Neužmirštamas Vaižgantas : atsiminimai, esė, laiškai 9789986396192

Citation preview

neužmirštamas

VAIŽGANTAS

neužmirštamas

VAIŽGANTAS / A T S I M I N I M A I ,

ESĖ,

LAIŠKAI

/ S U D A R Y T O JA S

ALFAS

PAKĖNAS

UDK 888.2:929Vaižgantas+(23/28|(474.5):929 Vaižgantas+888.2-6

Knygos išleidimą rėmė Kultūros ministerija © Sudarymas, pratarmė, Alfas Pakėnas,

2009

© Dizainas, Romas Orantas, 2DU9 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, ISBN 978-9986-39-619-2

2009

turinys

P r a t a r m ė . Alfas Pakėnas / 11 I skyrius JIE G Y V E N O ŠALIA

Kaimo žmonių atsiminimai /19 Juozas Tumas-Vaižgantas. Kelionė į vyskupą Valančių / 39 Joana Nakutytė-Šernienė. Man buvo kaip tėvas / 43 Barbora Mėginaitė-Lesauskienė. Didžiausias jo turtas - žmogiškumas / 50 Andrius Tumas. Prisimenu savo dėdę fuozą / 53 Marcelė Nakutienė. Dėl manęs barono nepjaukit / 55 Ona Tumaitė-Kisielienė. Atsiminimų nuotrupos / 59 Juozas Tumas-Vaižgantas. Svėdasiškiai / 64 Antanas Vanagaitis. Jo širdy ir galvoj buvo vien Lietuva / 67 Vladas Cibulskis. Ne toks, kaip kiti kunigai / 70 Taida Musteikytė-Balčiūnienė. Mano vaikystės pragiedrulis / 72 Petras Klimas. Jis buvo vienišas / 73

II skyrius KULTŪROS ŽMONĖS

I

Paulius Galaunė. Atsiminsime jo giedrą veidą / 83 Zigmantas Kuzmickis. Buvo juodas kaip vabalas, judrus kaip kregždė / 86 Ona Jurkienė. Vaižgantas Mosėdyje / 89 Anelė Tamošaitytė. Tumukas / 92 Stasys Drotvinas. Brangiausia, ką jis paliko / 96 Bronius Kiaunė. Nuo idealizmo iki nusivylimo / 103 Vincas Marcinkus. Atleistos nuodėmės / 106 Mikalina Glemžaitė. Draugai verkė, o Tumas rašė /108 Alfonsas Šimėnas. Eskizai / 110 Petras Baranauskas. Raktas nuo bažnyčios durų / 118 Vladas Nausėdas. Skolos nebespėjau grąžinti /120 Joana Petrauskaitė-Nainienė. Pavėluotas atsakymas / 122 Stanislava Petrauskaitė-Gruodienė. Gyvenimas su paukščiukais / 123 Uršulė Brazytė-Rabašauskienė. M ums buvo kaip tėvas / 125 Vincas Petronis. Ne vien tik batai... / 127 Elena Miltakytė-Skučienė. Pamokslai apie saulę, gamtą ir gyvenimą / 130 Teofilija Vaičiūnienė. Sau neturėjo laiko / 136 Potencija Pinkauskaitė. Kiek ašarų nušluostė! / 142 Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Susitikimų akimirkos / 146 Jonas Žiurlys. Netikėta dovana /149 Jonas Šukys. Tai, kas nepamirštama /153 Bonifacas Stankevičius. Penki su pliusu / 156 Jonas Janulis. Kaip Vaižgantas išgelbėjo „Nukryžiuotąjį" / 161 Alfonsas Kalnius. Per minkšta galvelė / 162 Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Buvo tarsi išdykęs berniokas / 165 .Em ilija Urniežiūtė-Trūkanienė. Priešingybė Maironiui / 166 Uršulė Urniežiūtė-Starkienė. Švedijoje ir Lietuvoje / 168 Aldona Vokietaitytė. Populiariausias žmogus Kaune /171

III skyrius SU K Ū R Y B O S DVASI A

Zigmantas Kuzmickis. Kūrybinė Vaižganto dvasia /181 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Vaižgantas - plastanti širdis / 186 Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Vaižganto širdies skaidrumas /190 Martynas Yčas. Jokia galybė neprivertė nutilti / 194 Liudas Gira. Vaižgantas nuošalėj / 200 Stepas Zobarskas. Vaižgantas namie /208 Vytautas Alantas. Deimančiukų sėjėjas ir rinkėjas /212 Juozas Švaistas. Vaižgantas apeliuoja į auditoriją / 219 Juozas Paukštelis. Reikia turėti poeto akis / 223 Salys Šemerys. Kaip aš buvau išgelbėtas / 226 Antanas Venclova. Keli portreto potėpiai / 229 Kostas Korsakas. Atsiminimai apie Tumą / 239 Kazimieras Skebėra. Ieškojęs laimės kitiems / 243 Kazys Žitkus. Susitikimai / 252 Mykolas Vaitkus. Gyvas Daukanto raštų dievaitis / 265 Balys Sruoga. Vaižganto kelias - poeto / 2 7 2 Julijonas Lindė-Dobilas. Vaižgantas ir tautos dvasia / 2 77 Rapolas Šaltenis. Mėgo juoką ir išdaigas / 283 Jonas Kossu-Aleksandravičius. Tumas / 286 Antanas M iškinis. Neužmirštamas Vaižgantas / 294 Antanas M iškinis. Eilėraštis apie kanauninką Tumą / 320 Juozas Keliuotis. Spindinti Aukštaitija / 3 2 2 Kazys Inčiūra. Vaikščiojanti šviesa / 335 Augustinas Gricius. Vaižgantas, kokį esu matęs / 346 Valentinas Gustainis. Susitikimai su Vaižgantu / 3 5 2 Antanas Vienuolis. Dvejos laidotuvės / 356 Alfonsas Nyka-Niliūnas. Gyva legenda / 3 6 0 Česlovas Kudaba. Gamtos sietuvų dainius / 363 Jonas Kuzmickis. Vaižganto palūžimas / 365

IV skyrius VAIŽGANTIKA

Vaižgantas. „Kunigėlio" gimtuvės / 377 Vaižgantas. Neramusis mano amželis (iš autobiografijos) / 380 ionas Matusas. Apie Vaižganto vardą / 385 Vaižgantas. Laiškas katalikiškai lygai / 387 Vaižgantas. Laiškas Generaliniam Lietuvos dekretoriui dr. Jurgiui Šauliui / 3 9 0 Vaižgantas. Aš mylėjau Lietuvą / 3 9 2 Vaižgantas. Mūsų literatūros linkmės / 393 Mikalojus Katkus. Mes - mykoliukai / 398 Julijonas Lindė-Dobilas. [Laiškas Vaižgantui] / 400 Vaižgantas. (Laiškas Dobilui] /401 Vaižgantas. |Laiška$ Matui Grigoniui] / 4 0 4 Vaižgantas. Dailininkai / 406 / Vaižgantas. Apie miestą, kurs gieda / 4 0 8 Vladas Braziulevičius. (Pranešimas vyskupui Karevičiui] / 410 Vaižgantas. [Raportas Žemaičių Vyskupijos kurijai] /411 Pranciškus Karevičius. Corroptio publica / 413 Vaižgantas. Dėl bausmės atlikimo /415 Povilas Korzonas. Skundai Vyskupui / 416 Vaižgantas. [Atsakymas kun. Korzonui] / 417 Vaižgantas. Kauno Metropolijos Kurijai /418 Juozapas Skvireckas. Jo Prakilnybei kan. Juozapui Tumui / 420 Vaižgantas. Pasiaiškinimas Arkivyskupui /421 Vaižgantas. Teatras - meno šventykla / 423 Pranciškus Karevičius. (Laiškas Vaižgantui] / 426

Vaižgantas. [Laiškas Pranciškui Karevičiui] /427 Vaižgantas. Mano girtoji išpažintis / 429 Vaižgantas. Tolyn nuo pinigų! / 431 Vaižgantas. (Laiškas Eglei Klimaitei) / 433 Vaižgantas. [Laiškas Bronei Klimienei] / 435 Vaižgantas. [Laiškas Bronei Klimienei] / 436 Vaižgantas. [Laiškas Pranui Lesauskiui[ / 437 /Vaižgantas. Birštonuokimės / 438 Pranas Martinaitis. Jurginas „Vaižgantas" /440 Vydūnas. [Sveikinimas Vaižgantui] /441 Marija Pečkauskaitė. [Sveikinimo laiškas Vaižgantui] / 442 Alfredas Sennas. [Laiškas Vaižgantui] / 443 Vaižgantas. Ačiū! Ačiū! / 444 Barbora Mėginaitė-Lesauskienė. Kauko istorija / 445 Vaižgantas. Šunakariai budeliai... / 446 Vaižgantas. Nekrologas [Kaukui] /447 Vaižgantas. [Atsakymai į A. Merkelio klausimus] / 448 Vaižgantas. Paskutinis pamokslas /450 Vaižgantas. Tas trečiasis / 452 Vaižgantas. Mano testamentas /455

V skyrius NEPRARANDAMAS

Jonas Kossu-Aleksandravičius. Tumas ir kanarėlės /461 Juozapas Herbačiauskas. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tiimo atminčiai / 467 Alfas Pakėnas. Tuščio kapo legenda /471 ^ Vanda Zaborskaitė. Kas yra Vaižganto dvasia / 476 Apie autorius / 480 Asmenvardžių rodyklė / 4 8 2

'J ÍN Í < ІЛ

į U - 1 . ^(лил,&л

\f

| ^ 1 Vaižganto motina palaidota ant Kunigiškių kapų. Pirmieji Tumienės vaikai labai mirdavo. Kartą, lydint į kapus sūnų, puolė motina prie kryžiaus ir, apsikabinus jį, pasakė: „Dievulėliau pakreiptagalvėliau, kad pastverčiau ir šitą nusukčiau." Ji buvo nedidelio ūgio, štukorka. Visi ją gerbė. Jos sūnus Jonas irgi buvo štukorius. Atsistos, sako, prieš pečių ir kad varo lenkiškai. Kunigas (Vaižgantas) tada buvo Daugpilyje, gim­ naziją ėjo. Kai Joną suėmė, įvedė į didelį kambarį, klumpes medines davė: „Pradėjau čiaužyti lenta, sudildžiau klumpes, padlagą pradildžiau. Kai nuteisė, pamačiau, kad visas pasaulis kalėjime. Vienutėj uždarė, lova prirakinta. Guli per naktį, o tada vėl kelkis, nes prispaus. Atsiminiau, kaip motina gadzinkas giedodavo rytais, ir aš pradėjau giedoti. Vaikš­ tau akmeninėm grindim. Vienas žandarų klausia, ar moku amato. Į stakles mažas būdamas įlipdavau, tai ir pasakiau, kad moku austi. Nuvedė į dirbtuvę, ten staklėm pradėjau austi. Atėjo instruktorius, išvėrė mano darbą ir apšaukė melagiu." Jonas buvo labai iškalbingas. Turėjo daug vaikų. Ūkį pragėrė. Kunigą brolį melžė ir melžė. Vaižgan­ tas nesugyveno su Jonu. Kunigo (Vaižganto) sesuo buvo nutekėjusi už Mieginio į Kunigiš­ kius. Per Sekmines važiavo su kalamaška ir apsivertė. Severja nesusižeidė, o vyras tuojau mirė. Po to ir ji pradėjo sirgti, o vėliau Vilniuj mirė pas brolį kunigą. Jos sūnus Kazys mirė džiova. Severja nelabai tiko gaspadinauti, samdė tarnaitę. Mieginiai buvo labai skūpūs (šykštūs, red. past.}. Kaziuką kunigas leido mokytis. ANTANAS M1KUCKAS, 94 M. SVĖDASAI , ANY KŠ ČI Ų R., 1 9 6 6 M. LI EPOS MĖN.

< f52 < ~ J « s £ * ji S % o

n

C$V> Labai sąžiningas buvo Tumo tėvas. Vieną sykį jis pardavė ant turgaus arklį, o tas buvo jau senas, apšlubęs. Tai parėjo namo ir apsigalvojo, kad nuskriaudė žmogų. Tumas (rašytojo tėvas) tą žmogų atrado ir pasakė teisybę, atidavė pinigus, o arklį parsivedė atgal. Vaižganto pamokslai būdavo labai įdomūs. Turėjo gražią iškalbą. O koks vikrus buvo. Ir pasaulį apkeliavęs: Ameriką, Daniją, Prancūziją, Italiją, Švediją. Apie tai paskaitas skaitydavo rinkoj, špitolėj. Pasako­ davo, kaip tose šalyse verčiasi žemės ūkiu, liepdavo negerti degtinės. Šnekėdavo apie trąšas, darbą, sakė, kad ten visur švaru. Bet taip pat sakė, kad niekur nėra lengva gyventi.

Su pinigais Tumas skrumnai (kukliai, red. past.) stovėdavo, išdaly­ davo kitiems, aukodavo. Ant kelio sutikdavo senutę, ta pabėdavodavo, kad neturi pinigų, jis ir duodavo. Gyveno su ta diena. Jo krikšto močia Severja Grižaičia pasakodavo pasakas, o Tumas užrašydavo ir išleisdavo knygutes. J ONAS PILKAUSKAS, 93 M. SAUSALAUKI Ų KAIMAS, A NY KŠ ČI Ų R. , 1 9 6 6 M. LI EPOS MĖN.

Malaišių kaimas susidėjo iš 20 valaku. Visi gyveno pasiturinčiai, kar­ tais mėgdavo pasilinksminti. Jeigu kuris paskersdavo peniukšlį, tai pasikviesdavo kaimynus arba sueidavo pas žydą Maušą. Visi mėgo iš­ gerti, bet proto nepragerdavo. Gyveno santaikoje. 1908 m. Malaišių kaimas dalinosi į vienkiemius. Caro laikais buvo draudžiama lietuviška spauda. Kunigas Tumas brolio Jono vardu atsiuntė į Pagėgių stotį iš Karaliaučiaus lietuviškos spaudos. Jonas nuvažiavo atsiimti, o prūsų žandarai padarė kratą. Ilgai tardė, teismas buvo - cypėn pasodino. Jonas neišdavė savo brolio. Apie kalėjimą Jonas nuolat pasakodavo: „Mane įsodino į karietą, iŠ Šalių sėdėjo žandarai su plikais kardais ir vežė nežinia kur. Vežė per miestą kreivom gatvėm, pro didelius pastatus. Privežė prie mūro namo, ati­ darė geležines duris ir įstūmė į patamsį. Išsėdėjau tris metus. Šalta, visokios mintys lenda į galvą. Palaistai!, būdavo, grindis vandeniu ir čiužinėju. Kai pargrįžau į namus, žemė dirvonavo. Pradėjau ūkininkauti, bet nesisekė. Brolis kunigas nupirko kumelaitę. Sumaniau pusę valako že­ mės parduoti. Taip ir padariau, žmona pritarė. O pinigai slidūs, baisiai bėga. Pardaviau ir kitą pusę. Liko tik sodyba. Nors kunigas ir šelpė, nesisekė ūkininkauti." Jono Tumo šeima skyrėsi nuo kitų šeimų. Rytojus jai mažai rūpėjo. Visi dainininkai, muzikos mėgėjai. Svetimi pas juos nenuobodžiauda­ vo. Man teko su Jono dukterim Ona kūmais būti. P ETRAS VI NKŠ NE LI S , 86 M. SVĖDAS AI , ANY KŠ ČI Ų R., 1 9 6 6 M. LI EPOS MĖN.

cAi Tu nai gyveno kaimynystėje. Jų sodyba sena, statyta apie 1800 metus, buvo aptverta tvora. Buvo gražus sodas; daugiau grūšių (kriaušių, red. past.) negu obelų. Pats Malaišių kaimas ugi senas. Kaime buvo šie kiemai: Kazlaus­ ko, Grižo, Budreikos, Nakučio, Dagio, Barono, Gečiūno, Antanėlio.

Artimiausias Tumų kaimynas buvo Žemaitis. Baudžiavą malaišiškiai ėjo Savičiumi dvaran. Dvarininkų aš nebeatsimenu, tik nuomininkus: Laucių, Buterliaučių, Krasauską. Buvo toks lenkas Vinslanaučius. Visi pirko iš jo pievas. Tumai irgi pirko. Vaižganto brolis Jonas buvo čiudakas (keistuolis, red. past.). Jie su kunigu nesutiko. Jono jau buvo toks būdas: pro moterį nepraeis nepa­ lietęs. Kartą stoty jis taip užkibino vieną ponią, o ta įsižeidusi pašau­ kė žandarus. Jonas, palikęs čemodaną (lagaminą, red. past.}, nuėjo su žandarais. Ponia pradėjo šaukti: „Jis čemodaną paliko." Žandarai pakilojo ir pamatė, kad čemodanas labai sunkus. Atidarė ir rado knygas. Tada Joną ir suėmė. „Gerai, kad dar turėjau adatų", - sakydavo Jonas. „Sėdžiu, būdavo, vienutėje, metu adatą į sieną, suskambia ir ieškau jos patamsyje. Ir labai džiaugiausi, jei ilgai jos nerasdavau. Toks buvo mano užsiėmimas. Jei ne adatos, būčiau išprotėjęs." Kai grįžo Jonas, namai buvo nusigyvenę. Žemę išdavė ant puses. Vėliau pardavė. Tada Utenoj turėjo restoraną. Jonas buvo linksmas. Ūkininko iš jo nebuvo. Ir nė vienam iš Jono šeimos nerūpėjo gaspadorystė. Jonas, būdavo, meta dalgį, o jo dukterys skambina mandolina. Prisišokę įeina į trobą, o žmona sako: „Eik, atnešk vandens, mergiotės prausis." Joną labai mėgo kaimynai. Jų gryčion sueidavo vakarais vi­ sas kaimas. Labai mėgo pasakoti. Vaikščioja po kambarį, kasydamas pakaušį, ir pasakoja visokius čiūdus (stebuklus, red. past.). Jis žinojo

c£

Gerai prisimenu kun. Tumą iš to laiko, kai jis vikaravo Kuliuose. Labai miklus žmogus buvo, labai geras Įeitiems žmonėms. Daug kas mieste­ lyje žinojo, kad jis palaikė ryšius su knygnešiais, kurie vežė lietuviškas knygas iš Prūsijos, esančios visai netoliese. Tumą nuolatos sekė poli­ cija. Kratas prie ano darė. Turėjau jo dovanotų knygų, bet per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo. Jis visiems mėgo dovanoti knygas. Ir liepdavo skaityti. Mokė vaikus, mes eidavome pas Tumą egzaminuotis. Jis sakė, kad kada nors būsime lais­ vi, nereikės slapstytis su knygomis. Mano žmona Zuzana irgi eidavo pas Vaižgantą elementoriaus mokytis. Jį žmonės labai mylėjo, nes buvo toks kunigas, kuris visiems norėjo gero. KAZI MI ERAS NOV ODŽE L S KI S , 79 M. KULIAI, PLUNGĖS R., 1 9 6 7 M. B I RŽEL I O MĖN.

Aš Tumą-Vaižgantą pažinau Micaičiuose. Eidavau pamokslų jo klau­ syti. Jis duodavo knygų paskaityti, tik liepdavo niekam nerodyti. O laikraščiuose buvo visos naujienos, ir mes skaitydavome, nors ir bijodavome. Laikraščius Tumas slėpdavo už altoriaus, aklinai uždarytoje slėptuvėje.

Micaičiuose kunigas išbuvo neilgai, išleistuvėse visi verkė, o kuni­ gas sakė: „Aš turiu išvažiuoti, toli nebūsiu, Kaune būsiu/' Tumas lankydavosi Jokūbauskių dvare. Tas Jokūbauskis ištvirkęs buvo: surinks, būdavo, panas, nugirdys... ir šokit. Prie kunigo, matyt, taip nešėldavo. J. Tumas vaikščiodavo visada, kur būdavo jaunimo, kad pasakyti} gerą žodį. ELENA FILOMENK1ENĖ, 90 M. MI CA1ČI AI , ŠI AULI Ų R. 1 9 6 7 M. B I RŽEL I O MĖN.

Atsiminimus užrašė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentės J. Sungailaitė, O. Bernotavičiūtė, R. Junokaitė, L. Balsytė, B. Jackutė, A. Mockaitytė, B. Žygytė, J. Ruseckaitė, J. Bikelytė, J. Gasiulytė, B. Grubinskaitė, M. Bernotaitė. Literatūrinė ekspedicija, kuriai vadovavo doc. Aldona Vaitiekūnienė, vyko 1966-1967 metais. Atsiminimai, kurių buvo prašoma neskelbti. Kultūros barai, 1994, Nr. 10-11.

Vaižganto rankraštis. 1928 m.

Prie Vytauto šaltinio. Birštonas, 1925 m.

co

JU O Z A S TU M A S-V A IŽ G A N TA S

Kelionė į vyskupą Valančių Gal dar nuo kalvinizmo laikų lietuviai labai tvirtai žino ir primygti­ nai poteriuose skaito, kiek Katalikų Bažnyčia turi šventų sakramentų. Pirmas krikštas, antras dirmavonė, t. ir t. Ir gerai žino, kokie tokie tie sakramentai, kam jie yra reikalingi, kg jie padaro. Žino tad ir T i­ kėjimo Patvirtinimą. Tik mano laikais, kada aš tebebuvau vaikas, šis sakramentas buvo dar mistiškesnis neg kiti sakramentai, nes visai ne­ prieinamas. Nėra jokių pėdsakų, kad svėdasiškius ir apylinkę būtų kada nors lankęs Vilniaus vyskupas ir dirmavojęs. Paskui Žemaičių vyskupiją valdė administratorius ne vyskupas. Pagaliau, kai pasigavo valdžios vyskupas Motiejus III Valančius ir atsidėjęs ėmė lankyti savo plačią milioninę vyskupiją, tai rusai užgynė jam beišvažiuoti į vyskupiją; in­ ternavo Kaune, kaip papą (popiežių, red. p ast.) tuo pat laiku internavo Vatikane. Žiūrėk apie tai „Tėvynės Sarge" paties v. Valančiaus užrašus. Tik v. Valančius buvo ne toks greitas pasiduoti. Jis ėmė raginti žmo­ nes, kad jie patys vyktų į jį ir savo vaikučius atvežtu jam patvirtinti. Tai ir matome pulkus žmonių, kasdien pereinančių per vyskupo demo­ krato rūmus, ir pūlinis vaikų, kasdien po mišių dirmavojamų namų koplyčioje. Nei žmonių, nei vaikų Žemaičių Vyskupas nesibodėjo. Kas gi daugiau sujudins Malaišius, jei ne greitoji mano motina? Ligi tik aš Įdek ink prakutau, kad galėčiau suprasti, kas darosi, tuoj motina suskato barstyti nuomonę, jog pavojinga laikyti vaikai nedirmavoti; potam da numirs nepatvirtinto tikėjimo! Tlj laikų sodžius įjudinti ne taip jau lengva buvo. Jis težinojo keliauti į katargos kelionę blogymečiu su linais į Rygą. Kitur gi keliauti apie pusantro šimto kilometrų jam rodės tolda pat kelionė, kaip buvo kelionė plentais į patį Krymą su riebalais kariuomenei. Tai ir praėjo vieni ir antri metai, kol kaimynas Aleksandras Žemaitis išdrįso vesti vežimų karavaną, prikrautą vaiku

yV R

jamasai brikas; tiek platus, kiek ilgas, patogus trims birkavams linų sukrauti. Jį tad aplenkė karkliniais lankais, aptiesė audeklais; iš trijų šonų užtaisė aklinai, kad vėjas nepūstų; įkinkė stiprų, riebų, bet ramų tinginį bėrį, sukrovė mus, mane, dvi mano seseri ir dar vieną giminai­ tę; motutei padarė sėdynę priešakyje, kad važnyčiotų, nors mergiotės

C

kaip čigoniukų, tų nuo darbo nuliekamų piliečių; kol keli kiemai ryžo­ si prie tos karavanos pritapti. Kiekvieno vežimo vaikus turėjo globoti ir arklį valdyti moteriška. Mano tėveliui buvo labai didelis Rygon važiuo-

kita už kitos varžėsi, kad joms būtų suteikta ta garbė ir tas malonu­ mas važiuoti. Važiuoti bėriu nebuvo labai painu: jis ėjo kaip mulas, CN

m

pridūręs priešakini vežimą; vis dėlto regėjos reiks jis „kieravoti", o tam dalykui ne bet kieno galva tetinka: ypač tokių dar neišmanėliu, kaip mano seselės. Visi persižegnoję, pasileidome paskui vienatinį vyriškį, kaip gerviną. Paskui sekė kiti vežimai, jau be patogumų; pakeliui prisidėjo dar du, trys vežimai. Ir taip leidomės žingsniais į tolimą kelionę, į pat Kauną. Žmonės nemaža stebėjos, matydami septynetą vežimų vienų vaikų ir moterų, ir teiravos mūsų, bene parduoti mus veža į Anykščius, kaip rudenį veža žąsis. Bet išgirsdami tikslą, didele pagarba lydėjo, kaip kokią maldininkų procesiją. Aleksandra buvo be galo judins, greitas ir darbštus senis. Apie jį sakydavo, kad bebėgdamas nė savo reikalui neturįs laiko sustoti. Jis dabar tikrai žydišku temperamentu lakstė palei vežimų virtinę nuo galo iki galo, žiūrėdamas, ar kam sąmatas neatsirišo, ar kam atasėja nenusmuko, ar kam pakeliama nepasilaidavo, ar pavalkai arklio ne­ smaugia. Kaip vien reikiant. Žinojo, kad moterys nė tiek nesugebės pasitaisyti; žinai, kokios jos važnyčiotojos. Bėgiojo, krutėjo, ūksėjo, visų arklius ragino; reiškė didelį veiklumą ir pasiryžimą; tačiau juste jutome jį nerimstant, kelionės bijant ne mažiau už mūsų globotojas moteris. Neapsakomu netikrumu ateities ir net baile akyse jis kart­ karčiais artinosi į vicepirmininkę tos kelionės, į mūsų motutę, žiūrėjo stačiai jai į akis ir vis kartojo: - Dievas žino, kaip čia bus... Tiek kelio... kad bent kas nesulūžtų...

