Atsiminimai apie Antaną Venclovą 5415000267

Citation preview

ATSIMINIMAI APIE ANTANĄ VENCLOVA

VILNIUS 1988

BBK 83.3L7 At47

Redakcinė komisija V. GALINIS, V. REIMERIS M. SLUCKIS (pirm.) Sudarė M arija MACIJAUSKIENE

4603020102—048 26—88 M852(08)—88 BN 5—415—00026—7

© „Vagos" leidykla, 1988

ŽODIS S K A I T YTO J AM S Laikas, daug ką kultūros istorijoje išryškindamas, nemažai vertingo ir įdomaus nusineša į nebūtį. Tai, matyt, dėsninga, bet pateisinama tik tada, kai mes, gyvieji netolimos praeities liudininkai, netalkininkaujame už­ marščiai savo nerūpestingumu. Todėl, pasikliaujant natūraliu atrankos pro­ cesu, reikia kruopščiai rinkti meni­ nio gyvenimo faktus ir faktelius. Ki­ taip neišsaugosime būsimoms kar­ toms mūsų kultūros veikėjų paveikslų, jų gyvos dvasios. Rodos, visai neseniai buvo tarp mūsų žymus rašytojas ir kultūros vei­ kėjas Antanas Venclova (1906— 1971). Jo kolegos dar prisimena bū­ dingą suvalkietišką tarseną, mėgsta­ mą žodelį frazės pabaigoje—„ką?" Tačiau laikas spėjo smarkiai prare­ tinti rašytojo bendražygių, bendra­ darbių ir pažįstamų gretas. Vis ma­ žiau žmonių tegali papasakoti apie jo būdą bei pomėgius, pateikti faktų apie jo plačią, kone enciklopedinio užmojo veiklą. Todėl suskatome įgy­ vendinti seniau kilusį sumanymą — išleisti atsiminimų knygą apie Anta­ ną Venclovą, rašytoją, literatūros mokslininką, visuomenės ir valstybės veikėją.

Kadangi nebėra gyvų artimiausių A. Venclovos draugų, nusprendėme pasinaudoti pluoštu laiškų iš gausaus jo epistolinio palikimo, pvz., iš su­ sirašinėjimo su jaunystės draugu K. Boruta, su įžymiais rusų rašytojais K. Fedinu ir N. Tichonovu. Dėl vie­ nokio ar kitokio akcento į knygą de­ dami seniau parašyti kai kurių mūsų rašytojų straipsniai apie A. Venc­ lovą. Šios knygos tikslas — pateikti kuo išsamesnį A. Venclovos paveikslą. Norima išryškinti neeilinę asmenybę, didžiai pasitarnavusią lietuvių tary­ binei literatūrai ir apskritai lietuvių kultūrai itin reikšmingu jos gyvavi­ mo laikotarpiu. A. Venclova, gimęs kaimo troboje, ilgainiui tapo profe­ sionaliu rašytoju, kaip šiandien įpras­ ta sakyti, intelektualu, pagarsėjusiu neeiline erudicija. Toks, prisiminkim, buvo ir V. Mykolaičio-Putino, ir kai kurių kitų mūsų žinomų rašytojų ke­ lias. A. Venclovą žavėjo kultūra, jis pats buvo kultūros žmogus, bet nie­ kad jo neviliojo „dramblio kaulo bokštai". Ir aukštai iškilęs, kartais net per daug garbinamas, A. Venclo­ va nesiliovė rūpinęsis savo kūrinių formos demokratiškumu, žodžio pa­

prastumu ir aiškumu. Ne tik kūryba, inteligentams buvo lemta atsidurti bet ir visa savo įvairialype veikla A. pirmosiose socialistinės santvarkos Venclova tarnavo liaudžiai* jos inte­ kūrėjų gretose. Prisiminkime, A. Ven­ resai stimuliavo rašytojo idėjinius ir clova, buvęs „Trečio fronto" ir „Pro­ politinius įsitikinimus. švaistės" redaktorius, tapo švietimo Į knygą atrinkti vertingiausi amži­ liaudies komisaru, kaip Liaudies sei­ ninkų liudijimai, iš kurių matyti mo Įgaliotosios komisijos narys daly­ A. Venclovos biografijos, pasaulėžiū­ vavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos ros, visuomeninės veiklos bruožai, jo Nepaprastojoje sesijoje priimant Lie­ žmogiškosios ypatybės, gyvas rašy­ tuvą į Tarybų Sąjungą. Nebūdami tojo paveikslas. Žinoma, skaitytojas profesionalūs politikai, A. Venclova gauna ne precizišką mokslinį tyrinė­ ir jo bendraminčiai P. Cvirka, S. Nė­ jimą, o įvairiausius skirtingos apim­ ris, L. Gira, V. Montvila, J. Šimkus, ties, faktūros ir įžvalgumo pasakoji­ K. Korsakas, J. Baltušis ir kt. rė­ mus. Daug ką čia lemia pačių pasa­ mėsi dar buržuaziniais metais įgytu kotojų atminties gajumas, intelektas, nemažu savo, pažangių menininkų, simpatijos. Mokslinių principų turėtų autoritetu, liaudies pasitikėjimu. Venclovos karta — o jis visad ėjo būti laikomasi A. Venclovai skirtoje monografijoje, kurios — tikėkimės — jos priešakyje! — ne tik diegė pir­ muosius socialistinės kultūros daigus netrukus sulauksime. A. Venclova priklauso tai rašytojų (kūrė Lietuvos tarybinių rašytojų są­ ir kultūros veikėjų plejadai, kuriai jungą, jos spaudos organus, dalyvavo teko išskirtinis vaidmuo naujojoje organizuojant švietimą, knygų leidy­ Lietuvos istorijoje. Jos visuomeninį bą ir t. t.), bet ir stojo jų ginti nere­ ir meninį brendimą lydėjo lietuvių gėto nuožmumo kovoje. Belieka ste­ meno profesionalėjimas, spartus kul­ bėtis, kaip greitai ir sutartinai, atsidū­ tūros kilimas, bet taip pat — sunki rę evakuacijoje, lietuvių rašytojai ekonominė krizė ir buržuazinės vy­ prabilo rūsčiu, taip reikalingu tada riausybės nepajėgumas apsaugoti meniniu žodžiu. Jau 1941 m., pabėgė­ kraštą nuo hitlerinės Vokietijos ag­ liams lietuviams dar nespėjus atsi­ resyvių užmačių. Kad ir nebūdami kvošėti nuo bombų sproginėjimo, komunistai, jaunieji mūsų meninin­ nuskambėjo pirmieji eilėraščiai, šau­ kai — pirmiausia tie, kurie būrėsi kiantys į kovą, gimė pirmosios fronti„Trečio fronto" pabarėje — vis la­ nės prozos užuomazgos. Lietuviškas biau ėmė orientuotis į antifašistinį žodis, apeliuojąs į herojišką Lietuvos Europos judėjimą, svarstyti socialis­ praeitį, į Donelaitį ir Maironį, išsau­ tinę savo krašto vystymosi alternaty­ vą. Neatsitiktinai pažangieji lietuvių gojo lietuvių lyrikos garbę. Tai buvo inteligentai parėmė Lietuvos darbo tikras lietuvių rašytojų žygdarbis, ku­ žmonių protestus po tragiško atsisvei­ ris sutvirtino mūsų poezijos sąjungą kinimo su Vokietijos atplėštu Klai­ su kovojančių prieš fašistinę tironiją pėdos kraštu 1939 m. Kaip tik šiems Europos tautų poezija. 6

Taigi Didysis Tėvynės karas — ypač svarbus A. Venclovos biografi­ jos puslapis. Šalia labai įtaigios S. Nė­ ries karo metų lyrikos ir puikių P. Cvirkos karinių apsakymų mato­ me įspūdingą lyrikos knygą „Obelis kur augalota" ir ne mažiau įspūdingą prozos knygą „Medis ir jo atžalos". Ši aukšto meninio lygio kūryba išlie­ ka drauge su žinomais prieškariniais A. Venclovos novelių rinkiniais „Ber­ žai vėtroje" ir „Naktis", drauge su ro­ manu „Draugystė", su gausia pokario laikų kritika ir memuaristika. Be ga­ lo daug jėgų atidavęs visuomeninei veiklai, A. Venclova niekad nepalio­ vė rašęs. Neišleido jis plunksnos iš rankų net po sunkaus infarkto, ir gy­ venimo saulėlydis padovanojo jam bene gražiausią poezijos knygą „Va­ karinė žvaigždė". Per karą išryškėjusi tendencija — saugoti ir puoselėti lietuvių kultū­ rą — dar labiau sutvirtėjo taikos metais, kai sugriautas mūsų kraštas kėlėsi gyventi. Vėl imta leisti knygas, pirmiausia — Didįjį lietuvių kalbos žodyną ir klasikų raštus. Dėl asmeny­ bės kulto būta klaidų kultūrinėje veikloje, nemažai žalos kūrybai pa­ darė vadinamoji „bekonfliktiškumo teorija". Bet perdėm siauras, sociolo­ gizuotas požiūris nepakirto literatū­ ros medžio. Tolydžio plėtėsi socialis­ tinės kultūros valdos, apimdamos vis didesnes liaudiškojo ir intelektualio­ jo lietuvių meno sritis. Pradėta leisti ne tik sociališkai aktyvią kūrybą, bet ir prieštaringą, reikalaujantį kruopš­ taus paruošimo ir komentarų paliki­ mą. Čia daug nuveikė A. Venclova, po P. Cvirkos ir J. Šimkaus perėmęs

