. Atseit, jie ásakmiai pripaþásta ir Lenino ir komunistinës (bedieviðkos!) valstybës ástatymø autoritetà. Iðtikimybë tikëjimui bei Baþnyèiai netrukdo jiems, kai reikia, padaryti toká pripaþinimo reveransà ir tiems, kuriuos ið principo laiko grieþtai atmestinais. Jie, matyt, nemano, kad bûtø gerai patarnauta tikëjimui bei Baþnyèiai, jei imtø principingai ðûkauti, ragindami nepripaþinti ir neklausyti „Dievo ástatymø nepaisanèios“ valdþios, kaip tai kai kurie darë Smetonos laikais, arba kaip ragina daryti ir dabar mûsø iðtikimiausieji religiniams ir tautiniams principams. Akivaizdu, kad Vatikane ir ypaè Lietuvoj kunigai ir ne kunigai yra ið skaudaus patyrimo susidaræ iðvadà, kad tam tikrose aplinkybëse á principingumà tenka álaðinti ir elastingumo. Kiek laðinti, patiriama ið eksperimentø. Ir politinë nuovoka padeda. Akiraèiai, 1970. Nr.1(15)

Mintys klaidþioja ties Kauno teatru Paskutiná geguþës sekmadiená atklydo þinia ið Kauno, kad tenai kaþkas susidegino. Vardan pasiprieðinimo nelaisvei. Þinia, kokios ðiuo metu ið Lietuvos nesitikëjom. Ir iðgirst nebuvom pasiruoðæ. Þinia, kuri èia daþnam sudrumstë mintis ir atëmë þadà. Tik veikëjai ir laikraðtininkai, ið paðaukimo ar ðiaip ásipareigojimo pavidalinantieji mûsø vieðàsias nuomones, palyginti greit susigriebë, kas tokiu atveju kalbët. Kalbëjo ir raðë, nors daug geriau tiko gûdþiai tylët. Kalbëjimuos, raðymuos buvo pagarba ir pasigërëjimas, netgi pasididþiavimas tuo aukðèiausio laipsnio patriotiniu (kai kieno nuomone, religiniu) pasiaukojimu. Vietomis, kaip ylos, iðlindinëjo ir apsidþiaugimai, kad vël – taip, kaip niekad, netgi skambiau uþ Kudirkos atvejá – tapo pagarsinta pasaulyje Lietuvos laisvës byla. Plaukë sàraðai á laikraðèiø skiltis su informacija, kas, kada ir kur raðë, sakë, ar rodë þinias, nuomones ar bent pastabas apie laisvës kovos Lietuvoj iðsiverþimà á gatves ir aikðtes. O kai tokiø þiniø ið Lietuvos – ir vël netikëtai – atsirado dar ir dar, tai mûsø vieðosios nuomonës atgarsiuose kone entuziazmo gaida ëmë prasiverþi. Nes gi – klausykit! – jau du, jau trys, net beveik keturi susidegino! Rodës, jau kiek èia trûksta, kad prapliuptø ðûkiai, kaip sporto aikðtëj: – dràsiau, pirmyn, deginkitës! Juk toks neregëtas pasisekimas! Visas pasaulis gi mato ir kalba! O gûdþiai tylët vis tiek geriau pritiko. --Anais metais panaðiø þiniø ataidëdavo ið Saigono. Ten budistø vaidylos deginosi. Mums èia nebuvo aiðku, dël ko jie ten deginasi, bet stebëjomës: kodël tie ðventoviø

369

tarnai nemato to, kà mes net ið tolo, mûsø nuomone, aiðkiausiai matom, — tai kad jø tie susideginimai tik komunistams parankûs. Todël mûsø èionykðtë vieðoji nuomonë kreivai þvelgë á tokio pobûdþio politinius protestus, ir ðykðti buvo gero þodþio dël savo idëjos kovojantiems susideginimais. Neátikëtina, net pagalvoti neleistina rodës, kad toks pasielgimas galëtø bûti kilæs ið sàmoningo ir valingo apsisprendimo pasiaukoti idëjai. Ne. Susidegintojai daugumui mûsø turëjo bûti ne kas kita, kaip iki anapus sveiko proto ribø klastingai indoktrinuoti nelemtos klaidos fanatikai, á susinaikinimo aktà greièiausia pastûmëti kraðtutinio histerijos priepuolio... Kai iðgirdom apie toká patá susideginimà Kauno teatro sode, kitaip atsivërë akys. Ðis susinaikinimo aktas mûsø vieðuosiuose þodþiuose ið karto tapo Pilënø dvasios vizija ir gavo nesvyruojantá pripaþinimà kaip aukðèiausias heroizmas ir prasmingiausia auka. Ið tikrøjø tai mes gi èia beveik nieko tikra neþinom, kaip tie dalykai tenai pribrendo, koki konkretûs motyvai paskatino tokiems aktams tuos, kurie juos atliko, kokioje dvasinëje bûsenoje jie buvo rengdamies ir kokiø tenai buvo ar nebuvo tø aktø prasmingumo bei „apsimokëjimo” iðankstiniø apskaièiavimø. Tik viena akivaizdu, kad bûta visiðkai ne taip, kaip kompartijos bei saugumo organai nevykëliðkai mëgino neva paaiðkinti. Akivaizdu, kad ir tariamai iðganingasis „tarybinis” gyvenimas Lietuvoj jau suskubo deðimtis ir, turbût, ðimtus tûkstanèiø iðvesti ið kantrybes, kai kà jau net iki irracionalaus kraðtutinumo. Per septynetà savaièiø nuo pirmøjø þiniø apie gyvybës þuvimà ties Kauno teatru, jau ir ðiapus Atlanto susirinko keletas ar net keliolika liudijimø ið asmenø, kurie patys ðiuos ávykius ðiek tiek matë, ar kuriems buvo progos pasikalbëti su maèiusiais ar bent ið maèiusiø girdëjusiais. Visi jie ið esmës patvirtina þiniø agentûrø ir laikraðèiø atstovø ið Maskvos praneðtàsias þinias. Ir kiekvienas, liesdamas reikðmingas konkreèias detales, pasirodo vis kà nors kita ar kitaip beesàs matæs ar girdëjæs. Yra keli variantai liudijimø, kaip susiformavo demonstracijos, nuo ko prasidëjo demonstrantø susirëmimas su milicija, nuo ko þuvo milicininkas (ar du), kiek ið tikrøjø nukentëjo demonstrantai. Ir taip, ne tik iðvirðinis ávykiø vaizdas, o ir vidujinis jø pobûdis bei prasmë lieka apkibæ daugeliu klaustukø. Ne tik Kalantos susideginimo drama, bet ir vieta ne vienodai apibûdinama ir nurodoma. Anot vienø, tai buvæ prie medþio netoliese nuo pagrindinio áëjimo á teatrà, anot kitø – ties teatro (miesto) sodo vartais, Laisvës alëjos ðaligatvyje, o anot treèiø — kitapus Laisvos alëjos prieð teatrà, maþajam sodely, uþ kurio tuojau pat stûkso penkiaaukðtis buvæs Lietuvos Taupomøjø Kasø pastatas, kuriame dabar visa Kauno miesto valdþia ásikûrusi. Sako, kad laikas susideginti buvæs pataikytas kaip tik miesto komitetui ið posëdþio skirstantis... Jei taip, tai ði vieta atrodytø logiðkiausia tokiai protesto demonstracijai. Èia panaðiau, kad ir praeiviai á susideginimo vietà gëliø puokðteles numetinëjæ. Jei tai bûtø teatro sode, tolokai nuo Alëjos, tai ten maþa praeiviø, iðskyrus valandëlæ prieð ir po spektaklio.

370

Be abejo, yra Kaune þinanèiø tikràjà tos dramos vietà. Tik ar tas þinojimas bus iðsaugotas iki tokie meto, kada bûtø ámanoma jà prideramai atþymëti? --Ant didþiojo tako nuo Alëjos á teatrà, koks puskapis þingsniø iki centriniø durø, jau kadai buvo atþymëta vieta, kurioje – kitokiu bûdu, bet irgi dël patriotiniø – politiniø idëjø susikirtimo – buvo kritusi gyvybës auka. Tai leitenanto Prano Gudyno, min. pirm. Augustino Voldemaro adjutanto, þuvimo vieta. Nesusidegino Gudynas, bet – niekas nesuþinos, ar atsitiktinai, ar instinktyviai, ar sàmoningai – jisai savimi pastojo kelià kulkai, menamai skirtai ministrui pirmininkui. Pirma ta vieta buvo aptverta, paskui tako grindiny buvo ámûryta paminklinë lenta, ir gana daþnai, ypaè valstybiniø – tautiniø ðvenèiø dienomis ir bûtinai geguþës 6-tà – ávykio metiniø – dienà matydavai ten padëta gëliø puokðèiø arba ir vainikø. 1940-jø vasarà Lietuvà uþplûdusieji valdovai naikino viskà, kas priminë nepriklausomàjà. Neliko þymës ir Prano Gudyno þuvimo vietoj. Tos trumpareikðmës 1929 metø geguþës ðeðtosios pavakario dramos pëdsakø liko tik enciklopedijose, – bostoniðkëj, vilniðkëj... Kauno teatro priminimai ir laikraðèiuose pakartotos nuotraukos nuvedë mintis ir á tà pirmàjà dramà, ávykusià maþdaug toj paèioj vietoj. Trys – tada dar jauni, bet jau pikti vyrai, tykojæ gal netgi uþ to paties medþio, prie kurio, sako, dabar Kalanta susideginæs, iððoko anà pavakará ir papliupo ðaudyt á keliø asmenø bûrelá, þingsniuojantá j teatrà. Trys pataikë trims. Negyvai krito Gudynas. Suþeisti sukniubo Leonas Virbickas ir bene vienuolikmetis ar kiek vyresnis berniukas, Voldemaro augintinis ar ásûnis, tada spaudoje kiek máslingiau sûnënu vadintas. Voldemaras – turbût gi, tikrasis uþpuolikø taikinys – liko nepaliestas. Ðaudytojai, pastebëjæ ar nepastebëjæ, katras kam pataikë, dingo anapus teatro. Dabar vilniðkëj enciklopedijoj paraðyta: Vosylius Aleksandras... Socialistø revoliucionieriø maksimalistø s-gos narys... I929.V.6 su kt. eserais bandë nuþudyti A. Voldemarà. Bëgdamas netoli Kaiðiadoriø susiþeidë, buvo suimtas ir suðaudytas... 1929.V.24, Kaune... (Savaitës stigo iki 24 m. amþiaus.) Bulota Andrius... 1929 (bûdamas 22 m. amþiaus), policijos persekiojamas uþ dalyvavimà pasikësinime prieð fað. ministrø kabineto pirm. A. Voldemarà, emigravo á Èekoslovakijà (ið tikrøjø, pabëgo per Lenkijà). 1931 persikëlë á Vienà.1934. II dalyvavo austrø darbininkø ginkluotoje kovoje prieð faðistus (prieð E. Dolfusso reþimà). 1936–39 kovojo prieð faðizmà Ispanijoje. 1939. II, kartu su Ispanijos respublikonø armijos daliniais pasitraukë á Prancûzijà ir buvo internuotas. 1940... pabëgo ir gráþo á Lietuvà. (O dabar ...) un-to valst. teisës katedros vedëjas. Nuo 1958 TSKP narys... knygos „Uþ Ispanijos laisvæ” bendraautorius. --Apie treèiàjá, amþium vyriausá, nes tada 26 metø, vilniðkëj enciklopedijoj nieko nëra. Yra tik bostoniðkëj, nors ir èia vaizdas gerokai „ne fokuse” (1929 geguþës ðeðtoji

371

visiðkai iðsitrynusi). Vis tiek ið jo matyt, kad Gudelio Martyno iki 1940 metø mindþiotieji takai aiðkiai buvæ gretimi su vilniðkëj minimojo Bulotos: nuo Marijampolës gimnazijos, per Kaunà, viens pro Viena, kits pro Berlynà, abu tuo paèiu metu: atsidûrë Pirinëjuose, abu „dalyvavæ Ispanijos pil. kare respublikonø pusëje” (dabar tai bûtø tolygu dalyvavimui Vietkongo pusëj), abu „1939 – 40 gyveno Prancûzijoje”... Tik 1940-siais Bulotos ir Gudelio takai iðsiskyrë á prieðingas puses. Kai Bulota (paskui Voldemarà...) nuskubëjo jau bolðevikø uþvieðpatauton Lietuvon, Gudelis patraukë kapitalistinën Amerikon. Po trijø deðimtmeèiø, jau vieðpatauja Naujienose, gal ir savo iðvaizda, bet ypaè savo visuomeniniu – politiniu mentalitetu jau visiðkai nebeatpaþástamai pasikeitæs. Mainos rûbai margo svieto... Taip, daug kas mainos.. Dabar svetima valdþia neapsikæsdamas, kantrybës netekæs jaunuolis pats ties Kauno teatru susidegino. O kadai, ties tuo paèiu Kauno teatru, prieð saviðkæ valdþià ánirtæ jaunuoliai ne á save, o á valdþià taikësi ðaudyt. Nuo ko þuvo Kalanta? Nuo ko þuvo Gudynas? Tarytum, abiejø dvasios sklando apie laikraðèiuose atspausdintus suvenyrinius Kauno teatro paveikslus, ir kvieèia pagalvot, apmàstyt ir surast, kiek skirtumø ir kiek panaðumø vieno ir kito gyvybës aukoje. --Kà tik pasirodþius þiniai apie Kalantos (tada dar „Talanto”) susideginimà, – pasirodþius „didþiojoj spaudoj”, – susidarë impulsas tuojau rengti demonstracijas tam dalykui „iðgarsinti”. Mat anàmet Kudirkos iðdavimas ið tikrøjø gal ir bûtø likæs beveik nepastebëtas, jeigu ne kelios laiku pataikytos spontaniðkos demonstracijëlës. Kur ne kur, bet New Yorke ir ðiuo atveju demonstracijëlë buvo surengta, paèiame „pasaulio viduryje”, – New Yorko Times Square. Bet istorija nepasikartojo. Demonstracija liko nepastebëta, neávertinta. Nesgi, nei savo mastu, nei reikðme në ið tolo negalëjo susilyginti su tuo, kas buvo ávykæ Kaune. Jau daug kas kitaip, negu buvo prieð porà metø ar metus. Vis kas nors tebeplanuoja steigti koká informacijos centrà ar biurà informuoti didþiajai spaudai apie tai, kas dedas Lietuvoj. O ðtai jau kelintas kartas taip atsitinka, kad mes patys ið tos didþiosios spaudos gaunam informacijø. Kà gi galëjo dar „iðgarsinti” mûsiðkë demonstracijëlë, tegu ir labai matomoj aikðtëj!.. Nebûtø reikalo tà nereikalingà pastangà ir minët, jei ne apstulbinantis tos demonstracijos stilius, ne kam kitam, o mums patiems pademonstruotas. Laisvës Þiburio radijas perdavë vienà – turbût ið svarbesniøjø? – iðtraukà ið tos kauniðkei tragedijai paminëti ir iðgarsinti skirtos demonstracijos. Tai buvo Þiburio (berods ir demonstracijos) vadovo pasikalbëjimas su Vliko pirmininku. Prasidëjo jis, maþdaug, tokia linksmu tonu energingai padeklamuota inkantacija: – Malonu matyt Jus, pone pirmininke, èia atsilankiusá, etc., etc., ir gal malonësite èia mums bent þodelá tarti, etc., etc... Pirmininkas, þinoma, tarë þodelá, pagyrë demonstrantus uþ ryþtingumà ar kà panaðø, truputá apgailestavo, kad jø ne per daugiausia, etc., etc... Visiðkai, kaip parapijos piknike, pagerbtame maloniu prelato klebono apsilankymu. Ir pasi-

372

darë graudþiai gaila, kodël gi tie mûsø veikëjai nesusipranta tokiø tragedijø akivaizdoj rimtai susikaupæ patylët... Gal, tyla netinka solidarizacijai? Betgi trafaretiniai plepëjimai tai uþtikrintai tinka tik tragedijos profanacijai. --Kai, ryðium su susideginimais Kaune ir Varënoj, Lietuvos þemëlapis pakartotinai po du tris kartus buvo parodytas televizijos ekranuose, pasigirdo tarp mûsø triumfuojantys dþiûgavimai, girdi, ðtai kokios tø Kauno – Varënos aukø pasekmës: prasilauþimas á Amerikos vieðàjà nuomonæ! Dabar Lietuvos byla visiems bûsianti þinoma, ir bûsiàs jau þymiai atviresnis kelias gauti Lietuvai apèiuopiamesnës pagalbos jai iðtraukti ið nelaisvës, prieð kurià protestuodami þmonës tenai vienas po kito deginosi... Betgi, ðtai ðiaurinës Airijos þemëlapis televizijos ekranuose kone kasdien jau treti metai rodomas èia, Amerikoj, kurioj keli milijonai airiø gyvena, o kas èia bent pirðtu pajudino tai ðiaurinei Airijai kaip nors padët? Tai kaþin ar jau taip labai linksma, kad susideginimai, ið tiesø, gana efektingai pradegino Lietuvà gaubusias „tylos uþdangas”. Pagal mûsø vieðumoj ápilietintà ir gana giliai áskiepytà ortodoksiðkø veiksniø paþiûrà, kiekvienas palankus Lietuvos laisvës reikalo kur nors paminëjimas esàs neapsakomai svarbus ávykis, tad tokiø paminëjimø siekimas ir jø branginimas, jais dþiaugimasis ir jais didþiavimasis tai pirmojo laipsnio patriotinës dorybës. Todël ir apie susideginimus Lietuvoj, pagal tà ortodoksiðkà teorijà, tikriems patriotams privalu atsiliepti ne tik su pagarba, bet ir su iðaukðtinimu, pasigërëjimu ir pasididþiavimu, kadangi jie taip puikiai padëjo pagarsinti Lietuvos laisvës siekimà. Montrealio Nepriklausoma Lietuva neseniai nusikratë neortodoksiðko redaktoriaus ir negana ortodoksiðku bendradarbiø (Þr. Akir. 5/39), tai ir komentarus apie netikëtai uþklupusius Kauno bei Varënos ávykius skolinosi tik ið patikimai ortodoksiðkø ðaltiniø. Taèiau naujas redaktorius, Juozas Petrënas, neseniai pasikviestas menamai iðsaugoti laikraðtá jo leidëjams priimtinuose grynojo konservatyvaus ortodoksiðkumo rëmuose, birþelio 7-sios numeryje 2000, ádëjo savuoju Petro Tarv(ydo) pseudonimu pasiraðytà vedamàjá Kalba Kaunas, kuriame, lyg tyèia, visai neortodoksiðkai atvertë Kauno tragedijos medalio antràjà pusæ. Sakë: Romas Kalanta, kurio vardà mûsø laikraðèiai, lygiai, kaip ir Simo Kudirkos vardà, tam tikrà laikà ávairiai ðvebeldþiavo, – jis þuvo. Turim dar vienà kilnø vardà. Bet jo jau nëra. Jis þuvo. Þuvo, svetimøjø apðmeiþtas, iðniekintas, o gyvøjø lietuviø jis bus mylimas amþiais... Jo nebëra, ir labai gaila, kad jis turëjo griebtis tokio desperatiðko þygio. Bet dar liûdniau, kad jis nepasiliko vienas. Jo didþioji auka patrauks paskui save ir daugiau aukø. Kiek jø bus? Kas þino? Vieni daugiau, kiti gal kiek maþiau nukentës, bet baudþiamoji enkavedistø ranka pasieks daugelá. Sunku pasakyti ðimtus ar tûkstanèius. Tik vienas

373

dalykas yra tikras, tai, kad aukø neabejotinai bus, ir jø neiðpasakytai gaila. Gaila tø, jaunø, tik gyvenimà pradëjusiø þmoniø, ðviesias viltis turëjusiø lietuviø, kuriø gyvenimas bus arba suþalotas, arba jø lauks kalëjimo ir Sibiro tremties bausmës. Jø likimas negali bûti pamirðtas. Taigi Kaunas kalba, mes jo balsà iðgirstame, kartais nelauktai, o pastaruoju metu ið ten þinios daþniausia ateina skaudþios. --Tas þinias patyrus, labiausiai tiko – gûdþiai tylët, o patylëjus, jeigu prabilt, tai ðitaip. Akiraèiai, 1972. Nr.7(41)

374

RYÐIAI SU LIETUVA: TARP OPTIMISTINIØ VILÈIØ IR PESIMISTØ GÀSDINIMØ Koegzistencijos ðeðëlyje. Mûsø ryðiai su Lietuvoje pasilikusiais Jau maþdaug treti metai, kaip, palyginti, plaèiai atsivërë galimybës susiþinoti su Lietuva. Nors tai ne laisvas susiþinojimas, nes visi jauèia politinës kontrolës ðeðëlá, kurio pasekmës tik spëjamos, bet galimybë susiþinoti, nors varþoma baimës, vis dëlto yra. Savo laiku buvo bandoma kelti klausimas, kodël mûsø politinës vadovybës neinstruktuoja mûsø, kaip elgtis: susiraðinëti ar ne; siøsti siuntinius, ar ne; pirkti ið ten ateinanèià literatûrà, ar ne; prenumeruoti ten leidþiamus laikraðèius, ar ne; skatinti tenykðèius bièiulius, kad jie pirktø ir siøstø mums ten leidþiamas knygas, ar ne ne? Klausimai turi savo prasmæ, nes vienokioj ar kitokioj laikysenoj glûdi tam tikri politinës reikðmës elementai: galimas pavojus ten laiðkus ar siuntinius gaunantiems; dideli mokesèiai uþ teisæ siøsti siuntinius okupacinës valdþios iþdui; pinigo mokëjimas uþ leidinius, kuriuose neiðvengiamai prikimðta prieðiðkos propagandos; pagaliau – tos propagandos „ragavimas“, kas ir yra jos leidëjø tikslas. Þiûrint grieþtai dogmatiðkai, gal reiktø atsisakyti nuo visø tø galimybiø ir vengti net pirðtu prisiliesti prie visko, kas tik turi kokio nors ryðio su smurtiðkàja valdþia Lietuvoje... Bet tûkstanèiai ar net deðimtys tûkstanèiø mûsø þmoniø nelaukë instrukcijø ið kokiø nors virðûniø ir iðsprendë sau tuos klausimus nuosavu sveiku protu protu. Susiraðinëjimas vyksta, siuntiniai eina, literatûros gana apsèiai gaunama ið ten, nueina truputis ir á ten. Ir vadinamoji Geleþinë Uþdanga jau ðiek tiek „prakrapðtyta“. Okupacinei valdþiai tam tikra duoklë uþ tai atiduodama, bet ryðys susidarë su tautieèiais, ne su valdþia. Turbût jokia kita priemonë, negalëtø taip veiksmingai padëti tautos dvasiai palaikyti, kaip tas ryðys. Kai didþiosios jëgos tuo tarpu dairosi tik kaip èia dar nors kiek „pakoegzistuoti“ su Kremliaus valdþia, mes, patyrusieji, kà tokia koegzistencija praktiðkai reiðkia, þinoma, tà koegzistencijos norà kritikuojame, bet negi mûsø kritikai tà norà sulaikyti. Kad ir kritikuodami, negalime su tuo faktu nesutikti, nes jis yra. O jeigu yra, tai reikia bent jau pasinaudoti juo lietuviø su lietuviais ryðiui atnaujinti ir sustiprinti visais galimais bûdais.

375

KUR RIBA?

Kaip suprasti ryðá lietuviø su lietuviais? Kà tenai galime laikyti lietuviais? Ar tik savo gimines ar bièiulius, kuriø patriotiniu nusiteikimu neabejojame? Ar ir po 1941 brendusá ir dabar jau subrendusá jaunimà, apie kurio nusiteikimus, palyginti, maþa kà teþinome? O kaip su tais lietuviais, kuriuos matome net ir neþemose reþimo pareigose? Ypaè, kaip su tais lietuviais, kurie yra okupacinæ valdþià remianèios komunistø partijos netgi vietinëse virðûnëse? Ar su jais irgi siekti ryðiø? Ar bandyti ir juose uþèiupti patriotiðkà stygelæ ir gal iðgauti ið jos garsà? Ið karto atrodo – o kodël gi ne? Bet èia pat iðkeliami ir abejojimai. Vienas – ar ne perdaug mes nuolaidûs? Ar ne per greit esam linkæ dovanoti kiekvienà iðdavimà? Ar ne per lengvai bandom pateisinti kiekvienà susidëjimà su prieðu? Kitas abejojimas – ar bet koks ryðys su oficialiose pareigose tenai esanèiais þmonëmis nëra tuo paèiu ryðys ir kaip ir bièiuliavimasis su paèiu reþimu? Ar tai nëra susitaikymas su paèius smurto faktu? Ar tai nebus iðdavikiðkumas laisvës kovoje? Kai èia, New Yorke, lankësi prof. Juozas Matulis – kaip svetimos valdþios reprezentantas, – jis prisilaikë tam tikro principiðkumo. Bûtent, jis neatsisakë susitikti su savo buvusiais paþástamais ar draugais, kaip su privaèiais asmenimis, bet aiðkiai atsisakë susitikti su tokiais paèiais draugais, kuriuos þinojo esant kokiuose nors Lietuvos laisvës kovos organuose. Vadinasi, ir jis, nevengdamas ryðio „lietuvio su lietuviu“, vengë tokio ryðio, kuris galëtø bûti suprastas, kaip „reþimo su opozicija“ ryðys. Ði laikysena stipriai pateisintina lygiai vienoj, lygiai kitoj pusëj. Bet vis tiek tas dar neatsako á klausimà, kurioj gi vietoj „lietuvio su lietuviu“ ryðys baigiasi ir pereina á kovojanèiø ðaliø koegzistencijà ar net bièiuliavimàsi. Pastarojoj PETS sesijoj vienas ið buvusiø 1956 metø lapkrièio Vengrijos revoliucijos þymiausiø vadø, generolas Kiralyj, pabrëþë, kad tenai likusieji privalo eiti á kompromisus su reþimu, nes jiems nëra kitos iðeities, jeigu jie dar nenori palaidoti paskutiniø savo vilèiø. Bet mums, laisviems, kompromisas su tokiu reþimu nepateisinamas nepateisinamas. Manau, kad tai labai ásidëmëtinas dësnis. Ið to iðplaukia ir atsakymas á pirmàjá minëtà abejojimà, kuriuo baiminamasi, ar mes nesam perdaug atlaidûs. Faktas, kad tenai pasilikusieji kovotojai neturi kitos iðeities ir labai daþnai privalo ligi laiko eiti á kompromisus su pavergëjais vien tik tuo sumetimu, kad kitaip paskutinës viltys turëtø bûti palaidotos, yra þinomas ir suprantamas. Ið to iðvada, kad ir reþimo, net komunistø partijos pareigûno asmenyje gali glûdëti savo laiko belaukiàs laisvës kovotojas. Taip, aiðku, yra ne visais atvejais, bet mes gi negalim tikrai þinoti, kas toks yra, ir kas ne. Todël tikslingiau yra bûti atsargesniems su beatodairiðkais pasmerkimais. Ir, manau, nëra jokio nusiþengimo, nëra jokio laisvës kovos iðdavimo, progai pasitaikius pabandyti paieðkoti patriotiðkos stygos kiekvieno lietuvio asmenybëje, nepaisant, kokio svarbumo pozicijà jis ðiandien uþima okupacinio reþimo sistemoje. Bet ið kitos pusës, toks patriotinës stygos ieðkojimas turëtø bûti nukreiptas tik á asmenis, o ne á paèià reþimo sistemà ar jo institucijas institucijas. Dirva, 1958 01 07. Nr.2

376

Originalios idëjos. Mûsø ryðiai su Lietuvoje pasilikusiais Pastaruoju laiku mûsø spaudoje pastebima poros mûsø gabiø vadinamø jaunøjø þurnalistø (nors tai jau visai subrendæ vyrai) akcija kalbamojo ryðio iðplëtimo linkme. Juntama ið jø pusës priekaiðtø vadinamiesiems profesionalams ortodoksiðkiems politikieriams, kodël jø toji akcija ligi ðiol nesusilaukë nei palaiminimø, nei prisidëjimo. Manau, kad ðá klausimà, kartà palietus, èia yra tinkama proga iðsitarti dël tos akcijos. Visø pirma reikia pastebëti, kad tos privaèios akcijos turinys þinomas tik ið prasitarimø, ið kuriø galima spræsti, kad, gal pamëgdþiojant didþiøjø laikraðèiø atstovø pasikalbëjimus su Chruðèiovu, lyg ir interview forma kreiptasi á vienà (ar keletà?) ið aukðtø valdþios bei partijos pareigûnø, klausant ar siûlant, 1) ar negalëtø dabar Lietuvoje leidþiamoje reþiminëje spaudoje bûti daugiau minimi ar recenzuojami ðioje pusëje esanèiø lietuviø menininkø, intelektualø bei profesionalø pasisekimai, 2) ar negalëtø bûti paskirta stipendijø èionykðèiams lietuviams studijuoti Lietuvoje, ir 3) ar á bendruomenës New Yorke rengiamà festivalá (ðalia seimo), kaip á nepolitiná ávyká, negalëtø bûti atsiøstos ið Lietuvos kultûrininkø bei sportininkø delegacijos? Niekas neginèys, kad toks þygis, jei jis ið tikrøjø buvo padarytas, (o atrodo, kad buvo), yra dràsus ir originalus. Kitas klausimas, kiek jis tikslingas ir kiek jis pateisinamas principiniu poþiûriu. Sakyèiau, kad jei tas kreipimasis ávyko forma, neiðeinanèia ið asmens su asmeniu, ið lietuvio su lietuviu kontakto rëmø, tai jis visai tvarkoje, net sveikintinas, paliekant rezervà tik dël kai kuriø pasiûlymø turinio. Tik su pastaba: turint galvoje visas vienoj ar kitoj pusëj esamas aplinkybes, tas kontaktas nei atvirai, nei pridengtai negarsinamas spaudoje. O neiðkæsta ir tuojau prasitarta, kad ðtai siunèiami ar jau iðsiøsti kaþkam toki pikantiðki klausimai bei pasiûlymai – dabar þiûrësime, kà atsakys, arba, jei neatsakys, tai parodysim! Manau, kad net ir labai neiðtikimas reþimui asmuo, gavæs klausimus tokiu bûdu, ir norëdamas negalëtø sau leisti kà nors atsakyti. O jeigu toks kontaktas bûtø buvæs uþmegztas su kuo nors ne kaip su asmeniu, bet kaip su reþiminës institucijos pareigûnu, tai, mano nuomone, jau ið principo tai negerai, nes tai bûtø lyg ið mûsø laisvës kovotojø eiliø iðsiskyræs bandymas pradëti seperatiðkas taikos derybas kapituliacinio pobûdþio sàlygomis. Að neþinau, ar tokia forma buvo pavartota, bet jei bûtø buvusi, tai jà reiktø laikyti pavojinga. Þinoma, jos pavojingumas sumaþëja dëka to, kad okupacinis reþimas ið savo pusës tikriausiai nesileis á kalbas nei su paskirais asmenimis, nei netgi su bet kokia daugiau ar maþiau oficialia to reþimo prieðininkø vadovybe. Todël á tokio pobûdþio kreipimàsi ið mûsø pusës á okupaciná reþimà ar oficialius to atstovus kaip tokius bûtø tik neprasmingas nusiþeminimas ir beprincipiðkumo demonstracija. Tikiuosi, kad geros valios entuziastai tiek toli nenuëjo ir laikësi tik lietuvio su lietuvio kontakto ribose. Tad sustotina tik ties paèiu keltøjø klausimø turiniu, kiek jis numanomas ið spaudoje matytø prasitarimø.

377

1) bûtø graþu, jei pavyktø kà nors Lietuvoje sugundyti daugiau raðyti apie svetur esanèiø lietuviø kultûrininkø, intelektualø ir profesionalø pasisekimus. Bet, turint galvoje, kad Lietuvoj dabar tëra tik reþimo pareigûnø gaminama spauda, – ir èia reikia pabrëþti, kad ne kontroliuojama, o tiesiog paèiø gaminama, – nëra racionalaus pasisekimus. pagrindo tikëtis, kad ta spauda imtø raðyti apie kokius nors mûsø pasisekimus Sakyèiau, jog gerai, kad dabar jie jau pradëjo kada ne kada paraðyti apie mûsø tikrus ar tariamus nepasisekimus nepasisekimus. Anot Br. Railos, gerai, kad jiems tenai jau leista mus bent kolioti. Þmonës ir tame koliojime moka daug kà tarp eiluèiø paskaityti. Daugelis, ir ið neþemai stovinèiøjø, ëmë domëtis ir stengtis patirti daugiau apie tai, kas èia dedasi, negu tose pakoliojimuose paminima. Tà domëjimàsi patenkinti, taèiau, tëra vilties ðiek tiek tenkinti, tik ávairiais privaèiais keliais, ir nereikëtø net kësintis daryti tatai oficialiai organizuotais bûdais. Todël nereiktø nei priekaiðtauti, kad organizuotieji centrai (ar „profesionalai politikai“) laikosi nuoðaliai nuo tokios originalios privaèios iniciatyvos. 2) Bûtø dar ádomiau, jei bent keletas èionykðèiø studentø galëtø nuvykti metams kitiems pastudijuoti Lietuvoj, ir jei nors keletas studentø galëtø tuo paèiu tikslu atvykti èia. Bet turint galvoje tenykðèià sistemà, yra aiðku, kad tai galëtø ávykti tik valdþios kontrolëje, Maskvos ir Washingtono vyriausybiø susitarimo pagrindais. Palikim nuoðaliai tà aplinkybæ, kad sovietinis reþimas, puikiai numatydamas visas tokio studentø pasikeitimo implikacijas, greièiausiai nedrástø á tokià kombinacijà eiti, arba nebent tokia sàlyga, kad Maskva galëtø parinkti ne tik á èia siunèiamuosius, bet ir á ten vykstanèiuosius. O jeigu jau eitø, tai turëtø ávykti vyriausybiø susitarimas, kurio objektas turëtø bûti studijavimas Lietuvos teritorijoj ir studentai ið Lietuvos teritorijos. Toks susitarimas savaime implikuotø, kad Jungtinës Valstybës pripaþásta Maskvai suverenumo teises á Lietuvos teritorijà ir ten gyvenanèius þmones... Ðio kraðto vyriausybë ligi ðiol grieþtai laikosi to suverenumo nepripaþinimo principo. Nejaugi mes galëtumëm praðyti, kad ji sudarinëtø tokià sutartá? Á toká mûsø praðymà að dar bent ðiuo metu tikëèiausi tik klausimo ið Valstybës Departamento pareigûnø: „kas gi èia su jumis – ar jûsø galvoj kaþkas apsisuko, ar jûs esat sovietinës tezës gynëjai?“. Todël ði idëja, man atrodo, net ir privaèiai esamose aplinkybëse nekeltina, nebent sovietai tiek suliberalëtø, kad apskritai imtø leisti iðvaþiuoti ið Lietuvos uþsienin bet kam ir bet kokiu tikslu, be valdþios ásikiðimo. 3) Panaðios implikacijos susidarytø ir su kultûrininkø ar sportininkø delegacijø atsiuntimu atsiuntimu. Visø pirma, perdaug naivu net uþsiminti apie galimybæ, kad sovietinis reþimas siøstø tokias delegacijas, tegu ir ansambliø ar sporto komandø forma, á mûsø bendruomenës seimo festivalá, kaip á nepolitiná ávyká. 1941 metais Kauno kalëjime ið tardymo gráþæs vienas mûsø kameros draugas sakësi gavæs nuo tardytojo kumðèiu á veidà. Uþ kà? Jis neþinàs. Tik tai atsitikæ jam beaiðkinant, kad jaunalietuviø organizacija buvusi nepolitinë. Atvirai pasakysiu, kad mano pastaba tam bièiuliui buvo tik tokia: „Ko gi tu kito galëjai ir tikëtis uþ tokià kalbà“...

378

Kiekvienu atveju, jei jau reþimas atsiøstø kokià delegacijà, nors ji tik dainuotø, ðoktø ir per kartis ðokinëtø, vis tiek ji bûtø skirta atlikti reþimui reikalingà politiná uþdaviná. Mums, tiesa, nëra ko bijoti jø tokio bandymo. Mes irgi bûtumëm ta paèia prasme politiðki ir mums bûtø pakankamai galimybës kaip tik politine prasme tas lietuviais, rungtynes laimëti. Jei tai bûtø rungtynës su reþimo iðleistais pasiþmonëti lietuviais bûtø sveikintina abiem rankom. Bet dabar tokios rungtynës, jei galëtø bûti, tai tik su reþimo patiektais eksponatais eksponatais, kitaip sakant, tai bûtø santykiavimas su paèiu reþimu reþimu. O tai nei priimtina, nei prasminga. Gerai, kad galvojama, kaip labiau prakiurdyti geleþinæ uþdangà. Bet manau, kad esamose aplinkybëse tuo tarpu tam iðnaudotinos tik ryðiø lietuvio su lietuviu galimybës, o ne laisvës kovotojo su Lietuvà pavergusiu reþimu. Lietuvio su lietuviu kontaktà dera suprasti ko plaèiausiai, ko liberaliausia prasme, bet ribà, kur tas kontaktas pereina á ëjimà rieðutauti su reþimu, reikia rûpestingai ir atsargiai apèiuopti ir nuo tos ribos perþengimo principingai susilaikyti. Dirva, 1958 01 09. Nr.3

Seni agentai laukia pavaduotojø Bendravimo su Lietuva tema gyva jau keletas metø. Daugeliui tas klausimas ið esmës aiðkus. Kiti vis dar tebeieðko atsakymo. Ir vienø ir kitø tarpe yra maþiausia dvejopø, jei ne daugiau sroviø. Klausimà iðsisprendusieji vieni laikosi atkakliai negatyviai – jokio bendravimo negalá bûti, kol Lietuva bus svetimøjø valdþios pavergta, o kiti – bendrauti reikià su lietuviais, o ne su jø pavergëjais, ir bendrauti taip, kaip ámanoma, tai yra, kada kaip ir kur pavyksta prasiskverbti pro rusø bolðevikø valdþios kontrolæ ir átakà. Savaime suprantama, apie tokias pastangas bei bandymus niekas vieðai nekalba, nei pasisekimø nei nesëkmiø negarsina, todël, jeigu toks bendravimas ir ávyksta ar vyksta, tai jokio centro vieðai nevadovaujamas ir nediriguojamas, be vieðø apþvalgø ir apyskaitø. Tos problemos sprendimo dar tebeieðkantieji, atrodo, daugiausia tebesipainioja þodþiuose: vis dar nesusigaudo skirtumuose tarp bendravimo ir bendradarbiavimo mo. Lygiagreèiai nesusigaudo nei su kuo bendrauti ar bendradarbiauti: su asmenimis, ar su organais. Esamose sàlygose vieðai bendrauti ar bendradarbiauti tai tik su organais ir tegalima, kadangi po rusø bolðevikø letena atsidûrusioje Lietuvoje paskirti asmenys neturi galimybës savarankiai vieðojoje veikloje pasirodyti. O organai, koki jie bebûtø, tai yra, ar jie vadintøsi kultûros ministerija, ar raðytojø arba dailininkø draugija, ar leidykla, ar akademija, vis tiek Lietuvoje dabar yra tik bolðevikinës, rusø valdþios ir partijos organai, taigi – okupantinës ekspozitûros. Regis, kai kas turi iliuzijø, jog ir su tos rûðies organais gali sektis bendradarbiauti ir per tai kaip nors iðjudinti ið akligatvio savitarpinius lietuviø santykius, bûtent,

379

þingsnis po þingsnio prisiartinti ir prie bendradarbiavimo su paèiais lietuviø kultûrinës veiklos sluoksniais. Manoma, kad tuo keliu lietuviø tautos reikalui daugiau bûtø galimybës kà nors laimëti, negu atkakliu atsiribojimu, kurio pasekmë yra visiðka lietuviø iðeiviø izoliacija nuo Lietuvoje tebeesanèiø lietuviø. Neteisinga tokias intencijas ið pirmo þvilgsnio pasmerkti, kaip „iðdavimà”, „siûlymàsi patarnauti okupantams”, „perbëgimà á bolðevikø pusæ” ir t.t. Turint galvoj, kad atkakli izoliacija neturi perspektyvø kà nors numatomoje ateityje laimëti, reikia suprasti vieno kito ið mûsø tarpo netekimà kantrybës ir rûpëjimà paieðkoti kokios nors kitos iðeities. Kitas klausimas, ar neva randamoji iðeitis þada kà nors geresná uþ paprasèiausià kapituliacijà prieð okupantus bei jø agentus. Ar naujø keliø ieðkotojai kartais nejuèiomis nekiða savo kaklø á ið anksto paspæstas kilpas? Visi matom, kad senøjø bolðevikiniø agentø priemonës pokarinës lietuviø iðeivijos – politinës emigracijos tarpe neturëjo jokio pasisekimo. Nei kiek ne daugiau to pasisekimo turëjo ir sovietinë akcija, vesta „gráþimo á tëvynæ”, dabar vedama „kultûriniø ryðiø” ðûkiu. Todël, kai tik politinëse (ne vien lietuviø) iðeivijos pasigirdo nekantravimo ar apsivylimo balsø, kai pasigirdo norø ar net uþsimojimø „ieðkoti kokiø nors naujø keliø”, ið anos pusës tuojau pasigirdo mintis, kad „bëgliø” tarpe esama „naujos dvasios”, „naujø paþiûrø”, atsirandà „susipratimo”, kuris „galbût” galëtø ir veiksmingiau pasireikðti, jei ágytø organizuotà formà, gal tam tikros draugijos, arba gal toms nuotaikoms vystyti skirto ... þurnalo pavidalu. Buvo pareikðtos viltys, kad toká þurnalà galbût iðleis ligðioline politinës iðeivijos veikla nusivylusieji latviai... Tuo paèiu metu ir lietuviðkuose bolðevikiniuose laikraðèiuose pasirodë vilèiø ir pranaðavimø, jog netrukus gal pasirodysiàs ir lietuviðkas tokio pobûdþio þurnalas. To þurnalo amerikiniai lietuviðkieji bolðevikinës propagandos veteranai nekantriai laukia laukia. Jusdami jau nebemaþà amþiaus naðtà ant peèiø ir matydami, kad jø átikinëjimai tepasiekia jø paèiø senàjá ratelá (net jø vaikai tuo nesidomi), jie atrodo irgi skuba pasiduoti viliojanèiai iliuzijai, kad galgi ðtai bene ateina nauji pavaduotojai... Kol laukiamas þurnalas dar nepasirodë, jie priima vienà kità informacijà ið „dypukø” veiklos (paèiø „dypukø” paraðytà!) ir dþiaugiasi: „Keièiasi sàlygos, keièiasi ir þmones. Dar taip neseniai piketavæ, dabar jau bendradarbiauja „Laisvëje”, iðkeldami bëgliø ið Lietuvos piktus darbus. Ne kurie paliestø tuose raðtuose ima teisintis mûsø spaudoje”. Tai liudija, kaip jie nebesuvaldomi trokðta to bendradarbiavimo ið naujøjø ateiviø tarpo: nebeþiûri net kà jie raðo, kad tik jø vardø nors kiek pasirodytø jø skiltyse. Jiems geras ir Damuðio atsikirtimas, geras net ir Rûko ið esmës jiems labai nemalonus atsakymas – viskà pasiryþæ praryti, kad tik susilauktø pripaþinimo, kad tik su jais skaitytøsi, kad neignoruotø jø, kaip svetimos jëgos agentø. Taip ilgai neturëjus laimëjimø fronte su politine iðeivija, tie dalykai jiems jau iliuzijà. Tuo tarpu tai, be abejo, tik iliuzija. sudaro bent ðiokiø tokiø laimëjimø iliuzijà Bet... Ilgainiui tokia iliuzija galëtø virsti ir tikrove. Todël naujø keliø ieðkotojams vis dëlto yra dar apie kà pagalvoti: ar jie tikisi kà laimëti lietuviø tautai, ar jau lenda á kapituliacijos kilpà?

380

Dabar jau þinoma, kad New Yorke tikrai planuojamas toks þurnalas, kurio pasirodymà jau pereità rudená lietuviðkieji bolðevikø propagandos laikraðèiai pranaðavo ir kurio jie nekantriai pageidauja. Sako, toká þurnalà planuojanti ið socialistø „Darbo” pasitraukusi grupë su vienu kitu naujø keliø ieðkotoju ið ðalies. Kad tie þmonës sàmoningai norëtø kaip nors patarnauti bolðevikø interesams, – átarti nëra pagrindo. Kad jie galbût ið desperacijos ar ið iðradingumo yra pasiryþæ pabandyti „parieðutauti su velniu”, – tai panaðu á tiesà. Ir jei eis „rieðutauti”, tai tikriausiai tikëdamiesi ne á „velnio”, o á savus (ar á lietuviø tautos) maiðus parinkti bent kiek tikrø rieðutø. Bet senieji bolðevikø agentai jau tikisi, kad ðtai, ðtai jau ateina nauji „uþvaduojëliai”. Kas dabar atspës, kuriø tikëjimas iðsipildys, kuriø pasirodys buvæs tik tuðèia iliuzija? Tie pavargæ veteranai, lyg ásisvajojæ apie pensijà, visur mato pavaduotojus. Esà: „Amerikos lietuviø suartëjimas su gimtine taip gerai veikia á amerikieèius, kad ir pati „Vienybë” þymiai pakitëjusi tuo atþvilgiu... vietomis sunku spræsti, ar ji stoja uþ bendradarbiavimà, ar prieð... Kai kas kalba, kad pats Juozas Tysliava, „Vienybës” leidëjas ir redaktorius, asmeniðkai jau kalba uþ kultûriná bendradarbiavimà. Atvirai raðyti savo laikraðtyje jis prisibijo, nes galás netekti piktai suagituotø prieð Tarybinæ Lietuvà skaitytojø”... Ir èia jau jiems vaidenasi laimëjimai. Gal kartais duodama pagrindo jiems taip tikëti? Laukiamuoju þurnalu ið anksto skonëtis pavargusius bolðevikø propagandistus skatina turbût ne tik jo organizatoriø ligðioliniai pasamprotavimai, bet gal net ir numatomasis to þurnalo vardas. Vardas, atvirai kalbant, keistas – FLUXUS... Þodis lotyniðkas. Jo reikðmë, jeigu daiktavardinë, tai bûtø nutekëjimas, iðsekimas, pasibaigimas (dienos, rudens). O bûdvardiniø to paties þodþio reikðmiø yra net gerokas pasirinkimas: tekàs, banguojàs, svyruojàs, liuosas (nesuverþtas, iðklebæs, neuþtikrintas), nepastovus, neapsisprendæs, kintamas, pûvàs, menkëjàs, besugriûvàs... Medicinine prasme – dizinterija serganèio skiedimas. Jeigu probolðevikai projektuojamo þurnalo numatomam pavadinime áþiûri lietuviø tautinio atsparumo bei pasiprieðinimo apibûdinimà, tai tada visai suprantamas jø dþiaugsmingas ir nekantrus laukimas. Kaip ið tikrøjø yra, gal paaiðkës, kai (ir jei) tas FLUXUS pradës tekëti. Dirva, 1961 01 27. Nr.11

Lietuvos lankytojø áspûdþiø prasmë Jauna, nepatyrusi amerikietë, kà tik su Taikos Korpo padaliniu nuvykusi Afrikon padëti ðviestis Nigerijos jaunimui, paraðë atvirukà, adresuotà Amerikon. Mergaitë nuoðirdþiai ir atvirai paklojo jame pirmuosius savo áspûdþius apie Nigerijos gyvenimo bûdà. Atviruke negalëjo bûti daug paraðyta, bet kas buvo, man priminë vienà mano paties, anuomet dar tik penkiameèio „þinovo”, pareiðkimà apie sodþiø, á kurá, ið gana

381

ðvaraus ir tø laikø sàlygoms jau gana paþangiai tvarkomo vienkiemio, buvau nuveþtas pavieðëti. Á klausimà, kaip patinka sodþiuje, mano atsakymas tada buvo trumpas ir tiesus: „Et, purvas ir mëðlas!” Giminëms, pas kuriuos vieðëjau, ir kaimynams, toká jø sodþiaus ávertinimà iðgirdusiems, labai nepatikau. Ir pagrástai. Nes jiems atrodë, kodël gi tas penkiametis pienburnis nemato mûsø sodø, darþeliø, javais liûliuojanèiø laukø, ðvariai iðplautø ir berþø ðakelëmis iðkaiðytø, ðventøjø paveikslais nukabinëtø seklyèiø, o mato tik tvartan vedanèius kiemus su iðtisai per sodþiø nusitiesusiu keliu, kur po lietaus purvas, þinoma, gilus, ir kur ganyklon genami galvijai, kiaulës, þàsys, tiesa, ir primëðlina gana apsèiai... Deja, tas purvas ir mëðlas buvo labiausiai aikðtëj ir buvo visø pirma pastebimas, tai ir sudarë pirmàjá áspûdá... Panaðiai atsitiko ir su ta jauna amerikiete Nigerijoj. Ji, tiesa, savo pirmøjø áspûdþiø nesakë kraðto ðeimininkams tiesiai á akis. Ji tik namiðkiams bandë paraðyti. Bet atsitiko taip, kad atvirukas jai kaþkaip iðkrito dar neámestas paðto dëþutën. Rado vietiniai studentai, perskaitë ir ásiþeidë stipriau, nei tie mano giminës. Visas Taikos Korpo uþsimojimas Nigerijoje kone sugriuvo nuo jø sukelto triukðmo, áspûdþiø raðytoja turëjo skubiai pasiðalinti ið Nigerijos. Ak, argi mes nepykdavom, kai koks savim ir savo miestu besididþiuojàs, sakysim, Paryþiaus antraeilis laikraðtininkas, pabuvojæs Lietuvoj keletà dienø, Kauno „Metropoly” ir Klaipëdos „Viktorijoj” uoliai privaiðintas, namo parvaþiavæs paraðydavo kà nors panaðaus á tai, kad Lietuva dar maþai civilizacijos tepaliestas uþkampis, kuriame klesti tik apsirijimo ir besaikio girtavimo „kultûra”... AKMENUKAI IÐ MOZAIKOS

Ið stebëjimø trumpo apsilankymo metu daryti apibendrintas iðvadas ir sprendimus apie lankyto kraðto gyvenimà bei padëtá visada yra itin rizikingas bandymas. Tai nereiðkia, kad kur nors apsilankius reikia tik susièiaupti ir susilaikyti nuo prasitarimø, kas ið tikrøjø buvo pamatyta ar nugirsta, jeigu yra kas tuo domisi. Bet, kaip tokiø stebëjimø pasakotojams (apraðinëtojams), taip ir jø klausytojams (skaitytojams) bûtina nuolatos save áspëdinëti, kad tai yra tik to kraðto gyvenimo iðkarpø pø, daþnai atsitiktiniø atsitiktiniø, parodymas, ir kad ið jø dar negalima daryti tvirtø, juo labiau apibendrintø iðvadø apie iðtisà to gyvenimo vaizdà kaip negalima susidaryti supratimo apie mozaikiná paveikslà vien tik ið keleto atsitiktiniø ið jo iðluptø akmenukø. VAIZDAS IÐ KRAUTUVËLËS LANGO

Net ir ilgai pagyvenà tame ar kitame kraðte stebëtojai, kaip nuoðirdþiai besistengia, ne visada sugeba iðsamiai ir teisingai pavaizduoti, kas tenai dedasi, kas ir kodël tenai yra taip, o ne kitaip. Teko matyti kaþkada po Pirmojo pasaulinio karo èia, Amerikoj, anglø kalba iðleistà knygà apie Lietuvà, paraðytà ne lietuvio, o Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybës metais gyvenusio þydo. Knyga paraðyta be prieðiðko nusiteikimo, su visai dora intencija painformuoti amerikieèius apie tà „naujai iðdygusià valstybæ”. Bet

382

tokio uþdavinio ji neatliko ir iðnyko maþa kieno tepastebëta (ir gerai). Nes tai bûta þvilgsnio á Lietuvà tik „ið maþo miestelio krautuvëles lango”. Knyga net pailiustruota nuotraukomis ið Lietuvos. Bet kaip? Lietuvis ûkininkas – raukðlëtas, suvargæs, vienmarðkinis senukas. „Bûdingas Lietuvos vaizdas” – Joniðkio turgavietë pilna netvarkingai sugrûstø veþimø, ant kuriø „apsitulojusios” moterys laiko parduoti iðdëstytus maisto produktus. Nuotraukos, be abejo, tikros. Bet ar ið jø, ypaè ið jø vienø, argi gali susidaryti á tiesà panaðus bendras supratimas apie Lietuvà? Ðtai, daugelis mûsø, lietuviø esam pagyvenæ Amerikoj po deðimtá ir net po kelias deðimtis metø. O vis dëlto, ar mûsø nuomonës apie ðio kraðto gyvenimà visada duotø neþinanèiam pilnà ir teisingà supratimà, kaip èia yra? Deja, ne. Tos nuomonës ávairios, kai kurios net grieþtai vienos kitoms prieðingos. Nes daugelis þiûrime á tà gyvenimà „pro savo langà” ir „pro savo stiklà”. Tai yra, stebime tik to gyvenimo mûsø aplinkoje matomà iðkarpà, o vertiname já daþnai vaduodamës savu, ið anksto palankiu arba nepalankiu nusiteikimu. Todël net ir ilgà laikà stebëjusià kraðto gyvenimà nuomonës daugumoje atvejø esti tik to gyvenimo paveikslo dalis, ir ta pati dar, galbût, netyèia, o kai kuriais atvejais ir tyèia arba pagraþinta, arba pamurzinta. PASAKOJIMAI APIE LIETUVÀ NE IÐIMTIS

Tà patá, kaip ir apie kitus keliautojø áspûdþius, reikia nuolat prisiminti ir klausantis bei skaitant dabar taip pagausëjusius „savo akimis maèiusiø ir savo ausimis girdëjusiø” pasakojimus ir apraðymus, kaip Lietuvoje dabar þmonës gyvena ir jauèiasi. Kiekvienas tas pasakojimas, dël natûraliø ir daþnai dël nenatûraliø prieþasèiø yra tik labai ribota iðkarpa ið pilnojo ir tikrojo vaizdo, be to, daugumoje ligi ðiol turimø atvejø, tos iðkarpos dar nudaþytos iðankstinio arba „ákvëpto” nusistatymo. Arba, kitais atvejais, tie pasakojimai yra toki santûrûs, kad ir be ásakmaus áspëjimo aiðku, kad pasakotojas, tais ar kitais sumetimais, sàmoningai palieka daug kà nepasakyta, nes turëjo apsvarstyti, kas sakyti „verta”, kas „neverta”, kas saugu ir kas nesaugu. Dël to nëra pagrindo ir net nerimta tikëtis net ir ið paties iðkalbingiausioje pasakotojo „pilno ir tikro vaizdo”. Prieðingai, maþiau iðkalbingøjø „iðkarpëlës”, jei ir maþa kà kiekybës poþiûriu atskleidþia, gali turëti savyje daugiau tikros, nedaþytosios, ið vaizduotës nepapildytos tiesos. Tai nereiðkia, kad toki papasakojimai ið viso neturi informacinës vertës. Negali bûti patenkinamas nei vienas atskiras toks papasakojimas. Taèiau ið daugelio jau galima áþvelgti bent paèius ryðkiausius bruoþus, susidaranèius ið viena kità pasikartojimais patvirtinanèiø arba nuosekliai papildanèiø bei pratæsianèiø nuotrupø, kritiðkai apvalytø nuo dirbtiniø dailinimø ar tamsinimø. Kiekvienas pasakotojas paberia pilnesnæ ar ne taip pilnà saujà „akmenëliø ið mozaikos”, bet tø „akmenëliø” kiekybë, rûðis esti vienaip ar kitaip apribota, o apðvietimas ávairus. Tai pareina nuo to, kas tuos „akmenëlius” surinko ir kas mums juos rodo. Rodytojus galima suskirstyti trimis grupëmis.

383

IÐLEISTIEJI

Turbût jau apie kelios deðimtys asmenø yra ið Lietuvos á Vakarus atvykæ, iðleisti susijungti su ðeimos nariais: tëvai pas vaikus, vaikai pas tëvus, kai kur þmonos pas vyrus ar atvirkðèiai. Jie visi, iðskyrus tuos, kurie buvo iðtremti Sibiran, yra pragyvenæ Lietuvoje iðtisà Lietuvos „Geleþine uþdanga” atskyrimo laikotarpá. Taigi ið jø bûtø galima tikëtis iðsamiausio paveikslo. Taèiau ir jø dabartinio Lietuvos gyvenimo paþinimas pasirodo beesàs labai ribotas. Dalis jø yra jau gerokai vëlyvo amþiaus. Niekas ið jø nëra buvæ tokiose pozicijose, ið kuriø kraðto gyvenimas bûtø regimas „lyg nuo bokðto”. O tie „maþieji þmonës”, siautusio ir dar tebekybanèio virð galvø teroro pavojaus akivaizdoje, daþniausiai stengësi ne dairytis, kas dedasi, o verèiau kiek galima maþiau girdëti, kiek galima maþiau matyti, kiek galima maþiau þinoti, – taip saugiau, maþiau prieþasèiø visokiems nemaloniems netikëtumams. Tas, þinoma, jau irgi daug pasako. Bet tie þmonës konkreèiai ir patikimai gali papasakoti tik apie gana siaurà savojo gyvenimo aplinkà. Jei ima kalbëti apie visà Lietuvos gyvenimà, apie visø nusiteikimus, apie visø laikysenà, tai jau ne kaip þinantieji liudininkai, o daugiau kaip spëliotojai, kurie „mano, kad taip yra”, kuriems „atrodo, kad kitaip negi gali bûti”. Toki spëjimai ir manymai neturi daug vertës (ir èia begyvenant galima spëlioti ir manyti). Vertingiausia informacija ið tokiø (ir ið visø) tëra faktai ið jø paèiø gyvenimo, ið jø tiesioginës aplinkos. Vieno tokio asmens papasakojimas parodo Lietuvos gyvenimo dalelytæ tik lyg pro maþà skylutæ sienoje. Bet paþvelgimas pro kelias, keliolika ar kelias deðimtis tokiø „skyluèiø” jau daug daugiau atskleidþia, daug daugiau ið kitø ðaltiniø girdëtø þiniø patvirtina arba nuneigia. Maþdaug tokio paties pobûdþio liudininkai yra ir vokiðkumo titulu „repatrijavusieji” Vokietijon (nors ir Lietuvoje gimæ, Vokietijoje kai kurie niekad nei nebuvæ), ðiø akiratis apie Lietuvos gyvenimà pasakoti kai kuriais atvejais dar siauriau. Bûtent, tø, kurie jauèiasi apsisprendæ vokieèiai. Daþniausia toki kaip tik dël to nëra domëjæsi dalykais, kurie lietuviams labiausiai rûpi. Daugumas tokiø repatriantø „nekalbûs” dar ir dëlto, kad vengia „pagarsëti” ir tuo, galbût, sukelti nesmagumø Lietuvoje likusiems artimiesiems bei bièiuliams. Bet dar kritiðkiau vertintini itin iðkalbingøjø pasakojimai, áeinantieji á toli siekianèiø apibendrinimø sritá, nes tada labai jau sunku atskirti, kur informacija apie tikrai esamus dalykus ar reiðkinius, ir kur jau dabartinës jø aplinkos ar net jø klausytojø minèiø bei nuotaikø atspindys. Treèia iðleistøjø grupës pogrupë yra jaunuoliai, anais metais buvæ kûdikiai, pasitraukimo metu ávairiomis aplinkybëmis pasilikæ atskirti nuo tëvø. Beveik visi jie Lietuvoje buvo dar tokio amþiaus, kada vieðojo (politinio, ûkinio) gyvenimo reiðkiniø ne tik kritiðkai nevertinama, bet nei nesvarstoma. Jei paskutiniu laiku prieð iðvykimà jie jau ir galëjo turëti bei turëjo nuomoniø apie tai, kas jiems vieðajame gyvenime ir jø aplinkoje patiko ar nepatiko, tai nepamirðtina, kad tas „gyvenimo skonis” daugiausia galëjo bûti susidaræs dël tokios ar

384

tokios átakos, o átaka galëjo bûti ávairi, bet stipriausiai spaudþiama, aiðku, ið mokyklos ir kitø,valdiniø auklëjimo priemoniø. Jaunuoliai nëra ðaltinis, ið kurio reiktø laukti vaizdo apie Lietuvos gyventojø visumos ar daugumos politinius, patriotinius, religinius, rezistencinius, kolaborantiðkus, kapituliantiðkus ar bolðevikiðkus nusiteikimus. Bet jø orientacija turëtosios aplinkos faktuose, jø iðsiauklëjimas, jø paþiûros á jiems buvusius kasdieniðkus ir dabar sutinkamus naujus dalykus, jø visa psichologija yra, tegu ir negausûs, tegu ir atsitiktiniai, bet faktiðki ir tikri pavyzdþiai (gal nebûdingi, bet gal ir bûdingi visumai), liudijantieji, kuo bolðevikinë auklëjimo sistema iðauklëja Lietuvos jaunimà. Taèiau tà pamatyti galima tik atvirai susipaþinus su jais, o ne stengiantis ádëti á jø lûpas esamà vieðàjà nuomonæ „paglostanèius” pareiðkimus, kaip tai su kai kuriais ið jø stengësi padaryti èionykðèios didþiosios spaudos reporteriai ir fotografai. EKSKURSANTAI

Jau trys vasaros kaip ávyksta po porà – trejetà organizuotø ekskursijø á Lietuvà ið Kanados ir Jungtiniø Valstybiø. Jø rëmuose Lietuvà aplankë kone 300 asmenø. Bet tik keliolika ið jø þodþiu ar raðtu vieðai papasakojo savo áspûdþius. Ekskursijas organizavo uolûs rusø – bolðevikø vieðpatavimo Lietuvoje ðalininkai. Ekskursantus rinko irgi daugiausia ið tokiø paèiø tarpo, nes tik tokie ekskursantai bolðevikams tepriimtini. Tad ið anksto buvo numanu, kad „informacijos”, kurias tokie ekskursantai parsiveð, bus ne kas kita, kaip tik sustiprintas tvirtinimas to paties, kas jø ir bolðevikinës valdþios ir ligi ðiol sakyta. Ekskursantams rodë tik blizgantájá medalio ðonà. Neiðvengiama reikiamybë leisti jiems susitikti su giminëmis, taèiau, kai kuriais atvejais jø daliai sudarë progos paskubomis þvilgterti ir á kità ðonà. Ið to iðëjo plane nenumatytø pasekmiø. Tik „kietasis branduolys” pasakojo tà, kà organizatoriai buvo planavæ. Kiti tyli, nevieðai ir „negraþiø dalykø” prasitaria, o dalis net visai garsiai prabilo ir apie „surûdijusájá” medalio ðonà. Katrø pasakojimuose daugiau tiesos? Kai pasakotojai ima tarp savæs melagiø titulais svaidytis, tiesos nuo melo atskyrimas tampa gana keblus. GYRËJØ TIESA

Nëra pagrindo be niekur nieko spausti melagiø þenklà ant kaktø tiems, kurie pasakoja matæ naujø dideliø pastatø, ámoniø, pasakoja, kaip graþiai juos priëmë, vaiðino, kaip jiems ten dainavo ir ðoko, ir kaip tose aplinkybëse sutiktieji gyrësi savo gyvenimo gerumu. Jie tikrai visa tai matë: geriausias ámones, geriausias mokyklas, geriausias ligonines, nemokamà gydymà ir visokius kitokius dalykus, kokiais pasididþiuoti nepraleidþia progos joki kolonizatoriai. Rodytojai parodë tai, kà norëjo parodyti, þiûrovai pamatë tai, kà norëjo pamatyti, abeji patenkinti ir dabar pasakoja, kaip tenai buvo. Bet ið to nesuþinome nieko nauja, nes tai visà laikà girdima. Antra, kur ið anksto numatyta girtis, net ir tikrai esamais dalykais, ten visada prie tiesos atsiranda ir

385

pagraþinimø. Todël, jei ekskursantø – gyrûnø pasakojimai ir nëra grynas melas, tai visgi bûtø apgaulinga priimti juos ir kaip visiðkà grynà tiesà, kadangi daþniausia tai „papudruota”, „parausvinta” ir „paraityta” tiesa, lyg dama, padailinusi savo menkiau nusisekusias prigimtines dovanas. O svarbiausia, ta pagraþintoji tiesa nëra visa tiesa, o tik tam tyèia parinktoji tiesos dalis. PEIKËJØ TIESA

Þvilgterëjusieji á tamsøjá medalio ðonà, deja, irgi neiðdeda „kaip ant delno” visos tiesos. Gavæ progos tik paskubomis ðokti ðuolá á ðalá nuo bendrojo, graþumus (ar „praeities baisybes”) terodanèio ekskursijø kelio, jie turëjo progos paþvelgti tik á kurá nors maþà, atsitiktiná „uþkulisiø” kampelá, kuris galëjo pasitaikyti arba þiauriai skurdus, arba vidutiniðkas, arba net ir visai padorus. Jie neturëjo progos ásitikinti, koksai ið tokiø kampeliø bûtø visam kraðtui bûdingiausias. Kai patys bolðevikai spaudoje ar kitur ima peikti savus trukumus, tai visai saugu patikëti, kad toki trûkumai tikrai yra, ir yra toki, kaip sako, ar gal ir dar didesni. Nes, jei tø trûkumø nebûtø, negi jie jais „girtøsi”. Bet kai apie pamatytus trûkumus kalba nusivylæs ekskursantas, tai jo pasakojimui tinka panaðus rezervas, kaip ir gyrûno kalbai. Ne tik dël to, kad jis ne viskà matë, bet ir dël to, kad jo apibûdinimai irgi esti paveikti subjektyvaus nusiteikimo (nusivylimo, gailesèio, pasipiktinimo). Kaip teisme labai daug vertës nustoja liudijimas, kur liudininkas kalba ne tiek apie ávyká, kiek apie to ávykio jam sukeltus jausmus ir samprotavimus, taip ir èia informacinë pasakojimo vertë labai nukenèia, kai pasakotojo minimi faktai skæsta jausmø pareiðkimuose ir ðuoliðkai pasidarytose apibendrintose iðvadose. Gaila, ekskursantø tarpe, atrodo, nebuvo tokiø, kurie bûtø sugebëjæ neaptemdyti savo pastabø juose kilusiais subjektyviais nusiteikimais. Dël to ir nusivylusiøjø ekskursantø pasakojimams reikia „koðtuvo”, norint iðsirinkti ið jø patikimus tiesos trupinius. LANKYTOJAI

Vienos rankos pirðtø dar gana suskaityti lietuviams, gimusiems ar natûralizuotiems Amerikos pilieèiams, kai kuriems tik 1944 metais ið Lietuvos nuo bolðevikø pasitraukusiems, dabar gavusiems galimybæ aplankyti Lietuvà paskirai, ne atrinktiniø ekskursijø rëmuose. Visi jie þmonës, iðëjæ aukðtàjá mokslà, visuomenininkai, nepriklausomybininkai, antibolðevikai, dël visø daug kam kilo abejojimø ir baiminimøsi „ar gerai daro, kiðdami galvas á tokias þabangas”, ir ið visø daugumas tikëjosi, kad „pasakys, kaip gi ten dabar yra”. Bet, neskaitant vieno anoniminio, stipriai gàsdinanèio ir ne maþiau klaidinanèio atsiðaukimo, tik vienas ið jø daug ir garsiai kalba. Gaila, ir tose kalbose informacija skæsta visokiuose „judoðiø, ðëtonø, rupûþiø” epitetuose, kuriuos prie bolðevikø vardo prikergti sugebëtø bet kas, net ir nekeliavæs jø dar kartà pamatyti. Kiti paskirieji lankytojai pabrëþtai santûrûs, ypaè vieðumoje. Kodël?

386

Ar todël, kad gal pamatë, jog ten ne taip jau bloga, kaip buvo manyta, ir dabar nepatogu tà sakyti? Ar gal lankytis leidusieji ápareigojo tylëti? Ar gal, uþ leidimà apsilankyti turëjo pasiþadëti „atitaisyti” èia esamà nuomonæ apie padëtá Lietuvoj? SANTÛRUMO PRIEÞASTYS

Toki spëliojimai, þinoma, natûralûs. Bet prieþasèiø santûrumui kiekvienam tokiam lankytojui yra ir dar natûralesniø. „Pavienininkai”, ne taip, kaip ekskursantai, neveþiojami po visà Lietuvà. Jie gauna trumpà laikà pavieðëti tik Vilniuje, o laimingesniø atveju gali „ðuoliu ðoktelti” á Kaunà, á Trakus, ir ðtai tik vienu atveju net á gimtàjá kaimà. Joks sàþiningas stebëtojas po tokio trumpo ir suvarþyto apsilankymo negali imtis aiðkinti viso kraðto padëties, visos tautos nusiteikimø. Jis gali papasakoti tik apie atskirus matytus dalykus, apie atskirus sutiktus þmones, gal atskirus jø pasisakymus... Þodþiu, trupinius ið bendro vaizdo. Bet ar tikrai gali ir apie tai pasakoti? SAUGIOS IR NESAUGIOS TEMOS

O, taip! Kas bolðevikø valdþiai palanku, galima pasakoti be jokio varþymosi. Bet koks interesas kartoti tai, kà bolðevikai, patys trimitais visam pasauliui trimituoja! Tiesa neretai gali bûti reikalinga ir naudinga ið visai patikimø ðaltiniø pasitikrinti, teisingas ar neteisingas kai kieno kietai palaikomas nusistatymas, kad visi bolðevikø pasigyrimai laikytini grynu melu, tuðèia propaganda. Toká nusistatymà reikia patikrinti, jeigu kam dar nepakanka argumentø, kalbanèiø apie jo klaidingumà ir net þalingumà. Taigi, ðtai, ið tø lankytojø þodþiø, nuotraukø, filmø galima (ir naudinga!) ásitikinti, kad ir Auðros Vartai Vilniuje tebëra, kad Trakø pilis graþiai restauruojama, kad ir „Kauno jûra” (jau daþniau vadinama kukliai, „Kauno marios”, gal netrukus prieis ir prie visai normalaus „Kauno eþero” pavadinimo) yra ne popieriuje, o ties Paþaisliu, ir t.t. Bet kalbos vien apie tuos dalykus sudaro tik kreivà vaizdà, nes ne juose gyvenimo esmë ir ne algose, ne kainose, ne skurdþiame ar gerame apsirengime, ne butø pigume ar ankðtume ir stokoje, net ne maisto stokoje ar gausume: tos rûðies bëdø ir laimëjimø visur maþiau ar daugiau yra. Daug svarbesnë yra laisvës ir baimës problema ir ið to susidaranti savijauta visame gyvenime. Bet to, ið vienos pusës, per trumpà laikà (ir dël tos paèios laisves stokos, dël tos paèios baimës) niekas negali iðsamiai patirti, ypaè negali to patyrimo paremti iðsamesniais duomenimis, o ið kitos pusës, net ir tai, kas nuotrupiðkai patiriama, nesaugu èia vieðai pasakoti. Ne tik yra pagrindo spëti, bet ir tikrai þinoma, kad toki pasakojimai labai greit gali aidu atsiliepti tenai, ir jeigu tas aidas bolðevikø valdþiai atrodytø nemalonus, tai nemaloniai jis atsilieptø ir visiems tiems, su kuriais toks iðkalbingas lankytojas buvo susitikæs. TIK PERGYVENIMO PASIDALINIMAS

Todël visiðkai bûtø nepagrástas lûkestis, jei kas tikëtøsi, kad esamomis sàlygomis dabar kas nors Lietuvoj apsilankæs galëtø parveþti „iðsamø politiná praneðimà”. Kad

387

to negali bûti, þino (bent turëtø þinoti) kiekvienas, kas ryþtasi tokiai kelionei. Viskas, ko ið tokios kelionës galima tikëtis, tai pamatyti pasiilgstas vietas, susitikti pasiilgtus þmones. Tokio pamatymo ir susitikimo kaina, susitvardymas bent tam laikui, nuo bet kokio regimo prieðiðkumo rusø bolðevikø ir jø kvislingø ásivieðpatavimui Lietuvoje, pasiryþimas paklusniai skaitytis su faktu, kad jø dabar galia ir valia Lietuvoj, ir elgtis taip, tarytum pripaþásti, kad jie turi teisæ tau ir visiems tenai ásakinëti, o tu nemurmëdamas su tuo sutinki ir dar linksmà veidà rodai... Bet ir ðitaip pabuvoti Lietuvoje – juk tai didelis, ne tik asmeninis, bet ir tautinis pergyvenimas. Bent dalinius tokiø pergyvenimø papasakojimus girdëdami ar skaitydami, ir mes kiekvienas lyg kartu „lankomës” tenai, ir mes ið dalies dalinamës tuo didþiu pasiilgto apsilankymo pergyvenimu. Dël to ir esam godûs tokiems papasakojimams, net jeigu jie ir apvilia lûkestá to, kas laukia tikros ðviesos pluoðto ið Lietuvos, sklindanèio ið tautinës – valstybinës, o ne vien ið asmeninës plotmës. Dirva, 1961 10 27, 30. Nr.124, 125

Virgilijus Noreika. Dainuojanti kometa Seniai seniai, vienà nebedaugelio beatsimenamà vasarà teko keletà kartø matyti tokià sidabrais þvilganèià „ðluotà” danguj. Didieji – atseit, suaugusieji – sakë, kad tai kometa, ir labai daug apie jà kalbëjo. Vieni aiðkino, kà buvo laikraðèiuose apie jà skaitæ, kiti tik dûsavo galvomis linguodami, kad bus blogai: arba „svieto pabaiga”, ar, maþø maþiausia, „vaina” ateina... „Svietas” nesugriuvo, bet „vaina” – Pirmasis pasaulinis karas – neilgai trukus uþsiliepsnojo. Tada prietaringieji atsigriebë: ar nesakëm, kad ne ið gera ðluota danguj ðvaistës. Noreika irgi kaip kometa – ne dangui ðvieèianti, o salëse dainuojanti – praskrido per kelias Ðiaurës Amerikos lietuviø kolonijas ir kalbø sukëlë didþiai panaðiø á anas, prieð beveik ðeðiasdeðimts metø kalbëtàsias. DAINØ BERNUÞËLIS

Noreikos koncertuose (iðskyrus New Yorkà) „salës lûþo” greièiausia ne dël to, kad visi bûtumëm staiga nesutramdomai ásigeidæ ásitikint, kà gi tenai toji „tarybinë santvarka” Lietuvoj iðugdë, arba – apvertus kitaip – kà ten lietuviai, net ir pavergti bûdami, sugebëjo iðsiugdyt. Daugumas dar nesam tiek suvaikëjæ, kad patikëtumëm menininkà tinkant bûti valdþios gerumo ar rezistencijos prieð jà atsparumo mastu. Jei toki dalykai pareitø nuo valdþiø bei santvarkø, tai, pavyzdþiui, ir uþ Kiprà Petrauskà turëtumëm bûti dëkingi tik rusø monarchijai ir ðiek tiek jø revoliucijai, nes tasai gi Lietuvoj atsirado bûdamas kaip tik tokio paties amþiaus ir panaðaus lygio dainininkas, kaip dabar Noreika. O juk Petrauskas buvo iðugdytas Petrapily, rusø konservatorijoj ir operoj, caro Nikolajaus II vieðpatavimo ir jo nuvertimo laikais...

388

Smalsumà ir sentimentus turbût labiau þadino ne „santvarkos produktas”, o tas jau anksèiau pasklidæs gandas, kad Noreika, Kipro Petrausko mokinys, esàs tikras „naujas Kipras”, gal net geresnis! O kadangi jau seniai turim legendà, kad tokiø dainininkø, kaip Kipras Petrauskas, „pasitaiko tik retoj tautoj ir tai ne daþniau kaip kartà per ðimtà metø”, tai kaip gi èia dabar negaudysi tokios nepaprastos progos savo ausim pasigërët tokiu visiems lietuviams per toká trumpà laikà antrà kartà ið eilës pasitaikiusiu laimikiu, – nepaisant, kokiose aplinkybëse atsiradusiu! Ir neapsivylëm, nes Noreika – tikrai puikus „dainø bernuþëlis”, kai „atidaro dainø skrynelæ”. Ar stebuklingas? Èia tai jau ima veikti reliatyvumo teorija: priklauso nuo to, koks kieno sàmonëj dainininko tobulumo mastas. Toks dainininko vertinimas ið esmës netikæs. Kas Kiprà girdëjom, tai girdëjom beveik vien operose. (Solo koncertø jis vengë, ir toki jo pasirodymai buvo retenybë.) Noreikà èia atvirkðèiai – girdëjom tik koncerte, ne operoj. Tai vien dël to lyginimai keblus, nes lyginamieji stovëjo ne toj paèioj plotmëj. Ir ne tame paèiame laike, nes Kipro balsas, jei kam ir aidi atminty, tai ið maþiausia trijø deðimtmeèiø atstumo, taigi arba kiek nublukæs, ar perdëm suidealintas. Ir ið viso, – kà gi reiðkia „antras Kipras”? O kas gi tas pirmasis? Anuomet buvom ásitaigojæ, kad Kipras, tai maþdaug aukðèiausios dainininko tobulybës egzempliorius, jei neiðskridæs á Milano ar New Yorko dainininkø olimpus, tai tik todël, kad nenorëjæs, nes labai prie Lietuvos prisiriðæs. Þinoma, ðiek tiek klydom... Bet tiek to. Kipras vis tiek buvo visø mûsø mirtingøjø akyse viena ið reèiausiø retenybiø, tegu tai ir nereiðkë, kad jis lygiai taip turëjo atrodyti ir La Scala ar Metropolitan operø kritikams ir nuolatiniams lankytojams. Tai kaipgi þmogus susilaikysi nenusidëjæs Noreikai ir nepalyginæs jo su ana retenybe, tegu ir paèiu profaniðkiausiu bei subjektyviausiu bûdu – atminty „atgamintà” prieð 30 metø girdëtà balsà gretinant su èia pat girdimuoju. Koks áspûdis? Ogi, sakyèiau, kaip lieèiant aksomà ir ðilkà. Noreikos „ðilkas” aiðkiai „plonesnis”, bet daug kur – net Kipro dainuotose dainose – ámantriau ir þaismingiau iðpuoðtas. O operø arijose Noreikos „ðilke” skamba Italijoj ágytas instrumentas, kurio Kipras neturëjo ir berods nei nebandë turëti. Su ðiuo instrumentu ðis – vël su Kipru lyginant, dar jaunas dainø bernuþëlis – savo laiku gali ir uþ Kiprà toliau nuþengti. Jis gi dar tik toj dainininko karjeros stadijoj, kaip Kipras buvo pirmajam Traviatos spektakly Kaune. KLASTINGA MEÐKERË

Greta su gandu apie „antràjá Kiprà”, sklido ir kitas – kad Noreika esàs negandà pranaðaujàs þenklas mûsø padangëj. „Klastinga meðkerë Lietuvos okupantui besiprieðinanèioms jëgoms gaudyti ir retinti; vylinga graþiabalsë sirena, atsiøsta suþavët mus lietuviðkom dainelëm, uþliûliuot ir paviliot á susitaikymà su Lietuvoj esama politine padëtim”... Ar gali taip bût? Þinoma, gali – o kodël gi ne! Tik ar tokia misija bûtinai turi pasisekti? Nebûtinai. Ji net negali pasisekti, susidûrusi su tais, kuriø prieðinimasis kalbamajai Lietuvos padëèiai gyvas. Lengva meðkeriot

389

tik tas iðeivijos vandenø þuveles, kurios tokio pasiprieðinimo niekad neturëjo, ar kuriø gal kada ir buvæs pasiprieðinimas jau ir be Noreikos subliûðko. Turbût reta tarp mûsø taip naiviø, kurie manë, kad Noreikos èia dabar atvyko tik taip sau pasisveèiuot ir ta proga suteikt mums malonumo. Jø iðleidimas ar, tiksliau tariant, nekaltu pavidalu apgaubtas atsiuntimas, be abejo, turëjo ir politiná pamuðalà. Neturëjom kaip tà pamuðalà iðèiupinët, ir, tiesà sakant, nei netikslinga bûtø buvæ já per daug akivaizdþiai tyrinët. Tokiais atvejais pakanka tik numanyt, kad toks pamuðalas turi bût ir, greièiausia, yra. Ir dar numanyt, kad jis gali bût net ir dvigubas. Viena tø pasirodymø pamuðalinë paskirtis galëjo bût, kaip mûsø visø budreivø tikinama – pameðkeriot simpatijø „santvarkai”. Tas pamuðalas turëjo bût ásiûtas, vadovaujantis „santvarkiniais” sumetimais. Bet galima prileist – ir bûtø neprotinga uþginèyt galimybæ, kad ta paèia proga galëjo bût ir gal buvo „savaime ásisiuvæs” ir kitas tos misijos pamuðalas, bûtent „gëliø kalbëjimu” perduot toje „santvarkoje” besivyniojanèiø tautieèiø gal kiek ir priekaiðtingà áspëjimà mums, graudþiai beaimanuojantiems dël tautieèiø likimo tenai: – Ko nusimenat, jûs, þmonës menko tikëjimo! Mes gyvi ir neþûstam. Stengiamës iðsilaikyt ir iðsilaikom. Jei neturit kuo padët, tai bent nelaidokit mûsø gyvø savo ir kitø akyse... KONTRA-MISIJA

Budreivos perspëdinëja, kad iðtikimybë Lietuvos laisvës idëjai reikalaujanti sandariausiai uþmerkt akis ir uþsikimðt ausis nuo tokiø „grësmingø þenklø padangëse”, kaip Noreika ar kas panaðus. Jei taip ir darytumëm, tai reikðtø, kad esam apsësti visiðko savim nebepasitikëjimo komplekso, ðitaip neva vengdami „patarnauti prieðui”, kaip tik piltumëm daugiau vandens to prieðo propagandos malûnan, kurs jau treèias deðimtmetis mala ir mala pasakas, anot kuriø daugumas mûsø esà seniai Lietuvos iðsiþadëjæ ir nuo jos atkakliai nusigræþæ. Ið tø paèiø malûnø beriamos pasakos tikina, kad á Vakarus ið Lietuvos pasitraukusieji esà arba þvëriðki iðgamos, arba bukaproèiai kretinai. Negi mes jau nesurandant sau kitos misijos, kaip tik bëgimu nuo kiekvieno misionieriaus ar þvalgo ið anapus patvirtinti tokias pasakas? Jei ne budinèiose vadovybëse, tai bent „maþai tenusimananèiuose eiliniuose” greièiau atsirado supratimo, kad esamose aplinkybëse galim, tai ir turim atlikt tam tikrà kontra-misijà prieð tas pasakas: tegu visi „misionieriai” ið anapus, nesvarbu koks jø misijø pamuðalas, gauna ko daugiau progø ásitikint, kad jiems pripûstoje „santvarkinëje” propagandoje apie mus daug daugiau tyèinio ðmeiþto, negu tiesos. Nekalbant apie kitus budreivø ujamus atvejus, mûsø eilinë visuomenë Noreikos kometiðko praskridimo proga ðià kontra-misijà palyginti neblogai atliko. Jis paliko savo áspûdá mums, mes jam. Gal nepataikëm visiðkai gerà áspûdá sudaryt. Gal ne visais atþvilgiais ir esam tikrai þavûs... Bet ir tiek mus tepaþinæ, toki „misionieriai” parveþa gandà namo, kad tie tamsiausiomis spalvomis nupieðtieji tautieèiai svetur, vis dëlto, nei toki jau þvërys, nei vien bukaproèiai.

390

NEW YORKO IÐIMTIS

Girdët, tik New Yorke Noreikos koncerte salë „nelûþo” nuo publikos, netgi „þiovavo” maþdaug puse tuðèiø këdþiø. Prie durø net piketas buvo. Ðtai kur, kai kieno nuomone, dar veikia „tautinë drausmë”. Ðtai kur „parodëm okupantui, kà mes apie já manom”! Perdëtas pasididþiavimas, jei net ir pripaþintum, kad ið viso bûta èia kuo didþiuotis. Salë New Yorke buvo pustuðtë ne dël „tautinës drausmës”, o daugiausia dël pakrikusios organizacijos ir, galbût, ypaè dël èia nepopuliarios „koalicijos” rengimo komitete, á kurio rankas koncerto rengimas visai be reikalo tapo sprauste áspraustas daugiausia „tautinës drausmës” sargø pastangomis (Koncertà rengti buvo pasiðovæs J. Stukas, bet tapo nubaidytas.) „Tautinë drausmë” bûtø buvus ryðkiau pademonstruota, jei, pavyzdþiui, visi tie, kurie tariamai „drausmingai” neatëjo á koncertà, bûtø atëjæ á piketuotojø eiles. Tokiø bûtø turëjæ bûti maþiausia tiek, kiek salëj buvo tuðèiø vietø, ar net keliskart daugiau. Bet pikete buvo tik 15 (laikraðèiuose sakësi, kad 30) jaunuoliø ið vietinës Vyèiø kuopos, rikiuojamø poros panokusiø vyrø. Tø atvestø jaunuoliø tarpe buvo matyti þinomai nesuprantanèiø lietuviðkai, vargu ar ið viso „kërinanèiø” apie lietuviø koncertus ir su jais siejamà kaþkokià „tautinæ drausmæ”. Argi tikrai tokia demonstracija kam nors kà nors pasakë? Keli piketininkø plakatai visi buvo paraðyti angliðkai, taigi aiðkiai skirti ne „okupantui Noreikai”, o turbût amerikieèiø visuomenei, kurios, taèiau, ten nebuvo në gyvos dvasios... Noreika, sako, rengëjø „koalicijos” buvæs áspëtas, kad „faðistai rengias piketuot”. Bûdamas vaidintojas ið profesijos, panûdo ir èia pavaidint maþdaug amerikinio tipo politikieriø, nebijantá „heckleriø”. Priëjo prie jaunuoliø, pasisveikino, paklausinëjo, kà jie èia daro, ir paliko nesusizgribusius, kà jam sakyt... Keli piketininkai paskui iðlinkæ salën iðklausë koncertà... O iðeidami pamatëm ir kompromisiná plakatà: Noreika Yes, Russiant No! Jei taip, tai kokia prasmë piketuoti Noreikà, ne rusus? Arba, jei Noreika – „rusø propagandos árankis”, tai kodël jam vis dëlto „Yes”? Kai kuriuose laikraðèiuose su pasididþiavimu buvo parodyta keliø piketininkø nuotrauka, kurioj buvo matomas ir piketo „ideologijà” turëjæs iðsakyti plakatas: We Support Free Lithuania, Not Communist Lithuania! Jei tai deklaracija amerikieèiø visuomenei, tai kaip ta visuomenë (jeigu bûtø tà deklaracijà maèiusi) galëtø iðspræsti máslæ, kas gi ten dabar dedasi su ta Lietuva: ar jau yra ir Lietuvos dvi (kaip Vokietija, Korëja, Vietnamas) – viena „laisva“, kita „komunistinë”, jeigu vienà ið jø èia kaþkas remia, o kitos ne? Kaip bevartysi, vis tiek iðeina, kad New Yorke, arèiausiai prie vyriausiø „tautinës drausmës” sargø, nebuvo nei planingos, nei spontaniðkai nusisekusios kontra-atakos, ar kontra-misijos prieð „noreikinæ invazijà”. Kiekvienu atveju, nebuvo jos ið tø sluoksniø, kurie Noreikos apsilankymà ið anksto apibûdino, kaip prieðo invazijà. Iðëjo tik nenuoseklus, susipainiojæs bandymas ne visai aiðku kam. Akiraèiai, 1969. Nr.1(5)

391

Reportaþas ið „Tautø”. Uþkulisiai Sausio 9-tà atëjo laiðkelis nuo Z.V. Rekaðiaus, kuris – kaip atrodo – yra bene pats faktiniausias Akiraèiø redaktorius ið visø septyniø nominaliøjø, antrojo puslapio kampelyje suraðytøjø. Atsipûsdamas ilgos darbymetës pabaigtuviø atodûsiu, redaktorius pasigërëjo faktu, kad Akiraèiai pagaliau „pasivijo laikà”: 1975 metø paskutinis numeris iðëjo 1975 metø gale, o 1976-tø pirmasis, sausinis, ko gera, galësiàs iðeiti jau sausio vidury ir gal pasieksiàs skaitytojus sausiui dar nepasibaigus. Vasario mënesá galëtø dar geriau iðeiti, tik „kad jûs, skiltininkai, nesugaiðintumët“. Atseit „duok atodairø”... O gale P.S. Su klausimu: Kokie Jonyno kalbos uþkulisiai rusø Èiurlionio minëjime? To klausimo uþkliudytas, në nesidairiau á tolimesnæ praeitá, o atsigræþiu tik á tà minëjimà, ávykusá kà tik praëjusio gruodþio 12-tà. Tiesa sakant, tikriau galiu ðá tà pasakyt tik apie to minëjimo „prieðkulisius”, kadangi þiûrëjau ir klausiau tik ið priekio, ið publikos, o á uþkulisius neturëjau nei progos, nei kësinausi álysti. O buvo taip. Gruodþio 9-tà ar 10-tà girdþiu Narkeliûnaitæ telefone: – Ar turi kvietimà Dvarionø koncertan Tautose? – Ne, neturiu ir negirdëjau tokio. – Tai, jeigu nori, ateik penktadiená be penkiø pirmà prie 41-mos gatvës vartø, pravesiu pro sargybas. Matai, dabar be dokumentø neleidþia, bombø bijo. Bus Èiurlionio minëjimas. Þinai, Jonynas pakalbës, angliðkai, o paskui abu Dvarionai pagros Èiurlioná, ir taip toliau. Dvarionai tai mûsø muzikingosios giminës muzikingos atþalos: pianisto, kompozitoriaus, dirigento, profesoriaus Balio Dvariono ir pianistës, profesorës Aldonos Smilgaitës-Dvarionienës duktë Aldona, pianistë, dabar gyvenanti daugiausia Lenkijoj, ir sûnus Jurgis, smuikininkas, Lietuvoj. Ðiuo metu sinchronizuotai atvykæ porai mënesiø Amerikoj apsilankyt ir, kiek bus progos, pakoncertuot. Tautø (daugiau palaidø, negu Jungtiniø) bibliotekoj yra keliolikos deðimèiø vietø auditorija su estrada. Tinka paskaitoms, filmams rodyti ir solistams ar maþiems ansambliams koncertuot. Nuo pat Vladimirovo vieðpatavimo meto toj bibliotekoj berods visi Amerikà vizitavusieji Lietuvos dainininkai ir kiti muzikai, prieð gráþdami namo, maþdaug neiðvengiamai pasirodydavo ir toj auditorijoj. Nors tai vieta po tarptautine iðkaba, bet kai joje pasirodo „tarybiniais” pavadinti menininkai, tai renginio ðeimininkø vaidmená tada esti apëmæ asmenys ið Tautø ástaigos personale turimosios sovietiniø pilieèiø porcijos. Dël to mes èia tuos pasirodymus buvom ëmæ vadint „egzortais”. Þinot, kaip kadaise (regis, nebe dabar) moteriai po ðliubo ar gimdymo bûdavo neleista áeiti tiesiai baþnyèion, o reikdavo, kad kunigas jai zakristijoj „atskaitytø egzortà”, – tam tikras „po nuodëmës velnià iðvaranèias” maldas, ir po to, stulà rankon padavæs, ávestø jà baþnyèion. Atrodë ir èia kiek panaðu. Noreikai, Kaniavai, Daunorui ir kitiems po koncertø ir pasivaiðinimø su nekontroliuojamais dypais reikëjo gi kokios nors velnius ið galvø iðvaranèios ceremonijos... Atrodë, kad todël jiems ir teko specialiai pagerbt didþiosios tëvynës ambasadorius... O gal tai tik Tautose

392

dirbanèiø sovietèikø nostalgiðkas geidimas pasiklausyt „menininkø ið tëvynës”? Ar gal tai ir visiðkai taurus noras pasirodyt su tais menininkais, tegu ir siaurokame, bet visgi tarptautiniame ratelyje? Galø gale, net ir visi trys toki sumetimai gali bûti susipynæ, nes jie gi neprieðtaringi vieni kitiems. Dvarionø atveju „egzortø” sumetimas netiko, nes tai buvo jø vieðëjimo Amerikoj dar tik pradþia, dauguma pagundø ir pavojø nusidët buvo dar prieð akis. Be to, Aldona Dvarionaitë turbût formaliai në nëra tiesioginëje Sovietijos priklausomybëje, nes, greièiausia, pagal vyrà, jau yra Lenkijos pilietë. Antra, kaip sako, èia turëjo bût ne specialiai Dvarionø pasirodymas, o Èiurlionio minëjimas. Ir paskaitininkas gi net visai ne tenykðtis, o Jonynas ið New Yorko. Tai ir nostalgijos sumetimas beveik atkrinta. Lieka tik treèiasis sumetimas – pasirodyti su Èiurlioniu pastogëj, dëvinèioj garsià tarptautinæ iðkabà. Toks sumetimas jokiu atveju nepeiktinas, nepaisant, kieno jis bûtø sumanytas. O sumanytas jis galëjo bûti – neþinau, o tik rizikuoju spëti – greièiausia Almaus, A. Ðalèiaus, to vis dar nepailsusio entuziastingiausio „kultûrbendradarbiautojo”, kurs tebegaudo visas to mûsuose ujamo bendradarbiavimo progas, demonstratyviai nepaisydamas jokiø politiniø implikacijø. Jis, girdëjau, Dvarionus globoja, daug kur lydi, jis rengë ar prisidëjo prie rengimo Èiurlionio parodos su Dvarionø koncertu Great Necko (New Yorko priemiesèio) bibliotekoj. (Beje, regis, tos parodos ir koncerto reikalais uþimtas net Vliko seimo sekretorius neturëjo laiko atvykti á baigiamàjá seimo posëdá.) Jis, Ðalèius, turi su Jonynu kaþkuriø giminystës ryðiø, tai natûralu, kad kaip tik jis galëjo sugundyt Jonynà paskaitai Tautose. Jis taip pat gerai paþástamas su J. Lukoðevièium, keletà metø buvusiu vilniðkio Gimtojo Kraðto redaktorium, o dabar jau metai esanèio kaþkurio maskviðkio laikraðèio ir vilniðkës Tiesos korespondentu „prie Tautø”. To þodis Tautø sluoksniuose gal dar ir nepersvariausias, bet rudená gi posëdþiauja Tautø Asamblëja, tai sovietinëj delegacijoj yra ir V. Zenkevièius, o tas tai jau tikrai gali gauti Tautø bibliotekos auditorijà tokiam reikalui, kaip paskaita ir koncertas Èiurlioniui pagerbti. Turbût taip ar panaðiai ir buvo. Pagaliau, taip ar kitaip, o uþsimojimas vis tiek nepeiktinas. Taigi – penktadiená, baigiantis pirmai, artinuos prie sakytø vartø. Narkeliûnaitës nematyt, bet stoviniuoja pora vyrukø. Jaunuolis – su delno dydþio Lietuvos Vyèiu ant rankovës – ðnekuèiuojasi su kiek vyresniu, kurá ið arèiau atpaþástu: J. Lukoðevièius, pirma minëtasis korespondentas. Þiûrëk tu man, pagalvojau: jaunuolis kalbasi su tarybininku ir në negalvoja slëpti savo antitarybinio þenklo. O ir tas niekur nieko: nesiraito, kaip velnias kryþiø rodomas raitytøsi... Lukoðevièius, pastebëjæs mane á vartus besidairantá, tuojau ëmësi ðeimininko vaidmens ir padràsino eiti á duris tuoj deðinëj uþ vartø. Sargai, pasirodo, visai nesidomëjo á tas duris einanèiais ir jokiø kredencialø rodyt nereikalavo. Viduj gal keturios, gal penkios deðimtys þmoniø. Daugiausia pensininkai ar ðiaip „bedarbiai”. Daugumas ðnekuèiuojasi lietuviðkai. Keliolika veidø matomø visuose lietuviø menininkø koncertuose – reèitaliuose. Matyt, muzikos þinovai ar bent mëgëjai, o gal kai kurie ir vien tautinio solidarumo sumetimais lietuvius menininkus

393

savo dëmesiu iðtikimai palaikantieji. Panoramiðku apþvelgimu negalima apèiuopti, ar ir kiek toj individø saujoj yra tikëtos ar nei nesitikëtos internacionalinës publikos. Jonynas niurzga, kam já, greièiausia visai be reikalo, prievartauja angliðkai lieþuvá lauþyt. Betgi lietuviðkai jis jau Þidiny apie Èiurlioná kalbëjo, nors ir ten maèiau maþiausia trejetà lietuviðkai nesuprantanèiø individø. O èia, internacionalinëj bibliotekoj bent ið jos tarnautojø gali bûti koks pustuzinis (o tai bûtø daugiau kaip 10%) uþsukæ pasiklausyt. Todël èia visgi verta ir teisinga angliðkai kalbët. Pirmoj eilëj atsisëdo toks apystambis ir apyplikis ponas, – ið visø ten buvusiø átartiniausias galás bûti diplomatø veislës. Persisvëræs per keletà këdþiø pasiekiu Ðalèiø ir klausiu, „kas ans toks”. – Nagi Zenkevièius, ar nepaþásti? – Aèiû, dabar jau paþinsiu. Vis tiek tos kuklios publikëlës internacionalumas dar neaiðkus. Paaiðkëja, kad èia ne vien lietuviai, tik tada, kai angliðkai prabyla apyjaunis ûsuotas vyriðkis, pasisakydamas turás garbës ir malonumo Rusø Knygos Klubo vardu globoti didþio menininko Èiurlionio paminëjimà ir kviesti prof. Jonynà pradëti paskaità. Tapo aiðku, kad èia tikrai yra maþiausia vienas nelietuvis, Rusø Knygos Klubo atstovas... Kas tas Rusø Knygos Klubas? Vëliau pasitaikë nugirst, kad tas „klubas” Tautø Bibliotekos patalpose turi atskirà kambará ir jame turi rusiðkø knygø, klasikinës ir vadinamosios tarybinës rusø literatûros, tik ne emigrantinës ir ne disidentinës. Disidentinë literatûra to „klubo” nuomone neturinti iðliekamos vertës, greit visa, áskaitant ir Solþenicynà, bûsianti uþmirðta, todël, esà, neapsimoka tomis knygomis uþimti vietà lentynose... Vadinas, tas klubas ne aplamai rusø, o tik Tautø ástaigose besidarbuojanèiø rusø sovietèikø sambûris, ásitaisæs Hammarskjoldo vardu vadinamos bibliotekos patalpose savo atskirà saviðkai atsijotà rusiðkà bibliotekëlæ. Bûdami pastato ánamiai, jie yra privilegijuotoj padëty ir auditorijai gauti. Þinoma, jiems patiems nebûtø atëjæ á galvà Èiurlionio minëjimà rengti. Bet tinkamo autoriteto (pvz., Zenkevièiaus) pakalbintiems, jiems negi gaila tokiam reikalui duoti savo firmà. Tik, iðskyrus firmà ir jos dëka gautà patalpà, tas klubas Èiurlionio minëjimui nieko nepridëjo. Jis nei savøjø rusø á renginá nesukvietë, nekalbant apie platesnius J.T. [Jungtiniø Tautø] personalo sluoksnius. Jei ðiuo minëjimu buvo manyta „iðvesti Èiurlioná á internacionalinæ publikà”, tai ið to sumanymo nieko neiðëjo. Minëjimas, tiesa, ávyko po internacionaline iðkaba esanèioj patalpoj, bet tik kaþkaip „pusiau slaptai” paskubom sugaudytame mûsø paèiø siaurame ratelyje. Iðëjimas su Èiurlioniu tarptautinën arenon gal bûtø efektingesnis, jei tai bûtø ámanoma padaryti ne kokio ten rusø klubo, o JT [Jungtiniø Tautø] Auklëjimo, Mokslo ir Kultûros Organizacijos (U.N, Educational Scientific & Cultural Organization) globoje, kurios bûstinë irgi Tautø sekretoriato pastate. Bet ten Zenkevièiaus tarpininkavimo, turbût, neuþtektø. Gal reikëtø siekti arba... Maliko, arba Moynihano dëmesio, pritarimo ir uþtarimo... Bet kad toki didþiûnai leistøsi trukdomi tokia „smulkmena” visokiø „tanèiø ir dëtanèiø” rezginyje, tikimybë be galo maþa, arba jos visiðkai nëra. Ar yra kas tarp mûsø, kas bûtø pasiryþæs verþtis su tokiu sumanymu pvz., Amerikos Misijon prie JT [Jungtiniø Tautø]? Negirdët, kad kam ir á galvà

394

bûtø ðovusi tokia mintis. Neatrodo, kad atsirastø narsiø savanoriø jai ir paminëtai vykdyti. Ðalèius (ar Jonynas) su savo sumanymu spraudësi á Tautas pro jiems prieinamas ðonines dureles. Ir ásispraudë. Jei ásispraudimas iðëjo ne á arena, o tik maþdaug á uþpeèká, tai visgi jie gali pasiteisinti tuo visoj mûsø veikëjijoj populiariu þvirbliðku pasiguodimu: – Darom, kà galim, darom, kà galim, tamstele... Jonyno paskaita – kondensuota, neþinanèius apðvieèianti kompiliacija ið to, kas jo paties ir kitø apie Èiurlioná jau sakyta bei raðyta. Buvo parodytas Vilniaus kino studijos pagamintas filmas – kaleidoskopiðka Èiurlionio paveikslø apþvalga kauniðkëj galerijoj, perpinta sugestyviais gamtos ðvystelëjimais ir Èiurlionio muzika (Titulai ir trumpi komentarai filme áraðyti lietuviðkai, o ákalbëta rusiðkai). Jurgis Dvarionas, mano neprofesine nuovoka, – kompetentingas ir patrauklus smuikininkas. Bet „spektaklá pagrobë” Aldona Dvarionaitë su 14 Èiurlionio preliudø. Ið tëvo ir motinos paveldëtas aukðto lygio muzikinis kraitis jos, pasirodo, ne tik nenudëvëtas, bet iðpuoselëtas á dar aukðtesná lygá. Ir Èiurlionis, kaip muzikas kompozitorius, ið po jos pirðtø iðkilo þymiai aukðèiau, negu jis atrodo kada nekada girdimas kitais atvejais, arba apibûdinamas paskaitose bei raðiniuose. Iðëjus, namo gráþus, – visos renginio uþkulisinës ir prieðkulisinës aplinkybës bei implikacijos praskydo ir sutirpo nublankusiame fone, tik Èiurlionio – Dvarionaitës preliudai tebeskamba apoteoziðkai. Programa buvo verta gausios tarptautinës auditorijos. O pasiekë tik tautinës saujelæ... Beje, pabaigoj pakilo V. Zenkevièius ir, nestatydamas taðko ant i, kokiu titulu ir kieno vardu kalba, trumpai pirma lietuviðkai, paskui tiksliai taip pat angliðkai padëkojo uþ graþø Èiurlionio pagerbimà V. Jonynui, A. Dvarionaitei, J. Dvarionui, Rusø Knygos Klubui ir visiems atsilankiusiems. Klubo atstovas irgi visiems padëkojo ir pakvietë á klubo kambará „gaidþiø uodegomis” pasivaiðinti. Að ten nebuvau, alaus – midaus, kaip toj pasakoj, negëriau, tai në per barzdà niekas nevarvëjo, o tik Èiurlionio – Dvarionaitës garsai sàmonëj tebeskamëjo. --Dabar – „pokulisiai”... Nebûtumët teiravæsi apie to ávykio uþkulisius, ir nebûèiau apie já pasakojæs, jeigu trys laikraðtininkai jau po visam nebûtø jo kiekvienas saviðkai iðgarsinæ ir jo reikðmæ kiekvienas ant savo kurpolio iðtempæ. Tie trys, tai J. Lukoðevièius, E. Èekienë ir M. Gudelis. Pirmasis Gimtajam Kraðte minëjimà „Suvienytøjø Nacijø Organizacijos Rusø knygos klube” apskelbë buvus stambiausiu ávykiu, kurio „Svariu baigiamuoju akordu” buvæs Vytauto Zenkevièiaus (su keturiø eiluèiø titulais) padëkos þodis programos dalyviams ir „gausiai susirinkusiems” þiûrovams. Antroji Dirvoj susijaudino, kad Èiurlionio minëjimà surengë Sovietø Misija, ir „su asmeniniais kvietimais”. (Suprask, – visi, kas ten buvo, buvo Sovietø Misijos pakviesti pagal specialø kviestinø lietuviø sàraðà, kaip gi kitaip!) Toliau, – „Paskaità skaitë dailininkø draugijos pirmininkas, dalyvavo LB apygardos narys, LMKF valdybos narë ir visa eilë kitø veikëjø. Vadovavo LTSR uþsieniø reikalø ministro pavaduotojas

395

V. Zenkevièius. Buvo ir vaiðës”. Tai, þinoma, kriminalas! Dël visa ko, Èekienë pati savo vardu nieko nesprendþia, o tik graudena, kad sekanèià dienà „þmonës vienas kito klausë: Kam gi mums lankytis á Washingtonà, praðyti nepripaþinimo, jeigu patys tà okupacijà pripaþástam. Kam remti savo organizacijas, jeigu jungiamës á okupanto, jeigu mûsø iðrinkti vadovai veda á paraudusá kelià, kuriuo mes ið ten á neþinià keliavom bëgdami nuo vergijos?”... Na, jeigu èia buvo kur nors „okupacijos pripaþinimo” nuodëmë padaryta, tai ji akivaizdþiausiai kyðo ið paèios Èekienës raðto: V. Zenkevièiø ji tiksliai sàþiningai tituluoja sovietinio reþimo jam suteiktu titulu. Pamirðo, kad viena ið pas mus èia pripaþintø svarbiausiø su okupacija kovos priemoniø yra tokiø titulø neminëti, arba minëti tik kabutëse, ar priraðant neigianèià kvalifikacijà þodþiu „vadinamas” ar bent „neva”. Tai kaip dabar nepripaþint Zenkevièiaus ministro pavaduotoju, jeigu pati tautininkø pirmininkë „juodai ant balto” pripaþásta!...Ið viso ji Zenkevièiø kelia ant aukðtesnio pjedestalo net negu Lukoðevièius. Tasai ið paprasto Zenkevièiaus tarto aèiû padarë „svarø akordà”, lyg ir kaþkaip padidinusá renginio vertæ, o Èekienë (arba jos menkai susivokusi þvalgyba) pakëlë Zenkevièiø net á minëjimo vadovus, ir visà Sovietinæ Misijà – á Èiurlionio minëjimo rengëjus... Kaltinimo „okupacijos pripaþinimu”, „á okupanto organizacijas ásijungimu”, „á paraudusá kelià vedimu” Èekienë visgi nedráso pati savo vardu iðtarti. Tiesa, á tokius „kaltinimus” reta kas rimtai beþiûri, bet, formaliai imant, tai sunkûs kaltinimai, ir bûtø pakankamai teisinio pagrindo reikalauti juos arba paremti árodytais faktais, arba atitinkamai atsakyti uþ juos. Ðios atsakomybës toki ið lengvos rankos kaltintojai paprastai ir saugosi. Jei kas, tai – að gi nieko nesakiau, o tik „þmonës viens kito klausë”... „Þmonës”. Anonimai. Pasalûnai. Kitas mûsø „spaudos etikoj” praktikuojamas metodas iðsisukti nuo atsakomybës uþ savo þodþius yra tik uþuominomis ar bendrybëmis iðsitarimai, kam kreipiami priekaiðtai, peikimai ir smerkimai. Ir èia – svarbiausias nusikaltëlis – „dailininkø draugijos pirmininkas”, o nusikaltimo dalyviai – „LB Apygardos valdybos narys”, „LMKF valdybos narë”, „visa eile kitø veikëjø”... Tokiø suktø raðymø autoriai paprastai aiðkinasi, kad, girdi, nebijok, – kas kaltas, tas þinos, kad èia apie já kalbama. Taip, þinos kaltas, þinos ir nekaltai uþsipultas, bet ið kur þinot paðalieèiams? Pavyzdþiui, að pats, jei nebûèiau ten buvæs („dalyvavæs”) ir nebûèiau matæs Jonyno paskaità skaitanèio, tai bûèiau spëjæs, kad E. Èekienë èia á „tëvynës iðdavikus” nusmerkë New Yorko lietuviø dailininkø draugijos (ar sàjungos) pirmininkà... Albinà Elskø. Mat, gëda prisipaþint, bet ligðiol nebuvau þinojæs, kad toj draugijoj pirmininkas jau nebe Elskus, o Jonynas. Na, kad iðdavystës dalyvis „LB apygardos valdybos narys” tai að pats, – man aiðku, bet ið kur tà gali þinoti visi kiti? Èekienës „þmonës” piktinasi kaþkokiais iðrinktais vadovais, bet að á LB apygardos valdybà ne iðrinktas, o tik praëjusá rudená „mobilizuotas” valdyboje atsiradusiai skylei uþkiðti iki kadencijos galo, kuri baigiasi ðio vasario 14-tà. Todël net vienas tos paèios valdybos narys, ilgesná laikà ðildæsis Floridoj ir neþinojæs, kad esu valdyboj, paskaitæs Èekienës pasakojimà

396

apie LB apyg. v-bos nario „dalyvavimà Sovietø Misijos renginyje”, átarë visai nieko nedëtà kità valdybos nará. Dël manæs, tai tepliauðkie tie „þmonës”, jei tiek teiðmano, o tam kitam gal ir nesmagu aiðkintis, kad tie pliauðkalai ne apie já... O ðtai „LMKF valdybos naræ” didysis Naujienø þinovas „iððifravo” kaip Lietuviø Katalikø Moterø Federacijos valdybos naræ, kuri, girdi, nebe pas popieþiø, o pas sovietø ambasados tarnautojà eina ákvëpimo ieðkoti! Katalikës moterys, jei protingos, bus turëjusios gardaus juoko ið tø Gudelio paistymø. O jeigu tokios „rûpestingos”, kaip Èekienë, tai gal jau ir panages vienos kitoms iðdraskë, gaudydamos iðdavikæ savo tarpe... O Èekienës „LMKF” ið tikrøjø reiðkë Lietuviø Moterø Klubø Federacijà, kurios viena valdybos narë tikrai buvo minëjime JT [Jungtiniø Tautø] bibliotekoj, nes ji kasdien „dalyvauja” Tautose, kadangi ten turi tarnybà... Pagaliau, „paraudusiais keliais nuëjimo” dëmæ Èekienë ðiûptelëjo ir „visai eilei kitø veikëjø”, neva buvusiø Èiurlionio minëjime Tautose. Toks urminis teigimas galëtø kliudyti kiekvienà, kas tik bent kiek veikëjiðkai reiðkiasi. Bet minëjime anà penktadiená buvusiø netgi ne vyriausiø veikëjø eilutë buvo labai trumpa. Maèiau Laisvës Þiburio radijo rëmëjø pirmininkà A. Dirþá, nemaèiau, bet sakë, kad buvæs kunigas Èekavièius, o iðeidamas susitikau... Simà Kudirkà. Tai, regis, ir viskas. Visi kiti New Yorko lietuvijos veikëjai ramia sàþine gali Èekienës þvalgybos apkalbas gràþinti jai atgal. O tie, kuriuos èia sàmoningai vardais miniu, tikrai patys yra patikimesni autoritetai uþ Èekienës „þmones” spræsti, iðdavë jie ten tëvynæ, ar ne. Akiraèiai, 1976. Nr.2(76)

Ryðiai su Lietuva. Tarp optimistiniø vilèiø ir pesimistø gàsdinimø Ryðiai, arba – sutelkus visà tam reikalui sukurtàjá þodynà, tai ir – bendravimai, bendradarbiavimai ar net kultûrmainiavimai su Lietuva tebëra dalykai, kuriø vien tik paminëjimas vis dar sukelia átampos mûsiðkës visuomenës vieðojoje nuomonëje. Ðiais – septyniasdeðimt pirmaisiais – metais ta átampa atrodo bene bûsianti gerokai atslûgusi, bet vieðas uþsiminimas apie ryðius su Lietuva vis dar daugeliui mûsø áþymiøjø ir net vidutiniøjø visuomenininkø daro áspûdá, lyg hipiðko plaukuoèiaus pasipainiojimas rûpestingai susiðukavusiø ir iðsikrakmolinusiø tradicininkø sambûryje. Átampa nuomonëse apie ryðius su Lietuva ypaè ákaito tuo metu, kai, ðalia kiek anksèiau prasivërusiø galimybiø atsargiai susiraðinëti ir siøsti Lietuvon siuntiniø, prasiskleidë progø ir asmeniðkai susitikti – èia arba ir Lietuvoj, – ypaè susitikti tiems, kurie, anot Katiliðkio, yra ið Lietuvos iðëjæ negráþti, su tais, kurie yra Lietuvoj pasilikæ neiðeiti. Beregint susikirto skirtingos paþiûros á tokius susitikimus. Vieniems juose vaidenosi pavojinga klasta, slepianti savyje kësinimàsi susilpninti ar net visiðkai sugriauti iðëjusiøjø negráþti uþimtàsias pozicijas Lietuvos valstybinës nepriklausomybës idëjos

397

gynyboje. O kitiems tie susitikimai atrodë nuostabiai iðganinga proga gaivinti ir stiprinti tautinei sàmonei bei palaikyti tautinei iðtvermei kaip tarp iðëjusiøjø, taip ir tarp pasilikusiøjø. Susitikimø neigëjø ir skatintojø galutinis tikslas buvo ir tebëra tas pats – geresnë ateitis lietuviø tautai. Tik vieniems susitikinëjimai esamose aplinkybëse rodës bûsià geidþiamajam tikslui nuodai, o kitiems – gaivinantis eleksyras. KONSERVATORIAI VIENODI, BET NIEKAS NEPASIKEITË

Optimistinë paþiûra, turëdama savo talkoj mûsø dar neiðblësusá Lietuvos pasiilgimà ir smalsumà patirti, kaip gi ten dabar ið tikrøjø yra, gana tvirtai atsilaikë prieð pesimistinës spaudimà. Ir ðtai jau keletas metø, tegu kiek ir aptramdytu mastu, tie susitikimai vyksta, ásidëmëtina, jog vien savo autoritetu mûsiðkiai pesimistai tuos susitikimus bûtø dar menkiau tesutramdæ, jeigu nebûtø susilaukæ sau stiprios talkos ið sovietiniø saugumo organø. Tokia jau susitaisë patyèia, kad, nota ir prieðingais sumetimais, mûsiðkiø ir sovietiniø konservatoriø átaringos paþiûros á tuos susitikinëjimus ëmë sutapti ir abeji panûdo juos tramdyti. O kadangi tramdytojai anapus turi nepalyginti daugiau galios ir priemoniø, tai anasai tramdymas kur kas paveikiau, negu mûsiðkiø veiksniø perspëjimai ir smerkimai prilaiko tuos ryðius tik nedràsiø ir atsitiktiniðkø bandymø stadijoj. Nepaisant taip susidariusio ryðiø ribotumo ir jø dar tik bandomojo pobûdþio, per keletà metø jau ávyko gana þymus, tikriausia jau nebe pirmos tûkstantinës skaièiumi matuojamas kiekis vieðø ir nevieðø susitikimø ir svetur, ir Lietuvoj. Ir stebëkimës: nei pesimistø gàsdinimai, nei optimistø paþadai neiðsipildë. Tai yra, mûsø èia turimosios Lietuvos nepriklausomybës idëjos gynybos pozicijos nuo tø susitikimø ne tik nesugriuvo, bet në nesudrebëjo. Atvirai kalbant, tos pozicijos, kokios silpnos buvo, tokios ir tebër... Ið kitos pusës, tie susitikimai nepakëlë pastebimai nei Lietuvoj, nei iðeivijoj lietuviø tautinio susipratimo. Nes, vëlgi atvirai kalbant, tø susitikimø dëka daugumas tik dabar suþinojom, kad Lietuvoj tautinis susipratimas ir be mûsø pagalbos beesàs ðauniai stiprus. Ir, neskaitant vienos kitos iðimtëlës, tie susitikimai nepakëlë nei iðeivijos tautinio susipratimo, kadangi ryðiø su Lietuva bandymuose lig ðiol dalyvauti ryþosi daugiausia tik nesergantieji to tautinio susipratimo stoka. Ið tokio patyrimo iðplaukia iðvada, kad neseniai pergyventasis nuomoniø susikirtimas dël tø susitikinëjimø tariamai baisios þalos ar tariamai iðganingos naudos buvo bergþdþias ginèas, palygintinas nebent su ánirtingu girnø sukimu, neábërus á jas në saujos grûdø. O KAÞKAS VISGI AUGA

Dël to ðis pokalbis nëra kësinimasis tà bergþdþià ginèà tæsti. Nei èia kësinimasis paskelbti bergþdþiais paèius ryðiø su Lietuva bandymus tiesioginiø susitikimø bûdu. Tie bandymai, ið tikrøjø, neatrodo bergþdi, nes regis jau galima apèiuopti ir beaugantá, jei dar ir nenunokusá, jø vaisiø. Tik vaisius beesàs ne tas, kuriuo ginèuose buvo nuo mëginimø baidoma ar á juos viliojama. Vaisius, pasirodo, pamaþu auga

398

toks, apie koki ginèuose nebuvo në uþsiminta. O tai yra – Lietuvos dabarties paveikslo mûsø akyse aiðkëjimas, – ðtai, kas yra ið tø ryðiø bandymø. Èia, be abejo, braunasi tolesnis klausimas, – o kas gi ið to paveikslo aiðkëjimo? Ið tikrøjø Lietuvos dabarties aiðkaus paveikslo ne visiems reikia ir ne visiems jis beádomus. Jo visø pirma nereikia tiems, tegu dar ir lietuviams, kuriems Lietuva neberûpi. Nereikia tikro ir aiðkaus Lietuvos dabarties paveikslo në patiems aistringiausiems Lietuvos patriotams, kuriø tëvynës meilë, taèiau, nukreipta tik á Lietuvos praeitá, tik á buvusià Lietuvà, ir kuriø rûpestis Lietuva yra kaip pasakoj apie mieganèià graþuolæ: tik dairymasis pasakiðko karalaièio, kuris nujotø, pabuèiuotø, prikeltø ir iðvaduotø Lietuvà ið pikto raganiaus uþkeikties. Tik kam gyvai rûpi gyvoji Lietuva ir jos gyva ateitis, tik tam svarbu ir neatlaidþiai reikia ásiþiûrëti, suprasti ir pajusti Lietuvos dabartá, kadangi tik ant dabarties pamatø gali bûti pastatyta jos ateitis. „VEIKSNIAI” PATYS SAVE IÐJUNGË

Akis á aki susitikimai – kolektyviniai ar individualûs, svetur ar Lietuvoj – nëra vienintelis bûdas Lietuvos dabarties paveikslui susidaryti. Padeda ir tenykðtë informacinë, mokslinë, groþinë ir netgi nuoga propagandinë literatûra, – tik turëk laiko, kantrybës ir nuovokos skaityti. Bet ið tø ðaltiniø net ir sëkmingiausiai susidarytas vaizdas vis tiek lieka tik stambiabruoþis skeleto ar kontûrø eskizas. Tik asmeniniuose susitikimuose bei pabuvojimuose Lietuvoj eskizas gali bûti paverstas bent pusëtinai iðbaigtu pieðiniu. O juk tik turëdami prieð akis bent pusëtinai patikimà Lietuvos tikrovës paveikslà, ir tik gerai á já ásistebëjæ, galëtumëme nuosekliai, protingai apsisvarstyti, ar ir kà mes ið èia galëtumëme arba net ir turëtumëme ið savo pusës atlikti Lietuvos ateities labui. Apgailestautina, kad ið jau keletà metø trunkanèiø tokios rûðies ryðiø bandymø, pakankamai ryðkaus Lietuvos dabarties paveikslo vis tiek dar toli graþu neturime. Ðis bandymø vaisius auga lëtai, ið vienos pusës dël jau minëtø tramdymø ið ðiapus ir ypaè ið anapus, ið kitos pusës dël to, kad tie bandymai vyksta tobulai iðsidraikæ. Mes èia – ne taip, kaip Lietuvoj – valdþios tokiems savo reikalams centralizuoti neturim, o jei ir turim ne visai sëkmingai á vadovybiná autoritetà pretenduojanèiø institucijëliø, tai jos paèios save ið anksto iðjungë ið to reikalo bet kokio tvarkymo, nes, vos tik iðgirdusios apie asmeniniø susitikinëjimø bei lankymøsi galimybæ, galvotrûkèiais iðsiðokëliðkai ir neapdairiai uþëmë tokiems ryðiams fanatiðkai prieðiðkas pozicijas, ið kuriø, ambicijø surakintos, ligðiol nesiryþta pasitraukti. Tai ir nëra patikimos bei kompetentingos vietos, kurion bûtø priimtina telkti visus tø jau gana gausiø susitikimø patyrimus, juos ávertinti, iðanalizuoti ir, á tà analizæ ásiþiûrëjus, lipdyti pilnesná bei ryðkesná mozaikiná Lietuvos dabarties paveikslà. Vietoj to turime tenkintis tiktai kiekvienas savo paskirai ágytaisiais ar, geriausiu atveju, su keletu kitø, tokiø paèiø „partizaniðkø” eksperimentuotojø patyrimais, ið kuriø ligðiol tëra ámanoma susidaryti geidþiamàjá paveikslà vis dar tirðtokai miglotà ir netgi stambokai skylëtà.

399

KELETAS IÐVADØ

Tad á ðio pokalbio pavadinime keltà klausimà – kas ið tø ligðioliniø bandomøjø ryðiø su Lietuva, atsakymas, bent mano galva, yra tik toks, kad TUO TARPU DAR NE KAÞINKAS.

Taèiau ir tas ne kaþin kas vis dëlto jau yra ðis tas. Mûsø visuomenës supratimà apie Lietuvos dabartá siautusi migla, atrodo, jau pastebimai prasisklaidþiusi. Tasai supratimas jau atrodo gera varsna iðbridæs ið prieð trisdeðimt metø iðtikusiame siaube susikûrusiø ir paskui metø metais daugiau jausmu negu protu puoselëtø áspûdiniø ásitikinimø. O ið to, kiek kieno, tas mûsø supratimas yra suracionalëjæs, ir, þinoma, kiek jis ámanomai patikrintas, tiek tas jau galime imti sudarinëti sau bent kai kuriø sàlyginiø iðvadø. Tik sàlyginiø, nes tolesni patyrimai gali, ko gera, tas iðvadas dar gerokai ir apgriauti... Dar ima pagunda prijungti POST SCRIPTUM: prasitarti vienà kità ið tø, kà tik minëtø sàlyginiø ir, NOTA BENE, — individualiø iðvadø, iðkylanèiø ið ágytø bei pastebëtø patyrimø, besikaupianèiø susitikimuose tarp iðëjusiø negráþti ir likusiø neiðeiti. Visø pirma, dabar jau ne aistros kurstomomis saviátaigomis, o akivaizdþiai patirtais faktais remdamies, galime nebesvyruodami sau ir kitiems teigti, kad, nors deðimtys ir ðimtai tûkstanèiø tautieèiø þuvo arba fiziðkai bei dvasiðkai palûþo nuo Lietuvà iðtikusiø teroro smûgiø, lietuviø tautos kamienas Lietuvoje iðliko gyvas, gana tvirtas ir – kas itin dþiugu – jo tautinë sàmonë, tautinës individualybës ir tautinës savigarbos bei ambicijos sàmonë iðliko ne tik neiðblësusi, bet besireiðkianti netgi stipriau ir agresyviau, negu kada nors. Dar didesnës svarbos reiðkinys tai tas, kad – jeigu ligðioliniai epizodiniai patyrimai neklaidina – jaunoji Lietuvos ðviesuomenë atrodo esanti nedviprasmiðkai pasiryþusi, kiek tik ámanoma, tvirèiau imti i savo rankas grindimà Lietuvos ateièiai pamatø jau dabar. Neskurdi talentø ir iðradingos iniciatyvos, deganti tautine ambicija, jaunoji Lietuvos ðviesuomenë ðiandien atrodo vienintelë reali pajëga, galbût stengsianti ilgainiui ágyvendinti didþià lietuviø tautos aspiracijø dalá – á daugiau laisvës, savarankumo ir, kaip medþiaginës, taip ir dvasinës gerovës. Tautiðkai sàmoninga ir netgi tautiðkai ambicinga ðviesuomenë yra be galo svarbi jëga. Tik prisiminkim, kad ðio ðimtmeèio pradþioje kas gi kitas sukurstë ir iðvedë Lietuvà net á valstybinës nepriklausomybës aukðtumas, jei ne to meto sàmoningoji ðviesuomenë. O jos gi Lietuvoj tada buvo tik saujelë, palyginti su dabar iðaugusiàja ir uþsigrûdinusiàja daug kietesnëse aplinkybëse. Tokios pajëgios ðviesuomenës atradimas Lietuvoj, sakyèiau, atveria iðeitá ið akligatvio kiekvienam svetur Lietuvos ateitim besisielojanèiam, èionykðtë tikrovë juk vis kieèiau ir kieèiau árodo, jog vien tik savo, toli graþu, ne visada taikliais skundais, aimanavimais ir priekaiðtais neáveikiame Lietuvos aspiracijas uþgniauþusiø varþtø, o savo klabenimais á pasaulio galiûnø duris sàþinës apèiuopiamos pagalbos nepasiekiame ir, vargu, ar kada pasieksim. Nes maþa svetur tëra pajëgø, galinèiø Lietuvai padëti laisvës ir savarankumo siekti ir, berods, visiðkai nëra norinèiø tai daryti. Tad vienintelë reali pajëga, galinti Lietuvai tuo atþvilgiu padëti, lieka paèios Lietuvos sàmoningoji ðviesuomenë. Ir ðtai – tokia tenai, regis, yra.

400

Èia dera gráþti á prieð apie 26 metus kai kuriø mûsø „atskalûnø” (èia referuojama á A. Greimà, K. Drungà, J. Deksná, S. Þymantà ir kt. – red.) skelbtà teiginá, anot kurio ne mums ið svetur mokyti ir vadovauti paèioj Lietuvoj jos likimu besirûpinanèias pajëgas. Svetimybën iðëjusiam – stebëti ir teirautis – AR ir KUO galëtumëme gal ðiek prisidëti, gal ðiuo tuo padëti, ypaè – ko turëtumëm vengti, kad be reikalo tenykðèiø pastangø nesunkintumëme. Baigiu, pasidalindamas vienu sveèiø ið ten pasakytu patarimu. Vienas èia apsilankæs sveèias ið Lietuvos, apstotas èionykðèiø tautieèiø bûrelio buvo maþdaug ðitaip paklaustas: – Mes èia daþnas jau esam kiek pasidaræ pinigo, tai sakyk, kaip galëtumëm geriausiai jums ten, Lietuvoj padëti? Atsakymas buvo ðtai koks: – Padëkite iðsiskleisti èia (uþsienyje – red.) esamiems lietuviø mokslo ir meno talentams, tai bus jûsø ir mûsø didþiausias laimëjimas, o mums tenai ir didelë moralinë parama, kuri bus daug brangesnë uþ pinigà. Akiraèiai, 1971. Nr.9(33)

Kodël tyli iðeivija. Nesitikëkite, nes apsivilsite Visuotinë tyla, kuri ðtai jau daugiau kaip pusmetis trunka dël Þenklio iðeivijai pareikðtø pageidavimø, gal bût, kaip tik ir yra gana aiðkus atsakymas á jo kreipimàsi. Bûtent: – Nieko ar beveik nieko to, ko ið iðeivijos norëtum, nesitikëk! Mûsø tylëjimas ðiuo atveju galëtø bûti suprastas panaðiai, kaip tylëjimas jauno teisiø studento, kuris tëvø paklaustas teisinio patarimo jiems iðkilusioje byloje, tyli todël, kad nesiryþta tëvø apvilti prisipaþinimu, jog dar nëra teisës dalykø iðmokæs tiek, kiek reikia iðmanyti tokioje byloje. Ið kitos pusës, tas neatsiliepimas gal yra tik mûsø „þemaitiðka” reakcija: „A mon sakaa?” Nes taip reaguot yra pagrindo, kai kreipiamasi svarbiu reikalu á toká neaiðkaus turinio konglomeratà, kaip iðeivija. Kà Þenklys mena, tardamas tà þodá? Ar visà tà legendiná milijonà per ðimtà su kaupu metø iðsidanginusiø tautieèiø su jø vaikais ir vaikø vaikais bei vaikaièiais? Ar tik dabar statistikoj tebesuregistruojamus maþdaug 400 tûkstanèiø „Lietuvos kilmës amerikieèiø”? Ar gal tik kelias deðimtis tûkstanèiø 1944 - jø metø iðbëgëliø? O gal tik tà keletà tûkstanèiø vis dar gana balsingø protestuotojø prieð Lietuvos okupacijà? Ar tik ið tolo suidealintai ásivaizduojamà uþsieniuose susitelkusá aktyvø Lietuvos nepriklausomybininkø branduolá? Jei kartais taip, tai kas ið mûsø drástumëm pagrástai jaustis esà tokiame branduolyje? Ir ar tikrai toks branduolys yra? Dël ðitokio, va, iðeivijos sàvokos abstraktumo Þenklio þodyne net ir man, Lietuvos paèiø tolimøjø rytø aukðtaièiui, paskaièiusiam Þenklio iðeivijai adresuojamus pageidavimus, iðsprûdo tipiðkai þemaitiðka reakcija: – A mon sakaa? KAS ÞVELGIA Á IÐEIVIJÀ?

Dar abstaktesnë, kone iki begalybës ámanoma iðtempti yra Þenklio þodyne vartojamoji sàvoka Mes, arba Kraðto liaudis. Kas tai? Ar visi tenai dabar turintieji balsavimo

401

teisæ ar greièiau pareigà Lietuvos teritorijos gyventojai? Imtinai su maþdaug pusmilijoniu per 30 metø infiltruotø bei ásifiltravusiø rusø ir kitokiø vadinamøjø broliðkø respublikø pasiuntiniø, kurie mums, ið èia þiûrintiems, atrodo tik Lietuvon atkeldinti arba ir Lietuvoj iðauginti kolonistai ar panaðios rûðies svetimi elementai Þenklio minimos Kraðto liaudies kûne? Ar gal ta Kraðto liaudis jo mintyje yra tik Lietuvos teritorijoj bei kitose Sovietijos paðalëse gyvenantieji lietuviai, kuriems juk vieniems tebûtø natûralu interesuotis lietuviø tautos fizinës ir dvasinës substancijos konservacija atseit, iðlaikymu, apsaugojimu nuo nuslopinimo, o taip pat interesuotis ir ieðkojimu Lietuvai specifiðkos alternatyvos dabartinei jos padëèiai pakeisti priimtinesne? Jeigu Kraðto liaudies sàvokoje menamas tik lietuviø tautos kamienas Lietuvoje, tai vël klausimas – ar Þenklys, kreipdamasis á iðeivijà jo vardu, mena visà tà kamienà, imtinai ir su lietuviais dabartinio reþimo ðulais, tai yra, ministrais, kompartijos sekretoriais, saugumieèiais, prokurorais, teisëjais, milicininkais, kalëjimø sargais, arba ir su kitais biurokratais, technokratais ir su reþimu koja kojon þygiuojanèiais mokslininkais ir kultûrininkais? Ar gal, ið kitos pusës, Kraðto liaudis tëra „tautieèiai minus partieèiai”, tiksliau tariant, ne valdanèiosios, o valdomosios klasës tautieèiai, savo padëtá tuo tarpu tik pasyviai toleruojantieji, gal dël jos ir padûsaujantieji bei besigaivinantieji tik atsitiktiniais ar net vien ásivaizduojamais silpnuèiais kokio nors pagerëjimo vilties þiburiukais? O galgi, sakydamas Mes Þenklys mena tik toje dûsaujanèioje masëje dygstantá intelektiðkà elità, nerimastingai mastantá ir kartais net disidentiðkomis priemonëmis ieðkantá bûdo dabartinei Lietuvos ar gal tik miglotai apèiuopiamos Kraðto liaudies bûklei pagerinti ar net radikaliai pakeisti? Ir ar tasai Þenklio Mes jau ið tiesø yra màstantis ir aktyvus liaudies ar tautos kompaktiðkas branduolys, ar tai dar tik padriki „Pelkiø þiburëliai”, kuriuose þybèiojanèios idëjos dar nëra sutelktos á jokià sintezæ, kuri bûtø tikëtina esanti bent apytikrë tautos kamieno jei dar ne vieðoji, tai bent jau didþiumos slaptoji opinija? Nesant galimybës pasiklausti, kaip Þenklys ið tikrøjø supranta tas Kraðto liaudies ir iðeivijos sàvokas, nëra galimybës susimegzti pokalbiui, kadangi neaiðku, nei kas, nei kà kalbina. Bet, nenorint, kad Þenklio pajudintoji tema taip ir nuskæstø tyloje, mums tuo tarpu reiktø patiems, – tiems, kurie bandytumëm apie tai kalbëti – iðsiaiðkinti, kaip mes manome, kas èia su kuo apie tai galëtø bent ne perdaug tuðèiai pasikalbëti. Mano galva, – ðiuo atveju pasirinktina pati siauriausia Kraðto liaudies ir Iðeivijos sàvokø ar tik terminø samprata. Bûtent, supraskime, kad ið vienos ir ið kitos pusës kalba tik lietuviø tautos ateitim susirûpinæ paskiri individai, savo samprotavimus grindþiantieji, bent kol kas, ne kokiomis visuomenëje neva vyraujanèiomis nuomonëmis ar neva visuomenës daugumos valia, o tiktai pagal savo geriausá sugebëjimà suvokiamais gyvenimo faktais. Ið visø Þenklio teigimø, maþiausiai abejotinas atrodo teigimas, kad gyvoji lietuviø masë Lietuvoje sàmoningai ar bent instinktyviai stengiasi „konservuotis”, tai yra, atspariai laikytis prieð lietuvybës anihiliacijos këslø spaudimà ir iðlikti tvirtais lietuviais. Bet ir èia yra pagrindo ðiokiam tokiam rezervui, kadangi, kaip visada buvo, taip

402

turbût yra ir dabar, – turbût yra lietuviø, kuriems tas iðsilaikymas maþai terûpi, ar net visiðkai nerûpi. Daug stambesnis rezervas siûlosi ties tø iðsilaikymo pastangø vadinimø rytojaus laisvei pasiruoðimo programa. Sunkoka patikët, kad Lietuvoje jau dabar bûtø ámanoma programuoti kokià nors tautos masës funkcijà ar laikysenà. Tà neámanomumà pats Þenklys èia pat paliudija, kai pareiðkia, kad neámanoma jiems tenai suformuluoti politinës alternatyvos dabartinei struktûrai atstoti. Tautos „autokonservacija”, arba, kaip mes èia sakom, pastangos iðlaikyti ar gal net bent kiek ir paugdyti lietuvybæ gali vykti ir savaime, be programavimo. O politinës alternatyvos formulavimas, tiksliau – Lietuvos ateities vizijos kûrimas reikalingas savitarpinës idëjø komunikacijos ir jø svarstymo pusëtinai plaèiu mastu, o tai kaip tik dabartinëj Lietuvoj padëty ir neámanoma: nëra galimybës nei kurti, nei apèiuopti tai, kà bûtø galima laikyti jei ir ne vieðàja nuomone, tai bent slaptai visuomenës didþiumoje vyraujanèia paþiûra. Be abejojimø patikëtina, kad apie tokius dalykus tenai tik paskiri individai – rûpestingi màstytojai kur ne kur kada nekada po porà – trejetà suëjæ pasiðnabþda, pabando savo vizijose áþiûrëti bent viena kità Lietuvai geistinos ateities bruoþà. Tad suprantama, kad jø viltys krypsta á legendiná iðeivijos potencialà ir á jos menamai turimas galimybes, ir labai natûralu jiems tenai vienam pas kita teirautis – o kaþin kà jie tenai bus apie tai sugalvojæ! ABIPUSË IZOLIACIJA

Þenklys iðdëstë penkis pagrindus, kuriais tikëdamas mano, kad iðeivija gali, taigi ir privalëtø sukurti ryðkià svajotinos Lietuvos ateities vizijà ir gal net sukonstruoti visiðkai konkretø Lietuvai siektinos struktûros modelá. Ið tø dëstymø atrodo, jog jie tenai neatkreipë dëmesio á tai, kad Lietuvà supanti izoliacinë uþtvara veikia ið abiejø ðonø. Kaip jie maþai temato, kas dedasi uþsieniuose, taip menkai ar dar menkiau iðeivija mato kas dedas Lietuvoj, – ypaè negali matyti kaip tik to, kas svarbiausia kraðto ateities planavime. Bûtent, iðeivijoje tëra labai nedaug – ir tik tirðtai migloto – supratimo apie Lietuvoje ávykdytus ûkinius, teisinius, socialinius ir demografinius pakilimus, ypaè apie jø poveiká þmonëms. Dar miglotesnis supratimas – daþniausia net visiðkas nesuvokimas – iðeivijoje vieðpatauja apie ávairiø dabartiniø Lietuvos þmoniø sluoksniø mentalitetà. Tad bûtø labai stipri tikimybë, kad, jei iðeivija ir sukurtø koká bûsimos Lietuvos svajojamà modelá, tai jis Lietuvos þmonëms galëtø bûti gerokai ar net visiðkai svetimas. Taigi, nors ir tiesa, kad iðeivija turi laisvas svarstymo sàlygas, bet klaida, kad ji disponuoja didesniu informacijø kiekiu: tø informacijø, kuriø labiausiai reikia ateièiai planuoti, iðeivija turi maþiausiai. Kita didelë Þenklio – gal ir daugelio kitø Lietuvoj – klaida, tai suidealintas iðeivijos „profesionaliðkumo ir organizuotumo” ásivaizdavimas. Toks optimizmas iðeivijos potencialo vertinime, deja, visiðkai neturi pagrindo. Ne profesionaliðkumas, o amatoriðkumas, ir ne sveikas organizuotumas, o greièiau organizaciomanija vieðpatauja ðios iðeivijos vieðuosiuose veikimuose. Iðeivijos jaunimas, jei ir,

403

anot Þenklio, „ásisavinæs naujà socialiná bei politiná patyrimà, gal dar ir nenuraðytinas á nuostolius” jau dabar, bet ne daugiau uþ senimà turi tø informacijø, kuriø reikia Lietuvos ateièiai planuoti, ir, deja, maþiau uþ senimà turi intereso tuo rûpintis. Su kitø su Lietuva panaðaus likimo tautø iðeivijomis mûsø iðeivijai glaudesnius ryðius sumegzti kaþkaip nesiseka, o ir intensyviø pastangø tam në ið vienos nematyt pertekliaus. Perdëtas Þenklio teigimas ir apie naujo kraujo á lietuviø iðeivijà liejimàsi. Viena, tai jo dar labai ðykðtu, o antra – ko ne kiekvienas individualus jo laðas kol kas atneða mums vis maþiau ar daugiau saviðko, nuo kitø kiek skirtingo Lietuvos padëties paþinimo. PRAEITIES PAMOKOS

Prieð daugiau kaip ketvirtá ðimtmeèio Vlikas buvo uþsimojæs rengti planus Lietuvai atkurti ir net perkurti. Buvo sudarytos ekonomistø, inþinieriø ir kitokiø specialistø komisijos, kurios posëdþiavo, raðë, prigamino glëbelá mimeografuotø sàsiuviniø – traktatø, ir jie dabar guli kaþkur sudulkëjæ gal Vliko, gal daugiausia privaèiuose archyvuose, kaip suvenyrai nebent tik tiems, kurie tuos traktatus gamino. Toks patyrimas ne skatina, o graso nuo panaðiø naujø planavimø be kontakto su dabartine Lietuvos realybe ir be apytikriai numatomo gana greito termino, kuriam toks planas turëtø bûti taikomas. Tiesa, Þenklys tà terminà rodo esantá „nebe uþ kalnø”, ir gana bravûriðkai mums praneða, girdi, „Paskutinæ tarybø valdþios valandà laikrodis pamaþu jau pradeda muðti ðiandien”. Nër kaip ásitikint, kiek patikimas tas jo laikrodis, bet gal verta prisimint, kad Vliko komisijos kà tik minëtus planus irgi rengë kaip tik tada, kai mûsø prakalbos baigdavosi ðûkiais, kad „laisvë nebe uþ kalnø”, ir kai buvo taip populiaru naujametinius sveikinimus baigti linkëjimu kitàmet susitikti Gedimino kalno papëdëje. O vis dëlto Þenklio pageidavimà nederëtø totaliðkai atstumti, kaip per ankstyvà ir nerealistiðkà. Apie Lietuvos ateities praktiðkesná ir jos gerovei tinkamesná susitvarkymà turëtø bûti svajojama, màstoma ir kalbama visà laikà, ir tai dera ne vien pirmapradþiams iðeiviams, tiems, kurie patys ið Lietuvos iðëjo, o ir iðeivijos jaunuomenei, net kalbos lietuviðkos netekusiai, bet tik to sentimentø siûlelio siejanèio su Lietuva nenutrûkusio. Bet tai ne visos iðeivijos masës, ir ne jos formalios reprezentacijos, nei jos vadovybës darbas, – jeigu ji net ir bûtø vieningiausia ir ðauniausia. Kaip poemas, romanus, dramas, mokslines teorijas, filosofines sistemas kuria paskiri kûrybingi individai, taip ir Lietuvos ateities vizija ar ávairios vizijos gali uþsimegzti ir formuotis visø pirma tik paskirø màstanèiø individø sàmonëse – kaip ten, Lietuvoj, taip ir iðeivijoj. Ir tai gali vykti tik sàmonëse tø individø, kurie ne tik bus uþsidegæ tokiø vizijø susikurti, bet kurie bus pasiryþæ daug geriau negu lig ðiol paþinti Lietuvos faktiðkuoju gyvenimu gyvenanèiøjø þmoniø ávairiø sluoksniø dabartinius interesus ir dabartiná mentalitetà. O tam visø pirma reikia kontaktø, kontaktø ir dar kartà kontaktø. Akiraèiai, 1976. Nr.1(75)

404

ATODAIROS Teisininkiðki átaigojimai Turim savo tarpe triþenklá skaièiø teisininkø, tiksliau – buvusiø teisininkø, teisæ bepraktikuojanèiø prisiminimuose. Vienas kitas, taèiau, vieðuose mûsø visuomenei rûpimø klausimø svarstymuose prabyla, lyg toga apsisiautæs. Girdi, að, kaip teisininkas, þinau ir suprantu tokias dalykø skirtybes, kuriø jûs kiti, neteisininkai bûdami, nesuvokiate, todël nepataikote në teisingø iðvadø pasidaryti... Ðvieþiausias pavyzdys – V. Vaitiekûno aiðkinimai, koks skirtumas tarp okupacijos ir aneksijos, ir kokia jo reikðmë lietuviø iðeiviø bendravime su Lietuva. Mums, tiems kitiems – neteisininkams ar tegu buvusiems teisininkams – tokiø skirtybiø smulkmeniðkas aiðkinimas didelio áspûdþio nedaro. Viena, tø sàvokø reikðmæ suvokti ne taip jau sunku ir be teisininko diplomo. Antra, kai dabartinë Lietuvos padëtis trunka jau beveik 30 metø ir gal dar gali nekliudoma trukti kita tiek ir ilgiau, tai nei mums, á tà padëtá ið tolo þiûrintiems, nei ypaè tiems, kas jà tiesioginiai pergyvena dienà ir naktá, praktikoje visiðkai nebëra skirtumo, ar ta padëtis vadinama okupacija, ar aneksija, ar inkorporacija, ar dar kaip nors kitaip. O ir ið tos padëtis teisëtumo nepripaþinimø ne kaþin kiek praktinës reikðmës, iðskyrus skausmà ðiek tiek raminanèià paguodà. Pakanka vien atodairomis teþvilgterëti á mûsø vieðøjø samprotavimø vystymàsi apie Lietuvos bylà, ir jau akivaizdu, kad daugiausia esam buvæ ir tebesam átaigojami ne tiek politiðko, kiek advokatiðko mentaliteto. Mentaliteto, kylanèio (turbût?) ið ásivaizdavimo, lyg byla dël Lietuvos ateities bûtø sprendþiama civilinës teisenos dësniais besivadovaujanèiame teisme, ir lyg mes toj byloj dalyvautume kaip ðalis. O ið tikrøjø ta byla sprendþiasi visiðkai kitokioj plotmëj ir kitokiu bûdu. Bûdu, kurá visi – teisininkai ir neteisininkai – miglotai tepaþástame. Bandymuose ásiterpti á to sprendimo eigà tebesam þaliausi diletantai. Didþia dalimi ir todël, kad ásisvajojusiø teisininkø aplombiðki átaigojimai tebekreipia mûsø dëmesá ten, kur Lietuvos bylos në darbotvarkëj nëra. Akiraèiai, 1968. Nr.1

405

„Tautinë drausmë“ Jau pustreèiø metø mûsø visuomenës palubëj kybo áraðas: „Tautinë drausmë reikalauja...“ Pakabino já Klevelando konferencija, o iðpaiðë prirûkytam kambary pernakt posëdþiavusi tarybø, valdybø ir komitetø politikos ekspertø komisija. Sako, toj komisijoj dël skelbtinø „bendravimo su kraðtu“ taisykliø buvæ maþdaug „kas galva – tai razumas“. V. Sidzikauskas paskui ðypsodamasis pasakojo, kaip jis, jau dienai auðtant, iðvargusiai komisijai benustojant vilties susitarti dël kokios nors rezoliucijos, ëmæs ir iðtraukæs ið New Yorko atsiveþtà rezoliucijos projektà. Mieguisti ekspertai buvæ nepriekabûs, ir projektas buvæs greit priimtas beveik be pataisø. Atseit, „Tautinës drausmës“ reikalavimai mûsø visuomenei buvo sukurti net ne Klevelando konferencijoj, o New Yorko „smegenø treste“. Drausmës mûsø tarpe tie reikalavimai, þinoma, nepadidino, bet erzelio tai sukëlë aibes. Tuo New Yorko (konkreèiau kalbant, Sidzikausko – Vaitiekûno) „smegenø trestas“ gali didþiuotis ir gërëtis. O prieð mûsø akis, ðtai, jau pustreèiø metø kybo ne tik „tautinës drausmës reikalavimai“, bet ir klaustukas ties mintim: kas tai yra „tautinë drausmë“? Ið kur ji atsirado? Ar ið viso toks dalykas yra? Ðá tà, regis, þinom apie drausmæ ðeimose, mokyklose, kariuomenëse, ástaigose, draugijose. Bet kur ir kada drausmës pagrindais tvarkosi tauta, – visa tauta, ne vien paskiri vienaip ar kitaip susiorganizavæ jos sambûriai? Toks atvejis galimas tik tada, kai tauta susiorganizavusi valstybës – ir tai tik tautinës, maþdaug visà tautà apimanèios valstybës – pavidalu. Bet tai valstybinës drausmës atvejis tautos gyvenime. Be funkcionuojanèios tautinës valstybës – nëra ir negali bûti tautinës drausmës. Nes tauta yra gaivaliðkos rûðies kolektyvas, siejamas daugelio jame glûdinèiø jungèiø, bet tik ne drausmës. Drausmë yra paklusnumas, pasiektas bausmës grasa. Drausmë gali bûti ágyvendinta tik stipriai suorganizuotame kolektyve, virðûnëje turinèiame autoritetà su galia bent tam tikrus dalykus liepti ar drausti ir su realia galia pavartoti numatytas ar net nuoþiûriðkas bausmes uþ tø liepimø ar draudimø nepaisymà. Grasymas bausme uþ neklusnumà yra esminis ir nepavaduojamas drausmës elementas. Santykis, kur to elemento nëra, yra visai kas kita, tik jau ne drausminis santykis. Ir dar: kad drausmë tikrai bûtø drausmë, bûtina, kad grasymas bausme bûtø realus, o tai yra, kad drausminamo kolektyvo dalyviai turi þinoti ar bent tikëti, jog drausmës reikalaujàs autoritetas turi realià galià savo grasymà ávykdyti, ir jog gresianti bausmë, be to, yra pakankamai skaudi ar svarbi, kad bûtø verèiau net ir nenorom paklusti, negu susilaukti tokios bausmës. (Religinëse bendrijose drausmë daugeliu atveju remiama grasymu bausmëmis ne tiek ðiame, kiek pomirtiniame gyvenime. Kiek bendrijos dalyviai tiki, kad ir tas grasymas realus, tiek jo pakanka drausmei iðlaikyti.) Mûsø iðeivinei visuomenei vadovauti apsiëmusiø autoritetø santykyje su visuomene nëra to pagrindinio drausmës elemento: jie neturi realios galios bausti nesu-

406

tinkanèius su tais ar kitais jø samprotavimais. (Ir VLIKo pirm. dr. Valiûnas pernai vieðai pripaþino, kad VLIKas gi neturi potencinës galios visiems priversti jo nurodymø klausytis). Todël jø, ar kurio nors ið jø bandymas reikalauti visuomenës paklusnumo drausmës, ypaè tautinës drausmës pagrindu buvo ir teisinë ir psichologinë klaida, kilusi greièiausia ið iliuzijos paklydusio savo vaidmens suvokimo. Net ir neprisiëmæs stipriai organizuoto pavidalo kolektyvas – o mûsø iðeivinë visuomenë kaip tik ir yra toks kolektyvas – gali plaèiai priimti sugestijas, kaip tuo ar kitu atveju laikytis ir elgtis. Bet to galima tikëtis, kai sugestijos átikina, jog tai iðmintingas ir tikslingas klausimo iðsprendimas. „Smegenø trestas“ anais metais, matyt, ir pats apèiuopë, jog nepajëgia sugalvoti átikinanèiø taisykliø „santykiams su kraðtu“ tvarkyti. Bet ambicija neleido to, esamose aplinkybëse suprantamo ir negëdingo nepajëgumo pripaþinti. Tad taisykles paraðë, kokias sugebëjo, o jø autoretetingumui pakelti („skylëms“, nenuoseklumams, vidiniams prieðtaringumams uþdengti) pavartojo pretenzingai pramanytà „tautinës drausmës“ etiketæ... Washingtono konferencijoj buvo pripaþinta, kad tuos „tautinës drausmës“ reikalavimus reikia patikslinti. Vieni, atrodo, manë, jog tai nutarimas perþiûrëti ir perredaguoti nenusisekusià Klevelando rezoliucijà, kiti tvirtino, jog manyta tik paryðkinti, paaiðkinti. Greit bus jau metai kaip niekas to uþdavinio nesiryþta imtis, iðskyrus V. Vaitiekûno solo aiðkinimus, kurie paryðkino nebent tik tø „taisykliø“ atitrûkimà nuo tikrovës. Visuomenëje „santykiø su kraðtu“ klausimai sprendþiami „policentriðkai“, – kaip kas iðmano. Ne visais atvejais gerai, ne visais ir blogai. Akiraèiai, 1968. Nr.2

Nagø kramtymas Vliko pirmininkas tikino PLB seimà, kad, pavyzdþiui, latviai tai nagus kremta, neturëdami tokio Vliko, kaip mes. Tad, susitikus su pirmu po seimo pasitaikiusiu vadovaujanèiu latviø veikëju, þvilgsnis krypo ne á jo veidà, ne á akis, o á nagus... Bet nagai, kaip nagai. Nelakuoti, bet ir neapkramtyti. Ar latviai tikrai gailisi, kad neturi Vliko? Ne, sako, në kiek. Nei gailimës, nei pavydim. Vokietijoj, sako, bandëm lipdyt kaþkà panaðø á specialià politinæ vadovybæ ar valdþià, bet neuþteko nei entuziazmo, nei pritarimo. O kai iðsikëlëm á uþjûrius, tai në nebandëm. Kaip latviai susitvarkë? Ogi, sako, turim kiekvienam kraðte, kur gyvenam, savo „apvienybas“. Ne fiziniø asmenø, o organizacijø sàjungas. Organizacijos veikia, kaip jos nori, o sàjungø vadovybës tà veikimà tik ðiek tiek koordinuoja ten, kur reikia sujungtø jëgø. Tam yra sàjungø seimai ir jø iðrinktos valdybos kiekviename kraðte. Á seimus susirenka organizacijø siøsti atstovai (Amerikoj – po vienà nuo pilno ar nepilno

407

ðimto nariø). „Pasaulinio masto“ reikalams (daugiausia politiniams pareiðkimams ar þygiams) yra visø kraðtø sàjungø ágaliota „Laisvojo Pasaulio Latviø Sàjungos“ valdyba, veikianti irgi Amerikoje. (Jau keliolika metø pirmininkaujama profesoriaus Lëjinð.) Politinius þygius ar pareiðkimus daþniau daro Latvijos Laisvës Komitetas per PET Seimà ar kitaip (jis veikia sutartinai su „pasauline“ latviø valdyba), taip pat ir tebeturimieji diplomatiniai postai, – kada kam tikslingiau. Varþybø dël kompetencijos nëra. Protarpiais pasireiðkia ir „privaèios iniciatyvos“, bet pagrindinës sistemos tas neardo. Politinës partijos? Nedëjom, sako, jokiø pastangø joms uþsieniuose „atkurti“. Nes, esà, kokia gi èia bûtø jø prasmë? Turim, sako, tik ið jø liekanø susimetusius „atsiminimø klubus“. Pavyzdþiui, Ûkininkø Sàjungos (Ulmanio partijos) keliolika buvusiø veikëjø suvaþiuojam koká kartà per metus, pasivaiðinam, pasikalbam „apie senus gerus laikus“, ir tiek. Iðimtis gal tik socialdemokratai, kuriø bûrelis Stokholme dar ir vieðai kiek papolitikuoja. Ar tai apatija? Na, kai New Yorke mes seimavom su PLB, tai latviai tas kelias dienas buvo „okupavæ“ Clevelandà su savo dainø ir ðokiø ðvente. Mûsø „milijonas“ didþiojo koncerto metu nepripildë New Yorko Filharmonijos (apie pustreèio tûkstanèio vietø, kuriø geras treèdalis buvo tuðèios). Latviø Amerikoje, sako, apie 45 tûkstanèiai. O Clevelando Public Auditorium Dainø ðventës metu (14,000 vietø!) buvusi prikimðta. Ðiems jubiliejiniams metams ir lat[viai] kaip ir mes, sudarë specialià ðimto tûkstanèiø doleriø sàmatà. Kovo mënesá jau turëjo bene 64 tûkstanèius, o liepos mënesá jau visà ðimtà su kaupu. Mûsø Jungtinis Finansø Komitetas telkimà pratæsë iki Kalëdø ir nei nesako, kiek jam dar trûksta iki uþsimotojo ðimto tûkstanèiø. Turbût, jei kam ir ima pagunda nagà krimstelti, tai tik ne latviams. Akiraèiai, 1968. Nr.3

Tolimos distancijos Atodairinis þvilgsnis á stovyklinius laikus uþkliûva uþ anuomet populiaraus linkëjimo – „Kad kitàmet susitiktumëm Gedimino kalno papëdëj!“ Ir uþ pranaðavimo, kad „Lietuvos laisvë nebe uþ kalnø“... Bet V. Sidzikauskas jau maþdaug prieð 18 metø vieðai prasitarë, kad kova dël Lietuvos laisvës turësianti bûti ilga, todël teksià jà planuoti tolimoms distancijoms distancijoms. Tai buvo vienas blaiviausiø ir iðmintingiausiø pareiðkimø tarp ðûkiø, skambëjusiø ir tebeskambanèiø ið mûsiðkiø vadovybiø. Tik sunku atsistebëti, kaip tokia mintis liko ne tik neásidëmëta visuomenëj (iðskyrus nebent paskirus, ypaè jaunesniuosius visuomenininkus), bet liko netaikoma net ir paties tos minties skelbëjo vadovaujamø komitetø praktikoje. „Tolimoms distancijoms“ taikomos veiklos vis dar nëra. Turbût nëra laiko apie tai giliau ir pagalvoti, kadangi daugumo mûsø – ir vadovø, ir sekëjø

408

– dëmesys totaliðkai uþimtas tik „ðimto metrø bëgimais“. Tà liudija net 1968-tiems metams sugalvotas vardas – „Lietuvos Laisvës Kovos Metai“... Tai kaþin, ar prieð 18 metø apyvarton paleistoji mintis apie tolimas distancijas tikrai buvo tokia blaivi, kaip tada atrodë? Koks atstumas joje buvo menamas iki „pasimatymo Gedimino kalno papëdëj“? Gal, vietoj „kitàmet“, tik kokie penkeri ar deðimts metø? Ar buvo atëjusi á galvà prielaida, kad distancija iki Lietuvos laisvës laimëjimo gali nusidriekti net toliau, negu pasieks gyvosios mûsø kartos gyvenimas ar gal net keliø kartø gyvenimai? Tikëjimas, kad kilnus tikslas turi bûti pasiektas kuo greièiau ir bûtinai dar prieð mums patiems iðeisiant ið ðios aðarø pakalnës, þinoma, padeda veikti energingai ir be atvangos. Bet toks tikëjimas vis tiek nepateisina nusiteikimo, apibûdinamo posakiu „o po mûsø – tebûnie nors ir tvanas“. Negana tolimø distancijø alternatyvà tik paminëti ir pamirðti ar net ir kitus grasyti nuo tos minties. Beldimaisi á Jungtiniø Tautø duris Lietuvos reikalu – vis tiek, ar þygiais staèiai ið gatvës, ar per kongresus – parlamentus bei vyriausybes – yra trumpøjø distancijø bëgimai. Nebûtina juos atmesti. Tai lyg loterijos bilietai, kuriø nusipirkæs, ásigyji trupuèiukà galimybiø laimëti, bet kuriø nepirkæs – negali tikëtis jokio tos loterijos laimikio. Ðios „loterijos“ galimas laimikis bûtø – paðalieèiø pagalba Lietuvai atgauti nepriklausomybæ. Valia spëlioti ir turëti vilties, kad toks laimikis iðkris gal net ir netrukus. Bet privalu nepamirðti, kad jo gali tekti laukti labai ilgai, arba ir niekad nesulaukti. Todël nesaugu Lietuvos nepriklausomybës byloje pasikliauti vien ðia „loterija“. Kitas vadovybës didþiai populiarus „kovos dël Lietuvos nepriklausomybës atstatymo kertinis akmuo“ yra (bent dalyje tarptautiniø santykiø sistemos) tebegaliojàs Lietuvos valstybës teisinio (teorinio) egzistavimo pripaþinimas ir praktinë to pripaþinimo iðraiðka – keleto Lietuvos pasiuntinybiø bei konsulatø tebeturima galimybë egzistuoti ir ðiek tiek veikti. Bet tai irgi nelabai tolimai distancijai tegaliojanti atrama. Pats diplomatinës tarnybos ðefas dëstë komitetams New Yorke savo susirûpinimà dël tos tarnybos ateities: beveik nëra kuo nei kaip uþpildyti metai ið metø gausëjanèias personalo spragas. Perspektyvoj – kalbamojo „kertinio akmens“ egzistavimas ribotas á aðtuntà ar maþiausia septintà savo amþiaus deðimtmetá áþengusiai kartai likusiuoju laiku. Tolimesnëms distancijoms planuojant, reikia patvaresnio „kertinio akmens“ Kas jis? Pagarba uþ dràsà Lietuvos Diplomatijos Ðefui, kad jis, kalbëdamas su vadovaujanèiais komitetais New Yorke, realistiðkai ávertino ligðiolinius Lietuvos laisvës bylos „kertinius akmenis“ ir staèiai pirðtu nurodë, kas – màstant tolimøjø distancijø kategorijomis – yra vyriausias Lietuvos laisvës kovos veiksnys. Tai Lietuvos þmonës þmonës. O kad juose bûtø akstino ir galios veikti savo laisvës labui, jiems reikia laisvës deguonies guonies. Todël mûsø uþdavinys, anot LDÐ, yra – suteikti Lietuvos þmonëms laisvës deguonies deguonies. Tai, ið tikrøjø, bûtø pradinis tolimoms distancijoms uþmotas Lietuvos laisvës kovos etapas.