N E U Ž M I R Š T A MAS

VAIŽGANTAS

kad bent kurs arklys nepadvėstų... Dar kažin, ar rasime vyskupą na­ mie, ar jis mus priims...

o

Jo baile ir abejonėmis persiimdavo visi. Kaunas - skambėjo mums kaip antipodai ir kas tam lygu, kur, be vyskupo, tegyvena vieni „žulikos", apgavikai ir monelninkai. Taip bent mums išvažiuojant įgrasė nieko neklausyti, su nieku nesidėti, net nieko nesiklausti, nes tuoj tave kur nusives į šalį ir atims, ką turi, da gal ir arklį su visu vežimu. Iki Anykščių nuvažiavome laimingai. Bet čia ligi tik nusileidome nuo skardies į upę, tuoj visi sudrikome. Per Šventąją tuomet statė didelį tiltą; jį dabar patys tos vietos bolševikai sugriovė. Dešimtimis arklių vežė medžiagą į tiltą, sienojus iš upės į miestą; važiuojančių buvo virtinių virtinės, o pravažiuoti laikinai padėtos grindys tilt vieneriems ratams. Visi savo vežimais ūmai sugriuvę į pakalnę, nors mums šaukta kalne sustoti ir laukti eilės, dabar katras save gelbėdamas, kad mūs nesutraiškytų sienojai, mes tuojau sudrikom, kaip tik skersomis atsistodami tiems vežimams. Ir kaip tik viso to susinarpliojusio maz­ go viduryje buvo net atgal arklį atgręžęs mūsų vadas - gervinąs. Jis ūksėjo, arklį timpsėjo, tik nei jis, nei jo arklys nebežinojo, kas gi čia dabar bedarą, kurlink besisukti.

Man taip pabaiso visa ta kamšatis, jog nebeklausydamas motinos stabdymų, iššokau iŠ briko ir ėmiau katinu kopti į stačiausi smilčių kriaušį. Smėlys slinko žemyn, aš vis dėlto kopiau aukštyn, kol išvydau, jog čia į tokį statumą joks vežimas su sienojais nebeužsigrūs. Lermas, klegesys, keiksmai, pasistumdymai gal būt ilgai nepasibai­ gę, kad kareivių sargybos, nežinia, kuriam galui čia stovėjusios, nebū­ tų suėmę lengvų mūsų brikų ir nešte neišnešioję iš tos painiavos. Tada ir aš, bailės nustojęs, pasivijau savąją būdą ir įsirepečkinau. Atėjo naktis, pasidarė vėsu, net šaltoka. Mums po marškomis buvo kaip troboje. Miegojome išsitiesę, kaip lovoje. AŠ, mėgdamas viso­ kias paslaptybes, net pirkioje būdas karsčiaus; tai dabar jaučiaus kaip pasakoje. Tik ją visam laikui sugadino giminaitė. Ji susirgo. Atsitiko mažas nesvarumas, ir mano būdos idilija pasibaigė. Manės niekas nebeįvarė atgal į sutvarkytą būdą, nei šaltis, nei nuovargis, nei lėpimas miegu, nei motutės niuksėjimai, kuriai aš kliudžiau, kuri turėjo manęs žiūrėti, kad apsnūdęs neišvirsčiau, ir ne juokais ėmė pykti. Nemokėjau pasakyti rimtos priežasties; jos ir nebuvo. Tačiau jokiu būdu nebeprisiverčiau; tai buvo virš mano pajėgų. Tos man pagadin­ tos idilijos aš jai per visą amžių nedovanojau, nors kuo gi ji buvo kalta, kad susirgo? Buvau turbūt penktų, jei ne penkerių metų: Vyskupas mirė 1875 m., aš gimęs 1869 m. Tai viską per gerai atmenu, jau mokėjau domėtis. Mūsų laimei, vyskupą radom namie, tik sergantį. Jis buvo jau senas; be to, dar sirgo inkstų paveldėta liga. Tačiau išgirdęs, jog atvyko iš la­ bai tolimo krašto žmonės, ištroškę Dirmavonės sakramento, pasisakė įytoj ateisiąs mišių laikyti ir dirmavoti. Aš būčiau daugiau įsidėmėjęs Valančiaus, kad ne sodietiškasis visų nervingumas ir gėdinga bailė einant į patį vyskupą. O vyskupas buvo kunigas kaip kunigas: senas, kuplus, plačiaburnis. Tik žiponas (švar­ kas, red. past.) fioletinis, ir paskui jį sekė dar kitas kunigas, kapelio­ nas, kurs jam tarnavo mišioms, imliojo ir dėliojo jam aukštą kepurę, kuri paspaudus išsikečia. Šitą kepurė prarijo visą mano atidžią. Geras senolis pirmiausia paglostė visus vaikelius, kurie jam ranką bučiavo, paskui pasisveikino su vyresniaisiais, gražiai pagyrė juos už rūpestingumą religijos dalykais ir nepatingėjimą tokią kelionę keliau­ ti. Mane liepė trumpiau kirpti, kad plaukeliai už akių nelįstų ir jų negadintų, ir kantriai apdirmavojo, mišias palaikęs. Minkštą riebią v. Valančiaus ranką tebejaučiu prie žando ir kaktos; tebejaučiu lyg te­ betvinkčiotų užgautas skruostas, idant kantriai kentėčiau įžeidimus dėl Kristaus, dėl Jo tikybos. Nors nedrįsdamas tiesiai žiūrėti, jaučiau to gero senelio meilę ir didžiavaus, tapęs keim ariam (dvigubu, gavęs antrąjį vardą, red. past.) vardu: Juozapas Jonas.

Sesers lakstė po miestą. Mačiusios, ak tu jejem, kokią didelę upę. Tik nežinojo, kaip ji vadinasi. Kažkas įsmuko, bežioplinėdamas į atvi­ rą rinštoko (kanalizacijos) skylę. Daug ko prityrė, tai buvo daug juoki} ir pasakų. Man teliko atmintyje plento balti akmens, balti telegrafo „buteliukai", rudos kašarkos (pašto arklių keitimo stotys, red. past.), apsodintos glaustašakiais tapoliais, ir tiek. Vaižgantas, Raštai, t. 6, Kaunas: Švyturys, 1923, p. 116-121.

JOANA N A K U T Y T Ė -Š E R N IE N Ė

M an buvo kaip tėvas Tai buvo, rodos, 1917 metais. Sužinojome, kad atvyksta traukiniu j Panemunėlį Vaižgantas, mano tėvelio tikras dėdė - jo mamos Marijo­ nos brolis. Prasidėjo namuose ruoša - šveitėme, plovėme, šlavėmės, grėbstėmės kaip prieš Velykas. Mes, vaikai, gavome įpareigojimus pririnkti žemuogių, nušluoti takus, aptvarkyti aplink tvenkinį. Kad nesimaišytiune po kojų, turėjome lauke susirasti sau vietą. Aš išbėgau į Pamalaišį. Po krūmu pasodinau kelis kaimynų vaikus, pa­ ėmiau bobutės maldaknygę ir vaidinau „mokytoją". Nors pati ne ką temokėjau. Labai jau troškau būti mokytoja arba gydytoja. Pamatėme, kaip akmeniniu tilteliu pravažiavo lineika, traukiama gražaus juodbėrio žirgo. Joje sėdėjo Vaižgantas ir mano tėvelis. - Antaniuk, ar čia visi taviškiai? - Ne, dėde! Ta geltonkasė - tai manoji, vyriausioji. Vaižgantas pamojo man ranka ir aš nedrąsiai pribėgau. Tėvelis liepė pabučiuoti jam ranką. -

Ką čia beveiki? Mokinu vailais. Tai norėtum būti mokytoja? Labai norėčiau.

- Ji pati vyriausia, motinos parankinė. Neteks mokytojauti. Reikia mažesnius auginti. - Pažiūrėsime, - tarė Vaižgantas ir pripylė man pilnas rieškučias „Dul-dul dūdelė" saldainių. - Ar moki kokį eilėraštuką? Aš pradžiugau. Mokėjau jų keliolika. Iš visos širdies, labai stengda­ masi padeklamavau eilėraštį „Žiemos naktis". - Padainuok, vaikeli, savo bočeliui! Juk tu moki, - pasididžiavo ma­ nimi tėvelis. - Gal „Ko liūdi, ko liūdi, berželi"? - paklausiau ir užtraukiau švariu, vaikišku balseliu. - Ot tai maladiec! - suplojo delnais Vaižgantas ir pasitraukė arčiau mane, pabučiavo į žandą ir pasakė tėveliui: - Šitas vaikas, Antaniuk, bus mano! Pamačiau, kaip iš piniginės išsitraukė banknotą ir padavė tėveliui: - Še tau! Pasisamdyk mergiotę darbams, o jai nupirk knygas ir leisk rudenį mokyklon. - Kad, dėde, aš dar pasitarsiu su Julija.

- Nuspręsta! Kunigiškiuose baigs pradinę, o paskui į Užpalių pro­ gimnaziją. Už butą, mokslą ir knygas aš sumokėsiu, o „pilvu" pasirū­ pink pats. Vėliau pasiimsiu pas save, į Kauną. Tegu tik mokosi. M o­ kytoms mergoms kraičio nereikės. O kai ant kojų atsistos, tai ir tave parems. Kitą vaiką išmokys. Tai ir viskas! Baigė valgyti pietus, girdamas mano mamos Julijos gaminius: ski­ landį, dešras ir plikytą duoną, kurią pasigardžiuodamas valgė be nieko. - O dabar, Antanai, - į Juodonių piliakalnį. Rytoj aplankysime Juo­ džiaus akmenį, Popšutės kalnelį, Raistą ir Mėginių vienkiemį. - Gal pakinkyti arklį, dėde? - Ką tu! Aš pabaliais eisiu, basas. Pasiilgau žolės kvapo, tėviškės oro. Ir abudu išėjo. Mes žiūrėjome iš paskos ir pavydėjome tėveliui.

V a iž g a n ta s ir jo n u m y l ė t in is K a u k a s Vaižgantas mylėjo ne tik žmones, bet ir gyvulėlius. Turėjo kreivakojį kambarinį šunelį Kauką, kuris visados meilindavosi savo šeimininkui. Kai Vaižgantas grįždavo namo pavargęs ir krisdavo į fotelį, stovintį prie rašomojo stalo, Kaukas jau būdavo šalia jo ir tarsi laukdavo nurodymų. Vizgindavo uodega, meiliai sulodavo, snukučiu pasitrindamas į sutanos skverną. Stovėdamas ant paskutinių kojų, laukdavo, kad jį paglostytų ar kitaip palepintų šeimininkas. Tačiau tam turėdavo nusipelnyti. Atsisėdęs Vaižgantas nusispirdavo batus nuo kojų, kad jos atvėstų. Kaukas palaižydavo kojines, pauostydavo ir griebdavosi darbo. Įsikan­ dęs vieną batą tempdavo į prieškambarį. Paskui imdavosi kito. Tik, žinoma, ne visada tvarkingai sudėdavo. Mes su šeimininke Emilija ne kartą jam rodėme ir aiškinome tvarką. Tai priklausė nuo Kauko nuo­ taikos. Tačiau dažniausiai tvarka likdavo „šuniška" - pagal Kauką. - Šliures, šliures tempk dabar - juk tu žinai jų nuolatinę vietą, linksmai šaukdavo Vaižgantas, o Kaukas, pakreipęs smalsią galvą, kurį laiką klausydavo ir, supratęs ko prašo, ramiai su šliurėmis dantyse nulapsėdavo į miegamąjį. Po kelių akimirkų šliurės gulėdavo prie Vaiž­ ganto kojų. - Dabar gausi, kas priklauso, - sakydavo dėdė ir ištraukdavo iš kiše­ nės porą saldainių. - Vienas tau, kitas man! Kaukas mokėdavo saldainį išsivynioti iš popierėlio: prispausdavo jį prie stalo ar kėdės kojos, išsilukštendavo, o popierėlį įmesdavo į šiukš­ lių dėžę po rašomuoju stalu. Imdavo saldainį į dantis, Šokdavo ant savo kėdės, stovinčios gale rašomojo stalo, ir neskubėdamas, apsilai­ žydamas pradėdavo jį kramtyti. Pradedančioji rašytoja Rutelionienė atnešdavo Vaižgantui taisyti savo kūrinius, o jis labai nemėgo, kai kūrinyje nėra ko nors konkre­

taus. Būdavo paskaito, paskaito ir sako: „Ai, neduoda jokios naudos visuomenei". Liepdavo man taisyti jos kūrinius. Aš pažiūriu sintaksę, gramatiką, ir viskas, o Vaižgantas sako: „Ai, tai bobai užteks." Rutelionienę labai puldavo šuniukas Kaukas, o Vaižgantas sakydavo: „Gerų žmonių šunys nepuola." Pačiai Rutelionienei vieną kartą sakė: „Dangstaisi, panie, gražbylyste, o širdy nieko gero neturi, už tai ir Kau­ kas tavęs nemėgsta." Vaižgantas su Kauku buvo net nusifotografavęs - sėdi ant bažnyčios akmeninės tvoros apsikabinęs savo bičiulį. Vieną dieną Kaukas nebegrįžo namo. Ir nebepasitiko pareinančio šeimininko. Šungaudžiai buvo jį pagavę. Vaižgantas dėl to labai pergy­ veno ir žadėjo rašyti griežtą protestą į laikraštį. - Tuščia, nyku, negaliu net rašyti, net ir savo pykčio išlieti popieriuje negaliu. Rytoj, vaikeli, būtinai parašysiu į laikraštį, - sakė Vaižgantas. Žodį ištesėjo - parašė.

Vaižgantas perka batus Tai buvo 1927 metų liepos mėnesį. Abu su Vaižgantu nuėjome į čekų „Bato" firmos parduotuvę. Jis man sako: „Kad nebūtų skriaudos, pirksimės abu. Pagal reikalą ir kojos dydį!" Jis ruošėsi savaitei prie jūros. Žadėjo pasiimti ir mane, nes jūros nebuvau mačiusi. Labai laukiau tos dienos. Man nupirko rudus žemakulnius batelius, o sau - juodus, lakinius. Savuosius jis iš karto apsiavė, kad greičiau išsinešiotų ir nespaustų. O aš - ne. Saugojau, kad kuo ilgiau būtų nauji. Pardavėja gražiai sudėjo batus į atskiras dėžutes ir padavė man. „Duokš ranką, nes dar pasimesi tarp žmonių!" - kalbėjo dėdė, nes nutarėme grįžti namo pėsčiomis. Per visą Laisvės alėją. Padaviau jam dešinę, o kairėje laikiau abi dėžes. Vaižgantas eidavo greitai, o aš kaip viščiukas cypsėdavau šalia jo. Jo vienas žingsnis, o mano du. Dešinioji jo ranka vos spėdavo nusileisti nuo katiloko (juoda skrybėlė, panaši į kaminkrėčių skrybėles) atlanko. Mane stebino jo pažintys. Atrodė, kad visi jį sveikina. Ir seni, ir jauni, ir studentai, ir solidūs žmonės. Tą dieną ūksmingoje Laisvės alėjoje sutikome Kiprą Petrauską, Paulių Galaunę, Žadeiką ir kitų žinomų žmonių. Aš raudau ir per­ gyvenau dėl Vaižganto. M at nauji batai nuspaudė jam kojas. Netoli Maironio gatvės dėdė išsitraukė savo didelę nosinę ir liepė patiesti ant šaligatvio. Patiesiau. - Sėskimės! - sako man Vaižgantas. - Bočeli, kad nepatogu, - gūžtelėjau pečiais. - Numauk batą! - Atkišo man dešinę koją. Numoviau.

- o dabar nutrauk ir lotą! - Aš taip ir padariau. Į dešinę ranką paė­ miau jo naujus batus. Abi mano rankos dabar buvo užimtos. O jis kuo ramiausiai, gerai nusiteikęs, žygiavo tik su kojinėm. Geraširdiškai šyp­ sodamasis sveikinosi su sutiktais pažįstamais. Niekas iš jo nesijuokė ir nesipiktino. Taip ir grįžome Laisvės alėja ligi namų, susitikdami daugybę jo pa­ žįstamų žmonių. Aš vilkėjau gimnazistės uniformą, auginau ilgas kasas. Vaižgantas tuo labai didžiavosi. - Iš kur ištraukei tokią šaunią geltonkasę? - Kartą paklausė sutiktas Šilingas, Ministrų tarybos pirmininkas. - Tai mano anūkė, mano deimančiukas. Auginu ir leidžiu į moks­ lus. Bepiga padėti, kai yra noras dirbti. Atsivesk kada savo vyriausią­ ją - tegu pabendrauja. Joana dabar tvarko mano ekslibrisus - dviem bus linksmiau! - Pajuokavo dėdė ir, pakratęs Šilingą už dešinio peties, atsisveikino.

V e ly k ų iš v a k a r ė s

N E UZ M I RS T A MAS

VAIŽGANTAS

Juozas Tumas buvo Vytauto bažnyčios rektorius. Bažnytėlė stovi jau kelis šimtus metų ant Nemuno kranto šalia tilto, vedančio į Aleksotą. Vaižganto butas buvo Aleksoto gatvėje Nr. 6 antrame aukšte - langai į Perkūno namo pusę. Į bažnyčią Vaižgantui nueiti buvo tik keli žings­ niai - per akmenimis grįstą gatvelę. Velykų išvakarėse į bažnyčią sueidavo ir suvažiuodavo daugybė val­ džios atstovų, visuomenės veikėjų ir menininkų. Prasidėdavo tradici­

'O

nės pamaldos, išpažinčių klausymas. Visi žmonės eidavo Velykų išpa­ žinties, net ir prezidentienė. Ta proga išpuošdavo bažnyčią, paruošdavo trylika klausyklų. Išpažintis pradėdavo 7 valandą vakaro. Kad tikintieji nesugaištų daug laiko, į bažnyčią atvykdavo 12 garbingesnių dvasiškių, tarp jų visuomet būdavo prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Adomas Jakštas, vyskupo Paltaroko maisto ragautojas kunigas Stanislovas Kiš­ kis - labai apsiskaitęs, linksmas, gabus oratorius, turėjęs gražų balsą. Kitų pavardžių nebeatsimenu. Po išpažinčių ir pamokslo tikintieji išsi­ skirstydavo namo, o visi kviestieji 12 dvasiškių rinkdavosi į Vaižganto butą vadinamai Juodajai vakarienei. Su Vaižgantu sėsdavo prie stalo 13 juodomis sutanomis vilkinčių vyrų. Vaižgantas sėdėdavo viduryje, Maironis iš vienos pusės, kunigas Stanislovas Kiškis už Maironio, o įritame gale priešais Vaižgantą - prelatas Jakštas, labai liesas, maža­ kalbis žmogelis. Kiškis buvo labai linksmas, toks juokdarys, vis ragau­ davo maistą patikrinimui. Per Šią vakarienę kunigai atpalaiduodavo liežuvius apie išpažintis, bet žmonių pavardžių neminėdavo.

Žmones pagal amžių jie skirstė taip: 1 0-15 metų - žvirbliukas, balandžiukas, 1 5-40 - jaunystė, 4 0 -5 0 - antroji jaunystė, po 50-ties jau šuo, 6 0 -8 0 - pasireiškia prigimties egoizmas, visi pirštai į save atsukti, po 80-ties jau pasireiškia mirties baimė. Teigė, kad mažiausiai mirti bijo jaunuoliai nuo 18 iki 25 metų, o labiausiai seniausieji - nuo 80 metų. Tą popietę virėja Emilija ir aš būdavome po devyniais prakaitais. I stalą būdavo paduodami tiktai pasninko valgiai: įvairios žuvys, lašiša, ikrą, ungurys, lydeka, žuvies faršai, drebučiai ir kitokie patiekalai. Ta pati virėja Emilija pas Vaižgantą tarnavo 18 metų. Nors Vaižgantas buvo nereiklus maistui, pats maitinosi kukliai, tačiau Juodąją vakarie­ nę ir Juozapines leisdavo Šeimininkei paruošti be priekaištų. O man sakydavo: „Trink trink pilvą prie stalo, o prakaitą brauk prie plytos. Tau bus ateičiai nauda." Iš tikrųjų, daug ko išmokau iŠ Emilijos: ska­ niai gaminti, gražiai padengti stalą, paduoti ir nuimti patiekalus pagal svečio rangą. Prisimenu, kaip 1927 metų balandžio mėnesį, baigiantis Juodajai vakarienei, dėdė patraukė mane už rankos ir sako: - Na, tu mano ilgakase, padeklamuok Jo ekscelencijai prelatui Maironiui ant deserto jo kūrybos eilėraštį, kuris tau pačiai geriausiai patinka. Man net rankos suvirpėjo iš baimės, kad galiu nepataikyti arba ne­ patikti. Visi nutilo juokavę ir politikavę, padėjo ant stalo valgio įran­ kius. AŠ pasitempiau, nusilenkiau, atsistojau netoli Vaižganto prieš pat Maironį ir pradėjau: - „Vakaras ant ežero keturių kantonų". Ežero skaisčios bangos liūliavo Žaliu smaragdu; Laivą be irklo varė, lingavo Vėsos dvelkimu... Deklamavau iš visos širdies, jautriai. Tvyrojo absoliuti tyla. Vaiž­ gantas ilgesingai žiūrėjo į vienintelį langą valgomajame ir šypsojosi. O Maironis išsitraukė didelę gražią nosinę, nusiėmė pensnė, nubraukė porą ašarų ir sučiaupęs lūpas nuleido galvą, smakru siekdamas suta­ ną. Kai baigiau, visi labai plojo, turbūt ne man, o Maironiui. Aš taip galvojau... Po to Maironis atsisuko į Vaižgantą ir sako: - Tarsi vėl pabuvojau Šveicarijoje. Ačiū tau, Juozapai, už „desertą", o tavo anūkei dedikuosiu „Pavasario balsus". Ir pamojo man pirštu. Aš priėjau artyn, tūptelėjau, pabučiavau atleistą ranką su gražiu dideliu žiedu. Peržegnojo, palaimino. O Vaižgantas kaire ranka paglostė mano galvą ir liepė paduoti į stalą arbatą. Buvau laiminga, kad klausytojai buvo patenkinti. Gerai atsimenu, kaip tą vakarą kunigas Stanislovas Kiškis skambiu, gražiu balsu užtraukė

c > « " r“Tj-

„Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka..." Jakštas truktelėjo jį už ran­ kovės ir pusbalsiu pabarė: „Dar ne Velykos. Ką žmonės pagalvos!" O Vaižgantas jam pasakė: „Nebūk toks sausas, Jakštai!" Visi nusijuokė. Tik niekaip nesupratau, kodėl prelatą Jakštą vadino Judu Iskarijotu. Gal todėl, kad jis sėdėjo gale stalo - ant tryliktos kėdės? Bet jis niekada dėl to neįsižeisdavo. Pasibaigus vakarienei, aš turėdavau pašaukti virėją į valgomąjį. Visi pasakydavo padėkos žodį už skanius patiekalus, sukalbėdavo maldą ir atsisveikindavo su šeimininku. Mane paglostydavo, šeimininką pa­ bučiuodavo, o virėjai paspausdavo ranką. Kai jau likdavome vieni, ji paklausdavo Vaižganto: - Dvasiškas tėveli, ar patenkinti buvo svečiai? - Brač, gerai padaryta! Virėja būdavo labai patenkinta tokiu kukliu pagyrimu.

V a iz g a n tis Mane Vaižgantas taip mylėjo ir visur vedžiojosi dėl to, kad gerai m o­ kiausi ir taip kažkuo mokėjau įtikti. Vieną kartą jis mane nusivedė į diplomatų rautą - pokylį. Atsimenu, nupirko gražią suknelę, vedasi mane paėmęs už rankos ir pristato visiems. Tokiomis progomis, o ir apskritai neleisdavo pasidaryti jokios įdomesnės šukuosenos, norėjo, kad visi matytų mano kasas, kurios tikrai buvo gražios. Vadinamajame raute man juokais piršo Brazilijos konsulą, 25-eriais metais vyresnį už mane, sakė, kad „bus kaip tėvas", o aš tokio tėvo nenorėjau. Pokylyje vaikščiojo padavėjai, bet nieko nesiūlė, o aš Vaižgantą klausiu, kaip man laikytis, elgtis. Jis sako: „Nesijaudink, elkis kaip namuose." O man širdis dreba, svarbiausia, kad nepadaryčiau gėdos Vaižgantui. Po­ kylyje ilgai neužsibuvom, iki dvyliktos valandos - ir viskas. Mat dvasi­ ninkijos nuostatai draudžia kunigams valgyti po dvyliktos valandos. O po dvyliktos prasidėdavo pats įdomumas, pats įkarštis. Vaižgantas mane supažindino ir su poete Salomėja Nerimi. Vieną kartą trečiafrontininkai Vaižgantą kvietė į kažkokį susibūrimą. Ant kvietimo buvo užrašyta: „Vaižgantui", o jis prirašė „su anūke" - taip mane vadino. Žinau, kad tada rašytoją Augustiną Gricių Vaižgantas pavadino Pivoša, o tas atsakė: „Tu ne tik Pivoša, bet ir varnalėša." At­ simenu, visi tik kalba, juokiasi, lydi mus visas pulkas, aš tik žiūriu į visus, o man kiekvienas vis už kasos pačiupinėja. Tame susibūrime buvo ir rašytoja Liūne Janušytė. Vaižgantas vaikščiodavo labai greitai. Būdavo, paima mano ranką į savąją, įkiša į sutanos ar kokio kito apdaro kišenę ir skuba, o aš bėgu tekina. Kai kas jam sakydavo: „Pagailėk tu to žvirblio, nelėk taip", o jis

tik nusijuokia ir toliau bėga. Storas, pilvukas atsikišęs, ir ritamės abu Laisvės alėja. Susitikdavom labai daug pažįstamų, visi jį sveikina, o jis tik ima už kepurės krašto, bet visai nenukelia. Aš tik dairausi paten­ kinta ir vis klausinėju, laukiu, ką dar naujo sužinosiu, vaikščiodama su Vaižgantu. Prisimenu, vieną kartą prie Alaušo ežero buvo gegužinė, Vaižgantas visus paragino „na, polką" ir pats pirmas pradėjo šokti. Kai Vaižgantas gimė, kalendoriuje buvo įrašytas vardas „Vaizgantis". Krikštatėviai pasakė, kad nori įregistruoti tokiu vardu, o kunigas pra­ dėjo barti, kad vardas nešventas ir pasiūlė pavadinti populiariu Juozo vardu. Krikštatėviai kunigo, žinoma, paklausė, o kai Juozas užaugo ir visa tai jam papasakojo, tuomet jis pats pasivadino Vaižgantu. Tuo labiau jam šis vardas patiko, kad linų Dievas buvo Vaizgantis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus (toliau - MLLM) archyvas.

