Stasys Krasauskas : [straipsnių ir amžininkų atsiminimų rinkinys]

Citation preview

10000-ASIS „VAGOS" LEIDINYS

STASY S K RA SAU S KAS

STASYS KRASAU S KAS

S

VILNIUS

1980

76 T2 Kr 59

Knygą parengė JUDITA GRIGIENĖ Redkolegija: KAZYS AMBRASAS, KONSTANTINAS BOGDANAS, NIJOLE KRASAUSKIENĖ, JONAS KUZMINSKIS, EDUARDAS MIEŽELAITIS, MYKOLAS SLUCKIS Dailininkas VILIUS ARMALAS

80101—183 KM 852(10)—80 303—80 © Leidykla „Vaga", 1980

PRATARMĖ

Šios knygos nebuvo perspektyviniuose leidyklos planuose. Ji su­ manyta liūdną valandą, Stasio Krasausko draugams ir talento gerbė­ jams susibūrus prie velionio karsto. Taigi visų pirma norėta įamžinti talentingo dailininko atminimą, pagerbti tragiškai nutrūkusį jo gy­ venimą ir kūrybos kelią. Tačiau šitos knygos reikšmė nėra vien memorialinė. Susikaupė daug medžiagos, atveriančios mums duris į Stasio Krasausko idėjų pa­ saulį ir meninę laboratoriją. Visų pirma tai paties dailininko pasisaky­ mai apie savo kūrybinius principus, konkrečius darbus bei sumany­ mus. Stasį Krasauską jaudino meno šiuolaikiškumo problemos, huma­ niškoji kultūros paskirtis, lietuvių tarybinės dailės sąsajos su naciona­ line tradicija ir pasauliniu procesu. Pirmajame knygos skyriuje ir su­ rinkti beveik visi jo straipsniai, pasikalbėjimai su spaudos darbuoto­ jais, atsakymai į anketas. Antrąjį knygos skyrių sudaro menotyrininkų, kritikų, dailininkų, rašytojų ir žurnalistų straipsniai bei recenzijos apie Stasio Krasausko kūrybą. Čia skaitytojas ras ir išsamesnių nagrinėjimųf ir proginių at­ siliepimų. Trečias skyrius supažindina mus su Stasio Krasausko biografija. Tai jo mokytojų, kūrybos draugų, jaunystės bičiulių ir pažįstamų at­ siminimai. Si medžiaga itin įvairi ir itin nevienodos reikšmės. Dalis įspūdžių padės skaitytojui suvokti Stasio Krasausko talento ištakas, brendimo ypatumus, kūrybą stimuliavusias būdo savybes. Kai kurie atsiminimai apsiriboja išoriniais faktais, bendresniais asmenybės bruo­ žais. Margumo neišvengia nė viena kolektyvinė atsiminimų knyga. Ypač gausi ir įdomi knygos ikonografinė medžiaga. Fotonuotrau­ kų rinkinys iliustruoja dailininko biografijos ir kūrybinio kelio mo­ mentus. Salia reprodukuojamų populiariausių Stasio Krasausko kūrinių pateikiami jų variantai, eskizai iš šeimos archyvo. Didelis dėmesys ski­ riamas mažiau žinomiems jo darbams, išbarstytiems knygose ir perio­ dikoje. Skaitytojas taip pat atras niekur nespausdintų darbų, pavyz­ džiui, portretinių škicų, ekspromtu išmargintų popierinių servetėlių. Redkolegija tikisi, kad įvairi, nors ir nevienodos vertės knygos medžiaga deramai pagerbs šio puikaus dailininko ir žmogaus atmini­ mą. Neabejojame, jog kolektyvinėmis pastangomis sukurtas jo portre­ 5

tas sutvirtins Stasio Krasausko — talentingo meistro ir drąsaus novato­ riaus — reputaciją. Jausimės atlikę savo pareigą kūrybos draugui ir bendražygiui, jei­ gu ši knyga paskatins dailės tyrinėtojus naujiems darbams apie Stasį Krasauską ir kitus iš gyvenimo pasitraukusius įžymius lietuvių dailės kūrėjus. Redkolegi j a

G R A F IK O S M ENAS DAILININKO MINTYS

2. Stasys Krasauskas dirba. 1961

*

*

H:

Manau, jog grafika su mąstymu siejasi labiau negu kiti vaizduo­ jamojo meno žanrai. Jau pati grafikos prigimtis yra reliatyvi: čia tik dvi spalvos, kurių gamtoje praktiškai nėra. Pačią grafikos esmę suda­ ro konfliktas, dviejų spalvų kova. Mane labai domina šitas konfliktas, kiekvienas jo sprendimas reikalauja filosofinio .įprasminimo. Kai pa­ tenki į šį sąlyginumo pasaulį, imi mąstyti vaizdais, sieki visą jų temi­ nį ir spalvinį turtingumą perteikti dviem spalvomis — juoda ir balta. Tokia grafikos paskirtis. Grafika, kuri kopijuoja gamtą, architektūrą, žmogų, tačiau nesiekia atskleisti gilios ir apibendrintos minties, tokia grafika neišnaudoja savo galimybių. Aš dirbu daugiausia knygų grafikos srityje. Radęs mane žavintį li­ teratūros kūrinį, stengiuosi ne tik eiti kartu su juo, bet ir kažkuo papildyti, praturtinti savojo meno mintimi. Kartais tiesiog norisi pasi­ ginčyti su autorium. Mane jaudina, traukia kaip tik tokia grafika, nors neneigiu, kad gali egzistuoti ir kita — iliustruojanti, puošianti ir deko­ ruojanti literatūros kūrinį. Bet kur kas įdomiau savaip perskaityti ir pastebėti knygą, o paskui savo įspūdžius perteikti grafinėmis formo­ mis. Kai aš iliustravau pirmąsias knygas, būtent lietuvių klasiko Vaiž­ ganto „Dėdes ir dėdienes", į jas pažvelgiau su tam tikru laisvumu, stengdamasis šių dienų žmogaus akimis pažiūrėti į XIX šimtmečio vi­ durio žmones ir įvykius. Pas mus įsiliepsnojo ginčai. Vieniems patiko, kiti tai palaikė nepagarba klasikai. Tačiau ginčai išsisprendė, atrodo, mano naudai. Kiekviena nauja tema reikalauja ieškoti naujų išraiškos elementų. Sunku įsivaizduoti, kaip vienodomis formomis išsilietų lyrika, draminis kūrinys, proza. Kai aš iliustravau dramatizmo kupiną Justino Marcin­ kevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai", mane pavadino dramatiniu dai­ lininku. Kai baigiau graviūras rusų poeto Roberto Roždestvenskio poe­ mai „Rekviem", nuostabiam himnui žuvusiems herojams, mane pavadino dailininku tragiku. Kai pasirodė Eduardo Mieželaičio „Žmogus", vėliau „Kardiograma" ir kitos mano iliustruotos poeto knygos, pradėta kalbėti, kad aš pasidariau lyrikas. Keitėsi, aišku, ne dailininkas, o kitoks darėsi jo sprendimas, kurį diktavo kūrinio forma ir stilius. Pavyzdžiui, poezijos iliustracijų aš negaliu įsivaizduoti be ritminės muzikinės pusės,— be jos neįmanoma pati poezija. Poezija — žanras, suteikiantis dailininko minčiai daugiausia lais­ vės. Bet čia susiduri ir su daugybe sudėtingų problemų. Pavyzdžiui, kaip raižiniu perteikti metaforą — tokį specifinį poezijos elementą? Kaip išreikšti jos „skambesį" iliustracijoje? Metaforą aš suprantu kaip asociaciją. Iliustracijoje reikia siekti aiškumo, bet nebūtina skru­ pulingai išsisakyti iki galo. Svarbiausia — duoti žiūrovui priežastį ap9

3. Teatras. 1962. Linoralžinys. 36X17

4. 5. Iš „Giesmių giesmės" triptiko. I, II d. 1964. Linorattinys. 51X61,5; 30X39

mąstymams ir laisvę. Aš įsivaizduoju, kad kūrybinis procesas vyksta kažkur ir už graviūros ribų, žiūrovas tampa tarsi bendraautoriu. Ne kartą manęs klausė, ką mąsčiau, kurdamas tą ar kitą graviūrą. Aš paprastai atsakydavau klausimu: „O ką jūs pajutote?" Paaiškėda­ vo, kad žmonės suprasdavo įvairiai, kiekvienas mano sumanymus trak­ tuodavo savaip, bet neišeidavo iš mano sumanymo orbitos. Asociatyvumas, kai kurie „nutylėjimai", išlaikant pagrindinį meninių ir idėji­ nių pozicijų aiškumą — svarbi meno savybė. Mūsų epochoje, mano manymu, reikia kalbėti lakoniška meno kal­ ba. Įmantriame, painiame kūrinyje nepavaldi minčiai ar neproporcin­ gai vyraujanti faktūra trukdo žiūrovui pajusti esmę. Sudėtingas me­ nininko emocijų pasaulis turi sietis su bendražmogiškomis emocijo­ mis. Tik tada jis gali kažkuo praturtinti žmogų. O tai padaryti pajėgia tik realistinis menas su fantazijos polėkiu, giliai jaučiąs nūdieną. Kada į savo darbus žiūri iš laiko perspektyvos, kiekviename su­ randi silpnąsias puses, padarai išvadas ateičiai. Faktiškai darbas sens­ ta jau jo kūrimo procese. Kai prieš tave baltas lapas, sumanymus ma­ tai gražius, tobulus. Bet tereikia pieštuku prisiliesti prie popieriaus, ir sumanymas išblėsta, pirmas štrichas tarsi sugriauna svajonę, nugali naujos mintys, nauji jausmai, gimsta nauji sumanymai, kuriuos nere­ tai tenka neigti. Man atrodo, jog menininko gyvenimas ir yra nuolatinė vidinė ko­ va. Ir kai dingsta šis vidinis konfliktas, neišvengiamai prasideda kar­ tojimasis, menininkas kažkuria prasme miršta, nors kaip žmogus ir gyvena. Aš nesutinku su tokiu menininko brandumo supratimu, kuris išreiškiamas jo braižo ir stiliaus pastovumu. Tokie menininkai mažų mažiausiai nuobodūs. 1965

*

*

*

...Netikslu būtų teigti, kad S. Krasausko dailininko biografija prasidėjo Just. Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai" iliustraci­ jomis. Jau ir prieš tai grafikas daug dirbo satyros srityje, iliustravo keletą originaliosios prozos veikalų. Poema man paliko be galo didelį įspūdį. Ir tada pagalvojau, kad tik dideliais ir labai gerais žodžiais galima išsakyti neaprėpiamą, šven­ tą meilę žmogui ir prakeikimą jo žudikui. Tik poezija gali pakelti žmo­ gų į tokias emocines aukštumas. Buvau tikras, kad „Kraują ir pelenus" reikia iliustruoti tiktai grafika, nes pati poema pasakojo apie tai, kas gyvenime juoda ir balta. O pradėti vis buvo baisu. Poemoje lyrika ir heroika tvirtai susijusios. Iliustracijose reikėjo tai dar labiau akcen­ tuoti. Dirbant, žinoma, visko pasitaikydavo. Kartais ilgai ir kankina­ mai ieškodavau sprendimo, abejodamas atidėdavau į šalį ir vėl ieš­ kodavau, o kartais jis ateidavo lengvai ir paprastai, tarsi savaime. 6. Eskizas. Tušas ...Pastaruoju metu daug laiko atima antrasis „Žmogaus" variantas 7~ 9- iliustracijų eskizai Just. Marrusiškajam leidiniui. Taip pat galvoju apie Just. Marcinkevičiaus apy- cmkevičiaus poemai „Kraujas n sakos „Pūsis, kuri juokiasi piešinius, antrąjį „Rekviem variantą, o be to, žadu truputį „pabėgti" nuo iliustracijų ir įgyvendinti porą senų sumanymų — sukurti du ciklus: „Žmogaus rankos" ir „Moteris". Pir­ masis bus filosofinis himnas visų pergalių simboliui — žmogaus ran­ koms. Rankoms, kurios rugio grūdą žemėn įberia ir parneša duoną namo, rankoms, kurios atomo branduolį skaldo ir tik ką gimusį kūdikį priima... Antrajame cikle lyriniais, poetiniais įvaizdžiais bus pasakojama apie atskirus moters gyvenimo momentus — mergaitės subrendimą, jos

MENAS IR SPORTAS — NEATSKIRIAMI

Ar yra tiesioginis ryšys tarp sporto ir meno? Ryšys?.. Žinot, nesitikėjau tokio klausimo. Laukiau ko nors apie tai, kodėl nekuriu sporto tematika ir panašiai. O ryšys? Ryšys yra — tik sunkiai juntamas, plonesnis už voratinklio siūlą. Ir, be to, kiekvienas menininkas jį junta savaip. Sakysim, aš esu įsitikinęs, kad fizinis išsivystymas suteikia didesnį tonusą, kūrybinę energiją. Bet juk yra žinomi dailininkai, kurie... Be abejo... Yra nemaža gabių dailininkų, kurie fiziškai silpniau iš­ sivystę. Nėra juk taisyklių be išimčių. Žmogus perdaug sudėtinga bū­ tybė, jam negalima taikyti vienos taisyklės. Vienam, sakysim, užtenka rytinės mankštos, kitam būtinas didesnis fizinis krūvis. Štai kad ir daugelis mūsų dailininkų, skulptorių, architektų. Be­ veik visi jie buvo geri sportininkai. Seibokas žaidė krepšinį, broliai Nasvyčiai buvo miesto lengvosios atletikos rekordininkai. Dar šian­ dien aktyviai sportuoja Dailės instituto dėstytojai profesoriai Kėdainis, Aleksandravičius. Nesiimu kategoriškai tvirtinti, bet man atrodo, jog jie, žaisdami kad ir tą patį tinklinį, gal patys to net nenorėdami, tur­ tina savo regimosios atminties sandėlius, įsidėmėdami anksčiau ne­ žinomas dinamiškas kūno pozas ir judesius. Ir aš pats, ko gero, būčiau kūręs ne tokius stiprius žmones, jei nebūčiau sportavęs, nebūčiau ma­ tęs tos sportininkų judesių gracijos ir kūnų harmonijos. Iš tikrųjų jūsų žmonės galingi, tikri atletai. Taip, jūsų tiesa — visi mano veikėjai stiprūs. Tačiau tai ne šiurkšti fizinė jėga — pagal savo kūno struktūrą jie atletai, nors ir nesu su­ kūręs darbų sporto tema.

10. Pasveikinimo atvirukas. Autocinkograiija. 9X9,5

1970.

Ir ne tik jūs vienas. Daugelis dailininkų kažkodėl vengia sporto tematikos. Kodėl taip yra? Kodėl? Esu įsitikinęs, kad sportas nėra galutinis tikslas, o tik prie­ monė išugdyti stiprų kūną ir kūrybinę jėgą. Todėl ir neturiu su­ kūręs grynai sportinių darbų. Bet mano herojų kūno grožis, jų judesių koordinacija, plastika ir harmonija — tai vis sporto įtaka. Tik ji pasi­ reiškia netiesioginiu, labai tolimu keliu, ateina kažkur iš pasąmonės. Aš negaliu kitaip piešti ir matyti savo herojų... Štai pažvelkit kad ir į paskutinį mano triptiką „Giesmių giesmė". Jo nepavadinsi sportiniu, bet šis kovojantis vyras arba ši šuoliui pasiruošusi moteris, pagaliau jų kūnų sudėjimas — argi tai ne sporto įtaka? Aš manau, kad, kurdamas sporto tematika, turi būti natūralistu. Sportas nepripažįsta jokio sąlygiškumo ir dirbtinumo. Tikslūs ir griežti judesiai ir kūno, kiekvieno raumens padėtis — čia norom nenorom 12

11. Iš ciklo „Judesyš". IV. 1971. Ofortas. 50X32,5

tenka fotografuoti, apribojant savo kūrybinę laisvę. O mene taip ne­ galima. Dažnai vardan kūrinio kompozicijos, ekspresijos ar didesnio meninio apibendrinimo, be abejo, tenka nutolti nuo tikslaus judesio ar kūno padėties pavaizdavimo. Aš net užkimdamas galiu ginčytis su meno komisija dėl kiekvieno brūkšnio ar dėmės, bet aš be žodžių sutiksiu, jei sportininkas man pasakys, kad šitas judesys netikslus. O dabartinis sportininkas jau nebe tas, koks buvo prieš keliolika metų. Šiandien jis puikiai nusimano ir apie impresionistų spalvų virpėjimą, ir apie Kafkos kūrinius, ir apie Einšteino tikimybės teoriją...

