256 35 7MB
Lithuanian Pages XXIII, 278 [285] Year 1960
JUOZAS
ERETAS
STASYS ŠALKAUSKIS
1886 -1941
A u toriu s visas teises pasilaik o
Išleido Ateitininkų Federacija Kun. Juozo A . Karaliaus lėšomis Ateitininkų sukakties 1960 m etais Spaudš Tėvų Pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, N e w Y o r k
PRATARMĖ
K a i 1932 m. pasaulis šventė Goethės sukaktį — 100 metų nuo jo mirties, — Vytauto Didžiojo universiteto teo logijos - filosofijos fakultetas mane paprašė parašyti ati tinkamus jubilėjinius raštus. Rašiau tada dvi knygas apie tą poetą ir, be to, L. K . Mokslo Akademijos minėjime skaičiau paskaitą “ Goethe po 100 metų” . Savo pasisaky muose stengiausi būti objektyvus: iš vienos pusės atida viau tam poezijos meisteriui, kas teisingai jam priklausė; iš kitos nepaslėpiau silpnybių, kurių netrūksta nei jo kūry boje nei jo kasdienybėje. Prof. Stasiui Šalkauskiui toks žvelgimas tada taip pa tiko, kad jis “ židin yje” (1934) apie tai tarp kitko rašė: “ (Autoriaus) tikslas buvo gyvojo Goethės paveikslas, laisvas nuo vienašališkų tendencijų ir kraštutinių vertini mų. (Jam) Goethe yra genialus poetas rašytojas, bet sykiu ir gyvas žmogus su savo trūkumais, silpnybėmis, su savo klaidžiojimais. (Autoriaus siekiamos) sintezės akivaizdoje pasirodė jam galutinėje sąskaitoje nepriimtini nei Goethės apoteozavimas nei jo nelygstamasis smerkimas. Gyvasis Goethe nėra nei garbinimui sukurta bronzos statula nei pasibiaurėjimo verta blogybių personifikacija” (202-203 p.). Nenoras aprašomąjį iškelti į antžmogiškas aukštybes visuomenėje gyvai buvo diskutuojamas. Tad ir Šalkauskis dažnai prie jo grįždavo draugiškame mūsų “ trečiadienių” ratelyje. Viena tokia proga jis šypsodamasis pridūrė: “ Jei kartais reikėtų aprašyti mano gyvenimą, norėčiau, kad Jūs, p. Juozai, tai padarytumėte; Jūs bent manęs nepaauksuo tumėte” . VU
Nors Šalkauskis tada nemanė užsisakyti sau biografi jos ir niekad prie šio reikalo nebegrįžo, bet manyje pamažu brendo mintis atvaizduoti šio išskirtinio vyro gyvenimą. Ėmiau atidžiau sekti jo žodžius bei veiksmus ir svarbesnius faktus pasižymėdavau. Per nelaimingus 1940-41 įvykius su rinktoji medžiaga žuvo, ir aš Šveicarijoje atsidūriau tuščio mis rankomis. Skaudi žinia apie savo bičiulio mirtį manyje atnaujino pasiryžimą rašyti jo biografiją, ir antru kartu ėmiau rink ti medžiagą. Pravažiuojantieji pro Bazelį draugai iš nepri klausomybės laikų sutvirtino šį nusistatymą. Jo Ekscelen cija vysk. V. Padolskis (per anksti miręs 1960) pranešė apie mano pastangas Vyriausiajai Ateitininkų Federacijos Val dybai Brooklyne, kuri su prof. S. Sužiedėliu priekyje tą su manymą labai šiltai sutiko, o gerbiamas kun. J. Karalius (Shenandoah, Pa.) pažadėjo piniginę paramą, padėjusią man laisviau atsidėti paruošiamiems darbams. Į prašymą padėti man savo atsiminimais atsiliepė gra žus būrelis Vakaruose gyvenančių buvusių Šalkauskio stu dentų, kolegų ir bendradarbių reikšmingoje jo veikloje. La bai gaila, kad, išskyrus vieną tik, Lietuvoje likę mūsų f i losofo gerbėjai negalėjo prisidėti prie šio darbo. Ypač vertingai mane parėmė ir Ateitininkų Valdyba, kurios gen. sekretorius kun. V. Dabušis man parūpino daug visokių raštų. Mano nuoširdi padėka priklauso ir “ 1936 metų generacijos” atstovams, taip pat Tėvams Marijo nams, kurie mane 1957 Romoje priglaudė, leisdami naudo tis savo archyvu bei biblioteka. Gautą medžiagą cituoju tarp kabučių; joje nieko nekeisdamas, tik vietomis trum pindamas. Artinantis jubilėjiniam kongresui (1960), Ateitininkų vadovybė pasiryžo išleisti šią biografiją. Tai galima buvo padaryti tiktai kun. J. Karaliui dosniai parėmus spausdini mą ir Tėvams Pranciškonams pažadėjus laiku atlikti visus technikinius darbus savo spaustuvėje. Be to, prof. J. Bra zaitis ir prof. S. Sužiedėlis patikslino duomenis bei kalbą vm
ir dar pasirūpino kitais išleidimo reikalais, nes būdamas atskirtas okeano platybių, spausdinimo darbe nebegalėjau jiems padėti. # # # Mielas skaitytojau, biografijoje, kurią pasiryžote skaity ti, pirmoje eilėje noriu piešti Stasio Šalkauskio gyvenimo kelią, kuriame išryškėja žmogus su žymesniais savo aspek tais. Nušviesdamas šį gyvenimą, stengiausi jį aprašyti taip, kaip pats Šalkauskis tai būtų padaręs: stengiausi jį atvaiz duoti — anot jo žodžių — "objektyviai tose aplinkybėse, kuriose jam teko gyventi ir dirbti, prisilaikant, griežto ob jektyvumo ribų” , kad būtų matomas "gyvas žmogus, su jo teigiamybėmis ir trūkumais” . Pavojus išdailinti didžius savo vadus gresia visuomet. Ypač egzilyje gyvenantiems, kurie, atskirti nuo tėvynės, yra linkę išaukštinti viską, ką jie yra praradę. Nors šis pa linkimas psichologiškai ir visai suprantamas, tačiau jis ne pajėgė manęs sugundyti rašyti biografiją "ad usum delphini” . Mums reikia tikrovės, ne legendos; tikrovės, kuri savo gyvenimiškuoju pavyzdžiu mums yra artima ir tuo pajėgia mus pakelti bei paraginti prie panašių darbų. Įdom i yra amerikiečių reakcija į dvejopus Lincolnui statytus paminklus. K a i jie pirmojo pasaulinio karo metu anglams norėjo dovanoti buvusio savo prezidento pamink lą, jie ginčijosi, ar tai turi būti kopija Gaudenso Chicagoje pastatytojo, kuris Lincolną gerokai nudailina, ar skulpto riaus Barnardo, atvaizduojančio jį Cincinnatyje kurkas gyvenimiškiau. Laimėjo "realistai” , kaip kiekvienas gali įsitikinti, kuris Londone, aikštėje ties Westminster Abbey, didžiam Amerikos sūnui reiškia savo pagarbą. Bet nebuvo lengva Šalkauskį atvaizduoti "realiai” , nes jam žymiai trūksta tų sielos raukšlių, psichinių mįslių, keistumo, dėmelių, tų ideologinių išsilenkimų ir tų priva tinių staigmenų, kurios niuansuoja kiekvieną portretą. O balta spalva biografams pati nedėkingiausia. IX
šį savo darbą nelaikau galutine Šalkauskio biografija. Ji — už kurios trūkumus labai atsiprašau — tėra viena iš daugelio galimybių išryškinti mūsų filosofo gyvenimui bei veiklai, šis veikalas piešia daugiau gyvenimiškąją jo bū ties pusę; kiti gal iškels jo ideologiją, jo reikšmę filosofi jai, jo įtaką pedagogikai ir tt. Dėl to ši biografija niekam nenori užstoti kelią, o priešingai — nori kitiems paleng vinti darbą. Autorius tad džiaugtųsi, jei netrukus atsiras tų daugiau veikalų apie Stasį Šalkauskį. Ir ne tik apie jį, o apie tas visas didžias asmenybes* kurios nepriklausomybės laikais pasiaukojo Lietuvai ir ku rioms dėl to priklauso visa mūsų pagarba bei padėka. Juk: ar ne tuo tauta rodo tikrą savo vertę, kaip ji vertina di džius savo vadus? Juozas Eretas
Bazelyje
(Šveicarijoje),
1960, Sekminių šventėje.
X
TURINYS
Šalkauskis apie minėjimus ................................. 5nm T
I PASIRUOŠIMAS RYTUOSE: IK I 1915 1. KILM Ė ..................................................................
3-10
Veido bruožai 3 * Rasės ženklai 3 • žemaitiška kilmė 4 * Senelis Petras Šalkauskis 4 * Goštau tų giminė 4-5 * Senelė Antanina Goštautienė 5 * Tėvas — Julijonas Šalkauskis 6-7 * Motina — Barbora Goštautaitė 8 * Giminės palikimas 9-10 2. JAUNYSTĖ ...........................................................
11-18
Ariogala — Stasio tėviškė U * J Rygą ir Šiaulius 11 * Šiaulių gimnazijoje 12 * Prisiminimai iš gimnazijos dienų 12-13 * Artim ieji draugai 14 * Ekskursija po Lietuvą 15-16 * Lietuviškoji gegu žinė 17 * Abitūra ir kelionė į Maskvą 18 3. STUDIJOS MASKVOJE .......................................
19-22
Teisės mokslų studentas 19 * Maskvos universi teto valymas 20 * Gydymasis Turkestane 20 * Susirūpinimas savo pasaulėžiūra 20 * Pažiūros į politinę padėtį Rusijoje 21 * Miliukovo istorijos paskaitose 21 * Juristo diplomas ir grįžimas į Samarkandą 22 XI
4 . D AR B AS SAM AR K AN D E
23-28
Samarkando praeitis 23 * Darbas komercijos ban ke 23 * Advokato padėjėjo praktika 24 * Pirmoji pralaimėta byla 24 * Nihilistinis rusų šviesuo menės nusistatymas 24 * Ieškojimas "ko kito" 25 * Dvasinė giminystė su Heilo 25 * Vladimiras Solovjovas 25-27 * Solovjovo filosofijos ir asme nybės trauka 27 * "Gyvojo gyvenimo" sąjūdyje 27-28
5. PIRM OJI VIEŠUMA
..........................................
29-36
Referatai lietuviam studentam Maskvoje 29 * Šalkauskio reakcija ir Dovydaičio akcija 29 * Dovydaičio kelias į mokslą 30-31 * Pažintis su Dovydaičiu 31 * Bendradarbiavimas Ateityje ir Draugijoje 31-33 * Studija apie Bažnyčią ir kul tūrą 33 * Lietuvių visuomenės susidomėjimas nauja mokslo jėga 34 • Lietuvių Komiteto įga liotinis 35 • Kelionė Šveicarijon 36
n
VAKARUOSE: 1915-1920
6. STUDIJOS ŠVEICARIJOJE ................................ Materializmo blėsimas Vakaruose 39 * Louvainas ir Fribourgas — krikščioniškojo atgimimo moks liniai židiniai 39 • Lietuviai studentai Fribourge 40 * Studijos ir karo vargai 40 * Steponaičio komitetas 41 * Purickio politika 41-42 • Gabrio propaganda 42-43 • Tamošaičio ideologija 43 * Mykolaičio-Putino poezija 43-44 * Pakšto dina mika 44-45 xn
39-46
7. T A R P R Y TŲ IR VAKARŲ .................................
47-52
Rytietis vakariečio akimis 47 • Šalkauskis — lietuvių ratelio siela 47 * Šalkauskio charakteris tika Pakšto Ir Krikščiūnienės prisiminimuose 48 - 49 • Rytai ir Vakarai Šalkauskio supratimu 50 • Vakarų kultūros poveikis 51 * Rytų persvara 52
8. RŪPESTIS TĖVYNE ............................................
53-55
Diskusijos Lietuvos ir jos kultūros klausimais 53 • Laiškai kun. J. Tumui Stockholme 54 * Susi rūpinimas šventu tėvynėje darbu 54 * Nusivyli mas politikos “ realistais” 55 * Apsisprendimas tapti tėvynės auklėtoju 55 • Filosofijos ir peda gogikos studijos 55
9. DVIEJŲ PASAULIŲ RIBOJE .............................
56-83
Pirm oji tuo klausimu studija: "Sur les confins de deux mondes” 56 * Lietuvos kultūros sintezė 56 * Lietuvių ir kitataučių atsiliepimai: kritika ir teisinimas 57-60 * Veikalas iš Lietuvos reli ginės praeities 61-62 * Pasaulio siela Solovjovo filosofijoje 62 * Sudominimas lietuvių studentų Solovjovo raštais 63 * Disertaciniai veikalai 63
10. “ L IK IM O ŽVAIGŽDĖ”
.......................................
64-70
Lietuvai ieškoma talkos 64 • Mykolo Ašmio m ir tis ir šios knygos autoriaus įpareigojimas 65 * Autoriaus pirmieji žingsniai Lietuvoje 66 * Už sienio reikalų tarnyboje 66 • Šalkauskio dokto rato egzaminai 67 # Savo pašaukimo aiškinima sis 68-69 * Grįžimas Lietuvon 70
xm
I I I AKADEMINE V E IK IA LIETUVOJE: 1920-1926
11. ROMUVOS SĄJŪDIS ..........................................
73-78
Pokalbis ant Trijų Kryžių kalno 73 * Trys rams čiai nepriklausomai Lietuvai 73-74 * Šalkauskio ir Pakšto vizijos 74 • “ Romuvos" draugija 74-75 • Šalkauskis — “ Romuvos" redaktorius ir leidė jas 75-76 * Romuvos ideologine programa 76 * Idėja steigti kolegiją Raudondvaryje 77-78
12. FILOSOFIJOS SKYRIUS ............ - .....................
79-86
Lietuvos universiteto pradžia 79 • Teologijos f i losofijos fakultetas 79-80 * Filosofijos skyrius kaip kompromisas 80 * Ateistinės ir liberalinės šviesuomenės opozicija 80-81 * Filosofijos sky riaus klestėjimo laikai 81-82 • Šalkauskis — f i losofijos skyriaus pažiba 82 * Studentai apie sa vo profesorių 82-84 • Šalkauskio įtaka akademi niam jaunimui 85-86 13. EX CATHEDRA ................................ ..................
87-91
Paskaitų ruošimo technika 87 • Minčių architek tonikos persvara prieš formą 88 * Priešais au ditoriją be retorinių efektų 89 * Reikalas kurti .filosofinius terminus 90 • Šalkauskio-indėlis f i losofijos terminijai 90-91 * Kalbinės artikulia cijos tobulinimas 91. 14. LE STYLE C E ST L ’HOMME ............................. Intelektualizmo persvara Šalkauskio asmenybėje ir stiliuje 92 * Jausminės prigimties asmenų vėX IV
92-98
sumas Šalkauskio atžvilgiu 93 * žodis kaip ideo grama 93 * Daiktavardinių ir kitų statinių for mų apstumas 93-94 * Veiksmažodinės dinamikos negausumas 94 * Svetimieji terminai 95 * Vaiz dinio pasisakymo figūros 96 • Pastangos tobu lin ti stilių 97 * Šalkauskio sąvokos ir terminai prisiimti tautoje 98
15. TĖVŲ NAMUOSE ................................................. 99Atostogos pas tėvus Šiauliuose 90 * Pavasarinin kų pirmasis kongresas — proga pažinti Šalkaus kiu namus 99 * Bethovenas ir akademinės dis kusijos šeimoje 99 * Tarp brolių ir seserų: An tanina 99, Kazys, Elena 100, Felicija, Vanda, Bar bora, Julijonas, Algirdas 101 * Sugestijos pava sarininkų jaunimui 102 * “Palikite dienos poli tiką nuošaliai1' 102
IV POSŪKIS Į VISUOMENĘ: NUO 1926
16. VEIDU I VALSTYBĘ ..........................................105-
šalkauskis — politikos teoretikas 105 * Pažiūros 1 krikščioniškąją demokratiją ir valstybinę san tvarką 105-106 • Nusistatymas dėl kunigų daly vavimo politikoje 107 * Kun. M. Krupavičius — politikos praktikas 108 * Pažintis su Stasiu Šal kauskiu 109 * Principas dėl jaunimo politikoje: pirma doktrina, paskui akcija 109 * Opozicija Šalkauskio principui 110 * Krupavičiaus - Pakšto - Šalkauskio politines diskusijos 111 • Bučio Pakšto t Šalkauskio kultūrinė autonomija 112
17. GRUO D ŽIO 17-TOJI
113-118
Krašto padėtis po 1926 seimo rinkimų 113 • Šal kauskio išvados iš rinkimų duomenų 114 * Nor mali pozicija ir opozicija Šalkauskio supratimu 114 * Gruodžio 17 perversmas — nuslydimas iš normalios vagos 115 • Antanas Smetona — auto ritetinio režimo galva 115-116 • Krikščionių de mokratų taktika (D. Jasaičio ir M. Krupavičiaus liudijimai) 116-117 * Šalkauskio principinis nu sistatymas prieš perversmą 117 • Šalkauskis ir Krupavičius vienas apie kitą 118
V ATEITININKŲ PRIEKYJE: 1927 - 1930 18. ŠALKAUSKIS IR DOVYDAITIS ...................... 121-127
Šalkauskio susirūpinimas jaunimu 121 • Dovy daičio nuopelnai ateitininkų organizacijai 121 • Dovydaitis — Vakarų naujos intelektualines kul tūros skleidėjas 122-123 * Ryšys su liaudimi 123 • Universiteto katedroje 124 * Opozicija valdžios represijom 124 * Nauji laiko reikalavimai atei tininkams 125 * Kun. Pr. Kuraičio rūpestis atei tininkų vadu 125-126 * Dovydaičio pakeitimas Šalkauskiu 126 • "Aukštieji” ir "žem ieji” ateiti ninkų rūmai 127
19. A TE ITIN IN K Ų VADAS ....................................... 128-138 Ateitininkų sąjūdžio reikšmė 128 * Šalkauskis — ateitininkų ideologas 128 * Jo ateitininkiškos veiklos tarpsniai 129 * Užsiangažavimo metai (1925): ateitininkų ideologijos formulavimas 129 XVI
-130 * Įsipareigojimo metai (1927): aktualiųjų uždavinių ir visuomeninio veikimo principų ap tarimas 130 * Įsisąmoninimo metai (1928): reli ginio bei tautinio sąmoningumo ir moralinio tvir tumo reikalavimai 131 * Kova dėl laisvės ir pri gimtų teisių (1929) : smerkimas brutalios prievar tos 131-132 * Atsiskaitymo metai (1930) : sunku m ai iš draugų ir priešų 132 • Tiesi ir aštri kalba kongrese 133-134 * Atsisakymas iš vado pareigų 134 * Pareigų įsiūlymas Pakštui 135 * Šalkauskio protestas prieš ateitininkų moksleivių veiklos draudimą 136 * Atviras laiškas ateitininkams 137 * Atviras žodis tautininkams 138 20. VADO IDEALISTO TRAG IZM AS .......................139-142 Idealas ir tikrovė 139 * Masės inertiškumas 140 * Ateitininkų ideologijos realizavimo sunkumai 140 * Moderniųjų šokių problema 141 * Opozici ja griežtam Šalkauskio nusistatymui 141-142 • Demonstratyviai suplėšyta rezoliucija 142 * Idea lios aspiracijos ir kasdienybė 142
V I SAVAME ŽIDINYJE: NUO 1927 21. “M AM AN ZOE”
................................................. 145-150
Šalkauskio apsisprendimas vesti 145 * Savotiškas nusivylimas nelaukta žinia 146 * Julija Paltaro kaite 147-148 * “ Šalkauskiui gelbėti komitetas” 149 * Lietuviškoji “Maman Zoe” 150 * Džiaugs mas Juliuku 150 * “ Dabar ir mes ateitininkai su ateitimi” 150
xvn
22. M ŪSŲ ‘"T R E Č IA D IE N IA I”
151-155
Tylus ir kuklus šeimos gyvenimas 151 • Asketiš ka profesoriaus namų aplinka 152 * Pedagogikos praktika šeimoje 153 * Julija — žmona, motina, šeimininkė 154 * Trečiadienių pokalbiai 155 * Giminė ir visuomenė 155 23.