BARBORA MĖGINAITĖ-LESAUSKIENĖ

Didžiausias jo turtas - žmogiškumas Prisimenu, mokiausi „Saulės" gimnazijoje. Nė viena iš mūsų gimna­ zisčių neturėjo per daug pinigų, bei kaip nors buvo galima išsiversti. Visos buvom vienodai apsirengę, žinoma, ne puošniai, bet ir gerai, nes jeigu kuri turėdavo ką nors puošnesnio, tai kitoms jau ir skau­ dėdavo širdį. Galvoji, o kad ir man taip! Vieną kartą aš jau visai ne­ turėjau pinigu, o gimnazijoje organizavo ekskursiją į Birštoną. Ką gi, likau viena gimnazijoje... Ir kaip tik ateina dėdė J. Tumas-Vaižgantas. Pamato, kad aš viena, ir klausia: „Tai kur visos mergaitės?" „{ Birštoną išvažiavo", - atsakiau. - O kodėl tu nevažiavai? Nuraudau ir galvoju, ką sakyti. Jis ir taip dažnai man pinigų duoda­ vo, o dabar vėl sakyk, kad neturi. Tyliu, bet Vaižgantas suprato. Kiek tada jis man paliko pinigų, tiksliai neatsimenu, bet žinau, kad paliko. Kitą dieną vėl ateina dėdė. Galvoju, kodėl jis atėjo, gal ką blogo pra­ neš. Dėdė kalba, kalba, jokios liūdnos žinios nesigirdi, o po kiek laiko ištraukia iš kišenės laikrodį. Po Pirmojo pasaulinio karo turėti laikrodį - tai buvo daugiau negu dabar mašiną. Nežinojau, nė kaip jaustis, nė kaip dėkoti, o Vaižgantas sako:

NEUŽMIRŠTAMAS

VAIŽUANTA5

- Man tavęs labai pagailo. Dėdė išeina, o aš rodau laikrodį draugėms, nors ir žinau, kad joms širdį skaudės. Buvau vienintelė turinti laikrodį, o ramybės nėra - visos tik klausinėja, kiek valandų. Prisimenu, duodamas laikrodį, Vaižgan­ tas pasakė: „Žinai, brač (buvo jo priežodis), aš tau norėjau auksinį nupirkti."

O

Kitą kartą einu pas jį pinigų prašyti. Matau - pardavinėja uogas. Galvoju, nupirksiu uogų dėdei kiek nors. Nuperku. Paragauju, tokios skanios, kol atėjau iki Vaižganto namų, visas išragavau. Įeinu, o jis kažką rašo. Nustojo rašyti. Aš sakau: - Dėde, aš tau uogų nupirkau, bet... - ir, nespėjus man pasakyti, tuojau girdžiu: - Duokš! Paraudau ir sakau: - Tai kad aš jau suvalgiau. Jam niekada negalėjau nieko meluoti. Tai dėl to, kad aš jį ypatingai gerbiau. Didžiausias Vaižganto keiksmažodis buvo „varna". Laukiu, kada ir man pasakys „varna", bet nesakė. Pasigirsiu, kad iš gamtos mokslo gavau penketą, o Vaižgantas sako:

- O šunį nuo lapės ar atskiri? Visai išsigandau, galvoju, tuojau pavadins varna. Ta kartą labai grei­ tai išėjau, o jis ir nesistengė užlaikyti. Matyt, buvo labai užsiėmęs, kažkoks susimąstęs. Jis buvo labai jautrus, kelis kartus mačiau JĮ ver­ kiant. Žinau, vienas profesorius sakė, kad tėvai ir globėjai neturi rodyti ašarų vaikams. Vaižgantas verkė, kai 1910 m. labai sunkiai sirgo sesuo Severija. Dar kartą mačiau dėdę verkiant, kai sirgo mano brolis. Brolis Vaižgantą paklausė, ar jau medžiai sprogsta, o jis iš karto pravirko. Kitą kartą verkiantį dėdę sutikau gatvėje. Klausiu, kas yra, o jis, vos ištardamas, pasakė: „Mirė M aironis..." Aš dar paklausiau, ar Maironis žinojo, kad mirs, Dėdė atsakė, kad profesorius V Kuzma negalėjo ne­ pasakyti Maironiui teisybės. Atsimenu, pas mus kaime žandarai darė kratą, ieškojo nelegalios li­ teratūros, o mes buvom paslėpę tvarte. Kiaulės knygas iškniso ir vaikš­ čioja įsikandę. Vos tik žandarai išėjo, žiūriu, kiaulės su knygomis. Tada Vaižgantas labai juokėsi ir sakė: „Tai gražu, Lietuvoj net kiaulės drau­ džiamas knygas skaito." Dėdė labai pergyveno, kai žandarai suėmė jo brolį už knygų platinimą... Kai pradėjau mokytojauti, dažnai atvažiuodavau pas Vaižgantą. Ir paprastom dienom, ir švenčių metu. Per šv. Velykas pas jį ateidavo labai daug svečių - kunigų ir Įeitų profesijų žmonių. Vieną kartą at­ važiuoju, o Vaižgantas ištraukia Įmygą - Homero „Odisėjo kelionės". Knyga nauja, net nesupjaustyta. Padavė dramblio kaulo peilį, supjausčiau ir išėjau pasivaikščioti prie Nemuno. Grįžtu po kokių 20 minu­ čių, žiūriu - nėra knygos. Klausiu Vaižganto, kur padėjo, o jis šypso­ damasis pasako, kad... padovanojo. Taip supykau, kad nė neklausiau, kam padovanojo. Tik pridūriau: „Ir dar supjaustytą." Vaižgantas dar labiau pradėjo juoktis. Galvoju, na tikrai vaikiškai pasielgė. Paskui praėjo kiek laiko, aš vėl iš Vaižganto gaunu dovaną supjaustytas „Odi­ sėjo keliones". Dvasininkija Vaižganto, galima sakyti, nemėgo. Gal dėl to, kad sutuokdavo jaunimą nieko nežiūrėdamas: nepriėjus išpažinties, net skirtingo tikėjimo. Kartais, sako, sutuokdavo jau susituokusius, bet aš tokių atvejų tiksliai negaliu nurodyti. Vieną kartą, man būnant pas jį, skambino vyskupas, barė Vaižgantą, kad įšventino aušrininkų vė­ liavą. Klausiau, kas čia taip griežtai kalbėjo, o jis plačiai neaiškino, tik prasitarė, jog vyskupas sakė: „Žinai, Vaižgantai, vieną kartą susiprask ir pabaik." Kalbėdamas apie vyskupo perspėjimą, Vaižgantas pridūrė: „Reikia džiaugtis, kad jaunimas eina į bažnyčią, ateis laikai, kai viskas bus sunaikinta." Vieną kartą aš jį Iriausiu, ar tikrai duoda šliūbus be išpažinties, o jis labai rimtai man išaiškino: „Žinoma, kad duodu. Kas iš to, kad aš

neduosiu šliūbo. Vis viena jie gyvens kartu. Tada paleistuvaus. Geriau sutuokti ir tegul laimingi gyvena. Jeigu jau berniukas su mergiote yra, tai, žinoma, kad jie poterių nekalba. Kas iš to, kad gims vaikai benkartais, tai geriau tegul būna šeima." Vaižgantas ir jo draugai žmones pagal amžių taip skirstė: iki 15 metų - žvirbliukas, balandžiukas, nuo 15 iki 40 - jaunystė, nuo 40 iki 50 - antra jaunystė, po 50-ties - šuo. Nuo 50 iki 60 pasireiškia prigimties egoizmas, visi pirštai atsukti į save. Po 60-ies metų žmogų užvaldo mirties baimė. Teigė, kad jaunuoliai nuo 18 iki 25 metų visai nebijo mirties, o labiausiai jos bijo senieji - nuo 80 metų, Vaižgantas labai mylėjo savo gimines, artimuosius. Ypač seseris Se­ veriną ir Marijoną. Pastarąją tėvai išvarė už nemylimo seno ir girtuo­ klio Nokučio. Prieš tai ją Vaižgantas kvietė atvažiuoti į miestą, žadėjo leisti į mokslą, bet ji pakluso tėvų valiai. O paskui visą gyvenimą ver­ kė, gailėjosi. Beverkdama net apako. Severiną taip pat labai mylėjo. Pinigų niekam negailėjo. Dalijo visiems giminaičiams, pažįstamiems ir net visai svetimiems, nežinomiems. Vis iš jo skolinosi. Kažin ar ten jam kas atiduodavo. Jeigu kas atnešdavo skolą, tai būdavo labai patenkintas. Sakydavo: „Gerai, kad atnešei, kitam galėsiu paskolinti." Kai pats neturėdavo, tai ant dinų pusės pakabindavo kortelę su užrašu: „Pinigų neskolinu - pats skolinuosi." Studentams skolindavo knygas, bet tai, matyt, pasižymėdavo, kad skolina. Žinau, jei laiku neatnešda­ vo, tai labai pykdavo. Labai mėgo pabūti kaime. Vaikščiodavo basas, eidavo ant savo pa­ mėgtų Popšutės ir Valiulio kalnelių. Mėgo grybus, žuvis, obuolius. Grietinės jam atveždavo, siųsdavo.

N E U 2 Ml R$ T AMAS

VA I

Z

> 7 - ^ . s ..

\o

Tumas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras. Baisiai nekentė da­ vatkystės, fanatizmo, fariziejiškumo. Jis sakė, kad svarbiausia - švari žmogaus sąžinė, graži, gera širdis. Jis nieko nesmerkė, nežinodamas visų faktų. Kada jis sužinojo apie mudviejų su vyru (jis buvo metęs kunigystę) draugystę ir pasiryžimą sukurti šeimą, tai tiek tepasakė: - Bravo! Ateikit, duosiu šliūbą. Mes susituokėme civiliškai Klaipėdoje. Nenorėjome daryti jam ne­ malonumų. Kas kartą gyvenime turėjo laimės Tumą sutikti, turėjo su juo kokių nors reikalų, tas jo šviesaus paveikslo niekuomet nepamirš. Gal 1923 metais studentai sugalvojo lietuvinti Kauną. Naktį juo­ dais dažais užtepė nelietuviškas iškabas, skelbimus ir pan. Tumas savo bažnyčioje sakydamas pamokslą studentus išvadino „asilų uodegų"

draugija. Neva barasi, o juoką vos sulaiko. Kas teisybė, tai teisybė iškabos ir skelbimai po šio įvykio buvo lietuviški. Kiek jis pripasakodavo apie lietuviškos spaudos draudimo laikus, knygnešių didvyriškumą, caro tarnų žiaurumą. Kartais pavykdavę juos papirkti, kad „nežinotų" ir „nematytų", bet tai būdavę labai reti atve­ jai. Minėjo, kad lietuviškas žodis neužgeso tik dėl didelio narsumo ir meilės tos „vargo mokyklos", taip gražiai pavaizduotos P. Rimšos. Tumas buvo didelis patriotas, prisirišęs prie gimtosios žemės. Tai ma­ tome ir iš jo kūrinių. Tumas buvo lcuklus, jis niekuo nesididžiuodavo, savo nuveiktais darbais nesigyrė. Sakydavo, kad tiek daug dirvonų dar laukia. MLLM archyvas. Užrašė Vladas Petkevičius.

U RŠU LE U R N IE Ž IŪ T Ė -ST A R K I ENĖ

Švedijoje ir Lietuvoje Su kun. J. Tumu-Vaižgantu susipažinau Stokholme 1917 m. Jis buvo atvažiavęs iš Danijos į Švediją išsirūpinti leidimo grįžti Lietuvon, nes Stokholme veikė Lietuvių komitetas, kurio pirmininku buvo Aukštuo­ lis. V Mykolaitis-Putinas ir mes, keturios merginos (M. Andziulytė, O. Petrauskaitė, E. Ramanauskaitė ir aš), atvykome iš Petrogrado, nes rengėmės važiuoti studijuoti Šveicarijon ir taip pat laukėme leidimo. Pirmoji mūsų pažintis su Vaižgantu buvo 1917 metais gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą. Mes gyvenome tada viešbutyje. Vakare visi penki susirinkę mūsų kambaryje liūdėjome, kad esame toli nuo tėvynės ir negalime švęsti Kūčių ir Kalėdų su savaisiais. Netikėtai pas .mus atėjo Vaižgantas, taip pat genamas ilgesio ir neramumo, atėjo praleisti Kū­ čių vakarą su savo tautiečiais. Prisimenu, tas vakaras praėjo labai gyvai ir įdomiai, Vaižgantas buvo puikus pasakorius, linksmas, gyvas ir sąmojingas. Jis pasakojo mums apie savo veiklą lietuviškose parapijose, o ypač apie knygne­ šystę. Pasakodamas prisiminė ir savo, knygnešio, darbus ir vėl gyvai išgyveno visus pavojus ir pasisekimus. Mus labai sudomino, prašėme, kad jis parašytų savo atsiminimus. Ir kaip pats paskui pasakojo, tą Kūčių vakarą jam kilo mintis ir atėjo įkvėpimas iš tikrųjų parašyti knygą apie tuos laikus. Taip Stokholme 1917 m. jis ir pradėjo rašyti „Pragiedrulius".

/•/

M •e

O « •c

< et S u % oo NO

Gyveno jis Stokholme mažyčiame kambarėlyje, kur tilpo tik lova, staliukas ir buvo tarpelis praeiti. Ir prie to staliuko jis nuo ryto iki vė­ laus vakaro, mažai kur išeidamas, kūrė „Pragiedrulius". Sekmadieniais pas Aukštuolį susieidavo visa mūsų mažytė lietu­ vių kolonija: Aukštuolis, Vaižgantas, Putinas, Jonas Šliūpas ir mes, keturios merginos. Per tuos suėjimus Vaižgantas skaitydavo, ką per savaitę parašė, Putinas paskaitydavo vieną kitą savo eilėraštį, paskui nagrinėdavome ir diskutuodavome. Atsimenu, kad Vaižgantas skaity­ damas sėdėdavo ant apskritos kėdės prie pianino ir visą laiką judėda­ vo ir sukdavosi kaip vijurkas. O Jonas Šliūpas buvo apkūnus, sunkus ir vaikščiodavo išilgai kambario, kad net grindys girgždėdavo. Be tų skaitymų, kalbėdavom dar ir kitais klausimais: ir apie Lietuvos ateitį, ir apie lietuvių kalbą, ir apie kunigų luomą. Pvz., J. Šliūpas įrodinė­ jo, kad lietuvių kalbos pėdsakų likę Vokietijoje, Prancūzijoje ir kituo­ se Europos kraštuose, kur lietuviai praėję, o gal ir gyvenę, ir nuo to vokiečių miestas Kelnas esąs kilęs nuo lietuviško žodžio „kelnės", o prancūzų miestas Sionas nuo „sijono". Kalbant apie kunigų luomą,

Vaižgantas norėjo, kad kunigai būtų arba vedę, arba vienuoliai, nes gyvenant pasaulyje sunku kunigams išsilaikyti reikiamoje dorovinėje aukštumoje. Kartais su Vaižgantu mes, penki pakeleivingi, išvykdavome kur nors į Stokholmo apylinkes arba lankydavome muziejus. Atsimenu, kun. J. Tumas dėvėjo tolų šviesiai rudą paltą ir dažnai būdavo be kepurės. Kelionėje autobusu ar traukiniu patraukdavo Švedų dėmesį judrumu, kalbumu ir linksmumu, o gal ir išvaizda: žili ilgoki plaukai, skaistus jaunas veidas, gyvos mėlynos akys. Patys Švedai ramūs, santūrūs, o mūsų kompanija buvo labai balsinga ir nerami, tad ir žiūrėdavo vieti­ niai, iš kur mes čia tokie atsiradome. Po kiek laiko Aukštuolis mus penias apgyvendino Stokholmo prie­ miestyje Siundberge pas privačius asmenis, nes viešbutis per brangiai kainavo. Ir čia Vaižgantas mus aplankydavo. Per vieną tolo apsilan­ kymą visi išėjome į mišką, dainavome, lakstėme, mušėmės sniego gniūžtėmis, ir buvo nepaprastai linksma ir jam, ir mums. Jis mus ke­ turias buvo praminęs „Sofija su trimis dukterimis": Tikėjimas, Viltis ir Meile. Aš gavau vardą „Meilė". Po to apsilankymo Siundberge jis mums padovanojo savo didelę gražią nuotrauką, kiekvienai su kokiu nors sąmojingu užrašu. Man buvo užrašyta: „Uršulytei - Meilei, kad atsimintų savo nerimtumą Siundbergo miške. J. Tumas." Gaila, kad ta graži nuotrauka dingo, man išvykus į tremtį... Greitai, 1918 metais, kun. J. Tumas, gavęs leidimą, išvyko Lietu­ von, o mes dar likome laukti. Neatsimenu, ar jis buvo baigęs „Pragie­ drulius" rašyti. Jam išvykus, mums jo labai stigo, nebeturėjome tokio linksmo, įdomaus ir draugiško pašnekovo. Grįžusi Lietuvon 1922 metais dar aplankiau kun. J. Tumą, kuris tada gyveno name prie Vytauto bažnyčios. Iš to apsilankymo ir pasi­ kalbėjimo atsimenu tokius du posakius, kurie parodo, koks jis buvo paprastas ir atviras. Pokalbiui su juo nereikėjo ieškoti „aukštų" temų: įdomu buvo ir buitinės. Pvz., jis sako: „Mano seserėčia Barbutė Mėginaitė atnešė ir įmetė savo nešvarių baltinių maišą, ir skalbk, jei nori." Arba vėl sako: „Nuėjau į parduotuvę, nupirkau puodą ir nori jį man suvynioti į popierių, o aš sakau - kam to reikia, ar suvyniotas, ar ne, vis vien puodas; ir nešu nesuvyniotą - sutinku žmones, žiūri į mane ir juokiasi." Tai tokios nuotrupos iš mano prisiminimų. MLLM archyvas. Užraše Vladas Petkevičius.

Cn 'O *4

Pirmojo lietuvių moterų rašytojų kūrybos vakaro dalyvės ir svečiai. Pirmoje eilėje sėdi: (iš kairės) G. Tulauskaitė, N. Mazalaitė, M. Vaitkus, A Petrauskienė, Vaižgantas, P. Orintaitė, ]. Herbačiauskas, S. Neris, V. Krėvė Operos dainininko Antano Dvariono vestuvės. Antroji pora - Julija ir Balys Dvarionai. Kaunas, Vytauto bažnyčia, 1931 m. Nuotr. iš Dvarionų šeimos archyvo.

=i

v. O i"-

ALDONA V O K IE T A IT Y T Ė

Populiariausias žmogus Kaune

Labai artimai su Vaižgantu nebuvau pažįstama, bet būdama studentė klausiau jo paskaitų ir keletą kartų teko pabuvoti namuose. Vaižgantas mums, humanitarams, skaitė draudžiamojo laikotarpio literatūrą, Jo paskaitas mėgo studentai. Jokios pozos, jokio pasipūtimo ir išdidaus orumo, nors tuo metu jis buvo bene populiariausias žmogus ne tik Kaune, laikinojoje mūsų sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje. Vienodai jis kalbėdavo ir su aukštu ponu, ir su studentu, ir su sargu. Buvo demo­ kratas tikrąja to žodžio prasme. Docento Tumo paskaitų Kauno universiteto humanitariniame fakultete klausiau 1924 -1 9 2 6 metais. Pasakodavo gyvai, vaizdingai, stebindamas medžiagos gausumu ir plačiomis pažintimis. Visą Lie­ tuvą buvo išvažinėjęs ir, atrodo, visus pažinojo. Jis buvo surinkęs dau­ gybę medžiagos apie spaudos draudimo laikotarpio smulkiuosius ra­ šytojus, kurie, nors ir nebūdami dideli talentai, reikšmingi tuo, kad rašė gimtąja kalba, nepasidavė nutautėjimui, kad lyg tos darbščios skruzdėlės po šapelį nešė savo žinias, savo kūrybą į bendrą Lietuvos kultūros aruodą. Paskaitas skaitydavo pirmuose universiteto rūmuose, Mickevičiaus gatvėje. Visus domino ne tik Tumo paskaitų turinys, bet ir jo skaitymo būdas. Jis kalbėdavo karštai, įtikinamai, džiaugdamasis kiekvienu kūrinėliu, įterpdamas savo pastabas, įvairius epizodus. Kai kas gal pasakys, kad tai buvo nemoksliškas dėstymas, bet mus veikė labiau už sausai, moksliškai išdėstytus faktus ir daugelį paskatino la­ biau domėtis praeities literatūra. Tumas kalbėdavo iŠ širdies ir patai­ kydavo į mūsų širdis. Atsimenu, kartą mums, studentėms, pritrūko pinigų orga­ nizaciniams reikalams. Reikia kur nors skolintis. { ką gi drąsiausiai kreipsies!, jei ne į Tumą? Ir nuėjom. Radom jį darbo kambaryje, kur pirmausią į akis krito spintos, prigrūstos knygų, ir narvelis su kanarėle ant lango. Priėmė maloniai, kaip paprastai - juokaudamas. - Malonu, malonu, kad aplankot. Bet atvirai prisipažinkit, koks rei­ kalas atvijo pas mane? - Taip ir taip, profesoriau, - sakom, - striuka su pinigais, gal paskolintumėt. - Na, aišku! Kurgi rasi didesnį turtuolį už Tumą! O ar grąžinsit? Įtikinėjame, kad tikrai grąžinsim, net nurodom terminą. - Gerai jau gerai, tikiu, tikiu, kad neapgausite, - sako šyp­ sodamasis.

Davė pinigų be jokio parašo, be raštelio. Padėkojom ir pasišokėdamos dūmėm namo. Praėjus sutartam laikui, nešam skolą tą pačią dieną, kaip buvom žadėjusios. Tumas net išsižiojo, pamatęs pinigus mūsų rankose. - Na, mergaitės, nesitikėjau, kad taip išlaikysit žodį! Tai jūs pirmos taip punktualiai man grąžinai skolą. Kiti ir visai „pamiršta" apie ją. Mudvi ne mažiau už jį nustebom, kad yra šitaip besielgiančių žmo­ nių. Mat buvom dar labai jaunos... Neatsimenu, kad Tumas taip dažnai būtų kartojęs žodelį „panie", kaip tai teigia rašytojas Venclova. Kartą per Juozapines ėjom jo sveikinti studenčių humanitarių var­ du. Mus linksmai sutiko ir tuoj pavedė giminaičio studento Kazio Rimkaus globai, pagrasindamas: - Žiūrėk, kad man mergaitės nenuobodžiautų! Vaišink ir links­ mink! Vaizduotėje iškyla paskutinis susitikimas su J. Tumu. Buvau dramos spektaklyje. Pertraukos metu žiūriu - Tumas vienas stoviniuoja. Tai atrodė labai keista, nes buvome pratę jį matyti būryje. Man kažkaip jo pagailo ir priėjusi užkalbinau, nors nelabai drąsu buvo. Vaikščiojom su juo kalbėdamiesi, o visi kad žiūri... - Vaje, profesoriau, - sakau, - aš varžausi su jumis vaikščioti, visi taip žiūri, jautiesi lyg scenoje. Jis taip keistai į mane pažiūrėjo, lyg liūdnai, lyg ironiškai. - Taigi, jei esi garsenybė (tyčia ironiškai pabrėžė tą žodį), tai ir tūnok

t

vienas, ar ne? Visi varžosi, visi nedrįsta ir palieka tave vienišą. Arba jau visiems nusibodai. Mane nustebino tie jo žodžiai. Mes taip buvom pratę jį matyti vi­ suomet linksmą, energingą, judrų, jog sunku buvo įsivaizduoti, kad

w>




n r-

jam galėtų būti liūdna. O paskutiniaisiais metais, sušlubavus sveika­ tai, liūdna nuotaika, matyt, dažnai jį aplankydavo. Ir netekome Tumo, ir taip tuščia pasidarė Kaune, ir jau nebeatsirado kito tokio... Ir dar dabar taip aiškiai matau ilgą, ilgą eilę žmonių, atėju­ sių paskutinį kartą su Juo atsisveikinti. Stovėjau ir aš toje eilėj... Ir toks jis neįprastai tylus ir ramus gulėjo karste, net jo mylima kanarėlė stebė­ josi ir tik retkarčiais nedrąsiai sučirkšdavo... Ir tai buvo labai graudu... Paskiau prisimindavome Tumą jo vardo muziejuje, kuris buvo įkur­ tas Politechnikos instituto rūmuose (Gedimino g. ir Donelaičio g. kampas). Juose buvo humanitarinių mokslų fakultetas. Pirmame aukšte - universiteto biblioteka ir skaitykla, antrame - auditorijos, dekanatas ir humanitarinių mokslų fakulteto muziejus, kuriame du kambariai paskirti Vaižganto muziejui ir vienas rankraštynui. Vedėjavo Elena Eimaitytė.