12. 13. Iš ciklo „Vasara". Bėgantie­ ji. Žaidimas. 1967— 1968. Litograiijos. 6 5 X 4 9 ; 5 9 X 4 3

O rytojaus sportininkas? Kokį jūs jį matote ateityje? Lenkiu galvą prieš eilinių fizinių duomenų atletą, pasiekusį gerų rezultatų vien darbštumo ir valios dėka. Man atrodo, žmogaus fizinių jėgų galimybės, kad ir kokios didelės jos būtų, vis dėlto yra ribotos. Psichologiniai veiksniai, vidinė kultūra — štai iš kokio neišsemiamo baseino semsis sau jėgos ateities atletas. Ir sportininkui menas bus taip pat gyvybiškai reikalingas ir būtinas, kaip ir sportas menininkui. Šios sąvokos taps dar labiau vieningos ir neatskiriamos. 1966

HARMONIJA

Kalbėdamas apie sportą, aš kartu mąstau ir apie grožį. Visų pirma apie žmogaus kūno grožį, apie jo vidinę ir išorinę harmoniją. Nenoriu grįžti į praeitį, bandyti pažvelgti į save ir savo draugus per treniruo­ čių, pergalių ir pralaimėjimų prizmę. Gana daug laiko ir jausmų esu atidavęs sportui, ir tai, manau, geriausiai byloja apie mano santykį su juo. Daug kam atrodo keista, kad aš, žmogus, daug metų buvęs glaudžiai susijęs su sportu, nepaskyriau jam nė vieno savo darbo. Ir ne todėl, kad grynai sportinė tematika manęs, kaip grafiko, nejaudintų. Ne. Aš dažnai mąstau apie ją. Turbūt mintyse netgi šį tą matau. Pavyzdžiui, stadiono bėgimo takus. Pažvelkite į juos iš viršaus: juodų ir baltų spalvų laukas, išbraižytas panašiai kaip ir natų penklinės. Bėgikų fi­ gūrėlės jame — tai natos. Kiekviena figūrėlė — atskira nata. O visos

u . „Kas ašr mo. Autocinkogiaii/“• 125X17

drauge jos gali sudaryti melodiją, ritmą. Tai, žinoma, primityvu. Todėl, kad kiekviena neįgyvendinta idėja taip ir lieka primityvi. Tapytojų galimybės dar platesnės. Juk spalvų žaismo, ryškumo ne­ atskirsi nuo sporto. Regiu sodriai žaliuojantį futbolo aikštės stačia­ kampį, įvairiaspalves dėmes jame. Sukilnoti futbolininkų marškinė­ lius, surasti spalvų melodiją. Negi tai neįdomu? Bet aš nukrypau į šalį. Žinoma, polinkis į sportą, aktyvus sporta­ vimas negalėjo neatsispindėti mano darbe. Pradėdamas kalbėjau apie grožį ir harmoniją, kaip sporto pagrindą. Šių dalykų aš siekiu ir savo darbe. Ir mano sportinė praeitis man čia padeda. Žmogaus kūnas — nesukaustytas, kupinas jėgų, paslankus — jį pirmiausia suvokiau spor­ to aikštelėje, baseine. Nuo tada jį matau savo raižiniuose, tokį jį sten­ giuosi pavaizduoti. Bet yra ir kiti dalykai — sąlygiškumas, vaizdo vidinis sudėtingu­ mas, jo nerealumas. Grynai išorinės žmogaus portreto linijos turi daug ką atskleisti. Visų pirma tavo mintis, vidinį nerimą, konfliktą su ap­ linka. Juk žmogaus sąlytis su gamta visuomet yra jėgų susidūrimas. Va čia ir prasideda mano ir sporto prieštaravimai, menininko ir spor­ tininko prieštaravimai. Stebiu disko metiką, sukantį diską virš galvos, tarsi laidynę su akmeniu. Jūs pasakysite, taip nebūna. O štai aš kaip tik tokį jį matau — jo mostą, kūno plastiką, linijų veržlumą. Nepaisyti sporto įstatymų — tai tas pats, kaip pasirodyti neišmanėliu. Bet atsiža­ dėti savęs? Ar menininkas turi teisę galvoti apie tai?.. Suprasti grafiką man labai padėjo Mazerelis. Suvokiau grafikos galimybes. Jos komponentų harmoniją. Artimumas mano paties min­ tims ir dvasiai. Būdamas sportininku, atsimenu, maniau, kad esu be galo stiprus. Atrodė, kad mano jėgos beribės. Nėra greičių, atstumų, aukštumų, kurių neįveikčiau. Tačiau galios ir jėgos jausmas nuolat kirtosi su pergalėmis, kurios didėjo, man atrodė, lėtai. Šia prasme mano grafika taip pat artima sportui: mane užvaldo begalė idėjų, vaizdų, kompozicijų, jaučiu nenumaldomą kūrybos alkį ir jėgą visa tai įveikti. Bet darbas juda lėtai, ir pernelyg retai (nema­ nykite, kad koketuoju) jaučiu pasitenkinimą juo. Mene, kaip ir sporte, svarbiausia — nesulėtinti žingsnio, svarbiausia — patyrus pergales ir pralaimėjimus, išlikti savimi.

is. Eskizas iš piešinių bloknoto. Flomasteris

Bet sporte taip pat reikia turėti idealą? Aišku. Man tai Algirdas Šocikas. Ir ne todėl, kad jis mano tėvy­ nainis, kad mudu gana dažnai kartu dalyvaudavome sueigose, išvyk­ davome į varžybas. Šocikas man pirmasis parodė, ką reiškia būti džen­ telmenu sporte. Taurumą, protą ir nesavanaudiškumą jis visuomet la­ biau vertino už jėgą. Ir šiandien kaip žiūrovas aš džiaugiuosi kiek­ vienu j° pasekėju. 1967

ak *

*

W

50

ROtZNICĘ WIELKIEJ

SOCJALISTYCZNEJ REW01UUI PAŽDZIERNIKOWEJ

SUSIS KRASAUSKAS GRAFIKA

Mielai priėmiau kvietimą iš 'Lenkijos surengti personalinę parodą Vroclavo mieste. Si paroda, tarp kitko, pirmoji tokio pobūdžio paroda užsienyje, todėl suprantu, kokia ji reikšminga ne tik man, bet ir visai lietuvių grafikai. Parodos lankytojai susipažins su iliustracijo­ mis Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai", E. Mieželai­ čio eilėraščių knygoms „Žmogus", „Era", Šekspyro sonetams ir kito­ mis. Eksponuosiu ir kai kuriuos savo estampus. Iš viso parodoje bus apie pusantro šimto darbų. Taigi išvykstu į Vroclavą su gera nuotai­ ka, pamatysiu, kaip Didįjį Spalį švenčia mūsų kaimynai, turėsiu pro­ gos susipažinti su Lenkijos kultūriniu gyvenimu.

HUZEUM SZTUKI AKTUALNEJ W SALACH MUZEUM ARCHITEKTURY I OOBUOOWY WROCLAW, UI. BERNAROYftSKA Nr 5 WYSTAWA USTOPAD 1967

1967

*

*

*

16. S. Krasausko parodos Vroclave olakatas

Atrodo, kad paroda iš tikrųjų sukėlė didelį, lenkų meno mylėtojų susidomėjimą. Labai vykusiai buvo įrengta ekspozicija Vroclavo ar­ chitektūros muziejuje, iš kurio, beje, specialią laidą transliavo Lenki­ jos televizija. Turbūt reikšmingiausias tas faktas, jog tą pačią parodą jau pasikvietė Torunės miestas, o Lenkijos kultūros ministerija įtraukė ją į 1967—1968 metų kilnojamųjų parodų sąrašą. Beje, malonus sutapi­ mas: tuo pačiu metu Vroclave koncertavo ir mūsų pianistė A. Dvario­ naitė, o Varšuvoje, aplankęs pasaulinę politinio plakato parodą, ma­ čiau J. Galkaus ir I. Bindleraitės plakatus. 1967

RiMtki unlverzltet jtad lv o j C l r p a n ov“ a

Novom

Saitu

POZ'VP Vm na otvvanja

izlotba iluatraclja I grafika lltvanakog um atnlka

S T AS I S A KRAS AUS KAS A K

I7- Kvietimas į S. Krasausko paro­ dos atidarymą Jugoslavijoje 18. S. Krasausko parodos Bulgarijoje 1967 m. katalogo viršelis

C m K

a c u e

p a c a y c k a c

i

SVEČIUOSE PAS DRAUGUS

Ai tai pirma jūsų kelionė į Lenkijos Liaudies Respubliką? Ne, jau anksčiau esu buvęs Lenkijoje, aplankęs daugelį miestų, o Krokuvą tiesiog įsimylėjau. Tačiau visuomet jaučiau, kad stinga lai­ ko, visuomet ko nors nespėdavau apžiūrėti, ko nors pamatyti. Pasku­ tinės kelionės metu susitikau su daugeliu lenkų dailininkų, su buvusiu Vroclavo dailės akademijos rektorium profesorium Davskiu ir jo žmona, nepaprastai talentingais žmonėmis, neprilygstamais profesijos meistrais, kurie yra puikiai perpratę šiuolaikinės dailės paslaptis, o kartu myli ir „senąją" dailę. Apžiūrėję italų dailininkų „N", vadina­ mosios ,,Op-arto", grupės parodą, labai nuoširdžiai ir profesionaliai diskutavome su meno žinovu, dailininku ir kritiku profesorium Vicu ir grafiku Unichovskiu. Italai vizualistai, vaikosi spalvų, ritmikos, geo­ metrinių figūrų, jų dailė, galima sakyti, vengia temos. Šie darbai pri­ vertė mane susimąstyti if ieškoti naujos reiškinių interpretacijos. Ką jūs manote apie lėnkų dailę? 19. 20. Iliustracijos A. Baltakio ei­ lėraščių rinkiniui „Pėsčias paukš­ tis", 1968—1969. Autocinkograiija

Į šį klausimą galimą atsakyti tik labai plačiai, nes aš, kaip turbūt ir bet kuris kitas žmogus, kiekvieną dailės šaką suprantu ir interpretuoju vis kitaip. Apskritai noriu pasakyti, kad mane apstul­ bino entuziastingi ieškojimai visose dailės šakose ir kryptyse. Yra eks­ perimentinio, formalistinio pobūdžio darbų. Tačiau vystosi ir realistinė dailė (kaip mes ją suprantame), ir ji nesutelpa į, bendrus rėmus. Lenki­ joje artimų pažiūrų ir idėjų dailininkai buriasi į grupes, rengia gru­ pines arba individualines parodas. Sunku išskirti vieną kurią pagrin­ dinę dailės kryptį, nes klesti visos. Kaip grafikas, noriu pasakyti keletą žodžių apie šią dailės šaką. Ir taikomoji, ir vaizduojamoji grafika yra puiki tiek savo technika, tiek meistriškumu. Stebiuosi taikomąja grafika. Manau, kad lenkų plaka­ tai yra vieni geriausių pasaulyje. Mane nustebino vaizduojamosios grafikos meistrų technikos ir medžiagų įvairumas, platūs taikomosios grafikos ieškojimų ir eksperimentų akiračiai. Kalbėdamas apie lenkų grafiką, negaliu neprisiminti žymaus daili­ ninko Kulisevičiaus, puikaus žmogaus ir menininko. Kiekvienas jo darbų ciklas pasižymi vis kitokiu atspalviu, koloritu, nuotaika. Kiek­ vienas jo grafikos atspaudas yra originalus, savitas meno kūrinys. Ypač nuoširdžiai esu susižavėjęs ir norėčiau išreikšti savo pagarbą dai­ lininkui Gelniakui. Apie jo gyvenimą sužinojau visai neseniai. Meni­ ninkas sunkiai serga ir nuolatos gyvena sanatorijose. Nesveikas kūnas, bet kokia skaisti ir graži jo siela! Kiek lyrizmo, kaip originaliai jau­ čia pasaulį! Kai būna sveikesnis, mąsto apie pasaulį, gyvenimo pras­ mę, pavasarį. 18

Apskritai — pamilau lenkų dailę. Tiktai negaliu suprasti, kodėl šalies, kuri turi tokį turtingą liaudies meną, kur taip dažnai kasdieni­ niame gyvenime dar galima rasti gražių tradicijų, rankdarbių, kera­ mikos, kuri turi „Mazovšės" ir ,,5lionsko" ansamblius, .dailėje, ypač tapyboje, trūksta liaudiškumo elementų. Kodėl? Kokį įspūdį jūsų darbai padarė lenkams? Keblus klausimas. Man atrodo, patiko. Ją vadina metaforų gra­ fika. Buvau maloniai nustebintas, kai mane pradėjo klausinėti apie darbus, kurių neatvežiau į Lenkiją. Buvo organizuota muziejuje netgi televizijos laida. Džiaugiuosi paroda ir norėčiau, kad mūsų Kultūros ministerija surengtų Vilniuje lenkų dailininkų parodą. 1968

21. 22. Iliustracijos A. Baltakio ei­ lėraščių rinkiniui „Pėsčias paukštis“. 1968—1969. Autocinkograiija

SVEČIUOSE PAS STASĮ KRASAUSKĄ

23.

Pavasaris. 1963. Autocinkograiija. 15X21

Sąjunginėje spaudoje, parodų aptarimuose Maskvoje, tiesiog pokalbiuose S. Krasausko kūryba paprastai apibūdinama kaip nacionali­ nė, besiremianti lietuvių meninėmis tradicijomis. Kūrybos nacionalinį charakterį aš pirmiausia suprantu vidine pras­ me. Tai ne tik plastinės priemonės, faktūros, kompozicijos, žodžiu, formos ieškojimai. Mano supratimu, lietuvių meno nacionalinis cha­ rakteris visų pirma turi būti reiškiamas harmonija, ramumu, sugebė­ jimu užpildyti visą lapą, jeigu kalbama apie grafiką. Mes sakome, kad Čiurlionis — nacionalinio charakterio lietuvių menininkas. O juk jo kūryboje liaudies meno formos elementų ar motyvų labai negausu. Pagaliau nacionalinė kultūra — tai visų pirma individualybių suma.

Dailininkas susirūpinęs musų dąilėtyros padėtimi, dailės kritika ir propaganda. Labai išaugusiai mūsų dailei skiriamas nepakankamas dėmesys spaudoje. Dailininkai su savo kūryba dažnai paliekami autoanalizei, nes menotyra neateina jiems į talką. Tarp dailės praktikos ir teorijos pasidarė negera disproporcija. Buvo (iš dalies ir tebėra) mūsų grafiko­ je legendų, pasakų epidemija, žmogaus paveikslas kartais paverčiamas kažkokia ornamentika, jis nužmoginamas, tampa lyg šaltos industrinės konstrukcijos dalelė. O kritika kaip tik turėtų įžvelgti tokių epidemi­ jų simptomus, jei kalbėsime medicinine terminologija, ir iš anksto nustatyti diagnozę. Pagal savo prigimtį grafika gali veržtis į apmąstymų sritį, ji pasi­ duoda muzikinėms sferoms. Jos sąlygiškumas leidžia skverbtis į reiški­ nių esmę, į psichologijos bei filosofijos plotus, kurie iki šiol dailei buvo laikomi lyg ir neprieinami. Grafikai nebūtina tiksliai vaizduoti, ji tinka giluminiams, dvasiniams žmogaus klodams atskleisti. Mūsų kūryba dar kartais apsiriboja grožio ieškojimu, tuo tarpu reikia gal­ voti apie to grožio tiesą. Grafikos „organikos"^esmė — ne juoda bal­ tame, o priešingai. Kaip Stasys Krasauskas dirba?

>

Kažkokios vieningos darbo sistemos neturiu. Imdamasis iliustruoti knygą, pirmą kartą tekstą perskaitau kaip ir kiekvienas skaitytojas, be ,,antrojo" asmens — iliustratoriaus — įsikišimo. Paskui — kad ir kur bū­ tum— užvestas mechanizmas jau sukasi, nuo jo nebepabėgsi, vaiz­ duotė įtemptai dirba. Ieškojimai, škicai, variantai popieriuje. Kartais jų net keliasdešimt. Dailininkas niekada nepasiduoda visiškai teksto įtakai, kartais su juo net išsiskiria, kartais — polemizuoja. Ne visada jis remiasi ir ilius­ truojamo kūrinio metaforomis, o ieško savųjų. Kūrybiniame procese labai svarbu nuotaika, pakili emocinė būsena, kada gali neatitrūkdamas dirbti ištisas dienas. Matyt, kūrybinė ener­ gija sruvena lyg bangomis: tuštuma, nuolydis, pakilimas, dvasinė eksplozija. Ta pakili emocinė būsena, tas dvasinis virpėjimas atsispin­ di ir raižinyje —jis tada būna įkvėptas, organiškas, sukurtas, o ne padarytas. S. Krasauskas labai mėgsta muziką, ji, kaip ta geroji draugė, tal­ kininkauja jam darbe. Kada ausyse dar skamba M. Brucho koncertas smuikui su orkestru, išsilieja vaizduotė, ji nebejaučia žemės traukos, praplatėja erdvės, ima veikti kiti dėsniai. Tada — dirbti! Mano kūrybiniai ieškojimai yra asociatyvūs, mane jaudina amži­ nybės, draugystės, meilės, mirties temos, bendražmogiškos kategorijos. Joms nesuteiksi konkrečių pavidalų. Norint atitrūkti nuo medžiagos, pakilti virš cinko plokštės, būtinas didelis susitelkimas, atitinkama emocinė būsena. 21

24. „Komsomolskaja pravda" laik­ raščio skyriaus atsklanda. 1964. Linoraiiinys

Kažkuriuo metu, jausdamas didelį mūsų poezijos skrydį, aš siekiau, kad grafika priartėtų prie poezijos ir muzikos. Šia linkme kai ką da­ rau ir dabar. Kas yra metafora dailėje? Tai vaizdinė asociacija. Ji privalo turėti galimybę plėstis, kad žiūrovas galėtų savaip interpre­ tuoti kūrinį, kad ir už grafikos lakšto būtų erdvės žiūrovo minčiai; šia prasme žiūrovas tampa lyg dailininko bendraautoriu. Imdamasis naujo kūrinio, aš kiekvieną kartą pradedu dirbti lyg iš naujo, kažkur lyg dingsta ir patyrimas, ir profesiniai įgūdžiai... Grafi­ koje technikos labai svarbios, nes kiekviena medžiaga diktuoja savus reikalavimus, vienaip ar kitaip veikia užsibrėžto uždavinio meninę in­ terpretaciją. Jeigu mūsų grafika sėkmingai praėjo nelengvus išban­ dymus, labai sustiprėjo, tai čia nemažas nuopelnas ir tų vyresnės kar­ tos lietuvių grafikų, kurie išsaugojo meilę medžiagai, skiepijo jos pa­ mėgimą būsimiems menininkams Dailės institute. Aš norėčiau tai ypač pabrėžti. Turbūt kiekvienos tautos grafikai daugiau mėgsta tas ar kitas tech­ nikas. Lietuviams gana būdingas medžio raižinys. Čia turbūt pasireiš­ kia ir tradicijų poveikis, vidinis pomėgis, sena liaudies pagarba miš­ kui, medžiui (senoji medinė liaudies skulptūra!). Visa tai gerai. Bet dabar reikėtų daugiau žiūrėti rezultatų, dirbtinai nesiaurinti techninių grafikos galimybių, išnaudoti mišrias technikas. Gaila, kad kartais iš­ augęs grafikų meistriškumas, ta didelė meistrystė vartojama maža­ reikšmėms temoms, kad kuriami estampai be gilesnio filosofinio reiš­ kinių apmąstymo. Matyt, reikėtų labiau diferencijuoti, imtis tik širdžiai artimos tematikos; tada gal rečiau pasitaikytų paviršutiniškumo, ,,užsakymiškumo".