FILOSOFO DRAMA ............................................156-158 Šalkauskio reagavimas į prieštaravimus 156 * Kritiškos pastabos jo asmens atžvilgiu 157 * Pa stangos kilti ir kelti 157 * Šalkauskio sūkiai atei tininkams 157 * Priekaištai Šalkauskio teoretiškumui 158 * “ Gera teorija — geriausia praktika” 158 • Filosofo dalia 158
V n TEOLOGUOS - FILOSOFIJOS FAKULTETE: NUO 1926
24. NAUJAS PROFESORIAUS TIPAS ...................161-166
Akademiško mokytojo pavyzdys 161 * Profeso riaus auditorija 161 * Studentų atsiliepimai 162 * Krikščioniškai kuklus ir džentelmeniškai pa slaugus 162 * Gerųjų savybių žmonėse ieškotojas 162 * Kritiškai švelnus studentų darbų vertinto jas 163-164 * Vienoda pagarba visiems 165 * Iš tikimybė tiesai 166
25. APGULTOJI TVIRTOVĖ ................................... 167-170 Teologijos-filosofijos fakultetas — vakarietinės
xvm
kultūros lietuviškoji tvirtovė 167 * Fakulteto personalas ir studentai 168 * Universiteto senato atsiliepimai 168 * Kūrybinė dvasia 168 * Jaunieji mokslo ir meno talentai 169 * Ideologinė ir poli tinė kova prieš fakultetą 170
26. G YN IM O SI A K C IJA ...........................................171-178 Grėsmė fakultetui po 1926 metų rinkimų 171 * Memorandumas vyriausybei — gynimasis nuo kairės 171 * Gynimasis nuo dešinės po gruodžio 17-tos perversmo 172 * Arkivyskupo laiškas ir fakulteto tarybos pareiškimas 172-173 * Vyriau sybės represijos ir fakulteto “ reforma” 173 * Fa kulteto atsakymas profesorių bei studentų soli darumu ir kūrybinio darbo suintensyvinimu 174 * Šalkauskis fakulteto ir jo narių gynyboje 175 177 * Bolševikų okupacija ir fakulteto uždary mas 178
V III 1936 METŲ GENERACIJA
27. JAUNŲJŲ D EKLIARACIJA .................................181-189 Šalkauskis apie naująją kartą 181 * “ Naujos Ro muvos” kultūrinis sąjūdis 181 * Juozas Keliuotis — “ Naujos Romuvos” redaktorius ir leidėjas 182 * žurnalo paskelbta dekliaracija “ I organiškosios valstybės kūrybą” 183 * Dekliaracijos atsiradimo aplinkybės, idėjos ir jų reiškėjai 184-185 * Šal kauskio viešas pritarimas 185 • Mokytojo ir mo kinių idėjų giminingumas 186 * Neigiamas tau tininkų atsiliepimas 187 * Šalkauskis polemikoje dėl dekliaracijos 188-189 X IX
28. “X X AMŽIUS”
190-198
Nauja pradžia Lietuvos žurnalistikoje 190 * Cen zūros varžtai 191 * Katalikų dienraščio “ Ryto” nuslopinimas 191 * Jaunųjų pasisiūlymas leisti dienraštį naujais pagrindais ir vardu 191 * “ X X amžiaus” redaktoriai, bendradarbiai ir talkinin kai 192-193 * Šalkauskis — X X amžiaus” dvasios globėjas ir bendradarbis 194-195 * tcX X amžiaus” populiarumas 196 * Šalkauskio sugestijos “ Hispanui” 197-198 * Misija lietuvių tautoje 198
IX PASKUTINIS BANDYMAS
29. “LIG Ų MAIŠELIS” ............................................. 201-210 Stipri dvasia silpname kūne 201 * Nesveikata iš mažens 201 * Dr. D. Jasaitis — Šalkauskiu namų gydytojas 202 * Ligų virtinė ir kantri kančia 203 * Multiplex sclerosis 204 * Julija — nepamaino ma gailestingoji sesuo 205 * Finansiniai trūku mai šeimoje 206 • Šalkauskio atvanga 207 * Va sarojimas Kačerginėje 207-208 * Skaityba ir mąstymas gamtoje 209 * Graudus žvilgsnis į materialėjimą ir apatiją 210 • Ryžtas sukelti dva sinį atgimimą 210
30. ŽEMES D R U S K A ................................................ 211-220 Šalkauskio religingumas 211 * Mažas kūrėjas Didžiojo Kūrėjo kosme 212 * Delegacijoje pas popiežių 212 * Pagarbi senosios kartos kunigų kritika 213 * Gairės reformom 214 * Paskaitos teologijos studentam 215 * Šalkauskis apie arki XX
vyskupą J. Matulevičių ir vysk. K . Paltaroką 216 -217 * Tikrieji ir netikrieji vadai 217-218 * R e liginis jėzuitų veiklumas — pavyzdys kitiems 218 -219 * Rūpestis uždegti Sekminių ugnį 220 31. SEKM INIŲ UGNIS .............................................. 221-229 Kunigų reformistų rateliai 221 * Gyvosios Dva sios sąjūdžio mintis 222 * Pasitarimas vysk. P. Bučio bute 223 * šventosios Dvasios metai 223 * Šalkauskio pradžiaraštis veikimo krypčiai 224 * Atgarsiai spaudoje 225 * Religinė jaunimo de monstracija pavasarininkų kongrese Kaim e 225 - 226 * Krikščioniškasis entuziazmas 226 * “ Pra dėkime nuo savęs!” 227-228 * Kaimo ir miesto pastoracija 228 * Nepriklausomos Lietuvos kil niausi metai 229 32. JO MAGNIFICENCIJA ....................................... 230-236 Šalkauskis — Lietuvių Katalikų Mokslo Akade mijos pirmininkas 230 * Atskubanti nelaimė 231 * Akcija pastatyti prie Aukštosios Mokyklos vairo 232-233 * Nepriklausomos Lietuvos universiteto paskutinis rektorius 233 * Inauguracinė kalba apie universiteto laisvę ir politiką 234 * Uolumas rektoriaus pareigoms 235 * Vilniaus atgavimo iškilmės — priežastis naujo susirgimo 235 * Po ilsis Kačerginėje 236 * Sovietų okupacija 236
X
MIRTIES SLENKSTYJE: 1940-1941
33. ŽEMIŠKOS KELIONĖS GALAS ........................ 239-248 Okupacija — baisus smūgis Šalkauskiui 239 * Padėties vertinimas moraliniu ir eschataloginiu XXI
atžvilgiu 240-241 * Susirūpinimas Šeimos išlaiky mu 241-242 * Sunkios bolševikmečio dienos V il niuje 242-243 * Ligos patale ir skurde be darbo 244-245 * Kelione į Šiaulius 245 * Paskutinieji metai tėvų namuose 245 * “ Ritardando” 245 * Agonija ir mirtis 246-248
34. A TG A R S IA I ....................................................... 249-252 Tobula asmenybė 249 * Deliciae generis humani 249 * Ištikimybė principam 250 * Didysis ateitininkijos protas 250 • švento gyvenimo žmogus 250 ♦ Apvaizdos pašauktasis 251 * Vienas iš di džiųjų mūsų tautoje 252
Raštai apie Šalkauskį .................................................
255
Šalkauskio raštai ..........................................................
257
Vardų rodyklė ...............................................................
265
XXH
A P IE M IN Ė JIM U S Paprastai, m inint pasižymėjusią, asme nybę, pripasakojama daug dalykų superlar tyviniu laipsniu. Tokį minėjimą laikau bergždžių darbu . Kas tu ri savo vertės pajautimą, negali tokių m inėjim ų ruošti. Jei kas yra nuoširdžiai visuomenės minimas, visada apie j į galima nemaža teigiamo pa sakyti, prisilaikant griežto objektyvumo ribų; nėra reikalo viską palenkti į gerą pusę. Suprasti sukaktuvininką, kaipo gyvą žmogų, su jo teigiamybėms ir trūkumais; objekty viai j į atvaizduoti tose aplinkybėse, kuriose jam teko gyventi ir dirbti,ir sudaryti visai teisingą paveikslą — būtų geriausias pami nėjimas, naudingas ne tik jam, bet ir is
torijai. Stasys
Š alkauskis
Židinys, 11 nr., 413 p. Kaunas 1936 xxm
I PASIRUOŠIMAS RYTUOSE: IKI 1915
KILMĖ
“Aukšta kakta. Tamsūs plaukai. Tamsūs vešlūs anta kiai. Didelės agato spalvos akys. Man atrodė, kad jos lygiai gerai mato erdvės tolumas ir peržvelgia arti esan tį žmogų. Iš jų dvelkė ne tik nuostabi, dvasios platu mų pagimdyta ramybė, bet ir rūpestinga atida kiekvienam, su kuriuo jis kalbėjo, šiek tiek mongoliško sukirpimo žandikauliai. Didelės, bet tinkamai prie kaukolės prisiglaudusios ausys. Plonos, kiek išblyškusios, glaudžiai su čiauptos lūpos, iš kurių dažnai virpėjo atlaidaus kriticiz mo bangelės. Viršutinę lūpą puošė tvarkingai nukarpyti ūsai, o smakrą — visuomet kruopščiai sutvarkyta barzde lė. Veido oda buvo sunokusio dramblio kaulo spalvos. Tą nepaprastą, džentelmenišką galvą nešiojo dailiai nuaugęs, truputėlį į priešakį pasviręs liemuo.” Stasys Šalkauskis, kurio veidą mums tik ką piešė ge ras jo bičiulis dr. Domas Jasaitis, buvo mišrus tipas, turįs pažymius ir mediteraninių ir orientalinių rasių su leng va priemaiša mongoloidinių bruožų, šiaurės (nordikų) ra sės ženklų — antropologiškai imant — jame nerasi. Taip bent tvirtina pagrindinai jo šeimos istoriją išstudijavęs jo svainis dr. Vytautas Bendorius, kuriam pavyko išaiš kinti protėvius iš tėvo pusės iki senelių, iš motinos — iki prosenelių. Anot jo, totorių, žydų ar kitų rytų tautų žmonių toje giminėje nebuvę. Protėvių tarpe Stasys, žino ma, galėjo turėti nelietuvių kilmės palikuonis, kurie iš ki tur atvyko, ar kaip karo belaisviai buvo atgabenti. Bet kaip ten bebūtų buvę, yra faktas, kad Stasio veide atsi3
spindėjo iš svetimos šalies atvykusių bruožai, kurie iš da lies nustelbė grynųjų lietuviškųjų protėvių pažymius. Šalkauskiu pavardė, palyginti, dažnai užtinkama Lie tuvoje — dažniau žemaičiuose, negu rytiniame ar pieti niame krašte. Stasio tėvas, užklaustas dėl savo kilmės, neturėjo atsakymo. Jo tėvas gyvenęs Joniškyje, šiaip šei moje gyvas buvęs padavimas, jog protėviai atvykę nuo Žagarės. Negirdėti, kad jie būtų buvę lenkų kilmės. Itikimiausia, kad jie, būdami ūkininkai, buvo vietiniai, t. y. žemaičiai. Tėvo linija einant, yra kiek žinių apie Stasio senelį, laisvąjį Joniškio valstietį Petrą Šalkauskį. Baudžiavos nie kur nėjęs. Jo gyvenimo įvykius vertinant, susidaro įspū dis, jog tai buvęs geros širdies, teisingas bei protingas žmogus, kuris mielai artimui padėdavo. Jis buvo linkęs logiškai galvoti ir savo jausmus palenkti intelektui bei valiai. Pagarbą jam reiškė ne tik savieji, bet ir žydai. Senelis turėjęs skilvio neurozę ir vargęs dėl blogo virški nimo. Būdamas šviesus bei raštingas, ir savo vaikus leido į mokslą. Vyriausias jo sūnus Aleksandras buvo baigęs šešias klases ir labiau buvo panašus į dvarininką negu į ^ūkininką. Stasio tėvas Julijonas tapo gydytoju; trečias sūnus — vaistininku; ketvirtas — neaiškaus išmokslini mo — fotografu San Francisco (JAV). Savo dukteris taip pat leido į mokyklą, net į vokiškąją Mintaujoje, kad pra moktų vokiečių kalbos. Iš jų žinomiausia buvo Pranciška, švelnaus takto bei kultūringų poelgių moteris. Senelė, gimusi Antanina Bojažinskaitė, kaimynų buvo Bajorūnaite vadinama. Ji buvo kilusi iš ūkininkų šeimos, kuri anksčiau buvusi bajoriška. Du jos broliai, Kazimieras su Pranu, buvo kunigai, baigę Petrapilio Dvasinę Akade m iją. Dar vienas senelės brolis buvęs gimnazijos mokyto jas ar valdininkas ir gyvenęs Podolės gubernijoje. Moks las jos šeimoje labai buvo vertinamas. Stasio motinos linija veda į Istorijoje žinomą Goštau tų šeimą. Kaip iš istorijos žinome, ši didikų linija baigėsi 4
X V II šimtmetyje, bet užsiliko, tur būt, toliihesnė tos gimi nės šaka, nes, Stasio motinos tvirtinimu, jos tėvo bajoriš kasis herbas “ Habdank” buvęs toks pat, kaip ir ariosišnykusios didikų linijos. Stasio motina tokiems herbams reikš mės neteikė. Prosenelis Goštautas tarnavęs Napoleono, žygio į Mas kvą metu legione; bet buvęs tik neaukšto laipsnio admi nistracinės tarnybos karininkas. Jo tarnybos vietoje, Su valkų Kalvarijoje, gyveno prancūzų gydytojo- Kim ini (?) žmona, gimusi Soleckaitė. Gydytojui kare žuvus, apie 1829 ištekėjo už Goštauto. Neaišku, ar buvusi lietuvių kilmės bajoraitė, ar lenkė. Ji labai ilgai gyveno — apie 94 me tus. Apie prosenelį žinoma tik tiek, jog mėgęs “paūžti” ir dėl to netekęs savo dviejų dvarų. Tuomet tolimoji turtin ga giminaitė, Goštautaitė - Aleknavičienė, išpirkusi dva rus ir užrašiusi juos mažam Stanislovui Goštautui. “ To kios garsios giminės turtas negalįs pasilikti svetimose, ran kose” , ji pareiškusi. Apie Stasio senelį Stanislovą Goštautą žinoma, jog bu vo baigęs vidurinę mokyklą ir paskui ūkininkavęs savo dvaruose, ūkininkavęs, tur būt, gerai, nes jam minis liko gana stambi pinigų suma. Visai negėręs ir nekortavęs. Ne kentęs vulgarumo ir mėgęs etiketo nustatytas formas. Bu vęs jautrios sąžinės, nes vienam dvarininkui, grįžusiam 1849 iš Vengrijos karo su neaiškiais būdais įsigytu turtu, nepadavęs viešai rankos. Į amžiaus galą sirgo melancho lija ir mirė turėdamas maždaug 55 metus. Senelė Antanina Koreivaitė - Goštautienė buvusi gra ži moteris. Fotografija iš vyresniųjų metų rodo ją simpa tiškos išvaizdos. Mokėjusi gerai virti ir gražiai skambinu si pianinu. Dėmesio verti ir jos tėvai, šis Stasio prosene lis, stambus dvarininkas, buvo apsukrus pirklys, kurio ko mercinių gabumų betgi vaikai ir vaikaičiai nepaveldėjo. Bet jie paveldėjo jo ligūstumą — cukraus -bei kepenų li gą ir podagrą, kuriomis sirgo tiek Stasio motina, tiek jos sesuo. Antaninos motina, Stasio prosenelė, Ciškevičiūtė - Koreivienė, buvusi aukštos inteligencijos bei.stipraus 5
būdo moteris. K a i nišai pakorė jos sūnų, dalyvavusi 1863 metų sukilime, būrio vadą, grįžusi iš Kauno niekam ašaros neparodžiusi. Ji tik tris dienas užsidariusi savo kambary je, bet išėjus buvusi visai rami. Visi ją nepaprastai gerbė. Vyskupas, vizituodamas parapiją, visuomet atsilankydavo. Ji sulaukė apie 93 metų. Sakiusi, jog Stasys iš veido pa našus į jos tėvą Ciskevičių. Sis, kaip yra žinoma, mėgo skaityti filosofinius veikalus, o dukraitė Ciškevičiūtė Ciskevičienė, gydytoja, jau 75 metų amžiaus, buvo Stasio sesers, Antaninos, užtikta skaitanti vieną Kanto veikalą originale. Stasio tėvas Julijonas Šalkauskis gimė 1849 Joniškyje, mirė 1933 gegužės 12 Šiauliuose. Mokslą pradėjo Šiaulių gimnazijoje, bet 1865 turėjo dėl sukilimo jį nutraukti ir, baigęs penkias klases, persikėlė į Mintaujos vokiečių gim naziją. Gydytojo mokslus ėjo Petrapilyje, Medicinos Aka demijoje. Kadangi valdiškos stipendijos neėmė, tai, ją bai gęs 1877, kariuomenėje neturėjo tarnauti. Grįžo Lietuvon, ėmė verstis privačia gydytojo praktika Ariogaloje. Neleng va jam Čia buvo, nes, būdamas geros širdies, dažnai ne imdavo honoraro, čia 1882 vedė Barborą Goštautaitę, su kuria Ariogaloje susilaukė keturių vaikų: Antaninos, K a zio, Stasio, Elenos. 1888 išsikėlė į Rygą, kur praktika buvu si jam vidutiniška. 1890 ar 1891 jau galėjo Šiaulių miesto pakrašty nusipirkti sodybą — penkius medinius namelius su didžiuliu sodu ir ūkeliu užežeryje. Nors pinigų buvo kiek susitaupęs ir, be to, gavęs kraitį, tačiau sodybą tega lėjo pirkti su stambia banko skola. Netrukus buvo išrink tas Šiaulių miesto burmistru, kurio pareigas ėjo iki 1915. Tais pat metais vokiečių įsiveržimas jį vertė kartu su šei ma išsikraustyti į Maskvą. Per karą namai sudegė, o di desnė sodo dalis buvo iškirsta. Grįžęs po pirmojo pasau linio karo į Šiaulius, ėjo miesto savivaldybėje miesto gy dytojo pareigas. Dirbo be atvangos iki 80 metų amžiaus. Gaudamas iš miesto administracijos nedidelę pensiją, gy veno dar apie trejis su puse metų. Ik i pat mirties viskuo gyvai domėjosi. Visi jo broliai, išskiriant vieną, ir visos jo seserys gyveno gana ilgai — nuo 75 iki 83 metų. 6
Dažnai iškeliamas Stasio nepaprastas susivaldymas, visur išlaikytas akademiškas tonas, jo neeilinis krikščio niškas stoicizmas ir palenkimas visų savo jausmų aukš tesniems principams. Kas pažinojo Stasio tėvą, tam aišku buvo, iš kur plaukė tas profesoriaus tvirtas būdas, jo sa vitvarda, jo vidaus disciplina. Juk ir daktaras Julijonas, tasai vidutinio ūgio, gana smulkaus sudėjimo, nepapras tai kuklios išvaizdos žmogus slėpė savyje didelę dvasią. Jį charakterizavo santūrumas, taurumas, kilnus elgesys, tikras humanizmas, artimo meilė, nepalaužiamas idealiz mas ir visiškas klusnumas Dievo įsakymams. Itin krito į akį jo pamaldumas. Rytmetinės ar vakarinės maldos nie kad nepraleisdavo, šventomis dienomis visuomet būdavo mišiose. Savo religijos išpažinime lygiai vengė ir misticiz mo ir form alinio ceremonijų atlikimo. Kitų pažiūroms bu vo tolerantingas. Religingumas jam buvo toks savaime su prantamas reiškinys, kad apie jį mažai kalbėdavo. Pasau lėžiūrinių kalbų iš viso nemėgo. Savo tikėjimą reiškė ge rais darbais. Dėl to jis buvo žmonai taurus vyras, visuo menei — teisingas burmistras, ligoniams — sąžiningas gy dytojas. Laisvas nuo godumo, jis vargšams padėdavo, kur tik galėjo. Savo vaikus auklėjo katalikiškai daugiausia sa vo pavyzdžiu. Gydytojas Julijonas realiai ir logiškai galvojo. Savo mintis reiškė paprastai, kukliai, iškalbingumu nepasižymė jo. Vis dėlto į visus klausimus rasdavo atsakymą. Painiais atsitikimais atsakydavo korektiškai, kartais net diplomatiš kai, nes nenorėdavo užgauti artimo. šalkauskiai Šiauliuose buvo laikomi pasiturį, bet iš tikrųjų toki nebuvo. Rusų laikais tėvas algos gaudavo apie 150 rublių mėnesiui, apie šimtą rublių sudarydavo iš sodo ir namų nuomos. Jei prie to pridėsime dar pajamas už gydytojo praktiką, gausime, tiesa, gražią sumelę; bet ją greit išsemdavo auganti šeima, vaikų mokslinimas, įvairios ligos. Vienu laiku net trys vaikai susirgo džiova. Santau pų nebuvo, nes reikėjo mokėti banko skolą už pirktąją so dybą ir padėti vargšams: vienam apmokėdavo buto nuo mą, kitam žiemai parūpindavo malkų, trečiam siųsdavo maisto, vienam iš brolio Petro sūnų užmokėdavo mokslapinigius ir t.t. Turtas nyko, sklypas po sklypo buvo par duodamas. Vaikams susirgus džiova, buvo parduotas didžiu 7
lis sklypas su sodo dalimi kalėjimo žinybai. Vėliau buvo parduotas ir ūkelis. Tėvas Julijonas iš nieko nepriimda vo dovanų. Vaikams ir šis principingumas darė gilų įspūdi. Stasio motina, Barbora Goštautaitė, gimė 1864 M ilvidų dvare, Krakių parapijoje. Su busimuoju savo vyru su sipažino 1882 metais, kai gydytojas Julijonas buvo pa kviestas pas sergantį jos tėvą. Ji sutiko daktarą priean gyje, ir pirmas žvilgsnis nusprendė abiejų likimą. Ji buvo graži, įdomi. Daktaras nepasižymėjo išorės grožiu, bet im ponavo jai savo asmenybe. K ai kurie jos giminės laikė jos ištekėjimą už tokio kuklaus lietuvio, nors ir gydytojom ezaliansu . Bet ji tokių kalbų nepaisė ir buvo laimin ga* Vyras, kuris buvo 15 metų vyresnis už savo žmonelę, turėjo jai.didelės dvasinės įtakos. Ji greit įaugo į intelek tualinį vyro pasaulį. Jos saitai su dvarininkų luomu nu trūko — Šiauliuose į dvarininkų rengiamus balius nei davo. Namuose buvo gavusi tik “ naminį” išmokslinimą. K eleris metus praleido viename pensione Mintaujoje. Vėliau ėmė vokiečių kalbos pamokas. Ji truputį skambindavo fo r tepijonu ir mokėsi megzti bei siuvinėti. Virimo meno iš moko iš motinos, didelės kulinarijos mėgėjos. Gimtajame dvare buvo nemaža biblioteka, kuria Barbora uoliai nau dojosi. Jos. tėvas negėrė, mėgo grožį. Visa atmosfera na muose. buvo kultūringa. Nors Goštautai ir buvo senų lie tuvių bajorų palikuonys, bet anais laikais, suprantama, kalbėjo lenkiškai. Barbora Goštautaitė - Šalkauskienė buvo naginga. Grįžusi po pirmojo pasaulinio karo iš Maskvos, radusi vis ką sudegus, iš paprastų lentų ir kitos medžiagos pasidirbo net. fotelius ir butą įrengė visai jaukiai, čia jos įgimtas estetinis jausmas rado gerą dirvą. Stasio motina turėjo ir gerą atmintį. Tai, ką buvo gir dėjusi apie 1831 ir 1863 metų sukilimus, ji visai gerai at siminė -ir vaizdžiai papasakodavo. Nors mielai minėdavo praeitį, tačiau gyvai domėdavosi ir dabartimi. Skaitė ir laikraščius ir knygas iki žilos senatvės.Skaitymas—tai bu vo jos aistra. Kadangi dienos metu dėl daugybės darbų neturėjo laiko skaityti, ji ėmėsi knygos vakare atsigulusi. Ji mėgo ne tik grožinę literatūrą, bet ir mokslinę, apie ku rią vėliau mielai kalbėdavo. Pavyzdžiui, ji gerai buvo in 8
formuota apie psichoanalizę. Buvo pamaldi, labai mėgo melstis iš vienos senos, ja i labai brangios maldaknygės. Kadangi ji buvo giedro būdo ir širdingai mokėjo juok tis, ja i svečių niekad netrūko. Jos namuose lankydavosi daug rinktinės visuomenės, kuri vėliau davė stambų įnašą į Lietuvos kultūrą. Pobūviai jos namuose būdavo kultūrin gi ir smagūs, bet be svaiginančių gėrimų. Svečių tarpe niekad nebūdavo rusų, nes šalkauskiai su jais nepalaiky davo pažinčių. Oficialūs asmenys vizituodavo daktarą Šal kauskį, kaip miesto burmistrą; šis revizituodavo, ir tuo baigdavosi. • • Barbora Šalkauskienė sirgo daug metų aukštu kraujo spaudimu. Be to, ją kankino apie 15 metų cukraus liga, ir senatvėje buvo liguistai aptukusi. Mirė 1947 vasario 10 Šiauliuose. Nors namų kalba, kaip ir daugelyje kitų anų dienų šeimų, buvo lenkų, tačiau šalkauskiai savęs lenkais nelai kė. Stiprią lietuvybės srovę įnešė Kazio ir Stasio draugai iš gimnazijos, pvz. broliai Biržiškos ir Steponas Kairys, kuris tam tikrą laiką gyveno pas šalkauskius, mokyda mas privačiai Kazį. Tai iš tokių šaltinių plaukė gyvybė Stasiui Šalkauskiui. Iš laisvų žemaičių ūkininkų ir iš lenkiškai nuspalvintos, neišaiškintos kilmės didikų atžalos. Tai negalėjo neatsiliep ti Stasio pasaulėžiūrai, jo moralei, asmenybei, jo dvasios formacijai, jo intelektualinei struktūrai. Goštautų gimi nėje skaitomas Kantas ir joje užtinkamas susidomėjimas psichoanalize yra ženklai tos filosofinės nuotaikos, iš ku rios vėliau išsikristalizavo pilnas filosofinis darbas ir ku rį iš savo pusės dar pabrėžė šalkauskiuose pamėgtieji mokslai. Atsiliepė, žinoma, ir biologinės abiejų giminių savybės. Fatališkas yra sutapimas, kad iš abiejų šakų sveikata silp noka, nes Stasyje atsiliepė tiek senelio Petro Šalkauskio, tiek prosenelio Goštauto visokie negalavimai. Jų bendra suma davė chroniškąją ligą, kuri atėmė daug darbo valan dų profesoriaus pačiame kūrybiniame laikotarpyje. Nuolati nė auto-intoksikacija dėl kepenų nepakankamos funkcijos ir žarnų atonijos greta intensyvaus bei antnormalinio dar bo privedė prie širdies raumens susilpimo ir mirties (Dr. V. Bendoravičius - Bendorius). 0
Taigi, moralinis stiprumas, aštrus protas, aukšta inte ligencija ir platus susidomėjimas dvasinio pasaulio reiš kiniais, deja, negalėjo atsiremti į tokio pat stiprumo svei katą, kuri, amžinai šlubuojanti, trukdė kiekvieną žymesnį užsimojimą. Sis tragiškas neatitikimas ištisai žymi Šal kauskiu ir Goštautų palikuonio gyvenimo kelią. “ Sujungęs tėvo ir motinos pavardes, St. Šalkauskis nuo 1940 metų savo pavardę buvo sulietuvinęs į šaltautą,” bet jos nespėjo tiek įpilietinti ir išpopuliarinti, kad būtų per svėrus! paveldėtąją. “ Slapyvardžiui kartais pasirašinėjo Goštautu” (Ateitininkų ideologija, Putnam, Connecticut, 1954, 301 p.).