Viename kambaryje buvo Vaižganto biblioteka, rašomasis stalas ir kiti baldai. Ten pat stovėjo iŠ Amerikos atsiųsta urna su rašyto­ jo J. Mačio-Kėkšto palaikų pelenais. Kitame kambaryje buvo mie­ gamasis - kukli geležinė lova, staliukas, spinta rūbams ir kanarėlės iškamša narvelyje. Viskas taip paprasta ir kuklu, kaip ir tų daiktų šeimininkas. L iteratū ra ir k a lb a , t. 20, Vilnius: Vaga, 1987, p. 371-373.

. skyrius / su kūrybos dvasia

здмаім tmtetm

Vaižgantas šventina Karo muziejaus vėliavą. Kaunas, 1925 m.

Vaižgantas su S. Šilingu neša Vytauto Didžioio portretą. Kaunas, 1930 m.

t"-

Su spaudos darbuotojais. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: J. Vileišis, nežinomas, E. Turauskas, Vaižgantas, Estuos pasiuntinys Lietuvoje E. Lcppik, nežinomas, J. Purickis, nežinomas, L. Natkevičius. Antroje cileje stovi: V. Gustainis, V. Steponaitis, J. Bružas, nežinomas, I Kardelis. Trečioje eilėje: J. Radzevičius, A. Gricius, N. Rastenis, J. Petrėnas-Tarulis, J. Kalnėnas ir J. Paleckis. Kaunas, 1932 m. Su V. Mykolaičiu-Putinu, J. Kossu-Aleksandravičiumi, J. KeliuoČiu ir J. Grušu Kaunas 1931 m.

Vaižgantas su spaudos darbuotojais. Kaunas, apie 1922 m.

I

|

i«

< v.

2

O co

ZIGMANTAS KUZMICKIS

Kūrybinė Vaižganto dvasia Šiandien, gal mažiau, nei kuomet, abejojame Vaižgantu kūrėju. Giliai įsirausęs į mūsų sielas, jis iki skausmo duodasi mums pajaučiamas. Nerimas yra apėmęs lietuvius, naikindamas bet kokias demarkacijos linijas, nelygu radijo bangos, plėsdamasis net į užjūrį ir visur, kame gyvo lietuvio širdis plaka. Lyg trūko kokie raiščiai, neužgydę žaizdos: sulaikę kvapą, kenčiame, bijodamies prapliupti kūdikišku verksmu. Jo būta kūrėjo. Tat jaučiame visi iš skardaus aido, kuriuo aidi lietu­ vių tautos dvasioje Vaižganto žodis, gyvas palikęs mūsų tarpe, tebežadinąs įkvėpimą apdaužytose mūsų krūtinėse. Vaižganto kūryba ypatinga. Jos neišaiškinsi bendromis premisomis, pasiskolintomis iš literatūros teorijos. Vaižgantas - lietuvių tautos kvėpavimas pavasarį, kada pirmieji griaustiniai pranašauja vasaros perkūnus - audrą. Nesujungęs Vaižganto su lietuvių tautos kultūros istorija, su „kovomis dėl tautos kultūros", su lietuvių tautos tragedi­ ja - nemanyk atspėti didžio idealisto dvasios. Jis visas glūdi lietuvių tautos esmėje, nes jis tos esmės eksplozija, išsiveržęs nakties tyloje ugnikalnis. Aušrininkų sūnus, Vaižgantas prisikvėpęs tėvynės mylėtojų oro, ku­ ris jo organizmą stiprų padarė ir davė jam tam tikro atspalvio. Varpi­ ninkų užgrūdytas, jis paliko plienširdžio Kudirkos garbintojas, sutapęs su juo savo nepalaužiama taktika. „Tėvynės Sargo" kūrėjas, jisai visą gyvenimą išnešiojo ant savo galvos sargybinio šalmą, kurio nepramušė nė viena priešo kulka. „Nepriklausomoje Lietuvoje" jis - paliktų lietu­ viškų pozicijų kulkosvaidininkas, netikįs Gedimino fortifikacijos žlugi­ mu. O kai karo šūviai nutilo ir šio pasaulio galiūnai liepė nurimti, Vaiž­ gantas nenusiminė. Jis ir stagnacijoje surado lietuvių kūrybinės dvasios

išraišką, kurią savo kalboje į vilniečius (1919 rugsėjo 14 d.) pažymėjo šitokią: „Miela, nemiela, garbė, ne garbė, - mes turime įsidėmėti šitą mūsų tautos privalumą - statikos glūdėjimą, ir atminti, kai sumany­ sime bet kokį didesnį sumanymą jai pabraukti po skvernu. Tai ir bus mūsų metode tautos gelbėjimo moksle. Kas sugeba pulti, tam reikia narsių generolų; bet kas akmeniu stovi savo vietoje įsibedęs, tam reikia dar daugiau svorio teikti, nes tame visa jo galybė. Mūsų inteligencija lai tai atima, kad kiek kartų mūsų liaudis buvo dirbtinai įaudrinta į smar­ kią „dinamiką", visados jai buvo į nenaudą, f nenaudą lietuvių tautai buvo Valstybės plėtimas nuo jūrų lig jūrių; nenaudom gali būti ir revo­ liucinis judėjimas. Gal jis bus neišvengiamas; vis dėlto jis bus - medum necessarium (neišvengiama blogybė, - lot.), ne kūrybos pradas." Šitokiai strategijos politikai reikalingas vidaus susiklausymas, dide­ lė vidinė drausmė ir dvasios giedra. Laimė lėmė, kad Vaižgantas buvo apsigimęs svėdasiškis aukštaitis: jam tos giedros buvo įkvėpusi su krauju motina; dar labiau jis išgiedrėjo, susidūręs su apsiniaukusiu Lietuvos dangum - melancholiją lie­ tuviams išvaikyt užsispyrė. Čia yra viena svarbiausiųjų Vaižganto kū­ rybinio gyvenimo paslapčių. Be tos savo iš vidaus veržiančiosi saulės jis nebūtų tiek daug padaręs, tiek kitus paveikęs, išstūmęs lietuviškąjį gyvenimą iš mirties taško. Šituo atžvilgiu Vaižgantas labai artimas Strazdeliui, savo kaimynui, kurio dainomis jis, be abejonės, buvo nuo lopšio auklėjamas. Tik Vaiž­ gantas labiau plėtėsi į šalis, stengdamasis visur su savo šviesa prasi­ skverbti, visur savo spinduliais mikrobus išnaikinti. Pasidaro Vaižgantas enciklopedistas, smalsus vaikelis, nieko nepraleidžiąs, visur šokte įšokąs, viską apčiupinėjąs. Susidomėjo. Gyvenime esama be galo daug įdomaus, tik kad mes tokie daltonistai: nepastebi­ me nė ko kiek reik - viskas mums pilka, kasdieniška. Kai vienas kriti­ kas buvo puolęs peikti Šatrijos Raganos „Pančių", Vaižgantas drauge su pažįstamais inteligentais suprotestavo „Skaitymuose": „Jis - jausmų daltonistas; jis nesugeba pajusti tos kilnybės dvasios, kuri trykšta iŠ „Pančių", tos įdėtojo jausmo gilybės. Jam visa tai nusmelkė forma, kuri jam nepatiko ar, tikrai, yra nepakankama." Vaižgantas - didis tolerantas, pripažįstąs subjektyvųjį pradmenį gyvenime. Jis neleidžia lutiems spjaudyt į svetimas šventoves, patsai brangindamas savąją. Garbina gyvenime savarankiškumą ir pyksta, kai žmonės pastoja kelią vieni kitiems. Idealistas gyvenime, Vaižgantas neištirpo jame, pėdsakų nepalikęs. Atvirkščiai, jis tolydžio svajojo apie progresuojančią Lietuvą. Skelbia Vaižgantas pozityvistinę evangeliją, kurdamas savo svajose ekonomiš­ kai stiprėjančią tėvynę: „Kol mes tebuvome kiaute, mums nieko ne-

reikėjo; mums gana buvo su kaimynais pasimieluoti, pasibučiuoti ar špygomis pasibadyti. Bet kai išskilome iš kiauto, kai susidarome savo valstybę, mums reiks ji palaikyti pramone ir pirklyba, ne tuščiais sen­ timentais." „Tolimesniam Lietuvos kraštui mes turime nesuskaitomą turtą Ne­ muno vingiuose, vadinamojo „baltojo anglies". Perkask vingį, ir gausi tokį krioklį, tokį vandens kritimą, kolą turi Narva. Jis pasuks didžiau­ sias mašinas, atstos dešimtis tūkstančių arklio pajėgų."

[...i Vaižgantas gyvenime buvo talentingas artistas kūrėjas iš Dievo ma­ lonės. Jis puikiai vaidino savo rolę, tik skirtumas nuo gabaus scenos artisto buvo tas, kad Vaižgantas vaidindamas tikėjo savo vaidybos rea­ lumu, įdėdamas į tai niekad nemeluotą nuoširdumą. Tat labai svarbus jo kūrybinis momentas. Vaižganto literatūrinė kūryba taip yra susi­ gyvenusi su jo asmenybe ir biografija, kaip lotoso žiedai su vandeniu; tiek žiedas tėra gyvas ir gražus, kiek apstu jam palieka drėgmės. O šiluma jam buvo visas Lietuvos kraštas, kuris jį geriausiai nuteikė, deimantais sužibo. Visa to įtakoje Vaižgantas iškyla gaivališkai, nelyginant kokia didelė gamtos galybė, kurios pirmoji grožė glūdi jos plačiame užsimojime ir chaose. Veltui ieškosi jo kūriniuose planingumo, nuoseklumo, detalių santarmės: Vaižgantas kaip tik gyvas savo chaosu, kuriame virpa karšta širdis, verda kunkuliuojąs kraujas. Ir vis tiek ką žiūrėsi: trumpą publicis­ tikos straipsnį ar ilgus „Pragiedrulius" su aibe įvairių personažu - visur rasi audrą siaučiant, viską išverčiant iš vietos. Toksai jo prigimimas. Ta Vaižganto kūrybos ypatybė ryškėja ir jo stiliuje. Jis bėgai įvairus, tas stilius. Rodosi, katilas koks sprogo, ir veržiasi karšti tirščiai, visa degindami, plikindami. Bet ne: vietomis jo stilius staiga sustingsta, išvirsta metaline skulptūra, vėjo neišsiūbuojama, sfinksiškai susimąs­ čiusi. Švystelėjo žaibas, sugriaudė griausmas - ir vėl prapliupo gyveni­ mas. Neiškenčia ilgai vienoks pabuvęs rašytojas: duokit jam įvairumo, duokit naujumo! Gera staiga pasukti aštriu kampu kur į šalį! Jo stilius srujus, judrus ir, taip sakant, savotiškai kvapus: rasi čia rožių kvapo ir pipirų karčio, liepos žiedų ir šviežiai įtręštų laukti. Net galva svaigsta! Tasai svajumas, judrumas neleidžia Vaižgantui natūralistiškai knisinėtis po žmonių gelmes, vilkti iš ten į viršų žaizdų ir slėptų slėpinių. Rašytojas tapo ryškiomis spalvomis periferijas. Tačiau tos periferijos pasidaro, jo teptuko paliestos, tokios gyvos, spalvingos, kad lengva at­ spėti ir patsai vidus - užkerėtoji psichė. Vaižgantas nėra dėlto aplinkos kopijuotojas: ką piešdamas, jis pirma praleidžia per savo turtingą dvasios prizmę ir tik tada parodo tikrovę

savo gelmių atošvaitoje. Tuo atžvilgiu jo kūryba yra savotiškai lyrinė, trykštanti gyvom spalvom ir sveiku juoku. Daug kam, pratusiam prie nuoseklios fabulos, mokyklinio planingumo, tūla Vaižganto raštuose pasirodys nesutvarkyta, apgraibomis teapdorota, nebaigta, o kartais ir nepradėta. Prie Vaižganto reikia paprasti, nes jis savo architektonikoje yra sui generis originalus. Pamėgtoji Vaižganto vaizdavimo maniera yra paralelė, kurią jis meistriškai išveda čia analogijoje, čia kontraste. Ryškiausiai ta m anie­ ra iškyla „Rimuose ir Nerimuose", kur herojų „vienodumai" ir „skir­ tumai" tiesiog antraštėmis pažymėti. Panašaus paralelizmo ieškoję rastume Vaižganto raštuose bet kur. Ir visa tai apšviesta Vaižganto aperceptine jėga: „Viskas pasaulyje pats savimi neįdomu, ir viskas neapsakomai įdo­ mu, ką mes apgaubiame savo pačių jausmu. Antai, sakysime, mėnuo, Leonido Andrejevo studentui jis tiktai „da, dovolno zielonyj", gi kiti jam pagarbinti ir išgirsti Šūstis poezijų yra prirašę. Ir vis dar ne gana. Antai, Markaus Tvaino ponaičiui berniūkščiui - nenuoramai tetulė pabausdama įsakė tvorą nubalinti; gi jis tokiu atsidėjimu ėmės dar­ bą dirbti, jog visų vaikų sužadino pavydą, ir jie pirktinai pirkos iš jo to malonumo - bent valandėlę pateplioti. Vaikai iš paprastų šakalių moka pristatyti miestų ir iš paprastos kėdės pasidaryti karietą. Gi iš­ gama ir Vienos mieste nuobodžiauja, ir tikroje karietoje kankinasi. Nemint, kodėl Kristus dangaus sritį tepažadėjo tiems, kas tesės patap­ ti mažvaikiais." Tasai paralelizmas išplaukia Vaižgantui iš jo didelio pastabumo ir susidomėjimo visa kuo. Todėl lyginimas, metafora, personifikacija iki abstrakčios alegorijos yra charakteringi jo kūrybai. Būtų nemaža vis dėlto klaida, pavadinus Vaižgantą individualistu. Jo tiek suaugta būta su Lietuvos kraštu ir jo žmonėmis, kad kitu atveju nebeskirta, kur jis, kur ne jis. Skaitydamas jo raštus, dažną personažą įtari pasiskolinus iš autoriaus dvasios spalvų. Bet netiesa būtų, pa­ manius Vaižgantą save apiplėšus saviesiems herojams. Ne! Vaižgantas tėra viena - tipiškos asmenybės žmogus, įsiaudęs į sielą daug savo tautos gijų, o, kita - jis - puikus reflektorius, surinkęs fokuse tūkstan­ čius gyvenimo pragiedrulių. Gal todėl jis ir toks mozaikiškas kitiems atrodo, toks horizontališkai seklus. Pirmu pažiūrėjimu Vaižgantas atrodo ir vandeningas, mėgstąs tuš­ čiom paplepėti. Netiesa! Jo kalba rišli, tręši, skalsi. Daugeliu atveju jis, rodosi, operuoja bendromis tezėmis, kurioms rodyte įrodyti jam nėra nei laiko, nei noro. Vaižgantas buvo gyvas bent kelių mūsų tautos gyvenimo laikotarpių oru. Ir todėl jis tipiškas ne tik geografiškai etnografinėje plotmėje, bet

ir lietuvių istorijos perspektyvoje. Jame gyvi tebebuvo pilni lietuvių kultūrinio gyvenimo akordai, kurie veržte veržėsi idėjiškai pasireikšti jo žodyje. Ir pasakymas, kad Vaižgantas buvo lietuvių tautos barome­ tras, yra ženklus: jis liepia rimčiau apie didį lietuvį pagalvoti. Čia Vaižgantas įgyja ypatingos mums aureolės. Jis mūsų patriar­ chas, mūsų pranašas, intuityviškai atspėjęs tikrus tautos kelius, Mozė, vedąs į žadėtąją žemę. Šiandieną mums ypačiai įsidėmėtini jo įkvėpti žodžiai, pasakyti svarbiausiu mums dabarties klausimu „Saulės" salėje 1926 metais spalio 9 dieną: „Vilnius taip yra mūsų dabarties senovės pradas, įsiskverbęs į mūsų gyvenimą, kaip buvo „šventosios" (bažnytinės) lotynų raidės. Prieš mus alternatyva: arba mes Vilnių atsivaduosime ir tai neilgus metus, arba mes žūsime su visa mūsų kultūra. Mes negalime pigiai ramintis mūsų jaunoji karta arba net jų vaikai Vilnių atsivaduos, - mes turime manyti Vilnių išvysią atgal prie savo valstybės kūno, kol dar giltinė mūsų nepakirto. Tikėkime, kad būtinybė yra neišvengiama, nes gilus įsitikinimas ir tvirtas nusimanymas pastūmės mus į dalinį ir visuoti­ nį pasiryžimą rengtis Vilniaus gintų. Juk toks pat tvirtas nuvokimas, kad sugrįš mums kultūrinės teisės, vertė menką krūvelę pradėjusių susiprasti draudžiamojo laiko veikėjų. Nesvyravimas, kitos išeities neieškojimas ir dabar mus suburs dalimis į vieną galingą tautos vienetą kaip anuomet. O kai tauta bus suorganizuota Vilniaus sostinės išva­ davimo principu, tai savaime rasis būdų tam padaryti. Tautos dvasia, jos pasiryžimas it garas veršis visokeriopai pro visus plyšius ir sprog­ dins tarpusienį; reikšis kariuomenė, reikšis mokslu, reikšis politika; troškins grobuonis ir jų talkininkus tol, kol netars: gana verginti: kas nemirtinga, negali būti numarinta! Šitą Europos žodį mes turime išgirsti, dar neįžengę į grabą. Tad mūsų dienos ir nakties sielvartai tebūnie vien Vilnius, o iš to susisie­ lojimo ir visi prirengiamieji organizaciniai darbai - patiems pažinti ir kitus supažindinti, kokios svarbos mūsų gyvybei yra Vilnius, tautos ir valstybės širdis, iŠ kur gaivinąs kraujas plaukdavo ir turi plaukti į visus tolimesnius nuo jos narius. Jei aš užmiršiu tave, Jeruzalem, tegul nudžiūsta mano dešinė, tegul nebemato mano akys, nieko daugiau nebegirdi mano ausys!"

Vairas, 1933,

Nr. 6, p. 171-176.

co

SO FIJA K Y M A N T A IT Ė -Č IU R L IO N IE N Ė

Vaižgantas - plastanti širdis Tai buvo seniai, tai buvo aname šimtmetyje, kai aš pamačiau Jį pirmą kartą, aš, dar nedidelė mergaitė, 1898 metais sugrįžusi Kalėdų atos­ togų iš pirmųjų, galima sakyti, mokslų iš Palangos į Kulius, kur buvo vikaru kunigas Juozas Tumas, linksmas, juodaplaukis, mėlynakis kaip žiburys koks namuose. Maniškiai atvažiavę manęs jau pasakė, kad nepaprastas kunigėlis yra dabar pas dėdę Vikaru. Vaiko akimis ir žiūrėjau į Jį, kaip į nepaprastą žmogų, ir eilė neužmirštinų paveikslų pasiliko mano atmintyje. Naujųjų Metų išvakarės. Susirinko svečių. Gyvoji styga buvo Jis, kunigas Juozas. Dainelių, anekdotų, pasakojimų pylė kaip iš ranko­ vės, o visas judrus, visų akis savęsp veržiąs. Rengėmės sutikti naujus metus, jau dešimta valanda vakaro, laukiam vakarienės. Lauke siautė baisi pūga. Kaip gera buvo jaukioje klebonijoje! Staiga atsidaro durys ir kaltu veidu pasirodo zakristijonas. Jis sako: „Atvažiavo prie ligo­ nio, miršta moteriškė." Kunigas negali atsisakyti ir, žinoma, važiuos jaunesnysis, kunigas vikaras. Visiems veidai ištyso: dabar vargins tą mielą, linksmą kunigėlį! Vaižgantas, kunigas Juozas, atsistojo, links­ mas kaip visados su šypsena, nusiuntė pabučiavimą nuo lūpų, visiems esantiems palinkėjo gerų Naujų Metų ir pasišokėdamas išbėgo iŠ salo­ no. Kaip paukštelis. Aš atsimenu, kaip mano, mergaitės, ausyse susi­ kaupė beveik visų įvertinimas: tai žmogus, kur rasi kitą tokį! Paskui vasarą Jis mane mokė. Jis, galiu pasakyti su didžiausiu su­ sijaudinimu, kad jau ir mokėjau tada viena kita svetima kalba pasi­

< f< o < v»




< u

Z

M vi

< < V}

Juozas Tysliava pasakojo:

V)

< z < O > «a

■
w>





si

1/s

< < H

«/■> £Č

N S U Z

oo O

- Tai žinomas Kauno vagis recidyvistas Čereška... Atėjau, girdi, ir aš palydėti. Geras žmogus buvo - ir aš iš jo esu gavęs... J. Marcinkevičius iš kalėjimo laikų pažinojo kai ką iš kriminalinio pasaulio. Vienas kultūros darbuotojas man labai intymiai yra pasakojęs: - įstojau, baigęs gimnaziją, į Kauno kunigų seminariją. Baigiu me-

tus ir juntu, kad ne čia patekau - negalėsiu būti kunigu. Nuvedė mus, klierikus, per rekolekcijas išpažinties. Matau - į klausyklą sėdasi Vaiž­ gantas (kartais jis ateidavo kunigams patalkininkauti). Nuėjau prie Vaižganto ir prisipažinau. O jis: - Tai ką, pašaukimo neturi, o iš seminarijos išstoti bijai. Tėvų bijai? Opinijos bijai? Nebijok, ateisi į universitetą, ten yra studentams šelpti draugijų. Vienos tokios draugijos pirmininkas ir aš esu... Klaupkis. Apsigyveno Kaune, atvykęs iš provincijos, jaunas vyrukas - pogabis, linkęs į menus ir literatūrą. Betgi mokantis gyventi reikia; mažažemio vaikas, iš namų paramos nėra. Vyrukas buvo kilęs iŠ Aukštaitijos, iš kažkur netoli Svėdasų. Tuo ir pasinaudoja - eina pas Vaižgantą. Šį bei tą gavo pradžiai. Paskui rekomendavo tokiai leidyklėlei, kuri ruošė ir platino kaimui knygeles. Tas vyrukas susitarė kažką padaryti, paėmė avansu honoraro, bet pažado netesėjo. Leidyklėlė pasiskundė Vaižgan­ tui. Po kiek laiko eina tasai vyrukas gatve ir mato - ateina Vaižgantas. Kas daryti? Šmurkšt skubiai už kampo į kitą gatvę. Vaižgantas paste­ bėjo, ir pats kone bėgte šaukdamas per pusę kvartalo: - Palauk, išdykėli tu, palauk! Sustojo vyrukas ir iš karto teisinasi, kad leidyklėlei atsilyginsiąs. - Ką tu man sakai. Ką tu atsilyginsi. Aš jau už tave sumokėjau. Tik ko tu nuo manęs bėgi? Buvo universitete toks pažangus studentas Pranas Ancevičius, Rogūzos slapyvardžiu „Kultūros" žurnale rašinėjęs straipsnius literatūros klausimais bei knygų recenzijas. Po fašistinio perversmo buvo suim­ tas ir pasodintas. Kreipėsi į savo profesorių - Vaižgantą. Profesorius laidavo, paprašė, kad iki teismo būtų paleistas ir galėtų tęsti studijas. Paleido. Tas tučtuojau pasitraukė pas lenkus, iš pradžių į Vilnių, vėliau studijavo Varšuvoje. Veikė kartu su pasitraukusiu socialdemokratu Plečkaičiu. Vaižgantas, išėjus apie tai iš kalbos, sakė: - Apgavo tas nevidonas mane, bet argi jis pirmas mane apgauna? Tačiau nuo to Vaižgantas „nepasitaisė". Jei reikėjo, jei kas kreipėsi, ir kitus užtarė. (Turiu galvoje, kaip A. Venclovos rūpesčiu drauge su A. Jakštu užtarė K. Korsaką. Ir formulė buvo labai paprasta: „Žinau, gabus, reikia paleisti.") Vyresnieji gerai atsimename, kaip kunigai pareiškė nepasitenkini­ mą, kam Vaižgantas kartais pabendrauja bedievių „Kultūros" žurnale. Vaižgantas, rodos, po to „Kultūroje" nebendradarbiavo, bet įdomiai pasiteisino: - Ką jie ten mane užpuolė, lyg aš būčiau nuėjęs į „Kultūrą" socializmo skelbti. Man regis, kultūros srity galima bendradarbiauti ir „Kultūroje". Visa, kas priklauso kultūros sferai - literatūra, muzika, teatras, dai­ lė - Vaižgantui lygiai rūpėjo. Koncerte, dailės parodoje, dramos prem­

jeroje visada galėjai jį matyti aktyvi), besidomintį, bediskutuojantį. Kartą mums, studentams, lyg drovėdamasis aiškino: - Literatūros kūrinyje aš, rodos, nutuokiu, kur gerai, kur ne, kur dar ir kitaip galėtų būti. O va klausaisi muzikos ir nežinai, kodėl čia storiau, kodėl čia laibiau, o čia dar mušamųjų instrumentų pridėjo... Išeini iš koncerto ir junti vis dėlto, kad gerai, kažkuo praturtėjai, prisipildei. Pašiau dar pasijuokė: - Kaip tame anekdote - nusivedė svečią, kaimietį dėdę, į koncertą, paskui klausia - tai kaip, dėde, patiko? - Ag, dėlto gražu, tik vis ne armonika... Labiausiai, kiek man dedasi, mėgo dainas, vokalinį meną. Antanui Sodeikai ant savo nuotraukos užrašė: „Tbkio dainininko ir mirdamas ga­ lėčiau klausyti." Šitokį pasisakymą papildo ir kitas pasakojimas. Kai Vaiž­ gantas grižo iš Vilniaus po Basanavičiaus laidotuvių, universitete bendrais bruožais charakterizavęs velionį, papildęs savo atsiminimais, smulkiau papasakojo ir apie pačias laidotuves. Kai kas ligi šiol liko atminty: - Kai užtraukė Vilniaus katedroje Vladislava Grigaitienė, kai po jos užbaubė Antanas Sodeika, tai lenkams, ne tik vilniškiams, bet ir iŠ Varšuvos, buvo didelė staigmena. Man paskui vienas taip ir pasakė tokių dainininkų, panie, mes ir Varšuvoje nedaug turime. - Ir pamatė lenkai, kad mes nebe pagonys, kaip dažnai mus kunigu ir endekų sufanatizuota lenkų liaudis pravardžiuodavo, kad mes irgi europiečiai. Prisiminiau apie tai ryšium su vokaliniu menu. Vaižgantas ir čia galėjo šūkterti - štai, žiūrėkite, ką mes jau turime! Kiekvienos dramos premjeroje pirmose eilėse sėdėdavo Vaižgantas. Į operą ateidavo dažniausiai per generalines repeticijas. Su opera, kaip ir su kitomis meno šakomis, Vaižgantą rišo didelė draugystė. Jo vytautinėje bažnyčioje kone kiekvieną sekmadienį giedodavo arba grodavo kas nors iš operos solistų. Visi žymesni operos dainininkai kaip ir savo pareiga laikė pagiedoti Vaižgantui. Jo ir vargonininkas buvo iš operos Jonas Katelė. Pasakojo Antanas Kučingis: - Kviečia Viižgantas pagiedoti, o mano repertuare tuo tarpu nieko nėra bažnytiško. Pasakiau, kad turiu paruošęs čia tokį naują gabalą, bet tai Šiaip sau rimtą muziką. - O Dievas ten yra? - Taigi kad nėra. Yra Judas. Žinoma, Judas negarbinamas. Judas kaip Judas. - Na, tai drožk. Savo bažnyčioje Vaižgantas buvo liberališkas, mažiau laikėsi for­ malybių.