409

Ið praneðimo apie LDÐ pareiðkimus vadovaujantiems komitetams, nematyt, nei kad tie komitetai bûtø „laisvës deguonies teikimo“ uþdaviná atmetæ, nei kad juose bûtø kilæ kokiø minèiø, kaip tà uþdaviná atlikti. Tik matyt, kad LDÐ ásakmiai kritikavo dvi mûsø komitetuose bei tarybose tebepuoselëjamas tezes, didþiai nederanèias su mintim „teikti Lietuvos þmonëms laisvës deguonies“. Bûtent, LDÐ pareiðkæs, kad netikslu smerkti visus, kurie santykiauja su þmonëmis ið Lietuvos, Lietuvos ir kad ne visi, kurie ið ten atvyksta, yra „Kremliaus parsidavëliai“, netgi jeigu kai kurie ið jø yra ir komunistø partijos nariai nariai. Trumpø distancijø bëgimais verstis pratæ komitetai nesiryþo be niekur nieko persikvalifikuoti tolimø distancijø bëgikais. Ilgai diskutavo ir, esà, iðsiaiðkino iðsiaiðkino, kad... turës dar ne kartà diskutuoti. Turbût diskutuos tik savo tarpe, nes platesnis tokios paskirties simpoziumas, buvæs beðaukiamas spalio 12 dienà, tapo nukeltas á neapibrëþto tolumo distancijà... Akiraèiai, 1968. Nr.4

Iðtikimybës atsiþadëjimas „I hereby declare, on oath, that I absolutely and entirely renounce and abjure all allegiance and fidelity to any foreign prince, potentate, state or sovereignty, of whom or of which I have heretofore been a subject or citizen...” Jau keliolika metø, kaip retkarèiais paþvelgiu á ðiuos þodþius, ir kaskart jie lieka daugiausia „atsakingi”, kad vis atidedu padavimà praðymo Amerikos pilietybei ágyti. Prieþastis, þinoma, ne labai rimta: daugiau sentimentali, negu racionali, bet... vis dëlto, tai bûtø priesaika sutvirtintas pareiðkimas, privalomas iðtart, priimant Amerikos pilietybæ. Reikia prisiekti, kad „absoliuèiai ir galutinai atsisakau ir iðsiþadu visokio ásipareigojimo ir iðtikimybës... valstybei... kurios lig ðiol esu buvæs pilietis”... Kai pasitaiko amerikieèiams bendradarbiams ar virðininkams prasitart, kad dþiaugiuos neturëdamas galvosûkio, kà rinkti Amerikos prezidentu, nes èia nesu pilietis, priekaiðtingai nustemba: kodël? – Ogi ðtai kodël. Amerikos valdþia tebepripaþásta teisinæ Lietuvos valstybës egzistencijà ir pripaþásta mano, kaip Lietuvos pilieèio, statusà. Mes, lietuviai, uþ tai dëkingi ðio kraðto valdþiai ir nuolat jà praðom, kad ji to pripaþinimo ir toliau nenutrauktø. Tai kodël að turëèiau já ið savo pusës nutraukt pirma, negu Amerikos valdþia? – Well, you have a good point, – paprastai pastebi paðnekovas. Bet þinau, kad èia ne esminës reikðmës dalykas. Juk net ir mûsø aiðkiausiø politiniø iðeiviø tarpe jau visiðkai maþai beliko tokiø, kurie panaðiu ar kitokiu sumetimu dar neprisiekë, kad „galutinai iðsiþada ásipareigojimø ir iðtikimybës valstybei, kurios buvo pilieèiai”, ir kurie dar nepadëjo savo lietuviðkø pasø á nebegaliojanèiø dokumentø – suvenyrø dëþutes. Pats VLIKo pirmininkas jau Amerikos pilietis, o pasidairai, pavyzdþiui, kad

410

ir VLIKo seime – kur ne kur begali uþtikt vienà kità dar „neiðsiþadëjusá”... Èia galioja visai kita teorija, – ir neginèiju jos racionalumo: Amerikos pilietybës priëmimo priesaikos tekstas tai tik formalumas, visiðkai neverèiàs nei minty, nei praktikoj iðsiþadët iðtikimybës Lietuvai. Esà prieðingai: bûdamas Amerikos pilietis, lietuvis dar daugiau gali padaryt Lietuvos labui. Gerai. Keistas èia tik vienas dalykas: kodël kai kurie mûsø teisininkai, taip graþiai iðteisinæ toká „nereikðmingà formalumà”, kaip kitos valstybës pilietybës priëmimà, pasilieka didþiai grieþti dël kitø, daug menkesnës reikðmës formalumø, áþiûrëdami juose pavojø, kad jais galás bûti pakirstas brangusis Amerikos vyriausybës nusistatymas nenutraukti teisinio Lietuvos pripaþinimo politikos. Pavyzdþiui, esà, jeigu daug lietuviø, ypaè „pabëgimu protestavusiø prieð Lietuvos okupacijà” (Nota bene: dabar jau Amerikos pilieèiø!) imtø lankytis okupuotoj Lietuvoj, tai sugundytø Amerikos valdþià pamanyt, kad lietuviai jau pripaþásta Lietuvos inkorporacijà ir su ja jau susitaikæ susitaikæ. Tad valdþia, girdi, galëtø pagalvot, kad ir jai gal jau nebëra prasmës tos inkorporacijos vis dar nepripaþint... Amerikos valdþios pareigûnai, girdëdami tokius samprotavimus, turëtø pagrindo paklaust – kuo gi jûs mus laikot? Argi Amerikos politikà lems jûsø keleto, ar tegu net keleto ðimtø, toks ar kitoks pasielgimas? Ið tiesø, jeigu mûsø, ypaè „nuo okupacijos pabëgusiø” vadinamieji „konkliudentiniai veiksmai” turëtø tokios teisinës bei politinës reikðmës, tai masinis mûsø ásipilietinimas Amerikoj bûtø buvæs pati patogiausia vada laikyti Lietuvos klausimà jau „iðspræstà”. Jei taip nebuvo, tai ið kur èia dabar kiltø „revoliucija” Amerikos uþsienio politikoj dël kuriø nors Amerikos pilieèiø (tegu ir „lietuviø kilmës” amerikieèiø) turistiniø planø! Ar nereiktø tokias „teisines” teorijas skelbiantiesiems prisimint, kad jeigu Lietuvos klausimo sprendime turi reikðmës lietuviø „susitaikymas” ar „nesusitaikymas” su esama politine Lietuvos padëtim, tai ne tø lietuviø lietuviø, kurie savo padëtá jau Amerikoj visiðkai kitaip susitvarkë, o tø, kurie patys toj padëty gyvena. Bandymai, kam ámanomi, pamatyt, kaip ten „susitaikyta”, „nesusitaikinta” ar tik kaip nors prisitaikinta, në ið tolo neturi tiek teisiniam Lietuvos pripaþinimui þalingo elemento, kiek, pavyzdþiui, mûsø patogus ásipilietinimas kituose kraðtuose. Jeigu tas nekenkia, tai visa kita – në to tiek. Akiraèiai, 1969. Nr.1(5)

Politinë chemija Mintis apie politinës laisvës ilgesá Lietuvoj ir apie svarbumà palaikyt já neblëstantá – ne nauja. Naujesnis buvo tik jos pirmininko pavidalas praëjusá rudená New Yorko komitetuose, kai ta mintis buvo pakartota, pritaikius jai vaizdingà laisvës „deguonies“

411

metaforà. Mes – buvo sakyta – turim suteikt laisvës deguonies jo Lietuvoj stingantiems ir trokðtantiems... Tik ar mokam su tuo deguoniu apsieit? Gráþæ ið perkeltinës prasmës á tiesioginæ, þinom, kad „deguonis“ yra tik vardas gamtinës medþiagos, atliekanèios tam tikrà vaidmená degimo, gyvybës bei ávairiø rûgðèiø susidarymo vyksme. Chemijos mokslo kertiniam akmeny (Mendelejevo lentelëj) tas vardas þymimas tik raide O, ið graikiðkai – lotyniðko tos medþiagos vardo Oxygenum („aðtrybiø, rûgðèiø gimdytojas“). Paminëjus deguoná, asociacijos keliu prisimena ir angliarûgðtë, tiksliau – anglies dvideginis, CO2: deguonies ákvëpæ, iðkvepiam anglies dvideginá – medþiagà, tinkamà nebe þmogui, o nebent augalui, ir tai tiktai dienà, ne naktá... Nuo CO2 asociacija ðuoliu permeta á... H2S su jo pûvanèio kiauðinio kvapu ir H2SO4 – á sieros rûgðtá arba vitriolá, vienà ið barbariðkiausiø kerðto árankiø pusprimityviø þmoniø rankose... Kad galëtum kam suteikt deguonies, reikia turët parengtø jo atsargø, turët tam tikrø árankiø, ir reikia mokët, kaip visa tai panaudot. Negana vien paèiam turët pakankamus plauèius ir „mokët“ kvëpuot grynam ore. Vël persikëlus su tom sàvokom idëjinio – politinio vyksmo plotmën, iðkyla eilë opiø klausimø. Ar turim sukaupæ Lietuvon perteiktinø laisvës deguonies atsargø? Ir ar daþnas esam bandæ bent apmàstyt (nekalbant apie sistemingà pasimokymà), kaip tokios atsargos teiktinos ten, kur jø reikia? Ar neatsitinka daugeliu atvejø taip, kad tik patys laisvës deguonim natûraliai kvëpuojam, gardþiuojamës ir tuo gardþiavimusi didþiuojamës, o tiems, kas dûsta „sunkiam ore“, vietoj laisvës deguonies prikvëpuojam tik dar labiau orà sunkinanèios „angliarûgðtës“? Vietomis dar blogiau. Apsidairykim aplink ir atgal, – á tø mûsø „santykiø su pavergta tauta eigà“. Kiek laisvës deguonies, ir kiek pûvanèio kiauðinio kvapo paskleista á ir aplink tuos neva santykius? Ir kiek vitriolio be atodairos pritaðkyta ir tebetaðkoma á kone kiekvieno ið tenai mûsø tarpe pasirodanèio tautieèio veidà! Sakytum, vitriolis taikomas tik „okupanto agentams“? Bet, jeigu ir tikrai kas ið mûsø esam toki aiðkiaregiai, kad ið tolo atskiriam, kas „agentas“, – argi ne juo labiau kaip tik tokius derëtø sutikt gaivinanèiu laisvës deguonim, o ne primityviai kerðtingu ir kerðtà bei neapykantà teþadinanèiu vitrioliu? Þinoma, vitrioliu taðkytis ar ðiaip orà gadint lengviausia, nes nereikia nei nusimanyt, nei rengtis. Bet jei tik tiek tesugebëtumëm ðioj „politinëj chemijoj“, tai tuðèia bûtø svajonë ir veidmaininga bûtø kalba apie toká kilnø uþsimojimà, kaip teikimas Lietuvos þmonëms laisvës deguonies. Akiraèiai, 1969. Nr.2(6)

412

Perkrauta byla 1945 m. vasarà, vos nutilus karo veiksmams, naðlaièiais likæ mûsø diplomatai ir ið kacetø ar slëptuviø kà tik iðlindæ VLIKo veikëjai vieni kitiems raðë ir kalbëjo, kad pirmas dalykas, kurá reikia skubiausiai atlikt, tai prirengt Lietuvos bylà taikos konferencijai. Vadinas, – skubiai surinkt ir sutvarkyt Lietuvos padëtá lieèianèius argumentus bei dokumentus. Nuo to laiko praëjo daug laiko. O VLIKo pirmininkas ir 1969 metø vasario 16tà Èikagoj vis dar sakë, kad „mums yra nepaprastai svarbu kuo skubiausiai surinkti, sutvarkyti, paskelbti visus Lietuvos bylà lieèianèius dokumentus“... Èia jau kaþkas „ne taip“. Dvideðimt ketvirti metai kalbët apie kà nors, kad „skubiai reikia“, – absurdas. Nes, jei tikrai reikia, bûtø seniai ir padaryta. O jeigu per tiek laiko nepadaryta, tai turbût toks ten ir skubumas, ir ið viso – toks ten ir reikalas. Ar gal tas uþdavinys toks milþiniðkas, kad prireiks kelis deðimtmeèius skubët, kol bus atliktas? Irgi ne. Lietuvos nepriklausomybës bylà dokumentuot dabar nepalyginti lengviau, nei, sakysim, 1919 metais, Versajø (Versailles) konferencijos metu. Keli, daugiausia keliolika dokumentø iðsamiai ir nedviprasmiðkai parodo visà to dalyko esmæ. Ir surinkt tuos dokumentus ne bëda, nes visi jie jau yra didþiøjø valstybiø uþsieniø reikalø ministerijø paskelbtuose dokumentø rinkiniuose, visi iðversti tarptautiniuose santykiuose vyraujanèiomis kalbomis, atspausdinti ir randami visose tarptautinës politikos skyrius turinèiose bibliotekose. Pakanka vienam – þinanèiam, ko reikia – asmeniui praleist keletà dienø geroj bibliotekoj, ir reikalingi dokumentai bus atrinkti, jø tekstai nufotografuoti, – praðom naudotis kiek tinkami! Kongreso biblioteka Washingtone, be abejo, pati geriausia vieta tokiai atrankai daryti, nes ten vargu ar stigtø kokio Lietuvos nepriklausomybës bylai reikðmingo dokumento teksto. Washingtone taip pat yra gi ir veikianti Lietuvos pasiuntinybë. Nejaugi ji, nekalbant apie kitus LDT postus, nedëjo á savo bylas tokiø dokumentø diena ið dienos, kada tik koks aikðtën prasikiðdavo per tuos beveik 29 metus nuo 1940-tøjø? O ir paèioj Kongreso bibliotekoj jau kone 20 metø darbuojasi gi pats buvæs daugelio mûsø tarptautinës teisës profesorius, o dabar VLIKo narys! – tobuliausiai kvalifikuotas þinovas kalbamiesiems dokumentams surast, atrinkt ir reikiamai sudëstyti. Nejaugi bûtø atsispyræs pagundai tà padaryt? Todël kartotinai atsikreipimai á visuomenæ su graudenimais skubët rinkt Lietuvos bylà lieèianèius dokumentus skamba kaip nesusipratimas. Viena, – èia gi ne visuomenës darbas. Daugiausia, ko ið visuomenës prasminga tam reikalui praðyt, tai keleto ar keliolikos ðimtø doleriø jau surinktø dokumentø rinkinio tinkamo apipavidalinimo iðlaidoms. Antra, – tiesiog neámanoma patikët, kad tas darbas, bent pagrindinë jo dalis, t.y., dokumentø surinkimas ir jø interpretacija, lig ðiol bûtø niekieno nedarytas. Gal tik VLIKo pirmininkas, tose pareigose vos treèius metus tepradëjæs, dar neaptiko, kas kieno tuo reikalu daryta ir bent ðis tas padaryta?

413

To nesusipratimo paaiðkinimas bûtø nebent ðis: palinkimas maþus ir vidutinius dalykus vis vaizduotis kaip „didingus“. Tai ir Lietuvos bylos dokumentacijos samprata, turbût, tapo taip iðplësta, kad ið tos dokumentacijos pasidarë nebeþinia kiek uþtruksianèiø ir ið viso neþinia ar kada baigsimø studijø dalykas... Mat, prie Lietuvos nepriklausomybës teisës pagrindimo uþsimota prijungti ir árodymus, kokios turi bûti Lietuvos valstybës sienos... Sudaryta dvilypë komisija – pietryèiø ir pietvakariø sienoms aiðkinti. Praëjo daugiau kaip 10 metø, o dar nepavyko mums patiems sau árodyt, kokios tos sienos bûtø geros ir teisingos... Tai kaip tà kitiems árodysim? Lietuva 21 metus buvo nepriklausoma be Vilniaus, be sostinës. Apie ketverius metus ir be „lango á Vakarus“, be Klaipëdos. Pykom, protestavom, betgi savo valstybës, kad ir begëdiðkai apkarpytos, nepaniekinom ir jos neatsisakëm, kad „permenka“... Nes vis tiek tai buvo geriau, negu nieko. Turbût ne kitaip sveiko proto tautieèiai þiûrëtø á tà dalykà ir vël, jeigu jiems pasitaikytø proga rinktis tarp esamos priklausomybës ir galimos nepriklausomybës. Tai ir mums, besistengiantiems tarptautinëj opinijoj palaikyt gyvà Lietuvos nepriklausomybës idëjà, netikslinga komplikuot Lietuvos bylos aiðkinimà dar ir teritorijø problemomis. Kaip tos problemos beatrodytø svarbios, jos neturi reikðmës be nepriklausomybës. Pagrindinës bylos perkrovimas priedais nepadeda nei bylai, nei priedams. Akiraèiai, 1969. Nr.3(7)

Pinigëliai Jei Vasario Ðeðioliktoji bûtø ne diena, o þmogiðka asmenybë, tai ðiemet ji turbût bûtø pabëgusi ið mûsø tarpo, gëda nesitverdama. Nes argi bûtø smagu, þmogau, jei taip tavo vieðø pagerbtuviø rengëjai susiskibtø á èiupras, dël pinigø pinigø, kuriuos jie tariasi surinksià tavo gimtadiená ðvæsdami! Bendruomenës valdyba pirmoji ne laiku, ne vietoj ir netinkamai – su temperamento perteklium, o takto nepriteklium – prabilo, reikalaudama sau didesnio pripaþinimo „politinëj” veikloj. Bet ðalia pretenzijos á politinius veikimus, prasikiðo pretenzija ir á pinigus... Kad gi bent – á kaip reikia pinigus! Pikèiausia, kad èia buvo pretenzija tik á pinigëlius, uþkampinëse vietovëse Tarybos nepasiekiamus ar net ir pamirðtamus... Vaje, koki neverti buvo tie pinigëliai tokio LB valdybos dëmesio... Ypaè Vasario 16-sios iðvakarëse. Juo keisèiau, kad toks maþavertis reikaliukas Naujienose sukëlë tiesiog nesuvaldomà kinkø drebëjimà ir gvoltà, esà, „nainininkai” maþdaug staèiai ið mûsø Tarybos kiðenës pinigus grobia! Tiesa, su tautininkø ir krikðèioniø demokratø talka, Naujienos èia, sakytum, kilnesnius dalykus – Tarybà, kitas visuomenës institucijas, netgi paèià Bendruomenæ – gynë nuo „Nainio këslø”. Ðioj tonacijoj tas „jungtinis choras” galëjo ir kilniau praskambëti, jei nekreiptum dëmesio á pastangas ginti pûstaþiedá

414

prestiþà. Bet, ðiuo atveju ið tø giesmiø nuolat kyðèiojo irzlus ðûkalojimas – gelbëkit, mûsø pinigëlius kësinasi pagrobt! Tai buvo primityvi, ðykðtuoliðka, godulinga reakcija. „Nainio netaktas”, koks jis bebûtø buvæs, nublanko ir liko vargiai bepastebimas, nebereikðmingas akivaizdoje tokio neregëto grubaus gvolto. Nepriklausomybës Diena – tik diena, ne þmogus. Bet argi mes uþ jà nebuvom apimti gëdos, kad jos minëjimà taip uþgoþë karèiaminio lygio rëkavimai dël pinigo? Akiraèiai, 1969. Nr.4(8)

Nueitas kelias Amerikos Lietuviø Tautinë Sàjunga geguþës gale antrà kartà ið eilës turëjo jubiliejiná seimà. Prieð dvejus metus buvo jubiliejinis, kad deðimtas, dabar – kad dvideðimts metø nuo pirmojo. Nuliais atsiûlëti skaitmenys visada sudaro progà pakalbët apie jø atþymëtà praeitá. ALT S-gos dvideðimtmeèio proga irgi bandyta paþvelgti á jos nueità kelià. Perþvalga, deja, iðëjo lyg senamadiðkas istorijos vadovëlis, – ið tø, kuriuose vietoj tautos istorijos vyraudavo valdovø biografijos. Tik èia parodë ne valdovø, o pirmininkø galerijà. Kiekvienam padalinus po kad ir nepertaikliausiai suregztà komplimentà, paèios sàjungos nueitam keliui nuðviesti pristigo þodþiø, minèiø, ir turbût þiniø. Kaip gi apibûdinsi nueità kelià be atodairos á pradiná jo taðkà? O vienas ið bûdingiausiø ðios s-gos pradiniø bruoþø buvo jos vardo formulavimas. Nors tarp trijø komponentø – steigëjø buvo ir Amerikos Lietuviø Tautininkø Centras, naujoji sàtautine, o ne tautininkø. Tokio formulavimo neatsitiktinumà pajunga pasivadino tautine tvirtina pirmøjø ástatø deklaracinë dalis, kurioj pabrëþta, kad Amerikos Lietuviø Tautinë Sàjunga nesprendþia Lietuvos vidaus politikos klausimø, kurie priklauso spræsti patiems Lietuvos pilieèiams savo ðalyje, ir nëra tæsinys ar dalis jokios politinës ar ideologinës organizacijos, veikusios ar veikianèios uþ Jungtiniø Amerikos Valstybiø ribø ribø. Konkreèiai kalbant, deklaracija reiðkë, kad naujoji s-ga nenori bûti laikoma Lietuvoj veikusios Lietuviø Tautininkø Sàjungos pakaitalu Amerikoj. (Liudiju autentiðkai, nes dalyvavau tos deklaracijos formulavime, bei „derybose“ dël jos raðymo ar neraðymo ástatuose.) Tai buvo mandagiai pasakytas atsiribojimas ne nuo pradëjusiø Amerikon atvykti „verifikuotø“ Lietuvos tautininkø (jie buvo s-goj pageidaujami), o nuo per siauros tautininkø vardo sampratos. Tai buvo ir atsisakymas monopolizuoti plaèiau suprantamàjá tautininkø vardà. Pagaliau, tai buvo, gal ir nerealistiðkas, bet optimistiðkai ambicingas uþsimojimas kurti inkliuzyviðkà – didëjanèio imlumo ir talpumo – tautinës visuomenës veiklos vagà su krantais, atvirais daugeliui ávairiø lietuviðkø intakø.

415

Kitokios mintys ið ALT Sàjungos tribûnos sklinda dabar. Sukaktuvinin seiman, tautininkai, tam vardui lietuviø visuomenëje jau ásigijæ nuosavybës sako, susirinkæ tautininkai teisæ teisæ! (Þr. „Tautininkai seimo paunksmëj“, Antanas Dirþys, Dirva Dirva, 1969 geguþës 30.) Jei taip, tai iðeitø, kad nuo 1949 metø ALT Sàjunga lyg bûtø pasislinkusi ne 20èia metø pirmyn, o apie tiek pat atgal, maþdaug á 1929 metø nusiteikimus, kada Lietuviø Tautininkø Sàjungoje – nepaisant prezidento Smetonos raginimø stengtis bûti non pars, sed tota – buvo stipriai pakilæs apetitas iðimtinai pasisavinti tautininko vardà, þinoma, susietà su valdanèios partijos prerogatyvomis. Anuomet tas apetitas buvo aptramdytas, dabar vël beesàs ne tik atgijæs, o netgi skelbiamas – bent iliuzijoj – jau ir patenkintas... Prieð 20 metø ALT Sàjungos steigëjai manë, kad net neávykdytas kësinimasis á iðimtinæ tautininkø vardo „nuosavybæ“ sàjungai bûtø þalingas, nes vietoj pritraukianèio magneto átaisytø aplink save diskriminuojanèià uþtvarà. Manyta, kad tai bûtø srovës nukreipimas ekskliuzyviðka, siaura, iðdþiûti pasmerkta vaga. Negi sàjunga jau bûtø ásimanevravusi á tokià vagà? Panaðu, nes ið jos tribûnos dþiaugiasi, kad sukaktuvinio seimo paunksmëj dabar besitelkianti ypatinga tautininkø atmaina. Bûtent, tautininkø, kurie tik idealizuoja savo tautà ir kitus átaigoja jà tik vertinti, branginti ir laikyti ðioj aðarø pakalnëj pakaitalo neturinèiam gërybe. (Þr. t.p.) Manëm (daugelis ir tebemanom), kad tautininko vardas labiausia dera ten, kur stengiamasi visø pirma ið savæs sukurti bent ðiokià tokià gërybæ tautai, o ne tautà laikyti lyg ir nuosavybiðkai turima bei naudojama brangenybe. Jei tautininko santykis su tauta suprastinas, kaip dëvëtojo santykis su brangenybe, tai gal ir tektø sutikti, kad ALT Sàjungos – ar bent jos vardu ðiandien kalbanèiøjø – kelias jau ið tiesø nueitas galutinai ir baigtas idiliðkoj uþuovëjoj, kurioj pagrindinis uþsiëmimas – abstraktaus tautos idealo branginimas ir traukimas savim patenkintøjø himno: „Gal ið balø toks graþumas mûsø tautiðkumo“... ALT Sàjungos steigëjai prieð 20 metø në ið tolo neprileido minties apie nuþygiavimà á tokià idilijà. Betgi ne veltui sakoma, kad þmogus ðaudo, o Dievas (?) kulkas neðioja... Akiraèiai, 1969. Nr.5(9)

Gana metø su burbulais 1930 metai Lietuvoj buvo oficialiai pavadinti Vytauto Didþiojo Metais Metais. Visuomeninës bei valstybinës virðûnës ir tada nesugalvojo itin monumentaliø priemoniø tokiam metø pavadinimui pateisinti bei Vytautui Didþiajam iðliktinai pagerbti. Nei V. D. [Vytauto Didþiojo] ordino, nei V. D. [Vytauto Didþiojo] aukðtøjø karininkø kursø, net nei V. D. [Vytauto Didþiojo] universiteto nebër. (Atvirai kalbant, kodël, bûtent, universitetas tada buvo pavadintas Vytauto Didþiojo vardu, tebëra máslë:

416

kokià vietà Vytauto didybëj uþëmë mokslas?) Eisena aplink Lietuvà su specialiai tam tikslui pagamintu V. D. [Vytauto Didþiojo] paveikslu sukëlë „daug judëjimø, menkai laimëjimø”, o vietomis net grësë viso jubiliejaus orumui. Iðliko tik B. Sruogos Milþino paunksmëj – jubiliejiniam konkursui paraðytas kûrinys, komiteto pripaþintas stipriausiu, tik nepriimtas dël kaþkuriø ten brûkðtelëjimø prieð plaukà baþnytiniams autoritetams... Dar vienas iðlikæs Vytauto Didþiojo Metø pëdsakas tai tas, kad turim itin daug Vytautø, kuriems dabar sueina 39 metai. Jie geriausi liudytojai, kad Vytauto Didþiojo Metø vardas plaèiuose tautos sluoksniuose buvo populiarus... Dabar „krikðtytø” metø pabiro iðtisa serija. Maironio Maironio, Donelaièio Donelaièio, pusiau slapKovos o ðiemet Ðvietimo ir ðeimos... ðeimos Turbût kas tai Kudirkos Kudirkos, labai vieðai Laisvës Kovos, nors jau kala ir ateinantiems metams vardà! Kaip daugumas pamëgdþiojimø bei kartojimø, taip ir ðis metams vardø segiojimas nebepasiteisino në tiek, kiek 1930-tøjø metø pavadinimas Vytauto Didþiojo Metais Metais. Ðie vardai iðëjo prie metø pririðti lyg balionai ar burbulai: matomi, bet tuðti; neprisidëjæ nei prie turinio praplëtimo, nei prie pëdsakø pagilinimo. Turbût jau praëjo gadynë, kada bûdavo ámanoma vien ðûkiais susiraginti kà nors nuveikti. Ir turbût jau atëjo gadynë susilaikyti nuo metø (ar mënesiø!) iðankstinio apkarstymo tuðèiais paþadais – burbulais. Metams þymëti gana skaitmenø. O jei metai tampa verti kaip ypatingai pavadinti, tai tas tampa aiðku tik jiems praëjus, o ne ið anksto. Jeigu mûsø tarpe ðiemet bûtø padaryta kas nors tikrai nepaprasta ðvietimo ar ðeimos tobulinime, tai tokiam laikui ir be dekretø ateity priliptø ðvietimo – ðeimos metø vardas. Bet jei atsitiks, kad svarbiausias ðvietiminis „laimëjimas“ ðiais metais liks tik vienintelës lietuviðkos vidurinës mokyklos Amerikoje uþsidarymas dël mokiniø stokos, tai toks vardas bus tik ciniðka patyèia. Mada metus ið anksto „krikðtyti” (ir tuos „krikðtijimus”, laikyti net veiklos vadovavimo aktais) jau iðsigimë, ir jau gana jàja besekti. Akiraèiai, 1969. Nr.6(10)

„Informatiomania“ Jei surengtumëm rezoliucijø populiarumo varþybas, tai alkûne prie alkûnës spraustøsi á pirmà vietà dvi jø rûðys: „prieð bendradarbiavimà“ ir „uþ stiprinimà informacijos apie Lietuvà tarp nelietuviø“. Nenatûraliai iðpûstoji „antibendradarbinë“ tema jau ima iðsikvëpti, tad patvaresnioji „informacinë“ bene bus vël beuþimanti vyraujanèias pozicijas. Kiekvienas á „veiksniø“ kategorijà pretenduojanèios organizacijos seimas ar kitaip vadinamas susirinkimas stengiasi ne tik pakalbëti, bet kësinasi ir nutarti steigti kokià nors konkreèià informacijos ástaigà. Jau dudena padangëj tarp ALT ir ALB: katra steigs naujà

417

informacijø centrà ar biurà... ALT, þinoma, gali remtis faktu, kad turi patyrimo? Ji gi kadai jau turëjo dangoraiþyje. Bet ALB galës atsikirsti, kad ALT yra árodþiusi mokanti ne tik ásteigti informacijø centrà, bet já ir nugyventi... Prieð apie 25 metus, kà tik pasibaigus karui, ALT informacijos centras pasidarbavo neblogai. Tada turëjo kà pasakyt apie Lietuvà, nes buvo gavæs þiniø, kurios nelietuviø sluoksniuose buvo naujiena. O vëliau, prieð 15–16 metø paèiai ALT ëmë darytis nebeaiðku, kà su tuo centru beveikti. Ið tolo apie já tegirdinèiai visuomenei tas centras imponavo, kaip tariamai konkretus ALT veikimo faktas. Taèiau vienas toks optimistas, pabandæs gauti centre jam prireikusiø duomenø, su pasibaisëjimu pasakojo, jog „nebent gyvaèiø, tik jau ne informacijø gali gauti tose suverstose ir apdulkusiose popieriø stirtose“... Viename ALT suvaþiavime anuomet buvo siûloma sumaþinti informacijø centro sàmatà ið 17 á 12 tûkstanèiø doleriø. Þmonës, sakiau, kà darot! Ne maþinti, o didinti tà sàmatà reikia. O jeigu negalit didint, tai verèiau visiðkai nubraukit, vietoj metæ kas mënuo po tûkstantá ar pusantro balon! Kas ið to, jei mokësit uþ patalpà, mokësit direktorei algà, o nebus priemoniø ir jëgø paèiai informacijai nei rinkti nei skleisti... Þinoma, niekas nepaklausë ir taryba dar keletà metø po kelis ar keliolika tûkstanèiø iðleidinëjo, kol kieti gyvenimo faktai átikino, kad èia daromos iðlaidos gal prestiþui, gal labdarybei, tik ne informacijai ir ne propagandai... Anàmet ir jaunieji „þygininkai“ panoro ásteigti profesiniu bûdu veikiantá lietuviø informacijos biurà. Ta mintim neðinas Antanas Maþeika kandidatavo ir buvo iðrinktas á ALB tarybà bei prezidiumà. Pasiûlë steigti informacijos biurà po ALB iðkaba. Bet ALB turëjo parûpinti lëðø – bent 75 tûkstanèius metams... Kitiems ALB vadovams plaukai piestu pasiðiauðë vien nuo tokios sumos paminëjimo. Atsakymas buvo – nieko nebus! A. Maþeika ið bendruomenës organø pasiðalino. Jis buvo teisus: nëra minimumo pinigø, nëra informacijos biuro. Bet ir bendruomenës taryba buvo teisi, kai neðoko tuojau krapðtyti ið þmoniø kiðeniø tokios sumos vien graþaus paþado akivaizdoje. O kur garantija, kad bus sukurta tokio pinigo verta institucija. Nei „þygininkai“, nei joki kiti deklamatoriai apie „informacijos tobulinimà“ neátikino, kad þino, kà kalba. Daugumas tø skambiø kalbø apie informacijos tobulinimà atrodo lyg paprasèiausi informacijos manijos apsireiðkimai. Tai ligelë, kurios ryðkiausi simptomai yra – verþimasis kà nors informuoti, visiðkai pamirðtant, kad visø pirma reikia paèiam pasiinformuoti pasiinformuoti... Dël pamirðimo ar nesugebëjimo informuotis nuvyto ir numirë ALT turëtasis informacijø centras. Tas pats simptomas regimas ir ðiaip taip vegetuojanèioje Vliko informacijø sistemoje. Nes ir èia, jei dar sukrapðtoma ðiek tiek lëðø biuleteniams keliomis kalbomis kas mënuo ar bent kada nekada iðleisti, – atseit kaþkà informuoti – tai visiðkai nëra nei lëðø, nei intelektualiniø pajëgø, skirtø informuotis. Rezultatas – informacija, kaip javai, ið bëdos auginami 20 metø netræðtoj dirvoj. Beskaitydamas naujus sumanymus „informacijai stiprinti“, neiðvengiu neprisiminæs, kad prieð apie pustreèiø metø Èikagoj kûrësi informacijø biuras, rinko visuo-

418

menës pritarimus, ir, berods, rinko ðiek tiek lëðø. Uoliai informavo mus apie savo steigimàsi. O paskui dingo... Naujiems biurø centrø planuotojams patartina pastudijuoti to biuro likimà ir jos iðnykimo aplinkybes bei prieþastis. Neiðvengiu neprisiminæs, kad maþdaug tuo paèiu metu ir Vlikas ásteigë prie savo „Eltø“ tinklo ne bet kà, o staèiai... Informacijø Tarybà! Per aðtuonis mënesius toji taryba susilipdë (ið 8 nariø) ir 1967 m. rugsëjo 25 turëjo pirmà posëdá, kuriame dalyvavo penki ið apsiëmusiø taryboj kaþkà daryti aðtuoniø. Tie penki nutarë: „1) iðsamiai susipaþinti su Vliko per Eltà teikiamos informacijos turiniu“ (tuo prisipaþino, kad iki atëjimo á tokià tarybà buvo maþai tesidomëjæ, kà Vlikas apie Lietuvà sako...) ir „2) ieðkoti bûdø atverti tai informacijai daugiau keliø á nelietuviø visuomenes átakojanèià spaudà, radijà, televizijà bei kitas – ypaè tarptautinio masto – informacines institucijas“... Taigi, në ðiai tarybai neatëjo á galvà klausimas, ar Vlikas turi jëgø ir priemoniø pats tinkamai informuotis, prieð gamindamas informacijà kitiems... Pagaliau, tai neturi reikðmës, nes priëmusi toká skambø ir pretenzingà nutarimà, ði taryba daugiau nebesusirinko... Taip ir kitos rezoliucijos ir raðtai apie „informacijos stiprinimà“ tuo tarpu vis dar neiðeina ir neapmàstytø botagu per vandená pliaukðtelëjimø lygio. Akiraèiai, 1969. Nr.7(11)

Maironio palikimas Prieð beveik penkias deðimtis metø, Maironiui dar gyvam tebesant, eilë mûsiðkiø – tada dar jaunø – poetø „sukilo“ prieð Maironá: ëmë „kitas màstyt dûmas“, ar tas paèias kiek kitaip sakyt. Nebeeiliavo patriotiniø programø, tokiø, kaip „paimsim arklà, knygà, lyrà ir eisim Lietuvos keliu“. Nebeeiliavo nei pasiraginimø, kaip „petys gi á petá, na vyrai, kas gali, uþ mylimà ðalá“, neigi pasidràsinimø, kaip „dràsiai, aukðtai, pakils balsai, nuðvis nauja gadynë!“. Net Petras Vaièiûnas tada paskutiná kartà taip narsiai suðuko „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“. Mat Lietuvoj jau buvo uþëjæs kasdienybiðkø rûpestëliø metas. Tad patriotines prakalbas eilëmis beraðë tik ano meto Lietuvos valstybës kontrolierius (Justinas Zubrickis – Turèiniðkis). Raðë Trimite Trimite, Ðauliø sàjungos þurnale, talento ribotumà apsèiai kompensuodamas egzaltuota retorika. Egzaltuota, tai yra, iðaukðtinto arba iðpûsto stiliaus patriotinë retorika daug ilgiau iðliko ryðki ne poetø, o visuomenininkø, ypaè politikos veikëjø didþios dalies lûpose. Lûpose, veikëjø tos kartos, kurios patriotinë sàmonë formavosi dar Maironio patriotinës poezijos átakoje. Tas ne lietuvis lietuvis..., kurs bëga nuo þygiø..., kursai didþiais darbais neðvies! Ne tas lietuvis lietuvis, kurs tëvynæ bailiai, kaip kûdikis, apleis! Ne tas lietuvis lietuvis... metais Nors Kas taip sijoja ir ekskomunikuoja lietuvius? Ogi Maironis 1895-tais metais! atrodo, lyg tai bûtø iðtrauka ið kokios dabartinës rezoliucijos ar veiksniø veiksnio prakalbos...

419

Taip. Egzaltuotoj patriotinëj retorikoj skæsta mûsø net ir dabartiniai, net ir svetur vykstantieji suvaþiavimai, seimai, kongresai, ir ypaè daugumas jø rezoliucijø bei atsiðaukimø. Tai ne nuodëmë, tai tik faktas. Tai giliai áaugæs Maironio palikimas. Ar gal staèiai 19-tojo ðimtmeèio palikimas, nes gi ir Maironis juk buvo tik á 20-tojo pradþià kojà ákëlæs 19-tojo auklëtinis. O kaþin, ar ne laikas apsidairyt ir pastebët, kad klimatas tai jau nebe tas, kaip anuomet, kai daþnas net ir per dràsiai iðpûstas patriotiðkas ðûkis turëjo gana daug tikimybës „tapti kûnu“. Taip graþu buvo mûs Lietuvoj tik pirmame, antrame, ypaè treèiame, na, dar ir ketvirto ðio amþiaus deðimtmetyje. O dabar... Dabar egzaltuotoji patriotinë retorika mûsø reikaluose èiuoþia taip toli nuo tikrovës tolstanèia kreive, kad – Maironio stiliaus nepagautiems, o Turèiniðkio nei negirdëjusiems – ðio ðimtmeèio vidurio kartos visuomenininkams ji, toji patriotinë retorika, daþnai skamba egzotiðkai, o dar daþniau tiesiog grotestiðkai. Ar tik ne ði bus beesanti, kai ir dar ne visuotinio, bet visgi platokai mûsuose jau pasklidusio „kartø nesusikalbëjimo“ prieþastis, – nesusikalbëjimo, kuris daugumà vadovybëse tebevyraujanèiø veteranø laiko atokiai nuo jø paèiø bûsimø ápëdiniø, neiðvengiamai turësianèiø, ir tai nebelabai ilgai trukus, uþimti jø vietas... Toj akivaizdoj, galvosûkis ið trijø klausimø: 1) kam, – veteranams, ar ápëdiniams, – susikalbëti svarbiau, o kam bebûtina? 2) kas – veteranai, ar ápëdiniai – kieèiau laikosi prisiriðæ nesusikalbamojoj pozicijoj? 3) ar verta lieti aðaras dël to nesusikalbëjimo? Kadangi teisingai atsakyti á tuos klausimus labai nesunku, tai uþ ðio galvosûkio iðsprendimà taðkø nebus. O – vis dëlto, nepaisant lengvumo! – jo laiku ir reikiamose vietose neiðsprendusiems gresia anèiukø prisiperëjusios viðtos likimas. Akiraèiai, 1969. Nr.8(12)

Gruodþio 17 Anuo metu, – kai santarieèiø pradininkai dar sirgo iliuzija, kad, suvedus krûvon èia esanèius mûsø tautininkø ir liaudininkø rabinus, galbût iðeitø pakenèiamai liberali ir pusëtinai áspûdinga visuomeninë srovë, – vieno santarieèiø suvaþiavimo tvarkytojai pasodino uþ savo prezidiumo stalo pirmus po ranka pasitaikiusius liaudininkø ir tautininkø pavyzdinius egzempliorius (samples), o tai buvom Liudas Ðmulkðtys ir að, ir – aiðkinkit, sako, kodël jûsø partijos nesijungia. Nieko gero ið to neiðëjo. Neatsimenu, kà að ten aiðkinau, – juk jau daugiau kaip tuzinas metø! – bet kolega Ðmulkðtys tai nepamirðtamai aiðkiai parodë nenugalimiausià kliûtá: Gruodþio 17 17! To liaudininkai tautininkams niekad negalësià dovanoti. Be to, Smetona gi sakæs, kad tik jam dera vadovauti, o juk tai akivaizdþiausias akibrokðtas demokratiniams principams. Tai su tais, kam Smetona vis dar autoritetas, ir kas ásakmiai nepasmerkë Gruodþio 17-tosios, liaudininkams nëra bendros kalbos.

420

Atsistojo tada Kostas Ostrauskas, toks skaisèiaveidis ir dar në kiek neþilstelëjæs, ir – gerbiamieji, sako, Tamstos mums èia apie Smetonà, apie Gruodþio 17-tà, betgi Smetonos, regis, jau nëra, o ta gruodþio 17-ta, taigi tik pagalvokit, gerbiamieji, kada gi ji buvo! Mes èia daugumas tuomet dar nei gimæ nebuvom, ir mums apie tas jûsø 17-tosios sàskaitas klausyt tai vis tiek, kaip apie Þalgirio mûðá! Neþinau, kaip mano ko-prelegentà, bet mane tie Kosto þodþiai nusmelkë, kaip þaibas nakties tamsà. Po ðimts pypkiø, – argi tik mes ið tikrøjø ne perdaug „ið praeities stiprybæ semiam“? Ir ar ne per daþnai taikom pasisemt kaip tik ið anø metø sniege sutirpusiø momentø, nieko svarbaus nebeatsakanèiø nei dabarèiai, nei ateièiai... O praeitis, semiam mes ið jos kà nors, ar ne, ðtai ir vël prarijo virtinæ metø kà tik gyventos dabarties. Ir anameèiø santarieèiø galvos apðarmojo, ir iliuzijos apie liaudininkø su tautininkais sulydymà liberalion srovën, jau kadai ið tø galvø iðdulkëjo. Visø buvusiø labai ir nelabai svarbiø partijø tirpstanèios liekanos, ne tiek dabartinës kartos, kiek dabartiniø problemø apstulbintos, jei ir nesilydo, tai bando bent susikibti, – tik ne á liberaliai, o greièiau á konservatyviai ásitaigojusiø praeitininkø gretas, ir bando „skëèiais bei vëduoklëmis“ baidyti apie „tylinèià daugumà“ netvarkingai zujanèius revizionizmo uodus... Bet atsipeikëk, Kostai Ostrauskai, jei bûtum pamanæs, kad ir praeitininkø gretose jau stojo taika dël praeities, taip pat ir dël tos, kuri Sveikam, ið lopðio perspektyvos tematyta, atrodë lyg Þalgirio mûðio atstume. Þiûrëk: vos kaþkas paminëjo, kad dr. Gerutis savo redaguotoj knygoj sklandþiai, diplomatiðkai, nieko neuþkliudydamas praèiuoþæs pro gruodþio 17-tàjà (1926-tø metø, þinoma), bematant laikraðèiø skiltyse atsivërë tos bylos panorama, kurioj ir vël gali groþëtis, kaip trijø ar keturiø skirtingø tiesø apie tà patá dalykà gynëjai tebëra pasiryþæ kovot kiekvienas uþ savo tiesà iki paskutinio atodûsio... Ir bûk sàþiningas liberalas: nesikësink tildyt, net jeigu tas ginèas Sveikam ir atrodo „kaip apie Þalgirio mûðá“, ir net jeigu nuoðirdþiausiai manai, kad be reikalo dabar dël to burnas þmonës auðina. Suprask, kad gali gi bût ðiø metø gruodá nebe taip atidþiai stebinèiø, kaip anà 1926-tiná ásistebëjusiø. Tai apie anà gali bût kompetentingesni ir kalbët, ir á atlapus vieni kitiems kibt. Ten jauèiasi á savus vandenis gráþæ. Tai nepavydëkim malonumo. Akiraèiai, 1969. Nr.9(13)

Mitai apie nepabaigtà stebuklà Amerikos Lietuviø Tarybai yra pasisekæ iðpopuliarinti mûsø tarpe mità, kad ji – netgi „po nelengvos kovos“! – iðkovojusi ið Amerikos valdþios Lietuvos okupacijos nepripaþinimà. Bet tai tik mitas, nes ið tikrøjø ne Taryba iðkovojo nepripaþinimà, o prieðingai – nepripaþinimas paskatino veikëjus susitelkti á Tarybà. Nusistatymas nepripaþinti ne tik Lietuvos, o ir visø Baltijos valstybiø aneksijos teisëtumo Amerikos vyriausybës buvo paskelbtas 1940 metø liepos 23 dienà. Baltijos

421

valstybiø auksas buvo jau uþblokuotas savaitæ anksèiau, liepos 15-tà. O rugpjûèio 15-tà buvo paaiðkinta rusø ambasadoriui Umanskiui, kad ðio kraðto vyriausybë nelieps Baltijos valstybiø pasiuntinybëms uþsidaryti bei pasiduoti Umanskio jurisdikcijon. Kai tasai bandë ginèytis, tai jam buvo priminta, esà, – ir jûs neperdavæs Èekoslovakijos pasiuntinybës Vokietijos ambasadai, kai Hitleris pagrobë Èekoslovakijà... Amerikos Lietuviø tarybai dël visø tø dalykø kovoti neteko, kadangi jos dar nebuvo. Tik Lietuvos ir Latvijos pasiuntiniai, ir dar estø konsulas, buvo paraðæ maþdaug po pusantros notos, o iðsamiausiai apie padëtá Baltijos valstybëse Amerikos vyriausybë buvo painformuota jos paèios diplomatiniø atstovybiø ið Maskvos, Talino, Rygos ir Kauno. Kai po poros tiktai mënesiø lietuviø veikëjø delegacija (vis dar ne Taryba), nuvyko pas prezidentà Rooseveltà, tasai juos nuramino beveik kaip Kristus apaðtalus, audrelës Genezareto eþere iðsigandusius. Nebijokite, sakë: Lietuvos nepriklausomybë nepanaikinta, tik laikinai padëta á ðalá! Betrûko, kad pamotø ranka ir nuvarytø audrà nuo Pabaltijo... Bet nepamojo. Nuostabiai pradëtas tebestovi tas stebuklas nebaigtas, ðtai jau greit 30 metø... O tuo tarpu mûsø vyriausiø komitetø ir tarybø veikëjai sukûrë mums dar vienà mità, pirmojo tæsiná. Sako, nepripaþinimas – tai svarbiausia, pagrindinë ir bene vienintelë Lietuvos laisvës viltis, visos iðlaisvinimo kovos kertinis akmuo. O tà akmená tai tik mes, kaip padëjom, taip savo peèiais parëmæ ir tepalaikom. Jei tik pakreipsim þvilgsná, – o kà jau kalbët apie rankà! – kur nors á ðalá, ypaè, gindie, á aneksuotosios Lietuvos pusæ, tai Amerikos ir visos kitos gerosios valdþios tà nepripaþinimà, kaip ir nepriklausomybæ, ims ir padës kur nors á ðalá... O tada tai jau galas. Tada tai Lietuva jau galutinai rusø... Laimë, kad tie mitai sklinda tik tarp mûsø, tik lietuviðkai, ir kad nebaigtàjá stebuklà arba kertiná akmená padëjusios valdþios turbût jø negirdi. Jei girdëtø, tai ásiþeistø. Kas gi neásiþeis, iðgirdæs, kad apie já kalba kaip apie nekompetentingà, nesavarankiðkà, nenuoðirdø ir nepatikimà pareikðtø principø atþvilgiu. Bet mûsø tarpe tie mitai jau pridarë bëdø. Kadangi esam raginami ir net reikalaujami jais – mitais, ne faktais! – grásti savo nuomones ir veiksmus. Kiek nesusipratimø, kai mitai vis dëlto susitinka su faktais ir ima griauti vieni kitø iðvadas... Akiraèiai, 1969. Nr.10(14)

Juokeliai Tai buvo Vaclovas Alksninis, kurs Detroito kongrese praëjusià vasarà papranaðavo, kad „bus juokeliø“, jeigu neiðsipildys dr. Valiûno tenai paskelbta pranaðystë apie greit („ðiemet ar ateinantá pavasará“) prasidësiantá rusø – kinø karà.

422

Juokeliais pavadino V. Alksninis ir daþnà kità pusiau rimtà, pusiau keistà reiðkiná mûsø visuomenës darbuose ar santykiuose. Ið paties Alksninio gyvenimo pastarasis pusmetis buvo gausus reiðkinëliø, kuriems visiðkai tinka alksniniðkas „juokeliø“ vardas. Neþinojo V. Alksninis, kad jo á Vliko seimà atsineðtasis pareiðkimas „apie santykius“ bus jo paskutinis þodis vieðaisiais mûsø tautiniais reikalais ir liks lyg politinis testamentas. Bet þinojo, kad tam pareiðkimui Vliko seime nebus vietos. Todël ir atsineðë atsispausdinæs jo keletà deðimèiø egzemplioriø. Ið tikrøjø seimas atsisakë skirti tam dalykui 15 – 20 minuèiø laiko, ir Alksninis nesiverþë bûti bûtinai iðklausomas:padalinsiu visiems, kai turësit laiko, gal pasiskaitysit... Atsitiko, kad tà pareiðkimà atspausdino Naujienos (!), Nepriklausoma Lietuva, Akiraèiai Akiraèiai. Taigi – net jam dar gyvam esant – testamentas pasiekë daug daugiau, nei Vliko seimininkus. Nepriëmimas to pareiðkimo posëdyje skaityti neiðëjo itin brutalus „burnos uþèiaupimas“. Graþesniø juokeliø V. Alksninis pergyveno kiek anksèiau, Vliko taryboj. Apie vienà Vliko tarybos posëdá Vliko ELTA nieko nepraneðë, net kad jis ávyko... O tai bûta ekstraordinarinio posëdþio, skirto – Alksniniui ið Vliko iðmesti... Todël, kad Vienybëj ádëta fotografija rodë já prie vieno stalo su Laurinèiuku ar su kaþkokiu kitu „enkavedistu“. Nors fotografija ir nerodo, kaip ten Alksninis „Lietuvà pardavë“, bet atsirado principininkø, kurie pareiðkë nebegalá Alksninio akivaizdoje belaisvinti Lietuvos... Pats Vliko pirmininkas, sako, telefonu prigàsdinæs Liet[uvos] Laisv[ës] Kov[otojø] S-gos pirmininkà Èikagoje, kad pasidaræs toks dalykas, dël kurio LLKS bûtinai turinti atðaukti Alksniná ið Vliko. Bet Alksninis nepripaþino pardavæs Lietuvà ir nesutiko pasitraukti, lyg prasikaltëlis. „Principininkø“ branduolys (Vaitiekûnas, Sidzikauskas, Valiûnas, Audënas) visgi nesugebëjo surinkti taryboje balsø daugumos uþ Alksninio paðalinimà. (Sako atsitiko toks juokelis, kad Audëno partijai Taryboj tà dienà atstovavo Pr. Dulevièius ir tas pabalsavo pagal sàþinæ, o ne pagal partijos linijà.) Kur po to besitikës Alksninis, kad jam duos balsà seime... Kiek V. Alksninio mintys „iðdavikiðkos“, ðiandien vieðai matyt. Bet „tautinës drausmës“ iðradëjas V. Sidzikauskas nedovanojo Alksniniui uþ tas (o gal ið tikrøjø ypaè uþ kai kurias kitas) mintis ne tik iki mirties, bet ir po mirties. Aplinkiniais keliais átaigojo Lietuvos generaliná konsulà New Yorke, kad, girdi, á Alksninio laidotuves jis pats neisiàs ir manàs, kad konsului irgi nedera eiti... Konsulas nepaklausë. Dalyvavo laidotuvëse, pasakë atsisveikinimo kalbà. Ir New Yorko lietuviø visuomenë nesusiprato boikotuoti: dalyvavusiø buvo gausiau, negu paèiø þymiausiø áþymybiø laidotuvëse. „Drausmininkø“ laimë, kad neturëjo laiko priimti rezoliucijà, draudþianèià atsisveikinti su Alksniniu. O tai bûtø buvæ juokeliø... Akiraèiai, 1970. Nr.1(15)

Bendravimai Vienas ið Juozo Baèiûno tikëjimø buvo gyvøjø – atseit dar ne ðventøjø – lietuviø bendravimas. Tikëjo, kad lietuviams iðganinga bendrauti ne tik paèioje savo

423

bendruomenëje, bet ir siauresniuose sambûriuose, susitelkianèiuose specifiniø interesø pagrindu. Tapæs PLB pirmininku, Baèiûnas nedelsdamas pasiûlë surengti: 1) lietuviø jaunimo kongresà, 2) lietuviø laikraðtininkø pasimatymà, 3) lietuviø mokytojø suvaþiavimà. Ið tø trijø sumanymø antrasis buvo ágyvendintas greièiausiai. Nors kiek ir skeptiðkai nusiteikæ, mûsø laikraðèiø ir radijø redaktoriai bei publicistai (daugumas drauge ir leidëjai) gana gausiai suguþëjo á Tabor Farmà jau 1964 metø pavasará ir iðsiskirstë tuo pabendravimu didþiai patenkinti, netgi susiþavëjæ. Antrà kartà PLB pirmininku iðrinktas J. Baèiûnas rengësi pakartoti tø bendravimø serijà, ir buvo numatæs jà pradëti vël laikraðtininkø pasimatymu. Deja, tas antrasis pasimatymas ávyko 1969 metø nebe pavasará, o rudeniop, ir, nors ir „pas Baèiûnà, bet jau be Baèiûno“. Gráþti dabar mintim á tuos du pasimatymus ir matai, koks skirtumas tarp pirmojo ir antrojo. Ne tai, kad antrajame nebebuvo ne tik Baèiûno, o ir tokiø mûsø spaudos korifëjø, kaip Pijus Grigaitis ir Jonas Kardelis. Ir ne tas, kad antrajame ið dauguþiburiø buvo tik „antro ar treèio mos redakcijø (iðskyrus Draugo ir Tëviðkës þiburiø) Naujienø vyresnybë neiðleigarnituro“ reprezentacijos, ar net ið viso nieko nebuvo. (Naujienø do net asmeniðkai telefonu V. Adamkaus kvieèiamo J. Pronskaus, nors tasai – prieð pasikalbëjimui dël kaþkokios „techniðkos prieþasties“ nutrûkstant – buvo spëjæs kvietimà entuziastingai priimti...) Svarbiausias skirtumas buvo tas, kad pirmame pasimatyme laikraðèiø bei radijo redaktoriai – bendradarbiai, kaip formalioje susirinkimo programoje, taip – ir net ypaè! – neformaliuose „posëdþiuose“ (tada kà tik Valdo Adamkaus árengtame naujame Tabor Farmos bare) iðsikalbëjo kone apie viskà, kas jiems buvo labiausiai „ant ðirdies“. Antrame pasimatyme buvo visiðkai kitaip. Antrasis laikraðtininkø bei radijininkø pasimatymas buvo greièiau ilga spaudos konferencija, kur sukviestiems laikraðtininkams vietoj áprastiniø pareiðkimø ir atsakinëjimø á klausimus buvo rodoma eilë jungtiniø vieðø Pasaulio, JAV ir Kanados Lietuviø Bendruomeniø valdybø posëdþiø, kuriø tikslas tartum bûtø buvæs parodyti laikraðtininkams save ir savo darbà natûroje ir tuo átaigoti jiems atitinkamà nuomonæ apie save. Laikraðtininkai, tiesa, turëjo progos ðio to ir paklausti, pareikðti pastabø, net pasiaiðkinti ar papriekaiðtauti, bet vis tiek atrodë, kad laikraðtininkai èia sukviesti ne tarp savæs pabendrauti, o Bendruomenës vadovus pamatyti jø paèiø pageidaujamoj ðviesoj. Taèiau ne jø á tà pasimatymà kviestam lengviau galëjo ðis tas ir kitaip atrodyt. Ir – ðtai jau pusë metø – vis dar negaliu pamirðt, kaip viename ið tø parodomøjø posëdþiø pasaulinio pirmininko primintà reikalà rûpestingiau kaupti lietuviø adresø kartotekas, JAV pirmininkas praleido lyg negirdomis, o Kanados pirmininkas, gali sakyt, net „atgaline ranka“ nustûmë á ðalá, sakydamas, kad rinkti lietuviø adresus tai pernelyg keblus ir nebûtinai reikalingas darbas. Esà, neleistina apylinkiø valdybas klampinti á adresynø kaupimà ir tuo atitraukti nuo svarbiøjø Bendruomenës uþdaviniø...

424

Nors S. Barzdukas ir neatrodë átikintas, bet adresynø reikalas taip ir liko „pakabintas ant gembës“. Bendruomenës vadai man tà valandà atrodë kaip tas stalius, kurs, uþsimojæs gaminti aibes dailiø baldø, niekaip neranda laiko darbastaliui (varstotui) pasigaminti ir bando iðsiversti su patvory rasta kalade... Dël to ir susilaikiau, – nebesiûliau ten pasvarstyti dviejø dalykø, kuriems aptarti ir dël kuriø ðá tà net sutarti toká susirinkimà buvau taræs bûsiantá bene idealiausià. Tie dalykai bûtø buvæ: 1) bendras leidyklø klientûros adresø fondas, 2) vieðas lietuviðkø „bestselleriø“ þymëjimas. Deja, posëdþiautojø ir þiûrovø dëmesys buvo nukreiptas á didelio masto darbus bei uþdavinius, tad ðioms smulkmenoms palankaus dëmesio tenai besitikëti galbût bûtø buvæ net naivu. Todël, turbût, teks bandyti kitais keliais gráþti prie tø menkniekiø (?). Akiraèiai, 1970. Nr.2(16)

Geros strateginës pozicijos: valdþioj ar spaudoj? Veikiai ásijungti á gyvenamojo kraðto politikà – ðtai, daugelio mûsø nuomone, raktas á sandëlius, pilnus visokeriopos pagalbos Lietuvai ir lietuviams. Teorija paprasta: ásiskverbus á politinæ veiklà, turëtø bûti ámanoma ásiskverbti ir á geras strategines pozicijas, ið kuriø bûtø ámanoma turëti átakos kraðto politikoj ir kreipti jà pageidaujama linkme. Arba, ne paèiu idealiausiu atveju, gal bûtø ámanoma bent ágyti átakos átakingiesiems ir per juos ðá tà iðpeðti Lietuvai ar èia gyvenanèiøjø lietuviø labui. Ði teorija ypaè populiari ðiaurës Amerikos lietuviuose. Ji èia dëstoma laikraðèiuose, prakalbose, net ir svarbiøjø seimø – kongresø nutarimuose. Tik praktikoje uþsimojimø jai vykdyti vis dar neperdaugiausia, o dar maþiau yra ið tø uþsimojimø ðis tas iðëjæ. Antanas Olis tebëra buvæs ðviesiausia mûsø ðioj srity turëta þvaigþdë. Bet ir jo pasiektoji pozicija, nors ir atremta á tà milijonà balsø, nebuvo tokia, ið kurios bûtø ámanoma tiesiogiai átakoti Amerikos politikà lietuviams rûpimose srityse. Tik tos pozicijos besiekiant jo susikurtas vardas respublikonø partijoj galëjo padëti átakoti átakingesniuosius. Ðia prasme A. Olio pozicija atrodë itin sustiprëjusi 1952 metais, kai Eisenhoweris tapo iðrinktas prezidentu ir kai vyriausybëj svarbià (teisingumo sekretoriaus) vietà uþëmë Herbertas Brownelis, su kuriuo Antano Olio santykiai buvo „Herb ir Tony“ plotmëj. O taèiau po poros metø A. Olis kartà gana melancholiðkai pasipasakojo, kad vienintelis „favor“ lietuviams, kurá jam tø santykiø dëka per tà laikà pavykæ gauti, buvæs tik – dvi non quota vizos lietuviams menininkams (Kuprevièiams)... Valdas Adamkus, kad ir susëmæs irgi kone milijonà balsø „Amerikos lietuviø sostinëj“, bet vis tiek buvusios A. Olio pozicijos nelaimëjæs, ðiandien – politikoj

425

dalyvavimo dëka – yra atsidûræs net aukðtesnëj valdinëj pozicijoj, nei pernai buvo siekæs. Bet ir ði pozicija, kaip ir A. Olio turëtoji, mûsø specifiniø reikalø nesiekia. Ir èia gali bûti (arba ir nebûti) progø tik netiesioginei átakai. Leonardas Valiukas kitu bûdu átakojo átakinguosius – visà JAV Kongresà, ir laimëjo tenai þaviai skambanèià rezoliucijà. O ðiandien jau ir jam paèiam ir visiems entuziastingiems optimistams, turbût, aiðku, kad tai irgi raktelis, kuriuo, deja, laukiamøjø pagalbø sandëlio niekas neatrakina. Ar vertëtø tad atkreipti daugiau dëmesio ir pastangø á pozicijø jei ne uþëmimà, tai bent átakojimà kitoj srity, bûtent, ne tiek valdþioj, kiek spaudoj? Didieji laikraðèiai turi sau bûdingà „ydà“ – nusiteikimà patiems spræsti kà bei apie kà raðyti. Kai jie nepanaudoja mûsø biuleteniø teikiamoms „sukramtytos“ informacijos apie Lietuvà, tai pykstam, priekaiðtaujam, kaltinam „tylos sàmokslu“ ir net pataikavimu rusams. New York Times, CBS ir kiti jau yra girdëjæ ið mûsø tarpo iðsiplûdimø daug anksèiau, negu ið viceprezidentø Agnew, ir daug arðesniø. Bet kas gali ir nekenkia vice-prezidentui, kaþin ar sveika mums. Ar tai ne spjaudymas á ðaltinius, ið kuriø taip norëtøsi atsigerti? O netiesa, kad didieji laikraðèiai tyèia tyli apie Lietuvà. Net NYT [New York Times], kurá daþniausiai kaltinam, vis koká kartà per mënesá ar net daþniau kà nors praneða apie Lietuvà. Paprastai praneða korespondentai ið Maskvos, kà patys pastebi tenykðèiuose (rusiðkuose) laikraðèiuose. Jei tie korespondentai, bent kai kurie, bûtø paakinti susipaþinti, jei geriau þinotø, kuo ir kaip domëtis apie padëtá Lietuvoj, jie gal geriau galëtø apie tai informuoti net negu mûsø biuleteniai gali. Tik reikia, kad tose pozicijose – redakcijose – bûtø mûsø átakai prieinamø asmenø: bent po vienà kità net toká, su kuriuo ir ið mûsø tas ar kitas bûtø sumezgæs tokius santykius, kad suëjæ vieni kitus ne „misteriais“, o vardais vadintøsi. Tokias pozicijas taip laimëti irgi nëra taip jau paprasta. Reiktø labai subtiliø ir daþniausiai gana iðlaidingø pastangø. Bet kaþin, ar tai bûtø tikrai sunkiau, kaip pasiekti tikrai átakingà pozicijà valdþioj. Akiraèiai, 1970. Nr.3(17)

Bëgimai ir nebëgimai Ðûkiai kaip ðûviai: ne visais pasiseka pataikyti ten, kur manyta. Atsitinka praðauti pro ðalá ir ðiaip pareiðkimais, ðûkiðkai skelbianèiais tà ar kità bëdoj paskubom susikurtà ásitikinimà. Sakysim, teigimu, kad, girdi, „Ið pavergtos Lietuvos visi iðbëgtø, jei tik galëtø iðtrûkti“. Prieð keletà, ypaè prieð keliolika metø toks ásitikinimas daugelio mûsø buvo mëgiamas skelbti net su pasididþiavimu. Kaþkodël manyta, jog tai reikðmingas ir átikinantis argumentas Lietuvos laisvës bylai nuðviesti laisvojo pasaulio vieðojoj nuomo-

426

nëj. Ir dabar dar gali tà teigimà kur ne kur iðgirst ar paskaityt, nors jau aiðku, kad taip nëra ir netgi niekad nebuvo. 1944 metais ið Lietuvà uþplûstanèios nelaisvës iðtrûkti buvo, nors ir gerokai keblu, nors net ir pavojinga, bet galima. Árodymas – kelios deðimtys tûkstanèiø mûsø iðtrûkusiøjø. Bet tai tik apie pustreèio nuoðimèio tos grësmës akivaizdoj tuomet atsidûrusiø lietuviø. Sako, pajudëjusiø iðtrûkti buvæ gal net apie 10 nuoðimèiø, bet ne visiems pasisekë, ne visi ir ryþosi pakankamai toli bëgti, kad tikrai pabëgtø. Ðiaip ar taip, bet apie 90 nuoðimèiø visiðkai nebëgo. Koki bebûtø buvæ kieno nebëgimo sumetimai ar prieþastys, vis tiek – jei 90% nebëgo, kai ðiaip taip buvo galima bëgti, tai nëra pagrindo nei sakyti, nei manyti, kad „visi bëgtø jei tik galëtø“. Ðiandien ið Lietuvos bëgti galimybës jau, palyginti, nebesiauros. Bet beveik niekas jomis nesinaudoja. Daugelis verþiasi, kaip kas ámanydamas, iðkelti kojà á Vakarø kraðtus, ypaè ið tolo vis dar pasakiðkai tebeatrodanèion Amerikon. Bet verþiasi tik pabuvoti, pamatyti, na, ir apsipirkti, jei èia yra dosniø giminiø ar draugø. Pavieðëjæ, kad ir nebûtinai entuziastingai, gráþta. Gráþta ir toki, kuriems, regis, nei smegenys perplautos, nei kurie neturëjo svarbiø uþstatø namie palikæ. Gráþo vienas kitas ir ið tokiø, kurie buvo iðleisti negráþtinai iðvykti. Taigi, tikëjimas bei tikinimas, kad ið rusø komunistø uþvaldytos Lietuvos visi iðbëgtø, jei tik galëtø iðtrûkti, aiðkiai pasirodë esàs (ir visada buvæs) klaidingas. Klaidingas jis ne tik todël, kad neatitiko faktø, bet klaidingas ir paèiose savo intencijose. Viena klaidinga intencija tokiame teigime tai ið jo kyðantis bandymas pabëgimui suteikti kone herojiðko laimëjimo aureolæ. Kaip rimtomis aplinkybëmis ir kokiais svarbiais asmeniniais sumetimais bebûtø pateisinamas pabëgimas, patriotine prasme jis negali turëti pergalës reikðmës, kadangi tai vis tiek yra nelaimë, vis tiek pralaimëjimas prieð didesnæ galybæ. Didþiausia Lietuvos nelaimë bûtø buvusi, jei ið tikrøjø bûtø visi lietuviai pabëgæ. Ðiandien Lietuvos plote bûtø kas nors panaðu á „Kaliningradskaja oblast“... Negeras toks tikinimas ir vieðojoj pasaulio opinijoj Lietuvos bylai priminti. Jeigu juo patikëtø, tai susidarytø áspûdis, kad Lietuvos byla absoliuèiai beviltiðka, nes nebëra kam atsilaikyti, kadangi visi tik bëgtø, jei galëtø. Bet taip nëra, ir nuo pasaulio opinijos nebus galima paslëpti to fakto, kad lietuviai, kaip ten jiems yra, taip, bet, net ir progos turëdami, nebëga. Tikinimas, kad „bëgtø, jei galëtø“, gali paskatinti ir prieðingà iðvadà, negu to tikinimo intencija. Bûtent, „jei vis dëlto nebëga, tai gal jie ten jau apsiprato, ir gal jiems ta rusø – komunistø valdþia ne tokia jau bloga“... Ðiek tiek Lietuvos padëtim besidomintieji nelietuviai dar neskuba su tokia iðvada, kaip niekad neskubëjo patikëti ir tuo mûsiðkiø ilgai kartotu tikinimu, kad „visi bëgtø, jei tik galëtø“. Tik tas tikinimas, praðovæs pro ðalá ten, kur tai trenkia á kai kurias kaktas taip nelemtai, kad tos nebetenka sugebëjimo suprasti, kaip tai kas nors nenorëtø ið Lietuvos dabar bëgti, arba, kaip kas nors, kartà iðleistas uþsienin, laisva valia gráþtø...

427

Tûlas pabëgæs herojus á Lietuvoj likusius lietuvius pasirodo beþiûrás pagal taisyklæ, anot kurios tenai – „geras lietuvis tik nuþudytas lietuvis“. Sutikæs dabar ið Lietuvos besilankantá sveèià toks herojus narsiai tardo: „Kodël tu dar gyvas? Kodël tavo kaulai neiðbarstyti Sibire? Matyt, tu – iðdavikas!“ Kitas, kad ir ne toks grubus, bet, þiûrëk, vis tiek laiko savo patriotine pareigà kiekvienà sutiktà gyvà pavergtoj Lietuvoj iðlikusá nepabëgusá tautietá bûtinai pabaksnoti dygiomis, átaringomis uþuominomis, reikalaujanèiomis teisintis, kodël jis iðliko nesunaikintas. O tûlas didesnis veikëjas, matyt, smarkiau savo bumerango á kaktà trenktas, atitinkamai pilnesniais pamazgø kibirais per laikraðèius ðliûksi ant jo paties iðankstiniu sprendimu pasmerktø tautieèiø. Tuo paèiu metu ðitokiems moraliniams linèiavimams akompanuoja su didþiu aplombu ir vyriausios vadovybës tariamas, didþiulá klaustukà þadinàs pareiðkimas: „Mes pasitikim savo tauta“. Akiraèiai, 1970. Nr.4(18)

„Ið prakaito paþinsi“... Anot L. Vaièiûnienës (Naujienos Naujienos, geg. 7) Grandinëlë ðoka lietuviø fiziologijai prieðNaujienos taraujanèiu slaviðku greièiu ir stilium. Lietuvis ðokëjas nuo to, esà, greièiau ilsta ir labiau prakaituoja, negu ðokdamas prigimtiniu greièiu... Apie þemaièiø ir lietuviø bûdà bene daugiausiai pasakojo Simonas Daukantas, bet jis, regis, bus praþiopsojæs tokius subtilius fiziologinius lietuviø savitumus, kokius L. Vaièiûnienë dedasi þinanti. Net Hitleris, fantazuodamas savo rasinæ teorijà ar mità apie vokieèiø savitumus, nenustatë, nuo kuriø ðokiø vokietis per daug prakaituoja, ir kurie todël laikytini ne germaniðkais, o slaviðkais. Prieð 60 metø, kà tik neseniai „iðpildæs pirmàjá savo penkmeèio planà“, pirmà kartà patekau á vestuves ir pirmà kartà pamaèiau þmones ðokanèius. Vestuvëse buvo vien gryniausi lietuviai, bet ðoko daugiausia polkà, kartais klumpakojá, o nuo tø iðprakaitavæ ir net uþdusæ, reliatyviai „vaikðtinëjo“ kadriliø, á kurá man, uþëmusiam vietà ant slenksèio, buvo ypaè ádomu þiûrët. Vestuvës truko apie tris paras, tai buvo laiko ne tik tø ðokiø prisiþiûrëti, bet ir jø vardus ásimint. Muzika buvo – tik „skripka“ (t.y., smuikas) ir armonika. Në á galvà neatëjo, kad ten kas nors galëjo bût ir kitaip. Tik dabar, beskaitant traktatus apie Grandinëlës nuodëmes, supratau: tie mano giminës ir jø sveèiai anose 1910-tø metø vestuvëse buvo gi visiðkai pametæ savo lietuvybæ ir buvo tiesiog paskendæ slavø átakoje! Ir ne jie vieni. Paskui palaipsniui pasitaikë progø pamatyt, kad ir visoj Lietuvoj panaðiai bûta. Visi ðoko nelietuviðkus ðokius, grojo nelietuviðkais instrumentais... Tiesa, ne visiðkai taip. Buvo tose vestuvëse vienas uþ kitus poniðkesnës iðvaizdos apyjaunis vyras. Toks su akiniais ant nosies (kaip vëliau matydavau Maironio pa-

428

veiksluose), ir plaukais iki apykaklës, kurie jam beðokant vis kilnojosi. Girdëjau minint, kad jis nuo Dusëtø, kad pavardë – Mierkis (turbût Merkys), ir jis daugiau uþ kitus kalbëjo, daugiau juokavo, ir vadovavo visiems ðokiams. Vienu metu sako: Dabar ðoksim lietuviðkai! Ir tai buvo Noriu miego miego. Gal ir Suktinis Suktinis. Paskui rateliai. Ne visi mokëjo. Kai kuriuos reikëjo pamokyt. Kai dabar ið tolo atsigræþi á tuos lietuviðkus ðokius, tai ir nebeaiðku: o kuo gi jie lietuviðki? Prakaito tai jie nevarë tiek, kiek polka, bet ritmas polkiðkas, meliodijos irgi galëtø tikti, kam nori... Pats girdëjau Kaune Patrioto susirëmimà su Ciniku. Patriotas guldë galvà uþ Suktinio lietuviðkumà, o Cinikas tik ðypsos ir erzina: „Ot ir ne. Viena ið paprasèiausiø èekiðkø polkø. Nori laþybø ið ðimto litø?“ Kas juos ten þino, kaip tas jø ginèas baigësi, bet að tai ðimtu litø nebûèiau rizikavæs uþ Suktinio lietuviðkumà. Kaip ir Klumpakojo Klumpakojo. Ar net ir to Miego Miego. Na, o kai prisimeni tuos aa aa aa aa ratelius... Pavyzdþiui: „Puikios roþës graa aaþiai þydi, graa aaþiai þaa aaliuojaa aa“... Daug èia lietuviðkø dainø charakterio? Senøjø lietuviø ðokiø bûta, bet jø iðliko beveik tik vardai, ðiek tiek uþuominø apie choreografijà. Kas parodys ir kas árodys, kad juos taip ir taip kadai ðokdavo? Kiek jie buvo skirtingi ar panaðûs á kaimynø bei buvusiø pavaldiniø (lenkø, gudø, ukrainieèiø, kazokø) ðokius? Tik paskutiná nepriklausomybës penkmetá tø ðokiø tyrinëjimas vos vos ðiek tiek iðrëpliojo ið diletantizmo lopðio ir ðá tà atrodo bei atkûrë ið prarastøjø lobiø. Bet kiek atkûrë, tai argi ne ið maþiausia poros sterbliø fantazijos prie kiekvienos saujelës susektø duomenø? Savotiðka ironija. Plaèiu mastu á scenà mûsø tautiniai ðokiai áþengë tik 1940 m. rudená, rusams Lietuvoj ásigalëjus. Ir ið karto virto viena ið priemoniø tautinei rezistencijai reikðtis, kaip rusø, ir vokieèiø okupacijos metu, ligi tie suvokë, kas darosi, ir iðvaikë. Dabar ðtai treèias deðimtmetis tautiniø ðokiø atkûrimas bei kûrimas vyksta ir ten, ir èia. Kur arèiau autentiðkumo ðaltiniai? Kur stipresnës svetimos átakos? Neþinia, kada pavyks susilaukti tikro atsakymo á tokius klausimus. O kol jo nëra, tai ið kur dràsa teigti, kad, pavyzdþiui, Grandinëlë suslavëjo, sumaskolëjo, remiantis vien prielaida, kad ji ðitaip, o ne kitaip ðoka „Lingio pamokyta“. (Kol apie Lingio vieðëjimà nebuvo girdëta, Grandinëlë buvo O.K.) Manykit, jeigu èia buvo choreografas „ið tenai“, tai „ne be uþdavinio“! O koks gi gali bûti jo uþdavinys, jei ne sumaskolinti lietuviø tautinius ðokius net ir Amerikoj! Lietuvoj, gi, aiðku (?), jau sumaskolino! Nesgi jei tenai toks Lingis dar gyvas, dar dirba, netgi ordinø gauna, tai juk parsidavëlis! Tokia „logika“. Ma, – „mes pasitikim savo tauta“... Akiraèiai, 1970. Nr.5(19)

Pasitikëjimas tauta Jau du kartus ið eilës esu uþraukæs savo atodairines pastabas, paminëdamas posaká „Mes pasitikim savo tauta“ tauta“. Kadangi sena patarlë perspëja, esà, „treèias kartas

429

nemeluos“, tai gal jau laikas pasiaiðkint, kodël miniu tuos þodþius su aiðkia stoka pasitikëjimo jais. Ásiminë jie man ið vienos prieð porà metø girdëtos Vliko pirmininko kalbos. Gal ir ne jis pirmas bus iðtaræs tà mintá, bet kai paties Vliko pirmininko pasakyti, tai ir seni þodþiai ðvieþiai dëmesá patraukia. Ypaè, kai sakoma, kad mes pasitikim. Tie „mes“ galëtø bûti, maþø maþiausia, Vliko valdyba, o gal ir taryba ar net seimas, ar net ir visa penkiolika Vlike atstovø turinèiø partijø. O gal ... gal net ir mes visi, – tie, kuriems Vlikas stengiasi vadovauti Lietuvos laisvës kovos frontuose, ir kuriuos jisai, pagraudendamas bei pabardamas, ragina tik jo vieno klausyti ir nesidairyti á ðalis. Graþus tas pareiðkimas apie pasitikëjimà savo tauta. Bet, ðtai, abejoniø kipðiukas ima ir pakiða klausimukà: „O kas gi mes tokie, kad maloningai teikiamës reikðti pasitikëjimà – oho – oho! – ne bet kam, o visai savo tautai? Ir kam kieno pasitikëjimo labiau reikia: tautai mûsø, ar mums tautos?“ Su Vliku prieðaky, sakomës esà apsiëmæ vieðai reikðti savo tautos valià, kol ji pati negali laisvai kalbëti. Taip sakomës nei tautos praðyti, nei ágalioti, o tik apsiëmæ kalbëti uþ visà tautà, apsiëmæ tik todël, kad reikia gi kam nors kalbëti, ir kad kaip tik mums pasitaikë turëti galimybæ kalbëti. Atseit, esam apsiëmæ bûti tautos reprezentantais be mandatø mandatø. Atitinkamose – tokiose, kaip mûsø – aplinkybëse ir teisë pripaþásta, kad reprezentacija be mandato atstoja reprezentacijà su mandatu. Skirtumas tik tas, kad normali reprezentacija remiasi apèiuopiamai pareikðtu pareikðtu, o be mandato – tik menamu atstovaujamøjø pasitikëjimu. Tad mums derëtø sakyti ne „pasitikim tauta“, o tik „tikim, kad tauta mumis pasitiki“... O gal tuo girdëtu pasitikëjimo tautai pareiðkimu norëta visai kas kita pasakyti? Gal uþ to pareiðkimo glûdi mintis, kad vis dëlto mes pasitikim savo tauta ta prasme, kad jos valia yra ir bus tik tokia, kokià mes jos vardu sakom ar sakysim? Jei taip, tai toks pareiðkimas bûtø ne pasitikëjimas tauta, o tik pernelyg iðdidus pasitikëjimas savim. Giliau miðkan – daugiau ... klaustukø. Pavyzdþiui, kokiai tautai teikiamas pasitikëjimas: realiai, ar abstrakèiai? Kokios apimties toji pasitikëjimu apdovanota tauta: visi lietuviai ar tik tie, kurie pritaria mûsø paþiûroms? Kad pasitikëjimo skelbëjai nedalina jo visiems tautieèiams be atodairos, – daugiau nei akivaizdu. Per keletà pastarøjø metø „ið anapus“ apsilankæ lietuviai mûsiðkiø institucijø ir uoliøjø jø talkininkø pasitinkami ne tik su iðankstiniu nepasitikëjimu, bet ir su ásakmiais átarimais bei apkaltinimais tautos iðdavimo ir prieðui tarnavimo nuodëmëmis. Keli ar keliolika ðimtø keliauninkø – ávairiø pareigûnø, specialistø, mokslininkø, menininkø, kunigø ar pensininkø – ið tiesø dar toli graþu ne tauta. Jie tik, palyginti, retos iðimtys, be vis tiek – kiekvienas ið jø yra sudëtinë tautos dalelë, nepaisant kà ji

430

Lietuvoj daro, màsto ar jauèia. Tai, jei „pasitikim tauta“, kodël gi taip arðiai nepasitikim kiekviena sutikta konkreèia tos tautos dalele? O, taip! – ið tikrøjø yra pagrindo daugeliu tø daleliø nepasitikëti, jeigu pasitikëjimas sàlygotas ir rezervuotas tik „mûsiðkai“ galvojantiems. „Nemûsiðkai“ galvojanèiø per 30 metø tautoj (net ir „èia“, o kà jau bekalbëti apie „tenai“!) galëjo priaugti apsèiai... Tad, – ar nuoðirdu, netgi ar sàþininga skelbti neva nerezervuotà pasitikëjimà tautai, nutylint faktà, kad ið tikrøjø tam tikrai tautos daliai (kurios net dydþio aiðkiai nenumanom) jauèiamas atkaklus ir visiðkas nepasitikëjimas?? Akiraèiø 4(18) nr. atvirai ir tiksliai iðdëstë mûsiðkio „establisAntanas Kuèys (Akiraèiø hmento“ paþiûrà á bendravimà su „ið anapus“ apsilankanèiais tenykðèio elito (arba tenykðèio „establishmento“) atstovais: bendravimas su tuo elitu nëra bendradarbiavimas su tauta. Tik jis, man regis, visiems ðio siauro bendradarbiavimo su „tautos trupmena“ nevengiantiems ar já net skatinantiems nepagrástai prikergë pasidavimà iliuzijai, anot kurios èia jau ir esàs didþiareikðmis bendravimas su tauta. (Lygiai nepagrástai jis paskyrë man min. S. Lozoraièio mintá apie „laisvës deguoná“, kurià, tiesa, esu kartojæs, bet ásakmiai nurodæs jos autoriø.) Ne. Vargu ar kas ið „bendrautojø“ (neskaitant tradiciniø bolðevizmo „starovierø“) yra pasidavæs tokiai iliuzijai. Betgi, kodël dël to nelemto fakto, kad esamose sàlygose platus ir laisvas bendravimas su tauta neámanomas, bûtinai turëtø bûti daroma iðvada, kad pasitaikanèios siauros bendravimo galimybës atmestinos? Kodël ið anksto, në nepabandþius, nutariama, jog ið to nebûsià nieko gera, ar bûsià tik bloga? Dar A. Rudþio pirmininkavimo laikais ALT buvo iðleidusi instrukcijà, áspëjanèià mus nesusitikti su jokiais sveèiais „ið tenai“ ir demaskuoti juos, kaip okupantø agentus. Ligi ðiai dienai nesuprantu, kaip demaskuoti net nesusitikus... Ir koks reikalas demaskuoti, kai þmogus në nesislepia, kad komunistas ar ðiaip koks bolðevikinio reþimo Lietuvoj ðulas ar ðulelis. Antra vertus, ið kur gali þinot: gal partijos bilietas ar ðulo titulas kaip tik ir yra jo kaukë? Ar ir tokiu atveju reiktø „demaskuoti“? Ne, ir dar kartà ne: tie siauri bendravimai, netgi koncertø salëse, tikrai dar nëra tikra to þodþio prasme bendravimas su tauta, ir abejoju, ar A. Kuèys èia bus pasakæs kam nors naujienà. Bet vis dëlto tai irgi sàlyèiai su vienu kitu ið tautos. Ir jø sàlyèiai su „iðore“. Nebûtinai aukðtoji politika, – net ir anekdotais pasikeitimas vyksta aniems atprastoj ar gal net niekad neragautoj laisvës atmosferoj. Jeigu, þinoma, mes patys kai kurie, pasidavæ kitai neprotingai iliuzijai, tos atmosferos nesuniokojam. Yra mat iliuzijø, kad bûsiàs didelis laimëjimas ir nuopelnas „tëvynës labui“, jei, susitikæs „okupanto agentà“, pakalbësi taip narsiai, kad já arba „sudirbsi“, arba „perkrikðtysi“... Tai daug þalingesnë iliuzija ir uþ A. Kuèio minëtàjà. Kaip geras liaudininkas, A. Kuèys nurodë, kad prasmingas bendravimas bûtø tik su liaudim: duokð valstieèiø, darbininkø ir eiliniø tarnautojø ekskursijà, be politrukø, tai tokius ir á susirinkimus pakviestumëm, ir á pokylius nusivestumëm, ir pasikalbëtumëm, kaip su tikrais þmonëmis, nemaskuotais savo tautos broliais...

431

Graþu. Jei ne elitu, tai bent liaudimi pasitikim... Bet ir èia gali bûti netikëtumø. Pavyzdþiui, anàmet atvyko èia vienas eilinis darbininkas, simpatingas brolis tautietis, negráþtinai nuo laivo nuðokæs. Mûsø Laisvës Þiburio radijas ima ir klausia já, visiems girdint, – kodël, sako, pasirinkai laisvæ? Atsakymas? Ogi, esà, „labai prastas gyvenimas po rusais. Uþdarbiai labai maþi. Nieko negali nusipirkt. Marðkiniai – ðimtas rubliø“ rubliø“... Tautos valià formuluoja ir jà vienaip ar kitaip kreipia paprastai tik elito sluoksniuose sudygusi iniciatyva. Be elito iniciatyvos nebûtø buvæ nei 1917 metø konferencijos Vilniuje, nei Lietuvos Tarybos, nei nepriklausomybës. Elito reikðmë tautoje didelë, daþniausia – lemiama. Tai gal nenubraukim paniekinanèiu mostu ir dabartibebûtø Nes nio mûsø tautos elito, nepaisant koks ar kokia kauke prisidengæs jis bebûtø. visiðkai netikint tautos elito gerosiomis intencijomis, nelieka pateisinimo ir pasigyrimui, kad „pasitikim tauta“. Akiraèiai, 1970. Nr.6(20)

Utopija 1970 Ar kas nors tebeprisimena „Naujo þygio Lietuvos laisvinimo byloj“ planà, praëjusià vasarà pasiûlytà ir priimtà ALT Detroite suðauktame kongrese? Tai buvo sumanymas siekti, kad Vaðingtone bûtø ásteigta tokia nauja ástaiga, „Baltic Countries Freedom Administration“, ir kad ji bûtø árengta staèiai po paties prezidento kairiàja ranka, ðalia Valstybës Departamento, kurá prezidentas vairuojàs deðiniàja. Nebeprisimenat? Tai ir tiek to. Uþmirðo tà planà ir patys jo sumanytojai. Andai jie (E. Bartkus, ALT pirmininkas, ir K. Ðidlauskas, ALT þygiø planuotojas) vël lankësi Vaðingtone. Kaip tik dël to, kad þygyje dalyvavo visi baltieèiai, galëjai þmogus tikëtis, kad gal jie ten bent bus apsiþiûrëjæ tà vietà, kurioj sieks ákurdinti lyg ir tam tikrà „uþsieniø reikalø ministerijà Baltijos valstybiø reikalams“. Bet ALT komunikate apie tai në þodþio. Ir ið viso, ðtai jau beveik metai nuo to plano paskelbimo, o ið Tarybos apie já vis dar nieko. Tai yra, nieko vieðai. Ne vieðai tai jau teko nugirsti, kad Vaðingtone apie specialios ástaigos Baltijos laisvës reikalams steigimà kas nors kada nors su kuo nors gal ir bus pajuokavæs, bet atsakingi politikai ir pareigûnai, kalbëdami rimtai, atvirai pastebi, kad bûtø labai nerimta apie toká planà kalbët rimtai... O ar kas nors tebeprisimena, kaip mûsø spauda tà planà sutiko? O kaip gi! Praneðë, kad Taryba pasiûlë ir kongresas priëmë naujo þygio planà. Tûlam patikliam skaitytojui turëjo ðirdis apsalti ið pasigërëjimo tokiu mûsø Tarybos rûpestingumu ir sumanumu. Tik Akiraèiuose buvo atvirai iðsitarta, kad ið tø ðiaudø nebus grûdø, nes esamose aplinkybëse tai ne planas, o utopija... Ið ALT komunikato apie pastaràjá þygá Vaðingtone yra pagrindo spëti, kad bene jau esama naujo sumanymo vietoj sugriuvusio pernykðèio plano. Bûtent, ásprausti

432

Baltijos valstybiø vardus á sàraðus valstybiø, JAV remiamø Uþsienio paramos (Foreign Aid) ástatymo numatytais pagrindais. Sumanymas kilnus, prideramai kuklus ir motyvuotas nuosekliai. Ið tiesø, jeigu dël kitø JAV ryþosi net sunkiai kariauti, arba kitiems teikia paramos ginklais, techninëmis – ûkinëmis gërybëmis ar grynais pinigais po ðimtus milijonø doleriø kasmet, tai argi nebûtø visiðkai teisinga ir labai graþu – ir, be to, taip nesunku! – nors trupinëliais paremti ir teisiðkai gi tebepripaþástamø Baltijos valstybiø interesus, sakysim, lëðomis padedant „Baltijos tautiniø komitetø iðlaikomoms radijo programoms ir kitoms propagandos priemonëms stiprinti“. Bet, atvirai kalbant, ir ðis sumanymas në kiek ne realistiðkesnis uþ pernykðtá. Valstybës Departamente neatsakë staèiai „ne“, bet netarë nei „taip“, nei „galbût“. Sakë, iðdëstykit sumanymà raðtu, þiûrësim, kà ekspertai pasakys. O tie visø pirma pasakys, kad „Foreign Aid“ teikiama valstybëms, kurios ne tik teisiðkai pripaþástamos, bet ir faktiðkai funkcionuoja, vadovaujamos atsakingø vyriausybiø. Kongresas, þinoma, galëtø tà tvarkà patempti taip, kad parama galëtø bûti teikiama ir ne vien teisiðkai teegzistuojanèioms valstybëms. Bet to pasiekti turëtø bûti nepalyginti sunkiau, negu, sakysim buvo pasiekti rezoliucijà Nr.461, kuri, anot Dirvos, esanti ginklas, padëtas á Amerikos legislatûros arsenalà, o kalbant atviriau, – paguodos raðtas, padëtas á legislatûros archyvà. „Foreign Aid“ gauti tikrai sunkiau, negu toká raðtà, kadangi èia objektas daug konkretesnis. Jei ir subræstø Kongrese noras konkreèiau padëti Baltijos valstybiø siekimams, tai, Tarybos sumanytu keliu einant, turëtø bûti sukonkretintas ir „platoniðkasis“ Baltijos valstybiø pripaþinimas: ðio kraðto vyriausybë turëtø apsispræsti, kà ji laikytø ðiø valstybiø vyriausiais atsakingais organais, vykdanèiais vyriausybines funkcijas. Nes gi tik per tokius organus gali bûti teikiama valstybës parama valstybei. Ar galima tikëtis, kad, sakysim, Lietuvos atveju, Charge d’Affaires J. Kajeckas gautø pasiûlymà paskelbti savo vadovaujamà pasiuntinybæ einanèià vyriausybines funkcijas? Ar kad, pvz., min. S. Lozoraitis bûtø paskatintas iðsitraukti ið archyvo „Kybartø Aktus“ ir imtø eiti Lietuvos premjero ar net prezidento pareigas? Ar, pagaliau, kad Vlikas (dabar jau sudarytas daugiau ið Amerikos, negu ið Lietuvos pilieèiø) bûtø pripaþintas tokiu Lietuvos nacionaliniu komitetu, kuris bûtø laikomas kompetentingu sudaryti Lietuvos vyriausybæ in exile? Në vienas ið tokiø fantastiðkø (dar fantastiðkesniø 1970, negu 1945 metais) variantø, jei ir bûtø kaþin kaip stipriai stumiamas, nepralástø nei pro V. D-to [Valstybës Departamento] ekspertus, nei pro senato uþs. reikalø komitetà, ne tik jei sugebëtumëm jo pirmininku vietoj Fullbrighto iðrinkti patá Petrà Stravinskà, visø atkakliausá Vliko kompetencijø teoretikà... Tai tik dalis neáveikiamøjø kliûèiø Tarybos pasirinktajame aukðtakelyje á Lietuvos laisvës bylos propagandos sustiprinimà. Todël, deja, ir apie naujàjá sumanymà atvirai kalbant, tenka tarti, kad tai tik pernykðtës utopijos ðámetinë laida. Akiraèiai, 1970. Nr.7(21)

433

Darom, kà galim Eina þmogus kaimo keleliu. Þiûri – þvirblis: atsigulæs aukðtielninkas ir tik kojytëm stypèioja á orà. – Kas tau þvirbleli? Dvesi, ar kà? O þvirblis: – Negi negirdëjai, kad ðiandien dangus þada griût? – Tai kà: manai paremsi tais savo degtukëliais ir sulaikysi? – Darom, kà galim, tamstele. Darom, kà galim... Panaðø, labai panaðø dialogà (ðiais dialogø mados þydëjimo laikais), vis ir vis pasikartojantá, lyg Atlanto potvynius ir atoslûgius, girdþiu tarp skeptiðkos (kai kada ir ciniðkos) mûsø visuomenës ir jos veikëjø. Ne ausimis girdþiu, ne akimis matau (nors kartais ir taip pasitaiko), o turbût tuo mistiðkuoju „ðeðtu pojûèiu“ juntu, nes tokio dialogo pritvinkusi visa mûsø, lietuviø, èionykðèio visuomeninio gyvenimo erdvë, persunktas visas mûsø visuomeninio kvëpavimo oras. Ðvieþiausias to melancholiðko dialogo variantas nubangavo per mintis kà tik pasibaigusià vasarà, kai iðgirdom, kad net Filipinuose steigiama radijo programa, skirta lietuviðkai kalbëti Sibiro lietuviams lietuviams. O varge, vargeli... To Sibiro didybë, to Sibiro platybë, – kas tas þvirblio dangus prieð Sibirà... Kur tau, þvirblaiti, kad ir ne kaimo kelely, apvirtusiam, kad ir sostinëj Maniloj atsiloðusiam, kad ir ne degtuko, o radijo antenos stiebø ilgumo kojytes á dangø iðkëlusiam, – kur tau, þvirbleli, surasti lietuvius toj platybëj iðsklaidytus, jeigu net ir visi ðimtai tûkstanèiø jø tenai tebebûtø gyvi ir þvalûs, ne po ledais, ne po sniegais, ne po taigø ar stepiø velënomis suguldyti, arba nesusenæ, nepaliegæ, betgi atgal tëvynën dar negráþæ... Gal ieðkosi jaunuoliø, Komsomolskà staèiusiø, Bratsko uþtvankà pylusiø, Igarkos geleþinkelá tiesusiø, Kazachijos velënas plëðusiø, pasipurèiusios þemës sugriautà Taðkentà staèiusiø, arba Usurës upës saleles nuo kinø ginanèiø? O jei rastum, – ar þinai, ar turi kà tokiems tokiems, nematytiems, nepaþástamiems, tik ið uþu jûrø mariø patetiðkai ásivaizduojamiems pasakyti: pasakyti tà, pasakyti taip, kad bûtø svarbu paklausyt, kad juokas neimtø, kad nusispjaut neparûptø pasiklausius... Vienuoliktà valandà prieð vidurdiená (New Yorko vasaros laiku) ásijungiu trumpabangá ir girdþiu – kalba estiðkai. Pusiau dvyliktà – lietuviðkai: èia kalba Amerikos balsas ið Vaðingtono Vaðingtono! Dvyliktà pradeda latviðkai. Tarpuose ir angliðkai pasisako, kad balsas perduodamas ið kaþkokios vietovës, esanèios ðiaurinëj Karolinoj (North Carolina). Netoli. Turëtø gerai girdëtis. Deja. Kai tik estai uþsisëda ant baltieèiams duotosios bangos, tuoj ima kaþkas ðûkauti ir ant gretimo ilgio bangø, labai arti ir ið abiejø ðonø. Ið vieno ðono angliðkai, ið kito – rusiðkai. Tas pats Amerikos balsas rusams visokias „baikas“ pasakoja ir net anglø kalbos moko. Ir tik pasislink per pusæ plauko nuo mûsiðkës bangos ant tos á Rusijà banguojanèios, – vaje koks ðauksmas, koks

434

riksmas: girdët taip stipriai, kad net ið gatvës galëtum klausyti. Uþmanevruoji vargais negalais vël ant Lietuvai skirtos bangos. Na, galëtum visam kambary, visam bute girdët, jei ne tie kaimynai – rëksniai. Jø negali në èia atsikratyt: èerkðt, èerkðt ir èerkðt, – kone kas antrà þodá nulauþia, o daþnai net kelis sakinius ið eilës sutraiðko. Ar ir Lietuvoj taip girdi lietuviðkai kalbantá Amerikos balsà? Na, jie ten papratæ per trukdytuvus „èiulpti“, tai gal geriau ir nesitiki. O gal ten geriau iðeina? Vis dëlto knieti klausimas, – kodël Amerikos balsas toks balsingas rusams, ir kodël toks nupiepæs baltieèiams? Arba, ðtai, arabams: kad ir nesupranti, bet miela klausyt, nes perduoda ðvariai, stipriai. Gal todël, kad rusø, taip pat ir arabø, daug daugiau, tai jiems apsimoka stipriau ðûkauti, o mums þvirbleliams – trupinëliai, atliekëlës... Bet vis tiek, kà tik paklausk ið Lietuvos (arba, kaip sako, ir Lietuvoj), visi neabejodami sakosi girdëjæ lietuviðkai kalbantá Amerikos balsà. Ir árodo, kad ne tuðèiai giriasi, nes kai kurie net kalbëtojø tarsenà gana tiksliai pamëgdþioja... Ar girdi kitus, – Vatikanà, Romà, Madridà? Neaiðku. Daþniausiai neþino, kad tokios programos lietuviðkai yra. O gal ir girdëjo, tik viskà uþskaito Amerikos balso sàskaiton? Kaip bebûtø, apie Amerikos balsà visi paklaustieji þino, tik... niekas jo negiria. Atvirai kalbant, peikia. Sako, – drungnas, nuobodus, atitolæs... Kodël, sako, jûs Amerikoj pasidarët mums toki svetimi, arba kodël kalbant á mus, kaip visiðkai svetimi? Nusiramina, net nudþiunga, kai paaiðkini, kad èia gi Amerikos valstybës valstybës, o ne Amerikos lietuviø balsas. Pats paklausydamas to kasdien lietuviðkai prabylanèio Amerikos balso, ásitikinu, kad jis ne toks jau blogas, kaip tie peikëjai ið Lietuvos sako; daþnai netgi atidþiai klausytinas, þinotinø dalykø papasakojàs. Palyginu já pavakariais su „tarybiniu“ balsu, irgi lietuviðkai kalbanèiu, bet Amerikos lietuviams ið Vilniaus (perduodamu greièiausia nuo Ðiaurës vandenyno pakrantës). Irgi traðka, ðvilpia, trûksta, dingsta, bet suprast galima bent tiek, kiek ir ið Karolinos siunèiamàjá balsà. Ir kas gi? Pompastiðkai pilstomas nusivadëjæs limonadas. Informacinis ir net propagandinis krûvis nepalyginti skystesnis uþ to „ðalto, neutralaus, nuoðalaus“ Amerikos balso. Jeigu jie ten Vilniuj ar Kaune turëtø progos palygint Amerikos balsà su „savuoju“, tai gal gi Amerikos balsà santûriau bepeiktø... Ir gal tai mûsø laimikis, kad visas bëdas galim taip lengvai suversti Dëdei Samui ant galvos, kai kas nors mums papriekaiðtauja dël to balso kokybës. Jei tai bûtø tikrai mûsø, lietuviø balsas – ar sugebëtumëm, ar tesëtumëm geriau, ádomiau, turiningiau pakalbët? Galgi atsakymus á toká klausimà ateis ið Filipinø? Ten þodin apie Filipinus ir Sibirà, prisimena E. Salisburio pasakojimas, kas dedasi tame Sibiro patvoryje, pro kurá turi ateiti balsas ið Filipinø. Jis ten buvo pernai ir knygoj apie karà tarp Sovietijos ir Kinijos tarp kita ko mini, kad visame ilgitëliausiakaras Keliolika deðimèiø siøsme Sibiro – Kinijos pasienyje vyksta neregëtas radijo karas. tuvø ið vienos ir kitos pusës dienà naktá plûsta vieni kitus, o apie tiek pat trukdytuvø stengiasi vieni kitø plûdimus sutriuðkinti tokiu þviegimu ir staugimu, kaip anàmet

435

mûsø himnà Montrealy triuðkino. Iðtisoje Sibiro pasienio erdvëje, sako, vieðpatauja kurtinanti keiksmaþodþiø ir spiegalø kakafonija. Tai kaþin, kaip gi tas þvirblelio ar vieversëlio èirenimas ið Manilos prasiskverbs... Atsakymas tebër tas pats: „Darom, kà galim tamstele. Darom, kà galim“... Akiraèiai, 1970. Nr.8(22)

Sudrumsta ramybë Ne á degtinæ degtinæ, apkaltintà gyvenimo ramybës drumstimu Petro Vaièiûno dramoj, vaidintoj Kaune prieð 46 metus, o á atvirà þodá gráþta þvilgsnis, nes jis dabar – ákyriausias ðventos ramybës drumstëjas vieðajame mûsø visuomenës gyvenime. Turbût jau nuo prieðistoriniø laikø atviras þodis laikomas didþiai teigiama vertybe, nors jam sakomieji pagyrimai daþnokai esti kaip tik neatviri, kadangi atvirà þodá neretai giria ir tas, kas ðirdies gilumoj jo neapkenèia: negraþu, mat, atvirai pasisakyti prieð atvirà þodá... Pastaruoju metu, taèiau, ið kokio pustuzinio naujø mûsø þurnalistikos skliautuose patekëjusiø þvaigþdeliø vis daþniau suþaiþaruoja irzliø atviro þodþio paminëjimu, kuriuose pati atviro þodþio sàvoka tariama tai su paðaipa, tai su panieka, neástengiant, taèiau, në po jomis paslëpti kunkuliuojanèio nirðulio prieð atvirà þodá. Nirðimo akstinas – kas gi, jei ne Akiraèiai Akiraèiai? Jie – ðtai, jau beveik prieð pustreèiø metø – iðëjo vieðumon be manifesto, be grasinimo iðskersti ðventàsias karves, be papunkèiui suraðytos programos, o tik su trim þodþiais pasakyta intencija – kalbëti atviru þodþiu dþiu. Ëmë kalbëti ir... sudrumstë ramybæ. Esama ávairiø atviro þodþio sampratø. Viena ið jø, sakytum lyg senoviðka gimnazistiðka. Vargu ar dabar, bet kadaise tai ásimylëjæ gimnazistai atvirumu vadindavo iðpuoselëtus, tiesiog iðkvepintus jausmø, ir svajoniø iðsipasakojimus. Panaðaus „atviro þodþio“, pasirodo, buvo ir ið Akiraèiø belaukià net kai kurie jø pradininkai. Vienas ið jø jau po antrojo numerio atsimetë, paaiðkindamas, kad tikëjæs, jog Akiraèiai kelsià spaudos lygá tik „á ðviesaus intelekto, geros ðirdies, kilnaus bûdo ir nemeluotos pakantos aukðtumø virðûnes“ (koks iðkvepintas ásivaizduoto idealo apibûdinimas!); bet, sako, nusivylæs, kai radæs 2-me numeryje papasakojimà apie tø (1968) metø Vasario 16-tosios minëjime Clevelande ávykusá „nedþentelmeniðkà elgesá“... Mea culpa, paminëjau anuomet tà nelemtà ávyká nepakankamai atvirai atvirai, tik prabëgom, tik paèiais stambiausiais bruoþais. O tai buvo vieðas, vieðumai skirtas, vieðà vietà visuomenëj uþimanèio asmens ne koks neapdairus paslydimas, o sàmoningas, ið anksto suplanuotas pasielgimas. Pagal gimnazistiðkai suidealizuoto atvirumo sampratà, atvirai kalbëti leistina tik apie kvapius gëliø þiedelius, bet nevalia minëti ðiukðliø drabstymo visuomenei á akis. Ðtai, sako, þiûrëkit: „mûsø didþioji spauda praëjo pro ðá ávyká tylomis“, tai, girdi, koks moralinis (!) pagrindas buvæs minëti já Akiraèiuose Akiraèiuose!

436

Ið tiesø, mûsø „didþioji spauda“ neretai tylomis apeina nesveikus reiðkinius. Ne mûsø spauda visur jauèiasi turinti ir moraliná pagrindà ir pareigà ne tik pasigërëtinus, bet ir apgailëtinus visuomeninio gyvenimo reiðkinius atvirai papasakoti, kaip buvo bei yra. Tokiø dalykø nutylëjimas yra ne atvirumas, o pusiau melas, tiesos vengimu grindþiama tolerancija blogiui. Esama atviro þodþio sàvokà painiojanèiø ir su atvirø durø sàvoka. Jei tai „atviro þodþio mënraðtis“, tai aiðkinasi taip, kad toks mënraðtis esàs ásipareigojæs laikyti savo skiltis atviras viskam, kà tik kas sumanys paraðyti. „Laiðkø ir atgarsiø“ skyriø tvarkytojai ið tiesø yra ne kartà uþleidæ vietos ir tokiems kartais atviriems, kartais net ir suktiems, o kartais ðiaip jau bereikðmiams pareiðkimams, kad galëjo susidaryti áspûdis, jog èia tikrai gali reikalauti, kad tuètuojau iðspausdintø, jei teiksies paraðyti. Anàmet vienas skaitytojas, matyt, taip ásitikinæs ir nesulaukæs pakankamai greit pasirodanèio savo laiðko (kuriame, beje, gana palankiai kritikavo Akiraèius Akiraèius), supyko ir nusiuntë tà kritikà á kità (itin nerimaujantá dël Akiraèiø Akiraèiø) laikraðtá, pridëjæs apkaltinimà Akiraèiams Akiraèiams, kad jie nesilaikà atviro þodþio principo... O Akiraèiø kaltës toj byloj, tiesa, matyt, bûta, bet visai ne tos. Kaltë buvo tik ta, kad nepraneðë autoriui uþtruksià kiek ilgiau su jo laiðko ádëjimu. Kai apkaltinimas uþ neádëjimà pasirodë kitame laikraðtyje, tai laiðkas Akiraèiuose jau buvo atspausdintas, tik skaitytojø dar nepasiekusiame numeryje. Bet joks atviro þodþio principas nereikalavo to laiðko spausdinti, kadangi jo turinys buvo, jei kiek reikðmingas, tai tik redakcijai, gal kuriems bendradarbiams, bet tik ne skaitytojams, ypaè ne kito laikraðèio skaitytojams... Treèia apyvartoj daþnai regima atviro þodþio samprata atvirumà privalomai sieja su objektyvumu ir net su prievole iðlaikyti pusiausvyrà tarp teigiamø ir neigiamø vertinimø, arba teigiamiesiems duoti net persvaros. Betgi atvirumas negali bûti tais dalykais sàlygojamas. Atvirumas yra tik sàþiningas subjektyvios nuomonës pasisakymas. O subjektyvi nuomonë gali bûti ir netikusi, ir klaidinga, ir prieðtarautina, gali bûti ir vien tik girianti, ir vien tik peikianti: ji vis tiek atvirai pasakyta, jei pasakyta tokia, kokia ji kalbanèiojo ásitikinime yra. Atviras þodis nebûtinai yra tiesos ar gilios iðminties þodis. Mano mintis kartais gali bûti visai absurdiðka, bet jeigu að jà pasakau be pagraþinimø, o taip, kaip manau, tai kalbu atvirai. Prieðingai, jei kalbëèiau nebûtinai tà, kà manau, o tà, kas neva „reikia“ sakyti pagal kieno nors pageidaujamà receptà („sauja pagyrimø ir ne daugiau kaip þiupsnelis atsargiø papeikimø“), tada nebûtø atviro þodþio. Bepigu atvirai kalbët, kai turi kà pagirt, nuoðirdþiai tuo ásitikinæs. Vienintelis keblumas tuo atveju – mokët pagyrimà pasakyt taip, kad patikëtø, jog atvirai kalbi, o ne tyèia pataikûniðkai saldlieþuvauji. Daug tikresnis atvirumo iðbandymas, kai jauties turás pasakyt kam á akis tokià nuomonæ apie já ar jo darbà, kurià tam tikrai nebus malonu girdët. Neigiama nuomonë apie kà nors, pagrásta ar nepagrásta, jei atvirai pasakyta, visada drumsèia paliestøjø ramybæ. Ir juo arèiau tokiame atvirame þodyje pataikyta prie tiesos, juo giliau paliestøjø ramybë tampa sudrumsta. Retas

437

kas ið papeiktø, pakritikuotø neigiamà atvirà þodá priima filosofiðkai. Daþniausia reakcija – nirðtas, pyktis. Vieni pyksta kaip Jupiteriai, bet daugumas – kaip rudeninës musës... Paþvelgus á iðëjusiø Akiraèiø rinkiná, savo tûriu jau prilygstantá beveik trijø enciklopedijos tomø tûriui, tenka sutikti su priekaiðtais, anot kuriø tame turinyje vyrauja neigiamieji pasisakymai apie mûsø visuomeninës veiklos ávykius bei reiðkinius. Tad nesunku patikëti, kad èia ir atvirumo daugiau, negu bûtø paglostymuose bei pagyrimuose. O vis dëlto – kodël gi atvirasis þodis daþniau sustoja ties peiktinaisiais, negu ties girtinaisiais reiðkiniais? Galbût sociologijoj yra analogijø su biologija... (Atleiskit uþ tokià „logijø“ sankaupà vienoj krûvelëj.) Kai kûne kas negerai, tai tam tikri nervai duoda þenklà ir pajuntame skausmà. Toks jau mûsø bûdas, kad vietoj gydæsi, daþniausia griebiamës tik kokiø skausmà raminanèiø, svaiginanèiø vaistø. Bet ilgainiui ramybës neduodantieji nervai priverèia gydytis. Kartais per vëlai. Anot to atsimetusiojo Akiraèiø rëmëjo, mûsø didþioji spauda (ir didieji veikëjai) praëjimais pro neigiamybes tylomis ar jø teisinimais ir net gyrimais vaidino ir dabar dar gana uoliai tebevaidina raminanèiø, bet negydanèiø vaistø vaidmená. Akiraèiams èiams, regis, bus tekæs skausmo jutimà þadinanèiø nervø vaidmuo. Vaidmuo ne ið maloniausiø, bet kas drástø tvirtinti, kad jis mums nereikalingas? Akiraèiai, 1970. Nr.9(23)

Laimës nelaimëse Nutarimai ant nutarimø ir bandymai ant bandymø prasiverþti su Lietuvos reikalu á, taip sakant, didþiàjà spaudà (áskaitant radijà ir ypaè televizijà) kaupësi mûsø komitetuose, tarybose, seimuose bei kongresuose metai ið metø, o ko nors pasiekti ta prasme menkai sekësi; daþniausia visiðkai nesisekë. Staiga Lithuanian þodis matomas ir girdimas kone kasdien ar net po keletà kartø per dienà Amerikos ir daugelio kitø kraðtø laikraðèiuose, radijo ir TV þiniø praneðimuose iðtisà lapkrièio mënesá ir dar ilgiau. Tai ne mûsø nutarimai ar beldimaisi, o trijø vyrø „ið anapus“ desperatiðki ir net visiðkai tragiðki ðuoliai á laisvæ praplëðë Lietuvos vardà supanèià tylos uþdangà. Praplëðë taip, kad mes, stengdamies jà ta proga ko plaèiau praskleisti, vos bespëjam vytis paskui atbrailas:reporteriai, aukðti pareigûnai, net pats prezidentas tuo susirûpino greièiau, negu mes spëjom juos to papraðyti. Akivaizdus priminimas, kad Lietuvos laisvës bylai, kaip sakom, palaikyti gyvai esminës ir nepavaduojamos reikðmës turi iniciatyva ið tenai: jokiuose komitetuose neplanuota, nenutarta, privati, individuali, spontaniðka, daugiau dramatiðka, negu racionali, ar netgi nesëkminga, nelaimingai pasibaigusi iniciatyva. Tragiðkiausiai nepasisekæs ðuolis á laisvæ bus kaip tik labiausiai praplëðæs tà tylos uþdangà ir,

438

galbût, bus sudaræs progos nukrapðtyti bent dalá rûdþiø, kuriø jau storokas sluoksnis per 30 metø yra susiklojæs ant Vakarø kraðtø politikos, principe tebepalankios, o praktikoj nebepaslankios politikos Kremliaus varþtuose atsidûrusiøjø tautø laisvës siekimo atþvilgiu. Vlikas ðiemet suplanavo savo metiná seimà naujoj vietoj, bent tuo bandydamas áneðti kokios ðvieþienos á supilkëjusià metiniø praneðimø ir rezoliucijø raðymo rutinà. Staiga – visiðkai ne dël seimo nukëlimo Èikagon – seimas tapo kupinas atkaklumo. Ir ne vien Vliko seimas. Taryba, Bendruomenë, studentai, spontaniniai komitetai iðkart uþsiliepsnojo prasmingos ir pusëtinai sëkmingos darbymetës ákarðtyje. Dalinë Brazinskø nesëkmë ir ypaè tragiðka Simo Kudirkos nelaimë nesunaikino jø ryþto reikðmës Lietuvos iðlaisvinimo viltims. Ðalia jø asmeniniø nelaimiø, þymia dalim kaip tik dël tø nelaimiø, susidarë akstinas ir susikûrë palankesniø sàlygø vël kai kà apèiuopiama daryti ir, galbût, padaryti Lietuvos laisvës byloje. Ryðium su tais ávykiais teko susidurti su dviem „provokuojanèiais“ klausimais: 1. Tai kà: sakei, kad niekas nebëga ið bolðevikø pavergtos Lietuvos? 2. Kà toks þiaurus bëganèio gràþinimas sako „bendrautojams“? Ar jie ir toliau nedrás iðtarti pasmerkimo Lietuvoj esamai padëèiai, vengdami „sugadinti atmosferà“ tolesniam bièiuliavimuisi su prisitaikëliais prie nelaimës sàlygø ir reikalavimø? Nepanaðu, kad tokiais klausimais siekiama sustiprinti argumentacija „kovai prieð Lietuvos pavergëjus“. Abiem atvejais èia, greièiau, þvejojama argumentø vietinëms savitarpinëms imtynëms dël „patriotinës iðtikimybës“ aureolës, dël progos dar kartà tarti padëkos þodá Vieðpaèiui, kad „nesam toki paklydëliai ir nusidëjëliai, kaip anava koki akiratininkai“... Klausimai primena garsøjá fariziejø klausimà, ar reikia mokëti mokesèius Cezariui... Kadangi á anà garsøjá klausimà buvo atsakyta, gal nenutylëtini ir ðie jo pamëgdþiojimai. 1. Trys, trisdeðimt ar net trys ðimtai pasiryþusiø þûtbûtinai bëgti vis tiek nepateisina naivaus, nepagrásto ir, manau, politiðkai þalingo plepalo, kad, girdi, „visi iðbëgtø, jei galëtø“. Daugiau kaip pustreèio milijono lietuviø dël labai ávairiø prieþasèiø ir labai ávairiais sumetimais vis tiek nebëga. Nebëga ne tik tie, kuriems ten pusëtinai gera, bet ryþtasi tesëti ir daugybë tø, kuriems net labai sunku. Tame tesëjime glûdi kaþin ar ne pati didþiausioji mûsø tautos iðsilaisvinimo vilèiø dalis. Juk ir tie trys pastarieji pasiryþëliai savo superdramatiðkiems ir tragiðkiems ðuoliams nebûtø galëjæ padaryti to, kà padarë, jei nebûtø daugelá metø tesëjæ prisitaikyme prie tenai vieðpataujanèios priespaudos sàlygø ir nebûtø tenai uþëmæ pozicijø, kurios – taikant fariziejiðkai formalistinio principingumo mastà – lietuviui patriotui bûtø neleistinos ir smerktinos. 2. Nuomonë apie esamà padëtá Lietuvoj – vienas dalykas, o bandymai pagal galimybæ sueiti á sàlytá su toje padëtyje esanèiais lietuviais (tokiais, kokie jie faktiðkai

439

yra, o ne su kaþkokiais vargu ar esamais abstrakèiais idealais) – visai kas kita. Ir kaukaziniame lëktuve, ir Amerikos pakranèiø sargybos laive buvo dar kartà ryðkiai pademonstruota, kokioj padëty yra Lietuva ir lietuviai. Bet tai ne prieþastis apkaltinti paèius toj padëty esanèius lietuvius ir nutraukti su jais bet kokius santykius santykius, arba, pasidavus pasipiktinimo jausmui ar patriotinës aureolës paskaistinimo pagundai, imti griauti ir taip dar menkas tø santykiø galimybes. Rusø bolðevikinës valdþios pareigûnø elgesys su ið jø valdþios sprunkanèiais lietuviais kelia rûsèiausià pasipiktinimà, bet mums tas elgesys ne staigmena. Tie pareiprincipams parogûnai dar kartà parodë tebesà iðtikimi savo brutalios prievartos principams, dë, kad ið jø nieko kita negali në tikëtis. Staigmena yra Amerikos pareigûnø pasielgimas savam laive. Jie sulauþë ir iðdavë savo iðkilmingai skelbiamà ir ligðiol iðlaikytà þmogaus laisvës principà. principà Ðtai kuo natûralu ir bûtina piktintis ko triukðmingiausiai, nes èia buvo galima realiai (ne vien tik piktais þodþiais, ne popieriniais plakatais) pasiprieðinti prievartai, taèiau nebuvo pasiprieðinta. Prieðinimasis Lietuvà slegianèiai prievartai ir bandymai bendrauti su toje prievartoje gyvenanèiais lietuviais yra ne tos paèios plotmës dalykai. Prievartos pavartojimas prieð lietuvá net Amerikos laive nesukûrë jokiø naujø aplinkybiø ir jokiø naujø – nei teigiamø, nei neigiamø – motyvø lietuviø bendravimo bandymams. Akiraèiai, 1970. Nr.10(24)

Kvietimas ðokiui Kum tancen tancen! – linguodamas galva tarë kolega, iðgirdæs, kad Molotovas kvieèia mûsø Urbðá á Maskvà. ELTOS direktorius aiðkino dienraðèiø atstovams, kad porà dienø anksèiau pakviestasis estø Selteris nuvyko Maskvon su þmona, ir tai esàs neblogas þenklas. Bet kolegos iðsitarimas labiau atitiko mûsø visø nejaukø áspûdá: ðokdins... Kum tancen yra eime ðokt – þydiðkai). (Kum Yra patarlë, kad kopûstais lûpas nudegæs ir pro darþà eidamas puèia. Paðaipa, bet ir pateisinimas baikðtiems atsarguoliams. Ir ties Vilniaus universiteto kvietimu ið pasàmonës stygteli klausimukas: ar vël kum tancen tancen? Þinoma, Vilnius ne Maskva, universitetas ne Kremlius, bet – ar tas kvietimas ne ið to paties darþo kopûstlapis? Blaiviai, racionaliai Z. Rekaðius iðdëstë, kodël, nepaisant suprantamø abejoniø, vertëtø nugalëti pakeliui styrinèias kliûteles ir Vilniaus universiteto kvietimu pasinaudoti. Bet kvietimo aplinkybës ir sàlygos stipriai pateisina pasàmoniná akstinà, skatinantá dar ir dar kartà ásiþiûrëti á tà kvietimà, prieð apsisprendþiant juo naudotis. Studijuoti siûlomø mokslø sàraðe yra tik vienas mokslas, kuriam Vilniaus universitetas, be abejo, yra geriausia, kitur panaðaus atitikmens neturinti vieta. Tai lietuviø kalbos mokslas. Na, gal dar ir kai kurie Lietuvos istorijos dalykai. Vykti á Vilniø kitø pradiniø studijø uþsienio lietuviams jaunuoliams, nesirengiantiems tuojau ar vëliau

440

tenai galutinai ir apsigyventi, bûtø didþiai nepraktiðka, kadangi, nepaisant koks bebûtø tenykðtis studijavimo lygis, sugráþus bûtø gana daug keblumø ágytàjá iðsimokslinimà panaudoti gyvenamojo kraðto praktikoje. Jei ir ne viskà, tai daug kà vis tiek tektø pasimokyti ið naujo. Todël mûsø jaunuoliams, kà tik iðëjusiems ið viduriniø mokyklø ir siekiantiems aukðtojo mokslo, bûtø patartina Vilniaus universiteto kvietimà tuo tarpu pasidëti stalèiaus dugne ir pirma pereiti pagrindiná pasirinktos mokslo ðakos kursà savo gyvenamojo kraðto aukðtojoje mokykloje. Tik toká pagrindà jau turintiems, kaip moksliniu taip ir tautiniu poþiûriu, bûtø prasminga bei naudinga susipaþinti, palyginti, ko bei kaip Lietuvoj dabar iðmokstama atitinkamoje srityje. Tokiam susipaþinimui tinka ir siûlomieji vieneri studijavimo metai pasirinktame kurse, bet geriau tinka aspirantûra, o dar geriau – mokslinis staþavimasis, þiûrint kuriam atvejui kas jauèiasi esàs ir bûtø pripaþintas kvalifikuotas. Iðimtis galëtø bûti norintiems studijuoti lietuviø kalbos mokslà. Bet ir tai, manantiems po studijø pasilikti gyventi ten, kur dabar gyvena, gal pagrindines filologijos studijas bûtø praktiðkiau atlikti gyvenamajame kraðte ir tik tada vykti studijuoti lietuviø kalbos mokslo á tam tikslui tinkamiausià Vilniaus universitetà. Kita kalba bûtø apie mënesio ar poros mënesiø lietuviø kalbos kursus vasaros atostogø metu, apie kuriuos uþsiminë Z. Rekaðius, bet apie kuriuos dar nei universitetas, nei jokia kita vilniðkë institucija nekalba. Kvietime yra máslinga sàlyga, reikalaujanti ið sveèiø studentø, kad jie gerbtø Lietuvos TSR paproèius bei tradicijas tradicijas. Atleiskite: ar èia ne kokia nors „korektûros klaida“? TSR yra gi tik valdymo institucija. Lietuvoje, be to, ji ne sava, o Stalino – Molotovo ir Co. valia átaisyta vietoj Lietuvos turëtos savo valstybës. Átaisë jà Lietuvos tradicijoms ne gerbti, o joms kaip tik ko greièiausiai ið pat ðaknø iðrauti. Tad TSR Lietuvoj neturi paproèiø juo labiau tradicijø tradicijø. Kaip tad gerbsi tai, ko nëra? Nebent tais vardais bûtø pavadinæ Maskvoj virtà – keptà reþimà reþimà, tai yra, senuosius Lietuvos paproèius bei tradicijas atmetanèià gyvenimo filosofijà, ideologijà, visiðkai antitradicinæ bendruomenës bei ûkio sandarà ir ásakytinæ, grasa tepalaikomà gyvenimo bûdo reglamentacijà. Tad, nesusipratimams iðvengti, ir iðsiverskim tà sàlygà atvira kalba: gerbti Lietuvos TSR reþimà reþimà, suprantant, kad gerbti reiðkia – ten esant, paklusniai laikytis reþimo nuostatø. Tada sàlyga aiðki, ir nëra abejoniø, kokio èia reikia apsisprendimo kvietimà priimanèiam. O taèiau ði sàlyga skatina kvietëjus vieðai paklausti: ar jie, ásakmiai reikalaudami politinio mandagumo reþimui, nemano, kad ir jiems derëtø ásakmiai paþadëti mandagumo ten studijuojantiems sveèiams, ir neprievartauti jø paþiûrø? Vaizdingiau kalbant, praðytumëm ið anksto pasakyt, ar ásisëdusiems kurá laikà pavaþiuoti TSR vaþnyèiojamam veþime pakaks mandagiai patylët, ar reiks ir TSR-o giesmæ giedot? Jei bûtinai reiktø, tai net ir rimtai kvietimu susidomëjusiø daugumui sugestø apetitas juo pasinaudoti. Kadangi Vakaruose gyvenantiems (ir manantiems pasilikti) praktinë nauda ið studijø dabartiniame Vilniaus universitete yra akivaizdþiai ribota, o kai kuriose mokslo

441

ðakose net ir visai menka, tai ne tik mums, o ir kvietëjams turëtø kilti klausimas: kas gi tada beskatina domëtis siûlomàja galimybe? Nejaugi tik stipendija? (Kurios pavadinimas, sako, paeinàs ið þodþio stipti. stipti.) Bûkim atviri. Studijavimas Vilniaus universitete savaime yra proga ir ilgesná laikà tenai, Lietuvoj, bent Vilniuj, pagyventi. Proga – gal tik siaurai, o gal ir kiek plaèiau – pamatyti, paþinti faktiná gyvenimà Lietuvoj dabar, ketvirtame TSR-inio reþimo deðimtmetyje. Nesvarbu, kas á koká fakultetà ásiraðytø paskaitø bei seminarø lankyti: daugumai tai tas Lietuvos gyvenimas bûtø ádomiausias ir reikðmingiausias studijø objektas. Numanom, kad galimybës tà dalykà stebëti bûtø gana ribotos. Tiek to. Tegu tik respublikos sargai neþiûri á tà natûraliausià jauno, Lietuvos beveik ar visiðkai nemaèiusio uþsienio lietuvio intencijà ðnipofobiðkomis èekistø akimis. O jeigu reþimo dësniuose noras paþinti Lietuvos gyvenimà tebelaikomas nedoru këslu, tai universiteto rektorius dorai pasielgtø, jei tà tuojau vieðai atvirai paaiðkintø, arba kvietimà atðauktø. Ar plaèiai iðskëstos kvietëjø rankos, ilgainiui gal paaiðkës, jei bus progos pamatyti, kieno rekomendacijos bus priimtos. Namie ið stojanèiø á universitetà reikalauja „charakteristikos“, kurià (uþdarame voke) duoda, berods, komsomolo komitetas, bet kur lemiamas þodis priklauso èekistams. Maþiausia vertëtø galvà sukti dël menamø politiniø ar „dovaniniø“ implikacijø ið nemokamo mokslo, bendrabuèio, stipendijos. Tai ne Sovietijos dovana. Universitetas iðlaikomas ir stipendijos duodamos ið biudþeto, kuris sudarytas ið Lietuvos gyventojø sudëtø mokesèiø. Sovietija á Lietuvos (TSR) biudþetà ne tik nieko neprideda, bet gerokà dalá Lietuvoje surinktø mokesèiø dar sau pasilieka. Antra vertus, mes ið èia á Sovietijos iþdà siuntiniø muitais irgi jau esam ámokëjæ ne vienà milijonà doleriø. Tai ne mes ðiame santykiavime skolingi. Tik ið kvietimo ne visai aiðku, ar stipendijos ir bendrabutis siûlomas visiems, tai yra, ir aspirantams bei moksliniams staþuotojams, ar tik pradiniams studentams. O pagaliau, vis dar sunku atsikratyti átarimo, kad ar tik ne veltui mes tuo reikalu galvas lauþom, ir ar ne veltui uolieji tariamos patriotinës nekaltybës saugotojai ðokosi èekiuoti ir gliaudinëti Z. Rekaðiø uþ kvietimui palankø atsiliepimà. Tas atsiliepimas dar nebuvo plaèiau pasklidæs, o Vilniuj jau buvo pasidþiaugta, kad atsiliepta ið JAV, ið Vak. Vokietijos, ið P. Amerikos... Kas þino, gal tie suskubo pasipraðyti net pirma, negu vieðas kvietimas pasirodë? Ar kvietimas tebegalioja, ar priëmimas jau baigtas? Galbût tas klausimas, bent iki ateinanèio rudens, në nebeaktualus? Akiraèiai, 1971. Nr.1(25)

Kai visi tokie patys.. patys.... Ligi pernykðèio lapkrièio galo Lietuvos vadavimo strategija buvo aiðki kaip diena. Jei ir ne visiems visiðkai kaip diena, tai bent mûsiðkës tyliosios daugumos balsingiesiems

442

ðaukliams. Lietuvà reikia vaduoti ið komunizmo. Já nugalëti pajëgi tik Amerika. Todël skatinkim ir remkim visus Amerikos uþsimojimus prieð komunizmà, vis tiek kur, vis tiek kokius. Tuos uþsimojimus labiausiai trukdo ir varþo liberalai, savo perðamomis idëjomis atitraukdami Amerikos dëmesá nuo komunizmo pavojaus. Todël jie yra keiktiniausi kiekvieno doro lietuvio siekimø prieðai. Ir todël Lietuvos vadavimas ið komunizmo vyksta visø pirma dorø, t.y. konservatyviø amerikieèiø fronte prieð liberalus. Pagal taip nuosekliai apgalvotà strategijà, ne visai menki Amerikoj ásipilietinusiø lietuviø bûriai atsidûrë ginklaneðiø vaidmenyje kone kiekvieno á valdþià kandidatuojanèio Amerikos konservatoriaus uþnugaryje. Vigilant Lapkrièio 23-èiosios ávykis Amerikos „Budrio“ (Vigilant Vigilant) denyje sukrëtë vienà ið pagrindiniø iðdëstytosios strategijos teziø. Informacijos institucijos, nors ir bûdamos „daugiausia apsëstos liberalø“, netikëtai energingai ir principingai (tik, deja, kai ðaukðtai jau buvo popiet), gausiai ir nedviprasmiðkai parëmë bei uþjautë mûsø pasipiktinimà ir protestus dël lietuviui padarytos skriaudos. Iðkilo akivaizdi prieþastis suabejoti, – ar tikrai Amerikos liberalai keiktiniausi doro lietuvio prieðai? Ar strategai kartais nebus kiek suklydæ, dëdami tà tezæ savo planø pamatan? Ne, sako, nesuklydom. Ir áspëjam visus nesiduoti klaidinamiems tø sireniðkai þavinèiø liberaliniø uþuojautos meliodijø. Ásiklausykit, sako, – ar tie liberalai uþsimena apie komunizmà, kaip tikràjá Simo Kudirkos tragedijos kaltininkà? Ne, niekuomet! Jie skuba visà kaltæ suversti Amerikai ir tik Amerikai. Nedëkite, sako, dideliø vilèiø në á tardymus Kongrese, nes ir jiems vadovauja ðimtanuoðimtinis liberalas. Pamatysit, kad ið to triukðmo prirûks daug dûmø, bet nebus jame ugnies, nukreiptos á tikruosius kaltininkus... Gal ir taip. Tik... Ar kas nors bûsit ðia proga nugirdæ kieno nors pasakymà, taikPasakymus tegaudom, apie liau nukreiptà á mums rûpimos problemos branduolá? (Pasakymus padarymus net ir uþsiminti nepatogu). Tø taiklesniøjø pasakymø nesëkmingai besidairant – besiteiraujant, prisimena pasakëlë apie rusø popà, bandþiusá sudrausti kareivius, kad bent cerkvëj susilaikytø nuo savo nepamainomojo (konsonantiðko su „bitë matë“) keiksmaþodþio. Pamaldø á cerkvæ ávestai kuopai pagal komandà besustojant, vienas kareivis numynë kitam kojà. – Tu, bitë matë, kur lipi staèiai ant nuospaudos! Popas pasiðaukia karininkà ir, þiûrëk, sako, sudrausk savo vyrus, kaip gi taip tokiais þodþiais ðventoj vietoj. Tas priëjæs prie kareiviø: – Ach jûs, bitë matë, kaip drástat ðventoj vietoj keiktis! Iðgirsiu, tai, bitë matë, èia pat snuká iðtalþysiu! Popas atsiduso ir numurmëjo, beviltiðkai ranka numojæs: – Et, bitë matë, visi toki patys... Taigi.