10
JAUNYSTĖ
Apie profesoriaus vaikystę maža žinių. Žinome tik tiek, kad Stasys gimė 1886 gegužės 4 (16) Ariogaloje. 1888 me tais šeima persikėlė į Rygą, kur tėvas tikėjosi daugiau galimybių sau ir vaikams. Iš šio persikėlimo užsiliko jau nesniojo brolio Algirdo pasakojamas šiokis anekdotėlis: “ Buvo žiema. Į plačias roges buvo pasodinti vaikai, vėliau ir patys tėvai susėdo ir leidosi į kelionę. Pakeliui jie pa stebėjo, kad Stasio nėra rogėse. Teko grįžti. Netoliese buvo surastas, kaip visados ramus, iš rogių išslydęs” (Ateitis, Brooklyn, 1951 m. nr. 9). T a proga brolis Algirdas pridūrė dar kitą anekdotą, kuris savo šaknis, tur būt, turi Šiauliuo se, į kuriuos tėvai 1890 ar 91 metais buvo persikraustę: “ Beaugantis Staselis gana anksti rodė susidomėjimą dvasinėmis vertybėmis. Apie tai liudija toks nuotykis: Mo tina, kartą pastebėjusi mažą Staselį stovintį ilgesnį laiką kampe ant vienos kojos, klausė jį: ‘K ą gi tu ten darai, Staseli?’ ‘Valią lavinu’, buvo atsakymas” . “ Gimnaziją Sta sys lankė Šiauliuose” , toliau pasakojo brolis Algirdas. “ Visa šeima tada gyveno dideliuose senuose namuose, miesto pa kraštyje. Koks jis buvo mokinys — patyriau iš užsilikusių sąsiuvinių pastogėje tarp apdulkėjusių dėžių ir aplūžusių baldų. Kaip vaikas, jų turiniu nebuvau susidomėjęs. Ta čiau gražus rankraštis, tvarkingai ir gražiai surašyti pus lapiai su nedaugeliu pataisų raudonu rašalu ir geriausiais pažymiais padarė man didelio įspūdžio. “ Kaip toliau Stasys pats pasakodavo, mokytis jam neperdaugiausia reikėdavo. Net literatūros jis neperdaugiau11
sia skaitęs, tik mėgdavęs sustoti ir vispusiškai apgalvo ti, ką buvo paskaitęs. Daug vėliau, sykį buvo užklaustas, ką reikia skaityti. Jis ta proga papasakojo, ką buvo pa reiškęs vienas žymus mokslininkas savo studentams: 4Aš nepatariu jums skaityti gerų knygų' — ir po trumpos per traukos jis paaiškino nustebusiai auditorijai: "Skaitykite tik geriausias'. Iš to seka, kad Stasys šalia pakankamų gabu mų turėjo analitini protą ir vertino ne tiek darbo kiekį, kiek jo kokybę. — Gimnaziją jis baigė labai gerai” (247 p.) Apie tuos metus, kuriuos Stasys praleido Šiaulių gim nazijoje, jis pats rašė 1929 metais “Ateityje” (nr. 5-6, 247252 p.). Kadangi skaitant šį aprašymą jaučiama tam tik ra tendencija, paaiškinsime pirmiausia jo atsiradimo isto riją. Tautininkų valdžia, nusistačiusi prieš ateitininkus, stengėsi juos nuslopinti gimnazijose. Kadangi tai buvo aiš kus* pasikėsinimas prieš katalikiškos inteligentijos prieaug lį, jôs* viršūnės pasipriešino. Tam tikslui Šalkauskis nu švietė,* kaip jam lankant gimnaziją mokiniai lietuviai prie šinosi nekenčiamam earistiniam režimui. Tuo jis norėjo paraginti ateitininkus pasipriešinti dabartiniam politikos režimui. Jaunieji jo draugai suprato, jog šie “ Mano atsi minimai iš gimnazijos laikų” buvo protestas, demaskavi mas ir kartu net instrukcija. Kadangi šis raštas kartu ir nušviečia šiaip labai nežinomą gimnazistišką Stasio gyve nimą, mes tą dokumentą čia paduodame beveik ištisai.
1. Mokykla — policijos nuovada Gimnazijos laikai paliko mano atmintyje apskritai ma lonių atsiminimų. Tai nereiškė, kad nebūtų buvę tokių dalykų kurie eitų prieš tautinius ir religinius mūsų įsitiki nimus. Atvirkščiai, rusų mokykla auklėjimo atžvilgiu bu vo policijos nuovados skyrius. Rusinimo tendencijos, šni pinėjimo metodai ir demoralizavimo išvados, štai kas cha rakterizavo rusų mokyklą. 12
2. Katalikai cerkvėje Keikia žinoti, kad man teko įstoti į gimnaziją tais lai kais, kai Aleksandro I I I policinis režimas buvo dar jau čiamas visu savo brutaliniu žiaurumu, nors ir buvo jau įsiviešpatavęs Mikalojus II. šitas režimas, pav., reikalavo, kad mes, mokiniai katalikai, vaikščiotume į pravoslavų cerkvę. Atsimenu, pirmais metais mano buvimo gimnazi joje, man ne kartą tekdavo eiti į gimnazijos cerkvę ir sto vėti pirmose mokinių eilėse, žinoma, tokia moralinė prie varta sukeldavo man pasibiaurėjimo ir jokia prasme ne buvo naudinga jaunuomenės auklėjimui. Laimė, kad mums; teko greit nuo jos išsivaduoti, nes kilusios dėl šios priežas ties riaušės Mintaujoje, Šiauliuose ir kitose vietose ir iš kėlimas klausimo apie pravoslavinimo netikslumus ir ne racionalius metodus paragino rusų vyriausybę persvarsty ti šį klausimą ir panaikinti prievolę katalikams mokiniams lankytis į pravoslavų cerkvę. Neatsimenu dabar gerai, bet rodos trečiais mano buvi mo gimnazijoje metais (1897 m. rudenį), įvyko riaušės; Šiaulių gimnazijoje dėl reikalo dalyvauti pravoslavų pa maldose. Mokslo metų pradžioje paprastai didžiojoje gim nazijos salėje buvo laikomos iškilmingos pamaldos, kurio se turėjo dalyvauti ir visi katalikai, šitą kartą aukštes niųjų klasių mokiniai, pasitarę su gimnazijos kapelionu, nutarė iš pamaldų demonstratyviai išeiti. Ir iš tikro, kai tik pravoslavų kunigas buvo pradėjęs maldas, vyresniųjų klasių mokiniai, išgirdę savo draugo komandą, Eikim, išsi veržė pro užpakalines salės duris. Nieko nepadėjo direkto riaus ir inspektoriaus grūmojimai ir riksmai. Tuo tarpu iš salės išbėgiojome ir mes, jaunesnieji moksleiviai, pasek dami vyresniųjų pavyzdžiu, nors ir nevisai supratome, ką visa tai reiškė. Gimnazijos vyriausybė įžvelgė šitame įvykyje tikrą maištą. Prasidėjo tardymai ir grasinimai, bet galų gale nukentėjo labiausiai kapelionas, kuris buvo išsiųstas į K re tingą. Mokiniams, palyginti, viskas baigėsi gana gerai, nes greitu laiku paaiškėjo, kad rusų nusistatymas privalomo 13
cerkvės lankymo klausimu pasikeitė pageidaujama katali kams prasme. 3. Mokinių solidarumas Pravoslavinimo ir rusinimo režimas padarė, kad tarp mokytojų Ir mokinių išaugo kinų siena. Tai vertė mokinius arčiau susidraugauti. Nusižengimai prieš draugiškumą bu vo mokinių tarpe griežčiausiai persekiojami. Atsimenu, kaip buvo baudžiamas vienas rusas, kuris įskųsdavo moki nius už nelojalius pasielgimus rusicizmo atžvilgiu. Buvo nutarta, kad pabaudą įvykdys grafas Zubovas. Jau anais laikais Zubovas jautėsi Lietuvos piliečiu ir lietuviu patrio tu, nors tai rusų vyriausybei, žinoma, buvo visai nesu prantama. Pabauda buvo fizinio pobūdžio: skundikas gavo viešai klasėje antausį ir, kai norėjo tuo pačiu atsilyginti, buvo kito draugo pagautas už pakarpos ir išmestas iš kla sės už durų. Be to, šnipinėj ančiam skundikui buvo pa skelbtas visos klasės boikotas. 4. Artimiausi draugai Apskritai draugiškumas, kad ir nevlsados reiškėsi vi sai racionaliai, bet turėjo didžiausios auklėjamos reikšmės mūsų tarpe, šituo atžvilgiu mano jaunatvėje susidėjo la bai laimingai, nes man pasisekė turėti gerų draugų ir ge rai su jais sugyventi. Tarp jų trys broliai Biržiškos vaidi no žymiausią rolę. Jie trys, mudu su broliu Kaziu ir kele tas draugų ne tik naudojomės susidraugavimu pasilinks minimo tikslais, tam turėjome geras gamtos aplinkybes, bet ir lavinimosi tikslais, žaidimai plačioje gamtoje gy venimas viena draugų bendruomene ir keitimasis pažiūro m is įvairiais literatūros ir gyvenimo klausimais turėjo di delės įtakos fiziniam, doriniam ir protiniam auklėjimuisi bei lavinimuisi. Tuos rūpestingesnio bendravimo su drau gais laikus aš ir dabar atsimenu ne tik maloniai, bet ir su dėkingumo jausmu likimui, nes kai kurie geri palinki m ai buvo susidarę jau anais laikais. Tada, būtent, išsidir bo intelektualiniai interesai, kurie suvaidino vedamąją ro14
lę visam paskesniam gyvenimui. K ad bendro draugavimo čia būta įtakos, m atyti iš to, Jog visi trys Biržiškos ir mudu su broliu esame patekę dėstytojais į Lietuvos uni versitetą. 5. Susipratėliai Einant į aukštesnes klases mūsų draugija ėmė skirtis, nors bendri palinkimai pasiliko tie patys. Tarp šitų palin kimų visados buvo pasiryžimas kovoti su neteisingais rusų, mokytojų reikalavimais, su visa jų rusinimo politika ir sy kiu demokratinis nusistatymas atsižvelgti į liaudies reika lus, užstoti pavergtųjų teises. Esant tokiam nusistatymui* savaime susidarė palankus nusistatymas ir tautiniam lie tuvių atgimimui. Kokis tada buvo būvis, galima spręsti iš to, jog man esant aštuntoje klasėje, iš 36 mokinių tik 6; buvo susipratę lietuviai. Mes domėjomės jau lietuvių kny gomis, mokėme veltui vieną kitą gabesnį vaikiną iš liau dies, perrašinėjome žemaitės raštus, lankydavomės lietuviui gegužinėse. Nėra ko ir sakyti, kad spaudos atgavimas i r lietuvių leidinių atsiradimas buvo labai gyvai mūsų at jaustas. Šiuo atžvilgiu 1904 metų pavasaris buvo mums. naujo visuomeninio gyvenimo pavasaris. Prasidėjęs rusi* - japonų karas sugestij onavo geresnių vilčių, nes greitu, laiku rusų valdžia buvo priversta padaryti nusileidimų vi suomenės reikalavimams. 6. Už fotografijas — pas komendantą Anas pavasaris man ypatingai atmintinas dar tuo* kad tuomet man teko dalyvauti draugiškoje ekskursijo je po Lietuvą. Penki draugai buvome išėję pėsti iš Šiau lių ir 17 dienų keliavome po mūsų kraštą. Kurtuvėnuose aplankėme Povilą Višinskį, tiek prisisielojusį spaudos rei kalais; su juo, kiek atsimenu, buvome nuvykę į Girni kų kalną. Iš ten keliavome per Šaukėnus į Užventį. A p ie Kaltinėnus aplankėme Baublį. Kražiuose matėme dar kazokų apgriautą bažnyčią. Per Nemakščius, iš kur pa sukome iš kelio į Šatrijos kalną, nuvykome į Raseinius;
toliau per Klemborgo dvarą, kur aplankėme tapytoją ir archeologą Tadą Daugirdą, priėjome Dubysos krantą, ku riuo paskui ėjome per Ariogalą iki pat Nemuno. Prie Ne muno jau garlaiviu aplankėme Seredžių, Veliuoną, Vilkiją ir paskui aplankėme ir Kauną. Kaune mus sutiko pirmas nepasisekimas. Befotografuojant mums Kauną iš Alekso t o kalno kaip iš po žemės atsirado žandaras ir nugabeno rmus visus pas miesto komendantą. Tačiau nieko ypatin g a i blogo čia mes nepatyrėme, nes pasirodė, kad komen dantas buvo dėkingas mano tėvui už asmeninį patarna vimą Šiauliuose. Todėl jis visus mus pavaišino pietumis ir atleido laisvus, tik pareikalavo grąžinti visas klišes su Kauno ir jo apylinkių vaizdais. Mat Kauno būta tuomet tvirtovės, ir jokios fotografijos čia negalėjo būti traukia mos be vyriausybės žinios. Iš Kauno nuvykome geležinkeliu į Vilnių, su kuriuo neblogai susipažinome, čia irgi susipažinome su vienu ki tu lietuviu veikėju. Iš Vilniaus dar nuvykom į Trakus ap lankyti lietuvių kunigaikščių pilies griuvėsių, o iš ten jau išsiskirstėme į namus. Per šitą ekskursiją, iš kurios pasi liko geriausi įspūdžiai ir atsiminimai, turėjau progos įsi tikinti, kiek panašios ekskursijos yra naudingos visais at žvilgiais: ir sveikatos, ir aktyvumo auklėjimo, ir išsilavi nimo, ir krašto pažinimo bei jo meilės atžvilgiu. Todėl tokios ekskursijos gali būti vien labai patariamos mokslą einančiam jaunimui. 7. Priespaudos varžtai trūksta Eidamas aštuntąją klasę, turėjau progos patirti geras ■ekskursijos išdavas sveikatai. Tuo tarpu visuomenės atmos fera karo su japonais metu darėsi vis labiau įtempta, ir dėmesys buvo vis labiau nukreiptas į bebręstančius rusų ¡režimo įvykius. Vis dėlto mes dar baigėme mokslą gana ramiai, nors išėjome iš gimnazijos su aiškia neapykanta Tusų režimui. Kiek jis buvo įkyrus, galima spręsti kad ir iš tokio pavyzdžio. Įvykstant gimnazijoje pasilinksminimams su muzikaline ir vokaline programa, buvo vyriausybės pri-
16
žiūrima, kad mokiniai būtų salėje, kai buvo giedamas rusų himnas “ Bože caria chrani” . K a i himnas buvo gie damas vakaro pradžioje, kai kurie mokiniai pavėluodavo tyčia į jį ateiti. Tuomet gimnazijos vadovybė įsakė him ną giedoti vakaro gale. Mokiniai ėmė bėgti anksčiau iš vakaro. Vyresnybė, patyrusi sąmoningą mokinių nusistaty mą, ėmė daryti represijas. Šituo atžvilgiu ypatingai pa sižymėjo mūsų direktorius Jakuškevičius, kuris buvo ne tiek pedagogas, kiek policijos valdininkas. Baigdami gim naziją, buvome nutarę padaryti jam demonstraciją. Jam išdalinus mums brandos atestatus ir pradėjus kalbėti į mus tokiais žodžiais: “ Sveikinu jus, gavusius brandos ate status ...", mes nebeklausėme toliau jo prakalbos ir visi urmu išbėgome pro duris. Į įvykusią tomis dienomis Šiaulių apylinkėje lietuvių gegužinę važiavome jau be baimės. Atsimenu dar, kad ge gužinė buvo itin gyva ir susieta su Lietuvos klausimo svarstymu. Nepriklausomos Lietuvos perspektyvos jau bu vo numatomos. Dar šiek tiek atsimenu kan. Tumo, inž. Stepo Kairio ir Sirutavičiaus kalbas. — Rudenį tais pa čiais (1905) metais teko išvažiuoti į Maskvą” . Bet prieš išleidžiant abiturientą į tolimą Maskvą, skai tykime dar, ką man jo draugas Viktoras Biržiška 1955 iš Chicagos rašė apie Stasį ir kartu su juo Šiaulių gim nazijoje praleistuosius laikus. “Su Stasiu Šalkauskiu esu susibičiuliavęs nuo 1896 m., kuriais jis įstojo į Šiaulių gimnazijos pirmą klasę. Mudvie jų bičiulystė niekuomet nebuvo nutrūkusi, nors Stasio ir mano pasaulėžiūra sudarė du priešingus polius. Su juo bu vau vienoje klasėje ligi 1901 metų. Ligi tol jis buvo vidu tinis mokinys, neturėjęs dvejetukų, ir jis turėjo būti nor maliai pakeltas į šeštąją klasę. Tačiau įsikišo tėvas: krei pėsi į gimnazijos vadovybę ir griežtai pareikalavo Stasį palikti antriems metams penktoje klasėje, savo reikalavi mą motyvuodamas tuo, kad mokinys yra silpnos sveika tos (ypač šlubuoja plaučiai). Nenorėdamas nuo savo draugų atsilikti, Stasys esąs priverstas perdaug dirbti; 17
8^9
šiuo būdu esanti pakertama jo sveikata. Tėvas nenorįs su silaukti, kad jo sūnus virstų džiovininku. Direktorius tu rėjo nusileisti tėvui, ir Stasys pasiliko penktoje klasėje. I r man ir jam tatai buvo didelis smūgis, nes turėjo me persiskirti. Jis iš karto virto savo k_asėje pirmuoju mokiniu, tačiau baigė Šiaulių gimnaziją 1905 metais ant ruoju, nes į aštuntąją jo klasę buvo perkeltas antropolo go lenko profesoriaus Krzywickio, Lietuvos piliakalnių tyri nėtojo, vyriausias sūnus, kuris baigė tą klasę aukso me daliu, vieninteliu medaliu Stasio laidoje. Vis dėlto baigęs Maskvos universitetą, Stasys turėjo ieškoti vietos Turke stane, nes jam pasirodė džiovos pradžia” . Į Maskvą jaunasis studentas išvyko 1905 metų ru denį. Prasidėjo naujas, reikšmingas jo gyvenime laiko tarpis.