Kai įau apie tai pradėjau, derėtų ir apie tą bažnyčią pakalbėti - gra­ žią, raudonų plytų, prie Nemuno. Pasakojama, kad ją pastatęs Vytau­ tas, atsidėkodamas už išsigelbėjimą mūšyje su totoriais prie Vorsklos. Paskui ta bažnyčia buvo cerkve paversta. O 1915-1918 m. kaizerinės vokiečių okupacijos metu - kariškas bulvių sandėlis. Dar taip keletą metų, ir šis gražus architektūrinis paminklas būtų buvęs galutinai su­ žalotas. Rektoriavo čia Vaižgantas keliolika metų. Ta jo bažnyčia pa­ rapijos teisių (su duoklėmis, krikštais, kalėdojimais, laidotuvėmis ir 1. 1.) neturėjo. Laikėsi iš aukų, kiek sekmadieniais pamaldų metu su­ mesdavo. Sekmadieniais būdavo gausu lankytojų, žinoma, visų pirma tikinčiųjų, bet ir visokių. Daug kas mėgo pasiklausyti raiškių, trumpų Vaižganto pamokslų. Ir pamaldas laikė, ir pamokslus sakė vis tarytum paskubomis, nieko neužvilkindamas, greit. Pamokslus sakė, matyt, ekspromtu, nepasirašęs. (Teiravausi vėliau, ar yra kur likusių, - niekas negalėjo atsakyti. Ir kurijoje teiravausi.) Ta vytautinė bažnyčia, kaip žinome, netoli Kauno garlaivių prie­ plaukos. Vasaros šventadieniais - jomarkas. Su vėliavikėmis, dūdų orkestrais, dainomis vyksta Nemunu į už­ miesčius ekskursijos, gegužinės. Ir šit vieną sekmadienį, kaip tik pa­ maldų metu, pratrūksta orkestras. Vaižgantas išeina sakyti pamokslo: kalba apie žemišką laimę, kurios visi alksta ir trokšta. Ir tuo tarpu vėl staiga drramta-ta, drramta-ta-ta užgriaudė dūdos ir būgnai ties prie­ plauka, kad, rodėsi, net bažnyčios pamatai sudreba. - Yra dori ir nedori būdai žemiškai laimei ir džiaugsmui siekti... Štai jūs girdite orgiją? Šitie žmonės - garlaivių savininkai - siekia nedoru būdu, nes kenkia Įeitiems, ramybę drumsdami. Kalbėjausi su jais, su­ sitarėme, kad tą valandą triukšmo nekels. Tai gali atlikti anksčiau ar kiek vėliau. Bet ką - jie! Tai mamonos vergai, godo užvaldyti. Jiems nieko šventa, nieko vertinga - pinigas, pinigas. Taip aš prieinu ir prie šios Vaižganto veiklos - populiaraus kunigo Tumo. Tiek Kaune, tiek provincijoje, ypač inteligentų tarpe, „eiti pas Tumą" reiškė - tuoktis. Tie žmonės Vaižganto raštų gal nė neskaitė. O tuoktis atvykdavo ir iš toliau. Sutuokdavo gana daug, madinga buvo tuoktis pas Tumą. Žmonės kalbėjo, kad ir formalumų pas Tumą ma­ žiau. Be kita ko, bene 1906 metais Vilniuje sutuokė iš Baku atvykusį Vincą Krėvę su M arija Karskaite. Kiek buvo populiarus, rodo ir tai, kad iki šiandien žmonės tebemini, kur jo kunigauta. Prieš porą metų Poezijos pavasario dienomis lankantis Laižuvoje, kur drauge su kolūkiečiais padėjome gėlių ant gražiai prižiū­ rimo poeto Vienažindžio kapo, vienas pagyvenęs žemaitis pasigyrė: „Vo aš esu paties Vaižganto krikštytas. Kai ėjau kariuomenėn, metrikus išsi­ ėmiau, ten parašyta; ir dabar tuos metrikus atminimui tebesaugau."

Ir man teko porą kartų būti sutuoktuvių liudininku. Pas Vaižgantą tuokiantis vienam poetui, pasišoviau zakristijoje padėti aprengti. Supainiojau kažką - apibarė už tai... Čia pat, žiūriu, pakabintas Jurgio Linarto portretas (J. Linartas savo metu buvo Rygos saviveiklinio lietu­ vių teatro režisierius ir vaidintojas. Kaune buvo vyr. notaru, o kalbamu metu sėdėjo kalėjime už kažkokias pinigines machinacijas.) Per savo plepumą, lyg juokais - kaip čia dabar, žmogus iš kalėjimo - į bažnyčią? Paklaust paklausiau ir tuoj pat pasigailėjau - nederėjo m an tai primin­ ti. Vaižgantas į tai: - Matai, žmogus turi nuopelnų mūsų kultūrai, puikus buvo organi­ zatorius, režisierius. Man čia šią bažnytėlę padėjo aptvarkyti. Tai kaip čia dabar imsi tuoj ir išmesi -le ž a š č e v o n e bjut (gulinčio nemuša, red. past.). Be to, čia dar ir ne bažnyčia. Buvo, kai aš mokiausi Kaune „Aušros" gimnazijoje, viena klase že­ miau laibas šviesiaplaukis vaikinas Vladas Cibulskis, siuvėjo iš sena­ miesčio sūnus, levui mirus, kad padėtų motinai išlaikyti jaunesnius ir mažesnius už save, šešias klases baigęs, išėjo tarnauti. Tarnavo, rodos, per Vaižganto protekciją Vandens kelių valdyboje prie Nemuno ir kartu už atskirą atlyginimą Vaižgantui zakristijonavo. Žinoma, nebuvo kulto tarnas profesionalas. Vladą susitikdavau ir mieste, ir pas Vaižgantą; ir dabar gyvas sveikas buhalteriauja Kauno alaus kombinate „Pašvaistė". Kai susitinkame, kai ką prisimindamas mielai papasakoja: - Vaižgantas man buvo kaip tėvas. Kai jau vedžiau, susilaukdavau vaiko, jis man tuoj šimtinę - gyvenimo pradžiai. - Kaip, sveikas, suspėdavai - ir tarnyboje, ir šen, ir ten... - Ko ten nesuspėsi. 7 vai. rytą ateidavau, atlaikydavome mišias, ir viskas; jei vakare buvo sutuoktuvės, tai jau m an po tarnybos. - Ar pasitaikydavo pavėluoti? - Retai. Tada jis pats žvakes užsidegdavo ir mišias laikydavo vienas... - O kai pavėluodavai, ar pykdavo? - Ne. Tik vieną kartą... Žvakė taip staiga įsiliepsnojo, kad pribėgęs norėjau užpūsti, ir tiesiai su visais dūmais - į veidą... Sekmadieniais, žinoma, tekdavo užtrukti ilgiau. Sekmadieniais dažniausiai ir pietau­ davau kartu; ir aš, ir vargonininkas, ir kas nors iš artistų ar muzikan­ tų, kurie tą dieną giedojo ar grojo. Šiaip jau Vaižgantas daug dirbo, vis rašė. Maitinosi labai kukliai, tik sekmadieniais ir per kitas šventes skaniau ir iškilmingiau. Duodavo ir išgerti. Prie pietų stalo dažniausiai būdavo šviesus prancūziškas vynas „Sotern". Turėdavau progos pasi­ klausyti gražių pokalbių. Įdomių dalykų būta per sutuoktuves. Viena jaunos poros poniutė, iš miesčioniškos inteligentų šeimos, po ceremonijų tuojau pat paklausė:

- Gerbiamas kanauninke, o jei aš panorėsiu, sakykite, ar galėsiu išsiskirti? - Galėsi, galėsi, - net nesijuokdamas atsakė Vaižgantas, - ateisite abu pas mane, - parodė ranka į bažnyčios bokštą, - va užlipsite mano akyse abu ir nušoksite: vienas į vieną pusę, kitas - į kitą. Taip ir išsiskirsite... Gal būtų banalu sakyti, kad Vaižgantas buvo originalus: dažnai ne­ silaikė įprastinių šablonų. Jei kalbėjo, tai turėjo ką pasakyti. Ir pasaky­ davo, jei ne nauja, tai savaip, vaižgantiškai. Elgėsi taip, kaip jam tuo momentu diktavo protas ir jausmas... Iš anksto negalėjai atspėti, kaip jis tuo ar kitu atveju pasielgs. Pasakojo mano bičiuliai studentai, kaip jį sveikino per juozapines vienos studentų organizacijos vardu: „Sekmadienis išpuolė, atėjome kiek per anksti, varduvininkas buvo dar bažnyčioje. Palaukėm pasislė­ pę už vartų, pasaugodami, kada nueis namo. Dar trupučiuką padelsėme, lyg nedrąsu kiek... Įeiname, aš tuojau ir pradedu iš anksto apgal­ votą sveikinimo žodį. Vos ištariau pirmus sakinius, griebė už rankos ir nebedavė toliau kalbėti: „Žinau, matau, kad gražiai kalbi ir daug teisy­ bės pasakysi, eikime prie stalo, ten ir pasikalbėsime." Ant stalo keptas kumpis ir didelė vaza apelsinų. Pats į lėkštes prikrovė - „valgykime, ir aš, va, kai pavalgau, razumnesnis pasijuntu." Vaižgantas mėgo žmones, bendravimą, pokalbius, mėgo gilintis į psichologinius reiškinius ir įdomiai samprotauti: - Sociologai, psichologai, rašytojai aiškina, knygų aibes prirašo, bet žmogaus psichikoje lieka kažkas neišaiškinama,- bent į formules nesu­ vedama. Va, turiu tokį giminaitį. Gabus, galėtų daug pasiekti - ir sau, ir visuomenei. Pastebėjau, kad ima apsileisti - mažai dirbti, dažnai iš­ gerti, paskiau ilgiau pamiegoti. Aš jam ir šiaip, ir taip - imu įrodinėti, argumentuoti, pavyzdžiuoti. Taigi kalbėjau - ne kas kita - aš, kelių draugijų pirmininkas, garbės kanauninkas, šioks toks profesorius, ke­ lių jaunimo organizacijų garbės narys, rašytojas, publicistas visuomeni­ ninkas, laikraštininkas - nieko nepadėjo. Bet štai atsirado mergaičiukė, nei labai graži, nei labai protinga, šiaip sau vidutinė, nežinau, ilgam ar ne, ėmė ir aptvarkė. Ir nepavydžiu jai, pripažįstu pirmenybę... Vėlgi, kai kitas labai jo mėgstamas giminaitis ėmė susitikinėti su pagyvenusia abejotino rimtumo moterimi, Vaižgantas sako artimam to giminaičio draugui: - Pakalbėkite jūs, jo draugai. Aš jau kalbėjau. Jis, matyt, galvoja, kad aš, kunigas, šituose dalykuose nieko nenusimanau... Stačiai pasakyki­ te: ką jis veiks su tuo senu laužu, jei, sakysime, apsivestų. Mėgo ir lengvą, nekaltą humorą. Stovi teatro fojė, sveikina priėjęs kažkoks ponas su kažkuriuo apdovanojimu ar pakėlimu į garbės narius:

- Dėkui, dėkui, prisirinkau, panie, titulų ir ordinų, jau taip dabar esu apdekomotas, kad Maironis man pavydi... Pasklisdavo laikas nuo laiko ir linksmesnių, pusiau anekdotiškų pa­ sakojimų apie Vaižgantą. Sumanė kelios Kauno poniutės verstis prekyba, {steigė gastronomi­ jos krautuvę, šalia ir valgyklą - vardu „Lobynas" (vyresnieji kauniečiai tą krautuvę gerai atsimena). Kaipgi, lietuviškas verslas! Žinia, be re­ klamos kokia ten krautuvė! Suruošė poniutės iškilmingą atidarymą su patalpų pašventinimu. Sukvietė spaudos atstovus, na ir pašventinti paprašė Vaižgantą. Rytojaus dieną pasakoja žurnalistas: - Atėjo Vaižgantas, išsiėmė iš portfelio reikmenis, mane pasikvietė pazakristijonauti. Pilu aš jam ant laapylo iš buteliuko šventintą van­ denį, atsargiai, pamažiukais, o jis - „Ką čia myžčioji, pilk daugiau." Užpyliau negailėdamas. Švyst švyst perėjo greit per patalpas, reikme­ nis susidėjo ir išėjo. Po kelių dienų įmonė jau veikė, \&ižgantas atsiuntė sąskaitą - sumo­ kėti 100 litų. Ponios skambina telefonu: „Gerbiamas kanauninke, juk čia lietuviško verslo įmonė, mes tik pradedame, mes dar neturtingos." - Tai dabar, po velnių, atidarinės karčemas, o tu, Vaižgantai, bėgiok su krapylu... -g o n ite m on eta, - ir padėjo telefono ragelį. Reikalų Vaižgantui būdavo, interesantų irgi netrūkdavo - pačių keisčiausių. Rašo jis taip kažką terminuota, skuba, o tuo tarpu skambutis. Įeina jauna ponia: - Ar galima pas Tamstą labai svarbiu reikalu? - Pinigų paskolinti? - Dar svarbesniu. - Tai prašau nedelsiant dėstyti reikalą. - Aš nelaiminga. Mane vyras meta... - Tai, vadinasi, bloga žmona esi, kad meta. Gerų gi nemeta. - Bet, gerbiamas kanauninke, jūs mus tuokėte, gal ką galit padaryt. - Sutuokt tai aš galėjau, o pagerinti tamstą, ir dar tiek, kad vyras nepamestų, tai jau tikrai negaliu. Po kiek metų ta dama ir pati pasakojosi, kaip ją Vaižgantas „paguodė". 1929 metais Vaižgantui sukako 60 metų. Kaip nekalbėsi, nelinks­ mas jubiliejus - pensijos amžius, nors tam, kuris dar šiaip taip juda kruta, prisakoma gražių linkėjimų ir kitokių banalybių. Tačiau su Vaiž­ ganto jubiliejum tarytum buvo kiek kitaip, tarytum nustebo žmonės, ar tai tiesa, kad šiam visada bėgančiam, visur suspėjančiam „žilam jaunuoliui" jau 60 metų? Atrodė dar gražiai, tebebuvo judrus, aktyvus, nei protu, nei jausmu jokių senystės žymių nerodė.

Vaižgantas dažnai buvo vadinamas visuomenės nuotaiki) barome­ tru. Jį tokį ir karikatūrose piešdavo. Ką darė - darė karštai, kaip jaus­ mas ir sąžinė liepė, nesvarstydamas, kokios bus pasekmės. Nebijojo pakelti balsą net prieš „neliečiamus" aukštus kariškius, jei jam atrodė, kad reikia apie tai viešai kalbėti. Ir kalbėjo Vaižgantas ne iš „jėgos po­ zicijos", kaip mes dabar pasakytume, o iš populiarumo visuomenėje pozicijos, tiesos ieškotojo pozicijos. Apie tai prisimenu trumpai (norint, daug ką, kam reikės, galės pati­ krinti iš spaudos komplektų), kaip Vaižgantas visuomenės reikaluose buvo aktyvus. Kai vienoje vaikų prieglaudoje, poniučių globojamoje, per trumpą laiką dėl baisaus apsileidimo ir nepriežiūros ėmė mirti vai­ kai, jis irgi labai piktai, bet ir taikliai reagavo, ironiškai tą įstaigėlę pavadindamas „angelų dirbtuve". Kai kada Vaižganto reagavimuose būdavo ir „nelygumų", t. y. reaga­ vimo, neproporcingo įvykiui. Taip atsitiko, kad miesto šungaudžiai ėmė ir pagavo jo šunelį Kau­ ką - kilpą ant kaklo ir nusivežė į miesto odų lupyklą. Tik tučtuojau buvo susigriebta. Vaižgantas pakėlė vėją ir miesto valdyboje, ir spaudo­ je, miesto galvas ir šungaudžius kartu sumaišydamas, budeliais išva­ dindamas. Šita „byla" baigėsi linksmai. Kauką iš mirties nasrų pavyko išgelbėti. Kai apsiramino, atskubėjo sušilęs į „Naujo žodžio'' redakciją ir įteikė pasakėčią „Kanauninkas ir šuva". Šuva yra šuva. Nusibosdavo kambariuose. Ištrukdavo Kaukas pas šunis pasisvečiuoti, skersgatviais pabėgioti. Grįžo vieną kartą nebežvalus, greičiausiai apnuodytas. Šeimininkas suprato Kaukui galą atėjus ir apgailestaudamas tarė: - Priėjo liepto galą tas mūsų Don Žuanas, dabar jau, matos, teks jį užkasti... Taip sumažėjo Vaižganto gyvulėlių ūkis. Liko dar jam visos trys kanarėlės, kurias labai mėgo, kurios lyg paįvairindavo jo vienuolišką butą. O gyveno iš tikrųjų kukliai, galima sakyti, asketiškai. Valgė ir rė­ dėsi kukliai, balių nekėlė; pinigėlio kad ir paimdavo (už raštus, sutuok­ tuves, algos, vėliau pensijos), tai viena ranka ėmė, kita - davė. Anksti kėlėsi, daug dirbo. O jei viešumoje atrodė linksmas, sąmojingas, tai buvo jo literatūrinis stilius. i; -] Čia vėl neiškenčiau nenurašęs kelių būdingų vietų iš testamento, irgi vaižgantiško: „...Aš niekam nesu skalnas, o man daug kas. Duodamas kvitų neimdavau net didesnei sumai. Jei skolininkai garbingi, tai patys tegu suneša Vaižganto namams; jei užsigins, tai jų ir buvo grobuoniška in­ tencija. Ir kitaip mane apvogdavo. Prašau nesibylinėti.

Pinigų man nėr, aš juos, kaip tretininkas, išdalydavau kas mėnuo moksleiviams ir įstaigoms... Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentų jiems jau iškalbėjau savo raštuos, prašom pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu..." Dar prieš išeidamas į pensiją, Vaižgantas sunegaluodavo. Į nega­ lavimus didelio dėmesio nekreipė, bet kuo toliau, tuo daugiau ėmė konsultuotis su gydytojais. Pasigydydavo, ir vėl geriau. Dar visur jį galėjai matyti - teatre, dailės parodoje, literatūros vakare. Po vieno vakaro pasikvietėme į „Metropolio" kavinę su mumis, tame vakare dalyvavusiais, pasėdėti. Žinodami jį alkoholio negeriant, ir mes nieko stipresnio neužsakėme, iš pagarbos. Šneku netrūko ir be svaigalų. Vis dėlto Vaižgantas pasižiūrėjo j vieną kitą ir padarė priekaištą. - Ką jūs čia nuobodžiausite, pašaukit oberį... - ir išsiėmė kapšį, užsisakykit mano sąskaitom.. Dar pirmininkavo Lietuvos rašytojų draugijai, turbūt ir kitose vi­ suomeninėse organizacijose tebebuvo aktyvus. Būdamas rašytojų pir­ mininku, labai noriai priiminėjo naujus narius iš jaunimo - tegu įsto­ ja, tegu dirba, tegu rašo... Turbūt paskutinis viešas platesnio masto Vaižganto pasirodymas buvo 1932 metais per lietuviškos periodinės spaudos šimtmečio su­ kaktuves. Niekas negalėjo įtarti, kad Vaižgantas nebe tas: ir gražių minčių pažėrė, ir balsas skambėjo kaip visados. Išaukštino laikraščių reikšmę ir laikraštininko darbą. Tai buvo truputį daugiau nei metai prieš mirtį. Kitaip sakant, dar tvirtai laikėsi gyvenimo įsikabinęs. Bet gyvenimas jau jį pamažu stūmė į emeritūrą, o tokiam veikliam, įpra­ tusiam visada žygyje, reiškė - į mirtį. Ir iš bažnyčios ėmė krapštyti vienuoliai. Vaižgantas tarytum juto, kad jau kai iš visur pasitrauks, tai ir iš gyvenimo teks pasitraukti. 1933 metais vasario mėnesį man pasitaikė apvesdinti artimą asmenį iš provincijos. Buvau paprašytas ne tik liudininku, bet ir formalumus pas Vaižgantą sutvarkyti. Paskambinau telefonu, pasiteiravau, kaip sveikata, ir paklausiau, kada priima parapijos reikalais. Reikalą suprato iš karto: - Paskubėk, kas tave, padla, apženys, kai aš numirsiu... Paaiškinau, kad šį kartą aš dar kito žmogaus reikalu. - Tai gerai, ateik tą ir tą valandą. Žinodamas Vaižganto punktualumą, nuėjau minutės tikslumu. D u­ ris atidarė, kaip ir visada, kiek man teko būti, pats. Ir tuojau susėdome prieškambary, jo mažoj tiems reikalams kanceliarijėlėj. Atrodė kiek pablyškęs, nebe tas, kokį anksčiau matydavau, bet dar žvalus: ~ Čia mane daktarai šiaip taip apremontavo, ir dabar žmoniškai jaučiuosi. Tik žalių kepenų tai jau apsivalgiau, kaip duonos... Nusibėgiojau, matai, nusilapatavau.

Tik pradedame reikalą, ir - skambutis. Įsiveržia trys galvos - pojaunis vyras, jauna moteris, kita pagyvenusi. Senyvoji drąsi ir kalbi. Paleido žodžių srautą, kažką aiškindama ir prašydama: - Kad jau jie labai susimylėję, dvasiškas tėveli... - Tai ir gerai, kad mylisi, ir Dievas prisakė mylėtis, bet ką gi aš galiu padaryti. Atneškite iš savo parapijos raštą, kad nevedę, tada ir kalbėsi­ me apie sutuoktuves. Šeimininkas mandagiai juos išprašė. Moterys kaip moterys, vyriš­ kis, man pasirodė, kažkoks nekepėlis. - Matai, kokie pas mus reikalai! Močia mano - atves kaip avinus, o tu jau sutuok. Vėl atsisėdom priešais vienas kitą už stalo baigti formalumų. Užra­ šė, kas reikia, ir į mane: - Mokėk 13 litų. Tai konsistorijai už ingultą, už sutuoktuves jau­ nasis užsimokės - 50 litų. Brangiai imu, man skylių yra, reikia prieš emeritūrą dar kai ką užkamšyti... Ir dar pratęsė, padėdamas į stalčių knygą: - Ot, taip ir nusikirpsiu dar vieną kitą avį. Tai buvo viena iš paskutinių jo atliktų sutuoktuvių. Paskutinė šitaip „nukirpta avis" buvo linksmas vyrukas dailininkas karikatūristas Jo­ nas Martinaitis. - Jei neskubi, tai dabar prašau toliau, - parodysiu paminklo Valan­ čiui projektą, paskui galėsime ir arbatos atsigerti... Autoriaus nebeatsimenu, sakyčiau, kad Antinio. Atsimenu tik -g ra ­ žiai derinosi platus su laipteliais postamentas. Tai mano sena svajonė aptvarkyti šį jaukiausią Kauno kampelį - Rotušės aikštę. Ir Baltąją Gulbę (Rotušę - A M . ) reikėtų suremontuoti, tik sunku su tais miesto valdybos juodnugariais. Ir Perkūno namelį vis ruošiausi visuomenės pagalba išpirkti iš privačių rankų, ką nors ten įsteigti. Vaižgantas buvo tam paminklui statyti komiteto pirmininkas. Rūpi­ nosi, lėšas kaupė, projektavo. - Man regis, kaip tik čia, Rotušėje, labiausiai šis paminklas ir tik­ tų, - ir aikštė pasipuoštų... Šitoks veikėjas praktikas, suorganizavęs vi­ soj Lietuvoj švietimą, nekalbant jau apie kitus dalykus. Apie paprastus veikėjus legendos ar anekdotai nesusikuria. O apie mužiką vyskupą Valančių visokių pasakojimų žmonėse būta... Atvažiuoja šešiais ar­ kliais - ciūg - į vieną Žemaitijos parapiją - žmonių minios. Minioje ir jo motina (vargu ar galėjo motina gyva bebūti, bet tai nesvarbu), iššoka iš karietos, bučiuoja motinai ranką, o ta jam: - Vaikeli, kam tau šitiek arklių, dar užmušt gali pasibaidę... - Man ir vieno pakaktų, mama, šie arkliai- - ne mano, bet čia va­ žiuoja Žemaičių vyskupas.