25. Eskizas iš piešinių bloknoto. Flomasteris

Dailininkas sako, jog tam tikras žmogaus schematizavimas, vaizdo ornamentavimas jį ir paskatino pradėti litografijų ciklą ,,Vasara". Ja­ me grafikas stengiasi iškelti žmogaus grožį, tobulą jo kūno plastiką, jaunystės žavesį ir džiaugsmą, šviesą, saulę, sielos skaidrumą. Ir siekė padaryti tai paprastomis meninėmis priemonėmis. Kitas pastarojo meto S. Krasausko darbas — iliustracijos (autocinkografija) senovės Rytų poezijos perlui „Giesmių giesmei". Grafi­ kas pasakoja, kad jis ilgai negalėjęs susitelkti prie šio kūrinio — taip jį pagaudavęs poezijos grožis,, kuris tiesiog įtraukdavęs, nunešdavęs. Jam, kaip illustratoriui, sunku buvę vizualiai pamatyti tą giesmių giesmę. Ir vis dėlto iliustracijos gimė. Puikios iliustracijos. 1968

*

*

*

Galvoti apie specialybę, bebaigiant vidurinę mokyklą, turbūt per vėlu. Laiko reikalavimai, žmogaus veiklos diferencijavimas, nuolat griežtėjanti specializacija verčia anksčiau susimąstyti, kur eisi, kam turi ruoštis. Be ryškesnio potraukio, aistrų, renkantis specialybę, tur­ būt nereikėtų skubėti. Daliai abiturientų tai ypač tinka. Juk svarbiausia — tikrasis pašau­ kimas. Piešti galima išmokti, bet dar nereiškia, kad jau būsi dailinin­ kas. Galima įgyti profesinius įgūdžius, gana gerai orientuotis techni­ nėje laboratorijoje, tačiau nežinia, ar ji tarnaus tavo pasaulėjautai, tavo jausmams, tavam požiūriui išreikšti. Labai nesveika, kai į meną veržiamasi ne savo širdies balso klau­ sant, o tik todėl, kad to nori tėvai. Nenuostabu, kad tėvai savo vai­ kuose įžiūri ir nesamus gabumus. Tačiau abiturientui jau reikėtų la­ biau pasitikėti savimi, kur kas objektyvesnis patarėjas šiuo atveju mokytojas. O įstoti į institutą galima ir nelabai gabiam. Matyt, talento svars­ tyklės taip ir nebus išrastos, ir priėmimo komisiją neretai suklaidins šiek tiek dailės techniką išmanantis. Sunku pedagogui, kai jis pama­ to, jog auklėtinis tebus tik vidutinybė, tik pilkokas amatininkas. O studentui? Po kelerių metų suprasti, kad nuėjai ne tuo keliu, kad veltui sugaišai daug brangaus laiko — tai jau tragiška. 2inoma, pasirinkti dailininko kelią nelengva. Kartais net priekaiš­ tauti suklydusiam neturi moralinės teisės. Laimingesni, galėję mokytis specialiose vidurinėse meno mokyklose. Nemaža jų paskui patenka į dailės institutą. Tačiau jokiu būdu dar neatrenkami visi gabiausieji. Kur kiti? Deja, daugelis taip ir lieka masėje tų, kuriems bendrojo la­ vinimo mokyklose kol kas blogai dėstomas piešimas, labai nepopulia­ riai supažindinama su dailės istorijos kursu. Iš tiesų — daugelis abi­ turientų visai nesuvokia meno, nežino jo funkcijų, pagrindinių prin­ cipų. Negalima vien jų kaltinti, kad nepasidomėjo, nesistengė. Gal nebuvo kas sudomina, pagaliau sunku rasti populiaresnį, nors kiek išsamiau nagrinėjantį meno kūrinius straipsnį — taip apleista mūsų me­ notyra. Toli toli ją paliko Lietuvos grafika, tapyba ir kitos vaizduoja­ mosios dailės šakos. Be to, ar daug rasime mokyklose meno mylėtojų būrelių, prilygstančių fizikams, chemikams? Tačiau kažin ar galima viską teisinti aplinkybėmis. Labai svarbu paties moksleivio, turinčio neabejotinų meninių polinkių, pažiūra į savo pasirinkimą. Norint galima ir savarankiškai daug sužinoti apie dailės istoriją (tai ypač svarbu), galima pratintis analizuoti įvairius meno kūrinius, pačiam bandyti savo jėgas. Nemaža mokytojų, tegu ir ne specialistų, gyvai domisi menu, jie visada gali būti geri patarė23

26. Iliustracijų eskizai E. Mieželai­ čio eilėraščių rinkiniui „Žmogus'. I960. Guašas

jai. Žodžiu, labai svarbu kuo daugiau praturtinti save įvairiausiomis žiniomis. Tai visada pravers, net neįstojus studijuoti dailės. Na, o jei pasiryžimas ateiti į meną nugalės? Turbūt reikia stabtelti ir pagalvoti: kas tada visų svarbiausia? Potraukis, meilė menui? Bet tai suprantama. O apskritai, nors tai keistokai skamba, dailėje reikia būti savotišku fanatiku, atkakliu, be galo atsidavusiu savo darbui, nepaprastai ištikimu savo žmogiškie­ siems principams. Svarbiausia tas savasis „aš", kurio santykio su ap­ linka, su pasauliu išraiška ir yra menininko kalba. Šitas „aš"— tai la­ bai daug. Tai platus ir nepaprastai sudėtingas menininko pasaulis. Tai ne tik talentas, bet ir didelė vidinė kultūra. Dailininkui nepakanka domėtis tik menu, jam neturėtų būti tolimos naujausios mokslo, eko­ nomikos problemos. Kitaip — gresia citadeliškumo, dirbtinio uždaru­ mo pavojus. Be to, sunku įsivaizduoti tikrą menininką, dirbtinai skirstantį reiš­ kinius: čia gyvenimas, o čia — meno pasaulis. Žmogus — visuomenės produktas, tad jo problemos — visuomenės problemos. Kitaip galima be tikslo blaškytis, netekti bet kokio pagrindo savo apmąstymams, kū­ rybai. O dar vidinė paties meno kūrėjo harmonija, jautrumas žmogaus ; emocijoms, turtingas asociatyvus pasaulio jutimas... Stokodamas šių savybių, menininkas neišsakys savęs, savojo santykio su pasauliu, o • kartos senas tiesas, matys tik daiktų ar reiškinių paviršių. Ir dar kartą — visur ir visad išlikti savimi, nuoširdžiu, tikru, be perstojo turtėjančių, nepasiduodančiu nuolat tykančiai niveliacijai... Sudėtinga? Nelengva? Turbūt. Tačiau jeigu jau ryžaisi pasišvęsti menui, geriau iš anksto žinoti viską, ko jis iš tavęs pareikalaus, ir ilgai tikrinti save. 27. Eskizas. 1964. Guašas

1968

PROZOS IR POEZIJOS ILIUSTRAVIMAS

Jūsų kūryba iš esmės — lai knygų grafika. Iliustruodamas jūs griež­ tai nesilaikote literatūrinio kūrinio teksto. Matyt, taip suprantate dai­ lininko iliustratoriaus vaidmenį? Aš manau, kad knygų grafika — tai menas, leidžiantis specifinėmis vaizdavimo priemonėmis laisvai interpretuoti rašytojo idėją bei su­ manymą. Iliustratoriaus uždavinys ne tik „lydėti" literatūros kūrinį, o komentuoti jį artimais, tačiau savarankiškais meniniais vaizdais. Tik­ riausiai todėl mane traukia tik tokie kūriniai, kurie žadina filosofinius apmąstymus ir savarankiškas grafiškas asociacijas. Man atrodo, kad iliustratoriaus uždavinys ne vien tiktai padėti skaitytojui apmąstyti tai, ką jis perskaitė, o pagilinti apmąstymus, sustiprinti emocijas, su­ aktyvinti kūrybinę jo vaizduotę. Aš nesistengiu iliustruojamo veika­ lo temos (siužeto) išsemti iki galo. Manau, jog kur kas svarbiau iš­ ryškinti jo vidinį ritmą, jo melodiką. Savaime suprantama, kad tai galima padaryti tik tada, jeigu dailininko ir rašytojo idėjinės, filoso­ finės pažiūros vienodos. Tačiau ta vienovė turi būti kūrybiška, o ne vergiškas kopijavimas. Rašytojas su dailininku turi būti artimi ir savo vaizdine struktūra. Iliustracijos, vien tiktai pakartojančios autoriaus mintis, žadina nuobodulį, varžo skaitytojo fantaziją, skurdina supra­ timą. ...Man atrodo, kad apskritai vieną meno rūšį mechaniškai perkelti į kitą vargu ar galima, be to, visiškai nereikalinga. Mes dar atsimename, kai dailininko pastangos pažvelgti į perskai­ tytą kūrinį savo akimis, pamatyti problemą iš savo stebėjimo taško buvo laikoma neleistinu ir smerktinu dalyku, subjektyvumu. Man teko kažką panašaus asmeniškai patirti. Kartą buvau rimtai susiginčijęs su literatu, kurio talentingai parašytas romanas atrodė artimas man savo dvasia. Labai keista, jis nenorėjo sutikti, kad aš, kaip dailininkas, savaip interpretuočiau jo veikalą, į iliustracijas žiūrėjo kaip į kaž­ kokį formalų, taikomąjį meną... O iš tikrųjų — aš juk visai nesi­ stengiau savo iliustracijomis polemizuoti su juo, o tiktai ieškojau sa­ vito, būdingo man, kaip dailininkui, jo minčių supratimo, „matymo". Prieš kurį laiką „Literaturnaja gazeta" puslapiuose buvo įsiliepsno­ jęs ginčas — ar iliustracijos apskritai reikalingos šiuolaikinėms kny­ goms? Iliustracijų priešininkai tvirtino, kad mūsų amžiuje, intensyvaus gyvenimo ritmo ir didžiulio informacijos antplūdžio amžiuje, skaity­ tojas domisi tiktai literatūros kūriniu, jis neturi kada, be to, jam net ir neįdomu lyginti perskaityto kūrinio suvokimą su dailininko iliustratoriaus suvokimu. Kaip jūs žiūrite į tai? Be abejo, aš už iliustracijas. Jeigu būčiau jų priešininkas, tikriau­ siai turėčiau keisti profesiją... Nepasitenkinimą turi kelti nevykę, silp25

ni meno kūriniai, tarp jų ir iliustracijos. Jeigu dailininkas niekuo ne­ gali praturtinti skaitytojo apmąstymų ir emocijų, tokie darbai tiktai gadina knygos daromą įspūdį. Šiuolaikinio žiūrovo, skaitytojo krite­ rijai išaugo, skonis pasidarė subtilesnis, žymiai reiklesnis. Jūs iliustruojate beveik vien poeziją. Ar tai atsitiktinumas?

as. Iliustracija E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Era": Avė, vita! 1967. Autocinkograiija

Poezija man ypač artima. Eilės dažniausiai mano vaizduotei duoda daug daugiau peno negu proza. Matyt, tokia yra poezijos ypatybė: ji atveria plačias erdves apmąstymams, kūrybinėms asociacijoms. O proza dažnai būna daug „žemiškesnė", konkretesnė. Be kita ko, aš ne kartą ėmiausi ir prozos veikalų. Iliustravau Sluckio, Venclovos knygas. Mane labiausiai traukia lyrinė proza, emo­ cionali, gal net šiek tiek sąlyginė. Labai įdomu iliustruoti istorinius romanus arba apskritai knygas apie tolimą praeitį. Veiksmas, kurį nuo šiuolaikinio skaitytojo skiria ištisi amžiai, šiandien atrodo tam tikra prasme kiek miglotas. Tuo didesnės galimybės atsiveria dailininkui, kuriam lemta savaip užpil­ ^ vaizdais tą senovės „vakuumą". Kūrybiniame žaizdre perlydąs savo apmąstymus apie praeities žmones ir įvykius, dailininkas gali gerokai praturtinti knygą. Kaip pavyzdys, mano manymu, čia galėtų 26

būti talentingi Šmarinovo („Karas ir taika", „Petras Pirmasis"), Kibriko („Tilis Ulenšpigelis", „Kola Brenjonas") darbai. Kiekvienas dailininkas turi savas ,,šaknis“. Kokiomis tradicijomis jūs remiatės? Ką laikote savo mokytoju, kas padarė jums didžiausią įtaką? Visa šiuolaikinė lietuvių grafika giliai įleidusi šaknis į nacionalinę dirvą. Manau, jog dėl to ji užėmė tokią svarią vietą daugianacionali­ nėje tarybinėje dailėje. Kiekvienas mūsų transformuojame tradicijas, remdamiesi savitu pasaulio suvokimu, stiliumi, maniera, „braižu". Sto­ vėdami nacionalinėje dirvoje, mes galime sėkmingai spręsti ir aštriau­ sias šiuolaikines, „globalines" temas, kurias kelia šiandieninė mūsų pasaulėžvalga. Aš negaliu nurodyti tiesioginių savo „mokytojų". Jų nėra, arba tiksliau — jų labai daug. Savo kūryboje aš stengiuosi pasinaudoti tuo maksimumu, kurį yra pasiekę grafikos meistrai — šiuolaikiniai ir pra­ eities. Permąstydamas jų patirtį, stengiuosi išlikti savitas. Netgi kūdi­ kis, apie kurį paprastai sakoma „gyvas tėvas", augdamas vis labiau 29 uiusiracija E. Mieželaičio eilė­ darosi panašus pats į save. Aš labiau linkstu į minties grafiką, intelek- raščių rinkiniui „Era": Lūpos. 1967. tualiąją grafiką, jei galima taip pasakyti. Šis procesas vyksta parale- Autocinkografija 27

30. Variacija šeimos tema. i. 1965. Autocinkogratija. 17X14 31. Prometėjas. 1968. Autocinkogra­ lija. 21X13

liai su mano pastangomis rasti organinį ry.šį tarp savitumo ir plastinio vaizdo. Yra knygų, apipavidalintų nuo pradžios iki galo (viršelis, aplan­ kas, šriftas, užsklandos, vinjetės, iliustracijos ir kt.) viena ranka, ir jos sudaro kaip ir vieningą, išbaigtą meno kūrinį. Pavyzdžiui, Vladi­ miro Favorskio darbai (Šekspyras, Puškinas). Ar manote, kad toks metodas pats našiausias? Favorskio darbai labai talentingi, jie nepakartojami. Ir, mano manymu, tai priklauso ne nuo „metodo", kaip jūs sakėte, o nuo ta­ lento ir dailininko minties gilumo. Štai kaip tik dėl to Favorskio dar­ bai mūsų dailės raidoje yra didelis įvykis. Neseniai jūs iliustravote Sekspvro sonetus. Ką reiškia šita orien­ tacija į klasiką? Pasistengsiu paaiškinti. Šekspyro kūryba, kaip ir kiti didieji pasau­ linės klasikos veikalai, pergyveno amžius. Jie ir šiandien tebejaudina žmoniją. Mane sudomino idėja grafikos vaizdais perteikti šekspyriš­ kojo pasaulio minčių ir jausmų esmę, atsisakant bet kokio istorinio

konkretumo, daiktiškumo, išlaikant tik tai, kas pasiekė XX amžiaus žmones ir kas juos tebejaudina. Todėl mano raižiniuose nėra turtin­ gų, prabangių epochos aksesuarų, kompozicijos išgrynintos iki emo­ cinių, filosofinių vaizdų. Taip gimė ciklas lakštų, kuriuos įkvėpė Šeks­ pyro sonetai. Bet, žinoma, kaip ir anksčiau, mane labiausiai vilioja šiuolaikinė tematika. Aš jai buvau ir liksiu ištikimas. Neseniai baigiau „Vasaros" ir „Lango" estampų ciklus. Iliustravau Justino Marcinkevičiaus poemą „Siena", sukūriau satyrinių raižinių seriją. Tačiau, ko gero, sunkiausias darbas manęs dar laukia. Tai Majakovskio „Vladimiras Iljičius Leninas". 1969

32- 33 ,Iiustraciios A Venclovos

eilėraščių rinkiniui „Ar tu žinai tą šalį". 1964. Tušas, akvarelė

11 KLAUSIMŲ STASIUI KRASAUSKUI

Jūs labiausiai mėgstate iliustruoti poezijos knygas. Kodėl kaip tik jas? Poezija man patinka labiau negu proza. Poezija teikia didesnę lais­ vę man, kaip dailininkui,— čia ir labai apibendrinta mintis, ir meta­ fora, ir vaizdas; poeziją aš galiu interpretuoti savaip, išreikšti savo požiūrį. Proza neduoda dailininkui tos laisvės, ją riboja rašytojo su­ kurta situacija, nuotykiai. Iliustruodamas poeziją, dailininkas gali būti poeto bendramintis ir kartu kelti bendražmogiškas idėjas. Man tai labai svarbu. Iš lietuvių poetų man artimiausi Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, iš latvių — Ojaras Va­ dėtis. Jo eilėraščiuose jaučiama stipri pulsacija, jėga. Didžiulį populiarumą įgijusi Eduardo Mieželaičio knyga „Žmogus" išversta ir į latvių kalbą, ją iliustravo Gunaras Kruolis. Kokia jūsų nuomonė apie šį leidinį? Džiaugiuosi šia knyga. Man priimtina bet kuri interpretacija, aš manau, kad suvokti viską galima įvairiai, taip ir turėtų būti. Kurios iliustracijos labiau pavykusios? Dailė ne sportas, kur pirmajam visada duoda aukso medalį, o paskutinis palieka be nieko. Ką reikėtų daryti, kad plėstųsi lietuvių ir latvių dailininkų kūry­ binis bendradarbiavimas? Atrodo, kad jis šiek tiek pagyvėjo tik pasta­ raisiais metais, kai įvyko kelios bendros Pabaltijo respublikų dailės parodos. Taigi. Kodėl tas bendradarbiavimas toks netvirtas, net sunku pa­ sakyti. Mus vienija geografinė padėtis, istorija, tautos charakteris, net iš dalies kalba — nėra jokių kliūčių. Svarbiausia — ieškoti asmeninių kontaktų. Latvijos dailininkai dažnai atvyksta į mūsų parodas, ir lie­ tuviai galėtų taip daryti. Be abejo, kūrybinį bendradarbiavimą turėtų labiau skatinti Lietuvos ir Latvijos dailininkų sąjungos. Jūsų iliustruotų knygų jau nemaža. Jeigu vertintumėte, kuri iš jų pačiam labiausiai patiktų? Man labai retai patinka tai, ką esu sukūręs. Juk pats geriausiai matai savo kūrink* trūkumus. Jei nori būti objektyvus, turi žiūrėti teisybei į akis,' nors ir kokia karti ji būtų. Kas labai pasitiki savim, negali būti dailininkas. Dabar artimiausios atrodo Eduardo Mieželai­ čio „Eros" ir Justino Marcinkevičiaus ,.Sienos" iliustracijos — pasta­ rųjų metų darbai. 30

Vis mąsčiau, kaip savo darbuose pavaizduoti įvykių raidą, evoliu­ ciją, mąstymo procesą. Atrodo, kad „Eroje" tai iš dalies yra pavykę.

Paprastai kalbama apie dailininko talentą. Bet ar to talento nerei­ kia ir tam, kuris paveikslą žiūri? Reikia. Man ne vis tiek, ar žmogus suvokia mano darbus, ar jų nesuvokia. Pikasas ir genialus kaip tik todėl, kad jį supranta ir pažįsta pusė pasaulio gyventojų. Manau, kad reikia kuo įvairesnių darbų — ir paprastesnių, ir sudėtingesnių. Muziką vaikas irgi pradeda suvokti nuo lopšinės, toliau einama prie sudėtingesnių formų ligi pat simfo­ nijos. Taip pat reikėtų daryti ir dailės gerbėjui. Apskritai jam turėtu­ me nurodyti tik kryptį. Meno suvokimas — daugialypis procesas. Juo daugiau žiūrovas turi emocijų, juo geriau. Kartais dailininkai mėgsta Supainioti ir visai paprastus dalykus, viską vaizduoja sudėtingai tik dėl mados. Aš tam nepritariu. Todėl savo naujausiuose estampų cikluose „Langas" ir „Vasara" sąmoningai esu atsisakęs sudėtingos formos, protestuodamas prieš madą — supainioti paprastus dalykus. Šiais ciklais norėjau parodyti, kas žmoguje gražu, kilnu. 31

3 4 . riiustraci/a E. Mieželaičio eiiėraSčjU rinkiniui ..Era": Rankos. 1967.

Autocinkografi/a

Pastaruoju metu spaudoje reiškiama nuomonė, kad lietuvių grafika išsekusi, pergyvenanti krizę. Ar toks nuogąstavimas turi pamatą? Manau, kad ne. Mūsų grafika šiuo metų kaupia jėgas, bando visas technikos išgales, rengiasi kokybiškai naujam šuoliui.