18
STUDIJOS MASKVOJE
“ Dažnai atsitinka, kad inteligentų vaikai renkasi savo tėvo profesiją. Bet esti ir kitaip. Kodėl, drauge, Tu ir Tavo brolis Kazys pasirinkote ne savo tėvo turėtą profesiją būti gydytojais, man neteko niekada su juodviem to reikalo liesti. Sjrėju, kad, gal būt, į teisės mokslus juodu nukrei pė ta aplinkybė, kad judviejų tėveliui, apie 40 metų dirbu siam Šiaulių miesto valdyboje ... tekdavo susidurti kaip tik su teisės klausimais. O gal čia būta ir kitokių moty vų, kurie šiuo tarpu man nežinomi” (223 p.). Tokiais žodžiais bandė prof. Pr. Dovydaitis aiškinti Šalkauskio pirmosios profesijos pasirinkimą savo sukaktuvi niame rašinyje, pavadintame “ Tu, aš ir aplink mudu”, ku ris buvo 1936 metų “ Ateityje” (nr. 5-6, 221- 226 p.). Kodėl iš tikrųjų Stasys Maskvoje studijavo teisių moks lus, ir man nėra žinoma, nes jis niekad su manim tuo klausimu nėra kalbėjęs. Ir kodėl iškart du šalkauskiai — ir jo vyresnysis brolis Kazys — tuos pačius mokslus buvo pasirinkę, taip pat nėra aišku. Gal juodu norėjo vėliau atidaryti bendrą advokatūros biurą, kuriame abudu būtų galėję specializuotis įvairiose srityse ir tuo vienas ki tam padėti? Krinta į akį, kad vėliau jaunesnieji broliai, Algirdas su Julijonu, pasirinko taip pat tą pačią specialy bę — statybą, kurią po pirmojo pasaulinio karo studijavo Dresdene, Vokietijoje: vienas Hochbau — architektūrą, o kitas Tiefbau — statybos inžineriją. Architektas būtų galėjęs statybininkui padėti ir atvirkščiai. K yla dar kitas klausimas: kodėl Stasys pasirinko 19
Maskvos, o ne kitą Rusijos universitetą, kaip antai Tartu (Dorpato), Petrapilio, kur taip pat studijavo nema ža lietuvių? Gal Čia nusvėrė faktas, kad šalkauskiai, gy vendami per karą Maskvoje, prie to miesto jau buvo pri pratę? Gal traukė giminės? O gal išgarsėjęs teisių fakul tetas? Sudento Eliziejaus Draugelio pranešimu, atspausdin tu 1912 metų “ Ateityje” (18-21 p.), iš 10928 studentų, 1910-11 metų Maskvos universitete studijavusių, net 39,4 procentai lankę teisių fakultetą. Kokios dvasios jie buvo, matyti iš to, kad per didžiulį valymą, įvykusį 1911 metų pradžioje, jis nukentėjo daugiau už kitus fakultetus, šis valymas buvo “ toks skaudus smūgis, kokio Maskvos uni versiteto istorijoje dar niekad nebuvo” , pridūrė Draugelis (19 p.). Stasys studijavo čia teisę nuo 1905 rudens iki 1911 sausio mėnesio; tačiau pastoviai Maskvoje gyveno tik nuo 1905 rudens iki 1908 pavasario. “ Nuo tų pačių metų ru dens gyvenau Turkestane, kur gydžiau savo susilpnėjusius plaučius. Maskvoje 1909 metais sustodavau tik pravažiuo damas ir atlikdamas reikiamas formalybes universitete. Pasiruošęs Turkestane egzaminams, atvykau į Maskvą 1910 metais, jei neklystu, balandžio pradžioje. Neišlaikytų da lykų turėjau labai daug, nes pirmoje savo buvimo univer sitete pusėje maža teko studijuoti dėl tuo metu viešpa tavusios studentijoje revoliucinės nuotaikos ir nuolatinių streikų. Pradėjęs laikyti egzaminus 1910 metais pavasarį, išlaikiau jų iki 1911 metų sausio pabaigos, berods, penkio lika” . * šiaip tame atsiliepime, pavadintame “ Atsakymas prof. Pr. Dovydaičiui” ir tilpusiame 1936 metų “ A teityje” (12 nr.) Stasys Šalkauskis nė žodžio neprasitarė apie savo tei sių studijas senoje Rusijos sostinėje. Kilo įtarimas, kad jaunam studentui tos stuijos nelabai buvo prie širdies. Jos jam turėjo duoti profesiją, taigi ir “ duoną kasdieni nę” . Bet iš tikrųjų jam tuomet kur kas labiau rūpėjo su sidaryti aiškią, nuoseklią pasaulėžiūrą bei formuoti savo asmenybę. T ą filosofinio išsiaiškinimo darbą Stasys būtų galėjęs dirbti ir kitur, dėl to Maskva gilesnio įspūdžio jam 20
nepadarė. Mūsų vėlesniuose įspūdžiuose jis tą margaspal vį, istorinį didmiestį tik retai ir blankiai teminėdavo. Svarbu gi jam čia buvo — kaip jis pats įsakmiai pa brėžė — “ savo pasaulėžiūros išsiaiškinimo reikalas” (477 p.). Aišku, kad čia slenkstyje į orientalinius kraštus jis nesiekė naujų geografinių horizontų; jam nuo pat jaunų dienų idėjos daugiau reiškė, negu laikas ir erdvė. Suprantama tat, kad profesinės Stasio studijos šlu bavo. šlubavo jos dar ir dėl politinės padėties, kuri savo agitacija, streikais, rinkimais į Dūmą ir laikinais universi tetų uždarymais nuo darbo atitraukdavo ir žymią dalį profesorių bei studentų, žinoma, sunku buvo nesidomėti įvykiais, nes kaip tik Šalkauskiui studijuojant Maskvoje (1906) kraštas rinko pirmą savo politinę atstovybę — Dū mą. Kadangi kiaurai autokratiška Mikalojaus I I vyriausy bė ja i greitai pasipriešino, iki 1912 metų buvo renkamos dar trys Dūmos, o tai vis jaudino kraštą iki pačių gel mių. K a i dar 1911 metais nuo atentato žuvo ministeris pirmininkas Stolypinas, visa Rusija virto karo stovykla, kur caras savo kariuomene bandė sutramdyti laisvės ju dėjimą. Nors Šalkauskis ir liko nuošaliai nuo visos šios poli tinės ir socialistinės maišaties, tačiau pergalvojo visas iš keltas visuomenines idėjas. Daugiausia simpatijų jis reiškė konstituciniams demokratams, vadinamiesiems “ kadetams” , ypač jų vadui Miliukovui. Vėlyvesniuose mūsų pasikalbėkimuose Stasys man nuolatos su pagarba minėdavo isto rijos profesorių Povilą Miliukovą (1859-1943), kuris savo tolerancija, politiniu santūrumu, moksliškumu ir džentel meniškumu patiko labiausiai iš visų anų dienų reformistų. Jaunasis teisių mokslų studentas tuomet atidžiai skai tydavo Miliukovo redaguojamąjį laikraštį “ Reč” (ir vėliau į Prancūziją emigravusio politiko leidžiamąsias “ Poslednije Novosti” ). Nebūdamas iš vidaus susirišęs su Maskva, Stasys, iš laikęs valstybinius egzaminus 1911 kovo mėnesyje, vėl, šį kart galutinai — išvyko Samarkando kryptimi, "šalkaus
21
kis buvo baigęs du Maskvos universiteto skyrius” , rašo K . Pakštas. “ Baigė su pirmos rūšies diplomu. Turėdamas džio vos pradžią, jis buvo reikalingas sauso klimato. Tad jis pasuko į tolimą Turkestaną, į pasakišką Samarkando mies tą, kur tebestovi rūmai garsiųjų Azijos užkariautojų, č ia gyveno jo brolis Kazys ir viena ( ar dvi) jo seserys. V i si ten jie bėgo nuo tuberkuliozės. Prisiglaudę prie Pasau lio Stogo, Pamyro, netoli Indijos pasienio, jie stebėjo vi siškai svetimą, bet įdomų uzbekų ir tadžikų gyvenimą, nuostabiai išsilaikiusį X I I I a. rėmuose” .
2?
DARBAS SAMARKANDE
Samarkandas šimtmečių bėgyje daug buvo pergyve nęs. Arabai jį buvo užkariavę 711, čingiskanas buvo api plėšęs 1219. Jame stovi mauzolėjus Timurlenko, grąžinu sio X IV amžiuje miestui galybę. Jaunas lietuvis teisininkas, susikaupęs bus skaitęs tame įspūdingame antkapyje įrėž tus žodžius: “ Jei dar gyvenčiau, žmonės drebėtų” . “ Sausas Turkestano klimatas gerai paveikė jo plau čius” , pranešė 1956 metais Janina Narutavičienė iš Kolum bijos, kur dabar gyvena dirbęs kartu su Šalkauskiu Samarkande dr. F. Proscevičius. “ Pasidarė, — taip šis liudija, — sukalkėjimai, ir jis jautėsi gana gerai. Eidavo pasivaikščioti drauge su kitais, tačiau didesnėse iškylose nedalyvaudavo. Bijodavo nuovargio. Dirbdamas įstaigose buvo gal kiek laisvesnis, tad galėjo daugiau pasišvęsti savo mėgiamiau siam dalykui — filosofijai” . Šalkauskis pats dar šitaip atsiliepia apie šį viešėjimą artimoje A zijoje: “ Atvykęs į Samarkandą ir gavęs vietą (komercijos) banke, pasinėriau su “ baigto žmogaus” nuo taika į praktinį darbą ir gyvenimiškus santykius. Tokioje nuotaikoje praėjo man 1911 ir 1912 metai. Tik 1913 metų pradžioje buvau išsinėręs iš pirmojo gyvenimo bandymo su įsitikinimu, kad toli gražu nebuvau dar baigtas žmogus ir kad iš kitos pusės labai lengva žmogui baigtis pilkose gyvenimo pelkėse” (Atsakymas Dovydaičiui, 478 p.). Kas žino, kaip atsargiai Šalkauskis visuomet išsireikš davo, tas jaučia, jog šie žodžiai daugiau slepia negu ati 23
dengia. Iš tikrųjų, maždaug po 25 metų jis man davė suprasti, kad tuomet buvęs stipriai gundomas ir dėl to lengvai galėjęs iškrypti iš krikščionybės jam rodomo kelio. Nepatenkintas jaunas teisininkas buvo ir savo advo kato padėjėjo praktika, nes pirmą savo bylą visiškai pra laimėjo, nors gynė svarų reikalą. Toks neteisingumas — bakšišo krašte — jį taip slėgė, kad iš viso tik porą kartų užsivilko advokato rūbą. Nežinia, ar Šalkauskis tuomet jau žinojo, jog ir jo dvasios mokytojas Heilo, irgi advoka tas, buvo išgyvenęs panašias teisės prievartavimo scenas ir dėl to pasišlykštėjęs, daugiau kojos nebeįkėlė į teismo rūmus. Galimas tai daiktas, nes Šalkauskis sąmoningai ir nesąmoningai sekdavo kilniu Ernesto Heilo pavyz džiu. Dėl to jtikimiausia, kad ir jaunas filosofas bus da bar taręs, kaip kadaise Heilo: "Nebematys manęs nieka dos savo tarpe” (Romuva, 1921, 80 p.). Ir nebematė. Kelią iš visų tų “ pelkių” jam rodė kaip tik krikščio niškai nusiteikę minty toj ai — Heilo su Solovjovu, kurių raštų nuotrupas jis 1912 vertė “ Ateities” žurnalui. Su tais dvasios vyrais jau anksčiau buvo susipažinęs, ir jie turė jo, jo paties žodžiais — “ labai didelės reikšmės mano dva siniam išsivystymui” (475 p.). Iš namų Stasys buvo — kaip jau žinome — prakti kuojąs katalikas ir toks atvyko į Maskvą. Tačiau “ revoliu cinis ir nihilistinis nusistatymas (čia) tiek buvo įsiviešpa tavęs, kad retam iš mūsų pasisekdavo atsispirti šitai bend rai linkmei” (475 p.). Tą situaciją apgailestavo ir jo tau tietis Petras Radzevičius, vėliau tapęs vienu iš Darbo Fe deracijos vadovų, atsiliepdamas 1912 “ Ateityje” : “ Garsusis Bueehneris su savo ‘K raft und Stoff’ buvo plačiai išsipla tinęs Rusijos inteligentijoje, ypač gi studentijoje. Jisai, nustūmęs krikščionybės idealą, jau nepastatė vietoje (jo ) nič nieko ir visa rusų inteligentija atsirado begaliniame tuštume” (243-245 p.). Tai gal nebuvo “ tuštuma” , o ver danti naujoviškų idėjų masė, kurioje maišėsi Renano bei Strausso skepticizmas, Vogto, Moleschotto bei Buechnerio materializmas, Schopenhauerio pesimizmas, Comte’s bei 24
Spencerio pozityvizmas, Darwino revoliucionizmas ir pa galiau Haeckelio monizmas. Šių “izmų” keliais, kuriais buvo nuėjęs daugumas ru sų inteligentų, nekritiškai ėjo daugumas ir studentų lietu vių. Suprantama, kad visai kitaip nusistatęs Šalkauskis jį supančioje studentijoje rado daug kritikuotino: “ Vyra vęs rusų studentijoje amorfiškumas, griaunamasis nusi statymas ir netolerantiškumas visada keldavo manyje pa sibaisėjimo nuotaiką. Ieškojau visai ko kito” (475p.). Ieškodamas “ visai ko kito” , Stasys dar gimnazijoje bu vo susipažinęs su prancūzų rašytoju Ernestu Heilo (18281885), kuris iškeldavo krikščionybės reikšmę asmenybėms formuoti. T a i bene bus buvęs pirmas jo pasaulėžiūrinis vadovas, kuriam ir liko ištikimas per visą savo amžių. “ Su šituo didžiuoju rašytoju esame susidraugavę dvasiniu savo darbu ir prie jo nuolatos grįšime statant plačius pa saulėžvalgos rūmus” , taip vėliau atsiliepė Šalkauskis apie pirmą savo dvasios vadovą jo paties leidžiamoje “ Romu voje" (1921, 78 p.). Jo laikėsi tada, kai toks Jakštas Dambrauskas negalėjo suprasti, kodėl galima taip prisi rišti prie Heilo, kurį aštriaprotis “ Draugijos” redaktorius laikė tik visokių aforistiškų mandrybių meisteriu. Šalkaus kis nesidavė atkalbinę j amas ir liko ištikimas pirmam sa vo dvasios vadovui. “ Turėti dvasinės giminės ryšių su ši tuo mąstytoju visada laikysime sau už garbę”, tvirtino jis 1921 “Romuvoje” (79 p.). Ant Heilo pamatų, padėtų dar Lietuvoje, Maskvoje išaugo Solovjovo dėka ištisi pasaulėžiūros rūmai. Vladimi ras Sergejevičius Solovjovas (1853 - 1900) yra vienas iš šviesiausių žvaigždžių rusų dvasios skliautuose. Gimęs Mas kvoje, jis išaugo žymioje tikinčiųjų ortodoksų šeimoje. Tėvas buvo garsus istorikas; motina — kilusi iš ukrainie čių filosofo Skovorodos giminės, kurioje žymus buvo ir lenkų kraujas. Vladimiras anksti palinko į dvasios moks lus ir į Vakarų pasaulį, kur jį domino katalikų Bažnyčia. Gimnazijoje išgyveno sunkią pasaulėžiūros krizę, nes ir jis negalėjo išvengti Buechnerio veikalo apie “K ra ft und S to ff” (Medžiaga ir jėga) bei Renano ir Strausso knygų 25
apie Jėzų. Tačiau lėkštasis materializmas negalėjo paten kinti jo giliau siekiančio proto, kuriam iš pradžios Spinoza ir paskui Platonas, Origenas, Augustinas, Kantas, Hė gelis ir Schellingas rodė kelią i dvasingesnę pasaulėžiū rą. Tuo keliu Vladimiras sugrįžo prie pirmykščio savo ti kėjimo, į kurį dar buvo raginę jo tautiečiai čadajevas su Chomiakovu. ši įsitikinimų raida Solovjovą paskatino pereiti iš gamtos mokslų į istorijos — filosofi jos fakultetą, kurį baigė 1874 disertacija apie “ Vakarų f i losofijos krizę” . Metais vėliau pradėjo savo akademinę kar jerą apie metafiziką, kurią gynė prieš pozityvistus. Norė damas dar labiau praplėsti savo akiratį, Vladimiras So lovjovas netrukus iškeliavo į Vakarus, kur jam, pirma Londone ir paskui Egipto dykumose “moters Sofijos” pa vidalu pasirodė Amžinoji Išmintis. Sugrįžęs į savo tėvy nę, jis nuo 1877 Petrapilyje skaitė paskaitas, kurias daž nai lankydavo Dostojevskis, net kartais ir Tolstojus. T a čiau neilgai jam taip teko šviesti rusų inteligentiją. Užsto jęs Aleksandro n užmušėjus, iš universiteto buvo pašalin tas. Negalėdamas skaityti viešų paskaitų, Solovjovas atsidė jo plunksnai. Ja iš vienos pusės jis kovojo prieš rusų vakariečių ateizmą, ir iš kitos prieš slavofilų šovinizmą, šitaip kovodamas, jis priėjo išvadą, jog ortodoksų Bažny čios atsiskyrimas nuo bendro kamieno esąs nelaimė Rusi ja i ir visai krikščionybei. Siekdamas atstatyti senąjį vie ningumą, jis 1896 įstojo į katalikų Bažnyčią. Tuo jis m a nyte nemanė išstojąs iš ortodoksų Bažnyčios, tik norėjo parodyti, kaip galima būtų vėl krikščionims sugrąžinti vienybę. Faktas, kad jo tautiečiai nėjo jo nurodytuoju ke liu, jį skaudžiai apvylė. Susirūstinęs išpranašavo jiems skausmingą ateitį. Nors šis nepasisekimas ir aptemdė paskutinius jo metus, tačiau be atvangos dirbo senąja ekumeniškąja dvasia, kol mirtis užklupo jį 1900 metais. šis pirmas tikras rusų filosofas nebuvo pasitenkinęs medžiaginiu pasauliu. Įžvalgusis jo protas skverbėsi už regimybės ribų, nes jis trokšte buvo ištroškęs pasiekti am žinąjį pirmavaizdį, nelygstamąją tiesą. Jojo asmenyje tar 26
tum dar kartą atgimė Platonas. Bet vis Solovjovas nepa sitenkino lakiu veržimuosi i amžinybės beribes; jis norėjo savo metafizinius regėjimus ir pritaikinti žemės kelionei, siekdamas tuo sukilninti žmogiškąją mūsų buitį, visus mū sų darbus. Pats gyvendamas pavyzdingai, savo giedrumu bei visus gaubiančia meile paragino ir kitus veržtis prie Amžinosios Tiesos. Bolševikų perversmas (1917) ir po jo įsigalėjęs mark sistinis materializmas laikinai galėjo Solovjovą išstumti iš viešų svarstymų, bet jie negalėjo pakirsti to slapto po veikio, kurio patyrė iš jo dvasingesnis rusų jaunimas, šis poveikis dabar viešai taip smarkiai jaučiamas, kad 1959 rusų marksistų leidžiamas žurnalas “ Voprosy filosofu" (F i losofijos klausimai) priverstas buvo atvirai su Solovjovu polemizuoti. Bet savo kritikoje jis vis dėlto turi prisipa žinti, jog šis “ nepaprastas, daugiapusiškai gabus žmogus” , šis “ puikus vakarų ir rytų filosofijos žinovas” , yra “ visai garbingas, savęs išsižadėjęs, nepaperkamas žmogus” (Vo prosy filosofu, Moskva, 1959, nr. 3). Galima tad suprasti, kad vos penkeri metai po So lovjovo mirties į Maskvą atvykęs, iš prigimties taip pat idealistiškai nusiteikęs Šalkauskis negalėjo nesižavėti tokia asmenybe. Ir susižavėjo tiek, kad A. Maceina galėjo saky ti: “Solovjovas Šalkauskiui buvo tas, kas kiekvienai jaunai dvasiai yra didi ir kilni asmenybė, kurioje mes visi esa me trumpesnį ar ilgesnį laiką pasinėrę" (Ateitininkų ideo logija, Putnam, 1954, 12 p.). To rusų filosofo darbams tęsti Maskvoje buvo įsikū rusi “ Religinė - filosofinė Vladimiro Solovjovo atminimo draugija” , “ kurioje suėjo rusų inteligentai, bandę derinti krikščioniškąją pasaulėžiūrą su politiniu ir socialiniu ra dikalizmu. Čia susipažinau — tęsia Šalkauskis savo prane šimą — net su aktyviaisiais to sąjūdžio veikėjais — V. P. Svencickiu ir V. F. Ernu. Man imponavo šitie iškal bingi ir veiklūs vyresni mano kolegos. Su jais man teko religinio - filosofinio lavinimosi ratelyje skaityti Vladimi rą Solovjovą. Tada ir pamėgau bei susižavėjau šituo dide 27
liu filosofu, kuris sykiu su jau anksčiau pamėgtu E. Heilo turėjo labai didelės reikšmės mano dvasiniam išsivysty mui. Svencickis ir Ernas leido žurnalą ‘živaja žizn” (G y vasis gyvenimas), kuris buvo vedamas socialinio christianizmo linkme ir kėlė daug klausimų, kurie dabar yra su siję su katalikiškos akcijos koncepcija. Visa tai man buvo ir nauja ir sykiu gerai atitiko mano dvasinius pa reikalavimus. Ir nors aš, katalikas, buvau atsidūręs tarp rusų pravoslavų, bet radau jų tarpe ne tik palankų pri ėmimą” (475 - 476 p.).