- Duoda Valančius zakristijonui du pusrubliu - už vieną nupirkti žvakių, už kitą - cukraus. Zakristijonas, atnešęs pirkinius, teisinasi sutrikęs - nupirkti nupirkau, ale prabočyk, vyskupėli, nebeatrokuoju, už kurį liepei žvakių, už kurį - cukraus. Besikalbėdami toliau, priėjome ir prie paskutinių literatūros aktua­ lijų. Šeimininkas parodė į „Altorių šešėly". - Skaitei? - O kaipgi... - Tai ką gali pasakyti? - Reikėtų daug kalbėti, tai nėra visai paprastas mūsų literatūroje reiškinys. Romanas plačiai skaitomas ir įvairiopai diskutuojamas. - T a s iryr... - Kaip čia dabar pasakius, profesoriau, - aiškinausi, - „Anykščių šilelį" parašyti sutana nekliudė, bet rom an ą su meilės nuotykiais, ži­ noma... Ne tik eiliniai skaitytojai, bet ir rašytojai komentuoja nevie­ nodai, kiekvienas savaip. - Reikalas čia rimtas, - mane išklausęs, pasakė Vaižgantas. - Pir­ mas tomas atrodė nekaltas, ir katalikiškoji spauda palankiai atsiliepė kaipgi, Putinas, savas žmogus, o dabar ir kurijoje, girdėt, susirūpinę... Neuždrausi - skaitys katalikiškoji moksleivija, skaitys klierikai. Taip ir buvo. Pavyzdžiui, į Telšių kunigų seminariją važiavo vienas mokyčiausių dvasininku vyskupas Būčys aiškinti klierikams. Nema­ nau, kad būtų aiškinęs in plius, juoba kad literatūrinė ir pažangioji, atseit bedieviškoji publika Putiną sveikino. Vaižgantas buvo santūrus tą vakarą, aiškiau apibrėžtos savo nuomo­ nės nepasakė, labiau domėjosi, ką luti kalba. Rašytojų būna visokių. Yra rašytojai, kaip čia išsireiškus, aristokra­ tai. Jie kuria pagal savo talento paskirtį grynąjį meną, grožinę litera­ tūrą, toliau esti nuo visuomeninio gyvenimo. Nei į publicistiką, nei į žurnalistiką jų nė su pyragu nenuviliosi. Publicistų, jie sako, pakaks ir be manęs, žurnalistų irgi tik stiliaus gadinimas. Teisūs jie ar ne atskiras klausimas. Ir yra rašytojai, leiskit pasakyti, demokratai, jie niekuo nesibodi, nebijo įbristi į pačią kasdieninio gyvenimo balą, tiesiogiai atsiliepia į bet kuriuos gyvenimo reiškinius ne tik iš būtino reikalo, bet ir iš pamė­ gimo. Jiems ir žurnalistika yra savotiška literatūrinė mokykla. Tbksai buvo ir Vaižgantas. Jei jis vykdavo į kokias iškilmes, sukaktuves ar net į laidotuves, kartu atlikdavo ir korespondento pareigas. Nedelsdamas, kaip tikras laikraštininkas, parašydavo spaudoje. Ir mokėjo parašy­ ti, kartais su humoru, kartais su lyrine ašarėle... Atsimenu, kaip jis mums, studentams, pasakojo apie Lazdynų Pelėdos laidotuves. Ben­ drais bruožais rašytoją aptaręs, papasakojo apie jos itin nelaimingai

susiklosčiusį asmenišką gyvenimą, apie jos, bajorų ir dvarininkų duk­ ters Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės, neregėtą skurdą gyvenimo pabaigoje. Papildė ir vietinių žemaičių sodiečių nuomone: „Vo ta mūsų Tribuliauckienė buvo pasiligojusi ir gyveno kaip paskutinė elgeta." - O čia jau pavasaris, o špokiukai, špokiukai gieda. Visa aplinka grauduliu širdį plėšo... Ir lyg nusisukdamas, susijaudinęs pats: - Et, taip reikia... Ta pačia proga neturėčiau praleisti dar vieno dalyko. Daugelis visuo­ menininkų pirma pasiruošia, pasirašo tekstą ir tada kalba. Vaižgantas dažniausiai darė priešingai - pirma pakalbėdavo, o paskui parašydavo. Prikalbėjo visokiomis progomis daug, prirašė irgi daug. Kaip rašė sunkiai ar lengvai - neteko iš jo paties patirti. Kad „lengvai" kalbėjo, daugelį kartų pats buvau liudininku. Pradėjus kalbėti, žodžiai jam lie­ josi be sutrikimų, kaip paukščiui, - natūraliai.

U MLLM archyvas.

ANTANAS MIŠKINIS

Eilėraštis apie kanauninką Tumą Pro gotikos bažnyčią plaukia Nemunas. Kaip visada - išsiplečia vaga ir vėl nurimus. O mes retai - retai kada jo neminim, Kai būna viešas kur žmonių susibūrimas. Dabar čia, Lietuvoj, pakankamai stebuklų, Bet pasigendama širdingo paprastumo. Daug kur mes buvome su juo nekuklūs Mums rodės niekad nepristigsim kanauninko Tumo. Jeigu kada pristigdavo minčių kam, Ar, būdavo, tiesiog žmogaus prireikia Jis būtinai visur surado deimančiuką, Ir be atodairos visur širdies pridraikė... Tai jis su pragiedruliais bėgo Per sutemas šviesos tėvynėje darytų. Tik ne visi vienodai kanauninką mėgom, Kai liko vienišas jau ir emeritas. Tada jau būtina ir jam atgult į laiptą, Kitaip, atrodo, ir negali būti Žmogus gali iš lygsvaros iškrypti, O jis gi tas, kuris prieš vėją pūtė. Dažnai per iškilmes baudies paklaust: ko ieškote, Ar dairotės baltos galvos ir Tumo? Juokingi! Jis seniai pas patį Viešpatį! Jų širdį užpila minčių skaistumas. Jį nuvežėm per visą miestą kaip karalių, Su muzika gegužės mėnesio alėjom. Dabar tik raštuose dar įsitikint galit, Kad Lietuvą labiau už visą ką mylėjo.

Senamiesčiu praeinant nerimas apninka. Matai prie Nemuno išsprogstant pirmą žiedą. Jau niekad čia nevaikščios kanauninkas, Už lango ten kažkur dar kanarėlės gieda. Pro Vytauto bažnyčią teka Nemunas. Kaip visada - išsiplečia ir vėl nurimęs. O mes retai retai kada nepaminim Kai būna viešas kur žmonių susibūrimas. 1937 ra.

MLLM archyvas.

JU O Z A S K E L IU O T iS

Spindinti Aukštaitija Juozą Tumą-Vaižgantą pirmąsyk pamačiau 1921 metu pavasarį. Tai atsitiko mano gimtajame mieste - Rokišky. Buvo šviesus ir gaivus pa­ vasario sekmadienis. Visame mieste buvo išklijuoti skelbimai, jog po pamaldų įvyks Pažangos partijos rinkiminis mitingas, kuriame kalbės iš Kauno atvažiavęs Vaižgantas. Kalbėtojo pavardė mane be galo sudo­ mino ir aš nusprendžiau dalyvauti mitinge. Tada buvau penktos klasės moksleivis Rokiškio gimnazijoj, buvau perskaitęs Vaižganto „Pragiedrulius" ir jais labai sužavėtas. Džiaugiaus, galėsiąs pamatyti gyvą gar­ sų Lietuvos rašytoją. Tada visame krašte vyko karšta rinkiminė kampanija į Lietuvos Sei­ mą. Kiekvieną sekmadienį Rokišky vykdavo įvairių partijų ruošiami mitingai. Itin triukšmingi būdavo socialdemokratų ir kun. Stakelės susibūrimai. Socialdemokratai tuomet Rokišky buvo gan įtakingi ir veiklūs. Jie turėjo žymius savo veikėjus - prof. A. Pureną, kuris buvo gimnazijos direktorius, ir advokatę Z. Purėnienę, kuri ėjo notaro par­ eigas ir buvo gausios profesinės darbininkų sąjungos pirmininkė. Juos viešai palaikydavo dailininkas Justinas Vienožinskis, nors pats nebuvo socialdemokratas. Kun. Stakelė, kaimyninės mažytės Ragelių parapi­ jos klebonas, laikėsi sau giminingo kun. A. Strazdelio tradicijų: visada būdavo proletariškai apsirengęs, nesilaikydavo jokių poniškų ir mies­ čioniškų papročių, Rokišky buvo įkūręs savo partiją, kuri nesiblokavo nė su viena iš tada čia veikusių partijų. Mitinguose jis žaibus ir per­

NEUŽMIRŠTAMAS

VAIŽGANTAS

kūnus mėtydavo prieš buržuazinę visuomenę. Kiekvienas kun. Stake­ lės pasirodymas mitinge virsdavo triukšmingu ir linksmu spektakliu, kuriuo publika visada būdavo labai patenkinta.

N M

Pažangos partijos mitingas įvyko didžiulėje miesto aikštėje - rinko­ je. Žmonių jau buvo susirinkę didelis būrys, kai čia atvyko J. TumasVaižgantas. Tai buvo vidutinio ūgio kunigas, dar jaunas, bet jau baltais plaukais, su akiniais ir sutana apsirengęs. Atvyko vienas, nieko nely­ dimas, nes vietos kunigai buvo krikščionys demokratai, ir jie nesiteikė savo politinį priešą palydėti į kovos areną. Bet ir nestojo viešai prieš jį, o susirinko į kleboniją pietauti, kai tuomet jų kolega prakaitavo mies­ to aikštėje, bekovodamas su socialistais ir liaudininkais. Vaižgantas pats atidarė mitingą ir ėmė kalbėti. Aš godžiai gaudžiau kiekvieną jo žodį ir gestą. Jis kalbėjo nuo Blaivybės draugijos arbatinės laiptų. Jam iš kairės, netoliese, stiebėsi į viršų milžiniška ir žinoma savo gotikos grožiu bažnyčia. Į dešinę nuo jo, kiek toliau, bolavo pui­ kūs grafo Pszezdeckio rūmai, o priešais plytėjo didelė miesto aikštė.

Vaižgantas kalbėjo apie buvusią caro priespaudą; apie kilusį prieš ją tautinį sąjūdį ir jo kovas su carizmu. Kalbėjo apie Lietuvos valstybės įkūrimą ir Pažangos partijos lyderių nuopelnus. Kvietė visus balsuoti už jos kandidatus. Kalbėdamas aiškiai jaudinosi ir nejaukiai jautėsi, smarkiai prakaitavo, nuolat nosine šluostėsi veidą, nusiimdavo akinius ir juos valė, tarytum norėdamas išlošti laiko, kad galėtų nusiraminti ir sutelkti m intis. Jis pats jautė, kad politinių mitingų estrada ne jam sukurta. Nei savo kalbos turiniu, nei forma Vaižgantas nesudomino ir nepaveikė savo gausių klausytojų. Daugumas jų net nežinojo, jog čia kalba garsus lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas. Daugumai buvo nesuvokiama jo kultūringa, rami, nieko grubiai nepuolanti, subtili ir literatūrinė kalba. Jis dar kalbėjo apie tautinę vienybę, apie visų luomų ir klasių bendradarbiavimą valstybinėje kūryboje. Pagaliau jis užbaigė savo kalbą, nesukėlęs sau audringo minios pritarimo. Po J. Tumo kalbos išėjo į tribūną kitų partijų atstovai. Vaižgantas kurį laiką rainiai klausėsi šių kalbų, nereplikuodamas ir nebandy­ damas atremti iškilusių aštrių kaltinimų Pažangos partijai, o paskui mostelėjo ranka, krestelėjo galvą ir nuėjo į kleboniją pietauti. Po kelių valandų jis vėl grįžo į mitingą ir pareiškė, jog jis pradėjęs mitingą, tai jis turįs įį ir uždaryti. Tuo metu į tribūną pakilo dailininkas Vienožins­ kis. Jis vaizdinga ir meniškai nuoširdžia forma iškėlė tautinio lietu­ vių sąjūdžio „Aušra" nuopelnus ir savo kalbą, nukreiptą asmeniškai į Tumą-Vaižgantą, užbaigė tokiais žodžiais: „Jūs esate romantikai ir tautos svajotojai, jūs prikėlėte lietuvių tautą savarankiškam ir laisvam gyvenimui, - dėkui jums už tai! Bet dabar atėjo nauji laikai: dabar reikia kraštą sutvarkyti realiais socialistiniais pagrindais, apie kuriuos jūs neturite jokios nuovokos. Dabar jūs tik trukdote, pastojate kelią pažangai. Tad geriausia jums pasitraukti iš politinio gyvenimo ir gar­ bingai pailsėti!" Vaižgantas, girdėdamas šiuos žodžius, atrodė, smarkiai susijaudi­ no, visas suvirpo, sujudėjo ir ėmė gyvai ir karštai kalbėti: „Tai ką? Išeina, jog mes jau nereikalingi, kad mes jau atlikome savo uždavinį ir mums jau nebėra kas veikti šiame pasaulyje! Štai nauji galvočiai mums į akis sako: dėkui, ką padarėte tautai, dabar štai jums šluota - sėskitės ant jos ir nebesikiškite į šios žemės reikalus! Bet mes dar esame gyvi. Mes mylime savo tautą ir norime jai sukurti geriausią gyvenimą! M es dar norime gyventi, o jūs mums siūlote garbingai nu­ mirti! Dėkui už tai! Visi balsuokite už Pažangos partiją! O dabar šį mitingą laikau uždarytu!" Publika ėm ė skirstytis į namus. Kun. J. Tumas neatsakė nė į vieną Pažangai m estą kaltinimą, jis daugelio jų net ir negirdėjo, nes nesi­ klausė.

Pasibaigus mitingui, Vaižgantas vėl norėjo grįžti į kleboniją. Bet stai­ ga prie jo prišoko J. Vienožinskis karštai jį pasveikino ir ėmė kviesti į karčemą išgerti. Vaižgantas spyriojos, matyt, aiškinosi negeriąs, bet Vienožinskis neatstojo nuo jo, draugiškai apkabino ir nusivedė karče­ mos link. Kai kurie mitingo dalyviai tai matė ir stebėjosi: kai viešai kalba, tai lyg ir priešai, o dabar apsikabinę eina drauge išgert! Žinoma, J. Tumas karčemoje degtinės negėrė, tik arbatos. Bet užtat jo bičiulis išgėrė degtinės ir už save, ir už jį. Po trejų metų su J. Tumu-Vaižgantu susipažinau asmeniškai. Tada buvau studentas ir redagavau jaunimo žurnalą „Pavasaris". Buvo mini­ ma Vilniaus didžiojo Seimo dvidešimtmečio sukaktis. Atėjau į jo butą prie Vytauto bažnyčios ir paprašiau parašyti straipsnį apie tą seimą. J. Tumas-Vaižgantas labai draugiškai mane priėmė ir mielai pažadėjo parašyti. Pažadą išpildė, ir aš jo rašinį apie Vilniaus seimą išspausdi­ nau žurnale kaip vedamąjį. Bet artimesniems santykiams susidaryti tada nebuvo nei progos, nei pagrindo. Jie užsimezgė tik 1929 metais ir truko ligi pat Vaižganto mirties. Tų metų vasarą aš baigiau Paryžiuje Sorbonos universitete savo li­ teratūrines ir filosofines studijas ir sugrįžau į Kauną. Čia per nesu­ sipratimą tuojau buvau paskirtas vyriausiuoju dienraščio „Rytas" re­ daktoriumi. O tuo metu kaip tik vyko J. Tumo-Vaižganto jubiliejaus minėjimas. Vaižgantas, nors turėjo piktų ir atkaklių priešų ir jų buvo ne kartą viešai puolamas, vis tik buvo nepaprastai populiarus tarp žmonių. Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai my­ limas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Ir Kauno miesto Rotušės Gulbės salėje beveik ištisą savaitę nesibaigiantis srautas delegacijų ir atskirų asmenų sveikino jubiliatą. Jis be tuščio pasididžiavimo mėgo šį popu­

V A I ? . C. A N T A S

liarumą ir kasdien ateidavo į Rotušės salę mielai priimti šių sveikini­ mų. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo visuomenę. Jis

« 2 = * (N c

su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nežiūrėdamas į politinių ar religinių pažiūrų skirtumą, visiems stengdavos padėti. Atrodė, jog jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam!" - buvo jo gyvenimo Šūkis. Tiesa, jis ne visus suprasda­ vo, bet visus užjausdavo ir kiekvienam stengdavosi padėti, kas tik į jį kreipdavos. Daugelio gyvenimo apraiškų jis net nesuprasdavo, bet mėgo dalyvauti tuose gyvenimo sūkuriuose ir skaudžiai išgyvendavo, kai į kokią nors visuomeninę ar kūrybinę akciją būdavo pamirštama jį pasikviesti. Visuomeniškumas buvo vienas iš esmingųjų jo prigimties pradų. Jo prigimtis skverbėsi daugiau į platumą negu į gilumą. Taigi ir aš nuvykau i Gulbės salę pasveikinti jubiliato „Ryto" vardu, nors jo leidėjų nebuvau įgaliotas. Tai jie palaikė mano politiniu „ne-

drausmingumu". Jubiliatas karštai padėkojo už sveikinimus ir čia pat mane išbučiavo. Visa salė plojo. Aš pajutau, kad „Ryte" reikia būtinai paskelbti gerą straipsnį apie Vaižgantą, tačiau nebuvo kam greitosio­ m is jo parašyti. „Rytas" neturėjo pastovių ix kompetentingų bendra­ darbių rato, o aš pats, eidamas vyriausiojo redaktoriaus pareigas, nega­ lėjau rasti laisvos valandėlės tokiam straipsniui parašyti. Tad ėmiau ir perspausdinau puikų Vinco Mykolaičio-Putino rašinį „Šviesioji Vaiž­ ganto kūryba". Jis buvo tik ką atspausdintas vienoje Vaižganto Raštų knygoje. Žinoma, jį atspausdinau autoriui sutikus. Kitą dieną sutinku gatvėje susijaudinusį ir nusiminusį Vaižgantą. Teiraujuos, kas atsitiko, o jis tuojau m an viską išdėstė: - Aš tik ką iš „Ryto" redakcijos. Buvau užėjęs jums padėkoti už atspausdintą straipsnį apie mane. Ta proga norėjau ir su jumis arčiau susipažinti. Ir ką gi? Jūsų neradau redakcijoj. Radau tik Leoną Bistrą ir kitus „Ryto" leidėjus. Jie mane tenai labai nemandagiai priėmė, prie­ kaištavo, dievažin, už ką. Dabar jaučiuosi įžeistas, pažemintas... - Bet už ką gi, kunige kanauninke? Ir kaip jie drįso taip padaryti? Jūsų vizitą laikau dienraščiui didele garbe, labai dėkoju ir nuoširdžiai prašau atleisti už patirtus ten nemalonumus. Gaila, kad aš tuo metu nebuvau redakcijoje. - Jie visus turimus priekaištus tautininkų valdžiai bloškė į mane. Tarytum aš būčiau pati valdžia, tarytum aš valdyčiau ir būčiau atsa­ kingas už valdžios veiksmus. Valdžia valdo kaip jai patinka ir mano nuomonės nei patarimo nesiklausia. Kuo aš dėtas, jei jiems valdžia nepatinka! - Kanauninke, nesijaudinkite ir nesiteisinkite! Aš puikiai suprantu, kokia nesąmonė jus pulti ir įžeidinėti dėl valdžios. Jų šį poelgį laikau šiurkščiu išsišokimu, tad labai prašau man atleisti. - Bet vis dėlto jūs esate to laikraščio redaktorius, ir aš jums, o ne kam kitam norėjau padaryti padėkos vizitą. - Turbūt į šią vietą aš patekau per nesusipratimą ir ilgai ten nepasiliksiu. Leidėjai tenai mane traktuoja beveik kaip idėjinį savo priešą. Kasdien turiu su jais aštrių ginčų ir nesutarimų. Ilgai tenai neištversiu, o jus gerbiu ir myliu kaip didelį Lietuvos rašytoją. Niekad neprisidėsiu prie jūsų niekinimo. Išsiskyrėme draugiškai, bet Vaižganto liūdesys išliko ir jam atsisvei­ kinant. Matyt, jį giliai ir aštriai tenai buvo įskaudinę. Po kurio laiko „Tiesos" draugijos pirmininkas L. Bistras atėjęs į „Ryto" redakciją ėmė man priekaištauti: - Jums čia pradėjus dirbti, pradėjo lankytis priešiškos mums ideolo­ gijos žmonės. Neseniai buvo atėjęs ir J. Tiimas-Vaižgantas. Išsibarėm kaip reikiant! n

- Ir visiškai be reikalo. Vaižgantas nėra partinis politikas, ir buvo nesąmonė jį užsipulti. Be to, jis atėjo pas mane. Ir jį ¡žeisdami, jūs įžeidėte ir mane. - Tačiau jūs didelę klaidą padarėte perspausdindami Putino straipsnį apie Vaižgantą, - pertraukė mane Bistras. - Vienas liberališkas kunigas giria kitą liberališką kunigą. Kataliku dienraščiui tai nedera daryti. Už tai man jau padarė priekaištą net Vatikano atstovas. Pasakiau jam, jog ši klaida padaryta be mano žinios ir pasižadėjau, kad ji bus ištaisyta. - Bet kaip jūs manote tai padaryti? Argi „Ryto" redakcija paskelbs, jog Šis straipsnis atspausdintas be jos žinios? Tai būtų jau per daug juokinga nesąmonė! - Galima būtų parašyti prieš tame straipsnyje paskelbtas tezes. Ir tai jūs pats turėtumėt padaryti. - Ne! Aš tokio straipsnio nerašysiu ir nieko nepaneigsiu. Kaipgi aš galiu rašyti prieš straipsnį, su kuriuo visai sutinku? Ir kokia nesąmonė būtų nei iš šio, nei iš to įžeidinėti abu žinomus ir gerbiamus rašytojus. Juk straipsnis buvo įdėtas man pačiam paprašius Putino sutikimo. Jūs pats matote, kad to negalima daryti, tai būtų abiejų rašytoji) įžeidimas ir savęs išniekinimas. Tai būtų keista, juokinga ir absurdiška. - Gal jūs ir teisus. Gal ir nereikia dabar ne vieno iš Šių rašytojų įžei­ dinėti. V. Mykolaitis-Putinas labai jautrus, jis tolsta nuo katalikybės. Jei jį dabar užkabintume, tai jis gal galutinai nuo jos nusigręžtų, bet ką daryti, kai aš net Vatikano atstovui pažadėjau, kad ši jūsų padaryta klaida bus atitaisyta? - To tai aš nežinau!

< < fsj

< > < s < *V» es ■NJ

u:

•¡c. vo n

- Jei taip, tai gal jūs parašytumėt straipsnį, kur būtų netiesioginiu būdu, neminint nei Vaižganto, nei Putino, sukritikuojamos ir panei­ giamos tame straipsnyje paskelbtos tezės. Tada ir vilkas liktų sotus, ir avis sveika. - Čia jūs siūlote tokį politišką ir diplomatinį klausimo išsprendimo būdą, tačiau nežinau, ar aš sugebėsiu juo pasinaudoti, - diplomatiškai užbaigiau šį nemalonų pokalbį. Po to mano santykiai su „Ryto" leidėjais dar vis aštrėjo, o kilę ne­ susipratimai nuo pirmosios redagavimo dienos vis didėjo. Jie buvo ir ideologinio, ir politinio, ir taktinio, ir asmeninio pobūdžio. Pavyzdžiui, aš griežtai atsisakiau ginti prelatą Olšauską, kai tuo metu kilo garsioji byla dėl moters nužudymo. Ir lutų neprašiau rašyti jį ginančių straips­ nių. Tai kriminalinio pobūdžio byla, teismas teišaiškina, kas ir Įdek čia kaltas, sakydavau karštuoliams. Prelatas Olšauskas dėl to iš kalėjimo rašė ant manęs skundus net arkivyskupui. Ir aš, būdamas nepartinis, prieš savo norą ir per nesusipratimą bu­ vau įtrauktas į partinių kovų sūkurį. Papuoliau į aštrų konfliktą su

visomis tada buvusiomis Lietuvoje buržuazinėmis partijomis. Nusi­ vyliau visa to meto susmulkėjusia, supilkėjusią visuomene ir buvau nušalintas nuo vyriausiojo redaktoriaus pareigų... Reikia įsteigti savarankišką, laisvą, jokiomis dogmomis ir jokiais prietarais nesuvaržytą kultūros gyvenimo žurnalą, kuris išjudintų visą mūsų sustingusį gyvenimą, jį nuskaidrintų ir dvelktelėtų šviežiu, gai­ viu vėju. Reikia į jį pakviesti rašytojus, dailininkus, įvairių pažiūrų kultūringus žmones ir sutelktomis pastangomis ieškoti naujų kelių vi­ sose mūsų gyvenimo srityse. Reikia įsteigti žurnalą, kuriame aš būčiau tikras šeimininkas - nepriklausomas nei nuo leidėjų, nei nuo kokių nors partinių lyderių ar miesčioniškų prietarų sklidinos visuomenės. Tokios mintys ar tik svajonės ir pagimdė savaitinį, iliustruotą kultūros gyvenimo žurnalą „Naujoji Romuva", kurio aš buvau ir steigėjas, ir leidėjas, ir redaktorius. Šis žurnalas išsilaikė ištisą dešimtį metų. Min­ tis jį įsteigti galutinai subrendo 1930 metų rudenį. Gruodžio 1 dieną turėjo pasirodyti pirmasis numeris. Tliojau ėmiau ieškoti spaustuvės, popieriaus, patalpų ir reikalingo kredito, kol suplaukusi prenumerata jį padengs. Ėmiau telkti bendradarbius, lankyti ir kalbinti rašytojus, dailininkus bei mokslininkus. Vieną iš pirmųjų pakviečiau Juozą Tu­ mą-Vaižgantą. Jis entuziastiškai pasveikino šį sumanymą, mielai suti­ ko bendradarbiauti ir pažadėjo stengtis kiekvienam numeriui ką nors parašyti. Sutiko bendradarbiauti nestatydamas jokių sąlygų, nepasitei­ ravęs nei koks bus mokamas honoraras, nei kokia bus žurnalo kryptis, nei kokie bus jo bendradarbiai. Kai kurie to meto senieji rašytojai taip savęs buvo taip susipykę, jog kviečiami bendradarbiauti iš karto pasa­ kydavo, jei toks ar kitoks rašytojas bendradarbiaus, tai jis jokiu būdu negalėsiąs tame pačiame leidiny darbuotis. Vaižgantui buvo visiškai svetimas toks jausmas ir požiūris. Tada jis pakvietė mane pasilikti pietų. Kaip tik tuo metu pas jį atėjo dar vienas svečias iš universiteto. Vaižgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo įspūdžius iš latvių ir estų teatrų, ku­ riuos buvo lankęs. Paryškino, jog jų balerinos skirtingai individualiai Šoko ir čia pat ėmė vaizduoti, kaip šoko latvė ir kaip šoko estės. Tuo metu į saloną įėjo sukumpusi jo šeimininkė ir tarė: „Dvasiškas tėveli, prašau pietų!" Bet „dvasiškas tėvelis" į jos kvietimą nekreipė jokio dėmesio, o pasikėlęs sutaną linksmai šoko baletą. Šeimininkė dar kartą pakar­ tojo savo kvietimą, melancholiškai palingavo savo žilą galvą, paskui mostelėjo ranka ir išėjo. Tumas tik galutinai pailsęs ir uždusęs liovėsi šokęs ir mudu nusivedė į valgomąjį. Pietūs buvo skanūs ir sotūs, bet jokiais svaiginamais gėralais nepavaišino, nes pats jų visiškai negerda­ vo. Pietų valanda praslinko linksmoj, šviesioj ir bičiuliškoj nuotaikoj.