Jūsų mintys apie meno pilietiškumą? Man labai kelia nerimą, kad daugelis dailininkų vengia opių pro­ blemų. Dailininkas negali neturėti apie viską savo nuomonės, savo minčių. Jos turi atsispindėti kūryboje. Tačiau būna ir taip, kad prie kavos žmogus samprotauja drąsiai, kelia opius dalykus, o tapydamas daro visai ką kita — vengia visuomenei reikšmingos problematikos. Atsiranda prieštaravimas tarp piliečio ir kūrėjo. Ir dar — atrodo, pastaruoju metu menas atsilieka nuo mokslo. Pa­ radoksalu — bet faktas. Pažiūrėkime, ką naujo dailininkai yra pasakę, pavyzdžiui, apie kosmosą? Nieko. Kosmoso tema mums neišeina iš in­ žinieriaus mokslo ribų. Dailės ir literatūros kūriniai yra sausi, iliustra-

. iliustracija E. Mieželaičio eilėrašdų rinkiniui „Era“: Era. 1967. Autocinkograiija

35

^ ŪS' J iems trūksta poetiškumo. Mokslas dabar kovoja su garso ir šviesos barjerais, daro atradimus, o menininkas tėra tik visko registruotojas, ne vaizduotojas. 32

Jūsų pažiūra į kritiką? Mano nuomone, tikros dailės kritikos pasitaiko labai retai. Pa­ prastai jos skaitymas man gadina nuotaiką. Būna visokių rūšių kriti­ kos. Viena — savotiška virtuvė su iš anksto sugalvotais receptais: apie šį pasakysime geras, apie tą — blogas, apie aną... Kita rūšis — krosas per parodą — pasakyti šiek tiek apie viską, išskyrus tai, ko užkabinti nederėtų. Kritika apskritai yra panaši į grafiką, kurioje dominuoja juoda ir balta spalva, dar pilki tonai. Manyčiau, kad dai­ lininko kūrybai iš tokios kritikos ne kažin kiek naudos. Ar, be grafikos, esate miklinęs ranką kitose dailės srityse? Taip. Kartkartėmis norisi padirbėti ir akvarele, kuri labai sunki ir rimta dailės šaka, net pamėginti jėgas skulptūroje. Bet trūksta laiko. O ir pačioje grafikoje esama tiek daug nejudintų problemų, kurias gali­ ma išreikšti juodos ir baltos spalvos deriniais; o tų derinių negali pa­ rodyti kitam, kol pats savy nesi jų sukūręs, subrandinęs. Šiais laikais viskas reikalauja specializacijos, įsigilinimo, net sportas. Jeigu jau paminėjote sportą, būtų įdomu išgirsti, ką apie jį mano buvęs Lietuvos plaukimo rekordininkas ir vandensvydžio rinktinės žaidėjas. Sportui atidaviau 13 metų — nuo 1946 iki 1959 metų (tada paskutinį kartą žaidžiau vandensvydį). Kartais galvoju, kad sportui esu paauko­ jęs per daug. Šiais laikais sunkoka išlaikyti tą sveiką proporciją, lei­ džiančią lygiai ugdyti ir fizines, ir dvasines jėgas. Kas nors vis tiek ima viršų. Bet iš principo manau, kad sportas jaunajai kartai — labai svarbus dalykas. Jis grūdina žmogų, padeda jam ugdytis geriausius fizinius ir moralinius bruožus. O aš pats? Trisdešimt devyneri metai žmogui jau gana daug, bet, kaip ir anksčiau, mėgstu plaukioti, me­ džioti žuvis povandenine šaudykle. Kokį įspūdį daro garbė? Kaip kam. Tai priklauso nuo charakterio. Manyčiau, intelektualiam žmogui garbė negali daryti žalingos įtakos. Mano supratimu, garbė.— geriau būtų sakyti pripažinimas — net ir būtinas dalykas. Tai leidžia jausti, kad tavo darbas reikalingas, kad tu eini tikru keliu. 1969

36. Iliustracija E. Mieželaičio eilė­ raščių rinkiniui „Era": Era. 1967. Autocinkografija

*

* *

Mano kūrybos parodos buvo suruoštos M askvoje, Taline, Tartu, Ukrainos miestuose, daugelyje užsienio šalių, o štai Vilniuje tokia ekspozicija surengta pirmą kartą. Joje — pastarųjų dešimties metų kū­ ryba. Tiesa, beveik visi eksponuojami ciklai nėra pilni — į parodą at­ rinkau, mano supratimu, vertingiausius darbus; šią ekspoziciją (apie 180 lakštų) sudaro maždaug trečdalis visų mano darbų. Man rodos, labiau akcentuotini paskutinieji ciklai — iliustracijos Saliamono „Giesmių giesmei", Šekspyro „Sonetams", Just. M arcinkevi­ čiaus „Sienai". Iliustraciją aš suprantu kaip savarankiškus dailininko kūrinius. Tie metai, kai buvo tiesiogiai iliustruojamos rašytojo pa­ teikiamos situacijos, poetiniai vaizdai, kai dailininkas tik antrindavo rašytojui,— jau seniai praeityje. Ir ne vien mano kūryboje. Kūrinius stengiuosi eksponuoti chronologine tvarka. Tuo požiūriu žvelgiant į ekspoziciją, joje būtų galima išskirti atskirus kūrybos eta­ pus. Pirmiausia iliustracijos Justino Marcinkevičiaus herojinei poemai „Kraujas ir pelenai"; naujas etapas būtų graviūros M ieželaičio „Žmo-

gui", stambūs, mišria technika atlikti estampai jaunystės, m eilės moty­ vais, iliustracijos E. M ieželaičio „Aviaetiudams". Po jų — sekantis etapas, prasidedantis Šekspyro „Sonetų" iliustravimu. Erdviuose Parodų rūmuose atitrauktos nuo knygos iliustracijos at­ rodo mažytės, gal ne kiekvienas lankytojas į jas atidžiau ir įsižiūri. Bet kiekvienas raižinys man atėmė daug laiko, reikalavo apmąstymo, savito kompozicinio ir plastinio sprendimo. Kai kuriuos ciklus kūriau metus, kitus — aštuonis, šešis mėnesius. Mane visada domina bendražmogiškos temos, žmogaus santykis su pasauliu, gamta, meilė, draugystė, harmonija. Mano kūryboje yra ir dramatinių motyvų. Pavyzdžiui, „Sienoje" suskamba tragiškos gai­ dos, karo, nelaimių, dramatiškų įvykių vaizdai. Estampų cikle „Langas" stengiausi pažvelgti į žmogaus vidinių nuotaikų pasaulį. Kaip ir dau­ gelyje savo darbų („Sienoje“, „Eroje"); sąlyginius, ritminius, nuotaiką išreiškiančius elementus bandžiau jungti su konkrečiai spręsta žmo­ gaus figūra. „Vasaros" ciklas — tai lyg savotiškas protestas prieš šaltą technicizmą, kurio apraiškų neretai pasitaiko mūsų grafikoje. Šiame cikle nėra kokios nors filosofinės potekstės ar gilios minties — aš tie­ siog norėjau atskleisti žmogaus kūno grožį, jo harmoningumą. Mano darbai sukurti įvairiomis technikomis. Anksčiau daugiausia naudojau ksilografiją, liną, litografiją, vėliau — autocinkografiją, miš­ rias technikas. Pas mus jau nusistovėjo gera tradicija — knygų iliustracijas spausdinti iš originalų: tuo pasiekiamas didesnis raiškumas, iliustracijų ir teksto vieningumas...

37 . 3« . iliustracijos Just. Marcinke

vičiaus poemai „Kraujas ir pelenai".

1960

Medžioraižinial

KROKUVOS BIENALĖ

39. 40. Vaikystės

atradimai. 1964. Autocinkograiija. 17,5X14,I7,5xn,5

Krokuvos bienalė yra vienas populiariausių pasaulinių grafikos renginių. Apie tai galima spręsti jau vien iš to, kad ir šioje bienalėje buvo eksponuojami darbai, atstovaujantys visų kontinentų, daugybės valstybių grafikai. Bendrą bienalės vaizdą būtų galima taip apibūdinti: labai aukštas techninis lygis, profesionalumas, grafikos technikos sudėtingumas, naujų medžiagų, fotografijos pasiekimų panaudojimas. Stilistikos, me­ ninių krypčių požiūriu grafikos kūriniams būdingas abstrakcionizmas, kompozicinis padrikumas, biologizmas, siurrealizmas (tai ypač charak­ teringa Skandinavijos šalių dailininkams). Man patiko italų darbai, jų savotiškas „opartiškumas", skaidrumas, taip pat harmoningi, savaip romantiški, nors ir siurrealistine maniera spręsti čekų grafikų kūriniai.

Parodos žiuri, kuriai pirmininkavo italų dailininkas Luidžis Karlučis, buvo labai reikli, premijoms siūlomi darbai praėjo pro kelis filt­ rus. Daugiausia premijų gavo lenkų grafikai. Ketvirtoji bienalės pre­ mija atiteko tarybiniam grafikui V. Petrovui. Man buvo paskirta speciali premija (už kūrinį „Vasara I"). Tarybinei grafikai bienalėje atstovavo keturiolikos dailininkų kū­ riniai, jų tarpe A. Skirutytės, V. Kalinausko ir mano. Man, beje, bie­ nalėje teko pravesti ir tarybinės grafikos dieną, kurią atidarė mūsų šalies konsulas Krokuvoje. Ta proga buvo suruošta atskira tarybinės grafikos paroda (šalia kitų joje buvo eksponuojami J. Kuzminskio, A. Skirutytės ir mano darbai), parodytas filmas apie žymų tarybinį grafiką V. Favorskį, bienalės organizatoriams ir miesto šeimininkams įteiktos atminimo dovanos. 1970

f Mieže,°iči0

eilerascių rinkiniui „Žmogus : Lyra. Daina. 1961. Medžio raižiniai

MIELAI PAS JUS ATVAŽIUOSIU

43—45. Iliustracijos M Sluckio kny­ gai „Uvertiūra ir trys veiksmai". 1965. Linoraižiniai

Vokietijos Demokratinėje Respublikoje lankotės nebe pirmą kartą. Kas traukia jus į mūsų respubliką ir būtent į Magdeburgą? Pirmą kartą pas jus atvykau 1967 metais, pakviestas jūsų grafikų. Mūsų buvo septynetas. Delegacijai vadovavo profesorius Jonas Kuzminskis. Tada ir susibičiuliavom e su Magdeburgo dailininkais. Antrą kartą VDR viešėjau pernai, pakviestas asmeniškai daktaro Bartelso, aistringo grafikos, apskritai dailės gerbėjo. Dabar atvažiavau čia ati­ daryti nedidelės savo kūrinių parodos.

Ar musų respublikoje randate kokių nors paskatų savo kūrybinei veiklai ir savo, kaip Vilniaus dailės instituto dėstytojo, darbui? Taip, netiesioginių randu. Aplankiau įdomų VDR miestą Kvedlinburgą. Buvojau Harce, ir tai, aišku, palieka pėdsaką. Įdomi architek­ tūra, gražūs kraštovaizdžiai, senoviški namai, tvarka ir švara,— visi tie dalykai darė man didelį įspūdį.

Kur jūs paprastai ieškote temų savo kūrybai? Į šį klausimą atsakyti ir sunku, ir lengva. Temos neateina į galvą pačios savaime. Jas pažadina įspūdžiai, kuriuos dar reikia apdoroti. Visa, kas žmoguje gera, gražu, draugystės jausmas ir panašiai,— tai impulsai, kurie įkvepia meninę kūrybą.

Jeigu paprašytume pareikšti savo nuomonę apie VDR dailę, ką at­ sakytumėte?

Nesu labai nuodugniai susipažinęs su VDR menu, tačiau tai, ką esu matęs, man labai patinka. Mačiau senuosius dailininkus. Neseniai Vilniuje buvo surengta Diurerio kūrinių paroda, kuri sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą ir buvo gausiai lankoma. Lietuvoje ir ap­ skritai TSRS yra daug literatūros apie nuostabius vokiečių grafikus Ketę Kolvic, Otą Nagelį, Jozefą Hegerbartą, Leą Grundig. Kokie tai dideli meistrai! Taip pat Magdeburge buvau supažindintas su labai įdomiais dailininkais, linksmais draugais ir gerais žmonėmis Manfredu Gabrielių ir Jochenu Aue. Ar galėtumėte palyginti, kaip domimasi daile jūsų gimtajame Vil­ niuje ir Magdeburge? Kuo pasireiškia pas jus tas domėjimasis? Anks­ čiau esate kalbėjęs apie didelius grafikos aplankų, albumų tiražus, nuo 20 000 iki 40 000 egzempliorių. Mes tokių galimybių neturime. Tam tikru atžvilgiu palyginti galima. Pas mus, Lietuvoje, grafika labai populiari. Be kita ko, tai rodo ir dideli knygų apie meną, alma­ nachų, reprodukcijų aplankų tiražai. Magdeburge, atrodo, labiau do­ mimasi kūrinių originalais ir mažiau reprodukcijomis. O labiausiai mane džiugina tas faktas, kad Magdeburge yra daug grafikos darbų mėgėjų ir kolekcionierių. 1972

46. 47. Iliustracijos E. ,Mieželaičio eilėraščių rinkiniui ,,Aviaetiudai : Panorama. Garsijai Lorkai. 1966. Autocinkogralija

GILINIMASIS Į NUOTAIKĄ

48. Architektūros eskizas. Flomaste­ ris

...Sakydami, kad grožis, harmonija žmogų išaukština, sutaurina,— nedaug tepasakome. Aš nedrįstu griežtai tvirtinti, kad grožis veikia žmogaus dorovę, kad tai, kas gražu, daro tokią, o ne kitokią įtaką, tik taip, o ne priešingai formuoja žmogaus skonį. Menas suvokiamas sub­ jektyviai, ir atsakyti į klausimą, kaip jis paveikė klausytoją ar žiūrovą, kiekvieną kartą tektų kitaip. Skonį ugdo ta aplinka, kurioje gyvename, visa mus supanti buitis. Trumpai tariant, galima būtų padaryti išvadą, kad skonį formuoja visa, kas yra gera, gražu, bet toks atsakymas būtų banalus. Pradėkime nuo pačių bendriausių dalykų. Nuo miesto, kuriame gy­ vename. Man labai sunku profesionaliai kalbėti apie architektūros po­ veikį žmonių moralei. Aš nepajėgiu kaip nors teoriškai apibendrinti. Apie šią problemą galiu kalbėti tik kaip miestietis, suinteresuotas vien todėl, kad čia, Vilniuje, gyvenu. Mes mylime savo miestą ir jaudinamės, jeigu atsitinka kas nors, kas, mūsų nuomone, griauna ansamblį, nelabai pritampa prie Lietuvos sostinės tradicinės architektūros. Mano manymu, architektūra daro didžiulę įtaką, ji sukuria nuo­ taiką, įpareigoja žmogų, ir pirmiausia jauną, nesusiformavusį žmogų: apšviestoje gatvėje jis elgiasi kitaip negu tamsiame užkampyje. Atrodytų, problemos esmė paprasta. Juk žinoma, kad visi negaty­ viniai reiškiniai, visi chuliganizmo atvejai Vilniuje pasitaiko daugiau­ sia tik tam tikrose miesto vietose. Namo interjeras skatina mus elgtis vienaip arba kitaip. Daug kalbama apie girtavimą, tačiau ir šitas reiškinys yra lokalinis, siejasi tik su tam tikromis vietomis: „Neringos" kavinėje nenusigeriama. Kai Vilnius pasidaro nebe Vilnius, dingsta pasididžiavimo jausmas savo miestu. Bet toks reiškinys susijęs su tradicijų praradimu. Pagarba senovei... Mes mylime ir pažįstame senąjį Vilnių ir seno­ vės neišsižadame. Blogas yra tas žmogus, kuris neprisimena savo pro­ tėvių; šitas atminimas glaudžiai siejasi su žmonių giminės pratęsimu. Kiekviena nacija, kiekviena tauta brangina savo praeitį, ir tai visiškai suprantama ir natūralu. Deja, kartais šitas jausmas virsta kitu kraštutinumu, nacionalizmu, tačiau tai jau liga, o mes kalbame apie sveikus reiškinius. Nusisekusi architektūra yra tokia, kuri glaudžiai rišasi su šian­ diena ir kartu nežaloja praeities palikimo. Vilnius — senas miestas, ir, matyt, šiuolaikinė architektūra turėtų eiti ne kontrasto keliu, va­ dinasi, nereikėtų senamiestyje pristatyti kažkokių naujų „moderno" tipo pastatų. Gal aš perdaug subjektyvus, bet man atrodo, kad mums reikėtų išnaudoti visus tuos senosios architektūros elementus, kurie būdingi tik Vilniui — jo barokui, jo gotikai. Ką turiu galvoje? Senasis Vilnius — tai siauros gatvelės, neritmiškai išdėlioti langai, uždari kie40

mėliai, kontrforsai, labai dažnos arkos — visi šitie elementai turėtų organiškai, žinoma, nauju pavidalu įsilieti į Vilniaus architektūrą. Kaip tik šituos elementus, plastiškai perkurtus, stilizuotus, man atrodo, ver­ tėtų išsaugoti. Manau, kad šitoks kelias daug perspektyvesnis negu kontrastų kelias. Suprantama, kai kurios architektūrinės detalės šiandien yra gry­ nai dekoratyvinės. Aš sakiau, kad Vilniui būdingi kontrforsai — juos pamatysi daug kur, beveik kiekviename žingsnyje. Be abejo, kontr­ forsai buvo reikalingi sutvirtinti sienoms, kurios nuo ilgo stovėjimo ar dirvai nusėdus imdavo krypti. Tačiau dabar kontrforsai —jau ne funkcionalus, o dekoratyvinis elementas. Bet jie savaip gražūs, tai kodėl gi jų nepanaudojus? Naujus objektus reikėtų kažkaip tolygiai paskirstyti, išdėlioti tam tikru savitu ritmu, pradedant nuo senamiesčio, kad jie nesusitelktų vienoje vietoje, kad nesusidarytų griežta siena: juk egzistuoja ir laiko riba. Už dviejų šimtų metrų nuo čia, už aikštės, prasideda kiti šimtme­ čiai. Taigi, norėdami ką nors ten įterpti, turime tai daryti atsargiai ir apgalvotai. Yra. tekę matyti užsienyje, kai greta seno pastato, dvelkiančio vi, . . . duramzių aromatu, staiga iškyla stiklo ir betono vertikalė arba honzontalė. Tokie ryškūs senovės ir naujovės kontrastai mane šiek tiek Šokiruoja. 41