28
PIRMOJI VIEŠUMA
Suprantama, kad Šalkauskis, giliai paveiktas Heilo ir Solovjovo, nebegalėjo abejingai žiūrėti į priešingą studi juojančių savo tautiečių nusistatymą. Dėl to jis 1907 ir 1908 skaitė porą referatų Lietuvių Studentų Draugijoje, į kurią buvo suėjęs daugumas to pusšimčio studijozų iš Lietuvos ir kuriems Stasys tam tikrą laiką pasekretoriavo. Referatuose — jo paties pasisakymu — “ dariau bend rą lietuvių studentų nusistatymo ir idealų kritiką” . Bet tuo ir baigėsi jo reakcija, nes “ neturėjau tada aiškaus su pratimo apie naujus tikslus ir priemones kurti pozityvią programą naujam religiniam filosofiniam sąjūdžiui (476 p..) Bet ta vieta, kurioje dar negalėjo atsistoti Šalkaus kis, vis dėlto nepaliko tuščia — ją užėmė Pranas Dovy daitis. Kaip tatai įvyko, aprašo mums tuomet Maskvoje veikęs kun. Em. Paukštis (Ateitis, 1954, 9 nr. 203 p .): “ Per tris savaites, man atvykus, nepasirodė nė vienas lie tuvis inteligentas vienintelio visoje Maskvoje lietuvio ku nigo aplankyti. Jaučiausi vienas kaip pirštas” . Bet staigiai įvyko persilaužimas ... “ Vieną rytmetį, 1911 m. sausio pradžioje — tęsia kun. Em. Paukštis — užėjo pas mane studentas Pranas Dovydaitis ... Tą rytmetį jis man sta čiai, dovydaitiškai, tarė: ‘Vakar buvau lietuvių studentų susirinkime ir galutinai įsitikinau, kad jie kone visi aušri ninkai ir su jais susikalbėti neįmanoma. Kursime atei tininkų draugiją ir leisime A te itį'” (204 p.). Kas buvo tas sfcudijozas, kuris po pirmųjų Šalkauskio ideologinių pa stangų padarė praktiškas, organizacines išvadas? 29
Pranas Dovydaitis buvo gimęs 1886 gruodžio 2 tankių miškų apsuptame Runkių kaime, kuris priklausė prie V i šakio Rūdos parapijos Sūduvos žemėje. Jis užaugo smul kaus ūkininko šeimoje, kurioje dar grynai buvo išlaikomos lietuvybės tradicijos. Nuo 1896 lankė Višakio Rūdos pra džios mokyklą, į kurią tekdavo jam kasdien po penkis kilometrus “nuklemšioti” . Nors ir buvo apsunkintas visais piemens ir paskui berno darbais, Pranas siekė aukščiau, ir dėl to 1903 įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Bet ir šį idilišką užkampį siekė didieji įvykiai. Prieš pat Kalėdas (1904) prasidėjo mokinių streikas — auklėtiniai norėjo prisidėti prie kovos dėl laisvės. Nors vyresnybei pavyko šį streiką 1905 pradžioje sulikviduoti, tačiau revoliucinis mo kinių ūpas po tų pačių metų atostogų davė antrą streiką, kuris šį kartą tęsėsi ilgai. Vadovybė seminariją uždarė ir mokinius atleido, šie išsiskirstė, nutarę negrįžti, kol jų reikalavimai bus patenkinti. Po kiek laiko vadovybė, ne patenkinusi mokinių reikalavimų, pasiūlė mokslą tęsti. Be rods, visi grįžo, tačiau Dovydaitis, prel. M. Krupavičiaus, tos seminarijos absolvento tvirtinimu, to nepadarė, nes nenorėjo laužyti duotą žodį. Jis išvažiavo į Rusiją pas savo dėdę, kariuomenės siuvėją, mokytis siūti. Ten jis siū damas tęsė mokslą ir 1908 eksternu išlaikė brandos ates tatui egzaminus Marijampolėje. Gero ūpo pagautas, jis man kartą pasakojo, kaip jis pėščias nuėjęs į “ Starapolę” egzaminų ir kaip juose egzaminatoriai kone plyšo juo kais, išgirdę jį tariant prancūziškai. Nenuostabu, nes jis tą kalbą buvo mokęsis ne gyvai iš girdo, o beveik vien iš nebylių fonetiškų ženklų. Bet komisija jį vis dėlto pra leido, nes gramatiką puikiai valdęs. Plieninė Dovydaičio valia iš Marijampolės jį nuvedė į Maskvos universitetą, kuriame nuo 1908 iki 1912 studijavo juridiniame ir nuo 1912 iki 1913 istorijos - filosofijos fakultete. Patekęs į Maskvą, tuoj suprato, kokia ten viešpatavo dvasia ir kad jis turės apsispręsti: arba likti ištikimas sa vo krikščioniškam idealizmui arba pasiduoti iš universiteto plintančioms prieštikybinėms srovėms. Ir apsisprendė. įs i tikinęs, kad tikėjimas ir mokslas nėra vienas kitą nei 30
giančios priešybės, o tik dvi pusės vieno ir to paties me dalio, Dovydaitis tik nenoroms studijavo Maskvos universi tete. Jis iš tikrųjų studijavo bibliotekoje, kur gilino pa saulėžiūrą savo paties pasirinkta literatūra. Amžini gin čai, į kuriuos jis įsivėlė, vertė vis labiau nusileisti į mokslo gelmes bei užgriebti vis platesnes sritis. Taip jis virto pirmuoju enciklopedininku lietuvių pasauliečių tarpe. Tartum antru Jakštu - Dambrausku, tik be sutanos. Jam knietė širdį, kad savo tautiečių tarpe mažai terado pri tarimo, tačiau neatlyžo, o ėmė burti negausius savo vien minčius į ateitininkų draugiją. šituo keliu žengdamas, Dovydaitis pirmą kartą ir su tiko Šalkauskį. Jvyko taip: “Anuo laiku kelis kartus bu vau pas Tave apsilankęs” , kreipiasi Stasys į savo kolegą Praną (Atsakyme Dovydaičiui, 476 p.). “ Buvai ir Tu pas mane atėjęs į vadinamąjį bendrabutį Tražinuose, kur tuo m et gyvenau. Per šituos apsilankymus papasakojai apie savo susirašinėjimą su kun. Kuraičiu (Louvaine), papasa kojai apie studentų lietuvių katalikų organizavimo reika lą, bet nebuvai man pilnai atidengęs viso dalyko. Tiesa, nedaug buvome dar susipažinę ir nebuvai dar nustojęs nepasitikėjimo mažai pažįstamu žmogum. Tai tačiau nesukliudė kilti projektui apie eventualinį mano važiavimą % Dorpatą, kur būčiau turėjęs susipažinti su studentais lietuviais katalikais ir apsvarstyti su jais organizavimo klausimą” (476 p.). Matyti, kad Dovydaitis savo vienminčio gerai dar ne pažinojo, nes kitaip jam nebūtų pasiūlęs imtis organiza cinio darbo. Kur jau tuomet glūdėjo Šalkauskio stiprybė, m atyti iš to, kad tuoj ėmė rašyti į kol. Prano redaguoja m ą ją “ Ateitį” . Tokiu būdu šiame žurnale, prisišliejusiame prie kun. A. Dambrausko - Jakšto vedamosios "Draugijos” Kaune, 1911 metais pasirodė Šalkauskio iš Heilo verstasis straipsnis "Vienas būtinai reikalingas dalykas” (N r 2) ir lenkų jaunimo laikraščio "Zarzewie” (žarijos) recenzija (Nr. 3). Po dvejų metų "Ateitis” skelbė iš Heilo raštų naują vertimą, vardu “ Religijos nežinojimas” (N r 1), prie 31
kurio ketvirtame numeryje prijungė dar Solovjovo rašinį “Kristus iš numirusių prisikėlė” . šitokiu keliu — per Dovydaitį ir jo redaguojamą žur nalą — Šalkauskis pasidarė “ ateitininku” . “ Tiesa, ši pra džia buvo nežymi ... bet vis dėlto tai buvo pradžia, kuri negalėjo nereikalauti savo tęsinio” , taip vėlybesnis Ateitininkijos vadas nušvietė “ Atsakyme Dovydaičiui” (478 p.) savo santykių užuomazgą su savo idėjų bendrininkais. Tiesa, Dovydaitis tuomet pilnai nesuprato, su kuo tu rėjo reikalo, nes savo studijose pasinėręs bei tūkstančio darbų draskomas, jis neturėjo laiko gerai įsižiūrėti į tą kuklųjį lankytoją iš tolimojo Samarkando. Galėjo jam, ku ris brėžte pabrėžė savo kaimietiškumą, ir nepatikti šis miestelėniškai išprusintas gydytojo ir burmistro sūnus, štai kaip juodu bando aiškinti tą nesusitikimą susitikime: D o v y d a itis “ šis mudviejų susitikimas man nėra palikęs jokio giles nio įspūdžio. A š neatsimenu ir kad būčiau T a v e raginęs imtis plunksnos darbo, kaip patsai sakai. T u buvai savo viršine išvaizda toks, kaip ir k iti pa dorūs studiozai. Tuo tarpu aš jau, tur būt, perdaug išsisky riau savo ‘kaim ietiška’ apše pusia išvaizda. T aip apie save sprendžiu iš to, kad aš tuomet atrodydavau labai ‘neįdomus’ , ly g koks ‘katoržnikas’, iš ku rio nė žodžių ištraukti nebuvę galim a, nes nosį vis laikyda vęs į k n ygą įrėm ęs” (A teitis, 1936, 224 p.).
Š a lk a u s k is “ Mano išnykim as iš T a v o atm inties suprantamas todėl, kad aš, užsidaręs savo vidaus darbe ir nepasireiškęs jo k ia išviršine akcija, n egalėjau pa lik ti jokių aiškesnių įspūdžių T a v o psichikoje. Nepasakysiu, kad mano apsilankym ai pas T a v e bibliotekoje T au labai būtų patikę. P ak albėjęs k iek su manimi, Tu veržeisi prie savo karštai dirbamo darbo. N e t T a v o išvaizda darė įspūdį persidirbusio asketo, žinančio tik savo darbą ir m arinimosi praktikas” (A te itis , 1936, 477 p .).
Nors asmeniškas kontaktas su “ Ateities” redaktorium ir nutrūko, tačiau į Samarkandą sugrįžęs Šalkauskis pa siliko “ ateitininkas” . Advokato darbas jam nebuvo prie širdies. Pirm ąją savo bylą jis skaudžiai pralaimėjo. “ Reika32
lingą fraką jis — Ivinskio pasakojimu — užsivilko vos du kartu, nes charakteris nepakėlė tolaikinio advokate etikos” (Tremties Mokykla, 1947, 21 p.). Komercijos ban ke darbas jam taip pat nepatiko. Stasys Turkestane bu vo suskilęs, vedė dvejopą gyvenimą: vieną dėl duonos, ki tą dėl idėjos. Nesunku suprasti, prie ko jis buvo linkęs. Kiek jis tuomet buvo skendęs intelektualiniame darbe, kiek jį traukė filosofinis išsiaiškinimas, matyti iš to platoko rašinio, pavadinto “ Bažnyčia bei kultūra” , ku riame jis mėgino nusakyti religijos ir kultūros tarpusavio santykius, š į pirmą žymesnį nagrinėjimą Šalkauskis nu siuntė Jakštui, kuris išspausdino jį 1913 ir 1914 “Draugi jo je ” . Užsimezgė nuo tada tarp abiejų mintytojų ir kores pondencija, kurioje jaunas Dambrausko gerbėjas pareiškė, mielai pašvęstų visą savo gyvenimą filosofiniam darbui, jei tam tik atsirastų tinkamų sąlygų. Šalkauskio kilni mintis bei svarus “ Draugijoje” išspausdintas nagrinėjimas mūsų intelektualams padarė gilų įspūdį. Kan. M. Vaitkus vienam rašytame man laiške (1956) tai šitaip išreiškė: “ Pirmą kartą Šalkauskio dvasios dvelkimą pajutau 1912 a r 1914 metais, kai jis pradėjo reikštis Jakšto ‘Draugijoje’. K a i mes, anų laikų jaunoji karta, ėmėme Šalkauskį rim tai vertinti, prisidėjo ir Jakštas. Jis kiekviena proga, kai užeidavo šneka apie aną jaunąją jėgą, atsiliepdavo apie ją tikrai jakštiškai — santūriai pagirdamas” . Ir prel. M. Krupavičius pirmą kartą išgirdo Šalkaus kio vardą ryšium su Samarkande rašytąja studija. Apie tai 1956 metais šitaip atsiliepė: “ Nauja niekur nesutikta katalikiškoje spaudoje pavardė. Studija buvo mane, tada Seinų kunigų seminarijos einantį į pabaigą klieriką, paga vusi. Kas tas autorius, knietė sužinoti. Kažkas suteikė to kių žinių: Šiaulių miesto inteligentiškos šeimos miesčionis. Šalkauskiu namuose vyraujanti lenkų kalba, bet šeimos dvasia esanti lietuviška. Tai buvo pirma mano pažintis su Šalkauskiu, nors ir už akių. Po to jo rašinių niekur neuž tikau. Manau, kad jis kaip meteoras švystelėjo gražia, daug žadančia šviesa ir dingo nežinioje. A r jis caro lai 33
kais priklausė ateitininkams? Kalbamu laikotarpiu jau vy ko platūs jų suvažiavimai. Aš buvau visų tų suvažiavimų dalyvis, bet Šalkauskio niekad juose nemačiau. Maskvos studentai ateitininkai, kaip Dovydaitis ar Draugelis, taip pat jo pavardės niekad neminėjo. Iš to peršasi išvada, kad Šalkauskis caro laikais ateitininkams nepriklausė. Bet kad jis buvo katalikas ir katalikas ne juokais, jokios abe jonės nekilo” . Studija “ Bažnyčia bei kultūra” ne tik išgarsino jauno filosofo vardą katalikų tarpe, bet padėjo jam dar išrūpin ti stipendiją: Jakštui tarpininkaujant, lietuviams studen tams šelpti Amerikos lietuvių kunigų draugija “ Motinėlė” paskyrė jam lėšų vykti į Vakarų Europą, o ten galėjo Įgy vendinti seną savo svajonę: kuriame nors katalikų uni versitete studijuoti filosofiją. Tokiu būdu Jakštas perkėlė Šalkauskį iš rytų į vakarus. Jo vykimu į vakarų pasaulį susidomėjo ir Lietuvių Komitetas Rusijoje. To komiteto dalis — taip konstatuo ja Pakštas — “ nuo 1915 m. buvo persikėlusi iš Vilniaus į Petrogradą, iš ten tvarkė nuo karo nukentėjusių šelpimą ir rūpinosi Lietuvos laisvės reikalais. .. Jis nusprendė užmegzti ryšius su Vakarų Europoje veikiančiais lietuvių veiksniais ir pasiųsti Šveicarijon savo atstovą; juo išrin ko juristą Stasį Šalkauskį, kuris tuo metu buvo Samarkande vieno banko juriskonsultu ir parašė Maskvos uni versitetui veikalą apie žemės reformą Rusijos kolonijoje — Turkestane” . Lietuvių Komitete Petrapilyje dirbo Kazys Šalkauskis, Stasio brolis, prieš tai irgi gyvenęs Samarkande. K a i tasai komitetas 1915 buvo Petrapilyje organizuojamas Martyno Yčo, Kazys Šalkauskis buvo jo pirmuoju pagelbininku — dešiniąja ranka. Jie abu taip pat atstovavo lietuviam Ru sijos vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pabėgėlių glo bai taryboje. Per šią tarybą ėjo lėšos, valstybės skiriamos įvairiems komitetams ir organizacijoms, tik tų lėšų sun kiau buvo gauti uždaviniam, kurių komitetas ėmėsi užsie niuose, siųsdamas ten savo įgaliotinius ir “ kurdamas lietu 34
vių sekcijas” , kaip rašo M. Yčas (Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, antroji laida, London, 1955, 41 pusi.). Tokius įgaliotinius turėjo Danijoje, Švedijoje ir Šveicari jo je — Juozą Gabrį, kurį pakeitė Stasys Šalkauskis. Brolis Kazys, kuris buvo komiteto įgaliotiniu ypatingiem reikalam ir vadovavo suorganizuotam pabėgėlių registracijos biurui, tiek tegalėjo Stasiui padėti, kad jį rekomendavo komitetui, kai šis pakilo važiuoti Šveicarijon. Pakeliui į Vakarus Šalkauskis užsuko į Petrapilį, kur jį 1915 rudenį sutiko visai jaunutis Juozas Leimonas. Kokį įspūdį padarė vienam iš jauniausių ateitininkų jau suspė jęs visuomenei užsirekomenduoti filosofas iš Samarkando, mes sužinome iš dr. J. Leimono 1955 rašytų žodžių: "Šalkauskis tuomet į Petrapilį buvo atvykęs aplankyti sa vo brolio Kazimiero. Aš tuomet buvau tik 15 metų bernio kas, o jis aukštojo mokslo vyras. Aš apie jį nieko neži nojau, Neturėjau progos su juo nei kalbėtis. Bet tas trum pas, vienkartinis susitikimas padarė man gilaus įspūdžio, ir dabar stovi gyvai akyse. Jis buvo aukštas, liesas, gra žios inteligentiškos išvaizdos ir malonių veido bruožų” . Iš Petrapilio naujų horizontų ieškotojas per Suomiją vyko į Švediją, kur sutiko kun. Juozą Tumą ir iš Ameri kos atvykusį dr. Joną šliupą. Tas — taip pasakoja Pakš tas — "tuoj praneša Amerikos laikraščiams radęs būsi mam Lietuvos universitetui filosofijos profesorių. Dar neiš ėjusį filosofijos fakulteto Šalkauskį jau įtraukia į profeso rių sąrašą, nes ir be diplomo jo protas jau stipriai švietė” . "Toliau kelionė eina per Norvegiją, pavojingomis jūro mis (juk karas!) į Angliją, į Prancūziją ir Šveicariją. Iš pasyviųjų kraštų, kur laikrodis jau seniai sustojęs, jis sku ba į judrius kraštus, kur filosofų protai kuria naujas mintis ar net naują pasaulį. "Kelionėje Šalkauskiui labiausiai patiko skandinavų ir britų tvarka, rimtumas ir gražus jų gyvenimas. Pro karo pavojus jis prasiveržė į mažutę Šveicariją, kuri yra visos Vakarų Europos miniatūra, mišinys rasių, kalbų, tikybų,
S5
į .1 į!
politinių srovių ir kultūrinių įtakų, sugyvenančių taikoje ir demokratinėje harmonijoje, čia penkis milijonus žmo nių aukštuoju mokslu aprūpina septyni universitetai” .
Į
“Koks nuostabus kontrastas!” — taip Pakštas baigia savo pranešimą apie busimojo kolegos kelionę. “ Iš amžių užšaldyto Turkestano į X X amžiaus gyvenimą, iš Abrao mo aplinkumos į moderniškos demokratijos šalį!”
