Atminties prošvaistės : atsiminimai 9789955342199

Citation preview

ATM I N T I E S PRO ŠVAISTĖS

Vytautas Merkys

ATM I N T I E S PROŠVAISTĖS Atsiminimai

UDK 888.2-94 Me-199

Knygos leidimą rėmė Lietuvos respublikos kultūros ministerija

ISBN 978-9955-34-219-9

© Vytautas Merkys, 2009 © „Versus aureus“ leidykla, 2009

Turinys

Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

9

Mano sodžius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

11

Gyvenimas vienkiemyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

18

Kaimynai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

26

Mokslo pradžia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

38

Skapiškyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

43

Karo metų gimnazistų karta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

49

O Vilniau, Vilniau... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

78

Atstatysim miestą Gedimino... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

88

Mūsų profesoriai ir dėstytojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

91

Mūsų profesorius Ignas Jonynas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104 Dovydas Fainhauzas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116 Revoliucijos istorijos muziejaus įnamis . . . . . . . . . . . . . . . . . 122 Savas ir svetimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132 Grigorijus Koniuchovas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 155 Seraja Šapšalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158 Jurgis Orda ir kiti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 Povilas Pakarklis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166 Konstantinas Jablonskis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 172 Juozas Žiugžda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 178 Juozas Jurginis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187

Teisinga marksistinė istorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199 Mūsų darbai ir nuodėmės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 209 Bibliotekos ir archyvai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 221 Mokslo laipsniai ir vardai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 230 Savojo krašto pažinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 237 Cenzūros grimasos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 246 Mūsų angelai sargai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255 Mečislovas Jučas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 274 Leonas Mulevičius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 284 Netikėtos pareigos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 297 Istorijos atgimimo pradžia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 313 Ką veikiau Londone, Romoje ir Stokholme? . . . . . . . . . . . . . . 323 Antanas Tyla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 333 Mūsų bičiulis Jerzy Ochmański . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 341 Jan Jurkiewicz . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 346 Kolegos iš Varšuvos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 353 Pažintis su istoriku Vincu Trumpa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 362 Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos laiškai . . . . . . . . . . 369 Susitikimas su Gintautu Vėžiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 375 Gyvenimas šalia istorijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 379 Quo vadis? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 389 Asmenvardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 398

Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų pradingę amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – arba tiktai vienas metraštininkas. Czesław Miłosz, Isos slėnis

Pratarmė

Rašyti atsiminimus – kankinantis užsiėmimas. Juk reikia kone iš naujo išgyventi ne tik tai, kas buvo gera, bet ir kas bloga. Niekada savo emocijų rodyti nenorėjau, nebent jos išsprūsdavo nejučiomis, pavyzdžiui, prisimenant tėvų netektį. Iš anksto įspėju, kad šie kaip ir kiti atsiminimai subjektyvūs, nes jie išnyra iš individualaus mikropasaulio gelmių, į visą praeitį čia žvelgiama iš savo „centro“, nuo savo gyvenimo kalnelio. Turėjau daug pažįstamų, artimųjų, bičiulių, draugų ir nedraugų (jų gana mažai). Visi verti paminėti, bet ne visi tiko pagrindinei mano pasakojimo linijai ir, be to, turėjau rūpintis, kad tekstas pernelyg neišsipūstų. Atsiminimų būna įvairaus pobūdžio. Mano gražiausi (bet ne geriausi) gyvenimo metai prabėgo sovietmečiu. Anuomet maniau, kad, jei reikėtų, daugiau nekaip sovietinėje autobiografijoje, rašyti nenorėčiau. Juk biografijos turėjo būti rašomos hagiografiniu principu ir, suprantama, jų personažais tiko rinktinis sovietmečio elitą. Kiti pilki valdiniai biografijų neturėjo. Sovietmetis praėjo, „atgavome“ ir savo biografijas. Niekad nepriklausiau visuomenės, politikos ar kultūros įžymybėms. Tad ir mano atsiminimai bus vis apie žemesniosios ar net žemiausios (bet ne degraduotos) socialinės padėties žmones. Rašiau apie savo ir jų kasdienį gyvenimą. Tiesa, stengiausi atsijoti buitinius ir grynai privataus gyvenimo faktus. Apie pastaruosius kalbėti, jei ir norėčiau, būtų pernelyg anksti, reikėtų palaukti bent penkiasdešimt metų. Apmąstydamas savo praeitį didaktinių tikslų nesiekiau. Sovietmečiu būdavo juokinga, kartais ir graudu, kai seni mažaraščiai komunistai, karo dalyviai ėjo patys ar buvo kitų vedžiojami į vaikų darželius, mokyklas, fabrikus, mokslo įstaigas, kad savo pavyzdžiu „auklėtų“ sovietinę liaudį. Jie turėjo didelį patyrimą, ką pasakoti ir ko „neprisiminti“. Ir jiems, ir valdžios elitui atsiminimus rašydavo „bendraautoriai“, t. y. žurnalistai. Rašiau ne pamokslaudamas, o bijodamas pamiršti, kas, kada ir dėl ko nutiko, ir galvodamas, gal tai bus įdomu skaitytojui.

10

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mano atsiminimai turi daug properšų, jie nevienodo lygio, esama šiokių tokių pasikartojimų. Šitai noriu pateisinti, nes juos rašiau įvairiomis sąlygomis ir pavieniais fragmentais. Rašiau Santariškių ligoninėje, mūsų Urkionių kaimo troboje ir savo bute prie seno rašomojo stalo, Ukmergėje įsigyto dar aspirantūros laikais. Paskui visą tekstą sujungiau ir apdorojau, kai kuriais atvejais pasiklausydamas bendraamžių (jų tiek mažai beliko!) prisiminimų apie tuos pačius dalykus. Senu įpročiu rašiau ranka, nes taip lengviau susikaupti, neblaško kompiuterio klavišų barškėjimas ar varginantis dirsčiojimas į vaizduoklį ir popierius ant stalo. Po to man „spaustuvininkės“ darbą atliko Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Laima Olevsonienė. Kone visas nuotraukas suradau savo stalčiuose, atrinkau tas, kurios, mano manymu, įdomesnės. Nuotraukas kompiuteriu nukopijavo, jas apdorojo žmona Irena Regina ir sūnus Algimantas. Tad minėtiems savo padėjėjams nuoširdžiai sakau ačiū. 2009 m. balandžio 29 d.

Mano sodžius

Gimiau Čivų kaime, Skapiškio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Tuomet buvo pats 1929 metų pavasaris. Vėliau tėvo užrašų knygutėje radau įrašą: „1929 m. balandžio 29 d. gimė sūnus.“ Krikštijo Skapiškio bažnyčioje klebonas Mykolas Prijalgauskas. Krikštijo jau pusantro mėnesio kūdikį, todėl metrikuose suklydo, pajaunino. Dėl to visuose mano dokumentuose radosi 1929 m. gegužės 5 d. data. Kaimas nedidelis, tuomet apie 60–70 gyventojų. Tipiškas gatvinis kaimas, kokie vyravo po XVI a. Valakų reformos. Mūsų sodyba buvo abipus gatvės, vadintos ulyčia. Gryčia (troba) stovėjo pietų pusėje, galu į gatvę, priešais – klėtis, toliau – klojimas. Antroje gatvės pusėje stovėjo tvartas. Šią sodybą su puse valako žemės tėvas (kupiškėniškai: tata, tatyta) pirko iš Povilo Baltrūno. Savo varganoje trobelėje kaimo gale juk negyvens, nes iš JAV grįžo susitaupęs pinigų. Kitur pirkti žemės nenorėjo, nes buvo prisirišęs prie savo gimtinės. Suskato ieškoti žmonos, juolab kad amerikono paklausa buvo nemenka. Surado gal už kokių 10 kilometrų, Jokšių kaime, Marijoną Mėlynytę, už save jaunesnę apie 10 metų. Tuomet niekas meilės neklausė. Supiršo, ir tiek. Juk nuotaka gera audėja, sumani ūkio darbuose, vienintelė dviejų brolių – Petro ir Broniaus – sesė. Petras buvo prakutęs, dirbo geležinkelio tarnautoju Jonavoje. Nors jų gimtieji namai turėjo tik pusvalakį, tačiau mano būsimoji mama (kupiškėniškai vadinau moma, arba momyta) atsivežė dvi dideles kraitines skrynias audinių ir gatavų drabužių. Kaip atrodė kaimas vos ėmusiam savo aplinką suvokti vaikui, žinau ne taip iš savo atminties, kaip iš tėvų ir kaimynų pasakojimų, – tuomet jau buvau paaugęs, netgi gimnazistas. Mano pirmieji patirti įspūdžiai buvo lyg mozaikos akmenėliai dideliam paveikslui, kurio dar nepajėgiau aprėpti. Prisimenu, tėvas kalbėdavo, kad eis į kažkokį skodą, suprask – kaimo sueigą. Ji vyriausia kaimo bendruomenės valdžia. Sprendė, kur ką sėti, kada sėti,

12

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kur gyvulius ganyti pavasarį ir vasarą, ir kur – javus nupjovus ir suvežus. Reikėjo samdyti bendrą ustovą (kerdžių) bandai ganyti. Skaičiavo, kiek kurio kiemo savininkas parūpins piemenų – savo vaikų ar samdinių. Ganė ne tik gyvulius, bet ir kiaules, žąsis. Prisimenu, kad mūsų, kaip ir kitos sodybos, buvo apjuostos tvora: prie gatvės ir apie darželį gale gyvenamojo namo – štankietų (siaurų lentelių) arba tuinų (žagarų), kitur – dviem ar trimis eilėmis karčių. Viename ir kitame kaimo gatvės gale buvo vartai, už jų abipus lauko keliuko – vėl tvoros, kad genami galvijai nesulįstų į pasėlius. Namas, kuriame gyvenome, kaip atsimenu, buvo panašus į daugelio kaimynų ir net mamos tėviškės namus. Ilgas pastatas skersinėmis sienomis padalytas Mano mama Marijona Mėlynytė (kairėje) į tris dalis – apšildoma gryčia, kitame gale kamara, su savo drauge jaunystėje, apie 1920 m. t. y. seklyčia su gražiais audiniais užklotomis lovomis, staltiese padengtu stalu, ant sienos pakabintas rankšluostis su siuvinėta mamos monograma. Kamaroje guldydavo pagarbiausius svečius arba miegodavo suaugusios merginos. Per namo vidurį buvo priemenė su trejomis durimis: į gryčią, kamarą ir maltuvę. Gryčios, priemenės grindys – asla, tik kamara turėjo plačių lentų grindis. Langai visur viengubi, kad nuo jų žiemą nevarvėtų tirpstantis ledas, palangėje vandeniui surinkti pakabinti mediniai loveliai. Kamaroje prie stalo kėdės, gryčioje pasieniais platūs ilgi suolai, tarp jų kampe – valgomasis stalas. Gryčioje duonkepis pečius (krosnis), suplūktas iš molio ir sumūrytas iš nedegtų plytų. Jo paskirtis dviguba – valgiui ir kiaulių ėdalui skirtoms bulvėms ir burokams virti, duonai kepti, ant jo žiemą užlipus pasišildyti, net pamiegoti. Pamenu, kad ant pečiaus užsiropštus plačiais laiptais buvo įdomu stebėti, kas viduje dedasi. Kadangi pečius turėjo dūmtraukį, tai gryčia buvo švari ir dūmai niekad akių negraužė. Žiemą manęs iš gryčios neišleisdavo, juk neturėjau nei žieminio apavo, nei drabužių. Draudė ir asla bėgioti, reikėjo nelipti nuo suolų. Būdavo, apledėjusiame lange prasikrapštai skylutę ir žiūri, kas ten kieme. Per vieną atodrėkį tėvas sumanė mano žiemojimą paįvairinti. Įsupo į savo plačius kailinius, tik veidelis pro atlapus kyšojo. Nešiojo takais. Žiūriu, sniegas kažkokiais raštais eilutėmis išrašytas. Paaiškino, kad tai vištų pėdsakai, – negalėjau atsistebėti.

M ano sodžius

Kaimo bendruomenės gyvavimą taip pat rodė dar keli požymiai. Kaime buvo pilna šunų, visi palaidi. Jie nelietė ne tik vietinių suaugusių kaimiečių, bet ir manęs. Nebent – vieną kitą kartą aplodavo. Vis dėlto man buvo liepta jų neglostyti ir juolab neerzinti, nebėgioti arti. Tačiau vos kas nors svetimas užklysdavo, kildavo didelis šunų erzelis – elgetos ir žydai prekeiviai gindavosi ilgomis lazdomis, o čigonai bizūnais. Žydai man buvo „savi“, jų nė kiek nebijojau, netgi lįsdavau artyn, kai savo prekes rodydavo. Elgetų privengiau, kad manęs nepavogtų ir į savo terbą neįsikištų. Gąsdindavo, kad gali pristatyti akluosius vedžioti. Čigonų tai tikrai bijojau, nes bobutė pagrasdindavo, kad jiems atiduos mane perauklėti, mat ne visada jos klausydavau. Čigonai, ir ypač čigonės, vaikščiodavo keliese. Tėvai jų į gryčią neįsileisdavo, kalbėdavosi kieme ir stebėdavo, kad čigonė kokios vištos nenugvelbtų. Šiuos atklydėlius vadindavo elgetomis, žydais ar čigonais, bet ne žmonėmis. Žmogus – tai savarankiškas ūkininkas, ne vaikas, pusbernis, bernas ar senolis. Moteris vadindavo mergomis, moteriškėmis ar bobomis. Žmogaus pavadinimas netiko nė aukštesnės socialinės padėties gyventojams. Jie buvo ponai ar dvarponiai, kunigai, veterinarai (kupiškėniškai – vitrinolai, arba kanivolai), paštininkai, gelžkeliečiai ir t. t. Jie kaimui buvo „svetimi“. Vienas iš epizodų, kuris giliai įsiminė, tai vaikų gydytojos apsilankymas. Vos ji pasisakė, kad atvyko manęs, vaiko, apžiūrėti, smukau nuo suolo, vos neapverčiau šalia sėdinčios bobutės ir bemat atsidūriau ant pečiaus. Gydytoja manęs nešaukė, tik kažko paklausinėjo mano mamos. 1932 m. vasarą mūsų kamaroje gyveno matininkas, kuris ruošė kaimo išskirstymo į vienkiemius planus. Jo taip pat privengiau. Vieną kartą, žiūriu, mūsų neįstiklintame priebutyje vyras valosi aulinius batus, tokius kaip mano tėvo. Sakau, tėte, kur eisi. Atsigręžė į mane... matininkas. Iš gėdos sprukau į gryčią slėptis. Šis netrukus atėjo su šokolado plytele manęs raminti. Arba vėl. Į kiemą įsuko šunų lojimo lydimas žmogus, nešinas nematyta dėže ir trikoju. Pasirodo, besąs keliaujantis fotografas. Su mama sutarė mane nufotografuoti. Pastatė tiesiog kieme ant tėvo padarytos kėdės. Dabar žvelgdamas į pirmąją savo nuotrauką matau mažą berniuką, kuris labai nepatikliai žiūri į ateivį. Abipus kaimo gatvės augo dideli medžiai – tuopos, vinkšnos ir liepos. Labai nemėgau tų tuopų, kuriose kovarniai suko lizdus, – įkyrus karksėjimas ir apteršta žolė. Tėvo prašiau juos išvaikyti, o jis sakė, kaip tuos lizdus pasieksi. Kažkas bandęs šakas su lizdais nupjauti, bet pats iš medžio iškritęs. Kovarniai

13

14

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

buvo visiems įkyrūs, – kai sėdavo javus, būrys sekdavo iš paskos, kai pasėliai imdavo dygti, jie pešiodavo daigus su visais grūdais. Tik keldamiesi į vienkiemius šiuos medžius išpjovė. Toji kaimo gatvė man atrodė įdomi, nors joje patirdavau nemalonumų. Po lietaus, būdavo, imi ir įklimpsti, net batukai nusmunka. Tekdavo lėkti namo vienomis kojinėmis. Per šienapjūtę ar javapjūtę gatve važiuoja ir važiuoja prikrauti vežimai, vadinti koromis. O kai laukuose tėvas mane ant vežimo užkeldavo, būdavo malonu. Prisimenu ir pirmą savo šienapjūtę. Nuvažiavome prie Gyvačbalės. Po smarkaus lietaus visur telkšojo vanduo, tik šienas džiūvo ištrauktas ant aukštumėlės. Kol tėvai krovė vežimą, braidžiau po balutes. Kaip smagu. Brendu toliau, jaučiu, kad mane jau vanduo valdo. Gerai, kad tėvai laiku pamatė, būčiau griovyje nuskendęs. Kaip visuomet užkėlė ant šieno vežimo, mama tuoj nuvilko šlapius drabužėlius. Kokia gėda tąja kaimo gatve namo važiuoti. Kaime nebuvo vagių, šiems iš kitur pasirodyti kliudė bendruomenės bud­ rumas. Niekas namų nerakindavo, tiesa, nakčiai duris užsisklęsdavo. Ant langų nekabindavo užuolaidų. Visi turėjo pro langus matyti, kas vakare troboje daroma, kokie svečiai sėdi. Deja, ši, sakyčiau, idiliška teisingumo ir viešumo tvarka negaliojo, kai pajudindavo turto ir ypač žemės nuosavybės reikalus. Tėvo pusbrolį Antaną Merkį, kuris paveldėjo protėvių valaką, Totorių kaimo žmonės taip primušė, kad šis nebepagijo. O priežastis paprasta – atpažino, kad į Skapiškį atvažiavo iš jų pavogtu arkliu. Iš tikrųjų šį arklį Antanas buvo išmainęs su čigonu, nes arklius labai mėgo ir juos dažnai keisdavo. Šitai vėliau sužinojo ir Totorių kaimiečiai, tačiau atitaisyti tai, kas padaryta, jau buvo vėlu. Giminių ir kaimynų skriaudą patyrė ir mano senelis Zigmantas. Kaimo pakraštyje prie pat gatvės stovėjo mano bobutės nameliai – tėvo gimtinė. Šalia buvo gražus senelio Zigmanto įveistas sodelis, pilnas skanių skaniausių obuolių. Ne kartą su bobute, kuri pas mus gyveno, eidavome pasižiūrėti, ar ten viskas tvarkoje. Stovi vieniša vargana trobelė, sode prikritę obuolių, niekas jų neliečia. Ir man tėvas neleisdavo nuo kaimyno obels, nusvirusios į mūsų pusę, obuolių skinti, sako, gali pasiimti, jei nukrito mūsų tvoros pusėje. Bobutė pasakojo, kad seniau šiuose nameliuose buvo įsiveisę vaiduokliai. Šių namelių ir jo vaiduoklių istorija ilga. Senelis Zigmantas gimė Čivuose, tėvo Andriaus valakiniame ūkyje. Andrius turėjo vieną po kitos dvi žmonas, susilaukė bent pustuzinio vaikų. Pats Andrius buvęs visuomeniškas, atstovavęs kaimui vyskupo M. Valančiaus sukurtos Skapiškio parapijos blaivybės brolijo-

M ano sodžius

je. Laikui bėgant jo fizinės jėgos seko ir ūkį perleido vyriausiam sūnui Adomui, bet su sąlyga, kad tvarkingai atiduos dalis broliams ir seserims. Vyriausiam sūnui eiti į rekrutus nereikėjo. Atėjo eilė jo jaunesniam broliui. Šis jau buvo susiradęs Puponyse užkurinę su nemažu ūkiu. Prašė mano senelį Zigmantą jį pavaduoti, eiti į rekrutus, ir už tai pažadėjo jam priklausančią žemės dalią. Zigmantas dar buvo per jaunas, gimęs 1846 m., tad 1863 m., kai su broliu susitarė, turėjo vos 17 metų. Buvo augalotas, „pasisendino“ ir kariuomenėn paėmė. Ištarnavo net 15 metų, dalyvavo pagrindiniuose mūšiuose rusų–turkų kare 1877–1878 m. Šalia sprogęs patrankos sviedinys apkasuose užpylė žeme ir kontūzijo. Nuo to laiko jam ėmė drebėti rankos. Grįžo į Čivus. Tėviškėje broliai ir seserys seniai atidalyti. Tas brolis, kuris žadėjo perleisti paveldėtos žemės dešimtinę, apie susitarimą nė girdėti nenorėjo. Adomas broliui Zigmantui, kaip privalėjo, paskyrė vieną dešimtinę. Tokių „ūkininkų“ mūsų kaimo laukų pakraštyje buvo nemažai, visas Čiveliais vadinamas kaimelis. Dar gerai, kad Zigmantas šią dešimtinę gavo kaimo gatvės gale, žemė buvo nebloga, joje visų pirma pasistatė namelius ir įveisė sodą, nes ilgai stovėdamas su kariuomene Bulgarijoje pramoko sodininkauti. Tikėjosi savo žemės valdas išplėsti. Mat už pasižymėjimą kare gavo pusvalakį žemės pačiuose Čivuose, iš vadinamųjų valstybinių atsarginių žemių, kuriomis jau naudojosi visas kaimas. Zigmantas tapo lyg nuosavybės grobiku. Kai jis išėjo į Civinsko Mituvos dvarą sodo tvarkyti, naktį kaimiečiai įsiveržė į grytelę, bobutei Anelei užmovė maišą ant galvos ir ėmė ieškoti žemės nuosavybės dokumento. Rado drobių rietime. Senelis ilgai bylinėjosi, pėsčias ėjo į teismą Ukmergėje (tuomet Čivai priklausė Ukmergės apskričiai). Kaimui bepigu, sumetė po pusrublį ir teisėjus papirko. Senelis liko be nieko. Manau, kad tie vaiduokliai daugiausia atsirado dėl bobutės išgąsčio, o ji pati buvo įsitikinusi, kad įveisė keliaujantys meškininkai, norėję naktigultą gauti, bet Zigmantas ir Anelė juos pavarę, nes grytelėje patys vos tilpo. Išeidami pagrasinę, Broliai Jonas ir Juozas (mano tėvas) Merkiai kad juos dar prisiminsią. Naktį bobutei ėmus dėl Ročesteryje, JAV, apie 1913 m.

15

16

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

vaiduoklių nerimauti, senelis liepdavęs ramiai miegoti, nes tai nakties byla. Mano tėvas prisiminė, kad keistų dalykų tikrai būdavę. Pavyzdžiui, vieną vakarą visi suėję į trobelę, spingsulę pastatę ant stalo, o patys sulipę ant pečiaus. Girdi, po stalu šuo purtosi, net ausys plakasi. Spingsulė ant stalo mirksi. Manė, kad tai įbėgęs kaimyno Jagėlos šuo. Ieško, nieko nėra. Prie gryčiutės sienos buvo sukrautos malkos, ant jų vakarais sutūpdavo vištos. Išgirsta, kad malkos išgriuvo, vištos ne savu balsu kudakuoja. Mano, kad užpuolė šeškas. Rytą eina pažiūrėti: malkos savo vietoje, o vištos tupi kaip tupėjusios. 1902 m. senelis, trumpai pasirgęs, mirė plaučių uždegimu. Mat Topolio dvare buvo gavęs gabalą kirtimo, reikėjo išrauti kelmus, kad paskui galėtų pasisėti linų. Pavargęs prigulė ant žemės, nes jau buvo įpratęs apkasuose gulėti. Susirgo. Liko 4 vaikai, vyriausiajai Onai buvo 15 metų. O jauniausioji Marijona – vos gimusi. Žiemą pristigę maisto vaikščiojo elgetaudami, pavasarį vyresnieji vaikai išėjo pas ūkininkus samdiniais. Vargo, kol užaugo. Paskui visi iš Lietuvos išsiskirstė laimės ieškoti. Kai tėvas grįžo iš JAV į Čirvus ir nusipirko žemės, pagarsėjo kaip piniguočius. Prašo kaimynas Jonas Jagėla pinigų paskolinti. Paskolino, surašė naminį vekselį, jį savo parašais patvirtino kviestiniai liudininkai. Atėjo laikas pinigus grąžinti, Jagėla ginasi, kad nesiskolino. Teismas Rokiškyje, vekselio liudininkai savo parašus patvirtino. Priteisė tuos pinigus grąžinti, jei jų neturės – tėvui duoti keletą hektarų žemės. Atrėžė. Jagėlos mūsų kaime išsiskyrė tuo, kad vadinosi šlėktomis, t. y. bajorais. Nežinau, kokius šią bajorystę įrodančius dokumentus galėjo turėti. Mačiau 1866 m. mūsų kaimo gyventojų sąrašą – Jagėlos nėra, tik valstietis Adomas, Baltramiejaus sūnus, Nagelė (Nagello). Matyt, iš kitų kaimynų išsiskyrė savo sugebėjimais, nes po 1839 m. vadinamosios Piotro Kiseliovo valstybinių valstiečių reformos tapo naujai sudaryto Pajuodupio valsčiaus viršaičiu. Išponėjo, namie ėmė kalbėti lenkiškai, valsčiaus gyventojus varė dirbti savo ūkyje, kūd­ rą kasti. Pareigų neteko 1867 m., kai buvę valstybinių ir dvarininkų valstiečių valsčiai tapo sujungti ir radosi naujas Puponių valsčius. Jagėlos bajorystės nenaudai liudijo tai, kad jo žemė buvo tarp kaimo rėžių ir savo žemę išsipirko drauge su kitais valstiečiais. Taip pat mokėjo rinkliavas, taisė kelius ir t. t. Jono Jagėlos privengdavau, jis nešiojo mėlynus akinius ir buvo rūstus ir dar kažkoks šlėkta. Kartą įsidrąsinęs paklausiau kaimyno Bronio Čiurlio, kas tas šlėkta, gal ir aš galėčiau juo tapti. Man sako: atsinešk degutinę su degutu, patepsime užpakalį, ir būsi šlėkta. Nebenorėjau. Mūsų kaimiečiai nemėgo nei

M ano sodžius

šlėktų, nei juolab dvarininkų. Vis prisimindavo baudžiavos laikus, lažą, plakimą rykštėmis. Sako, gerai, kad mūsų Čivai buvo valstybės nuosavybė, todėl vergauti, kitaip tariant, eiti lažo nereikėjo, mokėjo tik mokesčius, t. y. činšą. Prisimindavo kaimyninius Vėželius, kurie lažo ėjo į Mirabelio dvarą. Jo ponas buvęs labai piktas. Net mano laikais tą Vėželių kelią į Mirabelį tebevadino Vergakeliu. Jau minėjau matininką. Ne kažin kiek apie jo darbą prisimenu. Vyrai tuomet būriavosi, pjaustė ir tašė stulpelius, Aniceto Laužiko kalvėje degino raitelio atvaizdus, t. y. Vyties ženklą. Dar nesupratau, kad taip prasidėjo kaimo gyvenimo posūkis.

17

Gyvenimas vienkiemyje

Matininkas Jurgis Šeštokas Čivų kaimą skirstė 1932 m. vasarą. Mūsų sklypas padidėjo, nes tėvas paėmė prastesnės rūšies žemės Kupšakyje (buvo toks pavasarį ištvinstantis upelis). Ši sklypo dalis buvo įmirkusi, kelmai apaugę aukštomis rudomis samanomis. Tėvas žinojo, kad tuoj bus kasamas didelis valdiškas griovys, už kurį teks išsimokėti, ir šią žemę visiškai nusausins. Pirmą kartą suarti buvo sunku, bet paskui javai gerai derėjo. Prisidėjo viena senelių dešimtinė ir iš J. Jagėlos atrėžti hektarai. Iš viso susidarė 17,54 hektarų sklypas. Pirmiausia į vienkiemį reikėjo perkelti gyvulius. Tėvas tuoj, tą patį 1932 m. rudenį, ėmėsi tvarto statyti. Jį krėtė iš molio, maišyto su šiaudais. Tokios medžiagos tvartų radosi dar trijuose vienkiemiuose. Anksčiau visų kaimo ūkininkų tvartai buvo mediniai, jie gana greit supūdavo. Kadangi tėvas šį savo tvartą statė rudenį, pašalus jis apšarmojo ir iš tolo atrodė, kad jau sugriuvo. Išsilaikė. Išaušus pavasariui reikėjo perkelti gyvenamąjį namą ir kitus trobesius. Sienojus sunumeravo ir išardė. Suvažiavo kaimynai talkon ir per vieną dieną suvežė į vienkiemį. Liko styroti tik duonkepis pečius ir kaminas. Kol talkininkai dirbo, norėdamas jiems pasirodyti užlipau ant sulyto pečiaus ir įgriuvau. Ne tik išsisuodinau, turėjau ir daug gėdos. Kol gyvenamąjį namą, nuo tol vadintą rūmu, statė samdyti meistrai, įsikūrėme viralinėje, nuo tvarto atskirtoje skersine molio siena. Sukrėtė duonkepį pečių, bet dūmtraukio neišvedė. Ėmėme gyventi dūminėje pirkelėje. Rytais dar gulėdamas lovoje stebėdavau, kaip virš manęs dūmai lyg debesėliai tyvuliuoja ir veržiasi laukan pro aukštinį ir atviras duris. O mamai, kuri virė valgį, tekdavo nuo dūmų paašaroti. Meistrai dirbo greitai. Tėvas iš anksto privežė akmenų. Tuomet viso kaimo laukuose skardėdavo sprogimai – skaldydavo akmenis. Sprogdindavo tam pasiruošę vyrai. Iškasę gilius griovius pamatams meistrai privertė smulkių akmenų, o ant skaldytų stambiausių akmenų ir betono mūrijo antžeminę pamatų

G y venimas vienkiem y j e

Mano tėvai po sutuoktuvių ant Skapiškio bažnyčios laiptų: I eilėje Bronė Mėlynytė, N., Marijona Mėlynytė ir Juozas Merkiai, Petras Mėlynis, Viktorija Mėlynienė (dėdienė); III eilėje pirmas iš kairės – Bronius Mėlynis (dėdė), 1927 m.

dalį. Šiems meistrams darbą baigus atėjo dailidės. Porą apatinių vainikų padėjo iš naujų sienojų. Aukščiau tiko senieji. Kartais meistrai ieškodavo ir vis nerasdavo reikiamo numerio sienojo. Jiems padėdavau, nes per žiemą tūnodamas gryčioje įsiminiau, kur koks sienojas gulėjo. Sudėjo didesnius langus, lentų grindis ir lubas. Kiti meistrai uždengė skardinį stogą. Visų kaimiečių stogai liko šiaudiniai, tik Kazimiera Baltrūnaitė savo naują namą apsidengė betoninėmis čerpėmis. Paskui pas mus atėjo dar vienas meistras, pavarde Burokas, kuris sumūrijo pečių iš nedegtų molio plytų, bet pakuros padą ir dūmtraukį – jau iš gerai išdegtų. Naujus langus padarė mano krikšto tėvas, mamos brolis Bronius Mėlynis. Dar ne viskas. Pats tėvas sienas iš lauko apkalė toliumi, o kai namas susigulėjo, meistrai apmušė lentomis ir iš vidaus ištinkavo. Namas prašvito. Tiesa, išplanavimas liko kaip buvęs, tik iš maltuvės padarė virtuvę, o iš priemenės – koridorių. Kitiems trobesiams – prie tvarto pristatytai daržinei, klojimui ir klėčiai – suręsti tiek daug meistrų nereikėjo, pakako dailidžių ir stogdengių šiaudais stogus dengti. Šiuos pastatus išdėstė apie didelį kiemą: gyvenamasis namas šiaurėje, tvartai su daržine – rytuose, klojimas – pietuose, o klėtis – vakaruose.

19

20

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Man statybų metai, bendravimas su daugybe meistrų, atidus jų darbo stebėjimas buvo įdomiausias vaikystės laikas, palikęs pėdsakų visam gyvenimui. Dalį kiemo užėmė sodas ir gėlių darželis. Kiemo viduryje – aikštelė gyvuliams pririšti, vištoms palesinti. Arčiau „rūmo“ buvo šulinys su betoniniais žiedais. Viduržiemį jame vandens pristigdavo, nes reikėjo ne tik sau, bet ir gyvuliams girdyti. Tekdavo vandenį nešti iš kūdros. Vieną vasarą užklydo vandens ieškotojas ir su virgule nustatė, jog vandens visad bus, jei šulinį iškas priešais pat tvarto duris. Tėvas tuo abejojo, bet vis dėlto kasė ir neapsiriko. Atokiau, šiaurinėje pusėje, rodos, 1936 m. pastatė pirtį. Nuo meistrų vėl nesitraukiau, vieno vardą Jonas jau pats anglimi užrašiau ant durų staktos. Iš rytų ir vakarų pusės tėvas sodybą apsodino eglaitėmis ir vyšniomis. Padėjau ir aš, net medelyną įveisiau. Už tvarto tilpo kita – geresnioji – sodo dalis. Skiepytas naujojo sodo obelaites ir kriaušes žiemą reikėjo saugot nuo kiškių. Aprišdavo šiaudais. Kai daug prisnigdavo, kiškiai įstengdavo pasiekti vaismedžių šakeles. Tėvas sniegą atkasdavo, bet pūgai užėjus pasidarydavo dar blogiau. Dėl to džiaugdavomės, kai užsukdavo koks nors medžiotojas su šunimi ir paprašydavo leisti kiškių pašaudyti mūsų sklype. Vienkiemyje mūsų ūkis pažengė į priekį – tapo prekiniu. Visą dirbamą žemę tėvas padalijo į penkis laukus maždaug po 3 ha kiekvienas. Įvedė griežtą sėjomainą: pūdymas, rugiai ir kviečiai, dvejus metus dobilai, po to bulvės ir pašariniai runkeliai, kai kurios stalui tinkamos daržovės, paskui – įvairūs vasariniai javai. Pievų turėjome nedaug, tik karvėms ganytis, kol jų ėdesiui paaugs pūdyme pasėtos avižos ir atsilaisvins dobilienos. Dalį rugių ir kviečių parduodavo „Lietūkiui“ arba supirkėjams žydams. Visų kitų pasėlių derlius tekdavo karvėms ir kiaulėms šerti. Mūsų ūkis buvo pieno ir bekonų ūkis. Laikėm 6, kartais net 7 karves ir dar prieauglio, du arklius ir dvi veislines avis. Bekonų skaičius priklausė nuo derliaus ir supirkimo kainos. Kasdien pieną, po keletą bidonų, veždavo į nugriebimo punktą. Liesą pieną šerdavo kiaulėms. Visus rugių, kviečių ir bulvių laukus tręšdavo mėšlu. Pirkdavo ir superfosfato (zuperio), bet tik žiemkenčiams. Visi žemės dirbimo padargai buvo geležiniai – vienvagiai plūgai, paprastos ir spyruoklinės akėčios. Tėvai dirbo labai sunkiai, bet šeimynos nesamdė, nebent padienius žiemkenčiams pjauti ir bulvėms kasti. Be darbo nelikau ir aš. Perkeldavau karves ganykloje, vakare į tvartą parvesdavau avis ir veršiuką, uždarinėdavau ūkinių pastatų duris, grįžęs į vidų kurstydavau ugnį viryklėje

G y venimas vienkiem y j e

verdant vakarienę. Per darbymetį grėbstydavau nubyrėjusį šieną aplink kraunamus vežimus. Kai dalgiu pjaudavo vasarojų, grėbliu sudarydavau pėdus, jei mašina – pėdus perkeldavau nuo arklių tako. Vežant rugius būdavau ant vežimo, pataisydavau pėdų klojinį. Vėliau – statydavau rugių gubas. Rodos, būdamas 10 metų surišau visus rugių pėdus, nes tėvas kirto dalgiu, o mama su trumpakočiu dalgeliu ir grėbleliu sudarinėjo pėdus. Jau būdamas gimnazistas sugalvojau pjaunamąją mašiną patobulinti. Nepatogiai atlenkus koją atgal reikėjo laikyti paminą, kuri pakeldavo ir nuleisdavo groteles pėdui formuoti. Tėvas labai pavargdavo, o aš apskritai nepajėgiau mašinos vairuoti. Prisiminiau mokytojo aiškinimą apie svertus. Padariau dvigubą svertą, net man pjauti tapo gana lengva. Javams kulti atsiveždavo didelę mašiną. Jai aptarnauti reikėjo daug žmonių. Kviesdavo talką. Paskui ir talkininkams eidavo padėti šį darbą dirbti. Manęs nė artyn prie mašinos neleisdavo, – galėjau tik iš tolo pažiopsoti. Talkininkams pavalgydinti pjaudavo ėriukus, o pavaišinti – padarydavo alaus. Per pietus duodavo tik silpno, antroko. Vakare (kartais kone naktį) būdavo nuobaigos. Prie valgio atnešdavo stipraus alaus, mašinistui, javų į mašiną leidėjui ir pėdų padavėjai „ant stalelio“ įpildavo po mažą stiklelį degtinės. Merginos jo kratydavosi, retai kuri išgerdavo. Agrarinė kaimo kultūra buvo svarbiausia mano dvasinio ugdymo terpė. Vienkiemyje ši kultūra nemažai pakito. Kaip ūkis, taip ir žmonių santykiai individualizavosi, nyko bendruomeninė jungtis ir kolektyvinė atsakomybė. Į vienkiemį tėvai atsinešė tik žodinę liaudies kūrybą ir gerokai apkarpytus tradicinius papročius. Mama mokėjo ir dažnai sekdavo sudėtingas pasakas su velnių, raganų, našlaitėlių, paprastų žmonių gudruolių personažais. Tačiau kai ėmiau eiti į mokyklą ir pramokau skaityti, pasakų nebeprašydavau. Daug įdomybių galėjau pats pasiskaityti. Be to, ėmė rūpėti realūs pasakojimai, kurie kartais įsižiebdavo kaimynams vakarojant. Kai iš savotiško šuns lojimo suprasdavome, jog kažkas ateina, bemat šokdavau prie lauko durų skląsčio atitraukti. Kad gali plėšikai įsiveržti, nė galvoti negalvodavome. Tiesa, sklandė gandas, jog kažkur yra toks Rickus, bet mūsų kraštuose jo niekas nepastebėjo. Žiūrėk, įeina koks nors vyras, kartais kaimynė Kazimiera Baltrūnaitė. Jei dar valgydavome vakarienę, tėvai kviesdavo prisėsti prie bendro stalo. Svečiai neidavo sakydami, kad namie pavakarieniavo. Bemat persikeldavome į didįjį švaresnį kambarį, uždegdavo virš stalo kabančią žibalinę lempą. Svečiai nusiimdavo kepures, bet kailinukų ar paltų nenusivilkdavo. Jei svečias būdavo tik vienas,

21

22

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kalba sukdavosi apie ūkį arba paskutines naujienas, kartais kortomis sulošdavo šešiasdešimt šešis. Kai susirinkdavo daugiau, aš nuo stalo jau nesitraukdavau. Net blogiausiu atveju, kai lošdavo tūkstantį, man tekdavo būti sąskaitininku, o jei trūkdavo ketvirto žaidėjo – ir lošėju. Žinoma, įdomiausia būdavo, jei prasidėdavo pasakojimai apie įvairius nuotykius. Kai kurie buvo gyvenę svetimose šalyse, jas pažino ir geromis, ir blogomis aplinkybėmis, nelygu, kaip į jas pateko. Vieni dalyvavo rusų–japonų kare, kiti – Pirmajame pasauliniame, buvo patekę į vokiečių nelaisvę arba ilgai gyveno JAV, Argentinoje. Aptardavo iš užsienio gautus laiškus, tarp jų ir tėvo seserų Onos iš Smolensko ir Marijonos iš Kanados (Verduno, prie Monrealio). Į šiuos pasakojimus įsiterpdavo ir tėvas, prisimindavo kelionę į JAV ir tenykštį gyvenimą. Kai tėvui priartėjo šaukimas į rusų kariuomenę, apsisprendė joje netarnauti ir „eiti“ Amerikon. Kelionei reikėjo 100 rublių. Santaupų turėjo mažai, tad kiek trūko, motina pasiskolino iš savo giminių. Susirado žydą, kuris emigrantus slapta vedė per Rusijos–Vokietijos sieną ir aprūpino bilietais į jūrų uostą ir kelionei per Atlantą. Tokių kaip tėvas prisirinko keletas. Jų susikaltas dėžutes – „lagaminus“ – sukrovė į atskirą vežimą, kuris nuriedėjo savo keliais. Kitu vežimu keliavo žydas ir emigrantai. Laimingai pasiekė pasienio miškus (turbūt prie Tauragės), tada atvažiavo ir kitas vežimas su „lagaminais“. Juos jau reikėjo patiems neštis. Atvedęs netoli sienos žydas surinko po rublį ir dingo. Ne vienas manęs, kad tuo jų kelionė pasibaigė. Tačiau žydas atsirado papirkęs sargybinius. Privedė prie išakėtos sienos linijos, nusivilko kailinukus ir juos paklojo ties akėjimo viduriu. Reikėjo šokti vieną koją statant ant kailinukų, kitą – jau Vokietijos pusėje. Rodos, Tilžėje sėdo į traukinį, einantį į Brėmeną. Žydo nurodymu reikėjo už kepurės dirželio užsikišti tam tikrą kortelę. Brėmene pasitiko judrus jaunuolis, Antanas ir Marijona Merkytė Vaičekauskai su bematant iš kortelių visus pažino, surinko Anele Černiūte-Merkiene (mano močiute), apie būrin ir nuvedė į vokiečių keleivinį prekinį 1924 m.

G y venimas vienkiem y j e

laivą. Plaukiant per Atlantą užklupo didelė pavasarinė audra, laivą po vandenyną mėtė kaip skiedrą. Visi susirgo jūros liga. Tik po dviejų savaičių išlipo Niujorko uoste, o kai atsistojo ant tvirtos žemės, atrodė, kad ji supasi kaip laivas. Pasitiko, rodos, giminaitis Remeikis ir nusivežė į Ročesterį prie Didžiųjų ežerų. Butą, tiksliau – lovą, nuomojosi kitur. Dirbo fabrike, – su mašina dažė kažkokias lenteles, kurių paskirties nė pats nežinojo. Pasakojo, kaip iš pradžių laisvalaikiu bendravo tik su lietuviais, nes dar nemokėjo angliškai. Nuolatinė susitikimų ir pramogų vieta buvo saliūnai. Dalyvavo lietuvių organizacijose, pavyzdžiui, tebeturėjo Šv. Petro draugijos bilietą. Lankydavosi kultūriniuose renginiuose, kunigų ir laisvamanių disputuose. Pradėjo vaikščioti į geriausius koncertus, – jam nepamirštamą įspūdį padarė italų tenoras Enrikas Karuzas (Enrico Caruzo). Laisvalaikiu pameškeriodavo Šv. Lauryno upėje. Kai išmoko angliškai, draugavo ir su italais, vokiečiais. Susidarė savo nuomonę apie įvairių tautybių imigrantus, jų rasines ir tautines savybes. Išsižiojęs klausydavausi apie strytkerius (tramvajus), Niujorko ir Londono geležinkelius virš namų, apie žemės ūkio pobūdį, mat pokario krizės metu buvo nusipirkęs fermą. Matydamas, kad iš jos nėra jokio pelno, pardavė. Į Lietuvą grįžo per Londoną, ligi jo plaukęs puikiu didžiuliu laineriu, o iš Londono į Klaipėdą – nedideliu garlaiviu. Klaipėdoje, kaip sakė tik man vienam, dėl viso pikto pirkęs revolverį, kurį nelegaliai laikė ligi pat 1941 m. Sovietmečiu suvyniojo į degutuotą skudurą ir užkasė po viena obelim. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui šį revolverį atidavė pamotės broliui Jonui Grigaliūnui, kuris manė prisijungti prie partizanų, bet nespėjo. Tėvo pasakojimai apie JAV man buvo gera geografijos pamoka, iš pat vaikystės įsiminiau, kur ji yra, kokie jos miestai, didžiosios upės, Niagaros krioklys ir t. t. Mano pamokas tęsė kiti kaimynai. Antai gretimo Naivių kaimo ūkininkas Petras Vaitiekūnas dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, smulkiai pasakojo apie mūšius su želigovskininkais; turėjo parsinešęs trofėjinį šautuvą, iš jo saliutuodavo tik Naujųjų Metų naktį. Toliau kaimynų prisiminimai persikeldavo į Kaukazą, Aziją – Persiją, Kiniją ir Japoniją. Šias šalis pažino per karus. Ypač daug kalbėdavo apie vykstantį Japonijos–Kinijos karą. Visų simpatijos krypo į Kinijos pusę. Neaplenktas ir Ispanijos pilietinis karas, apie kurį žinojo iš laikraščių ir kažkieno gyvų įspūdžių. Ir taip be galo, kaskart kalbėdami apie tą patį, bet kitais variantais. Pasakotojai turėjo istorinę atmintį ir politinę orientaciją. Istorija buvo čia pat, šalia. Antai, mūsų kaimo dideliame ūkyje gyveno Čiurlienė, sulaukusi ko-

23

24

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ne šimto metų. Tada buvau jau gimnazistas. Su draugu Juozu Kaulakiu eidavau per jų kiemą į Margių mišką riešutauti. Ji mus pakalbindavo, juokaudavo, kad už praleidimą reikės mokėti riešutais. Kartą ji paklausė, ar aš, gimnazistas, žinau, kas buvo lenkmetis. Skaičiau Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją, tad drąsiai atsakiau, kad tai 1863 m. sukilimas ir paminėjau Zigmantą Sierakauską. „O, – sako, – atsimenu, kaip Sierakauskas su paustancais (t. y. sukilėliais) per Skapiškį ėjo.“ Dar pridūrė, kad jau būdama pusmergė sukilėliams į mišką nešiodavo maisto. Nesumojau išklausti, kas buvo šių sukilėlių vadas ir kuriame miške jie slapstėsi, kaip atrodė, ką skelbė ir veikė. Ne kartą girdėjau pasakojimus apie 1917 m. Vasario ir bolševikų revoliucijas Rusijoje. Tuomet Peterburge gyveno mūsų kaimo mažažemis Petras Mikoliūnas. Jo pasakojimuose kėlė nuostabą revoliucijų dalyvių žiaurumas. Greit įsitikinau, kad tai ne paties P. Mikoliūno fantazijos. Mat tada Peterburge gyveno ir mano mamos vyriausias brolis Petras Mėlynis. Jis dirbo Putilovo fabriko amunicijos ceche. Sakė, kad pats matė, kaip įsiutę vyrai „caro tarnus ir buržujus“ už kojų vilko laiptais žemyn. Užėjęs badas, pats šiaip taip išsilaikęs, nes atsitiktinai gavęs graikinių riešutų maišą. Dėdė Petras pas mus lankydavosi retai, nes grįžęs į Lietuvą įsitaisė Jonavoje nemažos geležinkelio atkarpos prižiūrėtoju. Buvo šaulys ir didelis patriotas. Manau, jo nuopelnas, kad gavau Vytauto vardą. (1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir su žmona Viktorija baigė gyvenimą Čikagoje.) Bolševikų vardą kaimiečiai laikė kone keiksmažodžiu, bet komunistais šiek tiek domėjosi. Pas mus per rugiapjūtę padienininku dirbdavo Laukelių kaimo mažažemis Gudonis. Tėvas man sakė, kad jis – komunistas. Kartais su juo karštai ginčydavosi. Ginčų esmės nesupratau, bet šį bei tą įsiminiau. Sykį kieme užlipau ant stulpo arkliams rišti ir ėmiau sakyti prakalbą: „Jūs, buržujai, mūsų kraują siurbiat. Ateis tokia diena...“ Greitai tėvas užmatė ir liepė tuoj pat lipti žemyn, o to, ko nesuprantu, netaukšti. Beje, Gudonio likimas taip pasisuko, kad 1941 m. jis pabėgo į SSRS gilumą. Grįžo po karo. Vis pasakojo ir pasakojo, kokią baisią šalį rado, visiškai nusivylė išsvajota santvarka. Įtikinėjo, kad tik per Aukščiausiojo malonę liko gyvas kariaudamas 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje. Grįžęs gyveno savo nameliuose pamiškėje. Partizanai jo nelietė. Su komunistais nė iš tolo nebesidėjo. Man rodos, kad uždara mūsų kaimo kultūrinė terpė ėmė keistis maždaug nuo 1905 m., joje vis daugiau radosi universaliųjų vertybių. Jas nešė „svieto matę“ žmonės. Anksčiau gal tik buvę rekrutai ir atitarnavę kareiviai galėjo pa-

G y venimas vienkiem y j e

sakyti, kas dedasi už mūsų ir kelių kaimyninių parapijų horizonto. Kaimą ėmė pasiekti laikraščiai, naudingų praktinių patarimų literatūra. Vien maldaknygėmis tenkinosi tik keletas maldingų moterėlių. Tačiau pasakyti, kad mano laikais universalioji kultūra sroveno plačiu upeliu, negalėčiau. Mat čia inteligentų nebuvo, iš suaugusių žmonių, rodos, nė vienas ūkininkas neturėjo viso pradinio išsilavinimo. Tiesa, beraščių liko vos keletas. Mūsų kaimas stokojo visuomeninės politinės kultūros, niekas nepriklausė jokiai organizacijai, kultūrinių renginių Čivuose nebuvo. Tenkintasi vien tradicinėmis gegužinėmis ir vakarėliais, kuriuose grieždavo armonika ir vykdavo jaunimo šokiai. Didžiausia pramoga būdavo kaimo užpirktos Mišios ir po jų susirinkimas prie stalo, be to, tradicinės vestuvės (kaskart vis prastintos), krikštynos. Senas bendruomeninio gyvenimo papročių palikimas buvo tai, kad į pobūvius kviesdavo ne tik gimines, bet ir viso kaimo suaugusius, bet dar nenusenusius žmones. Tik tie vargšai Čiveliai būdavo pamirštami, tačiau išimčių pasitaikydavo.

25

Kaimynai

Rašysiu, ką sužinojau ne tik pats, būdamas 10–11 metų, bet ir vėliau iš tėvų ir tų pačių mūsų kaimo gyventojų, kuriuos vadinsiu kaimynais. Pradėsiu nuo Jagėlos šeimos, nes apie ją jau buvau užsiminęs. Su Jonu Jagėla santykiai nebepasitaisė. Su jo žmona Viktorija ir vaikais Juozu ir Kaziu tėvas nesipyko. Vieni kitiems eidavo patalkėti ir panašiai. Kazys iš tėvo ūkio gavo vos kelis hektarus žemės, išmoko staliaus amato. Pats pasistatė namelius toje pačioje vietoje, kur buvo mano senelio Zigmanto gryčiutė. Vedė Gendrutę Matulytę iš Tatkonių kaimo, akademiko Juozo Matulio dukterėčią. Su žmona gyveno santarvėje, susilaukė sūnaus Vidmanto. Deja, Kazys mirė vos 54 metų. Jo brolis Juozas susirado žmoną Čivuose – Pauliną Čiurlytę, Stasio Čiurlio, apie kurio nuotykingą gyvenimą dar rašysiu, seserį. Jų sūnus Jonas dabar žinomas skulptorius. Trečias brolis Jonas prieš karą tarnavo pasienio policijoje, prie vokiečių – savisaugos batalione ir pasitraukė į Vakarus. Jie turėjo dvi seseris, vyresnioji Genovaitė ištekėjo už Kuosėnų kaimo ūkininko Dravidžiaus. Man įdomiausia buvo jauniausioji sesuo Zosė. Ji siekė eiti į mokslą, bet neturėjo reikiamos paramos. Egzaminus laikydavo eksternu ir taip įpusėjo visą gimnazijos kursą. Iš viso kaimo jaunimo išsiskyrė netradicine elgsena. Buvo svajotoja ir tam tikra prasme emancipantė. Vasarą vakarais eidavo pasivaikščioti po Šilelį, garsiai dainuodavo. Mano tėvas ją suprato, kai susitikdavo, ilgai kalbėdavosi „aukštosiomis“ temomis. Pokario metais Zosė gyveno Vilniuje, šeimos nesukūrė. Dirbo Mokslų akademijos institutuose. Šiai Jagėlų kartai tariamos bajorystės išgaravo. Skirstant į vienkiemius buvusioje kaimavietėje liko tik keturios sodybos – Kazio ir Jono Jagėlų, Jurgelionių, Bronės Mėlynytės ir jos motinos. Paties Jurgelionio neatsimenu, gerai pažinojau tik tris jo dukteris – Marijoną, Bronio Čiurlio žmoną, ir dvi netekėjusias – Emiliją ir Anatoliją. Mano tėvai

K aim y nai

sakydavo, kad ir joms piršlių netrūko. Vis norėję, kad atvažiuotų kunigo brolis, ir dar Jurkšto pavarde. Kunigo brolių pasitaikydavę, bet vis kitomis pavardėmis. Jurgelionių sodyba man, vaikui, atrodė mįslinga. Prie pat kaimo gatvės augo sena liepa su didele dreve. Į liepą žiūrėjau įtariai – ar gali žinoti, kas viduje lindi. Jurgelionių gryčia buvo suręsta tokių storų apvalių sienojų, kokių nei tuomet, nei vėliau nemačiau. Ten žiemą būdavo šilta, susirinkdavo didelis būrys jaunimo, – žaidimai, dainos, juolab kad Jurgelionytės buvo geros dainininkės ir mokėjo daugybę dainų. Vidury kiemo, arčiau klojimo, telkšojo didelė kūdra, apaugusi ajerais. Kai paaugau, leisdavo man su draugu dvibradžiu prisigaudyti karosų. Žinoma, dalį žuvies Mamos tėvas Jonas, brolis Bronius, jo žmona atiduodavome savininkėms. Ne kartą girdėjau Malvina ir Birutė Mėlyniai, 1932 m. anekdotą, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Čivuose stovėjo vokiečių oro žvalgybos su balionais dalinys, vienas kareivių atėjo prašyti Jurgelionienės Eier, t. y. kiaušinių. Šeimininkė manė, kad kalba apie ajerus ir liepė pačiam netingėti tų ajerų pasirauti. Sodybos gale, jau už kūdros ir atokiai nuo klojimo, stovėjo didelė pirtis, kurioje vanodavosi ir pirčių neturintys kaimynai. Pro šalį ėjo keliukas iš kaimo į Skapiškį. Pasak mano tetos, jos vaikystėje sekmadienį iš pamaldų grįžo žmonės. Cegelnios vienkiemio bajoraitis Navadvorskis lydėjo merginą. Norėdami savo jausmus paslėpti nuo pašalinių, užsuko į šią pirtį. Kažkas nužiūrėjo, užrėmė duris ir padegė šiaudinį stogą. Žmonės gaisrą greit pamatė ir persigandusius jaunuolius išlaisvino. Nuo to laiko pasklido patarlė: „Apsižiūrėk, kad neprasidegintum kelinių kaip Navadvorskis.“ Mano vaikystėje Čivuose gyveno gausybė bernelių ir mergelių. Deja, trokštamos vedybos būdavo retai. Viena nuotakų buvo Bronė Mėlynytė. Ji gyveno su motina Uršule. Kada ši tapo našle, nežinau. Jos mergautinė pavardė buvo Merkytė – mūsų giminaitė. Iš Bronės girdėjau, kad ji vaikystėje bėgiojusi Vilniuje. Su mama turėjo pusšešto hektaro geros žemės. Dirbo sutartinai ir vargo nematė. U. Mėlynienės vyras, matyt, giminiavosi su Jokšių Mėlyniais, kur augo

27

28

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ir mano mama. Šitai veikiausiai lėmė, kad U. Mėlynienė supiršo ir mano būsimus tėvus. Bronė buvo mūsų kaimo gražuolė. Nežinau, ar ji kada nors mokėsi mokyk­ loje, tačiau buvo prakutusi: pirko romanus ir juos skaitė. Vėliau, pavyzdžiui, iš jos buvau pasiskolinęs Justino Pilyponio detektyvus. Rašė gražius laiškus giminėms, ypač į Braziliją, Argentiną ir JAV. Mačiau visą šių laiškų dėžutę, nes tuomet, dar pradinėje mokykloje, domėjausi filatelija. Piršliai per mėsiedą Bronę lankė dažnai. Kadangi jos ir mūsų vienkiemiai buvo greta, arklio žaržuolų žvangėjimas pranešdavo, kas ir ko ten važiuoja. Kaimynai juokaudavo, kad Bronė piršlius pasitikdavo prie vartų, paklausdavo, koks jaunikio vardas ir pavardė, iš kur jis atvyko, kuo verčiasi. Kai nepatikdavo, nė pro vartus neįsileisdavo, tik užsirašydavo užrašų knygutėje. Užėjo karas, mažai kam vedybos terūpėjo. Bronė nuseno. Kai mirė jos motina, ištekėjo už kunigo ar klieriko tėvo Burbos ir persikėlė į Skapiškį. Iš kitos pusės mūsų vienkiemis ribojosi su Mykolo Baltrūno ūkiu. Deja, Mykolas mirė, vos ėmus keltis iš kaimo. Liko 18–20 metų duktė Kazimiera, mūsiškai Kaziūnia, ir našlė Ona Baltrūnienė. Žemės 13 hektarų, dar ir trobesiai nebaigti statyti. Kaziūnia griebėsi dirbti visus darbus, net vadinamus vyriškais. Samdė tik šienpjovį ir dailidę. Jos teta Juozapota Baltrūnaitė negalėjo likti abejinga dukterėčios vargams. Pati Juozapota, kai dar kaime gyvenome, buvo mūsų artimiausia kaimynė, – jos gryčiutė stovėjo už mūsų tvoros. Visas ūkis – trečdalis hektaro žemės. Nebuvo gražuolė, bet labai gera ir darbšti, mylėjo vaikus. Aš, kur buvęs, kur nebuvęs, per tvorą ir pas ją į svečius. Gale trobelės saulės atokaitoje būdavo priskaldyta malkų. Mane išmokė, kaip iš jų „šulinį“ statyti. Kartą pas mus užėjo Bronys Čiurlys, didelis pokštininkas. Pagyrė, kad didelis užaugau, gal, sako, jau ir panelę nusižiūrėjai. Atsakiau, kad dar nežinau, nebent tiktų Juozapota. Juozapota paliko savo gryčiutę likimo valiai ir persikraustė pas Kaziūnią. Ji prižiūrėjo daržus, trumpakočiu dalgeliu pjovė ne tik rugius, bet ir vasarojų. Arti nemokėjo. Arė pati Kaziūnia. Ūkis, darbščių moterų tvarkomas, nesunyko. Kaime pasistatė pirmą naujovišką gyvenamąjį namą – pagal Žemės ūkio rūmų, Ūkininko patarėjo ir kt. rekomendacijas. Langai dideli, stogas betoninių čerpių. Ilgais rudens vakarais Kaziūniai namie buvo nuobodu, ateidavo pas mus. Sėdėdama šiltoje troboje greit apsnūsdavo, atsiliepdavo dienos darbų nuovargis. Kaziūniai piršlių taip pat netrūko, sakydavo, kad net lenktyniauja su Brone Mėlynyte. Taip ir sulaukė tų laikų, kai reikėjo vargti kolūkyje. Tada

K aim y nai

ji savo namus pardavė ir persikėlė į Tatkonių kaimą nusenusių pusbrolių prižiūrėti. Jiems išėjus amžinybėn, ištekėjo už našlio Vitaliaus Rudzinsko iš Žiogų kaimo. O kai šis pasimirė, apsigyveno Kupiškyje. Pasimirė priartėjusi prie šimto metų. Tęsdamas pasakojimą apie Juozapotą noriu pabrėžti ne tik jos darbštumą, bet ir drąsą. Išbandymus patyrė 1944 m. liepos mėnesį, kai prasidėjo rusų mūšis su vokiečiais prie Skapiškio. Rusų patrankoms šaudant iš Čivų ir Laukelių pakrūmių Skapiškio link, mes ir kaimynai, į vežimus susikrovę geriausius ir reikalingiausius daiktus, patraukėme į Šilelį. Laimė, kad vokiečių aviacija buvo silpna, antraip ji būtų mus užpuolusi kaip kokią karinę stovyklą. O Juozapota iš namų nėjo, ir juos, ir gyvulius saugojo nuo kareivių savivalės. Dėl visa ko persikėlė ant gretimo Žvyrduobių kalnelio, kur mes buvom įsirengę šiokią tokią slėptuvę. Ėmus skristi rusų bombonešių eskadrilei, lįsdavo slėptuvėn. Kai ramiau – verpė prie jos. Į rusų toliašaudės artilerijos sviedinių kauksmą virš galvos nekreipė dėmesio. Dar viena viengungių šeima buvo Laužikai – Anicetas, Emilija ir Anatolija. Negirdėjau, kad pas šias nuotakas būtų piršliai važinėję. Tiesa, mano kūdikystėje jų sesuo Elena ištekėjo už Vėželių ūkininko Merkio, vadinto Pardinu, nes jo tėvas ar senelis buvo vardu Ferdinandas. Savotiškas šių vestuvių liudininkas buvau ir aš. Bet daugiausia girdėjau iš tėvų. Kai minėtas jaunikis atvažiavo pirštis, viskas ėjosi sklandžiai. Ruošiasi važiuoti namo – arklio pavalkų ievos nupjaustytos. Vadinasi, ši mergelė Elena jau kitam buvo kritusi į akį. Į vestuves susirinko giminės ir visas mūsų kaimas. Staiga suliepsnojo Laužikų klojimas. Žmonių daug, visi puolė gesinti. Neužgesino, bet gaisrui persimesti į kitus trobesius neleido. Tuomet kaimavietėje ir mūsų namai stovėjo netoliese. Sako, šiaudinį gryčios stogą dangstę šlapiomis paklodėmis. Aš tuomet gulėjau savo lovelėje kamaroje, tik prisimenu, kad stebėjausi, kodėl šviesa veržiasi per langus ir šokinėja ant lubų. Įtarė, kad šių eibių vestuvėms kaltininkas buvo Marjoniokas, apie kurį papasakosiu toliau. Dar viena Laužikaitė – Julija – išvažiavo į Kanadą. Po karo buvo grįžusi paviešėti. Šie Laužikai – mūsų giminės, nes motina buvo Viktorija Merkytė, kilusi iš to paties kelmo, kaip ir mano senelis Zigmantas. Iš gimtųjų namų pasiėmė puspenkto hektaro ir prisijungė prie savo vyro pusvalakio. Rodos, žemės turėjo pakankamai, kad galėtų gražiai gyventi. Deja, taip neatsitiko. Jų nameliai atrodė prasčiau negu kaimynų. Gryčios stogas šiaudinis, viduje asla, žiemą labai šalta. Ūkis vos vegetavo, nes trūko gero ūkininko. Daugiausia dirbo Emilija, ji kėlėsi

29

30

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

prieš aušrą ir triūsė visą dieną. Ant jos pečių gulė namų ir gyvulių priežiūra, pašaro ruošimas ir javų dorojimas. Kita sesuo – Anatolija – buvo „poniškesnė“, šį bei tą siūdinosi sau ir kitiems, be to, rodos, sirguliavo plaučių liga. Stambaus sudėjimo brolis Anicetas savo pareiga laikė tik pievas nušienauti ir dobilus nupjauti, dirvas suarti. Tiesa, dar prisidėdavo prie rugių kirtimo. Klėtelėje miegodavo ilgai, dieną vėl gulinėdavo. Kai būdavo geros nuotaikos, nueidavo į savo kalvę kokio nors norago pasmailinti ar pasagos nukalti. Kol gyvenome kaime, savo kalvėje stuksendavo dažnai. Kur buvęs, kur nebuvęs bėgdavau į kalvę, – juk įdomu, kaip dumplės ūžia, geležis žaizdre pakaitinta lankstosi, kaip kalvis nori. Nesupratau, kad Anicetas manęs, kaip ir kitų vaikų, nemėgo. Vieną kartą prie mano kojų numetė pasagą, maniau, kad man pasižiūrėti. Griebiau ranka ir baisiai nudegiau. Aniceto beširdiškumu labai pasipiktino tėvai, man pačiam visam gyvenimui Anicetas liko nemalonus. Ūkyje dirbo visi, tačiau prekybos reikalai priklausė tik jam vienam. Gautus pinigus už pieną, bekonus, paršelius, grūdus pasiimdavo sau ir seserims duodavo šykščiai. Liko nevedęs, vis ieškojo turtingos užkurinės arba našlės, tačiau šlaistėsi ne tiek prie mergelių, kiek gretinosi prie ištekėjusių moterėlių. Kolūkiniais laikais prasigėrė, ir vieną rytą seserys rado lovoje nebegyvą. Toliau, Margių miško link, tradicinį kaimo gyvenimą gyveno Juozo ir Emilijos Laužikų šeima. Jų ūkis buvo menkesnis. Augo du sūnūs – Jonas ir Valius ir duktė Janina. Pastaroji buvo gimusi tais pačiais metais kaip ir aš, bet gyveno pas savo tetą Čivonyse, lankė tenykštę mokyklą. Su Jonu ir Valiumi mokėmės drauge, tik skirtinguose skyriuose. Iš mokyk­ los grįždavome atskirai, nors dalis kelio visiškai sutapo. Bendros kalbos neturėjome. Jų tėvas buvo uždaro ir itin griežto būdo. Valius mokėsi labai gerai ir mokslo trokšte troško. Tačiau tėvas pasakė, kad toliau į mokyklą nebeleis, nes ant kaimiečių sprando ir taip jau sėdi gausybė ponų. Vyresnieji prisimindavo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą mūsų kaimo bendruomenėje viešpatavo du stiprūs ūkininkai Čiurliai. Mano laikais jie išsisklaidė kas sau, vieni pasidalijo tėvų žemę, kiti išvyko į JAV laimės ieškoti. Vienas tenai užtroško nuo dujų, vartotų butui apšviesti. Geriausia pasisekė šio kamieno atžalai Lionginui Čiurliui, kuris nusipirko Misiukiškio palivarkėlį prie Skapiškio geležinkelio stoties ir ėmėsi intensyviai ūkininkauti. Sovietmečiu tai kainavo gyvybę, – su šeima buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė. Napalys Čiurlys iš JAV namo grįžo prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Rado seną motiną ir apleistą ūkį. Seniau jų ūkis buvo valakinis, dabar nuo jo savo

K aim y nai

dalį – 6 hektarus žemės – turėjo atsirėžusi sesuo Adelė. Pasistatė namelius, bet juos paliko, žemę išnuomojo ir apsigyveno Skapiškyje. Vertėsi siuvėjos amatu. Prireikus eidavo gaspadinauti. Napalys ūkio kelti nepuolė. Jau buvo gerokai pagyvenęs, bet liko viengungis, piršlių neieškojo ir pas mergeles nevažinėjo, nors kaip amerikonas ne vienos buvo geidžiamas. Žmonės ėmė kalbėti, kad Lionginas vedęs, bet žmoną palikęs Amerikoje. Užėjo karas. Kaimiečiai krūminę ėmė gaminti iš cukrinių runkelių. Lionginui jos nestigo, pats gėrė ir kitus vaišino. Greit prarado sveikatą, ėmė savo žemę nuomoti iš pusės. Bronys Čiurlys sklypą vienkiemyje susilipdė iš savo ir žmonos Marijonos Jurgelionytės gautos tėviškės dalies. Išėjo pusėtinas ūkis, šeima gražiai sutarė ir gyveno be vargo. Gaila, kad jų sūnelis kūdikystėje mirė. Tėvas sakydavo, kad kvailos bobos, gydydamos žolėmis, numarino. Šių Čiurlių žemė iš vienos pusės ribojosi su mūsiške, iš kitos pusės – su Šileliu. Toji Šilelio dalis, kuri priklausė Broniui, rudenį raudonuote raudonuodavo bruknėmis. Pašaliniams uogauti neleido, jei pagaudavo, uogas atimdavo. Mano mamą, kaip gerą kaimynę, pasikviesdavo pats. Mama privirdavo skanios uogienės, kuria sutepdavo sumuštinius priešpiečiams į mokyklą. Bronys buvo mūsų kaimo kirpėjas. Jis ir mane, gimnazistą ir studentą, gražiai apkirpdavo. Už darbą jokio atlyginimo neimdavo. Jo namai tapo kaimo vyrų suėjimo vieta, visų žinių sklaidos punktas. Jau būdamas studentas iš Marijonos Čiurlienės užrašiau keliasdešimt dainų, bet viso aruodo neišsėmiau. Mokėjo liaudies ir kupiškėnų poetės Uršulės Tamošiūnaitės dainų ir baladžių. Labai gaila, kad šios mano pastangos nuėjo niekais. Tuomet, kai gyvenau Vilniuje Latako gatvės apgriuvusiame name (buvusiame Niškovskio viešbutyje), jaunoji šeimininkė, grįžusi iš kalėjimo, su savo draugužiais nugvelbė visą šių užrašytų dainų aplanką. Gerai, kad dalį Marijonos Čiurlienės dainų anksčiau spėjo užrašyti būsimasis rašytojas Aleksas Baltrūnas. Jis atidavė Tautosakos archyvui. Dar vienas Čivų ūkininkas Petras Čiurlys mirė nepalikęs vaikų. Jo žemę užvaldė našlė Uršulė ir sesuo Marijona. Vienoms moterims ūkininkauti nesisekė, todėl jos įsisūnijo Petro brolio Juozo Čiurlio sūnų Stasį. Šis jau paauglystėje buvo darbštus ir sumanus ūkininkaitis, ko tik ėmėsi, viską gerai padarė, nereikėjo nė kaimynų talkos. Vadinamosios tetulytės jį mylėjo ir norėjo įtikti. Stasys tuo pačiu neatsakė, tapo nemenkas tetulyčių kankintojas: netiko valgis, pasiūtas drabužis ir t. t.

31

32

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Stasys labai mėgo balandžius. Pas mus ateidavo tėvo balandžių pasižiūrėti ir... naktį vieno kito pasigauti. Žinoma, po dienos kitos, kai Stasys manydavo, kad juos prisijaukino, ir paleisdavo į laisvę, šie bemat grįždavo į tikruosius savo namus. Užėjęs karas Stasį papurtė smarkiau nekaip kitus mūsų kaimynus. Vokiečiai mobilizavo arklius, kuriuos palydėti į frontą seniūnas ar viršaitis paskyrė Stasį. Kai arklius vokiečiams atidavė, šie nebepaleido ir Stasio. Apvilko vokiečių kareivio uniforma, tinkamai apginklavo. Po keleto mėnesių su vienu vokiečiu dezertyravo. Sėkmingai grįžo pas tetulytes. Kartą turgaus dieną – ketvirtadienį – atvažiavo pasižvalgyti į Kupiškį. Užėjo ir manęs, gimnazisto, aplankyti. Kai gatvėje stovėjęs policininkas norėjo patikrinti dokumentus, Stasys išsitraukė granatą, – sako, štai mano dokumentas. Tuomet vokiečių įgulos Kupiškyje dar nebuvo. Po kurio laiko Skapiškio policijos nuovada gavo vokiečių pranešimą, kad Stasys iš fronto pabėgo ir reikia suimti. Kada policininkai važiuos į Čivus jo ieškoti, šis sužinodavo iš anksto. Gal būtų ir nepagavę, jei ne vienas atsitikimas. Gretimame Laukelių kaime kažkas vakare pro langą nušovė buvusį pasienio policininką ir 1941 m. sukilimo dalyvį Antaną Balčiūną. Įtarimas krito ant Stasio. Šį sykį policininkai jį užtiko klėtelėje miegantį. Pasak Stasio, nebūtų geruoju pasidavęs, bet už durų tetulytės šaukė nesipriešinti. Jei būtų metęs granatą, tai ši būtų kliudžiusi ne tik policininkus, bet ir tetulytes. Išvežė į Panevėžio kalėjimą. Vėliau iš vieno sovietinio partizano atsiminimų sužinojau, kad jie specialiai atėję iš Šimonių girios nužudyti A. Balčiūno. Per pažįstamus ir su geru paviržiu tetulytėms pasisekė, kad iš Stasio bylos būtų išimtas ir sunaikintas vieno mūsų kaimyno parodymas, jog aną vakarą matęs Stasį su šautuvu einantį per jo kiemą. Vėliau iš Panevėžio kalėjimo išvežė įtvirtinimų prie Lamanšo statyti. 1944 m. atidarius Antrąjį frontą Stasys paspruko pas prancūzų partizanus. Karui pasibaigus sovietiniai karininkai šmirinėjo po sąjungininkų zonas ir įkalbėjo Stasį grįžti į „brangiąją tėvynę“. Vos traukinys pasiekė sovietinę Vokietijos zoną, jį nukreipė į Charkovo filtracijos stovyklą. Stasiui pavyko išsiųsti tetulytėms laišką. Pasisakė, kur esąs, ir skubiai prašė gauti asmenybę liudijančius dokumentus, ypač kad vokiečiai jį paėmė prievarta. Namo Stasys grįžo labai išbadėjęs, su apspurusia šimtasiūle. Greit atsigavo ir puolė tvarkyti tetulyčių ūkio. Vedė savo pusseserę Genę Stanionytę iš Vėželių, susilaukė ketverto vaikų. Vieną sūnų išleido į aukštuosius teisės mokslus. Visoje apylinkėje garsėjo kaip

K aim y nai

nepralenkiamas aludaris. Alų darydavo lyg koks farmacininkas vaistus. Visi indai turėjo būti labai švarūs, o misą pilstydavo tik jam vienam žinomu laiku. Kai alus subresdavo, stiklinėje atrodydavo lyg gazuotas vanduo, bet nepatyrusiam ‒ klastingas. Stasys buvo karšto būdo, konfliktiškas šeimoje. Vieną kartą afekto pagautas pasitraukė iš gyvenimo. Neskaičiuojant Čivelių, vaikų turėjo tik penki ūkininkai. Viena tokių bevaikių šeimų buvo Petro ir Adelės Mikoliūnų. Dirbo devynis hektarus žemės. Ūkelis galėjo visiškai susmulkėti, jei Mikoliūno sesuo Marijona ir brolis Jonas nebūtų iškeliavę Amerikon. Pastatų dydis atitiko ūkio apimtis. Gyvenamasis namas buvo tik vienu galu, t. y. be kamaros. Švarut švarutėlis. Vidaus sienos išklijuotos iš Amerikos gautais lietuviškais laikraščiais. Pas Mikoliūnus užsukdavau drauge su Balaišiukais, mat šie buvo susieti giminyste. Šeimininkai mus, lyg kokius svarbius svečius, sodindavo ant plačių suolų prie stalo. Labai rūpėjo pasiskaityti, kas tuose laikraščiuose rašoma, bet reikėjo laikytis etiketo – gerbiant šeimininkus, po gryčią nešmirinėti. Prie išskirtinių Čivų ūkininkų labiausiai priklausė Kazys Balaišis. Jis buvo pasiturinčios ūkininkaitės Karolinos Stukaitės užkurys. K. Balaišis atėjo iš Jurkupių kaimo. Kol mūsų kaimas jį priėmė į „savuosius“, praėjo ganėtinai laiko, juolab kad jo elgsena buvo skirtinga. Jis prenumeravo Ūkininko patarėją, jį atidžiai skaitė. Žavėjosi ūkininkavimo naujovėmis. Įsigijo geresnių žemdirbystės padargų, pirko mineralinių trąšų. Nebijojo skolintis iš Skapiškio bankelio. Turėjo 23 hektarus žemės, tačiau gerą derlių mašina kuldavo net dvi dienas. Daugiau tokių Čivuose nebuvo. Deja, ne viską, ko norėjo, įstengė pasiekti. Neturėjo nė pjaunamosios mašinos. Dobilus pjauti dalgiu – sunkus darbas, tad patalkėti su savo mašina nuvažiuodavo mano tėvas. K. Balaišis vienkiemyje pasistatė visus reikiamus ūkinius pastatus, ruošėsi statyti gerą gyvenamąjį namą, prisivežė akmenų pamatams. Bet užėjo karas, ir darbai nutrūko. Gyveno iš molio plūkto tvarto priestate – viralinėje. Įdėjo platesnius langus, išmūrijo gerą krosnį, molines sienas išbaltino, bet gryčia liko su asla. 1938 m. K. Balaišis įsigijo gerą radijo aparatą „Philips“. Kaimynai plepėjo, kad pinigų gavo pardavęs jautį. Daugiau tokių garsiai kalbančių radijo imtuvų Čivuose niekas neturėjo. K. Balaišio radiją kuo greičiau norėjau pamatyti ir išgirsti. Vienas eiti nedrįsau, vakare baugu, dar gali sutikti piktą A. Laužiko šunį. Nuėjome su mama. Radijas didelį įspūdį padarė ne tik man, bet ir mamai, juolab kad tą vakarą pataikėme dainuojant Pupų Dėdės kupletus. Vėliau

33

34

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pas K. Balaišį ėmiau vaikščioti vienas, kad grįždamas išvengčiau šuns, pasukdavau pro kaimo kapinaites. Jos manęs visiškai nebaugino. Dažnai lankytis išdrįsau todėl, kad su K. Balaišio sūnumis Linu ir Vladu mokėmės toje pačioje mokyk­loje ir tame pačiame skyriuje. Susidraugavome. Lankytojų netrūkdavo. Sekmadienį rinkdavosi moterys iš Kauno katedros bazilikos transliuojamų Mišių išklausyti. Elgdavosi lyg tikroje bažnyčioje, kai reikia, klaupiasi, kai reikia – stojasi. Tuo tarpu K. Balaišis ant pečiaus pogulio miega. Netrukus Skapiškio bažnyčios kunigėlis paaiškino, kad Mišios per radiją negaliojančios. K. Balaišio gryčia ištuštėjo. Įsiminė 1939 m. Europos krepšinio čempionatas Kaune. Klausėmės komentatoriaus ir bandėme suprasti, kaip šis krepšinis žaidžiamas. Paaiškėjo tik tiek, kad reikia kamuolį taikliai įmesti į krepšį. Tad ir mes, vaikai, pasikabinome bulvių krepšį, ėmėme mėtyti savo guminį sviedinį. Aš pasivadinau Lubinu, draugai – Ruzgu ir Kriaučiūnu. Visa bėda, kad pataikius į krepšį, kaskart reikėdavo kopėčiomis lipti sviedinio išimti. Vėliau susiprotėjome, kad geriau tiks senas, kiauru dugnu krepšys. O kaip apguldavome radiją, kai pasakodavo apie Lietuvos kariuomenės žygį į išsvajotąjį Vilnių arba kai skaitydavo žinias apie SSRS karą su Suomija. 1941 m. birželio 23 d. per šį radiją išgirdome Kauno balsą, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Paradoksalu, bet molinė K. Balaišio gryčia tapo mūsų kaimo kultūros židiniu, svarbia jungtimi su platesniu pasauliu. Čivų galulaukėje prasidėjo skurdžių sodybos, vadinamos Čiveliais. Į žemės ūkį bandė kabintis tik Jonas su Marijona Potapai ir Juozo Baltrūno šeima. Su Potapais mano tėvas giminiavosi. Mat tėvo sesuo Marijona, kuri išvyko į Kanadą, buvo ištekėjusi už Antano Vaičekausko, Potapienės pirmojo vyro sūnaus. Potapienė vertėsi drabužių siuvimu ir tuomet madingų sijonų plisavimu. Vyriausiąjį Potapų anūką Juozą mano teta Marijona su vyru kvietė atvykti į Kanadą. Šis ruošėsi, bet nespėjo. Kilo Antrasis pasaulinis karas. Potapiukas žavėjosi socializmu, todėl sovietų valdžią 1940 m. sutiko su džiaugsmu, puolė jai tarnauti. 1941 m., kai prasidėjo karas su Vokietija, kažkas norėjo susprogdinti geležinkelį. Ties Naivių Jonušio sodyba padėjo savadarbę miną, tačiau ją rado geležinkelio apeiginis. J. Potapas apskundė Stasį Čiurlį, kad tai esąs jo darbas. Šį norėjo suimti, bet Stasys spėjo pasprukti. Slapstėsi Šilelyje. Kai vokiečiai jau žygiavo mūsų vieškeliais, aš su draugu Juozu Kaulakiu jį tenai suradome ir pranešėme, kad gali grįžti namo. O Juozą Potapą, kuris nespėjo pabėgti į Rytus,

K aim y nai

Skapiškio partizanai užspeitė prie Mituvos ežero ir nušovė bandantį plaukti į kitą krantą. Juozo tėvas taip pat užkliuvo ir buvo sušaudytas. Gyvi liko du sūnūs ir duktė Aleksandra. Ją, šešiolikmetę, vokiečiai išvežė į Reichą darbams. Po karo į Skapiškį grįžo išsekusi ir suvargusi. Rado sergančią motiną, kuri greit mirė. Aleksandra neturėjo, už ką ją palaidoti, – sušelpė Skapiškio klebonas Nikodemas Kasperiūnas. Pagrindinis Aleksandros gyvenimo šaltinis pasidarė kulinarija, – valgių gaminimas vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms ir kt. Dažniausia tarp Čivelių skurdžių buvo Baltrūnų pavardė. Prie pat Gyvačbalės varganoje dūminėje grytelėje gyveno našlė Uršulė Vilimaitė-Baltrūnienė. Jaunystėje su vyru Povilu bandė laimės ieškoti Rygoje. Ten vyras mirė, žmoną paliko su trimis vaikais. Neturėdama, kur dėtis, grįžo į savus kraštus. Ji buvo Alekso Baltrūno, būsimojo rašytojo, senelė. Kai Aleksas mokėsi Kupiškio gimnazijoje, pas ją atvažiuodavo dviračiu. Jam ši grytelė atrodė mielesnė nekaip gyvenimas gražiuose svetimuose namuose. Alekso prosenelio Stanislovo Baltrūno likimas buvo panašus į mano senelio Zigmanto likimą. Jį paėmė į rekrutus. Kai grįžo, gimtuosius namus sesuo jau buvo pardavusi, o pati išėjusi į tolimesnę parapiją. Stanislovas iš kaimo atsarginių žemių gavo vadinamąją kareivišką dešimtinę. Kitos dvi Baltrūnų trobelės buvo išskirtinės, vienoje gyveno Kazys Baltrūnas su motina Marijona, kitoje – pusbrolio Kazio Baltrūno šeima. Nei vieni, nei kiti savo žemelės nedirbo. 1933 m. Rokiškio apskrities viršininkas įsakė visiems dūminių grytelių savininkams išsimūryti dūmtraukius. Šie grytelninkai nepaklausė. Kazys Baltrūnas ir jo motina Marijona buvo mūsų kaimo „įžymybės“. Kazį visi už akių vadino Marjonioku, nes buvo nesantuokinis Marijonos sūnus, o Marijoną – Grasyčia, nes jos motina buvo vardu Grasilda. Kai kaimynės Grasyčią prispirdavo prisipažinti, kas Kazio tėvas, ši atsakydavo, kad sūnus gimė iš apreiškimo, panašiai kaip Panelei Švenčiausiajai. Moterys už šventvagiškus žodžius labai pykdavo, bet teisybės neišgaudavo. Grasyčios ir Marjonioko elgetomis nevadinome. Tiesa, Grasyčia nešiojosi elgetos krepšį, bet niekad išmaldos neprašė. Atėjusi su moterimis pradėdavo ilgą šneką apie vietinius ir tolimesnius įvykius ir naujausius gandus, apkalbas. Jai išeinant šeimininkė įdėdavo „lauktuvių“. Be to, Grasyčia buvo lyg senų laikų pasiuntinys ar paštininkas. Pavyzdžiui, kol pas mus gyveno bobutė, tėvo motina, ji Grasyčiai duodavo vieną litą ir paprašydavo nueiti į Puožą sužinoti, kaip ten gyvena sūnus Jonas, kaip sutaria su marčia, ar sveiki vaikai, ką dirba,

35

36

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ar užderėjo jo javai, kokių galvijų laiko ir t. t. Puože Jono šeimai papasakodavo apie mus ir mūsų kaimo naujienas. Už tai vėl gaudavo litą. Puožas nuo mūsų ‒ apie keturis kilometrus. Bet Grasyčia su žiniomis grįždavo po kokių poros savaičių, mat jos keliai labai vingiuoti. Grasyčia buvo „savas“ žmogus, jai nunešdavo įprastinių skerstuvių ir pan. Grasyčia mirė, rodos, 1939 m. ir buvo kuk­ liai palaidota apleistose ir vėliau taip pat nenaudojamose Čivų kapinaitėse. Dalyvavo pulkelis kaimiečių, ypač moterų. Tuomet tai buvo privalu, nesvarbu, kokia velionio socialinė padėtis ir kiek jam metų. Dalyvavome ir mudu su mama. Pirmą kartą mačiau, kaip karstas nuleidžiamas į duobę ir užkasamas. Mat vaikų tokiais atvejais į kapines nesivesdavo. Pavyzdžiui, nuo apendicito mirė mano vyresnis draugas Albinas Vaitiekūnas, dalyvavau tik šermenyse. Manęs neėmė nė į bobutės laidotuves. Taigi stoviu tose Mano pirmoji nuotrauka, Čivai, 1932 m. kapinaitėse, į mane atsigręžia kaimynė ir sako, kad tas pats laukia ir mano mamos. Nusigandęs ėmiau ašaroti, nes niekad nepamaniau, kad mano mama taip pat gali mirti. Deja, mirė po poros metų. Grasyčios sūnus Kazys jaunystėje, vokiečių okupacijos metais, pavarytas dirbo prie geležinkelio, ten susilaužė ranką. Pas gydytoją nėjo, ir kaulai nesuaugo. Kai Marjoniokas ateidavo, prisistatydavo panašiai kaip Grasyčia, – imdavo pasakoti vietines žinias. Skaityti nemokėjo, kas laikraščiuose rašoma, nežinojo ir nesidomėjo. Ateidavo dažniausiai pusryčių, retkarčiais pietų metu. Mama klausdavo, ar jau spėjo pavalgyti. Atsakydavo neapibrėžtai, tad sodindavo prie stalo ir padėdavo dubenėlį su sriuba ar ko kito. Ateidavo ne kasdien, gal kartą per savaitę. Žiūrėk, iš už rudinės atlapo kyšo butelio gurklys, tai reiškia, jog Kazys norėtų pieno savo kačių kaimenei palakinti. Gaudavo ir kokių nors atliekamų drabužių. Jam leisdavo pirtyje nusiprausti. Be to, šiek tiek užsidirbdavo. Eidavo mėšlo mėžti, padėti javus su mašina kulti. Kitų darbų jis nedirbdavo ir nemokėjo. Marjoniokas buvo ambicingas. Dairėsi nuotakos ne tarp jo socialinę padėtį atitinkančių mergelių, bet ieškojo pasiturimos. Dažniausiai jo keliai

K aim y nai

vedė į Laužikų ir Mėlynienės namus. Kaip minėjau, jis nei sėjo, nei pjovė, neturėjo nė vieno vaismedžio, prie gryčiutės vešėjo tik kelios drebulės, joms Marjoniokas davė Čivuose nužiūrėtų merginų vardus. Pastarosios Marjonioko adoracijos purtėsi. Šio spalvingo Čivelių varguolio gyvenimas pašlijo, kai kolūkiniais metais susidėjo su degtindariais ir girtuokliais. Varydami krūminę jo gryčiutę sudegino, paliko Marjonioką be pastogės. Gretimo „Sakalo“ kolūkio vadovybė jam paskyrė gražius ištremto Jurėniškių kaimo ūkininko Paukštės namus, bet juos greit pavertė nevaloma kačių ferma. Įsikišo Kupiškio sanitarinės priežiūros inspektoriai ir nubaudė... kolūkio pirmininką, kad savo kolūkietį blogai prižiūrėjo. Per vieną išgėrimą Marjoniokas greit apsvaigo ir užmigo, o Jurėniškių kaimo jaunuolis Šimkevičius sugalvojo pokštą – užpylė ant barzdos žibalo ir padegė. Taip klojosi ir taip baigėsi Kazio Baltrūno, vadinto Marjonioku, gyvenimas.

37

Mokslo pradžia

Sulaukiau mokyklinio amžiaus. Deja, tokiam vyrui kelias į artimiausią Čivonių mokyklą buvo per tolimas. Kelias žiemą užpustomas, pavasarį ir rudenį pažliugęs. Mokslą teko atidėti. Per žiemą rašyti ir skaityti mokė mama. Kartą atėjo jauna nedidukė mergina, prisistatė, kad ji būsimoji naujai 1937 m. atidaromos pradinės mokyklos prie Skapiškio geležinkelio stoties, mokytoja Barbora Vasalauskaitė. Sakė, kad pirmas skyrius veiks vasarą, palankiausiu pirmokėliams metu. Tėvai tuoj pat sutiko leisti mane į šią mokyklą. Aiškiai prisimenu tą 1937 m. gegužės pirmosios rytą. Gerai nusiprausiau, mama aprengė naujais drabužėliais, įdavė miestelyje pirktą odinį portfeliuką knygoms, sąsiuviniams, rašalui, plunksnakočiui, pieštukui ir, žinoma, sumuštiniui susidėti. Mama vedė papievių takeliais, už kilometro pasiekėme geležinkelį. Aiškino, kad jis niekad nepašlaps ir žiemą sniegas bus nuvalytas. Kelis kartus įspėjo, kad saugočiausi traukinio, žvalgyčiausi, ar stoties semaforas pakeltas, ar nuleistas. Mokykla buvo naujos statybos name dideliais langais. Namas priklausė ūkininkui Greibui. Pasitiko pati mokytoja. Mama dar palaukė, kol ji tikrino, kiek aš jau esu rašto išmokęs. Priėmė kaip prakutusį į pirmo skyriaus antrą grupę. Tuomet mama paliko mokytojos globai ir grįžo namo. Likau nepažįstamų vaikų būryje. Abi mūsų grupės tilpo viename kambaryje. Susėdome į mokytojos nurodytus suolus. Pamokė, kaip reikia taisyklingai sėdėti, kaip pasiprašyti, reikalui prispyrus, išeiti kieman. Sakė, kasdien bus po keturias pamokas. Tarp pamokų dvi trumpos pertraukos ir viena ilgesnė, skirta užkąsti. Atsineštus sumuštinius reikėjo pasidėti ant suolo ir gražiai, neskubant suvalgyti. Atsigėrimui prieangyje stovėjo vandens bakelis su grandinėle pritvirtintu metaliniu puoduku. Per ilgąją pertrauką ruošėmės valgyti. Deja, neteko. Mat gražiau apsirengęs ir kur kas už mus turtingesnio Laukelių ūkininko sūnus Algirdas Semėnas (tėvai turėjo 60 ha) išbėgo į kiemą, atsine-

M okslo pradžia

šęs saują smėlio visiems sumuštinius apibarstė... Tai buvo pirmoji mokinių „bendravimo“ pamoka. Per pertraukas kieme žaisdavome kvadratą. Skapiškio‒Suvainiškio siaurojo geležinkelio tarnautojo sūnus Edvardas Danilevičius (vėliau Veterinarijos instituto Kaišiadoryse direktorius) atsinešdavo odinį kamuolį. Retkarčiais mokytoja tikrindavo mūsų švarą, pasižiūrėdavo, ar gerai nusiprausę, ar švarios ausys. Po to keletą mokinių nuvarė prie šulinio praustis iš arklių girdymo lovio. Buvo didelė gėda, daugiau per tikrinimus tokių neberasdavo. Mes kirpdavomės plikai. Mokytoja pasklaidydavo tik mergaičių plaukus, bet joms pastabas duodavo, kai mes, berniukai, negirdėdavome. Kartą mokytoja paklausė, kas nematė utėlės. Ranką pakėlė tik E. Danilevičius, jį praminėme Šveduku, nes, pasak mokytojos, mums sektinu higienos pavyzdžiu yra Švedijos mokiniai. Mokinių buvo nemažai, iš viso 19. Kai vienus mokė raides pažinti ir jas rašyti, kiti pratinosi skaityti ir skaičiuoti. Šis mokslas truko lygiai keturis mėnesius. Pirmo skyriaus antrą grupę perkėlė į antrą skyrių. Tad ir aš, negavęs jokių atostogų, rugsėjo 1 d. vėl ėjau į šią mokyklą. Pirmoji pirmo skyriaus grupė mokslą turėjo tęsti kitą vasarą. Mokymo metodika buvo savita, bet rezultatyvi. Pažymių nerašė ir pažymių knygelės neturėjau. Gal kokiame trečiame skyriuje mokytoja netikėtai išdalijo lapelius, kuriuose pažymėjo, kas mokosi patenkinamai ir kas pakenčiamai. Grįždami iš mokyklos karštai ginčijomės, kieno įvertinimas geresnis. Jei kas namų darbo neatlikdavo, palikdavo po pamokų. Už išdykavimą skirdavo kelių pakopų bausmes. Švelniausia buvo per pertrauką likti savo suole. Daugiau prasižengusius statydavo prie lentos, dar daugiau – klupdydavo ant suolo briaunos. Kartą dar didesnę bausmę paskyrė keturiems mokiniams už gainiojimąsi pasiėmus botagą iš atvažiavusio tikybos mokytojo ratų. Sutupdė ant pirštų galų, kad kulnai grindų nesiektų. Neilgai tupėjo, nes vienas labiausiai išlepęs mokinys ėmė ne savo balsu klykti. Tuomet jį ir kitus grąžino į suolus. Pirmas tikybos mokytojas buvo Skapiškio bažnyčios vikaras Ignas Šaučiūnas, kilęs iš Jurėniškių kaimo. Jis atvažiuodavo mašina. Vieną kartą, grįždamas atgal, mane ir dar keletą draugų pakvietė pasivažinėti. Mašina buvo dvivietė, tad mums susėsti atvertė bagažinės dangtį. Į kitą pamoką pavėlavome, bet mokytoja nebarė, nes suprato, kad šis pirmas pasivažinėjimas automobiliu mums buvo nepaprastas įvykis. Dabar žinau, kad sovietiniais metais I. Šaučiūnui teko nelemta lagerininko dalia. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Svėdasų klebonu.

39

40

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Trečiame skyriuje tikybos jau mokė kunigas Antanas Kietis. Jis į mūsų pamokas iš Skapiškio važinėjo arkliu. Buvo asketiškos išvaizdos, nešiojo storo stik­lo akinius. Žmonės kalbėjo, kad jis labai gabus, bet didesnio mokslo negalėjo pasiekti dėl silpnų akių. Mokė sistemingai. Gražiai pasakojo Senojo ir Naujojo Testamento epizodus. Be to, parengė pirmajai komunijai. Kunigui Kiečiui grėsė kankinio dalia. 1941 m. prasidėjus karui sovietiniai milicininkai ir partijos bei komjaunimo aktyvistai ėmė suiminėti įtariamus „liaudies priešus“. Suėmė ir kunigą Kietį, malūnininko sūnų Vytautą Kazanavičių, Jokšių kaimo ūkininką Julių Šakalį ir vietos veterinaro žmoną Janiną Vilimaitę-Kiliuvienę. Bėgdami enkavedistai juos susodino į sunkvežimį ir vežė Pandėlio link. Skapagirio palaukėje kunigą Kietį ir Kiliuvienę paleido. Du likusius nukankino panašiu būdu kaip kalinius Rainių miškelyje. Gal kankintojai buvo tie patys ar taip iš anksto išmokyti. Eiti į mokyklą buvo vienas malonumas. Anuomet mūsų žiemos buvo gilios ir šaltos. Kai rytą eini, sniegas po kojomis girgžda. Jei kas važiuoja rogėmis, pavažų cypimas pamiškėmis aidi. Būdavau apsirengęs šiltai – su žieminiu paltu, kailine triause kepure ir veltiniais. Reikėjo tik nosį saugoti. Buvo atvejų, kai nuėjęs į mokyklą iš valytojos išgirsdavau: „Šiandien per šalta, pamokų nebus.“ Kur dėsies, keliauji atgal. Tėvas nupirko termometrą. Vos pabudęs bėgdavau žiūrėti, ką jis rodo. Rodo, kad per šalta, tačiau tuo netikiu. Bet ką darysi, tenka likti namie. Mokykloje mokė ne tik rašyti ir skaičiuoti, bet ugdė ir mūsų pasaulėžiūrą. Klasė buvo papuošta Vyčio herbu, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Žemaitės ir Maironio portretais. Mokytoja paaiškino, kas jie ir kuo nusipelnė mūsų šaliai. Išmokome V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himną. Kartą per pamoką įėjo nematytas mokyklų inspektorius. Mokytoja truputį sunerimo, mes – dar daugiau. Šio to paklausinėjo ir gavo neblogus atsakymus. Paskui kreipėsi su klausimu: „Kas mokate padeklamuoti „Laborą“? Visi tylėjo. Kai inspektorius išėjo, mokytoja paaiškino, kad tai V. Kudirkos kūrinys, ir jį paskaitė. Po to „Laborą“ įsiminiau visam laikui. Šioje mokykloje neblogai išmokome bendrinę lietuvių kalbą. Ėmėme pažinti barbarizmus, patys vengėme ir namie aiškinome, kokį lietuvišką žodį turime vartoti. Kad įsimintume, kas yra Lietuva ir kur mes joje esame, ant sienos kabojo didelis Lietuvos žemėlapis. Pati mokytoja retai juo naudodavosi, bet per pertraukas, kai dėl blogo oro ar šalčio kieman neidavome, žemėlapis tapdavo sa-

M okslo pradžia

Skapiškio stoties pradinės mokyklos I skyriaus mokiniai: paskutinėje eilėje mokytoja B. Vasalauskaitė, šalia jos – aš, toliau – kunigas I. Šiaučiūnas, 1937 m. Nuotr. I. Šiaučiūno

votiška žaidimo priemone. Vieni kitiems užduodavome surasti miestą, miestelį, upę ar ežerą ir jį parodyti. Greit įsiminėme, kas kur yra, net būtume galėję sužymėti kontūriniame žemėlapyje. Iš pradžių nesupratome, ką reiškia žemėlapio užrašas: Okupuotoji Lietuva. Mokytoja paaiškino, kad tai Lenkijos užgrobta Lietuvos dalis. Per maldą prieš pamokas prašėme, kad Viešpats mums padėtų Vilnių atvaduoti. Papasakojo apie Vilniui vaduoti sąjungą, paragino aukoti Ginklų fondui. Aukojome, į tam gautas knygeles lipdėme atitinkamo nominalo ženkliukus. Pati mokytoja prenumeravo žurnalą Skautų aidas. Šeštadieniais per paskutinę pamoką mums paskaitydavo apie skautų organizaciją, apie ekskursavimą, stovyklavimą. Ypač buvo įdomūs apsakymėliai apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Jei šio žurnalo neturėjo, mums reikėjo padeklamuoti naujai išmoktus eilėraščius. Jau trečiame skyriuje iš mokytojos sužinojome, kad Vokietija užgrobė mūsų Klaipėdos kraštą. Eidami į mokyklą ir iš jos grįždami matėme, kaip šauliai saugo geležinkelio stotį, tiltus. Mūsų kelyje buvo tik vienas tiltas per Kupšakio

41

42

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

upelį, kuris vasarą visiškai išdžiūdavo ir niekuo nesiskyrė nuo paprasto melioracijos griovio. Šauliai stovėjo ir prie šio tilto. Mokykloje per maldą prieš pamokas ėmėme prašyti, kad padėtų atgauti ne tik Vilnių, bet ir Klaipėdą. Be mokytojos pasakojimų apie žygį į Vilnių, turėjome ir kitų žinių. Kupiškyje stovėjo pėstininkų pulkas ir artilerijos kuopa. Kartais per pratybas kareiviai žygiuodavo ir mūsų vieškeliu. Kartą stovėjome šalia kelio. Kareiviai mus vienu kitu žodžiu kalbino. Vienas atkišo savo šalmą, bet kai norėjome paimti, atitraukė atgal. Ši Kupiškio įgula taip pat įsijungė žygin į Vilnių. Mobilizavo mūsų kumelaitę. Tėvui nieko nesakiau, bet man buvo smagu, kad ir mes prie šio žygio prisidėjome. Vėlyvą rudenį kumelaitę grąžino, bet gerokai suvargusią. Tėvas jos Kupiškio kareivinių arklidėse nepažino, bet ji pati ėmė šeimininką sveikinti krizenimu. Maldos žodžių apie Vilnių nebekartojome. Džiaugėmės, dar nesuprasdami, kad Vilnių atgavome brangia kaina. Vieną kartą pas K. Balaišį klausėmės Pupų Dėdės kupletų ir išgirdome baisius žodžius: „Vilnius mūsų, o mes rusų.“ Pradinę mokyklą baigiau 1940 m., dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Tuomet pirmą kartą laikiau egzaminus, ir dar ne savo mokykloje, o pilnoje Skapiškio pradinėje mokykloje. Labai jaudinausi. Rytą nė valgyti nenorėjau. Pėsčiomis ėjau 6 kilometrus. Egzaminai užsitęsė, per aritmetikos egzaminą vos nenualpau. Tai laiku pastebėjo mūsų mokytoja. Išsivedė į koridorių, pagirdė vandeniu iš bakelio, nuramino. Po egzaminų ligi pat vakaro laukėme rezultatų. Aš ir mano draugai išlaikėme sėkmingai ir galėjome stoti į penktą skyrių. Nors gegužės pabaigos diena buvo ilga, tačiau grįžome sutemus. Eidami per mišką bijojome žvėrių ir juos baidėme akmenukais. Tėvas ir mama buvo patenkinti. Tėvas klausė, kokios norėčiau dovanos – armonikos ar dviračio. Žinoma, norėjau dviračio. Nupirko Austro-Daimler firmos. Patvarus buvo dviratis, jį gerokai paremontuotą tebeturiu ligi šiol, nors seniai juo nebevažinėju. Laikau tėvo atminimui.

Skapiškyje

Iš K. Balaišio radijo sklido maršai, į Lietuvą atėjo Raudonoji armija, „mūsų saugumo garantas“. Tėvas pakinkė arklį ir mudu su mama išlydėjo į Skapiškį išsiaiškinti, kas vyksta. Apsistojome turgaus aikštėje. Miestelis lyg išmiręs. Staiga pamatėme, kad nuo Rokiškio pusės atvažiuoja didžiulė raudonarmiečių vilkstinė: tankai, tanketės, nenutrūkstama sunkvežimių vora. Daug kareivių neįprastų veido bruožų, visi išblukusiomis uniformomis, kojas apsimuturiavę vyturais arba apsiavę brezentiniais auliniais batais. Stoviu ir nustebęs žiūriu. Grįžteliu į mamą – ji verkia. Vadinas, kažkas darosi blogai. Kai sekmadieniais arba turgaus dieną – pirmadienį – nuvažiuodavome į Skapiškį, matydavome aikštės pakraštyje sukaltą pakylą, nuo kurios kalbėtojai, keisdami vienas kitą, šaukia apie mūsų išvadavimą ir atsivėrusį kelią teisybei įsitvirtinti. Šalia – Stalino, Molotovo ir Vorošilovo portretai. Tarp įkastų stulpų – šūkiai, garbinantys šiuos „mūsų“ vadus. Šūkiai su daugybe klaidų – kone visos didžiosios S, N ir Z raidės atvirkščios. Ant stiebo plaikstosi trispalvė, bet apversta. Matyt, turėjo reikšti, kad įvyko revoliucija ir dabar svarbiausia raudona spalva. Kartais oratorių klausytojai prapliupdavo juoku dėl laužytos lietuvių kalbos ir akcento. Svetimi kareiviai elgėsi santūriai. Vengė stovyklavietes kurti miestelyje ir kaimuose. Antai pas mus rado vietą Margių miško pakraštyje. Per visą tą vasarą į mūsų kaimą užėjo tik vienas vyresnysis kareivis. Klausinėjamas apie Sovietų Sąjungą, lyg papūga kartojo: „Mes visko turime.“ Davė valgyti, šis nežinojo, ką su sviestu daryti. Kareiviai stengėsi gyventojus pamaloninti ir patraukti į savo pusę kareiviškais koncertais. Vieną jų mačiau Skapiškio geležinkelio stotyje, – ant rampos grojo armonika, šoko kazokėlį ir dainavo „Katiušą“. Pasklido gandas, kad Skapiškyje kareiviai vakarais rodo filmus. Garsinio filmo dar nebuvau matęs, mama – taip pat. Tad vieną vakarą važiavome jo pasižiūrėti. Senosios bažnyčios šventoriuje prie išlikusios mūrinės varpinės sienos ištiesė

44

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

baltą maršką. Prieš filmą rodė kroniką iš karo su suomiais. Beje, šio karo pėdsakų turėjo ir tankai, stovį turgaus aikštėje. Paties filmo neprisimenu. Jį žiūrėdamas prisišaukiau bėdą. Mat šalia mūsų dūmino benzininis variklis elektros generatoriui sukti. Baisiai apsinuodijau, vos sąmonės nepraradau. Kai naktį grįžome namo, kelių sankryžoje pakliuvome į skirtingomis kryptimis žygiuojančios kariuomenės spūstį. Šiaip taip prasimušėme į savo keliuką. Didelis įvykis buvo žemės ūkio reforma. Tiesa, mūsų kaime nebuvo turtingų ūkininkų. Žemės netroško nė Čivelių varguoliai. Tačiau mano mokslo draugo A. Semėno tėvų ūkį perskėlė pusiau. Atimtoje žemėje sklypą gavo ir mano draugo Juozo Kaulakio šeima. Iš pradžių džiaugėsi, rudenį pasėjo nemažą lauką rugių, kad daugiau duonos nebepristigtų. Greit naujakurius apėmė nerimas – neleidžia statyti trobesių, vadinas, sumanyta dar kažką su ūkininkais daryti. Pasklido kalbos, kad netrukus bus kolchozai. Jų visi labai bijojo. Greit turtinguosius ūkininkus, nuo kurių buvo atrėžta žemės, apdėjo nepakeliamais mokesčiais ir natūrinėmis prievolėmis. Tėvai sužinojo, kad Skapiškyje atkuriama progimnazija. Mokinių, baigusių visą pradinę mokyklą, trūko. Tad leista priimti išėjusius keturis skyrius, bet su sąlyga, jei išlaikys stojamuosius egzaminus iš lietuvių kalbos ir aritmetikos. Bandyti laimės ėjau ir aš. Iš aritmetikos egzaminavo naujai paskirtas progimnazijos direktorius Vladas Morkevičius, beje, čia tokią mokyklą kūręs 1922–1923 m. Lentoje parašė šešiaženklį skaičių, kurį reikėjo padalyti iš keturženklio. Prirašiau pilną lentą, ligi galo nesidalija, ir tiek. Maniau, jog kažkur suklydau, tačiau klaidos ieškoti neleido, pasodino į suolą. Išsigandau. Egzaminai truko visą dieną. Sakė, kad rezultatų sužinoti reikės vėl ateiti. Atėjau. Mokykla uždaryta. Prie durų prisegtas egzaminus išlaikiusiųjų sąrašas. Radau ir savo pavardę. Keletas mano mokslo draugų nusiminę, – neišlaikė. Progimnazija veikė mūriniame buvusio dominikonų vienuolyno dviaukščiame pastate, prie pat bažnyčios. Ji kol kas turėjo tik tris klases. Klasių numeracija buvo dvejopa: tai I, tai V klasė. Pagal senąją sistemą – pirma, o pagal įvedamą sovietinę – penkta. Į mūsų klasę susirinko net 31 mokinys. Čia pirmą kartą teko mokytis drauge su žydukais. Jie laikėsi nuošaliai, su mumis bendravo tik būtinais atvejais. Tiesa, klasės draugą Municą iš Panemunėlio prikalbinau, kad mane pamokytų žydiškai. Kai klasėje per pertrauką tą išgirdo du vietos rabino sūnūs, mūsų pamokos baigėsi. Auklėtoja buvo S. Panemonskaitė. Mokė vokiečių kalbos. Geraširdė, aukšto ūgio, stamboka, patyrusi pedagogė, turbūt iš kokios nors uždarytos žydų mokyklos. Jos patyrimą parodė vienas

S kapišk y j e

Skapiškio progimnazijos I b klasės mokiniai: I eilės viduryje auklėtoja S. Panemonskaitė, antras iš dešinės V. Merkys, 1941 m.

mūsų klasės įvykis. Kone trečdalis visų mokinių buvo žydukai. Su jais nesipešėme. Erzino tik du rabino sūnūs, kurie šeštadieniais – šabo dienomis – nei rašomuosius rašė, nei ėjo atsakinėti. Jie net savo knygoms ir sąsiuviniams atnešti bei parnešti kvietėsi klasės draugus ne žydus, dažniausiai Švedukalnio Mačėną. Kartą per pertrauką pasičiužinėjęs ir išgirdęs skambutį grįžau į klasę. Klasėje erzelis. Keli mokiniai sumanė rabino sūnus apkrikštyti – pašlakstė vandeniu, paskui iš J. Kaulakio sumuštinio paėmę lašinių bandė jais valgydinti. Tuo metu įėjo auklėtoja ir pamatė visą veiksmą. Nieko nesakė. Ėmėsi vokiečių kalbos mokyti. Po pamokos visiems kaltininkams uždavė iki pirmadienio iš knygų prirašyti po sąsiuvinį. Panašūs dalykai nebesikartojo. Rusų kalbos mokė jos tautietis Šiurna. Per metus mes jau įstengėme rusišką tekstą paskaityti, diktantą rašyti ir net šiek tiek kalbėti. Jis į gramatikos vingrybes nesileido, dėmesį kreipė į būtiniausias formas. Užduodavo ne tik elementarius namų darbus, bet taip pat atmintinai išmokti Ivano Krylovo pasakėčių ir to meto aktualijų – „Katiušą“, „Jeigu karas rytoj“ ir panašiai. 1943 m. vokiečiai mūsų namuose apgyvendino karininko žmoną su dukrele Nadia, abi nuo Velikije Luki. Nadia su manimi buvo maždaug vienmetė. Rusiškai jau mokėjau tiek, kad su ja galėjau karštai ginčytis, kur prieš karą buvo geriau – Rusijoje ar Lietuvoje. S. Panemonskaitė ir Šiurna mažame miestelyje jautėsi vieniši, svetimi. Jie bendravo tik tarpusavyje. Ne mažiau vieniši, lyg atsidūrę tremtyje, buvo muzikos mokytojas Jonas Čiurlionis ir lietuvių kalbos – Antanas Kizevičius.

45

46

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

J. Čiurlionis – jaunesnysis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio brolis – mus išmokė muzikos abėcėlės: pažinti natas ir įsiminti kamertono natą. Pianinu paskambindavo paprastus muzikos kūrinėlius. Man rodos, kad šias mano muzikos žinias gimnazija papildė menkai. A. Kizevičius buvo nebejaunas vyras. Žmonos neturėjo. Mokė gerai, reikalavo daug. Jei mokinys rašė ar atsakinėjo blogai, supykdavo, bet pasitaikydavo, kad užsidegdavo nei iš šio, nei iš to. Pasiblaškęs po klasę nurimdavo. Man jo supykdyti neteko. Kai prasidėjo karas, jį sovietinis aktyvas suėmė, bet, kaip pats manė, išvežti pamiršo. Liko gyvas. Vokiečių okupacijos pradžioje buvo paskirtas Skapiškio progimnazijos direktoriumi, bet pareigų atsisakė. Vedė istorikės Onos Maksimaitienės seserį; greit mirė. Jau būdamas studentas, Rasų kapinėse pamačiau jo kapą su mediniu kryželiu. Kaip minėjau, matematikos mokė pats direktorius. Jis čia, Skapiškyje, jautėsi gerai, su daugeliu vietos gyventojų buvo iš seno pažįstamas. Prieš karą garsėjo kaip socialdemokratas ir laisvamanis. Progimnazijoje radosi atskiras fizinio lavinimo mokytojas, kurio pavardės neprisimenu. Daugiausia mokė pionieriškai žygiuoti. Šokinėjome į tolį, per kartelę su lazda ar paprastai. Kamuolio neturėjome, todėl nei kvadrato, nei krepšinio nežaidėme. Beje, čia pirmą kartą pamačiau krepšinio stulpą su lanku, t. y. krepšiu. Mokslas Skapiškio progimnazijoje sekėsi gerai, atrodė lyg įdomus žaidimas. Iš namų Skapiškyje gyventi pas svetimus išėjau vos 11 metų. Mama labai nerimavo. Apgyvendino pas pažįstamą davatkėlę Domicelę Šlapelytę, kilusią iš Naivių. Ji laikė tik mergaites, manęs priimti nenorėjo. Priėmė, lovelę pastatė virtuvėje. Pas Šlapelytę dar gyveno Stasė Kadžiulytė iš Vėželių (ėjo į V skyrių), Gudaitė iš Naivių ir Bardauskaitė iš Tatkonių. Draugavau tik su Kadžiulyte (vėliau Vilniaus pedagoginio instituto prancūzų kalbos dėstytoja, docentė). Davatkėlė globojo rūpestingai, visad laiku sodindavo prie stalo valgyti pusryčių, pietų ir vakarienės. Jei prieš vakarienę užsigeisdavau užkąsti, turėjau sviesto palivonėlį ir naminės duonos. Be to, su Stase bėgdavome į miestelio aikštę pasižiūrėti, ar jau vienas žydas kepėjas neša parduoti šviežias prancūziškas bandeles. Nešdavo ant padėklo, iškėlęs virš galvos. Mes iš paskos, ir už 20 kapeikų pirkdavome po bandelę. Tikras skanumynas. Vieną kartą mudu turėjome keistą nuotykį. Pas minėtą kepėją bandelių nebegavome. Sakė, kad rasime kitoje krautuvėlėje prie turgaus aikštės. Buvo pavakarys. Įeiname, sėdi apskurusi žmogysta, panaši į pasakų raganą. Ant lentynų prekių nematyti, tik kampe stovi praimta silkių statinė. Pralemenome, ko mums reikia. Klausia, ar pinigų turime. Parodžiau naują traškantį

S kapišk y j e

rublį. Ima mane už rankos ir liepia mudviem su ja eiti laiptais žemyn, į drėgną rūsį. Ištraukiau ranką, griebiau Stasę ir bėgte laukan. Išsigandome ne juokais, nes buvome prisiklausę pasakojimų, kad žydų macams kepti reikia krikščionių vaikų kraujo. Vėliau šios krautuvėlės lenkėmės iš tolo. Šeštadieniais visad pareidavau namo. Kai būdavo šalta, blogas oras, kelias pažliugęs ar užpustytas, pasiimdavo tėvas. Vieną kartą namie radau tarnaitę Juliją Dulksnytę. Ligi tol jokių nuolatinių darbininkų tėvai nesamdė. Tėvas sako, kad mama serga ir reikia padėjėjos. Paskui mamą vežė į Rokiškį pas gydytoją, šis norėjo siųsti į Panevėžio ligoninę operacijai. Mama važiuoti atsisakė. Vėliau viešėdamas namuose gulėjau ant šilto pečiaus, čia panorau nakvoti. Naktį pabudau, girdžiu, kaip tėvai kalbasi. Kalbasi neįprastai. Paskui mama pro ašaras atsiprašinėja tėvo, jei kas gyvenime buvo negerai. Išsigandau, bet bijojau išsiduoti. Maniau, kad mama turi pagyti. Juk kaimynės kartais sunkiai sirgdavo ir pagydavo. 1941 m. vasario 11 d. grįžau po pamokų ir susitikau tėvą, apsikrovusį įvairiais pirkiniais. Tėvo išvaizda pasikeitusi, balsas kitoks. Sako, šiandien mirė mama. Reikia ruoštis laidotuvėms, važiuosime namo. Parvažiavome. Liūdna žinia pranešta giminėms ir kaimynams. Iš Kupiškio parvežtas kaštoninės spalvos karstas, papuoštas juodais dirbtiniais palmės lapais. Vakare susirinko daug žmonių. Gieda giesmes. Pastebėjau, kad kai kurie giesmynai patvirtinti vyskupo Valančiaus. Mama guli karste. Žiūriu ir negaliu patikėti, kad ji savo gyvenimą jau baigė. Buvau kažkur skaitęs, kai žmonės apsirikę net gyvą palaidodavo. Uždarant karstą pabučiavau mamos ranką. Ji tokia šalta, lyg ledinė. Mintis, kad mama dar gali atsikelti, išblėso. Po gedulingų pamaldų Skapiškio bažnyčioje, karstą ant morų išnešė pro duris, pastatė prie laiptų ir atidengė. Vietos fotografė Ona Balytė visą palydą nufotografavo. Žiema buvo šalta ir gili, kapinės pripustytos sulig tvoros. Tėvas su duobkasiais ieškojo bobutės kapo. Nerado. Mamą, kaip atrodė, laidojo netoliese. Pavasarį kapą sutvarkė, apsodino gėlėmis. Grįždamas namo visad jį aplankydavau. Deja, paaiškėjo, kad tai ne mamos, o kažkieno kito kapas. Aplink keletas naujų praėjusios žiemos kapų. Kuris mamos? Taip jos kapą ir praradau. Namai be mamos atrodė nykūs. Tėvas stengėsi manimi rūpintis ir už mamą. Žiūrėjo, kad pas davatkėlę būčiau sotus ir saugus. Visad įdėdavo pinigų mano išlaidoms. Matė, kad šiuos pinigėlius leidžiu apgalvotai. Artėjo pavasariniai ūkio darbai. Ką vienam tėvui daryti? Kartą jis manęs klausia, ar sutikčiau, jei vestų siuvėją Adelę Grigaliūnaitę iš Jurėniškių. Ne kartą mama pas ją vedėsi

47

48

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pasimatuoti siuvamų drabužėlių. Mačiau, kad ji malonaus būdo. Pamaniau savo vaikiška galvele ir tėvui atsakiau, kad sutikčiau. Piršlys buvo Bronys Čiurlys, susirinko tik keletas giminių. Pobūvis buvo be degtinės ir be dainų. Svečiai gurkšnojo paties tėvo padarytą alų. Dabar manau, kad tėvui duodamas sutikimą neapsirikau, – ją pamote vadinti nenorėčiau. Bemat atėjo trečias trimestras. Auklėtoja pranešė, kad mūsų klasė turi surengti mokyklos vakarėlį. Liepė paieškoti tinkamo dramos veikalėlio. Viena mergaitė katalikiškame Žvaigždutės žurnale rado „Pirmoji mokslo diena“. Vaidinime turėjo dalyvauti visi, man reikėjo tinkamu laiku pasakyti: „Mama, aš noriu namo!“ Repetavome. Šio vaidmens atsisakiau, nes atrodė pernelyg vaikiška ir, be to, vis skaudino mamos netektis. Auklėtoja mano vaidmenį paskyrė kitam, o aš suole sėdėjau tyliai. Tai buvo mano gyvenime pirmas ir paskutinis „artisto“ pasirodymas. Balandžio pabaigoje direktorius paskelbė, kad turėsime dalyvauti Gegužės pirmosios demonstracijoje, t. y. per miestelį žygiuoti taip, kaip mokė fizinio lavinimo mokytojas. Toji diena buvo tikrai pavasariška, saulėta ir šilta. Susirinkome prie mokyklos. Vedė mokytojai, tačiau, rodos, raudonos vėliavos niekas nenešė. Turgaus aikštėje tebestovėjo toji iš lentų sukalta pakyla, ant jos – kažkokių vyrų ir moterų būrelis, su raudonais kaspinėliais ant krūtinės kažką šaukė apie partiją, sovietų valdžią, draugą Staliną ir Vorošilovą. Ant stiebo jau plaikstėsi ištisai raudona vėliava. Mes ėjome ir praėjome. Maždaug už kilomet­ ro, ties pienine, apsisukome ir vėl grindiniu grįžome į mokyklą. Buvome vaikai, tačiau didelius įvykius suvokėme. Mokiniai pasakojo, kad iš suaugusiųjų girdėjo, jog greit prasidės karas su Vokietija. Sakydavo net konkrečias datas, bet jos atėjo ir praėjo. Išmokome keletą antisovietinių parodijų. Pavyzdžiui: „Jeigu karas rytoj, pjausim Staliną tuoj, Vorošilovą vesim pakarti“ arba: „Kompartija, komjaunimas – penki šimtai apsiavimas.“ Ėmė lankytis kažkokie komjaunuoliai, aiškino apie „liaudies priešus“. Buvo baugu, kad prie jų nepriskirtų ir mūsų tėvų. Vaikai kaip vaikai, čia baimė, čia jau pamiršta. Gegužės mėnuo. Vaikščiojome į gegužines pamaldas bažnyčioje. Graži vargonų muzika, gražios giesmės. Čia jau kas kita, nekaip pamaldos K. Baltrūnaitės klėtyje Čivuose. Mus traukia užlipti prie vargonų, pažiūrėti, kaip jie veikia, iš aukštai pasižvalgyti, kas žemai vyksta. Mūsų davatkėlė už tai išbarė, sakė, kad reikia melstis, o ne po bažnyčią trainiotis. Mokslo metai praėjo sėkmingai, perkėlė į aukštesnę klasę. Tėvas džiaugėsi, kad progimnazijoje pritapau nė nebaigęs visos pradinės mokyklos.

Karo metų gimnazistų karta

Istorijos knygos rašo, jog karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 ar 9 d. Lietuva taip pat Europoje, bet negalėčiau tvirtai pasakyti, kol čia jis tęsėsi... Esu įsitikinęs, kad mes buvome tikra šio karo laikų gimnazistų karta. Ėjo 1941 m. vasaros atostogos. Karas... Su draugu Juozu Kaulakiu stovime prie vieškelio, kuriuo į Rytus traukia vokiečių kariuomenė. Viena eile slinko dulkini, bet gerai aprengti kareiviai, dviratininkų daliniai, gurguolės – arkliai didžiuliai, ardėnų veislės. Kita eile važiavo motociklininkai, dengti sunkvežimiai ir tankai. Žiūrime, vienas pėstininkas rikiuotėje susvyravo ir griuvo kone prie mūsų kojų. Jo žygio draugai sugriebė, pasiūbavo ir užmetė ant vežimo. Pasidarė baugu, tuoj spūdinome namo pasakyti saviškiams, kas vyksta, kad sovietiniai kareiviai kažkur lyg išgaravo, – o kiek jų 1940 m. nuėjo į Vakarus. Po dienos kitos tėvas iš mūsų Čivų kaimo nuvažiavo į Skapiškį pažiūrėti, kokia ten dabar valdžia susikūrė. Grįžo susirūpinęs, visa valdžia – ginkluoti vyrai, grindiniu vaikščioja žydai su geltonais lopais, – jiems eiti šaligatviu uždrausta. Tėvas sakė, kad buvo užėjęs pas viena pasiturintį „mūsų“ žydą, pasiūlė pagloboti dvi jo šviesiaplaukes mergytes, kol padėtis aprims. Neleido, sakė, kad tegul bus bendras visos šeimos likimas. Nuvažiavo į Skapiškį po geros savaitės, visi žydai išvežti į Rokiškį ir, kaip vėliau sužinojome, nužudyti. Tuomet „išgarsėjo“ ir buvęs Kupiškio gimnazijos mokytojas Verneris Liovė (Werner Loew), kuris pirmuoju sovietmečiu vaidino politinį pabėgėlį nuo nacių persekiojimo. 1941 m. vokiečiams užėmus Kupiškį pasirodė, kas esąs iš tikrųjų, – paskirtas karo komendantu. Visus žydus ir visus lietuvius, įtartus kolaboravus su sovietų valdžia, žudė be atrankos. Į gimnaziją nebegrįžo. Dar vasarą sužinojau, kad Skapiškyje progimnazijos nebebus, ji perkeliama į Pandėlį. Tėvas sakė, kad mokytis teks Kupiškio gimnazijoje, kurią pasiekti patogiau ir, be to, šiame miestelyje visad būdavo įvairių ūkiškų reikalų. Pakinkė arklį, ir vienu du su draugu Vladu Balaišiu išvažiavome prašymų paduoti.

50

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Gimnazijai jau buvo perleistos buvusios kareivinės. Pririšome arklį prie tvoros, suradome raštinę. Prašymus priėmė ir liepė atvykti mokytis nuo spalio 1 d. Dar pradžiugino, kad iš pirmos klasės esu perkeliamas į trečią, vadinas, sutaupiau vienerius mokslo metus. Kilo klausimas, kur reikės gyventi. Skapiškyje tuo buvo vykusiai Kupiškio gimnazijos rūmai 1941–1943 m. (Buvusios kareivinės) pasirūpinusi mano velionė mama. Į Kupiškio gimnaziją įstojome trys geri draugai, – mes su L. Balaišiu ir Laukelių kaimo Alfonsu Meškausku. Tėvai sutarė, kad mums bus patogiau gyventi drauge, parinko davatkėlės Alešiūnaitės bendrabutį Vilniaus gatvėje. Radome dar du įnamius: maždaug mūsų metų Dauką iš Purviniškio viensėdžio ir mūsų šeimininkės giminaitį Joną Čivą iš Vėžionių kaimo. Pati Alešiūnaitė gyveno kitame namo gale su dar keletu gimnazisčių. Ten visi susirinkdavome pusryčių, pietų ir vakarienės. Tai buvo didelis, šiltas ir jaukus kambarys. Mūsų būstas atšiaurią 1941–1942 m. žiemą buvo šaltas, krosnis vos drungna. Kai eidami miegoti prie lovos pasistatydavome batus ar veltinius, rytą rasdavome prišalusius prie grindų. J. Čivas buvo jau šaunus jaunikaitis. Ne visada net vakarienės spėdavo grįžti. Blogiau, kai atsivesdavo tokių pat draugų. Tuoj mus nuvydavo nuo stalo ir rankove nušluodavo mūsų sąsiuvinius ir knygas. Sėsdavo lošti „akies“. Ant stalo rasdavosi krūva markių. Lošiant laikas greit eina, elektros lemputė triskart sumirksėjo ir nuo 10-tos valandos užgeso. Buvęs Konelio malūnas, kuris tiekė srovę, naktį sustodavo. Mūsų namų darbai likdavo neparuošti. Blogiausia, kad J. Čivo kompanijos pavyzdžiu ir mes, pasidirbę kortas, ėmėme lošti iš pinigų, žinoma, iš kur kas smulkesnių – pfenigių ar kapeikų (jos ir rubliai dar liko apyvartoje). Kai nelošdavome, skaitydavome iš gimnazijos bibliotekos gautas įdomias knygas. Pasiruošimas kitos dienos pamokoms rūpėjo nedaug. Vakare į mūsų kambarį davatkėlė nė nosies nekišdavo, ji savo pareigą atliko – vakarienę patiekė. Produktus ir kurą turėjo pristatyti tėvai. Kai kurie atveždavo jau pagulėjusios skerdienos. Kone kasdien valgėme raugintų kopūstų sriubą, dažnai – ce-

K aro met ų gimnazist ų karta

pelinus. Vieną kartą žiemą taip apsinuodijau, kad bėgdamas laukan nespėdavau nė apsiauti. Gavau sunkią anginą. Gal kokią dieną kitą likau namuose, bet tuoj nieko nepaisydamas vėl ėmiau vaikščioti į mokyklą. Dėl užsitęsusios ligos pavasarį nueidavau į mokyklą tik pailsėdamas. Manau, kad tada buvo padėti „pagrindai“ širdies ligai, kuri mane kamuoja jau daugiau kaip 20 metų. Šiuo, atrodytų, mažai kam įdomiu pasakojimu noriu parodyti, kad mokslo sėkmė daug priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir pedagoginės priežiūros. Kitais mokslo metais mes trys draugai ir stambaus Laukelių ūkininko sūnus Algirdas Semėnas apsigyvenome našlės Galadauskienės namuose toje pat Vilniaus gatvėje, bet arčiau miestelio centro. Jos namas buvo geresnis, mūsų kambarys šiltas. Šeimininkės šeimos likimas buvo tragiškas. Jos vyras sušaudytas, nes pirmaisiais sovietiniais metais tarnavo milicijoje. Nežinau, kodėl Galadauskienė mėgo mane daugiau nekaip mano draugus, gal todėl, kad ir aš buvau netekęs mamos. Draugai tai pastebėjo ir kažkodėl ėmė ant manęs pykti. Vieną kartą šeimininkė mane laiptais pasivėdėjo mansardos link, atidarė sieninę spintą ir parodė švariai išvalytą ir išlygintą savo vyro milicininko uniformą. Ką aš jai tuomet galėjau pasakyti? Karui prasidėjus jų sūnus tarnavo kariuomenėje, su savo daliniu pasidavė vokiečiams ir tapo kažkurio lietuvių savisaugos bataliono kariu. Išsiuntė į Baltarusiją kovoti su sovietiniais partizanais. Suteikė laipsnį ir vadovavo būriui. Naktį prisėlinę prie vienos trobos per langą įmetė granatą ir nukovė partizanų vadą. Gavo atostogų. Namo atvyko su visais ginklais. Net po miestelį vaikščiojo ginkluotas. Buvo tylus ir susirūpinęs, nors anksčiau buvęs linksmas vaikinas. Gal po poros savaičių grįžo į savo dalinį. Jo sesuo, kuri gyveno su mama, už mus buvo daug jaunesnė. Suprantama, kad jos abi pragyventi vien iš mūsų negalėjo. Prekiavo krūmine. Turgaus dieną virtuvėje sėdėdavo keletas vyrų, juk Kupiškyje nebebuvo nė vieno restorano ir degtinę pardavinėjo tik su kortelėmis. Nusigerti ir triukšmauti bei landžioti į mūsų kambarį šeimininkė neleisdavo. Beje, dukrelė po karo baigė medicinos seserų kursus, tarnavo pas saugumiečius, stebėdavo, kiek laiko galima kalinį tardyti, kad jis nemirtų. Gyventi pas Galadauskienę buvo geriau. Deja, kortavimo įprotį atsinešėme ir čia. Tiesa, knygų skaitėme daugiau, bet mokyklos biblioteka veikė tik vieną pusdienį per savaitę ir leisdavo skolintis tik vieną knygą. Bendrabutyje pamokas ruošėme paviršutiniškai, ypač kai tikėjomės, kad mokytojas neklausinės. Kartais imdavomės rizikingų dalykų. Iš jų pats nekalčiausias – ėjimas į Jono

51

52

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Apšegos kiną, kuris buvo kitoje gatvės pusėje. Mokytojai draudė, net kontroliavo, bet neįkliuvome nė sykio. A. Semėnas nužiūrėjo, kad gimnazijos palėpėje yra sandėliukas, prikrautas kareivinių bibliotekos knygų. Pasidarė visraktį, pakvietė į „žygį“. Vieną pavakarį laiptais pakilome prie sandėliuko, duris atrakino sklandžiai. Buvo daug rusiškų knygų, elementarių aritmetikos vadovėlių ir karinių statutų. Prisikimšome pilnus portfeliukus – daugiausia statutų. Prisimenu, kad dar pasiėmiau dvi rusiškas knygas: V časy dosuga (Laisvalaikiu) ir dėl gerų viršelių K. Markso ir F. Engelso laiškų publikaciją. Iš pirmosios išverčiau porą galvosūkių ir nusiunčiau žurnalo Savaitė redakcijai. Vieną išspausdino. O marksizmo klasikų laiškų viršelius panaudojau šio žurnalo komplektui įrišti. Įdomiausi buvo artilerijos statutai, kurie mus supažindino su patrankų rūšimis ir jų sviedinių sudėtimi. Tai vėliau labai pravertė, kai 1944 m. vasarą praūžus frontui pakrūmėse ir grioviuose mėtėsi daugybė sviedinių, – prie jų nė piršto nekišome. Tiesa, tuomet A. Semėnas mus suorganizavo eiti prie geležinkelio stoties iš saugomo lauko sandėlio priešlėktuvinės artilerijos šovinių parsinešti. Juos įgudome visiškai išardyti ir tuščią sviedinuką panaudojome plunksnoms, trintukams susidėti. Galėjome su tomis knygomis rimtai įkliūti, nors jas vėliau vokiečiai sukūreno. Dar skaudžiau galėjo baigtis mūsų kelionė kareivio saugomų šovinių parsinešti. Taigi... Kai gyvenant pas Galadauskienę mūsų, įnamių, draugystė pairo, kitais mokslo metais išsiskirstėme. Mane aplankė, sakyčiau, laimė. Tėvas apgyvendino pas maldingą moterėlę Pauliną Petrulytę Kalnelio gatvėje, tarp altarijos ir elgetyno (dabar muziejus). Šį medinį namelį į lygias dalis buvo pasidalijusios keturios davatkėlės. Mūsiškė turėjo vieną kambarėlį su užuolaida atskirta virtuvėle. Joje stovėjo ir Paulinos, kurią vadinome Pauliute, lovelė. Šiame bendrabutyje praleidau dvejus metus VI ir VII klasėse. Laikė tik du gimnazistus. Abejus metus mano draugai buvo iš žemesnių klasių – iš pradžių Jonas Laužikas iš Duoniūnų kaimo, paskui Jonas Matulionis nuo Šimonių (vėliau – kunigas). Tačiau mūsų šeimininkė pragyveno ne iš mūsų, nes užmokestį liepė atidėti ligi to laiko, kai bus „geri pinigai“. Vertėsi iš užsakymų suverpti vilnas ar linus ir numegzti kojines ir pirštines. Kadangi buvo pamaldi, iš pat ryto eidavo į netoliese stovėjusią bažnyčią Mišių išklausyti, paskui skubėjo mums pusryčių pagaminti – iškepti lietinių ir pan. Į mokyklą eidami ir patys trumpam užsukdavome į šią bažnyčią, į pamokas visad spėdavome laiku. J. Matulionis patarnaudavo Mišių metu, per jį susipažinau su varpininko sūnumi, kuris mokėjo skambinti varpais. Vakarais su Jonu eidavome į varpinę padėti didįjį varpą

K aro met ų gimnazist ų karta

įsiūbuoti, net patys įgudome šiek tiek paskambinti. Ta proga įkopdavome ir į patį bokštą, net ligi stoglangių, – būdavo įdomu pasižvalgyti po plačias apylinkes, matydavome net Palėvenės ir Palėvenėlės bažnyčias. Kai grįždavome po pamokų, jau rasdavome paruoštus pietus, po jų galėjome eiti pasivaikščioti, bet reikėdavo pasisakyti, kur einame. Grįžus paragindavo sėstis prie stalo pamokų ruošti, vakare, jei dar likdavo laiko, skaitydavome knygas. Tačiau jau pirmaisiais metais šiame bute gyvenant gimnazijos biblioteka nustojo veikti. Šį bei tą gaudavome miestelio bibliotekoje, net Karlo Majaus Vinnetou raudonodžių didvyris, – tą knygą mokytojai draudė skaityti. Pati Pauliutė prieš karą platino katalikiškas knygas per atlaidus plačios apylinkės bažnyčiose. Kartą mudu su J. Matulioniu užsivedė ant aukšto, parodė pilną skrynią naujutėlių leidinių. Sakė, kad laukia laiko, kada jas vėl galės į žmones paleisti. Tik vienam J. Matulioniui davė pasiskaityti kunigo Alfonso Sušinsko Maršas jaunystei ir tai įgrasė, kad prekinės išvaizdos nesugadintų. A. Sušinską buvome matę per mūsų gimnazistų rekolekcijas, žinojome apie jo kankinimus sovietiniame kalėjime. Mūsų Pauliutė karo metais užsisakė granitinį antkapinį paminklą, nurodė iškalti vardą, pavardę, gimimo metus, bet palikti vietos mirties datai. Pastatė Kupiškio kapinėse. Jai buvo lemta gyventi dar bent keletą dešimčių metų, sovietiniais laikais kaip mokėdama kovojo prieš Bažnyčios ir tikėjimo persekiojimą. Paskutinis mano bendrabutis Kupiškyje buvo našlės Breskienės namelyje Kapų ir Lauko gatvių kampe. Šios šeimininkės likimas buvo panašus kaip Galadauskienės. Vyrą sušaudė, nes prieš karą reiškėsi komunistine veikla. Tėvas jį pažino kaip meistrą, kuris krėtė mūsų molinius tvartus. Pas Breskienę gyvenome šeši gimnazistai – aš su bendraklasiu Povilu Burba iš Skapiškio ir žemesnių klasių gimnazistais Albertu Janutėnu iš Pliaunos vienkiemio Skapiškio valsčiuje, Jakubausku iš Margeliškių vienkiemio prie Puožo ir broliu bei seserimi Dragūnais nuo Salamiesčio. Pastarieji du gyveno atskirame lentomis atitvertame kambarėlyje. Visi buvo nusiteikę rimtai mokytis, juolab mudu su P. Burba norėjome gimnaziją baigti gerai. Visą laisvalaikį po pamokų ruošimo ir knygų skaitymo skyrėme elektrotechnikai. Pavyzdžiui, pasigaminome kintamos elektros srovės lygintuvą, tačiau šeimininkė, išgirdusi jo birbimą, liepė tuoj pat likviduoti. Apskritai panašiuose bendrabučiuose gyveno dauguma gimnazistų. Šie „svetimi namai“ vienur buvo jaukesni, kitur mažiau svetingi. Visur nebuvome

53

54

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

alkani, net nesupratome savo buities skurdumo ir netinkamų mokymosi sąlygų už gimnazijos sienų. Džiaugėmės, kad tėvai leidžia į mokslus, bet žemesnėse klasėse savarankiškai tvarkytis nemokėjome. Palikti gimtuosius namus mums buvo dar per anksti, tačiau kitokio pasirinkimo neturėjome. Kai ėmiau gimnazijoje mokytis, frontas jau buvo toli Rytuose. Deja, mūsų tėvai ir mes patys tapome okupacinės valdžios įkaitais. Kaimo žmonės sunkaus darbo nevengė, bet norėjo džiaugtis jo vaisiais. Tačiau karas šiuos vaisius rijo besotiškai – mokesčiai, pyliavos, priverstiniai darbai. Jei maisto turėjome, tai pramoninių prekių beveik nebuvo. Rengėmės naminio milo, čerkaso ar drobės drabužiais, teko avėti net medpadžiais. Mokytojai gaudavo algą ir maisto korteles, bet iš to sotus nebūsi. Kai kuriems padėdavo giminės iš kaimo, kiti buvo gryni miestiečiai. Mokslo metų pradžioje auklėtojas pasakydavo, jei kas gali, mokytojų maistui reikėtų atnešti produktų. Aš atnešdavau kasmet maždaug kilogramą lašinių. Gimnazija, gavusi didžiules buvusias kareivines, turėjo rūpesčių, kaip centriniam šildymui parūpinti kuro. Direktoriaus Broniaus Jočio nuopelnas, kad mes per šaltąsias karo žiemas sėdėjome šiltose klasėse. Kurą ruošdavome ir patys. Antai 1942 m. vasarą turėjau padirbėti Paketurių durpyne. Durpių kasimo mašina konvejeriu leido suformuotas plytas, o mes jas nuiminėjome ir klojome ant pievos, kai pradžiūdavo, statėme į kūgelius. Dirbome kiek kas pajėgėme, netinginiavome, nes taip buvome įpratę savo ūkiuose. Grįžus sovietų valdžiai kuro klausimą sprendė paprasčiau. Mokinių tėvai kasmet turėjo atvežti po vežimą malkų. Iš kur jų legaliai gauti? Tėvui buvo uždėta miško kirtimo prievolė, valdiškame miške reikėjo gaminti sparmedžius, t. y. atramas šachtų tuneliams. Jais buvo užversta ir Skapiškio geležinkelio stotis. Patiems kaimiečiams miško kurui niekas neskyrė. Manykis, kaip išmanai. Dėl to apie 1944/45 mokslo metais paskirtą prievolę gimnazijai nedrįsau tėvui nė pasakyti. Iš gimnazijos neišmetė, bet VII klasės baigimo pažymėjime įrašė, kad ši prievolė neatlikta. Iš pradžių mokėti už mokslą nereikėjo, jį įvedė tik 1943 m. Okupacija yra okupacija. Buvusius okupantus vadinome raudonaisiais, dabartinius – rudaisiais (pagal dainušką „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“). Bandėme atspėti, kas mūsų, lietuvių, laukia ateityje. Nors buvome labai jauni, tačiau tvirtai suvokėme savo tautinę tapatybę ir savo valstybės atkūrimo siekį (populiari buvo dainelė „Geltona, žalia ir raudona – tai mūsų tautos vėliava, iš užsienio sugrįš Smetona, ir vėl bus laisva Lietuva“). Brangus buvo valstybės ženklas Vytis. Kone visi mokiniai jį nešiojo savo švarkelio at-

K aro met ų gimnazist ų karta

lape. Specialiai pagaminto ženklelio negausi, todėl tenkindavomės „arkliuku“, iškirptu iš kareiviškos bronzinės sagos, pritvirtindavome siūlu. Sovietiniais metais Vytis buvo uždraustas, – mūsų atlapai liko tušti. Prieš lietuvių savivaldos administraciją nebuvome nusiteikę, tačiau nepakentėme vokiečių padlaižių. Po keturiasdešimt metų, kai teko susitikti su buvusiu gimnazijos direktoriumi B. Jočiu, jis prisiminė, kad ypač saugojosi vyresniųjų klasių mokinio Bubelio, gestapo agento. Mes savo klasėje įtariai žiūrėjome į du vietos advokato sūnus Norbertą ir Raimundą. Gal iš tikrųjų jie buvo niekuo dėti, bet mums įkyrėdavo jų arogancija, „aukštos“ pažintys su kai kuriais mokytojais ir vulgarios kalbos apie mergaites. Mus tiesiog sukrėtė viena jų išdaiga biologijos mokytojui Kaziui Pajarskui. Grįžome po Velykų, kurios 1942 m. buvo balandžio 5 d. Prieš pat šio mokytojo pamoką mūsų draugužiai šast ir padėjo ant stalelio raudoną kiaušinį su išskutinėtu kūju ir pjautuvu. Mokytojas „dovanėlę“ iškart pamatė. Per jo veidą perbėgo susijaudinimo banga, bet bematant susivaldė ir lyg niekur nieko ramiu balsu ėmė aiškinti naują pamoką, nors paprastai iš pradžių tikrindavo, ar esame išmokę ankstesniąją. Mes tuomet dar nežinojome, kokia iš tikrųjų proga kiaušinis padėtas. Pasirodo, K. Pajarsko brolis Petras prieš karą Lietuvoje pasižymėjo komunistine veikla ir buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungą. 1942 m. jį su grupe sovietinių partizanų parašiutais nuleido Biržų miškuose, bet tuoj, kovo 13 d., buvo susektas ir nukautas. Taigi tuo kiaušiniu norėta mokytoją dar daugiau įskaudinti dėl brolio netekties. Atėjo 1943 m. pavasaris. Mūsų miestelyje radosi ilgam apsistojusių vokiečių karių. Didžiuosiuose miestuose, kaip žinoma, veikdavo tik vokiečiams skirtos parduotuvės. Paradoksalu, jog Kupiškyje atsitiko atvirkščiai: prie vienintelio fotografo Juozo Karazijos durų buvo pakabintas užrašas, kad vokiečiams įeiti draudžiama. Matyt, toks buvo įgulos komendanto nurodymas mums sunkiai suvokiamoms paslaptims saugoti. Tuomet Kupiškio, Skapiškio ir turbūt kitų valsčių viršaičiai gavo po prižiūrėtoją vokietį – senyvo amžiaus karį. 1943 m. gegužės 1 d. rytą, kaip įprasta, ėjome į gimnaziją, tiesiausias kelias vedė per patį miestelio centrą. Žiūrime, turgaus aukštės pakraštyje įkastas aukštas stiebas, kurio viršūnėje plaikstėsi didelė raudona vėliava su svastika baltame apskritime. Prie stiebo stovėjo garbės sargybinis su šalmu ir šautuvu. Mokykloje sužinojome, kad vokiečių įsakyta iškilmingai paminėti Gegužės 1-ąją – darbo šventę. Gimnazistams berniukams liepta susirikiuoti klasėmis ir eiti per visą miestelį, pro tą vėliavą ligi pat bažnyčios ir paskui vėl tvarkingai grįžti atgal. Einame. Ant raudonų plytų valsčiaus viršaičio būstinės laiptų sustoję „ponai“,

55

56

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

tarp jų keletas rudmarškinių. Praėjome tyliai. Kai buvome ties vėliava, kažkas šūktelėjo: „Nusigręžti!“ Nusigręžėme. Grįždami ties tuo valsčiaus namu ėmėme dainuoti „Išėjo tėvelis, išėjo motinėlė, išėjo visi vaikai į mišką“. Kai grįžome, prie savo mokyklos durų, ant laiptų, jau rikiavosi mūsų choras, šalia trypčiojo muzikos mokytojas Vladas Petrauskas ir kiti mokytojai. Staiga kapelionas Vaclovas Kartočius sušuko: „Vokiečiai!“ Pamatėme atbėgančius patvoriu. Vyresniųjų klasių gimnazistai, kurie turėjo šaukimus į Reicho darbo tarnybą arba į pagalbinius fronto ir priešlėktuvinės gynybos dalinius, smuko už gretimų pastatų (kieme stovėjo ligoninė) ir pro žydų kapines nubėgo į Kupos pašlaites. Vieną berniuką choristės tuoj perrengė tautiniais drabužiais ir įstūmė į savo tarpą. Kareiviai mus apžiūrėjo, įėjo į mokyklą ir išėjo nieko nepešę. Po to išsiskirstėme nė nepradėję tolesnių iškilmių. Tą pačią dieną vokiečiai suėmė direktorių, kapelioną ir dar 4 mokytojus: matematiką Antaną Kriščiūną, fiziką Zigmą Giedraitį, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją vienuolę Danutę Mušinskaitę ir lituanistę Veroniką Kripavičienę, kurios gerai neprisimenu. Išvežė į Panevėžio kalėjimą, – turbūt laukė Štuthofas ar kitas konclageris. Juos išlaisvinti iniciatyvos ėmėsi stambaus Noriūnų ūkio savininkas Jonas Adomonis. Minėtas A. Kriščiūnas buvo vedęs jo seserį. J. Adomonio turėta aukštų pažinčių Panevėžyje bei Kaune ir, be to, daug padėjo kyšiai: lašiniai, kumpiai, dešros ir t. t. Suimtus mokytojus paleido, šiaip taip baigėme ir 1942/43 mokslo metus. Nors gimnazistai pabėgėliai nebegrįžo, ir jie gavo savo klasės baigimo pažymėjimus. Paskutinėmis mokslo savaitėmis į mūsų gimnazijos patalpas ėmė skverbtis karo ligoninė, ji užėmė visą pirmąjį aukštą, – vežė venerinėmis ligomis sergančius kareivius. Kai grįžome po vasaros atostogų, iš buvusių kareivinių mums įsakyta tuoj pat išsikraustyti. Gimnazija turėjo susispausti senajame mediniame pastate, kuriame ji buvo ligi 1941 m. Patys pernešėme visus suolus, stalus, biblioteką. Iš šalies žiūrint pirmyn ir atgal judėjome lyg išardytas miško skruzdėlynas. Ką daryti su buvusiu karišku turtu. Metalines lovas išdalijo mokiniams, kažkas pernešė kareivių šalmus, bet minėtą biblioteką, kurią mes buvome avantiūristiškai aplankę, paliko kaip nebereikalingą. Mokslo sąlygos smarkiai pasunkėjo. Teko mokytis net trimis pamainomis. Turėjome rūpesčių, kai tekdavo į bendrabutį grįžti po trečios pamainos, nes jau galiojo komendanto valanda: gatvėse patruliuodavo vokiečių kareiviai. Jiems nematant prasmukdavome per gatvę ir kiemais, daržais pasiekdavome namus. Negirdėjau, jog kas nors būtų įkliuvęs.

K aro met ų gimnazist ų karta

1944 m. pavasarį vokiečiai užėmė ir šią mūsų mokyklą. Mokslą tęsti padėjo miestelio namų savininkai. Mūsų VI klasę priglaudė žinomos kraštotyrininkės seserys Glemžaitės. Jų medinis namas stovėjo prieš pat Baltąją, arba Kenigštedterio, vaistinę. Klasė nuo Glemžaičių virtuvės buvo atitverta lentų sienele, todėl per pamokas girdėdavome, kas ten kalbama, ir užuosdavome, kas verdama ar kepama. Nuo 1943 m., kai būdavo šiltesni orai, šeštadieniais namo grįždavau traukiniu. Tuomet tvarkingai kursavo keleiviniai traukiniai. Nebuvo patogu, kad vagonai turėjo atskirą įėjimą į kiekvieną kupė. O traukiniai buvo prisigrūdę vokiečių kareivių. Tekdavo peronu pabėgioti, kol šie įsileisdavo naują keleivį. Tuomet kareiviai imdavo šnekinti. Pykdavo, kad lėtai ar ne visiškai taisyklingai kalbame. Vieną kartą gerokai išbarė. Mat iš namų į Skapiškio stotį išėjau pažliugusiu keliu ir smarkiai išsipurvinau batus. Kareiviai prikibo, kad gimnazistas, ir toks purvinas. Tylėjau, nes stigo žodžių paaiškinti, dėl ko tai atsitiko. Tuomet sovietiniai partizanai jau ir prie mūsų ėmė geležinkelį sprogdinti. Prie Kuosėnų kaimo gulėjo nuverstas prekinis traukinys. Gale mūsų lauko po bėgiais taip pat buvo pakišta mina, ji sprogo, bet traukinys nuo bėgių nevirto. Keleivinio traukinio priekyje garvežys stumdavo dvi smėlio pripiltas platformas, ar jos nuo minų traukinį apsaugodavo, abejoju. Be to, geležinkelį ėmė prižiūrėti kareiviai. Patruliuodavo po du – vienas jaunas lietuvis, kitas – pagyvenęs vokietis. Toks ten jų saugojimas, nes turėjo apeiti kelių kilometrų ruožą. Vieną šeštadienio vakarą, kai buvau tėviškėje, patrulis užsuko pas mus. Skardeno armonikos balsas, vadinas, netoliese buvo įprastas kaimo vakarėlis. Kareivis lietuvis ten nuėjo pašokti. Vokietis liko pas mus. Jo, matyt, būta ūkininko, nes kai tėvas šėrė gyvulius, vaikščiojo iš paskos ir labai viskuo domėjosi. Iš šalies žiūrint atrodė juokingai: tėvą, nešantį rezgines pašaro, neatstodamas sekė kareivis su šautuvu. Paskui drauge valgėme įprastą vakarienę ir kalbėjomės keistu vokiečių, anglų ir rusų kalbų mišiniu. Mat tėvas buvo 14 metų dirbęs JAV ir gerai mokėjo angliškai, o aš buvau šiek tiek pramokęs vokiškai ir rusiškai. Vokietis sėdėjo ilgokai, kol iš šokių grįžo lietuvis, abu išskubėjo prie geležinkelio, kad nepavėluotų į patrulių pamainos keitimą. Prekiniai traukiniai rodė, kaip dirba karo malūnas. Į Rytus vežė tankus, patrankas, sunkvežimius, o į Vakarus – jų laužą. Žiūrėdami nuo mūsų sodybos kalnelio neabejojome, jog vokiečių jėgos neišvengiamai išseks, juolab kad į karą įstojo JAV.

57

58

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Kupiškio gimnazijos III berniukų klasė (ne visa) su mokytoju Z. Giedraičiu: I eilėje iš kairės B. Buzas, Vytautas Merkys II, Vytautas Merkys I, V. Simanavičius, 1942 m.