443

Tik vienas Ilinojaus senatorius Percy (ir tas pats liberalas, mûsø èikagiðkiø strategø berods buvæs á nuostolius nuraðytas) meteoru ðvystelëjo, vieðai pareikðdamas, kad Amerikos moralinë pareiga yra susirûpinti ne tuo vienu suriðtu lietuviu, o visos suriðtos lietuviø tautos likimu. Nenugirdo, nepakartojo, neparëmë tos minties nei kiti senatoriai, nei atstovai, nei liberalai, nei konservatoriai, nei respublikonai, nei demokratai, nei aukðtieji sekretoriai, nei pats prezidentas, kad ir supykæs, bet tik nekantriu mostu pastûmæs ið dienotvarkës tà klausimà, kaip nebepasikartosiantá... O mes? Ar nebaigia mûsø triukðmas susitraukti á reikalavimà tik Vigilant laivà perkrikðtyt Simu Kudirka Kudirka? Ech, visi toki patys, – –, anot to popo... Siûlau ið pagrindø persvarstyti strategijà. Ar yra, kas paremia? Akiraèiai, 1971. Nr.2(26)

Etnografinës sienos? Uþsiminimai apie Lietuvos etnografines sienas ir þemëlapiais iliustruojamos paskaitos bei studijos apie jas primena Romo Striupo „alkanà mintá“, anot kurios – þmogus turi bûti ne toks, koks jis yra, o toks, koks jis turi bûti... Mûsø polit-etnografams Lietuvos etnografinës sienos atrodo turinèios bûti ne tokios, kokios dabar faktiðkai apèiuopiamos, o tokios, kokios tebeturëtø bûti pagal mûsø paèiø sau ko palankiausiai interpretuojamus praëjusio ðimtmeèio ar dar tolesnës praeities duomenis. Daug yra ávairiø pateisinanèiø aplinkybiø, dël kuriø didoki Lietuvos etniniai plotai pietuose bei vakaruose, svetimø rûdþiø ëdami, apdilo ir atbrizgo. Deja, mirusiø sielø ir paskendusiø varpø sàraðais remiantis, tuos plotus ámanoma „atgauti“ tik ant popieriaus nubraiþytuose þemëlapiuose. Lietuviø tautos istorijai tø duomenø rinkimo, ypaè moksliðkai atlikto, reikðmë neginèytina. Bet apgaulinga iliuzija yra tikëjimas, jog tai yra realus gairiø smaigstymas bûsimosioms Lietuvos valstybës sienoms. Apie Lietuvos atkûrimà tik etnografinëse (atseit ne vytautinëse) sienose buvo kalbëta ir Vilniaus konferencijoj 1917 metais. Bet kai po keleto mënesiø buvo raðomas Vasario 16-tosios aktas, apie etnografines sienas jau nebeuþsiminta. Lietuvos valstybës vieta þemës pavirðiuje tada buvo nurodyta tik paminint Vilniø kaip Lietuvos sostinæ. Vilniø, kurio priklausomybæ Lietuvai galëjai árodinëti istoriniais, geografiniais, ûkiniais, politiniais ar religiniais argumentais, bet tik ne to meto etnografiniais duomenimis. Tarpvalstybiniø santykiø plotmëje valstybiø teritorijø klausimus sprendþiant, etnografiniø studijø nepaisoma, tik gyvøjø ginèijamo ploto gyventojø valios, kuri nebûtinai atitinka jø etninæ kilmæ. Mes patys niekad nebuvome ðalininkai tokios minties, kad Vilniaus ar Klaipëdos priklausomybë bûtø sprendþiama vietiniais plebiscitais. Todël ir dabar Lietuvos etnografiniø plotø istorijos ar net dabartinës padë-

444

ties tyrinëjimas tegali turëti mokslinës, bet ne politinës reikðmës. Ðiø tyrinëjimø (ar pafrizuotø samprotavimø) iðvadoje „prijungimas“ prie Lietuvos, sakysim, Karaliauèiaus (Tvankstës), arba „iðsiþadëjimas“ Balstogës ar Gardino galëtø bûti pritariamas ar ginèijamas mokslo plotmëje, bet nerimta tuos „prijungimus“ laikyti patriotiniais bei politiniais nuopelnais, o „iðsiþadëjimus“ – nusikaltimais. Jei ið kokio staiga pakilusio debesio imtø ir iðkristø Lietuvai nepriklausomybë dabar ar netrukus, kol Europoj tebevyrauja tautinës valstybës tipas, tai tegu tik pavyksta Lietuvai iðsilaikyti ásikibus á dabartines „LTSR“ sienas! Tai bûtø laimikis, kokio anksèiau nepriklausomai Lietuvai nebuvo pavykæ pasiekti: ir Vilnius, ir Klaipëda, ir gyventojø apie 80% dar gryni lietuviai. Tai kas, kad ðios, Maskvos nuoþiûra nustatytos administracinës ribos guli tolokai ir nuo etnografinio ir nuo teisinio mûsø susikurto, bet neágyvendinto, Lietuvos dienø idealo. Svarbiau tai, kad ðias ribas paversti valstybës sienomis bûtø daugiau tikimybës. Persitvarkymø metu tarpvalstybinius santykius lemiantieji veiksniai daþniausiai neturi laiko gilintis á smulkmeniðkas paskirø vietiniø interesø studijas. Kurá laikà jau praktikuotos administracinës ribos daug lengviau, gal net be ginèo gali bûti pripaþástamos kaip apèiuopiamas pagrindas valstybinëms sienoms sutarti. Naujosios valstybës Afrikoj visos kûrësi anglø, prancûzø ar belgø kolonijø administracinëse ribose. Jei afrikieèiø tautos ar gentys bûtø pasiðovusios visø pirma aiðkintis savo etnografines ribas ir siekti savo naujoms valstybëms idealiø etnografiniø sienø, tai jø ginèai dël tø sienø ir dël paèios nepriklausomybës kaþin kada bebûtø, o gal ir niekad nebûtø pabaigti. Praktikoje ámanoma teritorija yra keleriopai geriau uþ idealià, bet neámanomà. Antra vertus, didelis klausimas, ar etnografiniø maksimalistø brëþiamos idealios etnografinës Lietuvos sienos turëtø bûti ir politinis Lietuvos idealas, ypaè, jei tebûtø norima Lietuvà ir toliau matyti kaip tautinæ lietuviø valstybæ. Plotai, kuriø priklausomybæ lietuviø tautai ðiandien liudija tik vietovardþiai ir tik nedidelës salelës lietuviais tebeprisipaþástanèiø gyvø þmoniø, Lietuvos valstybei greièiau bûtø nepagydomø negalavimø, negu stiprybës ðaltinis. Kà, pavyzdþiui, etnografai siûlytø daryti su „prijungta“ Maþosios Lietuvos sritim (rusø administracinëse ribose), kur visiðkai nebëra anksèiau buvusiø gyventojø, o yra beveik 700 tûkstanèiø rusø ir kitokiø kolonistø, kuriø gal beveik pusë jau dabar yra ten gimæ, augæ?.. Aplinkybëms palankiai susidëjus, vadinamoji Kaliningrado sritis, þiûrint ne etnografiniø, o praktikoje galiojusiø administraciniø ribø, gal irgi ámanoma Lietuvai gauti, bet politikai turëtø gerai pagalvoti, kiek ið to Lietuvos valstybei bûtø naudos, kiek bëdos. Bet jei nepriklausomybës lietum neðinas debesis nepasirodys dar keletà deðimtmeèiø, kaip ligðiol nesirodo, tai kas gi þino, – gal ásivyraus þmonëse kitokia valdymo ar valdymosi samprata ir sandara; gal tautø sàmonës ir interesai bus kitaip besiklostà; gal ir tautiniø valstybiø idëja nebeturës dabartinës savo reikðmës. Tokiu atveju dar maþiau beturëtø politinës reikðmës praëjusiø ðimtmeèiø etnografija. Akiraèiai, 1971. Nr.3(27

445

Drambliðki elgesiai Neleisk, sako, dramblio porceliano krautuvën. Nes þinai gi, dramblys... O yra dalykø, trapesniø ir svarbesniø uþ porcelianà. Ir drambliø esama ne vien keturkojø. Laidojom anàmet didelá menininkà. Kalbëjo didelis visuomenininkas. Graþiai minëjo, liûdnai apgailëjo, o paskui staiga – sudarykim, sako, lietuviø bendrovæ didesniam plotui kapinëse nupirkti, tai turësim kur ðtai ðitokius savo garbingus þmones graþiai suguldyt... Kaþkas, tartum, þlegtelëjo. Kas ten suduþo ties atviru karstu? Ne porcelianas. Tik pagarbaus atsisveikinimo orumas suskilo, drambliðkai uþkliudytas. --Bûrys veikëjø svarstë Simo Kudirkos iðdavimo prieþastis ir pasekmes. Auka, didvyrybë, kova, kraujas, laisvë, tëvynë ir eilë kitø gretimos reikðmës sàvokø mirgëjo kilnaus susijaudinimo ir uþsidegimo apimtose kalbose apie tai, kas ávyko, kas daryta ir kas darytina. Kur buvus, kur nebuvus, iððoko ir dolerio sàvoka. Esà, Simo pralietas kraujas mums davë tiek antisovietinës propagandos, kad në uþ milijonà doleriø nenupirktum tum. Ir vël, tartum, kaþkas suduþo, á idealiðko uþsidegimo þidiná kaþkam drambliðkai áþygiavus su aukos vertës konversija á dolerius dolerius. Be to, tarp – tegu ir beviltiðkai bergþdþiø, bet bent savo nuoðirdumu skaidriø – ieðkojimø bûdo Simà gal dar kaip nors iðvaduoti, toksai jo nesëkmingojo ðuolio ákainojimas iðsikiðo, lyg dar viena vinis á jo karstà ið mûsø tarpo þiopliðkai siûloma staèiai sovietiniam prokurorui. Ach, þinoma, jie ten turi tø viniø per akis. Bet vis tiek, – kuriems galams dar ir mums ið èia spraustis kaltinimo liudininkais á tenykðtæ Simo bylà! Argi tai ne... dramblystë? --Pralenkæs visus veiksnius ir komitetus raðytojus ið Kalifornijos paskelbë imperatyvø manifestà: privalom sukurti paminklà Simui Kudirkai! Bûtent, – privalom iðreikalauti, kad Vigilant laivas bûtø pavadintas jo vardu. Kaip dovanoms, taip ir paminklams parinkti reikia bent kiek subtilaus skonio. Drambliðkai sumanyti paminklai daþniausia, vietoj deramai pagerbæ tà, kam jie skirti, áamþina tik statytojø takto stokà. Esamose aplinkybëse, Simo Kudirkos vardas, uþraðytas ant laivo vietoj Vigilant bûtø lyg ir „gëdos lenta“, uþkabinta Amerikos Pakranèiø Sargybai ant kaklo. Laimë, kad, nepaisant netgi kai kuriø kongresmanø lengvai duodamø paþadø, vargu ar Simo Kudirkos vardas kada bus panaudotas tokiai paskirèiai. Jeigu bûtø, tai jis tenai taptø, tiesa, tik nedidelës to laivo águlos tematomas, bet jos ir nemëgiamas ir net neapkenèiamas (tos águlos nepelnytas) papeikimo simbolis. O taèiau sumanytojas su keleto ginklaneðiø pagalba ástengë uþplukdyti drambliðkiems sumanymams neatsparià mûsø spaudà (ir net A. L. Tarybà) tikinimais, kad kaip tik toks „paminklas“ turás bûti ðiuo metu vienas ið svarbiausiø, skubiausiø

446

mûsø patriotinës veiklos uþdaviniø ir net... tautinës drausmës objektø. – Taip negalima! – treptelëjo L[aisvojoj] Lietuvoj Alg. Gustaitis Kaliforniðkis to paties laikraðlima èio bendradarbiui ið Floridos, suabejojusiam to sumanymo iðmintingumu. Kas dráspirmo literatûrinio laureato didþ. gerb. raðytojo J. Gliaudos ta prieðtarauti prieð „pirmo sumanymà sumanymà“! Lietuvio ir pats Alg. Gustaitis esàs sugalvojæs mums net uþ Beje, anot Europos Lietuvio, laureato didesná tautinio – pasaulinio masto uþdaviná: iðrûpinti, kad Simas Kudirka bûtø pripaþintas... ðventuoju ðventuoju! --DIEVE, PRAÐAU, PADËK MAN!“ MAN – Tokia kadai buvo vieno straipsnio antrað„DIEVE, të Drauge Drauge. Jos faksimilë dabar yra vieno multiplikuoto laiðko poraðtë. Yra pridëta, kad taip „ðaukë muðamas Simonas, parpuolæs ant keliø“, bet tai tik tarp ko kita. Gliauda ir dabar Ðauksmas dabar prijungtas prie paraðo „Nuoðirdþiai Jûsø Jurgis Gliauda“, Jurgis, o ne Simonas ðaukia – Dieve, padëk man surinkti ið Jûsø, Tautieèiai ir Tautietës, 3.000 doleriø doleriø, kuriø man labai skubiai reikia iðleisti anglø kalba mano apie Simà paraðytai knygai. Dirvoj Apsiskelbæs (Dirvoj Dirvoj, kovo 24), kad stebuklingu raðytojo likimo þaidimu jam Dirvos sutekæ anà tragiðkàjà dienà bûti greta Simo Simo, Jurgis Gliauda Nuostabusis (Dirvos teiktas titulas) tariasi pateikæs mums lyg Simo Kudirkos relikvijà, kurià ne tik patiems ásigyti, bet ir amerikieèiuose iðplatinti juk ðventa patriotinë pareiga, kaip gi kitaip! Nebent Simo visiðkai neuþjaustumëm. Apie tà relikvijà – knygà vardu Simas – pagyringai raðë tik leidëjai ir pora autoriaus sàjungininkø. Kiti santûrûs, lyg saugodamës nusiþengti tautinei drausmei. Tik Alfonsas Nakas iðdráso Naujienose piktþodeiviðkai prasiþioti. Ir iðtarë tai, kas jau buvo kilæ mintyse, oi, nebe vieno tà relikvijà skaièiusio ar bent pradëjusio skaityti. Esà, ne á anglø, o pirma dar á lietuviø kalbà reikia tà knygà iðversti. Á anglø, ið tiesø, kam gi versti, kai yra Kongreso (gerai angliðkai) iðleistas daug iðsamesnis informacijø rinkinys apie Simo Kudirkos iðvadavimà. Tas leidinys gaunamas nemokamai ir jau paskleistas taip plaèiai, kaip mums net pasvajoti bûtø nedràsu. (Spausdinama papildoma dviejø tûkstanèiø laida). Prie to belieka nebent pridurti, kad laikraðèiuose skaièiusiems praneðimus apie S. Kudirkos bandymo ir jo iðvadavimo eigà, J. Gliaudos „subeletristintoje tikrovëje“ tikrovë atrodo nuostabiai sujaukta, o beletristika – laureato lygiui nuostabiai skurdi. (Plius nuostabiai suþalotos kalbos lietuviðkumas.) Ið to leidinio naudos, jei kam ir yra, tai, nebent komercinës, pasiektos, kad ir atgaliarankiðko, net skuboto susivertimo bûdu. Klausimas: ar tai tik netyèinio drambliðko su opiais dalykais elgimosi pasekmë? Akiraèiai, 1971. Nr.4(28)

447

Spraga knygø leidyboje Þvilgterëjæ per petá atgal iki maþdaug pernykðèio pavasario, galim matyt, kad ið kukliø mûsiðkiø leidyklø dar kuklesnën mûsø knygø rinkon viena po kitos áþygiavo kelios naujos lietuviðkos knygos, kuriø kukliame kiekyje nevisai kukliai vyrauja beletristikos ir þurnalistikos rinkiniai (áskaitant ir vienà tø abiejø aptarðytø þanrø kratiná). Eisenos beveik gale ðá pavasará atþygiavusiø poros leidiniø autoriai su leidëjais, matyt, turëdami galvoj patarlæ, kad tik gera prekë pati save giria, sutelkë „savitarpinæ pagalbà“ tiems leidiniams ið anksto ágirti. Ranka rankos plovimo bûdu gyrimas tæsiamas ir leidinius visuomenei jau parodþius. Kiek tokia gyrybos talka padeda diegti visuomenëje gerà nuomonæ apie leidinius, leidëjai gal geriau þino, negu mes, tos gyrybos þiûrovai – klausytojai, bet mes tikriausia geriau uþ juos þinom ðalutiná tokios gyrybos poveiká. Bûtent, ðalia ar net vietoj nuomonës apie giriamàsias prekes, tokia gyryba þadina stiprø geidimà prisimint ir iðtisai kartot, kartot ir kartot... pasakëèià gaidys kurioj taip graþiai ir reikðmingai papasakota, kaip tiedu, lenkvardu Gegë ir gaidys, tyniaudami graþbylyste, gyrë vienas kito kukavimo ir kakariekavimo talentus. Ið to kilo ðtai koks pasigedimas: kodël ðalia tø (ar vietoj kai kuriø) beletristikos ir þurnalistikos rinkiniø niekas nesusiprato ið naujo surinkti ir iðleisti pasakëèiø rinkinio? – Rinkinio tø visø pasakëèiø, kurias kadai skaitydavom Þiupsnelyje, Sakalëlyje ar kuriame kitame mokykliniame skaitiniø rinkinyje, kuriø nemaþa ir atmintinai buvom iðmokæ, o dabar jau esam primirðæ, ir gaila, kad neturim ið ko atðvieþint bei aptikslint atminty jø bent kiek aptrupëjusiø, bet vis dar tebeaktualiø alegorijø, tegu ir ið rusø Krilovo, ar prancûzo La Fontaino, ar graiko Ezopo iðsiverstø, betgi taip graþiai, spalvingai lietuviðkai papasakotø. Kas mënuo, net kone kas savaitë pasitaiko uþtikt koká nors vyksmà mûsø visuomenëj, ties kuriuo tà ar kità ið tø pasakëèiø prisimint ir pakartot tinka taip, kad nieko nei pridët, nei atimt. Sakysim, vyksta Lietuviø Bendruomenës apygardinis suvaþiavimas. Dalyvauja atstovas ið paèios LB virðûnës. Dalykiniai praneðimai, kiek jø ten ið kurios pusës yra, skæsta komplimentø nemunuose. Apygardos ir virðûnës atstovai, pakaitomis viens prieð kità atsistodami, beria tik beria ilgà ilgutëlæ virtinæ pagyrimø vieni kitiems, dël visa ko savæs irgi kukliai nepamirðdami. Ir graþu, ir tuðèia. Ir jei iðsiþiotum atvirai pakomentuoti, tai tik sau ir kitiems nervø pagadintum. Tokiame savitarpiniø gyrybø potvynyje skandinamiesiems klausovams puikus gelbëjimosi lankas bûtø – bent sau mintyse pasigërëti pasakëèios apie gegæ ir gaidá taiklumu... Arba, ðtai, skaitai praneðimà apie veiksniø atstovø ar kokios komisijos posëdþius, kur buvo tartasi derinti bei tvarkyti tø ar kitø veiksniø santvarkà ir bendradarbiavimà; apþiûrinëji LB su ALT sufederavimo schemos brëþiná; net pats dar pasukioji galvà, kaip èia tie dalykai galëtø bûti geriau sutvarkyti... – kol, þiûrëk, pasijunti apimtas nostalgijos imt ir nuslinkt mintim á kadai skaitytà – deklamuotà pasakëèià

448

apie oþio, lokio ir laputës su beþdþione styginiø kvartetà kvartetà... Arba apie gulbës, lyveþimà... dþio ir vëþio veþimà O kiek ðimtø kartø ið narsiø prakalbø bei ðûkiø iðnyra Þvirbliai ir kaliausë kaliausë! Ir kiek kartø ávairiausiais variantais kartojasi tarp mûsø Keleivis ir ðunys ðunys! Tai kas, kad turbût daugiau kaip devyni deðimtadaliai tø pasakëèiø ne mûsø tautoj sukurta. Vis tiek jos, lietuviðkai papasakotos, bent keliose mûsø tautos kartose prigijusios, jau yra mûsø tautinës kultûros lobis, mums ne menkiau savas, kaip, sakysim, kokia Traviatos opera, ar apskritai operos menas, per penkis deðimtmeèius spëjæs tapti ryðkia mûsø tautinës kultûros paþiba. Tad, be juokø, – kodël Jums, gerbiamieji raðytojai, auklëtojai ir leidëjai, ðalia gerø ir kartais ne taip jau labai gerø beletristikos ir þurnalistikos rinkiniø, nesurankiojus ið nykstanèiø senø knygeliø visø kadai sulietuvintø (ir originaliø, lietuviðkø kiek jø yra) pasakëèiø ir kodël neiðleidus graþaus jø rinkinio! Pasitikëkit, tai bûtø tikrai gera, pati save girianti prekë, be gyrybos brigadø pagalbos patraukli, o taip pat ir naudinga jaunimui ir senimui nuo tuzino iki septyniø tuzinø metø amþiaus. Akiraèiai 1971. Nr.5(29)

Atsilikimas akligatvyje Daugumas bengalø – naivios ir romantiðkos tautos – dabar jau suprato, kad jokia kita ðalis nesirengia jø gelbëti, kad jiems teks patiems tai daryt, ir kad tai truks ilgà laikà. Ðitaip raðë amerikietis laikraðtininkas apie Bengalijà, tebevadinamà Rytø Pakistanu, po tris mënesius tenai trukusio ir dar nesiliovusio teroro prieð bengalø nepriklausomybës ásigeidimà. Pakeistum toj pastaboj tik vienà vienintelá þodá – ádëtum lietuviø vietoj bengalø, – ir ji tiktø Lietuvai maþdaug prieð 30 metø. Nes ir Lietuvoj tada, aðtuntais teroro metais, daugumas lietuviø jau ëmë suprasti, kad niekas o niekas nesirengia jiems tenai padët, kad jiems tik patiems teks savim pasirûpint, ir kad tai turës trukt ilgà ilgà laikà... Nenuostabu, kad anuomet aklinai atskirtai Lietuvai keleto metø prireikë, kol suprato tà kietà tiesà. Ypaè nenuostabu, palyginus juos su dauguma mûsø, kuriems ta tiesa vis dar atrodo lyg ir bûtø nepaaiðkëjusi ne tik per 8, o net per 28 metus, nors diena ið dienos matom ir girdim, kas dedas tame apie laisvæ ir teisingumà tiek daug kalbanèiame pasaulyje. O juk, atvirai kalbant, buvo ið ko tà tiesà suprast per koká keletà pirmøjø pokario mënesiø. Ir buvo progos – taip pat ir pareigos – jau tada atvirai, sàþiningai atverti akis likusiems Lietuvoj, kad, deja, nei mes patys, nesam pajëgûs juos iðvaduot, nei padëti sutinkanèiø nematom. Bet buvo per skaudu tokiai tiesai paþvelgti staèiai á akis. Todël daugumas, pasirinkæ gyvenimà laisvëj, pasirinkom ir gyvenimà iliuzijoj. Iliuzijoj,

449

kad jei tik be atvangos klabensim, tai bus duota galingøjø (ypaè Amerikos!) pagalba Lietuvai „netrukus“ atgauti prarastàjà nepriklausomybiðkà laisvæ... Ðitaip rûpinimasis Lietuvos ateitim ilgainiui nuëjo vienu keliu namie, kitu svetur. Namie, kad ir vëlokai, kad ir po didþiai skaudaus patyrimo, sàmonëse subrendo padëties padiktuota tautos iðlikimo ir jos ateièiai pamatø dëjimo politika: kai neástengi prieðo áveikti, tai susidëk su juo... Kilnaus, bet bergþdþio pilëniðko heroizmo vietà uþëmë ciniðka, bet apèiuopiamo derliaus laiminti pragmatika. Svetur mums toks kelias atrodë ir tebeatrodo atgrasus, átartinas ir staèiai smerktinas. Nepopuliaru tarp mûsø já netgi paþint, o populiaru tik nepripaþint. Populiarusis kelias Lietuvos ateitim rûpintis èia tebeeina per Vaðingtonà ar New Yorkà (JT). Beveik visi seni ir nauji veikëjai, net vieni kitiems ant kulnø mindami, verþiasi tik ten ir per ten klabenti, praðyti ir net reikalauti pagalbos nei maþiau, nei daugiau kaip visiðkai Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Niekas nesiryþta nei sau, nei kitiems prisipaþint, kad jau seniai ðirdies gilumoj numano, jog girdimuose uþuojautos ar paguodos þodþiuose nëra praðomosios pagalbos paþado; ir kad ið tikrøjø niekas nesijauèia privalomai ásipareigojæs dabar ir „netrukus“ rimtai susikirsti su Maskva dël Lietuvos ar kitø jos pasiglemþtø kraðtø. Kai iðtikimai tebeþygiuojama vis tuo paèiu ir tuo paèiu akligatviu, gal në nesvarbu, kad þygiavimo priemonës irgi naudojamos vis tos paèios ir tos paèios, nors daþniausia jau ir atsilikusios nuo laiko ir ávykiø. Ðtai viena ið paèiø vëliausiø: tai „Vliko Tautos Fondo“ þenkleliai, mums siûlomi lipinti ant laiðkø. Gaila ne tik pinigø, o net ir seiliø tokiai neva propagandai. Viena, – nei kalbinamøjø visuomeniø, nei diduomeniø dëmesio tie þenkliukai nepasieks. Nes mes gi daugiausia tik savo tarpe susiraðinëjam. Be to, ne tik kiti, o ir mes patys bodimës reklaminiais áraðais ir metam tokius vokus á ðiukðlynà, nesigilindami, kas ten ant jø pripeckiota. O jei tokio laiðkaneðio akis ir uþkliûtø ties ðiuose þenkliukuose skelbiama, jam greièiausia nesuprantama ir nesvarbia „naujiena“, tai – „so what?“: jokios reikðmës tame uþkliuvime nei jam, nei mums. Antra, – jei vis dëlto pasiþiûrëtø á toká teigimà kas nors, kas daugiau uþ laiðkaneðá nusimano ir kas supranta genocido sàvokos reikðmæ, tai mums turëtø bûti gëda net prisipaþint, kad tai mes tokius teigimus skleidþiam. Nes „30 metø genocido“ – juk absurdas. Genocidas – tarptautinës konvencijos sàvoka. Reikðmë – sistemingas iðþudymas ar sunaikinimas iðtisos tautos, genties ar religinës grupës. Ði prof. Lemkino prieð 25 metus sukurta sàvoka (turint galvoje daugiausia þydø iðþudymo atvejá), ðiek tiek pratempta, galëjo bûti taikoma ir Lietuvos atvejui iki maþdaug 1951 metø. Bet jau 20 metø kaip kalbëti apie genocidà Lietuvoj nebëra pagrindo. Yra pagrindo skøstis okupacija, diktatûra, þmogaus teisiø uþgniauþimais minties bei tikëjimo laisvës suvarþymais ir persekiojimais, biurokratijos absurdiðkumu, ûkinëmis skriaudomis ir kitokiais nesuskaièiuojamais nemalonumais, bet genocidu – neátikëtina.

450

Jei genocidas Lietuvoj bûtø trukæs iðtisà 30 metø, atseit, lig ðiol, tai lietuviø Lietuvoj jau turëtø nebûti. Kadangi dar yra, tai tas, kas bûtø per pastaruosius du deðimtmeèius ten bebuvæ, negalëjo bûti genocidas. O yra tø lietuviø Lietuvoj pustreèio milijono: jau vël kiek daugiau, negu nepriklausomybës laikais buvo. Lietuvos miestuose lietuviø þymiai tirðèiau, negu kada nors yra buvæ. Dþiaugiamës (ir net giriamës!), kad uþsienieèiai laikraðtininkai Lietuvoj randa aukðtesná gyvenimo lygá, negu Rusijoj... Matyt, lietuviai Lietuvoj ðiaip taip atsispiria prieð bolðevikinio reþimo negandus. Prieð genocidà (sistemingà þudymà) neatsispirtø, ypaè 30 metø neatlaikytø. Tai kokia gi nauda skelbti akivaizdþià netiesà! Pagaliau, – argi Amerikoj vieta skøstis genocidu? Kraðte, kuris pradëtas genocido nuodëmëje. Kraðte, kuris ir dabar nesutiko priimti genocidà smerkianèios tarptautinës konvencijos, nors prieð 20 metø mûsø Taryba labai praðë prisiimti. Buvæs A. L. Tarybos ir A. L. Tautinës sàjungos pirmininkas E. Bartkus, sako, andai surûðiavæs mûsø veikëjus á politikoj prityrusius ir neprityrusius. Koks skirtumas? Pasidairykit, ir pamatysit. Visi vienodai bergþdþiai verþiasi á tà patá akligatvá, Lietuvai galingøjø pagalbos praðydami. Tik tie, kurie ilgesniu politiniu prityrimu didþiuojasi, verþiasi labiau atsilikusiomis ir menkiau átikinanèiomis priemonëmis. Akiraèiai 1971. Nr.6(30)

Varþybos dël kevalo Tarybininkø su bendruomenininkais susikibimai dël vietos siaurokame mûsiðkës politinës veiklos darþelyje primena anuomet – prieð beveik 40 metø Kaune – kilusius murmëjimus vienø prieð kitus: tarp ðauliø ir jaunalietuviø vadø. Tik tie buvo ëmæ vieni á kitus ðnairuot dël vietos ne politinës, o kultûrinës veiklos laukuose. Taikos (arba „nei karo, nei taikos“ su lenkais) metu ðauliams ne tiek daug kas tebuvo veiktina karinëj srity, todël jø dëmesys nukrypo á antriná uþdaviná, bûtent, á kultûriná tautos auklëjimà, kuris vyko daugiausia choruose, orkestruose, vaidinimuose, sportuose, kaip sakant, – „ðokiuose ir þaidimuose“. Tai buvo ne tik naudinga, bet ir patrauklu, tad tø ðauliø gretos augo net geriau, negu karo metu. Su ta aplinkybe labai akivaizdþiai susidûrë aðtuoneriais metais uþ ðaulius vëliau sukrutæ telktis jaunalietuviai, tautininkø srovës jaunimo sàjunga. Jiems tie „ðokiai ir þaidimai“ buvo ne antrinis, o pirminis ir beveik vienintelis veikimo pavidalas. Taèiau ðiame veiklos lauke didþiuma vietos jau þymiai anksèiau buvo uþimta pavasarininkø (katalikiðkos jaunimo sàjungos), o kiek vëliau itin þymiai uþimta ir ðauliø. Taigi buvo ankðtoka. Jaunalietuviø alkûnës ëmë susidurti su ðauliø alkûnëmis kartais kiek stipriau, negu derëtø draugingame lygiai patriotiðkø organizacijø sambûvyje. Mat jaunalietuviai jautësi, kad, – ypaè, kaip buvo sakoma, tautinës linkmës eroje – tik

451

jiems dera kultûriðkai auklëti jaunàjà kartà, vadovaujantis gryna grynutële tautine (tautininkiðka) ideologija. O kas tie ðauliai? „Konglomeratas“. Ten gi galëjo bûti ir ið tikrøjø buvo visokiø paþiûrø ir sroviø þmoniø, nes tai buvo, kaip dabar sakom, bendrinë patriotinë organizacija ir tiek. Betgi net tautininkø valdþia tam „konglomeratui“ ástatymu suteikë ypatingà padëtá valstybëje, uþtikrino jam geras – net ir kultûrinio – veikimo sàlygas. Jaunalietuviai, nors valdþios ðirdþiai daug mielesni, nors jos tëviðkai globojami, tokio oficialaus pripaþinimo kaip ðauliai (arba skautai) neturëjo. Kultûrinëj veikloj jiems teko lenktyniauti su geresniuose plotuose geriau ásitvirtinusiais varþovais. Tai tie ir ëmë murmëti: ko tie ðauliai kiðasi á kultûrinæ veiklà! Jei ðauliai, tai tegu ir moko ðaudyt, o dainuot, ðokt, vaidint, sportuot tegu visi eina pas mus, jaunalietuvius! Nieko ið to murmëjimo neiðëjo. Ðauliø teisiø kultûrinës veiklos laukuose niekas nesiaurino, ir jaunalietuviams teko tuose laukuose savo pastangomis ásitvirtinti. Ir ásitvirtino, vietomis beveik taip, kaip ðauliai, vietomis gal net ir geriau. Ir viskas iðëjo bene geriau, negu bûtø buvæ, jei tik vienai kuriai ið tø sàjungø bûtø buvæs suteiktas kultûrinës veiklos monopolis. Bet jaunalietuviams kilæs apetitas tokiam monopoliui gauti buvo suprantamas: objektas buvo apèiuopiamas ir svarbus. Tai buvo átaka bent keliolikai deðimèiø tûkstanèiø jaunimo, o tolimesnëj perspektyvoj – lemiama átaka tautoj ir valstybëj. Pasiseks ar ne, tokios átakos siekti verta. Visiðkai nematyt tokio masto objekto mûsø Tarybos ir Bendruomenës „apsistumdymuose“. Varþomasi dël teisës átaigoti Amerikos valdþià Lietuvos reikalais. Taryba, tam tikslui prieð 31 metus susikûrusi, tariasi tà teisæ monopoliðkai ásigijusi pirmumo bei senaties pagrindais ir nëra linkusi jàja su kuo nors dalintis. Be to, virðûniniai Tarybos pareigûnai tariasi paveldëjæ ir beturá neprilygstamo prityrimo bei kompetentingumo ta teise naudotis. „Paðalieèiai“ galá tà valdþios átaigojimà tik sukliudyti ir sugadinti. Bet teisë kreiptis á Amerikos valdþià Lietuvos reikalais ið tikrøjø yra visiems – ypaè Amerikos pilieèiams – vienoda. Bet kas gali su valdþios pareigûnais apie tai kalbëtis, – jei tik tie klauso. Ir vien tik tie pareigûnai galëtø sukurti tos teisës „monopolá“, jei pareikðtø, kad jie tais reikalais sutinka kalbëtis tik su tuo ir tuo ir niekuo kitu. Tarybai niekas tokio „monopolio“ nesuteikë, tai èia ir nëra dël ko su Taryba grumtis. Kitas klausimas, tai ar tie valdþios átaigojimai Lietuvos reikalams tokie svarbûs, kad bûtø verta labai varþytis dël to, kas juos atliks. Po trijø tø þygiavimø á Vaðingtonà deðimtmeèiø, jø balansas – graþus kevalas kevalas, sulipdytas ið nesuskaièiuojamø paguodos bei padràsinimo þodþiø, bet tik kevalas, be gyvybingo branduolio. Ir nëra pagrindo tikëtis, kad kas nors rengtøsi numatomoje ateityje dëti koká nors branduolá á tà kevalà. Tai kam, ið tikrøjø, Bendruomenës vadovams ar kitiems Lietuvos ateitim besirûpinantiems veikëjams bûtinai verþtis prie to kevalo lipdymo, kai jo tuðèiavidu-

452

riðkumas verèia itin atidþiai dairytis, argi nëra dar ir kur kitur glûdinèiø mûsø tautinio gyvybingumo branduoliø, kuriuos bûtø svarbu ne tik iðsaugoti, kad nesuvystø, bet ir laistyti, kad daigais suþaliuotø? Tegu sau Taryba, kad ir neturëdama monopolizuotos teisës laikyti vien tik savo pirðtà prie Lietuvos reikalø pulso Vaðingtone, bent de facto ir toliau pasilaikys sau tà galimybæ: jos tenai tam reikalui pakanka. Jei kas mano, kad Taryba Vaðingtone „nekovoja“, o tik „taikstosi“ su valdþios pareigûnø nusiteikimais, tai bene turëtø prisiminti, kà generolas Eisenhoweris dar 1945 metais Vliko delegatams pasakë: „Negi jûs norit, kad mes skelbtumëm karà rusams dël Lietuvos?“ Tie nusiteikimai Vaðingtone tebegalioja, ir á tà sienà atsitrenks kakta bet kuris kovotojas, vis tiek, ar tai bus Bobelis, ar Valiukas, ar Nainys, ar Volertas, ar net ir Maþeika... Tai kuriø galø jiems rungtyniauti dël teisës kaktà prasiskelti? Jei – dël visa ko – ir verta prie tos sienos dar budëti, tai tegu Taryba ir lieka jà saugoti taip, kaip jai geriau iðeina. Tebûnie tai nekliudomas Tarybos politinës veiklos darþelis. O uþ to darþelio tvoros – plaèiausi gi laukai, be jokiø eþiø tarp „politikos“ ir „kultûros“: begalinë daugybë uþdaviniø juose Bendruomenei. Tik bëda iðeitø, jei tie platûs laukai bûtø „ðturmuojami“ be atodairos. Èia jau tiek daug tolimø atstumø uþdaviniø, o dar daugiau pasirengiamøjø darbø. Dievaþi, neverta gaiðti laiko ir auðinti burnø dël Tarybos taip atkakliai ginamo kevalo. Akiraèiai 1971. Nr.7(31)

Garbë Proszæ pani, jestem kanonikiem, ale podlejszego gatunku. J. Tumas – Vaiþgantas Trys kunigai Lietuvoj ankstyvaisiais nepriklausomybës metais buvo iðskirtinai garsûs, tik ne kunigyste, o literatûrine kûryba. Tai Maironis–Maèiulis (tada dar Maculevièius), Vaiþgantas–Tumas ir Jakðtas–Dambrauskas. Maironis ir Jakðtas jau buvo ásiðaknijæ kaunieèiai ir aukðtai pakilæ baþnytinëje hierarkijoje, – abu Þemaièiø vyskupijos kapitulos prelatai. O Vaiþgantas, tik po þeligovskijados lenkams Vilniuje ásitvirtinus, atsidûrë Kaune, lenkø valdþios ið Vilniaus iðvarytas. Ðviesus þemaitis vyskupas Karevièius, sako, linkæs ir Vaiþgantui suteikti jo asmenybës mastà atitinkanèià pozicijà baþnytinëj valdþioj, bet susidûræs su „red tape“, na, su kapitulos konservatoriø átartinu ðnairavimu á Vaiþganto maiðtingà temperamentà, gana daþnai pasireiðkusá ávairiais „nekonvencionaliais iðsiðokimais“. Be to, Vaiþgantas – ne taip, kaip kiti iðkilieji konfratrai – nebuvo ragavæs aukðtøjø teologijos (nei kanonø teisës) mokslø, o buvo iðëjæs tik minimalø kunigo mokslà – seminarijà, kuri tik maþdaug atitiko gimnazijos (amerikietiðkai tariant, „haiskûlës“) lygá.

453

Kunigo karjeroj pakilæs tik iki treèiaeilës parapijos klebono lygio, iðtrûko Vilniun, kiton diecezijon, ir ten bei kitur nardë daugiausia ne kunigiðkuose darbuose. Taigi, objektyviø duomenø sodinti Tumà á aukðtesná postà baþnytinëj hierarchijoj nebuvo, iðskyrus nebent tik jo didelá populiarumà, tuo metu jau vargu beatsiliekantá nuo Maironio. Tokiose aplinkybëse kunigui Tumui buvo duota administruoti parapijos neturinti (ir net krikðèioniðku vardu nevadinama) Vytauto baþnyèia ir jam buvo suteiktas garbës kanauninko titulas. Tumas tos garbës neatmetë (netgi atitinkamà pelerinà ant sutanos uþsisiûdino), bet neapþlibo nuo jos: þinojo skirtumà tarp garbës ir ne garbës, o tikro kanauninko. Ir kai, sako, kartà á já kreipësi kaþkokia lenkiðkai kalbanti dama (nykstanèio Lietuvos bajoro luomo prieðpaskutinë liekana), vis tituluodama já „panie kanoniku“, jisai nekantrokai numojæs ranka ir burbtelëjæs lenkiðkai tà ironijà apie save, kuri èia pakartota, kaip ðio raðinio motto motto. Lietuviðkai tai bûtø – atleisk pone, esu kanauninkas, bet prastesnësës rûðies rûðies... (Lenkiðkai „podlejszego“ yra net labiau peikiamybinio atspalvio þodis, nei „prastesnësës“.) Tokia Vaiþganto opinija apie garbës titulà gyvai prisiminë, kai savo valdymo metà neseniai baigusi èionykðtë mûsø þurnalistø valdyba ëmë vienas kitam savo organizacijos nariui suteikinëti garbës nario titulà. Nebuvo ir nëra pagrindo abejoti valdybos intencijø graþumu ir nuoðirdumu, bet vis tiek á galvà lenda ákyrus klausimas: pagerbimas èia, ar nesusipratimas nesusipratimas? Ið tradicijos garbës titulai, apibûdinami lotyniðkai – honoris causa causa, atseit, pagerbimo sumetimu ir ið reikalo pagerbti teikiami. Jie suteikiami tokiems pagarbos nusipelniusiems asmenims, kurie savo nuopelnuose bei pasiþymëjimuose neturi tikram titului bûtinø kvalifikacijø. Ávairiø mokslø garbës daktarø laipsniais apdovanojami prezidentai, politikos veikëjai, pramonininkai, menininkai, ið intencijos juos pagerbti, nepaisant, kad jie nëra iðëjæ daktaro laipsniui gauti reikalingø studijø, nëra paraðæ nei apgynæ ið tikrø daktarø reikalaujamø disertacijø. Taigi garbës laipsnis esmëje neprilygsta tikrajam. Sakysim, Vilniaus universitete dabar daktaro laipsniui gauti yra itin aukðti reikalavimai, ir ten tà laipsná pasiekti sunkiau, negu, sakysim, Amerikoj, o kà jau kalbët apie Vokietijos ar kai kuriuos Ðveicarijos universitetus. O taèiau istorijos mokslø garbës daktaro laipsná tas pats Vilniaus universitetas suteikë netgi mums èia Amerikoj pusëtinai þinomam Laisvës redaktoriui Antanui Bimbai, apie kurio mokslines kvalifikacijas, mandagiai kalbant, „komentarø nereikia“. Arba, Winstonui Churchilliui Amerikoj buvo suteiktas garbës pilieèio titulas, nors pilieèio kvalifikacijø jis juk neturëjo ir, þinoma, në nebandë ágyti. Pagaliau, Australijoj Melbourno lietuviø choras vardu Dainos Sambûris suteikë garbës nario nario, atseit, garbës choristo vardà Leonui Baltrûnui, kuris chore niekad nedainavo (gal dël balso ar klausos, arba ir dël noro stokos?), o tik iðtikimai 20 metø ëjo to choro administratoriaus pareigas.

454

Tai pavyzdþiai, ryðkiai pavaizduojantieji, kad garbës titulai, garbës laipsniai, garbës nario vardai teikiami kompromisinës iðimties pagrindu asmenims, kurie stokoja ar visiðkai neturi kvalifikacijø bûti pripaþinti tikrais daktarais, nariais ar kokiais kitais dignitoriais. Tai kaip ðiame kontekste atrodo pastaraisiais metais mûsø èionykðtës þurnalistø sàjungos garbës nario vardais pagerbtieji asmenys? J. Kardelis, A. Klimas – Kelmutis, K. S. Karpius, B. Raila, J. Prunskis – visi gi þurnalistø profesionalø kvalifikacijø pilnà pripaþinimà yra uþsitarnavæ ir ágijæ vieni daugiau kaip prieð 50, kiti jau beveik prieð 40 metø; visi, regis, buvo bei yra èionykðtës mûsø þurnalistø sàjungos tikri nariai; visi, iðskyrus Karpiø, jau ir Lietuvoj buvo tikri beveik profesinës L[ietuviø] Þurnalistø sàjungos nariai. O ðtai dabar, nei ið ðio, nei ið to, ëmë ir paskelbë, kad jie tik garbës nariai, atseit, tik garbës þurnalistai, kaip Bimba garbës daktaras, ar choro administratorius garbës dainininkas... Vaiþgantas pasakytø – nariai podlejszego gatunku gatunku... O, ne, dar kartà – ne: jokio blogø intencijø átarimo! Tik neiðvengiamas palyginimas su vaikinu, kurs, nesusipaþinæs su „gëliø kalbëjimo“ tradicijomis, sveikindamas suþadëtinæ gimtadienio proga, áteikë jai chrizantemø puokðtæ... Su klaustuku akyse mergina paþvelgë á tas mirusiems paprastai skiriamas gëles, bet tarusi mintyse – atleisk jam, nes gal neþino, – maloniai nusiðypsojo ir priëmë. Ar ne panaðiai ir mûsø naujiesiems garbës þurnalistams teko sutikti jiems neapdairiai suteiktà kiek dviprasmæ garbæ? --Garbës nario vardo yra ir kitokia tradicija. Bet ir joje garbës vardas skiriamas ne tikriems organizacijø nariams (arba, jei kur ir pasitaiko, tai tik ið nesuvokimo). 1922 metais Kaune ásikûrusi studentø tautininkø korporacija Neo-Lithuania Neo-Lithuania, irgi nedelsdama suskato susitelkti sau keletà garbës nariø. Bet ji nepadarë tos klaidos, kaip mûsø èionykðtë þurnalistø valdyba ar kai kurios kitos draugijos bei sàjungos. Jauna bûdama, në negalëjo ið tikrø nariø tuojau daryti garbës narius. Jie kreipësi á jau didþiai garbingus ir sau palankius asmenis, praðydami, kad jie leistø vadinti juos korporacijos garbës nariais. Jie neteikë garbës tiems asmenims, o tik praðë juos, garbe jau turtingus, bent kiek pasidalinti ta garbe su jauna korporacija, savo sutikimu jai suteikti garbës. Tai itin aiðku, paþvelgus á tø pirmøjø neolituanø garbës nariø sàraðà: Jonas Basanavièius, Petras Vileiðis, Antanas Smetona, na, ir jau pirma minëtieji Maironis ir Vaiþgantas. Në vienas ið jø nebuvo ir netiko bûti tikrais studentø korporacijø nariais. Todël juos ir vadino tik garbës nariais. Tas garbës nario vardas në vienam ið jø garbës nepridëjo. Tik jø vardai pridëjo garbës korporacijai. Kai vëliau korporacijoje sukunkuliavo provoldemariniai nusiteikimai ir dalis korporantø ëmë jau gana nepagarbiai purkðtauti prieð garbës nará prezidentà Smetonà, tai tas neolituanø delegacijai, atvykusiai jo „pamokyt Lietuvà valdyt“, pagrasë atsiimsiàs sutikimà bûti laikomas korporacijos garbës nariu, jei korporantai savo elgesiu pasirodys neverti jo vardu dangstytis. Neolituanai tada susitvardë.

455

Ne taip gerai iðëjo Juozui Baèiûnui, á panaðià padëtá patekusiam á ðá þemynà ið Lietuvos susitelkusiø tautininkø tarpe. Baèiûnas èia, kaip Smetona Lietuvoj, nebuvo reikalingas dovanø garbës srityje. Tautininkams Baèiûno vardas galëjo teikti ir teikë garbës panaðiai, kaip anuomet neolituanams minëtøjø garbës nariø vardai. Nors Baèiûnas visà amþiø buvo nuo pat pradþios ne tik su dabartine èionykðte lietuviø tautininkø organizacija, o ir su visais jos pirmtakais, gyvendamas taèiau nuoðaliai, nebuvo á dabartinës organizacijos narius formaliai ásiraðæs. Taigi jis tiko ir sutiko bûti èia laikomas bent garbës nariu. Ilgainiui taip atsitiko, kad, panaðiai, kaip anuomet neolituanuose prieð garbës nará Smetonà, taip èionykðèiuose tautininkuose (kur gana tirðta anuometiniø neolituanø) irgi kilo neðvankiø purkðtavimø (ir net pamazgëliø laistymo) prieð garbës nará Baèiûnà. Nesusiprato Baèiûnas laiku pagrasyti ar ir tikrai atsiimti savo leidimà purkðtautojams benaudoti jo vardà bet kokiuose nors sàraðuose. Ir susilaukë áþeidimo, kurá neuþgydytà turëjo ir á kapà nusineðti. Nelengva pamirðti dramà, vykusià 67-tøjø metø tos sàjungos seime Èikagoje, kai Baèiûnas dar bandë iðsiklausti ið savo tø „gerbëjø“ paaiðkinimo, kodël jie su juo, savo garbës nariu taip elgiasi. Organizacijoj kojø dar nesuðilæs, jau èionykðèiø neolituanø auklëtinis, arogantiðkai atsiloðæs, kojà per kojà persvëræs, ákyriai pertraukinëja kandþiais intarpais Baèiûno kalbà, kuri taip kliudoma, prezidiumo nuo trukdymo neginama, eina vis nesklandyn, nesklandyn, kol balsas pagaliau visiðkai uþlûþta, ir garbës narys pasiima nuo këdës apsiaustà, persveria já per deðinæ rankà ir, iðbalæs, lëtai iðeina ið salës. Buvæs sàjungos pirmininkas (E. Bartkus) prezidiume, iðeinantysis pirmininkas (J. Jurkûnas) ir ateinantysis pirmininkas (T. Blinstrupas) ðalia prezidiumo sëdi ir stovi suakmenëjusiais veidais ir tyli. Niekas neiðsiþiojo atsipraðyti garbës nará uþ arogantiðkà arivisto elgesá. Ta tyla garsiau, negu pienburniðkas „heckleriavimas“ iðvarë ið seimo garbës nará. Ir tik kai tasai buvo jau uþ durø, seimo vadovai, lyg niekur nieko, perëjo „svarstyti kitø dienotvarkës punktø“... Gal nesusigriebë, kas privalu tokiais atvejais padaryti? Susigriebë ir dar kaip! Á namus paskui nuvyko – garbës nará planingai „suvynioti á vatà“. Ir atsipraðymà paraðë, tik ne savo, o uþ garbës nará, tartum jis bûtø muðæsis á krûtinæ „mea culpa, priþadu daugiau nebenusidëti“! O kai garbës narys papraðë balso pats vieðai pasakyti, kà jis mano, tai uþtrenkë jam prieð pat veidà duris laikraðtyje, kuriam tas garbës narys yra pamatus ir sienas sudëjæs ir „gerbëjams“ padovanojæs... Ir tik prie karsto, tik prie paminklo „gerbëjai“ vël deklamuoja tartiufiðkas oracijas su mitais, kaip tas garbës narys su jais glaudþiai bendravæs, su jais visada taræsis, tik juos branginæs ir vertinæs... Þinoma, dabar vël patogu ir saugu dabintis garbës nario garbe, kai yra tikra, kad jis pats nebeatsistos ir neims klausinëti, kodël su manim taip elgëtës, kai buvau tarp jûsø, ir kad nebereikia vienoms redakcijoms ásakinëti, kitas praðyti, kad padëtø garbës nariui lûpas uþèiaupti. Neátikëtina, bet, deja, akivaizdu, kaip veid-

456

mainybë uþgoþë tø vadovø asmeninæ, o per tai ir organizacijos savigarbà. Ar gal tos savigarbos skurdþios ir bûta? Kai matai skurdeivà, staiga ëmusá ðvaistytis pinigais, spëji, kad tai jei ne vogti, tai suklastoti pinigai. O kai dabar pamatai organizacijos garbæ veidmainybëj paskandinusius vadovus ir vël bedalijanèius garbës nario titulus dar garbingiems, pamazgoms dar neaplaistytiems asmenims, tai it negali atsikratyti minties, – ar tik ne „falðyva“ ta garbë... Akiraèiai, 1971. Nr.8(32)

Yla Stambi juoda antraðtë Europos Lietuvio pirmojo puslapio pirmoj vietoj: Vlikas informuoja. Negi praðliauði abejingai pro toká imperatyvø dëmesio reikalavimà. Painformuoja sirodo, tai E. [ELTOS] biuletenis, jau keliuose laikraðèiuose matytas papasakojimas apie rutininá, kas pora mënesiø sukvieèiamà Vliko tarybos posëdá. Tik antraðtës kitur buvo ne tokios átaigingos. Tai ir skaitau dar kartà, ðá kartà daug atidþiau: Vliko „...Praneðëjas iðryðkino visà eilæ svarbesniø (Vliko Vliko) Valdybos veiklos bruoþø tarptautiniame gyvenime, á kurá Vlikas vienokiu ar kitokiu bûdu buvo ásiterpæs... Arabø pasaulis pradëjo kovà prieð sovietiná komunizmà... raudonoji Kinija greitu laiku gali turëti pasaulio tvarkytojos vaidmená... Sovietijoj pogrindis gyvai reiðkiasi... Baltijos tautoms atsiveria naujos galimybës... Dël to mums tenka dar labiau budëti ir veikSiti... Vliko valdyba pasiuntë raðtus visoms arabø vyriausybëms... Kudirkos ánaðas (Simo Kudirkos ginèas su teisëjais teisëjais) bûsimajame Vliko seime Detroite numatyta visakaþkodël gerà pusmetá pusiðkai apsvarstyti bei padaryti toli siekianèias iðvadas (kaþkodël nudelstas nudelstas)... Tarpparlamentinës Sàjungos konferencijos eigai stebëti ir þiniø apie Lietuvos okupacijà tenai paskleisti Vlikas buvo paskyræs savo atstovæ, ir ji buvo aprûpinta reikiama informacine literatûra (Skamba, Skamba, lyg atstovës paskyrimu ir tik jos aprûpinimu viskas bûtø ir pasibaigæ pasibaigæ)... Vliko atstovas Australijoj dëjo daug pastangø pastangø, kad ateinanèiais metais ruoðiamame festivalyje dalyvautø ne ið okupuotø kaþin, ar kraðtø atkviesti menininkai bei sportininkai, o ið laisvojo pasaulio atvykæ (kaþin, bent kiek sëkmingos, ar tuðèios iðëjo tos pastangos pastangos?)...” Ir t.t., ir t.t. Ajajai, tai ne juokai – sekt atidþiai tarptautinius ávykius ir á juos ásiterpinët. Anava, turëjom tikrà savo valstybæ, tikrà valdþià, ir mûsø Augustinas Voldemaras ar Vaclovas Sidzikauskas anuomet Þenevoj sukiojos, neðiodamies kiðenëj balsà, tolygø su Aristide Briand’o ar Anthony Eden’o. O tø didþkiø þvilgsnis á mûsø pastangas ásiterpt vis kaþkaip nuslysdavo per virðø, në virðugalviø beveik neuþkliudydamas... Tai ko gi norët ið egzilo, tremtinio, pabëgëlio, benamio Vliko pastangø... Gal bent, kad per lengvai nepasidavinëtø savo „toli siekianèiø iðvadø“ toli siekianèio poveikio iliuzijoms.

457

Anot a.a. Pulgio, ai gaidau, seniai þinau, kad kaip tik kiek skeptiðkai prasitari apie Vliko (ar kurio kito didþiulio veiksnio) veikimo dydá, bematant gauni nihilisto, niekintojo, griovëjo, tautos prieðø talkintojo ar staèiai Balio (Jono, dr.) iðraðytà komunistiniø idëjø infiltratoriaus diplomà. Bet vis tiek, kas bus, ko nebus, o neiðkenèiu atvirai nepasipasakojæs, kad, minimàjà informacijà beskaitant, prisiminë Cesevièiaus (Domo, dr.) kadai pasakotas jo vaikystës laikø Lietuvos kaimo vaizdelis. Prieð pat Pirmàjá karà, vienkiemiais dar neiðsiskirsèiusiame kaime, vëlyvos þiemos subatvakará keli ûkininkai buvo suëjæ pas vienà ið kaimynø papypkiaut ir pasiðnekët. Pasieny ties durimis ant dugnu virðum apversto kibiro sëdëjo piemenukas, galukaimio trobelëj gyvenanèio beþemio vaikas. Laimingas, kad ðeimininkë neiðsiuntë namo ir leido pabût tokiame jo akyse be galo svarbiame susirinkime, klausësi prasiþiojæs, kaip didieji kaimynai kalbëjosi apie pasirengimus artëjanèio pavasario darbams. Visi rengësi vaþiuot pas garsiausá apylinkës kalvá: reiks ne tik arklius kaustyt, bet ir arklus, ir akëèias, ir veþëèias susitvarkyt. Vienas þadëjo tiek ir tiek noragø kaldintis, kitas apie koká tuzinà naujø ratlankiø kalbëjo, treèias ne tik darbines veþëèias, o ir lineikà – ðventiná veþimà þadëjo iðtisai apsikaustyt. Beþemiai berniûkðèio tëvai neturëjo nei arklio, nei akëèiø, nei veþëèiø, nei kitokiø padargø, kuriuos reiktø kalvëj taisyt ar kaustyt. Bet jam, besiklausanèiam kitø taip rimtai ir ádomiai kalbanèiø apie tokus didelius dalykus, kurie turës dëtis visoj apylinkëj þinomojoj kalvëj, atrodë – ðtai kur tikras gyvenimas! Ir parûpo, neiðkenèiamai parûpo ir jam, maþiukui, pasijusti nors kiek tame gyvenime dalyvaujanèiam: jei ne á patá gyvenimà, tai bent á kalbà apie já ásiterpiant. Sugavo spragà didþiøjø kalboj ir sako, kreipdamasis á paskutiná kalbëjusá, þinoma, kad ir kiti gerai girdëtø: – Dëde, ir mes ðiemet ylà kalsim kalsim! Visi dëdës þvilgterëjo á maþylá, nuolankiai ðyptelëjo ir toliau ëmë kalbët apie stebules, aðis, dyselius ir kitokius, vis uþ ylà daug didesnius dalykus... Bet beþemio vaikas vis tiek jautësi kaip ant mieliø pakilæs, nesgi ir jis ásiterpë á didþiøjø kalbà, bent su yla. Akiraèiai, 1971. Nr.9(33)

Kanibalai Uþkliuvo akis uþ antraðtëlës Dirvoj lapkr. 24: NEPATINKA ÞODIS „KANIBALAI”, Manau sau: – Ir rado gi naujienà! Va, jeigu bûtø radæ kam patinka tokiu þodþiu be atodairos ðvaistytis tai gal ir bûtø vieðos pastabos verta þinelë... Pasirodo, kaip tik tokios pastabos ir bûta po tuo klaidinanèiu uþraðu. Jonas Ðepetys ið Detroito pareiðkë nepasitenkinimà J. Gliaudos raðiniu lapkr. 12-tos Dirvoj, kuriame buvo pabraiþyta afrikieèiø diplomatø karikatûra ir tie diplomatai, ðalia kitø pasityèiojimø, buvo pavaizduoti lyg neva ið pat maþens pripratæ maitintis kanibaliðka, kitaip sakant, þmogienos koðeliena.

458

J. Ðepetys apgailestavo tokio raðinio pasirodymà, ir teigë, kad toki dalykai visø pirma mums patiems þalingi, kadangi, anot jo, – „Kità þemindamas, savo kultûringumo nepademonstruosi. Kenksmingi yra aplamai mûsø spaudoje pasitaikà þeminimai tautø ar kontinentø, kaip mongolai, aziatai... o dabar net kanibalai”. Tai akivaizdu, kad J. Ðepeèiui ne pats kanibalo þodis, o visas graudiðkos neva satyros nevalyvumas nepatiko. O vis dëlto girdþiu, kad tûlas skaitytojas, tà Ðepeèio pastabà paskaitæs, ryþtasi likti iðtikimas graudiðkai tautinei minèiai, ir murma: – O kas tas juodmylys ið Detroito? Ar nebus koks hipis, ar greièiausia ruþavø liberalø kokiam Amerikos universitete ðvieþiai iðkeptas ilgaplaukis pienburnis intelektualas! Todël gal verta ir teisinga – visø uberalofilø; ir liberalofobø labui – prasiþiot, kad, mano apskaièiavimu, tasai – ne tiek afrikieèiø, kiek mûsø paèiø – tautinio orumo gynëjas, J. Ðepetys, yra jau septyniasdeðimtmetis jaunuolis, ir ne Amerikos universitetø, o Lietuvos kariniø mokyklø buvæs mokinys ir mokytojas, buvæs Lietuvos kariuomenës gen. ðtabo pulkininkas, buvæs ir tebeesàs inþinierius, pastaruoju metu pasireiðkæs ir gamtos – visatos filosofijos srity, knygos A Crilique of Relativity (Philosophical Library, New York, 1968) autorius. O jeigu taip imtumëm ir apsidairytumëm aplink, – ar tarp mûsø, baltø baltutëliausiø lietuviø, nëra kanibalø? O, ne! Þmogienos koðeliena þliaubianèiø tikrai nepamatysim, nes tokiø gi ið viso nëra, ne tik tarp mûsø, o ir niekur nëra, ir tikriausio niekad nëra buvæ. Kalbos apie kanibalus – þmogëdras, tariamai vartojusius þmogienà, kaip reguliarø ar bent atsitiktiná – prabanginá maistà yra kilusios ne ið tikrovës, o ásiveisusios tik neatsakingø raðeivø suregztuose niekaluose. Bet þmogus þmogø ir ne dantimis gali ësti, o ðmeiþtais, áskundimais, skriaudomis. Ðios rûðies kanibalø ieðkoti nereikia nei Karibijoj, nei Afrikoj: apstu jø ir tarp mûsø! Praëjusio rugsëjo gale ir spalio pradþioj pustuzinyje mûsiðkiø laikraðèiø pasirodë neva laiðkas ið Lietuvos, pavadintas Istorija verta Solþenicino plunksnos. Paþástantiems mûsø nuolatiniø ir nenuolatiniø publicistø paproèius bei manieras, nebuvo didelio galvosûkio suvokti, kur ir kieno plunksna tas laiðkas perraðytas istorijos pavidalu. Mat, „per kalkæ” ið karto keliems laikraðèiams raðanèiø publicistø pokario laikais iðeivijoj turëjom ne daugiau kaip pirðtø ant vienos rankos. Vienas ið jø mirë, kitas liovësi savo raðinius aplinkraðtiðkai skleidæs, tai tarp likusiø ir visai nepasiraðiusá bûtø vieni juokai atpaþint, o èia gi Istorija buvo net „parafuota”, tai yra, pasiraðyta inicialais, kaip diplomatai pasiraðo sutarèiø projektuose ties priimtais paragrafais. Ið pageidavimo, kad ta istorija bûtø Solþenicyno paraðyta, galëjai spëti, jog èia bus dëstomi faktai apie sovietinio reþimo slogumà. Pasirodë, kad reþimas èia tik abstrakti aplinkybë. Kalbama apie dalykus, kurie gali vykti bet kokiam reþimui esant. Pagrindinis Istorijos objektas beesàs modernusis kanibalizmas, – keliø kaunieèiø lietuviø negailestingas vienas kito ëdimas. Esà, trys lietuviai gydytojai, vyras, þmona ir duktë, klastingai uþvaldæ Sibiran iðtremto teisëjo namà, iðbaidë Argentinon ið Sibiro gráþusià ten mirusio teisëjo ir to namo savininko þmonà, á kapus pagreitintai nuvaræ

459

name prisiglaudusá senà lietuvá teisininkà – kultûrininkà, sunaikinæ jo vertingà mokslinæ bibliotekà... Nelinksma buvo skaityt tokià Istorijà apie toká ne kokiø barbarø, o mûsø tautieèiø ðviesuoliø elgesá, tik buvo keista, kurio gi karaliaus naudai tas lietuviðkos þmogëdybos paveikslas dabar garsinamas iðeivijoj. Bet ðtai, netrukus pasirodë Argentinon neva iðbaidytosios tø ëdikø aukos atsiliepimas. Ji pareiðkë, kad tai netiesa: niekas jos neiðbaidë, Argentinon ji iðvykusi sesers kvieèiama, tie gydytojai jà tik globojæ ir jai padëjæ, seno teisininko niekur nekraustæ ir neskriaudæ, bibliotekos nenaikinæ, ir t.t. Tiesa, jie nieko nepasakë dël Istorijos teiginiø apie dalykø eigà jai iðvykus Argentinon, bet ir vien pirmosios dalies tokio grieþto uþginèijimo pakanka, kad ties visa Istorija iðkiltø didþiulis klaustukas ir áspûdis, jog ji greièiausia bus buvusi neverta ne tik Solþenicyno, bet në VML plunksnos... Ypaè, kad ta Istorija atskubëjo pridurmai paskui joje apkaltintuosius gydytojus (tik tëvus, be dukters), atvykusius Amerikon apsilankyti pas gimines ir senø laikø bièiulius. Tiesa, pakeliui kiek uþtrukusi po VML plunksna, Istorija á laikraðèius Amerikoj patekti pasivëlino: joje apkaltintieji gydytojai jau buvo savo vieðnagæ Amerikoj baigæ ir gráþæ á Kaunà. Bet, matyt, Istorija turëjo konkreèià paskirtá: suësti tà lietuviø gydytojø porà jø giminiø ir draugø akyse, sugadinti jø vieðëjimà Amerikoj. Kuri tos Istorijos versija bebûtø melas, kuri tiesa, vis tiek ji liudija, kad èia mûsø tautieèiai, nors ir ne visai aiðku katrie katruos, betgi tikrai ëdë. Tokiø ëdimo atvejø ðimtai. Ðis ið kitø atrinktas ir èia papasakotas tik todël, kad èia ëdimosi veiksmai vyko beveik globaliniame plote, abipus prarûdijusios, bet vis dar kietos uþdangos... Tai, ponai oratoriai, publicistai ir quasi-satyrikai: kai uþeis pagunda lipdyti kanibalø etiketæ kokiai mûsuose nepaþástamai tautai ar genèiai, apsidairykit á mûsø paèiø tarpe siautëjantá kanibalizmà. Akiraèiai, 1971. Nr.10(34)

Bengalija Praëjusio gruodþio antrosios savaitës vidury klusterëjau ðvieþiai ið Vliko seimo gráþusá kaimynà, kà jie tenai tarë apie Bengalijà. Regis nieko, sako. Netekæ girdët, kad bûtø kas uþsiminæs. Keista. Per Kalëdas pasitaikë sueit su detroitiðkiais, sëdëjusiais Vliko seime uþ spaudos stalo, – jiems pasipasakojau savo nusistebëjimà. O tie, – þinot kà? Jiems ne Vlikas, o greièiau að pasirodþiau keistas! Vienas staèiai ir sako, – o kuriem, girdi, galam Vlikas turëtø kalbët apie tà Bengalijà? Ar maþa jam savø problemø? O vis tiek keista. Keista ir tas, kad netgi kolegoms laikraðtininkams nekeista, kai Lietuvos nepriklausomybës kovos, nagi, nagi, pats vyriausias ðtabas nepasidomëjo kitos tautos nepriklausomybës kova... Teisybë, Vlikas turi problemø, bet svarbiausia jo problema juk ir yra nepriklausomybë, ar ne?

460

Maþdaug kas kelinta savaitë vis kas nors ið Vliko mus átikinëja, kad jie ten per dienas ir naktis vis tik þiûri ir þiûri á tarptautinës politikos ávykius ir vis tik ieðko ir ieðko, ar nepamatys ko tinkama Lietuvos nepriklausomybës labui pasinaudot ar pasimokyt. O ið ko gi geriausia proga pasimokyt, jei ne ið kitø nepriklausomybës kovotojø patyrimo? 1971-ieji buvo Bengalijos nepriklausomybës kovos metai. Pavasará pundþabai suniokojo bengalus uþ nepriklausomybës ásigeidimà pikèiau kaip rusai anàmet vengrus ar èekus. Vasarà buvo melancholiðkai kalbama, kad vargðai bengalai supratæ, jog niekas jiems ið ðalies nepadës ir teks jiems dar ilgai iðsivadavimo laukt. O lapkrity Indijos kariuomenë pakilo þygin, ir paèiose Vliko seimo iðvakarëse Bengalijos nepriklausomybës kova jau buvo atsidûrusi lemiamoj ir labai viltingoj stadijoj. Bengalijos klausimas prieð pat Vliko seimui susirenkant, jau buvo galvotrûkèiom atsidûræs JT Saugumo taryboj ar net plenume. Tai argi tikrai „kuriem galam Vlikas turëtø apie Bengalijà kalbët?“ O gal, – kuriem galam ið viso dairos á tarptautinius ávykius, jei ðitokio ávykio nepastebi? --Lietuvos nepriklausomybës bylos gynybai Bengalijos pavyzdy padràsinimo nedaug, gal net në kiek. Bet pasimokymo tai apstu. Gali sakyt, atsivërë pilnutinis paveikslas tarpvalstybiniø santykiø klimato, sudaranèio sàlygas priklausomybëj atsidûrusios tautos iðsivadavimo aspiracijoms susilaukt vaisiø. Ir buvo proga pamatyt, kad tas klimatas beveik iðtisai ne toks, koká mes visi kadai vaizdavomës, ir koká daugumas, imtinai su Vliku, ligðiol tebesivaizduoja ar prakalbose vaizduoja. Apie prakàstos deðros pavidalo stalà sëdi 14 delegatø: penki dideli JT Saugumo tarybos nariai, septyni ne toki dideli, o prie galø du visiðkai ne nariai, tik susikirtusiø ðaliø atstovai, indas ir pakis. Indas aiðkinasi vaduojàs bengalus ið pakiø (pundþabø – afganø – kaðmirø) priespaudos, o pakis dievaþijasi nepaleisiàs. Indas praðo, – leiskit bengalui paèiam pasisakyt, ko jis nori, o pakis – kokiam bengalui! Að uþ kiekvienà bengalà kalbu, ir niekad nesutiksiu, kad èia bûtø kam nors pripaþinta teisë kësintis prieð Pakistano nedalomybæ! Taryba, susëdus bengalø likimo spræst, paèiø bengalø nepanoro nei matyt, nei iðklausyt. Betgi klausia, – kas dar bûtø suinteresuotas dalyvaut ðio reikalo svarstyme? Bematant pasisiûlo toks plike ir elgesiu á Chruðèiovà panaðus arabas. Kà tik atëjo ið plenumo salës, kur, be eilës ásibrovæs tribûnon, privertë nutraukti posëdá ir paskui apstumdë (TV akivaizdoj!) JT sekretoriato aukðtà pareigûnà. Toks „unguided missile“, anot ambasadoriaus Bush. Tai jam atsirado vieta prie stalo, kur nebuvo vietos 75 milijonø bengalø atstovui... Nepamirðkim, kad taryba buvo suðaukta ne padët, o sukliudyt bengalams nepriklausomais tapt. Ir sukliudyt indams, kad nepadëtø. Tokios tai esama JT Saugumo tarybos, á kurià ir su Lietuvos klausimu ásipraðyt besistengiant jau tiek mûsiðkiø pastangø sukrauta...

461

Þiûriu ir klausau, kas labiausiai gina Bengalijà apkëtusio Pakistano nelieèiamybæ. Ogi visø pirma tai taryboj kojø dar nesuðilusieji kom-kinai, – ið kuriø mes kai kas dairomës pagalbos nuo rusø atsikabint. O drauge ir mûsø mieloji Amerika, – seniausia visø nepriklausomybës netekusiøjø viltis ir paguoda... O kas bengalus uþstoja? Kas gina jø teisæ á nepriklausomybæ?Akimis – ausimis nepatogu patikët, betgi tai kom-rusø Malikas! Ir kaip atkakliai gina, veto kirviu atsikapodamas! Tartum visokia logika bûtø aukðtyn kojom apvirtus... Net tas arabas griebias uþ galvos ir ðaukia, – drauge Malikai, kà darai! Ir pas tave gi gali kas uþsimanyt atsiskirt, kà tada darysi! (O kà sakë vengrams, èekams? Arba, kà sakë apie Biafrà?) Va, sako, mane èia sekioja toki baltieèiai emigrantai... O, praðau nemanyt nieko bloga, að jø, tø emigrantø neklausau, sakau jiems, kad jie nieko nereiðkia, nes tik savo kraðte gyvenantieji þmonës turi balsà! Bet visgi pagalvok, drauge Malikai, o jeigu ir pas jus koki baltai ar kiti imtø bruzdët ir kas nors ið ðalies, kaip dabar, va, indai, uþsimanytø tiems subruzdëliams padët atsiskirt, – ar bûtø graþu, ar sutiktum?.. Kone pusæ diskusijø laiko uþëmë „senø kameradø“ (kinø-rusø) sàskaitø nuo Adomo – Ievos laikø suvedimas ir savitarpinis iðsiplûdimas, o dël Bengalijos, tai surëmë veto prie veto ir pasitvirtino, kas ið anksto þinota, Saugumo taryba nepajëgia priimt jokio nutarimo. Atidavë plenumui. Kità dienà plenumas nutarë, – nesvarbu kà, nes vis tiek nëra priemoniø ávykdyt. Nei Amerika, nei Kinija, nei visa JT nepajëgë sukliudyt Bengalijos nepriklausomybës. Ar ne keista? Akiraèiai, 1972. Nr.1(35)

Gustainis, Gricius Tie du anuomet Kaune buvæ oficiozinio dienraðèio redaktoriai, Valentinas ir Augustinas, Gustainis ir Gricius, vienas praëjusá rudená kà tik pabaigæs, kitas ateinanèio pavasario nepalaukæs, abu iðëjo nebegráþtinai. Abu visai neseniai ið anapus (Atlanto!) á ðiapus raðytuose laiðkuose beveik tais paèiais þodþiais kartojo savo þavëjimàsi tebeklestinèiais Lietuvos graþumynais. Abu tà paèià 1928-to vasario pirmàjà – vienas ið Lietuvio, kitas ið Lietuvos redakcijø – atëjo á tada naujà tø dviejø dienraðèiø junginá, uþsidëjusá devynetà metø anksèiau ið Vilniaus parsineðtà Lietuvos Aido kepuræ. Vienas organizavo turiná, kitas tvarkë pavidalà. Vienas raðë vedamaisiais tada vadintus editorialus, kitas feljetonais vadintas paðaipas. Vienas tikràja Gustainio pavarde buvo paþástamas visai iðprususiai visuomenei, kitas prasimanytu Pivoðos plunksnavardþiu buvo þinomas visai bent kiek paskaityti mokanèiai visuomenei. Vienas uþsiangaþavæs ideologas, kitas neutralus sàþiningas pareigûnas. Vienas pirðo kryptá,

462

kitas vykdë pavedimus. Tad vienas kapitono tiltely iðsilaikë penkerius metus, kitas katilinëj kone iðtisà dvylika, – ligi pat galo. Paskui – vienas laikinai pamirðtas liaudies prieðas, kitas greit á Tiesà kelià parodytas tarybinis þurnalistas. Ir vël, staiga, tà paèià naktá to paties iðtrëmimo smûgio iðtikti. Bet ir vël, ilgai netrukæ, likimai iðsiskiria prieðingom kryptim: vienà neða paèion tremties gilybën, kità ðaukia ið rytø ðalelës tekanèios saulelës Lietuvai skelbti. Pagaliau ir vël, bent gyvenimo saulëleidyje, abu savam kraðte, – kad ir vienas tik kaime ðiaip taip toleruojamas rehabilituotas liaudies prieðas, kitas sostinëj nuopelningu raðytoju – kultûrininku pripaþintas, – abu tariasi atidavæ, kaip geriausiai mokëjo ir galëjæ, savo duokles tai paèiai savo graþumo vis tiek, nepaisant visø negandø, nepraradusiai tëvynei Lietuvai... Prieð 12 metø Gricius man raðë: Ðtai dabar sëdþiu Palangoj vieniðas (turëjo ten kaþkaip ásigijæs namelá, ir jame paþiemodavo, kai Palanga bûdavo tuðèia), þiûriu pro langà á puoðniai apðarmojusias liepø ðakas. O jos, ir mano ðirdis, kuþda man: ot, ðitaip ir raðyk... Na, ir raðë. Tiek ir taip, kad net lig ðiol neatspësi, kas ðirdies, o kas kokiø „liepos ðakø“ diktuota. Negali gi neimt dëmesin aplinkybës, kad raðo, ðiaip ar taip, ne tik tautietis, ne tik buvæs kolega ir bièiulis, bet ir visada sàþiningas pareigûnas, – turbût, kaip anuomet buvo, taip ir dabar beesàs neutralus sàþiningas pareigûnas. Marijos Kasakaitytës paskelbti Gustainio laiðkai (Dirva, 1972 vas. 18) – vertingiausias momentas visuose pomirtiniuose jo pagerbimuose – nekelia abejojimø, kad tie tai raðyti tik adresatams, o ne tuo paèiu metu ir kokiai ten pro petá þiûrinèiai „ðakai“ átikti. Jeigu to, kà raðë savo iðtikimiems jaunystës komiltonams, nebûtø manæs, tai jam gi nebûtø buvæ prieþasties tà ir raðyti. Tad kà paraðë, tai tikëtina, jog tai nuoðirdþiai manë ir norëjo, kad ir svetur esantieji jam mieli þmonës tà þinotø. Tai neátartino tautininko veterano nesuklastotos mintys. Atmintinai iðmoktinos: Labiausiai man patinka Vilnius... ypaè kai èia pasitaiko susitikti su jaunesniøjø kartø ðauniais atstovais – susipratusiais inteligentais, kurie reiðkiasi kaip gabûs savo srièiø specialistai – architektai, dailininkai, muzikantai ir apskritai mokslo bei meno barø atstovai. Dabar jø jau dideli skaièiai, ir savaime suprantama, kad jø tarpe yra daug sàmoningø, gerai galvojanèiø asmenybiø. Mums seniams tai yra didelë paguoda, kad jaunesnëse kartose matome tiek daug ir tokiø gabiø mûsø tautieèiø. Mûsø þmonës dirba daug, gyvenimas kunkuliuoja, vietoje nestovi. Tai matant, man visuomet atsigauna mano, turbût, ágimta optimistinë nuotaika dël ateities. Arba vël: Tikrai, ne tik pas jus, bet ir pas mus yra daug puikaus susipratusio lietuviðko jaunimo, kurs graþiai pasiþymi ávairiausiose kûrybinio gyvenimo srityse. Mane tai labai optimistiðkai nuteikia dël mûsø tautos ateities. Taigi...

463

Kaþin, ar vien tik savam rately Lietuvos alfà ir omegà bepripaþástantieji neolituanø – tautininkø vëliavneðiai Amerikoj pastebëjo tà Neo-Lituanijos pradininkø pradininko testamentiðkà liudijimà, kad Lietuvos naujoji viltis – jaunojoj Lietuvos ðviesuomenëj. Akiraèiai, 1972. Nr.2(36)

Dovydënas, Krëvë... Lankës andai Èikagos lietuvijoj Liudas Dovydënas. Áspûdþius pasipasakojo Juozui Pronskui. O tasai per Naujienas ir kitiems atkartojo. Ne tik áspûdþius, o ir rûstø Dovydëno pasipiktinimà dël Aiduose (1971 kovo mën.) ádëtos recenzijos apie jo 1970 metais New Yorke iðleistus uoliai antikomunistiðkus memuarus vardu „Mes valdysim pasaulá“. Dar iðsamiau tà pasipiktinimà dëstë jau tiesiai pats Dovydënas Bostono subatvakarotojams „Pokalbyje po gerø pietø“. Taip ir tëðkë, kad ta recenzija su visu jos autorium tai tikras Ðit: jei netikit, sako, tai patys paþiûrëkit, taip ir pasiraðyta! (Netikëjau, paþiûrëjau ir radau, kad pasiraðyta Þit, o ne taip, kaip Dovydënas pasigardþiuodamas átikinëjo.) Ir redaktorius su visu þurnalu esàs toks pat virðminëtasis, kaip ir jo ádëtoji recenzija... Tokia senlietuviðko ir naujaamerikietiðkojo stiliaus recenzija, pasirodo, beesanti kilusi dël to, kad Aidø recenzentas suabejojo, ar ámanoma po tiek metø taip tiksliai atsiminti ir lyg ið stenogramos cituoti kone iðtisas paskaitas ir dialogus. Kitaip sakant, kad recenzentas lyg ir prasitarë nevisai susivaikàs, kiek tuose memuaruose faktø registracijos ir kiek raðytojiðkos kûrybos... Piktybiðka insinuacija, sako Dovydënas. Tie dalykai buvæ uþraðyti tuètuojau, kai tik bolðevikai 1941 metais buvo ið Lietuvos iðvyti. Ir viskas buvo iðspausdinta tada, kai tebuvo ðvieþia. (Tikrai, daugumas tø pasakojimø buvo Br. Daunoro dar vokieèiø okupacijos laikais net dukart iðleisti, tik tada tai buvo viena knyga, ir jos vardas buvo kuklesnis, – „Uþraðai“). Bet, nors ir rizikuodamas bûti nutrenktas á tà paèià kategorijà su Aidais, neiðkenèiu neprasitaræs, kad man tai ir anuomet, prieð tris deðimtmeèius, beskaitant tuos „Uþraðus“, irgi kilo tokia pati nuodëminga mintis: kiek tuose „Uþraðuose“ faktø, ir kiek raðytojiðkos fantazijos, o ypaè – kiek ten buvo autoriaus pastangø skubiai retuðuoti savàjá portretà, tada kà tik neseniai buvusá sëkmingai pritaikytà LTSR Aukðèiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo postui. Skaièiau anuomet tuos „Uþraðus“, mintyse tebeðmëðëluojant kitø dviejø skaitiniø ðeðëliams. Vienas ið jø buvo tokia nedidukë, keliolikos deðimèiø puslapiø vokiðka (ið vengrø kalbos iðversta) knygelë, humoreska apie ávairaus visuomeninio rango vengrø elgesá jø pobolðevikiniame periode 1919 metais. Buvo ðmaikðèiai pavaizduota, kaip kiekvienas per tà bolðevikiná (Bëla Kuno) pusmetá buvæs kaip nors prie revo-

464

liucinës valdþios prisiðliejæs, skubëjo pasakoti, kaip jis tada gudriai apsimetinëjæs ir kaip slaptai kaiðiojæs visokius ðakaliukus á bolðevikø ratelius. Antras skaitinys buvo – pirmosiomis 1941 metø pobolðevikinëmis dienomis tada dar nesenoje Tiesoje skaityta paties Dovydëno kalba – ne ta, kurià jisai vëliau „Uþraðuose“ pakartojo (pasididþiuodamas, kad tai buvusi kalba lyg „baltas þvirblis“ tarp kitø kalbø). Ne, tai buvo („Uþraðuose“ visiðkai neminëta) 1941 metø pavasarinëj Aukðèiausios Tarybos sesijoj sakyta Dovydëno kalba, skambëjusi ne menkiau uoliai bolðevikiðkai, kaip ir visø kitø ano meto dignitoriø sakytosios kalbos... Dël tø (greièiausia dël tø) palyginimø L. Dovydëno „Uþraðai“ jau ir anuomet buvo áspûdingi daugiau savo temperamentingumu, negu reikðmingumu. Tris deðimtmeèius palaikyti (ne brandinti, kaip Aidø recenzentas manë, o tik laikyti), jie negalëjo ágyti to reikðmingumo daugiau, negu turëjo. --Naujienose po L. Dovydëno vizito, vël pasirodë kadai Dovydëno leistame Nemune spausdinti V. Krëvës neva memuarai ið to paties Lietuvos bolðevikmeèio, kaip ir buvusieji Dovydëno „Uþraðai“. Nesvarbu, ar tas raðinys („Vyriausybës sudarymas“) yra paties Krëvës, ar kieno kito pagal miglotà Krëvës pasakojimà paraðytas tekstas. Tik svarbu ir didþiai apgailëtina, kad tai vis tiek yra nelemèiausia, spaudos atsakingumo nepaisanèiø redaktoriø antrà kartà neþinia kuriems galams pakartota Krëvës vardo kompromitacija. Krëvës vardu pasakojami neva atsiminimai apie Lietuvos nepriklausomybës þlugimà atrodo – lyg ið po suduþusio automobilio iðsikrapðèiusio ir nuo sutrenkimo bei iðgàsèio sàmonæ dar nevisai teatgavusio vairuotojo pakrikæs aiðkinimasis. Nors niekas jo dël katastrofos rimtai nekaltina, jis vis tiek aiðkinasi ir teisinasi, versdamas aibæ bûtø ir nebûtø kaltybiø kitiems ant galvø. O besiaiðkindamas, taip keistai painioja ávykiø eigà, lyg bûtø kliedintis ligonis. Anot tø Krëvës neatsiminimø, Lietuvoj po Vilniaus atgavimo „beveik kas savaitë ëmë keistis vyriausybës sudëtis“, betgi Èernius atsistatydinæs ið premjero pareigø ir perdavæs jas Merkiui tik... paskutinæ savaitæ prieð okupacijà! (Ið tikrøjø Èernius pasitraukë ir Merkys atëjo 1939 lapkr. 21, ir po to, iki okupacijos, pasikeitimø vyriausybëje nebebuvo). O Skuèas su Povilaièiu, pagal Krëvæ, lyg ir bûtø buvæ prezidento bei vyriausybës ásakymu suimti net pirma, negu Maskva buvo to pareikalavusi! (Ið tikrøjø, Maskva juos suimti pareikalavo paskutiniame ultimatume, Smetona su tuo nesutiko, pasitraukë ið Lietuvos, ir Skuèas su Povilaièiu buvo suimti tik rusams galutinai uþëmus Lietuvà.) Tai tik dalelë tame raðte mirganèiø netiesø. Kaltinau Dovydënà jau prieð 20 metø, kai jis tuos kliedëjimus paskelbë savo Nemune, pridëjæs prie jø V. Krëvës paraðà. Jisai gyrësi ne pats tuos uþraðus pramanæs, o Krëvë paraðæs ir jam davæs... Juo blogiau. Dovydënas (pademonstravæs fenomenaliðkà atmintá „Uþraðuose“) turëjo matyti Krëvës tada, matyt, suðlubavusioj atminty susidëjusias tokias akivaizdþias klaidas. Ir, jei ne dël ko kita, tai vien dël pagarbos Krëvei, turëjo arba atkreipt Krëvës dëmesá á tas klaidas ir pasiûlyti, kad atitaisytø,

465

arba, jei bûtø nesutikæs, tai neskelbti tokiø paklydusiø neva atsiminimø, kadangi tokiø dalykø skelbimas su paraðu ið Krëvës – turbût nesàmoningai klydusio – daro lyg ir sàmoningà faktø klastotojà ir já kompromituoja. Dovydënas nerado reikalo atitaisinëti tà Krëvës kompromitacijà. Rodës, lyg bûtø nutaræs, kad geriau tegu tas nesusipratimas savaime uþsimirðta. Bet ne. Po 20 metø iðtraukë ið palëpës, nuveþë Èikagon, parodë, ir ðtai – visa þinanti Naujienø redakcija vël iðvedë Krëvæ á aikðtæ: ne su kuriuo ið geresniøjø jo kûriniø, o su per nesusipratimà ar nelemtá ið jo tada aptemusios ir susipainiojusios atminties iðtrauktu pasakojimu. Ðtai raðytojiðkos (Dovydëno) ir þurnalistiðkosios (Gudelio) etikos pavyzdys. Akiraèiai, 1972. Nr.3(37)

Demonstracijos Balandþio pirmà Èikagoj ir penkioliktà Detroite buvo protesto demonstracijos dël tikëjimo laisvës smaugimo Lietuvoj. Ið pasakojimø apie jas èikagiðkuose mûsø dienraðèiuose kyðojo vienur ðiek tiek praskiestas, kitur ir visiðkai atviras nusivylimas. Pagal lietuviø skaièiø tuose miestuose ir pagal menamà to reikalo jiems svarbumà demonstracijos buvusios per menkos: ne keliatûkstantinës, o tik keliaðimtinës minios atëjæ á sutartas aikðtes bei gatves, ir tik keliasdeðimtiniai jaunimo bûreliai parûpinæ toms demonstracijoms praeiviø dëmesio patraukiamøjø priemoniø ir áliejæ á jas ðiek tiek dinaminës energijos. Jei ne entuziastingieji jaunuolynai, tai ið tø demonstracijø sumanymo, turbût, ið viso bûtø iðëjæs tik ðnipðtas, ir tas pats ne kaþin koks... Net Detroito policijos kapitonas, pasidþiaugæs lietuviø demonstracijos orumu, sako, nusistebëjæs: – o kodël gi jûsø tiek maþa? Alfonsas Nakas, tas kruopðtusis Detroito apylinkiø (apimanèiø net Èikagà) lietuvijos visuomeniniø vyksmø stebëtojas ir protokoluotojas, irgi neþinojo, kodël kodël... Blogas oras? Nepatogus laikas? Neparanki vieta? Bet, – argi tai prieþastys? – melancholiðku klausimu á savo klausimus pats sau atsakë Nakas. Tai dël kokios gi, ið tikrøjø, prieþasties Amerikos didmiesèiø lietuvijos entuziazmas tautiðkai bei tikybiðkai politinëms demonstracijoms pasirodo beesàs atvësæs? Lietuvoj politinës protesto demonstracijos nebuvo populiarios. Organizuotomis eisenomis á gatves bei aikðtes bûdavo iðþygiuojama tik pasidþiaugimams bei pritarimams pareikðti. Neskaitant 1921 metø demonstracijø prieð belgo Hymanso siûlytà projektà Vilniaus klausimui spræsti ir 1925 metø demonstracijos prieð popieþiaus pasiuntiná Zechiná (irgi dël Vilniaus pripaþinimo Lenkijai Vatikano su Lenkija tada sudarytame konkordate), platesni visuomenës sluoksniai savo nepasitenkinimà nereikðdavo masinëmis demonstracijomis. Gal dël to, kad jos buvo diskredituotos, kaip „prieðvalstybiniø gaivalø“ priemonë, nederanti patriotiðkiems tikslams valstybës rëmuose ginti.

466

Patraukë, – staèiai suþavëjo! – daugumà mûsø anglosaksiðkø tradicijø kraðtuose (ypaè ðiaurinëj Amerikoj) pamatytasis demonstracijø – piketavimø tipas. Na, ir ëmëm demonstruot, ðokom piketuot, ëmëm manyt ir tikët, kad ðtai kur paveikiausia priemonë protestuoti prieð Lietuvoj ásigalëjusià priespaudà ir reikalauti Lietuvai laisvës. Stengdamies nepasiduot defetistiðkam tikëjimui likimo galia, entuziastingai átikëjom narsiaþodþiavimo galia. Juo daugiau ir juo narsesniø plakatuose iðpieðtø ðûkiø paneðiota ar ðauniau ið plauèiø gilumos atrëkauta, juo geriau atrodë laimëtas mûðis kovoj uþ Lietuvà... Bet per du deðimtmeèius spëjo susikaupti virtinë patyrimø, ciniðkai rodanèiø, kad La forza di braveria ið tikrøjø menkai kà tegali prieð La forza del destino: braviravimu bei narsiaþodþiavimu nevyksta pakeisti nei savo, nei Lietuvos likimo... Sëkmingiausiu atveju, demonstracijomis atkreipiame ðiek tiek kai kieno dëmesio á savo rûpesèius, – daþnai nelabai reikðmingo dëmesio, o dar daþniau neilgam. Ir ðiuo poþiûriu demonstracijos pasirodo esanèios lyg bilietai loterijoj, kurioj bilietø milijonai, o laimikiø tik keletas, ir tie patys smulkûs. Iðbandëm visokiø demonstracijø, – maþø ir dideliø (nuo 13 iki 13.000), daþniausia mandagiø ir drausmingø, o vienà kità ir akiplëðiðkà ar net teisëlauþiðkà – ir kas? Daugiausia tai tik patys tarp savæs kurá laikà turëjom kuo pasididþiuot ir dël ko pasipriekaiðtaut. Piketavimo taikiniø diapazonas irgi platus: nuo Bimbos iki Chruðèiovo imtinai. Bet nei vieno nei átikinom, nei nuvertëm. Bene pats konkreèiausias smûgis Lietuvà pasigrobusiai imperijai bus buvæs suduotas vieno demonstranto Kanadoj, kai nuo jo niuktelëjimo pats Kosyginas kone suklupo paknopstom... Demonstravom vieni, ir su kitais susidëjæ. Ach, kaip narsiai demonstravom dël Vengrijos prieð – kiek? jau beveik 16? – metø! Amþinatilsis Bëla Fabian, pats balsingiausias vengrø antikomunistas (þydas) ir prieðkomunistiniø demonstracijø New Yorke (ir daug kur kitur) organizatorius, sakydavo, kad demonstracija yra juo geriau pasisekusi, juo daugiau demonstrantø areðtuota, o dar geriau, jei yra policijos primuðtø, ypaè jei kruvinai. Pats kelis kartus ásimanevravo á policijos suimtøjø veþimà, o kartà atëjo á demonstracijà ið anksto apsirengæs kalinio (naciø kacetininko) drabuþiais. Taip, sakë, daugiau reporteriø dëmesio gauni... O tas reporteriø dëmesys – sunkiau uþ balandþio orà numatyti. Ðtai, uþ Lapkrièio 13-tosios þygá ðimtà kartø maþesnë demonstracija dël Kudirkos (tame paèiame New Yorke) susilaukë ðimtà kartø daugiau dëmesio, negu anas didysis (13-kos ar daugiau tûkstanèiø) þygis. Tai dar kartà liudija, kad, net vien tik dëmesiui patraukti, demonstracijos reikðmë bei galia yra atsitiktinë, kaip loterijos bilieto; arba ji priklauso nuo kitø aplinkybiø susiklostymo, o ne nuo demonstracijø skaièiaus ar jø ðûkiø narsumo. Visa tai atvësino daugumo mûsø prieð keliolika ar net keletà metø turëtà tikëjimà demonstravimu, piketavimu, ðûkiø ir panaðios braverijos galia apskritai, ypaè jos galia èia, Amerikoj, Lietuvai nuo ko nors ginti. To tikëjimo atvësimas bene ir bus pagrindinë prieþastis, kodël á demonstracijas uþ Lietuvà (prieð jos toká ar kitoká skriaudimà) tokioj Èikagoj ar Detroite besusirenka ne tûkstanèiai, o tik ðimtai lietuviø, ar

467

kodël kai kur kitur në keliø deðimèiø kai kada nebeatsiranda. Jeigu gatviniø – aikðtiniø demonstracijø bûtumëm ið viso nebandæ, tai ðiandien gal daugumas grauþtumëmës, spëliodami, kiek gi progø, kokiø gi galimybiø gal esam praradæ. O dabar, turëdami daugybæ apèiuopiamø palyginimø tarp demonstracijoms skirtos energijos bei lëðø ir demonstracijomis tepasiektø ar visiðkai nepasiektø laimëjimø, vargu ar yra pagrindo priekaiðtauti tiems tûkstanèiams nebeateinanèiø á entuziastø teberengiamas demonstracijas. Akiraèiai, 1972. Nr.4(38)

Kongresas ne teismas Per keliasdeðimt metø – nuo Didþiojo Vilniaus Seimo, jei ne ið anksèiau – ásigalëjo mûsø visuomeniniuose veiksmuose tradicija susirinkimus, ypaè didþiuosius, bûtinai vainikuoti virtinëmis nutarimø – rezoliucijø. Daþnai, net per daþnai tie nutarimai esti tik iðpûstø tuðèiareikðmiø pareiðkimø rinkiniai, kuriuose reta kas rimtai mano vykdyt, kadangi daþniausia juose nëra ko, arba nëra kaip vykdyt. O vis dëlto tuzinai pieðtukø sudyla ir svarai tabako sudega vakarais ir net naktimis rezoliucijø komisijoms bederinant stygas, kad nutarimai bent atrodytø iðkilmingi, iðmintingi, harmoningi ir tiksliai priderinti prie menamai teisingosios politinës ar ideologinës linijos. Ir Jaunimo kongreso rengëjai numato nutarimø. Tik dar neþino, kokiø. Tas neþinojimas kaip tik ir erzina ne vienà tradiciná visuomenës vadovà, ðventai tikintá, kad Apvaizda tik jam ar tik jo patikëtiniams esanti pavedusi vesti jaunimà uþ rankutës bent iki jo amþiaus penktosios ar net ðeðtosios deðimties, ir rûpestingai saugoti, kad, dël nepatyrimo net ir pusiau praþilæ vaikuèiai á kokias pinkles nepatektø ar á ðunkelius neábristø. Erzina baiminimasis, kad neatsitiktø ko nors panaðaus á pirmàjá kongresà, dël kurio ir antikongresà kai kam prireikë improvizuot, ir antirezoliucijas raðyt, dël kurio toká Stravinskà Petrà net idee fixe priepuolis iðtiko: ásikalë vyras á galvà, jog nedoràsias pirmojo kongreso rezoliucijas tai toks nevidonas Rastenis neiðmanëliams jaunuoliams pakiðæs. Taip kietai ásikalë, kad ðtai jau ðeðti metai kone kas pusmetis tà reveliacijà kartoja savo paskutinës priebëgos skiltyse. Tingëjos ginèytis dël tos keisto Stravinsko galvoj ásiveisusios idëjos, tai taip ir liko: kaip kas nori, tegu tiki. Jau nebeturi reikðmës, ar tas rezoliucijas tada ápirðo ar neápirðo, kadangi vis tiek jos ligðiol jau uþsimirðo neávykdytos, gal maþai ir tebandytos vykdyti. Beskirstant laikraðèiø iðkarpas (kà iðmest, kà dar palaikyt), vël uþkliuvo akis uþ Stravinsko „idëjafisës“ ir parûpo tiksliau prisimint ano kongreso nutarimus, – pasiþiûrët, kà gi ten, anot Stravinsko, að beesàs jiems tada ápirðæs. Radau juos Pasaulio Lietuvio 24-me numeryje (1966, rugs. – spalis). Þiûriu, skaitau, – nieko baisaus nerandu. Betgi, manau sau, jeigu kas manæs bûtø klausæs, tai tikriausiai bûèiau sakæs, – susimildami, neraðykit tokios daugybës ir tokiø pretenzingø ðûkiø, ar bent

468

nevadinkit jø nutarimais, nes ið tokios graþbylystës neiðeis nieko daugiau, kaip tik pliaukðtelëjimas botagu á vandená. Panaðiai ir atsitiko. Panaðiai ir vël atsitiks, jeigu á kongresà bus þiûrima lyg á teismo posëdþiø eilæ, kur bylos nagrinëjimas turi bûti baigiamas konkreèiu sprendimu. Betgi mûsø jaunimo kongresuose ne vien byla sprendþiama, o daug jø palieèiama: antrajame, regis, jø bus net þymiai daugiau, negu pirmajame buvo. Ir tai tik labai retas kuris ið tø klausimø kongrese gali bûti iðnagrinëtas iki tiek, kad galëtø bûti pribrendæs konkreèiam sprendimui. Visi tie dalykai, ypaè tie, kurie tebevyksta ir kuriuose kone kasdien tebeatsiranda naujø duomenø negali bûti galutinai iðsvarstyti. Todël, jeigu dël jø ir bûtø kas konkreèiai nutarta, vis tiek jø tolesnis svarstymas praktikoje tebevyktø, ir nuolat tebebûtø dël jø daromi gal bût kas kartà kiek kitoki nutarimai. Kongreso pirmininkas jau turi nutarimà, jog lietuviðka veikla iðeivijoj neásivaizduojama, iðjungus Lietuvà ið jos konteksto. Tai taip aiðku, kad nebëra jokio reikalo tokià mintá bekartoti kongreso nutarimo pavidalu. Bet kaip Lietuvà tame kontekste laikyti, kaip jos neiðjungti, tai jau ne juokais sudëtingas klausimas. O kadangi sudëtingas, tai ir neámanomas kongrese iðnagrinëti taip iðsamiai, kad 250 mûsø jaunimo atstovø galëtø apie já kà nors konkreèiai ir kategoriðkai nuspræsti. Kokia, pavyzdþiui, bûtø reikðmë kongreso nutarimo uþ ar prieð studijavimà Vilniaus universitete, uþ ar prieð lankymà kokiø nors Lietuvoj uþsienieèiams surengtø kursø, uþ ar prieð paaugliø ekskursijas á pionieriø ar panaðias stovyklas Lietuvoj? Vis tiek tuos klausimus galø gale spræs kiekvienas suinteresuotas asmuo ar bûrelis kas sau, remdamasis ne kongreso autoritetu, o tokiais uþ ir prieð duomenimis, kokius turës savo rankose tada, kada jiems tas klausimas dël kuriø nors aplinkybiø bus pasidaræs aktualus. Kas kita, jei kongresas sutartø kam nors pavesti ar kà nors pripraðyti, kad apsiimtø telkti, nagrinëti ir ko objektyviau ávertinti duomenis, turinèius ryðio su tø bei panaðiø klausimø sprendimais, ir kad apsiimtø teikti suinteresuotiesiems savo sutelktàjà informacijà. Tai bûtø kongrese tik paliestø, bet ne iðspræstø problemø tolesnio svarstymo nuolatinis tæsinys, – tø problemø stebëjimas ir svarstymas lygiagreèiai su jø vyksmu. Kadangi daugumas kongrese pajudinti numatomøjø klausimø, regis, bus ne apie ávykusius faktus, o apie tebetrunkanèius vyksmus, tai daugumas jo svarstymø ir nebus tikslinga stengtis bûtinai apvainikuoti galutiniðkais sprendimais. Tik prisiminkim garsiàjà Klivelando „tautinës drausmës“ rezoliucijà. Kur ðiandienà jinai? Kodël aru pakilusi, muse nutûpë. Turbût todël, kad ji irgi lietë tebetrunkantá vyksmà – ryðiø su Lietuvoj gyvenanèiais atnaujinimo, mezgimo bei plëtojimo problemà, – „bëganèià“, todël ir kintanèià problemà. Duomenys, padëtys ðioj problemoj vakar vienoki, ðiandien kiek kitoki, rytoj dar kitokesni. O ta rezoliucija buvo raðoma remiantis duomenimis, kurie jau tada buvo uþvakarykðèiai. Todël ir negalëjo bût kitaip, kaip tik taip, kad rezoliucija liko stovëti sau, o problema nuëjo sau... Panaðus likimas bûna visø kësinimøsi galutiniðkais nutarimais spræsti tebesivystanèius klausimus. Bûtø jaunimo laimëjimas, jei kongresas, vietoj ilgos virtinës pre-

469

tenzingø nutarimø, pajëgtø ákurti po tæstiná tolesnio svarstymo þidiná kiekvienam svarbesniam jaunimo ir mûsø visø tautiniam rûpesèiui. Akiraèiai, 1972. Nr.5(39)

Meðkiðkas atsitikimas Sekmadieniø rytais per WHBI radijo siøstuvà á daugumo New Yorko ir apylinkiø lietuviø namus ásiskamba – ásiðvieèia „Laisvës Þiburys“ ir ið kasnaktinio miego kà tik pakilusius tautieèius bando þadint, kad jie ir Lietuvos vadavimo pastangose neásisnûduriuotø. Vienà toká sekmadienio rytà „Þiburys“, pradþiuginæs praneðimais apie paþangà jo paties uþsimotame naujame þygyje – ðiuo atveju ne visai Lietuvai, o tik Simui Kudirkai vaduoti, – ið dalies ir nuliûdino klausytojus, praneðdamas, kad Lietuva neseniai ir nukentëjusi, ir tai nuo smûgio ne ið prieðo pusës, o ið saviðkio – kurá laikà net èia pat New Yorke gyvenusio – jauno akademiko, daktaro Leono Sabaliûno, kuris, anot „Þiburio“, padaræs Lietuvai meðkos patarnavimà savo neseniai iðleistoj matæs, o knygoj Lithuania in Crisis. Tos knygos „Þiburys“ sakësi nei skaitæs, nei matæs suþinojæs apie jà tik ið Indianos universiteto knygø leidyklos biuletenyje ádëto apibûdinimo, ið kurio, girdi, jam atrodo, jog Sabaliûnas 1926–40 metø Lietuvos laikotarpá vadinàs diktatûra, o sovietinæ Lietuvos okupacijà vadinàs absorption, taigi maþásijungimu. Tai matot, koks ðviesus tas mûsø „Laisvës Þiburys“, daug (taip ir pasakë!) ásijungimu kokiomis tiksliomis þiniomis ið „Lietuvos laisvës kovos fronto“ ir kokiais budriais tø þiniø paaiðkinimais jis mus kai kada sekmadiená rytais pavaiðina! Tikras dalykas, kad 99% „Þiburio“ ðvieèiamøjø klausytojø tos Sabaliûno knygos irgi ne tik dar neskaitë, bet lig ðiol nebuvo nei girdëjæ, kad tokia ið viso beesanti. Apie Lietuvà? Angliðkai? Amerikinio universiteto leidyklos iðleista ir platinama? Tai jau kaþkas per daug neáprasta ir mums netgi svetima! Juk nebuvo gi nei nutarimø, nei atsiðaukimø; nei komitetø, nei fondø; nei mecenatø, nei rinkliavø tai knygai. Mes – literatûros apie Lietuvà rûpesèiais serganèioji visuomenë – nei centu, nei pirðtu nepajudinom ðiai knygai pagimdyt. Nei veiksniams, nei visuomenës ðulams nëra kaip kudakuot ðios knygos pasirodymo proga. Tai niekas ið mûsø jai ir krikðtynø nerengia, nieko kûmais pabût nekvieèia, reta kas ir pasiþiûrët pasidomi. Tad ið kur ir kas dabar galëtø sàþiningai numanyt, kam koká patarnavimà Sabaliûnas bus ar nebus padaræs su ta knyga? Ðtai, perskaièiau jau koká treèdalá, prabëgom net ir visà perþiûrëjau, o dar toli graþu neapsiimèiau kirviu atkirstinai sakyt, kas ten „gerai“ ar kas „negerai“ paraðyta. Tai ir manau sau, kad jeigu jau èia kas ir padarë meðkos patarnavimà, tai tikriausiai tik Romas Kezys savo „Laisvës Þiburiui“. Nes koks gi èia dabar, tamstele, bûsi mums ðvietëjas – informatorius, kokiu gi autoritetu bekalbësi po to, kai ðitaip apsinuoginæs atskleidei toká nematytà plaèiai iðsiviepusá plyðá savo nuovokoj ir atsakingume... Nematæs, neskaitæs, o tautos kenkëju apskelbei.

470

Pasirodo, kad pasiutusiai nesaugu ðvaistytis trankiais apkaltinimais prieð knygas, jø neskaièius. Knyga gali bûti ir ðiokia ir anokia, bet jeigu apkaltinai neskaitæs ir nepataikei, tai ji ðypsos ðelmiðkai ir rodo á kaltintojà, kad melagis, melagis... Ið tikrøjø, Lietuvos valstybës likvidacijos eiga knygoje Lithuania in Crisis apraðyta 40 puslapiø uþimanèiuose skyriuose, kuriuose ávairûs Sovietø Sàjungos veiksmai minimi, vadinant juos ávairiais vardais: intervention, occupation, incorporation, gal ir dar kaip nors, bet neuþtikau to absorption, kurá R. Kezys rado skelbime, ir kurá klaidingai iðsivertæs ásijungimu, prikergë knygos autoriui kaip mirtinæ nuodëmæ. (Jeigu autorius ir vartotø absorption, tai vis tiek nebûtø pagrindo priekaiðtui, nes absorbcija ne kaþinkuo tesiskiria nuo politiðkai jau priimtos inkorporacijos.) Ne geriau R. Keziui pasisekë ir su diktatûros priekaiðtu. Lyg tyèia, jau ið pat 8-to knygos puslapio kyðo 1926 – 40 m. laikotarpiui Sabaliûno uþdëtoji iðkaba: An autoritarian period. Betgi visi supranta, kad autoritetizmas yra tik vienas ið diktatûros variantø. Tai galutinëj sàskaitoj ir Smetonos reþimas – diktatûra, ir visiðkai negudru tà slëpti, nes vis tiek nepaslëpsi. Kokia buvo ta Smetonos diktatûra, tai gana plaèiai aiðkinama Sabaliûno knygoj, þymia dalimi aiðkinama netgi paties Smetonos þodþiais, ir á dalykus þiûrintiems ramiai, ta diktatûra visiðkai neatrodo tokia jau baisi baisenybë. Kad tai diktatûrai ne viskas iðëjo taip, kaip norëjo ar þadëjo, tai visai kas kita. Politikos praktikams diktatûra vieniems – blogis, kitiems – gëris. O istorikams tai diktatûros þodis yra tik reþimo rûðies identifikacijos priemonë, kuria reþimas tik vadinamas, bet nei giriamas, nei peikiamas. Tad kodël gi Lietuvoj buvusio reþimo pavadinimas tegu ir staèiai diktatûra turëtø bûti „meðkos patarnavimas“ Lietuvai? Blogesná áspûdá greièiau gali daryti tai nërimasis ið kailio beárodinëjant, kad Smetonos reþimas jokiu bûdu nebuvæs diktatûra, o buvæs beveik tobuliausia pasauly demokratija... Nesgi tada tai tikrai gali atrodyti, kad su tuo reþimu bûta kaþko negera, jei taip stengiamasi já storai uþpudruoti demokratiniais milteliais... Akiraèiai, 1972. Nr.6(40)

O jeigu Sakadolskis bûtø susideginæs? Ta rusø revoliucija, tai lyg ðeðiolikinë gimnazistë, pirmàkart suaugusiøjø baliun iðvesta: vis dairos, ar visi jà mato ir giria. Maþdaug tokiais þodþiais pasakojo savo áspûdþius vienas mûsø þurnalistas, kuriam norom nenorom teko porà savaièiø pavieðët Maskvoj 1939 metø rugsëjo gale, tuoj po Lenkijos þlugimo. Tasai pasakojimas apie revoliucijà gimnazistæ – amerikietiðkai tariant, debiutantæ – dabar kone kasdien prisimena, pasidairius á mûsø iðeivinæ lietuvijà. Nesgi ir mûsø daugumas, lyg „tyneidþerës debiutantës“, tik dairomës ir klausomës, ar kas mus mato, ar kas apie mus raðo, ar kas apie mus kalba.

471

Mûsø, kaip iðeivijos, amþius nebe ið jaunøjø. Bent ðiaurinëj Amerikoj, tai jau net organizuotoji lietuvija devintàjà deðimtá gyvuoja. Ir jauniausioji, „tremtiniðkoji“ banga jau beveik 30 metø kaip ið Lietuvos. Bet debiutantiðkas virpëjimas – kad tik „kiti“ mus kaip nors pastebëtø – vis dar neuþleidþia vietos subrendusio asmens pasitikëjimui savimi. Kadai turëdavom „amþinø studentø“, iki vëlyvo amþiaus vis kaþkà studijuojanèiø, bet nieko nepabaigianèiø. Tik jø studentijoj nebûdavo daugumos. O „amþini debiutantai“ nebejauniklëj mûsø iðeivinëj lietuvijoj, regis, vis dar tebesudaro vyraujanèià daugumà, ypaè vyresniuosiuose veikëjø sluoksniuose. Darbø ir renginiø reikðmæ bei vertæ daugumas vis dar matuoja tik pagal tai, kiek „kiti“, ypaè „didþioji spauda“ bei televizija juos pastebëjo ir bent ðá tà paraðë, pasakë ar parodë. Daug kas ir daroma vien tik to tikslo tesiekiant, – kad tik paraðytø, parodytø. Todël ir ðios vasaros ðokiø ðventë taip daugeliui atrodo viskas, o tolesnis Jaunimo kongreso turinys – beveik niekas. Mat, apie ðokiø ðventæ gi „visa Amerika“ prabilo, o Jaunimo kongreso nei mes patys kaip reikiant nepastebëjom... Tûlas tautinio pareigingumo deklamatorius net priekaiðtauja, kodël Jaunimo kongresas neatsiliepæs prideramai á Lietuvos jaunimo aukas ir Laisvës Lietuvai ðauksmà. Ðokiø ðventë tai mûsø tradicinës kultûros tam tikros dalies manifestacija. Jos savitumas, meninis lygis ir netgi atlikëjø kiekis buvo pagrindiniai jos vertinimo elementai. Daugumas, taèiau, jos vertæ á padanges iðkëlë, remdamiesi tik jai paminëti skirtø eiluèiø bei minuèiø kiekiu Èikagos dienraðèiuose ir televizijos þiniose. O tos eilutës ir minutës atsirado toli graþu ne dël vertingojo ðventës turinio, o visø pirma, ar net beveik vien dël ponios Nixonienës pasirodymo joje. Aiðku, ne á Jaunimo kongreso posëdá, o tik á masiná, spalvingà ir be vertëjø suprantamà spektaklá tepritiko ir tebuvo ámanoma kviesti bei prisikviesti tokià didþiai garbingà vieðnià. Jaunimo kongresas, net ir iðkilmingiausiai atidaromas ir politiðkiausiomis bei patriotiðkiausiomis kalbomis persotintas, në ið tolo negalëtø prilygti Ðokiø ðventei savo pajëgumu pritraukti „kitø“ dëmesiui. O kaip gi èia, Amerikoj, ið pustreèio ðimto atstovø ir gal apie du tris kart tiek kitø dalyviø bei þiûrovø, galëjo bei turëjo prideramai atsispindëti deðimèiø tûkstanèiø Kauno, Varënos, Vilniaus jaunimo vulkaniðkieji kantrybës netekimo iðsiverþimai? Nebent... Nebent pats kongreso pirmininkas Sakadolskis bûtø suðaukæs visà kongresà ir spaudos bei televizijos atstovus á Jaunimo Centro aikðtæ, prie aukuro su áraðu Redde quod debbes, ten bûtø suðukæs Freedom for Lithuania, now! ir tuojau ten pat susideginæs! visø akivaizdoj bûtø... susideginæs O taip! Tada tai visi bûtø kalbëjæ ir raðæ, gal net garsiau, negu apie ponià Nixonienæ Ðokiø ðventëj. Bûtø rodæ ir raðæ, koks lietuviø iðeivijos jaunimas solidarus su Lietuvai laisvës ið sovietinës priespaudos reikalaujanèiu Lietuvos jaunimu. Vlike bûtø darbo – surinkti iðkarpas, iðversti ir iðsiuntinëti mûsø laikraðèiams, kad tie lietuviðkai mums pakartotø, kaip „kiti“ mus pastebëjo ir apie mus raðo.

472

Nieko panaðaus Jaunimo kongresas nepadarë ir nepasiekë. Kongresas tik nutarë sukurti lietuviø iðeivijos jaunimo sàjungà ir net iðrinko jai vadovus. Nei AP, nei UPI, nei kitos pasaulinës informacijø agentûros savo biuleteniuose to nepaskelbë ir neskelbs. Bet, jeigu tas kongreso padarinys ið þodþio taps kûnu ir ásigyvens tarp mûsø, tai jis ilgainiui bus nepalyginti didesnës vertës tautos ateièiai ir netgi iðsilaisvinimo pastangoms, negu visi laimëtieji ar norëtieji mûsø pagarsëjimai „kitø“ akyse. Akiraèiai, 1972. Nr.7(41)

Þinovai ir neiðmanëliai Anot A. L. Tarybos oficiozo, tai tik joje, Taryboje, – na, gal dar jos treèian vienas pafinansuojamame Vlike – esà susitelkæ labiausiai prityræ Lietuvos vadavimo politiþinovai. O su jais varþytis bandantieji ir tuo þinovams tik kliudantieji A. L. kos þinovai neiðmanëliai. Bendruomenës veikëjai esà tik nepatyræ neiðmanëliai Rinkiminiø konvencijø sezone abiejø, þinovø ir neiðmanëliø, vadai ar delegatai beldësi á platforminiø pakomisiø duris. Þinovai net nusifotografavo ties vienomis ið tø durø. Abieji paskui aiðkino savo oficiozuose, kad jie, esà, mokë ar bent bandë pamokyt respublikonus ir demokratus, kà tie privalëjo áraðyt apie Lietuvà á savo partijø platformas. Raðë – praðë, ëjo – nepriëjo, kalbëjo – neprikalbëjo, o pagaliau, kaip demokratø, taip ir respublikonø platformose – në vieno praðyto þodelio. Ðitaip nesusidarius skirtumo tarp þinovø ir neiðmanëliø þygiø rezultatø, natûralu to skirtumo pasidairyt bent jø dëtose pastangose. Betgi apie ðias kà nors suþinot gali nebent ið jø paèiø pasipasakojimø. Vadinamieji neiðmanëliai – galas juos þino, gal tik ið kuklumo, o gal ir ið gudrumo – ðykðtokai tesipasakojo, ko jie tenai kà mokë, ar ko ið ko reikalavo. Uþtat þinovai tai paraidþiui vieðai iðtratino savo memorandumà, angliðkai ir „su visais klaidais“! Tai ir pasirodë, visø pirma, koki jie angliðkos gramatikos ir idiomatikos þinovai. Þinoma, nenustebino, kai ir lietuviðki jø pasipasakojimai puoðiasi tokiais stiliaus perlais, kaip Jis (atseit Mr. Bobelis, Tarybos pirmininkas) aiðkiais pavyzdþiais nurodë, kokias dideles baudas rusai uþdeda siuntiniams... baudþia!!) (Paðëlæ tie rusai, – ne tik þmones, o ir daiktus baudþia O ðtai ir keletas pavyzdiniø deimanèiukø ið þinovø angliðko stiliaus: There is no free press and also free world publications are not allowed in Lithuania. At present the only news from the outside world to reach Lithuania is by means of the Voice of America... (Vlikui ásidëmëtina: Taryba ignoruoja visas keturias Vliko „iðlaikomas“ radio „stotis“.) The platform would do well.

473

Recent displays of this unquenchable spirit of freedom were the self - immolation of three young students to call attention to their yearning for liberty and the subsequent student demonstrations, quelled by Soviet militia and followed by arrests and imprisonment, and seaman Simas Kudirka’s brave statement even as he was being sentenced for trying to flee to freedom, that Lithuania must be free... Amerikos pilietybei gauti, þinoma, ir tokio kalbos mokëjimo su kaupu gana. Bet Amerikos politines partijas politikos mokyti tokia grinoriðkai dypukiðka kalba, tai ne tik negana, o staèiai áþûlu. Þinovai bene bus girdëjæ, kad dràsa net miestus imanti, jei iðdráso ðitaip paraðytà memorandumà kam nors rodyti. Bet, matyt, jie nesuvokë, kad áþûlumas tai ne dràsa. Yra taèiau pagrindo manyti, kad ir ðiuo atveju pasitvirtino dësnis, anot kurio, nëra tokio blogio, kuriame nebûtø ir ðio to gera. „Foreineriðkas“ memorandumo kalbos stilius ir á akis ið pirmo þvilgsnio krintàs reikalo dëstymo nekompetentingumas bei dëstytojo prieðtaravimai sau paèiam – aiðkios to memorandumo ydos. Betgi kaip tik dël tø ydø, greièiausia, tas memorandumas ir nesusilaukë niekieno dëmesio, o tai, atrodo, verta laikyti paèiu svarbiausiu (nes vieninteliu) to memorandumo autoriø laimëjimu Lietuvos bylai. Nesgi, nors to memorandumo gale ir yra pakartotas senasis praðymas – tæsti sovietinës okupacijos Lietuvoje nepripaþinimo ir teisëtø nepriklausomos Lietuvos atstovø pripaþinimo politikà, memorandumo vidury siûloma, kad JAV vyriausybë iðsiderëtø ið Sov. Sàjungos vyriausybës muitø nuolaidø nuo Lietuvon siunèiamø siuntiniø, iðrûpintø ið sovietinës valdþios religijos, spaudos, keliavimo ir kitø laisviø Lietuvos gyventojams ir iðreikalautø ið sovietinës valdþios, kad ji liautøsi terðusi Lietuvos upes, eþerus ir vandens kelius (Baltijos jûra memorandume kaþkodël liko pamirðta), kad sovietinë valdþia liautøsi þalojusi Lietuvos miðkus bei naikinusi Lietuvos þuvis ir gyvûnijà. Tai kaip gi èia dabar? Jei paðome tæsti okupacijos – inkorporacijos bei Rusijos suverenumo Lietuvoje nepripaþinimo politikà, tai kaip galima tuo paèiu iðsiþiojimu praðyti iðsiderëti ið Sov. Sàjungos valdþios kokiø nors daliniø teisiø ar lengvatø Lietuvai? Juk derybos, ar praðymai, ar net reikalavimai vien tik lengvatø, tik maloniø Lietuvai, savaime implikuoja tos valdþios, su kuria dël tokiø dalykø deramasi ar ið pripaþinimà. Jei suverenumas nepripakuriø reikalaujama, suverenumo Lietuvoje pripaþinimà þintas, tai su nepripaþinta jëga juk nesiderama, gi ið jos nieko nepraðoma, ir nereikalaujama, arba, jei reikalaujama, tai tik vieno dalyko – iðeikit lauk! Jei kurià nelemtà dienà Amerikos valdþia imtø ir iðklausytø Mr. Bobelio praðymà ir imtø derëtis su Maskva dël keleto doleriø nuolaidos siuntiniø muitø tarifuose, tai ir Èikagoj iðgirstumëm ura, ura, ura! – Amerika jau kalbasi su mumis, kaip su Lietuvos ðeimininkais! Gal tokia diena ir ateis kada, kas gi þino, bet jeigu jau bus taip lemta, tai tegu bent taip neatsitinka Mr. Bobelio ar panaðaus mûsiðkio þinovo praðymu... Indënai sakydavo, kad sunku suprasti baltojo þmogaus pasielgimus. O mums, regis, teks skøstis, kad dar sunkiau suprasti altarybiniø þinovø politikà... Nesgi mums,

474

mirtingiesiems, jie tebeliepia saugotis veiksmø, þygiø, net þodþiø, kurie, girdi, galëtø pakiðti Valstybës Departamentui mintá, kad gal jau mes – Americans of lithuanian descent – jau sutinkam su rusiðkø sovietø vieðpatavimu Lietuvoj. O ðtai toks Mr. Bobelis, pasiraðæs kaip A. L. Tarybos pirmininkas, raðtu ir þodþiu átikinëja Amerikos valdanèià ir dar þadanèià valdyti partijà ásiraðyti á savo programà dël Lietuvos tokiø dalykø, kuriø në pradët nebûtø ámanoma, pirma ásakmiai ar bent kokiu konkliudentiniu veiksmu nepripaþinus sovietinio suverenumo Lietuvoj. Nors tai, kas ávyko, visiðkai nesvarbu, kadangi Mr. Bobelio sugestijos, laimei, liko be jokiø pasekmiø, bet vis tiek aiðku, kad altarybiniai Lietuvos vadavimo politikos þinovai kalbamajame memorandume pridarë politiniø klaidø daugiau ir didesniø, negu anglø kalbos sintaksës, skyrybos ir stiliaus klaidø. Betgi, jeigu ðitaip atsitiko su prityrusiais þinovais, tai, vajergutëliau! – pabandykim ásivaizduoti, ko galëtø bût pripaisyta neprityrusiø neiðmanëliø memorandumuose!!! Lietuviðkose jø santraukose, tiesa, nematyt tokiø flagrantiðkø nusiþengimø amþinatilsei Clevelando tautinës drausmës rezoliucijai. Ar tik nebus tas palaimintas jø neiðmanymas sulaikæs juos nuo tokiø „bliunderiø“? O gal... Gal susirûpinkit, didieji þinovai, – ar kartais neteks jums apsimainyt etiketëmis su neiðmanëliais?.. Akiraèiai, 1972. Nr.8(42)

Iki paskutinio atodûsio Jonas Aistis kadaise – prieð beveik keturias deðimtis metø, kai dar në Aisèiu nesivadino, o Kossu–Aleksandriðkiu pasiraðinëjo – Antano Valiukëno redaguojamoj Jaunojoj Kartoj, jaunalietuviø mënraðty, raðë apie aisèiø karaliø lazdas. Tikra ar nevisai tikra buvo ta jo pasaka, ir tiksliai ar netiksliai jà atpasakosiu, – vis tiek mintis buvo maþdaug tokia, kad mûsø protëviai aisèiai beveik visi buvæ karaliai. Kas kalnelis tai pilaitë, o pilaitëj ðeimininkas su lazda – þenklu valdþios apylinkës laukams, girioms ir savo artimajai giminei. Lazda buvæs þenklas valdþios saviesiems ir þenklas visiðkos nepriklausomybës nuo kitø pilaièiø ðeimininkø, turëjusiø irgi po karaliai, – iki tokià paèià lazdà. Taip jie ir gyvenæ visi laisvi, visi nepriklausomi, visi karaliai kryþiuoèiai atsikraustë ir sudorojo tokius karalius, ne visus ið karto, o paprasèiausiai vienà po kito. Sudorojo prûsus, sudorojo kurðius, bûtø sudorojæ ir lietuvius – þemaièius ir aukðtaièius, – jei ne tas Mindaugas, kurs atëmë ið jø lazdas ir sujungë visus po viena didele lazda. Tik taip ðie dar ilgà laikà iðliko ne tik svetimøjø nepajungti, bet ir patys dar á svetimas þemes vieðpatauti jodinëdami. Tà pasakà apie aisèiø karalius ir jø lazdas gyvai primena mûsø, ðiaurinës Amerikos lietuviø laikraðtija. Ið lëto, bet neatlaidþiai atslenka á jà skaitytojø – prenumeratoriø

475

badas badas. Bet gintis nuo to bado kiekvienas mûsø laikraðtëlis – o jø, didesniø ir menkesniø, dar yra gana daug! – bando vien tik ið savø apkasø ir kiekvienas vien tik savàja lazda. Prieð porà su kaupu metø (1970 liepos Akiraèiuose) raðiau, kad: Visoms mûsø leidykloms yra interesas turëti visø lietuviø potencialiø skaitytojø adresus. Kiekvienam atskirai jø beieðkant, keliose ar keliolikoj vietø dirbamas tas pats darbas. Argi ne taupiau ir argi ne efektyviau bûtø, jei tas darbas bûtø gerai padarytas vienoj vietoj ir jo vaisiais galëtø naudotis visi, atsilygindami atitinkamà iðlaidø dalá? Atsiliepë tik Dirva, piktai uþsimodama prieð tokià mintá savo archaiðkàja karaliðka lazda. Matykit, esà, uþsimanë, kad visi laikraðèiai sudëtø savo adresynus Akiraèiams pasinaudoti! Pasigailëjimo vertas þmogus, kuris taip reagavo, nes, matyt, kad jau nubaustas beviltiðka trumparegyste. Minëjau anuomet amerikiniø leidyklø pavyzdá, kuriose viena nuo kitos adresø ne tik neslepia, o parduoda juos á „bendrus katilus“, ið kuriø paskui visos perka, ko dar neturi. Dirvos „þinovas“ tada ginèijo, kad tokio dalyko nesà, kad tik tos paèios leidyklos leidiniai, girdi, tesidalina leidyklos adresynu. Praëjo pora metø ir ta pati Dirva jau ðtai kaip aimanuoja (spalio 13 vedamajame): Ðiame kraðte mes visi esame kompiuteriø suregistruoti ir visais atþvilgiais sugrupuoti. Uþ apskrità pinigø sumà amerikieèiø leidyklos gali ið privaèiø ðaltiniø ásigyti norimà skaièiø adresø pageidaujamà grupæ sudaranèiø asmenø, kurie, atitinkamai paskatinti, gali tapti jø klientais. Mums tokia pagalba neprieinama *. Kodël gi neprieinama? Prieinama, jeigu bent dauguma laikraðèiø ir leidyklø (ir ypaè jeigu dar ir organizacijø!) panorëtø ir sugebëtø paþvelgti kiek toliau, negu tik ligi nuosavos nosies ir nuosavos „karaliðkos lazdos“; jeigu sumestø savo turimus adresynus á vienà adresø fondà. Iðeitø puikus ir ne taip jau brangiai prieinamas adresø ðaltinis visiems laikraðèiams, knygø leidykloms ir visø kitø kultûriniø uþsimojimø Mindaugo, kuris sulauþytø tas leidyklose bei redakcijose vykdytojams. Reikia tik Mindaugo taip neprasmingai branginamas „karaliðkas lazdas“, kuris átikintø, kad pavyduliavimas vienø kitiems nebeturi prasmës, ir kad jau laikas prenumeratoriø telkime iðeiti ið izoliuotø paskirø darþeliø. Kas galëtø bûti tokiu Mindaugu? Manding, tam geriausiai tiktø PLB vadovybë arba jos iniciatyva sudaryta tam tikslui neutrali (leidyklø atþvilgiu) arba su leidyklomis sutarta komisija. Arba gal tam tiktø ir veiklumo aistra liepsnojanti þurnalistø valdyba. Èia gi tik reikia suvesti krûvon atsakingus leidyklø – redakcijø finansiniø reikalø vedëjus ir patarpininkauti jiems bandyme susitarti, kaip bendromis jëgomis bei priemonëmis stoti á kovà su visiems gresianèiu badu. Kai ðià vasarà þurnalistø valdyba apsiëmë rengti Spaudos – Radijo dienas Tabor Farmoje, ir paskelbë pagrindinæ tø dienø temà – Matydami dabartá, þvelkime á ateitá, ið karto dþiugiai pamaniau, kad galø gale susiprasta bandyti ið esmës apsvarstyti likimines spaudos problemas.

*

Jei kam nepavyks iðpainioti, ar adresus, ar asmenis leidyklos ásigyja, pamirðkit ðià citatà.

476

Bet kur tau! Paskelbë tà ðûká be temos, ir ties juo sustojo: pakvietë Alantà pakalbët apie tà ðûká, në nepasakæ á kieno gi dabartá ir ateitá norëjo pasiþiûrët. Alantas, matyt, suprato, kad á visos lietuviø tautos... Nesvarbu, ar gerai jis apie tai kalbëjo, tik gaila, kad ne vietoj: jo kalba – Vliko ar PLB seimui, o ne atsitiktiniam geravaliø spaudos rûpintojëliø susiëjimëliui. Spaudos dabartimi bei ateitimi susirûpinusieji jautësi lyg ne savan susirinkiman áklydæ. Sakytum, kad gal tik per nesusipratimà taip atsitiko, kad Spaudos dienose apie gyvybines problemas beveik neuþsiminta (neskaitant jaunimo pasisakymø). Bet ne! Kai Draugo B. Kviklys pagailavo, kodël ðiø Dienø branduolys nebuvo sudarytas ið atsakingø leidëjø – redaktoriø, kodël nesudaryta progos iðdëstyti leidyklø rûpesèius, tai prieð já tiesiog piestu stojo Naujienø A. Puþauskas, kalbëdamas lyg ir ne Naujienø, o þurnalistø valdybos vardu (jis gi sekretorius). Anot A. Puþausko, nei manyta, nei norëta á Dienas specialiai kviesti leidyklø atsakinguosius atstovus ir leisti jiems tenai kalbëtis apie jø rûpesèius, nes, girdi, kokia galinti bûti bendra kalba tarp, pvz., Vienybës ir Laisvosios Lietuvos, ir kokiø gi tenai leidëjiðkø rûpesèiø galás turëti toks Draugas, dël ko jis verkðlentø!.. ** Tokia reakcija, vis tiek, ar ji bûtø ið leidyklos, laikraðèio, ar þurnalistø valdybos, rodo tik viena, – kad aisèiø karaliø lazdos mûsø laikraðtijoj dar vaidina didþiulá vaidmená, o jokio Mindaugo dar nematyt padangëj. Leidëjai ir jiems paklusnûs redaktoriai, matyt, tebëra pasiryþæ atkakliai laikytis protëviðkos karaliðkos politikos iki paskutinio atodûsio. Akiraèiai, 1972. Nr.9(43)

Mainai Kas sakë, kad nër dialogo tarp tautieèiø skersai vandenynà! Va, pasigarsino Bobelis Èikagoj Bukaus pabëgimu, – bematant atsiðaukë Kazakevièius ið Vilniaus Alseikos sugráþimu. Èia gi jau ne tik dialogas, o mainai, ir tai ne kokiais kultûriniais skiedalais, o staèiai „ambasadoriais“. Gyrës Bobelis aukðto rango pabëgimu, o Kazakevièius gavo dar aukðtesná sugráþëlá. Pamanykit tiktai, anot Europos Lietuvio: ið Vliko Eltos staèiai á Vilniø! Kaip anàmet Morkus ið Altos. Arba dar seniau Simonaitytë ið amþinatilsá Raudonojo Kryþiaus... Kaþin, ar kas þino, ar skaièiavo, kiek kartø, – pabëgëliø ar sugráþëliø daugiau ir katrie didesni, katrie svarbesni...

** Kodël A. Puþauskas Spaudos dienas taip narsiai gynë nuo Draugo kritiðkø atsiliepimø, ne visai suprantama. Naujienø M. Gudelis, vienintelis kompetentingas leidyklos – redakcijos atstovas tose Dienose, vieðai pasisakë atvykæs ið anksto nesitikëdamas ið tø Dienø naudos, o paklaustas, kodël jose nepasirodë A. Puþauskas, paaiðkino, kad tasai neturëjæs laiko dalyvauti, nes iðvykæs grybauti...

477

Èionai, sako, kad visi bëgtø, jei galëtø. Tenai deklamuoja, kad visi gráþtø, jei èia jø kaþkas pririðæs nelaikytø. Anava, ir Alseika, pasirodo 20 metø muistësi, suþinojæs ir besipiktindamas, kad Vlikas (ir Lozoraitis) su CIA dirba, bet niekaip nepajëgë ligðiol iðsikapurnot ið tos nelaisvës... Svarstyk, matuok ið karto tik nori galo, o vis tiek Kazakevièiaus á Alseikos lûpas áspraustieji „paslapèiø atskleidimai“ net ir bobelinius su rudiniais pralenkia savo paikumu. Sakysim, Butkuvienës pasipiktinimas motinomis, kurios, girdi, „kaipgi galëjo leisti vaikus á komunistø stovyklà“, èia dar gali, bent naiviesiems lengvatikiams, daryti áspûdþio. O kam gi Lietuvoj Kazakevièius galëtø sukelti pasipiktinimo Vliku, ákiðæs Alseikai á burnà ir vël ið jos iðtraukæs reveliacijà apie Vliko su Amerikos þvalgyba bendradarbiavimà. Tenykðèiams naiviesiems lengvatikiams ta pasenusi (ir jau keliolika metø kaip nebeteisinga) þinia gali tik sukelti, deja, nepagrástø, bet paèiam Kazakevièiui, turbût, tikriausia nepageidaujamø vilèiø... New Yorko – Èikagos veiksniai aukðtina, garbina ir didvyrina pabëgimus, o vilniðkai – sugráþimus. Ir abeji lenktyniauja, kaip ið pabëgëliø ar sugráþëliø daugiau politinës sunkos iðsunkus. Betgi pabëgimas ar sugráþimas, nors dabartinëse Lietuvos aplinkybëse ir laikomas politiniu veiksmu bei ávykiu, vis tiek esmëje lieka grynai asmeninio apsisprendimo ir intereso padarinys. Tautiniu ar valstybiniu mastu tai paprastai bereikðmis ar bent maþareikðmis reiðkinys. Tik nepavykæ pabëgimai ar gráþimai kartais ágyja plaèiai pastebimos politinës reikðmës. Ryðkiausias pavyzdys – Simas Kudirka, kuris tikriausia bûtø likæs maþareikðmis, asmeniniø sumetimø (tegu ir laisvës troðkimo) paskatinta pabëgëlis, jeigu nebûtø buvæs iðduotas ið Amerikos laivo. Tikrai politiðkas reikðmingas pabëgëlis ar sugráþëlis, jei jis toks yra ir yra sëkmingai savo þygá ávykdæs, sugeba taip susitvarkyti, kad në lapë vieðai nesuloja apie jo atbëgimà ar gráþimà. Tik bereikðmiai leidþiasi dresiruojami ir vedami á cirkiðkas arenas, vadinamas spaudos konferencijomis. Tai kaina, kurià jiems tenka mokëti uþ priëmimà, kai neturi atsineðæ nieko vertingesnio. Sunku ar lengva, nesmagu ar malonu jiems tokià kainelæ mokëti, kiekvienu atveju skirtingai priklauso nuo mokanèiojo asmens savijautos, inteligencijos ir moralës. Spektakliuose iðspaustoji politinë sunka paprastai skysta, o vietomis net ir ðleikðti dël savo akivaizdaus persaldymo dresiruotojø sacharinu. Vilniuje spaudai privaloma vaiðinti publikà tokiais sunkalais. Èionykðtë mûsø spauda vaiðina jais savanoriðkai, ið nekritiðko paslaugumo vadinamiesiems vadovaujantiems veiksniams. O, regis, galëtø perkoðti tuos skysèius per savo kritikos koðtuvà ir atskirti, kas verta skaitytojui teikti, kas staèiai á kanalizacijà tetinka. Kai dienraðtis tokiai Alseikos sugráþimo „problemai“ net du ilgus editorialus paðvenèia, tai, jei taip viskà laikytumëm grynu pinigu, tai galëtumëm pamanyt, kad tikrai dangus ant Lie-

478

tuvos uþgriuvo. O juk nieko kita neatsitiko, kaip tik tiek, kad vidutinio gabumo ir menko darbðtumo þurnalistas, þengdamas á septintà deðimtmetá, ásivaizdavo rasiàs Vilniuje ar Kaune lengvesná bûdà gyvenimui pabaigt, negu Vliko Eltà redaguojant, ir susigundë pabandyt. Jo asmeninë rizika, o tautos interesams – jokios þymës. Yra èia kuo þmones gàsdinti! Ir yra èia dël ko su Kazakevièium polemizuot! Akiraèiai, 1972. Nr.10(44)

Vlikas ir visuomenë Antrà, treèià, vietom net kelintàkart skaitau dr. Jono Genio pastarajame Vliko seime sakytà pasakà apie Vlikà ir visuomenæ ir stebiuos: kam jisai, bûdamas dar tik neseniai pritapæs naujokas prie vlikinës – tarybinës veiklos virðûniø, ëmësi aiðkinti Vliko veteranams bei pusveteraniams toká net ir ðiems miglotà bei keblø klausimà... Bûtø buvæ neteisu ið anksto atmesti dr. Genio kompetentingumà kalbëti tokia tema, bet gruodþio 28–29 Naujienose paskelbtas tos paskaitos tekstas „juodu ant balto“ parodë jo nuovokos apie Vlikà ir ypaè apie mûsø visuomenæ seklumà. Vliko virðûnëms dr. Genys, be abejo, gardþiai pasmilkino, liudydamas, kad Vliko pirmininkas turás didelá pasitikëjimà lietuviø visuomenëj, ir pridëdamas, kad ir apie kitus Vliko narius „rimtos kritikos“ negirdëjæs. Tik tà savo liudijimà jis ten pat ir sumenkino, pasisakydamas, kad savo skelbiamàjà nuomonæ susidaræs tik ið kontaktø dalimi. su visuomenës („atsakingosios“) dalies (sutiktàja) dalimi Kokia gi visuomenës dalis paskaitininko akyse „atsakinga“ ir kokia „neatsakinga“, dëmesio neverta? Ir su kokia tos, jo manymu „atsakingosios“ visuomenës dalies dalimi paskaitininkas turëjo progos susitikti? Gyvena jis, palyginti, nedidelëj lietuviø kolonijoj, o visuomeninëj, ypaè politine vadinamojoj veikloj pradëjo dalyvauti dar labai neseniai. Taigi, per maþai turëjo sàlygø ir progø tapti mûsø visuomenës nuomoniø ir paþiûrø bei pasitikëjimø þinovu. Ið kitos pusës, paskaitininkas pasirodë nepakankamai susipaþinæs ir su pirmuoju savo paskaitos objektu, su Vliku. Jis, matyt, ligðiol dar nepastebëjo, kad Vlikas, anot jo prigimties teoretikø, nesiekia ir nesijauèia esàs reikalingas emigrantinës visuomenës, nes jis remiasi visos tautos mandatu, tariamai tebeglûdinèiu já sudariusiose politinëse bei rezistencinëse organizacijose. Todël emigracijoj esanèios dalelës pasitikëjimas Vlikui, – na, aèiû, gerai, bet ne esminës reikðmës dalykas. Vlikas në ið tolo neprisileido minties, kad emigracinë visuomenë – vienintelë Vlikui pasiekiama tautos dalelë – turëtø koká nors balsà sprendime, kad ir kaip turëtø tvarkyti Vliko veiklà. Ið emigrantinës visuomenës Vlikas nesiekia patarimø, nesiekia ágaliojimø, nesiekia nuomoniø. Jis pasilieka sau prerogatyvà tik nurodyti emigrantinei visuomenei menamai visos tautos jai uþdëtà pareigà pritarti Vliko þygiams ir ðûkiams, – ypaè ðûkiams, kuriø visada buvo daug daugiau, negu þygiø. Tam pritarimui reikðti, taèiau, nepakanka vien tik þodþiø ir plojimø:

479

reikia já patvirtinti Vliko veikimo aprûpinimu lëðomis. Ágaliojimai ið pavergtos – nepasiekiamos tautos, tik „mokesèiu“ ið laisvø – pasiekiamø emigrantø. Visiðkai nekreipdamas dëmesio á ðitokià Vlike „nuo amþiø“ galiojanèià Vliko santykiø su èionykðte lietuviø visuomene sampratà, paskaitininkas garantavo Vliko seimui, kad „dauguma lietuviø visuomenës“ pritaria Vliko tikslams ir jo naudojamoms priemonëms. Nesunku sutikti, kad tikslams („iðlaisvinti Lietuvà ið okupacijos ir atstatyti suvereninës Lietuvos valdþios organus“) emigracijoj esanèiø lietuviø dauguma nuoðirdþiai pritaria. Bet kokia tø pritarianèiøjø nuomonë apie naudojamas bei propaguojamas priemones tiems tikslams siekti, tai jau visiðkai kitas dalykas. Paskaitininko teigimui paremti duomenø labai maþa. Prieðingai, yra daugybë rengiamø duomenø, verèianèiø manyti, kad net ðimtanuoðimtiniø Lietuvos nepriklausomybës ðalininkø tarpe vyrauja didþiai skeptiðkos ar net ir visiðkai neigiamos nuomonës apie daugumà ligðiol bandytø bei siûlomø priemoniø tai nepriklausomybei atgauti. Þmonëms per sunku patikëti tø mums ðiaip ar taip prieinamøjø kraðtutiniðkai menkø priemoniø paveikimu. Net kurie ir tiki ar bent stengiasi dëtis tikinèiais, remia Vliko priemones daugiausia neryþtingai, ðykðtokai, atkiðtinai. Ið to garsaus „milijono“ laisvame pasaulyje pasklidusiø lietuviø, Vliko fondui finansinës paramos teikia gi vos 4–5 tûkstanèiai, ir tie patys vidutiniðkai vos po 10 doleriø per metus. Tai yra tik nedidelës ðios visuomenës maþumos parama, ir ta pati reikðmingai santûri. Kitas reikðmingas Vliko su èionykðte lietuviø visuomene santykiø bruoþas iðryðkëjo ið Vliko uþsimojimo paimti savo prieþiûron ir kontrolën èionykðèiø, ypaè nuo bolðevizmo pabëgusiø lietuviø ryðius su lietuviais Lietuvoje. Tautinës drausmës taisykliø tikslingumas toje srityje pasirodë abejotinas net ir finansiðkai Vlikà ðiaip ar taip remianèiajai visuomenës daliai. Padiktuotos elgesio bei laikysenos taisyklës pakibo ore, neágijusios visuomenëj populiarumo. Visuomenëj ásivyravo nusiteikimas ryðiø su Lietuva klausimais kiekvienam savo galva vadovautis. Negirdët, kad Vliko durø vyriai bûtø ëmæ girgþdët nuo nurodymø klausinëtojø ir patarimø ieðkotojø varstymo... Vlikas nesiklausia visuomenës balso, visuomenë nesiklausia Vliko. Neidealûs toki Vliko ir ðios visuomenës santykiai. Matyt, ir Vliko seimo planuotojø sàmonëje tas dalykas këlë susirûpinimo, jei net paskaità seimui tuo klausimu uþsakë. Atrodë, kad gal seimas bus paskatintas revizuoti Vliko pozà èionykðtës visuomenës atþvilgiu ir rimtai paieðkoti glaudesniø su ja santykiø. Paskaitininkas, taèiau, tikrovës nepamatë ar tyèia prieð jà uþsimerkë. Keliais posakiais pakartojo oficioziðkà iliuzijà, anot kurios „visuomenës dauguma pritaria“, taigi – nëra èia ko ir galvà per daug sukti. Ðiek tiek susirûpinimo paskaitininkui sukëlë tik átarimas, kad gal jaunesnioji karta neþino, kas leidþia Eltos biuletenius ir neþino Vliko valdybos nariø pavardþiø... Toks neþinojimas, sako: „gali iððaukti nepasitikëjimà, o nepasitikëjimas gali pakenkti visam Lietuvos vadavimo reikalui...“ (Ðtai, pasirodo, kur beglûdanti iðvadavimo sëk-

480

mës ir nesëkmës prieþastis!) Paskaitininkas ragino, kad Vlikas ne tik per laikraðèius, o ir tiesiog (siuntinëdamas Eltos informacijas visiems á namus?) informuotø visuomenæ apie tokias svarbesnybes, kaip „kas Vlikà sudaro, kas Vlikà remia, kokie yra Vliko uþdaviniai, koks Vliko statutas, kaip eiliniai geri þmonës galëtø Vlikui padëti ir t.t.“ Dar sakë, kad ryðys su visuomene bûtø labiau sustiprintas, jei Vlikas pasikeistø oficialiais atstovais su mûsø kitomis organizacijomis: „kurios taip pat turi tarptautiná pobûdá kultûros reikalams“ (!) Esà: „Mûsø pasaulio kultûriniø reikalø atstovas bûtø kvieèiamas á Vliko posëdþius. Vliko atstovas dalyvautø pasaulinës kultûrinës veiklos posëdþiuose“... (!!!) Atleisk jam, Vieðpatie, kad taip keistai kalbëjo. Juk jis tik Vliko mokinys, nepralenkæs savo mokytojø. Në Vliko seimas, regis, nesusiragino daryti ið tos paskaitos kokiø nors iðvadø. O kà gi apie tai turëtø manyt visuomenë? Akiraèiai, 1973. Nr.1(45)

Praëjo metas Sausio 20-tà prezidentas Nixonas tarë nuo Kapitoliaus laiptø: – Praëjo tas metas, kad Amerika kiekvienos kitos valstybës konfliktà laikytø savuoju, ar kad laikytø save atsakinga uþ kiekvienos kitos valstybës ateitá, ar kad tartøsi turinti pasakyti kitos tautos þmonëms, kaip jiems savo reikalus tvarkyti. – Lygiai, kaip gerbiame kiekvienos tautos teisæ paèiai nuspræsti savo ateitá, taip pripaþástame ir kiekvienos tautos atsakomybæ paèiai pasirûpinti savo ateitimi. – Lygiai, kaip Amerikos vaidmuo bûtinas pasaulio taikai iðsaugoti, taip kiekvienos valstybës vaidmuo yra bûtinas iðsaugoti jos paèios taikai. Anot to prieþodþio: Broli mano, valgyk duonà savo. Ak, tiesa, buvo dar ir ðtai kas pasakyta: – Mes tvirtai remsime principà, kad jokia ðalis neturi teisës jëga primesti kitai savo valià ar valdymà. Bet ir: – Nuolatiniu mûsø tradiciniø draugysèiø gaivinimu ir mûsø misijomis Pekinan bei Maskvon mes pajëgëm sukurti pagrindus naujam ir patvaresniam santykiavimo pavidalui tarp pasaulio valstybiø. Dràsiø Amerikos iniciatyvø dëka 1972-ieji metai bus ilgai minimi, kaip didþiausios nuo II Pasaulinio karo galo paþangos link pastovios taikos pasaulyje metai. Kur, kaþin, to vargðelio principo – jëga primestø valdþiø teisëtomis nepripaþinimo – vieta tame ðuolio á pastovià taikà ðeðëlyje? Jau trisdeðimt treti metai kaip veikimai, vadinami Lietuvos vadavimo kova, daugiausia remiasi tik viltim ir tikëjimu, kad Amerika kaþkokiu ið anksto atspëti neámanomu bûdu ims padës Lietuvai nusikratyti jëga primestos valdþios. Juk – kalbam – ne veltui gi Amerika nepripaþásta tokiø valdþiø! Juk ne veltui gi – sakom – Amerika tebepripaþásta Lietuvos Diplomatinæ Tarnybà!

481

O gal ir veltui... Nesgi, anot prezidento: – praëjo tas metas, kad Amerika kiekvienos kitos valstybës konfliktà laikytø savuoju... Nesgi: – pripaþástame kiekvienos tautos atsakomybæ paèiai pasirûpinti savo ateitimi. Ar mûsø veikimø vadybos iðgirs ir supras pagaliau tà, jau nebe pirmà, o dar net ið paèiø aukðtybiø sakomà perspëjimà, kad jau yra (seniai) atëjæs metas ne juokais, o ið pagrindø perkratyti ir permàstyti visà mûsø Lietuvos ateitim rûpinimosi strategijà? Tos strategijos elementai – Lietuvos teisë ir teisæ gerbianèiø valdþiø bei visuomeniø PAGALBA. Tokia strategija iðplaukë logiðkai ið turëtø galimybiø. Galëjom iðdëstyti Lietuvos teisës neginèytinumà ir Lietuvà pasiglemþusios jëgos neteisumà bei brutalumà. Tad ir dëstëm. O priemoniø tai nelemtajai jëgai sutramdyti patys neturëjom. Jø turi ar bent gali turëti tik didþiosios galybës, ypaè Amerika. Tad èia ir praðëm pagalbos. Nieko gudriau nebuvo galima sugalvoti. Beje, ðitaip Lietuvos gelbëjimà planuojant, buvo jaudinamasi, kad tik tai bûtø atlikta ko greièiausiai, kadangi buvo manoma, kad nudelsus gali bûti jau per vëlu begelbëti. Buvo manyta, kad Lietuvoje likusiø lietuviø sàmoningumas greièiausiai bûsiàs vienos kartos amþiuje suþalotas ir uþslopintas, o nauja karta gal jau bûsianti nebe sàmoningi lietuviai, kaþkoki rusø komunistø ideologinëj laboratorijoj iðauklëti „homines sovietici“. Ta ið paþiûros tobula strategija praktikoje pasirodë esanti nesëkminga. Tik vienas jos elementas – Lietuvai priklausanèiø teisiø ir jà uþgriuvusiø neteisiø nuðveitimas – buvo atliktas uoliai ir, pagal mûsø medþiaginá bei intelektualiná pajëgumà, reliatyviai gerai. O pagalbos siekimas katastrofiðkai nepasisekë. Ið didþiøjø galybiø, net ir ið palankiosios Amerikos jau trys deðimtmeèiai girdim tik daug graþiø uþuojautos bei paguodos þodþiø, bet jokios Lietuvai ið prievartinës priklausomybës iðtraukti tinkamos pagalbos neregim. Ir jau esam ásakmiai áspëjami, kad apie tokià pagalbà në nesvajotumëm, ypaè naujoje taikos eroje, kuri, beje, þadama iðtisam mûsø, dabartinio jaunimo ir jo vaikø amþiui. Vadinasi, antrojo ir kaip tik lemiamojo elemento toj gerojoj strategijoj neradom. Planas iðëjo ðlubas, be deðinës kojos. Tad ir mûsø nepriklausomybiniai veikimai nepriartino mûsø prie nepriklausomybës në vienu þingsneliu. Ir jei dar tris deðimtmeèius (ar, anot vieno laikraðèio priesaikavimo, bent „iki paskutinio atodûsio“) tryptumëm prie tø paèiø slenksèiø pagalbos bepraðydami, liktumëm nepaþengæ, tik gal padus veltui nusidilinæ. Kaip nepasitvirtino didþiøjø galybiø pagalbos viltys, taip nepasitvirtino ir baimë, kad po keliolikos metø priklausomybës Lietuva bûsianti jau amþiams þuvusi. Naminë Lietuvos jaunoji karta, jei politiðkai ir ideologiðkai kiek dezorientuota, tautiðkai atrodo beesanti nuostabiai sàmoninga, aiðkiai sàmoningesnë uþ didþiumà uþsieninio (lietuviø kilmës) jaunimo. Taigi esam akivaizdoj kitokio duomenø susigrupavimo, negu buvom prieð tris deðimtmeèius, kai mûsø vadybos kûrë veikimo Lietuvos labui strategijà. Tada tiesioginis ir skubiai siektinasis tikslas neabejotinai buvo valstybinës nepriklausomybës Lietuvai sugràþinimas. Vienintelë tam pasiekti priemonë buvo matoma tik didþiøjø

482

galybiø diplomatinis, ekonominis, o jei bûtinai reiktø, tai ir militarinis spaudimas á Maskvos valdovus, kad jie atitrauktø pirðtus nuo Lietuvos. mes!! Lietuvon tikrai gráðià, Dabar deklamavimas „nepalauþiamo tikëjimo“, girdi, mes tik ne kitaip, kaip laisvon, nepriklausomon, „tokion kaip buvo“ – tai tik apsimetëliðkais vaidinimas, kitiems ir sau „akiø muilinimas“. Jau yra praëjæs metas tikëti tokiais „apþadais“. Jau kadai yra atëjæs metas galø gale pripaþinti ðiurkðèiai kietà faktà, kad mums, ðiuo metu tebegyviems lietuviams (turbût, áskaitant ir jaunus ar net vaikus) nelemta savo akimis matyti turëtàjà nepriklausomybæ Lietuvon sugráþusià. Nepriklausomybë, deja, nebëra, nebegali bûti aktualusis, tiesioginis mûsø veikimø tikslas. Ji yra anapus mûsø amþiaus ribø ateities migloj dûluojàs idealas. Pastangos tà idealà pasiekti dabar yra akivaizdþiai tuðèios. Darbai, kuriais vis dar bandoma siekti Amerikos ar kitø galybiø pagalbos dabar iðstumti Maskvos vieðpatavimà ið Lietuvos, deja, yra beviltiðkai bergþdi darbai. Lietuvos artimoji ateitis, bent kol truks naujoji taikos era, turës bûti be nepriklausomybës, turës bûti rusiðkai komunistiðkos diktatûros priklausomybëj. Tautos iðlikimas fiziðkai bei dvasiðkai gyvos ir sàmoningos per tà dar neþinia kiek truksiantá priklausomybës metà, dabar yra aktualesnis ir tiesioginis rûpestis, negu tolimas, dabar nepasiekiamas nepriklausomybës idealas. Tuo – iðlikimo – rûpesèiu dabar derëtø vadovautis mûsø veikimuose, ir kaip tik ðiuo rûpesèiu degant tiktø perplanuoti veikimo strategijà. Pirmasis elementas toj strategijoj liktø maþdaug tas pats: aiðkintis ir aiðkinti Lietuvos priklausomybës neteisëtumà ir skriaudingumà. Antrasis elementas bûtø visiðkai kitas. Tai per tris, turbût paèius sunkiausius priklausomybës deðimtmeèius Lietuvoj iðlikti tesëjusi lietuvija. Joje esama jëgos, pajëgianèios siekti dabar lietuviams aktualiausio tikslo – atsilaikyti ir iðlikti. Su ta jëga, prasminga apdairiai, kantriai, bet ir neatlaidþiai siekti kontaktø. Virðûninëms mûsø vadyboms mintis apie veikimø strategijos revizijà, regis, svetima ar gal net ir baisi. Perdaug jie ten ápratæ á ligðiolinæ darbø, kad ir daugelio bergþdþiø, rutinà. Sako, kad tai esanti iðtvermë uþsibrëþto tikslo siekime. Visokiø, pasirodo, esama iðtvermiø. Netgi iðtvermë ir bergþdþiais darbais didþiuotis. Akiraèiai, 1973. Nr.2(46)

Rûpestis iðlikimu Juozas Tûbelis, 1929–1939 metø Lietuvos premjeras, pykaudavo ant saviðkiø politikuojanèiø visuomenininkø ir laikraðtininkø, kodël taip daþnas ið jø bûdavo nevertina prideramai nepriklausomybës palaimos ir savàjà valstybæ bûdavo tik bara, tik uja, kam to neduodanti, kam to burnon neádedanti, o per retai teapsidairydavo ir per retai tepasidþiaugdavo, kaip vis dëlto tautai daug geriau gyventi savoj valstybëj, negu nuo svetimos priklausyt. Ið patyrimo kilusi patarlë sako, kad to, kà turim, nebranginam, bet praradæ – verkiam . Taigi 1968 metais, minëdami jau prarastos valstybës penkiasdeðimtàjá

483

gimtadiená, nebeskaièiavom jos trûkumø, o tik gyrëm jà ir net jubiliejiniame manifeste iðkilmingai pareiðkëme, kad valstybinë nepriklausomybë tai tautos iðlikimo sàlyga. Atvirai kalbant, Tûbelis buvo daug arèiau prie tiesos, sakydamas, kad tautai tik daug geriau savoj valstybëj. Manifesto raðytojai pertempë, teigdami, kad nepriklausomybë esanti absoliutinë bûtinybë tautai iðlikti. Jei taip bûtø, tai mûsø tautos nebebûtø. Juk mûsø tauta maþdaug 124 metus prieð 1919-tuosius buvo netekusi savos ar pusiau savos valstybës ir gyveno priklausomybëj, – o juk iðliko. Mûsø ðiauriniai kaimynai iðilgai iðtisà rytiná Baltijos krantà – latviai, estai, suomiai – ið viso nebuvo iki 1919-tøjø turëjæ savo valstybiø, ir jau nuo prieðmindauginiø laikø pakaitom buvo valdomi vokieèiø, ðvedø ar rusø. Betgi iðaugo ir iðliko ligi ðiol, kaip tautos, daugeliu poþiûriu net tvirèiau, negu mes, tebesigiriantieji keliø ðimtmeèiø savojo valstybingumo tradicija. Beje, valstybë valstybei nelygu. Nesmagu, bet tenka pripaþinti, kad ta ankstyvoji mûsø valstybë, nuo Mindaugo iki Vytauto imtinai, nebuvo tokia valstybë lietuviø tautai, kuri bûtø jai padëjusi „daug geriau“ tautiðkai tarpti, stiprëti. Tai valstybei, jos valdovams, net neatëjo á galvà mintis, kad ir lietuviø kalba, kaip kaimyniniø tautø kalbos, gali bûti ne tik garso, bet ir raðto kalba. Mûsø tauta, nepaisant savos neraðtinga. valstybës turëjimo, kelis ðimtus metø ilgiau uþ kitas liko savàja kalba neraðtinga Vien tuo savoji valstybë ne tik nepadëjo, o netgi sukliudë mûsø tautos kultûros paþangà. O kà jau kalbëti apie valstybës pagalbà mûsø tautai iðlikti po Vytauto, sava, o ið ypaè po Liublino, kai ta valstybë jau ir ið vardo buvo lietuviams tik pusiau sava tikrøjø tai buvo lenkybæ atvirai puoselëjanti, lietuvybæ slopinanti valstybë. O vis dëlto lietuviø tauta iðliko, kad ir be tokios valstybës, kokià dabar iðaukðtinome, kaip gyvybinæ tautos bûtinybæ. Jau trisdeðimt treti metai, kaip vël neturim savos – tautai geros – valstybës. Ir neatrodo, kad greit turëtumëm. Neþinia, ar daug kas ið mûsø tebeprisimena tà prieð penkerius metus ið ásismaginimo jubiliejiðkai ðûktelëtà tvirtinimà, kad valstybinë nepriklausomybë esanti tautos iðlikimo sàlyga. Gal jau esam tiek apsipratæ su manifestø bei priesaikavimø retorika, kad neperdaug jà ir á galvà beimtumëm. Jeigu imtumëm, tai tas manifesto teigimas stumte stumtø á neviltá: mûsø tauta yra netekusi galimybës iðlikti... O dr. Stasys A. Baèkis ið Lietuvos pasiuntinybës Washingtone Lietuvos Nepriklausomybës Dienos iðkilmëse Bostone kaip tik sakë, kad neviltis esanti didþiausia nelaimë þmoniø bei tautø gyvenime. Ne visada taip. Kai neviltis yra iðdava ið tikrai nepataisomai nelaimingai susidëjusios padëties objektyvaus ávertinimo, tai ji yra tik nelaimës pasekmë, o ne nelaimë. Neviltis tik tada nelaimë, kai per klaidà netenkama vilties ten, kur ið tikrøjø dar yra vilties. Bet ir klaidinga viltis gali bûti didelë nelaimë. Pavyzdþiui, pokario laisvës kovotojø Lietuvoj viltis, kad ateis – turi ateiti, negali neateiti! – iðganinga pagalba ið Vakarø.

484

Ne taip tragiðka, bet ir nemenka nelaimë yra ir mûsø Vakaruose puoselëtoji ir tebepuoselëjamoji viltis, kad didþiosios (demokratinës, idealistinës) Vakarø galybës ðiokiu ar tokiu bûdu privers – turi versti, negali neversti! – Sovsojuzà pasitraukti ið Lietuvos. Nekaðtavo ði viltis gyvybiø ir kalëjimø, bet kaðtavo bergþdþiai ir daug mûsø pastangø ir lëðø, kurias atitraukëm nuo kitø gyvybiðkai svarbiø reikalø. O kadangi diena ið dienos daros aiðkiau, kad tai esama klaidingos vilties, tai atsiduriame pavojuje pasinerti neviltin. Ði neviltis bûtø nelaimë, nes tikrai didelë bûtø klaida patikëjus, kad tauta þus, neiðliks, jeigu jai nebus kaip galima greièiau, bûtinai dar mûsø akivaizdoj, sugràþinta valstybinë nepriklausomybë. Matom, kaip pavojinga, kaip daug blogiau tautai svetimø priklausomybëj, bet vis dëlto, nors ir 33-ti metai baigiasi be savos valstybës, tauta neþuvo ir tebëra tvirtai gyvybinga. Ðtai ðiame tautos gyvybingume, jos atsparume, tvirtoje jos tautinëje sàmonëje, glûdi patikimiausia jos iðlikimo sàlyga ir viltis. Anicetas Simutis, Lietuvos generalinis konsulas New Yorke, Lietuvos Nepriklausomybës Dienos iðkilmëje Clevelande, remdamasis istorijos liudijimais, pabrëþë, kad ir valstybinei nepriklausomybei siekti svarbiausias dalykas yra tautinë sàmonë. Todël ragino visø pirma rûpintis tautinës sàmonës iðlikimu, ragino padëti broliams pavergtoje tëvynëje. Taigi – padëkim! Bet ar jau iðtyrëm, kokios, bûtent, mûsø pagalbos tiems broreikia? Ar apsidairëm, kuo galim padët? O jeigu reikia ir galima, tai ar liams tenai reikia iðsiaiðkinom, kaip tà daryt? Mûsø aukðtosios vadybos ne tik paèios neieðko atsakymø á tuos klausimus, bet ir visus tautieèius atkakliausiai stengiasi sulaikyti nuo bet kokiø bandymø juos aiðkintis. Stebies neatsistebi, kaip uoliai – nors juk ne susitaræ gi! – ðioj srity bendradarbiauja atitinkami Chicagos – New Yorko ir Maskvos – Vilniaus veiksniai. Vieni tautine, kiti partine drausme tarðkindami, nerias ið kailio, kad tik sulaikytø namiðkius ir uþsieniðkius tautieèius nuo kontaktø vienø su kitais. O kai kontaktai pasidarë neiðvengiami, nebesulaikomi, tai stengiasi susitinkanèius bent individualiai impregnuoti tautinës ar partinës atsakomybës baime, átaringumu bei prieðingumu, kad tik susitikimai iðeitø kiek galima „kovingesni“, kad ginkdie, nepriartëtø prie nuoðirdumo. Tokiose aplinkybëse ir konsulo þodis nederlingon dirvon krinta. Nes dar ne tik bûdo, kaip „padëti broliams tëvynëje iðlaikyti neþinom, o beveik në neieðkom betgi bûdo tautinæ sàmonæ“. Didieji veiksniai – ir spaudos didþiuma – daugiausia rodo uþsieniðkiams lietuviams tik bûdà, kaip padët tuos brolius izoliacijoj ilgiau iðlaikyt. O izoliacija juk yra viena ið paveikiausiø priemoniø slopinti tautinei sàmonei, tam pagrindiniam tautos iðlikimo ir, anot konsulo, nepriklausomybës siekimo elementui. Akiraèiai, 1973. Nr.3(47)

485

Þurnalistiðkos peripetijos Ðiø metø pradþioj New Yorko, Bostono, Toronto ir net Londono lietuviðkuose laikraðèiuose pasirodë pareiðkimas, kuriame visa „LÞS centro valdyba“ (toks paraðas po pareiðkimu) protestavo prieð „kai kieno“ tulþies laistymus, faktø iðkraipymus, nebûtø dalykø iðsigalvojimus, prie atskirø þodþiø prisikabinëjimus, asmens bei einamø pareigø diskreditavimus, ir t.t., ir t.t., – nukreiptus prieð Lietuviø Þurnalistø Sàjungos pirmininkà, Laiðkø Lietuviams redaktoriø kun. Juozà Vaiðná, S. J. Nors kaltinamieji ir nebuvo paminëti kitaip, kaip tik neþymimuoju ávardþiu „kai kas“, betgi mûsø laikraðèius bent pavartanèiam ið pirmo þvilgsnio buvo akivaizdu, kad èia protestuojama prieð tautiniadrausmininkø trijulæ: Naujienas, Laisvàjà Lietuvà ir bent ið dalies Dirvà. Nes kaip tik ðiuose laikraðèiuose LÞS pirmininkas buvo tulþingai ar bent seilingai aplotas uþ drausmininkams heretiðkai atrodanèias jo nuomones, ypaè iðdëstytas Laiðkø Lietuviams 1972 m. 9 nr. vedamajame. Ir nors protestas pasiraðytas tik kolektyvinio, taigi fiktyvaus asmens titulu, daugelis þinom, kad po juo glûdi penki konkretûs asmenys, bûtent: pats LÞS pirmininkas Juozas Vaiðnys; vicepirmininkas Vytautas Kasniûnas, teoretiðkai Dirvos, praktiðkai gal daþnëliau Draugo bendradarbis; vicepirmininkas Vladas Bûtënas, nuolatinis korespondentas Tëviðkës Þiburiuose ir Dirvoj; sekretorius Algirdas Puþauskas, pirmojo ir berods ne vien tik pirmojo puslapio redaktorius Naujienose ; iþdininkas Jurgis Januðaitis, „Marquette Parko Vaiþgantas“, kone visø ðio kontinento lietuviðkø laikraðèiø bendradarbis, deimanèiukø Èikagos lietuviø visuomeniniuose veikimuose ieðkotojas ir uolus jø garsintojas. Konfliktëlio ðaliø personalinë sudëtis ðitaip lyg ir pernelyg smulkmeniðkai èia deðifruojama ne atsitiktinai ir ne ið neturëjimo kas veikti, o tam, kad bûtø ryðkiau matoma, kokiose peripetijose – atseit, nesitikëtose ir nepatogiose aplinkybëse – yra atsidûræ mûsø didokos þurnalistø minios rinktiniai reprezentantai. Pernai pavasará jie paskelbë septynias savo veikimo gaires. Treèiojoj sakë: Darysime viskà, kiek mûsø pastangos leis, kad laisvoji lietuviø spauda laikytøsi spaudos etikos, kad jos puslapiuose labiau atsispindëtø vienybës dvasia ir nebûtø iðsiðokimø nei prieð atskirus asmenis, nei prieð ideologines grupes. Neteko girdët, buvo ar nebuvo dëta kokiø apèiuopiamø pastangø ta linkme, bet jei ir buvo, tai aiðku, kad tø pastangø bûta nesëkmingø. Devyni mënesiai praëjo nuo tos gairës paskelbimo, o ðtai – ataka ið spaudos ne prieð ðiaip sau koká „atskirà asmená“, o prieð patá LÞS pirmininkà... Ið visos didþiulës þurnalistø sàjungos (sako, jau daugiau kaip 300 þurnalistø ji turinti susiregistravusi), tik vienas V. Alantas pakëlë rankà pirmininkui, savo ápëdiniui apginti. Ir tai nesëkmingai: Laisvosios Lietuvos redaktorius sudraskë Alanto atsiliepimà á skutelius ir dëjo atgal jam ir jo ginamajam uþ þodá po þodá, uþ sakiná po kelis. Valdyba ryþosi ginti pirmininkà pati. O nepatogumø daug. Protestà grásti teko paties valdybos pirmininko nuosavø nuopelnø iðskaièiavimu. Kitiems valdybos nariams tas protestas buvo pasiðiauðimas prieð laikraðèius, kuriuose jie reguliariai ar

486

bent daþnokai (iðskyrus Kasniûnà) patys rodosi. Ypaè A. Puþauskui turëjo bûti nepaprastai keblu atvirai protestuoti prieð savo „boso“ elgesá. Greièiausia kaip tik todël protestuotojai në neminëjo nei prieðininkø, nei savo konkreèiø vardø. Nes nepatogu gi... Sakoma, protestas tai silpnuoliø ginklas. O jei ir ne silpnuoliø, tai vis tiek menkas. Tie laikraðèiai, kuriems LÞS valdybos protestas buvo skirtas, kuriems já derëjo konkreèiai ir atvirai adresuoti, neatkreipë á já jokio dëmesio: neásidëjo, nesiteisino, netgi toliau tæsë savo teisybës dëstymus. Net ir Drauge neteko matyti to protesto, nors (ar gal dël to, kad) jis nelietë Draugo. O protestà paskelbusiøjø laikraðèiø skaitytojø, turbût, beveik 99% negalëjo suprasti, apie kà ten ið tikrøjø kalbama, kadangi neþinojo, nei kà, nei kur kaþkoks „kai kas“ yra raðæs apie LÞS pirmininkà kun. Vaiðná. Nes gi reta tokiø, kurie visus laikraðèius iðsiraðo, o dar reèiau tokiø, kurie visus atidþiai perþiûri. Nei protestà paskelbusieji, nei kiti laikraðèiai apie tà dalykà ið savo pusës nepasisakë. Tik Europos Lietuvis ðalia protesto ádëjo ir iðtraukà ið Laiðkø Lietuviams vedamojo, tad bent netiesiogiai paaiðkino, kokià pozicijà LÞS valdyba gina. O ðtai ir dar viena staigmena. Beveik tuo paèiu metu, kai protestavo prieð antitolerantus, LÞS valdyba pati savo tolerantingumà pakiðo po klaustuku. Bûtent, staiga, kaip sako, net pasiaiðkinimo nepasiteiravusi, iðmetë ið þurnalistø sàraðø E. Ðulaitá. Esà, dël kaþkokio ten bendradarbiavimo vilniðkëj, atseit komunistinëj, okupacinëj, etc. spaudoj. Aname Laiðkø Lietuviams vedamajame (kuriuo taip pasipiktino drausmininkai) LÞS pirmininkas raðë, kad: apie ávairius reiðkinius mes sprendþiame per greitai, neturëdami pakankamai informacijø ar duomenø, (Áþvalgi pastaba!) Ir kad: Visuose sprendimuose reikia daug iðminties, atsargumo ir tolerancijos. (Sveikintina iðvada!) Nesvarbu, kad LÞS iðbraukë Ðulaitá ið savo sàraðø. Tas iðbraukimas gi neturi apèiuopiamos praktinës reikðmës. Ádomu tik ðtai kas: kaip – ir kodël taip – tuo savo aktu LÞS valdyba kvalifikavo pati save. Ðá, jos pirmininko þodþiais tariant, „alternatyviðkà klausimà“ valdyba, matyt, sprendë paskubom, greièiausia neturëdama pakankamai nei informacijos, nei duomenø. Todël vargu ar pavartojo pakankamai daug bent jau atsargumo su tolerancija, nekalbant apie iðmintá. Nëra kaip manyt kitaip, kaip tik taip, kad „Vaiðnio byloj“ valdyba gynë vienà principà, o „Ðulaièio byloj“ pasielgë pagal kità, prieðingà. Abiem atvejais ji veikë kaip kolegija, nesisakydama kokia bei kuriø nariø balsø dauguma ji vienaip ar kitaip apsisprendë. Kai kas – ypaè pirmininkas – èia atrodo beesàs netikëtai atsidûræs keblioje padëtyje, arba dviprasmiðkame vaidmenyje. Akiraèiai, 1973. Nr.4(48)

OK. Litva Slenku andai akimis per straipsná atkarpoj. Ne per ðiaip sau kieno, o per kelialinko laureato, per paties Jurgio Gliaudos. Slenku ir uþkliuvau net uþ triskart pakartoto ok.