‘
. Koks tada bus Lietuvos likimas? Jis m a nė, kad dabartinė krašto padėtis yra tik laikinė ... Trau kiniui atėjus, mūsų pasikalbėjimas nutrūko” . Niekur Šalkauskiui nepavyko gauti nė menkiausio darbo, šalkauskiai buvo priversti pasitraukti iš Kauno. Priglaudė juos ponios Julijos giminės Žemaitijoje, prie glaudą rado ir pas seną motinėlę Šiauliuose. Nieko neliko, kaip tik nuošaliame kampelyje brandinti veikalus, ku riuos, okupacijai pasibaigus, bus galima spausdinti; juk režimai keičiasi, idėjos gi lieka. Šiaulių miesto pakraštyje Šalkauskis mąstė ateičiai ir rašė stalčiui. Bet kadangi ir filosofams reikia duonos, artim ieji mė gino jį apsaugoti nuo skurdo. Antai, 1940 vasarą Pakštas iš Amerikos jam siuntė čekį 3,000 litų sumai, su prašymu jį panaudoti vykstant į kažkokį kongresą. Tas prašymas, aišku, tebuvo pretekstas. Šalkauskis čekį sugrąžino: “ šiais laikais nėra priimta verstis tokiomis stambiomis sumo mis” . Tikėdamasis galėsiąs bent Vilniuje kur nors pritaikyti savo jėgas, dar tą pačią vasarą persikraustė į sostinę. Gyveno ten pas brolį Kazį, iš universiteto taip pat atleis tąjį, kuris dabar sunkiai vertėsi advokatūra. Gyveno Žy gimanto gatvės 20 numeryje. “ Buvo tai viena iš naujes 242
nių Vilniaus gatvių, plati ir švari, apsodinta medžiais. Ga na gražiai atrodė ir mūrinis namas” (Skrupskelienė). čia Šalkauskis būtų pakenčiamai įsitaisęs, jei Vilniaus universi tetas būtų pasinaudojęs jo talentais. Deja, taip nebuvo, nes humanitarinių mokslų fakultetas jį paliko visai nuo šaliai. Net rektorius, Stasio jaunų dienų bičiulis, ne padėjo. U žtat visa našta krito Julijai: vakariniuose gele žinkeliečių kursuose, toli už miesto, ji dėstė lietuvių kal bą, už ką tegaudavo skatikus. Tai buvo 1940 spalio - lap kričio mėnesiai. “ Ji tuomet buvo išvysčiusi man iki tol nematytą taupumą ir išradingumą” , prisimena iš arti ją stebėjęs Ivinskis. “ Bet Šalkauskiu vaišingumas nebuvo su mažėjęs. Tai buvo jos nuopelnas. Aš niekad nemačiau to kios nedejuojančios lietuvių inteligentės. Tur būt, nedaug žmonių težino, kaip tada mūsų didis Šalkauskis skurdo; o vis dėlto tik su vargu įsiūliau iš prof. Pakšto gautus 600 litų” . Padėjo ir kol. Vaclovas Biržiška; jam pavyko Julijai universiteto bibliotekoje sudaryti nepersunkiausią tarnybą, iš kurios ji galėjo vyrą su sūnumi išlaikyti. Bet toks ir išlaikymas! Skolos dėl senų ligų ir bėdos dėl naujų sunkiai slėgė visus tris. Profesorius beveik visą laiką gulėjo, nes širdis plakė vis silpniau. Jaunieji jo se kėjai — Ivinskis, Sužiedėlis ir kiti — iš Kauno ligoniui veždavo siuntinėlių nuo prel. Pr. Kuraičio ir kitų gerbė jų. Bet nepaisant visų gelbėjimo akcijų, šalkauskiai ne sulaikomai skendo skurde. O jie vis dėlto nepasidavė. Kaip profesorius tuomet laikėsi, žinome ir iš Alinos Skrupskelienės, nuolatos vyks tančios suimtojo savo vyro reikalais į Vilnių: “ 1941 kovo 26 d. Šalta, lynojo. įkyri drėgmė skverbėsi iki kaulų. Praė jau katedrą, pro Vrublevskio biblioteką pasukau į Neries pakrantę. Man paskambinus, išėjo brolis Kazys. Parodė kambarį. Profesorius gulėjo sofoje. Jis mažai buvo pasikei tęs; bet vis dėlto ligos buvo įspaudusios savo žymes. Jam taip charakteringi ryškūs skruostų kaulai dar labiau bu vo išryškėję. Dėl didelio silpnumo jis buvo jautrus; bet nebuvo nei irzlus, nei piktas. Sustojome ties mano tos die 243
nos įspūdžiais. Jam atrodė, kad gauta žinia dėl vyro duo da vilties: ‘Jei jie neturi davinių*. K a i kurie Igno draugai buvo man patarę bandyti repatrijuoti. Bet buvau įsitiki nusi, kad tuo savo vyro iš kalėjimo neišgelbėsiu. P rofe sorius sunerimo: ‘Negalime keisti savo tautybės. T a i krau jo nuleidimas” . “Mums bekalbant, grįžo ponia. Ji buvo kiek pavargu si, bet vis dar energinga. Tuoj vaišino mane arbata. Mū sų pokalbį ji sekė kiek susirūpinusi. Tur būt, bijojo, kad tokios jautrios temos galėtų pakenkti vyrui. Netrukus at sisveikinau. Truputį pakildamas nuo savo guolio, atsisvei kino įprastiniu maloniu balsu žodžiais: ‘Linkiu, kad Jū sų vyras netrukus būtų laisvas***. “Išėjus visai nejaučiau, kad tai buvo paskutinis susi tikimas su profesorium ir kad jam tebuvo likę vos as tuoni mėnesiai. Stebėjaus jo draugiškumu ir dvasios tau rumu. Silpnas ligonis, skurdo slegiamas, priima lankyto jus vis su tuo pačiu jam charakteringu mandagumu. Jo kio nusiskundimo! Stebino ir jo principiškumas. Gaila tik, kad jis klydo, matydamas Lietuvos ateitį šviesią. O gal jo pranašo akis įžvelgė dar toliau, negu dabartinė tikro vė? — Jo linkėjimai man asmeniškai neįvyko, nes dar tą pačią savaitę vyrui buvo paskaitytas teismo sprendimas, ir 1941 kovo 31 d. buvo išvežtas į Vorkutą, iš kur nebe grįžo’*. 1941 birželio 22 Hitleris puolė Rusiją. Vokiečių kariuo menė veržėsi ir į Lietuvą. Budri “ 1936 metų generacija’! žaibiškai reaguodama, kartu su kitais vatriotais sudarė laikinąją vyriausybę. Daugelis Šalkauskio mokinių, grįžę iš kalėjimų, tuoj vėl įsijungė į bendrą darbą, kaip Pr. Dielininkaitis, kuris tapo darbo ministeriu. Atitaisydama bol ševikų laikotarpio skriaudą, mūsų vyriausybė paskyrė Šal kauskį Vilniaus universiteto profesorium; jam buvo grą žintas atlyginimas ir bent moraliai atstatyta jo akademi nė garbė. Bet kas jam garbė! Jam rūpi darbas, o šis jau nebeįmanomas, nes ligos j į vis kiečiau prirakino prie lovos. 244
K ad ir brangus jam Vilnius, tačiau invalidas bejėgis jis išsiilgsta savųjų, jaunų dienų gūžtos, jaukaus savo gi minės židinio. Tai ženklas prieš mirti. Bet kaip jį pasiekti toje 1941 vasaros suirutėje. Pulk. K . Dabulevičius, Vilniaus burmistras, pažadėjo automobi lį transportui. Julija viską sudėliojo. Tačiau ligonis turė jo tarp lagaminų dar tris savaites laukti. Paskui važiuo jant, už Maišiogalos, lyg tyčia sugedo mašina. Reikėjo nakvoti su dideliu vargu ir laukti pusantros dienos. Pa galiau Šiauliai — paskutinė lova Trakų g. 12. “ šitaip mū sų didysis mokytojas tuo metu, kai Kaune turėjome lai kiną savo vyriausybę, kurioje visi, kas galėjo, triūsėme ir vargome, neturėdami susisiekimo su periferija, — ko ne visų užmirštas galų gale nuvyko į Šiaulius. Skaudi jo gyvenimo pabaiga” (Ivinskis). Atvykęs į tėvų namus, apsigyveno pirmame aukšte, nes norėjo kokį laiką pabūti kartu su motina. Po kelių dienų persikėlė į dviejų kambarių mansardą. Pro langus buvo matomi šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštas ir ty vuliuojantis Šiaulių ežeras. Ten jam buvo gera, ramu; at sirado net noras rašyti. Tragedijų penktame akte dramaturgai paprastai įjun gia vadinamąjį “ritardando” , uždelsimą, t. y. tokią sce ną, kur jau paskutinę viltį pametęs herojus dar kartą at sigauna ir mano grumtynes laimėsiąs. Tačiau tai tik paskutinis apgaulingos vilties švystelėjimas, po kurio kri timas atrodo dar baisesnis. Tokį “ ritardando” likimas dabar įjungė ir į mūsų filo sofo gyvenimą. Kiek pasitaisiusios sveikatos paramstytas ir galingos valios paskatintas, jis suplanavo dar keturis veikalus. Jis tvirtino dar niekad neturėjęs tiek laiko ap galvoti savo darbų, ir buvo tikras, kad tie nauji raštai bus vertingesni už senesnius. Tuoj ėmė diktuoti žmonai ir net pats pradėjo rašyti mašinėle. "Skubėjo užfiksuoti savo mintis, nes protas dirbo įtemptai. Tai buvo vienas iš svarbių akstinų jo norui dar kiek pagyventi”, — taip pranešė jo artimieji. Bet tai buvo tik paskutinis klastin gos vilties miražas. 245
Atvykęs į Šiaulius, Šalkauskis vėl prašė dr. Domą Ja saitį būti jo "sveikatos globėju ir taisytoju” . "Laikas nuo laiko, — taip prisimena Jasatis, — kviesdavau konsilimus, kurių dalyviais buvo dr. Žilinskas ir dr. Nainys, o gydymą vykdėme drauge su dr. Žilinsku... Mūsų diagnozas buvo širdies raumens susirgimas su "cor pulmonale” pradžia. Prognozė: dubia su linkimu į pessimą. T a i pasa kėme ligoniui, leisdami nujausti grėsmingas galimybes. Gal ir nebuvo reikalo tai daryti, nes gavome įspūdį, kad mūsų ligonis jau prieš tai buvo apsvarstęs ir numatęs sa vo gyvenimo fatalinę baigą. Vartojome visus medicinos mokslo rekomenduojamus ir ilgamečio gydytojų darbo iš tirtus vaistus... Ligonis turėjo viską, kas buvo reikalin ga. Vis dėlto mūsų įtemptos pastangos dažnai buvo bergž džios. Matyt, jau daugelis vaistų buvo vartoti anksčiau, nes į jų didelį skaičių organizmas tik visai ribotai reaga vo, o į kai kuriuos atsiliepdavo teigiamai, bet tik trum pam laikui — keletui dienų, ir tai tik pradžioje. T a kova, lydima tai gęstančių, tai viltingų prošvaisčių, užsitęsė 56 savaites. Tų užlūžtančių grumtynių metu ligonio kentė jimus dar paaštrino netikėtas motinos plaučių uždegimu susirgimas. Ir nebe pagrindo. Ji ėjo septyniasdešimt de vintus metus. Suprantama, kad visi rūpesčiai susispietė apie sergančią motiną ... Ačiū Dievui, motinos plaučių įdegimą pavyko nugalėti. Pavojai praėjo. Ji pagijo. Ir na muose — pirmam ir antram aukšte — suplasnojo gied resnė nuotaika. Bet, aiman, trumputėlė. Stasio širdis vis silpnėjo” . Paskutinių jo gyvenimo dienų liudininkės — jo sese rys ir artima giminatė G. L. — šitaip atvaizduoja pasku tiniąsias Stasio valandas: "Jį smarkiai kankino dusulys ir nemiga. Bet jis, pats kentėdamas, vis rūpinosi išvežtosios sesers likimu — prašė žmoną kažkur rašyti ir, būdamas jau beveik be sąmonės, dažnai minėjo jos vardą. Pradėjo reikštis plaučių paburkimas (oedema pulmonum), deguonies trūkumas ir lėtas užtroškimas. Blogiausios pasirodė dvi paskutinės paros. La bai vargino ligonį oro trūkumas. Paskutinę naktį visai nu 246
stojo sąmonės ir sekančios dienos metu jos neatgavo. Lai kas nuo laiko lengvai atsidusdavo, bet alsavimas darėsi vis lėtesnis” . Gruodžio ketvirtąją apie 11 valandą įėjo i kambarį G. L. “Ponia Julija paskatino mane ligonį prakalbinti. Balsiai, ramiai tariau: ‘Labars rytas, ponas Stasy’ . Suvirpė jo užmerktos blakstienos, dideliu įtempimu nusišypsojo, atmerkė akis, patylomis ištarė: ‘Labas rytas’, ir vėl užsi merkė. Veidas tapo kauke. Visi jautėme, kad mirtis jau čia pat. Dėl to apie ketvirtą valandą popiet atbėgau vėl jo lankyti, šįkart kambarys skendo silpnos lempos švie soje. Ligonis gulėjo aukštielninkas. Akys buvo užmerktos. Gyvybė baigėsi. Alsavimas tiek nusilpo, kad žmona laikas nuo laiko priartindavo prie lūpų veidrodį, norėdama įsi tikinti, ar dar alsuoja. Uždegė žvakę, kurią laikė mažutė mis savo rankomis Juliukas. žmona ir sesuo skaitė mal das. Aš, skendėdama skausmingume, stovėjau prie mažo stalelio ties langu ... Staiga Stasys giliai įkvėpė, alsavi mas nutrūko, širdis nustojo plakusi. Sesuo ir žmona vis dar meldėsi. Tai įvyko penktą valandą popiet. Prie galvū galio gulėjo du blizgančiais popieriukais apvynioti saldai niai, kuriuos sūnelis prieš m irtį tėtuliui buvo atnešęs. “ Mirusis buvo pašarvotas namų seklyčioje, kurios sie nas puošė motinos rankomis išsiuvinėti tamsiai raudonų ir baltų vilnų siūlais, samarkandiško rašto kilimai” . K itą dieną atvyko Vainauskai: “ Guodėme Juliją, Juliuką ir seną motiną. Ponia laikėsi tvirtai, išgyvendama skausmą tyliai, viešumai nerodydama — taip prašęs ve lionis” . Ir Brazaičiui krito į akį jos tauri laikysena: “ Ra mi, santūri, be ašarų — susigyvenusi buvo su mirtimi ir krikščioniškai ją sutiko” . Velionis buvo palaidotas švenč. Mergelės Marijos Ne kalto Prasidėjimo šventės išvakarėse greta savo tėvo, šv. Petro ir Povilo naujose kapinėse Šiauliuose. Buvo palaido tas iškilmingai, dalyvaujant dideliam būriui žymių žmo nių: laikinosios vyriausybės atstovų, profesorių ir studen tų tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno. Buvo šalta, pūtė žvarbus šiaurinis vėjas, pradėjo snigti. Iš Kauno tarp kitų automo247
mobiliu buvo nuvykę prof. Pr. Kuraitis, filosofijos fakul teto dekanas prof. Z. Ivinskis ir prof. J. Brazaitis. Atsi sveikino buvusį savo profesorių fakulteto vardu dekanas Z. Ivinskis. Atsisveikindamas Brazaitis įstatė Šalkauskį į visos tautos likimo vyksmą. Brėžė vieną jos laikotarpį ■— tautinį atgimimą. Po jo nucharakterizavo antrąjį — reli ginį atgimimą, kurio pirmuosius diegus diegė Jakštas Dambrauskas ir kuriame naujas žingsnis buvo Šalkauskis su intelektualinio bei moralinio pažang&mo dvasia. Pa šios kalbos velioniui nuoširdžiai nusilenkė daug metų jį mediciniškai globojęs dr. Domas Jasaitis. Savo iškalbingus, dėkingumo persunktus žodžius jis baigė Brazdžionio eilė mis, kurios rodė kiekvieno žmogaus kelią: ‘Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė Per pasaulį keliauja žmogus” . Susirinkusieji skirstėsi nuo naujai supilto kapo tyliai, pagarbiai, susikaupę. A. a. Stasio Šalkauskio žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus antkapis. Jo vie name šone aukštai kabo žalvarinis kryžius su Nukryžiuo toju, kitoje pusėje svyruoja berželis.
248
ATGARSIAI
Visuomenininkas — kunigas: “ Mirtis atėmė Lietuvai didelį vyrą, kokie retai tepasirodo pasaulyje. Nors jis mokslininkas, filosofas, bet buvo gyvenimo žmogus. Jam rūpėjo visa, kas liečia Lietuvos ateitį. Kiekvienas žodis atsvertas. Argumentais kaip kūjais mušė, bet niekad ne jutai pykčio, visada su šypsniu lūpose, mandagus, nors nenuolaidus. Jis buvo anglų tipo džentelmenas. Šalkauskio vieta našlauja” . (Prel. Mykolas Krupavičius, JAV). Visuomenininkas — pasaulietis: “ Šalkauskis buvo gali mai tobula asmenybė, nes jis arčiausia atitiko pilnutinės asmenybės idealą. Dar daugiau: jo negalima buvo įtalpin ti į žemės žmonių koordinatas. Su jo mirtimi lietuviai ka talikai intelektualai neteko didžiausio ir neginčijamo au toriteto. Išvirto aukščiausiai iškilęs ąžuolas, kurio pavėsy buvo taip tikra” (Dr. Vladas Viliamas, JAV). Vyskupas — kolega: “ Moksle Šalkauskis man buvo ne ginčijamas autoritetas, ir apie jį tik su didžiausia pagar ba galėjau atsiliepti. Kaip vyresnis kolega jis visuomet bū davo nepaprastai mielas. Jo mandagumas buvo be ma žiausio šešėlio, žavėjaus jo asmenybe. Renkant universi teto rektorių buvau įsitikinęs, kad mes katalikai garbin gesnio kandidato negalėjome pasiūlyti. Jis giliai jautė su Bažnyčia. Turėti tokį patikimą vadą Ateitininkijai buvo Dievo malonė” (Vysk. Vincentas Padolskis). Kunigas — rašytojas: “ Buvo tai vienas tų žmonių, apie kuriuos, kaip apie imperatorių Titą, sakoma, jog jie yra “ deliciae generis humani” . Jie skleidžia aplink save 249
tyrumą ir jaukią laimę. Labai gailiuos, kad nepasinaudo jau progomis prie to nuostabaus asmens labiau priartėti, nors jis buvo labai prieinamas. K a i buvau jaunesnis, jis man ypatingai neužimponavo, kadangi nesistengdavo nie kam imponuoti. O dabar? Aukšto daikto visą aukštumą galima tik iš tolo aprėpti” (Kan. Mykolas Vaitkus, JAV). Kolegijos rektorius: “ Mane profesorius žavėjo dviem savo savybėmis: ištikimumu bei nuoseklumu savo princi pams ir švelnumu bei taktiškumu kitaip manantiems. Jis įgyvendino savyje taisyklę: “ Fortiter in re, suaviter in modo” . Savo idėjoms jis visa savo asmenybe gyveno. Dėl to liūdėjo, kai matė, kad jo idėjos neprigijo visuomenėje, o ypatingai tų, kurie jam buvo savieji” (Prel. Ladas Tulaba, Koma). Teologijos profesorius: “ Jis buvo toks paprastas, ma lonus, nuoširdus; dėl to jis man darė didelį įspūdį ir jį giliai gerbiau. Jis mūsų šventojo tipas: kultūringa as menybė iki gelmių persiėmusi antgamtiniu gyvenimu, m a lonės nušviesta ir nuskaistinta, visiems spindinti pake liančiu pavyzdžiu” (Kun. prof. Antanas Liuima, S.J., Rom a). Filosofijos profesorius: Šalkauskis yra tasai didysis ateitininkijos protas, savo sistemos ir logikos galia, savo minties gilumu ir sistemingumu davęs katalikiškajam jau nimui amžinos reikšmės idėjų, kurių ateitininkams gali pavydėti bet kuris kitas sąjūdis” (Prof. Antanas Macei na, Vokietija). Filosofas: “Mano atmintyje Šalkauskis yra likęs kaip švento gyvenimo žmogus. Kada jis jau buvo pašauktas į Amžinybę, kartą Kuraitis pasisakė meldžiąsis į jį, tikėda masis jį esant tarp tų, kurie mūsų garbinami altoriuose kaip krikščioniškojo gyvenimo didvyriai. Jis visada liks mūsų kartos atmintyje didelio taurumo žmogumi. Tie žo džiai nėra pirmasai susižavėjimo įspūdis, nes jie tariam i 19 metų nuo mūsų filosofo mirties. Daug vėsiau šiandien atsiskleidžia jo raštai. Bet jo paties atminimas lieka ly giai skaidrus. Šalkauskis lieka mums gyvas kaip realybės ir idealybės sintezė, kuri yra ne kas kita, kaip gyvenimas, 250
siekiąs idealiojo žmoniškumo, krikščionims tolygaus šven tam gyvenimui” (Dr. Juozas Girnius, JAV). Pedagogas: “ AŠ turėjau Įspūdį, kad Šalkauskis šven tas žmogus. Manau, kad jis gali patekti į šventųjų eiles, nes jo moralinis gyvenimas buvo be priekaištų ir jo ras tuose nėra Bažnyčiai priešingų minčių” (Juozas Gobis, JAV). Pedagogė: “Šalkauskio raštuose negalima įžvelgti jo jaunystės laikotarpio. Jis visada pilnai pasirengęs vertin tojas. Jo raštuose dėl to nėra citatų. Tai, ką jis sako, yra jo mintis, jo paties gyvenimo turinys. Tai tikras moky tojas. Jis buvo Apvaizdos pašauktas interpretuoti bet ku rio naujo fenomeno prasmę ir nušviesti tiesą iš kurio nors ypatingo taško. Ne straipsnių gausumas, ne stiliaus puošnumas, bet jo mokinių gyvenimo būdas tegali būti jo garbės paminklas” . (Dr. Agota Šidlauskaitė, Kanada). Studentė: Mes, studentės, negarbinome Šalkauskio, kaip jaunimas yra linkęs garbinti savo herojus. Mes jį mylėjome gal panašiai, kaip Sokratą mylėjo jo mokiniai. Mes žinojome, kad esame akivaizdoje išminties ir krikščio niško gerumo. Mes intuityviai jautėme jo mokslinių teo rijų ir jo gyvenimo praktikos vientisumą. Jį pastoviai siautė ramybės ir meilės atmosfera” (Stasė Prapuolenytė, Kanada). Jo seserys: “ A r jis buvo gimęs džentelmenu, ar įgijo džentelmeno privalumus, kovodamas su savimi — sunku pasakyti. Bet mums yra žinoma, kad jis savo valią lavino iš mažens. Jo savitvarda buvo nuostabi. Jo įgimta ypaty bė buvo didelis drovumas; bet jo valios dėka niekas to negalėjo pastebėti, jis atrodė tik kuklus. Santykiuose su kitais jis pasižymėjo nepaprastu mandagumu. Namuose negalima buvo jo prikalbinti numesti švarką kaitros me tu moterų akivaizdoje. Gyvendamas antrame aukšte ir grįžęs kiek vėliau į namus, jis nusiaudavo batus, kad nie kam netrukdytų miegoti, nors kiti įnamiai jam tuo pačiu neatsilygindavo” (Iš atsiminimų, esančių Ateitininkų ar chyve, JAV). 2*1
Kitatautis ir kitatikis: “ Jeigu visi žmonės būtų tokie kaip jis, nebūtų pasaulyje skriaudų, neapykantos, nei ka rų, nei revoliucijų” (Lietuvos žydas, gydytojas; iš seserų atsiminimų, esančių Ateitininkų archyve, JAV). Klausimas: “ Aš dažnai stengiuos patikrinti, ar Šal kauskis savo idėjomis užkrės dabarties jaunimą ir turės jam tokios gilios įtakos, kokios jis turėjo mums. A teiti ninkai rengia jo minėjimus, jaunimas skaito kai ką iš jo raštų, parašo referatus. Bet savarankiškiau galvojantieji, kad ir rodydami jam ir pagarbos, sakosi jo idėjų ne suprantą. Jos atrodo tam jaunimui čia per daug neveržlios, pasyvios. Viskas taip labai pusiausvira. Lietuvoje Šal kauskis mums atrodė milžinas” (Alina Skrupskelienė, JAV). Atsakymas: “K a i ateina didžios sausros, gelbsti gilūs šuliniai. Pats ateitininkų atsiradimas buvo ne kas kita, kaip naujo šulinio tautoje atkasimas. K a i tauta sunega luoja kuria dvasine negerove, toji Apvaizda padeda suras ti žmogų, tinkamiausią kaip tik pro šią negerovę praves ti. Taigi, Šalkauskis ne pirmas ir ne paskutinis toks 'Dievo duotas' žmogus. K a i jį sudedi į bendrą galeriją su kitais, jauti tam tikro optimizmo bei pasitikėjimo ateiti mi, nes su žmogumi nemiršta sąjūdis. Tačiau mūsų vadų galerijoje jis, man rodos, vienas iš didžiausių mūsų tau toje. Man net rodos, kad jis buvo per didelis ano meto mūsų dvasiniam lygiui. Nors mes savo didžių sielų nepajė giame įvertinti, bet savo širdyje tikiu, kad šalia K azim ie ro mes turime tokių žmonių nemaža, už kurių dorybes Bažnyčia skiria juos į palaimintuosius” (Juozas Brazaitis, JAV). «
•
•
Mes nežinome, ar galėsime kada nors garbinti savo filosofą altoriaus šlovėje. Bet tai mums nekliudo jau šian dien prašyti jo užtarimo pas šventąją Dvasią, kad ap šviestų mūsų kelius kopiant aukštyn į tas aukštybes, ku riose Stasys Šalkauskis jau yra radęs amžiną šviesą ir amžiną laimę. 252
BIBLIOGRAFIJA IR VARDYNAS
RAŠTAI APIE ŠALKAUSKĮ
Bagdonavičius, V., Lietuvių tauta rytų ir vakarų sankryžoje. Referatas apie Šalkauskio veikalą "Sur les Confins de deux Mondes” . Skaityta 1954 Chicagoje (ne spausdinta) Balčiūnas, V., Gyvoji Dvasia. Trys paskaitos, skaitytos lie tuviam kunigam Romoje 1946 (nespausdinta) Brazaitis, J., St. Šalkauskis — siluetas. Paskaita, skaityta 1952 New Yorko ateitininkam sendraugiam (ne spausdinta) Dovydaitis, Pr., Tu, aš ir aplink mudu. Ateitis, 1936, 5-6 nr., 221-226 pusi. Eretas, J., Il cammino del Solovjev verso l ’occidente. Pas kaita,organizuota Romoje Lietuvių Katalikų Moks lo Akademijos 1958 (nespausdinta) — ” — Pranas Dovydaitis. Aidai, 1958, Brooklyn, N. Y., 2 nr., 55-61 pusi. Ivinskis, Z., Stasys Šalkauskis — žmogus ir profesorius. Tremtinių Mokykla, 1946, 5-6 nr., 16-25 pusi. Jasaitis, D., Paskutinės prof. St. Šalkauskio dienos. Aidai, 1960, 5 nr., 215-220 pusi. Yla, St. Priešybių derintojas St. Šalkauskis. Aidai, 1959, 8 nr., 321-328 pusi. 255
Maceina, A., Stasys Šalkauskis. Tremtinių Mokykla, 1946, 5-6 nr., 1-15 pusi. (perspausdinta Ateitininku ideo logijos H laidoje, 1954, 9-34 pusi.) — ” — Šalkauskis kaip ateitininkas. Ateitis, 1951, 9 nr., 247-248 pusi. — ” — P rof St. Šalkauskio pedagogika. Lietuvos Mokykla, 1936, 5 nr., 329-348 pusi. — ” — Kultūros filosofijos įvadas. Kaunas,
1936 metai.