Po tos mūsų 1943 m. gegužės pirmosios „demonstracijos“, gimnazijoje ėmėme smarkiai politikuoti. Rudens naktimis virš Kupiškio į Vakarus pradėjo skraidyti rusų lėktuvai. Vieną spalio ar lapkričio mėnesio rytą radome visą Kupos pakrantę sėte nusėtą sovietine lietuviška propagandine spauda. Miestelyje tuoj ją surinko vokiečių kareiviai. Tačiau gausiai šių popierių radome gretimo Slavinčiškio kaimo alksnyne. Su keletu draugų jų prisirinkome, kiek norėjome. Parvežiau tėviškėn. Vakare, ypač kai ateidavo koks kaimynas, tekdavo garsiai skaityti, kas ten rašoma. Skaitydavau ilgai. Visi būdavo tos nuomonės, kad sovietų valdžia nori sugrįžti tokia, kaip buvusi. 1943 m. rudenį gimnazijoje ėmėme gauti nelegalios lietuviškos spaudos. Šeštadienį klasėje tylomis pasklisdavo žinia, kad yra „karštų blynų“. Dėl vaikiškai suprastos konspiracijos tuos du advokato sūnus išgrūsdavome už durų. Imdavome dalytis spausdintus laikraštėlius Nepriklausoma Lietuva, Vieninga kova, Laisvės kovotojas, rotatoriumi daugintą Apžvalgą ir kitus, kurių pavadinimų neprisimenu. Juos tuoj po pamokų nešdavausi į tėviškę ir vakare prie spingsulės ar žibalinės lempos skaitydavau garsiai. Visus džiugino mintis, kad Lietuva vėl atgaus nepriklausomybę. Svarbiausiais mūsų priešais buvo laikomi bolševikai ir naciai. Laikraštėliai rašė, ir mes patikliai manėme, kad abu agresoriai nukraujuos, tada vėl pasikartos 1917–1920 m. Lietuvos valstybės at-

K aro met ų gimnazist ų karta

kūrimo scenarijus, kad dabartiniai lietuvių batalionai bus mūsų kariuomenės pagrindas. Iš mūsų namų šie laikraštėliai toliau keliavo iš rankų į rankas. Klasėje vienas kito neklausinėjome ir neaptarinėjome, iš kur ši spauda atsirasdavo. Aš bent maniau, kad tai kažkaip susiję su buvusiu ministru pirmininku generolu Jonu Černiumi, kuris nuo 1942 m. dirbo Kupiškio Konelio malūno direktoriumi ir kartais ateidavo į švenčių minėjimus mūsų gimnazijoje. Iš tikrųjų, matyt, čia svarbesnis buvo direktorius B. Jočys, kuris 1941 m. dalyvavo sukilime Šiauliuose. Šių laikraštėlių platinimas, kaip pasirodė, galėjo baigtis liūdnai. Vieną pirmadienio rytą klasėje jau buvo mokytojas. Netrukus plačiai prasivėrė durys ir įžengė du vokiečių kariai – vienas karininkas su pistoletu prie diržo ir paprastas kareivis su šalmu ir automatu. Šis uždarė duris ir tarpduryje atsistojo. Tas vyresnysis mokytojui kažką pusbalsiu pasakė. Mokytojas mums liepė ant savo suolų iškrauti portfeliukų turinį, o tuščius portfeliukus tvarkingai pastatyti ant grindų prie tako. Karininkas dailiai su lazdele, lyg pasišlykštėdamas, pastumdė mūsų sąsiuvinius ir knygas, pažiūrėjo, ar portfeliukai tikrai tušti. Taip praėjo visus suolus, apsigręžė ir drauge su kareiviu paliko klasę. Mokytojas buvo susijaudinęs, mes džiaugėmės, kad nieko nerado, nes laikraštėlius gaudavome tik šeštadieniais. Vis dėlto, matyt, mūsų klasėje iš tikrųjų būta vokiečių pakaliko. 1944 metai prasidėjo svarbiu įvykiu – generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės formavimu. Savanoriais į ją stoti gimnazistai laikė savo patriotine pareiga ir garbe. Naiviai galvota, kad ši rinktinė yra artėjimo į nepriklausomybę ženklas. Kai kurie joje matė išsigelbėjimą nuo gresiančio pavojaus pakliūti į Reicho darbo tarnybą ir dar blogiau – į pagalbinius fronto dalinius ar SS kariuomenę. Mūsų klasėje visi mokiniai rinktinei buvo dar per jauni, tik vyresnės berniukų klasės gerokai ištuštėjo. Laimė, kad mūsiškiai gimnazistai pakliuvo į Marijampolės karo mokyklą, kuriai, vokiečiams likviduojant rinktinę, pavyko išsibėgioti. Jie Kupiškį sėkmingai pasiekė, bet į gimnaziją nebegalėjo grįžti. Mokslo metus baigėme, bet eidami atostogų nebuvome tikri, kad rudenį vėl susirinksime. Frontas artėjo ir buvo aišku, kad vokiečiai jau nebeatsilaikys. Ir aš, vos 15 metų sulaukęs, gavau šaukimą į priešlėktuvinės gynybos dalinius. Liepta vykti į priėmimo komisiją Pandėlyje. To vykdyti nekilo nė minties. Birželio mėnesio antroje pusėje, žiūriu, į mūsų keliuką įsuko vežimas, – vienas keleivis civilis, kitas – vokiečių kareivis. Maniau, kad atvažiuoja manęs ieškoti. Nemačiomis smukau į paaugusių rugių lauką ir guliu vagoje. Klausausi, kas iš mūsų sodybos girdėti. Tylu. Po ilgoko laiko tėvas ėmė

59

60

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

mane šaukti. Pasirodo, kad buvo atvažiavęs viršaitis su savo globėju vokiečiu tikrinti, ar visos pyliavos išpiltos. Patrankų dundesys kasdien vis artėjo, naktimis Rytuose švietė gaisrų pa­ švaistė. 1944 m. liepos 20 d. rytą Skapiškio stotyje išsilaipino vokiečių dalinys ir nuvažiavo Pandėlio link. Tos pačios dienos popietę geležinkeliu ir laukais pasipylė sovietiniai pėstininkai. Džiaugėmės, kad mes ir mūsų namai liko sveiki, sekmadienį moterys nuėjo į bažnyčią, bet skirstantis visose pakrūmėse radosi patrankos ir, anot žmonių, pradėjo šaudyti aukštyn. Pasirodo, vokiečiai pradėjo kontrpuolimą, siekdami susigrąžinti perkirstą Daugpilio–Radviliškio geležinkelio ruožą. Prasidėjo įnirtingos keturias dienas trukusios kautynės, visa centrinė Skapiškio dalis virto pelenais. Žuvo daugybė karių, taip pat ir vietos žmonių. Mes atsidūrėme pafrontėje, nuo kulkų ir sviedinių mūsų kaimą neblogai dengė nedidelis Margių miškas, bet per mūsų galvas dieną naktį lėkė toliašaudės sovietinės artilerijos sviediniai, laukais žygiavo pėstininkai ir važiavo arkliais traukiamos patrankos. Tankai ir sunkvežimiai pasirodė tik po trijų dienų. Eskadrilė po eskadrilės skrido sovietiniai bombonešiai, pasirodydavo ir vokiečių naikintuvai. Vėliau, rudenį, prie Kupiškio geležinkelio stoties buvo privežta daugybė sudužusių lėktuvų. Paskui frontininkus slinko ūkio daliniai – kai kurie tikri plėšikų būriai. Ir mums teko virtuvėje sėdėti prieš automato vamzdį, kai kiti kareiviai plėšikavo. Pagrobė atsitraukimo atvejui susidėtus brangesnius daiktus, maisto produktus išmėtė ir ištaškė. Užpuolė ir mūsų samdinę, bet toji buvo stipriai sudėta ir apsigynė. Netrukus užplūdo statybų batalionai, vienas įsikūrė gretimame Naivių kaime. Kariai buvo azijiečiai, rusiškai beveik nemokėjo. Jie neplėšikavo, bet įkyrėjo kitaip. Būdavo, rytais su katiliukais vaikščioja į sodybas ir prašo įpilti pieno. Jo niekas negaili, nes dar pieninė nesuperka. Po valandos, žiūrėk, jau tas pats kareivis ateina ginkluotas šautuvu ir šaukia: „Choziain, zapregaj lošadj“ (Šeimininke, kinkyk arklį.) Reikėdavo važiuoti Panevėžio–Rokiškio vieškelio taisyti, – tėvą pavaduodavau aš. Vieną kartą tėvą rado ariantį lauką. Tėvas nenorėjo darbo nutraukti, todėl į jį nusitaikiusį kareivį vos išprašiau, kad nešautų. Arklį išsikinkė ir nusivedė. Vėliau aš jį susiradau. Rudenį vėl susirinkome tęsti mokslo. Grąžino senuosius medinius gimnazijos pastatus. Tapo erdviau. Mūsų klasėje mokinių liko kur kas mažiau. Tapome sovietiniais piliečiais, bet manėme, kad neilgam. Negi civilizuotas pasaulis mus apleis? Apleido. Nežinau, ar 1944–1946 m. mūsų gimnaziją bū-

K aro met ų gimnazist ų karta

tų galima pavadinti sovietine. Formaliai – taip, nes buvo pavaldi aukštesnei sovietinei administracijai, turėjo rodyti, atsiskaityti, kad vykdo jos įsakymus. Bet tai buvo tik lukštas, o vidaus tvarka ir mokymo turinio esmė liko ta pati. Ir mes patys iš gimnazijos tikėjomės tokio pat mokslo ir siekėme apsaugoti savo buvusių minčių ir pažiūrų pasaulį. Mokymo programos turinys taip pat pasikeitė nedaug. Prisidėjo tik rusų kalba, konstitucijos pagrindai ir karinis rengimas, buvo pašalinta tikyba. Tikybos pamokos tapo nelegalios. Nustatytą savaitės dieną susirinkdavome zakristijoje arba uždarytoje bažnyčioje. Žinoma, iš šių pamokų naudos tegavome mažai. Kunigėlis atsakinėdavo tik į mūsų klausimus, vieną kitą pateikdavome iš tikybos, bet dažniausiai iš vėžių išmušdavo mūsų klasės draugai Jonas Zolubas (vėliau ekonomistas, Vilniaus „Pergalės“ saldainių fabriko vadovas, be to, prieš tai ilgokai dirbo dramos teatre artistu ir epizodų kovos su šaltaisiais ginklais režisieriumi) ir Edvardas Danilevičius (vėliau Veterinarijos instituto Kaišiadoryse direktorius). Jie klausinėdavo nieko bendra su tikyba neturinčių dalykų, leisdavosi į lyčių santykių temas. Prieš pamokas toliau kalbėdavome maldą, jai vadovauti paprastai tekdavo man. Jei maldai nesibaigus duris praverdavo mokytojas, jas vėl uždarydavo ir už durų palaukdavo. Per pertraukas dažnai dainuodavome patriotines liaudies dainas, net mūsų „mūrelis“ (pastatas Vytauto ir Lauko gatvių kampe) skambėdavo. Sovietų valdžiai šios dainos neužkliuvo, ji turėjo didesnių rūpesčių. Miestelio centre, Vytauto ir Gedimino gatvių kampe, stovėjo mūriniai dviaukščiai Juozo Stuko namai, kuriuose ligi 1944 m. buvo vaistinė. Dabar šie namai virto stribų būstine. Žiemą iš jos rūsio per langelius lyg iš pirties verždavosi garai, tiek ten buvo prigrūsta suimtų žmonių. 1945/46 m. žiemą prieš šio pastato langus turgaus aikštės pakraštyje, ten, kur 1943 m. plaikstėsi toji nacių vėliava, buvo suguldyti trys nukauti partizanai, vienas jų Vladas Kaladė, vien savo vardu kėlęs stribų baimę. Ant vieno partizano rankos piršto liko sidab­ rinis žiedas su monograma, jo stribai neįveikė nutraukti. Greit žiedas dingo su visu pirštu, sakė, kad tai vieno valkataujančio vaikėzo darbas. Nuo to laiko ši aikštė tapo žuvusių partizanų išniekinimo vieta. Kai gyvenome Breskienės namelyje, eidavome pasivaikščioti žvyrkeliu, vedančiu į kapines. Kartais prie jų vartų rasdavome priklijuotų partizanų atsišaukimų. Vieną kartą grįždami kažkodėl užsukome į greta kelio buvusias senas dideles žvyrduobes. Žiūrime, vienoje duobėje guli vos smėliu apžertas kūnas, kyšo plaukai. Žvyrduobės ir už jų dumblinas Varliažeris tapo nužudytų ir nukankintų žmonių laidojimo vie-

61

62

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ta. Dabar įspėjama, kad bręstančiam jaunimui smurto filmų žiūrėti nereikia. Mums smurtas buvo gyvenimo kasdienybė. Tikra antgamtinė jėga išsaugojo ir mano gyvybę. Vieną šeštadienį, 1946 m. vasario 23 d., parėjęs iš mokyklos radau į Kupiškį atvažiavusį tėvą su kažkokiais reikalais. Buvo šalta, tad tėvas pasiūlė man namo nevažiuoti, nes maisto atvežė, o be pirties savaitę dar galiu ištverti. Likau labai nepatenkintas, nes, rodos, tais mokslo metais buvo vienintelis kartas, kai turėjau sėdėti Kupiškyje. Ar galėjau pamanyti, kad tą dieną su tėvu kalbėjau paskutinį kartą. O man buvo lemta, kad rizikuoti savo gyvybe neteko. Pirmadienį atvažiavo kaimynė Kazimiera Baltrūnaitė, sako, reikia grįžti namo, nes kažkas ten atsitiko. Važiuoju. O atsitiko blogiau, nekaip galėjau tikėtis. Pasirodo, tą šeštadienio vakarą atėjo pavakaroti kaimynai Čivų kaimo Petras Nareckas bei Anicetas Laužikas ir gretimo Naivių kaimo Petras Vaitiekūnas. Užsidegė šviesią lempą ir sėdo prie stalo pasišnekėti, kortomis sulošti „tūkstančio“. Po kurio laiko pajuto, jog kažkas uždarinėja langines ir šaukia „Zdavajtes!“ (Pasiduokit!) Manė, kad atėjo plėšikai, nes visiškai neseniai jie nusiaubė kaimyno Karlos namus. Girdėjo grasinimus, kad sudegins gyvus. Mūsiškiai užlipo ant aukšto ir pro išimtą langą bandė šauktis pagalbos. Paskui patys nutarė bėgti jos ieškoti. Pažiūrėjo pro koridoriaus langelius, toje namo pusėje nieko nėra. Tyliai atsidarė retai varstomas duris. Gal nepagalvojo, kad bėgant sniegas smarkiai girgždės ir bėglius išduos. Pasirodo, namus buvo apsupę stribai ir NKVD kareiviai. Stribai per neuždengtus langus turėjo matyti, kad sėdi pagyvenę vyrai, gal net pažįstami. Be to, į juos nė vienas lietuviškai neprabilo. Prie atokiau stovinčios pirties enkavedistai pasistatė kulkosvaidį. Tėvą nukovė iš karto, o P. Vaitiekūnas spėjo pulti į sniegą. Deja, matyt, kažkoks vyresnysis, kuris nešiodavosi pistoletą, šovė P. Vaitiekūnui į galvą, tą patį padarė su tėvu. Paskui apiplėšė namus, žuvusius suguldė į mūsų važelį, arklį pasiėmė iš arklidės, išvežė į Skapiškį ir sumetė į pašiūrę šalia stribų būstinės. Kad šių „banditų“ nepaguldytų turgaus aikštėje, pamotė (dėl jos gerumo ir ją vadindavau mama) su broliais tėvo kūną išpirko krūmine ir lašiniais. Suprantama, prisiplėšto turto niekas negrąžino, atidavė tik peralkusį arklį su važeliu. Kai kulkų sumaitotą ir žiurkių apgraužtą kūną plovėme, jausmai atbuko ir širdis lyg sumedėjo. Tėvo žudikams niekad neatleidau, bet bausti palikau Dievo valiai. Tėvą deramai palaidojome Skapiškio kapinėse. Sovietiniais metais statydamas akmeninį paminklą negalėjau nė įrašyti, kad jis „žuvęs“. Grįžau į gimnaziją, niekas nieko neklausinėjo. Matyt, draugai juto, kad pasakoti būtų skaudu.

K aro met ų gimnazist ų karta

Rūpėjo sužinoti, ką pasaulis kalba apie mūsų kraštą ir jos kančias. Draugas Jakubauskas atsivežė seną neveikiantį detektorinį radijo imtuvą. Skaitėme praktišką literatūrą ir bandėme jį pataisyti. Pavyko, nes reikėjo tik kristalą gerai nuvalyti. Bet kaip ištempti ilgą lauko anteną, kad jos bloga akis nematytų. Jau minėjau, kad vėlų vakarą elektra visame miestelyje buvo išjungiama. Kaip anteną sumanėme panaudoti elektros laidus. Labai nudžiugome išgirdę muzikos garsus ir kažkokios kalbos nuotrupas. Deja, tik tiek. Bendrabučio draugas Dragūnas turėjo revolverį, kuris tilpdavo į kumštinę pirštinę. Jis tiko mums mokytis panašius ginklus naudoti, nes tikėjomės, kad išmuš valanda, kai to prisireiks. Mokytis šaudyti manėme Pyragių Beržytėje, kai pūs smarkus vėjas ir išsklaidys šūvių garsus. Deja, Dragūnas teturėjo keletą šovinių, jokie vokiškų ir rusiškų ginklų šoviniai, kuriuos galėjome seikėti kone kibirais, šiam revolveriui netiko. 1945 m. pradžioje prasidėjo sovietininių laikinųjų paso pažymėjimų (t.y. dar ne pasų) išdavimas. Tiems jaunuoliams, kurie slapstėsi nuo kariuomenės, teko legalizuotis. Reikėjo gimimo metrikų, viršaičio pažymėjimo ir rusiškai užpildytos anketos. Užpildžiau ne vieną anketą, nes žmonės rusiškai nemokėjo. Bet ne tai svarbiausia. Ir aš, kaip ne vienas gimnazistas, prisidėjau prie reikalingų dokumentų klastojimo. Mano Skapiškio progimnazijos draugas iš kaimyninio Naivių kaimo gavo klebono pasirašytą pažymėjimą, kad metrikų nerasta. Kaipgi ras, jei sakėsi gimęs ne 1926 m., o 1928 m. Metrikus galėjo atstoti progimnazijos I klasės pažymėjimas, kuriame buvo gimimo data. Kaip žinia, šešetą ištaisyti į aštuonetą ne itin sunkus darbas. Kad taisymo visai nesimatytų, ties ta vieta pažymėjimą sulenkėme. Viršaičio pažymėjimą pagal tikrą pavyzdį teko pačiam atidžiai parašyti, pasirašyti ir antspaudą perkelti. Pavyko, paso pažymėjimą išdavė. Prisidėjau ir prie kitų plačiausiai paplitusių falsifikacijų. Jau 1945 m. vasarą viršaičio ir seniūno nurodymu privalėjau surašyti savo kaimo žmones, jų laikomų gyvulių skaičių ir pasėlių plotus. Einu iš vienkiemio į vienkiemį. Visa šeima, būdavo, tariasi, kiek ko užrašyti, klausia, kaip kiti daro. Liepdavo rašyti apie pusę to, kiek iš tikrųjų gyvulių ir pasėlių turėjo. Kai sovietiniais laikais dirbau Istorijos institute, socializmo laikų tyrėjai tokią statistiką laikė grynu pinigu, patikimu šaltiniu. Imdavo juokas. Melo ir žiaurumų laikais mokytis privalėjome, to patys norėjome. Mokslas buvo tas šviesulys, kuris mūsų mintyse praskaidrindavo niūrią aplinką ir patiems teikdavo gyvenimo prasmę, geresnės ateities viltis.

63

64

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Vokiečių okupacijos pradžioje Kupiškio gimnazija labai išsiplėtė, joje 1943 m. rudenį mokėsi 787 mokiniai. Iš viso – 19 klasių. Gimnazijai perduotos buvusios Lietuvos artilerijos pulko kareivinės buvo pilnutėlės. Didelės klasės tapo ankštos, pavyzdžiui, mūsų III klasėje mokėsi 56 berniukai. Kaip žinome, kuo didesnė klasė, tuo menkesnė mokytojo ir mokinio sąveika. Gale klasės sėdintys ne visada gerai girdėdavo, ką mokytojas kalba, arba matydavo, ką jis lentoje rašo. Dėl to kildavo mokinių šnibždesys, – vieni kitų klausinėjo, ko nesuprato. Todėl visai klasei susikaupti reikėjo pastangų. Tokią gausybę mokinių mokytojas per visą trimestrą spėdavo paklausinėti vos vieną ar du kartus. Daugelis mokinių mokydavosi ne kasdien, o kai tikėdavosi, kad gali mokytoja pašaukti. Rašomieji darbai kėlė daug nerimo, nes blogi pažymiai pasipildavo lyg iš pypkės. Mokytojai į individualias mokinių gyvenimo sąlygas, būdą, brendimo ypatybes, rodos, dėmesio nekreipė. Jokių papildomų užsiėmimų su atsiliekančiais nevykdavo. Mokytojai buvo tokie pat reiklūs kaip prieškario metais. Per vienerius metus spaudė išmokti dvejų metų kursą. Mat buvau perkeltas ne tik iš pirmos į trečią klasę, bet ir iš trečios į penktą. Metiniai mokslo rezultatai, apskritai imant, buvo blogi. Matyt, valdžios nurodymu, į aukštesnę klasę buvo keliami ir tie mokiniai, kurie pažymėjime turėjo net tris dvejetus. Antraip kone pusei visų mokinių būtų tekę kartoti buvusios klasės kursą. Jau ir šiaip klasė kasmet „tirpo“. Man regis, mūsų gimnazijos mokslo lygis buvo aukštesnis negu daugelyje kitų gimnazijų. Iš jų pas mus atsikeldavo mokinių, bet čia nepajėgdami mokytis, Kupiškį bemat apleisdavo. Mūsų mokytojų kvalifikacijos buvo įvairios, vieni turėjo reikiamą pedagoginį išsilavinimą ir patyrimą, kiti mokytojavo dėl karo metais susiklosčiusių aplinkybių. Mokytojų trūko. Šitokioje didelėje gimnazijoje 1943 m. rudenį jų buvo tik 23. Kasdien turėdavo po 5–6 pamokas ir kai kurie dar nešdavosi namo krūvas mokinių sąsiuvinių. Vadovėlių trūko. Nuolat turėjome tik vokiečių, lotynų kalbų bei matematikos vadovėlius. Dėstant naują pamoką vesdavome užrašus. Galėčiau gan smulkiai papasakoti apie dėstomus dalykus, tačiau ar tai būtų įdomu? Manau, kad pasakoti apie dėstytų dalykų turinį būtų beveik beprasmiška, nors kai kurių gimnazijoje įgytų žinių pakako visam gyvenimui. Žinoma, ne visos prilygsta dabartiniam gimnazijų mokslui, bet buvo ir pranašesnių, pavyzdžiui, lotynų kalba, gal net dailės pagrindai, chorinis dainavimas. Jei apie tai toliau šiek tiek rašysiu, tai vien siedamas su mokytojų individualio-

K aro met ų gimnazist ų karta

65

mis pedagoginėmis savybėmis, jų būdu ir pedagoginiu pašaukimu bei mūsų gebėjimais. Knygoje Ir mes kupiškėnai apie mokytojus išsamiai aprašyta, žinios išgrynintos, iš dalies mistifikuotos, tačiau ten trūksta to kasdienybės spalvingumo, kurį kiekvienas mokinys suvokė savaip. Man atrodo, kad keletas mūsų mokytojų tikrai buvo „spalvingi“. Pradėsiu nuo matematikos mokytojo Antano Kriščiūno. Daugelis mūsų ir ypač mergaičių klasės mokinių jo tiesiog prisibijojo. A. Kriščiūnas prieš karą buvo artilerijos kapitonas. Į mūsų gimnaziją mokytojauti atvyko prieš pat 1941 m. Kalėdas. Ligi karo tarnybos ragavo ir aukštojo mokslo, Kaune baigė tris Gamtos– matematikos fakulteto kursus. Šį suvalkietį Kupiškis patraukė tuo, kad buvo susigiminiavęs su stambaus Noriūnų ūkininko šeima, iš kurios karo sąlygomis galėjo tikėtis paramos maisto produktais. Jis mus matematikos mokė lyg savo kareivius artilerijos. Kalbėjo karišku balsu, daug rašė lentoje. Deja, maža kas jį gerai suprasdavo. Aš, pavyzdžiui, ilgai nesuvokiau, kad algebroje vartojamos raidės tėra paprastų skaičių simboliai. Kai jo aiškinimų gerai nesuvokdavome, dairydavomės į suolo draugus pagalbos, prasidėdavo šnabždesys. Mokytojas tuoj nuo lentos atsigręždavo į mus ir sukomanduodavo: „Stot, ramiai!“ Atsistodavome, po kokios minutės mokytojas aprimsta ir šūkteli: „Sėst!“ Iš jo gerų pažymių galėjo tikėtis vos vienas kitas klasės draugas. A. Kriščiūno priešingybė buvo jaunas matematikos mokytojas Jonas Pauliukas. Jis taip pat buvo baigęs Vy- Kupiškio gimnazijos mokytojai: I eilėje iš kairės kunigas  V. Kartočius, tauto Didžiojo universiteto O. Zupkienė, direktorius B. Jočys, M. Burbaitė, A. Kriščiūnas; II eilėje Gamtos–matematikos fakul­ V. Kriptavičienė, O. Griniūtė, F. Jočienė, O. Sakalaitė, P. Pikelienė, D. Mušinskaitė, A. Visockienė; III eilėje P. Striupas, S. Domaševičius, teto tris kursus, paskui porą S. Aksenavičius, P. Spudas, F. Visockas, K. Buivydas, K. Pajarskas, Z. Giemetų tarnavo kariuomenėje. draitis, 1943 m. Nuotr. J. Karazijos

66

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mūsų gimnazijon J. Pauliukas atvyko 1943/44 mokslo metais. Pats buvo švelnaus būdo, matematikos mokė įdomiai, už tai jį gerbėme. Iš jo ėmiau gauti tik gerus pažymius. Kurį laiką buvo mūsų klasės auklėtojas. Savo pareiga laikė ugdyti mūsų etines dorovines savybes, mokė dvasinio skirtingų lyčių bendravimo. Atsinešdavo kažkokią prieškarinę knygą, lyg chrestomatiją, ir iš jos mums liepdavo garsiai paskaityti kokio nors įžymaus pasaulio rašytojo ar filosofo prisiminimus apie jo darbų įkvėpimo šaltinį – tyrą meilę. Laukdavome dar vieno mokytojo, ragavusio karo mokslo, bet šitai iš jo laikysenos nė neįtardavome, būtent Kazio Buivydo piešimo pamokų. Jis buvo baigęs tapybos studijas Kauno dailės mokykloje, jo mokslo draugai tapo lietuvių meno įžymybėmis. Po to penketą metų tarnavo kariuomenėje liktiniu puskarininkiu. Kai stojau į Kupiškio gimnaziją, jis čia jau buvo mokytojavęs penketą metų. Laikėme jį kuklumo pavyzdžiu, nors savo kvalifikacijomis būtų galėjęs daugiau pasiekti. Tiesa, kartais visus nustebindavo. Antai J. Apšegos salėje mūsų gimnazijos saviveiklininkai suvaidino Kazio Binkio pjesę Atžalynas. K. Buivydas paruošė įspūdingas dekoracijas, tokių mes dar nebuvome matę. Per pamokas daugiausia aiškino dailės teorijos dalykus ir ugdė piešimo įgūdžius. Kompozicija, perspektyva, apšvietimo ir šešėlių žaismo ypatybės buvo jo svarbiausi akcentai. Visi turėjome piešimo sąsiuvinius. Mokytojas, būdavo, atneša kėdės aukščio piramidę, pastato ją ant stalo gerai visiems matomoje vietoje. Ilgai sukinėja, kol suranda reikiamą apšvietimą. Liepia pieštuku nupiešti, bet prisimenant, ką buvo aiškinęs apie šviesos ir šešėlių harmoniją. Piešiame, mokytojas vaikščioja po klasę. Sustoja, parodo klaidas arba pagiria. Klasėje neramu, mokiniai eina pasižiūrėti, kaip pagirtieji piešia. Mokytojas nedrausmina, atrodo, kad tas vienų kitais domėjimasis netgi patinka. Kitą pamoką šią piramidę vėl piešiame, bet jau pasuktą ir kitaip apšviestą. Po kelių pamokų mokytojas atsineša kūgį. Jį piešti sunkiau, ir t. t. Vyresnėse klasėse ėmėme piešti ąsotėlį. Mokytojas vis likdavo nepatenkintas, ir piešėme gal kone visą trimestrą. Visiems įkyrėjo. Išgirdome, kad vienas aukštesnės klasės mokinys Jonas Zolubas lyg netyčia skvernu užkabino ąsotėlį, šis nukrito ir susikūlė. Juokavome, kad mokytojas dabar atsives gyvą modelį, bus įdomiau. Uždavė piešti laisva tema, bet įspėjo, kad nepamirštume jo ankstesnio mokymo. Ėmiau ir nupiešiau krūminės gamybos aparatą, kurį savo kaime ne kartą buvau matęs. Maniau nustebinsiąs mokytoją, nes piešiant reikėjo atsižvelgti į du apšvietimo židinius – ugniakurą ir mėnulio pilnatį. Mokytojas sustojo, ilgai žiūrėjo ir iš-

K aro met ų gimnazist ų karta

girdau, ko nesitikėjau: „Galėtum būti karikatūrininkas.“ Tik daug vėliau supratau, kad šie žodžiai galėjo būti neblogas įvertinimas, nes mokytojas karikatūras labai mėgęs. Nežinau, kodėl mokytojas nemokė piešti kita technika, gal, pavyzdžiui, todėl, kad įsigyti dažų, net paprastų vandeninių, tuomet buvo sunku. Nemokė nė dailės istorijos, nekalbėjo net apie tuos iškilusius jo studijų kolegas. Bene originaliausias mūsų mokytojas buvo Vladas Petrauskas, kuris mokė muzikos. Tai vidutinio amžiaus, gal šiek tiek už kitus mokytojus apkūnesnis. Mokiniai jam prilipdė Kubilo pravardę. Vyresnieji mokiniai pasakodavo anekdotą, kai ant jo supykęs tas liūdnai išgarsėjęs V. Liovė ėmęs pravardžiuoti: „Kubile, Kubile, tavo pilvas kaip šaukštas.“ V. Petrauskas buvo geraširdis, švelnaus būdo. Jo pamokos gan savotiškos. Mokiniai privalėjo turėti sąsiuvinį dainoms su natomis užsirašyti, jį vadindavo dainorėliu. Net per pirmą pamoką, naujiems mokslo metams prasidėjus, kai mokytojas pašaukdavo, reikėjo šį dainorėlį pirmiausia parodyti. Jei kas neturėjo, tam dienyne įrėždavo vienetą – „kuolą“. Paskui į pamokas ateidavo retai, jei ir ateidavo, šio mokinio atsakinėti nebešaukdavo. Tuo įvarydavo nemažai baimės, vienas kitas mokinys net į jo namus eidavo su maisto produktų dovanėle, nes mokytojas vertėsi sunkiai. Tačiau kai auklėtojas trimestro pabaigoje skaitydavo išvestus pažymius, visi tie vienetai būdavo ištaisyti į ketvertus. Muzikos mokė nedaug, liepdavo pasakyti, kaip vadinama lentoje parašyta nata, reikėjo balsu parodyti, kaip ji skamba. Muzikos istorijos, rodos, visiškai nelietė. Net lietuvių kompozitorių vardus įsiminėme tik tada, kai mūsų gimnazijos choras dainavo jų harmonizuotas liaudies dainas. Savo vadovaujamam chorui jis buvo atsidavęs visa siela. Klasėje stropiai tikrindavo balsus ir muzikinę klausą, geriausius įrašydavo į chorą. Repeticijos vykdavo reguliariai ir trukdavo bent po porą valandų. Dainuodavo ne tik sudėtingiausias liaudies dainas, bet giedodavo ir bažnytines giesmes. Kai per Mišias choras, sustojęs prie vargonų, pragysdavo, žmonės žiūrėdavo ne tiek į altorių, kiek į choristus. Koncertuodavo mokyklos vakaruose, Vasario 16-osios minėjimuose, retkarčiais net miestelio publikai J. Apšegos salėje. 1945 m. pabaigoje, jau sovietmečiu, per choro repeticiją viena mergaitė taip gražiai solo padainavo, kad V. Petrauskas iš susižavėjimo pribėgo prie jos ir pabučiavo. Mergaitė iš gėdos ėmė verkti, repeticija nutrūko. Netrukus, bet gerai nežinau, ar dėl to, V. Petrauskas iš Kupiškio išvyko, grįžo į Kauną, kur gyveno visa jo šeima. Mano žmona Irena Regina pasakojo, kad ten šis mokytojas ir ją

67

68

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

mokė muzikos IV vidurinėje mokykloje, vadovavo geram chorui. Žmona šią mokyklą baigė 1955 m. Nežinia, kaip V. Petrauskas ir į Kauną nusivežė Kubilo pravardę. Greta piešimo ir muzikos pamokų lengviausi dalykai buvo fizinis lavinimas, tikyba. Fizinio lavinimo mokytoju visą laiką, iki pat VII klasės, buvo Feliksas Visockas. Pasirodo, kad ir jam karo dalykai gerai žinomi, – buvo Lietuvos savanoris kūrėjas. Nors pats kilęs iš Žemaitijos, tačiau mokėsi Skapiškio progimnazijoje ir ją baigė 1929 m. Po tam tikrų kūno kultūros kursų gavo mokytojo teises. Iš dalies mūsų fizinio rengimo pamokos buvo panašios į kareivių mankštą: skersinis, lygiagretės, žiedai. Ypač mėgo mus šokdinti per sukamą virvę. Mergaičių klasę dar pamokydavo šokių. Sportiniais žaidimais – krepšiniu, tinkliniu, futbolu neužsiėmėme. Tiesa, 1945 m. pirmą ir vienintelį kartą sudarė mūsų gimnazijos futbolo komandą žaisti vienerias rungtynes su sovietinės įgulos komanda. Juokinga, kad mūsų futbolininkai iš savo draugų skolinosi kiečiausius kaustytus vokiškus ar amerikietiškus pusbačius, mat su jais manė galėsią toliau kamuolį nuspirti ir jų batų privengs priešininkų komanda. Iš pradžių tikybos mokė kunigas Jonas Ragauskas. Buvo švelnaus būdo, kalbėjo ne itin garsiai, gan monotoniškai, dažnai būdavo susimąstęs, niekad nejuokavo. Plačiau aiškino mums jau žinomą katekizmą ir Šventąją istoriją – įterpdavo svarbiausius ir įdomiausius Senojo ir Naujojo Testamento epizodus, kurie vaizduojami dailėje arba pagal juos bažnyčioje skaitomos homilijos. Vis grįždavo patikrinti, ar mes gerai mokame poterius ir Apaštalų tikėjimo išpažinimą („Tikiu“). Žodžiu, pastarąjį pasakydavome neužkliūdami, lyg automatiškai. Sudėtingiau būdavo paliepus lentoje parašyti, retas išvengdavo klaidų. Mums nepatikdavo, kad pamoką pradėdavo patikrinimu, kurie sekmadienį nedalyvavo jo mokiniams skirtose Mišiose. Reikėdavo pakelti ranką. Tekdavo „balsuoti“ prakarčiui, nes kiekvieno šeštadienio popietę reikėdavo važiuoti į tėviškę, gerai pirtyje išsimaudyti ir išdeginti viršutinius drabužius, nes bemat galėjai parsinešti utėlių, ypač, kad leido nešioti ilgus plaukus. Karo metais jos plito kaip maras. Malonu būdavo tvarte apžiūrėti gyvulius, kurie tiesdavo galvas seno pažįstamo pasveikinti. Žinoma, namie gaudavau ir geresnio valgio. Kaip minėjau, kunigą J. Ragauską dažnai matydavome susimąsčiusį, bet nė neįtarėme dėl ko. Kaip jis pats vėliau rašė, tuomet kamavosi dėl apsisprendimo būti kunigu ar mesti kunigystę. Tačiau ekskunigu ir laisvamaniu tapo tik 1948 m., kai mokytojavo Panevėžyje. Partijos funkcionieriai bemat jį įkinkė į sovietinės antireliginės propagandos vežimą. Tai, pasirodo, jam buvo nauja dvasinė tragedija.

K aro met ų gimnazist ų karta

1942/43 mokslo metams prasidėjus atėjo naujas kapelionas ir tikybos mokytojas Vaclovas Kartočius. Jis buvo linksmo būdo, gimnazijoje sukūrė literatų būrelį, mokyklos chorą kviesdavo giedoti bažnyčioje. Rekolekcijas mokiniams ruošdavo įsimintinas, nes dalyvaudavo kviestiniai pamokslininkai eruditai. Kylant klasių pakopomis aukštyn V. Kartočiaus pamokos tapo vis sudėtingesnės. VI klasėje, t. y. paskutiniais metais, kai gimnazijoje dar buvo mokoma tikybos, mums įdomiai dėstė liturgiką, kurios pagrindinius dalykus prisimenu ligi šiol. V. Kartočius su mokiniais elgėsi draugiškai, norėjo su jais bendrauti įvairiomis progomis. Eini per miestelį, sutinki mūsų kapelioną, pasisveikini, o jis dažnai ima ir užkalbina. Kviesdavo užeiti į kleboniją, žadėdavo paskolinti knygų. Vieną kartą su draugu J. Matulioniu pavakary sumanėme pas jį užsukti. Jo kambarėlyje stovėjo etažerė su knygomis. Pasiūlė kurią nors pasirinkti paskaityti. Mane sudomino Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Nedavė, sakė, man netinkama. Iš kur aš galėjau žinoti, kad jos autorius Algirdas Margeris (Šeštokas) yra JAV lietuvis laisvamanis ir „pažangietis“? Buvo nesmagu, panašiai kaip mokantis Skapiškio progimnazijoje, kai iš miestelio bibliotekos norėjau gauti Onore de Balzako knygą Trisdešimties metų moteris, – bibliotekininkė pasakė, kad esu per jaunas tokią literatūrą skaityti. Daugeliui mūsų sunkiai sekėsi lotynų ir vokiečių kalbos. Gal iš dalies todėl, kad šių dalykų mokytojai pedagogiką suprato savaip. Lotynų kalbos mokė Pet­ ras Striupas. Jis turėjo apie 35 metus, bet atrodė gerokai vyresnis. Gal todėl, kad veidas buvo liesas, pilkšvos spalvos. Pats rengdavosi labai tvarkingai, iš mokinių tvarkingumo taip pat pedantiškai reikalaudavo. Beje, 1941/42 mokslo metais į tvarkingumą daug dėmesio kreipta visoje gimnazijoje. Rytą prie durų stovėdavo budėtojai mokiniams tikrinti – ar tvarkingai apsirengę, ar kelnės išlygintos ir batai nuvalyti. Su tuo kelnių lyginimu būdavo tikra bėda. Šeimininkė savo lygintuvo berniukams neduodavo, tad vakare gražiai kelnes sudėdavome po paklode ir ant jų miegodavome. Dažniausiai pavykdavo, bet kiek būdavo rūpesčio, kai lovoje besivartant kelnės susitrindavo. Jei mokinio sąsiuvinis netvarkingas, iš P. Striupo patenkinamo pažymio nesitikėk. Man taip pat kartą nepasisekė, nes pritrūkęs rašalo, namų darbą baigiau rašyti draugo kitos spalvos rašalu, ir vien už tai įsuko dvejetą. Žinia, kad mokiniai nemėgstamiems itin reikliems mokytojams prikabindavo ne itin gražias pravardes. P. Striupą vadino Džiusu ir net sugalvojo eiles: „Vienas Striupas džiova mirė, kitą kumelys nuspyrė, trečią brolį Kupiškin paskyrė.“

69

70

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Formaliai P. Striupas buvo vienas kvalifikuočiausių mūsų gimnazijos mokytojų. Jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto klasikinės filologijos studijas. Nuo 1938 m. Kupiškyje su pertraukomis dirbo ištisus tris dešimtmečius. Man rodos, kad jis dėl mūsų mokymo ir išmokymo lotyniškai jautė didelę atsakomybę. Buvo nevedęs, šeimos neturėjo, tad darbas gimnazijoje buvo jo gyvenimo pagrindas. Deja, jis mokė senais caro laikų metodais: mechanišku žodžių kalimu ir sausu gramatikos taisyklių mokymu. Ypač įkyrėdavo gramatikos subtilybės, įvairios išimtys, sakinio konstrukcijos ypatybės. Dar ir dabar galėčiau padeklamuoti visus prielinksnius, vartojamus su akuzatyvu. Ir taip be galo, per visą jo mokymo laiką. Mokytojas iš vieno kito mokinio suklupimo susidarydavo sunkiai pakeičiamą nuomonę apie visą jo mokymąsi. Ši dalia palietė ir mane. Dėl to nemalonus nesusipratimas įvyko po 40 metų. Susirinkome gimnazijos baigimo jubiliejui pažymėti. Atvyko buvę mūsų abiejų – berniukų ir mergaičių – klasių mokiniai, direktorius B. Jočys su žmona mokytoja ir P. Striupas. Per vakarienę, man kalbantis su pastaruoju, šis sakė skaitęs mano knygas ir negailėjo pagyrimų. Paskui klausia: buvo dar Merkys II, iš kurio turbūt nieko neišėjo? Ir reikėjo gi man žiobtelėti, kad tas Merkys II buvau aš. Bet vis dėlto susiprotėjau neprasitarti, kad Merkys I išėjo į kunigus ir jam lotynų kalba tikrai pravertė. Priminsiu, kad sovietiniais laikais kunigystę pasirinkti buvo smerktina ir laikoma blogu auklėjimu. O geriausia būtų buvę šiam mokytojui padėkoti ir pasakyti, kad jo duotą kalbos mokslą gerai įvertino vėlesnis lotynų kalbos dėstytojas universitete Leonas Valkūnas. 1944 m. P. Striupas bandė trauktis į Vakarus, tačiau pateko į sovietinį pabėgėlių filtravimo lagerį ir į Kupiškį grįžo, kai buvau šią gimnaziją baigęs. Nuo VI klasės mus lotynų kalbos ėmė mokyti pats direktorius B. Jočys. Pajutome šiuolaikinį pedagoginį metodą, – pamoką paversdavo įdomiu užsiėmimu. Be to, baigėsi gramatikos kursas. Skaitėme ir vertėme antikos rašytojų kūrinius, pavyzdžiui, Cezario Commentarii de bello Gallico. Atmintinai be didelio vargo išmokome Ovidijaus Exegi monumentum. Šis poezijos kūrinys parodė, kad, ritmiškai skanduojant hegzametrą, gali būti trumpinamos žodžių galūnės. Vokiečių kalbos mokė Stasys Aksenavičius. Nors jau buvo sulaukęs 30 metų, bet dar nevedęs. Jis buvo vienintelis gimnazijos mokytojas, mokslo ragavęs užsienyje, mokėsi kažkurio Paryžiaus universiteto literatūros fakultete, matyt, skirtame užsieniečiams mokytojams rengti darbui savo krašte. Nežinia, kodėl S. Aksenavičius, prieš tai pradėjęs studijas prestižiniame Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, jas po trijų kursų metė ir perėjo į filologijos sritį.

K aro met ų gimnazist ų karta

Kupiškio gimnazija buvo pirmoji jo paskyrimo vieta, – mokė prancūzų kalbos, tačiau pirmaisiais sovietiniais metais dėstė rusų kalbą, o vokiečių okupacijos metu – vokiečių kalbą, šį dalyką perėmęs iš V. Liovės. Mokėmės iš šveicarų kalbininko Gotlybo Studeraus vadovėlio Lehrbuch der deutschen Sprache. G. Studerus ligi sovietinės okupacijos buvo Vytauto Didžiojo universiteto lektorius. Skapiškio progimnazijoje vokiečių kalbos mokėmės lyg žaisdami, – mokė Sara Panemonskaitė. S. Aksenavičius mokinių, atėjusių iš šios progimnazijos, nemėgo, kviesdamas atsakinėti prie pavardės pridėdavo „von Skapischki“. Kupiškyje be atvangos mechaniškai mokėmės žodžių ir gramatikos, – ypač įkyrėdavo sunkiai suvokiami būtieji laikai, artikeliai, t. y. daiktavardžio giminės nustatinėjimas ir jų išimčių kalimas. Į vokiško akcento ypatybes pats mokytojas nekreipė jokio dėmesio, šito nemokė ir mūsų. Vyresnėse klasėse jau buvo įdomiau: reikėdavo skaityti vokiečių literatūros kūrinėlius, juos atpasakoti vokiškai arba išversti į lietuvių kalbą. Versdavome ir atvirkščiai – iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą. Jei būtų buvę normalaus dydžio klasės ir mes patys labiau pasistengę, galėjome vokiškai išmokti visiškai neblogai. Paprastomis temomis jau susikalbėdavome ir su vokiečių kareiviais, nors labai kliudė mums neįprastas jų kalbos akcentas. Kiek S. Aksenavičius mane išmokė vokiškai, užteko ne tik stojant į universitetą, bet ir į aspirantūrą. S. Aksenavičiui, tiesa, trūko pedagogo savybių. Nors į klasę visad ateidavo gerai nusiteikęs, bet nesibodėjo dar pasilinksminti mokinių sąskaita. Rašomuosius darbus jis pradėdavo išskirtine procedūra. Liepdavo keletą suolų sustatyti arčiau lentos, tuo sudarydamas nemažą tarpą nuo kitų suolų. Į priekinius susodindavo, kaip jis sakė, geruosius mokinus, kad kiti nuo jų negalėtų nusirašyti. Tie, kurie sėdėjo atokiau, prarasdavo viltį gauti gerą pažymį. Baigęs šį perkraustymą, net nušvisdavo ir imdavo diktuoti diktantą ar užduodavo atpasakojimą pagal perskaitytą tekstą. Retas mokinys išvengdavo pašaipų. Pavyzdžiui, buvau, kaip minėjau, klasės žurnale antrasis Vytautas Merkys. Mokytojas su malonumu įsukdavo man dvejetą ir pasijuokdavo: „Merkys Zwei – zwei“. Arba pašauktam mokiniui parodo savo gražų rankinį laikrodį ir klausia: „Wieviel Uhr ist es?“. Mokinys suglumęs atsako netiksliai. Mokytojas juokiasi: gimnazistas, ir dar laikrodžio nepažįsta. Kai kurie savimi pasitikintys mokiniai nueidavo pas jį pasisvečiuoti. Žinoma, kaip girdėjau, kalbėdavosi ne apie mokslą. Minėti du advokato sūnūs klasėje girdavosi, kad vakar su mokytoju ėję imtynių ir jį palovin pakišę. Buvo mokinių, kurie mokytojui iškrėsdavo ir piktų eibių.

71

72

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

1944 m. vasarą S. Aksenavičiui, skirtingai nei P. Striupui, pavyko psitraukti į Vakarus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo Ona Zupkienė. Viena iš dviejų mūsų klasės mokytojų moterų, nes jos paprastai buvo skiriamos mergaičių klasėms. O. Zupkienė baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir gavo teisę mokytojauti. Jos diplominiam darbui vadovavo prof. Vincas Mykolaitis-Putinas. Ši mokytoja labiausiai mėgo literatūros pamokas, bet turėjo mus mokyti ir kalbos dalykų. Daugiausia dėmesio skyrė sintaksei. Sakinių skyryba tuomet buvo sudėtingesnė nekaip dabar. Labai kamuodavo sudėtiniai sakiniai, tvirtai įsiminėme, jog reikia saugotis kableliu atskirti veiksnį nuo tarinio, antraip grėsė blogas pažymys. Mes kartais per pertraukas ir, žinoma, visuomet namie kalbėdavome kupiškėnų tarme, bet per pamokas tik bendrine kalba. Taisyklingai žodžius kirčiuoti taip ir neišmokome, nes į tai mokytoja nekreipė jokio dėmesio. Literatūrą ji dėstė, sakyčiau, su įkvėpimu, sistemingai. Pradėję nuo Kristijono Donelaičio sustodavome prie Dionizo Poškos, Simono Daukanto Būdo, Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės, Antano Baranausko Anykščių šilelio, Žemaitės Petro Kurmelio, Vinco Kudirkos geriausių eilių ir satyrų, Juozo Tumo-Vaižganto Pragiedrulių, Maironio poezijos, V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly, bet Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries nė neminėjo, nes tais laikais būtų buvę tiesiog rizikinga. Geriausius lietuvių poezijos kūrinius ar bent jų fragmentus mokydavomės atmintinai. Pavyzdžiui, ligi šiol tebemoku K. Donelaičio Metų skyriaus „Pavasario linksmybės“ pradžią, A. Baranausko Anykščių šilelio keliolika eilučių, kelis Maironio eilėraščių. Kitaip sakant, O. Zupkienė mums padėjo atrasti lietuvių literatūrą, išmokė ją sistemingai suvokti. Mokslo metų pradžioje mokytoja padiktuodavo ilgoką knygų, kurias privaloma perskaityti, sąrašą. Knygas skaityti labai mėgau, bet visa bėda, kad gimnazijos ir miestelio bibliotekose mokytojos nurodytų knygų buvo tik po vieną ir jas gviešėsi pasiskolinti net dvi – mūsiškė ir mergaičių – klasės... Kupiškyje veikė knygynas, bet jame gaudavome tik vadovėlių, prasto, su įspaustais šiaudais popieriaus sąsiuvinių, pieštukų, plunksnų. Pradėjo atvežti ir vieną kitą knygą, iš pradžių pirkau Broniaus Daunoro Čekisto naguose, Jono Petraičio Kaip jie mus sušaudė. Na ir stebuklas – čia įsigijau Maironio Pavasario balsus ir Šatrijos Raganos Sename dvare. Kai pastarosios knygos dar neturėjau ir jos bibliotekoje negavau, ėmė mokytoja ir pašaukė mane

K aro met ų gimnazist ų karta

Kupiškio gimnazijos VIII mergaičių ir berniukų klasės: I eilėje iš kairės O. Gasparavičiūtė, A. Sriubikytė, B. Jurėnaitė, J. Jonušys, B. Petrikėnaitė, J. Zolubas, J. Kaladytė, V. Starkutė, G. Mandžiejauskaitė; II eilėje B. Vėtaitė, E. Pauliukaitė, B. Dauderytė, B. Raugalaitė, V. Janilionis, A. Mažeikytė, A. Dapšytė, J. Baltušytė, G. Jasenevičiūtė; III eilėje V. Bernatonis, S. Adomavičiūtė, L. Janauskas, A. Raščiūtė, V. Simanavičius, A. Valentaitė, G. V. Jasiūnaitė, B. Svaldenis, A. Laužikas; IV eilėje S. Vaitiekūnas, A. Glemžaitė, V. Merkys, J. Indriulytė, P. Burba, V. Pavilonytė, J. Balčikonis, D. Jėčiūtė, P. Zolubas, 1946 m. Nuotr. J. Karazijos

papasakoti jos siužetą. Suolo draugas Valentinas Simanavičius pastūmė savo vyresniosios sesers Alinos parašytą santrauką. Ką čia perskaitysi, vos vieną kitą žodį pasakiau, mokytoja liepė sėstis ir parašė dvejetą. Taip blogus pažymius užsidirbdavo ne vienas. 1944–1946 m. lietuvių kalbą ir literatūrą jau dėstė naujasis mokyklos direktorius Juozas Vaitiekūnas. Jis, rodos, amžiumi buvo vyriausias visoje mokykloje. Gražios pagyvenusio žmogaus išvaizdos, ir manau, kad jis turėjo aukštas pedagogo kvalifikacijas. Klasė jį gerbė, pamokos praeidavo be jokios įtampos. Kibome į antikos, rusų ir Vakarų Europos literatūrą. Jau buvau skaitęs nuotykines J. F. Kuperio, Valterio Skoto, Karlo May, Tomo Main Rido knygas. Bet, pasirodo, dabar reikėjo klasikų veikalų, skirtų suaugusiems. Pradėjome nuo Homero Iliados. Ją skaityti ne taip jau lengva: daugybė dievų, pusdievių, herojų vardų ir nepažįstamų geografinių pavadinimų. Skaičiau tėviškėje per 1944/45 mokslo metų žiemos atostogas. Pasiryžau kasdien perskaityti po tris giesmes. Perskaičiau. (Vėliau ją vėl skaičiau ne kartą, vis

73

74

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

žvelgdamas nauju aspektu.) Be to, iš pirmosios giesmės išmokau gal apie 10 eilučių, dar ir dabar iš atminties gelmių išnyra žodžiai: „Pyktį, dievaite, dabar tu Achilo Pelido giedoki...“. Iš kitų antikos rašytojų, rodos, atidžiau nagrinėjome tik Vergilijų. Paskui jau peršokome prie Viljamo Šekspyro dramų ir Čarlio Dikenso Dovydo Koperfildo. Iš prancūzų literatūros perskaičiau ne tik Viktoro Hugo Paryžiaus katedrą, bet ir Vargdienius. Su malonumu skaičiau ir didžiųjų vokiečių rašytojų Johano Volfgango Gėtės Faustą, Frydricho Šilerio Vilių Telį. Buvo įdomi ir rusų grožinė kūryba: Nikolajaus Gogolio Mirusios sielos, Revizorius, Fiodoro Dostojevskio romanas Nusikaltimas ir bausmė (jis paliko itin gilų įspūdį), Antono Čechovo novelės. Reikėjo taip pat perskaityti Levo Tolstojaus Karą ir taiką, tačiau įstengiau tik keletą kovų epizodų, nes kūrinys atrodė ištęstas ir nuobodus. Paradoksalu, kad sovietiniais laikais naujajai literatūrai buvo skirta ypač mažai dėmesio, neprivalėjome skaityti nei Maksimo Gorkio Motinos, nei Vladimiro Majakovskio poezijos. Nors menines estetines literatūros ypatybes nagrinėjome paviršutiniškai, tačiau gavome bendrą supratimą, kas yra vertingiausia ir ką ateityje reikia skaityti atidžiau. VII ir VIII klasėse jau mokėmės rusų kalbos, tačiau elementariausių dalykų. Kupiškio, kaip ir kiekvienoje Lietuvos gimnazijoje, būdavo chemijos, fizikos pamokos. Vadovėlių neturėjome, cheminių reagentų ir eksperimentinės fizikos prietaisų – taip pat. Atskirai norėčiau paminėti mūsų VII ir VIII klasių auklėtoją, fizikos mokytoją Zigmantą Giedraitį. Jis mokslo praktikai skyrė daugiau dėmesio. Išmokė, kaip paprasčiausiomis priemonėmis išmatuoti šviesos šaltinio stiprumą, pasigaminti primityvų fotoaparatą be jokio lęšio. Jo pamokytas sumeistravau pusmetrio ilgio periskopą. 1946 m., kai grįžome po pavasario atostogų, mums direktorius pranešė, kad Z. Giedraitis išvažiavo į Lenkiją, kurioje prieš karą gyveno, mokėsi ir turbūt turėjo šios valstybės pilietybę. Buvo nesmagu, kad mylimas auklėtojas išvyko nė su mumis neatsisveikinęs. Dabar žinau, kad tuo metu SSRS reikėjo palikti tylomis. Dažnai prisimenu mūsų gamtos mokytoją Kazį Pajarską. Jo pamokos būdavo tokios įdomios, kad viską galėjai lengvai įsiminti iš karto. Vadovėlio taip pat nebuvo, todėl svarbiausius dalykus padiktuodavo arba pamokydavo, kaip rašyti užrašus. Pradėjome nuo amebų ir VIII klasėje baigėme žmogaus anatomija. Kaip gyvą matau, kai jis lentoje braižė amebos ląstelę, aiškino jos maitinimosi ir dauginimosi savybes.

K aro met ų gimnazist ų karta

Istorijos mokė Povilas Spudas. Esu vartęs Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto protokolus, ten užtikau ir studento istoriko P. Spudo pavardę, mačiau jo diplominį darbą iš visuotinės istorijos. Jis papildomai lankė senovės paminklų apsaugos kursus. Į Kupiškio gimnaziją atvyko 1940 m., atsivežė ir žmoną su mažu sūneliu Vaidotu, kuris vėliau iškilo kaip poetas. P. Spudas istorijos kursą pradėjo nuo Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų. Daugiausia įsiminė Lietuvos istorijos pamokos, kurios apėmė laikus nuo Mindaugo iki Liublino unijos. Kadangi vadovėlio neturėjome, patarė mokytis iš Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos. Sunku būdavo ją gauti. Pasinaudodamas lankytų paminklų apsaugos kursų žiniomis, Kupiškyje ėmė kurti istorijos muziejų, gavo šiokias tokias patalpas prie turgaus aikštės. Mus, mokinius, ragino atnešti senienų. Dar prieš karą tėviškėje drauge su tėvais kasiau bulves ir radau akmeninį kirvuką su skyle kotui. Knietėjo sužinoti, kas, kodėl ir kada šiuos kirvukus vartojo, kaip šie žmonės gyveno ir išgyveno. Maniau, kad tai žinos mūsų mokytojas, ir kirvuką atsinešiau į klasę parodyti. Šiek tiek paaiškino ir kirvuką pasiėmė. Buvo gaila, bet negi prašysi, kad norėčiau jį atsiimti. Sovietiniais metais Kupiškio muziejaus ekspozicijoje apžiūrėjau gausią kirvukų kolekciją, bet savojo neatpažinau. P. Spudas mėgdavo kone pusę savo pamokos klausinėti mokinius. Jei reikėjo, dvejetų negailėjo. Kai buvau bene V klasėje, mokiniai užčiuopė vieną jo silp­ nybę ir ja pasinaudojo. Ėmė patys mokytoją prašyti, kad atsakytų į klausimus, bet ne tiek iš istorijos, kiek iš įvairių gyvenimo sričių, net intymiųjų. Mielai atsakinėjo, paskui vos spėdavo naują pamokos temą paaiškinti. VII ir VIII klasėse P. Spudui teko dėstyti visuotinę istoriją nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos. Šio vadovėlio lietuvių kalba nebuvo. Pastebėjome, kad mokytojas atsineša rusišką, suprantama, marksistinį vadovėlį ir jį ekspromtu verčia. Apie SSRS istoriją kalbėjo mažai, net apie bolševikinę Spalio revoliuciją ne kažin ką įsimintina pasakė. Gal tai paliko sovietinės konstitucijos mokytojui? Grynai sovietinių naujų mokomųjų dalykų tebuvo minėtoji konstitucija ir karinis rengimas. Konstitucijos pamokas vedė Petras Baltuška, tačiau be jokio įsijautimo. Karinio rengimo tikslas buvo mokinius paruošti tiek, kad jie, jei būtų pašaukti kariuomenėn, jau orientuotųsi pradėdami tikrus mokymus. Mums reikėjo pramokti rikiuotės, pažinti karinius laipsnius. Pratyboms liepė pasidaryti medinius šautuvus. Pasidariau, jo reikėjo neilgam, todėl parvežiau tėviškėn ir užmečiau ant aukšto. Kai stribai ir enkavedistai 1946 m. užpuolė mūsų namus, rado šį šautuvą, paėmė ir gal priskaičiavo prie savo trofėjų.

75

76

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Kupiškyje ir jos apylinkėse yra nemažai įdomių gamtos ir istorijos pamink­ lų, kaip antai Šepetos pelkė, geologinės atodangos Lėvens šlaituose, keletas piliakalnių. Be to, Palėvenės bažnyčia ir buvęs dominikonų vienuolynas yra tikras šio krašto architektūros ir meno perlas. Deja, neturėjome nė vienos ekskursijos šiems paminklams pažinti, apie juos neužsiminė nė mokytojai per pamokas. Apskritai užklasinių užsiėmimų, išskyrus V. Petrausko choro repeticijas, ir epizodiškus literatų ir teatro būrelių susirinkimus, nebuvo. Sovietmečiu propagandos tikslais gimnazija gavo nurodymą mokinius supažindinti su konkrečiais „socialistinės pramonės laimėjimais“. Kupiškyje, išskyrus buvusį Konelio malūną, pramonės jokios nebuvo. 1945 m. rudenį sumanyta mus nuvežti į Panevėžį. Išvykome naktį traukiniu. Panevėžyje sulaukę ryto nuėjome į „Kalnapilio“ alaus daryklą, paskui aplankėme spirito ir mielių gamyklą. Buvo įdomu, kaip jos veikia. „Kalnapilio“ vadovai mus visus, be amžiaus skirtumo, vaišino įvairių rūšių alumi, bet mums, alaus krašto gyventojams, įspūdžio nepadarė. Man rodos, pedagogikos požiūriu ši ekskursija buvo visiškai netinkama. Neaplankėme nė vieno kultūros paminklo, net tos gimnazijos, kurioje kadaise mokytojavo Salomėja Nėris. Pavakarys, einame į stotį, bet traukinys bus tik po kelių valandų. Stotis sausakimša kareivių ir maišelninkų iš Rusijos. Kur dėtis, lauke žvarbu. Sumanėme nueiti į pirmą pasitaikiusį kiną, nes ten bus šilčiau. Neatsimenu, kokį filmą rodė. Užmigau. Pabudau, kai valytoja šlavė salę. Tokia buvo mūsų pirmoji ekskursija ir pirmoji pažintis su tikru miestu, bet didžiausias įspūdis – dvi nemiegotos naktys. Artėjo mokslo gimnazijoje pabaiga. 1945 m. buvo aukštesnės už mūsų klasės šimtadienis. Vienas gražiausių mūsų mokyklos kultūrinių renginių – choras, savos kūrybos skaitymas, kupletai. Liuda Matulaitytė (vėliau Maciulevičienė, „Mokslo“ leidyklos Istorijos redakcijos vedėja, su kuria tekdavo maloniai bendrauti) paskaitė savo parašytą klasės testamentą – kas ką palieka mūsų berniukų ir mergaičių klasėms. Prisimenu man skirtus žodžius: „Merkių Vytautui palieka žvilgsnį gana kietą, kad viliones šito svieto lengvai nugalėtų.“ Praėjo metai. Atėjo mūsų pačių šimtadienis. Meninė dalis, rodos, buvo kukli, nebebuvo nė chorvedžio V. Petrausko. Baigiamuosius egzaminus laikiau nesunkiai, gal net šiek tiek abejingai. Mat jau turėjau tam tikrą repeticiją, 1945 m. pavasarį reikėjo laikyti VII klasės baigimo egzaminus. Kai žiūriu į atestatą, matau, kad išlaikyta neblogai, – jame iš 18 dalykų tik algebra ir vokiečių kalba įvertinta trejetais. Nuėjome pas fotografą Juozą Karaziją ir drauge su mergaičių klase atminimui pasidarėme nuotrauką. Nusliūkinau į

K aro met ų gimnazist ų karta

paskutinę eilę, nes norėjau paslėpti savo prastą aprėdą, – vos tilpau į išaugtinį languotą milo švarkelį. Įsiminė paskutinis susirinkimas gimnazijos salėje ir ypač direktoriaus J. Vaitiekūno geri žodžiai, kad daug ką galima pasiekti, jei tik atkakliai to sieksi. Pavyzdžiu nurodė istoriką Simoną Daukantą, kuris trokšdamas mokslo pėsčias atėjo iš Žemaitijos į Vilnių. Toliau mokytis buvau jau pasiryžęs. Direktoriaus žodžiai padrąsino. Pagalvojau, kad iš tų 56 berniukų III klasėje baigėme gimnaziją, rodos, tik aštuoni (kiti buvo iš vyresnių klasių). Žinoma, kankino mįslė, kaip teks prisitaikyti prie naujo nepažįstamo, alkano ir karo nuniokoto Vilniaus gyvenimo sąlygų. Prisitaikiau.

77

O Vilniau, Vilniau...

Gimnaziją baigus mane mama norėjo pasilikti namie ūkininkauti. Tačiau jau buvau tvirtai apsisprendęs mokytis toliau. Apsisprendimą lėmė kelios aplinkybės, ne vien mokslo troškimas. Juk po kokių metų būtų paėmę į kariuomenę. Galėjo išvežti Sibiran, nes tėvas buvo amerikonas ir žuvo nuo sovietų valdžios gynėjų. Mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai, – ar galėjau būti tikras, jog kas nors mūsų neišduos? Ūkis vos laikėsi, pjovė nuolat didinamos prievolės. Jos prarydavo didžiąją sunkiu darbu gautų pajamų dalį. Nė kiek neabejojau, kad greit tapsime kolūkiečiais. Kol kas vyriškus ūkio darbus padėjo dirbti mamos broliai, – pasėjo vasarojų, į pūdymą išvežė mėšlą, aparė. Kai grįžau iš Kupiškio, buvo pati šienapjūtė. Prie pievų šienavimo ir šieno džiovinimo prisidėti nebereikėjo. Liko nepjauti dobilai. Šį darbą atlikau su pjaunamąja mašina, sutampiau į kūgius, paskui į vežimą ir iškroviau daržinėje. Tokio amžiaus vyrui tai buvo sunkus darbas. Kai tvirtai pasakiau, kad Čivuose neliksiu, mamos jaunesnysis brolis Jonas sutiko tvarkyti ūkį, bet su sąlyga, kad jam perleisčiau nuosavybės teises. Žemė buvo nacionalizuota, ir mano sutikimas nieko nereikštų, bet atsakiau, kad tėvo prakaitu ir krauju aplaistytos žemės neatiduosiu. Kodėl pasirinkau Vilniaus universitetą? Daugiau traukė elektrotechnika Kauno universitete, bet šiame mieste neturėjau, kur apsistoti. Vilniuje Sodininkystės-daržininkystės technikume mokėsi pusbrolis Alfonsas Merkys. Jis čia jau buvo vieną žiemą peržiemojęs. Nuvažiavau pas Puožo dėdes, ten radau ir Alfonsą vasarojantį. Sakė, kad su dviem mokslo kolegomis užėmė vieną repatrijavusių lenkų butą Sakalų gatvėje. Leido ir man tenai apsistoti. Pasitiesęs Vilniaus miesto planą paaiškino, kaip iš geležinkelio stoties tenai nuvykti. Pradžiugau, neabejodamas pasirinkau Istorijos-filologijos fakulteto archeologijos specialybę. Deja, Vilniuje sužinojau, kad ši specialybė tėra Kaune. Pamaniau, bus gerai ir istorija apskritai.

O V ilniau, V ilniau. . .

Į Vilnių važiavau per Panevėžį, persėdau į siaurojo geležinkelio traukinį, iš jo išlipau Švenčionėliuose ir jau plačiuoju geležinkeliu pasiekiau Vilnių. Vežiausi tik keletą sumuštinių ir didelį maišą su patalyne. Vilniuje lengvai susiradau autobusą, einantį į Žvėryną. Beje, tuomet tebuvo du maršrutai – antrasis vedė į Antakalnį. Toks ten autobusas – vos 16 sėdimų vietų, iš išorės lygiai toks pat, kaip pafrontėje matytos sanitarinės mašinos. Autobusas pilnut pilnutėlis, konduktorė, parduodanti bilietus, braunasi pirmyn ir atgal. Paskutinė stotelė buvo ties Kęstučio ir Moniuškos gatvių sankryža. Užsimetęs maišą ant pečių einu toliau. Pasiekiau Sėlių gatvę. Nedrąsiai teiraujuosi tokių surukusių moterėlių, kur čia Sakalų gatvė. Šios maigo mano maišą, klausia, ką parduodu, ir lenkiškai sako, kad čia jokios Sakalų gatvės nėra. Pro šalį ėjo gražiai apsirengusi jauna moteris, lietuviškai užkalbino. Paaiškino, kad Sakalų gatvė čia pat, eina pro bažnyčią, ir net nurodė, kaip ieškomą namą pasiekti. Na, manau, daugiau nesidrovėsiu gerai apsirengusių žmonių klausinėti. Alfonso bute radau du jo kolegas – Leoną Juozelskį ir Joną Pipinį – abu aukštaičiai. L. Juozelskis vėliau pasisakė, kad buvo patekęs į vadinamąjį Kuršo katilą, gulėjo apkasuose. Po vokiečių kapituliacijos ištrūko persirengęs pusbernėlio drabužiais ir laimingai grįžo namo. Mielas Leonas tuoj pat išvedė mane miesto pasižiūrėti ir kelio į universitetą parodyti, kad kitą dieną neklaidžiočiau. Žvėrynas atrodė ne geriau kaip Kupiškis, tačiau kai perėjome tiltą, pasirodė įspūdingas miestas, kurio mūrai gniuždė, ypač gausybė griuvėsių. Dešinėje šalia tilto stovėjo odų fabrikai, kurie lyg garvežiai kaukdavo prieš darbo pradžią ir po jo. Šitai paskui man pravertė, nes, neturėdamas laikrodžio, žinojau, kada ir kokiu žingsniu į paskaitas eiti. Pasiekėme iš paveikslėlių pažįstamus Katedrą ir Gedimino kalną su apdaužytu bokštu. Ant stiebo plaikstėsi apspurusi raudona vėliava. Buvo graudu prisiminti, kad pradinėje mokykloje deklamuodavome: Gedimino kalne trispalvę iškelsim... Prašymą priimti universitetan rektoriui parašiau liepos 29 d. Pridėjau autobiografiją ir laikiną brandos atestatą (tikrą gavau tik spalio 25 d.). Dokumentus priėmė, bet pareikalavo tuoj pat užpildyti anketą: kokia socialinė kilmė, kokio dydžio tėvų ūkis, ar tarnavau vokiečių kariuomenėje, kokioms antisovietinėms organizacijoms priklausiau, ar turiu giminių užsienyje. Atsakiau, kad užsienyje gyvena kažkokie tolimi giminaičiai. Ir tik tiek, nors į Vakarus buvo pasitraukę dėdė ir dėdienė Mėlyniai, Kanadoje gyveno teta Marijona su vyru ir sūnumi.

79

80

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Po to reikėjo praeiti vadinamąją mandatų komisiją. Prie durų stoviniavo visas mūsiškių pulkelis. Į vidų šaukė atskirai. Vieni užtrukdavo neilgai, kiti daug ilgiau ir išeidavo liūdni. Atėjo mano eilė. Įėjau, sustojau atokiai nuo stalo, prie kurio sėdėjo 10–12 žmonių: pagyvenusių, matyt, iš mokslinio personalo, ir jaunų, turbūt komjaunuolių ar tam tikros represinės įstaigos atstovų. Pirmininkaujantis paklausė, kiek tėvai turėjo žemės, nors atsakymą galėjo rasti anketoje. Vienas jaunuolis ėmė kibti – kiek samdė šeimynos. Sakau, nieko nesamdė, o žemė buvo prasta. Juk viršaičio pažymoje rašoma, kad perskaičiavus į trečią rūšį būtų tik 13 hektarų. Atlyžo. Egzaminus laikyti leido, bet liepė atsivežti kitą viršaičio pažymėjimą apie tėvo lojalumą sovietų valdžiai. Kai paskui grįžau į Čivus, seniūnas išdavė popierėlį, kad tėvas žuStudentas, 1950 m. vo „nuo kariuomenės“. Blogai, jo viršaičiui rodyti negalima. Pamotė per valsčiaus sekretorių išsirūpino gerą pažymą, kad tėvas mirė ir anksčiau nepriklausė jokioms partijoms. Dabar universiteto archyve, vartydamas savo studento bylą, panašių pažymų radau bent keturias. Vienose rašoma, kad tėvas gyvas, kitose – kad miręs. Laimė, niekur nenurodyta, nuo ko mirė. Po to keletas gydytojų tikrino sveikatą, sakė, kad Medicinos fakultetui netikčiau, bet Istorijos-filologijos – kaip tik. Prasidėjo egzaminai, rugpjūčio 5 d. rašėme rašomąjį iš lietuvių literatūros, po poros dienų klausinėjo žodžiu. Fakulteto kieme mačiau V. Mykolaitį-Putiną. Labai bijojau, kad neegzaminuotų, juk toks garsus rašytojas. Egzaminavo Jurgis Lebedys, studentų vadintas Kirviu. Netrukus buvo rusų kalbos egzaminas. Paskui labai skubėjome, – per dvi dienas laikiau net tris egzaminus – iš SSRS tautų istorijos, vokiečių kalbos ir geografijos. Gerai neprisimenu, kas mus egzaminavo iš istorijos, bet greičiausiai Juozas Baldžius. Laimė, kad šį egzaminą pasisekė išlaikyti, nes gimnazijoje SSRS istorijos beveik nesimokėme. Per vokiečių kalbos egzaminą reikėjo atpasakoti iš anksto duotą tekstą. Geografijos egzaminą laikiau pas pusamžį vyrą Stanislovą Tarvydą, kuris dar visiškai neseniai sėdėjo universiteto suole. Čia, kaip ir per kitus egzaminus, į

O V ilniau, V ilniau. . .

auditoriją susirinkome visi. Egzaminatorius savo nuobodulį sklaidė visokiomis išmonėmis, norėjo studentus sugluminti. Antai viena mergina suklupo prie klausimo, kodėl jūros vanduo sūrus. S. Tarvydas, lyg norėdamas užvesti ant kelio, paklausė, koks čia ryšys su silkėmis. Mergina pratęsė, kad vanduo sūrus nuo silkių. Banalu, bet linksma. Rugpjūčio 14 d. baigiau laikyti visus egzaminus. Išlaikiau, bet pažymiai neprilygo atestato pažymiams. Į Čivus jau grįžau studentas. Poilsiui liko vos pora savaičių. Namiškiai nesidžiaugė, pagyrė tik kaimynas Bronys Čiurlys. Linkėjo, kad ten, Vilniuje, būdamas vienišas ištverčiau ir gyvenime nepasiklysčiau, saugočiausi merginų pinklių. Jam neprieštaravau, bet man rūpėjo visiškai kiti dalykai. Mama skundėsi, kad pūdymas apleistas, apaugo svėrėmis ir balandomis. Atsisveikindamas su tėviške šį trejeto hektarų pūdymą suariau. Rugius pasėjo jau kiti. Kai pradėjau studijuoti, pamačiau, kokie gūdūs mano universiteto rūmai. Viskas apleista, parketas išklibęs. Auditorijos nešildomos, bet jau su įstiklintais langais. Rašalas rašalinėje pavirsdavo drebučiais. Užrašus rašiau cheminiu pieštuku, nes dažnai drožti nereikėjo. Šiek tiek pašildydavo tik nedidelę auditoriją šalia istorijos katedrų. Per pertraukas ten bėgdavo mūsų kolegės ir bemat apguldavo mielą krosnį. Rengdavausi kuo šilčiau. Žieminio palto neturėjau, tad ant bajinių marškinių užsivilkdavau kailinę liemenę ir milinį švarką. Kelnės buvo pasiūtos iš kareiviškos antklodės. Apsiaudavau veltiniais. Tik nuo trečio kurso mūsų auditorijos pusėtinai atšilo. Kieme (dabar S. Daukanto kiemas) buvo priversta smulkių lyg žvyras anglių. Iš vakaro valytoja kibirais tempdavo į antrą aukštą ir pakurdavo krosnis. Rytą jau būdavo išsikūrenę, smalkės išsisklaidžiusios. Ėmę šilčiau gyventi susirūpinome gražesniu aprėdu. Pirmiausia atsisakiau veltinių, storų kelnių ir bajinių marškinių. Kailinė liemenė pravertė ilgiau. Kas mėnesį gaudavau 220 rublių stipendijos. Tačiau išskaičiuodavo po 20 rublių valstybinei paskolai, versdavo užsisakyti kokį nors laikraštį. Užsisakydavau pigiausią. Likusius pinigus išleisdavau maisto kortelėms išpirkti, už butą susimokėti, bilietams kelionei į Čivus ir atgal įsigyti. Iš namų pinigų gaudavau retai ir labai mažai. Rūpėjo susitaupyti įdomiai knygai knygyne ar antikvariate nusipirkti, bilietui į kiną, teatrą ar filharmoniją įsigyti. Maitinausi tuo, ką gaudavau pagal korteles ir atsiveždavau iš namų. Su tomis kortelėmis buvo tikra bėda. Per stojamuosius egzaminus išdavė talonus

81

82

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

duonai nusipirkti. Parduotuvėje sako, kad jie negalioja, nes be antspaudų. Ką daryti? Išsiaiškinau, kaip šie antspaudai atrodo – tokie trikampiai su visiškai užmurzintu tekstu. Iš bulvės išpjausčiau spaudą, patryniau sausu tušu ir savo talonus suantspaudavau. Tiko. Kai tapau sėslus Vilniaus gyventojas, gavau dvejopas korteles visam mėnesiui. Jas iš anksto reikėjo registruoti pasirinktose parduotuvėse – duonai ir kitiems produktams atskirose. Duonos vienai dienai gaudavau 600 gramų. Forminiai kepaliukai svėrė maždaug po du kilogramus. Duona drėgna, kone šlapia. Ją reikėjo atsiimti kasdien, eilėse tekdavo pastovėti ilgai. Dienai kitai išvažiavęs į tėviškę duonos sutaupydavau, nes palankios lietuvės pardavėjos leisdavo išsipirkti ir už praleistas dienas. Kartais nešdavau į Halės turgų parduoti. Už kepaliuką gaudavau apie 80 rublių. Geras priedas prie stipendijos. Korteles kitiems maisto produktams galėjau išpirkti iš karto visam mėnesiui. Gaudavau kruopų, kažkokių pageltusių gyvulinių riebalų, papirosų „Pajūris“. Davinys buvo mažas, tačiau ir jį atsiimdavau sunkiai. Einu į paskaitas – prie parduotuvės tiršta eilė, stovi senyvos moterys, barasi ir niršta. Po paskaitų produktų jau nebėra. Mėnesio pabaigoje eilės išnykdavo, bet produktai likdavo prasčiausi. Ką veiksi, pirkdavau ir tokius. Tiesa, tas antrąsias korteles galėjau atiduoti universiteto valgyklai Tauro gat­ vėje. Kartą atidaviau manydamas, kad maistą papildys universiteto pagalbinis ūkis. Duonos reikėdavo atsinešti savo. Įpildavo dubenėlį sriubos, tiksliau – pasūdyto vandens, kuriame plaukiojo sudraskytų kopūstų lapų gabalėliai. Antras patiekalas – dviejų degtukų dėžučių dydžio karvės tešmens gabalėlis, prie jo įkrėsta pusė šaukšto bulvių košės ir truputis raugintų kopūstų. Tešmens atkąsti buvo neįmanoma. Po valgyklą slankiodavo didelis šuo. Kokį kartą šį produktą numečiau jį papenėti. Šuo nusigręžė ir susigėdęs nuėjo šalin. Daugiau į valgyk­ lą nebevaikščiojau. 1947 m. pabaigoje korteles panaikino. Duona pagerėjo, o svarbiausia – galėjai nusipirkti kiek įstengei. Radosi ir kai kurių kitų produktų. Papirosai „Pajūris“ dingo. Kur gyventi? Iš Alfonso valdžia butą atėmė. Į studentų bendrabutį neįsileidžia, juk esąs kone buožės sūnus. Vaikščiojau po Žvėryną, beldžiuosi į namelius, – gal kas nors „ant buto“ priims. Nepriima. Kažkas patarė užeiti pas bobulę, gyvenančią griozdiškame mediniame name prie Sakalų ir Liepų gatvės sankryžos. Priėmė ir paprašė 50 rublių per mėnesį. Kaip tik mano kišenei. Dairausi, kur atsidūriau. Bobulė turi vieną ilgą kambarį ir virtuvę. Ji pati nuomi-

O V ilniau, V ilniau. . .

ninkė. Vaikai išvažiavo į Lenkiją, ją paliko buto saugoti, kol, kaip jie manė, galės sugrįžti. Pensijos neužsidirbo, gavo antrarūšes maisto korteles. Laikė ožką. Ilgąjį kambarį į dvi dalis skyrė krosnis su virykle. Už jos, tamsiajame gale, bobulės lova. Šviesiąją kambario dalį atidavė man, ten stovėjo aprūdijusi metalinė lova ir stalelis prie lango. Ant pliko metalo nepagulėsi. Tuomet į turgelį Sėlių gatvėje kaimiečiai atveždavo kūlius šiaudų parduoti. Vieną nusipirkau, susikimšau į šieniką, užklojau paklode ir antklode, iš maišo išsitraukiau pagalvę. Guolis minkštas ir švarus. Virtuve bobulė nesinaudojo. Grindys buvo papuvusios ir kažkuo dvokė. Kvapo kilmė greit paaiškėjo. Prasidėjus žiemai bobulė čia apgyvendino ožką. Mūsų kambarys tuoj pasmirdo lyg tvartas. Kartą atėjo ugniagesiai tikrinti, ar krosnis ir dūmtraukis tvarkingi. Jie bobulę už ožkos laikymą toje vietoje išbarė. Man patarė keltis kitur, kuo kitu padėti jie negalėjo. Ugniagesiams išėjus bobulė ilgai niurnėjo, kokie tie litvinai chamai. Dar viena bėda. Parazitams mūsų kambario pasidalijimas nieko nereiškė, ėjo, kur norėjo. Stengiausi kuo dažniau į pirtį vaikščioti. Pirtis stovėjo prie dabartinių Pirties ir Radvilų gatvės sankryžos. Nueini – vyrų eilė ilgiausia. Stovi stovi, po truputį slenki link durų ir, žiūrėk, atveda kareivių kuopą. Jiems pirmenybė. Ne kartą mums, civiliams, tekdavo namo sliūkinti neišsimaudžius ir sužvarbus. Kitas didelis parazitų šaltinis – keleiviniai traukiniai. Jie būdavo grūste prisigrūdę. Važiuodavo vargetos iš karo nusiaubtų ir išbadėjusių Rusijos vietovių. Stotyse prigulę, kad nėra nė kur kojos pastatyti. Perkant bilietą Vilniuje reikėjo pažymos iš ligoninės Kauno gatvėje, kad neturi utėlių. Mano keleivinis traukinys iš Vilniaus išvykdavo paryčiui. Nenorėdamas utėlėtoje stotyje trintis, į ją eidavau naktį. Kartą Pylimo gatvėje ties sinagoga iš tarpuvartės iššoko trys vyrai. Paklausė, kur einu ir ką lagamine velku. Pasakiau, kad ten tik nešvarūs baltiniai. Paleido. Anuomet naktį plėšikai ne vieną išrengė ligi pat baltinių. 1947/48 mokslo metais jau gyvenau geriau. Mama ištekėjo už Jono Latvėno nuo Panemunėlio. Ūkyje radosi geras gaspadorius. Iš Čivų grįždavau su kur kas turtingesniu lagaminu. Iš tos bobulės buto ištrūkau. Mane priglaudė teta Ona Merkytė, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą kaip pabėgėlė atsidūrė Smolenske. Tik 1946 m. su dukterimi Emilija grįžo į Lietuvą, į Vilnių. Jos sūnus Vitalis buvo paimtas į kariuomenę, o vyras Vikentijus Jermakovas nužudytas frontui artėjant. 1941 m. Smolenskas paskendo ugnyje, tetos namas buvo bombų nušluotas. Keletą metų su kitomis šeimomis glaudėsi netolimo tarybinio ūkio

83

84

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pirtyje. 1943 m. tetą su abiem vaikais išvežė į Vokietiją, gyveno Miunsteryje ir patyrė visą bombardavimų siaubą. Išvadavo anglai. Teta norėjo vykti pas savo seserį Marijoną Kanadoje. Kadangi ligi 1940 m. gyveno SSRS, prievarta grąžino į Smolenską. 1945–1946 m. peržiemojo viename sugriauto namo rūsyje. Iš pradžių Vilniuje apsistojo taip pat pas Alfonsą. Greit susirado butą kitoje Sakalų gatvės pusėje. Medinio namo savininkų bevaikė šeima bijojo, kad neįkeltų „sovietų“. Tetos butas – vienas didelis kambarys su penkiais langais. Krosnis buvo iš molio plytų, lygiai tokia pat kaip kaime. Šeimininkas elektros laidus nukirpo, kad, anot jo, nekiltų neaiškumo dėl mokesčių. Gyvenome prie žibalinės lempos! Teta kambarį pertvėrė paravanu. „Salonas“ buvo mano buveinė, čia ir miegodavau. Normaliai lovai vietos nebuvo, šeimininkas paskolino geležinę paauglio lovelę. Naktį reikėdavo pritraukti taburetę, kad turėčiau kur kojas pasidėti. Ši teta, pati daug vargo mačiusi ir neturtingiausia iš mūsų giminės, man parodė nepaprastai kilnią širdį. Dirbo tik viena Emilija, teta pensijos negavo, nes darbą metė per jauna. Gyvenimas ją laužė, bet nepalaužė, visad rasdavo išeitį. 1947 m. rudenį, kai tebebuvo maisto kortelės, mūsų turgelyje nusipirko visą vežimą gan pigių bulvių. Kampe prieš pat viryklę sukaliau didelę dėžę, – bulvės vos tilpo. Užraugė statinę kopūstų. Galėjome valgyti ligi soties. Atsikračiau ir parazitų. Dažnai galėjau pasikeisti baltinius, galvą teta ištrinkdavo žibalu. Rūpinosi mane šilčiau ir gražiau aprengti. Vėjo perpučiamą paltuką pardavė turguje ir bemaž už tuos pinigus nupirko storą jūreivišką milinę su inkarais blizgančiomis sagomis. Ja apsirengusį rodo nuotraukos ir prisimena mano kolegos. 1950 m. pavasarį teko iš tetos buto išsikraustyti. Iš kariuomenės grįžo Vitalis. Jį šeimininkas sutiko priregistruoti tik vietoj manęs. Priėmė Alfonsas, kuris mažą kambarėlį nuomojo Žvėryno pakraštyje, Pėsčiojoje gatvėje. Šio namo savininkai buvo trys seserys ir jų mama. Ji kambarėlį turėjo už Zeliono ištekėjusios dukters bute. Norėdama prasimanyti šiek tiek pinigų, šį kambarėlį išnuomojo mudviem su Alfonsu, o pati apsigyveno pas kitą dukterį Anciulę. Laikė ožką (žinoma, ne virtuvėje) ir mus kasdien aprūpindavo pienu. Mūsų kambarėlį nuo Zelionų virtuvės ir vienintelio kambario skyrė plona lentų sienelė. Puikiai girdėjosi kaimynų kalba ir trijų vaikų balseliai. Mus taip pat girdėjo. Vieni kitų nesivaržėme. Šeimininkas gerai kalbėjo lietuviškai, nes per Pirmąjį pasaulinį karą gelbėdamasis nuo bado išėjo iš Vilniaus ir rado prieglobstį kažkur prie Panevėžio. Lietuvą labai gyrė ir ne kartą pasakojo, kad 1939 m., paklausęs gandų, neva maža Lietuva ilgai netvers, nutarė Vilniuje maisto produktais

O V ilniau, V ilniau. . .

apsirūpinti. Kitų pavyzdžiu prisipirkęs kumpių, prikrovęs visą statinaitę. Parduotuvės netuštėjo, o jo kumpiai statinaitėje apgliaumijo. Per kvailą galvą tekę valgyti ir tokius. Šiokiadieniais Zelionai kalbėdavosi paprastai, o šventadieniais – lenkiškai, nes taip melsdavosi ne tik namie, bet ir bažnyčioje, klausydavosi giesmių ir pamokslų. Šventiška nuotaika – švendraugai: A. Vaitkūnas, M. Jučas, L. Mulevičius ir tiška kalba. Kai per šventes kokią vieną Keturi V. Merkys, 1950 m. kitą taurelę išgerdavo, Zelionas rusiškai užtraukdavo „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ir baigdavo „ten, kur laisvai dvesia žmogus“ (zdycha čeloviek) – vietoj „ten, kur laisvai kvėpuoja žmogus“. Mūsų kambarėlis turėjo viryklę, tačiau be gartraukio. Anglių galėjome gauti. Mat vokiečių karo belaisviai ties Vingio parku atstatė medinį tiltą, per kurį siauruoju geležinkeliu iš prekių stoties veždavo anglis į elektrinę prie dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto. Traukinėlis riedėdavo pro mus ir paprašyti darbininkai išmesdavo didelių anglies gabalų. Deja, iš mūsų viryklės į kambarėlį veržėsi dūmai su smalkėmis. Kūrenti liovėmės. Gyvenome šaltai, bet ne per daug, nes šilumos gaudavome iš Zelionų buto per plonas sieneles ir dažnai varstomas duris į virtuvę. Alfonsas greit baigė technikumą, gavo paskyrimą dirbti vyriausiuoju Lazdijų rajono agronomu, paskui mokėsi Maskvoje ir atgal grįžo tik po kelerių metų. Likau vienas ir su pusantrų metų pertrauka čia gyvenau ligi 1956 m. Kažin kaip dabartiniai studentai jaustųsi, jei tokias buities sąlygas turėtų. Mes į jas didelio dėmesio nekreipėme, visiškai nesijautėme nuskriausti ar atstumti. Veržėmės į ateitį, lyg prie Jono Biliūno laimės žiburio. Stengėmės naudotis kultūriniu gyvenimu, dažnai vaikščiojau į teatrus, koncertus, bet dar dažniau į kiną. Nuėjau į dramos teatrą Boriso Dauguviečio komedijos Žaldokynė žiūrėti. Džiaugiausi pramoga ir komedijos potekstėmis. 1948 m. iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas Operos ir baleto teatras. Mano kolegės kaunietės bemat visam kursui „sukombinavo“ bilietus į Faustą. Seansas prasidėjo dieną, tuoj po paskaitų. Ėjau tiesiai iš universiteto, todėl apsivilkimo nepakeičiau. Sėdėjau pirmoje balkono eilėje šalia kolegės Reginos Kazanauskaitės. Pasijutau patekęs į nemalonią padėtį. Man buvo drovu žiūrėti į ją, apsivilkusią peršviečiama

85

86

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

palaidine, juolab kad aš su veltiniais sėdėjau. Per pertraukas nedrįsau pakilti pasivaikščioti. Opera buvo įspūdinga, pirmą kartą pamačiau Kiprą Petrauską ir išgirdau jo gyvą balsą. Per radiją jau girdėjau ir paveikslą mačiau ant boro timolo muilo. Tačiau čia, teatre, jau buvo kas kita. Vėliau, rodos, nepraleidau nė vieno naujo operos bei baleto ir dramos veikalo pastatymo. Į filharmoniją taip pat nueidaPo pasitarimo steigti slaptą studentų istorikų draugiją: M. Jučas ir V. Merkys, 1948 m. Nuotr. L. Mulevičiaus vau, mačiau Jono Švedo dainų ir šokių ansamblį, lankiausi simfoninio orkestro koncertuose, tačiau jie man buvo per sunkūs, nes neturėjau muzikinio išprusimo. Keletą kartų „nusvilau“ per gastrolierių koncertus, todėl jų vengdavau. 1948 m. „Spalio“ (buvusiame „Adrijos“) kino teatre ėmė rodyti trofėjinius filmus, ne vien vokiškus, pasitaikydavo ir iš kitų Vakarų šalių. Būdavo tik vienas seansas 23 valandą. Iš pradžių bilietus parūpindavo kolegės, bet kai joms pabodo, vaikščiodavau vienas. Mačiau beveik visus filmus, nors namo tekdavo grįžti vidurnaktį pėsčiomis. Apžiūrėjau kone visas bažnyčias. Kol dar veikė Šv. Jono bažnyčia greta universiteto, sekmadieniais ateidavau Mišių išklausyti. Noriu trumpai paminėti ir savo būgštavimus dėl galimų represijų. Universitete ir vėliau komjaunimo organizacijai nepriklausiau, todėl neretai pajusdavau, kad nesu visateisis sovietinis pilietis. 1946/47 mokslo metais dalijo amerikiečių atsiųstus drabužius. Pirmiausia juos išsirinko partinis ir komjaunimo aktyvas, paskui – eiliniai komjaunuoliai ir jiems artimi studentai, kas liko, teko tokiems kaip aš. Gavau neaiškios paskirties megztus marškinius, tokius juodus su violetinės spalvos rankovėmis, bet svarbiausia – su pusės delno dydžio skyle ant pilvo. Nei nešioti, nei išmesti. Susilopiau ir nešiojau kaip apatinius. Vieną kartą galėjau labai skaudžiai nukentėti. Pusseserė Emilija dirbo Tiesos spaustuvėje brošiūruotoja. Prisimeilino spausdinimo mašinos mašinistas Liova Cukermanas. Ateidavo į tetos butą, Emiliją vesdavosi į kiną. Kartą ant

O V ilniau, V ilniau. . .

stalo, prie kurio sėdėdavau skaitydamas užrašus ir darydamas knygos konspektus, pamatė Tiesos laikraštyje švenčių proga išspausdinto CK politbiuro narių portretus su mano pripašytomis barzdomis, ūsais ar gauruotais plaukais. Pripaišiau dėl linksmumo. Liova mane apkaltino antisovietine veikla, norėjo pasiimti laikraštį, bet teta suskubo įmesti viryklėn į ugnį. Įkalčio neliko. Teta Liovą norėjo išvyti, bet pabijojo nemalonumų. Nemalonumai atėjo kita proga. Emilija pasiūlytos rankos nepriėmė. Liova įsiuto, kažką šaukė apie dalyvavimą kare, apie patirtas išlaidas kino bilietams. Emiliją įskundė saugumiečiams, kad ji Vokietijoje bičiuliavosi su vokiečiais. Tardė, bet bylos nepajėgė sudaryti. Emilija perėjo dirbti į geležinkeliečių spaustuvę. Nei aš, nei teta nebuvome tikri, kad manęs nepalies trėmimai. Malkinėje pasidariau slėptuvę. Jei pasklisdavo gandai, kad prekių stotyje privarė prekinių vagonų, tinkamų žmonėms pervežti, šioje slėptuvėje lindėdavau per naktis. Kartą mane susirado Leonas Juozelskis ir vakare pasislėpti išėjome užmiestin, į technikumo klojimą Ąžuolyne. Buvo pavasaris, bet dar radome guoliui tinkamų šiaudų. Rytą grįžome, sako, trėmimo akcijos nebuvo. Mano gyvenimas Vilniuje pynėsi su mokslo troškimu, su miesto kultūra bei meno grožiu ir... politinio režimo grimasomis.

87

Atstatysim miestą Gedimino...

Pokario metais Vilniuje stigo darbo jėgos, trūko ir kiemsargių. 1946–1947 m. žiemą Pilies gatvė šalia universiteto rūmų liko nevalyta. Pavasariop ji pažliugo. Sunkvežimiai užtaškydavo pirmo aukšto langus. Valyti išvarė mus, studentus. Darbą atlikome. Visur, ir ypač Senamiestyje, tvyrojo griuvėsių tvaikas. Vokiečių karo belaisviai spėjo atkasti tik gatvių grindinį. Jie dirbo taip pat kitur. Rytais Vilniaus gatvėse pasirodydavo belaisvių kolonos ir maži būreliai. Lydėdavo kareiviai arba ginkluoti civiliai. Antai Mokslų akademijos rūmams remontuoti porą dešimčių vokiečių atsivesdavo reikalų valdytojas Vladas Ambrazevičius. Prie svarbiausių pastatų atstatymo dirbo dideli belaisvių būriai. Jie Jogailos gatvėje statė Rusų dramos teatrą, Gedimino gatvėje – būsimuosius partijos CK rūmus, Jurgio (vėliau „Vilniaus“) viešbutį. Eidamas į paskaitas mačiau, kaip nuo šio viešbučio sienos lynais žemyn tempė šv. Jurgio skulptūrą, per karą likusią be galvos. Kaliniai statė vadinamuosius Mokslininkų rūmus. Tiesa, buvę aukštieji karininkai nuo sunkių darbų turėjo atleidimą. Ties Vilnios ir Neries santaka, prie buvusių senųjų žydų kapinių, stovėjo keletas caro laikų citadelės namų ir namelių. Vieną didesnį užėmė belaisviai. Jie mažomis grupelėmis keldavosi valtele per Nerį. Buvo pasitempę, su švariomis, nors ir sulopytomis uniformomis, juosėjo diržus su prikabintais durklais. Buvo nuardyti tik valstybiniai ženk­lai. Jie vadinamojoje Vilniaus atstatymo kampanijoje paliko ir savo pėdsakus: netoliese pasodino beržų giraitę, kuri dabar yra brandaus amžiaus. Reikėjo plytų, jų didžiąją dalį gaudavo iš kitų apgriautų namų. 1947 m. pavasarį griuvėsių valymo darbams mobilizavo ir mus, studentus, – fakulteto prodekanas Vladimiras Kostelnickis paskelbė, kad turime dirbti po 20 valandų per mėnesį. Dirbome. Pats V. Kostelnickis buvo didelis šių darbų entuziastas. Prieš karą mokė lotynų kalbos Alytaus gimnazijoje. Dar anksčiau, per Pirmąjį pasaulinį karą, tarnavo rusų kariuomenėje karininku. Mūsų laikais taip pat

Atstat ysim miestą G edimino. . .

Baigiant II kursą prie fakulteto dekanato: I eilėje N. Ribakovas, J. Valiauskaitė, profesorius I. Jonynas, vyr. dėstytojas K. Bukaveckas, I. Jurkevičiūtė, A. Volčkova, V. Kaupaitė; II eilėje L. Šulcaitė, O. Kiaušaitė, J. Ivoškaitė, A. Šniokaitė, B. Mikalkevičiūtė, A. Lukoševičiūtė, V. Jablonskytė, L. Buškauskaitė, M. Jučas, R. Kazanauskaitė; III eilėje A. Ivaškevičiūtė, Surdokaitė, Armonaitė, E. Krivickaitė, S. Murauskaitė, A. Vaitkūnas, M. Meškauskaitė, V. Merkys, J. Koriznaitė ir L. Mulevičius, 1948 m.

vilkėjo kareivišką milinę. Fakultete sudarė keletą darbininkų brigadų, išdavė lankstinukus, kuriuose pažymėdavo dirbtą laiką. Mūsų darbo vieta buvo Senamiestis. Daugiausia griuvėsių styrojo prie Rotušės aikštės. Visoje rytinėje Vokiečių gatvės pusėje neliko nė vieno namo su stogu. Įspūdingiausi buvo senosios sinagogos griuvėsiai. Liko didingos sienos ir vidaus kolonos. Į vidų vedė laiptai. Maldininkų ramybei saugoti langai buvo su geležinėmis langinėmis. Ilgai spėjau neįmintą mįslę, kodėl daugiausia sugriauta Vokiečių gatvė ir kodėl tik viena pusė. Juk čia nebuvo jokių vokiečių karinių objektų ir svarbių įstaigų. Atsakymą gavau po daugelio metų. Pergalės šventės proga į Istorijos institutą atėjo svečias – raudonųjų Trakų brigados partizanų vadas Teofilis Mončiunskas. 1944 m. Raudonajai armijai veržiantis link Vilniaus reikėjo gerų vedlių, kurie pažino miestą ir jo apylinkes. Šiam reikalui gerai tiko T. Mončiunsko partizanai. Pats T. Mončiunskas artileristams prie Belmonto kalno rodęs Vilniaus plane, kas kur yra. Kai paminėjęs Vokiečių gatvę, dalinio vadas davęs komandą pliekti į ją. Dėl sviedinių trajektorijos kliuvo artimesnei gatvės pusei.

89

90

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Deja, mes dirbome ne Vilniaus atstatymo, o priešingą darbą. Ko neįveikė sugriauti artilerija, baigėme mes, studentai. Iš pradžių valėme griuvėsius Vokiečių gatvės ir Rotušės aikštės kampe. Senos namo sienos storos, teko daug paplušėti. Vienoje vietoje atsivėrė anga į rūsį, kuriame radome daug sutrūnijusių kailių, – matyt, būta pirklio sandėlio. Angą užvertėme smulkiomis griuvenomis. Mums V. Kostelnickis aiškino, kad vietoje Vokiečių gatvės griuvėsių bus nutiestas bulvaras, jis į Senamiestį įleisiąs gryno oro. Kolegos sakė, kad šį sumanymą per radiją gyręs poetas Antanas Venclova, labai mėgstąs vakarines promenadas. Kaip žinia, bulvaras turėjo būti tik sudėtinė magistralės nuo Žaliojo tilto link Minsko plento atkarpa. Laimė, kad šis projektas įstrigo, bet spėjo Senamiesčiui padaryti gilią žaizdą. Susidoroję su minėtu namu gavome užduotį griauti namo sienas prie Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampo (prieš buvusį „Adrijos“ kiną). Sienos buvo aukštos, be pastolių neužlipsi. Dėl to V. Kostelnickis gavo bėgį ir ilgą tvirtą metalinį lyną. Bėgis tapo svertu lynu apjuostai sienos daliai nuversti. Savičiaus gatve buvo pakloti bėgiai, – vagonėliais griuvenas vežėme į buvusį Römerių namo kiemą ir vertėme nuo stataus šlaito. Sveikas plytas ir pusplytes išrinkdavome ir kraudavome į rietuves. Paskui ardėme griuvėsius Bokšto ir Latako gatvių kampe. Mūsų istorijos profesoriai dėl šio Senamiesčio griovimo neprotestavo ir mūsų nepaprotino. Bijojo? Manau, kad ne tik dėl to. Dar prieškariniais laikais buvo pripažinti išskirtiniai architektūros paminklai – bažnyčios, rūmai, bet neturėta tvirto supratimo, kad visas Vilniaus Senamiestis, visi jo namai, susiklostęs gatvių tinklas yra urbanistinis paminklas. Mūsų „atstatymo“ darbų prasmę supratau tik susipažinęs su architektais restauratoriais ir, kaip minėsiu toliau, kiek galėdamas siekiau Senamiesčio griovimą sustabdyti. Rudenį ar pavasarį prasidėdavo Vilniaus apželdinimo vajus. Kur reikia ir kur nereikia sodinome liepas ir tuopas. Abipus Kęstučio gatvės prisodinome tuopų, kurios greit užaugo ir paseno, be to, kliudė elektros ir troleibuso laidams. Buvo iškirstos, dabar toje vietoje auga kvapniosios liepos. Mūsų sodintų liepų eilės auga Sereikiškių parke, nemanau, kad jos nusipelno užsimoto vadinamojo sovietinio paveldo naikinimo. Sunaikinti lengva, bet statyti sunku, ir dabar visiškai prikelti sunaikintos Senamiesčio dalies – neįmanoma.

Mūsų profesoriai ir dėstytojai

Istorijos-filologijos fakultetas šliejosi prie Kazimiero Sarbievijaus, Simono Daukanto ir Adomo Mickevičiaus kiemelių. Įėjimas į dekanatą buvo iš K. Sarbievijaus kiemo. Iš viso fakultete mokėsi 1946/47 mokslo metais 428 studentai, 1950/51 mokslo metais jau 835. Už mūsiškį žymiai didesnis tebuvo Medicinos fakultetas. Iš karto pasakysiu, kad daugiausia laiko mokėmės ne istorijos, o bendriausių ir net pašalinių dalykų. Iš pastarųjų svarbiausias buvo karinis rengimas, kuris užimdavo visą ketvirtadienį. Turėjome net Karinio rengimo katedrą, kuriai vadovavo generolas Vladas Karvelis, vienas Lietuvos Respublikos karininkų, prisitaikiusių prie okupacinio režimo. Universitete jis gavo docento mokslinį pedagoginį vardą. Pats studentų nemokė, šiam reikalui turėjo valdinių – leitenantų ir pulkininkų. Su generolu „susipažinau“ pirmo kurso pradžioje. Iš jo sužinojau, kad turiu „negerą“ pavardę. Buvo taip. Leitenantas Nojus Feigelmanas (vėliau universiteto bibliotekos retų spaudinių skyriaus darbuotojas) supažindino su šaulių ginklais. Ardėme ir vėl sudėjome šautuvą ar lengvąjį kulkosvaidį. Įėjo V. Karvelis. Pasidairė po auditoriją ir sustojo prie manęs. Lietuviškai atraportavau, kas aš toks. Pirmuosiuose kursuose per užsiėmimus kalbėjome lietuviškai, vėliau – tik rusiškai. Kai ištariau savo pavardę, sukluso. Ėmė klausinėti ginklo dalių pavadinimų. Greit suklupau. Generolas pašaipiai tarė: „Ar nebūsi Kauno burmistro Antano Merkio sūnelis?“ Sakau: „Ne.“ Susidomėjo, kiek man metų. Atraportavau: „Septyniolika.“ Generolas pasigyrė: „Tokių metų jau buvau su kareiviškais auliniais batais ir šaukštu už aulo.“ Kažkuris kolega pusbalsiu replikavo, kad tokių metų nebuvęs studentas. Generolas nudavė neišgirdęs, tuoj pasisuko ir iš auditorijos išėjo. Žiūriu, N. Feigelmanas maloniai šypsosi. Tai buvo mūsų geros pažinties pradžia. Nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad mūsų karinis rengimas atitiko sovietinės armijos karininkų mokymo programą. Kone visi dėstytojai buvo

92

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ramaus būdo ir gan nuolaidūs. Išsiskyrė leitenantas Rūkas, – tikras saldofonas. Mokė elementariausių rikiuotės dalykų. Kartais rikiuotėje vesdavo į Jaunimo sodą ir prie praeivių šaukdamas necenzūriniais žodžiais reikalaudavo tvirtesnio žingsnio ir platesnio rankų mosto. 1947 m. sausio mėnesį šaltut šaltutėlėje auditorijoje netoli rektorato (dabar ten ginamos disertacijos ir vyksta Senato posėdžiai) priiminėjo įskaitas. Gavau užduotį prie jo prieiti ir prisistatyti. Žengiu įsitempęs ir mušu veltiniais apauta koja. Girdžiu: „Palikti! Šitaip bobutė į gastronomą vaikšto!“ Pavarė visą būrelį. Kaip dabar pagal statutą paklausti, ar leis ateiti pakartotinai. Vis dėlto mielas kolega Nikolajus Ribakovas, vietinis rusas iš šiaurės Žemaitijos, išdrįso ir paklausė. Rūkas atsakė: „Kai išmoksite, galėsite ateiti. Šiandien čia būsiu popiet.“ Baigiant IV kursą: I eilėje M. Meškauskaitė, L. MuleviParėjau namo, veltinius numečiau, apsiačius, I. Jurkevičiūtė; II eilėje R. Kazanauskaitė, V. Kaupaiviau kietais vokiškais kareiviškais batais. tė, O. Kiaušaitė, E. Krivickaitė, A. Ivaškevičiūtė, A. VolčGrįžau į universitetą. Liepė pakartoti, ko kova, L. Šulcaitė; III eilėje L. Buškauskaitė, E. Bubulytė, J. Koriznaitė, A. Šniokaitė, A. Lukoševičiūtė; IV eilėje nemokėjau. Ėjau, net seno parketo lenteV. Merkys, J. Valiauskaitė, N. Ribakovas, S. Murauskaitė, lės šokinėjo. Rūkas patenkintas, sako: „ŠiA. Vaitkūnas, J. Ivoškaitė ir M. Jučas, 1950 m. taip reikėjo ir aną kartą vaikščioti.“ Trečiame–ketvirtame kurse sustojome prie mūšio taktikos ir karo inžinerijos. Pastarąją dėstė malonus pulkininkas Bronius Gertus, buvęs Lietuvos savanoris kūrėjas, prieš karą užsitarnavęs pulko vado pareigas. Nors kovėsi Raudonosios armijos sudėtyje, tačiau aukštesnio laipsnio nenusipelnė. Svarbiausia jo išskirtinė savybė – inteligentiškas pedagogas. Storulis pulkininkas Naumovas mus pasodino „prie smėlio dėžės“. Joje buvo reljefiškai pavaizduota tai, ką matome karinio žemėlapio lape. Naumovas mokė būrio veiksmų puolamosiose kautynėse. Snaudžiančių studentų dėmesiui pažadinti papasakodavo įvairių istorijų iš savo praktikos. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, su vokiečiais kovėsi prie Rygos. Ten pirmą kartą

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

Rytų fronte vokiečiai panaudojo spygliuotų vielų užtvaras. Pasak Naumovo, jas reikėjo perlipti pasiklojus milinę. Vis vien spygliai skaudžiai badę, todėl mums patarė geriau prasikirpti landas. Teorinį kursą baigėme. 1950 m. vasarą traukiniu išvežė į Pabradės poligoną praktiniams užsiėmimams. Mūsų skyriaus vadu buvo paskirtas karo mokyklos kursantas Bykovas, rodos, mordvis. Labai norėjo pasižymėti ir mus „pastatyti į vietą“. Gainiojo dieną naktį. Vieną vakarą prie mūsų žeminės-palapinės sugriebėme ir, lyg dėkodami už mokslą, ėmėme mėtyti aukštyn. Buvo patenkintas. Staiga atitraukėme rankas, mūsų vadas žnegtelėjo ant žemės. Nuo to laiko kažkur dingo, mus perėmė būrio vadas lietuvis Kliumavičius, kuris išvedęs į pušynėlius leisdavo atsikvėpti. Deja, kaip pasirūpinti pakenčiamu maistu, nesugalvojome. Tris kartus per dieną duodavo paplėkusių grikių arba sorų košės. Per pietus dar įmesdavo gabalėlį žuvies ir įpildavo kopūstų sriubos, bet visada su pūkuotais kirminais. Mat kareiviai sriubą virė po didele pušimi, puodo nedengdavo, todėl nuo dūmų apsvaigę vikšrai tapdavo mūsų prieskoniu. Penktame kurse karinio rengimo nebebuvo, nes gavome jaunesniojo leitenanto laipsnius. Tiesa, vėliau kas 2–3 metus pašaukdavo 40 valandų mokymams kareivinėse. Parodydavo naujus pėstininkų ginklus ir mokydavo taktikos gud­ rybių puolimo metu. Vienas Rygos karinės apygardos karininkas primygtinai aiškino, kad per tris dienas turime pasiekti Lamanšą. Laiko negaišti: sužeistuosius palikti, belaisvius šaudyti. Literatūrologas Juozapas Girdzijauskas paklausė, ar nebus nusižengta tarptautinėms konvencijoms. Karininkas pakeltu tonu atrėžė, kad po pergalės konvencijos įgaus kitą prasmę. Antra didelė paskaitų grupė buvo skirta ideologiniam auklėjimui. Marksizmą-leninizmą ir dar atskirai dialektinį materializmą dėstė fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas. Jo paskaitose būdavo šiokios tokios ideologinės „laisvamanybės“. Jautėsi ne iš kelmo spirtas, nors dar buvo nepartinis ir be jokio mokslinio laipsnio ir vardo. Matyt, daugiausia lėmė tai, kad Vytauto Didžiojo universitete priklausė prokomunistinei studentų organizacijai „Aurora“. Karo metais pasitraukė į SSRS gilumą ir redagavo Tarybų Lietuvos laikraštį. Be to, didelė jo atrama buvo žmona Mikalina, kuri Lietuvos Respublikos metais veikė kaip komunistų partijos CK narė ir į savo pusę viliojo inteligentus. Pokario metais užėmė aukštas valdiškas tarnybas. Vis dėlto E. Meškauskui taip pat radosi konkurentų. 1947 m. jo paskaitas perėmė liūdnai pagarsėjęs marksizmo-leninizmo katedros vedėjas Genrikas Zimanas, tuo pačiu metu ėjęs Tiesos laikraščio redaktoriaus pareigas. Jis

93

94

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

VKP(b) istoriją reikalavo mokėti lyg Talmudą. Visad būdavo rūstus, kartais tiesiog piktas. Ypač niršdavo, jei kas į auditoriją ateidavo pavėlavęs. Ketvirtame kurse dialektinį materializmą dėstyti vėl sugrįžo E. Meškauskas. Su E. Meškausku dažnokai tekdavo susitikti dekanate, nes buvau mūsų grupės seniūnas. Visad mokėjo nukreipti pokalbį abiem pusėms malonia linkme. 1981 m. mūsų kursas susirinko vaikiškoje „Nykštuko“ kavinėje. Minėjome universiteto baigimo trisdešimtmetį. Pakvietėme E. Meškauską ir B. Dundulį. Gėrimų leido atsinešti patiems. E. Meškauskas juokavo, kad iš „Nykštuko“ anūko juokui galėsiąs grįžti dainuodamas. Buvo daug kalbų. Sakiau, kad anuo metu dekanas turbūt apie mus žinodavo daugiau nekaip patys apie save. Iš tik­ rųjų jis mus saugojo nuo pernelyg agresyvių „išorinių“ veiksnių. Šalia E. Meškausko paskaitų radosi dar ir profesoriaus H. Gabrieljano filosofijos paskaitos. Jis turbūt buvo armėnas, atsiųstas SSRS aukštojo mokslo ministerijos. Lietuviškai visiškai nemokėjo, o rusiškai kalbėjo su geroku akcentu. Nevaldė vienos rankos. Buvo labai nervingas. Po profesoriaus Vasyliaus Sezemano suėmimo gavo jo vadovautą Filosofijos katedrą. Mūsų studentams per egzaminus rusiškai „filosofuoti“ buvo sunku. Leido atsakinėti lietuviškai. Šalia savęs pasisodino vertėją – mūsų kolegą Nikolajų Ribakovą. Su geru vertėju egzaminą išlaikė visi. Paskutinis liko pats N. Ribakovas. Profesorius jam be atsakinėjimo parašė ketvertą, pridūręs, kad versdamas pats pramokęs. Skaniai juokėmės. H. Gabrieljano paskaitos šio bei to davė. Sužinojome bent bendriausius filosofijos istorijos ir filosofinių krypčių bruožus. Pusantrų metų vargino marksistinės politekonomijos mokslai. Juos dėstė docentas Vladas Niunka, tuometinis švietimo ministras, iš profesijos – teisininkas. Mūsų nespaudė, daugelį klausimų palikdamas seminaro vadovams Ladui Serbentai arba Benjaminui Fogelevičiui. Nagrinėjome K. Markso Kapitalo ir J. Stalino raštų ištraukas. L. Serbenta buvo gan malonus žmogus. B. Fogelevičius pasižymėjo kaip jo priešingybė. Kai kurias marksizmo klasikų „tiesas“ reikalavo kalte iškalti. Jo fanatizmą suformavo pats gyvenimas, – buvo raudongvardietis, pedantiškas marksizmo klasikų vertėjas į lietuvių kalbą. Visiškai paviršutiniškos buvo katedros vedėjo A. Kvedaro ekonominės geografijos paskaitos. Tą patį norėčiau pasakyti ir apie buvusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo Edmundo Medžio tarybinės valstybės ir teisės pagrindų kursą. Istorikas turi mokėti keletą kalbų – vienas istoriografijai, kitas istorijos šaltiniams skaityti. Pradėsiu nuo lotynų kalbos. Pirmame–trečiame kurse pačios

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

kalbos mokė Eugenijus Frolovas, gavęs gerą pasiruošimą Stepono Batoro universitete. Antikinės lotyniškos literatūros dalyko paskaitas skaitė Leonas Valkūnas, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis. Jie buvo malonūs dėstytojai ir geri savo srities žinovai, tačiau juos varžė bendroji SSRS aukštojo mokslo ministerijos programa. Kaip žinia, lotynų kalbos Rusijos mokyklose nemokė. Tad ir mes pradėjome kone nuo elementoriaus ir savo žinių, įgytų gimnazijose, beveik nepapildėme. Egzaminų nereikalauta, tenkintasi įskaitomis. Pirmo kurso rudens semestro pabaigoje L. Valkūnas man įskaitos nedavė, nes nemokėjau kažkokio lotyniško eilėraščio, nė nežinojau, kad jis užduotas. Matyt, tada buvau parvažiavęs namo. Nebus įskaitos, nebus ir stipendijos. Labai susirūpinau. Per žiemos atostogas likau Vilniuje, – mokiausi. Paskui nuėjau L. Valkūno ieškoti, radau sėdintį Švietimo ministerijoje. Ėmė klausinėti, kaip gyvenu, kas mane gimnazijoje lotynų kalbos mokė. Paprašė paduoti studijų knygelę ir pasirašė. Nuo to laiko mane įsidėmėjo, susitikus kalbindavo, ir taip bendravome ligi pat jo gilios senatvės. Norint Lietuvos metraščius bei senuosius teismų knygų aktus perskaityti ir suprasti, reikėjo mokėti senąją rusų (baltarusių) kalbą. Mokė M. Z. Zakarjan. Išmokė ne kažin kiek: pažinti visas raides, skaičius, paskaityti publikuotą tekstą. 1948/49 mokslo metais lenkų kalbos mokyti atėjo Elena Samaniūtė (Horodničiūtė), kuri Stepono Batoro universitete baigė polonistiką ir lituanistiką. Paskui mokytojavo Vilniaus ir Švenčionių lietuvių gimnazijose. Dėstytoja buvo gražios išvaizdos, elegantiška. Lenkų kalbą pramokti norėjau, nes negalėjau laisvai paskaityti įdomių istoriografijos leidinių, kurių būdavo ne tik universiteto bibliotekoje, bet ir antikvariate. E. Samaniūtė iš pradžių pamokė gramatikos, paskui kibome į lenkų literatūros klasikus, – skaitėme paprastesnio turinio kūrinėlius. Per pusantrų metų jau galėjau gerai skirti tuteišių ir lenkų kalbas, su žodynu paskaityti lenkų istorikų darbus. E. Samaniūtė mūsų fakultete bendravo su profesoriumi Ignu Jonynu. Paskui, 1955 m., ištekėjo už įžymaus lenkų kalbininko Jano Otrembskio (Otrębski) ir persikėlė į Poznanę. Vakarų Europos kalbų SSRS aukštųjų mokyklų programos buvo žemio lygio, iš mūsų reikalauta mažiau nekaip gimnazijoje. Mus mokė vokišką tekstą su žodynu versti į lietuvių kalbą. Dėstė Elena Kuosaitė, kuri išsiskyrė elegancija. Draugavo su E. Meškausku. Po universiteto baigimo dažnai sutikdavau vaikščiojančius drauge. Pasisveikindavau, jie maloniai atsakydavo. Mudu su M. Juču bandėme mokytis anglų kalbos. Po keleto paskaitų dėstytoja pasakė, kad reikia didesnės studentų grupės, ir mokslą nutraukė.

95

96

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Naudingos buvo rusų kalbos paskaitos, nes dauguma mano kolegų šios kalbos gimnazijoje neišmoko. Mokė pagyvenusi inteligentiška dėstytoja Modestova. Jos padedami skaitėme ir nagrinėjome A. Čechovo noveles, A. Puškino ir M. Lermontovo poeziją. Gal po metų Modestova atėjo apyverksmė. Sako, rusų kalbos katedros vedėjas liepė mokyti iš J. Stalino VKP(b) istorijos trumpojo kurso. Ji šitai, matyt, priėmė kaip geriausios rusų literatūros pažeminimą. Mūsų užsiėmimai tapo nuobodūs. Gan menkavertės buvo sovietinės literatūros paskaitos. Dėstė Petras Užkalnis (seniau – Kvietinskis). Jis buvo senas komunistas. 1928 m. iš Marijampolės kalėjimo pabėgo ir per Vokietiją pasiekė Maskvą. 1937 m. represijos jo nepalietė. J. Jurginio įsitikinimu – kitų sąskaita. Paskaitas skaitė tik vieną semestrą. Sovietinius rašytojus apibūdino trumpai ir primityviai, – pasakojo ne apie menines jų kūrybos savybes, o apie revoliucinį patosą. Jo mėgstamiausias rašytojas buvo Nikolajus Ostrovskis. P. Užkalnis kalbėjo kažkokia savita archaine kalba, prikimšta rusicizmų. Pavyzdžiui, apgailestavo, kad pačta pametė N. Ostrovskio Kaip grūdinosi plienas antrą dalį, ruonius vadino tiuleniais ir t. t. Mus ruošė pedagoginiam darbui, todėl 1947 m. pradžioje supažindino su psichologijos pagrindais. Dėstė Alfonsas Gučas, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir dar porą metų tobulinęsis Vienos ir Jenos universitetuose. Greit jo paskaitos nutrūko, nes buvo pašalintas iš katedros vedėjo pareigų ir perėjo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Pradėtą kursą po dvejų metų tęsė profesorius Jonas Vabalas–Gudaitis, prieškariu eksperimentinės psichologijos laboratorijos kūrėjas. Jo paskaitos vykdavo didžiojoje fakulteto auditorijoje prie Pilies gatvės. Rinkdavosi viso fakulteto ketvirto kurso studentai. Profesorius kalbėjo tyliai. Pirmuosius suolus bemat užsėsdavo kolegės, jos dar pakenčiamai girdėdavo ir galėjo užsirašinėti. Tolokai sėdėdamas retkarčiais išgirsdavau labiau pabrėžiamus žodžius apie subjekto ir objekto sąveiką. Susirūpinau, kaip reikės gauti įskaitą. Susiradau rusišką ar iš rusų kalbos verstą vadovėlį, jį atidžiai perskaičiau. Į visus profesoriaus klausimus atsakiau. Studijų knygelėje pasirašė, bet pridūrė: „Aš dėsčiau ne taip.“ 1955 m. rudenį sužinojau, kad profesorius rastas negyvas prie geležinkelio Vilnius–Naujoji Vilnia pylimo. Kaip jis ten atsidūrė, liko mįslė. Suskaičiavau, kad iš viso išklausiau 26 ideologinio ir pagalbinio pobūdžio kursus. Istorijai liko tik 14. Dalis pastarųjų buvo epizodiški. Daugelis dėstytojų neturėjo nei mokslinių laipsnių, nei mokslinių pedagoginių vardų. Iš profesorių prisimenu tik Juozą Baldžių, Konstantiną Jablonskį, Igną Jonyną ir Juozą Žiugždą. Mokslų kandidato laipsnį buvo gavę Juozas Jurginis, Halina Kairiūkštytė-Jaci-

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

97

nienė, Pranas Kulikauskas ir Valentinas Neupokojevas. Bronius Dundulis 1940 m. Paryžiaus Sorbonos universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį, bet sovietiniais laikais jo nepripažino ir net draudė minėti sovietinėse enciklopedijose. Kaip minėjau, norėjau studijuoti archeologiją, bet nepavyko. Nudžiugau sužinojęs, kad vis dėlto archeologijos kursą skaitys J. Baldžius. Į auditoriją įžengė gan guvus nedidelio ūgio vyras, apsirengęs pagal prieškario madą ir ant kairės rankos pasikabinęs lazdą. Be jokios įžangos ėmėsi temos apie Švč. Mergelę Mariją. Jos šventumą maišė su žeme. Taip įsišėlo, kad savo lazda ėmė švytuoti virš pirmuosiuose suoluose susėdusių kolegių. Paskaitos laikas baigėsi, ir nieko nesakęs au- Pabradės poligone: M. Jučas, N. Ribakoditoriją paliko. Daugiau nesirodė visą semestrą. Kito vas ir V. Merkys, 1950 m. semestro pradžioje vėl atėjo ir kalbėjo maždaug ta pačia tema. Tiesa, lazda nebemojavo, gal dėl to, kad pirmieji suolai buvo tušti ir kolegės sėdėjo už mūsų nugarų. Negi dekanatas nežinojo, jog profesorius ligonis. Vėliau girdėjau, kad jis nepakentė moteriškos giminės ir linko prie vaikinų. Mėgo stipriai išgerti, – kompaniją susirasdavo tarp partinės mokyklos klausytojų ir, rodos, kariūnų. Šie vieną kartą jį taip prilupo, kad nustojo net į universitetą vaikščioti. Jau po mūsų studijų kolega etnografas Vacys Milius nueidavo jo, prieš karą etnologijos srityje pasižymėjusio profesoriaus, aplankyti. Rasdavo kažką rašantį. Prirašęs lapą jį mesdavo už sofos. Ateinanti valytoja viską, kas ant grindų, iššluodavo... Vis dėlto archeologijos kurso sulaukėme. Jį porą semestrų skaitė tikras archeologas Pranas Kulikauskas, prieš karą studijavęs Kaune ir Karaliaučiuje. Ligi 1947 m. jis dirbo Kauno universitete. Paskaitos buvo apžvalginio pobūdžio, be pavaizdumo priemonių, bet iš esmės lengvai suprantamos ir įsimenamos. Jį, kaip ir kitus dėstytojus, kartais tikrindavo. Šiam reikalui P. Kulikauskas nešiodavosi paskaitos apie sovietų valdžios rūpinimąsi archeologijos paminklais rankraštį. Istorijos mokytis ėmėmės pirmaisiais mokslo metais. Pradėjome nuo Senovės Rytų, Egipto ir antikos. Dėstė jau pagyvenęs, bet visad pasitempęs, gražiai apsirengęs vyras – Bronius Untulis. Gimnaziją baigė Liepojoje, priklausė lietuvių moksleivių socialdemokratinės krypties būreliui, platino įvairią lietuvišką spaudą. Įkliuvo. Iš kalėjimo išėjo davęs užstatą. Pabėgo į užsienį, studijavo

98

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Krokuvos, Berno ir Berlyno universitetuose filologiją ir istoriją. 1918–1940 m. buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas, Stepono Batoro universitete dėstė lietuvių kalbą, dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Iš dėstytojo paskaitų ryškėjo jo didelė erudicija ir pedagoginė patirtis. Viduramžių istorijos nedėstė, bet ypač sublizgėjo per naujųjų amžių istorijos paskaitas. Tiesiog įsijautęs pasakojo apie Didžiąją prancūzų revoliuciją. Deja, po paskaitų su studentais nebendravo. Paskaitas apie viduramžius skaitė Bronius Dundulis. Visad turėjo pasidėjęs paskaitos tekstą – gal bijodamas tikrintojų, bet greičiausiai dėl sunkiai įsimenamų gausybės karalių, hercogų, popiežių vardų, karų ir taikos sutarčių datų. Stropiai rašiau užrašus, nes dėstytojas jokių vadovėlių ar šiaip istorijos knygų nerekomendavo. Kartais paskaitas sutrumpindavo, pasiteisindamas vis tuo pačiu – šiandien kažkodėl skauda galvą. Po paskaitų skubėdavo tiesiai namo, pokalbių su studentais ir dėstytojais vengė – gal dėl galimų insinuacijų dėl savo praeities. Mudu su dėstytoju gyvenome Žvėryne, todėl pasitaikydavo, kad iš universiteto grįždavome drauge. Kartą šaligatviai nuo lijundros buvo tokie slidūs, kad vienas kitą prilaikėme. Šį bei tą užsimindavo apie kupiškėnus, bet į gilesnes kalbas nesileido. Apie B. Dundulį šiek tiek žinojau iš jo giminių. Antai Jurėniškių kaimo Vlada Rasiulytė, su kuria Skapiškio bažnyčioje krikštijome jos brolio dukterį Janiną, pasakojo apie savo giminystę. Sužinojau, kad B. Dundulis augo Gyvakarų kaime, netoli Kupiškio, ūkininkų šeimoje. Jo dėdė – Telšių vyskupijos prelatas Povilas Pukys – paėmė šį gabų vaiką leisti į mokslus. Kai baigė Telšių gimnaziją, matyt, prelato patariamas, B. Dundulis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir jį baigė 1933 m. Studijas tęsė Sorbonos universitete, ten apgynė disertaciją Napoleonas ir Lietuva ir 1940 m. ją išleido Paryžiuje. Ne­įvertinęs Lietuvai lemtingų 1940 m. vasaros įvykių, grįžo tėvynėn. Dirbo Vilniaus dailės muziejuje, kurio senieji darbuotojai iš jo šaipęsi, kad nemoka lenkiškai. Pasiūlęs kalbėtis prancūziškai, – šie bemat susigūžę. N. Chruščiovo laikais B. Dundulis parašė ir apgynė kandidatinę disertaciją Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. Po 13 metų gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį už darbą Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje. Greit jam pripažino ir profesoriaus vardą. Po to B. Dundulis „įsibėgėjo“, rašė daug ir objektyviai. Vienas lietuvių išeivijos istorikas apie jo knygą Lietuvos užsienio politika XVI a. (1971 m.) pasakė, kad autorius atvirai nusimetė marksistinį lukštą. Laimė, kad šis „pagyrimas“ praėjo negirdomis.

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

Savo darbams B. Dundulis ieškojo patikimos priedangos. Užsitikrino partijos veikėjo dr. Stasio Lazutkos globą. Dunduliai draugavo su akademiko Pauliaus Slavėno šeima. Jų niekas nekibino, nors P. Slavėno sūnus karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Jau minėjau, kad mano pusseserė Emilija dirbo Tiesos spaustuvėje, ji atnešė Tėvynės balso laikraštį, skirtą tik lietuviams pabėgėliams. Čia P. Slavėnas ragino savo sūnų grįžti į Lietuvą. Negrįžo. Dundulių šeima nesugyveno su J. Jurginiu. 1960 m. B. Dundulis man atnešė recenzuoti straipsnį apie laisvuosius valstiečius ligi 1812 m. Patariau istoriografiškai paminėti ir J. Jurginio rašinį Valstiečiai, vadinti bajorais, XVIII a. Paminėti nenorėjo ir savo straipsnio nespausdino. B. Dunduliui esu dėkingas ne tik už paskaitas universitete, bet taip pat už mano daktaro disertacijos oponavimą. Po gynimo su juo ir kitais gynimo dalyviais bei kolegomis pasėdėjome „Dainavos“ restorane. Keletą kartų teko lankytis ir viešėti naujuosiuose Dundulių namuose Antakalnyje, vieną kartą po P. Dundulienės daktaro disertacijos gynimo. B. Dundulis savo 1940 m. disertacijos apie Napoleoną nepamiršo. Norėjo Lietuvoje išleisti bent sutrumpintą variantą. Siekdamas pasitikslinti ir naujais epizodais papildyti ateidavo į istorijos archyvą. Kartą likome vienu du. Jis paklausė, ką aš manąs apie vieną Istorijos instituto bendradarbį, kuris ieško artimesnio susipažinimo. Pasakiau tik tiek, kad mes juo nepasitikime. B. Dundulio kursą gražiai papildė Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės Renesanso dailės istorijos paskaitos. Jos buvo neprivalomos. Kurie jų norėjome, vakarais susirinkdavome Muziejininkystės katedros auditorijoje. Ant stalo stovėdavo epidiaskopas ir krūva meno istorijos knygų. Kolega Izidorius Butkevičius ir V. Milius per dėstytojos paskaitą rodydavo atitinkamas iliustracijas. Visam laikui įsiminė Leonardo da Vinči, Rafaelio ir kt. kūriniai. Gaila, kad dailės istorijos paskaitos truko vos vieną semestrą. Liaudies kultūros XIX–XX a. pradžios istorijai buvo skirtos Pranės Stukėnaitės-Decikienės (vėliau Dundulienė) paskaitos. Bent trumpai papasakojo, kas yra etnografija. Ištisinės visuotinės XIX–XX a. pradžios istorijos paskaitų nebuvo. Iš dalies jas kompensavo Dovydo Fainhauzo pietų ir vakarų slavų istorija (apie D. Fainhauzą parašyta atskirai). Pasaulio istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo dėstė Robertas Žiugžda, profesoriaus Juozo Žiugždos sūnus. Jis bandė sekti tėvo pėdomis ir mušėsi į oficialiųjų istorikų elitines gretas. Dirbo LSSR užsienio reikalų ministerijoje, vilkėjo

99

100

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

diplomatinio korpuso uniformą. Per kiekvieną paskaitą vis gyrė SSRS užsienio politiką, Azijos šalių išsivadavimą iš imperialistų ir t. t. Manau, kad taip jį mokė Aukštojoje diplomatijos mokykloje Maskvoje. Buvo plepus. 1950 m. gyrėsi, kad tėvas J. Jurginiui „trinks galvą“ už neteisingą istorijos periodizaciją Tarybinėje mokykloje. Netrukus šiame žurnale ir Tiesoje pasirodė pranašautoji kritika. Įsimintiniausios liko profesoriaus Igno Jonyno SSRS tautų istorijos paskaitos ir vėliau jo vadovaujamas seminaras (apie I. Jonyną parašyta atskirai). XX a. SSRS istorijos kursą perėmė vyresnysis dėstytojas Kazys Bukaveckas, buvęs mokytojas. Matyt, kad jis savo kurso nemėgo. Per egzaminus būdavo nervingas. Gavau klausimą apie kažkurį Raudonosios armijos smūgį praėjusio karo metu. Papasakojau, kaip mokėjau, net išvardijau iš vokiečių paimtų lėktuvų ir tankų skaičių. Dėstytojas pyktelėjo ir pasakė, kad kalbu nesąmones, nes niekas sveikų ginklų neatidavinėja. Jis buvo visiškai teisus, bet kuo aš kaltas, jei šitaip sužinojau iš J. Stalino – vyriausiojo vado – įsakymų rinkinio. Pasisakiau. Dėstytojas suglumo. Kolegos mane gyrė, kad jį „nusodinau“. Pats maniau kitaip, – kad per savo neapdairumą galėjau dėstytoją įklampinti. Rišlaus ištisinio Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų kurso neturėjome. Nemažai sužinojome iš I. Jonyno SSRS tautų istorijos paskaitų. Be to, apie Lietuvą ligi Vytauto valdymo pabaigos kartą per savaitę pasakojo Augustinas Burokas, istoriją studijavęs Stepono Batoro universitete. Šiam kukliam dėstytojui esu dėkingas keleriopai. Dar antrame kurse jis inicijavo kurti Lietuvos istorijos būrelį. Mūsų fakultete panašų būrelį turėjo tik lituanistai. Būreliui pirmininkauti paskyrė mane su kolege Viktorija Kaupaite (vėliau Žagarės vidurinės mokyklos mokytoja). A. Burokas davė mintį, kad reikėtų leisti ir savo sieninį biuletenį. Paklausėme, jį pavadinome Laisvės keliu. Parašėme keletą straipsnelių, iš kurių prisimenu tik savąjį – apie 1848–1849 m. revoliuciją, mat buvo minima jos 100-ųjų metų sukaktis. Fakultete paskelbė sienlaikraščių parodą, nunešėme ir mūsiškį biuletenį. Dar nė komisijai ne­ įvertinus aktyvistai pakėlė triukšmą ir dėl jo pavadinimo, ir dėl turinio. Kad nebūtų blogiau, parsinešėme atgal ir užkišome už katedrų bibliotekos spintų. Daugiau nebeleidome, bet būrelis liko. Po kokių metų, Maskvos nurodymu, universitete imta kurti Studentų mokslinė draugija. Mūsų fakulteto skyriui vadovauti teko man. Su savo parašu išdavinėjau standartizuotus nario bilietus rusų kalba.

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

Po valstybinių egzaminų (drauge su eksternais): I eilėje vyr. dėstytojas B. Dundulis, V. Kaupaitė, J. Žiugžda, J. Ivoškaitė; II eilėje M. Meškauskaitė, I. Jurkevičiūtė, V. Merkys, A. Pauliukaitė (Grakovskienė), N.; III eilėje S. Magaramas, J. Koriznaitė, E. Bubulytė, J. Valiauskaitė, O. Kiaušaitė ir V. Abramavičius, 1951 m.

Grįžkime prie mūsų būrelio. Kas porą savaičių rinkdavomės, skaitydavome referatus, juos gyvai aptarinėdavome. Man A. Burokas davė temą: kada ir kur mirė Gediminas, nurodė literatūrą. Apie šį didįjį kunigaikštį Lietuviškojoje enciklopedijoje skaičiau I. Jonyno straipsnį, V. Antanavičiaus knygos Vytenis ir Gediminas vertimą. Pirmą kartą įsisąmoninau, kad tai, kas rašoma knygose, dar nėra galutinis, neginčijamas žodis. Istorijos veikalus ėmiau skaityti su didesniu ar mažesniu skepticizmu. Porą metų A. Burokas vedė Lietuvos istorijos pratybas, tiksliau – mokė LDK lotyniškosios diplomatikos. Deja, vėliau jo pradėtojo darbo niekas nebetęsė, nė K. Jablonskis, kuris prieš karą Vytauto Didžiojo universitete skaitė LDK rusiškosios diplomatikos kursą. Mums K. Jablonskis vieną semestrą skaitė paskaitas apie LDK istorijos šaltinius ir jų publikacijas (apie K. Jablonskį parašyta atskirai). Turėjome pora vertingų Lietuvos istorijos specialiųjų kursų. Apie Vilniaus miesto istoriją, ypač skirtingas jo jurisdikcijas, sužinojome iš J. Jurginio pas-

101

102

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kaitų, tiksliau – 1948 m. apgintos disertacijos atpasakojimo (apie J. Jurginį parašyta atskirai). XIX a. vidurio Lietuvos dvaro ir kaimo santykiai buvo Valentino Neupokojevo paskaitų tema (taip pat iš kandidatinės disertacijos). Jis lyg koks detektyvas emocingai pasakojo apie reikiamų šaltinių paieškas ir laimikius archyve. Deja, V. Neupokojevui trūko platesnio apsiskaitymo, nežinojo jo surastų dokumentų publikacijų, nepaskaitė lenkiškai. Ketvirtame kurse reikėjo pasirinkti siauresnę specialybę – visuotinės istorijos, SSRS istorijos ar Lietuvos istorijos. Pasirinkau pastarąją ir nuo to laiko svarbiausiu mūsų mokytoju tapo J. Žiugžda (apie jį parašyta atskirai). Į savo paskaitas dažnai neateidavo dėl ligos arba kitų užsiėmimų. Pavaduodavo A. Burokas. Šio dėstymas nesiderino su J. Žiugždos, kuriam mažai rūpėjo faktografinis nuoseklumas, faktų priežastingumas. Jis mums aiškino tą patį, ką rašė savo brošiūrose arba laikraštiniuose straipsniuose. Reikėjo atlikti pedagoginę praktiką. Jai ruošė dėstytoja Podolskytė, daug metų dirbusi mokyklose. Parodomąją pamoką vedžiau A. Vienuolio vidurinėje mokykloje. Ruošiausi kruopščiai. Įėjęs į klasę jaučiausi suvaržytas. Pradėjau nuo mokinių patikrinimo, kaip jie išmoko praėjusią pamoką. Stengiausi jų žinias įvertinti objektyviai, nesižvalgiau į ankstesnius pažymius. Vėliau išgirdau, kad nuolatinis istorijos mokytojas Puneris aimanavo, nes gerus ar blogesnius pažymius įrašiau ne tiems, kuriems „reikėjo“. Kaltas nesijaučiau. Diplominį darbą parašiau ir apgyniau lengvai. Baigiamuosius egzaminus laikiau labai išvargęs ir vis dėl to studentiško solidarumo. Kurso draugė Irena dirbo ligoninėje medicinos seserimi. Būdamas seniūnu, privalėjau kurso žurnale minusu pažymėti, kas į paskaitas neatėjo. Kai Irena dirbdavo dieninėje pamainoje, paskaitas praleisdavo. Jos labui žurnale minusus paversdavau pliusais – antraip galėjo atkreipti dekanato dėmesį. Kai reikėjo rašyti diplominį darbą, R. Žiugžda davė temą apie SSRS kovą už taiką. Ką daryti? Juk mieloji kolegė neturėjo laiko nė laikraščių skaityti. Diplominį parašyti prisiprašė mane. Rašiau, vargau skaitydamas brošiūras ir prirašiau apie 120 puslapių. Mašininkė rankraštį perrašyti uždelsė. Diplomantė nespėjo perskaityti, o R. Žiugžda niršo, kad pas jį, diplominio darbo vadovą, nė karto neatėjo konsultuotis. Per gynimą Irenos prašomas turėjau sėdėti matomoje vietoje ir galvos judesiu parodyti, ką į klausimus atsakyti. R. Žiugžda paprašė kažką papasakoti. Ką aš galėjau „signalizuoti“? Apgynė, gavo trejetą, mane „premijavo“ keturių mėnesių stipendija. Buvo paskirta į Kauną mokytojauti ir pasižymėjo geru dėstymu

M ū s ų profesoriai ir dėst y to jai

ir gebėjimu sutramdyti net įžūliausius klasės chuliganus. Tiesa, ne visada leistinomis pedagoginėmis priemonėmis. Jau baigiantis nustatytam diplominių darbų gynimo terminui, kelios kolegės mane ir Mečislovą Jučą prispyrė padėti mūsiškei Elenai. Ji turėjo gerą temą – apie Napoleono administraciją ir gyventojų padėtį Lietuvoje. M. Jučas kibo į J. Tatiščevo dokumentų publikaciją bei B. Dundulio prancūzišką veikalą, o aš – į Janošo Ivaškevičiaus (Janosz Iwaszkiewicz) monografiją. Apginti spėjo. Kolegės nusitempė vakarienės, tačiau vaišės buvo neįprastai šaunios, todėl mudu su M. Juču pirmai progai pasitaikius sprukome namo. Jei kas diplominius darbus parašydavo, tai ir apgindavo. Kartais šią eigą komplikuodavo konjunktūrinės politinės akcijos. Per istorinio materializmo paskaitas mums buvo aiškinama revoliucinė kalbininko Nikolajaus Maro (Marr) teorija, vadinamasis marizmas. Pagal ją, kalba esanti klasinio pobūdžio, ji keičiasi kintant visuomenės struktūrai. Visos kalbos atsiradusios iš keturių pirminių garsų elementų ir „sprogimų“ keliu galinčios virsti kitomis. Šios teorijos realiojo pamato nesuvokėme ne tik mes, studentai, bet ir dėstytojai. Fakultete žinojome tik vieną maristą – prodekaną V. Kostelnickį. Norėdamas rasti mokinių, mūsų kurso studentui Vincui Urbučiui (vėliau žinomas kalbininkas) davė maristinę diplominio darbo temą. Artėjant gynimui pasirodė J. Stalino brošiūra, kuri N. Maro teoriją sutriuškino. Manėme, kad V. Urbutis pakliuvo į spąstus. Tačiau šis gabus studentas greit rado išeitį: diplominį darbą pakreipė į „klaidingos“ N. Maro teorijos ir „teisingo“ J. Stalino kalbos mokslo priešpriešą. Išsisuko. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau gerai, nes per visą studijų laiką buvau gavęs tik du trejetus – abu iš karinio rengimo. Gavau diplomą ir gerą paskyrimą. Stodamas į universitetą maniau, kad viską, ko man reikia, išmoksiu. Deja, atsisveikindamas su universitetu, jaučiausi nieko gerai neišmokęs. Didžiausią laiko dalį pasiglemžė nereikalingos ar mažai naudingos disciplinos. Užsienio kalbų neišmokome, meno istorijos beveik nedėstė, paleografijos trūko. Sužinojau bent tiek, kad mokslo gelmės beribės ir kad daugelio reikalingų dalykų teks ilgai, gal net visą amžių, mokytis, kritiškai priimti net tai, ką mums kai kurie istorikai į galvą kalte kalė.