49. 50. Iliustracijos Just. Marcinke-

v|ejUM poemai Siena., GIoba Pri. siminimas. 1967—1968. Autocinko-

giatija

Savaime suprantama, kad lengviausia statyti taip, lyg būtum atėjęs į tuščią vietą. Tačiau gana rizikinga negalvoti apie visą miestą, apie tą miestą, kuriame gyveni, apie istorinius jo ansamblius, apie jo vietą mūsų kultūros palikime, kurį perduosime savo įpėdiniams. Tuo susi­ rūpinusi šiandien ne tik Lietuva, bet ir Maskva, ir Novgorodas, Tbi­ lisis, Taškentas, Jerevanas, Ryga — procesas bendras ir dėsningas. Aš dėstau piešimą Vilniaus valstybiniame dailės institute, archi­ tektams. Šiuolaikinė statyba, šiuolaikinė architektūra — sudėtingas, di­ namiškas menas, ir todėl, man atrodo, negalima be galo piešti ir piešti vis tas pačias baroko rozetes, studijuoti žmogaus kūną: architektas susiduria su. visiškai naujomis, šiandien atsirandančiomis medžiago­ mis, su įvairiausios rūšies plastmasėmis, su anksčiau neregėtomis kons­ trukcijomis. Savaime suprantama, kad privalome ieškoti kažkokių naujų išraiškos priemonių, naujos metodikos. Tai, ką aš dėstau, vadinu architektūros psichologija. Gilinimusi į nuotaiką. Aš, dailininkas, negaliu dėstyti inžinerinių disciplinų, todėl mano paskaitų tema liečia kitus dalykus — kaip pajusti namo dvasią, nuotaiką, kaip suvokti šito namo likimą, jo portretą. Kaip kiekvienas asmuo, kiekvienas žmogus turi savo bruožus, kuriuos formuoja jo vidiniai pergyvenimai, taip ir namas turi savo istoriją, savo pergyveni­ mus, savo psichologiją ir savo išorinius bruožus. Gilinimasis į esmę, jeigu norit, į namo arba statinio dvasią — yra mano dėstomas dalykas. Geriau suprasti praeities palikimą, geriau jį pažinti,— ne formaliai, ne išoriškai, pažinti architektūrą organiškai, jausti jos vidinį pasau­ lį — be šito vargu ar jaunas architektas taps tikru meistru. Vilnius turi kuo didžiuotis. Manau, kad Parodų rūmai (architektas Vytautas Čekanauskas) — geriausias parodų paviljonas šalyje. O „Ne­ ringos" kavinė, kurios autoriai yra broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai? O Lazdynai — naujasis miesto rajonas, sukurtas Vytauto Če­ kanausko ir Vytauto Brėdikio? Šis rajonas puikiai suderintas su rel­ jefu, jis stovi ant upės kranto; Neries vingyje; nuostabiai išnaudoti čia augą miškai ir medžių guotai, jie rūpestingai išsaugoti; miestas įsilieja į mišką, iš jo išnyra, nusileidžia prie upės ir vėl kyla teraso­ mis. Vienas namas atskirtas nuo kito, ir mažieji slidininkai gali skrieti trasa, kuri baigiasi prie pat jų namo durų. Aš kalbėjau apie visą miestą. Tačiau žmogų gali veikti ir atskiri ansambliai, pastatai, gatvės. Sakysime, stadionas arba sporto rūmai taip pat gali savaip for­ muoti jaunuolio skonį ir etiką. (Tarp kita ko, apie Vilniaus sporto rūmus. Mano manymu, palyginti su aplinkiniais pastatais, jie pernelyg griozdiški.) Stadione vykstantys renginiai bendra atmosfera daro įspūdį įvai­ raus amžiaus ir įvairių profesijų žmonėms. Visus džiugina gražūs ju­ desiai, jėga, vikrumas, dinamika, ekspresija; šitie dalykai visuomet žavėjo ir žavi savo tobulumu ir grožiu. Narsumas ir drąsa — nuo seno vertinamos žmogaus savybės. O spalvingumas — tai, ką mato stadione tapytojas: ryškūs, impresionistiški kostiumai, spalvinės dė­ mės, vėliavos žaliame fone — visi šie elementai kuria šventinę nuo42

taiką. Mes esame prie to pripratę. Įsivaizduokite žmogų, kuris nė karto nėra matęs stadiono — ir staiga šitas didingas reginys, spalvų ir švie­ sų šventė, triukšmas ir gaudesys, ir minia žmonių. Gaila, nesu matęs savo akimis ledo ritulio, tačiau aiškiai įsivaizduoju ryškias spalvas, kostiumus, braškančius bortus, ritulio vingius.

...Kiekvienas žanras savaip perteikia nuotaiką. Memorialas nepa­ našus į prekybinę gatvę. Skirtingas namų charakteris reikalauja vis kitų išraiškos priemonių. Iliustracijos taip pat skiriasi savo išraiškos priemonėmis. Mes ne­ galime tuo pačiu būdu ar metodu iliustruoti ir prozą, ir poeziją. Be to, poezija irgi kelia nevienodus reikalavimus — lyrinė ir dramatinė poezija greičiau viena kitai tolimos negu atvirkščiai. Turime daugybę galimybių išreikšti įspūdį, kurį sukėlė perskaitytas kūrinys, tačiau viskas priklauso nuo skonio, pomėgio, autoriaus subrendimo, nuo jo išradingumo. Raidiška iliustracija nuobodi. Paprasčiausia yra piešti tai, ką matai, apie ką skaitai. Manęs kartais klausia: ar reikalingos iliustracijos? Atsakau visuomet trumpai: blogos — ne, geros — reikalingos.

51. 52. Iliustracijos Just. Marcinke­ vičiaus poemai „Siena": Jis prašė. Abejingumas. 1967—1968. Autocinkogralija

53. 54. Iliustracijos Just. Marcinke­ vičiaus poemai „Siena": Aistra. Au­ ka. 1967—1968. Autocinkogralija

Kas yrą bloga iliustracija? Raidiškas teksto pakartojimas. Žmogaus vaizduotė nepaprastai turtinga. Skaitydamas knygą, ne­ svarbu — prozos ar poezijos, žmogus vaizduotėje susikuria tokius pa­ veikslus, kad tik duok dieve dailininkui prisiartinti prie tų vaizdų. O dailininkas vidutiniškomis savo iliustracijomis atvėsina, traukia žemyn skaitytojo fantazijos skrydį. Iš čia ir kilo neigiama sąvoka „iliustratyvumas". Knyga — tai literatūros, grafikos, poligrafijos visuma. Knyga — tai kompozicija, architektonika, šriftai. Grafika specifinėmis savo išraiškos priemonėmis gali sukurti dar vieną pasaulį, tolygų literatūriniam, bet tik tokiu atveju, jeigu daili­ ninkas nesistengia pakartoti to, ką perskaitė. Galima ne tiktai teigti tai, apie ką rašo autorius, bet ir ginčytis, nesutikti su juo. Ir vis dėlto toks darbas papildys knygą. Mane skaitytojai pažįsta, ko gero, labiausiai kaip knygos dailinin­ ką. Tiesa, aplankai ir albumai taip pat gana plačiai pasklinda. Poezijos neįsivaizduojame be ritmo, be muzikalumo. Natūralu, kad ir grafika, poezijos iliustracija, taip pat turi būti muzikali, bet kaip, kokiu būdu poezijai būdingą sąlygiškumą perkelti į grafiką — pavyz­ džiui, kaip išreikšti grafikos priemonėmis metaforą? Tikriausiai ją ga­ lima pakeisti tam' tikromis asociacijomis, apibendrinimais.

Skaitydamas puikią poeziją, jaučiu, tarsi mane keltų kažkokie spar­ nai, ir man kartais net sunku nusileisti ant žemės, prie metalo ir me­ džio, ir paskui kartu su ta medžiaga pakilti iki poezijos viršūnių, įveikti žemės trauką. Manau, jog gera ta iliustracija, kuri skatina skaitytoją mąstyti. Nebaigta mintis palieka erdvės kitų mintims — skaitytojams, klausy­ tojams, žiūrovams. Ji yra vertingesnė, nes gali būti pratęsta, gali būti toliau rutuliuojama, gali gyventi. O ta mintis, kuri griežtai, viena­ reikšmiškai suformuluota ir išbaigta, kuri baigiama prasminiu tašku, o ne daugtaškiu, ta mintis daug skurdesnė, nors, galimas daiktas, tam tikros kategorijos žmonėms ji patinka: nebereikia toliau galvoti. Nebaigta mintis mene nėra nuodėmė, priešingai, tai yra teigiamas bruožas,— nebaigta sakyti mintis leidžia ją pabaigti, vadinasi, klausy­ tojas, skaitytojas, žiūrovas tampa menininko bendraautoriu. Knyga lydi mus visą gyvenimą, ir gal tik knyga, pirmieji paveiks­ lėliai, pirmosios ryškios iliustracijos vėliau išlieka kaip labiausiai įsi­ minti įspūdžiai. *

...Koks talentingas gali būti autorius — kompozitorius, dailininkas arba rašytojas, toks pat talentingas gali būti ir žmogus, kuriam adre­ suojami jo kūriniai. Jeigu tie talentai atitinka vienas kitą, tada atsi­ randa abipusis kontaktas: vienas atiduoda, kitas priima. Jeigu žiūro­ vas ar skaitytojas ne toks talentingas kaip autorius, tai vargu ar šis santykis bus pasiektas. Auklėti skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją — ne taip jau paprasta. Išmokyti suvokti ne tik tai, kas įprasta, nenuskur­ dinti savęs — šitai, mano manymu, svarbiausias estetinio auklėjimo uždavinys. Netikėtas paveikslas apstulbina. Kartais jauni menininkai susikuria štampus, įprastinius, kanoniškus vaizdus, ir skaitytojas arba žiūrovas pripranta vienareikšmiškai suvokti meną. Štampais vidinis herojaus pasaulis, vidiniai jo bruožai neperteikia­ mi, jie lieka kažkur už suvokimo ribos, ir mes praeiname pro juos. Aš kartais tiesiog žūt būt noriu sugriauti nusistovėjusį supratimą ir naujai, iš naujų pozicijų pažvelgti į paprastą reiškinį, išvysti jame kaž­ ką, ką mes apeiname ar iš abejingumo, ar dvasios tingumo, ar papras­ čiausiai nenorėdami savęs varginti ir gilintis. Savaime suprantama, fantazijos polėkis turi savo ribas, reikia išlai­ kyti saiką, kad tave suprastų plačiausias žiūrovų ratas. Čia iškyla klau­ simas, kiek kūrinys veikia žiūrovą, kiek yra suprantamas. Aš nepripažįstu ieškojimų dėl pačių ieškojimų; gal esu kaltinamas konservatyvumu, bet nepataikauju snobų skoniui, nejaučiu simpatijos visoms toms išgalvotoms įmantrybėms su įvairiais fokusais. Man pana­ šūs mados gūsiai nelabai patinka. Kai mene atsiranda mada — tai jau blogai; vadinasi, prasidėjo kažkoks perėjimas. Tačiau laisvės dailininkas turi turėti, jam tai būtina. Kaip kad Majakovskis arba Blokas savo eilėse. „Baltom rožėm vainikuotas, Kristus 45

sniego debesy",— tai apie revoliuciją. Arba ,,ranka milijonų"—apie partiją. Bet kaip tokį vaizdą perkelti į dailę? Ar aš rūpinuosi, kad mano darbai būtų prieinami žiūrovui? Kol dir­ bu — ne. Bet jau paskui, baigęs kūrinį, rūpinuosi. Kai kas iš jaunimo meną įsivaizduoja ne kaip individualybių sumą, o kaip kažkokių žinomų dalykų pakartojimą. Tegul* ir talentingų, ta­ čiau iš esmės vienatipių. Menas — talentų suma, jį kuria įvairių braižų įvairūs kūrėjai, pasi­ rinkdami įvairias temas, savaip suvokdami pasaulį. Menas yra gyvenimo atspindys, tačiau tai neduoda pagrindo žiū­ rovui ar skaitytojui teigti, kad gyvenimas ir menas turi būti tokie, ko­ kius jis juos pažįsta: ,,Aš pažįstu gyvenimą ir noriu matyti tai, ka pažįstu." Tuo atveju — kuo čia dėtas menas, kuo dėta kūryba? Tokia orien­ tacija kartais priveda prie to, kad nelauktas reiškinys publiką šokiruo­ ja ir šokiruoja taip stipriai, kad ji atmeta jį. Užuot pabandęs suprasti ir įvertinti meno raidoje pasitaikantį sudėtingą reiškinį, jaunimas lengva ranka jį atmeta. Be abejo, menas priklauso liaudžiai; bet ar galime mes, kiekvienas, išdrįsti tvirtinti: „Aš šito paveikslo nesuprantu, tai nėra menas"? Ar ne perdaug dažnai drįstame kalbėti liaudies vardu? Prisiminkime, kad dalis publikos ilgai nepripažino Pikaso. Jis buvo neigiamas, nelaikomas rimtu dailininku, nors ir jo pasaulėžiūra (jis komunistas), ir temos buvo mums artimos. Tačiau forma atrodė nepri­ imtina, nes neįprasta, o žiūrovai nenorėjo vargintis, ieškodami meni­ ninko kūrybos prasmės. Tai, kas yra paviršiuje, be abejo, lengviau pasiekiama. Betgi reikia nusileisti į šachtą, pragręžti sudėtingą, daugiasluoksnį ir įvairiaprasmį meno reiškinį, įsiskverbti giliau, nesilaikyti paviršiaus, nesitenkinti smulkme, pirmaisiais įspūdžiais. Jeigu dailininkas pasidaro pasauline garsenybe, jeigu jo darbai eks­ ponuojami solidžiuose ir geriausiuose muziejuose, argi galima lengva ranka, neapgalvotai neigti jo indėlį į meno lobyną, neigti jo teisę ieškoti? Lengviausia iš karto atrėžti—„šlamštas!", bet nereikia skubėti, galima nuskurdinti save, savo vidaus pasaulį. Noriu dar kartą pareikšti, kad esu nusiteikęs prieš visų rūšių sno­ bus, kurie tuo tik ir skiriasi, kad išsyk, entuziastingai ima keliaklups­ čiauti prieš neįprastus reiškinius, nesusimąstydami, kokia tų ieškojimų perspektyva, kokia jų prasmė. Aš prieš tuos „novatorius", kurie iš kar­ to skuba remti tai, kas nesuprantama, kas nesusiję su gyvenimu, su tikruoju menu. Tai kita tikrųjų menininkų kūrybos niekinimo forma. Žmogus todėl ir tapo žmogumi, kad prieš daugelį tūkstančių metų nebuvo skeptikas; jis nesakė: „Aš šito nesuprantu, vadinasi, ir nerei­ kia",— jis stengėsi suvokti gamtos paslaptis, palenkti sau išorines jė­ gas. Skepticizmas, nenoras pažinti, išsiaiškinti nesuprantamus dalykus prieštarauja žmogaus proto logikai. Baisiausia, kai girdime kalbant: „Čia nesuprantama, tai ne menas." 46

Reikia ateiti į parodą be išankstinio mato. Reikia ateiti, trokštant pamatyti ką nors nauja, suvokti tiesą, pamatyti tai, kas dar nežinoma ar nesuprantama. Pamatyti naujus pasaulius. Nereikia neigti ar smerk­ ti to, kas neaišku. Tuo labiau jeigu kalbama apie emocijų pasaulį, apie beribę jausmų jūrą. Meilė gali būti tokia, o gali būti kitokia, ir dar, ir dar kitokia... Kaip tik šiandien vėl varčiau Pikaso grafiką. Mačiau paskutiniuo­ sius 347 jo raižinius. Žaviuosi grynai jo technika, profesionalumu — nuostabu! Kaip šitas devyniasdešimties metų senis gali taip dirbti! Jis man primena Bachą, kuriantį nemirtingąsias savo fugas. Visur tie patys motyvai: jie keičiasi, keičiasi, keičiasi — ir vis dėlto išlieka visas žmo­ gus, išlieka jo aistros, jo meilė, polėkiai. Ir staiga man atsiskleidė — ne, ne, čia ne seksas, ne, tai didelis žmogus, tai ne senatviškas silpnumas; Pikasas labai senas, jis labai daug žino ir nenori maskuoti to, ko mes nesame pratę matyti,— jis atvirai kalba apie gyvenimo esmę. Kodėl Šekspyro sonetai mums suprantami, mus jaudina, nors jau kelių šimtmečių senumo, nors buvo verčiami į šimtus kalbų, nors dėl to gerokai nuvalkioti: jais apsišarvavo visa pasaulinė literatūra, ir to­ dėl jie kartais kvepia tarsi popierinės gėlės. Visa tai tiesa, bet temos... Temos nesensta. Iliustruodamas sonetus, norėjau nepaisyti laiko. Kam šitas aksesuaras, kuris, be abejo, vilioja 47

55. 56. Iliustracijos Just. Marcinke­ vičiaus poemai „Siena": Karo valpurgija. Sapnas. 1967—1968. Autocinkogralija

dažną grafiką? Kam visi tie nėriniai? Štai šitoks, nepridengtas, apnuo­ gintas, iš amžių glūdumos atėjęs Šekspyras, suprantamas kiekvienam iš mūsų savo žmogiškomis temomis, ir traukia mane. Žmogaus jaus­ mai nedaug tepasikeitė. Jis myli taip pat, kaip ir mylėjo, neapken­ čia kaip kadaise, kovoja prieš blogį, kaip ir kovojo, taip pat mąsto apie likimą, apie laiką. Būtent dėl to aš noriu šitas temas spręsti mūsų amžiaus dailininko akimis. Visi tie drabužiai, nešiosena, epochos atspindėjimas vilioja, sugrą­ žina laiką, bet aš norėčiau pabrėžti Šekspyro temų aktualumą. Aš no­ riu parodyti, kad gilūs jausmai, aistros išliko ir mūsų be atodairos sku­ bančiame amžiuje. Šekspyras — ne istorinė retenybė, ne muziejinis eksponatas. Jo poezija, jo mintys gyvena ir šiandien. *

57. Architektūros eskizas. Flomaste­ ris

...Kartais su studentais vaikštau po miestą. Būsimiems architektams rodau Vilniaus architektūrą, padedu jiems pažinti miestą, atskleidžiu kažkokius vidinius ryšius, pasakoju apie asociacijas, kurios man kyla. Stengiuosi prieiti prie kiekvieno studento individualiai, rasti raktą. Kar­ tais pasitaiko, kad vienas kuris studentas iš tikrųjų nesuvokia, nejau­ čia fasado, bet užtat jo darbuose atsiranda kažkokių įdomių pastebėji­ mų, sprendimų, piešiant kitą pastato dalį, pavyzdžiui, iš kiemo pusės. Pavyksta tai, ką studentas geriausiai jaučia. Aš stengiuosi padėti atskleisti studentams jų vidinį pasaulį, padėti rasti savo potencijų, praverti dureles, už kurių busimieji architektai kol kas dar nebuvo pažvelgę. Tai laikau savo darbo pagrindiniu da­ lyku. Klausytojams kyla įvairiausių asociacijų, jie dirba kitaip, kuria pla­ čiau ir laisviau, ir tuo būdu krištoliniai skliautai pavirsta jau kosmosu, žvaigždžių galaktikomis. Reikia pažadinti žmogaus fantaziją, paskatinti ją, padėti išskleisti sparnus — ir tada žmogus taps milžinu ir daugiau niekados nesutiks grįžti į ankstesnį siaurą kelią. Tegul kiekvieno jaunuolio, ne tik architekto ar dailininko, fanta­ zijos pasaulis būna turtingas, įvairus. Ateis laikas, kai šitą savo talentą buvęs studentas įlies į konkrečią formą, įkūnys kūryboje. Lai kiekvienas turi atsargoje didžiulį, neišsemiamą pasaulį! 1972

NEGALIMA ATSKIRTI GYVENIMO IR MENO

Ką jus dirbate čia, Palangoje? „ , . Grafikos lakštų ciklą „Skrydis . Ciklas apie kosmosą, apie žmogaus veržimąsi į kosminę erdvę. Si tema seniai mane domina. Dažnai ji sprendžiama fantastiškai, o žmonės darosi panašūs į lėles arba į kos­ mose veikiančių mechanizmų detales. Tačiau svarbiausia —žmogaus veržimasis į erdvę. Už tobulų mašinų stovi žmogaus protas, žmogaus valia. Tiek metų dirbdami grafikos srityje, tikriausiai galite labai taikliai nusakyti šios dailės šakos tikslus. Visų pirma knygų grafikos tikslus. Knygų grafika — savarankiška dailės šaka. Jeigu į jos savarankiš­ kumą žiūrėsime kaip į sugebėjimą savomis išraiškos priemonėmis pa­ pasakoti kažką labai reikšminga, tai pamatysime, jog grafika yra labai veiksminga, stipri. Grafika iš esmės yra sąlyginis menas. Dėl to ji turi dideles galimybes sąlygiškai mąstyti, skubiai atsiliepti į pačius gyvenimiškiausius klausimus, kuriuos kelia mūsų būtis. Grafika išreiškia dai­ lininko mintis, o ne paprastai vaizduoja, na, kad ir nuoširdžiausiai,

58. 59. Ciklo „Skrydis" eskizai. 1971. Guašas, sousas. 60X44(2)

mus supančią aplinką. Grafika gali viską. Mes dar iki galo nepažinome jos galimumų. Kokią temą jūs laikote svarbiausia?