Pakštas, K., Filosofo St. Šalkauskio brangiam atminimui. Aidai, 1957, 5 nr., 193-205 pusi. Salys, A., ir Eretas, J., Prof. St. Šalkauskio 50 metų sukak ties proga. Suvažiavimo Darbai II, 1936, 439-445 (su plačia St. Šalkauskio raštų bibliografija). Sužiedėlis, S., Apie knygos autorių ir raštus. Ateitininkų ideologijos I I laida, 1954, 229-334 pusi. Šalkauskis, A., St. Šalkauskio jaunystė. Ateitis, 1954, 9 nr., 247-248 pusi. Šalkauskis, St., Mano atsiminimai iš gimnazijos laikų. A teitis, 1929, 5-6 nr., 247-251 pusi. — ” — Prof. Pr. Dovydaičio vaidmuo Lietuvos mokslini me. Ateitis, 1936, 12 nr., 474-481 pusi. — ” — Atsakymas prof. Pr. Dovydaičiui, Ateitis, 1936, 11 nr. 413-422 pusi. Vaičiulaitis, A., Prof. St. Šalkauskis, Studentų Žodis, 1941, 99-101 pusi. č ia minimi tik svarbesni rašiniai, ir būtent tokie, kurie su mažomis išimtimis dar nėra pažymėti kitose bibliogra fijose.
256
ŠALKAUSKIO RAŠTAI
A T S K IR I LE ID IN IA I
Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la civilisation nationale en Lithua nie. Geneve 1919, 271 pusi. L ’Ame du monde dans la philosophie de Vladimir So loviev. Berlin 1920, 122 pusi. (Disertacija). Kultūros filosofijos metmens. Sutrauktas paskaitų kursas, sudarytas autoriaus priežiūroje K. Barkausko. Iš leista rankraščio teisėmis. Kaunas 1936, 96 pusi. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Kaunas 1926, 136 pusi. Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai. Kaunas 1926, 19 pusi. Racionali mokyklų organizacijos sistema. Kaunas 1927, 4Û pusi. Fizinis lavinimas ir jo tikslai. Klaipėda 1928, 49 pusi. Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai. Kaunas 1928, 19 pusi. Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas. Kau nas 1928, 24 pusi. Filosofijos įvada. I Propedeutinė dalis. Kaunas 1928, 31 pusi. Skautai ir pasaulėžiūra. Kaunas 1930. (Akademinio Skautų Sąjūdžio išleista, Chicagoje 1953). 257
Tykdom ojo Ateitininkų Vajaus reikalu. Atviras laiškas vi siems Ateitininkų Federacijos nariams. Kaunas 1932; 24 pusi. Visuomeninis auklėjimas. Kaunas 1932, 198 pusi. Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyks me. Kaunas 1933, 219 pusi. (A ntroji laida, reda guota S. Sužiedėlio, Putnam, Connecticut, 1954, 334 pusi.). 15 metų kultūrinėje Lietuvos tarnyboje. Prof. J. Ereto at vykimą Lietuvon minint. Kaunas 1934, 39 pusi. Įvedam oji pedagogikos dalis. Sisteminga santrauka. K au nas 1935, 53 pusi. lie tu v ių tauta ir jos ugdymas. Kaunas 1933, 196 pusi. Bendrieji pedagogikos pagrindai. Sisteminė santrauka. K au nas 1936, 55 pusi. Bendroji filosofijos terminija. Kaunas 1938.
STRAIPSNIAI
Bažnyčia bei kultūra. "Draugija” (Kaunas), 1913, 83 nr. (257 - 263 p.); 84 nr. (360 - 383) 86 nr. (160 - 180), 87 nr. (266 - 282). Tautybės esmė. Istorinio lietuvių likimo ypatybės. "Romu va” (Kaunas), 1921, 1 nr. (20 - 44). Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda. "Romuva” , 1921, 1 nr. (45 - 76). B et eokonemiske Liv i Litauen (Ekonominis Lietuvos gyve nimas). Knygoje "Lysskaer” , Koebenhaven, 1919, 40 - 58. Vertinys pažymėtas St. Šalkauskio slapy vardžiu — Dr. Goštautas. Filosofija ir mūsų gyvenimas. “Logos” (Kaunas), 1921, 12 nr. (18 - 26). Būtų darželis. Lietuvių liaudies dainų simbolika. "N au joji Vaidilutė” (Kaunas), 1922, 1 nr. (6 - 13). 258
Tautinės civilizacijos problema Lietuvoje. “ Romuva” 1922, nr. 2 (20 - 56). Pilnutinio ugdymo gairės. "Romuva” 1922, 2 nr. (67 - 88). Pirmutinės prielaidos visuomeninei kritikai Lietuvoje. “ Ro muva” , 1922, 2 nr. (89 - 98). Filosofijos mokslo ypatybės. “Logos”, 1922, 3-4 nr. (129 139). Mokyklų tipai ir mūsų vyriausybės vidurinių ir aukštes niųjų mokyklų įstatymų projektas. “ Lietuvos Mo kykla” (Kaunas), 1923, 11 nr. (433 - 453). Prof. M. de Munnynck apie mūsų tautinę vėliavą. “ R y tas” (Kaunas), 1924, 32 nr. (atkarpoje). Pasaulėžiūra ir filosofija. “ Logos” , 1924, 1 nr. (46 - 55). Rimvydas - Mickevičius, “ židinys” (Kaunas), 1924, 1 nr. (34 - 50). Pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principai ugdymo sistemoje. “Lietuvos Mokykla” , 1924, 7 nr. (286 296). Kultūros vajus ir studentai. “ Draugas” (Chicago, Illinois), 1925, nr. 8. Dorinimo reikalas mokykloje. “Lietuvos Mokykla” , 1925, nr. 9 (321 - 345). M. K . Čiurlionis. “Ateitis” , 1925, 9 - 10 nr. (396 - 462). Versta iš prancūzų kalbos A. Januševičiaus. Susidraugavimo puotą pradedant. Kalba, pasakyta Teolo gijos - Filosofijos Fakulteto profesorių ir studentų vakare. “ Ateitis” (Kaunas), 1925, 11 nr. (465 - 469). Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija. “ Naujoji Vai dilutė” , 1926, 4 nr. (167 - 173). Vladimiras Solovjovas ir jo pasaulio sielos koncepcija. Di sertacijos lietuviška santrauka. “Logos”, 1926, 2 nr. (175 - 214). Autokritikos žodis dėl rašinio: Bažnyčia bei kultūra, “ ž i dinys” , 1926, 8-9 nr. (36 - 38). Momento reikalai ir principų reikalavimai. "Židinys” , 1926, 6 - 7 nr. (436 - 450), 8-9 (40 - 47), 10 (163 - 172 11 (230 - 242), 12 (303 - 319). 259
Pedagoginė pažanga ir didieji pedagogai. “ Lietuvos M o kykla” , 1927, 1-3 nr. ( 2 - 6 ) . Žaidimas ir fizinis darbas pedagogikos šviesoje. “ Jėga ir Grožis” (Kaunas), 1927, 3-5 nr. ( 2 - 5 ) . Reikiam oji reformų dvasia. “ Rytas” , 1927, 27 nr. (atkar poje). Gimnastika ir sporto esmė. “ Židinys” 1927, 11 nr. (301 305). Pastabos apie Herberto Spencerio pedagogiką. Pratartis prie A. Kasakaicio verstojo H. Spencerio veikalo “Proto, doros ir kūno auklėjimas” . Kaunas, 1927. Lithuania. Educational Yearbook of the Intrenational In stitute o f Teachers College Columbia University. New York, 1927 (231 - 259). Fizinio lavinimo reikšmė. “ Jėga ir Grožis” , 1928, 1 nr. (6 - 8) . Grožis filosofijos šviesoje. “ Logos” , 1928, 2 nr. (126 - 136). Lietuva politinės geografijos šviesoje, “ židinys”, 1930, 1 nr. (38 - 47), 2 nr. (137 - 148), 3 nr. (464 - 472). Konfesinė mokykla. “ Tiesos Kelias” (Kaunas), 1930, 10 nr. (569 - 584). Pasisakymas apie abstinenciją ir blaivybę. “ Lietuvos žmo nės, kurie negeria” . Kaunas 1933, (28 - 29). Kritinės pastabos kai kuriems mūsų gramatikos terminams. “ Gimtoji Kalba” (Kaunas), 1934, 5-6 nr. (66 - 69). Na pograniczu dwoch swiatow. “ Wiadomosci Literackie” (Warszawa), 1934, 12 nr. Židinys — vedamosios minties laikraštis. Laikraščio 10 m e tų sukakties proga. “ Židinys” , 1934, 12 nr. (474 478). Kariuomenė kaip tautos ugdymo veiksnys, “ židinys” , 1935, 7 nr. (12 - 18). Apie darbo ir bendradarbiavimo programos projektą. “R y tas”, 1935, 152 ir 153 nr. Vyskupas Paltarokas kaip vado tipas. “ Panevėžio Garsas” , 1935, 36 nr. Pagrindiniai terminų darybos principai. “ Gim toji Kalba” , 1935, 4 nr. (49 - 52). 260
Pažinkime savo nepažfstamąją. nr- (353 - 356). Romuviečių dekliaracija. SveiE niiiės minties srityje. tr 1936, H nr. (241 - 246). Žodis mano kritikams. “ Naujo (484). Mano kritikų paaiškinimų jvet 1938, 25-26 nr. (531 - 53 “Vairo” redaktoriaus diskvalif Romuva” , 1936, 31-32 m Kas kaltas dėl nusitęsusio triu! “ Naujoji Rom uva” , 1936 Ideologiniai dabarties krizių p: saulėžiūra. Suvažiavime tomas), 45 - 80 pusi. 'i “ židinyje", 1936, 3 nr. C Jaunesniojo mokslo personalo D. Unitersiteto žinios, 143). Vedamosios ruošimosi profesūr 6 nr. Katalikiškosios pasaulėžiūros r< sos Kelias” , 1938, 5 m leidinyje “Krikščionybė Geopolitinė Lietuvos padėtis ii “ Židinys” , 1938, 5-6 nr. Jaunuomenė ir gyvoji dvasia. 512) ir “ Studentų Dieni Gyvosios dvasios reikalu. “Tie! 320). Degančios širdys, vienykitės! (430). Asmeninis tobulinimasis kaip “ Židinys” , 1938, 12 nr, SociaUnė ekonominė
krizė.
nr. (414 - 419). Universiteto koncepCi j a . “ ž i %
Inteligentijos koscepcija. “ židinys”, 1939, 12 nr. (662 - 671). Kultūrinio Lietuvos apsiginklavimo problema ir katoliciz mas. Suvažiavimo Darbai, I I I tomas, Kaunas, 1939. Universitetas ir tautos gyvenimas, “ židinys” , 1940, 2 nr. (173 - 182). Chronologine tvarka čia sužymėtų straipsnių sąra šas neapima tų, kurie sudaro anksčiau nurodytų veikalų dalį, bet prieš tai buvo spausdinti žurna luose “ židin yje” , “Lietuvos Mokykloje”, “Logos” .
VERTIM AI
Vienas būtinai reikalingas dalykas. Ernestas Heilo. Vertė N. (Sfc. Šalkauskis). “Ateitis”, 1911, 2 nr. (52 - 56). Pirmasis rašinys spaudoje. Religijos nežinojimas. Ernestas Heilo. Vertė N. “ Ateitis” , 1913, 1 nr. (3 - 10). Kristus iš numirėlių prisikėlė. Vladimiras Solovjovas. Vertė S. Š. “Ateitis” , 1913, 4 nr. Ernesto Heilo gyvenimas ir veikalai. J. J. R. Vertė Salduvos žynys (St. Šalkauskis). “ Romuva” , 1921, 1 nr. (79 - 87). Krizio valandos ir aktualūs dalykai. Ernestas Heilo. Vertė Salduvos žynys. “ Romuva” , 1921 1 nr. (88 - 92). Praktingieji žmonės. Ernestas Heilo. Vertė Salduvos žynys. “ Romuva” , 1921, 1 nr. (93 - 98). Kritika. Ernestas Heilo. Vertė Salduvos žynys. “ Romuva” , 1922, 2 nr. (89 - 110). Kritikos prievolės. Ernestas Heilo. Vertė Salduvos žynys. “Romuva” , 1922, 2 nr. (116 - 118). Prof. M. de Munnynck prakalba, pasakyta palaiminant lie tuvių studentų vėliavą. St. Šalkauskio vertimas. “ Romuva” , 1922, 2 nr. (5 - 19). Prof. M. de Munnynck lietuvių tautai. Vertimas St. š. “Romuva” , 1922, 2 nr. (3). 262
L A IŠ K A I
Stud. St. Šalkauskio laiškai kun. J. Tumui. Keturi laiškai iš 1918 metų. “ Mūsų Senovė” (Tilžė), 1922, 4-5 nr. (527 - 538). Su pirmuoju “ židinio” Redaktorium prof. Y . Mykolaičiu atsisveikinant. “ Židinys” , 1932, 7 nr. ( 3 - 4 ) . Laiškas “ Lietuvos Studento” Radaktoriui apie pavardžių sulietuvinimą. “Lietuvos Studentas” (Kaunas), 1933„ 12 nr. Sveikinimas “Kariui” . 15 metų sukakties proga. “Karys” * (Kaunas), 1934, 21 nr. Sveikinamasis laiškas “ Ateities” Redaktoriui, žengiant p ro 25 metų sukaktį. “ Ateitis” , 1936, 1 nr. Laiškas “ Naujosios Romuvos” Redaktoriui. Išleidus 300-jf numerį. “Naujoji Romuva”, 1936, 41 nr.
šiam sąrašui 1911 - 1936 metų laikotarpiui atsi remta St. Šalkauskio raštų bibliografija, išspaus dinta “ Suvažiavimo Darbuose” , n t., Kaunas, 1937* 440 - 445.
263
VARDŲ RODYKLĖ
Andziulytė - Ruginienė, Ma Abraomas 36 rija 40 Activitas 110, 141 "A idai” 193, 194, 196, 203, Anglija 35, 41, 61, 101, 242 Apokalipsės 240, 241 255 Ariogala 6, 11, 16 A irija 204 Aristotelis 51 Aistis, Jonas 58, 158 Akademikų Skautų Sąjūdis Ašmys, Mykolas 64, 65 Ateitininkų Federacija 129257 130 sq. Akvinietis, šv. Temas 51 Susišelpimo Aleknavičienė — Goštautai- Ateitininkų Fondas 206 tė 5 “Ateitis” V III, 10-12, 20, 24 Aleksa, Jonas 60 29, 31, 32 76, 122, Aleksandras n 26 178, 256, 259, 262 Aleksandras I I I 13 Augustinas, šv. 26, 133 Aleksotas 16, 212, 214, 236 Aukštaičiai 44 Alytienė— Kolesinskaitė, Aukštieji Kursai, Kaune Aldona 82 79, 161 Alpės 39 “ Aušros” gimnazija, Kaune Ambrazevičius Juozas, 81, 85 185 Azija 22, 23, 49, 54 Ambraziejūtė — Steponai tienė, Agnietė 40 Ambrozaitis, Kazys 110,135 Amerika (JAV) 34, 35, 40, 48, 53, 60, 61, 75, 77, 216, 242 Amerikos L.R.K. Federaci Babrauskiene - Tulauskaitė Gražina 168 ja 135 Amerikos Lietuvių Taryba Bačinskaitė, Salomėja (N e ris) 82, 168 45 265
Bačinskas, Petras, kun. 221 Bagdanavičius, Vytautas, kun. 59, 221, 255 Bajorūnaitė ž. Bojažinskaitė 4 Balbieriškis 108 Balčiūnaitė — Masaitienė, Elena 82, 83 Balčiūnas, Jurgis 206 Balčiūnas, Vytautas, kun. 166, 221, 149 B altija 55, 76, 149 Banaitis, Saliamonas 44 Barkauskas, Kazys 257 Barnard, George, ГХ Bartuška, Vincas, kun. 40, 45 Barzdukas, Stasys 81 Bauba, Kazys 81 Bazelis (Basel) X, 48, 57, 64 Belgija 106, 167 Bendorius (Bendoravičius), Vytautas 3, 101, 155, 166, 206, 209 Berlynas (Berlin) 62-64,66, 93, 122, 169, 257 Bernas (Bern) 56, 65 Berthier, Zoė 150 Berulis, Kazys 81 Beethoven, Ludwig 99, 102 Bieliūnas, Antanas, kun. 221
Bismarck, Otto, von 193 Bistras, Leonas 40, 63, 81, 116, 171, 191, 240 Bizauskas, Kazys 80 Bytautas, Ramūnas 90 Bojažinskaitė — Bajorūnai tė, Antanina (Šalkaus kienė) 4 Boj ažinskas, Kazimieras, kun. 4 Boj ažinskas, Pranas, kun. 4 Bonna (Bonn) 169 Borisevičius, Vincentas, vysk. 40 Boston, Massachussetts, 85 Brazaitis, Juozas V III, 117 136, 169, 174, 183, 19193, 196, 223, 233, 240, 247, 248, 252, 255 Brazdžionis, Bernardas 92, 168 Brenderis, Pranas 57 Briuselis (Bruxelles) 191 Brooklyn, New York, V I, 11, 74, 75, 106, 110„ 117, 255 Būčys, Pranciškus, vysk. 40, 42, 80, 105, 112,212, 223, 225, 232, 234, 235 Buechner, Ludwig 24, 25, 39 Būga, Kazimieras 57 Būtėnas, Julius 193
Bielskus, Pijus, kun. 40 Birutė, korporacija 141 Biržiškos, broliai 9, 14, 15, 102 Biržiška, Vaclovas 243 Biržiška, Viktoras, 15, 17 236
Centro 41
partija,
Vokietijoje
Cesevičius, Domas 187 Chicago, Illinois IX , 17, 48, 59, 65, 68, 112, 255 Chomiakovas, Aleksiejus 26 Cincinnatti (USA) IX Ciškevičiai 6 Ciškevičiūtė — Ciškevičienė 6 Ciškevičiūtė — Koreivienė 6 Comité Centrale, Šveicari joje 41 Comte, Auguste 24 Comte de Garliava (ž. Gab rys, Juozas 42 Cukuras, Voldemaras, kun. 165
čadajev, Piotr 26, 78 Čepinskis, Vincas 175, 232 Čepulis, Pranas, kun. 40 Česnys, Blažiejus, kun. 22 Čiurlionis, Mikalojus K. 259 Čiurlionis, Stasys 78
Dabulevičius, Karolis 245 Dabušis, Viktoras, kun. V III Dambrauskas, Aleksandras (Adomas Jakštas) 25, 31, 33, 34, 80, 230, 248 Dambriūnas, Leonardas 196
Darnusis, Adolfas 136, 226 Danija 35 Darbo Federacija, 24 Darbo Jaunimo Sąjunga 66 Darwin, Charles 25 Daugirdas, Andrius 192 Daugirdas, Tadas 16 Daumantas — Dzimidavičius, V. 40, 61 Detroit, Michigan 135, 136 Dėvaud, Eugene 55, 88 Dielininkaitis, Pranas 81, 149, 169, 174, 183, 185, 191, 192, 195, 196, 232, 233, 240 Dobrovolskienė — Stalioraitytė, Aldona 82 Dobužis (Dobužinskas) Juo zas, kun. 45 Dogelis, Povilas, kun. 221 Dorpatas (Tartu) 20, 31 Dostojevskis, Feodoras 26, 50 Dovydaitis, Pranas 19, 20, 23, 29-32, 34, 76, 77, 80, 81, 121-126, 135,136, 161, 175-7, 197, 213, 221, 233, 240, 255, 256 “ Draugas,” Chicagoje, 158 Draugelis, Eliziejus 20, 80 “ Draugija” 25, 33, 76, 99, 105, 258, 261 Dresdenas (Saksonijoje) 19, 91, 101 Dubysa 16 Dumbrlenė — Gervaitė, A l bina 82 Dzimidavičius — Dauman tas, V. 40, 61
267
Egiptas 26 Endziulaitis, Vytautas 80 Endziulaitytė — Gylienė, M arija 40 Eretaitė, Birutė 154 Eretienė — Jakaitytė, Ona 82, 145, 239 Eretas, Juozas X , 255, 256, 258 (ž. Hispanus) Ernas, V .F. 27, 28 Erzberger, Matthias 88 Eucken, Rudolf 88 Europa 34, 45, 54 sq.