103

Mūsų profesorius Ignas Jonynas

Ignui Jonynui teko skaityti SSRS tautų istorijos kursą, nors jis buvo didžiausias Lietuvos istorijos žinovas. Iš viso pas I. Jonyną laikiau tris egzaminus: už vieną gavau penketą, o už likusius – po ketvertą. 1911 m. I. Jonynas baigė Maskvos universitetą. Buvo įžymiausių rusų istorikų pozityvistų profesorių Pavelo Vinogradovo, Aleksandro Savino, Roberto Viperio (Vipper) ir ypač rektoriaus Matvejaus Liubavskio mokinys. Į Lietuvą grįžo 1918 m. Kai po metų Vilnių užėmė lenkai, čia lietuvių teisėms ginti veikė Laikinasis lietuvių komitetas, vadovaujamas Mykolo Biržiškos. Komiteto sek­ retoriumi buvo I. Jonynas ir taip pradėjo savo diplomatinę veiklą. 1920 m. prasidėjus Raudonosios armijos žygiui į Lenkiją, tapo aišku, kad ji pasieks ir Vilnių. I. Jonynas pasakojo, kad liepos 14 d. į jo butą atėjo dvi ginkluotos lenkų legionierės ir jį išsivarė. Vienai legionierei vis smukusios kojinės, kol jas pasilenkusi taisė, iš kišenių byrėjo šoviniai. Ir taip kartojosi keletą kartų. Pagaliau I. Jonynas suprato, kad veda ne į Lukiškių kalėjimą, o į Lenkijos kariuomenės Vilniuje vado generolo Huperto (Huppert) būstinę. Generolas priėmė maloniai ir pasiūlė perduoti visą valdžią I. Jonynui – Laikinojo lietuvių komiteto atstovui. Deja, Raudonoji armija jau buvo čia pat, o artimiausi Lietuvos kariuomenės daliniai – Vievyje. Kai 1920 m. rudenį generolo Lucjano Želigovskio (Żeligowski) „sukilėliai“ užgrobė Vilnių, Lietuvos vyriausybė I. Jonyną paskyrė atstovu į Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisiją ginkluotam Lenkijos ir Lietuvos konfliktui nutraukti. Kelis karus, beje, ir per mūsų 1951 m. ekskursiją po vakarinę Baltarusijos SSR dalį, pasakojo apie Suvalkų susitarimo sulaužymą ir nustatytos skiriamosios kariuomenių linijos, nubrėžtos per Bastūnų geležinkelio stotį (už Eišiškių), nepaisymą, – L. Želigovskio kariuomenės invaziją į Lietuvą. I. Jonynas gerai mokėjo prancūziškai ir tiesiogiai, be vertėjo, įtikinėjo komisijos vadovą – prancūzų pulkininką Pjerą Šardeną (Chardigny), kad priverstų lenkus

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

atsitraukti atgal. Pasak I. Jonyno, jo pastangos rezultatų nedavė, nes komisija vien fiksavo susidariusią padėtį ir net trukdė Lietuvos kariuomenei priešintis. 1922–1926 m. I. Jonynas užėmė aukštas pareigas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir pradėjo dirbti universitete lektoriumi, docentu. Nuo 1931 m. vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos istorijos katedrai ir daug nusipelnė, kad čionykštis istorijos mokslas pasiektų europinį lygį ir kad Lietuvos istorija būtų pripažinta nuo Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos istorijos atskirtu objektu. I. Jonyno katedra paruošė visą tuometinių istorikų kartą. Jo buvusieji studentai pasklido po Lietuvos mokyklas, ne išimtis buvo ir manoji Kupiškio gimnazija. 1940 m. sausio mėnesį I. Jonyną su visa Lietuvos istorijos katedra iš Kauno perkėlė į Vilniaus universitetą. Ligi savo gyvenimo pabaigos I. Jonynas gyveno Didžiojoje gatvėje universiteto namuose, nuomojosi mažą butą, nes čia gyveno be šeimos ir laisvomis dienomis važinėjo į Kauną. Ten Rūtų gatvėje turėjo nuosavą keistokos išvaizdos medinį namą, matyt. pirktą iš kokio nors buvusio rusų valdininko. Puoselėjo didelį sodą ir gražų gėlyną. Ne kartą girdėjau jo pasikalbėjimus su katedros laborante Nina Eicher-Lorka, kurios šeima čia, Vilniuje, vertėsi gėlininkyste. I. Jonynas džiaugdavosi, kad jau pražydusi viena ar kita graži gėlė. Pokario metais I. Jonyno padėtis Vilniaus universitete buvo trapi, bet jis dar ėjo Lietuvos istorijos katedros vedėjo pareigas ir susilaukė profesoriaus vardo pripažinimo. Profesorius K. Jablonskis ir kiti jo kolegos rūpinosi, kad už mokslinių darbų visumą I. Jonynas gautų istorijos mokslų daktaro laipsnį. Negavo. Mokslų akademijai atkurti buvo valdžios sudarytas komitetas, vadovaujamas chemiko Juozo Matulio. Šis pasikvietė I. Jonyną pasikalbėti ir pasiūlė akademiko vardą, bet su sąlyga, jei stos į partiją. I. Jonynas nieko neatsakęs, pasiėmęs skrybėlę ir išėjęs. 1945 m. iš I. Jonyno Lietuvos istorijos katedrą atėmė, į ją pasodino J. Žiugždą. I. Jonyną paskyrė SSRS tautų istorijos katedros vedėju. I. Jonynas sovietiniais laikais liko mokslo, o ne politikos žmogus. Bodėjosi angažuotos propagandos. Vieną kartą mums pasakė, kad laikraščiai rašo apie naujame penkmetyje sodais sužydėsiančią Lietuvą, tačiau taip manyti gali tik tas, kas per savo gyvenimą neišaugino nė vienos obels. Mūsų profesorius, kaip ir dauguma kitų senųjų profesorių, buvo specialiųjų tarnybų akiratyje. Fakulteto dėstytojams stebėti buvo įterpiami jau patyrę saugumiečiai. Matyt, prie tokių priskirtinas ir Leonas Bičkauskas-Gentvila. Buvo bjauru, kai jis mūsų koleges pravardžiuodavo lervomis. Jo biografija spalvinga, iš jos šį bei tą žinojome. Tarnavo Lietuvos Respublikos karo žvalgyboje, dirbo

105

106

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mūsų ekskursija su I. Jonynu Lydos pilies kieme, 1951 m.

pasienyje su Vokietija. Pirmuoju sovietmečiu jis tarnavo Baltarusijos karo apygardos štabe. 1941 m. buvo ištremtas į Karelijos šiaurę. Prisiskaičius sovietinių čekistų prisiminimų kirba mintis, kad tremtis galėjo būti priedanga specialiai užduočiai vykdyti. 1943 m. pabaigoje jį apvilko vokiška uniforma ir pasiuntė žvalgyti, kas vokiečių belaisvių stovyklose vyksta. Po karo tapo Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoju, nors jokios aukštosios mokyklos nebuvo baigęs. Netrukus ėmė skaityti ir SSRS istorijos paskaitas. Tuo pačiu metu yrėsi prie universiteto baigimo diplomo. Laimė, kad jo paskaitų klausyti neteko, bet vieną kartą su juo susiginčijau dėl istorijos politizavimo. Nuo to laiko tapome „pažįstami“, – mane sutikęs perverdavo savo skvarbiu žvilgsniu. Paradoksalu, bet I. Jonyną paskyrė L. Gentvilos kandidatinės disertacijos „Valstiečių reforma ir 1863 m. sukilimas Lietuvoje“ vadovu. Disertacijos rašyti nesisekė (tik 1956 m. ją apgynė Maskvoje), kaltę vertė vadovui. 1948 m. sausio 10 d. įvyko uždaras universiteto partinės organizacijos susirinkimas, per kurį šviežiai iškeptas biuro sekretorius Vladas Taurinskas triuškino senąją profesūrą, nepamiršto ir I. Jonyno. Jį kaltino, kad blogai konsultuoja disertantą L. Gentvilą (šis partijai nepriklausė), jam neskolina savo knygų. Ne kartą girdėjau, kai I. Jonynas sakydavo, kad knygas galima skolinti tik tam, kas jas

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

tikrai grąžins ir nesugadins pabraukimais bei prirašinėjimais. O apskritai, negi disertacijos vadovui uždedama prievolė savo disertantą aprūpinti knygomis, juolab kad pats universitetas turėjo turtingą biblioteką. I. Jonyno kritika įsibėgėjo. 1948 m. rudenį pats rektorius Jonas Bučas, remdamasis kažkokiu informatoriumi, I. Jonyno paskaitas vadino apolitiškomis. Man būnant trečiame kurse plačiai nuskambėjo garsas apie F. Levitaco diplominio darbo „LKP kova prieš fašistinę valdžią“ gynimą. F. Levitacas Lietuvos valstybę vadino neteisėta, jos ekonomiką priklausoma nuo užsienio kapitalo. Objektyviausiais šaltiniais laikė komunistų spaudą, ignoravo net Lietuvos statistikos metraštį. I. Jonynas dėl šitokio istorijos falsifikavimo neištvėrė, paaiškino, kas tai yra istorijos tyrimas, šaltinių kritika ir objektyvumas. Pasakė ir Cicerono sentenciją „Primum esse historiae legem, ne quid falsi dicere audeat, ne quid veri non audeat“ (Svarbiausia istorijos taisyklė – nedrįsk sakyti melo, nedrįsk nuslėpti tiesos). Už tai I. Jonynas susilaukė kritikos net per Spalio perversmo minėjimą universitete 1948 m. Į panašius minėjimus būdavo kviečiami „partijos ir vyriausybės“ šulai. Tąsyk dalyvavo LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. I. Jonyno kritika iš tokios aukštos tribūnos pakvipo represijomis, juolab kad neseniai jo sesuo Morta Jonynaitė-Griškevičienė su sūnumi ir dukterimi buvo ištremtos Sibiran. Dar didesnė „kaltė“ slėgė dėl jo sūnų Vytauto Aleksandro ir Kęstučio dalyvavimo rezistencinėje kovoje ir pasitraukimo į Vakarus. I. Jonynui teko išgyventi tikrą moralinę tragediją – už primestas „nuodėmes“ muštis į krūtinę. Akademijos bibliotekos rankraštyne radau aniems laikams būdingą „nuodėmių“ išpažinimą. Čia rašoma: „Man šiandien tenka pasisakyti, ar aš buvau, ar nebuvau ištikimas marksizmo-leninizmo reikalavimams moksle. Sakau atvirai – nebuvau. Tai pasireiškė ginant SSRS istorijos katedroje Levitaco diplominį darbą [1948 m.] spalių 23 d. Mano pasakytose pastabose buvo daug buržuazinio objektyvizmo atrūgų. Kaip vakar iškilmingame posėdyje pareiškė Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas drg. Paleckis, yra nelengva išrauti buržuazinės pasaulėžiūros, buržuazinio objektyvizmo likučius. Per kelias dešimtis metų jie per giliai įleidę savo šaknis. Aš tai seniau jaučiau. Daug man buvo padėjęs nuvalyti iš savo sąmonės buržuazinę pasaulėžiūrą marksizmo-leninizmo universitetas. Aš jį lankiau su dideliu vidiniu patenkinimu ir esu labai dėkingas tiems, kurie pastūmėjo mane, nebejauną žmogų, baigusį universitetines studijas beveik prieš

107

108

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

40 metų, prie naujų studijų. Dirbau gana uoliai, bet, matyti, dar toli gražu nesu pasidaręs tikruoju marksistu. Mano pasisakymas buvo persunktas atvira arba pusiau atvira forma buržuazinio objektyvizmo. Aš nebuvau įsigilinęs į tai, kad Cicerono posakis „Primum esse historiae legem, ne quid falsi dicere audeat, ne quid veri non audeat“ yra skatinimas prie buržuazinio objektyvizmo. Toliau, mano išsireiškimas „Ne visuomet svetimo kapitalo investicija į kurio nors krašto pramonę traukia su savimi nepriklausomybės nustojimą“ yra marksistinio mokslo iškraipymas, kuris moko, kad ekonomika sąlygoja, pajungia kiekvieno krašto politiką.“ I. Jonyno persekiojimas kulminaciją pasiekė 1949 m. vasario mėnesio viduryje, kai vyko partijos VI suvažiavimas. Jis skelbė, kad einant į visišką socializmo pergalę reikia negailestingai šalinti buržuazinės nacionalistinės ir klerikalinės ideologijos apraiškas, kovoti su vadinamosios vieningosios srovės teorija, stiprinti senosios inteligentijos auklėjamąjį darbą. Panašios „nuodėmės“ tiko ir I. Jonynui. Istorijos-filologijos mokslo personalo susirinkimas, atsiliepdamas į minėtą suvažiavimą, priėmė itin grubų nutarimą (suprantama, jį rašė ideologiniai aktyvistai): „Kai kurie senesniųjų specialistų, pasireiškusių buržuaziniu laikotarpiu nemarksistiniais, o kartais ir antimarksistiniais spausdintais darbais, per maža tedaro pastangų išlyginti savo padarytą darbo žmonėms žalą ir viešai sunaikinti tiltus į buržuazinę praeitį. Partija ir vyriausybė, patikėdama jiems atsakingą jaunimo auklėjimo darbą, turi teisę reikalauti, kad tas didelis pasitikėjimas nebūtų apviltas. Šia kryptimi daugiau laukiame pastangų iš prof. Jonyno, prof. Sezemano, doc. Galaunės, vyr. dėst. Untulio, vyr. dėst. Dundulio ir kitų.“ Šitoks reikalavimas reiškė, kad I. Jonynas turi atsisakyti visų savo mokslinių veikalų, viso gyvenimo darbo rezultatų, kurie jį atestavo kaip aukštos kvalifikacijos istoriką. Po to I. Jonynas neteko SSRS tautų istorijos katedros vedėjo pareigų. Jo vietoje buvo paskirtas J. Žiugžda, vadovavęs Lietuvos istorijos katedrai, o pastaroji prijungta prie SSRS istorijos katedros, jos pavadinime nebeliko SSRS tautų istorijos termino. Universiteto partinės organizacijos biuras svarstė, ar nevertėtų I. Jonyną visiškai pašalinti. Betgi tuomet nebeliktų nė vieno senojo istorijos profesoriaus ir propagandinio pasiteisinimo, kad sovietų valdžia siekia senuosius specialistus įtraukti į socializmo statybą. Skaičiau Aurimo Švedo disertaciją „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.)“

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

I. Jonyno vadovaujama ekskursija Kernavėje: į dešinę nuo profesoriaus A. Merkys, M. Tamošiūnas, V. Merkys, 1951 m.

(2006 m.), iš kurios sužinojau dar vieną baisų psichologinį I. Jonyno pažeminimo faktą. J. Žiugžda, norėdamas biurą įtikinti, kad I. Jonynas dėl savo klaidų gailisi, kalbėjo: „Pirmą kartą man teko regėti, jog jis atsiklaupė ant kelių: niekuomet anksčiau su manimi jis nesutikdavo.“ Kai 1984 m. parengiau I. Jonyno raštų tomelį „Istorijos baruose“, leidyklai reikėjo „svarios“ recenzijos. Pagalvojau pagalvojau ir paprašiau savo buvusio kolegos profesoriaus Stasio Lazutkos. Mano studijų metais jis priklausė prie partinių radikalų. Per tolesnius 40 metų jo radikalizmas gerokai išgaravo, juolab kad sąžiningai įniko į I Lietuvos Statuto tyrinėjimus. Prisimindamas tuos begalinius I. Jonyno „linčiavimus“, S. Lazutka recenzijoje rašė: „Profesorius I. Jonynas priklausė prie tų tyrų asmenybių, dorų žmonių, kurie, susidarę pasaulėžiūrą, negalėjo jos lengvai pakeisti pagal „užsakymą“, konjunktūriniais sumetimais. Visiškai aišku, kad iki sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje I. Jonynui buvo tolimas marksizmo mokslas, marksistinė-lenininė istoriografija, nors jo demokratizmas vertė jį jau buržuaziniais metais ieškoti savitų, racionalesnių, objektyvesnių istorijos mokslo koncepcijų. Tačiau sovietiniais metais to buvo maža, reikėjo ryžtingai atsisakyti senų pažiūrų, senų tradicijų, visko, kas buvo įprasta, susiklostę, reikėjo pereiti Rubikoną ir sudeginti visus tiltus. Atrodo, protu profesorius tai suvokė gana greit, bet nugalėti šitai sekėsi ne taip lengvai, reikėjo viską išgyventi, reikė-

109

110

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jo, nepaisant savo 60 metų, ne tik išstudijuoti marksizmo-leninizmo pagrindus, bet ir naujai pažvelgti į istorijos mokslą. Ir tai buvo daroma gal kiek lėtokai, bet kruopščiai ir sąžiningai, kaip viską darė Ignas Jonynas.“ I. Jonynui pereiti Rubikoną būtų reiškę atsisakyti to, ko iš jo jau seniau reikalauta, būtent viso savo mokslinio palikimo, visų senosios istorikų kartos išugdymo nuopelnų. Gerai prisimenu I. Jonyno išvaizdą. Buvo gražus pagyvenęs vyras, nešiojo nedidelius ūsus, plaukai žiloki ir praretėję. Rengėsi kukliai, vis tuo pačiu kostiumu, turbūt pokario metais pirktu pagal paskyrą. Nesiskirdavo su sena skrybėle. Mūsų kolegės juokaudavo, kad ji pirkta dar Paryžiuje. Paskaitas skaitydavo stovėdamas, gal tiksliau – jas aiškindavo užsimerkęs, skardoku metalinio tembro balsu. Ateidavo punktuliai, paskaitų netrumpindavo. Neprisimenu, kad būtų sirgęs ir paskaitą praleidęs. Formaliai savo kursą dėstė pagal Eduardo Burdžalovo vadovėlį, išleistą atskirais sąsiuviniais ir skirtą Maskvos aukštajai partinei mokyklai. Paradoksalu, bet anuomet šis vadovėlis buvo padoresnis už skirtuosius universitetams. Tiesa, šio vadovėlio konspektą I. Jonynas pasirašydavo tik dėl atsargumo, nes paskaitas tikrindavo arba reikėdavo pasiaiškinti, ką jis ten studentams kalba. Konspekto niekad neskaitė, dėstydavo iš atminties, dažnai nukrypdamas į LDK istoriją ir aiškindamas šios valstybės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės politinius santykius ir karus. Taip ryškiai kompensavo tai, ko negavome iš Lietuvos istorijos paskaitų. I. Jonyno paskaitos parodė, kad istorijos mokslas nėra toks paprastas, kaip iš pradžių manėme. Kalbėjo iš tų rezultatų, tyrimų, kuriuos pats darė, o ne atpasakojo kitų vadovėlines tiesas. Jis ateidavo taip pat į mūsų istorikų būrelį ir šią savo savybę parodydavo dar ryškiau. I. Jonyno reiklumu per egzaminus mus gąsdino B. Dundulis. Tik vėliau supratau, kad tuo pasireiškė senų Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetų prieštaravimų reliktai. B. Dunduliui pas I. Jonyną mokytis neteko. Išties I. Jonynas buvo bene reikliausias iš visų mūsų dėstytojų, bet studentų žinias vertino objektyviai. Antai vienas jo mylimiausių studentų buvo M. Jučas, tačiau kartą ir jį per egzaminus pavarė. Nors I. Jonyno iš universiteto nepašalino, tačiau moralinis teroras nesiliovė. Buvo rezgamos įvairios intrigos, tam reikalui bandyta pasitelkti net studentus. Čia pasižymėjo dėstytojas Valentinas Neupokojevas. Jis troško pripažinimo, kad yra svarbiausias SSRS istorijos specialistas. Ir štai 1952 m. birželio 12 d. Tiesoje pasirodė universiteto partinės organizacijos sekretoriaus Jono Grigo-

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

nio (vėliau prorektorius) straipsnis „Ideologiniai darbai universitete“, kuriame I. Jonynui vėl pakartoti „tradiciniai“ kaltinimai: „Iki paskutinio laiko dar pasitaiko dėstytojų, kurie objektyvistiškai nušviečia kai kuriuos klausimus arba net remiasi buržuazinėmis koncepcijomis. [...] Panašių klaidų daro prof. Jonynas, kuris ligi paskutinio laiko tvirtino, kad dekabristai nebuvo revoliucionieriai.“ Tai reiškė, kad I. Jonynas įžeidė „vyresnįjį brolį“. Profesorius bandė ieškoti tiesos. 1952 m. birželio 14 d. CK sekretoriui Vladui Niunkai nusiuntė pareiškimą. I. Jonynas rašė: „Vakar pasiunčiau Tamstai laiškelį, kuriame nurodžiau, kad Vilniaus universiteto partinės organizacijos sekretorius draugas J. Grigonis paskelbė Tiesos dienrašty aiškią netiesą, liečiančią mano asmenį. Draugas Grigonis apkaltino mane, kad aš iki paskutinio laiko teigęs, kad dekabristai nebuvę revoliucionieriai. Skelbti tokią nesąmonę jaunimui galėtų tik pamišėlis arba piktos valios žmogus, panašus į R. Hare (žiūr. Bolševik, 1952, Nr. 10). Dviem laiškais, adresuotais draugui J. Grigoniui, aš, nurodydamas, kad jis galėjo būti suklaidintas nesąžiningų informatorių, raginau jį atšaukti spaudoje jo paskelbtą netiesą. Mano raginimas jo nepaveikė. Iš asmeniško pasikalbėjimo su draugu Grigoniu sužinojau, kad jo informatoriais buvę stu[dentai] Sinica ir Timofejevas. Pareiškime Uni[versiteto] partiniam biurui nurodžiau visos informacijos nepagrįstumą. Leisdamas sau pateikti Tamstai pareiškimo partiniam biurui nuorašą, aš dar kartą pareiškiu Tamstai, kad jaučiuosi giliai užgautas viešai paskelbtos netiesos apie mane, diskredituojančią mane viešai kaip istoriką ir prašau Tamstą nurodyti man veiksmingas priemones atitaisyti tą netiesą.“ Norėdamas skaitytoją supažindini su šios intrigos esme, pateiksiu taip pat V. Niunkai pridėtą I. Jonyno pareiškimą universiteto partbiurui. I. Jonynas rašė: „J. Grigoniui dėl str. Tiesoje (VI.12) rašiau 2 laiškus, patardamas pripažinti netiesą. Vakar per asmenišką pasikalbėjimą informatoriais nurodė stud. Sinicą ir Timofejevą ir kad tai surišta [toliau rusiškai] su referatu apie dekabristą Rylejevą, skaitytu studentų mokslinėje konferencijoje. Referatą apie dekabristą Rylejevą rašė keturi studentai – Baltraitis, Kelevišius, Sinica ir Švedaitė. [Toliau vėl lietuviškai:] Savo dalis kiekvienas perskaitė būrelio posėdyje. Temos paskirstytos jiems V. I. Neupokojevo patarimu. Iš šių pranešimų turėjo būti padarytas konferencijai vienas. Jį sutrumpinti ir sujungti, perrašyti turėjo rusiškai geriausia mokantis stud. Sinica, o paskui jį pristatyti V. I. Neupoko-

111

112

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jevui, [toliau vėl rusiškai] po to man, būrelio vadovui, [toliau lietuviškai]. Sinica referatą pristatė tik dieną prieš konferenciją, be V. Neupokojevo atsiliepimo. Peržvelgęs referatą radau daug klaidų ir Sinicą pasiunčiau pas Neupokojevą, be kurio pritarimo sakiau neleisiąs skaityti konferencijoje. Maždaug po valandos grįžo iš Neupokojevo su rašteliu, kad temą tvirtina, bet, nemokėdamas lietuviškai, negalįs imtis atsakomybės. Kad nežlugtų stud. konferencija Paskutinė I. Jonyno ekskursija su studentais Nemunu, 1954 m. liepos mėn. (istorijos sekcija), pats pataisiau visą Sinicos referatą. Kitą dieną Sinica ir perskaitė savo draugų vardu konferencijoje. Atidavęs pataisytą referatą Sinicai, daugiau su niekuo nesikalbėjau. Stud. Timofejevo nepažįstu ir su juo niekad nekalbėjau apie dekabristus. [Toliau rusiškai:] Pati referato užduotis – nustatyti ir pabrėžti, kokį vaidmenį suvaidino Rylejevas, revoliucingiausias ir ryžtingiausias dekabristų Šiaurės draugijos vadovas, – dėl to visiškai nepagrįstas tvirtinimas, kad dekabristai revoliucionieriais nebuvo. [Vėl lietuvių kalba:] Todėl J. Grigonio str. yra manęs šmeižtas. Galima apklausti būrelio studentus, galima susipažinti su Sinicos tekstu, mano taisytu. Siekimas mane, kaip istoriką, diskredituoti yra kieno nors intriga.“ V. Niunka I. Jonyno pareiškimą spręsti perdavė CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjui Stasiui Lazutkai, beje, buvusiam šio profesoriaus studentui. Jis ant pareiškimo storu mėlynu pieštuku rusiškai užrašė: „Išnagrinėta, į archyvą. 1952.VI.17“ Tuometinėje politinėje sistemoje kritikos niekas neatšaukdavo ir kritikuotų žmonių neatsiprašinėjo. Negi profesorius I. Jonynas galėjo būti išimtis? I. Jonyną mūsų profesoriumi vadinu ne vien dėl paskaitų skaitymo, bet ir aktyvaus bendravimo su studentais. Gerus studentus labai vertino. Gatvėje ne tik atsakydavo į studento sveikinimą, bet neretai sustabdydavo ir pakalbindavo. Jiems savo laiko negailėjo. Jau minėjau, kad noriai vaikščiodavo į mūsų istorikų būrelio susirinkimus, netgi pats, niekieno nevaromas, ėmė šį būrelį globoti. Greit buvo sudraustas. Daug iš jo sužinojome per ekskursijas

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

po Vilnių. Susirinkdavome jau po paskaitų arba sekmadieniais. Didžiojoje fakulteto auditorijoje išklausydavome ilgą pasakojimą apie tų objektų, kuriuos lankysime, istoriją. Stebėdavomės, kaip jis tiek daug ir taip detaliai viską žino. Vaikščiojome po universitetą, pasak jo, įkurtą 1579 m., o ne 1803 m., kaip mus karštai įtikinėjo J. Žiugžda. Aprodė pirmojo botanikos sodo vietą, namą, kuriame gyveno profesorius Augustas Bekiu, poetas Julius Slovackis. Ilgai stovėjome tarp buv. Chodkevičių ir Radvilų rūmų Didžiojoje gatvėje, – išklausėme apie šių didikų kautynes dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkevičiūtės rankos. Didžiausią įspūdį paliko I. Jonyno vadovauta ekskursija į Rytų Lietuvą ir Baltarusijos SSR vakarų dalį 1951 m. vasarą. Susiruošėm trejetui dienų. Dalyvavo daugiausia Lietuvos istorijos būrelio lankytojai. Važiavome sunkvežimiu. Pradėjome nuo Jašiūnų, sustojome prie istoriko Mykolo Balinskio dvaro rūmų. Domas Butėnas ėmė fotografuoti. Bemat iš rūmų iššoko VRM kariuomenės leitenantas ir pareikalavo ekskursijos vadovą pasakyti, ko čia žvalgomės. I. Jonynas kantriai aiškinosi ir laimingai ištrūkome. Tik D. Butėnui leitenantas iš fotoaparato ištraukė filmą ir jį apšvietė. Leitenantas dar pasakė, kad išsiaiškinsiąs, kokius karinius objektus fotografavo. Pralinksmėjome. I. Jonynas miestelyje ieškojo dvaro kapinaičių, kuriose palaidotos dvi įžymybės – M. Balinskis ir jo uošvis – senojo Vilniaus universiteto profesorius biologas Andrius Sniadeckis. Neradome. Šias kapinaites užtikau tik po kelerių metų. Jų būta visiškai netoli rūmų, tuoj už Merkio upės. Antras sustojimas buvo prie Lydos pilies griuvėsių. Profesorius papasakojo jos ilgą ir turtingą istoriją. Tądien turėjome pasiekti Naugarduką. Pasiekėme, bet jau temo. I. Jonynas su M. Juču nuėjo į viešbutį, o visi kiti išmiegojome mokyk­ loje ant plikų suolų. Rytą apėjome pilį, rankomis iščiupinėjome jos apgriuvusius mūrus. I. Jonynui labai rūpėjo apžiūrėti netoliese stovinčią bažnyčią, kurios vietoje galėjusi būti pirmoji karaliaus Mindaugo katedra ir jo karūnavimo vieta. Deja, ši bažnyčia, kaip ir kone visos Baltarusijos SSR bažnyčios, buvo uždaryta. I. Jonynas užsimojo tiesiausiu keliu pasiekti Alšėnus. Pasukome mažareikšmiu žvyrkeliu. Greit privažiavome užtvarą, toliau karinis poligonas. I. Jonynas čia vėl parodė savo diplomatinius įgūdžius, ir mums toliau keliauti leido. Išvydome ilgą Dokudavos miestelį su šiaudais dengtomis trobomis. Mūsų pasižiūrėti sulėkė ne tik vaikai, bet ir suaugę miestelėnai. Sakė, kad po karo dar nematė sunkvežimio su civiliais keleiviais. Pravažiavę Viją ir Trobas nusikapstėme ligi Alšėnų. Buvo pavakarys, bet dar spėjome apžiūrėti kunigaikščių Alšėniškių

113

114

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pilį. Radome nemažus rūmus, bet apleistus, apgriautus ir skęstančius krūmuose. Nakvynę gavome šviežio šieno šalinėje. Profesorių pakvietė į trobą. Mūsų vaizduotę stipriai sužadino Krėvos pilies griuvėsiai. Dar iš gimnazijos laikų žinojau, kad čia buvo įkalinti Kęstutis ir Vytautas. Pastarajam pavyko pabėgti, o tėvą pasmaugė. I. Jonynas mums paskaitė ilgą paskaitą ne tiek apie šią tragediją, kiek taip pat apie LDK padėtį XIV a. pabaigoje. Grįždami į Vilnių netikėtai pamatėme Medininkų pilies griuvėsius. I. Jonynas jų nesitikėjo. Džiaugėmės visi. Iš jo pasakojimo tik tiek prisimenu, kad patarė kritiškai žiūrėti į istoriografijos legendą, kad čia gyveno lenkų istorikas Janas Dlugošas ir mokė karalaitį šv. Kazimierą. Ši kelionė man buvo lyg iškilmingos universiteto baigimo išleistuvės. Galbūt ji net sujudino tų kraštų, kuriuos lankėme, žmonių protus. Netrukus LSSR Aukščiausioji Taryba gavo kolektyvinį Vijos ir Trobų apylinkių gyventojų prašymą, kad jų kraštą prisijungtų Lietuva. Naivu, bet iškalbinga. Likęs Vilniuje ir besisukiodamas apie universiteto biblioteką, profesorių sutikdavau dažnai. Kone visada sustabdydavo, domėdavosi, kokios mano tolesnio mokslo perspektyvos. Kitą kartą sutikęs šią temą vėl tęsdavo lyg nutrūkusį pokalbį. 1954 m. ankstyvą pavasarį netikėtai susitikome Katedros aikštėje. Buvo gerai nusiteikęs, sakė, kad einąs iš LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus, kur kalbėjęs apie mudu su M. Juču ir pats gavęs vedėjo Stasio Lazutkos pasiūlymą parašyti visą Lietuvos istoriją ligi baudžiavos panaikinimo 1861 m. Šio pasiūlymo priežastį sužinojau po kelerių metų. 1954 m. pradžioje įvyko plataus masto LTSR istorijos pirmo tomo maketo svarstymas, kuriame dalyvavo keletas istorikų iš Maskvos. Pasikvietęs akademikus ir profesorius A. Sniečkus aimanavęs, kad trūksta specialistų ir prašęs maskviškių pagalbos. Akademikas Michailas Tichomirovas pasakęs, kad turite tokį gerą specialistą kaip I. Jonynas ir jo nepanaudojate. M. Tichomirovas su I. Jonynu turbūt buvo pažįstami dar nuo studijų Maskvos universitete laikų, tikrai žinau, kad mokėsi pas tuos pačius profesorius. M. Tichomirovas redagavo SSRS istoriografijos apybraižų pirmąjį tomą (išėjo 1955 m.) ir I. Jonyną paprašė parašyti apie Lietuvos istoriografiją. Šis kruopščiai ėmėsi darbo ir rankraštis išėjo per platus. Maskviškiams reikėjo tik trumpo apibendrinamojo pobūdžio straipsnio, sakytum priedo prie Rusijos istoriografijos. J. Žiugžda straipsnį davė sutrumpinti instituto jaunesniajam moksliniam bendradarbiui Dmitrijui Mitropolskiui (universiteto prorekto-

M ū s ų profesorius I gnas Jon y nas

riaus sūnui), kuris apie šią istoriografiją nieko neišmanė. Sutrumpino, maskviškiai dar užaštrino ideologiškai. I. Jonyno subraukytą rankraštį J. Žiugžda išmetė į nereikalingų popierių krepšį. Laimė, kad J. Jurginis laiku sugriebė ir pas save priglaudė. Viso šio teksto lietuvišką vertimą įdėjau I. Jonyno raštų knygon Istorijos baruose (1984 m.) Mačiau I. Jonyno minėtos Lietuvos istorijos planą. Ėmė vaikščioti į istorijos archyvą XIX a. istorijos šaltinių ieškoti. Dažnai susitikdavome skaitykloje. Sakėsi, kad renka medžiagą apie slaptas Medicinos-chirurgijos akademijos studentų organizacijas. Eidami namo pasikalbėdavome daugiau. I. Jonynas buvo jautrus žmogus, – baisėjosi, kad įkliuvusius studentus nuteisė mirties bausme ketvirčiuojant, t. y. pagal tebegaliojusį XVII a. bausmių statutą. Tiesa, caras nuteistųjų pasigailėjo ir mirties bausmę pakeitė. Kartą buvo jau pavakarys, užsukome į valgyklą. Profesorius užmokėjo ir už mano vakarienę. Prie tokių dalykų buvau neįpratęs, todėl profesorių palydėdavau apdairiau, kad valgyklos išvengčiau. Pavydėjau tiems studentams, kurie 1954 m. liepos pradžioje su profesoriumi garlaiviu plaukė Nemunu nuo Kauno ligi Jurbarko. Kur reikėdavo, garlaivis sustodavo ir palaukdavo, kol profesorius studentams aprodys svarbiausius piliakalnius ir vėlesnes pilis. Reikia turėti galvoje, kad tuomet I. Jonynas jau turėjo 70 metų ir laipioti į aukštus piliakalnius buvo per sunku. Vos grįžusį į Kauną pakirto širdies infarktas. Drauge su M. Juču ir L. Mulevičiumi, jausdami pagarbą, dalyvavome laidotuvėse. I. Jonynas buvo pašarvotas Kauno klinikų salėje. Atėjo daug žmonių. Pėsčiomis lydėjome ligi VI forto, paskui sėdome į mašinas. Karstą vežė sunkvežimiu, mes trise įšokome pastovėti garbės sargyboje. Netikėtai prie mūsų prisidėjo nepažįstamas ištįsęs studentas. Vėliau jį sutikome Istorijos institute, – tai buvo Antanas Tyla. I. Jonyną palaidojome Petrašiūnų kapinėse. Norėdamas, kad profesoriaus istoriografinis palikimas funkcionuotų toliau, sudariau du raštų tomus, pirmasis išėjo dar sovietmečiu (1984 m.), o antrasis – jau atgavus nepriklausomybę (1996 m.) Prašyti dukters Birutės sutikimo važinėjau į Kauną, – ji kaskart pradžiugdavo, kad tėvo darbas nenuėjo perniek. Beje, Birutė gyveno greta mano kolegės Aldonos Ivaškevičiūtės namų. Abi mokytojavo, abi bendravo. Deja, Birutė jau išėjo paskui tėvą.

115

Dovydas Fainhauzas

Į mūsų trečią kursą atėjo nedidelio stoto vyresnis dėstytojas Dovydas Fainhauzas. Jis mums dėstė pietvakarių slavų istoriją. Dėstė su užsidegimu, plačiai. Jo paskaitos sužavėjo tuo, kad iš jų supratau didelį pavergtų mažųjų tautų atgimimo panašumą, nors anie gyveno Austrijos–Vengrijos imperijoje, o lietuviai – Rusijos imperijoje. Kitais metais vedė spec. seminarą ir vadovavo mano kursiniam darbui. D. Fainhauzas buvo Vilniaus žydas, karo metus praleido Mordovijoje mokytojaudamas. Neblogai kalbėjo lietuviškai. Iš jo biografijos žinau, kad šios kalbos uoliai mokėsi dar 1939–1940 m., nes studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Kartais būdavo išsiblaškęs, į paskaitas kai kada vėluodavo ir dėl to stengdavosi pasiaiškinti. Per savo paskaitas reikalaudavo drausmės. Kolegė Janina Ivoškaitė vis megzdavo megztinius, nes iš to prisidurdavo prie stipendijos. Vieną kartą D. Fainhauzas tai pastebėjo. Labai įširdo. Kažkur nusukome jo mintis, greit atsileido, paskaitą skaitė kaip niekur nieko, bet į minėtą kolegę vis pasižvalgydavo. Mudu su juo gyvenome Žvėryne. Autobusai buvo maži ir kimšte prisikimšę žmonių. Dėl to dažnai į universitetą vaikščiodavau ir iš jo grįždavau pėsčias. Pasitaikydavo kartu eiti su D. Fainhauzu. Mane tiesiog apipildavo klausimais. Jam buvo įdomu, kodėl aš pasirinkau istoriją, kur ir iš ko gyvenu ir t. t. Jo klausinėti nedrįsau, sužinojau tik tai, ką jis pasipasakojo. Kartą mūsų grupę pasikvietė į savo namus. (Vėliau užeidavau ir vienas.) Visos kambarėlio sienos buvo apstatytos knygų lentynomis. Žiūrėjau į jų pavadinimus ant nugarėlių ir knietėjo paprašyti paskolinti. Kartais parodydavo straipsnių iškarpas iš prieškarinės periodikos. Jas laikė miegamosios sofos dėžėje. Jam lietuviškai be klaidelių kalbėti ir juolab rašyti sekdavosi sunkiai. Anuomet, kaip minėjau, gan dažnai dekanatas ar „aktyvas“ siųsdavo savo žmones dėstytojų paskaitų tikrin-

D ov y das Fainhauzas

ti. D. Fainhauzas apie šiuos tikrinimus kažkaip sužinodavo iš anksto. Kartą jau gerokai sutemus už mūsų namelio vartų kažkas ėmė stipriai tampyti skambučio rankeną. Pats varpelis buvo priemenėje. Panašios signalizacijos priemonės anuomet Vilniuje buvo paplitusios. Nelauktą svečią įleido šeimininkė ir parodė mūsų kambario duris. Įėjo D. Fainhauzas. Atsargiai apsidairė ir pamažu prisiartino. Tepasakė, kad viskas, ką iš jo išgirsiu, yra valstybinė paslaptis. Pakvietė drauge eiti į jo namus. Pasisakė, kad rytoj būsiąs jo paskaitos tikrinimas ir jos lietuviškai parašyti nespėsiąs. Rašysiąs rusiškai, o aš turėsiąs išversti į lietuvių kalbą. D. Fainhauzas gyveno su teta, kuri jį globojo lyg savo mažą vaiką. Paskaitos teksto sėdo rašyti savo kambaryje, mane paliko virtuvėje. Kai tik D. Fainhauzas prirašydavo lapą, tuoj nešdavo man versti. Teta paruošė žydišką vakarienę – vištienos sultinio su mėsos kukuliais – ir ragino sočiai pavalgyti. Vertimas užtruko ligi vidurnakčio. Mano butas buvo gal už viso kilometro. Gat­ vėse nė gyvos dvasios. Mat anuomet visi bijojo plėšikų. Iš toli pamačiau, kad mūsų langai tebešviečia. Pabeldžiau į langą, duris atidarė teta ir puolė artyn su džiaugsmo ašaromis. Sako, 1937 m. Smolenske ir ją panašus tipas išsivedė, tardė visą naktį, kaltino šnipinėjimu, mat po darbo skubėdavo į geležinkelio stotį ir ten iš atvykstančių kolūkiečių pigiau nusipirkdavo maisto produktų. Nuraminau, paaiškinau, kad tas nakties svečias mano dėstytojas. Panašios kelionės pas D. Fainhauzą kartojosi. Jo teta man už darbą net marškinius nupirko, – jie tiksią išleistuvėms. Universiteto baigimo išleistuvių nebuvo. Nusifotografavome bendrai vinjetei ir dar atskirai su kolegomis. D. Fainhauzas pasakojo, kad prieš karą mokėsi lenkiškoje gimnazijoje, priklausė komjaunimui. Slaptiems ryšiams su mergaičių gimnazija pasinaudojęs kapeliono kaliošais, paliekamais drabužinėje. Į juos įkišdavęs raštelį, kurį jau mergaičių gimnazijoje išsiimdavo adresatės. Buvo partinis, bet mūsų fakultete jo labai nemėgo Parteigenosse, ypač docentas Valentinas Neupokojevas. D. Fainhauzas vengė partinių įsipareigojimų, bet vieną kartą drauge su grupe dėstytojų ir komjaunuolių turėjo vykti į kaimą kolūkio organizuoti. Žinia, tokių svečių niekas nelaukė. Netoliese prasidėjo susišaudymas. D. Fainhauzas parako dar buvo neuostęs, – išsigando. Kaimiečiai iš pavojingos zonos išvežė šieno ar šiaudų vežime. Paskui D. Fainhauzą paskyrė vesti politines valandėles parengiamuosiuose kursuose, kurie veikė universiteto rūmuose. Ten paspartintai vidurinį mokslą ėjo valdžios išrinkti jaunuoliai. D. Fainhauzas ir šių pareigų kratėsi. Mat užsiėmimai vykdavo vėlyvais vakarais, tad namo grįžti nebuvo saugu. Be to, bijojo

117

118

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pašaipų dėl netobulos lietuvių kalbos. Įkalbino, kad aš jį pavaduočiau, – kaipgi malonaus dėstytojo neklausysi. Tas politines valandėles vesti buvo vieni juokai. Iš anksto šaukdavo instruktažui, ką ir kaip aiškinti. Gal po 15 metų akademikas Vytautas Statulevičius pajuokavo, kad ir jis per šias valandėles buvo mano mokinys. Vis dėlto D. Fainhauzas neliko be partinių įpareigojimų. Paskyrė redaguoti fakulteto sienlaikraštį, mat jau turėjo žurnalisto patirties. Šį fakulteto visuomeninių organizacijų „organą“ prirašė apie tris metrus ilgumo. Būtų gerai, kad sienlaikraščio komplektą turėtume dabar, – ten rastume įdomesnės informacijos nekaip visokiuose oficialiuose protokoluose. D. Fainhauzui esu dėkingas, kad man parūpino tarnybą, kai nebeturėjau, nė iš ko gyventi (apie tai toliau). Tolesnis mūsų bendravimas buvo su dideliais pertrūkiais. Į namus nebekviesdavo. Buvo vedęs Istorijos-filologijos fakulteto visuotinės literatūros katedros dėstytoją Eleną Narvydaitę. Didžiuodavosi, kad turi kilmingą žmoną – bajorę, net su savo giminės herbu. Dėl vedybų D. Fainhauzo namuose užvirė tikras pragaras. Teta įniršo, kad be jos sutikimo parsivedė kažkokią svetimą moterį, kuri iš jos paveržė mylimą sūnėną Dotią (t. y. Dovydą). D. Fainhauzą sutikdavau istorijos archyve. Rinko medžiagą apie bajoriškąjį išsivadavimo sąjūdį, kuris baigėsi 1863–1864 m. sukilimu. Publikavo keletą savo straipsnių Lietuvos ir Lenkijos mokslinėje spaudoje. Jo darbai kirtosi su J. Žiugždos „teorija“, todėl šia tema kandidatinės disertacijos rašyti neleido. Man skundėsi, kad istorijoje įsiviešpatauja voliuntaristinės koncepcijos, jis pats jaučiasi slegiamas provincializmo. Nesitikėjo, kad Vilniuje galės ginti disertaciją apskritai. Ieškojo pažinčių Maskvoje ir Leningrade. Leningrado universitetas suteikė vilčių, bet su sąlyga, kad imsis konjunktūrinės temos, – tiko „Amerikos intervencija Lietuvoje 1918–1920 m.“ Disertaciją parašė ir apgynė, – į Vilnių bijojo net autoreferatą siųsti. Vėliau pasitaikė proga grįžti prie pamėgtosios temos. Apie 1955 m. universiteto SSRS istorijos katedra kartu su istorijos archyvu pradėjo ruošti dokumentų rinkinį baudžiavos panaikinimo šimtmečiui pažymėti. D. Fainhauzą vėl sutikdavau archyvo skaitykloje. Jis nemažai padirbėjo Baltarusijos archyvuose. Iš šios gausios medžiagos Lietuvoje parašyti darbų nebespėjo ir, matyt, dar negalėjo. 1958 m. Lenkijos piliečių repatriacijos įstaigai įteikė prašymą dėl išvykimo į tą šalį. Šitai universitete nuslėpė bijodamas trukdymų. Ko bijojo, tas

D ov y das Fainhauzas

119

ir įvyko. Įsikišo saugumiečiai. Jo bute padarė kratą, paėmė dalį knygų ir periodinės spaudos iškarpų. Uždarė į KGB rūsį. Mieste paskleidė gandą, kad D. Fainhauzas iš mokslinių bibliotekų prisivogė knygų. Žinojau, kad universiteto ir akademijos bibliotekų specfonduose turėjo pažįstamų vedėjų, kurie leisdavo pasirinkti knygų, skirtų išvežti į Verkių popieriaus fab­ riką. D. Fainhauzo suėmimo priežastis, kaip man atrodė, buvo neįtikima. Negi KGB kompetencijai priklausė gaudyti skaitytojus, kurie nusižengė bibliotekų taisyklėms. Daug vėliau sužinojau, kad įkalčiu turėjo tapti tie specfondiniai leidiniai. Dar 1948 m., kai D. Fainhauzas dirbo lenkiško laik­ raščio Prawda Wiłeńska redakcijoje, saugumiečiai A. Sniečkui pranešė, kad turi agentūrinių žinių apie didelę D. Fainhauzo biblioteką, kurioje apstu draudžiamų leidinių. Tuokart jo ne- Vyr. dėstytojo D. Fainhauzo paskaitų klausytojai: iš kairės I eilėje S. Murauskaitė, V. Kaupaitė, D. Fainhauzas, M. Mešlietė, tačiau, be abejo, užvedė sekimo kauskaitė, V. Merkys; II eilėje J. Ivoškaitė, J. Valiauskaitė, E. Bubylą. Ji pravertė D. Fainhauzą suimant bulytė, J. Koriznaitė, L. Buškauskaitė, O. Kiaušaitė, 1950 m. 1958 m. Tardė saugumo pulkininkas Leonardas Martavičius ir jo bendrai, panaudodami fizines priemones. Sukurpti kaltinamosios bylos nepasisekė. D. Fainhauzą paleido. 1960 m. pradžioje jis su žmona išvyko į Varšuvą. Žinoma, prarado SSRS pilietybę ir partinį bilietą. Po to D. Fainhauzą ir jo žmoną norėta pasiųsti užmarštin. Jų pavardžių nerasime nė vienoje Vilniuje išleistoje sovietinėje enciklopedijoje ir universiteto istorijos III tome. D. Fainhauzas gavo darbo Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute. Čia pražydo savo darbais, kuriuos atlikti svajojo Vilniuje. 1965 m. mus pasiekė jo stambi monografija lenkų kalba Slaptasis sąjūdis Lietuvoje ir Baltarusijoje 1846–1848 m. Tapo vienu svarbiausių daugiatomio šaltinių rinkinio apie

120

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

1863–1864 m. sukilimą sudarytoju, – rengė net tris sukilėlių spaudos publikacijos tomus. Lenkijoje neužsibuvo. Išvyko į Izraelį ir ten dėsto universitete. JAV lietuvių spaudoje perskaičiau, kad 1974 m. jis jau gyveno Čikagoje. Užmezgė ryšius su mūsų istorikais išeiviais Juozu Jakštu, Vanda Daugirdaite-Sruogiene, Jonu Puzinu, Simu Sužiedėliu, Vincu Trumpa, Jonu Račkausku. Manė bendromis jėgomis parašyti 1772–1914 m. Lietuvos istoriją, bet netesėjo. D. Fainhauzas parengė porą knygų anglų kalba apie Čikagos lietuvius ligi Pirmojo pasaulinio karo. 1986 m. būdamas Čikagoje norėjau jį pamatyti, bet nežinojau, nei kur gyvena, nei kur dirba. Mano globėjui profesoriui Zenonui Rekašiui padedant jo pavardę radau telefonų knygoje. Paskambinau. Atsiliepė pažįstamas balsas. Mūsų pokalbis užtruko visą valandą. Sužinojau, kad dirba Balzeko lietuvių kultūros muziejuje fondų saugotoju. Šiame muziejuje buvau, bet nežinojau, kad turėjau progą čia su buvusiu dėstytoju susitikti. Papasakojo savo gyvenimo odisėją. Iš Lenkijos nuvykęs į Vieną, po dvejonių pasukęs į Izraelį. Pagal kontraktą dėstęs universitete, bet religiniai ortodoksai ėmę reikalauti, kad žmona pereitų į judėjų tikėjimą. Per savo buvusį profesorių Vilniaus universitete 1941 m. Zenoną Ivinskį ėmęs ieškoti darbo Vokietijos universitetuose. Deja, 1971 m. pabaigoje Z. Ivinskis mirė. Netikėtai gavo JAV jėzuitų provinciolo ir Čikagos jaunimo centro direktoriaus Gedimino Kijausko laišką, kuriuo kvietė atvykti į JAV imtis rašyti knygą apie Lietuvos nepriklausomybės brendimą XIX a. Apsigyvenęs Čikagoje ėmęs dėstyti Ilinojaus universitete ir įsijungęs į lietuvių istorikų bendruomenę. Draugo laikraštis išspausdino jo didelį straipsnį apie 1863 m. sukilimą. Mūsų pažintis atsinaujino. Nukritus sovietinės cenzūros grandinėms D. Fainhauzas man ėmė siutinėti knygas ir kone kiekviename laiške siūlė, kokių reikia vaistų parūpinti. Rašė knygą 1863. Lietuva ir Baltarusija (išėjo Varšuvoje 1999 m.) Padėjau jam surasti naujus Baltarusijos archyvų pavadinimus, nes rėmėsi seniau surinktąja medžiaga. Viename 1995 m. laiške, apmąstydamas savo gyvenimą, atsiduso: „mes per paskutinius 25 metus perėjome tokį nelengvą gyvenimą, kurį retas koks emigrantas patyrė“. Nuolat klausinėjo, kokia dabar istorijos mokslo padėtis Lietuvoje, ar neužsikrėtėme plintančia amerikietiška „liga“, kai kone visas dėmesys skiriamas „aktualiems“ naujausiems laikams. Pasiguodžiau, kad dabar, kaip ir sovietmečiu, mus moko nieko bendro su istorijos mokslu neturintys autoritetai. Pavyzdžiui, 1997 m. Lietuvos istorijos institutą tikrino komisija, vadovaujama vieno

D ov y das Fainhauzas

biochemijos specialybės akademiko. Ji pripažino tik tuos mūsų straipsnius, kurie spausdinti užsienyje anglų kalba, o kitus straipsnius ir monografijas laikė kone beverčiais, tuo diskriminuodama lietuvių kalbą ir šalies kultūrą. Būtent tuomet, kai ši komisija mūsų institute skelbė savo verdiktą, mane dėl tokio pažeminimo ištiko klinikinė mirtis. D. Fainhauzas susijaudinęs rašė: „Neskaitant darbo Vilniaus universitete, dirbau dar keturiuose įvairių kraštų universitetuose, bet niekad negirdėjau apie panašius pasiūlymus.“ Ne kartą užsiminė, kad labai norėtų aplankyti Vilnių, – gal šio nė nebepažintų. Deja, sveikata jau buvo pašlijusi ir svajonė neišsipildė. D. Fainhauzas 2004 m. vienoje Čikagos ligoninėje išėjo amžinybėn. Jį palaidojo visiems bendrose Čikagos Rouzehilo (Rosehill) kapinėse. Lydėjo tik artimiausi šeimos draugai ir trys protestantų kunigai. Jo atminimui Lietuvos istorijos metraštyje parašiau platų nekrologą. Žmona grįžo į Vilnių, apsigyveno Gerontologijos centre. Jos vis neapleidžia mintis parvežti gimtinėn ir vyro palaikus.

121

Revoliucijos istorijos muziejaus įnamis

Džiaugiausi universiteto baigimo diplomu. Nusipirkau, kaip man atrodė, brangų rombinį ženklą švarko atlape nešioti. Su juo parėjau namo ir išsisegęs padėjau į stalčių. Stebėdavausi, kad tokį ženklą nesibodėdavo nešioti gerokai sumitę dėdės, matyt, tuo rodydami didelį savo išsimokslinimą. Ateitis atrodė aiški, – turėjau paskyrimą į Lietuvos istorijos instituto aspirantūrą. Tiesa, galvoje kirbėjo viena mįslė, kurios atsakymo bijojau. Dar prieš baigiamuosius egzaminus pašaukė į universiteto aspirantūros skyrių ir, nežinau, kokias čia pareigas užimantis, Gervickas ėmė klausinėti apie kilmę, kas rėmęs einant mokslus ir ką veiksiąs toliau, lyg būtų nežinojęs diplomantų paskirstymo rezultatų. Gervickas... Jo brolis mano kolegą Leoną Mulevičių 1950 m. pavasarį išsivedė į KGB rūmus tardyti. Taigi... Kaip dabar galvoju, mane klausinėjęs Gervickas turėjo surinkti duomenis kažkokiai užsakytai pažymai. Viltys pasiekti institutą bemat išblėso. J. Žiugžda pasakė, kad nepriims, nes dar reikią įgyti visuomeninio patyrimo ir pasiūlė tarpininkauti mokytojo vietai gauti. Atsisakiau. Daug metų maniau, kad pats J. Žiugžda kaltas. Dabar dėl savo įtarumo turėčiau J. Žiugždos atsiprašyti. Mat 1951 m. birželio 27 d. LKP(b) CK biuras svarstė, kaip pagerinti, t. y. daugiau ideologizuoti Lietuvos istorijos instituto ir Partijos istorijos instituto darbą. Apskritai jų darbą laikė nepatenkinamu. Nurodė mokslinį personalą papildyti geriausiais respublikos istorikais ir mokytojais, iš SSRS mokslų akademijos gauti Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoją ir vieną etnografą. Konstatuota, kad priimant jaunus specialistus ne visada paisoma jų politinių ir dalykinių savybių, antai dabar paskirti Jučas ir Merkys šių reikalavimų neatitinka. Ėmiau ieškoti darbo. Kolega Izidorius Butkevičius jau mokytojavo Vilniaus sodininkystės-daržininkystės technikume Žvėryne, Sėlių gatvėje. Man pranešė, kad ten trūksta istorijos dėstytojo rusų grupei. Buvau įsitikinęs, kad rusiškai moku, be to, gyvenau netoliese – Pėsčiojoje gatvėje. Nuėjau. Priėmė. Jau

R evoliuci j os istori j os muzie jaus įnamis

per pirmąją pamoką suvokiau, kad vienas dalykas šiaip sau rusiškai kalbėti, kitas – vesti pamokas. Kai kurie klausytojai už mane buvo net vyresni. Su jais bendravau lyg su universiteto kolegomis. Su technikumiete Terese net į kiną nuėjau. Netrukus supratau, kad padariau didelę pedagoginę klaidą – neišlaikiau privalomos distancijos tarp mokytojo ir mokinio. Sukėliau įtarimus dėl nešališkumo vertinant klausytojų žinias. Be to, per savaitę turėjau tik dvi pamokas, ir mano alga nepranoko studentiškos stipendijos. Laimė, po pusantro mėnesio mano buvęs dėstytojas D. Fainhauzas surado darbą, iš kurio galėjau pragyventi. Jis buvo gerai pažįstamas su Istorijos-revoliucijos (t. y. Revoliucijos istorijos) muziejaus direktoriaus pavaduotoju Elijumi Švarcu. Šis mane mielai į muziejų priėmė moksliniu bendradarbiu. Apie slaptą CK biuro nutarimą ten nežinojo. Iš technikumo nepasiėmiau nė darbo knygelės, bijojau, kad neišleis. Išleido. Muziejus turėjo 23 tarnautojus, iš jų 8 mokslinius bendradarbius. Tautiniu atžvilgiu personalas buvo margas: 10 lietuvių, 7 žydai, po du rusus ir baltarusius. Išsiskyrė dvi kastos. Aukščiausiajai priklausė revoliucionieriai pogrindininkai ir Antrojo pasaulinio, vadinamojo Tėvynės karo, dalyviai, kurie dėl pernelyg menko išsilavinimo ir gabumų stokos pelningesnio darbo negavo. Antrąją, žemesnio rango, kastą sudarė universiteto auklėtiniai Janina Neverauskaitė, Pranas Juozapavičius, Zita Žemaitytė ir aš. Sutardavome su dailininkais Paškevičiumi, Jonu Lioliu, buhalteriu Juozu Žebrausku. Visi nekomjaunuoliai ir nepartiniai. Aukštesnioji kasta buvo ištikima sovietinio režimo saugotoja, spalvinga savo praeitimi. Direktorius Leopoldas Rešeliauskas karo metais buvo Kęstučio raudonųjų partizanų būrio, veikusio apie Šiaulius, radistas, iš SSRS atskraidintas lėktuvu. Išsilavinimu nepasižymėjo, nes prieš karą porą metų studijavo mediciną Kaune. Daugiausia išprusęs buvo direktoriaus pavaduotojas Elijas Švarcas, turėjęs pasienio kariuomenės kapitono laipsnį. Fondus saugojo sena komunistė Sara Berzonaitė-Vinickienė, Žemės ūkio ministerijos partinio biuro sekretoriaus Jankelio Vinickio žmona. Rengėsi lyg ponia, elgėsi išdidžiai. Gavau užduotį rengti nuolatinės ekspozicijos dalį ligi 1904 m. Tad pirmiausia norėjau sužinoti, kokius eksponatus muziejus turi. S. Berzonaitė nė į kalbas nesileido, ką ji saugo – paslaptis. Daugiausia su mumis norėjo bendrauti Rachilė Deviatnikova, be galo plepi ir prasčiokiško elgesio. Nė nežinau, ar ji kokį nors vidurinį mokslą baigė. Prieš karą dirbo vienos Ukmergės audinių krautuvės

123

124

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pardavėja. Savo revoliuciniais nuopelnais nesigyrė, bet negalėjo pamiršti, kaip ją tos krautuvės savininkas nuskriaudė. Mat vieną kartą užėjo jaunikis su nuotaka medžiagos suknelei pirkti. Rachilė iš lentynų nešė rietimus vieną po kito. Jaunikiui vis netiko. Tuomet pardavėja pyktelėjusi ir tarusi: „Gal tau ši mergelė gražesnė be sukneles?“ Už tai krautuvės savininkas Rachilę bemat išvaręs. Mokslinė bendradarbė Basė Garbaitė prieš karą už komunistinę veiklą į kalėjimą pakliuvo net keturis kartus. Sovietmečiu dirbo prokurore, leidyklose. Jautri ir šiaip jau nepriekabi senyva moteris, tačiau mažaraštė ir fanatiška, – jei konspektuodavo kurį nors marksizmo klasikų veiklą, jį tiesiog Revoliucijos istorijos muziejaus darbuotojai prie perrašydavo, nes nedrįsdavo genialių minLaisvės paminklo Rygoje: iš kairės P. Juozapavičius, Šklerskaitė, V. Merkys, R. Deviatnikova, E. Švarcas, čių praleisti. Mums aiškino, kokie genialūs Givanas, 1952 m. buvo V. Leninas ir J. Stalinas. Pirmasis per dieną perskaitydavo net 500 puslapių, o pastarasis – 100. Fotografe dirbo maloni žydė Givanienė. Padėti ateidavo jos vyras, visad geros nuotaikos, tikras pokštininkas. Ar galėjau įtarti, kad jis KGB fotografas... Gal po dešimties metų jį vėl sutikau gatvėje, buvo toks pat žvalus ir gražios išvaizdos. Sakė, kad vaikai išvyko į Izraelį, o jis suabejojęs, ar ten pritapsiąs. Siūlė padaryti gerą mudviejų su žmona nuotrauką. Neprisirengėme. Nemaloniausias buvo pats direktorius. Jo kabineto prieškambaryje sėdėdavo buhalteris ir mašininkė. Kažko man pas juos prireikė. Įėjau, nieko nėra, tik direktoriaus kabineto durys praviros ir girdžiu jį su kažkuo telefonu kalbant, – informuoja, kad gatvėje sutikęs liaudies priešą, jį pažinęs, nors šis užsiaugino barzdą. Ragino skubiai imtis paieškos ir suimti. Sprukau koridoriun, buvo nemalonu. Nežinau, kaip jis galėjo partizanauti, nes buvo didelis bailys. 1952 m. vasarą muziejus organizavo išvyką sovietinių partizanų stovyklų ieškoti. Vadovavo buvęs „Vilniaus“ partizanų grupės vadas SSRS didvyris Bronislovas Urbonavičius ir buvusi partizanė akademijos prezidiumo specialiojo skyriaus vedėja Veronika Mikalauskaitė-Murnikova (vėliau Petrauskienė). Prie mūsų, muzie-

R evoliuci j os istori j os muzie jaus įnamis

jininkų, prisidėjo Partijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, taip pat buvęs partizanas, Povilas Štaras ir Istorijos instituto aspirantė Aldona Gaigalaitė. Važinėjom po Rytų Lietuvą ir Baltarusijos SSR vakarinę dalį. B. Urbonavičius vis rodė, kur jie stovyklavo, kur ilsėjosi, kur ėjo geležinkelio sprogdinti, kaip vieną Švenčionių apylinkių seniūną varė į savo stovyklą už Naručio ežero. P. Štaras vis rašė aktus, t. y. „dokumentavo“ istorinius įvykius. Labai pyko, kad mes jam nepadedame. Nuvykome stovyklos prie Naručio ežero ieškoti. Jos nei B. Urbonavičius, nei V. Murnikova iškart nerado. Nuklydome prie kažkokių naujų ir dar gerai atrodančių žeminių, kuriose, pasirodo, glaudėsi pokario lenkų partizanai. Mūsų bendrakeleiviai „partizanai“ sumišo, o L. Rešeliauskas tiesiog išbalo. Pagaliau visiškai netoliese radome, ko ieškojome. V. Murnikova neiškentė neparodžiusi minėto seniūno ir kitų žmonių sušaudymo ir palaidojimo vietos, – apie ją tebeskraidė muselių debesėliai. Atėjo vakaras, nakvynei priėmė artimiausio kaimo mokykla. Ant plikų suolų gultis nenorėjau, nes buvau netoliese nužiūrėjęs šiaudų stirtą. Direktoriui pasisakiau, kad ten einu nakvoti. Jis pradžiugo ir pasisiūlė kompanijon, – sakė, kad ten tikrai bus saugiau. Ėjo 1952 m., „priešai“ jam dar vaidenosi visur. E. Švarcui padedant S. Berzonaitę prispyriau parodyti eksponatus, kurie reikalingi mano rengiamos parodos daliai. Prisipažino, kad nieko neturi. Norėjau pasiekti archyvą, nes prokuratūros bylose turėjo išlikti politinio pobūdžio įkalčiai. Pasirodo, šie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios fondai slapti. Reikėjo leidimo prie jų prieiti. Direktorius pažadėjo leidimą išrūpinti. Davė tokią plačią anketą, kad reikėjo surašyti net senelių vardus, kada jie mirė ir kur palaidoti. Kai kas kartojosi, ko iš manęs reikalauta stojant į universitetą. Atsakiau taip pat panašiai. Kas mano biografijoje „gerai“, parašiau teisingai, kas „blogai“ – nutylėjau. Leidimą gavau, bet juo nepasinaudojau ir maždaug po metų netekau. Veržiausi į archyvą, bet iš pradžių direkcija nurodė ištirti, ką mūsų mokslinės bibliotekos turi. Universiteto bibliotekoje suradau retus leidinius epochai apibūdinti. „Įklimpau“ akademijos bibliotekos rankraštyne. Jo vedėjas senas vilnietis Vladas Abramavičius buvo pažįstamas, nes drauge su manimi eksternu laikė istorijos egzaminus. Patarė pirmiausia išstudijuoti vieno iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kūrėjų bei vadovų Alfonso Moravskio fondą. Sėdėjau dienų dienas. Muziejuje likdavau tik tuomet, kai reikėdavo „budėti“, t. y. vesti ekskursijas. Surinktą medžiagą maniau panaudoti disertacijai apie LSDP, bet pravertė tik maža jos dalis. Mat gavau išmintingą J. Žiugždos pata-

125

126

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

rimą nesiimti rašyti to, kas man nepriklauso. Iš tikrųjų LSDP istoriją negailestingai „mėsinėjo“ ir falsifikavo Partijos istorijos institutas. Negi aš turėjau teisę šią partiją apibūdinti kitaip. Jokių daiktinių eksponatų bibliotekose neradau, nebent vieną kitą „tinkamą“ socialdemokratų atsišaukimą. Padariau jų fotokopijas. Ekspozicija išėjo tikras Ersatz – plynas antrarūšių popierių laukas. Ekspozicijos aprobavimas man buvo svarbi sovietinio kultūrinio gyvenimo pamoka. Maniau, pasižiūrės direktorius su pavaduotoju ir galbūt su mano kolegomis, ir viskas. Kur tau! Atėjo Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis su smarkiąja bei viską išmanančia Judita Komodaite ir dar keletu „veikėjų“. Narstė po kaulelį – čia per didelė, čia per maža nuotrauka, ne vietoje padėta, anotacija nepakankamai idėjiška ir t. t. Liepė taisyti. Taisėme. Paskui reikėjo visus aiškinamuosius tekstus perrašyti mašinėle ir du egzempliorius pateikti cenzūrai – Glavlitui. Iš ten atėjo cenzorius, apžiūrėjo ekspozicijos paveikslus ir netrukus grąžino vieną mašinraščio egzempliorių su savo įstaigos aprobacija, kad lankytojams rodyti leista. Po to parašėme, kas ekskursijos vadovas, jį taip pat kažkas tvirtino. Išmokę kone atmintinai ir surengę parodomąją ekskursiją jau galėjome vedžioti lankytojus. Ilgainiui taip mechaniškai įgudome, kad su lazdele net per petį parodydavome reikiamą paveikslą. Šiuo meistriškumu ypač pasižymėjo Z. Žemaitytė. Pati direkcija matė, kad be daiktinių eksponatų ekspozicija atrodė skurdžiai. Kolegė J. Neverauskaitė iš kažkur įgijo buldogą, tokį 1905 m. revolverį. Gena ir mane ieškoti revoliucijos relikvijų. Sako, 1905 m. įvykiais pasižymėjo Kupiškio kraštas, be to, pats esi iš ten kilęs, todėl važiuok ir tuščias negrįžk. Išvažiavau, juolab kad norėjau aplankyti savo gimines ir pažįstamus. Jiems kalbėjau ir apie savo užduotį. Senoliai prisiminė, kad prieš juodašimčius, kurie „pjauną žmones“, ginklavosi ištiesintų dalgių ietimis ir šakėmis. Gandas apie „juodašimčius“ ėjo ir praėjo. Savo ginklus sunaudojo ūkio reikalams, kur juos berasi. Pagalvojau, kad tiks ir muliažai, kurie muziejuje buvo palankiai vertinami. Iš draugo Antano Šilinio gavau kalvio grubiai nukaltas šakes su nulaužtu koto įtvaru. Pusbrolis Alfonsas seniau, prieš išeidamas į mokslus, turėjo Puože įsirengęs kalvę. Jis iš seno storo dalgio nukalė minėtą ietį ir įvyniojęs į saliet­ ruotą maišą, numetė pašalėje „pasendinti“. Į muziejų grįžau su laimikiu. Visi puolė apžiūrinėti, pripažino tinkamais eksponatais. To reikalo vos nesugadino stalius Levkovičius. Pavartė, pavartė dalgio perdirbinį ir sako, kad kažkas sugalvojo gerą įrankį burokams pjaustyti. S. Berzonaitė nusinešė į savo saugyklą.

R evoliuci j os istori j os muzie jaus įnamis

Po kelerių metų, kai jau nebedirbau muziejuje, parūpo pasižiūrėti, kuo toji mūsų ekspozicija papildyta. Stovi mano atvežtieji eksponatai su įtvertais kotais vertikalioje stiklinėje vitrinoje ir parašyta, kad tai 1905 m. revoliucijos dalyvių ginklai. Muliažais neįvardyti... Vos ėmęs muziejuje dirbti gavau taip pat pirmą visuomeninį įpareigojimą. Artėjo teisėjų rinkimai 1951 m. gruodžio 16 d. Rajono Partijos komitetas iš muziejaus pareikalavo į Druskininkų rajoną pasiųsti vieną agitatorių. Direktorius lyg pastumdėlį siunčia mane. Priskyrė prie kitų tokių agitatorių grupelės ir nuvežė į Merkinę. Visiems į rankas bruko šautuvus. Priėjo mano eilė. Klausia, ar komjaunuolis. Sakau, ne, ir šautuvo nedavė. Tylėjau ausis suglaudęs, nes jau buvau jaunesnysis leitenantas. Susodino į sunkvežimį, dar pridėjo keletą stribų, ir važiuojame į Puvočių mokyklą, – ten rinkiminės apylinkės štabas. Vos palikome Merkinę, jau aliarmas – stribai atgręžė šautuvus į pakelės krūmus, sako, čia dažnai būna banditų (t. y. partizanų) pasalos. Mokykla apjuosta senų apkasų žiedu. Viduje tik suolai ir mokytojo stalelis, toks mūsų „viešbutis“, ir netgi maitina. Davė žuvies konservų ir po kepaliuką forminės duonos, tiesa, rytais ir vakarais dar pavaišindavo karšto vandens puoduku. Galvon lindo nemaloni mintis, – nesinorėjo žūti už sovietų valdžią, mat neseniai čia dingo valstybinės paskolos platintojas. Rinkimai po trejeto dienų, o rinkėjų sąrašų nėra. Jau pirmą dieną siunčia Trasnyko kaimo gyventojų surašyti. Einame lyg kažkokia gauja. Kai kurie agitatoriai ir mus lydintys stribai – su šautuvais. Man nurodė sukti į pirmą gatvinio kaimo namą ant kalvelės. Namas gražus, aplinka tvarkinga. Įėjau, pasitiko pus­ amžė sumišusi kaimietė. Pasisveikinau, pasisakiau savo užduotį. Klausiu, ar čia tas pats Trasnykas, prie kurio pušynėlyje Lietuvos pasienio policininkai nukovė vieną lenkų pasienietį, įsibrovusį į mūsų teritoriją. Sako, tas pats. Jos vidinė įtampa bemat atslūgo. Ėmė teirautis, iš kur aš toks jaunas žinau. Užsimezgė ilgas ir malonus pokalbis. Pamiršau ir sąrašus. Girdžiu, prie namo rėkauja „maniškiai“, šaukia. Neprisimenu, ar ji turėjo nors vieną namiegą, bet surašiau greit. Kitą rytą prie mokyklos atvažiavo pastotėn pavarytas kaimietis. Gavau užduotį vykti į Maksimų kaimą. Įsėdau į ratus (tuomet sniego nebuvo). Tuoj įšoko ir du stribai. Jie užsibuvo neilgai, – vos privažiavome pušynėlį, vežimą paliko, o patys ėjo abiem kelio pusėm, gal dešimties metrų atstumu, neva mus saugojo. Mano vežėjas užpuolimo nebijojo, šalia jo visiškai ramus likau ir aš. Pokalbių temų nestigo – ir apie mane, ir apie jį. Sako, kad jis jau kolūkietis, savo duonos nebeturi. Klausia, ar Vilniuje galima jos nusipirkti.

127

128

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Smėlėtas kelelis įsuko į Maksimų kaimo gatvę. Kaimas varganas. Mano vežėjas pririšo arklį prie tvoros, stribai kažkur dingo. Einu vienas iš trobos į trobą, sveikinuosi ir atsisveikinu. Sako, kas iš to balsavimo: balsuosi ar nebalsuosi, niekas nepasikeis. Neprieštarauju. Sąrašą sudariau. Grįžtame. Kaimietis kviečia važiuoti į jo namus, sako, gal rasime šilto viralo. Priminiau, kad ir stribai seks iš paskos. Stribų jam nereikia, todėl išsiskyrėme prie mokyklos. Naktis prieš rinkimus. Sėdime mokykloje. Vieni stribai apkasuose tūnoti nenori. Varo ir mus. Sakau, neisiu, nes šautuvo nedavė. Stribas supyko, šaukia, kad jis šautuvą duoda, girdi, gana gudrauti ir už jo nugaros slėptis. Į apkasus išvarė. Naktis tamsi tamsi, jei kas žiūrėtų iš tolo, laikraščiais užklijuotų mokyklos langų fone matytų sargybinio siluetą. Atsisėdau apkase, pasiguldžiau šautuvą, po poros valandų mane pakeitė. Gerai, kad tik tuokart sovietų valdžią su ginklu „saugojau“. Įdomiausia buvo pati rinkimų diena. Mokykloje stribų radosi daugiau. Vieni įsitaisė apkasuose, kiti mus palydėjo su balsadėžėmis į Utiekos kaimą. Ankstyvas rytas, pati namų ruoša. Klausiame, kur daugiau namiegų. Sako, kad išėjo balsuoti. Stribai šaukia, kad meluoja, – kiti slapstosi. Liepia balsuoti už visus. Balsuoja. Apėjome visą kaimą, surinkome balsus. Grįžtame. Prie mokyklos žmonių minia, mat pranešta, kad atveš cukraus ir visiems pardavinės. Laukdami – pabalsavo. Cukraus niekas nė nemanė atvežti. Vakare komisija skaičiuoja: balsavo daug daugiau nekaip 100 proc. Skaičius išlygino, balsų perteklių sudegino. Atvažiavo sunkvežimis, juo vežė balsų skaičiavimo protokolus ir biuletenių ryšulį. Įsėdome ir mes. Puvočių mokykla liko tuščia, pritrypta, prišnerkšta ir pritvinkusi bjauraus šuto. Merkinėje įleido į mokyklą, per naktį vėl prasivartėme ant plikų suolų. Rytą parvežė į Vilnių. Gavau didelę sovietinių rinkimų patirtį, gal tiksliau – imunitetą, kurio pakako ligi pat anos santvarkos žlugimo. 1953 m. pradžioje mūsų muziejui duotas Kultūros-švietimo įstaigų komiteto viršininko Vytauto Girdžiaus nurodymas pasiųsti du savo darbuotojus skulptoriaus Vinco Grybo muziejui Jurbarke pertvarkyti, tiksliau – iš muziejaus pašalinti didelę gipsinę Vytauto Didžiojo skulptūrą. Pasiuntė mudu su Zita Žemaityte. Iš pradžių ligi Kauno važiavome traukiniu, jokio autobuso į Jurbarką nėra. Nakvynę susiradome kas sau, mane priėmė kurso draugės Janinos Valiauskaitės tėvai. Janina pranešė, kad atšaukiamas Moters dienos minėjimas, nes susirgo J. Stalinas. Vadinasi, kažkas šiam vadui atsitiko nepaprasta.

R evoliuci j os istori j os muzie jaus įnamis

129

Išaušus rytui iškeliavome toliau. Nemuno šlaituose jau čireno vieversiai. Jurbarke priėmė į viešbutį. Gyvenau viename kambaryje su saugumo leitenantu. Turėjome laidinį radiją, tuomet vadintą gavarilka, – jis neišjungiamas nei dieną, nei naktį. Rytą leitenantas pašoko iš lovos ir sustiprino garsą. Girdime – J. Stalinas mirė. Pirmi leitenanto žodžiai: „Kas dabar jo vietoje bus?“ Per pusryčius jis užsakė po šimtą gramų sau ir man. Sako, reikia išgerti iš apmaudo. Atsikalbinėju, kad rytą negeriu. Išgėrė pats vienas ir išėjo. Daugiau jo nemačiau. Su Zita einame į muziejų. Jis grafo Vasilčikovo buvusio parko pakraštyje. Pirmame aukšte ekspozicija, antrame – V. Grybo našlės butas. Ji priėmė maloniai, apie mūsų atvykimo tikslą išklausė abejingai. Man atminimui padovanojo atviruką su vyskupo Motiejaus Valančiaus portretu. Atvirukas suteptas molinomis rankomis, mat pagal jį V. Grybas lipdė skulptūros modelį. Vėliau atviruką atidaviau Maironio literatūros muziejui Kaune. Atėjo muziejaus vedėjas Pranas Mikutaitis, buvęs V. Grybo darbų padėjėjas. Jis ir pats lipdė dekoratyvines skulptūras, pavyzdžiui, pelėdas ant Jurbarko kapinių tvoros. Tariamės, ką dabar su tuo Vytautu daryti. Skulptūra didelė, nelįs nei pro duris, nei pro langus. Tuo galėtume pasiteisinti, kodėl užduoties neįvykdėme. Tačiau kas garantuos, kad paskui jos nesudaužys, juk Vytauto Didžiojo paminklą sunaikino dar pirmuoju sovietmečiu. P. Mikutaitis pasakė, kad ši skulptūra sudėta iš trijų dalių, ją galima išardyti ir perkelti į kambarėlį, kuriame eksponuojami maži V. Grybo skulptūros darbai, modeliai. Taip ir padarėme, – patalkino vidurinės mokyklos dešimtokai. P. Mikutaitis man pasiūlė išlieti Vytauto Didžiojo biustą, nes originalios formos išliko senosiose dirbtuvėse kieme. Išliejo, užmokestį paėmė tik už suvartotą gipsą. Dabar šis biustas stovi mūsų bute ant knygų lentynos. Po keleto metų, kai ideologinis aršumas atlėgo, Vytautas iš mažyčio kambarėlio grįžo atgal. Komandiruotė į Jurbarką išgelbėjo ir mudu su Zita. Kolegė Janina NeRevoliucijos istorijos muziejaus darbuotojai šefuojamaverauskaitė pasakojo, kad per J. Stalino me Dargužių kaime, Eišiškių rajone: iš kairės V. Merkys, laidotuves muziejaus aukštoji kasta be L. Rešeliauskas, J. Neverauskaitė, R. Deviatnikova, N., Giperstojo verkė, klykė ir alpo, net greito- vanienė, 1953 m.

130

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

sios pagalbos prireikė. Nežinau, ar mes savo džiaugsmingus jausmus būtume įstengę nuslėpti. Apskritai muziejuje buvau atsargus, net su patikimais, kaip man atrodė, draugais vengiau politinių išsišokimų. Turėjau galvoje ir kolegės Zitos nuotykį. Pranas Juozapavičius mane tuoj pritildydavo: „Bus ir tau, kaip Zitai su Sniečkaus šunimi.“ Kai jos klausdavau paaiškinti, tik numykdavo, ir viskas. Pasirodo, muziejuje Zita papasakojo, kad A. Sniečkaus žmona pakvietė ginekologą. Atvyko. Klausia, kur ligonė. Parodė, kad reikia padėti kalytei šuniukų susilaukti. Gydytojas pasakė, kad čia reikia geresnio specialisto, ir išėjo. Zitos anekdotą nugirdo „ausys“. Kvotė pats direktorius. Zita aiškinosi, kad girdėjo iš vieno jau mirusio gydytojo. Ją pasikvietė net minėtasis V. Girdžius. Reikalavo panašias nuogirdas pirmiausia jam papasakoti. Išsisuko. Vis užkliūdavo Pranas Juozapavičius. Esą neatsakingai dirbąs, blogai ekskursijoms vadovaująs ir t. t. 1952 m. jis vedė kaunietę mokytoją ir, norėdamas pas ją persikelti, padavė pareiškimą dėl atleidimo iš muziejaus. Atleido. Įdavė užklijuotą ir antspauduotą voką su charakteristika. Pranas atklijavo ir, ką ten apie save rado, rodyti naujiems darbdaviams buvo per daug neatsargu. Vis dėlto Kaune pradėjo mokytojauti, vadovavo Pedagogikos muziejui, pasižymėjo kraštotyriniu darbu. Beje, iš jo gavau „palikimą“ – primityvią sofą su spyruok­ lėmis. Užsiprašė tiek mažai, kad net nustebau. O jis pamanė, kad iš manęs paėmė per daug, todėl priedo davė Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Ji man buvo vertingesnė nekaip pati sofa. Nuo to laiko ant šiaudinio čiužinio nebemiegojau. Kartą mano kantrybė trūko. Dėl prasto centrinio šildymo muziejuje labai šalome. Vieną dieną pasidarė šilta. Parūpo išsiaiškinti kodėl. Žinojau, kad rūsyje iš kažkur suvertė XIX–XX a. pradžios lituanistinių ir Vilniuje spausdintų lenkiškų knygų krūvą. Buvau pasiėmęs Gabrielės Petkevičiūtės Bitės Krislus, išleistus spaudos draudimo laikais, ir Rygoje 1912 m. spausdintą knygelę apie moterų teises. Pasirodo, muziejų sušildė kūrendami šias knygas. Nubėgau pas direktorių protestuoti. Sakiau, jei muziejui nereikalingos, reikėjo atiduoti akademijos bibliotekai. Direktorius kreivai šypsojosi ir tylėjo. 1953 m. birželio mėnesį jis mane pasišaukė per sekretorę. Įėjau kabinetan. Vėl ta kreiva šypsena. Sėdi savo kėdėje, nesikelia. Stotis negali. Mat iš kelnių kišenės išvestas laidas ir įjungtas į lizdą. Šildytuvu malšina pilvo skausmus, kurie jam kartais užeidavo. Juokas neima, nes matau, kad manęs laukia kažkokia negera staigmena. Ant direktoriaus stalo guli popieriaus lapas, jo pabaiga už-

R evoliuci j os istori j os muzie jaus įnamis

lenkta. Tai, sako, ėmei šmeižti tarybų valdžią: „Prieš metus traukiniu važiavai į Kupiškį. Nugirdai dviejų jaunuolių pašnekesį apie valdžios rūpinimąsi tais, kurie siekia mokslo. Gulėdamas ant viršutinės lentynos ėmei prieštarauti ir aiškinti, kad niekas nepadės, jei pats nesimokysi ir neįveiksi nepriteklių. Radviliškyje išlipai ir dingai. Dabar šie jaunuoliai tave muziejuje per ekskursiją pažino ir palaikė savo pareiga demaskuoti.“ Širdis ėmė daužytis, nes už tokią antisovietinę agitaciją siunčia į Rytų šalelės lagerius. Susitvardžiau, juk tokių pokalbių su nepažįstamais žmonėmis niekad nepradėdavau. Griebiausi logikos: kaip galima po metų pažinti, juolab kad gulėjęs ant viršutinės lentynos, kur visada būdavo prieblanda. Direktorius nesiginčijo, bet pasakė, kad pirmai pradžiai praneš, „kur reikia“, ir iš manęs atims leidimą naudotis slaptų archyvų fondais. Pokalbis įvyko man labai sunkiu laiku. Buvau be galo išvargęs, kartais prasidėdavo vos pakeliami galvos skausmai. Mat keletą mėnesių uoliai ruošiausi neakivaizdinės aspirantūros kandidatinio minimumo egzaminams (į šią aspirantūrą priėmė 1952 m. pabaigoje). Reikėjo gerai išlaikyti filosofijos egzaminą, kad įrodyčiau savo „ideologinį brandumą“. Daug kainavo jėgų, bet gavau penketą. Po šio egzamino pas mane atėjo instituto mokslinė bendradarbė Ona Pakštaitė (vėliau Adomonienė). Pasisakė, kad atsiuntė J. Žiugžda ir kviečia ateiti. Nuėjau, pažadėjo į institutą priimti, mat reikią padėjėjo istorijos šaltiniams kaupti. Pradžiugau. Po lankymosi pas L. Rešeliauską sukosi mintys vis apie tą patį, – kuo viskas baigsis. Laimė, laikai po J. Stalino mirties palengva keitėsi. Bylos, matyt, neužvedė, nes tardyti nešaukė. Ligi šiol neapleidžia mintis, kas man šį skundą sugalvojo ir ko juo siekė. Tikiuosi, kad ne „savieji“. Rudenį, po atostogų, L. Rešeliauskui padaviau prašymą, kad iš darbo atleistų, pasisakiau, kur einu. Reikėjo charakteristikos. Charakteristiką parašė, bet į rankas nedavė, – pasiuntė akademijos kadrų skyriui. Supratau, kad mano popieriai blogi. Pačią charakteristiką perskaičiau jau būdamas direktoriumi. Žodžiai čekistiški: „Politiniu atžvilgiu visiško muziejaus vadovybės pasitikėjimo neturėjo ir reikalingas daug gilesnis jo patikrinimas.“ Rašyta rusiškai, tad nuorašas, be abejo, nukeliavo į KGB rūmus. Taip baigėsi mano, kaip Revoliucijos muziejaus įnamio, istorija. Ji buvo pamokanti, – svarbus tarnybos sovietinėje įstaigoje patyrimas.

131

Savas ir svetimas

1953 m. rugsėjo 15 d. peržengiau Istorijos ir teisės instituto slenkstį, bet likau stovėti prie pat durų. Buvau paskirtas jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Atrodo, ko geriau norėti. Tačiau mano padėtį komplikavo toji Revoliucijos istorijos muziejaus direktoriaus charakteristika. Anų laikų sąlygomis baikštus J. Žiugžda pasielgė drąsiai ir savo kvietimo neatsisakė. Tačiau dėl mano priėmimo buvo užkulisinių dalykų, apie kuriuos sužinojau po 50 metų. Pasirodo, J. Žiugžda su mano charakteristika ėjo patarimo į CK Mokslo ir kultūros skyrių, tuomet vadovaujamą Stasio Lazutkos, kuris mano priėmimui neprieštaravo, bet, matyt, iškėlė sąlygą, kad būtų ištirti kaltinimai dėl charakteristikos. Pirmaisiais metais J. Žiugžda iš atsargumo manęs šalinosi. Neuždavė nė medžiagos Lietuvos TSR istorijai kaupti. Kai iš akademijos prezidiumo atvykdavo į institutą, ateidavo į mūsų didįjį kambarį, kurio tamsiausiame kampe stovėjo ir mano darbo stalas. Su visais sveikindavosi paspausdamas ranką, bet pro mane praeidavo lyg nepastebėjęs. Greit supratau, kad institutą geriau įsivaizdavau, nekaip jis iš tikrųjų buvo. Tvyrojo gan slogi atmosfera, kuri dar neišsisklaidė po 1951 m. sukrėtimų. Pasistengsiu apie vyresniuosius savo kolegas papasakoti atskirai. Visas tas mūsų didysis kambarys buvo apsėstas jaunimo, beveik vienų mergaičių ir moterų. Iš vyrų tebuvome du – be manęs, dar universiteto prorektoriaus sūnus Dmitrijus Mitropolskis, studijavęs Berlyno ir Maskvos universitetuose. Kompanija buvo linksma, nuo ryto ligi vakaro pliaukšdavo, kas tik ant liežuvio užeidavo. Kino filmų siužetus pasakodavo ligi smulkmenų, net su mergiškais apmąstymais. Be to, aptardavo savo ir draugų nuotykius su vaikinais ir t. t. D. Mitropolskis vis pakurstydavo kalbas sukti intymesne kryptimi. Savo darbą dirbo tik Ona Pakštaitė (Adomonienė) ir aspirantė Aldona Gaigalaitė. Su ja turėdavau kalbos apie disertacijos šaltinius, jų rinkimą bei teksto rašymą. Ji ateidavo retokai, dažniausiai prasiblaškyti. Taip pat įsijungdavo į bendrus pliauškalus. Tiesa,

S avas ir svetimas

133

juos pasukdavo racionalesne kryptimi. Jau buvo ištekėjusi už žurnalisto Viktoro Liubomiro Žeimanto, turėjo platesnį visuomeninį akiratį, be to, mažai besidomėjo netekėjusių mergaičių sielų virpesiais. Kai diena po dienos virė toks šurmulys, atsiriboti nuo jo, susikaupti prie savo rašinių būdavo labai sunku. Po darbo dienos pasijusdavau tuščiai praleidęs laiką ir išeidavau su išūžta galva. Mano mokslo draugai išsiskirstė, ir ėmiau jaustis atliekamu žmogumi. M. Jučas, A. Vaitkūnas ir V. Milius išvažiavo į aspirantūrą Maskvoje. Vilniuje liko tik vienas Leonas Mulevičius, kuris po priverstinės pertraukos grįžo baigti studijų universitete. Pas jį užeidavau dažnai, gal net įgrisdavau. Norėdavau pasiguosti ir pasikalbėti. Pagaliau mūsų instituto jaunimėlis „sužydėjo“ savo darbo rezultatais. 1957 m. išėjo Lietuvos TSR istorijos vienatomis. Tai prasčiausias iš visų sovietinio laikotarpio istorijos kursų, mūsų vadinamas mėlynąja istorija (pagal viršelio spalvą). Dalis, kuri apėmė laikotarpį ligi 1861 m., buvo daug blogesnė nekaip Lietuvos TSR istorijos I tome, t. y. mūsų vadinamame juodąja istorija (taip pat pagal viršelio spalvą), išspausdinta tais pačiais 1957 metais. Vienatomis buvo parašytas Fragmentiški archeologiniai tyrimai prie trejais metais anksčiau. Jis dėl opių „buržuazi- Gedimino pilies kalno: V. Daugudis, V. Merkys, M. Černiauskas, 1955 m. nės“ Lietuvos ir vadinamos socializmo statybos laikotarpių istorijos buvo tikrinamas ankstesnės partinės valdžios ir vis taisomas ir taisomas. Tekstą rašė net 21 autorius (!) ne tik iš Istorijos, bet taip pat iš Partijos istorijos, Lietuvių kalbos ir literatūros institutų bei universiteto. Tarp jų buvo ir mano šnekieji kolegos Zuzana Šimkutė (Glebavičienė), Angelina Grakovskienė, D. Mitropolskis, Vanda Dūdėnaitė (Treigienė), direktoriaus pavaduotojas Grigorijus Koniuchovas, mokslinė sekretorė Nina Eicher-Lorka. Daugumai autorių šis darbas buvo pirmasis ir paskutinysis mokslo žiedas. Paradoksalu, kad ši mėlynoji istorija buvo ilgai gyvybinga. Net apie 1991 m. kai kurie universiteto Istorijos fakulteto dėstytojai pagal ją skaitė paskaitas ir rekomendavo iš jos mokytis studentams.

134

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Instituto talkininkai Vievio rajone: J. Jurginis, V. Merkys, O. Navickaitė, E. Šlekaitytė, V. Puronas; II eilėje A. Grybauskaitė, D. Mitropolskis, 1955 m.

Greit ši visa linksmoji kompanija išsiskirstė iš instituto. D. Mitropolskis išvyko į P. Lumumbos universitetą Maskvoje ir ten padarė karjerą. Bene paskutinė pareigas pakeitė A. Grakovskienė, tapusi instituto bibliotekos vedėja. N. Chruščiovo atlydžio metais susigriebta, kad istorijos mokslas iš savo kūrėjų reikalauja ne tik ideologinių politinių privalumų, bet ir profesinio darbo rezultatų. Nedidelis posūkis į gerąją pusę įvyko per sektorių reorganizavimą. 1957 m. iš vienintelio Istorijos sektoriaus buvo sukurti du – Ikispalinio ir Po­ spalinio laikotarpio istorijos sektoriai. J. Jurginis tuomet ėmė atsigauti, buvo paskirtas Pospalinio laikotarpio istorijos sektoriaus vadovu. Noriau būtų vadovavęs Ikispaliniam sektoriui, tačiau šią vietą užleido kvalifikuotesniam profesoriui Konstantinui Jablonskiui. Kai šis dėl sunkios ligos atsisakė pareigų, jas perėmė J. Jurginis. Pospalinio laikotarpio istorijos sektoriaus vadove tapo Aldona Gaigalaitė. Šitokia sektorių atskyrimo chronologija turėjo prasmę. Vis dar buvo gyva nuostata, kad sovietinė Lietuvos santvarka prasidėjo dėl Spalio perversmo ir nuo 1918 m. kovos forma tęsėsi ligi 1940 m. Laikyta, kad nacių okupacijos metai LSSR gyvavimo nenutraukė. Daugiausia J. Jurginio pastangomis imti telkti perspektyvūs jaunieji istorikai. 1956 m. iš aspirantūros Maskvoje grįžo istorikai Mečislovas Jučas ir Emilija Griškūnaitė, etnografas Vacys Milius. Netrukus jaunesniaisiais moksliniais bendradarbiais buvo priimti Rimantas Jasas, Leonas Mulevičius, Antanas Tyla,

S avas ir svetimas

Juozas Marcinkevičius, Petronėlė Žostautaitė, Liudas Truska, Feliksas Sliesoriūnas, Jonas Dobrovolskas, Romas Batūra, Stasys Janušonis, Jonas Repšys, Regina Žepkaitė, Jūratė Kuzmaitė (Kiaupienė), Zigmantas Kiaupa ir kt. Apskritai ligi 1970 m. susidarė tvirtas naujos kartos istorikų branduolys. Kas neturėjo mokslinio laipsnio, stengėsi rašyti istorijos mokslų kandidato, kiti – daktaro disertacijas. Anksčiau ar vėliau šį tikslą pasiekė. Beje, visiškai pasikeitė ir laisvų pokalbių tematika – vis apie tai, ką dirba, ko ieško, kaip pasisekė išsiaiškinti vieną ar kitą dalyką. Dažnai sukdavosi kalbos apie mokslo aktualijas, naujausias istorijos knygas, ypač išėjusias už Lietuvos ribų. Iš to susidarydavo lyg žodinių recenzijų mozaika, jų ligi 1972 m. nebuvo kur spausdinti. 1968 m. pabaigoje vietoje dviejų istorijos sektorių sukurti trys. Reorganizacija užsitęsė ligi 1972 m. Nuo to laiko veikė Feodalizmo istorijos sektorius, kuris apėmė laikotarpį nuo klasių ir Lietuvos valstybės susidarymo ligi 1861 m. baudžiavos panaikinimo. Jam iš pradžių vadovavo J. Jurginis, nuo 1984 m. jį pakeitė M. Jučas. Šiam 1985 m. išėjus iš instituto nauju skyriaus (nuo 1980 m. sektoriai jau buvo vadinami skyriais) vadovu paskyrė L. Mulevičių. Buvo sudarytas naujas Kapitalizmo istorijos sektorius (skyrius), kuris tyrė 1861–1940 m. laikotarpį. Jam ligi 1986 m. vadovavau aš, o paskui – Alfonsas Eidintas, atėjęs iš Pedagoginio instituto. Skyrius susidarė iš dviejų grupių. Mano interesų neatitinkančios 1918–1940 m. istorijos grupės vadove buvo neformaliai paskirta stropi partietė ir klusni direktoriui bendradarbė Regina Žepkaitė. Pirmajai grupei priklausė, be manęs, dar L. Mulevičius, A. Tyla, Genovita Birutė Raudeliūnienė (Drulytė), Edvardas Vidmantas, Zenonas Vasiliauskas. Antrąją grupę sudarė R. Žepkaitė, Sigita Noreikienė (Paleckytė), Petronėlė Žostautaitė ir aspirantas Gediminas Rudis. Dar turėjome dvi laborantes: nuo 1957 m. dirbančią Ritą Strazdūnaitę, buvusią aspirantę, gabią, bet neryžtingą merginą, ir Ireną Banionienę (Domarkaitę). Kaip skyriaus vadovas sudarinėjau planus, rašiau ataskaitas ir įvairias pažymas, pirmininkavau bendriems skyriaus susirinkimams, kuriuose svarstė ne tiek organizacinius klausimus, kiek aptarinėjo šaltinių publikacijas, mokslinius straipsnius, jau parašytus planinius darbus, ypač siūlomus spaudai. Vadovauti buvo sunku. Trejetas skyriaus bendradarbių tapo direktoriaus ir mokslinės sek­ retorės akimis ir ausimis. Sugalvodavo įvairių darbų ir juos skirdavo be mano žinios. Tai buvo vadinamieji socialiniai užsakymai, kaip ir kuo reikia prisidėti prie konjunktūrinių propagandinių akcijų. Siekiau apsaugoti skyrių nuo šio kišimosi. Naudojausi ir mokslo koordinacijos pretekstu. Mat veikė bendra tarp-

135

136

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

žinybinė koordinacijos taryba, nustačiusi darbų pasiskirstymą pagal įstaigas. Partijos istorijos institutas siekė monopolio tyrinėjant revoliucinį judėjimą. Sakiau, kad ši tema mūsų skyriaus kompetencijai nepriklauso ir į ją gilintis neturime. Trečias sektorius gavo Socialistinės visuomenės istorijos vardą. Jis buvo tokio dydžio, kaip abu Feodalizmo ir Kapitalizmo istorijos sektoriai. Jam vadovavo Henrikas Šadžius. Ten dirbo daugiausia jaunimas. Vyresnių, nekaip H. Šadžius, tebuvo, rodos, keturi, jie užėmė vyresniųjų mokslinių bendradarbių vietas. Tai išsitarnavę partijos arba administracijos veikėjai. Pavyzdžiui, Kazys Varašinskas, 1940–1941 m. buvo veik­ lus komjaunuolis, pasitraukė į SSRS gilumą, nuo pat 1941 m. birželio pabaigos kariavo fronte. 1942 m. perkeltas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Vos išvengė mirties nuo „savųjų“. Mat skėlė antausį vienam karininkui, kuris skriaudė jo merginą. Sušaudymo išvengė, kaip jis sakydavo, dėl J. Jurginio brolio Stasio, seno komunisto ir divizijos politinio darbuotojo, užtarimo. Vis dėlto K. Varašinskas buvo pasiųstas į baudžiamąjį batalioną. Prisimindamas savo gelbėtoją, buvo palankus J. Jurginiui. Kai išgerdavo, vaidendavosi, kad jį nori nužudyti pokario priešai ir namo eidavo užuolankoInstituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1960 m. mis. Gyvenome Lazdynuose, todėl jis, vengdamas eiti vienas, stengdavosi prisijungti prie manęs. Turėjome Salomoną Atamuką, seną partietį. Jis ilgokai vadovavo vienai Vilniaus rajono partinei organizacijai, dėstė partinėje mokykloje. Į institutą atėjo 1977 m., stropiai vadovavo vadinamajam teoriniam seminarui, skirtam įvairioms politinėms aktualijoms, retsykiais ir konjunktūrinėms istorijos problemoms. Seminaras gerokai įgriso, daugelis bendradarbių ieškodavo pretekstų, kaip nuo jo išsisukti. Prisimenu, vieną kartą į S. Atamuko paskaitą atėjome tik mudu su P. Žostautaite ir, ką jūs manote, mus švietė gal pusantros valandos. Sėdėti pabodo, bet nebuvo, kaip išeiti. Skyrius taip pat turėjo vieną KGB dimisijos pulkininką. Jis, Aleksandras Jefremenka, gyveno be šeimos, buto neturėjo. Keliaudavo iš viešbučio į viešbutį, nes viename negalėjo apsistoti ilgiau kaip 30 dienų. Stengėsi prisiderinti prie instituto bendradarbių, šiek tiek pramoko lietuviškai, apytikriai galėjo suprasti, kas posėdžiuose ir susirinkimuose kalbama.

S avas ir svetimas

Išskirtinis sektoriaus bendradarbis buvo Giedrius Butkus. Jo praeitis itin tamsi. Dar nė 20 metų nesulaukęs nuėjo į stribų būrį. Būdamas direktoriumi, pavarčiau jo asmens bylą. Pridėtoje anketoje, kurioje išvardytos turėtos pa­reigos, pats įsirašė, kad buvo „liaudies naikintojas“, t. y. vadinamasis liaudies gynėjas. Gerokai įsigėręs imdavo kliedėti apie kažkokią moterį, kurią nužudęs be jokio reikalo. Skyrius pasižymėjo girtavimu. Įsitraukė net jaunimas. Turėjau kambarį šalia jų holo. Jame stovėjo ilgas stalas, prie jo vykdavo posėdžiai ir kasdieniai pasisėdėjimai „prie arbatos“. Kartą pakvietė ir mane. Paklausė, kokios arbatos norėčiau – paprastos ar pagerintos. Pagerinta – tai arbata skiestas kalvadosas. Prisimenu vieną anekdotišką atvejį. J. Žiugžda, išėjęs į pensiją ir norėdamas paįvairinti vienatvę, po pietų ateidavo į skyrių arbatos išgerti ir pasikalbėti. Beje, jo mokiniu save laikė pats skyriaus vadovas, todėl priimdavo pagarbiai. J. Žiugždai įpylė normalios arbatos, o daugelis gėrė „pagerintą“. J. Žiugžda žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „Jauni tai ir nuo arbatos parausta, o manęs nebeveikia.“ Nežinau, ar taip manė iš tikrųjų, ar subtiliai pasišaipė. Apie šio skyriaus darbus ir konjunktūrinę klampynę savo atsiminimuose objektyviai aprašė Aldona Gaigalaitė (A. Gaigalaitė, Į save ir istoriją pažvelgus, 2002). Kai ji institutą paliko, buvo dar gražiau. Visos disertacijos ir planiniai darbai virto partijos ir valdžios apologija, net pralenkdavo Partijos istorijos institutą ir universiteto SSKP istorijos bei Mokslinio komunizmo katedras. Šio skyriaus ir kitų minėtų įstaigų dėka istorijos mokslas buvo profanuotas, įvyko mokslo laipsnių nuvertinimas. O senesnės istorijos profesionalieji tyrimai buvo sąmoningai slopinami, gabiam jaunimui kelias į aspirantūrą labai apribotas. Laikas parodė, kad aktualiųjų tyrimų daktarai ir kandidatai profesinio istorikų darbo dirbti neįstengė arba nenorėjo. Atsikūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bandyta šį personalą filtruoti. Sudaryta atitinkama nostrifikacijos komisija, kurioje ir mane kvietė dalyvauti. Atsisakiau, nes negavome jokių iš anksto paruoštų nostrifikacijos taisyklių ir seniau įgytų mokslinių laipsnių įvertinimo kriterijų. Nostrifikacijos rezultatas – paprastas senų diplomų pakeitimas naujais. Juk tikros nostrifikacijos nenorėjo ne tik istorikai, bet gal labiau filosofai, teisininkai, ekonomistai. Bene geriausias darbo sąlygas turėjo Archeologijos ir etnografijos sektorius, vadovaujamas Prano Kulikausko. Jis su žmona Regina Volkaite-Kulikauskiene buvo pirmieji profesionalūs archeologai sovietmečiu, abu Jono Puzino mokiniai. J. Puzinas karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, vėliau iš Vokietijos persi-

137

138

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kėlė į JAV. Dėl to Kulikauskai savo moksliniuose darbuose J. Puzino vardo nedrįso nė paminėti. Po 1951 m. perversmo institute P. Kulikauskas buvo išsiųstas į Maskvą daktaro disertacijos rašyti. Gavo mokslinį vadovą, kuris apie Lietuvos archeologiją nieko neišmanė. P. Kulikauskas iš studijų Karaliaučiuje laikų gerai kalbėjo vokiškai, bet rusiškai mokėjo silpnai. Dėl to su vadovu bendrauti taip pat nesisekė. P. Kulikauskas apie savo darbus mokėjo įdomiai pasakoti, bet rašyti sekėsi sunkiai. Pasinaudojo J. Žiugždos kvietimu apie archeologiją parašyti Lietuvos TSR istorijos I tomui, doktorantūrą metė ir grįžo į Vilnių. 1956 m. pradžioje, kai direktoriaus pavaduotojas G. Koniuchovas iš mūsų instituto išvyko, P. Kulikauskas perėmė jo pareigas. Prisimenu, šis buvo ramaus, net lėtoko būdo, komanduoti nemėgo ar nenorėjo. Prieš priimdamas net paprasčiausią administracinį sprendimą, gerai pagalvodavo. Kartą etnografas Izidorius Butkevičius padavė prašymą komandiruoti, rodos, į Kauną. P. Kulikauskas užrašė teigiamą rezoliuciją, bet paskui apsigalvojo. I. Butkevičių vėl pasikvietė su prašymu, nuplėšė rezoliuciją, o likusią prašymo dalį atidavė. Paskui I. Butkevičius nuplėštą dalį popierių krepšyje rado, bet priklijuoti nebegalėjo. P. Kulikauskas labai nemėgo biurokratinio darbo – rašyti planų, ataskaitų. Ne kartą J. Žiugždai nešė pareiškimą atleisti iš direktoriaus pavaduotojo pareigų. Mums atrodė, jog taip norėjo save sureikšminti, paspausti direktorių, kad šis išklausytų įvairius pageidavimus ir skundus. J. Žiugžda vis perkalbėdavo. Vis dėlto vieną kartą P. Kulikausko prašymą patenkino ir direktoriaus pavaduotojo pareigas perdavė J. Jurginiui. Atrodė, kad P. Kulikauskas galėjo tik džiaugtis, bet iš jo neseniai paskelbtų atsiminimų sužinojau, kad atleidimą laikė J. Jurginio intrigų rezultatu. P. Kulikauskas buvo šeimos žmogus, jis mėgo ir namų šeimininkės darbus – vaikščiojo į parduotuves, turgų, gamino valgį. Kartais per tą turgų net pavėluodavo į darbą ir nespėdavo pasirašyti darbuotojų atėjimo ir išėjimo knygoje. Sienlaikraštis Tarybinis istorikas buvo įdėjęs karikatūrą, kaip P. Kulikauskas po pažastim nešasi nusipirkęs žąsį (sienlaikraščio komplektas yra akademijos bibliotekos rankraštyne). R. ir P. Kulikauskai išugdė mūsų pokario archeologų kartą. Pirmieji jų auk­ lėtiniai buvo Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Ona Navickaitė (Kuncienė), Laima Nakaitė (Vaitkunskienė), Algimantas Merkevičius. Pavyzdžiui, savo disertaciją gyniau tą pačią dieną su O. Navickaite, jos tema buvo „Veršvų kapinynas“. Platesnio užmojo archeologinėms studijoms laikas atėjo vėliau.

S avas ir svetimas

Istorijos instituto istorikai: iš kairės I eilėje J. Jurginis, V. Merkys, J. Žiugžda, O. Maksimaitienė, A. Tyla; II eilėje R. Jasas, R. Batūra, F. Sliesoriūnas, moksl. sekretorė M. Zarauskaitė, S. Janušonis, A. Gaigalaitė, apie 1959 m.

J. Jurginis ne kartą skatino rašyti ne tiek apie iškastus daiktus, kiek apie ano meto žmogų ir pirmykštę bendruomenę. Šias pastabas P. Kulikauskas priėmė kaip archeologijos mokslo profanavimą ir trukdymą dirbti. Iš pradžių tenkintasi lengviausiais archeologiniais pilkapių tyrimais. Tačiau P. Kulikauskui rūpėjo tęsti prieškariu pradėtus piliakalnių kasinėjimus. Reikėjo daugiau lėšų ir, suprantama, geros ideologinės motyvacijos. Sugalvojo. Pasirinko Nemenčinės piliakalnį. Oficialiai paskelbė, kad ieškos lietuvių ir slavų ryšių. Priminsiu, kad Nemenčinės piliakalnis datuotas pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžia ir X–XIV amžiais. J. Jurginis ir K. Jablonskis juokaudavo, kad etnosų ribos reikia ieškoti ne prie Vilniaus, o toli rytuose. Piliakalnio tyrinėjimas truko 1952–1954 m. Susilaukė didelio mūsų archeologų, istorikų, geologų, botanikų dėmesio. Mes, jaunimas, taip pat norėjome pamatyti, kaip šie tyrimai daromi, kas randama. Gavome akademijos sunkvežimį ir susėdę ant greitosiomis padarytų suolų išvykome. Įspūdis buvo didelis, juk randamas tokios gilios senovės palikimas. Radinių topografinis žymėjimas, pirminis konservavimas man buvo dar nematyti dalykai. Pavakary grįžome namo. Prie Antakalnio gatvės kareiviai stabdė visas mašinas, vyrus išlaipindavo, tikrino jų dokumentus. Mat ieškojo iš Vakarų permestų diversantų. Aš čiupt, čiupt – neturiu jokio dokumento. Viena kolegė bemat aprišo mane skarele ir sėdžiu sau mašinoje nusigręžęs. Neatpažino, palaikė mergina.

139

140

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Vėliau teko stebėti Trakų salos pilies, Aukštadvario piliakalnio tyrinėjimus. Įspūdingai atrodė ir 1957 m. Antakalnyje atkasti mamuto griaučiai. Teko ir man pačiam atlikti nedidelę archeologinę praktiką. 1957 m. Gedimino pilies kalno pietų pusėje, netoli tako, vedančio aukštyn, valdžia sumanė statyti A. Puškino pamink­ lą. Mat šiame parke šis stovėjo 1900–1915 m. Tuomet net parką pakrikštijo A. Puškino vardu. P. Kulikauskas išsirūpino, kad leistų ištirti bent aikštelę prie būsimo paminklo. Leido. Darbas teko V. Daugudžiui, bet finansavimo negavo. Darbininkai buvo savanoriai – akadeSu J. Jurginiu renkant iliustracijas Vilniaus miesminis jaunimas. Po darbo valandų institute ir aš to istorijai, 1967 m. ten padirbėdavau ligi prietemos. Ką atkasėme? Gynybinių sienų fragmentą ir keletą palaidojimų be jokių įkapių. Mudu su V. Daugudžiu apie kasinėjimus parašėme informaciją Švyturio žurnalui. 1963 m. P. Kulikausko vadovautas sektorius buvo perskirtas į du – Archeologijos ir Etnografijos. Archeologams ėmė vadovauti A. Tautavičius, etnografams – A. Vyšniauskaitė. Su A. Tautavičiumi buvau pažįstamas dar iš universiteto laikų. Jis studijavo aukštesniame kurse. Jiedu su V. Miliumi buvo žemaičiai ir rasdavo daug bend­ ros kalbos, kartu iškylaudavo. Pakviesdavo ir mane prisidėti. 1950 m. pavasarį pėsti ėjome į Pilaitę, šalia Vilniaus. Apžiūrėjome senos drobių baltyklos užtvanką ir pastatus, bet daugiausia trypinėjome, kaip mes manėme, senojoje piliavietėje, apaugusioje didelėmis pušimis. Apkasuose radome apardytų mūrų liekanų, didelių ligi XVII a. naudotų plytų. Netrukus po disertacijos gynimo A. Tautavičius gavo sektoriaus užduotį ištirti aikštelę Žemutinės pilies teritorijoje tarp Naujojo arsenalo (jis 1958 m. perduotas Istorijos ir etnografijos muziejui) ir Gedimino pilies kalno. Dirbo su primityviausiais įrankiais – kastuvu, „šaukštu“, šepečiu, matavo staliaus met­ru. Tuomet kitokių priemonių nė nebuvo. Dažnai užsukdavau, kai eidavau papietavęs akademijos bibliotekos valgykloje. Jis entuziastingai parodydavo radinius – senus gatvių grindinius, Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių pamatus, namų apyvokos daiktus ir t. t. Šie tyrimai A. Tautavičių išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei tarp JAV lietuvių.

S avas ir svetimas

P. Kulikauskas nemėgo A. Tautavičiaus, gal iš dalies dėl pastarojo kietoko būdo, bet turbūt dėl sektoriaus paveldėjimo. Mat P. Kulikauskas išėjo dėstyti archeologijos universitete, o iš šio institutan persikėlė R. Volkaitė-Kulikauskienė. Tikėjosi užimti vyro turėtas pareigas, bet apsiriko. Paveržė A. Tautavičius. Kulikauskai taip pat nesutarė su J. Jurginiu. Pastarojo iniciatyva institutas ėmė leisti nedidelių akademinių darbų seriją Acta historica Lituanica. Septintajai knygelei R. Kulikauskienė pasiūlė darbą apie senovės laidojimo su žirgais paprotį. Pavadinimas buvo sudėtingas, platesnio rato skaitytojui nepatrauklus. J. Jurginis, turėdamas žurnalisto patirties, pervadino patraukliau – Lietuvio kario žirgas. Kai knygelė jau išėjo, R. Kulikauskienė iš kažkokio ideologinio prižiūrėtojo gavo pastabą dėl nacionalizmo. Autorė labai susijaudino ir J. Jurginiui už naująją antraštę negalėjo atleisti. Vis dėlto serijos nenutraukė, – ligi 1988 m. išėjo net 15 knygelių. Apskritai sektorius (skyrius) pasižymėjo nesutarimais, susidarė kelios bendraminčių grupelės. Svarbus archeologų pastiprinimas buvo Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, akademiko K. Jablonskio duktė. Ji pirmuosius straipsnius iš archeologijos skelbė dar prieš karą. Institute buvo nepralenkiama akmens amžiaus tyrinėtoja. Jos svarbiausiu mokiniu tapo Algirdas Girininkas. Deja, ilgainiui tarp judviejų kilo nesutarimų. Ne kartą A. Girininkui patariau nepamiršti dėkingumo savo mokytojai. A. Tautavičius sektoriaus reikalus spręsdavo greitai ir valdingai. Pats daug dirbo ir to paties reikalavo iš kitų. Jam niekad nestigo humoro jausmo. Noriu paminėti vieną atsitikimą. 1955 m. Kaune mirė Vilniaus krašto lietuvių laik­raščių redaktorius ir visuomeninių organizacijų vadovas Povilas Karazija. 1937 m. jis iš Lenkijos, iš Vilniaus, buvo ištremtas į Lietuvą. Pasireiškė kaip geras numizmatas ir kolekcininkas. Sovietmečiu ruošėsi išleisti Lietuvos numizmatikos istoriją. Institute sklandė gandas, kad jau turėjo rankraštį. Kažkas institutui pranešė, jog rankraščio ir spaudinių bei monetų rinkinių žmona ir duktė medikė nevertina, kad aplink sukiojasi visokie kolekcininkai. Padėties išsiaiškinti institutas mudu su A. Tautavičiumi komandiravo į Kauną. Išvykome traukiniu, Kaune manėme apsistoti „Metropolio“ viešbutyje. A. Tautavičius administratoriui paaiškino, ko mes norime, ir pateikė komandiruočių pažymėjimus. Administratorius paklausė: – O bronę ar turite? Mat sovietiniais laikais vietas viešbutyje reikėjo iš anksto rezervuoti, kaip tuomet sakyta – „turėti bronę“.

141

142

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Adolfas nedvejodamas atsakė: – Turiu. – Tai kur ji, aš nerandu. A. Tautavičius aiškinosi: – Tai kad namie palikau. – Negi nežinote, kad bronę reikia turėti čia, viešbutyje. A. Tautavičius nė kiek nesutrikęs vėl atsakė: – O kas Vilniuje vaikus prižiūrės. Administratorius, rodos, suprato, kad A. Tautavičiaus žmona vardu Bronė. Už gražų humorą nakvynę gavome. Nuėjome pas P. Karazijos palikuones, jų butas buvo Žaliakalnyje, dviaukščiame Kipro Petrausko gatvės name. Pirmame aukšte gyveno akademiko Vlado Lašo našlė, antrame – Karazijos. Pirmiausia atkreipėme dėmesį, kad virtuvėje prie viryklės gulėjo nemažai laikraščių ir rankraščių. Šeimininkei leidus peržiūrėjome – daugiausia vokiečių okupacijos metų lietuviški laikraščiai. Šeimininkė sakė, kad juos bandė parduoti turguje prekėms vynioti, prikibo milicininkas už nacių literatūros platinimą. Taigi belikę naudoti pakuroms. Iš krūvos popierių A. Tautavičius ištraukė visą P. Karazijos publikuoto darbo Vilniaus lobis rankraštį. Šeimininkei leidus, pasiėmė. Klausinėjome, ar išliko numizmatikos rankraštis. Sako, tokio nematė, nes P. Karazija tik ruošęsis rašyti, nusipirkęs fotoaparatą monetų nuotraukoms daryti. Apie monetų kolekciją kalbėti vengė, tesužinojome, kad lankėsi buvęs advokatas kolekcininkas Zigmas Toliušis. Grįžęs į Vilnių viską papasakojau Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriui Vincui Žilėnui. Sakiau, jūs, kaip Vilniaus krašto lietuvių veikėjas ir P. Karazijos pažįstamas, gal ką nors muziejui iš šios kolekcijos gausite. Nuvyko. Grįžęs pasikvietė pasiimti keleto visų P. Karazijos redaguotų laikraščių komplektų, net su cenzūros konfiskuotais numeriais. Suprantama, muziejus jų laikyti negalėjo, nes neturėjo bibliotekos specialiojo fondo. Sumokėjau nedaug, tiek, kiek prašiusi našlė Karazijienė. A. Tautavičiaus padėtis institute pašlijo, nes vienas pavydus gimnazijos draugas, grįžęs iš lagerių, įskundė už anų laikų antisovietinę veiklą. A. Tautavičius išėjo „sausas“, bet turėjo Tiesoje paskelbti savo atsivertimo motyvaciją. Jis parašė daktaro disertaciją, tačiau nesiūlė ginti, nes manė, kad nepraleis. Apgynė ir monografiją išleido tik nepriklausomoje Lietuvoje. Manau, kad neatsitiktinai 1987 m. skyriaus vadovo pareigų atsisakė, jas užėmė jo mokinys Vytautas Kazakevičius.

S avas ir svetimas

Kapitalizmo istorijos sektoriaus 1973 m. darbo ataskaita: iš kairės B. Vaitkevičius, L. Mulevičius, Z. Vasiliauskas, R. Žepkaitė, Karaška, S. Noreikienė, P. Žostautaitė, V. Merkys, 1974 m.

Etnografijos sektorius kūrėsi sunkiai, iš pradžių atsiribodamas nuo tautosakininkų, paskui – nuo archeologų. Pati skyriaus vadovė A. Vyšniauskaitė buvo filologė, 1952 m. baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Tačiau institute dirbo nuo 1948 m. – dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, įgijo naują specialybę. Tarp jos ir P. Kulikausko jautėsi įtampa, matyt, daugiausia dėl lėšų pasiskirstymo archeologų ir etnografų ekspedicijoms. A. Vyšniauskaitė taip pat bijojo savo praeities. Ligi 1940 m. buvo vienuolė. Kai SSRS okupavo Lietuvą, su vienu kunigu bandė slapta pereiti Vokietijos sieną. Sugavo, įkalino. Liko gyva. Tai žinojau iš nacių laikais leisto Lietuvių archyvo (jį man dovanojo M. Jučas). Maniau, kad jos praeitis jau pamiršta. Klydau. 1955 m. ji po dienos kitos turėjo vykti į Maskvą disertacijos ginti. Institutan atėjo stambaus sudėjimo saugumietis ir A.Vyšniauskaitę išsivedė. Pro langą žiūrime su A. Gaigalaite, kaip ji išblyškusi eina per kiemą. Manėm – dabar jau viskas, teks disertaciją pamiršti. Laimė, kitą dieną jau buvo institute ir nieko nepasakodama toliau ruošėsi vykti disertacijos ginti. Ji sektoriui vadovavo ligi 1971 m. Kada ne kada vėl iškildavo viešumon priklausymas vienuolijai ir tapdavo kritikos spaudoje pretekstu. Po jos sektoriui vadovauti stojo anuomet nepriekaištingos reputacijos Vitalis Morkūnas, disertaciją apgynęs prieš porą metų. Skyrių perėmė, kai jau buvo praeitas sunkiausias etapas, kai susidarė nuolatinis etnografų personalas: istorijos mokslų kandidato laipsnius įgijo Vacys Milius, Izidorius Butkevičius,

143

144

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Sveikinimas mano 50-mečio proga: H. Šadžius, M. Jučas, B. Vaitkevičius, V. Merkys, J. Laniauskaitė, moksl. sekretorė S. Overaitė, M. Petuchauskas, 1979 m. Nuotr. S. Žumbio

Irena Regina Merkienė, Marija Miliuvienė (Mastonytė), disertacijas rašė Juozas Kudirka, Vida Kulikauskienė. Su V. Miliumi ir I. Butkevičiumi buvau to paties kurso studentas. Nuo tada bendravau ir su vienu, ir su kitu, bet daugiau bendros kalbos rasdavome su Izidoriumi – eidavome maudytis Neryje priešais Valakampius, kartais pasišnekėdavome ir prie alaus bokalo. Jis man pasisakė, kad tikroji jo pavardė – Butkus. Butkevičiumi tapo, kai gavo netikrus gimimo metrikus ir ketveriais metais „pasijaunino“, kad išvengtų mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Instituto komjaunimo sekretorė Vandutė prikibo, kad stotų į komjaunimą. Šis ėmė atsikalbinėti, jog tai didelė atsakomybė ir kažin ar pateisins savo priklausymą tokiai garbingai organizacijai, nes manąs skirtis su žmona. Vandutė pradžiugo ir kasdien po darbo gretindavosi šį gražų vyrą palydėti ligi pat namų. Izidoriui radosi rūpestis, kaip jos atsikratyti, nes gali tekti žmonai aiškintis. Izidorius pasižymėjo stropumu, net į akademijos bibliotekos valgyklą pietauti neidavo taupydamas laiką ir pinigus. Suvalgydavo iš namų įsidėtą sumuštinį. Jo stropumo direkcija nematė, per vieną netikėtą rytinį patikrinimą nutvėrė vėluojantį. Tų, kurie ištisas dienas apsieidavo be instituto, nelietė. Matyt, dėl netinkamo maitinimosi I. Butkevičių į kapus nuvarė vidurių liga.

S avas ir svetimas

I. Butkevičius rašė objektyviai, t. y. taip, kaip rodė šaltiniai. Jis už knygą Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos (1971) norėjo gauti istorijos mokslų daktaro laipsnį. Disertaciją gynimui turėjo priimti Mokslinė taryba. Užsipuolė šios tarybos narys Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis. I. Butkevičių apkaltino buvusių „buožių“ pastatų architektūriniu idealizavimu ir varguomenės grytelių nutylėjimu. Nieko nepadėjo nė pasiaiškinimas, kad gražiausias kaimo architektūros paveldas rodo geriausių liaudies meistrų darbo vertę. Disertacijos ginti neleido. Sovietmečio etnografai paliko didelį mokslinį turtą, kurio didžioji dalis jau būtų pamiršta. Jie užfiksavo liaudies materialinę kultūrą, papročius ir tikėjimus. Institutas sukaupė gausų šių dalykų archyvą. Vos įpusėdavo pavasaris, žiūrėk, etnografai, kaip ir archeologai, kraunasi savo mantą į akademijos sunkvežimius arba į „pagerintą“ transportą – kažkokią veterinarijos mašiną su mėlynais kryžiais. Birželis–rugpjūtis etnografams didysis derliaus surinkimas. Dažniausiai ekspedicijoms vadovaudavo I. Butkevičius – nepavargdamas plušėjo dėl jų parengimo ir aprūpinimo. Mūsų etnografai, manau, neįsižeis, jei pasakysiu, kad jų svarbiausi mokytojai buvo SSRS mokslų akademijos Etnografijos instituto mokslininkai profesoriai Pavelas Kušneris (Knyševas) ir sektoriaus vadovas Nikolajus Čeboksarovas. Jie patys nagrinėjo Baltijos tautų etnogenezę ir etninę istoriją. Abu buvo pirmųjų Vilniaus etnografų disertacijų vadovai. Žinoma, jie į Pabaltijį žiūrėjo kaip į SSRS dalį. 1951–1955 m. N. Čeboksarovas vadovavo kompleksinei Baltijos ekspedicijai ir paskelbė jos duomenis. Paskui maskviškiai glaudžius ryšius su Lietuvos, Latvijos ir Estijos etnografais palaikė per istorijos mokslų kandidatę Liudmilą Terentjevną, vieną svarbiausių Pabaltijo istorijos–etnografijos atlaso organizatorių. Netgi 1951 m. į Lietuvą iš Maskvos atsiųsta istorijos mokslų kandidatė Olga Pčelina ėmėsi lietuvių liaudies drabužius tyrinėti. Ji siekė pritapti prie savo vietinių kolegų, – pramoko lietuviškai. Kalbėjo, kad ji iš inteligentiškos maskviečių šeimos. Tėvai nenorėję jos išleisti iš namų. O. Pčelina gyveno viešbutyje, mat vengė niūraus instituto bendrabučio palėpėje ir nepasitikėjo privačiais kambarių nuomotojais. Neseniai pramokta kalba kartais pagaudavo į savo pink­les, ypač dėl panašios darybos žodžių reikšmės. Pagavo ir O. Pčeliną. Į institutą turėjo atvykti kažkoks žymus maskviškio Etnografijos instituto atstovas. Mūsiškiai jo dar nebuvo matę, todėl pasitikti pasiuntė O. Pčeliną. J. Žiugžda parūpino akademijos prezidiumo mašiną su vairuotoju Vytautu

145

146

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Marcinkevičiumi. O. Pčeliną paėmė iš „Vilniaus“ viešbučio. Svečią ji surado, įsodino į mašiną ir, pasak V. Marcinkevičiaus, liepė vežti į viešnamį. Vairuotojas priminė, kad Vilniuje tokio nėra. Tuomet O. Pčelina pridūrė: „Vežk ten, iš kur mane paėmei.“ O. Pčelina institute dirbo keletą metų ir atsiradus palankiai progai grįžo į Maskvą. Savo studijai jau turėjo nemažai medžiagos, bet nieko reikšmingo ji neparašė. Maskviškiai mūsų etnografus orientavo į materialinės kultūros tyrimą. Papročiai, kuriems daug įtakos turėjo krikščionybė, jų nedomino. Vilniaus universitete ši etnografijos kryptis susipriešino su Pranės Dundulienės užmojais. Pokario metais ji dirbo ir Istorijos institute. Išsimokslinimą įgijo Stepono Batoro universitete. Jos svarbiausias mokytojas – profesorius Kazimieras Mošinskis siekė derinti evoliucinės ir kultūrinės istorinės mokyklų metodus. Sekdama K. Mošinskiu P. Dundulienė etninę kultūrą laikė vientisa visos tautos, kaimo ir dvaro kultūra, nepriėmė liaudies materialinės ir dvasinės kultūros atribojimo. Tiesa, jai trūkdavo kritiškos šaltinių analizės, – tai buvo gera motyvacija tiems, kurie ją norėjo diskredituoti. Ypač mėgo rašyti apie papročius, tikėjimus, mitus. P. Dundulienės savita metodika ir pasaulėžiūra prieš ją nuteikė instituto etnografus ir ateistiškai mąstantį J. Jurginį. Vieną kartą teko Kapitalizmo istorijos skyriaus bendradarbiai prie instituto: iš kairės I eilėje L. Mulevičius, S. Noreikienė, G. Raudeliūnienė, garbė šį susipriešinimą raminti. V. Merkys; II eilėje Z. Vasiliauskas, G. Rudis, R. Žepkaitė, E. Vid­ P. Dundulienė parašė daktaro dimantas, 1983 m. Nuotr. S. Žumbio sertaciją Žemdirbystė Lietuvoje ir norėjo prieš gynimą išleisti atskira knyga. Mūsiškiai pasipriešino. Norėdama parodyti, kad institute yra ir kitų nuomonių, 1963 m. manęs paprašė būti atsakinguoju knygos redaktoriumi. Šį bei tą pasiūliau patikslinti apie XIX a. agrarinius santykius. Ji neprieštaravo. Disertacijos gynimas įvyko, bet knyga išėjo tik po šešerių metų. Kai leidykla rankraštį priėmė, mano misija baigėsi, į redkolegiją įtraukti nebereikėjo, bet autorė vis dėlto padėkojo pratarmėje.

S avas ir svetimas

Institutas turėjo tris muziejus: Karaimų, Istorijos ir Etnografijos. 1952 m. juos sujungė į vieną – Istorijos ir etnografijos muziejų. Jo bendradarbiai dalyvaudavo ir instituto susirinkimuose, atlikdavo pagalbinius mokslinius darbus. Muziejus patalpų ekspozicijai neturėjo, jis eksponatus tik kaupė ir saugojo. 1960 m. iš Naujojo arsenalo prie Gedimino kalno išsikraustė karinis dalinys ir šį dviaukštį pastatą Kultūros ministerija perdavė muziejui. Radosi vietos ir ekspozicijai išskleisti. Iš pradžių Etnografijos muziejaus, paskui ir jungtinio, direktorius buvo Vincas Žilėnas. Jis Stepono Batoro universitete studijavo istoriją, įsijungė į visuomeninę Vilnijos lietuvių veiklą, laikraščių leidimą. Pirmą kartą jį pamačiau 1949 m., kai J. Jurginis mus, studentus, nuvedė Etnografijos muziejaus fondų pasižiūrėti. Tuomet muziejus glaudėsi tuose pačiuose mūruose, kaip ir mūsų fakultetas, prie Pilies gatvės. Tokio turtingo muziejaus dar nebuvau matęs, vaikščiojome siaurais tarpais tarp lentynų ir klausėmės įdomių V. Žilėno paaiškinimų. Vėliau užsukdavau ir vienas, nes čia dirbo mano kolega V. Milius. Reikėdavo pereiti per V. Žilėno kambarį, kuriame beveik visada matydavau sėdintį prie rašomosios mašinėlės. Beje, V. Žilėnas buvo geras istorikas, kartą J. Jurginiui atnešė nemažą mašinraštį apie Lietuvos prekybą XVI–XVII a. Darbas buvo visiškai apolitiškas. Kur jį spausdinti, J. Jurginis nesugalvojo. Taip ir liko ligi 1995 m., kai jį paskelbė Mūsų praeitis. Eidamas pas V. Milių visada su V. Žilėnu pasisveikindavau, jis mane užkalbindavo. Vieną kartą pakvietė apžiūrėti neseniai iš Maskvos muziejų atgautą Vilniaus burmistrų portretų kolekciją. Dovanojo savo prieškarinę knygelę Lietuviškos mokyklos (1905–1914 m.). V. Žilėno pasiūlymu Kultūros ministerija J. Jurginį, V. Milių ir mane paskyrė muziejaus mokslinės-metodinės tarybos nariu. Mūsų pagrindinis uždavinys buvo talkinti plačios ekspozicijos rengimui. Rūmų antrame aukšte mudu su J. Jurginiu rasdavome ant grindų išdėliotus eksponatus. V. Žilėnas ir Istorijos skyriaus vedėja Ona Mažeikienė pasakodavo, kas jais norima parodyti. Eksponatų buvo tiek daug, kad visų nesudėsi. Tarėmės, ką palikti. Paskui priėjome prie aiškinamųjų tekstų. Manėme, kad jų turi būti kuo mažiau, tik būtiniausia informacija. Čia ir prasidėjo nuotykiai. Gauname mašinraščių tekstus, nors ideologiškai kryptingus, bet diletantiškus. Klausiame, iš kur jie radosi. V. Žilėnas tyli. Siūlome ištaisyti bent kokčiausias vietas. Šiek tiek pataisė. Tik dabar iš tuometinės muziejaus direktoriaus pavaduotojos archeologės Agotos Grybauskaitės atsiminimų (Mano gyvenimo kraitelė, 2007) sužinojau, kad šiuos tekstus ji duodavo redaguoti savo vyrui KGB tardytojui pulkininkui Algiui

147

148

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Jankevičiui. Agota buvo mano studijų kolegė, tiesa, vieneriais metais jaunesnė. Ją visada laikiau draugiška ir malonia moterimi. Jei dalyvaudavo minėtose eksponatų dėlionėse ir tekstų aptarimuose, visiškai nesikišdavo. Chronologiškai ekspoziciją numatėme baigti Pirmuoju pasauliniu karu. Toliau turėjo tęsti Revoliucijos istorijos muziejus. Jo direktoriaus pavaduotojas, mūsų komisijos narys E. Švarcas visiškai pritarė. Tiesa, etnografijos ekspozicija buvo atskira, nes eksponavo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios tautinius drabužius, liaudies meno dirbinius, rūpintojėlius. 1968 m. rugpjūčio 19 d. susirinkome visa Istorijos instituto, Istorijos ir etnografijos, Dailės, Kauno istorijos, Revoliucijos istorijos muziejų ir Kultūros ministerijos atstovų komisija. Neišvengta kritikos, pavyzdžiui, kad neparodyti klasiniai reiškiniai, valstiečių bruzdėjimai, rusų pažangiosios visuomenės draugiška parama lietuvių tautai. Nuogąstauta, kas bus, jei ekspozicija liks be sovietinio laikotarpio. Kritika nebuvo pikta, greičiau mokanti atsargumo. Visi pripažino, jog vertingiausias ekspozicijos bruožas, kad rodoma daiktiniai eksponatai. Neseniai skaičiau šio susirinkimo protokolą, randu ir savo kalbos santrauką: „Šis muziejus turi savo veidą. Dauguma mūsų respublikos muziejų yra beveidžiai, ten rodoma viskas, bet nieko gerai. Čia muziejus yra specifinis. Jis nekartoja to, ką rodo kiti; šio muziejaus chronologiją pratęsia Revoliucijos muziejus. Muziejus turi būti tikras muziejus, turi vyrauti daiktai, o ne spauda. Didelių tekstų nėra ir nereikia. Knygas galima paskaityti namuose, o muziejuje reikia matyti daiktus. Dėstymo metodika, kryptingumas yra geras, chronologinis-teminis. Suskirstyta stambiom temom. Nėra vulgariško sugretinimo feodalų ir valstiečių buities. Rodoma atskirai salėmis. Muziejaus ekspozicija yra pakankamo aukšto mokslinio-idėjinio lygio. Gal ateityje ir reikėtų kai ką užakcentuoti, pvz., archeologijoj – žemdirbystės atsiradimą.“ Šiuos savo žodžius pakartočiau ir dabar. Išvadoje komisija pritarė ekspozicijai ir siūlė kuo greičiau atidaryti. Oficialus atidarymas įvyko lapkričio 5 d. Dalyvavo aukščiausios valdžios atstovai. Jie nieko nekritikavo. Jei muziejus gaudavo naujų įdomesnių eksponatų, ekspoziciją papildydavo. Kartą mudu su V. Žilėnu įėjome į Vilniaus dominikonų bažnyčios rūsius. Kažkokia komisija (J. Markulis ir kt.) tyrė krūvas žmonių lavonų, virtusių mumijomis. Girdėjau, kad ieškojo inkvizicijos aukų. Vienoje rūsio patalpoje lentynose buvo sukrauti karstai, o ant žemės radau dvišakį kablį – kanabėką maru mirusiems žmonėms vilkti. Paėmiau, rodau V. Žilėnui, sakau, tiks ekspozicijai.

S avas ir svetimas

Lietuvos istorijos koordinacinė taryba: iš kairės I eilėje M. Jučas, R. Šarmaitis, J. Jurginis, V. Kašauskienė, B. Vaitkevičius, S. Atamukas; II eilėje R. Žiugžda, V. Morkūnas, V. Milius, V. Merkys, M. Tamošiūnas, 1981 m. Nuotr. K. Vainoro

Plikomis rankomis neėmė, išsitraukė laikraštį ir suvyniojo. Greit šį kanabėką pamačiau ekspozicijoje. Vis dėlto kažkas iš mūsų valdžios pareikalavo, kad muziejus ekspoziciją suaktualintų sovietinio laikotarpio istorija. Teko paklusti, šiam reikalui išskyrė, rodos, vieną salę. Gamyklos ėmė vežti savo produkcijos pavyzdžius. Ekspozicija atrodė lyg deficitinių prekių parduotuvė, papildyta įvairiais garbės raštais ir pan. Savo kompoto bei uogienių stiklainius pristatė ir Vilniaus konservų fabrikas. „Eksponatus“ užpajamavo. V. Žilėnas su savo darbuotojomis gerdami arbatą ėmė ir juos suvalgė. Koks triukšmas! Muziejaus ekspozicija atkreipė visuomenės dėmesį, važiuodavo ekskursijos net iš tolimų Lietuvos vietų. Ją su tam tikru sumišimu apžiūrėdavo ir „broliškų“ respublikų turistai. Aukštesnius svečius po ekspoziciją vedžiodavo pats V. Žilėnas. Nežinau, ar dėl „netinkamų“ aiškinimų, ar dėl vidaus intrigų, intrigėlių ir paskalų, kurių muziejus buvo pilnut pilnutėlis, V. Žilėną suėmė ir uždarė KGB rūsyje. Ši naujiena mane sukrėtė ir paskatino būti itin atsargiam. Pasirodo, kad jį tardė tas pats Algis Jankevičius. Po keleto dienų paleido. Netrukus girdžiu, kad V. Žilėnas nebe direktorius, – „išleistas į užtarnautą poilsį“, nes jau turėjo 66 metus. Jo vietą užėmė A. Jankevičienė. Vilniaus universitetas, pradėjęs ruoštis 400 metų jubiliejui, atgavo Šv. Jono bažnyčią. V. Žilėnas buvo pakviestas organizuoti mokslo istorijos skyrių

149

150

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

muziejuje. Organizavo ir laiku parengė ekspoziciją. Savo, kaip muziejininko, principams liko ir čia ištikimas. 1952–1955 m. institutas turėjo Teisės skyrių. Jame dirbo keletas įdomių bendradarbių, pavyzdžiui, kupiškėnas Alfonsas Žiurlys, jaunas teisės mokslų kandidatas Pet­ ras Danisevičius. Jo siauroji specialybė buvo kriminalistika, ypač pėdsakų pažinimas. Ir atsitik tu Mūsų skyriaus bendradarbiai mano darbo kambaryje prie man, kad jo butą Žvėryne ėmė ir Rusijos įstatymų rinkinių: L. Mulevičius, V. Merkys, R. Žepkaitė, S. Noreikienė, 1980 m. apvogė. Juokavome, kad dabar specialybė pačiam pravers: iš pėdsakų vagį bemat suseks. 1955 m. Teisės sektorių, vadovaujamą Veronikos Brazaitytės, perkėlė į Ekonomikos institutą. Dėl to pasikeitė ir mūsų instituto pavadinimas, jau be teisės dėmens. Teisininkai išsikeldami paliko savo biblioteką. Mat jos, rašant apie sovietinę teisę, niekam nereikėjo. Mūsų bibliotekos darbuotojos tuo nesidžiaugė, – kuo mažiau knygų, tuo mažiau darbo. Teisininkų biblioteką užsimota likviduoti, net vertingiausią jos dalį – Pilną Rusijos imperijos įstatymų rinkinį ir Rusijos imperijos įstatymų sąvadą. Tiems mūsų istorikams, kurie tyrinėjo carų laikotarpį, pastarieji leidiniai buvo nepakeičiama šaltinių publikacija. Paprašiau atiduoti man saugoti. Leido. Lentynomis užstačiau daugiau kaip pusę ilgos kambarėlio sienos. 1986 m. išeidamas iš instituto palikau saugoti L. Mulevičiui. Išsaugojo, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę liko bendrosios instituto bibliotekos dalimi, dabar istorikai ja nuolat naudojasi. 1960 m. institute radosi dvi naujos grupės, ugdomos į sektorius, būtent menotyros ir filosofijos. Pastarojoje dirbo tik du jaunesnieji bendradarbiai, kurie savo nuotykiais pralinksmindavo visą institutą. Iš jų rimčiausias buvo Mindaugas, kuris rašė disertaciją apie kultūros sąvokos apibrėžimą. Jis pasižymėjo skrupulingu sąžiningumu. Tačiau darbo metu nevengdavo pasikaitinti ir pasimaudyti Valakampiuose. Jis pats papasakojo du kurioziškus nuotykius, įvykusius per tą sąžiningumą. Kartą gulįs ant smėlio ir matąs, kad kyšo grandinėlė, ją patraukęs – kišeninis laikrodis. Manęs, kad paslėpė nuėjęs maudytis vasarotojas, todėl vėl užkasęs ir persikėlęs į kitą vietą. Buvau profsąjungos komiteto

S avas ir svetimas

narys. Ateina Mindaugas su prašymu skirti kuklią pašalpą. Mat Valakampiuose buvęs maudytis ir savo varganus drabužėlius apdengęs naujais languotais marškiniais. Grįžęs nuo upės ir savo apdarų neberadęs. Galvojęs, jog kažkas paėmė iš apsirikimo. Atėjo vakaras, „apsirikėlis“ nepasirodė. Namo parvežė milicija. Pašalpą skyrėme. Antras filosofas linko prie panelių. Viena jų atėjo pas direktoriaus pavaduotoją J. Jurginį skųstis, kad su ja mūsiškis neatsiskaitė. Šis filosofas rašė apie ateizmo įsitvirtinimą sovietmečiu. Sumanė apklausti visus Lenino (dabar Gedimino) prospekte sutiktus žmones, ar jie tiki Dievą. Užčiuopęs naują problemą. Gavęs nemažai atsakymų, kad tiki velniu. Koks klausimas, toks ir atsakymas. Šiuos filosofus 1964 m. narys korespondentas Jonas Macevičius išsivedė į Ekonomikos institutą, ten svajojo išugdyti naujo Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto branduolį. Pavyko. Menotyros grupei (nuo 1967 m. sektoriui) ėmė vadovauti menotyros mokslų kandidatas Markas Petuchauskas, pareigingas, sumanus ir gabus jaunuolis. Jo nueitas gyvenimo kelias buvo sunkus. Vaikystę praleido Šiaulių miesto burmistro padėjėjo Samuelio Petuchausko šeimoje. Vos prasidėjus nacių okupacijai, neteko tėvų. Jį nuo daugumos žydų likimo išgelbėjo burmistras Jackus Sondeckis ir kiti. Markas gavo Jono Petrausko pavardę, sėkmingai išsislapstė. Po karo mokslus ėjo Vilniuje ir Maskvoje. M. Petuchauskas tyrinėjo Lietuvos XX a. teatro istoriją. Sutelkė gabių vaizduojamojo meno istorijos specialistų būrį. Mielai priėmė ir nuo sovietų valdžios nukentėjusius žmones – Antaną Vengrį, Ireną Kostkevičiūtę, Vandą Zaborskaitę. Be to, sektoriuje dirbo Ingrida Korsakaitė, Irena Aleksaitė, Apolonija Valiuševičiūtė, Vytautas Mažeika, Gražina Kliaugienė, Zita Žemaitytė, Augustinas Savickas. Visi parašė reikšmingų darbų, pavyzdžiui, XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940 (t. 1–2), Lietuvių tarybinis teatras (t. 1). M. Petuchauskas organizavo menotyros darbus, pats jiems rašė, be to, periodinėje spaudoje recenzavo teatro spektaklius. Maždaug nuo 1980 m. direkcijai ėmė smarkiai neįtikti. Pagrindinė priekabė buvo, kad ilgai rengiamas Lietuvių tarybinio teatro antras tomas. Ypač įkyri buvo mokslinė sekretorė, kuri dėjosi esanti didelė teatro žinovė, nes jos sesuo buvo talentinga Jaunimo teatro aktorė. Greit iš M. Jučo, paskui ir paties M. Petuchausko sužinojau, kur šuo pakastas. Pasirodo, M. Petuchauskas vienoje teatrologų konferencijoje Helsinkyje viešbučio kambario „draugui“ pasakė gan švelnų antisovietinį anekdotą. Bemat raportas pasiekė ir Vilniaus KGB. Pagaliau M. Petuchausko kantry-

151

152

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

bė išseko. 1981 m. išėjo į Kultūros darbuotojų tobulinimo institutą. Jo vietai užimti po ilgoko ieškojimo buvo rastas Vilniaus inžinerijos statybos instituto Estetikos katedros vedėjas filosofas Algirdas Gaižutis. Mūsų direkcija Lietuvių tarybinio teatro antrą tomą užmiršo. 1987–1989 m. Menotyros skyrius įsiliejo į naują Kultūros ir meno institutą, kurio direktoriumi tapo A. Gaižutis. Menotyros sektorius Istorijos instituto kultūrinį gyvenimą žymiai pagyvino. Iš įvairių pranešimų susirinkimuose ir iš pokalbių žinojome teatro ir dailės aktualijas. Kolegos parūpindavo net sunkiai gaunamų bilietų į geriausius spektaklius. Sektorius tam tikra prasme ir mane supiršo su etnografe Irena Regina Tamošiūnaite. Mat 1959 m. rudenį profsąjungos vietos komitetas turėjo nepanaudotų pinigų, kuriuos reikėjo išleisti ligi metų pabaigos. Už juos menotyrininkai surengė ekskursiją į Šiaulių dramos teatrą. Pasitaikė, kad per spektaklį atsisėdau šalia Irenos Reginos, kuri tuomet dar studijavo Vilniaus universiteto penktame kurse. Žodis po žodžio, ir pamačiau, kad mūsų kalba gerai rišasi. 1960 m. ji atėjo dirbti į Etnografijos sektorių, todėl susitikdavome dažnai: eidavome pietauti, vakarais užsukdavome į kiną. Matyt, vienas kitam buvome skirti, nes 1962 m. vasario 17 d. metrikacijos biure ir Žvėryno bažnyčioje sumainėme aukso žiedus. Iš atskiros grupės apie 1970 m. išaugo ir septintas instituto sektorius – Mokslo ir technikos istorijos. Akademiko Pauliaus Slavėno rūpesčiu jau nuo šešto dešimtmečio akademijoje veikė atitinkamas seminaras. Susirinkimai vykdavo kartą per mėnesį. Kai buvo įkurtas sektorius, seminarai nenutrūko, persikėlė į mūsų institutą. Iš pradžių mokslo ir technikos istorijos grupei teko man vadovauti. Sektoriaus vadovu 1972–1980 m. buvo paskirtas direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Mečislovas Jučas. Sektorius kūrėsi lyg tas Babelio bokštas. Čia dirbo knygotyrininkė Irena Petrauskienė, chemikė Elena Laimutė Gylienė, fizikė Ieva Šenavičienė (prof. B. Dundulio duktė), biologė Aldona Užuotienė, geografė Eglė Tamulevičienė ir kt. Sektorius netinginiavo, – rašė ir parašė keletą knygų ir straipsnių. Deja, bendradarbės, palikusios senąsias savo darbo vietas, gerokai atitrūko nuo naujausios mokslų raidos pažinimo. Antra vertus, visos, išskyrus I. Petrauskienę, turėjo pernelyg menką pilietinės istorijos bei jos metodų sampratą. Aktyviausi seminaro dalyviai, be jau minėto P. Slavėno, buvo Puslaidininkių fizikos instituto bendradarbis Sigitas Gečiauskas, filosofas ir chemikas Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pastarasis vis skaitė ir skaitė pranešimus apie fi-

S avas ir svetimas

Su skyriaus bendradarbiais mūsų sodyboje Urkionių kaime, Varėnos rajone: iš kairės I eilėje E. Aleksandravičius, Z. Vasiliauskas; II eilėje E. Vidmantas, V. Merkys; III eilėje L. Mulevičius, P. Žostautaitė, S. Noreikienė, 1986 m. Nuotr. I. R. Merkienės

ziochemiką Teodorą fon Grotusą (Grotthuss). Instituto direkcija šio seminaro nemėgo dėl jo apolitiškumo ir stengėsi iš instituto patalpų išguiti. Turbūt ne be reikalo seminare ėmė lankytis liūdnai pagarsėjęs medikas Juozas Markulis. Po Vilniaus universiteto jubiliejaus sumaniau imtis iniciatyvos, kad visuomenė daugiau sužinotų, ką mūsų mokslininkai nuveikė seniau. Pasitariau su „Mokslo“ leidyklos Istorijos redakcijos vedėja Liuda Maciulevičiene ir vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vaitkumi. Neabejojome, kad reikia leisti seriją Lietuvos mokslo paminklai. Serijai įteisinti reikėjo mokslo įstaigų rekomendacijų. Maniau pradėti nuo P. Slavėno seminaro paramos, po to kreiptis į akademijos prezidiumą. Parašiau serijos motyvaciją ir pirmai pradžiai išvardijau 10 numatomų knygų pavadinimų. Dėl pabrėžtino aktualumo pirmąja knyga pasiūliau geologo ir revoliucionieriaus Juozapo Lukoševičiaus (Lukaševičiaus) atsiminimus ir laiškus, toliau numačiau Vilniaus senojo universiteto profesoriaus mediko Jozefo Franko atsiminimus, mūsų profesoriaus I. Jonyno straipsnių ir laiškų rinkinį ir t. t. Pats seminare nedalyvavau, raštišką pasiūlymą pasiunčiau per J. A. Krikštopaitį. Sulaukiau atsakymo, kokio visiškai nesitikėjau. Seminaro nuomonė buvo nei-

153

154

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

giama ir pašaipi. J. Markulis J. Franko atsiminimus pavadino salonų liūto pasigyrimais. Kiti seriją laikė nemoksline, siūlė geriau pakartoti senojo Vilniaus universiteto profesorių matematikos ir pan. vadovėlius. Buvo apmaudu. Po to savo projektą padaviau kolegai istorikui Algirdui Šidlauskui, kuris per universiteto jubiliejaus rengimą buvo didelis rektoriaus Jono Kubiliaus padėjėjas. Paprašiau pastarajam parodyti. Rektorius projektui pritarė ir universiteto vardu kreipėsi į minėtą leidyklą dėl serijos leidimo. Jis norėjo, kad pirmąja knyga būtų universiteto jubiliejaus medžiagos publikacija. Redkolegijos nariu pakvietė ir mane. Paradoksalu, bet J. Markulis pasisiūlė parengti knygą apie gamtos mokslų evoliucinę mintį XIX a. pradžioje. Po kurio laiko atnešė netvarkingą popierių krūvą. J. Markulio darbui aptarti susirinkome rektoriaus kabinete, dalyvavo ir pats autorius. Vieni redkolegijos nariai tylėjo, kiti kažką nereikšmingo pasakė. Pagalvojau, kad nebus sąžininga, jei iš baimės tylėsiu. Išklojau, ką maniau, rankraštį pavadinau spaudai netinkamu. Taip ir išsiskirstėme be jokio bendro nutarimo. J. Markulis toliau dirbti atsisakė. Publikaciją jo pasirinktąja tema parengė biologas ir mokslo istorikas Stasys Biziulevičius. Iš viso 1982–1996 m. išėjo 16 šios serijos tomų, paskutinieji keturi – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietmečiu taip pat dirbome...

Grigorijus Koniuchovas

Lietuvos istorijos institute „įsiveisus“ nacionalistams (S. Matulaitis) ir kosmopolitams (J. Jurginis), kaip minėjau, sumanyta ieškoti „vyresniojo brolio“ internacionalinės pagalbos. Šiuo reikalu į SSRS mokslų akademijos SSRS istorijos ir etnografijos institutus važiavo pats mūsų akademijos viceprezidentas, instituto direktorius J. Žiugžda. Važiavo, rodos, partijos CK nurodymu. Grįžo ne tuščiomis. Didžiausias „laimikis“ buvo instituto direktoriaus pavaduotojas istorijos mokslų kandidatas Grigorijus Koniuchovas. Jis užėmė pašalintojo J. Jurginio vietą. G. Koniuchovas buvo jaunas vyras, nedidelio ūgio, pietietiškais garbanotais juodais plaukais ir plačiais ūsais, jau vedęs ir susilaukęs trejeto vaikų. Gavo erdvų butą vadinamuose Mokslininkų namuose prie Lukiškių kalėjimo. Lietuviškai nemokėjo nė žodžio. Visų instituto susirinkimų kalba liko lietuvių, kas jos nemokėjo, kalbėjo rusiškai, bet tokių iš viso buvo, rodos, tik keturi – G. Koniuchovas, mokslinė sekretorė Nina Eicher-Lorka, jaunesnysis mokslinis bendradarbis D. Mitropolskis ir vėliau, 1953 m., atsiųstas teisininkas Genadijus Žukovas. Per susirinkimus G. Koniuchovas vaidindavo, kad atidžiai klausosi, bet, aišku, nieko nesuprasdavo. Sumanė lietuviškai pramokti. Turėjo mokyti jo sekretorė Elena Karaliūtė, kuri save laikė nepripažinta poete. Ji buvo suvalkietė, vyresnė už kitas instituto merginas, bet aukštosios mokyklos dar nebaigusi. Gabumų turėjo, bet keistenybių dar daugiau. Gal savotiškai atsiliepė jos „prasta“ socialinė kilmė. Dėl sovietinių represijų šeima buvo išsklaidyta. Mokė. Ką ji galėjo padaryti, jei mokinys buvo bukas. Pradėjo ir baigė raidžių pažinimu ir skaitymo pradmenimis. E. Karaliūtė juokaudavo, kad veiksmažodį yra vis taikydavosi perskaityti ura. G. Koniuchovas jautėsi esąs didelis instituto viršininkas. Visiškai nevertino net vyresniųjų patyrusių istorikų, pavyzdžiui, K. Jablonskio, P. Pakarklio ir į Lietuvos TSR istorijos rankraščio svarstymus kviečiamo I. Jonyno. Jaunes-

156

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

niuosius, ypač merginas, pakalbindavo, bet laikėsi pakankamos distancijos. Jo kabinetas buvo pirmame aukšte, šiaurės rytų kampe, prie gatvės. Pustamsis prieškambaris teko E. Karaliūtei. G. Koniuchovo stalas būdavo apkrautas ne popieriais, o kanceliariniais niekučiais. Nuobodu. Skambina varpeliu, vadinas, šaukia E. Karaliūtę. Liepia padrožti pieštuką. Padrožė. Vėl šaukia, nes padrožė blogai arba liepia parkerį pritraukti rašalo ir t. t. Apskritai G. Koniuchovas buvo spalvinga asmenybė. Institutas tokio neturėjo ne tik anksčiau, bet ir vėliau. Per 1954 m. Lietuvos TSR istorijos I tomo svarstymą institutas sukvietė svečių. Atvykėliai drauge su mūsiškiais pripildė visą Karininkų namų salę. Visi kalbėjo rusiškai, bet G. Koniuchovui buvo nuobodu, nes nieko apie feodalizmą neišmanė. Iš salės išslinkdavo „pailsėti“. Akademijos mašinos vairuotojas Vytautas Marcinkevičius budėjo prie pat Karininkų namų. Kartą pribėgo G. Koniuchovas, sėdo į mašiną ir liepė „varyti“ į oro uostą. Vairuotojas skubėjo, nes manė, kad sulaukė dar vieno svečio. Sustojo prie pat durų. G. Koniuchovas lauk nelipo ir vėl liepė „varyti“ atgal. Tik dar greičiau, ir pridūrė: „Ak, kaip mėgstu skriste skristi!“ Turbūt jo pavardė Koniuchovas, t. y. arklininkas, buvo prasminga. Institute G. Koniuchovas įvedė griežtą formalią drausmę – vestibiulyje padėjo dvi knygas – vieną pasirašyti, kada atėjai ir išėjai, kitą – kada ir kokiu reikalu vaikščiojai darbo metu. Šį G. Koniuchovo palikimą turėjome maždaug 20 metų. Ko tik nebūna gyvenime. J. Žiugžda paskyrė G. Koniuchovą mano disertacijos vadovu... Patvirtino temą apie Vilniaus darbininkų judėjimą 1895–1904 m. Iš jo vadovavimo tiek naudos, kaip iš ožio vilnų. Negali patarti, nei kaip planą parašyti, nei kur medžiagos ieškoti. Tiesa, G. Koniuchovas padėjo savotiškai, – prieš Lietuvos istorijos kandidatinio minimumo egzaminą pasakė, kad klausimai bus aktualūs, „kažkas“ apie Bondano Chmelnyckio (Chmelnyckyj) sukilimą (juk tais metais sukako 300 metų). Toliau pats supratau, kad gausiu klausimą apie klasių kovą „buržuazinėje“ Lietuvoje, nes šia tema kandidatinę disertaciją rašė A. Gaigalaitė, vadovaujama J. Žiugždos. Ji gyveno netoli Valakampių, kaimiškame mediko ir biologo Stasio Biziulevičiaus name. Susiradau ir perskaičiau viską, ką ji jau buvo spėjusi parašyti. Iš bendravimo su G. Koniuchovu liko vienas itin slogus prisiminimas. 1954 m. pavasarį Revoliucijos istorijos muziejus atsiuntė institutui savo ekspozicijos apie revoliucinį judėjimą Lietuvoje ligi 1940 m. prospektą. G. Koniuchovas pasišaukė mane ir paprašė išversti. Aš verčiau, o jis raukėsi. Paskui

G rigori j us Koniuchovas

liepė parašyti, kaip J. Žiugžda mus universitete mokė. Parašiau. Po kelių dienų pasakė, kad parašė straipsnį ir parodė mašinraštį. Muziejus buvo kovingai kritikuojamas už ideologines klaidas. Straipsnį išspausdino laikraštis Sovetskaja Litva, autoriais buvome nurodyti abu su Koniuchovu. Pamaniau – še tau, muziejaus direktoriau, už mano blogą charakteristiką. Po dienos kitos kilo nemaloni mintis: direktoriaus niekas nelies, bet klius mano mielai kolegei Janinai Neverauskaitei, kuri šį prospektą rašė. Laimė, viskas praėjo tylomis. Tuomet mintyse prisiekiau, kad niekad nepasiduosiu apgaulingam keršto jausmui. Rodos, kad ištesėjau. Kai straipsnį perskaitė J. Žiugžda, man tiesiai išreiškė nuostabą, kad G. Koniuchovas nesidrovėjo su manimi pasirašyti. O aš tuomet stebėjausi, kodėl su G. Koniuchovu susidėjau. Institute J. Žiugžda G. Koniuchovui patikėjo ideologinės veiklos barą. 1952 m. vasario 7 d. jiedu įsteigė partinę grupę, kurios vadovu trejetą metų buvo G. Koniuchovas. Kaip Lietuvos istorikas jis ir liko visą laiką bejėgis. Be mūsų nelemtojo straipsnio, parašė tik porą informacijų Maskvos istorikų periodiniams leidiniams. Lietuvos TSR istorijos trumpajam kursui sulipdė mažą tekstą apie 1908–1914 m. G. Koniuchovo karjera baigėsi lygiai taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. N. Chruščiovo atlydžio laikais kilo Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dalinio lietuvinimo vajus. Pajutęs grėsmę G. Koniuchovas pats ėmė rūpintis grįžti Maskvon. 1956 m. sausio 14 d. instituto partinis susirinkimas pripažino, kad jis „prarado autoritetą“, nors iš tikrųjų jo niekad neturėjo. Diskutuota dėl charakteristikos projekto. J. Žiugžda lyg teisindamas kalbėjo, kad G. Koniuchovas jau seniai ruošėsi palikti institutą, todėl nesirūpino savo kvalifikacijomis Lietuvos SSR istorijos srityje. G. Koniuchovas išvyko tyliai, su savo valdiniais nė neatsisveikino.