Aš apskritai nemėgstu siaurų amplua. Jeigu dailininkas gyvena pil­ navertį gyvenimą, tai visa, kas jį supa, žadina jo kūrybiškumą, visa aplinka teikia jam „svarbiausių“ temų. Kūrėjas turi būti labai imlus žmogus. Tada jis neturės siaurų temų. Siauras amplua atsiranda, gyve­ nant uždarą gyvenimą. Pokalbiuose, straipsniuose, svarstymuose dažnai vartojamas žodis šiuolaikiškumas". Šiuolaikinis menas, šiuolaikinis gyvenimas, šiuolai­ kinė grafika...

Šiuolaikiškumas — tai laiko pulso pajautimas, tai pilietiškumo, žmo­ giškumo problemos. O forma, šiuolaikinė forma?

Žinoma, kiekvienai naujai temai reikalingas savas formos sprendi­ mas. Juk kuriant naują lėktuvą reikia įveikti daugelį gamtinių kliū­ čių — žemės trauką, •temperatūrų skirtumus. Matyt, toks pat procesas vyksta ir mene: nauja tema gimdo naują formą. Tačiau forma turi būti „perskaitoma". Bet koks miglotumas dailėje byloja apie autoriaus miglotą mąstymą. Tarp abiejų dalykų egzistuoja tiesioginis ryšys. Be abejo, formos ieškojimai susiję su technikos ieškojimais. Tačiau pasta­ rieji ieškojimai dailėje neturi pasidaryti tikslu sau. Man nepatinka, kad mūsų dailėje kartais forma vyrauja, ypač jaunųjų kūryboje. Ar dailininkas, norėdamas kalbėti apie pasaulį, turi studijuoti jį kaip mokslininkas? O gal vienas pagrindinių pasaulio pažinimo būdų dailininkui yra intuicija?

Aš nesiremiu vien intuicija. Vadovautis tiktai intuicija — neišmin­ tingas kraštutinumas. Intuicija būtina, tačiau kūryboje svarbiausia vie­ ta priklauso ne jai. Kam tada būtų reikėję žmonijai tiek tūkstančių metų vystytis? Dailininko intelektas turi derintis su subtiliu jautrumu. Ta prasme ir šiandien stebina Leonardo da Vinčio genijus. Tiktai emo­ cijos drauge su intelektu, žinių sankaupa ir, be abejo, kūrėjo fantazija leidžia dailininkui pažinti pasaulį ir jį parodyti savo vaizduotės sukur­ tais vaizdais. Yra sakoma —„menas reikalauja aukų". Kad ir su tam tikra ironija, kokia jūsų „auka" menui?

Ne ironiškai, ir gal ne visai atsakydamas į jūsų -klausimą, aš noriu pareikšti: pirma, gyvenimo ir meno negalima atskirti. Ir antra, kiek­ vienas žmogus gali, parėjęs po darbo, pailsėti, o dailininkas savo darbe neturi pietų pertraukos. Ar linksminiesi, ar vaikštai po miestą — tavo mintyse be perstojo vyksta kūrybinis procesas. 1972

ESME — KONFLIKTAS

Knygoje glaudžiai susiję keli elementai. Literatūros kūrinys sudaro 60. 61. Iliustracijos E. Mieželaičio pagrindą, tačiau labai daug reiškia poligrafija — kokybiškas spaudos eilėraščių rinkiniui „Aviaetiudai": darbas, kuris sukelia džiugią nuotaiką, vartant knygą. Meninis knygos Kamienas. Pavasario parafrazė. 1966. Autocinkogralija apipavidalinimas — šriftai, inicialai, vinjetės — reikalauja gero sko­ nio. Bet iliustracijoms šito per maža. Iliustracijos turi turėti mintį, fi­ losofinę esmę. Aš manau, jog iliustracija yra visiškai savarankiškas, suverenus menas. Su literatūros kūriniu ją sieja bendra tema — pa­ grindinės rašytojo minties atskleidimas plastiniais vaizdais. Dailininkas tą pačią mintį transformuoja kitomis išraiškos priemonėmis, tą pačią problemą sprendžia kitu būdu. Tam sprendimui jis gali suteikti net ki­ tokį aspektą, be abejo, literatūros kūrinio temos ribose.

*

Kokia poezija artimesnė — intelektualinė ar emocinė? Ne taip formuluojamas klausimas. Šiandien garbstomas meno in­ telektualumas ne abstraktus reiškinys, jį pagimdė pats gyvenimas. Amžius kelia naujas problemas. Todėl jo esmė — įtemptas intelekto darbas. Bendras, amžiui charakteringas klausimų ratas jungia abi kryp­ tis — intelektualiąją ir emocinę. Todėl man vienodai artimi ir vienos, ir kitos krypties autoriai, jų skirtingas pasaulio suvokimas. * Kiekvienas meno kūrinys, ne tik grafikos, turi turėti aukštesnį tiks­ lą. Turi būti konkreti papildoma dimensija, išeinanti už paveikslo rė­ mų, kuri pažadintų žiūrovo vaizduotę, sustiprintų emocinius jo per­ gyvenimus, kad dailininkas ir žiūrovas toliau jau drauge plėtotų pa­ grindinę kūrinio mintį. Šis procesas turi būti kryptingas, reikia veng­ ti nukrypimų ir painiavos, be to, negalima temos sprausti į labai siaurus rėmus. Negalima versti žiūrovą spręsti rebusus, negalima per­ krauti jo suvokimo nepakankamai aiškiai ir netiksliai išreikšta min­ timi. Palinkimas žavėtis, lenkti galvą prieš visa tai, kas mums nesu­ prantama, man atrodo, yra tam tikras atavizmas, nors su juo dar ne­ retai susiduriame. Taip mūsų senoliai bijojo stichinių reiškinių — perkūnijos arba miško gaisro. *

Nesu spalvotos grafikos šalininkas. Drauge su spalva atsiranda ir kažkas kita, nauja kokybė, o grafika paprastai dėl to praranda dalį savo specifikos. Man visada gaila, kai grafikai priskiriama grynai de­ koratyvinė funkcija. Grafika negali ir neprivalo būti vien išraiškinga sienos dėmė, pagyvinanti interjerą. Grafikos esmė — konfliktas, dviejų spalvų kova. Kaip tik taip ir yra. Juoda ir balta. Priešpastatymo dialek­ tika. Kartais šitos grynai specifinės grafikos galimybės gali turėti ir gilią filosofinę prasmę. Man atrodo, grafikos priemonėms būdingas ne­ paprastas pasakymo aštrumas, sugebėjimas daugybe rakursų atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Todėl juodai balto meno išraiškos turtingu­ mas, jo galia apibendrinti dar nėra pakankamai išnaudota. 62.1Eskizas. Flomasteris

1972

NERIBOTOS GRAFIKOS GALIMYBĖS

Norėčiau pradėti nuo grafikos vietos šiuolaikiniame mene. Aš manau, jog grafika, kaip menas, dar ne iki galo atskleidė savo galimybes. O jos galimybės didžiulės. Grafika mobili: ji operatyviai atsiliepia, reaguodama į aktualias dienos temas, tarsi pirštą uždėjusi sektų visuomeninio gyvenimo pulsą. Tačiau savo specifika tai sąlyginė dailės šaka, ir todėl svarbius visuomeninius klausimus ji gali liesti, pasakytume, ne kaip terapeutas, o kaip chirurgas. Man grafika — ne vien graži dėmė sienoje, o meno kūrinys, tal­ pinąs savyje ir mintį, ir jausmą, ir laiką — viską, kas sudaro meno esmę. Paskutiniu metu grafika pasidarė viena populiariausių dailės ša­ kų. Ji įžengė į mūsų butus. Kuo galite paaiškinti tokį populiarumą? Visa tai susiję su grafikos specifika. Pirmiausia, ją lengva spaus­ dinti, ją nesunku tiražuoti. Kita vertus, kaip esu jau sakęs, grafikai svarbiausia ne išorė: ji liečia jautriausius žmogaus asmenybės klodus, jai būdinga filosofija, gilus mąstymas. Be abejo, nereikia užmiršti, kad šiuolaikinius butus sunku įsivaizduoti prikabinėtus aliejinės tapybos drobių masyviais rėmais. Kokia, jūsų manymu, grafika turėtų įsikurti namuose? Grafika — ne taikomasis menas. Jeigu vertinsime vien dekoratyvi­ niu požiūriu, tai susiaurinsime ją. Be to, vieni paveikslai geriau atrodo parodose, o kiti namie,— tarsi jie būtų padaryti tiktai tau, kadangi at­ siliepia į tavo intymius jausmus ir pergyvenimus. Ir į namus, žinoma, turi eiti tie kūriniai, kurie žadina mintį, audrina jausmus. Ar turi grafika temų, meniškumo rėmus? Aš nenorėčiau, kad tokie būtų. Gal einu į kraštutinumus, bet man atrodo, kad grafika — tai dar kol kas savotiški dirvonuojantys laukai. Ji turi savyje didžiules galimybes. Mes privalome įsigilinti į reiškinį. Juk gamtoje nėra nieko juodai balto. Gamtoje vyksta šitų dviejų spal­ vų nuolatinis konfliktas, kaip kad ir gyvenime — pastovus konfliktas tarp gėrio ir blogio. Čia, šiame konflikte, mes ir turime ieškoti savo paletės ir privalome ją rasti. Grafikos darbais dažnai iliustruojamos knygos. Prisimenu jūsų ilius­ tracijas Šekspyro sonetams. Bet aš nesistengiau iliustruoti. Priešingai, tai variacijos ir apmąs­ tymai Šekspyro sonetų temomis. Aš ruošiausi šiam darbui, įdėmiai po keletą kartų skaičiau Šekspyrą. 53

63. Eskizas „M oters" tema. TuSas

Ir vienu metu man pasirodė, kad jo spnetai paseno, kad jie... tarsi popierinės gėlės. Bet vėliau supratau, kad čia kaltas ne Šekspyras: paprasčiausiai pasaulinė literatūra apsišarvavo jais ir juos nuvalkiojo. Bet tai, kas svarbiausia, liko — jų temos. Sonetų temos. Šekspyras rašė apie tai, kas ir šiandien jaudina žmogų. Tai ir yra klasika. Visais amžiais gyva meilės, ištikimybės, mirties, senatvės tema. Amžinos te­ mos — amžinas ir Šekspyras. Kartais tenka girdėti, kad iliustracija nereikalinga knygoms. Bloga iliustracija — tai mechaniškas vaizdo, minties perkėlimas iš vienos meno rūšies — literatūros į kitą — grafiką. Jeigu dailininkas ne­ turi ką pasakyti, geriau tegul tyli. Reikalinga tiktai tokia iliustracija, kuri pati turi savarankišką mintį ir papildo literatūros kūrinį. Ta pačia tema kalba du menininkai skirtingomis išraiškos priemonėmis. Ir todėl, kai manęs klausia, ar reikalingos iliustracijos, aš atsakau: blogos — ne, geros — reikalingos. Ar turi įtakos grafikai nacionalinės, liaudies meno formos?

64. 65. Iliustracijos E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Aviaetiudai": Atžalos. Asociacija. 1966. Autocinkogralija

Žinoma. Tačiau meno nacionalumo reikia ieškoti ne jo išorės for­ mose, o toje gilioje prasmėje, kuri glūdi liaudies mene. Šiuolaikinę lietuvių grafiką tam tikra prasme neabejotinai paveikė liaudies raiži­ niai, liaudies piešiniai, tačiau mes stengiamės visų pirma perprasti šį meną sukūrusių žmonių dvasią. Dvasią tų, kurie tapo jų herojais. Liaudies menas — tai požeminės upės, maitinančios dailininką. 54

Pagrindinės grafikos meninės išraiškos priemonės yra linija, šviesokaita, dėmė, lakšto fonas... Kurią priemonę jūs labiausiai mėgstate?

Liniją. Man atrodo, kad linija kaip garsas. Kaip smuiko garsas. Ji gali virpėti, paskui vystytis, stiprėti, gali iškilmingai skambėti. Lini­ jai būdinga plati emocijų amplitudė. Linija gali dainuoti. Ji pati sa­ vaime pradeda reikšti tam tikrą jausmą, ir tada kūrinyje atsiranda antras planas, prasideda nauja tema. Tačiau lieka svarbiausias daly­ kas, ką galima ta linija išreikšti... Kokie jūsų santykiai su jūsų žiūrovais?

Dailininkas gyvena labiau užsisklendęs, negu, sakykim, poetas. Su tais, kurie domisi tavo kūryba, susitinki bene tik per parodos atida­ rymą. Mano moralinis honoraras — šilti žodžiai, netikėtai pamatytas darbas nepažįstamojo bute, lėliškai. Pats laiško gavimo faktas man jau daug ką pasako. Tačiau man nemalonu, ked mane stengieisi parodyti plačieim žiū­ rovui visiškai neleistinu būdu. Tikriausiai atsimenate mano „Jaunys­ tės" graviūrą? Taigi, kur tik aš jos nemačiau: ant kaklo papuošalų, skarelių, ant kvepalų, lėkštučių, puodelių. Raižinys tiesiog pasidarė plačios paklausos prekių ženklu. Ir visa tai be mano žinios. Negalima meno kūrinio naudoti nieko bendro su menu neturinčiais tikslais. Jūs dėstote Vilniaus valstybiniame dailės institute. Be grynai pro­ fesinių, kokius uždavinius keliate pats sau kaip pedagogas?

Memo uždavinys — visų pirma padėti studentams neišradinėti dvi­ račio, emtra — ir tai visų svarbiausia! — stengtis išugdyti tokį dvasinį jų diapazoną, moralinį tvirtumą, kad jie galėtų išvengti bet kokių klai­ dų. Ir vienintelis kelias čia, ko gero,— šiuolaikinio liaudies gyvenimo pažinimas. Reikia išmokyti jauną dailininką matyti mūsų gyvenime neišsenkamą kūrybinių ieškojimų šaltinį. Dailininkas negali gyventi dramblio kaulo bokšte, nors ir kažin kaip turtingas būtų savo dvasia. Kada nors vis vien kūrybinis jo šaltinis išseks. Ir vienintelis būdas pri­ pildyti tą šaltinį — kasdieninis ryšys su gyvenimu. Labai naudinga yra pabuvoti didžiosiose statybose, pertvarkančiose šalies gamtą. Susitiki­ mai su žmonėmis, didingos panoramos teikia erdvės tiek peizažistui, tiek portretistui. Ir svarbiausia — tas bendravimas su darbo žmogumi atskleidžia dailininkui naują matymo tašką. Ir pabaigai: kokie jūsų planai?