487

OK? Taigi, kad ne OK. Èia tas maþiukas ok. visus tris kartus padëtas prie Lietuvos vardo. Ne kitaip, kaip apkapota okupuota. Þiûrëk tu man, kas daros! Toks jau, regis, patriotiðkas publicistas, o irgi jau tingi prie Lietuvos okupuota kaip reikia pridët! Ar ne baisu? Anava, inspektoriai ið patriotinio saugumo perkûnais ir þaibais jau svaidos uþ Lietuvos tik Lietuva vadinimà. Matyt, jei guldamas, keldamas ir valgydamas gerdamas nekartosi okupuota Lietuva, okupuota Lietuva, okupuoèiausia, tai bus þenklas, kad jau esi okupanto pataikûnas, – argi nesupranti? Kaip gi èia nesuprasi! Tik va, kaip su tais, kurie irgi nesako okupuota Lietuva, o tik ok. Lietuva, ok. Lietuva, ok.?.. Jei aðtuonias raides nuslëpæs jau iðdavikas, tai ðeðias nuslëpæs – 3/4 iðdaviko, ar ne? Kaip dabar bus su Gliauda? Ne, sako, apkapot okupuotà tai galima, nes vis tiek visi þino, kà tai reiðkia. Va, sako, girdëjai kunigà laidotuvëse roþanèiø kalbantá: Sveiiikamja lonëspnoj vëëðtvimmmmm ëëëzus! Teisybë, girdëjau (Tik vienà ðitaip!). Að nieko prieð. Èia pradeda, èia baigia – nenusibosta. Bet ar ne geriau ið viso be maldos, nei ðitaip apkapota? O, ne!, atrëþia tautinës drausmës saugumieèiai: Va, Alseika iðnaikino Eltoj okupuotos minëjimà, ir matai kas pasirodë – agento bûta! Ðit kaip! Tik... Argi tikrai tas Alseika Lietuvos okupuota nevadino? Abejonës grauþiamas, suieðkojau dabar jau „istoriná suvenyrà“ – paskutiná Alseikos èia redaguotà biuletená (1972, rugp. 29 – rugs. 5). Vedu pirðtu per beveik septyniais atvejais prie Lietuvos vardo aiðkiai pridëta, kad okupuota. Þinoma, 7 ir 44 tai tik 16%, bet visgi, Vilniop! pamanykit, – prieð pat iðvykstant Vilniop Ponai patriotinës politgramotos mokytojai! Kaip gi jûs nepastebëjot, kad okupuotos (ne vietoj ir be reikalo) vartojimas buvo beveik totaliðkai ið Eltos biuleteniø iððluotas kaip tik „tarpalseikiniame“ laikotarpyje, 1965–69! Ir tai buvo mano kaltybë, didþiausia... Tiesa, sako, kai kas lig ðiai dienai nagus tebekremta „ne dël to, kad pabëgo, o dël to, kad ne Rastenis“. Mat, jei ðis bûtø pabëgæs, tai bent jau bûtø nesugriaunamas árodymas, kad okupuotos prie Lietuvos vardo neþymëjimas, tai tikrai blogas þenklas. O dabar iðeina atvirkðèiai. Pasirodo, kad ir to magiðkojo paþyminio vartotojas gali „velnià mislyti“. Ir kad patys uolieji okupuotos kur reikia ar nereikia kaiðiotojai daþniausiai já tik mechaniðkai bliurbteli, në neuþkliûdami uþ minties, apie tai, kas tuo þodþiu turi bûti árodyta... Ir vël – Ponai patriotinio saugumo tardytojai, ar kartais nedarot klaidos, kaip tik ðio paþyminio, okupuota, jungimà prie Lietuvos vardo laikydami patriotiniu veiksmu, o jo nepaminëjimà – pataikavimu okupantams? Visø pirma, jei norit skelbt Lietuvai padarytà skriaudà, tai kodël skelbiat jà maik okupuota okupuota? Nieko panaðaus! Ji tik kurá laikà buvo þesnæ, negu yra? Argi Lietuva tik aneksuota, o tai yra daug blogiau. Okupacija tai okupuotà, o paskui netrukus tapo aneksuota laikinë padëtis. Okupacijoj tik ið dalies ir tik provizoriðkai suspenduojama kraðto

488

teisinë santvarka. O aneksija tai kraðto prijungimas su intencija laikyti já „amþinai“. Aneksijà seka kraðto teisinës santvarkos ið esmës pertvarkymas, suderinant jà su prijungusio kraðto santvarka. Lietuvoj jau 1941 metø pradþioj vietoj okupacijos buvo beveik ávykdyta aneksija. Po to Lietuva vokieèiø buvo tik okupuota, bet dar neaneksuota. Nuo 1944 rudens Lietuvos aneksija prie Rusijos tapo galutinai ávykdyta, ir niekam negali bûti abejonës, kad tai yra daugiau negu ðiaip sau okupacija. Bet argi bûtø reikalinga dël to Lietuvà vadinti ne Lietuva, o bûtinai aneksuota Lietuva? Ar tikrai reikia nuolatos Lietuvà vadinti visokiais kitokiais skriaudà ir paþeminimà teþyminèiais pavadinimais? Argi nëra kitø bûdø mums tiksliau ásisàmoninti kokioj padëty yra Lietuva? (Ásidëmëkit, kad okupuota toli graþu ne viskà pasako.) Sakot, kad tas þodis okupantams nepatinka? Tai kodël já reikalaujat vartot ne tarp okupantø, o tarp savæs, kur joks okupantas nemato, negirdi, ir kuris nesupranta, kà mes kalbam ir raðom? Manot, kad tai bus didþiulis patriotizmas pripratint jaunimà niekad nesusikurti kitokio Lietuvos ávaizdþio, kaip tik okupuotos, pavergtos, nuskriaustos, paþemintos? Ir, turbût, manot, kad toks Lietuvos apibûdinimas bus labai patrauklus jaunimui, suþadins jame pasididþiavimà tokia (okupuota!) savo tëvø tëvyne. Manot, kad tai suþadins jaunimo susidomëjimà Lietuva? Neatsiginamai uþkrës Lietuvos patriotizmu? mamà, Jûs turbût ir piktadariø nuþudytos moters naðlaièiams kalbëtumët ne apie jø mamà o bûtinai apie iðprievartautà motinà, arba nuþudytà motinà, ir gal bartumët vaikus, mama, jie piktadariams pataikauja! kad vadindami jà tik mama Keista, kad dar neprasimanët pareikalaut, kad ir himne visi giedotumëm vietoj tu didvyriø þeme – okupuota þeme, o gale bent gliaudiðkai apkapotà okupuotà áspraudæ, trauktumëm, – Vardan tos ok. Litvos! Akiraèiai, 1973. Nr.5(49)

Skaièiø uþuominos Baigiantis ketvirtai savaitei po bendruomenës rinkimø, vyriausioji komisija dar nebuvo paskelbusi rezultatø. Ieðkantiems bendruomenës rinkimuose panaðumo su valstybiniais – dar vienas argumentas: Indija, didþiausia pasaulyje rinkimus praktikuojanti valstybë, irgi labai ilgai balsus skaièiuoja... Ðalia fragmentiniø duomenø ið paskirø apylinkiø ar net apygardø, po trijø savaièiø nuo balsavimo jau buvo oficialiai paskelbti ir iðtisi duomenys ið New Yorko ir, svarbiausia, ið Vidurvakariø apygardos. Tie duomenys jau pusëtinai patenkina smalsumà. Buvo á kà pasiþiûrët ir ásiklausyt, kà sako skaièiai. Tie skaièiai visø pirma priminë, kad Vidurvakariø (Èikagos ir kt.) apygarda atrodo kaip kokia nelaimingai apsigimusio kûdikio neproporcingai didelë galva prie maþiuko liemenëlio ir trumpuèiø galûnëliø. Pasigërëkit: viena apygarda – 44 % balsuojanèiø, likusios aðtuonios – 56!

489

Jeigu puspenkto tûkstanèio gali balsuoti vienoj apygardoj, tai kodël ðeði tûkstanèiai suskaldyti net á aðtuonias? Arba, jeigu keturi tûkstanèiai rytinio pakraðèio balsuotojø suskaldyti á ðeðias apygardas, kodël ne á ðeðias ar septynias vidurvakariai? Veikianèioj bendruomenës rinkimø sistemoj juo stambesnë apygarda, juo smulkiau joje skaldomas balsas. Èikagoj balsuotojas turëjo suskaldyti savo balsà á penkiolika daliø ir padalinti po vienà skeveldrà penkiolikai kandidatø, kuriø buvo 37. Balsavimo duomenys rodo, kad èikagiðkiø (vidurvakarieèiø) daugumas neatrado tarp tø 37-niø penkiolikos patikimø. Jeigu visi 4523 balsavusieji bûtø kiekvienas pabalsavæs uþ 15 kandidatø, tai bûtø buvæ paduota (4523 x 15) 67,845 balsø penkiolikdaliai. O sudëkit visø 37 kandidatø gautus paukðèiukus turësit tik 53,877 – 20% maþiau negu turëtø bûti. Atseit, ðioj apygardoj balsuotojai vidutiniðkai balsavo tik uþ 12 kandidatø. Vidutiniðkai trys penkioliktadaliai balso liko nepanaudota. O tai yra, lyg kas penktas balsuotojas bûtø padavæs tuðèià lapà arba ið viso bûtø nebalsavæs. Vidurvakario apygardoj pilnø balsø paduota tik 3592, o ne 4523. Tai bûdinga didelei apygardai su dideliu numatomø mandatø kiekiu. Mûsø visuomenëje vyraujanèioje atmosferoje nelengva þmogui rasti 15 veikëjø, kuriems jis noriai reikðtø pasitikëjimà... Dël to daþnas balsuoja uþ maþiau. Taip susidaro dalinis absenteizmas, tai yra, nevisiðkas savo balso teisës panaudojimas. Juo maþesnë apygarda, juo maþiau ji atstovø renka, juo maþesnis dalinis absenteizmas. Ðtai New Yorke, kur buvo renkami penki, dalinio absenteizmo buvo ne 20, o tik 2%. (Èia kas nebalsavo, tai visiðkai nebalsavo, o ne „pusæ skuto, pusæ lupo“). Atrodo staigmena, kad ið 18 Vidurvakariuose iðrinktøjø tik 5 bus gavæ daugumos balsuotojø pasitikëjimo pareiðkimà. Ðeðtam jau trûksta 27-niø paukðèiukø iki pusës, septintam 51-no, aðtuntam net 234-iø, ir taip vis tolyn ir tolyn nuo daugumos. Penkioliktasis bus iðrinktas tik 36% balsuotojø pritarimu, ið anksto nenumatytieji 16-tas, 17-tas ir 18-tas – visi bus gavæ tik apie 35% pritarimo. Net ir tie penki, kurie gavo daugumos pritarimà, nedaug tëra perkopæ per balsuotojø skaièiaus pusæ. Pats pirmasis savo uþnugaryje turi 54,5% daugumà, o penktasis – 51,8%. Vienbalsiai ar bent beveik vienbalsiai iðrinktø atstovø nëra. Ar tai reiðkia, kad balsuotojai grieþtai pasiskirstë ir balsavo vieni tik uþ „frontininkus“, kiti tik uþ „tarybininkus“? Ir taip, ir ne. Pavyzdþiui, sudëkim P. Kisieliaus ir K. Bobelio paukðèiukus: 2466 + 2413 = 4879. O ið viso balsavo tik 4523. Taigi maþiausia 356 turi bûti balsavæ uþ abu, nors jie Tarybos – Bendruomenës ginèe stovi prieðingose ðalyse. Arba, kai K. Bobelis surinko 53% su kaupu paukðteliø, kitas iðtikimas „tarybininkas“ T. Blinstrubas seka já eilës gale su nepilnais 35%. V. Ðimaitis jau toli uþ durø su 23%, J. Vaièiûnas su 21%, arba K. Radvila vos su 6%. Tik maþa dalis tø, kurie balsavo uþ AL Tarybos pirmininkà, balsavo ir uþ kitus tarybininkus... Dar savotiðkiau atrodo New Jersey (dar neoficialûs duomenys). Ten trys iðrinktieji eina á B[endruome]nës tarybà tik su maþumos (nuo 35 iki 45%) pritarimu. Bet tai nieko nepaprasta ðitokioj balsavimo sistemoj. Kai á tris vietas yra 10 kandidatø, o

490

balsai pasiskirsto apylygiai, tai turi laimëti tie, kurie bus surinkæ bent ðiek tiek daugëliau kaip po 10% balsø. Turbût, kai susirinks visi duomenys, bus galima dainuot, „dar toliau, dar bus graþiau“... Visi tie kuriozëliai yra gana ásakmios uþuominos, kad gal jau gana bendruomenei prieð kiekvienus rinkimus tik jø taisykles vienoj kitoj vietelëj palopyti, ir kad gal jau laikas ið paèiø ðaknø perþiûrëti ðiø rinkimø prasmës klausimà. Ar tais rinkimais kas nors sàmoningai sprendþiama, ar tik burtø metimo bûdu bandoma aiðkintis, kas populiaresnis? Akiraèiai, 1973. Nr.6(50)

Tarnavimas prieðui Anuo metu, kai anksèiau buvæs Lietuvos premjeras Voldemaras jau buvo politikoje, donelaitiðkai tariant, á niekà pavirtæs, Kaune pasirodë – nebeprisimenu kur, gal Lietuvos Aide, o gal specialiame pamflete – toks straipsnis intriguojanèia ir ritmingai skambia antraðte: KAM TARNAUJA VOLDEMARAS? Vada tam straipsniui atsirasti buvo Voldemaro prancûziðkai paraðyta ir paèiame Paryþiuje iðleista knyga apie Lietuvà ir jos problemas. Tai buvo dar tik pirmoji to veikalo dalis, kurioje buvo nagrinëjami Lietuvos santykiai su Vokietija. Straipsnyje buvo aðtriai priekaiðtaujama Voldemarui, kad jis, esà, toj knygoj pakiðæs vokieèiams parankiø, o Lietuvai þalingø politiniø argumentø prieð Lietuvos interesus bei aspiracijas Klaipëdoje ir apskritai Maþojoje Lietuvoje. Tiesa, nebuvo matyt, kad Hitleris bûtø skubëjæs pasinaudoti tais neva Voldemaro jam parûpintais argumentais prieð Lietuvà. Mat Hitlerio mëgiamiausias argumentas buvo „geleþinis kumðtis“, tai su profesoriðkais iðvedþiojimais jis nematë prasmës laikà gaiðti, ir, bent jau Lietuvos reikale, tokie „patarnavimai“, kaip Voldemaro knyga, jam maþiausiai teatrodë reikalingi. Ið kitos pusës, buvo (ir turbût tebëra) galima gerokai pasiginèyti, ar Voldemaro samprotavimai tikrai buvo taip neabejotinai þalingi Lietuvai. Nebeatsimenu, ar anas raðtas apie Voldemaro „tarnavimà“ buvo kaip nors pasiraðytas, bet atsimenu, kad ano meto Lietuvos politiniø virðûniø aplinkoj buvo þinoma, kad to raðto autorius buvo Jonas Navakas (anksèiau buvæs pilieèiø apsaugos, t.y., policijos direktorius vidaus reikalø ministerijoj, vëliau kovingas Klaipëdos gubernatorius, taip pat Valstybës tarybos narys, ástatymo kovai su tautos bei valstybës iðdavikais iniciatorius ir bendraautorius). Tai buvo impulsyvus politikos veikëjas, pratæs „ðaudyti nuo dirþo“, atseit, veikti staigiai, be gaiðtingø aiðkinimøsi, tyrimø ir svarstymø. Voldemaro knyga apsirodë kaip tik ásigalint Hitleriui Vokietijoj, kai Lietuvoj santykiai su Vokietija dël Klaipëdos aðtrëjo ir vokieèiai Lietuvos visuomenës akyse jau konkuravo su lenkais dël „Lietuvos prieðo Nr.1“ titulo. Tuo tarpu Voldemaras,

491

nors ir nedviprasmiðkai iðtrenktas ið valdþios, tebeturëjo ðalininkø ir tebebuvo kaþin ar ne tik pati skaudþiausia rakðtis Smetonos reþimo panagëje. Todël impulsyviam reþimo politikuotojui interesas pakompromituoti patá Voldemarà galëjo bûti netgi karðtesnis uþ interesà apginti Lietuvà nuo menamai þalingø jo knygos minèiø. Ogi vienas ið lengviausiø bûdø þmogui kompromituoti patriotiðkai nusiteikusios visuomenës akyse kaip tik ir yra – suðukti, kad tas þmogus tarnauja prieðui. Kalbamasis straipsnis taip ir rodë, – þiûrëkit, Voldemaras tarnauja vokieèiams, ðalinkitës jo! Didelio áspûdþio ta reveliacija, taèiau, nepadarë. Nes, kas Voldemaru nepasitikëjo, tai dël kitø prieþasèiø, o ne dël tariamo jo tarnavimo vokieèiams. O kas juo pasitikëjo ar net já garbino, tie në per plaukà nepatikëjo, kad jis kam nors tarnautø Lietuvos sàskaiton. Taigi ið bandymo apskelbti Voldemarà tarnaujandemarà tarnaujaniðëjo tik prasto skonio ir menko efektyvumo demagogijos pavyzdys. Bet, matyt, uþkreèiamas. Ar gal paveldimas? Nesgi, þiûrëkit, jau keturios deðimtys metø praëjo, daugelis su senomis ir naujomis Lietuvos problemomis svetimuose kraðtuose atsidûrëme, o to netikusios ir neskanios demagogijos áproèio ne tik neprarandam, bet matom já savo tarpe nepalyginti tankiau ir daþniau besikartojantá. Tarp nors ðiek tiek vieðajame èionykðtës lietuviø visuomenës bendravime dalyvaujanèiø, ðá tà paveikianèiø ar bent kà nors prasitarianèiø jau nebelengva rasti tokiø, kurie nebûtø kieno nors jau apðaukti tarnaujanèiais prieðui. Ir kaipgi rasi, kai apsiðaukinëjimas jau vyksta abipusiðkai, pagal dësná – akis uþ aká. Daugumas apðauktøjø nedelsdami atsikirtinëtarnaujat!! ja: tai ne að, o tu! Tai ne mes, o jûs tarnaujat Ðtai pora vëliausiø pavyzdþiø. Prasidëjus tragikomiðkam konfliktui Balfe, vidurvakarieèiai Balfo veikëjai ëmë pusbalsiu ðnekët, kad, girdi, bolðevikai nepajëgia Balfo likviduoti, tai Nakas atëjo jiems á pagalbà... Kà!? – pasipiktino tà iðgirdæ rytieèiai veikëjai: – Tai Rudienë uþsispyrë suardyti Balfà! Ne veltui net Indijon vaþinëjo su Paleckiu pasiðnibþdët!.. Na, kà jûs pasakysit! Ar ne ðmaikðtûs mûsø humoristai? O ðtai ir redaktorius bei pirmininkas J. Vaiðnys, tautiniadrausmininkø koalicijos apðauktas tarnautoju, taip pat neiðkentë ir (Akiraèiø ’73/5) atsikirto, kad patriotais pasivadinæ Maskvai parsidavëliø ið iðeivijos valytojai „patys tai Maskvai tarnauja...“ Siûlo, kad veiksniai apsaugotø (ar iðgydytø) iðeivijà nuo tos ligos. Betgi veiksniai – konkreèiai tai Vlikas, AL Tarybos antrinamas – daugiausia jà ir iðplatino. Vlikas dar ið „Vlikingeno“ prieð 20 metø siuntë raginimus Amerikon budëti ir valytis nuo prieðo agentø savo tarpe. Jau tada apeliavom á sveikà protà – susimildami nepjudykit mûsø savo tarpe, nekurstykit átarinëjimø vienuose prieð kitus! Negi gelbëjo... Kaip seniau, taip ir dabar, tos „prieðui tarnavimo“ reveliacijos maþa kà teturi ar daþniausia visiðkai nieko neturi bendra su kokia nors kova prieð Lietuvos prieðus. Tai yra tik kova prieð skirtingas nuomones mûsø paèiø tarpe. Taip mat lengviau, paprasèiau: pasakei, kad oponentas prieðui tarnauja, ir baigta! Nei vargo savo nuomonei apginti, nei rizikos diskusijas pralaimëti.

492

Bet visi, atvirai kalbant, matom, kad tas prieðas ne tik mûsø patarnavimais rimtai nesidomi, bet nei mûsø palankumo prisivilioti neperdaugiausiai rûpinasi. Jei kiek ir pakibina, tai tik atgaliarankiðkai, biurokratiðkai, daþnai netgi nemokðiðkai, kartais lyg tyèia taip, kad nebûtø patrauklu. Kiekvienas apðauktasis tarnaujanèiu prieðui tikrai þino, kad nieko panaðaus nëra. Turbût net apðaukinëjanèiø daugumas tà patá þino. Kuriø, tad galø, jaudintis dël to apðaukinëjimo? Tegu jaudinasi tie, kurie apðaukinëja: jie gi tik patys apsiðaukia ir pasirodo esà tik labai primityvios rûðies demagogëliai. Tik tiek. Nesigundykite atsikirtinëti jiems „tuo paèiu“. Neapðaukinëkit jø „tarnaujanèiais“, nes þinot, kad tai netiesa. Neskubëkit á demagogø kompanijà. Palikit tà titulà tiems, kurie pirmieji já pasirenka. Akiraèiai, 1973. Nr.7(51)

Istorija nesikartoja Nuo pat 1945 vasaros mûsuose vis bûdavo pakalbama, kad reikia gerai pasiruoðti taikos konferencijai, kuri – tada taip atrodë – turëjo netrukus susirinkti ir sutvarkyti karo sutarðytà Europà. Þvilgsniai krypo á 1919 metø taikos konferencijà Paryþiuje, kur Lietuvos delegacija uoliai bei pusëtinai sëkmingai buvo atstovavusi Lietuvos interesams. Dabar ta delegacija atrodë bûtiniausiai sektinas pavyzdys. Slinko metai ir deðimtmeèiai, o tokios taikos konferencijos, kuri bûtø apsiëmusi atstatyti Europoj „visus puodus á savo vietas“, nesulaukëm. Breþnevas su Gromyka sugalvojo kitokià konferencijà, sutaisytà niekam kitam tik vien jø karo grobiui dar aiðkiau apdrausti jø priklausomybëj. Bet vis tiek konferencija... Tad mûsiðkiai nedalyvauti. Kaip anuomet Paryþiuje. svyruodami ryþosi joje bûtinai dalyvauti Dalyvauti – þinoma, èia per didelis þodis. Në Paryþiuj Lietuvos delegacija konferencijos uþstalëj nesëdëjo, neigi ties konferencijos durimis – kaip dr. Genys dabar Helsinkyje! – nesifotografavo. Bet tai buvo tikra Lietuvos delegacija, ágaliota Lietuvos vyriausybës, vadovaujama Lietuvos uþsienio reikalø ministro. Ji turëjo vieðai veikiantá savo informacijos biurà, turëjo adresà, ir veikë tenai kone iðtisà taikos konferencijos metà – nuo sausio vidurio iki rudens. Skleidë atitinkamuose sluoksniuose literatûrà apie Lietuvà, memorandumus, þemëlapius, mezgë paþintis su asmenimis arèiau prieinanèiais prie konferencijos dalyviø arba net su paèiais delegatais, ieðkoji ir rado Lietuvos uþtarëjø. Delegacija bent tiek pasiekë, kad Lietuva Europos tvarkyniekas, pasidarë þinomas politinis esmuo esmuo, nedviprasmiðkai tojø akyse ligi tol buvusi niekas pretenduojàs á valstybës statusà. (Klaipëdos kraðtas tada buvo atskirtas nuo Vokietijos jau su intencija gal bût perduoti Lietuvai.) Nei vokieèiai, nei rusai neturëjo tenai balso. Tik lenkai kaiðiojo ðiek tiek pagaliø á Lietuvos delegacijos pastangas. Bet ir tie neturëjo galios pareikalauti, kad prancûzai lietuvius, pavyzdþiui, suimtø, ir kitaip ið Paryþiaus iðpraðytø. Ne konferencijoj, bet

493

jos aplinkoj Lietuvos delegacija turëjo patenkinamas sàlygas veikti kaip oficiali, kad ir dar nepripaþintos, bet jau neabejotinai funkcionuojanèios valstybës delegacija. Helsinkyje tokiø galimybiø visiðkai nebuvo. Ir Lietuvos valstybë, nors popieriuje dabar daug plaèiau pripaþástama, neturi tiek gyvybës, kiek jau turëjo 1919 sausyje. Nëra vyriausybës delegacijai ágalioti, nëra uþsienio reikalø ministro jai vadovauti. Lietuvos Diplomatijos Ðefas ið dar turimo diplomatinës tarnybos personalo ar kitø Lietuvos pilietybës dar nepakeitusiø asmenø, gal bût, galëtø sudaryti teisëtai Lietuvos valstybës vardu veikti ágaliotà delegacijà, vadovaujamà jo paties ar jo pavesto asmens. Tokiai delegacijai bûtø nemaþa teisinio pagrindo siekti (bet maþa vilties gauti) kai kuriø palankiø vyriausybiø pripaþinimo. Bet tokia delegacija vis tiek nebûtø galëjusi ne tik Helsinkio konferencijoj kaip nors dalyvauti, bet nebûtø galëjusi net ir nuvykti á Helsinká. Nesgi rusai, anuomet Paryþiuje neturëjæ jokio balso, dabar Helsinkyje turëjo bene stipriausià. Be to, konferencija buvo ne Prancûzijoj, o Suomijoj, kuri, kad ir nepriklausoma, bet vëlgi tø paèiø rusø ant trumpo pavadþio laikoma. Tai á Lietuvos pasus suomiai jokiu bûdu nedëtø Lietuvos delegatams savo ávaþiavimo vizos. (Dabartinë „Lietuvos“ delegacija visa buvo su JAV pasais.) Tad bent apytikriai kartoti Helsinkyje maþdaug tà, kas kadai Paryþiuje daryta, buvo ir teisiðkai, ir fiziðkai neámanoma. Netgi ir uþdavinio tokio, kaip anuomet Paryþiuje, dabar Helsinkyje nebuvo. Su kuo tartis, su kuo derëtis, kokius projektus per kà nors siûlyti (kaip tada maþosios Lietuvos perleidimo projektas) èia nebuvo nei progø, nei perspektyvø. Taigi oficialios ar bent tariamai oficialios ir politiðkai intelektinës delegacijos mums ðiuo atveju komandos, sugebanèios ðmaikðèiai bei diskretenai në nereikëjo. Reikëjo tik geros komandos tiðkai ásprausti kur reikia ið anksto parengtos informacinës (leiskim ir propagandinës) medþiagos. Tam uþdaviniui nereikëjo vadø, nereikëjo þinomø vardø, o reikëjo tik poros ar trejeto apsukriø agentø. Toki agentai, þinoma, turëjo – tyliai, neðlamëdami – atsirasti Helsinkyje maþiausia bent keletà savaièiø ið anksto. Taip susitvarkyti buvo gerø, netgi neiðlaidingø progeliø. Bet paskatinimai jomis pasinaudoti buvo praleisti negirdomis. Netrukus paaiðkëjo, kad veiksnija, nori vykti á Helsinká su fanfarais farais.. Vliko pirmininkas ið anksto vieðai pasiskelbë pats delegacijai vadovausiàs, – didelis palengvinimas rusø – suomiø saugumieèiams: ið anksto paskelbta, kà reikës stebëti ir „sutvarkyti“. AL Taryba davë savo ambasadoriø Vaðingtone, o B[endruome]në – balsingiausá savo agitatoriø, politkomisijos pirmininkà. Susidarë impozantiðka, ið tolo matoma delegacija: dr. J. Valiûnas, dr. J. Genys, dr. P. Vileiðis – trys þinomi vardai, trys virðûniniai ar bent prievirðûniai veiksniø vadai. Visi uþdaviniui tinkami, kaip ðaltkalvio árankiai laikrodþiui taisyti: ne tai, kad netikæ bûtø, o kad per stambûs... Tik Vliko prisikviesta E. Þilionytë delegacijoj buvo, – ar bent galëjo bûti, jeigu bûtø buvusi nusiøsta nors mënesá anksèiau – tas, ko kaip tik reikëjo. Tokia, iki ámanomai aukðèiausio oficialumo laipsnio iðpûsta delegacija (þinoma, tik veiksniø, ne valstybës) iðskrido á Helsinká, kaip gaisro gesinti – pagrindiniam konferencijos „kermoðiui“ jau prasidedant. Skrido uþsimojusi ne diskretiðkai veikti, o stoti á

494

atvirà atakà atakà. Apsistojo tame paèiame vieðbutyje, kur ir svarbiausieji konferencijos delegatai, delegacijos pirmininkas pakilo dar vienu laipsniu aukðèiau – tapo ne vien lietuviø, o visø baltø delegacijos pirmininku, uþsakë tame paèiame vieðbutyje patalpà vieðai spaudos konferencijai konferencijai, á kurià suskato kviesti bene porà ðimtø ar daugiau suomiø ir narsu. Taip pat ir labai naivu naivu. Nes ið tarptautinës spaudos atstovø. Visa tai buvo labai narsu tikrøjø reikëjo nuostabaus naivumo tikëtis, kad tose apylinkëse tokia spaudos konferencija galës ávykti. Gal gi në nesitikëjo. Gal gi tik provokavo, kad uþdraustø ir ið to susidarytø proga paskui kur nors kitur dël to uþdraudimo patriukðmauti... Iðëjo dar linksmiau. Visà narsiàjà delegacijà policija suëmë á kalëjimà. Tik vienai dienai, ir tai buvo toli graþu ne Ivano Denisovièiaus diena, bet vis tiek – kalëjimas! Proga delegatams spalvingai pagarsëti. Deja, tik tarp savøjø. Ið mûsiðkiø dþiûgavimø galëtum pamanyt, lyg tas baltieèiø suëmimas nuskambëjæs per pasaulá kone kaip svarbiausia Helsinkio konferencijos sensacija, ir kad tuo bûdu Lietuvos byla vël buvusi plaèiausiai iðkelta vieðojoj opinijoj. Todël – valio delegatams, kurie per tokias kanèias ir pasiðventimà (kalëjimà, bado streikà, etc.) tiek daug laimëjo Lietuvos bylai! Deja, tarptautinëj spaudoj tas incidentas liko tik kur ne kur prabëgom tepaminëtas, be politinës jo reikðmës ryðkinimø. Kai kas net átaria, jog „kaþkokia ranka“ uþèiaupusi spaudos lûpas, saugodama rusus nuo nepalankaus áspûdþio. Bet ar tik nebus patikimesnis to spaudos abejingumo paaiðkinimas pagal liaudinæ patarlæ, kad „greitas darbas, kreivas vaikas“... Nes, kad ir narsûs buvo tie mûsø bei latviø su estais delegatai Helsinkyje, kad ir, kaip jie smarkiai jie lakstë bei suðilæ darbavosi, vis tiek tas jø darbas vidutiniðkai truko vos apie dvi paras. Per tiek laiko nepaþástamoj ir nepalankioj aplinkoj sumegzti gerus ryðius su „raktinës“ reikðmës suomiø ir Suomijoj akredituotos spaudos atstovais, net ir talentingiausi propagandistai nebûtø suspëjæ. Iki suëmimo net kvietimai á spaudos konferencijà dar ne visi buvæ áteikti. Neþinia, kiek laikraðtininkø buvo ar nebuvo á tuos kvietimus atkreipæ dëmesá. Baltieèiø grupë per toká trumpà laikà spëjo tapti þinoma tik saugumieèiams, bet ji nespëjo tapti populiari tarp konferencijos þurnalistø. Todël „kaþkokiø emigrantø“ suëmimas ten buvusiø reporteriø daugumui greièiausia pasirodë nesvarbus, neádomus ávykis, apie kurá nëra ko daug praneðti. Taip visas „alasas“ apie suëmimus Helsinky liko beveik iðimtinai tarp mûsø paèiø. Tarp mûsø delegatai ir taip jau buvæ garsûs, dar labiau pagarsëjo. O Lietuvos bylai kas? Dar vienas pliaukðtelëjimas botagu á vandená – tikrai. Kas daugiau? – Per delegatø puèiamas miglas sunku áþiûrët... Akiraèiai, 1973. Nr.8(52)

Paslaptis Vaþiuojam andai ið New Yorko Taboro Farmon tryse. Neskubëdami, pakelëj pernakvodami. Nuo ryto devintos iki vidurdienio apie ðá ir tà kalbëdamies. Visi trys

495

buvom kà tik gráþæ ið PLB seimo, tai ir kalba daugiausia apie já sukosi. Kas be ko, – ir apie Vliko mëginimà paimti valdþià Bendruomenëj. Ryðium su tuo praðësi paskalaunama ir dar viena þinelë, kuri man kaip tik vakarykðèiai buvo lyg þarija plikomis rankomis atneðta ir nerimastingai papasakota, kaip kietø kieèiausiai saugotina paslaptis. Didele paslaptim ta þinia man neatrodë esanti. Maniau, kad brukliniðkis mano bendrakeleivis tai jau tikriausiai jà þino ið tos paèios aplinkos, ið kurios ji ir man buvo atneðta. Bet ar jis þino, kad að þinau? Jei prasitarsiu prie antrojo bendrakeleivio – ið anapus Atlanto, – tai brukliniðkis galës suprasti, kad „sulauþë priesaikà“ ir man tà paslaptá iðdavë... Tai nutariau su uþjûrieèiu ta paslaptim pasidalinti, kai bûsim su juo vieni du. O Farmoj radom èikagiðkius jau visiðkai nebesivarþanèius su ta tariama paslaptim. Tai ir mums nebëra ko tylët. Paaiðkëjo, kad abu mano bendrakeleiviai jau gerokai anksèiau uþ mane tà paslaptá suþinojæ. Tik kiekvienas manydamas, kad kiti neþino, visi trys vienas nuo kito tà þinià tebeslëpëm... Paaiðkëjo taip pat, kad visiems ta þinia bedaranti vienodà áspûdá, – kaip palëpëj rastas 30 metø dulkëse iðgulëjæs laikraðtis: ádomu prabëgom paskaitinët, bet neaktualu tualu. Tad – be cenzûros, be vadø áspëjimo, net be organizuoto susitarimo – mûsø laikraðèiai neáþvelgë prasmës tà þinià vieðai skelbti ir tuo jà nepelnytai suaktualinti. Apie tris mënesius iðkentë jos neprasitaræ. O vis dëlto kaþkoks nelabasis pagaliau sugundë vienà kità redaktoriø nors uþuolankomis tà dalykà spausdintu þodþiu paliesti. Labiausiai prieð pagundà suklupo Draugas, rugsëjo 27 ásidëjæs vedamàjá straipsná vardu Nauji mëginimai sunaikinti iðeivijos veiklai. Suaimanavo editorialistas, kad komunistø agentai, kadais apstabdæ rusø antibolðevikø veiklà, dabar pradëjæ niekinti ir mûsø iðeivijos vadus, siekdami: sunaikinti bet kokiu bûdu prieð komunizmà nusistaèiusiø vadø autoritetà ir sukelti jais nepasitikëjimà platesnëse masëse. Tai taikoma ypaè iðeiviø vadams, prieð juos skelbiant inkriminuojanèià medþiagà... Anksèiau visus iðeivius vadino naciø bendradarbiais. Kai ðis bûdas nedarë didesnës átakos, tai pradëjo skelbti ar siuntinëti medþiagà, rodanèià bendradarbiavimà su komunistais... turime pareigà kovoti prieð tuos, kurie mëgina suniekinti mûsø vadovus, susilpninti veiklà vienam ar kitam visuomenës vadui primesdami komunistiná þenklà... Prieð pat ragindamas kovoti „prieð tuos“, editorialistas paaiðkino ir kas yra „tie“: Suniekinti vadovaujanèiø asmenø vardus padeda ne tik specialûs propagandininkai, gyvenà ir slaptai dirbà svetur, bet ir tokie, kurie komunizmo propagandà nekritiðkai laiko tiesa... Kità dienà (rug. 28 d.) ir Dirva atskubëjo su vedamuoju Nevykæs sovietinis ðmeiþtas. Po iðsamaus aiðkinimo, kas tai ðmeiþtas ir kokiø dabar yra priemoniø ðmeiþtams fabrikuoti, truputëlá konkreèiau uþ Draugà prasitarë, dël ko kilo tas susijaudinimas: ... pastarosiomis dienomis sovietiniø ðmeiþtø ðtukoriai pradëjo oro ir paprastu paðtu siøsti ið Vilniaus savo darbo pavyzdþius. Turinys, aiðku, nesudëtingas: prieðkoministinëje

496

kovoje ryðkiai uþsiangaþavæ iðeivijos atstovai esà Èekos, NKVD, KGB agentai (arba buvæ bendradarbiai)! Ðmeiþto lapukai implikuoja zerox bûdu pagamintus iðraðus ið senø archyvø. Ðtai, esà, didelis prieðokupacinis veikëjas suriðtas su sovietine þvalgyba senais savo paþadais ðnipinëti ir iðdavinëti „liaudies prieðus“! Vienas ið vakarietiðkos spaudos praktikuojamø dësniø pataria ar net reikalauja nepainioti reportaþø su editorialais. Pirma praneðk faktus, – iðsamiai ir neðaliðkai. Paskui gali apie tuos faktus editorialuose raðyti nuomones, pasigërëjimus ar pasipiktinimus, iðvadas ir pamokymus. Mes – lietuviø laikraðtininkai – daþnai nepasiduodam tam paproèiui ir mûsø informacija daþniausiai esti uþgoþëta virtinëmis asmeniniø reporterio opinijø: pagyrimø, pasmerkimø, nusistebëjimø, pasipiktinimø, pamokymø ir net iðbarimø. Tiek to. Mûsø periodikos charakteris ir paskirtis daugeliu atveju toká informavimo bûdà net ir pateisina. to, kai pamokslingi editorialai atsiranda ið viso be reportaþo, Bet tikrai ne tiek to mëginant visuomenei ápirðti nuomones bei nusistatymus apie dalykà, kuris visiðkai nenuðviestas, apie kurá visuomenë nepainformuota, kuris tik èia pat uþuolankomis miglotai tepaminëtas. Draugo ir Dirvos editorialuose, aliarmuojama, kad sovietiniai propagandistai kësivadus. Ar ið tikrøjø? Jeigu taip, tai visuomenë turi teisæ þinoti, ar nasi prieð iðeivijos vadus tas pasikësinimas nukreiptas prieð visus vadus, o jei ne prieð visus, tai konkreèiai prieð kokius bei kuriuos. Jeigu skelbia, kad prieð tuos vadus skleidþiama kokia inkriminuojanti medþiaga, tai privalu pasakyti, kokia ta medþiaga, kad visuomenë pati galëtø jà kritiðkai ávertinti ir tik tada atmesti, kaip ðmeiþtà, arba gal ir priimti, kaip tiesà, ir vertinti tos tiesos reikðmæ. Ligi rugsëjo galo apie Draugo – Dirvos minimà „inkriminuojanèià“ medþiagà mûsø tarpe gal buvo girdëjæ ðimtas kitas asmenø. Ir visi jie matë, kad ta medþiaga lietë tik vienà ið mûsø vadø, ir kad ta medþiaga toli graþu nëra rimtai inkriminuojanti. Todël ir iðmintinga buvo neteikti jai reikðmës daugiau, negu ji turi. Bet dabar, kai Draugas su Dirva kaþkodël ryþosi ið tos adatos veþimà priskaldyti ir pûsti visuomenei á akis miglà, neva sklindanti inkriminuojanti medþiaga prieð bene visus mûsø vadus, tai korektiðkumas reikalauja, kad bûtø atskleista ligðiol tik ið lûpø á lûpas bei ið rankø á rankas sklidusi neva paslaptis, ir kad ji bûtø atvirai parodyta tokia, kokia ið tikrøjø yra. Bûtent, kaip sako, jau ðio pavasario gale Èikagoj pasirodæs vienas kitas anoniminis laiðkas bene ið Miuncheno, kur buvo ádëta fotokopijø tokiø raðtø, ið kuriø matyt, kad 1941 metø vasario 17 dienà Kaune buvo uþverbuotas slaptu VRLK (t.y. NKVD) agentu aðtuoniolikmetis Kauno gimnazistas Kæstutis (Domininko sûnus) Valiûnas. Anot raporto, uþverbuotas „pagal ið anksto numatytà planà“, tai yra, suimtas ir tardomas dël vadovavimo slaptam moksleiviø „aktyvistø“ bûrelio susirinkimui. Tardomas prisipaþino, pasiûlytas pasiraðë, gavo slapyvardá, etc. Ávykis jaunuoliui skaudus, bet visuotinëj plotmëj tuo metu Lietuvoj, gali sakyt, net banalus. Tokiø uþverbavimø

497

buvo tûkstanèiai, ir toli graþu ne vien gimnazistø. Visas tø raðtø pikantiðkumas po 32 metø tik toks, kad ásiþiûrëjus á jø duomenis, sunku neatpaþinti, jog anuomet uþverbuotasis gimnazistas dabar yra Vliko pirmininkas. Na, tai kas! Nejaugi mums neþinoma tokiø uþverbavimø reikðmë? Nejaugi dabar kas patikës, kad anose aplinkybëse gimnazisto duotas toks pasiþadëjimas galëjo bûti piktybiðkas? Tai kà gi èia ta medþiaga taip jau baisiai inkriminuoja? Kodël tas zuikiðkas riksmas, kad dangus griûna, dël vieno tik vienintelio kopûstlapio uþkliuvimo? Þinoma, jei Vliko pirmininkas tikrai yra ne tas Kæstutis Valiûnas, kurio prieð 32 metus pasiraðytas pasiþadëjimas dabar ið Miuncheno ar Vilniaus tam ar kitam atsiunèiamas paþiûrëti, tai jo ne tik teisë, bet ir pareiga buvo tokià insinuacijà nedelsiant uþginèyti, ir uþginèyti tiek átikinanèiai, kad bûtø bent ðiokio tokio pagrindo nors suabejoti tø raðtø árodomàja galia. O kol nëra átikinanèio uþginèijimo, tai nëra jokios nuodëmës patikëti tais visiðkai neátartinai autentiðkais atrodanèiais raðtais, nepaisant, kad jie teikiami ið prieðiðkà interesà puoselëjanèio ðaltinio. Atvirai prisipaþástu, kad á tas kopijas kaip tik labai kritiðkai ir atidþiai ásiþiûrëjæs bei ásiskaitæs, vos ne vos prisiverèiau prileisti ne daugiau kaip vienà nuoðimtá abejonës jø liudijamo fakto tikrumu. Ano meto aplinkybiø ðviesoje ðaltai ir blaiviai apsvarstytas, tas faktas þadina tik uþuojautà já pergyventi turëjusiam gimnazistui, ir jis në kiek nekompromituoja to gimnazisto dabar, Vliko pirmininku iðaugusiu. Tik tie publicistai ir redaktoriai, taip uoliai pasiþymintieji, kaip nekritiðkai ir daþnai net pataikûniðkai paslaugûs tam tikrø vadø autoriteto blizgintojai, ðá kartà ið didelio uolumo padarë Vliko pirmininkui visai meðkiðkà patarnavimà. Vietoj palaikæ oraus vyriðko jo paties reagavimo á tà ið tikrøjø menkareikðmá bandymà já padiskredituoti, tie perdëtai paslaugûs publicistai patys ðoko uþ pirmininkà vaikiðkai gyniotis ir net slëpti já uþ nugarø nieko nedëtø kitø visuomenininkø. Ðitaip nuo priekaiðtø ginasi tik nesubrendëliai arba nepasitinkintieji savimi. Jei Vliko pirmininkas nesusipras ar nesugebës atsiriboti nuo tokios jam patarnauti pasiðovusios gynybos, tai toks gynimosi bûdas jam greièiausia bus pakenkæs daug daugiau, negu ástengë toji ið anapus skleidþiamoji „paslaptis“. Akiraèiai, 1973. Nr.9(53)

Amerikos konsulatai Lietuv oj Lietuvoj Spalio 18-tosios Gimtasis Kraðtas papasakojo, kad du Amerikos konsulai, ið Maskvos ir Leningrado, tris dienas oficialiai vieðëjæ Lietuvoj ir turëjæ dalykiðkø pokalbiø LTSR Uþsienio reikalø ministerijoj, Vilniaus vykdomajame komitete ir netgi Vilniaus... Komjaunimo komitete (!). Kai pernai vienas konsulas ið Leningrado panaðiai pasisukiojo Vilniuje, tai mûsø valdybos, tarybos ir komitetai sujudo sukruto teirautis Valstybës Departamente, kà

498

tai reiðkia. Bene Bendruomenës atstovø atkakliausiai spaudþiamas, V[alstybës] Dep[artamen]to atstovas aiðkinosi ir teisinosi, regzdamas maþdaug tokià pasakà, kad tas konsulas dar beveik ne konsulas, kad jis nelabai þinojo, kà darë, kad jis nuvaþiavo á Vilniø tik pasidairyt, o ten vietiniø ástaigø pareigûnai já apsupæ, globojæ, bet tai tik ið jø pusës tebuvæ pastangø tà apsilankymà suoficialinti, o ið Amerikos vyriausybës pusës nebuvæ në per plaukà intencijos parodyti koká nors vilniðkës valdþios pripaþinimo þenklà, ir t.t., ir t.t. Mums po to buvo praneðta, kad „tauta gali bût rami“, Vaðingtonas vis dar sakosi neturás intencijos pripaþinti Sovsojuzo valdþià Lietuvoj... Tik tarybininkai ujo bendruomenininkus uþ tai, kam tie nepaliko tarybininkams vieniems teisës tà linksmà þinià ið Vaðingtono parsiveþti. Ðiemet kas kita. Visi trys veiksniai seimauja, suvaþiavimauja ir posëdþiauja pagal numatytus tvarkaraðèius, o dël tø konsulø tai në vienas në ûso nejudina. Tik Taryba nutarë dar kartà padëkoti Nixonui uþ okupacijos nepripaþinimà... O knieti paðëlusiai intriguojantis klausimas: koki gi ten galëjo bûti Amerikos konsulø dalykiðki pokalbiai toj, atsipraðant, ministerijoj, kurios ne tik Nixonas nepripaþásta, bet kuriai në Breþnevas neduoda ministerijiðkø kompetencijø? Ir kokiø oficialiø reikalø gali turëti konsulai miesto valdyboj arba (ypaè!) komjaunimo komitete? Kaip tie vizitai derinasi su nepripaþinimu, uþ kurá mûsø Taryba tebedëkoja? Anàmet panaðiø paaiðkinimø besiteiraujantiems V[alstybës] D[epartamen]te maþdaug taip buvæ atsakyta: all right, sovietinës valdþios Lietuvoj teisëtumo tai nepripaþástam, bet nejaugi jûs norëtumët, kad tas nepripaþinimas bûtø padarytas priemone padëti rusams iðlaikyti Lietuvos gyventojus grieþtesnëj izoliacijoj? Lietuvos aneksijos teisëtumo nepripaþástanèiai Amerikos valdþiai nuoseklu bûtø nepripaþinti ir Lietuvos gyventojams iðduotø sovietiniø – rusiðkø pasø, taigi neduoti á tokius pasus ir vizø Amerikon. Nuoseklu bûtø ir amerikiniuose pasuose þymëti, kad jie nëra leidimai lankytis neteisëtai aneksuotose Baltijos valstybëse. Bet ði valdþia tokio „nuoseklumo“ nesilaikë ir nelopë ið ðono plyðiø, atsiradusiø Geleþinëj uþdangoj ið ano ðono. Ið pradþiø dar vengë leisti Baltijos kraðtuose rodytis kultûrmainybos rëmuose Sovietijon siunèiamiems Amerikos menininkams. Bet ir to jau nebevengia: pirma vienas kitas lyg netyèia uþkliuvinëjo, o pagaliau net iðtisas simfonijos orkestras pagal ið anksto sutartà tvarkaraðtá Vilniuje koncertavo. Motyvas tas pats: juk lietuviai nekalti, kad rusai juos uþvaldë, tai kodël turëtumëm nuo jø nusisukinët? Atseit, tarp mûsiðkiø ir vaðingtoniðkiø virðûniø jau yra atsivëræs nebepaslepiamas plyðys dël Baltijos aneksijos nepripaþinimo sampratos ir ypaè dël iðvadø ið to nepripaþinimo. Tarp Vaðingtono ir Maskvos vis labiau ásigalint sandëriams vietoj sankirèiø, tas plyðys tikriausiai ne siaurës, o gal ims ir dar plaèiau ðieptis. Tebematantiems vien aneksijos nepripaþinime lietuviø politinës veiklos atramà greit gali ir nebelikt apie kà ir bekalbët Vaðingtono politinëse prievirðûnëse. Nebent mûsuose bûtø susitaikyta su mintim, kad tasai pernelyg suidealizuotas nepripaþinimas vis dëlto nëra

499

pakankamai pajëgus lëktuvas laisvei bei nepriklausomybei Lietuvon parskraidinti. Ir nebent susiprastumëme Vaðingtone kalbëtis apie realistiðkiau pasirinktus bei kruopðèiau apmàstytus trumpesnës perspektyvos pageidavimus. Bet tai nebûtø ámanoma, neperkraèius ið pagrindø viso mûsø ásikalto vadinamosios laisvinimo kovos katechizmo. I. AR AMERIKA SKOLINGA LIETUVAI? – Ankstyvaisiais pokario laikais, kai Vliko virðûnëj dar buvo M. Krupavièius su V. Sidzikausku (Vokietijoj), jau buvo iðpuoselëta tezë, kad Amerika (drauge su Vakarø Europa) esanti skolinga Lietuvai nepriklausomybæ, nes Atlanto Chartoj ir kituose karo tikslø iðdëstymuose buvæ paþadëta atstatyti visø karo metu okupuotø valstybiø statusà. Deja, idealizmo priepuoliø valandomis iðtarti didþiøjø valstybiø vadø ðûkiai bei paþadai nëra tokie vekseliai, kuriuos iðpirkti jiems ar jø ápëdiniams bûtø tikrai privalu. Antra vertus, tarpvalstybiniuose santykiuose tebegalioja dësnis rebus sic santibus – dalykams taip susiklosèius, – kuriuo pasiremdamos valdþios neretai net ir labai kietai sudarytas sutartis atsisako vykdyti. Tad laikas, pagaliau, ásisamoninti, kad Amerika, net ir nuoðirdþiausiai nepripaþindama Lietuvos aneksijos teisëtumo teisëtumo, visiðkai pagrástai nesijauèia esanti ásipareigojusi pati kà nors apèiuopiamo daryti tai aneksijai panaikinti. II. AR LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBË YRA AMERIKOS INTERESAS? – Antanas Olis, kai dar Misijai vadovavo, o paskui ir Taryboj bûdamas, vis sakydavo – jei norim, kad Amerika padëtø Lietuvà atgaivint, tai turim átikint valdþios þmones, jog tai yra paèiai Amerikai svarbu ir bûtinai reikalinga. Jam, matyt, ið pat pradþiø buvo aiðku, kad Amerika Lietuvai nëra skolinga tos pagalbos, todël, jei padës, tai bent tik savo labui ar malonumui tai darydama. Kuo gi átikint, kad nepriklausoma Lietuva yra svarbus Amerikos interesas? Vienas geras motyvas galëtø bûti tai toks pilieèiø noras. Net ne visada pilieèiø tam reikia. Þydø, norinèiø remti Izraelá, èia vos apie 3%, bet, uþimdami daug svarbiø pozicijø, jie sugebëjo savo norà padaryti Amerikos valstybës interesu, nepaisant, kad tas aiðkiai kenkia didþiai svarbiems Amerikos interesams arabø kraðtuose. Bet mûsø, lietuviø, Amerikoj vargu ar yra koks penktadalis nuoðimèio. Ir mes neturim èia gal në deðimtadalio nuoðimèio tiek, kiek þydai turi átakingøjø pozicijø. Tai bûtø tiesiog akiplëðiðka tikëtis, kad tokios menkareikðmës mûsø maþumëlës noras galëtø bûti paverstas visos Amerikos interesu. Kitas, viltingesnis motyvas bûtø – akivaizdus Amerikos pilieèiø daugumos interesas apsaugoti savo ûkinæ bei politinæ santvarkà nuo komunizmo komunizmo. Bet, kad tas interesas apimtø ir Lietuvà, tai reiktø, kad jis nesiribotø vien tik Amerikos nuo komunizmo saugojimu, o kad siektø likviduoti ir paèius komunizmo þidinius, ypaè rusiðkàjá, maskviná. Taèiau amerikieèiø antikomunizmas niekad nebuvo taip toli uþsimojæs, ir nebeuþsimos, ypaè dabar, po Vietnamo. Dabar Amerika yra nedviprasmiðkai apsisprendusi, kad jos gyvybinis interesas esàs – sugyventi su Maskvos valdþia geruoju. O tai tarp kita ko reiðkia ir – neerzinti Maskvos jokiais priminimais apie jos anàmet

500

ávykdytø aneksijø neteisëtumà. Tad rûpinimasis Lietuvos nepriklausomybës atstatymu, në anksèiau nebuvæs aktualus Amerikos interesams, dabar yra likæs su Amerikos interesais visiðkai nepakeleivingas. III. AR AMERIKA RÛPINTØSI PALENGVINIMAIS LIETUVIAMS LIETUVOJ? – Geros valios tam Amerikoj netrûktø, bet ðalia geros valios reikia ir geros informacijos, – kokiø palengvinimø siekti bûtø svarbu ir kokiø bei kaip pasiekti bûtø ámanoma. Tokiai informacijai parûpinti – reiktø radikalaus perversmo mûsiðkiø vadovybiø paþiûrose. Pavyzdþiui, reiktø ásisàmoninti, kad Amerika gal (?) ir galëtø ilgainiui iðsiderëti ið Sovietijos sumaþinimà ar net visiðkà panaikinimà muitø dovaniniams siuntiniams, pagerinimà sàlygø palikimus ápëdiniams neskriaudingai persiøsti, galimybes laisvai koresponduoti, susitikinëti, keliauti, emigruoti bei reemigruoti, bet kad tai galëtø bûti tik Amerikos susitarimai su Sov. Sàjunga dël palengvinimø santykiauti su amerikieèiais visos Sov. Sàjungos, o ne iðimtinai tik Lietuvos gyventojams. Tik tokios apimties susitarime iðsiderëtais palengvinimais galëtø pasinaudoti ir mûsø tautieèiai Lietuvoj. Taèiau, tokio pobûdþio susitarimai, jei ir galëtø ávykti, tai tik visiðkai neminint juose Lietuvos, tik rûpestingai „uþmirðus“ Vaðingtono ir Maskvos paþiûrø skirtumà apie Lietuvos teisiná statusà. Tik tuo bûdu galëtø likti ir „nepripaþinimo oþka“ dar nepapjauta (nors ir paslëpta), ir „aneksijos vilkas“ nesupykdytas (nors ir nevisiðkai pasotintas). Tik aktualiøjø palengvinimø Lietuvai tuo tarpu tesiekiant, mûsø politiniam veikimui tektø galutinai persiorientuoti nuo teiravimøsi „ar vis dar nepripaþásta“, bei maldavimø „neatidëliojant kelti Lietuvos bylà tarptautiniuose forumuose“, á daug intensyvesná negu ligðiol tyrimà bei vertinimà duomenø apie ðiandien priklausomoj Lietuvoj aktualius interesus ir apie ámanomas priemones jiems tenkinti. Ligðiol ta linkme vos ne vos ðis tas vyksta vien privaèia iniciatyva. Ir tik vargais negalais apsikenèiant tradicinës veiklos vadovø ir jø ginklaneðiø ujimo. Tok dabartinë tyla dël pastarojo konsulø vizito Vilniuje gal bus þenklas, kad ir mûsø veikimø vadai bei mokytojai jau bene ima suprasti, jog „Amerikos korta“, Lietuvos bylos loðime, jeigu ir yra, tai ne ta ir ne tokia, kokià ásivaizdavo ir tarp mûsø iðpopuliarino Tarybos pradininkai, susiþavëjæ F. D. Roosevelto ðypsena 1940 spalio 15-tosios apsilankymo metu. Beje, Amerikos konsulai Vilniuje ðypsojosi irgi maþdaug spalio 15tà, per mûsø Tarybos pirmojo vizito pas Amerikos prezidentà 33-èiàsias metines. Akiraèiai, 1973. Nr.10(54)

Tautinës Velykos Jau kuris metas, kaip kiekvieno vasario gale pasklinda aimanavimai – dejavimai mûsø pokalbiuose ir net laikraðèiuose, kad blogai esà su tomis mûsø Nepriklausomybës Dienos iðkilmëmis. Sako, – ilgos, nuobodþios, vis tas pats ir tas pats...

501

O miðiomis, va, niekas nesiskundþia, nors kasdien vis tos paèios. Kas nuo jø dël kitø prieþasèiø neatðalæ, tai net ir naujovëmis jose nelabai suþavëti: mieliau tebeprisilaikytø vis tø paèiø lotyniðkøjø, kur kiekvieno vobiscum ir saecula saecularom vietà ið maþens atmintinai atpaþásta. O jau á tas Velykø iðkilmes, kad ir ilgokas, kad ir kasmet vis tas paèias, dar dabar, þiûrëk, netgi jaunimo koks daugumas netingi anksti, be auðros atsikelt. Ar tai reiðkia, kad mûsø tautieèiai ne taip, kaip kunigas Tumas kadaise?, – kad jie Ponà Dievà ne Lietuvà myli labiau? Mintis Lietuvos Nepriklausomybës Dienà gretinti su krikðèioninëmis Velykomis ir kartais jà net vadinti tautinëm Velykom, kilo ið kunigo Mykolo Krupavièiaus pamokslo, sakyto 1918 metø Velykø rytà toli Lietuvos Rytuose, Utenos baþnyèioj. Buvo dar tik kelios savaitës nuo Vasario 16-osios akto pasiraðymo Vilniuje ir tik kelios dienos nuo kaizerinës Vokietijos vyriausybës pareiðkimo Berlyne, kuriame Vokietija pasisakë sutinkanti, nors ir su nelabai dþiuginanèiomis sàlygomis, bet visgi pripaþinti Lietuvos valstybæ. Kunigas Krupavièius, tada dar nei ministras, nei prelatas, o tik ið Rusijos gráþtas karo pabëgëlis, vokieèiø kà tik ið karantino iðleistas, áþengë tà Velykø rytà Utenos baþnyèios sakyklon ir prabilo dþiaugsmingu balsu: – Aleliuja, Lietuva prisikëlë! Tai buvo pirmas kartas, kad ðitoksai ðûkis praskambëjo baþnyèioj, krikðèioniniø Velykø apeigose. Vëliau kasmet Vasario 16-tàjà jau atskirai ëmëm ðvæsti Lietuvos prisikëlimo ðventæ, ir tai buvo kaip naujos Velykos, tautinës Velykos. Kodël, betgi, kai krikðèioniø Velykos neblunka net per keliolika ðimtmeèiø, dël tautiniø jau murmam ðeðtam jø deðimtmeèiui ápusëjus? Ðventës idëja tai dar nenubluko, tikrai dar ne: juk salës dar pilnos në kiek ne menkiau, kaip baþnyèios. Tik ðitoms apeigoms pasibaigus, daþniau ir daþniau pasigirsta atodûsiø: – O vis dëlto, tik pagalvokit, koki pasiðventæ patriotai esam, kad vardan tos Lietuvos prisiverèiam net tokià daugybæ lëkðtybiø kantriai ir mandagiai iðklausyt. Aèiû tiktai ðokëjëliams – dainorëliams, kad ðirdá nors kiek atgaivina... Vlikas ðiemet taikliau negu kada nors bus apibrëþæs ðios ðventës prasmæ, savo þody ðia proga tartame apmàstydamas, kas mums yra tas Lietuvos nepriklausomybës faktas. Tik ðventës iðkilmiø rengëjai retai kur tesusigriebia, kad atstatymo aktas ir faktas tai Lietuvos prisikëlimo ðventë, o ne veiksniø, veikëjø ar svetimø politikieriø popugiesmæ, kurios liarumo kontestas. Tartum tyèia Maironiui prieðtaraudami, traukia giesmæ kas ne kas, o jaunimas tai tikrai nesupras. Nesuprantama, su ðios ðventës esme labiausiai nederanti yra mada kviesti á jos iðkilmes pamokslauti gyvenamojo kraðto menamai átakingus valdþios pareigûnus. Netinka ðioj ðventëj ne tik „bet kokie“, kurie, anot PLB pirmininko „tesugeba mûsø paèiø jiems paraðytas kalbas perskaityti“. Netinka ir tie, „nebetkokie“, kurie kartais net uþ mus paèius narsesniø projektø Lietuvai gelbëti mums paskelbia. Nes jokios ið tø projektø naudos, kai jie tik mums (!), o ne politikos lëmëjams perðami. Ne geriau á ðios ðventës iðkilmes tinka kviesti kalbëti ir PLB pirmininko siûlomi politikieriø pakaitalai, – átakingi mokslininkai, dvasininkai, visuomenininkai, kultûrininkai ar

502

þurnalistai. Norint kà ið átakingøjø politikø ar ne politikø prisijaukinti savo siekimø talkon, reiktø juos pirma kontaktuoti individualiai, sudominti mûsø problemomis, aprûpinti (jei kimba) duomenimis, ir tik tada kviesti á savo tarpà, bet ne prakalbø ðventëse sakyti, o á simpoziumus, á debatus su mûsø ar visø baltieèiø bei kitø egzilø kompetentingais tø problemø þinovais, bendrai su jais tas mûsø problemas iðnagrinëti bei apsvarstyti, kas bûtø tikslinga ir kas bûtø ámanoma dël jø daryt. O jei bûtø svarbu pademonstruoti politikieriams mûsø rinkiminá potencialà, tai tik rinkimø proga tiktø surengti su jais vieðus debatus apie uþsienio politikà, ypaè apie Rytø Europos problemas, ir suðaukti á juos visø baltieèiø ar apskritai ryteuropieèiø minias nias. Jei siekiam politikieriø pagalbos, tai ir mes turim jiems kai kà pasakyt, o ne vien jø paguodos, pagyrimø bei pasigyrimø savo ðventëje klausyt. Antra nelemta ðios ðventës iðkilmiø bûtinybë (?) yra vadinamieji pagrindiniai kalbëtojai. Ið pirmo þvilgsnio tai atrodo puikus iðkilmiø paávairinimas, nes kalbëtojus kvieèia vis ið kitur, todël tas iðkilmiø svorio centras beveik visada esti dar negirdëta naujovë. Bet, genys margas, o kalbëtojø brigada dar margesnë. Kiekvienas kalba kitaip, bet tik retas uþèiuopia ðiai ðventei deranèià stygà, o dar retesniam – jei ið viso kam nors – pasitaiko talentingai tà stygà uþgauti. Tad vienais metais iðklausom kolekcijà patriotiðkø trafaretø, kitais virtinæ citatø ið tautos pranaðø ir vadø raðtø bei kalbø, treèiais perbëgam per pradinëj mokykloj iðmoktuosius tëvynës istorijos bruoþus, ketvirtais á taktà su kalbëtoju þygiuojam vaduot Lietuvos, neðam trispalvæ Gedimino kalnan, partizanø kraujà liejam, Kudirkà vaduojam, Kalantà deginam, okupantø nedorybes skaièiuojam, pasaulio valdþioms akis atidarinëjam ir dar – jergutëliau! – kiek ir kokiø, ið paèiø ðirdies gelmiø trykðtanèiø miðrainiø prisiklausom... Þiauriausiai ðventës ðventiðkumà þalojanèiø kalbëtojø kategorijoj esti tie patys veiksniø vadai ar jø delegatai. Ðie neiðvengiamai, jei ne kalbos pradþioj, tai vidury, o jei dar ne vidury, tai bûtinai prieð galà pakils á kovà uþ savojo veiksnio neliestinà teisæ á Lietuvos gelbëjimà ir reikalaus drausmingos visø veikëjø vienybës ar bent susitarimo, – aiðku, ne kitaip, kaip tik jo atstovaujamo veiksnio sàlygomis. bûtino susitarimo Taip á mûsø minèiø ir jausmø sukaupimà ties Lietuvos prisikëlimo aktu ir faktu, ásibrauna irzlus „vienos visuomenës dalis kurstymas prieð kità“. Ir apkarsta ðventiðkas nusiteikimas... Ir noris ðaukti, praðyti, – susimildami, tiktai ne ðiandien, tiktai ne ðièia! Tarybose, valdybose, komitetuose, seimuose, suvaþiavimuose, konferencijose, simpoziumuose, debatuose, studijø savaitëse svarstykit, ginèykit ar tarkit, kam, kà ir dalintis, bet ne Vasario 16-tà! Argi neþinot, kad tai kaip veikti ir kaip tà veikimà dalintis didelë ðventë? Kad tai mûsø Velykos? Ðventiðkumas ðios ðventës dar ir kitaip þalojamas, ir tai jau keturios deðimtys metø, nuo pat ano meto, kai Lietuvos nepriklausomybës Diena tapo paversta rinkliavø diena naujosioms nepriklausomybës pastangoms finansuoti. Nors ir geriausiomis intencijomis vadovaujantis tai padaryta, vis tiek dabar akivaizdu, kad tai bûta didþiai nelemtos klaidos. Mûsø visuomenë èia nëra ir nebus kariðkai disciplinuotais pulkais surikiuota, todël joje buvo, yra ir turbût visada bus

503

rivalizuojanèiø veikimo iniciatyvø, visada buvo, yra ir bus rungtyniavimo tarp tø iniciatyvø, tai visada buvo, yra ir bus taip pat ir rungtyniavimo dël lëðø telkimo skirtingiems uþsimojimams atlikti. Susiejus rinkliavas su ðvente, á jà tapo ávestos varþybos dël pinigø... „Pirkliai ásikraustë á ðventovæ“. Kas iðvarys? Kas sugràþins Vasario 16-tajai derantá ðventiðkà orumà? Kas joje vël uþtrauks giesmæ, kurià ir jaunimas suprastø? Kas ádiegs ir paliks tam jaunimui patrauklià tautiniø Lietuvos Velykø ðventimo tradicijà? Detroite, girdët, buvæ sumanyta suragint jaunimà nebelaukt, ir jau ðiemet atskirai saviðkai atðvæsti Lietuvos Nepriklausomybës Dienà. Bet sumanytojai, esà, irgi nesusiprato ar gal nei nenorëjo atjungti tà ðventæ nuo rinkliavos. Tiksliau, – gal kaip tik ne kà kita, o tik rinkliavà ir siekë bent ið dalies atitraukti nuo monopolio ir patraukti jà arèiau á save... Taigi – „nevarë pirkliø ið ðventyklos“. Ir jaunimo, regis, nesudomino. Gal netgi papiktino... Tebestûkso neatsakytas klausimas, – kaip sugràþint Vasario 16-tos ðventei velykiðkà nuotaikà? Praëjusiais metais, regis, nepavyko du konkursai: romano apie Lietuvos ûkininkà ir romano apie Vilniø. Ar nebandyt konkursais prasilauþt kitoje srityje? Sakysim, sistemos, veikianèios vienas konkursas – premija uþ suplanavimà mûsø rinkliavø sistemos apskritus metus metus, nesusietos nei su Vasario 16, nei su kitomis ðventëmis. Kitas – premija uþ iðkilmingø, patraukliø, patriotiðkai giliaprasmiø ir nuotaikingø, virðum kasdienybës iðkylanèiø Lietuvos prisikëlimo ðventës apeigø sukûrimà. Ar gal ir be konkurso: sukilkit, talentai, prieð biurokratiðkà rutinà, nualinusià mûsø tautines Velykas! Akiraèiai, 1974. Nr.2(56)

Þalieji balsavimai 1945–47 metais Paryþiun ið Amerikos ateinanèius lietuviðkus laikraðèius skaitydavom nuo antraðtës iki paèios paskutinës eilutës, në skelbimø nepraleisdami. Vasario–kovo laidos ateidavo apie geguþës pabaigà ir atsiskleisdavo vasaryje Amerikos lietuvijoj tada vykdavusiø varþybø paveikslas, – varþybø dël reikðmës Lietuvos vadavimo fronte. Tada Tarybos varþovë buvo ne Bendruomenë, o Lietuvai Vaduoti Sàjunga su savo atþala, Amerikos Lietuviø Misija. Ið tolo þiûrint, besivarþanèiø ðaliø jëgos atrodë turinèios bûti nelygios. Juk taryboj buvo ar bent atrodë esanti visa Amerikos lietuviø katalikija, visa socialistija ir bent pusë neutraliøjø tautieèiø – sandarieèiø, o varþësi su ta koalicija tik „atskalûnai smetonininkai“, kurie nesutiko su tarybininkø daugumos uþsispyrimu boikotuoti 1941 metais Amerikon atvykusá Lietuvos prezidentà Smetonà. Ðiø „atskalûnø“ organizacija buvo dar nesusitupëjusi ir negausinga, tad neatrodë galinti turëti didesnio svorio Amerikos lietuvijoj. Jie ir nebandë operuoti iðtikimybæ prisiekusiø sekëjø skai-

504

èiumi. Prigijo tada kitas bûdas sambûriø visuomeniniam svoriui sverti: sumetamos doleriø krûvos! Kas kuriais veikëjais labiau pasitikëjo, tas tiems Vasario 16-tos ar kitomis progomis penkines, deðimtkes ar net ir ðimtines klojo. Staigmena buvo, kad nelygiø varþovø sumetamos doleriø krûvos neiðëjo atitinkamai nelygios. Vienais metais regis, Taryba buvo kone atsilikusi nuo LVS... Bene Tysliava to meto politines rinkliavas buvo pavadines „þaliaisiais balsavimais“. Atseit, kas daugiau surenka „þaliukø“, tas, matyt, ir visuomenës pasitikëjimo turi daugiau, to ir mandatas visuomenës vardu veikti tvirtesnis! Vëliau anø metø varþovai susijungë ir jø „þalieji balsavimai“ tapo vienpartiniai, nes rinkliavos susikanalizavo vien Tarybos kepurën. Dabar iðkilo kita staigmena: á vienà kepuræ ëmëm nebesumesti tiek, kiek sumesdavo á dvi. O paskui ir su viena katra ankstyvàja kepure pasidarë nebelengva susilyginti. Klevelandas, pastaraisiais metais bene tvirèiausia Tarybos tvirtovë po Èikagos, dar ir ðiemet laikësi senos tradicijos ir paskelbë saviðkio „þaliojo balsavimo“ duomenis. Pabrëþë, kad ðiemet (1974) tenai surinkta daugiau, negu kada nors, nes $ 2,627.00. Doleriø skaièius tikrai gal didesnis, negu kuriais kitais metais. Tik tas jø lyginamasis svoris sulaiko nuo këlimosi á puikybæ... Sumetë tas dvideðimt ðeðias ðimtines 309 asmenys (242 pavardës, bet 67-niais atvejais tai buvo „Mr. and Mrs.“). Didþiausia duoklë – 50, maþiausia – 1. Vidurkis – 8.50. Prieð 25–30 metø normalu Lietuvos bylai skirti bent vienos dienos uþdarbá. Dabar tokiame Klevelande, ðtai, tik trys ðimtai tautieèiø sumetë vos ne vos po poros valandø uþdarbá... Kitur, regis, dar kukliau. Kodël taip? nejaugi Lietuvos laisvës bei nepriklausomybës reikalas jau bus tapæs tokiø atsikratytiniø duokleliø tevertas? Ne, tikriausiai ne tai. Ðios lietuviø visuomenës patriotinis nusiteikimas tikriausia dar ir dabar në kiek ne menkesnis, kaip prieð 30 metø. Bet „þaliasis balsavimas“ niekad nebuvo ir dabar nëra tiesioginis to nusiteikimo rodiklis. Ne rûpestis Lietuvos likimu, o tik tikëjimas darbø tikslingumu iðreiðkiamas tiems darbams sumetamø doleriø kiekiu. Kai tik nedidelë tautieèiø dalis politiniams darbams ir þygiams kartà metuose vos pora valandø uþdarbá abejingai nubarsto, tai jau nepaslëpsi, kad tikëjimo tø darbø ir þygiø tikslingumu bei Lietuvos reikalui iðganingumu jau toli graþu nebëra tiek, kiek jo buvo prieð 30 metø. Tai ir vël: kodël gi taip? Paklaustum Draugo editorialistà Al. B(aronà), – bemat atrëþtø, kad tai dël kritikuotojø ir niurzgliø, kurie patys nieko nedaro, o tik dirbanèius pasiðventëlius kritikuoja. Kà èia toká primena tie mûsiðkiø prakalbininkø ir editorialistø verksnojimai prieð „kritikà“ ir „niurzgëjimà“? Ëëëj, lukterkit! Ogi, ar tai ne amþinatilsis Juozapas Goebbelsas kadai paleido apyvarton Kritikaster ir Noergler terminus, kai fiurerio uþsimojimai ëmë ne visai sklandþiai sektis ir Sieg heil ðûkavimai vietomis ëmë prikimt? Betgi, jei net pats propagandos korifëjus neástengë átikint, jog dël Hitlerio nesëkmiø kalti

505

tik „kritikasteriai“, tai kaip gi dabar toks Baronas ar kiti panaðûs graudentojai átikins, kad viskas bûtø puiku, tegu tik tie nenaudëliai niurzgliai liautøsi didþiuosius darbininkus kritikavæ! Ne, tamstele, ne taip yra. Ne dël „kritikos“ yra aptilæs èionykðtës mûsø visuomenës entuziazmas veiksniø þygiams, ir ne „niurzgliø“ átakingumas suskystino kadai klestëjusá tikëjimà tais þygiais. Tai paèiø veikëjø aistra patetiðkai dramatizuoti kiekvienà savo þygá ar þygelá ir tik jø paèiø stokojimas savikritikos tø darbø vaisius bevertinant ugdë ir tebeugdo visuomenëj skeptiðkà arba, deja, kartais net ir ciniðkà paþiûrà á daþnà ið tø darbø. Tø mûsiðkiø politiniø darbø kritikos ið tikrøjø nei nëra. Nebent kritika vadintumëm pasakos berniuko atvirà nemeluojantá ðûktelëjimà, kad karalius nuogas, o ne kaþkokiomis nepaprastomis groþybëmis apsirengæs, kurias jo uolûs tarnai mëgina miniai ágirt. Taip, mes kai kurie irgi, kaip tas pasakos berniokas, nediplomatiðkai iðsiþiojam, kad, deja, ne viskas iðeina taip graþiai ir didingai, kaip tûlas darbuotojas didþiuojas ir groþiuojas. Bet argi tai kritika? Argi tai ne vien tik paprasèiausias tiesà supanèiø miglø praskleidimas? Deja, ne iðsklaidymas, o tik atsitiktinis kur ne kur praskleidimas. Visuomenë mûsø ne tokia þliba, kad nematytø, kaip tuo tarpu yra sunku, kaip beveik neámanoma dabar kà nors itin reikðmingo Lietuvos laisvës byloje laimëti. Ir ji nesistebi, kad daugybë klabenimø ávairiose menamai svarbiose vietose nedavë norëtø pasekmiø. Klabentojams ji dël tø nesëkmiø nepriekaiðtauja. Bet ji darosi vis skeptiðkliûtis. Ir tai atsispindi vasario kesnë visokiems þadëjimams áveikt neáveikiamas kliûtis mënesio „þaliuosiuose balsavimuose“. Akiraèiai, 1974. Nr.3(57)

Po 15-kos metø Ðiø septyniasdeðimt ketvirtøjø metø sausio 19-tàjà pirmininkë Emilija Èekienë savo didþiojoje ex cathedra kalboje Chicagos ir apylinkiø tautininkams, tarp daug ko kita, priekaiðtingai minëjo raginanèius ieðkoti naujø veikimo metodø. Sakë, kad tie ieðkotojai „iðeina á kraðtutinumus, kaip ir dabartinis pasaulio politinis gyvenimas“. Ir, kaip paprastai, nesakydama vardo, tik pirðtu rodydama, kalbëjo apie „prieð 13 metø vieno veikëjo siûlomà metodà derinant mûsø politinæ veiklà prie naujø gyvenimo sàlygø, nes esà, okupuotoj Lietuvoj þmonës apsiprato, jei tik gautø padoresná atlyginimà nebenorëtø nuosavybiø ir t.t.“. O paskui tarë: „Deja, po tokiø pranaðavimø neuþilgo ir vëliau net po 10 metø gyvenimo tikrovë parodë, jog okupuotø lietuviø tautinë dvasia nepasikeitë, ið mûsø tautos iðkilo herojiniai simboliai, nors jau marksizmo – leninizmo átakoje iðaugæ, bet okupantas nepajëgë net jaunosios kartos papirkti geresniais materialiniais paþadais“ (Dirva, 1974 m., Nr.6).

506

Tos tirados poveikyje kilusi pirmutinë asociacija buvo profesorius Jonas Jablonskis, mûsø kalbininkø patriarchas. Manau sau, nagi, jeigu tasai imtø ir pagautø tenai, amþinose erdvëse beplûduriuojantá Tauragës mokytojø seminarijos lietuviø kalbos sintaksës mokytojà, – vaje, koká kuolà jam ant galvos nutaðytø! Sakytø, kaip gi tu ten mokei, ir kaip tu drásai pasiraðyt – nepriklausomoj Lietuvoj, netgi tautininkø valdþios laikais! – atestatà ðitokio sakiniø rezginio autorei suteikusá teisæ kitus mokyti ti, raðtu dëstyti... Kita asociacija nusklendë á bene apaðtalo Mato evangelijà, kur kalbama apie toká savim besigërintá ponà, dëkojantá vieðpaèiui uþ tai, kad jis nesàs toks nusidëjëlis, kaip anas tenai po nuodëmiø naðta suklupæs muitininkas. Atseit, þiûrëkit, Chicagos, East Chicagos ir Cicero tautininkai, ir gërëkitës savo pirmininke, kuri neiðklydo á kraðtutinumus, ir nepranaðavo, kad „okupuotoj Lietuvoj þmonës apsiprato“, kaip tai, pasak Varpo, daræs „vienas veikëjas“... sudejavo, kad tas negraþus „pranaðavimas“ ligðiol neiðsi(Beje, kodël pirmininkë sudejavo pildë, ir kad „okupuotø lietuviø“ tautinë dvasia dar nepasikeitë?) Ðis pasididþiavimas, taèiau, ne paèios pirmininkës sugalvotas, o pasiskolintas ið Varpo redaktoriaus Antano Kuèo, kuris narsesnis, ir kuris nerausdamas iðdroþë savo (toli graþu ne kudirkiðkame) Varpe, kad: „Vincas Rastenis straipsnyje „Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje“, kuris buvo iðspausdintas 1960 m. treèioje „Metmenø“ þurnalo knygoje, árodinëjo, kad visose srityse prievarta padaryti pakeitimai per praëjusá laikotarpá palenkë rusø ir sovietinio bolðevizmo pavergtos Lietuvos gyventojus prie apsipratimo su esama santvarka ir net prie ásitikinimo, jog ji esanti geresnë negu nepriklausomybës metu ir dël to nepriklausomos Lietuvos siekimai ten, esà, blësta“. Po to prabëgom neva atpasakojo to straipsnio turiná, pamargindamas atpasakojimà septyniais sakiniais, atrinktais ið 14 puslapiø straipsnio ir tuo, matyt, tarësi árodæs, kad Rastenis anuomet ið tikrøjø teigë, jog rusai palenkë Lietuvos gyventojus prie apsipratimo su ten esama santvarka. Ir, pasiðaukæs liudininkais Kudirkà su Kalanta, praneðë mums, kad „Tauta su vergija neapsipranta“ (Nesakë „Deja“.) Tada nepalyginamai áþûliau uþ evangeliná ponà fariziejø ðokosi gëdinti nusikaltëlá Rastená, kaip uþ anas „pranaðystes“, taip ar net ypaè uþ „iðsisukinëjimà“ joms neiðsipildþius. Na, kà gi, – ne naujiena, kad pranaðus karia. Tik, regis, seniau pikèiau kaltindavo tokius pranaðus, kuriø geri paþadai neiðsipildydavo, o jei negera pranaðystë neiðsipildo, tai þmonës tokiems pranaðams atidesni. Pas mus, pasirodo, prieðingai. Nepakorëm dar vieno pranaðo, þadëjusio Gedimino kalnà „kitàmet ðituo metu“. O èia dabar koks gvoltas, kad neávyko pranaðautas apsipratimas su vergija! Kas èia bus labiau parûpæ: tautos atsparumu pasidþiaugt, ar ant kito sprando uþsistojus á liaudies ar tautos vadus palypët? O koks pagrindas jiems ant sprando rioglintis? Argi tikrai bûèiau taip pranaðavæs, kaip jie dabar su fanfarais garsina?

507

Pora mënesiø truko, kol pasiryþau ið archyvo gilumos iðsiþvejoti Metmenø 3 Nr. Tikrai, ten yra toks straipsnis apie priverstinës revoliucijos padarinius Lietuvoj. Prisimenu dabar, – tai ne 1960 raðytas straipsnis, o 1959 Santaros suvaþiavime skaityta paskaita. Dabar jai jau greit sukaks 15 metø. Pasiþiûrëjau, ir kilo noras net padëkot Kuèui su Èekiene, kad savo alkûnëmis pastûmëjo mane tà paskaità iðsitraukti, ir atidþiai jà perþiûrëti. Dar bus ko apie tai pakalbët, – 15 metø perspektyvoj. Dabar, dël laiko ir vietos stokos, apsiriboju tik pastebëjimu, kad abu kandidatai á liaudies ir tautos vadus bus (ne deja!) gerokai slystelëjæ. Nebuvo toj paskaitoj pranaðystës, kad þmonës Lietuvoj tikrai apsipras su bolðevikine santvarka, nei juo labiau nebuvo ten teiginio, kad tas reþimas jau palenkë þmones prie tokio apsipratimo. Ten buvo gana iðsamus katalogas reþimo jau vykdomø arba dar galimø vykdyti priemoniø bei bûdø Lietuvos þmonëms átikinti, kad taip, kaip dabar yra, yra neiðvengiama, ir geriau, negu gráþti á tai, kas buvo. Buvo kalbëta apie natûraliai silpnas vietas þmoniø paþiûrose á tai kas buvo ir kas yra, kurias reþimas gali bandyti iðnaudoti. Buvo bandyta suvokti, ið kurios pusës kokie pavojai gresia nepriklausomybiniam nusistatymui Lietuvoje. Ið tø pavojø katalogo redaktorius Kuèys iðtraukë keletà sakiniø, ir tuo neva pailiustravo kaip toj paskaitoj buvæs árodinëjamas tautos apsipratimas su vergija... Netgi pastabà, kad reþimas greièiausia mato Lietuvos visuomenëje nepalankaus nusiteikimo praeities graþinimui, jei ið to graþinimo daro baidyklæ, A. Kuèys iðvada, kai toj pastaboj buvo kalbama gi ne apie mano, o pavadino visos paskaitos iðvada apie reþimo nuomonæ, nesprendþiant, kiek ji teisinga, ar klaidinga. Kà pacituoti ið tos paskaitos redaktorius mikliai iðvengë, tai tikrai mano pastabà: „Priverstinës revoliucijos vykdytojai turi nepaprastø gabumø ákyrëti ir sutelkti prieð save neapykantà. Lietuvoje, jie tikrai iki ðiol ðalia kiekvieno iðauklëto savo ðalininko sugebëjo iðauklëti ne maþiau kaip tris deðimtis atkakliø prieðininkø. Ir jø daugumas, gal bût, nesiteiraus, kokia bus laisvës kaina, nesvarstys, ko teks iðsiþadëti, nusikratant nepraðytø globëjø. O vis dëlto reikia matyti kliûtis, kraunamas ant kelio atgal á nepriklausomybæ“ (43 psl.). Jeigu kas dairysis iðvados toj paskaitoj, tai èia buvo jos esmë. Toks buvo spëliojimas apie padëtá Lietuvoj ið tada turëtø labai ribotø duomenø. Ðiandien duomenø daug daugiau, bet ir tai – net su Kudirka ir Kalanta – jø dar permaþai, kad galëtume dràsiai spræsti, kiek reþimui pavyko ir kiek nepavyko prikraut kliûèiø ant kelio á Lietuvos nepriklausomybæ. Akiraèiai, 1974. Nr.5(59)

Ir mes ariame... Prieð septynerius metus (1967 birþelio 10) vilniðkë kompartijos diduomenë laidojo Rasø kapinëse Vincà Mykolaitá Putinà. Iðlaikæ já pustreèio deðimtmeèio dvasiniame

508

(beveik ir fiziniame) kalëjime, jie taèiau laidojo já kaip neva savo bendramintá. Partijos ir administracijos vadokliai su paèiu Snieèkum prieðaky stovëjo garbës sargyboj prie karsto, o paslaugus jø ginklaneðis A. Venclova dievagojosi, kad ið pat vaikystës buvæs Putino poezijos paþavëtas, o vëliau sàmoningai tapæs vienu ið tø, kurie, girdi, „velioná paþinojome, jautëme jo ðilumà, mokëmës ið jo gyventi ir dirbti literatûros darbà“. Putinas ir kompartija: koks absurdiðkas disonansas! Arba, – Putinà prie kapo adoruoja Venclova: kokia karikatûra! Kodël ir kam jie tai darë? Ar tik ne ið rûpëjimo pasigretinti ir pasistiebti artyn prie populiarios asmenybës su viltim, kad galgi ir jiems to populiarumo bent kiek nubyrës... Nestinga ir èia, tarp mûsø, panaðiø pasigretinimø ir stypèiojimø, ypaè link Lietuvoj herojiðkumu ðvystelëjusiø asmenø ar prie skambesniøjø tenykðèiø rezistenciðkø pasireiðkimø. Ðiemet jau antrà kartà geguþis buvo prisiminimo ir apmàstymo metas, skirtas Romui Kalantai ir dël jo Kaune kilusiam subruzdimui. Sprendþiant ið atspindþiø spaudoje, kolektyviniai minëjimai vienur buvo rutiniðkai jausmingi, kitur ðabloniðkai þodingi, gal treèiur ir su prakilniu susikaupimu ties minimøjø dalykø reikðme ir poveikiu. Bet paskirø minëtojø tarpe nestigo ir tokiø, kuriems, regis, svarbiausia tik patiems kaip nors pasirodyt neva besisukinëjantiems tose paèiose ar bent artimose gretose, kaip Kalanta ar verþlieji Kauno jaunuoliai. Praëjusià þiemà ir pavasará ryðkiausiai taip pasireiðkë du redaktoriai: Antanas Kuèys Varpo metraðtyje ir paskui já Al. B(aronas) Draugo dienraðtyje. Kauno ávykiø ataidëjimo pradþioj jiedu, regis, nebuvo suskubæ pasireikðti egzaltuotose tø ávykiø adoracijose. Mat, tada pirmu smuiku uþgrojo – netrukus po to á Vilniø iðdardëjæs – Vytautas Alseika, Vliko pavedimu per Eltos biuletenius sutirðtintai pertrimitavæs mûsø spaudoje Amerikos ir kitø kraðtø laikraðèiø jau paskelbtus praneðimus ið Kauno. Ið paskos tada atskubëjo ir keliolika deðimèiø New Yorko manifestantø, ambicingai uþsimojusiø Kauno Laisvës Alëjos þygá „pratæsti“... Times Square! Taigi, nesuskubæ pasireikðti tame „Amerikon perkeltame Kauno ávykiø tæsime“, metraðèio ir dienraðèio redaktoriai bent po metø kitø ëmë bandyt „pagerintà“ (?) bûdà prie herojø prisiðlieti: pakilo niurzgët ir net bartis ant santûresniø, ant mananèiø, kad, jeigu tik tiek teturima ir taip temokama apie tokià tragedijà ðûkaliot, tai geriau bûtø derëjæ patylët. Pakilæ herojiðkon pozon herojø ginti, tie redaktoriai neðûkaujanèius kaltina uþ neva abejingumà Kalantos pasiaukojimui, uþ neva stengimàsi... slëpti Kauno ávykius nuo pasaulio akiø ir rusams tuo patarnauti! Ðitaip, lyg ans pons fariziejus á muitininkà, iðdidþiai pirðtu rodydamas á tariamus „Kalantos aukos niekintojus“, tie redaktoriai kieno nors akyse gal ir bus pakilæ kiek arèiau prie herojø rango, bet mûsø, taip baramøjø, jie nei sugraudino, nei átikino. Nesgi nei jie patys, nei ankstyvesnieji „Kalantos ðaukimo tæsëjai“ neturëjo ir dar daugiau, kaip pasakë neturi pasakyti nei mums, nei „plaèiajam pasauliui“ nieko daugiau

509

Amerikos ir Vakarø Europos didþiøjø laikraðèiø korespondentai savo praneðimuose. Tø praneðimø kartojimas mûsø paèiø tarpe tai ne kaunieèiø protesto „garsiau tæsimas“, o tik „musës ant jauèio rago patupëjimas“. Kaune ir Maskvoj buvo pasirûpinta ir kas reikia padaryta, kad tas protestas bûtø toli iðgirstas. Ið New Yorko ar Èikagos apie tai pasauliui deklamuoti nëra nei reikðmës, nei reikalo. Pasaulis tà þinià pirma mûsø iðgirdo. Iðgirdo, ir tiek. Kai kas uþraðë, gal á bylà pasidëjo, o daugumo dëmesá kità dienà kitos naujienos uþëmë. Tik á mûsø sàmones tos þinios turëjo giliai ásisunkti, nes mums svarbu jas ne tik iðgirsti, bet ir giliai perprasti. Taèiau net ligi ðiol neþinom nieko apie Kalantos susideginimo motyvus daugiau nieko, kiek buvo apie tai spëliota paèiø pirmutiniø (paðalieèiø) þinios praneðëjø. Mûsø prakalbininkø ar poemø raðytojø á Kalantos lûpas dedamieji þodþiai bei apsakomieji jo pergyvenimai yra gi tø kalbëtojø bei raðytojø vaizduotëje èia susikûræ. Kaip bebûtø jie áspûdingi, jie nëra patenkinamas tiesos pakaitalas. Ið tikrøjø niekas neliudija, kad Kalanta prieð susideginimà ar jau ið liepsnos bûtø ðaukæs ar ið viso kà nors sakæs. Nepasiekë mûsø joks tiesioginis liudijimas, ar Kalanta ir per tas vëlesnes valandas iki mirties yra kà nors pasakæs. Niekas konkreèiai nepaliudijo në kas buvo (jei buvo) paraðyta tame popierëlyje, kurá neva nesudegusá bet niekieno kito neliestà tik saugumieèiai radæ ir pasiëmæ... Saugumieèiai ir komunistai padarë viskà, kà gali – o gali jie tenai gana daug! – kad uþtrintø visus tokiø informacijø pëdsakus. O èia mûsø veiksniai ir redaktoriai irgi nerias ið kailio, kad tik atgrasytø mus nuo smalsumo nesitenkinti ten ir èia kuriamais gandais bei legendomis ir nuo kësinimøsi patirti, suprasti, kaip ir kodël tragiðka Kalantos auka buvo atlikta. Neturim pakankamo aiðkumo ir apie Kauno demonstracijø prasmæ. Yra patikimai paliudytas tenai skambëjæs ðûkis Laisvës Lietuvai! Mûsø ausyse tai skamba Nepriklausomybës Lietuvai! Bet ar nepriklausomybës neragavusiam jaunimui tikrai laisvë ir nepriklausomybë yra sinonimai taip, kaip mums? Nepaþástam mes Lietuvos nei vidutiniosios kartos, dar maþiau teþinom apie jaunimà, tai ið ko galim bûti tikri, kà ið tikrøjø reiðkia to jaunimo rezistenciniai ðûkiai, kokiø laisviø jie labiausiai pasigenda? Nepasitenkinimas ir pasipiktinimas esama valdþia nekantriai prasiverþë anàmet Kauno demonstracijose. Bet kokie tø nekantraujanèiø jaunuoliø siekimai, patirtumëm tik susipaþinæ. O susipaþinti efektyviausiai kliudo kaip tik tenykðtë valdþia. Tai nenuostabu. Nuostabu tik tai, kad jai tame kliudyme kaip ámanydami stengiasi padëti dar tokia didelë dalis mûsiðkiø politvadovø bei redaktoriø. Al. B(aronas) Drauge andai, peikdamas kadai girdëtus Lietuvos partizanø kovø nesëkmës apgailestavimus (kad buvusios beviltiðkos, todël racionaliai nepateisinamos), pasirëmë net raðytojos B. Pûkelevièiûtës autoritetu. Ji, mat, sakiusi: Kas gi tu esi, þmogeli, kad, patogiai ásitaisæs, gali pasakyti, kas su reikalu ir kas be reikalo kraujà liejo? Tuo pasidràsinæs, kitu atveju Al. B. [Baronas] ëmë peikti bei smerkti ir nuomones, anot kuriø ir Romo Kalantos susideginimas gal buvæs beprasmiðkas arba gal tik daugiau bëdos negu naudos Lietuvai atneðæs.

510

Keista, kad Al. B.[Baronas] (juo labiau Varpo Kuèys) nepabandë atsukti to B. Pûkelevièiûtës klausimo á save paèius, vietoj sukinëjæ aplink vis tik á kitus (ypaè á Akiraèius...). Ið tikrøjø, kas gi jûs esat tokie, kad Èikagoj, ar „Visad Þaliam Parke“ uþ Èikagos patogiai ásitaisæ imatës kompetencijos dalinti heroizmo diplomus net uþ beatodairiðkus ðuolius praþûtin? Ar tai nëra skatinimas tik kitø þûti tëvynës labui? Arba, ar tai nëra patogiai ásitaisiusiøjø groþëjimasis, kaip tenai kiti plikomis rankomis þarijas graibsto, ir dargi taip narsiai, kad net nesidairo, ar tø þarijø dabar jau reikia... Ar tas beatodairiðkø narsumø adoravimas kartais nëra bandymas patiems (èia) ir maþdaug panaðiais narsuoliais atrodyt? Atleiskit, jei nepatikësim. Kaip nepatikëjom ir Snieèkaus su Venclova pastangomis pasilypët ant to paties pjedestalo su Putinu. Akiraèiai, 1974. Nr.7(61)

Penkmeèio pabaigtuvës Nespëjo iðdilt ið atminties klegëjimas Detroito vieðbuty, sukunkuliavæs sujaudintu smalsumu, kai Vliko pirmininkas paskelbë tenai susirinkusiam septintajam Amerikos Lietuviø Kongresui, kad ið labai gerai informuotø ðaltiniø jis kà tik patyræs, jog dar ðiemet (atseit, 1969 metø rudená) ar vëliausiai ateinanèiø (1970) metø pradþioj tikra kils atominis karas tarp Kinijos ir Sovietijos, ir tai atvers Lietuvai naujà laisvës perspektyvà – o ðtai jau aðtuntasis kongresas suguþëjo Èikagon. Vadinas, vël prabëgo gyvenimo ir veiklos (Amerikos Lietuviø Tarybos vadovaujamos) penkmetis. Kongresas ir Tarybos metinis suvaþiavimas jo iðvakarëse þvalgë, svarstë, skaièiavo ir vertino penkmeèio veiklos derliø tokiais iðdailintais, povo plunksnom papuoðtais pareiðkimais, kad pasidarë beveik nebeámanoma neprisiminti patarlës apie pagyrø puodus... Tiesa, Vliko pirmininkas ðá kartà neberodë naujø perspektyvø Lietuvai, atsiskleisianèiø kaþkokiø kaþkaip susiklosèiusiø ávykiø dëka. Uþtat Tarybos pirmininkas gërëjosi ir neatsigërëjo, kaip jam pasisekæ iðvesti Lietuvos bylà á naujà vieðkelá savo áspûdingu pasireiðkimu Antikomunistinës Lygos kongrese Taiwane. Jei bûtø dar gyvas Juozas Ginkus Brooklyne, tai gal tartø – „nesuprantami baltojo þmogaus keliai“... Mat, paprasto stebëtojo galvai suprantamiau, kad dabartiniame tarptautiniø santykiø susiklostyme Lietuvos bylos net ir áspûdingiausias „iðkëlimas“ Taiwane – ásidëmëkit, Taiwane, dabar! – tai gal skæstanèiam ðiaudas, bet koks gi jau èia vieðkelis! Anàmet Detroito kongresas, vieningai kilstelëjæs rankas, palaimino Tarybos (dr. K. Ðidlausko) suplanuotà „naujà þygá“ – uþsimojimà iðsirûpinti Vaðingtone naujà ástaigà, skirtà planuoti ir vykdyti Amerikos politikai Baltijos valstybëms atstatyti. Po penkmeèio niekas nepasipasakojo, ar tas „þygis“ buvo bent kiek þengtas. Net ir ið tø, kuriuos Detroite teko matyti rankas kelianèius uþ tà „þygá“, dabar në vienas nepaklausë, kur jis dingo.

511

Detroite buvo vieningai pritarta Tarybos pasiryþimui iðplësti savo skyriø tinklà taip, kad jø bûtø ne maþiau, kaip Bendruomenës apylinkiø. Dabar paaiðkëjo, kad tas pasiryþimas irgi buvo pamirðtas (ar pasirodë neákandamas), nes tik ðiemet, penkmeèiui baigiantis, vos dviejose vietovëse (Èikagos priemiesèiuose?) esà ásisteigæ nauji skyriai, ir dar tapæs atgaivintas ilgokai merdëjæs Cicero skyrius. Gal bût ðá rudená susilipdysià dar du skyriai Vidurvakariø vietovëlëse. Bendruomenës apylinkiø, girdët, esà kone 60. Tarybø skyriø skaièiaus (lyg pagyvenusios moters amþiaus) niekas neminëjo ir nesiteiravo. Praneðimø pateikë gal koks tuzinas, gal kiek daugiau skyriø. Detroito kongrese didþiausias galvos skausmas buvo – kaip apginti vasario – kovo mënesiø rinkliavø monopolá nuo Bendruomenës këslø. Dabar akcentas buvo á vadovavimo monopolá. Ant paradinës sienos buvo pakabintas ðûkis: – Visi kaip broliai, visi kaip vienas, bendru þingsniu þygiuokim pirmyn Lietuvos laisvës kovos keliu, vadovaujami Amerikos Lietuviø Tarybos! Taip, kaip broliai, kaip vienas, bet tik be Bendruomenës! Tiksliau, – be dabartiniø Bendruomenës vadovø. Jonas Jasaitis (Tarybos posëdyje) iðkëlë keletà „netaktiðkø“ klausimø. Vienas ið jø, – Kodël kvieèiant kongreso garbës komitetan didþiøjø organizacijø pirmininkus, liko nepakviestas Ateitininkø Federacijos vadas? Atsakymas buvo „legalistiðkas“: Ateitininkai yra Katalikø Federacijos dalis, tai tos federacijos pirmininkas reprezentuoja komitete ir ateitininkus. Bet Jasaitis nenusileidþia: O va, sako, Kunigø Vienybë, arba Vyèiai, – jie irgi Katalikø Federacijoj, bet jø pirmininkai vis dëlto ir atskirai pakviesti, o ateitininkø vado nër, tai kodël? Èia Tarybos pirmininko aiðkinimas iðëjo miglotas, bet jau ir nebereikalingas, nes salëje pasklido visiðkai paprastas paaiðkinimas: Todël, kad ateitininkø vadas yra Kisielius (Tarybai nepaklusniø bendruomeninkø ðulas)! Kita klausimø serija buvo: – Ar kvietët á garbës komitetà PLB ir JAV LB pirmininkus (B. Nainá ir J. Gailà)? Jei kvietët, tai ar atsisakë ir kodël atsisakë? O jei nekvietët, tai irgi kodël? Ir kodël ið Bendruomenës pakviestas garbës teismo pirmininkas (dr. B. Nemickas)? Garbës teismø turi ir kitos organizacijos, pvz., ðauliai – tai kodël jø teismø pirmininkø nekvietët? Èia Tarybos pirmininko balsas pakilo iki fortissimo, o tonas beveik iki isterijos. Argumentai tapo sunkiai besuvokiami ir girdëjosi tik viena vedamoji mintis – Bendruomenës pirmininkai Tarybos pirmininkà jau tiek áerzinæ, kad jis nebegalás ar ir nebenorás jø në matyt. (Panaðus Tarybos pirmininko ásikarðèiavimas pasikartojo kità dienà ir kongreso posëdyje, kai kaþkas vël pajudino reikalà gal dar pabandyt kaip nors rasti bendrà kalbà su Bendruomenës vadovais.) Pirmininko rûstybës ekspliozija abiem atvejais buvo pasitikta itin energingais kongresininkø plojimais, o Tarybos suvaþiavimas net priëmë vienbalsiai rezoliucijà, pritarianèià Tarybos valdybos uþimtai pozicijai Bendruomenës atþvilgiu. (Pozicijai, apibûdintai ðûktelëjimu „nenoriu jø matyt“.)

512

Tarybos konferencija ir kongresas buvo tikinti ir, atrodo, átikinti, kad Taryba ir tik Taryba ðimtanuoðimtiðkai budriai ir efektyviai reaguoja á visus Lietuvos bylà lieèianèius reiðkinius. Vlikas tame paveiksle atsidûrë ðeðëlyje, o jau Bendruomenës ásikiðimai tai tik pagaliai á ratus. Lemiamà vaidmená Taryba suvaidinusi net ir Kudirkos byloj, ir jei ne tie „ad hoc komitetai“, tai Kudirkà greièiausia jau dabar bûtume turëjæ savo tarpe... Daugelis ir tam pareiðkimui smagiai paplojo, nors èia jau vienas kitas ir su klaustuku akyse aplink apsidairë. Nemaþa buvo kalbëta, kaip dar kartà iðbarti Australijos ir N. Zelandijos valdþias, arba kaip prigrasyti Amerikos valdþià, kad bûtø atsargesnë santykiuose su Sovietais, bet, nors kongrese dalyvavo du mûsiðkai vyskupai, jame nuostabiai santûriai teuþsiminta apie ðiuo metu patá áspûdingiausá religinës (kartu maþiau daugiau ir tautinës) rezistencijos sàjûdá Lietuvoje. Nepasigirdo ne tik parengto projekto, bet nei paprasèiausio paraginimo Tarybai ar kam nors kitam, kad pagalvotø apie koká nors bûdà ir kad imtøsi konkreèios iniciatyvos iðkelti tarptautinën plotmën Katalikø Baþnyèios Kronikos taip gausiai teikiamà informacijà apie daugybæ apstulbinanèiø faktø ið neregëtai bukaprotiðko valdiniø ateistø siautëjimo. (Lietuviðkai iðleisto kronikø rinkinio platinimas savo tarpe baþnyèiø prieangiuose, ar net ir á anglø kalbà tø kronikø paþodinis vertimas toli nenueis, ir veltui bus dëtos rizikingos pastangos tø, kurie tà informacijà iðkiða ið anapus). Prieð penkerius metus kongresinës paskaitos sukosi vien apie mûsø veiklos „virtuves“. Dabar dvi paskaitos buvo, atrodo, skirtos parodyti susirinkusiems veikëjams, koks klimatas vyrauja tarptautinës teisës plotuose. Prof. B. Kaslas kalbëjo apie þmogaus teisiø Sovietø Sàjungoj gynimo (labai ribotas) galimybes, o prof. Fredlanderis apie Lietuvos apsisprendimo ágyvendinimo (irgi skurdþias) galimybes esamoje tarptautinës teisës praktikoje. Abi paskaitos buvo pusëtinai tinkamos veikëjiðkos autoglorifikacijos ðûkiais apsisvaiginusioms galvoms bent kiek prablaivinti. Taèiau abi (viena skaityta lietuviðkai, kita angliðkai), regis, praskambëjo virðum kongresininkø galvø, daugumo në plaukø virðûniø nesiekdamos. Vienas kovûnas ðoko barti prof. Kaslà, kam kalba apie kaþkokias svetimtauèiø organizacijas (þmogaus teisëms ginti), Tarybos, vedanèios tikruoju keliu! Kitas piktinosi paèiais kongreso o nemato mûsø Tarybos rengëjais, kam ásileido tokius paskaitininkus, „kurie mums èia tik nuodø papylë“. Na, jei tos paskaitos buvo nuodai, tai A. Rudþio Tarybos darbø apþvalga (irgi sakyta angliðkai) turëjo bûti balzamas. Bet vël vargas: net ir lengvai angliðkai suprantantiems turëjo bûti didþiai keblu susivaikyti toj miðrainëj. „Desertui“ (paskutiniame posëdyje) buvo Jûratës Jasaitytës paskaita. Ji pabërë virtinæ palaidokai savo tarpe susijusiø idealistiðkø ðûkiø, keletà pritrenkianèiø paradoksø, keletà karèiø priekaiðtø jaunesnëms ir vyresnëms kartoms, pakartojo ið jaunimo nuolat girdimà pasididþiavimà, kad jiems „veiksniø politika“ esanti nesuprantama, iðsitarë, kad jaunimui pakenèiamai suprantama ir arèiau prie ðirdies nebent tik Bendruomenë (oi, koks dilgtelëjimas Tarybos veikëjø paðirdþiuose!), tikino, kad jau-

513

nimà nuo veikimø graso vyresniøjø pataikûniðki pagyrimai ir stoka apèiuopiamø paskatø. Þodþiu, visko po truputá, bet be kësinimosi nubrëþti, kas gi darytina. Tiesa, ji gi èia ir buvo tik pakalbët, o darymas juk prieðaky: ji dabar Taryboj uþëmë aðtuoniasdeðimtmeèio veterano Aleksio uþleistà vietà ir organizuos kursus jaunimui politiðkai instruktuoti (naujiems kadrams Tarybai ruoðti). Kongresininkai á Jasaitytës paskaità reagavo neregëtai gyvai ir gausiai. Vieni sachariniðkai saldþiais (paskaitininkës kà tik papeiktais) pagyrimais, kiti net ir sarkastiðkais priekaiðtais, pvz., dël nusiskundimø paskatø stoka. O kas, esà, skatino Basanavièiø, Kudirkà, knygneðius, savanorius, partizanus... Kodël dabartinis jaunimas net nesiryþta aukotis, o tik paskatø laukia! Kaþin ar tie mëgëjai girtis kitø pasiaukojimais susigëdo, kai Jûratë jiems prieð akis aðarom aplaistë savo (berods 2,000 doleriø) santaupas, sukiðtas á veikimus su jaunimu, kurias neaiðku ar kas rimtai padës atgauti. Tai ðtai, sako, pavyzdys, kaip mes skatinami! Tikrai, dygliuotas kelias á þvaigþdynus... Ákaitusio susijaudinimo sukeltas bruzdëjimas galop tapo uþglostytas baigiamosiomis apeiginëmis kalbomis, kurios visada buvo ir dabar tebëra vyraujanti visuomeniniø veikimø sudëtinë dalis. Akiraèiai, 1974. Nr.9(63)

Kaip pasidaryti veikëju net ne per daug stengiantis Visuomet nereikia veikëjø labai daug. Na, tik vieno ið tûkstanèio gal ir maþoka, bet vienas ið ðimto – kaip tik. O jeigu jau kas deðimtas veikëjystën spraudþiamas, tai bëk strimgalviais ið tokios visuomenës nuoðalesnën vieton nervø atlyþint. Visuomenininku, kaip ir menininku, þmogaus negalima nei iðrinkt, nei paskirt, nei pasamdyt, jeigu jis nëra tuo bent kiek apsigimæs. Ir jeigu jo ágimtoji visuomeniðkumo gyslelë nëra atitinkamai ákaitinta ar bent pusëtinai áðildyta. Tebevyraujanèioje èionykðtës mûsø visuomenës kartoj – prieð porà deðimtmeèiø buvusioj vidutinio amþiaus, o dabar jau demonstratyviai praþilusioj – praplikusioj ir praretëjusioj – deganèiø pareigingumu bei turinèiø apetito visuomeniðkai veikti buvo ir tebëra keliskart daugiau, negu bûtinai reikia. Bet taip toli graþu nëra per porà tø deðimtmeèiø subrendusioj arba pradedanèioj bræsti jaunesnëj bei jauniausioj kartoj. Nepatikrinta, ar tai dël to, kad gal dabar ið viso maþesnis nuoðimtis mûsiðkiø apsigimsta visuomeniðkumo gyslele, ar tik dëlto, kad ir apsigimusieji savo potencialaus visuomeniðkumo nepabudina ir nepaðildo. Daþnas ið jaunøjø, net ir pabandþiusiøjø ásisukti á kurá visuomeninës veiklos verpetà, gana greit atvësta ir ima aiðkintis, kad jam lietuviø visuomeniniai veikimai esà nesuprantami, neatrodà prasmingi, ar staèiai esà neádomûs, netgi nuobodûs. Gal ir maþa bëda, jeigu ilgainiui ðioj visuomenëj liks ne taip gausu veikëjø. Tegu tik liks kas tirðtàjà koðæ verda, o jeigu sumaþës vien putas plakanèiø, tai ne nuostolis.

514

Kad tik ta visuomenininkø veislë ið viso, visa iki paskutinio nenugrimztø abejingume ir jaunesniojoj kartoj galutinai neiðnyktø. Vadinas, visgi reikia, kad bent nedidukë dalelë, kad bent vienas kitas nuoðimtis jaunimo susiliestø su kokiu nors katalizatorium, ágimtàjà visuomeniðkumo gyslelæ paþadinanèiu ir pakaitinanèiu. Tik – kuo? Tik – kaip? Pasidairiau atgal, á 1915–1917-tuosius metus, á savo paties (tuomet tik dvylikmeèio vaikiðèio) akiø dar nepravërusios visuomeninës sàmonës bûsenà. Tai buvo karo metas, ir man, jau spëjusiam baigti vienà rusiðkos gimnazijos klasæ, nebebuvo kur toliau mokytis, nes Vokietijos kaizerio vietininkai Lietuvoj, ypaè jos „tolimuose rytuose“, nors ir leido veikti mokyklom (jau lietuviðkom), bet tik pradinëm. (Lietuviðka gimnazija buvo tik Vilniuje, kurià tepasiekiau 1917-tøjø vëlyvà rudená). Nei galvijø, nei kiauliø ganyt neteko dël tos paprastos prieþasties, kad visus tuos sutvërimus (iðskyrus vienà karvutæ ðeimai), surekvizavo ið dalies besitraukiantieji rusai, o galutinai – rusø vieton susikraustæ vokieèiai. Dël tø aplinkybiø tie dveji metai man pasidarë skaitymo metai. Tai nebuvo planingas skaitymas, o tik skaitymas visko, kas po ranka pakliuvo. Dëdë nuo Dûkðto atveþë kaimyno namuose Rusijon pasitraukusio vyresnio gimnazisto paliktø rusiðkø knygø ir knygeliø du pûdus (32 kilogramus, arba 70 amerikiniø svarø. To gimnazisto tëvai paskolino knygas ne pagal skaièiø, o pagal svorá...) Tai buvo miðinys rusø klasikinës ir verstos nuotykinës literatûros (pradedant Puðkino, Lermontovo, Gogolio, Turgenevo raðtø rinkiniais ir baigiant serijomis ið Giuseppe Garibaldi, Nat Pinkerton ir Sherlock Holmes nuotykiø). Kitas knygø ðaltinis buvo Utenos klebono kun. Pranciðkaus Turausko lietuviðka bibliotekëlë, karo metu sukrauta baþnyèios pastogëj virðum zakristijos. Ten buvo Maironis, Krëvë, Gira, Ðeinius ir Vydûnas, áskaitant jo Mirtis ir kas toliau? ir Gimdymo slëpiniai... Ðias dvi tëvas pamatæs „konfiskavo“ ir nuveþë klebonui parodyt: argi dvylikiniam berniokui ir tokias knygas jau galima skaityt? O klebonas: – Jeigu supras, tegu skaito. Gavau knygas atgal, bet, atvirai kalbant, ðiø nedaug tepaskaièiau: nelabai kà tesupratau ir neatrodë patrauklu. Tuos Gimdymo slëpinius ir paëmæs buvau tik todël, kad palëpës prieblandoj tà pavadinimà greitomis buvau perkaitæs kaip „Gedimino slëpiniai“... Ið „non-fiction“ skaitiniø daug labiau sudomino netolimos bet mano sàmoningai nepaþintos praeities laikraðèiø rinkiniai. Tai buvo pilnas (áriðtas) Lietuviø laikraðèio rinkinys (tas laikraðtis ëjo maþdaug iðtisus 1905 metus, mano dar tik lopðy pragyventus), taip pat apypilniai Seiniuose ëjusio Ðaltinio 1913 – 14 metø rinkiniai. Buvo keli atsitiktiniai sàsiuvinëliai Varpo ir Apþvalgos (dar ið spaudos draudimo laikø) ir pustuzinis ar daugiau Vadovo, 1910 – 14 metais lietuviams kunigams skirto þurnalo numeriø. Prie jø dar paminëtinos dvi knygelës. Viena – Vaiþganto (kun. Juozo Tumo) Ten gera, kur mûsø nëra: áspûdþiai ir samprotavimai apie lietuviø iðeivijos gyvenimà Amerikoj. Tà knygelæ Tumas paraðë po savo (su kun. K. Olðausku) lankymosi Amerikoj (1913 m.) pinigø rinkti Saulës draugijos nariams Kaune. Kita – Pr. Karevièiaus Þemaièiø vyskupu paskyrimo eigos ir jo ingreso iðkilmiø ap-

515

raðymas. Tai buvo irgi labai dar nesenos praeities (1914 metø) istorija, ið tolo jau girdëta, bet ten smulkmeniðkai apraðyta lietuviø su lenkininkais vykusi ir lietuviø laimëta kova dël átakos Kauno kapituloje. Ypaè áspûdinga buvo skaityt, kaip lenkuojanti kapitulos diduomenë buvo pritrenkta, kai naujas vyskupas pirmà kartà oficialià savo prakalbà pasakë ne lenkiðkai, neigi ne lotyniðkai, o lietuviðkai (ið tikrøjø tai þemaitiðkai, nes kitaip lietuviðkai Karevièius nei „nemokëjo“: rytinëj Aukðtaitijoj þmonës labai maþai kà ið jo pamokslø tesuprasdavo...) O laikraðèiuose, kaip naujesniame Ðaltinyje, taip ir 1905 metø Lietuviø laikraðtyje, pagaliau ir Vadovo þurnalo apþvalginëj daly (taip pat ir pakrikuose prieðkarinio deðimtmeèio Vilniaus þiniø, Vilties numeriuose) labiausiai intrigavo skirtingø nuomoniø susikirtimai, „pirmeiviø – atþagareiviø“ polemika, net ir kalbos dalykø svarstymai (pvz., ar draugijos susideda ið nariø, ar sànariø...) Kai po tokio, tegu ir apgraibinio pasivaikðèiojimo po anuometinës dabarties prieangá 1917 rudeniop atëjo ið Vilniaus Lietuvos Aido pluoðtas su staèiai pasakiðkai skambanèiais pranaðavimais, kad gal turësim Lietuvoj nebe rusiðkà, nebe vokiðkà ar lenkiðkà, o tikrai savà Lietuvos valstybæ, viskas buvo ne tik ádomu, bet ir lyg savaime suprantama. Nors man tai buvo tik tryliktieji amþiaus metai, bet gyventi (dar tik gyventi, ne veikti) ne vien naminës aplinkos, o ir visos Lietuvos vieðai vykstanèiame gyvenime jau nebuvo kokia staigmena ar nesuprantama bei neádomi svetimybë. Tai greièiau atrodë, kaip pradëjimas plaukti ið prigimties jau paþástamuose vandenyse. Visuomeninë gyslelë – visiðkai be sunkiø priverstiniø pastangø – jau buvo pabudusi ir gerokai suðilusi. Dabar èia mûsø veikëjai kai jau paèiumpa koká su gyva visuomenine gyslele pastebëtà jaunuolá (paprastai jau senokai pilnametá), tai ir nardina já staèiai paèiø purðkulingiausiø veikimø sûkurin. O ne juokai tuose sûkuriuose susivaikyt tam, kas nesusiprato ar neturëjo progos bent prabëgom þvilgterët, koki vëjai tuos sûkurius pûtë vakar ir uþvakar. Ðiø laikø dabarties prieangis nebe 1905–14 metai, o 1945–70 deðimtmeèiai. Kas gi ið priauganèiøjø kartø ryþtøsi ir ástengtø persklaidyti tø beveik trijø deðimtmeèiø spaudoj uþkonservuotas ðios mûsø visuomenës gyvenimo painiavas ir velniavas! Ne, tai neámanoma, staèiai beviltiðka. Tai kà gi, – ar taip jau ir nëra jokio katalizatoriaus potencialioms visuomeniðkumo gyslelëms suaktyvinti? Paguodà nevilty suteikë Bronys Raila. Beskaitant jo ðiemet mûsuose paskleistas PAGUODAS, dingtelëjo, kad – ogi ðtai kur pati ryðkiausia, spalvingiausiai nupieðta mûsø ðios visuomenës pastarojo ketvirèio ðimtmeèio veikimø, màstymø ir susiniovimø panorama! Dailininko Kosto Jezersko ið PAGUODOS þodþio sustatyta triaukðtë konstrukcija mirguliuoja virðelyje, kad net akys raibsta. Raidë O akyse mirguliuodama iðsitiesia, sulûþta trilinkai ir tampa N. Èia nebe PAGUODA, o PAGUNDA! Pagunda jauniems potencialiems visuomenininkams pabandyt pasidaryt sàmoningais ir noringais veikëjais be pernelyg varginanèiø pastangø! Tik paimkit ir paskaitykit tas dvi PAGUODØ knygas. (Regis jø bus ir daugiau.) Jei kuriems atrodys, kad jos

516

nedaug kà sako, tai statykit kryþelá ant savo veikëjiðkos „karjeros“: jûsø visuomeniðkumo gyslelës negyvai gimusios ir ið jø nieko nebus. Bet kieno visuomeninë gyslelë gyva, tas neatsilaikys prieð pagundà susipaþint ir su to paties Bronio Railos Dialogu su lietuviais. O tada ir su Versmëmis ir verpetais, ir su Laumiø juosta, ir su Paskendusiu pasauliu, net ir su Tamsiausia (tamsybe) prieð auðrà. Septynios knygos, 2950 puslapiø. Daug, sunku? Betgi pabandykit: dar negirdëjau, kad Railà skaitydamas kas nors bûtø labai pavargæs. Ne. Sunkiø pastangø toms knygoms skaityt nereikia. Kartais kai kam nebent atsitraukt gali bûti sunkoka. Taigi, jûs, kuriuos þurnalistø valdyba su Laiðkais Lietuviams premijomis vilioja ir kursais treniruoja tapti lietuviø þurnalistais; jûs, kuriuos veiksniø vadovybës traukia á savo tarpà ir þada savo ápëdiniais iðauklëti; jûs, ið kuriø tarpo ideologiniai ar politiniai sambûriai laukia sau ne tik atþalø, o ir naujø virðûniø; kuriems tëvai testamentuose yra uþraðæ savo romantiðkà patriotizmà; jûs visi, iðsaugotieji nuo lietuviðko analfabetizmo – pabandykit susitikti su ðia pagunda pagunda! Pamatysit, kaip daþnas ið jûsø tikrai be vargo, netgi su nemaþu malonumu ir pasitenkinimu, ástosit á kelià, kuriuo einant tampama savos visuomenës veikëjais ir net vadais. Pastebësit, kad skaitot ne pretenzijà á ðventraðtá, kurio kiekvienas teiginys lyg bûtø teikiamas bûtinai priimti, kaip neginèytina iðmintis. Skaitysit iððûkius – màstyti apie mûsiðkes visuomenines – tautines problemas, jas giliau – ir ið kitø ðaltiniø! – paþint, svarstyt ir sàmoningai (gal ir kûrybingai) spræst. Neaðarokit ir nesiskøskit, jaunieji kandidatai á visuomenës veikëjus, kad neáþiûkodël, o siekit PAGUODOS pagundose rit, kas toj mûsø visuomenëj yra kur ir kodël plaèiau praregët. Akiraèiai, 1974. Nr.10(64)

Nutarimai, nutarimai, nutarimai... Reiklus buvo lotynø kalbos mokytojas Panevëþio gimnazijoj. Kartà klasëj klausia, ar kas ið mûsø nebuvom pabandæ namie iðsiaiðkinti prasmæ praëjusioj pamokoj skaityto ir nagrinëti pradëto sakinio ið Ovidijaus poemos apie Aukso amþiø. Atsirado ambicingas savanoris ir, regimai pasididþiuodamas, pareiðkë, kad perkandæs tà kietà rieðutà. Ëmë aiðkinti. Mokytojas klauso, klauso, – pirma susikaupæs, paskui po truputá galva palinguodamas, o galop apsisuko, priëjo prie lentos ir uþraðë: Si tacuisses, philosophos mensisses. Pabandykit, sako, iðversti. Èia ne Ovidijus. Èia patarlë. Bandom. Ið pradþiø sulipdom paþodiná vertimà: „Jei tylëtum, filosofas manytumeis”. Ar gal „vertintumeis”? „Bûtum vertinamas”? Pagaliau, mokytojo nuosekliai padedami, pagaunam patarlës prasmæ, o su ja ir mokytojo nuomonæ apie mûsø narsaus draugo bandymà: „Jei bûtum tylëjæs, bûtum iðminèium atrodæs”...

517

--Pernykðèio gruodþio 6-tà vaþiuojam tryse ið New Yorko Bostonan, Vliko seiman: du tikri Vliko seimo bei tarybos nariai ir að treèias – „neraliuotas þiûrovas”. Padrikai „apkalbinëdami” tai ðá tai tà, uþkliuvom ir uþ neseniai ávykusios „veiksniø taikos konferencijos” (oficialiai – „Lietuvos Laisvinimo Darbo Konferencijos”), kurios iðvadas – nutarimus pasisakiau kà tik perskaitæs prieð mums kelionën iðkylant. – Na, ir kaip? – O taip, – sakau – kad prisiminiau gimnazijoj iðmoktà lotyniðkà patarlæ. (Þr. pradþioj, apie „Si tacuisses...”) Ið tikrøjø, jeigu jie po tos dviejø dienø konklavos „Baltosiose Lygumose” (White Plains) bûtø nieko nepaskelbæ, tai greièiausia tebemanytumëm, kad galgi jie tenai ir kà svarbaus nutarë. O kai paskelbë, tai tas pats, lyg aiðkintø, kad sniegas baltas, vanduo ðlapias, o akmenys kieti. Be juokø, raskit gi tuose dvideðimties vieno punkto ir dvylikos popunkèiø nutarimuose kà nors, kas per pastaruosius tris deðimtmeèius dar nebûtø buvæ nutarinëta kasmet po keletà kartø! Þinoma, – nutarimø, pasiryþimø, net ir priesaikø kartojimas nëra yda, ir to gal maþiau ar daugiau net reikia. Kunigas Norbertas Pakalnis (prieð keletà metø miræs Brooklyne) viename ið savo pirmutiniø pamokslø 1914 metais mums, Utenos progimnazijos mokinukams sakë, kad Baþnyèia daþnai, kartoja savo pamokymus, ir tai reikalinga todël, kad nekartojamos tiesos uþsimirðta. Taèiau, nors ir niekad vëliau negirdëjau to pamokslo kartojamo, visgi ðtai net iki ðiol – per 60 metø! – jo neuþmirðau. Tai nemanyèiau, kad ir, sakysim, „nusistatymà siekti nepriklausomos Lietuvos valstybës atstatymo” bûtumëm pamirðæ, jeigu jis ir nebûtø buvæs nebeþinia kelintà kartà pakartotas 1974 metø spalio 27 dienà. Ir visuose kituose punktuose suraðytieji nusistatymai juk puikûs, betgi tai tik begalinæ daugybæ kartø sakyti geri norai, o nëra ðalia jø në vieno nutarimo, numatanèio bent kà nors pagal tuos norus konkreèiai daryti ateinanèiais 1975 metais. Jei konferencija bûtø nieko vieðai nepasakiusi, bûtumëm manæ, kad ji visgi gal bent ðá tà konkretaus nutarë. O kai prabilo, – paaiðkëjo, kad ir vël ,„Rytø fronte nieko nauja“... Tiesa, viena naujienëlë ten yra. Ne staigmeniðka, jau senokai juntama, bet dabar tikslinga puosejau „juodu ant balto” uþraðyta. Tai pripaþinimas, kad mums ið èia „tikslinga lëti ir plësti ryðius su pavergtoje Lietuvoje gyvenanèiais tautieèiais”. Ir pripaþinimas, kad tuose ryðiuose mums „tenka vadovautis savo sveika nuovoka, sàþinës jautrumu ir tautiniu sàmoningumu”. Tai didelis þingsnis priekin nuo „tautinës drausmës” rezoliucijos. Paþiûrø evoliucija ðia linkme jau seniai prasidëjo, bet vis su atokryèiais. Dràsesnis þingsnelis buvo bandytas þengti 1968 metø PLB seime New Yorke, bet ir ten jis dar buvo supanèiotas reikalavimo kiekvienu atveju atsiklausti vadovybës (konkreèiai Vliko) patarimo ar pritarimo.

518

Kà ir bekalbëti, – bûtø buvæ idealu, jei tam reikalui tvarkyti bûtumëm turëjæ tikrai nusimanantá autoritetà. Bet ryðiø reikalà sàmoningai supratusieji ar tik nostalgiðkai jø pasiilgusieji tautieèiai nerado vadovybëse tokio autoriteto, todël patys tame reikale ëmë vadovautis savo nuovoka. Kad ir su nemaloniomis kliûtimis ið anos pusës, ryðiai stiprëja ir, nors ið lëto, gausëja. Ir dideliø blogybiø dël to dar, regis, neatsitiko. Nemaþa paguoda dabar matyti, kad vadovybës pagaliau suprato tà „gyvenimo faktà” ir nutarë su juo susitaikyti. --Ðtai ir Vliko seimas. Jis jau kelinti metai susirenka nebe nuolatinëje Vliko bûstinëje, o kasmet vis kitame mieste. Taip, esà, prisiartinama prie visuomenës. Bostono lietuviø visuomenë tikrai gausiai apsilankë seimo posëdþiuose ir ypaè jo pokylyje (bankete). Tik turbût nebus apsirikta pastebëjus, kad atrakcija èia buvo ne tiek Vlikas, kiek Simas Kudirka. Nors jisai maþà seimo laiko dalá teuþëmë, vis tiek jis èia buvo svarbiausias dëmesio ir smalsumo objektas. Visas kitas posëdþiø turinys ramiai tekëjo áprastos rutinos vaga be jokiø ásimintinø subangavimø. Tik finansiniø praneðimø metu kiek sukibirkðèiavo aukðtos átampos laidai tarp Vliko ir Tarybos, kurios èia buvo atvykusi pati virðûnë trijuose asmenyse. Originalioji Tarybos virðûnë niekad neginèijo Vlikui vyriausiojo titulo, bet ið pat pradþiø buvo uþëmusi jo atþvilgiu pozicijà, maþdaug panaðia á Dëdës Samo (pagal Marðalo planà) uþimtàjà pozicijà karo iðvargintos Vakarø Europos atþvilgiu. Anuomet Reutlingene – Pfullingene atgijæs, Tarybos kiek pafinansuotas Vlikas jos dëliai galëjo kaip norëjo vadintis – tegu net ir supervyriausiu, – bet Amerikoj Lietuvos bylos reikaluose Taryba tik sau rezervavo vyriausá vaidmená. Didþiai nenorom ji vëliau „ásileido” Vlikà Amerikon. Nusileidusi jo apsisprendimui, átaigojo: Gerai, ásitaisykit èia, jei kitaip nebeiðeina; duosim jums dalá Lietuvos bylos reikalams èia surenkamø lëðø, veikit kà norit „globalinëj plotmëj”, bet atsiminkit, kad Amerika tai jau mûsø veiklos darþas, ir èia tai mes patys sprendþiam, kas ir kaip veikti. Neatsisakydavo Taryba ir pasitarti su Vliku, vieðai tebetituluodama já vyriausia lietuviø politinës veiklos vadovybe, bet akis á aká sueidama niekad neslëpë, kad ji, Taryba, èia, Amerikoj, savaime suprantama, yra „ðeimininkë”, kai Vlikas – aukðtai respektuojamas partneris, visgi èia yra tik gerbiamas sveèias („nepamirðkit, kad èia Amerika!”), arba gal tik per Tarybos malonæ finansuojamas, todël ir savo vietà turás þinoti ánamis. Ðalia nelabai tvirtø teoriniø argumentø tokiai pozicijai pateisinti, Taryba turëjo savo rankose daug svarbesniø praktiniø argumentø – tuo metu svarbiausá Vliko veiklai finansuoti ðaltiná, èionykðtës lietuvijos aukas. Daug vandens nutekëjo upëmis nuo anø laikø. Tarybos virðûnëj jau nebe ðimtmeèio pradþioj ðiam kraðte ásipilietinæ amerikieèiai, o reliatyvûs „grinoriai” ir – svarbiausia! – lietuviø veiklos srityje Vliko gi „vaikai”, Vlike dabar veikianèiøjø „tikri broliai”. O vis tiek, pasipuoðæ Amerikos Lietuviø Tarybos kepurëmis, tariasi kaþkaip legaliai paveldëjæ èionykðtës veiklos pirmagimiø teises ir atkakliai gina ið Orwellio „Gy-

519

vuliø ûkio” parafrazuotà tezæ, anot kurios „visi veiksniai èia lygûs, bet Taryba vis tiek lygesnë”, todël jai èia pridera pirmuoju smuiku grieþti. Tam lygesniðkumui palaikyti efektyviausia priemonë ir dabar tebëra lëðø „laisvinimo reikalams” telkimo monopolis. Dël jo Tarybai visà savo amþiø teko su kuo nors varþytis. Pastaruoju metu, kaip labiausiai erzinanti varþovë, ðioj srity pasireiðkë Bendruomenë: daugiausia toki patys „grinoriai”, kaip ir Taryboj dabar vadovaujantieji, tik gal daugelis jaunesni, todël didesnæ savo sàmoningo gyvenimo proporcija pragyvenæ Amerikoj, èia augdami, bræsdami, mokydamies ir ásigyvendami á Amerikos gyvenimo bûdà bei politikà. Daugeliui tokiø Tarybos veikëjai ëmë nebeatrodyti patenkinami Lietuvos reikalø „priemeniavimo” (lobbying) ekspertai. Dël to, ar gal ir dël daug ko kita, Taryba nebesurenka ið Amerikos lietuvijos tiek lëðø, kiek jø reiktø teoriniam Tarybos primatui praktiðkai iðlaikyti norimame lygyje. Nors visuomenë átikinëjama, kad vasario sezono rinkliavos esanèios ne tik Tarybos, o ir Vliko veikimui finansuoti, Tarybos Vlikui perleidþiamosios sumos sukuklëjo ir Vlikui jau kadai teko imti dairytis kitø ðaltiniø savo biudþetui papildyti. Daugiausiai padeda Kanados lietuviai, bet gana daug ir JV [Jungtiniø Valstijø] lietuviø sumeta be Tarybos tarpininkavimo, – tiesiog, ar per Bendruomenæ. Prieð 1973 vasario sezonà Taryba ir Vlikas paskelbë bendrà pareiðkimà, kvieèiantá visuomenæ „laisvinimo reikalams” aukoti per Tarybà. Atseit, ginèe su Bendruomene dël tø rinkliavø tvarkos Vlikas prisiðliejo prie Tarybos. Pasirodë, kad, drauge su tuo bendru pasireiðkimu, Taryba pasiraðë ir paþadà perkelti Vliko sàskaiton 15,000 doleriø ið ateinantá sezonà surinktø lëðø. Taryba paþadà tæsëjo, bet Vliko dalyvavimas tame bendrame pareiðkime buvo akibrokðtas tiems JV [Jungtiniø Valstijø] lietuviams, kurie dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø nebuvo linkæ patikëti savo aukas Tarybai, netgi jei jø dalis ir Vlikui paþadëta. Paèiame Vlike kilo nemaþa nepasitenkinimo dël to „antibendruomeniðko” Vliko valdybos pasielgimo. Kitais metais tokio bendro su Taryba pareiðkimo Vlikas nebepasiraðë. To pasekmës kaip tik ir iðkilo dabar, 1974 metø Vliko seime. Ið praneðimø apie biudþetà paaiðkëjo, kad Vliko valdyba ir 1974 metais tikëjo, jog 1973 metø paþadas tebegalioja. Tad ir vël laukë ið Tarybos bent 15,000 doleriø, kadangi Taryba ir ðiais metais rinko lëðas ne vien sau, o ir Vlikui. Kanadiðkiai áneðë 17,000, ir jie pagrástai mano, kad J.V. lietuviai turëtø sumesti maþiausiai deðimts kartø daugiau. Bet Tarybos pirmininkas pasveikino Vliko seimà tik graþiais þodþiais. Vliko biudþeto tvarkytojas A. Vakselis savo praneðime ëmë ir iðdëjo kortas ant stalo: buvo numatyta ið Tarybos gauti 15,000, o ligi ðiol (iki gruodþio mënesio) negauta në cento... Pacitavo ir „sutartá”. Tarybos vadai atkirto, kad jokios sutarties ðiems metams nebuvo, kad Vakselis cituojàs senà, jau ávykdytà ir toliau nebegaliojantá paþadà, kad Taryba ðiemet turëjusi pakankamai savø darbø, tad Taryba niekam nesanti skolinga, ir teikitës neáþeidinët... Kaþkas uþsiminë, kad turbût „sutartis” bûtø savaime atsinaujinusi, jei Vlikas vël bûtø pasiraðæs toká patá pareiðkimà, kaip anais metais...