157

Seraja Šapšalas

S. Šapšalas į Lietuvos istorijos institutą pateko iš Karaimų muziejaus, kuriame ėjo vedėjo pareigas. Jis buvo didžiausias Lietuvoje senosios rusų akademinės orientalistikos atstovas, Rytų kultūrų žinovas. Ne kartą direkcija ir partinė organizacija svarstė, ką su juo daryti, bet atleisti nedrįso. Jis turėjo rimtą Leningrado, Maskvos ir Varšuvos orientalistų paramą. Pirmą kartą S. Šapšalą pamačiau 1950 m., kai J. Jurginis mus, studentus, nusivedė apžiūrėti Karaimų muziejaus, kuris tuomet priklausė Lietuvos istorijos institutui. Ėjome į Žvėryną, Kęstučio ir Pušų gatvės kampe (Kęstučio 17) stovėjo dviaukštis namas, apjuostas gražia lentelių tvorele. Prie vartelių buvo prikalta muziejaus iškaba ir kyšojo skambučio rankena. J. Jurginis rankeną patampė, ir name suskambo varpelis. Pasitikti išėjo senyvas, gražaus stoto, rytietiškų bruožų barzdotas vyras. Jis gražiai mus rusiškai pašnekino, nusivedė į antrą aukštą, susodino ant žemų kėdučių. Šį bei tą papasakojo, kas tie karaimai, iš kur ir kaip jie Lietuvoje atsirado. Ant kažkokio primuso užkaitė nematytos formos metalinį puodą, išvirė stiprių stipriausios kavos. Išpilstė į mažutėlius puodukus ir maloniai mums padalijo paragauti turkiško-karaimiško gėrimo. Tos kavos buvo tiek mažai, kad ją išgėriau vienu gurkšniu ir taip apsijuokiau. S. Šapšalas toliau pasakojo ir vis tą indelį su kava kilnojo prie lūpų. Jam užteko visam pusvalandžiui. Apžiūrėjome karaimiškus ginklus, apyvokos daiktus, savotišką vygę kūdikiui guldyti. Atsivėrė mums nežinomos tautos ir jos kultūros vaizdai. Tuomet S. Šapšalas jau turėjo 77 metus. Jis gimė ir vaikystę praleido Bachčisarajuje, Kryme. Namie kalbėjo karaimų, turkų, totorių kalba. Tėvai nebuvo turtingi, augino vynuoges, bet, matydami vaiko gabumus, rado būdą, kaip jį toliau mokyti. Pasiuntė į vieną Peterburgo gimnaziją. Ją baigęs S. Šapšalas studijavo vietos universiteto Rytų kalbų skyriuje. Universitetą baigė 1899 m. ir liko rengtis profesūrai. Netikėtai jo gyvenimas pakrypo nenumatyta linkme. Persijos atstovybė kreipėsi į Peterburgo universitetą ir prašė į Persiją atsiųsti

S era ja Š apšalas

Mūsų kurso studentų istorikų ekskursija į Karaimų muziejų Žvėryne, paskutinėje eilėje barzdotas vyras S. Šapšalas

gerai parengtą jaunuolį šacho įpėdiniui mokyti rusų kalbos ir kitų europietiško mokslo dalykų. Parinko S. Šapšalą. S. Šapšalo mokinys Muhamadas Alijus vėliau sėdo į šacho sostą. S. Šapšalas po aštuonerių metų grįžo tiesiai į Rusijos užsienio reikalų ministeriją. Per karą buvo ministerijos ir Generalinio jūrų štabo vertėjas. Vertė turkiškus dokumentus, paimtus iš torpeduoto Turkijos kreiserio Chamidije. Dar ligi studijų pabaigos S. Šapšalas mokėsi karaimų teologijos ir gavo kandidato į dvasininkus teises. Dėl to 1915–1919 m. buvo išrinktas Krymo hachanu. Paskui pasitraukė į Turkiją. Susikūrus Lenkijos valstybei, karaimų religinė bendruomenė savo aukščiausio dvasinio vadovo neturėjo. 1927 m. Lenkijos karaimų bendruomenių (parapijų) atstovai, suvažiavę į Trakus, S. Šapšalą išrinko savo hachanu. Apsigyveno Vilniuje ir savo pareigas ėjo iki 1945 m. pabaigos. S. Šapšalas dėstė tiurkų kalbas Peterburge ir Vilniuje, rašė mokslinius straipsnius, buvo vienas orientalistų (ir karaimų) draugijos vadovų. 1930 m. Lvovo universitetas jam suteikė filologijos mokslų daktaro laipsnį. Soviet­mečiu jis prarado kone viską, išskyrus savo mokslo žinias. Jam nepripažino užsitarnautų nuopelnų. Jis Vilniaus karaimų muziejui buvo dovanojęs daug rankraščių, knygų ir muziejinių eksponatų. Sovietų valdžia muziejų nusavino ir perdavė mūsų akademijai. Pastaroji S. Šapšalą paskyrė Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Ligi minėto muziejaus prijungimo prie

159

160

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Istorijos ir etnografijos muziejaus dar ėjo ir senąsias vedėjo pareigas, tačiau iš viso gavo tik 880 rublius per mėnesį, t. y. keturias studento stipendijas. Neteko ir savo namo, kurį paveržė kažkokio aukšto karininko šeima. S. Šapšalą priglaudė gydytojas Lopata savo namelio Blindžių gatvėje (Nr. 1) mansardoje. Institute S. Šapšalas rašė darbus iš orientalistikos, karaimų istorijos: Karaimai Lietuvoje (1949 m.), Chazarai ir jų kalba (1957 m.). Įsijungė į SSRS MA kalbotyros instituto ir Lenkijos MA orientalistikos instituto rengiamo Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyno darbą, rinko medžiagą iš senųjų karaimų raštų ir gyvosios kalbos, daug dėmesio skyrė Trakų ir Krymo karaimų tarmės žodžiams. Važinėjo į Maskvą, Krymą. Mums pasakojo savo įspūdžius apie kelionę į Bachčisarajų. Šis žodynas išėjo jau po S. Šapšalo mirties, 1974 m. Tarp jo rengėjų pažymėtas ir mūsų institutas. Dar 1950 m. akademijos prezidiumas nutarė S. Šapšalą atleisti dėl etatų mažinimo. Nutarimas liko neįvykdytas. Visiems buvo didelė staigmena, kai 1955 m. šiam pas mus ujamam bendradarbiui Maskvoje suteikė filologijos mokslų daktaro laipsnį. Atlyginimas pakilo ligi 3500 rublių, ir gyvenimas palengvėjo. Instituto susirinkimuose, kuriuose aptarinėjo mokslinį darbą, S. Šapšalas nedalyvaudavo. Ateidavo tik algos pasiimti. Vasarą moterims pavaišinti visada atnešdavo ledų. Institutas kasmet švęsdavo Kovo 8-ąją ir ruošdavo vaišes. Jose S. Šapšalas dalyvaudavo. Atnešdavo kokį nors rytietišką niekutį loterijai. Kažkodėl išlošdavo vyresnio amžiaus moterys. Kai jaunimas pradėdavo šokti ir pramogauti, S. Šapšalas pakildavo nuo stalo grįžti namo. 1961 m. lapkritį ėjome jo palydėti paskutinėn kelionėn, būtent iš to Blindžių gatvės namelio į karaimų kapinaites Lydos plento pradžioje. Laidotuvės vyko be dvasininko. Taigi... Greit po to gydytojas Lopata paskelbė S. Šapšalo valią: biblioteką ir rankraščius perduoti SSRS mokslų akademijos Orientalistikos institutui. Mūsų akademijoje kilo susirūpinimas, kad jos darbuotojo kultūrinis palikimas, sukauptas daugiausia Lietuvoje, iškeliaus iš Vilniaus. Greit paaiškėjo, kad Orientalistikos instituto atstovas, atvykęs palikimo apžiūrėti, jo atsisakė. Paėmė tik vieną seną rankraštinę knygą (jos mikrofilmai liko Vilniuje). Tada gydytojas Lopata liepė mūsų akademijos bibliotekai parsivežti. S. Šapšalo knygoms apžiūrėti J. Žiugžda pasiuntė mudu su V. Neupokojevu. Jų radome mažiau, nekaip tikėjomės, gal apie porą tūkstančių tomų. Akademijos sunkvežimiu atvežėme į nurodytą vietą. Bibliotekoje S. Šapšalo knygos buvo išsklaidytos bendrose saugyklose, bet jo rankraščiai išskirti į atskirą fondą.

Jurgis Orda ir kiti

Prie šių kitų manau priskirti Danielių Šteinboką (jį vadinome Štemboku) ir Vladą Pryšmantą. Prieš karą pastarasis ėjo Švietimo ministerijos senovės paminklų apsaugos referantūros vadovo pareigas. Buvo gerai pažįstamas su K. Jablonskiu, tuometiniu Valstybinės archeologijos komisijos pirmininku. Komisija reorganizuota į minėtąją referantūrą. Nežinau kodėl, bet K. Jablonskis su V. Pryšmantu bendros kalbos nerasdavo. V. Pryšmantą J. Žiugžda laikė neetatiniu savo padėjėju, kartais pats jam mokėdavo atlyginimą. V. Pryšmantas visad ateidavo į istorijos kurso rankraščių svarstymus. Vis keldavo klausimą dėl sėlių sostinės Ercikos ar Gercikos. Kone kasdien jį sutikdavau istorijos archyvo skaitykloje. Jo stalas būdavo apkrautas XVIII–XIX a. pradžios bylomis ir Pirmojo pasaulinio karo laikų kariniais žemėlapiais. Juose braižė valstybinių (karališkųjų), privačių bei bažnytinių dvarų ribas ir spalvino skirtingomis spalvomis. Tuomet domėjosi tik Žemaitijos ir Kauno pavieto žemėvalda. Skaitykloje, išskyrus vedėją, su kitais kalbų nepradėdavo. Smarkiai rūkė, todėl dažnai bėgiodavo į nuošalesnę archyvo vietą. Prie savo pagaminto žemėlapio (jis buvo perbraižytas peršviečiamame popieriuje, tačiau be jokių vietovių ir upių tinklo žymėjimų) pridėjo „pliką“ archyvinių bylų sąrašą. Vienas jo žemėlapio, sakytume, atlaso egzempliorius, rodos, tebėra Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje, kitą egzempliorių buvo pardavęs Kauno karo istorijos muziejui. V. Pryšmantas, rodos, padėdavo ir J. Žiugždai. D. Šteinboką į institutą priėmė P. Pakarklis. Tuomet D. Šteinbokas, rodos, dar dėstė psichologiją Vilniaus pedagoginiame institute. P. Pakarklį jis, matyt, sudomino geru vokiečių kalbos mokėjimu, nes D. Šteinbokas nebuvo istorikas, pats vadindavosi filozofu. Prie P. Pakarklio jis ėjo instituto mokslinio sekretoriaus pareigas, paskui buvo perkeltas į biblioteką dirbti bibliografu. Kai 1952 m. Institute susikūrė partinė grupė ir pirmiausia ėmėsi „kadrų valymo“, D. Šteinboką pripažino pagal kvalifikaciją tinkamu, bet politiškai

162

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nepriimtinu. Direkcija įspėjo, kad atleis. Kažkas jį užtarė, ir pas mus dirbo dar porą metų. D. Šteinbokas bendravo tik su vyrais, moterų nešnekindavo ir šalindavosi. Kartais drauge eidavome pietauti. Pasakodavo apie savo mokslus užsienyje ir girdavosi, kad Lietuvos valstybės susidarymo istoriją parašęs iš filozofinio taško. Davė mašinraštį pasiskaityti. Skaičiau, bet įstengiau įveikti vos keletą puslapių. Negirdėjau, kad nors vienas istorikas šį veikalą būtų paminėjęs. Paskui D. Šteinbokas gavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Literatūros muziejaus vedėjo vietą. Dar studijuodamas universitete studentų skaitykloje atkreipiau dėmesį į nenusakomo amžiaus vyrą – nedidelio ūgio, liesą ir pliką. Jis žemažiūrėmis akimis skaitė smarkiai palinkęs prie knygos ir kada ne kada imdavo įnirtingai trinti rankas. Matyt, taip norėjo apšilti, nes skaitykla buvo šalta, o skaitytojas ant flanelinių marškinių dėvėjo tik nudryžtą švarkelį. Sužinojau, kad tai Jerzy Orda. Per didžiąją lenkų repatriaciją J. Orda neišvyko, nes Vilnius jam buvo brangesnis. Liko be buto. Fiktyviai vedė vieną našlę su trimis vaikais. Be to, pri­ ėmė dar tris vaikus iš kaimo, kurie Vilniuje įstojo į lenkišką vidurinę mokyklą. J. Orda dirbo Vilniaus archyvuose. Tuomet archyvai priklausė Vidaus reikalų komisariatui, paskui jie buvo Vidaus reikalų ministerijos padalinys. Kol kas J. Ordą pakentė, nes geresnių archyvarų, mokėjusių skaityti senųjų aktų knygas, nebuvo. Vis dėlto 1949 m. pabaigoje J. Ordą, kaip „svetimą elementą“, iš darbo išvarė. Kur jam dėtis, kaip drauge su globotiniais išsimaitinti? Mano kolegos pastebėjo, kad naktimis prie juvelyrinių dirbinių parduotuvės stovi J. Orda ir šalia gatvės apšvietimo stulpo skaito knygą. Pasirodo, jis buvo šios parduotuvės naktinis sargas. J. Žiugžda 1950 m. J. Ordą priėmė į institutą jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Skaičiau apie jį Varšuvoje išleistą atsiminimų knygą (Jerzy Orda – Wilnianin z wyboru, 1999). Ten radau tvirtinimą, kad jis tuomet parašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją, bet J. Žiugžda rankraštį marksistiškai perrašė ir paskelbė savo vardu. Naivus įsivaizdavimas. Pažinau J. Ordą kaip ano, prieškarinio, pasaulio mokslininką, kuris visiškai nesugebėjo ir nesistengė prisitaikyti prie sovietinio istorijos mokslo reikalavimų. Jis dvasia liko nepriklausomas, nuo visų kitų bendradarbių atsiskyręs. Reiškėsi kaip prisiekęs empirikas. Per mūsų darbų aptarimus įsikibdavo į kokį nors klaidingai pateikiamą faktą ir jį detaliai aptardavo ir pataisydavo. Pavyzdžiui, Lietuvos TSR istorijos I

Jurgis O rda ir kiti

tomo rankraštyje apie Bohdano Chmelnyckio vadovaujamą kazokų sukilimą ir Ukrainos prisijungimą prie Rusijos, Caro Aleksejaus Michailovičiaus invazija į Lietuvą ir jo pasiskelbimas didžiuoju kunigaikščiu buvo aiškinamas pačių mūsų bajorų palankumu ir inspiracija. Iš pastarųjų rankraštyje buvo aukštinamas kažkoks LDK insignatorius Vincentas Orda, kvietęs saviškius carą pripažinti teisėtu valdovu. J. Orda ilgai aiškino, kad tokių bajorėlių išdavikų galėjo pasitaikyti, bet jis savo geneologiją gerai žinąs ir tikrai tokio protėvio neturėjęs. Dar dėl J. Ordos pasaulėžiūros. Direkcija ir partiečiai manė jį auklėti, bet greit suprato, kad beviltiška. J. Orda atvirai vaikščiodavo į pamaldas bažnyčiose ir, rodos, G. Koniuchovui tvirtai pasakęs, kad jis taip pat esąs socialistas, bet pagal šv. Augustino mokslą. J. Orda buvo profesionalus istorikas, Stepono Batoro universiteto profesoriaus Stanislovo Koscialkovskio (Kościałkowsky) mokinys. Ir ne tik jo... Kažin, ar Vilniuje kas nors už J. Ordą geriau žinojo Bažnyčios tėvo šv. Augustino filosofiją. Ja remdamasis parašė Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošybos teminę interpretaciją. Šį jo platų straipsnį teko skaityti Stepono Batoro universiteto tęstiniame leidinyje Alma Mater Vilnensis. Tiesiog buvo sunku patikėti, kad to darbo autorius yra tas kuklus mūsų instituto bendradarbis. J. Orda buvo keistokas žmogus, iš dalies dėl fizinių savo ypatybių. Jau minėjau, kad gerokai neprimatė, tačiau turėjo tik vienerius akinius – žiūrėti į knygą. Sutiktų žmonių gerai įžvelgti negalėjo, todėl sveikindavosi po kelis kartus – priėjęs artyn visada paduodavo savo šaltą ranką. Jokio pranašumo net prieš mus, jauniklius istorikus, niekad nerodė, reikalui esant visad padėdavo. Kaip minėjau, ruošdamasis Lietuvos istorijos kandidatinio minimumo egzaminui iš anksto apytikriai žinojau, kad reikės pasakoti apie kazokų sukilimą. Skaičiau šaltinius ir literatūrą, bet prie lotyniškos Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knygos apie 1648 m. ir 1649 m. žygius prieš Zaporožės kazokus įstrigau. Paprašiau J. Ordą išversti kai kurias, kaip man atrodė, svarbiausias vietas. Mielai sutiko. Vertė lengvai, bet vis sustodavo, norėdamas surasti kokį nors geriausią rusišką atitikmenį. Sėdime, sėdime. Praėjo apie pora valandų. Prašau sustoti tik prie baigiamųjų pastabų. Manęs lyg negirdėtų, verčia ir verčia. Dėkojau ir sakiau, kad dabar tvirtai žinosiu, ką A. Kojalavičius rašė. J. Orda plačiai šypsojosi. J. Ordai vyresnieji bendradarbiai užduodavo įvairių darbų, ypač kai reikėjo gero išmanymo ir mokėti kalbas. Darbininkai uždarytoje Šv. Baltramiejaus bažnyčioje Užupyje rado Vilniaus puodžių cecho archyvą. Institutui pranešė, ir šis atsivežė. J. Ordai, kaip patyrusiam archyvarui, J. Jurginis davė padaryti

163

164

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

apyrašą. Padarė, tačiau jis su visais dokumentais mėtėsi bendrose spintelėse. J. Jurginiui pasisiūliau nunešti akademijos bibliotekos rankraštynui. Nunešiau be jokio direktoriaus lydraščio. J. Orda daugiausia bendravo su K. Jablonskiu. Jie susitardavo, kada susitiks, nes abudu institute nesėdėjo, net savo rašomųjų stalų neturėjo. K. Jablonskio užsakymu parinko dokumentų Lietuvos TSR istorijos šaltinių I tomui, už tai dėkojama knygos įvade. K. Jablonskis rengė didelį dokumentų rinkinį Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Sudarė visą pirmąjį tomą, J. Ordai davė uždavinį šį darbą pratęsti – surinkti atitinkamus XVIII a. dokumentus. Tuomet archyvai ir bibliotekų rankraštynai fotokopijų ar mikrofilmų negamino, reikalingus šaltinius reikėjo nusirašyti ranka ir paskui duoti instituto mašininkei perspausdinti. J. Orda šio darbo nebaigė, 1957 m. išėjo į Centrinį valstybinį istorijos archyvą. Jį priėmė mano studijų kolega direktorius Domas Butėnas. Juk būtinai reikėjo raštingo archyvaro... Paradoksalu, bet šiame archyve J. Orda pelnė kur kas didesnį įvertinimą ir pagarbą nekaip institute ir čia dirbo ligi pat savo gyvenimo pabaigos. Išeidamas J. Orda visą surinktą medžiagą antrajam Ginčų tomui paliko sąsiuvinio formato rankraščių pluoštuose. Darbą baigti ir parengti spaudai K. Jablonskis pavedė jaunesniajam mūsų kolegai Rimantui Jasui. Šis pririnko daug naujų dokumentų. K. Jablonskis tikrino su originalais, ar teisingai nurašyta. Galutinis darbas vyko lėtai. R. Jasas ragindavo skubėti, dėl to K. Jablonskis su savo mokiniu bijodavo dažnai susitikti. Nežinau, ar J. Orda šiuo Ginčų tomų liko patenkintas, tačiau buvo įvardytas kaip sudarytojas, o tai reiškė neabejotiną istoriko reabilitaciją. Tiesa, sovietmečiu pirmasis J. Ordos prasiveržimas į istorijos mokslo viešumą buvo straipsnis „Trakų pusiasalio pilis“, 1960 m. išspausdintas Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštyje. Inspekcijai vadovavo jaunas energingas inžinierius architektas Antanas Simonas Pilypaitis. Jis kiek galėdamas stiprino architektūros paminklų priežiūrą ir ėmė restauruoti net sakralinius objektus. Už tai 1961 m. buvo pašalintas iš pareigų. Su juo tekdavo susitikti neretai. Gan sparčiai tęsėsi Trakų salos pilies restauravimas, imta rengtis konservuoti ir iš dalies restauruoti Trakų pusiasalio pilį. Pastarosios istorija skendo praeities ūkanose. Vienų archeologinių-architektūrinių tyrimų buvo per maža. Rodos, J. Jurginio patarimu A. S. Pilypaitis J. Ordą paprašė parašyti straipsnį pagal istorijos šaltinius. Pastarasis entuziastingai ėmėsi darbo. Retkarčiais tek-

Jurgis O rda ir kiti

davo akademijos svečius palydėti į Trakus. Matydavau, kaip erdviame pusiasalio pilies kieme vaikščioja ir stoviniuoja J. Orda, siuvėjo metru matuoja sienas ir bokštus, plytų formatą. Numaniau, kad šito reikia jo straipsnio medžiagai papildyti. J. Orda straipsnį parašė rusiškai. A. S. Pilypaitis davė išversti į lietuvių kalbą. Jam kilo neaiškumas, kaip rašyti visą Ordos vardą. Paklausė autoriaus. Šis atsakęs: „Tegul bus Jurgis.“ Dirbdamas archyve J. Orda iš įpratimo storas senųjų aktų knygas atsinešdavo į skaityklą, jas skaitydavo lygiai taip pat užgulęs, kaip seniau universiteto studentų skaitykloje. Tačiau skaitytojo išvaizda buvo nepalyginti pakitusi: veidas atsigavęs, apranga gera, netgi madinga. Nėra abejonės, kad šiame archyve J. Orda uždirbo daugiau. Be to, prisidurdavo iš lenkiškų filmų subtitrų, redaguodamas mokyklinių vadovėlių vertimus. Jo nepamiršo ir augintiniai, persikėlę gyventi Lenkijon. J. Ordos būta moraliai stipraus žmogaus. Kilnūs humanistiniai ir moksliniai idealai davė tvirtybės atlikti gyvenimo misiją netgi sunkiausiais laikais.

165

Povilas Pakarklis

Jo pavardę ir nuotrauką gerai įsiminiau dar būdamas vaikas. 1940 m. laik­ raščiai rašė, kad vadinamosios Liaudies vyriausybės teisingumo ministru paskirtas Povilas Pakarklis. Mūsų kaimynai jį vadino kupiškėnu. Paskui per rinkimus jo pavardę vis kartojo Balaišio radijas. Netikėtai iš nežinios man vėl išniro 1943 m. rudenį, kai prisirinkau iš sovietinio lėktuvo pabertų laikraščių ir brošiūrų. Gan patraukli pasirodė P. Pakarklio brošiūra Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje. P. Pakarklis buvo pabėgęs į SSRS gilumą ir dalyvavo propagandinėje veikloje. Studijuodamas skaičiau keletą laikraštinių p. Pakarklio straipsnių apie svarbius lituanistinius raštus, surinktus griuvėsiuose prie Karaliaučiaus. Paskui tiksliau sužinojau apie 1945–1946 m. P. Pakarklio, J. Jurginio ir kitų mūsų kultūrininkų archeografines ekspedicijas į Mažąją Lietuvą. Tiesiogiai su P. Pakarkliu bendrauti pradėjau įstojęs į Istorijos ir teisės instituto neakivaizdinę aspirantūrą. Pokalbį pradėdavo juokavimu: „Tai kuo dabar stebini pasaulį?“ Pasisakydavau, kad ruošiuosi kandidatinio minimumo egzaminams, pradėjau rinkti medžiagą disertacijai. Sako, egzaminus išlaiko visi, bet ne visi disertacijas parašo. Skatino nieko nelaukiant rašyti, jei neįtiksiąs, turėsiąs laiko pataisyti. Pasak jo, kas disertacijas rašo, tas parašo. 1946–1948 m. P. Pakarklis buvo Lietuvos istorijos instituto direktorius, bet išsilaikė vos porą metų. Kodėl? Jis buvo „jausmo“ žmogus, politiškai ir idėjiškai spalvinga asmenybė. Jaunystėje reiškėsi kaip praktikuojantis katalikas, studijuoti įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Baigė 1927 m. ir įgijo istoriko kvalifikaciją. Mokytojavo. Paskui vėl studijavo Teisių fakultete ir jį baigė. Po 1927 m. pakrypo link laisvamanybės. J. Jurginis prisimindavo, kad, atlikdamas bausmę už komunistinę veiklą, kalėjime sutiko ir P. Pakarklį, pasodintą kaip voldemarininką. 1939 m. jis du kartus lankėsi SSRS ir grįžęs skaitė paskaitas apie

P ovilas Pakarklis

„tarybinių žmonių laimėjimus“. Prosovietinė orientacija 1940 m. jį atvedė į minėtąją Liaudies vyriausybę. Karo metais dirbo SSRS juridiniuose institutuose Alma Atoje ir Maskvoje. Ten gavo profesoriaus vardą ir idėjiniu požiūriu gerokai „atvėso“. Grįžęs į Lietuvą iš vyriausybinio darbo pasitraukė ir pasuko grynai į akademinį. Nesu girdėjęs, kad jis kokiuose mūsų susirinkimuose būtų ideologines „giesmeles“ giedojęs. Jo patriotizmas neišblėso. Tai rodė minėtos ekspedicijos lituanistinės medžiagos paieškos ir, kaip toliau matysime, jam rūpėjo ir Vilnijos lietuvių nutautėjimo problema. P. Pakarklio moksliniai interesai greit tapo karjeros duobkasiais. Palyginkime akademijos prezidento jam duotas užduotis ir ideologinį pasmerkimą už jų vykdymą. Per pirmąjį pokario metų posėdį akademijos prezidentas Juozas Matulis, nubrėždamas aktualias mokslinio darbo gaires, institutui davė užduotį rinkti, tirti ir leisti pagrindinius Lietuvos istorijos šaltinius, teisinius aktus, materialinės kultūros paminklus. Po pusmečio per partijos CK plenumą A. Sniečkus jau kritikavo P. Pakarklį, kad jis institutą kreipia apolitine kryptimi, renka archyvinius šaltinius, bet nesirūpina marksistinio Lietuvos SSR istorijos vadovėlio rašymu ir kitomis aktualiomis temomis. Tiesos laikraščio redaktorius Genrikas Zimanas, antrindamas A. Sniečkui, dar pridūrė, kad institutui geriau tiktų archyvo pavadinimas. Iš tikrųjų P. Pakarklis vykdė tai, ką, kaip minėjau, nurodė J. Matulis. P. Pakarklio užsakymu kunigai ir kiti kalbų žinovai į lietuvių kalbą išvertė Livonijos kronikas, Prūsų teisyną, XIII a. popiežių bules ir t. t. Dėjo pagrindus rimtoms istorijos studijoms rašyti. Beje, šių vertimų fragmentus vėliau publikavo Lietuvos TSR istorijos šaltinių I tomas, kurį leidžiant su P. Pakarkliu teko ir man bendrauti. Plenumo kalbos buvo nurodymai, kaip reikia direktoriaus P. Pakarklio likimą spręsti. Šiek tiek vėliau jis akademijos visuotiniame susirinkime logiškai teisinosi, kad minėtą vadovėlį rašo pats viceprezidentas J. Žiugžda, be to, jis pasiėmė taip pat kitas aktualiausias temas. Institutas teturi vos keletą darbuotojų, o naujų priimti neleidžia prezidentas. Nuo 1948 m. institutui vadovauti ėmė J. Žiugžda. O P. Pakarklis, pasinaudojęs karo metais užmegztais ryšiais, įstojo į SSRS mokslų akademijos Teisės instituto doktorantūrą, parašė ir apgynė disertaciją. Savo pamėgtos temos apie Prūsiją ir jos lietuvininkus nemetė. Per pačius universiteto baigiamuosius egzaminus man J. Jurginis dovanojo Lietuvos istorijos instituto darbų I tomą, kuriame P. Pakarklis paskelbė pluoštą Prūsijos karalių ediktų mažlietuviams. Tuomet Karaliaučiaus sritis jau priklausė Rusijai ir menkiausias mažlietuvių is-

167

168

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

torijos tyrimas, net pats Mažosios Lietuvos vardo minėjimas buvo užčiauptas, nes šie darbai laikyti mūsų teisių į šį kraštą motyvacija. Jau Leonido Brežnevo laikais J. Žiugžda savo kabinete prezidiumo rūmuose man papasakojo, kaip lietuvių teisėmis į šį kraštą manyta pasinaudoti derybose su sąjungininkais. Po Teherano konferencijos J. Stalinas nurodęs sudaryti komisiją Rytprūsių etninei sudėčiai nustatyti. Iš lietuvių joje dalyvavęs P. Pakarklis ir, rodos, pats J. Žiugžda. Po Jaltos konferencijos, kai Vokietija jau buvo pasidalyta, komisija nebeveikė. Jos tyrimus individualiai tęsė Etnografijos instituto Maskvoje bendradarbis Pavelas Kušneris (Knyševas). Pastarąjį esu keletą kartų matęs Vilniuje, kai atvykdavo pas mūsų etnografus. P. Kušnerį su Lietuva siejo ne tik minėtas darbas, bet ir gyvenimas. Mat gimė Gardino žydų šeimoje, XX a. 4-ame dešimtmetyje buvo SSRS prekybos atstovas Lietuvos Respublikoje. P. Kušnerio knyga pasitarnavo lietuvių istorinei atminčiai, bet jos tikslas buvo įrodyti, kad į Karaliaučiaus sritį Vokietija negali pretenduoti ir kvestionuoti jos prijungimo prie SSRS. Turėdami galvoje lietuvių etniškumo klausimą, šią knygą 1979 m. JAV lietuviai išsivertė ir išleido Čikagoje. Lietuvoje jos platinti neleido. P. Pakarklio darbams būdingas analitinis istorijos metodas, faktografiškumas. Jis nemėgo nepagrįsto J. Žiugždos teorizavimo ir filosofavimo. Per Lietuvos TSR istorijos I tomo svarstymą P. Pakarklis reikalavo sistemingos, rišlios ir argumentuotos lietuvių kovų su kryžiuočiais ir vakarinių lietuvių istorijos. Jam atkirto svarstyme dalyvavęs Latvijos sovietinių istorikų lyderis Janis Zutis, pasijuokdamas, kad vieni renka pašto ženklus, kiti degtukų dėžučių etiketes, o P. Pakarklis kolekcionuojąs istorijos faktus. Drausta netgi rašyti apie kryžiuočių valstybę, kurioje gyveno mažlietuviai. 1948 m. buvo išspausdinta P. Pakarklio studija Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Tuojau tam tikros įstaigos nustatė, kad ji „neaktuali“. P. Pakarklis ir leidėjai sumaniai išsisuko: uždėjo aplanką su „aktualia“ antrašte – Lietuvos kovos prieš kryžiuočius ir popiežiją. Maskvoje P. Pakarklio apgintos disertacijos pavadinimas išliko pirminis, ir mūsų institute G. Koniuchovas ją vadino ideologiškai žalinga. Pakliuvęs į uolių sargų akiratį P. Pakarklis vis tiek puoselėjo savo sumanymą išleisti visus Prūsijos karalių lietuviškus ediktus, t. y. puikų krašto istorijos ir kalbotyros šaltinį. Deja, įvyko nelaimė, kurią P. Pakarklis skaudžiai išgyveno ligi pat gyvenimo pabaigos. Jis manė, kad šį rinkinį išspausdins Valstybinė žodynų ir mokslo literatūros leidykla Kaune. Jį paliko saugoti savo senam pažįstamam

P ovilas Pakarklis

kupiškėnui Petrui Vaitiekūnui. Saugumiečiai jį areštavo, o per kratą rastą minėtąjį rinkinį pasiėmė. Kaip jį atgauti, P. Pakarklis nežinojo ir nuleido rankas. Negalėdamas toliau gilintis į vakarinių lietuvių nutautėjimo istoriją, rado kitą reikšmingą analogą – Rytų Lietuvos slavėjimą. Šis procesas dar vyko, ir jį galėjo stebėti akivaizdžiai. P. Pakarklis turėjo pirmos laidos mašiną „Moskvič“, kurią pats vairavo. Sekmadieniais pasikviesdavo porą jaunų kalbininkų, kartais ir etnografą V. Milių, ir važiuodavo Vilniaus krašto lietuvių ieškoti, jų kalbos, dainų, pasakų ir pasakojimų užrašinėti. Kaip pasakojo V. Milius, vieną kartą kažkur už Nemenčinės ieškojo užsilikusio vietos lietuvio Žvirblio. Klausinėja, kur jo sodyba, – niekas nežino. Vis dėlto vienas senolis sumojęs: „Gal ieškote Vrublevskio?“ Šitai buvo geras lietuviškų pavardžių polonizacijos pavyzdys, nes žvirblis lenkiškai wróbiel. Minėtą asimiliacijos problemą P. Pakarklis sumanė iškelti savaip. Jis buvo blaivininkas ir laisvamanis, pasiskelbė, kad pradėjo rašyti apie karčemas bažnytiniuose dvaruose. Dažnai sėdėjo istorijos archyvo skaitykloje, skaitė senųjų aktų knygas, Valstybinių turtų rūmų bylas. Ieškojo dvarų inventorių ir kitų šaltinių apie degtinės gamybą ir jos pardavinėjimą smuklėse. Jei rasdavo lietuviškų pavardžių Ašmenos, Lydos, Gardino ar Slanimo apskrityse, kviesdavo pasižiūrėti. Partijos vadovams P. Pakarklio nusiteikimas „demaskuoti“ dvasininkų darbus buvo labai priimtinas, tačiau visiškai nepatiko blaivybės klausimas. Mat tuomet sovietinės valstybinės įstaigos skatino alkoholio vartojimą, kad iždas gautų daugiau pajamų. Mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Adolfas Ivaškevičius seniau buvo ministras ir savo pareigų neteko todėl, kad Lietuvoje palyginti per mažai parduodavo alkoholinių gėrimų. Kaimiečiai, tiesa, valdiškos degtinės vartojo mažai, nes dar nebuvo įpratę girtauti, be to, neturėjo pinigų ir pasigamindavo krūminės. Vilniuje mane stebino gausybė barų – mažų patalpėlių, kuriose visko mačiusios pardavėjos įpildavo „po šimtą gramų“ arba iš statinės rankiniu siurbliu prileisdavo alaus bokalą. Jei kas labai padaugindavo, tą išgrūsdavo lauk. Šiomis aplinkybėmis P. Pakarkliui teko sumanytos knygos pavadinimą pakeisti – Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje (XV–XIX a.). 1955 m. P. Pakarklis jau sirgo piktybine liga. Birželio mėnesį pasikvietė ateiti. Gyveno Tverečiaus gatvėje kaimiškoje troboje, gal tik tas skirtumas, kad ji turėjo didelę verandą. P. Pakarklį radau sėdintį, šalia ant verandos grindų buvo paklotas patalas. Apie ligą tepasisakė tik tiek, kad labai niežti kojos.

169

170

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Klausinėjo, kaip man sekasi disertaciją rašyti. Kalba pasisuko ir apie Kupiškį. Klausia, kaip dabar jo gimtasis Smilgių kaimas atrodo. Sakiau, kad seniai ten buvau, bet vieta graži, prie Kupos ir Lėvens santakos. O kupiškėnai užsiėmę tokiais pačiais rūpesčiais, kaip ir visi kolūkiečiai. Pasak P. Pakarklio, anksčiau buvo šviesus kraštas, net laisvamanių kapines turėjo... Vis man galvoje kirbėjo klausimas, kam pasikvietė. Pagaliau ėmė kalbėti „apie reikalą“. Leidykla leidžia minėtąją knygą, reikia sudaryti pavardžių ir vietovardžių rodykles. Pažadėjau padėti. Atsisveikinau nežinodamas, kad jau paskutinį kartą. Prasidėjo vasara. Su profsąjungos komiteto duotu kelialapiu išvykau į Rygos pajūrio poilsio namus. Grįžęs sužinojau, kad P. Pakarklis jau palaidotas Rasų kapinėse. Knyga išėjo be rodyklių, nes niekas daugiau manęs neprašė. P. Pakarklio svajonė išleisti lietuviškus Prūsijos valdžios ediktus išsipildė, deja, per vėlai. Po keleto metų saugumiečių paimtų ediktų dalis atsirado, ji buvo kažkokio kolekcininko rankose. Kažkaip K. Jablonskis atsiėmė. Ko trūko, papildė iš bibliotekų. Publikaciją parengti spaudai ėmėsi pats K. Jablonskis. Ediktų anotacijoms parašyti pasitelkė stropią vyresniąją laborantę Petronėlę Žostautaitę. Beje, ji 1958 m. į institutą atbėgo iš Radviliškio vidurinės mokyk­ los. Mat prie šios jaunos mokytojos ėmė priekabiauti rajono partijos sekretorius (vėliau – rašytojas) Vytautas Petkevičius. Kai Petronėlė šį veikėją atstūmė, ją ėmė kritikuoti už prastą antireliginę veiklą ir aplaidų visuomeninį konjunktūrinį darbą. J. Žiugžda didelio palankumo šiam rinkiniui nerodė, paskui pasakė, kad jo nebeleis. K. Jablonskis jau buvo akademikas ir tam tikra prasme turėjo mokslinį imunitetą. Tiesa, minėtos kliūtys darbą lėtino, ir publikacija, pavadinta Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, išėjo jau K. Jablonskiui mirus. Leidinio vertė pranoko visus kitus sovietmečio istorikų darbus. Jo publikuotų ediktų absoliutų autentiškumą perteikė fotografinės tekstų kopijos. Knyga buvo stambi, didelio formato, gražiai apipavidalinta, popierius – kreidinis. Mažlietuvių kalbos ir istorijos tyrinėtojai gavo neįkainojamos vertės šaltinių publikaciją. Ji buvo istorikų iššūkis valdžiai, gniuždžiusiai istorijos mokslą. Bemat funkcionieriai ją pavadino politine klaida. Maskvos satyrinis žurnalas Krokodil užsipuolė už valstybės lėšų švaistymą ir deficitinio popieriaus eikvojimą nevertingam leidiniui. Kritika liko be pasekmių, nes P. Pakarklio ir K. Jablonskio jau nebuvo tarp mūsų. Knygos tiražas buvo gan didelis, per knygynus platintas vangiai ir trumpą laiką. Likusią nemažą tira-

P ovilas Pakarklis

žo dalį institutas parsivežė ir laikė rūsiuose. Knygos likimą nulėmė naujasis instituto direktorius Bronius Vaitkevičius ir jo pavaduotojas ūkio reikalams Zenonas Noreika, buvęs sovietinis „žvalgas“ Vakarų Vokietijoje. Knygas, neva sugedusias dėl drėgmės, nurašė kaip makulatūrą. Paradoksalu, bet vėliau P. Pakarklio darbais sumanyta pasinaudoti antireliginei propagandai. Mat po Romo Kalantos susideginimo ir neregėtos politinės manifestacijos, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos ir kitos disidentinės spaudos pasirodymo ir plitimo partijos vadovai ir KGB griebėsi ne tik represijų, bet daug smarkiau įsuko propagandos ratą. Pavyzdžiui, imtas leisti visas V. Lenino raštų rinkinys lietuvių kalba, sustiprinta antireliginė ir antibažnytinė propaganda. Griebtasi ir P. Pakarklio disertacijos priedo – popiežių bulių, skatinusių kryžiaus žygius į Lietuvą, skelbimo, juolab kad jos jau buvo išverstos į lietuvių kalbą. Spaudai rengti instituto direkcija pristatė vyresnįjį mokslinį bendradarbį Edvardą Gudavičių ir jo mokinį Alvydą Nikžentaitį. Kaip rodo įvadas, jie P. Pakarklį laikė dideliu eruditu ir, matyt, todėl bulių tekstų nesutikrino su naujomis preciziškai parengtomis publikacijomis Vakaruose. Vėliau iš bulių publikuojamų komentarų išaugo ir E. Gudavičiaus daktaro disertacija. Ateizmui tiko ir P. Pakarklio rašiniai. Jų ištraukų rinkinį rengti teko vyresniajai mokslinei bendradarbei Ingei Lukšaitei. Imta ištraukos iš jo knygų Popiežiai – lietuvių tautos priešai, Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai ir Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje. I. Lukšaitė rinkiniui sudaryti gavo nemažai laiko ir turėjo galimybę tęsti savo didelę studiją apie reformaciją Lietuvoje.

171

Konstantinas Jablonskis

Jo pavardę įsiminiau per pirmosios lietuviškos knygos 400-ųjų metinių minėjimą. 1947 m. nusipirkau leidinį Senoji lietuviška knyga. Radau įdomų K. Jablonskio straipsnį „Mažvydo gyvenimas ir aplinka“. Paskui ėmiau skaitinėti jo straipsnius prieškariniame tęstiniame leidinyje Praeitis, bet tuomet jie buvo dar per sunkūs. K. Jablonskį arčiau pažinau trečiame kurse, kai skaitė SSRS istorijos šaltinių kursą. Pasakojo tik apie LDK istorijos šaltinius. Ateidavo kukliai apsirengęs, visad su pilku kostiumu, šaltesniu darganotu oru užsivilkdavo tokį sovietiniais laikais paplitusį iš vidaus gumuotą lietpaltį. Visiškai pliką galvą vasarą pridengdavo šiaudine skrybėle, o žiemą – šilta kepure. Stipria sveikata nepasižymėjo, 1950 m. pavasarį gavo širdies infarktą. Ir po to vaikščioti nevengė, į namus Tauro gatvėje iš universiteto arba Istorijos instituto Antakalnyje eidavo pėsčias. Vengdavo bendrakeleivių, nes žingsniuodavo nespėriai. Be to, kalbėjimas einant vargino. Kartais stabtelėdavo ir į burną įsidėdavo nitroglicerino, kurį visad nešiodavosi kišenėje. Ištisinio paskaitų teksto niekad neturėjo, ant stalo pasidėdavo lapelį su būtiniausiomis datomis, vardais, tiksliais šaltinių ir jų leidinių pavadinimais. Tai jam atstodavo paskaitos planą. Daugiausia pasakojo apie didžiųjų kunigaikščių bei karalių privilegijų, teismų aktus. Juos kritiškai apibūdindavo. Matyt, jis manė, kad pasakoja elementariausius istorikui reikalingus dalykus. Deja, mūsų pasirengimas šioms paskaitoms buvo per menkas. Tik per istorijos seminarus I. Jonynas atsinešdavo Lietuvos metraščių tomą ir mokė skaityti. Daugiau istorijos šaltinių publikacijų nematėme. Nebuvome regėję nė tų, apie kurias kalbėjo K. Jablonskis. Artėjant įskaitai tinkamai pasirengti, išskyrus užrašus, neturėjome iš ko. Išmokau tik kelių publikacijų pavadinimus ir šį bei tą apie jų turinį. Per įskaitą iš anksto kokiam trejetui studentų duodavo raštiškus klausimus. Kolegos slaptai žvalgėsi

Konstantinas Ja b lonskis

173

į savo užrašus. Manau, kad profesorius matė, bet nieko nesakė. Įskaitą gavome visi. K. Jablonskis su I. Jonynu buvo tas lieptas, kuris mus jungė su prieškariniu istorijos mokslu, tačiau, kaip jau rašiau, šį lieptą siekta sunaikinti. K. Jablonskis buvo labai kantrus, iš pusiausvyros niekas lengvai neišmušdavo. Jį, kaip ir I. Jonyną, kritikuodavo už buržuazinį istoriko darbą ir vaikščiojimą į bažnyčią. Vieną kartą pasiteisino, kad jis evangelikas reformatas, kurių bažnyčia Vilniuje nebeveikia. Jo duktė archeologė Rimutė Jablonskytė-Rimantienė pasakojo, kad profesorius apie patirtus nemalonumus namiškiams neaiškindavo, bet tuoj eidavo gulti ir išmiegodavo keliolika valandų. Istorijos institutas, kaip ir daugelis įstaigų, leido sienlaikraštį Tarybinis istorikas. 1953 m. balandžio 18 d. numeryje profesorius buvo smerkiamas K. Jablonskis kasinėjant Nemenčinės piliakaluž trukdymą institutui išvystyti „bolševikinę kriti- nį, 1953 m. Nuotr. K. Vainoro ką ir savikritiką“, „įgyvendinti nemirtingus Stalino priesakus“, iškovoti „teisę vadintis priešakiniu ideologinio fronto būriu“. Svarbiausias instituto uždavinys esąs vadovaujantis marksistine-leninine metodologija nušviesti lietuvių tautos istoriją ir demaskuoti visus istorijos suklastojimus, kuriuos darė Amerikos ir Anglijos imperialistams parsidavę buržuaziniai falsifikatoriai, norėdami pateisinti ir paremti kruviną buržuazinę-fašistinę diktatūrą Lietuvoje ir jos žmogėdrišką ideologiją. Stalino laikais šitoks leksikonas ir frazeologija buvo įprastas dalykas, bet juk didysis gedulas dėl „vado“ mirties jau baigėsi... Po trejų metų prasidėjo šioks toks politinis atšilimas. Istorikų darbas apčiuopiamai palengvėjo, jau buvo leista kalbėti apie istorikų specialųjį pasirengimą ir mokslą kaip tokį. Universiteto rektorius Juozas Bulavas ėmėsi būtiniausių personalinių ir akademinių pertvarkų. K. Jablonskis buvo paskirtas tikrinti Istorijos-filologijos fakulteto SSRS istorijos katedros (jai vadovavo J. Žiugžda) darbo. 1957 m. atsiliepime K. Jablonskis parašė, kad į aspirantūrą jaunuoliai stoja menkai mokėdami Lietuvos istoriją, nepakankamai pasirengę dirbti savarankiškai. Be to, disertantų vadovai apie disertacijos temą mažai nutuokia.

174

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Šį K. Jablonskio reikalavimą reikia suprasti kaip minimalų, niekad jis neturėjo kokio nors įtūžio nei smarkavimo. Tai rodė vienas stojamųjų egzaminų į Istorijos instituto aspirantūrą pavyzdys. Tam reikalui direkcija, kaip reikalauta, paskyrė komisiją, kuriai pirmininkavo K. Jablonskis, o mudu su M. Juču buvome jos nariai. Egzaminavome jaunuolį H. Š., baigusį Pedagoginį institutą. Klausiame šio, klausiame kitko, nieko nemoka. Mudu jaunieji istorijos mokslų kandidatai pasiūlėme įvertinti nepatenkinamai. K. Jablonskis šyptelėjo ir sako, kad geriau būtų parašyti trejetą, nes šis vaikinas stoja į neakivaizdinę aspirantūrą ir institutas už jo mokslą bus mažai atsakingas, be to, vis vien šio to pramoks. Neprieštaravome. Iš tikrųjų jis tapo vienu blaiviausių vadinamosios socialistinės visuomenės istorijos tyrėjų. Tiesa, į senesnius laikus nė nosies nekišo. Svarbiausia, kad K. Jablonskis tuomet susilaukė oficialaus pripažinimo ir gavo tam tikrą istorijos mokslininko imunitetą. Buvo išrinktas akademiku, nors, tiesą sakant, šį vardą jam akademija suteikė dar 1941 m., nacių okupacijos pradžioje, bet jis sovietmečiu negaliojo. Paties K. Jablonskio padėtis ilgai buvo nepatvari. Brolis Jonas pirmuoju sovietmečiu atsidūrė kalėjime, karui prasidėjus kalinius vežė į SSRS gilumą ir pakeliui, greičiausiai Bigosovo stotyje, prie pat Latvijos sienos, sušaudė. Svainį išsiuntė į lagerius. Duktė Rimutė su savo vyru buvo atsidūrę tremtinių vagone Kaišiadoryse, bet per pažįstamus išsilaisvino. K. Jablonskį akademiku rinko dėl jo mokslinių nuopelnų, nes akademija neturėjo nė vieno profesionalaus istoriko. Tad K. Jablonskis ne tiek pats pasipuošė šiuo garbingu vardu, kiek papuošė akademiją. K. Jablonskis institute dirbo antraeilininku, atskiro stalo neturėjo. Ateidavo tik į susirinkimus, mokslinių darbų aptarimus, susitikdavo su savo talkininkais, padėjėjais, recenzuojamų straipsnių autoriais. Kai rašiau kandidatinę disertaciją, jis domėjosi ir mano darbu. Iš savo bibliotekos atnešdavo knygų, senųjų užsieninių rusų socialdemokratų leidinių. Jais pasinaudojau, tačiau negalėjau cituoti ir nurodyti. Pradėjęs medžiagos ieškoti archyve, negavau fondų sąrašų. Susivokti man padėjo K. Jablonskis. Liepė pasiimti spausdintas gubernijų informacines knygas, kasmet leistas su visų įstaigų ir jų tarnautojų sąrašais. Tuomet pagal reikiamų įstaigų pavadinimus archyve užsakinėti fondų apyrašus. Daugeliu atvejų pavyko. Dar tik rengiausi disertaciją ginti, bet J. Jurginis pasiūlė dalyvauti rengiant straipsnių rinkinį Lietuvos valstiečiai XIX a. (Išėjo 1957 m.) Šis rinkinys turėjo įprastą redkolegiją, šįsyk K. Jablonskį, J. Jurginį (atsak. redaktorius) ir J. Žiugždą (vyriaus. redaktorius). Reikšminga, kad rinkinio rankraščio nedavėme skai-

Konstantinas Ja b lonskis

Svečiuose M. Jučo tėviškėje Radviliškio rajono Vabalių kaime 1956 m.: iš kairės I eilėje B. Dundulis, N., K. Jablonskis, S. ir A. Jučai; II eilėje už K. Jablonskio A. Vaitkūnas, V. Merkys, Jučaitė ir M. Jučas, E. Griškūnaitė, I. Butkevičius, S. Jaskėnas

tyti J. Žiugždai. Šitai buvo pirmas kartas, kai knyga išėjo jo nekontroliuojama. Straipsnius skaitė tik K. Jablonskis ir J. Jurginis. Jie teikė autoriams dalykinių pastabų, taisė įvairius apsirikimus ir nesklandumus. Rašiau apie agrarinius valstiečių ir dvarininkų konfliktus po 1863 m. sukilimo. Mano ir J. Jurginio straipsnius skaityti pasiėmė K. Jablonskis. Po kelių dienų atnešė. Pirmiausia priėjo prie J. Jurginio, skėstelėjo rankomis. Jau žinojau, kad atsiliepimas nepalankus. Paskui atėjo mano eilė. Santūriai nusišypsojo ir pasakė, kad mokinys pralenkė mokytoją. Nudžiugau. J. Jurginiui šitai nepatiko. Daugiausia iš K. Jablonskio pasimokė J. Jurginis ir M. Jučas. Sėdėdamas su J. Jurginiu viename kambaryje šias pamokas mačiau ir girdėjau. Ruošdamas K. Jablonskio raštų rinkinį Istorija ir jos šaltiniai (1979 m.) akademijos rankraštyne radau profesoriaus paskaitų mašinraštį Lietuvos ūkininkai XV–XVI a. Paskaitas nuo 1937 m. skaitė Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Jis nagrinėjo visą baudžiavos genezę ir jos raidą iki Valakų reformos, apibūdino pagrindines valstiečių kategorijas. J. Jurginis šio teksto, rodos, nematė, bet panaudojo analogišką daugelio klausimų sprendimą pagal K. Jablonskį. Kai perskaitydavo atskirus J. Jurginio darbo skyrius, K. Jablonskis aiškindavo tą patį,

175

176

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ką radau jo paskaitose. Savo teiginiams patvirtinti kartais atnešdavo kortelių su šaltinių citatomis arba publikacijų nuorodomis. Po K. Jablonskio mirties J. Jurginio darbai tapo seklesni, kartais tiesiog krypo į publicistiką, nebeturėjo mokslinio vadovo. Į M. Jučą K. Jablonskis dėjo daug vilčių. Tikėjosi, kad jis taps profesionalus istorikas. Mokė istoriografijos apibūdinimo, šaltinių publikavimo metodų. M. Jučas, rašydamas kandidatinę disertaciją, susidomėjo Lietuvos metraščiais. Pirmąjį šios temos straipsnį davė K. Jablonskiui recenzuoti. Šis perskaitė, skėstelėjo rankomis ir paaiškino, kad kiekvienas istoriko straipsnis visų pirma turi surasti istoriografijos spragą. K. Jablonskis M. Jučą ypač norėjo išmokyti archeografijos ir įtraukti į šaltinių publikavimo darbą. Prieš karą profesorius pradėjo leisti seriją Istorijos archyvas, sudarė pirmąjį tomą XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Drauge skubėjo skelbti veikalą Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. Spausdinimas truko net šešerius metus, ligi 1941 m. pavasario. Antrasis šios serijos tomas turėjo būti Raganų teismai Lietuvoje. Sukaupė gausią medžiagą, bet eigos jai nedavė. Tomą baigė jau sovietmečiu Rimantas Jasas. K. Jablonskis sumanė paskelbti ir Lietuvos inventorių XVII a. rinkinį. Talkininku pasikvietė M. Jučą. Deja, didžiąją darbo dalį teko atlikti pastarajam, nes jo mokytojas išėjo Anapilin. K. Jablonskis paliko didžiulį dokumentų apie agrarinius santykius XVI a. nuorašų mašinraštį. Viena didžiausių vertybių yra 1537 m. ir 1538 m. didžiojo kunigaikščio Žemaitijos valsčių surašymai. Tai unikali medžiaga vietovių istorijai, žmonių biografijoms. Čia pirmą kartą surašyti valstiečiai ir dalis miestiečių, jų prievolės, verslai, laikomų arklių ir jaučių skaičius, palivarkų pasėliai. Kai atėjau į institutą, rinkinį perrašinėjo mašinėle. Man davė taisyti korektūrą. 2006 m. Lietuvos istorijos institutas minėjo K. Jablonskio 110-ąsias gimimo metines. Šia proga išėjo Algirdo Antano Baliulio galutinai parengtas Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 m. 1959 m. rudenį K. Jablonskis prasitarė, kad vasarodamas Palangoje sirgo gripu. Atrodė keistoka, kad šiuo laiku gali tokia liga užklupti. Žiemą profesorius institute pasirodydavo retai. Jo padėjėja P. Žostautaitė Prūsų valdžios gromatų... paaiškinimus nunešdavo į namus. Ji pirmoji iš mūsų sužinojo, kad K. Jablonskį užklupo nepagydoma plaučių liga. Kas ją galėjo sukelti? Su reikalais lankiausi jo bute Tauro gatvėje. Gyveno pirmame aukšte. Po langais nenutrūkstama virtine važiavo sunkvežimiai. Gatvėje tvyrojo išmetamųjų dujų

Konstantinas Ja b lonskis

tvaikas, kuris skverbėsi ir į K. Jablonskio butą. Profesorius turėjo didelę senų knygų biblioteką, lentynos, prikrautos ligi pat lubų, stovėjo jo darbo kambaryje ir koridoriuje. Dulkių netrūko. Su archyvinėmis bylomis, prie kurių K. Jab­ lonskis praleisdavo daug laiko, buvo dar blogiau. Žemės ūkis augalų apsaugai ėmė vartoti efektingus nuodus – dustą (DDT milteliai). Archyvas bemat pritaikė ir savo reikalams: įvairioms senųjų bylų kirvarpoms naikinti. Skaityklon aktų knygas atnešdavo neišvalytas. Tuomet niekas nekreipė dėmesio, kad dustas labai žalingas ir žmonių sveikatai. 1960 m. profesorių lydėjome į Antakalnio kapines. Karstą vežė atviru sunk­ vežimiu. Prie Antakalnio gatvės Nr. 6 namo, kuriame veikė mūsų institutas, visa eisena trumpam sustojo. Jo kapą supylė į dešinę nuo pagrindinių vartų, pačiame kapinių pakraštyje, pakalnėje. Lankydamasis šiose kapinėse prie K. Jablonskio kapo visada sustoju.

177

Juozas Žiugžda

Su J. Žiugžda „susipažinau“ karo metais, rinkdamas iš sovietinio lėktuvo išmėtytą propagandinę spaudą. Radau ir J. Žiugždos brošiūrą Lietuvių ir rusų tautų draugystė. Iš jos prisimenu tik tiek, kad carų laikais didžiausi lietuvių išsivadavimo siekių sąjungininkai buvo rusai, o 1940 m. tiesiog išvaduotojai. Šios autoriaus logikos nesupratau. Universitete išgirdau, kad mums Lietuvos istorijos dėstyti ateis pats švietimo liaudies komisaras J. Žiugžda. Ateidavo retsykiais, nes neturėjo laiko. Juk tuo pačiu metu buvo ir akademijos viceprezidentas. Vietoj savęs atsiųsdavo asistentą Augustiną Buroką. Kartais jis mus net egzaminuodavo, bet pasirašyti neturėjo teisės, gaudavome J. Žiugždos parašą. Kai prisikasėme ligi XIX a. pabaigos, visas paskaitas ėmė skaityti pats J. Žiugžda. Skaitė pakiliai, lyg iš mitingo tribūnos. Mums kalė į galvą apie įžymų rusų revoliucionierių vaidmenį per 1863 m. sukilimą, apie 1905 m. revoliucijos vadovus V. Leniną ir bolševikus. Nors dar buvome žali jaunuoliai, tačiau tai, ką jis kalbėjo apie Lietuvos Respubliką, J. Žiugžda, apie 1965 m. kėlė proto sumaištį. Visi buvo niekingi ir nacionalistai: numalšino „geriečių“ sovietų valdžią, pasidavė vokiečiams okupantams ir Amerikos bei Anglijos imperialistams, jie atėjo į valdžią darbo žmonių engti. Su malonumu pūtė „lašinių skutimo“, kunigo K. Olšausko bylas ir t. t. Prisimindamas savo vaikystę ir mokslo pradžią, turėjau šviesią ano meto sampratą. J. Žiugždos paskaitos man buvo dviveidystės pamokos: vienaip galvojau, kitaip turėjau viešai kalbėti. Vėliau patyriau, kad ir paties J. Žiugždos asmenybė buvo susidvejinusi: viena – paradinė, oficiali, kita – senojo padoraus inteligento

Juozas Ž iugžda

reliktas. Dauguma tuomet jį matė kaip uolų partijos ir vyriausybės adeptą ar savanorį įkaitą. Manau, kad šis jo savanoriškumas buvo reliatyvus. J. Žiugždos asmenybę formavo ilga ir sudėtinga istorija. 1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, kuri garsėjo kaip lietuvybės židinys. Įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, dalyvavo 1913 m. vasaros visuotiniame susirinkime Vilniuje. Per karą pasitraukė į Rusijos gilumą, įsijungė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, veikė Maskvoje ir Jekaterinodare. Dalyvavo 1917 m. aušrininkų konferencijoje Voroneže, buvo paskirtas Aušrinės redakcinės komisijos nariu. 1917 m. pabaigoje Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti pasiuntė į Jekaterinodarą. Ten drauge su Lietuvių socialistų liaudininkų partijos CK nariu mokytoju Petru Baliu rūpinosi lietuvių pabėgėlių apskaita, jų šelpimu ir ruošimu grįžti į tėvynę. Užklupo bolševikinis Spalio perversmas. Šiaurės Kaukaze prasidėjo politinis chaosas. Laikinai įsitvirtinus eserams P. Balys buvo iškeltas Kubanės-Juodosios jūros sovietų respublikos (centras Jekaterinodare) Liaudies komisarų tarybos pirmininku, užsienio ir tautinių reikalų liaudies komisaru. Po keturių mėnesių ši respublika transformavosi į Šiaurės Kaukazo sovietinę respubliką, o P. Balys tapo jos Centro vykdomojo komiteto nariu. Savo gerą pažįstamą J. Žiugždą pasikvietė vyriausybės atsakinguoju tarnautoju. Baltagvardiečiai respubliką likvidavo, o P. Balį sušaudė, J. Žiugžda atsidūrė Maskvoje. Man J. Žiugžda privačiai gražiai pasakojo apie savo įdomiausius gyvenimo įvykius ligi 1917 m., bet toliau kalbą sukdavo šalin. Mat bolševikai su eserais išvien ėjo tik ligi 1918 m. liepos mėnesio. J. Žiugždos dalyvavimas eseriškoje Šiaurės Kaukazo respublikos vyriausybėje buvo pirmoji jo mirtina nuodėmė. Vis dėlto grįžęs į Lietuvą V. Kapsuko vyriausybėje užėmė Švietimo liaudies komisariato mokyklų skyriaus sekretoriaus vietą. Lenkų kariuomenei užėmus Vilnių 1919 m. balandžio 23 d. J. Žiugždos butą Užupyje iškratė, bet įkalčių nerado ir šeimininko nesuėmė. Kartą J. Žiugždos paklausiau, kas tada iš tik­ rųjų įvyko. Jis nustebo, iš kur aš apie kratą žinau. Pasisakiau, kad skaičiau Mykolo Biržiškos Vilniaus Golgotą. Ėmė smulkiai pasakoti: jį išgelbėjusi buto šeimininkė, kuriai prieš kelias dienas davęs sovietinius dokumentus paslėpti. Ji užkasusi darže. Greit J. Žiugžda puolė į antrą nuodėmę. Iš Vilniaus pabėgo į Kauną ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, tapo CK nariu, atsisakė bendrauti su komunistais, kai šie kūrė bendrą frontą prieš „fašistinę“ Smetonos diktatūrą. Trečioji jo nuodėmė buvo suartėjimas su tautininkais. Matyt, su tėvo žinia sūnus studentas Robertas taip pat įsirašė į Šaulių sąjungą.

179

180

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Sovietmečiu šias nuodėmes uoliai slėpė. 1940 m. J. Žiugžda gavo švietimo liaudies komisaro pavaduotojo pareigas. Karui prasidėjus su sūnumi Robertu pasitraukė į SSRS gilumą. Gyveno Penzoje ir Maskvoje. Viešai apie šį savo gyvenimo laikotarpį niekad nepasakojo. Tik vieną kartą man, kai niekas daugiau negirdėjo, prasitarė, kaip netikėtai savo valgykloje Maskvoje susipažino su F. Dzeržinskio seserimi Aldona, kuri lietuviškai nemokėjusi, bet save vadinusi lietuve. Be to, karui einant į pabaigą, vis kildavę abejonių, ar Lietuva vėl atgaus Vilnių ir Klaipėdą. Abejones išsklaidę oficialūs Maskvos radijo pranešimai, kad išvaduota LSSR sostinė, paskui – LSSR miestas ir uostas Klaipėda. Jis mane, savo aspirantą, mokė maksimalaus atsargumo, kad niekas negalėtų prikibti net prie parašyto sakinio dalies. Šia proga papasakojo anekdotą. Vienas musulmonas uoliai skaitė Koraną. Rado pasakyta, kad nėra Dievo, ir išbėgęs į gatvę ėmė šaukti apie savo atradimą. Deja, buvo užmėtytas akmenimis, nes perskaitė ne visą sakinį: „Nėra Dievo, išskyrus Alachą.“ Vieną kartą prasitariau, kad ir J. Žiugždos darbais domimasi piktais tikslais. Mat 1952 m., kai dar dirbau Revoliucijos istorijos muziejuje, akademijos bibliotekos specialiojo fondo vedėjas Michailas Baronas primygtinai prašė padėti iš spaudos surinkti įkalčius J. Žiugždai „demaskuoti“. Prašė, matyt, todėl, kad nuo jo buvau nukentėjęs 1951 m. Dievas davė proto, kad šio juodo darbo nesiėmiau. Sakiau, jog dirbu ir ruošiuosi kandidatinio minimumo egzaminams, todėl laiko neturiu. Atšlijo. J. Žiugžda man prisipažino, kad žinojo, kas prieš jį daroma, ir buvo įsitikinęs, jog nuo represijų išgelbėjo pats A. Sniečkus. Matyt, taip ir buvo. Jau nepriklausomai Lietuvai atsikūrus kolega Eugenijus Grunskis man parodė dokumento kopiją iš Ypatingojo archyvo. A. Sniečkui visiškai slaptai 1950 m. vasario 17 d. rašė Valstybės saugumo ministro pavaduotojas A. Leonovas apie J. Žiugždos sovietmečio nuodėmes. Jis, būdamas švietimo liaudies komisaru (paskui ministru), boikotavęs sovietinės švietimo sistemos įvedimą. Rėmėsi suimto Švietimo ministerijos darbuotojo A. I. parodymais. Žinoma, tardytojai galėdavo išgauti arba parašyti, ką tik norėjo. Antras J. Žiugždos kaltintojas, kaip iš rašto turinio atrodo, buvo istorikas Stasys Matulaitis. Šį gyvenimas vėtė ir mėtė. Jis buvo V. Kudirkos bendražygis, Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, vėliau bolševikas, gyveno Minske. Per 1937 m. represijas buvo suimtas. Laisvę atgavo tik 1945 m. Įsidarbino Lietuvos istorijos institute. Gavo itin svarbią ideologinę užduotį: drauge su kitais parašyti marksistinį Lietuvos TSR istorijos vadovėlį. S. Matulaičiui teko skyriai apie 1812–1905 m. 1950 m. jis buvo iš instituto

Juozas Ž iugžda

pašalintas už J. Žiugždos kritiką dėl lietuvių tautos, kaip istorijos subjekto, niekinimą ir rusifikacijos pateisinimą. S. Matulaitis gyveno Žvėryne. Šlaito gatvėje turėjo medinį namelį ir sodelį, įsigytus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Mano pažįstamas agronomas sodininkas Leonas Juozelskis nueidavo vaismedžių prižiūrėti. Senelis vis užvesdavęs kalbą apie savo didžiausius priešus J. Staliną ir J. Žiugždą. Iš tiesų J. Žiugžda, bijodamas dėl savo minėtų nuodėmių, stengėsi reikštis ideologiniu kovingumu ir didžiosios rusų tautos apologija. Manau, kad tuometinį oficialųjį J. Žiugždos credo rodo jo straipsnis „Draugas J. V. Stalinas ir lietuvių tautos kova dėl nacionalinės nepriklausomybės“, 1951 m. išspausdintas Lietuvos istorijos instituto darbų I tome. Čia rašoma: „Visa lietuvių tauta, kaip vienas žmogus, reiškia savo pilnutinį atsidavimą savo išgelbėtojui, Lietuvos valstybingumo kūrėjui, didžiajam tautų vadui, visos darbo žmonijos mylimajam mokytojui draugui Stalinui.“ Kai 1951 m. buvo gautas nurodymas pasmerkti J. Jurginį „už keliaklupsčiavimą prieš imperialistinę Vakarų kultūrą“, J. Žiugžda tapo viešu kaltintoju akademijos visuotiniame susirinkime. Dar plačiau imtasi kovos su gamtos mokslų keliaklupsčiavimu prieš Vakarus. Vienas svarbiausių viešų šios akcijos vykdytojų vėl tapo J. Žiugžda. Dar studijuodamas universitete privalėjau žinoti, kad Maskvos biologė Olga Lepešinskaja sukūrė pirmines gyvybės formas laboratorinėje kolboje. Šiuo „laimėjimu“ ypač naudojosi sovietinio ateizmo propaganda. Per marksizmo-leninizmo egzaminus ne vienas mano kolega suklupo, nes nežinojo Ivano Mičiurino ir Trofimo Lysenkos „pasaulinės reikšmės“ genetikos teorijos. SSRS buvo svetimas taikus įvairių mokslinių teorijų koegzistavimas, jų aptarimas mokslinių diskusijų metodu. Pati valdžia direktyviniais sprendimais nustatinėjo, kurios teorijos marksistinės ir kurios destrukcinės. Šitaip atsitiko ir su skirtingomis genetikos teorijomis. Prasidėjo žiauri akcija prieš vadinamąjį mendelizmą ir morganizmą, arba morganizmą-veismanizmą. Mūsų akademijos sesijoje pastarųjų genetikos teorijų ir kaltininkų dėl jų toleravimo svarbiausią pasmerkimo kalbą pasakė J. Žiugžda. Po to įžymiausi mūsų biologai buvo nustumti nuošalėn, jų mokslas tapo jų antisovietinių pažiūrų įkalčiu. Šia proga norėčiau šiek tiek paadvokatauti J. Žiugždai. Nežinau, kiek pats J. Žiugžda buvo susipažinęs su minėtomis „žalingomis“ genetikos teorijomis. Manau, kad ne daugiau kaip paprastas mokytojas humanitaras. Nesunku su-

181

182

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

prasti, kad minėtos sesijos metu jis daugiausia buvo paprastas diktorius arba tik laikė „pamaldas“, bet mišiolą atsiuntė iš Maskvos ir jį papildė vietos funk­ cionieriai. Negi jis rinko duomenis, kuo prasikalto išvardintieji profesoriai. J. Žiugždai tekdavo visos svarbiausios akademijos propagandinės ideologinės užduotys. Pagal Genriko Zimano ir kt. užsakymus rašė straipsnius apie Amerikos–Anglijos imperialistus, net už carų laikus dėkojo didžiajai rusų tautai, mokslininkų vardu didžiavosi Volgos–Dono kanalu, garbino Staliną, smerkė Beriją, minėjo didžiai svarbų Ukrainos prisijungimą prie Rusijos ir t. t. Apskritai be jo neapsiėjo įvairūs iškilmingi minėjimai. Pavyzdžiui, per 1863 m. sukilimo šimtąsias metines darė pranešimą Filharmonijos salėje. Sužėrėjo rusų revoliucinių demokratų, neva ideologinių šio sukilimo vadovų, aukštinimu, bet apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viziją ir sunkias sukilėlių kovas su rusų kariuomene neužsiminė. Panašaus darbo J. Žiugždai parūpinti padėjo taip pat kiti akademijos prezidiu­ mo nariai, patys nenorėdami kišti pirštų į nešvarius reikalus. Tiesa, prezidentas mielai bendravo su A. Sniečkumi, drauge medžiodavo ir, reikalui esant, neapsieidavo be ritualinio partijos, vyriausybės ir Maskvos pagarbinimo. Tačiau jis turėjo ir savąjį neoficialųjį minčių pasaulį, kartais senatvėje jį atverdavo ir kitiems. Su J. Matuliu buvau šiek tiek pažįstamas. Jo gimtąjį Tatkonių ir mūsų Čivų kaimus skyrė gal kokie trys kilometrai. Drauge važiavome į vadinamąsias mokslo dienas Kupiškyje ir Rokiškyje. Mėgo gerą naminį alų, su „šeimininkais“ prie stalo išsėdėdavo ligi paryčių, nevengdavo šiokios tokios politinės laisvamanybės. Kuo toliau – tuo daugiau. Antai aštuntame dešimtmetyje jį ne kartą sutikau pusbrolio akademiko Alfonso Merkio sodyboje prie Kirneilio ežero, netoli Molėtų. J. Matulis atvažiuodavo mašina, vairuojama Jono Bieliūno. Kažkodėl dar atsiveždavo kokį nors „palydovą“, vieną iš akademijos darbuotojų. Pavyzdžiui, 1978 m. vasarą atvyko su Organizacinio skyriaus vedėju S., kurį vadinome saugumo kapitonu. Alfonsas jam ir vairuotojui sugirdė po stiklinę mažai skiesto laboratorinio spirito, ir šie bemat tapo „nedarbingi“. Vairuotojas prigulė mašinoje, o vedėjas išsitiesė pakrūmėje prie ežero. Likome trise. Susėdome po beržu prie vandens malūno girnų. Ant jų radosi paties Alfonso padaryto naminio alaus. Prasidėjo J. Matulio kalbos, į kurias mes įsiterpdavome tik kartkartėmis. Tąsyk įsisuko klausimas, kada žlugs SSRS. J. Matulis išvardijo nesėkmingus karinio ir mokslinio lenktyniavimo rezultatus, išvardijo blogus ekonominius ir politinius požymius. Dar pridūrė, kad kuo jaunesnė imperija, tuo trumpesnė jos gyvavimo istorija. Taigi, sako, SSRS jau sunkiai serga ir ji

Juozas Ž iugžda

iširs apie 2000 metus. Žiūrime, už mūsų nugarų stovi tas skyriaus vedėjas ir klausia: „Kas serga?“ J. Matulis atkirto: „Tai tu sergi, pavaikščiok pakrūmėmis, gal gyduolių rasi.“ Alfonsas vėl sugirdė stiklinaitę, ir šis nusliūkino pavėsio ieškoti. Kalbėjomės ligi vakaro. Visi išvažiavo. Abu su Alfonsu neabejojome, kad SSRS neišgyvens, bet kad žlugs taip greit ir taip „neskausmingai“ – nesitikėjome. Pasirodo, klydome visi. Panašias kalbas 1979 m. J. Matulis tęsė ir apsilankęs mūsų sodybėlėje Urkonių kaime, Varėnos rajone. Tuomet pastebėjome keistą įvykių sutapimą. Prie mūsų pušyne ant kalnelio radosi kelios mašinos. Vos troboje susėdome prie stalo, vidun ėmė brautis kažkoks „interesantas“ dėl elektros įvedimo. Vos sulaikiau tarpduryje. Su J. Žiugžda netarnybinėje aplinkoje bendrauti neteko. Tiesa, esame važiavę į komandiruotes traukiniu ir mašina, buvo paprastesnis ir malonesnis nekaip savo kabinete, – tik tiek. Turiu pripažinti, kad J. Žiugžda anuomet turėjo vieną vertingiausią savybę. Jis niekad nekurstė politinio pobūdžio intrigų, niekad netraukė „už liežuvio“. Apskritai savo iniciatyva nieko viešai nekaltindavo. Jei tam tikros įstaigos institute ką nors „smerktina“ rasdavo, atsakomybę pirmiausia prisiimdavo pats J. Žiugžda. Aukštesniųjų valią vykdė, bet skandalus siekė lokalizuoti ar sušvelninti. Labai bijojo, kad instituto bendradarbiai patys neįkliūtų ir tuo pačiu jo neįkliudytų, ypač su „klaidingais“ rašiniais. Vos institute apšilau kojas, gavau leidyklos užsakymą parašyti keletą trumpų istorijos straipsnelių nuplėšiamam kalendoriui. Parašiau. J. Žiugžda juos skaitė ir taisė lyg moksleivio namų darbą. Bent ligi N. Chruščiovo laikų J. Žiugžda buvo ne tik formalus, bet ir faktiškas visų instituto leidinių vyriausiasis redaktorius. Vėliau visą dėmesį skyrė Lietuvos TSR istorijos kursui ir socialistinės visuomenės istorijai. Šiuos dalykus išsamiai aprašė kolegė A. Gaigalaitė savo atsiminimuose Į save ir kitus pažvelgus. Jai J. Žiugždos redagavimas ir nuredagavimas taip įkyrėdavo, kad imdavo ir pakeisdavo netaisytais puslapiais. J. Žiugždai kilo įtarimas, ėmė kiekvieną puslapį pasirašinėti inicialais. Netrukus, apie 1968 m., įvyko incidentas, apie kurį sužinojau tik po daugelio metų. Po popiečio arbatos gėrimo ceremonijos J. Žiugžda užėjo pakalbinti A. Gaigalaitės ir su ja tame pačiame kambaryje sėdėjusios P. Žostautaitės. Įsileido į atsiminimus. Juos baigė samprotavimu, kad nors apie jį dabar visaip kalbama, tačiau prisidėjęs prie sovietų valdžios daug išlošęs: apsaugojęs nuo represijų save ir vaikus. Tuomet A. Gaigalaitė, kaip jai kartais atsitikdavo, uždavė klausimą be užuolankų: „Negi jūs, profesoriau, taip ir netikėjote tuo, ką darėte?“ J. Žiugžda iš išgąsčio, kurį nešiojosi savo sąmonėje, trenkė A. Gaigalaitei į veidą ir išbėgo.

183

184

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Akademijos prezidiume prie J. Žiugždos kabineto durų kone visad stovėdavo interesantų eilutė. Ėjo visokiausiais reikalais, nes reikėjo jo sutikimo, parašo ar net pašalpos. Tačiau J. Žiugžda gerai suprato ir savo subordinaciją prezidiumo hierarchijoje. J. Matulio klausė kaip uoliausias valdinys. Vieną kartą kažkokiais tarnybiniais reikalais nuėjau pas J. Žiugždą. Vos spėjau prisėsti ir pradėti pokalbį, pasirodė J. Matulis. Nenorėdamas jiems trukdyti pakilau išeiti. J. Matulis mane už rankovės sulaikė, – sako, paslapčių neturįs. J. Žiugždos klausia: „Kur ligi vidurdienio buvai? Ieškojau ir neradau.“ J. Žiugžda teisinosi, kad buvęs poliklinikoje. J. Matulis ėmė šaipytis: „Maniau, kad žvejoti išvykai. Jau laikas pasinaudoti užtarnautu poilsiu.“ Tuo kalbą baigė ir išėjo. J. Žiugžda labai susijaudino, neteko žado. Juolab kad aš, jo valdinys, visa tai girdėjau. Kalbėti ėmė po ilgos pauzės. Negaliu sakyti, kad J. Žiugžda savo iniciatyva būtų skriaudęs mane. Kai 1951 m. mudu su M. Juču iš instituto pavarė, pasijuto nekaip. Tačiau J. Žiugžda norėjo mus susigrąžinti. Jau po metų M. Jučą pasikvietė bendradarbiu, mane sutiko priimti neakivaizdiniu aspirantu. G. Koniuchovas iš Vilniaus išvažiavo, likau be vadovo. Su tam tikrais išskaičiavimais vadovauti paprašiau J. Žiugždos. Šis pasijuto pamalonintas, sutiko. Galima sakyti, ėmė globoti. Pervedė į stacionarinę aspirantūrą, davė atskirą kambarį naujame aspirantų bendrabutyje. Buvo labai patenkintas, kad laiku apgyniau disertaciją, vadinas, dėl to mokslinio vadovo reputacija taip pat pakilo. Artėjo 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje šimtmetis. Sumanyta Maskvoje ir Varšuvoje išleisti keletą istorinių šaltinių tomų. Dvitomį apie sukilimą rengė SSRS mokslų akademijos ir Archyvų valdybos vardu. Turėjo prisidėti ir mūsų institutas. Archyvinei medžiagai atrinkti sudarė šią grupę: Ona Maksimaitienė, Rita Strazdūnaitė, Magelona Zarauskaitė ir aš. Reikėjo peržiūrėti visas iš eilės to meto bylas apie sukilimą ir jo brendimą. Maskviškis Slavistikos ir balkanistikos institutas atsiuntė specialias spausdintas kartotekos korteles – anketas. Reikėjo rusiškai pildyti po tris egzempliorius – vieną Maskvos instituto suvestinei kartotekai, kitą – mūsų archyvui, trečią – mūsų institutui. Deja, nei maskviškiai, nei savieji archyvininkai mums žadėtojo trečiojo egzemplioriaus nesiuntinėjo. Ką patys surinkome, liko instituto bibliotekos rankraštyne. Turėjome dirbti lyg maskviškių tarnai, savo tyrimams jokios perspektyvos nemačiau. Juolab kad tuomet jau rašiau pluoštą straipsnių apie dvarų pramonę ir Vilniaus amatininkų cechus. J. Žiugždą, minėto dvitomio redakcinės komisijos narį, paprašiau, kad mane nuo kortelių pildymo atleistų.

Juozas Ž iugžda

Atleido. Ta proga turiu pripažinti, kad ši šaltinių publikacija archeografiniu požiūriu SSRS padarė didelę pažangą, matyt, bijota apsijuokti prieš lenkus. Apskritai visi sukilimo jubiliejui Maskvoje ir Varšuvoje išleisti darbai davė svarbią pamoką pačiam J. Žiugždai ir jo sekėjams, kurie istoriografijoje bandė įtvirtinti nuomonę apie valstietišką jo Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumo prezidiumas pobūdį ir atskirumą nuo Lenkijos. Vilniuje 1963 m.: iš kairės R. Šarmaitis, H. Kruusas, J. Matulis, 1963 m. Vilniuje įvyko Rytų Eu- V. Jacunskis, J. Žiugžda. Iš E. Griškūnaitės albumo ropos agrarinės istorijos simpoziumas, kurio viena svarbiausių temų buvo minėtas sukilimas. Maskviškio instituto bendradarbiai Vladimiras Djakovas, Ivanas Kostiuška ir Ilja Mileris plenariniame posėdyje skaitė pranešimą „Valstiečių vaidmuo 1863–1864 m. sukilime“. Jie pripažino, kad Lietuvoje valstiečiai gan gausiai prisidėjo prie sukilimo, bet daugumą sudarė ir vadovavo bajorai, kovoją dėl savo valstybės atkūrimo. J. Žiugždos panašaus pavadinimo pranešimas nuskambėjo disonansu. Niekas jam nepritarė. Vėliau pranešimo publikacijoje valstiečių sukilimu nebevadino ir jo jau nebeatribojo nuo bendrojo sukilimo. Šia proga prisiminiau vieną nemalonų atsitikimą. J. Žiugžda parašė knygą Antanas Mackevičius ir ją įteikė „Vagos“ leidyklai. Leidyklos direktorius Jonas Čekys paprašė ją recenzuoti. Anuomet valdiniai direktoriaus raštų kritikuoti nedrįso. Perskaičiau – kažkoks seniau publikuotų rašinių apie 1863 m. sukilimą kratinys, padaigstytas A. Mackevičiaus biografijos nuotrupų. Pagrindinis knygos herojus nuskendo įvairiausiose bendrybėse. Kaip maniau, tokią recenziją ir parašiau. „Vagos“ leidykla paprašė rankraštį perdirbti. J. Žiugžda labai įširdo ir viename instituto posėdyje susigraudino dėl mano nedėkingo atsiliepimo. Buvo nesmagu, bet negi turėjau veidmainiauti ir tuo pačiu diskredituoti ir istoriją, ir leidyklą. Kai atlėgo, tą rašinį aptrynė ir aplopė. Gavo vieno savo konfratro gerą atsiliepimą ir „Minties“ leidykloje išleido. J. Žiugžda nebuvo kerštingas. Prisimenu dar vieną epizodą. Pradėjau rašyti Vilniaus miesto istorijos iki Spalio revoliucijos dalį apie 1795–1917 m. Nors mano laikotarpio nebelietė, tačiau rūpėjo perskaityti Adolfo Šapokos knygą Senasis

185

186

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Vilnius, išleistą JAV. Nuėjau pas J. Žiugždą prašyti atitinkamo rašto akademijos bibliotekos specialiajam fondui. Mat ši knyga buvo net cenzūros rombu pažymėta. J. Žiugžda knygą ištraukė iš savo stalčiaus, liepė neštis į kokį nors prezidiumo rūmų užkaborį ir skaityti. Tinkamą vietą radau prie laiptinės, ten net staliukas palangėje stovėjo. J. Žiugždai spėjau grąžinti prieš pat jo darbo pabaigą. 1966 m. viceprezidentą J. Žiugždą pakeitė Algirdas Žukauskas. J. Žiugžda dar trejiems metams liko instituto direktoriumi. Paskui buvo paliktas konsultantu. Pasidarė visiškai malonus senukas. Pasikviesdavo į savo kambarį ir imdavo pasakoti apie vaikystę, jaunystę, mokytojavimą, Lietuvių mokslo draugiją. Jam neišdilo gilus įspūdis, kai jo valsčiaus miestelyje 1905 m. įvyko studentų vadovaujamas mitingas su revoliucine vėliava, caro portreto, išmesto iš valsčiaus valdybos, trypimas. Pasakojo ir apie anų laikų kaimo papročius, prisiminė priežodžius, patarles. Mano žmona etnologė Irena Regina susidomėjo, nuėjo pas J. Žiugždą ir paprašė visa tai įrašyti į magnetofoną. Atsisakė. Bijojo net savo tolimos ir gražios praeities. Naujausių instituto pokyčių jau nebesuvokė, nebepažino tų, kurie atėjo dirbti po jo direktoriavimo. Vieną kartą mudu su L. Mulevičiumi J. Žiugždą sutikome laiptinėje. Padavė ranką, ėmė subtiliai šmaikštauti. Staiga į laiptinę įšoko naujasis direktorius, šis linktelėjo ir nuskuodė žemyn. J. Žiugžda įdėmiai pažiūrėjo ir sako: „Dabar institute radosi daug naujų nepažįstamų veidų.“ Savimi pasirūpinti nebesugebėjo, net atsinešti maisto iš parduotuvės, nueiti į valgyklą ir t. t. Globojo gan jauna jo antroji žmona, sako, buvusi cirko artistė Maskvoje. Ši mėgo pasižmonėti. Vasarą važiuodavo į kurortus. Vyrą nuveždavo „vasaroti“ į vadinamąją specligoninę Antakalnio gatvės pabaigoje. Retkarčiais ir man tekdavo užeiti į šios ligoninės polikliniką. Kartą žiūriu, prie vartų stovi J. Žiugžda, apsirengęs pižama, ir ilgesingai dairosi, gal sutiks pažįstamą ar kas nors jį išvaduos iš ligoninės. 1979 m. pavasarį J. Žiugžda išėjo amžinybėn. Akademijos prezidiumas manęs paprašė parašyti atsisveikinimo kalbą prie karsto. Ją Antakalnio kapinėse perskaitė viceprezidentas A. Žukauskas. Gaila buvo šio žmogaus, su kuriuo ilgai bendrauta, bet kartu toptelėjo ir vieno Onorė de Balzako kūrinio parafrazė: baigėsi J. Žiugždos, kaip sovietinio įkaito, spindesys ir skurdas.

Juozas Jurginis

Į mūsų trečią kursą atėjo vyresnio amžiaus studentė Stasė Leknickaitė. Sakė, kad padarė studijų pertrauką, bet dėl ko – neminėjo. Tuomet J. Jurginis mums skaitė epizodinį kursą apie Vilniaus miesto jurisdikcijas. Kolegės visad būdavo už mus pastabesnės. Ėmė įtarti, kad tarp S. Leknickaitės ir J. Jurginio „kažkas yra“. Netrukus sužinojome, kad jie 1944 m., vos praėjus frontui, Vilniuje susituokė ir jau susilaukė pirmojo sūnelio Juliaus. Kolegė Stasė kartais jį atsivesdavo į Lietuvos istorijos būrelio susirinkimus. Penktame kurse prie mūsų katedrų buvo iškabintas diplominių darbų temų sąrašas. Kone visos temos buvo politizuotos. Geresnes bematant išgraibstė kolegos ir džiaugėsi gavę gerus vadovus. Liko tema „F. Dzeržinskio revoliucinė veikla Lietuvoje“. J. Jurginis patarė ją imti ir pasisiūlė būti vadovu. Mano abejones išsklaidė atsargia užuomina, kad diplominiai darbai tėra pratybos ir reikia žiūrėti, ar bus proga ką nors nauja pasakyti. Ėmė pasitikėti manimi. Per 1951 m. Velykas Jurginiai pasikvietė į šventinius Velykų pietus. Gyveno Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos namuose M. K. Čiurlionio gatvėje. Velykas atšventėme kaip pridera. Buvo margučių ir kitų patiekalų. Pabaigoje gėrėme arbatą su citrina, šnekėjome įvairiausiomis temomis. J. Jurginis leidosi į atsiminimus. Nuo to laiko mano pažintis su J. Jurginiu, kaip sakoma, įgijo naują kokybę. Jis ėmė mane globoti. Tiesa, apie materialinius nepriteklius niekad nekalbėdavome ir savo pagalbos niekad nesiūlė. Apie pažintį su Jurginiais nepasakojau net artimiausiems studijų draugams. Žinojau, kas tuomet dėstytojams grėsė už tokias šventes. Mus taip pat tikrindavo, ar antrą Velykų dieną būdavome paskaitose. Dėl to negalėdavau nė į tėviškę parvažiuoti, tekdavo vykti Velykų išvakarėse. Prisimenu ir kitas studentiškas Velykas. 1947 m., kai dar buvo maisto kortelės, susitaupiau kepaliuką duonos. Besikalbant su V. Miliumi paaiškėjo, kad jis turi bryzą lašinių. Sutarėme pasidaryti sudėtinius Velykų pietus. Nuėjau į jo bendrabutį. Vacys tuoj išbėgo virtuvėn lašinių

188

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

spirginti. Grįžo nešinas keptuve, bet ši pakrypo, išsinėrė iš koto ir nukrito ant grindų. Visi taukai susigėrė į seno parketo plyšius, teliko pabirę spirgučiai. Juos susirinkome ir tylomis su duona suvalgėme. Velykas atšventėme... Diplominį darbą rašiau nespėriai. J. Jurginis įgudusia žurnalisto ranka ištaisydavo kalbos riktus ir išlygindavo stilių. Paskui rankraštį atidavė perrašyti Lietuvos istorijos instituto mašininkei. Per gynimą dalyvavo keletas dėstytojų, tarp jų ir profesorius I. Jonynas. Jis manęs paklausė, kodėl politinis tremtinys, pabėgęs iš Sibiro ir laimingai pasiekęs Vilnių, į Kauną važiavo ne traukiniu, o samdyta žydo „balagole“. Atsakyti nemokėjau. Paaiškino, kad važiuoti traukiniu, neturint paso ir žandarams ieškant įtartinų žmonių pagal Policijos departamento pranešimus, buvo daugiau rizikos. Diplominį darbą įvertino labai gerai. Tačiau jo istorija nesibaigė. J. Jurginis prikalbino iš šio darbo padaryti straipsnį Lietuvos istorijos instituto darbų II tomui. Pasak J. Jurginio, kuris buvo šio leidinio atsakomasis redaktorius, reikėjo ideologiškai aktualaus straipsnio. Straipsnį parašiau. Jį svarstė instituto Istorijos sektorius. Nustatė, kad straipsnis objektyvistinis ir sovietinei istoriografijai netinkamas. Kitokio atsiliepimo nė nesitikėjau, nes jau žinojau, kad man instituto durys užsivėrė, o J. Jurginis pakliuvo į bėdą. Vis dėlto paskui mano diplominį darbą kiti netrukdomi plagijavo. Iš mūsų universiteto katedros laborantės Klaros Jurcevičiūtės sužinojau, kad jį pasiėmė Partijos istorijos institutas. Po trejeto metų maskviškiame tęstiniame leidinyje Istoričeskije zapiski (t. 45) pasirodė minėto instituto bendradarbės Juditos Komodaitės straipsnis tokiu pat pavadinimu kaip mano diplominis darbas, bet parašytas „kaip reikia“– su ideologiniu patosu. 1956 m. pradžioje į mane kreipėsi Žurnalistikos katedros studentas Ak. ir paprašė leidimo mano diplominį darbą nevaržomai panaudoti savajam. Atsakiau, kad jokių pretenzijų nereikšiu. 1961 m. apie F. Dzeržinskį išėjo Alvydo Liaukonio knygelė. Daviau ir J. Jurginiui pasiskaityti. Rado, kad nemaža jos dalis iš manęs nuplagijuota. Knygelę kritiškai įvertino ir išspausdino Literatūroje ir mene. Netrukus paskambino iš kažkurio komjaunimo komiteto. Ėmė aiškinti, kad ta pačia tema rašant sutapimai neišvengiami. Pokalbį nutraukiau pasakęs, kad aš pats jokių pretenzijų neturiu, bet negi tampame išmokto eilėraščio autoriumi. Vėliau šios knygelės autorius įgijo ekonomisto kvalifikaciją ir daugiau prie istorijos nė pirštų nekišo. Ir gerai padarė. Neseniai parūpo universiteto bibliotekos rankraštyne pasiimti savo diplominį darbą ir pasižiūrėti įrašus, kas jį ir kada skaitė. Šio darbo neberadau. Likau net savotiškai patenkintas.

Juozas Jurginis

Jau minėjau apie J. Jurginio bėdą. Ji prasidėjo dar 1950 m., kurią iš anksto išpranašavo dėstytojas Robertas Žiugžda. Neįtiko J. Jurginio „nemarksistinė“ Lietuvos istorijos periodizacija. 1951 m. dar smarkiau įkliuvo už „keliaklupsčiavimą prieš Vakarus“. Pasak jo paties, per paskaitą vakariniame Vilniaus marksizmo-leninizmo universitete leidosi į atsiminimus apie gyvenimą Švedijoje, apie aukšPer J. Jurginio 75-mečio minėjimą Istorijos institute: V. Merkys, tą švedų kultūrą ir pajuokavo, K. Korsakas, B. Vaitkevičius, J. Jurginis, 1984 m. kad ten surūgusio pasterizuoto pieno nebevalgo, jį išpila lauk. Skaičiau mūsų akademijos susirinkimo, skirto J. Jurginiui pasmerkti, protokolą. Ten parašyta, kad jis minėtame universitete skaitęs paskaitą „Tarybų Sąjunga kovoje už liaudies ūkio atkūrimą ir išvystymą bei perėjimą į komunizmą“. Įsileidęs į atsiminimus apie savo prieškarinį gyvenimą JAV, aukštinęs fermerių ūkio produktyvumą ir lyginęs su kolūkiais. Paskaitoje dalyvavęs šio vakarinio universiteto vadovas ir apie tai tuoj raportavęs CK. Už „antitarybinę propagandą“ J. Jurginio laukė „pelnyta“ bausmė. Pasak jo, manęs, kad bus pašalintas iš instituto su „vilko bilietu“. Blogiausiam atvejui prisiminė melioracijos techniko darbą, kurį vasaromis dirbo prieš karą. Vis dėlto paliko jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Be to, buvo pakirpti žurnalistiniai sparnai. Per metus tik vienas provincijos laikraštis išspausdino jo straipsnelį. J. Jurginis laiko veltui neleido. Ėmėsi mokslinės studijos Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje ir įstengė ją parašyti. Su J. Jurginiu vėl ėmiau dažnai susitikti, kai 1953 m. atėjau dirbti į institutą. Jis poilsio valandėlę mėgdavo išeiti iš savo kambario į mūsų didįjį kambarį ir imdavo pasakoti apie tyrinėjimą. Vieni jo atidžiai klausėsi, kiti – nelabai, nes jiems, sovietinio laikotarpio istorikams, šių dalykų išmokti nereikėjo. Jau visi suklusdavo, kai imdavo pasakoti apie Ukmergės ir Panevėžio gimnazijas, Vytauto Didžiojo universitetą. Ypač gražiai atsiliepdavo apie Panevėžio gimnazijos direktorių rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą ir jo vadovaujamą Meno kuopą,

189

190

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kuri ugdė moksleivių estetikos žinias apie literatūrą ir meną. Paskui, būdavo, peršoka prie meno filosofijos ir jos teoretiko Ipolito Teno (Taine). J. Jurginis matė ir mano kančią toje bendrojoje salėje, kurioje per dienų dienas netildavo pašalinės kalbos. Pakvietė persikelti į savo kambarį. Mielas ūkvedys Stasys Jaskėnas net geresnį stalą parūpino. Čia su J. Jurginiu išsėdėjau daugiau kaip porą metų. Iš jo mokiausi ne tiek istorijos, kiek rašymo metodikos. Jis kaip patyręs žurnalistas reikalaudavo minties aiškumo, pasijuokdavo iš tų, kurie, rodydami savo mokslingumą, mintį skandindavo tarptautinių žodžių klampynėje ir periodiniame sakinyje. Sakydavo, jei imiesi rašyti, tai žinok, ką naujo pasakysi, daryk išvadas aiškindamas tarpinius klausimus. Septinto dešimtmečio pradžioje ėmiau rašyti Mažajai lietuviškajai tarybinei enciklopedijai. Tai buvo pirmoji pokarinė enciklopedija nerusiškose respublikose. Beje, už panašią prieškarinę armėnų enciklopediją jos redaktoriai ir dalis autorių atsidūrė lageriuose. Dėl atsargumo pirmasis mūsų tomas buvo išspausdintas kaip maketas aptarimui. Būdavo, ateina į institutą redaktorius Vincas Martinkėnas (įžymus prieškarinės Vilnijos lietuvių kultūrininkas) su istorijos straipsnių vardynu ir ieško autorių. Neaplenkdavo ir manęs, – rašiau nemažai. Parašiau ir apie profesorių Igną Jonyną, ir apie Augustiną Janulaitį. Kai gavau suredaguotus tekstus, pamačiau, kad išbraukti svarbiausi šių profesorių darbai, būtent I. Jonyno apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, A. Janulaičio monografija Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a. ir kt. Kolegė Aldona Gaigalaitė rašė apie Lietuvos prezidentą Kazį Grinių. Jį iš enciklopedijos išmetė. Tuomet straipsnių autorių nežymėdavo, nes taip redaktoriai užsitikrindavo didesnę laisvę taisyti, prirašyti, išbraukyti. Susitarėme netylėti. Paskatino ir J. Jurginio šmaikštavimai, kad enciklopedija ne „garbės lenta“. Vyriausiasis istorijos skyriaus redaktorius buvo J. Žiugžda, pasak V. Martinkėno, mūsų straipsniai perėjo per jo rankas. Apeliavome į vyriausiąjį redaktorių akademijos prezidentą J. Matulį. Po keleto dienų paskambino jo sekretorė, kad mudu kviečia ateiti. J. Matulis nusivedė į J. Žiugždos kabinetą. Čia atvirai išdėstėme savo pretenzijas. J. Matulis pritarė. Po to mano straipsniai apie I. Jonyną ir A. Janulaitį buvo atitaisyti (nors ne visiškai), o A. Gaigalaitės apie K. Grinių grąžintas į enciklopediją. Apskritai J. Jurginis šaipydavosi iš tų uolių sovietinių istorikų, kurie nenorėjo ar bijojo nurodyti senąją istoriografiją. Sakydavo, atėjo autorius plikas kaip Adomas su Ieva ir pradėjo kurti pasaulį. Tiesa, lietuvių išeivijos autorius minėti vengė ir stebėjosi, kad Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbų A serija juos drįsta nurodyti. Buvau šios serijos redkolegijos pirmininko pavaduotojas,

Juozas Jurginis

todėl gerai žinojau, kad vyriausiasis redaktorius Vytautas Petrauskas šių nuorodų aprobuoti kaskart eidavo į CK. Nuo pat jaunystės J. Jurginis buvo „svieto lygintojas“. 1930–1934 m. už komunistinę veiklą kalėjo Kauno IX forto ir Šiaulių kalėjimuose. Kalėjimas paprastai žmogui palieka psichologinę traumą. Šitaip apie J. Jurginį pasakyti negalėčiau. Apie anuos metus jis pasakodavo su autoironijos gaidele. Sakėsi, kad stengėsi laiko veltui neleisti, pramoko rusiškai, išvertė caro Aleksandro III laikų rusų revoliucionierės Šliselburgo kalinės Veros Figner atsiminimus. Pasišaipydavo iš vadinamojo kalinių komunistų „kolektyvo“, kuris siekė palaikyti griežtą konfratrų drausmę: vertė kalti marksizmo knygas, nustatinėjo, kurias ir kaip reikia švęsti sovietines šventes, skelbti bado streikus ir kitaip provokuoti kalėjimo administracijos įsikišimą, paskui visa tai aprašydavo komunistinėje spaudoje. Grįžęs iš kalėjimo J. Jurginis atliko karo prievolę ir tęsė studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dalyvavo prokomunistinių studentų draugijų veikloje ir buvo nubaustas „už vienos visuomenės dalies kurstymą prieš kitą“. Trim mėnesiams išsiųstas priverčiamųjų darbų į Pravieniškių durpyną. J. Jurginiui prašant bausmės laikas buvo vienu mėnesiu sutrumpintas. Pravieniškių durpyno laikai tam tikromis aplinkybėmis J. Jurginiui atsirūgo sovietiniais metais. Grįžęs iš durpyno gavo Lietuvos komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus užduotį vykti į Švediją ir būti rezidentu ryšiams su Kominterno vykdomuoju komitetu Maskvoje palaikyti. Per protekcijas apsirūpino neoficialaus Lietuvos žinių korespondento pažymėjimu. Stokholme įsiformino kaip Aukštosios mokyklos Humanitarinio fakulteto studentas. Išmoko švediškai. Vykdydamas užduotį susipažino su dviem Rikstago (parlamento) nariais komunistais, kurie J. Jurginiui padėjo palaikyti ryšius su Maskva. 1938 m. suėmė jo „šefą“ Zigmą Angarietį ir, kaip tuomet buvo įprasta, apkaltino užsienio šnipų ir tėvynės išdavikų tinklo organizavimu. Minėtieji švedų komunistai pasirodė, ko verti. Maskvos užsakymu J. Jurginį ištardė ir pašalino iš partijos. Iš Švedijos J. Jurginis paspruko atgal į Lietuvą. Paskui išvyko į JAV ir bendravo su lietuvių „pažangiečiais“. 1940 m. sausio mėnesį vėl grįžo į Lietuvą. Lietuvos žinių redakcija paskyrė oficialiu korespondentu Švedijon (dar viena nuodėmė!). Vyko karas, J. Jurginis gan objektyviai rašė ir apie SSRS ir Suomijos (Žiemos) karą. Jo korespondencijas skaičiau vaikystėje, bet nežinojau, kas jų autorius. Per 1940 m. Lietuvos sovietizaciją J. Jurginis gavo aukštus administracijos postus. Iš tų laikų pasakojo apie maskviškių žurnalistų viešnagę Kaune. G. Zi-

191

192

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

manas J. Jurginį pristatęs kaip buržuazinio Lietuvos žinių laikraščio korespondentą. Šis nelikęs skolingas – pavadinęs jį Lietuvos žydų savanorių-kūrėjų savaitraščio Apžvalga redaktoriumi. Po to G. Zimanas laukė patogios keršto valandos. Pirmuoju sovietmečiu J. Jurginis partijos bilieto negavo... Karui prasidėjus J. Jurginis liko Vilniuje, po įvairių nuotykių legalizavosi ir įsidarbino „Lietūkyje“. Pateko į gestapo rūsį, išėjo gyvas ir sveikas (dar viena jo nuodėmė!). Sovietų valdžiai sugrįžus, kaip jis ir jo žmona Stasė pasakojo, vakarais saugumiečiai išsivesdavo tardyti į tuos pačius rūmus, kuriuose anksčiau buvo gestapas. Vis buvo kartojami klausimai, kodėl nepasitraukė į SSRS, kodėl iš karto jo nesuėmė, kodėl gestapininkai paleido. J. Jurginis jautėsi partijos paniekintas, niekas nebeprisiminė, kad jis už komunistinę veiklą ketverius metus kalėjo. Lyg su kartėliu, lyg su pašaipėle sakydavo, kad per šventinius minėjimus prezidiumuose išdidžiai sėdi ir tie, kurie už pinigus pabarstė atsišaukimų ar į medį įkėlė raudono audeklo gabalą. Neslėpė, kad norėjo reabilitacijos. Pagaliau 1956 m. rudenį buvo priimtas kandidatu į SSKP. Skaičiau šia proga įvykusio instituto partinės organizacijos susirinkimo protokolą, kuriame aprašyta J. Jurginio išpažintis „dėl keliaklupsčiavimo prieš Vakarų kultūrą“ ir atgailavimas: „Buvau ir esu dėkingas tiems, kurie mane kritikavo – drg. Žiugždai ir kitiems. Stengiausi darbu pasidaryti artimas partijai.“ Matyt, J. Žiugždai ypač dėkota ne tiek už kritiką, kiek už raštišką rekomendaciją priimti į partiją. Apskritai J. Jurginis buvo maždaug europietiško marksistinio ar komunistinio mąstymo tipas. Jo darbuose, kur reikėjo remtis marksizmo klasikais, dažniausiai matome tik K. Markso ir F. Engelso pavardes. Vengė cituoti konjunktūrinius partijos ir vyriausybės nutarimus. Buvo laisvamanis, tačiau į dabartinių dvasininkų kritiką neįsipainiojo. Beje, visuomet pripažino Lietuvos krikšto pažangą, pagonybės neaukštino. J. Jurginis išsiskyrė tam tikra istorinių pažiūrų ir pasaulėžiūros įvairovės tolerancija. Nevengė reikšti „erezijų“. Ypač nepakentė įvairių intrigantų ir skundikų. Antai istorikas F. S. su gilia komjaunuoliška praeitimi ir su šiokiu tokiu partiniu stažu ieškojo progų asmeniškiems pokalbiams su J. Jurginiu. Ėmė provokuoti antisovietine kritika. J. Jurginis šioje srityje turėjo didelę gyvenimo patirtį. Jis suprato, kieno užsakymu provokuojamas. Pasiskundė partinei organizacijai ir, rodos, instituto kuratoriui – KGB karininkui, kad geriau „savo žmones“ prižiūrėtų. J. Jurginis į mūsų įvairius prasitarimus ar kitas politines nuodėmes žiūrėjo gan atlaidžiai.

Juozas Jurginis

J. Jurginis jautė dar vieną nuoskaudą, kad jis, senas ir patyręs žurnalistas, nebuvo pakviestas į Žurnalistų ar Rašytojų sąjungą. Juk pastarajai priklausė net J. Žiugžda ir R. Šarmaitis. Jis labai troško bendrauti su visuomene, populiarindamas istoriją. Rašė daug publicistinių straipsnių, skaitė nemažai paskaitų „Žinijos“ draugijoje. Jo paskaitų pavadinimai būdavo tokie, „kaip reikia“, bet niekas iš anksto nežinodavo, kokias temas pasirinks ir į kokias „erezijas“ pasuks. Dar nuo gimnazijos laikų I. Teno meno filosofijos pažadinti jausmai neišblėso. Jis mėgo architektūrą, dailę ir ypač dramos teatrą. Didelis jo (kaip ir daugelio mūsų) gyvenimo įvykis buvo Justino Marcinkevičiaus poetinių dramų trilogijos pastatymas Vilniaus dramos teatre. Į „Mindaugą“ pirmasis nuėjo J. Jurginis. Po to mus ragino nedelsti ir, jei gausime bilietus, skubėti šio veikalo pažiūrėti, nes gali „nuimti“. Išties ano meto fone tai buvo nepaprastas tautinis ir apskritai kultūrinis įvykis. Ypač įsidėmėjome, kaip Mindaugas „lipdo“ Lietuvos valstybę ir Baltojo bei Juodojo metraštininkų personažus. Šie mums kėlė aliuzijų dėl mūsų istorijos padėties, kai rašoma „kaip reikia“ arba einama ieškoti Tiesos. J. Jurginis tuoj parašė „Mindaugo“ recenziją, kurioje iškėlė šią metraštininkų problemą. Sakė, kad siųs Literatūrai ir menui. Recenzijos neišspausdino. Viena svarbių priežasčių, manau, buvo baimė, kad iškils oficialiųjų ir profesionaliųjų istorikų dilema. Juk J. Žiugžda ir taip jau buvo „užgautas“, kai J. Marcinkevičius naujametiniame Rašytojų sąjungos sienlaikraštyje parašė jam skirtą epigramą: „Seniau istoriją rašė liaudis, dabar aš vienas berašau.“ N. Chruščiovo atlydžio metais ideologiniai ortodoksai pasimetė. Radosi galimybė instituto personalą pakeisti. Anksčiau priimtas atsitiktinis jaunimas išsisklaidė. J. Jurginis kvietė gabiausius istorikus, nepaisydamas jų ne itin „geros kilmės“. Jie sudarė naują padorių istorikų branduolį. J. Jurginis galvojo, kaip įdarbinti institute senąjį istoriką Juozapą Stakauską. Mačiau einantį pas J. Jurginį. Sumanymas nepavyko, nes J. Stakauskas buvo kunigas. J. Jurginis rašė daug, jo raštų gražiausias žiedas buvo Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, jam pelnęs istorijos mokslų daktaro laipsnį. Pats rašymo procesas žurnalistiškais, jokių juodraščių nepripažino, tiesiai rašė švarraštį. Turėjo gražią ir aiškią rašyseną. Mes rašydami stalą apsikraudavome kalnais knygų, įvairių konspektų, archyvinių išrašų. J. Jurginis turėjo itin gerą atmintį, jam nereikėjo tarpinių popierių, dalykinių rodyklių, kartotekų. Sėsdavo prie tuščio stalo ir ramiai rašydavo. Kartais pasiimdavo knygą iš spintelės, pasitikrindavo. Turėjo gerą asmeninę mokslinę biblioteką. Jei ko pristigdavo, atsinešdavo

193

194

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

iš akademijos bibliotekos, tik retais atvejais prisėsdavo retų spaudinių skaitykloje. Į archyvus nevaikščiojo. Prisimenu tik vieną išimtį. Kai rašė apie Lietuvių mokslo draugiją, padaviau lapelį su istorijos archyvo bylos apie šios draugijos Marijampolės skyrių signatūra. Nuėjo, skaitė. Labai nemėgo inertiško teksto. Apgynęs daktaro disertaciją norėjau, kad ją institutas išleistų. Parodžiau J. Jurginiui. Pavartė pavartė ir sako, kad baisi nuobodybė, reikia tekstą pagyvinti, visų pirma pašalinti lenteles, t. y. svarbiausią mano argumentaciją. Tačiau J. Jurginis turėjo gerą vadovo savybę. Atidžiai išklausydavo pasiaiškinimus ir pokalbį baigdavo: „Daryk, kaip tau atrodo geriau.“ Šia proga noriu pasakyti, kad sovietmečiu viršininkų „telefonas“ turėjo tik mikrofoną, t. y. tau perduoda pamokymus, bet nepriima pasiaiškinimų. Su J. Jurginiu „Baltikos“ laive pakeliui į Kopenhagą, 1960 m. Bent jau aš nemėgau rašyti apibendrinančių istorijos kursų. J. Jurginis atvirkščiai – jų imdavosi mielai. Be Lietuvos TSR istorijos tomų, Lietuvos valstiečių istorijos (feodalizmo metu), Lietuvos kultūros istorijos bruožų (su I. Lukšaite) parašė netgi Lietuvos meno bruožus. Rašė su užsidegimu. Tuomet išklausiau jo samprotavimų ir apie šiuolaikinę dailę. Knygą rašyti paskatino keli veiksniai. Kaip minėjau, jis menotyrą „įsimylėjo“ dar gimnazijos laikais. 1941 m. buvo sovietinės Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas, 1947–1949 m. – Vilniaus dailės instituto Meno istorijos katedros vedėjas. Tiesiogiai šios knygos imtis paragino Grožinės literatūros leidyklos direktorius Jurgis Tornau, siekiąs naujovių leidybos repertuare. Knygą išleido, ją bemat išpirko. J. Jurginiui buvo svarbu taip pat gauti papildomų pajamų, nes statė nuosavą namą Antakalnyje. Istorijos mokslų kandidatai ar juolab daktarai galėjo namelius susiręsti kone vien iš savo algos, pavyzdžiui, K. Jablonskis, Pranas ir Regina Kulikauskai, Bronius ir Pranė Dunduliai. J. Jurginio meno istorija buvo netikėtas akibrokštas tiems menotyrininkams, kurie šiam darbui vis rengėsi ir rengėsi, bet neparašė. Radosi Dailės ins-

Juozas Jurginis

tituto dėstytojas, kuris studentams J. Jurginio knygą draudė net į rankas imti. Žinoma, autorius nebuvo didelis šios srities žinovas, jam sunkiai sekėsi net apibūdinti spalvotus paveikslus, nes buvo daltonikas. J. Jurginis mane ir archeologą A. Tautavičių įkalbėjo drauge rašyti Vilniaus miesto istoriją ligi 1917 m. Ėmėmės darbo. Iš to, kas jau publikuota, nieko rišlaus neradau, teko eiti į archyvą. Manėme išsiversti be redaktorių, skaitėme vieni kitų tekstus, ieškojome apsirikimų, pasikartojimų. Man J. Jurginis pasiūlė nubraukti visas archyvines nuorodas, sako, negi skaitytojus siųsime į archyvus. Nusileidau, nors dabar, kas tęsia Vilniaus miesto istorijos tyrimus, nuorodos praverstų. Atidžiai rinkome iliustracijas, siekėme, kad jos skaitytojams būtų nematytos. Rūpinomės, kad „Minties“ leidykla, kuri apsiėmė mūsų darbą leisti, rankraščio neatiduotų oficialiesiems istorikams recenzuoti. Padėjo J. Jurginio pažįstamas Feliksas Bieliauskas, Ministrų Tarybos spaudos komiteto pirmininkas. Jis leidyklą paakino knygą išleisti greitai ir gražiai. 1968 m. ją išspausdino net 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Išpardavė labai greitai. J. Jurginis iš to džiaugsmo mudu su A. Tautavičiumi ir F. Bieliauską pasikvietė į „Vilniaus“ restoraną ir atskirame jaukiame kambaryje pavaišino. Apskritai J. Jurginis pasižymėjo svetingumu ir vaišingumu. Ne kartą įvairiomis progomis kai kuriuos instituto bendradarbius pasikviesdavo į namus. Kai minėjo savo 60-metį, nuėjome su Konservatorijos studentų orkestru, kurį atsivedė I. Lukšaitė. Prie jo namo sugrojo sveikinimo maršą. J. Jurginis sumišęs išbėgo laukan ir paprašė skubiai žengti į vidų. J. Jurginio vaišės būdavo sočios, kolegė Stasė stalą gražiai serviruodavo, bet JAV pavyzdžiu gerti niekas neragindavo, nebent kas nors pasakydavo tostą už namų šeimininką ir šeimininkę. Prie stalo būdavo daug kalbama apie istoriją, apie praeitį. J. Jurginis vis grįždavo prie savo turtingų atsiminimų – vieni jau buvo girdėti, bet įsiterpdavo ir naujų. Gaila, kad jų neužrašiau. Galiu papasakoti, kodėl J. Jurginis ėmėsi rašyti knygą apie etnografą Mikalojų Katkų. Kažkas mums pranešė, kad jaunos Kėdainių muziejaus darbuotojos išmetė senus „nereikalingus“ popierius. J. Jurginis turėjo Moskvičių ir pats vairavo, šviesoforų spalvas žinodavo pagal vertikalų išdėstymą. Važiuoti pasikvietė ir mane. Popierius radome muziejaus pašalėje. Susikrovėme į bagažinę ir namo. Detaliau susipažinus pasirodė, kad parsivežėme įsimintinos Balanos gadynės autoriaus M. Katkaus archyvą ir vieno dvaro dokumentų pabiras. Pastarąsias tuoj pat nunešiau į Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyną. Be to, radome keletą Žemaitės laiškų iš JAV savo draugei Jadvygai Juškytei Pernaravoje, netoli Kėdainių. J. Jurginis juos padavė laborantei E. Karaliūtei ir liepė

195

196

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

paskelbti. Publikacijos nemačiau. Labai susidomėjo nežinomais M. Katkaus užrašais, pastabomis, kritiškais ir laisvamaniškais straipsniais. Man sako, imk ir parašyk knygą apie M. Katkų. Atsisakiau, nes šiai temai neturėjau jokio įdirbio. Parašė pats J. Jurginis. J. Jurginis gebėjo mąstyti problemiškai, – kelti aktualius mokslo klausimus ir duoti argumentuotus atsakymus. Jis aktyviai dalyvavo Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose, 1958–1976 m. priklausė jų organizatorių grupei. J. Jurginis gerai mokėjo vokiškai, švediškai, rusiškai, susikalbėdavo lenkiškai, suprato angliškai. Dėl to lengvai bendravo su užsienio istorikais, dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Važiavo į Švediją, Suomiją, Lenkiją, Rytų Vokietiją, Italiją, Indiją ir Japoniją. Skaitė pranešimus ne tik iš savo darbų apie Lietuvos valstiečius ligi XVIII a. pabaigos, bet ir apie meną, mokslo istoriją ir etnologiją – kaimo bendruomenę, paprotinę teisę. Kartais kildavo mūsų etnografų nepasitenkinimas, pavydas, bet nieko nepadarysi, jie menkai mokėjo svetimas kalbas arba jų važiuoti neišleido. Grįžęs iš konferencijų visada plačiai ir įdomiai pasakodavo, ką girdėjo, ką sutiko. Ir man su juo teko dalyvauti keliuose Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose ir tarptautiniame istorijos mokslų kongrese Maskvoje (1970 m.) Tad būdavo įdomu, kaip jis iš daugybės girdėtų problemų išskirdavo aktualias mūsų institutui ir savo darbams. Turėdamas pomėgį populiarinti istoriją, grįžęs iš minėtų renginių savo įspūdžius išdėstydavo periodinėje spaudoje, bet kartais nevengdavo savo „eretiškų“ nukrypimų. Grįžus iš tarptautinio istorikų kongreso Maskvoje, manęs paprašė parašyti apie jį Moksle ir gyvenime. Parašiau, bet „įtartinu“ pavadinimu – „Istorijos mokslo kryžkelėje“. J. Jurginis Literatūroje ir mene dar užaštrino: „Istorijos saulėlydis ar atgimimas“. Aiškinome apie istorijos mokslo modernėjimą ir jo pasiekimus užsienyje. Kėlėme klausimą dėl sovietinio istorijos mokslo padėties ir ryšių su tarptautine istorikų bendruomene problemą. Iš anksto tikėjausi, kad už tai mums gali kliūti. Taip ir atsitiko. Politinės ekonomijos profesorius Dzidas Budrys Literatūroje ir mene tėškė jau savo antrašte daug ką pasakantį straipsnį „Kas atsidūrė kryžkelėje: istorijos mokslas ar istorikai?“ Mudu su Jurginiu norį toje kryžkelėje blogu keliu pasukti. D. Budrys kongrese nedalyvavo. Informaciją bei paskatinimą mus pamokyti gavo iš mūsiškių „teisingai“ galvojančių kongreso dalyvių. Mudu su J. Jurginiu įtarėme, kad daugiausia prisidėjo naujasis instituto direktorius, kuris, kaip vėliau patyrėme, mėgo žarijas žarstyti kitų rankomis.

Juozas Jurginis

J. Žiugždai iš Istorijos instituto direktoriaus posto pasitraukus, J. Jurginis tikėjosi, kad gaus direktoriaus vietą. Norai neišsipildė. Liko direktoriaus pavaduotoju ir manė toliau vadovauti instituto moksliniam darbui. Deja, greit reikalai pakrypo kiton pusėn. Prancūzija seniau turėjo Karalių Saulę. Instituto vadovui Saulę temdė kur kas daugiau išmanantis ir visuomenėje autoritetingas J. Jurginis. Jį 1972 m. iš pavaduotojo pareigų atleido, bet dar paliko Feodalizmo istorijos sektoriaus vadovu. Prieš J. Jurginį imtos regzti intrigos, suabejota jo lojalumu sovietinei santvarkai ir marksizmui. Tarp šių intrigantų buvo ir Komunisto žurnalo redaktorius G. Zimanas, bene tris kartus partijos stumtas ir neprastumtas į akademijos narius (prisiminkime pirmojo sovietmečio Maskvos žurnalistų viešnagę Kaune). Pastebėjome, kad tarp mūsų naujojo direktoriaus ir G. Zimano užsimezgė draugystė. Kiekvieną vakarą jiedu eidavo pasivaikščioti į Vingio parką. Žinoma, kalbėdavosi ne apie pušis ir orą. Atrodo, kad G. Zimano pakurstytas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Motiejus Šumauskas savo 1973 m. išleistuose atsiminimuose Kovos verpetuose (po poros metų Maskvoje pasirodė rusų kalba) J. Jurginį užpuolė lyg „geriausiais“ J. Stalino laikais. Beje, ligi tol J. Jurginis M. Šumauską laikė savo senu pažįstamu, gyrė jo ekonominius gabumus. Žavėjosi M. Šumausko žodžiais, kad reikia tęsti ir baigti Trakų salos pilies restauravimą. Mat N. Chruščiovo laikais šie darbai buvo sustabdyti, kaip nepateisinami dėl feodalų paveldo saugojimo. J. Jurginio kaltinimas „išdygo“ iš M. Šumausko prisiminimų apie susitikimą Pravieniškių durpyne. J. Jurginis lyg buržuazinis žurnalistas ėmęs šmeižti SSRS, prašęs valdžios sutrumpinti bausmės laiką. Iš tikrųjų tuomet, pasak J. Jurginio, kalbėję apie represijas prieš V. Lenino laikų komunistų vadovus, tokius įžymius Raudonosios armijos vadus kaip lietuviai Jeronimas Uborevičius ir Vytautas Putna. CK J. Jurginiui užvedė personalinę bylą. Jai medžiagą rinko ilgai ir kruopščiai. Davė pačiam Jurginiui pasiskaityti. Šis, grįžęs iš CK, man pajuokavo, kad jo biografijai sukaupta tikrai išsami medžiaga. Tačiau sprendimo vis nebuvo. Įvyko valdžios pasikeitimų. M. Šumauskas, A. Sniečkui mirus, prarado postą. A. Sniečkaus vietą užėmė Petras Griškevičius, anksčiau taip pat dirbęs žurnalistu, mėgo iš rusų kalbos versti grožinę literatūrą. Jis buvo atsargus, be iniciatyvos, klusniai vykdė tai, ką nurodydavo Maskva. Prasidėjo gan ramus Leonido Brežnevo laikų stagnacinis gyvenimas. J. Jurginio byla išblėso be oficialių pasekmių. Tiesa, jų galėjo turėti. Prasidėjo komunistų partijos valymas, pava-

197

198

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

dintas nario bilietų keitimu. Dėl naujo bilieto išdavimo J. Jurginiui institute kilo šurmulys, bet bilietą vis dėlto gavo. Juokaudavome, kad J. Jurginis, kaip tas rusiškas žaislas Vanka-vstanka, visad atsistoja aukštyn galva. Deja, minėtoji byla J. Jurginį gerokai pakeitė. Jis tiesiog pavargo, amžius taip pat atsiliepė. Pasidarė pernelyg įtarus, kažkaip susigūžė. Skundėsi, kad periodinės spaudos redaktoriai bijo imti jo straipsnių. Metėsi į tuomet itin pageidaujamą antireliginės propagandos sritį. Sakėsi, kad tuo būdu populiarins istoriją. Šiam reikalui tiko fanatiško raganų gaudymo istorija. Kalbėjimas apie raganas kiekviena vieša proga virto kone manija. Neatsisakydavo ir rimtesnių temų, žinoma, jei būdavo publikavimo per­ spektyvos. Drauge su istoriku Algirdu Šidlausku parengė įdomią istorinių šaltinių-atsiminimų chrestomatiją. Dirbo, kol galėjo. Paskutinis jo leidinys – Livonijos kronikų vertimo į lietuvių kalbą publikacija 1991 m. Tiesa, jis pamiršo tuos P. Pakarklio laikų vertimus, pavyzdžiui, Leono Valkūno ir kitų, kurie gulėjo instituto bibliotekos rankraštyne. Mūsų jaunieji istorikai šią publikaciją sutiko kritiškai, tačiau knyga vis dėlto buvo reikalinga kraštotyrininkams ir šiaip prakutusiems skaitytojams. Tuo metu, kai J. Jurginis šį leidinį rengė, įsisiūbavo lietuvių tautos kova dėl nepriklausomybės atkūrimo. J. Jurginis įvykius sekė atidžiai, entuziastingai sutiko Lietuvos žinių pasirodymą. Prie jedinstvenininkų nelinko. Kartais nebesuvokdavo įvykių priežastingumo, juos lemiančių veiksnių. Jautėsi Lietuvos pilietis. O baigdamas kalbėti apie partiją, kuri jo gyvenime sukėlė tiek iliuzijų ir tiek kančių, noriu pritaikyti rašytojo Juozo Baltušio žodžius: ji pati iš Jurginio išėjo. Įsisirgo. 1994 m. liepos 5 d. išėjo amžinybėn. Akademijos prezidiumo prašymu parašiau nekrologą, jį mudu su akademiku Edvardu Vilku nuvežėme Tiesos laikraščio redaktoriui Domijonui Šniukui. Išspausdino.

Teisinga marksistinė istorija

Ligi pat SSRS žlugimo neteko matyti nė vienos čia išleistos knygos apie savitą istorijos metodologiją. Tiesa, įvairiuose istorikų leidiniuose, skirtuose sovietinei istoriografijai, maždaug nuo aštunto dešimtmečio imta skatinti domėtis istoriosofija arba istorijos metodologija. Deja, raginimai buvo nerealūs, kol reikalauta tik sovietinio marksizmo, vadinamojo istorinio materializmo interpretacijų. Tiesa, lenkų istorikai turėjo daugiau laisvės, todėl mielai skaitėme Ježio Topolskio (Jerzy Topolski) metodologijos studiją. Mus taip pat domino Oksfordo universiteto filosofo istoriko Robino Kolingvudo (Collingwood) veikalo Istorijos idėja vertimas į rusų kalbą. 1985 m. ją man rekomendavo ir paskolino profesorius E. Meškauskas. M. Jučas ir L. Mulevičius stengėsi perprasti prancūzų Annales istorijos mokyklą, juolab kad mūsų dėstytojas B. Dundulis buvo vieno šios mokyklos kūrėjų profesoriaus Liusjeno Fevro (Lucien Febvre) mokiniu Sorbonos universitete. Kaip matyti iš paskutiniųjų L. Mulevičiaus straipsnių, jis kėlė geografinės aplinkos, agrarinių santykių ir liaudies psichologijos sąsajų reikšmę istorijoje. Dabar kartais anų laikų istorikams priekaištaujama, kad jie nesukūrė naujų istorinių mokyklų. Man rodos, kad metodologine prasme apie tai galvoti naivu. Nesukūrė ir sukurti negalėjo. Prisiminimui pavarčiau anuometinių sovietinių istorijos šulų raštus. Apie metodologiją pasakyta nedaug, bet išraiškingai. Per 1954 m. Lietuvos TSR istorijos I tomo maketo svarstymą feodalizmo istorijos žinovas maskviškis akademikas Michailas Tichomirovas deklaratyviai pareiškė: „Svarbiausia moksle yra tai, kad lietuvių tautos praeitis pirmą kartą dėstoma marksistinės metodologijos pagrindu, kad kurse daromos išvados ir apibendrinimai atitinka marksistinę-lenininę ideologiją.“ Atkreipkime dėmesį, kad metodologijos ir ideologijos sąvokos vartojamos sinonimiškai. Jei ši nuostata buvo ten „aukštai“ – Maskvoje, tai mūsų istorikams liko tik adeptų vaidmuo. Kol buvo gyvas J. Stalinas, šiuo klausimu būdavo pabrėžiama jo

200

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

veikalų reikšmė. Kiekvienas diplominis darbas ar mokslinis straipsnis turėjo prasidėti ir baigtis apeiginiais sakiniais. Vieni juos rašė dėl gilios pagarbos diktatoriui, kiti – iš baimės, treti – dėl privalomo reikalavimo. Tačiau didžiausia tokių epitetų koncentracija buvo J. Žiugždos raštuose. Po J. Stalino kulto pasmerkimo 1956 m., Lietuvos TSR istorijos I tome išnyko ir šio diktatoriaus vardas. Metodologinis pagrindas išplėstas kitaip. Antai šiame tome rašoma: „autoriai ir redaktoriai vadovavosi marksizmo-leninizmo mokslu, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto nutarimais ideologiniais klausimais, Lietuvos komunistų partijos VI, VII ir IX suvažiavimų nutarimais bei nurodymais ideologiniais klausimais...“ Ideologijos ir metodologijos tapatumo samprata buvo gaji. 1970 m. J. Žiugžda rašė, kad „Lenino mokslas duoda tyrinėtojams metodologiją, įgalinančią teisingai spręsti bei vertinti bet kurios tautos ir valstybės viso istorinio proceso esmę ir jo vystymosi dėsningumus.“ Kai aštuntame dešimtmetyje SSRS pradėjo krėsti visos sistemos krizė, plačiai užsimota atsigriebti „senų gerų laikų“ ideologinėmis priemonėmis. 1986 m. Istorijos institutas išleido J. Žiugždos raštų dvitomį, kuriame pacituoti ne tik minėtieji M. Tichomirovo žodžiai, iš esmės giriantys J. Žiugždos „liniją“, bet perspausdintas taip pat minėtas 1970 m. J. Žiugždos straipsnis, matyt, toks aktualus, nes jokių kritiškų pastabų sudarytojas nepateikė. Disertacijų autoriai įvaduose vieni nuo kitų nusirašinėjo lyg žegnonę: metodologiniu tyrinėjimo pagrindu buvo marksizmo-leninizmo klasikų veikalai. Tie, kurie rašė apie sovietinį laikotarpį, būtinai pridurdavo ir SSKP suvažiavimų, CK plenumų, vyriausybės nutarimus. Paradoksalu, bet svarbiausios istorijos metodologinės problemos partijos institucijose buvo sprendžiamos praktiškai. Pavyzdžiui, dėl 1863–1864 m. valstietiško sukilimo pobūdžio, Vilniaus universiteto įsteigimo datos ir t. t. Sovietinis istorinis materializmas susimaišė su pragmatinėmis direktyvomis. Svarbiausias istorijos metodologijos gaires nužymėjo šie reikalavimai: 1. Istorija – tai visų pirma istorinių formacijų kaita, paremta visuomenės socialinės ekonominės sistemos kaita, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių raida ir revoliuciniais šios kaitos šaltiniais – kokybiniais pasikeitimais. 2. Liaudies masės iškeliamos kaip minėtų formacijų kaitos brendimo ir revoliucinių šuolių į aukštesnes socialines ekonomines formacijas subjektas. 3. Teisingas lietuvių tautos santykių su rusų tauta nušvietimas per visą istoriją. Šių tautų santykių reliatyvumo prasmės uždraustos, lietuvių tautos

T eisinga marksistinė istori ja

santykiai su rusų tauta turėjo būti parodyti kaip vasalo ir senjoro santykiai, o mūsiškė istorija integruota į Rusijos ir ypač SSRS istoriją. Itin keblus klausimas buvo dėl Lietuvos prijungimo prie Rusijos teigiamos reikšmės. Lenkijos istorikai Abiejų Tautų Respublikos išdraskymą laikė visiškai neigiamu istorijos įvykiu. Jei Lietuvos prijungimas teigiamas, tai logiškai jos buvimas minėtoje Respublikoje turėjo būti vertinamas neigiamai. Reikėjo suktis, kad vilkas būtų sotus ir avis sveika. Juolab kad sovietiniais laikais su „liaudies“ Lenkija siekta gerų santykių ir pats J. Žiugžda tapo vienu šios politikos varžteliu. 1944 m. pabaigoje jis buvo įtrauktas į SSRS delegaciją Liubline tartis dėl SSRS ir Lenkijos sienų nustatymo. Apie šį įvykį esu girdėjęs iš jo paties, tuomet džiaugėsi, kad buvo įteisintas Vilnijos prijungimas prie Lietuvos SSR. Vėliau, 1953–1973 m., J. Žiugžda pirmininkavo SSRS-Lenkijos draugystės Lietuvos skyriui. Kartkartėmis tekdavo prabilti ir apie Lietuvos bei Lenkijos valstybinius santykius. Deja, ribotasi tik bendros lenkų–lietuvių kovos su kryžiuočiais epizodu. Negi kalbėsi apie Liublino uniją, kuri buvo laikoma lietuvių ir lenkų feodalų susitarimais „prieš rusų žemes, prieš rusų tautą“. 1988 m. viename pokalbyje su CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu paliečiau ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos klausimą. Šis pasišaipė: jau nebetoli 200 metų prijungimo sukaktis, turėsite kur pasireikšti. Juokai yra juokai, bet pašiurpau, kai prisiminiau, kaip džiūgauta per Ukrainos, Kaukazo ir Vidurinės Azijos prijungimo jubiliejus. Negi ir iš mūsų reikalaus panašių iškilmių? Laimė, neįvyko, nes istorijos problemas jau sprendėme patys. 4. Istorija turėjo tarnauti sovietiniam ateizmui, t. y. įrodinėti krikščionybės ir Katalikų bažnyčios žalą mūsų tautai. Antai 1956 m. Lietuvos TSR istorijos I tome J. Žiugžda rašė, kad 1569 m. pakviestieji jėzuitai buvo „ne tik ryškiausi feodalizmo ideologai ir gynėjai, bet ir patys feodalinio išnaudojimo vykdytojai“, bet toliau, prieštaraudamas sau, turėjo pripažinti nenuneigiamą tiesą, kad tuomet švietimas ir mokslas „tebuvo susiję su tikybininkų veikimu“. Vilniaus universitetas anuomet oficialiai laikytas nevisaverte jėzuitų akademija. Pasinaudojęs N. Chruščiovo atlydžiu 1957 m. Literatūros ir meno laikraščiui parašiau straipsnį „Dėl Vilniaus universiteto įsteigimo datos“ – norėjau argumentuotai įtvirtinti 1579 metus. Žinoma, tai nebuvo kokia nors istoriografinė naujiena, bet tik pastangos legalizuoti, kas jau senajai istoriografijai buvo aišku ir be to. Universiteto 380-osios metinės susilaukė K. Jablonskio, J. Jurginio, Universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Stasės Vaidinauskaitės (Vaškelienės) ir kt. straipsnių. Universitetas netgi suruošė iškilmingą savo me-

201

202

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

tinių minėjimą. 390 metų sukaktis vėl buvo pažymėta. Rodėsi, tikrajai mūsų universiteto įsteigimo datai niekas nebeprieštarauja, bent atvirai. Deja, Mask­ vos universitetas, oficialiai vadintas seniausiu visoje SSRS, savo pirmenybės užleisti nemanė. Dėl to 1970 m. CK sprendė, ar mūsiškę datą legalizuoti verta. Šiam reikalui sudarė kompetentingą komisiją. Iš mūsų instituto CK posėdyje dalyvavo J. Žiugžda ir J. Jurginis. Visi manė, kad artėjantį 400 metų jubiliejų reikia minėti aukščiausiu lygiu. Prieštaravo tik J. Žiugžda, matyt, norėdamas būti ištikimas savo ankstesniesiems pareiškimams ir bijodamas Maskvos protestų. Sutarė balsuoti. Visi buvo už, apsidairęs ranką pakėlė ir J. Žiugžda. 1976 m. LKP CK ir Ministrų Taryba sudarė Respublikinį universiteto jubiliejaus minėjimo komitetą. Jo pirmininku paskyrė L. Šepetį, o pavaduotoju – rektorių Joną Kubilių. Po didelių pastangų buvo palaužtas ir Maskvos universiteto pasipriešinimas, juolab kad SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Leonidas Brežnevas 1979 m. balandžio 12 d. „400-ųjų įkūrimo metinių proga“ davė Tautų draugystės ordiną. Buvau šio universiteto auklėtinis, todėl taip pat rūpėjo prie jubiliejaus prisidėti. Dar 1971 m. rektorius J. Kubilius sudarė redakcinę kolegiją universiteto istorijai parengti. Po poros trejeto metų mane pakvietė atsakinguoju jos redaktoriumi. Sutikau, nors jau turėjau patyrimo, kaip sunku sutvarkyti bendrą tekstą, kai rašo daugybė autorių. Mano pastangas, padedant kalbininkui docentui Arnoldui Piročkinui, vainikavo pirmieji du šios istorijos tomai (1976 m. ir 1977 m.). Žengti svarbų žingsnį Tiesos link pavyko. 5. Senoji istoriografija turėjo būti laikoma „išnaudotojiškų klasių priešų ideologine atrama. Pasak J. Žiugždos, pikčiausi lietuvių tautos priešai buvę buržuaziniai nacionalistai, kurie žmonių sąmonę nuodiję antiliaudine buržuazine ideologija. Iš senosios istoriografijos kai kuriais atvejais leista panaudoti tik faktografijos fragmentus. Netgi mūsų instituto posėdžiuose, pasitarimuose „vedantieji“ istorikai mus įspėdavo, kad „neužsikrėstume senosios istoriografijos „bacilomis“. Jiems ėmė talkinti ir kai kurie jaunieji istorikai, kartais nesuvokdami net diskusijų esmės. Antai šešto dešimtmečio pabaigoje instituto protokolus rašydavo kuri nors direktoriaus paskirta bendradarbė, nes mokslinė sekretorė N. Eicher-Lorka lietuviškai nors ir suprato, bet protokoluoti ne­ įstengė. Kurį laiką protokolavo kolegė Angelina, šiaip jau rami moteris, be jokių ideologinių pretenzijų. Deja, ji manė, kad dalykinės diskusijos – tai sovietinių teisuolių ir klaidatikių susidūrimas. Teisuolius atpažino pagal jų partiškumą ar-

T eisinga marksistinė istori ja

ba J. Žiugždos apibendrinamąsias pastabas. Iš jos rašytų protokolų atrodė, kad vyko sunkiai sutramdomi antisovietininkų išsišokimai. Protokolus pasirašydavo susirinkimų pirmininkas J. Žiugžda. Jis vis neturėdavo laiko jų skaityti. Metų pabaigoje vis dėlto pasiėmė. Perskaitė ir Angeliną nuo protokolavimo atleido, kad jam pačiam neužtrauktų bėdos dėl „antisovietinių“ kalbų slėpimo. Ideologinis principingumas kartais tapdavo gera priedanga nemokiškumui. 1957 m. ir 1958 m. instituto bendradarbius siuntė į rudeninius rajonų mokytojų pasitarimus. Juose reikėjo skaityti J. Žiugždos ir R. Šarmaičio rotatoriumi padaugintus direktyvinius tekstus apie tautų draugystę, apie 1918–1919 m. „proletarinę“ revoliuciją. Man paskyrė Šilalę, Tauragę. Mokytojai buvo varu suvaryti, vieni jau pagyvenę, kiti dar jaunikliai. Iš panašaus susirinkimo taip pat grįžo kolegė Elvyra, šiaip jau nerodanti ideologinio davatkiškumo. Mums gyrėsi, kaip vieną „senį nusodino“. Mat jis paklausęs, ką dabar istorikai mano apie didžiojo kunigaikščio Gedimino žūties aplinkybes, laiką ir palaidojimo vietą. Mūsų kolegė apie tai nieko nenutuokė, todėl atšovė, kad sovietiniam istorikui tokiais „atgyvenusiais“ dalykais domėtis nedera. Anuomet istorikus persekiojo įvairios nuodėmės. Jų skirtumus buvo sunku net suvokti. Dar man studijuojant universitete pasirodė garsus nukrypimas nuo sovietinės ideologijos, vadintas vieningąja srove. Šis terminas veikiausiai atėjo iš sovietinės latvių terminijos, kai ten buvo iš peties triuškinamas jaunalatvių sąjūdis. Jo ir lietuvių tautinio sąjūdžio pobūdis buvo panašūs, regis, lietuvių politiškai dar radikalesnis, nes ryškiai pabrėžė išsivadavimo siekį iš rusų priespaudos. Pirmą kartą Lietuvoje apie šią vieningąją srovę prabilo CK sekretorius ideologiniam darbui Vladas Niunka, kai užsipuolė LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. 1947 m. jis išleido istorinę apžvalgą Tarybų Lietuvos kelias. Šiek tiek išplėtė ir 1949 m. Maskvoje pakartojo rusiškai Sovetskaja Litva pavadinimu. Maskviškiame dienraštyje Izvestija kažkoks A. Golubevas net teigiamą recenziją parašė. Deja, šitai J. Paleckiui ramybės neužtikrino. V. Niunka parašė triuškinamą recenziją „Kai kurios klaidos knygoje Sovetskaja Litva“, kurią iš pradžių išspausdino maskviškis laikraštis Kultura i žiznj (1950 m. rugsėjo 30 d.), paskui ją persispausdino Vilniaus periodiniai leidiniai. Po pusantro mėnesio LKP CK plenumas J. Paleckį apkaltino už prieštaravimus oficialiajai vidaus politikai, A. Sniečkaus žodžiais, priešiškos vieningosios srovės teorijos skleidimu. Sovietinių ideologų aistros nerimo dvejus metus. Vieningoji srovė įvardyta kaip praeities vaizdavimas, eliminuojant klasių kovą, t. y. iš

203

204

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

buržuazinių nacionalistinių pozicijų. J. Paleckiui teko atgailauti, nors dabar galvoju, nežinia dėl ko. Užkliuvo tai, kad J. Paleckis apie pusantro puslapio paskyrė masiniam lietuvių tautiniam sąjūdžiui, iš esmės teigiamai atsiliepdamas ir apie Aušrą, Varpą, ir apie J. Basanavičių, V. Kudirką. J. Paleckio kritiką ir vieningosios srovės apraiškas turėjome per egzaminus universitete kartoti lyg kokius poterius. Daugelis manė, kad šios srovės kritika siejosi su Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, kaip 1944–1950 m. LSSR himno, pakeitimu nauju ideologiškai tinkamu himnu „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“. Nuo vieningos srovės daugiausia saugoti kultūros istorikai, ypač literatūrologai. Mat pagal marksizmą-leninizmą kiekvienoje kultūroje yra dvi kultūros – reakcinė, išnaudotojų kultūra, ir pažangioji, liaudies, proletariato kultūra. Kaip jas išskirti, turbūt nežinojo nė šios lenininės teorijos adeptai. Apie universaliąją kultūrą, kuria naudojosi visi, buvo visiškai nutylima. Pavyzdžiui, jei mūsų rašytojai buvo tautinio atgimimo veikėjai ir ypač kilę iš dvasininkų luomo, jų laukė pasmerkimas. Tačiau literatūros istorikai sugalvojo patys ar perėmė iš maskviškių gudrybę, kad savo meninėje kūryboje reakciniai veikėjai gali peršokti patys per save. Mat dėl realaus liaudies gyvenimo įtakos galėjo kurti pažangią literatūrą. Man giliai įsiminė trys J. Žiugždos straipsniai apie J. Basanavičių. Kaskart jo reakcingumui buvo didinama pažangumo atsvara. Jau minėjau, kaip dėl J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos įvardijimo nukentėjo net J. Paleckis. 1955 m. plačiai pasklido žinia, kad Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis sekretorius partietis Juozas Lebionka suklupo per disertacijos apie V. Kudirką gynimą. Šiuokart jis, rodos, persistengė. Už jo nesėkmę atsakomybė buvo kraunama ant senųjų profesorių ir universiteto Lietuvių literatūros katedros darbuotojų galvų. Tiesa, po kelerių metų pataisytą disertaciją apgynė. Vien jos pavadinimas rodė anuomet įprastą asmenybės sudvejinimo pavyzdį – „Vincas Kudirka (ideologijos ir kūrybos bruožai)“. Pacituosiu tik vieną J. Lebionkos sakinį iš Lietuvių literatūros istorijos I tomo (1958): „Nepaisant buržuazinės ideologijos, Kudirka savo kūryboje sugebėjo iškelti ir tokius gyvenimo klausimus (nacionalinės priespaudos, carinio despotizmo, feodalinių liekanų pašalinimo, demokratinių teisių ir kt.), kurie buvo aktualūs ir svarbūs visai lietuvių tautai, plačiosioms liaudies masėms, o ne vien buržuazijai“ (p. 237). Pridursiu, kad laikams pasikeitus J. Lebionka dirbo mūsų valstybės labui. 1970–1992 m. mokytojavo Jašiūnų vidurinėje mokykloje. Niekad neliko abejingas lietuvių polonizacijai Vilniaus krašte. Grįžęs į Vilnių įniko uoliai studijuoti vietos archyvų medžiagą ir rašyti įvairiems kraštotyros leidiniams.

T eisinga marksistinė istori ja

Lietuvos TSR istorijos I tomo maketo svarstymas Vilniuje, Karininkų namų salėje: iš kairės I eilėje L. Čerepninas, J. Žiugžda, V. Jacunskis, V. Niunka, J. Paleckis, J. Zutis; II eilėje R. Šarmaitis, S. Lazutka, G. Koniuchovas, 1954 m. Iš E. Griškūnaitės albumo

Šia proga maloniai bendravome. Atsimenu, paskutinį kartą kalbėjomės troleibuse ir vos nepravažiavome savo stotelės. Deja, tuomet giltinė jau galando savo dalgį. Kai išėjo Lietuvių literatūros istorijos I tomas, J. Žiugžda nervinosi dėl jo ideologinio nenuoseklumo. Siūlė mudviejų vardu parašyti kritišką recenziją. Kategoriškai atsisakiau, nes jau buvau pamokytas bendraautorystės su G. Koniuchovu. Noras atgaivinti vieningosios srovės kritiką ruseno ilgai. Apie 1961 m. J. Žiugžda vėl man siūlė drauge parašyti „kaip reikia“ knygą apie lietuvių nacionalinį judėjimą. Pasiaiškinau, kad šią temą menkai išmanau, nes domiuosi pramonės ir proletariato istorija. O iš tikrųjų maniau, kad objektyviam tautinio atgimimo tyrimui laikas nebuvo atėjęs. Prisimenu dar vieną epizodą. Institute kurį laiką dirbo jaunas istorikas Jonas Repšys. Jis linko į filosofiją. Perėjo dirbti į universiteto Filosofijos katedrą ir sėkmingai apgynė disertaciją apie Simono Daukanto visuomenines ir politines pažiūras. 1962 m. rugsėjo mėnesį su J. Žiugžda ir L. Mulevičiumi akademijos mašina važiavome Minskan, į eilinį Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumą. Kelias ilgas, buvo laiko pasikalbėti. Kalba pasisuko taip pat apie J. Repšio disertaciją. J. Žiugžda joje įžiūrėjo vieningosios srovės recidyvų. Mat S. Daukantą parodęs perdėm pažangiu. Juk už jį kur kas pažangesni buvę valstiečiai, kovoję prieš baudžiavą. Nesiginčijome, nes palyginimas buvo visiškai nevykęs, gal net absurdiškas.

205

206

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Vėliau vieningosios srovės teorija sunyko, ją kompensavo nacionalizmas, praeities idealizavimas. Istorijos darbams reikalauta taip pat pasirinkti tinkamą leksiką ir frazeologiją. Autoriai turėjo suniekinti senąją istoriografiją, demaskuoti buržuazines partijas ir jų veikėjus, pasmerkti reakcines klases ir liaudies išnaudotojus. Prie smulkiaburžuazinių partijų buvo priskirta net Lietuvos socialdemokratų partija, ji Lietuvos Respublikos laikais vadinta pikčiausiu komunistų, kovotojų dėl sovietų valdžios, priešu. Į vieną instituto teorinį seminarą B. Vaitkevičius pasikvietė G. Zimaną. Kai jis kalbą pasuko apie prieškarines buržuazines partijas, pareiškė, kad buvę Krikščionių demokratų partijos nariai sovietmečiu parodę didesnį politinį lojalumą nekaip buvę socialdemokratai. Sovietmečiu religija laikyta opozicine ideologija, žmonių religiniai įsitikinimai – istorine atgyvena, dvasininkus siekta demaskuoti kaip liaudies priešus, tamsybininkus. Jėzuitų vardas sovietinėje istoriografijoje tapo kone keiksmažodžiu. Iš istorikų reikalauta tvirtų sovietinių klasinių pozicijų: kapitalistinė santvarka – liaudies jungas, dėl to kapitalizmą reikėjo šturmuoti, kapitalistų klasę likviduoti. Tautinė buržuazija ir buržuazinė inteligentija vadintos tautinių interesų išdavikėmis, kaizerinių ir hitlerinių okupantų talkininkėmis. Vietos buržuazija paskelbta imperialistų tarnaite, o imperialistai „kraujyje paskandino Lietuvos darbo žmonių užkariavimus“. Iš mūsų istorijos reikalauta kovingumo, o iš istorikų – kovotojų už marksistinę-lenininę ideologiją ir prieš jos priešus, dezertyrus bei išdavikus. Pati kovinė leksika ir frazeologija atėjo iš V. Lenino poleminių raštų su menševikų, eserų ideologija, iš Spalio perversmo šūkių ir J. Stalino deklaracijų, jo įsakų per karą su nacistine Vokietija. Lietuvoje oficialiųjų istorikų kovingumas „aukštąja kalba“ ėmė silpti po 1956 m., bet jis liko, nes istorija visą laiką turėjo atlikti sovietinės propagandos funkcijas. Tiesa, atliko ne visada... Didelis sovietinės istoriografijos baubas buvo objektyvizmas. Šio termino reikšmę pažinau vos baigęs universitetą, kai svarstė mano minėto straipsnio apie F. Dzeržinskį rankraštį. Objektyvizmas man kaskart būdavo primenamas kone dėl kiekvieno rašinio, jis kibo lyg ta varnalėšos galvutė prie drabužių. Kibo todėl, kad išklysdavau iš nurodytojo tako. Drįstu pasakyti, kad dėl objektyvizmo tapau šiokiu tokiu istoriku ir galėjau drąsiai tęsti savo buvusius darbus išaušus naujam nepriklausomos Lietuvos rytui. Sekiau I. Jonyno, K. Jablonskio ir kitų senųjų istorikų veikalais, iš jų mokiausi ir to pasmerk-

T eisinga marksistinė istori ja

tojo objektyvizmo. Iš lenkų (!) literatūros sužinojau, kad objektyvizmas tai pozityvizmo recepcija. Apskritai sovietmečiu pagrindiniai istorijos šaltiniai buvo nuvertinti. Tačiau apologiškai, be jokios profesinės kritikos priimti sovietinių ir partinių įstaigų nutarimai, nurodymai. Apie 1955 m. J. Žiugžda mūsų kolegės Elvyros disertacijai davė temą apie komjaunimo vaidmenį socializmo statyboje. Kažkas iš vyresniųjų bendradarbių suabejojo, ar ji prieis prie svarbiausių šaltinių, prie komjaunimo ir partijos archyvų. J. Žiugžda užtikrino, kad reikiamos medžiagos pilni laikraščiai ir ne bet kokios, o gerai patikrintos. Žinoma, anuomet savo alternatyvias istorijos pažiūras grynu pavidalu reikšti buvo neįmanoma. Sąžiningus tyrimus reikėjo dangstyti oficialiąja ideologija, žongliruoti marksizmo-leninizmo klasikų ir konjunktūrinių pareiškimų citatomis, ar, geriausiu atveju, atitinkamomis nuorodomis. Ypač reikėjo žiūrėti, kad priedanga būtų pakankama įvade ir išvadomis vadintuose apibendrinimuose. Juk juos skaitydavo mūsų vadovai ir šiaip kontrolieriai, pagrindinė teksto dalis jiems buvo pernelyg nuobodi. Tiesa, netrūko ir kiaurai apologinių rašinių, ypač Socialistinės visuomenės istorijos sektoriuje (skyriuje). Jų dalį teikdavo Lietuvių TSR Mokslų akademijos darbų A serijai. 1975–1990 m. buvau šio periodinio leidinio redakcinės kolegijos pirmininko pavaduotojas. Tokius tuščiažiedžius straipsnius taip pat skaitydavau, bet juos atmesti būdavo keblu, nes ateidavo su kuo geriausiomis bendradarbių, sektoriaus (skyriaus) ir net mokslinės tarybos rekomendacijomis. Vis dėlto vieną kitą atmesdavome. Tačiau kiekviename žurnalo tome privalėjo įdėti keletą panašių straipsnių, tiesiogiai tinkamų propagandai. Deja, reikėjo ir man dalyvauti propagandinėje spaudoje ir taip sumažinti įtarimus. Galiu pasigirti, kad savo noru rašiau tik Mokslui ir gyvenimui, kartais Kultūros barams ir Literatūrai ir menui. Visi straipsniai praeidavo tam tikrus filtrus. Antai 1983 m. Kultūros barai paprašė straipsnio Aušros šimtmečiui paminėti. Šį mėnraštį apibūdinau kaip svarbų įvykį Lietuvos istorijoje. Redakcija straipsnį kontroliuoti pasiuntė Partijos istorijos institutui. Gerai, kad pakliuvo direktoriaus pavaduotojui Rokui Maliukevičiui, ne ortodoksui, be to, neblogam pažįstamam. Aprobavo be priekaištų. Jau mūsų nepriklausomoje Lietuvoje esu skaitęs ir konferencijose girdėjęs mane vadinant savitos istoriografinės mokyklos kūrėju. Jei kalbama apie išskirtinę metodologinę mokyklą, tai tikrai nepagrįstai. Kodėl – jau rašiau. Prisipažinsiu tik tiek, kad diegiau istorikams, kurie tyrinėjo XIX a. ir XX a.

207

208

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pradžios istoriją, sąžiningumo, atsakomybės mokslui ir pareigos savo tautai sampratą. Šia prasme bendravau su instituto, Vilniaus universiteto, paskui su Vytauto Didžiojo universiteto jaunesniaisiais kolegomis, vadovavau Egidijaus Aleksandravičiaus, Algirdo Matulevičiaus, Aldonos Prašmantaitės, Rimanto Miknio, Vlado Sirutavičiaus, Vytauto Jogėlos, Virginijaus Pugačiausko, Silvos Pocytės, Remigijaus Civinsko ir keleto kitų daktaro disertacijoms. Be to, buvau 21 daktaro ir 3 habilituoto daktaro disertacijų oponentas, 12 doktorantūros bei 7 habilitacijos komitetų narys, kai kurių – pirmininkas. Stengiausi ugdyti istorikus mokslininkus ir kelti jų kvalifikaciją. O pasakyti, ar turėjau ir kiek turėjau savo mokinių, negaliu. Šitai galėtų spręsti tik patys mokiniai... Tas pats ir dėl mokyklos.

Mūsų darbai ir nuodėmės

Sovietmečiu pats istorikų darbo organizavimas turėjo garantuoti kolektyvinę priežiūrą ir atsakomybę. Istorija, taip pat kaip gamyba, priklausė planiniam ūkiui. Institute, kaip ir visoje sovietinėje sistemoje, individualūs darbai buvo netoleruojami arba nustumiami į periferiją. Prioritetinės istorikų užduotys reikalavo susibūrus į kolektyvą tirti vadovybės užduotas temas ir už darbą kas vieneri treji metai atsiskaityti visiems drauge. Šitaip buvo planuojami ir rašomi istorijos kursai, t. y. sintetiniai veikalai (jie svarbiausi) arba bendri darbai nustatyta tema. Bendrą temų parinkimą derindavo Koordinacinė taryba, kuri posėdžiaudavo mūsų institute. Verta dėmesio, kad minėtoje taryboje, skirtoje pilietinei istorijai, svarbų balsą turėjo Partijos istorijos instituto, Partinės mokyklos ir universiteto SSKP istorikų atstovai. Pastarųjų institucijų darbui derinti veikė atskira taryba, į kurią mūsų instituto atstovų, rodos, nekvietė. Paskui šias temas įtraukdavo į bendruosius Mokslų akademijos planus, parašytus rusiškai ir padaugintus rotatoriumi. Jų svarbiausia paskirtis vasalinė – įteisinti SSRS mokslų akademijoje ir užsitikrinti jos globą. Nuo septinto dešimtmečio mūsų instituto buhalterija apskaičiuodavo, kiek kuri tema kainuos. Išeidavo didelės sumos, tačiau į jas, rodos, niekas dėmesio nekreipė. Nurodymas duotas iš aukščiau, ir jis įvykdytas. J. Žiugždos laikais istorikų kolektyvinio darbo planavimas buvo paprastas: rašyti LSSR istorijos, archeologijos ir etnografijos kursus, Vilniaus miesto istoriją ir rengti LSSR istorijos šaltinių tomus. Tuomet man teko rašyti Lietuvos TSR istorijos II tomo (1861–1917) dalį apie valstiečius ir darbininkus ligi 1904 m. Pats J. Žiugžda pasiėmė aktualijas: apie 1863–1864 m. sukilimą, lietuvių liaudies kovą prieš nacionalinę priespaudą. Šio tomo rankraštis buvo visapusiškai apsvarstytas, bet kur kas kukliau nekaip pirmojo. Vis vien be tikrųjų istorikų dalyvavo partijos istorijos specialistai – iš Partijos istorijos instituto Judita Komodaitė, Romas Šarmaitis, Vytautas Kondratas, iš konservatorijos – Pau-

210

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

lina Girdzijauskienė ir pan. Priekabiautojų šnekas varžė tai, kad rankraštyje autoriai buvo nesužymėti. Antai V. Kondratas, manydamas, kad skyriaus apie lietuvių tautinį sąjūdį autorius esu aš, įsileido į gilią kritiką. J. Žiugžda klausė, klausė, kol neiškentęs neprisipažino, kad šį skyrių jis parašė. Bemat V. Kondratas neteko žado ir nė sakinio nebaigęs klestelėjo į savo kėdę. Šiam tomui išėjus lietuviškai J. Žiugžda jį sumanė išversti į rusų kalbą. Versti ėmėsi jo žmona, bet jai sekėsi sunkiai, kai kur tekstas buvo sudėtingas, pilnas jai nežinomų terminų. Be abejo, padėjo pats J. Žiugžda, tačiau prie specifinės agrarinių santykių terminijos suklupo ir jis. Žiugždienė į savo butą pasikvietė tokį svarbiausią autorių kaip L. Mulevičius. Jis paskui stebėjosi, kad žmona apie savo vyro tekstą atsiliepė prastai. Juokavome, kad L. Mulevičius jai rūpėjo ne tiek dėl terminijos, kiek dėl gražios išvaizdos. Vertimo nebaigė. Lietuva ilgą laiką liko vienintelė sąjunginė respublika, kuri savo istorijos neišleido rusiškai. Ko nespėjo J. Žiugžda, to ėmėsi jo įpėdinis B. Vaitkevičius. Iškart jis davė mums užduotį parašyti vienatomę Lietuvos TSR istoriją rusų kalba. Sudarė didelį autorių kolektyvą, į kurį, be manęs, įėjo A. Tautavičius, J. Jurginis, I. Lukšaitė, I. Petrauskienė, M. Jučas, A. Tyla, R. Žepkaitė, S. Noreikienė, H. Šadžius, K. Varašinskas, G. Butkus, E. Šopa ir kviestiniai iš šalies – menotyros istorikės Algė Jankevičienė ir Marija Matušakaitė. Kiekvienam autoriui teksto kliuvo netolygiai, bet daugeliui mūsiškių sugaišino daug brangaus laiko, atitraukė nuo svarbiausių originalių tyrimo darbų. Netrukus turėjome taip pat pradėti rašyti naują lietuvišką pirmąjį LSSR istorijos tomą nuo seniausių laikų ligi 1917 m. Rusiško rankraščio svarstymai Maskvoje buvo lyg naujas sietas išskirti tai, kas aktualu SSRS istorijai, jos maskviškiams ir kitiems sovietiniams istorikams. Periodizacija buvo grynai pagal vadinamąsias socialines ekonomines formacijas ir jų kaitos etapus. B. Vaitkevičius džiūgavo, kad SSRS istorijos institutas tomo struktūrą ir periodizaciją įvertino gerai. Tačiau trūkumų rasta daug, juos autoriams užglaisčius, per pakartotinius svarstymus vėl kritikuodavo dėl blogų pataisymų arba naujai pastebėtų dalykų. Kritikos esmę gerai primena mano kadaise surinkta atsiliepimų kolekcija. Anot SSRS istorijos instituto Feodalizmo sektoriaus vadovo akademiko Levo Čerepnino, visas rankraštis „nepakankamai kryptingas ir aštrus socialiniu bei politiniu atžvilgiais“. Šio instituto direktorius V. Volobujevas reikalavo daugiau rašyti apie gamybinių jėgų raidą, klasių kovą, labiau išryškinti LDK rusiškų žemių vaidmenį. Svarbiu kritikos objektu buvo ir socialinių ekonominių struktūrų evoliucijos chronologija.