Sumanymų daugiau, negu galiu realizuoti. Bet prie vienos temos aš noriu grįžti. Prie Roberto Roždestvenskio „Rekviem" temos. Poema mane jaudina savo gilia mintimi ir tiesa. Ji labai populiari Lietuvoje, nesensta, išlaikė laiko egzaminą. Žmonės linkę užmiršti praeitį, o mane ji jaudina, ir aš noriu, kaip ir Robertas Roždestvenskis, priminti žmo­ nėms tai, priminti, kad dabar, kai gimsta vaikai, kai į kitus pasaulius skrenda raketos, kažkur žemėje guli nežinomas kareivis, paprastas žmogus, kuriam privalome būti dėkingi už visa, ką šiandien turime. 1973

VOKIEČIAI DOMISI GRAFIKA

Mano kūrinių paroda buvo surengta vienoje privačioje — frau Miuler — Ladeno galerijoje, esančioje miesto centre. Eksponavau 72 darbus: iliustracijas E. Mieželaičio, Šekspyro, A. Venclovos, Just. Mar­ cinkevičiaus kūriniams, „Giesmių giesmei", estampus iš ciklų „Va­ sara", „Langas", „Judesys", „Moters gimimas", atskirus populiarius kū­ rinius, kaip „Jaunystė" ir. kt., paskutinįjį savo darbą — triptiką „Kur eini, žmogau?". Taigi parodoje vyravo estampai. Į parodos atidarymą susirinko labai marga publika, įvairių visuo­ menės sluoksnių atstovai, Vakarų Berlyno dailininkai. Paskui, po ati­ darymo, prasidėjo tarsi kokia „spaudos konferencija"—dvi valandas atsakinėjau į begalę klausimų, kurie lietė anaiptol ne vien meną: vo­ kiečiai domėjosi TSRS ekonominiu, kultūriniu gyvenimu, įvairiomis jo sritimis. Buvo, žinoma, ir humoristinių klausimų, o vienas kitas — ir provokacinis. Į rimtus klausimus ir atsakinėjau rimtai, į šmaikščius, humoristinius ;—taipgi ne be šypsenos. Tai, atrodo, auditorijai patiko. Laikraštis „Die Wahrheit" išspausdino nuotrauką iš atidarymo ir straip­ snį, kuriame aš vadinamas „dailininku filosofu". Teko dalyvauti priėmime TSRS generaliniame konsulate, įvairiuose susitikimuose, kuriuos rengė Vokietijos —Tarybų Sąjungos draugys­ tės draugija. Per devynias viešnagės dienas susipažinau su miestu, ku­ ris jau tada skendėjo žalumynuose. Gražiai, harmoningai atrodo seno­ sios ir naujosios architektūros deriniai, miestas lyg jau užgydęs karo žaizdas, panaikinęs sugriovimų pėdsakus; daugiau dykviečių matyti reichstago zonoje. Buvojau Nacionalinėje galerijoje, Dalemo muziejuje, kur žavėjausi klasikų šedevrais, senųjų kultūrų muziejuje, kur ypač daug egiptolo­ gijos eksponatų, ilgai čia stovėjau prie Nefertitės skulptūros. Man esant Berlyne, veikė didelė paroda „Laisvasis Berlyno menas-74“. Joje buvo visko —mėgėjiškų darbų, op meno, abstrakcionizmo, kinetinės, realistinės dailės pavyzdžių ir sekso bei pornografijos. Atskiruose šio galerijos komplekso filialuose — privačiose galerijose — buvo galima pamatyti Pikaso, Dalio, Šagalo darbų, net nusipirkti jų. Čia viskas parduodama; jeigu rengiama paroda, vadinasi, už atitinkamą sumą gali įsigyti bet kokį eksponatą. Demokratinėje Vokietijoje grafikos supratimas labai platus, čia ypač vertinamas geras piešinys. Mano parodoje žiūrovai ilgai susto­ davo prie triptiko antimilitaristine tema: „Kur eini, žmogau?". Šio darbo mūsų respublikos žiūrovai dar nematė. 66. Is piešinių bloknoto. Flomasteris

1974

NAUJAMETINIS INTERVIU

Kuo jums reikšmingi praėjusieji■ metai? Kaip vertinate tarptautinio klimato atšilimą ir kokį atgarsį tai ras jūsų kūryboje? Ką norėtumėte palinkėti ,,Komjaunimo tiesos" skaitytojams? Kalbėdamas apie asmeninio gyvenimo įvykius, prisipažinsiu, esu labai patenkintas, kad 1974 metais „Vaga" išleido mano grafikos ciklą „Moters gimimas". Mintis sukurti savotišką graviūrų poemą apie mo­ terį įstrigo dar prieš keturiolika metų, kai mano duktė buvo mažytė. Aš niekad neužmiršau to sumanymo ir ėmiausi įgyvendinti jį neatsitik­ tinai, ne dėl menininko vaizduotės užgaidos, bet tuomet, kai to pa­ reikalavo pati tikrovė, psichologinės, moralinės, socialinės priežastys. „Moters gimimas'1— pirmasis iš sumanytų raižinių ciklų, kurių kiekvienas bus skirtas atskirai temai. Mano nuomone, tokia bendravi­ mo su grafikos mėgėjais forma — per meninį leidinį — duoda me­ nininkui daugybę privalumų, praplečia jo galimybes, jo kūryba susi­ domi platus žmonių ratas. Didelį įspūdį paliko kelionė į Vakarų Berlyną, kur TSRS kultūros savaitės metu veikė ir mano personalinė paroda. Tikrą pasitenkinimą, suprantamą kiekvienam menininkui, pajutau, žiūrėdamas nepaprastai turtingas gausių Berlyno muziejų kolekcijas. Bet ypač ilgai išbuvau vienoje Egipto muziejaus salėje — prie Nefertitės. Manau, jog šis susi­ tikimas — taip pat svarbus įvykis. Malonu buvo šiame Europos mieste susitikti su žmonėmis, simpatizuojančiais mūsų šaliai, vertinančiais mūsų kultūrą. Manau, jog šviesiausios visų dorų žmonių viltys 1975 metais susi­ jusios su taikos visame pasaulyje perspektyvomis. Norėtųsi, kad tarp­ tautinio įtempimo mažinimo procesas taptų negrįžtamas. Šalių su skir­ tinga valstybine ir visuomenine santvarka taikaus sambūvio politika reiškia ir glaudesnį kultūrinį bendradarbiavimą. Džiugu, kad mūsų respubliką aplankys daugybė užsienio artistų, atlikėjų, muzikantų, dai­ lininkų, o Lietuvos gintaras, grafika, vitražas pabuvos daugelyje pa­ saulio šalių. Juk meno įtaka žmogui visada vaisinga. Kalbant apie šių pažangių tendencijų ryšį su menu, turiu pasakyti, kad visada savo, darbuose stengiausi gvildenti gilias, bendražmogiškas temas. Mano grafika — prieš karus, prieš mirtį, už žmogų. Štai ir kitas mano graviūrų ciklas, kurį „Vaga" ketina išleisti pavasarį, vadinsis „Rekviem" ir bus skirtas kritusiems praėjusiame kare, kovai prieš fa­ šizmą. Ką galiu palinkėti Naujųjų metų išvakarėse jauniems žmonėms? Paties geriausio. j9 7 5

57

67. Eskizas. Flomasteris, servetėlė

SVAJONĖ — KURTI POEMAS

68. 69. is ciklo „Moters gimimas". XII. XIII. 1973. Autocinkograii/a

Dailės mėgėjai jau atkreipė dėmesį, kad ciklas „Amžinai gyvi" paga/ apimtį didžiausias iš visų jūsų kūrinių. Kas jus paskatino imtis šio darbo? Kario — kovotojo už Tėvynę, už laisvę — tema priklauso „amžino­ sioms" temoms — kaip apskritai žmogaus, meilės, gamtos bei kitos te­ mos. Mintis sukurti šį ciklą knietėjo jau nuo seno. Inspiracija, matyt, reikėtų laikyti Roberto Roždestvenskio poemą „Rekviem", kurią iliust­ ravau prieš penkiolika metų. Trys dešimtmečiai praėjo nuo Didžiojo Tėvynės karo, kai buvo sutriuškintas fašizmas, tačiau įvairios pasaulio tautos tebekovoja ir dabar. Ir dabar už savo tėvynės laisvę, nepriklau­ somybę, už teisę į šviesesnį darbo žmonių gyvenimą liejamas krau­ jas. Nesvarbu, kad šios tragedijos vyksta tolimuose pasaulio kampe­ liuose — jų aidas sklinda po visą 2emę. Įjungi radiją, televizijos ekra-

ną — girdi: žūva nekalti žmonės! Manau, tam niekas negali likti abe­ jingas, juo labiau menininkas. Tai ir yra pastovi inspiruojanti medžia­ ga kūriniams kovos ir taikaus gyvenimo temomis. Ar žadate grįžti prie šios temos, ar jaučiate, kad šiuo ciklu išsa­ kėte viską? Turbūt grįšiu. Prieš porą metų išėjo ,,Moters gimimas ". Dabar — dar vienas cik­ las. Matyt, jau galima kalbėti apie tam tikrą jūsų kūrybos žanrinę kryptį, polinkį į ciklus? Taip. Kurti grafinius pasakojimus, grafikos poemas — sena mano svajonė. Tai nereiškia, kad aš atsisakau iliustracijos. Šios dvi formos mano kūryboje egzistuos viena šalia kitos, viena kitą papildydamos. Mūsų skaitytojams butų įdomu iš pirmų lupų išgirsti apie jūsų kūrinių parodas užsienyje, jų atgarsius tų šalių spaudoje. Personalinės parodos vyko Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Vakarų Berlyne, Vienoje, Pa­ ryžiuje. Zalcburge buvo eksponuojamas ciklas „Moters gimimas". At­ siliepimai? Matyt, teigiami. Konkrečiau, deja, negaliu perteikti — ne­ įsidėmiu. Kadangi jūs esate sąjunginio knygų konkurso vertinimo komisijos narys, norėtume išgirsti keletą pastabų apie knygos meninę kultūrą. Kokia lietuviškos knygos vieta, palyginti su kitų respublikų leidiniais? Prieš kokį dešimtmetį pirmavo mūsų respublikos knygos. Pastaruo­ ju metu mus gerokai pralenkė Latvija, Estija, Baltarusija — tiek poli­ grafine kultūra, tiek medžiagų kokybe. Nenorėčiau teigti, kad mūsų leidiniai suprastėjo: paprasčiausiai, mes stovime vietoj, o stovinčius nesunku aplenkti... Mano, ir ne tik mano požiūriu, Lietuvos knyginė grafika turi labai stiprių meninių individualybių. To dėka mes dar galime pasidžiaugti — tarptautinėse knygų parodose tolydžio laimi me­ dalius ir mūsų respublikos leidiniai. Pabaigoje norėčiau vėl grįžti prie naujojo jūsų ciklo. „Amžinai gy­ vi"— giliai pilietiškas kūrinys. Prašytume porą žodžių apie dailės pi­ lietiškumą apskritai. Menas negali būti nepilietiškas, kaip ir nehumaniškas. Pilietišku­ mas, sakyčiau, ir yra tos pačios „amžinosios“ temos bei problemos, tik įvilktos į šiuolaikiškumo rūbą. mjc

70. Eskizas. Flomasteris, servetėlė

LAIPTAI Į GROŽIO PASAULĮ

71. Eskizas. Flomasteris, servetėlė

S. KRASAUSKAS. Taigi jaunimas ir menas. Man rodos, tema be galo plati ir praktiškai neišsemiama. V. BALTRŪNAS. Ko gero. Gal pasirinkime du aspektus? Pakalbė­ kime apie kūrybinio jaunimo problemas. O pradėkime nuo to, kaip jaunimas suvokia meną. S. KRASAUSKAS. Pagrindinis bruožas, kuris suartina įvairių kar­ tų jaunimą,— aš dar nesuspėjau pamiršti, kad tai buvo būdinga ir mano kartai — yra nenuilstamas naujovių ieškojimas. Naujovių, ku­ rios lyg paslaptinga pašvaistė visais laikais audrina jaunimo sielas. Beje, yra ir kita jaunimo kategorija. Turiu galvoje tuos,— tai ypač ryšku paskutiniuoju metu,— kurie ieško ir vertina mene visų pirma tai, kas sena. Kas įsitvirtinę. Kas turi tradicijas. Taip, žinote, reiškia­ ma savotiška opozicija spėjusiems įkyrėti pseudonaujoviškiems opu­ sams, kurių turime ne vien dailėje. Estetinės kultūros, o ir apskritai kultūros lygis per pastaruosius du dešimtmečius nepaprastai išaugo. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo cituojami vidurinių mo­ kyklų abiturienčių atsakymai. Mergaitės kalbėjo apie mano grafiką. Susipažinau ne tik su jaudinančiais ir man maloniais pastebėjimais. Nuoširdžioje moksleivių analizėje įžiūrėjau didelę nuovoką apie meną. V. BALTRŪNAS. Jaunimo dėmesys rimtam menui akivaizdus. Pri­ simenu, prieš dešimt metų buvo daug kalbama, kad mūsų filharmoni­ jos, teatrų salės tuščios, kad publika nelanko koncertų, kad vieninte­ lė išimtis — estrados vakarai. Šiuo metu viskas pasikeitė. Jaunimas da­ bar gerai supranta muziką, domisi drama, tapyba, poezija. Vilniaus parodų rūmai sutraukia tūkstančius vaikinų ir merginų, kurie sudaro pagrindinę lankytojų dalį. Prisiminkime kad ir pusantro tūkstančio Kauno politechnikos insti­ tuto studentų, pastoviai dalyvaujančių „Nemuno" ir „Jaunystės" meno saviveiklos kolektyvuose, vyrų chore ir teatro studijoje, pramoginių šokių kolektyve ir „KPI-filmo" studijoje. Man rodos, jaunimas visų pirma ieško mene tų problemų, kurios jį šiandien jaudina. Ieško atsakymų į svarbiausius klausimus. Kartais lau­ kia pamokymo. Protingo patarimo. Beje, susimąstyti skatina ir emocijas žadina ne vien atsakymai, bet ir klausimai, kuriuos kelia dailininkų, prozaikų, muzikų darbai. S. KRASAUSKAS. Visa šita taip. Lietuvių jaunimas stipriai ir aist­ ringai domisi menu. Štai viena detalė: į Valstybinį dailės institutą sto­ jančių abiturientų konkursas pats didžiausias respublikoje. 60

Maždaug prieš dvidešimt metų buvo suorganizuotos pirmosios už­ sienio dailės parodos: daugelis drobių tose parodose atrodė tada ne­ lauktos ir neįprastos. Buvo daug ginčytasi, tie ginčai dažnai pavirsdavo kartų susidūrimais. Nesutapo skirtingo amžiaus žmonių pažiūros. Gin­ čijosi jaunieji ir vyresnieji. Tarp jų buvo įvairių žmonių — ir tarp vyresniųjų, ir tarp jaunųjų. Ir vis dėlto galima tikrai pasakyti, kad jaunesnieji buvo labiau nusiteikę ginti tai, kas nauja,— jie viską leng­ viau suvokė. Bet pasitaikė ir tokių jaunų žiūrovų, kurie tvirtino, kad šitoks menas nereikalingas. Šie skeptikai, linkę griežtai smerkti vos ne kiekvieną naujovę, samprotavo maždaug šitaip: „Čia aš nesuprantu. Juk aš paprastas žmogus, o menas priklauso liaudžiai, vadinasi, tai liaudžiai nereikalinga..." Nereikia dangstytis liaudimi. Šitaip galima per toli nueiti. Juk ir Blokas, ir Majakovskis, ir Sostakovičius ne visiems iškart buvo su­ prantami. O negi ir šie menininkai nereikalingi?! Dabar tokių kalbų parodose negirdėti, ir tai rodo išaugusią estetinę kultūrą ir apskritai visą kultūrą. Suprasti ir pripažinti, kad tu kažko neišmanai, kad tau reikia padirbėti, pasimokyti,— kaip sau norite, juk tai rodo ir žmogaus drąsą, ir jo brandumą, ir savikritiškumą, ir pagaliau pastangas pakilti ant aukštesnės pakopos. 61

72. 73. iš

ciklo „Moters gimimas ’.

xiv. xv.

1973. Autocinkograii/a

74. Eskizas „Moters" lema. WOO. Tušas

Jei nuo senų senovės žmonija nebūtų siekusi perprasti pasaulio sandaros paslaptis, prasiskverbti į jo gelmes, jei žmogus prieš milijo­ nus metų būtų susitaikęs su ta nežinomybe, kurią jis pats buvo pasta­ tęs ant pjedestalo, ko verti mes būtume dabar? V. BALTRŪNAS. Sutinku su jumis. Aš taip pat ne sykį mąsčiau apie tai. Lietuvos komjaunimo CK plenume praeitą pavasarį buvo kalbų, kad jaunimo laikraščių bei žurnalų redakcijos gana dažnai gau­ na laiškų, kuriuose skaitytojai skundžiasi nesuprantą, pavyzdžiui, Edu­ ardo Mieželaičio, Lenino premijos laureato, Socialistinio Darbo Didvy­ rio, įdomaus, ieškančio, plačiai pripažinto menininko, poezijos. Rašo­ ma, kad ir kiti poetai jiems sunkiai įkandami. Pasikalbėjus su tokiu žmogum, paaiškėja, kad jis, kaip ir daug kitų „kritikų", visą sąmoningą savo gyvenimą vadovaujasi mokykliniu literatūros vertinimo masteliu, tai yra vien savo mokytojo skoniu. Dažnai dangstomasi magišku žo­ džiu „nesuprantu" tarsi kokiu skydu, o už viso to — nenoras net pa­ mėginti suprasti menininko sumanymą, įvertinti, kaip giliai jis suvokia gyvenimą. Nesistengiama suprasti, kad tai sunkus, įtemptas darbas, reikalaująs tam tikros erudicijos ir pasirengimo. S. KRASAUSKAS. Aš visuomet ginčijausi su tais jaunais (arba ir nelabai jaunais) žmonėmis, kurie įnirtingai kratosi jiems neaiškių da­ lykų, stengiasi išbraukti iš gyvenimo tokius meno reiškinius. Prisipa­ žinsiu, kad muzikoje, architektūroje, poezijoje, net tapyboje yra ir man nesuprantamų dalykų. Bet tokiais atvejais aš neskubu daryti iš­ vadų, galutinai įvertinti. Stengiuosi suprasti, kas čia ką reiškia, įsi­ gilinti į menininko sumanymą, surasti jo idėją. Ir tik po to, išanaliza­ vęs, antrą, trečią kartą susipažinęs su tuo meno kūriniu, galiu nuo jo atsiriboti, jeigu jis man nepriimtinas. Žmogus tuo ir reikšmingas, kad stengiasi įsiskverbti į paslaptis, su­ prasti reiškinių esmę, jų prigimtį, stengiasi nukelti nuo pjedestalo mįsles. Tie patys dalykai per amžių amžius dedasi ir mene. Yra buvę me­ nininkų, kurie liko nesuprasti ir nepripažinti jiems gyviems esant. Jie nesistengė žiūrovą arba klausytoją nustebinti, pritrenkti, jie jautė pasaulį tokiomis spalvomis, garsais, vaizdais, kurie vieninteliai atrodė jiems tikri. Vieninteliai tikslūs. Šiandien impresionistai — laukiami svečiai garsiosiose galerijose, vakar jų niekas nesuprato. Bet ir atei­ ties tapyba būtų buvusi neįmanoma, jei ne tie atradimai, kuriuos padarė šie įžymūs meistrai dviejų amžių sandūroje. Deja, ir pats realistiškiausias, pats artimiausias tikrovei meno kūri­ nys gali būti ne visiems įkandamas. Ir ne todėl, kad sunku išaiškinti grafiko ar poeto, skulptoriaus ar kompozitoriaus sumanymą. Yra ir kita priežastis. Intelektualinio, meninio, pagaliau tiesiog bendro žmogaus išprusimo lygis. Jo estetinio pasirengimo lygis. Menas suvokiamas pakopomis. Tai savotiški laiptai. Galėčiau juos palyginti su tais, kuriais mes užlipome čia, į mano dirbtuvę. Jeigu jū­ sų neišsivystę raumenys ir jeigu vienos pakopos nėra, tai jūs neįveik­ site pakilimo. Neperšoksite. Taip ir su menu, su kūryba. Ir su meno suvokimu. 62

Estetinio skonio raida — tai iš esmės evoliucija, nors dėl įvairių palankių aplinkybių gali būti ir staigių šuolių. Kaip, pavyzdžiui, susipažįstame su muzika? Juk nepradedame nuo Bacho. Pirmosios dainos — tai lopšinės, kurias mums dainuoja mama. Po to seka pačios populiariausios ir, ko gero, lengviausiai supranta­ mos, paprasčiausios dainos. Paskiau, pavyzdžiui, gali prasidėti Štrauso valsai, melodingi, lengvai įsimenami. Simfoninių koncertų eilė ateina vėliau, tai viena iš paskutiniųjų laiptų pakopų. Žmogus ne iš karto patiria malonumą, klausydamasis Bacho ar Haidno. Estradinės melodijos populiarios ne vien todėl, kad jos lyg ir labiau atitinka mūsų praktiško ir neramaus amžiaus ritmą. Tai, beje, mano manymu, ginčytina tiesa. Jos paprastesnės, lengviau suprantamos ne­ gu rimtoji simfoninė muzika, ir turbūt kaip tik todėl jas ir mėgsta paaugliai: jaunuoliai dėl savo amžiaus ir neturėdami meno suvokimo įgūdžių tiesiog dar būna nesuspėję pasiekti to palyginti aukšto lygio, kai pradedama justi didžiųjų muzikų idėjas, vaizdus, mintis. V. BALTRŪNAS. Klausydamas jūsų, prisiminiau televizijos kon­ kursą „Dainų dainelė", skirtą ikimokyklinio amžiaus ir žemesniųjų mokyklos klasių vaikams. Jis, kaip žinote, tikrai populiarus, domina ir vyresniuosius, ir jaunesniuosius: tai muzikinio lavinimo sistemos pradžia. S. KRASAUSKAS. Taip, pradžia, ir gera pradžia. Juk labai apmau­ du, kai žmogus pats save apvagia, savo noru atmesdamas gerą pasau­ lio gabalą, nepažindamas jame glūdinčio lobio, atsisako progos bend­ rauti su genijais, su Bachu ir Mocartu. Trūksta laiptų pakopų. Kartais ištisų laiptų maršų. Atgauti tai, kas prarasta, galima, bet toli gražu nelengva. Nenorėčiau guosti tų, kurie staiga pajus, kad jie šį tą prarado. Bet žinau, kad praeis kiek laiko, ir žmogus, atkakliai siekiąs susigrąžinti, kas prarasta, pasieks trokš­ tamą tikslą, jam bus prieinami Prokofjevas ir Šostakovičius, graži muzika taps būtinybe, jo būties faktu, jo gyvenimo dalimi. V. BALTRŪNAS. Matyt, mums rūpi tie patys dalykai. Ir meninin­ kams, ir komjaunimo darbuotojams. Jaunimą traukia menas, ir mes privalome padėti jauniems žmonėms teisingai suprasti bei vertinti li­ teratūros, muzikos, skulptūros, kino, tapybos, teatro kūrinius. Respub­ likinė jaunimo spauda daug ir gana įdomiai pasakoja apie meną, man regis, dabar suaktyvėjo kritikai, tarp jų ir jaunieji, nors menotyrinin­ kų vis dėlto mažoka ir kritiniai samprotavimai ne visada būna gyvi ir įdomūs. Prisipažinsiu, man kartais galvoje sukasi „maištinga" mintis: ar kartais nesistengia kritikai ne tiek analizuoti meninius pradedančio prozaiko apysakos bei jauno dailininko drobės privalumus (arba trū­ kumus), kiek parodyti savo plunksnos šmaikštumą, savo erudiciją? Man visuomet atrodė, kad kritikos straipsnis tuo pat metu turi spręsti du uždavinius: viena, padėti autoriui teisingai įvertinti savo darbo rezultatus, ir antra — sudominti skaitytoją, klausytoją, žiūrovą atitin­ kamu darbu, padėti suprasti jį. S. KRASAUSKAS. Kūrybos procesą lydi analizės procesas. Ir tai ypač svarbu tiems, kurie ne tik stebi meną, bet ir patys jį kuria. 63

75. Eskizas Tušas

„Moters"

tema.