520

Pasigirdo ðantaþo paminëjimas, ir dar vienas pasipiktinimas áþeidþianèiais Tarybos átarinëjimais. Kuluaruose buvo minimas 10,000 èekis, neva Tarybos pirmininko Vlikui atveþtas, bet po to „pasikibirkðèiavimo” èekis likæs ið kiðenës neiðtrauktas. Tokios tokelës... Vlikas reformuoja savo fondà ir, sako, tikisi uþ poros metø savo priemonëmis lëðø susitelkti. Jei taip, tai perspektyva geresnë negu Amerikos. Amerika, ðtai, tik ne anksèiau kaip po deðimties metø tesitiki apsirûpinti energijos ðaltiniais taip, kad nereikëtø bijoti arabø embargo... Bet tie dalykai – proza, á kurià seimas nerodë noro labiau gilintis: paliko pareigûnams vieniems ið tø keblumø painiotis. Seimas nebûtø seimas, jei nebûtø pagimdæs virtinës nutarimø: vël 20 punktø! Ið jø – 13 praðymø, dëkojimø, skatinimø arba pavedimø paties Vliko valdybai daryti gana daug gerø dalykø, tik be jokios uþuominos, be jokio kaip nors pasakyto supratimëlio, kaip gi, kada gi ir kokiomis gi priemonëmis ta valdyba visa tai turëtø bent pradëti daryti. Ið visø pavedimø tik vienas konkretus: 1975 metais iðleisti knygà apie Lietuvos Steigiamàjá Seimà. Vargu kas sakytø, kad tokios knygos nereikia. Tik – ar tai tikrai Vliko darbas? Knygleidþiø kad ir neilgoje gretoje jam, vyriausiam, teks jauniausio vieta... Kiti septyni „nutarimø” punktai vël bendrybës: sveikinimai, padëkos ar paskatinimai kitoms institucijoms bei lietuviø visuomenei. Berods Toronte Vliko seimas anàmet ásakmiai apgailestavo, kad Vlikui niekaip nepavyksta visuomenei, ypaè jaunuomenei iðaiðkinti, kà jis daro. Po tokiø dviejø virtiniø (konferencijos ir seimo) nutarimø perðasi mintis, kad ar ne verèiau bûtø kaip tik susilaikyti nuo to aiðkinimo ir ypaè nuo tokiø „nutarimø” raðinëjimo. Tada bent atrodytø, kad galgi ir kas svarbaus patylomis daroma. Nes ið tikrøjø gi: Si tacuisses, tai gal ir philosophos mensisses. Akiraèiai, 1975. Nr.1(65)

Pirtis Amerikoj Pora pastarøjø metø buvo derlingiausi atbëgëliø ar iðleistø atvykëliø ið Lietuvos ne tik skaièium, o ir kalibru. Tai ir jø rekrûtai á èikagiðkës Tarybos „broliðkai vadovaujamà kovà” buvo intensyviausi. Nespëjæ në kojø apðilt, galvatrûkèiais pamokyti, kà ir kaip èia vieðai sakyt, ðie naujokai buvo vedami staèiai á prieðakinæ ugná: á spaudos konferencijas, simpoziumus, prakalbininkø tribûnas. Ir – kaip gi be to! – á Marquette Parko ar Cicero frontuose vykstanèias kautynes. Antai, Z. Butkus anàmet tarp kita ko gavo uþdaviná – pareikðti „bendradarbiautojams” Lietuvos visuomenës pasipiktinimà jaunuoliø bûrelio nuveþimu Lietuvon stovyklauti. Ir jis, þmonos dar uoliau padedamas, paslaugiai pasakojo apie tà pasipiktinimà, nors jø ið Lietuvos iðvykimo data rodë, kad apie kalbamàjà ekskursijà pirmà kart kà nors iðgirsti jie galëjo tik Èikagoj, o ne Lietuvoj... Paslaugiai Z. Butkus ramstë

521

ir kitas programines Tarybos tezes, apgaubdamas jas kà tik ið Lietuvos atvykusio autoritetu, nors ið po to autoriteto iðtisai kyðojo gudelinë – stravinskinë argumentacija. Atbëgëliðko autoriteto iðkëlimas pasirodë toks parankus, kad jo paraðu pridengta perdëm stravinskiðka polemika net ir Drauge gavo vietos, kur pats Stravinskas su savo raðtais jau daug metø nei geruoju, net piktuoju nebuvo ásipraðæs. Tik netrukus kaþkas kaþkur pertempë stygà (ar uþ stygø prie Tarybos kamertono derinimà negana atlygino?), ir autoritetas tapo staiga nuvainikuotas, ið Tarybos veiklos neminëtinai ir neprisimintinai iðbrauktas. Po to – tai gal ir dël to – nemalonumo Taryba atbëgëliø globà perleido Balfui, bent jo pirmininkei. Ði, taèiau, neapsiribojo ðalpos organizacijai natûraliai deranèia vien medþiagine parama. Tæsë ir naujokø rekrutavimà tiems patiems uþdaviniams, kuriems lig ðiol Taryba rekrutuodavo. Ið eilës á rekrûtus pateko A. Jurgutis. Ir ðá – ir vël P. Stravinskas – tarp kita ko uþangaþavo ir marketparkiniame erzelyje bûdingam uþdavinëliui: sukritikuoti – irgi ið Lietuvos atsiveþtu autoritetingumu! – tà nelaimingàjá tëvø nameliø paþinimo vadovëlá. Nors muzikos, o ne kraðto paþinimo mokslo buvæs dëstytojas, A. Jurgutis paslaugiai apsiëmë vadovëlá vertinti, ir tà atliko taip, kaip P. Stravinskas buvo geidæs: vieðame susirinkime iðdavë tam vadovëliui blogà atestacijà. Bet po kiek laiko kaþkodël apsigalvojo ir kitame susirinkime tà atestacijà atsiëmë. Tai ir P. Stravinskas atsiëmë visus ligi tol dosniai A. Jurguèiui teiktus pagarbinimus ir autoritetingumo liudijimus... Sprendþiant ið Nepriklausomoj Lietuvoj matyto vienos spaudos konferencijos atpasakojimo, ið J. Stankevièiaus irgi, ir vël tas pats P. Stravinskas, bandë gauti blogà atestacijà, tik jau ne vadovëliui, o Akiraèiams. Pasmerkimà átaigojo, ten pat vieðai Akiraèius melagingai áskøsdamas, kad jie, girdi, apskelbæ Kalantà buvus nesveiko proto. Bet Stankevièius ant tos meðkerës nepakibo. Atsakë ið esmës taip pat, kaip ir Akiraèiuose apie tai ne kartà yra buvæ pasisakyta. Bûtent, kad Kalantos susideginimo poveikis buvo nepaprastai didelis, bet kad paties Kalantos pasielgimo motyvas taip ir liko nesuþinotas. S. Kudirkos padëtis kitokia. Já èia, bent vieðai, daugiau sveikina ir garbina, negu tardo. O vis dël to ir jam neretai pakloja paklausimø, traukte traukianèiø uþ lieþuvio iðsitarti nors ðá tà, kas leistø já sutapdinti su ta ar kita uþ atlapø dël èionykðtës mûsø „politikos” susikibusia ðalim. Kitoniðkiausiai iðëjo V. Sevrukui, máslingai nustebinusiam èionykðtæ mûsø visuomenæ tokiu savo idëjø deriniu, kurio nesutapdinsi su në vienu ðios visuomenës sektorium. Pamanykit tik: Rusijoj gimæs, lietuviðkai nekalbanèioj ðeimoj augæs, rusiðkose mokyklose mokæsis ir gyvenæs, kaip girdët, intensyviai rusifikuojamoje Lietuvoje, – o ëmë ir atlietuvëjo! O daug ðioj visuomenëj yra neástengianèiø patikëti, kad tai ámanoma. Toliau: iðtisà mënesá badauja, desperatiðkai bandydamas atkreipti pasaulio dëmesá á katalikø teisiø lauþymà Lietuvoje, o tuo paèiu metu atkakliai tebetvirtina esàs marksistas ir ateistas, taigi – ðios visuomenës didþiumos akimis þiûrint – piktybiðkiausias nenaudëlis... Pagaliau: Prieð Lietuvà kankinantá reþimà maiðtavæs,

522

persekiotas, nesveikaproèiu apðauktas ir galop nusikratytas, kaip ákyrus niurgzlys, – o vis tiek dar bando laikyt su tuo reþimu kaþkoká dialogà (ið tikrøjø tai tik monologà), raðo vieðà laiðkà paèiam vyriausiam Lietuvoje sàþinës laisvës gniauþikui (LTSR prokurorui), arba simultaniðkus laiðkus Vatikano valstybës ir Lietuvos komunistø partijos sekretoriams... Toks veikimo metodas èia lietuviø niekad nepraktikuotas, todël visus maþiau ar daugiau stebina, o gana daugelá ir piktina, kaip ið principo nepriimtinas ir neleistinas „santykiavimas su okupantu”... Taèiau rytinio Amerikos pakraðèio lietuvija, su paèiu Vliku prieðakyje, toká beprecedentiná naujokà ið Lietuvos priëmë gana plaèiai iðskëstomis rankomis, nors ir labai dar uþimtomis tada kà tik atvykusio S. Kudirkos sutikimu. Þinoma, karðtai plojo tik jo drastiðkajam protestui dël katalikø teisiø lauþymo, dël Katalikø Baþnyèios Kronikos leidëjø bei platintojø persekiojimo Lietuvoje. Visø kitø jo samprotavimø klausë mandagiai, bet santûriai, lyg susitaræ dabar dël to nesiginèyti, o leisti jam ið tolimesnës laiko ir erdvës perspektyvos tuos dalykus perþvelgti ir gal persvarstyti... Ne tokia kantri buvo Èikaga. Neatidëliodama, Balfo pirmininkë V. Sevrukà iðsikvietë Èikagon (anot Naujienø, tai Brooklyno pranciðkonai nusiuntë) ir surengë jam tokià pirtá keliø ðimtø þiûrovø akyse, kokion, regis, dar në vienam naujokui ið anapus nëra tekæ pakliûti: „Devyni vilkai vienà bitæ pjovë”! Jei ir neuþpjovë negyvai, tai bent gyrësi pusëtinai aplamdæ. Ið to akivaizdu, jog atbëgëliø – atvykëliø globëjams, ypaè Tarybos ar Balfo titulais veikiantiesiems, lig ðiol dar nëra paaiðkëjusios tokios, regis, turinèios bûti savaime suprantamos tiesos, kad: 1) Pabëgimas ar kitoks iðsikrapðtymas ið Lietuvà slegianèios nelaisvës pats savaime nëra nuopelnas visai lietuviø tautai; 2) Iðtrûkimas ið tenykðèiø varþtø pats savaime nepadaro iðtrukusiojo nei tenai likusios tautos atstovu, nei kokio tenykðèio disidentinio sambûrio ágaliotiniu, nei gi autoritetingu Lietuvos þmoniø daugumos nuomoniø bei nuotaikø þinovu; 3) Kiekvieno naujo atbëgëlio liudijimai ir nuomonës atskleidþia tik maþà, vieno asmens ásisàmonintà dabartinio Lietuvos gyvenimo paveikslo ir tenai dabar turimø nuomoniø bei nuotaikø dalelæ, kuri tik kaip tokia tëra vertintina, bet kuri vis dël to svarbi ir vertinga paþinti, kol visiðkai autentiðka. Jei tø elementariø tiesø bûtø paisoma, gal bûtø iðvengiama kai kuriø nesmagiø nesusipratimø ir gal naujieji atvykëliai pasireikðtø sklandþiau ir tikslingiau, vietoj pasijutæ, kad Amerikoj netikëtai patenka á vos ne vos pakeliamo karðtumo „pirtá”. Akiraèiai, 1975. Nr.2(66)

Principingumas iki absurdo Sausio gale, bailiai uþsiglaudæs kai kuriø laikraðèiø uþkampiuose, pasirodë toks trumputis Vliko Eltos praneðimas:

523

Kanadoje gyvenàs B. Baèiûnas atsiuntë Tautos Fondui 500 doleriø. Praðo tà aukà áraðyti Salomëjos Neries vardu. Aukotojas yra jos brolis, ir su liûdesiu jà prisimindamas, nori prisidëti prie Lietuvos laisvinimo pastangø. (E). Ið pavidalo atrodë, jog Vlikas lyg bûtø nelabai tenorëjæs, kad ta þinia bûtø pastebëta. Bet ið turinio vis tiek kyðojo net keletas kabliukø, uþ kuriø – kartà praneðimà ið netyèiø pamaèius – dëmesys negalëjo neuþkliûti, o uþkliuvæs, negalëjo ir atsikabinti, ilgëliau nesustojæs. Pirmutinis kabliukas tai 500 doleriø Tautos Fondui (t.y., Vlikui), – vienu ypu ið vieno asmens! Ar tai ne pirmas toks atsitikimas Vliko istorijoj? Juk ir 100 ar 50 nedaþnai pasitaiko, o vidurkis, regis, ir 10 vargiai tepasiekia. Tai argi tokia reliatyviai stambi auka neverta pagarsinti pirmuose puslapiuose su bent trijø – keturiø, jei ne visø septyniø skilèiø antraðte? O èia, va (pvz., sausio 28 Drauge) – kelios eilutës net visiðkai be antraðtës, ir nukiðtos á, tiesa, pirmo puslapio, bet tik ðeðtos skilties patá dugnà... Antrasis sakinys dëmesá uþkabina jau ið visiðkai kito ðono. Sako, kad aukotojas praðo ta aukà áraðyt... Salomëjos Neries vardu. Aukotojas praðo. Ar Vlikas mano tà praðymà patenkint, nepasisakyta. Ir nepasisakyta, kà darytø su tais 500 doleriø, jeigu nesutiktø taip áraðyti. Treèiasis sakinys labiausiai kliûva savo luoða sintakse ir skyryba. Todël aukotojo motyvas lieka kaþkaip miglotai tepaaiðkintas. Ar èia aukojama pagal menamà (ar gal net suþinotà?) S. Neries slaptai paliktà testamentà? Ar tai tik uþ jà atliekamas atgailojimas (kaip miðiø uþpirkimas uþ neatsivertusio bedievio vëlæ)? Á tuos klausimus neatsako nurodymas, kad tai daro S. Neries brolis (matyt, atlietuvinæs originaliàjà pavardæ, nes S. Neries pavardë buvo ne Baèiûnaite, o Baèinskaitë), ar nurodymas, kad jis tai daro su liûdesiu jà prisimindamas (turbût, kad Lietuvoj ir net Maskvoj jos 70-tasis gimtadienis buvo ne liûdnai, o dþiugiai paminëtas). Gal ir nereikia tokiø dalykø klausti. Bet, kad ir netiesiogiai, tuos klausimus paþadino pats Vlikas, savo tokiu praneðimu parodydamas, kad dël to praðymo yra sumiðæs, kad neþino, kaip pasielgti, kad tie 500 doleriø, su tokia sàlyga pasiûlyti, jam kaip á rieðkuèias ákritusi þarija, kurià iðmest gaila, o laikyt karðta. Toká praneðimà á laikraðèius iðsiuntæs, Vlikas atrodo beklausiàs – Patarkit, kà daryt... Keblumas Vlikui bus kilæs ið jo paties labai propaguoto ir iki sukarikatûrinimo pertempto neva principingumo. To paties „principingumo”, pagal kurá èikagiðkës Laisvosios Lietuvos leidëjai kadai (dar J. Kaulënui redaguojant) didþiavosi, nepriëmæ prenumeratos ið agentûros, bandanèios uþsakyti tà laikraðtá kaþkokiai institucijai Vilniuje ar Maskvoje. Laisvajai Lietuvai toji principingumo demonstracija tada kaðtavo penketà doleriø. Vlikui ðiuo atveju principingumas kaðtuotø 500 doleriø... Beje, Vliko – atleiskit, Tautos – fondas neturi garbës lentos ar vieðo sàraðo stambiesiems savo rëmëjams „áamþinti”. Fondo iþdininkas visus vienodai átraukia á jokiu iðkilmingumu nepasiþyminèià pajamø sàskaità, kur kiekvieno paskiro áraðo praktið-

524

koji svarba glûdi skaitmenø, o ne vardø – pavardþiø skiltyje. Vis dël to Vlikas, regis, suabejojo, kuri ið tø skilèiø – dolerinë, ar pavardë – reikðmingesnë mûsiðkës, principingoje tautines drausmës dvasioje auklëtos visuomenës akyse. Tad apie tà aukà, ið kitø aukø abiejose, pajamø sàskaitos skiltyse ryðkiai iðsiskirianèià, iðdráso tik „pusiau slaptai” prasitarti. Lyg bandomàjá balionëlá paleido, – praeis, ar nepraeis? Laikraðèiø redaktoriai, gal nepastebëjæ, o gal tik nuolaidþiai prisimerkæ, balionëlá praleido tylomis. Bet neprasmuko jis pro antrines principingumo sargybø linijas. Pavojaus signalas atskambëjo nuo Pacifiko. Vasario 17 Naujienose Vl. Bakûnas ið Los Angeles savo Pastabose ið tolo pasisakë, kad Vliko þinutë apie aukà S. Neries vardu já ðiurpu nukraèiusi. Esà, – „nejaugi Tautos Fondas aukà (kad ir stambià) priimtø áamþinant Salomëjos Neries vardà?” – „Jei taip – tai nereikës, turbût, ilgai laukti, kai atsiras „geradariø” su ðimtine ar kita, praðant áraðyti aukà Snieèkaus, Paleckio ar kitø Lietuvos duobkasiø vardus”... Visos eilës Los Angeles veikëjø nuomonë esanti, kad „Tautos Fondas tokios aukos neturëtø priimti”. O labai þymus sveèias nedvejodamas pareiðkæs, kad „tai mus tikrai skaldys”. Atseit, Vlikas – kaip ta puskarininkio þmona Èechovo novelëje – pats save plaka savo gi iðauginta „principingumo” rykðte. Akivaizdoj tokio kinkø drebëjimo (vien tik nuo Snieèkaus ar Paleckio ðmëklø, neva irgi grasanèiø atsiøsti Vlikui aukø) ima pagunda pasivaizduoti, – koks „baisus pavojus” ir kokia „aðtri principingumo problema” iðkiltø, jeigu, sakysim, 1979 metais, ðimtiniais nuo Stalino gimimo, Svetlana Peters, Stalino duktë, apgailestaudama tëvuko darbus, atsiøstø Vlikui pusëtinai stambià sumà doleriø, kaip Stalino atsipraðymo mostà... Kas tada sprogtø: principai, Vlikas, visuomenë, ar viskas? Akiraèiai, 1975. Nr.3(67)

Atðipusiais kardais þvanginimas Prieð beveik 10 metø (1965 rudeniop) kalbëjomës su tada kà tik ið Lietuvos Amerikon atvykusiu Vladu Grudzinsku (prieð 8 metus mirusiu Èikagoj). Jau nebe pirmas, bet tada dar retas jis buvo negráþtinai ið anapus iðleistas paukðtis. Svarbiausia, – buvæs Lietuvos kariuomenës pulkininkas ir vyriausias intendatas, vëliau Klaipëdos Maisto fabriko direktorius ir vienas ið Lietuvos prekybinio laivyno organizatoriø, o 1941 metais – laikinosios (ið antibolðevikinio sukilimo kilusios) vyriausybës aukðtas pareigûnas, pagaliau kalinys Ðtuthofo kacete, ið kurio iðtrûkæs ákliuvo staèiai sovietiniø iðvaduotojø glëbin. Nenuostabu, kad, Amerikoj atsidûrusios ðeimos ir paþástamøjø spëjimu, jisai net per L[ietuviø] Enciklopedijà (VII t.,1956) buvo „nuraðytas”, kaip „greit rusø suimtas ir iðveþtas á Rusijà”. Vëliau vis dël to paaiðkëjo, kad nebuvo nei suimtas, nei iðveþtas (gal Ðtuthofo „diplomo” dëka), o 20 metø gyveno Marijampolëj, dirbo kuklioj buhalterio (sàskaitybininko) tarnyboj, pagaliau vargais

525

negalais tapo iðleistas apsigyventi su ðeima Amerikoj. Tad jis jau pats savimi buvo gyvas liudijimas, kad tenai, uþ nelemtosios uþdangos likusioj Lietuvoj ne visiðkai viskas dëjos taip, kaip ið dalies buvo girdëta, ið dalies pagal girdus vaizduotasi. Ir pasakojimai jo nebuvo vien tik „actas ir tulþis”, nors jam, buvusiam ambicingam ir jau prityrusiam svarbiø Lietuvos ekonomikos sektoriø vadovui, nustumtam tik á skurdeiviðkà uþguito buhalterio pozicijà, tikrai nebuvo prieþasèiø, galëjusiø paskatini palankiai ar bent atlaidþiai atsiliepti apie tai, kà jam teko per tà dvideðimtmetá matyti bei pergyventi. Vienas jaunesnis pokalbio dalyvis, girdëjæs, ar skaitæs, kad Uþnemunëj, taigi aplink Marijampolæ, nuo seno buvo tankesnis plentø (kietai grástø didþiøjø keliø) tinklas, klusterëjo, – ar jau yra asfaltuotø plentø? Sveèias pervërë klausiantájá klausiamu þvilgsniu (Maþdaug: Ið kur tau toks klausimas ðovë galvon?) ir kietai atsakë: Neasfaltuotø nëra. Tik vëliau paaiðkëjo, kodël to sveèio buvo tokia reakcija á tà, rodës, nieko nedëtà klausimà. Jûs – kalbëjo jis kitàkart – kaþkodël manot, kad rusai Lietuvà pasiglemþë tik apiplëðt ir sunaikint. O jie visgi nëra toki gluðai, kad nesuprastø, jog ið apiplëðimo ir sunaikinimo per maþa bûtø naudos. Jø uþsimojimas yra uþimtuosius kraðtus pataisyt. Ir taiso. Taiso daugiausia tø paèiø saviðkai (pagal „visø mokslø mokslà”!) pataisyt kraðtø gyventojø rankomis, patys tik diriguodami. Nëra perstatymo be griovimo, nëra persiuvimo be ardymo. Þmonës, kas norom, kas nenorom, kas tikëdami, kas dël karjeros, kas tik kitokios iðeities nematydami, – ardo ir siuva, griauna ir stato. Daug kas iðeina blogai. Bet ne taip jau maþai ir pasiseka, bent pusëtinai. Ir – tikësit ar ne – tais pasisekimais dþiaugiamës ir net pasigirt norim... --Simplicistiðka Lietuvos gyvenimo reiðkiniø interpretacija ir dabar dar „gyvena tarp mûsø”. Mat, lengviausia ir paprasèiausia visas girdimas tenykðtes negeroves aiðkinti, kaip vien tik pasekmæ sovietinës valdþios piktybiðkos aistros viskà Lietuvoj tik vandaliðkai þaloti ir naikinti. Ðûviai á prieðà ið to iðeina trankûs, bet toli graþu ne visada taiklûs. Paèioj kovo pradþioj du Draugo redaktoriai, vienas po kito, sviedë du kaltinimus sovietiniam reþimui Lietuvoj: vienas – uþ niekðiðkà Lietuvos gamtos ir kultûros paminklø naikinimà, kitas uþ reliatyviai per didelá automaðinø nelaimiø gausumà. B. Kviklys (b.kv.) jau yra ryðkiai pasireiðkæs kaip Draugo redakcijoj pirmaujantis sovietologas, pagirtinai kruopðtus duomenø apie dabartiná Lietuvos gyvenimà registruotojas. Taèiau neiðsilaiko tame lygyje, kai imasi tuos duomenis interpretuoti. Atrodo, klumpa kaip tik todël, kad ið anksto stengiasi juose nematyti nieko kita, kaip tik kaltinamàjà medþiaga sovietiniam reþimui. O ne kiekviena ta medþiaga tam tikslui tinka. Ið Vilniuje leidþiamo Mûsø Gamtos mënraðèio b. kv. patyrë, kad ðiaurinëj Lietuvoj sunykusios, apardytos, uþðiukðlintos ar uþdumblintos kai kurios ádomios klinties

526

– dolomitø formacijos ir upiø pakrantës: Ðventoji ola, Raudonpamûðio uolos virðûnë, Nemunëlio atodangos, Ventos ðlaitas ties Papile, Skaliø kalnas Mûðos pakrantëje, etc. Esà, „bet kokia padoresnë okupacinë valdþia turëtø saugoti” tokias gamtos ádomybes, bet ðita, ðtai, ëmë ir barbariðkai sunaikino. Ta valdþia jau nuo paèiø pirmøjø pokario laikø pradëjusi naikinti Lietuvos gamtos paminklus, ir ligi ðiol, ðtai, „jau nuleista daugybë eþerø, melioracijos grioviuose iðnyko ðimtai graþiausiø upeliø”. Lietuvos kultûros paminklø apsauga okupantams, esà, ne tik nerûpi, bet prieðingai, – „jie jau tuojau po karo susirûpino jø griovimu”, ir susirûpino veiksmingai, nes „Paèiu barbariðkiausiu bûdu buvo nugriauti ávairûs miestø bei miesteliø aikðtelëse ir net kapinëse stovëjusieji paminklai”. Ðtai ir turim klasiðkà trankaus, bet netaiklaus ðûvio pavyzdá. Nuo jo trenksmo gal net ir „langai dreba” Èikagoj, bet jo ”ðratai”, jei kaip nors ir pasiektø Lietuvà, tai pabirtø paðaliais, sovietinës valdþios lengvai atremti, o negerovës prieþasèiø daugumo në neuþkliudæ. Gamtos nesaugojimas, beatodairiðkas naudojimas, terðimai ir þalojimas vyksta nuo amþiø, visokiuose kraðtuose, prie visokiø valdþiø, ir tai dedas daugiausia dël þmoniø ignoracijos, apsileidimo, savanaudiðkumo ir jo pasekmiø nepaisymo. Juo daugiau þmoniø, juo daugiau civilizacijos „prasimanymø”, ypaè kuo daugiau pramonës (ir agrotechnikos), – juo aðtresnë darosi gamtos saugojimo ir jos gërybiø tausojimo problema. Þemës valdymo pertvarkymai, nusausinimai, cheminës tràðos, geleþinkeliai, elektros linijos, maðinos, fabrikai, – beveik viskas, kas teisingai ar klaidingai laikoma ûkine, technine paþanga, retai kada teigiamai, o daþniausia neigiamai palieèia gamtovaizdá ir gamtos gërybes: sodybas, gyvûnijà, augmenijà, vandenis, net orà. Vis tiek, kas visa tai daro, – þemvaldþiai, pramonininkai ar valdþios, – tai nëra tyèinis piktybiðkas gamtos þalojimas. Tai tik tikros ar tariamos paþangos kaina, daþnai neiðvengiama, bet neretai ir per neiðmanymà ar nepaisymà sumokama be reikalo per didelë. Prieð tokius kenkimus vyksta kova visur, ir vyksta ne tik propagandos, auklëjimo, o ir ástatyminëmis, valdinëmis priemonëmis. Amerika, ðtai (palyginti neseniai), ásitaisë net federalinio rango ástaigà aplinkai saugoti nuo þalojimo, èia pasiekusio jau pavojingo lygio. Bet gi ir sovietinë valdþia jau kadai turi tokià ástaigà su iðtisu universitetiniø ir akademiniø institutø bei laboratorijø kompleksu. Ir Lietuvoj tokia ástaiga (Gamtos apsaugos, ne naikinimo, komitetas) ir laboratorijos – lietuviø vadovaujamos – veikia ir gana atkakliai kovoja prieð ávykstanèius ar gresianèius gamtos þalojimus. Jiems uoliai talkininkauja daugelis tà reikalà suprantanèiø ir juo susirûpinusiø lietuviø, daþnai pasigërëtinai pasireiðkianèiø per gamtai puoselëti skirtus (valdþios sistemoje leidþiamus) þurnalus, kaip Mûsø Gamta, Mûsø Girios, Mûsø Sodai, taip pat Þemës Ûkis, o kada ne kada ir per savaitraðèius ar dienraðèius. Daug kas jiems nepasiseka (kaip ir Amerikos enviromentalistams), bet nemaþa ir laimi. Anot V. Grudzinsko, tais, kad ir dalinais, pasisekimais daugumas Lietuvoj pasidþiaugia ir net pasigirt panorsta.

527

Sovietinë valdþia, bûdama totalistinë (viskà apþiojusi), gamtos bei aplinkos saugojimo reikale yra neiðvengiamai „ðizofreniðka”: gamtà ginti jai tenka maþdaug nuo savæs paèios, kadangi visi, taigi ir gamtai potencialiai pavojingieji uþsimojimai jos paèios gi vadovybëje ir jos vardu planuojami ir vykdomi. Bet praktikoje gamtos saugotojams – gynëjams daþnai tenka grumstis ne tiek su valdþios virðûnëmis, kiek su þemesniaisiais ir net paèiais þemiausiais planø vykdytojais (Lietuvoj – daugiausia su savais tautieèiais), kuriø tarpe dar esama gan daugelio apgailëtinai nejautriø savo paèiø kraðto aplinkai. --Panaðiai su kultûros paminklais. Patetiðkas kaltinimas sovietinei valdþiai, kad ji esanti susirûpinusi kultûros paminklø tik griovimu, gal áspûdinas Èikagoj, bet keistokai skambëtø Vilniuje, ir tai ne vien tik valdþios kolaborantø ausyse. Kadangi, deja, nepriklausomybës metu kultûros paminklø apsauga Lietuvoj taip ir nesusilaukë nei iðsamaus ástatymo, nei tam skirtos ástaigos (neskaitant vienui vieno referento Ðvietimo ministerijoj, ir tai tik nuo 1934 metø). Ástatymà (maþdaug pagal nepriklausomybës metu parengtà projektà) paskelbë tik „Liaudies valdþia” 1940 m. liepos 24, t.y., kà tik „pasipraðiusi” á Sov. S-gà. Kultûros paminklø apsaugos ástaiga pirmà kart Lietuvoj atsirado sovietinio ðvietimo komisaro Antano Venclovos dekretu. 1949 metais ji buvo iðplësta, jai pavesta rûpintis Lietuvos architektûros, meno, archeologijos ir istorijos paminklø apsauga bei restauravimu, ji pradëta geriau aprûpinti ir priemonëmis bei personalu tiems uþdaviniams atlikti. Þinoma, ir èia pasireiðkia „ðizofrenija”, – konfliktai tarp tø, kuriems kultûros paminklai tikrai rûpi, ir tø, kuriems jie antroj ir net paskutinëj vietoj. (Atsimenat, kaip Snieèkus gavo pylos ið Chruðèiovo uþ feodaliniø piliø ir baþnyèiø atstatinëjimà, o vis dëlto neiðsigando?) Nuo – ar dël – sovietinës valdþios ásikraustymo Lietuvon skaudþiausiai nukentëjo ne apskritai kultûriniai, o visø pirma (ar net tik) idëjinës – tautinës ir ypaè religinës – reikðmës maþieji paminklai. Skaudu, pikta, bet nenuostabu. Politiðkai bei ideologiðkai radikaliø perversmø atvejais tos rûðies paminklai visada tampa „naujos eros” fanatikø, pataikûnø arba ir tik nuoðirdþiø idealistø aukomis. Pvz., krikðèionybæ Lietuvoj oficialiai ávedant, – argi nebuvo („paèiu barbariðkiausiu bûdu”, b. kv. þodþiais tariant) iðgriauti lietuviams turbût buvæ labai brangûs tradicinës religijos apeigø aukurai ir ðventieji àþuolynai? 1915 metais, vokieèiams rusus ið Lietuvos iðvijus, – argi nedingo rusø Lietuvoj pastatytieji politinës reikðmës paminklai, pvz., Jekaterinos II-sios Vilniuje, Prancûzø iðvijimui paminëti paminklas Kaune, ar net, ir toki menkniekiai, kaip, sakysim, Aleksandrui Antrajam – Baudþiauninkø Iðvaduotojui Utenoje 1911 metais pastatytas paminklëlis? O gi ir mûsø Klaipëdos iðvaduotojai negaiðdami nuvertë Klaipëdoje stovëjusius Vilhelmo I ir net Borussios (Prûsijos) paminklus... Dabar Lietuvà iðtikusios katastrofiðkos permainos pasekmëje ávykæs tautiniø ir religiniø paminklø bei paminkliukø ið dalies politiðkai tyèinis, o ið dalies ir ais-

528

tringai vandaliðkas ar staèiai chuliganiðkas naikinimas buvo atliktas, deja, ne vien okupantø, o bene daugiausia savø tautieèiø, „broliø lietuviø”, gal ir ið idëjiðko revoliucingumo, o gal daþniau tik ið karjeristinio ásismaginimo naujai valdþiai átikti netgi labiau, negu reikëjo. Taigi, – ne vien ið okupantø, ne vien ið jø pastatytos valdþios visos blogybës Lietuvoj atsiranda. Vaiþgantas, regis taip jau be diskriminacijos mylëjæs brolius lietuvius, visgi neginèijo, kad ir jø tarpe nemaþa esama „padliecø” (niekðø). Perdaug simplicistiðka Lietuvoj matomøjø negeroviø interpretacija, formuluojama besistengiant netgi ne ið akies, o tik ið peties suversti visà atsakomybæ dël jø iðimtinai tik ásibrovëliðkai valdþiai, gamina permenkai átikinanèius ir – kas dar blogiau – per lengvai griûvanèius argumentus. --Vliko Elta, irgi kovo pradþioj, atkreipë dëmesá á vilniðkio Valstieèiø Laikraðèio padejavimà dël automobiliø nelaimiø daugybës Lietuvoj: 1973 metais jø bûta 4809, 1974 – 5007 (beveik 14 kasdien); jose uþmuðtø – 685 ir 780 (apie 2 kasdien); suþeistø – 4383 ir 4540 (12 – 13 kasdien). (Uþmuðtø ir suþeistø þmoniø skaièius nedaug didesnis uþ nelaimiø skaièiø. Gal bût, kad susitrenkimai, kuriuose þmonës nenukentëjo, në neátraukti á tà nelaimiø statistikà). Menamos nelaimiø prieþastys – nepakankama medicininë vairuotojø kontrolë, apsnûdimai prie vairo, girtø vairavimas. Tiek apie tai Valstieèiø Laikraðtis ir Elta. Daug trenksmingiau tø nelaimiø prieþastá iðaiðkino Draugo vedamojo autorius A. B.(aronas?). Jis interpretavo tik Èikagos laikraðèiuose skaitytas þinias apie auto nelaimes Maskvoj ir Irkutske. Eltos pateiktosios statistikos ið Lietuvos turbût, dar nebuvo matæs. O ði rodo dar labiau pasibaisëtinà nelaimiø skaièiø. Bet nelaimiø prieþastys jam absoliuèiai aiðkios: kadangi tenai „maðinomis vaþinëja naujieji burþujai, naujoji klasë, komunistiniai liaudies iðnaudotojai”; kadangi „vaþinëjantieji automaðinomis yra kilmingieji ir jie visai nesiskaito su kitais ir ypaè pësèiaisiais”; kadangi „komunistiniuose kraðtuose daþniausia maðinomis vaþinëja tik liaudies engëjai, ávairûs komunistiniai pareigûnai”; kadangi „Sovietuose vaþinëja tie, kurie maþiausiai bijo bausmiø”; kadangi tenai „sëdá valdþioje ir sëdá automaðinose yra dràsûs, nes uþ jø, kaip sakoma, yra viskà þinanèioji partija”; kadangi „sovietinis kapitalistas, kaip rodo statistika (!), yra dràsus ir neatsargus”... Gal kam ir atrodys, kad èia „kerta tai kerta komunistams!” Tikrai kerta. Ið penktøjø metø maiðtininkø demagogijos arsenalo pasiskolintu, jau kadai atðipusiu ir niekad negalàstu kardu. Ir dargi pro ðalá... Kas per aiðkiaregis, kurs ið statistikos mato, kas tenai uþ vairø sëdi, ir kà suvaþinëja! Ið tikrøjø politinë diduomenë tenai, daugiau negu kur kitur, vaþinëja valdinëmis maðinomis, vairuojamomis valdiniø ðoferiø. Didþioji masë motorveþimiø yra sunkveþimiai (ir vieðojo susisiekimo autobusai). Jie priklauso ástaigoms, ámonëms, valstybiniams ar vadinamiesiems kolektyviniams ûkiams. Jie visi vairuojami tose ástaigose –

529

ámonëse ar ûkiuose tarnaujanèiø ðoferiø. Asmeninëj nuosavybëj turimø, paèiø savininkø vairuojamø maðinø Sovietijoj vis dar palyginti labai nedaug. (Sako, Lietuvoj jau esà jø reliatyviai kiek daugiau. Gal iðeivijos dosnumo dëka?). Tø maðinø savininkai – vairuotojai daugiausia ið tenykðtës vidutinës klasës, ir jie vaþinëja daugiausia tik savaitgaliais. Ðitaip esant, tikimybës dësniai sakytø, kad á auto nelaimes patekti (ir jø kaltininkais tapti) tenai daugiausiai turi progos ne partijos ar valdþios diduomenë, o fabrikø ir kolchozø ðoferiai. Ið kada nekada laikraðèiuose pasirodanèiø tos bëdos svarstymø matyt, kad kaip tik jie tas progas daugiausiai ir „iðnaudoja”. Jeigu vis dëlto kas tariasi smarkiau ákirsiàs komunistinei diduomenei „iðaiðkinimu”, kad tik ji esanti auto nelaimiø didþioji ir bene vienintelë kaltininkë, tai galëtø tà ir dar „áspûdingiau” padaryti. Pavyzdþiui, kodël neiðaiðkinus, kad Lietuvoj vien tik Griðkevièius, Maniuðis ir Ðumauskas kasdien automobiliais uþmuða po porà ir suþeidþia po tuzinà þmoniø! Jei nesvarbu tikimybë, o tik ko triukðmingesnis paþvanginimas, tai toks „iðaiðkinimas” Èikagoj turbût, bûtø labai áspûdingas, ir aiðkintojas bûtø pagirtas, kaip narsus kovûnas prieð komunizmà... Tik tà nenaudëlæ kompartijos diduomenæ tai toks smûgis savo absurdiðkumu greièiau palinksmintø, negu áskaudintø. Akiraèiai, 1975. Nr.4(68)

530

531

ámonëse ar ûkiuose tarnaujanèiø ðoferiø. Asmeninëj nuosavybëj turimø, paèiø savininkø vairuojamø maðinø Sovietijoj vis dar palyginti labai nedaug. (Sako, Lietuvoj jau esà jø reliatyviai kiek daugiau. Gal iðeivijos dosnumo dëka?). Tø maðinø savininkai – vairuotojai daugiausia ið tenykðtës vidutinës klasës, ir jie vaþinëja daugiausia tik savaitgaliais. Ðitaip esant, tikimybës dësniai sakytø, kad á auto nelaimes patekti (ir jø kaltininkais tapti) tenai daugiausiai turi progos ne partijos ar valdþios diduomenë, o fabrikø ir kolchozø ðoferiai. Ið kada nekada laikraðèiuose pasirodanèiø tos bëdos svarstymø matyt, kad kaip tik jie tas progas daugiausiai ir „iðnaudoja”. Jeigu vis dëlto kas tariasi smarkiau ákirsiàs komunistinei diduomenei „iðaiðkinimu”, kad tik ji esanti auto nelaimiø didþioji ir bene vienintelë kaltininkë, tai galëtø tà ir dar „áspûdingiau” padaryti. Pavyzdþiui, kodël neiðaiðkinus, kad Lietuvoj vien tik Griðkevièius, Maniuðis ir Ðumauskas kasdien automobiliais uþmuða po porà ir suþeidþia po tuzinà þmoniø! Jei nesvarbu tikimybë, o tik ko triukðmingesnis paþvanginimas, tai toks „iðaiðkinimas” Èikagoj turbût, bûtø labai áspûdingas, ir aiðkintojas bûtø pagirtas, kaip narsus kovûnas prieð komunizmà... Tik tà nenaudëlæ kompartijos diduomenæ tai toks smûgis savo absurdiðkumu greièiau palinksmintø, negu áskaudintø. Akiraèiai, 1975. Nr.4(68)

Nuolanki galybë Vartau Juozo Prunskio redaguotà ir LÞS-gos (su stambia prelato Karaliaus pagalba) iðleistà Þurnalistikà. Bûdamas vienas ið 30-ties tos daugiau negu vidutiniðkai iðgarsintos knygos autoriø, turiu nusiðalinti nuo vieðos, jos, ypaè paskirø jos straipsniø vertinimo. Betgi, regis, nebus neetiðka paminëti paties redaktoriaus iðsitarimus pratarmëj, anot kuriø ði knyga turëjusi bûti praktiðku vadovu jaunimui þurnalizmo pasimokyti, bet iðëjusi „lyg kokia þurnalistikos chrestomatija”. Ir, tikiuos, nebus nuodëmë nesutikti su tokiu ðios knygos apibûdinimu. Mat, graikiðkas þodis chrestomatheia reiðkia „geriausiais pasimokymas” (pasimokymas ið geriausiø pavyzdþiø). Taigi, þurnalizmo chrestomatija bûtø rinkinys periodikoj kada nors pasirodþiusiø pavyzdingiausiø raðiniø, atrinktø po keletà ið kiekvienos jø rûðies. Chrestomatijose nebûna aiðkinimø, patarimø ar pamokymu, kaip raðyti. Chrestomatija tai tik paroda jau esamø groþinës, mokslinës arba ir laikraðtinës raðtijos perliukø, paèiais savimi kvieèianèiø ásiþiûrëti á juos ir siûlanèiø turintiems atitinkamos ambicijos bandyti taip ar dar geriau raðyti. Þurnalistikoj tik Antano Gustaièio eiliuota „tragedija” yra chrestomatiðkas indëlis. Visi kiti raðiniai orientuoti á mokomojo vadovëlio uþdaviná: paskirø þurnalizmo ðakø ar „veido bruoþø” aptarimai, kur vienuose tëra pluoðtai informacijos apie redak-

530

toriaus autoriui pavestàjá aptarti dalykà, kituose yra ir patarimø, pamokymø, arba apmàstymø ir pasiguodimø. Taigi ðis leidinys ne tik nëra lyg kokia þurnalizmo chrestomatija, o prieðingai, – yra ið viso ne chrestomatija. Bet ir ne þurnalizmo vadovas ar vadovëlis (textbook), kokiu bûti leidinys pretenduoja savo pavadinimu. (Þurnalistika juk reiðkia „þurnalizmo mokslas”, þurnalizmo esmës, taisykliø dëstymas.) Esminis ir nepavaduojamas privalumas á mokomojo vadovo vaidmená pretenduojanèiame leidinyje turëtø bûti metodiðka sistema. Tokio privalumo tikëtis 30-ties autoriø suneðtinëje bûtø labai nerealistiðka iliuzija. Tarp daugelio kitø dalykø, Þurnalistikoje yra ir straipsniø apie reportaþus: vienas apie reportaþà apskritai, keli apie specializuotus reportaþus. Tik nëra paminëtas ðiais laikais þurnalizme itin svarbus tiriamasis reportaþas (investigative reporting). Tai reportaþas (praneðinëjimas), paremtas ámanomiausiai iðsamiu, vispusiðku, atkakliu, detektyviðku kokio faktø ar reiðkiniø komplekso iðtyrinëjimu, jo prieþasèiø, aplinkybiø, tikslø ir poveikiø „iðknisimu”. Savarankiðkame, nuo politiniø ar kitokiø valdþiø nepriklausanèiame þurnalizme tiriamasis reportaþas ðiais laikais lieèia tokià daugybæ objektø, kad jø „në á jauèio odà nebesuraðytum”. (Ryðkiausias tokio tiriamojo, arba „iðknisamojo” reportaþo pavyzdys – Watergate vardu pagarsëjusiø faktø bei reiðkimø komplekso aikðtën iðvilkimas). Ne viskas ir tokiame reportaþe iðtyrinëjama ið karto, ne viskas iki galo, ne viskas ir teisingai, bet vis tiek iðaiðkinama daug to, kas visuomenei ne tik smalsu, o daþnai ir labai svarbu suþinoti bei suprasti. Tiriamieji reportaþai daugelá ir erzina, nes beveik visais atvejais jø rengëjai teiraujasi ir ðniukðtinëja apie dalykus, kuriø vis kas nors yra suinteresuotas visuomenei nerodyt ar bent nevisai parodyt. Bet yra atvejø, kada toki reportaþai, dalykus iðaiðkindami, iðsklaido kaip tik nepagrástus visuomenës átarimus, susirûpinimus ar nepasitenkinimus, ir visi pasijunta laimingesni, negu buvæ. Kodël gi Þurnalistika visiðkai nekalba apie tiriamàjá reportaþà? Visai suprantama: lietuviø þurnalizme tokio dalyko niekad nebuvo, nëra ir, turbût, nebus. Nes mûsø laikraðtija yra, nors ir ne visai menka, bet ið tradicijos nuolanki galybë: nuolanki vieðosios veiklos vadovybëms. Ne visa visoms, o maþdaug „kiekviena savoms”: toms, kuriø kurie yra iðlaikomi „oficiozai” (garsiakalbiai), arba kurie kurias yra savanoriðkai ásipareigojæ lojaliai palaikyti bei uþstoti. Taigi, mûsiðkë laikraðtija, iðskyrus retokas ir nelabai þymias iðimtis, visuomenei tarnauja per jos vadovybes. O ið èia labai trumpas þingsnis ir á tarnavimà tik vadovybëms. Neturim laikraðèiø, norinèiø – o jei norinèiø ir pasitaiko, tai vis tiek nëra pajëgianèiø (dël finansø ir personalo stokos) – tapti visiðkai savarankiðkais stebëtojais, ið ðalies tirianèiais visuomenës vadovybiø darbus ir þygius, neðaliðkai juos vertinanèiais, be nutylëjimø ir uþglostymø aiðkinanèiais visuomenei, kas, kur, kada, kaip ir kodël kà daro. Dël to taip daþnai rûpinamës, kalbam, ginèijamës apie virtinæ tikrai ar ásivaizduotai svarbiø dalykø, þinodami apie juos gal tik pusæ, gal treèdalá teisybës, arba kartais net tris – keturias „po truputá teisybës”.

531

Pavyzdþiui: Ar teisybë, kad Brazinskø byla vien Vlikui bûsianti atsiëjusi daugiau negu jo metinis biudþetas siekia? Ar uþ sumokëtà ir dar neaiðku kiek mokëtinà kainà buvo gautas atitinkamai kompetentingas teisinis patarnavimas toj byloj? Ar Vlikas ir kiti entuziastingai pasiðovusieji rûpintis tos bylos vedimu þinojo ir – svarbiausia! – ar suprato, kas ten su ta byla dedasi ir kokia jos vedimo taktika tikslingesnë? Ir, pagaliau, tikët ar dar palaukt, treèià kartà skaitant praneðimà, kad „Brazinskai laisvi”? (Antrasis kartas buvo pernai vasarà, o pirmas bene prieð trejetà metø...) O Helsinkio konferencija? Apie tà dramà mûsø laikraðèiai þinias gavo irgi tik ið paèiø aktoriø ir juos siuntusiø vadovybiø. Vienas sakë susprogdinæs Helsinkio konferencijà, kitas ið konferencijos salës rusiðkai pasakæs kalbà per radijà staèiai Rusijon, kiti dþiaugësi atkreipæ visos Europos spaudos dëmesá á Lietuvos bylà... Skelbë redaktoriai tas þinias, neatsidþiaugdami gyrë herojiðkai nukentëjusiø delegatø laimëjimus, ir rûstinosi ant skeptikø. Tik kai niekas kitas nepraneðë apie konferencijos sprogimà, kai niekas nepatvirtino, ar buvo kokia lietuvio kalba ið Helsinkio perduota Rusijon, ir kai niekas neatsiuntë iðkarpø ið Europos laikraðèiø su mûsø delegatø þygio ir jo uþlûþimo apraðymais, – tai taip ir likom tik su neþinia kokia dalim teisybës apie tà ávyká ir jo reikðmæ. O kiek teisybiø laikraðèiai mums teikia apie Bendruomenæ ir Tarybos santykius su ja? Visos þinios apie tai laikraðèiuose gaunamos tik ið aktyviai kariaujanèiø ðaliø. Þymi tø þiniø dalis vienos ðalies duodama vieniems, kitos kitiems laikraðèiams. Bet jeigu ir visos butø visuose laikraðèiuose, vis tiek neturëtumëm nieko aiðkesnio, kaip tik vienø kitoms prieðtaraujanèiø pusteisybiø miðrainæ. O dabar, ðtai, „staigmena” apie menamà Kissingerio kësinimàsi „uþpûsti Baltijos valstybiø þvakutæ”. Kodël staigmena? Kodël ragina dëkoti Tribûnos bendradarbiui uþ „akiø (Tarybai?) atidarymà”? Kodël tos akys neprasivërë, pvz., dar 1968 metais, kai Nixonas, kà tik iðrinktas prezidentu, pareiðkë, kad (santykiuose su Sovietais ir kt.) dabar atëjo nebe konfrontacijø, o derybø laikas? Kodël jos neprasivërë, kai anàmet Philadelphijoj (berods, Bendruomenës surengtose) diskusijose Valst[ybës] D[epartamen]to paþiûrø reiðkëjas ar bent þinovas ásakmiai pabrëþë (senai aiðkià) tiesà, kad Amerikos politika formuluojama pagal tuo ar kitu metu vyraujanèià Amerikos interesø sampratà, kur lietuviø ar kitø specifiniø interesø paisoma tik tiek, kiek jie sutampa su ta samprata? Vadovybiø akys nuo to pareiðkimo tada dar ne tik neprasivërë, bet netgi atkakliai uþsimerkë, o diskusijø rengëjai tapo apibarti, kam pasikvietë toká nepadorø referentà... Ar tikrai Tribûnos bendradarbis kaþkam akis atidarë? Ar ne atvirkðèiai? Taryba prasitarë gi, kad ið anksto þinojusi jo straipsniø turiná. Tai ar ne kaip tik ið Tarybos ar jos globëjo (atst. Derwinskio) aplinkos jis patyrë „akis atidaranèiø” þiniø ir gandø? Apie Kissingerio „pasalûniðkus këslus” jis nieko dar nesuþinojo, o tik spëlioja, átaria, remdamasis jam papasakotais nusiskundimais, kad kaþkurie bevardþiai Kissingerio pavaldiniai nenorëjæ baltieèiø delegacijos leisti pas prezidentà, o paskui bandæ nuslëpti apsilankymo fotografijas ir þinias apie pokalbio turiná.

532

Bet argi tie valdininkai ðitokiais atvejais ne panaðiai elgiasi nuo pat 1940 metø? Argi ir sekretoriø ir net paèiø prezidentø – ið pat pradþiø, neiðskiriant në „ðaltojo karo” meto – nëra áprasta tà mûsø taip branginamà aneksijos nepripaþinimà tik mums „á ausá” kartoti ir niekam daugiau tuo nesigirti? Ir, ypaè ðiais atlydþio puoselëjimo laikais, ar toks nesigarsinimas kaip tik nëra tam tikra taktika, naudojama, kad bûtu patogiau dar palikti tà „þvakutæ”, neva uþmirðtà, bet tebedeganèià? Kodël bûtent konkreèiai pats Kissingeris apðaukiamas svarbiausiu nevidonu, vadovaujantis tik niekuo apèiuopiamu neparemta prielaida? Ar tai tikrai gudri (mûsø?) politinë taktika? Ir kieno kokiø sàskaitø suvedimo labui ðiame „akiø atvërime” atsirado (visai ið kitos operos ir visai nepagrástas) priekaiðtas New Yorko senatoriui Javitsui, girdi, tasai siekæs Simà Kudirkà panaudoti savo rinkiminei propagandai (!)? Kai taip nei ið ðio nei ið to á „pavojaus Lietuvai” atskleidimà ásiterpë dar ir atorûgø net ið varþybø dël Kudirkos, tai ar ir visas tas pavojaus signalas nëra tik Tarybos su Bendruomene varþybø „ties Vaðingtono slenksèiais” tæsinys? Ir taip toliau, ir taip toliau. Klaustukø virtinës ties vadovybiø ar paskirø aktyvistø uþsimojimais (ir vienø prieð kitus atsimojimais) – „net ir galo nesimato”. Mûsø spauda pagal tradicijà nekritiðkai paslaugi ávairiausiø darbø ir þygiø garsintoja sëkmingai padeda keroti painiavoms mûsø vieðuosiuose veikimuose. O padëti visuomenei susivokti tose painiavose arba nepajëgia, arba – daþniausiai! – neturi noro ir net nemato reikalo. Todël ir Þurnalistikoj, norëjusioj bûti mûsiðkio þurnalizmo vadovu, tas spaudos uþdavinys liko nesvarstytas, o paveikiausia jam atlikti priemonë – tiriamasis reportaþas – liko në nepaminëtas. Akiraèiai, 1975. Nr.5(69)

Þvakutë Praëjusiø metø paskutinëje Dirvoje, ðalia Laimingø naujøjø 1975 metø linkëjimo, buvo ádëta iðkarpa ið þemëlapio, apimanèio visà ðiaurinæ Europà su Ðpicbergeno salomis. SSRS sienos tame þemëlapyje buvo parodytos prigludusios prie pat rytinio Baltijos jûros kranto. Taigi, nei Estijos, nei Latvijos, nei Lietuvos në pëdsako tenai nebuvo parodyta. Suprantama, ne Dirvoj tas þemëlapis buvo braiþytas: nusifotografuotas ið New Yorko Sunday News, – ið laikraðèio, lyg tyèia maþiausiai teámanomo pakaltinti prosovietinëmis ar net ir „proliberalinëmis” tendencijomis. Toks þemëlapis ne naujiena. Jau 30 metø, kaip jie toki ar panaðûs mirguliuoja laikraðèiuose, vadovëliuose, enciklopedijose, atlasuose, – kaip privaèiø, taip ir valstybiniø leidyklø pagamintuose. Ið pradþiø daþnas ið mûsø jaudindavomës, savuose laikraðèiuose dël to skøsdavomës, vienas kitas ir leidëjams laiðkus raðydavom protestuodami, reikalaudami (!) pasitaisyti. Bet, kaip visø nusièiaudëjimø neprisveikinsi, taip dël milijonø tokiø þemëlapiø nepriprotestuosi. Ilgainiui ëmëm tø kartografiniø

533

„okupacijos pripaþinimø” lyg ir nematyt, o pagaliau kokià iðsiblaðkymo ar skubëjimo valandà ir savuose laikraðèiuose neapdairiai persispausdint... Algimantas Gureckas, mûsiðkës Bendruomenës ágaliotas ir jàja, kaip menamai imponuojanèiu uþnugariu pasiremdamas, bene uþpernai ëmë primygtinai átikinëti oficialiøjø Amerikos þemëlapiø leidëjus ir redaktorius, kad bent jie neignoruotø savo gi paèiø vyresnybës deklaruoto ir taip daþnai pakartojamo Baltijos valstybiø ájungimo á Sovietijà nepripaþinimo. Þemëlapininkai aiðkinasi atsidûræ keblioj padëty: tarp teisës „priekalo” ir realiø faktø „kûjo”. Sako, rodydami þemëlapiuose Baltijos valstybes neva tebeegzistuojanèias, klaidiname þemëlapiø naudotojus, o daþnai atrodo, kad gal net tyèiojamës ið jø, kadangi jie þino, jog pabandæ nuvykti á tas valstybes, jie tenai jø neras, o atsidurs akivaizdþiai Sovietø Sàjungos valdomoj teritorijoj... Tad kà þemëlapiuose rodyti: abstraktø idealà, ar konkretø faktà? Gureckas, regis, nesiðvaistë protestais, niekam nedraskë akiø, bet visgi átikino Amerikos oficialiø þemëlapiø leidëjus, jog galima ir reikia tà dalykà taip sutvarkyti, kad ir akivaizdûs faktai nebûtø naiviai slepiami, bet kad ir idealas neliktø defetistiðkai nutylëtas. Þemëlapininkai, sako, paþadëjæ ateity (naujose laidose) vël Baltijos kraðtus þymëti skirtingai, nors ir Sovietijos ribose, o iðnaðose atvirai pasakyti, kad Amerika tokio tø kraðtø statuso nëra pripaþinusi. Paþadëjo, o iðtesët tais metais nesuspëjo. Kitais, regis, jau iðtesëjo, o kaip bus toliau – kas gi þino... Na, Lietuvos padëtis dël to laimëjimëlio nepasikeitë nei geryn, nei blogyn. Bet visgi ðiek tiek daugiau paguodos mums dabar, o taip pat ðiek tiek daugiau ir dokumentø Lietuvos gyvybingumo apraiðkø istorijai. O ðtai dabar, 1975 geguþës 18, be jokiø pastangø ið mûsø pusës, New York Times – tas pats, kuriam akis badëm uþ Kubos Fideliui „dþiabo parûpinimà”, apskritai uþ prosovietiná „liberalumà”, ypaè uþ Lietuvos bylos ignoravimà, kurá net piketavom uþ sumanymà „parduoti” Sovietams Baltijos kraðtø inkorporacijos nepripaþinimà, – taip, tas pats New York Times ásidëjo Sovietø Sàjungos vakarinës dalies þemëlapio iðkarpà, kurioje Sovietijos sienos parodytos ten, kur jos buvo 1940 metø pavasará, prieð birþelio 15–17 invazijà á Baltijos kraðtus. Prie Baltijos rytinio kranto ryðkiai skirtingai pabraiþytos ESTONIA, LATVIA ir LITHUANIA valstybës, be jokiø SSR priedø, su sostinëmis Tallin, Riga ir... Vilna (kai ið sovietinio þemëlapio kopijuoja, tai paraðo Vilnyus). Kur tu, þmogau, dabar gausi kità tokià puikià okupacijos nepripaþinimo deklaracijà ! Bet ðokinët ið dþiaugsmo, kaip lëliukams pirmàkart pavasará pievon iðleistiems, dar nëra ko. Prie to þemëlapio yra papasakota, kà Amerikos konsulas Leningrade aiðkina apie tà dabartinio Baltijos kraðtø statuso nepripaþinimà. NYT [New York Times] bendradarbis ið konsulo paaiðkinimø gavo áspûdá, jog JAV skystina savo 35 metus trunkanèià Lietuvos, Latvijos ir Estijos á Sovietø Sàjungà inkorporacijos nepripaþinimo politikà. Visi vakarieèiø diplomatai (konsulai) Leningrade, esà, junta, kad Amerika palaipsniui, bet neabejotinai slenka link Sovietiniø Baltijos respublikø pripa-

534

þinimo bent de facto, jei ir ne formalaus. Anot konsulo, tas nepripaþinimo politikos silpnëjimas (nepripaþinimo grieþtumo „skystëjimas”) vyksta jau maþdaug dveji metai, nuo konsulato Leningrade ásteigimo. Bûtent, ið turistiniø, prekybiniø, kultûriniø ir moksliniø kontaktø tarp Amerikos ir Sov. Sàjungos vis maþiau esà beiðskiriami Baltijos kraðtai. (Ið tikrøjø, tai nuo grieþto nepripaþinimo interpretacijos pradëta atsitraukti jau ne prieð dvejus, o prieð maþdaug dvideðimt metø, kai – po ilgø svyravimø, kaip tà suderinti su nepripaþinimu – Amerikos konsulatui Maskvoj visgi buvo leista iðduoti imigracijos vizà moteriðkei, turëjusiai sovietiná pasà, o gyvenusiai Vilniuje, t. y., Sovietams nepripaþintoj teritorijoj.) Ypaè ásidëmëtini ðtai koki N.Y.T. [New York Times] bendradarbio patyrimai Amerikos konsulate Leningrade: 1. Maskva atrodo pasitenkinanti tokia nebe taip grieþta nepripaþinimo principo interpretacija ir nebespaudþia Vaðingtono, kad formaliai pakeistø savo deklaruotà politikà dël Baltijos valstybiø inkorporacijos; 2. Todël (nepaisant ið Èikagos ðiomis dienomis paskleistø gandø) Amerikos pareigûnai abejoja, kad formalus Baltijos kraðtø inkorporacijos pripaþinimas ávyktø netrukus; 3. Vis dëlto tie pareigûnai mano, kad tai neiðvengiamai turës (kada nors) ávykti. Nepalyginti blaivesnis paaiðkinimas, negu ið èikagiðkiø konvulsijø paskleistasis, kur lyg perkûnas ið giedro dangaus, sugriaudë staigus aliarmas – gelbëkit, mûsø þvakutæ gesina! O kità savaitæ jau: I am satisfied (Derwinski, New York Times) ir net Fine! (Bobelis, ten pat). Paskui vël, lyg susigëdæ toká didá ðauksmà per greit atðaukdami, vël pusbalsiu ragina: dar kiek patelegrafuokit, dar paraðykit... Bet kuriem galam to bereikia, jeigu jau „Taryba Lietuvos laisvei laimëjo didþiausià mûðá, tam darbui iðleisdama maþiausia pinigø” (Gudelis, Naujienose, bal.23)!!! Toki pramanyti pavojaus ðauksmai neturëtø tiek atgarsio, kaip ðá pavasará turëjo, jeigu visa mûsø veiksnija ir laikraðtija nebûtø ásikalbëjusi sau ir ákalbëjusi visuomenei tos nepripaþinimo politikos iðpûstos reikðmës, kad: 1. tai tikriausia, svarbiausia ar netgi vienintelë garantija Lietuvai nepriklausomybæ vis tiek kada nors atgauti; 2. jos atðaukimas bûtø galutinis nepriklausomybës galimybiø ir vilèiø praradimas; 3. ji yra Amerikos ásipareigojimas visomis jos turimomis bei turësimomis priemonëmis padëti Lietuvai atstatyti neteisëtai uþgniauþtà nepriklausomybæ. Betgi tai tik padebesiuose plaukiojanèios iliuzijos. Aneksijos nepripaþinimas (neprisidëjimas prie jos tarptautinio áteisinimo) yra ne daugiau, kaip pasyvus „platoninës meilës” pareiðkimas. Jis nepadeda aneksijai ásiteisëti, bet nepadeda jos ir paðalinti ar bent silpninti. (Per 35 metus buvo gana laiko tuo ásitikinti.) Tai ir nepripaþinimo atðaukimas, kai atsitinka ar atsitiks, nei esti, nei bus kaþin kokia tragedija. Tai tik kaimyno, su uþuojauta prie nelaimës pastovëjusio, bet padëti neástengusio (ar ne per daugiausia ir tesistengusio), apsisprendimas eiti savais keliais.

535

Piktais þodþiais protestuota prieð Australijos ir N. Zelandijos toká pernykðtá apsisprendimà. Iðdavikais, pardavikais juos kai kas pavadinom. Në neprisiminëm, kad tos valstybës dar në savarankiomis valstybëmis nebuvo, kai Lietuva skelbësi nepriklausoma, ir kai nepriklausomybæ prarado. Taigi jos niekad neturëjo nei progos Lietuvai kuo nors ásipareigoti, juo labiau nebuvo Lietuvos „nusipirkusios”, – tai kaip jas galima kaltinti „iðdavimu” ar „pardavimu”? Ir Amerika, atsisakiusi Baltijos valstybiø aneksijø pripaþinti, juk nieko daugiau nei pasiþadëjo, nei ásipareigojo. Patsai garsusis, tipiðkai politikieriðkas Roosvelto paguodimas tada dar kà tik susimezgusiai èikagiðkei Tarybai – kad Lietuvos nepriklausomybë nepanaikinta, o tik á ðalá padëta – neimplikavo jokio paþado, kad Amerika bent maþàjá pirðtelá pajudins Lietuvos nepriklausomybei atgal á savo vietà atkelti. Ir Eisenhoweris, 1945-ais mûsø Vliko delegacijos aplankytas, nedviprasmiðkai paaiðkino, kaip yra: – Uþjauèiu jums, bet negi mes turime karà dël jûsø tæsti? Mûsø boisai nori namo! Kad aneksijos nepripaþinimo (ir tuo paremto Lietuvos pasiuntinybës pripaþinimo) þvakutë Vaðingtone tebedega – tai nuostabi ir didþiai pasigërëtina lietuviø tautai Amerikos rodomo moralinio solidarumo apraiðka. Bet moralinis solidarumas nëra aktyvi politinë, ekonominë, nei juo labiau karinë santarvë. D. Britanija, nepripaþindama Lietuvos aneksijos de jure, atvirai iðkart pasakë, kad pripaþásta jà de facto. Amerika savojoj nepripaþinimo deklaracijoj neparyðkino jos tais paþyminiais, paprastai tokiais atvejais pavartojamais. Tuo bûdu liko atviros durys amerikiniam nepripaþinimui interpretuoti taip, kaip kam labiau patinka. Mûsø veiksnija nedelsdama ásikibo á toliausiai siekianèià interpretacijà, sekanèià romënø grieþtøjø legistø – formalistø pavyzdþiu, anot kuriø Quid non est in lege, non est in mundo, atseit, ko nëra ástatyme, to nëra ir pasaulyje... Mûsø atveju norima aiðkinti, kad, jei Lietuvos aneksija á Sov. S-gà pagal tarptautinius paproèius nelegalizuota, tai Lietuvos Sov. S-goj ir nëra, – bent reikia taip elgtis, lyg jos tenai nebûtø. Guostis, kad nëra de jure (teisiðkai teoriðkai) – galima. Bet kaip nematyt, kad de facto (visai apèiuopiamai) ji tenai visgi tikrai yra? Nepripaþinusi Baltijos aneksijos, jà net pasmerkusi, Amerika ne tik nepaskelbë dël to Sovietijai karo, bet ir diplomatiniø santykiø nenutraukë. Kiek tie santykiai kada blogëjo ar gerëjo, tai visai dël kitø motyvø. Kurá laikà galëjo atrodyti, kad Amerika Baltijos kraðtø Sov. S-goj lyg nepastebi, ar sàmoningai ignoruoja jø tenai buvimà. Bet praktikoj su esamu aneksijos faktu nesiskaityti tuoj po karo pasirodë neámanoma ir net absurdiðka. Ðtai, Tarptautinës Paðtø Sàjungos valstybiø (countries) sàraðe tebër Lithuania, Latvia, Estonia áraðytos atskirai nuo USSR. Bet: Nejaugi Amerikos paðtas turëjo tø valstybiø aneksijos nepripaþinimà interpretuoti taip, kad laiðkai, po karo pradëjæ retkarèiais ateiti ið Vilniaus, Kauno ir kt., bet apmokëti sovietiniais – rusiðkais paðto þenklais ir antspauduoti „CCCP” áraðais, neturëtø bûti áleidþiami á Amerikà ? Arba, – nejaugi ið èia siunèiami laiðkai adresuoti, sakysim, ne á Vilnius, Lithuania, o á Vilnius,

536

LithSSR – USSR turëtø bûti gràþinami adresantams su antspaudu No Such Country? Amerikos paðtas taip nedarë. (Ir Sovietø paðtas negràþina laiðkø adresuotø tik á Lithuania.) Kaip tik tuo, tuoj po karo, ir yra prasidëjæs neformalus Lietuvos aneksijos fakto pripaþinimas praktikoje. Dar apèiuopiamesnis to fakto pripaþinimas glûdëjo siuntiniø siuntimo á USSR sutvarkyme. Èia mûsø veiksnija, ið vienos pusës dëkodama Amerikos valdþiai uþ tvirtà laikymàsi aneksijos nepripaþinimo principo, ið kitos pusës keliais atvejais bandë praðyti Amerikos valdþià, kad ji iðreikalautø ið sovietinës valdþios muitø nuolaidas siuntiniams á Lietuvà. Taigi, viena ranka praðëm grieþto nepripaþinimo, o kita – neabejotino Sovietø suverenumo Lietuvoj pripaþinimo. (Nes kaip gi, suverenumo nepripaþinæs, derësies dël lengvatø aneksuotai teritorijai?) Kai, padaþnëjus apsilankymams ið Sovietijos, pasirodë Amerikoj viena neva kultûrininkø ar mokslininkø ekskursija vien ið Lietuvos, kaþkas ið mûsø veiksnijos mëgino kvosti Vals[tybës] D[epartamen]to pareigûnus, – ar tokios ekskursijos ásileidimas nekvepia aneksijos pripaþinimu? Paaiðkinimas buvo – vizas dedam á sovietinius pasus. Ar kas ið atvykstanèiø gyvena aneksuotoje teritorijoje, mes galime ir neþinoti. O jeigu ir þinom, tai ar tikslinga bûtø atsakyti vizas ne neteisëtos aneksijos vykdytojams, o kaip tik to nusikaltimo aukoms? Amerikos kelioniniuose pasuose dabar yra áraðyta, kad, be atskiro leidimo, jie negalioja keliauti á Kubà, Ðiaurës Korëjà ir Ðiaurës Vietnamà. (Anksèiau buvo ir kontinentinë Kinija áraðyta. Kaip dabar bus su Vietnamais, arba ir su Kuba, gal netrukus pamatysim.) Visur kitur, taigi ir á USSR jokiø restrikcijø nëra. Grieþtieji aneksijos nepripaþinimo interpretatoriai gal norëtø, kad bûtø áraðytos keliavimo restrikcijos á neteisëtai USSR aneksuotas Baltijos valstybiø teritorijas?.. Bet, viena – tokia restrikcija turbût vestø tiesiai á Amerikos santykiø su Sov. S-ga nutrûkimà, nes Sovietø prestiþas neleistø dëti vizas á pasus su tokiu akibrokðtu. Antra – jei toká akibrokðtà Sovietai ir nurytø, tai tos restrikcijos paisymo nebûtø ámanoma sukontroliuoti. Nes, kartà á Sov. S-gà nuvykæs, þmogus – jei tik tenykðtë valdþia já leistø – galëtø nuvykti ir á Vilniø, ir á Kaunà, arba nors ir á Pilviðkius, o pase jokiø pëdsakø nebûtø, kad jis nepaisë restrikcijos. O dar ir treèia, – Amerikos pareigûnams bûtø labai keista girdëti ið Amerikos lietuviø tokios restrikcijos pageidavimà: Skundþiatës, kad rusai okupavo jûsø tëvynæ ir neleidþia ten laisvai lankytis, o kai pradeda leisti, tai norit, kad mes neleistumëm! Þinoma, mûsø veiksnija visgi nesiryþo tokios restrikcijos ið Amerikos valdþios praðyti, bet ið to, kaip stengësi atgrasyti nuo lankymosi „ok. Lietuvoj”, atrodo, kad nedaug trûko iki kreipimosi ir á valdþià pagalbos tam grasinimui... Uþtat dabar ið kitos pusës aðaras lieja: matot, tokia daugybë ðokosi vizø „ok. Lietuvon” praðyti, tai Amerikos valdþia dabar jau rengiasi ir pripaþinti aneksijà, kadangi patys lietuviai pripaþásta... Þinoma, Amerikos valdþia turbût numano, jog tarp keliolikos deðimèiø tûkstanèiø amerikieèiø, per metus apsilankanèiø Sov. S-goj, bûna ir po maþdaug keliolika ðimtø

537

(apie 1%) tokiø kurie vyksta specialiai Lietuvon. Gal numano, bet dokumentuotos statistikos neturi, ir jos valdþia tikrai nereikia savo politikai nustatinëti. Nes turistø ar kitokiø lankytojø skaièiaus augimas ar maþëjimas yra politikos pasekmë, o ne prieþastis. Kultûrmainybos pradþioj amerikieèiai dar vengë siøsti menininkus á Baltijos kraðtus. Paskui (gal ir ið Maskvos kiek pakalbinti) tarë, o kodël mes turim tas aneksijos aukas ignoruoti? Aneksija neteisëta, taip, bet baltieèiai juk tenai yra, to negalima – ir kam reikia? – ginèyti. Dabar, anot konsulo, numatomi ir mokslininkø bei studentø mainø ryðiai sutarties ribose iðplësti ir á Baltijos kraðtus... Visa tai ið tikrøjø yra ne aneksijos teisëtumo pripaþinimas, net ir ne formalus aneksijos fakto pripaþinimas, bet visgi kasmet po truputá ryðkesnis to fakto matymas ir skaitymasis su tuo, kad jis yra, ir kad tuo tarpu nenumatoma geros galimybës jam pakeisti. Tai nëra esminis nepripaþinimo politikos keitimas, o tik nepripaþinimo principo interpretacijos liberalëjimas. Tai bandymas reikalà taip iðvairuoti, kad bûtø ir vilkas sotus, ir oþka sveika. „Oþka” èia yra originalioji Amerikos deklaracija Baltijos aneksijos reikalu. Kol jokiu formaliu aktu Amerika tuo reikalu nepasisakë kitaip, tol ta „oþka” tebëra sveika. Ið Leningrado sako, kad ir „vilkas” Maskvoj dël to ne perdaug alkanas: nespaudþia Amerikos, kad formaliai pakeistø savo pareikðtà nuomonæ apie Baltijos valstybiø ájungimà á „Sojuzà”. Kiek girdët, net ir Helsinky nenumatoma Baltijos valstybes ásakmiai lieèianèiø pareiðkimø. Tiesa, visos dabartinës R. Europos valstybiø sienos bûsianèios deklaruotos nekeistinos jëga, o jei keistinos, tai tik kaip nors geruoju susitarus. Be to, bûsià pageidavimø („platoniðkø”), kad tautø apsisprendimo ir pagrindinës þmogaus teisës bûtø visur respektuojamos. „Fine!” – pareiðkë Tarybos pirmininkas K. Bobelis, tà iðgirdæs. Ið tikrøjø tai ne taip jau labai „fine”. Tas numatomasis esamøjø sienø nelieèiamumo paþadas, tegu ir pasaldintas filosofavimais apie tautø ir þmogaus teises, Lietuvai vis tiek kartus. Bet kà gi daryti? Tarybos demarðas, ar laiðkø – telegramø „tvanas” á Amerikos senatà èia nepadës, kadangi konferencijos deklaracija nebus konvencijos pavidalo, ir senatui tvirtinti (ar atmesti) nepriklausys. Neátikëtina, kad Vlikas, tegu ir su ðimtatûkstantiniu ar net milijoniniu fondu (kurio nei vieno dar neturi) pajëgtø vien Lietuvos, Latvijos ar Estijos interesø motyvu pakreipti konferencijos nutarimus geresne linkme, arba konferencijà suardyti, jeigu ji nesiduotø vedama á doresná kelià. Jei konferencijoj kas nors iðeis kitaip, negu dabar numatoma, tai tikriausiai dël kitø prieþasèiø, ne dël Baltijos padëties. Ta padëtis greièiausia dar kurá laikà liks tokia, kaip dabar, Lietuva tebebus aneksuota, ir to fakto niekas neginèys. Amerika (ir nemaþa kitø) to fakto negirs, nepateisins, já apgailestaus, bet toleruos. Lietuvos þvakutë (pasiuntinybës pavidalu) degs it toliau, kaip degusi, ligi sudegs. Tegu tik jos, kukliai spingsinèios, dabar neuþgesina perdaug triukðmingi gynëjai nuo ásivaizduotø ar prasimanytø pavojø. Pavojus jai yra tik vienas, ir jau seniai matomas. Jis ateina neskubëdamas, bet, deja, ateina neiðvengiamai. Akiraèiai, 1975. Nr.6(70)

538

„Gydytojai sukruto” Vidutiniðkai kas pora mënesiø ar net daþniau kur nors ávyksta kurio nors ið mûsiðkiø komitetø, tarybø, sàjungø ar bièiuliø sambûriø koks nors kongresas, seimas, suvaþiavimas, studijø savaitë ar bent vienadienës svarstybos. Kone kiekvienas toks renginys paprastai apsivainikuoja virtine rezoliucijø, kurios daþniau esti pûstaþiedës, negu pilnavidurës. Todël, kai tik pamatai laikraðtyje romëniðkais, arabiðkais skaitmenimis ir lotyniðkomis raidëmis sunumeruotà – sugrupuotà litanijà su antraðte – tokio ir tokio suvaþiavimo rezoliucijos, tai þvilgsnis taip ir slysta á kà nors kita. Bet, ðtai, Europos Lietuvis mûsø – atsipraðau, Pasaulio Lietuviø – Gydytojø Sàjungos (PLGS) èikagiðkio suvaþiavimo (1975 geguþës 24–25) rezoliucijø virtinæ aprûpino trumpute, bet intriguojanèia antraðte: Gydytojai sukruto. Ðmaikðti antraðtë ëmë ir pagavo dëmesá. Sugundë pasiþiûrët, kur ir kaip tie gydytojai sukruto. Pasirodo, tikrai sukruto ir susirûpino, – tik nepamanykit, kad kokiomis specifinëmis lietuviø iðeivijos sveikatingumo ar medicininio aptarnavimo problemomis; ne! Mûsø gydytojai susirûpino mûsø visuomeninio ir politinio darbo sveikata. Ir diagnozæ nustatë: „Mûsø veiksniø veikla nëra tokia, kokios ðiuo metu reikalauja tarptautinë okupuotos Lietuvos padëtis ir kurios tikisi pavergta tauta”. Dabar, kai net toks gydytojø konsiliumas paskelbë iðvadà, kad veiksniai serga, tai ir kitiems prieð veiksnius nusidëjusiems – kada nekada apie jø sveikatingumà kritiðkai pakalbëjusiems – galima kiek lengviau atsikvëpt: galgi toki nusidëjimai nebe taip grieþtai bus apðaukinëjami „tarnavimu prieðui”... Tik pasiguodimà temdo ta aplinkybë, kad medikø specialybë vargu ar prideda kompetentingumo ir autoritetingumo visuomeniniø – politiniø veiksniø sveikatai tikrinti. Tad ir medikø tokiems pacientams nustatytoji diagnozë kaþin ar bent kiek autoritetingesnë uþ mûsø visø kitø visuomenininkavimo bei politikavimo amatoriø nuomones. Gydytojø suvaþiavimo receptuose (rezoliucijose) rekomenduojamoji terapija irgi neatrodo specialistiðkesnë uþ visø kitø mëgëjiðkus graþbyliavimus tàja tema. Pirmas gydytojø receptas „pagrindiniams visuomeniniams ir politiniams veiksniams” liepia „Atkreipti ypatingà dëmesá á paskutiniojoj Veiksniø konferencijoj ávykusá skilimø, demoralizuojantá lietuviðkø visuomenæ ðiuo kritiðku Lietuvai momentu”. Bei „pagrindiniai veiksniai”, bûdami kalbamojoj konferencijoj jø paèiø tarpe atsitikusiø nesusipratimø aktyvûs dalyviai, negalëjo gi tø nesusipratimø nepastebëti. Ið to, kà mes, paðalieèiai, apie tai girdëjom, gana aiðku, kad veiksniø dëmesys tenai beveik vien tais nesusipratimais ir tebuvo uþimtas. Tad kuriems gi galams gydytojai dabar, po keliø savaièiø, ragina tuos veiksnius „atkreipti ypatingà dëmesá” á visa tai? Ir kodël gydytojai konferencijos dalyviø „apsiþodþiavimus“ bei nesugebëjimà sugalvoti efektingø veikimo naujoviø laiko konferencijos skilimu? Ið paèiø konferencijos dalyviø – vienø pusbalsiu prasitartø, kitø pilna burna pasakojimø – skirtingø teisybiø ir pusteisybiø gana akivaizdu, kad kur ne kur, o paèioj konferencijoj tai tikrai

539

niekas nei skilo, nei áskilo, o viskas po konferencijos pasiliko, kaip buvo ir prieð konferencijà. Ne konferencijoj, o Marquette Parke ir Cicere jau kuris metas (lyg tyèia dviejø veikimuose garsëjanèiø gydytojø) kurstomas Bendruomenës atskilimukas buvo atneðtas á konferencijà ir siûlytas joje „áteisinti”. Bet tai nepavyko. Konferencijos dalyviø dauguma tokiam pasikësinimui buvo atspari. Pasikësinimas, þinoma, sukliudë konferencijos sëkmingumà. Bet, atvirai kalbant, vis tiek nebuvo pagrindo tikëtis ið tos konferencijos reikðmingø laimëjimø, – netgi jei ir jokiø susikliudymø nebûtø atsitikæ. Be pagrindo gydytojai gàsdina veiksnius ir visuomenës demoralizacijos baubu, neva kylanèiu ið tos konferencijos erzelio. Visuomenëje kaip tik buvo labai nedaug dëmesio tai nesëkmingai konferencijai. Jei kas kiek ir nugirdo, kiek paskaitë, tai tikrai retas kas matë toj erzelynëj svarbios reikðmës, o dar retesnis, dël to jaudinosi. Tai bene geriausia profilaktika prieð ,,demoralizacijà” – neimt á galvà tokiø reiðkinëliø... Neáspûdingas ir gydytojø graudenimas „ðiuo kritiðku Lietuvai momentu”. Kritiðki – tarkim, ne momentai, o metai – Lietuvai buvo 1940, 1941, 1944. Paskui, ðtai jau trys deðimtmeèiai, Lietuvos padëtis prakeiktai stabili, jokiø kritiðkø momentø (nei geryn, nei blogyn, neskaitant prasimanytø ir iðpûstø) nematyt. Antrasis receptas – tiesiai Vlikui adresuojamas – ragina „nedelsiant imtis iniciatyvos tuos skilimus paðalinti ir siekti vienybës atstatymo mûsø veiksniø tarpe”. O juk Vlikas, bent teorijoj, pats yra tokia iniciatyva, pradëta beveik prieð 32 metus. Tad raginimas „nedelsiant imtis” smarkiai pavëluotus. Kitas dalykas, tai kaip tà iniciatyvà sëkmingai iðvystyti. To pamokymo nëra në medikø recepte, lygiai kaip ir visø kitø politikavimo amatoriø pamoksliukuose. Treèiasis receptas liepia Bendruomenei ir Tarybai ”baigti tarpusavius ginèus ir atkreipti visà dëmesá á bendrà kovà prieð Lietuvos okupantà”. Gydytojai, pirma liepæ Vlikui skilimus paðalinti, èia jau patys tvarko Bendruomenæ su Taryba: paspauskit, girdi, rankas, pasibuèiuokit ir stokit prie darbo! Tik ar gydytojø suvaþiavimas turi tiek autoriteto, kad tokios komandos Bendruomenë ir Taryba nuolankiai paklausytø? Ar turi autoriteto bent savo nariams taip pakomanduoti? Anot Tarybos ðulø, Bendruomenëj didþiausi nevidonai, esà frontininkai, o frontininkø virðûnëse vyrauja, berods, gydytojai. Ið kilos pusës – Tarybos pirmininkas, arðiausias „frontininkiðkos” Bendruomenës oponentas – gydytojas. Ir Bendruomenës disidentø (Tarybos satelitø) vadas irgi gydytojas. Tai griebtø PLGS uþ pakarpos savo narius gydytojus: K. Ambrozaitá, A. Razmà, P. Kisieliø ið vienos pusës ir K. Bobelá, Z. Danilevièiø ið kitos, pasodintø visus „ant dietos” uþrakintam kambary ir neiðleistø, kol nesusilaikys!! Taip negalima? Jei negalima, tai ir ið komandos „baigt taisytis” Bendruomenei su Taryba irgi nieko negalima tikëtis... Efektyviu autoritetu neparemti platoniðki pageidavimai yra tik abstraktus tuðèiaþodþiavimas, lyg botagu á vandená pliauðkinimas. O ketvirtasis receptas visai be konkretaus adresato paleistas á „miestà ir pasaulá”, pasëtas „visiems bendrai ir kiekvienam atskirai”. Bûtent: „Suvaþiavimas smerkia bet kurios visuomenës ir politinës organizacijos skilimus á panaðaus pobûdþio lygiagreèias organizacijas“...

540

Laisvø visuomeniø sàjûdþiø istorijoje, kitur ir Lietuvoj, skilimø yra buvæ, ir tai atsitinka visada, kai organizuotame sàjûdyje susikaupia perdaug nesuderinamø ir vienoj vietoj nebetelpanèiø paþiûrø ar charakteriø skirtumø. Tokiais atvejais skylantieji sàjûdþiai niekad nesiklausia (ir neklauso) paðalieèiø – nei gydytojø, nei kitokiø – palaiminimø ar patarimø. Ið kur dabar PLGS suvaþiavimas iðtraukë ir ásikalë sau á galvas tokià idëjà, kad, va, – tarsim rûstø þodá, ir organizacijø skilimai, kaip nuo kokio burtininko mosto, liausis visur ir visiems laikams? O gal tuo rûsèiu þodþiu suvaþiavimas manë tik savo kolegà Danilevièiø pagàsdint, kad nesikësintø Bendruomenës skaldyt? Tai taip reikëjo ir sakyt! Gydytojai gydytojà gydykit, vietoj abstrakèiai „visam svietui” pamokslavæ. Juo toliau, juo lëkðtesniø banalybiø priraðyta tose „sukrutusiø gydytojø” rezoliucijose. Jose vis suvaþiavimas pareiðkia, kreipiasi, sveikina ir dëkoja, nors gale pasiraðo tik Rezoliucijø komisija (V. Paprocko pirmininkauta). Ta komisija medicinos specialistø suvaþiavimà totaliai panardino á ne jø specialybës (ir ið viso ne á specialybës) sritá, ir átraukë já á politikaujanèiø seimø – suvaþiavimø pamëgdþiojimà (netgi ir á paralelizmà atsikreipimuose á valdþias, kuris ten pat pasmerktas). Pamëgdþiojimas, tiesa, nusisekë neblogai. Rezoliucijos iðëjo ne menkiau pûstaþiedës ir tuðèiavidurës, kaip daþniausiai bûna ir daugumas kituose seimuose – tarybose priimamø rezoliucijø. Stebëdami kai kuriø mûsiðkiø medikø uolø dalyvavimà visuomeniniuose veikimuose, pasidþiaugiame jais, tardami – ðtai Basanavièiaus, Kudirkos, Ðliûpo. Griniaus, Staugaièio tradicijø tæsëjai! Bet praverstø „atkreipti ypatingà dëmesá” ir á tai, kad anie visuomeninës – politinës lietuviø veiklos pradininkai tø savo darbø niekad nesiejo nei su savo individualiomis, nei su kolektyviomis medikø iðkabomis. Lietuvos gydytojø sàjunga (J. Staugaièio, politikoj aktyviai dalyvavusio gydytojo, 1924 metais suorganizuota) savo suvaþiavimuose svarstydavo tik su gydytojø profesija, gyventojø sveikatingumo rûpinimu ir sveikatos apsaugos priemoniø administravimu susijusius klausimus, siûlydavo toms sritims tvarkyti reikalingø ástatymø mintis, bet niekad neraðë rezoliucijø, lieèianèiø bendruosius valstybës valdymo ar jos vidaus arba uþsienio politikos reikalus. Politikoj veikusieji gydytojai tada þinojo, kam kur vieta. PLGS 10-tojo suvaþiavimo rezoliucijos visiðkai nëra mûsø garsiøjø medikø – visuomenininkø tradicijø sekimas, o prieðingai – akivaizdus nuo tø tradicijø atsitraukimas. Ir nereikalingas, nevaisingas atsitraukimas. Jeigu PLGS suvaþiavimo rezoliucijose netgi bûtø paberta genialiø minèiø, rodanèiø veiksniams sëkmingesná veikimo kelia ir bûdà, tai vis tiek jos nepadarytø visø PLGS nariø naujais mûsø Basanavièiais, Kudirkomis, Griniais ar Staugaièiais. O kai dabar visø lietuviø gydytojø vardu skelbiami tik toki pamokymai veiksniams ir visuomenei, kurie vargu teprilygsta primityvaus dviraèio dar kartà iðradimui, tai gydytojus tas tik kompromituoja, – ypaè tuos ið jø, kurie apie mûsiðkius veikimus gal ir geriau nusimano, negu ið jø vardu skelbiamø rezoliucijø atrodo. Akiraèiai, 1975. Nr.7(71)

541

„Dvigubos pilietybës” mitas Apie 1950-tuosius metus suplûdo Amerikon naujosios lietuviø ateivijos banga. Beveik visi atvyko „laikinai”: – „Iki galësim gráþt laisvon Lietuvon”. Bet beveik visi, imigracijos valdininkø paklausti, ar turi intencijà tapti Amerikos pilieèiais, sakë, kad turi. Ir net „pirmuosius popierius” pilietybei gauti pasiraðë. (Vëliau atvykusiems tø pirmøjø nebereikëjo raðytis.) Intencijas ir net ryþtà kaip galima greièiau Lietuvon gráþt nutylëjo. Savo tarpe, tà nutylëjimà teisino arba tuo, kad „ko gera, ims ir iðsiøs atgal, jei prisipaþinsi, kad nenori èia pilieèiu bût”, arba tuo, kad „juk nekenkia duris ir pilietybën pravert, o jei nenorësiu, tai neisiu”... Apie 1955-tuosius – „tyliai, tyliai, neðlamëdami”, daugumas ëmë prisiekinët, kad atsiþada iðtikimybës ir paklusnumo savo buvusiai valstybei, ir ëmë sklandþiai rikiuotis á Amerikos pilieèiø gretas. Dabar atsirado kitoks pasiaiðkinimas: „Amerikos pilieèiais bûdami, geriau galësim Lietuvai padët!” Nors, kam gi èia aiðkintis? Juk Lietuva nebuvo, kaip Sovietija; niekam nedraudë nei emigruot, nei kità pilietybæ priimt. Kol buvai Lietuvos pilietis, reikalavo lojalumo, o pasitraukei – tai padëkdie! Taigi taip iðëjo, kad jau apie 1960-tuosius ið buvusiø keliø deðimèiø tûkstanèiø, kaip atrodë, uþkietëjusiø Lietuvos pilieèiø Amerikoj jau buvo likæ gal tik kokia keliolika ðimtø. Ðio kraðto lietuviø Bendruomenës vadovybëje dabar vyraujanèiø (ir ið visø paðaliø pelnytai ir nepelnytai ujamø) frontininkø ideologas J. Brazaitis tada net vieðai mëgino atkalbinti buvusius „iðkeldintuosius asmenis” nuo antro savanoriðko „iðsikeldinimo” net ir ið atsiveþtos Lietuvos pilietybës. Sakë: – Kur gi èia logika? Maldaujat Amerikos valdþià, kad neatsisakytø pripaþinti Lietuvos pasø, o patys jø iðsiþadat... Rûpinatës iðsaugoti gyvus Lietuvos valstybës likuèius, bet juos matot tik pasiuntinybëse ir konsulatuose – keliose patalpose ir keliolikoj asmenø, – o patys savyje naikinat valstybës likuèius deðimtimis tûkstanèiø, nepagalvodami, kad kiekvienas iðlikæs pilietis juk irgi yra tebegyvas valstybës likutis... Perspëjimas liko praleistas beveik negirdomis. Ne tai, kad þmones bûtø sàmoningai nepaisæ jo logikos, o kad jie – visiðkai teisingai – suvokë, jog èia gyvenanèiø Lietuvos pilieèiø ið tos pilietybës pasitraukimas Vaðingtone nebus laikomas pagrindu Amerikos vyriausybei irgi pasitraukti nuo Lietuvos pilietybës pripaþinimo. Dabar, praslinkus dar penkiolikai metø nuo nesëkmingo bandymo Lietuvos pilietijos tirpimà sulëtinti, á Lietuvos pilietybæ tebeásikibusiø jau vargu kokia keliolika deðimèiø Amerikoj besulesiotum. O Vaðingtono pozicija Lietuvos pilietybës atþvilgiu tebëra nepasikeitusi... Logikos stoka iðsikeldinusiuose ið Lietuvos pilietybës tautieèiuose apsireiðkë ið kito ðono. Masiðkame ið Lietuvos pilietybës pasitraukime jiems „nebuvo nieko bloga”. Bet gausesnis „ok. Lietuvos“ lankymas, anot jø daugelio, – baisiai pavojingas. Girdi, kai tik Vaðingtone pamatys, kad lietuviai savo skraidymu Lietuvon rodo, jog

542

„apsiprato su Lietuvos okupacija ir jà pripaþásta”, tai ir sakys – kodël gi mes turëtumëm tos okupacijos vis dar nepripaþinti! Kad ðis gàsdinimus lygiai taip nepagrástas, kaip ir kadai vieno kito baimë dël pilietybës keitimo pasekmiø, jau pakankamai paaiðkëjo. Vadinamoji inkorporacijos nepripaþinimo politika nepasikeitë nei dël iðsipilietinimø ið Lietuvos, nei dël skraidymø Lietuvon. O jei ta nepripaþinimo politika ir slenka savo natûralia, vargiai teiðvengiama linkme, tai tikrai ne dël to, kur ir kiek ekskursuoja buvæ Lietuvos pilieèiai. Skirtumus tik toks, kad gàsdinimai ekskursavimø pavojingumu daug rëksmingiau propaguojami. Be to, tie gàsdinimai ilgiau iðsilaikë gal ir todël, kad jø tikslas lyg tyèia sutampa su Maskvos sadistiðku ágeidþiu – mûsø apsilankymus Lietuvoj dozuoti tik „po arbatiná ðaukðtelá”, ir tà patá atmieðtà „per brangaus nemalonumo” prieskoniais. Tokia savotiðka „logika” vadovavosi ne tik èikagiðkë ALT (bandanti dëtis TAP – LT, t.y., Tikrø Amerikos Pilieèiø Lietuviø Taryba), bet ir Vlikas, kai kuriø èikagiðkiø tarybininkø tebebandomas traktuoti, lyg ið Tarybos malonës Amerikoj prisiglaudæs „grinoriø komitetas” ar staèiai „svetimos valstybës agentûra”. Ir jis, Vlikas, drauge su Taryba, 1965 metais paskelbë nelemtai pagarsëjusá „tautinës drausmës” manifestà ir triukðmingai pradëjo þygá prieð lankymàsi Lietuvoj bei kitus kontaktus su þmonëmis ið Lietuvos. O kitais metais (1966 gale) iðsirinko pirmininkà nebe Lietuvos, o Amerikos pilietá... Dabar, 1975-tais, ið septyniø Vliko valdybos nariø, tik vienas tëra iðlikæs dar Lietuvos pilietis. Tokia pati proporcija ir Vliko Taryboj: ið 14-kos tik du... (N.B.: Maþa kas tëra pastebëjæs, kad Vlike dabar nebe 15, o tik 14 „partijø”. Prieð porà ar trejetà metø LLKS – buvusios Lietuvos Laisvës Kovotojø Sàjungos likuèiai – tyliai „nusiëmë” ið dalyvavimo Vlike.) Matydamas toká „iðsipilietinimà” net ir Vlike, Vytautas Sirvydas, Amerikos pilietis gal jau 50 ar 60 metø (Lietuvos pilieèiu bûti në progos neturëjæs), ðià vasarà Naujienose suabejojo P. Stravinsko teorijomis apie Vlikà, kaip Lietuvos valstybinës tautos (t.y., visø Lietuvos pilieèiø, lietuviø ir nelietuviø) teisinæ atstovybæ. Sirvydas stebëjosi, kaip þmonës, formaliai atsiþadëjæ Lietuvos pilietybës, gali sakytis esà visø Lietuvos pilieèiø – buvusiø, esamø ir bûsimø – valios reiðkëjais. P. Stravinskas, apsisiautæs teisininko aplombu, atmetë V. Sirvydo samprotavimus, kaip apie tokius dalykus nenusimananèio þmogaus paistymas, bet Lietuvos pilietybës klausimo pats iðsamiai neaiðkino. Tam tikslui talkon pasikvietë kità ekspertà (?), dr. K. Ðidlauskà. Ðis iðtraukë ið archyvo dar Lietuvoj kadai sklidusá mità apie „dvigubà” (lygiagretæ) Lietuvos – Amerikos pilietybæ. Kodël sakau – mità? O todël, kad ið tikrøjø lygiagretës Lietuvos – Amerikos (JAV) pilietybës niekad nebuvo ir nëra. Visø pirma, JAV tokio dalyko nepripaþásta. Ið asmens ágyjanèio JAV pilietybæ, reikalauja ásakmiai atsiþadëti iðtikimybës bei paklusnumo savo buvusiai valdþiai ir valstybei. Tiesa, neatima teisës á „old country” nuvykti, net tenai pastoviai apsigyventi

543

ir naudotis tenykðtëmis teisëmis lygiai su to kraðto pilieèiais (ar net ir didesnëmis, jei duoda), – bet neleidþia naudotis to kraðto politinëmis teisëmis ir vykdyti politinës reikðmës pilietiniø prievoliø. Ið Amerikos pilieèio, natûralizuoto ar visiðkai natûralaus, pilietybë gali bûti atimta, jeigu jis kitame kraðte, ástotø á lojalumo paþado tai valstybei reikalaujanèià valstybinæ tarnybà, ypaè á tarnybà kariuomenëje, arba pabalsuotø politiniuose rinkimuose. Atseit, Amerikos pilietybë nesuderinama ne tik su kitos valstybës pilietybës formaliu priëmimu, bet net ir su atsitiktiniu kitos valstybës pilieèio politinëmis teisëmis pasinaudojimu, arba pareigø prisiëmimu, pilietybës tenai formaliai në negavus. Ið Lietuvos pusës tas dalykas pradþioj buvo dar eksliuzyviðkiau tvarkomas. 1922 m. (Steigiamojo seimo) konstitucija kategoriðkai teigë, kad „Niekas negali kartu bûti Lietuvos ir kurios kitos valstybës pilietis”. Tik 1928 m. (Smetonos – Voldemaro) konstitucijoje prie to „kieto” dësnio buvo pridëtas „suminkðtinimas”, taikytas Amerikos kontinentui. Bûtent, buvo pridëta, kad: „Lietuvos pilietis taèiau nepraranda savo pilietybës teisiø, patapæs kurio Amerikos kraðto pilieèiu, jei atlieka tam tikras ástatymu nurodytas pareigas”. Èia ir buvo kibirkðtis, daugelio vaizduotëje áþiebusi „dvigubos” pilietybës mità. O ið tikrøjø tai tas dësnis buvo tik garantija naujiesiems emigrantams, kad jie, net ir priëmæ Brazilijos, Argentinos, Kanados arba ir JAV pilietybæ (dël maþos kvotos, tada emigracija j JAV buvo visai neþymi), panorëjæ galëtø gráþti namo ne kaip svetimðaliai, o kaip ir kiti svetur tik pakeliavæ Lietuvos pilieèiai. Uþsiminimas tame dësnyje apie „tam tikras (Lietuvos) ástatyme nurodytas pareigas” buvo nevykæs, nes galëjo susidaryti áspûdis, kad Lietuva, ko gera, sueis á konfliktà su kitø valstybiø pilietybës ástatymais... Todël ta uþuomina apie pareigas ir pasiliko „tuðèiavidurë”: joks Lietuvos ástatymas nenurodë Amerikos kontinente ásipilietinusiems Lietuvos emigrantams tenai atlikinëtinø Lietuvos pilieèio pareigø. Jeigu bûtø nurodæs, tai Amerikoj ásipilietinti siekusieji emigrantai bûtø turëjæ arba pasiþadëti to ástatymo neklausyti, arba nebûtø gavæ praðomos pilietybës... Taigi, në 1928 metø konstitucija nesukûrë „dvigubos” (lygiagreèiai galiojanèios) Lietuvos – Amerikos pilietybës. Ta uþuomina apie Lietuvos pilietybës „nepraradimà” buvo tiek neaiðki, kad taip ir liko neþinia, kaip ja naudotis. 1938 metø (Smetonos) konstitucijoj tas dalykas buvo kitaip suformuluotas, stengiantis iðvengti konflikto su kitø kraðtø pilietybës ástatymais. Ir èia buvo palikta sena „kietoji” taisyklë, anot kurios „Pilietis, ágijæs svetimà pilietybæ, netenka Lietuvos pilietybës”. Bet buvo pridëta iðimtis (ne vien Amerikos kraðtams), sakanti, kad „Ástatymo nustatytais atvejais (N.B.: Nebe „sàlygomis”, o „atvejais”) pilietis, turëdamas svetimà pilietybæ gali ir nenustoti Lietuvos pilietybës”. P. Stravinsko pasikviestasis ekspertas dr. K. Ðidlauskas, paminëjæs ankstesniuosius Lietuvos konstitucijø nuostatus, neva sukûrusius galimybæ Lietuvos pilieèiams turëti „dvigubà” pilietybæ, 1938 m. konstitucijos nuostatà pamatæs, atsidûrë tamsoj: – Neturiu, – sako, – po ranka tø Lietuvos pilietybës ástatymø... Vienok, kiek

544

man þinoma, tais ástatymais buvo nustatyta prievolë registruotis Lietuvos konsulatuos, t.y., nenutraukti ryðiø su Lietuvos valstybës ástaigomis... Ið to matyt, kad dr. Ðidlauskas „girdëjo varpus skambanèius, tik neatspëjo, kokioj baþnyèioj”. Todël antroj ðio raðinio daly uþsuksime kaip tik á tà „baþnyèià”, kurioj paaiðkës kokiais atvejais buvo galima Lietuvos pilietybës nenustoti, svetimà turint, ir kam buvo reikalinga „registruotis konsulatuose” bei „nenutraukti ryðiø su Lietuvos valstybës ástaigomis”. --Lietuvos pilietybës ástatymas, sukonkretinæs 1938 m. konstitucijos mintá apie galimybæ nenustoti Lietuvos pilietybës net ir svetimà turint, buvo iðleistas 1939 m. rugpjûèio 8 (Vyr[iausybës] Þinios, Nr. 656). Jame sukodifikuoti arba modifikuoti visi kiti anksèiau galiojæ nuostatai pilietybës reikalu, ir panaikinta viskas, kas ðio nuostatams prieðinga. Atvejis, kada svetimà pilietybæ ágijæs Lietuvos pilietis gali nenustoti Lietuvos pilietybës (nenustoti, þinoma, tik Lietuvos valdþios akyse), ðio ástatymo 21 straipsnyje nurodytas ðtai kaip: „Lietuvos pilietis, priëmæs svetimos valstybës pilietybæ, Vidaus Reikalø Ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybæ”. Taðkas. Tik – Vidaus reikalø ministro leidimu, ne kitaip. Vadinasi, jei rengies priimti svetimà pilietybæ, bei nori pasilikti ir Lietuvos pilietybæ, tai ið anksto gauk v.r. ministro leidimà, tik tada Lietuvos valstybës akyse nenustosi Lietuvos pilietybës, kad ir svetimà priëmæs. O jei priëmei svetimà pilietybæ be tokio leidimo, tai norëdamas Lietuvos pilietybæ atgauti, turësi apsigyventi Lietuvoj ir praðyti pilietybës bendra tvarka, kaip svetimðalis. Anksèiau svetimðaliui reikëjo to laukti ne maþiau kaip l0 metø. 1938 m. konstitucija (ir 1939 m. ástatymas) lietuviams svetimðaliams, apsigyvenusiems Lietuvoje, suteikë didelæ lengvatà. Lietuvis, apsigyvenæs Lietuvoj, galëjo Lietuvos pilietybæ net ir niekad jos neturëjæs gauti, arba praradæs atgauti tuojau, nelaukæs 10 metø. Ta lengvata buvo (labai vëlai) áraðyta á konstitucijà ir ástatymus pasinaudoti seniesiems iðeiviams, nebuvusiems Lietuvos pilieèiais. Ji taip pat galiojo ir vëlesniesiems iðeiviams, buvusiems Lietuvos pilieèiams, svetur ásipilietinusiems tada, kai dar nebuvo numatyto v.r. ministro leidimo „pasilikti” Lietuvos pilietybæ. Bet ir tas „pasilikimas” negalëjo svetur gyvenanèio asmens padaryti „dvigubu” (lygiagreèiu) pilieèiu. Tai tik pilietybës „pasilikimas kiðenëj” atsargoj. Tik Lietuvos v.r. ministerija, tik Lietuvos konsulas ir pats „pasilikëlis” þinotø, kad jis ne tik sakysim, JAV, bei dar ir Lietuvos pilietis. JAV organø akyse jis vis tiek bûtø tik JAV pilietis. O jei praðydamas JAV pilietybës prisipaþintø turás leidimà pasilikti ir Lietuvos pilietybæ, tai JAV pilietybës tikriausiai negautø... 1939 m. pilietybës ástatymas, pirma kartà aiðkiai nurodæs, kaip galima Lietuvos pilietybæ ðalia kitos „pasilikti”, buvo paskelbtas tik trys savaitës prieð II Pasaulinio karo pradþià, 10 mënesiø iki Lietuvos okupacijos ir Lietuvos valstybës suþlugdymo. Sunku patikët, kad kas nors per tà trumpà to ástatymo galiojimo metà, ir dar karui

545

Lietuvos paðonëj siauèiant, bûtø susidomëjæs to ástatymo 21 straipsnio numatyta galimybe gauti leidimà „pasilikti” Lietuvos pilietybæ. O jeigu ir bûtø koks vienas kitas tokio leidimo praðymas paduotas, didþiai abejotina ar to meto Lietuvos vidaus reikalø ministras generolas K. Skuèas tose aplinkybëse bûtø spëjæs tokiø leidimø kam nors iðduoti. Nuo 1940 m. birþelio 15 d. Lietuvos vidaus reikalø ministras „neina pareigø”... Taigi, visiðkai nëra kompetentingo (teisëto) organo duoti leidimui tariamai turëti „dvigubà” Lietuvos ir Amerikos – pilietybæ. Tuo pasaka apie „dvigubà pilietybæ” ir baigiasi. Kà dr. Ðidlauskas yra girdëjæs apie „prievolæ registruotis Lietuvos konsulatuose” ir apie „nenutraukimà ryðiø su Lietuvos ástaigomis” (ástatyme – „su Lietuvos gyvenimu”), tai toki nuostatai tikrai buvo ir 1939 m. ir ankstesniuose ástatymuose. Bet tai buvo sàlygos iðlaikyti ne „dvigubai”, o kaip tik „vienlinkai” Lietuvos pilietybei. Pagal tuos dësnius Lietuvos pilietis, kad ir nepriëmæs kitos pilietybës, vis tiek galëjo bûti (Ministrø tarybos nutarimu, vidaus reikalø ministrui pasiûlius) pripaþintas netekusiu Lietuvos pilietybës, jei bent dvejus metus negyveno Lietuvoj ir „nutraukë ryðius su Lietuvos gyvenimu”. Tas nutraukimas ástatyme apibûdinamas ðtai kaip: ...kai jis (atseit, svetur gyvenàs Lietuvos pilietis) „gyvena uþsienyje be uþsieninio paso arba su nustojusiu galios uþsieniniu pasu”. (O pasas paprastai galiodavo tik dvejus metus.) Kandidatø á toká Lietuvos pilietybës netekimà buvo ne taip jau ilga, bet ir ne visai trumpa virtinë: pabëgæ pogrindiniai komunistai, vadinamieji „pleèkaitininkai” ir kitoki „disidentai”, gal vienas kitas ir nepolitinis nusikaltëlis. Ne paskutinëj vietoj toj virtinëj buvo ir èia mums dabar taip gerai paþástamasis Naujienø ðefas M. Gudelis, kurs po atentato prieð Voldemarà ir jo palydovus juk spruko á uþsiená greièiausia be jokio paso, o paskui, Ispanijoj stalinistø gretose kovodamas prieð Franco, negi registravosi Lietuvos konsulatuose, ir negi ásigijo, nei pratæsinëjo kas dveji metai Lietuvos uþsieniná pasà... Pagal ástatymà, visi toki galëjo bûti pripaþinti netekæ Lietuvos pilietybës. Ar buvo, – tà bûtø galima patikrinti tik atidþiai perþiûrëjus Vyriausybës Þiniø II dalies bent 10 metø komplektus. Gal ir ne, nes Ministrø Taryba tikriausia turëjo pakankamai svarbesniø reikalø spræsti ir vargu ar gaiðo laika dël tø „atitrûkëliø” iðpilietinimo. O kaip gi su mumis visais tais, kurie atsidûrëme uþsieniuose naminiams Lietuvos valstybës organams jau nebeveikiant, taigi daugumas be namie iðduotø uþsieniniø pasø, ar net be jokiø pasø? Kas norëjom, Lietuvos uþsieniniais pasais apsirûpinom èia tebeveikianèiose Lietuvos pasiuntinybëse bei konsulatuose. Tik, emigravæ á tolimesnius kraðtus, net ir JAV, daugumas nebeturëjom laiko (!) kas dveji metai lankytis konsulatuose ir pasus pratæsinëti. Po kiek laiko kitas pilietybës ágijusiems, tie pasai liko lik suvenyrai. Bet, jeigu kurie nebûtumëm ið Lietuvos pilietybës patys pasiðalinæ, tai ir taip „atitrûkæ nuo Lietuvos gyvenimo”, nepratæsinëjæ savo lietuviðkø pasø, nebûtumëm legaliai pripaþinti netekæ Lietuvos pilietybës. Nes nëra ministro, kuris bûtø kompetentingas

546

uþ tà apsileidimà pasiûlyti mus pripaþinti nebe pilieèiais. Nëra ir ministrø tarybos, kompetentingos tà nutarti. Taip, nieko nedarydami, galëtumëm legaliai (pagal Lietuvos ástatymus) likti Lietuvos pilieèiais „iki gyvos galvos”. Bet nustojom Lietuvos pilietybës visi priëmusieji Amerikos ar kurià kita pilietybæ. Nes nëra ministro, kurá bûtumëm galëjæ papraðyti leidimo Lietuvos pilietybæ bent „kiðenëj pasilaikyti”... Prieðingai dr. Ðidlausko iliuzijoms, jokia Lietuvos konstitucija nenumatë mums teisës patiems sau tokius leidimus iðsidavinëti. Dr. Ðidlauskas siûlo Lietuvos diplomatinei ir konsuliarinei tarnybai rimtai pasvarstyti ”ar nevertëtø pradëti iðdavinëti Lietuvos pasus tokiems Lietuvos pilieèiams (reiktø sakyt – buvusiems Lietuvos pilieèiams), kurie, ásigijæ svetimø valstybiø pilietybes, nori ir toliau laikyti save ir Lietuvos pilieèiais”... Sakytum, juokais galima ir toká sumanymà ”pasvarstyt”, bet rimtai... – atleiskit! Kurios gi valstybës valdþia leistø konsului – nebûtinai nenormalioj padëty esanèiam Lietuvos konsului, o, sakysim, Prancûzijos ar D. Britanijos – atlikinëti funkcijas, priklausanèias tos valstybës vidaus reikalø ministrui? Ne, tokiø precedentø konsuliarinëj praktikoj nëra. Leiskim, Lietuvos generalinis konsulas Anicetas Simutis uþsimotø toká precedentà sukurti ir vietoj Lietuvos vidaus reikalø ministro imtø pats duoti leidimus Amerikos pilieèiams „pasilikti Lietuvos pilieèiais” ir imtø iðraðinëti jiems Lietuvos pasus. Taip jis tikriausiai rizikuotø netekti egzekvatûros (teisës eiti konsulo pareigas). Tuo paèiu jis rizikuotø ir konsulato egzistencijà, nes nebebûtø ið kur paimti jam ápëdiná... „Kas taip juokauja, velniui tas tarnauja”... Ir kam to reikia? Ar Vliko pirmininkui ir valdybos bei tarybos nariams Lietuvos pilietybën „gràþinti”? Jei tas ið tikrøjø svarbu, tai reikëjo kadaise paklausyti J. Brazaièio (jau ir tada pavëluoto) perspëjimo ir reikëjo neskubëti patiems savyje naikinti teisiðkai turëto Lietuvos valstybës elemento! Ar gal tuo bûdu norima tik apsiginti, anot dr. Ðidlausko, nuo Sirvydo ir „visokiø bendradarbiautojø nerimtø priekaiðtø Vliko veikëjams, þeminanèiø tos institucijos prestiþà”? Betgi, jei kas tos institucijos prestiþà þemina, tai, sakyèiau, ne Sirvydas, o greièiau Stravinskas ir kiti panaðûs teoretikai, aiðkinantieji Vliko neva turimus ágaliojimus teisiðkai atstovauti „Lietuvos valstybinei tautai”... Leiskit gaidþiui likti gaidþiu, ir niekas ið jo nesiðaipys. O jei, prisegæ jam porà dirbtiniø povo plunksnø, imsit átikinët, kad tai tikras povas, tai tà nieko dëtà gaidelá tikrai kompromituosit. Vlikas susikûrë slaptai, „pogrindyje”, – aplinkybëse, kur negalëjo bûti ne kalbos apie koká nors „valstybinës tautos” (ar tik lietuviø tautos) ágaliojimø atsiklausimà. Jis jokiø ágaliojimø negalëjo praðyt, nepraðë, negavo, ir jam jø tokioj padëty visiðkai nereikëjo. Teisininkø vardu tebesigroþiuojantieji, – prisiminkit studijø laikais galgi skaitytà veikalà apie reprezentacijà ir mandatà, kur kalbëta ir apie reprezentacijà be mandato tam tikrais atvejais. Arba prisiminkit civilinës teisës nuostatus apie atstovavimà be ágaliojimo, – apie atvejus, kai teisës subjektas, fizinës ar psichinës negalios arba paðalinës

547

jëgos sukliudytas negali nei savo valios pasakyti, nei ágaliojimo pareikðti. Tokiais atvejais kas nors ir be ágaliojimo, savo iniciatyva gali imtis tam subjektui atstovauti, jo teises ginti. Tai esti visiðkai teisëtas atstovavimas, jei tik teismas ar kita atitinkama institucija bei ginèo ðalys ásitikins, kad tas neágaliotas atstovas veikia gera valia ir sàþiningai bei kompetentingai gina ágaliojimø iðduoti nepajëgiantá subjektà. Vlikas irgi savo iniciatyva ëmësi ginti Lietuvos interesus be formalaus mandato. Kiek ir kaip kas su juo, kaip tokiu reprezentantu, skaitosi, priklauso nuo daugelio labai ávairiø aplinkybiø, bet maþiausiai nuo to, kokiø kraðtø pilieèiai ðiose aplinkybëse tie reprezentantai yra buvæ ar tapæ. Svarbiausia ar gal net vienintelë reikalinga tokiam reprezentantui kvalifikacija yra sugebëjimas kiek ámanoma kompetentingiau ginti atstovaujamojo subjekto interesus. Ar yra ið kur to sugebëjimo iðpeðti daugiau, negu jo Vlike matome, – visai kita problema. Tik aiðku, kad to sugebëjimo niekam nepridës mitas apie „dvigubà pilietybæ”. Neigi mitas apie kaþkaip teisiðkai sudarytà eksliuzyviná mandatà neva ið „valstybinës tautos”. Akiraèiai, 1975. Nr.8(72), 9(73)

Skusta ar kirpta? Seniai, labai seniai gyveno kaimo gale senis Kepeðius ir Kepeðienë, jo þmona. (Atleisk man, Brazdþioni, uþ neatsispyrimà pagundai pamëgdþioti!) Parapijos knygose gal ir buvo jø pavardë uþraðytu kitokia, betgi kaimynai juos dar jaunystëj kaip praminë Kepëðiais, tai taip ir vadino visà amþelá. O praminë, kad jiedu vis kepeðydavosi, ar tai su kaimynais, ar bent patys tarp savæs. Ginèydavosi net dël menkiausiø niekniekiø, ir visada kartà iðtartà savàjá þodá gindavo maþdaug iki paskutinio atodûsio. Iðëjo kartà senukai Kepeðiai paupiu pasivaikðèiot. Eina pro kà tik nuðienautà pievà. Kepeðius ir sako: – Þiûrëk, kaip graþiai pieva nuskusta. – Ne nuskusta, o nukirpta! – atrëþë Kepeðienë. – Sakau, kad skusta, tai ir skusta!! – O að sakau, kad kirpta!!! Taip skustà ir kirptà kartojo smarkyn ir garsyn. Galop Kepëðius visiðkai iðëjo ið kantrybës: – Sakyk, kad skusta, o ne, tai imsiu ir stumsiu upën! Kirpta, kirpta, kirpta!!! – net kojom patrepsëdama Kepeðienë taip uþriko, kad Kepeðiui ausys kone sprogo. Ánirðo Kepeðius baisiausiai, ir kad gi stumtelës paèià – staèiai giliausion akivaron – Kirp... kirp... kirp –taaa!!! – nuskrodë paupá paskutinis Kepeðienës teisybës skiemuo. – Nesakysi skusta, tai þinokis, netrauksiu! – graiþës nuo kranto Kepeðius, ir tai buvo menki juokai, nesgi þinojo, kad pati plaukti nemoka, netraukiama neiðsikapstys. O Kepeðienë tik suðliu-R-P-sëjo keliskart vandenø verpete (ki-R-P-ta?) ir dingo. Kepeðius akimirkà sustingo. Bet ið vandens dar iðkilo ranka. Iðsitiesë du pirðtai ir sujudëjo triskart, kaip kerpanèios þirklës... Ir viskas. – Tfu, kad tu kur surûgtum! Tai kvailumas bobos! Sakiau gi, kad skusta.

548

Netoliese lakstæ piemenukai paknopstom parlëkë kaiman ir, viens per kità, uþsirydami pasakojo, kaip Kepeðius paèià upëje prigirdë. Nugabeno Kepeðiø dvaran, buvo teismas, o ástatymai tada buvo grieþti, nuteisë Kepeðiø pakarti uþ paèios nuskandinimà. Sako, ir á kartuves vedamas Kepeðius vis dar kepeðijo: – O graþiai buvo pieva nuskusta... Taip þuvo uþ tvirtus ásitikinimus senis Kepëeðius ir Kepeðienë, jo þmona. Nors pieva nebuvo nei skusta, nei kirpta. --Ði pasaka, labai seniai girdëta ir jau ilgokai buvusi primirðta, spalvingai atgijo atminty praëjusià vasarà ir rudená, besiklausant veiksniø, veikëjø ir jø ginklaneðiø laikraðtininkø kepeðijimosi dël Helsinkio: ar Lietuva ten parduota, ar iðgelbëta... Jei surinktum á vienà vietà, kas mûsuose apie Helsinkio deklaracijà raðyta, gal iðeitø bent kelios deðimtys dideliø laikraðtiniø puslapiø. Tik tos deklaracijos nei smerkëjai, nei teisintojai nesiteikë savo laikraðèiuose paskirti bent trejeto puslapiø deklaracijos tekstui, kad skaitytojai patys galëtø pamatyti, dël ko èia aiðkintojai taip kepeðijasi. Jie uþtvindë skaitytojus savomis – vienø kitiems prieðtaraujanèiomis – nuomonëmis apie deklaracijà, bet nesusiprato ar në reikalo nematë parûpinti konkreèiø, tiksliø þiniø apie jà. Nuomoniø susirëmimas vargu ar bûtø ágijæs tokio groteskiðko aðtrumo ir tokios iracionalios átampos, kaip toj amþinatilsá Kepeðiø tragedijoj, jeigu tai bûtø buvæs ginèas tik dël Helsinkio deklaracijos poveikio Lietuvos ateièiai. Bet... „Gudelinë Taryba” pasiðovë nusikalt ið to dar vienà ginklà prieð „Barzdukinæ Bendruomenæ” ir net prieð „Valiûniná Vlikà”. Strategijos tikslas – átvirtinti èikagiðkæ („Gudelinæ”) Tarybà vyriausioje ”laisvinimo politikos” vadovavimo pozicijoje. Gudelis per Naujienas kelialinkai iðdëstë, kad Helsinkio deklaracijà, girdi, galëjusià bûti Lietuvai pavojingà, Taryba sutvarkë ir ta deklaracija dabar gera. Taryba esanti Amerikos politikoj ið seno patyrusiø Amerikos lietuviø organizacija, tai ji viena þino ir moka tokius dalykus daryt. O Bendruomenë, pagaliau net ir Vlikas – tik nauji ateiviai, jei kai kurie net ir universitetuose pasimokë, tai vis tiek nei Amerikos, nei tarptautinëj politikoj nesusivaiko ir be reikalo tik lenda Tarybos þinovams uþ akiø, trukdo, o apie Helsinká tai jie visiðkai nieko nesupranta ir nemoka nieko kita pasakyt, kaip tik Breþnevo nuomonæ kartot... Taryboj, iðskyrus Povilà Dargá, dabar ið tikrøjø irgi sëdi tik toki patys „grinoriai”, kaip Vlike ir Bendruomenëj (visi „tik” apie 25 metai Amerikoj), bet dabartinë jos virðûnë, Gudelio taip nenuilstamai giriama ir aukðtinama, auga pati savo akyse „nebe dienomis, o valandomis”, ir vis entuziastingiau ima tikët neva iðimtinai sau ið senosios ateivijos paveldëta misija – vadovauti (dëmesio: nebe remti, nebe padëti, o vadovauti) visiems Amerikos ar gal net ir visø lietuviø iðeiviø „Lietuvos laisvinimo politikos” darbams ir þygiams, rezervuojant sau tø darbø bei þygiø atlikinëjimo monopolinæ privilegijà. Kas gi nemëgsta ambicijà glostomas! Ir kas nepamëgs uolaus glostytojo! Taip Gudelis prisiglostë su savo Naujienomis á iðtikimiausio Tarybos oficiozo vaidmená ir

549

pasidarë Tarybai net inspiracijos ðaltiniu. Kaip jis helsinkiniø sutarimø reikðmæ ávertino, taip ir Taryba maþdaug pakartojo, – tik þymiai trumpiau, todël su atitinkamai maþiau ignorancijos ir arogancijos. Kità savaitæ Bendruomenë Èikagoje, o Vlikas Niujorke irgi Helsinká kedeno, – ðalèiau ir esmingiau. Bendruomenëje, anot Naujienø, ne tik kalbëjo neiðmanëliai, bet ir klausë toki patys, kadangi plojo kalbëjusiems. Bet su Vliku tai iðëjo tikra kiaulystë. Ten apie Helsinká tà paèià dienà kalbëjo du teisës daktarai: Nemickas ir Baèkis, vienas posëdy, kitas pokyly. Abu su dalyku gerai susipaþinæ ir gana smulkmeniðkai já nagrinëjo. Bet visgi kalbos buvo, kaip dviejø meteorologø atskiri praneðimai apie vakar dienos orà: abu kalba apie tà paèià margà dienà, tik vienas sako, kad ji buvusi „partly cloudy”, o kitas – kad „partly sunny”. Nemickas daugiausia skaièiavo Helsinkio debesis ir priskaièiavo jø daug ir tamsiø. Baèkis surinko pragiedrulius, irgi ne visai maþai. Bet atsitiko taip, kad kaip tik Nemickas Naujienose buvo didþiai pagirtas uþ labai gerai paruoðtà paskaità ir Helsinkio deklaracijos iðaiðkinimà taip ir taip, bûtent, kone þodis þodin taip, kaip Gudelis Tarybos vardu jau seniai ja yra iðaiðkinæs... Visa tai paþymëta, kaip specialaus korespondento praneðimas telefonu. Bet tame praneðime buvo tik viena teisybë, tai kad paskaita buvo gerai paruoðta. O turinio (Helsinkio deklaracijos vertinimo) atpasakojimas net ir Baèkio kalbos neatitiktø, o su Nemicko teigimais palyginus, tat visiðkai atvirkðèias! – Kà gi ten pripaistei apie Nemickà Naujienoms? – klausiu tà specialø korespondentà: – Maèiau gi, kad beveik nuo pat pradþios paskaitos pramiegojai! – Na, taip, kiek uþmigau, – nuolankiai prisipaþino, – bet pradþià girdëjau, buvo aiðku, kad pasiruoðæs kalba, tai ir pasakiau, kad buvo gerai paruoðta. O jeigu gerai paruoðta, tai redaktorius pats turbût spëjo, kas ten turëjo bût pasakyta... --Turbût kiekvienas kaimas turëdavo po vienà kità kepeðiø, jais bodëdavosi, bet ðiek tiek ir pramogø ið jø turëdavo. Mûsø iðeiviniame kaime skirtumas tik toks, kad mûsø kepeðiai ne galukaimio grytelnykai, o patys seniûnai ir virðaièiai su raðtininkais. Erzelis iðeina ákyresnis. Bet ir pramogos pikantiðkesnës. Akiraèiai, 1976. Nr.1(75)

Svarbûs reikalai Organizuotas visuomeninis veikimas lietuviuose, berods, visada buvo gerbiamas ir net idealizuojamas. Nes mûsø organizacijos sudaromos vis labai kilniems tikslams. Mename, kad jose vis kaþkas dirbama visuomenës, tautos, tëvynës labui. O tai juk verta gi pagarbos ir pasigërëjimo. Daþnas patys priklausom jei ne daugiau, tai bent kokiai vienai ið mûsiðkiø organizacijø. Tik ið priklausymo nelabai kà þmogus tejunti,

550

kiek ten to kilnaus darbo pasidaro. Jei kà dirba, tai tik á valdybas iðrinktieji ar maldavimais áprievartautieji. Ataskaitiniuose susirinkimuose valdybininkai skøsdamiesi girias ar girdamiesi skundþias, kad jiems tekæ per metus posëdþiaut, sakysim, aðtuoniolika kartø, vidutiniðkai po pusketvirtos valandos, kad posëdþiaudavo vidutiniðkai penkiese... Tai kilniems darbams paðvæsta per 300 valandø metuose. Jei mëgintum bent pusëtinai pinigais tà laikà atlygint, – kone poros tûkstanèiø doleriø prireiktø. Kaip negerbsi tokios aukos visuomenei ar tëvynei! Bet ilgainiui kipðas ir ciniðkø minèiø pakiða. Na, gerai: surengët geguþinæ, ar pokylá, ar manifestacijà, ar knygà iðleidot – tà matëm ar bent ið tolo girdëjom, kai kurie ir prisidëjom, – bet kà gi tuose posëdþiuose iki vidurnakèiø darët? Valdybø posëdþiai, tie visuomeninio veikimo nervø centrai neiðvengiamai slypi mistiðkoj migloj. Turbût juose svarstomi ir sprendþiami svarbûs reikalai. Kaip gi kitaip! Anà mënesá, pasakodamas apie „Jonyno uþkulisius”, minëjau, kad atsitiko man praëjusá rudená tapti laikinai mobilizuotam Bendruomenës New Yorko apygardos valdybon. Dabar, ðio kovo l-mà, susilaukiau demobilizacijos. Tie keli mënesiai pirmo svarbumo organizacijos antro svarbumo valdyboj buvo proga ið vidaus pamatyt, koki svarbûs reikalai tokiose vietose laiko veikëjus iki vidurnakèiø. Tarp keliolikos kasdieninës ruoðos reikaliukø perþvalgoje itin iðsiskiria trys reikalai, – ar svarbûs, galima ávairiai manyt, bet bûdingi. Pirmas – rinkliava jaunimo kongresui. Radau apygardos valdybà jau senokai tà reikalà pavedusià apylinkiø valdyboms ir dabar klausanèià jø praneðimø, kaip sekasi. O apylinkiø pirmininkai dëstë, kad sekasi sunkiai. Ir kaip gi lengvai seksis, kai apylinkëse, ypaè didesnëse, nëra gero ryðio ne tik su visais jø plote gyvenanèiais tautieèiais, bet net ir su tais, kurie kartotekose suregistruoti ir kurie net pabalsuot kas treti ar bent kas ðeðti metai pasirodo. Laiðkais ðimtus ar tûkstanèius pasiekt nëra ið ko, nes ir nariø mokesèiai – atleiskit, „lietuviø solidarumo ánaðai” – patys nesuplaukia. Kaip toj pasakoj: jei be kopëèiø ið gilios duobës iðlipt negali, tai pareik namo, atsineðk kopëèias ir iðlipsi... Aukotojus gaudo susirinkimuose, prie baþnyèiø, sveèiuose, net gatvëj pamatæ. Ðiek tiek pagavo, bet nuo apygardai numatytos kvotos tada dar buvo toloka. Apygardos valdyba iðklausë tas bëdas, ir neturëjo kuo padët, iðskyrus paskatinimà daryt ir toliau „kas galima”. Kitas bene trejetà posëdþiø uþëmæs reikalas buvo Naujø Metø balius. Graþi mintis – visiems Didþiojo New Yorko lietuviams drauge Naujus Metus ðauniai pasitikt. Na, kà ten visiems! – kur gi tiek dëtum! Penketo ðimtø Þidiniui gal bûtø jau perdaug. Bet ið tikrøjø, regis, në trejeto ðimtø susigundþiusiø nebuvo. Bet virtuviniø, technikiniø ir sàskaitiniø reikalø vis tiek teko svarstyt ir spræst begalës. Ir sprendë atsidëjæ, kaip prityræ þinovai. Tik að vienas, toj srity profanas bûdamas, dezertyravau, kapstydamasis abejonëje – argi tikrai tokiems reikalams Bendruomenëje yra apygardø valdybos? Spalvingas ir mûsø lietuvijai didþiai bûdingas reikalas iðkilo ryðium su dailës paroda. Bendruomenës NY apygarda jau septinti metai rengia dailës parodà, kaip

551

Vasario 16-tosios iðkilmiø dalá. Apygardos valdyba esti visiðka parodos ðeimininkë, ir ypaè ðámet turëjo lemiamà þodá net ir paveikslø priëmimo ir premijø skyrimo komisijose. Lyg bûtø imtasi kraðtutiniø priemoniø apsaugoti parodai, kad në snapo á jà neákiðtø koks herezijos uodas ir neágeltø tradicinio visuomenës skonio ir patriotiniø jausmø. Bet, pasirodo, nuo herezijø mus dar budriau saugo slaptoji tautinë drausmës sargyba. Pirmininkas valdybai atskleidë, kad visuomenë nerimaujanti dël parodos. Esà, „ið daktarø ir kitø” gauta áspëjimø, kad paroda bûsianti boikotuojama, jeigu joje dalyvautø dailininkas Jonynas, talkininkavæs sovietinei misijai Èiurlionio minëjime. Ir kad net L[ietuviø] Fondas bûsiàs áspëtas, tegu neduoda New Yorkui 1000 doleriø parodos premijai, jeigu toj parodoj bus Jonynas, kuris, ko gera, tyèia galëtø ateiti su geriausiu kûriniu ir nuneðti tà tûkstantinæ... Ir tai dar ne viskas. Lietuvos Generalinis Konsulas irgi esàs patyræs (ar irgi áspëtas), kad Jonynas gruodþio 12-tàjà „vieðai talkininkavo sovietams”, todël papraðæs ðá kartà jo – konsulo – nekviesti parodos atidaryti, kad jam netektø kalbëti ið tos paèios sakyklos su dailininkø sàjungos pirmininku Jonynu. Mat, konsulo statusas neleidþiàs jam vieðai rodytis greta su asmeniu, kuris kà tik vieðai pasireiðkë greta su oficialiu sovietiniu diplomatu. Taip ið vienos adatos net du veþimai prisiskaldë. Mûsø pirmininkas, iðguldæs visa tai ant stalo, lyg ir buvo besiûlàs palikti tuos áspëjimus ðaly, o vietoj to pasisakyti valdybai savo nuomonæ apie dail. Jonyno patarnavimà sovietinei misijai ir tik ta nuomone remiantis spræsti jo priëmimo parodon klausimà. Èia pasidarë bûtina man iðkelti klausimà visø pirma dël savæs, – ar neturëèiau bûti tuètuojau ið ðios valdybos demobilizuotas, kadangi ir að buvau Tautø bibliotekoj, kai Jonynas „tarnavo”, paskaità apie Èiurlioná skaitydamas. Beveik neátikëtina, bet faktas: be kvotos, be svarstymo ir vienbalsiai, në minutës nesugaiðus, tapau iðteisintas. Tada papasakojau pastabas apie tà gruodþio 12-tosios ávyká, santraukà to, kà jau buvau iðsiuntæs Akiraèiams (Þr. 1976 vasario nr., 12 psl.). Buvo neabejotina, kad „daktarø ir kitø” áspëjimai valdyboje turi palankaus atgarsio. Bet visgi buvo suabejota, ar reikia valdybai, pakeliui á parodà, gilintis á visai kitos srities bylà. Su paroda tiesiogiai siejasi tik trys dilemos. Bûtent: 1) Jonynas, ar 1000 doleriø? 2) Jonynas, ar rizika susilaukti ekscesø parodoj? 3) Jonynas, ar konsulas parodà atidarys? Kokia bebûtø valdybos nuomonë apie Jonynui daromà priekaiðtà, ji tø dilemø pagal tà nuomonæ neiðspræstø, kadangi valdyba ne savo iniciatyva prieð jas atsidûrë. Tad, galø gale, valdyba Jonyno nei teisino, nei smerkë, o tik uþraðë (be balsavimo) nutarimà, jog dël visuomenëje susidariusiø nusiteikimø Jonynas parodoj neturëtø dalyvauti. (Prisipaþástu pats pasiûlæs toká pilotiðkà rankø nusiplovimà.) Visi spaudë nykðèius, kad Jonynas pats nuo dalyvavimo susilaikytø. Apsiëmiau „pariðti katinui varpelá”, – atvirai papasakoti jam, kas èia darosi. Ákaito telefono laidai, o iðvada – su visais dailininkais drauge vieðai parodon kviestas, Jonynas rengiasi joje dalyvauti... O, sako, jeigu kà negerai padariau, tai skøskit garbës teismui, að tada ginsiuos ir tikiuos apsigint. Vël valdybai extra posëdis, – kà daryt? Nejaugi pirmininkui Vakseliui, kaip anàmet gubernatoriui Wallace prieð juodukæ studentæ prie Alabamos universiteto, teks iðeit prie Þidinio vartø ir uþstot krûtine Jonynui kelià?

552

Ið virtinës tarimø ir patarimø pagaliau iðëjo nutarimas – paraðyt Jonynui, kad anas vieðasis kvietimas jam nebuvo taikytas... Po ðen ir ten iðsakytø nusistebëjimø, pasipiktinimø ir apgailestavimø, Jonynas grakðèiai padëkojo valdybai „uþ leidimà parodoj nedalyvaut”, niekam nedraskë akiø ir kolegø dailininkø – netgi savo þmonos – neatkalbinëjo nuo dalyvavimo parodoj. Paroda ávyko, su konsulu, be Jonyno, be ekscesø, bet ir be L[ietuviø] Fondo tûkstantinës, kurià Fondas, gal në negirdëjæs apie tuos mûsø adatø skaldymus, jau buvo paskyræs Petravièiui. Taigi, svarbiø reikalø valdybose netrûksta. Tik kiek ið jø, bent kai kuriø, kam yra naudos – kas gi þino... Akiraèiai, 1976. Nr.3(77)

Dievo bausmë Anuo metu, 1933-èiaisiais, susitarë Lietuva su Esesesera pasikeisti kai kuriais kaliniais. Ið Kauno kalëjimo Maskvon buvo iðsiøsti keli pogrindininkai komunistai su Snieèkum prieðaky, o ið Gulag archipelago Lietuvon buvo atsiusti keli kunigai su vyskupu Matulioniu prieðaky. (Tokiø mainø, kaip tada tarp Smetonos ir Stalino, ðiais laikais nebegirdët). Lietuvoj tada taip pat buvo gausu aimanavimø ir protestø dël katalikø laisviø bei teisiø varþymo. To tada galëjai girdët daugiau, kaip dabar LKB kronikø, nes protestavo vieðai: pamoksluose, susirinkimuose ir laikraðèiuose. O kà cenzoriai ið naminiø laikraðèiø iðbraukdavo, tai tas netrukdavo pasirodyti Èikagos Drauge. Regis ir èia tada katalikybës priespaudos Lietuvoj apraðymø bûdavo ar tik ne daugiau, kaip dabar LKB kronikø. Skøstis, be abejo, buvo kuo. Nors Smetona ir nesikësino ásakmiai atskirti Baþnyèios nuo Valstybës, betgi ëmësi kai kuriø valdiniø priemoniø atskirti religijai nuo politikos. Kad ir ne visiðkai efektyviai, bet akivaizdþiai buvo kliudomi tam tikri vieðojo veikimo bûdai, kurie, anot katalikø aktyvistø, religijai buvo gyvybinës reikðmës, bet kurie, anot valdþios, buvo tik Dievo autoriteto naudojimas politinei opozicijai stiprinti. Tas religijos átakos politikai tramdymas katalikø aktyvui buvo anatema. Nes, anot jø, Dievo ástatymai aukðtesni uþ þmoniø ástatymus, todël Dievo ástatymø þinovams neturi bûti kliudoma þiûrëti, kad þmoniø (valstybës) ástatymai bûtø su Dievo ástatymais tinkamai suderinti. Vyskupas Matulionis, turëjæs keliolikos metø patyrimà apie Lenino bei Stalino praktikà Baþnyèios nuo Valstybës atskyrimo reikalu, kurá laikà stebëjo Lietuvoj atrastà átampà tarp katalikø aktyvo ir valdþios, o pagaliau viename baþnytiniø dignitoriø pokalbyje, sako, ëmæs ir iðsitaræs savo nuomonæ apie tai, – rusiðkai: S þiru biesites! Atseit, – ið riebumo ðëlstat...

553

Maþai kas tada Kaune tenugirdo tà tik ið lûpø á lûpas kiek pasklidusá patyrusio vyskupo posaká. Bet jis bene taikliausiai paaiðkina, kodël tas dël tikëjimo tiek prikankintas vyskupas, gráþæs Lietuvon, iðtisus ðeðerius metus gyveno lyg „dvasia be vietos”, – tai Amerikoj, tai Romoj, tai vienuolyne, tai arkivyskupo kanceliarijoj... Tik 1940-tais, ir tai tik valstybinës valdþios pageidavimu, tapo paskirtas (nebeilgam) vyriausiu Lietuvos kariuomenës kapelionu. Ano meto Lietuvos katalikø aktyvui netiko vyskupo Matulionio nuomonë apie katalikø padëtá Smetonos reþime, ir ta nuomonë liko arba neiðgirsta, arba atmesta. Teko girdët, kad ir dabar, Lietuvoj ásivieðpatavus valdþiai, suteikusiai valstybinës religijos privilegijas arogantiðkam ateizmui, pasitaiko ateitininkø sendraugiø, nostalgiðkai pasakojanèiø èionykðèiø ateitininkø jaunajai kartai, kaip jie kadaise Smetonos laikais á katakombas suvaryti kentëjæ ir kovojæ. O ir vienas kitas pamokslininkas ne taip labai seniai dar graudeno ið tëvynës iðtremtus ar iðsitrëmusius mûsø tikinèiuosius, kad Dievas gal ne be reikalo nubaudæs Lietuvà, nepriklausomybæ atimdamas, nes ji gi trylika metø toleravusi valdþià, vengusià pripaþinti pirmumà Dievo ástatymams. Betgi, jeigu ið viso Dievas bûtø kaip nors prikiðæs pirðtà prie Lietuvà iðtikusiø permainø, tai kà ir uþ kà ið tiesø tuo nubaudë ir vis dar baudþia? Juk daugumas tø, kuriuos dabar suvalstybintos bedievybës fanatikai ar pataikûnai tarðo uþ religingumà, anuomet gi nei gimæ dar nebuvo. O tie, kurie kadai Dievo ástatymø pirmumo taip iðdidþiai reikalavo, kaþin ar pastebi dabar, LKB kronikas skaitydami, kad ðiuo metu uþ tikëjimà Lietuvoj tardomi ir teisiami savo teises bando ginti jau tik þmoniø, ir dar kokiø! – tik Stalino – Lenino ástatymais remdamies... Ar tai Dievo bausmë, ar ðiaip keista gyvenimo iðdaiga? Anà rudená èionykðtæ lietuvijà beveik apstulbino V. Sevrukas savo iðtisà mënesá trukusiu bado streiku átvirtinæs protestà prieð Lietuvos katalikø persekiojimà, nors pats sakësi esàs ir marksistas, ir maþdaug ateistas. O jis pasirodo ne vienas toks. Ðtai Kovaliovas, nei lietuvis, nei katalikas, nesusvyravo prieð triuðkinanèià tokio protesto kainà. Ir garsusis Sacharovas su juo solidarizuoja. Ukrainietis mokslininkas Pliuðèas, irgi ir marksistas, ir ateistas, iðtrûkæs ið kankynës uþ protestavimà prieð tautiniø ir religiniø tikëjimø slopinimà, dabar kvieèia viso pasaulio dorus ateistus stoti kovon uþ tolerancijà visiems tikëjimams. Geri katalikai ir kiti religingi krikðèionys ar ir nekrikðèionys gal nepaðykðtës pasigërëjimo ir pagyrimø tokiems idealistiðkiems, kad ir bedieviø, pasielgimams. Bet, varge vargeli, tik tu vienas padarai þemelæ derlingà tolerancijai dygt ir þaliuot. O valdþios galia jà ir karðtuose idealistuose nuslopina. Turëjom ir Lietuvoj kurá laikà labai religingà, labai katalikiðkà valdþià. Gal gi ji ir gerai, bent jos paèios akimis þiûrint, savo ástatymus derino prie Dievo ástatymø, bet tolerancija kitamaniams (ypaè laisvamaniais pasivadinusiems ateistams – bedieviams) tai jau nepasiþymëjo. Todël ir tada buvo (tik kitam ðone tvoros) dël sàþinës laisvës nukentëjusiø ir protestuojanèiu, ir tada dël to augo pagieþa, kuri, turbût, dalykams

554

apsivertus, ir kerðtu pavirto. Kad ir ne tie patys bedieviai, kad ir nebe tiems patiems dieviams tarias atsimokësià... Ar tai Dievo bausmë, ar tai neiðvengiamai nelemta tokia gyvenimo tvarka, kurioje ávairiai màstantieji þmonës pakaitomis murdo, kadangi tik murdomi pasigenda tolerancijos, o iðkilæ jà pamirðta. Akiraèiai, 1976. Nr.4(78)

Juoda ranka Balandþio gale keliuose mûsø laikraðèiuose pasirodë nuotrauka: „Amerikos Lietuviø Tarybos delegacija pas kongresmanà Daniel J. Flood Atstovø Rûmuose Lietuvos Nepriklausomybës ðventës minëjime kovo 4 d.”. Atseit, minëjimo bûta 17-tà dienà nuo Vasario 16-tos, o nuotrauka á laikraðèius (beje, tik á mûsiðkius) pateko apie 57-tà dienà nuo nusifotografavimo. Ðá kartà niekas nesiteiravo, kieno juoda ranka tas nuotraukas buvo uþlaikiusi. Pernai, kai Bobelio ir Dargio nuotraukos su prezidentu Fordu panaðiai uþtruko, buvo triukðmingai iðaiðkinta, kad tai Kissingerio ðtabo juodø rankø darbas. Bet kokia juoda ranka sutvarkë ðtai koká sutapimà? Tà paèià dienà, kai mûsø laikraðèiuose pasirodë kongresmano Daniel J. Flood fotografija, kur jis ðauniai ûsus iðkëlæs stovi tarp Atstovø Rûmø pirmininko, kapeliono ir mûsø AL Tarybos delegatø, keliuose ðimtuose amerikiniø laikraðèiø pasirodë Andersono – ne Bill, o Jack Andersono – skiltis irgi apie kongresmanà Daniel J. Flood. Andersonas pasakoja, kad vienas Senato komitetas ragina kità Rûmø komitetà patyrinëti, ar kongresmanas Flood nëra gavæs 15,000 doleriø kyðio ið vienos mokyklø laikytojø grupës, ir ar ne dël to jis, turëdamas lemiamà þodá ðvietimo departamento biudþeto reikaluose, spaudæs tà departamentà, kad nesulaikytø keliø milijonø doleriø paskolø, duodamø studentams per minëtàsias mokyklas, nors jos esanèios neakredituotos, todël negalinèios teisëtai naudotis tokia privilegija. Ar rûmø etikos komitetas ieðkos liepsnos pagal Senato jam parodytà dûmelá, tuo tarpu neþinia. Ligðiol kongresmanai, sako, iðtikimai laikësi dësnio, kad varnas varnui akies nekerta. Senate kiek kitaip. Anàmet Senato Etikos komitetas ákirto senatoriui Dodd ið Connecticut. Uþ to paties Andersono (ar jo buvusio virðininko Drow Pearson) ðnipø iðknistà prasiþengimà rinkimø reikalams aukotø pinigø dalies panaudojimà asmeniniams reikalams. Tas dalykas dabar prisimena kaip tik todël, kad sen. Dodd buvo mûsø politiniø veiksniø, gali sakyt, „priebëga, stiprybë ir veikiausioji pagalba varguose”. Tas pakaltinimas ir Senato papeikimas senatoriui Dodd politiðkai smarkiai pakenkë. Sekanèiam terminui jis nebebuvo iðrinktas. Tas gal ir jo gyvenimà sutrumpino: neilgai trukus mirë. Mûsø sluoksniuose buvo prasitarimø, esà, senatorius Dodd buvo „sudirbtas” tik todël, kad grieþtai pasisakydavo prieð sovietiná

555

imperializmà, ypaè prieð Baltijos kraðtø aneksijà, prieð þmoniø prievartavimà sovietinëj santvarkoj. Þinoma, nei Andersonas, nei Senatas su tokiu aiðkinimu niekad nesutiktø. Bet, jeigu dabar Flood bûtø panaðiai pakaltintas ir gal „sudirbtas”, tai gal kai kas ir èia áþiûrëtø juodà rankà, veikianèià prieð mûsø veiksniams, ypaè AL Tarybai draugingus politinius veikëjus. Ir dar vienas mistiðkas sutapimas. L[aisvosios] Lietuvos tame paèiame numeryje, kur buvo kalbamoji Flood ir tarybininkø nuotrauka, buvo ir piktas straipsnis prieð senatoriø Charles Percy (Rep. – Ill.). Jis apibûdintas kaip lietuviø „draugas” ir „uþtarëjas” tik kabutëse. Dabar spëkit, kas pasiraðë Senato komiteto raðtà Rûmø komitetui apie reikalingumà patikrinti kongresmano Flood pasielgimà. Ogi vienas ið dviejø paraðø yra senatoriaus Charles Percy. Nuo pat 1940 metø katastrofos Lietuvoj, Amerikos lietuviai – pirma senakuriai, o paskui ir naujakuriai – ieðkojo ir tebeieðko Lietuvos bylai draugø ir uþtarëjø Vaðingtone: Prezidentûroj, Valstybës Departamente, ypaè Kongrese. Ir rado. Rado nuoðirdþiai bandþiusiø padëti, dar daugiau rado neðykðèiø ðauniai pasakyt ar paraðyt pagal mûsø pageidavimus skambanèiø pareiðkimø, kurie tegu ir nieko apèiuopiama Lietuvos labui neduoda, bet kuriuos bent girdët smagu. Bet, kaip nemaþa draugø – uþtarëjø per pusketvirto deðimtmeèio rasta, taip beveik tiek pat jø ir prarasta. Dalykai vis taip susiklosto, kad tie mûsø draugai, ypaè kà tik ëmæ ryðkiau ir uoliau pasireikðt mûsø norima prasme, lyg kokios juodos rankos spustelëjimu esti gana greit nuðluojami nuo politinës arenos. Prieð apie 25 metus, dar Trumano laikais, buvo toks kongresmanas vardu O.K. Armstrong. Rëmë „psichologinæ karvedybà” Sovietams ið Rytø Europos ir paèios Rusijos iðgyvendinti. Buvo suðaukæs tø kraðtø politiniø egzilø konferencijà tai karvedybai apsvarstyti. Nudþiugino juos, kad tam reikalui Kongresas 100 milijonø doleriø paskyræs. Apie sovietinio reþimo griovimà psichologinëmis priemonëmis kalbëjo taip spalvingai ir optimistiðkai, kad egzilø akyse O.K. Armstrong tikrai atrodë O.K. Bet jo distrikto balsuotojams, matyt, atrodë kitaip. Atëjo rinkimai ir jie iðsirinko kità. Armstrongas iðnyko ið Kongreso ir ið mûsø akiø. Paskui iðkilo Charles J. Kersten. Lietuviuose jo vardas per porà (1953–54) metø ásirëþë neiðdildomai: jei kas pamirðtø, tai enciklopedijoj viskas suraðyta. Kersteno komiteto ryðys su AL Taryba buvo labai vieðai matomas. Bet ir vël, – atëjo rinkimai ir Kerstenas ið Kongreso iðkrito. Taip ir nutrûko jo politinë karjera. O kur virtinë kitø senatoriø ir kongresmanø, kuriu vardai skambëjo, kaip lietuviø draugø ir uþtarëjø: Knowland, Douglas, Kuchel, Lipscomb, Hanragan, etc.?... Lyg ir iðimtis bûtø Derwinskis, tik ar ilgam? Kieno tai bûtø ta juoda ranka, kuri mistiðkai, bet gana ðvariai ðluoja lauk ið politikos su lietuviais atviriau susidëjusius politikierius? Turbût bûtu perdaug ambicinga dairytis kokios specialiai lietuviø interesams prieðiðkos jëgos. Ne toki mes èia svarbûs, kad vien tik dël mûsø bûtø lemiamas kongresmanø – senatoriø ar net prezidentø politinis likimas.

556

Prieð mus veikia tik mûsø paèiø intereso specifiðkumas. Bûtø nenatûralu, sunkiai su þmogaus prigimtim suderinama maþytës maþumos specifiná interesà iðkelti didþiø amerikieèiø masës interesø prieðakin. Tad, jeigu ta masë pastebi, kad jos reprezentantas labai uþimtas jai tolimu ir svetimu rûpesèiu, tai joje kyla átarimas, kad gal tas jos reprezentantas jos svarbiausiais reikalais maþokai tesirûpina... Tad ir pasirenka reprezentantu, kuris nesipainioja á kaþkokius „neaiðkius ir nereikalingus” dalykus... Ið tikrøjø, kas eiliniam amerikieèiui ta Lietuva? Na, iðgirdæs apie jos padëtá gali tarti „sorry”, „too bad”, bet kà nors efektyviai daryt (ypaè taip skaudþiai dantis apsilauþius Vietname) – tai jau nedaug tokiø atsiras. Ir negi galim dël to priekaiðtaut. O mes ar geresni? Ar mes, pavyzdþiui, domimës ir ar kada domëjomës tokia ðiaurinëj Europos pakrantëj tûnanèià fryzø tauta, kadai bandþiusia, bet dabar jau turbût netekusia vilties susikurti savo nepriklausomà valstybæ? O kiek domimës dël nepriklausomybës atkakliai tebekovojanèiais baskais Ispanijos – Prancûzijos pasieny? Mat, pas mus irgi populiarios patarlës, kad sotus alkano neuþjauèia ir savi marðkiniai kiekvienam artimesni... Dalykams esant tokiems, koki jie yra, þmogus imi vis skeptiðkiau þiûrët á mûsiðkiø veikëjø pasiraginimus „ásiverþti á átakingas pozicijas Amerikos politikoje”. Þinoma, jei kam pasisektø tapti senatorium, kabineto nariu ar net prezidentu, – be abejo, geriausios kloties! Bet jeigu kas to siektø specialiai lietuviø bei Lietuvos interesø sumetimais, tai vargu kas ið to gera iðeitø. Toks iðkilëlis lietuviø interesus turëtø laikyti „gilioj kiðenëj” ir gal tik labai retais retkarèiais kà nors jø reikalu po visiðko neðaliðkumo kauke pusiau slaptai padaryt. O jei imtø atvirai ir daþnai vykdyti specialiai lietuviðkà politikà, tai ne ilgiau kaip iki artimiausiø rinkimø, arba dar trumpiau. Beviltiðkai nerealistiðkas stengimasis ir prezidentà Amerikai rinkti bûtinai toká, kad Lietuvai tiktø. Mûsø atminime beveik visi lietuviø pasirinktieji ir remtieji kandidatai á Amerikos prezidentus arba buvo neiðrinkti, arba Lietuvos labui nepadarë nieko, ko mûsiðkiai jø rëmëjai ið jø (nepagrástai) tikëjosi. Ar vienaip, ar kitaip, ta „juodoji ranka”, – ðio kraðto interesai (taip, kaip jie lemianèios daugumos suprantami) nustumia á ðalá mûsø specifinius pageidavimus. Politikos veikëjus iðkelia ir paðalina vieðoji vyraujanti nuomonë. O jà formuoja visø esamø pavidalø politinë publicistika. Todël tikrai átakingos pozicijos yra ne tiek valdiniuose postuose, kiek politinëje publicistikoje. Bet èia mûsø vadovybës ir veikëjai nei pozicijø, nei uþtarëjø lig ðiol maþai teieðkojo ir dar maþiau tëra radæ. O gaila. Nes èia surastos pozicijos ar draugai bûtø pastovûs, kadangi ne juos visuomenës opinija valdo, o jie tà opinijà vairuoja. Akiraèiai, 1976. Nr.5(79)

Frontofobija Pedagogai ir demagogai, lietuviðkai tariant, yra mokytojai, auklëtojai, vadovai. Tik vieni vaikø, kiti suaugusiø þmoniø: liaudies, visuomenës. Taèiau tik apie pedagogus

557

kalbam su respektu, o apie koká demagogà jei ir uþsimenam, tai daþniausia tik su panieka ar net pasipiktinimu. Mat, perdaug daþnas pasiðovëlis tapti liaudies (visuomenës) vadu, graikiðkai tariant – demagogu, griebiasi netauriø priemoniø tos visuomenës pasitikëjimui ir paklusnumui laimëti. Tokie ir sugadino originaliai buvusá gerà demagogijos vardà. Dabar demagogija suprantama ne kitaip, kaip sukta, apgaulinga, pagyrûniðka, pataikûniðka kalba, iðtesëti neámanomi nei nemanomi paþadai, o taip pat ir prieð kitus asmenis ar sambûrius nukreiptos insinuacijos ir ið oro pagautas gandais teparemti kaltinimai. Tokià demagogijà visi smerkia, kaip vienà didþiøjø visuomeniniø nedorybiø. Bet – argi nenuostabu? – toki demagogai vis tiek toj ar kitoj visuomenës daly randa gerbëjø, tuo ar kitu ið jø bent kurá laikà patikinèiø ar net ir susiþavinèiø. Turbût pats garsiausias ðio ðimtmeèio demagogas bus buvæs Hitleris. Dar nebuvo jis valdþioj, o jau buvo þmonëse anekdotas apie vienà jo – gal tikrai atsitikusá, o gal tik ásivaizduotà – suklupimà ðiaip jau iki smulkmenø planingoj jo demagogijoj. Sako, kalbëdamas kaþkurioj didþiulëj bavarø aludëj, Hitleris svaidë á keleto ðimtø klausytojø minià ilgà litanijà klausimø, á kiekvienà pats atsakydamas vis tuo paèiu atsakymu: – Karà pralaimëjom, kas kaltas? – Þydai! – Kontribucijas mokam, kas kaltas? – Þydai! – Kolonijø nebeturim, kas kaltas? – Þydai! – Kultûra suterðta, kas kaltas? – Þydai! – Skurdas siauèia, kas kaltas? – Þydai! Ir t.t. Kiekvienà atsakymà minia tvirtino triukðmingu pritarimu. – Jûsø bokaluose pamazgos vietoj gero vokiðko alaus, kas kaltas? – DVIRATININKAI! – kaþkas staiga ðûktelëjo nuo durø greièiau, negu Hitleris spëjo iðtarti, kad þydai... Stabtelëjo, nustebo: – Kodël dviratininkai? – O kodël þydai? – vël atsiliepë tasai nuo durø... Kilo neapsakomas erzelis. Akiplëða ðaipokas, turbût, nieko nelaukæs, neðë kudaðiø lauk. O Hitleris savo antiþydiðkos litanijos nebetæsë. Ir, sako, niekad jos tuo bûdu nebekartojo. --Turim ir mes èia panaðià litanijà, vis ilgëjanèià ir daþniau kartojamà: – Valdþià Bendruomenëj pagrobë, kas kaltas? – Frontininkai! – Rinkimus klastojo, kas kaltas? – Frontininkai! – Suskaldë Bendruomenæ, kas kaltas? – Frontininkai! – Altui pagalius Vaðingtone kaiðioja, kas kaltas? – Frontininkai! – Alto pinigus grobia, kas kaltas? – Frontininkai! – Vlikà sprogdina, kas kaltas? – Frontininkai! – Mûsø vaikus á pionieriø stovyklas veþa, kas kaltas? – Frontininkai! – Komunistinæ propagandà per vadovëlius mûsø vaikams bruka, kas kaltas? – Frontininkai! – Amerikos valdþià niekina, kas kaltas? – Frontininkai!... Ir t.t., ir t.t. Kol niekas neðûktelëjo kokio netikëtai kitokio atsakymo (pvz., GAISRININKAI!), tol ta litanija bus turbût kai kuriø „maldininkø” kartojama ir kartojama, vietoj rytiniø, vakariniø ir pavakariniø poteriø. Kodël tie frontininkai uþkliuvo kai kuriems vadams ir vadukams taip panaðiai, kaip Hitleriui kliuvo þydai? Kai kas aiðkina, kad frontininkai, esà, turi maþdaug tokiø paèiø bruoþø, kaip þydai. Bûtent, jie, kaip ir þydai, esà daugiausia gabûs, verþlûs ir tarp savæs solidarûs.

558

Tuo, sako, jie (kaip ir þydai) sëkmingiau prasiverþia á prieðakines visuomenës gretas. Atsiliekanèius ar stumtelëtus ima grauþti nepasitenkinimas, pavydas, o ið to kyla murmëjimas ir net pasipiktinimas. Þodþiu sakant, susergama frontofobija, frontininkø nemëgimu, ilgainiui net neapykanta. Betgi gabumas, verþlumas, bendramintiðkas solidarumas – ne tik nepeiktini, o net ir labai pravartûs privalumai visuomeniniame gyvenime. Tokiais privalumais pasiþymëjusius visuomenininkus giriam, gerbiam, jais dþiaugiamës ir net pasididþiuojam. Nebent tie privalumai bûtø panaudoti suktai, skriaudingai, „per lavonus” priekin iriantis. Atidþiau ásiþiûrëjus, nesunku ásitikint, kad minëtieji „þydiðki” frontininkø privalumai – mitas. Toli graþu ne visi frontininkai toki jau ypatingai gabûs: jø, kaip ir kitø, irgi visokiø pasitaiko. Ir iðskirtiniu verþlumu pagarsëjusiems frontininkams suskaièiuoti tik vienos rankos pirðtø gana, ar net perdaug. O bendramintiðko frontininkø solidarumo tai gal në minët neverta. Teisybë, jie vieni kitus ávairiomis progomis pagirt gal ir uolesni uþ daugelá kitø. Bet ko dël to nervintis? Jei per saldu, – galima neklausyt (ar neskaityt). Pabalsuot „savi uþ savus” tai visi, turbût, ne pësti, ir tai ne nuodëmë gi. Bet nuomonëse, paþiûrose á visuomenines, ypaè á dabar aktualiàsias problemas, tai jau atleiskit: kartais negali susilaikyt netaræs apie frontininkus, kaip apie tuos kopûstus ið parvirtusio veþimo pakalnën riedanèius, – „kas galva, tai razumas!”. JAV L. Bendruomenë frontininkø, pasirodo, taip „pagrobta”, kad Kraðto valdyboj ið vienuolikos nariø net trys frontininkai! Pirmininkas Gaila nei pats neprisipaþásta frontininkø, nei frontininkai jo nesisavina. Kiti B[endruome]nës pirmininkai buvo frontininkai? Taip, bet tik prisiminkim, koki jie visi buvo skirtingi... Kas be ko, frontininkø keikiamojoj litanijoj yra garsø ir su teisybës trupinëliais. Tik tie garsai, perleisti per smarkiai ákaitusá frontofobijos stiprintuvà, skamba fantastiðkai deformuoti ir esti pavirtæ nei pasitikëjimo, nei rimto dëmesio nebeverta demagogija. Todël frontofobija frontininkams turbût yra tikra palaima. Nes kas gi bûtø nepatenkintas, susidurdamas su vien tik apþlibusiais prieðininkais, nesugebanèiais blaiviai paþiûrët á dalykus ir suprast, kad daugiausia gi jie patys savo nerangumu ar nesugebëjimu yra prisidëjæ prie kai kuriø pirmøjø smuikø frontininkams uþleidimo; ir kurie dabar, kësindamies atsigriebt, neranda paveikesnø priemoniø, kaip tik pigutëlæ demagogijà. Akiraèiai, 1976. Nr.6(80)

Keliauninko lieþuvis Nedidukas (su transatlantiniais lyginant) lëktuvas skrenda ið Maskvos á Vilniø. Su vietiniais keleiviais suguþëjo ir bûrys piligrimø ið Amerikos, vykstanèiø lygiai trisdeðimt metø nematytos Lietuvos aplankyti. (Ið to nesunku sumesti, kad tai bus buvæ uþpernai.)

559

Beveik visi tylûs, susikaupæ, tik vienas, iðskirtinai ðnekus, bravûriðkai dalinasi áspûdþiais, ne tiek áspûdþiais, kiek dygiomis pastabomis. Lëktuvas ubagiðkas, palydovë – daugiau svorio, negu groþio, o be to ir akyplëða: Lietuvon skrenda, o rusiðkai kalba! Ir ið viso, sako, iðkart paþinsi, kad maskoliðka tvarka... Kitapus tako besëdás vyriðkis, panarinæs veidà á Pravdà, pusbalsiu pragysta: – Oi, tu jieva, jievuþe, ko neþydi þiemuþæ! Oi, oi, ojojoi, ko neþydi þiemuþæ! Sukluso kalbusis piligrimas, iðgirdæs tà gerai paþástamà gaidà. Juk tai ratelis, kurá prieð 50 metø pats dainuodamas ðokdavo gimnazijos vakarëliuose. Tik ko dabar tas þmogus èia, lëktuve, tà jievuþæ traukia, uþ Pravdos slëpdamasis? O tasai vël ið pradþios. Ne, ne ið pradþios. Èia jau kitas posmas, kiti þodþiai. Dainuoja tyliau, taria ryðkiau: Oi, lietuvi, lietuvi, valdyk savo lieþuvá! Oi, oi, ojojoi, valdyk savo lieþuvá! – Nukaitau, nutirpau ir nutilau, – pasakoja buvæs narsusis keleivis. – Lëktuvas nusileido, tas þmogus, në akiø neparodæs, iðëjo ir dingo. Tik visà vieðnagæ, ir net gráþus, dar ilgokai ausyse skambëjo tas áspëjimas, – oi, oi, ojojoi... Lankymasis Lietuvoj, nepaisant tenykðèiø varþymø ir èionykðèiø pastangø atgrasyt ar atbaidyt, vis tiek epidemiðkai paplito visoj iðeivinëj lietuvijoj, tad ir lankymosi smerkimai nutilo. Liko tik ðiek tiek apgailestavimø ir ðiek tiek patarimø, kad, girdi, jei jau neiðkenèiat nesilankæ, tai bent bûkite tenai kovingi, sakykit teisybæ á akis (!), o ir gráþæ netylëkit, atvirai iðsakykit, kaip tenai yra! Tai kà dabar daryt keleiviui su savo lieþuviu: – valdyt já, ar paleist? Atrodo, kad didþiulë dauguma Lietuvoj besilankanèiø suvokia, kur bei á kokias aplinkybes nuvyksta, tad ir savo lieþuvius atitinkamai valdo. Tik vienas kitas susigundo kovûno aureole pasipuoðt ir pasiðauna patriotinæ stygà vieðai timptelët. Ðtai, sako, atvyksta ekskursija Kaunan, iðlipa ið autobuso, ir vienas toks narsuolis staiga á praeivius: Tegyvuoja laisva Lietuva! Arba, sëdi ekskursantø bûrelis restorane, tarp vietinës publikos. Viena ekskursantë pakyla, prieina prie pianino ir ima skambint Lietuvos himnà ! Daugumas dedasi negirdá, bet keletas jaunuoliø prie vieno ar poros stalø atsistoja. Herojiðki, ar vaikiðki toki pasielgimai? Sako, kad abiem atvejais tos demonstracijëlës praëjo be reakcijos ið saugumieèiø pusës. Tai yra, be reakcijos prieð sveèius ir prie sveèiø. Sveèiai paþaidë ir iðvaþiavo, o kas paskui buvo tas demonstracijas (saugumieèiø terminologija tariant, – provokacijas) girdëjusiems, sveèiai, atrodo, nesuka sau galvos. O ar turi èia kuo tie narsuoliai namo gráþæ didþiuotis? Kà tie incidentukai árodë, jei saugumas tikrai nereagavo? Nebent, – kad ir ten esama laisvës (!) skelbti Lietuvos laisvës ðûká ir skambinti Lietuvos himnà?.. O gal jie tariasi tais savo þygeliais tenykðèiams þmonëms kaip nors padëjæ? Tikëkimës, kad ðiuo laimingu atveju gal bent nepakenkë, bet padëti tai tikriausiai në trupinuko nepadëjo. Rimtas Lietuvos ûkininkas anais laikais tokiems iðdaigininkams bûtø taræs, – Piemenys, neerzinkit ðunø be reikalo!