M ū s ų dar bai ir nuodėmės

Dar šeštame dešimtmetyje vienas kitas mūsų archeologas bei etnografas, aklai sekdami F. Engelsu, seniausia pirmykštės bendruomenės šeimos forma laikė matriarchatą, o patriarchatas Lietuvoje įsigalėjęs tik bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje. I. Jonynas ir K. Jablonskis matriarchatą laikė ne faktu, bet nesusipratimu. Pagaliau Maskvoje atsitokėta, kad matriarchato šaltuose kraštuose, taigi ir Rusijoje, įrodyti neįmanoma. Dėl to Lietuvos TSR istorijos rusiškame vientomyje A. Tautavičius matriarchato nebeminėjo. Apibendrinamojo pobūdžio istorijos turėjo daug pragmatinių tikslų, vienas jų – reikėjo būtinai parodyti, kad rusų civilizacijos raida nuo Vakarų neatsiliko arba atsiliko tik nežymiai. Sovietiniai istorikai net ėmė tarpusavyje lenktyniauti, kas feodalizmo istorijos pradžią nukels kuo giliau senovėn. Šis azartas palietė ir mūsų archeologus, kurie 1957 m. Lietuvos TSR istorijoje tvirtino, jog klasinė, feodalinė visuomenė mūsų krašte susidarė maždaug 400–800-aisiais mūsų eros metais. Tiesa, vis dėlto vergovinės santvarkos nerado. Lenktyniaudami mūsiškiai neapsižiūrėjo, kad smarkiai „aplenkė“ Kijevo Rusios feodalizmo pradžią. A. Tautavičius, vadovaudamasis savo tyrimais, feodalinių santykių genezę fiksavo X–XIII a. Maskviškius įtikino, bet kitaip manančių saviškių archeologų iš koto išversti nepavyko. Kuo toliau, tuo daugiau buvo painiojami feodalizmo etapų pavadinimai ir jų datavimas. Vieni maskviškiai išskyrė tris etapus – kylančio, subrendusio ir smunkančio feodalizmo laikotarpius. Kiti tenkinosi tik dviem – kilimo ir smukimo. Jų skiriamoji riba buvo laikomas XVII a. vidurys, nes V. Leninas paminėjo, kad nuo to laiko prasidėjo naujoji Rusijos istorija. Abi istorikų grupės dėl šios periodizacijos kaudavosi Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose. Atkakliausiai šio V. Lenino teiginio laikėsi Jekaterina Indova, Aleksandras Preobraženskis ir Jurijus Tichonovas. Su pastaruoju feodalizmo etapu siejo ir kapitalizmo genezę. Septinto dešimtmečio viduryje SSRS ir Visuotinės istorijos institutai ėmė rengti daugiatomį leidinį apie kapitalizmo genezę Rusijoje ir Vakarų Europoje. Dėl kapitalizmo genezės pradžios sovietiniai istorikai vėl ėmė lenktyniauti, – kuo ji bus Rusijoje prasidėjusi anksčiau, tuo šalies prestižui geriau. Viename Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziume girdėjau, kaip Smolensko universiteto profesorius karštai įrodinėjo, kad kapitalizmo pradmenys Rusijoje jau buvę XV a., t. y. dar prieš Amerikos atradimą. Vis dėlto šis kraštutinumas dėmesio nesusilaukė. Nikolajus Ulaščikas ir Viktoras Jacunskis bei Visuotinės

211

212

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

istorijos instituto bendradarbiai kapitalizmo genezės ieškojo racionaliau ir ją datavo XVIII a. pabaigoje ir ypač XIX a. pirmojoje pusėje. Iš mūsų istorikų šio veikalo rengti buvo pakviesti M. Jučas ir L. Mulevičius. Jie laikėsi nuomonės, kad Lietuvoje kapitalizmas įsitvirtino tarp XVIII a. paskutiniojo ketvirčio ir XIX a. devinto dešimtmečio. Argumentavo samdomojo darbo plitimu kaime ir dvare, prekine gamyba ir pramonės plėtra. Dėl nesuderinamų nuomonių veikalas apie kapitalizmo genezę žlugo. L. Mulevičius ir M. Jučas savo medžiagą 1968 m. rotatoriumi padaugino Vilniuje. Mūsų rusiškame vientomyje feodalizmo stadijų išskyrimu ir jų datavimu daugiausia teko rūpintis M. Jučui. Jis subrendusio feodalizmo laikotarpio neišskyrė, be to, sumenkino socialinį ekonominį veiksnį, savo skyrių pavadindamas „Ekonominis ir politinis smukimas XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje“. Kapitalizmo laikotarpio etapams nustatyti vadovautasi ortodoksiškai – V. Lenino paskutinės kapitalizmo stadijos – imperializmo išskyrimu nuo XIX a. ir XX a. ribos. Jei Rusijoje ši stadija baigėsi Spalio perversmu, tai Lietuvoje – 1940 m. sovietų valdžios „atkūrimu“. Beje, sovietmečio Lietuvoje periodizacija jokių problemų nekėlė. LKP(b) VII suvažiavimas konstatavo, kad 1951 m. socializmas jau sukurtas, ir viskas, istorikams neliečiama dogma. Šiaip ar taip, daugiausia problemų liko dėl 1918–1940 m. įterpimo į sovietinės periodizacijos rėmus. Recenzentai siūlė įvairių gudrybių. Antai Baltarusijos SSR mokslų akademijos istorikas V. Polujanas pasigedo masinio revoliucinio judėjimo, kuris lėmė sovietų valdžios susikūrimą Lietuvoje 1918–1919 m. Vis dėlto jis nepritarė, kad 1940 m. įvykius dera vadinti Spalio revoliucijos tąsa, – ragino nenutylėti ir Raudonosios armijos poveikio. SSRS istorijos instituto Užsienio politikos sektoriaus vadovas V. Sipolas (latvis) siūlė dar padirbėti prie 1919–1940 m. istorijos, parodyti buržuazinės valstybės kontrrevoliucinę prigimtį. Vilniaus universiteto SSKP istorijos katedra norėjo, kad 1918–1919 m. įvykiai būtų vadinami pilietiniu karu, o buržuazinės Lietuvos Respublikos susikūrimas – imperialistinių valstybių pastangų rezultatas. Lietuvos SSR valstybinio dailės instituto docentė A. Ramelienė pasigedo stipresnės argumentacijos dėl 1940–1941 m. revoliucijos. Greta primetamos periodizacijos ir jos chronologijos recenzuojant vientomį išryškėjo maskviškių įgeidis mūsų istoriją integruoti į Rusijos, arba SSRS, istoriją. V. Pašuta pabrėžtinai reikalavo Lietuvos TSR istoriją suderinti su jų TSRS istorijos

M ū s ų dar bai ir nuodėmės

daugiatomiu. Pasak jo, kam kurti įvairias fantazijas, jei galima pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir Baltarusijos SSR istorijų pavyzdžiu. Išties maskviškiams Baltarusijos istorija nekėlė didelių problemų, nes baltarusiai savo valstybės neturėjo. Antrąkart V. Pašutai nusiuntus pataisytą rankraštį šis įtūžo, kad į jo ankstesnes pastabas neatsižvelgta, ir pareikalavo vėl atsiųsti iš tiesų pataisytą tekstą. Apskritai maskviškius erzino mūsų istorinė atmintis. Antai V. Pašuta griežtai protestavo prieš LDK istorijos vertinimą teigiamai, jos, kaip barjero prieš mongolų bei Krymo totorių veržimąsi į Vakarus ir Vokiečių ordinų veržimąsi į Rytus, pripažinimą. Pasak V. Pašutos, Rytų Europos slavus telkė ne LDK, o Rusų centralizuota valstybė. LDK tepripažino tam tikrą nuopelną atremiant vokiečių agresiją, bet ir tai su sąlyga, kad būtų parodytas lemiamas baltarusių, rusų ir ukrainiečių vaidmuo. Jis nepriėmė net mūsų vartojamo istorinio termino Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, reikalavo ją vadinti Rusų valstybe. Iš dalies Vilniaus istorikų paklydimus aiškino per dideliu dėmesiu lenkų istoriografijai ir per mažu rusų istoriografijai. V. Pašuta skaitė net mano tekstą apie XIX a. ir drauge su V. Neupokojevu (šis tuomet jau dirbo SSRS istorijos institute) pasigedo Lietuvos prijungimo prie Rusijos ir jo rezultatų teigiamo vertinimo. B. Vaitkevičius šią kritiką siūlė priimti, nes po prijungimo sparčiai vykusi kapitalizmo genezė, veikiama plačių Lietuvos ryšių su Rusijos rinka. O apie rusifikaciją, politinę išsivadavimo kovą reikią rašyti santūriau. Mano įsitikinimu, apie tai rašiau itin atsargiai. Pasiteisinau, kad skyriaus konstrukcija ir jo turinys tokie, jog teigiamos prijungimo reikšmės neįrodys, nes bus daug neišvengiamai neigiamų rodiklių: valstiečių padėties pablogėjimas, sukilimai, be to, apie menkus ryšius su Rusijos rinka liudija Lietuvos žemės ūkio orientavimasis į Vakarų Europą, o iš ten buvo gaunama dauguma pramonės gaminių. Tuomet B. Vaitkevičius prikibo prie M. Jučo. Šis apie prijungimą parašė kontroversiškai, bet ir jo teigiamu nepavadino. Mano tekstas apie XIX a. maskviškiams, ne tik V. Pašutai, užkliuvo keleriopai. Rašant apie politines organizacijas ir sukilimus, valstiečių ir darbininkų judėjimą, reikią nuosekliai išdėstyti rusų visuomenės paramą, apskritai parodyti kaip Rusijos istorijos sudėtinę dalį. Antai filomatų siekis atkurti Abiejų Tautų Respubliką esąs aprašytas neįtikinamai, jų ryšiai su rusų dekabristais pamiršti. V. Neupokojevas ir kiti pasigedo lemiamos rusų revoliucinių demokratų įtakos 1863–1864 m. sukilimo brendimui, rusų ir lenkų sąjungos susidarymo bei rusų karininkų dalyvavimo sukilime. Šiems kritikams buvo nė motais, kad pastarieji karininkai kilę iš lietuvių ir lenkų bajorų.

213

214

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Lietuvių tautinį sąjūdį reikalauta įvardyti kaip antirevoliucinį, buržuazinį, nacionalistinį. B. Vaitkevičius man siūlė darbininkų judėjimą taip pat vadinti nacionaliniu. Šią mintį 1983 m. išplėtojo R. Šarmaitis per Aušros šimtmečio minėjimą universitete. Pasak jo, „nacionalinį klausimą Lietuvoje išsprendė ne buržuaziniai nacionalistai, o marksizmo-leninizmo mokslo šalininkai, socialistinės santvarkos kūrėjai“. Per šį minėjimą tikrą sumaištį sukėlė Rimanto Vėbros pranešimas ekspromtu. Jis atmetė R. Šarmaičio sofistiką, šiam reikalui pasitelkė kažkurį F. Engelso teiginį, Aušrą be jokių išlygų pavadino lietuvių tautos atgimimo simboliu ir apraiška. Konferencijos medžiagos publikavimas įstrigo penkeriems metams. Redakcinėje kolegijoje teko ir man dalyvauti. Jos pirmininkas Jonas Kubilius, leidyklos pageidavimu, R. Šarmaičio pranešimo į pirmą vietą neįdėjo, nustūmė toliau. Šitai buvo ženklas, kad R. Šarmaičio koncepcija nėra direktyvinė. Be to, tuoj po minėto straipsnio įdėjo alternatyvų R. Vėbros straipsnį. B. Vaitkevičiaus pasiūlymo nepriėmiau ir tautinį sąjūdį sulieti su „internacionaliniu“ darbininkų judėjimu atsisakiau. Dėl to mano atitinkamą skyrelį negailestingai sutrumpino ir dar prirašinėjo svaresnių „klasinių“ vertinimų. Negaliu pasigirti, kad ir pats neturėjau nuodėmės, bet ano meto frazeologijos pagalba šį sąjūdį ir jo vadovus siekiau sovietinėje istoriografijoje „legalizuoti“. Užkliuvo taip pat mano darbininkų judėjimo ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) interpretacijos. Dideliu objektyvumu nepasižymėjau, tačiau iš manęs pareikalavo aiškiai ir besąlygiškai šios partijos vadovybę, jos programą laikyti oportunistine ar tiesiog nacionalistine. Argi LSDP galėjusi Lietuvoje lygintis (t. y. konkuruoti) su V. Lenino bolševikais. Jų siekimas išlaikyti nedalomą Rusiją buvo aiškinamas revoliucinių jėgų telkimu visai šaliai demokratizuoti. Žinoma, taip tiesmukai ir apibendrintai lietuvių socialdemokratų nevertinau nei aš, nei tolimesnius skyrius rašęs A. Tyla. „Mielieji“ Maskvos, Minsko ir kai kurie „saviškiai“ istorikai recenzentai mus sprauste spraudė į oficialiuosius rėmus, į bolševikų apologiją. Net prikišo, kad neparodžiau reikšmingos V. Lenino Peterburge įsteigtos „Kovos sąjungos“ įtakos Lietuvos socialdemokratams. Partijos istorijos instituto mokslinė bendradarbė J. Komodaitė spaudė Lietuvos darbininkų judėjimą be išlygų vadinti bendros Rusijos proletariato kovos sudėtine dalimi. Radosi maskviškių ir minskiečių istorikų, kurie pasigedo nebūtos bolševikų ir menševikų kovos arenos Lietuvoje. Ko nepadarėme mes, tą savo ranka atliko redaktorius B. Vaitkevičius, – ištisas pastraipas plagijavo iš Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos I tomo. Ypač sudarkė A. Tylos tekstą.

M ū s ų dar bai ir nuodėmės

Apskritai apibendrinamojo pobūdžio darbai buvo nemaloniausia gaišatis ir mūsų ideologinis konformizmas. Redaktoriai mūsų tekstus šukavo ideologinėmis šukomis. Savo uodegą, kaip tas vilkas, dar įšaldžiau apsiėmęs rašyti Lietuvos TSR istorijos vadovėlį vidurinių mokyklų VII–IX klasėms. Šio vadovėlio istorija prasidėjo nuo J. Jurginio. Mat N. Chruščiovo laikais buvo leista SSRS istorijos pamokas papildyti Lietuvos SSR istorija. Rodos, 1956 m. pas J. Jurginį (tuomet su jo sėdėjau viename kambaryje) atėjo Pedagoginės literatūros leidyklos direktorius Pranas Ulevičius. Jis buvo senas komunistas, Ispanijos pilietinio karo dalyvis, todėl jautėsi tvirtai. J. Jurginiui pasiūlė parašyti Lietuvos SSR istorijos vadovėlį visoms aukštesnėms klasėms. Šis mielai apsiėmė. Abejojau, ar jo darbas išvys dienos šviesą. Išvydo ir ligi 1961 m. buvo pakartotas penkis kartus. Be to, keletą kartų išėjo jo vertimai lenkiškoms ir rusiškoms mokykloms. Nustebau, kai šiam vadovėliui J. Žiugžda parašė visiškai palankią recenziją Moksle ir gyvenime (1957, Nr. 3). Atrodė, kad jis pripažino ir tą J. Jurginio istorijos periodizaciją, kurią 1950 m. įnirtingai triuškino. Baigiantis N. Chruščiovo valdymui ideologijos grynumo sergėtojams J. Jurginio vadovėlis ėmė ir užkliuvo. J. Žiugžda dėl ankstesnio teigiamo atsiliepimo liko nuošalyje. Svarbiausiais kritikais pasidarė J. Jurginio draugas R. Šarmaitis ir maskviškis V. Pašuta. Jie Maskvos Komuniste vadovėlį sukapojo į šipulius. Kliuvo viskas, kas svarbiausia: ideologija, periodizacija, rusų valstybės sumenkinimas ir t. t. Šią kritiką aukštesniu lygiu pakartojo LKP CK plenumas. Ministerija išsigando, toliau leisti vadovėlį atsisakė. Ėmė ieškoti autorių naujam, „geresniam“, vadovėliui. Tiesa, J. Jurginį paliko feodalizmo istorijai parašyti, bet pridėjo dar tris autorius: iš Pedagoginio instituto Zenoną Pilkauską, A. Gaigalaitę ir mokytoją Aleksandrą Berlinskienę. Išėjo kaip toje Ivano Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką. Vis dėlto ir jų vadovėlis susilaukė trijų laidų. Pretekstas šį nevykusį vadovėlį pakeisti buvo SSRS istorijos programos papildymas Lietuvos SSR istorija visose VII–IX klasėse (buvo tik VII–VIII). Sumanyta išleisti dvi dalis – vieną VII–VIII klasėms, antrą – tolimesnėms. Pirmąją dalį rašyti prišnekino mane su J. Jurginiu, antrąją – A. Gaigalaitę ir R. Žepkaitę. Mudviejų su J. Jurginiu knygelė turėjo vos 100 puslapių. Atrodė, kad ją per porą metų išmokti būtų vieni niekai. Deja, anuomet mūsų mokykla jau buvo

215

216

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

taip nugyventa, kad mokytojai per savo konferencijas kėlė triukšmą, jog mūsų vadovėliui pamokų nelieka. 1973 m. iš Maskvos į Švietimo ministeriją atvyko dvi pagyvenusios ir pakankamai apsipešusios damos. Prisistatė, kad atstovauja Pedagogikos akademijai. Apie mudviejų su J. Jurginiu vadovėlį viešai išdrožė stiprią kritiką. J. Jurginį kaltino, kad mažai dėmesio skyrė gamybinių jėgų ir klasių kovos raidai, per daug įsigilino į LDK istoriją, be to, išvardijo net tuos kunigaikščius, kurie darė žygius prieš Rusų valstybę. J. Jurginis šių specialisčių paklausė, kaip jos įsivaizduotų Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją be carų ir karų su kaimyninėmis valstybėmis. Mūsų viešnios neteko žado, nes jos atvyko ne diskutuoti, o duoti direktyvų. Man kliuvo, kad per retai miniu V. Leniną, bolševikų partiją, bet rašau net apie visokius laikraščius (suprask, Aušrą, Varpą), „buržuazinius“ veikėjus Joną Basanavičių, Vincą Kudirką. Bandžiau nuginčyti, kad apie V. Leniną ir bolševikus mokiniai daug sužino iš TSRS istorijos vadovėlio. Išsiskyrėme neatsisveikinę. Pedagogikos akademijos vardu ministerijai atsiuntė verdiktą: vadovėlis trukdo ugdyti tautų draugystę, J. Jurginį apskritai reikia pašalinti kaip nepataisomą autorių. Pašalino. Penkerius metus mokyklos liko be vadovėlio. Laikraščiai vis skelbė pamokymus, kaip mokiniams vienus ar kitus klausimus „teisingai“ išaiškinti. Būti naujo vadovėlio pirmos dalies autoriais pakvietė M. Jučą ir mane. Sutikau su sąlyga, kad apie minėtus laikraščius ir veikėjus nenutylėsiu ir jų apibūdinimo į blogąją pusę nekeisiu. Ministerija sutiko. Mūsų vadovėlį išleido šešis kartus, bet 1985 m. jis vėl nebeįtiko. Prasidėjo Sąjūdis, ir šis sovietinis vadovėlis, kuriuo siekėme mokinius bent šiek tiek sudominti mūsų tautos praeitimi, tapo atgyvena. Ministerijos darbuotojai, tarp jų net tie, kurie spaudė klausyti Maskvos nurodymų, nuo mūsų atsiribojo, kad „nepagadintume“ naujųjų vadovėlių. Net bijojo Lietuvos istorijos instituto prašyti, kad rankraščius recenzuotų. Rezultatas toks, kokio reikėjo laukti: naujuosiuose vadovėliuose liko daugybė dalykinių klaidų, anachronizmų ir net sovietinės galvsenos klišių. Jau minėjau, kad vadinamosios pirmosios proletarinės revoliucijos Lietuvoje 1918–1919 m. ir sovietų valdžios „atkūrimo“ Baltijos šalyse 1940 m. istorija buvo daugiausia pažeidžiama sovietinės istoriografijos vieta. Į talką baltijiečiams atėjo patyręs SSRS istorijos instituto bendradarbis akademikas Isakas Mincas. Jis rengė daugiatomę Spalio revoliucijos istoriją. Turėjo nepriekaištingą sovietinę praeitį. Buvo politrukas per pilietinį karą, 1926 m. baigė Raudonosios profesūros institutą.

M ū s ų dar bai ir nuodėmės

Opiausioms Baltijos šalių istorijos problemoms spręsti organizavo „tinkamą“ redkolegiją ir parinko autorius. Pirmąją knygą pavadino Kova dėl tarybų valdžios Pabaltijyje, o antrąją dar skambiau – Socialistinės revoliucijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1940 m. Tarybų valdžios atkūrimas. I. Mincas į Vilnių važinėjo neretai, reikėjo aptarti šių knygų rengimo reikalus. Su I. Mincu teko ir man susipažinti. Vieną kartą instituto vadovai manęs paprašė jį ir dvi pagyvenusias damas, nuolatines jo palydoves, nuvežti Trakų parodyti. Prezidiumas davė mikroautobusą. Pradėjome kelionę. I. Mincas vis kažką linksmai juokavo su damomis. Jiems aprimus iš neturėjimo ką veikti pasakiau, kad važiuojame Z. Sierakausko gatve, kuria jį vežė į kartuves, dar pajuokavau: štai svarbus paminklas – leidykla, kuri leidžia mūsų raštus. I. Mincas burbtelėjo, kad labai nemėgstąs plepalų. Nemėgstate, tai tylomis pasėdėkite! Vis dėlto Trakuose pasukome į pusiasalio pilį, norėjau parodyti gražų ežero ir salos pilies vaizdą. Šie tuoj klestelėjo ant suoliuko, I. Mincas ar jo palydovės išsitraukė puslitrį degtinės ir ėmė visiems seikėti puoduku. Pasakiau, kad negeriu be užkandos. Išgėrė ir be manęs. I. Mincas atsivėdėjo ir tuščią butelį sviedė į ežerą. Pasigyrė, kad dar toli numeta. Į salos pilį nuvedžiau, bet patariau patiems palaipioti laiptais ir apžiūrėti patalpas. Grįžo greit. Nudžiugau, kad ekskursija baigėsi, ir tuoj važiuosime Vilniun. Apsivyliau. Liepė vesti į restoraną, juk laikas pietauti. Restorane užsisakė kiekvienas atskirai, nesikuklino, vėl su gėrimais. Pavalgę svečiai bemat pašoko ir išėjo pasivaikščioti. Atsiskaityti paliko mane vieną. Vos sukrapščiau ligi paskutinės kapeikos. I. Mincas teikėsi pasikviesti užeiti į jo kabinetą, jei kada būsiu Maskvoje. Paskui pasiskundė in­ stitute, kad aš jiems buvęs nešnekus gidas... Akademijos prezidiumas taip pat prašydavo po Vilnių pavedžioti jo aukštus svečius. Vieną kartą viešėjo SSRS Mokslų akademijos prezidentas Mstislavas Keldyšas. Su prezidiumo mašina nuvažiavome ligi Šv. Onos bažnyčios, tačiau nuo jos ligi universiteto pasiūlė eiti pėsčiomis, nors vietoje vienos kojos nešiojo protezą. Vėliau po Vilnių vaikščiojau su vyriausiu kosminių raketų ir erdvėlaivių konstruktoriumi (S. Koroliovas jau buvo miręs) ir jo žmona. Vietoje valandos ar pusantros drauge praleidome visą dieną. Pamatė skelbimą, kad Rotušėje veikia liaudies baltųjų audinių paroda. Ten ir pražuvome. Svečiai į raštus ir audimo techniką gilinosi ligi smulkmenų. Deja, aš jiems mažai tegalėjau padėti, nebent papasakoti apie Lietuvos etnografinius regionus. Kai iš muziejaus išėjome, pakvietė į kurį nors Senamiesčio restoraną. Pasirinkome „Lokį“. Paskui „Dailės“ parduotuvėje prisipirko įvairių

217

218

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

rankšluosčių, paklodžių, staltiesių, lovatiesių. Daugiau tokių, kaip I. Mincas, vedžioti neteko. Grįžkime prie mokslo kooperacijos. Mūsų institutui buvo leista tirti trys prob­ lemos, adekvačios vykdomoms Maskvoje: 1) Socializmo ir komunizmo statyba, 2) Didžiosios Spalio revoliucijos įtaka Lietuvai ir 3) Istorinio proceso dėsningumai pereinant iš vienos socialinės ekonominės formacijos į aukštesnę. Instituto sektorių buvo daugiau nekaip problemų. Antai mūsų archeologijos, feodalizmo ir kapitalizmo sektorių darbai turėjo tilpti į minėtą trečiąją problemą. Nuo N. Chruščiovo laikų kaskart imtas kelti klausimas, kad sąjunginės respublikos savo amžių atgyveno. Reikią pereiti prie socialinių ekonominių regionų. Tad iš istorikų pareikalauta rašyti jų istorijas. Regionų istorija turėjo sudaryti bendrą SSRS istoriją. Daug dėmesio teko ir tautine įvairove pasižyminčiam Baltijos regionui. Iš pradžių net manyta prie jo prijungti Baltarusiją. 1976 m. Rygoje įvyko pirmasis organizacinis pasitarimas Baltijos tautų istorijai parašyti. Mūsų institutui teko atstovauti B. Vaitkevičiui, J. Jurginiui, H. Šadžiui ir man. Nuspręsta išleisti 4 šios istorijos tomus – du laikotarpiui ligi 1917 m., kitus du – vėlesniam 60-mečiui. Rašymą manyta organizuoti trimis pakopomis. Pagal duotą bendrąjį prospektą atskiras temas turėjo aprašyti kiekvienos respublikos istorikai atskirai. Paskui šiuos rašinius sujungti į ištisinę visų respublikų istorijos atkarpą. Visas temas ir skyrius draugėn sulieti buvo paskirta trečioji autorių grandis. Pati redakcija turėjo būti dviejų pakopų – atskirų tomų ir visos istorijos. Man pasiūlė darbą pirmojoje ir antrojoje pakopose. Turėjau parašyti apie pramonės augimą ir proletariato susidarymą ligi 1917 m. ir paskui sujungti adekvačius visų trijų respublikų istorijos tekstus. Darbas vyko labai vangiai. Apie minėtą pramonės raidą iš mūsų trijų parašė tik Latvijos istorikė B. Vilks. Po kelerių metų šią istoriją palaidojome be jokių iškilmių. Atskira kolektyvinių darbų serija buvo istorijos šaltinių publikacijos. Visų pirma norėčiau parašyti, kaip man atrodė Lietuvos TSR istorijos šaltinių rengimas. Kaip žinoma, 1955–1961 m. jų išėjo 4 tomai. Mano pažintis su darbu institute prasidėjo atliekant I tomo rengimo pagalbinius darbus. Šis tomas buvo griežtai pritaikytas Lietuvos TSR istorijos I tomui iliustruoti. Todėl neretai pateikiamos tik šaltinių ištraukos arba jie suskaidomi taip, kad tilptų į minėtosios istorijos skyrių chronologiją. Tačiau man daugiausia teko padirbėti prie istorijos šaltinių II tomo (1861–1917 m.) Tarp pagrindinių jo sudarytojų nebuvau, mane paskyrė redakcinės kolegijos atsakinguoju redaktoriumi. Gavau skambų pavadinimą, bet mano pareigos mažai skyrėsi nuo paprasto laboranto. Tapau

M ū s ų dar bai ir nuodėmės

ryšininkas tarp vyriausiojo redaktoriaus J. Žiugždos, tomo sudarytojų ir leidyk­ los. Tome vyravo dokumentai apie ekonominę Lietuvos padėtį ir vadinamąją klasių kovą. Buvo griežtai separuojami šaltiniai apie carų valdžios rusifikacinę politiką, lietuvių tautinį sąjūdį ir kultūrą, šalinami „netinkami“ LSDP ir Bundo atsišaukimai. Daugiausia nukentėjo A. Tyla, jis net pyko ant manęs, bet iš tikrųjų jo pateikiamų dokumentų dalį išimdavo J. Žiugžda ir pasilikdavo sau. III tomo uždavinys buvo įrodyti V. Kapsuko vyriausybės 1918–1919 m. teisėtumą ir jos priešus, tarp jų ir Lietuvos Respublikos kūrėjus. Prisimenu, kad tomo sudarytojos A. Gaigalaitė ir O. Pakštaitė rinko pavardžių rodyk­ lę, – A. Smetonos ir A. Sniečkaus pavardės atsidūrė greta, A. Sniečkus netgi „nustumtas“ į antrą vietą. J. Žiugžda sunerimo, bet A. Gaigalaitė sugebėjo jį nutildyti. Institutas taip pat išleido keletą proginių istorijos šaltinių rinkinių. Iš jų vienas svarbiausių buvo 1905–1907 m. revoliucija Lietuvoje (1961, rusų k.). Jį rengti buvo imta pasitinkant šios revoliucijos 50-ąsias metines. Tomo sudarytojai ir redaktoriai buvo iš penkių įstaigų: mūsų ir Partijos istorijos institutų, Vilniaus universiteto SSKP istorijos katedros, Centrinio valstybinio istorijos archyvo ir Archyvų valdybos. Man teko sudaryti įvadinį skyrių. Mokytis archeografijos mudu su V. Kondratu pasiuntė į specialius kursus Taline. Šis mokslas man buvo naudingas. Kaip visuomet vyriausiuoju redaktoriumi buvo J. Žiugžda, bet mūsų pateiktą dokumentų atranką darė ir „netinkamas“ vietas braukė R. Šarmaitis ir Archyvų valdybos viršininkas E. Rozauskas. Jiems dar padėjo Partijos istorijos instituto bendradarbiai J. Komodaitė ir V. Kondratas. Tiesa, pašalintas vietas žymėjo daugtaškiais. Betgi anų laikų archeografijos taisyklės jau reikalavo paaiškinti, kas ten praleista. Paaiškinimų redaguoti pasodino ir mane. Ką aš galėjau redaguoti, jei kupiūros turėjo tikslą dokumentus klastoti, t. y. pašalinti viską, kas netiko ideologiškai. Taip radosi trafaretiniai „paaiškinimai“: „Praleista, nes ne į temą“, „Praleistos provokacinio pobūdžio pastabos apie demonstrantų sudėtį“ (t. y. gausų žydų dalyvavimą) ir panašiai. Dvitomis dokumentų apie 1863–1864 m. sukilimą rinkinys, kurį minėjau, archeografiniu požiūriu buvo kone be priekaištų, bet, žinoma, tendencingumo taip pat neišvengė. Apskritai dauguma vadinamųjų kolektyvinių darbų atliko panašų vaidmenį kaip Prokrusto lova. Prasikišantys istorikai buvo slopinami ligi vidutiniokų lygio, bet pritingintiems, kuriems rūpėjo institute tik laiką praleisti ir gauti

219

220

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

šiokią tokią algą, buvo kone rojus. Kai ateidavo atsiskaitymo laikas, visi sudėdavome savo rašinius ir susidarydavo pakankamai didelė popierių krūva. Kas savo dalies neparašė, ataskaitoje nepažymėsi, nes pylos gaus darbo ir sektoriaus (skyriaus) vadovai. Ataskaitose aukštesnei vadovybei negalėjo būti neįvykdytų planų. Vienas mūsų sektoriaus kolega per maždaug 20 metų neparašė nė vieno mokslinio straipsnio, bet laikėsi tvirtai, juolab kad buvo direktoriaus protežė. Mažoji kolektyvinių darbų dalis išeidavo tokiu pat pavadinimu, kaip planuota. Veržlesni autoriai pagamindavo monografijas, disertacijas, kiti paberdavo straipsnių įvairiuose tęstiniuose leidiniuose, akademijos žurnale arba palikdavo mokslinės sekretorės spintoje...

Bibliotekos ir archyvai

Pagrindinės mūsų, istorikų, darbų atramos yra bibliotekos ir archyvai. Pradėsim nuo artimiausios – Istorijos instituto – bibliotekos, kuria naudojausi kasdien. Ji buvo specializuota istorijos biblioteka. Įkurta 1941 m., kai pradėjo veikti Lietuvos istorijos institutas, vadovaujamas direktoriaus ir didelio bibliofilo Konstantino Jablonskio. Bibliotekai teko dalis lenkų Mokslo bičiulių draugijos ir kai kurių valdžios įstaigų (pvz., Krašto apsaugos ministerijos) knygų. Nuo 1943 m. biblioteką teko vežioti iš vietos į vietą, kol pokario metais, iškėlus karo ligoninę iš P. Vileišio namų, ten įsikūrė Lietuvos istorijos institutas ir jo biblioteka. Deja, 1948 m. prasidėjo didysis valymas. Buvo išimta visa periodinė spauda, išleista prieš karą ir nacių okupacijos metais, visi senesnieji leidiniai, nepalankūs komunistinei ideologijai ir SSRS, mūsų prieškarinių istorikų, pasitraukusių į Vakarus arba suimtų ir ištremtų sovietmečiu, knygos. Valymas truko maždaug ligi 1956 m. Už tai buvo atsakingi patys bibliotekos darbuotojai. Jų darbo kokybę tikrino Glavlito (cenzūros) atstovai. Tuomet biblioteką papildė tik sovietinė periodika, marksizmo klasikų veikalai, propagandiniai leidiniai ir retkarčiais Maskvos istorikų knygos. Vykdant valymą ir kryptingą bibliotekos komplektavimą imta domėtis ir pačių bibliotekininkų lojalumu. Skaičiau instituto partinės organizacijos uždaro 1953 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolą. Apsvarstyti visi bibliotekos darbuotojai. Vedėjui Kaziui Grigui pareigas eiti leido. Po poros metų jis pats tapo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bendradarbiu, – pasidarė žymus folkloro specialistas. Mūsų partiečiai, matyt, nežinojo, kad jo praeitis „dėmėta“ – 1948 m. už nepriimtinas pažiūras buvo pašalintas iš Kauno universiteto, bet drauge su manimi baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Bibliografas D. Šteinbokas buvo pripažintas politiškai netinkamas. Vėliau dėmesio susilaukė ir maloni bibliotekininkė Kapočiuvienė (ji mums išduodavo knygas), nes jos vyras buvo represuotas. Paliko. Bibliografu paskyrė pagyvenusį teisininką K. Lapinską.

222

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

1954 m. K. Grigui ir D. Šteinbokui iš instituto išėjus jų vietas užpildė mūsų skyriaus bendradarbės A. Grakovskienė (vedėja) ir O. Pakštaitė (Adomonienė, bibliografė). Pastaroji buvo įžymiojo Vytauto Didžiojo universiteto geografijos profesoriaus Kazio Pakšto dukterėčia. Ji sudarė tris detalius 1940–1975 m. istorijos bibliografijos tomus. Pasižymėjo dideliu darbštumu ir kruopštumu, net pati de visu tikslindavo kiekvieno bibliografuojamo vieneto aprašymą. Kartais institute užsisėdėdavo ligi vėlumos. Jai direktorius, kad nematytų, kaip „grupė draugų“ pasivaišinę ir nusivaišinę iš pusrūsio išvirsdavo į kiemą, ilgiau užsisėdėti uždraudė. Ko nerasdavome mūsų bibliotekoje, eidavome į akademijos ir universiteto bibliotekas, juolab, kad jos turėjo vadinamuosius specfondus, t. y. atskiras saugyklas „žalingoms“ knygoms laikyti ir nedideles patalpas skaitytojams aptarnauti. Šio fondo knygoms skaityti reikėjo leidimo. Direktorius rašydavo raštą atitinkamos bibliotekos direktoriui, nurodydavo skaitytojo darbo temą. Jei norėdavai skaityti nacių okupacijos metais ar išeivijoje išleistą spaudą, direktoriaus rašte turėjo būti išvardyti net straipsnių ar skyrių pavadinimai. Darbuotojai skaitytojų prie savo katalogų neprileisdavo. Jei leidinys su cenzūros rombiniu štampu, pavyzdžiui, Bostono Lietuvių enciklopedija, tai atversdavo reikalingą puslapį, o viso tomo, ginkdie, vartyti neleido. Išduodamus leidinius įrašydavo į kontrolinę knygą ir tik juodu rašalu, – savo rašikliu pasirašyti neleisdavo. Matyt, duomenis kopijuodavo „Eros“ aparatu ir siųsdavo „kur reikia“. Ypač nemaloni buvo paskutinė akademijos bibliotekos specialiojo fondo vedėja. Vargai, patiriami mokslinėse bibliotekose, mane paskatino kaupti savo bib­ lioteką, kurioje radosi daug „neleistinų“ knygų ir žurnalų komplektų. Žinoma, šiek tiek rizikavau, bet neįkliuvau. Mus, archyvų skaitytojus, prižiūrėdavo šiek tiek kitaip. Čia vieni fondai buvo vieši, kiti slapti. Pastariesiem skaityti vien mūsų direktoriaus rašto nepakako, reikėjo turėti, kaip jau pasakojau apie darbą Revoliucijos istorijos muziejuje, leidimą „iš aukščiau“. Man šį leidimą atėmė ir naujo gauti negalėjau ligi pat Sąjūdžio. Paradoksalu, bet mūsų istorijos archyvas slaptus fondus „išslaptino“ tik 1991 m. pabaigoje. Į archyvą ėmiau vaikščioti rašydamas diplominį darbą. Ši įstaiga tuomet priminė milicijos būstinę. Su vidaus kariuomenės karininkų uniformomis vaikščiojo archyvų valdybos ir archyvo viršininkai (!) Solovjovas ir Salimovas.

Bi b liotekos ir arch y vai

Skaityklos vedėja buvo visagalė, skaitytojams informacijos apie turimus fondus neteikė, bet viešųjų fondų (jei žinojai jų pavadinimus) apyrašus išduodavo. Kai kurių fondų pavadinimus žinojau iš V. Neupokojevo paskaitų, kaip kitų ieškoti – paprotino profesorius K. Jablonskis. Vedėjai reikėjo palikti visus savo išrašus, juos atiduodavo po keleto dienų, – kiekvienas lapas būdavo pažymėtas archyvo antspaudu ir nurodyta, iš kur ši medžiaga imta. Apie 1953–1954 m. išrašų nebeštampavo, bet reikalavo rašyti į atskirą storą sąsiuvinį ir, jį prirašęs, galėjai išsinešti su direktoriaus leidimu, tiesa, užpildęs tam tikrus blankus, iš kur išrašai padaryti. Tie, kurie į archyvą ateidavo slaptų fondų skaityti, sėdėdavo atskiroje skaitykloje. Išrašus tikrindavo. Mačiau tokius A. Gaigalaitės, R. Žepkaitės išrašus iš kito – Centrinio valstybinio archyvo. Netinkami žodžiai, sakiniai buvo užtepti juodu tušu, ištisos pastraipos iškarpytos, apdoroti lapai draikėsi lyg serpentinai. Be to, išrašų sąsiuvinius siųsdavo ne tiesiogiai skaitytojui, bet akademijos specskyriui (slaptajam skyriui). Sąsiuviniai būdavo perverti virvute, mazgas užlietas smalka ir užantspauduotas. Išrašų iš archyvinių apyrašų atskirai daryti neleido, reikėjo užsakomas bylas rašyti tiesiai į blankus. Per dieną leisdavo užsisakyti 20 bylų. Septintame dešimtmetyje istorijos archyvo skaitykloje vyko kažkoks archyvarų susirinkimas. Jame dalyvavo ir E. Rozauskas. Iš smalsumo, būdingo jo senajai profesijai, pravėrė vieno stalo stalčių ir rado visą L. Mulevičiaus išrašų iš apyrašų sąsiuvinį. Pasiėmė, skaityklos vedėją įspėjo už budrumo stoką. L. Mulevičius šį sąsiuvinį atgavo gal po penkerių metų. Turėjau vieną įsimintiną ir anekdotišką archyvinį nuotykį. Istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas A. Bezverchnis buvo mūsų instituto neakivaizdinis aspirantas. Susipažinome kaip konfratrai. Jo pasiteiravau, kur dar galėčiau rasti medžiagos savo disertacijai. Atnešė ir dovanojo Vilniaus miesto archyvo fondų sąrašą. (Greit šis archyvas buvo prijungtas prie istorijos archyvo.) Jame buvo daug Vilniaus amatininkų cechų fondų. Pasiėmiau direktoriaus raštą ir ėjau šio archyvo ieškoti. Radau buvusio pranciškonų vienuolyno patalpose (Trakų g.). Pirmiausia reikėjo viršininkės Deksnienės leidimo. Už keleto pereinamųjų archyvarų kambarių direktorę radau. Įėjau, pasisveikinau. Ji nieko neatsakė, tik įnikusi lopė vyriškas apatines kelnes, prakiurusias blogiausioje vietoje. Pasisakiau, ko man reikia. Ji liepė kalbėti „suprantama kalba“. Sako, tokių fondų, kokių noriu, nėra. Tuomet kaip įrodymą išsitraukiau minėtąjį fondų sąrašą. Pareikalavo pasakyti, iš kur šį slaptą dokumentą gavau. A. Bezverchnio neiš-

223

224

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

daviau. Išsigandęs, kad sąrašą atims, griebiau iš jos rankų ir per tą kambarių virtinę sprukau atgal. Vis dėlto toji viršininkė sumojo, kas šį sąrašą galėjo man duoti, tačiau A. Bezverchnis kažkaip išsisuko. Instituto direktoriai ar kai kurie pavaduotojai archyvuose dirbti neskatino, netgi žiūrėjo nepalankiai. Šiuo požiūriu tikra „įžymybė“ buvo direktoriaus pavaduotojas G. Koniuchovas. Jis įvedė tokią drausmę, dėl kurios tekdavo beprasmiškai sugaišti daug laiko. Vestibiulyje ant stalelio gulėjo viena kontorinė knyga, kurioje kiekvienas darbuotojas privalėjo žymėti, kada atėjo į darbą, kada išėjo, ir pasirašyti. Greta jos padėta kita knyga – registruoti, kada ir kur išeita darbo metu. Iš pat ryto skubi laiku ateiti į institutą ir pirmojoje knygoje pasirašyti, po to kitoje užrašai, kad išėjai į archyvą. Iš archyvo būtinai reikėjo grįžti ligi darbo pabaigos, kad spėtum laiku pasirašyti abiejose knygose. Taip ir būdavo: kursuoju tarp savo buto Žvėryno pakraštyje (Pėsčioji g.), vėliau bendrabučio, instituto Antakalnyje ir archyvo prie Operos ir baleto teatro (Mindaugo g.). Kai G. Koniuchovas išėjo, jau galėjai iš karto kelioms dienoms įrašyti, kada ir kur būsi. Nuo 1957 m. archyvui ėmė vadovauti Deksnys. Jis vaikščiojo jau be uniformos. Ilgainiui man pasidarė palankus ir tai palengvino darbą. 1962 m. jis „sudegė“, nes archyvarės klastodavo metrikus ir kitas pažymas išvykstantiems į Lenkiją. Pasirašyti pakišdavo direktoriui. Nauju direktoriumi paskyrė mano kolegą istoriką Domą Butėną. Studijų metais jis visad prisidėdavo prie profesoriaus I. Jonyno ekskursijų. Paskui drauge gyvenome akademijos aspirantų bendrabutyje prie Martyno Mažvydo bibliotekos. Vakarais susitikdavome mūsų aukšto fojė prie biliardo stalo. Tai buvo lyg mūsų klubas, kuriame gražiai pabendraudavo visas aspirantų būrys. Beje, jo žmona archeologė Eugenija Gintautaitė buvo mano bendramokslė nuo Skapiškio progimnazijos laikų. D. Butėno disertacijai vadovavo J. Jurginis, tačiau jos rašymas apie XVIII a. dvaro šeimyną užsitęsė. D. Butėnas archyve rado šeimininkaujantį buvusį Vidaus reikalų ministerijos personalą. Archyvarų lietuvių, be direktoriaus, rodos, tebuvo skaityklos vedėja. D. Butėno pavaduotojos pareigas ėjo Nikitina, kone visą archyvo valdžią suėmusi į savo rankas. Naujojo direktoriaus svarbiausia pareiga buvo sustabdyti archyvo naikinimą. Tie fondai, kurie seniau susidarė dabartinės Baltarusijos ribose, iškeliavo į Minską, Mogiliavą arba Gardiną. Net dalis Vyriausiojo tribunolo knygų pasekė tuo pat keliu, mat kai kurios tribunolo sesijos vyko tose žemėse. Antras dar barbariškesnis archyvo naikinimas – „nereikalingų“

Bi b liotekos ir arch y vai

225

bylų išėmimas ir tuščių lapų plėšymas net iš Senųjų aktų knygų. Dalis šių popierių padėjo vykdyti privalomą makulatūros pristatymo planą, o kita dalis suvartota vakarais gesinamos katilinės rytinėms prakuroms. Pusrūsyje prie katilinės angos vidinėje pusėje pūpsojo krūva lapų, iš kurių galėjai susidaryti didelę popieriaus vandens ženklų kolekciją. Išorinėje angos pusėje – praplatintame koridoriuje – seni stela- Lietuvos SSR valstybinio istorijos archyvo skaitykloje: L. Mulevižai lūžo nuo Vilniaus archeogra- čius, V. Merkys ir archyvo darbuotojas, 1972 m. finės komisijos aktų tomų ir kitų leidinių. Į skaityklą eidavome pro šias išmestas vertybes. Kartą skaitykloje, kai ji buvo tuščia, K. Jablonskis prasisegė švarką ir parodė už diržo užkištą vieną anų aktų tomą. Sako, kai ten šitaip „padėta“, reikia pasiimti. Radau tik vieną tomą, kurio neturėjau, dar pasiėmiau archeografinį kalendorių. Be to, mažoji Suvalkų gubernijos, kurioje daugumą sudarė lietuviai, dalis atsidūrė Lenkijoje. Maskva Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijos fondą pareikalavo perduoti Varšuvai. Šiuo atveju D. Butėnas pergudravo. Augustavo ir Suvalkų apskričių įstaigų fondus perdavė, bet gubernatoriaus kanceliarijos bylas išsaugojo. Vartydamas senus fondo apyrašus stebėjausi, kad prie svarbiausių bylų pavadinimų buvo antspaudai rusų kalba – Vybylo, t. y. išimta. Tik po kurio laiko direktorius paaiškino, jog tokie štampai reiškia, kad šio fondo bylos perkeltos į to paties pavadinimo slaptą fondą. Kai rašiau knygas apie lietuvių spaudos draudimą ir knygnešius, būtinai reikėjo peržiūrėti nors kai kurias įslaptintas bylas. Padėjo pats direktorius. Jis savo vardu užsakė reikalingiausias bylas, pasodino savo kabinete, užrakino ir išėjo „tarnybiniais reikalais“. D. Butėnas archyvo netektis iš dalies kompensavo mikrofilmais apie Lietuvą iš kitų SSRS ir Lenkijos archyvų. Jo didžiausias nuopelnas – visos Lietuvos Metrikos kopijos iš Senųjų aktų archyvo Maskvoje. Ne kartą jam teko važiuoti tenai ratuotam. Jo pastangomis dabar mūsų institutas ir universitetas be mask­ viškio archyvo malonės gali sėkmingai šią Metriką publikuoti.

226

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Devintame dešimtmetyje susilaukėme geros naujienos – į skaityklą buvo atnešta kartoteka su fondų pavadinimais. Žinoma, slaptieji fondai joje neatsispindėjo. Atsikūrus Lietuvos Respublikai skaityklos spintose radosi patys apyrašai. Rašydamas apie savo santykius su Istorijos archyvu, visad prisimenu nemalonius susitikimus su Archyvų valdybos (iki 1960 m. – skyriaus) viršininku E. Rozausku. Jis prieš karą Kaune buvo komunistų veikėjas. Sovietmečio politinių kalinių prisiminimuose vadinamas bjauriu tardytoju. Girdėjau, kad 1946 m. jis „sudegė“ dėl aplaidumo, – per ilgai savo žinioje laikė keletą tardomųjų bylų. Pirmą kartą jo kabinete atsidūriau tuomet, kai posėdžiavome ruošdami dokumentų publikaciją apie 1905–1907 m. revoliuciją. Jo stalas buvo apkrautas prancūziškomis knygomis, kurias labai mėgdavęs skaityti. Visus valdinius galėjo bemat pasikviesti specialaus aparato mygtuko spustelėjimu. Daugiausia su A. Rozausku „bendravau“ aštuntame dešimtmetyje. Nežinau, ar jis pats, ar nurodymu „iš aukščiau“ panoro į archyvą iš bibliotekų rankraštynų perimti archyvinius fondus arba ten patekusią jų dalį, kuriais laisvai naudojosi mūsiškiai ir užsienio istorikai. Šiam sumanymui įvykdyti buvo sudaryta komisija iš archyvarų, bibliotekininkų ir mūsų instituto atstovų. J. Žiugžda į ją pasiuntė mane. Supratau, kad mūsų akademijos bibliotekai pakibo grėsmė prarasti didelę rankraštyno dalį, ypač vertingus Vilniaus katedros kapitulos ir arkivyskupijos kurijos fondus. Įvyko pirmasis komisijos posėdis. Sėdėjau ir klausiausi, kaip jos pirmininkas A. Rozauskas gražbyliavo apie rūpinimąsi didesniu archyvinio palikimo saugumu ir geresniu skaitytojų aptarnavimu. Buvo visiškai aišku, kad dalis „grąžintų“ fondų bus įslaptinta, o prie kitos dalies kolegos užsieniečiai, ypač dažni mūsų svečiai lenkų istorikai, nebegalės prieiti. Sumaniau sprendimą vilkinti. Iš pradžių pasiūliau sudaryti tokių fondų, saugomų bibliotekose, sąrašą. Sutiko. Informacijos rinkimas užsitęsė. Vėl posėdžiavome. A. Rozauskas „atsivėrė“: ar ilgai akademijos bibliotekoje dar liks Šaulių sąjungos archyvas. Sprendimą vėl atidėjome, juk reikia patikrinti, ar ten toks fondas yra arba kokio jis dydžio. Tikrinome ilgai ir eiliniame mūsų komisijos posėdyje pranešėme, kad biblioteka minėto fondo neturi, bet yra caro laikų Šiaulių miesto valdybos dokumentų. A. Rozauskas sumišo, kad jo informacija nieko verta. Paskui sakiau, kad dabar jau žinome, ką bibliotekos turi, dar reikia viso archyvų fondų sąrašo, kuris paliudytų fondų suskaldymą ir jų jungimo prasmę. Tuomet archyvinių fondų sąrašai buvo slapti, A. Rozauskas pakliuvo aklavietėn. Daugiau

Bi b liotekos ir arch y vai

komisijos posėdžių nedarė. Apie visą mūsų komisijos darbo eigą papasakojau J. Žiugždai. Jis buvo patenkintas. Nuo septinto dešimtmečio vidurio mes keturiese, L. Mulevičius, M. Jučas, A. Tyla ir aš, pradėjom keliauti į Leningrado (Sankt Peterburgo) archyvus, kuriuose buvo gerai išlikę Rusijos vyriausybės įstaigų fondai. Juose susikaupė didelė šių įstaigų susirašinėjimo su Lietuvoje veikusia administracija medžiaga. Prieš važiuojant reikėjo gerai išsiaiškinti, ko ten ieškosime, kokių fondų reikės, antraip tokius svečius SSRS (dabar – Rusijos) centrinis valstybinis istorijos archyvas sutikdavo lyg tuos Franko Kruko grinorius. Iš pradžių skaityklos vedėjos būdavo rūstaus veido, bet kai pamatydavo, kad mes esame ne kažkokie istorijos mėgėjai, tapdavo visiškai malonios, mums padėdavo greičiau susirasti tas bylas, kurių reikėjo. Ligi šiol prisimenu Olgą Vasiljevną, ir man buvo netikėta, kai neseniai tenai apsilankiusių mano jaunųjų kolegų paklausė, ar aš dar gyvas. Per dieną tenykščiame archyve, kaip ir pas mus, galėjai užsisakyti 20 bylų, bet Olga mus pamokė, kad užsakymus reikia paduoti dukart per dieną, tuomet bylų gausime dvigubai daugiau. Kai rinkau medžiagą apie Lietuvos spaustuves ligi 1915 m., reikėjo peržiūrėti daugybę bylų. Skaityklos vedėja parašė raštelį ir su juo pasiuntė į saugyklas. Įėjau per paradines buvusio Valdančiojo senato duris ir patekau į sales, užkrautas bylomis. Archyvaras mane pasodino prie stalelio šalia lango ir nešė tiek bylų, kiek spėdavau peržiūrėti. Neidavau nė pietauti. Per vieną poros savaičių komandiruotę susiradau viską, ko man tuokart reikėjo. Nemanykite, kad visuose Leningrado archyvuose priimdavo maloniai. Sumaniau peržiūrėti Mokslų akademijos Leningrado skyriaus archyve Rusų kalbos ir literatūros skyriaus ir privatdocento Eduardo Volterio fondus. Ten radau skaityklos vedėją – tikrą J. Stalino laikų reliktą. Kai skaičiau bylas, nuo manęs nenuleido akių, išrašus reikėjo palikti jai peržiūrėti. Lankiausi taip pat geriausioje Leningrado M. Saltykovo-Ščedrino (dabar Rusijos nacionalinėje) bibliotekoje, nes ji turėjo rečiausius XIX a. leidinius. Į ją buvo įjungta net caro rūmų biblioteka. Kai archyve baigdavosi darbo valandos, bibliotekoje dar galėdavome pasėdėti ligi 23 valandos. Prie katalogų neprileido, bet pagal užsakymus bemat pristatydavo knygas ar didžiulius laikraščių komplektus. Dažnai prie pagrindinių bibliotekos rūmų (šalia carienės Kotrynos II paminklo) įėjimo rasdavome nutįsusias skaitytojų eiles. Turėdamas daktaro laipsnį, gavau specialų neterminuotą skaitytojo bilietą. Su juo be eilės galėjau įeiti į biblioteką ir rasti daktarams rezervuotą stalą. Tačiau rankrašty-

227

228

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nas paliko niūrius atsiminimus. Rašydamas apie S. Daukantą, norėjau prieiti prie jo draugo – Vilniaus universiteto kuratoriaus A. Čartoriskio sekretoriaus V. Anastasevičiaus – fondo. Iš pradžių neigė, kad šį fondą turi. Kai priminiau, kad jį esant žinau iš M. Briksmano knygos apie V. Anastasevičių, supykusi atnešė nereikšmingų laiškų ryšulėlį ir pasakė, kad fondas neaprašytas. Vis dėlto po kelerių metų ta pati vedėja buvo tokia maloninga, kad leido pasinaudoti Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo rankraščiais apie lietuvių spaudos draudimą. Mūsų komandiruotės Leningrade buvo įtempto darbo dienos. Be poilsio porą savaičių būtų buvę sunku ištverti. Tad kurį nors vakarą eidavome į operetės teatrą, o sekmadieniais vykdavome į Ermitažą, Rusų muziejų, Petropavlovsko tvirtovę arba už miesto – į Peterhofą (Petrodvarec), Carskoje Selo (Puškino), Pavlovską, Gatčiną, Šliselburgą. Visiems, kas domisi carų laikais, šie vardai daug reiškia. Į Maskvą paprastai važiuodavau vienas, tik kartą prisiderinau prie kolegės S. Noreikienės. Pagrindinis mano tikslas buvo Spalio revoliucijos centrinis valstybinis (dabar Rusijos valstybinis) archyvas, bet rūpėjo ir dar pora kitų archyvų. Šiame archyve buvo carų laikų Teisingumo ministerijos ir Policijos departamento fondai su gausia medžiaga apie lietuvių knygnešius. Darbo sąlygos buvo geros. Iš šio archyvo, kaip ir iš Centrinio valstybinio istorijos archyvo Leningrade, gaudavau šimtus reikalingų dokumentų mikrofilmų (juos atidaviau Lietuvos istorijos institutui). Sumaniau nueiti į SSRS (dabar Rusijos) centrinį valstybinį karo istorijos archyvą. Norėjau Vilniaus karo apygardos štabo fonde peržiūrėti bylas su pranešimais apie ekonominę Lietuvos padėtį. Užginčijo, kad ten tokios medžiagos nesą. Taip nieko ir nepešiau. Dar gražiau buvo su Rusijos politikos archyvu. Norėjau gauti bylas su notomis dėl bendrų Rusijos ir Vokietijos veiksmų derinimo žlugdant lietuvišką draudžiamąją spaudą. Maniau, kad šis archyvas yra ten, kur SSRS užsienio reikalų ministerija. Milicininkas tik pravėrė paradinio įėjimo duris, pro plyšį išklausė, ko aš noriu, ir liepė eiti iš kitos šio J. Stalino laikų dangoraižio pusės. Pasirodo, ten buvo tik pospalinio laikotarpio archyvas, bet davė adresą, kur rasti ieškomą archyvą. Suradau tą namą, – jokios iškabos, ir nežinia, kaip įeiti. Tarpuvartės gilumoje pastebėjau milicininko būdelę. Supratau, kad tai archyvo apsauga. Ilgai vartė mano atsivežtąjį raštą, skambino telefonu. Vis dėlto įleido. Skaitykla tuštutėlė, išklota turbūt ambasadose ar ministerijoje nudėvėtais

Bi b liotekos ir arch y vai

kilimais ir apstatyta caro laikų baldais. Sėdi kaip sfinksas senyva vedėja. Davė Rusijos pasiuntinybės Berlyne fondo apyrašą. Bylų pavadinimai prancūziški, trafaretiniai, turinio neatspindi. Užsikabinau vien už vyskupo Motiejaus Valančiaus talkininko kunigo Jono Zabermano bylos. Ją išdavė tik po trejeto dienų. Mat dar tikrino mano asmenybę, skambino mūsų instituto direktoriui. Kai pradėjau rašyti išrašus, įspėjo, kad privaloma tą daryti rusiškai. Sąsiuvinį pažadėjo atsiųsti Vilniun ir liepė rašyti pasižadėjimą, kad be Užsienio reikalų ministerijos leidimo savo išrašų nepanaudosiu. Panaudojau, bet nuorodose archyvo neminėjau. 1979 m. gavau SSRS mokslų akademijos komandiruotę į Varšuvos archyvus. Svetingai sutiko Varšuvos miesto archyvas, kurio Varšuvos universiteto fonde radau svarbios medžiagos studento Vinco Kudirkos biografijai. Apie knygnešius duomenų ieškojau Senųjų aktų archyve. Padvelkė 1944 m. Varšuvos sukilimo priminimu. Per jį archyvą sunaikino, liko tos bylos, kurios rūsyje buvo paklotos sužeistiems sukilėliams gulėti. Vis dėlto radau įdomios medžiagos. Tos Varšuvos generalgubernatoriaus fondo dalies, kurią neseniai lenkai atgavo iš Rostovo prie Dono archyvo, kartotekų nedavė. Sakė, bylos tvarkomos. Nuėjau į istorijos institutą pas direktoriaus pavaduotoją Piotrą Losovskį (Łossowski), kurį pažinojau iš dažnų jo vizitų į Vilnių. Pajuokavau, kad ir Lenkijoje užsieniečiams ne visi senieji fondai prieinami. Pasijuto nejaukiai, išbėgo į kitą kambarį ir paskambino į archyvą. Kai į jį vėl nuėjau, kartotekos jau gulėjo ant mano stalo. Anuomet didelė kliūtis istorikams buvo bibliotekose ir archyvuose saugomos informacijos dozavimas pagal skaitytojų patikimumo kategorijas. Geriausiai vertėsi „vedantieji“ ir kiti istorikai – „teoretikai“, kuriems rišlios faktografijos nereikėjo, pakako pabirų faktų, lyg razinų pyragui padaigstyti.

229

Mokslo laipsniai ir vardai

Sovietmečiu mokslinių bendradarbių ir dėstytojų kompetenciją formaliai matavo mokslinių laipsnių ir mokslinių pedagoginių vardų sistema. Ji SSRS galutinai susiformavo baigiantis karui. Nuo jos priklausė ir personalo atlyginimai, institutų ir universitetų prioritetai. Mano studijų metais pasklido gandas, kaip šią sistemą įvertino J. Stalinas. Jis paklausęs, kas lengviau pasiekiama – mokslų daktaro ar generolo laipsnis. Švietimo liaudies komisaras atsakęs, kad vienodai sunku gauti ir tą, ir kitą. Tuomet J. Stalinas apsisprendęs, kad atlyginimai turį būti vienodi. Mano laikais istorijos mokslų kandidatas algos gaudavo dvigubai daugiau, nekaip paprastas jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Daktaro pajamos siekė bent trigubai daugiau. Moksliniai pedagoginiai – docento ir profesoriaus – vardai institute reikšmės neturėjo, jie materialiu požiūriu buvo vertinami tik aukštosiose mokyklose. Moksliniai vardai garantavo geresnį negu vidutinis gyvenimą. Tiesa, gana greit mokslinių ir karinių laipsnių lygiava išsiderino pastarųjų labui. Moksliniai laipsniai dėstytojams greit pelnydavo mokslinius pedagoginius vardus. Mūsų institutai kvalifikuotais dėstytojais aprūpindavo Vilniaus universitetą ir Pedagoginį institutą. Ten persikėlė mūsiškiai A. Gaigalaitė, M. Jučas, R. Batūra, F. Sliesoriūnas. Dar kita tiek skaitydavo paskaitas kaip antraeilininkai arba valandininkai. 1962 m. Vilniaus pedagoginio instituto Visuotinės istorijos katedros vedėjas Abelis Stražas mane taip pat kvietė pereiti pas juos. Nepaviliojo, nes pedagoginio darbo nemėgau. Tiesa, universiteto studentams porą semestrų skaičiau paskaitas apie XIX a. Lietuvos visuomenę. Maniau, kad pagilinsiu klausytojų žinias, kurias turi iš bendrųjų kursų. Apsirikau. Jie net nežinojo, kada ir kur Lietuvoje panaikinta baudžiava. Teko prisitaikyti ir imtis aiškinti elementarius XIX a. istorijos dalykus. Studentai pasitaikė tingūs. Per seminarus dirbti nenorėdavo. Užduodavau parašyti referatus ir nurodydavau literatūrą, tačiau jos niekas neskaitė, atsikalbinėjo, kad universiteto biblioteko-

M okslo laipsniai ir vardai

je nėra. Vieną kartą per pertraukėlę nuėjęs peržiūrėjau bibliotekos katalogus ir surašiau reikalingų leidinių signatūras. Melagiai nė kiek nesusigėdo. Per įskaitas vos du ar trys galėdavo papasakoti, ko aš mokiau. Paskutinis mano paskaitų ciklas patyrė visišką fiasko. Skaičiau dekano Andriaus Bendžiaus užsakymu. Į paskaitas ateidavo apie pusę priskirtų studentų. Tačiau įskaitos gauti sugužėjo visi. Dekano nurodymu dar prisijungė profesoriaus S. Lazutkos kurso klausytojai. Dekanas net negalėjo tiksliai pasakyti, kokias paskaitas S. Lazutka skaitė. Klausinėjau trumpai ir elementariausių dalykų. Po poros valandų iš auditorijos ėmė varyti atsiradęs kitas dėstytojas su savo studentais. Ir ką jūs manote, tie, kuriems įskaitos nedaviau, man daugiau galvos nekvaršino. Matyt, dekano nurodymu kažkas kitas už mane pasirašė. Dekanas lyg niekur nieko vėl kvietė dėstyti. Daugiau nebėjau. Peršasi didaktinė išvada: jei studentai ateina ne mokytis, o tik diplomo gauti, galvoti apie universiteto mokslinį prestižą beprasmiška. Kalbėti apie dėstytojų kvalifikacijas buvo sudėtingiau: vieni šioje aplinkoje atbuko, kiti neįstengė skaityti originalių kursų, nes patys vengė mokslinio darbo. Istorijos mokslų kandidato disertaciją rašyti man nebuvo sunku, nes būdamas aspirantu turėjau sąlygas. Daktaro disertacijos rašymas sekėsi sunkiau. Pirmiausia turėjau dirbti instituto nurodytus darbus. Ieškojau properšų savo temai įterpti. Reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip legalizuoti sumanymą. Anuomet prestižinėmis disertacijų temomis buvo laikomos apie revoliucinį judėjimą ir sovietinį laikotarpį. Vis dėlto daktaro disertacijos temą įstengiau pasirinkti pats. Dirbtinai ją suaktualinau, nes sakiau, kad tirsiu ne tik XIX a. dvarų ir miestų pramonę, amatus, bet ir proletariato susidarymą. Kartais dėl disertacijų temų pasirinkimo ir jų tvirtinimo iškildavo rimtų ir net neįveikiamų kliūčių. Priminsiu aspiranto Gedimino Rudžio pavyzdį. Mokslinėje taryboje užkliuvo disertacijos pavadinimas Lietuvos tautininkų vyriausybės politika darbininkų klausimu. Tarybos narys R. Šarmaitis temą pavadino objektyvistine, ideologiškai neorientuota. Galutinis rezultatas – temos pavadinimas pataisytas kryptingai: Antidarbininkiška Lietuvos fašistinės vyriausybės politika. Tema tai tema, bet jos plėtojimo priežiūra priklausė disertacijos vadovui. Pasiruošimą vadovauti turėjo tik S. Noreikienė, bet ji tebuvo istorijos mokslų kandidatė. O atitinkamos Maskvos institucijos reikalavo, kad vadovai būtų mokslų daktarai. Mūsų skyrius siūlė pagudrauti, šalia jos įrašyti ir mane, kaip tą A. Čechovo vestuvių generolą. Žinoma, visa vadovavimo našta turėjo kliūti S. Noreikienei. Disertantas rašė, kaip norėjo ir ką norėjo, vadovė jam netrukdė, o aš visiškai nesikišau.

231

232

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

S. Noreikienė buvo J. Paleckio duktė, tačiau direktoriaus pasitikėjimo neturėjo. Šiuo atveju neapsieita be G. Zimano įtakos. Jis į J. Paleckį žiūrėjo įtariai, gal net arogantiškai. G. Zimanas įsivaizdavo, kad jo praeities nuopelnai dideli, o J. Paleckio – nelabai. 1976–1978 m. S. Noreikienė paskelbė keletą akademinių straipsnių apie Lietuvos Valstybės tarybą ir jos santykius su legaliosiomis partijomis, apie šių partijų dalyvavimą Seimo rinkimuose ligi 1926 m. Apie liaudininkus tikėjosi parašyti atskirą studiją, monografiją, kurią būtų galima ginti kaip daktaro disertaciją. Temą reikėjo įforminti instituto darbo planuose. Nuėjau pas direktorių. Jis kirste kirto, kad šios temos jai neleis imtis, nes suprantąs autorės norą pateisinti savo tėvo veiklą šioje partijoje. Nuosprendis buvo be apeliacinės teisės. Per patį J. Jurginio bylos įkarštį išėjo 1975 metų Lietuvos istorijos metraštis su mano įsiūlyta istoriko Mindaugo Tamošiūno parašyta Izraelio Lemperto knygelės Fašistinis režimas Lietuvoje kritika. Recenzentas rėmėsi Kominterno teoretikų klasikinio fašizmo apibūdinimu ir kėlė mintį, kad A. Smetonos režimas buvo kitoks. Komunisto žurnalo redaktorius G. Zimanas šią recenziją palaikė ideologine diversija. Neminėsiu, kiek tai M. Tamošiūnui kainavo, tačiau, rodos, nuo to laiko S. Noreikienės nepaliko mintis parašyti disertaciją apie 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo brendimą ir jo tikrąjį pobūdį. Ji neigė, kad A. Smetona ir jo partija iš anksto ruošėsi perversmui. Kai ėmiau direktorių įkalbinėti, kad jos temą paremtų, jis ironiškai paklausė, kokia draugystė mane su S. Noreikienei sieja, kad taip rūpinuosi jos darbais. Atsakiau, kad mums nėra ko pyktis, jei mano dėdė jos tėvui perdavė Lietuvos valdžią. Mat direktorius ne kartą buvo įkyriai klausinėjęs, ar paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys nėra mano dėdė. Nuo to laiko panašūs klausimai liovėsi, tačiau Sigita liko be teisės rašyti sumanytąją studiją ir antrą kartą jai buvo užkirsta galimybė siekti daktaro laipsnio. Iš mūsų sektoriaus patirties norėčiau nurodyti dar vieną, bet šiek tiek kito pobūdžio, pavyzdį. Kolegė Emilija Griškūnaitė parašė knygą Darbininkų judėjimas Lietuvoje 1895–1914 m. (1971), už kurią norėjo gauti daktaro laipsnį. Neleido. Direktorius pasakė, kad Partijos istorijos instituto nuomone ji netinkama disertacijai ir, be to, ši tematika yra jų instituto prerogatyva. Manau, kad lėmė pastarasis argumentas, nes antraip siūlydavo darbą pataisyti, priderinti prie daktaro disertacijos reikalavimų. Apskritai E. Griškūnaitė su Partijos istorijos institutu bendravo per mažai ir aklai nesilaikė jo krypties. E. Griškūnaitės gyvenimas ir kelias į mokslą buvo sunkus. Jos tėvas buvo geležinkelininkas ir po Spalio perversmo liko Vidurinėje Azijoje, vėliau – SSRS.

M okslo laipsniai ir vardai

Vienas sūnus išėjo architektūros mokslus, bet jį greit sušaudė, nes apkaltino kenkimu sovietų valdžiai. Mat geologai neištyrė grunto, ir jo projektuotos pirties sienos sutrūkinėjo. Pati E. Griškūnaitė per karą, sulaukusi 16 metų, turėjo dirbti Taškento artilerijos sviedinių gamykloje. Kaip ji pasakojo, reikėjo kasdien dirbti po 12 valandų. Iš nuovargio ir maisto stokos alpdavo. Atgaivindavo ir vėl pastatydavo prie staklių. Už tai pokario metais negavo nė masinio medalio Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais. Kai institute ji prarado tolesnio darbo perspektyvą, 1970 m. perėjo į buvusią S. Noreikienės darbovietę – Vilniaus inžinerijos statybos institutą. Tikėjosi, kad turės bent geresnes sąlygas rūpintis šeima. Deja, jos vėlesnis gyvenimas buvo tragiškas – mirė vyras, paskui jį pasekė sūnus ir duktė. Jei ne anūko globa, būtų likusi visai vieniša. Buvau Klemenso Čerbulėno daktaro disertacijos Lietuvos valstiečių kiemo pastatų raidos istorija (iki XX a. vidurio) oponentu. Gynimas įvyko 1973 m. Vilniaus universiteto fakulteto taryboje. Apgynė, tačiau diplomo negavo. Disertacijos gynimo bylą ir pačią disertaciją reikėjo siųsti Aukščiausiajai atestacinei komisijai Maskvoje. Paskui šiuos popierius nusekė ir vienas ar daugiau „saviškių“ skundų. Rodos, kad buvo priminta jo biografijos „dėmė“, nes nacių okupacijos metais ėjo valstybinės Kultūros paminklų apsaugos Etnografijos skyriaus vedėjo pareigas. Skųstas taip pat iš profesinio pavydo, kad neiškiltų į didesnes mokslo aukštumas nekaip skundikas. Maskva disertacijos gynimo rezultatų nepanaikino, bet diplomo nedavė. Paminėsiu ir kolegę A. Gaigalaitę, kuri 1970 m. paskelbė Istorijos institute parašytą knygą Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940. Spaudoje ji imta „pešioti“ dėl įvairių antraeilių netikslumų. Tačiau Aldona gavo svarių teigiamų atsiliepimų, užsitikrino maskviškių paramą ir universitete pradėjo daktaro disertacijos gynimo procedūrą. Aldona visad buvo optimistė ir perdėm patikli. Iš Maskvos pasikvietė geriausią šios srities žinovą Juozą Grigulevičių. Oponentu teko ir man būti. Disertacijos gynimas fakulteto taryboje baigėsi gan sėkmingai. Tačiau vienas grėsmingas simptomas buvo. Į gynimą neatėjo tarybos narys J. Žiugžda, su kuriuo, kaip rašiau, A. Gaigalaitės santykiai jau buvo pašliję. Be to, įsimaišė Boleslovas Baranauskas, revoliucionierius, buvęs slaptas LKP Šiaulių apskrities sekretorius. Jis gaudavo nakvynę ir Gaigalų namuose. Nuo 1958 m. B. Baranauskas užsiėmė „buržuazinių nacionalistų“, lietuvių partizanų „demaskavimu“, – iš KGB archyvo skelbė „tinkamų“ dokumentų rinkinius. Taigi šis „draugas“, kuris neturėjo nei mokslinio laipsnio, nei vardo, sukurpė

233

234

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Po S. Pocytės disertacijos gynimo VDU (komiteto nariai ir oponentai): D. Kaunas, A. Kulakauskas, S. Pocytė, A. Matulevičius, V. Merkys, E. Aleksandravičius, L. Gudaitis, 2000 m.

didelės apimties raštą, kuriuo disertantę triuškino daugiausia už ideologines klaidas. Universiteto bendroji taryba pareikalavo pakartotinio gynimo. Radosi tikra istorijos profanacija. Šioje taryboje vos pora narių buvo istorikai, kiti – iš įvairių kitų fakultetų. Po oponentų atsiliepimų vėl davė žodį B. Baranauskui. Kalbėjo ilgai ir nuobodžiai. Gynimas užsitęsė ligi vėlumos. Buvo Didysis penktadienis. Gal jį tokiai disertacijai tyčia parinko? Šiuokart neapgynė, ir viskas. Vėliau Pedagoginiame institute ji vis dėlto užsitarnavo profesorės vardą. Plačiai rašydamas apie kitus, negaliu pamiršti ir savęs. 1957 m. spalio 5 d. paskyrė mano kandidatinės disertacijos gynimą institute. Ne tik man, bet ir vadovui J. Žiugždai rūpėjo, kad gynimas praeitų sėkmingai. Svarstėme, kas galėtų būti oponentai. J. Žiugžda parinko net tris oponentus (reikėjo tik dviejų), kurie užtikrintų ideologinį saugumą, būtent ekonomistą profesorių Dzidą Bud­ rį, konservatorijos SSKP istorijos dėstytoją istorijos mokslų kandidatę Pauliną Girdzijauskienę ir Partijos istorijos instituto direktorių R. Šarmaitį, nors šis pats mokslinio laipsnio neturėjo. Atėjo terminas, kada oponentai turėjo duoti savo raštiškus atsiliepimus. D. Budrys gulėjo specialiojoje ligoninėje. Atsiliepimo parašyti neįstengė. J. Jurginis su juo susitarė, kad atsiųs atsiliepimo projektą. Iš tikrųjų jį rašyti liepė man. J. Jurginis tik truputį paredagavo, kad kalba būtų sklandesnė. Su šiuo projektu J. Jurginis pas D. Budrį liepė eiti man pa-

M okslo laipsniai ir vardai

čiam. D. Budrys ilgokai skaitė ir tarė, kad iškart matyti J. Jurginio sugebėjimas pagauti svarbiausias mintis. Pasirašė. Vieną atsiliepimą jau turiu. R. Šarmaičio, kuris pasižymėjo pedantiškumu, raginti nereikėjo. Ligi disertacijos gynimo liko vos viena diena, tačiau P. Girdzijauskienės atsiliepimo dar nesulaukiau. Jai paskambino J. Žiugžda. Liepė man pačiam ateiti. Nuėjau į konservatoriją vakare, jau buvo visiškai tamsu. Vertė disertacijos puslapį vieną po kito ir vis aiškino, kas gerai ir kas blogai. Užtrukome ligi vidurnakčio. Maniau, kad sargas nė į bendrabutį nebeįleis. Įleido, bet burbėjo, kad naktimis kažkur trankausi. Ką jam pasakysi? Miegojau prastai, bet dar nesupratau, kad susirgau gripu. P. Girdzijauskienė vis dėlto atsiliepimą parašė ir man atidavė disertacijos gynimui prasidedant. Ji išvardijo daugiau kaip 20 trūkumų. Atsakinėdamas oponentams savo kalbą pakreipiau polemine kryptimi, gretinau oponentų pastabas ir ryškinau jų savitarpio prieštaravimus. O P. Girdzijauskienė, reikšdama priekaištus, keletą kartų prieštaravo net pati sau. Apgyniau sėkmingai. Pasėdėjome „Šešupės“ valgykloje ir... dėl gripo užsidariau savo kambarėlyje. Paskyrė vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1961 m. gavau šio vardo atestatą, – tapau maždaug lygus su docentais. Daktaro disertaciją rašiau rusiškai, nes maniau, kad „saviškiai“ nepraleis. Iš tikrųjų prieš disertacijos gynimą man perdavė universiteto Istorijos fakulteto tarybos pirmininko nuomonę, kad po B. Vaitkevičiaus gynimo reikės padaryti gerą pertrauką. Reikalai pakrypo taip, kad disertaciją apgyniau anksčiau nei pastarasis. Man daug padėjo gan geri santykiai su maskviškiais, minskiečiais. Mat dalyvavau Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose, porą kartų SSRS istorijos ir Visuotinės istorijos institutų kvietimu jų seminaruose skaičiau pranešimus. Disertaciją oponuoti mielai sutiko SSRS istorijos instituto Kapitalizmo istorijos sektoriaus vadovas Leonidas Ivanovas, Baltarusijos SSR Mokslų akademijos Istorijos instituto Kapitalizmo sektoriaus vadovas Konstantinas Šabunia. Kolektyvinį atsiliepimą parašė rygiečių institutas. Trūko tik privalomo vietinio oponento. Iš pradžių pasižadėjo universiteto ekonomikos istorikas Alfonsas Žilėnas. Tačiau kaip tyčia Aukščiausioji atestacinė komisija nurodė, kad nuo šiol visi oponentai turi atitikti disertanto specialybės numerį. Iš kur tokį oponentą gauti? Padėtį išgelbėjo B. Dundulis. Gynimas įvyko 1968 m. rudenį ir baigėsi sėkmingai. Diplomą gavau 1969 m. kovo 14 d. Sovietmečiu mokslo laipsniams ir vardams gauti profesinės kvalifikacijos nepakako. Reikėjo būti pakankamai lojaliam politiniu požiūriu ir pasikausčiusiam marksizmo mokslu. Oficialieji istorikai daktaro laipsnius gavo ir be

235

236

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

disertacijų (J. Žiugžda, R. Šarmaitis), „už darbų visumą“, t. y. už propagandinių ir pusiau propagandinių, itin ideologizuotų straipsnių ir brošiūrų rinkinius. Moksliniai laipsniai atestavo mano kvalifikacijas ir teikė aukštesnį statusą institute, o ir šiokį tokį pripažinimą už jo ribų. Gavau net dvi valstybines mokslo premijas – vieną už Vilniaus miesto istoriją. (1969 m.), kitą – už Vilniaus universiteto istoriją (1981 m.) Mat pirmuoju atveju turėjau svarbią J. Jurginio rekomendaciją, antruoju – J. Kubiliaus. Suteikė netgi LSSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardą. Ir „pripažinimo“ limitas išseko. 1980 m. buvo paskelbti eiliniai Mokslų akademijos narių rinkimai vakuojančioms vietoms užimti. Vilniaus universiteto rektoriaus J. Kubiliaus raginimu Istorijos fakultetas (dekanas buvo Vytautas Lesčius) ėmė ir iškėlė mane kandidatu į narius korespondentus, t. y. instituto iškeltojo B. Vaitkevičiaus konkurentu. Kokia kilo sumaištis! Institutas nenorėjo duoti reikalaujamos charakteristikos. Pagaliau ją norom nenorom pasirašė „antrieji“ asmenys. Fakultetas savo nutarimą akademijos prezidiumui įteikė paskutinę dokumentų priėmimo dieną. Akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus biuro akademiko sekretoriaus padėjėjas teisininkas Pranas Dičius tvirtino, kad jau per vėlu. Vis dėlto J. Matulis į machinacijas nesileido, sakė, gerai, kai į vieną vietą iškelti keli kandidatai. Nebuvau toks naivus, kad tikėčiausi būti išrinktas, juk „viršūnėse“ buvo aišku, kam ši vieta skirta. Gal pusė mūsų skyriaus ėmė žiūrėti į mane kaip į kokį avantiūristą. Tačiau sužinojau, kad S. Noreikienė ir I. Kostkevičiūtė, kuri dirbo mūsų instituto Menotyros skyriuje, pakalbino vieną kitą rinkėją, tarp jų Kostą Korsaką, Vytautą Mažiulį, jog paremtų mane, o ne direktorių. Pasklido gandas, kad nacionalistai agituoja už „saviškį“. Rinkimų dieną akademijoje visi balsuotojai partijos nariai buvo sušaukti instruktažui. Nuo manęs nusisuko net J. Jurginis, kuris B. Vaitkevičių laikė nevykusiu direktoriumi. Vis dėlto ir aš pelniau kelis balsus.

Savojo krašto pažinimas

Suprantama, mano studijų tikslas buvo savosios istorijos pažinimas. Deja, tos įstaigos, kuriose mokiausi ir dirbau, šį pažinimą dozavo ir deformavo. Politinė sistema buvo nepakanti pliuralistinei minčiai, net priešinimuisi melagingai propagandai. Šios sistemos adeptas J. Žiugžda mums patarė per atostogas į savo tėviškes nevažiuoti, kad neprisigertume nenaudingos „socializmo statybai“ dvasios. Kartą norėjome paekskursuoti Ignalinos ir Zarasų krašte, todėl prašydami direktoriaus tarpininkavimo, kad gautume sunkvežimį, motyvavome troškimu aplankyti laikraščių ištrimituotą „Tautų draugystės“ hidroelektrinę prie Drūkšių ežero. Direktorius vykti nepatarė, manau, todėl, kad nesuvoktume propagandos ir realybės disproporcijos. Kas galėjome, atostogas leidome tėviškėje, kaime, todėl jo gyvenimas buvo gerai suprantamas. Tačiau rūpėjo taip pat pažinti visą Lietuvą ir jos praeitį. Anuomet mūsų, aspirantų, bendruomenė buvo gana gausi. Susitikdavome per filosofijos, užsienio kalbos paskaitas, bendrus akademijos susirinkimus. Taip radosi oficiali, pasyvi, bendravimo forma. Mums trūko prasmingų pramogų. Šiam reikalui gerai tiko ekskursijos po Lietuvą, juk turėjome noro pažinti jos gamtą, kultūros paveldą. Archeologė Agota Grybauskaitė (Jankevičienė) buvo išrinkta į akademijos profsąjungos komitetą rūpintis kultūriniais renginiais. Ką jai veikti? Juk pats prezidiumas šaukė įvairiausius susirinkimus, rengė paskaitas, švenčių minėjimus. Agota mielai ėmėsi padėti mums organizuoti ekskursijas. Savaitgaliais per prezidiumo reikalų valdytoją V. Ambrazevičių gaudavome sunkvežimį su vairuotoju. Pastarajam dar primokėdavome. Susikūrė neoficialus akademinio jaunimo keliautojų klubas. Jame dalyvaudavo archeologės A. Grybauskaitė ir Aldona Bernotaitė, istorikas M. Jučas, kalbininkas Aleksandras Vanagas (abu prisijungė vėliau), literatūrologė Petronėlė Česnulevičiūtė, medikai Tomas Kairiūkštis, Vytautas Astrauskas, ekonomistas Antanas Poviliūnas, agronomas Antanas Būdvytis, botanikas Alfonsas Merkys

238

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mūsų akademijos keliautojai Birštone ant Vytauto kalno, 1953 m.

ir nemažai kitų. Keliautojų sudėtis kasmet atsinaujindavo. Mūsų „klubas“ veikė maždaug ligi 1958–1959 m. Gidais būdavome patys, kiekvienas pagal specialybę ir kompetenciją. Man tekdavo aiškinti apie istorinius įvykius ir paminklus. Reikėdavo pasiruošti iš anksto. Žinių semdavausi iš prieškarinio turisto vadovo po Lietuvą, iš monografijų. Prie turistų vadovo akademijos bibliotekoje prieiti negalėjau, nes jis buvo įslaptintas. Kaskart skolindavausi iš L. Mulevičiaus. Transportą gaudavome vienai dienai, kartais – pusantros dienos, todėl toli važinėti buvo sunku. Vis dėlto aplankėme Zarasus, Stelmužę, Kirdeikius, Nemunaitį, Darsūniškį, Raseinius, Varnius, Kaltinėnus ir Dionizo Poškos Baub­ lius, Plungę, Platelius, Telšius, ežeringą šiaurės rytų Lietuvą, Nemuno vidurupį ir Žemaitiją. Kelionių metu, kaip tuomet dar buvo įprasta, dainuodavome. Dainuodavome susėdę ant ežero ar Nemuno kranto, dainuodavome sau, ne kitiems, bet vis apie savo kraštą, ypač Maironio žodžiais. Ne kartą užtraukėme ir „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų...“ Ji buvo tiek įprasta, kad nieko iš mūsiškių nestebino, niekas mūsų neskundė. Mano kolegos baigė aspirantūrą, įniko į savo darbus, išsisklaidė, tačiau, kaip galiu paliudyti, liko jautrūs mūsų gamtos, istorijos ir apskritai kultūros paveldui. Anot romėnų, keitėsi laikai, keitėsi papročiai. Po 20 metų archeologė Rimutė Rimantienė tyrė akmens amžiaus gyventojų stovyklą Šventojoje. Jai pa-

S avo j o krašto pažinimas

dėti atvažiuodavo nemažai jaunimo iš visur. Vasaros vakarais, žiūrėdami į jūrą, dainuodavo ir apie prarastą Tėvynę... Vieną vasarą, matyt, KGB pastangomis, į talkininkų būrį įsiterpė vilnietė (pavardės neminiu, nes bijau apsirikti) ir viską papasakojo savo „globėjams“. Instituto vadovybė gavo užduotį R. Rimantienę „suvaldyti“. Jai ėmė trukdyti tęsti pradėtus darbus. Arba kiti pavyzdžiai. Mes per savo ekskursijas visu būriu eidavome į bažnyčias, gėrėdavomės jų architektūra ir dailės vertybėmis. Niekad dėl to nemalonumų neužsitraukėme. Po poros dešimtmečių universiteto ir Pedagoginio instituto dėstytojai Romas Šalūga ir A. Gaigalaitė vežė studentų ekskursijas į Kernavę ir dar kažkurį miestelį. Studentai sugužėjo pasižiūrėti bažnyčių ir (koks siaubas!) net klausėsi kunigo paaiškinimų. R. Šalūgą pašalino iš dėstytojo pareigų, o A. Gaigalaitė atsipirko įspėjimu. Pats įsitikinau, kaip po to kai kurie dėstytojai buvo įbauginti, bažnyčių bijojo lyg velnias kryžiaus. Antai 1987 m. teko dalyvauti konferencijoje Stokholmo universitete. Vakare trise, mudu su literatūrologu Sauliumi Žuku ir dar vienu istoriku vilniečiu, sumanėme pasivaikščioti prie karaliaus rūmų. Ėmė lynoti. Liuteronų bažnyčioje ryškiai švietė langai. Kaip neužsuksi? Mūsų trečiasis kolega neina, ir viskas. Liko už durų. Bažnyčioje užtrukome ilgokai, nes mumis susidomėjo kunigas ir ėmė pasakoti lyg tikras gidas. Išėję iš bažnyčios kolegą radome sulytą. Sekmadienį konferencija nevyko. Sumanėme traukiniu nuvažiuoti į Upsalą apžiūrėti garsiojo universiteto ir katedros. Mūsų kolega važiuoti atsisakė, mat nesveikuojąs. Važiavome dviese. Gėrėjomės katedros architektūra, pamatėme, kur palaidoti garsusis botanikas Karlas fon Linėjus (Carl von Linné), kur buvo karališkos šeimos Gustavo III ir Kotrynos (Jogailaitės, Zigmanto Vazos motinos) koplyčia ir t. t. Grįžę į Stokholmą mūsų kolegą radome gerai nusiteikusį, nes smagiai pasivaikščiojęs po miestą. Dabar jis – labai pamaldus katalikas... Dar studijų laikais žinojau apie įdomų ir svarbų Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių darbą. Rodos, 1954 m. pasitaikė proga dalyvauti jų posėdyje svarstant kažkokį architektūros restauravimo projektą. Tuomet J. Jurginis mane supažindino su dirbtuvių Karaliaučiaus pilies griuvėsiai, 1956 m.

239

240

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

vyriausiuoju architektu Vytautu Kazimieru Balčiūnu ir keletu jo kolegų. V. Balčiūnas pasižymėjo dideliu pareigingumu, siekimu išsaugoti vertybes nuo griovimo ir sunykimo. 1960 m. už apolitiškumą šio darbo neteko. Jis buvo labai tolerantiškas žmogus. 1956 m. iš Sibiro lagerių grįžo mano pusbrolis Anicetas Mėlynis. Norėjo apsigyventi pas savo tetą Vilniuje, bet reikėjo gauti darbo. Nuėjau pas V. Balčiūną, jis sutiko priimti braižytoju. N. Chruščiovo atšilimo laikais radosi proga sustabdyti 1947 m. numatytą bulvaro nuo Vokiečių gatvės tęsimą Žaliojo tilto link. Turėjo būti nugriauti visi dešiniosios Vilniaus (tuomet Liudo Giros) gatvės pusės namai ir Šv. Kotrynos bažnyčia. Administracijos pareigūnai šiuos statinius laikė istoriniu ir architektūriniais atžvilgiais nevertingais. Reikėjo jų nuomonę pakirsti tvirta argumentacija. Mane pakvietė šiam reikalui paieškoti archyvinės medžiagos dirbtuvėse. Prisidėti prišnekinau ir M. Jučą bei L. Mulevičių. Šiuo reikalu peržiūrėjome istorijos archyvo Vilniaus miesto magistrato ir kitus fondus. Išrašų padarėme bene tris nemažus aplankus – kiekvieno namo gili praeitis buvo kaip ant delno. Dirbtuvių architektai sakė, kad tai bulvaro šalininkams padarė didelį įspūdį. Netrukus imta atstatinėti ir remontuoti nugriovimui skirti namai, Šv. Kotrynos bažnyčia, vadinasi, laimėjome. Paskui minėtos dirbtuvės mane vėl įkinkė. Jie turėjo tikslą įrodyti, kad visas Senamiestis, ne tik jo bažnyčios, rūmai, bet ir paprasti pastatai, gatvių tinklas yra vientisas architektūros paveldas. Šiam reikalui mudu su architektu ir paminklų restauravimo bei regeneracijos projektų autoriumi Sigitu Lasavicku tam tikrose anketose turėjome apibūdinti visus kairiosios Pilies ir Didžiosios gatvių pusės pastatus. Bandėme juos datuoti, nustatyti stilių, ieškojome plytų „atodangų“, – išvaikščiojome visus kiemus, apžiūrėjome laiptines ir net rūsius. Dirbtuvėse tapau kone „savas“ žmogus. Mane priimdavo dalyvauti ekskursijose Karaliaučiaus krašto ir Baltarusijos architektūros paminklų apžiūrėti, ieškoti panašumų ar skirtybių su mūsų krašto pastatais. Kitaip sakant, šiuo atžvilgiu bandėme pažinti istorinę Lietuvą ir savąsias prarastas etnines žemes. Keliauti buvo paprasta, nes autobusą skirdavo pačios dirbtuvės. Mūsų ekskursijose dalyvaudavo architektai Stasys Abramauskas, S. Lasavickas, menotyrininkas, Sibiro lagerininkas Stasys Pinkus, istorikai Romas Batūra, Teresė Dambrauskaitė ir kt. Keliones pradėjome nuo Karaliaučiaus krašto. Jame buvome bene pirmieji ekskursantai iš Lietuvos. Vietos gyventojai ateiviai negalėjo suprasti mūsų domėjimosi griuvėsiais ir apskritai šios žemės praeitimi. Aplankėme Įsruties, Labguvos pilis, Kristijono Donelaičio Tolminkiemį. Daug laiko

S avo j o krašto pažinimas

skyrėme Karaliaučiui. Dar stovėjo išvaizdūs pilies ir universiteto griuvėsiai. Vienoje aukštoje pastarojo sienos nišoje buvo lentyna su keletu likusių knygų... Neregio akimis žvelgė katedros sienos. Pakenčiamai atrodė tik filosofo Imanuelio Kanto koplyčia, prišlieta prie mūrų išorinėje pusėje. Įėję į katedrą stebėjomės jos buvusia didybe, tačiau virš galvų švietė mėlynas dangus, o po kojomis traškėjo griuvenų griuvenos. Mėtėsi stebuklingai išlikusi kunigaikščio Boguslavo Radvilos paminklinė lenta. Gelbėdami nuo sunaikinimo nusinešėme į savo mašiną ir parvežėme architektūros istorijos muziejui. Gal ateis tas laikas, kai ji vėl galės grįžti į savo vietą? Baltarusijoje aplankėme Lydos, Naugarduko, Kameneco (Balstogės girioje), Nesvyžiaus, Ukrainoje – Lucko pilis. Važiuojant į Lucką Breste užklupo Karaliaučiaus katedros griuvėsiuose, naktis. Viešbutis neįsileidžia. Kur dėtis? Sukiodamie- 1965 m. si po miestą pamatėme KGB skyrių. Mūsų narsuolė T. Dambrauskaitė sumanė išeitį – su viena kolege įėjo vidun, rado budintį karininką ir ėmė skųstis, kad mus, atvykusius iš „broliškos respublikos“ apžiūrėti šlovingosios Bresto tvirtovės, iš viešbučio išvarė. Budėtojas paskambino į viešbutį ir pasakė, kad vietų bus. Iš tiesų gavome netgi gerus kambarius. Bendravimas su architektais man buvo nauji universitetai. Net vaikščiodamas po užsienio miestus bandydavau nustatyti išskirtinių pastatų amžių, stilių, lygindavau su mūsiškiais architektūros paminklais. Trečias mano ekskursijų etapas prasidėjo su mūsų instituto kolegomis. Susidarė LDK ir jos kovų su kryžiuočiais ir Maskva istorijos žinovų grupė: M. Jučas, R. Jasas, R. Batūra. Buvome jauni, judrūs ir smalsūs istorikai. Iš dalies mūsų kelionių maršrutai sutapo su tais, kuriais važinėjau su architektais. Tačiau dabar į kultūros paminklus žvelgėme iš politinės istorijos pusės. Važinėjome akademijos autobusiuku, kurį vairuodavo Stasys Šermukšnis. Jis buvo pagyvenęs žmogus, ne itin gero regėjimo, todėl iš didelio atsargumo riedėdavome vos 40 km per valandą greičiu. Nakvodavome kokiame nors pakelės viešbutyje. Jei neužtekdavo lovų, paklodavo ant grindų. Kartą pasiekėme net Naugardą ir Pskovą, Pečioros vienuolyną. Naktį praleidome kažkur prie didelių balų. Dauguma mūsiškių suėjo į mokyklą ir sugulė

241

242

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kas sau. L. Mulevičius turėjo pasiėmęs palapinę, todėl joje nakvoti pasikvietė ir mudu su M. Juču. Aplink zyzė uodų spiečiai, bet Leonas garantavo, kad palapinė sandari. Užmigti nepavyko. Išaušus rytui palapinės audeklas nuo prilindusių uodų buvo margas lyg karvės šonai. Per šias ekskursijas atsivėrė akys, realiai išvydome, kokia prasta lankytųjų paminklų būklė, koks abejingumas jų apsaugai. Pasižvalgius po Vilnių daug kur vaizdas buvo toks pat. Kai kuriems paminklams netgi grėsė visiškas sunaikinimas. Kai tik nuo N. Chruščiovo laikų radosi galimybė šitai trukdyti, prisidėjau ir aš. Šiam reikalui pasinaudojau savo moksliniais laipsniais, garbės vardais, Mokslų akademijos prestižu. Be to, buvau vienas paklausios Vilniaus miesto istorijos autorių. Pradžia buvo nedrąsi ir neveiksminga. Turiu galvoje dalyvavimą universiteto bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo sušauktame pasitarime, kaip galėtume išsaugoti naikinamų didžiųjų Vilniaus žydų kapinių atminimą. Jų apginti jau nebesitikėjome. Prisimenu, kad siūliau sudaryti detalų kapinių planą, nufotografuoti visus paminklus, nurašyti visus antkapių užrašus. L. Vladimirovas suabejojo, ar tai realu, – iš kur gausime kvalifikuotų hebrajiškai ir žydiškai mokančių talkininkų. Nežinau, ar šį mūsų pasitarimo protokolą kam nors įteikė, jei įteikė – balsas valdžios ausų nepasiekė. Kėsintasi ir į Rasų kapines. Mat 1979 m. užsimota siaurą Sukilėlių gatvelę, einančią per kapines, išplatinti ir pratęsti magistralę Minsko link. Būtų buvę sunaikinta daug įžymių ir paprastų žmonių, 1919–1920 m. žuvusių lietuvių ir lenkų karių kapų. Be to, kapines niokojo įvairūs vandalai. Ardė ir į metalo laužo supirktuves vežė metalines kapų tvoreles – meninius XIX a. kalybos ir liejybos dirbinius. Kartą, vesdamas ekskursiją po kapines, pasigedau XIX a. italų cirko artisto Maksimiliano Truci (Truzzi) antkapinio paminklo. Pasirodo, kad šio artisto palaikus ekshumuoti gavo leidimą mūsų cirko artistas Jonas Ramanauskas, kuris savo sodyboje ėmė „kolekcionuoti“ profesijos brolių kapus. 1986 m. kovo 15 d. mudu su filologe ir menotyrininke Irena Kostkevičiūte parašėme protesto laišką dėl šių kapinių griovimo ir pasiuntėme valdžios įstaigoms ir laikraščiams. Apeliavome į sveiką protą ir sąžinę: „Tik žmogus, kaip mąstanti būtybė, geba suvokti save istorijoje ir saugoti ją kaip savo paties dalį. Pagarba protėvių kapams – visų žmonijos civilizacijų sudėtinei daliai – yra vienas esminių visuomenės moralės pagrindų ir tautos kultūrinio išsivystymo rodiklių.“ Visuomenės protestai ir Lenkijos vyriausybės įsikišimas magistralės tiesimą sustabdė, ji baigėsi kapinių prieigose.

S avo j o krašto pažinimas

Sovietinė administracija kultūros paminklų apsaugą deklaratyviai pripažino, tačiau taip, kaip viešpataujančiai „klasei“ buvo paranku ir naudinga. Antai šalia Didžiosios žydų sinagogos griuvėsių ėmė projektuoti požeminius garažus, be jokių rimtų archeologinių tyrimų pradėjo ekskavatoriumi kasti duobę. Šiam „darbui“ neprieštaravo nė pats Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų Istorijos instituto ekskursija Pskovo pilyje, 1958 m. apsaugos valdybos viršininkas Jonas Glemža. Protestavo pavieniai architektai, tarp jų ir Vytautas Žemkalnis, tačiau niekas jų nepaisė. 1977 m. I. Kostkevičiūtė parašė protesto raštą, surinko viso būrio kultūros žmonių parašus ir išsiuntinėjo svarbiausioms partijos bei administracijos įstaigoms. Tarp pasirašiusių buvo architektas Vytautas Nasvytis, dailininkai Albina Makūnaitė, Sofija Veiverytė, Aloyzas Stasiulevičius, Algirdas Steponavičius, filosofas Bronislovas Genzelis, universiteto bibliotekos direktorius Jurgis Tornau, mūsų instituto archeologas Adolfas Tautavičius. Pasirašiau ir aš. 1988 m. sausio 16 d. partijos Vilniaus miesto komiteto sekretorė V. Klikūnienė savo įstaigos patalpose sušaukė mūsų susitikimą su tais administracijos pareigūnais, dėl kurių veiksmų protestavome. Tarp pastarųjų buvo Statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Anatolijus Rasteika ir skyriaus vedėjas Girčys, J. Glemža, Vilniaus paminklų inspekcijos viršininkas J. Stasiulaitis, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kačonas. Posėdžio pradžioje Girčys paskelbė, kad dėl šių garažų statybos gauta nemažai atskirų asmenų ir kolektyvų pareiškimų, juos jau žinanti nemaža visuomenės dalis. Pareiškimai esą niekuo nepagrįsti, nes požeminiai garažai padėsią spręsti transporto parkavimo Senamiestyje problemą, beje, neprieštaraują ir paminklų apsaugos nuostatams. Prasidėjo ginčai. Paklausiau, kas leido atlikti archeologinius tyrimus, nes institutas leidimo, vadinamojo Atviro lapo, niekam nedavė, niekas jo ir neprašė. Be to, kaip tvirtinau, į Senamiestį įterpiamas visiš-

243

244

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kai svetimas architektūrinis elementas. V. Nasvytis tiesiai pasakė: „Pralaimima visų pirma visuomenės opinija ir iškart suteikiama plati galimybė kitiems analogiškiems reiškiniams.“ J. Tornau iškėlė principinį teisinį klausimą, kad mūsų pareiškimus aukštesnės administracijos instancijos perdavė svarstyti toms įstaigoms, kuriomis skundžiamės. Jis išvardijo visus, atseit, geranoriškus Senamiesčio griovimus, nuo pat sumanymo pašalinti Aušros Vartus, trukdančius magistralei į Minsko plentą nutiesti, ligi garažų statybos. S. Veiverytė savo kalbą pradėjo klausimu: „Kokioj atsidūrėm kultūros pakopoj, jei nagrinėjamas grupės privatininkų reikalas, tuo tarpu, kai liečiamas mūsų visos tautos turtas?“ A. Rasteika ambicingai teisinosi, kad kultūrinį palikimą jie saugą rūpestingai, taip, kaip reikia. J. Tornau ironiškai paklausė, ar „būtų galima pastatyti garažą po Katedra?“ Mus pralinksmino rimtu veidu duotas atsakymas: „Po Katedra – ne, nes rūsių įleidimas ten gana didelis...“ Taigi „mes“ kalbėjome apie absoliučias kultūros vertybes, „jie“ – apie ūkinę veiklą, kuriai paveldas trukdyti negalįs. Išsiskirstėme bendro sutarimo nepasiekę. Liko Kultūros barų dailės skyriaus redaktorės Gražinos Martinaitienės atidžiai parašytas protokolas (jį paskelbiau Lietuvos istorijos metraštyje, 1998). Tos pačios dienos pavakary sužinojau, kad garažų statyba nutraukiama, iškastą duobę nurodyta užlyginti. Dabar šitai prisiminus kyla melancholiškos mintys, kad mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje tie, kuriems uždėta pareiga rūpintis Vilniaus Senamiesčiu, jo žalojimo neįstengia ar tiesiog nenori sustabdyti. Antai Šiaulių gatvės namo griūtis įvyko dėl negailestingo kultūrinio sluoksnio sunaikinimo ir milžiniškos duobės požeminiam garažui statyti. Antras „mūsų“ laimėjimas – sutrukdyta jau suprojektuotos magistralės Kalinausko, Palangos, Liejyklos, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Tado Vrub­ levskio gatvėmis statyba. „Garui nuleisti“ autoriai savo projektą pateikė platesnei visuomenei apsvarstyti. Mums aiškino, kad magistralė duos išganingą rezultatą: apsaugos Senamiestį nuo tranzitinio transporto ir pagerins šios miesto dalies aptarnavimą. Architektai greit išlukšteno, kad tai tėra visuomenės apgaulė. Juk suprojektuota magistralė net įvažiavimų į Senamiesčio gatvių tinklą nepaliko. Neiškenčiau nepasamprotavęs, kad išgriovus namus – gatvių formuotojus – atsivers neišvaizdūs ir netvarkingai išsidėstę kiemų pastatai. Ar po to nekils klausimas dėl naujų gatvės formuotojų – standartinių blokinių ar plytinių namų statybos. Šiuo aptarimu 1947 m. pradėtas Senamiesčio „sanacijos“ planas patyrė visišką fiasco! Tačiau protestai nesiliovė dėl smulkesnių senosios Vilniaus miesto

S avo j o krašto pažinimas

dalies architektūros darkymo. Kiek galėjau, pridėjau ir savo trigrašį dėl Šv. Rapolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblio išsaugojimo, protestavau prieš miesto gynybinės sienos prie bastėjos Bokšto gatvėje griovimą termofikacijos mazgui statyti (būtinai čia!), prieš nevykusį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto priestatą priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kuris būtų sudarkęs harmoningą architektūrinę aplinką. Savojo ir artimų kaimyninių kraštų kultūrinio paveldo pažinimas įžiebė ryžtą saugoti ir savo vertybes nuo naikinimo. Iš to radosi bendraminčių grupelės (daugumos jų dalyvių anksčiau nė nepažinojau), kurios veikė prieš atitinkamus destruktyvius valdžios institucijų planus. Bendri „mūsų“ veiksmai tuomet tapo viešais lietuvių patriotizmo proveržiais.

245

Cenzūros grimasos

Dabar daugelis jaunosios kartos istorikų mano, kad anuometinė cenzūra buvo tik vadinamasis Glavlitas, veikęs pagal universalias visos SSRS taisykles ir instrukcijas. Neginčysiu, kad Glavlitas buvo svarbi cenzūros institucija, bet ne vienintelė ir turbūt ne pati svarbiausia. Cenzūra turėjo daug pakopų – autocenzūra, kolektyvo, redakcinės kolegijos, leidyklos, vadinamojo spaudos komiteto, CK ir maskviškių akademinių, partinių ir administracinių įstaigų, muitinių cenzūra. Šios kelių pakopų cenzūros funkcija – dozuoti informaciją, ją pajungti ideologinėms ir konjunktūrinėms reikmėms, saugoti piliečius nuo „vidinės“ ir išorinės emigracijos bei buržuazinio istorijos mokslo, kultūros „invazijos“ ir saugoti griežtai apibrėžtas sovietines totalitarines „vertybes“. Sovietinio Istorijos instituto gyvenimą stebėjau ir buvau jo dalyvis kone 40 metų. Reikėjo rašyti taip, kaip mane, rodos, geranoriškai mokė J. Žiugžda, kad niekas negalėtų prikibti nei prie sakinio, nei jo dalies. Vėliau, kai ėmiau ruošti didesnės apimties darbus, įsigudrinau aukštesniu ideologiniu tonu parašyti įvadą ir išvadas, nes, kaip pastebėjau, radikaliausi prižiūrėtojai tingėdavo visą tekstą skaityti. Kai išėjo mano knygos apie spaudos draudimą ir jos platinimą (knygnešius ir kt.), du gerai žinomi žurnalistai Š. ir T. (dabar pasirodė, kad buvo padorūs žmonės) mane lyg įspėjo ar pagąsdino, kad vaikščioju lyg skustuvo ašmenimis arba balansuoju eidamas lynu virš prarajos. Žinoma, buvau budrus, neblogai žinojau marksizmo klasikų veikalus ir numačiau, kaip jais būtų galima prisidengti nuo kritikų užsipuolimų. Šią mano savybę pastebėjo buvęs aspirantas Egidijus Aleksandravičius, kuris neseniai viename savo straipsnyje mane net pavadino marksizmo žinovu. Kartais šiuo būdu padėdavau ir savo kolegoms. Etnografas Vitalis Morkūnas dar ir dabar prisimena, kaip 1969 m. jo disertacijos oponentas iš Minsko Vasilijus Bondarčikas užsipuolė už tariamai didelę klaidą, nes radęs tvirtinant, kad žemės ūkio darbininkai daugiausia buvo išnaudojami nedideliuose ūkiuose.

C enz ū ros grimasos

Bemat suradome V. Lenino citatą, visiškai palankią disertantui. Oponentas atlyžo lyg musę kandęs. Be abejo, marksizmo žinios davė skirtingų vaisių. Vieni su marksizmu ideologiškai susitapatino, kiti čia ieškojo priedangos laisvesnei istorijos minčiai reikšti. Prie pirmųjų tikrai niekad nepriklausiau, nors niekad nebuvau ir disidentas dabartine prasme. Greičiau geras autocenzorius. Sunkiausia buvo kolektyvinės cenzūros pakopa. Iš pradžių – J. Stalino laikais ir ligi 1956 m. – ji Istorijos instituto darbus malė lyg pragaro malūnas. Reikliausias cenzorius buvo pats J. Žiugžda, bet ir jis bijojo pašalinės kolektyvinės cenzūros. Ji pasireikšdavo per Lietuvos SSR istorijos rankraščių aptarimą ir kitomis panašiomis progomis. Vienas pikčiausių minėtos istorijos kritikų buvo Albinas Daukša-Paškevičius, Vilniaus partinės mokyklos dėstytojas. 1921 m. jis, komunistas, iš Lietuvos pasišalino į Sovietų Rusiją. Dirbo ir mokėsi aukštosiose partinėse mokyklose. 1940–1941 m. gyveno Ordžonikidzėje (Vladikaukaze) ir čekistų įpareigojimu prižiūrėjo į šį miestą nutremtą buvusį Lietuvos ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Antras piktas kritikas buvo Bronius Pušinis, senas komunistas. 1926 m. pabėgo į SSRS, pokario metais grįžo ir buvo paskirtas Religinių kultų tarybos įgaliotiniu. Jie, rodos, nė neturėdami supratimo, kas yra istorijos mokslas, I tomo rankraštį pliekė iš kairės, reikalavo daugiau marksizmo ir propagandinių aktualijų. J. Žiugžda į jų kritiką atsakinėdavo labai švelniai. Negaliu nutylėti, kad į šiuos svarstymus ateidavo ir pozityvių kritikų, kurie tramdydavo pernelyg įsibėgėjantį J. Žiugždą. Turiu galvoje „Žinijos“ draugijos darbuotoją Giršą Abramavičių, Ministrų Tarybos pirmininko sekretoriato vedėją Kazį Sideravičių, mano buvusį dekaną Eugenijų Meškauską. Jie reikalavo didesnio dėmesio lietuvių tautai kaip istorijos subjektui. Lietuvos TSR istorijos II tomo aptarimuose radosi naujų kritikų, kurių gretas ypač sustiprino Partijos istorijos instituto darbuotojai, neturėję jokių mokslinių laipsnių – J. Komodaitė ir V. Kondratas. Jų dėmesys buvo sutelktas į mano ir kolegės Emilijos Griškūnaitės tekstus apie proletariatą ir revoliucinį judėjimą. J. Žiugždos teksto neliesdavo. Kartą V. Kondratas įsisiautėjo kritikuoti skyrių apie lietuvių nacijos susidarymą ir nacionalinį judėjimą, vis kartodamas mano, kaip tariamo autoriaus, pavardę. J. Žiugžda sėdėjo, paskui ėmė žvalgytis ir susirūpinęs prisipažino, kad šį tekstą rašė jis, o ne Merkys. V. Kondratas, nė savo sakinio nebaigęs, klestelėjo ant kėdės. Kiekvienai kelių autorių rašytai knygai buvo sudaroma redakcinė kolegija. Jai paprastai vadovaudavo J. Žiugžda arba vėliau – B. Vaitkevičius. Dabar

247

248

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

redkolegijos arba redakcinės komisijos taip pat sudaromos, bet jų vienintelis tikslas yra knygos ar straipsnių rinkinio mokslinė aprobacija. Anais laikais redakcinių kolegijų uždavinys buvo žiūrėti ne taip faktografinių klaidų, menkos argumentacijos, kaip ideologinio grynumo. Lietuvos TSR istorija turėjo uždavinį tapti direktyva, su kuria reikėjo derinti „žemesnio“ rango tyrinėjimus, kraštotyrinius rašinius, paskaitas ir pan. J. Žiugžda arba B. Vaitkevičius buvo tie paskutinieji rankraščio filtrai prieš teikiant leidyklai. Kiti redakcinės kolegijos nariai turėjo reikšti šio cenzūros etapo kolektyvinę atsakomybę. Ne kartą ir man teko tokiose redkolegijose dalyvauti. Pavyzdžiui, leidžiant Lietuvos TSR istorijos II tomą buvau lyg instituto ryšininkas su Politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Leidyklos suredaguotus tekstus atnešdavau J. Žiugždai ir autoriams, paskui juos vėl grąžindavau leidyklai. Nemaloniausia būdavo, kai J. Žiugžda II tomo (I dar daugiau) spaustuvėje surinktą tekstą vėl imdavo redaguoti, ypač savo rašytus skyrius. Primargindavo tiek, kad didelę teksto dalį tekdavo kone iš naujo rinkti. Leidyklos redaktorė pašiurpdavo, tačiau jos vadovai prieš J. Žiugždą, bent prie manęs, netardavo nė žodžio. Svarbiausias mano įsikišimas būdavo tuomet, kai galutinį „Vaizdo“ spaustuvės surinktą tekstą tvarkė techninis redaktorius Dovydas Gotleris, poligrafininkas iš pašaukimo. Jis koreguodavo teksto išdėstymą, žiūrėdavo, kad nebūtų vertikalių properšų. Dažnai tekdavo keletą žodžių išbraukti arba prirašyti, kad pastraipos pabaiga arba perkėlimas į kitą puslapį atrodytų gražiai. Abudu leidykloje išsėdėdavome ligi vėlumos. Sako, kad dažnai D. Gotleris nebeidavęs nė namo. Iš jo išmokau nemažai tokių gudrybių. Be to, pamačiau, kad jis geras ir religingas žmogus. Pavyzdžiui, man priekaištavo: „Jūs ne tik žodį Dievas suskaidote skiemenimis keldami į kitą eilutę ar puslapį, bet dar rašote iš mažosios raidės. Mes, žydai, taip nedarome“. Vienintelis atvejis, kai, mano manymu, maždaug normaliai dirbau savo darbą, būdamas Lietuvos TSR MA darbų A serijos redakcinės kolegijos narys. Per mano rankas ėjo visi šiam žurnalui teikiami istorijos straipsniai. Žiūrėjau tik mokslo reikalų, nors ne visada pavykdavo. Gavęs propagandinio pobūdžio straipsnį apie kokį nors partijos ar vyriausybės nurodymo vykdymą, iš autoriaus prašydavau bent jau sistemingos faktografijos ir savarankiškų išvadų, nes jų vietoje tebūdavo straipsnio santrauka. Jei tik būdavo įmanoma, redakcinės kolegijos vengdavau; ir ne aš vienas. Pirmoji knyga, kuri išėjo instituto vardu be oficialios filtracijos, buvo Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje (1957). Taip pat niekas, be pačių autorių, institute ne-

C enz ū ros grimasos

skaitė Vilniaus miesto istorijos nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos (1968) rankraščio. Trims mano knygelėms – Liudvikas Janavičius, Dalevskių šeima ir Simonas Daukantas, kurias išleido „Vagos“ leidykla, pakako raštiškos J. Jurginio rekomendacijos. Rašydamas ideologiškai jautriomis temomis stengdavau pats pasirinkti tinkamus redaktorius apsaugai nuo išorinės kritikos. Negaliu pamiršti S. Noreikienės gerų norų ir pastangų paremti mano darbus. Prisidengdamas vienu planiniu kolektyviniu darbu su skambiu pavadinimu parašiau tuomet „neaktualią“ knygą apie lietuvių spaudos draudimą. Kad nerėžtų leidybos prižiūrėtojų akių, ją pavadinau Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Dar reikėjo keleto visiškai teigiamų atsiliepimų. Juos parašė sektoriaus bendradarbiai. S. Noreikienės atsiliepimą tebeturiu. Ji gerai įvertino argumentaciją, kaip caro valdžia „mėgino sulaikyti natūralų lietuvių nacijos formavimosi procesą, sutrukdyti raštijos vystymąsi, priversti tradicinį raidyną pakeisti kirilica“ (1977 02 18 atsiliepimas). Paprašiau, kad ji mano darbą paglobotų ir toliau, leidybiniame procese, t. y. sutiktų pabūti atsakomąja redaktore. Šią paslaugą ji mielai padarė ir tuomet, kai parašiau šios knygos tęsinį Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. – XX a. pradžioje (1982). Spaudai teikiamus rankraščius tvirtindavo instituto mokslinė taryba. Kai tik išgirsdavau jos rekomendaciją, tuoj po posėdžio direktoriui pakišdavau pasirašyti iš anksto parengtą lydraštį leidyk­ lai. Staiga užkluptas ir nespėjęs pasitarti su savo „autoritetais“ pasirašydavo. Leidyklos paskirta redaktorė dirbdavo savo darbą, – taisydavo kalbos riktus. Deja, jai buvo įsakyta taip pat cenzūruoti tekstą. 1956 m. Politinės ir mokslinės literatūros leidykla išleido J. Jurginio knygą Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė, kurią redagavo jauna ir dar neatsargi redaktorė Baniutė Medekšaitė. R. Šarmaitis dėl J. Jurginio laisvesnės minties ir kai kurių datų netikslumo Literatūros ir meno laikraštyje (1957 02 09) visą kaltę suvertė redaktorei. Kalbininkas Juozas Balčikonis dar pridėjo priekaištų dėl kalbos trūkumų (Tiesa, 1957 11 28). Vargšė redaktorė, tapusi atpirkimo ožiu, gavo leidyklos papeikimą, buvo pažeminta korektorės pareigoms. Redaktorės-cenzorės pavyzdys buvo Marija Senkuvienė, kuri redagavo Alberto Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos istorijos vertimą. Šią istoriją numatyta išleisti „Vagos“ leidykloje Lituanistinės bibliotekos serijos 21 tomu ir skirti Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms paminėti. Įvadą su visais perkūnsargiais parašė J. Jurginis, skaitė reikli nuolatinė serijos redakcinė komisija. Tokių senų knygų vertimų nebereikėjo siųsti cenzūrai. Tačiau budri redaktorė įžiūrėjo, kad knyga nenaudinga sovietinei tautų draugystei,

249

250

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Knygai Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 m. sėkmingai išėjus: M. Jučas, V. Merkys, L. Mulevičius, A. Tyla, 1976 m.

nes iškeliami LDK ir jos karai ne tik su kryžiuočiais, bet ir su maskvėnais. Korektūrą nunešė į CK, turbūt propagandos skyriui. Knygą leisti uždraudė. Šis A. Kojalavičiaus-Vijūko veikalas išėjo tik Sąjūdžio laikais – 1988 m. Dar ir dabar stebiuosi, kad 1972 m. šioje serijoje išėjo Motiejaus Valančiaus dvitomis. Tiesa, redakcinės kolegijos narys R. Šarmaitis buvo prikibęs prie I tomo Vytauto Vanago parašyto estetinės krypties įvado. Autoriui teko taisyti. II tomui Žemaičių vyskupystė įvadą rašiau aš. M. Valančiaus tekste nedariau jokių kupiūrų. Išėjo be trukdymų. Vėliau radosi nepatenkintų. Antai mūsų geraširdis ūkvedys Stasys Jaskėnas direktoriui pasisiūlė šį deficitinį leidinį padėti įsigyti. Šis purkštelėjo, kad popų raštų nekomplektuojąs. Pirmą kartą su valdžios įstaigų cenzūriniu įsikišimu teko susidurti leidžiant Vilniaus universiteto istorijos I tomą apie 1579–1803 m. laikotarpį. Knyga buvo skirta artėjančiam 400 metų jubiliejui. Ją rašė net 21 autorius. Rektorius J. Kubilius mane pakvietė būti atsakinguoju redaktoriumi. Reikėjo iš tokios daugybės autorių rašinių padaryti vientisą istoriją. Kalbos dalykus sutiko tvarkyti redakcinės kolegijos narys Arnoldas Piročkinas. Ėmėmės darbo. Dalis straipsnių buvo parašyta atsainiai, lyg kokiam laikraščiui. Kai kurie – perdėm

C enz ū ros grimasos

ideologizuoti, jiems nestigo ir konjunktūriškumo. Vienus straipsnius filtravome dėl pastarųjų trūkumų, kitus pasiūlėme perrašyti net pasitelkus kompetentingus bendraautorius. Dar iš kitų straipsnių braukėme pasikartojimus ir tvarkėme sandūras su kitų autorių tekstais. Pas rektorių nevaikščiojau ir juolab pats autorių neklibinau. Mūsų pastabas ir redaguotą tekstą rektoriui nunešdavo redakcinės kolegijos narys istorikas Algirdas Šidlauskas. Paskui rektoriaus vardu perduodavo autoriams. Nė vienas jų rektoriui neprieštaravo. Dėl valingo A. Piročkino redagavimo visas tekstas neblogai išsilygino. „Mokslo“ leidyk­los redaktorė Genovaitė Gustaitė bemat dar kartą suredagavo, ir rankraštis nukeliavo į geriausią K. Požėlos spaustuvę Kaune. Tekstą surinko. Netikėtai Istorijos redakcijos vedėja Liuda Maciulevičienė man pranešė, kad korektūra užkliuvo ir pateko Aukštojo ir specialiojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui. Susirūpinęs nuėjau pas rektorių. Jis taip pat sunerimo. Gavo H. Zabulio audienciją. Tuoj pat nuskubėjome į ministeriją (dabar A. Smetonos gatvė). Ministrą pažinojau dar iš studijų laikų. Jo kabinetas padarė nemalonų įspūdį, mat kažkas persistengė norėdamas pabrėžti aukštą sovietinės įstaigos ir paties ministro prestižą. Stalas stovėjo ant pakylos, už jo visa siena buvo dekoruota raudono pliušo drapiruote. Susėdome prie ilgo stalo. Rektorius klausia, kas atsitiko su korektūra. Atsakymas buvo trumpas – objektyvizmas. Nežinau, ar tai buvo paties ministro žodžiai, ar perduota kitų nuomonė. Šis Vilniaus universiteto jubiliejaus minėjimas daug kam nepatiko, ypač Maskvos funkcionieriams. Objektyvizmas – vadinasi, parašyta nemarksistiškai ir nepaisant politinės konjunktūros. Rašyti reikia iš naujo. Tą priekaištą pradėjome atsargiai analizuoti. Ministras vis po truputį nusileido. Atpirkimo ožiu liko Irenos Petrauskienės skyreliai apie universiteto biblioteką ir spaustuvę. Pažadėjome į vertingas ministro pastabas atsižvelgti ir tekstą sutrumpinti. Ministrui pasidarė lengviau, – jei kas iš aukščiau pareikštų nepasitenkinimą, galėtų pasiteisinti: kritikavau, autoriai taisė. Apie tą nuotykį niekam nepasakojau, net A. Piročkinui. Ši žinia vieniems būtų nemaloni, o kitus skatinusi parodyti savo ideologinį tyrumą. Nuėjau pas I. Petrauskienę (ji dirbo Istorijos institute) ir drauge išbraukėme keletą puslapių. Nunešiau leidyklon L. Maciulevičienei. Ji buvo patenkinta, kad korektūrą atgavome, nors kone pusę visų puslapių reikėjo iš naujo perlaužyti. Dėl antro istorijos tomo tokių kliūčių nebuvo, nors ministras manė, kad 1832 m. universitetas nebuvo uždarytas, bet pertvarkytas į dvi aukštąsias mokyklas Vilniuje ir iš dalies perkeltas kitur.

251

252

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Glavlitas (cenzūra) bandė gnaibyti ir mano monografijas. Iš L. Maciulevičienės sužinojau, kad kliūva Lietuvos valstiečiai ir spauda... Matyt, tai sužinojo ir instituto vadovai. Mokslinė sekretorė leidyklą paprašė rankraštį grąžinti, nes jis esąs nepakankamai aprobuotas. Leidykla nurodė kreiptis raštu. Rašto rašyti nesiryžo. Suprantu, kad vadovybei nerimą kėlė knygos objektas, autorius, na, žinoma, taip pat atsakomoji redaktorė. Nors laikraštiniame popieriuje, bet knyga buvo išspausdinta. Tik dabar iš šios leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Juozo Vaitkaus atsiminimų Likimo juodraščiai (2008) sužinojau, kad Glavlitas kibo prie abiejų mano monografijų apie lietuvių spaudos draudimą ir knygnešius. Ačiū jam ir L. Maciulevičienei, kad prieš cenzūrą atsilaikė. Leidžiant Vilniaus miesto istoriją Glavlitas vėl įsikišo. Prie rankraščio pridėjau du Vilniaus miesto planus – 1808 m. ir iš 1908 m. Aleksandro Vinogradovo rusiško vadovo po Vilnių. Jie užkliuvo dėl to, kad buvo stambesnio mastelio negu 1:60000. Vadovavosi aplinkraščiu iš Maskvos. Neprieštaravo, kad leidimo kreiptumėmės į tenykštę vyriausiąją cenzūros įstaigą. Kreipėmės. Leido publikuoti tik 1808 m. planą. Glavlite taip pat įstrigo mano parengtų geologo ir revoliucionieriaus Juozapo Lukoševičiaus atsiminimų korektūra. Mat jo atsiminimus skelbiau visus, palikau ir aprašymą, kaip jie pasigamino sprogmenį pasikėsinimui prieš carą Aleksandrą III. Turėjau ištisus puslapius išbraukyti, bet praleidimus pažymėjau daugtaškiais. Pavienius žodžius braukyti atsisakiau. Cenzorius nusileido. Leidyk­lai vėl buvo papildomų išlaidų, nes teko visą tekstą perlaužyti iš naujo. Jei knygą cenzūra aprobuodavo ir leisdavo platinti, kartais tuo dar ne visi nemalonumai baigdavosi. Ne viena knyga buvo sulaikyta ir jos tiražas išvežtas į popieriaus fabriką. Šis likimas vos neištiko ir mano 1967 m. išspausdintos knygelės Narodnikai ir pirmieji marksistai Lietuvoje (1967). Iš „Mokslo“ leidyklos gavau dešimt man priklausančių autorinių egzempliorių, juos dalijau savo kolegoms, o knygynai pardavinėjo likusį tiražą. Netikėtai mane pasikvietė Spaudos komiteto pirmininko pavaduotojas Mykolas Požarskas. Jo pirmi žodžiai buvo maždaug tokie: „Ką dabar darysim su paties knyga?“ Klausimo nesupratau. Ėmė aiškinti, kad LSSR dalį savo suvereniteto teisių yra perdavusi SSRS ir todėl mus liečia centrinės vadovybės nurodymai. Lyg nežinočiau, kiek teisių LSSR sau pasiliko. Toliau – jau konkrečiau: „Įdėjai J. Lukoševičiaus antkapinio paminklo su kryžiumi Rasų kapinėse nuotrauką ir tuo kompromituoji ne tik šį revoliucionierių, bet ir jo bendražygį Aleksandrą Uljanovą“ (Lenino brolį). Tokie dalykai

C enz ū ros grimasos

esą nedovanotini. Tuo kalbą baigė. Išėjau. Galvojau, jei knygelę konfiskuos, anokia čia bėda, didelė tiražo dalis jau išplatinta, o man už tą nuotrauką kažin ko nepadarys. Gerokai vėliau J. Jurginis prasitarė, kad M. Požarsko viršininkas Feliksas Bieliauskas šią mano bylą numarinęs. Ne visiems taip pasisekdavo, kaip pasisekė su mano minėtąja knygele. Apie išleistas knygas anuomet atsiliepdavo tik gerai arba blogai. Mokslinės kritikos nebuvo tol, kol istorikai neturėjo, kur jos spausdinti, t. y. ligi 1971 m. imto leisti Lietuvos istorijos metraščio. Ligtolinė kritika Tiesoje arba Komuniste turėjo baigtis autoriaus baudimu ir nemalonumais tai įstaigai, kurioje jis dirbo, ir tai leidyklai, kuri knygą išleido. Nė kiek ne švelnesnės pasekmės būdavo ir po „uždarosios“ kritikos. Dėl pastarosios nukentėjo ir Istorijos instituto 1958 m. pradėtas leisti tęstinis leidinys Iš lietuvių kultūros istorijos. Jis daugiausia buvo skirtas archeologijai ir etnografijai, tačiau publikavo taip pat vieną kitą straipsnį apie LDK kultūrą. Porai tomų išėjus, leidinys užkliuvo. 1961 m. pirmąją „uždarą“ recenziją parašė Partijos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas B. Vaitkevičius. Dar vengė tiesmukiško susidūrimo su J. Žiugžda, aukštu Mokslų akademijos pareigūnu ir CK nariu. Išsisukinėdamas pripažino, kad „šie straipsnių rinkiniai, be abejo, yra rimtas indėlis marksistiškai nušviečiant įvairius seniausios lietuvių liaudies istorijos kultūros bei buities reiškinius.“ Tačiau bematant šį pagyrimą atšaukė. Mat „Leidiniuose pateikta medžiaga, tiksliau, didesnė jos dalis, labai nutolusi nuo dabarties, – aktualių mokslo bei ideologinio darbo šiuolaikinėmis sąlygomis uždavinių sprendimo.“ Kam esą reikalinga publikuoti po kelis straipsnius, skirtus pavienėms problemoms. Konkrečiai prikibo prie I. Butkevičiaus straipsnio apie liaudies architektūrą, kuris „dvelkia valstiečių viensėdžių idealizavimo dvasia, parašytas, mūsų nuomone, objektyvistiškai“. Apskritai kelis kartus pakartojo, kad visų straipsnių „tematika nėra aktuali“ (1961 06 24 atsiliepimas). Serijos sudarytojai dar bandė „pasitaisyti“, tomo tematiką perskyrė į dvi aktualiai pavadintas dalis: „I. Socialistinės kultūros klausimai ir II. Klasinės visuomenės buitis ir kultūra“. Serijos neišgelbėjo. Minėtasis ir kiti kritikuoti neatlyžo. 1964 m. išėjo IV tomas. Kaip tyčia, tuo metu J. Žiugžda nebebuvo perrinktas CK nariu. Tapo lengviau pažeidžiamas, – gavo kažkurio CK skyriaus nurodymą sustabdyti leidimą Iš lietuvių kultūros istorijos. Nesipriešino. Sustabdė. Buvo apmaudu, kad netekome pirmojo specialaus ir vertingiausio tęstinio leidinio apie istorinę mūsų kultūrą. Ši serija nutrūko ketveriems metams. Ją atgaivino Markas Petuchauskas. V tomą pavadino Tarybinio meno

253

254

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

keliu, prikibti buvo sunkiau. Iš viso serijoje išleista 14 knygų. Sovietmečiui einant į pabaigą etnografai buvo prispirti šiame leidinyje liaupsinti kolūkiečių kultūros ir buities „revoliuciją“. Reikėjo rašyti apie pavyzdinius kolūkius ir tarybinius ūkius, jų elito gerovę. Aukščiausią apologijos lygį pasiekė XIII tomas: Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas (1981). Keleriopa cenzūra turėjo tramdyti istorikų mokslinę mintį ir rūpintis oficialiosios istorijos, apibrėžtos specialiais normatyvais, išsaugojimu. Manau, kad nesuklysiu, jei pasakysiu, kad mokslo siekiančio istoriko darbas buvo pragariškas. Dažnai pamanydavau, ar verta rašyti apskritai? Rašiau...

Mūsų angelai sargai

Istoriko veikalų cenzūra, kaip matėme, reiškėsi keliais pavidalais. Jai priskirčiau ir pačių istorikų asmenybės varžymus, jų egzistavimo „cenzūrą“ totalitarizmo interesais. Turiu galvoje mūsų angelus sargus – sovietinius saugumiečius ir jų organizuotą išorinį gyventojų stebėjimą. Jau minėjau, kad mūsų su M. Juču pripažinimas ideologiniais nebrendilomis ir panaikintas paskyrimas į Lietuvos istorijos institutą turėjo remtis išankstinio sekimo rezultatais. Dabar negaliu tvirtai pasakyti, kas mumis domėjosi ir traukė už liežuvio. Gal viena iš jų buvo mūsų kurso rusų kalbos studentė, neseniai ištekėjusi, kuri staiga ėmė manimi domėtis, kvietė palydėti į bendrabutį, net užeiti į kambarį ir vis kalbą suko apie mano pragyvenimo šaltinius ir valdžios sudarytas mokymosi sąlygas. Baigus universitetą ji vėl tapo „nepažįstama“. Revoliucijos istorijos muziejuje šio išorinio stebėjimo tikėjausi ir jo saugojausi. Tačiau, matyt, saugojausi ne visų, kurių reikėjo. Perėjęs į Istorijos institutą greit sužinojau, kad mūsų mokslo įstaigai skiriamas atskiras saugumietis kuratorius. Jam, matyt, plaukė visi slaptųjų informatorių pranešimai, jis nė kiek nesivaržydamas vis užsukdavo pas direktorių ar mokslinę sekretorę. Naujas sekimo etapas prasidėjo maždaug po Romo Kalantos susideginimo ir Kauno neramumų – 1972 m. pavasarį. Direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams buvo priimtas Zenonas Noreika, kuris po karo imitavo pabėgimą į Vakarus ir prisigretino prie JAV kariuomenės įgulos lietuvių pagalbinių apsaugos dalinių. Ten dirbo keliolika metų, kol buvo Maskvos nurodytais būdais ir keliais atšauktas atgal per Austriją. Kartą gerokai įmetęs gyrėsi, kad jam tekę iš išgėrusio pulkininko kišenės ištraukti raktus, atidaryti seifą ir nufotografuoti lietuvių apsaugininkų ir jų šeimų evakuacijos planą. Be to, kasdien tekdavę apvažiuoti nemažą Vokietijos teritoriją ir stebėti kariuomenės judėjimą. Jis ir mokslinė sek­retorė staiga ėmė rūpintis instituto bendradarbių rytine mankšta. Kad galėtų skubiai sušaukti darbuotojus mankštintis, į kiekvieną kambarį įvedė sig­

256

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nalizaciją. Greit visos palubės buvo apraizgytos vielomis – vienos mankštos signalizacijai, kitos telefonui ir priešgaisrinei apsaugai. Dalis laidų ėjo į Z. Noreikos kambarį. Kartą Z. Noreika kažkur trumpam buvo išėjęs. Tuo metu mano žmona pasibeldė ir pravėrė jo kambario duris. Iš stalčiaus sklido mūsų buhalterės Danutės Ravoič balsas. Be Z. Noreikos būta ir kitų angelų sargų. Rytais atėjęs į darbą savo rašomojo stalo stalčiuose rasdavau pribyrėjusių cigaretės pelenų. Vadinasi, rūkė ir tikrino, kas ten padėta. Kartą parodžiau S. Noreikienei. Ji nusišypsojo ir pasakė, kad geriau neturėti savo stalo arba ir jį, ir stalčius laikyti tuščius. Mašininke dirbo labai maloni pagyvenusi moteris Ona Griškevičienė. Jai kartais duodavau perrašyti kokį nors „neplaninį“ darbą, už tai, žinoma, atsilygindavau ir atvirai pasidžiaugdavau jos išsilavinimu, nepriekaištingu raštingumu (tokių mašininkių pasitaikydavo labai nedaug). Kartą ji iš popierių krepšio ištraukė JAV lietuvių ekskursijos į Valakampius vadovas, vieno puslapio kalkę su kažkieno pranešimu apie 1958 m. kuratoriui. Kiek ten buvo smulkmeniškų instituto gyvenimo apibūdinimų! Buvo žvalgyba, radosi ir „kontržvalgyba“, deja, tik atsitiktinė, bet vis dėlto informatyvi. Antras priežiūros būdas buvo ekskursijos, t. y. turistinės kelionės į užsienio šalis. Pirmoji tokia mano išvyka buvo į Lenkiją 1958 m. Didžiąją dalį grupės sudarė Vilniaus mokytojai. Priėmė ir mane su pusbroliu biologu Alfonsu Merkiu. Norėjosi pamatyti Krokuvą, Varšuvą ir kitas vietas, kurios susijusios su LDK istorija. Deja, vos šį bei tą apžiūrėję Varšuvoje, pasivaikščioję po senamiestį, buvome nuvežti į Olštyną bei Gižycką prie Mozūrų ežerų. Olštynas mums buvo reikšmingas ta prasme, kad maždaug už 30 km 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis. Ten lenkų archeologai atliko tyrimus. Su Alfonsu prikalbinome vieną sunkvežimio vairuotoją, kad mudu ten nuvežtą. Mūsų grupę lydėjo vienas Vilniaus saugumietis, kuris viešai nesisakė, kas esąs, tačiau bene visi tai supratome iš jo laikysenos. Leidimo važiuoti į Žalgirio lauką teko prašyti lenkų

M ū s ų angelai sargai

saugumiečio, kuris prisistatė kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas. Mūsų prašymas buvo kategoriškai atmestas, nes nukrypstąs nuo nustatyto maršruto. Pastarasis atstovas buvo dar jaunas vyras, bet gerokai kuoktelėjęs. Pasirodo, kad Gižyckas įėjo į pasienio zoną, mat kitoje sienos pusėje buvo Kaliningrado sritis! Paprašė pateikti pasus, iš jų sudarė grupės narių sąrašą, kurį turėjo pristatyti vietos policijai. Žiūriu, rašo tik mano vardą ir tėvo vardą. Pirštu parodžiau į pavardę, sakau, ar šito žodžio nerašysite. Mandagiai atsiprašė, kad pas juos titulai, markizo taip pat, panaikinti. Supratau, kad jam Merkys reiškė tą patį kaip ir markiz. Grįžęs į Vilnių institute šio įvyko nenutylėjau, visi gardžiai juokėsi ir ėmė mane pravardžiuoti markizu. 1970 m. SSRS „Žinijos“ draugija surengė kelionę į Rumuniją. Iš Lietuvos buvau tik aš vienas. Autobusu apvažiavome visą šalį, jos lygumas ir kalnus, pamatėme kultūros įžymybes. O žmonės atrodė daugiau suvargę nekaip Lietuvoje. Transilvanijoje tarp kalnų mačiau Stepono Batoro tėviškę, bet jo laikus menančių pastatų nebebuvo. Kelionė graži, nepalyginsi su minėtąja po Lenkiją. Grįždamas prie temos turiu pasakyti, kad etatinis SSRS saugumietis, kurį išskirti vėl buvo nesunku, mus saugojo ne tik pačius, bet ir nuo rumunų provokacijų. Mat tuomet SSRS ir Rumunijos draugystė pašlijo. Pirmą vakarą po atvykimo į Bukareštą visą grupę pasikvietė SSRS ambasada. Pasitiko kažkoks aukštas pareigūnas ir paleidęs radiją visu garsu ėmė aiškinti politinę padėtį, mokė, kaip elgtis ir vengti pažinčių su rumunais. Vis dėlto po šalį autobusu važinėjome lyg ir normaliai, miela rumunų gidė stengėsi savo pareigą atlikti gerai. Tiesa, iš įdomiausių Rumunijos vietų į namus pasiunčiau, rodos, 6 atvirukus, bet adresatą pasiekė tik du. 1979 m. gavau SSRS mokslų akademijos komandiruotę į Varšuvos archyvus, mokslines bibliotekas. Reikėjo važiuoti per Maskvą ir ten akademijos Užsienio skyriuje gauti išvykimo dokumentus. Juos tvarkė ligi vėlyvo vakaro. Darbuotojas bėgiojo po kabinetus (pasirodo, jie taip pat buvo atviri) ir atnešė viską, kas buvo reikalinga. Iš portfelio ištraukiau konjako butelį ir pastačiau prie rašomojo stalo kampo. Jis net nušvito, ėmė duoti praktiškus patarimus. Reikėjo Varšuvoje telefonu prisistatyti ambasados sekretoriui ir būtinai užsirašyti bent 5 lenkų pavardes. Pasakė, kad jų reikės ataskaitai. Galvojau, iš kur tas pavardes imsiu. Tiesa, mano darbu Varšuvoje oficialiai rūpinosi Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Piotras Losovskis (Łossowski) ir jo doktorantas Bronius Makauskas. Jų pavardžių nenuslėpsi. Kitas tris pavardes nusirašiau nuo archyvo ir bibliotekos darbuotojų durų. Kai po mėnesio grįžau į Maskvą,

257

258

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jau buvo vakaras. Tas pats Užsienio skyriaus darbuotojas, nepamiršęs mano pavilgos, išdavė reikalingų užpildyti anketų blankus ir leido važiuoti namo (kiti nakvodavo), Vilniuje parašyti savo ataskaitą, atsakyti į blankų klausimus. Visus reikalingus popierius liepė atsiųsti per savo akademijos Užsienio skyrių. Vienoje anketoje buvo klausiama, kaip sutikti lenkai vertina bendravimą su SSRS. Aha, štai kam tos užsakytos pavardės buvo reikalingos! Prie visų parašiau: „teigiamai“. Įdomu, ką būtų reiškę tiems žmonėms, jei jų požiūrį būčiau įvardijęs „neigiamu“? Gal būtų uždraudę įvažiuoti į SSRS? Tikėdamasis blogesnių dalykų, komandiruotės metu nepasinaudojau B. Makausko pasiūlymu aplankyti Seinų kraštą ir jo tėviškę Punsko valsčiuje. Žinojau, kad „mūsiškiai“ tokias keliones labai stebi. Kur kas daugiau „apsaugos“ susilaukiau per savo keliones į vadinamąsias kapitalistines šalis. Tvarkant išvykimo dokumentus visais atvejais reikėjo užpildyti, rodos, 8 puslapių anketą, kurioje būtina surašyti ir aprašyti ne tik savo biografijos faktus, bet taip pat išvardinti visą šeimą ir visą giminę ligi pat senelių. Prie anketos reikėjo pridėti 12 savo fotografijų! Su šiomis kelionėmis susipažinau gan anksti. 1960 m. aš, J. Jurginis ir rašytojas Mykolas Sluckis buvome įtraukti į didelę SSRS kultūrininkų turistinę grupę, kurią organizavo maskviškė Kultūrinių ryšių su užsieniu draugija. Turėjome aplankyti Daniją ir Norvegiją. Keliavo daugiausia Maskvos ir Leningrado rašytojų, teatralų, na, žinoma, ir vienas saugumietis. Delegacijai vadovavo dimisijos kontradmirolas Zaremba, kuris vėliau, kaip iš laikraščių sužinojau, tapo sovietinių karo veteranų organizacijos pirmininku. Atrodo keista, kaip tuomet aš, istorijos mokslų kandidatas, nepartinis ir viengungis, galėjau šioje grupėje atsidurti. Pasirodo, pasaulyje būna visokių neįtikėtinų atsitiktinumų. Į šią išvyką mane rekomendavo panaši vilniškė draugija. Tuomet pas mus dar nebuvo „Inturisto“ filialo ir nuolatinių gidų. Pavedžioti iš užsienio atvykstančių senosios emigracijos lietuvių ekskursijas Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos pirmininkas Povilas Rotomskis kviesdavo savo gerą pažįstamą J. Jurginį. Šiam dažnai vaikščioti su turistais nusibodo ir draugijai padėjėju įpiršo mane. Už gido paslaugas draugija nemokėjo. Lyg atsilygindamas P. Rotomskis mane išleido į šią kelionę. J. Jurginis sakė, kad turėjęs laiduoti, jog aš tikrai nepabėgsiu, neiškrėsiu jokių išdaigų ir panašiai. Kitaip sakant, apsiėmė mane prižiūrėti. Taip visiškai netikėtai išvykau į Skandinaviją. Buvo labai maloni kelionė, bet su įvairiais sovietiniais nuotykiais. Dabar mūsų šalies jauniems piliečiams net

M ū s ų angelai sargai

sunku patikėti, kad tokie dalykai nebuvo kažkokia retenybė. Nuotykiai prasidėjo Leningrade įsėdus į sovietinį keleivinį laivą „Baltika“. Tai tas pats laivas, kuriuo vėliau N. Chruščiovas vyko į Niujorką, į Jungtinių Tautų Generalinę asamblėją ir ten savo prakalbos metu įsikarščiavęs batu daužė tribūną. Šis geriausias sovietinis keleivinis laivas reguliariai kursavo tarp Leningrado ir Londono. Pakeliui užsukdavo į Helsinkį, Stokholmą ir Kopenhagą. Juo keliavo įvairių tautybių žmonės. Nuo jų prasidėjo mūsų trijulės „nusižengimai“. J. Jurginis ėmė bendrauti su Helsinkyje įlipusiomis studentėmis, kurios vyko padirbėti į Londoną ir gauti šnekamosios kalbos įgūdžių. Bet ypač įkliuvome Stokholme. Ten, uoste, laivas stovėjo kokias šešias valandas. Leido išlipti ir grupėmis pasivaikščioti po miestą. J. Jurginis Elsinoro pilyje (Danija), 1960 m. telefonu paskambino savo prieškarinių laikų draugui etnologui Juozui Lingiui. Prasidėjus karui jis nemetė studijų universitete ir Švedijoje pasiliko visam gyvenimui. J. Lingis mus pasitiko sutartoje vietoje netoli uosto. Nuvežė parodyti garsiojo Skanseno liaudies buities muziejaus. J. Jurginis su J. Lingiu prisėdo ant suoliuko pasikalbėti. Mudu su M. Sluckiu vaikštinėjome po Skanseną. Buvo įdomu. Mums buvo įsakyta į laivą susirinkti prieš dvi valandas. Manėme, kad pakaks grįžti valandą ligi išvykimo. Grįžtame, – visi mūsų laukia įsitempę. Pasirodo, Zaremba turistinę grupę įbaugino: jei šie šunsnukiai pabėgo, visi tuoj grįšite į Leningradą. O mes pasirodome linksmi, J. Lingio palydėti ligi pat trapo. Didesnių neklaužadų kaip mes negalėjo būti, nes pažeidėme drausmę, užmezgėme pažintį su kažkokia įtartina asmenybe. Paskui laive minėtas saugumietis klausinėjo, kas tas Lingis. Sakau, žinomas etnologas, profesorius, kartu muziejų apžiūrėjome. „Žinom, žinom, muziejus labai svarbu.“ Tie žodžiai slėpė daug kenksmingos ironijos. Paskui netikėtai atsigavome. Prie mūsų prisigretino įkaušęs provincijos lygio amerikiečių žurnalistas, Suomijoje išmokęs rusiškai. Jis tuo metu kaip tik keliavo namo. Tauškė visokius niekus, gyrėsi, kad galįs prieiti prie bet kurios laive esančios rusės panelės ar ponios. Nors plaukė trečia klase, o mes – antra, bet per pietus stengdavosi prisėsti prie mūsų stalelio. Kaip užsieniečio ne-

259

260

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

drįsdavo išprašyti. Šis mums kišo laikraštį The NewYork Times. Matyt, norėjo parašyti reportažą apie savo kelionę, jam buvo įdomu, kaip mes, ne rusai, reaguosime į viešus jo pareiškimus. Tai turbūt buvo daroma ne politiniais tikslais, bet iš noro patirti gyvenimiškų įspūdžių. Deja, daugiausia pliauškė netaktiškai, vulgariai, užgaudamas elementarų kitų žmonių orumą. M. Sluckis žiūrėjo žiūrėjo į amerikietį ir sako lietuviškai: „Na, bet vyruko išvaizda labai panaši į Jėzaus Kristaus“. Kas pasakyta, žurnalistas vis dėlto suvokė: „Ką, aš Jėzus Kristus?“ Ar tik ne pats M. Sluckis ir atsakė: „Kartais gamta žiauriai apsirinka: išvaizda viena, o turinys visiškai kitoks.“ Tikriausiai nereikia priminti, kad prie gretimų staliukų sėdėjo tie, kam pagal pareigas priklausė sėdėti. Po paskutinio pasikalbėjimo su mumis tas vyrukas ne tik prie mūsų stalo, bet ir apskritai antros klasės denyje nepasirodė. Užtat buvome labai pagerbti aptarnaujančio laivo personalo, – mūsų klausdavo, ar nenorėtume dar kokių valgių, šio ir ano. Žodžiu, mūsų Stokholmo nuodėmės buvo atpirktos, kontradmirolas, kaip atrodė, nustojo į mus šnairuoti. Laimingai pasiekėme Kopenhagą, lipant iš laivo muitininkas klausinėjo, ar neturime ginklų, narkotikų ir mėsos produktų. Atsakius neigiamai, ant mūsų lagaminų kreida pažymėjo kryžiukus ir... eikite sau. Vietos turistinė agentūra mus apgyvendino „Cosmopolit“ viešbutyje. Tik įsivaizduokite, kokia nepagarba: mus, sovietinius piliečius, internacionalistus, sugrūdo į tokį smerktino pavadinimo viešbutį. Vakare visi norėjo pasivaikščioti po miestą. Po vieną neleidžia, turime eiti visa 30 žmonių grupė. Galite įsivaizduoti: gauja, kurios priekyje žengia vedlys (tas saugumietis) su išskleistu miesto planu. Vedė, vedė ir pamatėme, kad mes jau jūrininkų ir linksmų mergužėlių kvartale. Zaremba rinktiniais rusiškais žodžiais vedlį iškoneveikė, girdi, jei nesupranti, ką planas rodo, tai neimk į rankas... Visiems buvo griežtai įsakyta siūrinti tiesiai į „Cosmopolitą“. Viešbutyje Zaremba be jokių paaiškinimų moterims liepė eiti miegoti, o mus, vyrus, pasiliko vestibiulyje. Susėdome kampe. Kontradmirolas sako: „Mačiau, kad jūs tame kvartale buvote linksmiau nusiteikę. Eikite, vaikinai, į savo numerius. O tai dar kokį užkratą parsivešite...“ Jo akyse buvome lyg jūrininkai, paleisti nuo saito. Zaremba dar daugiau pasireiškė Norvegijoje. Jo supratimu, tuomet tarptautinė padėtis pasidarė ypatinga. Mat virš Uralo buvo numuštas JAV žvalgybinis lėktuvas, pilotuojamas Pauerso. O jis skrido iš NATO bazės Norvegijoje. Osle buvo švenčiama Konstitucijos diena, regis, gegužės 17-oji. Šia proga norvegai

M ū s ų angelai sargai

261

mus pakvietė stebėti parado, kuris vyko priešais karaliaus rūmus. Balkone pasirodė pats karalius su kronprincu. Jaunimas buvo apsirengęs senų laikų kariuomenės dalinių uniformomis, kiekviena kolona turėjo savo orkestrą. Iš tribūnos vaikščiojau tarp eisenos dalyvių ir fotografavau, kas man patiko. Apsidairę pamatėme, kad, be mūsų, vilniečių, nebėra nė vieno mūsiškio. Likome ligi iškilmių pabaigos. Kai grįžome į viešbutį, sužinojome, kad Zaremba saviškiams davė komandą iš parado pasišalinti, nes buvę pastebėti aplink vaikščiojantys provokatoriai. Iš Oslo traukiniu per kalnus kelio serpentinais ir tuneliais pasiekėme Bergeną. Turėjome vieną vakarą susitikti su vietos komunistinės krypties veikėjais, SSRS draugais. Susirinkimas buvo kaip „savas“, sovietinis. Išėjo prakalbos sakyti pats ZaPrie kompozitoriaus E. Grygo namų Trolhauremba. Pradėjo apie tautų draugystę, kaip SSRS gene, netoli Bergeno (Norvegija), 1960 m. atėjo norvegams į pagalbą kovoje prieš „fašistinį marą“ Šiaurės Norvegijoje, prie Kirkeneso. Leningradietis universiteto skandinavų kalbų katedros profesorius vertė į norvegų kalbą. Išgirdęs apie „fašistinį marą“ sutriko, nes nežinojo, kaip žmoniškai išversti, ir nutilo. Zaremba savo paskutinįjį sakinį pakartojo, vertėjas – nė iš vietos. J. Jurginis pamatė, kad reikalai prasti, tuoj įsiterpė ir ėmė versti švediškai, daug nesismulkindamas kažką pakalbėjo karo tema, bet jokio „fašistinio maro“ neminėjo. Nieko nesuprasdamas Zaremba pradžiugo ir liepė mūsų istorikui versti toliau. „O tu eik šalin, tau dar atsirūgs“, – pasakė perdėm sąžiningam Leningrado profesoriui. Tie nuolatiniai turistinės grupės vadovo bukumo proveržiai jau mums, sovietiniams piliečiams, tiek buvo įprasti, kad keldavo tik smagų juoką. Grįžęs į Vilnių vieniems kolegoms pasakojau apie Skanseną, Kopenhagos undinėlę, Elsinoro pilį, Gustavo Vigelando (Vigeland) skulptūrų ansamblį Oslo Frognerio parke, rašytojo Henriko Ibseno kapą, kompozitoriaus Edvardo Hagerupo Grygo (Grieg) namą ir kapą prie fiordo ties Bergenu, apie kelionę norvegų laivu toliau į šiaurę, apie įspūdingus Lilehamerio muziejus ir, žinoma, apie nuostabaus grožio gamtą, rodžiau nuotraukas. Kitiems kolegoms dar pridėdavau ir apie sovietinių turistų tykančius nuotykius.