lietuvių literatūros vairą ir tapęs vie­ nu iš autoritetingiausių lietuvių kul­ tūrinio palikimo aiškintojų. Kaip LTSR MA narys korespondentas, jis talkino Lietuvių kalbos ir literatūros instituto programoms, kurioms vado­ vavo jo jaunystės draugas K. Korsa­ kas. A. Venclovos pastangų dėka pa­ lyginti anksti pasirodė tarybiniai ge­ riausios Maironio lyrikos, Vaižganto „Pragiedrulių“ leidimai. Su Venclo­ vos „palaiminimu" išėjo į platų pa­ saulį lietuvių tautos genijus Čiurlio­ nis. Tuo pat metu A. Venclova pasi­ aukojamai tvarkė savo anksti miru­ sių draugų P. Cvirkos ir S. Nėries palikimą. Meilė gimtajam žodžiui netrukdė A. Venclovai žiūrėti plačiai, diegti į lietuvišką dirvą internacionalinius motyvus ir asociacijas. Jis vertė kla­ sikus, tarybinių tautų poeziją. Šio darbo apogėjus — Puškino „Eugeni­ jaus Onegino" vertimas, kurį A. Ven­ clova atliko meistriškai, taisyklinga ir skambia lietuvių kalba. Užsienio literatūros studijos, prasi­ dėjusios jaunystėje, nesiliovė nei ka­ ro, nei pokario metais, tęsėsi visą gy­ venimą. Retas kuris lietuvių rašytojų taip plačiai kontaktavo su įžymiais XX a. pasaulio kultūros veikėjais. Venclovos tyrinėtojai ne kartą susi­ durs su A. Fadejevo ir N. Tichonovo, Ž. R. Bloko ir L. Aragono, T. Mano ir L. Franko, H. Laksneso ir J. Tuvimo vardais. Bendraudami su Venclova, šie kūrėjai galbūt pirmą kartą susi­ lietė su lietuvių kultūra, o jų kelias į Lietuvą prasidėjo Venclovos publi­ cistikos pramintu taku. Reikia pa­ 7

brėžti: ne vien smalsumas ir pomėgis keliauti skatino Venclovos kontak­ tus, tarkim, ¡su kinu Ge Baociuaniu ar indu Mulku Radžų Anandu. Karas prieš fašizmą baigėsi, bet pergalės saliutai tebuvo atokvėpis — iškilo dar baisesnio, branduolinio, karo pa­ vojus. Pasaulio kultūros veikėjai su­ skato vienytis, žadinti viešąją nuo­ monę ir tautų sąžinę. Tai didelis ir galingas sąjūdis. Mes galime didžiuo­ tis, kad jo pradininkų gretoje šalia įžymiausių pasaulio rašytojų yra ir A. Venclova. Šiandien, kai interna­ cionaliniai lietuvių literatūros ryšiai daug platesni, įvairesni, galime net kalbėti apie vendovišką tradiciją. Taigi knygoje skaitytojas ras ne­ mažai įdomios medžiagos. Iš jos ryš­ kėja A. Venclovos portretas — ir 1986

šventinis, ir kasdienis. Galbūt kai kas pasiges smagių anekdotiškų pa­ sakojimų ar sensacijų, sklindančių apie kiekvieną garsų žmogų, tačiau jų nesivaikėme, nors intymesnių atsiminimų ir nevengėme. Žinoma, labiausiai mums rūpėjo autentiški liudijimai apie rašytojo ištikimybę žodžiui ir idėjai, apie visuomeni­ nių interesų dominavimą netgi bui­ tinėse situacijose, apie meilę gy­ venimui, pasireiškiančią atsidavimu knygai, švietimui, kultūrai. Neide­ alizuojant ir neperdedant galima pa­ sakyti, jog Antanas Venclova buvo be galo darbštus ir sąžiningas litera­ tas, dorai atlikęs savo pareigą nacio­ nalinei kultūrai, praturtinęs ir išgar­ sinęs lietuvių meninį žodį neramiame XX amžiaus pasaulyje. Mykolas SLUCKIS

Į DIDŽIĄJĄ KELIONĘ

Kazys Venclova ATSIMINIMAI APIE VYRESNĮJĮ BROLĮ Mes augome Marijampolės apskri­ tyje (dabar Kapsuko raj.), Liubavo valsčiuje, Trempinių kaime gausioje vidutinių valstiečių šeimoje. Buvome penki broliai ir trys seserys. Po didžiojo 1914 metų karo, mirus mūsų tėtei, pasilikome visi su mama labai sunkioje padėtyje. Vyriausiai seseriai Kastulei buvo apie 20 metų, bet ji ištekėjusi gyveno atskirai, o jauniausiai sesutei Agotėlei — dveji metai. Vyriausias brolis Pijus tarna­ vo kariuomenėje, Antanas — penk­ tas vaikas šeimoje — mokėsi Mari­ jampolės gimnazijoje. Brolio Antano Įstojimo į gimnaziją ir mokymosi pir­ mosiose klasėse neprisimenu, nes už jį esu jaunesnis aštuoneriais metais. Šį laikotarpį pats Antanas labai išsa­ miai yra aprašęs savo knygoje „Pa­ vasario upė". Prieš pradėdamas rašyti atsimini­ mus apie vyresnįjį brolį, noriu bent trumpai papasakoti, kur Antanas au­ go, kur prabėgo jo ir visų mūsų vai­ kystė bei jaunystė. Tėviškė vaikystės ir jaunystės me­ tais mums atrodė gražiausias kampe­ lis ne tik Suvalkijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ją supa didesni ir mažesni kalneliai, visur daug medžių, žalu­ 10

mos, o pakalnėje tyvuliuoja Trempi­ nių ežeras. Tai nedidelis, kokių pen­ kių hektarų ežeriukas. Jis mūsų vai­ kystės ir jaunystės metais teikdavo daug džiaugsmo. Karštomis vasaros dienomis čia maudydavomės, žvejodavom, irstydavomės, o žiemą kiti malonumai — su pačiūžomis, rogutė­ mis ant ledo ir t. t. Šiaurės vakarų pusėje dunkso Akranglos kalnas. Jis mums atrodė labai aukštas (pavadinimas turbūt nuo pie­ vos pakalnėje, kuri yra apskrita). Nuo kalno viršaus atsiveria gražūs vaizdai, kurie tęsiasi dešimtis kilo­ metrų. Tai kalneliai, apaugę medžiais, gražios sodybos, Makauskų, Trempi­ nių ir Pagraužiu dvarai (čia tuo metu šeimininkavo lenkų kilmės ponai). Pietų pusėje buvo matyti Liubavo bažnyčios bokštai, kiek toliau — Pašešupio giria, pro kurią ėjo demarka­ cijos linija, skirianti Lietuvą nuo Len­ kijos, o už jos — lietuviškos vietovės bei miestai: Seinai, Punskas, Vižainis, ne per toliausiai (apie 40 km) Suval­ kai. Į vakarus — Vartelinės giria. Mūsų sodybos nemažas sodas, dar tėtės sodintas, kuris tuo metu jau duodavo pirmuosius vaisius. Sode stovėjo keletas bičių avilių (tėtei gy­

vam esant avilių buvo daug daugiau). Šioje sodyboje ir gyvenome visa di­ delė šeima, dirbome kiekvienas savo darbą. Vyresnieji broliai Juozas su Pranu ir sesuo Izabelė ėjo visus ūkio darbus, aš ganiau gyvulius, o mažiau­ sia sesutė Agotėlė prižiūrėjo žąsis ir kitus paukščius. Po didžiojo karo gyventi nebuvo lengva; mama, prisiminus tėtę, daž­ nai nusišluostydavo ašarą. Kartais minėdavo Kastulę, Pijų ir Antaną, ku­ rių nebuvo namuose, rūpinosi, kaip jie ten tvarkosi. Gyvuliai mūsų menki, ūkio inventorius aplūžęs, o darbinin­ kai dar jauni — neprityrę. Kartais ne­ užtekdavo maisto, trūko drabužių ir apavo. Krautuvėse nebuvo reikalin­ giausių daiktų, nebuvo ir pinigų už ką pirkti. Mama ir sesuo Izabelė verpdavo linus, pakulas, ausdavo įvairius audinius, iš kurių siuvo rei­ kalingiausius drabužius. Batais po ka­ ro nedaug kas avėjo. Žmonės dau­ giausia nešiodavo savo darbo klum­ pes (tai mediniai padai, viršuje ap­ kalti oda). Klumpes vyrams ir šliures moterims išmoko dirbti vyresnieji broliai ir šiuo apavu visus aprūpin­ davo. Tėtei mirus ir broliui Antanui pa­ sunkėjo gyvenimo sąlygos. Nebuvo kas reguliariai pristatytų maistą, ku­ rą ir visa kita, ko reikia atskirai gy­ venant. Mama vis rūpinosi ir dažnai padejuodavo: „Ką tas mūsų Antanu­ kas veikia? Gal nevalgęs, gal šalta jam ten?" Išvažiuojančiam iš namų Antanui pridėdavo ko turėdama. Kar­ tais ir namuose nebūdavo ko reikia, tuomet eidavo pas kaimynus, pasi­ skolindavo kokį kilogramą sviesto ar