560

Tûlas kovûnas gráþæs didþiuojas, girdi, – rëþiau tai rëþiau jiems tenai teisybæ á akis! Kam? Ogi, pasirodo, inturisto palydovei, lydëjusiai ekskursijà á Kaunà! Ir, pasirodo, ne tiek ten tos teisybës prirëþë, kiek politiðkai nepatogiais klausimëliais nieko dëtà merginà kiek papainiojo. Þmogus jauèias atlikæs svarbø patriotiná þygá: nuvaþiavæs, bet nekeliaklupsèiavæs prieð okupantà! O tas „okupantas” daþniausia esti kokia nors apie deðimt metø po okupacijos gimusi lietuvaitë studentë, atostogø metu uþdarbiaujanti, kaip ekskursijø palydovë – gidë. Þinoma, ji iðëjusi tam tikrà mokslà ir smulkmeniðkai iðmokyta, kà keleiviams rodyt ir kaip kà aiðkint, taip pat ir kà atsakyt á galimus (ið anksto numatytus) keleiviø burþuaziðkai nacionalistiðkus paklausimus. Jos atsakymai, galbût, net neturi nieko bendra su jos nuomone ir paþiûra, bet jie tiksliai toki, „kaip reikia”. Tik vargas mergelei, kai koks gudruolis pakiða saugumieèiø instruktoriø nenumatytà klausimà. Jei nesusigriebia atsakyt „kaip reikia”, tai jaudinasi, nervinasi – ne dël suklupimo, o kad gali netekti palyginti neblogai apmokamo darbo, ar dar ir kitokiø nemalonumø susilaukti. Juk jai gi reikia raportuot, kas kelionës metu kalbëta, kas ko klausë ir kaip ji atsakë. Nedrásk nutylët, nes ir ðoferis turi raportuot. Jei raportai nesutaps, tai pabandyk tada iðsiteisini tasai, kurio raporte bus likæ kas nors nutylëta. Tai tokiems „nevidonams okupantams” tasai narsus kovûnas bus „ausis svilinæs” savo tyèia paleistu lieþuviu. Savanoriai tautinës drausmës ar bent iðtikimybës saugotojai tarp ko kita apgailestauja Lietuvos lankymà ir todël, kad, girdi, tas lankymasis buvusiems iðtikimiems tautieèiams „uþdaro burnas ir surakina lûpas”. Esà, þmogus gráþta tylus, uþsidaræs, susivarþæs... Turbût, esà, kaþkas tenai paveikia apsilankiusá taip, kad pasijunta priverstas pasitraukt ið patriotinës veiklos. Suprask, þmogus jau pateko á pinkles ir „pardavë dûðià”... O ið tikrøjø tai tø dalykø eiga daþniausia esti atvirkðèia. Daþnas ne po kelionës ir ne dël kelionës atlyþta nuo tradicinës veiklos trafaretø, o prieðingai, – èia pat beveikëjaudamas ilgainiui ásitikina daugelio mûsiðkiø tuðèiaviduriø veikimø bergþdumu, ir tik todël atokiau nuo jø atsistoja. O tada skeptiðkai apþvelgia ir baidykles, rodomas panorusiems dar kartà þvilgterët á Lietuvà, kad ir nepatogiomis sàlygomis, kad ir nemaloniose aplinkybëse, bet dabar, o ne kada nors pomirtiniais laikais. Teisybë, daugelis tikrai gráþta maþiau ar daugiau suglumæ, susimàstæ, net prislëgti. Nes per tas penkias sujauktas dienas reta kam tepasiseka tvarkingai, atidþiai pasimatyt, pasikalbët, pasidairyt. Kone kiekvienas parsiveþa atgal virtinæ paklaust nesuskubtø klausimø ir gerai neiðgirstø ar net nesuprastø atsakymø. Daþnas prisipaþásta buvæs netikëtai maloniai nustebintas, kai radæs ðá ar tà tenai geriau, ðviesiau, negu buvo ið tolo ásivaizdavæs, bet daþnas tuo paèiu metu iðtisas savaites ar net mënesius negali nusikratyti ir sloguèio, tenai apëmusio nuo nervinga átampa pritvinkusios atmosferos, nuo to visø slepiamo, bet ne visø ástengiamo paslëpti baimingo saugojimosi uþsitraukt kokiø nors virðininkø nemalonæ ar prievaizdø átarimà. Kai, turbût, nedaug beliko ðeimø, ið kuriø dar niekas nebuvo nuvykæs „anapus” pasiþvalgyt, tai nebëra reikalo visiems vieðai savo patyrimus dëstyt. Bet savo aplinkoj

561

visi anksèiau ar vëliau gana daug apie tai pasakoja. Kiekvienas pasakojimas paprastai tik ið dalies panaðus á kitus, bet visada esti ir gana daug skirtingas. Nes kiekvienas gi susitiko su kitais þmonëmis, kiekvienas matë ne visai tuos paèius dalykus, ir kiekvienas þiûrëjo savo akimis, vertino savo subjektyviu supratimu. O taèiau, kai tø ávairiø papasakojimø mûsø visuomenëj paplito nebe keletas ðimtø, o gal jau net ir tûkstanèiø, tai dabartinio Lietuvos gyvenimo supratimas bei ásivaizdavimas èia didþiai pasikeitë, lyginant su buvusiu prieð deðimt, ypaè prieð penkiolika ar daugiau metø. Dar toli graþu iki visiðkai aiðkaus paveikslo, betgi patikëtina, kad tas, nors ir subjektyviø, bet ávairiø patyrimø miðinys, apylygiai mûsuose pasklidæs, þymiai priartino prie tikrovës mûsø supratimà apie Lietuvos dabartá. Tik daugiau gëdos, negu naudos kartais pasidaro ið kai kuriø keliauninkø individualiø vieðø postringavimø. Rimto dëmesio vertø reveliacijø tokiuose vieðuose praneðimuose – pokalbiuose dar neteko girdët ar skaityt, bet visuose bûna apstu tiesiog gëdingai naiviø komentarø ir neva intriguojanèiø uþuominø apie politiðkai dviprasmiðkus nuotykëlius, kuriø, jeigu jie nesufantazuoti, bûtø iðmintingiau ið viso vieðai neminët. Pavyzdþiui, anàdien ið radijo girdëjom juostelën áraðytà toká „ðeimyniðkà”, atleiskit, pasiplepëjimà apie apsilankymus Vilniaus baþnyèiose, tarp ko kita ir apie vienà klebonà, kurs parodæs altoriø, kà tik parengtà slaptoms (!) sutuoktuviø apeigoms... Oi, oi, ojojoi !.. – Tai ko ten skrist, jeigu ne laisvai pakalbët! – piktinasi tûlas kovingas piligrimas, patartas protingai valdyt lieþuvá tokioj kelionëj arba ir gráþus. Ðventa teisybë. Jei nematai jokio kito tikslo, kaip tik ta proga mandrapypkiðkai pabliurbt, tai neskrisk. Juk ne tik niekas ið èia nevaro, bet ir tenai neatsakingø palaidlieþuviø niekas (nei valdantieji, nei valdomieji) nelaukia. Akiraèiai, 1976. Nr.8(82)

Bendruomenës fronte nieko nauja – Geèys 39, Vakselis 16. Toks gandas pasklido ið Jaunimo Centro Èikagoj rugsëjo 4tosios pavakariais, suskaièius balsus Bendruomenës pirmininko rinkimuose. Skaièiai prie tø dviejø pavardþiø atsakë besidomintiems ne tik á klausimà, kas nuo ðiol bus ðios Bendruomenës (kraðto valdybos) pirmininkas, bet ir kokios perspektyvos Bendruomenës vadovybei susitaikyt su A.L. Taryba bei jos satelitais – Bendruomenës iðkriteivomis. Algimanto Geèio iðrinkimas pirmininku tai þenklas, kad aðtuntoji Bnës taryba nesvyruodama, daugiau kaip dviem treèdaliais balsø priëmë, patvirtino ir palaimino tà paèià veiklos kryptá bet tokius paèius veiklos bûdus, kaip Bendruomenëj yra buvæ septintosios arba ir ðeðtosios tarybos metais. Atseit, didelë ar gal net didþiausia ðios B-nës veiklos dalis ir toliau bus nukreipta á sritá, kurià (kaþkodël) politine; ir kad ði B-në, bent virðûninë jos vadovybë, tikrai nesitenkins vadiname politine

562

vien tik (nelabai pelnytai) vadinamàja kultûrine veikla. Bendruomenës ir A.L. Tarybos vadai, ypaè jø ginklaneðiai ir toliau keliskart per metus, ypaè apie vasario mënesá kibs vieni kitiems á atlapus, vieni gindami neva turimà politinës veiklos monopolá, kiti tokio monopolio buvimà ginèydami ir gindami visiems vienodai turinèià bûti atvirà laisvæ rûpintis Lietuvos reikalais. A. Geèio iðrinkimas pirmininku yra ir þenklas, kad naujoji B-nës taryba nesirengia siøsti baltomis vëliavomis neðinø emisarø á kaþkokia kitokia Bendruomene pasivadinusá A.L. Tarybos filialà. Taip pat tai yra ir þenklas, kad nei tie atskalûnai nesileis á jokias kompromisines kalbas su „frontininkø” Bendruomene, o tæs ir toliau tà patá apsiþodþiavimà ið anapus tvoros, uþ kurios jie ið B-nës organizacijos pasitraukë. Vadinasi, Bendruomenës fronte nieko naujo. Ne kaþin kiek ir pagrindo tebuvo èia tikëtis ryðkiø permainø, kadangi permainø reikalavusioji opozicija B-nës taryboj (A.L. Tarybos lojalistø grupë) neturëjo kantrybës palaukti dar vienø rinkimø. Neturëjo nei ryþto, nei dràsos rimèiau tiems rinkimams pasiruoðti ir dar kartà pabandyti mandatø daugumà B-nës taryboje paverþt ið tarybininkams taip prakeiktai nepakenèiamø „frontininkø”. Supykæ, kad Bendruomenëj neþaidþiamà jø norima tvarka, A.L. Tarybos lojalistai „susigraibstë þaisliukus ir pasitraukë savo kieman”, lyg tikëdamas, kad ir visa B-nës organizacijoj dalyvaujanèiøjø masë nubëgs paskui juos, palikusi ligðiolinëj B-nës organizacijoj tik keletà „frontinininkø vadukø”, kaip tø apykreiviø puðeliø Anykðèiø ðilely... Bet nieko panaðaus neatsitiko. Tiesa, vienas kitas tautietis buvo ëmës sielotis dël Bendruomenës skilimo. O pasirodë, kad esama prieðingai: ne tik skilimo, o net ir iðëjo! Renkant 8-jà Bopozicijos B-nëj neliko. Opozicija pati sau pasidarë charakirá: iðëjo nës tarybà, nebeatsirado në vieno aiðkiai opoziciðkai (prieð Gailos – Geèio „valdþià”) nusiteikusio kandidato! Iðkriteivos tik ið anapus tvoros kurstë þmones rinkimuose nedalyvauti. Bet rinkimai ávyko ir B-nës taryba iðrinkta. Tiesa, dalyvavo juose apie 30% rinkikø maþiau, negu prieð trejus metus. Gal neatëjusiø tarpe buvo ir tikrø iðkriteivø, bet svarbiausia balsuotojø sumaþëjimo prieþastis, be abejo, bus buvusi taika ir ramybë, B-nëj pasitikusi, kai ið jos pasitraukë „tarybininkai”. Nebebuvo permainø reikalavimø, nebebuvo kovos dël kokiø nors skirtingø programø, nebuvo rinkimuose ryðkiø varþybø nei tarp kandidatø, nei tarp jø ðalininkø, taigi nebuvo (o átampos, reta kas drebëjo dël to ar kito jei kur ðiek tiek ir pasitaikë, tai tik neaukðtos) átampos kandidato iðrinkimo ar neiðrinkimo. Kai rinkimai toki ramûs, nekovingi, taigi ir nespalvingi, tai net nuostabu, kaip ir tas septynetas tûkstanèiø visgi dar „susikrëtë” juose dalyvauti. Iðkriteivø skatinto Bendruomenës rinkimu boikoto pëdsakø vargu kur nors tematyt. Naujà tarybà susiðaukusi, B-nës vadovybë tø pëdsakø në nepaminëjo. Bet tame nutylëjime galëjai justi mintyse su pasitenkinimu plûduriuojanèià arabiðkà patarlæ – Ðunelis loja, o karavanas eina... A. Vakselio kandidatavimas á pirmininkus bene bus buvæs „be penkiø dvyliktà” sumestas bandymas gal bût dar pakreipti B-næ A.L. Tarybai priimtinesne linkme. Bet jo ex promptu iðdëstyta „platforma“ vargu ar bûtø patenkinusi Tarybà, tokià,

563

kokia ji yra. Ir B-nës taryboj sutikusiø pasitenkinti tuo, kà A. Vakselis siûlë, atsirado tik 16 ið 55-kiø. Tie skaièiai, taèiau, vargu ar turëtø bûti laikomi paskatinimu naujam B-nës pirmininkui su ásibëgëjimu skubëti á lenktynes ar konfrontacijà su A.L. Taryba dël „teisës” kreiptis á Amerikos valdþios ástaigas lietuviø bei Lietuvos reikalais. Tiesa, A. Geèys savo „rinkiminëj platformoj” në nereikalavo, kad visi pasitrauktø B-nei ið kelio vadinamojoj politinëj veikloj. Jis tik neigë bet kieno monopolá toj srity ir tik pageidavo galimybës derinti toj veikloj dalyvaujanèiøjø veiksmus. Ar ir kaip tai seksis, nelengva atspët. Ið pasiraginimø susitart paprastai nieko neiðeina. Nebent koks smûgis ið ðalies visus viena kryptim stumteli. Maþdaug taip ir atsitiko, kai prezidentas Fordas debatuose teisindamas Helsinkio aktà pats sau nuosavu lieþuviu „guzà kakton” ásismogë. Vos penktà vakarà po tø debatø Barbara Walters ABG þiniose visai Amerikai parodë pas prezidentà sukviestø Rytø Europos kilmës „etnikø” bûrá, susëdusá su prezidentu apie stalà, prie kurio prezidentas kartais parodomas ir su Saugumo Taryba arba Kabinetu beposëdþiaujàs. Ðiuo atveju prezidentas aiðkinosi „etnikams” dël savo to nelemto iðsitarimo apie Rytø Europos padëtá. Mums staigmena buvo iðvydus prezidento deðinëj alkûnë á alkûnæ besëdintá mûsø Bendruomenës pirmininkà A. Geèá, kuris po audiencijos ir TV reporteriams pirmasis (atrodë, kad visø vardu) pareiðkë, kad prezidento pasiaiðkinimas buvæs patenkinamas, todël ta byla – „kiek tai mus lieèia” – esanti baigta. Netikëtas reiðkinys buvo ir tai, kad reporteriams pareiðkimus sakiusiø ið viso tebuvo pamûsiðkiai: A. Geèys ir K. Bobelis. Koks rodyti tik trys, o du ið tø trijø buvo mûsiðkiai neproporcingai didelis dëmesys lietuviams! Nemaþiau ádomu buvo pamatyt, kad prezidento audiencijoj sutilpo abu pirmininkai: Tarybos ir Bendruomenës! Vadinasi, mitas apie Tarybos neva monopoliðkà teisæ tokiose vietose lankytis kaþkur iðdulkëjo. Bet koordinacijos pirmininkø laikysenoje dar nebuvo. Ðá kartà Bendruomenës pirmininkas buvo taikingas ir atlaidus prezidentui, o Tarybos pirmininkas prieðingai, – pabërë eilæ labiau piktø negu pagrástø kaltinimø Kissingeriui ir „jo” politikai. Tai buvo gana ðiurkðtus akibrokðtas ir paèiam prezidentui, be kurio aprobatos juk kokios „Kissingerio politikos” negalëtø gi bûti. (Kità dienà, pasikalbëjime su ta paèia Barbara Walters, kuri ir Bobelio antikissingeriná iðpuolá rodë, prezidentas dar kartà pareiðkë, kad jis Kissingerá labai aukðtai vertinàs, kad jo planuojama politika Amerikai esanti iðganinga, ir kad jis, bûdamas iðrinktas, norëtø ir toliau turëti Kissingerá valstybës sekretoriaus poste). Tie skirtingi pirmininkø pareiðkimai buvo netikëti ypaè todël, kad jie buvo prieðingi abiejø ligðiolinei laikysenai. Bendruomenës vadovai ligðiol gana aðtriai kritikavo prezidentà Fordà uþ Helsinká. Prezidentûros pareigûnui Kuropasui paklausus septintosios B-nës tarybos narius, ar yra jø tarpe, kas gal turëtø ir kà gera apie Kissingerá pasakyt, niekas neatsiliepë. Vienas ið B-nës vicepirmininkø Kissingerio átakà Fordui palygino su Rasputino átaka Rusijos carui... O Taryba ligðiol galvà dëjo uþ kiekvienà

564

prezidento Fordo þingsná, ypaè uþ jo paraðà Helsinkyje. Uþ Kissingerio palyginimà su Rasputinu Tarybos oficiozas tà B-nës vicepirmininkà ir kone visà Bendruomenæ vanojo nueidamas ir pareidamas, kadangi toks aukðto pareigûno áþeidimas esàs didþiai kenksmingas lietuviø geram vardui Amerikos valdþios akyse. O dabar, ðtai, pirmininkai ið paèios prezidentûros vieðai prabilo taip, lyg jø dvasios bûtø kuriais apsimainiusios... Turbût ir Bendruomenëj ir Taryboj bus daug pasididþiavimo savo pirmininkø dalyvavimu toj audiencijoj, kaip dideliu laimëjimu. Bet klausimas – kam ir kiek ið to bus apèiuopiamos naudos? – pasiliks paskendæs tirðtoj migloj. Dël to ir vël ákyriai perðasi abejonë, – argi ið tiesø ta vadinamoji politinë akcija Amerikos valdþios virðûnëse turi bûti pirmaujantis reikalas mûsø bendruomenës veikime? – O ar yra svarbesniø reikalø? – Taip, yra. Svarbiausias ir neatidëtiniausias reikalas bûtø – sukonsoliduoti lietuviø bendruomenës organizaciná pavidalà, taip, kad ta organizacija pajëgtø atlikti tam tikras mûsø sàlygose niekieno kito neatliekamas tautinës savivaldybës funkcijas. Turimasis mûsø kaip ir bendruomeninis susiorganizavimas tebëra didþiulës svajoniø pilies áspûdinga, bet, deja, beveik iðtisai tik popierinë imitacija. Uþ visas „politikas” svarbiau bûtø visø pirma suræsti bendruomenei, kad ir ne toká pretenzingà, bet realø pastatà. Akiraèiai, 1976. Nr.9(83)

Yra ir kitas medalio ðonas Profesorius Izidorius Tamoðaitis, Lietuvos visuomenëje buvo paþástamas ne tiek kaip filosofiniø dalykø dëstytojas universitete, kiek kaip publicistas, tautininkø srovës ideologas ir Smetonos valdþios apologetas, savo polemikoj su opozicija anuomet prikiðdavo oponentams, kad jie, esà, vadovaujasi hotentotiðka logika, ar kad jø moralë hotentotiðka. Ið vidurinëse mokyklose turëtø geografijos pamokø buvom kiek girdëjæ apie hotentotus, – kad tai viena ið Afrikos genèiø. Tai maþdaug ir viskas. Prof. Tamoðaitis tà mûsø skurdø supratimà protarpiais praturtindavo, pacituodamas neva hotentotø praktikuojama gërio bei blogio sampratà, anot kurios, esà, – jeigu að, kaimynui nematant, jo karvutæ pasimelðiu, tai gerai, bet jeigu jis maniðkæ taip pasimelþtø, tai labai blogai. Dabar, daug daþniau ir daug daugiau apie Afrikà girdëdami, turëjom progos pastebët, kad anuo metu mûsø þinios apie Juodojo kontinento gyventojus buvo ne tik skurdþios, o ir gana kreivos. Pasirodo, netgi pats hotentotø vardas beesàs buvæs tik olandø kolonistø pramanytas ir tiems þmonëms turbût visai nepagrástai prikergtas. (Hotentotai reiðkia mikèiotojai. Tie juodukai greièiausia mikèiodavo ne ið apsigimimo, o tik nemokëdami su kolonistais susikalbët. Panaðiai slavai germanus niemcais,

565

t.y., nebyliais praminë, kadangi tie nemokëjo slaviðkai kalbët.) Tai ir kolonistø paskalos apie tø þmoniø logikà ar moralæ kaþin ar jau taip be niekur nieko buvo patikëtinos. Kaþin ar tik ne patys kolonistai bus nusineðæ Afrikon dvejopà mastà gëriui ir blogiui matuoti, ypaè santykiuose su tenykðèiais „laukiniais”. To dvejopo masto tikrai nëra reikalo ieðkoti kur nors Afrikoj, kadangi nestinga jo ir tarp mûsø baltaveidþiø europieèiø. Nestinga ir tarp mûsø tautieèiø lietuviø. Vienas ið gana daugelio tokiø dvejopumo pavydþiø bus ir mûsø daugumo paþiûra á lëktuvø uþgrobimus („haidþiakingus”). Pirmieji tokie grobimai – vieni plëðikavimo sumetimais, kiti politiniais, treti vienais ir kitais – daugiausia buvo nukreipti prieð Amerikos lëktuvus, o skraidino pagrobtus lëktuvus tada daugiausia Kubon ar panaðiai „socialistiðkan” Alþyran. Mes visi drauge su Amerikos valdþia ir visuomene piktinomës tais 20-tojo ðimtmeèio piratais. Lietuviø daugumo bene svarbiausias pasipiktinimo motyvas bus buvæs stiprus átarimas, kad tuose oro piratø iðpuoliuose gal slypi „raudonoji (komunistinë) ranka”, nukreipta prieð „laisvàjá (kapitalistiná) pasaulá”. Bet 1970-tø spalyje atsitiko tai, ko, rodës, maþiausiai tebuvo galima tikëtis. Du lietuviai uþvaldë sovietiná lëktuvà ir pasinaudojo juo iðtrûkti Turkijon. Ne tik nepasipiktinom, o pradþiugom, iðgirdæ apie tà ávyká, ir ëmëm net didþiuotis ðiuo „haidþiakingu”. Tiesa, kiek paaiðkëjus to ávykio detalëms, daþnam atsirado nemaþa rezervø jo vertinime, betgi daugumas mûsø tautieèiø vis tiek samprotavo panaðiai, kaip tame profesoriaus Tamoðaièio kadai atpasakotame neva hotentotø samprotavime: Kai jie grobia mûsiðkiø lëktuvus, tai negerai; bet kai mûsiðkiai (ypaè, kai tikri lietuviai!) pagrobë jø lëktuvà, tai valio, valio, valio!!! Turbût, tokia moralë nëra nei afrikieèiø, nei europieèiø patentas, o yra visuotinë þmogiðka savybë, vieniems atrodanti apgailëtina ir smerktina, kitiems savaime suprantama ir gintina, bet visur esanti, gaji ir sunkiai iðnaikinama, kaip vëþiaþolë. Po beveik ðeðeriø metø nuo to staigmeniðko skrydþio, Pranas ir Algis (tëvas ir sûnus) Brazinskai pagaliau pasiekë savo tikslà, – atsidûrë Amerikoj. Jø kelionë gal bus jau maþdaug pasibaigusi, tik kontroversija dël jos dar toli graþu ne. Mûsø laikraðèiai, kuriø funkcija, regis, turëtø bûti visuomenei reikðmingus dalykus nuðviesti visapusiðkai, apie Brazinskø peripetijas ligðiol, kiek kalbëjo, tai kalbëjo tik vienpusiðkai: ðlovino jø narsø iðtrûkimà ir ragino vaduoti juos ið nesëkmës. Tik dabar kai kurie redaktoriai, atrodo, jau ëmë susimàstyti ties pastaraisiais tos bylos etapais, ir jau ima pro kai kuriuos ið jø praeiti tylomis, arba apsiriboja tik neutraliu ir neásipareigojanèiu vietos uþleidimu paèiø Brazinskø pareiðkimams, neiðsitardami savo nuomoniø ar abejoniø. Bet, kai patys Brazinskai, kà tik nelegaliai „atklydæ” Amerikon ir savo padëties legalizavimo kelyje dar labai netoli tepaþengæ, jau pasipuoðë – në akim nemirktelëdami! – Lietuvos laisvës kovotojø titulu, pasiskelbë lankysià lietuviø kolonijas – lietuvybës jose stiprini ir Lietuvos vaduot! — ir paskelbë aukø rinkliavà patys sau, nurodydami aukoms siøsti adresà ne kokios visuomenei þinomos ir atsakingos

566

organizacijos, o staèiai savo uoðvijos adresà, – tai, turbût, jau gana kalbët apie tai tik vienpusiðkai, o laikas pakalbët ir bent kiek atviriau, paþvelgiant á to bylos „heroikà” ne „hotentotiðkai”, o pagal dësná, kad brangus kiekvienas tautietis, bet teisybë dar brangesnë. Neginèytina teisybë Brazinskø istorijoj tai jø iðsiverþimas ið prievartingos sovietinës valdþios galios. Tai kovingas jø paèiø þygis á savo asmeninæ laisvæ. Tautinis solidarumas skatina mus visus, nuo seniau ðia laisve besinaudojanèius, tiesti rankà visiems vëliau uþ mus á laisvæ prasiverþiantiems tautieèiams ir padët jiems ko sëkmingiau po tokiø ðuoliø atsistoti ant savo kojø laisvoje aplinkoje. Ið solidarumo teikiamoji pagalba nëra nei prievolës atlikimas, nei kokios skolos atmokëjimas. Ji teikiama savanoriðkai ir nesiteiraujant, ar ir kaip bei kada gelbstimieji yra ar nëra nusipelnæ mums ar mûsø tautai. Bet neteisybë, kad Brazinskai prieð ðeðerius metus prasiverþë pro geleþinæ uþdangà – anot jø nuolat kartojamo teigimo – sëkmingai. Ne, tas jø prasiverþimas buvo labai apgailëtinai, netgi tragiðkai nesëkmingas. Nes, viena, jis buvo vykdytas bûdu, kurs net tarptautinëje teisëje jau kvalifikuotas, kaip didis nusikaltimas; antra, tas prasiverþimas tapo apmokëtas nekaltø, nei uþ paèiø Brazinskø, nei uþ visos Lietuvos padëtá neatsakingø þmoniø viena gyvybe ir vienu visam amþiui suluoðinimu. Suprantamas ir uþjaustinas yra verþimasis laisvën, taèiau gërëtis iðsiverþimu kad ir laisvën, bet per nekaltø þmoniø lavonus galëtø bûti ámanoma nebent laikantis moralës, pagal kurià geras tikslas visokias priemones pateisina. Negalëjo nekilti abejoniø ir dël tikslo kilnumo, kai nesivarþyta jo siekti tokia priemone ir tokia kaina. Bûtent, ar svarbiausias bëgimo akstinas tikrai buvo laisvës, ar tik ásisvajotos amerikinës prabangos ilgesys? Bëgo gi ne ið kalëjimo, ne ið Gulago, ne nuo grësmës gyvybei, o ið vidutiniø sàlygø, kokiose gyvena daugiau kaip 200 milijonø Kremliaus vieðpatijos valdiniø; bëgo gal net ið uþ vidutiná aukðtesnio standarto, nes á lëktuvà atëjo apsèiai apsirûpinæ pinigais ir ginklais, o tai ne daþnam vidutiniokui tenai prieinama. Taèiau, kadangi visose ðiø laikø, atsipraðant, socialistinëse valstybëse, o ypaè sovietinëje ið visø deficitiniø (stokojamø) gërybiø labiausiai deficitinë gërybë yra asmens laisvë, ir kadangi geruoju ið to kraðto kitur iðvykti beveik neámanoma, tai paprastai kiekvienas iðbëgëlis be ilgø ginèø pripaþástamas laisvës siekianèiu, taigi politiniu pabëgëliu. Turim ir lietuviø pabëgëliø, turëjusiø tenai gana geras pozicijas ir visiðkai neskurdø pragyvenimà. Be didelio vargo jie buvo pripaþinti esà politiniai, taigi negràþintini pabëgëliai. Bet tai buvo pabëgimai ne teroristiðkomis priemonëmis, ne per lavonus, be tokiø veiksmø, kurie baudþiami kiekviename civilizuotame kraðte, kiekvienoje teisinëje santvarkoje. Brazinskams nepasisekë „ðvariai” pabëgti, ir negalëjo pasisekti, kadangi jie sàmoningai pasirinko nusikalstamà pabëgimo priemonæ, manydami, kad ji galës bûti pateisinta iðaukðtintu ir iðdailintu pabëgimo tikslu: jie, mat, esà persekiojami Lietuvos laisvës kovotojai ir netgi politinio Lietuvos pogrindþio pasiuntiniai á Vakarus ! Jiems, matyt, buvo neákandama suprasti, kad net ir toks svarbus bëgimo tikslas, jei ir bûtø

567

árodytas, vis tiek nepateisintø ne tik to, kas jø bëgime ávyko, o net ir paprasèiausio „nekalto” pasikësinimo uþvaldyti lëktuvà vien tik simuliuotu pagrasymu (kaip tas lenkas, kurs „sëkmingai” nukreipë lëktuvà Vokietijon, pagrasæs pilotui ið duonos nulipdytu ir juodai nulakuotu „pistoletu”). Mûsø veiksnija ir laikraðtija nuostabiai greit ir noriai pakibo ant tos meðkerës, ant to bëgimo tikslo supolitinimo, nors ta skylëta, nei patikrinti, nei árodyti neámanoma pasaka apie bëgliø pasiþymëjimus bei nukentëjimus antisovietinëj rezistencijoj jø bylai greièiausia bus daugiau kenkusi, negu padëjusi. Nuo gràþinimo apsiginti tas kovotojiðkumo argumentas, ypaè kai neárodytas, nebuvo nei naudingas, nei reikalingas: vis tiek jø negràþino. O nuo bausmës uþ teroristiná aktà lëktuve jiems vis tiek nebuvo perspektyvos iðsisukti, nepaisant, kokio masto herojø aureolëmis pasipuoðæ stotø prieð teismà. Iðsigarsinimas bent mûsø visuomenëje, kaip herojiðkø Sovietijos nugalëtojø, be abejo itin padirgino sovietø agentus ákyriau reikalauti tø pabëgëliø gràþinimo ir uoliau árodinëti jø bëgimo kriminalinius bruoþus. Nepavyko rusams bëglius atgauti, bet pavyko jø bylà taip sukomplikuoti, kad mûsiðkiai jos rûpintojai turbût niekad gyvenime nepajëgs susivaikyti, kas ið tikrøjø dëjosi. Vien tik Vlikui ðiø dviejø bëgliø traukimas ið klampynës atsiëjo daugiau kaip geras metinis (Lietuvos vadavimo!) biudþetas. Neklauskit, kiek atsiëjo Balfui ir Venesuelos lietuviams jø tempimas ið naujø bëdø, kuriø prisidarë, beatodairiðkai „imdami likimà á savo rankas”. Natûralu, kad daug kam antakiai kyla ir klausimas iðsprûsta: – Kodël? Brazinskø atsakymas á tai buvo jau prieð porà ar trejetà metø viename (spaudoj skelbtame) laiðke ið Turkijos: lietuviø iðeivija ir net visa tauta esanti skolinga jiems uþ tai, kà jie atlikæ Lietuvos laisvës kovoje... Ið èia ir skyla kontroversijos þieþirbos: – Niekas neginèija, kad savo ilgo ir kliûtingo vadavimosi eigoje pasirodët iðradingi ir narsûs kovotojai uþ savo asmeninæ laisvæ bei galimybæ ásikurti Amerikoj. Ar ir koki Lietuvos laisvës kovotojai esat buvæ anapus, neþinom ir neturim pagrindo nei vienaip, nei kitaip spræsti. (Daugybë tûkstanèiø kovotojø nepateikë tautai sàskaitø, o jei bûtø pateikæ, tai tauta amþiais neiðsimokëtø.) Bet atleiskit, jei daþnas ið mûsø suabejos ar net ir grieþtai nesutiks su Jûsø iðdidþiu teigimu, kad tas Jûsø taip nelaimingai susidëjæs skrydis Turkijon buvæs – netgi pirmas istorijoj toks svarbus! – laimëtas þygis Lietuvos laisvës kovoje. Ðeðeri metai praëjo, o vis dar negalima áþiûrët, kad tas „laimëjimas” bûtø nors per þingsnelá Lietuvà prie laisvës paartinæs. (Lietuvos laisvë dël to gal tik labiau bus tapusi vienu kitu sraigtu priverþta.) O ir tarptautinëj vieðojoj opinijoj to skrydþio siejimas su Lietuvos laisvës kova nepadidino simpatijø Lietuvos rezistencijai, nes tuo buvo tik skatinama Lietuvos rezistencijà nelemtai tapdinti su visuotiná pasipiktinimà kelianèiomis oro piratø gaujomis. (Þiûrëkit, kaip keli Kroatijos laisvës kovotojai Amerikoj panaðiu „protesto þygiu” sukompromitavo Kroatijos rezistencijà.) – Ko jûs taip laikotës legalumo? – jaunasis Brazinskas, sako, prikaiðiojæs Venezuelos lietuviams. Suprantama. Jeigu jiedu bûtø visur þiûrëjæ galiojanèio teisëtumo, tai

568

tebebûtø kur nors Uzbekistane, ar net Lietuvoj tebetûnotø. Jei bûtø þiûrëjæ legalumo Venesueloj, tai kas gi þino, kada bûtø pasiekæ prieð septynetà metø uþsibrëþtàjá tikslà, ðiaurinæ Amerikà. Tik akiplëðiðkai nelegaliu ðuoliu ið Caracaso New Yorkan jie nugalëjo dar vienà didvalstybæ, nesutikusià jø ásileisti legaliai. Kai jie vis tiek atsirado èia, 99% tikimybë yra, kad Amerikos ástaigoms nebus kitos iðeities, kaip tik apsiprasti su jø èia buvimu ir juos áteisinti. Nebent patys savo nevaldoma bravûra iððauktø „vilkà ið miðko”. Ir ðaukia, su daugelio mûsiðkiø pagalba. Laikraðèiai paslaugiai spausdina „manifestà”, pradedamà pareiðkimu: „Mes, Lietuvos laisvës kovotojai, Pranas ir Algirdas...”. Kai kurie laikraðèiai (pvz.., Draugas, Keleivis) tà iðdidþià frazæ tylomis nubraukë, bet nenubraukë kito „ið rankovës iðtraukto” skambaus pareiðkimo, esà Sovietai jau net kelis kartus reikalavæ ið Amerikos vyriausybes, kad iðduotø Brazinskus. Ið, berods, tikrai gerai informuotø vietø girdët, kad tuo tarpu, neskaitant trumpo parûgojimo Pravdoj jokio oficialaus reikalavimo iðduoti nebuvo nei Caracase, nei Vaðingtone. Bet toki „manifestai” gali dar iðprovokuoti reikalavimà ir gali dar gerokai apsunkinti ásiteisinimo bylà. Pabëgëliø (ypaè po tiekos metø) atgavimas Maskvai nebent tik politiná prestiþà paglostytø, bet kitokios apèiuopiamos naudos neturëtø. Jei dar gali jai tie pabëgëliai bûti kiek naudingi, tai tik èia iðlikæ, kol pasitaiko progø jø padëèiai taip papainioti, kad iðpainiojimas iðsekintø ko daugiau iðeivijos jëgø ir lëðø, atitraukiamø nuo kitos vadinamosios politinës veiklos. Ði byla bene bus buvusi mums pats didþiausias toks „kraujo nuleidimas”. Turbût visø pirma dël to, kad jos rûpintojai per ilgai nesusivaikë nepaþástamos Turkijos aplinkybëse ir teisinëj sistemoj. Bet gal didþia dalimi ir dël to, kad – net ligi ðiol! – dar niekam nepavyko patirti „tiesos, visos tiesos ir tik tiesos” apie tà pabëgimà ir paèius pabëgëlius. Tai, kà per ðeðerius metus apie tà dalykà skaitëm ar girdëjom, juo toliau, juo aðtriau kelia klausimà, ar tø kovotojø ir á tiesà paþiûra kartais nëra panaði, kaip á legalumà? Akiraèiai, 1976. Nr.10(84)

Þuvelës kibire – Apyniø yr! Apyniø yr! – skambëjo aplinkui ðûkis iðtisà paskutinæ gruodþio ir pirmàjà sausio savaitæ. Jeigu teisybë, tai bent jau alaus mëgëjams 1977-ti metai turëtø bûti laimingi. O mes tie, kuriems bent prabëgom ir kiti dalykai parûpsta, kalendoriø keisdami pavartëm ir senojo lapus – kaip nestabtelësi prie kà tik praëjusiø svarbiausiø (?) mûsø vieðojo gyvenimo ávykiø! Kaip paprastai, lapkrièio vidury ir gruodþio pradþioj mûsø vadinamosios politinës veiktos aukðtosios vadovybës, tai yra, A.L. Taryba ir Vlikas atlaiko savo metiniø susirinkimø apeigas. Kadangi politikoj be valstybës politinës veiklos tikràja to þodþio prasme bûna ne daugiau, kaip, sakysim ið eþero iðtrauktø ir á kibirà sumestø

569

þuveliø plaukiojimo, tai tie metiniai susirinkimai besikartodami neiðvengiamai blunka ir mûsiðkës visuomenës dëmesio bepatraukia ne daugiau ar kartais net maþiau, kaip paprastøjø draugijø susirinkimai ar renginiai. O buvo kadaise laikai, prieð metø apie dvideðimt, kai po ðiø susirinkimø daþnas mûsø vadinamøjø eiliniø tautieèiø net ir gatvëj kits kità sutikæ klusterdavom – na, kas nauja ið Tarybos, ar Vliko? Dabar tartum reta kas ir bepastebi, kad toki svarbûs susirinkimai ið viso kaþkur bûna... Anuomet tà domëjimàsi bene daugiausia þadino ir skatino vadinamieji Tarybos ar Vliko griovëjai griovëjai, ilgà laikà këlæ aðtriø ginèø apie tø vadovybiø veikimus bei vadovavimus. Neiðsiginsiu ir pats turëjæs nemaþai pripaþintø tos rûðies nuodëmingø nuopelnø. Bet daugumas mûsø, tuo pripaþinimu pagerbtøjø, turëtumëm reikðmingà pataisà tam mums suteiktajam Vliko ar Tarybos griovëjø titului. Bûtent, tokiø svarbiø institucijø tariamàjá griovimà bûtø buvæ labiau taiklu ir teisinga vadinti tik tuðèiø pagyrø puodø dauþymu. Nesgi tais ðilko vilnon nevyniotais þodþiais sakomi priekaiðtai niekad nebuvo kreipiami nei prieð tø organø esmæ, nei prieð jø tikslà, o buvo kreipiami tik prieð fikcijø dogmatizavimà juose, prieð kai kuriø vadovø pagyrûniðkas pozas, prieð tesëti neámanomus þadëjimus, prieð garsinimàsi neva laimëjimais, kuriø ið tikrøjø ne tik nebuvo, o ir bûti negalëjo, – þodþiu, ið viso prieð nevadinimà dalykø tikraisiais vardais. Dabar tokiø priekaiðtø daug reèiau bepasigirsta. Turbût dël dvejopø prieþasèiø. Viena, – Vlikas, ypaè praëjusiais metais, ëmë atrodyt kone ápusëjæs nusileidimà ið savo metø metais puoselëtø padebesiniø iliuzijø á tikrovæ. Antra, – A.L. Tarybos autentiðko balso vis maþiau ir maþiau begirdët, kadangi já nustelbia visus Tarybos, pradedamuosius ir baigiamuosius þodþius uþ jà pasiðovæs tarti Naujienø lyderis su keletà aplink já susiregistravusiø Bendruomenës iðkriteivø. O kai Taryba ëmë leisti tokiems autoritetams ðitaip save visuomenei rodyti, tai apie jà kà nors ið rimtøjø kalbëti vis maþiau belieka medþiagos ir dar maþiau prasmës. Vienintelë reveliacija ið pastarojo Tarybos susirinkimo ðiek tiek paþadino dëmesá. Tai prasitarimas, kad jos pirmininkas savo veikimo apþvalgà aðaromis pavilgæs. Tos aðaros priminë kitas aðaras, nulaðintas irgi Èikagoj, irgi Tarybos surengtame kongrese prieð beveik pustreèiø metø. Tai Jûratës Jasaitytës aðaros, kuriomis buvo aplaistyta iðkilminga jos inauguracija á Tarybà. Tada tas pats Tarybos pirmininkas ne savo, o Jûratës aðaras ðluostydamas paskelbë, kad ji ateinanti á Tarybà rengti naujø jaunø veikëjø. Dabar paties pirmininko aðaros priminë anà gyvà paveikslà, ir – kaip Pinèiukas ið balos – iðniro klausimas: – Kas atsiliko su Jûrate? Nuo pat tos inauguracijos, nuo pat jaunø veikëjø mankðtos plano paskelbimo – apie Jûratæ (ir jai numatytàjá uþdaviná) „nei garso, nei kvapo”. Jaunoji melsvaþolë Taryboj ne tik nesuþaliavo, bet regis, në nesudygo. Kaþin ar nuoðirdþiai ir sëta buvo ta ðvelni þolelë. Nes – argi pamirðot? – tuo paèiu metu (tame paèiame kongrese) ir senas vëþiaþolës keras (ið Bendruomenës iðravëtas) su labai aukðta pagarba Tarybos pievelëj tapo pasisodintas. Na, tà þolæ ásileidus, per porà metø kitai þolei paprastai nebelieka vietos. Taip, regis. Taryboj ir atsitiko...

570

Vlikas tarë, kad Amerikos jubiliejiniais metais jam susirinkti dera bûtinai paèiame Vaðingtone. Bet nieko reikðminga ið to nepasidarë, kadangi per pusantros dienos nuoðaliame vieðbutyje Vlikas nepamatë Vaðingtono, o Vaðingtonas nepastebëjo Vliko. Nekalbant apie pluoðtà sparnuotø þodþiø trafaretinëse atidarymo apeigose, Vliko seimas ðá kartà nesukarikatûrino savo oriai rimtos povyzos jokiais pasikësinimais apþioti neákandamus kàsnius. Þinoma, bûtø buvæ dar rimèiau jeigu plenumas bûtø iðdrásæs atsisakyti tos tuðtybiðkos mados – bûtinai suraðyti „nutarimø” litanijà, net jeigu ir nëra iðkilæ jokiø tokiø aktualiø klausimø, dël kuriø tikrai reiktø dabar kà nors konkreèiai nutarti. Bet aktyvistai ið komisijø vis tiek atsineðë tuzinà nebaigtø apgalvoti sumanymø, ir plenumui neliko nieko kita, kaip tik principe pritarti, o apgalvojimà palikti valdybai. Rezultate laikraðèiai gavo 12 labiau graþbylingø, negu reikalingø sakiniø, paraðytø, Vliko raðtinëj New Yorke. Paprastai tas nutarimø litanijas reta kas skaito. Bet paskaièiusiems galës kilti mintis: argi, dël to buvo prasmës kelioms deðimtims veikëjø dangintis Vaðingtonan? Ne, ðio Vliko seimo svorio centras buvo paskaitose ir Vliko „savæs ieðkojimo” diskusijose. Tik ir vël – visa ta medþiaga nebuvo specifiðka, nebuvo svarbi bei þinotina visø pirma tik Lietuvos laisvës kovos „generaliniam ðtabui”. Tos paskaitos (net ir diskusijos apie Vliko sàrangà) lygiai taip ar net dar geriau tiktø masiniuose bendruomenës, ðauliø, studentø, moterø ar kitø visuomenës sambûriø susirinkimuose. Tai medþiaga, skleistina plaèiuose visuomenës sluoksniuose, „Genðtabistams” reiktø daug intymesnës informacijos apie norimos vesti kovos strategijà bei taktikà. Jeigu tokios informacijos yra... Vienas konkretus nutarimas ðiame Vliko seime, paèioj pradþioj visgi buvo padarytas: priimta atgal á Vlikà gráþtanti LLKS, Lietuvos Laisvës Kovotojø Sàjunga, kuri prieð kiek laiko buvo „nusiëmusi”, nes buvo pristigusi reprezentantø, turinèiø ryþto dalyvauti Vliko posëdþiuose. Dabar, sako, tokiø vël kaþkaip atsirado, taigi dabar Vlike ir vël 15, o ne 14 „partijø”. Tûlà tas skaièius ne tik stebina, bet net ir piktina. Girdi, su 15 partijø tai ne veikimas, o paleistuvystë! Bet kodël? Vlike tø „partijø” reikðmë gi visiðkai ne ta, kaip valstybëj. Jø tik vardai ávairûs, o dabartinëse jø programose – visø vienas tas pats punktas: Lietuvos nepriklausomybë. Tai koks skirtumas, ar tokiø „partijø” daug ar viena? Kiekviena ið jø deleguoja á Vliko tarybà po vienà savo atstovà, – reikia manyti, patá geriausá ið turimøjø gerø! – o á seimà net po tris, irgi, be abejo, rinktinius. Taigi, tos grupës yra tik ðaltiniai, ið kuriø trykðta medþiaga Vliko substancijai. Tai, turbût, juo daugiau tokiø ðaltiniø, juo stipresnis Vlikas, ar ne? Deja, gal ir ne visai taip. Suplaukë, ðtai, Vaðingtonan tos substancijos apie 40 parinktiniø ið po (tuo tarpu) 14-kos etikeèiø, bet tik gal kiek daugiau kaip tuzinas ið jø atrodë plaukiojà jau paþástamuose vandenyse, o daugumas kitø regis tokiame ávykyje buvo atsidûræ gal antrà treèià, o kai kurie netgi vos pirmà kartà gyvenime. Ta

571

naujokø bei antrameèiø dauguma kukli, rami, neturi daug paþinèiø, tai ir nuomonëmis nei vieðai, nei privaèiai nesiskardena: iðklausë visko nuo pradþios iki galo (ar bent iki pirmos dienos vakaro) ir kukliai iðnyko, nepalikæ nei þymës, ar jiems èia kas patiko ar nepatiko, ar jie kam pritarë ar nepritarë, ir ar jie viskà suprato ar gal daug ko në nesuprato... Vadinas, net ir ið keliolikos grynai politiðkø bei rezistenciðkø ðaltiniø visgi maþokai tepriteka kvalifikuotø veiklos planuotojø ir sprendëjø. Gal tø aukðtai kvalifikuotø ir ið viso ne kaþin kiek teturim. O gal jø daug në nereikia. Ypaè, kai toks metas ir tokios aplinkybës, kad net ir genijai vargu ar rastø, kaip dabar tuoj ávykdyti genialius uþsimojimus, kuriø pakankamai prisvajoja net ir maþiau kvalifikuoti veikëjai. Ádomu buvo paklausyt net trejopø samprotavimø apie Vliko struktûros dorybes ir ydas. Bet tø ðiaudø kûlimo reikðmë buvo greièiau akademinë, negu praktinë. Nesgi Vliko prasmë ir sëkmë labai maþai tepriklauso nuo jo vienokios ar kitokios struktûros. Gal daugiau priklauso nuo jo darbuotojø atvirumo tikrovei. O ta tikrovë vis dar daþnokai nepatenka „á fokusà”, ðtai tik pora pavyzdþiø. Apgailestauja, kad nutrûko lietuviðkos radijo laidos ið Filipinø (Sibiro lietuviams!). Ar siøstuvo nebegauna? Ne, ne tai, o tik ten anksèiau buvusio tautieèio perdavëjo nebëra. Bematant atsiranda pasisiûlymø èionykðèiø (New Yorko ar Toronto) „radijo valandëliø” priemonëmis áraðyti programas á juosteles ir oro paðtu siuntinëti á Manilà, o ten ir filipinietis technikas juk mokës áraðus „á orà paleisti”. Klausiu vienà (apynaujá) Vliko valdybos nará, ar ið to tikrai neiðeitø pastangø bei lëðø tik á orà leidimas? Bûtent, – kokia tikimybë, kad Sibire tebëra apèiuopiamas kiekis lietuviø, suinteresuotø ir galinèiø klausytis trumpabangiø radijo laidø ið uþsienio? Ir, ar kas nors bandë iðsiaiðkinti su radiodifuzijos þinovais, kiek yra tikimybës bës, kad radijo laidos ið Manilos ið viso galëtø pasiekti nuo Uralo iki Kamèiatkos nusidriekusius Sibiro plotus? Klausiamasis tik peèiais patraukë. Negirdëjæs, kad Vlike toki klausimai bûtø bandyti iðsiaiðkinti. Kitas staiga ásiliepsnojæs klausimas tai – kà Vlikas daro atsikirsti prieð nepagrástus þydø kaltinimus lietuviø tautai? Pasiûlymai ir pamokymai pabiro ne saujomis, o rieðkuèiomis, ir vis maþdaug to paties plauko: surinkit medþiagà, iðleist knygà! Bet jau 30 metø, kaip tø kaltinimø (uþ 1941 metus) tai ðen tai ten pasirodo, ir jau 30 metø, kaip raginamasi „surinkt medþiagà, iðleist knygà”, o vis dar nei medþiagos, nei knygos. Tai ir dabar neátikëtina, kad toks uþsimojimas bûtø ávykdytas greit greit, netgi jei vis dar tikëtumëm, kad jis ið viso kada nors galëtø bûti ávykdytas. Jeigu atrodo, kad, dël kai kuriø nepelnytø urminiø priekaiðtø Lietuvai bei lietuviams, reikia mûsø gyvenamø kraðtø visuomenëms ar jø vieðosios nuomonës reiðkëjams pateikti atitinkamà paaiðkinimà, tai toks paaiðkinimas turëtø bûti parûpintas tuojau tuojau, o ne iðlaukus dar keletà ar keliolika metø, ligi pagaliau kaþkas „paraðys knygà”. Prasitariau, kad toks trumpas, kondensuotas paaiðkinimas jau yra gi anglø kalba paraðytas ir iðleistas 1973 metais iðëjusiame Encydopedia Lituanica II tome (15-kos

572

skilèiø straipsnis Jews in Lithuania). Kodël jo nepersispausdinus ir nepaskleidus, kur tik iðkyla tokio paaiðkinimo reikalingumas? Èia ir paaiðkëjo labai labai ádomus dalykas. Niekas, o niekas ið irzliai tuo klausimu susirûpinusiø veikëjø, pasirodo, to straipsnio enciklopedijoj (gal net ir paèios enciklopedijos?) nëra matæ matæ! Nors tas pats Vlikas yra gyræs Kapoèiø uþ enciklopedijos (lietuviðkos anglø kalba!) leidimà, net oficialiu nutarimu (rezoliucija!) pripaþinæs, kad tas darbas yra labai remtinas, visgi toliau uþ tø graþiø þodþiø á laikraðèius iðsiuntinëjimà nenuþengë ir nerado laiko (turbût nematë bûtino reikalo) pavartyti to remtino darbo vaisiø. O kadangi nepasiþiûrëjo, tai ir neþinojo, ar tas Lietuvos þydø istorijos ir tragedijos nuðvietimas ko vertas, ar nevertas. Neturëjo Vlikas laiko ir dabar á tai pasiþiûrëti. Todël pasiliko prie pirminio uþsimojimo. „Spaudþia” D. Jasaitá raðyti knygà, atsikirsti prieð kaltinimus, o mus paragino, kad jam „siøstumëm medþiagos”... (Taryba panaðiai ákinkë J. Prunská.) O Tel-Avive tà mûsø enciklopedijà skaito. Ir net atsiliepia, kad su ðitokiu ðtai galima kalbëtis Lietuvos þydø klausimo nuðvietimu, kaip enciklopedijoj, „galima kalbëtis”. Gal apsidairytumëm, kas ið tikrøjø geriau: atsikirst, ar susikalbët? P.S. Andai telefonu ðnekina B[endruome]nës pirmininkas Geèys, – ar nepadëèiau suformuluot anketà rinkti liudijimams „þydø – lietuviø bylai”. Sako, á laikraðèiuose ádëtus atsiðaukimëlius reta kas atsilieps. Per apylinkiø valdybas tikriau galima pasiekti potencialius liudininkus. Klausykit, sakau, að jau prieð keletà metø „dariau, kà galëjau” dël tos bylos, ir rezultatas yra enciklopedijoj, ar nematët? Ne, deja, neteko matyt (Ir èia tas pats...). Na, tai paþiûrëkit, gal patiks, gal tiks skylëms – plyðiams ðen ten uþkaiðiot. Paskaitykit, ir jei atrodys, kad verta ir tinka, persispausdinkit, broðiûrà pasidarykit, bus kuo dabar „nuo musiø gintis”, o su liudininkais tai vis tiek ilgas darbas, jeigu dar ir rastumët benk kiek... Antrà ar treèià vakarà jau Kapoèius ið Bostono: – Ar nieko prieð, jei tà straipsná apie þydus duosiu Bendruomenei persispausdini? Tai ðtai Bendruomenëj visgi jaunesni, greitesni: jau perskaitë, jau nutarë ir daro. Tik ar nesuðuks dabar Vlikas ir Taryba, kad B[endruome]në vël jiems darbà ið rankø griebia? O gal tai prieðingai? Gal èia kaip tik Bendruomenës, o ne Vliko ar Tarybos darbas? Juk ginèas ar aiðkinimasis su buvusiais Lietuvos þydais ar jø ápëdiniais yra gi „pasaulyje pasklidusiø lietuviø” (taigi PLB!) gero vardo gynimas, o ne Lietuvos vadavimas, – argi ne taip? Akiraèiai, 1977. Nr.2(86)

Nesmagumai pagairëje Dabartinës lietuviø kalbos þodyne pagairë paaiðkinta tokiu posakiu: Nestovëk vëjo pagairëje, – perpûs, susirgsi.

573

Liûto Mockûno atviras ir kietas (neþinau, gal net per kietas?) þodis apie J. Gliaudos Pagairæ (Akiraèiø Nr.2(86)) sukurstë pasiguost pagairiðkais nesmagumais, pergyventais irgi atsidûrus ne vëjo, o Gliaudos Pagairëje. Uþpernai pavasará atëjo Lietuviø Knygos Klubo praneðimas – kvietimas uþsisakyt premijuotà romanà. J. Gliaudos Pagairæ. Skaièiau tà lapelá ir stebëjaus. Juo ilgiau – pakartotinai – skaièiau, juo nesmagesnis darës nusistebëjimas. Ryþaus paraðyt laiðkà K. Bradûnui, kuris savo kertinëj paraðtëj (Draugo priede) neseniai buvo raginæs spirtis prieð kultûriniø niekalø gamybà. Ðtai koks tai buvo laiðkas:

1975 balandþio 11 Mielas Redaktoriau, Liet. Knygos Klubas, þinoma, nesiunèia Sveikam ðitokiø kviesliø, skirtø LKK nariams, tad gal ir neturit progos pamatyt, kaip jie atrodo, nors ir toj paèioj jûsiðkëj pastogëj gaminami. Visi jie nelabai aukðtesnio lygio uþ Geritol ar Anicin „komërðelus“ televizijoj, bet ðis tai tikriausiai nusipelno literatûrinio niekalo premijos. Tik ásiziûrëkit á tà stiliø, á sintaksæ, á (anti–) logikà. Juk tai tipiðka gliaudakalbë! Ima pagunda eit laþybø, kad tai paties Gliaudos gaminys, tik susilaikau, dingtelëjus átarimui, kad gal tà kvieslá bus raðæs ir koks jo „auklëtinis”, naiviai átikëjæs, kad keliolikalinkio laureato stilius beesàs klasikinë mûsø raðtijos paþiba; ið kurios tinka mokytis lietuviðkai raðyt... Bandot kovot prieð kultûros niekalø gamybà. Nevieðas kvieslys ásigyti knygà, þinoma, menkniekis, bet vis tiek – ðitoks bûdamas, tik gadina apetità giriamajam patiekalui ragauti. Na, vis tiek, uþsisakau, – informacijos sumetimais, pasiþiûrët, koks gi ten ið tikrøjø iðëjo tas brangusis Lietuvos gyvenimo paveikslas su tais mediniais personaþais (anot kvieslio, specialiai ðiam atvejui ið medþio iðpjautais iðpjautais). Ðaukiu Sveiko dëmesá á tà lapiûkðtá, – galgi, arti bûdamas, paakinsi, kà reikia, kad surastø geresniu skoniu apdovanotà þmoniðkesnio stiliaus kviesliø raðytojà. Su geriausiais linkëjimais – V. Rastenis Ir vëliau prieraðas: Bal. 15... O, dangau! Nagi, ðtai, matau, kad visas tas kvieslio tekstas inkorporuotas á PAGAIRËS apþvalginæ recenzijà Sveiko redaguojamame priede... Nebeþinau, kà bedaryt su ðiuo laiðku, – siøst ar nebesiøst... Na, bet kur mano neprapuolë... V. R. Laiðkas buvo iðsiøstas, Pagairë atëjo, bet K. Bradûno reakcija man liko neþinoma. --Atveriu Pagairæ. Ðtai sakinys po sakinio nuo pat pradþios. (1) Ðitokius kankinanèius sapnus Gintalas vadino perregimais sapnais. Perregimos ar permatomos bûna tik medþiagos arba nevykëliðkai apsimesti klastingi veiksmai ar elgesiai. Sapnai bûna aiðkûs ar neaiðkus, ramûs ar chaotiðki, malo-

574

nûs ar baisûs, atsimenami ar pamirðtami bepabundant... Bet perregimi? Kas èia per iðradimas? (2) Pabudæs ðá rytà, jis ilgai gulëjo lovoj, atsidavæs keistai, slogiai nuotaikai, kurià jam ádiegë perregimo sapno átaiga. Atleiskit, bei ilgai lovoj gulinèio ir „atsidavusio keistai” pono vaizdas iðkart sukelia blogo kvapo asociacijà. Atsidavimo yra dvi reikðmes. Viena – dvokimas, pasmirdimas. Kita – atsidëjimas, pasiðventimas kokiam tikslui, darbui, idëjai. Nuotaikai atsiduoti (pasiðvæsti) tai vargu kada þmogui ámanoma ir kaþin ar kada nors reikia: nuotaikos mus paprastai paèios apima. Tiesa, ir sapnas nuotaikà sukelia ar suþadina, kalbant þmoniðkai. Bet pas Gliaudà tai jà ádiegia sapno átaiga! (3) Perregimà sapnà sapnuodamas, jis tikrai þinojo sapnuojàs, bei kartu aiðkiai suvokë, kad jam tuoj pat teks pabusti. Ambicingam valsèiaus raðtininkui toká sakiná suregzt bûtø milþiniðkas prestiþo laimëjimas, bet raðytojas beletristas, regis, galëtø tà patá ir þmoniðkiau pasakyt, pavyzdþiui: – juto sapnuodamas, kad èia tik sapnas ir kad tuoj nubus. (4) Miegas yra suvokiamas sàmonëje dvilypiai: miega jis ir nemiega. Miegas suvokiamas tik suþinant (ið kompetentingo ðaltinio), kas tai yra miegas. Uþmingant, sàmone kartais suspëja, kartais në nesuspëja suvokti, kad jà miegas jau apima, bet ji tuojau arba visiðkai, arba bent ið dalies sustoja veikusi. Dvilypiai gali bûti rieðutai, lapai, þiedai. Suvokti kà nors galima ne dvilypiai, o dvejaip (ar dvejopai). Ðá sakiná raðydamas Gliaudà, matyt, ið viso dar nebuvo nei vienaip, nei kitaip suvokæs, kas tai yra miegas. Jam net pats miegas miega ir nemiega! Tik paþiûrëkit, kà reiðkia ðiame sakinyje ávardis jis. (5) Dvigubas sàmonës bûvis neleidþia jausti tikro, gero, poilsingo miego, bet ir neleidþia jausti budrumo, jausti tikros aplinkos suvokimo. Gal bûtø ir per daug reikalaut ið Gliaudos, kad apèiuoptø subtilø skirtumà tarp jausti ir justi. Vis dëlto, gerà, poilsingà miegà, bent uþmigdami ar pabusdami, regis, pajuntam, o ne jauèiam, kaip meilæ, liûdesá ar pyktá. Dvigubas yra dukart didesnis (ilgesnis, storesnis, platesnis, etc.). Negaliu suprast, kaip bûvis (sàmonës, ar ko kito) gali bûti dvigubas (ar dvilypis!). Sàmonës bûvis miegant në dvejopas nebûna. Nes sàmonë tada arba visai, arba ið dalies neveikia, bet negali visai ir ið dalies neveikti tuo paèiu metu. Budrumas yra miego prieðybë, atseit, sàmonës veiklumo bûvis. Tai kaip èia yra, kad sàmonës bûvis neleidþia jausti (justi) budrumo – sàmonës bûvio? Suvokimas esti patyrimo, taigi ir jutimo pasekmë, iðvada. Tai kaip èia vël yra, kad sàmonës bûvis neleidþia jausti (justi) suvokimo? Argi suvokimas turi bûti pajuntamas? Ir ar gali? Yra pagrindà spëti, kad tuo abrakadabriðku sakiniu manyta pasakyt labai paprasta (tad gal nei sakyt nereikalinga) tiesa: ið dalies tebeveikianti sàmonë kliudo þmogui soèiai pamiegot, bet ir aplinkà menkai teapèiuopia.

575

(6) Tai perregimas sapnas, kankinantis sapnas. (7) Tai buvo Gintalo pramanytas terminas, tai jo nusiskundimas neiðsimiegojus. Taip, neiðsimiegojus ir sintaksës raiðèiai gali bût atsipalaidavæ. Todël sapnas pavirsta terminu, o terminas nusiskundimu... Septyni sakiniai, dvylika eiluèiø, ir jau ðitiek tos mûsø kalbos tarðymo! Gana! --Vëlai rudená vienà ðiokiadienio vakarà susirinko Kultûros Þidiny nedidukas bûrelis literatûros mëgëjø pasidalinti nuomonëmis apie Pagairæ. Nuëjau, ir kai atëjo mano eilë iðsiþiot, tai ir sakau: Matyt skaitët, matyt þinot, kas toj knygoj paraðyta, tai ir nuomoniø turit. Að skaièiau tik dvylika eiluèiø, tai nieko nesakysiu nei apie literatûrinæ, neigi apie galimà politinæ tos knygos vertæ. Bet manau, kad groþinës literatûros kûriniui, turbût, ne tik tarp ko kita, o net visø pirma yra bûtina graþi, taisyklinga ir stilinga kalba. Kaip operos dainininkas turi mokët meistriðkai naudotis balsu, taip raðytojas beletristas turi mokët meistriðkai naudotis kalba. O èia dvylikoj eiluèiø visas tuzinas etimologiniø, sintaksiniø, stilistiniø kriminalø. Prieð tai protestuodamas toliau neskaitau. Atleiskim autoriui tuo pagrindu, kad gal jis vis dar neþino, kà daro. Bet protestuokim prieð leidimà ir ypaè prieð premijavimà sudarkyta kalba paraðytø raðtø. O jeigu jau turinys atrodytø toks puikus, kad bûtø gaila palikti neávertinta, tai tegu premijuoja tik tokia sàlyga, kad ið premijos bûtø pasamdytas geras stilistas kalbai patvarkyt. Visi pritarë, bet prieð Pagairës vëjus vieðai papûsti niekas nesiryþo. O að tebesvyruoju ties 13-ta eilute: skaityt toliau, ar dar neskaityt? Akiraèiai, 1977. Nr.3(87)

„Ðnipomanijos” liekana Nespëjom ðvariai uþmirðt JAV LB-nës dvideðimtmeèio pagarbinimø, praûþusiø per visas jos apygardas ir daugumà apylinkiø, o ðtai jau prasideda ir dvideðimtpenktinio jubiliejaus iðkilmiø grandinë. Pasidairius tokia proga á Bendruomenës iðmintas pëdas, pasitaikë uþkliût uþ poros straipsneliø jos ástatuose. Tai 8 ir 9 straipsniai. Ðalia idiliðkø Lietuviø Chartos svajø, ypaè ðalia tikëjimiðko pareiðkimo, kad visi lietuviai yra lygûs tos paèios tautos vaikai, tarp savæs broliai broliai, ir kad todël tautinis solidarumas (tarp tø broliø) yra aukðèiausia tautinë dorybë dorybë, tie du straipsniai girgþda aðtriu disonansu. Nes jie uþtaisyti kaip tik ne tautiniu solidarumu, o prieðingai – nepasitikëjimu ir kivirèø skatinimu tarp tautieèiø. Nors jau bene tris kartus buvo perþiûrinëjami ir taisomi JAV LB ástatai, ðie du atðakûs nuostatai tebëra nepajudinti, lyg jie bûtø toki svarbûs akmenys pamatuose, be kuriø Bendruomenë, ko gera, imtø ir sugriûtø.

576

Ið kitos pusës, kurioziðka ir tai, kad ðtai jau net sidabrinio jubiliejaus bebaigdami susilaukti, tie disonansu girgþdantieji straipsniai iðliko ligi ðiol në karto nepavartoti. Vadinasi, jie nereikalingi nereikalingi. Tai kuriems galams jie vis dar styro ástatuose ir Bendruomenei tik sarmatà daro? Tø straipsniø mintis ðtai kokia: Nepasitikëk broliais lietuviais lietuviais. Èia nëra kalbos apie tuos brolius, kuriuos pagal jø tëvø – protëviø tautybæ automatiðkai áskaitom „platoniðkon” lietuviø bendruomenën. Kalbama apie tos neapèiuopiamosios bendruomenës organizuotà branduolá, – Bendruomenæ, raðomà didþiàja B. Ir kalbama tik apie tos Bendruomenës apylinkëse ásiregistravusius tautieèius, ásakmiai pareiðkusius savo pritarimà Bendruomenës tikslams, jø tarpe ir tikslui padëti lietuviø tautai atgauti laisvæ, ir valstybinæ Lietuvos nepriklausomybæ. nepriklausomybæ Kaip tik ðitokiais nepasitikëjimais ir glûdi Bendruomenës ástatø 8-me straipsnyje. Ið to straipsnio kyðo prielaida, kad tarp gera valia Bendruomenën ásiregistravusiø tautieèiø gali bûti tokiø, kurie uþsimanytø arba kenkti Lietuvos nepriklausomybës pastangoms okupacijai ar bent ardyti pastangoms, arba talkinti sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai, Lietuviø Bendruomenës solidarumà solidarumà. Ið tiesø keista, – kaip tokia prielaida ásisuko anuomet á Bendruomenës ástatø projektuotojø galvas? Juk antinepriklausomybinio ir prosovietinio nusiteikimo lietuviø Amerikoj ið viso buvo tik aplink Vilná ar Laisvæ susimetusiø senøjø ateiviø, o tie gi á Bendruomenæ në ið tolo nesiartino. Ir kitø ankstyvesniø ateiviø, net ir labai uoliø nepriklausomybininkø daugumas nuo naujo Bendruomenës pavidalo laikësi atoliai ir nerodë intereso naudotis jos teisëmis teisëmis. Tai kenkëjø, provokatoriø, okupanto talkininkø ir Bendruomenës ardytojø, ástatø projektuotojø manymu, galëjo atsirasti tik ið B-nës organizacijon noriai ásijungianèiø „tremtiniø”, – tø balsingø okupanto keikëjø ir patetiðkai priesaikaujanèiø nepriklausomybininkø. Ir, matyt, ástatø autoriai buvo apimti átarimo, kad tokiø nenaudëliø broliø tremtiniø tarpe gali bûti tiek daug daug, kad bûtinai reikia imtis priemoniø prieð juos: atimti jiems balsavimo teisæ ir neleisti jiems kandidatuoti á tarybas bei valdybas. Atseit, reikia apsisaugoti, kad jie nenukreiptø Bendruomenës nuo jos antiokupantinës ir nepriklausomybinës linkmës... Tai buvo nepagrástai prasimanytas, absurdiðkas ir, sakyèiau, visà mûsø „tremtiniø” masæ áþeidþiantis átarimas. Jeigu tie átarëjai aiðkintøsi, kad nedaugelá teátaræ, o tik realistiðkai prileidæ, kad ðiek tiek okupanto agentø ar pataikûnø galëjo bûti ásifiltravusiø, tai vis tiek nematau, kaip jie pateisintø to savo átarimo áraðymà á Bendruomenës ástatus ástatus. Nesgi keli, keliolika ar net kelios deðimtys tokiø „diversantø” praktiðkai neturëtø jokios reikðmës tarp tûkstanèiø. Jeigu jie ir turëtø teisæ balsuoti Bendruomenëje, jeigu ir naudotøsi ta teise, tai vis tiek savo perðamoms nuomonëms jie balsø daugumos nesurinktø, bûdami tik po vienà kità tarp mûsø kur ne kur pasibarstæ. O jeigu tokie sumanytø á Bendruomenës „valdþià” kandidatuoti, tai kas gi uþ juos balsuotø? Todël – argi reikëjo dël tokios nereikðmingos ir labai abejotinos galimybës statyti visus Bendruomenës dalyvius átarimo ðeðëlin?

577

Kovai prieð tà ásivaizduotà ðmëklelæ sukurtieji nuostatai, tarp ko kita, ið pat pradþiø pagimdyti ðlubi. Aðtuntasis straipsnis sako, kad „tas lietuvis, kuris” yra toks ir toks nenaudëlis, „gali netekti” Bendruomenës teisiø. O 9-tasis paaiðkina tik, kad „Bendruomenës teisiø atëmimà sprendþia JAV LB Garbës Teismas”. Suprask, teisiø gali netekti netekti, jei ir kai teismas nusprendþia jas atimti atimti. Bet, kad teismas tà spræstø, reikia gi, kad kas nors paduotø jam skundà. O kas turëtø ir kokiomis sàlygomis galëtø toká 8-me straipsnyje numatytà nenaudëlá iðaiðkinti ir apskøsti teismui, – tà tai ástatø projektuotojai kaip tik ir pamirðo áraðyti... Ooo! Savanoriø svaidytis á „brolius lietuvius” kaltinimø akmenimis, apðûkaloti juos – pabirai ir urmu – okupantø talkininkais, laisvës kovos kenkëjais, aplipdyti kitomis panaðios reikðmës etiketëmis – vaje, kaip netrûksta! Juo toliau, juo narsiau dabar ásismagina kaltinti, kas tik netingi ir kà tik pakliûva. Tik Bendruomenës „baudþiamojo statuto” niekas nepaiso ir á jos teismà niekas nesikreipia. O kam! Dabar mada – pats kaltinu, pats ir teisiu! Ar netiktø bent dabar, sidabrinio jubiliejaus proga, imti ir iðskaptuoti ið Bendruomenës ástatø tuos, turbût kokio „ðnipomanijos” priepuolio poveikyje ásipirðusius, nereikalingus ir Bendruomenei garbës nedaranèius nuostatus? Akiraèiai, 1977. Nr.4(88)

Paklydæs fondas Uþpernykðèiø (1975) metø pradþioj Draugo ðeðtadieninio priedo redaktorius K. Bradûnas paskelbë Èikagoje steigiamà „Jono Juraðo kultûrinei veiklai remti komitetà”. Jonas Juraðas tada buvo dar Europoj. Amerikoj jo buvo dar tik laukiama. Fondo steigëjai, matyt, buvo uþsidegæ tikëjimu, kad Juraðo magiðku mostu Èikagoj galës bûti prikeltas ið numirusiø (niekad nebuvæs kaip reikiant gyvas) lietuviø dramos teatras, tik sumeskim pradþiai bent deðimtá tûkstanèiø doleriø. Atsiliepëm á tà sumanymà ir mudu su þmona, chroniðki teatromanai ið New Yorko. Raðëm komitetui (1975 kovo 25): Ið visø veiksminiø sumanymø, jûsiðkis skaisèiausiai suðvito mûsø akims: vos iðvydæ Bradûno þodá, dvibalsiai nutarëm prisidët nors viena ðimtinële. (Tiek „pasiðvaistyt”, regis, dar leis net ir mûsø „senior – citizeniðkas” statusas.) Vengdami impulsyvumo, lukterëjom, kol jûsiðkio spieèiaus dûzgimas taps girdimesnis. Bet, ðtai, þiema jau pasibaigë, jau treèia diena kaip pavasaris (bent oficialiai), tai jau tikrai laikas nutarimà vykdyt, nors èia, New Yorke, vis dar beveik negirdët, ar ir kiek tas Jûsø spieèius juda ið vietos. Jûsiðkis uþsimojimas santûrus, nors tikslas tikrai vertas platesnio ir toliau siekianèio mosto, atremto á solidesná finansiná pamatà. Ypaè, kai operoms (mums ið tikrøjø ne taip svarbioms) jau keliolika metø iðtesima sutelkti didesnës apimties finansiniai iðtekliai ir

578

organizacinës pastangos. Gal tai tokia mûsø tradicija: ir kauniðkiame dvideðimtmetyje drama niekaip nepajëgë iðsikapstyt ið pelenës likimo ðalia operos ir baleto... Antra vertus, gal Jûsø santûrumas pagrástai realistiðkas. Nesgi vienas kas, nors ir genijus bûtø, nepadarytø stebuklo ið tos medþiagëlës, kurios Èikagoj nors ir apsèiai turit, bet kurios didþiumos potencialas permaþai teiðbandytas. Naudojatës proga jam iðbandyti. Gerai: dabar, arba niekad! Bet uþsimojimas sutelkti ðiam bandymui $ 10,000 kartu yra ir mûsiðkës visuomenës teatro meno brangintojø sektoriaus bandymas: kiek nuoðirdþiø brangintojø jame ið tikrøjø yra? Neteko girdët, kaip tà bandymà darot, bet noris tikët, kad darot já stiklinëj koncentrato, o ne statinëj skiedinio. Bûtent, noris tikët, kad stengsitës greit surast bent ðimtà nedelsianèiø prisidët ðimtinëmis, o ne pluðite þvejodami tûkstanties deðimkiø ar dviejø tûkstanèiø penkiniø. Tai turëtø bûti patikrinamasis bandymas, ar tarp mûsø yra bent minimaliai pakankamas kiekis intensyviø teatro meno vertintojø – brangintojø ar ne. Jei ne, tai tektø tik „atsipraðyt ir sëstis”. Nes telkimas talkos ið drungnø pritarëjø ðiuo atveju bûtø per ilgas ieðmo droþimas droþimas. Netrukus gavom paties komiteto pirmininku Jono Valaièio padëkos laiðkelá, kuriame buvo dvi informacijos, sumanymo paveikslà rodanèios ne visai toká patá, koks jis mums atrodë ið pirmos paþinties: 1) Uþsimojome èia Èikagoje padaryti viskà, kad Jonas Juraðas galëtø pastatyti lietuviðkam teatre tai, kas okupuotoje Lietuvoje buvo uþdrausta. 2) Kiekviena ðimtinë labai svarbi tuo labiau, kad ið Lietuviø Fondo tikimës gauti nedaugiau kaip 3000 – 5000 doleriø, o reikia maþiausia 10.000 10.000. Pirmoji informacija tartum teigë, lyg lietuviðkas teatras Èikagoje „ne problema”, todël tik rûpinamasi, kad J. Juraðas galëtø jame parodyt, turbût, Barborà Radvilaitæ... Ið antrosios informacijos buvo matyt, kad „Juraðo fondo” sumanytojai në nesirengë savo jëgomis tà sumanymà ant kojø statyt, o ið pat pradþiø kiðo kepuræ prie milijoninio fondo nuobirø. Apie (nepraðytàjá) patarimà nesismulkinti ir nerinkti deðimkiø ar penkiniø nebuvo uþsiminta, atseit tuo patarimu nemanoma naudotis. Ið to reikëjo suprasti, kad ðimtu tûkstanèiø lietuviø besididþiuojanèioj Èikagoj nëra në ðimto tokiø lietuviðko dramos teatro brangintojø, kuriems nebûtø gaila be ilgø derybø paskirti po ðimtinæ tokiam reikalui. --Atvyko Juraðai, apsilankë Èikagoj ir daug kur kitur, o apie lietuviðko teatro „gaivinimà” nebent paslapèiom kas nors kur nors gal ir pasiðnibþdëjo, o gal ir ne. Vieðai niekas niekur nieko apie tai neprasitarë. Atseit Juraðo vadovaujamo lietuviø dramos teatro Èikagoj nebenumatoma. Kà gi, gaila, bet tai toks gyvenimo faktas. Natûrali ið to iðvada, atðaukti ir tam tikslui telkti pradëtàjá fondà. Bet apie fondà irgi niekas niekur nieko nesako. Kas atsitiko? Pernai rudeniop, apie pusantrø metø nuo Jono Juraðo k.v.r. fondo inauguracijos, turëjau progà susitikti su jo pradininku K. Bradûnu ir pirmininku J. Valaièiu. Pas

579

abu ëmiau teirautis, ar surinko á tà fondà bent kiek doleriø, ir ar susitarë su Juraðu dël teatro organizavimo. Jei ne, tai kodël nieko nesako apie fondà, – kà su juo mano daryt. Ir vienas ir kitas pasirodë gana nepatenkinti tokiu klausinëjimu. Esà, nëra èia ko nekantraut, pinigø yra ðiek tiek surinkta, kai reiks reiks, bus ir toliau renkama, ateis laikas, paþiûrësim, kas bus su Juraðu sutarta toj srity daryt, nepasitikëjimui èia nëra pagrindo, aiðkintis dabar nëra reikalo, ir t.t. Tuo pat metu susidûriau Èikagoj su „vëjo neðamu” gandeliu, kad jau esà numatyta, kaip tà fondà panaudoti. Sakë, ateinanèiais metais Clevelande bus ateitininkø jubiliejinis kongresas, jo programoje manoma turëti vaidinimà, kuriam reþisuoti bûsiàs pakviestas J. Juraðas, ir tas spektaklis bûsiàs finansuojamas ið „Juraðo fondo”. Èia man prisiminë Bradûno uþuomina, kad fondas bus naudojamas, kai paaiðkës, kà Juraðas lietuviðko teatro srity galës daryti. Kalbëjau telefonu su komiteto nariu J. Keleèium. Tas labai jaudinosi, girdëdamas visus tokius atsakymo neturinèius klausimus, bet atsakyti maþiausiai tegalëjo, kadangi kaip narys be konkreèiø pareigø, þinojo apie fondo reikalus në kiek ne daugiau, kiek ir að. --Praëjo dar apie devynetà mënesiø nuo tø pasiteiravimø. Ðá pavasará spaudoje jau pasirodë praneðimai apie bûsimà ateitininkø kongresà Clevelande. Jau paskelbta, kad kongreso metu bus ir spektaklis. Veikalà tam spektakliui raðo ar jau paraðë A. Landsbergis. Reþisuos J. Juraðas. Taðkas. Ið ko spektaklis (kaip ir visas kongresas) bus finansuojamas, þinoma, rengëjø reikalas, ir jie to neprivalo paðalieèiams aiðkinti. Bet lietuviø teatrui (ne proginiam spektakliui) skirto fondo rengëjams tai jau bûtø laikas paaiðkinti visuomenei, ar bent trigraðá á tà fondà ámetusiems, ko tas fondas laukia, arba kur jis eina. Ið tikrøjø tai tam fondui nedera eiti niekur kitur, kaip tik ten, kur ið pat pradþiø buvo þadëta. O jei ten nebereikia, tai tvarkytojams dera gràþinti visà fondà já sudëjusiøjø dispozicijon. Tai yra, – atsiklausti aukotojus, kurie ið jø sutinka skirti savo aukas kitam, tvarkytojø pasiûlytam tikslui, ir kurie pageidauja jas verèiau atsiimti. Kol tokio atsiklausimo nëra, fondas tampa átariamas kaþkodël kaþkur paklydæs. O paklydëliai iðduobëja kelià ir tvarkingiems veikëjams. Akiraèiai, 1977. Nr.5(89)

Dar vienas sukaktuvinis seimas Ið maþdaug keturiø ávairiavardþiø Amerikos lietuviø tautieèiø arba tautinës srovës frakcijø 1949 metais susikonsolidavo organizacija, nuo to laiko þinoma Amerikos Lietuviø Tautinës Sàjungos vardu. Jos pirmas, steigiamasis, seimas buvo 1949 m. geguþës gale, New Yorke. Nuo tol ALT S-ga atlaiko savo kasdvimetinius seimus kiekvienais nelyginiais metais, vis geguþës gale. Jau du ið tø seimø buvo vadinami sukaktuviniais ar netgi jubiliejiniais. Tai 1967 ir 1969 metø seimai. Pirmasis ið jø

580

jubiliejiniu vadintas todël, kad buvo deðimtas deðimtas, o antrasis – kad paèiai sàjungai tada suëjo 20 metø amþiaus. O apie ðiø, 1977 m. seimà Philadelphijoj taip niekas ir neuþsiminë, kad jis irgi savotiðkai sukaktuvinis. Ne todël, kad penkioliktas, o kad jam posëdþiaujant suëjo lygiai deðimts metø nuo ðios sàjungos garbës nario Juozo Baèiûno iðvarymo ið èikagiðkio1967 metø seimo, kuris iðvarymas praktiðkai tapo ir Baèiûno iðvarymu ið paèios ALT S-gos. Baèiûnas tada kreipësi á Èikagoj susirinkusá savo (menamø) „idëjos broliø” organizacijos aukðèiausá organà labai opiu reikalu: praðë seimà atsiriboti nuo akcijos, kurià vedë, deja, dalelë tos paèios sàjungos nariø, seganèiø jam, Baèiûnui, ðalia ðios sàjungos garbës nario vardo dar ir kità, visiðkai nepelnytà, nemalonø ir net áþeidþiantá komunaro vardà. Sakë, kad du toki vardai – ALT S-gos garbës nario ir komunaro – negali tilpti ant tos paèios galvos. Todël, sakë, pasisakykite, kur stovite: ar paliekate man pirmàjá ar antràjá ið tø dviejø vardø? Nesodinkit, sakë, manæs á sàjungos tarybà drauge su tuo, kurs vadovauja tam „komunarinimui” (turëjo galvoj J. Smetonà). Jei paliksit man garbës nario vardà, tai nerinkit tarybon to, kuris stengiasi man tà graþø vardà nuplëðti ir pakeisti já komunaru... Kai Baèiûnas kalbëjo, netoliese, iðdidþiai atsiloðæs, kojà ant kitos këdës uþsikrovæs, sëdëjo tada dar neseniai iðkeptas vieno niujorkiðkio s-gos skyriaus pirm. A. Sperauskas, jau tada niujorkieèiø tarpe pasireiðkæs, kaip fanatiðkas „berþininkas” ir Klivelande keistus dalykus iðdarinëjusio „konservatoriø klubo” ambasadorius. Sëdëjo ir arogantiðku burbëjimu nutraukinëjo kas antrà treèià Baèiûno sakiná. Seimo pirmininkas (anksèiau buvæs S-gos pirmininkas) Eug. Bartkus, greta buvæs iðeinantysis s-gos pirmininkas J. Jurkûnas ir ateinantysis T. Blinstrubas – në vienas nei pirðto, nei lieþuvio nepajudino tai begëdiðkai obstrukcijai sustabdyti. Netekæs kantrybës, Baèiûnas pats kreipësi tiesiai á Sperauskà: – Jaunuoli, dar nebuvai gimæs, kai að jau dirbau lietuviðkà darbà su ðios srovës þmonëmis. Kodël dabar, naujai èia atëjæs, nenori man leist pasakyt, kas ir man ir visiems, manau, labai svarbu svarbu. Dëmesio atkreipimas, matyt, tik dar labiau pakurstë Sperausko arogancijà, ir jis taip sutrikdë Baèiûno kalbà, kad tas, pagaliau, visai uþlûþo nebaigtam sakiny ir nutilo. Dar kartà klausiamai apþvelgæs salëj sëdintá „tautininkijos elità”, apsisuko, pasiëmë nuo këdës lietpaltá, persisvërë já ant rankos ir, pabalæs, sudrëkusiomis akimis, prislëgtu þingsniu, lëtai lëtai nuëjo durø link. Vadai ðaltai ir abejingai lûkuriavo, kol iðeis. Ir visas „elitas”, visi ið skyriø suvaþiavæ atstovai, – koks pusðimtis jø – sëdëjo ir tylëjo, kaip kelmai, neþinia, ar nesuprasdami, ar nesidomëdami, kas dedas. Vos tik Baèiûnas dingo uþ durø, prezidiumas, kaip atburtoj pily, tuojau atgijo ir lyg niekur nieko, ëmë „tæsti dienotvarkæ”. Baigë „rinkti” sàjungos tarybà. Lyg negirdëjæ, kà Baèiûnas sakë, paliko taryboj áraðytà ir jo, ir jo „komunarintojo” pavardes... Tik po deðimties savaièiø naujas pirmininkas T. Blinstrubas su „komunarintoju” J. Smetona nuvyko pas Baèiûnà „santykiø lyginti”. Ir „iðlygino”, labai savotiðkai:

581

paaiðkino Dirvoj, kad Baèiûnas lyg ir pasiþadëjæs daugiau kaþkaip nebenusidëti, todël jam atleidþiama ir dabar viskas bûsià gerai. Tada Baèiûnus ryþos jau pats pasisakyti vieðai, kad jis niekad nëra padaræs nieko tokio, dël ko jam komunaro vardo segimas kada nors bûtø buvæs pateisinamas. Bet Dirvoj, kurios Baèiûnas, gali sakyt, „pamatus ir visas keturias sienas sumûrijo ir tauþodþiui Teko jam tos vietos ieðkoti tininkams padovanojo”, nedavë vietos Baèiûno þodþiui. Drauge. Ir tà, sako, s-gos vadai spaudë, kad nepriimtø Baèiûno pasisakymo, bet visgi jam tenai buvo leista pasisakyti. Tarp ko kito. Baèiûnas ten raðë: Mane asmeniðkai ypaè slegia Tautinës Sàjungos vadovaujanèiø asmenø „neutralumas”. Tautininkø eilëse þygiuoju seniai ir, atrodo, ne apsileidëliðkai. Èia net garbës nariu mane vadina. Dabar ið tø paèiø eiliø jau ir „komunaru” vadina. Argi to nusipelniau? Ar kiti Tautinës Sàjungos ðulai su tuo sutinka? Jeigu ne, tai kodël tyli, kodël negina nei savo garbës nario, nei visos savo sàjungos garbës? Jauèiuos, kad turëjau rimtà prieþastá protestuoti dël to ir Tautinës Sàjungos seime. Pasirodë, kad ten buvo nenorëjusiø girdëti, kà sakau. Pirmà kartà tautininkø eilëse matomas jaunuolis garsiai reikalavo, kad nutilèiau. Kiti buvo „neutralûs”. „Komunaro” titulo iðradëjui pareiðkë pasitikëjimà, iðrinko vël á Sàjungos tarybà. Iðrinko ir mane. Ir paliko su dviem titulais: garbës nario ir „komunaro”... Ar, manot, lengva toká elgesá suprasti? Ið esmës toks nesusipratimas gal ir nesvarbus. Bet nemalonus. Toki dalykai visuomeniniuose santykiuose yra kaip ðiukðlës gyvenamos trobos paèiam viduasly. Nejauku gyvent, nesklandu dirbt, kai turi nuolat þargstyt per ðiukðliø krûvà. Ðiukðles reikia iððluot. Reikia jas iððluot laukan, á ðiukðlynà, ne á palovæ. Taip prieð 10 metø Baèiûnas buvo iðvarytas ið ALT S-gos ir ið Dirvos. Dabar nei seime nei Dirvoj to iðvarymo sukakties niekas nepaminëjo. Ar – gal reikia pripaþint – net labai reikðmingai atþymëjo? Juk susipylë viduasly dar didesne ðiukðliø krûvà, negu tà, kurià Baèiûnas prieð 10 metø ragino iðsiðluot. Kuo ne paminklas? Tada tik atokiau nuo virðûnës stovëjæs asmuo buvo ëmæs vieðai (bet atvirai) „komunaru” pravardþiuot. Dabar Nemickas patyrë ir ëmë skøstis, kad pati pirmininkë Èekienë ëmusi pasalûniðkai (bet nevykusiai uþsimaskavusi) já „gestapininku” apðaukinët, o tas pats Sperauskas, kur Baèiûnà ið seimo iðujo, dabar jau gyræsis, kad Nemickas bûsiàs „sutvarkytas”. Sàjungos ðulai nerado reikalo savybëje Nemicko skundà tirti, ir neleido jam (kaip ir Baèiûnui) per Dirvà vieðai apsiskøsti. Nemickui irgi teko ieðkot vietos savo balsui kitame laikraðtyje, ðiuo atveju Darbininke, kurá Èekienë, netgi narsiau kaip anuomet Blinstrubas Draugà, grasinimais spaudë, kad neleistø Nemickui skøstis. Seime norëjusiems iðsiaiðkint, kas èia per ðiukðlynas, nebuvo leista në iðsiþiot. Ið apraðymo ir apsakymø susidaro maþdaug toks „gyvas paveikslas”. Èekienë, pasistojusi ant ðiukðliø krûvos, atkakliai kartoja „I am not a croock!” croock!”. Buvæ pirmininkai –

582

Bartkus, Abraitis, Jurkûnas ir Blinstrubas – ið visø keturiø ðonø uþstoja ðiukðles nuo skyriø atstovø akiø ir gieda sàjungos himnà – Gal ið balø toks graþumas mûsø tautiðkumo tautiðkumo. Apie pusantro tuzino naiviai besàlygiðkø lojalistø ið paskos pusbalsiu niûniuoja. Koks pustuzinis skeptikø tyli ir truputá kraipo peèiais. Sperauskas su Þymantaite budi, kad neáslinktø koks narsesnis „gestapininko” agentas... Argi ne paþanga per 10 metø nuo Baèiûno. Akiraèiai, 1977. Nr.6(90)

Neo – davatkizmas Pirmojo Pasaulinio karo pirmaisiais metais „studentavau” pirmojoj rusiðkos vidurinës mokyklos klasëj. Buvau apgyvendintas pas davatkas, – dievobaimingas moteris, kurios kiekvienà mielà rytelá bëgdavo baþnyèion, o paskui arba klebonijos darþus ravëdavo, arba siûlus pasiturinèioms kaimietëms verpdavo. Kartà girdþiu – verpia ir kalbasi apie... knygas. – Visokiø yra, – aiðkina viena kitai: – Yra taip baisiai bedieviðkø, kad geriau në rankon nepaimt, o tai apsuks galvà ir degsi paskui pragare per amþius. – O kaip gi paþint, katra bloga, – susirûpina kita. – Neþinau, – sako pirmoji, – bet viena tik girdëjau, kad, jeigu ið virðaus yra toks þodis vidunas vidunas, tai tokios jau tikrai saugokis. Vidunas Vidunas. Tokio þodþio tada nebuvau girdëjæs, nei paraðyto niekur nebuvau matæs. Mat, mokykloj lietuviðkø knygø nebuvo në kvapo, o namie buvo tik ið Ðv. Kazimiero draugijos – pirmojo ir anuomet vienintelio „Lietuviðkos knygos klubo” – gaunamos knygos, ir ant tø në ant vienos „ið virðaus” nebuvo tokio þodþio. Bet pagal tai, kà ið uþu kambario pertvaros iðgirdau, buvo galima numanyt, kad to þodþio reikðmë turëjo bûti panaði á reikðmæ kaukuolës, nupieðtos ant dëþutes su milteliais pelëms nuodyti. Kol nepasitaikë progos „akis á aká” su tuo pavojaus þenklu susidurti, tol jis man taip ir liko kaip buvæs nebuvæs. O susidûriau su juo tik porà metø vëliau, kai rusai, su visa mano buvusia mokykla, buvo ið Lietuvos jau pernai iðvaryti ir vietoj jø Lietuvoj jau vieðpatavo vokieèiai. Vienà sekmadiená nuveþtas baþnyèion, klebonui pamokslà besakant, ásikoriau baþnyèios palëpën virð zakristijos. Ir – kà, manot, ten radau? Ogi krûvà lietuviðkø knygø! Oje tu mano, gal koks ðimtas! O gal ir daugiau! Prieð miðparus pagavau klebonà ir praðau leist pasirinkt tø knygø pasiskaityt. Klausë ar neklausë, ið kur þinau, kur jø yra, bet leido – imk, kiek nori, tik paskui atneðk ir padëk atgal. Taip atsivërë man pirmutinë „vieðoji biblioteka”. Kartà, besirausdamas toj netvarkingai suverstoj knygø krûvoj, uþtikau vienà, ant kurios „ið virðaus” ið tikrøjø buvo tas anàmet girdëtas ypatingas þodis – Vidunas Vidunas. Paraðytas jis buvo kiek savotiðkai: ant i ir u vietoj taðko ar brûkðnelio buvo uþdëta po stogiukà. O pavadinimas – Gedimino slëpiniai.

583

Vidunai Vidunai. Tai ðtai kaip atrodo tas pavojaus þenklas ant knygos! Bet argi tai gali bûti bloga knyga? Klebono gi, – ir èia, baþnyèioj laikoma! Be to – apie Gediminà. Tiek to, – imu. Namie tëvas varto parsiveþtas knygas. Ta, kur su pavojaus þenklu, ilgiau uþkliûva. Varto, kiek paskaito, o paskui ir klausia: – Ar ðità irgi davë tau skaityt? – O kaip gi! Sakë gi, imk, kiek nori. Ir tik tada, aiðkioj dienos ðviesoj ir atidþiau paþvelgæs á tos knygos virðelá, pamaèiau, kad tai ne Gedimino Gedimino, o Gimdymo slëpiniai slëpiniai... Labai nusivyliau. Gedimino slëpiniai intrigavo, o kaþkoká ten gimdymo slëpiniai – toks neaiðkus reikalas, kad në ið tolo nebûèiau tos knygos ëmæs, jei bûèiau jos vardà gerai perskaitæs. Tëvas tà knygà uþdarë savo stalèiun, o kità sekmadiená pats nusiveþë pas klebonà, – atsiklaust, argi galima jà dar tik dvyliktus ápusëjusiam baibokui skaityt. Ir kà gi! Klebonas, – Pranciðkus Turauskas, buvæs Tumo Vaiþganto bendrakursis seminarijoj – pasirodo, nebuvo toks, kaip mano (ir jo) davatkos. Pasakæs, – tegu pabando. Jeigu supras ir perskaitys, tai ir gerai. O jeigu nesupras, tai pats pames, në draust nereikës. Su manim kaip tik ir iðëjo tas antrasis variantas. Vos ne vos ábridau á treèià tø slëpiniø puslapá, ir tiekos buvo jau visiðkai gana. Taip ir neapsuko man galvos tada tas baisusis Vydûnas... --Per ðeðiasdeðimt metø nuo tø metø iðkilo ir þlugo du garsûs sàjûdþiai, – faðizmas ir nacionalsocializmas. Dabar tik kur ne kur, kaip pernykðtë þolë negana iðakëtame dirvone, atsigauna vienas kitas neo-faðistø ar neo-naciø bûrelis. Pasitaiko tokiø Italijoj, Vakarø Vokietijoj (netgi Èikagoj), bet tik ne mûsiðkëj èionykðtej lietuvijoj. Taèiau ir mes turim savø neo neo. Tai neo-davatkos neo-davatkos. Ðiø turim nepalyginti tirðèiau, kaip italai neo-faðistø ar vokieèiai neo-naciø. Naujosios mûsø davatkos nebesibaldo nei Vydûno, nei paèios baisiausios bedievybës, kurios galëtø pasitaikyti knygose. Jos baidosi tik okupantø propagandos, kuri, jø manymu, net menkiausiu prisilytëjimu galinti bet kurá ið mûsø beregint uþliûliuoti, prijaukinti ir sutaikinti su rusø okupacija ir sovietine santvarka Lietuvoje... Ir áspëjamasis þenklas, ko reikia saugotis, dabar jau nebe vidunas vidunas, o – ið tenai tenai. O to þenklo nepaisantiems, atseit, koncertus ið tenai lankantiems, skaidrëmis iliustruotø paskaitø apie daile ið tenai klausantiems, filmus ið tenai rodantiems ir þiûrintiems, su turistais, giminëmis, mokyklos draugais, arba net ir arogantiðkai atvirais propagandistais ið tenai susitinkantiems, arba nuvykstantiems apsilankyt á tenai tenai, ar gal ko gero net kokiuose kursuose tenai kelias savaites vietoj keliø dienø pasëdëjusiems – visiems tokiems naujosios davatkos nebegrasina amþina ugnim pragare, o ðimteriopai atlygina èia pat, ðiame gyvenime, – spjaudalais spjaudalais. --Baigiu skaityt kaimyno – tolimo pagal gyvenvietæ, bet artimo pagal èia suguldytas skiltis – Bronio Railos Bastûno maiðtà. Pasirodo, – tai Amerikoj visai nesitikëtai atsiradæs irgi „stalèinës” þurnalistikos pluoðtas: prieð ðeðerius metus raðytø ir, vietoj á laikraðèius, á stalèiø dëtø straipsniø rinkinys.

584

Rinkinys beveik iðtisai paðvæstas maiðtui prieð neo-davatkø spjaudalus. Konkreèiai – ne prieð visø, o ðiuo atveju tik prieð keleto. Ir prieð tø paèiø ne prieð visus spjaudalus, o tik prieð anais (1971) metais jø, giliai atsikrenkðëjus, pataikytuosius, tiesiogiai ar bent uþuolankom daugiausia paties B. Railos link. Ið stalèiaus pagaliau knygon perkeltuose, daugiausia paðaipiuose, o vietomis kone iki ánirtimo pasipiktinusiuose nagrinëjimuose yra laboratoriðku kruopðtumu iðanalizuota anø (dabar jau pamirðtø, bet vis naujais panaðiais pakeièiamø) spjaudalø „cheminë sudëtis” ir – kaip visada, ðmaikðèiai – atskleista tos neðvankios substancijos charakteristika. Galgi „verta ir teisinga” bent mûsiðkei kultûros istorijai palikti tos XX amþiaus treèiajame ketvirtyje mûsø tarpe taip ásikerojusios apraiðkos apibûdinimà. Bet kartu ir gaila viso to kruopðtumo, ðmaikðtumo ir tiek daug pastangø turëjusio suësti darbo. Ar tikrai tas kuèkailis vertas tokio iðdirbio? Nesgi ir be iðnagrinëjimo, be pirðtu á kiekvienà absurdiðkà taðkà smeigimo buvo ir yra aiðkiai regimas kaip senojo, taip ir naujojo davatkizmo bûdingasis bruoþas: fanatiðkas propagavimas ignorancijoje susiklosèiusiø ásitikinimø ásitikinimø. O juk su fanatiðkais ágnorantais ginèytis (ar bandyti kà nors bent ne visai vienaðaliðkai aptarti) maþiau prasmës, negu su plikiais peðtis. Kaip keturioliktøjø metø davatkai buvo neginèytinai aiðku, kad skaityt – kà ten skaityt; á rankas paimt! – knygà su „vidunu ið virðaus” bûtø su velniu susidëjimas susidëjimas, taip septyniasdeðimtiniø davatkoms absoliuèiai aiðku, kad Kaukaitës koncertan nueiti yra su okupantu susidëjimas susidëjimas. Bet Vydûnas liko Vydûnas, visiðkai nepareinamai nuo to, kà apie já davatkos uþpeèkiuose ðnibþdëjo. Taip ir dabar koncertai, filmai, kelionës, susitikimai, kursai, knygos, þurnalai, laikraðèiai ir visi kiti jau þinomi ar dar neþinomi, bet ateityje gal bûsiantieji atrasti kontaktø galimumai su tenai yra ir visada pasiliks, koki jie yra, – su visais savo pliusais ir minusais, su visomis ið jø galinèiomis kilti progomis ir su visais galimais pavojais. Taip yra ir taip bus, visiðkai nepaisant, kà tas mûsø neo-davatkynas ðûkaus ar spjaudys. Bet kà tai reiðkia, kad tasai balsingasis davatkynas visgi turi mûsiðkëj visuomenëj ðioká toká kontingentà pritarëjø, net rëmëjø? Greièiausia tai reiðkia ne kà kita, kaip kepurë Yra gi „Jurgiø”, kuriems jaukiausia tarp ignotik tai, kad – Pagal Jurgá ir kepurë. rantø, ypaè tarp arogantiðkø, „turinèiø” atsakymus á visus klausimus. Tipiðkas ignorantas daugumo kitas galvas kvarðinanèiø klausimø paprastai nesiteikia në iðgirsti, todël ir atsakymø á tuos klausimus jam nereikia. O jei kuriuos atsakymus ið kaþin kur ir „turi”, tai nesugriaunamai tiki tiki, kad tie jo atsakymai absoliuèiai tikri, – ir vël nëra nei kuo abejot, nei ko dairytis suþinot. Jei kà tokia uþuovëja traukia, – tegu ðliejas, tegu randa sau „dvasios ramybæ” netgi ir pasispjaudyme á tuos, kurie kitur tiko susimetæ ir kaþkokiø kitokiø teisybiø iðsigalvoja. Neo-davatkizmo apraiðkà tenka matyt, tenka þinot, kad ji yra. Gal verta turët supratimo ir kokia, maþdaug, ta apraiðka yra. Tik neverta dël jos erzintis, ypaè neverta gaiðti ties kiekvienu ið tos pusës iðgirstu nusièiaudëjimu ar iðtyðkusiu spjûviu. Akiraèiai, 1977. Nr.7(91)

585

Rektorius Vienà anø gerø laikø popiete pas Konradà Kaune, girkðnodami kavà su Pomeranco muzika, ðnekuèiavomës apie ðá ir tà. Nuo kaþkurio lieþuvio nusirito didþiareikðmis klausimas: – Sakykit, kodël gimnazijose yra direktoriai, o universitete tik rektorius? Ið tikrøjø kodël? Direktorius – þodis ilgesnis, tai gal ir reikðmingesnis uþ tà „tik” rektoriø... Galasþin, gal universitetui tikrai geriau derëtø direktorius, o toms þemesnëms mokykloms uþtektø trumpesnio rektoriaus... Ten pakalbëjom, ten ir palikom. Tik po daugelio metø, lotynø kalbos þodynà bevartydamas, uþtikau, kad rektorius tai valdytojas, o direktorius greièiau tik tvarkytojas. Gimnazijas valdë ðvietimo ministerija per savo skirtus tvarkytojus – direktorius, o universitetas ir Lietuvoj juk buvo daugmaþ autonomiðkas ir pats turëjo savo valdytojà – rektoriø. Bet Kaune, ypaè pirmajam deðimtmety, universiteto rektoriai keisdavosi kasmet. Rektoriaus titulas nespëdavo nei studentijos, nei visuomenës sàmonëj sutapti su kuriuo paskiru asmeniu. Tai ir tas þodis nebuvo sutelkæs apie save iðskirtinio orumo. Kas kita Klaipëdoj. Ten nuo 1934 metø veikë Prekybos institutas, irgi aukðtøjø mokyklø rango mokomoji ástaiga. Tà institutà sumanë, premjerui Tûbeliui ápirðo, teises ir biudþetà iðrûpino, suorganizavo ir jo prieðaky stojo Ernestas Galvanauskas, Rektorius. Ir ðtai, jau antraisiais instituto veikimo metais, studentams Galvanausko Rektorius. Tas titulas tenai jau buvo tapæs pavardë kaip ir nebeegzistavo. Buvo tik Rektorius tikriniu vardu, ir tariamas jis buvo aiðkiai su didþiàja raide: taip tas tarimas buvo persunktas pagarbos ir pasididþiavimo. Ir Èikagoj po trijø deðimtmeèiø sutikti buvæ to instituto studentai neminëjo Rektoriø. Turbût per tà rektoriavimo penkmetá Galvanausko, o kalbëjo tik apie savo Rektoriø Klaipëdoj (ir dar metus Ðiauliuose) Ernestas Galvanauskas bus ámynæs jaunesniojoj lietuviø ðviesuomenës kartoj savo paèiø giliausiø ir gal net paèiø gausiausiø pëdsakø. Nors Lietuvos valstybës istorijoj juk jisai iðliks atþymëtas visø pirma kaip Lietuvos ministras pirmininkas, Lietuvos uþsieniø reikalø ministras, Finansø ir prekybos bei pramonës ministras, – kuriuose postuose jis irgi buvo Lietuvos nepriklausomybës pradiniais ir ðiek tiek paskutiniais metais lygiai tiek pat laiko, kaip ir Prekybos instituto Rektoriaus poste. Ðio (1977) liepos mënesio 24-tà suëjo deðimts metø, kaip nuoðalioj Prancûzijos Aix-les-Bains vietovëj pasibaigë beveik (tik be keturiø mënesiø) 85 metus trukæs Ernesto Galvanausko gyvenimas. Jau reta rasti gyvøjø tarpe paþinojusiø ar bent savo akimis stebëjusiø Ernestà Galvanauskà – Lietuvos premjerà. Neperdaugiausia jau ir mûsø tø, kurie prisimename girdëjæ tada apie já ar laikraðèiuose skaitæ, patys dar tik mokyklos suolà tebetrindami. Daugiau tebëra – atviruose uþsieniuose ir po antvoþu Lietuvoj – já gyvai tebeRektoriø. Nors ir tø bûreliai per deðimtmetá nuo Rektoriaus mirties mininèiø kaip Rektoriø

586

praretëjo ir jø savitarpiniai ryðiai sutrûkinëjo. Kaþin, ar kas ið jø paliks bent koká uþraðà, praskleidþiantá tà másle, kodël, bûtent, taip pagarbiai jø lûpose skambëjo tas Rektorius. Turbût todël, kad tà jø mokslavietæ jisai suorganizavo ir vadovavo þodis – Rektorius taip energingai ir praktiðkai. Energingai ir praktiðkai veikdamas, E. Galvanauskas gana gilià vagà árëþë ir lietuviø ûkinës – kaip valstybës, taip ir privatinës – iniciatyvos apsireiðkime Klaipëdoj. O pagal tai, kas ávairiuose ðaltiniuose jau uþraðyta, galima be didelës rizikos spræsti, kad Ernestas Galvanauskas ir Lietuvos premjeras bus buvæs ne menkiau energingas bei praktiðkas. Ðia proga mintys slenka á du Ernesto Galvanausko savotiðkus posûkius palyginti ilgame jo gyvenime: vienà dar prieðnepriklausomybiná, kità jau ponepriklausomybiná. Paèioje ðio ðimtmeèio pradþioje, dar bûdamas gimnazistas ar jaunas universiteto studentas, Ernestas Galvanauskas jau buvo – tiems laikams labai bûdingai – ásivëlæs á lietuviø politiná anticaristiná bruzdëjimà. Rusø policijos prigriebtas Lietuvoj, buvo persikëlæs Suomijon, o kai ir ten pasidarë karðta, iðvyko Belgijon. Tapo politinis emigrantas. Belgijoj baigë mokslà – kasyklø ir elektros inþinerijos, – ásijungë á atitinkamus darbus ir tapo ðiaip sau emigrantas, nes politinei akcijai ið tenai tuo metu progø kaip ir nebuvo. Maþdaug metai prieð Pirmàjá pasauliná karà ásikûrë Serbijoj, kaip prancûzø bankø bendrovës pareigûnas. Ten, sako jau buvæs ásijungæs á serbø tautiná veikimà ir, kas gi þino, jei ne karas, jei ne jo gale atsitikæs Lietuvos nepriklausomybës stebuklas, – gal bûtø nuplaukæs kaþkur tarptautiniais vandenimis ir gal bûtø prigijæs kokiame svetimame kraðte. Bet austrams okupavus Serbijà, Galvanauskas su savo prancûzø bendrove atsidûrë Paryþiuje, ten susidûrë su sujudusiais lietuviais ir 1919 pradþioj jis jau Lietuvos delegacijos narys prie Taikos konferencijos Versalyje, o tø paèiø metø spalio 7-tà – Lietuvos ministras pirmininkas! Lietuvai E. Galvanauskas, Vakaruose studijavæs ir dirbæs, mokàs Vakarø kalbas ir susipaþinæs su Vakarø kraðtø politinëmis sistemomis, buvo didþiai vertingas radinys. Bet ir Lietuvos valstybë buvo nepamainomai palanki dirva Galvanausko (kaip ir daugelio kitø) pajëgumui iðsiskleisti taip, kaip niekad nebûtø galëjæs iðsiskleisti emigracijoj. Nors ir neblogai ásikibæs svetur, E. Galvanauskas nesvyruodamas gráþo á prisikelianèià Lietuvà, nes tikëjo jà tikrai prisikelsianèià. Turbût niekad to sugráþimo neapgailestavo. O 1947 metais maèiau E. Galvanauskà netikintá nauju greitu Lietuvos prisikëlimu ir vykstantá tolyn nuo jos, ir tolyn nuo bandymø jà kelti. Po karo Vakarø Vokietijoj atkurtas Vyriausias Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetas (Vlikas) ëmë átikinëti save ir kitus, kad jis dabar atstojàs Lietuvos seimà. Ðalia jo sudaryta Vykdomoji taryba atstosianti Lietuvos ministrø kabinetà, kuris sieksiàs Lietuvos egzilinës vyriausybës statuso tarptautinio pripaþinimo. Ernestas Galvanauskas buvo pakviestas tos vykdomosios tarybos, tos bûsimosios egzilinës vyriausybës pirmininku. Vargu ar kas ginèytø, kad E. Galvanausko tokiai perspektyvai parinkimas

587

buvo pats tinkamiausias. Bet pats Galvanauskas, berods tik keletà savaièiø tame aukðtai uþmotame poste pabuvæs, atsistatydino. (Tà postà tada pareigingai ir mielai perëmë V. Sidzikauskas.) – Kodël? – buvo klausiamas E. Galvanauskas Paryþiuje, kur buvo trumpam metui sustojæs pakeliui ið „Vlikingeno” á Madagaskarà. – Kodël jis, Lietuvos laisvës kovai toks svarbus ir pajëgus asmuo, viskà paliekà ir traukiasi á kaþkoká ten Madagaskarà, kur joks kitas lietuvis dar kojos nëra këlæs ir kaþin ar kels. Galvanauskas labai ramiai paaiðkino, kad tas seimo – vyriausybës roliø vaidinimas yra nerealistiðkas þaidimas, kad Lietuvos nepriklausomybës atgavimo numatomoj ateity dar nematyt ir tokiais ar panaðiais þaidimais jo nepriartinsim. Jis esàs nepratæs prie nepraktiðkø uþsiëmimø, todël kol kas jam gal prasmingiau bûsià tegu sau nors ir darþoves Madagaskare auginti... Dalykø eiga nei per 50 metø iki Galvanausko mirties, nei 10 metø po mirties dar nenuneigë nei vienos abiejø jo tada tartø teziø. Lietuvos nepriklausomybës vis dar nëra perspektyvoj, ir nerealistiðkais veikimais jos priartini në kiek nesiseka. Bet ið visø tas dvi tezes irgi panaðiai teigusiø bei kartojusiø tik vienas E. Galvanauskas buvo savotiðkai laiminga iðimtis: niekas jo pasitraukimo ið aktyvaus dalyvavimo Vliko veikloj nepasmerkë, net nepeikë, nepriekaiðtavo, kaip kitiems, kad, girdi, pavargæ, sutingæ, nusisukæ, dezertyravæ, ir t.t. Kodël taip nevienodai? Turbût todël, kad Galvanauskas tik apie save iðsitarë, kad esàs nepratæs prie nepraktiðkø uþsiëmimø. Atseit, jeigu kas pratæ, kas net mëgsta kad ir nepraktiðkai bet vis tiek veikti, tegu sau veikia... Ypaè, kai nei Galvanauskas anuomet, nei niekas kitas vëliau dar nesugalvojo, kas ðitoj vis dar menkaviltingoj srity veikti bûtø tikrai praktiðka. Akiraèiai, 1977. Nr.8(92)

„Litovizacija” Negirdëjau, kaip kitur, o New Yorke birþelio Akiraèiai, kiek jø èia teateina, tai buvæ bematant iðgraibstyti. Daþnas ið tø, kurie paprastai dedasi juos iðdidþiai ignoruoja, ðá kartà pusbalsiu klausinëjo turinèiuosius, ar nepaskolintø pasiskaityt. Smalsumo objektas buvo — pastabos ir apmàstymai apie Filadelfijoj neseniai atlaikytà Am. Liet. Tautinës Sàjungos seimà. Gaila, kad ði, ið parapinës reikðmës nedaug teiðkylanti sensacijëlë gal bus atitraukusi nemaþos skaitytojø dalies dëmesá nuo ten pat esamo þymiai svarbesnës reikðmës straipsnio apie nûdienæ Lietuvà Lietuvà. Tai pirmas mus èia pasiekæs toks panoramiðkas þvilgsnis á gyvàjà Lietuvos visuomenæ ir á jos nuotaikas. Ta apþvalga itin atidþiai skaitytina ne tiek de jure tautininkams – tokiu ar panaðiu vardu pasivadinusiø organizacijø sàraðiniams nariams, – kiek tautininkams de facto facto, tai yra, visiems tiems tautieèiams, kurie, organizuoti ar neorganizuoti, bet vis dar tebesisieloja ne vien

588

giminiø, buvusiø draugø, kaimynø ar vienminèiø likimu, o ir visos konkreèios, dabar gyvenanèios lietuviø tautos dabartimi ir ateitimi! Ir atsitik tu man taip, kad toká svarbø ir taip turiningà praneðimà ið Lietuvos mums pateikë netgi ne lietuvis, o vos prieð keletà metø ið Rusijos Lietuvon persikëlæs þydas. Ir paraðytas tas praneðimas buvo ne lietuviø, o rusø kalba, kadangi, regis, originaliai jis ir taikytas buvo visø pirma ne lietuviams, o Vakarø didþiajai spaudai. Bet ta didþioji ne tokia greita skirti tiek vietos kad ir plaèiuose savo lapuose tokiam, jos akyse, maþam objektui, kaip Lietuva. Todël tas raðinys, raðytas Vilniuje pernai vëlyvà pavasará, Vakaruose atsidûræs daugiau kaip po metø, á lietuviø rankas pateko pirmiau, negu á kieno kito. To raðinio autorius Eitanas Finkelðteinas, ne tik Lietuvoj, o ir ið viso dar neilgai (vos 35 metus) tegyvenæs, daugelá net ir netolimos Lietuvos praeities faktø galëjo patirti tik ið kitø pasakojimø. Todël net nuostabu, kad jis visgi sugebëjo gana gerai ir – sprendþiant ið kitø mus èia jau pasiekianèiø duomenø – gana teisingai apibûdinti dabartiná Lietuvos gyvenimà bei lietuviø visuomenës nuotaikas. Bet ir nenuostabu, kad vienas kitas bruoþas tame apibûdinime atrodo gal bût reikalingas ðiokios tokios revizijos. Svarbiausias ir kaip tyèia bene daugiausiai revizijos reikalingas bruoþas toje apþvalgoje, mano nuomone, yra aptarimas reiðkinio, pavadinto Lietuvos „litovizacija” „litovizacija”. Tai Lietuvoje vadovaujanèio personalo lietuvinimas, iðstumiamas ið vadovybiniø pozicijø rusø (arba þydø ar kitø) ir átaisymas jø vieton lietuviø. Þinoma, komunistø ar ðiaip maskviniam reþimui patikimø, betgi bent pagal gimimo metrikà lietuviø. E. Finkelðteinas, matyt, yra susidaræs áspûdá, kad ta jo apraðomoji „litovizacija” prasidëjusi ir ávykusi tik postalininiame laikotarpyje, ir kad anksèiau rusai Lietuvoj neleidæ lietuviø á jokias atsakingas vietas. O iðtikrøjø ne visai taip buvo. Paèiais pirmaisiais sovietø invazijos metais jau buvo stengtasi ne tik á aukðèiausius, o ir á antraeilius bei treèiaeilius postus bûtinai ástatyti kà nors, kad ir nekvalifikuotà, bet bent lietuviðkà pavardæ turintá asmená. O ðalia to „vadovo” jau ir tada buvo bûtinai pridedamas pavaduotojas rusas. Taigi vadovaujanèio personalo „formalinis lietuviðkumas” sovietinëj sistemoj ne tokia vëlyva naujiena, kaip Finkelðteinui atrodo. Tiesa, kai 1944 metais daug lietuviø, ávairiø pareigûnø, pasitraukë á Vakarus, o paskui kita tiek ar dar daugiau jø iðtrëmë á Rytus, tai á likusià tuðtumà prigûþëjo tûkstanèiai tariamø specialistø ið Rusijos. Bet paèiose partijos ir respublikines administracijos virðûnëse vis tiek pasiliko daugiausia lietuviai, bent metrikiniai. Postalininiame periode lyg ir naujos atlietuvinimo bangos áspûdis susidarë greièiausia dël dviejø prieþasèiø. Viena – pagreitintu tempu steigësi gana daug naujø ûkiniø ámoniø ir moksliniø institucijø. Antra – po karo ið Rusijos suguþëjæ specialistai ëmë senti, mirti ar pensijon trauktis. Taigi atsirado daug vakuojanèiø pozicijø. Tas vietas tada jau sugebëjo uþimti Vilniuje, Kaune, Klaipëdoje ar Ðiauliuose paruoðti jauni specialistai lietuviai. Kas tuo pasirûpino? Tikriausia ne maskviniai ir net ne Lietuvon atsiøstieji rusai, o

589

turbût tie patys, dar Stalino laikais á vadovaujamus postus patekusieji, tegu ir kvislingais vadinami, betgi mûsø tautieèiai lietuviai. Gerai ar negerai padaryta, kad pasirûpinta „uþgrobti” kiek galima daugiau vadovaujamø pozicijø? E. Finkelðteinas liudija, kad platieji lietuviø sluoksniai esà labai nusivylæ ir net pasipiktinæ tas vietas uþëmusiais tautieèiais. Daugumas jø esà savanaudþiai, parsidavæ maskvinei valdþiai, uþ ið tenai gaunamas privilegijas jai pataikauja, Lietuvos þmoniø interesus iðduoda ir, sako, gal në rusai jø vietoj bûdami tiek þalos lietuviams bei Lietuvai nepridarytø, kiek jie pridaro... (Panaðiai iðsitarë ir T. Venclova, K. Jokubynas, Juraðai ir kiti.) Gal ir taip. Bet 1940 metais (kai E. Finkelðteinas dar në gimæs nebuvo), Lietuvoj daugumas tuo klausimu jau buvo apsisprendæ apsisprendæ, kad, kiek tik yra galimybës, lietuviams reikia ne tik nevengti, o net stengtis uþimti visokias pozicijas bent tuo sumetimu, kad neatsisëstø á jas rusai. Dabar E. Finkelðteinas, kaip ir daugelis mûsiðkiø ekskursantø, liudija, kad Lietuvoje jau visgi esà pasiekta reliatyviai neblogo gyveniRusijos O kaip tuo poþiûriu Lietuvoje bûtø, jeigu lietumo lygio, bent geresnio uþ Rusijos. viai bûtø pasyviai uþleidæ visas vadovybines vietas rusams? Neginèytina, kad dabartinëje valdanèioje klasëje atsidûrusiø lietuviø tarpe yra gal ir nemaþa „padliecø”. Betgi, jeigu kas imtø ir visai rimtai pasiûlytø lietuviams ne valdþioj esantiems dar kartà apsispræsti ar palikti, kaip dabar yra, ar visus lietuvius vadovaujamose pozicijose tuojau pakeisti rusais – kà sakytø? Turbût visi spontaniðkai suðuktø: Pakeisti – taip, rusais – ne! Jeigu bûtø tik tokia alternatyva, kad arba rusai, arba tie patys, tai turbût, norom nenorom, daugumas tartø – tiek to, tegu lieka tie patys... Ðiaip ar taip, lietuviø tautybës sovietiniø pareigûnø þalos ar naudos Lietuvai klausimas gal dar turëtø bûti palaikytas atviras. Nes skubant, á atsakymus spraudþiasi daugiau jausmø, negu kruopðtaus faktø apsvarstymo. Yra toj apþvalgoj dar kelios kitos smulkmenos, kad ir nereikðmingos, bet aká durianèios nukrypimais nuo þinomø faktø. Lietuviai Lietuvoj esà tos nuomonës, kad dabartinis gyvenimo lygis nebûtinai esàs dabartinës santvarkos nuopelnas, nes, esà, „panaðaus gerovës lygio Lietuva bûtø sugebëjusi pasiekti ir bûdama nepriklausoma”. Ðiame posakyje glûdi mintis, tartum Lietuva niekad tokio gerovës lygio kaip dabar, neturëjusi, o nebent tik galëjusi pasiekti „ir nepriklausoma bûdama”. Teisybë, nepriklausoma Lietuva dar neturëjo, pvz., televizijos (niekas tada neturëjo), neturëjo dujø (Klaipëdoj turëjo ið anglies gaminamø), daug maþiau turëjo elektros, maþiau radijo, maþiau telefonø, maþiau automobiliø, autobusø, sunkveþimiø, maþiau orinio susisiekimo, maþiau ir mokyklø, ypaè maþiau pramonës. Nëra abejonës, kad nepriklausoma bûdama per 35 metus visø tø dalykø Lietuva tikrai bûtø prasimaniusi, kiek tik reikia. (Gal fabrikø ir maþiau turëtø, nes jø kai kuriø ekonomiðkumas ir dabar atrodo ginèytinas.) Bet buitinio þmoniø gyvenimo sàlygas Lietuva jau prieð 50 metø turëjo geresnes, geresnes negu dabartinio „gerovës pakilimo” metu. Jei nepraðyti geradariai nebûtø Lietuvos ið to lygio „iðvadavæ”, tai nebûtø buvæ në reikalo siekti lygio, tik panaðaus á dabartiná.

590

Piniginës perlaidos nebent tik per nesusipratimà kada kieno panaudojamos giminëms paremti, kadangi valdþia, siunèiamus pinigus keisdama rubliais „liûto dalá” sau pasilieka. Prekiø mainai per turistus tarp Lietuvos ir Lenkijos gal tik iðslysta ið valstybës kontrolës, bet nëra „nekontroliuojami”. Argi toj sistemoj yra kas nors, ko valdþia nesikësintø kontroliuoti? Lietuvon Mokslø Akademijoj gal ir kalbama lietuviðkai, bet jos moksliniø darbø leidiniai pastaruoju metu iðeina beveik iðtisai rusø kalba, o lietuviðkai dedamos tik santraukos, tokios paèios apimties, kaip ir angliðkos santraukos. Pagaliau, uþsieniuose vaþinëdami aukðtieji pareigûnai, gal ir prisiperka zomðiniø paltø ar japoniðkø magnetofonø, bet lietuviðkai diasporai árodinëti nacionalinës TSRS politikos pranaðumus vargu ar turi bent kiek progos. Gal tik namo parvaþiavæ giriasi, kiek jie èia kà neva „apmulkinæ”. Jeigu kitomis jø pagyromis netikima, tai kam tikëti ðitomis? Akiraèiai, 1977. Nr.9(93)

Keturioliktas straipsnis Sugráþkim dar kartà á E. Finkelðteino apþvalgà 1977 birþelio Akiraèiuose, 6/90 nr., – á tà vietà, kur kalbama apie vadovaujamas pozicijas Lietuvoje uþëmusiøjø lietuviø pareigûnø privilegijas, ypaè apie jø turimas galimybes vaþinëti á uþsienius ir èia ne tik prisipirkti „zomðiniø paltø ir japoniðkø magnetofonø”, bet ir mûsiðkæ iðeivijà mulkinti vadinamosios tarybines santvarkos pranaðumø árodinëjimais. Þinoma, ten, „anapus” vargu kam tilptø á galvà þinia, kad èia, tarp mûsø nestinga ir tokiø, kuriuos net Noreikos padainuota Bakûþë ar Daunoro Lietuva brangi iðgàsdino apmulkinimo grësmë. Bet santvarkos pranaðumo árodinëjimas pasiþymëti tai dar jokie keliauninkai èia progø nëra radæ, o jei ir bûtø radæ, tai vargu ar bûtø sugebëjæ kà nors apmulkinti. Nes, pasirodo, netgi iðkilesnieji pareigûnai patys per menkai tà savo santvarkà paþásta ir dar menkiau jà supranta. Net nuostabu pastebëjus, kad, ðtai, jau kone dvideðimts metø, kaip pradëjo rastis progø èia susitikti su ðiokiais tokiais pareigûnais ið anapus: ne su storaisiais tos santvarkos ðulais, bet visgi su ðiokiais tokiais jos ramsèiais ar bent paramstëliais. Tegu tik po vienà ar porà per metus, vis tiek – per tiek laiko susidarë bent keliolikos paveikslø galerijëlë. Kai kurie ið jø buvo lyg ir ið ásitikinimo nuoðirdûs tos savo santvarkos apologetai, kiti gal tik ið reikalo prisitaikë jos raukðliø uþglostinëtojai, o dar kiti – gal nuoðirdþiai atviri, o gal tyèia apsimetë, (stengdamies mums èia átikti?) anos santvarkos peikëjai ar net keikëjai. Bet neteko sutikti në vieno tokio, kuris bûtø savo iniciatyva ëmæs kalbëti ar kà árodinëti apie tà savo santvarkà. Ta tema – bent mano patirtaisiais atvejais – pokalbiuose atsirasdavo ne kitaip, kaip tik ið ðios pusës ant lieþuvio uþvesta.

591

Tokiuose pokalbiuose gal kone tuzinà kartø esu tyèiomis áterpæs tokià, dar 1959 metais Santaroj sakytà „provokuojanèià” mintá: Esesesero santvarka, kaip ji iðdëstyta vadinamojoj Stalino konstitucijoj, gali bûti priimtinas ar bent svarstytinas modelis ir daug platesnei ávairiø tautø federacijai, pavyzdþiui, net Paneuropai, jei ne tas nelemtas keturioliktasis straipsnis toje konstitucijoje. Daþnà èionykðtá tokia mintis tiesiog apstulbina ir papiktina, kadangi pats Stalino konstitucijos vardas jau gàsdina, kaip piktø pikèiausia baidyklë, o daugiau negu vardà retas kas apie tà konstitucijà ir teþino. Kas kita sveèiai ið tenai. Èia iðgirsta mintis apie tos santvarkos galimà priimtinumà ar bent svarstytinumà juos ið pradþiø nustebina, paskui sudomina, suintriguoja, o toj santvarkoj kiek ðiltëliau ásitaisiusius netgi, tarytum, regimai pradþiugina. Taèiau pats pirmasis atsiliepimas á tokià mintá visø visiðkai toks pat: – O kas tas keturioliktasis straipsnis? Partinis ar nepartinis, biurokratas ar technokratas, raðytojas ar þurnalistas, menininkas ar mokslininkas, gydytojas ar sportininkas, su misija atsiøstas ar tik pasidairyt iðleistas, legaliai emigravæs, ar slaptai pabëgæs – vis tiek svarbiausio Stalino konstitucijos straipsnio, to teisinio Esesesero nugarkaulio, paprastai nëra nei skaitæ, nei ðiaip pastebëjæ, kad toks yra. O tas keturioliktasis straipsnis yra – dabar jau reikia sakyti buvo – ið „suvereniniø” respublikø atimtø ir centrinei Esesesero valdþiai rezervuotø kompetencijø sàraðas: dvideðimts keturi punktai, pusantro knygos puslapio. Tas sàraðas nominalinæ keliolikos respublikø federacijà be jokiø ceremonijø paverèia iki kraðtutinumo sucentralizuota unitarine valstybe. Nors vëliau, 15-me straipsnyje, buvo áraðytas nuraminimas, kad sàjunginiø respublikø suverenumas esàs suvarþytas „tik” 14 straipsnyje nurodytose ribose, o uþ tø ribø respublikos, girdi, valdosi savarankiðkai, ið tikrøjø, po 14 straipsnio, to suverenumo respublikoms yra likæ ne daugiau, kaip Italijos karaliui Emanueliui Mussolinio laikais, kuris, sako, guosdavosi, kad brangiausias jo turtas – nosinë, nes tai vienintelis dalykas, á kurá jis, karalius, galás kiðti nosá, nesiklausdamas Mussolinio leidimo. Tikrai sunku ásivaizduot, kaip toki árodinëtojai, kurie net 14-to straipsnio neþino, gali kà nors árodyt ir net apmulkini... Na, bet tas keturioliktasis, su visa Stalino konstitucija, jau archyve. Nuo 1977 spalio 7-tos Eseseseras jau turi naujà (Breþnevo?) konstitucijà. Visà vasarà – ne uþsieniuose, o tenai – laikraðèiai buvo uþtvindyti lyriðkos graþbylystës srautais apie naujosios konstitucijos pranaðumus. Ar kas tais – apie konstitucijas menkos nuovokos teparodþiusiø raðëjø – graþbyliavimais buvo apðviestas, ar apmulkintas, palikim spræsti tiems patiems, kam tie raðymai buvo skirti. Mums èia pastebëtina ir ásidëmëtina, kad visi tie naujos konstitucijos gyrëjai nepamatë, ar gal ir matydami kruopðèiai nutylëjo, neprasitarë, kas atsitiko su ligðiolinës konstitucijos didþiojo 14-tojo straipsnio nuostatais, – su visais tais kompetencijø perkëlimais ið respublikø á Maskvà. Niekas tenepradþiunga (ar tenenusimena): keturioliktasis straipsnis nepraþuvo nepraþuvo! Visas jo turinys, dargi papildytas ir labiau sucementuotas, yra perkeltas á naujosios

592

konstitucijos septyniasdeðimts treèiàjá straipsná! Visa buvusiøjø 24-iø punktø ir naujøjø papildymø medþiaga ten sukondensuota ir sugrupuota á 11 punktø. O gale dar dël visa ko pridëtas ir toks 12-tas punktas: „kitø sàjunginës reikðmës klausimø sprendimas”. Atseit, jeigu centrinei valdþiai pasirodys, kad ir nosies nusiðnypðtimas galëtø turëti sàjunginës reikðmës, tai, tuo 12-tuoju punktu remiantis, nebus kliûèiø ir ðnypðtukø vartojimo kompetencijà perkelti ið respublikø á centrinës valdþios rankas... Dabartinës SSSR-o konstitucijos 73 straipsnis visais poþiûriais yra standesnis respublikø priklausomybës varþtas, negu buvo ligðiolinis 14-tasis. Bet praktikoj skirtumo nesusidarys, kadangi respublikos faktiðkai ir ligðiol buvo laikomos ant trumpesnio pavadþio, negu 14 straipsnis buvo nustatæs. Dabar tie nuostatai tik taip papildyti bei perredaguoti, kad tiksliau atitiktø tà, kas tikrovëje jau seniai dedasi. Tad dabar, jei kas imtø sekti pasakà apie Lietuvos savarankiðkumà (netgi suverenià nepriklausomybæ!) „tarybiniø tautø ðeimoj”, tai toká pasakoriø visada tiktø klusterti, ar þino kà nors apie konstitucijos septyniasdeðimts treèiàjá. Akiraèiai, 1977. Nr.10(94)

Ir vël Jonynas Kaip tik ðitokiu paèiu metu uþpernai bandþiau èia papasakoti apie mûsø iðkilaus, gerbiamo ir branginamo dailininko Vytauto K. Jonyno vienos paskaitos „uþkulisius”. Kas skaitë, gal tebeprisimena, kad tai buvo paskaita apie dar iðkilesná, gerbiamesná ir brangesná dailininkà Mikalojø K. Èiurlioná. Paskaitos „uþkulisiais” buvo susidomëta todël, kad ji buvo skaityta po Jungtiniø Tautø bibliotekos patalpose prisilaikanèio „Rusø Knygos Klubo” (tikriau – J.T. ástaigose dirbanèiø sovietiniø valdininkø kolonijos) iðkaba; be to, – LTSR uþsieniø reikalø viceministro (dabar jau ministro) Vytauto Zenkevièiaus globëjiðkoje paunksmëje. Ið mûsiðkiø tautinës drausmës sargybø suþvangëjo pavojaus signalai, kad ávykæs iðdavikiðkas Lietuvos okupantams talkininkavimo aktas. Lietuvos generalinis konsulas New Yorke buvo áspëtas, kad Vasario 16-tosios proga rengiamosios dailës parodos atidaryme jam gresiàs pavojus atsidurti toje paèioje tribûnoje su okupantø talkininku Jonynu, kurs tada kaip tik buvo New Yorko ir apylinkiø lietuviø dailininkø sàjungos pirmininkas. Konsulas parodos rengëjams pareiðkë, kad jis konsulo institucijos á toká pavojø nestatysiàs. Bet rengëjai suskubo iðduoti Jonynui persona non grata atestacijà ir eliminuoti já ið parodos. Taip katastrofiðko susidûrimo pavojus buvo paðalintas, konsulas buvo apsaugotas nuo (tariamai) nepatogios situacijos. Dabar, po dvejø metø istorija, nors ir ne visai tapatingai, bet gana panaðiai pasikartojo. Trys pagrindiniai tos istorijos elementai – Jonynas, paroda ir konsulas – tada ir dabar buvo tie patys. Tik Jonynas ðá karta ne paskaità New Yorke apie Èiurlioná skaitë, o „pasikalbëjimà” Vilniuje, Gimtajame Kraðte apie savo ðios vasaros vieðnagæ

593

Lietuvoje paraðë. O vieðnagës bûta ðaunios! Pats Jonynas mano, kad tasai anametis bendruomenës ir konsulo prieð já pavartotas ostrakizmas daug padëjæs jam bûti tenai taip ðauniai priimtam. Iðveþiojo já tenai skersai ir iðilgai po visà Lietuvà, daugiau kaip tris tûkstanèius kilometrø ir rodë, rodë, rodë jam nesuskaitomas, neapsakomas groþybes. Skaitant jo áspûdþius (ar jø klausantis), ima atrodyt, kad já tenai veþiojo visiðkai panaðiai, kaip tasai Rusijos istorijoj pagarsëjæs grafas Potiomkinas carienæ Jekaterinà. Tik vilniðkiams potiomkinams dabar geriau sekësi, nes Jonynas komplimentø mene atrodo beesàs nepalyginti gabesnis ir dosnesnis uþ Jekaterinà. Paþástam gi mes tà savo mielà Vytautà: auksaburnis! O graþiai kalbët – neapsakomas gi smagumas! Në nepajunti þmogus, kad pats tapai savo graþbylystës srauto jau apsemtas ir neðamas nebekontroliuojama linkme... – Gal keletà þodþiø apie nûdiená mûsø gyvenimo paveikslà... – nuostabiai kukliai papraðë G[imtojo] Kraðto Vilius Baltrënas. Va, ir iðpraðë: – Susidariau platø, iðsamø vaizdà. Dinamiðkas Lietuvos gyvenimas ðiandien reiðkiasi jos ekonomikoje ir kultûroje... Kiekvienas Lietuvos gyventojas lengvai pasiekia teatrus, koncertus, parodas. Imant ið kitos pusës – dvasinës gërybës organizuotai keliauja ið miestø á tolimiausias gyvenvietes ir yra be vargo ir pastangø prieinamos kiekvienoje vietovëje. Dël to Lietuvoje nebeliko jokio uþkampio, o ávairiø profesijø þmonës, neieðkodami jokiø iðimtiniø privilegijø, gali patogiomis sàlygomis naudotis visomis kultûros vertybëmis. Ið karo griuvësiø prisikëlusi Lietuva apsirengë nauju drabuþiu – baltø plytø namais ir sidabrinës spalvos stogais. O jos þmonës – didþioji dauguma ádegusiais veidais, su ðypsena lûpose, jie þvelgia á rytojø, tvirtai pasitikëdami savimi ir savo kûrybinëmis galiomis... Mane staèiai pribloðkë jø kûrybiniai laimëjimai, kuriais didþiuotøsi didieji pasaulio centrai, kuriais dràsiai galëtø pasididþiuoti daug didesni kraðtai, negu mûsø Lietuva... Kà jûs pasakysit! Lietuva jau – ekonomiðkai ir kultûriðkai kultûriðkai! – ne tik pavijo, o ir pralenkë Amer... Kà èia Amerikà! Visus paþangiausius kraðtus! Nes nëra gi kito tokio kraðto, kur net visi uþkampiai bûtø pritvinkæ civilizacijos ir kultûros! Tik keista, kad lig ðiol në vienas vilniðkis laikraðtis ar þurnalas (neiðskiriant ne G[imtojo] Kraðto), kuriuos pusëtinai atidþiai esu stebëjæs, vienus apie 20, kitus net 26 metus, dar ne kartà nesiryþo ðitaip iðgraþintai nupieðt Lietuvos gyvenimo paveikslà. Nejaugi jie dar në patys lig ðiol nëra matæ to, kà Jonynas pamatë? Ach, kur nuneða tas ásismaginimas graþbylystëje... – Að tikrai sakau, kà maèiau, – dievaþijasi Jonynas: – Negaliu atsidþiaugt visu tuo, kà jie tenai sugebëjo pasiekt ir sukurt, bûdami tokiose sàlygose sàlygose. Þinoma, yra ir kita medalio pusë, pusë bet apie jà èia ir taip jau begalës prikalbëta. Ach, mielasis ir brangusis mûsø menininke, – kad gi taip ir bûtum iðsitaræs to „pasikalbëjimo” pradþioj ar bent pabaigoj, vietoj to gaivaliðko superliatyvø srauto! Santûrus rezervas bûtø pastatæs „visus puodus á savo vietas” ir áspëtø skaitytojà, kad kalbi tikrai tik apie tai, kà matei ir kad susilaikai net nuo paminëjimo tokiø dalykø, kuriø vaiðintojai ir rodinëtojai pirðtø prikiðamai nerodë. Lietuvoj (nors ir priklauso-

594

moj) pasiektus statybinius ar kultûrinius laimëjimus (kuriuos per mënesá tikriausia dar ne visus bûsi spëjæs pamatyti) pelnytai ávertinti ir jais nuoðirdþiai pasidþiaugti tikrai graþu, verta ir teisinga. Bet, apþvelgus medalio tik vieno ðono vien tik labiausiai nublizgintus iðkilumus, dràsiai sakyti, kad tai platus, iðsamus vaizdas vaizdas, – yra neatsakingas saldlieþuvavimas. Arba tyèinis akivaizdus melas, sakomas taip, kad ið tolo matytøsi, jog tai melas. Ðiaip ar taip, Jonynas tuo savo „paveikslu” vël davë darbo tautinës drausmës sargams. Tiesà sakant, nebûtø ko jiems ðiuo atveju labai ir jaudintis, nes gi nei lietuviø tautai, nei Lietuvos valstybës perspektyvoms niekaip nepakenkë tasai jo meilingas, tegu kiek ir persaldintø komplimentø paèiulbëjimas kûrybingiesiems tautieèiams, vietomis tikrai áspûdingai besikapstantiems po visokeriopai svetimos valdþios letena. Jei tas paèiulbëjimas kiek pakenkë, tai gal tik paties Jonyno orumui. Aukðtai iðkilæs talentu ir meistriðkumu net keliuose plastinio meno þanruose (grafika, akvarelë, skulptûra, vitraþas), su politiðkai tapytu peizaþu pasirodë tik kaip diletantiðkas amatorius. Betgi prieð Jonynà nukreipta ostrakizmo maðinerija New Yorke vël ëmë suktis. Þinoma, ðiais laikais ji veikia ne ðukëmis, o telefonais. Ir vël, kaip prieð porà metø, Lietuvos generalinio konsulo telefonas, sako, ëmæs birgzti áspëjimais, kad dailininkø sàjungos (ne Bendruomenës) rengiamoje dailës parodoje dalyvaus Jonynas, todël konsului, esà, nedera tokià parodà aprobuoti dalyvavimu jos atidaryme. Bet konsulas tà parodà atidaryti jau buvo oficialiai sutikæs ir sutikimo nebeatðaukë, tik atidaromoj kalboj atvirai iðdëstë, kad buvæs áspëtas, jog tarp lietuviø dailininkø patriotø, gyvenanèiø su visais kitais tautieèiais bendra svajone atgauti Lietuvai valstybinæ nepriklausomybæ (ar panaðiai), atsiradæs vienas, pasukæs prieðinga linkme. Konsulas vis dëlto nusprendæs, kad dël vieno apgedusio ar visai supuvusio obuolio neiðmetamas visas krepðis. Taigi jis, ðtai, vis tiek mielai á ðià parodà atvykæs ir laikàs didele garbe skelbti jà atidarytà. Taip ir toks buvo paskelbtas nuosmerkis pastarojoj „Jonyno byloj”. Oficialus kalbëtojas iðkilmiø tribûnoj, – kaip kunigas sakykloj: nepriimta replikuot. O èia nelengva buvo sulaikyt spontaniðkai ðaunanèià replikà: Tiktai ne ðiandien, tiktai ne ðièia! ðièia Èia gi dailës paroda! paroda Èia kabo ne Jonyno „poèiulbis” su G[imtuoju] Kraðtu, o keturi ðvieþi jo akvareliniai darbai. Èionykðèiø tautieèiø dailës parodoj Jonynas – „obuolys” ne tik ne supuvæs, o toks, kokiø duokdie daugiau! Jeigu jis kaltinamas politiðkai nedorai pasielgæs, tai ta jo byla gal turëtø bûti sprendþiama – neþinau kur: Vlike, Bendruomenëj, ar gal kokiame ad hoc teisme, tik jau ne dailës parodoj, ir, suprantama, ne dailininkø sàjungoj. Ir turbût Jonynas, kaip ir bet koks kaltinamasis, turëtø gi teisæ á „fair trial” prieð koká nors sprendimà. O èia kaþkokia nematoma „osoboje sovieðèanije” telefonais apkaltino ir uþ akiø nuteisë apskelbti já supuvusiu (atseit, ðiukðlynan iðmestinu) obuoliu. Þinoma, tai tik simbolinë bausmë, bet visuomeniniø moraliniø bausmiø kodekse – viena ið sunkiausiøjø. „Ástatymas”, kuriuo bausmë ðiuo atveju galëtø bûti paremta, yra priimtas White Plains konferencijoj, 1974 m. spalio gale. Pagal já, lietuvis iðeivis, palaikydamas ir

595

puoselëdamas ryðius su Lietuvoj gyvenanèiais tautieèiais, nusikalstø tik tada, jeigu, tai darydamas, nesivadovautø „savo sveika nuovoka, sàþinës jautrumu ir tautiniu sàmoningumu”, o svarbiausia – jeigu nevengtø (ir neiðvengtø) tokiø veiksmø veiksmø, kuriais „galëtø pakenkti Lietuvos valstybiniam tæstinumui ar lietuviø tautos pastangoms iðlikti ir iðsivaduoti ið okupacijos”. Niekas neárodinëjo, ir neásivaizduojama, kas bei kaip galëtø árodyti, kad Jonynas tam „ástatymui” tikrai nusikalto. Todël ypaè pagailëtina staigmena buvo tokio telefoninio „teismo” sprendimà iðgirsti kaip tik ið parodà atidaranèio generalinio konsulo lûpø. Kaip pasijuto dailininkø sàjunga, ðitaip pagerbta? O kaip, pavyzdþiui, pasijustø ðeima, pakvietusi vietos visuomenës ðulà á savo sukaktuves ir iðgirdusi to garbingo sveèio tostà: „Nors èia man sako, kad viena jûsø duktë paleistuvë, vis dëlto nutariau ateit”...? Jau trys deðimtmeèiai, kaip mûsø veikëjai ir veikëjukai tempte tempia Lietuvos diplomatinës tarnybos pareigûnus, ypaè konsulus ne tik á visus kongresus, seimus, suvaþiavimus, bet ir á visokius vietinius „pasikrutinimus”. Kvieèia ið respekto, patriotinio sentimento, o neretai ir savo prestiþo pakëlimo sumetimais. Laisvoj, atviroj visuomenëj nestinga paþiûrø skirtumø dël veikimø strategijos, taktikos ar net ir paèiø galutiniø tikslø sampratos. Diplomatinës tarnybos pareigûnus, kaip formalius valstybinio autoriteto reiðkëjus, dël jø paþiûrø besivarþanèios (netgi besiriejanèios) ðalys neretai bando prisitraukti savo pozicijoms sustiprinti. Jø autoritetu kësinamasi vienaip ar kitaip pamokyti lietuviðko patriotizmo ir patriotinio veikimo tautieèius, kurie, beje, daþniausia yra nebe Lietuvos pilieèiai. Èia prasideda slidûs takeliai... Uoliesiems kovotojams su pavojais Lietuvos valstybiniam tæstinumui bûtø patartina visø pirma susilaikyti nuo Lietuvos diplomatiniø atstovø bei konsulø traukimo á tuos slidþius takus, tai yra, nuo jø painiojimo á mûsiðkiø veikimø kontroversijas ir paskirø tautieèiø (ypaè ne Lietuvos pilieèiø) „drausminimà”. Nekenktø ir atstovams bei konsulams pastiprinti savo atsparumà prieð gundymus pasidaryti „obuoliø rûðiuotojais”. Akiraèiai, 1978. Nr.1(95)

Realios galimybës Kasmet vasario tà ar kità sekmadiená apkalbam, apgiedam, apdainuojant ir net apðokam 18-tø metø vasario 16-tos ðeðtadienio ávyká ávyká, atsitikusá Vilniuje, anuomet Didþiosios gatvës antru numeriu þymëto namo antrame aukðte, lietuviø ðalpos komiteto posëdþiø kambaryje. Ðiemet jau ðeðiasdeðimtàjá kartà tà ávyká minim, tai gal tiktø já net kaip nors iðkilmingiau ir áspûdingiau apkalbët ir apðokt, negu tai darom neapvaliais skaièiais þymimuose minëjimuose. Bet mûsiðkiai iðkilminës simbolikos ir egzaltuotos retorikos talentai bene bus jau pasiekæ savo sugebëjimø paèià virðûnæ iðkilmëse, atþymëtose dar apvalesniu numeriu. O net ir tø iðkilmiø áspûdis dabar, po

596

deðimties metø, jau vis tiek beveik visiems suspëjo iðdilt ið atminties. Matyt, ne iðkilmiø ámantrume ir ne manifestø iðkalboje glûdi tø minëjimø svarba. Ji glûdi tik nesiliaujanèiuose priminimuose, kad mes – anuomet Lietuvoje buvusi absoliuèiai lemiama lietuviø dauguma! – jau esam pareiðkæ apsisprendimà ir valià savo þemëj valdytis valstybiðkai, nepriklausomai. nepriklausomai Ir kad mes – maþdaug tokia pati lietuviø tautos dauguma! – niekad savo valia to pareiðkimo neatðaukëm ir nesirengiam atðaukti atðaukti. Tà anø metø vasario treèiojo ðeðtadienio aktà laikome kertiniu akmeniu ðiame ðimtmetyje gyvavusios Lietuvos valstybës pamatuose. O to akto sudarymo dienà, vasario 16-tàjà, laikome tos valstybës gimtadieniu. Bet ið tikrøjø tai lietuviai ne vien tà dienà vieðai prabilo apie savo nepriklausomà valstybæ. Jau ðeðioliktaisiais ir ypaè septynioliktaisiais metais apie tai buvo pasisakoma ávairiose lietuviø veikëjø konferencijose Ðveicarijoj, Olandijoj, Ðvedijoj, taip pat daugelyje Amerikos lietuviø susirinkimø ir laikraðèiø; itin garsiai, nors dar ir ne vieningai, nepriklausomybinë valia buvo pareikðta Rusijoj, Petrapilio seime, septynioliktøjø geguþyje. Paèioj Lietuvoj, kad ir kaizerinës Vokietijos geleþinio kumðèio dar sugniauþtoj, tokia valia buvo visiðkai aiðkiai pareikðta jau septynioliktøjø rugsëjy, Vilniuje ávykusioj konferencijoj, iðrinkusioj Lietuvos Tarybà, skirtà tai valiai ágyvendinti. Tarybos pirmoji Lietuvos nepriklausomybës deklaracija buvo nutarta jau 1917-tø metø gruodþio 11-tà. Tai buvo dviejø daliø deklaracija. Pirmoj daly pareikðta visiðkos nepriklausomybës valia, o antrojoj visgi dar buvo sutikta, kad Lietuva galëtø bûti gana nemaþai priklausoma nuo Vokietijos. Kai Vokietija, tada dar labai iðdidi ir prieð Lietuvà tai labai ir galinga, nei á toká kompromisà nereagavo, tai Taryba ëmë keisti Lietuvos nepriklausomybës valios pareiðkimà, suteikdama jam vis dràsesná ir ryðkesná pavidalà. Nuo nepriklausomybæ ribojanèio kompromiso apvalytas nutarimas buvo priimtas jau aðtuonioliktø metø sausio 8-tà, dar kartà pertvarkytas ir papildytas sausio 15-tà, o galutiná pavidalà ágijo vasario 15-tà ir tapo pasiraðytas visø dvideðimties Tarybos nariø vasario 16-tà. Bet tai buvo valstybës dar tik uþsimezgimo, o ne gimimo diena. Dienos ðviesoje tikrai gyva Lietuvos valstybë iðniro po beveik iðtisø devyniø mënesiø, tik tø metø 11-tà kada, vokieèiø generolams pasiraðant kapituliacijà vëlyvà rudená, lapkrièio 11-tà, prieð Vakarø sàjungininkus Prancûzijos Compiegne miðke, Lietuvos Taryba Vilniuje patvirtino prof. A. Voldemaro sudarytà pirmàjà Lietuvos vyriausybæ. Tik tada nepriklausoma Lietuva jau apèiuopiamai pradëjo valstybiðkai gyventi ir veikti. Nieko panaðaus dar nebuvo vasario 16-tà. To ðeðtadienio vakarà Vilniuje gal tik Tarybos nariø ar vieno kito ið Ðalpos komiteto veikëjø ðeimose tegalëjo bûti suþinota, kas prieð keletà valandø atsitiko komiteto pastogëje. Tarybos nutarimas, þinoma, tà paèià dienà buvo oficialiai praneðtas vokieèiø valdþios organams, o neþinomais ir gal jau niekad nesuþinosimais neoficialiais keliais jis jau sekmadiená pasiekë ir keletà Berlyno laikraðèiø, kurie, karo cenzoriams pirmadienio rytà snusterëjus, vasario 18-tos laidose

597

já paskelbë. Ið ten þinia pateko Ðveicarijon ir net Amerikon. Bet ji buvo dar tik kaip meteoras: netikëta, nelabai daugelio pastebëta, o pastebëjusiø daugumo beveik tuoj pat uþmirðta. Vilniuje tai net á Auðros Vartø gatvës moksleiviø bendrabutá – nuo komiteto pësèiam keltos minutës – ta þinia slinko dvi dienas ir dvi naktis, ir tai tik paðnibþdom, baimingai dairydamasi, kad kas nereikalingas neiðgirstø. Treèià rytà – vasario 19-tos antradiená – ið spaustuvës maðinos ëmë kristi Lietuvos Aidas su nepriklausomybës skelbimu, didþiulëmis raidëmis uþëmusiu visà jo pirmàjá puslapá. Kaip krito, taip ir sukrito staèiai vokieèiø karinës cenzûros sterblën. Sako, tik kelias deðimtis egzemplioriø kaþkas (bene pats spaustuvës savininkas Martynas Kukta) mikliai nuo þandarø nukniaukë ir iðlaikë juos, kaip muziejines retenybes. Daug ávairiø, net gana keistø politiniø vingiø teko Tarybai iðvingiuoti per tuos devynis mënesius, ligi Lietuvos nepriklausomybës þodis tapo kûnu. Atodairomis þvelgiant á tuos vinguriavimus, net ir ið ðeðiø deðimtmeèiø atstumo, krinta á aká virtinë politiniø manevrø, rodanèiø, jog ano meto veikëjams Taryboje irgi buvo nesvetimas supratimas, kad politikoje svarbu ko geriausiai iðnaudoti realias galimybes galimybes. O 1918-tøjø pradþioj, net ir vidury visiðkos nepriklausomybës perspektyvos Lietuvai atrodë esanèios dar labai toli nuo realybës. Pusëtinai reali galimybë Lietuvai tapti valstybe siûlësi tik vienaip ar kitaip susidedant su Vokietija. Taryba, bent jos dauguma, neskubëjo tos nepatrauklios galimybës atmesti, kaip neskubëjo ir priimti: daugiausia taikstësi, kaip geriau (arba – kaip ne taip blogai) ta galimybe pasinaudoti, jei tikrai nebus geresnës. Bet rudeniop politinës aplinkybës ëmë keistis ir susidarë reali galimybë Lietuvai tapti visiðkai nepriklausoma. Taryba nedelsdama ta galimybe pasinaudojo. Pavasario ir vasaros vingiai – su visais unijø projektais ir net vokieèio karaliaus Lietuvai iðsirinkimu – tapo nebereikalingi ir,su visuotiniu pasitenkinimu, iðbraukti ið dienotvarkës. Tie Tarybos nariai, kurie buvo protestavæ prieð kompromisinius vingius ir net ið Tarybos dël to buvo iðstojinëjæ, vëliau turëjo pagrindo didþiuotis savo tolregiðku tikëjimu ir savo nevingiuotu tikslo siekimu. O „kompromisininkai”, kuriø Taryboj tada buvo dauguma, savo vinguriavimø irgi nesigëdino, sakydami, kad aplinkybëms laimingiau susidëjus, juk visi pasiekëm norëtà bendrà tikslà, bet, jeigu tos aplinkybës nebûtø taip gerai susidëjusios, tai kitas realias galimybes atmetæ, greièiausia bûtumëm likæ visiðkai be nieko... Ir dabar (Vliko seime), lyg anø laikø aidas, atskambëjo ta, sakytum, protinga mintis – naudotis, kaip galima geriau, tik realiomis galimybëmis. Visa bëda, kad ne taip jau paprasta neapsirikti, sprendþiant, kurios galimybës realios, o kurios tik miraþai. Todël mûsø veikimuose ne retenybë matyti daug pastangø ir pinigø nueinanèiø vëjais, besivaikant miraþø. Antra vertus, mums reikalingosios galimybës kiekvienai bent Ðiek tiek kritiðkai akiai daþniausia atrodo labai nerealios. Grieþtai apsisprendæ naudotis tik neabejotinai realiomis galimybëmis, turbût, turëtumëm savo veikimus visiðkai suspenduoti, – kaip tik dël tokiø, neabejotinai realiø realiø, galimybiø stokos...