262

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Tai, kas įvyko prieš 1986 m. kelionę į JAV, mane jau gerokai supurtė. Iš norimų aplankyti „kapitalistinių“ šalių daugiausia svajojau apie JAV. Buvo kelios priežastys. Ten 14 metų gyveno tėvas ir daug pripasakojo apie šią stebuklų šalį. Antras dalykas – tai šalis, į kurią tiek daug vilčių dėjome karui baigiantis ir po jo. Įdomūs buvo ir senieji lietuvių išeiviai, kurie N. Chruščiovo laikais kelioms dienoms gaudavo leidimą apsistoti Vilniuje ar net aplankyti gimines. Jiems, kaip minėjau, tekdavo ir gidu pabūti, bet tik Vilniuje ir Trakuose. Jų palydovai į tėviškes jau buvo kitos žinybos pasiuntiniai. Tuomet su Tabor Farmoje, netoli Čikagos: V. Merkys, kanadiečių lietuvių grupe atvyko ir mano tikra L. Mockūnas, J. Aputis, V. Kavolis, 1986 m. teta Marijona Merkytė-Vaičekauskienė, kuri svetimoje šalyje gyveno nuo XX a. trečio dešimtmečio. Gavo leidimą nuvažiuoti į svečius pas brolį Joną, į Puožą ir gimtuosius Čivus. Nuo „Vilniaus“ viešbučio savo „Volga“ turėjo pasiimti pusbrolis Alfonsas, bet ten prisistatė ir vienas Ekonomikos instituto bendradarbis N., mat esąs paskirtas oficialiu palydovu. Tiesa, gerokai sumišo, nes Alfonsas jį pažinojo. Važiuoja. Teta nepėsčia, palydovo klausia, ar turi pištalietą. Šis sako – ne. Teta giriasi, kad pas juos, Kanadoje, detektyvai visad ginkluoti. Beje, ji mudviem su Alfonsu buvo išsiuntusi oficialų kvietimą į Kanadą, deja, šis dingo kaip į vandenį. Netikėtai 1985 m. rudenį į JAV išleido keturis man pažįstamus rašytojus, kritiką ir teatralą. Mat tuomet prie Čikagos, Tabor Farmoje, vyko eilinis metinis Santaros-Šviesos federacijos suvažiavimas-konferencija. Mūsiškių dalyvavimas buvo didelė sensacija čia, Lietuvoje, ir ten, JAV. Kodėl vilniečiams taip pasisekė, sužinojau tik po metų, 1986-aisiais pavasariop. Kai dar dirbau Istorijos institute, į mano kambarį įžengė juodaplaukis kokių 40 m. vyras, sumurmėjo vardą ir pasakė, kad „Tėviškės“ draugija į Santarvės-Šviesos suvažiavimą galėtų pasiųsti ir mane pagal asmeninį profesoriaus Zenono Rekašiaus kvietimą. Smulkesnes žinias, kaip sakė, gausiu iš draugijos pirmininko pavaduotojo Algio Kustos. Perėjau dirbti į Ekonomikos institutą. Jau vasaros pradžia, nežinau, ką daryti su atostogomis. Jei būsiu pakviestas ir leis išvažiuoti, reikia dalį atostogų pasilikti šiam reikalui. Pagaliau pranešė, kad kvietimą išsiuntė Z. Rekašiaus žmona Al-

M ū s ų angelai sargai

dona. Laikas bėga, žinau, kiek bus vargo su užsienio pasu ir JAV konsulato viza, lėktuvo bilietais. Lyg kokia intuicija pastūmėjo nueiti į Lazdynų paštą, klausiu, ar toks ir toks man adresuotas laiškas gautas. Bemat jį ištraukė ir atidavė. Ant voko priklijuotas lapelis – „Čia adresatas negyvena“. Galvoju, ar tai mano angelų sargų išdaiga, ar kokia kito priežastis. Gerai įsižiūrėjęs supratau, kad mūsų buto numeris 71 užrašytas angliška maniera, septynetas neperbrauktas, todėl jį laiškanešė palaikė vienetu. Pasirodo, kad iškvietimą A. Rekašienė pasirašė dar 1986 m. birželio 19 d., bet SSRS vicekonsulas jį legalizavo tik liepos 7 d. O laiškai iš užjūrio tuomet keliaudavo bent trejetą savaičių. A. Kusta liepė man eiti į vadinamąjį OVIRą (Vizų ir registracijos skyrių), kur išduodami užsienio pasai. Reikėjo neštis tam tikrą užpildytą anketą (tiesa, joje jau nebuvo klausimo, ką veikiau prieš Spalio revoliuciją) ir darbovietės charakteristiką. Su charakteristika reikalai sunkūs – mat turistas nei iš šio, nei iš to atsirado 10 valandą ryto. Nuvykau į JAV konsulatą Leningrade, nes ten sakė, vizas greičiau išduoda. Sekretorė padavė blanką užpildyti. Nežinojau, kaip atsakyti, kokie mano ryšiai su iškvietėja. Patarė rašyti: „Pažintis per laiškus“. Liepė palaukti, nes konsulė pusryčiauja. Pasą su įklijuota viza įteikė pati konsulė. Sekretorei nurodė paimti mokestį ir išrašyti kvitą. Sakau, kam man tas kvitas, nebent žmonai parodyti, kur pinigus išleidau. Ji pajuokavimą suprato ir atsakė: „Griežta žmona – didelis namų turtas.“ Na, manau, dabar jau laikas pirkti bilietą į Maskvą. Maskvoje reikės įsigyti kitą – į Vašingtoną, už šį turėjo sumokėti „Tėviškės“ draugija. Iš Vašingtono bilietus į Čikagą jau turėjo parūpinti tas, kas kvietė. Deja, prasidėjo antras nenumatytas „spektaklio“ veiksmas. Pakvietė į Vidaus reikalų ministeriją, reikia pasirašyti, kad nesuteršiu sovietinio piliečio vardo: negirtausiu, nelošiu azartinių lošimų, nepirksiu loterijos bilietų ir, svarbiausia, nebendrausiu su „buržuaziniais nacionalistais“. Sakau, pastarosios pareigos neprisiimu, nes kelionės tikslas su jais bendrauti. Pareigūnas rusiškai sumurmėjo: „Vaše dielo“ („Jūsų reikalas“). Po to „Tėviškės“ draugijoje įvyko instruktažas. Pasirodė, kad keliausime trise: be manęs, dar rašytojas Juozas Aputis ir aktorius Vladas Bagdonas. O pagrindiniai instruktoriai – CK užsienio skyriaus vedėjo pavaduotojas ir Užsienio reikalų ministerijos Spaudos skyriaus vedėjas, didelis lietuvių „nacionalistinės“ išeivijos kultūrinio gyvenimo žinovas. Jie be užuolankų paaiškino, kad vienintelis mūsų tikslas palaikyti bendravimą su liberalais, nes antraip, išmirus „pažangiečiams“ ir užsidarius jų laikraščiams Laisvė ir Vilnis, ryšiai su išeivija

263

264

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nutrūktų. Dėl mandagumo, kad neseniai mirusios Vilnies seniokai neįsižeistų, reikią aplankyti ir juos. Rodos, dar mudviejų su J. Apučiu paklausė, kokius pranešimus skaitysime, pasakiau, kad apie naujausią mūsų istoriografiją. Iki išvykimo liko gal tik porą dienų, laukiu ramiai, nes kelionei jau pasiruošęs. Deja, dažnai ramybė būna apgaulinga. Vieną rytą mano kabineto duris pravėrė tas pats juodbruvas vyras, kurį mačiau Istorijos institute. Dabar aiškiai prisistatė: Saugumo komiteto I skyriaus majoras Andrej Židko. Ant rašomojo stalo paklojo tuščią popieriaus lapą ir liepė rašyti pasižadėjimą, kad neišduosiu valstybinių paslapčių ir neslėpsiu to, ką sužinosiu apie antisovietinius kėslus. Sakau, kad jokių valstybinių paslapčių nežinau ir nėra dėl ko pasižadėti. Nusišypsojo: „Juk įėjimas į Ekonomikos institutą su leidimais, vadinas, paslapčių yra.“ Dar pagalvojau, kad net negaliu įžengti į skaičiavimo centro ketvirtąjį aukštą ir vaikščioti į kabinetus, kuriuose kuriami ekonomikos valdymo ir veiklos modeliai karo atvejui. O kai dėl antisovietinių kėslų, pasakiau, kad neslėpsiu. Gerai bent tai, kad agento įsipareigojimo nė neminėjo. Mano būta naivaus, nes maniau, kad „Tėviškė“ – tai CK propagandos įstaiga, o iš tikrųjų ji buvo KGB priedangos organizacija. Pabūgau, kad grįžus iš JAV šis majoras vėl aplankys, – teks aiškinti ir aiškintis. Guodžiausi bent tuo, kad pats esu savo žodžių tėvas. Pasirodė, kad toks angelų sargų dėmesys teko ne man vienam. Parūpo sužinoti, kaip saugumietis pro instituto budėtoją taip lengvai praėjo. Žiūriu, lankytojų knygoje pasirašęs Žitkus iš universiteto... Viešėjimas JAV buvo labai įspūdingas. Pamačiau ne tik Čikagą, Vašingtoną, Bostoną bei Putnamą, Niujorką. Visur mus sutiko svetingai. Prisipažinsiu, bijojau sužinoti „per daug“ ir pakliūti ant kokio nors „mūsiškio“ agento kabliuko. Visiškai atvirai pasikalbėdavau tik su Z. Rekašiumi. Visų pirma domėjausi lituanistiniais dalykais – nematytomis senosios ir naujosios išeivijos knygomis, bibliotekomis ir jų išlikimo perspektyvomis. Bronius Kviklys, daugiatomės Lietuvos bažnyčių istorijos autorius, padovanojo savo leidinius ir prašė Vilniaus universiteto bibliotekai nuvežti pokarinių Vydūno rankraščių ryšulį. Atsisakiau, bijojau, kad per bagažo tikrinimą Maskvoje atims ir sunaikins. Dėl to teks graužtis visą gyvenimą. Pas Čikagos lietuvių spaustuvės savininką Mykolą Morkūną viešėjau net trejetą kartų ir išeidavau su jo spausdintomis knygomis. Didelį įspūdį padarė Putnamo ALKA biblioteka ir Niujorko Vienybės lietuvninkų laikraščio redakcijos palikimas. Senoji lietuvių išeivija išseko. Nebepajėgė nė jubiliejinio numerio išleisti šio laikraščio šimtmečiui paminėti. Visas pusrūsis buvo užverstas knygomis ir rankraščių ryšuliais. Sakė, kad laik­

M ū s ų angelai sargai

raščio komplektus moderniomis priemonėmis nusikopijavo Niujorko viešoji biblioteka. Senyvas laikraščio redakcijos darbuotojas lyg vaiduoklis vaikščiojo po šį mūsų kultūros kapinyną, sakė, rūpinkis, kad Vilniaus universiteto biblioteka viską parsivežtų namo. Grįžęs parašiau laiškus kultūros ministrui ir universiteto rektoriui. Nieko nepešiau, net nepasirūpino Vydūno rankraščius parsivežti (dabar jie jau Vytauto Didžiojo universiteto rankraštyne). Vienybės lietuvninkų (vėliau – Vienybės) palikimas sunyko, išskyrus tą dalį, kurią atsirinko ALKA biblioteka. Vašingtone mus oro uoste pasitiko ir grįžtant namo išlydėjo branduolinės fizikos profesorius ir rašytojas Kazys Almenas. Išlydėti namo atėjo ir SSRS konsulato darbuotojas Mališauskas. Betgi jis, atrodo, daugiausia domėjosi surakintomis rankomis vedamu senioku estu, deportuojamu į „plačiąją tėvynę“ dėl Čikagos dangoraižių džiunglėse, 1986 m. tarnavimo naciams. Skrydis per Atlantą ilgas. Grįždami sėdime su J. Apučiu ir susirūpinę kalbamės, kaip mums suderinti „įspūdžius“, jei reikės papasakoti kagėbistams. Grįžome laimingai. Pro muitinę šiaip taip prasmukau su pilnu lagaminu knygų, – atėmė tik žurnalą Metmenys. Mudviejų su J. Apučiu ataskaitos (ar raštiškų „įspūdžių“) paprašė CK Užsienio skyriaus vedėjo pavaduotojas J. V. Paleckis. Nudžiugome, kad išsisuksime lengvai. Parašėme lyg įprastinę akademinę komandiruotės ataskaitą: porą puslapių apie Santaros-Šviesos federacijos suvažiavimo pranešimus ir diskusijas. Rašėme, jog Lietuvos SSR literatūra, dailė ir mokslas JAV kelia didelį lietuvių susidomėjimą, daugelis sovietinių istorikų darbų laikomi profesionaliais. Toliau plėtojome dar kelias temas: dėkojome dideliam lietuvių būriui, kurie mus svetingai priėmė ir vežiojo po šalį. Įrašėme, kad jie nori aplankyti Tarybų (!) Lietuvą, gauti naujų tarybinių leidinių (juos tuomet į užsienį be atskiro leidimo siųsti negalėjome). Sutinka (!) kai kurias savo bibliotekas persiųsti į Lietuvą. Ataskaitos mašinraščio kopijas pasilikome sau. Pasirodo, netyčia gerai padarėme, – tai buvo mūsų suderintos tezės blogesniam atvejui.

265

266

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Vieną rytą, vos man atėjus į Ekonomikos institutą, skambina A. Židko, nurodo laiką, kada ir į kurį „Neringos“ viešbučio kambarį turiu ateiti „pasikalbėti“. Ką veiksi, einu. Beldžiuosi į nurodytą II aukšto kambarį. Uždarytas. Viešbučio administratorė klausia, ko man reikia. Sakau, buvau pakviestas „į svečius“. Liepė sėstis, sako, jei kvietė, tai pasiims (!). Paskutinis žodis labai nepatiko. Kas pasiims? Staiga iš kito koridoriaus prie manęs prišoko A. Židko, sako, mes (!) laukiame, o pats čia sėdi. Pasirodo, beldžiausi ne į tas duris. Įsivedė į kambarį. Jame pristatė ir A. Židko viršininką pulkininką V. Karinauską. Negi mano turizmas vertas tokio aukšto pareigūno dėmesio? Parodė fotelį, kur turiu sėstis. Jie tai sėdėjo, tai stoviniavo priešais mane ir vis klausinėjo, ką mačiau, ką girdėjau. Savo klausimus uždavinėjo vis iš kitų pusių. Kalbėjau pagal mūsų su J. Apučiu „tezes“, vis kreipdavau kalbą apie konferenciją, įdomius lankytus turistinius objektus. Vienu metu A. Židko nebesusivaldęs rėžė tiesiai, kad apie konferenciją jie žinių turi pakankamai, o V. Karinauskas lyg tarp kitko pasisakė, kad JAV lankėsi ir daug įdomaus matė. Vadinas, mano pasakojimas apie turizmą nedomina. Kad apie tą Tabor Farmos konferenciją jie tikrai žino, supratau iš klausimo, jiems svarbu, ką tas latvis kalbėjo dėl antisovietinių jaunimo akcijų organizavimo. Sakiau, angliškai nemoku nei bū, nei mū, todėl tuomet išėjau iš salės „prasivėdinti“. Mačiau, kad saugumiečiai liko nepatenkinti. Po to klausimas: kada mačiausi su Valdu Adamkumi ir ką su juo kalbėjau. Atsakyti lengva – nemačiau ir nesikalbėjau. Primygtinai reikalavo pasakyti, ką dabar išrinko Santaros-Šviesos federacijos pirmininku. Nemelavau, nes iš tikrųjų tuo nesidomėjau. Vėl liko nepatenkinti. Beje, tuomet dar nežinojau, kad kadaise Tabor Farma priklausė lietuviui Juozui Bačiūnui, pas kurį rado prieglobstį pabėgęs A. Smetona. Iš Bačiūno šį ūkį įsigijo V. Adamkus su žmona ir įrengė, mūsų dabartiniais žodžiais tariant, turistinę kaimo sodybą. Kai aš ten buvau, sodyba, rodos, jau buvo parduota kažkokiam amerikiečiui, bet su sąlyga, kad priims SantarosŠviesos konfederacijos suvažiavimus. Paskui visą savaitę gyvenau pas Rekašius Čikagos priemiestyje. Profesorius jiems taip pat labai rūpėjo. Sakiau, kad geras ir malonus žmogus. Jie primygtinai kelis kartus klausinėjo, kaip žiūri į sovietinę Lietuvą. Sakiau – palankiai, iš pokalbių su juo supratau, kad išėjęs į pensiją galvoja grįžti į tėvynę. Daug ką blefavau, kad tik profesoriui vėliau duotų vizą aplankyti Lietuvą (anksčiau nedavė). Pasirodo, kad mano blefavimas įgavo realią prasmę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tuomet Z. Rekašius ne kartą dairėsi nusipirkti butą Vilniaus Senamiestyje. Sutrukdė dažnai

M ū s ų angelai sargai

paūmėjanti širdies ir kraujagyslių liga. Buvo išsitarnavęs visiškai nemokamą gydymą JAV ligoninėse. Per „pokalbį“ „Neringoje“ A. Židko retkarčiais bėgiojo pro duris, lyg būtų spyrę „gamtos reikalai“. Buvo aišku, kad kitame kambaryje yra magnetofonas, kurio juostelė baigdavosi po kokių 40 minučių. Ši mano apklausa truko apie porą valandų. V. Karinauskas išėjo, sakė, toliau nebetrukdysiąs. Tuoj A. Židko be užuolankų paklausė, kokius karinius objektus mačiau. Sakau, nemačiau nė vieno uniformuoto kareivio, bet prie svarbaus objekto teko net nuotrauką padaryti. Sukruto – prie kokio? Kai paminėjau Pentagoną, toliau klausinėti liovėsi. Deja, tuo nesibaigė. Nurodė surašyti visa tai, apie ką kalbėjome. Pasiimti užeisiąs į institutą. Parašiau pagal ataskaitą CK. Rytą Ekonomikos institute savo rašinį maniau atiduoti perrašyti laborantei, o nuorašą pasilikti sau. Laborantė vėlavo – anksčiau už ją prisistatė A. Židko... Mano pagyros Z. Rekašiui galėjo apsigręžti prieš jį kita prasme. Dar 1986 m. pabaigoje Z. Rekašius suko galvą, kaip atvykti į Lietuvą. Sakė, rašysiąs laišką akademikui Vytautui Statulevičiui, kuris vadovavo Matematikos institutui, ir bandysiąs „pasipiršti“ (1986 12 18 laiškas). Per metinį akademijos susirinkimą kalbantis su V. Statulevičiumi šis sakėsi nežinąs, nė kaip Z. Rekašiui atsakyti. Lyg pajuokaudamas atsakiau, kad akademijos prezidiumas turi savo Užsienio skyrių, kuris viską, ko šiuo atveju reikia, bemat sutvarkys. Po pusmečio Z. Rekašius pranešė, kad jau gavęs V. Statulevičiaus telegramą, jog savo kvietimą jau išsiuntė. Bereikia SSRS konsulato vizos, kurią ne taip jau paprasta gauti (1987 07 08 laiškas). 1987 m. rugsėjo mėnesį Z. Rekašius atvyko su žmona Aldona. Ekonomikos instituto direktorius Edvardas Vilkas paprašė manęs jiems parodyti istorines vietas nuo Vilniaus iki Palangos. Davė instituto mašiną ir vairuotoją. Mašina buvo sukežusi, bet traukė. Niekam nieko nesakęs nuo Kauno pasirinkau plentą palei Nemuną. Aplankėme piliakalnius, pilis, Rambyno kalną, Martyno Jankaus tėviškę, Klaipėdą ir... bažnyčią, perdirbtą „į tarybinės kultūros židinį“. Kad svečiai pamatytų mūsų gyvenimą „iš vidaus“, tyčia užvežiau į pirmą pasitaikiusią kolūkio valgyklą kažkur prie Jurbarko ir į koldūnais išgarsėjusią Viduklės užkandinę. Su Rekašiais tuokart bendravau ne tik per ekskursiją. Nuvedžiau prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur prieš mėnesį įvyko pirmoji vieša politinė manifestacija apie Molotovo-Ribentropo (Ribbentrop) paktą ir jo pasekmę – Lietuvos okupaciją. Taip pat užsukdavau į „Neringos“ viešbutį, kuriame mūsų svečiai

267

268

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

buvo apgyvendinti. Kalbai pasisukus „negera kryptimi“, gestais parodžiau, kad čia sienos turi ausis. Paskui išėjome pasivaikščioti, tyčia pasukau į Lenino (dabar Lukiškių) aikštės pusę, parodžiau akmenį, primenantį 1863–1864 m. sukilimo dalyvių žudymą, Ministrų Tarybos ir, žinoma, KGB rūmus. Tada papasakojau, kaip aš prieš metus „Neringos“ viešbutyje „turėjau pokalbį“ su saugumo karininkais. Po 1987 m. bendravimo su Rekašiais laukiau naujo „pokalbio“. Jo nebuvo. Tik Matematikos instituto mokslinė sekretorė, kuri ruošė privalomas ataskaitas apie užsienio svečius, telefonu paklausė, kur mes ekskursavome. Pasakiau keletą vietovių ir apie gražią kelionę apskritai. Išeivijoje plačiai nuskambėjo žinios apie Prie Volstryto ir 5-osios aveniu sankryžos NiuKernavės archeologinius kasinėjimus ir jų rejorke: V. Merkys, J. Aputis, 1986 m. zultatus. Užėjau į „Tėviškės“ draugiją, sakau, kad Rekašius ten reikia nuvežti. Draugija parūpino taksi. Pastebėjau, kad vairuotojas ne tos profesijos. Buvo labai šnekus ir pasigyrė, kad buvo JAV. Ne­ abejojau, saugumiečiai turi ir tokių užmaskuotų mašinų, ne vien sunkvežimius su užrašais „Duona“. Apie Kernavės tyrimus įdomiai papasakojo jų vadovas archeologas Aleksiejus Luchtanas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Z. Rekašius Ypatingajame archyve skaitė savo sekimo bylą. Pasirodo, jį, vadinamą „Profesoriumi“, bandyta užverbuoti agentu. Supratau, dėl ko jį norėta maloniai nuteikti, atseit, „laisvai“ pavežioti po Lietuvą. Beje, jis buvo nuvežtas net į Ignalinos atominę elektrinę, bet juokėsi, kad neleido net pereiti pro elektrinės valdymo pultą. Kai sužinojau, kad Z. Rekašių buvo sumanyta verbuoti, prisiminiau ir vieno jo pažįstamo jaunuolio prašymą pervežti į JAV deimantą, kuris ten daug kainuotų. Šį brangakmenį manyta įsiūti į švarko atlapą. Tuomet mūsų svečiui patariau tokių paslaugų saugotis, nes muitinėje įkliuvus, nežinia kokių ten paprašys paslaugų už paleidimą. Profesorius sakėsi, kad iš principo nenori būti kontrabandininku. Šia proga norėčiau papasakoti taip pat apie vieną paradoksą. Rekašiams išvykstant maniau būtų nemandagu jų nepalydėti. Nuvykau į oro uosto už-

M ū s ų angelai sargai

sieniečiams skirtą laukiamąjį, nuvežiau dar kažkokią įdomią knygą, o jis dovanojo užsilikusį kalkuliatorių. Toliau jau prasidėjo kitoks veiksmas. Pasirodo, seklys mane, kaip nenumatytą prašalaitį, nufotografavo ir paskui sekė iki Ekonomikos instituto ir net užfiksavo, kaip III aukšte įėjau į savo 312 kabinetą. Dabar, kai jau esu prisiskaitęs daug atsiminimų apie sovietinių seklių gudrybes, negaliu įsivaizduoti, kaip aš jo nepastebėjau, kaip šio „svečio“ nesustabdė budėtojas. Jokių pasekmių aš nepatyriau, juk su Rekašiais praleidau ne vieną dieną ir, neabejoju, kad tą kagėbistai žinojo. Apskritai gera pažintis su Rekašiais išliko ligi šiol. Ilgai man siuntinėjo vaistų, kurių čia stigdavo. Dar viešint jų namuose prisirinkau krūvą dovanotų knygų, kurių lagamine parsivežti nepajėgiau. Z. Rekašius išsiuntė mano adresu. Akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius pranešė, kad į jų bibliotekos specialųjį fondą pateko man siųstųjų archeologo Jono Puzino Rinktinių raštų dvitomis. Supratau, jog negausiu ir kitų knygų. „Tėviškės“ draugijoje pasiskundžiau, kad nesilaikoma prieš išvyką duoto pažado leisti mums gauti išeivijos knygų. Po kurio laiko pakvietė į CK Užsienio skyrių ir atidavė beveik visas knygas, tiesa, jau su cenzūros rombiniais antspaudais. 1989 m. sovietinė cenzūra atlėgo ir ėmiau per Z. Rekašių gauti nemažai kitų knygų ir jo su Liūtu Mockūnu (taip pat mano pažįstamu) redaguojamą mėnraštį Akiračiai. Juos perskaitęs atiduodavau Istorijos instituto bibliotekai. Z. Rekašius ir L. Mockūnas taip pat atsiuntė tuos Akiračio numerius, kurių mūsų bibliotekai trūko. Susidarė visas šio mėnraščio komplektas. Svarbūs įvykiai Lietuvoje Z. Rekašių labai jaudino. Geras jo pažįstamas profesorius Alfredas Sennas dalyvavo Sąjūdžio I suvažiavime kaip Akiračių korespondentas. Po to Z. Rekašius rašė: „Praeitą savaitę buvau sutikęs Senn’ą, – prašnekėjom visą vakarą. Grįžo pilnas įspūdžių, žada knygą rašyti. Iš tikrųjų jam pasisekė – istorikas stebi istoriją čia pat, prieš savo akis. Tokie bent mums atrodė šie 1988-ieji Lietuvoje. Teko ir mums čia matyti keletą vaizdo įrašų – tiesiog neįtikėtina (1988 12 08 laiškas). Nedvejojau, kad Z. Rekašiui reikia pačiam pamatyti mūsų atgimstančią Lietuvą. Klausiau, ar jis galėtų atvykti. Atsakė, kad norėtų, bet nežinąs kaip (1989 02 02 laiškas). Sumaniau pasinaudoti savo direktoryste. Instituto vardu „Tėviškės“ draugijai parašiau raštą, kad mes norime jį iškviesti ir išklausyti keleto paskaitų apie išeivijos kultūrinį gyvenimą. Pažadėjo, net sutarėm dėl datų. Laukiu laukiu ir gaunu atsakymą, kad SSRS konsulatas jam vizos neduoda. Išvažiavau į kaimą pakvėpuoti grynu oru. Grįžtu, Z. Rekašius jau čia, bet viza datuota dviem savaitėm anksčiau. Paprašiau

269

270

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Užsienio reikalų ministeriją vizą pratęsti. Pratęsė. Pajutę, kad saugumiečiai turi darbo ir be Z. Rekašiaus sekimo, nuvažiavom į Šalčininkus, kuriuos išgarsino lenkų separatistai. Apžiūrėjome jų lizdą – didelį partijos ir vykdomojo komiteto pastatą, net įėjome į vestibiulį. Iš laikraščių žinojome, kad Šalčininkuose leista pasistatyti bažnyčią. Norėjome šią statybą pamatyti. Po keleto nesėkmingų klausinėjimų pagaliau radosi dvi moksleivės mergaitės, kurios nurodė važiuoti prie kapinių. Tikrai, matome, iš raudonų plytų sumūrytas į bažnyčią ar koplyčią panašus pastatas. Arčiau priėję išvydome jau nuvirtusį fasadą, mat statyta iš pertvarinių plytų, surištų „liesu“ skiediniu. Šia proga užsukome į gretimas kapines. Antkapių užrašai buvo įvairiomis kalbomis. Z. Rekašius vis prašė nufotografuoti tai vieną, tai kitą lietuvišką arba lenkišką su lietuviška pavarde antkapį. Užtikome ir savito rusų ar baltarusių velionio paminėjimo liekanų – trilitrinį pusiau nugertą alaus stiklainį (beje, prikritusį musių) ir stiklinę. Išgerti už velionį reiškė tinkamą jo pagerbimą. Dar vieną pramogą susigalvojome patys. Pamatėme, kad prie vienos nedidelės parduotuvės stovi žmonių eilutė. Pasidomėjome, ko jie laukia, – sakė, atvežė dešrų. Su Z. Rekašiumi stojome į eilę ir mes. Girdėjome kalbant rusiškai, lenkiškai ir tuteišiškai (t. y. maždaug baltarusiškai). Be mūsų, daugiau lietuviškai kalbančių nesigirdėjo. Pagyvenę pirkėjai mumis susidomėjo, aiškino, kaip nusipirkti daugiau dešrų, nekaip nustatyta. Neilgai trukus pasiekėme prekystalį ir paprašėme po puskilogramį. Pardavėja ir už mūsų stovėję žmonės gerokai nustebo, kad tokie ponai perka tiek mažai. Sakome, esam viengungiai. Dar užsukome į knygyną. Jame galėjome gauti knygų, kurios Vilniuje jau seniai buvo išparduotos. Vėl aplankėme Kernavę. Nuvažiavome taip pat į mūsų sodybą Dzūkijos miškuose, smagiai pagrybavome, žmona Regina bemat paruošė skanų grybų patiekalą. Paskui iš JAV rašė: „Dar vis su dėkingumu prisimenu Jūsų pastangas mane į Lietuvą atsikviesti. Tiesiog stebėtina, kad pradžioje taip sunkiai iš vietos judėjusi kelionė galų gale taip puikiai pasibaigė. Grįžau psichologiškai bent 10-čia metų atjaunėjęs“ (1989 12 13 laiškas). Mūsų susirašinėjimas tapo atviras, be cenzūros baimės. Z. Rekašius 1990 m. pabaigoje rašė, kad Lietuvos gyvenimą tiesiogiai galima sekti iš Vilniaus radijo, kuris vėl gerai girdėti. Po 1991 m. mūsų bendravimas tęsėsi. Z. Rekašius į Vilnių atvažiuodavo kasmet arba kas antri metai. Visad susitikdavome, vieną mėnesį net mūsų kukliame bute gyveno. Tačiau mano, kaip jo informatoriaus, vaidmuo sumenko. Mat Z. Rekašius jau susitikdavo su senu savo bičiuliu pre-

M ū s ų angelai sargai

271

zidentu V. Adamkumi, Seimo, Vyriausybės nariais, žurnalistais, ypač su dienraščio Lietuvos rytas redaktoriaus pavaduotoju Rimvydu Valatka. Kelionė į JAV man atvėrė lietuvių išeivijos pasaulį, daug sužinojau apie jos kultūrinį gyvenimą, pamačiau įžymiausius šio gyvenimo židinius. Antra vertus, po „pasikalbėjimo“ „Neringos“ viešbutyje pasijutau labai suniekintas ir gailėjausi, kad su tokiu naivumu leidausi į šią Su Rekašiais Vilniuje: V. Merkys, Z. Rekašius, A. Rekašienė, 2002 m. užjūrio kelionę. Juk anksčiau, po turistinių kelionių net į Daniją ir Norvegiją, niekas manęs nejudindavo. Mačiau dar ir daugiau KGB šešėlių, bet jie kur kas mažiau gąsdino. Antai 1987 m. akademijos prezidiumo narys V. Statulevičius pranešė, kad Stokholmo universitetas ir Baltijos institutas organizuoja eilinę Baltijos studijų konferenciją apie 1900–1914 m. Baltijos kraštų istoriją. Nunešiau savo pageidavimą joje dalyvauti ir pasiūliau temą apie lietuvių tautinį sąjūdį XX a. pradžioje. Po kurio laiko gavau atsakymą, kad tema priimtina, bet akademija gali komandiruoti tik vieną Algirdą Gaižutį, Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoją. Mano pareiškimą perdavęs „Tėviškės“ draugijai, kuri į šią konferenciją siunčia porą pranešėjų iš kitų įstaigų. Iš viso konferencijoje turėjo dalyvauti 100 žmonių iš SSRS, Švedijos, JAV, VFR, VDR, Prancūzijos, Kanados, Italijos, Norvegijos ir Šveicarijos. Džiugino, kad mūsų istorija domimasi plačiai. Turiu mūsų trijulės ataskaitos „Tėviškės“ draugijai nuorašą. Joje vien formalūs duomenys apie konferencijos atidarymo iškilmes, išvardyti visi pranešimai apie Lietuvą, paminėta, kad buvome susitikę su šios konferencijos organizacinio komiteto nariu kalbininku ir etnologu Juozu Lingiu, su lietuvių bendruomenės atstovais buvusiais Štuthofo kaliniais inžinieriumi Klemensu Gumausku ir architektu Juozu Pajauju. Beje, su pastaruoju ne kartą teko bendrauti jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jis, kaip senovės architektūros paminklų restauracijos žinovas, padėjo įrengti Švedijos ambasados pastatą Jogailos gatvėje, taip pat buvau pasikvietęs atkastų Žemutinės pilies mūrų pasižiūrėti.

272

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Prisimenu konferencijos uždarymo pikniką prie fiordo netoli Stokholmo universiteto. Mudu su S. Žuku atokiau susėdome ant kranto, aptarėme, ką pasakosime, jei grįžus Lietuvon mus ims kamantinėti saugumiečiai. Pasirodo, neapsirikome. Paskambino A. Židko. Supratau, kad jau skaitė mūsų ataskaitą „Tėviškės“ draugijai. Pareikalavo parašyti, kaip konferencijos dalyviai kalbėjo apie M. Gorbačiovo perestroikos politiką. Tiesą sakant, apie tai tegirdėjau tik vieno esto pranešime konferencijos atidarymo posėdyje. Parašiau, kad visi atsiliepia palankiai. Kitą dieną šį bereikšmį rašinėlį pasiėmė. Paskaitė ir pareiškė nepasitenkinimą, kad aš nieko gero nesužinojau arba sakyti nenoriu. Daugiau užsienin važinėti per „Tėviškės“ draugiją vengiau. Išvengiau ir naujų „pasimatymų“ su kagėbistais. Tiesa, tų pačių 1987 metų rudenį A. Židko vėl apsilankė. Pareikalavo atnešti visus Broniaus Makausko, kuris dirbo Varšuvoje, Istorijos institute, laiškus. Atsakiau, kad laiškų nesaugau. Ėmė prašyti gražiuoju, bet atsakiau taip pat. Kratos nedarė. Visus šiuos laiškus išsaugojau ir žadu atiduoti mūsų akademijos bibliotekos rankraštynui. Bijodamas B. Makauskui pakenkti ėmiau jam rašyti tik formalius sveikinimus su šventėmis. Man jau direktoriaujant prisistatė kapitonas Algis Paukštė. Sakėsi esąs mūsų instituto kuratorius. Daugiau nebeužeidavo, matyt, pakankamai turėjo informacijos iš „savo šaltinių“. Institutą stebėjo visą laiką. Antai 1988 m. vasario 16 d. išvakarėse CK mūsų partinei organizacijai atsiuntė laišką, kuris turėjo „demaskuoti“ „demagoginį Nepriklausomybės aktą“. Laiškas buvo taip negrabiai parašytas, lyg J. Stalino laikais. Jį skaitė visuotiniame instituto susirinkime. Klausytojai pratrūkdavo juoku. Kitą rytą kuratorius jau prisistatė A. Eidintui reikalaudamas išaiškinti kaltininkus. Kaip juos rasi, jei juokėsi kone visi susirinkimo dalyviai. A. Eidintas pasakęs, kad tokius laiškus reikia rašyti bent jau išmintingiau. A. Paukštė vis dėlto pasirodė ir pas mane, nes išvengti negalėjo. Apie 1987 m. mūsų Institutas nupirko Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimų Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais mašinraštį. Prieš perkant, matyt, buvo atsiklausta ir kuratoriaus. B. Vaitkevičius šiuos atsiminimus laikė savo seife, pasitraukdamas iš pareigų perdavė saugoti direktoriaus pavaduotojui Algimantui Marcinkevičiui. Apie tai sužinojau iš bendradarbių ir paprašiau atnešti man. Atnešė. Padėjau į seifą, bet pats perskaičiau ir vienam kitam patikimam kolegai daviau pasiskaityti. 1988 m. pavasarį atsiminimų pareikalavo minėtas kuratorius, mat reikią nustatyti, ar ne iš mūsiškio egzemplioriaus jie dauginami savilaidos būdu. Nieko neveiksi, reikėjo duoti. Paprašiau pakvitavimo, nes už juos mokėti pinigai. Nusijuokė, nes jis esąs ne

M ū s ų angelai sargai

iš tos įstaigos, kuri kvitus išrašinėja. Nemaniau, kad juos atgausiu. Vis dėlto po poros mėnesių grąžino, pridūręs, kad plinta ne iš mūsų egzemplioriaus, o mes apsišovę, nes autorius šiuos atsiminimus pardavęs ne tik mūsų institutui. Šiuos dalykus rašau norėdamas pasiguosti, kad istorikams dirbti reikėjo po angelų sargų sparnais. Norėčiau paskaityti savo sekimo arba operatyvinę bylą ir pasitikrinti, kiek pats apie save žinojau, ar vengiau tų kolegų, kurių reikėjo saugotis. Džiaugiuosi, kad anuos laikus išgyvenau nė vieno žmogaus neįskundęs ir nė vienam nepakenkęs.

273

Mečislovas Jučas

Jis yra vienas geriausių mano draugų. Mudu su pora kitų bendraminčių susikūrėme savo mikropasaulį, neatitinkantį sovietmečio reikalavimų. Gyvenome linksmai. Pasijuokdavome iš kasdieninio gyvenimo realijų, pasišaipydavome ir patys iš savęs, aptardavome studijų ir mokslo dalykus, perskaitytas istorijos knygas, kritiškai apsvarstydavome įvairias politines bei ideologines kampanijas, represijų vykdymą, žmonių persekiojimą. Mūsų draugas Algirdas Vaitkūnas buvo atsargesnis, vengdavo pokalbių „nereikalingomis“ temomis, todėl jo per daug „nekankindavome“. Mečislovas, kaip ir mūsų draugas Leonas Mulevičius, mokslą pradėjo Kauno universitete, 1947 m. rudens semestre juos su visa istorikų grupe atkėlė pas mus į Vilnių. Mečislovas buvo suaugesnis. Jis gimnaziją baigė 1944 m., t. y. pora metų anksčiau nekaip aš. Gavo mobilizacinį šaukimą į sovietinę armiją. Į ją nėjo, slapstėsi. Paskui legalizavosi ir rado mokytojo vietą Vosyliškio pradinėje mokykloje, Raseinių apskrityje. Mečislovas buvo vienas gabiausių mūsų istorikų grupės studentų. Stropiai lankė paskaitas, išmoko jas gerai konspektuoti. Tuoj pat įstojo į Lietuvos istorijos būrelį, rašė referatus, diskutavo dėl kitų pranešimų. Iš pradžių daugiausia domėjosi lietuvių tautiniu sąjūdžiu. Tačiau greit nuo šios problemos atšlijo. Kaltas Stasys Matulaitis. Šį gyvą Varpo ir Ūkininko laikų veikėją, nelegaliosios lietuvių spaudos puoselėtoją į būrelio susirinkimą pasikvietė J. Jurginis. Tuokart Mečislovas skaitė referatą apie tautinį sąjūdį J. Stalino „mokslo šviesoje“. Aiškino, kad panašūs sąjūdžiai kyla buržuazijai kovojant dėl savosios rinkos. S. Matulaitis, tas žilas senutėlis, atidžiai klausėsi. Per diskusijas prabilo pirmasis. Sakėsi bendradarbiavęs su Vincu Kudirka, ir jiems nė į galvą neatėję kažkokios „savosios“ rinkos reikalai. Siekę vien tautos išsivadavimo iš Rusijos imperijos gniaužtų. Mečislovas pasijuto, kad savo referatu paniekino ano meto tautinės inteligentijos idealus. Nuo to laiko prie panašių

M ečislovas Jučas

temų nė artyn nebėjo. Jį visam gyvenimui suviliojo profesoriaus I. Jonyno darbai ir jų tematika. Studijų metais Mečislovas gyveno su savo seserimi medike dabartinėje Maironio gatvėje, netoli Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės pas popo našlę. Kartais nueidavau į svečius, kambarys didelis, vienas kampas paravanu atitvertas, už jo – minėtosios popienės buveinė. Jau buvau paskutiniame kurse. Mečislovą užtikau tapant Madonos paveikslą. Vadinas, dar buvo išlikęs Mečislovo potraukis į dailę. Juk iš pradžių jis net bandė stoti į dailės institutą, bet pakeliui vagys nusinešė reikiamus dokumentus. Kol gavo kopijas, studentų priėmimas baigėsi. Gerai įsižiūrėjau į jo Madoną ir iš veido pažinau mūsų kurso gražuolę Aldoną. Deja, ji gavo paskyrimą į Kauną ir greit ištekėjo. Mano kolega teptuko dar nemetė, nors Su aspirantu M. Juču 1952 m. Madonos paveikslo daugiau nemačiau. Penktame kurse mudu su Mečislovu ėmė varu varyti į komjaunimą. Darbo ėmėsi dėstytojas V. Neupokojevas. Atsikalbinėjau, naiviai aiškindamas, kad J. Stalinas moko, jog Sovietų Sąjunga remiasi komunistų ir nepartinių bloku. Taigi aš taip pat, nors ir nepartinis, priklausau šiam blokui. Tuo V. Neupokojevą išmušiau iš pusiausvyros, net rankoje laikytą pieštuką sulaužė, žadėjo dėl klusnumo gerai apkulti. Be to, taip pat nusidėjau būdamas Studentų mokslinės draugijos fakulteto komiteto pirmininku. Neprisimenu, kodėl išrinktasis pavaduotojas iš universiteto išėjo. Man pasiūlius į jo vietą komitetas priėmė studentą rusistą Mečislovą Šaltenį. Netrukus jį suėmė, nes tarnavęs vietinėje rinktinėje. (Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis tapo vienu Lietuvos socialdemokratų partijos lyderių.) Draugijos pirmininkui kliuvo už politinį neprincipingumą, todėl į komjaunimą daugiau manęs nebeviliojo. Mečislovas komjaunimo kratėsi kitaip. Sakėsi, esąs tikintis, be to, gyvenąs popo našlės prižiūrimas. Žinau, mano draugas būdavo nuoširdus kritiškiausiais atvejais ir tuo, kaip sako teisininkai, liudijo pats prieš save. O aš dėl tikėjimo slapukavau. Pirmuosiuose kursuose sekmadieniais ir ypač šventadieniais eidavau į Žvėryno ir net į Šv. Jono bažnyčią, kol ji dar veikė. Bene trečiais mokslo metais mus suėmė į nagą – ėmė griežtai diegti sovietinį ateizmą. Vengdamas

275

276

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nemalonumų bažnyčioje viešai rodytis nebedrįsau. Slaptai, žinoma, elgiausi kitaip. Sovietmečiu tapau net penkių vaikų krikštatėviu. Vieną berniuką laikiau ant rankų, kai jį krikštijo stačiatikių Šv. Paraskevijos cerkvėje. Jau minėjau, kad šis ideologinis „nebrandumas“ mums skaudžiai atsiliepė. Mečislovui teko važiuoti į Švenčionėlių mokytojų seminariją. Ten gerai pritapo, atsidūrė mokyklos saviveiklos sūkuryje. Žemaitės minėjimui nupiešė jos portretą. Dalyvavo Nikolajaus Gogolio Mirusių sielų inscenizacijoje, vaidino Čičikovą. Be jo neapsiejo Miko Petrausko operetė Kaminkrėtys ir malūnininkas. J. Žiugžda iš seminarijos vadovybės gavo kuo geriausią charakteristiką ir 1952 m. vasarą priėmė į institutą jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, o po trijų mėnesių pasiuntė į SSRS mokslų akademijos aspirantūrą. Iš pradžių – svečio teisėmis. Stipendiją mokėjo iš Vilniaus. Apgyvendino pamaskvėje, reikėjo važinėti elektriniu traukiniu. Tačiau 1953 m. pradžioje pakėlė į saviškius aspirantus ir paskyrė gerokai didesnę stipendiją. Moksliniu vadovu skyrė istorijos mokslų kandidatą Vladimirą Pašutą, kuris rašė daktaro disertaciją apie Lietuvos valstybės susidarymą. Lietuviškai nemokėjo, todėl Mečislovas jam buvo reikalingas lietuvių istoriografijai versti, atpasakoti, apskritai apibūdinti. Mečislovas ten rašė disertaciją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. antrojoje pusėje – XV a. pradžioje ir lietuvių tautos kova už nepriklausomybę. I. Jonynas džiaugėsi, kad Maskvoje jis įgis profesionalų išsimokslinimą. Neklydo. Iš Mečislovo gavau laišką, kuriame rašė: „Dirbu daug, kiek jėgos neša[...], Turiu prisipažinti, kad kol kas, nežiūrint daug sunkių pergyventų valandų, jaučiuosi patenkintas pakliuvęs čia. Tas pasitenkinimas surištas su tuo, kad žmonės žymiai platesnių pažiūrų, negu pas mus, kad čia yra visos galimybės tobulėti, augti moksliniai, kad čia reikalavimai žymiai didesni. Gyvenu kartu su Vaciumi [Miliumi] viename kambaryje. Dažnai susitinku su Vaitkūnu, kuris šiomis dienomis turėjo laikyti paskutinį egzaminą ir važiuoti į Vilnių. Aplamai, mūsų minčių ir pokalbių temos įvairios, bet dažnai ir labai dažnai prisimenam Lietuvą, palikusius ten draugus, dažnai kyla planai būsimo darbo ir tokie klausimai kaip dėl mūsų kultūrinio lygio pakėlimo, dėl mūsų tautos praeities ir ateities“ (1953 03 15 laiškas). Reikia prisiminti, kad tai rašė vos keletui dienų praėjus po J. Stalino mirties, ir šviesesnės ateities viltys sužibo ne vienam. Kai mane taip pat priėmė institutan, Mečislovas reagavo entuziastingai: „Malonu buvo skaityti, kad Tau pasisekė pagaliau įsikurti institute. Už tai Tave reikia pasveikinti. Kaip ten bebūtų, vis dėlto kol kas mes išėjome nugalėtojais. Be

M ečislovas Jučas

277

abejo, kova dar nebaigta, bet pirmos pergalės duoda vilties ir toliau žengti ta kryptim į priekį“ (1953 11 05 laiškas). Kad Mečislovas dirbo daug ir iš pradžių neturėjo gerų sąlygų, parašė V. Milius: „Gediminas kadaise sapne išgirdo šimto vilkų staugimą, o mes gyvenime tai pajutome. Mūsų kambaryje irgi keletas kaukaziečių aspirantų, kurie dirba naktimis, miega dienomis, plepa vakarais“ Atokvėpis po darbo Leningrado archyvuose: Pavlovske, 1967 m. (1953 12 15 laiškas). Ko atvažiavo į Maskvą, gerai žinojo ne tik Mečislovas, bet ir jo draugai. „Esame katorgininkai, kaip išsireiškė aspirantas [Jonas] Lankutis, taigi nieko nuostabaus, kad antri reikalai, galima sakyti, žuvę“ (Mečislovo 1953 12 12 laiškas). Maitinosi prastai, bet, rodos, mano draugas A. Vaitkūnas, prasčiausiai. V. Milius rašė: „Algirdas jau taip sparčiai dirba, kad net arbatos atvirinti neturi laiko, o iš prausyklos krano drungno vandens atsigeria, lietuviško lašinio užkanda – ir viskas“ (1953 12 15 laiškas). Apsirengti reikėjo iš tos pačios stipendijos, juk nevaikščiosi kiauromis alkūnėmis. V. Milius juokavo: „O Mečys, kad atsikratytų nuo jūsų netinkamo pavadinimo, išsipuošė kaip frantas: raudonas kaklaraištis, dvi poros batų, juoda blizganti skrybėlė, nuo kurios kiekvieną sykį prieš užsidedant nupučia paskutinę dulkę“ (1953 04 15 laiškas). Taigi turėjo dvi poras batų, turbūt abidvi nekiauros? Maskviškiai aspirantai lietuviai vieni kitus susirado, bemat susibūrė į tėvynainių grupę. Ji turėjusi apie 15 aspirantų, kurios siela tapusi filologas Alfonsas Laučka. Susitikdavo, ekskursuodavo po Maskvą bei jos apylinkes, eidavo į geriausius teatrų spektaklius. Vieną kartą Mečislovą Maskvoje aplankiau. Tuomet ir aš pradėjau savo disertaciją rašyti, daugelio reikalingų leidinių Vilniuje nesuradau. Maskva kaip Maskva, niekas ten tavęs nelaukia. Norėjau apsistoti viešbutyje, nes turėjau komandiruotę, bet einu šen, einu ten, niekur nepriima. Nuvažiavau į Mečislovo bendrabutį. Apnakvyndino savo kambaryje, nes viena lova stovėjo tuščia. Mečislovas netgi ėmė mane globoti: aprodė Maskvos įžymybes, nuvedė į svarbiausią – Lenino – biblioteką, pamokė, kaip ja naudotis.

278

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Skaitykloje išsėdėjau apie porą savaičių. Antikvariate nusipirkau Matvejaus Liubavskio Lietuvių ir rusų valstybės iki Liublino unijos istorijos apybraižą ir praturtėjęs grįžau į Vilnių. Maskvoje disertacijas sėk­ mingai parašė visi mano pažįstami, – vieni laiku, kiti šiek tiek pavėlavę. Ypač sunkiai padirbėjo A. Vaitkūnas, nes rašė apie agrarinę krizę Didžiojoje Britanijoje XIX a. pabaigoje – XX a. praPo XIII pasaulinio istorikų kongreso Maskvoje: M. Jučas, V. Merkys, džioje. Išmoko angliškai. Gaila, B. Mačiuika (JAV), 1970 kad grįžęs į Vilnių, savo mokslinio darbo nebegalėjo tęsti, nes negaudavo nei šaltinių publikacijų, nei Vakarų autorių knygų. Tiesa, dirbo Visuotinės istorijos katedroje. Visi jo kolegos tyrė vien Lietuvos istoriją. 1956 m. Mečislovas Maskvoje taip pat „uždirbo“ istorijos mokslų kandidato laipsnį. Šį įvykį norėjo pažymėti kaimiškomis vaišėmis savo gimtuosiuose Vabaliuose, netoli Šeduvos. Pasikvietė savo mokytojus K. Jablonskį, B. Dundulį, mokslo draugus. Važiavome samdytu autobusiuku. Prie namų pasitiko Mečislovo tėvai Adolfas ir Stefanija Jučai, trenkė maršą kaimiečių orkestras. Atrodė, lyg būtume susirinkę visi saviškiai. Net santūrus K. Jablonskis pagyvėjo. Pakvietė prie stalo, ragavome to krašto valgių ir naminio alaus. Visi kelis kartus nusifotografavome. Man šis pobūvis buvo gražiausias iš visų kitų, suruoštų po disertacijų gynimo. Institute Mečislovą tuoj pristatė rašyti vieną skyrelį Lietuvos TSR istorijos I tomui. Be to, visai knygai turėjo surinkti iliustracijas. Mečislovui atrodė, kad šis darbas nevertas jo kvalifikacijų. Tačiau K. Jablonskis juokavo, kad visiems pravartu pradėti nuo paveikslėlių kolekcionavimo. Iš tikrųjų profesoriaus sumanymas buvo reikšmingas jaunajam istorikui ugdyti. Iliustracijų ieškojimas sudarė gerą progą plačiai susipažinti su istoriografija, su bibliotekų ir muziejų ikonografiniais rinkiniais. Mečislovo rūpesčiu institutas sudarė sutartį su L. Mulevičiumi iliustracijoms perfotografuoti. Mūsų kolega jau buvo neblogai išmokęs šio amato gud­

M ečislovas Jučas

rybių. Tiesa, dirbo mokytoju Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Ši sutartis jam buvo svarbi instituto vadovybei prisistatyti. J. Jurginis, kuris mėgo visą dieną sėdėti prie rašomojo stalo, Mečislovą praminė vaikštiku, – negi kitaip iliustracijas surinksi. Kaip minėjau, Mečislovas turėjo pedagogo įgūdžių, jį šis darbas traukė. Kaip tyčia universiteto rektorius Juozas Bulavas pasiūlė užimti SSRS istorijos katedrą. Rektoriaus pastangos atnaujinti senąjį personalą nutrūko, nes buvo pašalintas iš savo posto. Mečislovas liko institute, bet pelnė J. Žiugždos, SSRS istorijos katedros vedėjo, nemalonę. Prasidėjo artimas Mečislovo bendravimas su K. Jablonskiu. Jam duodavo skaityti savo pirmuosius straipsnius, norėjo gauti naudingų patarimų. Galvon dėjosi K. Jablonskio metodinius nurodymus. Greit profesorius pasodino prie XVII a. Lietuvos dvarų inventorių tomo sudarymo. Mečislovas dirbo su užsidegimu. Dienų dienas leido prie mūsų istorijos archyvo senųjų aktų knygų. Reikėjo rinkiniui pasidaryti surastų inventorių kopijas. Tuomet nebuvo kito prieinamo būdo kaip tik nurašyti ranka, duoti instituto mašininkei perrašyti ir iš naujo paėmus aktų knygas sutikrinti. K. Jablonskis M. Jučo archeografiniais gebėjimais liko patenkintas. Dėl XVII a. inventorių išleidimo radosi visa istorija. Iš inventorių klasių kovos nematyti, vien valstiečių prievolės dvarui, dvaro ūkininkavimo pobūdis, laikomi gyvuliai ir pastatų aprašymai. Vis dėlto instituto mokslinė taryba rinkinį spaudai aprobavo. Jis užkliuvo aukštesnėje cenzūravimo pakopoje. Spaustuvėje surinktą korektūrinį egzempliorių sulaikė CK Mokslo ir kultūrosskyrius. Girdi, reikią svarbesnių publikacijų nekaip šios „senienos“. J. Žiugžda nesipriešino. Tačiau Mečislovas rankų nenuleido, siekė, kad iš spaustuvinio rinkinio būtų bent matricos padarytos ir padėtos geresniems laikams. Laimė, susirado užtarėjų – CK narį Juozą Grigalavičių, Lukiškių kalėjimo viršininką. 1962 m. Lietuvos inventoriai XVII a. iš spaudos išėjo. Mečislovas savo pareiga laikė tęsti ir kitą K. Jablonskio pradėtą šaltinių pub­ likaciją Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Parengė III tomą apie 1795–1844 metus. Jam talkino R. Jasas. Abi minėtosios publikacijos ir dar Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams padėjo tvirtą pagrindą šio laikotarpio lietuvių socialinio ekonominio gyvenimo tyrimui. Daktaro disertacijos temą Mečislovas pasirinko apie baudžiavos irimą Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 1971 m. ją sėkmingai apgynė

279

280

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

universiteto Istorijos fakulteto mokslinėje taryboje. Sutrumpintą disertacijos variantą 1972 m. paskelbė atskira knyga. Mečislovui, kaip ir man, disertaciją ginti nebuvo sudėtinga, nes turėjo stiprų užnugarį. Pagrindinės disertacijos gairės buvo nužymėtos jo pranešimuose Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose. Tarp prisiekusių jų dalyvių Mečislovas buvo savas žmogus, pažįstamas dar ir iš tų laikų, kai mokėsi aspirantūroje. Kai šiuose simpoziumuose dalyvaudavau, Mečislovas buvo nuolatinis maskviškio Istorijos instituto vyresniosios mokslinės bendradarbės Jekaterinos Indovos pokalbininkas. Jų kalba vis sukdavosi apie simpoziume iškeltus ginčytinus klausimus, apie savo darbus. Mečislovui J. Indova tapo nemažu autoritetu ir jos mokslinius rezultatus vertindavo aukštai. Ji apie Mečislovo darbus, ypač apie jo disertaciją (buvo oficialioji oponentė), atsiliepė labai teigiamai už tinkamą metodiką, gerą argumentaciją bei įdomias išvadas. Tiesa, dėl jų ji leisdavosi ir į polemiką. Tikras mūsų profesijos draugas Maskvoje buvo tenykštis baltarusis Nikolajus Ulaščikas (antras disertacijos oponentas), kuris labai vertino Mečislovui būdingą atidų dėmesį nežinomai archyvinei medžiagai pasitelkti. Jo straipsnius ir disertaciją pavadino nauju puslapiu Lietuvos valstiečių istorijoje. N. Ulaščikas buvo žmogus su tragiška biografija. Jis gimė, augo ir mokslus ėjo Baltarusijoje, ten mokytojavo. Prasidėjus 1937 m. represijoms suėmė, kaip kraštotyrininką, keliavusį po pasienio su Lenkija kraštą, apkaltino šnipinėjimu. Liko gyvas, net išėjo laisvėn. Karo metais jį priėmė maskviškio Istorijos instituto aspirantu, 1947 m. apgynė kandidatinę disertaciją. Kai aš buvau studentas, atkreipiau dėmesį į vieną jo įdomų straipsnį apie Lietuvos valstiečių padėtį XIX a. Paskui keletą metų N. Ulaščiko pavardės istoriografijoje nebeaptikau. Pasirodo, jis vėl buvo suimtas ir tik 1955 m. paleistas ir reabilituotas. Grįžo į tą patį institutą, jame dirbo ligi pat senatvės, gavo daktaro laipsnį. Jis mums, istorikams lietuviams, buvo labai draugiškas, dažnas Vilniaus svečias. Man teko su juo susirašinėti, keistis knygomis. Vieną kartą mudu su J. Jurginiu netgi pasikvietė paviešėti jo namuose. Mečislovas labai vertino Lvovo universiteto profesoriaus Dmitrijaus Pochilevičiaus veikalus apie Lietuvos ir Baltarusijos valstiečius XVI–XVIII a. Tuomet jie iš sovietinės istoriografijos išsiskyrė ne tik mums įdomia tematika, bet taip pat priimtina moksline metodika ir objektyvumu. Mečislovo disertacijoje ir straipsniuose D. Pochilevičius pristatomas kaip svarbus autoritetas, juolab kad autorių asmeniškai pažinojo. Šį profesorių sovietinė sistema taip pat stip­ riai papurtė. 1967 m., kai jis minėjo savo 70-metį, mūsų instituto sveikinimą

M ečislovas Jučas

281

į Lvovą teko man vežti. Jo jubiliejus buvo kuklus – susirinkome nedidelėje auditorijoje, sveikino vos keletas istorikų. Jie nešė sveikinimo raštus, tačiau be gėlių. Vakare mane ir Baltarusijos SSR MA Istorijos instituto bendradarbį Vasilijų Melešką pasikvietė į namus. Juk mes vieninteliai atvažiavome jo sveikinti iš kitur. Vaišino labai kukliai. Iš kur pavaišinsi, jei vietos maisto parduotuvėse stigo reikalingiausių produktų, net sviesArcheologo V. Kazakevičiaus disertacijos gynimas institute: to. Prisimenu, kad 1963 m. atvykęs V. Kazakevičius, V. Merkys, J. Jučas (pirmininkas), 1984 m. į simpoziumą mūsiškiams padedant nusipirko visą sviesto dėžę, ji vos tilpo į J. Jurginio šaldytuvą. Labai džiaugėsi, kad ilgam pakaks sau ir dar galės apdovanoti giminaičius. Siųsdavau Vilniuje išleistas knygas, šį bei tą gaudavau ir iš jo. Per disertacijos gynimą Mečislovą palaikė jo ištikimi mokslo bičiuliai mask­ viškiai, Archeografijos komisijos pirmininkas norvegas Sigurdas Šmidtas, tenykščio Istorijos instituto mokslinis bendradarbis žydas Borisas Litvakas. Apskritai mums geriausia sekėsi bendrauti su SSRS „jaunesniaisiais broliais“. Turiu paminėti ir mudviejų su Mečislovu pažįstamą minėto instituto bendradarbį Pavelą Rindziunskį, kuris pamėgo atostogauti Lietuvoje, Pamerkiuose, Varėnos rajone, netgi mokėsi lietuviškai, kad galėtų susikalbėti su kaimiečiais. Mečislovas visada rasdavo bendrą kalbą su XIX a. istorijos žinovu Viktoru Jacunskiu. Mūsiškė Ona Maksimaitienė įrodinėjo, kad jo seneliai buvo politiniai tremtiniai iš Švenčionių apskrities. Įprastinį Mečislovo darbą komplikavo tai, kad 1972–1985 m. teko eiti Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams pareigas. Naujojo direktoriaus B. Vaitkevičiaus mokslinis akiratis buvo siauras, jo daktaro disertacijos pavadinimas Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918–1919 m. (1968). Jam reikėjo pavaduotojo, kuris išmanytų feodalizmo istoriją ir turėtų gerų pažinčių Maskvoje. Dar 1966 m. Mečislovas dalyvavo SSRS ir Italijos simpoziume abiejų šalių XVIII–XX a. agrarinės istorijos klausimais. Jį maskviškiai pakvietė į SSRS istorikų nacionalinį komitetą, kuris 1970 m. Maskvoje organizavo Tarptautinį istorijos mokslų kongresą. 1971 m. jis buvo pirmasis lietuvių istorikas, kuris

282

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

po Adolfo Šapokos pasiekė Švedijos archyvus. Nuolat dalyvavo Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose. B. Vaitkevičius tikėjosi Mečislovą prikalbinti stoti į partiją. Pats nepajėgdamas per partinį susirinkimą šį uždavinį užkrovė J. Jurginiui (tuokart manyta ir mane privilioti). Pastangos liko bevaisės. Mečislovas teisinosi, kad žmona neleidžia. Padėjo, nes buvo žinoma, kad ji Mečislovą prižiūri „kietai“. Nepartinį direktoriaus pavaduotoją ėmė globoti mokslinė sekretorė, – prie svarbiausių instituto reikalų administravimo neprileido. Instituto bendradarbių dauguma į Mečislovą žiūrėjo kaip į mielą, nuoširdų ir kuklų žmogų bei gerą istorijos žinovą. Sektoriai kviesdavo drauge kavos išgerti ir laisviau pasikalbėti apie mokslą. Mečislovas juokaudavo, kad buvo dienų, kai išgerdavo net dvylika puodukų. Iš pradžių direktorius su savo aktyvu (moksline sekretore, Z. Noreika, profsąjungos vietos komiteto pirmininku V. ir partinės organizacijos sekretoriumi Š.) periodiškai du tris kartus per savaitę šaukdavo „posėdžius“ visiškai uždaroje kavinėje instituto rūsyje. Žinia, ten rūpėjo ne mokslo, o išgėrimų reikalai, ir dargi ne savo sąskaita. Partijos sekretorių greit pašalino, nes per daug išgeriąs. Mečislovui šitai pačiam įgriso ir iš kompanijos pasitraukė, tuo pačiu tapo visiškai svetimu žmogumi. Anuomet kone kasdien mudu su Mečislovu (kartais prisidėdavo ir L. Mulevičius) eidavome pietauti į akademijos bibliotekos valgyklą. Pokalbiai sukdavosi apie politiką, mokslą ir, žinoma, nevykusį instituto administravimą. 1985 m. Mečislovas, nebepakeldamas slogios atmosferos direkcijoje, išėjo į Vilniaus universitetą dėstyti Lietuvos istorijos. Gavo profesoriaus vardą. Deja, ir čia jis neišvengė savito engimo. Turėjo skaityti bendruosius kursus studentams pirmamečiams ir antramečiams. Iš jų uždirbdavo visą privalomą paskaitų krūvį. Savo kvalifikacijų beveik nepanaudojo. Sovietmečiu viduriniųjų mokyklų moksleiviai, kaip jau minėjau, turėjo šiokį tokį Lietuvos istorijos vadovėlį. Deja, mokytojai iš jo mokyti „neturėdavo laiko“, o mokiniams kas, kad tik mažiau mokytis. Dėl to universitetan istorijos studijuoti ateidavo visiškai nepasirengę. Mečislovas man pasakojo, kad per stojamuosius egzaminus iš savosios istorijos užduodavo tik papildomus klausimus. Jam atrodė, kad lengviausias klausimas bus apie Žalgirio mūšį. Vienas būsimasis studentas pasakojęs labai miglotai. Tad paklausęs, kur tas mūšis įvyko. Šis tvirtai atsakęs, kad ant Gedimino kalno, ten net paminklinis akmuo pastatytas (jį pastatė 1959 m., minint mūšio 550-ąsias metines). Mečislovas vėl klausia: „Tai kaipgi ten keliasdešimt tūkstančių karių galėjo tilpti?“ Jaunuolis

M ečislovas Jučas

toliau fantazavo: „Vieni lipo į kalną, kiti nuo jo griuvo.“ Iš kito egzaminus laikančiojo norėjo išgirsti, kaip į tolimus Žalgirio kaimo laukus lietuvių ir lenkų kariuomenės nuvyko. Būsimasis studentas nė nemirktelėjęs atsakė: „Nuvažiavo traukiniu.“ Kai Mečislovas išėjo į pensiją, norėjo atsigriebti už visą sugaištą laiką. Rašė knygą po knygos. Turiu galvoje Žalgirio mūšį (1999, 3-ias smarkiai papildytas leidimas), Krikščionybės kelias į Lietuvą: etapai ir problemos (2000), Lietuvos ir Lenkijos unija (XVI a. vid. – XIX a. pr. (2000, ją išvertė ir lenkai), Lietuvos met­ raščiai ir kronikos (2002). Pagaliau atėjo ir jo mokslinių nuopelnų įvertinimas: 2005 m. Lietuvos mokslo premija, 2006 m. išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku. Aukštos mokslinės kvalifikacijos ir miesto mūrai jo tikru miestiečiu nepadarė. Užuot leidęs atostogas kurortuose ir sanatorijose, jis vykdavo į tėviškę ir pasiėmęs dalgį išeidavo nuo vaikystės pažįstamų pievų šienauti. Atvangos valandomis žingsniuodavo į beržynėlį. Jame, pasak Mečislovo, gerai sekdavosi rašyti. Motina iš melioracijos galutinai nusiaubto Vabalių kaimo persikėlė į Panevėžį pas dukterį medikę. Mečislovas vis vien traukdavo į savuosius kraštus, – vasarodavo pas tetą ir toliau šienaudavo...

283

Leonas Mulevičius

Kai pagalvoji, kokie keisti gyvenimo atsitiktinumai žmones supažindina, suveda draugėn arba, neduokdie, išskiria ir supriešina. Vienas tokiu man likimo lemtu draugu tapo Leonas Mulevičius, studijas pradėjęs ne Vilniuje, o Kaune. Jis buvo iš tų jaunuolių, kurie sovietmečiu kentėjo ne tik dėl savo pažiūrų, bet ir dėl kilmės. Tėvas Petras buvo kilęs iš Tetervinų kaimo, netoli Pasvalio, ūkininkų. Baigė Petrovsko-Razumovskio žemės ūkio akademiją pamaskvėje. Motina Sofija buvo iš Vilniaus miesto bajorų, kurie giminiavosi su XIX a. išgarsėjusia inteligentiška bajorų Chodzkų gimine. Tad Leono tėvų šeimoje savitai sugyveno valstietiškos, bajoriškos ir universaliosios, mokslo keliu gautos kultūrinės tradicijos, bet vyravo lietuviškas patriotizmas ir darbas jaunai Lietuvos Respublikai. Kurį laiką tėvas dirbo Žemės ūkio ministerijoje, bet Leono gimimo metu jau administravo valstybinį ūkį, buvusį Koidelių Kidulių dvarą. Prieš pat karą tėvas, norėdamas tapti savarankišku ūkininku, savo ir skolintais pinigais nusipirko 56 ha ūkį Šilinės kaime, Raudonės valsčiuje, Raseinių apskrityje. Deja, nusipirko „nelaiku“ ir tai lėmė vėlesnį šeimos likimą. Mat sovietmečiu Petro Mulevičiaus šeima buvo laikoma „buožių“ ar net dvarininkų šeima, kuriai teko pakelti „liaudies priešams“ taikomas represijas. Ramų Leono mokslą ir saugų gyvenimą negailestingai sujaukė sovietinė okupacija. Vos frontui nuslinkus į Vokietiją kilo grėsmė, kad bus paimtas į Raudonąją armiją. Jaunuolis buvo augalotas, tvirto sudėjimo ir sveikas. Į kariuomenę imdavo net daug menkesnius už jį. Vėliau L. Mulevičius visad tvirtino, kad gimęs 1927 m., nors nesu tikras, ar tai tikroji data. Šiaip ar taip tėvai, norėdami sūnų apsaugoti nuo mobilizacijos, įrašė į saleziečių vienuolyną (Šv. Jono Bosko oratoriją) Vytėnuose, visiškai netoli namų. Vėliau, kai gerai susipažinome, Leonas juokaudavo, kad buvo vienuolis, bet nė karto vienuolyne nenakvojo.

L eonas M ulevičius

Su L. Mulevičiumi Klaipėdos krašto keliais, 1954 m.

Kai gavo sovietinius dokumentus, bandė tęsti mokslą Jurbarko, paskui Eržvilko gimnazijose, bet visur jį persekiojo „bloga“ kilmė. Išvyko į Kauną, kur niekas jo nepažinojo, baigė VIII gimnaziją, kurioje „išvietintų“ buvę daug. Studijas pradėjo 1946 m. Kauno universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Pasirinko istoriją. Sovietų valdžiai nusprendus, kad Lietuvai pakanka vieno universiteto, Kauno universitetą palengva naikino, todėl 1947 m. Leonas su savo kolegomis buvo atkeltas pas mus, vilniškius. Šitai, kaip pasirodė, Leonui išėjo į naudą, nes Vilniaus universitete dar buvo akademinio lygio profesorių, tarp jų ir I. Jonynas su K. Jablonskiu. Šiaip jau universitete Leonas laikėsi atsargiai, su kolegomis nesileido į rizikingas kalbas. Mes kiti tuomet dar nebuvome „perauklėti“ ir kalbėdavome maždaug tą, ką manėme. Draugavo tik su keliais kolegomis, įsitraukė į mūsų ketveriukę. Diegiamai istorijos mokslo sovietizacijai ieškojome atsvaros ankstesniųjų istorikų veikaluose. Mes su M. Juču, pasiskaitę apie senojo Vilniaus universiteto filomatus ir filaretus, kurie buvo plačiai aprašyti Lietuviškojoje enciklopedijoje, sumanėme steigti slaptą studentų draugiją. 1948 m. aš su M. Juču ir L. Mulevičiumi išėjome pasigėrėti pavasariu prie buvusių Šnipiškių priemiesčio plytinių molio karjerų, kurie dabar virto gražiais ežerėliais. Čia,

285

286

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

sugulę ant žolės, ėmėme kalbėti apie draugijos reikalingumą. Manėme, kad joje galėsime laisvai, nesilaikydami sovietinio marksizmo apynasrio ir politinės konjunktūros, savarankiškai siekti tikro istorijos pažinimo. Numatėme draugiją plėsti, bet gerai įsitikinę, kad neįsileisime išdavikų. Be mūsų trijų steigėjų, pirmuoju kandidatu numatėme studentą etnografą Vacį Milių. Leonas mūsų sumanymui nepritarė. Jis turėjo didesnę gyvenimo patirtį ir netikėjo, kad draugijos nesuseks saugumas. Kai dabar skaitau apie sovietmečio slaptas jaunimo organizacijas ir jų likimą, neabejoju, kad Leono atsargumas buvo pagrįstas. Mūsų kalbos pakrypo kita kryptimi. Mudu su M. Juču prie tų ežerėlių nufotografavo. Tenkinomės bent tuo, kad, laikydamiesi legalumo, aktyviai dalyvavome viešame Lietuvos istorijos būrelyje. L. Mulevičius skaitė referatus, buvo atkaklus diskusijų dalyvis. Su kolege Stase Leknickaite-Jurginiene ginčytis baigdavo jau po būrelio susirinkimo, eidami universiteto koridoriais. Apskritai universitete Leonas, žinodamas savo lengvai pažeidžiamą padėtį, ieškojo kokios nors priedangos. Kažkaip atsitiktinai gavo mažą kambarėlį mūsų kurso kolegės Aleksandros Volčkovos, komjaunimo CK sekretorės, sesers bute. Šios vyras buvo dantų gydytojas, kuris privačiai praktikavo namie, nors šitai tuomet draudė. Leonas su juo kone susidraugavo. Šis net pasisiūlė nemokamai dantis sutaisyti. Kai mudu eidavome po paskaitų, pakviesdavo užsukti. Tuoj užkurdavo koklinę krosnį ir per siauras apvalias dureles įkišdavo paplotais šonais puodą (antraip nelindo) sriubai su gabalėliu kumpio virti. Sriubos lėkštė buvo didelės vaišės, o to kumpio, nenorėdamas Leono skriausti, valgyti atsisakydavau. Gal kolegės Aleksandros įkalbintas ar savo noru Leonas dalyvavo studentų saviveikloje, pasišokdavo ligi valiai (tai jis mėgo). Jo būrelis šoko tradicinius Sovietų Sąjungos tautų šokius. Leonas ypač įsijausdavo, kai šokdavo moldovaneaską. Studijų metais Leoną lydėjo smūgis po smūgio. 1948 m. nepagydoma vidaus liga mirė tėvas. Beje, vėliau Leonas vis dažniau ėmė pranašauti, kad tėvo liga pakirs ir jį patį. 1949 m. motina su kitais dviem vaikais, nebeįstengdama atlikti „buožinių“ prievolių, ūkį paliko ir persikėlė į Vilkijos miestelį. Tikėtis pakankamos paramos Leonas nebegalėjo. Pasisekė rasti darbo – Vilniaus miškų ūkio technikumo direktorius buvo Zalmanas Kaplanas, Leono tėvo pažįstamas. Beje, šiame technikume tuomet dar nebuvo nė vieno komunisto, net pats direktorius partijai nepriklausė. Darbo atmosfera buvo rami. Draugo Juozo Šimkaus padedamas perėjo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą,

L eonas M ulevičius

kurioje istorijos pamokas buvo patogiau derinti su paskaitomis universitete. Alkti nebereikėjo. Slėgė vien netikrumas dėl savo ir artimųjų likimo. Leonas draugavo su viena studente kauniete. Tai buvo senoviška tyra dvasinė arba sielų draugystė. Vieną kartą juos sutikau vaikščiojančius ties Katedros aikšte. Ji buvo aukšta stamboka mergina, panašaus sukirpimo kaip ir pats Leonas. Vėliau jam rūpėjo sužinoti, kaip ji man patiko. Sakau, panaši į mūsų kurso kolegę Stasę. Leonas gerokai pyktelėjo, nes laikė nepalyginamu dalyku. Deja, ši graži draugystė truko neilgai, ją ištrėmė į Sibirą. Tai Leoną nepaprastai sukrėtė. Eidavome drauge, o jis tylėdavo paskendęs mintyse. Taip truko gerą pusmetį. Kasdien užsukdavo į paštą ir ten pat jai rašydavo laiškus. Deja, laiškai bendravimo nepalaikė, juolab kad jos prižiūrėtojams Sibire per dažnas susirašinėjimas pasirodė įtartinas ir netoleruotinas. Paskutinis J. Stalino laikų trėmimas užkliudė ir Leono motiną, seserį ir brolį (netikrą), jie buvo amžiams įkurdinti Tomsko srities Parabelio gyvenvietėje. Nežinau, kaip Leonui pavyko tremtinio dalios išvengti. Lietuvai atgavus laisvę sužinojo, kad tremtinių sąrašuose buvo ir jis pats. Spėju, tie, kurie praktiškai vykdė trėmimus, nenorėjo kompromituoti tos komjaunimo CK sekretorės Volčkovos, kurios bute Leonas nuomojo kambarėlį. 1950 m. pavasarį Leoną iš universiteto į saugumo rūmus išsivedė du vyrai, vienas, rodos, pavarde Gervickas. Tardė bene 4 valandas, vis norėjo sužinoti, kas jo artimiausi draugai, kodėl susirašinėja su minėtąja Sibiro tremtine. Manau, kad saugumiečiams rūpėjo kontroliuoti ir mūsų ketveriukės nuotaikas. Leonas savo draugus surašė, bet sąrašas, rodos, netilpo nė į porą puslapių. Mat draugais pavadino visus kurso kolegas istorikus, net ir 4 komjaunuolius. Nedviprasmiškai siūlė bendrauti abipus naudingomis sąlygomis. Nesusitarė, bet Leoną paleido išreikalavę pasirašyti, kad apie tardymą niekam neprasitars. Leonas į auditoriją grįžo, tačiau neilgam. 1950 m. liepos pradžioje su viso universiteto penkto kurso studentais, kurie lankė karinį rengimą, turėjo vykti į Pabradės stovyklą, į praktinius karinius mokymus motopėstininkų leitenanto laipsniui gauti. Vilniaus geležinkelio stotyje skirto traukinio mes laukėme ilgai. Netikėtai Leoną garsiai per visą peroną ėmė šaukti karinio rengimo katedros pulkininkas Bronius Gertus. Abu kažkur nuėjo. Laukėme, Leonas negrįžo. Nujautėm, jog kažkas atsitiko, bet ligi stovyklos pabaigos nieko nesužinojome. Paaiškėjo, kad jį iš universiteto pašalino ir į stovyklą važiuoti nebeleido. Tokie leitenantai Sovietinei armijai buvo nereikalingi.

287

288

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Studijas Leonas tęsė tik po J. Stalino mirties. 1953 m. pabaigoje priėmė į penktą kursą. Universitetą baigė sėkmingai ir gavo dekanato (dekanės M. Renčinauskaitės) rekomendaciją dirbti mokslinį darbą. Mat savo diplominiu darbu pasirodė pranašesnis net už kai kuriuos dėstytojus. Rašė apie Lietuvos valstiečius Krymo karo metais. Vadovavo docentas V. Neupokojevas. Jis buvo labai idėjiškas ir nemenkas intrigų kūrėjas prieš senuosius profesorius (pavyzdžiui, I. Jonyną) ir dėstytojus (pavyzdžiui, D. Fainhauzą). Tačiau Leoną, kaip, beje, ir mudu su M. Juču, uždegė noru neišsenkamuose archyvo fonduose rinkti nežinomą medžiagą, ypač apie baudžiavos laikų valstiečius. V. Neupokojevui didžiausias autoritetas buvo maskvietis akademikas Nikolajus Družininas. 1954 m. vasarą atėjo netikėta žinia, jog Kaune mirė mūsų profesorius Ignas Jonynas. Visi trys – Leonas, Mečislovas ir aš – sutarėme būtinai važiuoti į laidotuves. Grįždami iš Petrašiūnų kapinių sumanėme pratęsti I. Jonyno prieš pat mirtį studentams organizuotą ir jai vadovautą ekskursiją garlaiviu. Manėme, kad geriausia bus pradėti nuo Palangos ir eiti pėsčiomis bei važiuoti pakeleivingais sunkvežimiais ligi Kauno. Numatytą dieną su Leonu susitikau Palangoje, bet Mečislovo nesulaukėme. Tuomet pirmą kartą mačiau Baltijos jūrą, nors prieš ketvertą metų maudžiausi Juodojoje jūroje. Ilgai Palangoje neužtrukę, pasiekėme Klaipėdą, iš jos kelias vedė į Ventės ragą. Ten stovėjo mūsų akademijos zoologų, kurie žiedavo praskrendančius paukščius, stotis. Maloniai priėmė ir apnakvino. Ne vienoje nuotraukoje buvome matę žavingas Kuršių marias, bet tuokart jomis gerokai nusivylėme. Tiesa, vaizdas buvo gražus, bet viską gadino bangų į krantą išmestų moliuskų dvokas. Sumanėme pažiūrėti, kaip atrodo tos garsiosios užliejamos pievos Nemuno deltoje. Vos išėjome, ėmė pliaupti lietus. Minijos upę ties Minijos (Mingės) kaimu pasiekėme šlapi šlaputėliai. Kaimas buvo priešingame krante. Kažkas mus pamatė, atplaukė valtimi ir perkėlė per upę. Patekome į tikrų klaipėdiečių namus. Šeimos nariai tarpusavyje kalbėjo vokiškai. Mus priėmė lyg kokius giminaičius. Viršutinius rūbus padžiovė prie krosnies, tuoj išvirė kavos, nuo kurios neblogai sušilome. Išklausinėjo, kas mes, kur ir kokiu tikslu keliaujame. Sakėme, norime nueiti į Rusnę. Paaiškino, kad pėsčiomis tai neįmanoma, nes kelią kerta keletas polderių griovių. Šeimininkė paprašė kažkokio jaunuolio, kad mus motorine valtimi nuvežtų ligi Uostadvario, o iš ten jau galėsime keliauti pėsčiomis. Tą dieną pasiekėme Pakalnės kaimą, apsistojome čia atvežto dzūko namuose, patogiai išsimiegojome ant šieno virš tvarto. Rytą vaišino puikia ungurių sriuba. Manau, jog smulkiai rašyti apie turistinę kelionę bepras-

L eonas M ulevičius

miška, nes yra turistinių vadovų. Norėčiau sustoti tik prie tų dalykų, būdingų aniems laikams ir dabar nepasitaikančių. Karalienės Luizos tiltu įžengėme į Tilžę. Daug griuvėsių, norėjome pamatyti tą Aukštąją gatvę, kurioje stovėjo spaustuvės, ligi 1904 m. spausdinusios lietuvių draudžiamąją spaudą. Iš spaustuvių ir visos gatvės liko vieni griuvėsiai. Netoli tilto stovėjo gerai išlikusi liuteronų bažnyčia. Uždaryta. Mus sudomino lietvamzdžiai su labai gražiai iškarpytomis drakonų galvomis. Leonas ėmė fotografuoti. Matėme, kad mus stebi šimtasiūle vilkinti kažkokia žmogysta. Tegu stebi. Iš to, kas greit atsitiko, supratome šio žiūrovo mintis ir uždavinius. Prie mūsų iš kažkur išdygo milicininkas ir liepė drauge eiti į milicijos skyrių. Ėjome. Iš kelio pasitraukė senutė ir su užuojauta palydėjo žodžiais: „Tokie jauni ir jau įkliuvo.“ Skyriuje pristatė budėtojui. Šis klausinėjo, kas mes tokie ir ko čia šlaistomės. Sakome, kad turistai. Nuvedė pas skyriaus viršininką majorą. Šis elgėsi maloniai, prisipažino, prieš karą taip pat buvęs turistas. Vis dėlto man liepė atidaryti kuprinę, pabiro fotojuostų dėžutės. Nesusidomėjo. Pasisakėme, kad toliau keliausime į Nemaną, t. y. Ragainę. Nusijuokė: „Ir vėl pas mane atves.“ Geriau, sako, grįžkite tiesiai į Lietuvą. Nepaklausėme. Šia proga Leonas man papasakojo, kad praėjusiais metais jam buvo blogiau atsitikę. Kažkur apie Zarasus sulaikė milicininkai ir uždarė į areštinę, prieš tai atėmę visus daiktus, kelnių diržą ir net batų raištelius. Mat jiems krito įtarimas, kad Leonas yra užsienio šnipas, įkaltis – vokiškas fotoaparatas. Beje, juos Vokietija tiekė SSRS reparacijų sąskaita ir galėjai nusipirkti Vilniaus parduotuvėje. Iš areštinės išleido kitą dieną, kai patikrino asmenybę. Štai tokios buvo pirmųjų pokario metų turistų kelionių sąlygos ir nuotykiai. Prie Ragainės per Nemuną ties Rambyno kalnu perkėlė kažkoks šnekus šimtasiūle apsivilkęs žvejys. Nuo Nemuno pusės Rambynas didingas, bet įkopus aukštyn – neišvaizdi pakiluma. Malonu buvo pasėdėti pievelėje, kurioje vykdavo didieji mažlietuvių šventiniai renginiai. Rūpėjo susirasti ir kultūrininko bei spaustuvininko, vadinamo Mažosios Lietuvos patriarchu, Martyno Jankaus namus. Radome, bet tik kiečių brūzgynuose skendinčias gyvenamosios stubos ir spaustuvės mūrines sienas. Vietos gyventojas pasakojo, kad M. Jankaus šeima, traukdamasi į Vakarus, namus paliko net su užuolaidomis ant langų. Apsigyveno kažkokia merga, kuri, švelniai tariant, bičiuliavosi su sovietiniais kareiviais. M. Jankaus biblioteka nuėjusi pakuroms ir pagaliau supleškėjo visas namas. Prašėme nakvynės. Parodė didelį klojimą, kuris priklausęs M. Jankui. Klojimas tuščias, bet vis dėlto kampe radome šiaudų, – įsitaisėme guolį.

289

290

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Paskui per miškus, kuriais 1864–1904 m. ėjo mūsų knygnešių takai, pasiekėme Smalininkus, persikėlėme į priešingą Nemuno krantą. Sudomino, atrodytų, smulkus daiktas. Skersai keliuko, kuris vedė Sudargo link, stovėjo surūdijusi užkarda, pakelta aukštyn. Ji buvo likusi nuo tų laikų, kai žymėjo Lietuvos ir Vokietijos valstybių sieną. Pro Sudargą ir jo įspūdingą piliakalnį pasiekėme Kidulių kaimą, priešais Jurbarką. Leonas parodė savo gimtuosius namus, papasakojo apie tėvą agronomą. Paskui ėjome tuo pačiu keliuku, kuriuo Leonas kasdien vykdavo prie kelto per Nemuną ir toliau – Jurbarko gimnazijon. Aplankėme įžymiausio Jurbarko žmogaus – skulptoriaus Vinco Grybo namus ir jo našlę. Ši Leoną pažino ir prisiminė tą laiką, kai 1945 m. pradžioje jis su grupe vyrų, apsirūpinusių netikrais ir padirbtais dokumentais, iš jos namų ark­ liais išvažiavo į Raseinius, į karinį komisariatą. Nebuvo tikri, kad bus paleisti. Paleido. Leonas tuomet papasakojo ir apie V. Grybo žūties aplinkybes, nes sovietinė spauda rašė tik apie jo sušaudymo faktą. Pasirodo, kad skulptorius 1941 m. pradžioje gavo valdžios užsakymą nulipdyti J. Stalino biustą. Molis dar buvo neišdžiūvęs, kai vokiečiai įžengė į Jurbarką. Vietinė „valdžia“ V. Grybą suėmė, bet vokiečių komendantas, išklausęs skulptoriaus pasiaiškinimo taisyklinga vokiečių kalba, paleido. Savisaugos instinkto vedamas V. Grybas iš to paties molio nulipdė A. Hitlerio biustą. Nepadėjo. „Vietiniai“ rado skulptoriaus prašymą priimti į partiją. Vėl suėmė ir sušaudė žydų kapinėse prie kelio į Skirsnemunės pusę. Jiems skulptoriaus talentas ir tie didingi patriotiniai monumentai Kudirkos Naumiestyje, Raseiniuose, Papilėje tuokart nieko nereiškė. Iš Jurbarko pasiekėme Vytėnus ir stūksančią įspūdingą Gelgaudų pilį. Leonas parodė, kur buvo tas jo saleziečių vienuolynas. Dar apžiūrėjome ir Raudonės pilį. Ėmė temti, reikėjo skubiai ieškoti nak­ vynės. Priėjome didelį Pupkaimio kaimą. Perėjome visą ir niekas nakvynės nedavė. Paskutinė sodyba. Žmonės užsiėmę vakaro ruoša. Čia taip pat priimti atsisako. Prieš keletą dienų davę nakvynę nuo Nemuno atėjusiems vyrams. O šie naktį apiplėšę. Po ilgų kalbų parodė klojimą, kuris nuo namų stovėjo gal už poros šimtų metrų. Nuėjome. Klojimas atrodė lyg vaiduoklių buveinė. Visas suklypęs, durys iškeltos ir atremtos į staktas, iš vidaus – per plikus grebėstus matyti žvaigždės. Šalinėje paversta pora vežimų šieno, čia virš galvų likęs šiaudinio stogo lopinėlis. Pabudau vidurnaktį, girdžiu, kažkas po klojimą vaikščioja. Pažadinau Leoną. Klausome. Pavaikščiojo ir išėjo. Rytą žiūrime, šalia klojimo pririšta karvė su veršiuku. Šiam, matyt, parūpo sauso šieno paragauti.

L eonas M ulevičius

Nuėjome su šeimininkais atsisveikinti. Išeiti neleidžia, sako, visi drauge papusryčiausime. Taigi net didelio kaimo geri ir vaišingi žmonės nakčiai atėjus nesijautė saugūs. Apskritai kelionė Panemune man buvo tikra gyvoji istorija, papildoma akademinės Lietuvos istorijos mokykla. Kelionė užtruko, atostogos baigėsi, dar spėjome apžiūrėti Zapyškį. Pamėgdžiodami profesorių I. Jonyną mudu su Leonu užsileidome ūsus. Manieji taip ir liko, o Leono neatlaikė mergaičių kritikos. Kelionės metu Leonas dar nesakė, kad ruošiasi J. Žiugždai nešti prašymą leisti laikyti stojamuosius aspirantūros egzaminus. Nunešti nunešė, pridėjo atestato nuorašą, užpildė anketą. Ant pareiškimo J. Žiugžda rezoliucijos neužrašė, matyt, atsakė žodžiu. Leono būta optimisto. Juk Leono motina dar kankinosi Sibiro tremtyje. Motinos meilė jam, matyt, taip pat buvo bloga atestacija. Jos aplankyti leidosi į tolimą, sunkią ir rizikingą kelionę. Baigęs universitetą Leonas toliau dirbo J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, be to, 1956 m. buvo priimtas Respublikinės ekskursinės-turistinės stoties direktoriaus pavaduotoju. Rūpinosi moksleivių pažintinėmis kelionėmis. Drauge su kitais autoriais parašė didelės apimties Turisto vadovą (1959), panašų į prieškariniais laikais išleistą Skautų vadovą. Leono tekstas rodo autoriaus pedantiškumą, kuris reiškėsi ir vėlesniuose jo moksliniuose darbuose. Pasišaipydavome, kad, keliautojams įkopus į aukštumą, patarė apsigręžti ir pasižiūrėti atsivėrusios panoramos. Stotis dar tik kūrėsi, jos vadovams moksleivių ideologinis auklėjimas nerūpėjo, bet Švietimo ministerijos nurodymus turėjo vykdyti. Leonui skyrė didelę moksleivių grupę palydėti į Arteką (Kryme, prie Jaltos), į išgarsintą SSRS pionierių stovyklą. Mūsų instituto vadovai Leono gabumus žinojo. Antai J. Jurginis sudarinėjo straipsnių rinkinį Lietuvos valstiečiai XIX a. Priėmė Leono straipsnį, parašytą pagal diplominį darbą. 1957 m. šiam leidiniui išėjus, Leonas padavė prašymą jį patį priimti instituto moksliniu bendradarbiu. Darbuotojų priėmimą įformindavo pats Juozas Matulis savo įsakais. 1958 m. sausio 11 d. Leonas pradėjo dirbti instituto Pospalinio laikotarpio istorijos skyriuje, nes ten radosi laisva vieta. Faktiškai tyrė tik XIX a. istoriją, jam leido rašyti disertaciją, pasirinko temą apie agrarinius santykius Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo. Rašė rašė ir prirašė apie 400 puslapių vien tema 1861 m. valstiečių reformos vykdymas Lietuvoje. 1964 m. rudenį už šį darbą gavo istorijos mokslų kandidato laipsnį.

291

292

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Sveikinimai I. R. Merkienės 50-mečio proga: A. Tyla, L. Mulevičius, I. R. Merkienė; II eilėje A. Vyšniauskaitė, V. Morkūnas, Verkiai, 1987 m. Nuotr. S. Žumbio

Tarnyba institute turėjo būti pagrindinė, todėl darbo turistinėje stotyje ir muzikos mokykloje teko atsisakyti. Gyveno taupiai, nes jau buvo vedęs archeologę jaunesniąją mokslinę bendradarbę Izabelę Sadauskaitę ir jau turėjo dukrelę Jolitą. Be to, iš Sibiro grįžo nedarbinga motina. Reikėjo ją išlaikyti. Pašalinių išlaidų Leonas vengė, pietaudavo pigioje Mokslų akademijos bibliotekos valgyk­loje. Niekad nerūkė. Kol buvo studentas, nė į burną neėmė ne tik degtinės, bet ir vyno. Vėliau tik per vaišes, kad neatkreiptų pernelyg didelio svečių dėmesio, išlenkdavo kokią taurelę. Beje, labai vykusiai apsimesdavo taip įkaušusiu, kaip tas kalėjimo sargas Johano Štrauso (Strauss) operetėje „Šikšnosparnis“. Iš motinos paveldėjo pomėgį muzikai ir šokiams. Laidinio radijo neišjungdavo visą parą, šiaip jau atrodydavo, kad jo negirdi, bet vos suskambėdavo gražios melodijos, suklusdavo. Tačiau pats niekad nedainuodavo. Sėkmingo Leono darbo institute atrama buvo nuo 1958 m. kasmet arba kas dveji metai organizuojami Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumai. Pirmajame simpoziume Taline, kuriame dalyvavau su J. Jurginiu ir Rita Strazdūnaite, nuskambėjo senųjų garsiausių rusų istorikų pozityvistų tęstinumo užmojai. SSRS mokslų akademijos akademikas Sergejus Skazkinas kalbėjo, kad sovietiniai istorikai labai mažai tepažįsta Vakarų Europos istorikų darbus, kurie galėtų vaisingai spręsti ir Rytų Europos agrarinės istorijos problemas.

L eonas M ulevičius

Simpoziumas pritarė akademiko iškeltam uždaviniui suburti visus geriausius šalies valstiečių istorijos tyrėjus ir imtis naujos tobulesnės metodikos. Šio ir kitų simpoziumų pranešimai, kuriuose žongliravo faktais, reikalingais ideologiniam ar politiniam užsakymui vykdyti, susilaukdavo negailestingos kritikos. Pavyzdžiui, 1958 m. Talino simpoziume Baltarusijos SSR istorijos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė Valentina Čepko pranešime apie klasių kovą Baltarusijos kaime XIX a. pirmoje pusėje suskaičiavo, jog kai kuriose apskrityse per 50 metų įvyko maždaug po keturis valstiečių bruzdėjimus. Iš to padarė išvadą, kad šios apskritys buvo apimtos valstiečių judėjimo. Per diskusiją jos išvada buvo atmesta kaip visiškai nepagrįsta. Negi sporadinis bruzdėjimas gali būti didelio visos apskrities kovingumo rodiklis? Apskritai imta daug dėmesio skirti objektyviam visų įmanomų šaltinių naudojimui, tinkamų būdų masiniams šaltiniams apdoroti, buvo visiškai atmetami išankstinių teiginių ramstymai parinktais pavyzdžiais; keliami šiuolaikiniai matematinių metodų taikymo privalumai. Šie simpoziumai įleido daug gaivaus vėjo į priplėkusius sovietinės ideologizuotos istorijos labirintus. Simpoziumų dalyvių įspūdžiai ir reguliariai publikuojami išplėstų pranešimų rinkiniai Leonui padarė ypač didelę įtaką. Nuo 1960 m. Kijevo simpoziumo jis pats tapo nuolatinis jų dalyvis ir savo pranešimais įgijo pripažinimą, susitiko su įžymiausiais SSRS agrarinės istorijos tyrėjais. Po keleto simpoziumų apsisprendė, kad daktaro disertaciją rašys apie valstiečių ir dvarininkų socialinės įtampos raiškos priežastis, būdus ir pasekmes po baudžiavos panaikinimo ligi 1905 m. revoliucijos. Tai buvo savotiškas atidėtas atsakymas minėtam V. Čepko pranešimui Talino simpoziume. SSRS mokslų akademijos SSRS istorijos sektoriaus bendradarbis Borisas Litvakas (nuo 1991 m. – Maskvos žydų bendruomenės vadovas), ukrainietis Nikolajus Leščenka ir keletas kitų istorikų ilgai dirbo ir diskutavo dėl valstiečių judėjimų kiekybinės apskaitos ir kokybinio įvertinimo metodikos. 1968 m. į šį darbą įsijungė ir Leonas, Leningrado simpoziume pasiūlęs naują šių bruzdėjimų klasifikaciją. N. Leščenkos paprašytas, 1971 m. Ukrainos istorijos žurnale paskelbė diskusinį straipsnį „Apie valstiečių judėjimo tyrimo metodus ir metodiką“. Savo tyrinėjimo rezultatus Leonas iš dalies realizavo 1975 m., su kolegomis M. Juču ir A. Tyla paskelbdamas knygą Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1904 m. L. Mulevičiui priklauso didžiausias šios knygos skyrius apie valstiečių bruzdėjimus 1864–1904 m. Šį darbą dirbant Leonui taip pat didelis autoritetas buvo lenkų istorikas Kšyštofas Groniovskis (Krzysztof Groniowski), su kuriuo intensyviai susirašinėjo.

293

294

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Gausiai apsirūpinęs mokslinėmis publikacijomis 1978 m. L. Mulevičius Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją. Oponavo, sakytume, jo mokslinės idėjos bendraminčiai, minėti B. Litvakas ir N. Leščenka. Kadangi bent vienas oponentas tuomet turėjo būti iš Lietuvos, jam į pagalbą atėjo profesorius Bronius Dundulis. Disertacija buvo įvertinta kaip reikšmingas mokslinis darbas visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos agrarinių santykių istorijai. Aukščiausioji atestacinė komisija daktaro laipsnį suteikti delsė. Jos darbą paskubino B. Litvakas. Pagaliau 1979 m. gruodžio 28 d. Leonui istorijos mokslo daktaro laipsnis buvo suteiktas. Šiai disertacijai ir kitiems Leono moksliniams darbams nebūdingas konjunktūriškas „klasių kovos“ sureikšminimas ir sovietinio istorinio materializmo apologija. Jo svarbus darbų bruožas iš esmės buvo visiškai kitoks. Dabar sakytume, gana adekvatus vakarietiškai istoriografijai, nagrinėjančiai agrarinės visuomenės socialines įtampas. Ten panašūs bruzdėjimai laikomi galutinio baudžiavinės luominės sistemos irimo, naujų kaimo ir dvaro socialinių santykių susidarymo ir apskritai modernesnės socialinės ekonominės santvarkos kūrimosi raiška. Nagrinėdamas valstiečių bei dvarininkų konfliktą Leonas iškėlė dar ir trečiąjį – rusų administracijos veiksnį, dariusį įtaką ir dvarininkų, ir valstiečių veiksmams bei jų rezultatams. Valstiečių kaimo bendruomenės susidūrimas su politine valdžia pamažu tapo lietuvių tautinio atgimimo sudėtine dalimi. Šiuos Leono teiginius simpoziumų dalyviai praleisdavo lyg negirdomis, – vengta rusifikacijos problemos. Anuomet kėsinantis į dogmines teorijas polemikai būdavo pasitelkiami... marksizmo klasikai bei laisvesnė „socialistinio lagerio“ istoriografija. Leonas šiuo metodu pasinaudojo lietuvių tautiniam sąjūdžiui teigiamai atestuoti. Mat mielai prisidėjo prie planinio darbo Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 m.) rašymo. Šia prasme Leono plunksnai teko nestandartinis įvadinis teorinis skyrius. L. Mulevičiaus darbai, kaip manau, ilgai trauks agrarinės istorijos tyrėjus ir susilauks tolesnio istoriografinio nagrinėjimo. Dabar daug istorijos šaltinių, esančių Peterburgo archyvuose, nelengvai pasiekiami. Leonas pasiekė visų lygių Rusijos administracijos įstaigų dokumentaciją, būtent ministerijų, Valdančiojo senato, Ministrų komiteto ir net paties caro kanceliarijų. Be to, panaudojo daug itin retų žinybinių leidinių, susikaupusių ne tik archyvuose, bet ir Rusijos nacionalinėje bibliotekoje, kuri paveldėjo caro rūmų biblioteką.

L eonas M ulevičius

Sovietmečiu istorijos mokslo lyderiais buvo laikomi keli vadovaujantys ir ideologiškai angažuoti asmenys. Tokie mokslininkai kaip Leonas buvo nustumti į periferiją. Iš tikrųjų jo, o ne anų, darbai liko su mumis. Leonas taip pat turėjo polinkį į pedagoginį darbą. Kaip minėjau, jis ilgokai mokytojavo. Atėjęs į Istorijos institutą Leonas nuo šio darbo pasitraukė, bet kai tik radosi galimybių, vėl į jį grįžo. 1979 m. pradžioje gavo instituto leidimą papildomai dirbti Vilniaus universiteto Ekonominės istorijos ir geografijos katedroje. Čia jis paskaitas skaitė net 18 metų. 1979 m. gavo docento, 1984 m. profesoriaus vardus. Skaitė ekonomikos istorijos kursą stacionariniams ir ne­ akivaizdiniams studentams. Kartais prasitardavo, kad su tais neakivaizdininkais tikra bėda. Atvykę į Vilnių pramogaudavo, o ne mokydavosi. Jų supratimu, egzaminus galima išlaikyti dėstytojus pamaloninus. Tuo buvo bandoma ir Leoną palenkti. Antai egzamino laikyti atėjęs puošnus vyras, kuris prisistatė barmenu, pakvietęs apsilankyti jo bare ir padavęs studijų knygelę pasirašyti. Išėjęs it musę kandęs, nes egzaminui nebuvo pasiruošęs. Kartą važiuodamas troleibusu nuo universiteto rūmų Saulėtekio gatvėje netyčia nugirdau dviejų jau įmitusių merginų pokalbį, kad prie to „senio“, kuris dėsto tokią nuobodybę, niekas nemokąs „prieiti“, negi teksią pačiom mokytis. Lietuvos istorijos institutui ruošiantis pažymėti Leono 75-ąsias gimimo metines pasisiūliau sudaryti jo svarbiausių darbų rinktinę Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje (išėjo 2003 m.) Jo abi disertacijos liko nepublikuotos. Gerai bent tiek, kad visi Leono rankraščiai pateko į akademijos bibliotekos rankraštyną. Jo specialiai komplektuota biblioteka lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis buvo išblaškyta, jos dalį pasiėmė Klaipėdos universitetas, kai kurias knygas – Lietuvos istorijos instituto biblioteka. Pats Leonas sulaukė Sąjūdžio laikų ir aktyviai į jį įsijungė. Tačiau to, kas dėl kūrybinio darbo varžymo buvo prarasta, jau nebespėjo atsigriebti. Ligi 1988 m. kovo mėnesio jis nebuvo nė vienoje užsienio šalyje, – nesitikėjo, kad gali išleisti. Tik ėmus pūsti gaivesniam vėjui prikalbinau dalyvauti X sovietinių ir suomių istorikų seminare Turku mieste Suomijoje. Juolab kad išvyką organizavo SSRS mokslų akademija, kuri buvo mažiau priekabi. Sugrįžo nepatenkintas, nes seminaras buvo formalus, turėjęs liudyti sovietinių istorikų mokslo įtaką užsienyje. Atsileidus varžtams Leonas ėmėsi tų temų, kurios seniau buvo draudžiamos. Artėjo Kražių skerdynių 1893 m. 100-osios metinės. Šiam reikalui ėmė ruošti dokumentų rinkinį. Deja, knygos pasirodymo Leonas nebesulaukė. Ją pagal paskutinius autoriaus nurodymus baigė kolegė Rita Strazdūnaitė.

295

296

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Sirgo sunkiai ir ilgai. Kaip minėjau, jau seniai nujautė, kad įsimes mirtina tėvo liga. Taip ir atsitiko. Prasidėjo operacija po operacijos, iš jų rezultatų gerai suvokė savo lemtį. Bet ir tuomet Leonas darbo neapleido, nėjo priklausančių kasmetinių atostogų. Manau, kad taip norėjo sutaupyti laidotuvių išlaidoms. Labai rūpinosi savo paliekama šeima: dukra – menotyrininke Jolita, sūnumi – žemės ūkio technikumo moksleiviu Petru, ir žmona. Negalėjo nusiraminti, kad motiną paliko Sibire. Mat ji tenai lankydavo savo dukterį, Leono seserį, kuri iš tremties negrįžo, nes buvo ištekėjusi už vietinio ruso sentikio ir jau turėjo du vaikus. Ir pats Leonas tenai nuvykdavo, džiaugėsi, kad sesers vaikai nori pramokti motinos kalbos, jiems iš Vilniaus siuntinėdavo lietuviškus elementorius ir žodynėlius. Deja, Leono motina tenai susirgo ir mirė. Leonas išskrido į Sibirą turėdamas aiškų tikslą – motinos palaikus parsivežti į Lietuvą ir palaidoti Vilkijoje šalia sūnaus iš pirmosios santuokos. Mes čia, Vilniuje, užsakėme akademijos transportą, susitarėme, kas ką darysime. Deja, Leono sesuo jau buvo tvirtai įaugusi į vietos sentikių bendruomenę. Šiai mirusiųjų išvežimas kažkur kitur būtų pažeidęs religinius papročius. Leonas užgeso prieš pat Velykas 1993 m. balandžio 8 d. savo erdvesniame bute, kurį per didelius rūpesčius iš Mokslų akademijos gavo vos prieš ketvertą metų. Pašarvojo vadinamos specialiosios ligoninės laidojimo patalpose Antakalnio gatvės pabaigoje. Į paskutinę kelionę palydėjo kunigas Jonas Matulionis, su kuriuo kadaise gyvenome Paulinos Peturlytės bendrabutyje Kupiškyje. Jau prieš mirtį Leonas su savo dėdės šeima sutarė, kaip karste sugrįš į savo tėvo gimtuosius kraštus, bus palaidotas Tetervinų kaimo, Pasvalio rajono, kapinėse. Į kapines važiavome Lietuvos istorijos instituto parūpintu autobusu. Paskutinius laidojimo patarnavimus atliko jaunas kunigėlis latvis. Karstą nuleido į mirtų šakelėmis iškaišytą duobę tarp jo tėvo ir senelio kapų, ant kurių stovėjo tvirti tamsaus šlifuoto granito paminklai. Gedulingi pietūs įvyko netoliese gyvenusio dėdės namuose. Prie stalo jautrią kalbą pasakė mūsų kurso draugas Nikolajus Ribakovas. Visi esame neamžini. Gerai bent tiek, kad Leono vardas ir dvasia liko jo raštuose. Kai rašiau šiuos prisiminimų fragmentus, akyse stovėjo jo paveikslas, kartais atrodydavo, lyg kalbėčiausi su juo pačiu.

Netikėtos pareigos

Istorijos institute mano padėtis niekad nebuvo tvirta. Kiekvieną parašytą sakinį, pasakytą žodį susirinkimuose ir konferencijose reikėjo apgalvoti, antraip grėsė rimti nemalonumai ir nauji suvaržymai darbe. Ypač buvo slogu, kai ištisus metus tekdavo aukoti vadinamiesiems „visuomeniniams užsakymams“, arba pragmatinėms užduotims vykdyti. Slėgė tai, kad mano ir visų sektorių, arba skyrių, darbas laikytas daug mažiau vertas nekaip Socialistinės visuomenės istorijos skyriaus konjunktūriniai, apologiniai rašiniai. Buvimas antrarūšiu, moraliai žeminamu moksliniu bendradarbiu trukdė visą darbą. Kai būtinai reikėdavo važiuoti į Leningrado ar Maskvos archyvus bei bibliotekas ir paduodavau prašymą komandiruoti, dažnai atsakydavo, kad išseko komandiruotpinigių limitas. Iš tikrųjų didžioji šių išlaidų dalis ėjo vėjais – reprezentaciniams susitikimams, pasitarimams, instruktažams ar pasisvečiavimams Maskvoje, institutui atstovauti kitose sovietinėse respublikose ir užsienyje. 1984 m. rudenį mane ištiko širdies smūgis. Ligoninėje tysojau tris mėnesius. Į Istorijos institutą grįžau, bet žūtbūt reikėjo ieškoti ramesnio darbo. 1986 m. kovo mėnesį paskambino Ekonomikos instituto direktorius akademikas E. Vilkas ir pakvietė vadovauti Liaudies ūkio ir ekonominės minties skyriui. Sutikau. 1986 m. balandžio 1 d. palikau Istorijos institutą, jame išdirbęs 33 metus. Mūsų skyriaus kolegos suruošė išleistuvių popietę prie bendro stalo su kava, arbata ir S. Noreikienės iškeptu vaisiniu tortu. Kalba nesirišo. Greit ėmėme skirstytis. Grįžtant į savo kambarį daiktų susidėti mane pasivijo skyriaus kolega Edvardas ir netikėtai išpyškino, kad jis galėjęs daug blogo man padaryti, bet nepadaręs. Kalbėjo partijos narys, profsąjungos pirmininkas, direktoriaus parankinis. Ką jo žodžiai galėjo reikšti? Gal norėjo pasakyti, kad užtarė, kai man buvo paspęsti spąstai? O gal pats abejojo, ar nevertėtų mane į šiuos spąstus įvilioti? Aha, vadinasi, iš instituto išėjau pačiu laiku.

298

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Per instituto surengtą Vasario 16-osios minėjimą akademiniame dramos teatre, Vilnius 1989 m.

Ekonomikos institute mane priėmė labai maloniai, ypač direktoriaus pavaduotojas Albinas Gulbinskas, kurio daktaro disertacijai apie Lietuvos transporto raidą XIX–XX a. buvau parašęs palankų atsiliepimą. Mūsų skyrius trečiame aukšte turėjo 4 kambarius, juose sėdėjo apie 10 bendradarbių ir aspirantų. Ekonomikos institutas tyrė aktualius sovietinės ekonomikos klausimus ir rengė vyriausybei įvairias rekomendacijas. Tad mūsų skyrius liko periferinis. Jį sudarė moksliniai bendradarbiai be didelių mokslinių ambicijų. Keletas buvo tokių, kurie aktualiosios ekonomikos tyrimui nebetiko. Tačiau mano bendradarbių drausmė tiesiog stebino: punktualiai ateidavo į darbą ir laiku išeidavo, pietaudavo instituto valgykloje ir po pietų pertraukos neužtrukdavo. Man perdavė seifą, prikrautą įvairių aprašomojo ir kompiliacinio pobūdžio darbų, iš jų, atsimenu, mokslinės vertės turėjo tik XIX a. prekybos Lietuvoje istorija. Tiesa, ten gulėjo ir įžymaus tautininko ekonomisto Domo Cesevičiaus Lietuvos ekonominė politika 1918–1940. Šį darbą parašė buvusio Ekonomikos instituto direktoriaus Kazimiero Meškausko užsakymu. Darbas įdomus ir vertingas, bet sovietiniais metais jo nepaskelbsi. Pasitaikė, kad susipažinau su inžinieriumi Romualdu Šakeniu, buvusio Lietuvos valstybės kontrolieriaus Konstantino Šakenio sūnumi. Sužinojau, kad jis domisi D. Cesevičiaus biografija ir jo rank­ raštiniu palikimu. Slaptai paskolinau nusikopijuoti ir mūsų mašinraštį. Dabar

N etikėtos pareigos

matau, kad padariau teisingai, nes skyriaus rankraščių likimas po Ekonomikos instituto likvidacijos nežinomas. R. Šakenio rūpesčiu 1995 m. D. Cesevičiaus rankraštis buvo išleistas atskira knyga. Pirmas mano rūpestis buvo nutraukti netikslingą rankraščių gamybą ir skatinti rašyti tai ir tokios kokybės, kad tiktų spaudai. Jaunosioms bendradarbėms daviau disertacijų temas apie „Lietūkį“, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio paskolas bei skolas. Pasirodė pirmieji rezultatai, pavyzdžiui, Svetlana Galutina (ji išvyko Izraelin) mūsų Mokslų akademijos darbuose paskelbė vertingą straipsnį apie Lietuvos vidaus paskolas 1933–1939 m. Deja, daugelio išjudinti nepavyko, jie liko kaip ir buvę paprasti tarnautojai. Kompiliavo iš įvairių leidinių, informacijos ieškoti archyvuose ar bibliotekų rankraštynuose neketino. Tarp jų pasijutau kone kaip balta varna ir ėmiau galvoti, kad Istorijos institutas pranašesnis. Instituto biblioteka buvo skurdi. Tiesa, institutas turėjo prieškarinio Lietuvos banko biblioteką, bet viskas buvo suversta akademijos sandėlyje ir palikta be jokios apsaugos. Šios bibliotekos likučius parsivežėme, bet neturėjome, kur dėti. Sukrovėme mums duotame sandėliuke, ir kas iš to. Tiesa, instituto darbuotojai savo pagrindinei bibliotekai teikdavo užsakymus, ko norėtų gauti iš akademijos bibliotekos. Būdavo gaila žiūrėti, kaip mūsų bibliotekininkės velka didžiulius krepšius su knygomis į institutą ir atgal. Tad tyrėjai gaišdavo laiką, o mums praktiškai tiesiog nepajėgė padėti. Per 1986 m. ataskaitinį susirinkimą skyriaus darbą įvertinau kritiškai ir pabrėžiau, kad daugiau nevisaverčių darbų, tinkamų tik į seifą dėti, nebereikia. Direktorius pritarė. Su juo paskui tariausi, kaip reikėtų skyrių atnaujinti, pritraukti gabių ir savo darbu suinteresuotų mokslinių bendradarbių. Etatų skaičius ribotas, senųjų darbuotojų greit, neatėjus peratestavimo terminui, neatleisi. Vis dėlto vieną etatą davė. Priėmėme ekonomikos mokslų kandidatę Egidiją Laumenskaitę (Vasiliauskienę). Neapsirikome. Ji per trumpą laiką paskelbė įdomią knygą apie ekonominės minties raidą Lietuvoje ligi fiziokratų. Maniau rašyti apie XIX a. miestų reformas. Dar Istorijos institute buvau surinkęs nemažai medžiagos iš SSRS centrinio valstybinio istorijos archyvo Leningrade. Tačiau skubėjau baigti savo knygą Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1964–1904 m. Baigti nespėjau, užgriuvo kiti rūpesčiai ir darbai. 1987 m. spalio mėnesį į savo kabinetą pasikvietė direktorius. Ten radau ir akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus akademiką sekretorių Raimundą Rajecką. Jie pasakė, kad pribrendęs reikalas pakeisti Istorijos instituto direktorių B. Vaitkevičių. Pasak R. Rajecko, buvęs jo pirmtakas Jonas Macevičius siūląs

299

300

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jauną Partinės mokyklos mokslų daktarą E. J. Klausė, ar aš jį pažįstu. Sakiau, pažįstu, nes dirbo Istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, bet, norėdamas greičiau gauti butą, išėjo į Saugumo komitetą. R. Rajeckas šūktelėjo: „Dar mums savų saugumiečių per mažai!“ Išėjo taip, kaip toje patarlėje: „Ir mergą girdamas gali supeikti.“ Paklausė, ką aš atsakyčiau, jei pasiūlytų man šį postą. Atsakiau, kad jo netrokštu ir nenoriu gadinti nervų tame skundų ir intrigų maiše, be to, esu nepartinis. Tuo pasikalbėjimas baigėsi. Iš žmonos žinojau, kad Istorijos institutą sijojo CK paskirta komisija, kuriai vadovavo Partijos istorijos instituto direktorė Vanda Kašauskienė. Sako, ji laikėsi labai santūriai, visą tikrinimą atliko R. Šarmaitis ir R. Žiugžda. Pasak kolegų, pastarasis ruošęs sau kelią į buvusią tėvo vietą. Kodėl šią komisiją sudarė? Buvo prabėgę metai po mano išėjimo iš instituto, kai partijos CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius Kaune per sušauktą respublikinį inteligentų pasitarimą dėl visuomenės mokslų uždavinių po SSKP XXVII suvažiavimo užsipuolė B. Vaitkevičių, kad prastai vadovauja, iš instituto išeina kvalifikuoti istorikai. Išties per trumpą laiką institutas prarado direktoriaus pavaduotoją mokslo reikalams ir trijų skyrių vadovus. Ilgai neįstengė surasti tinkamo direktoriaus pavaduotojo. Be to, patį direktorių prislėgė kažkokia apatija. Jis manė, kad po Visuomeninių mokslų skyriaus biuro vadovo Vlado Niunkos mirties gaus jo vietą. Užėmė J. Macevičius, o po šio – R. Rajeckas. Kaip minėjau, institutą B. Vaitkevičiaus vardu ir vadovaudamasi gautais tikrais ar tariamais akademijos prezidiumo bei CK nurodymais ėmė valdyti mokslinė sekretorė. Direktorius pasirodydavo tik porą pusdienių per savaitę. Dėl M. Gorbačiovo blaivybės kampanijos iširo ir instituto sugėrovų kompanija. Prasidėjo visokios intrigos ir skundai. Skundus siuntė į CK ir turbūt kitur. Kai kurie skundai buvę vulgarūs. Matyt, B. Vaitkevičiui pakenkė ir įprotis leistis į laisvamanybę tiriant pašnekovą. Veikiausiai pasitaikydavo ir atitinkamai „geras“ klausytojas. Institute buvo ir materialinių vertybių – baldų, atsarginių mašinos dalių – grobstymo. Komisija kažin kokių ypatingų kaltinimų direktoriui nepateikė ir savo pažymą perdavė CK. Jos turinio instituto partinė organizacija nežinojo. Direktorius, pajutęs, kad atslenka juodas debesys, moksliniu sekretoriumi dirbti pasikvietė tolimą nuo visų intrigų istorijos mokslų kandidatą Egidijų Banionį (aktoriaus Donato Banionio sūnų), baigusį Maskvos istorijos ir archyvų institutą. Kadangi direktoriaus pavaduotojas Algirdas Gaižutis užsiėmė naujo Kultūros, filosofijos ir meno instituto kūrimu, į jo vietą 1987 m. lapkričio

N etikėtos pareigos

mėnesį paskyrė Kapitalizmo laikotarpio istorijos skyriaus vedėją (jis vadovavo man išėjus) Alfonsą Eidintą. Faktiškai tuo metu B. Vaitkevičiaus likimas jau buvo nulemtas, nes, kaip minėjau, akademijos prezidiumas ieškojo naujo direktoriaus. Po nerezultatyvaus pasikalbėjimo su E. Vilku ir R. Rajecku gavau prezidento Juro Poželos kvietimą ateiti. Kai prisistačiau, jis be užuolankų pasakė, kad nori mane skirti direktoriumi. Atsikalbinėjau, ypač pabrėždamas, kad esu nepartinis ir todėl pažeidžiamas. J. Požela pažadėjo nuo to apsaugoti. Sutikau. Dar paklausė, ar stosiu į partiją. Sakiau – ne, negi direktorystę gaučiau mainais į partiškumą. Neprieštaravo. Kai pasklido žinia apie šį akademijos vadovų pasirinkimą, subruzdo ideologijos sergėtojai. P. Griškevičiaus perkalbėti ėję Mykolas Burokevičius ir Leonas Bičkauskas-Gentvila. P. Griškevičiui jau nebe tas rūpėjo, – jis beviltiškai grūmėsi su savo įsisenėjusia liga. Akademijos prezidento įsakymu 1987 m. gruodžio 7 d. buvau paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas ligi rinkimų. Į institutą važiavau drauge su J. Požėla. Jis mane pristatė darbuotojams. Apie direktoriaus pakeitimo priežas­ tis neužsiminė nė vienu žodžiu. Maždaug po pusantro mėnesio įvyko rinkimai. Papasakojau, ką manau keisti, būtent, kad Istorijos instituto prioritetas turės būti mokslo įstaiga. Jei teks imtis pragmatinių darbų, jie bus periferinės reikšmės. Žadėjau pirmenybę teikti tiems darbams, kurie reikalauja didžiausios profesinės kompetencijos ir personalinės erudicijos. Turėjau galvoje individualias studijas ir monografijas. Tiesa, dar neišdrįsau pasakyti, kad kolektyviniai darbai sukausto istorikų iniciatyvą ir trukdo jų lenktyniavimui. Rinkimai buvo atviri, balsavo rankos pakėlimu. Pastebėjau, kad prieš buvo tik kelios jaunosios menotyrininkės, formaliai jau priskirtos kitam institutui. Direktoriumi akademijos vadovybė patvirtinta 1988 m. vasario 24 d. Kovo mėnesį vyko „įšventinimas“. Iš pradžių reikėjo prisistatyti CK sekretoriams. Su Lionginu Šepečiu neseniai buvome susitikę per ekskursiją į Ignalinos atominę elektrinę. Nikolajus Mitkinas manęs matyti nenorėjo. Liko tik pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila ir sekretorius Algirdas Brazauskas. „Įspūdingiausias“ buvo viešėjimas pas R. Songailą. Jis manęs nieko neklausinėjo. Pats ėmė instruktuoti apie SSRS padėtį, apie tai, kaip M. Gorbačiovo perestroika nori pasinaudoti visokie antisovietiniai gaivalai. Blogiausias pavyzdys esanti Estija (kūrėsi Liaudies frontas), kuriuo, ginkdie, mes neturime sekti. „Pokalbis“ truko bent pusvalandį.

301

302

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Su A. Brazausku jau buvo kitoniška kalba. Klausinėjo apie institutą, ką dirbame ir ką manome dirbti toliau. Pasisakiau, kad orams atšilus imsimės Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų. Šia proga padarysiu ekskursą apie tas aplinkybes, kodėl šio darbo ėmėmės. Prie Gedimino pilies kalno stovėjo dviaukštis pastatas, kuriame po karo įsikūrė Pionierių rūmai. Jie iš čia išsikraustė, kai Ukmergės gatvėje gavo specialiai pastatytą pastatą. Senoji buveinė liko tuščia. Sumanyta prie jos prišlieti priestatą ir įkurti Tautų draugystės muziejų. Radosi bene šeši jo projektai. Kai kurie architektai projektavo kone šiltnamį ar akvariumą, žėrintį stiklu. Reikėjo tiesti naujas požemines vandentiekio, kanalizacijos, elektros ir telefono linijas. 1987 m. vasarą Paminklų konservavimo institutas pradėjo taikomojo pobūdžio archeologinius tyrimus. Atsivėrė pirmasis didingos Valdovų rūmų požeminės dalies fragmentas. Muziejaus statybos įstrigo. Kultūros ministerija paprašė Mokslų akademiją atlikti plataus masto tyrimus. Istorijos institutas užsakymo nepriėmė, nes, esą, XVI–XVII a. tyrimas – ne jų reikalas, jie užsiėmę „tikrąja“ archeologija. Pradėjęs eiti direktoriaus pareigas šiuo atsisakymu pasibaisėjau. Maniau, kad būtina imtis to užsakymo. Sušaukiau mūsų ir Paminklų konservavimo instituto archeologų pasitarimą, bandėme išsiaiškinti padėtį ir tolesnių tyrimų perspektyvas. Pastarieji buvo įsižeidę, kad Kultūros ministerija savo pradėto darbo nebeleidžia tęsti ir nukreipia imtis naujų einamųjų darbų statybų plotams paruošti ar seniesiems pastatams konservuoti ir regeneruoti. Kai kurie mūsų archeologai taip pat šaipėsi iš manęs. Vis dėlto prikalbinau Vytautą Urbanavičių ir Adolfą Tautavičių, kuris jau buvo tyręs dalį Žemutinės pilies teritorijos, imtis šio didelio ir perspektyvaus darbo. Organizacinę dalį apsiėmė tvarkyti V. Urbanavičius, A. Tautavičiui liko vien mokslinė. Tyrimams reikėjo technikos, angarų, įrankių. Nieko neturėjome ir gerai nežinojome, iš kur reikės gauti. Dabar vėl grįžkime į A. Brazausko kabinetą. Jam išdėsčiau mūsų užmojus ir didelius rūpesčius. Pažadėjo padėti sutvarkyti ūkio dalį. Davė savo telefono numerį ir pasakė, kad paskambintų pats V. Urbanavičius. Paskambino ir netrukus gavo paskyrą ekskavatoriui-buldozeriui ir dideliam suomiškam angarui. Darbai prasidėjo. Neretai ir pats A. Brazauskas ateidavo pasidomėti, kaip archeologams sekasi dirbti ir ką įdomaus randa. Paskui, kaip žinome, A. Brazauskas ėmė globoti ir Valdovų rūmų atstatymo eigą. Paskambino CK Mokslo skyriaus instruktorius Nerijus Germanas ir pasakė, kad 1988 m. kovo 28 d. reikės prisistatyti CK biurui. Atėjau. Prie salės durų

N etikėtos pareigos

lūkuriavo visas būrelis tokių kaip aš. V. Germanas su mano byla – dar nestoru aplanku – įėjo į vidų ir užtruko keletą minučių. Matyt, referavo. Po to ir mane pakvietė vidun. Įėjau. Prie ilgo stalo sėdėjo biuras, gale – geriau apšviestas R. Songaila. Balkone taip pat buvo žmonių, iš jų pažinau tik Tiesos laikraščio redaktorių. Stovėjau prie kažkokios tribūnos. Pats R. Songaila perskaitė mano vardą, pavardę ir užimamas pareigas. Viskas, – niekas neklausinėjo, matyt, jau žinojo, kas reikia. Į salę įėjau paprastas istorikas, o iš jos išėjau nomenklatūrinis darbuotojas. Mat prie jų buvo priskiriami visi akademijos institutų direktoriai. Turiu paaiškinti, kad jokiomis nomenklatūrininkų privilegijomis nesinaudojau. Jau buvo prasidėję kiti laikai. Prasidėjo politinė ir moralinė kova tarp to, kas buvo, ir to, ko siekėme. Plačiai nuskambėjo žinia apie Arvydo Juozaičio paskaitą Dailininkų sąjungos rūmuose. Aiškiai ir tvirtai pasakė, kad V. Kapsuko valdžios subjektas buvo ne lietuvių tauta, o Maskvos valia. Tikrojo Lietuvos valstybingumo kūrėja buvo visa lietuvių tauta, ėjusi į Lietuvos Respublikos atkūrimą. A. Juo­ zaičio paskaitą ėmė kartoti ir Amerikos balso radijas, kurį tuomet trukdė gana menkai. Vieną dieną vėl mane šaukia į CK Mokslo skyrių. Jame radau tris vyrus – vedėją Steponą Imbrasą, N. Germaną ir pagal išvaizdą – ne šios įstaigos darbuotoją. Padavė A. Juozaičio paskaitos stenogramą, KGB užrašytą iš Amerikos balso radijo. Liepė mūsų spaudai parašyti atkirtį. Sakau, kad aš rašau tik apie XIX amžių. Įpareigojo surasti kitą autorių. Paieškoti sutikau. Prie išėjimo iš CK durų pasivijo N. Germanas ir grąžino atgal. Sako, Amerikos balso stenogramų platinti negalima. Pradžiugau, bet neilgam. Išmintingos galvos sumojo, kad reikia nukirpti radijo pavadinimą bei užrašymo datą, ir viskas bus gerai. Nukarpė. Einu į institutą ir galvoju, ką čia reikės daryti. Nusprendžiau niekam nieko nesakyti ir, kaip J. Žiugžda mokė, leisti valdiškiems popieriams pagulėti. Gal po poros savaičių paskambino pats S. Imbrasas, sako, laukiąs užsakytojo straip­ s­nio. Sakau, dar neturiu, bet jau numačiau gerą autorių, būtent B. Vaitkevičių. Mano pokalbininkas kaip kirviu nukirto: autorius visiškai netinkamas, skaitytojai jo nepriims. Sutiko, kad ieškočiau kito autoriaus. Po poros savaičių vėl paskambino, – pokalbis vėl panašus. Sakau, ieškojau, bet institute neradau. Reikės pasižvalgyti Partijos istorijos institute ir universiteto SSKP katedroje. Laikai greit keitėsi. CK susilaukė didesnių rūpesčių, A. Juozaitį pamiršo. M. Gorbačiovui atleidus totalitarizmo varžtus tikėtasi socializmą paremti „žmogiškuoju faktoriumi“. Imta kalbėti apie didesnį sąjunginių respublikų

303

304

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

savarankiškumą, ryškesnę jų iniciatyvą. Nežinau, kieno nurodymu mūsų akademija gavo užduotį paruošti naujos Lietuvos SSR Konstitucijos projektą. Sudarė komisiją, kuriai pirmininkavo visos akademijos partinės organizacijos sekretorius ir vyriausias akademikas sekretorius E. Vilkas. Į komisiją taip pat paskyrė mane, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorių J. Lankutį, akademiką Antaną Buračą, narį korespondentą Juozą Bulavą (1959 m. pašalintą iš partijos!). Komisija tiksliai apibrėžto statuso neturėjo, A. Buračas siūlė nuvažiuoti į Estiją ir savo darbą derinti su tenykščiu Liaudies frontu (Lietuvoje Sąjūdžio dar nebuvo). Darbą pradėjome 1988 m. gegužės mėnesį, rinkdavomės gana dažnai. Visų pirma savo projekte išmetėme senosios konstitucijos pagrindinį postulatą, kad svarbiausia vadovaujanti jėga yra Komunistų partija. Projekto preambulei parašiau apie gilias Lietuvos valstybės tradicijas ir pastangas vėl jas tęsti. Svarstėme straipsnį po straips­ nio. Apsistojome prie valstybės simbolių keitimo. Grąžinome V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ kaip valstybės himną. Nekilo jokių diskusijų dėl herbo – Vyčio. Pirmininkas iškėlė klausimą, ar mes turime atsižvelgti į prieškarinės Lietuvos vėliavos kritiką tuometinėje spaudoje, atseit, jos spalvos nesiderina prie senųjų Europos valstybių vėliavų spalvų. Čia jau aš įsikišau. Negi, sakau, dar kažkokią naują vėliavą kursime, kai tauta laukia trispalvės legalizavimo. Man niekas neprieštaravo. Projektą ruošėme ta kryptimi, kad būtų užtikrintos realios federacinės teisės. Visą projekto tekstą teisine kalba suredaguoti paprašėme J. Bulavą. Jis sutiko ir rimtai padirbėjo. Sąjūdžio programai radikalėjant savo konstitucijos projektą vis taisėme ir taisėme, vis daugiau pabrėždami Lietuvos suvereniteto teises. Vietoje „realios“ federacijos radosi konfederacinių teisių siekimas. Tašką padėjo 1989 m. pabaigos ir 1990 m. pradžios įvykiai ir Lietuvos valstybės atkūrimas. Mūsų ruoštasis projektas buvo radikalizuotas ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtas kaip Lietuvos Respublikos Laikinoji konstitucija. Kai Baltijos respublikų deputatai Maskvoje iškėlė klausimą dėl ekonominio respublikų savarankiškumo ir pasiekė tam tikro pritarimo, kilo reikalas įsivesti savo pinigus. 1988 m. spalio 2 d. mudu su heraldikos žinovu Edmundu Rimša iš instituto buvome pakviesti į Kultūros ministeriją. Dar dalyvavo ministerijos darbuotojai ir Lietuvos banko atstovas. Tarėmės dėl lietuviškų pinigų emisijos ir jų sistemos. Nusprendėme grąžinti litų ir centų pavadinimą ir pritaikyti metrinę nominalų sistemą. Banko atstovas prieštaravo. Jo nuomone, lietuviški pinigai nuo rublių galį skirtis tik pavadinimu, bet nominalai ir kursas turi būti

N etikėtos pareigos

Atkurtos Lietuvos istorijos draugijos valdyba (prie instituto rūmų): iš kairės I eilėje V. Merkys, I. Lukšaitė, J. Kiaupienė, B. Dundulis (pirmininkas), R. Rimantienė, A. Tyla; II–III eilėse E. Morkūnas, Z. Kiaupa, A. Visockis, A. Šulga, A. Kulakauskas, V. Girininkienė, E. Aleksandravičius, R. Žepkaitė, R. Miknys, E. Rimša, R. Čepas, S. Jagelevičius, A. Bumblauskas, 1990 m. Nuotr. S. Žumbio

tapatūs. Buvo juokinga, kai jis stebėjosi, kas bus, jei neturėsime trijų centų monetos. Juk negalėsime nė gazuoto vandens su sirupu stiklinės iš automato prisileisti. Pasišnekėjome, pasiginčijome ir išsivaikščiojome. Vis dėlto, kaip sakoma, veiksmas vyko. Institutan atėjo dailininkas grafikas Raimundas Miknevičius su vienu ar dviem savo kolegomis ir pasisakė, kad turį užduotį paruošti lito banknotų pavyzdžius. Iš savųjų pasikviečiau jiems jau gerai pažįstamą E. Rimšą ir Antaną Tylą. Susidarė neformali komisija. Tai, ką siūlėme Kultūros ministerijoje, kartoti nebereikėjo. Banknotų nominalai buvo aiškūs: 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200, 500 ir 1000 litų. Reikėjo sugalvoti nuoseklią istorinę ir ikonografinę sistemą. Greičiausiai apsisprendėme dėl heraldikos – valstybiniai ženklai turi būti tradiciniai, bet neperkrauti periferinės reikšmės simboliais. Čia pirmu smuiku grojo E. Rimša. Dėl portretų ir kitų vaizdų kilo dvi nuomonės: remtis gilia bei garbinga Lietuvos valstybės, jos valdovų vaizdavimo sistema ar pasirinkti moderniosios lietuvių tautos atgimimo ir Lietuvos Respublikos veikėjus ir vaizdinius. Pirmojo sumanymo atsisakėme, nes Lietuvos valstybė kūrėsi kitu pagrindu, jos subjektas jau buvo demokratinė

305

306

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

lietuvių tauta. Be to, juk neturime nei autentiškų ikiunijinės (pagoniškos) Lietuvos valdovų portretų, nei batalijų, nei pilių ar miestų vaizdų. Atrinkome tuos demokratinės lietuvių tautos kultūros veikėjus, kilusius iš įvairių mūsų krašto vietų, kurie atstovautų pasaulietinei ir konfesinei inteligentijai. Jie ir krašto paveikslai turėjo simbolizuoti Lietuvos su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda integralumą. Atrinkome lietuvių tautinio atgimimo pradininką istoriką Simoną Daukantą, aušrininką gydytoją Joną Basanavičių, varpininką ir Lietuvos himno autorių gydytoją Vincą Kudirką, poetą kunigą Maironį, lietuvių bendrinės kalbos tėvą filologą Joną Jablonskį, talentingą dailininką ir muziką Konstantiną Mikalojų Čiurlionį, Mažosios Lietuvos kultūrininką ir rašytoją Vydūną. Reikėjo Lietuvos jungties su lietuvių išeivija. Sumanėme, kad ją simbolizuos lakūnai Stasys Darius ir Steponas Girėnas. Reversui parinkome Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitus vaizdus. Manėme, kad ant 1 ir 2 litų banknotų turėtų būti pavaizduoti liaudies tipažai. Jų sukurti dailininkai neįstengė. Pavyzdžiui, viename projekte nupiešė seną kerdžių su dūdele. Prisiminiau, kad panašų mačiau viename XIX a. leidinyje apie baltarusius. Tad šiems banknotams pasirinkome vyskupo Motiejaus Valančiaus ir rašytojos Žemaitės atvaizdus. Pastarąjį įsiūlė Australijos lietuvis Jonas Lynikas, kuris kaip didelis specialistas įsitraukė į lito emisijos darbą. Be to, reikėjo nors vieno banknoto su moters atvaizdu. Vėliau, kaip žinome, 1, 2 ir 5 litų banknotai buvo pakeisti monetomis. 1000 litų banknotas su M. K. Čiurlioniu buvo išspausdintas, bet apyvarton neišleistas. 1989 m. gruodžio viduryje Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja Danutė Prunskienė vyriausybės rūmuose suruošė banknotų ir centų projektų parodą. Kai kuriuose projektuose pamatėme barzdotų Lietuvos kunigaikščių atvaizdus, išdėstytus be jokios sistemos. Mūsiškių dailininkų grupės, kurią mes konsultavome, projektai profesionalumu bei konceptualumu žymiai pralenkė visus kitus ir buvo priimti ruošti gamybai. 1988 ir 1989 m. vilnijo Sąjūdžio mitingai ir politinės manifestacijos. Matyt, norint jiems užbėgti už akių 1988 m. gegužės 21 d., šeštadienį, įvyko valdiškas mitingas J. Stalino represijoms prieš komunistus pasmerkti. Jam vieta buvo paskirta prie vieno represuotųjų komunistų Zigmo Angariečio pamink­ lo Komunarų (dabar Adomo Jakšto) gatvėje. J. Požela mane kalbino, kad jam vadovaučiau. Atsisakiau paaiškinęs, kad neleidžia širdies liga. Mitingui ruoš­ tasi su visomis atsargumo priemonėmis. Atraminių šaligatvių sienelių išklibę akmenys buvo tvirtai pricementuoti, išvežtos masyvios, iš ketaus nulietos šiukšliadėžės. Eidamas į mitingą mačiau dengtus sunkvežimius su užrašais

N etikėtos pareigos

„Duona“. Rytas buvo saulėtas, oras karštokas, todėl šių mašinų durys buvo praviros ir kyšojo atsigaivinti panorusių kareivių galvos. Mitinguotojų kalbos sukrėtė. Kalbėjo kaip toji blogio gyvatė, ryjanti savo vaikus. Ir kodėl tylėjo apie milijonus išžudytų ir badu numarintų paprastų žmonių. Pajutau, kad mane vėl gali ištikti širdies smūgis. Ką jau kalbėti apie Sąjūdžio mitingus, aš jiems buvau per silpnas. Dalyvavau tik tose politinėse akcijose, kuriose pajėgiau. Viena jų buvo Vasario 16-osios Akto minėjimas 1989 m. Jis turėjo savo priešaušrį. Prieš metus sukako 70-osios šio Akto metinės. Partinės ir represinės institucijos iš kailio nėrėsi, kad platesniu mastu nepasikartotų tai, kas 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Užkabino ir mūsų institutą. Prie partijos miesto ir Lenino rajono komitetų buvo sudarytos brigados, kuriose dalyvavo ir pora trejetas mūsiškių aiškinamajam politiniam darbui tarp eventualių mitinguotojų. Be to, vienas komjaunuolis tiko kandidatu į kovinę grupę „maiš­tui“ malšinti. Šios pasirengimo priemonės, kaip man atrodo, davė priešingą rezultatą. Žiniasklaida taip uoliai smerkė Vasario 16-osios Aktą, kad visuomenėje sužadino jo atminimą arba sukėlė jaunimo smalsumą sužinoti tiesą. Tuomet pajutau, kad gera būti ir nepakankamai patikimu direktoriumi, – mane paliko ramybėje. Visa jėga Sąjūdis prasiveržė 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vingio parke. Ten mano kolegos istorikai drauge su kitais organizatoriais visu balsu prabilo apie Molotovo-Ribentropo pakto nulemtą Lietuvos okupaciją. Buvo paskelbti šio pakto slaptieji protokolai, kuriuos sovietinė valdžia nuo žmonių itin slėpė. Mūsų kolega Gediminas Rudis paaiškino apie 1940 m. SSRS ultimatumo pretekstus ir Lietuvos okupacijos tikslus. Viena mūsų mokslinė bendradarbė apsiėmė papasakoti „visą tiesą“ apie Molotovo-Ribentropo paktą. Ši eventuali kalbėtoja, galbūt pamačiusi, kaip mitingas įsisiūbavo kita kryptimi, arba dėl silpnų nervų, tylomis spruko namo. 1989 m. vasario pradžioje man paskambino kolega, Vilniaus universiteto filosofijos profesorius Bronislovas Genzelis, ir pranešė, kad Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pavedė mūsų institutui organizuoti Nepriklausomybės akto minėjimą ir prašo manęs skaityti pranešimą. Man šis siūlymas nepatiko, negi imsim ir formaliai atkišim duoklę Cezariui. Kokia iš to bus nauda mūsų kylančiai tautai? Institute pasitariau su kolegomis, mintyse nubrėžėme plačias šios mūsų valstybės šventės minėjimo užduotis ir formą. Vietoje pageidauto pranešimo nutarėme organizuoti iš pirmo žvilgsnio akademinio pobūdžio

307

308

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

konferenciją, bet iš tikrųjų – politinę manifestaciją. Reikėjo surasti tinkamus, kvalifikuotus pranešėjus ir suderinti jų temas. Pasirūpinome išspausdinti gražų kvietimą-programą su Vasario 16-osios Akto faksimile (iš 1918 m. Lietuvos aido). Po keletą egzempliorių išsiuntinėjome visoms mokslo, kultūros ir švietimo organizacijoms, Sąjūdžio vadovams, centrinėms valdžios įstaigoms (išskyrus represines), neaplenkėme nė CK. Tą vakarą akademinio dramos teatro salė Vilniuje buvo pilnutėlė, pristigo net kėdžių. Sutarėme, kad sukviesime mišrų prezidiumą – keletą sąjūdiečių, kultūrininkų ir palankių partiečių. Iš pastarųjų, rodos, tebuvo vienas A. Brazaus­kas. Pamačiau, kad šiek tiek pavėlavęs į salę įėjo Vytautas Landsbergis. Jis atskubėjo tiesiai iš mitingo prie tų namų, kuriuose Aktas buvo pasirašytas. Pajuokavau, kad čia, scenoje, turime laisvų vietų, prašom ateiti. V. Landsbergis vikriai užšoko ant pakylos ir svariai papildė mūsų prezidiumą. Pasakiau trumpus įvadinį ir baigiamąjį žodį. Pranešimus skaitė B. Genzelis, A. Eidintas, Česlovas Laurinavičius (neseniai apgynęs disertaciją apie 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį), Liudas Truska. Pilietinį žodį tarė Justinas Marcinkevičius. Tarp pranešimų įsiterpė aktorius Laimonas Noreika, kuris atmintinai pakartojo Vasario 16-osios Aktą. Salė išklausė stovėdama. Paskui skaitė ištraukas iš 1920 m. sutarties. Pabaigoje visi sugiedojome V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, t. y. Nepriklausomos Lietuvos himną. Savo gražiais jaunatviškais balsais giedoti padėjo Konservatorijos studentų choras, kurį pasikvietėme per V. Landsbergį. Iškilmes transliavo televizija. Po poros dienų paskambino CK Mokslo skyriaus vedėjas S. Imbrasas ir man pareiškė priekaištą, kad jų svečias iš Maskvos likęs labai nepatenkintas minėjimo politine kryptimi ir ypač ištraukų iš 1920 m. sutarties skaitymu. Pyktelėjęs atsakiau, kad minėjimą darėme ne „svečiui“ ir, be to, jo nekvietėme, visiškai negaliu priimti CK pretenzijų, nes sekretoriui L. Šepečiui programą buvome išsiuntę ankstokai (beje, L. Šepetys tuo metu, kai skambino S. Imbrasas, iš savo pareigų jau buvo pašalintas). Minėjimas pavyko. Visus pranešimus žmonės labai atidžiai ir susikaupę išklausė, jų nuotaika buvo nepaprasta, šventiška. Klausytojams paaiškinome teisinius Lietuvos Respublikos pagrindus, kuriais galima remtis siekiant išeiti iš SSRS sudėties. Siekėme konsoliduoti visą ganėtinai suskaidytą tautą, visus žmones, nepaisant jų skirtingų pažiūrų ir net partiškumo. 1990 m. ši valstybinė šventė jau buvo minima visoje šalyje – universitete, institutuose, mokyklose, įstaigose, ūkinėse organizacijose.

N etikėtos pareigos

Sąjūdis iškart radosi mumyse, mūsų namuose, mūsų šeimoje. 1988 m. birželio mėnesį pradėjo eiti Sąjūdžio žinios. Gaudėme kiekvieną numerį, tačiau tiražo stigo ir, be to, jis nuolat buvo pardavinėjamas tik spaudos kioske Katedros aikštėje. Sūnus fizikas Algimantas trūkstamus numerius gaudavo iš universiteto skaičiavimo centro, kur juos perrašinėdavo didžiosiomis raidėmis (tokius aparatus teturėjo) ir ne visiškai viešai daugindavo. Apskritai raminausi, jei ko negaliu padaryti, kur reikia dalyvauti, man ir mūsų šeimai atstovaudavo sūnus. Jis 1991 m. sausio 12–13-osios naktį budėjo prie televizijos bokšto. Sužvarbęs parėjo namo karštos arbatos išgerti ir apšilti. Na, tuomet ir prasidėjo... Nepaisydamas patrankų gaudesio ir automatų tratėjimo veržėsi grįžti atgal. Sakėme, kad jau nieko nebegalės padaryti. Be to, bijojome prarasti vienatinį sūnų. Jauna žmona Rasa verkė ir glaudė dar nieko nesuprantantį keturiolikos mėnesių sūnelį Andriuką. Išaušus rytui Algimantas nuėjo prie bokšto, rado visą aikštelę nusiaubtą, o tą medelį, po kuriuo stovėdavo, tankų sumaltą į šipulius. Grįždamas norėjo mums nupirkti maisto, tačiau pardavėja visiems pirkėjams atkišdavo tik po pusę balto sūrio ir kepaliuką juodos duonos. Lazdynų gatvėmis važinėjo šarvuotis, iš kurio per garsiakalbį J. Jermalavičius šaukė, kad sovietų valdžia atkurta, ir skelbė komendanto valandą. Negrabiu stiliumi ir leksika jo kalba priminė tą partijos laišką, kurį institute skaitė prieš 1988 m. vasario 16-ąją. Per 1991 m. rugpjūčio pučą Maskvoje mes atostogavome savo sodybėlėje Varėnos rajone. Sūnus liko Vilniuje. Jis priklausė radijo mėgėjų klubui ir turėjo pasidaręs radijo siųstuvą. Iš mūsų buto Lazdynuose siuntė žinutes į pasaulį, kas pas mus vyksta ir ko mes siekiame. Vėliau gavo patvirtinančių atvirukų, kad jo siųstuvo signalus priėmė net tolimose šalyse. O mes klausėmės Vilniaus ir Maskvos radijo. Dieną Vilniaus balsas buvo smarkiai slopinamas, tik naktį įtemptai klausydavome, gaudydavome naujausias žinias. Ypač didelį įspūdį padarė V. Landsbergio žodžiai, kad tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Išties aušros sulaukėme netikėtai greit. 1989 m. gruodžio mėnesį LKP atsiskyrė nuo SSKP. A. Brazausko vadovaujamas LKP CK 1990 m. kovo 26 d. likvidavo Partijos istorijos institutą, pastatus perdavė akademijos balansui, o biblioteką ir bendradarbius – mūsų institutui. Biblioteka buvo labai vertinga, nes joje sukaupta daug vadinamosios specfondinės literatūros bei periodikos komplektų, Glavlito konfiskuotų lietuvių išeivijos leidinių. Perėmėme 25 darbuotojus. Atsisakėme tik marksizmo klasikų vertėjų. Partinis archyvas iš pradžių liko atskira įstaiga, kurią po keturių mėnesių LKP CK įjungė į Lietuvos valstybinio archyvinio fondo sudėtį. (Dabar buvęs partinis archyvas yra Lietuvos ypatingojo archyvo padalinys.)