Faulhaber, Michael, kard. 217 Fechner, Gustaw 39 Feuerbach, Ludwig 39 Foerster, Friedrich, W il helm 40, 80, 153 Fonck, Leopold, kun. 87 (tekste paliko klaida Funkas) Fribourg (Freiburg) 39-54 64-76, 88, 105, 115, 167, 169, 181, 201, 239 Friedrich, Caspar David 154 Fordhamo Universitetas N e w Yorke, 44
Gabrys — Paršaitis, zas 35, 42, 43, 45 268
Juo
Garliava 42 Genève (G en f) 56, 257 Giedra, korporacija 141, 157 “ G im toji kalba“ , Kaune 260 Gylienė — Endziulaitytė, M arija 40 Gira, Liudas 193 Girnikų kalnas 15 Girnius, Juozas 50, 60, 62, 82, 85, 88, 90, 91, 97, 98 110, 162-164, 166, 169, 194, 250. Gobis, Juozas 58, 251 Goetthe, Johann W olfgang V II Goštautas (St. Šalkauskio slapyvardis) 10, 258 Goštautai, giminė 8 Goštautaitė — Aleknavičie nė 5 Goštautaitė — Šalkauskienė, Barbora 6, 8 Goštautas, Stanislovas 4, 5 Goštautienė — Koreivaitė, Antanina, 5 Graikija 60 Grinius, Jonas 81, 123, 146, 150, 162-164, 166, 168, 169, 173, 175, 185, 191, 192 194, 213, 221, 232, 235, 240 Griniūtė — Ivinskienė, Ce cilija 82 Gronis, Vladas, kun. 63 Gruodis, Stasys, kun. 221 Grušas, Juozas 158, 168 Gudeliai, vlšč. 43 Gutmanas 203
Hacho Sanatorija Rygoje 203 Haeckel, Ernst 25 Halle, a. d. Salle 64 Havre de Grace, Maryland 83 Hegel, Georg Wilhelm Fried rich 26 Hello, Ernest 24, 25, 27, 29, 31, 88, 150, 262 Hitler, Adolf 231, 244 Hispanus (Juozo Ereto sla pyvardis) 196, 197, 198, 239
Yčas, Martynas 34, 35, 45 Yla, Stasys, kun. 190, 192, 221, 222, 225, 228
Indija 22, 26 Ispanija 197 Ivinskis, Zenonas 33, 81-83, 89, 129, 132, 149, 162-64 166, 168, 169, 174, 175, 183, 185, 191, 192, 193 201, 205-07, 233, 240, 243, 245, 248 Ivinskienė — Griniūtė, Ce cilija 82
Jablonskis, Jonas 115 Jakaitytė — Eretienė, Ona 82, 145 etc.
Jakštas, Adomas (ž. Damb rauskas) 25, 31 sq. Jamaica, New York 15 Januševičius, Antanas 82, 259 Janutienė — Orintaitė, Pet ronėlė 168 Jasaitis, Domas 3, 116, 135, 202, 205, 241, 246 Jasaitienė — Lukauskaitė, Sofija 202 Jatulytė — Lapšienė, Juzė 82 "Jėga ir grožis” , Kaune 259-60 Jobas 203 Joniškis 4 Jonkaitytė - Liulevičienė, Konstancija 82 Jucaitis, Pranas 40 Juodeika, Vladas 187 Jurgutis, Vladas 80 Juškai, km. 196
Kačerginė 124, 207, 208, 209, 222, 236 Kairys, Stepas 9, 17 Kaltinėnai 15 Kanada 251 Kantas, Imanuelis 6, 9, 26 Kapočius, Feliksas, kun. 221 Kapsukas — Mickevičius, Vincas, 109 Kasakaitis, Antanas 260 Karaliaučius 64, 169 Karalius, Juozas, kun., VI, V III 269
Karevičius, Pranciškus, vysk. 41, 80 Karo Muzėjus, Kaune 235 Karvelis, Petras 116 Katalikų Veikimo Centras 193, 237 Kaunas 6, 16, 41, 44, 66, 75, 76, 80, 83, 113, 115, 122,125, 140, 148, 154, 161, 165, 181, 185, 191, 193, 207, 211, 223, - 226, 236, 239-242, 243, 256-263 Kauno kunigų seminarija 41, 215 Kauno Valstybinis teatras 121, 130, 168 Kauno vasaros teatras 133 Keblinskienė - Užupytė, Kunigunda, 82 Kėdainių gimnazija 166 Keliuotis, Juozas 82, 168, 169, 181, 182 Kim ini (? ) — Saleckaitė 5 Kippas, Jonas, kun. 218, 219 Kiškis, Stasys, kun. 221 Klaipėda 64 Klemborgo dvaras 16 Kliorytė—Sužiedėlienė, An tanina 82 Koebenhaven (Kopenhaga) 258 Kalesinskaitė - Alytienė, Aldona, 82 Kolumbija 23 Kolupaila, Stepas 233 Koreiva, Kietas 6 Koreivaitė — Goštautienė, Antanina 5 270
Koreivienė — Ciškevičiūtė 5, 6 “ Kosmos” , Kaune 233 Kotlas 240 Krakės 8 Krasnickaitė — Šapalienė, Monika 82 Kražiai 15 Kretinga 13 Krėvė — Mickevičius, V in cas, 178 Krikščionių Darbininkų Są junga 197 Krikščiūnienė — Petrauskai tė, Ona 48, 49 Krupavičius, Mykolas, kun. 30, 33, 97, 105-109, 112, 116, 117, 118, 201, 249 Kučas (Kučinskas), Anta nas 82 Kudirkos Naumiestis 125, 196 Kukta, Juozapas, vysk. 212 Kulautuva, 208 Kuraitis, Pranas, kun. 31, 39, 51, 63, 80, 121, 125-126, 149, 167, 174, 195, 197, 221, 225, 226, 240, 243, 248 Kurtuvėnai 15
Labanauskaitė, Ona 82, 101, 156, 139 Labanauskas, V. 101 Lapšienė — Jatulytė, Juzė 82
Lašas, Vladas 233 Lausanne 41-46, 61, 64, 65 Leimonas, Juozas 35, 40, 142, 225 Xenkija 112, 212 Xeonardas da Vinci 166 Leonas X III, pop. 39, 105 Xeonas, Petras 110 Lietuva 6, 9, 14-18, 29, 4048, 53-58, 61-70, 74-76, 79, 80, 83, 100, 101, 107, 109, 113, 114, 118, 122-125 210, 212-220, 228, 229, 236, 239, 242, 244 Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija VII, 230, 231, 240, 255 “Lietuvos Aidas” 96, 187 Lietuvos Informacijos Biu ras, Šveicarijoje 64 “ Lietuvos Mokykla” 259, Linde, Julijonas, kun. Lingis, Juozas 169 Linkolnas, Abraomas IX Litas (Literskis), Vladas Lithuania, draugija 40,
262 182
Maskva 5, 6, 8, 17-22, 24, 25, 27, 29, 30, 31, 34, 54, 74, 80, 88, 90, 100, 101, 122
242 76
Liuima, Antanas, kun 165, 250 Liulevičienė — Jonkaitytė, Konstancija 82 “ Logos” 90, 91, 207, 258, 259, 260, 262 Lomža 108 Lozana ž. Laucanne Lukauskaitė — Jasaitienė, Sofija 102, 202 Lūšys, Stasys 110, 149
Maceina, Antanas 27, 51, 58, 62, 82, 107, 168, 169, 173, 183, 185, 191, 192, 226, 240, 250, 256 Maceinienė — Tverskaitė, Julija 82 Madridas (Ispanija) 197 Magdeburgas 91 Maironis 44, 105 Maišiogala 245 Malinauskas (Malėnas), Ig nas 82, 169, 185 Maliauskis, Antanas, kun. 39 “ Maman Zoe” 145, 150, 154 Mantvydas, Pranas 82, 185 Marijonų archyvas, Romoje V III, 172, 212, 216, 234 Masaitienė — Balčiūnaitė, Elena 82, 83
Maskvos universitetas 82 Mastauskas, Balys 45 Matulevičius, Jurgis, 40, 48, 105, 216
vysk.
Matusevičiūtė, Izabelė 82 Mažioji Lietuva 77 Mažeikiai 147 Meškauskas, Jonas 206 Michel, O. P. 63 Mickevičius, Adomas 233 Mickevičius — Vincas 109
Kapsukas,
Mickevičius — Krėvė, V in cas 177 271
Nemunas 15, 16, 109, 208, Mikaila, Jurgis 135 236 Mikalojus n , 21 Neris, Salomėja (BačinskaiMikalauskaitė, Elzė 82 tė—Bučienė) 82, 168 Mykolaitis — Putinas Vin Neuchâtel (Neuenburg) 57, cas., kun. 40, 43, 44, 169 63, 81, 107, 263 New York (USA) 44, 45, 48, Miliukovas, Povilas, 21, 101, 255, 260 106, 152 Niedermann, M ax 57 Milvydai, dvaras 8 Mintauja (Jelgava) 6, 8, 13 Nietzsche, Friedrich 97 Mission de Lithuanie, Ber Norvegija 35 ne 65 Moleshott, Jacob 24 Molotovas 193 Montessori, Maria 153 Mozart, W olfgang 154 Olandija 106 Muckermann, Friedrich, Olimpas 85 kun. 76 Olšauskas, Konstantinas, Muenster (Vokietija) 126 kun. 45 Munnynck, de M., kun. 55, Origenas 26 63, 76, 259, 262 Orintaitė — Janaitienė, Pe Mussolini, Benito 231 tronėlė 168 “Mūsų Senovė” , Tilžėje 55, 68, 70, 79, 181, 240, 263
Nainys, Jonas 246 Napoleonas Bonaparte, 5 Narutavičienė, Janina 23 Natkevičius, badas 193 “Naujoji Vaidilutė” 85, 258, 259 “ Naujoji Romuva” 181, 185, 187, 188, 189, 190, 260, 261, 263 Nemakščiai 15 272
Pabaltijys 57 Padolskis, Vincentas vysk. V III, 249 Pakštas, Kazys 22, 34, 36, 40, 42, 44, 45, 49, 57, 60, 74, 81, 88, 97, 98, 105, 106, 112, 129, 135, 137*. 149, 161, 183, 185, 201, 242, 256 Pakuckas, česlavas 85 Palanga 121, 126, 145, 207, 209
Palangos Konferencija 128, 130, 149 Paleckis, Justas 178 Paltarokaitė — Šalkauskie nė, Julija 82, 147, 148, 150 Paltarokas, Kazimieras, vysk. 105, 147, 149, 195, 216, 217, 260 Pamyras 22, 49 Panevėžys 107, 165, 168 181, 216 “ Panevėžio Garsas” 216, 260 Pankauskas, Jonas 169, 185, 240 Papilė 108 Paryžius (Paris) 42, 168, 169, 182, 193, 197 Paršaitis — Gabrys, Juo zas 42 Paskalis (Pascal Blaise) 97 Paukštelis, Juozas 168 Paukštis, Emilijonas, kun. 29 Pauliukonis, Antanas 193 Pažaislis 168 Peace Dale, Rhode Island (USA) 59 Pečkauskaitė, Marija (Šat rijos Ragana) 40, 82, 88, 153 Petrapilis 4, 6, 20, 26, 35, Petrapilio Dvasinė Akade m ija 4, 6, 41, 43, 108 Petrapilio Medicinos Akade m ija 6 Petrapilio Lietuvių Kom ite tas 34, 35
Petrauskaitė, Alina ž. Skrupskelienė 82 Petrauskaitė — Krikščiūnie nė Ona, 40, 48, 49 Petreliai, vienkm., 147 Petrėnas, Jonas, kun. 89, 158, 163, 214, 215 Petrogradas (Petrapilis) 34 Petrušaitis, Ignas 168 Pilsudskį, Branislaw 61 Plater — Zyberg 61 Platonas, 26, 27, 51, 62, 78, 97 Plungė 147 Podolė 4 Požėla, Vladas 113 Pranaitis, Justinas, kun. 50 Prancūzija 21, 35, 101, 147, 167, 181, 204 Prapuolenytė, Stasė 251 Prienai 168 Proscevičius, P. 23 Prunskis, Juozas, kun. 88, 193, 195 Prūsų Lietuva 65 Purickis, Juozas, kun. 40 41, 42, 45, 64, 66, 79 Putnam, Conn. 26, 27, 41, 258
Račkauskas, K . 110 Radviliškis 166 Radzevičius, Petras 24 Ramonas, Vincas 168 Raseiniai 79 Raudondvaris 77 273
Raulinaitis, Adolfas 82 Raulinaitis, Pranas Vikto ras 40 Keinys, Mečislovas, vyskupas 39, 80, 81, 161, 169, 195,
221 Kenan, Ernest 25, 29 Ryga 6, 11, 111, 203 Rygertas, Vincas 193 Rimvydas — Mickevičius, Adomas 259 Rinkevičius, Pranas 193 “ Rytas” , Kaune, 191, 195 260 Rohner, A., O.P. 67 Roma v m , 61, 212, 214, 216, 219 Romuva, draugija Brooklyne 74 Romuva, Studentų kuopelė Fribourge 75 Romuva, sąjūdis Lietuvoje 65, 73-78 “Romuva,” žurnalas Kaune 24, 25, 75-77, 85, 182, 226, 258, 262 Ruginis, Klemensas, 40 Ruginienė — Andziulytė, M arija 40 Runkiai, km. 30 Rusija 20, 21, 24, 30, 34, 50, 74, 167, 242, 244 Ruskin, John 39 “ Rūta” , draugija 40
Sabaliauskas, Adolfas, kun. 40 274
Sangnier, Mare 105 Salduvos žinys (St. Šal kauskio slapyvardis), 262 Salys, Antanas 90, 169, 185, 256 Samarkandas, 21, 23, 32, 33, 34 Samulionis, Pranas 82 San Francisco (U SA) 4 “ Saulės” gimnazija, Kaune
122 Savonarola, Girolamo 125 Shelling, Friedrich Wilhelm 26 Schnuerer, Gustav 64 Schopenhauer, Arthur 24 97 Seinų kunigų seminarija 33 108, 125 Sennas, Alfredas 57 Seredžius 16 Sezemanas, V. 83 Shenandoah, Pa V III Sibiras 101, 239 Sideravičius 63 Sintautai 239 Syrakūzai 78 Sirotavičius, Vladas 17 Skandinavija 106 Skardžius, Pranas 90 Skrupskelienė — Petrauskai tė, Alina 82, 88, 145, 154, 208, 243, 252 Skrupskelis, Ignas 82, 169, 173, 183, 185, 191, 192, 193, 244 Smetona, Antanas 45, 78, 115, 116, 117, 128, 187, 232, 233
Saleckaitė — Kim ini 5 Solovjovas, Vladimiras 27, 29, 49, 50, 51, 62, 63, 78, 88
24-
Sokratas 78, 251, 259, 262 Sorbona 197 “ Soter” 207 Sovietų Rusija 193, 236, 239, 240 Spaudos Biuras, Šveicarijoje, 64 Spencer, Herbert 25, 260 Spengler, Oswald 57 Spinoza, Baruch 26, 78 Spranger, Edward 88 Stalinas 193 Stalioraitytè — Dobrovolskienė, Aldona 82 Starapolė (Marijampolė) 30 Starkus, Antanas 206 Starkus, Juozas 169, 174 Starkus, Zigmas 80 Starkienė— Urnėžiūtė Elena 40 Staugaitis, Justinas, vysk.
212 Steponaitienė — Ambraziejūtė, Agnietė 40 Steponaitis, Antanas, kun. 40, 41, 53, 60 Steponaitis, Jurgis 82 Steponavičius, Kazimieras 228 Stockholmas (Švedija) 53, 55, 169, 181 Stolypin, Piotr 21 Strauss, David Friedrich, 24, 25, 39
“ Studentų žodis” , JAV, 92 208, 256 Stulginskis, Aleksandras, 78 Sturzo, Luigi Don 105 Stuttgart 41 Sūdava 30 Suomija 35 Suvalkija 108, 239 Suvalkų Kalavarija 5 Sužiedėlienė—Kliorytė, An tanina, 82 Sužiedėlis, Simas V IU , 82,. 85, 130, 147, 243, 256, 258 Svencickis, V.P. 27, 28
Šakenis, Konstantinas, 178 šalkauskaitė, Antanina 8 99, 102 šalkauskaitė — Bendorienė, Barbora, 100, 101 šalkauskaitė — Bukauskienė, Elena, 6, 100, 101 šalkauskaitė, Felicija, 101 šalkauskaitė,
100,
Pranciška,
4
šalkauskaitė — Labanaus kienė, Vanda 100, 101 Šalkauskienė — kaitė, Antanina 4
Bojažins-
Šalkauskienė — Goštautaitė, Barbora, 8, 9 Šalkauskienė — Paltaro kaitė, Julija 205, 206, 233, 240, 242, 243, 247 Šalkauskis,
Aleksandras
4, 275
Šalkauskis, Algirdas 1, 19, 101 Šalkauskis, Julijonas, (Tė vas) 4, 6, 7, 8, 11, 1719, 99, 202 Šalkauskis, Julijonas (bro lis), 19, 101 Šalkauskis, Julijonas (sū nus) 150, 152, 153, 205, 208, 209, 247 Šalkauskis, Kazys 6, 19, 22, 34, 35, 100, 242 Šalkauskis, Petras (senelis) 4, 9 Šalkauskis, Petras (dėdė) 7 šaltautas, Stasys (St. Šal kauskio susilietuvintoji pavardė) 10 šapalas, Kazys 82 Šapalienė — Krasnickaitė, Monika 82 Šatrija, kalnas, 15, 157, 158 Šatrija, korporacija 168 Šaukėnai 15 Šeduvos gatvė, Šiauliuose 101 šerkšnas, Stasys 169, 174 šešplaukis, Antanas 162 Šiauliai 6, 8, 9, 11, 17, 99, 100, 102, 165, 168, 240, 242, 245, 246 Šiaulių gimnazija 6, 9, 1116, 18, 201 Šidlauskaitė, Agota 82, 163, 251 Š kotija 204 Šležas, Paulius 82 šliupas, Jonas 35, 196 šu ltė, Simonas, kun. 39, 105 *276
Švedija 35 Šveicarija 34, 35, 39 - 41, 45, 48, 60, 64, 201, 239 šv. Petro ir šv. Povilo baž nyčia, Šiauliuose 245 šv. Petro ir šv. Povilo ka pinės, Šiauliuose, 247 šv. Kazimiero Draugija, Kaune 123
Taine, Hippolyte 182 Tamošaitis, Izidorius, kun. 40, 43, 63, 163, 187 Tampa, Florida (U SA) 110, 202
Tamutytė — Vainauskienė, Emilija 82, 148, 205,247 Tarvydas, Juozas 91, 163 Taškūnas, Vladas, kun. 228 Tartu (Dorpatas) 20, 31 Telšių gimnazija 143 Teologijos-Filosofijos Fakul tetas 43, 79-8G, 161-173 “ Tėvynės Sargas” 1G6, 1C8, 110, 118 “ Tiesos Kelias” 172, 173, 216, 224-226, 233, 260, 261 Tylenis, Antanas 82, 166 Tilžė 240, 263 Timurlenko 23 Tolstojus, Levas 26 Totoraitis, Jonas, kun., 169, 173 Trakai 16 “ Tremties Mokykla” 33
Trys Kryžiai, Vilniuje 73 Trukanas, K., kun. 63 Tūbelis, Juozas 115 Tulaba, Ladas, kun. 88, 228, 250 Tulauskaitė — Babrauskienė, Gražina 168 Tumas— Vaižgantas, Juo zas, kun. 17, 35, 54, 55, 70, 181, 263 Tumėnienė 65 Turauskas, Eduardas, 40, 126, 127 Turkestanas, 18, 20, 22, 23, 33, 34, 36, 48, 49, 53, 201 Tverskaitė — Maceinienė, Julija 82
Vainauskas, Pranas 148, 208, 247 Vainauskienė — Tamulytė, Emilija 82, 148, 205, 247 “ Vairas”, Kaune, 187, 188 Vaitkus, Mykolas, kun. 33 189, 192 Vaižgantas ž. Tumas, Juo zas
Valiukevičius, Vytautas 84 Valparais, Indiana (USA) 44 Vatikanas 212, 219 Veiveriai 30, 108, 109 Vengrija 5 Viena 169, 173, 202 Viliamas, Vladas, 83, 136, 164 249 Vilimaitė, Emilija 82 Vilkaviškis 168, 196 Vilkija 16 Vilnija 77 TJrach, Wuerttembergo her- Vilnius 16, 67, 73, 75, 79, 121, 122, 235, 241, 242zogas, 43 245, 247 Uralas 242 Vilniaus universitetas 243 Urbšys, Juozas 193 Vilniaus vyskupija 212 Urnėžiūtė — Starkienė, “ Viltis,” Vilniuje 122 Elena 40 Viskanta, Antanas, kun. 29, ūsoris, Stasys, kun. 221 60, 61, 62 Utena 45, 115 Višakio Rūda 30, 196 Utenos gimnazija 85 Višinskis, Povilas 15 Užpaliai 44 Užupytė — Keblinskienė, Vytautas Didysis 133, 228 Vytauto D.U. Kaune V U Kunigunda 82 Vitkus, Balys 185 Užventis 15 Vogt, Karol 24 Vokietija 19, 40, 41, 59, 66, 73, 167, 239, 242, 250 Voldemaras, Augustinas 66, Vaičiulaitis, Antanas, 82, 168, 116, 117 169, 185 277
Vorkuta 24 Voronežas 109
Warszawa 260 Washington, D.C. 45 Willmann, Otto 88, 153 Windelband, W. 88 Wilson, Woodrow 112 Wuerttemberg 42
“ X X Amžius” 191-198
278
Zapyškis 124, 208 “ Zarzewie” 31 Zubovas, grafas 14
Žagarė 4 Žemaičiai 4, 9, 83, 148, 201, 242 Ženeva ž. Genėve Žygimanto gatvė, Vilniuje. 242 “ Židinys” VU, 58, 64, 102, 118, 136, 175, 182, 189, 192, 218, 259, 260, 261, 262 Žiežmariai 41 Žilinskas 246 “ živa ja žizn” 28