598

Betgi atsitinka, kad koks net visiðkai beviltiðkai atrodæs reikalas ar fantastiðkai atrodæs uþsimojimas ima ir atsiduria pusëtinai realiø galimybiø ribose. Ir jeigu susigriebiama tokias galimybes ko geriausiai panaudoti, kartais pasiekiama net fantastiðkai realiø (!) rezultatø. Pavyzdþiui, Simo Kudirkos iðvadavimas, arba dabar to ðuolio á laisvæ iðgarsinimas televizijoj, spaudoj, mokyklose tokiu mastu, apie koká kiek anksèiau në pasvajoti nebûtø atsiradæ dràsos. Èia kaþkas tikrai suèiupo daugumo nepastebëtas realias galimybes ir gerai jas iðnaudojo. Tokiems dalykams bent retkarèiais atsitinkant, turbût, anà dësná apie realiøjø galimybiø naudojimà derëtø papildyti ið patirties kilusia pastabële, – kad geriausi veiklos vadovai mums turëtø bûti tie, kurie turëtø pakankamai aðtrios intuicijos aptikti realiàsias galimybes ir atrinkti jas ið daugybës mums á galvas ðaunanèiø fantazijø. Akiraèiai, 1978. Nr.2(96)

Svastikos Margoje amerikinës visuomenës mozaikoje esama net ir tokiø lopinëliø, kaip amerikieèiø naciø partija. Kad ir menko dar svorio, ji taèiau atkreipia á save dëmesá irzliu verþlumu pasireikðti prieð þydus, negrus, komunistus ir kitokius, jø nuomone, netikusius gaivalus. Dar labiau, negu ta savo ideologija, ji atkreipia á save dëmesá iðvirðiniu pavidalu: hitleriðkai svastikuotomis uniformomis ir vëliavomis. Amerikoje, ne taip dar seniai kariavusioje prieð visa tai, kà svastika prieð apie 40 metø simbolizavo Vokietijoj ir vëliau net didelëj Europos daly, dabar gana keista ir netikëta matyt vyrø bûrius jau èia pat besiðvaistanèius svastikomis ir maþai temodifikuotais hitleriðkais ðûkiais. O vis tiek – aukðèiausias Ilinojaus teismas nusprendë, kad èionykðèiai naciai jei tik nori, tai ir gali þygiuoti – mosikuodami ar plevësuodami svastikomis – netgi Skokije, þydø gana tirðtai gyvenamame Èikagos priemiestyje. Esà, svastika yra simbolis, kuriuo, kaip ir þodþiu, gali bûti reiðkiama tam tikra idëja, nuomonë, paþiûra. O juk teisë tai nekliudomai daryti èia visiems Amerikoje pripaþinta pirmajame konstitucijos papildyme. Tame teismo sprendime, regis, liko neatsakytas klausimas, – kokià, bûtent, idëjà èikagiðkiai naciai nori svastikomis pareikðti Skokije gyvenantiems þydams. Sako, kad þymi ten gyvenanèiø þydø dalis esà ið hitleriniø kacetø iðvaduotøjø ðeimos, kai kurios netgi su dar tebegyvais tëvais, buvusiais kacetininkais. O tiems juk svastika yra ne kas kita, kaip simbolis Hitlerio skelbtos ir ne juokais vykdytos idëjos – iðnaikinti þydus. Nejaugi, sako jie, ir tokiai idëjai skelbti teisë duota pirmajame konstitucijos papildyme? Tas klausimas jau atsidûrë atitinkamos apygardos federaliniame teisme ir, gal bût, atsidurs net ir paèiame aukðèiausiame. Þinoma, joks teismas negalës nuspræsti, kad svastika savaime esanti piktos, nusikalstamos idëjos simbolis. Prieðingai, svastika kaip tik daug kur laikoma gerareikðmiu

599

þenklu. Pats jos vardas – svastika – yra sanskritiðkas þodis ir reiðkia laimës, gerovës neðëja. Gilioje senovëje svastikos þenklo bûta paplitusio kone visoje ano meto þmoneðëja nijoje, neiðskiriant net dabar Amerikomis vadinamojo þemyno gyventojø. Indijoj ir dabar svastika tebëra plaèiai vartojamas simbolis. Beje, ten esanèios skiriamos dvejopos svastikos: deðininë – gerareikðmë, simbolizuojanti saulæ, laimæ, gerovæ, sëkmingumà – ir kairinë – blogareikðmë, simbolizuojanti naktá, juodàjà magijà, piktàjà deivæ Kalá. Lietuvoje svastika, regis, buvo buvusi pamirðta koká keletà ðimtmeèiø, ir tik 1929 ar 1930-tais buvo vël atsiradusi, kai toks Burba, ne tiek talentingas, kiek iðradingas jaunas pretendentas á dailininkus, jà – nedidukæ, vos ne vos pastebimà – ábrëþë á tautininkø nario þenklelá. Ið pradþiø buvo nieko. Bet kai Hitleris atëjo valdþion ir jo kabliakryþis (Hakenkreuz) tapo kone kasdien matomas kino kronikose ir spaudoj, ir kai, ryðium su Klaipëda, tas simbolis Lietuvai ne tik neþadëjo nieko gera, bet diena ið dienos darësi grësmingesnis, vienas kitas ið tautininkø veikëjø atkreipë dëmesá ir á svastikëlæ savo nariø þenkleliuose: kaip, girdi, èia dabar atrodo, kai lietuviai tautininkai dëvi toká Lietuvai prieðiðkà þenklà! Dailininkas, sako, ðokæs ginti savo kûriná. Visø pirma, esà, mûsø þenklelyje svastika ne tokia, kaip Hitlerio: kita kryptim sukasi. Antra, – svastikos vardas ið sanskrito, lietuviø kalba ið sanskrito, ir ið viso tas þenklas yra mûsø senø senovinis saulës simbolis, net uþ Gedimino stulpus keliolika kartø senesnis, tai tas Hitleris tegu sau eina nusiðvilpt su savo kabliakryþiu! Nepasitaikë patikrinti, kai buvo lengva, o dabar tai jau beveik nëra në kaip patikrint, ar tikrai tame tautininkø þenklelyje svastika kitaip sukosi, negu hitlerinë. Ir ið viso nëra tikrai aiðku, katra svastika gerareikðmë, katra blogareikðmë. Geroji, sako, átaigojanti sukimàsi pagal saulæ (arba, pagal laikrodá), atseit, deðiniop. Bet svastikos apraðymuose deðinine daþniau vadinama ta svastika, kurios galai uþlauþti deðiniop. O tokia kaip tik átaigoja sukimàsi kairiop, prieð saulæ. Tik kairiop uþlauþtais galais svastika atrodo besisukanti pakeliui su saule... Nacines svastikos galai uþlauþti deðinën. Be to, ið vertikalinës – horizontalinës pozicijos ji pasukta 45% kampu ástriþai, ir kaip tik todël ji itin ryðkiai átaigoja sukimàsi kairën, prieð saulæ. Naciø sàjûdþio pradininkø turëti duomenys apie svastikas, turbût, átikino juos, kad kaip tik to, jø pasirinktojo pavidalo svastika esanti gerareikðmë. Jie gi didþiavosi jàja, kaip grynos arijø rasës simboliu. Bet hitlerininkø rankose atsidûrusi svastika, nepaisant jos kabliø ar sukimosi krypties, vis tiek pasidarë piktybinës reikðmës simboliu: ne vokieèiams ji tapo atgrasi, o þydams tai ir uþ giltinæ piktesnë pabaisa. Tad bergþdþia ir juokinga bûtø átikinëti, kad Ashlando gatvës naciai, kaiðiodami á akis savo svastikas Skokio þydams, tuo bûdu norá pareikðti jiems tik laimës, gerovës ir geriausios sëkmës linkëjimus. Kai iðdykëliai piemenys Lietuvoj kadai uþsimanydavo paerzinti þydà, tai rodydavo jam ástriþai sulenktà ðvarkelio skverno kampà, kuris, taip sulenktas, esti panaðus á kiaulës ausá. Kiaulës ausis savaime nëra blogareikðmë. Jai ar ið skverno sudëtam jos

600

pavidalui piktybiðkà reikðmæ sudarydavo tik rodytojø intencija paniekinamai paðiepti þydà, – ko jis kitoks, ko jis toks keistas: kiaulienos nevalgo! Rimti suaugusieji ne tik neuþtardavo piemenø teisës ðitaip „idëjas reikðti”, bet daþniausia juos net grieþtai sudrausdavo. Ir tikrai niekam neateidavo á galvà, kad konstitucijoje pilieèiams uþtikrintoji þodþio laisvë suprastina taip pat ir kaip laisvë piemenims þydus „kiaulës ausimis” erzinti. Nereikëjo nei ástatyminio draudimo: jau paproèiuose ásigaliojæ vieðosios dorovës dësniai nedviprasmiðkai smerkë toká „kiaulës ausies” vartojimà. Bet tai nekliudë virëjoms tikras kiauliø ausis vartoti ðaltienai virti. Ir svastika, turbût, net ir dabar dar niekam neuþkliûtø, bûdama áterpta á senovinio bûdo audiná, siuviná, raiþiná, apdailà, sagà, apyrankæ ar ðiaip koká „talismanà”. Bet vieðosios nuomonës reiðkimo priemonëse – vëliavose, plakatuose, skyduose, net organizacijø þenkleliuose, atspauduose, laiðkø antraðtëse – svastikos vartojimas yra tapæs hitlerininkø sukompromituotas ilgiems ilgiems laikams. Nesvarbu, liks ar neliks galioje Ilinojaus teismo sprendimas, pripaþinæs svastikai konstitucijoj numatytà idëjoms reikðti teisëto simbolio statusà, – vis tiek svastikos demonstravimas tebebus suprantamas, kaip brovimasis brutaliai sutramdyti ir uþgniauþti visas kitokias, negu jo – svastika ðmeðëluojanèio – paþiûras ir priversti visus elgtis, kalbëti, arba gal net ir màstyti tik pagal jo paþiûras ir valià. Kaip tik ðitokia bus buvusi reikðmë ir svastikos pasirodymo viename Èikagos lietuviø visuomeniniame vyksme, – anàmet iðtikusioje demonstracijoje prieð Jaunimo Centrà. Demonstrantai, kad ir iðkriteivos, bet visgi dar tautieèiai lietuviai, nesitenkino tik savo nuomonës pareiðkimu, kad nepritaria tokiø ir tokiø filmø rodymui. Ne, jie brovësi á vidø ir reikalavo, kad jø, o ne Centro ðeimininkø sprendimas bûtø vykdomas. Nesvarbu, kviesti ar nekviesti èikagiðkiai naciai ið Ashlando ar kurios ten gatvës parëmë tà mûsiðkio folksðturmo atakà, iðkeldami toj ðutvëj plakatà ar vëliavà su hitleriðka svastika. Kiekvienu atveju jie èia buvo suuodæ panaðaus mentaliteto kolegø. – Kiek? Gerà tuzinà? – Toks toká paþino ir prie alaus pavadino. Skirtumas gal tik toks, kad anie savo svastikas rodo vieðai, o mûsiðkiai tik pasalûniðkai uþanèiuose, po patriotiðkomis liemenëmis pasikiðæ neðiojasi. Akiraèiai, 1978. Nr.3(97)

Istorinë kalba Prieðpaskutinæ vasario popietæ Valstybës Departamento kafeterijoj Vaðingtone pasitaikë susitikti su dviem Amerikos Lietuviø Tarybos vicepirmininkais. Þodis po þodþio, jiedu ir klausia: – Uþ trijø savaièiø Alto simpoziumas vyksta New Yorkan. Kaip manai, – bus susidomëjimo? Kà gi sakysi. Apie New Yorkà kalba, kad tai pats pasaulio politikos centras. Èia ir Jungtinës Tautos, èia ir Vlikas... Na, tai mes èia gal tos politikos jau persisotinom, ar

601

kà, nes, jeigu su kokiais ðokiais ar þaidimais, tai dar ðiaip taip, o vien á prakalbas tai, sakau, – þiûrint koks oras ir kokia atrakcija: susirenkam taip nuo 40 iki 140, nedaugiau. Teodoras Blinstrubas beveik nuðvito: jei 140, tai neblogai! Atëjus þadëtajam metui, iðsirikiavo Þidinio uþustalëj pats Alto pirmininkas K. Bobelis, vicepirmininkas K. Ðidlauskas, delegatas ið Clevelando J. Kasulaitis, o prie mikrofono stojo ir ið Èikagos atsiveþtas moderatorius L. Kriauèeliûnas. Prasidëjo iðsamus aiðkinimas, kas atsitiko Belgrade ir kaip reikia suprasti Helsinkyje suraðytuosius pareiðkimus. Buvo dar kartà pasakyta ilga virtinë daugiausia tokiø paèiø aiðkinimø (apie Helsinká), kokius èia prie to paties stalo prieð pustreèiø metø dëstë daktarai St. Baèkis ir Br. Nemickas; ir dar daugiau buvo pasakyta tokiø paèiø pasididþiavimø (apie Belgradà), kokiø jau kuris metas gausiai skelbia ir kartoja Tarybos oficiozas. J. Kasiulaitis ðalia tø dalykø dar uþgriebë ir gretimø bruoþø ið tarpvalstybiniø santykiø, o èikagiðkiai tai vël ir vël gráþo prie polemikos su „vienu laikraðèiu”, kuriame tie dalykai esà aiðkinami arba brieþneviðkai, arba policininkiðkai... – Apie koká èia laikraðtá jie vis kalba? – pusbalsiu klusteri kaimynas pusëtinai veiklus visuomenininkas. Na, manau sau, jeigu net ðitas nepagauna, apie kà jie èia kalba, tai kiek gi èia ið viso yra pagaunanèiø? O kita vertus, tai jeigu net ir visi pagautø, vis tiek ne kaþin kas... Nes patalpoj ið viso tik 55. Atmetus keturis kalbëtojus ir dar du kitus Tarybos ðulus ið Èikagos, mûsø – simpoziumo klausytojø – lieka tik 49: vos devyniais daugiau, kaip andai mano jiems garantuotas minimumas. Leiskime, tie devyni buvo maþiau ar daugiau uþsiangaþavæ Tarybos lojalistai, o visi kiti tai, geriausiu atveju, buvo tik santûrûs ar skeptiðki stebëtojai. Sunkiø patrankø baterija trankiai ðaudë á saujelæ þvirbliø... Ið aplinkybiø susidëstymo atrodë, jog tø ðnekø tikslo bûta: a) átikinti New Yorko lietuvijà, kad ið visø veiksniø tik èikagiðkë Taryba geriausiai suprantanti Helsinkio sutarimø Lietuvos bylai sudarytàsias galimybes, b) átikinti, kad pastaruoju metu, ypaè Belgrade, tik Tarybos pirmininkas ið visø veikëjø vienintelis yra Lietuvos labui didþiai sëkmingai tas galimybes iðnaudojæs, c) pademonstruoti èia reziduojanèiam Vlikui já supanèios lietuviø visuomenës pritarimà Tarybos paþiûroms ir susiþavëjimà jos nuopelnais, d) kità dienà numatytame susitikime su Vliku pritrenkti já ta visuomenës pritarimo demonstracija ir iðspausti ið jo sutikimà pritarti Tarybos pozicijai jos vaiduose su Bendruomene. Bet, per tà prakeiktà mus èia apëmusá nerangumà ir abejingumà, ne tik visuomenës entuziazmo gaisras nesuliepsnojo, o net ir kibirkðtá áskelti nebuvo ið ko. Su Vliku derëtis „ið jëgos pozicijos” Tarybai nebebuvo kaip, ir ið tø derybø nieko apèiuopiama neiðëjo. Visø tø aiðkinimø ir átikinëjimø zenite buvo istorinë kalba kalba. Kalba, kurià senatorius R. Dole pasakë Belgrado konferencijos pilnaties posëdyje. Kalba, kuri, vietoj Valstybës Departamento parengtosios, buvusi senatoriui paties A.L. Tarybos pirmininko K. Bobelio inspiruota. Kalba, kurioje pirmà kartà istorijoje Lietuvos nepriklausomybës klausimas buvæs vieðai iðkeltas tarptautinëje konferencijoje.

602

Akivaizdoj tokio istorinio ávykio ir akivaizdoj tokio A.L. Tarybos pirmininko vaidmens tame ávykyje, pirmininkas Bobelis turi atrodyti keliom galvom aukðtesnis uþ bet kurá kità mûsø pirmininkà, nekalbant apie antrininkus ar tretininkus. Be to, pirmininkas Bobelis ir pats konferencijoj buvæs gi ne toks, kaip kiti, kurie tik ið tolo kaþkur pastypèiojo, ar, kaip anàmet Helsinky, net kalëjiman buvo sutupdyti. Jis, kaip senatoriaus Dole patarëjas patarëjas, turëjæs Amerikos delegacijos dokumentà, duodantá teisæ dalyvauti paèios konferencijos posëdþiuose ir ávykiuose. Neginèytinai áspûdinga. Tik gal nepersistenkim vaizduotis, kad Tarybos pirmininkas ten buvo koks oficialus Amerikos delegacijos pareigûnas su Valst[ybës] D[epartamen]to paskyrimu, kelionpinigiais ir dienpinigiais. Batuno biuletenyje tas dalykas kiek kukliau nuðviestas. Bûtent: Lapkrièio 21 – 25 Belgrade lankësi treèia baltieèiø delegacija. Tai buvo dr. K. Bobelis ir p. G. Meierovics ið Joint Baltic Committee. Jie atvyko drauge su senatorium R. Dole, kuris pakvietë juodu drauge su savo asistente ponia Aida Talbergs – Witt á plenumà, kur lapkrièio 25 sen. Dole sakë savo kalbà... (Kitos dvi grupelës jau anksèiau lankësi ávairiø delegacijø bûstinëse su ámanomomis informacijomis bei sugestijomis, o ðiedu senatoriaus sveèiai iðklausë jo kalbà paèiame konferencijos plenume). Pirmininkas K. Bobelis, paklaustas, kodël ta istorinë kalba, bûdama tokia svarbi, nebuvo mûsø spaudoje paskelbta iðtisai, o tik kaþkaip apytikriai atpasakota, aiðkino, kad jis parveþæs tos kalbos apie 10 egzemplioriø ir padalinæs laikraðèiams, bet tie kaþkodël ne iðtisai skelbë. Kilnodamas popierius, sakë gal dar turás tos kalbos tekstà ir èia pat, be to ji buvusi iðtisai paskelbta kaþkuriuose þurnaluose Amerikoj ar Vokietijoj, tad norintiems bûsià galima tà tekstà gauti, ir t.t. Aèiû, nesitrukdykit, nes angliðkas tos kalbos tekstas yra atspausdintas Kongreso Uþraðuose 1977 m. lapkrièio 27-tà, No. 388, s 19191. Jei ta kalba tikrai mums tokia istorinë istorinë, tai argi nebuvo verta jà Tarybos rûpesèiu iðtisai iðversti á lietuviø kalbà ir pateikti mûsø spaudai su priderama trimitø palyda? Ne, nebuvo verta verta. Nes nebebûtø patogu tada sakyti, kad ta kalba istorinë ir kad ji Lietuvos nepriklausomybës bylà bent kiek reikðmingai pastûmëjo. Jei Tarybos pirmininko sudëtosios pastangos tai kalbai ákvëpti ir pasiliktø nepeiktinos, tai neva ið to kilusá pirmininko nuopelnà vis dëlto pasidarytø labai sunku aukðtinti taip, kaip jis aukðtinamas dabar, „nesismulkinant” informacijose apie tos kalbos turiná. Vyraujanti mintis toje senatoriaus kalboje yra – pasiteisinimai, kodël Amerikos delegacija tiek daug dëmesio skyrë þmogaus teisëms: Mano delegacija, taèiau, rûpinasi ne vien þmogaus teisiø nuostatais Baigiamajame Akte. Mes esame atsidëjæ visø jø nuostatø vykdymui... Todël mano tikslas nëra susiremti ar pozuoti, arba trankyti kam á virðugalvá... Mano delegacija siekia ne susirëmimo, o bendradarbiavimo, ir mes siekiame ne kà aptemdyti, o nuðviesti, ne susilpninti, o sustiprinti... O ðtai turbût ir ta kalbos vieta, kurià Taryba garsina, kaip istoriná Lietuvos bylos iðkëlimà tarptautinëj konferencijoj:

603

Mes esam imigrantø tauta, þmonës, ið visø pasaulio kraðtø suplaukæ dalyvauti Amerikos þadinyje. Mûsø gyventojø dauguma yra europinës kilmës. Kultûriðkai ir tautiðkai jie tapatingi su dauguma ðiame susirinkime dalyvaujanèiø valstybiø. Jie palaiko savo gyvà domëjimàsi savuoju kultûriniu paveldëjimu ir savo kilmës kraðtais. Jie reiðkia savo interesus per visoj Amerikoj pasklidusias draugijas ir organizacijas. Pavyzdþiui, að esu susitikæs su atstovais tokiø organizacijø, kaip National Confederalion of American Ethnic Groups, the Czechoshvak National Council of America, the Congress of Russian Americans, the Polish American Congress, the Hungarian Organization in North America, the Ukrainian National Association and the Joint Baltic American National Committee – ir daug kitø. Jie yra pareiðkæ savo susirûpinimà ne tik þmogaus teisiø nuostatais ið II Krepðio ir VII Principo, bet ir visø tautø apsisprendimo teise. Ið tikrøjø, Jungtinës Valstybës niekad nëra pripaþinusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporacijos á Sovietus ir oficiali Jungtiniø Valstybiø nepripaþinimo politika nebuvo paveikta Europos Saugumo Konferencijos iðdavø. Tas seniai galiojàs principas yra Jungtiniø Valstybiø politika ir jis yra palaikomas J. V. Kongreso. Tiek ir yra þodþiø viso to „iðkëlimo”, – nebent dar átrauktumëm ten pat senatoriaus skubiai pridurtà dar vienà pasiteisinimà, kodël jis apie tokius dalykus uþsiminë: Að cituoju tas grupes ir jø rûpesèius ne siekdamas provokuoti ar susikibti. Að tik norëèiau nuðviesti ir paaiðkinti prieþastis, kodël delegacija ir mano vyriausybë yra stipriai susirûpinusi þmogaus teisiø sritimi. Nieko istoriðka. Gal tik keistoka, kodël tas senatorius taip uoliai aiðkinosi dël kalbëjimo apie þmogaus teises, lyg rankas nusiplaudamas: mes tai gal nebûtumëm buvæ toki ákyrûs, jei ne tie mûsø etnikai etnikai, kurie zirzia, ir tai ne vien dël þmogaus, o dar ir dël tautø teisiø... Jau 38 metus trunkanèios „nepripaþinimo politikos” priminimas á tà kalbà áterptas taip nenatûraliai, kaip skirtingos spalvos lopas. Ir atrodo, lyg bûtø buvæs skirtas visiðkai ne konferencijai (kuri gi nebuvo kompetentinga tokiu klausimu kà nors daryti ar sakyti), o greièiau tik saviems etnikams: nesujaudinkit, netriukðmaukit, nes matot gi, Amerika tautø apsisprendimà pripaþásta, nepripaþásta aneksijos, ir në Helsinkio paraðai to nepakeitë. Ar tik ne tam Meierovics su Bobeliu ir buvo pakviesti kaip tik á tà konferencijos posëdá, kur tie þodþiai turëjo bûti tarti, kad savo ausimis iðgirstø, kaip buvæs Fordo antrininkas bent ðiuo bûdu bando atitaisyti kai kuriuos Fordo lieþuvio suklupimus, pakenkusius respublikonø partijos vardui etnikø akyse? Konferencijai, ypaè maskviniams delegatams, keletà pastraipø anksèiau, buvo tartas visiðkai kitoks pareiðkimas: My delegation, however, is not only concerned with human rights provisions of the Final Act. We are dedicated to the fulfillment of all its provisions. O tarp tø visø nuostatø – all provisions – yra gi ir þinot koki nuostatai dël sienø... Priþadëjo gi jas visas gerbti, visiðkai neuþsiminë, ar kas jas visas ar ne visas pripaþásta teisëtomis. Lietuvos reikalui tas „nepripaþinimo politikos” priminimas Belgrade nei istorinis (jau nebe pirmas toks), nei reikðmingas. Panaðiai Lietuva (su Latvija ir Estija) jau yra

604

buvusi bent porà kartø priminta ir New Yorke, Jungtiniø Tautø komitetø posëdþiuose. Abiem atvejais tie priminimai davë progos ar tai Dirþinskaitei – Piliuðenkienei, ar Zenkevièiui atkalbëti po þinomà maldelæ apie savanoriðkà Baltijos respublikø ásijungimà ir tolydþiai laimingëjantá jø gyvenimà. Dabar, Belgrade, kaip pats K. Bobelis liudija, Voroncovas itin arogantiðkai maþdaug tà paèià maldelæ atkalbëjo. Propagandinës reikðmës toki uþsiminimai neturi jokios, kadangi didieji þiniasklaidþiai á tokias smulkmenas nekreipia dëmesio ir jos lieka vieðai neþinomos. Politinës reikðmës irgi beveik jokios, iðskyrus nebent tai, kad tokiame pareiðkimø pasikeitime sovietinis atsikirtimas esti paskutinis þodis: tegu ir neátikinantis, bet vis tiek paskutinis. Todël Belgrade pasakytoji senatoriaus R. Dole kalba bus buvusi istorinë ne Lietuvai, ne Lietuvos nepriklausomybës bylai, o gal tik A.L. Tarybai ir ypaè jos pirmininkui, kadangi ta kalba – dar neaiðku, ar labai sëkmingai, bet tikrai energingai ir iðlaidingai – naudojama vien tik jø prestiþui iðpûsti JAV ir Kanados lietuviø akyse. Akiraèiai, 1978. Nr.5(99)

Sizifai Kalbos kampeliai mûsø laikraðèiuose labai primena graikø pasakose minimà Sizifà, darbà risti didelá akmená á kurs buvæs dievø nubaustas amþinai dirbti bergþdþià darbà: kalnà, kurio virðûnën beveik áristas tasai akmuo bûtinai uþkliûva ir vël nurieda pakalnën. Ir mûsø kalbininkai – rodo rodo, ðluoja ðluoja mûsø spaudos, radijo ir vieðøjø prakalbø kalbines ðiukðles, o kaip buvom, taip ir liekam prisiðiukðlinæ. Krito nelygioj kovoj jau keturi toki mûsø pastarøjø laikø iðeivijos Sizifai – Skardþius, Salys, Dambriûnas, Kalvaitis, – ir dabar jau, regis, vien tik Barzdukas, Vaiðnio ar Stonio retkarèiais patalkinamas, ne uþ savo, o uþ mûsø kitø nuodëmes, vis dar vargsta, risdamas ðalin kalbos ðiukðliø maiðus, kurie, taèiau, vis prakiûra ir ðiukðlës vël subyra staèiai á laikraðèiø skiltis ir prakalbininkø burnas. Prieð kokius metus ar daugiau atsirado dar vienas kalbos rûpintojëlis, – lig ðiol nei paþintas, nei girdëtas T. Klyga. Matyt jau pastebëjæs, kokios sizifiðkos buvo ligðioliniø mûsø kalbos ðiukðliaveþiø pastangos, savo skiltá, maþdaug kas 3–4 savaites pateikiamà Dirvoje, pavadino Kalbos vargais. Bet jis kol kas dar nesikësina nei sunkiø akmenø, nei kalbos ðiukðlëmis kupinø maiðø kur nors ritinti. Ið viso, jis atrodo ne tiek kalbos teoretikas, kiek romantikas. Kone kiekvienà skiltá pradeda meilingais, todël ir neapdairiai perdëtais pagyrimais lietuviø kalbai. Pavyzdþiui: Mûsø kalba taip turtinga, taip patogi smulkiausiems sàvokø atspalviam iðreikðti, kad tikrai sunku kitom kalbom prie mûsiðkës prilygti. Arba vël, kitu atveju: Mûsø kalba nuo senovës grakðti, skambi, patogi vartoti. Ir gana turtinga bet kokiom sàvokom ir vaizdam, net smulkiom plonybëm reikðti. Matyt, nëra bandæs versti á tà mûsø tokià turtingà kalbà jokio kita

605

kalba ne primityviai, o þodingai ir stilingai paraðyto teksto. Pabandytø – pamatytø, kad, kaip daugeliui mûsø kalbos plonybiø stinga gerø atitikmenø kitose kalbose, taip nepalyginti dar didesniam kiekiui kitø kalbø plonybiø ar storybiø nëra tiksliø atitikmenø mûsø kalboje. Kultûrai bei civilizacijai vystantis, sukuriama daug naujø dalykø ir prireikia daug naujø pavadinimø. Todël, kaip kitoms, taip ar net dar labiau ir mûsø kalbai prireikia skoliniø ir naujadarø. Romantiðkos deklamacijos apie mûsø – ar bet kurios kitos – kalbos neva jau senovëje pasiektà tobulybæ yra svaiginimasis iliuzijomis. Romantiðkai groþëdamasis lietuviø kalba, T. Klyga savo Kalbos varguose lyg ir nepastebi didesniøjø tos mûsø kalbos bëdø. Kol kas jisai tik nupûtinëja dulkeles nuo vienos kitos kalbinës plonybës, arba pabando uþlyginti koká ðiurkðtumëlá. Pavyzdþiui, skatina justi skirtumà tarp þodþiø dailus ir graþus, drauge ir kartu, manyti ir ketinti... Pasamprotauja apie pono ir ponios vartojimà, stengiasi iðvaryti ið mûsø vartosenos per lenkus mus pasiekusià prancûziðkà bliuzæ, bet – keista! – labai átikinanèiai gina lenkiðkà tarkà (bulvëms tarkuoti), atmesdamas þodynø (neprivalomai) teikiamà trintuvæ ir në neuþsimindamas apie aukðtaièiuose ðiek tiek sulietuvintà to lenkiðko þodþio pavidalà – torkà. Be to, dar skatina nepamirðti mergvakario ir pataria apartmenthauzà vadinti butnamiu (Kodël ne daugiabuèiu?) Nedaug ir nedideliø kalbos vargeliø prilesinëja tas rûpintojëlis, turbût, pasiklausydamas tik ðeimos ar kaimynø pokalbiø, daugiausia apie namø apyvokos reikalus. O didieji mûsø kalbos vargai gi ðakoja ir lapoja daug vieðesnëse vietose, – laikraðèiuose ir tribûnose. Ir ne tiek þodyno, kiek sintaksës, stiliaus, tikslaus sàvokojimo nepaisantieji ar neiðmanantieji straipsniø raðytojai ir prakalbø sakytojai begëdiðkiausiai kompromituoja tà mûsø, tegu gal ir ne paèià tobuliausià, betgi gana gerà kalbà. Tos kompromitacijos, daugiau ar maþiau, berods gali sutikti kone kiekviename mûsø laikraðtyje, bet Kalbos vargø kampelio vedëjui nëra reikalo jos pavyzdþiø toli ieðkoti: lietuviø kalbos kompromituotojais likimas itin gausiai yra aprûpinæs kaip tik tà skiltá priglaudusájá lietuviø tautinës minties laikraðtá laikraðtá, vardu Dirva. Cit, paklausykit: Reèitalio programa yra ta terena, kurioje tenka vokalo reèitalistui atskleisti savo dainavimo menà ir balso turiná. Vykæs repertuaras, sutapdamas su balso struktûra, su solisto muzikine kultûra ir veikalo atlikimo technika reèitalio sëkmei. (1977, Nr. 48, psl. 9). Kada tokia mina sprogsta, sprogimas ne tik sunaikina aukà, bet mediniai paðinai sminga á kûnà. Jø negalima kûne surasti, nes ex-ray spinduliai tokiø neatranda. (197746-11). Organizacinio solidarumo stoka... ypaè atstumia jaunàjà kartà, kuri gerai þinodama, jog mûsø likimas priklauso nuo laisvojo pasaulio, nuo Vakarø likimo, kurie vis dar komunizmo atveju rodo daug naivumo, savo átaka jaunieji turi daugiau progø atverti akis Vakarø pasaulio visuomenei. (1977-32-2). Mûsø spauda tuos uþdavinius patenkinamai atlieka, nors bûdama ávairiø ideologijø bei organizacijø rankose, kas taipgi yra teigiamas reiðkinys, nes parodo jos demokratiná

606

veidà, nuomoniø reiðkimo skirtingumus, bet þinoma, kartais parodo ir vieno ar kito laikraðèio tolerancijos stokà. (1977-14-3). (J.T. [Jungtiniø Tautø] gen. asamblëja 1977 m. pask. sesijà uþbaigë gr. 21 d.). Ðiais metais iki birþelio mën. pabaigos paskirti komitetai vykdys tos asamblëjos nutarimus. (1978-3-1). Kaip gi ið tikrøjø! ar iki birþelio pabaigos turi bûti paskirti komitetai, kurie tik tada pradës vykdyti nutarimus, ar komitetai jau yra paskirti ir iki birþelio galo turi nutarimø vykdymà baigti? Bet ðiuo metu didþiausià rûpestá turi... UNDP, kuri teikia techniðkà paramà neturtingiems kraðtams, bûtent, kaip sunaudoti komunistiniø kraðtø gaunamas pinigines aukas, kuriø suma pereitais metais virðijo 50 milijonus, skaitant komunistiniø kraðtø valiuta. Problema yra dvejopa; tarptautine prasme su tais pinigais neámanoma operuoti. (1978-3-2). Dabar A. Goldbergas gráþta atgal á Belgradà, kur bus pasiraðoma visø tautø bendras susitarimas ávairiais klausimais, kuriais yra vieningos nuomonës. (1978-3-11). Jis (t.y., Jonas Budrys), bûdamas ásitikinæs, jog tiek visos Lietuvos, tiek taip vadinamos Maþosios – Klaipëdos kraðto gyventojø pastangos bei ryþtas atgauti sau priklausantá kraðtà stiprëjo ir augo ir, vyriausybës pavedimu pradëjo ruoðtis laukdamas, kol ateis lemiantis momentas sukilti ir patiems krauju atgauti dalá Maþosios Lietuvos. (1978-3-3). Tai argi ne sizifiðkas darbas – krapðtinëti ið kalbos kur ne kur uþtiktà be reikalo ásileistà svetimà þodá ar nenusisekusá naujadarà, kai ant beveik paèiø aukðtøjø mûsø spaudos laktø sutûpæ laikraðèiø bendradarbiai–ës paraduoja tokiais vargiai teiððifruojamais ar visiðkai prasmæ kaþkur pakeliui praradusiais þodþiø kratiniais! Kai redaktoriams toki dalykai nebeuþkliûva! Kai redakcijose niekas nepasistengia ar gal net ir nebemoka jø deramai aptvarkyti! Ir kai didþiuma skaitytojø tokiais kratiniais apsikenèia, lyg manydami, kad gal dabar taip raðyti reikia ir gal net graþu... Þodyninës ar etimologinës ydos mûsø vieðojoj kalboj, kad ir daþnokos, dar ne pati didþioji bëda. Didysis vargas tas, kad netvarkingi, nenuoseklûs, nutrûkæ – nulûþæ sakiniai ir sutrikusios prasmës tirados nebekliudomai naudojasi visomis pilietinëmis teisëmis... Nesiryþta prieð tokias kalbos „paþibas” iðsitarti ir Kalbos vargø aiðkintojas. Savo rûstø þvilgsná nuo savojo kiemo kreipia tolyn, tenai. Lietuvon, kur, esà, „dabar mûsø kalba beatodairiðkai terðiama griozdiðkais bolðevikiniais prieskoniais”, kaip visasàjunginis, bendrasàjunginis, prisitaikëliðkumas, prisiskaitëliðkumas, smulkiasavininkiðkumas, ikikapitalistinis, agitpunktas, pravaikðtininkas... Sako, „maskvinë prievarta prigrûdo”, á lietuviø kalbà tokiø gramozdiðkø naujadarø, ir jie dabar „uþsiaubia mûsø kalbos darnumo groþá”, tad – „kada nors bus daug vargo mums tà svetimà jaukalà iðvalyti laukan”. (1978-3-6). Na, atleiskite, bet mums to vargo tai tikrai neteks vargti. Su politine sistema susijusioji terminologija ir idiomatika tenai apyvartoje bus, ir niekas mûsø su ðluotomis á tenai neásileis tol, kol ta sistema laikysis. Kai ji kaþkada, tikëkimës, subyrës, tai mûsø gal jau në nebus. O jei katras dar ir tebebûtumëm, tai vis tiek ir be mûsø Lietuvoj bus pakankamai sugebanèiø apsivalyti nuo visø nebereikalingomis ðiukðlëmis tampanèiø tos sistemos nuobirø.

607

Antra vertus, daugumas pirma paminëtøjø „to svetimo jaukalo” pavyzdþiø, kaip ir daugumas jø giminaièiø, kuriø þodyne gali rasti dar koká puskapá ar daugiau, nëra nei rusiðki, nei politiðki, o kai kurie – netgi ne naujadarai. Visi jie sudaryti ið lietuviðkø þodþiø, prieðdëliø ir galûniø, prisitaikant lietuviø kalbos gramatikos ir þodþiø darybos dësniø. Tik tie su priestatu visa ar bendra atsiduoda rusiðku kvapu. Þinoma, kai þodis sukrautas ið septyniø ar daugiau skiemenø, tai, nors ir lietuviðkiausias, vis tiek griozdas. Bet nenusiminkim: nors DLK þodynan ir tokiø yra átraukta, (regis pirmajame pokario deðimtmetyje jie ypaè buvo áëjæ madon), dabar praktikoje jø – ir be mûsø ásikiðimo! – vis reèiau bepasitaiko. Ið tikrøjø tai laikraðèiø kalbos ðvara Lietuvoje dabar uoliau priþiûrima ir sëkmingiau iðsaugoma net negu nepriklausomybës laikais. Tik mûsø èionykðèiuose laikraðèiuose kalbos ðiukðliø daugëja metai ið metø, o kai kur net diena ið dienos. Rinkyktos riktas ar koks nusiþengimas lietuviø kalbos raðybos, etimologijos arba sintaksës taisyklëms – tenai spaudoj dabar retø reèiausia retenybë. Ko tenai daug daugiau, tai svetimø þodþiø, bet ir tai ne rusiðkø, kaip èia daugelis aimanuoja, o tarptautiniø, vakarietiðkø, iðmoktø, þinoma, ið dabartinës rusiðkos spaudos, kuri kaip tik dabar tenai irgi yra itin tirðtai tø þodþiø prisikaiðiojusi. Ið rusiðkos spaudos yra perimtas ir dabartinis stilius stilius, – iðpûstai oficialus arba patetiðkai ideologiðkas, o daþnai dar ir su didelëmis pretenzijomis skambëti moksliðkai. Ypaè tokiu stilium pasiþymi specialistø raðtai. Ðtai kaip dabar raðo tautietis ekonomistas (Liaudies ûkyje, 1977/8, 241 psl.): Vyriausios materialinio techninio tiekimo valdybos specializuotos valdybos buvo sujungtos su specializuotomis tiekimo bazëmis, esanèiomis Vilniuje, ir pervestos á ûkiskaità. Dël to atsirado vientipës specializuotos pagal daiktiná poþymá ûkiskaitinës tiekimo ir realizavimo valdybos... Be to, analizuodami specializuotø ûkiskaitiniø valdybø veiklos patirtá, pastebime, kad skirtingø produkcijos rûsiø tiekimo valdymo analogiðkø struktûrø ávedimas duoda nevienodus rezultatus. O ðtai gabaliukas ið filosofø draugijos estetikos sekcijos diskusijø apie paþintinæ meno funkcijà atpasakojimo (Lit[eratûra] ir menas, 1977/53, 10 psl.): A. Katalynas analizavo meno specifikos ir meno kûrinio suvokimo problemø loginá ryðá. Jis akcentavo, kad gnoseologinëms meno teorijoms bûdingas paþintinës meno funkcijos atriravimas ar absoliutinimas suponuoja ir paþintiniø kriterijø radikalø laikymà meno kûrinio suvokimo tobulumui. Na, kà gi! Viskas ðimtu nuoðimèiu taisyklinga, kiekviena mintis pasakyta labai tiksliai. Tik prasmæ apèiuopti tai kaþin ar lengviau, kaip èionykðèiuose apdraudos polisuose smulkiosiomis raidytëmis suraðytøjø nuostatø... Þinoma, ne visa vieðoji kalba Lietuvoj ðitokia, bet laikraðèiuose tokiø bei panaðiø dëmiø gana apstu. Tik, turbût, tos perdaug moksliðkos tirados vis tiek mûsø kalbai sarmatos daro maþiau, negu tos pirma minëtos mûsiðkës nemokðiðkosios... Daug daugiau ir blogesniø kalbos ðiukðliø dabar Lietuvoj, matyt, prikreikia ámoniø ir ástaigø virðininkai su savo raðtininkais tarnybiniuose raðtuose. Jas gana daþnai

608

registruoja Ðluota, lyg tikëdamasi ðiukðlintojus sugëdinti ir bent tuo bûdu ðiukðles iððluoti. Bet ir tos pastangos sizifiðkai bergþdþios, kaip ir mûsø èionykðèiø kalbos vargø apverkinëtojø. Akiraèiai, 1978. Nr.4(98)

Atsispjaudyt, ar neatsispjaudyt: tatai yra klausimas Ne visi vienodai pasijunta girdëdami ar skaitydami kitø nuomones apie save. Vieni pagirti dþiûgauja, didþiuojasi, o papeikti – ðirsta ir net á peikëjø èiupras kartais gana arðiai ákimba. Kiti dedasi abejingi dël tokiø ar kitokiø nuomoniø apie juos, lyg jiems tai bûtø visiðkai nei ðilta, nei ðalta. Ðis antrasis kraðtutinumas gal ir ne per daþniausiai pasitaiko. Nes paprastai þmogus, kol dar ne visiðkai apkiautæs, vis ðiek tiek jaukiau pasijunta giriamas, negu peikiamas. Gal tik nuo perdaug nusaldinto ar nuo pernelyg iðpûstu nuopelnu remiamo gyrimo kitas gali pasijusti kiek suglumintas ar net susisarmatijæs. Ir man maþdaug panaðiai atsitiko, kai P. Lelio laiðke ið Toronto (Akiraèiai, 1978/ 4, psl. 3) radau save keliamà ant pjedestalo ir rodomà kitiems, kaip sektinà nuosaikumo ir kantrybës pavyzdá (!). Nnnejauuugi èia apie mane!.. Bet nuo neapdairaus ðuolio puikybën apsaugojo ið to pagyrimo kyðojæs ne visiðkai nuoðirdus (ar gal net visiðkai nenuoðirdus?) bruoþas. Visø pirma, neatsilojimas (neamtelëjimas, anot P. Lelio) á kieno nors aplojimà nebûtinai yra ar gal net ið viso nëra ypatingo nuosaikumo ar ypatingos kantrybës apraiðka. Gali gi pasilaikyt visokiausiø aplinkybiø, kuriose þmogus kur nors paraðyto ar pasakyto já ágelianèio ar kitaip nemalonaus pareiðkimo paprasèiausiai nepastebi, neiðgirsta, nesuþino. Tai nepajunta ir nemalonumo, neigi akstino atsilot ar atsispjaudyt. Daþnai neatsispjaudoma ne dël kokios herojiðkos kantrybës ar kilnaus santûrumo, o ið visiðkai ðalto egoistiðko apskaièiavimo: skystas spjûvis be dëmesio paliktas pats nudþiûsta daug greièiau, negu reagavimo pagarsintas. O nemaþai spjaudymøsi lieka neatsispjaudytø dar ir todël, kad uþkliudytasis gal esti tuo metu taip uþsiëmæs kuo nors svarbesniu, kad tiesiog neiðtenka laiko atsispjaudinët; arba paprasèiausiai patingsta ir neprisirengia... Visais tokiais atvejais santûrumas ar kantrybë beveik jokio vaidmens nevaidina. Vien dël to P. Lelio man iðduotasis pagyrimo lapas neatrodë átikinanèiai motyvuotas. Bet tai bûtø dar nieko. Labiau krito á aká tai, kad visas tas gyrimas ir pavyzdþiu rodymas kyðojo tik kaip dingstis ágnybti kito lieþuvá lieþuvá. Bûtø atrodë daug nuoðirdþiau, jei tas pagyrimas bûtø buvæs patëkðtas savà lieþuvá atitinkamai ágnybiant ágnybiant. Uþ kà, – paaiðkinimas turëtø bûti iðlikæs tame paèiame P. Lelio iðkarpø rinkinyje, kuriame jisai beesàs iðsaugojæs ir jo pacituotà iðkarpà ið 1959 metø Vienybës. Tai turëtø bûti tik koká trejetà metø senesnë iðkarpa ið T[ëviðkës] Þiburiø.

609

Anuo metu, kai tautininkø ir laisvës kovotojø atstovai Vlike átikinëjo savo centrus Amerikoje, kad reikia ið Vliko trauktis (ar gal, kai buvo jau kà tik pasitraukë?) pasitaikë man porà dienø vieðëti Toronte. Tenykðèiø tautininkø bûrelis ta proga ákinkë mane – savo anuometinio pirmininko K. Kalendros bute – papasakoti jiems, kà að, jø manymu, turëjau þinoti apie tai, kas ir kodël dëjosi tame tada dar Vokietijoje tebeprisilaikiusiame Vlike. Pokalbis buvo grynai apþvalginis ir jame nebuvo kësintasi daryti kokiø nors nutarimø ar þygiø. Tarp susirinkusiø buvo ir P. Lelis, bet nieko nesiklausinëjo ir nepareiðkë jokiø pastabø. Tik po to Tëviðkës Þiburiuose iðdroþë trankø pasipiktinimo pareiðkimà dël mano tariamai propaguojamo lietuviø visuomenës skaldymo Toronte ir kitur. (Iðkarpos neturiu, paþodþiui pacituoti negaliu, bet kiek menu, tai buvo kaþkas panaðu á dabartinius M. Gudelio ir Co. iðpuolius prieð S. Barzdukà.) Labiausiai dël to susijaudino pokalbio organizatorius Kalendra. Telefonu klausë mane, kas daryt. O kà gi tokiu atveju galëtum daryt? Atsispjaudyt? Klausiau, kaip torontiðkiø tautininkø tarpe atsirado toks narsus krikðèioniø demokratø pozicijø gynëjas. Ne, sako, jis tarp mûsø tik pirmàkart pasirodë, – ásisiûlë ateit, kaip tavo senas paþástamas... Tiesa, kadaise (1921-ais) keturis mënesius buvau gyvenæs pas jo seserá Panevëþy „ant kambario”, tai ten koká kartà ar kità matëmës. Paþintis buvo jau tikrai senoka. Ar buvo tautininkuose Lietuvoj – neþinau, greièiausia ne. O dabar, matyt, ta „sena paþintis” pritiko kaip paranki priedanga uþdaviniui „prieðo pozicijose” atlikti... Na, sakiau tada Kalendrai, èia jûsø „vidaus reikalas”, darykit, kaip norit. Taip, regis, tas incidentas ir liko nebejudintas ir greit uþmirðtas. Jeigu dabar P. Lelis kaip tik tàjá incidentà bûtø priminæs ir taræs – þiûrëkit kokia yla jam anuomet ádûriau, o jis në neamtelëjo – bûtø visai kas kita. Bet, matyt, tame tariamame pagyrime visai kas kita buvo norëta pabrëþti... Tiek to. Svarbesnis, turbût, yra apskritai atsispjaudymo ar neatsispjaudymo klausimas, iðkylàs ne tiek tarp paskirø individø, kiek tarp iðtisø visuomeniø visuomeniø. --Ligðiol á tà „atsispjaudymo ar neatsispjaudymo” klausimà vis dar dvejaip atsakoma. Sakmës apie keleivá ir ðunis iðvada giria keleivá nesvaidþiusá akmenimis á lojanèius ðunis, kadangi, pasirodo, jei á ðunø lojimà nekreipi dëmesio, tai tie paloja ir nustoja. Patarlë moko, kad ne tas didvyris, kurs muða, o tas, kurs atlaiko. Ir kad tyla esanti gera byla. Bet kitos patarlës primena, kad ant palinkusios liepos visos oþkos lipa, kad ant pakelëj stûksanèio stuobrio visi ðunys kaþkà negraþaus daro, ir kad tylëjimas tai kaltu prisipaþinimas. Pagaliau Tëviðkës Þiburiai (1978/20) kategoriðkai nusprendë, kad neatsikirtinëjimas þydams prieð jø priekaiðtus lietuviams esàs strutiðkas galvos kiðimas á smëlá. Tarp tokiø skirtingø patarimø ir sprendimø þmogus pasijunti, kaip tas dviejø ponø tarnas komedijoj: jis gerai kalba, ir jis gerai kalba, – katro gi klausyt... Daugelio mûsø atsikirtinëjimo aistros liepsnelën samtá þibalo ðiuptelëjo televizijos Holocaustas, kur tarp kita ko buvæ paminëti ar net parodyti „lietuviðki esesinin-

610

kai”, kaip Varðuvos gete sukilusiø þydø tramdytojai. Melas! – suðuko atkirtininkai: – lietuviø SS juk ið viso nebuvo! Ið kur jie Varðuvoj? Ðmeiþtas! Sako, kaþkas jau ëmæ kombinuot net bylà kelt filmo rengëjams ir rodytojams uþ toká ðmeiþtà. Valio narsumas! Tik kad po tokio uþsimojimo tokiø narsuoliø galvos neatsidurtø smëlyje dar giliau, negu tø, kurie tyli... Mat, teisybë, kad lietuviø SS daliniø nebuvo, bet, kas pamirðo, gal verèiau tepasiskaito Enciklopedijos XV tomo 119 puslapyje apie „Lietuvos apsaugos dalinius” vokieèiø okupacijos metais. Buvo net 23 Savisaugos batalionai (savo tarpe juos anuomet savismaugos daliniais”) – apie 13,000 kareiviø, apie 250 karininkø, savanovadinom „savismaugos riðkai, su geriausiomis intencijomis ástojusiø. Tarësi bûsià atsikelsianèios Lietuvos kariuomenës branduolys. Iðëjo kitaip. Vokieèiai juos panaudojo „antraeilës reikðmës” uþdaviniams, kuriø tarpe galëjo bûti ir tokiø uþdaviniø kokiais vargu kas norëtø pasigirt. Ne ið pirðto K. Aliðauskas iðlauþë teigimà, kad daugumas tø batalionø veikë Gudijoje ir Ukrainoje ir buvo skiriami tarp kita ko ir „kovai su bolðevikø partizanais”. Pagal vokieèiø nuostatus, praktikuotus ir Lietuvoj, juo labiau Gudijoj, viena ið kovos su partizanais priemoniø buvo iðtisø kaimø ar apylinkiø gyventojø þudymas þudymas. Neturim duomenø, kiek tokiø uþdaviniø teko atlikti minimiems lietuviø daliniams, bet vargu ar pavyktø árodyti, kad niekas ið jø á tokius darbus visiðkai nebuvo áveltas. Ne vien ið þydø, o ir ið èia tarp mûsø buvusiø ar dar tebeesanèiø lietuviø liudininkø yra girdëta, kad bent dvi kuopos minëtøjø daliniø tikrai buvusios nusiøstos ir á Varðuvà. Gal visi, ar gal tik dalis tø vyrø buvæ paskirti saugoti Varðuvos getà. Nei kas jie buvo, nei kaip jie tenai elgësi, nei koks jø likimas – vargu ar kas èia þino. Bet Varðuvos geto þydai juos matë, gal ir vienaip ar kitaip pajuto. Taigi ir ten þydø „tvarkytojø” tarpe lietuviø vardas liko uþregistruotas. Nesvarbu, ar jø buvo tenai tik 20 ar 200. Ir nesvarbu, kad jie neturëjo átatuiruotø SS þenklø. Neturëjo þydams praktiðkos reikðmës në tai, ar tie lietuviai su entuziazmu, ar tik priversti ir nenoromis juos tenai tada „tvarkë”. Faktas, kad keliø ar keliolikos deðimèiø lietuviø deja bûta áveltø ir Varðuvos ávykiuose. Tai atveria galimybæ tà ávëlimà minëti raðtuose, kalbose ar filmuose. Plikais protestais ar teismu grasymais tokiø paminëjimø nesustabdysi. Verta, teisinga ir netgi bûtina kategoriðkai atremti tokius apibendrinimus apibendrinimus, kur pekliðkose aplinkybëse atsidûrusiø lietuviø ásivëlimas ar ávëlimas á pekliðkus darbus rodomas lyg visos lietuviø tautos nusikaltimas. Betgi toli graþu ne visi tø nelemtø epizodø priminimai yra toki apibendrinimai. Nëra tokio apibendrinimo, visiems lietuviams kaltinimo nei Holocausto filme. Ir ten, tegu nepagrástai „esesininkø” vardas Varðuvoj ápainiotiems lietuviams prikergtas, tegu gal ir neproporcingai ryðkiai jø tenai buvimas pabrëþtas, vis tiek ten minimas tik vienas faktas – apgailëtinas, nemalonus, ið já pergyvenusiøjø atminties neiðdilæs. Bandymu tà faktà kategoriðkai uþginèyti, kaip neva visiðkai nebuvusá, jis gal tik dar gyviau atminty paþadinamas. Toks ginèijimas turbût bus vienas ið ryðkiausiø tuðèio, nesëkmingo ir nereikalingo atsispjaudymo pavyzdþiø.

611

Pasidairius ávairybëje vienø kitiems ágëlimo atvejø atvejø, atsitinkanèiø tarp individø ar kolektyvø, daros gana aiðku, kad atsakymas á klausimà – ar atsispjaudyt, ar atsiðaudyt, ar atsikirst, ar atremt? – kiekvienu paskiru atveju yra kitaip átakojamas. Átakojamas ne tik susikirtimo dalyviø charakterio, bet taip pat ar net dar labiau ir daugelio kitø, nuo dalyviø beveik ar net visiðkai nepareinanèiø aplinkybiø. Akiraèiai, 1978. Nr.6(100)

Per daug árodinëjanti dama Jokia valdþia neástengtø pasiekt visiðko pavaldiniø paklusnumo vien tik grasos ir prievartos priemonëmis. Ne tik nuo rinkëjø valios ir nuotaikos priklausanèios demokratinës valdþios, bet ir absoliutiniai autokratai ar geleþinkumðèiai diktatoriai suvokia, kad aðtriai nepatenkintas minias daug sunkiau suvaldyt, negu bent pusëtinai patenkintas. Todël net ir patys savanaudiðkiausi despotai stengiasi pavaldiniø minias graþiuoju átikint, kad jiems, tai yra, valdovams niekas nerûpi taip labai, kaip pavaldiniø gerovë, ir kad tik to rûpesèio dëka tiems pavaldiniams, anot Stalino laikø giesmelës, gyvent vis geriau, gyvent vis linksmiau! Na, jeigu toj gërybëj ir linksmybëj vis dar pilna neámanomø paslëpti skyliø ir plyðiø, tai dël to, sako, kalti arba patys pavaldiniai, dar neatsikratà kokiø nors praeities atgyvenø, arba koki nors iðoriniai veiksniai, visokiais bûdais kliudantieji geriesiems valdovams rûpintis savo pavaldiniø gerove. O be to, sako, þiûrëkit, kokiø baisybiø begalës knibþda kitur! Tai dþiaukitës ir bûkit dëkingi, kad mûsø geroji globa jus nuo tø negandø apsaugo. Rusijoj ið caro laikø literatûros tebëra likæs populiarus posakis – ta dama pernelyg daug árodinëja. Tai prityrusio „uriadniko” (maþdaug policijos serþanto) pastaba apie itin energingai savo nekaltumà árodinëjusià poniutæ, sulaikytà drauge su keletu kitø átartø „tvarkos ardytojø”. Perdëtai uolus tos moteriðkës teisinimasis tik sustiprino tvarkos saugotojo átarimà, kad ji greièiausia ið tikrøjø kaþkuo prasikaltusi. Tà patá, be rizikos apsirikti, galima tarti ir apie valdþià, perdëtai árodinëjanèià savo gerumà ir kitur gyvenimo blogumà. Kai valdþiai prireikia ið paskutiniosios tokius dalykus árodinëti, tai suprask, kad ji jau bëdoj: jos pavaldiniai, jeigu dar ir neëmë maiðtauti, tai jau tikriausiai rûgsta nepasitenkinimu. Reta rasti kità valdþià, taip labai girianèià savo pavaldiniø gyvenimo gerumà ir taip uoliai peikianèià kitø ðaliø, ypaè Amerikos, gyvenimà, kaip Lietuvoj jau kadai ásigoþëjusi eseseserinë ir jos statytinë litesesërinë valdþia. Oi, ta dama tai tikrai pernelyg daug árodinëja! Matyt, kad prasti jos reikalai su pavaldiniais. Ne tik prasti, bet ir taisomi nepasiduoda. Nes Lietuvos þmonës, pasirodo, á tuos árodinëjimus irgi þiûri taip pat átaringai ar dar átaringiau, kaip anas „uriadnikas” á besiskeryèiojanèios poniutës pasiaiðkinimus. Valdþios miglovaroms ypaè nesiseka su árodinëjimais, kad vadinamuose kapitalistiniuose kraðtuose, ypaè Amerikoj, visiems, o labiausia „suklaidintiems ir be reikalo

612

ið Lietuvos pasitraukusiems” gyventi esà daug blogiau ir daug liûdniau, kaip jø iðgirtajame, atsipraðant, socialistiðkai þydinèiame rojuje. Medþiagos tiems árodinëjimams tai jie turi begales. Ir nesakytum, kad pramanytos, melagingos. Prieðingai, – prisisemia jos pilnomis rieðkuèiomis ið èionykðtës, viskà uoliausiai ir smulkmeniðkiausiai iðplepanèios spaudos, – pakanka tik, kiek reikia, atsirinkti ir, na, kartais ðiek tiek pafrizuoti. Bet... niekas netiki! Prisikvietë po laiðkelá kità suregzti dar pajëgianèiø karðinèiø „paþangieèiø”, kad iðaiðkintø kaip bloga kapitalistinëj santvarkoj gyventi. Pasirodo, tenai á tokius aiðkinimus, jei kas netyèia jø uþkliûva, tik ranka numoja, ar net ir nusispjauna. Net Alseikà staèiai ið paties Vliko nusiviliojo, knygà raðyt pasodino. Ne kaþin kiek tepatamsindamas apraðë, kaip jam paèiam ir kitiems, ypaè inteligentams ar menininkams Amerikoj buvo ir tebëra ne pyragai. Griebë, sako, þmonës skaityt, nes ádomu, kà gi toks akivaizdinis liudininkas papasakos. Paskaitë, – ir èia netiki. O á Alseikà, sako, þvilgèioja, kai á koká trenktà keistuolá. Pagaliau mes patys, tegu ir netyèia, bet kaip ir stodami á talkà tik save girianèiai ir visa kita peikianèiai valdþiai, beveik visi – daug tûkstanèiø mûsø – ëmëm vis atviriau ir atviriau laiðkuose arba susitikdami aiðkinti, kad èia ið tiesø daug, labai daug kas nëra taip labai puiku ir taip lengvai pasiekiama, kaip jiems ið tenai, ið tolo atrodo. Irgi netiki. Jiems kala á galvas, kad jiems gi nepaprastai gerai, o jie pritvinkæ nepasitenkinimu. Nebûtinai nepasitenkinimu materialinëmis sàlygomis. Neretas sako, kad tø materialiniø sàlygø dabar jau kiek yra, tiek gana: „ko oficialiai negaunam, to ið ðalies prisikombinuojam”, kitas net pasididþiuodamas pasiaiðkina. Bet tûlas net ir ið aukðtutinio sluoksnio, á kurá iðkilusiam jau nebûtinai reikia „kombinuoti”, kad iðlaikytø reliatyviai gerà gyvenimo lygá, nesusilaiko neprasitaræs, kad ir dabar, tame jau „labai pagerëjusiame” gyvenime vis dëlto slegia beveik visiðkas nebuvimas pasirinkimo galimybës galimybës. Ne tik kasdieninio vartojimo prekiø ar pagrindiniø buities reikmenø. Ypatingai slegia stoka laisvës pasirinkti kà tikëti, kà skaityti, kà matyti, kà kurti, kur keliauti... – Ir mes èia, – sakau vienam, – negalim, kur uþsimanæ keliaut. Tai brangu, tai laiko nëra... – Bet kai pinigø ir laiko bus, tai galësi gi keliaut, kur tik nori. O mes – ne. Kadangi mes nuo visko priklausom. – Kaip tai nuo visko? – Jûs tà rusiðkom KGB raidëm vadinat. O lietuviðkai tai vadinasi Valstybës Saugumo Komitetas, VSK, viskas... Prieð tà vietà ir mano laikas, ir mano pinigai, ir að pats esu absoliutus niekas, o tenai sëdintis nematomas kaþkas man yra viskas. Aiðku? Tai ir yra skirtumas tarp mûsø ir jûsø gyvenimo. Pasirodo, ðtai kodël tai esesesëro valdþiai taip nesiseka árodyt pavaldiniams, kad tik jos kumðtyje jiems pati geriausia vieta... Akiraèiai, 1978. Nr.7(101)

613

Lietuviø nacionalizmas Vytautas Kavolis, prisimindamas prieð beveik dvideðimts metø iðleistà, jo paskatintà ir ið mûsø keleto raðiniø sudëtinës jo paties suredaguotà knygà apie lietuviø liberalizmà, sakosi anuomet manæs, kad tokia knyga gal áþiebsianti iðeivinëje lietuviø visuomenëje platesniø ir gilesniø diskusijø ta tema, kuriose gal iðsivystysianti ir iðaugsianti sàmoninga, iðsamiai motyvuota liberalinë srovë ðioje visuomenëje. Dabar jisai kiek melancholiðkai pastebi, kad atsitiko prieðingai. Ta knyga diskusijas apie liberalizmà mûsø visuomenëje ið tikrøjø ne pradëjo, o kaip ir pabaigë. Nes po jos nebepasirodë tarp mûsø jokiø tolesniø bent kiek reikðmingø samprotavimø apie liberalizmà. Ið tikrøjø kalbamojoj knygoj buvo bandyta aiðkinti daugiausia tik tai, kada tasai buvæs Gal kai kam ji galëjo pasivaidenti tartum lietulietuviø liberalizmas koks yra buvæs. viø liberalizmo nekrologas nekrologas, liberalizmà lietuviuose jeigu ir nevisiðkai palaidojæs, tai bent áðaldæs já toje padrikoje ir pasyvokoje bûklëje, kokioje jis èia tarp mûsø buvo tada, kai ta knyga buvo rengiama. Betgi toks prietaras, anot kurio toji knyga neva buvusi „blogas þenklas” lietuviø liberalizmui ir todël gal turëjusi jam kaþkoká kone mistiðkà tramdomà poveiká, negalëtø bûti racionaliai paremtas, tad nebûtø patikëtinas. Taèiau, jeigu nepaisydamas sveiko proto argumentø vis dëlto tuo prietaru patikëèiau, tai nedelsdamas raginèiau raðyti ir iðleisti dar vienà panaðià knygà, tik ðá kartà nebe apie liberalizmà, o apie lietuviø nacionalizmà nacionalizmà. Nes juo toliau, juo daþniau tas mûsø iðpuoselëtasis nacionalizmas ima pasiþymëti apraiðkomis, nedviprasmiðkai áspëjanèiomis, kad jam vietomis jau reikia ar gal net ir gana seniai reikëjo kokiø nors stabdþiø. Kai Vincas Trumpa anàmet gana neprielankiai, netgi su geroka doze antipatijos atsiliepë apie nacionalizmà, knietëjo jam paprieðtarauti ir bent tiek priminti, kad nacionalizmas nacionalizmui nelygu. Vienas dalykas yra tos ar kitos didþiulës tautos nacionalizmas, kuris nors ir nebûtinai turi, bet visada nekliudomai gali ir daþnokai ið tikrøjø esti brutaliai egoistiðkas, perdëm ðovinistiðkas, savimeilis ir persisunkæs panieka ar net aðtriai prieðiðku nusiteikimu kai kuriø kitø pakeliui pasitaikanèiø tautø þmonëms. Lietuviams yra tekæ susidurti su maþdaug tokiu net trijø keleriopai didesniø kaimyniniø tautø nacionalizmu. Ið to ágyti patyrimai neádiegë mumyse gero vardo në vienos ið tø tautø nacionalizmui, neigi apskritai agresyviam nacionalizmui. Bet visai kas kita maþos tautos nacionalizmas. Dël palyginti menko maþos tautos svorio tautø bendruomenëje, jos nacionalizmas yra sàlygojamas savisaugos ir iðsilaikymo bûtinybëmis. Todël maþos tautos nacionalizmas turi bûti ir paprastai esti defenzyviðkas. Kaip tik todël jam daþniausiai ir nebûna bûdingi minëtieji atgrasûs bruoþai. Net Tomas Venclova, kurio pastabos apie tautø – lietuviø lenkø, lietuviø rusø, lietuviø þydø – santykius tûlam klausytojui gal bus nuskambëjusios kone kosmopolitiðkai, neginèija maþosioms tautoms bûtinumo puoselëti savo nacionalizmà. Jø,

614

taigi ir lietuviø nacionalizmo në jisai nesumeta á tà patá krepðá su pasipiktinimà ar net pasibjaurëjimà kelianèiaisiais nacionalizmo pavyzdþiais. Bet, kaip didþiøjø bei didesniøjø tautø nacionalizmas nebûtinai esti tik piktybiðkas, taip ir maþøjø ne visada iðsilaiko tik angeliðkas. Ir mûsø, lietuviø nacionalizmo veidas kartais susiraukia ir iðsikraipo tokiomis atgrasiomis grimasomis, kad net daros nesmagu beprisipaþinti, kad tai mûsø ... Daþnas nustemba ir net átaringai sutinka pastabà, kad ir socializmas (bei komunizmas) su nacionalizmu, ðalia ryðkiø skirtingumø, turi bendrà bruoþà: abi tos ideologijos yra kolektyvistinës. Kaip socialistai, taip nacionalistai kolektyvà – klase, liaudim, tauta ar valstybe vadinamà – skelbia esant svarbesná uþ individà. Abeji moko ar net reikalauja, kad individo interesai visada trauktøsi ið kelio kolektyvo interesams. Abeji ið individo reikalauja nemaþo, kartais net kraðtutinio pasiaukojimo kolektyvo labui. Iki tam tikros ribos visa tai kilnu, graþu ir net iðganinga. Bet tà ne visø aiðkiai suvokiamà ribà perþengus, – o tai pasitaiko per daþnai! – kilnusis kolektyvizmas virsta klaikia tironija. Vienas ið nacionalistinio kolektyvizmo elementø yra paþiûra á tautos ir individo santyká ryðium su individo gerais ar blogais darbais arba poelgiais. Kiek priklauso tautai garbës uþ geruosius individo darbus, ir kiek krinta tautai kaltës uþ individo nusikaltimus? Apgailëtina, net ðiurpu stebëti, kaip èionykðtëje mûsø spaudoje tuo reikalu balsingiausiai skamba ir tartum visoj mûsiðkëj visuomenëj vyrauja kaip tik tokia paþiûra, kokia lietuviø nacionalizmui ne tik nedaro garbës, bet tiesiog terðia ligðiol buvusá dar gana gerà jo vardà. Pagal tà dviðakà paþiûrà, noriai ir uoliai ið kitø tautø reikalaujama kolektyvinës atsakomybës uþ individø pasielgimus, bet nuo jos grieþèiausiai kratomasi, kai kas tokios atsakomybës reikalauja ið mûsø tautos. Tai ypaè iðryðkëjo, pagyvëjus ginèams dël atsakomybës uþ þydø iðþudymà Lietuvoj naciø okupacijos metu. 1935-tø metø sausio 5-tà kalbëdamas tautininkø suvaþiavimui Kaune prezidentas Smetona tarp ko kita sakë: Mûsiðkiai, kilnaus teisybës jausmo þadinami, ðiurkðèiu protestu kartais mëgina atsiliepti þmonëms tø maþumø, kuriø giminieèiai yra nuskriaudæ lietuvius. (Þr. Pasakyta paraðyta, II, 35 psl.) Tai sakydamas, Smetona, be abejo, turëjo galvoje mûsø itin karðtai patriotiðkai nusiteikusius kauniðkius studentus, kurie, bûdavo, kai tik Vilniaus vaivada Bocianskis padaro kà pikta Vilniaus lietuviams, tai – kilnaus teisybës jausmo þadinami! – tuoj ir skuba prie lenko Perkowskio kavinës Laisvës alëjoj ir iðmuða „tam lenkui” keletà langø! Taigi jau ir prieð 40 su virðum metø bûta iðsigimëliðkø auguliø lietuviø nacionalizme: uþ vieno nepasiekiamo lenko piktà darbà – smûgis kitam, kad ir nieko nedëtam, bet lengvai pasiekiamam irgi lenkui lenkui. Atseit, kolektyvinës tautinës atsakomybës principas!... Smetona tada nepagyrë tokiø atsikerðinëjimø. Palygino juos su nepagauto nusikaltëlio giminiø kamavimu. Toká kerðijimà nekaltiems vietoj kaltø vadino barbariðku áproèiu.

615

Dabar jau matom daug bjauresnius dalykus pateisinamus – ne ðiaip kur pokalbiuose prie baro, o rimtø laikraðèiø rimtuose editorialuose. Esà, ðimtai þydø buvo ásijungæ bolðevikø reþimo tarnybon ir talkininkavo bei vadovavo tûkstanèiø lietuviø kankynëms ir þudynëms. Tai, girdi, reikia suprasti suprasti, kodël átûþæ lietuviai kerðijo þydams. O juk daug pikta lietuviams tada padariusieji þydai – kelios deðimtys ar keli ðimtai tokiø? – jau buvo pabëgæ. Kerðijama buvo deðimtims ar tûkstanèiams likusiø nekaltø, tik todël, kad jie irgi þydai þydai, ir kad jie buvo lengvai pasiekiami. Perkowskio langø padauþymas uþ Bocianskio veiksmus buvo tik nekaltø angelëliø neapgalvotas pasikarðèiavimas, palyginti su tuo, kas neva uþ pabëgusiøjø kaltes atsitiko tada ið Lietuvos nepabëgusiems þydams. Bet tasai pasikarðèiavimas buvo net prezidento papeiktas, o ðis siaubas ðiandien mûsø redaktoriø bandomas „paaiðkinti”, kaip „iðprovokuotas”, „suprastinas” pasielgimas... Piktybiðkas augulys mûsø nacionalizme, pasirodo, 40 metø ne vegetavo, o augo ir, matyt, jau uþgoþë nebemenkà dalá tauresniøjø mûsiðkio nacionalizmo bruoþø. Nëra ðiuo atveju po ranka „jauèio odos” suraðyti didþiai pagausëjusioms nesimpatingoms raukðlëms lietuviø nacionalizme. Tad – trumpas þvilgsnis tik á vëliausiai pasirodþiusià. Tai Anatolijaus Kairio romanas (?) Po Damoklo kardu. Pasakojimas, kuriame nëra gyvo, tikro þmogaus, o kuriame figûruoja tik falsifikatai, primityviai sufabrikuotos schemos: lietuvis kunigas – absoliuti tobulybë ir þydas komunistas – absoliuti niekðybë. Antriniai personaþai irgi, kurie lietuviai, tai idiliðkas gëris, o kurie þydai, tai ásikûnijusi piktybë. Visø tø dirbtiniø figûrø uþdavinys regis ir tëra – pavaizduoti, kad lietuviai tai aukðèiausias humaniðkumo idealas, o þydai tai tik grobio tykojanti piktybë. Bene kurioziðkiausiai atrodo ðtai koks (þydø lietuviø diskusijoms „svarbus dokumentas”) neva liudijimas, Kairio, lyg didesnio patikimumo sumetimais, áspraustas á þydo komunisto lûpas lûpas: Vokieèiai dëvi lietuviø uniformas, kad suklaidintø visuomenæ ir savo bjaurius darbus primestø lietuviams. Draugo premija, suteikta tam dirbiniui, liudija, kad panaðios grimasos mûsø nacionalizmo – tautiðkumo veide jau yra uþëmusios gana regimas pozicijas. Akiraèiai, 1978. Nr.8(102)

Virðûnës: àþuolø ar karklø? Gal ir kitur panaðiai, bet pas mus tai jau beveik kiekvienoj draugijoj, maþoj ar didelëj, nariai – daþnai toli graþu ne visi – kai tik ðiaip taip iðsirenka valdybà, tai ir slenka sau ramiausiai namo, jausdamies tuo iðrinkimu visiðkai atlikæ savo ásipareigojimus: tegu sau dabar valdyba darbuojas draugijos pasiþadëtiems kalnams versti! O jei nenuvers, tai tik valdyba ir bus kalta, kam apsileido, apsnûdo, ar visiðkai uþmigo... Kaþkodël beveik niekam nedingteli mintis, kad gal tie kalnai daug daug aukðtesni uþ vargðës valdybos ar net ir visos draugijos pajëgumà...

616

Toks, matyt, mûsø bûdas. Kai turëjom savo valstybæ, tai ir ten daugumui valdþia atrodë visa þinanti, visa galinti, tai ir privalanti viskà mums bei uþ mus padaryti. O jei nepadarë, tai murmëjom, valdþias peikëm, o kai kada kai kas jas net ir vertëm... Na, gal mes ir nebuvom kalti dël to perdëto valdþiø iðaukðtinimo savo akyse ir dël kilusiø ið to labai nerealistiðkø lûkesèiø bei reikalavimø ið jø. Nes gi visos valdþios paprastai ir paèios mus átikinëdavo tikriausiai viskà þinanèios, viskà galinèios ir padarysianèios, ko tik mûsø ðirdys trokðta. Nesusipratimai kildavo tik ið to, kad netrukus paaiðkëdavo tuose paþaduose buvus per didelës dozës pasigyrimø. Antra vertus, ne kas gi kitas, kaip mes patys paprastai verèiam visas valdþias (ir valdybas) girtis ir þadëti. Valdþioms, rinktoms ar nerinktoms, reikia gi populiarumo. O nuo amþiø þinoma, kad bet koks valdþios þmogus, jei su pasigyrimais ir paþadais kuklus, tai jo populiarumas dar kuklesnis. Netekus mums valstybës ir atsidûrus svetur, visa þinanèiø ir galinèiø valdþiø aureole jei ne mûsø visø, tai tikrai daugelio akyse paveldëjo tam tikros mûsø organizacinës virðûnës, pasivadinusios miglotu „politiniø veiksniø” vardu. Visi priesaikavom Lietuvà vaduot, jos nepriklausomybæ atgaut, savo paèiø ir savo jaunimo bei projaunimo lietuvybæ iðlaikyt ir parneðt jà atgal tëvynën. Bet viso to mes tik norim, tik uþsibrëþiam, o tai daryti ir padaryti turi virðûnës. O kam gi jos yra, jei ne ávykdyti tai, kà esam uþsimojæ ir kà visi matom, kad to reikia! Ak, jeigu bûtumëm àþuolynas, tai mûsø virðûnës tikrai bûtø aukðtos ir stiprios, toli matytø ir daug pagalëtø. Teisybë, mûsø uþsimojimai – uþsibrëþimai neretai gal net ir tvirèiausiems àþuolams bûtø per pretenzingi, bet vis tiek daþnas tebesijauèiam, jog tai yra savaime suprantama, kad mûsø virðûnës privalo tuos uþsimojimus, jei ne ryt – poryt, tai bent po keleto ar po keliolikos metø tikrai ið þodþio paversti kûnu. Kaþkodël taip ilgai nesusiprantam atidþiau patys á save ásiþiûrët: ar kartais mûsø ûgis nesilygiuoja arèiau prie kokiø karklø krûmø, negu prie àþuolø? Ir jei ið tikro maþdaug taip esama, tai kodël gi taip ilgai nesumojom, kad ið kur gi imsis àþuoliðkos virðûnës karklyne... Ið kur tas ásikalbëjimas, kad mûsiðkës virðûnës privalo versti net tokius kalnus, kokiø gal në àþuoliniai galiûnai neáveiktø? Esmi vienas ið tø, kurie ne kartà ir ne kità yra mûsø virðûnëms nusidëjæ prieðtaravimais prieð kartais pernelyg aukðtai ir toli siekianèius jø pasigyrimus bei þadëjimus versti ir nieko nepaisant nuversti tokius kalnus, kokiø ið tikrøjø jos aiðkiai niekad neástengs në ið vietos pajudint. Bet ðtai iðkilo akstinas ðá kartà – prieðingai! – uþstoti tas virðûnes prieð nepelnytà iðpeikimà. Tëviðkës Þiburiai, laikraðtis, ðalia kitø irgi ádëjæs nemaþà ir ne vienkartiná ánaðà toms mûsø virðûnëms iðkelti á nepelnytas aukðtybes, dabar (rugp. 31) sarkastiðkai tarë joms labanakt, prikiðdamas snûduriavimà ten, kur esà itin svarbu veikti. Konkreèiai pakaltino virðûnes, kad per maþai kreipia dëmesio á politiniø kaliniø bûklæ ir pagalbà sovietiniuose kalëjimuose bei lageriuose lageriuose. T.Þ. [Tëviðkës Þiburiai] iðkëlë tikrai opià problemà: esà, tiek daug lietuviø tebëra Sovietø kalëjimuose ir Sibiro lageriuose! Reikia jiems padëti! Ir èia pat, vienu brûkðniu,

617

pateikë tos problemos sprendimà, mûsø praktikai labai bûdingà, tiesiog klasiðkà. Sako, tam turëtø bûti sudaryta speciali tarnyba (!). Naujovë ðiame klasiðkame problemos sprendime nebent ta, kad èia siûloma tarnyba tarnyba. Ligðiol mûsø organizacijose ir seimuose keblioms problemoms tvarkyti bûdavo nutariama sudaryti specialias tarybas ar bent komisijas komisijas. Palaiminti galintieji taip lengvai iðspræsti sunkius ir keblius klausimus! O gali jie todël, kad paprastai patys nemano kà nors daryti rûpimuoju reikalu. Ðtai ir ðiuo atveju viskà gi menamai turës padaryti sudarytinoji speciali tarnyba. O tà tarnybà sudaryti turës – kas gi kitas, jei ne virðûnës! Sprendëjas nesuka sau galvos, kiek ir kokiø tai tarnybai reiktø tarnautojø, ar ir kiek jie turëtø bûti atlyginami, ið ko ir kokiomis darbo priemonëmis jie turëtø bûti aprûpinti, ir, jei tokia tarnyba pagaliau bûtø sudaryta, tai kà ji turëtø ir galëtø daryti daryti, kai sovietø kalëjime sëdintiems ar sodinamiems politiniams kaliniams netgi tokia galybë, kaip Amerikos valdþia su paèiu prezidentu prieðaky paveikiai padëti neástengia! Ið visø mûsø laikraðèiø Tëviðkës Þiburiai jau keliolika metø geriausiai, net ir uþ Vliko Eltà geriau informuoja savo skaitytojus apie dabartinius vieðojo gyvenimo vyksmus Lietuvoje. Todël ypatingai keista, kad kaip tik to laikraðèio redakcija pasirodë ligðiol dar nesusivaikiusi jau gana plaèiai pasklidusioje informacijoje apie labai retai tepasitaikanèias galimybes ir apie niekad nesiliaujanèias kliûtis politiniams kaliniams Sovietijoje kaip nors pagelbëti. Stambiausias prasiverþimas ta linkme bus buvæs Solþenicino ásteigtas bene poros ar daugiau milijonø doleriø fondas fondas, ið kurio buvo bandyta legaliu keliu siøsti paramos pinigais, jei ne patiems kaliniams, tai bent dar „laisviems” jø ðeimø nariams. Tai buvo gerokai nuostolingas uþsimojimas, nes mokesèiais ir á rublius keitimu sovietinis iþdas atsikasdavo liûto dalá ið tos pagalbos. Vis tiek tas uþsimojimas ið pradþios atrodë gana sëkmingas. Bet netrukus buvo uþgniauþtas, o kai kurie tenykðèiai tos pagalbos tvarkytojai bei gavëjai, berods, susilaukë gana dideliø nemalonumø. Kitas bûdas, kuriuo ir ið mûsø kai kas bandë naudotis, tai siuntiniai. Juos irgi giliai iðkanda muitininkai, o netrukus ir visiðkai juos uþgniauþia saugumieèiai, kai tik uþuodþia, kad jie gal skirti politiniø kaliniø artimiesiems. Kiekvienu atveju medþiaginiai trupinëliai, net ir pasiekæ adresatà, esti ne esminë pagalba nekaltai baudþiamiems. Nors irgi daþniausia nesëkmingai, bet visgi arèiau á reikalo esmæ taiko Amnesty International organizacija, su kuria, berods, jau kelinti metai palaiko ryðius pati mûsø virðûniø virðûnë – Vlikas. Tie ryðiai palaikomi ne slaptai. Mûsø visuomenë per laikraðèius protarpiais esti apie tai ne tik painformuojama, bet á jà ir kreipiamasi þiniø apie lietuvius politinius kalinius. Mat, Vlikas gi neturi ir negali turëti savo atstovø – korespondentø Maskvoj ar Vilniuj (nebent Alseika pasisiûlytø gráþti tarnybon!), tad neturi galimybës savomis priemonëmis surinkti tiksliø duomenø apie dabartinius politinius kalinius ið Lietuvos. Tie duomenys gali mus pasiekti tik priva-

618

taus susiþinojimo keliu. Duomenø gavusieji asmenys ir yra kvieèiami pasidalinti tomis þiniomis su Vliku, kad tasai, jomis pasiremdamas, galëtø kreiptis á Amnesty International ar kitas institucijas, á kurias kreiptis gali bûti prasmës. Tø duomenø Vlikas ið mûsø visuomenës, taèiau, patiria labai maþai. Gal jø ir nëra, o gal kai kurie jø ir turintieji, jiems teþinomais sumetimais, pasilaiko juos tiktai sau. Simas Kudirka prieð porà metø buvo uþsimojæs sutelkti lietuviø ir nelietuviø jaunimo rateliø, kurie bûtø turëjæ masiðkai siøsti smulkius siuntinëlius su laiðkuèiais visiems þinomiems politiniams kaliniams Sovietijos kalëjimuose ar stovyklose. Kudirka, regis, turëjo netrumpà tokiø adresatø sàraðà. Tokiam sumanymui Kudirka buvo ið visø „virðûniø” pati geriausia „virðûnë”. Taèiau atsiliepimas ir ið jaunimo, ir apskritai ið visuomenës bei spaudos buvo abejingas. Kodël? Ar kad tas sumanymas atrodë nerealistiðkas? Gal... Bet greièiausia tai todël, kad mûsø ne tik senimas, bei jaunimas, o ir spauda kiekvienà iðkeltà uþdaviná labai mielai palieka atlikti tik virðûnëms (kaip draugijose tik valdyboms), patys sau pasilikdami patogesná darbà: virðûnes tik paraginti. Taigi, ðtai ir Vlikas, ir Simas Kudirka, berods ir Bendruomenës virðûnës griebia kiekvienà ðiaudà, á kurá ásikibus atrodo gal bûsià galima tiems politiniams kaliniams bent kiek padëti. Ir kreipiasi á visuomenæ talkos tam reikalui. O èia dabar laikraðtis, netgi kaip ir geriausiai informuotas, lyg ið mënulio iðkritæs, aimanuoja, kad, esà, politiniø kaliniø reikalu tiesiog nëra kur kreiptis. Þinoma, nëra, jei nori rasti tarnybà tarnybà, kuri kiekvienà jai nurodytà politiná kaliná iðvaduotø ar bent efektyviai palengvintø jo padëtá. Bet TÞ [Tëviðkës Þiburiai] tokià iðvadà pasidarë në nepamëginæ kreiptis á tas vietas, kurios bent bando rûpintis tuo reikalu, o kreipësi tik á tokias, kuriø funkcijos visiðkai kitos. Esà: Pvz. prieð kiek laiko viena amerikietë atsiuntë didesnæ sumà doleriø TÞ [Tëviðkës Þiburiø] redakcijai, praðydama panaudoti politiniø kaliniø pagalbai. Buvo kreiptasi á religinës ðalpos centrà Brooklyne, bet atsakymas atëjo tik po pusës metø, esà bandys kà nors daryti. O ið BALFo centro nepasirodë joks atsakymas! Ir taip pasiûlymas liko nepanaudotas. Kodël gi redakcija politiniø kaliniø reikalu kreipësi á religinës ðalpos centrà? Arba á Balfà, kuris jau kadai sauguminiø „þurnalistø” apskelbtas Amerikos þvalgybos padaliniu, dël to jam prieiti prie politiniø kaliniø kokio nors gelbëjimo ar ðelpimo visi kanalai jau seniai uþtikrintai uþdaryti. Kad tos ástaigos negreit atsakë ar ið viso neatsakë ne vieton pataikiusiai redakcijai redakcijai, tai, þinoma, negerai. Bet vis tiek nesuprantama, kaip èia atsitiko, kad redakcija uþmirðo ar staèiai prasnaudë galimybæ ir ðiokià tokià prasmæ kreiptis tokiu reikalu bûtent á Vlikà. Tiesa, jeigu ta geranorë moteriðkë manë tàja savo „didesne suma doleriø” iðpirkti keletà politiniø kaliniø, ar nusiøsti visiems politiniams kaliniams Sovietijoj, sakysim, kokià tonà – kità konservuoto maisto, tai Vlikas, suprantama, bûtø paaiðkinæs, kad ið to nieko neiðeis. Bet jeigu ji bûtø sutikusi tais doleriais paremti, sakysim, Amnesty International þygius lietuviø politiniø kaliniø reikalais, tai kreipimasis á Vlikà

619

nebûtø buvæs beprasmis, nors ir niekas negalëtø uþtikrinti, kiek apèiuopiamos pagalbos pasisektø laimëti uþ tuos dolerius. Tad ðá kartà labanakt virðûnëms praskambëjo taip, lyg apaèios bûtø kà tik priminusios ne àþuolinëms savo virðûnëms dar neatliktà darbà, dël to savim labai patenkintos, ir praneðanèios, kad jauèiasi nusipelniusios dar pamiegot. Akiraèiai, 1978. Nr.9(103)

Teisman paduosiu! Byla dël linø markos buvo vardas komedijos, prieð ðeðias deðimtis su kaupu metø vaidintos kai kuriø Lietuvos baþnytkaimiø ar ðiaip sau prasisiekusiø kaimø „teatruose”. 1917-tø vëlyvà rudená (o gal 18-tø ankstyvà pavasará?) maèiau tà komedijà net ir Vilniuje, lietuviø – ðv. Mikalojaus – baþnyèios saliukëje. Komedijos vedamoji mintis buvo – supeikti ir iðjuokti mûsø kaimieèiuose paplitusá pamëgimà dël menkniekiø bylinëtis teismuose. Þinoma, kurie ið tikrøjø po teismus tàsësi, tie turbût neturëjo kada komedijø þiûrëti. Tai ir toliau bylinëjimasis liko populiarus. Tiek populiarus, kad net kelioliktais Lietuvos nepriklausomybës metais Liudas Dovydënas prisirinko ákvëpimo savo labiausiai pagarsëjusiam romanui apie ásibylinëjusius brolius Domeikas. Paduosiu teisman (arba tarmiðkai – un sûda sûda!) iðties Lietuvoj bûdavo daþnokai girdimas grasymas. Nebe tas èia, Amerikoj. Vlikui su Balfu nepasisekë mus èia ákurdyt kompaktiðkai. Tad neturim èia nei laukø su laukais, nei darþø su darþais susilieèianèiø. Kaimynø viðtos èia nekapsto mums lysviø, neigi gretimo tautieèio kiaulës neknaisioja man bulviø... Nëra èia mums tokiø prieþasèiø bylinëtis, dël kokiø bent kai kurie anø laikø Lietuvos kaimieèiai iki paskutinio atodûsio teisybës ieðkodavo. Dabar mûsø kapèiai ir eþios susikerta tik vlikø – tarybø – balfø – bendruomeniø dirvose. Á atlapus dël to vieni kitiems kimbam daugiausia tik laikraðèiuose. Labai retai teismuose. Ir tai ne tikruose, o tik savuose, – vadinamuose Garbës, á kuriø autoritetà daugumas þiûrim skeptiðkai ar abejingai, ir su kuriais visiðkai nebûna linkæ skaitytis tie ið mûsø, kuriems atsitinka juose kokià bylelæ pralaimët... Pats aukðèiausias mûsø tribunolas – PLB Garbës teismas – sakë ketvirtajam Bendruomenës penkmetyje bylø neturëjæs. Regis neturëjo ir per tris ankstesniuosius. O ir amerikinës Bendruomenës teismas, po erzelingos iðkriteivø bylos, ðtai jau koki treji metai paliktas ramybëj. Ima pagunda papranaðauti, kad tie vadinamieji garbës teismai nebetolimoj ateity atrofuosis, iðeis ið mados ir gal net ið organizacijø statutø iðnyks. Ðio kraðto valstybiniuose teismuose bylø tarp mûsø tautieèiø kaip ir nebûna. O jei ir bûna bent kiek – sakysim, dël iðtuokø, alimentø ar testamentø – tai tokios tieka vieðai nematomuose uþkampiuose.

620

Tik dvi bylelës buvo kiek sudrumstusios tà idilijà. Viena dël Balfo iðveþimo ið New Yorko Èikagon, kita dël poros ðimtø doleriø Market parke palikimo Bendruomenei, ar atidavimo iðkriteivoms. Abi kaþkaip pasibaigë ar nutrûko pirmose teismo instancijose ir baigia dilti ið atminties. Ne taip, kaip bûdavo tos raðytojus ákvëpusios bylos: ið apylinkës apygardon, ið apygardos tribunolan, o ten – uþklius kas nors uþ varèios, ir vël byla ið pradþios, metø metais, iki begalybës! Sakykit kà norit apie bylinëjimàsi, o vis tiek tai buvo mûsø kaip ir vienas ið tautiniø bruoþø, ar ne? O èia dabar ëmë tas bruoþas ir sunyko. Nutaustam, ið visø pusiø nutaustam... Tik pernai ir ðiemet dar trejetà kartø vieðai tarp mûsø praskambëjo ilgokai buvæ lyg ir uþmirðti narsûs pareiðkimai: Teisman paduosiu! Kaip ir pridera, tà mûsø menamai tautinio charakterio senà bruoþà pirmoji èia tarp mûsø buvo beatgaivinanti tautinës organizacijos soste tada sëdëjusi ponia Emilija Èekienë ið Woodhaveno, New Yorke. Teisman paduosiu! – tradiciðkai smarkiai pagrasë jinai tautininkø veikëjui – veteranui, Vliko vicepirmininkui Nemickui ir pranciðkonø leidþiamam laikraðèiui Darbininkui, kai Nemickas tame laikraðtyje pakëlë apstulbinantá triukðmà, su didþiausiu pasipiktinimu tvirtindamas tiesiog neátikëtinà dalykà. Girdi, maþdaug kaip ir uþ rankos pagavæs tos garsiai tautininkiðkos, tos narsiai antibolðevikiðkos organizacijos pirmininkæ Èekienæ slaptai beskleidþianèià Nemickà lieèianèias iðtraukas ið bolðevikinio saugumo parengto paðkvilio paðkvilio, visokiomis pusiau teisybëmis ir iðtisiniais falsifikatais átikinëjanèio, kad visi Vliko ir lietuviø rezistenciniø organizacijø vadai ir veikëjai, jø tarpe ir Nemickas, buvæ naciø patikëtiniai ir agentai... Brolyti, èia tai jau ne juokai! Èia gi ne tik ponios pirmininkës, o ir pretenzingos organizacijos garbë pakabinta ant pakirpto siûlo. Todël atrodë visiðkai normalu, kai, uþ taip priekaiðtingà iðpuolá, ponia urbi et orbi (vadinas, Woodhavene ir Þidiny) paskleidë gandà, kad kelsianti teisme bylà, kurioj Nemickui bûsià „blogiau, kaip nuo þydø”, jis bûsiàs priverstas namus parduot ir ubagais iðeit, o ir pranciðkonams tas dalykas brangiai atsieisiàs. Atrodë, lyg gráþtø Dovydëno vaizduotas tautieèiø tarpusavio santykiø stilius... Kas paskui nustebino ir net apsivylimu nuotaikà uþliejo, tai kad tie narsûs grasymai staiga nuðèiuvo, ir jokios bylos teisme nei prieð Nemickà, nei prieð pranciðkonus ligi ðiai dienai dar nëra. Kodël? Niekas neatsako, tik átartinai reikðminga ta aplinkybë, kad posûkis ðalin nuo teismo atsitiko tuètuojau po to, kai tik buvo iðgirsta, jog Nemickas to tik ir laukia, kad rimtas teismas sutiktø susipaþinti su toj keistoj istorijoj jo uþtiktais faktais... Taip ið smarkiai suþaibavusio debesio në laðo lietaus. Þadëtoji byla liko mums patiems savo nuoþiûra iðsispræsti, arba uþmirðti. Kitas, kurs bent valandëlæ menkà buvo pradþiuginæs bylinëjimosi laikø nostalgija tebeserganèius, buvo ponas Martynas Gudelis ið Naujienø. Garsiau ir narsiau uþ Èekienæ jis ðoko baidyt padavimu teisman visus laikraðèius, kurie paskelbë ar paskelbs Leono Virbicko – kaþkodël bent 30 metø pavëluotà – priminimà tam tikrø detaliø ið Gudelio dalyvavimo atentate prieð Lietuvos premjerà Voldemarà ir jo adjutantus Kaune, prie teatro, 1929 geguþës 6-tà. Grasino teismu ir kitiems asmenims,

621

kurie tokius, girdi, ðmeiþtus, kaip Virbicko, raðinës. Taip pat ir laikraðèiams, kurie juos spausdins. Bet Gudelis, – ne tas, kas Èekienë. Jo grasymai visus paduot teisman ne tik neatrodë maþdaug suprantama reakcija, o prieðingai, atrodë neátikëtiniausias nesusipratimas. Èekienë tai turëjo visas palankias aplinkybes bent pirmoj gynimosi stadijoj iðbandyt áþeistos nekaltybës reakcijà. Nieko panaðaus neturi Gudelis: visi gi þino, ir jis pats þino, kad visi tà þino, jog tame atentate jis tikrai neginèijamai dalyvavo. Virbickas ið esmës gi nepaskelbë nieko nauja, iðskyrus tam tikro taðko ant i uþdëjimà. Tai áþeistà nekaltybæ vaidinti Gudeliui nëra jokiø ðansø. Jam ne kitus bylomis gàsdinti, o tik tûnoti, kad nesugundytø ko nors jam paèiam kokià bylelæ uþtaisyt. Pavyzdþiui, jei kas sukurstytø imigracijos – natûralizacijos ástaigà dar kartà atidþiai pasijot, ar tikrai jisai nebus pamirðæs visà teisybæ iðdëstyt, atsakydamas á kurá nors klausimà anketose. Net ir ne taip átartinai spalvingos praeities imigrantui ið tokiø persijojimø esti ne juokai iðsipainioti. Turbût todël Gudelis èia ilgà laikà ir laikësi „tyliau kaip vanduo, þemiau kaip þolë”. Ypaè, regis, buvo susirûpinæs, kad kas nors neuþkliûtø, kai po Grigaièio Naujienoms áslydus jo sterblën, jam nebeiðvengiamai teko daþnai iðkilt vieðumon. Dar ið Lietuvos man gerai paþástamas Naujienø korespondentas velionis Barèiauskas anuomet ir mane net porà kartø ðvietë átikinëdamas, koks Gudelis esàs ramus, gerø norø þmogelis, ir kaip jis pageidaujàs, kad visi þinotø, jog jis norás, kad praeitis bûtø uþmirðta ir kad dël to nebekiltø jokiø kontroversijø. Tai buvo baltais siûlais susegiotas bandymas apèiupinëti, ar kartais að nesirengiu èia, Amerikoj, neþinantiems ar pamirðusiems priminti, kad Naujienø Gudelis tai tas pats, kuris... ir t.t. Þinoma, tas susirûpinimas buvo nereikalingas. Nes, jeigu net atentate nuðauto Gûdyno ir suþeisto, èia pat esanèio Virbicko bièiuliai ir bendraminèiai, su tuo paèiu Virbicku imtinai, ne tik tylëjo, o ir politiðkai su Martynu susibièiuliavo, tai ko gi èia man ar kam kitam panaðiam bûtø buvæ kiðtis. Ir nesikiðom, kol taip saugiai ir patogiai pasijutusio Martyno arogancija pernelyg iðaugo ir ëmë per visas briaunas kûpët... Tik dël to vienas kitas dabar ëmë ir prabilo. Ir, kaip Nemickas Èekienës, tai ðitie prabilusieji Gudelio grasymø teisman paduot neiðsigando. O kai neiðsigando, tai kaip ten, taip ir èia, grasinimai nutilo. Nebesiseka mûsø tautiðkam bylinëjimosi atkaklumui atgyti... O ðtai ir treèias ðûkis teisman paduot. Ðis ne tarp mûsø, o uþ mus visus, uþ visà mûsø tautà! Prieð Holocaust filmo gamintojus ir rodytojus dël to Varðuvoj neva buvimo lietuviø SS dalinio. Kadangi lietuviø SS daliniø iðties visiðkai nebuvo, tai entuziastø nuomone melà ir ðmeiþtà tam filmui prikiðti vieni juokai, reikia tik netingët bylà iðkelt. Vienas gudruolis staèiai genialiai iðsprendë ir kaip tà bylà laimët. Girdi, kelkim 500 milijonø doleriø ieðkiná, tai uþ pusæ tos sumos visada gausim paèius geriausius advokatus... Bet ir ðita byla toliau uþ laikraðèiuose mirguliuojanèius „spalvingus” paraginimus ir patarimus dar nenuþengë. Ir nenuþengs. Nes niekas ið jos „këlëjø” matyt neturi në

622

þaliausio supratimo apie elementariausiø sàlygø ir pagrindø stokà tokiai bylai kelti. O kad kalbos apie jà vis dar nesiliauna, tai turbût ir èia dël nostalgiðko traukimo á bylinëjimosi pomëgá: iðkelsim ar neiðkelsim, bet malonu bent pakalbët... Akiraèiai, 1978. Nr.10 (104)

Orientacija su akiûkliais * Jau keliolika metø kai Vytautas Meðkauskas pareigingai aiðkina Dirvos skaitytojams didþiosios – amerikinës ir tarptautinës – politikos grimasas. Nors retkarèiais tuose aiðkinimuose gana rizikingai praèiuoþdavo paèiu konservatoriðkos platformos pakraðtëliu, vos vos nenuslysdamas liberaliniø interpretacijø liûnan, ligi pat ðiø metø dar nebuvo prieð save sukëlæs vieðai girdimo tautinës iðtikimybes sargø urzgimo. Prieð kiek laiko, turbût savo vidujinio visuomeniðko suinteresuotumo skatinamas, o gal ir sargø nuolaidaus ramumo padràsintas, jis netgi praplëtë savo veiklos barà Dirvoje: uþsidëjæs lengvesne, ið maþøjø vm raidþiø pasisiûtà kepuraitæ, ëmë ið kitos pusës paèiupinët ir kai kuriuos mûsø paèiø visuomenëje pasirodanèius apsireiðkimus. Ir èia gana ilgai niekas jam kelio nepastojo, nors dabar jau þymiai daþniau ëmë brûkðtelti pastabø, tautinës minties lietuviø laikraðtyje suskambanèiø heretikiðkai. Nieko (kol kas) neatsitiko netgi po itin rizikingø pastabø apie Dirvoje narsiai þydø priekaiðtams oponavusius „Domeikas” („Algirdà” arba „Vladà”). „Karðtame vandenyje”, taèiau, vm atsidûrë, kai, nors ir atsargiai, ðvelniai, bet visgi prieð plaukà paèiupinëjo mûsø dar jaunà, bet jau brandø pianistà Vytautà Smetonà, – tik ne uþ muzikà, o uþ galgi dar tikrai ne taip labai brandþius toj paèioj Dirvoj paskelbtus pareiðkimus apie mûsiðkæ „politikà”. Èia ir paaiðkëjo, kad tarp dabartiniø tautinës minties lietuviø kaip tik mûsiðkiai visø kieèiausiai uþsikonservavusieji konservatoriai beesà patys opiausi ir labiausiai jautrûs ne tik aðtriai kritikai, bet net ir gan santûrioms, vos ðiek tiek skeptiðkoms pastaboms. Vyt. Smetona, su gerai orientuoto politiko aplombu, Dirvos redaktoriui paaiðkino, kad – Norint orientuotis politikoje, reikia daug skaityti, ir ne tik oficialiø „news media” leidiniø... Èia vm ir klusterëjo, – o kas tai bûtø? Nesgi, ið tikrøjø, tai tik Sovietijoj visi „news media” yra oficialûs (valdiniai), o èia tai gal nebent Kongreso Uþraðai ir Amerikos Balsas tëra oficialûs, kai visos kitos informacijos skleidimo priemonës yra privaèios iniciatyvos (ir privataus kapitalo!) rankose. Kitas skeptiðkas vm pasiteiravimas buvo dël Vyt. Smetonos priekaiðto èionykðèiam lietuviø jaunimui, kad jis, esà, Amerikos politikoj daþnai praðauna pro ðalá, palaiko aiðkius prokomunistinius politikus vien dël to, kad jie ateina á mûsø ðventes, surinka ”laisvës Lietuvai”, o apsisukæ balsuoja taip, kad tos laisvës niekad nebûtø... Èia vm pa-

*

Akiûkliai – standûs odiniai keturkampiai, pritaisomi arklio akims ið ðonø pridengti taip, kad arklys matytø tik siaurai á prieká, tik ta kryptim, kuria vaþiuotojas vadelëmis (ar jojikas pavadþiais) pakreips jo galvà.

623

sidomëjo, kaip tie politikai turëtø balsuoti, kad ta (Lietuvos) laisvë bûtø? (Dar smalsiau bûtø buvæ iðgirsti, ar V. Sm[etona] galëtø konkreèiai nurodyt bent vienà nesusapnuotà, o tikrai ávykusá faktà, kad koks nors aiðkus prokomunistas bûtø kada nors atëjæs á mûsø, aiðkiø antikomunistø antikomunistø, kokià nors ðventæ ir bûtø ðaukæs „Laisvës Lietuvai”!). Tokius (ir panaðius) smarkius, bet apèiuopiamais pagrindimais neaprûpintus pareiðkimus vm palygino su smûgiu ið karto á visus klaviðius, ir tuo tarpu susilaikë nuo pripaþinimo V. Smetonai brandos atestato uþ orientavimàsi politikoje... Nelemta vm klaida turbût bus buvusi ta, kad jisai neatkreipë dëmesio á patá pirmàjá sakiná V. Smetonos pareiðkimuose, bûtent: – Politika pradëjau ádomautis nuo 14 metø amþiaus, namuose buvo tam palanki atmosfera. Jei vm nebûtø praleidæs negirdom to namø atmosferos paminëjimo, tai bûtø suvokæs, koká vilkà ðaukia ið miðko prieð save, kvestionuodamas tos atmosferos auklëtinio orientacijà politikoje. Ta atmosfera buvo gi velionies Juliaus Smetonos, Vytauto tëvo, Klevelande puoselëto Konservatoriø Klubo atmosfera. Atmosfera, kurioje komunistas ir liberalas tai visiðki sinonimai ir lygiareikðmiai keiksmaþodþiai. Atmosfera, kurioje ðventai tikima, kad liberalai, alias komunistai jau seniai valdo Amerikà per didþiàsias þiniø agentûras (ABC, CBS, NBC) ir per didþiuosius laikraðèius bei þurnalus, kaip New York Times, Washington Post, Newsweek, Time, Foreign Affairs, etc., etc. Atmosfera, kurioje svarbiausia politinës orientacijos priemonë yra tam tikri akliûkliai akliûkliai, – grieþtas prisigrasymas saugotis minëtøjø agentûrø ir leidiniø átakos, ignoruoti tuos leidinius su panieka, vengti net pasidairyt á juos, o kreipti savo þvilgsná tik tiesiai – á tikruosius politinës iðminties ðaltinius, atseit, á kietøjø konservatoriø, arba dar geriau, – á „berþininkø” spaudà. Ið tokia pat atmosfera kvëpuojanèiø tautinës minties lietuviø pasigirdo Dirvoje du áspëjamieji skambuèiai V. Meðkauskui. JD – gal treèias „Domeikos” variantas? Ar gal ir Vienas nuo J.D J.D. Ið Vaðingtono. (JD komentatorius bj bj, turbût irgi ið Vaðingtono, kurs kitame puslapyje stengiasi pasirodyt nepalyginti iðmintingesnis uþ W. Cronkite ir E. Sevareid?) J.D J.D. sveikina jaunà menininkà uþ labai áþvalgias politines pastabas, vadina jas ðventa teisybe, o vm pastabas nuðluoja ðalin atgalia ranka, kaip „keistai atrodanèias”. Ir nurodo savo aprobuotà ðaltiná, ið kurio vm vm, girdi, turëtø apsiðviesti apie tai, kas yra kas Amerikos spaudoje... Antras skambutis – nuo Livios Garsienës (anksèiau Braþënaitës), irgi politikoje treniruotos tëvo (Viliaus Braþëno) namø atmosferoj, gal konservatoriðkumo ir „berþininkiðkumo” poþiûriu net tirðtesnëj, kaip V. Smetonos minimoji atmosfera. Ir ðiame áspëjime vm tapo nuraðytas á nuostolius, kaip keliàs keistus, net juokingus klausimus ir politikoje tiek nenusimanàs, kad, esà, verèiau bûtø raðæs apie Vytauto muzikinius sugebëjimus, vietoj kritikavæs jo „debiutà politikoj”... Tai tokios tokelës, kuriose – ne dël svarbumo, o tik ið smalsumo – aktualëja klausimas: – Uþdës, ar neuþdës „berþininkai” savo akiûklius ir Meðkauskui?

624

Jei uþdëtø, tai tektø jam pagaliau suprasti ir Dirvos skaitytojams iðaiðkinti konservatoriø klubuose suformuluotà tezæ, anot kurios, siekiant iðvaduoti Lietuvà ið komunizmo nelaisvës, reikia visø pirma iðvaduoti Amerikà ið komunistø átakos, kuri, apsisiautusi liberaliðka skraiste, jau beesanti uþgoþusi kone visà Amerikos spaudà, radijà, televizijà, ir apsvaiginusi kone visus abiejø didþiøjø Amerikos politiniø partijø vadovus, veikëjus ir valdþios pareigûnus: prezidentus, jø patarëjus, ypaè Valstybës Departamentà, o taip pat ir didelæ didþiumà Senato ir Atstovø Rûmø... Konservatoriø klubuose gamintus akiûklius uþdëtas komentatorius turëtø átaigoti ir raginti skaitytojus, kad jie, savo patyrimu – jau beveik prieð 40 metø! – paþinæ (ar kai kurie bent ið tëvø suþinojæ), kas tai yra komunizmas praktikoje, aktyviau imtøsi misijos tà dalykà iðaiðkinti Amerikos þmonëms, ir iðaiðkinti taip áspûdingai, taip átikinamai, kad tie artimiausiuose rinkimuose iððluotø ið Vaðingtono visus liberalinëmis bacilomis apsikrëtusius politikierius, o jø vieton iðrinktø tik tikrus tikrus, jokiais nuosaikumais, jokiais kompromisais nesusigundanèius konservatorius, kuriems tada nedelsiant bûtø nusiøsta Livios Garsienës teikimu Vliko seime priimsima rezoliucija, instruktuojanti atstovus ir senatorius visais atvejais balsuoti bûtinai tik prieðingai, negu liberalai buvo kada nors pabalsavæ... Aiman, aiman... Esamose aplinkybëse tikëtis tokio kûliais persivertimo Amerikos balsuotojø daugumoje bûtø didþiai fantastiðka. Dar fantastiðkiau bûtø tikëtis, kad tie tikrø tikriausieji Amerikos konservatoriai, kokiu nors stebuklingu bûdu ágijæ Vaðingtone lemiamà galià ir apdraudæ Amerikà ne tik nuo komunizmo, o taip pat ir visø pirma! – nuo vadinamojo „atrëpliojanèio socializmo”, dar kvarðintø sau galvas tokiomis smulkmenomis, kaip Lietuva ir kaþkoki ten kiti Baltijos ar Balkanø kraðtai... Tuose kraðtuose „komunizmà paþinusieji” jiems tik dabar gal ðiek tiek ádomûs ir parankûs, kaip eksponatai, tinkami pagàsdinti svyruojantiems klausytojams: – Þiûrëkit, kas atsitiko tokiems, kurie laiku neapsisaugojo! Taèiau, jeigu tarp mûsø tautinës (arba ir kokios nors kitokios) minties tautieèiø visgi atsiranda atkakliai kepeðijanèiø, kad tik ðis yra tiesus ir tikras kelias Amerikoj ásipilietinusiø lietuviø „politikai”, tai turbût nëra prasmës tarti dël to kà nors kita, kaip nebent padëkdie... Akiraèiai, 1979. Nr.2(106)

PRI– ir NEPRI– paþinimai Kai ðiø metø pirmàjá rytà Amerika peradresavo savàjá Kinijos pripaþinimà ið salos á þemynà, o nepripaþinimà ið þemyno á salà, tai ir mûsø lietuvija sukluso: ar kada nors – gal net netrukus – neatsitiks panaðiai ir su Lietuvai (taigi ir Latvijai, ir Estijai) skirtais pri– ir nepri– paþinimais? Ar neiðgirsim koká rytà, kad ta pati Amerika jau pripaþásta Sovietijos 1940-tais metais Pabaltijø sukombinuotas aneksijas ir

625

nebepripaþásta po to likusiø, lig ðiol dar pripaþintø, Baltijos valstybiø diplomatiniø atstovybiø, konsulatø, na, ir pilietybiø, jei dar ir tebebûtø ðiek tiek uþsilikusiø tø pilietybiø neiðsiþadëjëliø? Nors sala, kurioje tebefunkcionuoja ið þemyno 1949 metais iðstumta senoji Kinijos valdþia, palyginti su visa Kinijos þeme atrodo ne daugiau, kaip kokia plekðë plûduriuojanti ðalia sausumoj tysanèio didþiulio kuproto dramblio dramblio, ji vis tiek yra konkreti tos senosios valdþios atrama, turinti ir ploto daugiau kaip, sakysim, pusë Lietuvos, o ir gyventojø kone triskart daugiau, kaip visose trijose Baltijos respublikose draugën suimtose. Taigi ta senosios Kinijos liekana nepalyginti tvirtesnë uþ Lietuvos, uþ visø trijø Baltijos valstybiø iðlikusius, savo þemës në lopinëlio neturinèius, svetur retai retai tepasibarsèiusius „trupinius”. Ið þemyno salon iðstumtoji Kinijos valdþia valdo vos per treèdalá nuoðimèio Kinijos þemës ir tik apie 2% jos þmoniø. Bet vis tiek Vaðingtonas iðtisus tris deðimtmeèius toj saloj matë tikrà Kinijà, o á likusá apie 275 kartus didesná Kinijos plotà su aðtuoniais ar devyniais ðimtais milijonø jos þmoniø þiûrëjo tik „per virðø”, kaip á tuðèià vietà. Lojalus nenusisukimas nuo smurto aukos ir tuo paèiu metu atvirai parodomas akibrokðtas uzurpatoriams yra neperdaþniausiai sutinkamas idealistiðkos politikos atvejis. Kaip ankstesniosios Kinijos valstybës menka liekana, taip ir mûsø Baltijos valstybiø iðlikusieji trupiniai tebëra pripaþástami vadovaujantis tokiu paèiu idealistiðku tarpvalstybinës teisës principu. Bet, kaip tarp tø liekanø, taip ir tarp jø pripaþinimø, yra ne tik panaðumø, o ir skirtumø. Nenutraukdama pripaþinimo neva laikinai Taivane ásikûrusios „tautinës” kinø valdþios, Amerika tuo paèiu mostu kategoriðkai nesutiko pripaþinti visoj kitoj Kinijos þemëj, – tiesa, ne teise, o jëga, bet vis tiek faktiðkai ásivieðpatavusios „liaudinës” valdþios, ir nesutiko uþmegzti su tàja ne tik normaliø diplomatiniø santykiø, bet nei paprasèiausiø ribotø ryðiø. O nesutikdama pripaþinti Sovietijos ásivieðpatavimo Baltijos valstybiø þemëse, Amerika në nepagrasë dël to nutraukti ar bent atvësinti diplomatinius santykius su Sovietija, nekalbant apie kokiø nors kitokiø sankcijø pavartojimà. Prieðingai, po keliolikos mënesiø Amerika net á karinæ santarvæ su Sovietija suëjo ir efektyviai jai padëjo, tarp ko kita, ir Baltijos þemes ið vokieèiø atsiimti... Prie senosios Kinijos pripaþinimo buvo stipriai priðlieta ir sutartimis garantuota Amerikos ekonominë, militarinë ir politinë parama, kurios dëka toji Kinijos liekana tapo pasiturinti, gerai apsiginklavusi vidutinio didumo (apie 18 mil. gyventojø) valstybë, dvideðimt su kaupu metø iðlaikiusi netgi savo originalinæ pozicijà Jungtiniø Tautø Saugumo Taryboj, kaip viena ið penkiø didþiøjø, veto teisæ turinèiø nariø. Nei ðeðëlio tokiø priedø nëra prie pripaþinimo, teikiamo, pavyzdþiui, Lietuvos Diplomatinei Tarybai, turinèiai tenkintis tik vegetavimu ið likusiø paèios Lietuvos valstybës fondø ir turinèiai ribotis tik kantriai neverþliu laukimu, kol, anot mums periodiðkai pakartojamø paguodos pareiðkimø, „ðauniajai lietuviø tautai vël nuðvis laisvës diena”, arba, atviriau kalbant, kol iðseks tie fondai ir personalas...

626

Teisybë, ir Taivanui, kaip ir mums, apie sugráþimà nekliudoma tik kalbët kalbët, o kokiø nors veiksmø ta kryptim kombinuot abejiems lygiai ásakmiai nepatariama. Bet èia panaðumas ir pasibaigia. Baltijos valstybes paglemþë Rusija (nesvarbu, kaip pasivadinusi). Jø siekimas nuo Rusijos vël atsiplëðt nesikësina nei á Rusijos þemes, nei á valdþià. Tas ir leidþia Amerikai tuo paèiu metu uþgrobimà smerkti ir vis dëlto su uþgrobëjais nenutraukti santykiø. Visai kas kita su Kinijos valdþiomis, kurios viena ir kita pretenduoja á visà Kinijà Kinijà, – þemynà ir Taivanà. Todël èia, kas pripaþásta vienà, turi nepripaþinti kitos. Kinijos atveju Amerika 30 metø tesëjo idealistiðkoj teisës prieð jëgà pripaþinimo pozicijoj. Ta pozicija pareikalavo gana didelio kiekio nepigiø aukø ir gal dar daugiau svarbiø iðsiþadëjimø, be aiðkios perspektyvos kada nors susilaukti prideramos kompensacijos. Tad, kaip daþnai gyvenime bûna, ir èia pagaliau nulëmë samprotavimas, kad idealizmas – graþu, bet ... „reikia skaitytis su realybe”. Ir ðtai, toks, rodës, buvæs tvirtai lojalus pripaþinimas dabar su atsipraðymu nusisuko nuo teises ir su pasveikinimu nusiðypsojo jëgai... Tai kiek gi begali trukti toks „plonytis”, jokiais uþsiangaþavimais nepamuðtas mums rûpimasis Lietuvos pripaþinimas? Kas gi þino... O gal jo „plonumas” kaip tik ir yra geriausia jo patvarumo garantija? Juk bûdamas toks, koks yra, jis Amerikai, palyginti, maþai tesudaro keblumø ir, kaip ir mandagumas, „nieko nekaðtuoja”... Kaip ten bebûtø, tasai uþgrobimo nepripaþinimas ir nepriklausomybës tebepripaþinimas mûsø veikëjø prakalbose ir veiksniø manifestuose apsakytas ir áraðytas, kaip didþiausias ir svarbiausias (gal bûtø tiksliau sakyt, kad tai tuo tarpu bene vienintelis) laimikis kelyje atgal á Lietuvos laisvæ ir nepriklausomybæ. Kas ne kas, o èikagiðkë A. L. Taryba tai niekad nepamirðta pasididþiuot, esà, tai ji tà didájá laimiká iðkovojusi iðkovojusi. Tik ji patogiai pamirðta, kad ið tikrøjø tas laimikis (Summer Welles deklaracija) visoms trims Baltijos tautoms lyg ið dangaus iðkrito jau 1940-tø liepos 23-èià, – rytojaus dienà po Kaune, Rygoj ir Taline ávykusiø „Liaudies seimø”, atseit, 18 dienø prieð sudarymà Pitsburge uþuomazgos to komiteto, ið kurio vëliau iðsivystë A. L. Taryba. Taigi ne Taryba iðkovojo Lietuvos aneksijos nepripaþinimà, o nepripaþinimas paskatino ir padràsino èionykðèius to meto veikëjus susitelkti ir bandyti iðpraðyti ar iðkovoti ið Amerikos valdþios dar ir daugiau pagalbos prieð tà aneksijà. Kol kas (jau 39 metai) iðkovojami tik uþtikrinimai, kad nepri– bei pri– paþinimo politika kaip buvusi, taip ir tebeesanti nepasikeitusi nepasikeitusi. Ilgainiui ir svajotieji „kovos þygiai” ëmë ribotis tik nuolankiais dëkojimais uþ nepasikeitimà. Ne tik Amerikoj, bet ir niekur kitur neteko kam nors ið mûsø praðyti ar reikalauti Lietuvos aneksijos nepripaþinimo. Vienoki ar kitoki vyriausybiø sprendimai tuo reikalu visur buvo padaryti, nelaukiant mûsø praðymø ar átaigø. Lig ðiol yra buvæ berods tik du atvejai, kur mums yra tekæ reaguoti dël tos politikos keitimo Lietuvai nepalankia prasme, ne dël pradinio jos nustatymo. Pirmas atvejis – Vatikane kilæs nusistatymas atðaukti Lietuvos pasiuntinybës pripaþinimà. Mûsø veiksniø ir

627

visuomenës ðiokia tokia (kad ir netobulai koordinuota) akcija regis bus padëjusi tai atstovybei iðlikti, nors ir nebe reguliariøjø pasiuntinybiø lygyje. Kitas atvejis – Australijos pareikðtas aneksijos nepripaþinimo pakeitimas pripaþinimu. Visø Australijos baltieèiø, ypaè lietuviø energingos akcijos pasekmë buvo ta, kad aneksijos pripaþinimas tapo atðauktas ir tapo atstatyta ankstesnë jos nepripaþinimo politika. Taèiau toks pat Lietuvai nepalankus posûkis N. Zelandijoj lieka neatitaisytas. Neatitaisytas liko ir þymiai anksèiau ávykdytas Baltijos valstybiø pasiuntinybiø bei konsulatø pripaþinimo atðaukimas Brazilijoj. Taip, deja, yra, kad suvereninës, ypaè didþiosios valdþios nesijauèia privalanèios visais atvejais bûtinai laikytis tik idealistiðkos politikos ir visada uþstoti tik teisæ prieð smurtà, nors mums maþutëliams ir sunku atsispirt prieð pagundà tikët prieðingai. O antra vertus, tai kai kuriems maþutëliams dar sunkiau atsispirt prieð baimæ, kaip èia nepavëlavus pataikyt koja kojon su didele valdþia, ypaè tada, kai ji staiga pakeièia kryptá, sakysim, ið idealistinës á pragmatinæ... Ðtai, anàmet Tarybos pirmininkas dr. Bobelis ásijungæs á perdëm ryteuropinio Antibolðevikinio Bloko konferencijà Taivane Taivane, ir tenai (anot jo paties pasipasakojimo) maþdaug pirmuoju smuiku grojæs, atrodë tartum ir Lietuvai nuo bolðevikø vaduoti sumezgæs kaþkà panaðø á santarvæ su labai antikomunistine Kinija. Tos Kinijos padëtis jau ir tada buvo gerokai pakrypusi, todël Bobelio tame „kitame pasaulio ðone” ákurta bazë Lietuvai vaduoti galëjo atrodyt kiek abejotinos vertës. Bet gal todël, kad ta bazë vis tiek tada dar buvo pripaþástama ir dosniai globojama ið Vaðingtono, dr. Bobeliui ir jo apie tai apðviestam Amerikos Lietuviø Kongresui kaþkoks Lietuvos reikalo áspraudimas á tà bazæ atrodë labai áspûdingas laimëjimas. Be to, èia gi atrodë ávykæs peèiø surëmimas panaðiai nuskriaustø prieð panaðius skriaudëjus... O ðtai, vos tik spëjus Vaðingtonui Kinijø pripaþinimà apsukt atvirkðèiai, ir dar tebeburbuliuojant idealistiðkiems ar kitaip motyvuotiems protestams prieð antikomunistinës Kinijos iðvadavimà, iðvadavimà kai tik Vaðingtonan atskrido ne Èiangas ið Taipëjo, o Tengas ið Pekino, mûsø Bobelis su Ðidlausku tam savo taivaniðkiø sàjungininkø didþiausiam prieðui tuètuojau tëðkë sveikinimo telegramà telegramà! – Nesuprantami baltojo þmogaus pasielgimai pasielgimai, – kadaise sakydavæ ðio kraðto rausvaodþiai èiabuviai, praminti indënais. Kai Vliko seime kaþkas pasiûlë telegrama pasveikint Zbignievà Brzezinská (ypaè uþ jo graþø þodá lietuviams Vaðingtone), tai Vilius Braþënas þaibo greitumu iðtraukë ið savo popieriø kaþkoká þurnalà ir atskleidë prieð visus spalvinæ nuotraukà: Brzezinskis Kinijoj su bûriu jaunø kinø, þinoma, komunistø! Þiûrëkit, sako, tai ðità Brzezinská norit sveikint?... Po septyniø savaièiø Tarybos garbës pirmininkas, visais garais dardëdamas á Vlikà,, sveikina komunistinës Kinijos komunistà No. 2! Þinoma, nei Taipëjuj, nei Pekine dël to në uodas nenusièiaudës. Tik ádomu – kà á tai Braþënas? Akiraèiai, 1979. Nr.3(107)

628

Proporcija turbût nebepadës Pernykðèiame Vliko seime, kà tik atgiedojus baigiamuosius jo þodþius – Vienybë teþydi! – ir visiems pakilus skirstytis, pakeliui á priemenæ pasitaikë susitikt su dviem áþymiais R-bendruomenininkais: paèiu jø pirmininku V. Dargiu ir T. Blinstrubu, pusiau slaptu (neprisipaþástanèiu) A.L. Tarybos ambasadorium jø tarpe. Kadangi visi trys Vliko seime buvom kad ir ne delegatai, bet vis tiek vienaip ar kitaip suinteresuoti stebëtojai stebëtojai, tai natûralu buvo bent prabëgom tarti kokià pastabëlæ apie kà tik pasibaigusá seimà. Asociacijos pastûmëta, mintis perðoko nuo Blinstrubo staèiai á vienà seime aprobuotà rezoliucijos projektà, kuriame buvo skatinama sudaryti Amerikos lietuviø Bendruomenëje palankesnes sàlygas visø paþiûrø lietuviams jaustis kaip namie. Tokios sàlygos, sakë, susidarytø, jeigu Bendruomenëje bûtø uþtikrintas neginèijamas ir proporcingas atstovavimas atstovavimas. Asociacija tarp tos rezoliucijos ir Blinstrubo kilo ið to, kad jau prieð keletà metø Bendruomenës „dienose” Tabor Farmoj tas pats T. Blinstrubas klausë, kas daryt daryt, kad Bendruomenëj vieðpatauja vienos srovës atstovai, rinkimuose gal tikrai, o kartais ginèytinai gaunantieji vos po truputá daugiau, bet net nebûtinai daugiau kaip pusæ balsø, kai kiti, tik truputá po maþiau gavusieji, lieka neiðrinkti, ir didelë visuomenës dalis, ar gal net visuomenës dauguma lieka Bendruomenëj (atseit, kraðto taryboj) neatstovaujama. Spontaniðkai man tada iðsprûdo toks patarimas: – Iðsikovokit proporcinæ rinkimø sistemà sistemà! Nors T. Blinstrubas tada ir buvo Bendruomenës taryboj, bet buvo tenai tik vienas ið nedaugelio „altarybininkø”, kurie, su paèiu A.L. Tarybos pirmininku K. Bobeliu prieðaky, nepajëgë sutelkti apie save tiek ðalininkø, kad galëtø iðrinkti sau pageidaujamà Bendruomenës kraðto valdybà. Todël K. Bobelis, T. Blinstrubas ir, berods, dar pora atkaklesniøjø „altarybininkø” trenkë durimis ir paskelbë, kad iðëjæ ne tik ið B-nës tarybos, o ir ið visos tos („barzdukinës”!) Bendruomenës. Netrukus ëmëm juos matyt Èikagoj susimetusioj R-Bendruomenëj, kur jie, turbût, tikrai pasijuto, kaip „tarp savøjø”. Per keletà tolesniø metø iðryðkëjo bûdingieji paþiûrø skirtumai tarp tø, kurie Bendruomenëj „vieðpatauja”, ir tø, kurie jos vadovybëje (kraðto taryboje) „nesijauèia, kaip savi”, arba visiðkai á jà nepatenka, todël jà net boikotuoja ir jos nepripaþásta. Tie skirtumai, nors daþniausiai þiojasi dël visai nesvarbiø dalykø, visada atrodo toki kategoriðki, toki nekompromisingi, toki vien tik „taip” ar „ne” sprendimais teámanomi nulemti, kad bûtø visiðkai beviltiðka net ir bandyt juos kaip nors „proporcingai” derint. Betgi – manau sau – ðiandien proporcinio atstovavimo Bendruomenei rekomendacija á Vliko seimo nutarimus juk pateko ne kitaip, kaip tik R-bendruomenininkø, gal net ðtai èia pat stovinèiøjø pageidavimu. Tai ir klusterëjau juos: – Sakykit, jeigu gautumët tà pasiûlytàjá proporciná atstovavimà Bendruomenëj, ar tai padëtø iðspræst, pavyzdþiui, toká klausimà, kaip – leist ar neleist vaikams skaityt Tëvø namelius?

629

Na, sako, gal reiktø sudaryt ið ávairiai mananèiø komisijà (proporcingà?), apsvarstyt ir balsuot... Gerai. Betgi atsakymas bus tas, uþ kurá pasisakys ðiokia ar tokia dauguma, gal tik neþymi reliatyvi dauguma. Pvz., 36% sprendëjø reikalautø neleist, 33% – leist, o 31% – palikt apsispræst paskiriems mokytojams. Atsakymo á tà klausimà nesuskaldysi gi á tris dalis ir nepadalinsi pagal proporcingai atstovaujamà paþiûrø pasiskirstymà. Toks ar kitoks kategoriðkas atsakymas á bet kurá nesuskaldomà klausimà, net ir ten, kur visuomenës paþiûros atstovaujamos tiksliai proporcingai, visada esti – kitaip ir bûti negali – vienos paþiûros „vieðpatavimas”, su kitomis „nesiskaitymas”. O nesuskaldomø klausimø visuomenëje yra daug daugiau, nei kokios nors Tëvø nameliø, Saujos skatikø ar Striptizo „problemos”... Proporcingas paþiûrø atstovavimas tinka tik kompromiso nesibaidantiems atstovams. Market parko – Cicero tautinës drausmës ajatolos tokio patiekalo nevirðkina, todël ir neaiðku, kuriems galams net per Vlikà já uþsisakinëja. Proporcija tikrai nepadës Bendruomenæ taip „suislaminti”, kad ji ir ajatolams pasidarytø sava. --Bendruomenë ne tik teorijoj, o ir praktikoj turi, tegu ir ne proporciná, bet vis tiek þymiai platesná ir tiesesná visuomenës atstovavimà, negu, sakysim, Vlikas ar Taryba. Tiesa, abu tie centrai irgi nepamirðta pasididþiuot savo demokratiðkumu. Taèiau, nesigilinant, kaip ten yra jø viduje, jø abiejø santykis su visuomenës „mase” labai akivaizdþiai yra oligarchiðko oligarchiðko, o ne demokratiðko pobûdþio. Demokratijos (= liaudies valdþios) pagrindinis poþymis yra visos visuomenës (= liaudies) dalyvavimas vadovybës sudaryme. O Vlikà ar Tarybà juk sudaro tik nedidelis kiekis save tam reikalui iðskirtinai atsirinkusiø asmenø. Sakysim, nuostatas, kad Vlikà sudaro net penkiolika politiniø ar rezistenciniø partijø – sàjungø – sambûriø, skamba áspûdingai (nors esamose aplinkybëse gal ir nelabai rimtai...). Bet kiek gi toj penkiolikoj grupiø yra dabartinës èionykðtës mûsø visuomenës? – nekalbant apie visà tautà. Jei kam pavyktø surinkti ið stovyklø atsiveþtus pageltusius tø grupiø dalyviø sàraðus ir ið jø atlikti „vardoðauká”, – ar beatsilieptø bent pora ðimtø? O ið tø – kiek gi konkreèiai dalyvauja sprendimuose nustatant Vliko sudëtá ir nuteikiant mandatus jo dalyviams? Ach, sako, kai yra net penkiolika „partijø”, tai kiekvienas gi gali pasirinkt savo paþiûroms tinkamiausià ir per jà dalyvaut Vliko sudaryme ir darbuose! Penkiolika atvirø durø: tik prieikit, áeikit ir dirbkit! O taèiau kaþin ar ne daugiau kaip 99% mûsø jaunos, vidutinës ir net „gerai pagyvenusios” lietuvijos þiûri á tà penkiolika graþuoliø, mandagiai joms paploja, komplimentà vienà kità pasako, bet nuo atvirøjø durø laikosi atokiai ir niûniuoja: – Þaliojoj lankelëj yr daug grëbëjëliø, vai nëra nëra mano mylimos... Visas tas margaspalvis penkiolikos „partijø” kompleksas metai ið metø senka, dþiûsta, nuo demoso vis labiau atitrûksta ir tampa ekskliuzyviø politikuotojø klubu, juo toliau, juo atviriau atskleidþianèiu Vliko ne demokratiðkà, o tik oligarchiðkà pavidalà.

630

Panaðiai ir su Taryba. Pagal statutà, jà dabar sudaro bene 10 ávairaus dydþio draugijø, kuriø sàraðuose gyvø ir apygyviø nariø turbût yra suþymëta gal bent keliolika kartø daugiau, negu yra visoj penkiolikoj Vlikà sudaranèiøjø grupiø. Bet tie nariai juk neturi jokio balso Tarybai sudaryti. Tarybos ir jos valdybos narius savo nuoþiûra skiria tik tø draugijø valdybos, arba neretai vien tik jø pirmininkai, pasitaræ ar nei nepasitaræ su vienu kitu ið savo draugijø valdybø. Taigi ir Tarybos sudëties nustatyme, jos dalyviams mandatø suteikime (ar sau pasiskyrime) faktiðkai dalyvauja, na, gal 30, gal 40 asmenø, vargu ar kuriais nors metais bent kiek daugiau. Bendruomenës tarybas tai galim rinkti mes visi visi. Tà demokratiðkumo poþymá Bendruomenë aiðkiai turi, – teorijoj! Ne visai taip aiðkiai praktikoj... Kadangi ne taip jau paprasta susigraibyt, kiek gi ið tikrøjø mûsø visø yra. O net ir tø mûsø, kuriuos apèiuoptam ir bent apytikriai susiskaièiuojant, gal koki du treèdaliai ar net trys ketvirtadaliai nekvarðina sau galvø jokiais tautiniais visuomeniniais veikimais ir jokiomis vadovybëmis, vis tiek, kokiais – Bendruomenës, Tarybos ar Vliko – vardais jos besivadintø. Toliau, – gera dalis likusiøjø ið palaiminto nerangumo ar iðsiblaðkymo praleidþia siûlomas progas konkreèiai dalyvauti Bendruomenës vadovybiø sudarymuose ar darbuose. Ir pagaliau, dar iðsiskiria tautinës drausmës ir dorovës þiniuoniø ordinas su pretenzija: arba mes viskam nustatom tonà, arba susirenkam savo þaisliukus ir pasitrauktam þaist uþ tvoros á atskirà darþelá. Bendruomenë jiems ne sava. Taryba tai sava, nes ten gerai laikosi pozicijose prie vairo ir aplink vairà. Dabar jau ir Vlikas tokiu paèiu bûdu pasidarë savas. Siauruose ir nuo visuomenës atsitvërusiuose Tarybos ar Vliko sudarinëtojø rateliuose, pasirodo, net ir labai ribotai visuomenës maþumëlei, jei tik ji pakankamai arogantiðka, ámanoma iðkilti á vairuotojus netgi be proporcinio atstovavimo. Tas ne taip paprasta Bendruomenëj, kur vadovybiø formavime tiesiogiai dalyvauja tegu dar ir toli graþu ne visa mûsø visuomenë, bet ir ne kokia nors keliolika jos deðimèiø, o bent septynetas, devynetas ar net iðtisa deðimtis tûkstanèiø tûkstanèiø. Kokia bebûtø balsavimo sistema, á vadovavimà pretenduojantiems èia bûtina turët bent ketvertà ar penketà tûkstanèiø ðalininkø. Proporcinë balsavimo sistema uþ dabar Bendruomenës praktikuojamàjà tik tiems bûtø palankesnë, kurie bent tuo tarpu pasitenkintø renkamajame organe tokiu maþumos svoriu, koks jiems tektø proporcingai pagal gautà balsø kieká. (Dabar negavæ daugumos daþniausia visai negauna atstovø.) Argi tik tokia kukli Bendruomenei proporcinæ sistemà perðanèiøjø intencija? Jei taip bûtø, tai tam siûlymui tinkamas metas bûtø buvæs ne vëliau, kaip pernai pavasará. Dabar, kai rinkimø chronometras Bendruomenëj jau buvo paleistas tiksëti, buvo gi per vëlu su tuo siûlymu kà nors bedaryti. Atvirai kalbant, siûlytojai juk tikriausiai þinojo, ir kad per vëlu, ir kad proporcinis atstovavimas nepadëtø jiems ágyti Bendruomenëj lemiamà svorá. Jiems pakankamai padëtø tik tokia balsavimo tvarka, kaip ðventþmogio Chomeinio andai Irane sutaisytoji. Bet Chomeinis tos valandos laukë 15 metø. Ádomu, kiek kantrybës Bobeliui prireiks ir uþteks? Akiraèiai, 1979. Nr.4(108)

631

Pakilo kaip sakalas Pernykðèiame Vliko seime dr. J. K. Valiûnas, tada dar Vliko pirmininkas, guodësi mûsø spauda. Sakë, lankydamasis vienoj ið mûsiðkiø ðeðtadieniniø mokyklø, paklausæs vyresniuosius mokinius, ar jie þino, kas yra Vliko pirmininkas. Tie susiþvalgæ klaustukø pilnomis akimis ir tylëjæ. Tik vienas atsistojæs ir, regimai didþiuodamasis savo nusimanymu, iðdroþæs: – Daktaras Basanavièius Basanavièius! Kaip manot, klausë Valiûnas, kodël mûsø jaunimas taip nenusimano apie Vlikà? Ogi todël, kad mokytojai ir tëvai nieko jiems apie tai nepasako. O kodël nepasako? Todël, kad ir patys maþai þino. Spauda labai ðykðèiai juos apie tai apðvieèia. Tikra teisybë. Ðtai ir Akiraèiuose per iðtisà deðimtmetá kaþin ar buvo daugiau kaip kokià deðimt kartø pakalbëta apie Vlikà. Todël, kaip ir atgailojant, tuoj po to seimo, ðiø metø pradþioj net per du numerius buvo duota ðis tas panaðu á „Trumpà Vliko istorijos kursà”, kuris, taèiau, buvo uþrauktas ðtai kokiu abejojimu: – Kaþin, ar labai svarbu, kad mûsiðkiø ðeðtadieniniø mokyklø mokiniai suþinotø, kas 1979 metø sausio 14-tà buvo iðrinktas Vliko pirmininku pirmininku? Tas klausimas, pasirodo, buvo praðovæs pro ðalá. Sausio 14-tà Èikaga buvo taip uþsnigta ir uþpustyta, kad net ir Vliko rinkikai nepajëgë susirinkti. O kai, sniegui aptirpus, susirinko, tai pasirodë, kad dviejø partijø virðûnës dviðakai skilusios ir atsiuntusios po du atstovus, nusistaèiusius ar nustatytus balsuoti prieð vienas kità. O be tø dviejø partijø net ir „aiðkioji dauguma” liko nebe dauguma. Dël to Vliko pirmininko iðrinkimas uþtruko net iki kovo 11-tos, ið viso tris mënesius nuo seimo. Bet tai, kas per tuos tris mënesius dëjosi tarp kokiø poros ar trejeto deðimèiø mûsiðkiø garbingo amþiaus „politiniø rabinø”, ið tikrøjø nebuvo në audrelë, o tik ðiek tiek burbuliukø arbatiniame ðaukðtelyje. Todël ir kovo 11-tos ávykiui galioja ta pati abejonë, kuri buvo kilusi dël sausio 14-tos: ðeðtadieniniø mokiniams, net jø mokytojams ir tëvams, na, galbût ir kone visiems mums kitiems, – argi ne vis tiek, kà jie ten savo tarpe uþsisklendæ iðsirinko? --Kadangi mums rûpimoji politinë akcija ðiais laikais, nepaisant, kà apie jà bedeklamuotumëm, vis tiek nëra kaþin kas daugiau, kaip tik tokia „koðë, kurià ne mes valgom, o kuri mus valgo”, tai ir Vliko darbuose reikðmingø nepaprastybiø numatomoj ateity nëra pagrindo tikëtis. Tad jo pirmininko pavardës ar adreso pakeitimas neatrodë lyg bûtø koks epochinis ávykis ir naujos eros pradþia Lietuvos istorijoj. Atrodë natûralu dabar bent iki rudens lukterët ir tik tada gal pasidomët, ar ðiemet geriau ar prasèiau ðluostomos dulkës nuo Lietuvos bylos, tebegulinèios bene toj paèioj lentynoj, kurioj Rooseveltas jà „nepanaikintà, o tik laikinai atidëtà” 1940 spalio 15-tà rodë Ðimuèiui, Grigaièiui ir kitiems ano meto èionykðèiams lietuviø vadams. Neðnekëkit niekø! Nereikia laukt rudens! Nei vasaros nereikia! Nepasibaigë balandis, o jaunas pirmininkas jau parodë, kad bus ne toks, kaip kiti: paskelbë Vliko 1979 metø deklaracijà pasaulio lietuviams lietuviams!

632

Vlikas kasmet po porà trejetà kartø – Vasario 16, Kalëdø – Naujø Metø ar kokia kita proga – paskelbia ávairaus graþbylingumo atsiðaukimø ar sveikinimø. Bet deklaracijà racijà, nukreiptà „Á LIETUVIØ TAUTÀ” (ið esmës tai tas pats, kaip „pasaulio lietuviams”) lig ðiol buvo paskelbæs tik vienà vienà, datuotà, beje, ne 1943 metais, kaip dabartinis Vliko egzekutyvas paèiame pirmutiniame savo þodyje iðsiþioja, o 1944 metø vasario 16-tà. Anoje buvo apèiuopiamai sutrauktai pasakyti esminiai Vliko sutarti tautos siekimai. Nors aplinkybës keitësi ir kai kurie tada sakyti dalykai jau yra ar bus atkritæ, bet vis tiek lig ðiol Vlikas dar neskelbë naujos siekimø deklaracijos. Turbût todël, kad nematoma pagrindo tø siekimø sàraðà esmingai keisti ar plësti. Bet dabar, po 1944 metø deklaracijos 1979 metø deklaracija – ið tikrøjø skamba lyg trimitas apie kaþkokio naujo laikotarpio pradþià „pasaulio lietuviø” gyvenime. Tik, – þvilgteri á vos keletà pirmutiniø sakiniø ir jau matai, kad ta vadinamoji deklaracija tai kaip ans kalakutas: ne tiek to didumo, kiek pasipûtimo. Matykit: jeigu Vliko gimimas anuomet buvo apskelbtas deklaracijos pavidalu, tai kaip gi dabar apsieis be deklaracijos jo „prisikëlimas ið numirusiøjø” numirusiøjø”, ávykæs Èikagoj, 1979 metø kovo 11-tà! Taip, be juoko, ðis pirmininkas tuo, turbût, daugiausia ir bus ne toks, kaip kiti, jauèiasi jog jo iðrinkimas tai Vliko „prisikëlimas ið numikad jis, matyt, tikrai taip jauèiasi, rusiø”. Ðûkiø ir pasiraginimø pavadinimas nauja – faktiðkai antràjà – Vliko deklaracija kaip tik ir yra ne kas kita, kaip ritualiðkas bûdas pareikðti tikëjimui, kad dabartinë permaina Vlike savo svarbumu prilygstanti paèiam Vliko susidarymui prieð 39 metus. Na, kas be ko, – èia dar turbût yra ir dûris pirðtu á akis visiems mums tiems storþieviams (daugybei mûsø!), kurie ðámeèio Vliko prisikëlimo ar nepastebëjom, ar neávertinom, taigi nesusipratom ir Aleliuja uþtraukti... --Neskaitant tos ritualinës funkcijos, prasmingos nebent tik pabrëþti „naujø laikø” pradþiai Vlike, „deklaracijos” antraðtë ir ypaè po ja suraðytieji dalykai nieko deklaraciðko neturi. Iðskyrus Vlike savaime gi suprantamà Lietuvos nepriklausomybës paminëjimà, èia visiðkai nëra kalbos apie jokius geistinuosius tautos siekimus ar planus. Dr. A. Ðtromo pakurstytas, Vlikas Floridoj buvo nutaræs pasvarstyti aktualesnæ „nepriklausomybinæ programà”, kurioje galëtø bûti pareikðti nusistatymai kaip iðsivadavimo atveju Lietuvoj tiktø spræsti kai kuriuos á nepriklausomà gyvenimà gráþimo dalykus. Jei Vilkui pasisektø nors trejetà ketvertà tokiø klausimø iðsamiai iðstudijuoti ir patikimai protingai apspræsti, tai tada jis turëtø rimtos medþiagos naujai deklaracijai. Bet nuo Floridos iki Èikagos Vlikas nerado laiko ir, turbût, neturëjo nei intereso netgi pradëti sudarinëti komisijà tam pasiûlymui svarstyti. Èikagoj dëmesys jau buvo visai kitur. Kodël? Kad to ið viso nereikëtø, – niekas neárodë. Tam prieðtaraujantieji argumentai nebuvo apsvarstyti. Sumanymas liko, nei priimtas, nei atmestas, o paprasèiausiai – uþmirðtas. Greièiausia todël, kad daugumui Vliko nuomonës lëmëjø toki klausimai neákandami, tad ir neádomûs... Ðiaip ar taip, Vlikas, bent tuo tarpu, dar nëra pasiruoðæs jo vardà atitinkanèioms deklaracijoms.

633

--K. Bobelis, kaip pernai seime, taip ir dabar (netgi teisës patarëjà valdybon pasikvietæs) su Vliko statuto „smulkmenomis”, matyt, tebëra nesusipaþinæs ir, turbût, në nesirengia jø paisyti. Viena ið tø „smulkmenø” yra ta, kad Vliko pirmininkas ið tikrøjø yra tik Vliko valdybos pirmininkas, ir visa ta valdyba, imtinai su pirmininku, nëra Vlikas, o yra tik Vliko egzekutyvinis organas organas, atsakingas Vliko seimui arba ið arèiau valdybà priþiûrinèiai tarybai. Egzekutyvinio organo „deklaracijos” gali bûti ne kas kita, kaip tik artimiausiu laiku jo numatomø darbø planø iðdëstymai, adresuojami ne „pasaulio lietuviams”, o tik nevieðam tarybos posëdþiui, praðant planà priimti ir paskirti lëðø jam vykdyti. Vliko vardu „visiems lietuviams” (tautos siekimø) deklaracijas skelbti kompetentingas tik Vliko seimas arba taryba. O „1979 metø deklaracijà” Vliko pirmininkas paskelbë „per tarybos galvà”, ne tik neleidæs tarybai pasisakyti dël turinio, bet ir neatsiklausus tarybos, ar ið viso dabar reikia vieðos deklaracijos, ðitaip neturint nieko deklaruotino pasakyti. (Kai kuriems laikraðèiams „deklaracijos” tekstas jau buvæs atiduotas anksèiau, negu tarybos nariams parodytas). Taip pastatyta prieð ávykusá faktà, taryba nuolankiai sutiko su viskuo, kas toj „deklaracijoj” jos vardu bet be jos þinios pasakyta. Jeigu Vliko taryboje dar yra juntanèiø Vliko institucijos originaliná orumà orumà, tai bent tiems turëtø bûti tikrai nesmagu matyti Vliko vardu paskelbtà tokià orumo nei kiek nebeliudijanèià „deklaracijà”. Tai yra painus, paskubom sulipdytas, kompetentingai neparedaguotas rezginys nesusipratimø ir su faktais, ir su logika, ir net su lietuviø kalbos sintakse. Nëra nei laiko, nei vietos pabraukinët visus tuos nesusipratimus. Bet, – ðtai vienas kitas ið „nuostabiausiø”. --Pirmojoj Vliko deklaracijoj (1944) buvo teigiama, kad suvereni Lietuvos valstybë dël okupacijø neiðnyko, atseit, teisiðkai egzistuoja. Lig ðiol mes visi nepriklausomybininkai tà mûsø valstybës teisinio egzistavimo tezæ – tegu kiek ir padrebëdami dël jos átikinamumo – dantimis ir nagais palaikëm, skelbëm ir dþiaugëmës, kad jos neneigia net visa eilë valstybiniø valdþiø, tuo paèiu pripaþindamos net tos mûsiðkës valstybës iðlikusias institucijas ir dar, regis, në nesirengdamos raðyti Lietuvos valstybës mirties metrikø. O „naujas Vlikas”, ðtai, lyg bûtø niekad to negirdëjæs ir neþinojæs, skelbia, kad jis tæsia kaþkoká Vliko 1943 metø ásipareigojimà „atstatyti suvereninæ Lietuvos valstybæ”! Atseit, á originaliojo Vliko lûpas ádeda tai, ko tasai labai kruopðèiai stengësi nepasakyti. Anuomet Vlikas kalbëjo apie Lietuvà, kaip teisiðkai tebeegzistuojanèià, o dabartinis Vlikas deklaruoja, kad jos jau ir prieð Vliko pradþià nebebuvæ... Þinoma, skirtumas tarp siekimo atstatyti suvereninës valstybës organø veikimà ir þadëjimo atstatyti paèià valstybæ gal ne visiems pakankamai „storas” apèiuopti. Bet tiems, kurie turi dràsos bûti Vliko pirmininkais, tà skirtumà privalu suprasti. Kiti lig ðiol suprato, o dabartinis – ðvyst, ir pamirðo jau beveik keturios deðimtys metø taip uoliai ginamà principà!