309

310

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Partijos istorijos instituto tirtos tematikos mums nereikėjo. Iš gautųjų mokslinių bendradarbių 1990 m. gegužės 1 d. sudarėme Partijų istorijos skyrių. Maniau, kad istorinei minčiai išsivadavus iš buvusių ideologinių varžtų skyrius imsis naujų reikšmingų temų. Tuomet Lietuvoje ėmė atsikurti buvusios prieškarinių laikų partijos ir pradėjo telktis naujos. Radosi reikalas pažinti visų Lietuvos politinių organizacijų istoriją, programas. Susitarėme, kad šis skyrius apie jas parengs enciklopedinio pobūdžio žinyną. Visi pasiskirstė, kas apie ką rašys. Kai atėjo laikas atsiskaityti, vieni iškriko, kiti teisinosi turėję aktualesnių užsiėmimų. Pasirodo, staiga pasukti į profesionaliosios istorijos kelią ne taip lengva. Prieš Partijos istorijos instituto patalpų perdavimą akademijai (iš jos mes gavome teisę naudotis) stojo LKP atskalūnė – vadinamoji LKP ant SSKP platformos. Ji šiose patalpose norėjo įkurdinti Socialinių politinių tyrimų institutą, vadovaujamą buvusio Partijos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo Konstantino Surblio. Pavyko surinkti tik keleto marginalų grupę. Formaliai net R. Šarmaitis šiam K. Surblio institutui nepriklausė. Jis buvo Mokslų akademijos narys korespondentas ir priskirtas mūsų instituto pensininkų grupei, kurią, be jo, sudarė J. Jurginis, R. Kulikauskienė ir B. Vaitkevičius. Jie gaudavo pusę vyresniojo mokslinio bendradarbio, turinčio daktaro laipsnį, atlyginimo. Senu įpratimu R. Šarmaitis vaikščiojo į savo buvusią darbovietę, K. Surblys iš ten jo nejudino. Beje, R. Šarmaitis gyveno vidinio nerimo kupinus laikus. Sovietmečiu jis buvo idėjinis ir uolus partijos užduočių vykdytojas, bet ne rusifikatorius. Maskviškis Marksizmo-leninizmo institutas, kurio filialas buvo ir mūsiškis Partijos istorijos institutas, reikalavo visiems darbams ir vietinei raštvedybai naudoti rusų kalbą (būtų lengviau iš viršaus kontroliuoti), bet R. Šarmaitis atsispyrė. Apskritai jis, kaip ir J. Žiugžda, buvo kaustomas baimės. Mat prieš karą jis, kaip komunistas, Lietuvai ir SSRS pasikeitus politiniais kaliniais, išvyko į Maskvą. Buvo Z. Angariečio sekretorius. Per stalinines represijas pateko į kalėjimą, buvo žiauriai kankintas (tik Sąjūdžio laikais šitai išdrįso papasakoti savo senam draugui J. Jurginiui), bet liko gyvas ir 1940 m. grįžo į Lietuvą. Partijos istorijos instituto bendradarbiai jį prisimena kaip ramų, taktišką vadovą, švelnaus būdo žmogų. Jau buvau direktorius, kai pas mane užėjo R. Šarmaitis ir tylomis patarė saugoti savo bendradarbius, ypač Gediminą Rudį, kad jie neįkliūtų ir vėl nereikėtų pradėti visko iš naujo. Paguodžiau, kad mūsų perspektyvos yra optimistinės. Rodos, kad jo nenuraminau. 1990 m. pavasariop pas mane atėjo ir B. Vaitkevičius. Pasisakė, kad jį kviečia dirbti K. Surblys. Nesvyruodamas patariau: jei ten eisite, teks atsisakyti

N etikėtos pareigos

akademijos ir nutraukti ryšius su mūsų institutu. Žiobtelėjo ir išėjo. Savo sumanymo atsisakė. K. Surblio institutas, tarnaudamas „LKP ant SSKP platformos“, gviešėsi iš mūsų atimti visas Partijos istorijos instituto patalpas. Nesiteikė pripažinti partinio archyvo perdavimo. Šio archyvo vedėjo pareigas jau ėjo energingas Partijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Juozas Čaplikas. „Platformininkai“ jo nepripažino ir vadovauti paskyrė bent du savuosius generolus – buvusį LSSR valstybės saugumo komiteto pirmininką Eduardą Eismontą ir buvusį Revoliucijos istorijos muziejaus direktorių Konstantiną Gaurylių. Užsimota Partijos istorijos instituto ir archyvo patalpas užimti jėga. Vienas „platformininkų“ vadovų J. Jermalavičius atvedė kareivius desantininkus. Jie mūsų bendradarbių vidun nebeleido. Skyriaus vedėja Vanda Kašauskienė ir archyvo vedėjas J. Čaplikas (jis tai aprašė žurnale Gairės, 2007, Nr. 1) su savo bendradarbiais ir sukviestais sąjūdininkais gynėsi kaip galėdami. Gausiai susibūrę prie įėjimo nebeįleido ir paties K. Surblio. Šis braudamasis vidun net švarką susiplėšė. Įsivaizduokite aplinką. I. Černiachovskio (dabar V. Kudirkos) aikštės pakraštyje stovi šarvuotis. Pro antro aukšto atvirus mūsų pastato langus į gatvę ir aikštę spokso kareiviai. Daug jie mums padarė žalos – apgadino inventorių, suplėšė nemažai knygų ir žurnalų, telefonais kalbėjosi su visa „plačiąja tėvyne“, o sąskaitas teko mums mokėti. Vis dėlto po keleto mėnesių į kareivių užimtą pastatą „platformininkai“ sutiko įsileisti Energetikos ministeriją, vadovaujamą Leono Vaidoto Ašmanto. Likusioje dalyje turėjome tilpti mes su savo biblioteka ir K. Surblio institutas. „Platformininkai“ nuo mūsų neatlyžo, siekė išėsti visiškai. Atvirai jėgos naudoti nebenorėjo. 1990 m. spalio 15 d. K. Surblys mane pakvietė susitikti buvusiuose Partijos istorijos instituto rūmuose. Nuėjau su A. Eidintu. K. Surblys atsivedė du savo bendradarbius – K. Gaurylių ir dar vieną, kurio nepažinojau. Ultimatyviai pareiškė, kad visi rūmai ir biblioteka yra jų nuosavybė ir mes privalome išeiti. K. Surblys karščiavosi, kiti du tylėjo, tik K. Gaurylius, sėdėdamas ant palangės, kažkodėl kikeno. Mudu su A. Eidintu laikėmės ramiai, lyg padėties šeimininkai. Sakėme, kad pusė rūmų jau ministerijos žinioje, o savo užimto ploto geruoju neatiduosime. Reikalavo taip pat grąžinti biblioteką. Priminiau, kaip jie šia biblioteka rūpinosi, kai čia šeimininkavo kareiviai. Sakiau, negi K. Surbliui bei jo bendrams dingo supratimas, kad biblioteka yra nacionalinis turtas ir jos naikinti nevalia. K. Surblys lyg ir atlėgo, burbtelėjo: „Jei turite pinigų, išlaikykite, po pusmečio šie reikalai savaime susitvarkys“. Supratau, kad jis mums grasina.

311

312

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Po 1991 m. rugpjūčio pučo pralaimėjimo K. Surblio institutas išgaravo, bet ministerija rūmuose liko. Joje ėmėsi kurtis Vilniaus bankas. Paskui jis tapo savarankiškas ir pačią ministeriją iš šių patalpų išstūmė. Patalpų išaugusiam bankui buvo per mažai, ypač trūko operacijų salės, kurioje buvo sukrauta mūsų biblioteka. Bankas pradėjo siūlyti, kad išsikeltume į kitas patalpas. Pasiūlymų buvo įvairių. Vienas jų, kad parūpins buvusius Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos mūrus šalia augustinų bažnyčios Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe. Pastatas įdomus, istorinis, čia gyveno, mokėsi ir paskui kitus alumnus mokė Motiejus Valančius. Deja, patalpos mums buvo mažokos, smarkiai nugyventos ir be to, turėjo būti grąžintos Katalikų bažnyčiai. Atsisakėme. Kai dabar į šiuos mūrus žiūriu, gaila, kad jie nyksta toliau. Vėliau mūsų instituto direktorius A. Tyla susitarė su banko vadovu Juliumi Niedvaru, ir bankas mums pastatė naujus rūmus.

Istorijos atgimimo pradžia

Sąjūdžio laikai buvo įdomiausi ir laimingiausi mano gyvenimo metai. Žinojau, kur einame ir ko siekiame. Tuometiniai darbai vijo vienas kitą, neliko kasdienio laisvalaikio, išskyrus atostogas ir kartais savaitgalius. Visad perskaitydavau visus instituto spaudai rengiamus tekstus arba jau išleistas knygas. Rūpėjo taip pat sekti bendras istoriografijos naujoves, išsilaisvinti nuo sovietiniais metais norom nenorom priimtų stereotipų. Buvusios metodologijos perversmininkų turėjome nedaug. Visų pirma rūpėjo naujai sutvarkyti Lietuvos istorijos periodizaciją, dėl kurios sovietmečiu mūsų istorija daug nukentėjo. Deja, šiam reikalui nepavyko organizuoti nė seminaro. Buvo vangiai atsisakoma įkyrėjusio sovietinio istorinio materializmo, kur visa visuomenės ir valstybės raida determinuojama klasių kova. 1988 m. „Mokslo“ leidykla išleido mano, M. Jučo ir I. Lukšaitės parašytą Lietuvos istoriją. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Lietuvos istorijos konspektas. Tai buvo poros šimtų puslapių knygelė, turėjusi savo parengimo istoriją. Dar prieš man išeinant į Ekonomikos institutą direkcija davė užduotį parašyti tokią istoriją, kuri tiktų versti į vadinamųjų kapitalistinių šalių kalbas. Dėl to perdėm rodyti sovietinės metodologijos radikalumo nereikėjo. Vos prasidėjus Sąjūdžiui šį seną tekstą paredagavome ir įteikėme leidyklai. Pirmą kartą sovietmečiu pavadinome Lietuvos, o ne Lietuvos SSR istorija. Atsisakėme buvusio vyriausiojo redaktoriaus. Visuomenė šią istoriją sutiko palankiai, nes 100 tūkstančių egzempliorių tiražą bemat išpirko. Dabar į šį leidinėlį žiūriu kaip į pirmą nedrąsų bandymą išeiti iš sovietinės istoriografijos zonos. Leidykla ją išvertė į rusų kalbą, bet jau ėjo 1989 m. pabaiga ar 1990 m. pradžia. Gavome korektūrą. Savo teksto, atmiešto buvusios istoriografijos anachronizmais, atsisakiau. Vertimo neišleido. Ne vienas spaudai parengtų rankraščių sulaukė panašaus likimo. Pavyzdžiui, Socialistinės visuomenės istorijos skyriaus bendradarbis Solomonas Atamukas norėjo paskelbti savo daktarinę disertaciją apie sovietinę kadrų politiką Lietuvoje. Tekstą leidyklai įteikė rusų kalba, kuria tuomet leisti buvo beprasmiška.

314

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

S. Atamukas išvertė į lietuvių kalbą. Deja, veikalo metodologija liko atgyvenusi. Leidyba įstrigo. Autorius ieškojo mano užtarimo. Jam tiesiai pasakiau, kad rankraštis paseno. Patariau dėl jo nebesukti sau galvos ir imtis naujo aktualaus darbo apie žydus Lietuvoje. Paklausė. Iš pradžių išleido mažą knygelę, paskui, jau gyvendamas Izraelyje, ją išplėtė iki solidaus tomo Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos ir 1998 m. išleido Vilniuje. Dar parašė jos vokišką variantą. Knygos įvade netgi man padėkojo už gerą siūlymą. Autorius lietuvių ir žydų santykius parodė korektiškiau nekaip kitų jo tautiečių leidiniai. Iš pradžių, kai grįžau į institutą, siekiau blokuoti „socialinius“ užsakymus, konjunktūrinius, ypač proBaltijos šalių Mokslų akademijų istorikų vadovai po pasitapagandinio pobūdžio darbus. Ligi rimo Vilniuje: I. Ruonis (Ronis, Latvija), J. Kahkas ir R. Haimė 1988 m. vidurio tai turėjau daryti (Estija), V. Merkys, 1991 m. itin apdairiai. Žurnalo Komunistas redakcijos prašymu parašiau šiokią tokią ankstesnės sovietinės istoriografijos kritiką ir iškėliau būtinybę istorijos mokslą pasukti objektyvesne kryptimi, atsisakyti jos nuasmeninimo. Turėjau galvoje, kad nebegalima nutylėti nei LDK valdovų bei didikų vaidmens, nei lietuvių tautinio atgimimo bei Lietuvos Respublikos veikėjų ir jų veiklos motyvacijos, t. y. atsisakyti jų „klasinio demaskavimo“. Straipsnį redaktoriai gerokai apibraukė, bet nemažai dar liko (1988, nr. 1). Greit šis straipsnis paseno, nes pažengėme gerokai toliau. Buvo nemalonu, kai po kurio laiko jį ėmė skaityti per radijo laidas užsienio lietuviams. Vis dėlto iš jų dar gavau palankių atsiliepimų. Sustabdžiau ir Lietuvos TSR istorijos nuo 1917 m. rašymą, nors gavau B. Vaitkevičiaus raštišką pasiūlymą, kaip reikėtų šį tomą taisyti. „Taikiomis priemonėmis“ reorganizuoti visą instituto darbą, atnaujinti tematiką buvo sunkiau, nekaip tikėjausi. Stengiausi, kad direkcija, jei galima,

I stori j os atgimimo pradžia

nesikištų į konkrečius mokslinius tyrimus, kurių tiesioginiai vadovai turėjo būti vyresnieji moksliniai bendradarbiai ir skyrių vedėjai. Bendrą mūsų darbų kryptį turėjo reikšti 1990 m. balandžio 9 d. grąžintas Lietuvos istorijos instituto pavadinimas. Buvo malonu žiūrėti, kaip senoji stiklinė pavadinimo lentelė nuimama ir pakeičiama tvirta metaline iškaba su valstybės herbu. Visuotinės istorijos tyrimus palikome Vilniaus universitetui. Keitėme taip pat skyrių pavadinimus. Nutraukėme neperspektyvias temas. Užblokavome senos krypties disertacijų apie sovietmetį rašymą. Apskritai disertacijų gynimas įstrigo, bet ne dėl mūsų kaltės. Instituto mokslinės tarybos kandidato laipsniams teikti kadencija baigėsi. Naują tarybą sudaryti būtų buvę nesunku. Tačiau reikėjo įteisinti. Šitai galėjo tik Aukščiausioji atestacinė komisija Maskvoje. Pripažinti jos jurisdikcijos nebenorėjome. Atitinkama taryba kandidato ir daktaro laipsniams teikti dar veikė universitete. Joje daktaro disertacijas apgynė A. Tyla (1988 m.), E. Gudavičius (1989 m.) ir A. Eidintas. Paskutinė – 1990 m. – istorijos mokslų kandidatės laipsnį gavo Aldona Prašmantaitė. Naujas disertacijų temas tvirtinome tokias, kokių patys disertantai norėjo. Iš savo instituto planų, sudarytų ilgam laikui, vis dar negalėjome pašalinti formaliai atgyvenusių temų. Mat mūsų akademija ilgai liko pavaldi SSRS mokslų akademijai, kuri mokslo planus buvo patvirtinusi ir dabar reikalavo juos vykdyti ir siųsti ataskaitas. Mūsų akademijos prezidiumo klerkų nepavyko įtikinti, kad tai jau beprasmis biurokratizmas. Maskviškės akademijos kontrolės pagaliau atsikratėme, kai 1990–1991 m. mūsų institutas tapo nebepavaldus Lietuvos mokslų akademijai. 1991 m. paruošėme atskirą Lietuvos istorijos instituto statutą, jį pasirašiau. 1992 m. sausio 28 d. patvirtino Respublikos vyriausybė. Mokslo įstatymo nustatyta tvarka buvo atnaujintas ir mokslinių laipsnių teikimas. Pirmiausia ėmėmės darbų vadinamosioms „baltosioms dėmėms“ užpildyti. „Baltąsias dėmes“ tuomet supratome kaip sovietmečiu uždraustas temas. Skubėjome tyrimų rezultatus skelbti periodinėje spaudoje ir ypač konferencijose, kurių radosi gana daug (jos aprašytos 1988–1992 m. Lietuvos istorijos metraštyje). Tuomet didelis krūvis teko Kapitalizmo istorijos skyriui, mūsų „perkrikštytam“ į Tautinio atgimimo ir Lietuvos Respublikos istorijos skyrių. Viena svarbiausių šio skyriaus organizuotų konferencijų įvyko 1989 m. pavasarį. Dalyvavo ir Maskvos istorikai. Jie vis dar nepripažino Molotovo-Ribentropo pakto esmės. Mūsiškiai dėstė, kas buvo iš tikrųjų. Vytautas Žalys kalbėjo apie Vokietijos ir SSRS įtakos sferų pasidalijimą, Elmantas Meilus – apie slaptuosius protokolus, teisininkas Vilenas Vadapalas – apie tarptautinės teisės

315

316

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nesilaikymą, G. Rudis – apie 1940 m. SSRS ultimatumą Lietuvai. Konferencija priėmė rezoliuciją, kad slaptas suokalbis prieš Baltijos valstybes tikrai buvo ir kreipėsi į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, reikalaudama slaptuosius protokolus pasmerkti ir pripažinti niekiniais. Apskritai šio skyriaus bendradarbiai A. Eidintas (skyriaus vadovas), Č. Laurinavičius, G. Rudis, V. Žalys, R. Žepkaitė, P. Žostautaitė, objektyviai vertindami 1939–1940 m. įvykius, dalyvavo įvairiose reikšmingose konferencijose Vilniuje, Taline, Maskvoje (plačiau A. Eidinto Istorija kaip politika, 2008), padėjo Aukščiausiajai tarybai ruošti memorandumus dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir mūsų teisių į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus pripažinimo. Patyrėme, kad SSRS mokslų akademija susirūpino dėl savo įtakos Baltijos šalių istorikams. Šios akademijos Istorijos instituto Leningrado skyrius gavo užduotį vėl mus „prisijaukinti“ ir kontroliuoti. Kvietė į savo politiškai orientuotas konferencijas Leningrade, Petrozavodske. Su latviais ir estais susitarėme siųsti tik stebėtojus. Juk reikėjo žinoti, kas ten apie mus kalbama ir kaip vertinama mūsų politinė padėtis. A. Eidintas ir jaunas istorikas Raimundas Lopata Valstybiniame archyve Vilniuje aptiko 125 Lietuvos valstybės atkūrimo organizacijų 1917–1918 m. protokolus ir juos 1991 m. išleido atskira knyga. Jos, kaip istorijos šaltinio, vertė tuomet buvo didelė, svarbi liko ir dabartiniams tyrinėtojams. Nauji skyrių pavadinimai reiškė naujus darbo akcentus. LSSR istorijos skyrius jau gavo Naujausių laikų istorijos skyriaus vardą (vadovas G. Rudis). Daugiausia spyriojosi Etnografijos skyrius. 1989 m. pasitraukė jo senasis vedėjas Vitalis Morkūnas, jį pakeitėme veiklesniu Petru Kalniumi. I. R. Merkienės patarimu skyriui siūliau šiuolaikinį Etnologijos pavadinimą. Prieš tai sukilo kone visi jo bendradarbiai. Galvojome net naują Etnologijos skyrių steigti. Neprireikė. 1992 m. P. Kalnius savo pareigų atsisakė, ir nauja vedėja I. R. Merkienė skyriaus pavadinimą ir veiklos kryptį modernizavo. 1988 m. nemaža etnografų grupė rašė Lietuvos etnografijos istoriografiją. Visas dėmesys buvo sutelktas sovietmečio darbams. Mačiau, kad darbas bus beprasmis, nes naujas požiūris į tai, kas jau atlikta ir kur reikia šį mokslą kreipti, dar nesubrendo. Temos vadovas nesileido nė į kalbas ir kitus autorius spaudė užduotį atlikti. Atsiskaitė, bet rankraštis tiko tik mūsų bibliotekon padėti. Gaila jų sugaišto laiko. Sektorius, jų bendradarbių galimybes ir atliekamus darbus išmaniau, rodos, neblogai. Šitiek metų dirbta institute! Turiu savo įspūdžių ir dėl Mokslo ir tech-

I stori j os atgimimo pradžia

nikos istorijos skyriaus. Jo steigimo mūsų institute iniciatorius buvo akademikas Paulius Slavėnas. Čia susitelkė kelių specialybių bendradarbių: fizikų, matematikų, chemikų, biologų ir t. t. Visų – tik po vieną. Jų padėtis buvo kebli: atitrūko nuo savo mokslo aktualijų ir sunkiai įgijo būtiniausių istorikų kvalifikacijų. Akademijos prezidiumo nurodymu skyrius turėjo parašyti dvitomę Lietuvos SSR mokslų akademijos istoriją. Skyriui vadovavo darbštus ir sumanus vadovas Algimantas Liekis. Betgi ėmė pamėgdžioti valdžios angažuotų mokslininkų darbo metodus: valdiniai turi pateikti medžiagą, paskui jau pats ar su padėjėjais sumontuos rišlų veikalą savo vardu. Skyriaus bendradarbiai skundėsi, kad daug dirba, bet praranda autorystę. Skaičiau visą rankraštį. Pirmajame tome buvo kone vien partijos ir SSRS mokslų akademijos nurodymų ir jų vykdymo koliažas. Autorių įtikinėjau, kad šitokia knyga naujosiomis aplinkybėmis būtų anachronizmas. Taisė, bet kas iš to. Juk kuproto nė karsto lenta neištiesins. Antrasis tomas buvo skirtas akademijos institutų istorijai. Jį rašė skyriaus bendradarbiai ir kitų institutų moksliniai sekretoriai. Vieni skyriai buvo pakenčiami, kiti – institutų pagarbinimas už nuopelnus „statant komunizmą“. Prezidiumas iš pat pradžių paskyrė šio veikalo redakcinę kolegiją, į kurią įtraukė ir B. Vaitkevičių. Jo pareigos vėliau teko man. Jų kategoriškai atsisakiau. Išsivaikščiojo ir kiti nariai. Liko vienas J. Matulis. Nežinau, ar jis skaitė šį darbą, bet A. Liekis rankraštį nunešė „Mokslo“ leidyklai. Įsikišo viceprezidentas Algirdas Žukauskas ir šį dvitomį leisti atsisakė. Dėl ko atsisakė, suprasti nesunku. Rankraštis nukeliavo į mūsų instituto bibliotekos rankraštyną... Po to A. Liekis savo skyrių paliko ir išėjo į prezidiumo leidybinę grupę. Bandėme skyrių reorganizuoti į Kultūros istorijos skyrių, tačiau iš to nieko neišėjo, nes susikūrė atskiras Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Iš visų A. Liekio skyriaus bendradarbių dabar liko tik Ieva Šenavičienė (profesoriaus B. Dundulio duktė), kuri sėkmingai tyrinėja XIX a. Katalikų bažnyčios ir dvasininkų kultūrinę veiklą Lietuvoje. Reorganizavus Socialistinės visuomenės skyrių, dauguma bendradarbių iškriko. Pagrindinės sovietmečio istorijos problemos liko netirtos. Kai kurių temų reikėjo imtis neatidėliojant. Tuomet Maskvos archyvų darbo režimas susilpnėjo, buvo galima pasiekti itin vertingus slaptus fondus. Dirbti juose leidimą turėjo H. Šadžius, vėliau prie jo prisidėjo V. Kašauskienė. Jie mielai sutiko sudaryti dokumentų rinkinį apie mūsų gyventojų genocidą – trėmimus ir kalinimą lageriuose. Sutarėme dokumentus skelbti rusų kalba, kad patys rusai žinotų Lietuvos okupacijos įtvirtinimo metodus ir rezultatus. Juk istorija liudija, kad sunykus imperijoms, jų viešpatavusioms tautoms lieka senasis mąstymas ir revanšo vil-

317

318

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

tis. Be to, tikėjomės, kad ši knyga galės būti paklota ant stalo vedant derybas dėl okupacijos žalos atlyginimo. Skubiai versti į lietuvių kalbą didelės būtinybės nebuvo, nes turėjome daug tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų. Deja, mūsų sumanymas dėl šios publikacijos panaudojimo ne tik moksliniams, bet ir politiniams tikslams, žlugo. JAV lietuviams padedant dokumentų rinkinys buvo išspausdintas lietuvių kalba, o dokumentai rusų kalba kažkur išsisklaidė. Kūrėsi Archeografijos skyrius, kuris turėjo vežti visą Lietuvos Metrikos vežimą. 1993 m. sulaukėme pirmo šios publikacijos tomo. Prie Metrikos leidimo norėjo prisidėti ir keletas LDK istorijos skyriaus bendradarbių, netgi apsiėmė paruošti konkrečius tomus. Deja, nė vienas netesėjo. E. Banioniui mirus pagrindinį darbą dirbo Algirdas Baliulis. Svarbaus LDK istorijos šaltinių leidimo taip pat ėmėsi Vilniaus universiteto istorikai ir filologai, vadovaujami S. Lazutkos. Jie rengė keleto tomų I Lietuvos Statuto publikaciją. Didžiausias S. Lazutkos talkininkas buvo mūsiškis E. Gudavičius. Feodalizmo (vėliau – LDK) istorijos skyriaus darbą iš pradžių kaustė senieji įsipareigojimai, iš esmės antikatalikiška tematika. Greit susiklostė nauja kryptis apie LDK politinę ir kultūrinę raidą. LDK istorija patraukė didelį visuomenės susidomėjimą. Antai 1990 m. radosi mūsų mecenatas gydytojas Albinas Smulkstys iš Gibstauno miesto (JAV), kuris norėjo padėti atsikuriančiai valstybei, netgi buvo sumanęs Vilniaus universitetui nupirkti Muravjovo rūmus (dabar prezidentūra), atstatyti Medininkų pilį, šelpti knygų leidybą. Iš kažkur sužinojęs, kad nesu sveikas, siuntinėjo ilgai veikiančio nitroglicerino. Jį ypač domino XIII a. istorija. Prašė surasti, kas iš mūsiškių galėtų parašyti knygą apie Daumantą, kurio kapą buvo matęs vienoje Pskovo cerkvėje. Žadėjo neblogą stipendiją. Susitariau su A. Nikžentaičiu. Jam retkarčiais siunčiamos dolerių sumos bent 10 kartų viršijo netgi mano, direktoriaus, mėnesio algą (kartais gaudavau tik 18 dolerių). A. Nikžentaitis šio darbo dirbti neskubėjo, o A. Smulkstys buvo nekantrus veiklos žmogus. Jis šiek tiek pašelpė ir I Lietuvos Statuto leidimą. Po keleto metų grįžo Lietuvon, apsigyveno Panevėžyje ir, beje, daug paaukojo Valdovų rūmams atstatyti. Maloniai prisimenu savo santykius su Etnografijos ir Archeologijos skyriais (buvo palyginti nedidelių nesutarimų). Šie skyriai turėjo sukaupę gausią lauko tyrimų medžiagą ir, nepaisant sunkių laikų, ją toliau kaupė. Antai, 1990 m. SSRS vyriausybė vykdė Lietuvos ekonominę blokadą. Benzino trūko. Ekspedicijoms skirtas akademijos autotransportas sustojo. Archeologai ir etnografai savo kasmetinių

I stori j os atgimimo pradžia

ekspedicijų neatsisakė. Tiesa, archeologams šiek tiek padėjo instituto transportas, juk tereikėjo tyrėjus nuvežti į nuolatines kasinėjimų vietas ir rudenį parvežti atgal. Etnografų darbo užmojai reikalavo daug keliauti. Jie pasiskirstė mažomis grupėmis ir su turistų kuprinėmis ant nugaros važinėjo autobusais, traukiniais ar ėjo pėsčiomis. Nakvodavo pas kaimiečius ant šieno, mokyklų internatuose ar tiesiog ant klasės grindų. Ir vieni, ir kiti parsivežė ne mažiau medžiagos nekaip ankstesniais metais. Archeologijos paminklų tyrimas, išskyrus ardomuosius, nereikalavo skubos. Etnografams buvo svarbūs kiekvieni metai, nes agrarinės kultūros komponentai, kuriuos jie fiksavo, nyko labai sparčiai, – senoliai patirtį ir atsiminimus nesulaikomai nešėsi į amžinybę. Manau, kad etnografų nuopelnai mokslui ne­ įkainojami. Ką jie seniau užfiksavo, dabar pakartoti nebeįmanoma. Visu tempu vyko ir archeologiniai bei architektūriniai Vilniaus Valdovų rūmų tyrimai. Iš pradžių, 1988 m., užplūdo talkininkai, net įmonės siuntė savo sunkvežimius iškastam ir ištirtam gruntui išvežti. Visi nekantravo greičiau prikelti mūsų garbingą senovę, Lietuvos politinės praeities simbolį. Gerai prisimenu tą įspūdingą vaizdą, kai aukšta kasinėjimus juosianti tvora tapo nekontroliuojama Sąjūdžio atsišaukimų, pranešimų, nedidelių laikraštėlių klijavimo vieta. Kasdien grįždamas po pietų ateidavau pasiskaityti naujienų. Galvojau, koks būtų įdomus istorijos šaltinis, jeigu tai, kas išklijuota ant šios tvoros, dabar gulėtų akademijos bibliotekos rankraštyne ar kitoje saugykloje. Minėti tyrimai vyko sparčiai, planavome, kad jie bus baigti per aštuonerius metus. A. Tautavičius, V. Urbanavičius savo darbo valandų neskaičiavo, nes daugiausia talkininkų susirinkdavo vakare. Daug nusipelnė taip pat architektūros istorikas Napalys Kitkauskas, kuris fiksavo rastuosius mūrus ir pagal juos bei senąją ikonografinę medžiagą pradėjo braižyti preliminarų rūmų atstatymo projektą. V. Urbanavičius netgi buvo užsidegęs kurti statybos kooperatyvą ir pradėti mūrijimo darbus. Jo entuziazmą stabdžiau, nes reikėjo kur kas didesnio mokslinio pasirengimo ir nenutrūkstamo finansavimo garantijos. Po poros metų Kultūros ministerija netgi ėmė vilkinti lėšų skyrimą darbuotojų atlyginimams. Institutas nieko nebegalėjo padėti, nes įsibėgėjus infliacijai vos ne vos įstengė išmokėti algas savo neūkiskaitiniams darbuotojams. Archeologiniai tyrimai užsitęsė, žmonių ir valdžios entuziazmas atslūgo. Išsikerojo pragmatizmas, net abejingumas himno žodžiams: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Kai buvo ruošiamas galutinis architektūrinis projektas, radosi siūlymų atkastuosius mūrus pridengti stikliniu paviljonu, lyg būtų grįžtama prie minėtųjų Tautų draugystės muziejaus projektų. Instituto moks-

319

320

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

linė taryba ne kartą su Paminklų konservavimo instituto ir paveldo apsaugos įstaigų atstovais tarėsi dėl rūmų atkūrimo koncepcijos, svarstė projektų variantus ir iškasenų apsaugos priemones. Į Valdovų rūmus žiūrėjome keliais aspektais, kaip į valstybinių tradicijų simbolį ir aristokratinės kultūros muziejų. Buvo ir destruktyvių nuomonių (jos nerimsta ligi šiol). Sąjūdžio metais mūsų instituto prestižas labai išaugo. Visi laukė, ką institutas parašys, ką išspausdins arba kokią nuomonę pareikš. Susidomėjo taip pat įvairūs marginalai. Antai 1988 m. pavasarį pas mane atėjo nepažįstamas fizikos-matematikos mokslų kandidatas (taip prisistatė) ir pasiūlė pasinaudoti jų atradimais. Susidomėjau, juk apie matematinius metodus istorijos moksle jau šį bei tą žinojau iš sovietmečio laikų. Svečias paaiškino, kad susibūrė jų, specialistų, būrelis, kuris gali pagal bioenergetinius laukus (jo žodžiai) nustatyti, kurios Lietuvos vietos daugiausia „prisodrintos“ istorijos ir kur slepiasi lietuvių pagonybės šventvietės. Išsiaiškinau, kad „sodrumu“ pasižymi svečio gimtinė. Papasakojo, koks buvo praėjusio sekmadienio kelionės rezultatas. Vienas jų draugas pajutęs šventvietės bangas. Važiavę, važiavę ir maždaug už 30 km radę pagonių kulto akmenį. Paklausiau, kokiu ženklu jis pažymėtas. Atsakė maždaug taip: „Jei būtų su ženklu, tai kiekvienas durnius seniai būtų radęs.“ Padėkojau už norą mums padėti, ir atsisveikinome. Buvo atvejų, kai „svečiai“ siūlė parduoti surastą istorijos pažinimo formulę arba prašė patvirtinti genealogiją, kad yra tikras Lietuvos karaliaus sosto paveldėtojas. Kuo jie kalti, kad gamta nuskriaudė... Iš pradžių institute įsivyravo archeologų leidiniai. Mat archeologai galėjo lengviau atsitiesti. Susidariusį kitos istorijos vakuumą užpildyti visų pirma ėmėmės prieškarinių bei išeivijos istorikų veikalų leidyba ir ypač jų kartojimais. „Lietuvių istoriografijos“ serijoje išleidome V. Trumpos, A. Šapokos, Z. Ivinskio ir kitų istorikų veikalus. Maniau, kad greit pavyks parašyti ir naują originalią Lietuvos istoriją. Susidarė palankios sąlygos leidybai. Mat JAV lietuvių organizacijų veikėjas istorikas Jonas Račkauskas sumanė įgyvendinti tai, ką jau seniai lietuvių išeiviai ruošė (ir neparuošė; žr. skyrelį apie D. Fainhauzą). Deja, mūsų derybos dėl finansavimo ir kitko užsitęsė. Tik 1992 m. kovo mėnesį J. Račkauskas atvyko į Vilnių ir konkrečiai susitarėme, kad istoriją rašys vien mūsų jaunesnieji istorikai: Zigmas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Egidijus Aleksandravičius ir A. Eidintas. Susitarimui įforminti ir papildomai paramai gauti mes trise – J. Račkauskas, A. Eidintas ir aš – 1992 m. kovo 12 d. nuėjome pas švietimo ministrą Darių Kuolį. Jo pritarimo nesulau-

I stori j os atgimimo pradžia

321

kėme. Šio sumanymo neatsisakėme. Tiesa, vientisos vienatomės istorijos parašyti nepavyko, bet minėti autoriai, pasitelkę porą kolegų, savo darbą išplėtė ligi trijų atskirų tomų. E. Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygą Carų valdžioje. XIX a. Lietuva neseniai išvertė ir išleido mūsų kolegos lenkai. Nereikia manyti, kad tuomet buvo vien triumfo metai. Kaip žinia, Sąjūdžiui žengiant link Lietuvos nepriklausomybės, teko įveikti sunkių kliūčių ir patirti žmonių aukų. Ne viskas sklandžiai ėjosi ir mums, istorikams. Kai susitapatini su visuomenės interesais, turi Mūsų svečias Lenkijos mokslų akademijos preziveiklos perspektyvas, apie sunkumus negal- dentas A. Geištoras, 1991 m. voji. Man daugiausia netikrumo kėlė staigūs mūsų instituto partinio aktyvo atsivertimai. Negalėjau suprasti, ar jie tikri, ar tik priedanga laukiant „geresnių laikų“ grįžimo. Antra vertus, tiems, kuriais visiškai pasitikėjau, neretai pristigdavo drąsos. Antai 1988 m. rudenį pas mane atėjo gimnazijos laikų draugas architektas Žybartas Simanavičius (Simonaitis) ir atsinešė Plokščių miestelio memorialo sovietmečiu nužudytiems žmonėms atminti projektą. Abu manėme, kad šitam darbui jau atėjo laikas. Projekto pasižiūrėti pasikviečiau ir savo artimus kolegas. Jie žiūrėjo, bet tylėjo, apie projektą nepasakė nei gero, nei blogo žodžio, 1989 m. šis memorialas buvo pastatytas. Dar keletas žodžių apie savo „politiką“. Norėjau pasiekti, kad visi bendradarbiai, be jokios išimties, būtų lojalūs Sąjūdžiui. Manau, kad Sąjūdis pasiekė Lietuvos valstybės atkūrimo, nes konsolidavo visą tautą ir išvengė jos atskirų sluoksnių pagal buvusias politines pažiūras priešpriešos. Pakirto „platformininkų“ ir prosovietinės „Jedinstvos“ organizacijos įtaką visuomenėje. Savo bendradarbių politiniu požiūriu neseparavau, tačiau pats nesileidau į jokius kompromisus su minėtomis priešiškomis organizacijomis ir siekiau nuo to apsaugoti visus bendradarbius. Pradėjome megzti ryšius su lietuvių išeivijos mokslininkais. J. Račkauską jau minėjau. Susisiekėme su Lietuvos istorikų draugijos atstovais, jos pirmininko pavaduotojas netgi atvyko pas mus. Siūliau jų ir mūsų atsikuriančią Lietuvos istorijos draugiją sujungti draugėn. Nepavyko. 1988 m. rudenį institute lankėsi JAV Kalifornijos universiteto profesorė Marija Gimbutienė. Jos darbai mums

322

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

buvo svarbus pavyzdys, kaip į savo archeologinių tyrimų duomenis žvelgti visame Europos kontekste. Sąjūdžio I suvažiavimo išvakarėse sulaukėme jau šiek tiek pažįstamo JAV Medisono-Viskonsino universiteto profesoriaus Alfredo Senno, kuris anglų kalba parašė studiją apie Lietuvos Respublikos politinę istoriją. Jam artimiausias buvo A. Eidintas. 1989 m. pavasarį iš Romos atvažiavo LDK katalikų vyskupų reliacijų popiežiui publikatorius profesorius Paulius Rabikauskas. 1991 m. atvyko profesorius L. V. Gerulaitis, kuris paskaitė paskaitą apie Vakarų istorijos mokslo kryptis. Iš Toronto (Kanada) buvo atvykusi jauna daktarė Rasa Mažeikaitė, kuri dalyvavo mūsų istorikų konferencijose, darė pranešimus iš XIV a. Lietuvos istorijos ir kt. Jau galėjome kviestis ir kitataučius Vakarų istorikus, bet šiam reikalui neturėjome lėšų. Kur kas dažniau mūsų istorikai ėmė važinėti į Vakarus, juolab kad ten gaudavo visą išlaikymą. Šios kelionės buvo svarbios keliais aspektais. Vieni važiavo susipažinti su kitų kraštų archyvais bei istorikais. Ne vienam sakiau: važiuokite, gal ne kažin ką nuveiksite, bet grįšite jau kitokie, nekaip išvykote. Kiti mūsų bendradarbiai mokslo rezultatus populiarino mokslinėse konferencijose, patys sėmėsi mokslinių žinių. Geriausiai sekėsi mūsų archeologams, nes jų mokslas įveikė provincializmo ribas. 1989–1992 m. skyriaus vedėjas Vytautas Kazakevičius, Rimutė Rimantienė, Ilona Vaškevičiūtė skaitė pranešimus konferencijose Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje. Be to, R. Rimantienė nutiesė mūsų archeologų kelius į Vokietiją ir Airiją, ji tapo pageidaujama tenykščių leidinių autore. Neapvylė. Į užsienio keliones leidosi ir LDK istorijos tyrėjai. A. Tyla 1989–1991 m. pranešimus skaitė Falune (Švedija) ir Bolonijoje (Italija). A. Nikžentaitis važiavo į Tiubingeną (VFR) susipažinti su slaptuoju kryžiuočių archyvu, deja, nežinojo, kad jis jau perkeltas į Berlyną. A. Dubonis šiek tiek susipažino su Vatikano archyvais. Mūsų etnografai į Vakarus kol kas nepajėgė „prasiveržti“ . Tenkinosi tradiciniais moksliniais ryšiais su Latvijos, Estijos, Maskvos, Leningrado etnografais, kartkartėmis važinėjo į Lenkiją.

Ką veikiau Londone, Romoje ir Stokholme?

Šios mano kelionės buvo prasmingos moksliniu ir politiniu atžvilgiais. Londono universiteto Slavų ir Rytų Europos skyriaus vadovas Michaelis Branchas per Maskvą atsiuntė kvietimą į konferenciją „Suomija ir Lenkija Rusijos imperijoje“. Ji turėjo įvykti 1989 m. gruodžio 13–17 d. Be manęs, dar pakvietė estų Istorijos instituto direktorių Raimo Pullatą ir SSRS mokslų akademijos Naugardo skyriaus istoriką Genadijų Kovalenką. Pas mus tuomet buvo tokia padėtis, kad nežinojome, nė kas rytoj įvyks. Vis dėlto ryžausi važiuoti, pasiūliau savo pranešimo temą „Lietuvių tautinis sąjūdis: polonizacijos ir rusifikacijos klausimas“. Temą priėmė, pažadėjo duoti visą išlaikymą ir dar honorarą už pranešimą. Nuvykau. Apgyvendino doktorantų bendrabutyje. Konferencijoje jaučiausi lyg lauktas svečias. Juk britai buvo neabejingi Baltijos šalių išsivadavimo kovai. Kai kurie šio universiteto skyriaus dėstytojai gerai mokėjo rusiškai ir lenkiškai, vienas net kalbėjo lietuviškai. Pastarasis jau pirmą vakarą mudu su R. Pullatu pasikvietė į kavinę. Kalbėjome apie viską, ypač apie mūsų krašto įvykius ir siekius. Prie gretimo ilgo stalo sėdėjo studentai, krėtė įvairius pokštus, bet nebuvo agresyvūs. Visą vakarą gėrė tik po vieną taurę vyno. Grįžau į bendrabutį, sutikau būrelį jaunuolių, kurie užkalbino ir paklausė, iš kur aš atvykau. Mat savo apranga gerokai išsiskyriau. Maniau, kad ir Londone taip pat šalta kaip pas mus, todėl apsivilkau žieminį paltą su kailine apykak­ le, be to, dėvėjau triausę kepurę. Kai prisipažinau, kad iš Lietuvos, visi savo veido išraiška ir gestais rodė palankumą ir sakė, kad skubą prie radijo imtuvų klausyti žinių iš Vilniaus anglų kalba. Angliškai nemokėjau, todėl mane globoti paskyrė indiškos kilmės doktorantę su grandele nosyje. Ji gerai kalbėjo rusiškai, sakė, su studentų grupe buvusi ne tik Maskvoje, bet ir Vilniuje. Turėjau savo pranešimo anglišką tekstą,

324

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Londono Madam Tuso vaškinių figūrų muziejuje, kairėje – Napoleonas, 1989 m.

paprašiau, kad ji per konferenciją perskaitytų. Mielai sutiko, pasiėmė išvakarėse. Rytą atnešė tirštai išmargintą taisymais. Pajuokavo, kad mano sekretorėvertėja turbūt esanti didelė V. Šekspyro mėgėja. Mat vertimas atrodąs kaip iš anų laikų. Konferencijoje perskaitė taip, kaip reikia. Paskui sėdėjo šalia manęs ir man vertė klausimus ir diskusijų replikas. Daugiausia kritikavo Ilinojaus ir Čikagos universitetų profesorius Edvardas Tadenas (Edward Thaden). Jis abejojo, ar lietuvių tautinis sąjūdis nebuvo konservatyvus ir kenksmingas lenkų išsivadavimo kovai. Atsakinėjau rusiškai. Vėliau klausytojai gyrė, kad mano rusų kalbą gerai suprato, o G. Kovalenkos pranešimo be vertėjo nesuvokė. Tai patvirtino mano paties patyrimą, kad pačių vokiečių rašytus tekstus daug sunkiau suprasdavau nekaip autorių svetimšalių. Konferencijoje susipažinau ne tik su M. Branchu, bet ir su Londono universiteto profesoriumi Normanu Deivisu (Davies), dabar pas mus žinomu iš Lenkijos ir Europos istorijų vertimų. Norėjo atvykti į Vilnių ir ramiai padirbėti. Pasisiūliau padėti. Deja, jo atvykimą sutrukdė sudėtingos politinės aplinkybės Lietuvoje. Kalbėjausi taip pat su Bratfordo universiteto profesoriumi Džonu Haidenu (John Hiden) dėl pasikeitimo studentų stažuotėmis. Jis manė, kad mūsų institutas yra universiteto dalis, todėl norėjo, kad jų studentus pamokytume lietuvių kalbos.

K ą veikiau L ondone , R omo j e ir S tokholme ?

Grįžęs į Vilnių paprašiau mūsų akademijos prezidentą M. Branchą pakviesti į Vilnių. Pakvietė. Deja, profesorius dėl užimtumo tuomet atvykti negalėjo. Atvyko po poros metų. Priėmė prezidiumas, pokalbiui pasikvietė ir mane, apsikeitėme dovanėlėmis. Su M. Branchu susirašinėjau septynetą metų. Jis prašė surasti ir pasiūlyti kandidatų stažuotėms, tinkamų dar ir lietuvių kalbai dėstyti. Buvau suradęs bent porą, tačiau jų tikrinti atvyko Londono universiteto atstovas, su jais pasikalbėjo, bet nepasikvietė. Be to, vėliau, 1996 m. pradžioje, M. Branchas atsiklausė, ar priimsime jų profesorių emeritą H. T. Norisą (Norris), kuriam rūpėjo Lietuvos totorių istorija. Pasitaikė tinkamas laikas, nes minėjome 600-ąsias totorių ir karaimų apsigyvenimo Lietuvoje metines. Svečias dalyvavo mūsų konferencijoje, susipažino su Vilniumi ir Trakais. Jį paglobojo totorių istorijos žinovė Tamara Bairašauskaitė. Per konferenciją Londone šiek tiek radau laiko susipažinti su šio miesto įžymybėmis. Visų pirma aplankiau neįtikėtinai įspūdingą Britų muziejų. Buvau Taueryje ir stebėjausi meniška ginklų kolekcija. Neaplenkiau nė Madam Tuso (Madame Tussaud) vaškinių figūrų muziejaus. Neįsivaizdavau, kad Hit­ leris buvo šitoks stuomeningas, o Leninas – tik menko sudėjimo žmogelis. Stabtelėjau ir prie Napoleono, britų laivyno kontradmirolo Horeišijo Nelsono (Horatio Nelson) figūrų. Kokio aukšto lygio šis muziejus, įsitikinau savo nuotykiu. Ant senovinio minkštasuolio sėdėjo trys damos, sprendžiant iš aprangos, lyg XIX a. Pamaniau, kad kokios nors rašytojos, ir ėmiau dairytis lentelės su užrašu. Staiga pastebėjau, kad viena dama sumirksėjo. Sprukau šalin. Pats M. Branchas mane ir R. Pullatą nuvežė prie Grinvičo observatorijos nulinio dienovidinio žymos, paskui pasikvietė į namus, supažindino su šeima, vaišino brangiausiu vynu. Kai reikėjo grįžti namo, palydėjo į oro uostą. Čia patyriau bjaurią „Aerofloto“ išdaigą. Prie manęs ir G. Kovalenkos prikibo, kad bilietai papildomai neregistruoti. Perkant Vilniuje man garantavo, kad viskas sutvarkyta. Su „Aerofloto“ atstovu susikivirčijau, kad šiam net veidas išprakaitavo. Iš pradžių reikalavo primokėti, paskui pasakė, kad lėktuvas jau pilnas. Mūsų ginčo klausėsi M. Branchas. Nubėgo ir atnešė britų oro linijos bilietus dovanai. Sako, kad šuo ir kariamas pripranta. Buvau pripratęs, kad grįžęs iš maskviškės Mokslų akademijos rekomenduotos kelionės būtinai turėjau rašyti ataskaitą. Šįkart manimi nebesidomėjo. Antra įspūdinga kelionė buvo į Romą. Tenykštis Lenkų krikščioniškos kultūros institutas, globojamas popiežiaus, pakvietė į 1990 m. balandžio 30 – gegužės

325

326

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

4 d. konferenciją tema „Rytų Europos istorinių ir kultūrinių tradicijų pagrindai: Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Ukraina“. Tematika sukosi apie LDK religinius ir kultūrinius santykius bei šios kultūros palikimą ligi pat XX a. Mano pranešimas buvo apie vyskupą Motiejų Valančių ir Rusijos tautinę politiką. Nusipirkau „Aerofloto“ bilietą ir į Romą išvykau per Maskvą ir Varšuvą. Maskvos Šeremetjevo oro uoste teko nakvoti. Atsisėdau tarp repatrijuojančių vokiečių. Čia buvo saugiau. Mano lėktuvas turėjo išskristi paryčiui. Pasus tik­ rinęs pasienietis mane sulaikė. Paskambino savo viršininkui ir paklausė, ar lietuvius dar praleidžiame. Praleido. Romos oro uoste laukė istorikas kunigas Marijanas Radvanas (Marian Radwan). Iškvietė taksi. Per Romos centrą, pro Vatikaną nuvežė į vieną vienuolyną, kuriame mes, konferencijos dalyviai, turėjome gyventi, posėdžiauti ir maitintis. Čia įvairiais keliais dar atvyko Juozas Tumelis, Česlovas Kudaba, Česlovas Okinčicas ir Valerijus Čekmonas su žmona. Pamačiau ir seną pažįstamą Bronių Makauską iš Varšuvos. Taip pat dalyvavo ukrainiečiai ir baltarusiai (daugiausia iš JAV), ateidavo pasiklausyti keletas graikų katalikų vienuolių. Susitikau ir su įžymiuoju rašytoju Česlavu Milošu (Czesław Miłosz) ir kalbėjausi apie jo jaunystės laikų Lietuvą, apie mūsų dabartinę padėtį ir galimus ekonominės blokados padarinius. Pranešimus konferencijoje skaitė lenkiškai, vokiškai, rusiškai. Aš pats pranešimą padariau lenkiškai, bet įteikiau ir lietuvišką tekstą. Vėliau šia proga išleistoje knygoje radau savo pranešimą abiem kalbomis. Romoje vėl susitikau su N. Deivisu. Jis buvo pamiršęs, kad Londone man dovanojo savo knygą, – dabar vėl įteikė. Negi sakysi, kad jau turiu. Šiek tiek bendravau su prancūzų istoriku Danieliumi Bovua (Beauvois), kuris rašė apie XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kultūrą, švietimą, bajorų luomą. Įsiminė jo žodžiai, pasakyti konferencijoje: „Kuo išgarsėjo Lietuva: Lietuva tikrai yra! Ten gyvena stiprūs žmonės!“ Taip jis kalbėjo apie dabartinę Lietuvą. Mus su nepriklausomybės atgavimu, dvasiniu išsivadavimu karštai sveikino daugelis konferencijos dalyvių, ypač JAV ukrainiečiai. Konferencijoje lankėsi ir mūsų šalies atstovas prie Apaštalų Sosto Stasys Lozoraitis su žmona. Dalyviams davė interviu. Man atrodė, kad jis per daug viešai papasakojo apie savo pokalbius su JAV atstovais, apie jų pažadus, kurių po Kovo 11-osios netesėjo. S. Lozoraitis su mumis ilgai pasisėdėdavo ir po vakarienės prie itališko vyno taurės. Iš jo net gavau Lietuvos Respublikos pasą, su kuriuo, kaip sakė, galiu keliauti po tas Vakarų Europos šalis, kurios nepripažino Lietuvos okupacijos.

K ą veikiau L ondone , R omo j e ir S tokholme ?

Mudu su J. Tumeliu buvome ištrūkę iš konferencijos ir susipažinome su Vatikanu ir Romos įžymybėmis. Vieną sekmadienį mums, konferencijos dalyviams, ponia Gavronska (jos protėviai buvo kilę iš Suvalkijos), kuri buvo Antikos pažinimo draugijos vadovė, suruošė įsimintiną ekskursiją į katakombas ir Ostijos miesto griuvėsius. Didžiausią įspūdį paliko apsilankymas pas popiežių Joną Paulių II. Buvo gegužės pirmoji – Italijoje darbininkų šventė. Pas popiežių Joną Paulių II, 1990 m. Nuotr. A. Mari Prie vienuolyno atvažiavo autobusas, į kurį sutilpome visi konferencijos dalyviai. Gyvenome šalia žydinčio parko, į kurį šventės proga rinkosi žmonių minios. Mašinomis taip užstatė gat­ vę, kad mūsų autobusas įstrigo. Visas eismas sustojo. Maniau, kad į Vatikaną pavėluosime. Vairuotojai nepasimetė. Keletas vyrų čiupo tas mažas darbininkų mašinas ir bemat jas perkėlė toliau. Pas popiežių nuvykome laiku. Susirinkome jo kabinete-bibliotekoje. Kai įėjo pontifikas, jį apsupome ratu. Prasidėjo pokalbis apie Abiejų Tautų Respublikos kultūros tradicijas, religinio paveldo reikšmę bundančiai Vidurio Rytų Europai. Laima Pangonytė filmavo, vieną nuotrauką padariau ir aš, nors pagal papročius popiežiaus audiencijų metu šitai neleidžiama. Atsisveikindamas popiežius norėjo kiekvienam paduoti ranką ir palaiminti. Išsirikiavome. Man pasitaikė stovėti tarp geografo Česlovo Kudabos ir P. Rabikausko. Kai popiežius priėjo prie manęs, jam lenkiškai pasakiau, kad mes, lietuviai, nuoširdžiai dėkojame už pagalbą, kuri mūsų laukiama. Popiežius prabilo lietuviškai: „Broliai ir seserys!“ ir paskui lenkiškai pasakė, kad už mus nuolat meldžiasi. Tai reiškė, kad mūsų likimu jis rūpinasi. Popiežiaus globos prašė ir daugiau mūsiškių. Kitą dieną gavome po keletą profesionalaus Vatikano fotografo padarytų nuotraukų. Jos liko kaip itin svarbus mano biografijos ženklas. Nors Romoje buvau trumpai, tačiau suspėjau į keletą įsimintinų susitikimų. Mus, lietuvius, į savo namus pasikvietė Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio

327

328

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

organizacijos, kurios būstinė buvo Romoje, atstovas Algirdas Žemaitis. Svečiuose užtrukome ligi pusiaunakčio. Savo tarnybinius uždavinius šeimininkas nusakė taip: alkaniems pavalgydinti galima kasdien duoti po žuvį, bet daug geriau, jei išmokysime pačius pasigauti. Tinka ir mūsų šalelei. Po kelių dienų P. Rabikauskas mus, atvykėlius iš Lietuvos, pasikvietė į Grigaliaus universitetą. Aprodė patalpas, nuvedė į vieną nemažą bibliotekos skaityklą, visais pasieniais apstatytą knygų lentynomis. Knygų nugarėlės švietė raudonai. Profesorius paaiškino, kad tai marksistinių raštų skaitykla. Sėdėjo keletas studentų, kurie ruošėsi marksizmą kritiškai pažinti. Šitai prisimindamas neleidau „valyti“ ir mūsų instituto paveldėtos Partijos istorijos instituto bibliotekos. P. Rabikauskas man davė savo disertacijos egzempliorių ir keletą šaltinių leidinių, skirtų institutui. Porą tomų dovanojo ir man asmeniškai. Šiame universitete susitikome taip pat su Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininku daktaru kunigu Antanu Liuima, kuris mums papasakojo apie akademijos veiklą ir dosniai apdovanojo įvairiais jos leidiniais. Pasimačiau taip pat su Romoje gyvenančia istoriko Konstantino Avižonio našle Angele Avižoniene. Susirašinėti pradėjome jau prieš porą metų. Aplinkybės buvo tokios. Mūsų institutas ruošėsi pakartotinai išleisti kai kuriuos K. Avižonio veikalus. Ji apie tai sužinojo ir pasiūlė imti savo globon jos sudarytą K. Avižonio Raštų IV tomo leidimą (1989 09 20 laiškas). Mielai sutikau. Netrukus šio tomo rankraštį atvežė kunigas Kazimieras Meilius. Ji gyveno Šv. Kazimiero kolegijos viešbutyje-pensione. Nuvežė monsinjoras Vytautas Kazlauskas. A. Avižonienei pranešiau, kad tomą spaudai parengs A. Tyla. Neprieštaravo. Turėdama galvoje Lietuvos ekonominę blokadą, siūlė išleidimą remti savo santaupomis. Siūlymo nepriėmiau, nes mačiau, kad ji pati gyvena ne kažin kaip. Dar parodė storą K. Avižonio paskaitų aplanką vokiečių kalba. Ką su jomis daryti, nežinojau. Pas A. Avižonienę užsisėdėti neteko. Pasikvietė vyskupas Antanas Deksnys, kuris rūpinosi Europos lietuvių sielovada. Jo rezidencija buvo Bad Vėrishofene Vokietijoje, bet dažnai atvažiuodavo į Romą, – čia turėjo kambarį. Pasirodė, jis kilęs nuo Rokiškio, todėl nestigo kalbos ne tik apie Lietuvą apskritai, bet ir apie jo gimtuosius kraštus, kurie man buvo šiek tiek pažįstami. Kalbėjomės tol, 

Su A. Avižoniene 1998 m. vėl pasimačiau Kaune per jos vyro palaikų perlaidojimą Petrašiūnų kapinėse. Laikas pokalbiui buvo netinkamas. Skundėsi, kad gyvendama Lietuvoje jaučiasi visų pamiršta.

K ą veikiau L ondone , R omo j e ir S tokholme ?

329

Susitikimas su Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto S. Lozoraičiu Romoje: V. Čekmonas, V. Merkys, S. Lozoraitis, I. Čekmonienė, L. Pangonytė, Č. Kudaba, J. Tumelis, 1990 m.

kol monsinjoras V. Kazlauskas atėjęs priminė, kad jau vėlyvas vakaras ir laikas grįžti vienuolynan. Tuomet dar nežinojau, kad vyskupo sekretorius yra istorikas prelatas Paulius Jatulis. Netrukus gavau jo laišką: „Gaila, kad Jūsų nebeteko rasti Romoje. Daug ką norėjau pasakyti“ (1990 12 04 laiškas). Prelatas P. Jatulis po karo buvo Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas. 1948 m. baigė teologijos studijas Grigaliaus universitete. 1958–1982 m. gyveno Romoje, priklausė Lietuvių katalikų mokslo akademijai (LKMA). Dienų dienas sėdėjo Vatikano ir Italijos archyvuose, rinko Lietuvos vyskupų pranešimus Apaštalų Sostui. LKMA serijoje Lietuvos istorijos šaltiniai išleido dvi stambias dokumentų publikacijas apie Žemaičių, arba Medininkų, vyskupiją (Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis). Su prelatu P. Jatuliu susipažinau 1988 m. pavasarį per Ekonomikos instituto kolegę Danguolę. Ji P. Jatulį sutiko Vokietijoje. Šis pareiškė pageidavimą su manimi susirašinėti. Gavo mano adresą. Jau tuomet ruošėmės perspausdinti Zenono Ivinskio Lietuvos istoriją.

330

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Pirmą leidimą spaudai parengė P. Jatulis. Dėl kai kurių vietų autentiškumo, ypač istoriografinės apžvalgos, kilo įtarimų. Norėjome savo leidimą sutikrinti su pačiu Z. Ivinskio rankraščiu. Tačiau P. Jatulis man parašė taip: „Aš tiek galiu pasakyti, kad, būdamas Romoje, tą istoriją perrašiau iš prof. Zenono Ivinskio juodraščio, kuris paskui buvo sunaikintas. Jo prašomas, kai kur truputį pataisiau kalbą, ir jis už tai man buvo dėkingas“ (P. Jatulio 1988 08 01 laiškas). Vėlesni laiškai daugiausia sukosi apie knygų mainus. Cenzūra susilpnėjo ir paštu man bei institutui ėmė siųsti nemažai vertingų Romoje išėjusių knygų. Žinoma, stengiausi nelikti skolingas, – siunčiau savo ir kitų mūsiškių istorikų darbus, Lietuvos istorijos metraštį. Susirašinėjome ligi 1994 m. pabaigos, kai jį pakirto liga. Buvo atvykęs ir į mūsų institutą. Jam rūpėjo mūsų darbai ir dar daugiau – Lietuvos Respublikos kūrimosi perspektyvos. 1989 m. sveikindamas su Kalėdomis, palinkėjo: „Tegul Jo palaiminga meilės dvasia mus visus stiprina laukiant mūsų brangios Tėvynės laisvės ir mūsų brolių gerovės“ (1989 m. pabaigos laiškas). Po pusantrų metų jau rašė visiškai atvirai: „Mes visi džiaugiamės kartu su Jumis, kad mūsų Lietuva baigia išsilaisvinti iš žmogėdrų nagų“ (1991 08 27 laiškas). Šia proga prisiminiau ne itin pavykusį bendravimą su Z. Ivinskio našle. Prelato P. Jatulio prašiau, kad jos pasiklaustų, ar mums leidžia persispausdinti minėtą istoriją. Leido. Deja, derybos dėl Z. Ivinskio dienoraščio išleidimo baigėsi nesėkmingai. Dienoraščio rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Mūsų instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose. 1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones. Paskutinė mano užsienio kelionė buvo į Stokholmą. Ten pakvietė Stokholmo miesto municipalitetas, turėjome aptarti Skandinavijos ir Baltijos šalių

K ą veikiau L ondone , R omo j e ir S tokholme ?

istorikų bendradarbiavimo perspektyvas. Netrukus kilo Maskvos pučas, maniau, kad mūsų pasitarimas neįvyks. Numalšinus pučą Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą. Galėjau keliauti visiškai laisvai, žinoma, gavęs Švedijos vizą. Stokholmą pasiekiau per Rygą. Susirinko Skandinavijos ir Baltijos šalių istorikai. Mes, baltijiečiai, buvome trise – estas Juhanas Kahkas, latvė Daina Bleierė ir aš. Globojo municipaliteto vicemerė ir nuolatinis jo atstovas. Apgyvendino mažame labai tvarkingame viešbutėlyje miesto pakraštyje, šalia gražaus parko ir kolektyvinių sodų. Šie sodai į mūsiškius mažai kuo panašūs: mažyčiai sklypeliai apsodinti įvairiausiomis gėlėmis, ypač rožėmis, takeliai asfaltuoti, pavėsinės tik nuo karštos saulės ir lietaus pasislėpti. Šeštadieniais ir sekmadieniais pilna žmonių: vieni prižiūri savo augalus, kiti – vaikščioja takeliais, gėrisi gėlėmis. Niekas jokio dėmesio nekreipė ir į mūsų promenadas. Prie viešbučio buvo pasitarimų patalpos ir nemokama valgykla. Be to, mūsų globėjai kvietė pasivaišinti municipaliteto kavinėje, vieną vakarą vicemerė mane su D. Bleiere nusivedė į restoraną. Bendrauti buvo lengva, nes kolegė latvė kalbėjo lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Be to, mus nuvežė vikingų Birkos miesto archeologinių tyrinėjimų pasižiūrėti. Stebėjau ir galvojau, kada mūsų archeologai tokias darbo priemones turės: radinius iškart lokalizavo stacionariais prietaisais, duomenis įvedė į kompiuterį. Tiesa, kasė taip pat kaip ir pas mus – rankomis, kastuvu, „šaukštu“. Visą iškastą kultūrinio sluoksnio žemę perplovė ir persijojo tankiu sietu, – šitai buvo išties juodas ir nepavydėtinas darbas. Per pasitarimus kalba sukosi apie Skandinavijos ir Baltijos šalių tarpusavio pažinimą bei ryšių plėtrą, mažųjų Baltijos baseino tautų istorijos tipologiją. Kitų dalyvių prašomi pasakojome apie politinių įvykių eigą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Dalyvavau baltijiečių mitinge vienoje Stokholmo aikštėje. Tai buvo jau trium­fo mitingas, – visų veidai linksmi, švieste švietė. Atskirai stovėjo susikaupusių kroatų būrelis su savo vėliavomis, – jie taip pat buvo pasiryžę atgauti nepriklausomybę. Grįžau „Aerofloto“ lėktuvu į Rygą. Rygoje sovietiniai pasieniečiai ir muitininkai buvo sutrikę. Tiesa, jie manęs paprašė deklaruoti, kiek parsivežu užsienio valiutos, nes antraip namie dėl jos kilmės susilauksiąs nemalonumų. Turėjau tik kokią šimtinę Švedijos kronų, bet iš principo deklaruoti atsisakiau. Nebekibo. Prie išėjimo iš oro uosto jau stovėjo uniformuotas latvių pasienietis ar muitininkas, bet jie, sakyčiau, kol kas tik duris darinėjo.

331

332

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Po Lietuvos mokslo premijos įteikimo1997 m.: V. Merkys, MA prezidentas B. Juodka, premjeras G. Vagnorius, 1998 m. Nuotr. V. Valuckienės

1991 m. pabaigoje baigėme pagrindines instituto reformas, pertvarkėme skyrių sistemą, sudarėme mokslinio darbo planus, kuriuose prioritetinę reikšmę įgijo individualios studijos, monografijos. Radosi tokios politinės ir kultūrinės istorijos temos, kurios sovietmečiu buvo varžomos ar draudžiamos. Išsiilgau ramaus mokslinio darbo, archyvų. Norėjau baigti dvi knygas apie lietuvių spaudos draudimą, juk artėjo 90-osios draudimo panaikinimo metinės. Be to, rūpėjo atsigaivinti grožine literatūra, pasigėrėti pavasariu ir ramiai paatostogauti vasarą. Instituto tarybai padaviau prašymą atleisti iš direktoriaus pareigų 1992 m. balandžio 1 d. Atleido. Direktoriumi išrinko Antaną Tylą, mane paskyrė Tautinio atgimimo ir Lietuvos Respublikos istorijos skyriaus vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Tolesni mano kaip istoriko gyvenimo faktai – keturios knygos. Juk negali be darbo sėdėti ir galvoti apie savo ligas arba tuščiai politikuoti. Beje, istorikai savo pagrindinį politinį vaidmenį atliko, reikėjo susikaupti mokslinėms studijoms.

Antanas Tyla

Istoriko Antano Tylos gyvenimo istorija gan sudėtinga. Sovietmečiu jo tėvų šeima atsidūrė „liaudies priešų“ įskaitoje. Mat tėvai turėjo gražų ūkį Bičionių kaime netoli Anykščių. Be to, vienas sūnus Kazys, nenorėdamas tarnauti Raudonojoje armijoje, prisijungė prie partizanų, bet jau 1945 m. pavasarį nuo siaučiančios baudėjų divizijos žuvo. Šeimą ištrėmė. Būsimasis istorikas Antanas liko Lietuvoje, nes, matyt, tie, kurie ruošė trėmimą, nesusigaudė, kad šeimoje yra du Antanai – tėvas ir sūnus. Juolab kad pastarasis mokėsi Anykščių gimnazijoje ir tėviškėje būdavo tik per atostogas. Paskui, 1951–1956 m., studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete ir jį baigė. Buvo dar ne visiškai vienišas. Brolis Povilas per pirmąjį sovietmetį tarnavo kariuomenėje ir liko Sovietų Sąjungoje. Po karo įgijo teisininko specialybę, gyveno ir dirbo Vilniuje. Į Istorijos institutą Antaną priėmė 1958 m. Jis atvyko iš Veiviržėnų, kur porą metų mokytojavo. Tuomet institute buvo sudaroma sovietmečio istorijos grupė. J. Žiugžda Antanui pasiūlė temą apie sovietų valdžios „atkūrimą“. Nuo šios temos išsisuko, nes taip pat reikėjo, jog kas nors nusimanytų apie 1905 m. revoliuciją Lietuvoje. Rašė apie jos eigą kaime, tikėjosi apginti šia tema istorijos mokslų kandidato disertaciją. Neseniai buvau gavęs tokį laipsnį, todėl mane paskyrė Antano konsultantu. Šiek tiek turėjau patirties, kaip dirbti archyve, tačiau daugiausia mokiau atsargumo, nes tema priklausė Partijos istorijos instituto dispozicijai. J. Jurginis, globodamas Antaną, manęs prašė, kad disertantą mokyčiau nelaužti sienos, kai ją galima apeiti. 1964 m. disertaciją apgynė sėkmingai, – jo laimė, kad pavyko išvengti Partijos istorijos instituto svarstymo atsiliepimui gauti. Ruošiant disertaciją spaudai, jos kampus „aptrynė“ pats J. Jurginis. Knyga išėjo 1968 m. Kai kam ji badė akis net 20 metų. Visų pirma autorių valdžios įstaigoms apskundė mūsų bendradarbis komjaunimo ir partijos veteranas K. V., kad knygoje gražiai aprašyta troškūnietė Kotryna

334

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Jonelytė (vėliau Repčienė), nes sovietmečiu buvo represuota. Nei iš šio, nei iš to net devinto dešimtmečio pabaigoje du mūsų universiteto dėstytojai paskelbė triuškinamą Antano knygos kritiką dėl nepamirštamų ideologinių „nuodėmių“! N. Chruščiovo atšilimo metais pasirodė pirmosios lietuvių tautinio atgimimo istorijos kregždės. Rinkdamas medžiagą savo disertacijai ir ypač Lietuvos TSR istorijos šaltinių II tomui Antanas susidomėjo lietuvių tautinės kultūros, spaudos draudimo klausimais. Universiteto istorikas Rimantas Vėbra sumanė studentų archyvinę praktiką atlikti SSRS centriniame valstybiniame istorijos archyve Peterburge. Ten ėmė ieškoti medžiagos mūsų minėtais XIX a. pabaigos istorijos klausimais. Rezultatai buvo įspūdingi. R. Vėbra į Vilniaus archyvus nė nevaikščiojo, rašė iš to senojo kraičio. Į Leningradą pasuko ir A. Tyla. Su Č. Kudaba Vatikane, 1990 m. Maždaug tuo pačiu metu ir mes su L. Mulevičiumi ir M. Juču be šio archyvo nebegalėjome išsiversti. Apie 1971 metus Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamento fonde radau storoką spausdintą tarnybinę bylą dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo. Visuose archyvuose įprasta, kad bylų skaitytojai turėdavo pasirašyti specialiai tam įdėtame lape. Minėtoje byloje mačiau Antano ir dar keletą kitų parašų. Užsakiau visos bylos mikrofilmą, nes iš Antano nebuvau girdėjęs apie jo radinį. Apskritai Antanas apie savo darbo rezultatus archyvuose pasakoti nemėgdavo. Nuėjau pas J. Jurginį ir ėmiau kalbinti, kad minėtą bylą, kaip ypač vertingą istorijos šaltinį, institutui vertėtų išleisti. Pasakiau, kad šitai gali paliudyti ir Antanas. J. Jurginis su juo išties pakalbėjo. Antanas bylai skelbti turėjo pirmumo teisę. Ėmė ruošti spaudai, iš archyvo vietoje mikrofilmų gavo geras fotokopijas, – tenykštei laboratorijai net vežė tinkamiausią popierių. Parašė įvadą. Prieš teikiant spaudai publikaciją svarstė sektorius. Svarstymas praėjo ramiai, tiesa, davėme patarimų, kad įvade būtų daugiau „perkūnsargių“, nes byla parodo rusifikacijos politiką. Prisimenu, kad siūliau pabrėžti, jog spaudos drau-

A ntanas T y la

dimą panaikinti privertė ne tiek atskirų inteligentų pastangos, kiek visos tautos pasipriešinimas. Publikacijos tinkamumu spaudai niekas neabejojo. Kažkokie negeri gandai pasiekė direkciją, į redakcinę kolegiją nurodė įtraukti jaunesnįjį mokslinį bendradarbį V., kuris šia tema jokio įdirbio neturėjo, bet Mask­ voje seniau tarnavo Glavlite. Toliau į įvado taisymus nesikišau. Parašiau skyriaus rekomendaciją instituto mokslinei tarybai. Niekam daugiau neužkliuvo. 1973 m. publikacija išėjo. Tuomet sujudo direktorius, – nežinau, ar kieno nors iš aukščiau įspėtas, ar iš baimės. Knygos tiražo į knygynus neišleido. Pardavinėjo vietoje, bet kiekvienu atveju tik su direktoriaus leidimu. Leidimą gauti galėjo ne kiekvienas, net įžymus istorikas. Antai iš SSRS mokslų akademijos atvažiavo grupė istorikų, tarp jų ir archeografas Sigurdas Šmidtas. Direktorius pasigyrė K. Jablonskio, R. Jaso ir M. Jučo šaltinių publikacijomis. Parodė ir minėtą A. Tylos knygą. S. Šmidtas susidomėjo publikavimo metodu ir norėjo vieną egzempliorių įsigyti. Direktorius sumelavo, kad tiražas jau išplatintas. Iš tikrųjų jį platinti baigėme, kai jau aš direktoriavau. Šitai pasakodamas praleidau, kaip A. Tyla buvo įkliuvęs. 1961 m. susikūrė Kraštotyros draugija, pirmoji plati kultūrinė organizacija. Ją steigiant didelį vaid­ menį suvaidino tuometinis kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis ir ministerijos darbuotojas Antanas Stravinskas. Pirmasis jų tapo nominaliu, o pastarasis – faktišku draugijos pirmininku. Dėl veiklos formų A. Stravinskas kalbėjosi ir su manimi. Maniau, kad draugiją turi vienyti ir aktyvinti ne vien formalūs vietiniai kraštotyros būreliai, bet ypač – kraštotyros leidiniai, skirti po visą Lietuvą išsibarsčiusių geriausių kraštotyrininkų straipsniams, ir būti informacinė priemonė, skleidžianti žinias apie pačios draugijos veiklą. Šia proga prisimenu ir vieną keblią situaciją. A. Stravinskas pranešė, kad manęs lauks V. Jakelaitis, nurodydamas dieną ir valandą. Nuvykau, prisistačiau. Mudu kone tais pačiais metais mokėmės Vilniaus universitete ir aš jį, studentą lituanistą, įsiminiau iš liaudies šokių grupės pasirodymų. Jis ypač įspūdingai šokdavo „Gaidį“. Kalbamės apie šį bei tą, negaliu suprasti, kam čia mane pakvietė, o jis, matau, nesupranta, ko man reikia. Gal po penkiolikos minučių į kabinetą įgriuvo A. Stravinskas ir sako, kad aš turįs puikių sumanymų dėl draugijos veiklos. Gerokai sumišau. Nežinau, ką kalbėti, nes konkrečių sistemingų minčių neturėjau. Prisiminiau ankstesnius pokalbius su A. Stravinsku ir iš keblios padėties šiaip taip išsisukau. Iš tikrųjų draugija pradėjo leisti dvi tęstinių savo leidinių serijas: Kraštotyrą ir lokalines monografijas. Iš pastarųjų pirmoji buvo Zervynos, išleista kukliai,

335

336

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Pasaulio lietuvių bendruomenės premijos įteikimas už knygą Motiejus Valančius: valdybos nariai L. Žliobienė ir B. Makauskas, V. Merkys, valdybos narys V. Kamantas

spausdinta rotaprintu. Šių abiejų serijų svarbiausias redakcinių kolegijų narys buvo A. Tyla, per jo rankas ėjo visi istorijos ir net kiti straipsniai. Draugijos veikla išsiplėtojo. Leidiniai pasirodydavo kaskart dažniau. Paklausiausios buvo lokalinės monografijos. Ši graži tautos kultūrinė saviraiška užkliuvo ten, kur turėdavo užkliūti. Šiuos domino ne tiek pačių leidinių turinys, kiek priemonės jų medžiagai kaupti. Kiekvienos lokalinės monografijos rengimas prasidėdavo ekspedicijomis, kuriose dalyvaudavo visi, kas norėjo: istorikai, etnografai, kalbininkai, tautosakininkai, biologai, geografai. Daug jaunimo, kuris troško pažinti savo kraštą ir bendrauti su bendraminčiais. Vakarais, sugrįžę į nakvynės vietą, gražiai padainuodavo, laisvai pajuokaudavo. Partijos vadovybė suskato kraštotyrą paimti į savo kontrolę. Visų pirma nurodė keisti veiklos kryptį – užsiimti komunistinės veiklos ir sovietmečio istorija. 1970 m. Partijos istorijos instituto bendradarbiui J. Jermalavičiui buvo užsakyta kraštotyros leidinių recenzija. Šis vyras žinojo, ko iš jo tikimasi. Leidiniams primetė beidėjiškumą. Prisimenu vieną jo recenzijos detalę. Leidinyje Kernavė I. R. Merkienė paskelbė straipsnį apie rezgines gyvulių pašarui nešioti. Recenzentas šį tyrimą pavadino praeities nostalgija (!). 1971 m. partijos CK biuras leidinių redakcinę kolegiją išvaikė, Draugijos vadovybę nušalino. Prie svarbiausių ideologinių kaltininkų priskyrė ir Antaną. Girdėjau mūsų direktoriaus nusi­

A ntanas T y la

Klaipėdos apskrities M. Valančiaus draugijos premijos įteikimas Nasrėnuose už knygą Motiejus Valančius: sėdi vyskupai A. Vaičius ir J. Boruta, apskrities viršininkė

stebėjimą, kodėl Antanas taip stengėsi, juk už darbą nieko nemokėjo. Vadinasi, greičiausiai turėjo blogų tikslų. Draugijos vadovu paskyrė Vilniaus pedagoginio instituto direktorių partijos CK narį Vytautą Uogintą, netrukus – CK narę Leokadiją Diržinskaitę-Piliušenko. Faktiškai draugijai ėmė vadovauti Kazimieras Račkauskas. Baigiamos spaudai rengti knygos Gervėčiai ir Kudirkos Naumiestis įstrigo ilgiems metams. Kraštotyrą dar leido, bet dėjo kone vien menkavertes kompiliacijas, kolūkių, revoliucionierių aprašymus. 1986 m. Vašingtone sutikau branduolinės fizikos profesorių Kazį Almeną, kurį žinojome esant romano Šienapjūtė autorių. Jis paklausė, ar dar kada nors pasirodys lokalinės monografijos. Atsakiau, kad nežinau, šitai priklausė nuo sovietinių politikų, o ne nuo istorikų. Antanas visad buvo labai ramaus būdo. Ką jis išgyvendavo, niekad nepasakodavo. Savo darbų marksizmo šydu nedangstė. Rašė objektyviai, taip, kaip jam diktavo istorijos šaltiniai. Domėdamasis knygnešiais 1971 m. parašė nedidelę studiją Garšvių knygnešių draugija. „Mokslo“ leidykla gautą rankraštį davė recenzuoti Antano kolegai Mindaugui Tamošiūnui. Šis parašė teigiamą atsiliepimą. Deja, tai dar nieko nereiškė. Paėjo gandas, kad monografija antirusiško pobūdžio, kenkia lietuvių ir rusų brolybės tradicijai, nes knygnešius gaudė rusų pasienio sargybiniai, policija. Žinoma, saugumui rūpėjo ne tiek pats tekstas, kiek autorius, jo politinis lojalumas. Leidybą sulaikė, knyga išėjo tik nepriklausomoje Lietuvoje 1991 m.

337

338

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

1976 m. Vilniuje Politinio švietimo namuose buvo sušauktas „ideologinio fronto“ darbuotojų susirinkimas. Dalyvavo instituto direkcijos nariai, sektorių vadovai, vyresnieji moksliniai bendradarbiai, tarp jų ir Antanas. Pranešimą skaitė partijos CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Iš pradžių kalbėjo apie „laimėjimus“, paskui smogė negailestinga kritika. Visiškai nesitikėdamas išgirdau Antano, I. Kostkevičiūtės ir I. Butkevičiaus pavardes. Suprantama, ši kritika rėmėsi iš šalies gauta medžiaga, saugumo pranešimais. Per pertrauką susirinkimo prezidiumas patraukė „atsigaivinti“. Antanas naiviai ir nuoširdžiai patikėjo, kad čia kažkoks nesusipratimas, kurį su P. Griškevičiumi galima išsiaiškinti. Prie jo neprileido vienas budėjęs ministras ir teisingai pasakė, kad pasiaiškinimas būtų beprasmis. Platų paaiškinimą Antanas gavo, bet ne iš P. Griškevičiaus. Jį iškvietė CK Mokslo skyriaus vedėjas Jonas Aničas ir perskaitė ilgą raštą apie Antano „nuodėmes“ ir visos šeimos „nusikaltimus“. Kadangi Antanas nesileido į jokį konformizmą, todėl ryžosi keisti savo tyrimų tematiką rinkdamasis ramesnę, gilinosi į XVII a. istoriją ir 1987 m. apgynė daktaro disertaciją Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje: politinės ir ekonominės pasėkos Lietuvai. Šios disertacijos pagrindas – dar prieš metus paskelbta knyga Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. A. Tyla ir jo tyrimai buvo stebimi su dideliu nepasitikėjimu. Apskritai visų blogiausias instituto valdymo bruožas buvo nepasitikėjimo, įtarumo kurstymas. Lyg pasiteisindamas kartą direktorius išvedžiojo, kad tuomet, kai jis ir jo draugai kūrę sovietų valdžią, buožių vaikeliai sulindo į mokslus. Juos prižiūrėti galėjo net mažiau kvalifikuoti, bet patikimi kolegos. Kai nebuvo kam imtis tų temų, kurias gvildeno Antanas, teko vėl jį prisiminti. B. Vaitkevičiaus nurodymu Antanas turėjo parašyti Lietuvos TSR istorijos skyrius apie 1905–1914 m. laikotarpį rusų kalba (1978 m.) ir lietuvių kalba (1985 m.). Antanas rašė sąžiningai, gvildeno visą problemų įvairovę, tarp jų ir lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio pakilimą bei apskritai politinę istoriją. Vyriausiajam redaktoriui Antano tekstas netiko, jis pasiėmė Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižą ir iš jos prirašė ištisas pastraipas. Kas šito nežino, gali pamanyti, kad Antanas nevengė plagiatų. Kilus Sąjūdžiui Antanas atsikvėpė ir nuošalyje nestovėjo. Talkino Vytautui Landsbergiui, ypač palaikė dešiniųjų veiklą. Kai sumaniau atsisakyti direktoriaus pareigų, neabejodamas dėjau pastangų, kad direktoriumi būtų išrinktas

A ntanas T y la

339

A. Tyla. Jis buvo tikras istorikas, principingas mokslininkas, darbštus ir turėjo teisę to paties reikalauti iš kitų instituto mokslinių bendradarbių. Antra vertus, Antanas jau turėjo autoritetą Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime, vyriau­sybėje ir humanitarinės krypties institutuose bei katedrose. Instituto taryba juo neabejojo ir vieningai išrinko direktoriumi. Šias pareigas ėjo 1992–1999 m. Toliau Naujai išrinktieji Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikai: I. R. Merkienė, V. Merkys, kardinolas A. J. Bačkis, 2003 m. Nuotr. reorganizavo mokslinį darbą, A. Prašmantaitės jam sudarė palankią ir ramią atmosferą, objektyviai vertino kiekvieno iniciatyvą, gabumus ir nuveiktą darbą. Kitų vertinimo kriterijų jis nepripažino. Jam direktoriaujant visus tuos metus turėjau geras darbo sąlygas. Susilaukiau keleto įvertinimo ženklų. Matyt, dar už direktoriavimo laikus buvau pristatytas gauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordiną. 1994 m. jį man įteikė prezidentas A. Brazauskas. Buvo malonu, kad tuomet šį ordiną taip pat gavo Lietuvių kalbos instituto direktorius Aleksandras Vanagas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Jonas Lankutis. Sėkmingai baigiau rašyti ir paskelbiau dvi knygas apie lietuvių spaudos draudimo laikus. Už jas 1997 m. man buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Ramiai rašiau naują knygą Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo (išleido 1999 m.). Toliau redagavau Lietuvos istorijos metraštį ir akademijos žurnalą Lituanistica. Jaučiausi, kad iš dalies atsigriebiau už sovietmečiu veltui gaištą laiką. Antanas daug prisidėjo prie Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, vadovavo Istorijos katedrai. Mūsų instituto padedami organizavo istorijos krypties doktorantūrą. Už tai 1995 m. gavo profesoriaus vardą. Deja, mūsų Mokslų akademijoje pripažinimą gavo pavėluotai. 1991 m. buvo išrinktas tik nariu ekspertu. Trejetą kartų kėlėme jo kandidatūrą nario korespondento ir akademiko vardui gauti. Negavo.

340

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Turiu pažymėti taip pat Antano ūkinius sugebėjimus. Jis ryžtingai ėmėsi naujo instituto pastato statybos. Mokėjo korektiškai bendrauti su Vilniaus banku, kuris šią statybą rėmė. Šis darbas pavyko gerai, nors kainavo daug rūpesčių ir ne vien jų... Institute radosi grupelė intrigantų, tarp jų ir Antano išugdytų daktarų, kurie nekantraudami gviešėsi užimti direkcijos postus. Jų intrigos Antaną ir visą institutą vargino bent 2–3 metus. Buvau instituto tarybos pirmininkas. Kiek įstengdamas bandžiau šias intrigas slopinti. Nebegalėdamas rizikuoti savo sveikata 1999 m. iš šių pareigų atsistatydinau. Netrukus manimi pasekė ir Antanas. Vis dėlto kol kas prioritetu liko mokslo reikalai, – direktoriumi išrinko įžymų pagalbinių istorijos disciplinų specialistą Edmundą Rimšą. Jis turėjo autoritetą taip pat ir svarbiausiose mūsų valdžios įstaigose, ypač prezidentūroje. Institutui vadovauti ėmėsi ramiai ir sumaniai, be jokių egoistinių sumanymų. Deja, jis kaip korektiškas žmogus intrigantų išpuolių neatlaikė. Atsistatydino, šiame poste ištvėręs apie vienerius metus. O apie naują direktorių, kuris ligi 2008 m. valdė, bet mokslui vadovauti neįstengė, kada nors papasakos jo buvę valdiniai.

Mūsų bičiulis Jerzy Ochmański

Pokario metais Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas tapo įžymiausiu Lenkijoje lituanistikos centru. Čia apsigyveno Vilniaus Stepono Batoro universiteto ir nuo 1939 m. – lietuviško Vilniaus universiteto profesorius Janas Otrembskis (Otrębski), didelis lietuvių filologijos žinovas. Jis A. Mickevičiaus universitete inicijavo baltų filologijos katedros steigimą ir ligi savo mirties 1971 m. jai vadovavo. Šeštame dešimtmetyje vedė mano buvusią lenkų kalbos dėstytoją Eleną Samaniūtę (ji savo ir šeimos archyvą perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai). Su J. Otrembskiu, bent jau po J. Stalino mirties, nuolatinius ryšius palaikė mūsų įžymus kalbininkas Juozas Balčikonis, kuris išvertė jo Lietuvių kalbos gramatiką (t. 1–3, 1956–1960). Deja, anuomet to vertimo Lietuvoje išleisti nepavyko. Istorijos srityje šiame universitete daugiausia pasižymėjo Henrikas Lovmianskis (Łowmiański), kilęs iš Daugudžių, Ukmergės rajone. Prieš karą taip pat buvo Stepono Batoro universiteto profesorius, Rytų Europos istorijos kated­ ros vedėjas. Rašė darbus iš seniausios Lietuvos valstybės istorijos – svarbiausia buvo dvitomė Lietuvių visuomenės ir valstybės pradžios studija (1931–1932). Prieš pat karą drauge su žmona Marija ir Stanislovu Koscialkovskiu (Kościalkowski) parengė dvitomę Vilniaus cechų aktų (ligi XVIII pabaigos) publikaciją. Karas sutrukdė ją išleisti – buvo išspausdinti visi lankai, tačiau be įvado ir rodyklių. Man tepavyko gauti tik visus pirmojo tomo lankus ir dalį antrojo. Publikacija sudomino ir buvo viena priežasčių, kodėl 1961 m. ėmiau rašyti tolesnę, 1795–1893 m., cechų istoriją. Parašiau tik 5 straipsnius, nes pasinėręs į daktaro disertaciją nuo šios temos nutolau. Dabar lieka tik pasidžiaugti, kad Poznanės istorikas Janas Jurkevičius (Jurkiewicz) 2007 m. minėtą cechų aktų publikaciją baigė, ją aprūpino įvadu ir rodyklėmis. Poznanėje H. Lovmianskis ėmėsi rašyti apie slavų valstybių ir atskirai Lenkijos valstybės susidarymą. Pastarąjį Lenkijos istorijos tyrimą vainikavo

342

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jo įspūdingas penkiatomis veikalas. Tačiau LDK ir Lietuvos istorijos tyrimų nepamiršo, – savo katedroje išugdė keletą mokinių, sukūrė tikrą lituanistinę istorijos mokyklą. Mes, jaunesnės kartos istorikai, iš pradžių nuo užsienio istorikų, net lenkų, buvome kone visiškai izoliuoti, tik retsykiais gaudavome pastarųjų leidinius. Žinoma, anuomet Lenkija tebuvo SSRS satelitinė valstybė, bet joje istorijos mokslą ideologiškai ir politiškai varžė mažiau. Tad mums ryšiai su lituanistine Poznanės istorikų mokykla buvo labai svarbūs. Šitai pirmasis įvertino K. Jablonskis, kuris 1959 m. balandžio 10 d. laiške Z. Ivinskiui rašė: „Laumianskis, kuris profesoriauja Poznanėje, kad ir pats Lietuvos istorijos klausimais beveik neberašo, bet padeda jomis rašyti disertacijas savo asistentams. Žiemą čia buvo atvažiavę du, kurie renka medžiagą vienas apie Lietuvos D. K. valstiečius, prieš Valakų reformą, antras – apie miestelius, ligi XVII a. vidurio, taigi labai plačiai bando tęsti Lietuvos istorijos tyrinėjimus“ (Konstantinas Jablonskis ir istorija, 2005, p. 360). Mudu su M. Juču su minėtais svečiais bemat susipažinome ir ėmėme bendrauti. Tai buvo H. Lovmianskio mokiniai. Vienas jų – Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański), kuris 1960 m. apgynė daktaro disertaciją ir 1963 m. ją išleido Poznanėje pavadinęs Vilniaus vyskupijos latifundijų susidarymas ir raida 1387–1550. Antrasis svečias buvo Stanislavas Aleksandrovičius (Alexandrowicz), rašęs disertaciją Baltarusijos ir Lietuvos miesteliai kaip prekybos centrai XVI a. ir XVII a. I pusėje, kurią išleido 1961 m. Formaliai jie stažavo Vilniaus universitete pas K. Jablonskį, bet dažniausiai bendravo su mumis. Jie buvo kasdieniai mūsų pašnekovai ir svečiai. Visi drauge pietaudavome akademijos bibliotekos valgykloje. Beje, J. Ochmanskiui į akį krito graži valgyklos padavėja Aldona. Vakarais pokalbius pratęsdavome aspirantų bendrabutyje. Tuomet M. Jučas su K. Jablonskiu rengė šaltinių rinkinį Lietuvos inventoriai XVII a. – neblogai pažino LDK teismų knygas. Deja, Centrinis valstybinis istorijos archyvas jų neįsileido, todėl dirbo vien akademijos ir universiteto bibliotekų rankraštynuose. Pokalbiai sukosi apie mūsų ir lenkų istorikų darbo problemas, išleistus ir numatytus išleisti veikalus. Pokalbių temų chronologija buvo plati: nuo vėlyvojo geležies amžiaus ligi lietuvių tautinio sąjūdžio ir dar toliau. J. Ochmanskis dažniausiai ateidavo vienas. Jis buvo gimęs ir augęs toli nuo Lietuvos, bet Poznanėje išmoko lietuviškai. Tad norėdamas toliau tobulėti, su mumis ir parduotuvėse, valgyklose kalbėdavo vien lietuviškai. Nepaisydavo nė tų, kurie šią kalbą ignoravo. Pasakojo, kartą batsiuvys lenkas jam ėmęs

M ū s ų b ičiulis Jerz y O chma ń ski

priekaištauti, kad nekalba savąja kalba. J. Ochmanskis atsakęs, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, tad reikia mokėti lietuviškai. H. Lovmianskis iš savo mokinių reikalavo pažinti pačių lietuvių istoriografiją. J. Ochmanskis buvo uolus jo mokinys. Jau 1958 m. pradėjo rašyti lietuvių istorikų straipsnių ir knygų recenzijas. Periodinėje spaudoje skelbė savo straipsnius lietuvių kalba. Paradoksalu, kad nemažas jo darbas Lietuvių etninė siena Rytuose nuo padermių epochos ligi XVI a. pirma buvo išspausdintas lietuviškai Čikagoje (1980), o kitais metais – lenkiškai Poznanėje. Jau per pirmąją J. Ochmanskio viešnagę Vilniuje pastebėjau, kad jis gerai išmano taip pat ir Lietuvos XIX a. bei XX a. pradžios istoriją. Vis dėlto nustebau, kai 1965 m. iš jo gavau knygą Lietuvių tautinis-kultūrinis judėjimas XX amž. (iki 1890 m.) su santrauka lietuvių kalba. Sensacija buvo ne tik man. Juk, pirma, šia tema padoriai rašyti negalėjome, o, antra, iš J. Ochmanskio knygos sužinojome apie mums uždraustus žinoti „buržuazinių nacionalistų“ leidinius išeivijoje. Vienas vyresniųjų mano kolegų, rodos, mąstantis savo galva, piktinosi daroma ideologine diversija. J. Ochmanskis tuo neketino tenkintis. Jis man rašė: „Apie atgimimą manau rašyti ateityje, perdirbti jau paskelbtą knygą ir prirašyti dalį 1890–1905 m.“ (1999 10 19 atvirukas). Beje, laiškus man rašė tik lietuviškai. 1970 m. mudu su A. Tyla buvome Poznanėje lenkų ir sovietinių istorikų simpoziume „Lenkijos ir Rusijos revoliuciniai ryšiai XIX a.“ (Pranešimus išleido 1972 m.) A. Tyla skaitė pranešimą apie Mikalojaus Akelaičio ryšius su lenkų kultūros ir politikos veikėjais. Mano tema buvo „Narodnikai ir proletariatas Lietuvoje XIX a. devintame dešimtmetyje“. Radau Lietuvos ir Lenkijos valstybės atgarsių netgi revoliucinėse partijose, kai jos skirstėsi savo veiklos arealus. Maskviškio slavistikos ir balkanistikos instituto moksliniams bendradarbiams (Anatolijui Smirnovui ir kt. simpoziumo dalyviams) nepatiko, kad Proletariato partija kėsinosi į Rusijai tekusią Abiejų Tautų Respublikos dalį. J. Ochmanskis su savo kolegomis, kurie lankėsi Vilniuje, mus, lietuvius, sutiko maloniai, kaip senus pažįstamus. SSRS istorijos katedroje prie kavos puodelio ir konjako taurelės užsisėdėjome kone ligi vidurnakčio. Išeinant J. Ochmanskis iš knygų lentynos ištraukė lietuvių išeivijos išleistus Kipro Bielinio ir Stepono Kairio atsiminimus ir juos man padovanojo. Šias knygas buvo pažadėjęs perduoti viename 1966 m. laiške. Nepamiršo. Pietus valgėme prie užsakyto ilgo kavinės stalo. Pasitaikė taip, kad su Antanu sėdėjome priešais H. Lovmianskį. Bemat su šiuo malonios išvaizdos istorikų senjoru užsimezgė pokalbis. Klausinėjo, ką mūsų institutas veikia, dėkojo

343

344

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

už jo mokinių priėmimą ir globą. Papasakojo, kodėl jis jaunuosius istorikus „gainioja“ po socialinių ekonominių ir demografinių pokyčių temas plačiuose chronologijos rėmuose. Pasak jo, universitetui reikia plataus akiračio dėstytojų ir, be to, kai išmoksią tyrinėti sunkiausias temas, lengvai galės imtis naratyvių politinės istorijos darbų. A. Tyla profesorių nustebino, kad žino ne tik jo darbus, bet ir tuos namus, kuriuose Vilniuje gyveno. 1967 m. Vilnių pasiekė J. Ochmanskio Lietuvos istorija. Mūsų oficialiuosius istorikus ištiko šokas. Kaip išdrįso įsibrauti į direktyvinės Lietuvos TSR istorijos zoną, ir dar su revizionistiniais tikslais? Nelaukdamas, kol J. Ochmanskis savo istoriją atsiųs, nusipirkau „Draugystės“ knygyne „iš po prekystalio“, nes vedėja buvo pažįstama. Mat mūsiškiai ją jau spėjo įtraukti į librorum prohibitorum sąrašą. Girdėjau net motyvus – lenkų istoriografija konkuruoja su mūsų „nuosekliai marksistine“ istoriografija. Lenkijoje J. Ochmanskio Lietuvos istorija susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Ją autorius papildė ir 1982 m. bei 1990 m. vėl pakartotinai paskelbė. Visus tris leidimus turiu su autoriaus dedikacijomis. Vienoje iš jų į mane kreipėsi netgi „Mano Prieteliau“. Aš ir keletas mano kolegų J. Ochmanskį taip pat laikėme nuoširdžiu bičiuliu. Įsisiūbavus Sąjūdžiui istorikas Rimantas Vėbra siūlė šią J. Ochmanskio istoriją išversti į lietuvių kalbą ir čia, Vilniuje, išleisti. Tačiau įvykiai greit plėtojosi, ir mums ji tapo nebeaktuali. Dėmesys nukrypo į geriausių prieškarinės Lietuvos ir išeivijos istorikų darbus, jų perspausdinimą. J. Ochmanskis taip pat parašė Rusijos istoriją iki 1861 m., kuri buvo jo akademinių paskaitų apibendrinimas. Ir ši istorija prasilenkė su sovietinės istorio­ grafijos kanonais. Žinoma, J. Ochmanskiui, kaip ir mums čia, Lietuvoje, teko imituoti politinį ir ideologinį lojalumą. Bent taip jis pats sakė 1969 m. išleidęs knygelę apie „pirmąjį čekistą“ Feliksą Dzeržinskį. Su J. Ochmanskiu susirašinėjau 12 metų. Žinojom, kad mūsų laiškais galėjo domėtis tam tikros įstaigos, todėl rašėme „aptakiai“, informuodami apie naujas istorijos knygas, vienas kitam siųsdavome įdomesnius leidinius, straipsnių atspaudus. Kartais laiškuose apie juos pareikšdavo savo nuomonę. Išvardinsiu porą: „Kas liečia Vėbros disertaciją, spėjau, kad ji daugiau kalba apie atgimimo istoriją. Man atrodo, kad jo nuopelnai – tai lietuvių inteligentijos atsiradimo statistinis paveikslas“ (1966 12 09 atvirukas), arba vėl: „Nuoširdžiai dėkoju už Vilniaus istoriją. Puikiai parašytas veikalas! Labai kruopščiai surinkta ir literatūra. Žinoma, yra ir silpnų pusių (feodalizmo skyriuje mažai panaudoti archy-

M ū s ų b ičiulis Jerz y O chma ń ski

viniai dokumentai bei spausdinta medžiaga). Vis tiek manau, kad tai didelis įvykis lietuvių istoriografijoje“ (1968 10 07 atvirukas). Vėliau mūsų susirašinėjimas nutrūko, tačiau knygų mainai tęsėsi, ypač per Vilniun atvykstančius Poznanės istorikus. Mus tiesiog sujaudino didelis J. Ochmanskio palankumas atsikuriančiai Lietuvai. 1990 m. į institutą atsiuntė nuoširdų sveikinimą nepriklausomybės atkūrimo proga. Sveikinimą visų kolegų žiniai iškabinome skelbimų lentoje. J. Ochmanskio pozicija buvo ypač svarbi tuo neramiu laiku, kai buvę sovietiniai funkcionieriai lenkai, skatinami maskviškio emisaro Olego Šeinino, organizavo sovietinę lenkų autonomiją Rytų Lietuvoje ir net svajojo sukurti nepriklausomą Rytų Lenkijos sovietinę respubliką Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Lenkijai ir Lietuvai pasukus laisvės keliu J. Ochmanskis telkė didelį autorių kolektyvą LDK istorijai parašyti. Ėmėsi darbo. Deja, iš Poznanės atėjo liūdna žinia – J. Ochmanskis 1996 m. birželio 15 d. ligoninėje mirė. Jo šeima ir bendradarbiai laidoti neskubėjo, laukė plačiai išsibarsčiusių giminių ir turbūt mokinių, bendradarbių ir pažįstamų. Labai norėjau, kad laidotuvėse dalyvautų ir mūsų instituto atstovai. Neprikalbinau, o pats dėl prastos sveikatos taip toli keliauti nebedrįsau. Mudu su direktoriumi A. Tyla instituto vardu Poznanės istorikams tepasiuntėme telegramą. Laidotuvių dieną – birželio 24-ąją, per pačias Jonines – prie karsto A. Mickevičiaus universiteto aulos vestibiulyje perskaitė ir mūsų žodžius: „Mus paliko pasaulinio masto tyrinėtojas. Jam Lietuvos istorija buvo ne tik mokslinių interesų objektas, bet ir didžioji gyvenimo aistra. Su giliu liūdesiu atsisveikiname su Mokslo Bičiuliu, be kurio darbų nebūtų galima įsivaizduoti Lenkijos lituanistikos.“

345

Jan Jurkiewicz

Janą Jurkevičių į Lietuvos istorijos tyrimą įtraukė prof. H. Lovmianskis ir jo mokinys J. Ochmanskis. Kai 1970 m. mudu su A. Tyla lankėmės Poznanėje, J. Jurkevičius buvo A. Mickevičiaus universiteto Filosofijos-istorijos fakulteto doktorantas (aspirantas). Jis rašė disertaciją Lenkų politinės minties raida Lietuvoje ir Baltarusijoje 1905–1922 m. (išspausdino 1973 m.), kuriai vadovavo J. Ochmanskis. Ją ginant atsiliepimus pateikė profesoriai H. Lovmianskis ir J. Bardachas. Pačią knygą man atsiuntė J. Ochmanskis, taip supažindindamas dar su vienu tenykščiu istoriku lituanistu. J. Jurkevičių paliko universitete. H. Lovmianskio ir J. Ochmanskio paskatintas pradėjo rašyti habilitacijos darbą „Privačių valdų valstiečių prievolės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVII a.“. Rinkti medžiagos 1977 m. rudenį keletui mėnesių atvyko į Vilnių. Jo konsultantu tapo M. Jučas. Per jį su svečiu susipažinau ir aš. Pastebėjome, kad J. Jurkevičius gerai supranta lietuviškai, bet kalbėti dar sunku. Tad šnekėdavome kiekvienas savo kalba. Mūsų pokalbių temos buvo tos pačios kaip ir su kitais lenkų istorikais: kas naujo pas mus ar juos. Habilitacijos darbą J. Jurkevičius apgynė 1989 m. Deja, tuomet H. Lovmianskio jau nebebuvo, – jis žuvo po mašinos ratais. Pasak J. Jurkevičiaus, jis ir J. Ochmanskis, „paskatino mane domėtis istorine Lietuvos žemių praeitimi, kurią tyrinėju ligi šiol. Abiem jau iš gyvenimo išėjusiems Mokslininkams esu labai dėkingas. Davė mano tyrinėjimams kryptį, palankiai juos stebėjo ir teikė vertingas pastabas. Jiedu buvo mano akademiniai vadovai“. Po J. Ochmanskio mirties vėl rašė: „Jo išėjimas didelė netektis lituanistikai, ypač Poznanėje. Profesoriaus mirtis mane labai sukrėtė. Jo vadovaujamas parašiau magistro darbą (apgyniau [19]68 m., buvau pirmasis jo doktorantas (1973 m.). Sužadino mano domėjimąsi Lietuva, kurią buvo nuoširdžiai pamilęs. Per 30 metų pažinties būdavo, kad išsiskirdavo mūsų pažiūros, tačiau bendra simpatija ir interesai atlaikė visus išbandymus“ (1996 07 10 laiškas).

Jan Jurkiewicz

Pats J. Jurkevičius tapo tąja grandimi, kuri siejo jo mokytojus, minėtus profesorius, su gausia tenykščių jaunesniųjų istorikų lituanistų karta. Man profesinis bendravimas su J. Jurkevičiumi buvo ir tebėra labai svarbus. Vienas kitam rašėme laiškus, siuntinėjome knygas. Sovietmečiu, kai be leidimo išsiųsti užsienin knygų negalėjau, patalkindavo Mokslų akademijos Užsienio skyrius, bet su sąlyga, kad tai būtų akademijos išleisti žurnalai ir knygos. Tuomet ir vėliau naudojomės ir „kurjerių“ paštu, t. y., jei kas vykdavo į Poznanę, nuveždavo mano siuntinį, ir atvirkščiai. Ypač paslaugus kurjeris buvo Adasis Jakubauskas, kuris nuo 1996 m. dažnai važinėjo Poznanėn, nes jo disertacijai vadovavo istorikas ir teisininkas Jacekas Sobčakas (Sobczak). Pastarasis įdėdavo ir savo knygų. Kai atvykdavo į Vilnių, susitikdavome. Gautosios knygos sudarytų visą Poznanės istorikų lituanistų bibliotekėlę. Joje ypač išsiskiria tęstinis leidinys Lituano-Slavica poznaniensis, kuriame, be J. Jurkevičiaus, reiškėsi man dar šiek tiek pažįstami Kšyštofas Petkevičius (Piet­ kiewicz), Zdzyslavas Voitkoviakas (Wojtkowiak), Stanislavas Aleksandrovičius (Alexandrowicz), Gžegožas Blaščikas (Błaszczyk). Beje, vieni šio leidinio steigėjų buvo H. Lovmianskis ir J. Ochmanskis. Iš mano J. Jurkevičiui nusiųstų knygų, rodos, labiausiai vertintos Lietuvos Metrikos publikacijos. Viename laiške rašė: „Labai mane nudžiuginote Lietuvos Metrikos aštuntuoju tomu. Prieš porą dienų man perdavė p. Jacekas Sobčakas. Karštai dėkoju už šią gražią ir taip man reikalingą dovaną. LM leidimas yra lietuvių istorijos mokslo pasididžiavimas. Stebėtina, kad per porą metų lietuviai tyrėjai įstengė savo jėgomis paruošti net tris šio leidinio tomus (5, 6, 8)“ (1996 03 15 laiškas). Tuomet jam Lietuvos Metrika jau buvo praeities darbų nostalgija. Mat dabar jis ėmėsi temos apie legendinę Lietuvos praeitį. Ji reikalavo daug darbo ir daug laiko. 2005 m. tikėjosi, kad šį užmojį įgyvendins per 2–3 metus. Deja, laikas bėgo greitai. J. Jurkevičius buvo ypač stropus profesorius, paskaitas rengė atsidėjęs. Daug dėmesio skyrė ir bendravimui su mūsų jauniausiais istorikais. 1997 m. atvyko skaityti paskaitų Vytauto Didžiojo universitete, – pakvietė Istorijos katedros vedėjas A. Tyla. Grįžęs į Poznanę man rašė: „Lankymasis Kaune, už kurį esu dėkingas p. profesoriui Antanui Tylai, praėjo labai maloniai. Pamėgau šį miestą, M. K. Čiurlionio galerijoje galėjau praleisti ištisą dieną. Visi man buvo palankūs. Labai pamėgau savo kauniečius studentus – gabūs, atviri pasauliui, linksmi žmonės. Pirmoji po daugelio metų karta, kuri auga nepriklausomoje Lietuvoje“ (1997 09 22 laiškas).

347

348

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Po Lietuvos mokslų akademijos vardinės S. Daukanto premijos įteikimo A. Prašmantaitei ir J. Jurkevičiui, 2008 m. Nuotr. G. Zemlicko

Tuomet su J. Jurkevičiumi gerai susipažino ir kauniškiai istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulakauskas. Pažintis labai pravertė. Viena Krokuvos akademinė leidykla ruošėsi išleisti šių abiejų istorikų knygos Carų valdžioje (1996) vertimą į lenkų kalbą. J. Jurkevičius buvo pakviestas peržiūrėti vertimo. J. Jurkevičiaus pažintys su mūsų istorikais sparčiai plėtėsi. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių. 1993 m. rudenį į Poznanę skaityti paskaitų universitete pakvietė instituto bendradarbę A. Prašmantaitę. Jai įdaviau nuvežti svarų Prūsijos valdžios gromatų tomą. Maniau, kad bus tinkamas būdas su J. Jurkevičiumi susipažinti. Susipažino. Jis man rašė: „Dar pasakysiu, kad panelė Aldona mane labai sužavėjo. Ji yra nepaprastai maloni ir kartu labai sumani ir darbšti tyrinėtoja“ (1993 11 17 laiškas). Vėliau buvo susirūpinęs, kad jai trukdoma baigti ir ginti habilitacinį darbą apie vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį. Paskui džiaugėsi, kad visas kliūtis įveikė. Kai parašiau, kad habilitacijos daktaro laipsnį gavo ir Ingė Lukšaitė, jis laikė, kad šio laipsnio buvo jau seniai verta.

Jan Jurkiewicz

Po A. Prašmantaitės A. Mickevičiaus universitete paskaitas skaitė Jūratė Kiaupienė (1997 m.), I. Lukšaitė (1999 m.). Pradėjau J. Jurkevičių prašyti paramos, kad jų universitetas priimtų stažuoti instituto jaunesnįjį mokslinį bendradarbį Darių Staliūną. Universiteto Istorijos instituto direktoriaus sprendimas buvo palankus, J. Jurkevičių netgi paskyrė jo globėju (1994 03 09 laiškas). Deja, mūsų pastangos nuėjo vėjais – D. Staliūnas atsisakė vykti. Minėtas Z. Voitkoviakas sumanė vieną Lituano-Slavica posnaniensis tomą skirti lietuvių istorikų straipsniams apie XIX–XX a. J. Jurkevičius turėjo daug rūpesčių tvarkydamas jų vertimą, redaguodamas. Poznaniečių ir mūsiškių bendravimas davė gerų vaisių, – prisidėjo prie lenkų ir lietuvių istoriografijos glaudesnio ryšio ir sėkmingo bendrų problemų sprendimo. Jau rašiau apie didelį J. Jurkevičiaus darbą publikuojant Vilniaus cechų aktus. Dalyvavo rengiant spaudai dar du svarbius mūsų istorijos šaltinis. Pirmiausia paminėsiu Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir rektoriaus Mykolo Römerio dienoraštį. Viename laiške rašė: „Visų pirma sėdėjau prie M. Römerio dienoraščių. Kaip p. Profesoriau, žinai, šių dienoraščių (tiksliau dienoraščio) dalį ruošia grupė, vadovaujama prof. Juliušo Bardacho, tačiau šio viso sumanymo „variklis“ yra Bronius Makauskas. Tai jo iniciatyva. Man tenka apdoroti užrašus nuo 1921 m. kovo iki lapkričio mėnesio. Darbas buvo įdomus. Rašau „buvo“, nes pagrindinę jų dalį baigiau. Dar lieka paruošti dalykines pastabas, tačiau šiam reikalui turiu truputį laiko“ (2000 08 19 laiškas). Ši publikacija išėjo 2008 m. 2001 m. Lietuvoje ruoštasi paminėti vyskupo Motiejaus Valančiaus 200-ąsias gimimo metines. Buvo sudaryta vyriausybinė komisija, kurios nariu pakvietė ir mane. Švietimo ministerijoje svarstėme renginių planą. Norėjau, kad jubiliejus paliktų vertybinių, nesenstančių darbų. Susitelkėme ir prie didelio M. Valančiaus užrašų pluošto pavadinimu Namų užrašai. Leidybai pinigų buvo skirta pakankamai. Pasiūlyti lengva, bet kaip įvykdyti? Tekstas lenkų kalba, reikia jį parengti publikacijai, išversti į lietuvių kalbą, parašyti reikiamus aiškinamuosius priedus. Aš buvau paskelbęs nemažą knygą apie šį vyskupą, bet imtis to darbo neturėjau jėgų ir pakankamos kompetencijos. Pakalbinau savo kolegę A. Prašmantaitę, kuri, kaip minėjau, buvo parašiusi habilitacijos darbą apie M. Valančiaus pirmtaką vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį. Ji gerai žinojo Katalikų bažnyčios padėtį Rusijos imperijoje. Kolegė abejojo, ar įveiks tokį didelį publikavimo darbą. Prišnekinau. Apsiėmė perrašyti visą lenkišką teks-

349

350

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

tą (su lotyniškais intarpais), jį išversti į lietuvių kalbą, parašyti paaiškinimus ir sudaryti rodykles. Tačiau ji neabejojo, kad lenkiško teksto archeografiniam apdorojimui reikia lenkų specialisto. Dėmesys pakrypo į Poznanės lituanistus. A. Prašmantaitė nuvyko į Poznanę, susitiko su J. Jurkevičiumi ir jį prišnekino ateiti talkon. Apie šį susitikimą J. Jurkevičius rašė: „Kaip Tamsta žinai, įkalbinėjau p. Aldoną Prašmantaitę pačiai imtis darbo leidžiant vysk. Motiejaus Valančiaus užrašus, kurių didžioji dalis ligi šiol neskelbta. [...] pats nuoširdžiai padėsiu, kiek galėsiu, nors manau, kad ši pagalba bus minimaliai reikšminga. Turėjau progą įsitikinti, kad p. Aldona puikiai susidoros su lenkiškai rašytu rankraščiu ir žinau, kad didelę vyskupo užrašų dalį jau iššifravo“ (2000 08 19 laiškas). Judviejų parengta publikacija iš spaudos išėjo 2003 m. J. Jurkevičius, kaip pastebėjau per mudviejų bendravimą, daug dėmesio skyrė metodologijai. Neatsitiktinai jis ypač aukštai vertino bene įžymiausią Lenkijoje istorijos metodologijos profesorių Ježį Topolskį (Jerzy Topolsk). Anot J. Jurkevičiaus, „mes Poznanėje, deja, netekome tokio išmintingo ir gero profesoriaus kaip Jerzy Topolskis. Esu jam labai dėkingas. Turėjau garbės nuo 1981 m. dirbti jo vadovaujamas. Tuomet jis man ištiesė pagalbos ranką, priimdamas savo institucijon, nes buvo grėsmė, kad iš viso išeisiu iš universiteto. Rodos, nebuvau išimtis. Profesoriui Topolskiui dėkingi daugelis žmonių, pakliuvusių į keblią padėtį. Šiais metais profesorius turėjo pereiti į emeritūrą, ir reikia įsivaizduoti, kad jau kuris laikas (maždaug pusantrų metų) keletas šito labai troško ir negalėjo sulaukti. Laimė, kad tebuvo atskiri atvejai. Kai žiūriu į šį reiškinį, matau, kad Poznanėje ir Lietuvoje darosi liūdna“ (1999 01 16 laiškas). Po J. Topolskio mirties jo, kaip vadovo, pareigas teko eiti J. Jurkevičiui. Jau anksčiau jį pasirinko pats profesorius, o dabar – kolegos. Nervingo administracinio darbo J. Jurkevičius nemėgo ir nenorėjo, todėl po pusmečio šių pareigų atsisakė. Manė, kad sėkmingas istoriko darbas priklauso nuo instituto mokslinės ir ideologinės atmosferos. 1986 m. pavasarį jam parašiau, kad dėl nebepakenčiamų sąlygų Istorijos institute priėmiau Ekonomikos instituto direktoriaus kvietimą užimti Liaudies ūkio ir ekonominės minties skyriaus vedėjo pareigas. J. Jurkevičius šiam pasirinkimui pritarė, tačiau norėjo, kad ryšių su Istorijos institutu nenutraukčiau, toliau prisidėčiau prie Lietuvos istorijos metraščio sudarymo. Su nekantrumu laukė mūsų parengtos knygos Lietuvių nacionalinis išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 m.). Galbūt vėliau šia knyga nusivylė, nes jau brendo nauji laikai, radosi laisvesnės istoriko darbo sąlygos. Politinė padėtis kito. 1989 m. jau buvau grįžęs į institutą. J. Jurkevičius rašė: „Mūsų laikraščiai

Jan Jurkiewicz

skelbia apsčiai žinių apie Lietuvą. Džiaugiuosi ateinančiais jos pokyčiais ir tikiu, kad toliau rutuliosis“ (1987 07 08 laiškas). Minėti pokyčiai atvedė į Lietuvos valstybės atkūrimą. Apie tai J. Jurkevičius kalbėjo šiais žodžiais: „Čia visi labai atidžiai sekame įvykius Lietuvoje. Tikimės, kad konfliktas baigsis laimingai, tačiau suprantama, kad tai nebus lengva.“ Matė, kaip lygia greta išsilaisvina ir mūsų istoriografija: „Naujas Lietuvos istorijos metraštis, kaip ir ankstesnieji, pateikia daug įdomių darbų ir medžiagos. Pastebėjau, kaip smarkiai lietuvių istoriografijoje kinta pažiūros į naujausius laikus“ (1990 05 22 laiškas). 1992 m. jam pasisakiau, kad atsisakau direktoriaus pareigų, nes jos man per sunkios. J. Jurkevičius pastebėjo, kad įvairių kitų lengvų pareigų vis vien neišvengsiu. Pasak jo, „šiuo mūsų gyvenimo metu tikrai neįmanoma pasinerti į ramų gyvenimą. Laimė, mūsų šalys, kaip manau, jau nuėjo sunkiausią kelią. Taipgi tvirtai tikiuosi, kad laipsniškai mūsų Europos regionas įstengs sumažinti atskirtį nuo Vakarų“ (1993 02 02 laiškas). Po ilgo nesimatymo 1996 m. mūsų instituto kvietimu J. Jurkevičius atvyko į Vilnių, ir mudu su A. Tyla jį pasitikome. Dabar kalbėjomės vien lietuviškai, nes svečias šią kalbą jau mokėjo daug geriau. Pasikvietėme papietauti Martyno Mažvydo bibliotekos kavinėje. Pakeliui parodėme, kur vyko tie atmintini 1990–1991 m. įvykiai, kur stovėjo barikados ir prieštankinės kliūtys, spygliuotų vielų užtvaros. Nuėjome ligi pat Seimo rūmų. Grįžęs į Poznanę mūsų svečias rašė: „Naujoji Lietuva man paliko didelį įspūdį. Nauja, nes laisva, normali kitais atvejais. Taipgi kasdieninio gyvenimo pokyčiai yra nuostabūs. Mačiau, kad kraštas, nors sutinka įvairių sunkumų, greit žengia į priekį. Visa tai daug ko pamoko“ (1996 10 22 laiškas). Džiaugėsi, kad paveldėta mūsų šalių atskirtis nyksta. Šitai matė net šiuo 1997 m. atveju: „Numatytos atostogos neįvyko, nes tos apylinkės, kur norėjome nuvažiuoti, buvo potvynio zonoje. Ši katastrofa parodė didelį humanišką solidarumą. Per potvynį labai svarbią pagalbą suteikė Lietuva. Su potvyniu kovojančių lietuvių karių, pilančių pylimus, reginys, matyt, visiems Lenkijoje ilgam liks kaip padėkos prisiminimas, ypač tiems, kurie nukentėjo nuo potvynio“ (1997 09 22 laiškas). J. Jurkevičiaus nuomone, kuriai visiškai pritariu, istorija yra mūsų šalių kultūros sudėtinė dalis, ji tarnauja kultūros pažangai. Šią istoriją reikia sieti su visuotine istorija, bet nepamiršti savųjų tautų, kaip istorijos subjektų, vaidmens. Jam rašiau, kad pas mus plinta kosmopolitinės orientacijos, „europeizacija“, o savoji istorija ir tautinė tapatybė ignoruojama. Jis mane paguodė šiais žodžiais: „Pas mus taip pat netrūksta istorikų, kurie, perskaitę vieną kitą užsieni-

351

352

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nį straipsnį (rečiau knygą, kaip Tamsta sąmojingai rašai), ir jo pagrindu rašo darbus ir gauna teoretikų garbę. Kaip man atrodo, svarbiausia yra santykis tarp tautinės arba regioninės ir visuotinės istorijos. Šis klausimas tampa ypač aktualus dėl Europos Sąjungos plėtimosi proceso, – jį stebime su pasitenkinimu, kad mūsų kraštai jau prie prisijungimo prie Sąjungos slenksčio. Tačiau šitai, kaip Tamsta pabrėži, nėra grįžimas į Europą, nes Lenkija ir Lietuva joje yra nuo pat savo istorijos pradžios. Taipgi stebiuosi, kai ne kartą lietuvių istorikų darbuose reiškiasi priešprieša: Lietuva – Europa (!) Nematau nė vienos istorijos epochos, kuriai priskirtume šią priešpriešą“ (2002 12 14 laiškas). Visi J. Jurkevičiaus mokslo darbai buvo skirti Lietuvos istorijai. Lietuvos mokslų akademija nusipelniusius užsienio mokslininkus renka savo užsienio nariais. Iš istorikų turėjo tik vieną užsienio narį Alfredą Erichą Senną (Viskonsino universitetas, JAV). Ieškant naujų narių dėmesys nukrypo į Poznanės istorikus lituanistus. Buvo pasirinktas H. Lovmianskio ir J. Ochmanskio mokinys J. Jurkevičius. Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus teikimu jį 2000 m. gruodžio 5 d. visuotinis Mokslų akademijos susirinkimas vieningai išrinko užsienio nariu. Užsimezgė tiesioginis mūsų akademijos ryšys su svarbiausiu Lenkijos lituanistikos centru – Poznanės A. Mickevičiaus universitetu. J. Jurkevičius per užsienio nario diplomo įteikimą padėkos kalbą pasakė lietuviškai. 2001 m. liepos 5 d. jis dalyvavo Seimo ir akademijos surengtoje konferencijoje „Mindaugo karūnavimas ir Lietuvos valstybės diena“, skaitė pranešimą „Karalius Mindaugas ir XIII a. Lietuva Lenkijos istoriografijoje“. Vėliau jo pagrindu parengė straipsnį ir paskelbė akademijos žurnale Lituanistica. Kaip minėjau, J. Jurkevičius buvo įkinkytas ruošti spaudai M. Valančiaus Namų užrašus. Leidinys buvo neeilinis ir istorijos šaltinio prasme, ir geru archeografiniu darbu. Už pastarąjį akademija A. Prašmantaitei ir J. Jurkevičiui paskyrė vardinę Simono Daukanto premiją. J. Jurkevičiaus moksliniuose darbuose nėra politinio tendencingumo. Autorius pasižymėjo geru lietuvių istoriografijos pažinimu, nuolat rūpinosi moksliniais ryšiais su mūsų istorikais, populiarino jų darbus Lenkijoje. Mums buvo brangi jo politinė tolerancija ir moralinė parama kelyje į nepriklausomybės atkūrimą. Džiaugiuosi, kad jam už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2006 m. prezidentas Valdas Adamkus įteikė Riterio kryžiaus ordiną. Gan atsitiktinai prasidėjusi pažintis su J. Jurkevičiumi jau tęsiasi 30 metų. Esu dėkingas asmeniškai – už suteiktą galimybę plėsti bendrą istoriko akiratį, už pagalbą geriau pažinti lenkų istoriografiją, už jo humanišką būdą.

Kolegos iš Varšuvos

Reikšminga, kad Poznanės A. Mickevičiaus istorikai prisidėjo užmezgant pažintį su Varšuvos istorikais lituanistais. 1970 m. mudviem su A. Tyla grįžtant traukiniu iš Poznanės per Varšuvą reikėjo persėsti į kitą traukinį, ligi kurio išvykimo liko keletas valandų. Šia proga Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto bendradarbis (šiek tiek vėliau direktoriaus pavaduotojas) Piotras Losovskis (Łossowski) pasikvietė į savo mažą butą, į kurį ateidavo mokslinių darbų rašyti. Jis jau buvo vedęs ir su žmona gyveno kitur. Mums buvo paruošęs sumuštinių ir kavos. Sėdėjome visi tą vakarą, ir pokalbis sruveno lyg upelis. Sužinojome, kad Vokietijai užpuolus Lenkiją jis buvo pasitraukęs į Vilnių, nuošaliausią miestą. Netrukus Vilnius atiteko Lietuvai, ir P. Losovskį pasiėmė globoti kažkoks dvarelio savininkas prie Kėdainių. Ten išmoko lietuviškai. Per didžiąją 1946 m. pradžioje lenkų repatriaciją grįžo tėvynėn. Kai baigė universitetą, atėjo dirbti į Istorijos institutą. Per mūsų viešnagę jau buvo prie daktaro disertacijos gynimo slenksčio (apgynė 1971 m.) Disertacijos pagrindu 1972 m. išleido knygą Pabaltijo kraštų kelias nuo parlamentinės demokratijos iki diktatūros (1918–1934). Ypač domėjosi lietuvių tautiniu atgimimu nuo Aušros laikų, lietuvių ir lenkų santykiais iki 1939 m. Tad jam rūpėjo šios tematikos tyrinėjimai mūsų institute, galimybės lengviau pasiekti Vilniaus mokslinių bibliotekų rankraštynus ir archyvus. Dėl archyvų negalėjome nieko paguodžiamo pasakyti, – užsieniečių paprastai neįsileisdavo. Nuo to laiko prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Pasimatydavome, kai atvykdavo į Vilnių, į mūsų institutą. Siūlė rašyti jų tęstiniam leidiniui Studia z dziejów ZSRR i Europy Środkowej. Parašiau apie lietuvių knygnešius, kurį išspausdino 1973 m. Tuomet džiaugiausi, kad prisidėjau prie knygnešių legalizavimo mūsų istoriografijoje. Ėmėme keistis knygomis paštu, kai kurias jo rekomenduotas knygas įsigydavau Vilniaus „Draugystės“ knygyne. Nuo 1973 m. buvau Lietuvos istorijos

354

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

metraščio redakcinės kolegijos narys, atsakingas už recenzijų skyrių. Tad pasistengiau, kad svarbiausi P. Losovskio darbai čia būtų recenzuojami ar bent anotuojami. Deja, kartais autoriui pristigdavo objektyvumo. Antai jis manė, kad „Lietuvos ir Lenkijos nesantaiką nulėmė abipusis nacionalizmas bei grobikiškos abiejų pusių tendencijos“. Vienodai apibūdino puolančią ir besiginančią šalis. Pirmą mano paprašytą recenziją apie P. Losovskio knygą Pabaltijo kraštų kelias... 1974 m. parašė Mindaugas Tamošiūnas. Jis atkreipė dėmesį, kad knygos autorius valstybinius perversmus Lietuvoje (1926 m.) ir Lenkijoje (1934 m.) vadina ne fašistiniais, o autoritariniais. 1984 m. R. Žepkaitė recenzavo P. Losovskio knygą Lietuva ir lenkų reikalai 1939–1940 m. Ji pastebėjo, kad autorius nėra objektyvus, kai rašo, kad Lietuvos politika buvo „nebaudžiamas kerštas už Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu klaidas“. Ji pripažino, kad P. Losovskio veikalas gerai argumentuotas archyvine medžiaga ir istorine literatūra, pasižymi gilia faktų analize, bet, kaip man atrodė, iškėlė anaiptol neobjektyvų apibendrinimą, kad „Lietuvos ir Lenkijos nesantaiką nulėmė abipusis nacionalizmas bei grobikiškos abiejų pusių tendencijos“. Puolančiai ir besiginančiai valstybei paskelbtas vienodas istorijos verdiktas, bet svarbu, kad pripažino ir draugiškų diskusijų būtinybę. Savo ankstesnių knygų rezultatus 1986 m. P. Losovskis populiaria forma išdėstė leidinyje Šiapus ir anapus Nemuno: lenkų–lietuvių santykiai 1883–1939, kuris išėjo net 30 tūkstančių egzempliorių tiražu. Turiu pripažinti, kad metodologijos požiūriu P. Losovskio veikalai buvo kur kas pranašesni už panašiomis temomis rašytus mūsiškius darbus. Antai 1965 m. apgintoje R. Žepkaitės kandidatinėje disertacijoje Lietuvių tautos kova dėl Vilniaus 1918–1928 metais, kuriai vadovavo J. Žiugžda, liaudis vadinama kovotoja, o „buržuazinė“ Lietuvos vyriausybė – tėvynės interesų išdavike. Tvirtinti, kad ji liaudžiai vien trukdė arba veikė tik pastarosios spiriama, buvo absurdas... R. Žepkaitė šitai matė pati, bet negi anuomet galėjo girti buvusią savo šalies vyriausybę. Nemažas P. Losovskio nuopelnas, kad 1984 m. disertacijoje apie Lietuvos ir Lenkijos politinius santykius 1919–1939 m. R. Žepkaitės koncepcija pasikeitė gera linkme. P. Losovskis mokslo reikalais Vilnių lankė maždaug kas porą metų. 1972 m. vežiau parodyti Kauno. Aplankėme M. K. Čiurlionio paveikslų galeriją, parodžiau kai kuriuos prieškarinės Lietuvos vyriausybės rūmus. Nuėjome taip pat

Kolegos iš Varšuvos

prie teatro, prisiminėme pasikėsinimą prieš ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Pastovėjome toje teatro sodelio vietoje, kurioje prieš keliolika dienų susidegino Romas Kalanta. 1974 m. P. Losovskis atvyko komandiruotas savo Mokslų akademijos prezidiumo. Mūsiškė akademija dar nebuvo dažnų svečių išpaikinta – P. Losovskį priėmė „aukščiausiu lygiu“. Jo dispozicijai paskyrė mašiną su vairuotoju. Pasak svečio, jis nė nežinojęs, ką su šiuo transportu veikti. Mat kiauras dienas sėdėjo mokslinių bibliotekų rankraštynuose. Gavo leidimą net į Centrinį valstybinį archyvą, kuriame galėjo skaityti pačių darbuotojų parinktas bylas. Užsakė net mikrofilmuoti kai kuriuos dokumentus. Po pusantrų metų rašytame laiške juokavo, kad „jau“ gavo 280 lapų kopijas. Dalį užsakymo archyvo cenzūra nubraukė. 1979 m. rugsėjo mėnesį, gavęs komandiruotę į Varšuvą, prisistačiau Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojui P. Losovskiui. Pavaišino arbata, davė rekomendacijas į Senųjų aktų archyvą ir Tautinės bibliotekos rankraštyną ir jos mikrofilmų banką. Archyve norėjau peržiūrėti Varšuvos generalgubernatoriaus ir Varšuvos teismo rūmų prokuroro fondus, nes ten tikėjausi rasti medžiagos apie Suvalkų gubernijos lietuvių knygnešius. Dauguma bylų buvo sunaikinta per 1944 m. Varšuvos sukilimą. Liko tos, kurios buvo rūsyje paklotos sužeistiems sukilėliams guldyti. Tačiau dalis bylų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežta į Rusijos gilumą ir saugota Rostove prie Dono. Šias bylas Lenkija atgavo tik po Antrojo pasaulinio karo. Prie jų manęs neprileido, nes sakė, kad tvarkoma kartoteka. Pasiskundžiau P. Losovskiui ir pajuokavau, kad jų archyvuose kone tokia pat tvarka kaip ir mūsiškiuose. P. Losovskis paniuro ir tuoj išbėgo į kitą kambarį skambinti į archyvą. Pasakė, kad viską sutvarkė, todėl grįžau į archyvą ir ant stalo jau radau visus reikiamų bylų kartotekos stalčiukus. Senųjų aktų archyve nepersidirbau. Sumaniau nueiti į miesto archyvą paieškoti medžiagos apie studentą Vincą Kudirką. Gavau reikiamas Varšuvos universiteto fondo bylas, pasidariau išrašus. Tačiau tik 1999 m. Lietuvos istorijos metraščiui parašiau straipsnį „Vincas Kudirka Varšuvos universitete (1881–1889)“. Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais P. Losovskio nuostatos mūsų atžvilgiu buvo kontroversiškos. Antai 1988 m. pabaigoje sveikindamas su Kalėdomis ir Naujaisiais metais, rašė: „Kaip tikiu, atsiveria naujas, geriausias laikotarpis Jūsų tėvynės gyvenime“ (1988 12 16 laiškas). Po metų palinkėjo: „Viso geriausio Jums asmeniškai ir Jūsų tėvynei, einančiai nepri-

355

356

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

klausomybės keliu.“ Tačiau pridūrė: „Gaila, tarp mūsų kraštų iškilo ginčytinų problemų. Tikiu, kad kompromisų keliu pavyks rasti išeitį“ (1989 12 24 laiškas). Jis turėjo galvoje mūsų nepritarimą sovietinio sukirpimo lenkų autonomijai Rytų Lietuvoje. Apie šią autonomiją daug rašė ir lenkų spauda, tačiau P. Losovskis kritiškai įvertinti jos propagandinių triukų neįstengė. Mūsų susirašinėjimas nutrūko, nes nuomonės apie to meto politinius įvykius smarkiai išsiskyrė. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad susipykome. Po kurio laiko ir P. Losovskis į visa tai, kas įvyko, ėmė žiūrėti istoriškai. 2002 m. jis netgi perdavė per rankas savo spausdintą straipsnį „Nepriklausomos Lietuvos istoriografija 1988–2000)“. Jį baigė išvada, kad lietuvių istoriografijoje įvyko didelis persilaužimas, po kurio ji nepaprastai išA. Tyla ir P. Losovskis, apie 1980 m. augo. P. Losovskis pripažino, kad Lietuvos istorikai naujai susiklosčiusias aplinkybes mokėjo išnaudoti. Politinėmis pažiūromis nuo P. Losovskio nesiskyrė visa jų instituto bendradarbių grupė. 1990 m. gruodžio 11–15 d. dalyvavau mūsų akademijos delegacijos išvykoje į Lenkijos mokslų akademiją. Anokia ten delegacija – trys žmonės. Vadovavo viceprezidentas Algirdas Žukauskas, organizacinę pusę tvarkė Užsienio skyriaus darbuotoja Kornelija Jurgaitienė. Turėjome tikslą pasirašyti abiejų akademijų 1991–1995 m. bendradarbiavimo sutartį. Apskritai buvome priimti pagarbiai. Man buvo įdomu aplankyti Varšuvos pilį muziejų ir susitikti su jo vadovu Lenkijos mokslų akademijos prezidentu Aleksandru Geištoru (Gieysztor). Nustebino didžiulė Lenkijos ir Lietuvos monetų kolekcija. Sakė, kad taip pat turi gerų specialistų numizmatų. Paklausiau, gal priimtų bent vieną mūsų istoriką šioje srityje pasimokyti. Sutiko, bet grįžęs savanorio nesuradau. Paskui mane pasikvietė Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas. Maniau ten susitiksiąs su pažįstamais kolegomis. Deja, prie ilgo stalo sėdėjo apie 10 nematytų vidutinio amžiaus vyrų. Vienas prisistatė esąs direktoriaus

Kolegos iš Varšuvos

pavaduotojas, matyt, atėjęs po P. Losovskio. Greit paaiškėjo, kad jiems rūpi ne istorijos padėtis Lietuvoje ir galimas mokslinis bendravimas. Supratau, kad mane pasikvietė visiškai kitam reikalui – išlieti ant manęs savo įtūžį. Kalbėjo tik lenkiškai, prie jų stengiausi derintis. Kai pokalbis pasidarė nervingo pobūdžio, perėjau prie rusų kalbos. Jie mane kaltino už tai, kad nepriklausoma Lietuva engianti lenkus, atimanti iš jų politines ir kultūrines teises, o Armiją Krajovą palikusi už įstatymo ribų. Pabrėžė, kad lietuviai ėję išvien su naciais ir žudę lenkus. Prašiau detaliau paaiškinti, kaip Lietuvos valstybė gali lenkus engti, jei pati kuriasi, krašte stovi Sovietinės armijos divizijos, siautėja OMONas, patraukęs nemažai lenkų ir kitų mūsų nepriklausomybės priešų. Šeimininkai dar labiau įkaito ir kaskart darėsi atviresni, net pareiškė, kad lenkams turi priklausyti kone visas buvęs Vilniaus kraštas su Vilniumi – jų politiniu ir kultūriniu centru. Jie davė suprasti, jog lietuvių tauta yra per maža, kad savo politiniame gyvenime galėtų apsieiti be naujo „vyresniojo brolio“ globos. Pokalbis truko ilgai, gal apie pusantros valandos. Nepavaišino nė arbatos stikline. Atsisveikinome šaltai, direktoriaus pavaduotojas nesiteikė nė rankos paduoti. Tiesa, akademija mums surengė vakarienę, bet joje nė vieno minėto istoriko nemačiau. Kelionė atgal buvo įdomi. Ligi Lietuvos ir Lenkijos sienos ties Aradnykais mus vežė akademijos mašina, lydėjo vienas prezidiumo narys. Prie sienos palydovas kažką pasakė lenkų pasieniečiui, šis mūsų nepaprašė nė pasų parodyti. Sieną perėjome pėsti. Sovietiniai pasieniečiai mumis nesusidomėjo. A. Žukauskas, kaip pareigingas žmogus, sustojo ir laukė, o mudu su Kornelija kaip ėjome, taip ir nuėjome. Gal už 100 metrų – užkarda, čia jau stovėjo Lietuvos pasieniečiai, su jais pasisveikinome, ir tik tiek. Netoliese laukė mūsų akademijos mašina. Pasijutau, kad grįžau į savo valstybę. Teko susipažinti su Visos Lenkijos Lietuvos bičiulių klubo pirmininku Leonu Brodovskiu. Jau buvo gerokai pagyvenęs žmogus. Kokia jo specialybė, niekad nesisakė. Jo žmona buvo vilnietė, neblogai mokėjo lietuviškai. L. Brodrovskis 1988–1991 m. į Vilnių atvažiuodavo dažnai. Kai pas mane užsukdavo, mėgdavo pasigirti, kad jau buvęs pas V. Landsbergį. Jo klubas leido žurnalą lenkų kalba Lithuania, kaskart per apsilankymą atnešdavo po keliolika egzempliorių. Lietuvai rodė palankumą, bet, kaip supratau, norėjo atgaivinti senąsias unijines tradicijas. Savo tikslams L. Brodovskis norėjo panaudoti ir mūsų institutą. 1991 m. rugsėjo mėnesį, kai gyvenome savo pergalės džiaugsmu, atėjo L. Brodovskis ir pasakė, kad mūsų institute turi įvykti lenkų ir lietuvių istorikų konferencija

357

358

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

„Gegužės 3-osios Konstitucija ir nūdiena“. Tuomet man pristigo drąsos pasakyti, kad mes ir be to turime daug rūpesčių. Pasiruošti laiko liko labai mažai, nes konferencijai buvo paskirtos spalio 10‒11 diena. Mudu su L. Mulevičiumi ėmėme „žvejoti“ lietuvių pusės pranešėjus. Iš Lenkijos turėjo atvykti Henrikas Visneris (Wisner) ir Juliušas Bardachas (Bardach). L. Brodrovskis pasakė, kad dar atsiveš daug svečių, kokių – neinformavo. Dėl vertėjų esą neverta rūpintis – lenkiškai mes suprasime, o lietuvių pranešimus lenkams išversianti jo žmona. Deja, kaip pasirodė, šitai jai buvo per sunku. Lenkai, išskyrus pranešėjus, lietuviškai nieko nesuprato... Buvo atvykęs ir Lenkijos mokslų akademijos prezidentas A. Geištoras. Jį, kaip aukštą svečią, išsivedžiau į mūsų akademijos prezidiumą. Priėmė A. Žukauskas. A. Geištoras į konferenciją nebegrįžo. Pasivaikščioję po miestą į institutą atėjome po jos. A. Geištoras domėjosi savo genealogija ir apskritai heraldika. Supažindinau su E. Rimša. Jiems kalbos nestigo. Kitą dieną A. Geištorą palydėjau į oro uostą. Netrukus gavau jo padėkos laišką. Kai Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai susireguliavo, L. Brodovskio veikla neteko prasmės. Paminėjau Istorijos instituto Varšuvoje mokslinį bendradarbį Henriką Visnerį. Pagrindinis jo studijų objektas buvo XVI–XVIII a. LDK istorija. Gerai pažino lietuvių istoriografiją, nes mokėjo lietuviškai. Mūsų pažintis užsimezgė, kai jis į Vilnių važinėjo rinkti medžiagos savo studijoms. Dalį medžiagos bib­ liotekos slėpė (pavyzdžiui, apie reformaciją), bijodamos konkurencijos mūsų istorikams. 1974 m. pradėjome susirašinėti, vienas kitam siuntinėjome naujausias istorikų knygas. Netikėtai mūsų santykiai gerokai atšalo. Jis parašė populią knygą Karas ne karas, kurią apsiėmė išleisti Varšuvos leidykla „Książka i Wiedza“. Ši atsiuntė man recenzuoti (gal P. Losovskio siūlymu), nes buvo rašoma apie lietuvių ir lenkų prieštaravimų raidą nuo Aušros ligi Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 m. Prirašiau daug pastabų – dėl anachronizmų ir ypač dėl nekritiškai vertinamos ano meto lenkų politologų ir publicistų retorikos. Buvo nemažai įrodinėjimų net dėl tariamo antilenkiškumo Lietuvoje. Tarp jų, tarkim, buvo ir Antano Vienuolio-Žukausko drama 1831 metai, kurioje iš tikrųjų pagrindinis dėmesys skirtas idealizuoti pasiaukojimą savo tėvynei. Po mano recenzijos autorius radikaliausius teiginius taisė. Kai knyga išėjo, ją gavau iš H. Visnerio. Pridėtame laiškelyje rašė: „Labai norėčiau žinoti Jūsų nuomonę. Žinau, kad ne viskas Jus patenkins, bet ir mane ne viskas patenkina“ (1978 04 08 laiškas).

Kolegos iš Varšuvos

Knygą vertinau tolerantiškai, Lietuvos istorijos metraštyje parašiau recenziją, žinoma, nekartodamas griežtesnės kritikos, kurią anksčiau siunčiau minėtai Lenkijos leidyklai. Kolegų nuomone, recenzija buvo per švelni. H. Visneris recenzavo daugelį mūsų istorikų knygų ir straipsnių. Jo kritika buvo rami ir dalykiška. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Varšuvos universiteto ir Lenkijos istorijos instituto įpareigojimu sistemingai skaitė visą naujausią mūsų istoriografiją, apie ją žodžiu ir raštu informavo savo istorikus. Dažnai atvykdavo į Lietuvos istorijos institutą. Žinoma, jam įdomiausi buvo mūsų darbai apie Abiejų Tautų Respubliką, su kitais susipažindavo prabėgomis. Antai Torunės tęstiniame leidinyje Zapiski Historyczne taip pat apžvelgė mano knygą Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904, bet, rodos, neskaitęs nė įvado. Iš varšuviečių istorikų daugiausia bendravau su Broniumi Makausku (lenkiškai – Bronisław Makowski). Apie 1975 m. jis buvo priimtas į Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto doktorantūrą. Gavo disertacijos temą „Lietuviai Lenkijoje 1920–1939“. Jo moksliniu vadovu buvo P. Losovskis. Jie žinojo, kad Vilniaus archyvuose yra daug reikiamos medžiagos, bet kai B. Makauskas atvyko į Vilnių, prie šios medžiagos nė iš tolo neprileido. Grįžęs į Varšuvą rašė: „Dėl Vilniuje esančios medžiagos nepanaudojimo turiu daug sielvartavimų. Darbas labai be to nekonkretus, daug išvadų dar gali pasikeisti iš esmės (pvz., panaudojus Lietuvos Užsienio [reikalų] ministerijos Vakarų departamento dokumentus)... Tikiuosi visgi, kad papildysiu šį darbą kada nors ateity, o gynimui turi pakakti to, kas čia yra“ (1978 11 17 laiškas). Tiesa, galėjo dirbti Mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraštyne, gavo Laikinojo lietuvių komiteto, švietimo draugijos „Rytas“, kunigo Kristupo Čibiro fondų medžiagos. B. Makauskui esu labai dėkingas už daugybę atsiųstų lenkų istorikų knygų. Dėl to jis turėjo daug išlaidų, nors iš pradžių negaudavo nė doktoranto stipendijos. Šį bei tą siuntinėjau ir jam, deja, iš pradžių sovietmečiu darbui tiesiogiai jo reikalingų leidinių turėjome nedaug. Apie savo kelionę į Varšuvą B. Makauskui pranešiau bent prieš metus. Maniau, kad gausiu dviejų mėnesių komandiruotę (gavau perpus trumpesnę). Norėdamas šį laiką kuo naudingiausiai panaudoti, turėjau gerai pasirengti iš anksto. Šiuo atveju B. Makauskas man nuoširdžiai padėjo. Net konkrečiai nurodė, kokios man būtų įdomios bylos Varšuvos generalgubernatoriaus kanceliarijos, Varšuvos teismo rūmų prokuroro, Varšuvos cenzūros komiteto ir kituose fonduose.

359

360

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Kelionei pasiruošiau, bet iš Maskvos vis nesulaukiau oficialaus pranešimo. Jei jo negaučiau, B. Makauskas pažadėjo mane pasikviesti kaip svečią arba per P. Losovskį išrūpinti Mokslų akademijos kvietimą. Leidimą iš Maskvos gavau. Varšuvoje dirbau visą 1979 m. rugsėjo mėnesį. B. Makauską institutas paskyrė mano globėju. Akademija apgyvendino privačiame bute. B. Makauskas prižiūrėjo, kad turėčiau geras gyvenimo sąlygas, lydėjo į archyvus, tautinę biblioteką, supažindino su Varšuva. Vieną sekmadienį traukiniu nuvykome į Krokuvą. Iškyla pavyko puikiai – graži gamta, įspūdingas Vavelis ir katedra su Lenkijos ir Lietuvos valdovų kapais. Buvome ir valdovų karūnų ir insignijų parodoje. Nuėjome prie neseniai atstatyto Antano Vivulskio Žalgirio mūšio paminklo. Pasirodo, kad per vieną dieną daug galima pamatyti. B. Makauskas pakvietė nuvažiuoti į Seinų kraštą, į jo tėviškę. Paaiškinau, kad bijau įkliūti ir juos įkliudyti. Mat to krašto lietuvių kultūrininkai, ypač turėję ryšių su išeivijos tautiečiais, iš Vilniaus buvo stebimi per didinamąjį stiklą. Neliko be dėmesio tie, kurie nuvykdavo iš Lietuvos. Saugumiečiai siuntinėjo ir savo seklius. Susipažinau su Varšuvos lietuvių draugija. B. Makauskas buvo uolus jos narys. Varšuvoje veikė jos klubas su nemaža biblioteka. Mat 1977 m. Krokuvoje buvo sovietinės knygos paroda. Jai pasibaigus visos knygos teko Lenkijos mokslų akademijai. Pastaroji apie 700 lietuviškų knygų perdavė lietuvių organizacijai Varšuvoje. O knygos, pasak B. Makausko, buvo rinktinės: Justino Marcinkevičiaus poezija, mūsų instituto leidiniai, S. Daukanto raštai. B. Makausko prašymu šiame klube papasakojau apie Vilniaus universiteto 400-ųjų metinių minėjimą. Čia susitikau su įžymiais Lenkijos lietuvių veikėjais Vainomis. Man būnant Varšuvoje B. Makauskas buvo įsitraukęs į savo daktarinės disertacijos gynimo procesą. Aš jam buvau papildomas kliuvinys, laiko gaišintojas. Disertaciją apgynė sėkmingai. 1986 m. akademinė leidykla ją išleido 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Bemat išpirko. Nors ir sunkiai, B. Makauskas gavo darbo institute, bet turėjo tirti objektyviai neįveikiamą temą apie pirmąjį sovietmetį Lietuvoje. Vėliau ją metė. Didelė problema, kuria B. Makauskas nuolat rūpinosi, buvo lietuvių teisių gynimas Seinų krašto mokyklose, lietuviškos spaudos leidimas (jis man siuntinėjo Aušrą). Daug vargo dėl lietuviškų pridėtinių pamaldų įtvirtinimo, kad lietuviškų ar pusiau lietuviškų parapijų kunigais būtų skiriami mokantys tikinčiųjų kalbą. B. Makauskas labai vertino pasaulio lietuvių katalikų vyskupo

Kolegos iš Varšuvos

Pauliaus Baltakio lankymąsi Seinų krašte ir keletoje Lenkijos miestų. Lenkijos lietuviai ir lenkų istorikai atvirai paminėjo 600-ąsias Lietuvos krikšto metines. Pasak B. Makausko, „Seinuose jau beveik viskas grįžta į normalias vėžes. Šviesi asmenybė Lomžos naujasis vyskupas Juliusz Paetz“ (1987 07 24 laiškas). B. Makauskas džiaugėsi mūsų kovos dėl nepriklausomybės rezultatais, pats neliko nuošalyje. 1988 m. rudenį man rašė: „Su dėmesingumu stebime Jūsų gyvenimą. Daug kuo pasidžiaugiame. Tuo tarpu pas mumis reikia po purvą klampoti, kurį, liūdniausia, savieji paruošia svetimųjų naudai... Optimizmo pas mus nemažai, dar daugiau darbų, ypač tų užsisenėjusių“ (1988 09 03 laiškas). 1990 m. pavasarį, kaip minėjau, su B. Makausku susitikome per konferenciją Romoje. Reikalui iškilus, jis pabūdavo mano vertėju... Vėliau, po konferencijos, nerimavo, kad mūsų atgimstanti valstybė lietuvių ir lenkų santykius paliko savieigai, įvairių būrelių ir atskirų asmenų iniciatyvoms. 1990 m. birželio mėnesį norėjo bent porai savaičių atvykti į Vilnių, tačiau SSRS konsulatas Varšuvoje vizos nedavė. Lietuvos blokada reiškėsi ir šia forma. B. Makauskas manė, kad po 2–3 metų pati Lietuva turės savo ambasadą Varšuvoje. Neatspėjo – ambasada radosi po metų ir trijų mėnesių.

361

Pažintis su istoriku Vincu Trumpa

Taip susiklostė mūsų tautos istorija, kad šimtai tūkstančių lietuvių gyvena kitose šalyse. Pirmąją ekonominės išeivijos kartą po Antrojo pasaulinio karo pakeitė politinių pabėgėlių inteligentų karta. Ėjo laikas, ir pastariesiems svetima šalis tapo lyg sava, svetima kalba keitė savąją, svetima kultūra užgožė paveldėtąją iš tėvų ir protėvių. Tačiau kone visų šios antrosios kartos išeivių ausyse visą gyvenimą skambėjo motinos Tėvynės balsas. Stipriau ar silpniau, bet skambėjo. Toli JAV vakaruose prie Ramiojo vandenyno ir Vašingtone gyveno istorikas Vincas Trumpa, kuris nepaklydo svetimoje šalyje, vis gręžėsi į Tėvynės pusę, į gaivinančius jos kultūros šaltinius, pats prisidėdamas prie jų saugojimo. Pirmą kartą jo vardą išgirdau dar būdamas studentas. Kartą po paskaitų su dėstytoju Broniumi Dunduliu ėjome į Žvėryną. Buvo smalsu sužinoti, kaip jis atsidūrė Paryžiuje, Sorbonos universitete ir net apgynė daktaro disertaciją. Sakė, kad tęsti mokslo užsienyje Švietimo ministerijai jį rekomendavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas. Paryžiuje iš šio universiteto buvęs ne vienas, antras – tai Vincas Trumpa, kurį rekomendavo Humanitarinių mokslų fakultetas. Kaip žinia, šie fakultetai iš dalies dubliavo vienas kitą, tik smarkiai skyrėsi jų pasaulėžiūrų orientacijos. Tai šiuos fakultetus nemenkai supriešino. Šitai atsispindėjo ir B. Dundulio pasakojime apie V. Trumpą. Sakė, buvo gabus studentas, bet dėl savo būdo savybių liko be disertacijos, ilgai neapsisprendė, ką ir kaip rašyti. Daug vėliau iš V. Trumpos sužinojau, kaip iš tikrųjų ten buvo. Jis, gimęs 1913 m. Paliepių kaime, Ariogalos valsčiuje, augo 11 vaikų šeimoje. Baigė Kėdainių gimnaziją ir 1933 m. įstojo į VDU Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. Jis rašė: „Mano pagrindiniai istorijos mokytojai buvo prof. Ignas Jonynas, iš kurio išmokau šaltinių kritikos, ir prof. Leonas Karsavinas su savo istorijos teorija ir filosofija ir skepticizmo doze“ (1987 06 08). Šalutinė V. Trumpos studijų šaka buvo pedagogika ir filosofija. Kaune V. Trumpa parašė diplominį darbą 1382–1384 m. sutartys – Ordino falsifikatai.

Pažintis su istoriku V incu T rumpa

Santaros-Šviesos federacijos suvažiavimas Vilniuje: V. Adamkus, V. Merkys, V. Trumpa, E. Meškauskas, 1997 m.

Kai gavo Švietimo ministerijos stipendiją, kelias į Paryžių buvo atviras. Pasak jo, „Važiavau į Paryžių pirmiausia pasižiūrėti, kiek archyvinės medžiagos ten būtų galima rasti. Iš to turėjo susidaryti tema disertacijai. Atrodo, būčiau apsistojęs ties „Liudvikas XIV ir Lietuva“ (ypač Pacų proprancūziška politika“)... 1939 m. porą mėnesių (liepą‒rugpjūtį) dirbau Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje, nurašinėdamas Pacų laiškus“ (1987 12 17 laiškas). Tuo pat metu V. Trumpos galvoje ėmė bręsti visiškai nauja tema. Pasak jo, „ten studijuodamas Užsienio ministerijos archyve aptikau tris tomus prancūzų konsulo Klaipėdoje dokumentų, kurių dar niekas nebuvo panaudojęs... Dar VDU domėjausi Baltijos jūros regiono istorija, kuri, mano nuomone, galėtų sudaryti atskirą studijų objektą. Baltijos jūros tarptautinė reikšmė savo aukščiausią laipsnį pasiekė Napoleono Kontinentinės sistemos ir Britų blokados metu (1803–1813 m.)“ (1987 06 08 laiškas). Konsulatas Klaipėdoje veikė 1807–1812 m. Jį įsteigti buvo svarbi priežastis. Kai po Tilžės taikos Rusijos caras Aleksandras I atsidūrė Didžiosios Britanijos priešų pusėje ir pasiskelbė neutraliųjų šalių rėmėju, Baltijos baseine radosi ekonominis vakuumas, kuriuo suskubo pasinaudoti neutraliosios Jungtinės Amerikos Valstijos, potencialus Didžiosios Britanijos priešas. Baltijos kraštų ekonomika tapo svarbus JAV skverbimosi į Europą veiksnys.