lašinių sakydama, kad mes čia, na­ muose, galime ir prasčiau pavalgyti ar apsirengti, o jis daug dirba, suka smegenis prie tų mokslų. Nepavalgys, sušals ir gaus kokią ligą. Duoda­ vo ir pavyzdžių, kaip besimokantieji prastai maitinosi, peršalo ir mirė džio­ va. Prisimenu, kartą sausio ar vasa­ rio mėnesį mama sirguliavo, vyriau­ siasis brolis Juozas, rodos, buvo ka­ riuomenėje, o Antanui būtinai reikė­ jo nuvežti maisto ir kuro. Iš vakaro prikrovėme į roges durpių, truputį malkų, mama įdėjo maisto ir anksti ryte, dar neprašvitus, pakinkę į ro­ ges arklius, išleidome vyresniąją se­ serį Zabeliutę, kad viską nuvežtų Ma­ rijampolėn (nearti, daugiau kaip 30 kilometrų). Buvo apie dvidešimt laipsnių šalčio ir labai pustė sniegą. Grįžo Zabeliutė už poros valandų verkdama, sušalusi. Kelias buvęs už­ pustytas ir jau gretimam Gulbinavo kaime rogės apvirtusios ir viskas iš­ byrėję. Už kelių dienų, jau pravaži­ nėtu keliu, Zabeliutė kartu su mama laimingai viską nuvežė. Panašių sun­ kumų buvo ir daugiau. Vėliau, Anta­ nui besimokant paskutinėse klasėse, pasidarė kiek lengviau, nes ir jis pats užsidirbdavo vieną kitą litą už pamo­ kas, kurias duodavo turtingesniems mokiniams. Jis galėjo už savo pini­ gus nusipirkti ką nors iš drabužių, taip pat knygų, kurias nuo vaikystės labai mylėjo ir mėgo skaityti. Mes, namiškiai, laukdavome Kalė­ dų ir Velykų švenčių, o ypač vasa­ ros; tada parvažiuodavo broliai atos­ togų. Kiek pamenu, Antanas jaunys­ tėje buvo labai linksmas. Vos atsiras­ davo namuose, tuoj pasakodavo vi­ ii

sokias linksmas istorijas apie savo mokslą, mokytojus, įvairius atsitiki­ mus iš miesto gyvenimo. Visada atsi­ veždavo knygų. Ir mums, jaunes­ niems, parveždavo lengvesnio turi­ nio vaikiškų knygelių. Atsimenu, man labai patiko Valančiaus „Vaikų kny­ gelė" ir „Paaugusių žmonių knyge­ lė", Žemaitės raštai, taip pat žurna­ las „Skaitymai", kuriame galima bu­ vo rasti žymiausių to meto Lietuvos rašytojų bei poetų kūrinių. Nuo tada ir aš pradėjau labiau domėtis litera­ tūra, daugiau skaityti. Antanas, mokydamasis gimnazijo­ je ir vėliau universitete, beveik visas vasaras praleisdavo tėviškėje. Prisi­ minimai apie jį susiję daugiausia su vasara. Tik šiuo metu mes, gyvenan­ tieji tėviškėje, galėjome su broliu daugiau bendrauti ir išsikalbėti įvai­ riausiomis temomis. Parvykęs dažnai pasakodavo apie savo draugą Kazį Borutą, kuris mo­ kėsi aukštesnėje klasėje, vėliau mo­ kytojų seminarijoje. Apie jį iš Anta­ no daug gero girdėdavau: kad jis labai gabus, kad turi daug knygų, daug jų skaito, ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, o svarbiausia — ir pats rašo gerus eilėraščius, kurių, deja, tuo metu dar nebuvau skaitęs. Kitas geras draugas, su kuriuo Antanas kartu mokėsi gimnazijoje,— Vincas Žilionis. Su šiais ir kitais draugais Antanas atostogų metų susirašinėjo (kai kuriuos laiškus skaitydavo ir mums). Nors šių brolio draugų dar ne­ pažinojome, bet norėjom susipažinti ir prašydavome Antano, kad juos pa­ sikviestų į svečius tėviškėn. 12

Antanas vasaromis mielai padėda­ vo dirbti žemės ūkio darbus. Ypač mėgdavo pjauti žolę, kirsti rugius ir vasarojų. Pjauti su dalgiu jį buvo iš­ mokę vyresnieji broliai, tik niekad Antanas neišmoko išsiplakti dalgio. Jam dalgis turėjo būti gerai išplak­ tas, pagaląstas, tuomet mielai imdavo jį į rankas ir pjaudavo žolę ar vasa­ rojų iki prakaito. Dirbo ir kitus dar­ bus,— grėbdavo javus, kraudavo į kupetas, vėliau padėdavo suvežti į klojimą ir t. t. Laisvalaikiu, įsitaisęs kur nors sode ar prie ežero, daug skaitydavo. Karštomis dienomis jo pareiga būdavo prižiūrėti bites, kad nepabėgtų spiesdamos. Saulėtomis dienomis Antanas vaikščiodavo pus­ nuogis, tik su glaudėmis. Per vasarą smarkiai įdegdavo saulėje ir, vasarai baigiantis, būdavo panašus į raudon­ odį. Mėgo Antanas bendrauti su kaime likusiais savo bendraamžiais: Babeckų Albinu, Andzulevičių Antanu, Skamaročių vyrais ir kitais. Susirink­ davo dažniausiai sekmadieniais prie ežero, maudydavosi, plaukiodavo lenktyniaudami arba sugulę ant eže­ ro kranto klausydavos Antano pasa­ kojamų anekdotų ir visokių linksmų istorijų. Kartais čia susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Pasikviesdavo se­ nuką Bieliūną, kuris mokėjo groti smuiku. Jis mielai grodavo polką, valsą arba suktinį. Jaunimas šokda­ vo ant ežero kranto, o kad būtų lengviau, tai dažniausiai basi. Vėliau persimesdavo į trobą. Kad plūkto molio grindys nedulkėtų, jas pašlaks­ tydavo vandeniu. Kartais per daug palaisči>,c iš po šokančiųjų padų

trykšdavo purvai — tuomet dar sma­ giau ir įdomiau. Būdavo įprasta, kad kaimo vyrai po savaitės darbų (dažniausiai šešta­ dienio vakarais), susibūrę ant kalno, užtraukdavo visu balsu „Šėriau žir­ gelį" ar kitą kokią liaudies dainą, kuri garsiai skambėdavo ir buvo gir­ dima labai toli. Ataidėdavo ir kitų kaimų: Būdviečių, Gulbinavo ir net Eistiškių vyrų dainos. Mėgindavo ir Antanas kartu užtraukti, bet ne visa­ da jam išeidavo. Jis sakydavo, jog nemoka taip garsiai rėkti. Mėgo dai­ nuoti sau vienas, pusbalsiu. Daug vėliau, jau būdamas studen­ tas, Antanas išmokė mus naujų dai­ nų, kurios atrodė negirdėtos ir drą­ sios. Patiko mums dainelė: Sutikau, pamačiau ją per mitingą, Kada ėjom gatve dieną lytingą. Ypač darė įspūdį posmas: Versk, griauk, kas supuvo. Naują kursime Lietuvą, Traktoriais išarsim Ateitį jos garsią! Tik vėliau sužinojau, kad šią dainą parašė P. Cvirka. Antra, kuri ne mažiau patiko, tai S. Nėries parašyta daina: Kraugerių armija balta-juoda... Šias dainas dainuodavome truputį su baime, kad nesužinotų Liubavo policijos nuovados viršininkas ir ne­ pasodintų į daboklę. Vasarą, kada jau būdavo į klojimą suvežtas šienas, mudu su broliu Pra­

nu buvome įpratę eiti ant šieno mie­ goti. Pirmąsias naktis, kol šienas ne­ susigulėjęs, vis smigdavome gilyn. Pradžioje ir visokie vabaliukai ne­ duodavo ramybės, bet vėliau šienas susigulėdavo, pagrindas pasidaryda­ vo tvirtesnis ir būdavo labai patogu ir smagu čia miegoti. Naujai suvež­ tas šienas kvepia visokiais vasaros kvapais. Už kluono baloje iki vėlu­ mos kvarkia varlės, o paryčiais at­ sklinda iš Ežerbalio vandens paukš­ čių balsai. Tik naktys vasarą labai trumpos, sunku būdavo rytais anksti keltis ir vėl pradėti kasdieninius darbus. Juo labiau kad ir Antanas kartu miegodavo, jis iki vėlumos vis pasakojo apie savo darbus bei suma­ nymus arba visokias istorijas iš per­ skaitytų knygų. Tik atsigulę galėda­ vome su Antanu kaip reikiant išsi­ kalbėti, nes dienomis vis nebūdavo laiko. Tie vakarai, kuriuos praleidau su broliu Antanu klojime ant šieno, su kiekviena vasara vis labiau plėtė mano akiratį, vis daugiau sužinoda­ vau apie įvairius mokslo pasiekimus ir vis labiau ėmiau mėgti knygas ir literatūrą. Čia pirmą kartą išgirdau ir apie tokius žymius užsienio rašy­ tojus kaip Mopasanas, Servantesas, Tomas Manas ir kiti. Antanas, pats be galo mylėdamas knygas, nepatin­ gėdavo kartais atpasakoti vienos ki­ tos turinį, ypač tų, kurios dar nebu­ vo išverstos į lietuvių kalbą. Greitai prabėga vasara, baigiasi atostogos, ir Antanas išvažiuoja mo­ kytis, o mes, namiškiai, nekantriai laukiame kitų atostogų, kitos vasaros. 13