634

Nepaisant, kà vlikologijos teoretikai, kaip P. Stravinskas, yra priraðæ apie Vliko prigimtá ir ágaliojimus, originalinis Vlikas savo pirmojoj deklaracijoj nepretendavo esàs „tautos ágaliotas”, o atvirai sakësi, kad jis tik sudarytas lietuviø politiniø grupiø, kaip tautos politinës minties reiðkëjø ir vykdytojø. Þinoma, ir tas teigimas turëtø bûti kiek patikslintas, nes pogrindþio sàlygose ne tik visos tautos ágaliojimus gauti buvo neámanoma, bet neámanoma buvo susirinkti ir politiniø grupiø normalia tvarka ágaliotiems atstovams. Vliko sudaryme dalyvavo tik tiek ir tø atstovø, kiek kuriø sugebëjo susitikti ar kitaip susisiekti. Niekas neabejoja, kad tas bûrelis teisingai atstovavo labai didelës lietuviø tautos daugumos valià, bet jis tatai darë tik pats apsiëmæs, o ne ágaliotas. Vlikas buvo ir pasiliko tautos reprezentantas be mandato, lietuviðkai tariant, atstovas be ágaliojimo. Tà atstovavimà jis apsiëmë aplinkybëse, kokiose ir teisës teorija ágaliojimo nereikalauja. Ir dabar Vlikas savo statute vadina save tik Lietuvos laisvës kovos vadovybe, sudaryta tokiø ir tokiø sàjungø, sàjûdþiø ir partijø. Jokios uþuominos apie tautos ágaliojimus. O ðtai I979-tø Vlikas skelbiasi esàs „Lietuviø Tautos ágaliotas”! Negi Èikagoj jau iðduodami toki ágaliojimai? Toks pareiðkimas galëjo atsirasti nebent tik itin aðtraus kombinuoto arogancijos ir ignorancijos priepuolio momentu. Toki liapsusai kur nors kitur bûtø pusë bëdos, bet „Vliko deklaracijoj”? Ðtai kas atsitinka, raðant deklaracijas skubiai, ið rankovës, nepasitarus ir, be to, visiðkai be reikalo, o tik „pasirodyt”. --O ðtai dar vienas ankstesniam Vlikui nebûto dalyko prikergimas. Kaip priemonæ savo darbui tæsti ir stiprinti, tarp kitø ne perdaug pastiprinimo þadanèiø priemoniø – kaip diplomatinës tarnybos rëmimas ar A. L. Tarybos senø nuopelnø priminimas – dabartinis Vlikas pabrëþia „atsakomybæ ir teisæ toliau atstovauti Lietuvos politinæ bylà pasaulyje”... Atsakomybë ir teisë kà nors daryti galbût paskatina pareigas apsiëmusá uoliau darbuotis, bet tai nëra „darbo priemonë”. Be to, kalbamà atsakomybæ ir teisæ Vlikas seniai turi, tai nëra K. Bobelio „iðradimas”, dël kurio reiktø specialios „deklaracijos”... Bet ðioj pastraipoj ne tai, o ðtai kas ásidëmëtina: 1979-tø Vlikas skelbia 1949tø Vlikà buvus Lietuviø Chartos ne tik kûrëju, o ir vykdytoju vykdytoju! Na, jau na! 1949-tø metø Vlikas Chartà, suredaguotà su prisikviestu bûriu tos idëjos puoselëtojø, pasiraðë, suteikdamas jai savo (tada dar daug aukðtesná, kaip dabar) autoritetà. Vadinasi, kaip ir prisiëmë autoriaus vardà. Bet niekur nerasi jokio þenklo, kad Vlikas bûtø rezervavæs sau ir Chartos „vykdytojo” funkcijà. Pasiskaitykite! Tai poetiðkai ir idealistiðkai suraðytø elgesio bei laikysenos dësniø rinkinys iðeivijoj atsidûrusiam suidealintam mûsø tautieèiui. Didelis ar nedidelis, bet tik savanoriðkai susitelkæs nuoðimtis tautieèiø patys imasi sau taikyti, atseit vykdyti tà „aukðtai skambanèià” Chartà, daþniausia ne iki paskutinës raidës, o „pagal aplinkybes ir nuotaikas”. Visi gali raginti, kviesti tà chartà vykdyti ir kiekvienam savo gyvenime jà taikyti, bet niekas niekam ið virðaus ar ið ðalies nepajëgs to ásakyti. Leiskim, gal ta

635

Charta nepraktiðka, bet tokià jà padaræs, Vlikas në nesikësino bûti jos „vykdytoju”, nes nieko ið to neiðeitø. Jei dabartinis Vliko pirmininkas Lietuviø Chartos vykdymà supranta, kaip Bendruomenës organizacinës sistemos kontrolës perëmimà á Vliko rankas, tai kam tas nebûtø dalykø segliojimas savo pirmatakams? Ar ne graþiau bûtø kalbët atvirai: – Vlikas yra vyriausias ir nuo ðiol visi turi susiklausyt pagal jo nurodymus, kas kam veikt, kam neveikt neveikt... Palinkëtumëm geriausios kloties, jei pasirodytø, kad tai apþiojama... --„Deklaracijoj” spauda praðoma „susilaikyti nuo bet kokiø negatyviø, asmeniðkø ar apsunkinanèiø Lietuvos darbà pareiðkimø”. Kaip apie amþinatilsá: arba gerai, arba nieko... Bet amþinatilsiai deklaracijø, netgi ðitokiø, neberaðo. O èia atsirado deklaracija, dël kurios nieko nesakyt sarmata, o pozityvaus nieko pasakyt nëra, kadangi joj paèioj visiðkai nëra nieko pozityvaus. Kartojimas iðpûstais posakiais seniai þinomø ir niekieno neneigiamø moralø, kaip – atjauskime ir supraskime viens kità, visi esam tos paèios Motinos – Lietuvos vaikai, tautinis sàmoningumas, tautinis idealizmas, tautinë kultûra ir t.t., ir t.t. nëra pozityvi medþiaga. Tokiø pûstaþodþiavimø pilni uþkampiai, ir tokius jau daug geriau yra „áamþinæ” savo humoreskose A. Gustaitis, K. Apaðèia, gal ir kiti... Su Vliko valdybos paraðais tokios literatûros galëtø ir nebûti. --Ið keleto patriotiniu pamaldumu trykðtanèiø pastraipø, imu nuostabiausià: – Tikime, kad kiekvienas lietuvis yra vertas savo Kûrëjo atspindþio ir siekdamas dvasinio tobulumo, skleidþia meilæ ir pagarbà kitam lietuviui ir þmogui, garbingai gindamas mûsø teises ir siekimus... Tai irgi ið „deklaracijos”? Taip! Ið paties vyriausio mûsø politinio organo! Saldþiais þodeliais apie vienybæ, susiklausymà ir bendradarbiavimà tvinstanti „deklaracija” ne tik neatskleidë kokios naujos Vliko veikimo programos (niekas në nelaukia kaþko nepaprasta, ypaè taip greit), bet dar tik ið dalies teparodë ir veikimo stiliø stiliø, kurs, regis, tikrai nebus toks pat, kaip ligi ðiol. Pirmininkas, nesitaræs su taryba ir gal ne kaþin kiek tesitaræs në su valdyba, iððoko su sakanèia nieko nepasakanèia deklaracija ir tuo tarpu atskleidë tiktai polinká veikti autokratiðkai ir vaizduoti Vlikà ásikûnijusá tik pirmininko asmenyje. Bet valdyboje dar yra ir idëjø kupinas dr. J. Balys, kuriam numatytos informatoriaus funkcijos. Jei (ir kai) abu prabils apie Vliko veiklos tolesnájá turiná turiná, tada bus laikas sverti Vlike ávykusià permainà. Tie du asmenys jau prieð aðtuonerius metus – kad ir ne vienoj vietoj, bet gana sutartinai – yra pasireiðkæ deklaracinio pobûdþio pareiðkimais. Visiems tiems, kurie mëgsta „dalykus numatyti” ir norëtø paþaisti spëliojimais, ko galima tikëtis ið Bobelio – Balio Vliko, apsimokëtø iðsitraukti ið lentynos B. Railos Bastûno maiðtà ir pasiskaityti ðá tà ið 100–186 puslapiø. Þinote, esamose aplinkybëse gal net ir Aleksandras Pakalniðkis rastø tenai ðá tà ásidëmëtina. Akiraèiai, 1979. Nr.5(109)

636

Srautas per koðtuvà Jau pusë metø, kaip Akiraèiuose (1978, nr. 9, 16 – 15 psl.) guli ir dûla vilniðkio valdinio pareigûno – Jaunimo teatro literatûrinës dalies vedëjo Juozo Pociaus – straipsnis apie tà teatrà. To paties numerio pirmajame puslapyje yra paaiðkinta, kaip tasai straipsnis èia atsirado. Pradþioje, sako, buvo þodis: vieno Akiraèiø redaktoriaus susiraðinëjimas (maþdaug prieð dvejus metus nuo dabar) su Tëviðkës generolu P. Petroniu „apie kultûriniø ryðiø plëtimo galimybes”. Maþdaug prieð pusantrø metø tasai susiraðinëjimas ið asmeniniø laiðkø tapo perkraustytas á Brooklyno Laisvæ ir tapo gana piktai atkreiptas prieð „ponus ið Akiraèiø redakcijos”. Ten, tarp kita ko, generolas teigë, kad Akiraèiø redaktoriai atmetæ jo pasiûlymà Akiraèiuose pasisakyti lietuviø tautos jaunosios generacijos atstovams. Akiraèiø redakcija atsakë, kad nieko panaðaus: ji ne tik neatmetanti tokiø pasisakymø, o jø netgi pageidaujanti ir ieðkanti. Po to vieðo „apsikapojimo” tyliai praslinkus dar geram pusmeèiui, atsirado minëtasis Pociaus raðinys apie jaunimo teatrà, kurs buvæs gautas tam paèiam generolui tarpininkaujant ninkaujant. Redakcija ta proga paþadëjo siekti ir daugiau panaðiø ar ir kitokiø abipusio informacijos srauto plëtojimo bûdø bûdø. Akiraèiuose, regis, tai buvo jau penktas raðinys ið Lietuvos. Pirmi du buvo T. Þenklio, paskui T. Venclovos atsiliepimas V. Trumpai (Venclovai esant dar Vilniuje), o po to – Eitano Finkelðteino apþvalga apie senas viltis ir naujus dvelkimus nûdienëj Lietuvoj. Visi jie sukëlë nemaþa dëmesio ir komentarø. Nieko panaðaus neteko pastebëti ryðium su generolo parûpintuoju J. Pociaus papasakojimu apie vilniðká valdiná teatrà, oficialiai vadinamà jaunimo teatru. Net ir arðiausieji kovûnai prieð „tiltø statymà” jo lyg ir nepastebëjo, nes nepasinaudojo tokia puikia proga suskambint pavojaus varpais, kad – ar nesakëm! – va, jau ir Akiraèiai ðalia Vilnies su Laisve ima maitinti skaitytojus generolo Petronio virtuvëje gamintais patiekalais! Argi tasai generolo uþ rankutës á Akiraèius atvestasis Juozas Pocius, valdinio teatro tarnautojas, jau ir yra tipiðkas „lietuviø tautos jaunosios generacijos atstovas”, kompetentingas dabartinio Lietuvos jaunimo aspiracijoms ir rûpesèiams atvirai iðsakyti? Ir kiek gi bei kokios informacijos tuo „srautu” ið anos pusës mûsø pusën ðiuo atveju pritekëjo? Pagaliau, kas ir kaip ið ðios pusës gaus progos á anà puse, sakysim, á Jaunimo Gretas, nutekini informacijos apie... kà? Apie Klevelando Grandinëlæ? Apie Toronto Volunges? Ar gal apie ðià vasarà rengiamàjá jaunimo kongresà? Mes èia, kuriems ádomu, apie jaunimo ir senimo teatrus Lietuvoj ið vilniðkiø laikraðèiø bei þurnalø suþinom nepalyginti daugiau, negu generolas tuo Pociaus raðinëliu teikësi paporinti. Narsiai reikalavo generolas vietos Lietuvos jaunimo þodþiui. O kai paaiðkëjo, kad tos vietos yra á valias, tai pavarvino tik plonutæ srovelæ „informacijos” apie vienà valdinæ institucijà, paruoðtà tos institucijos tarnautojo ir dar aiðkiai perleistà per generolo generolø koðtuvà. Ar yra tokiame „informacijos sraute” kokio nors prasmingumo?

637

Gal ir yra. Man tai tas Juozo Pociaus raðinys, minëtuoju bûdu pateiktas Akiraèiø skaitytojams, atrodo labai ryðkus liudijimas, tiesiog dokumentiðkas árodymas, kad generolo Petronio tipo „ryðininkams” autentiðkas Lietuvos jaunimo ar aplamai visuomenës balsas yra në ið tolo neprieinamas ir, þinoma, jiems në nereikalingas, kadangi jie vis tiek negautø leidimo autentiðkam þodþiui nesulamdytam á mûsø pusæ pertransliuoti. Jø kanalu „informacijos srautas” á mûsø pusæ, kaip ið Pociaus atvejo ryðkiai matyti, gali sruventi tik pagal uþsakymà parengtas ir po to dar per tankø sauguminá koðtuvà perkoðtas. Ne geresnës perspektyvos per tà kanalà ir ið mûsø pusës atviram þodþiui prasisunkti. --Dëmesio! Kaip tik ðtai dabar – pirmàsyk per beveik vienuolika metø! – þvilgsnis ðioje skiltyje nukreipiamas visiðkai prieðinga kryptim, nei visada. Paprastai temos ir samprotavimai èia iðdygsta ir susimezga pasidairius atgal atgal, paþvelgus á koká ávyká ar reiðkiná, atsitikusá netolimoje ar net ir gana tolokoje praeityje. Todël ir vardas ðiai skilèiai duotas Atodairos, atseit, pasidairymai atgaliop. Pirmoji ðios skilties dalis irgi – tik atodaira link pernai rudená atidaryto „informacijos srauto”. Bet pusiaukelëj pasitaikë þvilgterët ir á numatomà to „srauto” tæsiná. Bûtent, vartau, ðtai, kopijà naujo Akiraèiø redakcijoj atsidûrusio straipsnio ið Vilniaus, kuris dar nebuvo, bet turbût bus ádëtas Akiraèiuose. Redakcija maloniai teikësi ið anksto supaþindinti ir mane su tuo straipsniu, klusterdama „kaip atrodo” ir prasitardama svarstanti, kà su juo daryt. Tai straipsnis ðiuo metu itin aktualia tema – Vilniaus universitetui 400 metø. Autoriai du: profesorius È. (Èeslovas) Kudaba ir docentas A. (Algirdas) Ðidlauskas. Prof. Kudaba man „senas paþástamas”. Paþástamas, þinoma, ne „akis á aká”, o tik ið raðtø. Tai kas, kad iðtisais trim deðimtmeèiais jaunesnis (ðià vasarà jam tik 45); tai kas, kad iðtisai dabartinës santvarkos auklëtinis; ir tai kas, kad jau 20 metø, kaip Lietuvon atneðtosios rusinës – maskvinës komunistø partijos narys! Skaitai jo straipsnius Vilniaus laikraðèiuose ar þurnaluose apie Lietuvos gamtà, aplinkà, sodybas, miestelius, ir jauti, kad èia kalba þmogus, kurs Lietuvà paþásta, jà myli ir sielojasi jos þmoniø sielvartais, rûpinasi jø rûpesèiais. Pagal specialybæ geografas, daug dëmesio skiria Lietuvos gamtos apsaugai, aplinkos ðvarinimui bei graþinimui, kraðtotyrai, praeities kultûrinio palikimo apsaugai. Mane jis galutinai „papirko”, kai, priekaiðtaudamas aukðtiesiems biurokratams uþ Lietuvos maþøjø miesteliø apleidimà ir skriaudimà, kaip to skriaudimo pavyzdá apraðë dabar vystantá ir nykstantá Salako miestelá. To paties Salako, kuriame 1914 pavasará, ið tauraus lietuvio mokytojo Antano Poderio, Salako dviklasës mokyklos vedëjo (mokyklos vedëjas lietuvis tada Lietuvoj buvo retenybë) gavau trijø pradiniø skyriø baigimo „diplomà”... Prof. Kudaba, kiek pamenu, ðvelniai, mandagiai, bet visgi priekaiðtingai apgailestavo biurokratijos nejautrumà tokiems Lietuvos kultûros pëdsakams, regis nevengdamas tuose priekaiðtuose implikuoti ne tik administracinæ, o ir politinæ biurokratijà.

638

Taigi, uþteko pamatyti È. Kudabos paraðà, ir jau buvau iðkart nusiteikæs, jei reiktø, prisidëti prie teigiamo apsisprendimo tà straipsná Akiraèiuose skelbti. Na, yra ir kitas paraðas. Algirdas Ðidlauskas, iðtisà deðimtmetá su kaupeliu uþ Kudabà vyresnis, taèiau universitetinën karjeron patekæs net kiek vëlëliau ir ligðiol profesoriaus laipsnio dar nepasiekæs. Betgi ne geografas, o istorikas. Kad ir ne pirmo ðviesumo þvaigþdë Vilniaus istorikø tarpe, ir berods netgi ne partietis, bet, sako, kruopðtus lygiuotojas prie partijos linijos istorijos reikaluose. Tad ðiø dviejø autoriø straipsnyje gal bûtø pagrindo tikëtis „istorijos su geografija”? Tas posakis – tai tau istorija su geografija! – Lietuvoj, gal ið rusø atkeliavæs, buvo þinomas, kaip apibûdinimas dalyko, kuriame gali bûti pilna keistokø netikëtumø. Kalbamajame straipsnyje, taèiau, labai keistø netikëtumø kaip ir nematyt. Galbût todël, kad straipsnio didþiuma atrodo raðyta kaip tik istoriko, – tarybinei treniruotei lojalaus istoriko. A. Ðidlauskas jau paèioje savo universitetinës karjeros pradþioje yra paraðæs moksliná straipsná apie ðvietimà Lietuvoje aðtuonioliktajame ðimtmetyje. Kiek vëliau dalyvavo leidinyje apie Lietuvos universitetà. Tad ir ðiame straipsnyje gal jam turëjo tekti „pirmojo smuiko” partija. Iðeivijos skaitytojai turës progos ásitikinti, kad ðiame straipsnyje, deja, nëra jokios informacijos – netgi idëjos, – kuri apèiuopiamai papildytø tai, kas èia pas mus Vilniaus universiteto sukakties proga apie tà universitetà nebûtø buvæ pasakyta bei paraðyta. Þinoma, jeigu neskaitytumëm tokios svarbios reveliacijos, kaip priminimas, kad J. Lelevelis buvæs labai teigiamai vertintas net paties Markso... Net ir dabartinis daugiaþodis Vilniaus universiteto vadinimas – Vilniaus Darbo raudonosios vëliavos valstybinis Vinco Kapsuko universitetas! – nebuvo pamirðtas ryðkiai paminëti vieðame universiteto sukakties minëjime, surengtame ryðium su New Yorke vykusiu Lituanistikos instituto suvaþiavimu. Bandydami aiðkinti, kaip tai atsitiko, kad Vilniaus universitetas, nepaisant jo ryðio su jëzuitø ordinu (kaip dabar, nepaisant ryðio su kompartija?), pasiekë þymaus mokslinio ir visuomeninës minties paþangumo paþangumo, ðalia kitko nurodo ir tai, kad, esà, pati Lietuvos visuomenë á Vilniaus universitetà þiûrëjusi, kaip á savo garbës, prestiþo ir vilties simbolá simbolá. Nekalbant apie tai, kiek ið tikrøjø ðioje autoriø prielaidoje yra ar nëra tiesos, netikëta ir net nuostabu kaip tik tai, kad jie anø laikø Lietuvos visuomenei pripaþásta toká teigiamà vaidmená universiteto paþangumui. Nesgi ano meto Lietuvos visuomenë buvo ne tai, kà dabar tuo vardu vadiname. Tai buvo tik bajorija, – nedidelë kraðto gyventojø maþuma, be to, didþia dalimi nulietuvëjusi ir linkusi tapatintis su lenkø bajorø visuomene. Visais kitais atvejais dabartiniai istorikai (ir ne istorikai) Lietuvoje anø laikø bajorus vadina feodalais, teikdami tam terminui aiðkiai negatyvø prieskoná. Neiðvengë autoriai daugiau negu abejotinos vertës nuopelnø dalinimo ir uþ universiteto atkûrimo reikalavimus devynioliktajame ðimtmetyje. Sako, tuos reikalavimus këlusi paþangioji vietos inteligentija inteligentija, o juos palaikiusi ir revoliucinë darbininkø

639

klasë klasë. Gaila, autoriai nesiryþo paminëti në vieno konkretaus vardo tø paþangiøjø Lietuvos inteligentø. Bûtø ádomu matyti, kam ið ano meto lietuviø inteligentø paþangumas Vilniuje oficialiai pripaþástamas dabar... Ðiaip jau tas „paþangiosios inteligentijos” paminëjimas lieka tik tuðèia frazë, uþ kurià dar tuðtesnis yra nebent teigimas, kad universiteto gràþinimo Lietuvai reikalavimus kaþkaip rëmusi „revoliucinë darbininkø klasë”. Tokiam teigimui paremti reikëtø nors vieno kito konkretaus pavyzdþio. Apie dabartiná Vilniaus universiteto periodà autoriai pateikia nemaþai graþiø, kiekvienam tautieèiui maloniai „ðirdá kutenanèiø” duomenø. Tik visa tai èia mums gi nebe naujiena, – iðskyrus, þinoma, tuos ið mûsø, kurie ið principo vengia domëtis, kas dedas „anapus”, bijodami, kad nuo pasiþvalgymo á tenai druskos stulpais nepavirstø... Bet ir dþiugias þinias autoriai surinko neperrûpestingiausiai. Pavyzdþiui, uþsiminæ apie universiteto Mokslinæ bibliotekà, net uþ patá universitetà devyneriais metais vyresnæ, kaþkodël nesusiprato pasidalinti su mumis labai maloniu faktu, kad pastaruoju metu ta biblioteka esanti ásitaisiusi gana gerà ir nemaþà knygø bei dokumentø konservavimo laboratorijà laboratorijà, kuri, jei nebus uþgniauþta, galës turëti neákainojamos vertës Lietuvos moksliniam ir kultûriniam palikimui. Ið kitos pusës, autoriai, þinoma nepasidalino su mumis rûpesèiu bei suprantamu liûdesiu, kad Vilniaus universiteto Mokslinë biblioteka vis dar neturi pirmos eilës bibliotekos statuso, o tai didþiai tramdo jos vystymàsi ir net kasdieniná funkcionavimà. Nepaminëjo jie ir profesoriø (su rektorium J. Kubilium ir buvusiu bibliotekos direktorium L. Vladimirovu imtinai) apeliacijos á paèias Esesesëro virðûnes, kad jos pagaliau gràþintø Vilniaus universitetui prieð pusantro ðimtmeèio Rusijon iðveþtus mokslinius turtus, kurie gi jau 1920 metais paties Lenino vadovaujamos vyriausybës buvo priþadëti gràþinti... Kà jau bekalbëti apie toká „virviø minëjimà pakaruoklio namuose”, kaip, sakysim, mokslinei lietuviø kalbai daromà didþià skriaudà, reikalaujant, kad visos disertacijos (net tokios, kaip apie Ðekspyro vertimus á lietuviø kalbà) Lietuvos universitete bûtø bûtinai raðomos rusø kalba... Èia mat ne koks nors Salakas. Lietuviø kalbos teises prieð aukðtàjà politbiurokratijà uþstoti net ir prof. Kudabai „nedera”. Tad ir vël gráþtu prie pirmoj daly tarto klausimo: ar yra tame „informacijos sraute” kokio nors prasmingumo? Ir atsakymas siûlosi tas pats: gal ir yra yra... Nes ta informacija apie universitetà yra antras, ir uþ anà Pociaus raðinëlá ryðkesnis bei átikinamesnis dokumentiðkas árodymas, kad ið generolo Petronio kanalo tegali varvëti, ar ðiek tiek ir tekëti tik iki visiðko blankumo iðkoðtas iðkoðtas, po to dar sufrizuotas ir nupudruotas „srautas”. Turbût, kad, po dviejø tokiø dokumentø, treèio jau ir nebereikia... Akiraèiai, 1979. Nr.6(110)

Perlai ir minia Nekartà esam girdëjæ pasiskundimø ið vieðø tribûnø, kad girdi nors ir nemaþa turim mokytø þmoniø ið savo vyresnësës ir ypaè dabar jau ir ið jaunesnësës kartos, bet

640

lietuvybës iðlaikymo ir Lietuvos laisvës atgavimo pastangoms talkos ið jø nedaug tesulaukiame. Toki pasiskundimai sklinda ið tø mûsø visuomeniðkos veiklos sluoksniø, kurie ðiais laikais gali sakyt iðimtinai specializuojasi tose „iðlaikymo ir atgavimo” pastangose. Tarp tø veikëjø ir mûsiðkiø akademiniø (tikra to þodþio prasme) sluoksniø yra susidaræs platokas atstumas, kurio siaurinimu regis neperdaugiausia sielojamasi kaip vienur, taip kitur. „Iðlaikymo – atgavimo” veiklos specai savo pastangas daugiausia kreipia á tokius objektus ir naudoja daugiausia tik tokius metodus, kur net ir artimø specialybiø akademiniai laipsniai bei patyrimai neatrodo tinkami efektyviai pritaikyt, tad neatrodo ir tikrai reikalingi. Nelengva net ásivaizduoti, kaip þymesnis kiekis ar tai ið seniau pasiþymëjusiø, arba dabar atitinkamose srityse praktikuojanèiø mokslininkø galëtø praktiðkai ásijungti, sakysim, á Vliko, Altos ar Bendruomenës vykdomuosius „iðlaikymo – atgavimo” darbus su sprendþiamo balso teise ten, kur nustatoma tø darbø esmë ir metodai. Kiek dabartiniø tos veiklos specø sutiktø savo pozicijas, ar jei ne pozicijas, tai bent þymià dalá savo sprendþiamosios galios uþleisti „nuo tø dalykø nutolusiems profesoriams”? Antra vertus tai ir tø profesoriø daugumas su savo akademine patirtim turbût nesijaustø savo vietoj, ásivëlæ á populiarinio lygio politpropagandinius veikimus. Tie mûsø akademikai, kuriems maþiau ar daugiau rûpi Lietuvos bei lietuviø dabartis ir ateitis, savoj plotmëj yra uþsimojæ ir net jau atlikæ dëmesio ir pripaþinimo vertø darbø. Kai kurie darbuojasi individualiai, o ne taip jau maþai veikia susimetæ á tokius sambûrius, kaip Lituanistikos Institutas ar Baltø Studijø Puoselëjimo Draugija. Bûdinga, kad daugumas „iðlaikymo – atgavimo” veiklos specø ir jø átakojamos visuomenës didþiuma á tà „profesoriø veiklà” þiûri arba su tam tikru nepasitikëjimu, ar net atvirai prieðiðkai, átardami akademikus esanèius „negana kovingus” prieð Lietuvos okupantus bei aplamai prieð viskà, kas dabar Lietuvoj dedasi. Mûsø „vieðøjø darbø” visuomeninis (rinkliavinis) finansavimas vis dar pirmoj eilëj tebekrypsta á „politikø”, o tik paskutinëj bei ðykðèiausioj – á akademikø „darbo aikðteles”. Lituanistikos Instituto ar Baltø Studijø suvaþiavimai savo moksliniu – kultûriniu krûviu (kuriame, beje, nestinga ir perspektyvinës politinës reikðmës) yra stambûs perlai tarp visø mûsø quasi-politiniø organizacijø seimø ar studijø dienø. Taèiau mûsø visuomenë tekreipia á juos dëmesio ne kà daugiau kaip kokia tamsuoliø minia... Anàmet New Yorke – Columbijos universitete – laikytas Baltø Studijø suvaþiavimas niujorkiðkiø lietuviø liko tiek tegirdëtas, tartum bûtø vykæs kur nors Floridoj ar Kalifornijoj... O pastarasis tos draugijos suvaþiavimas Toronte tapo atþymëtas beveik iðimtinai tik neapykanta verdanèiais uþsipuolimais. --Vada apie tai uþsiminti ðá kartà yra kà tik (geguþës 25–28) New Yorke – LIETUVIØ KULTÛROS ÞIDINYJE! – turëtasis Septintasis Lituanistikos Instituto suvaþiavimas.

641

Jei ðiemet visi mûsø „veiksniai ir tariniai” vienu ið svarbiøjø savo darbø bei uþdaviniø laikë – tinkamai paminëti Vilniaus universiteto 400 metø sukaktá (kaip ne tik kultûrinës, o ir politinës reikðmës momentà), tai Lituanistikos Institutas tà atliko turiningiausiai ir vertingiausiai. Vakarà ir dvi iðtisas dienas trukæs renginys su sukakèiai skirta leidiniø paroda ir devyniomis originaliomis, rûpestingai parengtomis, vaizdþiai pateiktomis (anot vieno klausytojo, „viena uþ kità turiningesnëmis”) paskaitomis – be abejo buvo aukðèiausio lygio kultûrinis renginys ðiame KULTÛROS ÞIDINYJE ÞIDINYJE. Deja, deja... Ðis stambus mûsø kultûros perlas „didþiojo Ncw Yorko” lietuviø visuomenës irgi liko kaip ir nepastebëtas. Pritrenkæs, tiesiog apstulbinæs to liudytojas buvo mûsø skambiavardis radijas Laisvës Þiburys Þiburys, kurs to ávykio antros dienos rytà miestui ir apylinkëms praneðë, girdi vakar prasidëjo Lituanistikos Instituto suvaþiavimas, bet paskaitose klausytojø buvo maþai, nes paskaitos... sunkiai suprantamos!... Atleiski, Vieðpatie, nesusivokusiam kà kalba! Praneðëjas ten buvo uþsukæs tik vienos paskaitos metu ir, kitø reikalø trukdomas, në tos paèios iðtisai negirdëjæs toká (vëliau atitaisytà) sprendimà padarë. Bet, kas tiesa, tai tiesa: vidutinis klausytojø skaièius visose dienos metu skaitytose paskaitose (ðeðtadiená ir sekmadiená) buvo tik apie 30. Ne todël, kad „paskaitos nesuprantamos” (kurie atëjo, negalëjo atsigërëti jø ádomumu ir suprantamumu), o todël, kad vietinës visuomenës masë tuo dalyku nesusidomëjo nesusidomëjo. Ðios visuomenës vadovai, ðvietëjai ir nuomoniø formuotojai (atseit, – draugijø vadai, iðkilmiø rengëjai, prakalbininkai, laikraðtis) nesusipranta jos, tos visuomenës, su tokiais dalykais, kaip Lituanistikos Institutas, artimiau supaþindinti. Prieð tà – Septintàjá ið viso, o èia tai pirmàjá! – Instituto suvaþiavimà vietos laikraðtyje pasirodë pora papasakojimø apie bûsimàjá ávyká, bet daþnas net ir þvilgterëjæs á tuos papasakojimus susidarë áspûdá, kad tai profesoriø „vidaus reikalas” ir kad kitiems pakanka pasirodyti vieðajame sukakties minëjime. Iðvakarëse paskelbtas plikas paskaitø sàraðas daþnam galëjo sudaryti áspûdá, kad ten tikrai gal viskas bus tik labai ”moksliðka, sausa, kaþin ar visiems suprantama”... Þodþiu, Kultûros Þidinys tam nepaprastam kultûriniam ávykiui liko kaip ir „nepakûrentas”, – stigo ðilumos ir tam kultûros perlui tinkamos atmosferos... Instituto vadovybës klaida buvo, kad neákinkë suvaþiavimo rengimo (ar talkos) komitetan New Yorke reziduojanèiø savo nariø. Gal jø nedaug èia ir yra, bet net paðalieèiams krito á akis faktas, kad vietiniai Instituto nariai suvaþiavime pasirodë lygiai taip pasyvûs, kaip ir didþiuma vietinës visuomenës... „Techniná” suvaþiavimo rengimo arba aprûpinimo darbà apsiëmæs komitetas ið tos paèios vietinës visuomenës tokiems dalykams atsidëjusiø „budëtojø”: Bendruomenës apygardos pirmininkas plius trys pranciðkonai, trys kiek þemesnio rango Bendruomenës veikëjai ir vienas redaktorius. Komitetas berods apsiribojo parûpinimu tam renginiui tik „fiziniø rëmø”: patalpa, uþkandþiai, kiek „atgaivos” susipaþinimo vakarui, atidarymo – uþdarymo formalumai... Svarbiausia – bankietas ir vieðoji universiteto sukakties iðkil-

642

më (kurios pagrindinë dalis – S. Suþiedëlio paskaita – buvo parûpinta Instituto). Neatsirado talentingesniø pastangø patraukti ðios visuomenës dëmesiui á faktà, kad juk pirmà kartà ðioj padangëj „iðkris tokia mana ið dangaus”, kuria pasisotinti, kurios bent paragauti verta verþte verþtis taip, kad ðio Kultûros Þidinio net sienos subraðkëtø! Atsitiko kaþkas visiðkai prieðinga. Kad ir negausûs, bet uolûs uþkulisiniai „tautinës iðtikimybës sargai” pastebëjo programoje dailininko V. Vizgirdos paskaità, iliustruotà skaidrëmis, apie Lietuvos dailës vingius Vilniuje Vilniuje. Pasivaideno þmogënams, kad èia Vizgirda bus atsiveþæs ið Vilniaus kaþkokià bolðevikinës propagandos parodà... Ir griebësi þygiø tai paskaitai ið Instituto renginio programos iðbraukti iðbraukti. Kartà tai paskaitai ir skaidrëms jau buvo uþkardytas kelias á ðità patá Kultûros Þidiná Þidiná... Ðá kartà Institutas tos uþkulisinës cenzûros nepriëmë. Tada cenzoriai paskleidë gandà, patariantá tà renginá boikotuoti... Pasekmë – esà „suiro” pora ar trejetas stalø, neva kai kuriø patriotø uþsakytø bankiete... Dël to, ar ne dël to, bet ir sukakties iðkilmingajame vakare publikos buvo gal apie 300, – vos pusë Kultûros Þidinio salës... Ta cenzûros akcija galbût prisidëjo ir prie rengëjø bei laikraðèio santûrumo beinformuojant visuomenæ apie tà renginá. Pretendentai á cenzorius, kas jie bebûtø buvæ, neatëjo paklausyti didþiai informatyvios V. Vizgirdos paskaitos apie Lietuvos dailës padëtá ir pamatyti ekrane puikios Vilniaus ir Kauno dailininkø darbø parodos parodos. Jeigu bûtø atëjæ, ir jeigu turëtø bent ðiek tiek nuovokos, bûtø turëjæ degte sudegti ið gëdos dël savo taip piktybiðkai ir taip nereikalingai pridarytø nemalonumø dailininkui Vizgirdai ir Lituanistikos Institutui. --Daugumo kitur matomø renginiø, kuriuose laukiama sveèiø ar programos dalyviø ið kitø miestø, tvarkytojai dabar jau atrodo tiek iðprusæ, kad susipranta ir moka parengti ið kitur atvykstantiems bûtinai reikalingø informacijø: kur bei kokiomis sàlygomis apsistoti ir kaip pasiekti ávykio vietà ið lëktuvø, traukiniø, autobusø ar savais ratais. Tokia informacija, deja, ligðiol tebëra neapsirûpinæs New Yorko Kultûros Þidinys. O jis ið kitur atvykstantiems sveèiams itin keblus atrasti ir neámanomas vieðojo susisiekimo priemonëmis pasiekti. Be to, neturi savo apylinkëj në aplûþusio vieðbuèio nakvynei. Lituanistikos Instituto suvaþiavime ið kitur atvykusiø dalyviø ðá kartà buvo gal vos truputá daugiau kaip tuzinas. Kurie jau anksèiau buvo turëjæ praktikos New Yorke, tie ið anksto pasirûpino susisiekti su giminëmis ar paþástamais ir uþsitikrinti pastogæ su transportacija á Þidiná. O kurie pasidavë tvarkytojø malonei, tie iðgirdo tik tiek, kad artimiausi vieðbuèiai yra prie vieno ar kito aerodromo (8 – 10 myliø nuo Þidinio), o Þidiná ið tenai esà galima pasiekti taksiu... (Bent vienam ið sveèiø tokia kelionë sako atsiëjusi net 30 doleriø, kadangi jis nemokëjo taksistui iðaiðkinti, kokiu keliu tas Þidinys pasiekiamas...) Neprityrusieji paskaitininkai èia pasijuto tapæ pamestinukais. Rodos sportininkai tai net ir tø paèiø rengëjø – tvarkytojø èia esti rûpestingiau sutinkami ir priimami...

643

Tai gal nëra ko stebëtis, kad mûsø „mokytieji þmonës”, susidurdami su minios indiferentiðkumu net ir stambiesiems kultûros perlams, gal ir toliau liks atstu nuo populiariosios mûsø „veiksninës” veiklos. Akiraèiai, 1979. Nr.7(111)

Visuotiniai rinkimai Bendruomenës rinkimai praëjo, bet kalbos apie juos – ir aplamai apie visuotinus rinkimus – net ir po poros mënesiø vis dar ðen tai ten aidëjo. Bendruomenës vadovai didþiuojasi ir gal netgi tiki, kad vartodami Bendruomenës sandaroje visuotinius (visiems èionykðèiam lietuviams atvirus) rinkimus, jie vartoja paèià geriausià priemonæ savo vadovybei sudaryti. Bet yra ir labai grieþtai prieðingø nuomoniø apie tà priemonæ, neigianèiø Bendruomenës rinkimø ir visuotinumà, ir teisëtinumà, ir ið jø iðkylanèios vadovybës tinkamumà, ir jos plataus pasitikëjimo turëjimà. Paprastai pareiðkimø apie tà patá dalykà kraðtutiniðkas prieðingumas ne be pagrindo esti átariamas esàs vien tik ðaliðkas skirtingø ðaliø interesø gynimas, ir Bendruomenës rinkimø atveju aiðkiai regimos aplinkybës toká átarimà gana akivaizdþiai paremia. Juk rinkimus giria iðrinktieji ir uþ juos balsavusieji, o niekina neiðrinktieji ar net neturëjæ vilties bûti iðrinkti, tad në nedalyvavæ rinkimuose... Bet nedera uþsimerkti ir prieð tai, kad prieðingos nuomonës apie tà patá dalykà visgi ne visada esti tik kepeðijimasis uþ „savas teisybes”. Toki prieðtaravimai kartais turi po kiek ir objektyvios tiesos kaip vienoj, taip ir kitoj ginèo ðaly. Visuotiniai rinkimai, nors ir labai gera idëja, ið tikrøjø niekad neduoda visiðkai tiek, kiek þada. þada O tai ir sudaro objektyvaus pagrindo nepatenkintiems skøstis ir net patá tos idëjos gerumà ginèyti. Dabartiniai apsibaksnojimai dël Bendruomenës rinkimø nëra pirmas lietuviø nuomoniø apie rinkimus susikryþiavimas. 1920-tø pavasará gerokai per 90% pilnateisiø Lietuvos pilieèiø – be jokios prievartos, pirmà kartà savo gyvenime ir pirmà kartà Lietuvos istorijoj – visuotiniu, tiesioginiu, slaptu, lygiu ir proporciniu bûdu rinko Lietuvos Steigiamàjá seimà, ðventai tikëdami, kad tai yra pats geriausias ir pats teisingiausias bûdas tam taip svarbiam valdþios organui gerai sudaryti. Bet vos tik praëjo rinkimai, ir jau pabiro aibës visokiø priekaiðtø rinkimams, – ir tai ne vien ið tø, kurie juose pasisekimo neturëjo. Kas bent kiek atidþiau apsidairë toje balsuotojø masëje, tas negalëjo nepastebëti, kad joje vyravo apie valstybës reikalus menkai tenusimanantys arba ir visai nuovokos neturintys pilieèiai. Tad klausimas, – ar nenusimananèiø balsai daug padeda sudaryti gera valdþià? Sakytum balsuotojø nusimanymas nesvarbu, nes jie savo balsais valstybës reikalø gi nesprendþia, o tik nurodo tam tikslui savo patikëtinius. Betgi vël labai lengva

644

buvo pastebëti, kad maþa kas ið balsuotojø paþinojo tuos, uþ kuriuos balsavo. Tai ir vël klausimas, argi toki balsuotojai sàmoningai dalyvavo valdþios sudaryme? Tiesa, Lietuvoj tada ðia prasme buvo kiek geriau, nei dabar mûsø Bendruomenëj. Ten kiekvienas kandidatas buvo tos ar kitos partijos sàraðe, atseit buvo partijos rekomenduotas komenduotas, kaip apsiëmæs valstybës reikalus spræsti pagal tos partijos programà. Tad ir balsuojama buvo ið tikrøjø ne uþ tuos nepaþástamuosius asmenis, o uþ juos rekomenduojanèias partijas. Bet partijø paþaduose susivaikyti daugumui rinkëjø irgi buvo neákandama. Tokiems teko apsispræsti taip, kaip juos jø akyse buvæ autoritetingiausi ar ðiaip iðkalbingiausi bei apsukriausi agitatoriai átikino ar suragino. O agitacijoje demagogija lengvai ëmë virðø prieð rimtus ir sàþiningus valstybës reikalø nuðvietimus. Ðitaip esant – o maþdaug panaðiai esti visur ir visuose masiniuose rinkimuose – rinkimai kaip valdþios ar vadovybës sudarymo priemonë greièiau atrodo kaip kokia ámantriai sudëtinga loterija, o ne metodiðkas rinkëjams pavesto uþdavinio sprendimas. Jei Steigiamasis Lietuvos seimas daugelio vis dëlto buvo pripaþintas kaip pusëtinai nusisekæs visuotiniø rinkimø vaisius, tai taip nebeiðëjo su Pirmuoju reguliariu Lietuvos seimu. Antrieji Lietuvoje ávykæ visuotiniai rinkimai pagimdë seimà – „politiná invalidà”. Po keliø mënesiø jis turëjo bûti paleistas ir teko rinkti kità. Ið treèiøjø Lietuvos rinkimø kilo seimas su absoliuèia trilypës katalikiðkos partijos dauguma, pajëgusia trejus metus iðlaikyti pastovià vienalytæ valdþià. Pozicijos akyse tokia rinkimø pasekmë buvo tikra palaima, bet opozicijai ji atrodë nelemtas Lietuvos suklupimas... O kai ketvirtoji rinkiminë „loterija” iðëjo kiek palankesnë ligi tol buvusiai opozicijai, tai atsirado taip iðsigandusiø tokio rinkimø rezultato, kad jie neilgai trukus ðokosi jau kitokiomis priemonëmis Lietuvà gelbët nuo rinkimø bûdu sudarytos valdþios... Ligi tol Lietuvoj rinkimams buvo priekaiðtaujamos tik apgailëtinos ir kaip nors ðalintinos jø ydos: visuomenës skaldymas pagal paskirø partijø interesus, demagogiðka agitacija, stipresniøjø spaudimas á silpnesniuosius balsuotojus, grupiniø interesø këlimas aukðèiau uþ valstybës patvarumà ir t.t. Tik po 1926 gruodþio 17-tos perversmo iðkilo pasisakymø ir prieð rinkimus ið principo principo, átikinëjant, kad rinkimai ið viso esà netinkama priemonë valdþiai sudaryti... Taèiau tokia tezë buvo propaguojama tik vieno kito oficiozinës spaudos publicisto. (Man ligðiol prisimena labiausiai „pritrenkiantis” prof. Iz. Tamoðaièio argumentas: kaip galima tikëtis rimto valstybës reikalø sprendimo ið rinkimø, jeigu juose profesoriaus balsas lygiai tiek tereiðkia, kiek ir jo tarnaitës!) Net Voldemaras, tada pats ryðkiausias „tvirtos valdþios” korifëjus, niekad nepasisakë prieð rinkimus, o laikraðtininkø klausiamas, kada jie bus, jei tai buvo vasaros metas, uþtikrindavo, kad bus rudená, o jei ne rudená, tai pavasará; þiemà atsakymas bûdavo toks pat, tik atvirkðèiai persuktas: bus pavasará, o jei ne pavasará, tai rudená... Keletà metø vëliau kun. Vladas Mironas–tautininkø veteranas, Nepriklausomybës akto signataras, 1938 metais ministras, pirmininkas — pasakojo, kad po perversmo

645

net ir tautininkø tarpe vyravusi nuomonë, kad nereikia ilgai delsti be rinkimø. Tik Voldemaras ir jo artimoji aplinka apie rinkimus rimtai nekalbëjæ, o visas kitas to meto tautininkø elitas manæs, kad, nepaisant visø ydø rinkimuose, be rinkimø valdþioj ilgai sëdët negerai. Jiems atrodë, kad Smetona 1927 metø pavasará ir vasarà þymiai pakëlë visuomenëje savo (drauge ir visø tautininkø) populiarumà, todël verta tà geleþá kalti, kol karðta ir nedelsiant skelbti rinkimus. Jie nesitikëjæ sau absoliutinës daugumos, bet manæ kiekvienoj apygardoj gauti bent po 2–3 atstovus, tapti vidutinio didumo partija seime (maþdaug kaip liaudininkø) ir parlamentinëse kombinacijose turëti þymø, gal net lemiamà svorá... Bet, ar tai dël Voldemaro nepalankumo, ar ir dël Smetonos delsimo („kad tik nepersiskubintumëm, kad negràþintumëm valstybës á partijø varþybø chaosà, kuriame valstybë skudurais nueis”...) – ið to sumanymo nieko neiðëjo. Tiesa, po aðtuoneriø metø rengimosi, rinkimai Lietuvoj vis dëlto buvo gràþinti, bet taip apvalyti nuo tikrø ir tariamø ydø, ypaè nuo partijø vaidmens juose, kad ne tik opozicija, o ir nemaþa tautininkø sutiko juos su dideliu klaustuku akyse. Bevalant rinkimø tvarkà nuo ydø, drauge buvo apkarpyta ir svarbiausioji jø teigiamybë – pasirinkimo laisvë laisvë, ir kaip tik nuo to esmingai nukentëjo rinkimø nauda bei prasmë. Mat kol þmonës jauèia, kad rinkimuose yra bent pusëtinai plati pasirinkimo laisvë, tai nesvarbu, ar jie ta laisve protingai ar kvailai pasinaudoja, vis tiek iðrinktoji valdþia turi tà magiðkàjá autoriteto ðaltiná – formalø rinkëjø daugumos ágaliojimà ágaliojimà, kuris visø, net ir ávairiai balsavusiø, yra ið anksto pripaþintas galiojanèiu sutartajam (ástatyme numatytajam) terminui. O kai rinkimuose laisvo pasirinkimo nëra (kaip pvz. sovietiniuose) ar tas pasirinkimas apkarpytas (kaip tuose „smetoniniuose”), tai toki rinkimai ne tik abejotinai liudija rinkëjø pasitikëjimà, bet nesukuria në juose iðrinktoje valdþioje pasitikëjimo paèia savimi. Sunku dabar spræsti, ar ilgai Lietuvos visuomenë, áskaitant ir tariamus rinkimø prieðininkus tautininkus, bûtø pasitenkinusi anuo rinkimø klausimo iðsprendimu. Didesniø bëdø aibës netrukus ant visø galvø uþgriuvo. Bet ðá tà paaiðkina ðtai koks faktas. 1944 metø sausio pradþioj lankydamasis Kaune, vienà vakarà patekau á intymø posëdá, kuriame dalyvavo pirma minëtasis kun. V. Mironas ir keletas jaunesniøjø mûsø tautininkijos „pobolðevikiniø liekanø”. Buvo svarstomas Vasario 16-tai rengiamos Vliko deklaracijos projektas, ypaè nusistatymas, kokia tautininkø atstovo pozicija Vlike turëtø bûti dël deklaracijos pareiðkimo bûsimos valstybës santvarkos reikalu. Ne tik be prieðtaravimø, bet net ir be ryðkesniø abejojimø buvo priimtos tokios dvi tezës: l) iðsivadavus vadovautis 1938 metø konstitucija, kol nebus normalia tvarka nuspræsta, ar ir kaip jà keisti; 2) prezidento ir seimo rinkimø ástatymus keisti tuojau, derinant juos prie normaliø demokratiniø rinkimø dësniø. dësniø Abi tos tezës, neþymiai parafrazuotos, pasirodë inkorporuotos á Vliko 1944 m. Vasario 16-tos deklaracijà kaip 3-èias ir 6-tas jos punktai.

646

--1948-tø pavasará pirmà kartà atsidûræs Èikagoj, apsilankiau ir Naujienose. Ten dr. Grigaitis teikësi pasakyti man ilgokà pamokslà, aiðkindamas, kad èia tai ne taip, kaip Lietuvoj, èia kas antrà lapkritá þmonës patys rinkimuose sprendþia Amerikos politikà, ir primygtinai pabrëþdamas, kad visiems ið Lietuvos Amerikon dabar atvykstantiems bûtinai reikësià iðmokti demokratiðkos tvarkos ir jà praktikuot visuomeniniame veikime veikime. Kadangi aplink apsidairius jokiø neregëtø demokratiðkø praðmatnybiø èia ið tikrøjø neteko pamatyt, tai tas pamokslas priminë kai kuriø gerø dëdþiø bei tetø pamokymus naujokams, kaip Amerikoj automatiniu telefonu kalbët, kaip elektrà ájungt ar vandená tualete nuleist... Bet po pustreèiø metø (1950 rudená) iðkilo aikðtën visiðkai kitokia Grigaièio ir jo kolegø, pirminiø Tarybos ðulø, demokratiðkumo praktika. Paèios A.L. Tarybos suvaþiavimo apsvarstyto siûlymo ir priimto nutarimo – organizuoti Amerikos Lietuviø Bendruomenæ praplëstuose A.L. Tarybos rëmuose, Grigaitis neuþprotokolavo, patá projektà pakeliui ið New Yorko á Èikagà kaþkaip „prarado”, vëliau gautà antrà egzemplioriø irgi kaþkur nudëjo, ir tà reikalà taip pakreipë, kad Tarybos nutarimas buvo uþmirðtas, o Bendruomenës organizavimas permestas „prel. Balkûno sterblën” New Yorke, B-nës organizacijos niekuo nebejungiant su A.L. Taryba. Kodël? Visi þenklai rodë, kad Grigaitis, Vaidyla, net ir Ðimutis iðsigando visuotiniø rinkimø rinkimø, kurie New Yorke priimtajame projekte buvo numatyti... Toks Grigaièio ir kitø Tarybos vadø pasielgimas, ypaè prisimenant Grigaièio pamokslà, bent man tada buvo didoka staigmena. Bet regis tai nebuvo jø kokia nors staigi „metamorfozë”, o turbût jau per 10 metø ásisenëjæs demokratinio pamokslavimo ir praktikavimo dviðakumas dviðakumas... Praëjo nuo to dar beveik trys deðimtmeèiai, o èikagiðkës Tarybos ápëdiniuose tas dviðakumas þydëte tebeþydi. Priekaiðtauja Bendruomenës rinkimams, o sau, kad ir pretenduodami á visuotinës Amerikos lietuviø „politinës atstovybës” vaidmená, rinkimø në ið tolo neprisileidþia. 1927 metø tautininkø veikëjø nuomonë, kad ilgai bûti valdþioj be rinkimø negerai, turëtø bûti kiek patikslinta: gal ir negerai, bet visgi galima, kartais ir gana ilgai. Ypaè, jeigu tai ne tikra valdþia, o tik „politinë reprezentacija”, kaip A.L. Taryba, kuri jau ketvirtà deðimtá baigia be rinkimø. Bet gerumo tai ir Taryboj regis vis maþiau ir maþiau. Nes, kaip pirma pastebëta, bet kokia vadovybë be laisvà pasirinkimà uþtikrinanèiø rinkimø neiðvengiamai ima justi stokà pasitikëjimo paèia savimi. Tà stokà Taryboje rodo aplink jà susitelkusio „tikinèiøjø” bûrelio vis didesnis irzlumas prieð Bendruomenæ ir jos maþdaug visuotinius rinkimus. Tiesa, tie Bendruomenës rinkimai ne kaþin kiek visuotiniai, ir gal dar tebereikalingi praktiðkø patikslinimø (tepasirûpina tuo nauja B[endruome]nës taryba!), bet jie yra yra, ir tai sudaro gerà pagrindà ið jø kilusiai vadovybei jaustis uþ savæs gana tvirtà uþnugará bei veikti su

647

pasitikëjimu savyje. A.L. Taryba su Bendruomenës iðkriteivomis, þinoma, gali kurá laikà vis dar pretenduoti á „iðimtinës”, „vienintelës”, „visuotinës” Am. lietuviø politinës atstovybës vaidmená. Bet panaðu á tai, kad ilgainiui to vaidmens regimumas tolydþio siaurës, kol jisai liks regimas nedaug daugiau kaip tik tarp tø, kurie patys save á tà „atstovybæ” iðsirenka. Akiraèiai, 1979. Nr.8(112)

Skirtumai ir panaðumai Visi veikëjai ir kandidatai á veikëjus, kà nors veikiantieji ar manantieji ðá tà nuveikti vardan tos Lietuvos Vlike, Taryboj, Bendruomenëj, partijose, sàjungose, federacijose, klubuose ir visokiuose kitokiuose jaunimo ar senimo sambûriuose, – visi ðá rudená turëtumët atidëti bent po keliolika ilgø vakarø ir atidþiai, labai atidþiai, net su pakartojimais, perskaityti neseniai Lietuviø Enciklopedijos leidyklos iðleistà knygà – Petro Klimo Ið mano atsiminimø. Ne tam, kad savo veikimams vis dar ieðkotumët vien tik ið praeities kokios nors stiprybës pasisemti, o tam, kad gal bent kiek aiðkiau dabartyje susiorientuotumët, palygindami tas aplinkybes, kuriose Lietuvos nepriklausomybë buvo ryþtasi atgauti prieð ðeðias deðimtis su kaupu metø, su tomis, kuriose raginamës kà nors tuo reikalu bandyti dabar. Buvo tose aplinkybëse kiek panaðumo 1941–44 metais, vokieèiams – kaip ir anuomet, 1915–18 – iðstûmus ið Lietuvos rusus ir kietai laikant Lietuvà savo okupacijoje. Anuomet Lietuvos Taryba iðvedë Lietuvà á nepriklausomybæ, o dabar to paties panaðiai tikëjos Vlikas, laukdamas istorijos pasikartojimo. Reikëjo tik, kad vël vokieèiai su rusais besikaudami abeji sugniuþtø, ir Lietuva vël, kaip anuomet, iðnirtø á laisvæ. Bet istorija, ið pradþiø lyg ir ëmusi kiek panaðiai kartotis, vëliau nuslinko kitokiu keliu, ir mûsø Lietuva atsidûrë aplinkybëse, vis maþiau bepanaðiose á 1918-tø metø... Ðiandien daugumui mûsø apie anà nepriklausomybës atgavimà þinantiems jau tik arba ið vadovëliø, arba ið vasario mënesio iðkilmiø prakalbø, gal atrodo, kad anuomet visa tai vyko labai paprastai: susirinko Taryba, pasiraðë Vasario 16-tosios Aktà, ir po to jau viskas rûko, kaip ið pypkës. O ir tiems mums, kurie patys esam maþdaug sàmoningai anà metà pergyvenæ, vis tiek nebuvo progos visu platumu matyti ano meto Lietuvos padëties vaizdo. Tad Petro Klimo uþraðuose praskleistas tasai vaizdas kiekvienà pritrenkia: nejaugi taip tada mûsø Lietuva buvo suglamþyta?... O teisybë beesanti tokia, kad Antrojo karo meto okupacijos, iðskyrus tik dvi iðimtis – masiniø suëmimø bei trëmimø terorà ir masiná þydø iðþudymà – savo þiaurumu bei þmoniø fiziniu ir moraliniu suniokojimu neprilygo anai Pirmojo karo okupacijai okupacijai. Tai bûta kaþko tiesiog neátikëtino. Tik netrukus po to ágytos laisvës dþiaugsmas ir savos valstybës kûrimo darbai tada taip apëmë Lietuvos þmoniø dëmesá, kad neliko laiko

648

nei rûpesèio suskaièiuoti ir dokumentuoti tuos pasibaisëtinus anos okupacijos faktus. Taip jie gana greit ir iðdilo ið daugumo atminimo. Tiesa, pamenu, buvo iðleista kaþkieno suraðyta, primityviais pieðiniais iliustruota knyga apie vokieèiø þiaurybes Lietuvoj Pirmojo karo metu, taèiau tai buvo ne dokumentacija, o tik „lamentacija”, todël nepaliko rimto áspûdþio, nedaug ir dëmesio susilaukë, kadangi savo primityvumu atrodë lyg perdëta, ne visai patikima... P. Klimas irgi neperdaugiausia to vaizdo atskleidë, bet kà atskleidë, tai patikimai ir taip ryðkiai, kad to visiðkai gana, kad nustebtum, kaip tokiose sàlygose Vilniaus veikëjai vis dëlto iðsiteko dràsos nuo pat tos okupacijos pradþios atkakliai, lyg alkanos pelës, grauþti skyles á laisvæ. Ið tø uþraðø ryðkëja truputis panaðumø ir masë esminiø skirtumø tarp Lietuvos padëties tada ir dabar. Bûtø neámanoma ir nereikalinga juos visus èia registruoti. Paminsiu tik porà paèiø ryðkiausiø. --Pirmojo karo metu vokieèiø okupacija Lietuvoj buvo ðimtanuoðimtinë. Ji siekë „iki kaulø smegenø”. Absoliuèiai jokiø valdiniø – administracijø funkcijø vietos gyventojams nebuvo patikëta. Vokieèiai importavo Lietuvon ne tik savo vyriausià kraðto valdþià, veikusià prie kariuomenës ðtabo, bet ir apskrièiø, ir valsèiø virðininkus su visais jø sekretoriais, raðtininkais ir policininkais – þandarais. Ið vietiniø gyventojø á tas ástaigas buvo átraukta tik po koká vienà vokiðkai grabaliojantá vertëjà, – tokiø jie susimedþiojo daugiausia ið þydø, kuriø tarpe – dël kalbos panaðumo – buvo daugiau susikalbanèiø vokiðkai. Aukðèiausi ir vieninteliai lietuviai „valdininkai” buvo kaimø seniûnai, – tiksliau tariant, valsèiaus þandarø pasirinkti pasiuntiniai, kuriø „valdinës funkcijos” bûdavo – kas savaitæ paskirtà dienà nueiti valsèiaus virðininko ástaigon, gauti suraðytus ásakymus, kada kokiø duokliø gyventojai turi patiekti ar kitokiø prievoliø atlikti, ir iðdalinti tuos ásakymus savo kaimynams. Keliauti net ið apskrities á apskritá buvo neleidþiama, nebent ypatingais atvejais, su labai sunkiai gaunamu leidimu. Ir paðtu susiþinojimas buvo prieinamas tik ypatingais atvejais, be to, tik vokieèiø kalba. Koks kontrastas su svajone apie nepriklausomybæ nepriklausomybæ! O vis dëlto Vilniaus veikëjai tose aplinkybëse ástengë susiþinoti su provincijose iðlikusia ðviesuomene, taip pat rado kelius net á Berlynà, á paèias okupantø valdþios virðûnes, ir surado ten plyðiø álysti ir klabenti á ávairias duris, judinti klausimà apie Lietuvos ateitá. Atrodo neátikëtina, o ið tikro taip dëjosi, kad po grubiu karinio bato padu Lietuvà laikiusios valstybës valdþia kaþkaip leidosi palaipsniui vis daugiau kalbinama apie kà nors panaðø á okupuoto kraðto bûsimà savivaldà. Ilgainiui ásileido net á gana toli einanèias derybas ta linkme. Kad ir në kiek neatleisdami okupacijos varþtø, vokieèiai vis dëlto leido atsirasti Lietuvos Tarybai, kurios vadovai pasiekë ne tik Berlynà, o net ir Ðveicarijà, ten susisiekë su uþsieniuose veikusiais lietuviais, ir ëmë gana atvirai skleisti Lietuvos nepriklausomybës mintá, o pagaliau ir konkreèiai ëmësi tos minties

649

ágyvendinimo. Ásidëmëtina, kad jie tai darë ne pogrindyje pasislëpæ, o okupacinës valdþios pareigûnø akivaizdoje, iðsiderëdami ið jø tam tikro nuolaidumo, kartais netgi respekto savo reikalavimams. Tai buvo nuostabus vidujinis prieðtaringumas vokieèiø sistemoje. Keista, bet taip buvo... Ar galima kà nors panaðø ásivaizduoti dabar? O! – tiesa, dabar Lietuvoj á „valdþios vietas”, net iki ministrø rango imtinai, lietuviø yra susodinta gal kelis ar keliolika kartø daugiau, nei buvom turëjæ valdininkijos savoje valstybëje... Bet tegu tik kas nors ið tos „savos valdþios” uþsimintø apie lietuviø tokias intencijas, kokias atvirai reiðkë ir dël kuriø atvirai kovojo Vilniaus veikëjai ano meto kaizerinës Vokietijos vieðpatavimo laikais, – tokiems bematant bûtø primintas B.K. 62 straipsnis su maþiausia deðimties metø bausmës grësme uþ „darymà þalos TSRS... teritorinei nelieèiamybei”. Kai mûsø daugumas vis dar tebëra uþsispyræs vadinti Lietuvà tik okupuota okupuota, vertëtø atidþiau ásiþiûrët á skirtumà tarp tipiðkos okupacijos okupacijos, kokia buvo vokieèiø okupacija Lietuvoj Pirmojo (arba ir Antrojo) karo metu, ir ðimtanuoðimtinës aneksijos aneksijos, kuria nepalyginti sudëtingiau dabar yra supanèiota Lietuva. --Daug daugiau panaðumo tarp ano meto ir dabarties galime pastebëti uþsieninëje lietuviø nepriklausomybinëje veikloje. Vakarø Europoj ir Amerikoj jau ir tada buvo „informacijø biurø”, broðiûrø, memorandumø, peticijø, delegacijø, kurios stiprino paèiø veikëjø viltis ir neretai net këlë jø pasididþiavimà neva jau „atliktais þygiais” ir „beveik pasiektais laimëjimais”. Tik tose vietose, á kurias tie þygiai buvo kreipiami, kaip dabar, taip ypaè tada jie maþai tesusilaukë netgi apèiuopiamo susidomëjimo, nekalbant apie kokias nors Lietuvai teigiamas iðvadas. Bet anuomet Lietuvos pavergëjø susmukimas artëjo greit, ir lygiai greit atëjo laikas Lietuvai paèiai imti savo likimà á savo rankas. Tik tada, kai ant savo kojø besistojanèios valstybës delegacija ið Lietuvos atsirado Taikos Konferencijos bent prieangyje, tai ir uþsienio lietuviø pajëgos, prisijungusios prie to Lietuvos balso ið vidaus pasireiðkë labiau pilnaviduriu veiksmingumu. Dabar Lietuvà savo tinkle laikanèiø jëgø eventualus þlugimas, jei ir artëja, tai artëja lëtai, ir tokiø aplinkybiø, kaip buvo 1918 metø gale bei 1919 pradþioj, horizonte dar nematyt. Tai ir tokiems konkretiems veiksmams bei rezultatams dar nëra atëjæs laikas. Dabar tik laukimo ir kartais proginiø manevrø, o ne lemiamøjø þygiø metas. Verta ir naudinga veikëjams suvokti tà skirtumà skirtumà. Atseit, neugdyti iliuzijø, kad, sakysim, jau laukiamoji Madrido konferencija turëtø turëti gal net tokios reikðmës, kaip, pvz., kadaise buvusi Versalio Taikos Konferencija... Beje, ir Versalio konferencija pro Lietuvos nepriklausomybæ, net apèiuopiamai „kûnu tampanèià”, praëjo beveik nemaèiomis – negirdomis... Ne konferencijose, o Lietuvos laukuose – tarp Këdainiø ir Zarasø – Lietuvos nepriklausomybë anàmet tapo net ir diplomatams jau nebenuginèijamu faktu.

650

Itin ádomus yra P. Klimo cituojamas Amerikos prezidento Wilsono atsiliepimas á lietuviø delegacijos bandymà su juo pasimatyti Paryþiuje, Taikos Konferencijos metu. Raðo sekretorius: Prezidentas praðo mane praneðti Jums, kad yra gavæs Jûsø birþelio 13 d. laiðkà, ir praneðti, kad jis puikiai supranta Jûsø reikalus ir lietuviø aspiracijas, kurias Jûs taip ryðkiai iðdëstëte, ir jeigu jis dabar negali Jûsø delegacijos priimti, tikëkite, tai tik dël to, kad tikrai negali atitrûkti nuo savo pareigø. Prezidentas praðo Jus tikëti, kad Lietuvos delegacijos revendikacijos yra atkreipusios visà jo dëmesá... Ir ðtai P. Klimo iðvada ið visos tos Taikos Konferencijos: Mûsø tûpèiojimas konferencijos priemenëje baigësi. Mes susipaþinome su pasaulio galiûnais, pamatëme jø valiûkiðkumà ir nemokðiðkumà, supratome jø egoizmà ir ágavome desperacinio pasitikëjimo savo jëgomis ir pastangomis. Akiraèiai, 1979. Nr.9(113)

Viltys Popieþiuje Mano karalystë ne ið ðio pasaulio. (Jono 18-36) Anuo metu, kai Galilëjoj ið Romos imperatoriaus malonës karaliavo Herodas Antipas, sunûs Herodo Pirmojo, vadinamo ir Didþiuoju ir Kûdikiø þudiku, ir kai Judëjoj vieðpatavo Romos „gauleiteris” Pontius Pilotas, Jeruzalës þydø dvasininkø establiðmemas melagingai áskundë Pilotui ir atidavë nukryþiuoti þydø lauktà ir rodës jau sulauktà Mesijà, kadangi tam establiðmentui tas Mesijas neátiko ir nepatiko. Mat jis visiðkai nekalbëjo apie romënø valdþios paðalinimà ið þydø þemiø ir apie atstatymà þydø valstybës, atitinkanèios to dvasininkø establiðmento paþiûras ir geidimus. Priepasaulio Jis ne tik ðingai, – tasai Mesijas tvirtino, kad jo karalystë esanti ne ið ðio pasaulio. nekurstë prieðintis tuo metu þydø þemëse vieðpatavusiø Romos ciesoriø ir jø statytiniø valdþiai, bet netgi patarë atiduoti ciesoriui, kas ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo (Luko 20-25). Atseit, to Mesijo skelbtoji ne ðio pasaulio karalystë norintiems esanti prieinama visiðkai nepriklausomai nuo to, kokios ðio pasaulio karalystës valdþioje jie bebûtø... Ano meto þydø vadovaujanèio sluoksnio dvasininkijos, o gal ir liaudies daugumos tas nepatenkino. Ne tokias viltis jie puoselëjo laukiamajame Mesijuje. Apaðtalai ne ðio pasaulio karalystës vizija sëkmingiau paskleidë graikø ir romënø varginguosiuose sluoksniuose, ir tris ðimtmeèius ji ten ruseno, kaip vienintelë paguoda ðio pasaulio karalysèiø nuskriaustiesiems. Kitaip reikalai apsisuko, kai nukryþiuotojo Mesijo vietininkai perëmë pagoniðkosios dvasininkijos tradiciðkai privilegijuotà padëtá galingiausioj ðio pasaulio karalystëj

651

Romos imperijoj. Ilgainiui tie vietininkai – popieþiai iðkilo netgi á ðio pasaulio karalysèiø valdovø valdovus: kitiems valdovams karaliðkas karûnas dalino, jø tarpe mûsø Mindaugui ir beveik netgi Vytautui. O ir patys ëmë vainikuotis net triaukðte þemiðkø valdovø karûna savo vienuolika ðimtmeèiø valdytoj þemiðkoj valstybëj Romoj su aplinkinëmis provincijomis. Betgi naujaisiais amþiais popieþiø vyresniðkumo galia ðio pasaulio karalystëse palaipsniui menkëjo. O prieð vienuolika deðimtmeèiø susivienijusi Italija panaikino ir paèià tiesiogiai popieþiø valdytàjà þemiðkà valstybæ, kurios vietoj prieð penkis deðimtmeèius gràþino maþdaug valstybës statusà tik apie 108 akrø plotui Romos mieste ir apie 11 ðimtø akrø uþmiestyje. Toks dalykø susiklostymas betgi dar visiðkai neeliminavo popieþiø ir jiems pavaldþios hierarchijos dëmesio ðio pasaulio karalystëms. Ir neeliminavo maþiau – daugiau apèiuopiamos jø átakos ypaè tose „karalystëse”, kur dar galioja per keliolika ðimtmeèiø áskiepyta paþiûra, kad nepakanka Dievo Þodá þmonëms tik skelbti ir átaigoti, o kad reikia ir stengtis – jei tik kur tai ámanoma! – gauti tam Þodþiui ir ðio pasaulio karalystës sankcijà privalomø ástatymø pavidalu. Atseit, stengiamasi ir neátikintus vis tiek, bent valstybinëmis priemonëmis, priversti gyventi ir elgtis pagal Baþnyèios neklaidingai perduotàjá Dievo Þodá... Bet pastaruoju metu ið Romos pûstelëjo kiek kitoks vëjas, kurs lyg ir rodo, kad ar tik nebus Mesijo vietininkai linkæ bent ið dalies gráþti atgal á ryðkesná akcentavimà ne ðio pasaulio karalystës. Þemiðkosios popieþiø valdþios simbolis – triaukðtë karûna – jau atiduota á muziejø. Vyskupo Marcinkaus administruojamø Baþnyèios turtø apimtis þadama plaèiau atskleisti vieðumai ir berods manoma gal net ið esmës perþiûrëti tø turtø funkcijà ten, kur visø pirma turëtø rûpëti ne ðio pasaulio gërybës. Kelionëse popieþius nors dar tebesutinkamas ir lydimas pagal tradicijas su þymiems ðio pasaulio valdovams gerbti áprastomis apeigomis, bet jo þodis visur skambëjo daugiau apaðtaliðkai, negu valdoviðkai. Individams jis be svyravimø ir be nuolaidø átaigojo laikytis grieþtos dorovinës savitvardos ir tradiciniø jo vadovaujamos Baþnyèios nuostatø. Bet, kalbëdamas á ðio pasaulio valstybiø valdþias, nekvietë jø á talkà tiems nuostatams paremti visiems privalomais potvarkiais. Jis tik tarë laukiàs ið visø valdþiø pagarbos þmogaus orumui (dignity), lygios pagarbos visokiems þmoniø ásitikinimams: krikðèionybës, judaizmo, islamo, budizmo sekëjams ir kitokiems, taip pat ir ateistams (!), kurie dabar esà daug kur madoje... --Mûsø lietuviø daugumo namie ir svetur, ne tik karðtø, o net ir vësiø katalikø reakcija á dabartinio popieþiaus iðrinkimà rodo. jog ið jo kaip tik laukiama, kad jis, bent mums rûpimais reikalais, kà nors darytø ir ðio, o ne vien tik ano pasaulio karalystëje. Kadangi mums dabar labiausia skaudami dalykai dedasi ðiame pasaulyje... Mes instinktyviai laukiame ið popieþiaus kokios nors pagalbos prieð Maskvà, gana panaðiai, kaip anuomet þydai laukë ið Mesijo prieð Romà...

652

Turbût panaðiai teks ir nusivilti visiems tiems, kurie vilias ið popieþiaus ðio pasaulio politikos tvarkytojo. Visiems mums patiko, kad ðis popieþius – pirmas istorijoj – jau kelis kartus prabilo á mus po kelis þodþius ar net sakinius lietuviðkai. Taip pradþiugom tø þodþiø lietuviðkumu, kad regis vargu kas beatkreipëm dëmesá á jø prasmæ, turiná. O kaip tik visais atvejais tuose pareiðkimuose buvo nusitiesusi tik viena ir vis ta pati mintis: Bûkite iðtikimi Krislui. Linkiu palaimos Kristuje. Linkiu vilties Kristuje. Likite iðtikimi Kristaus Baþnyèiai. Ásidëmëkim, kad ði iðtikimybë yra galima bet kokiose sàlygose. Ji netgi atrodo vertingesnë, jei iðtesima nepaisant prieðingø spaudimø ar net persekiojimø. Kam katalikybë yra tik religija, o ne politinë partija, tam gal në nederëtø tikëtis ið popieþiaus ko nors daugiau, kaip tik raginimo tikintiesiems iðlikti iðtikimiems Kristaus valdþiø. Baþnyèiai bet kokiose politinëse sàlygose, prie bet kokiø valdþiø Beje, stebëdami ðio popieþiaus keletà lietuviams palankiø gestø ir girdëdami ðiek tiek þiniø ar legendø apie jo „bent ið dalies lietuviðkà kilmæ”, daþnas susigundëme tikëtis, kad dabar tai jau bent Seinø kraðto lietuviø teisës melstis sava kalba savose baþnyèiose bus atstatytos. Tuo tarpu nieko nauja apie tai negirdët. Gal dangaus karalystës poþiûriu tai ne taip jau svarbu? Gal Kristui ir Baþnyèiai iðtikimiems iðlikti galima vis tiek kokia kalba meldþiantis, argi ne?.. Akiraèiai, 1979. Nr.10(114)

Ir mes valdysim pasaulá? Daugumas mûsø, kas ið savo patyrimo, kas ið tarptautinës politikos stebëjimo ir gal dar ið atitinkamos literatûros – jei ne ið kitos, tai bent ið Liudo Dovydëno knygos apie 1940-tøjø metø bolðevikmetá Lietuvoj – þinome Rusijos bolðevikø arogantiðkai ambicingà uþsimojimà, girdi, – mes valdysime pasaulá ! Bandome atsiliepti apie tà ambicijà su skeptiðka paðaipa, bet ir su sunkiai nuslepiamu susirûpinimu. Nes, ðiaip ar taip, jie jau valdo didelá, þmonëmis ir gërybëmis gana gausø kraðtà. Jeigu jiems ið vienos pusës imtø sektis geriau negu ligðiol iðnaudoti savo jau uþvaldytojo kraðto potencialà, ir jeigu ið kitos pusës jiems toliau vis sektøsi iðnaudoti kitø kraðtø gana gausias silpnybes, tai tas jø ambicingasis uþsimojimas dar neuþvaldytai pasaulio daliai bûtø ne tik skardus pavojaus þenklas – kaip tai jau ir dabar daugeliu atvejø yra, – bet taptø gal ir visiðkai vargiai beatremiama realybë. Tuo tarpu Rusijos bolðevikams dar taip gerai nesiseka. Gal ir niekad nesiseks taip, kaip jie norëtø. Pasaulis greièiausia dar bus pakankamai pajëgus jø valdymui nepasiduoti. Bet pagrindo savo ambicijai jie turi pusëtinai daug, ir labai dràsiai ðaipytis ið tos ambicijos nebûtø labai protinga. Kitø dideliø galybiø, atvirai pretenduojanèiø valdyti pasaulá, nebeliko. Iðirus Britø imperijai, Amerika liko vienintelë galima tokia pretendentë. Bet ir ji pamatë

653

neturinti tam nei pakankamai galios, nei valios valios, tad apsisprendë uþ bendradarbiavimà vietoj vieðpatavimo. Bet, – cit, paklausykit! Tokia galybë, pretenduojanti ágyvendinti pasaulyje mums, kovingiems lietuviams pageidaujamà politikà, yra mûsø paèiø tarpe! Tiesa, ji rengiasi tai padaryt ne tiesiog savo rankomis, o per Amerikos valdþion ástatytus tikrus konservatorius. Tam tikslui jie moko keisti iðeivijos lietuviø politinës veiklos kryptá kryptá. Toje galybëje pirmuoju tenoru traukia Vilius Braþënas, kartais pastaruoju metu paakomponuojamas pianisto Vytauto Smetonos. Jau daugel metø propaguodamas pasaulio sutvarkymo planà Laisvojoj Lietuvoj, neseniai V. Braþënas su savo siûlymu keisti politinës veiklos kryptá gastroliavo ir frontininkø oficioze Á Laisvæ (1979 rugsëjo, nr. 76/113), o V. Smetona — pas Èikagos Bendruomenës atskalûnus ir jø politinëje prieglaudoje Naujienose. Tie du pasirodymai dar savotiðkiau pamargino ir taip jau margai mirguliuojantá mûsiðkiø politikavimø kaleidoskopà. Nes kaip tik tuo metu, kai K. Bobelis, apëmæs vadovavimà nominaliems (tai nereiðkia, kad faktiðkiems) dviems treèdaliams mûsø politikavimø (Vliko ir Altos), dar kartà itin spalvingai (ir skandalingai...) paryðkino savo nepakantumà bet kokiam nesutikimui su jo nuomone ir jo vedama politika, ðtai kaip tik ið jo paties uþnugario iðkilo visiðkas tos politikos paneigimas ir raginimas keisti jos kryptá! ... K. Bobelio ið Tarybos pirmatakø paveldëta ir labai iðtikimai tæsiama politinës veiklos kryptis yra – niekad nekritikuoti to, kà Amerikos valdþia Lietuvos reikalu pasako, ir niekad nesiskøsti dël to, ko ta valdþia Lietuvos reikalu nepadaro. Tokia (ne vien K. Bobelio, o beveik visø mûsø bandanèiø su valdþia „politikuoti”) taktika be abejo turi tam tikros racijos: jei nepasieki nieko svarbesnio, tai dëkok kad ir uþ menkus saldainiukus, nes jeigu purkðtausi, tai vietoj jø gal, ko gera, dar ir á pakinklius gausi... Nesimpatingas tik ðalutinis tokios taktikos produktas, bûtent, garsinimasis tais saldainiukais, kaip dideliais laimëjimais, ir didþiavimasis nuopelnais uþ jø gavimà, — visuomenës maitinimas klaidingomis iliuzijomis. Tipiðkiausi tokiø iliuzijø fejerverkai buvo paskleisti ryðium su Helsinkio ir vëliau su Belgrado tariamais laimëjimais. Dabar á Amerikos valdþià, matyt, dedama viltis, kad ji bent Madrido konferencijoj kaip nors padës Lietuvos reikalui. Tam jau ið anksto rimtai – ar gal tik energingai? – ruoðiamasi. Tuo tarpu Braþënas, atstovas vienos ið Vliko „partijø”, sudaranèiø pirmininko uþnugará, frontininkø þurnale dësto: – Neturëtø bûti jokios abejonës, kad planuotojai ir planø vykdytojai, kurie siekia „stabilumo” sovietø kolonijose, ir tiki, kad „tautinës valstybës”, nepriklausomi kraðtai, yra senos atgyvenos, ðirdyje tik juokiasi ið mûsø demarðø ir memorandumø Lietuvos nepriklausomybës reikalu, nors jie dar ir pratæstø savo vis maþiau kà pasakanèius pareiðkimus apie „nepripaþinimà”. Todël privalome rimtai pastatyti klausimà: kodël mûsø politinë veikla, kaip atrodo, yra paremta ásitikinimu, jog mes galime ko tai gero susilaukti ið ðiø ðiandien JAV uþsienio politika vairuojanèiø sluoksniø, ir tik ið jø jø??

654

Arba: – Esminis klausimas bûtø toks: ar ið vis ko nors gero galima Lietuvos laisvei tikëtis ið JAV vyriausybiø, kurios – neþiûrint, kuri partija valdþioje, – kontroliuojamos tø paèiø jëgø, vedë II Pasaulinio karo, Korëjos ir Vietnamo karø politikà, bei vykdë Amerikos moraliná silpninimà viduje ir jos pozicijø praradimà pasaulyje? Tai yra raginimas radikaliai keisti mûsiðkæ tradicinæ politikà Lietuvos reikalu, atremtà á gerinimàsi prie esamø Amerikos valdþiø (uoliai tæsiamà K. Bobelio Taryboje ir dabar Vlike). Pagal tà raginimà, visas mûsø pastangø ir iðtekliø svoris turëtø bûti pervestas á konservatyvios, prieðkomunistinës prokonstitucinës JAV opozicijos rëmimà rëmimà. Kitaip sakant, tuo tarpu pamirðkite Lietuvà, o stokite gelbëti Amerikos kos, nuo joje ásisenëjusiø prokomunistiniø valdþiø, kurios, mat, ligðiol visos yra tokios paèios, vis tiek katra partija kada virðø turëtø... Kai vietoj prokomunistiðkos valdþios pastatysim Amerikoj „prokonstitucinæ” valdþià, – tada tai mes valdysim pasaulá pasaulá! Na, jei ne visiðkai mes, tai Amerika tikrai tada pasaulá valdys taip, kaip mes norim! Kaip tokia permaina Amerikoj bus pasiekta, regis nei patiems siûlytojams dar nëra aiðku. Lyg turi vilties, kad uþteks iki paskutiniøjø iðkoneveikti viskà, kà ligðiolinës ir dabartinës Amerikos valdþios yra dariusios, o ten jau gal tada kaip nors savaime atsivers Amerikos akys ir atsivers vartai á valdþià konservatoriams, ir tai ne bet kokiems, o kaþkokiems „konstituciniams”, kurie tuo tarpu dar stovi kaþkur uþ kampo ir laukia Amerikos gelbëtojø akcijos. Kad mûsø visuomenëje turëtø apèiuopiamo pasisekimo toksai veiklos pakreipimas á kaþkokiø neþinomø dydþiø rëmimà, tikimybës maþai. Bet – pramogos dëliai! – kodël nepaspëliojus, ar dabartiniam Vlikui nebus, ar gal ir bus ápirðtas toks radikalus posûkis? Klausimas savotiðkai pikantiðkas ne tik todël, kad posûká siûlo þmogus ið paèios Vliko pirmininko koalicijos, o ir todël, kad toj koalicijoj matyt ir daugiau besiþavinèiø siûloma galimybe prikiðti pirðtà prie tariamai bûsimo ”pasaulio valdymo”. Èikagos R-Bendruomenë – kurià Bobelis taip herojiðkai gynë nuo Gurecko „impertinencijø” ir kurioje ðiuo metu rasi visà Vliko ir Alto dabartinæ esencijà, suteikusià Bobeliui ir Ðidlauskui „tautos ágaliojimus” – andai susiþavëjusi plojo V. Smetonos aiðkinimams, kokia ta Amerikos politika kenkëjiðka ar net iðdavikiðka. O Vliko valdyboj irgi rasi Braþëno siûlomai krypèiai stipriø simpatijø. Tai, juokai juokais, o gal ir ið tikrøjø K. Bobelis savo uþnugario gali bûti priremtas liautis iðmaldauti maloniø ið „prokomunistinës valdþios” ir visas Vliko pastangas bei iðteklius nukreipti nuo Lietuvos á Amerikos gelbëjimà nuo komunizmo komunizmo? Jei tokia bûtø Èikagoj nustatyta „tautos valia”, galima palinkëti tik geriausios kloties. Beje, toks esminis Vliko politikos pakeitimas turbût turëtø bûti visø pirma pradëtas nuo vardo, ar ne? Juk komitetas, kuris nebe Lietuvà, o Amerikà nuo komunizmo laisvintø, turëtø gi vadintis nebe VLIKAS, o VAIKAS. Akiraèiai, 1980. Nr.1(115)

655

Vienybë neþydi... Ne veltui net Vincas Kudirka savo Tautiðkà Giesmæ jau anuomet apvainikavo geidimu – Vardan tos Lietuvos vienybë teþydi teþydi! Nesgi, kaip visados, taip ir ið pradþios tautinë vienybë tarp mûsø, – panaðiai kaip ir tarp kitø – niekad per briaunas perteklium nekûpëjo. Betgi yra mumyse tvirtai ásiskiepijæs ir prigijæs tikëjimas, kad tautinë vienybë yra sveikai sàmoningos tautos bûtina savybë. Ir jeigu ta savybë pasirodo bent kiek suðlubavusi arba gal ir rimtai pakrikusi, tai kyla tautinës sàþinës apgailestavimai ir priekaiðtai – paprastai ne sau, o vis kitiems – nebranginantiems ir nepaisantiems tautos vienybës. Visos vadovybës kvieèia, o valdþios tai ragina ir net bando ásakyti, kad bûtumëm vieningi. O vis tiek tos vienybës kaip negana, taip negana... Kaþin kodël? Turbût todël, kad tokia tautinë vienybë, kokià esame ásisvajojæ, kaip bûtinà tautos sëkmës sàlygà, ið tikrøjø yra mitas. Visus tautos gyvenimo reikalus aprëpianèios tautinës vienybës ið tikrøjø nebûna ir negali bûti. Tauta ið savo prigimties yra didþiai nevieningas padaras. Bûdama bent apytikriai vieninga dël vieno ar poros pagrindinës reikðmës dalykø, ji niekad nebûna vieninga dël daugybës kitø ávairiø reikalø, dël kuriø tarp tautieèiø paprastai vyrauja didþiulis paþiûrø ir interesø ávairumas ir vyksta ginèai, varþybos, susirëmimai, kartais net labai aukðtos átampos pasiekianèios kovos. Pavyzdþiui, 1936–39 metø Ispanijos tarpusavio karas. Arba ir lietuviø „stribø” gana gausus dalyvavimas kovose prieð laisvës kovotojus 1946–52 metais. Kudirkos pageidauta lietuviø vienybë anuo metu jau buvo ðiaip taip beásigalinti tuo tarpu tik dël vieno dalyko – dël lietuviø savitumo, tai yra, dël pajutimo savojo skirtingumo nuo lenkø, gudø, rusø ar vokieèiø. Bet tuo paèiu metu lietuviai buvo skersadryþiai ir iðilgadryþiai, cicilikai ir davatkos, pirmeiviai ir atþagareiviai *, ir kitos ávairios jø variacijos bei kombinacijos, tarp savæs maþiau ar daugiau intensyviai besirungianèios. Maþdaug 20 metø vëliau jau visi lietuviai, neskaitant visai negausiø iðimèiø, pasijuto vieningi ir dël nepriklausomos Lietuvos valstybës. Bet ir èia vienybë ties tuo didþiai svarbiu reikalu taip ir sustojo. Koks tuzinas politiniø partijø ir apie kita tiek kitokiø maþiau ar daugiau átakingø grupiø pasireiðkë su savo skirtingais interesais ir programomis valstybei tvarkyti. Tai tipiðkas ir normalus margo tautos nevienodumo apsireiðkimas. Jei tas margumynas neperblogiausiai ar bent ðiaip taip pakenèiamai ir sugyveno be didesnio masto konfliktø, tai ne tiek dëka iðsiugdytos tautinës vienybës, kiek

*

Kudirka paðiepë ano meto inteligentus, sakydamas, kad jie, matydami dëvint kà iðilgai dryþas kelnes, ásitaiso sau skersai dryþas, kad parodytø savo „skirtingas paþiûras”. Cicilikais katalikai vadindavo socialistus, o socialistai katalikus – davatkomis. Visi kairieji mëgo didþiuotis esà pirmeiviai, deðiniuosius su panieka vadindavo atþagareiviais (arba atgaleiviais).

656

dëka praktiðko prieðtaringøjø interesø kompromiso, arba ir dëka sudraustø nepatenkintøjø rezignacijos, kurià prezidentas Smetona, þymiausias mûsø tautinës vienybës ideologas, ëmë optimistiðkai vadinti tautos susiklausymu... Svetimoj valioj lietuviai net ryðkiau kaip Kudirkos laikais atrodo beesà iðlaikæ savo vienybæ dël tautinio savitumo. O dël savos valstybës ir visø kitø tautai svarbiø dalykø lietuviai Lietuvoj dabar neturi galios laisvai pasisakyti, tai ir jø vienybë ar nevienybë tais reikalais yra neapèiuopiama. Bet turbût nëra abejonës, kad savo valios atgavimo atveju uþ nepriklausomybæ tai beveik visi vieningai pasisakytø, o dël visø kitø reikalø tai bematant pasireikðtø marga siekimø ávairybë, kurià bûtø oi nelengva ásprausti á bent daugumà patenkinanèio kompromiso rëmus. Tik mûsø palaidoj iðeivijoj tebëra plati dirva kalbëti apie tautinæ vienybæ. Uþtat tik pasigërëkim: kas apie jà nepamokslauja! Pamokslauja taip uoliai, kad mus kitus jau baigia átikinti, jog net ir dël paèios vienybës pas mus nebër vienybës... Nes uolieji vienybës skelbëjai visø pirma patys vieni kitus itin iðkalbingai ir átikinanèiai árodë esanèius vienybës ardytojais ir lietuviðko darbo kenkëjais. Tad gal laikas ásidëmëti ribà, iki kurios tautos vienybë yra tikras dalykas, ir uþ kurios ji tik mitas. Ne tik jaunesniojoj, o ið dalies ir vyresniojoj iðeivijos kartoj yra ne maþa nubirëjimo tautinio sàmoningumo prasme. Taèiau nenubirëjusioji dalis yra neabejotinai vieninga dël savo lietuviðkumo, o taip pat ir dël reikalo kaip nors rûpintis Lietuvos dabartimi ir ateitimi. Iki ðios ribos tuo tarpu esam neabejotinai vieningi ir be pamokslininkø raginimø. Bet kaip ta Lietuvos dabartim bei ateitim rûpintis, – èia tai yra jau atviras laukas paþiûrø, bûdø bei priemoniø ávairumui. Èia prasideda jau nebe tautinës vienybës, o ávairiø supratimø bei uþsimojimø derinimo arba konfrontacijos sritis. Èia taip pat prasideda ir konfrontacijos dël to, kas vadovaus. Tikëtis, kad tiems dalykams nuspræsti uþteks tik pamosuoti tautos vienybës vëliava, – bûtø tuðèias savæs apgaudinëjimas. Ir turbût ne maþiau tuðèias yra rezoliucijø seimuose raðinëjimas apie santykiø tarp skirtingose pozicijose apsikasusiø „veiksniø” derinimà ir „diplomatiniais” atstovais tarp jø kaitaliojimàsi. Kai viena mûsø tautieèiø dalis su uþuojauta ir simpatija priima ið tëvynës apsilankiusius menininkus, o kita tiems priëmëjams akis bado iðdavystës kaltinimais ir tuos kaltinimus uþantspauduoja á langà paleistu plytgaliu su kûju – pjautuvu, tai – net nelieèiant klausimo, kas èia kiek teisus, kiek ne – yra aiðku, kad tautinës vienybës èia nëra në kvapo. Siekimas ryðiø su Lietuvos þmonëmis, ar izoliacija nuo jø – ðtai esminis skirtumas dabartinëse mûsø paþiûrose á mûsø vaidmená Lietuvos reikale, jei toks vaidmuo kada nors ir koks nors pasirodo ámanomas. Plytgalis á Jaunimo Centrà Èikagoj – tai tik vienas ið bûdingø epizodø ðioje mûsø paþiûrø nevienybëje. Plyðys tarp ryðininkø ir izoliacionistø pradëjo ryðkët prieð apie 20 metø ir palietë bemaþ visas mûsø maþiau

657

ar daugiau politikuojanèias grupes, kaip kairias, taip vidurkines ir deðiniàsias. Ði, ypaè praëjusiø metø eigoje paaðtrëjusi nevienybë mûsø tarpe yra jau ásigyvenæs faktas, kuris nesiduos nei paðiepiamas, nei uþglostomas. Já teks mums pergyventi ligi tol, kol jisai iðsikvëps. Akiraèiai, 1980. Nr.2(116)

Tas ne lietuvis: seniaus ir dabar Kas gi neatsimenam Maironio „Uþtrauksim naujà giesmæ, broliai, kurià jaunimas tesupras”! Nebent tik dabarties jaunimas jos bus nebeiðmokæs... Bet ir mes, kurie mokëjom, jau tik du ar tris posmus tedainuodavom. Mat nauji laikai ir dainoms nustatë naujas normas. Tai ir nebenudainuodavom iki tø posmø, kurie sakë: Tas ne lietuvis, lietuvis kurs tëvynæ bailiai kaip kûdikis apleis; kursai pamins, kà boèiai gynë per amþius milþinø keliais... Tas ne lietuvis lietuvis, kur jos bûdo, jos þemës dainø nemylës; neverks, kad patys sûnûs þudo, kas verta meilës ir garbës... Tas ne lietuvis lietuvis, kurs dar bijo atsiþadët sapnø nakties, kurs bëgs nuo þygiø, kalavijo, kursai didþiais darbais neðvies... Gal ne vien dël dainos ilgumo tuos posmus praleisdavom, o ir todël, kad juos dainuodami bûtumëm ir patys save ið lietuviø tarpo iðdainavæ... Nes, nedrásdami patys sau per akis meluot, turëjom gi suprast, kad tokiems lietuviðkumo standartams, kokiø Maironis pareikalavo tada, kai dar tik auðra naujos gadynës tebetekëjo (1895 metais), retas kas ar ið viso niekas neprilygtumëm. Maironiðkà nelietuviø katalogà pasilikom tik kaip superromantiðkojo patriotizmo laikø suvenyrà, ðiandien nepritaikomà ir netaikintinà. Kaip gi sakysim atrodytø, jei dabar pabandytumëm pagal Maironá apsivalyti nuo prastø lietuviø, ir pradëtumëm tø su paèia pirmàja jo anatema – tas ne lietuvis lietuvis, kurs tëvynæ bailiai apleis? O, boy... Verèiau neprasidët... Bet ir dabar sijojam ið savo tarpo netikusius lietuvius. Ypaè, kai svetima valia mûsø þemæ uþgoþë, o mes ne visi vienodai tà valià sutikom. Bet dabartinis Tas ne lietuvis nebëra maironiðkas vienos krypties pasmerkimas. Dabar mes, pagal tai, kaip kas jauèiamës dël tos svetimosios valios Lietuvoj, stengiamës savitarpy vieni kitiems kitaip manantiems kaip nors atimti doro lietuvio vardà... Lietuvoj tai vyksta paðnibþdomis. Uþtat iðeivijoj – pilna burna! --Neskaidriai, lyg per dûmus, bet vis dëlto ðiek tiek prisimenu, kaip Èikagos Laisvoji Lietuva, maþdaug prieð 15 metø (berods dar redaktoriui A. Kaulënui tebegyvam

658

esant), skelbë konkursà straipsniui ar projektui, – kaip mums, Amerikoj atsidûrusiems Lietuvos nepriklausomybininkams susitaikyti su Amerikoj uþsilikusiais Lietuviais priklausomybininkais, girianèiais ir net garbinanèiais Lietuvos priklausomybæ Maskvai... Ar tai buvo konkursas tik vardan garbës, ar gal ir kokia ðimtine doleriø paskatintas, bet didelio susidomëjimo juo berods nebuvo. Jei neklystu, tai ar tik ne vienas vienintelis V. Alanto straipsnis ta tema konkurso rengëjø tebuvo paskelbtas, ir tas pats netrukus pamirðtas. Tas sumanymas, geriausiu atveju, buvo jau kokia 20 metø pavëluotas. Nepriklausomybininkams su priklausomybininkais surasti bendrà kalbà gal bûtø buvæs koks trupinëlis vilties, jei ta kalba bûtø buvusi pradëta – pamaþu, nesikarðèiuojant – tuètuojau po karo, vos tik susidarius pirmiems kontaktams; jei mes bûtumëm mokëjæ ir turëjæ kantrybës átikinanèiai iðaiðkinti Maskva susiþavëjusiems tautieèiams, kas ið tikrøjø Lietuvai atsitiko. Nieko panaðaus nebuvo. Mes, atvykusieji ið Lietuvos, drauge su èia rastais gausiais Lietuvos uþtarëjais, uþëmëme narsiai prieðiðkà pozicijà prieð tuos lietuvius, kurie sveikino rusø komunistø Lietuvoj atneðtà valdþià ir santvarkà. Mes juos piketavom, mes juos smerkëm kiekviena proga ir visokiais ámanomais bûdais, mes atsiliepëm apie juos su paðaipa ir panieka, pagaliau mes juos ið viso ekskomunikavom ið lietuviø tarpo. Anie gi ið savo pusës neliko skolingi ir atsimokëjo tuo paèiu. Tik kadangi mes vieni kitø susirinkimuose nesilankëme, vieni kitø laikraðèiø neskaitëme, tai visas tas apsisvaidymas daugumos mûsø tiesiogiai nelietë, vyko kaþkur virðum mûsø galvø, o mes patys vieni kitø atþvilgiu likom tik atkakliai prieðiðkos stovyklos. Tarp tokiø stovyklø pradët naujà kalbà – kaip buvo per vëlu po 20 metø, taip bus ir po 40. Tik po 40 jau maþai kam su kuo bus belikæ kalbët... --Nors mûsø vienybë niekad neþadëjo veðliai þydëti, vis dëlto, kas idealistiðkais, kas bent praktiðkais sumetimais bando mûsø skirtumus kaip nors uþglostyti. Pastaruoju metu kaþkodël daugiausia susirûpinimo girdëti, kaip èia sutaikius Bendruomenæ (ir visuomenæ) su vadinamàja – kaip ji tenai? – Registruota ar Reorganizuota Bendruomene, Stravinsko gimdytu Spaudos Klubu, Naujienomis ir kitais þinomais bei neþinomais tos superpatriotiðkos ir superkrikðèioniðkos teisuoliø ðutvës variantais. Turbût, kad tai tuðèios pastangos. Jausdamasis nesulyginamai kilnesnis uþ mus kitus, ðis bûrelis savo idëjomis jau yra perëjæs ribà, ið uþu kurios jau nebepatogu gráþti, o ir toliau nebëra kur eiti. Bendrai kalbai èia perspektyvos turbût nei kiek negeresnës, kaip anais metais bûtø buvusios su Kapsuko palikuonimis. Tad kam ir stengtis? Ypaè, kad ðiuo atveju objektas nepalyginti smulkesnis. Verèiau jø negaiðinti. Ir negaiðinti patiems. Kas dar gana didele visuomenës dalá glumina, tai A.L. Tarybos, o dabar ir Vliko susidëjimas su tais patentuoto patriotizmo mokytojais. Dar þymioje mûsø visuomenës

659

dalyje turbût tebër ne visai iðblukusios tø dviejø mûsø vadovybiø ankstyvosios aureolës. Daug kas dar neátaria, kad dabar jau Tarybos ir Vliko aureoles ant savo galvø faktiðkai uþsidëjo tik mûsø tikrieji reorganizuotieji... Uþsidëjo ið dalies savo verþlumu, ið dalies kitø – nereorganizuotø – þioplumu. Ar Vliko ir Tarybos vardai padës tam bûreliui iðkilti ið akligatvio ir ágyti autoritetà visuomenëje? Ar ir pats Vlikas su Taryba nuslinks á tà patá akligatvá? Kas gi þino? Ateitis pamaþiukais pradës rodyti... Tik nelengva suprast laikraðèiø laikysenà, – tø, kuriuos teisuoliai beveik be atvangos apiberia kaltinimais uþ visokias antipatriotiðkas nuodëmes. Tie laikraðèiai, (ypaè didþiausi ið jø recidyvistai kaltintojø bylose – marijonø, pranciðkonø bei jëzuitø leidþiamieji) apie Vliko bei Tarybos susidëjimà su tais reorganizuotais patriotais, apie to susidëjimo átakà á Tarybos bei Vliko pareiðkimus ar þygius, apie tø þygiø (kiek jø ten bebûtø) teigiamà ar gal ir neigiamà reikðmæ ar nereikðmingumà, – tie laikraðèiai tyli. Vadinasi, nepadeda visuomenei orientuotis tø vadovybiø darbuose. Pasitenkina tradiciniu priminimu, kokios tos vadovybës nuo seno yra svarbios. Lyg Tarybos ar Vliko svarbus titulas savaime suteiktø jo vardu kà nors darantiems garantuotà neklaidingumo dovanà. Ðiaip jau mûsø laikraðèiai nepamirðta pabrëþti, kad jie yra ne tik skaitytojø informuotojai, bet ir jø nuomoniø formuotojai. Tik ðiuo atveju atrodo jie patogiai laukia, kol skaitytojai parodys savo nuomonæ, o tada ir jie prisitaikys... Kaip tas Biblijoj minimas ðunelis, kurs bëga pirma ðeimininko, lyg já vesdamas, bet visada viena akim þiûri á ðeimininkà, kurlink tasai rengiasi pasukti. Akiraèiai, 1980. Nr.3(117)

Þymios vietos ápareigoja... Prancûzai sako – noblesse oblige. Atseit, kilmingumas ápareigoja. Ápareigoja elgtis iðmintingai ir oriai, taip kaip pridera kilmingam asmeniui. Mes kilmingøjø, ir jø paproèiø, nebeturime. Bet uþtat turime ðiek tiek þymiø vietø visuomenëje. Á jas patekusieji irgi daþniausia pasijunta esà ápareigoti elgtis – ypaè kalbëti – iðkilmingai ir þinoviðkai, kaip þymiose vietose esantiems pritinka. Tikras ar tik ásivaizduotas tasai ásipareigojimas, vis tiek jis rûpestingai vykdomas. Vykdomas net ir tada, kai uþ tø iðkilmingø ir þinoviðkø kalbëjimø pritrûksta prasmingai apgalvoto turinio. Nes gi toks yra ar bent manoma, kad yra þymios vietos ápareigojimas. Tad gal susitarkim susieiti pusiaukelëje. Bûtent – palikim þymiose visuomenës vietose esantiems daryti gerà áspûdá savo atsiðaukimø iðkilmingumu ir þinoviðkumu, o dël jø turinio tai dar leiskim ir patys sau pagalvoti... --Ne tik paèios þymiausios mûsø virðûnës Vlikas, Bendruomenë, Taryba, – bet ir viena kita ið ne taip þymiøjø apdovanojo mus jaudinanèiais atsiðaukimais dël Sovietø

660

invazijos Afganistane. Ðalia tokiais atvejais neiðvengiamos retorikos, juose buvo paliesti du konkretûs dalykai: olimpiados Maskvoje boikotas ir susilaikymas nuo kelioniø á Lietuvà. Pirmu klausimu visø atsiðaukimø nuomonës sutapo, antruoju – iðsiskyrë. Kà gi mes á tai? Lietuviams, baltieèiams, visiems sovietø uþgrobtiesiems, ir pagaliau visiems visame pasaulyje suvokusiems, kà ið tikro reiðkia olimpiados rengimas Maskvoje, buvo laikas kelti balsà prieð tà rengimà tada, kai tas sumanymas tik iðkilo. iðkilo Deja, tas balsas savo laiku nebuvo pakankamai energingas, o lietuviø balsas tuo reikalu tai buvo tik padejavimas savo tarpe. Gal nedaug kà buvo galima ir padaryti, kai olimpiadoj dalyvaujantieji kraðtai Sovietø pasisiûlymà priëmë palyginti be dideliø svyravimø. Nei Pabaltijo, nei iðtisos Rytø Europos uþgrobimas detantës entuziazmo neatvësino. Sovietija vis tiek buvo priimtina to taikos simbolio globëja. Staiga – Afganistanas! Staiga – kriminalas! Kodël? Dël Afganistano nepriklausomybës paþeidimo? Ar tik dël þibalo versmiø artumo?.. Visos mûsø lietuviðkos virðûnës dabar ðoko pridurti ir savo trigraðá prie olimpiados boikoto. Tik kad tas trigraðis jau þiauriai sugrauþtas infliacijos... Sportininkø olimpiadon siøsti neturim nei teisës, nei galios. Ekskursantø irgi nenumatëme á Maskvà organizuoti, olimpiada ar ne olimpiada. Mûsø „olimpiados boikotas” galëtø bûti nebent – neþiûrëjimas á olimpiadà televizijoje... Daug kà pagàsdintumëm tokiu boikotu? Galima tik uodo balsu pazirzti Amerikoj ir kituose mûsø gyvenamuose kraðtuose. Bet á visuomenes tai net ir pazirzti nors kiek girdimai mums nesiseka. Vadovybës á tai ir vilèiø nededa. Jos mus nuramina, kad esà kreipiamasi staèiai á valstybiø valdþias... PLB pavedë kreiptis kraðtø valdyboms, o Vliko pirmininkas, sako, tiesiog notas valdþioms iðsiuntinëjo... Boikoto reikalas svarstomas tarp olimpiadoj dalyvaujanèiø valstybiø, – jø vyriausybiø ir olimpiniø komitetø. Amerika ëmësi iniciatyvos – autoritetas berods didesnis uþ Vliko ir Bendruomenës, – bet ir jai ne kaþin kaip sekasi. Gal ir apardys olimpiadà, bet visiðkai regis neiðardys. (O gal dar ir susitaikys?). Bet tai yra Amerikos vyriausybës ir jos sàjungininkø reikalas. Amerikos ir jos sàjungininkø pilieèiams, jø tarpe ir lietuviams, dera tuo reikalu vienaip ar kitaip pasisakyti, bet kaip tø kraðtø pilieèiams pilieèiams. Lietuviams, kaip atskirai grupei, ðiuo atveju geriau bûtø buvæ nuo to olimpiados boikoto pasilikti nuoðaliai. Nes, mes ðioje olimpiados politikoje buvome ir tebeesame ignoruojami ignoruojami. Dël mûsø – olimpiada ëjo „pilnu garu”. Jei vasario 15 Sovietai bûtø pasitraukæ ið Afganistano, kaip Amerikos prezidentas (pats netikëdamas) siûlë, – olimpiada vël bûtø O.K. Ir dabar Sovietams priekaiðtas – tik Afganistanas. Kitos nuodëmës – senas dalykas, nebepatogu minëti... Tad dël ko mums, lietuviams, kaip grupei, savo vardu reikëjo skubëti dëtis prie to mus ignoruojanèio boikoto?

661

Tiesa, turbût niekas ið kompetentingøjø to mûsø prisidëjimo në nepastebëjo. Bet tuo labiau kam to reikia... --Antra afganistaninio atsiðaukimo konkreèioji dalis iðëjo tikra „tema su variacijomis”. Laikraðèiai gavo Vliko atsiðaukimà su papildomu pirmininko laiðku, datuotu 1980 dienà Vliko atsiðaukime apeliuojama á visus laisvojo pasaulio m. sausio 17 arba 18 dienà. lietuvius, „kad nei vienas lietuvis nevaþiuotø á okupuotà Lietuvà ir olimpiadà Maskvoje”. O pirmininko papildomame laiðke apie Maskvà ir neuþsimenama, o tik staèiai reikalaujama, „kad visi vieningai tuojau nutrauktume keliones á pavergtà Lietuvà”. Vëliau Vlikas Eltos biuletenyje paskelbë, kad jis priëmæs atsiðaukimà atrodo irgi tuo paèiu reikalu. Bet tai buvæ posëdyje, ávykusiame sausio 19 dienà dienà. Atsiðaukimas – nei pirmininko iðsiuntinëtasis, nei posëdy priimtasis – nebuvo ádëtas á Eltos biuletená. Buvo ádëtas tik aiðkinimas, kad ne tiek dël olimpiados, kiek ið viso dël santykiø su sovietais pablogëjimo reikia liautis vaþinëjus á Lietuvà. Primintas buvo ir Sovietø pilietybës ástatymas, kuris dabar galás keliauninkams bûti pavojingas. Olimpiada Maskvoj prasidës tik liepos 19 dienà ir, net su priedu Estijos pajûry, truks apie porà savaièiø. Per toká trumpà laikà Lietuvoj gal ir savaime jokios Lietuvà lankanèios ekskursijos nebus. O jei ir bus kokia penkiadienë, tai jai ne olimpiada bus galvoj. Todël atrodo, kad Vlikas ðita proga pabandë apskritai sudrausti Lietuvos lankymà mà, – ne vien olimpiados metu, o neribotam laikui... Bendruomenë ir Jaunimo Sàjunga tam vienbalsiai motyvuotai pasiprieðino: Lietuviø tauta neatsakinga uþ Afganistano okupacijà, iðeivijos pareiga remti Lietuvà pasunkëjusiais laikais, ir t.t. Kà gi mes á tai? Mes á tai – kaip neraliuota minia. Mes kiekvienas turim savo sumetimus, savo baimes, savo rizikà, savo smalsumà, arba ir iðdidumà. Mes jau skersai ir iðilgai iðdiskutavom – lankytis ar nesilankyti, ir prisipykom iki valiai, ir regis nebeturim nieko nauja apie tai pasakyti. Kaip kam iðeina, kaip kas iðmanom, tai ir darom, ir darysim... O ið þymiø vietø vis sklinda kalbos – iðkilmingos ir þinoviðkos. Akiraèiai, 1980. Nr.4(118)

662

LEIDINIO SUDARYMO PRINCIPAI Skaitytojø dëmesiui pristatomas vieno ið þymiausiø lietuviø iðeivijos þurnalisto, politiko, visuomenininko Vinco Rastenio (1905–1982) straipsniø rinkinys. Siekiant ðiek tiek plaèiau supaþindinti visuomenæ ne tik su ðio þmogaus raðytais tekstais, bet ir su jo asmenybe, knygos pradþioje skelbiami trys (D. Dapkutës, L. Sabaliûno ir Z. Rekaðiaus) ávadai. Pirmasis – þvilgsnis á V. Rastenio asmenybæ, jo veiklà bei þurnalistiná palikimà ið ðiø laikø pozicijos, kiti du tekstai – prisiminimai, raðyti þmoniø, labai gerai paþinojusiø, bendravusiø ir dirbusiø kartu su V. Rasteniu. V. Rastenio straipsniø palikimas didþiulis, ið surinktø straipsniø galima bûtø iðleisti keliø tomø raðtø rinkiná. Straipsniai labai ávairios tematikos, apimties. Ðiame leidinyje pristatoma tik nedidelë dalis emigracijoje raðytø tekstø, skelbtø Dirvoje, Lietuvoje, Metmenyse, Santarvëje, Tëviðkës Þiburiuose, Akiraèiuose. Straipsniai knygoje sugrupuoti tematiniu poþiûriu ir chronologine tvarka. Visas rinkinys skirstomas á kelias dalis. Pirmoje dalyje „Subjektyvûs duomenys. Per individualø plyðelá paþvelgus“ skelbiami straipsniai, kuriuose V. Rastenis apraðo savo patirtá, pateikia atsiminimus apie skaudþius Lietuvai ir jam asmeniðkai ávykius: Lietuvos tragedijà 1940 m., paskutiná Lietuvos aido numerio leidimà, patirtá sovietø kalëjimuose, prisimena epizodus ið nepriklausomos Lietuvos þurnalistø bohemos gyvenimo. Ádomu tai, kad asmeninës patirtys daþnai pateikiamos tik kaip fonas, kaip ávykiai, per kuriuos autorius puikiai atskleidþia Lietuvai ir lietuviams skaudþias problemas, aktualias net ir ðiomis dienomis, kaip pvz., lietuviø – þydø santykiai ar reakcija á lietuviams nemalonius þydø pasisakymus. Antroje dalyje „Su aureolëmis ir dëmëmis...“ Ne vien apie asmenybes“ surinkti straipsniai, kuriuose pristatomos Lietuvoje ir iðeivijoje þymios asmenybës (Vaclovas Sidzikauskas, Jonas Mekas, Petras Skardþius, Balys Sruoga, Pijus Grigaitis ir kiti) jø gyvenimai, darbai. V. Rastenis niekada neskirstë tik á gera–bloga, teisinga–klaidinga, todël ir jo apraðomi þmonës nëra vien „balti“ ar „juodi“. Jis mëgino kitiems atkleisti ðiuos asmenis ið ávairiø pusiø, pristatyti juos ne tik su jø aureolëmis bet ir su dëmëmis. Knygos dalyje „Nuo Vilniaus klausimo iki nacionalizmo sampratos“ V. Rastenio straipsniuose nagrinëjami ávairûs klausimai: analizuojamas Vilniaus klausimas

663

bei lietuviø – lenkø santykiai praeityje, dabartyje bei ateityje; diskutuojama su A. Maceina dël religinës tolerancijos sàvokos; aptariamos tokios sàvokos kaip „nacionalizmas“, „tolerancija“, „tauta“ bei diskusijos dël ðiø sàvokø supratimo ir naudojimo praktikoje; taip pat nagrinëjamos iðeivijos integracijos svetimuose kraðtuose problemos. Didþiausià knygos dalá sudaro V. Rastenio straipsniai apie iðeivijoje svarbias problemas – visuomenines, politines, iðeivijos spaudos aktualijas. Tam skirtos dalys „Iðeivijos visuomenës gyvenimo kasdienybë ir aktualijos“ aktualijos“, „Lietuviðkos spaudos problemos“ problemos“, „Kas yra lietuviø bendruomenë?“ bendruomenë?“, „Politiniai veiksniai – tarp iliuzijø ir realybës“ realybës“. Á dalá, skirtà iðeivijos visuomeninëms aktualijoms, sudëti ávairûs autoriaus tekstai, daþnai kontraversiðki, sukëlæ nemaþai diskusijø ir prieðtaravimø iðeivijoje. Pvz., tokie straipsniai, kaip „Ar atvyks Chruðèiovas?“, „Kova ar vaidinimas“, „Riðam raðytojà prie stulpo“ nemaþai daliai skaitytojø dël nepopuliarios autoriaus pozicijos negalëjo patikti. Èia skelbiami ir V. Rastenio straipsniai, skirti 1966 m. jaunimo kongresui ir visuomenëje kilusiam triukðmui dël ðio kongreso, taip pat straipsniai, skirti kitoms iðeivijos gyvenimo aktualijoms – enciklopedijos leidimui, bendrø finansiniø fondø kaupimui, lietuvybës iðsaugojimo problemoms. Nemaþai prieðiðkø atsiliepimø sulaukë ir kai kurie V. Rastenio straipsniai, skirti iðeivijos spaudos problemoms. V. Rastenis laikësi pozicijos, kad spauda turëtø uþimti tarpinæ pozicijà tarp visuomenës ir politiniø vadø ir dràsiai, be nereikalingø pagraþinimø, iliuzijø, saviapgauliø pateiktø informacijà visuomenei apie ne tik malonius, bet ir skaudþius gyvenimo ávykius. Atskira straipsniø dalis yra skirta Pasaulio lietuviø bendruomenës reikalams. Ðiai organizacijai V. Rastenis skyrë daug dëmesio ir pranaðavo, kad ateityje ji turi galimybiø tapti pagrindine uþsienio lietuviø organizacija ir perimti kitø (mirðtanèiø ir nueinanèiø nuo scenos) iðeivijos politiniø – visuomeniniø organizacijø funkcijas. Politiniuose straipsniuose daugiausia dëmesio V. Rastenis skyrë tuo metu pagrindinei ir svarbiausiai lietuviø iðeivijos politinei organizacijai – Vyriausiam Lietuvos iðlaisvinimo komitetui. Bûtent ðiai organizacijai tenka didelë autoriaus kritikos dalis: dël VLIK’o konflikto su Lietuvos diplomatine tarnyba ir jos ðefu Stasiu Lozoraièiu, dël vidaus nesutarimø, partinio susiskaldymo, dël veiklos aktualumo, naujø keliø ir veiklos metodø paieðkos bûtinybiø. Tuo paèiu autorius iðkëlë nemaþai problemø ir kitose organizacijose, pvz., Amerikos lietuviø taryboje, tautininkø organizacijose, Diplomatinëje tarnyboje. Á atskirà dalá „Þvilgsnis á anapus – „Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje“ sudëti V. Rastenio straipsniai, skirti Lietuvos problemoms ir aktualijoms. Èia jis nagrinëja Lietuvoje vykstanèius pasikeitimus, diskutuoja apie ið Lietuvos gaunamos informacijos rinkimà bei pateikimà iðeivijos visuomenei, reaguoja á ávykius Lietuvoje – R. Kalantos susideginimà, kunigø protesto laiðkus. Ðeðtajame deðimtmetyje iðeivijos politinis gyvenimas pasikeitë – atsiradæs kultûriniø ryðiø su okupuota Lietuva klausimas ilgam suskaldë iðeivijos visuomenæ á dvi

664

dalis: remianèius ryðius su okupuota Lietuva ir pasisakanèius prieð tokius ryðius. Dalyje „Ryðiai su Lietuva: tarp optimistiniø vilèiø ir pesimistø gàsdinimø“ sudëti V. Rastenio straipsniai bûtent ir nagrinëja ðià aktualià iðeivijai problemà, pristato atvykusius ið Lietuvos, svarsto iðeivijos pozicijas bei galimybes pagelbëti Lietuvai ir jos þmonëms. Nuo pat Akiraèiø leidimo pradþios 1968 m. iki 1981 m. V. Rastenis turëjo savo skiltá Akiraèiuose – „Atodairos“. Pradþioje trumpi, vëliau vis ilgëjantys jo „Atodairø“ pasisakymai, skirti ávairiems iðeivijos gyvenimo ávykiams bei aktualijoms, buvo vieni ádomiausiø ir aktualiausiø. Ðie straipsniai yra surinkti á vienà skyriø ir pateikiami iðtisai, iðskyrus vienà pakeitimà – 1974 m. Nr.1(55) „Atodaira“, skirta Vaclovui Sidzikauskui, yra perkelta á skyriø apie asmenybes. Knygoje skelbiami Vinco Rastenio tekstai redaguoti tik minimaliai – iðtaisytos tik kai kur pasitaikiusios raðybos klaidos (pvz., milionas – milijonas, augðèiausias – aukðèiausias, heroiðkas – herojiðkas, kasnekas – kas ne kas, tur bût – turbût, vistiek – vis tiek ir pan.). Straipsniø kalba, stilius netaisyti, tekstai pateikiami autentiðkai, iðlaikant autoriaus raðybà, skyrybà, stiliø. Nevienodinama asmenvardþiø bei geografiniø pavadinimø raðyba, nors ji ir ávairuoja skirtinguose tekstuose. Knygø, spaudos leidiniø pavadinimai taip pat nevienodinami, paliekami kaip buvo tekstuose – kursyvu, kabutëmis ar kitaip iðskirti paties autoriaus. Palikta ir autoriaus vartota didþiøjø raidþiø raðyba organizacijø, draugijø pavadinimuose, pvz., Vlikas, Alta, Balfas ir pan. Paliekamos ir autoriaus tekste buvusios santrumpos, iðskyrus kai kuriuos trumpinimus, kurie, siekiant padëti susiorientuoti skaitytojui, pateikiami pilni lauþtiniuose skliaustuose. --Leidinio sudarytoja dëkoja asmenims, talkinusiems rengiant ðá leidiná spaudai. Dëkoju Leonui Sabaliûnui ir Zenonui Rekaðiui uþ patarimus, paramà bei sutikimà paraðyti savo prisiminimus apie Vincà Rastená. Ypaè dëkinga uþ pagalbà renkant straipsnius Nerijui Gudaièiui ir Broniui Nemickui. Nuoðirdþiai dëkoju Daliai Kuizinienei uþ dalykines bei metodines pastabas, taip pat uþ tekstø redagavimà. Tariu aèiû uþ paramà bei palaikymà savo draugams ir visam Lietuviø iðeivijos instituto kolektyvui. Daiva Dapkutë

665

666

SANTRUMPOS AL Taryba – Amerikos lietuviø taryba ALT (Alt) – Amerikos lietuviø taryba ALB – Amerikos Lietuviø bendruomenë ALT S-ga – Amerikos lietuviø tautinë sàjunga ALTS – Amerikos lietuviø tautinë sàjunga BALFAS (Balfas) – Bendras Amerikos lietuviø ðalpos fondas BATUN (Batun) – Baltic Appeal to the Unites Nations (Baltijos atsiðaukimas á Jungtines Tautas) DLK þodynas – Didysis lietuviø kalbos þodynas DÐ – diplomatijos ðefas DT – Diplomatinë tarnyba JT – Jungtinës Tautos JV – Jungtinës Valstijos KL – Knygø lentyna LLK – Lietuvos laisvës komitetas LAS – Lietuvos atgimimo sàjûdis LB – Lietuviø bendruomenë LDÐ – Lietuvos diplomatijos ðefas LDT – Lietuvos diplomatinë tarnyba LF – Lietuviø frontas LKB kronika – Lietuvos katalikø baþnyèios kronika LKK – Lietuviø knygø klubas LLKS – Lietuvos laisvës kovotojø sàjunga LMKF – Lietuviø moterø klubø federacija LNF – Lietuviø nacionalinis fondas LNP – Lietuviø nacionalistø partija LNT – Lietuvos nepriklausomybës talka LRS – Lietuviø rezistencinë santarvë LTS – Lietuviø tautinis sàjûdis

667

LVS – Lietuvai vaduoti sàjunga LÞS – Lietuviø þurnalistø sàjunga PETS – Pavergtø Europos tautø Seimas PLB – Pasaulio lietuviø bendruomenë PLGS – Pasaulio lietuviø gydytojø sàjunga VLIK (vlikas) – Vyriausias Lietuvos iðlaisvinimo komitetas VSK – Valstybës saugumo komitetas VT – Vykdomoji taryba

668

ASMENVARDÞIØ RODYKLË Abraitis Vytautas 8, 12, 301, 583, Adamkus Valdas (Adamkavièius) 29, 31, 32, 34, 42, 44, 424, 425 Agnew Spiro Theodore 96 Aistis Jonas (Kossu-Aleksandriðkis) 475 Alantas Vytautas (Jakðevièius) 21, 101, 136, 178–183, 217, 477, 486, 659 Aleksis Aleksandras 514 Aliðauskas Kazys 611 Alksninis Vaclovas 422, 423 Alseika Vytautas 477, 478, 488, 509, 613, 618 Ambrozaitis Kazys 540 Armstrong O. K. 556 Anderson Jack 555, 556 Andriuðis Pulgis (Andriusevièius Fulgencijus) 100, 102–107, 458 Andriuðis Viktoras 169 Audënaitë Judita 34 Audënas Juozas 36, 44, 313, 314, 423 Babickas Rytas 28, 250 Baèiûnas B. 524 Baèiûnas Juozas (Bachunas) 12, 23, 31, 32, 36, 42, 44, 46, 47, 170, 253–255, 267, 423, 424, 456, 581–583 Baèkis Stasys Antanas 317, 484, 550, 602 Bagdonas Matas 57, 58 Bakûnas Vladas 525 Balickas Vincas 171, 310, 317, 318 Balys Jonas 36, 42, 458, 636

Balkûnas Jonas 647 Baltrënas Vilius 594 Baltrûnas Leonas 454 Baltruðaitis Jurgis 309, 312, 317 Baltuðis Juozas 43, 368 Balutis Bronius Kazys 44, 171, 310 Barèiauskas 622 Barënas Kazimieras (Barauskas) 101 Baronas Aloyzas 101, 505, 509–511, 529 Bartkus Eugenijus 29, 31, 301, 302, 432, 451, 456, 581, 583 Barzdukas Stasys 254, 267, 425, 549, 605, 610 Basanavièius Jonas 134, 455, 514, 541, 632 Beleckas Juozas Kazys 53 Berija Lavrentij P. 129, 352 Betevas 198 Bielinis Kipras 27 Bieliukas Bronius 8, 14, 16, 37 Bieliukienë Ligija 37 Bielskis Jonas Julius 317 Bieþis Steponas 44 Bilmanis Alfreds 321 Bimba Antanas 45, 454, 455, 467 Binkienë 68 Binkis Kazys 58, 101, 148 Birþiðka Mykolas 27 Birþiðka Viktoras 215

669

Blazas Henrikas 296, 297 Blinstrubas Teodoras 35, 314, 456, 490, 581–583, 602, 629 Bobelis Kazys 271, 316, 336, 341–346, 453, 473–475, 477, 490, 535, 538, 540, 555, 564, 602–605, 628, 629, 631, 634–636, 654, 655 Bocianski Ludwik 615, 616 Bogushas Chester 38 Bogushas Else 38 Bradûnas Kazys 101, 574, 578–580 Brazaitis Juozas (Ambrazevièius) 542, 547 Brazdþionis Bernardas 101 Brazinskai Pranas ir Algis 237, 439, 532, 566–569 Braþënaitë – Garsienë Livia 624, 625 Braþënas Vilius 253, 326, 624, 628, 654, 655 Breþnev Leonid 493, 499, 549, 592 Briand Aristid 457 Brièkus Viktoras 169 Brizgys Vincentas 135 Brownel Herbert 425 Bruþas Antanas 57–59 Brzezinski Zbigniev 628 Budreckis Algirdas 314 Budrys Jonas 607 Bûdvytis Pranas Vytautas 149 Bûga Kazimieras 84 Bulota Andrius 371, 372 Bumblis Aleksandras 11 Bush George 461 Bûtënas Vladas 486 Butkus Z. 477, 521 Butkuvienë 478 Butvila Vladislovas 103, 104 Cecevièius Domas 458 Chodasaitë 367 Chruðèiov Nikita 40, 48, 173–176, 178, 179, 352, 377, 461, 467, 528, 664

670

Churchill Winston 454 Cicënas Jeronimas 283 Colney Matthew J. 44 Cvirka Petras 82, 83 Èaplikas Aleksandras 303 Èechov Anton 525 Èekavièius Juozas 397 Èekienë Emilija 395–397, 506, 508, 582, 621, 622 Èepënas Pranas 69 Èepinskis Vincas 76 Èerkeliûnienë Rima 34 Èernius Jonas 465 Èibiras Kazimieras 317, 318 Èiuberkis Jonas 12, 32 Èiurliai 38 Èiurlionis Mikalojus Konstantinas 392– 397, 552, 593 Dagys Jonas 238, 241 Dambriûnas Leonardas 605 Damuðis Adolfas 380 Danelis A. 338 Danilevièius Zenonas 540, 541 Dapkutë Daiva 14, 22, 663 Dargis Vytautas Povilas 271, 549, 555, 629 Daugëla Jonas 303, 306 Daukantas Simonas 428 Daunoras Bronius 464 Daunoras Vaclovas 392, 591 Dauþvardienë Juzefa 317 Dëdelë Antanas Alfredas 53 Dekanozov Vladimir 52, 53, 55 Deksnys Jonas 401 Derwinski Edward J. 532, 535, 556 Devenienë Alena 296, 305, 337 Dirkis Kæstutis 343 Dirmeikis Bronius 8, 52, 53 Dirvianskis 58 Dirþienë Genovaitë 38 Dirþinskaitë – Piliuðenkienë 605

Dirþys Antanas 38, 397, 416, Dodd 555 Dole Robert 602, 603, 605 Dolfuss Engelbert 371 Donelaitis Kristijonas 417 Doniela Vytautas 31 Douglas Paul Howard 556 Dovydënas Liudas 464, 465, 620, 621, 653 Drunga Karolis (Jurgis Valiulis) 8, 14, 401 Dulevièius Pr. 423 Dulles John Foster 315, 316 Dvarionai 392, 393 Dvarionaitë Aldona 392, 393, 395 Dvarionas Balys 392 Dvarionas Jurgis 392, 394 Dvarionienë – Smilgaitë Aldona 392 Dzikas Stasys 314 Dzvilaitë Ona 104 Eden Anthony 457 Eisenhower Dwigt David 316, 323, 425, 453, 536 Elskus Albinas 396 Eretas Juozas 8 Ëringytë Ona (Sabaliûnienë) 35 Fabian Bela 177, 467 Fabijanskas J. 366 Finkelstein C. 41 Finkelðteinas Eitanas 589–591, 637 Flood Daniel J. 555, 556 Ford Gerald R. 555, 564, 565, 604 Frankas (Franco Francisco) 124, 546 Fredlanderis 513 Fullbright William 433 Gaidþiûnas Balys 29, 30, 36, 46, 47 Gaila Juozas Vytautas 512, 559, 563 Gailius Viktoras 296 Gallup G. 208 Galva Gediminas 276 Galvanauskas Ernestas 586–588

Gandhi Mahatma 61 Garfunkelis Levas 61–63, 73 Garibaldi Giuseppe 515 Gaðka Remigijus 28 Geèys Algimantas 562–564, 573 Gedgaudas Vytautas 32 Gedvila Gabrielius 29 Genys Jonas 320, 479, 493, 494 Germanavièienë Grasilda 40 Germanavièius Jonas (jr.) 40 Germanavièius Jonas 40 Germanavièius Sevas 40 Gerutis Albertas 279, 280, 317, 421 Gylys M. 366 Gimbutienë Marija 48 Ginkus Juozas 204, 511 Gira Liudas 101, 273, 515 Girnius Juozas 258 Gliauda Jurgis 101, 447, 458, 487, 488, 574, 575 Goebbels Jozef Paul 505 Gogol Nikolaj 515 Goldberg A. 607 Gomulka Wladyslaw 183, 367 Greimas Algirdas Julius 15, 48, 401 Gricius Augustinas (Pivoða) 53, 59, 101, 178, 462, 463 Grigaitis Pijus 90–94, 287, 288, 424, 622, 632, 647 Grigonis Matas 84 Grinius Kazys 215, 216, 541 Grinius Liûtas 28 Griniuvienë Kristina 215 Griðkevièius Petras 530 Griðonas Anatolijus 317 Gromyko Andrej 493 Grudzinskas Vladas 525, 527 Gudaitis – Guzevièius Aleksandras 178 Gudaitis Nerijus 665 Gudelis Martynas 338, 372, 395, 396, 477, 546, 549, 550, 610, 621, 622

671

Gudynas Pranas 371, 622 Gureckas Algimantas 14, 31, 34, 271, 534 Gustainis Valentinas 59, 60, 462, 463 Gustaitis Algirdas 447 Gustaitis Antanas 101, 173, 530, 636 Hanragan 556 Hinderburg Paul 127 Hitler Adolf 80, 93, 107, 110, 129, 147, 152, 422, 428, 491, 505, 558, 599, 600 Holmes Sherlock 515 Humphrey Hubert Horatio 207 Ignas Vytautas 37 Ignienë Birutë 37 Yla Stasys 131–133, 135, 136, 141, 142 Ivinskis Zenonas 279 Jablonskis Jonas 84, 87, 507 Jaks-Tyris Jurgis 34, 36 Jakðtas Adomas (Dambrauskas Aleksandras) 101, 453 Januðaitis Jurgis 486 Jasaitis Domas 71, 72, 573 Jasaitis Jonas 248, 306, 512 Jasaitytë Jûratë 513, 514, 570 Jasiukaitienë Graþina (Sabaliûnaitë) 24 Jokubynas Kæstutis 590 Jonynas Vytautas Kazimieras 392–396, 552, 553, 593–596 Juodelis Bronius 28 Juodvalkis Antanas 269, 270 Juraðai 579, 590 Juraðas Jonas 578–580 Jurgutis Aloyzas 522 Jurkûnas Jonas 304, 343, 344, 456, 581, 583 Jurkus Paulius 101 Kaèinskas Henrikas 37 Kairys Anatolijus 616 Kairys Steponas (Kaminskas J.) 27, 274, 288, 289, 291–298, 336 Kajeckas Juozas 309–312, 317, 320, 433

672

Kalanta Romas 20, 370, 372, 503, 507– 510, 522, 664 Kalendra Kostas 610, Kalvaitis 605 Kamantas Vytautas 265, 268–270 Kaminskas J. þr. Kairys Steponas Kamðalovas 198 Kaniava Eduardas 392 Kanopkaitë Sofija 43 Kapoèius Juozas 27, 35, 36, 38, 165– 167, 254, 573 Kapsukas Vincas Mickevièius 93, 639, 659 Karalius Juozapas Antanas 530 Kardelis Jonas 11, 424, 455 Karevièius Pranciðkus 453, 515, 516 Karka Jonas 238, 241 Karpius Kazys S. 9, 44, 221, 455 Karvelis Petras 279–281 Kasakaitytë Marija 463 Kaslas Bronis J. 327, 334, 513 Kasniûnas Vytautas 57, 486, 487 Kasulaitis Algirdas Jonas 305, 306, 602 Katalynas A. 608 Katiliðkis Marius 226, 397 Kaukaitë Giedrë 585 Kaulënas Algirdas Jonas 524, 658 Kavolis Vytautas 6, 7, 12, 13, 17, 18, 25, 29, 31, 32, 36, 48, 151–153, 614 Kazakevièius Vytautas 477–479 Kazickas Juozas 212–214 Kazokas Vincas 101 Keblys Kæstutis 246 Kedainis J. (slapyvardis) 215, 216 Keleèius Jonas 580 Kenedy John F. 13 Kerpë (slapyvardis) 216 Kersten Charles J. 556 Kezys Romas 470, 471 Kymantaitë – Èiurlionienë Sofija 101 Kimeris 63, 68

Kirða Faustas 101 Kisielius Petras 490, 512, 540 Kissinger Henry 532, 533, 555–565 Kiznis Jonas 14 Klyga T. (slapyvardis) 605, 606, Klimaitis Pranas 58 Klimas Adolfas (Kelmutis) 455 Klimas Petras 648, 649, 651 Kosygin Aleksej 365, 367, 368, 467 Kovaliov Sergej 554 Kozlovas Frolas 40 Kregþdienë Jadvyga 38 Krëvë – Mickevièius Vincas 101, 464, 465, 515 Kriauèeliûnas Leonas 602 Krylov Ivan (Krilovas) 87, 448 Krim Belkacem 299, 300 Krivickas Domas 338, 341, 342, 345 Krivickas V. 190 Krupavièius Mykolas 75, 243, 250, 258, 260, 296, 337, 338, 367, 500, 502 Kubiliûnas Petras 109 Kubilius Jonas 35, 640 Kuchel 556 Kuèys Antanas 431, 507, 508, 509, 511 Kudaba Èeslovas 638, 639 Kudirka Simas 369, 372, 397, 439, 443, 444, 446, 447, 457, 467, 470, 474, 478, 503, 507, 508, 513, 519, 522, 523, 533, 599, 619 Kudirka Vincas 101, 134, 300, 417, 514, 541, 656, 657 Kudukis Raimundas 268, 269 Kuizinienë Dalia 665 Kuprevièiai (Kuprevièiûtë Elena, Kuprevièius Andrius) 425 Kuprionis Jonas 240, 241 Kutka Martynas 598 Kutkus Aleksandras 178 Kutkus Vytautas 178–181 Kvieska Vincas 298, 299

Kviklys Bronius (b. kv.) 477, 526 La Fontaine Jean de 448 Landsbergis – Þemkalnis Gabrielius 101 Landsbergis Algirdas 21, 178–180, 580 Lanskoronskis Juozas 317 Laurinèiukas Albertas 43, 423 Laurinèiukienë Izolda 43 Lawrence David 174, 176, 177 Lëjinð Peteris 408 Lelevelis Joachimas 639 Lelis Petras 609, 610, Lemkin Raphael 450 Lenin Vladimir 352 Lermontov Michail 515 Levinas Dovas 65–69, 73 Lingys Juozas 429 Lipscomb 556 Liûdþius Juozas 289 Liutkus Antanas 309, 312 Lozoraitis Stasys (jr.) 47, 246, 317, 318 Lozoraitis Stasys (sj.) 10, 24, 47, 278– 280, 308–310, 317, 327, 332, 339, 431, 433, 478 Lukoðevièius J. 393, 395, 396 Luðys Stasys 313 Maceina Antanas 123–127, 664 Mackevièius Meèislovas 62, 343 Mackus Algimantas 48 Maironis (Maèiulis) 101, 134, 417, 419, 420, 428, 453–455, 502, 515, 658 Malenkov Georgij 129, 352 Malik Jakov 462 Maniuðis Juozas 530 Mannerheim Carl Gustav Emil 112 Marcinkus Paulius 652, Markevièienë Amelija 38 Maðalaitis Vincas 54, 338 Matulionis Jonas 267, 296, 337, 338 Matulionis Teofilius 367, 553, 554 Matulis Juozas 376 Maþeika Antanas (Tonis) 418, 453

673

McCarthy Joseph Raymond 147 Meierovics G. 603, 604 Meiliûnas Jonas 13, 17 Mekas Adolfas 88 Mekas Jonas 88–90, 663 Merkys Antanas 465 Meðkauskas Vytautas (vm) 30, 623, 624 Mieþelis Raimundas 13, 14, 28, 29, 31, 34 Mikojanas Anastazas 40 Mykolaitis – Putinas Vincas 101, 508, 509, 511 Mikulskis Alfonsas 250 Mikuþiûtë 303 Mironas Vladas 6, 645, 646 Mockûnas Liûtas 13, 14, 574 Molotov Viaèeslav 55, 440, 441 Moravskis Alfonsas 35 Morkus Albinas 477 Mussolini Benito 129, 592 Musteikis Antanas 66, 69 Nagevièius Vladas 59, 60 Nagys Henrikas 101 Nainys Bronius 93, 267, 270, 302, 453, 512 Nakas Alfonsas 447, 466, 492 Narkeliûnaitë Salomëja 147, 392, 393 Navakas Jonas 491 Nemickas Bronius 8, 33, 35, 36, 38, 44, 314, 315, 335, 336, 512, 550, 582, 602, 621, 622, 665 Nemickienë Valerija 38 Neris Salomëja (Baèinskaitë) 524, 525 Neveravièius Fabijonas 30 Nixon Richard Milhous 207, 208, 481, 499, 532 Nixon Patricia 472 Noreika Virgilijus 388–392, 591 Norkaitis Jonas 338 Obolënas Kazys Petras 62 Olis Antanas 24, 44, 47, 204, 287, 288,

674

323, 425, 426, 500 Olðauskas Konstantinas 515 Ostrauskas Kostas 23, 24, 421 Pajaujis Juozas 36, 314 Pakalnis Norbertas 518 Pakalniðkis Aleksandras 636 Pakðtas Kazys 219 Paleckis Justas 202, 492, 525 Palukaitis Pranas Jonas 9 Paplënas Jonas 216, 289 Paprockas Vaclovas 541 Paðkevièiûtë O. 366 Pearson Drow 555 Percy Charles 444, 556 Perkowski 615, 616 Peters Svetlana 525 Petkevièiûtë-Bitë Gabrielë 101 Petrauskas Kipras 388, 389 Petravièius Viktoras 553 Petrënas Juozas (Tarvydas Petras) 373 Petronis Pranas 637, 638, 640, Pinkerton Nat 515 Pliouð Leonid (Pliuðèas) 554 Pocius Juozas 637, 638, 640 Poderis Antanas 638 Povilaitis Augustinas 178, 465 Pozniakov Nikolaj 55 Poþëla Petras (Popovas) 62, 63, 68 Prapuolenis Leonas 276, 277 Pronskus Juozas 424, 464 Prunskis Juozas 71, 455, 530, 573 Puida Kazys 101 Pûkelevièiûtë Birutë 510, 511 Pupelis A. 173, 174 Puðkin Aleksandr 515 Puzinas Jonas 9, 44, 314 Puþauskas Algirdas Aleksandras 477, 486, 487 Radauskas Henrikas 210 Radvila K. 490 Raila Bronys 12, 31, 47, 52, 101, 217,

378, 455, 516, 584, 585, 636 Ramonas Vincas 106 Rasputin Grigorij (Novych) 564, 565 Rastenienë Aldona 38 Rastenienë Emilija (Germanavièiûtë) 7, 10, 37–41 Rastenis Jonas 38, 41 Rastenis Nadas 41 Rastenis Vincas 5–50, 103, 171–173, 176, 185, 468, 488, 507, 574, 663–665 Raðtikienë E. 108 Raðtikis Stasys 27, 53, 107–112 Razma Antanas 191, 192, 195, 540 Reisgytë Jûratë 202 Rekaðius Zenonas V. 7, 14, 25, 29, 50, 160, 392, 440–442, 663, 665 Remeikis Tomas 14, 271 Renan Sheldon 88 Repeèka Juozas 28, 189 Rimydis Antanas 37, 101 Rimkus Kazys 103, 104 Rinkûnas Antanas 248, 270 Robinsonas Jokûbas 73 Rociûnas Vacys 160 Rockefelleris 164 Roosevelt Franklin Delano 93, 164, 422, 501, 536, 632 Rosales Hugo 38 Rosales Luis 38 Rubinðteinas Ruvimas 61, 64, 65 Rudienë Marija 492 Rudis Antanas Juozas 198, 199, 431, 513 Rûkas Antanas 380 Ruþancovas Aleksandras 218 Sabaliûnas Lenonas 12, 14, 17, 25, 27, 29–33, 35, 43, 44, 112, 470, 471, 663, 665 Sacharov Andrej 554 Sakadolskis Romas 471 Sakalas Jonas 38 Sakalienë Kazimiera 38

Salys Antanas 27, 605 Salisburis E. 435 Santvaras Stasys 18, 36, 38, 42–44, 101 Schumann Maurice 309 Selter Karl 440 Senikas Antanas 12 Sevrukas Vaclovas 522, 523, 554 Sidzikauskas Vaclovas 16, 43, 44, 94– 100, 133, 308, 309, 313, 337–340, 406, 408, 423, 457, 500, 588, 663, 665 Simonaitytë 477 Simutienë Janina 38 Simutis Anicetas 38, 313, 317, 319, 485, 547 Sinclair Upton 89 Sirutis Stasys 317 Sirvydas Vytautas 543, 547 Skardþius Pranas 27, 84–87, 262, 605, 663 Skipitis Rapolas 27, 133, 338 Skorubskas Juozas 343 Skuèas Kazys 178, 465, 546 Sleþevièius Mykolas 75–77, 216 Sluckis Mykolas 178 Smetona Antanas 6, 35, 36, 45, 46, 61, 91, 101, 109, 141, 149, 283, 337, 367, 369, 416, 420, 421, 455, 456, 465, 471, 504, 544, 553, 554, 565, 615, 646, 657 Smetona Julius 250, 581, 624 Smetona Vytautas 623, 624, 654, 655 Snieèkus Antanas 178, 367, 368, 509, 511, 525, 528, 553 Solþenicin Aleksandr 68, 394, 459, 460 Sperauskas Algis 343, 581–583 Sruoga Balys 78–83, 101, 105, 182, 417, 663 Stalin Josif 79, 85, 148, 178, 352, 441, 525, 553, 590, 592, 612 Stankevièius J. 522 Staðinskas Vytautas 37

675

Statkienë Genovaitë 38 Statkus Jonas 38 Statkutë Danutë (Rosales) 37, 38 Statkutë Jûratë (Rosales) 38 Staugaitis Jonas 541 Stonienë Galina 37 Stonys Juozas 605 Stonys Jonas 37 Stravinskas Petras 125–127, 216, 338, 433, 468, 522, 543, 544, 547, 635, 659 Striupas Romas 444 Stukas Jokûbas 391 Stulginskis Aleksandras 216 Sungaila Juozas 160, 267 Suþiedëlis Simas 643 Ðalèius Algimantas (Almus) 393–395 Ðarmaitis Romas 35, 80, 83 Ðeinius Ignas (Jurkûnas) 101, 105, 106, 515 Ðepetys Jonas 458, 459 Ðidlauskas Algirdas 638, 639 Ðidlauskas Kazys 306, 307, 432, 511, 543–547, 602, 628, 655 Ðilbajoris Rimvydas 272 Ðimaitë Ona 68 Ðimaitis Vladas 343, 490 Ðimanskytë Rita (Kavolienë) 29 Ðimkus Jonas 52 Ðimoliûnas Saulius 34 Ðimutis Leonardas 287, 288, 632, 647 Ðkëma Antanas 34 Ðkirpa Kazys 27, 215 Ðlepetys Jonas 53 Ðliûpas Jonas 126, 135, 541 Ðmulkðtys Julius 14, 29, 31, 36, 148 Ðmulkðtys Liudvikas 23, 47, 420 Ðoliûnas Jonas 205 Ðoliûnas Vladas 343 Ðreibens 63 Ðtencelis Brunonas 60 Ðtromas Aleksandras (Þenklys T.) 161,

676

236, 327–330, 332, 334, 401–404, 633, 637 Ðulaitis Edvardas 487 Ðumauskas Motiejus 368, 530 Talbergs – Witt Aida 603 Tamoðaitis Izidorius 565, 645 Tilvytis Jurgis 103 Tilvytis Teofilis 103, 104 Tysliava Juozas 101, 381, 505 Trakis Ansas 343 Trimakas Antanas 298, 337, 338, 339 Truman Harry S. 556 Trumpa Vincas 5, 7, 614, 637 Tûbelis Juozas 6, 45, 46, 59, 75, 110, 138, 141, 483, 484, 586 Tumas – Vaiþgantas Juozas 68, 101, 192, 453–455, 486, 502, 515, 584 Turauskas Pranciðkus 5, 515, 584 Turgenev Ivan 515 Ulmanis Karlis 408 Umanskis 422 Urbonavièius Ksaveras 58 Urbonavièius P. 275 Urbðys Juozas 440 Vaièeliûnas Juozas 238, 241 Vaièiûnas J. 490 Vaièiûnas Petras 419, 436 Vaièiûnienë L. 428 Vaidyla Mykolas 647 Vainauskas Pranas 44, 314 Vaiðnys Juozas 486, 487, 492, 605 Vaitiekûnas Vytautas 44, 261, 304, 306, 405–407, 423 Vakselis Aleksandras 253, 520, 552, 562–564 Valaitis Jonas 34, 579 Valaitis Jurgis 34 Valanèius Motiejus 236 Valiukas Leonardas 426, 453 Valiukënas Antanas 475 Valiûnas Kæstutis Juozas 237, 246, 271,

308–312, 314, 326, 339–342, 407, 422, 423, 494, 497, 498, 549, 632 Vardys Vytautas Stasys 329 Varnas Antanas Juozas 321–324 Venckus Vladas 61, 62 Venclova Antanas 509, 511, 528 Venclova Tomas 68, 334, 335, 590, 614, 637 Vendeckas A. 16 Vepðtas Vytautas 14, 34 Vepðtienë Henrieta 14 Vydûnas 515, 583–585 Viesulas Romas 36, 41 Vygantas Vytautas 24 Vileiðis Petras (jr.) 494 Vileiðis Petras 455 Vilgalys Jonas 34 Virbickas Leonas 371, 621, 622 Viðinski 184 Vizgirda Viktoras 43, 643, Vladimirovas Levas 16, 43, 48, 339, 392, 640 Vokietaitis Algirdas 9 Voldemaras Augustinas 149, 371, 457, 491, 492, 544, 546, 597, 621, 645, 646 Volertas Vytautas Pranas 453 Volteras 81 Voroncov Jurij 605 Vosylius Aleksandras 371 Wallace George G. 207, 552 Walters Barbara 564 Ward Barcley 309–312 Welles Sumner 627 Wilson Thomas Woodrow 651 Zakarauskas Vaclovas 306 Zaparackas Algis 200 Zdebskis Juozas 366 Zecchini Antonio 466 Zenkevièius Vytautas 393–396, 593, 605 Zerr – Maèiulaitytë Auðra 321–324

Zislë 63 Zubrinskis Justinas (Turèiniðkis) 419, 420 Þadeikis Povilas 263, 268 Þadeikis Stasys 338 Þalkauskas Karolis 296 Þibas Horstas 34 Þilinskas Vladas 37 Þilionytë Egle (Dudënienë) 494 Þymantaitë Regina 322, 323, 583 Þymantas Stasys (Þakevièius) 10, 401 Þmuidzinas Jonas 317 Þukauskas Vitalis 37 Þukauskienë Marija 37 Þukov Georgij 129

677

678

TURINYS Daiva Dapkutë. „Be fanfarø, be vëliavø këlimo“. Vinco Rastenio sugráþimas . . . . 5 Leonas Sabaliûnas. Gyvastá tesaugoja prasmë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23 Zenonas Rekaðius. Apie Vincà Rastená. Pluoðtas atsiminimø . . . . . . . . . . . . . . . . 45 SUBJEKTYVÛS DUOMENYS. PER INDIVIDUALØ PLYÐELÁ PAÞVELGUS

Paskutinio vedamojo istorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 Pasakyta – neparaðyta. Ið mûsø laikraðtininkystës maþosios istorijos . . . . . . . . . 56 Painios sàskaitos I. Subjektyvûs duomenys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60 Painios sàskaitos II. Padirginta þaizda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 Painios sàskaitos III. Knyginë iliuzija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69 „SU AUREOLËMIS IR DËMËMIS...“ NE VIEN APIE ASMENYBES

Mykolas Sleþevièius – Lietuvos „kairës” simbolis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75 Balys Sruoga prabilo ið anapus... Deðimtmeèiui nuo jo mirties sueinant . . . . . 78 Dr. Pranas Skardþius. Didþiojo kalbininko sukaktis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84 Jonas Mekas. Þvilgsnis á brolá juodvarniu skraidantá . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 Pijus Grigaitis. Konservatyvus pirmeivis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90 Nepriklausomybës palaima . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94 Pulgio Andriuðio metamorfozë. Per þurnalistikà á beletristikà . . . . . . . . . . . . . . 100 Gen. S. Raðtikio memuarø treèiasis pasiteisinimø tomas . . . . . . . . . . . . . . . . . 107

679

NUO VILNIAUS KLAUSIMO IKI NACIONALIZMO SAMPRATOS

Lenkø – Lietuviø santykiai dabar ir ateityje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kvieèiai ir raugës . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kas sumaþins partijø skaièiø? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kas tas lietuviðkasis nacionalizmas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pasimetimai tarp kairës ir deðinës, Lietuvos ir Amerikos . . . . . . . . . . . . . . . . . Tauta – aplinkos ugdytoji þmoniø bendruomenë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

113 122 127 131 142 155

IÐEIVIJOS VISUOMENËS GYVENIMO KASDIENYBË IR AKTUALIJOS

„Pas mus viskas demokratiðka!” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pasiryþimas ir stabdþiai. Kokios reikia ir kokià galima iðleisti enciklopedijà? . Amerikos prieangyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nereikalingi pagraþinimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Jei atvyks Chruðèiovas... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kova ar vaidinimas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Riðam raðytojà prie stulpo be teismo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Paklydome tarp stulpø? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Vatikano kalëdinë dovana . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kur ir kaip eina Santara . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos (2) Kas yra milijonas? . . . . . . . . . . . . . . Nëra gaisro be dûmø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Protestuotinas ALT pirmininko „þodis“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ALT pirmininko „dûda” jaunimo kongresui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ateina nauji vadai? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Laikraðtis ieðko „tylinèios daugumos” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Lituanistikos instituto suvaþiavimas. Nevedë tautos, bet buvo verta klausyti . Jaunimo kongresas. Iðtesëtinas ásipareigojimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

680

163 165 168 171 173 175 177 180 183 185 191 194 196 198 200 203 206 210 212

LIETUVIÐKOS SPAUDOS PROBLEMOS

Pasiraðyti ar nepasiraðyti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nuostabûs skaièiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Persilauþimo metai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sukilimas prieð smilkalus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Trûksta dar vieno fondo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Jaunimo nuomonës apie spaudà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Spauda tarp visuomenës ir vadø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Spauda savybëje. Iðeivinës spaudos problemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

215 218 220 224 227 230 234 238

KAS YRA LIETUVIØ BENDRUOMENË

Pasklidusiø lietuviø bendruomenë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Didingieji momentai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bendruomenës sàvoka. „Kas sudaro JAV Lietuviø Bendruomenæ” . . . . . . . . . Prasidëjo virðûnës brendimo penktasis penkmetis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

243 252 255 263

POLITINIAI VEIKSNIAI – TARP ILIUZIJØ IR REALYBËS

Galva á smëlá . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Gripas vardu – „Egzilinë vyriausybë” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Keliais ar takeliais? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Iðtiesta ranka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pirmininkø konsolidacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bûti ar nebûti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Uþ smilkalø uþdangos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Olimpo dvasia. Po daug þadëjusios sesijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Argi tauta nuraðytina á nuostolius? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pergalë Detroite . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Taip ginamos Lietuvos atstovybës . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Be fanfarø, be këlimo vëliavø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

273 275 277 280 282 284 286 288 298 301 308 312

681

Lietuvos diplomatinë tarnyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Saldu ir garbinga uþ Tëvynæ nusifotografuoti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ið seimo Floridoje. Nauji vëjai Vlike? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Veiksniø pasaulyje. Antras Kaimas pasiskubino . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Vliko seime. Kiti metai, kiti lapai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

314 321 325 330 334

ÞVILGSNIS Á ANAPUS – „PRIVERSTINËS REVOLIUCIJOS PADARINIAI LIETUVOJE”

Nuosavybës teisiø atstatymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Neigti ar áþvelgti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Gyvybës gynimas. Laisvë – tik numirti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mintys klaidþioja ties Kauno teatru . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

347 349 356 365 369

RYÐIAI SU LIETUVA: TARP OPTIMISTINIØ VILÈIØ IR PESIMISTØ GÀSDINIMØ

Koegzistencijos ðeðëlyje. Mûsø ryðiai su Lietuvoje pasilikusiais . . . . . . . . . . . . Originalios idëjos. Mûsø ryðiai su Lietuvoje pasilikusiais . . . . . . . . . . . . . . . . Seni agentai laukia pavaduotojø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Lietuvos lankytojø áspûdþiø prasmë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Virgilijus Noreika. Dainuojanti kometa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Reportaþas ið „Tautø”. Uþkulisiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ryðiai su Lietuva. Tarp optimistiniø vilèiø ir pesimistø gàsdinimø . . . . . . . . Kodël tyli iðeivija. Nesitikëkite, nes apsivilsite . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

375 377 379 381 388 392 397 401

ATODAIROS

Teisininkiðki átaigojimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 405 „Tautinë drausmë“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 406 Nagø kramtymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 407

682

Tolimos distancijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Iðtikimybës atsiþadëjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Politinë chemija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Perkrauta byla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pinigëliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nueitas kelias . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Gana metø su burbulais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Informatiomania” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Maironio palikimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Gruodþio 17 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mitai apie nepabaigtà stebuklà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Juokeliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bendravimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Geros strateginës pozicijos: valdþioj ar spaudoj? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bëgimai ir nebëgimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Ið prakaito paþinsi”... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pasitikëjimas tauta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Utopija 1970 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darom, kà galim . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sudrumsta ramybë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Laimës nelaimëse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kvietimas ðokiui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kai visi tokie patys... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Etnografinës sienos? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Drambliðki elgesiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Spraga knygø leidyboje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Atsilikimas akligatvyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Varþybos dël kevalo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Garbë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Yla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kanibalai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bengalija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

408 410 411 413 414 415 416 417 419 420 421 422 423 425 426 428 429 432 434 436 438 440 442 444 446 448 449 451 453 457 458 460

683

Gustainis, Gricius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dovydënas, Krëvë... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Demonstracijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kongresas ne teismas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Meðkiðkas atsitikimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . O jeigu Sakadolskis bûtø susideginæs? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þinovai ir neiðmanëliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Iki paskutinio atodûsio . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mainai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . VLIKas ir visuomenë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Praëjo metas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Rûpestis iðlikimu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þurnalistiðkos peripetijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . OK. Litva . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Skaièiø uþuominos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tarnavimas prieðui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Istorija nesikartoja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Paslaptis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Amerikos konsulatai Lietuvoj . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tautinës Velykos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þalieji balsavimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Po 15-kos metø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ir mes ariame... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Penkmeèio pabaigtuvës . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kaip pasidaryti veikëju net ne per daug stengiantis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nutarimai, nutarimai, nutarimai... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pirtis Amerikoj . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Principingumas iki absurdo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Atðipusiais kardais þvanginimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nuolanki galybë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þvakutë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Gydytojai sukruto” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

684

462 464 466 468 470 471 473 475 477 479 481 483 486 487 489 491 493 495 498 501 504 506 508 511 514 517 521 523 525 530 533 539

„Dvigubos pilietybës” mitas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Skusta ar kirpta? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Svarbûs reikalai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dievo bausmë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Juoda ranka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Frontofobija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Keliauninko lieþuvis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Bendruomenës fronte nieko nauja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Yra ir kitas medalio ðonas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þuvelës kibire . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nesmagumai pagairëje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Ðnipomanijos” liekana . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Paklydæs fondas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dar vienas sukaktuvinis seimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Neo – davatkizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Rektorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Litovizacija” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Keturioliktas straipsnis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ir vël Jonynas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Realios galimybës . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Svastikos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Istorinë kalba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sizifai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Atsispjaudyt, ar neatsispjaudyt: tatai yra klausimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Per daug árodinëjanti dama . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Lietuviø nacionalizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Virðûnës: àþuolø, ar karklø? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Teisman paduosiu! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Orientacija su akiûkliais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . PRI- ir NEPRI- paþinimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Proporcija turbût nebepadës . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pakilo kaip sakalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

542 548 550 553 555 557 559 562 565 569 573 576 578 580 583 586 588 591 593 596 599 601 605 609 612 614 616 620 623 625 629 632

685

Srautas per koðtuvà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Perlai ir minia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Visuotiniai rinkimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Skirtumai ir panaðumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Viltys Popieþiuje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ir mes valdysim pasaulá? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Vienybë neþydi... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tas ne lietuvis: seniaus ir dabar . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Þymios vietos ápareigoja... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

637 640 644 648 651 653 656 658 660

Leidinio sudarymo principai (Daiva Dapkutë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 663 Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 667 Asmenvardþiø rodyklë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 669

686

687

Rastenis, Vincas Ra224 Tarp kairës ir deðinës, tarp Lietuvos ir Amerikos : straipsniø rinkinys / Vincas Rastenis; [sudarytoja Daiva Dapkutë]. – Vilnius : Versus Aureus leidykla, 2004. – 688 p., [8] iliustr. lap.

Asmenvardþiø r-klë: p. 669-677 ISBN 9955-601-20-5 Vincas Rastenis (1905–1982) – áþymus lietuviø iðeivijos þurnalistas, politikas, visuomenininkas. Ðiame leidinyje pristatoma tik nedidelë dalis emigracijoje raðytø tekstø, skelbtø „Dirvoje“, „Lietuvoje“, „Metmenyse“, „Santarvëje“, „Tëviðkës Þiburiuose“, „Akiraèiuose“. Straipsniai sugrupuoti tematiniu poþiûriu ir chronologine tvarka. Paminëtina, jog nuo pat „Akiraèiø“ leidimo pradþios 1968 m. iki 1981 m. V. Rastenis turëjo ten savo skiltá „Atodairos“, kur daug dëmesio skyrë ávairiems iðeivijos gyvenimo ávykiams bei aktualijoms. V. Rastenis vienas pirmøjø pasisakë prieð Lietuvos izoliacijos politikà, visada domëjosi Lietuvos bei ten likusiø þmoniø gyvenimu, jis puikiai suvokë – laikas nestovi vietoje, viskas aplink keièiasi. UDK 325.2(=882:73)+323(474.5)

Vincas Rastenis

TARP KAIRËS IR DEÐINËS, TA R P L I E T U V O S I R A M E R I K O S Straipsniø rinkinys

Redaktorë MARGARITA DAUTARTIENË Dailininkë KORNELIJA BUOÞYTË 2004-05-21 43 sp. l. Tiraþas 600 egz. Iðleido UAB Versus Aureus leidykla A. Vivulskio g. 7-208, LT-03221, Vilnius el. p. [email protected] Spausdino UAB Sapnø sala , S. Moniuðkos g. 21, LT-08121, Vilnius el. p. [email protected]

688