J. Tumas buvo toks paprastas ir nuoširdus, jog iš karto su juo imdavai jaustis jaukiai ir laisvai. Po kelių savaičių vėl aplankiau J. Tumą-Vaižgantą - pažadėtos žur­ nalui medžiagos pasiimti. Radau jį sunerimusį ir susirūpinusį. - Argi jūsų organizuojamas žurnalas dar išeis? Juk mieste plačiai pasklido gandai, kad jis jau žlugo dar negimęs. Sako, jog pats suskubęs susipykti su jo leidėjais ir kad dėl to žurnalas nepasirodysiąs. Konser­ vatoriai klerikalai jau triumfuoja. - Kanauninke, žurnalas tikrai pasirodys. Leidimą jau turiu kišenėje. Su „Spindulio" spaustuve jau sudariau sutartį dėl jo spausdinimo. Iš karto jai nereikės mokėti už tai grynais. Sutiko kredituoti. Kol suplauks prenumerata, atsilyginsiu vekseliais. Popierių irgi užsakiau ištisiems metams, žinoma, taip pat kreditan. Tik administratoriaus dar neturiu. Pats užsakinėju žurnalui medžiagą, pats bėgioju po namus ją rinkda­ mas. Kvalifikuotų administratorių pas mus nėra, tai reikia surasti nors sąžininga ir gabų žmogų, kuris bedirbdamas išmoktų savo amato. Bet kur ir kaip greitosiomis tokį žmogų rasti? Juk jūs pats žinote, kiek daug pas mus žlugo laikraščių ir žurnalų vien dėl to, kad stokojama sąžiningų administratorių. Reikės kurį laiką pačiam juo būti. - To tai per daug! Būtinai turi susirasti administratorių, kitaip nie­ kas neišeis! Ir redakcijos sekretorius būtinai bus reikalingas, kitaip paskęsi visokiose redagavimo smulkmenose ir negalėsi rimtai žurnalui vadovauti. Aš jums kiek galėdamas padėsiu. Be beletristikos, straips­ nių ir recenzijų žurnalui teiksiu ir publicistinių, gyvenimiškų pasta­

)

bų, kurios savaitiniam žurnalui būtinai reikalingos. Jei įkursi žurnalui leisti draugiją, tai sutiksiu būti jos nariu. Tik jūs pats nenuleiskite rankų ir nepasiduokite pesimizmui. - Labai dėkui, kunige kanauninke! Tai bus labai didelė parama! Gal jūs sutiktumėt būti ir žurnalo redakcijos nariu? Tada nesijausčiau toks vienišas ir turėčiau su kuo nuolat pasitarti. O dabar dažnai net nežinau,

IS> Z

< Ų

■pj

C CiO


r-r Cn

Tbje metro ilgumo mano raštų lentynėlėje „kūrybinių" nedaugiaušia: „Pragiedruliai", „Dėdės ir dėdienės", „Šeimos vėžiai" ir dvejetas knygelių smulkiųjų vaizdų. Tos tariamosios beletristikos tebus 10-15 proc. visų kitų raštų. Ir tie tektų perpus sumažinti, nes, anot E. Radzikausko ir kitų kritikų, nežinai, kur Vaižganto pasibaigia publicistika, o prasideda beletristika ir antraip. O aš ir antrą pusę nušluoju, gerai nu­ simanydamas, kad teesmi paviršutiniškas, seklus feljetonistas etno­ grafas, gavęs progos romantiškai pasivaipyti - tai ir padaro įspūdžio būk aš imąsis beletristinės kūrybos. Aš esu apsigimęs kalbėtojas. Tai yra teisingai pažymėjęs „Laisvėje" Paparonis. Moku ir parašyti. Bet sklandžiai parašo bet kuris geresnis biuralistas. Už tai jis avansuojamas, tačiau laimingesnis esti, kai jam nebereikia to „darbo" dirbti, kai pasibaigia jam darbo, vadinas, rašymo valandos ir likusią dalį paros jis gali visai negalvoti apie tai. O mane mokėjimas raštu išdėstyti kalbą padarė rašymo vergu - ne kūrimo. Iki pat 1916 metų, vadinas, per 47 metus amžiaus, kaip Žemaitei, Vaižgantui neteko nė karto išpažinti puikybės ar ambicijos nuodėmės kad jis bent kada būtų turėjęs pretenziją ką nors literatiškai „sukurti". Iki tol pasirodžiusios plonutės „vaizdelių" brošiūrėlės nieko nelemia ir Vaižganto į Parnasą neįveda. Tik Didysis karas ir tremtinio būklė suju­ dino manyje romantinio pasiilgimo balelę, ir aš abiem rankom įnikau beletristiskai seilėtis. Paskui tai nutrūko ir tik kada ne kada beletristikai beatsirūgsta, kie­ no nors apduotas, kad ką nors jam parašyčiau. Aš sugrįžau į tiesiogią savo vagą - rašyti taip ir todėl, kaip ir kodėl Mikalojus Katkus parašė žymųjį savo etnografinį veikalą „Balanos gadynė". Ak, Dieve mano, koks senis Katkus man artimas, koks tiesiog maniškas - minties ir Širdies brolis! Kaip gaila, kad jis apie Balanos gadynę nepradėjo kalbėti prieš 10 metų: būtų mane įstatęs į tikrąjį kelią, kuriuo dera ieškoti etnografinių „diemenčiukų". Jei visą etnografinę medžiagą būčiau iš­ dėstęs Katkaus metodu, būčiau pridaręs vertingesnių veikalų neg da­ bar, įberdamas saują jos į kibirą beletristinio vandenužio. Mano emocijos visai ne moderninės. Moderninės mane pražildė < > v»


n ? f^ э 'Л

>-** .

VAI ŽGANTAS

[Laiškas Bronei Klimienei] Kaune, 1929 m. rugsėjo 24 d. Mielas Broniuk! Kaipgi Tu galoji? Žinau, Tu man nieko nepasisakysi. Klausiu taip sau, kad apie Tave mąstau ir bijau, kad nebūt bloga. Tai geriau aš Tau nusipasakosiu. Pagaliau, kaip ir pasibaigė mano jubiliejus. Sveikinimų gavau 394. Bet kad didumas buvo šeimų, draugijų, kuopų, tai sveikino bent du tūkstančiu „žmonių" ir bent keliolika tūkstančių jaunimo, deja, tik tautiškojo. Nepasveikino tik savas ir mylimas Arkivyskupas, v. Stau­ gaitis ir Reinys. Be to, krikdemų ir socdemų partijos. Šiaip jau visi, ir iš anų kai kurie palaidi žmonės. Nuglostė - numielavo mane lietuvių visuomenė; prirašė ir prisakė tiek dusėrų, Įdek aš nė nevaizdavaus. Kai stebiuos, kad mūsų inteligentai tiek daug moka retorikos pavartoti panegirikams, tai ginas: nei tai esą pane­ girikai, nei retorika, bet tikri jausmai. Nedrįstu ginčyti. Užtat dėl epitetų, kuriais mane apibėrė, kaip kokiais egzotiškais žolynais, atsimenu prof. M. Biržiškos anekdotą. Jie šventę Vilniuje 65 ar 70 m. Basanavičiaus su­ kaktį. Kažkas taip jį išgyręs kalboje, kad net koktu pasidarę. O a. a. Ba­ sanavičius pareiškęs: „Teisybę pasakė." Aš nenorėčiau virsti anekdotišku jubiliatu. Tai visų epitetų nei pasisavinu, nei atmetu. Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamojo Vaižganto. Man tik įdomu, kaip ir kas jį pagerbia ar pagiria; man nė karto nesukrutėjo širdis džiaugsmu nuo tų masinių kom­ plimentų. Tai faktas. Man nėr ko Tau meluoti. O prieš jubiliejų smarkiai buvo malonu aptiltus ką nors giriamo. Gal štai dėl ko. Jei nors puselė būtų tikra, ką mano apie mane visuomenė, tai aš turėčiau būti virš-Šventas, virŠ-patriotas, na, U betm ensch. Ir man būtų sunku tesėti. Jausčiaus bai­ siai nenatūraliai; gal imčiau ir pozuoti kiek. O tai taip šlykštu ir juokinga, kad geriau būtų tuojau numirti, neg susikompromituoti. Man laiku pasisekė save broniruoti nuo komplimentų, ir aš manaus nepakvailėsiąs nuo jų, nė pasikeisiąs. Ir vis dėlto man bus sunku karšti pernelyg pakeltam. Sunku man buvo ir kanauninku tapti: Katedroj per ceremonijas aš laidojau save tokį, koks išbuvau 52 metus. Šiuo tarpu nebenorėčiau save antrą kartą laidoti tą, koks išbuvau 1921-1929 m. kanauninko rangoje. Berods, nė vieną sykį nepasirodžiau jos nevertas, tai man to gana ir be jubiliejinių pagyni. Ačiū ir Jums už tokią gražią ir inteligentišką charakteristiką. Ji visiems labai patiko. Bus ir daugiau „vaižgantikos". O kam tai, kitą kartą pasisakysiu. Jūsų kun. Juozas Vaižgantas,

Laiškai Klimams, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

VAIŽGANTAS

[Laiškas Bronei Klimienei] Kaune, 1929 m. spalio 9 d. Branyte, aš Tau, štai, patiekiau savo 60 metų pripelnytų ligų katalogų. 1. Plaukai ant galvos nebesilaiko. 2. Akys nebežiūri. 3. Ausys nebeklauso. 4. Sprande egzema. 5. Nosys nebefiltruoja. 6. Kalbamoji gerklė užsidega. 7. Alsuojamieji užsiflegmiję. 8. Raumens reumatizmuoti. 9. Nariai artritizmuoti. 10. Girkšnys praplyšes. 11. Slankiai vargina. 12. Kojų pirštų papautai gelia. 13. Išijas duria. 14. Smėlys ir baltymai byra. Suma: 82 kg svorio, atrodau, kaip niekados pirmiau, ir labai dėkoju Jums už pažadėjimų surasti kurortų. Palauksime, kuriam galui rimtai prisireiks. Šiandien M. Kabinetas paskyrė man 800 litų pensijos, tai duonos nepritrūksiu, o dirbti dar galiu ir labai noriu. Pasveikinimų gavau 427. O paskutinį ruošia H. Fakultetas š. m. 20 d. Aš pats stebiuos, kaip neapkvaišau nuo malonėjimų ir pagyrimų. Širdyje dabar jaučiuos dar kuklesnis, dar ramesnis, na, laimingas. Už ” £ < L?

viskų tebūnie garbė Dievui! Tavo dėdelė

-

Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

>

1998, p. 250-251.

VJ




UJ

Z V©

VAI ŽGANTAS

[Laiškas Pranui Lesauskiui] Kaunas, 1932 m. rugsėjo 17 d. Mielas Pranai! Ačiū sveikas pasveikinęs mane antros žvaigždės! Be­ rods, Vytautui Didžiajam aš esu kiek patarnavęs, valdydamas jo įsteig­ tąją Kauno pilies bažnyčią - aš pirmas ėmiau sudarinėti Kaunui vytautinės sostinės opiniją. Ir iš viso senajai tradicijai atgyti aš padariau pradžią - Kaunas gi buvo nuo tradicijų nuplikintas kaip gatvės nuo pastatų: aukšti namai kliudė fortams, skaisti tautinė tos vietos tradi­ cija kliudė rusifikatoriams. Šiandien, ačiū ponui Dievui, Kaunas sulie­ tuvėjęs dvasia, ne viena savo išvaizda. Nėra kas iš nuolatinių Vytautinės bažnyčios lankytojų parašytų, ką ji veikė, kaip tautinius elementus spietė. O jei surašytų ir atspėtų mano intenciją, tikrai pasakytų, kad Vytauto ordino aš esu vertas. Negi vertesni kurie kapitonai ar, atsipra­ šant geri} žmonių, kad ir majorai. Karininkų garbei tenka pasakyti, kad jie man tokio aukšto laipsnio nepavydi, nors patys neturi. Ordino tary­ ba buvo man prisprendusi net pirmo laipsnio - Vado ordiną,- girdi, tokį Vaižgantą vieną teturime. Tik, ačiū jam, prezidentas nesutiko: girdi, didesnis būtų už didžiuosius, ar kaip ten. Negaliu skųstis: visuomenė reiškia man labai daug simpatijų gatvėje, autobuse, universitete, teat­ re, susirinkimuose. Nesimato net tautų ir luomų skirtumo. Ir teisin­ ga - aš tarnauju visiems. Su tais vienais krikščioniais - demokratais man nekaip: jie opozicijoje, o mane laiko pozicijoje. Čia neteisinga: aš tik ne opozicijoje, opozicijon manęs niekas netraukia, nei aš ten einu. Ordinu mane pagerbė ne už kokią politiką, bet už visuomeninį veiki­ mą. Tai aš joks rzqdow ikas - valdžios pataikūnas. Barbora sparnus pakėlus skristi pas Tave. Pasiilgo, nusibodo admi­ nistruoti vilą. Sveika, ir Vytukas sveikas. Jis vis daugiau gudrėja. Jau ir meluoti mokąs, auklė liudija. Tik vis dar nekalba, tai mane nervina nėr su kuo pafilosofuoti nuėjus. Buvome pas p. Vebrus. Simpatingi jauni žmonės. Nejaugi nepasi­ seks jis iškelti, kaip to yra vertas? Išbučiuok visus švedus mano vardu. O sveikata ne kokia - tai šis galas, tai tas vis tenka pas meisterį Gylį počinyt - tai pilvą, tai nervą, tai distorsiją pakinklio (belipant į Vytauto

"

kalną Birštone). Et! Tavo kun. Juozas *«4 Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 381.

„ _1

r--

ro tJ*

VAIŽGANTAS

Birštonuokimės V isai m o d e r n i n i s e i l i a v i m a s Aš senas, bet per smarkus, Aš jaunas, bet jau kremblys, Aš nei šioks nei toks būro padaras, nebe Tuo galu atsidvesiu, Aš - mokslinuos ir plunksninu Ir man Skiedžias smegenys. Viduriai kieti, Viduriai skysti. Ei, tu pūslė vienatinė Ir didžiam ir mažam tujen reikalinga, O pelerižuojasi Skauda nykštį, tą, patį galinį Gniaužo raumenis gramatika Hemoroido - aukso gyslelė Hemoroidas - invijas vaikščioja. Akys žlibos Nei mergos nebemato. Ausys kurčios Vien „šia" begirdi, o „duok" niekados. Deformis kūnas, ne geresnė ir siela. Per metus žmogaus makštis susiskirsto visomis Sudedamomis savo dalimis. Sukežėtų subyrėtų Ir siela, tik dažnam jos visai nebelieka. „ h

< ^ < ^ 5

t * = > •M z Oco O

Čiaudulys, kosulys, verulys Ir daug daug visokių... lių... lių.... lių... Vieną dalį padalangink Antrą paaidink Trečią pasvalink Ketvirtą palatvink. Kemėriuok, Pasteriuok. Rudenį visų narių surink, Atgal sukrauk, Ir tu vėl - Šaustas Tai pirma vasarinės mano poezijos dalis. O antra, štai, kokia. Vyrai, moterys!

Senieji ir jaunieji Sveikieji, kurie norite susirgti, paliegėliai Atsigauti, bloznai surimtėti, idiotai Pagudrėti, Visiems visiems visiems Tik birštonuotis, birštonuotis. Jei tau Įdėta - gerk Vytauto Jei tau skysta - gerk jo pat. Pūslę valo, inkstus skalauja, - vis jis, Vis jis, vis jis. Nervus taiso, upę gerina - Birutė. Mėgink Viskas pridera nuo intencijos O žemė ar kitaip daro? Ak, tu žeme! Tu, rodos, vienodai pilka, O čia pat daigini Žemuogę ir durnaropę. Čia pat vieną nudažai raudonai, Kitą žaliai, kitą geltonai. Be galo patriotiškai lietuviškai. Reikia tik intencijos, Ko tu nori, Ir gausi. Birštonuokimės, Birštonuokimės, Kolei jauni esame, Nebebus laiko birštonuotis, Kai visas kišenes iškratys kiti. Dabar trečia dalis - priemonės. 1, kurtinaitinimo masažai Aptiekina gudęs ansotojas. 2, Specialistas okulistas Venckūnina akinius Natūralius, paniekęs dirbtinius Pasibrundzinimas, tik ką nuvažiavę Tuojau gausite įsitikinti, jog tau 3 1 ,5o temačys, o 31o jau pakenks.

«

4, Purvai, purvų, purvais, purvuose,

-

Apsipurvink, Vytautas nuplaus, Birutė atgaivins.

~

^ n

> MLLM archyvas.

—

Cn -tJ-

PRANAS M A R T IN A IT I S

Jurginas „Vaižgantas" Didžiai gerbiamam Kanauninkui Juozui Tumui Garbingo Tamstos jubiliejaus proga kaip pagarbą, kurią aš noriu Tams­ tai išreikšti, noriu pavadinti amžinai garbei mano šiais metais išvestą naują jurginų veislę Dahlia - jūsų vardu: „Rašytojas Vaižgantas". Prie Šio prašymo pridedu jurgino žiedo nuotrauką ir siunčiu gyvus žiedus, nuolankiai prašydamas Tamstos sutikimo leisti tuo vardu šią niekur nesančią naujieną vadinti. Reiškiu didžiausią pagarbą ir linkėjimus. Pranas Martinaitis Kauno miesto sodininkystės ūkio vedėjas Kaunas, 1929 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus Universiteto (toliau - VU) bibliotekos archyvas.

VY DŪ NA S

[Sveikinimas Vaižgantui] Didžiai gerbiamas Kanauninke; mielas Tautieti, Kur nors skaičiau, kad Jums šiuo laiku sukanka 60 metų. O neseniai, rodos, „Lietuvos aide" skaičiau, kad kokios negalės vargina. Todėl ypač nuoširdžiai sveikinu Jus, linkėdamas daug džiaugsmo gyvame savo darbe žmonių ir tautos labui! Jums labai daug dar lieka padaryti, nors jau labai daug nuveikėte. Tbdėl tam linkiu daug galių. Tegul jų Jums gausiai tenka iš Aukštybės! Ir tegul Jums būna visuomet ir sveikatos! Su tikra pagarba ir širdingumu Vydūnas Tilžė, 1929 m. rugpjūčio 10 d. VU bibliotekos archyvas.

MARIJA PEČKAUSKA1TĖ

[Sveikinimo laiškas Vaižgantui] Labai brangusis ir aukštai gerbiamas Vaižgante! Prie entuziastingo himno, visos Lietuvos giedamo Tamstai pagarbinti, pridedu ir aš savo menką balselį. Kanakados rašei man Tamsta, kad nesą ko džiaugtis sulaukus pačiam ar kitam senio amžiaus. Iš vienos pusės tai tiesa, bet, antra vertus, kaip nesidžiaugsi, kad turime tokį žmogų, kurs per tiek metų vis dirba ir dirba kaip ta bitelė, vis ta pačia jaunystės ugnim liepsnodamas, visados savo idealui ištikimas, kurs tiek saldaus, kvapaus medučio prinešė į mūsų rašliavos avilį. Esu tik­ ra žemaitė ir nemėgstu žodžių. Šiai progai atėjus pasakysiu dar kartą trumpai tai, ką Tamsta seniai žinai: visados myliu Tamstą ir gerbiu iš visos savo širdies, kuri yra tikrai žemaitiškai pastovi ir moka būti dėkinga. Nesiliauju meldus Dievą, kad visados laikytų Tamstą savo globoje ir malonėje. Išgirdę apie Tamstos ligą, nerimastavom. Aš padvigubinau savo maldas. Dabar iš viso ko sprendžiu, kad Tamsta sveikesnis. Ilgai ilgai gyvuok, brangusis Vaižgante, sveikas, tvirtas ir vis toks pat darbštus ir energingas. Visados Tamstos ištikima prietelė Marija Pečkauskaitė 1929 m. rugsėjo 8 d. VU bibliotekos archyvas.

A LFRED A S SENNAS

[Laiškas Vaižgantui] Aukštai gerbiamas Jubiliate, Negalėdamas pats aplankyti Tamstą ir žodžiu išreikšti mano paties ir mano žmonos Širdingiausius linkėjimus, siunčiu juos šiuo raštu. Džiaugiamės, kad Tamsta toks sveikas esi, kad net daug jaunesni gali pavydėti. Linkime, kad dar ilgai ilgai galėtum džiaugtis tokia pat gera sveikata. Linkime tai pirmoj eilėj dėl paties Tamstos, bet ir dėl Tams­ tos gerbėjų, kurie dar tikisi gausią iš Tamstos dar daug skanaus ir svei­ ko dvasinio peno. Buvau numatęs Tamstos sukaktuvėms ypatingą dovaną. Tvirtai maniau galėsiąs tą dieną Tamstai įteikti „Pragiedrulių" vokiškąjį ver­ timą. Įvairūs Tamstai žinomi nemalonumai, ištikę mane prieš vasaros atostogas, atėmė nuo manęs visas jėgas ir dėl to vertimo darbu užsiim­ ti negalėjau. Taigi, jau įpusėjusį, bet dabar sustojusį vertimą užbaigsiu vėliau, kai vėl turėsiu pastovią vietą, tvirtą gyvenimo bazę. Gal tai bus Šveicarijoj, gal ir kur kitur. Esu tikras, kad Lietuvos vardas pakils, kai platesnis pasaulis iš Tamstos raštų galės susipažinti su jos praeitimi, kovomis, kančiomis ir siekimais. Esu tikras, kad Tamstos vardas bus įrašytas į pasaulinių rašytojų sąrašą, kad mokėjai taip gražiai ir galingai visa tai atvaizduoti. Kai Tamstai sukaks septyniasdešimt metų, sukaktuvių šventę kels jau ne vieni lietuviai, bet visa Europa, nes tikiuosi, kad atsiras ir tokių žmonių, kurie vers Tamstos raštus į kitas kalbas, ne tik į vokiečių. Širdingai sveikinu Dr. A. Senn su žmona VUbibliotekos archyvas.

VAIŽGANTAS

Ačiū! Ačiū! Gm! Aš nemaniau; kad taip sunku bus man natūraliai padėkoti Malo­ ningai Lietuvių Visuomenei už jos pasveikinimus žengiant man į „kapininkus", atseit jau kapa metų išgyvenusius: tiek visa to buvo gausu ir jausminga. Lyg Basanavičiui. Ką ir besakysi - malonu, kai giria, nepeikia. Tačiau, kai per labai, tai verčia susigaužti ir baimingai dairytis, kad juokingas netaptumei, ne­ būdamas toks, kuriam visoje plotmėje derėtų pareikštieji panegirikai. Aš pavelijau dalį jų paskelbti daugiau kaip literatorius, o ne gircku s. Man tai lyg rinkinėlis pritaikomosios poezijos, lyg sudėtinė lietuvių inteligentų kūryba - parodymas jų sumanumo džiaugtis ir girti. Origi­ nali tai „poezija" ir graži. Tai dalimi atsveria perdėjimą. Tikrai sužavėtas tebuvau pareikštu man prietelingumu. Jis niekuo neįtartinas. Vis dėlto ir į tai žiūrėjau objektingai, ne subjektingai, lyg būčiau buvęs ne aš giriamas, tik bet kuris pilietis, ilgokai patarnavęs savo visuomenei. Taip man rodės dar kilniau ir kultūringiau. Visu šir­ dies pilnumu, visu patriotizmu teko džiaugtis, kad mūsų tesima mei­ le ir pagarba lydėti savo veteranai į jų senatvę. Ramu darėsi sieloje, patyrus, kaip neteisingai buvo prisikaišiojama: esame šalti, ne laiku susiprantame. Ne! Mes Šiokie ir tokie, bet viena niekas neneigia - mes esame geros širdies ir kai kada net savotiškai ekspansyvūs: kai kada kai ką tesime apgaubti tokia žmoniškumo Šilimėle, kuri vertesnė už auksą ir sidabrą. Būta verta ir man šešios dešimtys metų laukti ko pa­ našu. Ne veltui daroma vertenybių - dėl jų būsi gerai nusitiekęs. Ar bepridarysiu daugiau vertenybių, pareis nuo to, kiek m an beduos Dievulis sveikatos. Neatsižadu stengtis, tačiau su viena pataisa. Kai kas dėjo mane „vadu" ir šaukė vadu būti. O aš iš tikrųjų tebuvau kuklus tarnautojas visiems, kuriems tik galėjau bent kuo padėti. Bene tiek ir mano nuopelno, kad buvau paslankus. Jei man kuris balsas iš visuomenės pasakė: „Eik, tavęs ten ir ten laukia, daryk tai ir tai", - aš tuojau ėjau ir dirbau tuo vienu gyvuoju savo tautos meilės instinktu, ne išmanymu, ne nuosekliu sukombinavimu, jog taip, ne kitaip bus geriausia. Iš to bene visi mano darbų nelygumai, net klaidos. Ačiū, kad bent šiuo žygiu nebuvo man paduota jų sąskaita! Nė vienam darbui laiku neįgaliotas plebiscito keliu, dabar džiau­ giuos vis dėlto daug kam įtikęs. Tai jau taip ir teks amželis baigti: tarnaujant visuomenei, o ne ją už pavadžio vedžiojant. Nebent tik jos paglostytas dar labiau per kiekvieną dalį žiūrėsiu į visumą. Ačiū ačiū!