1960.

76. Eskizas

„Moters"

tema.

1960.

Jei žmogus, nelabai nusimanantis apie meną, gėrisi kažkuriuo reik­ šmingu kūriniu, bet negali paaiškinti, kodėl pastarasis daro jam tokį Įspūdį, tai gal ir apmaudu, bet nieko baisaus. Negali, o ir neprivalo visi sugebėti svarstyti taip, kaip tai pavyksta padaryti geriausiems me­ notyrininkams. Bet jei jau tu esi pradedantis dailininkas, prozaikas, kompozitorius, jei tu veržiesi į tikras, o ne įsivaizduotas kūrybos vir­ šūnes, tai tu privalai sugebėti mąstyti, analizuoti. Kartais menininkai samprotauja, kad ir nereikia visko aiškinti, kad menas — slėpiningas dalykas, kad svarbiausia jame — pasąmonė. Pasą­ monė iš tiesų svarbus kūrybos veiksnys. Tai didžiausia paslaptis: kaip staiga kyla mintis, idėja, vaizdas. Aš, pavyzdžiui, niekad neišsiaiškinu, kaip atsiranda vienoks ar kitoks sprendimas. Tik konstatuoju — žino­ ma, pavėluotai,— kad tai įvyko. Pasąmonė kūryboje egzistuoja, bet ji ne pradžių pradžia. Ir nėra čia ko dangstytis pasąmone, aiškinant neaiškius, užšifruo­ tus, rebusus primenančius kūrinius. Pasąmonė čia niekuo dėta. Prisimenu Somerseto Moemo žodžius. Knygoje „Gyvenimo balan­ sas" jis samprotauja apie rašytojo kūryboje ir apskritai mene pasi­ taikančius neaiškumus. Moemo supratimu, yra dvi neaiškiai kuriančių menininkų grupės. Pirmieji neaiškiai kuria todėl, kad neaiškiai mąsto. Antrieji taria, kad jų siela yra paslaptingas sodas, į kurį įžengti gali tik išrinktieji. Pastarieji tyčia pučia miglą į akis, apgaubia šydu. Tuo būdu dangstoma tuštybė, minčių menkystė. Aiškumas mene yra vienas didžiausių jo privalumų. Tai amžinas jo bruožas, nors ištisus šimtmečius kūrė įvairaus braižo meistrai. Ne­ vienodas buvo ir jų sąlygiškumo laipsnis. Paskutiniame mano darbe „Amžinai gyvi“, savotiškoje grafikos poemoje, pilietiniai motyvai, man atrodo, akivaizdūs. Turbūt nėra mū­ sų šalyje šeimos, kuri neminėtų kovų su fašizmu metais žuvusio tėvo arba sūnaus, senelio arba brolio, motinos, sesers. Tokio sumanymo ne­ įmanoma įgyvendinti, neradus atitinkamo taško, aiškaus, be galo aiš­ kaus ir lakoniško sprendimo. Čia svarbiausia yra temos išraiška. V. BALTRŪNAS. Pilietiniai motyvai... Turbūt tai tikrojo meno šir­ dis. „Gali nebūti poetu, bet piliečiu — būt privalai tu",— ši mintis anaiptol ne nauja, bet savo vertės, gyvenimiškos tiesos ji ir šiandien nėra praradusi. Mes suprantame, koks didžiulis vaidmuo komunistinia­ me žmonių auklėjime priklauso kūrybinei inteligentijai, žinome, kad nemažai nuveikė ir meno meistrai, kartu su visais sėkmingai įgyven­ dindami devintojo penkmečio planus, ir kaip tik dėl to respublikos komjaunimo Centro Komitetas nuolatos rūpinasi kūrybinio jaunimo problemomis. Visų pirma norime, kad jaunieji dailininkai, literatai, artistai jaus­ tų, kad komjaunimas — jų patikimas draugas, galintis visuomet juos paremti. Pavyzdžiui, mes galime padėti jauniems žmonėms patekti j spaudą. Turime gerą bazę — laikraštį, du žurnalus jaunimui, vieną moksleiviams, yra leidiniai mažiesiems, yra vyresniojo amžiaus vai­ kams. Čia gali savo kūrybą skelbti įvairių žanrų rašytojai. 64

Viena pagrindinių kūrybinio jaunimo ir komjaunimo bendradarbia­ vimo formų, priminsiu, mūsų praktikuojama jau trylikti metai, yra jaunųjų menininkų vasaros seminarai. Tokiuose seminaruose kūrybinis jaunimas, kaip jūs, be abejo, ge­ rai žinote, susitinka su žymiausiais kompozitoriais, rašytojais, architek­ tais, aktoriais, su kūrybinių sąjungų vadovais. Jaunieji menininkai gali padiskutuoti aktualiais klausimais, susijusiais su kūrybos procesu. Neseniai grįžau iš seminaro, kuris šįkart vyko Utenos rajone. Ruoš­ dami tokius seminarus įvairiuose respublikos rajonuose, mes siekiame dar vieno tikslo — norime, kad jaunieji menininkai susitiktų su dirban­ čiu jaunimu, ir todėl mūsų seminarai vyksta nedideliuose miestuose ir kolūkiuose, kur, beje, ypatingo dėmesio susilaukia jaunųjų dailinin­ kų darbai. Šį kartą paroda buvo surengta kino teatro fojė. Daug aktorių, tapytojų, grafikų, poetų atvažiavo pirmą sykį, kiti — tokių pasitarimų veteranai. Pirmųjų seminarų dalyviai dabar yra nusi­ pelnę rašytojai, kompozitoriai, režisieriai. Taigi jie vėl susitinka su savo jaunaisiais kolegomis. Būtent jie duoda toną ilgai trunkančioms diskusijoms prie laužo, kur jaunimas ieško tiesos, gina savo pažiūras. Kūrybinių sąjungų vadovai atvažiavo ne tuščiomis rankomis. Ki­ nematografininkai atvežė paskutiniuosius savo kūrinius, architektai surengė įdomią parodą, iš kurios matyti šiuolaikinės miestų statybos laimėjimai. S. KRASAUSKAS. Iš tiesų mes galime didžiuotis savo architektais. Kažin ar yra šalyje kitas toks miestas, kurio gyvenamieji rajonai būtų gavę Valstybinę ir Lenino premijas. Ir Žirmūnai, ir Lazdynai puošia senąjį Vilnių. V. BALTRŪNAS. Kūrybinis seminaras dabar išplėstas. Mes pakvie­ tėme ir mokslo atstovus — iš Mokslų Akademijos, iš akademinių insti­ tutų. Dėl to buvo daug ginčytasi, bet vis dėlto susitarėme, kad pabend­ rauti „fizikams" su „lyrikais" bus ir naudinga, ir įdomu. Žiemą kartu su kūrybinėmis sąjungomis surengsime teorinę konfe­ renciją, skirtą jaunųjų kūrybos problemoms. Konferencija duos prak­ tinės naudos, nes jaunieji menininkai turės progos išgirsti, kaip jų darbus vertina žymūs, pripažinti meno meistrai. S. KRASAUSKAS. Tokie seminarai — puiki jaunųjų menininkų pi­ lietinio ir kūrybinio augimo mokykla. Šios mokyklos reikšmė didžiu­ lė, nes ypač svarbu atitinkamai nukreipti jaunųjų veiklą, ieškojimus, padėti jiems išsiugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, parodyti, kur nau­ dingiausia pasukti tuos kūrybinius ieškojimus. Prieš kurį laiką mūsų jaunimo kūryboje buvo išryškėjęs, nors ir neilgai trukęs, polinkis į kažkokias šaradas, neaiškius dalykus. Dabar ši liga tarytum praeina. Sutinku, kad tarp mūsų jaunųjų (ir ne tik jaunųjų!) menininkų yra snobų. Nenoras įsigilinti į meno esmę, kurstomas susiformavusių me­ nininkų pritarimo, žavėjimasis visokiais (neišanalizuotais, neįvertin­ tais!) jaunųjų ieškojimais, taikstymasis su pastangomis vaizduoti nors kiek užšifruotai —taip kuriamas menas snobams, pasirengusiems žavė­ tis bet kuo, kas neaišku ir sunkiai suvokiama. t 65 5. S. Krasauskas

77. Eskizas „Moters"

Tušas

tema.

1960

78. iliustracijos Šekspyro „Šonetams". 1967. Autocinkograiija

Suprantamas komjaunimo noras palaikyti artimus santykius su kū­ rybiniu jaunimu, bendradarbiauti su juo, manau, bus naudingas ir na­ šus abiem pusėms. V. BALTRŪNAS. Tokia kryptimi eiti mus įkvepia ir laiškas, kurį neseniai respublikos komjaunimo Centro Komitetui atsiuntė Eduardas Mieželaitis. Mūsų įžymusis poetas rašo: „Jei aš savo gyvenime šio to pasiekiau, tai tik todėl, kad vieną darganotą 1935 m. vakarą namelyje Kauno pakraštyje vyresnieji kovų draugai priėmė mane į revoliucinį pogrindį, į tuomet nelegalią komjaunimo organizaciją. Tai viena pačių reikšmingiausių mano gyvenimo datų, kurią visada nešiojuos širdyje. Nuo tos dienos visą savo gyvenimą paskyriau revoliucijai, liaudžiai, literatūrai. Ir esu laimingas, jei mano kuklios pastangos, kai kurie mano kūriniai nors šiek tiek padėjo ir padeda auklėti jaunąjį žmogų, plėsti jo visuomeninį akiratį, formuoti moralinius principus, kelti jo estetinį skonį. Jei sveikata leis, pasižadu ir ateityje dirbti taip pat at­ kakliai. Neliksiu skolingas mūsų jaunimui." Bet pratęskime kalbą apie komjaunimo suartėjimo su kūrybiniu jaunimu formas. Jau kelerius metus pagrečiui mes skiriame respublikos komjaunimo premijas jauniesiems menininkams. Šių premijų reputacija gera: pastebeta, kad mūsų laureatai po kurio laiko gauna Valstybines, respubliki66

nes premijas. Antra vertus, mūsų premija — tai svari rekomendacija į kūrybinę sąjungą. Priminsiu, kad tarp respublikos Lenino komjauni­ mo premijų laureatų yra rašytojai: Mykolas Sluckis, Justinas Marcin­ kevičius, Antanas Drilinga, Violeta Palčinskaitė. Komjaunimas reguliariai rengia kūrybinius konkursus. Konkursai domina jaunimą, skatina jį kurti, ieškoti. Pavyzdžiui, dabar vyksta penkmečio pirmūno geriausio portreto, geriausio apsakymo pionierių tema ir pasakos vaikams konkursas. Bus premijuojamos geriausios apybraižos, kurių devizas „Draugystė", gaus dovanas geriausio pra­ moginio šokio kūrėjai. Varžosi šokėjai — ir studentai, ir mokiniai, ir dirbantis jaunimas. Konkursus jauniesiems menininkams rengia ne tik komjaunimo Centro Komitetas. Raseinių profesinė technikos mokykla kasmet skel­ bia geriausio kūrinio profesinio techninio mokymo tema konkursą, o rezultatai susumuojami spalio antrąją, Profesinio techninio mokymo sistemos įkūrimo dieną. Vis populiaresnis darosi judėjimas „Kūrybinis jaunimas — busima­ jam darbininkui". Kūrybinių sąjungų jaunimo sekcijos padeda profesi­ nėms technikos mokykloms ugdyti mokinių estetinį skonį, apipavidali­ nant klases ir pastatus. Man atrodo, neapsiriksiu pasakęs, kad, ko gero, mes pirmieji šalyje išleidome estetinio auklėjimo vadovėlį, skir67

79

80. iliustracijos Šekspyro „Sonetams". 1967. Autocinkograiija

tą specialiai profesinių technikos mokyklų moksleiviams. Tuo prade­ damas sistemingas darbininkų klasės ir valstietijos jaunosios kartos meninis auklėjimas. Taigi, kaip matote, vėl sugrįžome prie to paties — prie estetinio auklėjimo, prie to, kaip suvokia meną jaunimas. S. KRASAUSKAS. Šiandien nepabėgsime nuo šios temos. Jaunuolis gali ilgai keliauti po įvairias „šalis“—sportą, motolenktynes, radijo techniką, bet pagaliau jis pajus dvasios alkį. Įguls į knygas, spektak­ lius, muziką. Bandys pasisotinti ir tokiu maistu. Kaip suvokti meną? Kaip išmokti jį suprasti? Bet kokia didaktika nuobodi, ji atstumia jaunus žmones. Kultūros universitetai? Saviveikliniai meno mylėtojų klubai? Aš ne­ daug išmanau apie tokias įstaigas bei draugijas. Bet, atsidūręs jose, deja, ne sykį patyriau, kad šiuose klubuose dažnai maitinama „neska­ niais patiekalais“, menkos meninės vertės menu. Per dažnai meno pro­ pagandą mes perleidžiame tiems, kurie geriausiu atveju yra blogi po­ puliarintojai. Kur išeitis? Negaliu pamiršti Dmitrijaus Kabalevskio televizijos paskaitų. Jos be galo įdomios ne tik jauniesiems klausytojams, bet ir suaugusiems. Taip sakau, remdamasis savo asmeniniais įspūdžiais. Manau, kad nu­ sipelniusio kompozitoriaus įdėmiai klauso ir jo kolegos, muzikai pro­ fesionalai. Ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad pačiam Kabalevskiui įdo­ mūs jo vieši pasirodymai. Jis kuria, o ne vien dėsto įdomius faktus. Ekspromtai, laisva improvizacija puikiai papildo erudiciją. Pradėdamas pasakojimą, jis ir pats dar nežino, kokie palyginimai, kokios asociaci­ jos ateis jam šiandien į galvą. Kiekviena Kabalevskio paskaita — kū­ ryba. Milijonai žmonių, padedami Dmitrijaus Borisovičiaus, pradeda geriau pažinti meną. Manau, kad Kabalevskio televizijos paskaitos atstoja šimtus klubų. Puikiai suprantu, kad vienos estetinio auklėjimo formos turi papil­ dyti kitas, bet jeigu pas mane šiandien svečiuojasi Kabalevskis... Klubas gali ištuštėti. Neabejoju, kad taip pat talentingai savąjį meną geba populiarinti ir kiti įžymieji mūsų amžininkai, pasišventę teatrui, kinui, literatūrai, tapybai. Gėrio, kultūros dalelės, kurias dosniai dalija Kabalevskis, kaupiasi tose „skrynelėse“, kurias — kartais pilnesnes, kartais ne tokias kupi­ nas — turi kiekvienas žmogus. V. BALTRŪNAS. Tie pirmieji grūdai, kurie krinta į jauno žmogaus širdį, padeda jam suprasti save, susirasti savo pašaukimą. 1975

ŽODŽIŲ SPALVOMIS, LINIJŲ MELODIJA

S. KRASAUSKAS. Laiką suvokti man padėjo Eduardo Mieželaičio poezija. Nereikia ieškoti mūsų draugystėje unikalumo: mus Supažindino ir sujungė Laikas. Ieškojimo, vilčių ir drąsių eksperimentų Lai­ kas. Prasidėjo visuomenės aktyvios demokratizacijos, visų mūsų gy­ venimo grandžių aktyvios humanizacijos epocha. O mūsų horizontai vis platėjo. Žmogus pirmąkart išėjo į kosmosą. Mes stovėjome prie kultūrinės, mokslinės-techninės, kosminės revo­ liucijos slenksčio. Ir kosmosas plėtė ne tik mūsų pažinimo ribas, bet ir poetinio, filosofinio, pilietinio mąstymo ribas... Ilgainiui aš supratau, kodėl poetas vadinamas „metaforų piešėju" (jo poetinis mąstymas labai artimai siejasi su dailininko pasaulio su­ pratimu. Ir jį domina ne patys daiktai kaip tokie, o gyvas, regimas jų suvokimas: jo albatrosas „bodleriškas“, o paukščiai nusileidę iš Pikaso drobių...). O susidūręs su jo eilėmis, aš tik pajutau: minties slinktis, asociatyvių eilių struktūra labai primena grafinę tapybos struktūrą ir kompoziciją.

ei. 82. iliustracijos Šekspyro „Son etoms". 1967. Autocinkograii/a

E. MIEŽELAITIS. Ir vis dėlto, man pasiūlius drauge padirbėti, vie­ nas jaunuolis tada atsakė: „Pagalvosiu." / * • * * * ? . ' of] — S. KRASAUSKAS. Bet aš nemoku spręsti paskubomis. Ir grafikos OUJt*