% $

^

Brolio mokymasis gimnazijoje jau ėjo į pabaigą. Parvažiavęs atostogų, vis daug skaitė, bandė su žodynu skaityti rusų ir vokiečių kalba. Mė­ gino po truputį rašyti. Rašė daugiau­ sia eilėraščius, sakydamas, kad atei­ tyje gal išleis ir atskirą, tik savo eilė­ raščių knygą. Vieną tos vasaros die­ ną mūsų namuose pasirodė Vincas ¡Žilionis. Antanas labai džiaugėsi su­ laukęs draugo. V. Žilionis ir mums patiko. Buvo linksmas, draugiškas, su visais turėjo apie ką pašnekėti. Ypač Žilionis patiko mamai. Išsikal­ bėjus paaiškėjo, kad jis gimęs tame pačiame Vidgirių kaime už Marijam­ polės, kuriame ir mūsų mama gimė bei augo. Jiedu daug šnekėjosi apie to krašto bendrus pažįstamus ir jų li­ kimus. Mama svečią su Antanu vai­ šino pienu, medumi arba bulviniais blynais, kuriuos abu labai mėgo. An­ tanas svečiui aprodė visas savo krašto „įžymybes",— Trempinių eže­ rą, Koplyčkalnį, daug vaikščiojo po tėviškės laukus, buvo nuėję ir į Liu­ bavą. Vakarais kur nors susėdę ilgai kalbėdavo apie knygas, apie visokius literatūrinius sumanymus. Kiek su­ pratau, V. Žilionis tada rašė kažko­ kius apsakymėlius. Antanas jam duo­ davo literatūrinių patarimų. Brolis atrodė kiek daugiau prityręs litera­ tūriniame darbe, nes jo keli eilėraš­ čiai jau buvo paskelbti Kauno laik­ raščiuose, o, paskutinėse klasėse be­ simokant, keletą eilėraščių ir straips­ nelių išspausdino Marijampolėje lei­ džiamas laikraštis „Šešupės bangos". 14

Labai šiltai tada ir vėliau Antanas atsiliepdavo apie šio laikraščio re­ daktorių Kostą Stiklių. *

*

^

Prabėgo keletas metų. Antanas jau mokėsi Kauno universitete, brolis Pi­ jus, baigęs Veiverių mokytojų semi­ nariją, dirbo mokytoju Trakų apskri­ tyje Daugirdiškių kaime, vėliau per­ sikėlė arčiau Kaimo, į Karmėlavą, sesuo Izabelė ištekėjo. Namuose pa­ jėgiausi darbininkai liko vyresnieji broliai Juozas su Pranu ir aš. Vėliau Pranas išvažiavo mokytis į Gruzdžių veterinarijos technikumą, o mamai namuose tvarkytis padėjo jauniau­ sioji sesuo Agotėlė. Kaip ir anksčiau, nekantriai lauk­ davome, kada broliai sugrįš. Artėjant šventėms ar vasaros atostogoms, vi­ sada iš Antano arba Pijaus gaudavo­ me telegramą ar laišką, kur būdavo nurodyta tiksli parvykimo data. Bro­ lių važiuodavau dažniausiai aš. Pa­ ruošęs vežime arba rogėse patoges­ nes sėdynes, traukdavau į Kalvarijos geležinkelio stotį. Atstumas nedide­ lis — 15 kilometrų, bet keliai daž­ niausiai būdavo blogi, tekdavo kra­ tytis tris, kartais ir daugiau valandų. Mūsų susitikimai stotyje visada bū­ davo širdingi ir šilti. Grįžti atgal neprailgdavo, broliai klausinėdavo apie namus, kaimynus, o aš vis pasako­ jau. Važiuodavom per Kalvariją, vė­ liau keletą kilometrų per Palčebales,— čia žema vieta ir beveik visada blogas kelias, ratai klimpdavo, ark­ liai vežimą per purvą vos patrauk'

davo. Pravažiavus šią lygumą, Skariškės kaime kelias kiek geresnis ir įdomesnis, prasideda kalnuotos vie­ tos, pamažu priartėdavom prie Trem­ pimų kaimo ir savo namų. Smagu būdavo visiems susirinkti į gimtąją pastogę. Svarbiausias asmuo šeimo­ je buvo mūsų mama, ir ją visi labiau­ siai mylėjome. Broliai parveždavo lauktuvių, o man su Agotėle, kaip paprastai, geriausios dovanos buvo knygos ir visokie žurnalai, kurių An­ tanas vis daugiau mums atgabenda­ vo. Antanas, kaip paprastai, būdavo linksmas. Jis turėjo tarnybą, gyveno gerai, ir iš namų jau niekuo nereikė­ jo jam padėti. Prisimenu, kartą per Kalėdų atos­ togas sugrįžęs Antanas rado mamą sergančią. Stiprus peršalimas ją pa­ guldė į lovą. Susėdus prie Kūčių sta­ lo, mama truputį užkando. O Antanas buvo atvežęs butelį likerio. Pripylęs gal kiek per daug, daugiau kaip pusę stiklinės, ragina: ,,Išgerkite, mamyte, tuos vaistus ir matysite — rytoj būsi­ te sveika kaip ridikas". Mama pama­ žu, mažais gurkšneliais viską išgėrė sakydama, kad „skanus gėrymėlis", ir nuėjo į lovą. Ryte atsikėlė visiškai sveika ir tarė: „Ačiū tau, Antanuk, kad mane išgydei. Žinai, kai įsimetė ta liga, tai vargau dvi savaites, o da­ bar vėl sveika". Vėliau ji savo drau­ gėms sakydavo, kad geriausias vais­ tas nuo gripo tai likeris. Patardavo išgerti pusę stiklinės, atsigulus šiltai apsikloti, išprakaituoti, ir liga tuoj pat praeis.

*

*

*

Vieną vasarą brolis parvažiavo la­ bai patenkintas. Jis atsivežė pirmo savo eilėraščių rinkinio „Sutemų skersgatviuos" kelis egzempliorius. Išdalino mums, įrašęs geriausius lin­ kėjimus nuo autoriaus, ir žiūrėjo, kaip reaguosime. Perskaičius kiek labiau patiko tik keli eilėraščiai, o kiti buvo kažkokie neįprasti — ne­ sklandūs. — Kaip patiko? — klausia brolis rytojaus dieną.— A r geri eilėraščiai? Atsakiau: — Ne visi patiko, Maironio ge­ resni. Antanas tik pasakė, kad Maironis yra didelis poetas ir reikia daug dirbti norint pasiekti jo lygį. Rodos, pirmą Antano studentišką vasarą atsilankė mūsų tėviškėje Ka­ zys Boruta. Jis buvo jaunas, gražus, visada su akiniais ir pypkute danty­ se. Tuo metu buvo grįžęs iš Vienos (ten, rodos, studijavo). Antanas ir kiti namiškiai džiaugėsi sulaukę savo namuose tokio svečio, mums gerai žinomo poeto K. Borutos. Man atro­ dė, kad K. Boruta buvo labai rimtas, nelinksmas. Vieną ir gyvenimą šia­ me mieste charakterizavo neigiamai. Matyti, nelengva jam ten buvo. Su Antanu beveik nesiskirdavo. Vaikš­ čiodami po laukus, po Liubavo apy­ linkes, vis kalbėdavosi. Kartą, K. Bo­ rutai sutikus, Antanas iš rankraščių paskaitė kelis jo eilėraščius, kurie la­ bai man patiko. Brolis, matydamas, kad domiuosi K. Borutos kūryba, gal už kokių metų padovanojo man jo eilėraščių rinkinėlį „Kryžių Lietuva". 15

Si nedidelė knygelė buvo išleista Ry­ goje, ir joje esančius eilėraščius daug kartų skaitydamas išmokau atminti­ nai. Ypač patiko eilėraščiai „Sveti­ mas dangus", „Pasaka" arba apie že­ maičių sukilimą „Rūsčioji diena" ir kiti. Žinojau, kad K. Boruta buvo pri­ verstas bastytis po svetimus kraštus, ir buvo jo gaila. Jo eilėraščiai visa­ da mane žavi savo drąsumu, skambu­ mu ir revoliucingumu. *

❖

H:

Antanas savo literatūrinius suge­ bėjimus panaudodavo ir kitose sri­ tyse, sugalvodamas įvairių istorijų, kurias pasakodavo vietoje anekdo­ tų. Humoro gyslelė ir pirmieji litera­ tūriniai bandymai gal truputį atsi­ spindi ir žemiau pateikiamame pasa­ kojime. Gretimam kaime gyveno toks Jonas Bezgėla. Vyras apie 30 metų. Jaunystėje persirgęs meningitu ir nuo to laiko pasidaręs gerokai keis­ tas. Gyveno neturtingoje šeimoje su motina ir broliu. Jonas namuose be­ veik nebūdavo, jis eidavo per žmo­ nes kapodamas malkas, kitus ūkio darbus dirbdamas. Vienoje vietoje ilgiau k a ip kelias dienas neišbūdavo. Labai mėgo keliones ir mokėjo įdo­ miai pakalbėti. Atsilankydavo Jonas ir mūsų namuose. Dažniausiai užei­ davo vasarą, kai Antanas atostogau­ davo. Sakė, esą „malonu pasikalbėti su protingu žmogumi". Kartais pra­ šydavo: — Antanuk, tu mokytas žmogus, išmokyk mane gražią prakalbą pasa­ kyti, ir kad būtų juokinga. — Kam tau, Jonai, reikia tos pra­ kalbos? — klausdavo Antanas. 16

— Žinai, kai vaikštau po pasaulį ir išgirstu, kad kur nors vedybos, krikš­ tynos ar kokios vardinės, tai nueinu, prisistatau, kad esu Jonas Bezgėla, ir atsistojęs arti durų pasakau savo prakalbą. Už tai mane gerai pavaiši­ na, išgerti duoda. — Jei toks rimtas reikalas, tai ką nors sugalvosiu,— sakydavo brolis,— ir parašysiu, o tu išmok ir sakyk tas prakalbas į sveikatą. — Nieko neišeis, — prieštarauja Jonas.— Aš nemoku skaityti, taip ne­ išmoksiu. Be rašto, atmintinai mane išmokyk! Brolis greitai ką nors sugalvodavo ir kartodavo Jonui tą patį keletą kar­ tų, kol šio galvoje susikristalizuoda­ vo prakalbos kontūrai. Daug kartų garsiai kartodamas išmokdavo atmin­ tinai ir visai nebloga prakalba jam išeidavo. Pavyzdžiui, prisimenu ištrauką iš vienos prakalbos, kuri buvo maždaug tokia: — Jūs netrukus išgirsite, kad Jo ­ nas po sėkmingų vedybų su preziden­ to dukra stato fabriką ant bedugnės kranto. Fabriko ūžimas ir mašinų dundėjimas bus girdėti ant visos pa­ rapijos. Savo fabrike gaminsiu viso­ kius šriubus, muterkes ir patkavas, labai reikalingus sugriuvusio ūkio atstatymui. Iš mano mašinų patkavos ir uknoliai byrės vis coliais ir co­ liais... Aš pakaustysiu visą tautą ir neslidinės mūsų brangi tėvynė Lietu­ va ir t. t. Tos prakalbos buvo naivios ir ma­ žos literatūrinės vertės, bet žmonėms patikdavo, Jonas susilaukdavo ovacijų, jį gerai pavaišindavo. Turėda­

mas prakalbą, prašydavo brolio Juo­ zo, kad padarytų naujas mediniais padais klumpes. Užsimovęs tas klum­ pes dingdavo iš mūsų apylinkių dviems trims mėnesiams. Pėsčias ke­ liaudavo po Lietuvą, aplankydamas kiekvieną miestelį, kaimą, dirbda­ mas lengvesnius darbus ir sakydamas prakalbas. Grįždavo pavargęs, sudi­ lusiais klumpių padais. Praėjus ku­ riam laikui, vėl prašydavo naujų klumpių ir naujos prakalbos. Grįžęs dažnai būdavo nepatenkin­ tas, kad jo keliones varžo valstybės sienos ir Baltijos jūra. Prieina lenkų, latvių ar vokiečių sieną, ir toliau jo neleidžia. Turbūt nebuvo Lietuvoje miestelio ar kaimo, kurio Jonas nebūtų aplan­ kęs. Labai smulkiai ir vaizdžiai pasa­ kodavo savo kelionių įspūdžius ir nuotykius. Antanas vis ketino para­ šyti apie Joną apysaką. Baigė savo gyvenimą Jonas Bezgėla taip: pra­ džioje Didžiojo Tėvynės karo buvo rastas laukuose vokiečių nušautas. Ą:

¿į:

Sį:

Kitą vasarą Antanas parvežė naują savo eilėraščių rinkinį „Gatvės švin­ ta". Per šias atostogas, pasistatęs so­ de staliuką, jis rašydavo įvairius straipsnius ir apsakymus. Ką nors parašęs, mėgdavo mums paskaityti klausdamas: — Kaip atrodo, ar gyvenimiška, ar galėjo taip būti? A r galėjo apsa­ kymų veikėjai panašiai kalbėti? Mums dažniausiai viskas patikda­ vo, gal todėl, kad buvo aprašomos

pažįstamos vietovės ir žinomi asme­ nys. Daugumą šių apsakymų Anta­ nas siųsdavo į laikraščius, dažniau­ siai į „Lietuvos žinias1'. Už kurio lai­ ko gaudavo ir mums duodavo paskai­ tyti jau išspausdintus savo kūrinius. Vėliau tik keli tuo metu rašyti apsa­ kymai pateko į jo knygas — tai „Ber­ no galas", „Nastazė" ir dar vienas kitas. Matyti, pats brolis juos laikė silpnesniais, mažesnės literatūrinės vertės. Laisvesnėm valandėlėm, kai nusi­ bosdavo skaityti arba rašyti, Anta­ nas, kaip ir anksčiau, mėgdavo ką nors padirbėti. Prisimenu, kartą aš ariau dirvą. Atėjęs Antanas prašo, kad duočiau ir jam pamėginti. Pa­ aiškinau, k a ip reikia la ik y t i ž a g r ę , ir kitas šio darbo „gudrybes", taip pat patariau, kad geriau arti basam, nes labai byra į klumpes žemės. Antanui nieko iš to arimo neišėjo. Ne jis žag­ rę, o žagrė jį valdė. Noragas arba per giliai sminga į žemę, kad net ark­ liai nepatraukia, arba, iššokęs iš va­ gos, šliaužia paviršiumi. Taip apėjęs keletą vagų, visas suprakaitavo, me­ tė aręs ir sako: — Trauk velniai tokį darbą, kam man čia be reikalo vargti, artojas iš manęs, matyti, neišeis. — Čia tau, brolau, ne universite­ tas, čia reikia pasukti galvą, kad va­ gos būtų lygios ir arimas gražus,— pasakiau kažkur girdėtą posakį. Mudu su broliu Juozu buvome įsi­ taisę kalvę. Nulipinome iš molio ma­ žą pastatuką, įrengėme ten pakurą, anglimis kūrenamą, pastatėme ran­ komis sukamą ventiliatorių, kuris ge­ 17

rai įpūsdavo ugnį ir pakeldavo tem­ peratūrą. Tokiu būdu geležį galima įkaitinti iki raudonumo, net iki bal­ tumo. Įrankius vienus pirkome, kitus patys pasigaminome ir čia atlikda­ vome visus ūkyje reikalingus kalvės ir šaltkalvystės darbus. Pradžioje mokėjome tik pasmailinti akėtvirba­ lius arba noragus, o vėliau iš juosti­ nės geležies jau sugebėdavome pada­ ryti pasagas, patys ir arklius kaustė­ me. Užeidavo ir Antanas į mūsų kal­ vę, jis mėgo pakilnoti kūjį ir kalda­ vo geležį, kol visas sušildavo. Džiaug­ davos, kad fiziškai padirbėti labai sveika. Mėgo vis rodyti savo rankų muskulus, turbūt galvojo, kad po kiekvieno menko darbelio tie musku­ lai padidėja. #

*

g:

Brolis Pijus buvo mėgėjas visokių naujovių. Vieną vasarą jis atvežė radijo aparatą, kurio kaimo žmonės nebuvo matę nė girdėję. Tas radijas buvo dar labai primityvus, detekto­ rinis. Antanas daug padėjo įrengiant sudėtingą anteną, įžeminimą. Klausė­ mės užsidėję ausines. Buvo nuostabu, kad be jokių laidų girdėti kalba ir muzika per didelį atstumą, tik nepa­ togu, kad klausyti galėjo vos du žmo­ n ė s— turėjome dvejas ausines. Ki­ tais metais Pijus pirko ir per atosto­ gas parvežė radiją su garsiakalbiu. Visą radijo komplektą sudarė, rodos, penki dalykai: pats radijo aparatas, baterijų blokas, akumuliatorius ir du garsiakalbiai. Buvo girdėti jau kur kas daugiau stočių ir nereikėjo ausi­ 18

nių. Susirinkę kaimynai klausėsi su nepasitikėjimu, manydami, kad čia kažkokia apgavystė — gal paslėptas gramofonas, apie kurį buvo girdėję, o gal čia kokie burtai ar velnio išmislas. Šeštadienio vakarą, išklausius visą programą, Antanas pakvietė išeinan­ čius kaimynus rytojaus dieną klau­ syti per radiją mišių sakydamas: — Kam jums eiti kelis kilometrus į bažnyčią ir gaišti laiką, čia, patogiai susėdę, kaip ponai be nuovargio iš­ klausysite per radiją tas mišias. — Bijok dievo, Antanuk, ką tu čia dabar šneki, šventą dieną nenueiti į bažnyčią ir neišklausyti mišių yra smertelnas griekas, — užprotestavo senis Kirelevičius. — Tikrai girdėsite mišias, o ir pa­ mokslą Kauno kunigėlis daug gražes­ nį pasako kaip tas Liubavo senu­ kas,— patvirtino mama. Prisimenu, rytojaus dieną susirin­ ko apie penkiolika žmonių. Kai kurie kaimynai atsivedė savo žmonas ir vaikus. Visi labai rimtai ir atidžiai klausėsi iš Kauno katedros transliuo­ jamų mišių ir pamokslo. Moterys klaupėsi, žegnojosi ir meldėsi. Kai­ mynai, išklausę pamaldas, patenkinti skirstėsi, o Antanas aiškino: — Matote, čia jokių burtų nėra. Radijas yra geras žmonių išradimas. Čia galima išgirsti ne tik mišias, bet paskaitas, koncertus ir visa kita. Pijus turėjo ir fotoaparatą, taip pat gana primityvų; kiekvienai nuotrau­ kai reikėjo dėti į aparatą vis naują stiklo plokštelę. Antanas labai mėgo

fotografuoti. Nuotraukos išeidavo gana geros, kai kurios iš jų vėliau buvo panaudotos Antano leidžiamo­ se knygose ir kitur. Matydamas, kad mes domimės vi­ sokia nauja technika, Antanas atve­ žė namiškiams dovanų patefoną. Tai buvo didelė medinė dėžė su rankena. Kartu buvo ir kelios plokštelės. Vie­ na iš jų, prisimenu, vadinosi „Po Pa­ ryžiaus stogais", dainavo kažkoks prancūzų dainininkas. Šią dainą An­ tanas buvo išvertęs į lietuvių kalbą, ją pats kartais dainuodavo. Išmoko­ me ir mudu su Agotėle. Turėjome keletą šokių plokštelių, ir jaunimui, kai norėdavo pašokti, nereikėjo ieš­ koti muzikanto. Šiuo patefonu daug metų naudojomės. $

Jfc

if!

Gerai neprisimenu, kuri tai buvo Antano atostogų vasara, tik žinau, kad ji broliui buvo nelabai maloni. Prasidėjo viskas tuo, kad jis parašė korespondenciją, o gal tikriau felje­ toną, kuris buvo išspausdintas laik­ raštyje „Diena". Tas jo rašinys vadi­ nosi „Kur bažnyčios griūva", pasira­ šytas buvo ne pavarde, o slapyvar­ džiu „Čiupt už kulno". Be viso kito, šiame feljetone An­ tanas gana linksmai aprašė Vincą Suchockį iš Gulbinavo kaimo. Tai vy­ ras apie 25 metų, didelis mušeika. Dalis jaunimo tuo metu dar buvo ga­ na tamsi. Vakaruškose ar kituose su­ sibūrimuose smarkiai gerdavo, o ger­ davo pigiausią gėrimą eterį, kurį va­ dino „dropu". Šis dropas buvo slapta

gabenamas iš Vokietijos, spekulian­ tai jį pardavinėjo po litą už šimtą gramų. Suchockis ir panašūs į jį pri­ sigėrę greitai išprovokuodavo muš­ tynes. Mušdavosi dažniausiai vieno kaimo vyrai su kito. Čia didesnės priežasties nereikėjo, užteko menko įžeidimo arba mušdavosi už „mer­ gas", kaip buvo įprasta sakyti. Poš­ kėjo laužomos tvoros, nes tvorų vir­ bai tinkami įrankiai muštynėms. Su­ chockis buvo kaimo mušeikų vadas. Jam virbų nereikėjo, nes jis niekada nesiskirdavo su savo ąžuoline, švinu apkaustyta lazda. Kalbėjo žmonės, kad prie jo lazdos galo pritvirtintas apie pusės kilogramo švino gabalas. Taigi Suchockio vadovaujami mušei­ kos kartais gerai įkrėsdavo kito kai­ mo vyrams, bet kartais ir patys gaudavo į kailį. Priklausydavo nuo įvairių aplinkybių, nuo situacijos, mušeikų skaičiaus. A r didelės buvo muštynės, spręsdavo iš to, kiek ku­ rio galvoje liko žaizdų, kiek padary­ ta kitokių sužalojimų. Po muštynių keletą savaičių būdavo ramu. Nu­ kentėjusieji gydydavosi žaizdas arba sėdėdavo daboklėje, nes kartais įsi­ maišydavo policija ir keletą paso­ dindavo. Suchockis buvo labai kerštingas. Išgirdęs nors ir nepagrįstas paskalas apie save, visiems stengdavosi atsi­ lyginti, žinoma, su savo lazda. Ne­ paisydavo vyras tai ar moteris, ne­ svarbu kur, laukuose prie darbų, ke­ lyje ar šventoriuje prie bažnyčios. Apie jo žygius brolis ir buvo pa­ pasakojęs minėtame feljetone. Suchockiui kažkas pasakė ar paskaitė, ką apie jį rašo laikraščiai. Jis, maty­ 19

ti, nujautė arba žinojo, kas parašė. Sutikęs artimą kaimyną Bieliūną, pa­ sakė: — Žinau, čia to Venclovų studen­ čioko darbas, aš jam pačiupsiu už kulno su lazda, nereikės jam nekal­ tus žmones šmeižti per gazietas. Antanas, apie tai išgirdęs, vengė Suchockio. Būdavo, kai karštomis dienomis išsirengęs prie' ežero skai­ tydavo knygą arba laukuose ką nors dirbdavo, tai, pamatęs Suchockį lin­ guojant per kalnus artyn, greitai su­ rinkęs savo daiktus, skubėdavo į na­ mus sakydamas, kad jis Suchockio nebijo, tik nenori su kvailiu turėti reikalą. Suchockis nedrįsdavo užsukti į sodybą ir atsiskaityti už jam pada­ rytą nuoskaudą. Antanas kur nors eidamas,— į Liubavą parnešti laik­ raščių ar kitur, dėl visa ko pasiimda­ vo kokį nors pagalį arba kviesdavo mane ar Agotėlę kartu eiti. Suchockis mūsų apylinkėje siautė­ jo keletą metų. Dažnai pasigirsdavo, kad Suchockis tai sumušė merginą, kuri nėjo su juo šokti, tai kokį kai­ myną ir pan. Žmonės norėjo, „kad kur galą gautų tas Suchockis", ne­ saugu darėsi daug kam. Vieną dieną Suchockis nuėjo į Ber­ žynų kaimą pas Balevičius „atsiskai­ tyti" su Balevičių vyrais. Kai Suchoc­ kis vienam iš jų vožė lazda, antrasis smogė atgal kažkokiu gelžgaliu. Smūgis buvo mirtinas. Kaltininkas tuoj pat nuėjo į Liubavo policijos nuovadą pranešti, kad užmušė Su­ chockį. Buvo tardymas, vėliau teis­ mas, kuris Balevičių nuteisė dvejus metus kalėti. Prisimenu, kaip visi apylinkės gyventojai džiaugėsi saky­ 20

dami, kad „koks buvo gyvenimas, tokia ir mirtis". Suchockio laidotuvės nebuvo tokios rimtos ir liūdnos, kaip paprastai būna. Visi džiaugėsi, kad pagaliau gavo galą visos apylinkės siaubas Suchockis. *

*

*

Vieną vasaros dieną pasirodė mū­ sų namuose Petras Cvirka. Antanas buvo išėjęs į Liubavą parnešti gau­ namos korespondencijos, o mes tuo metu troboje valgėme pietus. Sulojus šuniui, mama, žiūrėdama pro langą, sako, kad ateina kažkoks nepažįsta­ mas gražus vyrukas. Įėjęs ir pasisvei­ kinęs klausia, ar čia gyvena toks An­ tanas, studentas. Vėliau pasisakė, kad jis esąs Petras Cvirka, ir klau­ sia — ar girdėjote tokį? Mes buvome labai daug apie jį girdėję, aš net at­ mintinai mokėjau vieną jo eilėraštį apie rožančių. Grįžo ir Antanas, nu­ džiugo pamatęs savo draugą. Mama juos pavalgydino, ir prasidėjo įvai­ rūs pokalbiai. P. Cvirka savo links­ mumu, nuoširdumu ir gyvumu mus visus sužavėjo ir, pabuvęs keletą die­ nų, pasidarė labai artimas bei savas. Antanas su Cvirka daug vaikščioda­ vo po Liubavo apylinkes, laipiojo po Kačergų kalnus. Maudėsi ežerėlyje, mėgo pabūti Koplyčkalnyje (arti tė­ viškės esantis gražus kalnelis, apau­ gęs beržais, pro kurį teka mažas upe­ liukas). Miegoti eidavome į kluoną ant šieno. Čia kalbėtasi daugiausia lite­ ratūrinėmis temomis. P. Cvirka, ro­ dos, jau buvo išleidęs savo apysakų