Lietuvos aidas, 1929, Nr.

168.

BARBORA MĖGINAITĖ-LESAUSKIENĖ

Kauko istorija 1923 metais dirbau Nemunėlio Radviliškio mokykloje. Vienam mo­ kiniui padėjau privačiomis pamokomis prisivyti kitus moksleivius. Atsidėkodamas už pamokas, Įtartą jis atnešė gražu mažą taksų veislės šuniuką. Pagalvojau, kad galėsiu tą šunytį padovanoti mažytei sesers Bronės dukrelei Eglutei. Vežant šunelį į Kauną, traukinyje jis visai netikėtai padarė mažą skandaliuką. Šuniukas miegojo man ant kelių beretėje. Konduktoriui tikrinant keleivių bilietus, jis staiga pabudo ir apžiojo konduktoriaus pirštą, kai jis man grąžino bilietą. Traukinio konduktorius užpyko ir piktai pabrėžė, kad keleivių kupė šunis ve­ žioti griežtai uždrausta. Paaiškinau, kad tai ne Šuo, o tik mažas šuny­ tis. Šiaip taip išsiaiškinome, ir tą taksiuką atgabenau į Kauną. Tačiau mano sesuo Bronė griežtai atsisakė tokią dovaną priimti. Sakė, kad iš viso prie mažų vaikų leisti šuniuką būtų ir nehigieniška, ir nesaugu. Jos argumentai buvo labai pagrįsti, bet aš jaučiausi nesmagiai - galvo­ jau, kad tą šunytį reikės vežtis atgal, o ir namie nebus kur jo dėti. Net nežinojau, ką su juo daryti. Nuėjau su ta savo bėda pasiguosti pas dėdę Juozą Tumą. Išklausęs jis apžiūrėjo tą gyvuliuką ir tarė: - Na ką gi - palik jį man! Tolau netikėtu būdu ir įtaisiau savo dėdei tą šunelį. Jį praminė Kau­ lai ir laikė kaip gerą, ištikimą draugą. Tačiau kartais jis dėdei sukel­ davo ir įvairių nesmagumų. Kiekvieną kartą, kai aplankydavau Vaiž­ gantą, jis man vis pasakodavo apie Kauko iškrėstas Šunybes. Tačiau kai šunelis žuvo, tai gerasis mano dėdė atsiuntė man gedulo ženklais pažymėtame voke laiškelį su to šunelio nekrologu. MLLM archyvas.

VAI ŽGANTAS

Šunakariai budeliai, Nuostolių darytojai... Miesto valdybos uždavinys - apvalyti miestą nuo šunų valkatų, piktų, nuo šunų pasiutėlių, nuo šunų rujos. Tam tikslui jis samdosi ypatin­ gos garbės žmones, duodamas jiems tą vieną instrukciją: „Pasipelny­ kite, imkite bet kurį šunį be antsnukio." Tokios instrukcijos maža. Antsnukio šuva nepakenčia ir jį tol krapšto, kol nusimauna. Aš neesu matęs Kaune nė vieno šuns su antsnukiu; daugiausia jis kabo pakaklė­ je, jei nepamestas. Dabar kaunietis bus pirkęs kokį gražų, geros veislės šunį ir jį išsi­ auginęs. Žmogus prie šuns prisiriša, nes tas taurus gyvulėlis taip pat savo šeimininkui fidelis, ištikimas. Be to, tai jau brangenybė pinigais: geros rasės išaugintas ir dresuotas šuva jau vertas 2 -3 0 0 0 litų. Žiūrėk, kiek jo šėrimas atsieina! Man yra mažiukas kambarinis šunelis taksas. Septinti metai yra. Kas metai sumoku miestui po 21 litą neraginamas. Visas senamiestis jį pažįsta ir Kauko vardą žino. Nieko jis nėra įkandęs nei išgąsdinęs. Štai jis rusena paskui tarnaitę pas mėsininką. Iclius jį nuo tarnaitės

NEUŽMIRŠTAMAS

VAIŽGANTAS

atima ir, nors nuovadoje pareikšta, kieno tai šuva, turi apykaklę ir miesto valdybos numeri, nusiveža kur ten už Pažaislio, 14 kilometrų. Ten turi pasiuntinys sekti būdą ir nunešti penkius litus. Ypatinga bausmė šunelio savininkui! Bal. 30 d. tas pat pasikartojo mano paties akyse. Aš pasireiškiu šu­ nelio savininku, moku šunakariui už „fatygą" penkius litus ir prašau

'O

šunelio nekankinti. Gerbiamasis iclius tyčia mano akyse žaidžia savo meškere ir kilpoje kabančiu senu mano prieteliu. Gerklikė jam pilna kraujo; jis pasmaugtas,- jo klyksmas sutelkia minią, o man iclius neati­ duoda, kviečiąs nuovadon. Teisinasi ypatingai: „Mes turime teisės taip daryti", - o nieko nenusimano, ar turi pareigą naikinti brangų gyvulį, kurs niekam nieko blogo nedaro. Šuniukas ištrūksta visas kruvinas ir serga. Miesto valdyba! Aš Tamstai moku iždą, mokėsiu ir pabaudą, kad drįsau į Rotušės aikštę išeiti su kambariniu šuneliu be antsnukio. Bet jei mano Kaukas padvės mano akyse užkankintas, be širdies sužalotas, aš Tamstai iškelsiu civilinį ieškinį 1200 litų nuostolio. O tuo tarpu rašaus giliai įžeistas savo pilietinėse teisėse, o neapgintas. MLLM archyvas.

VAIŽGANTAS

Nekrologas [Kaukui] 1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtos dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 N kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė

Kaukas,

vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę - per dešimtį dienų suklomis veselioti. Sulysdavo, sukūsdavo nabagas, bet, apetitą gerą turėdamas, vėl lengvai atsigaudavo. Kuo senyn, juo aiškiau nabašninkas jautė savo pašaukimą tarnauti gražia­ jai lyčiai, nepraleisti nei vienų veselijų visame senamiestyje. Pirmasis Lietuvos poetas

Maironis

apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumu žodžiais: „Kaukas, girdi, Kaunas... buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento." Nebent tuo skirtumu, kad aš jokiose veselijose nedalyvauju. Išimtį sudarė prof. Skardžius, kurio vestuves atšokome Kybartiškiuose. Kaukas negalavo. Net manęs sugrįžusio nepasveikino. Vis neturėjo laiko. Bet nebeturėjo ir apetito. Matyt, dvėstinoji artinos ir, kaip kultū­ ringas šuva, dvasią išpūtė ne namie. O buvo man geras. Visur sekė. Namie žinojo, kada su manim žais­ ti - kai man nusibosdavo prie staliuko sėdėti. Pasivalgė jis už tai geros duonos. Naudojos viso miesto pagarba. Pavydelninkai sako, net policistai kanauninko taksą sutikdami „kozyriali". O garsus buvo visoje Lietuvoje. Ypač įgarsėjo po vienų muštynių, kada nuo kartuvių paleis­ tas, jis tučtuojau sugrįžo atgal į šunų veseliją. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų, - jo ainių liko daugybė, - buvo palaidotas istoriškame Kauno „Gojuje". Laidotuvių ceremonijas atliko Vladas Cibulskas, zokristininkas. Rimtai sakant, Kauko labai gaili. O mano kojos pirštelis, dr. Kuz­ mos ištyrimu, atplyšęs. Sausgyslė tesugysianti per tris mėnesius. Liep­ ta basam gyventi. Jūsų nuliūdęs Vaižgantas MA bibliotekos archyvas.

r-»

VAIŽGANTAS

[Atsakymai į A. Merkelio Mausimus] - N ejaugi lengva širdim i - n u o tos pareigos, kuriai tiek energijos ir tiek savo lėšų esate p a d ė ję 1 - Kur čia tau! Susigyvenau su gražia ir jaukiausia visame Kaune bažnytėle, su gražiausia gal visoje Lietuvoje jos pozicija panemunėje, su senamiesčiu, su Baltosios Gulbės aikšte, su Metropolijos Kunigų seminarija. Buvo laikų, kada buvau pasiryžęs ir rūsį gale bažnyčios lig laiku išmūryti ir ten atsigulti. Paskui ėmiau senti, šalti, atšalo man ir kiti. Belikau, nuo sąmojingo kai kieno pasakymo, „lcazionnyj ravin", ir pasidarė aišku, kad visą amžių toje pozicijoje nebeištesėsiu, nes ir užsimojimo nebuvo bažnyčią laikyti „civilinėje" savo globoje, kai yra kas „dvasiniai" ją paglobos. Neprisiduodamas iš esmės „nusikunigavęs" jaučiuos „nusiganytojavęs". Pats savim tapau nebepatenkintas ir beveik noromis užsivožiu grabo voku, nes kas gi tai yra - altarista? 691,10 litų pensijos pragyventi pakaks. - N a jau, gerbiam asis! A pie grabą gal p er anksti kalbėti. Vis dėlto Lietuvos visuomenė dom isi tam stos negalojim u. Kas jis ir iŠ k o k ilę s } - Esu kūnu nusigyvenęs, nors neblogai atrodau; sugurintas puodas, no prof. Radzvicko tariant. Esu nusidirbęs ir išklibęs. Sumaningų ir man itin prietelingų medikų globoje paaiškėjo, kad mano anemija kilusi iš storųjų žarnų ligos, vadinamos colitis. Jos mažiau rangos, o inteligento gyvenimas sėdomis daro jas dar labiau inertingas. Tad jų sienelės imą sunktis, versti dažnai laukinėtis, iš to nesunaudojimas maisto ir - maža kraujo. Seniau anaemija pernicioza buvo nebepagy­ doma: 1910 m. nuo jos mirė mano seselė Severiną Mėginienė; dabar gana vykusiai gydoma žaliomis jaknomis ir jų preparatu, įtreškiamu į raumenis. Po mėnesio kuracijos, po keliolikos injekcijų, mano sveikata žymiai pagerėjo: hemoglobinų padaugėjo 6 3 -7 0 , raudonųjų kraujo rutuliukų 2700 tū k st.-3520 tūkst., indeksas sumažėjo 1 ,1 6 1,00. Tai esą labai geri ženklai, kad toliau kuracija duos dar geresnių rezultatų. - Ar tai pirm as priepuolisi - Ne. Pirmas buvo 1929 m., kada aš labai nusidirbau, bespausdindamas savo ir ne savo knygas. Tada Pažaislyje atsigavau, dabar ketinu Vytauto kalne atsigauti. - K ą gi beveiksi, pasitrau kęs n u o privalom ųjų pareigųi Ką berašysi1 Ką bespausdin sil

- Tai jau kaip Dievas duos. Atsakyti tegalėsiu po dvejeto mėnesių. Užsimojęs esu šiemet išleisti tris knygas: 1) Vaižganto gyvulėliai, iš jo raštų. Šv. Kazimiero leidinys. 2) Vaižganto Raštų XVIII tomas, beletristika. Šv. Kazimiero leidinys. 3) Naujieji literatūros nuotykiai, Vaižganto Raštų XIX tomas lite­ ratūros istorijai. I jau baigiamas. 3 jau pradėtas, nors dar sunku man redaguoti ir koreguoti. MLLM archyvas.

VAI ŽGANTAS

Paskutinis pamokslas 1920 m. kovo 31 d. Jo Mylista Žemaičių Vyskupas Pranciškus Ka­ revičius malonėjo man pavesti atitaisymą dangun Ėmimo bažnyčios Nemuno paupyje. Laikinai jos rektoriaus pareigas nuo 1919 m. bal. 22 d. ėjęs Kauno įgulos kapelionas Bron. Bumšas kaip tik tuo laiku buvo prie Įgulos bažnyčios pritvirtintas - reikėjo ir jį priruošti katalikų pamaldoms laikyti. Iš tėvų pranciškonų konventualų - mažųjų brolių bažnyčios buvo belikę gan greit vienos sienos - nei stiklų, nei tinko, nei mobiliaro, nei stogo absidoje, o visam kam kapeliono BumŠo tesukalėdota Žemaičių ir Sūdavos parapijose 6601,21 auksinas, iš kurių 2 395,70 auks. jau buvo pats išleidęs darbams. Aš turėjau dar kitą pareigą - redagavau „Tautos" žurnalą, paskui ir „Trimito", tai man nepaverku buvo kalėdoti provincijoje; teko pa­ sikliauti ta viena laikinąja sostine Kaunu, atseit valdininkija. Ir to pakako. Lietuviai inteligentai suprato tradicinę vytautinės bažnyčios reikšmę lietuvių valstybiškumui ir pasiryžo labai dosniai sušelpti. Jo Ekscelencija pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Sme­ tona pirmas paskyrė iš amerikiečių aukų, paduotų jo dispozicijai, 30 000 auksinių; iki galo metų sumesta per 100 000 auksinių, kitais me­ tais 76 34 4 ,7 3 auks., trečiais 157 913,47 auks.; iŠ viso iki įvedant litų valiutą auksiniais buvo suaukota 336 258, įskaitant į tai ir gerą dalį rektoriaus honorarų už tuokimą moterystėn aktus ir krikštus priva­ čiuose namuose. Rodės, tada tai didelė suma, bet auksiniai vis labiau pigo, tai ir m o­ kėti teko didelėmis sumomis. Pav., už 10 didžiulių suolų (240 sėdimų­ jų vietų) 100 000 auksinių, šešiems liktoriams, kurie antai didžiajame altoriuje, 20 000, didžiajam paveikslui 15 000, šventoriui aptverti, be pačių tvorų, 13 000. Reikalų tiek būdavo daug, kad iki 1926 m. vis buvau apsibridęs skolose, kol pradėjau 1926-1929 m. sumegzti galą su galu nedideliais perteldiais; 1930-1932 m. vėl davė žymių neperteklių, krizei paveikus piliečių ištesėjimą. Litais vytautinė bažnyčia yra laimėjusi: 1922 m. - 1350,27, 1923 m. - 8279,55, 1942 m. - 12 754,17, 1952 m. - 14 790, 1926 m. 9521,97, 1927 m .- 9 6 8 7 ,9 4 , 1928 m. - 9157,81, 1929 m. - 7576,71, 1930 m .-8 6 0 4 ,0 6 , 1931 m .-6 1 5 1 ,6 0 , 1932 m .-3 7 4 2 ,9 6 , 1933 m .427,80. Iš viso 92 000. Rodos, ir tai didelė suma, bet išdėstęs į dešimtį metų, gauni po 9000 metams arba po 7-800 litų mėnesiui visai bažny­ čios įstaigai laikyti: vargonininkui, zakristijonui, gatvės ir šventoriaus valytojui, miesto iždui, žvakėms, elektrai, vynui, labdarybei ir t. t.

Suma, skiriama tik vienai vidutinio tarnautojo šeimai. Bažnyčios rek­ toriui iš to nebetekdavo nė cento, dar jis savo pajamomis gaudavo da­ lytis su tarnais. Trylika metų padirbęs Vytautinėje bažnyčioje, aš nesusidėjau jokio turto, neįsigijau namų gyventi - išeinu vėl įnamauti, kaip įnamavau kleboniją, o mano einamoji sąskaita teparodo 250 Lt. Ačiū Dievui, kad bent ne skolų. O prisipažįstu jums, kad nemanytumėte, jog aš čia jūsų skatikais pasinaudojau. Kas kokį litą dėjo, tas litas prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo, nes mano intencija buvo prirengti maldos namą tiems, kurie daugiau už mane moka ir tesi melstis - vienuo­ liams. Kauno Arkivyskupijos kurijos archyvas.

VA IŽGA N TA S

Tas trečiasis P e n s io n ie r ia u s l a i š k a s * Vaidilute - dukrele! Kaip gerai padarei, kad atsiminei savo buvusįjį literatūros lektorių! Jį baigia visi užmiršti, ir jis baigia visa užmiršti. Nė tie literatūros trupiniai neberūpi. Aš tik stebiuos, kad apie tokius niekus kitąkart ištisus tomus esu prirašęs. Tuštybių tuštybės; viskas pasauly tuščia ir neverta, kad ko domėtumeis. Be vieno - to trečio. Prašom paklausyti, kaip jis, tas trečias, nuose­ kliai atsirado. Baigianti senti, kaip ir aš, mano visų galų ministrė Agotė pasiryžo pasitaisyti... Išeidama savon krikščioniškon bažnyčion (kitokių ji ne­ pripažįstanti), ji su manim atsisveikino taip griežtai, lyg visam amžiui, o tai pasikartoja kas dvi savaites, išeidama į tyrus, kur atsiskyrus nuo visų - ponų, betarnaus vienam - pačiam Dievui. - Atleisk, dovanok, ponuli, ką tik bloga esu šiuo laiku pridariusi. Žinai gi, čia patingėjau ir neapsivaliau, čia nevisus voratinklius nuravė­ jau, čia lėkščių visą krūvą sukūliau, čia papykus prišiurkščiavau... Ak, tu jejem! Argi pats, kitus bemokydamas, neprisityrei, kad nepagriešijęs nė neapsisuksi... Jau tik šiuo kartu nebepyk- nuo šiol bus kitaip... - Lai tave, gerbiamoji, šventieji angelai veda ir parveda. Ką čia se­ nienas beminėsi: buvo ir nebėra; kaip vakarykščios dienos. Parsinešk, sveika, širdį pilną artimo meilės, kuri nė ponų neišskiria, ir pilną antį visokių malonių. Ir pats išėjau savon, tautiškon bažnyčion. (Kitokių nė nepripažįstu.) Abudu viską padarėm, ką galėjom. Agotė savo dvasią stiprinos di­ delėje minioje, aš su Ponu Dievu pasikalbėjau tuščiame dievnamyje. Grįždamas aš vis dėlto jaučiaus, lyg kažkas kažką man šiandien sko­ lingas ir aš turiu teisės to pareikalauti. Nemigau visą naktį, apsiver­ čiau apie 353 kartus. Kalčiausias, rodos, buvo priegalvėlis (mergaitėms jis - Jasik, man gi jis buvo tikras - Jonyla): aš jo niekaip negalėjau prisitaikyti prie burnos. Agotė vis dėlto jautės kažką kažkam skolinga, o neišmanė, kaip čia su visais atsilyginus. Ji nė karto neapsivertus išpuškėjo devynias ar dešimtį valandų.

'2 Z ^

ui

z __

n "■d"

* Norėdamas patenkinti mano dideli dėmesį jo dabartinio gyvenimo rūpesčiais, mano buvęs profesorius Vaižgantas atsiuntė man šį laišką, belctristiškai aprašydamas savo, pensionieriaus, nuotaiką. Tai charakteringai realus ir labai įdomus vaizdelis iš vieno mūsų tautos rašytojų gyvenimo - vertas pasiskaityti ir kitiems, Petronėlė Orintaitė

Aš atsisėdau prie rašomojo stalo, tyčia toli nuo valgomojo, ir ėmiau kerštingai laukti, kad mane pasišauktų pusryčiautų. Niekas nešaukė. Palaukęs palaukęs ir prisinervinęs, pats šūktelėjau: - Ar tatai šiandien visai nevalgysime? - O ko gi bereikia? Sviesto, sūrio, ragaišio, kiaušinių, pieno seniai padėta, - atsiliepė iš kažin kur įnirtęs balsas. Agotė už durų šnirpštė ir už ausies kažką atsisėdus gaudė. Gal dėl to ir pyko; o gal dėl to, kad delsiu papusryčiauti ir atleisti ją į rinką. Ant stalo, tikrai, visa ko stovėta ir aušta. Reikėtų ir man eiti į bankus pensijos iš vieno kitan perkrauti. Ei­ namoji sąskaita nedidžiausia, bet ganėtina. Tai ar perkrausi kiek dau­ giau, ar ne, alkanas nebūsi. Nebeįdomu. Atidėjau kitai dienai, neva kada bus mažiau žmonių ir man, tokiam darbščiam, neteks gaišti. Gaišti, pagaliau, man nebeopi sąvoka. Aš nebeturiu privalomų užsi­ ėmimų. Sergi - sirk, dirbi - dirbk; ir ne tai, kas tau užversta, bet ką pats prisimanai. Gali sau nuversti kalną ir visą lomą užlyginti, kad ainiai per amžius minėtų; gali tik rėžį ore palikti. Vis tiek tuo tarpu niekam neatsiskaitysi. Tai ir gali būti sau ramus, kaip krakė kūdroje užžėlusia pavirše - tik tuk ir lauk, kol kas kryčiu išsigriebs paspirginti. Politiką aš jau seniai pasmerkiau, suversdamas ją kytrioms lapėms, jei ne patiems velniams-intrigantams. Ji nepastovi, ji tos tik dienos reikalas, ji nešvari ir neteisinga. Aš - aukščiau už politiką esu. Tik nuo kurio čia laiko? Vis tąsią: subrendau, principus išsilyginau ir jei mano nepriklausomos valstybės reikalais kiti nemoka tauriai rūpintis, aš už tai neatsakau. Mano sąžinė gryna. Dar būtų nebūtų nenudirbtų visuomenės darbų. Jų daug, o darbi­ ninkų esą maža. Ne, tatai užėjo generacija! Daktarų daktarai, - vie­ nas mokslas, kad tu sukeptumei; jaunystė verda kunkuliuoja, kaip šutinamosios roputės, - energijos - nors pūrais seikėk; užmokamų inteligentų dvidešimt šeši tūkstančiai, dar su kaupu... O kaip reikia, tu, pensionieriau, ateik šian, tu nueik ten: čia paklabėk, čia parašyk, čia posėdžiauk. Argi nebus kada galas? Juk jau metas garbės ženklais apsikarščiuoti ir pailsėti... Na, einu, einu, ir kalbu! Tai piga - vėjas vėją pagauna. Na, einu ir posėdžiauju kamščio rolėje, kad bent kvoru­ mas būtų; kodėl gi nepasėdėti, turint kuo sėdėti? O kas iš to, tesižinai pirmininkas. Aš seniai niekur nebepirmininkauju. Tik kad vis rečiau begirdžiu ir tą: ateik šian, nueik ten... Na, nuopelnų, garbės, turto, laisvės turiu tiek ir tiek, o fizika ir psi­ chika nebeina jų sutiktų. Kalčiausias, manau, blogas oras. Kas gi ir kurgi matė tokį blogą orą, kaip Lietuvoje? Visas Kaunas, antai, serga. Patys laikraščiai apie tai rašo. Diena keičiasi naktimi, o mūsų ruduo niekaip nepasikeičia tvirta žiema. Nei šalta, nei šilta, nei šlapia nei

sausa. Valstietis kailiniais ar ne, imti išeinant purvabraidžius ir lietsar­ gį (tai, kas lietų sergsti, ne žmogų) ar ne? Tegul jį devynios, tų Lietuvos rudenį! Be socializmo - komunizmo, dar reumatizmas su artritizmu įsigalėjo. Suka narius, gnaibo raumenis, - nuolat irmėdė. Nei aspirinas, nei aviečių arbata nebeįkaitina, - Šalta, kaip myruonui. Per ausis duria, per nosis varva ir ant krūtinės laša; tik kultūrų kompromituoja... Katės įkyrėjo; jos - biaurybės. Taksiukas išdvėsė; jis buvo pernelyg netvarkus lovelasas. Našlių našlaitis likęs, ko gi dabar besigriebsiu? Ilgai svyravau, kas įsitaisyti, kad gyvenimų papildytų: gramofonas ar radijo imtuvas. Nusprendžiau - parodoje nusipirkti kanariukų. Ir ne­ apsirikau. Jauniklėlis mažylėlis! Be to, už rėkavimų ir čirškimų Berly­ no specialistas ar tik juo apsimetęs, pastatęs 54 punktus iš 90; vadi­ nas, daugiau kaip vidutinis giesmininkas, per ilga galįs prilygti pačiam Kiprui ar Babravičiui. Kanariukas dabar mano dešinėje. Lesa ropių grūdus ir kanarinius, retkarčiais - kiaušinį, užkandžiauja upės smėliu. Ir kad žinotumei, Vai­ dilute, toks jaunas, o jau pats prausias: galvelę, kaklelį! Nusitaško visas, nutaško viskų: mano literatūros šedevrų rankraščius ir jau atmuštus, jų nelaimei, Tvardovskio likimui: nei pakartus, nei paleistus. Ir pasikeitė mūsų (mano ir ministrės) gyvenimas geran: jis vėl pil­ nas. Mes, nors aš nemigęs, ji - persimiegojusi, nebe pikti. Kai susi­ tinkame kuriame slenkstyje, pirmas mūsų žodis apie tų mažų mūsų rėksniukų: ar turi ko gerti, ko valgyti. Antai, krauna man kiaušinių ant stalo. Padėdavo du, dabar padėjo tris. - Jam? - trumpai paklausiau, pasižiūrėjęs jai per akis gilyn į pat širdį. - Jam, - atsakė patenkinta. Ir abudu paslaptingai nusišypsojom. Su­ prask: trečias - kanariukui.




< s >