363

364

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Taip susiklostė, kad V. Trumpai sėsti prie stalo ir rašyti disertaciją šia tema teko negreit. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo Krokuvoje, kai rinko medžiagą Čartoriskių bibliotekoje. Skubiai grįžo į Lietuvą, tuomet kol kas ramią Europos salelę. Greit jį likimas be paliovos ėmė mėtyti toliau. Jis, A. Smetonos Lituanistikos instituto darbuotojas, Lietuvos aido korespondentas Belgijoje, vėl grįžo į Lietuvą, mokytojavo, buvo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vyresnysis asistentas, Vilniaus miesto archyvo darbuotojas. Beje, prasidėjus sovietinei okupacijai, V. Trumpa ieškojo užuovėjos ramiai mokslinei veiklai. Sumanė darbo ieškoti Centriniame valstybiniame archyve. Tuomet archyvai perėjo Vidaus reikalų ministerijos (greit komisariato) žinion. 1991 m. V. Trumpai pasiunčiau savo knygelę Konstantinas Jablonskis, kurioje rašiau, kokioje padėtyje atsidūrė buvęs šio archyvo vedėjas K. Jablonskis ir kaip buvo atšiauriai valdžios sutiktas istorikas Z. Ivinskis, kuris, netekęs darbo Vytauto Didžiojo universitete, bandė ieškoti tarnybos šiame archyve. Pasirodo, kad lygiai taip pat atsitiko ir V. Trumpai. Jis rašė: „Buvo paskelbta spaudoje, kad reikalingi archyvų darbuotojai. Buvau tada (1940–41 m.) Šančių g-jos mokytojas. Nuėjau į Vid[aus] reik. komisariatą, kur mane smulkiai išegzaminavo turbūt tas pats Nornov kariškio uniformoje. Paskutinis jo klausimas buvo: ar patenkintas, kad mes atėjome. Sąžinė neleido sakyti patenkintas, bet negi išdrįsi pasakyt, kad nepatenkintas. Aiškinau, kad dar nepakankamai susipažinęs su nauja santvarka. Išėjęs kaip tik sutikau prof. K. Jablonskį. Jis tada atvirai išdėstė, kad nė negalvočiau apie tą darbą. Ten bus ne tautos istorija, bet Lietuvos dabartis tyrinėjama“ (1991 06 12 laiškas). V. Trumpa išties savo sumanymo atsisakė. Netrukus iš pareigų buvo atleistas ir K. Jablonskis. 1944 m. vasarą V. Trumpa su skurdžia manta bėgo karo keliais į Vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV. Čia vėl grįžo prie Napoleono laikų Europos istorijos. Jis man rašė: „1950–51 m. studijavau Kalifornijos universitete, rašiau seminarinį darbą apie Napoleono Kontinentinę blokadą ir Ameriką pas prof. Westergaordą. Dirbdamas Kongreso bibliotekoje Vašingtone turėjau progos išstudijuoti nemaža šaltinių, ypač JAV konsulų Petrapilyje, Rygoje, Stokholme, Kopenhagoje, Hamburge pranešimus. Tai ir sudarė mano studijų pagrindą“ (1987 06 08 laiškas). Kaip jis, lietuvis išeivis, gavo darbą šioje svarbiausioje JAV bibliotekoje? Juk kiti jo likimo draugai, net ir būdami ne mažiau mokyti, gyvenimą pradėjo nuo šluotos ir kitų menkiausiai apmokamų darbų. Atsakymą gavau tokį: „Į Kongreso biblioteką patekau dėl kalbų mokėjimo. Reikėjo išlaikyti egzaminus iš

Pažintis su istoriku V incu T rumpa

lenkų, rusų ir vokiečių kalbų. Prie mano kalbų galiu dar pridėti Esperanto, nors dabar jau primiršau. Savo laiku esu net išvertęs Esperanto himną į lietuvių kalbą“ (1987 12 17 laiškas). Dirbant Kongreso bibliotekoje radosi svarbiausia V. Trumpos studija Baltija. Amerika. Istorijos sintezės bandymas (Chicago, 1973), kurią išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas ir gražiai išspausdino Mykolo Morkūno spaustuvė, bet tiražas buvo tik 800 egzempliorių. Tiek pakako vietos reikmėms, nes kelias šiai knygai, kaip ir visiems Vakarų leidiniams, į Lietuvą buvo uždaras. Anuomet net bijojau prisipažinti, kad domiuosi V. Trumpos raštais. Retsykiais iš etnografo V. Miliaus ir kitų gaudavau Metmenis, skaičiau teigiamus atsiliepimus apie vyskupo Motiejaus Valančiaus dvitomio išleidimą, prie kurio man teko prisidėti. Paskui jis geru žodžiu minėjo mano abi knygas apie lietuvių spaudos draudimą ir knygnešius. Deja, tuomet nemačiau jo 1984 m. straipsnio Akiračiuose apie profesorių I. Jonyną ir mano parašytą jo biografiją. Kartą su akademijos mokslininkų grupe – J. Matuliu, V. Statulevičiumi ir kitais važiavome į Kupiškį vesti vadinamųjų mokslo dienų. V. Statulevičius neseniai buvo grįžęs iš Australijos, pilnas įspūdžių, parodė vieną Metmenų numerį ir paklausė, ar aš su V. Trumpa pažįstamas, kad šis mane nuolat giriąs. Pažįstamas nebuvau. Kai 1986 m. lankiausi JAV, mielas Čikagos spaustuvininkas M. Morkūnas man dovanojo visą glėbį lietuviškų knygų, tarp jų buvo ir minėtoji V. Trumpos studija apie Napoleoną. Ją perskaičiau nedelsdamas, nes nebuvau tikras, kad pavyks į Lietuvą parsivežti. Pavyko. Maskvos muitinėje iščiupinėjo visus popierėlius. Vežiausi vieną Metmenų numerį, – konfiskavo ir surašė aktą. V. Trumpos knyga nesusidomėjo. Grįžus į Vilnių vis nedavė ramybės mintis, kad V. Trumpos studiją reikėtų čia, Lietuvoje išleisti, nes prie turinio cenzūra juk negalėtų prikibti, kliudytų tik pats autoriaus statusas. Nuėjau į „Mokslo“ leidyklą pas istorijos redakcijos vedėją L. Maciulevičienę. Ji skatino pakovoti dėl V. Trumpos knygos pakartotinio leidimo. Reikėjo paties autoriaus sutikimo. Gavau adresą, parašiau laišką. Greit V. Trumpa atsakė: „Gerb. Kolega, labai esu dėkingas, kad Jūs sutikote redaguoti mano knygą ir kad ji galės pasirodyti Lietuvoje“ (1987 06 08 laiškas). Redaguoti tikrai nesiruošiau, nes jo veikalą laikiau mūsų istoriografijos paminklu, kurio pažeisti nevalia. Reikėjo tik supažindinti skaitytoją su autoriumi,

365

366

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

t. y. parašyti įvadą. Jį parašiau greit, nes iš V. Trumpos gavau atsakymus į rūpimus klausimus. Deja, nežinojau, kaip šį įvadą nusiųsti patikrinti pačiam autoriui. Reikėjo, kad jį aprobuotų tam tikra komisija – kolektyvinis cenzorius, ir paskui perduotų akademijos Užsienio skyriui. Su šiomis komisijomis prasidėti nenorėjau. Sutikau Užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriaus vedėją Vytautą Kazakevičių. Paklausiau, ką šiuo atveju daryti. Šis pasisiūlė persiųsti per savo ministeriją. Atidaviau. V. Trumpai parašiau, kad išsiunčiau, bet jis nieko nesulaukė. Kažkur užstrigo. Dabar žinau, kad ši ministerija buvo tam tikra saugumo komiteto I skyriaus priedanga. Matyt, tikrinta, kas tas V. Trumpa. O jis, pasirodo, įtartinas „tipas“. Vėliau jis man ir mano kolegai G. Rudžiui pasisakė, jog išėjęs į pensiją norėjo grįžti į Lietuvą. Kad galėtų iš anksto pasižvalgyti, sesuo pasikvietė į svečius. SSRS konsulas Vašingtone vizos nedavė. Minėtasis įvadas V. Trumpą po ilgoko laiko pasiekė per archeologę Mariją Gimbutienę, kuri grįžo iš viešnagės Lietuvoje. Pagaliau V. Trumpa galėjo man pranešti: „Ką tik gavau iš p. Gimbutienės Jūsų gražiai parašytą ir gana plačią mano gyvenimo ir šiokių tokių darbų apybraižą“ (1988 10 03 laiškas). Tuomet V. Trumpa gyveno Santa Monikos mieste prie Los Andželo. Gyveno viename name su savo svainiu Juozu Kojeliu, dešiniųjų krypties veikėju. Taip V. Trumpa paliudijo didelį savo privalumą – kitaminčių toleranciją. V. Trumpos knygos leidimas buvo vilkinamas tol, kol gavau leidimą pradėti „Lietuvos bibliografijos“ seriją. Tada sukruto ir „Mokslo“ leidykla. Deja, vieno autoriaus noro įvykdyti nespėjo. Mat 1988 m. gruodžio 2 d. V. Trumpai sukako 75-eri metai. Jis kone pusantrų metų man vis primindavo, kad šia proga būtų smagu išvysti naują knygos leidimą, ypač patyrus sunkų širdies infarktą. Tiesa, knygą dar norėjo šiek tiek pagerinti, prašė profesionaliau perbraižyti žemėlapį ir parodyti prekybos kelius tarp Baltijos regiono ir Atlanto vandenyno uostų (1988 08 13 laiškas). Tuomet prasidėjo reprintų era. V. Trumpos knygoje taisyti buvo nebe­ įmanoma. Antrojo leidimo poligrafinė išvaizda atrodė gana vargana, ypač padėjus šalia pirmojo. Tačiau reikšminga, kad dabar tiražas buvo 20 tūkstančių ir knygynuose jo pristigo. Pasklido visoje Lietuvoje. Šis veikalas į Tėvynę sugrįžo anksčiau nekaip pats autorius. V. Trumpos knyga buvo pirmoji išeivijos istoriko knyga, praskynusi kelią ir kitoms seniau nepageidautų autorių knygoms. Pasirinktas ofsetinis perspausdino būdas buvo vertingas tuo, kad teksto negalima redaguoti. Liko nepakeista ir V. Trumpos vartojamų asmenvardžių forma (jai pritariu). Pasak V. Trumpos, „Kažin, ar ne laikas Lietuvos istorikams (ir

Pažintis su istoriku V incu T rumpa

ne istorikams) atsisakyti Ivanų, Piotrų, Jekaterinų ir Nikolajų vardų. Visos tautos valdovų, popiežių ir šventųjų vardus rašo pagal savo kalbos papročius. Prancūzai rusų carus rašo: Pierre, Catherine, Nicolas ir t. t.“ (1991 04 25 laiškas). Šios knygos antruoju leidimu V. Trumpa liko patenkintas. Jį dovanojo savo pažįstamiems užjūryje, leidyklos prašė atsiųsti daugiau egzempliorių. Jį džiugino dar ir kitos jo knygos pasirodymas JAV, būtent seniau spausdintų straipsnių rinkinys Lietuva XIX amžiuje. Rinkinį sudarė čikagietis lietuvis Liūtas Mockūnas. Tiražas buvo nedidelis – 900 egzempliorių, tačiau nemaža jo dalis pasiekė ir Lietuvą, nes cenzūros priekabumas sumažėjo. Paties V. Trumpos sveikata silpo. Sakė, kad bandęs gyventi senjorų pensionate, bet ten nemaloniai pasijutęs tarp svetimų ir ligotų žmonių, atitrūkęs nuo lietuvių visuomeninio gyvenimo. 1997 m. ankstyvą pavasarį V. Trumpa grįžo į Lietuvą. Nenorėdamas giminių apsunkinti apsigyveno Gerontologijos ir reabilitacijos centre prie garsiųjų Vilniaus Kalvarijų. Maniau, kad dabar pats laikas su juo susitikti. Pasikviečiau ir kolegą Gediminą Rudį, Santaros-Šviesos mėnraščio Akiračiai ir žurnalo Metmenys skaitytoją. G. Rudis V. Trumpą pažinojo iš spaudos. Rašė A. Voldemaro biografiją, todėl jam V. Trumpa galėjo būti svarbus ano meto įvykių liudininkas. V. Trumpos būsto duris radome trečiame aukšte. Pasitiko augalotas, tvirto sudėjimo vyras, bet jau pažymėtas senatvės ženklu. Turėjo du kambarius, vieną iš jų mažytį, kuriame vos tilpo rašomasis stalas. Jį prižiūrinčios slaugės vis varstė duris. Pokalbis vyko sklandžiai, šokinėjome nuo temos prie temos. Sakėsi, kad gaunąs kvietimų skaityti paskaitas ar tiesiog atsakinėti į klausimus Rašytojų sąjungoje ir kitur. 1997 m. birželį G. Rudis jį palydėjo į metinį Santaros-Šviesos federacijos suvažiavimą. Sutiko daug senų pažįstamų iš Amerikos laikų. Keletas vietinių jį norėjo bent užkalbinti. Kažkas nufotografavo šnekučiuojantis su V. Adamkumi ir E. Meškausku. Nuotrauką gavau. Pas V. Trumpą buvau ne kartą, tačiau glaudesnis jo bendravimas užsimezgė su G. Rudžiu, kuris ėmė rengti spaudai didelį V. Trumpos straipsnių rinkinį Apie laiką ir žmones. Įvade G. Rudis rašo: „Šis straipsnių rinkinys yra jo paties sumanytas. Tokia mintis, bent jau iš dalies, kilo perskaičius 1991 m. išėjusį Sauliaus Žuko sudarytą A. J. Greimo straipsnių rinkinį Iš arti ir iš toli, kuriame yra skyrius „Apie žmones“. V. Trumpa irgi nemažai yra parašęs „apie žmones“. G. Rudis surinko V. Trumpos straipsnius šia tema, išblaškytus įvairiuose leidiniuose, ir minimaliai redagavo tik būtiniausius kalbinius dalykus, autoriaus

367

368

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

prašomas papildė trūkstamas nuorodas, parengė pavardžių rodyklę. Publikuoti ėmėsi „Baltų lankų“ leidykla, kurios vadovas buvo minėtas S. Žukas. Leidyba užtruko, autorius nerimavo, net manė prisidėti savo, pensininko, santaupomis. Gerų leidinių paklausos bumas iš tiesų jau buvo praėjęs, knyga leidyklai būtų nuostolingas. Kol buvo gauta Kultūros ministerijos subsidija, atėjo 2001-ieji. V. Trumpa šia paskutine savo knyga džiaugėsi, ypač buvo dėkingas G. Rudžiui, be kurio pagalbos ji nebūtų pasirodžiusi. V. Trumpą užgulė naujos ligos. Ėmė blogiau regėti, todėl nusipirko rašomąją mašinėlę, bet ja, matyt, mažai naudojosi, sakė, kad blaško mintis. Straipsnelius Akiračiams rašydavo ranka. Nebegalėjo skaityti knygų, pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo Žinių radijas, – imtuvą paleisdavo visu garsu, nes klausa sumenko. Žiemą užklupdavo įvairios kvėpavimo takų ir plaučių ligos, tekdavo daug laiko praleisti ligoninėje. Savo nuolatiniame būste turėjo telefoną, kai skambindavau ir niekas neatsiliepdavo, žinojau, kad vėl kažkas negerai. Paskutinį kartą jam paskambinau 2002 m. kovo mėnesį. Atsiliepė, priekaištavo, kad taip vėlai skambinu. Kai pažino mane, pasiskundė labai bloga savijauta. Daugiau nekalbėjome. Pasižiūrėjau į laikrodį, buvo 19 valanda. Kaip man atrodė, pats laikas skambinti, nes bus grįžęs po vakarienės. Deja, kovo 12 d. vakarop man paskambino G. Rudis ir pranešė nelinksmą naujieną, – V. Trumpa šeštą valandą ryto mirė. Ėjo 88-uosius. Buvo pašarvotas laidojimo namuose Olandų gatvėje. Susirinko nemažas būrelis giminių ir dar daugiau – jo gerbėjų. Giminės išsivežė V. Trumpą laidoti gimtojo kaimo kapinėse. Pastovėjau, kol mašinos išvažiavo, vienoje jų – ir G. Rudis. Paskui jis Lietuvos istorijos metraščiui parašė nekrologą (2002, d. 1). Mūsų susitikimai su V. Trumpa baigėsi, bet jo raštai mums liko.

Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos laiškai

1986 m. viešint JAV mano globėjai nuvežė pas rašytojo Balio Sruogos dukterį Dalią Bylaitienę (pasirašydavo – Dalia Sruoga arba Byla). Gyveno Čikagoje Akacia gatvėje, netoli lietuviškojo Market Parko. Pas ją buvo apsistojęs mano kelionės draugas rašytojas Juozas Aputis. Dalia sumanė mums parodyti Čikagos lietuvių kapines. Sėdome į jos mašiną ir pirmiausia pasukome į Tautines kapines. Jos tokios didelės, kad asfaltuotais keliukais važinėjome mašina. Tai tikras prieškarinis Lietuvos ir lietuvių išeivijos įžymybių panteonas. Važinėdami sustojome keliolika kartų, nes Dalia vis vesdavo parodyti svarbiausių kapų. Kapinių pakraštyje stovėjo paminklai su mums pažįstamais sovietinių kapų ženklais. Darbavosi keletas jaunų vyrų. Kai stabtelėjome, jie paragino pasižiūrėti mums mielų antkapių. Ką jiems pasakysi, nebent tai, kad jų prisižiūrėjome ir pačioje Lietuvoje. Arčiau kapinių kontoros Dalia parodė Lietuvos prezidento Kazio Griniaus paminklą. Pasakė, kad jo palaikų čia nėra. Urną su pelenais pamatėme kontoroje. Nedideliame vestibiulyje stovėjo spinta su stiklinėmis durimis. Lentynos prikrautos urnų, tarp jų ir K. Griniaus. Man pasirodė, kad buvęs prezidentas nusipelnė didesnės pagarbos. Mums paaiškino, kad K. Grinius prašė, kai Lietuva bus laisva, palaidoti tėviškėje. Laukti teko net 44 metus, jo valia buvo įvykdyta 1994 m. Paskui važiavome toliau, į Šv. Kazimiero kapines. Vaizdas panašus, savo dydžiu, rodos, nenusileidžia Tautinėms kapinėms, bet čia palaidoti tie lietuvių veikėjai, kuriems buvo artimesnės katalikiškos vertybės. Kaip surasti mano dėdės Petro (mamos brolio) ir dėdienės Viktorijos Mėlynių kapą? Pasirodo, labai nesunku. Užėjome į kapinių kontorą, joje gavome planą su pažymėta kapo vieta. Buvau iš anksto pasirūpinęs gėlių šių brangių žmonių atminimui pagerbti. Jokio paminklo nėra, tik plokštės, padėtos sulig pievos lygiu. Nors dėdienė buvo palaidota tik prieš parą, nė vienos gėlės, jos jau nurinktos. Grįždami į miestą matėme vokiečių kapines, jose daugybė iš putoplasto padarytų gulbių,

370

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

jose pamerkta gėlių. Sako, labai praktiška, atėjus laikui visos kapinės nušienaujamos kartu su tomis gulbėmis. Atėjo pietų metas. Dalia sustojo prie lietuviškos valgyklos. Patiekalai buvo paprasti, visiškai panašūs į valgomus kaime. Man prasidėjo nelauktas nuotykis, pamiršau pasiimti vaistus, kuriuos reikėjo vartoti kasdien. Valgiau tik iš reikalo, kad kitiems negadinčiau pietų. Grįžome į Dalios namus. Čia jau teko Daliai pasisakyti, kas man darosi. Ji bemat gavo kitoniškų, efektyvesnių vaistų. Kai pakankamai atsikvošėjau, Dalia pasakė, kad manęs laukia jos motina istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Ji gyveno netoliese, todėl nuėjome pėsti. Pasitiko graži guvi moteris, nors, pasirodo, tuomet turėjo 87 metus. Likome vienu du. Prisipažinsiu, iš pradžių varžiausi, nes žinojau apie jos garbingus tėvus ir vyrą rašytoją Balį Sruogą. Puikiai prisiminiau jo atsiminimus apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tačiau bematant mūsų pokalbis įsibėgėjo. Vis apie jos praeitį, likimą išeivijoje ir, žinoma, istoriją. Pasakojo, kad 1944 m. frontui prie Lietuvos artėjant ji su dukterimi Dalia traukėsi į Vakarus manydamos susitikti su tėvu ir jam kaip nors padėti. Kažkur nuo Dancigo Dalia važiavo į Štuthofą dviračiu, tačiau stovykla jau buvo tuščia. Taip ir prasilenkė. Neklausinėjau, kaip jos gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Težinau tiek, kad V. Daugirdaitė-Sruogienė Detmolde mokytojavo lietuvių gimnazijoje, vadovavo vaikų darželių auklėtojų kursams. Čia mokymo tikslams buvo perspausdinta 1935 m. jos parašyta Lietuvos istorija. Paskui 1948 m. Bonos universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją „N. I. Danilevskis ir V. S. Solovjovas. Istorinių kultūros tipų teorijos tyrinėjimai“. Deja, jos aukštos kvalifikacijos niekam nereikėjo. 1949 m. su dukterimi Dalia perplaukė Atlantą ir išlipo Niujorke. Beveik 10 metų dirbo šlavėja. Pasitaikė taip, kad per vieną amerikiečių pobūvį teko sėdėti šalia kažkokio svarbaus žmogaus. Šį mūsų istorikė nustebino savo išsilavinimu ir daugelio kalbų mokėjimu. 1958 m. buvo pakviesta į Auroros kolegiją prie Čikagos dėstyti kalbų ir istorijos. Ten dirbo 12 metų, kol išėjo į pensiją. Per mūsų pokalbį paaiškėjo, kad ji, studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, klausė Igno Jonyno paskaitų. Taigi aptikome jungtį tarp jos ir mano studijų laikų. Rašydamas I. Jonyno biografiją ir įvadą jo straipsnių rinkiniui Istorijos baruose (1984), gerai žinojau, kad B. Sruoga buvo didelis mūsų profesoriaus bičiulis, kelionių draugas. I. Jonynas konsultavo B. Sruogą, kai šis rašė istorines dramas. Dabar neabejoju, kad tuo atžvilgiu padėjo ir jo žmona.

I storikė Vanda Daugirdaitė - S ruogienė ir j os laiškai

Šia proga norėčiau pacituoti vieną laišką, paaiškinantį, kaip ji atėjo į lietuvių inteligentų būrį ir tuo pačiu, kaip susipažino su savo būsimuoju vyru B. Sruoga. 1991 m. mūsų „Šviesos“ leidykla išleido mano parašytą istoriko Konstantino Jablonskio biografiją. Ją pasiunčiau V. Daugirdaitei-Sruogienei. Ši padėkojo ir parašė: „Labai mane sujaudino, nes Jablonskių šeimą gerai pažinojau, o su Konstantinu teko daug bendrauti, jis buvo vienas iš labiausia įkvėpusių man meilę tyrinėti Lietuvos praeitį. O nuotrauka „Lietuvių studentų ir karo pabėgėlių grupė Maskvoje“ grąžino mane į 1916 m. rudenį, kada vos pradedanti studentė patekau į čia atvaizduotą būrelį. Tadas Petkevičius, mano tėvo pusbrolis, mano dvasios tėvas, supažindino mane su lietuviais patriotais ir jų aspiracijomis“ (1992 10 07 laiškas). Čia turiu paaiškinti. Tuomet V. Daugirdaitė, baigusi Rostovo prie Dono gimnaziją, atvyko mokytis į Maskvos komercijos institutą. Minimas T. Petkevičius tai ne tik jos tėvo pusbrolis, bet ir būsimasis K. Jablonskio sesers Julijos vyras, vėliau – Lietuvos diplomatas. Šiame lietuvių būrelyje Maskvoje V. Daugirdaitė taip pat susipažino su savo būsimuoju vyru B. Sruoga. Deja, gyvenimo aplinkybės jai susiklostė nepalankiai. Viename laiške prasitarė: „Vis apgailestauju, kad gyvena[mos] sąlygos ir aplinkybės, nepaisant mano gero įgyto metodologinio pasiruošimo, neleido man rimtai atsidėti mokslo darbui. Stengiuosi nors populiarizacijos keliu palaikyti mūsų jaunimo, visuomenės susidomėjimą ir meilę Lietuvos istorijai“ (1992 10 07 laiškas). Prisipažįstu, kad iš prieškarinių jos darbų težinojau tik diplominio darbo pagrindu Senovėje išspausdintą studiją „Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimt­ mečio“. Iš jos darbų, rašytų išeivijoje, pasisakiau skaitęs straipsnį „Knygų platinimo organizacijos ir knygnešiai“, 1957 m. spausdintą rinkinyje Kovos metai dėl savosios spaudos. Ji savo spaudinių neminėjo, nors, kaip pasirodo, buvo nuveikusi nemažai. Juolab kad rašė tik laisvu nuo tarnybos ir visuomeninės veiklos metu. V. Daugirdaitė-Sruogienė kūrė Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą, Aukštesniuosius pedagogikos lituanistikos kursus (institutą) ir dirbo juose. 1956 m. išleido įspūdingos apimties skaitymų knygą Lietuva amžių sūkuryje, 1962 m. – Lietuvos istorijos bruožai, čia sudėjusi savo paskaitas, skaitytas Pedagoginiame lituanistikos institute. Tuo metu vis tobulindama ir plėsdama pakartotinai paskelbė Lietuvos istorijos vadovėlį, skirtą daugiausia lietuvių šeštadieninėms mokykloms. Kiek leido turima medžiaga, ji rašė taip pat istorijos studijas, iš kurių didžiausios – Lietuvos Steigiamasis seimas (Niujorkas, 1975), „Aušros“ gadynės dukra Eglė Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė (Čikaga, 1985). Teikė straipsnius Lietuvių en-

371

372

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

ciklopedijai. Priklausė išeivių lietuvių istorikų draugijai. Spaudai parengė didelę knygą Balys Sruoga mūsų atsiminimuose (Čikaga, 1975). Susitikimo metu kalba vis sukosi apie tai, kad istorijos darbus rašyti toli nuo tėvynės sunku. Paskui ne viename laiške šią mintį kartojo ir dar pratęsė: „Deja, amžius ir akių nusilpimas verčia mane drastiškai sumažinti lektūrą, ypač gaila, kad jau sunku sekti istorinę literatūrą. Kas bus padaryta pozityvaus, tai tik Lietuvoje. Čionai, kaip matėt, darbo sąlygos, ypač Lietuvos istorijai, yra itin nepalankios. Labai džiaugiuosi atsiradus jaunai ir gerai paruoštai diplomuotai istorikei Rasai Mažeikaitei, bet ar ji gali susikoncentruoti rimtam tyrinėjimo darbui – sunku pasakyti“ (1987 12 24 laiškas). Svečiavimosi pas V. Daugirdaitę-Sruogienę laikas greit bėgo. Dalia, matyt, bijodama dėl motinos sveikatos, atėjo kviesti važiuoti pas profesorių Bronių ir Stasę Vaidinauskaitę Vaškelius. Grįžęs į Lietuvą laišku padėkojau dėl malonaus priėmimo. Po kurio laiko atsiprašiau, kad dėl savo prastokos savijautos buvau nekoks pokalbininkas. Ji mane ramindama ar iš tikrųjų rašė: „Skundžiatės, kad tuo laiku Jūs negerai jautėtės, o ir aš tada buvau nesveika“ (1989 02 13 laiškas). Apie trejus metus pagrindinė mūsų susirašinėjimo tema buvo dėl jos Lietuvos istorijos pakartotinio leidimo Vilniuje. 1987 m. pas ją svečiavosi I. Lukšaitė ir apsiėmė šiuo pakartojimu rūpintis. Mačiau, kad sąlygos plėtojosi palankiai, todėl yra vilties šią vertingą istoriją išleisti netrukus. Ši viltis autorei buvo brangi. Ji man rašė: „gauti tokį atsiliepimą – gerą, palankų apie mano vadovėlį, lopytą ir sulopytą septintąją laidą – stačiai laimė! Seku įvykius Lietuvoje, kartu džiaugiuosi ir nerimstu. Gyvenam tokius neįtikėtinus laikus, kur įvykiai neturi precedentų, kad nežinia, ko laukti turint sveiką protą. Kad tik viskas kryptų į gerąją pusę!“ (1989 01 06 laiškas). Arba vėl: „Jus asmeniškai pažinus yra dabar lengviau rašinėti mano Lietuvos istorijos vadovėlio reikalu. Jeigu mano knygutė pasklis po Lietuvą, ir aš jausiuos dalyvaujant Sąjūdyje, nes iki šiol, nutolusi čia išeivijoje, esu lyg iš gyvenimo išstumta, o visad stengiausi būti veikli“ (1989 02 13 laiškas). Tuomet laiškai pasiekdavo negreit. Ji, dar negavusi mano atsakymo, kitu laišku pratęsė mintį: „Pagalvojau, kad būtų geriausia spausdinant mano vadovėlį užbaigti 1940 metais. Tuo būdu būtų išvengtos kai kurios problemos, be to, vėlesnis laikotarpis yra dar kaip dabartis, apie jį dar daug rašoma ir tas visiems žinoma“ (1989 03 31 laiškas). Žinojau, kad vadovėlį apsiėmė išleisti „Vyturio“ leidykla, bet autorei siūlė dalį teksto redaguoti. Jai parašiau, kad vadovėlį reikia laikyti lietuvių istoriografijos paminklu ir jo teksto redaguoti nevalia. Jei jau

I storikė Vanda Daugirdaitė - S ruogienė ir j os laiškai

būtų neišvengiamų kliūčių, tai gale knygos reikėtų įdėti paaiškinimus, apsidraudimus. Tą patį kalbėjome ir su I. Lukšaite, kuri šią knygą rengė spaudai. Ji manė, kad su autorės pritarimu būtų galima atsargiai ištaisyti pasitaikančias klaideles. Autorė man parašė: „...labai dėkoju už laišką ir ypač už rūpinimąsi mano vadovėlio išleidimu. Jau esu rašiusi dr. Lukšaitei, kad jeigu tekstas nėra keičiamas, tai dėl kitų klausimų spręskit Jūs patys. Žinoma, man geriau patiktų, jeigu viskas būtų atspausdinta ir kad užtektų vienos įžangos ar pagyros žodžio. Nekantriai laukiu knygutės pasirodymo, jau gaunu laiškus, kurie to vadovėlio laukia savo vaikams“ (1989 05 16 laiškas). Nepasakyčiau, kad leidykla skubėjo. Dėl atsargumo tęsė laiką. Tik tuomet, kai 1988 m. gruodžio 5 d. „Mokslo“ leidykla spaudai pasirašė naują Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos leidimą (ėjo „Lietuvos istoriografijos“ serijoje), sukruto ir „Vyturio“ leidykla, nes jau buvo aišku, kad V. Daugirdaitės-Sruogienės vadovėlio kupiūruoti nebereikės. Autorei šią naujieną tuoj pat pranešiau. Turbūt ji dar smulkiau sužinojo iš I. Lukšaitės laiškų. V. Daugirdaitė-Sruogienė džiaugėsi: „Ypač džiugi man Jūsų reiškiama viltis, kad dar šiais metais mano vadovėlis bus išspausdintas ir pateks į Lietuvos jaunimo rankas. Tai būtų man didelė moralinė paguoda, nes dvasiniai nuo to jaunimo niekad nebuvau nutolusi“ (1990 01 14 laiškas). Tikrai, 1990 m. jos knyga išėjo net 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Mūsų susirašinėjimas tęsėsi. Kai pati rašyti nebeįstengė, pavaduodavo Dalia, bet šalia jos pasirašydavo ir mūsų istorikė. Mačiau, kad jos parašo raidės nebelygios, stambios. Paskui V. Daugirdaitė-Sruogienė apsigyveno Putnamo lietuvių vienuolių globos namuose. Už ją šventinius sveikinimus siųsdavo viena Dalia. Sužinojau, kad 1997 m. vasario 10 d. mirė, eidama 98-uosius metus. Čikagos dienraštis Draugas šeštadieniniame mokslo, meno ir literatūros priede išspausdino jos nekrologą, rašytą I. Jonyno sūnaus Vytauto Aleksandro. Tuo jis lyg atsidėkojo, kad seniau, 1957 m., velionė Aiduose paskelbė atsiminimus apie savo profesorių I. Jonyną. Daugiausia su V. Daugirdaite-Sruogiene susirašinėjo mūsų literatūrologai, ypač Algis Samulionis, bet jiems labiau rūpėjo rašytojo B. Sruogos gyvenimas ir kūryba. V. Daugirdaitės-Sruogienės nekrologą teko rašyti man, – išspausdino žurnalas Metai ir Lietuvos istorijos draugijos tęstinis leidinys Mūsų praeitis. Dalia, gavusi šį Metų numerį, atsiuntė laišką, kuriame pranešė, kaip sumanė savo mamos atminimą pažymėti. Ji rašė: „Įsteigiau Lietuvių fonde jos vardu

373

374

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

fondą Lietuvos istoriją studijuojantį jaunimą paremti. Dar vis po truputį žmonės aukoja, tad tikiuosi, kad ateinančiais metais koks nors Lietuvos studentas (-ė) galės pasinaudoti“ (1997 04 18 laiškas). Praėjo metai, Dalios duktė atvežė urną su močiutės palaikais. Oro uoste instituto vardu pasitikome drauge su direktoriumi A. Tyla. Į Rasų kapines palydėjo nemažas būrys jos buvusių mokinių ir kitų kultūrininkų. Atgulė bendrame kape su B. Sruoga. Nors tokiu būdu į Lietuvą sugrįžo ne tik jos Lietuvos istorija, bet ir ji pati. Savotiškai išsipildė jos ištikimybė B. Sruogai.

Susitikimas su Gintautu Vėžiu

Per Šviesos-Santaros federacijos suvažiavimą Tabor Farmoje atkreipiau dėmesį į stipraus sudėjimo vyrą, važinėjantį vežimėliu. Tai buvo Gintautas Vėžys, kuris po insulto negalėjo vaikščioti. Su juo vieną vakarą kalbėjausi, bet gana paviršutiniškai, nes aplink šurmuliavo kiti suvažiavimo dalyviai. G. Vėžys gimė 1926 m. vasario 23 d. Kaune. Baigė vietos VI gimnaziją, bet studijuoti nebegalėjo, nes vokiečiai aukštąsias mokyklas uždarė. Kai patrankų dundesys jau drebino Kauną ir rytuose švietė gaisrų pašvaistės, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Pradėjo studijuoti Štutgarto aukštojoje technikos mokyk­ loje. Vos persikėlęs į JAV buvo pašauktas į karo tarnybą. Užėjo Korėjos karas, išsiuntė tarnauti Vokietijon. Tik karui pasibaigus grįžo į Čikagą ir Ilinojaus universitete baigė mechaninės inžinerijos bakalauro studijas, gavo inžinieriaus darbą šiame mieste. 1976 m. jį ištiko insultas. Likusius 30 gyvenimo metų globojo žmona Lakštuonė. Kai iš Tabor Farmos grįžome į Čikagą, jie pasikvietė mane į savo namus. Gyveno dviaukščiame name, kokių Market Parke buvo daug. Kalbėjomės keletą valandų. Temos buvo įvairios, bet jiems daugiausia rūpėjo, kokia dabar padėtis Lietuvoje, kuo reiškiasi geri ir blogi istorikų užmojai. Bendravome atvirai, bet aš jų neklausinėjau to, ko nereikia. Pasak sutiktos literatūrologės Alinos Staknienės, mes, atvykėliai iš Lietuvos, buvome baugštūs lyg tie žvirbliukai. Pas Vėžius likau nakvoti. Mano mažame miegamajame ant stalelio gulėjo tos dienos laikraštis Draugas. Ir koks sutapimas! Radau pranešimą, kad mirė mano dėdienė Viktorija Mėlynienė ir bus palaidota šiandien, t. y. jau buvo praėjęs visas pusdienis. Būčiau galėjęs pats laidotuvėse dalyvauti. Deja, su Dalia Sruogaite prie jos kapo nuvykome tik rytojaus dieną. G. Vėžys, nepaisydamas savo negalios, dirbo didelį kultūrinį darbą. Jis rūpinosi Algimanto Mackaus knygų leidybos fondu. Leido nekomercinius rašytojų Algimanto Mackaus, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Mariaus Katiliš-

376

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

kio, Kosto Ostrausko, Kazimiero Barėno, Liūnės Sutemos, Juliaus Kaupo, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Algirdo Landsbergio grožinę literatūrą, Violetos Kelertienės, Vytauto Kavolio, Vinco Trumpos, Algirdo Juliaus Greimo mokslo veikalus, Petro Klimo ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius. Kasmet išleisdavo bent po dvi knygas. Pasirodo, kad pirmuoju šio fondo vadovu po A. Mackaus žūties buvo Raimundas Mieželis (pas jį taip pat teko svečiuotis). Iš jo pareigas perėmė G. Vėžys. Iš viso šis fondas išleido net 88 knygas. Kai Lietuvoje susilpnėjo sovietinė cenzūra ir kai ji buvo visiškai panaikinta, G. Vėžys man atsiųsdavo visus naujausius leidinius. Paskutinę knygą – Aldonos Veščiūnaitės eilėraščius Edvinas Gražiaveidis keliauja į Marsą – gavau 2006 m. Leidyba nutrūko. Mažai teliko gerų išeivijos rašytojų ir jų kūrybą jau publikavo Lietuvoje. Išseko A. Mackaus fondo lėšos. 2006 m. rugpjūčio 4 d. amžinybėn pasitraukė ir G. Vėžys. G. Vėžiui šių knygų leidyba tapo gyvenimo pašaukimu. Daugiausia bendradarbiavo su mėnraščio Akiračiai leidėjais bei rėmėjais. Buvo tolerantiškas kitaminčiams, todėl rašydavo straipsnius taip pat Aidams, Draugui, Kanados Tėviškės žiburiams (redagavo A. Šapoka). Turėjo savo nuomonę apie kiekvieną iš Lietuvos atsiųstą knygą. Iš pradžių tik pasveikindavome vienas kitą su šventėmis. 1987 m. pavyko nusiųsti dailininko Kazio Šimonio paveikslų albumą. G. Vėžiui diktuojant jo žmona Lakštuonė parašė: „Ačiū už knygą, kurią gavau šią savaitę per „Tėviškę“. Graži ir įdomi knyga, su malonumu spėjau perversti. Šimonis visad buvo įdomus ir savitas“ (laiškas gautas 1987 04 11). Jau nepriklausomos Lietuvos laikais pasiunčiau ir savo knygą Knygnešių laikai. Apie ją G. Vėžys atsiliepė palankiai: „Knyga išsami ir įdomi, tik galėjo būti ant geresnio popieriaus ir įrišimo.“ Šia proga, prisimindamas praeitus laikus, pridūrė: „O dabar belieka parašyti knygą apie, kaip aš vadinu, antrąjį spaudos draudimą, kuris buvo per visą antrąjį bolševikmetį. Lietuviškos knygos iš užsienio buvo draudžiamos ir jas reikėjo šmugeliuoti. Tiesa, tai nebuvo tiek skausminga, bet tęsėsi šiek tiek ilgiau“ (1995 03 01 laiškas). Kai nukrito sovietinės cenzūros varžtai, G. Vėžiui pasidžiaugiau. Jam tai padarė didelį įspūdį ir gal 15 metų vis prisiminė: „O dėl praėjusios okupacijos laikotarpio, tai niekuomet neužmiršiu paties posakio, kad dabar gali ramiai išeiti pasivaikščioti, palikęs ant stalo pradėtą skaityti užsieny spausdintą lietuvišką knygą. Paprastai, bet pasakyta viskas“ (1997 01 10 laiškas). G. Vėžys knygas siuntė į Lietuvą ne tik man vienam, bet ir Vilniaus universiteto bibliotekai, prezidentūrai, Poznanės universitetui, iš ten pats gaudavo

S usitikimas su G intautu V ėžiu

reikalingiausių knygų. Viename laiške rašė: „Knygų geru leidimu jau neatsilieka ir Lietuva: Paknio meniškos knygos, „Baltos lankos“, nėra cenzūros. Man knygų nesiųsk, nebent savo parašytą ar kokią fotografijos, kuria domiuosi. Gaunu knygų mainais iš įvairių Lietuvos institucijų ir pamažu pritrūksta vietos“ (1997 10 06 laiškas). Žinojau, kad jų namas, kuriame lankiausi, buvo gan erdvus, nors, tiesa, jame dar gyveno abu G. Vėžio tėvai. Maniau, negi ploto trūkumas galėjo stabdyti asmeninės bibliotekos kaupimą. Pasirodo, po tėvų mirties jie sumanė įsigyti pigesnį, bet patogesnį butą. 1998 m. išsikėlė į Čikagos priemiestį Viloubruką (Willowbrook). Savo pasirinkimu nenusivylė: „Butas vienu kambariu mažesnis, bet mano darbo kambarys didesnis ir per langą nereikia žiūrėti į kaimyno namo sieną, čia priemiesčiuose daugiau žalumynų, oro ir vietos. Be to, nenorėjome pasilikti paskutiniai smarkiai juodėjančioje apylinkėj“ (1998 09 26 laiškas). Iš tiesų juodaodžių skverbimasis į lietuvišką Čikagos rajoną virto sunkia problema. Lietuvių namus Market Parke nuo juodukų gyvenvietės skyrė tik viena gatvė. Padaugėjo kriminalinių įvykių. Prasiverždavo rasistinis įtūžis baltiesiems. Būdamas JAV mačiau rytais ir popiečiu po miestą zujančius „geltonuosius autobusus“. Jie moksleivius iš juodukų kvartalų vežiojo į baltųjų kvartalus, ir atvirkščiai. Taip valdžia siekė iš jaunų dienų ugdyti rasinę toleranciją. 2000 m. Vilniuje viešėjo Zenonas ir Aldona Rekašiai. Paprašiau G. Vėžiui „lauktuvių“ nuvežti mano knygą apie vyskupą Motiejų Valančių. Nuvežė. Iš G. Vėžio sulaukiau giriamų žodžių: „Labai ačiū už Motiejų Valančių, gautą seniai iš Rekašiaus. Nenorėjau rašyti knygos neperskaitęs, o perskaitęs nustebau: knyga įdomi ir išsami, tinkama kiekvienam skaitytojui, daugelio metų darbas. Dabar gali užtarnautai ilsėtis ir džiaugtis savo darbo vaisiais“ (2000 10 25 laiškas). Pagyros yra pagyros, bet aš pats nemaniau, kad tai kažkokia ypatinga knyga. Šįkart, kaip ir visada, savo knygų imti į rankas, jomis gėrėtis ar skaityti nemėgau, nes mačiau daugybę trūkumų. Kai G. Vėžys atsiųsdavo eilinį A. Mackaus fondo leidinį, padėkodavau ir taip pat parašydavau savo įspūdžius. 1998 m. gavau storą A. Nykos-Niliūno knygą Dienoraščio fragmentai 1971–1998. Atidžiai perskaičiau ir G. Vėžiui parašiau apie autoriaus individualistinius įspūdžius. Visi kiti įvykiai eina pro šalį, lyg žiūrint per savo gyvenimo traukinio langus. G. Vėžys atrašė: „Dėkoju už laišką ir gerą atsiliepimą apie Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentus. Gaunu daug atsiliepimų iš Lietuvos. Įdomu juos skaityti: vieni vertina knygą kaip svarų istorinį indėlį, kiti mato poeto sielos atsivėrimą, kiti nurodo charakterio

377

378

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

pasikeitimą, dar kiti seka nueitą kelią ar ieško pažįstamų žmonių. Susidaro graži mozaika, kurią panaudojau knygos pristatymui per Santaros-Šviesos suvažiavimą. Pats suvažiavimas praėjo gerai, pastebėjau tendenciją grįžti prie savo kultūrinių problemų ir užsiimti mažiau politinėmis“ (1998 09 21 laiškas). Kai mėnraštis Akiračiai persikėlė į Kauną, jį paskaitęs G. Vėžiui rašiau, kad nedaug bėra JAV lietuvių liberaliosios dvasios. Panašaus pobūdžio laikraščių Lietuvoje turime keletą. Akiračiai nori išsiskirti politiniu visuomeniniu aktualumu. Tai gerai. Tačiau, sakyčiau, netrūksta ir poleminės stygos įtempimo. Pajuokavau, kad tai pavojingas dalykas, nes ši styga gali trūkti, – Vilniuje jau turime laidojimo kontorą „Nutrūkusi styga“. G. Vėžys šį klausimą pakreipė kitaip: „Akiračius ir kitą Lietuvos spaudą skaitau per internetą. Akiračiai dar vis įdomūs, bet įtariu, kad jie darosi uždaros grupės spauda, turinti mažai įtakos visuomenei“ (2005 09 16 laiškas). Akiračių perkėlimą į Lietuvą aiškino minorine gaida: „Amerikinis Santaros-Šviesos suvažiavimas parodė, kad senstame, darosi sunkiau surasti prelegentų, autorių, naujų skaitytojų, mažiau surenkame pinigų parengimams, leidybai. Laikas užbaigti darbą ir išeiti į pensiją“ (ten pat). Jis puoselėjo viltį, kad jų ilga ir sunki kultūrinio darbo patirtis bus naudinga JAV ir Lietuvoje. Viename laiške apie tai užsiminė su viltimi. Jis rašė: „Santaros-Šviesos suvažiavimas praėjo neblogai. Buvo daug svečių iš Lietuvos ir naujųjų ateivių“ (2000 10 25 laiškas). Po metų šiek tiek kitaip kartojo: „Prieš porą savaičių grįžome iš Santaros-Šviesos suvažiavimo Lemonte. Buvo įdomu, Lietuva gamina daug jaunų, gabių žmonių, kurie laikui bėgant perims vadovaujančias vietas krašte“ (2001 09 25 laiškas). Užmezgė ryšius su naujosios išeivijos laikraščio Amerikos lietuvis redakcija (jis man labai įdomus naujosios ekonominės emigracijos istorijos šaltinis). 2006 m., kaip ir visuomet, Vėžiams pasiunčiau sveikinimą ir pridūriau, kad jau išėjo anksčiau minėta knyga Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798– 1918 m. ir pažadėjau perduoti per grįžtančius į JAV lietuvius. Buvo keista, kad tų metų pabaigoje negavau įprastinių sveikinimų. Po poros mėnesių atėjo netikėtas Lakštuonės Vėžienės laiškas, kad: „Deja, Gintauto jau nebėra ir tik nuostabūs prisiminimai mūsų gyvenimo drauge remia mane ir dukrą“ (2007 01 28 laiškas). Mirė netikėtai, bet jau patekęs į ligoninę. Palaidojo rugpjūčio 8 d. Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. Rugsėjo 9 d. nekrologą išspausdino naujosios išeivijos laikraštis Amerikos lietuvis, tuo pačiu pareikšdamas ir pagarbą pokarinės politinės išeivių kartos kultūrininkui. Mano G. Vėžiui dedikuota knyga liko neįteikta...

Gyvenimas šalia istorijos

Gyvendamas Vilniuje apie 30 metų, ilgėjausi savo tėviškės, jos laukų, dėdžių, dėdienių, pusseserių, pusbrolių ir šiaip draugų. Kai tik galėdavau, parvažiuodavau į namus ne tik studijuodamas, bet ir vėliau, per atostogas. Mano tėviškė jau buvo prarasta, bet nenorėjau su tuo susitaikyti. Rūpėjo, kad pamotė ir jos vyras Jonas Latvėnas išlaikytų brangų atminimą – sodybos namus, sodą, mano su tėvu sodintų eglaičių rikiuotę, liepas ir kaštoną. Pirmiausia jie prarado mūsų arklius, daugelį karvių, – teko atiduoti kolūkiui. Namiegams leido pasilikti tik du pastatus. Šie pasirinko gyvenamąjį namą ir klėtį. Tvartas ir klojimas teko kolūkiui. Tvarte reikėjo daugumą vietos užleisti kolūkio arkliams. Klojime krovė kolūkio javus. Kai kolūkis pasistatė didelius ūkinius savo pastatus, mūsų tvartą paliko, bet nei jo, nei tuščio klojimo atsipirkti neleido. Stogui supuvus, sunyko ir pats klojimas. Kaip ten kasdienis gyvenimas klojosi, rodo J. Latvėno bei giminių ir draugų laiškai. Kolūkius taip organizavo, kad jiems vadovautų svetimieji, ateiviai iš kažin kur. Tiesa, iš pradžių mūsų Čivų ir Laukelių kaimai sudarė vieną kolūkį, kurio pirmininkas buvo ūkininkas Leonas Balčiūnas. Paskui, stambinant kolūkius, atotrūkis tarp vadovų ir kolūkiečių didėjo, virto susvetimėjimu. Ir kokių tik pirmininkų nebuvo. Atsimenu tokį Bričką, atsidanginusį iš kažkokio Latvijos pasviečio. J. Latvėnas buvo brigadininkas. Žiūrėk, Brička atjoja, koja langą paspardo, reikalauja tuoj pat stoti prie tokių ir tokių darbų. Lyg jų nežinotų iš vakaro. Šviesesnių pirmininkų radosi tik maždaug nuo devinto dešimtmečio. Iš pradžių kolūkiečiai dirbo kaip sau, bet greit atsitokėjo. Suprato, kad kolūkiui jie tik pigi ar net nemokama darbo jėga. Kaip minėjau, mūsų tvarte stovėjo kolūkio arkliai. Kad žmonės negalėtų rūpintis savo buvusiais gyvuliais, juos atvarė iš kitų brigadų. Šėrė pusbadžiu, net suplėkusiais ruginiais šiaudais, ir tai nepakankamai. Ir taip visur. Jau iš kito kolūkio, iš Jokšių, pusseserė Janina Mėlynytė man rašė: „Artojėliai pradėjo pirmąsias vagas arti. Tik truputį

380

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

blogiau, kad arkliai ilsta, pašaro visai nebėra, gyvuliai reikia į lauką varyti, bet ir laukai visi pliki“ (1954 04 30 laiškas). Mano mama sirguliavo, vienu metu net prie krosnies nepajėgė triūsti. Reikėjo važinėti pas gydytoją Skapiškin. Be to, kaip rašė J. Latvėnas, „pavasario kai sulauksma, prireiks siekti turgus arba bažnyčią. Bus liūdna, nes mes dar neįpratę pėsti vaikščioti“ Tian Šanio kalnuose, 1958 m. (1952 04 08 laiškas). Daugelis kolūkiečių darbo vaisių nueidavo perniek. 1952 m. lapkričio pabaigoje Čivuose vasarojus ir linai tebebuvo ant laukų (J. Latvėno laiškas). 1960 m. spalio 31 d. sesuo Julija man rašė: „Dar kolūkio yra vasarojaus vežti apie 8 hektarus, bulvių irgi yra kasti“(J. Merkytės 1960 10 31 laiškas). Kolūkyje atlyginimas pinigais buvo antraeilis dalykas, svarbiausi „pinigai“ – grūdai. J. Latvėno 5 asmenų šeima turėjo tenkintis tik 60 arų dirbamos žemės sklypeliu, teise 1–2 karves pasiganyti ir pasišienauti kolūkiui netinkamose vietose. Darbadienių turėdavo apie 500, bet, kaip J. Latvėnas kai kuriais metais pranešdavo, rudenį kolūkiui suskaičiavus pajamas, išeidavę „ant lygiųjų“ – nei kolūkis Latvėnui turėjo mokėti, nei Latvėnas – kolūkiui. Net 1960 m. sesuo rašė, kad „gal ir šiemet negausime nieko“ (1960 10 31 laiškas). Šiaip jau už darbadienį gaudavo 300–800 g grūdų ir 0,3–0,93 rb pinigais. Kaip šeimai pragyventi, jei savo sklypelyje rugius ir kviečius sėti draudė. Manęs prašydavo Vilniuje nupirkti miltų. Kai juos parduodavo, būdavo ilgiausios eilės, o į darbą juk turėjau eiti. Minėtoji pusseserė Janina taip pat rašė: „Praeitais metais už darbadienius gavome po 1,1 kg grūdų ir 1,07 rb pinigais. Menkas uždarbis, bet ką darysi. Kurie turėjo daugiau darbadienių, tai tie kaip nors manysis, bet kurie mažai turėjo, jiems visai blogai. Mes galvojame, kad užteks duonos, nereikės pirkti. Jei reikėtų pirkti, tai truputį būtų blogiau“ (J. Mėlynytės 1954 04 09 laiškas). Nelinksmai rašė ir mano vaikystės draugas Antanas Šilinis iš Naivių kaimo, kuris kolūkyje dirbo brigadininku. Pasak jo, „slenka dienos pas mane vienodai užpildytos įvairiausiais darbais ir rūpesčiais, o žmonės dirba, kiek gali, bet masinis darbas reikalauja daug dirbančiųjų, o jie vis mažėja... Ne per seniai, gal prieš tris savaites, buvo vežimas

G y venimas šalia istori j os

žmonių už Tarybų Lietuvos ribų. Iš mano brigados išvežė keturias šeimas geriausių darbininkų, būtent: Bugailiškį Juozą, Jurėnienę Julę, Stasevičių Kazį, Totorį Antaną. Tik Totorio žmona su vaikais kažkaip tai pasiliko, o kitus visus išvežė su visomis šeimomis... Nustojo žmonės iniciatyvos darbe, visi nuleido rankas... Bendrai apie kolūkį galiu pasakyti, kad nėra reikiamos tvarkos, o ją įvesti yra tiek pat sunku, kaip yra sunku atstatyti sugriautą namą iš jo paties griuvėsių, nepridedant nieko naujo“ (1951 11 03 laiškas). Šitaip mano gimtinės žmonės kolūkiuose murkdėsi ilgai, kol kaimai ištuštėjo, mažai teliko darbingų žmonių. Dabar įprasta sakyti, kad žmonės išmoko vogti dirbdami kolūkiuose. Kai kalbama apie kolūkiečius, su šia nuomone negaliu sutikti. Minėjau, kiek ten žmonės uždirbdavo grūdų ir pinigų. Kaip iš to šeimoms išsimaitinti? Kolūkiečiai, aiškiai matydami, kaip jie apiplėšiami, patys slaptai pasiimdavo dalį savo tikrojo uždarbio. Ar tai vagystė? Greičiau protesto ir minimalios egzistencijos užsitikrinimo forma. Mūsiškiams, t. y. J. Latvėnui su mama ir visa šeima, savotiškai pasisekė. Mūsų kaimas buvo stambaus Skapiškio kolūkio pakraštyje, be patogaus privažiavimo. Tad ištisus laukus paliko dirvonuoti. Dėl ganyklos gyvuliams jokio rūpesčio neliko. Pasišienauti taip pat buvo kur. J. Latvėnui mirus sūnų Algirdą paėmė į kariuomenę. Mama išsigando, kaip dabar apsirūpins šienu, juk be karvės grėsė badas. Bandė šienavimui kviesti talką. Kaip tik tuo metu nuvažiavau atostogauti. Talkininkų atsisakiau ir ėmiau pats šienauti. Ir taip dvi vasaras. Prisiveždavome šieno pilną daržinę. Mama susirūpino, nes kolūkio komisija galėjo surašyti aktą, kad jo per daug, ir dalį atimti. Sugalvojo, kad reikia gerai suminti, šiaip taip užsivedė arklį. Šienas suslūgo. Kai atėjo komisija, mama tuoj nusivedė gryčion užkąsti. Žinoma, užkanda buvo su užgėrimu. Nebėjo nė į daržinę, – viskas tvarkoje. Norėjau pažiūrėti, kaip paprasti žmonės gyvena SSRS gilumoje. Prisiklausiau įvairių, ne itin gerų pasakojimų iš grįžusių kalinių ir tremtinių. Mažiausia žinojau apie Vidurinę Aziją. Tad 1958 m. vasarą susitarėme su Akademijos darbų kalbos redaktoriumi Vladu Bartusevičiumi ir išvykome Vidurinės Azijos pasižiūrėti. Anuomet į šį kraštą turistų keliai dar buvo nepraminti. Žinojome, kad ten reikės patiems galvoti, kokiomis priemonėmis keliauti, kaip maitintis ir kur nakvoti. Lėktuvu pasiekėme Alma Atą, ten ilgai neužsibuvę leidomės į Tian Šanio kalnų Alatau kalnagūbrį. Į alpinistų Gorelniko stovyklą, įsikūrusią 2 km aukštyje, nuvežė autobusiukas, visas tratėjo, drebėjo, tačiau be priekaištų kilo aukštyn. Oras buvo giedras, tad gerai išnagrinėję maršruto planą, patys

381

382

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

vieni pasiekėme ledynus. Grįžti buvo sunkiau, kojas pakirto. Kitą dieną galėjome tik per stovyklą pereiti. Paskui Taškentas, Samarkandas, Buchara, visur nuostabios senovės architektūros kontrastas su skurdoka nūdiena. Istorijos įvykiai sunaikino politinį ir religinį elitą, sunaikino ir jo sutelktus meno žmones. Liaudis šios kultūros nepaveldėjo. Žiūrėjome į minėtus paminklus, žiūrėjome į savitos kultūros žmones ir jautėmės lyg nuklydę į Rytų pasakų pasaulį. Toliau rūsti Karakumų dykuma, geležinkelis Irano pasieniu, kur pasieniečiai po kiekvienos stotelės tikrino visų keleivių dokumentus, Kaspijos jūra ir t. t. Stiprių įspūdžių parsivežėme visam gyvenimui. Prisimenu 1969 m. konferenciją Sverdlovske (Jekaterinburge) smulkiaprekinės gamybos istorijos klausimais. Ten patyriau keleriopų įspūdžių. Pasirodė, kad konferencijos tema ydinga, nes sumenkino stambiosios pramonės vaidmenį Rusijoje. Likęs nebaigtas platinti mūsų pranešimų leidinys buvo sunaikintas Maskvoje. Padvelkė Sibiro istorija. Vienas archyvaras, kilęs iš tremtinių, man ir dar keletui kolegų parodė visą medžiagą apie caro Mikalojaus II ir jo šeimos, net tarnų sušaudymą. Nuėjome taip pat prie to inžinieriaus Ipatjevo namo, kuriame ši tragedija įvyko, bet į vidų negalėjome patekti, nes prie durų buvo užrašas, kad ten srities partinio archyvo saugykla. Tas malonusis archyvaras vėliau man atsiuntė namo nuotrauką, turbūt vieną iš paskutinių, prieš jo nugriovimą. Su ekskursija važiavau į Uralo kalnus. Parodė simbolinį Europos ir Azijos riboženklį – didelį stulpą, kurį jau buvau matęs viename paveiksle apie caro laikų katorgininkų kelią į Sibirą. Kalno papėdėje dūmuose skendo Nižnij Tagilas, uždaras karinės pramonės miestas. Sverdlovskas didelis, bet varganas miestas. Varganas – buitiniu atžvilgiu. Apgyvendino dideliame naujame viešbutyje, pirmame aukšte – restoranas. Pirmą vakarą užėjau vakarienės pavalgyti. Sėdžiu vienas prie stalelio apytuštėje salėje. Pagaliau priėjo kelneris ir ištarė tik vieną žodį: „Kiek?“ Sakau, kad esu vienas ir noriu užsisakyti ko nors vakarienei. Jis paniekinamai burbtelėjo, kad esu nesupratingas. Vėl pakartojo: „Kiek?“ – ir parodė, kad užkanda ant stalo, – ten buvo duonos, druskos ir garstyčių. Po to jo klausimo esmę jau supratau ir alkanas nuėjau miegoti. Paskui pietus valgydavau „privilegijuotoje“ universiteto profesorių valgykloje. Dabar, prisimindamas aplankytas šalis, galiu pasakyti, kad niekur nebuvo taip miela kaip tėviškėje. Jos nesibodėjo ir žmona bei mūsų sūnus. Kaip su būsimąja žmona susipažinau jau rašiau, t. y. per kelionę į Šiaulių teatrą. 1960 m., prieš išplaukdamas laivu į Skandinaviją, jai iš Leningrado „Asto-

G y venimas šalia istori j os

Su žmona Irena Regina ir sūnumi Algimantu, 1987 m. Nuotr. S. Žumbio

rijos“ viešbučio parašiau laišką: „Kaip aš norėčiau, kad Tu keliautumei drauge“ (1960 05 10 laiškas). Paskui vėl parašiau iš Bergeno, bet laiškas į Vilnių atėjo vėliau, nekaip aš sugrįžau. Aną vasarą Regina kaip visuomet buvo etnografinėje ekspedicijoje. Ji man iš Šiaulių (ir vėl Šiauliai!) parašė reikšmingą mūsų likimui laišką: „Tavęs spėjau labai pasiilgti. Anksčiau būdavo galima galvoti, kad ryt ar poryt Tave pamatysiu, o dabar nėra jokios artimos datos, net ir laišką nežinia kada nuo Tavęs gavau. Būtų taip smagu kartu pasiirstyti po ežerą, pavaikščioti po miškus...“ (1960 07 05 laiškas). 1962 m. vasario 17 d. nuėjome į metrikacijos skyrių ir Žvėryno bažnyčią. Buvome įsitikinę, kad viešas vedybų spektaklis mums nereikalingas. Jos tėvų namuose su artimiausiais giminėmis ir vienu kitu draugu susėdome prie stalo, pajuokavome, buvo malonu, kad jaunoji neverkia, kaip matydavau kaimo vestuvėse. Turėjau 9 kvadratų kambarėlį aspirantų bendrabutyje ir istorijos mokslų kandidato atlyginimą. Mūsų pajamos, draugėn sudėjus, garantavo, kad nebadausime. Atėjus vasaros atostogoms susiruošėme pakeliauti po Užkarpatę, kuri mums buvo visiškai nepažįstama, pasižiūrėti kalniečių gyvenimo, jų puošnių tautinių apdarų. Man rodos, kad tokios kelionės šiais laikais povestuvine ne-

383

384

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

vadintų. Transporto priemones, nakvynės vietas teko susirasti patiems turistų bendrabučiuose ir kitur. Gamta buvo graži, daug kas nepaprasta. Vieną naktį nakvojome Jasynioje. Prasidėjo stiprūs trenksmai, net visa tarpukalnė aidėjo. Iš lovos pašoko karininkas ir ėmė šaukti, kad mus apšaudo priešų artilerija. O iš tikrųjų tebuvo paprasta perkūnija. Rudenį Vilniuje gavome dviejų kambarių butą. Spaudoje rašė, kad atsivežėme visą kubinį metrą knygų. Išties knygų atsivežėme, bet visas mūsų turtas tebuvo keletas būtiniausių palaikių baldų. 1963 m. birželio mėnesį susilaukėme didžiausio savo turto – sūnelio Algimanto. Netvėrė džiaugsmu ir jos tėvai. Iš brolio Mindaugo šaipėmės, kad jis, nors nevedęs, bet jau dėdė. Laiškeliuose iš ligoninės Regina rašė, kad viskas labai gerai ir po keleto dienų grįš namo. Paleido po penketo dienų. Na, tada ir prasidėjo, – temperatūra apie 400. Atgal ligoninėn priimtų, tačiau be sūnelio. Jį palikti atsisakė… Pagijo negreit. Nežinau, kodėl žemojo sluoksnio vyrai savo uošvių baisiai nemėgsta. Greičiausiai todėl, kad padeda žmonai nuo girtavimo sudrausti. Reginos mama Uršulė buvo geroji mūsų globėja ir padėjėja. Nežinau, ką be jos būtume darę. Juk žmonai susilaukus vaikelio atostogos baigėsi po dviejų mėnesių. Gerai bent tiek, kad institutas jau nedraudė truputį prailginti pietų pertraukos. Juk 20 minučių kelio namo ir tiek pat atgal. Mūsų naujasis butas prisipildė žmonių. Reginos mama Algimantą padėjo auginti dvejus metų, paskui dar trejus metus globojo senelis Vincentas, penkerių vos ne vos priėmė į vaikų darželį Antakalnyje. Tad troleibuso kamšatyje teko vežioti per visą miestą, nes gyvenome šalia Vingio parko. Po metų persikėlėme į Lazdynus ir per pažintis jį priėmė į Panerių tarybinio ūkio darželį. Gal močiutė dar būtų pas mus likusi ilgiau, bet jai radosi naujo, ne pagal jos amžių sunkaus darbo – padėti auginti Reginos brolio Mindaugo dukrelę Aušrelę. Mūsų bute apsistojo mano sesuo Julija – technikumo moksleivė. Algimantas ėmė lankyti mokyklą, kuri, laimė, buvo mūsų kvartalo viduryje. Mat 1969 m. Reginos rūpesčiu senąjį butą išsikeitėme į vienu kambariu didesnį Lazdynuose. Namas, kuriame įsikūrėme, buvo vienas pirmųjų. Iš pradžių turėjome vargo. Gretimame name buvo statybininkų kontora. Prie jos suvažiavę sunkvežimiai variklių neišjunginėdavo. Šaligatvių dar ilgai nebuvo, vien molio klampynės. Ligi Žvėryno žvyrkeliu retkarčiais važinėdavo sukežęs autobusas. Tiltą per Nerį tik ruošėsi statyti. Šitai mums išėjo į gera, nes žmonės nenorėjo Lazdynų, geriau ėmė mažesnius butus seniau statytuose namuose. Taip mes ir įsikūrėme, kaip minėjau, didesniame bute, kuriame

G y venimas šalia istori j os

baigsime ir savo dienas. Knygos mus spaudžia iš visų pusių, juk esame du pirkėjai, aš – istorijos, Regina – etnologijos. Butas reikalauja remonto, bet kaip jį padarysi? Pajudinę knygas visiškai pražūsime. Sūnui mokslas sekėsi lengvai. Jis pagarbiai vartydavo mūsų knygas, anksti, dar ligi mokyklos, gerai išmoko skaityti. Bijojome, kad jis nepasirinktų istorijos. Nuo jos, galima sakyti, atgrasė auklėtoja. Visą klasę užrašė į pionierius. Algimantas gavo metraštininko pareigas ir tuo džiaugėsi. Deja, neilgai. Susirinkimų nevykdavo, bet mokytojai, vadovaujančiai pionieriams, reikia atsiskaityti. Algimantui davė neva įvykusių susirinkimų datas ir liepė parašyti savo „met­ raštį“. Namo grįžo susijaudinęs, kad mokytoja moko meluoti. Algimantas įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, įgijo radiofiziko specialybę. Kaip dabar matome, jis nuėjo sunkiausiu keliu – per fizikos, matematikos egzaminus pasakėlių nepakanka. Dabar kitus moko sudėtingiausių kompiuterijos dalykų, kartais jo darbo diena užtrunka po 12 valandų. Jo ir marčios Rasos sūnus Andrius studijuoja Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Einasi lengvai, visad gauna stipendiją. Anūkė Ievutė dar tik septintoje klasėje, kaip man atrodo, jai maloniausi yra dailės, literatūros dalykai. Vėl grįžtu prie gimtinės, kuri buvo svarbiausia mudviejų su žmona vasarojimo vieta. Drauge veždavomės ir sūnų Algimantą, kuris dabar Čivus tebelaiko svarbiausia vaikystės atsiminimų vieta. Man sąlygos čia vasaroti buvo palankesnės nekaip Reginai. Tiesa, ir ją mama ir visa šeima bei kaimynai pripažino savo žmogumi. Regina prisidėdavo prie virimo, siuvimo, eidavo šieno džiovinti, tačiau mama šiukštu drausdavo daržą ravėti, bijodama kaimynų apkalbų, kad marčią pristatė prie tokio juodo darbo. Reginai vasara buvo ekspedicijų metas, be to, ji turėjo trumpesnes atostogas, todėl kurį laiką likdavau su Algimantu. Pirmą kartą su juo į Čivus nuvykome, kai jam sukako vieneri metai. Iš Vilniaus į Kupiškį buvo patogiausia skristi lėktuvėliu. Mat anuomet kelionė autobusu neasfaltuotais keliais truko pernelyg ilgai ir vargino. Oro susisiekimas buvo sutvarkytas bene su kiekvienu atokesniu rajonu. Mat reikėjo, kad valdininkai galėtų patogiau kursuoti. Vietų visad būdavo, net lėktuvėlyje, skirtame trim keleiviams skraidinti. Čivuose per pirmą vasarą išmoko tvirčiau vaikščioti, o po poros trejeto metų ėmė draugauti su gyvulėliais. Buvome prisijaukinę ežiuką, kuris triauškindavo atneštus sliekus. Vienas avinėlis tapo klusniu Algimanto draugu, lyg šuneliu. Laukdavo prie namo durų, jei jos būdavo praviros, Algiuką surasdavo ir prie stalo sėdintį. Kai Algimantas išvažiavo, avinėlis

385

386

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mūsų šeima: iš kairės mudu su Regina, anūkas Andrius, marti Rasa, anūkė Ieva ir sūnus Algimantas, 2009 m. pavasaris. Nuotr. P. Pivoriūno

supyko, ėmė badytis. Paskutinė mūsų vasara Čivuose buvo, kai Algimantas turėjo 15 metų. Melioracija! 1975 m. pradžioje įkainavo kolūkiečių trobesius ir vaismedžius. Liepė keltis į kolūkio gyvenvietę. 1977 m. visi kaimo laukai buvo išraižyti griovių griovelių. Vos privažiavome prie tėviškės namų. Kaimą gaubė dūmai. Mat buldozeriai rauna medžius ir krūmus, stumia į dideles krūvas, paskui padega. Iš pradžių sumanyta sudeginti ir kolūkio paimtus ūkinius pastatus, bet kažkodėl susilaikė. Rudenį griovė mūsų namus, mama išvažiavo į Panevėžį pas sūnų. Dalį gyvenamojo namo sienojų ir skardinį stogą pardavė. Kaimas išnyko, žmonės išsiskirstė kas kur, – gal tik trejetas šeimų liko tame pačiame kolūkyje. Bendruomenė sklaidėsi jau visą pokarį, bet per melioraciją išnyko kaip dūmas. Kelerius metus buvo pernelyg skaudu ten nuvažiuoti (per Vėlines lankydavome tėvų kapus). Dabar, kai stoviu ant mūsų sodybos kal-

G y venimas šalia istori j os

nelio, aplink tušti laukai, tik mūsų su tėvu sodintas miškelis arklių ganykloje paliktas. Žiūri, lyg laukdamas stebuklo, gal pamatysi pilnus laukus žmonių, triūsiančių prie savo darbų. Melioracija buvo mirtinas smūgis agrariniam gyvenimo būdui ir visuomenės agrarinei kultūrai. Visoje Europoje agrarinę kultūrą išstūmė industrinė, biurgerinė kultūra. Kai tai vyko be prievartos, savaiminės evoliucijos keliu, nebuvo taip skausminga kaip Lietuvos kaime. (Šis procesas dar nesibaigė...) Norėčiau, kad masinė vartotojiška kultūra nesunaikintų vertingiausio anos kultūros palikimo, jos dvasinės kūrybos paveldo. Kadangi turėjome mašiną, naujų kaimiškų namelių vasaroms praleisti ieškojome plačiai. Prie Daugų mums siūlė pirkti kapinių koplyčią... 1978 m. rudenį (tuomet buvo griaunama mūsų sodyba Čivuose) per Reginos gimines sužinojome, kad tušti namai yra Urkionių kaime, Varėnos rajone. Nuvažiavome. Aplink giria. Radome ir šeimininkę Eleną Uždavinienę, kuri jau buvo gerokai pagyvenusi, bet likusi viena susirado to paties kaimo našlį Simą Lusą (mes su juo susidraugavome). Nameliai pusvalakio ūkininko, troba dar tvirta, bet klojimas sukūrentas kolūkio kontorai šildyti, o tvartas – susmukęs. Sutarėme dėl kainos, bet pirkimo vargai mūsų dar laukė. Anuomet nekolūkiečiams kaimuose įsigyti namus buvo uždrausta, reikėjo specialaus Ministrų Tarybos leidimo. Kolūkio susirinkimas mūsų sandėriui neprieštaravo, nes aplink didelių dirbamų laukų nebuvo, tik abipus Versekos upės driekėsi pievos, skirtos kolūkiečių gyvuliams ganyti arba pasišienauti. Kaip į šią Ministrų Tarybą kreiptis? Juk į tokias „įžymybes“ kaip aš niekas dėmesio nekreips. Nuėjau pas akademijos prezidentą J. Matulį. Jis mielai sutiko tarpininkauti, savo vardu parašė raštą minėtai Ministrų Tarybai. Atsakymas su palankiu nutarimu taip pat atėjo J. Matulio adresu. Dabar jau galėjau vykti pas notarą ir įforminti pirkimą. Su sūnumi 1979 m. vasarą vietoje tvarto laužo pa­ statėm svirną iš atsivežtų gimtojo namo sienojų. Dirbome, neturėdami nė laiko gretimoje girioje pasigrybauti. Tuo metu žmona ištisas dienas palinkusi triūsė gėlių darželyje ir darže, kuriame auginome mūsų maistui reikalingiausių daržovių. Trobą išvalėme, bet jos nekeitėme, palikome kaip etnografinį paminklą. Ši sodyba tapo mūsų susitikimų su artimiausiais giminėmis vieta. Čia bėgiojo sūnaus ir sesers vaikai, išmoko suvokti paprastos gamtos grožį, galėjo pasimaudyti Versekos upėje. Žmona tiesiog neįsivaizduoja vasaros be šių namelių. Tiesa, turėjome ir šiokių tokių praradimų, nes ekskursijos po Lietuvą nutrūko. Guodėmės tuo, kad žmona per etnografines ekspedicijas buvo išmai-

387

388

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

šiusi daugybę kaimų ir kone visus miestelius. Mano krašto pažinimas buvo menkesnis, bet vis dėlto per kelias dešimtis metų aplankiau daugelį atmintinų mūsų istorijos, kultūros ir gamtos vietų. Deja, netikėtai pasidariau priklausomas nuo širdies ligos. Po 1984 m. infarkto ligoninėje išgulėjau tris mėnesius, gydytojos žodžius, kad yra išgyvenančių ir po 25 metus, laikiau noru paguosti. Pro langą žiūrėjau į Neries šlaituose su rogutėmis skriejančius vaikus, galvojau, kad į tokį kalną jau niekad nebeužkopsiu. Snieguotieji kalnai, po kuriuos keliavau, dabar atrodė lyg išsisklaidęs sapnas. Tačiau prie visko galima priprasti, net žymią dalį jėgų atgauti. Rytą nurijai privalomas tabletes ir daugiau apie savo ligą negalvok. Kai ateis laikas, ji pati primins. Priminė 1997 m. ir 1999 m., kai per mūsų instituto susirinkimą ir J. Jurginio 90-mečio minėjimą akademijoje susmukau ir ligoninėje be sąmonės išgulėjau keletą dienų. Negaliu pamiršti kolegų Elmanto Meilaus, Aivo Ragausko, Petro Kalniaus ir daugelio kitų, kurie man suteikė pirmąją pagalbą, nes antraip po penketo minučių greitosios pagalbos gydytojai jau būtų nebeturėję, ką veikti. Santariškių ligoninės kardiologinės reanimacijos gydytojas Pranas Šerpytis gelbėjo ne tik mane, bet ir guodė žmoną, kad nepaisytų ligoninės pliauškalų: jei atgausiu sąmonę, tai su manimi vis vien nebegalės susikalbėti. Kiek ji iškentėjo per mano ligas! Be jos rūpesčių turbūt šių eilučių jau nerašyčiau. Atsigavau ir su savo kolegomis, kurie mane ligoninėje lankė, netrūkdavo kalbos apie istoriją ir gyvenimą. 1999 m. kardiochirurgas Giedrius Uždavinys su savo brigada šuntavo užakusias koronarines kraujagysles, o Audrius Aidietis įsiuvo defibriliatorių, kad apsaugotų nuo pražūtingų širdies virpėjimo priepuolių. Visa tai jie atliko su dideliu atsidavimu savo profesijai, nesitikėdami jokios naudos iš manęs. Niekad nepraradau vilties, kartais su pusbroliu Alfonsu Merkiu, kuris mane lankė, net pajuokaudavome. Sakiau, iš kojų išėmė kone metrą venų, kaip jos ten prie širdies sutilpo. Alfonsas atsakė: „Žinoma, kad dar atliko, bet neatidavė.“ Po metų kitų šitokią operaciją pakėlė ir jis pats. Tuomet šio juokavimo pakartoti nebebuvo prasmės. Praėjo 10 metų. Pabrašku, bet gyvenu istoriko rūpesčiais, tačiau kur kas daugiau prasmės įgauna šeima, vaikai, anūkai, giminės, draugai ir net laikini gyvenimo pakeleiviai. Kai šiuos atsiminimus rašiau, kasdien galvojau apie patį gyvenimą, o ne apie ligas. Ačiū Dievui, tarp savo giminių tapau kone gyvenimo trukmės rekordininku. Taigi kiekvienas iš mūsų turėtų suprasti, kad svarbūs ne tik šio pasaulio dėsningumai, bet ir atsitiktinumai. Turiu galvoje taip pat istorijos procesą...

Quo vadis?

2000 m. pabaigoje darbą Lietuvos istorijos institute baigiau. Keitėsi direkcija, ir jau neturėjau noro taikytis prie kitokios tvarkos, patirti, kaip atstumiami vadinamieji seniai ir net diskriminuojami. Šiuokart ima sarkastiškas juokas. Atėjau į institutą su įtarimų šleifu, niekas manęs nesutiko ir nepasveikino. Dabar, baigdamas tarnybą, likau toks pat nepageidaujamas, nevertas nė atsisveikinti. Jaunimo veržimasis karjeros laiptais, sakyčiau, visiškai natūralus, bet pagarbus atsisveikinimas su tais, kurie institute daug metų dirbo, rūpinosi istorijos mokslu, kaip galėjo ir išmanė, neturėtų būti ciniškas, bent to reikalauja elementari etika. Sakoma, kad pagyvenę žmonės kaskart daugiau kalba, kas buvo ir ką būtų galima geriau padaryti. Žinoma, jau įprasta, jog tvarkingoje šeimoje jiems kalbėti netrukdoma, bet priimama tik tai, kas kitai kartai kitomis sąlygomis atrodo verta dėmesio. Ateina toks laikas, kai žmogaus interesų ratas smarkiai susiaurėja, ypač netekus istorikų bendruomenės nario funkcijų. Vis dažniau pagalvoji, kokia prasmė siekti, kad neatsiliktum nuo tolesnės mokslo raidos. Deja, žvelgimas iš šalies į tai, kas vyksta, vis dar aktualus, nors gali būti suprastas neadekvačiai. Baigiant savo gyvenimo ir istoriko būties apmąstymus rūpi pasamprotauti, kas dabar vyksta mūsų istoriografijoje ir kaip tai siejasi su „praeitimi“, ateities perspektyvomis. Čia neminėsiu nė vienos dabartinio istoriko pavardės, nes man svarbu parodyti bendriausius istorijos mokslo pokyčius, jo „madas“, netgi savotišką chaosą, ir kritiškai aptarti kai kurias mūsų istorikų etikos apraiškas, jų simptomus. Nuo Sąjūdžio laikų iki šiol mūsų istoriografija padarė milžinišką šuolį. Išsiplėtė tematika, eina solidžios monografijos, straipsnių rinkiniai, Lietuvos istorijos metraštis, įsibėgėjo išsvajotasis Lietuvos Metrikos leidimas. Tačiau istorijos dirvonai platūs, daug kas ieško lengvesnių arimų. Darbų daug, bet trūksta

390

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

1988–2000 m. instituto direktoriai: A. Tyla, V. Merkys ir E. Rimša, 2000 m.

norinčių juos dirbti. Juk yra, kas gyvena iš disertacijų kapitalo, retsykiais, ir tai ne kasmet, parašydami kokį nors mokslinį straipsnį. O kiek vengiančių „nepelningų“ kolektyvinių darbų – šaltinių publikacijų, informacinio pobūdžio veikalų ir panašiai. Apsilankau Lietuvos valstybės centriniame archyve, be kurio tiesiog neįmanoma tyrinėti daugelio XVII–XX a. pradžios temų. Sutinku vieną kitą doktorantą, bet kitus konfratrus – retai. Stalai apsėsti pensininkų, ieškančių savo genealogijos šaknų. Gerai ir tai, nors šiuo atveju – tik mėgėjiškas užsiėmimas. Šiais individualizmo laikais ypač vengiama vadinamųjų kolektyvinių darbų. Tad dar nežinia kada turėsime istorijos enciklopediją ir terminų žodyną, biografinį ir biobibliografinį žodynus, lokalinės istorijos – gyvenviečių – enciklopediją (jos apimtis būtų apie 12–15 tomų). Vėl apleista socioekonominė istorija, vos pradedami lokalinių bendruomenių, socialinių grupių ir etninių mažumų kasdienio gyvenimo tyrimai. Nesukūrėme patvaraus istorijos populiarinimo žanro. Visiškai nesiekdamas kokių nors direktyvinių apibendrinimų norėčiau pamąstyti apie tuos gerus ir ne itin gerus simptomus ir atvirus reiškinius, kurie užkliudė istorikų „virtuvę“.

Q uo vadis ?

Bendriausias istorijos mokslo srovių, mokyklų ar, paprastai tariant, „madų“ problemas nagrinėja istoriosofija, filosofijos mokslo šaka. Tačiau ir patys istorikai turi suvokti metodologinius savo mokslo pokyčius. Laikui bėgant kaskart iš naujo kyla sudėtingiausias klausimas – kas yra istorija? Ilgai vadovautasi Cicerono sentencija, kad „Istorija yra gyvenimo mokytoja“. Reikia tik išmanyti istorijos eigą. Prisiminkime, jog kai kurie karaliai tikėjosi gauti patyrimo iš savo pirmtakų biografijų, prancūzų imperatorius Napoleonas III norėjo sekti nepakartojamu Napoleonu I arba Benitas Musolinis (Benito Mussolini) girdėjęs istorijos šauksmą atkurti Romos imperijos didybę. Yra pavyzdžių ir iš mūsų praeities. Antai lietuvių visuomenininkai – įžymybės skelbė tautai, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui agresyvieji kaimynai taip išseks, jog pasikartos 1918–1920 m. nepriklausomybės atkūrimo modelis. Deja, šis pasitikėjimas istorija kaip mokytoja kainavo tūkstančius gyvybių. Tarp šiuolaikinių istorikų, ypač postmodernistų, sklando net nihilistinė mintis, jog istorija temoko vieno dalyko, kad iš jos nėra ko mokytis. Šiuolaikinės modernios istorijos sampratai kur kas artimesnė kita to paties Cicerono sentencija – „Istorijos nežinantys žmonės visad lieka vaikai“, – kurią kaip moto Jonas Basanavičius pasirinko pirmajam Aušros numeriui. Dabar manoma, kad istorija – tai žmoniją vienijanti patirtis, mentalinė vertybė, kuri palaiko žmonijos, atskirų etninių ar politinių bendruomenių ir netgi šeimų, individų istorinę atmintį, t. y. ugdo laiko pojūtį. Per istoriją suvokiama žmogiškoji esybė laiko sraute ir viskas, kas laukia ateityje, bus praeities tąsa. Istorijos paveldo pažinimas – savęs pažinimas. Įžymus anglų istorikas Edvardas Haletas Karas (Edward Hallet Carr) dabartinę žmogaus savimonę tapatina su istoriškai paveldėta savimone, kai „Žmogus susidomėjęs atsigrįžta į saulėtekį, kur buvo jo pradžia, ir viliasi, kad blankūs praeities spinduliai nušvies nežinomybę, į kurią jis eina...“ Vis dėlto ateities prognozių funkcijos tenka ne istorijai, o visiškai atskiriems socialiniams mokslams (istorija – humanitarinis mokslas) – sociologijai ir politologijai. Tačiau ir jie lyg meteorologija, nors ir vadovaujasi moderniausia technika ir metodais, ne kiek teįžvelgia, kas bus tolesnėje ateityje. Daug žadantys sociologiniai dėsniai žlunga vienas po kito (prisiminkime žmonijai brangiai kainavusį K. Markso teorijos sovietinio varianto realizavimą). Istorijos mokslo objektyviųjų įžvalgų galios – taip pat viena labai skirtingai vertinamų problemų. Prieš tikėjimą kritiniu istorijos metodu, kuriuo siekiama priartėti prie objektyvios tiesos, dabar Vakaruose piestu stoja postmodernistai, kurie teigia, jog už šiuolaikinės ideologijos ribų istorinės tiesos, tikro žinojimo

391

392

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

nėra. Anot šių nusivylusių intelektualų, visos ideologijos viena prasme panašios, jos visos siekia disponuoti žmogumi, kontroliuoti jo dvasinį pasaulį. Šiais tobulų komunikacijų laikais postmodernistų pažiūros randa atgarsį ir pas mus, bet ne grynu pavidalu, o provincinio nevisavertiškumo adaptacijos variantais. Visų pirma ima reikštis ciniškas požiūris į savo istoriją, ne vien tikrų, bet ir išgalvotų istorijos stereotipų, patriotinių mitų „demaskavimu“. Įsiminiau vieną lietuvių ir lenkų konferenciją vadinamųjų istorijos mitų klausimu. Lenkų pranešimus galima įvardyti kaip elegantiškus. Šie mitai reikšmingi tam tikrais praeitais tarpais, kai reikėjo siekti tautinės ir pilietinės tapatybės. Sakyčiau, tai pragmatiškoji istorijos proceso dalis, visuomenės raida nueina pirmyn. Nusensta ir tie vadinamieji mitai. Mūsų istorikų pranešimų tekstai buvo kur kas radikalesni, netgi destruktyvūs, skirti mitams demaskuoti, t. y. taikomi kone tie patys kovingi metodai, kaip sovietmečiu buvo demaskuojami vadinamieji buržuaziniai nacionalistai ir užsimaskavęs antisovietinis elementas. Cinizmo pavyzdžiu laikyčiau ir vienos filosofės daktarinės disertacijos publikaciją, kurioje su tautiniais mitais kovojama J. Basanavičių apšaukiant psichiniu ligoniu, o V. Kudirką – nevykėliu gydytoju. Kur dar toliau eiti? Ir po to autorė ėmė greitai kilti karjeros laiptais aukštyn. Šie istorikai ir, kaip matome, ne vien istorikai, tikisi taip iškilti kaip šiuolaikiniai „lokalaus“ patriotizmo bei pilietinės visuomenės nesaistomi mokslininkai ir patraukti sutrikusios savosios visuomenės ir ypač kaimyninių šalių istorikų, pretenduojančių absorbuoti mūsų istoriją, dėmesį. Iš tikrųjų istorijos mokslas (visi humanitariniai ir socialiniai mokslai taip pat) ypatingas tuo, kad jis dvigubai subjektyvus. Mat, pirma, subjektyvūs patys istorijos šaltiniai – praeities žmonijos gyvenimo ir mąstysenos atspindžiai ir, antra, subjektyvūs patys istorikai, determinuoti tos visuomenės terpės, kurioje jie gyvena ir dirba. Pastarojo subjektyvumo padarinių, beje, neišvengia nė gamtos mokslai. Kaip įveikti šaltinių subjektyvumo lukštą, galvas suka ne viena istorikų karta, tai nėra koks nors ypatingas šiuolaikinis atradimas. Tiesa, dabar itin madinga „novatoriškai“ kalbėti apie šaltinių daugiaprasmiškumą, daugiamatiškumą. Bet ar dėl to verta nesiskaityti su istorijos mokslo pirmtakų palikimu. Antai Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Igno Jonyno 1933 m. paskelbta studija apie Vytauto šeimą neblėsta kaip vienas ryškiausių šaltinių pažinimo metodo pavyzdžių. Antra vertus, taip pat jau seniai žinoma, kad ir šaltinio tendencingumo „produktas“ yra vertingas šaltinis pasaulėžiūrų rai-

Q uo vadis ?

dai tyrinėti. Suprantama, kad pažanga šaltinių pažinimo, istorinių faktų atrankos buitinių faktų jūroje tobulėjimas yra nenutrūkstamas, ypač dabar, kai nesunku susivokti, kas pasaulyje istorijos mokslo metodologijoje nauja, kai galima pasitelkti matematikos, fizikos ar biologijos mokslų galimybes. Nors istorijos mokslo Tiesa reliatyvi, tačiau pastangos prie jos artėti yra būtinos ir nelieka bevaisės. Būtume perdėm optimistai, jei manytume, kad istorijos metodologinės ir metodinės naujovės Lietuvoje adaptuojamos sklandžiai ir su nauda mokslui. Atvirkščiai, į paviršių kyla abejotinos vertės tendencijos. Antai koks nors ambicingas istorikas pasiskaito vokišką ar amerikietišką straipsnį, rečiau – knygą, susiranda naujoviškų teiginių, juos lyg pyragą razinomis padaigsto faktais iš Lietuvos, ir jau „studija“ baigta, o pats autorius prisistato kaip didis teoretikas ir modernistas. Knieti pasišaipyti, argi ne tokiais pat metodais mūsų vadovaujantieji sovietmečio istorikai istorinio materializmo teoriją ir partijos direktyvas taikė Lietuvos istoriografijai „modernizuoti“? Kartu kyla klausimas, ar vien savamoksliškai skaitydami Vakarų istorikų veikalus, dalyvaudami konferencijose ir epizodiškai dirbdami tenykščiuose archyvuose įveiksime savo neabejotiną santykinį atsilikimą? Prieškario laikais universitetas matė kitą patikimesnį kelią. Siuntė gabiausius savo auklėtinius tolesnių mokslų siekti Vakarų Europos universitetuose. Kadaise šie Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Broniaus Dundulio pramintieji takai seniai užžėlė. Jei daugiau mūsų jaunųjų istorikų gautų išsilavinimą prestižiniuose Vakarų universitetuose, po kokio dešimtmečio su savo istorija tikrai įeitume į Europą. Šioje srityje, kaip atrodo, Latvija ir Estija mus gerokai lenkia. Aukštųjų mokyklų pareiga, manau, sistemingai rūpintis, kaip neatsilikti nuo aukščiausio istorijos mokslo lygio pasaulyje ir padėti studijuojančiam jaunimui surasti kelius į prestižinius užsienio universitetus. Juk, pavyzdžiui, filologai, chemikai, medikai, teisininkai veržte veržiasi juose įgyti kuo aukščiausias kvalifikacijas. Dabar užsienio universitetus pasiekia tik pavieniai būsimieji istorikai savo arba tarptautinių fondų iniciatyva ir, beje, pasiekia ne pačias geriausias aukštąsias mokyklas. Neretai Vakaruose būgštaujama, jog istorijos mokslo eroziją kelia suklestėjusios sociologija ir politologija. Rodos, mūsų sociologai su istorikais ir ypač etnologai sugyvena darniai. Tačiau politologai, tiksliau – politologais pasivadinę istorikai ir kiti kelia tam tikrų rūpesčių. Mat jie, užuot tyrę dabartinę politinę Lietuvos padėtį ir prognozavę ateitį, atsigręžia atgal į praeitį ir ima

393

394

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

patarinėti, kaip reikėjo išvengti jos „klaidų“ ir kas dėl jų „kaltas“. Kliūva tiems, kurie netoleravo unijinio politinio paveldo, kurie kėlė „separatistinį“ tautinį sąjūdį prieš polonizaciją ir rusifikaciją, kurie Lietuvos valstybę atkūrė etniniu pagrindu. Šiais atvejais pamirštamas pagrindinis principas, kad istorikas nėra nei prokuroras, nei teisėjas, bet tik patikimas faktų interpretuotojas, jam svarbu išaiškinti, kodėl, kaip ir dėl ko tas vyko, kas įvyko. Vėl grįžkime prie „ėjimo į Europą“ temos. Niekas niekad negalėjo abejoti, kad geografiniu atžvilgiu Lietuva visad buvo Europos dalis. Ir ne vien geografiniu. Juk į Europą atėjome drauge su kitais indoeuropiečiais, esame indoeuropietiškos kilmės. Kai Lietuva priėmė krikštą, per katalikybę sėmėsi bendros Europos kultūros (prisiminkime, kad ryški kultūros sekuliarizacija tapo tik viduramžiams baigiantis ir truko ilgai). Mūsų agrarinė kultūra, gyvenimo būdas taip pat priklausė europietiškam tipui. Industrinė, miestiška kultūra atėjo iš išsivysčiusių Europos šalių. Tad „ėjimo į Europą“ prasmių lieka ne tiek jau daug. Viena jų – lygiavimasis į tas šalis, kuriose aukštesnis materialinis lygis, aukštesnė kultūra ir gilesnės demokratinės visuomenės tradicijos. Tačiau bene aktualiausia – Europos Sąjunga. Pastaroji neturi jokio programinio tikslo tapti tautų asimiliacijos katilu, atvirkščiai – didžiuojasi savo tautinių kultūrų, kalbų įvairove, sąmoningai gelbsti nuo išnykimo mažai naudojamas kalbas, smulkias etnines bendruomenes. Tačiau būtume akli, jei vadinamųjų istorinių ir buvusių imperinių tautų mentalitete neįžvelgtume arogancijos etnokultūrinių, t. y. praradusių politines tradicijas arba visiškai neturėjusių savo valstybių tautų atžvilgiu. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia, imkime anglų istoriko ir žurnalisto Anatolijaus Lyveno (Lieveno), kilusio iš Kuršo vokiečių baronų giminės, knygą „Pabaltijo revoliucija“ ir matysime, kaip jis tradiciškai iš aukšto žiūri į laisvės siekiančią latvių tautą. Kartais istorikų bendruomenėje pasigirsta priekaištų, kad Europos Sąjunga nesirūpina mūsų šalies dvasine kultūra, taigi ir istorija, neskiria reikiamų subsidijų iš savo fondų. Šias subsidijas gauna daugelis mūsų ekonomikos šakų, tad Lietuvos valstybė, atrodytų, turi daugiau išteklių pati remti savo humanitarinės kultūros raidą. Klaidingai suvokiamas „ėjimas į Europą“, ir dalis tenykštės istoriografijos, kaip man atrodo, mūsų istorikams įvaro tautinio ir pilietinio nevisavertiškumo kompleksą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete Sąjūdžio laikais pirmas istorikų darbas buvo panaikinti Lietuvos istorijos katedrą. Girdėjau vieno universiteto istoriko, ginančio savo konfratrų munduro garbę, man adresuotą protestą, kad buvusi panaikinta Lietuvos SSR istorijos katedra, o Lietuvos istorijos katedros

Q uo vadis ?

universitete nebuvo. Tai visiškai klaidinga. 1940 m. pradžioje iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilnių buvo perkeltas Humanitarinių mokslų fakultetas drauge su profesoriaus I. Jonyno vadovaujama Lietuvos istorijos katedra. Nepakeistu pavadinimu (nuo 1945 m. jai vadovavo J. Žiugžda) veikė ligi 1949 m., kol buvo prijungta prie SSRS istorijos katedros. Vis dėlto N. Chruščiovo „atšilimo“ laikais uždarytoji katedra vėl buvo atkurta, bet jau Lietuvos SSR istorijos katedros pavadinimu. Tai, be abejo, buvo nuolaida akademinės visuomenės nepasitenkinimui slopinti. Jei Sąjūdžio laikais, kaip tvirtina mano oponentas, šią katedrą reikėjo uždaryti dėl LSSR įvardijimo, tai, logiškai pratęsiant mintį, būtų reikėję uždaryti ir Vilniaus universitetą, vadintą V. Kapsuko vardu. Vietoje vienos Visuotinės istorijos katedros įsteigė tris naujas katedras, atitinkančias klasikinės visuotinės istorijos periodizaciją. Ar dėl to mokslinis ir pedagoginis darbas tapo europietiškas? Bent jau studijų iš visuotinės istorijos dar nematyti, nes patys dalyko dėstytojai dažniausiai yra savamoksliai, Vakarų universitetuose neįgiję reikiamų kvalifikacijų. Ar toks savamokslis istorikas gali išugdyti aukštos kvalifikacijos profesionalą, savarankišką visuotinės istorijos tyrinėtoją, profesorių? Aišku viena, kad Lietuvos istorijos periodizacija gerokai skiriasi nuo visuotinės istorijos periodizacijos. Minėtasis N. Deivisas, rašydamas Lenkijos istoriją, ne be pagrindo kelia mintį, kad viduramžiai Rytų Europoje galutinai baigėsi su baudžiavos panaikinimu. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog, plintant ekonominei globalizacijai, visuotinei istorijai taip pat imta teikti plačią globalinę prasmę. Kaip svarbūs žmonijos istorijos veiksniai iškeliamos ne tik Vakarų Europos, bet ir Rytų bei Amerikos civilizacijos. Visuotinę istoriją senąja prasme imama vadinti keleto imperinių Vakarų Europos valstybių istorija, kuri negali atstovauti globalinei istorijai ir jai diktuoti savo periodizacijos. Šiame kontekste verta priminti ir neigiamas tendencijas dėl Lietuvos istorijos kaip sąlygiškai savarankiško mokslo objekto traktuotės. Mūsų senieji istorikai padėjo daug pastangų, kad šis objektas būtų išskirtas iš kaimyninių šalių istorijos ir susilauktų mokslinio pripažinimo. Sovietmečiu siekta ne tik inkorporuoti lietuvių tautą į „sovietinę liaudį“, bet ir joje ištirpinti. Tas pats daryta ir Lietuvos istorijai likviduoti, grąžinant ją į Rusijos istorijos priedėlio padėtį ir paskandinant vadinamojo sovietinio internacionalizmo katile. Paradoksalu, kad dabar vėl matomos tendencijos lietuvių tautą eliminuoti kaip savo istorijos subjektą (kūrėją) ir Lietuvą laikyti iš esmės kaimyninių tautų politinių ir kultūrinių interesų susidūrimo lauku, t. y. tų tautų istorijos sudėtine dalimi. Antai

395

396

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

bandoma išteisinti žiaurumais ir agresija pasižymėjusius kryžiuočius (dėl jų piktadarybių nukentėjusias tautas atsiprašė popiežius Jonas Paulius II) ir jų ekspansiją pateisinti aukštesnės europinės kultūros platinimu. Arba imkime Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 m. atkūrimo temą, kai ši nepriklausomybė laikoma vien tarptautinės politinės konjunktūros rezultatu, ignoruojant pačios lietuvių tautos siekius ir pastangas. Panašiomis aplinkybėmis Baltarusija nepriklausomybės neįgijo, niekas jai nepriklausomybės nedavė, kai baltarusių tauta tam dar tebebuvo nepribrendusi. Netgi Klaipėdos atgavimas 1923 m. vadinamas Lietuvos agresija. Prieš ką? Vokietija pagal Versalio taikos sutartį atsisakė savo suvereniteto teisių į šį kraštą. Laikinai jį okupavo Prancūzija, kol Lietuva gaus de jure teises. Deja, buvo rezgamos tarptautinės intrigos šiam kraštui perduoti Lenkijai. Argi lietuvių savanorių įžengimas į etninį lietuvių kraštą buvo agresija, juolab kad mažlietuviai tam pritarė, patys rėmė, krašto policija palankiai sutiko Lietuvos savanorius ir užtikrino viešąją tvarką. Nuolat pasigirsta vyresniųjų istorikų kaltinimai baltofilija, baltocentrizmu, lituanocentrizmu, patriotizmu ir pan. Tačiau netgi labai modernistinės amerikiečių istorikės Džois Aplebi (Joyce Appleby), Lin Hant (Lynn Hunt) ir Margaret Džekob (Margaret Jacob) akcentuoja, kad etnocentrizmas būdingas visų šalių istorikams, beje, ir buvuvusių imperinių tautų. N. Deivisas savo veikale apie Lenkiją tiesiai sako: „istorija patiems lenkams yra svarbiausia savęs pažinimo priemonė ir pagrindinė gairė, vedanti į tautos išsigelbėjimą.“ Matyt, nemenkos vertės veiksnys, nukreipiantis į savosios istorijos subjekto menkinimą arba jo atmetimą, yra visiškai klaidinga samprata dėl įsipareigojimų tiems kaimyninių šalių fondams ir institucijoms, kurios materialiai remia istorikų užsienines keliones, stažuotes arba konferencijas. Žinoma, tauriam šiuolaikiniam naujosios istorikų kartos mentalitetui susiklostyti reikia laiko. Deja, kol kas beveidis kosmopolitizmas ir vartotojiškos kultūros veržlumas daro savo. Pastarasis kartais užgožia ir istorikų pilietinę savimonę. Argi kitaip pavadinsi tokius „originalius“ pareiškimus, kad už valstybinę Vasario 16-osios šventę (jai esą lemta išnykti) kur kas svarbesnė yra epikūrinėmis virtusios Užgavėnės arba Šv. Valentino diena. Tačiau tai turbūt ne tiek mokslinės erudicijos, kiek profesinės etikos dalykai. Svarbus istorijos mokslo pažangos veiksnys yra polemika, kuri šiais laikais neteko direktyvinių funkcijų ir, kaip sovietmečiu, grėsmingų administracinių sankcijų. Antra vertus, nebėra oficialiųjų „rūmų“ istorikų ir jiems subordinuotų „periferinių“, „žemesnės kastos“ istorikų apskritai ir ypač toje pačio-

Q uo vadis ?

je mokslo įstaigoje. Itin skaudu, kai nepakankamos kvalifikacijos istorikai ir prie jų pridėti biologai ar panašūs mokslininkai ima vėl, kaip senais ne visiškai „gerais laikais“, nurodinėti, kad, tarkim, Lietuvos istorijos institutas atsilikęs, nes rašo monografijas (vertingas Lietuvos kultūros tapatybei) ir mažai skelbia straipsnių užsienio prestižiniuose žurnaluose. Ypač agresyvi buvo viena tokia komisija 1998 m., vadovaujama biochemiko akademiko Juozo Kulio. Betgi tai ne istorinės polemikos veiksnys, o vien destruktyvi direktyva. Pati istorikų bendrija yra spalvinga, ir čia jos vertė bei grožis. Kiekvienas šios bendrijos narys tegul byloja pagal savo išmanymą, tačiau be cinizmo ir arogancijos. Kai nesutinka, valia diskutuoti ir kelti kitus argumentus ir tiesas. Kuo mažiau šaltinių, tuo daugiau hipotezių ir... fantazijų. Tad kodėl reikėtų smerkti gilesnius Lietuvos valstybės ištakų, Mindaugo sostinės, lietuviškų poterių archaikos, naujos Krėvos sutarties prasmės ieškojimus. Juk archeologas mėgėjas prekybininkas Heinrichas Šlymanas (Schliemann) net Troją surado. Rašydamas apie kai kurių mūsų istorikų persistengimą ieškant originalumo visiškai nemanau, kad pagal šį požymį reikia visus skirstyti į „blogiečius“ ir „geriečius“. Niekad negalvojau, kad svarbios tik dvi spalvos – balta ir juoda, istoriografijoje kur kas maloniau matyti visą spektrą su įvairiais pereinamaisiais atspalviais. Man regis, keista ir nemalonu skaityti arba per televiziją klausytis, kai kalbėtojai kategoriškai savinasi žinojimo monopolį. Blogiausia, jog kartais mokslinė polemika laikoma įžeidimu, autoriteto žeminimu. Negi saugodami istoriografiją nuo nepalankių rašinių ar istorikų lyderius nuo pasišaipymų sumanysime kurti cenzūrą? Tačiau kas parašys jos taisykles, kas imsis cenzoriaus vaidmens? Gal geriau gyvenkime taip, kaip ligi šiol gyvename, prisimindami įžymų Londono universiteto profesorių N. Deivisą, kuris Lenkijos istoriją pavadino Dievo žaislu. Žaiskime ir mes, istorikai, savo žaidimą, be susipriešinimo. Ir dar – tegul istoriografijoje žydi visos gėlės...

397

Asmenvardžių rodyklė

Abramauskas Stasys 240 Abramavičius Girša 247 Abramavičius Vladas 101, 125 Adamkus Valdas 266, 271, 352, 363, 367 Adomavičiūtė Stefa 73 Adomonienė Ona, žr. Pakštaitė Ona Adomonis Jonas 56 Aidietis Audrius 388 Akelaitis Mikalojus 343 Aksenavičius Stasys 65, 70–72 Aleksaitė Irena 151 Aleksandras I 363 Aleksandras III 191, 252 Aleksandravičius Egidijus 153, 208, 234, 246, 305, 320, 321, 348 Aleksandrovičius (Alexandrowicz) Stanislavas 342, 347 Aleksejus Michailovičius (caras) 163 Alešiūnaitė 50 Almenas Kazys 265, 337 Ambrazevičius Vladas 88, 237 Anastasevičius Vasilijus 228 Angarietis Zigmas 191, 306, 310 Aničas Jonas 338 Antanavičius (Antonovič) Vladimiras 101 Aplebi Džois (Appleby Joyce) 396 Apšega Jonas 52, 66, 67 Aputis Juozas 262–266, 268, 369 Armonaitė 89 Astrauskas Vytautas 237 Ašmantas Leonas Vaidotas 311 Atamukas Solomonas 136, 149, 313, 314 Avižonienė Angelė 328 Avižonis Konstantinas 328

Bačiūnas Juozas 266 Bačkis Audrys Juozas 339 Bagdonas Vladas 263 Bairašauskaitė Tamara 325 Balaišis Kazys 33, 34, 42, 43, 166 Balaišis Linas 33, 34, 50 Balaišis Vladas 33, 34, 49 Balčikonis Jonas 73 Balčikonis Juozas 249, 341 Balčiūnas Antanas 32 Balčiūnas Leonas 379 Balčiūnas Vytautas Kazimieras 240 Baldžius Juozas 80, 96, 97 Balinskis Mykolas 113 Baliulis Algirdas Antanas 176, 318 Balys Petras 179 Balytė Ona 47 Baltakis Paulius 361 Baltraitis Teodoras 111 Baltrūnaitė Juozapota 28, 29 Baltrūnaitė Kazimiera 19, 21, 28, 48, 62 Baltrūnas Aleksas 31, 35 Baltrūnas Juozas 34 Baltrūnas Kazys (Marjoniokas) 29, 35–37 Baltrūnas Mykolas 28 Baltrūnas Povilas 11, 35 Baltrūnas Stanislovas 35 Baltrūnienė Grasilda 35 Baltrūnienė Marijona 35 Baltrūnienė Ona 28 Baltrūnienė (Vilimaitė) Uršulė 35 Baltušis Juozas 198 Baltušytė Janina 73 Baltuška Petras 75 Balzakas Onore de 69, 186 Banionienė (Domarkaitė) Irena 135 Banionis Donatas 300 Banionis Egidijus 300, 318

Baranauskas Antanas 72 Baranauskas Boleslovas 233, 234 Bardachas (Bardach) Juliušas 346, 349, 358 Bardauskaitė 46 Barėnas Kazimieras 376 Baronas Michailas 180 Bartusevičius Vladas 381 Basanavičius Jonas 40, 204, 216, 306, 391, 392 Batoras Steponas 95, 98, 100, 146, 147, 163, 257, 341 Batūra Romas 135, 139, 230, 240, 241 Bekiu (Becu) Augustas 113 Bendžius Andrius 231 Berija Lavrentijus 182 Berlinskienė Aleksandra 215 Bernatonis Vladas 73 Bernotaitė Aldona 237 Berzonaitė-Vinickienė Sara 123, 125, 126 Bezverchnis A. 223 Bičkauskas-Gentvila Leonas 105, 106, 301 Bieliauskas Feliksas 195, 253 Bielinis Kipras 343 Bieliūnas Jonas 182 Biliūnas Jonas 85 Binkis Kazys 66 Biržiška Mykolas 104, 179 Biziulevičius Stasys 154, 156 Bykovas 93 Bylaitienė (Sruogaitė, Sruoga; Byla) Dalia 369, 370, 372–375 Blaščikas (Błaszczyk) Gžegožas 347 Bleierė Daina 331 Bondarčikas Vasilijus 246 Boruta Jonas 337 Bovua (Beauvois) Danielius 326

399

A smenvardži ų rody klė

Branchas (Branch) Michaelis 323–325 Brazaitytė Veronika 150 Brazauskas Algirdas 301, 302, 308, 309, 339 Breskienė 53, 61 Brežnevas Leonidas 168, 197, 202 Brička 379 Briksmanas Michailas 228 Brodovskis (Brodowski) Leonas 357, 358 Bubelis 55 Bubulytė Elena 92, 101, 119 Bučas Jonas 107 Budrys Dzidas 196, 234, 235 Būdvytis Antanas 237 Bugailiškis Juozas 381 Buivydas Kazys 65, 66 Bukaveckas Kazys 89, 100 Bulavas Juozas 173, 279, 304 Bumblauskas Alfredas 305 Buračas Antanas 304 Burba 28 Burba Povilas 53, 73 Burbaitė Morta 65 Burdžalovas Eduardas 110 Burokas 19 Burokas Augustinas 100–102, 178 Burokevičius Mykolas 301 Buškauskaitė Leokadija 89, 92, 119 Butėnas Domas 113, 164, 224, 225 Butkevičius (Butkus) Izidorius 99, 122, 137, 138, 143–145, 175, 253, 338 Butkus Giedrius 137, 210 Butkutė Antanina, žr. Ramelienė Antanina Buzas B. 58 Cesevičius Domas 298, 299 Chmelnyckis Bohdanas 156, 163 Chruščiovas Nikita 98, 134, 157, 183, 193, 197, 201, 215, 218, 240, 242, 259, 262, 334, 395 Ciceronas 107, 108, 391 Civinskas Remigijus 15, 208 Cukermanas Liova 86, 87 Cvirka Petras 72

Čaplikas Juozas 311 Čartoriskis (Czartoryski) Adamas 228 Čeboksarovas Nikolajus 145 Čechovas Antonas 74, 96, 231 Čekys Jonas 185 Čekmonas Valerijus 326, 329 Čekmonienė Irena 326, 329 Čepas Ričardas 305 Čepko Valentina 293 Čerbulėnas Klemensas 233 Čerepninas Levas 205, 210 Černiachovskis Ivanas 311 Černiauskas Mykolas 133 Černius Jonas 59 Černiūtė-Merkienė Anelė 15, 22 Česnulevičiūtė Petronėlė 237 Čibiras Kristupas 359 Čiurlienė 23 Čiurlienė Marijona 23, 31 Čiurlionis Jonas 45, 46 Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 46, 187, 306, 347, 354 Čiurlys Bronys 16, 26, 28, 31, 48, 81 Čiurlys Juozas 31 Čiurlys Lionginas 30, 31 Čiurlys Napalys 30, 31 Čiurlys Petras 31 Čiurlys Stasys 26, 31, 32, 34 Čiurlytė Adelė 31 Čiurlytė Marijona 31 Čiurlytė (Jagėlienė) Paulina 26 Čiurlytė Uršulė 31 Čivas Jonas 50 Dambrauskaitė Teresė 240, 241 Danilevičius Edvardas 39, 61 Danisevičius Petras 150 Dapšytė Alma 73 Darius Stasys 306 Dauderytė Bronė 73 Daugirdaitė-Sruogienė Vanda 120, 369–373 Daugudis Vytautas 133, 138, 140 Dauguvietis Borisas 85 Daukantas Simonas 72, 77, 81, 91, 205, 228, 249, 306, 348, 352, 360 Daukas 50

Daukša-Paškevičius Albinas 247 Daumantas 318 Daunoras Bronius 72 Deivisas (Davies) Normanas 324, 326, 395–397 Deksnienė 223 Deksnys 224 Deksnys Antanas 328 Deviatnikova Rachilė 123, 124, 129 Dičius Pranas 236 Dikensas Čarlis 74 Diržinskaitė-Piliušenko Leokadija 337 Djakovas Vladimiras 185 Dlugošas Janas 114 Dobrovolskas Jonas 135 Domaševičius Stanislovas 65 Donelaitis Kristijonas 72, 240 Dostojevskis Fiodoras 74 Dragūnai 53, 63 Dravidžius 26 Družininas Nikolajus 288 Dubonis Artūras 322 Dulksnytė Julija 47 Dundulienė (Stukėnaitė, Decikienė)Pranė 99, 146, 194 Dundulis Bronius 94, 97–99, 101, 103, 108, 110, 152, 175, 194, 199, 235, 278, 294, 305, 317, 362, 393 Dūdėnaitė (Treigienė) Vanda 133 Dzeržinskaitė Aldona 180 Dzeržinskis Feliksas 180, 187, 188, 206, 344 Džekob Margaret (Jacob Margaret) 396 Eicher-Lorka Nina 105, 133, 155, 202 Eidintas Alfonsas 135, 272, 301, 308, 311, 315, 316, 320, 322,330 Eismontas Eduardas 311 Engelsas Frydrichas 52, 192, 211, 214 Fainhauzas Dovydas 99, 116–121, 123, 288, 320 Feigelmanas Nojus 91

400

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Fevro Liusjenas (Febvre Lucien) 199 Figner Vera 191 Fogelevičius Benjaminas 94 Frankas Jozefas 153, 154 Frolovas Eugenijus 95 Gabrieljanas H. 94 Gaigalaitė Aldona 125, 132, 134, 137, 139, 143, 156, 183, 190, 215, 219, 223, 230, 233, 239 Gaižutis Algirdas 152, 271, 300 Galadauskienė 51–53 Galaunė Paulius 108 Galutina Svetlana 299 Garbaitė Basė 124 Gasparavičiūtė Ona 73 Gaurylius Konstantinas 311 Gavronska 327 Gečiauskas Sigitas 152 Gediminas 203 Geištoras (Gieysztor) Aleksandras 321, 356, 358 Gentvila L., žr. Bičkauskas-Gentvila Leonas Genzelis Bronislovas 243, 307, 308 Germanas Nerijus 302, 303 Gertus Bronius 92, 287 Gerulaitis Leonardas Vytautas 322 Gervickas 122, 287 Gėtė Johanas Volfgangas 74 Giedraitis Juozapas Arnulfas 348, 349 Giedraitis Zigmantas 56, 58, 65, 74 Gimbutienė Marija 321, 366 Gintautaitė Eugenija 224 Girčys 243 Girdzijauskas Juozapas 93 Girdzijauskienė Paulina 210, 234, 235 Girdžius Vytautas 128, 130 Girėnas Steponas 306 Girininkas Algirdas 141 Girininkienė Vida 305 Givanas 124 Givanienė 124, 129 Gylienė Elena Laimutė 152 Glemža Jonas 243 Glemžaitė Aldona 73

Glemžaitės 57 Gogolis Nikolajus 74, 276 Golubevas A. 203 Gorbačiovas Michailas 272, 300, 301, 303 Gorkis Maksimas 74 Gotleris Dovydas 248 Grakovskienė (Pauliukaitė) Angelina 101, 133, 134, 203, 222 Greibus 38 Greimas Algirdas Julius 367, 376 Grigalavičius Juozas 279 Grigaliūnaitė (Merkienė, Latvėnienė) Adelė 47 Grigaliūnas Jonas 23 Grigas Kazys 221, 222 Grygas (Grieg) Edvardas Hagerupas 261 Grigonis Jonas 110–112 Grigulevičius Juozas 233 Grinius Kazys 190, 369 Griniūtė Ona 65 Griškevičienė Ona 256 Griškevičius Petras 197, 300, 301, 338 Griškūnaitė Emilija 134, 175, 185, 205, 232, 233, 247 Grybas Vincas 128, 129, 290 Grybauskaitė (Jankevičienė) Agota 134, 147, 148, 237 Groniovskis Kšyštofas (Groniowski Krzysztof), 293 Grotusas (Grotthuss) Teodoras fon 153 Grunskis Eugenijus 180 Gučas Alfonsas 96 Gudaitė 46 Gudaitis Leonas 234 Gudavičius Edvardas 171, 315, 318 Gudonis 24 Gulbinskas Albinas 298 Gumauskas Klemensas 271 Gustaitė Genovaitė 251 Gustavas III 239 Haidenas Džonas (Hiden John) 324 Haimė R. 314 Hant Lin (Hunt Lynn) 396 Hare R. 111

Hitleris Adolfas 290, 325 Homeras 73 Hugo Viktoras 74 Hupertas (Huppert) 104 Ibsenas Henrikas 261 Imbrasas Steponas 303, 308 Indova Jekaterina 211, 280 Indriulytė Janina 73 Ipatjevas 382 Ivanovas Leonidas 235 Ivaškevičius Adolfas 169 Ivaškevičius Janošas (Iwaszkiewicz Janosz) 103 Ivaškevičiūtė Aldona 89, 92, 115 Ivinskienė 330 Ivinskis Zenonas 120, 320, 329, 330, 342, 364, 393 Ivoškaitė Janina 89, 92, 101, 116, 119 Jablonskiai 371 Jablonskis Konstantinas 96, 101, 105, 134, 139, 141, 155, 161, 164, 170, 172–177, 194, 201, 206, 211, 221, 223, 225, 278, 279, 285, 335, 342, 364, 371 Jablonskis Jonas 174 Jablonskis Jonas (Rygiškių Jonas) 306 Jablonskytė (Petkevičienė) Julija 371 Jablonskytė Vanda 89 Jablonskytė-Rimantienė Rimutė 141, 173, 174 Jacunskis Viktoras 185, 205, 211, 281 Jagelevičius S. 305 Jagėla Jonas (vyresn.) 16, 18, 26 Jagėla Jonas (Jono Jagėlos vyresn. sūnus) 26 Jagėla Jonas (skulptorius) 26 Jagėla Juozas 26 Jagėla Kazys 26 Jagėla Vidmantas 26 Jagėlaitė (Dravidžienė) Genovaitė 26 Jagėlaitė Zosė 26 Jagėlienė Viktorija 26 Jakelaitis Vytautas 335

401

A smenvardži ų rody klė

Jakštas Adomas 306 Jakštas Juozas 120 Jakubauskas 53, 63 Jakubauskas Adasis 347 Janauskas Leonas 73 Janilionis Vytautas 73 Jankevičienė Agota, žr. Grybauskaitė Agota Jankevičienė Algė 149, 210 Jankevičius Algis 148, 149 Jankus Martynas 267, 289 Janulaitis Augustinas 190 Janušonis Stasys 135, 139 Janutėnas Albertas 53 Jasas Rimantas 134, 139, 164, 176, 241, 279, 335 Jasenevičiūtė Genė 73 Jasiūnaitė Genė Veronika 73 Jaskėnas Stasys 175, 190, 250 Jatulis Paulius 329, 330 Jefremenka Aleksandras 136 Jermakova Emilija 83,84, 86, 87, 99 Jermakovas Vikentijus 83 Jermakovas Vitalis 83, 84 Jermalavičius Juozas 309, 311, 336 Jėčiūtė Danguolė 73 Jočienė Filomena 65 Jočys Bronius 54, 55, 59, 65, 70 Jogėla Vytautas 208 Jonas Paulius II 327, 396 Jonelytė (Repčienė) Kotryna 334 Jonynaitė Birutė 115 Jonynaitė-Griškevičienė Morta 107 Jonynas Ignas 89, 95, 96, 100, 101, 104–115, 153, 155, 172, 173, 188, 190, 206 ,211, 224, 275, 276, 285, 288, 291, 362, 365, 370, 373, 392, 395 Jonynas Kęstutis 107 Jonynas Vytautas Aleksandras 107, 373 Jonušys 34 Jonušys Julius 73 Jučaitė 175 Jučas Adolfas 175, 278 Jučas Mečislovas 85, 86, 89, 92, 95, 97, 103, 110, 113–115, 122, 133–135, 143, 144, 149, 151, 152, 174–176, 184, 199, 210,

212, 213, 216, 227, 230, 237, 240–242, 250, 255, 274–283, 285, 286, 288, 293, 313, 334, 335, 342, 346 Jučienė Stefanija 175, 278 Juodka Benediktas 332 Juozaitis Arvydas 303 Juozapavičius Pranas 123, 124, 130 Juozelskis Leonas 79, 87, 181 Jurcevičiūtė Klara 188 Jurėnaitė Bronė 73 Jurėnienė Julė 381 Jurgaitienė Kornelija 356, 357 Jurgelionienė 27 Jurgelionis 26, 27 Jurgelionytė Anatolija 26, 27 Jurgelionytė Emilija 26, 27 Jurgelionytė (Čiurlienė) Marijona 26, 27 Jurginienė Stasė, žr. Leknickaitė Stasė Jurginis Juozas 96, 99–102, 115, 134–136, 138–141, 146, 147, 149, 151, 155, 158, 163, 164, 166, 167, 174–176, 181, 187–198, 201, 202, 210, 215, 216, 218, 224, 232, 234–236, 239, 249, 253, 258, 259, 261, 274, 279–282, 291, 292, 310, 333, 334, 388 Jurginis Julius 187 Jurginis Stasys 136 Jurkevičius (Jurkiewicz) Janas 341, 346–352 Jurkevičiūtė Irena 89, 92, 101 Jurkštas 27 Juškytė Jadvyga 195 Kačonas Kazys 243 Kadžiulytė Stasė 46, 47 Kahkas Juhanas 314, 331 Kairiūkštis Tomas 237 Kairiūkštytė-Jacinienė Halina 96, 99 Kairys Steponas 343 Kaladė Vladas 61 Kaladytė Julija 73 Kalanta Romas 171, 255, 355 Kalnius Petras 316, 388 Kamantas Vytautas 336

Kantas Imanuelis 241 Kaplanas Zalmanas 286 Kapočiuvienė 221 Kapsukas Vincas 179, 219, 303, 395 Karaliūtė Elena 155, 156, 195 Karas Edvardas Haletas (Carr Edward Hallet) 391 Karaška 143 Karazija Juozas 55, 65, 73, 76 Karazija Povilas 141, 142 Karazijienė 142 Karinauskas V. 266, 267 Karsavinas Leonas 362 Kartočius Vaclovas 56, 65, 69 Karuzas Enrikas (Enrico Caruzo) 23 Karvelis Vladas 91 Kasperiūnas Nikodemas 35 Kašauskienė Vanda 149, 300, 311, 317 Katiliškis Marius 375 Katkus Mikalojus 195, 196 Kaulakis Juozas 24, 34, 44, 45, 49 Kaunas Domas 234 Kaupaitė Viktorija 89, 92, 100, 101, 119 Kaupas Julius 376 Kavolis Vytautas 262, 376 Kazakevičius Vytautas 142, 281, 322, 366 Kazanauskaitė Regina 85, 89, 92 Kazanavičius Vytautas 40 Kazimieras šv. 114, 328, 369 Kazlauskas Vytautas 328, 329 Keldyšas Mstislavas 217 Kelertienė Violeta 376 Kelevišius Jonas 111 Kęstutis 114 Kiaupa Zigmantas 135, 305, 320 Kiaupienė Jūratė 305, 320, 349 Kiaušaitė Ona 89, 92, 101, 119 Kietis Antanas 40 Kijauskas Gediminas 120 Kiseliovas Piotras 16 Kitkauskas Napalys 319 Kizevičius Antanas 45, 46 Kliaugienė Gražina 151 Klikūnienė 243 Klimas Petras 376

402

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Kliumavičius 93 Kojalavičius-Vijūkas Albertas 163, 249, 250 Kojelis Juozas 366 Kolingvudas (Collingwood) Robinas 199 Komodaitė Judita 126, 188, 209, 214, 219, 247 Kondratas Vytautas 209, 210, 219, 247 Konelis 50, 59, 76 Koniuchovas Grigorijus 133, 138, 155–157, 163, 168, 184, 205, 224 Koriznaitė Janina 89, 92, 101, 119 Kornilovas Ivanas 228 Koroliovas Sergejus 217 Korsakaitė Ingrida 151 Korsakas Kostas 189, 236 Koscialkovskis (Kościałkowski) Stanislovas 163, 341 Kostelnickis Vladimiras 88, 90, 103 Kostiuška Ivanas 185 Kostkevičiūtė Irena 151, 236, 242, 243, 338 Kotryna (Jogailaitė) 239 Kotryna šv. 240 Kovalenka Genadijus 323–325 Kripavičienė Veronika 56, 65 Kriščiūnas Antanas 56, 65 Krištopaitis Juozas Algimantas 152, 153 Krivickaitė Emilija 89, 92 Krylovas Ivanas 45, 215 Kruusas Hansas 185 Kubilius Jonas 154, 202, 214, 236, 250 Kudaba Česlovas 326, 327, 329, 334 Kudirka Juozas 144 Kudirka Vincas 40, 72, 180, 204, 216, 229, 274, 304, 306, 308, 311, 355, 392 Kulakauskas Antanas 234, 305, 321, 348 Kulikauskas Pranas 97, 137, 138–141, 143, 194 Kulikauskienė (Volkaitė) Regina 137, 138, 141, 194, 310 Kulikauskienė Vida 144

Kulys Juozas 397 Kuolys Darius 320 Kuosaitė Elena 95 Kuperis Džeimsas Fenimoras 73 Kusta Algis 262, 263 Kušneris (Knyševas) Pavelas 145, 168 Kuzmaitė (Kiaupienė) Jūratė 135 Kvedaras A. 94 Kviklys Bronius 264 Landsbergis Algirdas 376 Landsbergis Vytautas 308, 309, 338, 357 Laniauskaitė Janina 144 Lankutis Jonas 277, 304, 339 Lapinskas K. 221 Lasavickas Sigitas 240 Lašas Vladas 142 Latvėnas Jonas 83, 379–381 Latvėnienė Adelė, žr. Grigaliūnaitė Adelė Laučka Alfonsas 277 Laukaitytė Regina 330 Laumenskaitė (Vasiliauskienė) Egidija 299 Laurinavičius Česlovas 308, 316 Laužikai 37 Laužikaitė Anatolija 29, 30 Laužikaitė (Merkienė) Elena 29 Laužikaitė Emilija 29, 30 Laužikaitė Janina 30 Laužikaitė Julija 29 Laužikas 33 Laužikas Aloyzas 73 Laužikas Anicetas 17, 29, 30, 62, 73 Laužikas Jonas 30, 52 Laužikas Juozas 30 Laužikas Valius 30 Lazutka Stasys 99, 109, 112, 114, 132, 205, 231, 318 Lebedys Jurgis 80 Lebionka Juozas 204 Leknickaitė Stasė žr. LeknickaitėJurginienė Stasė Leknickaitė-Jurginienė Stasė 187, 192, 195, 286 Lempertas Izraelis 232

Leninas Vladimiras 124, 171, 178, 197, 200, 206, 211, 212, 214, 216, 247, 252, 268, 277, 305, 325 Leonovas A. 180 Lepešinskaja Olga 181 Lermontovas Michailas 96 Lesčius Vytautas 236 Leščenka Nikolajus 293, 294 Levitacas F. 107 Levkovičius 126 Liaukonis Alvydas 188 Liekis Algimantas 317 Lindė-Dobilas Julijonas 189 Lingys Juozas 259, 271 Linėjus Karlas fon (Linné Carl von) 239 Liolys Jonas 123 Liovė (Loew) Verneris 49, 67, 71 Litvakas Borisas 281, 293, 294 Liubavskis Matvejus 104, 278 Liuima Antanas 328 Lynikas Jonas 306 Lysenka Trofimas 181 Lyvenas (Lieven) Anatolijus 394 Lopata (gyd.) 160 Lopata Raimundas 316 Losovskis (Łossowski) Piotras 229, 257, 353–359, 360 Lovmianskis (Łowmiański) Henrikas 341–343, 346, 347, 352 Lozoraitis Stasys 326, 329 Luchtanas Aleksiejus 268 Lukoševičius (Łukaszevicz) Juozapas 153, 252 Lukoševičiūtė Adelė 89, 92 Lukšaitė Ingė 171, 194, 195, 210, 305, 313, 348, 349, 372, 373 Lusas Simas 387 Macevičius Jonas 151, 299, 300 Maciulevičienė Liuda 76, 153, 251, 252, 365 Mackevičius Antanas 185 Mackus Algimantas 365, 375, 377 Mačėnas 45 Mačiuika Benediktas 278 Magaramas Simonas 101 Maironis 40, 72, 129, 238, 275, 306 Majakovskis Vladimiras 74 Majus (May) Karlas 53, 73

403

A smenvardži ų rody klė

Makauskas Bronius 257, 258, 272, 326, 336, 349, 359–361 Maksimaitienė Ona 46, 139, 184, 281 Makūnaitė Albina 243 Mališauskas 265 Maliukevičius Rokas 207 Mandžiejauskaitė Gertrūda 73 Maras (Marr) Nikolajus 103 Marcinkevičius Algimantas 272 Marcinkevičius Juozas 135, 269 Marcinkevičius Justinas 193, 308, 360 Marcinkevičius Vytautas 145, 146, 156 Margeris (Šeštokas) Algirdas 69 Mari A. 327 Marjoniokas, žr. Baltrūnas Kazys Marksas Karlas 52, 94, 192, 391 Markulis Juozas 148, 153, 154 Martavičius Leonas 119 Martinaitienė Gražina 244 Martinkėnas Vincas 190 Matulaitis Stasys 155, 180, 181, 274 Matulaitytė Liuda, žr. Maciulevičienė Liuda Matulevičius Algirdas 208, 234 Matulionis Jonas 52, 53, 69, 296 Matulis Juozas 26, 105, 167, 182–185, 190, 236, 291, 317, 365, 387 Matulytė (Jagėlienė) Gendrutė 26 Matušakaitė Marija 210 Mažeika Vytautas 151 Mažeikaitė Rasa 322, 372 Mažeikienė Ona 147 Mažeikytė (Valeckienė) Adelė 73 Mažiulis Vytautas 236 Medekšaitė Baniutė 249 Medžys Edmundas 94 Meilius Kazimieras 328 Meilus Elmantas 315, 388 Meleška Vasilijus 281 Meras Icchokas 376 Merkevičius Algimantas 138 Merkienė Adelė, žr. Grigaliūnaitė Adelė Merkienė Irena Regina 10, 67, 144, 152, 153, 186, 270, 292, 316, 336, 339, 383–386

Merkienė (Mėlynytė) Marijona 11, 12, 19, 79, 380, 381 Merkienė Rasa 309, 385, 386 Merkys Adomas 15 Merkys Alfonsas 78, 79, 84, 85, 126, 182, 183, 237, 256, 262, 388 Merkys Algimantas 10, 309, 383–386 Merkys Andrius (jaun.) 309, 385, 386 Merkys Andrius (vyresn.)14 Merkys Antanas 14 Merkys Antanas (min. pirm.) 91, 232 Merkys Ferdinandas 29 Merkys Jonas 15, 35, 36 Merkys Juozas 15, 19 Merkys Vytautas 58, 70 Merkys Zigmantas 14, 15, 26, 29, 35 Merkytė Ieva 385, 386 Merkytė Julija 380, 384 Merkytė Marijona (Vaičekauskienė) 16, 22, 34, 84, 262 Merkytė Ona 16, 22, 83 Merkytė Viktorija 29 Meškauskaitė Milda 89, 92, 101, 119 Meškauskas Alfonsas 50 Meškauskas Eugenijus 93–95, 199, 247, 363, 367 Meškauskas Kazimieras 298 Meškauskienė Mikalina 93 Mėlyniai 27 Mėlynienė Malvina 27 Mėlynienė (Merkytė) Uršulė 27, 28, 37 Mėlynienė Viktorija 19, 24,79, 369, 375 Mėlynis Anicetas 240 Mėlynis Bronius 11, 19, 27 Mėlynis Jonas (jaun.) 78 Mėlynis Jonas (vyresn.) 27 Mėlynis Petras 11, 19, 24, 79, 369 Mėlynytė Birutė 27 Mėlynytė Bronė 19, 26, 27, 28 Mėlynytė Janina 279, 380 Mėlynytė Marijona, žr. Merkienė Marijona

Mickevičius Adomas 267, 307, 341, 345, 346, 349, 352, 353 Mičiurinas Ivanas 181 Mieželis Raimundas 376 Mikalauskaitė-Murnikova (Petrauskienė) 124, 125 Mikalkevičiūtė Birutė 89 Mikalojus II 382 Miknevičius Raimundas 305 Miknys Rimantas 208, 305 Mikoliūnaitė Marijona 33 Mikoliūnas Jonas 33 Mikoliūnas Petras 24, 33 Mikoliūnienė Adelė 33 Mileris Ilja 185 Milius Vacys 97, 99, 133, 134, 140, 143, 144, 147, 149, 169, 177, 187, 276, 286, 365 Miliuvienė (Mastonytė) Marija 144 Milošas Česlavas (Miłosz Czesław) 7, 326 Mykolaitis-Putinas Vincas 72, 80 Mikutaitis Pranas 129 Mincas Isakas 216–218 Mindaugas 75, 85, 113, 352, 397 Mitkinas Nikolajus 301 Mitropolskis Dmitrijus 114, 132–134, 155 Mockūnas Liūtas 262, 269, 367 Modestova 96 Molotovas Viačeslavas 43, 267, 307, 315 Mončiunskas Teofilis 89 Moravskis Alfonsas 125 Morkevičius Vladas 44 Morkūnas Eligijus 305 Morkūnas Mykolas 264, 365 Morkūnas Vitalis 143, 149, 246, 292, 316 Mulevičienė (Sadauskaitė) Izabelė 292 Mulevičienė Sofija 284 Mulevičius Leonas 85, 86, 89, 92, 115, 122–135, 143, 146, 150, 153, 186, 199, 205, 210, 212, 223, 225, 227, 238, 240, 242, 250, 274, 278, 282, 284–296, 334, 358 Mulevičius Petras 284, 296

404

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Mulevičiūtė Jolita 292, 296 Municas 44 Murauskaitė Stasė 89, 92, 119, 287 Muravjovas Michailas 318 Murnikova, žr. MikalauskaitėMurnikova (Petrauskienė) Musolinis Benitas (Mussolini Benito) 391 Mušinskaitė Danutė 56, 65 Nadia 45 Nagelė (Nagello) Adomas 16 Nakaitė (Vaitkunskienė) Laima 138 Napoleonas Bonapartas 98, 99, 103, 324, 325, 363–365, 391 Nareckas Petras 62 Narvydaitė Elena 118 Nasvytis Vytautas 243, 244 Naumovas 92, 93 Navadvorskis 27 Navickaitė (Kuncienė) Ona 134, 138 Nelsonas Horeišijas (Nelson Horatio) 325 Neupokojevas Valentinas 97, 102, 110–112, 117, 160, 213, 275, 288, 213, 223, 275, 288 Neverauskaitė Janina 123, 125, 126, 129, 157 Nėris Salomėja 76 Niedvaras Julius 312 Nikitina 224 Nikžentaitis Alvydas 171, 318, 322 Niunka Vladas 94, 111, 112, 203, 205, 300 Nyka-Niliūnas Alfonsas 375–377 Noreika Laimonas 308 Noreika Zenonas 171, 255, 256, 282 Noreikienė (Paleckytė) Sigita 135, 143, 146, 150, 153, 210, 228, 231–233, 236, 249, 256, 297 Norisas (Norris) H. T. 325 Nornov 364 Ochmanskis Ježis (Ochmański Jerzy) 341–347, 352 Olelkevičiūtė Sofija 113 Olevsonienė Laima 10

Olga Vasiljevna 227 Olšauskas Konstantinas178 Okinčicas Česlovas 326 Orda Jurgis (Jerzy) 161–165 Orda Vincentas 163 Ostrauskas Kostas 376 Ostrovskis Nikolajus 96 Otrembskis Janas (Otrębski Jan) 95, 341 Overaitė Stasė 144 Ovidijus 70 Pacai 363 Paetz Juliusz 361 Pajarskas Kazys 55, 65, 74 Pajarskas Petras 55 Pajaujis Juozas 271 Pakarklis Povilas 155, 161, 166–171, 198 Paknys Raimondas 377 Pakštaitė (Adomonienė) Ona 131, 132, 219, 222 Pakštas Kazys 222 Paleckis Justas 107, 203–205, 232 Paleckis Justas Vincas 265 Panemonskaitė Sara 44, 45, 71 Pangonytė Laima 327, 329 Paškevičius 123 Pašuta Vladimiras 212, 213, 215, 276 Pauersas 260 Paukštė 37 Paukštė Algis 272 Pauliukaitė Angelina, žr. Grakovskienė Angelina 101 Pauliukaitė Emilija 73 Pauliukas Jonas 65, 66 Pavilonytė Valerija 73 Pčelina Olga 145,146 Petkevičaitė-Bitė Gabrielė 130 Petkevičius (Pietkiewicz) Kšyštofas 347 Petkevičius Tadas 371 Petkevičius Vytautas 170 Petraitis Jonas 72 Petrauskas Jonas, žr. Petuchauskas Markas Petrauskas Kipras 86, 142 Petrauskas Mikas 276 Petrauskas Vytautas 191

Petrauskas Vladas 56, 67, 68, 76 Petrauskienė Irena 152, 210, 251 Petrikėnaitė Bolė 73 Petrulytė Paulina 52, 296 Petuchauskas Markas 144, 151, 253 Petuchauskas Samuelis 151 Pikelienė Pranciška 65 Pilypaitis Antanas Simonas 164, 165 Pilyponis Justinas 28 Pilkauskas Zenonas 215 Pinkus Stasys 240 Pipinis Jonas 79 Piročkinas Arnoldas 202, 250, 251 Plechavičius Povilas 59 Pochilevičius Dmitrijus 280 Pocytė Silva 208, 234 Podolskytė 102 Polujanas V. 212 Poška Dionizas 72, 238 Potapaitė Aleksandra 35 Potapas Jonas 34 Potapas Juozas 34 Potapienė Marijona 34 Poviliūnas Antanas 237 Požarskas Mykolas 252, 253 Požela Juras 301, 306 Prašmantaitė Aldona 208, 315, 339, 348–350, 352 Preobraženskis Aleksandras 211 Prijalgauskas Mykolas 11 Pryšmantas Vladas 161 Prunskienė Danutė 306 Pugačiauskas Virginijus 208 Pukys Povilas 98 Pullatas Raimo 323, 325 Puneris 102 Pupų Dėdė (Petras Biržys) 33, 42 Puronas Vytautas 134 Pušinis Bronius 247 Puškinas Aleksandras 96 Putna Vytautas 197 Puzinas Jonas 120, 137, 138, 269 Rabikauskas Paulius 322, 327, 328 Račkauskas Jonas 120, 320, 321 Račkauskas Kazimieras 337 Radvanas Marijanas (Radwan Marian) 326

405

A smenvardži ų rody klė

Radvila Boguslavas 241 Rafaelis 99 Ragauskas Aivas 388 Ragauskas Jonas 68 Rajeckas Raimundas 299–301 Ramanauskas Jonas 242 Ramelienė (Butkutė) Antanina 212 Rasiulytė Janina 98 Rasiulytė Vlada 98 Rasteika Anatolijus 243, 244 Raščiūtė Adelė 73 Raudeliūnienė (Drulytė) Genovita Birutė 135, 146 Raugalaitė Bronė 73 Ravoič Danutė 256 Rekašienė Aldona 262, 263, 267, 271, 377 Rekašius Zenonas 120, 262, 264, 266–271, 377 Renčinauskaitė M. 288 Repšys Jonas 135, 205 Rešeliauskas Leopoldas 123, 125, 129, 131 Ribakovas Nikolajus 89, 92, 94, 97, 296 Ribentropas (Ribbentrop) Joachimas 267, 307, 315 Ridas Main (Reid Mayne) Tomas 73 Rimantienė Rimutė 238, 239, 305, 322 Rimša Edmundas 304, 305, 340, 358, 390 Rindziunskis Pavelas 281 Römeris Mykolas 349 Rotomskis Povilas 258 Rozauskas Eusiejus 219, 223, 226 Rudis Gediminas 135, 146, 231, 307, 310, 316, 366–368 Rudzinskas Vitalius 29 Ruonis (Ronis) I. 314 Rūkas 92 Remeikis 23 Sadauskaitė Izabelė, žr. Mulevičienė Izabelė Sakalaitė Ona 65 Salimovas 222 Samaniūtė (Horodničiūtė, Otrembska) Elena 95, 341

Samulionis Algis 373 Savickas Augustinas 151 Savinas Aleksandras 104 Semėnas Algirdas 38, 44, 51, 52 Senkuvienė Marija 249 Sennas (Senn) Alfredas Erichas 269, 322, 352 Serbenta Ladas 94 Sezemanas Vasylius 94, 108 Sideravičius Kazys 247 Sierakauskas Zigmantas 24, 217 Simanavičius Valentinas 58, 73 Simanavičius (Simonaitis) Žybartas 321 Simanavičiūtė Alina 73 Sinica Juozas111, 112 Sipolas V. 212 Sirutavičius Vladas 208 Skazkinas Sergejus 292 Skotas (Scott) Valteris 73 Slavėnas Paulius 99, 152, 153, 317 Sliesoriūnas Feliksas 135, 139, 230 Slovackis Julius 113 Sluckis Mykolas 258–260 Smetona Antanas 54, 179, 219, 232, 251, 266, 364 Smirnovas Anatolijus 343 Smulkstys Albinas 318 Sniadeckis Andrius 113 Sniečkus Antanas 114, 119, 130, 167, 180, 182, 191, 197, 203, 219 Sobčakas (Sobczak) Jacekas 347 Solovjovas 222 Sondeckis Jackus 151 Songaila Ringaudas 301, 303 Spudas Povilas 65, 75 Spudas Vaidotas 75 Sriubikytė Aldona 73 Sruoga Balys 369–374 Sruogaitė Dalia, žr. Bylaitienė Dalia Stakauskas Juozapas 193 Staknienė Alina 375 Stalinas Josifas 43, 48, 94, 96, 100, 103, 124, 128, 129,131, 168, 173, 181, 182, 197, 199, 200, 206, 227, 228, 230, 247, 272, 274–276, 287, 288, 290, 306, 341

Staliūnas Darius 349 Stanionytė Genė 32 Starkutė Veronika 73 Stasevičius Kazys 381 Stasiulaitis J. 243 Stasiulevičius Aloyzas 243 Statulevičius Vytautas 118, 267, 271, 365 Steponavičius Algirdas 243 Stravinskas Antanas 335 Strazdūnaitė Rita 135, 184, 292, 295 Stražas Abelis 230 Striupas Petras 65, 69, 70, 72 Studerus Gotlybas 71 Stukaitė Karolina 33 Stukas Juozas 61 Stukėnaitė-Decikienė Pranė, žr. Dundulienė Pranė Surblys Konstantinas 310–312 Surdokaitė 89 Sušinskas Alfonsas 53 Sutema Liūnė 376 Sužiedėlis Simas 120 Svaldenis Balys 73 Šabunia Konstantinas 235 Šadžius Henrikas 136, 144, 210, 218, 317 Šakalys Julius 40 Šakenis Konstantinas 298 Šakenis Romualdas 298, 299 Šaltenis Mečislovas 275 Šalūga Romas 239 Šapoka Adolfas 24, 75, 130, 185, 282, 320, 373, 376, 393 Šapšalas Seraja 158–160 Šardenas (Chardigny) Pjeras 104 Šarmaitis Romas 126, 145, 149, 185, 193, 203, 205, 209, 214, 215, 219, 231, 234–236, 249, 250, 300, 310 Šatrijos Ragana 72 Šeininas Olegas 345 Šekspyras Viljamas 74, 324 Šenavičienė (Dundulytė) Ieva 152, 317 Šepetys Lionginas 201, 202, 301, 308 Šermukšnis Stasys 241

406

AT M I N T I E S P R O Š VA I S T Ė S

Šerpytis Pranas 388 Šeštokas Jurgis 18 Šiaučiūnas Ignas 39, 41 Šidlauskas Algirdas 154, 198, 251 Šileris Frydrichas 74 Šilinis Antanas 126, 380 Šimkevičius 37 Šimkus Juozas 286 Šimkutė (Glebavičienė) Zuzana 133 Šimonis Kazys 376 Šiurna 45 Škėma Antanas 375 Šklerskaitė 124 Šlapelytė Domicelė 46 Šlekaitytė Elvyra 134, 203 Šlymanas (Schliemann) Heinrichas 397 Šmidtas Sigurdas 281, 335 Šniokaitė Adelė 89, 92 Šniukas Domijonas 198 Šopa Eugenijus 210 Štaras Povilas 125 Šteinbokas Danielius 161, 162, 221, 222 Štrausas (Strauss) Johanas 292 Šulcaitė Liucija 89, 92 Šulga A. 305 Šumauskas Motiejus 197 Švarcas Elijus 123–125, 148 Švedaitė Danutė 111 Švedas Aurimas 108 Švedas Jonas 86 Tadenas Edvardas (Taden Edward) 324 Tallat-Kelpša Juozas 279, 291, 286 Tamošiūnaitė Aušrelė 384 Tamošiūnaitė Irena Regina žr. Merkienė Irena Regina Tamošiūnaitė Uršulė 31 Tamošiūnas Mindaugas 109, 149, 232, 337, 354, 384 Tamošiūnas Vincentas 384 Tamošiūnienė Uršulė 384 Tamulevičienė Eglė 152 Tarvydas Stanislovas 80, 81 Tatiščevas J. 103 Taurinskas Vladas 106 Tautavičienė Bronė 142

Tautavičius Adolfas 138, 140–142, 195, 210, 211, 243, 302, 319 Tenas (Taine) Ipolitas 190, 193 Terentjevna Liudmila 145 Tichomirovas Michailas 114, 199, 200 Tichonovas Jurijus 211 Timofejevas 111, 112 Tyla Antanas 115, 134, 139, 210, 214, 219, 227, 250, 292, 293, 305, 312, 315, 322, 328, 332–340, 343–347, 351, 353, 356, 374, 390 Tyla Kazys 333 Tyla Povilas 333 Toliušis Zigmas 142 Tolstojus Levas 74 Topolskis Ježis (Topolski Jerzy) 199, 350 Tornau Jurgis 194, 243, 244 Totoris Antanas 381 Truci (Truzzi) Maksimilianas 242 Trumpa Vincas 120, 320, 362–368, 376 Truska Liudas 135, 308 Tumas-Vaižgantas Juozas 72 Tumelis Juozas 326, 327, 329 Tuso Madam (Tussaud Madame) 324, 325 Uborevičius Jeronimas 197 Ulaščikas Nikolajus 211, 280 Ulevičius Pranas 215 Uljanovas Aleksandras 252 Untulis Bronius 97, 108 Uogintas Vytautas 337 Urbanavičius Vytautas 302, 319 Urbonavičius Bronislovas 124, 125 Urbšys Juozas 272 Urbutis Vincas 103 Uždavinienė Elena 387 Uždavinys Giedrius 388 Užkalnis (Kvietinskis) Petras 96 Užuotienė Aldona 152 Vabalas-Gudaitis Jonas 96 Vadapalas Vilenas 315 Vagnorius Gedinimas 332

Vaičekauskas Antanas 22, 34 Vaičius Antanas 337 Vaidinauskaitė (Vaškelienė) Stasė 201, 372 Vainoras Kazimieras 149, 173 Vainos 360 Vaitiekūnas Albinas 36 Vaitiekūnas Juozas 73, 77 Vaitiekūnas Petras 23, 62, 169 Vaitiekūnas Stasys 73 Vaitkevičius Bronius 143, 144, 149, 171, 189, 206, 210, 213, 214, 218, 235, 236, 247, 248, 253, 272, 281, 282, 299, 300, 301, 303, 310, 314, 317, 338 Vaitkus Juozas 153, 252 Vaitkūnas Algirdas 85, 89, 92, 133, 175, 274, 276–278 Valančius Motiejus 14, 47, 72, 129, 229, 250, 306, 312, 326, 337, 339, 349, 350, 352, 365, 377 Valatka Rimvydas 271 Valeckienė Adelė, žr. Mažeikytė Adelė Valentaitė Aldona 73 Valiauskaitė Janina 89, 92, 101, 119, 128 Valiuševičiūtė Apolonija 151 Valkūnas Leonas 70, 95, 198 Valuckienė V. 332 Vanagas Aleksandras 237, 339 Vanagas Vytautas, 250 Varašinskas Kazys 136, 210 Vasalauskaitė Barbora 38, 41 Vasilčikovas 129 Vasiliauskaitė Janina 92, 101, 119, 128 Vasiliauskas Zenonas 135, 143, 146, 153 Vaškelis Bronius 372 Vaškevičiūtė Ilona 322 Veiverytė Sofija 243, 244 Venclova Antanas 90 Venclova Tomas 376 Vengris Antanas 151 Veščiūnaitė Aldona 376 Vėbra Rimantas 214, 334, 344 Vėtaitė Bronė 73 Vėžienė Lakštuonė 375, 376, 378

A smenvardži ų rody klė

Vėžys Gintautas 375–378 Vidmantas Edvardas 135, 146, 153 Vigelandas (Vigeland) Gustavas 261 Vileišis Petras 221 Vilimaitė Uršulė, žr. Baltrūnienė Uršulė Vilimaitė-Kiliuvienė Janina 40 Vilkas Edvardas 198, 267, 297, 301, 304 Vilks B. 218 Vinči Leonardas da 99 Vinickis Jankelis 123 Vinogradovas Aleksandras 252 Vinogradovas Pavelas 104 Viperis (Vipper) Robertas 104 Visneris (Wisner) Henrikas 358, 359 Visockas Feliksas 65, 68 Visockienė Adelė 65 Visockis Albinas 305 Vivulskis Antanas 360 Vydūnas 264, 265, 306 Vyšniauskaitė Angelė 140, 143, 292 Vytautas 100, 107, 114, 128, 129, 238, 392 Vladimirovas Levas 242 Voitkoviakas (Wojtkowiak) Zdzyslavas 347, 349 Volčkova Aleksandra 89, 92, 286, 287 Voldemaras Augustinas 247, 355, 367 Volkaitė Regina, žr. Kulikauskienė Regina Volobujevas V. 210 Volteris Eduardas 227 Vorošilovas Klimentas 43, 48 Westergaordas 364 Zabermanas Jonas 229 Zaborskaitė Vanda 151 Zabulis Henrikas 251 Zakarjan M. Z. 95 Zarauskaitė Magelona 139, 184 Zaremba 258, 260, 261 Zelionai 84, 85

Zemlickas Gediminas 348 Zimanas Genrikas 93, 167, 182, 192, 197, 206, 232 Zolubas Jonas 61, 66, 73 Zolubas Pranas 73 Zupkienė Ona 65, 72 Zutis Janis 168, 205 Žalys Vytautas 315, 316 Žebrauskas Juozas 123 Žeimantas Viktoras Liubomiras 133 Želigovskis (Żeligowski) Lucjanas 104 Žemaitė 40, 72, 195, 276, 306 Žemaitis Algirdas 328 Žemaitytė Zita 123, 126, 128–130, 151 Žemkalnis Vytautas 243 Žepkaitė Regina 135, 143, 146, 150, 210, 215, 223, 305, 316, 354 Židko Andrej 264, 266, 267, 272 Žilėnas Alfonsas 235 Žilėnas Vincas 142, 147–149 Žiugžda Juozas 96, 99, 101, 102, 105, 108, 109, 113–115, 118, 122, 125, 131, 132, 137–139, 145, 149, 155–157, 160–162, 167, 168, 170, 173, 174, 178–186, 190, 192, 193, 197, 200–205, 207, 209, 210, 215, 219, 226, 227, 233–237, 246–248, 253, 276, 279, 291, 303, 310, 333, 354, 395 Žiugžda Robertas 99, 102, 149, 179, 180, 189, 300 Žiugždienė 210 Žiurlys Alfonsas 150 Žliobienė L. 336 Žostautaitė Petronėlė 135, 136, 143, 153, 170, 176, 183, 316 Žukas Saulius 239, 272, 367, 368 Žukauskas Algirdas 186, 317, 356–358 Žukauskas-Vienuolis Antanas 358 Žukovas Genadijus 155 Žumbys Stasys 144, 146, 292, 305, 383

407

Me-199

Merkys, Vytautas Atminties prošvaistės : [atsiminimai] / Vytautas Merkys. – Vilnius : Versus aureus, 2009. – 408 p. : iliustr. Asmenvardžių r-klė: p. 398–407 ISBN 978-9955-34-219-9 „Rašyti atsiminimus – kankinantis užsiėmimas. Juk reikia kone iš naujo išgyventi ne tik tai, kas buvo gera, bet ir kas bloga, – teigia žymus lietuvių istorikas, apžvelgdamas kone pusės šimtmečio epochą ir įspėdamas, – kad šie kaip ir kiti atsiminimai subjektyvūs, nes jie išnyra iš individualaus, mikropasaulio gelmių, į visą praeitį čia žvelgiama iš savo „centro“, nuo savo gyvenimo kalnelio.“ O nuo to „kalnelio“ skaitytojui atsiveria nepaprastai plati ir spalvinga panorama su nuosekliai ir objektyviai analizuojamais įvykiais, ryškiais žmonių portretais ir asmenybių bruožais, su vertingomis mokslininko įžvalgomis apie istorijos, „kaip žmoniją vienijančios patirties“ raidą ir apskritai istorijos mokslo svarbą, nes per „istoriją suvokiama žmogiškoji esybė laiko sraute, ir viskas, kas laukia ateityje, bus praeities tąsa“. UDK 888.2-94

Vytautas Merkys

ATMINTIES PROŠVAISTĖS Atsiminimai

Redaktorė Rimantė Umbrasaitė Meninis redaktorius Saulius Bajorinas Maketuotoja Reda Sinkevičiūtė Išleido „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius [email protected] | www.versus.lt Spausdino UAB „Logotipas“ Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius [email protected] | www.logotipas.lt