„Saulėlydis Nykos valsčiuje" kus virvei, iš kelių kilometrų aukščio ir buvo gal labiau prityręs literatūri­ nukristi į bedugnę — iš žmogaus tada niame darbe. Antanas ruošė spaudai liktų tik šlapia vieta. Mama klausy­ savo pirmąją prozos knygą. Prisime­ dama pertraukdavo: nu, jau anksčiau rinkome knygai vi­ — Kas tave nešė į tuos kalnus, ar sokius pavadinimus, o Antanas vis nėra geresnių vietų kur nuvažiuoti, nebuvo patenkintas. Čia Cvirka davė juk galėjai nukristi ir užsimušti. Ge­ mintį, kad jo knygai tiktų pavadini­ rai, kad nežinojau, o būčiau neužmi­ mas „Beržai vėtroje", tik kai kuriuos gus per naktis. apsakymus reikią truputį papildyti,— Po kurio laiko Antanas vėl buvo įvesti „beržą vėtroje". Matyti, todėl išvykęs — į Prancūziją, Vokietiją. P. Cvirkai patiko tas pavadinimas, Grįžęs visada daug pasakodavo apie kad mūsų apylinkėse ir Koplyčkalny- matytus miestus: Berlyną, Paryžių, je augo daug gražių beržų. Tokiu pa­ apie vieną iš didžiausių muziejų Luv­ vadinimu vėliau ir išėjo brolio pir­ rą, Eifelio bokštą, garsiąją Paryžiaus moji apsakymų knyga. katedrą. Labai buvome sukrėsti, kai Su P. Cvirka, taip pat K. Boruta ir jis pasakojo apie Verdeno mūšio lau­ V. Žilioniu nenutrūko mano pažintis kus ir kita. iki šių Antano draugų mirties. Vėliau broliui Antanui teko daug keliauti, pamatyti daug kraštų, gra­ * * * žių miestų, susitikti ir susidraugauti su daugeliu įdomių žmonių. Antanas dažnai kalbėdavo, kad bū­ tų įdomu išvažiuoti kur nors į užsie­ * * * nį ir pamatyti pasaulio. Tokia proga pasitaikė, rodos, jam mokantis tre­ čiame kurse. Tą vasarą Antanas par­ Per mūsų pokalbius Antanas kar­ važiavo jau baigiantis atostogoms ir, tais užsimindavo, kad jie, P. Cvirka, susirinkus visai šeimai, vis pasakojo V. Žilionis, J. Šimkus ir kiti jauni ra­ apie savo kelionę. Kelionei vadovavo šytojai, ketina išleisti savo žurnalą, jo labai gerbiamas profesorius kuris turėtų būti įdomesnis už tuo B. Sruoga. Važiavo per Vokietiją, metu ėjusius žurnalus. Vėliau Anta­ Austriją, Italiją. Pabuvojo Berlyne, nas rašė, kad žurnalas jau spausdi­ Vienoje ir kituose miestuose, bet namas, ir netrukus gavome paštu svarbiausias kelionės tikslas buvo Al­ „Trečio fronto" pirmąjį numerį. pių kalnai. Pasakojo apie tų kalnų Tikrai, šis žurnalas skyrėsi nuo ki­ grožį, kaip jie, visa grupė, lipo susi­ tų ir savo moderniška išvaizda, ir tu­ rišę virvėmis ir pasiekė beveik ketu­ riniu. Jame esantys straipsniai bei rių kilometrų aukštį. Antanas mokėjo eilėraščiai buvo kovingi, drąsūs, įdo­ gana vaizdžiai viską nupasakoti sa­ mūs. Vėliau gaudavome ir kitus nu­ kydamas, kad lengvai galėjo, nutrū­ merius. Antanas buvo patenkintas 21

žurnalu, nors reikėjo daug darbo ir laiko surinkti medžiagą, suredaguoti ir išleisti. Buvo rūpesčių ir visokių nemalonumų su cenzoriais ir t. t. Artėjo broliui mokslo pabaiga uni­ versitete. Paskutinę studijų vasarą tėviškėje jis įtemptai dirbo rašyda­ mas diplominį darbą. Poilsio valan­ dėlėmis pasakodavo visokius nuoty­ kius iš studentų gyvenimo. Tais lai­ kais universitete buvo įvairių korpo­ racijų, įdomūs būdavo jų tarpusavio santykiai, ginčai ir kita. Antanas vi­ sada labai gerai atsiliepdavo apie kai kuriuos profesorius. Labai gerbė ir vertino Vinco Krėvės, Vinco Myko­ laičio-Putino ir Balio Sruogos kūrybą. Kartais prisimindavo ir savo pirmuo­ sius mokytojus. Su meile ir dėkingu­ mu kalbėdavo apie Kazį Klimavičių ir Julių Butauską (šis prikalbino tėtę leisti jį į mokslą ir paruošė stojimui į gimnaziją). Kai Antanas baigė universitetą, prasidėjo kitas jo gyvenimo laikotar­ pis. Dirbdamas žydų gimnazijos mo­ kytoju, brolis nenutraukė ir savo mėgstamo literatūrinio darbo. Įvairūs Antano kūriniai buvo spausdinami „Kultūroje", „Lietuvos žiniose" ir kitur. Per atostogas rečiau pasirody­ davo tėviškėje. Taip pat ir Pijus re­ čiau lankydavosi; buvo sukūręs šei­ mą. Matyti, broliai turėjo savus pla­ nus ir savus interesus. Atėjo laikas ir man palikti gimtąją pastogę. Turėdamas dvidešimt trejus metus, išėjau iš namų ir pradėjau sa­ vo mokslus nuo pradžios mokyklos kurso. 22

% ^

$

Buržuazinei valdžiai valdant Lietu­ vą, pažangių — kairesnių pažiūrų žmogui, nors ir baigusiam aukštąjį mokslą, buvo nelengva. Vien iš rašy­ mo irgi nepragyvensi. Rašyti taip, kaip valdžia pageidavo, brolis nega­ lėjo. Žinoma, ir nenorėjo. Nuolatinį mokytojo darbą pagaliau gavo Klai­ pėdoje— ten buvo kiek kitokia at­ mosfera ir darbą gauti buvo lengviau. Išsikėlus broliui į Klaipėdą, mudvie­ jų asmeniniai ryšiai lyg ir nutrūko. Susirašinėjome, dalindavomės minti­ mis bei įvairia informacija. Klaipėdo­ je gyvendamas, be tiesioginio darbo, įtemptai dirbo prie romano, kuris vė­ liau išėjo „Draugystės" pavadinimu. Atsiuntė jis man naują savo knygą su užrašytais gerais linkėjimais. (Gai­ la, kad vėliau, per karą, kartu su ki­ tomis knygomis ir šis egzempliorius žuvo.) Man romanas patiko todėl, kad buvo teisingai aprašytas to meto Kauno studentų ir inteligentijos gy­ venimas. Buržuazinė spauda šią kny­ gą vertino neigiamai, pažangesnė — gyrė, ir eiliniam skaitytojui sunku buvo spręsti, kas teisus. Europos padangė vis labiau niau­ kėsi. Vokiečiai buvo pradėję karą. Grėsė pavojus Klaipėdai, o gal ir vi­ sai Lietuvai. Deja, ta diena atėjo. Vokiečiai atplėšė Klaipėdą nuo Lie­ tuvos, ir brolis vėl grįžo į Kauną. Apie tai smulkiau nerašau, nes Anta­ nas pats labai išsamiai tai yra apra­ šęs. Grįžęs apsigyveno A. Fredoje, dirbo „Lietuvos žiniose", rašė straips­ nius į „Kultūros" žurnalą, kitus pa­

žangesnius laikraščius ir šiaip taip vertėsi. Tuo laiku gyvenau Kaune, taigi dažnai susitikdavom. Aplankydavo jis mane, bet dažniau aš buvodavau Fredoje. Gyveno jis čia malonioje draugiškoje šeimoje. Buvo linksmas, atrodė, kad viskuo patenkintas. Išeidavom mudu kartais pasivaikščioti Fredos šlaitais arba į Botanikos sodą. Antanas daug pasakodavo, kad ateis geresni laikai, kad turėtų būti visai kitokia santvarka. Nupasakodavo, kokia ji, ta santvarka, jo supratimu turėtų būti. Nemėgo ir negailestingai kritikavo Lietuvos buržuazinę san­ tvarką. Kartais Fredoje matydavau ir P. Cvirką. Tuo metu jis buvo labai žinomas rašytojas,— jau parašęs ge­ riausias knygas. Pokalbiai su broliu ir P. Cvirka dažniausiai sukdavosi apie įvairius rašytojus, knygas ir ki­ tus literatūrinius reikalus bei suma­ nymus. Atėjo diena, kada keitėsi buržua­ zinė Lietuvos santvarka į naują — so­ cialistinę, tarybinę. Antanas buvo paskirtas į aukštas pareigas. Jis su nauja Lietuvos vyriausybe ir savo draugais labai daug dirbo,— krašto gyvenimas buvo iš pagrindų pertvar­ komas. Su Antanu šiuo laikotarpiu rečiau susitikdavome. Kartais brolis saky­ davo: — Kaip puiku dabar būtų rašyti, kiek naujų įdomių temų, ir niekas, jokia cenzūra nevaržo, gali rašyti, ką tik nori. Bet rašymas nepabėgs. Da­ bar yra svarbesnių darbų, ir juos tu­ ri kas nors dirbti.

Tie metai buvo didelio, įtempto darbo metai. Gyvenimas pradėjo įei­ ti į normalias vėžes, bet staiga karas. Jis neaplenkė ir mūsų krašto. Didelis ir sunkus karas, kuris jau pirmąją dieną pareikalavo daug aukų. Neži­ nioj dingo ir brolis Antanas. Mes, pasilikusieji okupacijoje, pa­ tyrėme daug sunkių ir skaudžių die­ nų. Mūsų senutė mama glaudėsi pas jauniausią dukrą Agotėlę, kuri su sa­ vo šeima gyveno Salaperaugio kai­ me. Aš gyvenau Kaune, dirbau sene­ lių namuose buhalteriu. Dažnai nak­ timis slėpdavausi mažame sandėliu­ ke, kad vokiečiai neišvežtų darbams į Vokietiją. Vakarais lankiau suau­ gusiųjų gimnaziją. Kai galėdavau, nuvažiuodavau pas motiną. Dažnai rasdavau ją nusiminusią ir verkian­ čią. Labai mylėjo Antaną ir vis kar­ todavo: — A r gyvas tas mūsų Antanukas, gal jo ir kauleliai supuvę kur sveti­ mam krašte... Praėjus gal porai metų, slapta klau­ sydamasis Maskvos radijo, išgirdau kalbant brolį. Skaitė jis savo naujus eilėraščius. Šią gerą žinią, artimiau­ siai progai pasitaikius, pranešiau ma­ mai. Ji labai palinksmėjo ir gyveno viltimi, kad greitai baigsis karas, kad sulauks gyvo ir sveiko savo mylimo sūnaus. Taip prastūmėme dar apie metus. Karas ėjo į pabaigą, Tarybinė Armi­ ja išvadavo Vilnių ir Kauną. Aš, kaip ir dauguma žmonių, buvau pasitrau­ kęs toliau nuo fronto, į tėviškę. Čia teko išgyventi daug sunkių ir šiurpių momentų. Paskui su pervargusią ir ligota savo mama sugrįžau į Kauną. 23

Čia kiek susitvarkę, pailsėję pradė­ jome laukti Antano. Kauno laikraš­ tyje pastebėjau išspausdintus kelis naujus Antano eilėraščius, vienas iš jų vadinosi „Sugrįžimas". Už kelių dienų pamatėme pro langą ateinant mūsų Antaną. Susitikimas buvo la­ bai jaudinantis. Džiaugėmės visi, kad išlikome, kad vėl esame drauge. Tomis dienomis Antanas dažnai lankydavos čia, Kalniečių gatvėje, kur mudu su mama buvome įsikūrę. Daug kalbėjome apie tai, ką mes visi per tuos ilgus metus patyrėme. Anta­ nas buvo sublogęs, jau pabalusia galva, bet laimingas radęs gyvus sa­ vo šeimą ir artimuosius. Pasakojo, kokie dideli darbai laukia, ir troško greičiau į juos įsitraukti. *

*

*

Pokario metais brolis, nors buvo labai apkrautas administraciniu ir vi­ suomeniniu darbu, pagrindinį dėme­ sį visada skyrė kūrybai, literatūrai. Greitai pasirodė jo nauja karo me­ tais parašytų eilėraščių knyga „Obe­ lis kur augalota", kiek vėliau ir atsi­ minimų iš fronto knyga „Karo lau­ kuose". Šiuo laikotarpiu brolis su P. Cvir­ ka, K. Korsaku ir kitais draugais tel­ kė rašytojus į Rašytojų sąjungą, bū­ rė karo išblaškytus kultūros darbuo­ tojus. Ragino juos vėl kurti, rašyti, savo naujais kūriniais turtinti Tary­ bų Lietuvos kultūrą. Dėjo pastangas, kad būtų leidžiami mūsų klasikų kū­ riniai, kurie vėliau buvo surinkti, 24

įvertinti ir pasirodė gražiomis raštų, serijų knygomis. Brolis buvo jautrus ir rūpestingas kitų žmonių bėdoms ir nelaimėms, dažnai su tuo susijusius sunkumus bei rūpesčius prisiimdamas sau. Prisimenu, 1946 metų pavasarį, per didįjį Kauno potvynį sunkiai susirgo mūsų brolis Pranas. Atėjus žiniai, reikėjo sergantį brolį skubiai atvežti į Kauną. Pranas tuo metu gyveno Babtuose. Per ištvinusią Nerį neįma­ noma buvo persikelti. Transportą taip pat nelengva buvo surasti. Tik rytojaus dieną, per vargą gavus kaž­ kokioj organizacijoj transportą, Pra­ nas buvo atvežtas ir paguldytas Kau­ no ligoninėje. Apie šią nelaimę suži­ nojau tik tada, kai gydytojai jau da­ rė, ką galėjo, kad išgelbėtų ligonį. — Kodėl man nepranešei anks­ čiau, juk galėjau daug ką padėti? — paklausiau Antaną. Jis atsakė: — Nenorėjau tavęs trukdyti. Tu mokaisi ir dar dirbi. (Tuo metu bu­ vau studentas.) Pranas sirgo sunkiai ir nepagydo­ mai. Praėjus kelioms savaitėms, mū­ sų mielas Pranas mirė. Visus laidoji­ mo sunkumus, kaip vyresnis šeimo­ je, Antanas irgi ėmėsi ant savo pe­ čių. Tuo sunkiu momentu, atsiradus bent valandėlei laisvesnio laiko, An­ tanas ypač daug dirbo: ruošėsi pa­ skaitom universitete arba rašė saky­ damas: — Darbas labai raminamai nutei­ kia, kitaip būtų be galo sunku. Gyvendami viename mieste dažnai susitikdavome. Pasidalindavome įvai­ ria informacija. Antanas džiaugėsi, kad mano mokslas eina į pabaigą ir

kad būsiu labai reikalingas specialis­ tas, bet dažniausiai jis pasakodavo apie literatūrą, apie savo dar neįgy­ vendintus planus. Antanui persikėlus gyventi į Vil­ nių, mūsų susitikimai tapo retesni, bet santykiai visada išliko draugiški, broliški, šilti. Brolis dažnai užsimin­ davo, kad labai norėtų atsidėti vien literatūriniam darbui, kad jam ne prie širdies administracinė veikla, kad labai išvargina nepabaigiami, dažnai nuobodūs ir kartais nereika­ lingi posėdžiai. Vėliau nuo šių įvairių pareigų pa­ laipsniui išsivadavo ir galėjo dirbti vien tik literatūrinį, jo taip mėgsta­ mą, darbą. Vėl daug rašė, taisė, re­ dagavo straipsnius, romaną, eilėraš­ čius. Viena po kitos pasirodydavo jo naujos knygos. Džiaugdavosi kiek­ viena išėjusia, ir ne tik savo, bet ir kitų rašytojų knygomis, kol nelemta, sunki liga išmušė jį kuriam laikui iš normalių gyvenimo ir darbo vėžių. Kiek apsveikęs vėl ėmėsi darbo no­ rėdamas realizuoti savo sumanymus. Parašyti dar neparašytas knygas. Šiuo laikotarpiu dažniau su broliu susitikdavau. Kartais rasdavau jį ne per geriausios nuotaikos. Kiek suge­ bėjau, stengiaus prablaškyti, pakelti ūpą. Mudviejų pokalbiai ir dabar sukdavosi daugiausia apie literatūrą. Man būdavo įdomu, ką naujo rašo J. Baltušis, K. Korsakas ir kiti mūsų ir kitų respublikų rašytojai. Jis mie­ lai pasakojo ir džiaugėsi kiekvienu geru naujai išleistu kūriniu. Vienoje savo knygoje Antanas, rašydamas apie tėvą, taip sako: „Jis labai mylėjo medžius, bites, knygas

ir, be jokios abejonės, pirmąją meilę! knygai, kaip dideliam stebuklui, ne­ jučiomis jis įžiebė ir mano vaikiško­ je sieloje". Panašiai galiu pasakyti ir aš. Mano meilę knygai brolis Anta­ nas ugdė dar nuo vaikystės, atveždamas ir patardamas skaityti pirmą­ sias vaikiškas knygeles. Nors mano specialybė tolima literatūrai, ypač grožinei, bet myliu literatūrą, labai vertinu ir skaitau geras knygas. *

*

*

Antano gyvenime buvo daug sun­ kių momentų. Buržuaziniais laikais jį mėtė iš tarnybų, persekiojo, vėliau — sunkus karo laikotarpis, artimųjų ne­ tekimas, bet ypač sunkiai ir jautriai Antanas išgyvendavo artimųjų žmo­ nių — mamos, brolių, draugų (S. Nė­ ries, P. Cvirkos, K. Borutos ir kitų) mirtis. Šios mirtys labai prislėgdavo brolį. Žmona Eliza tokiais momentais visada surasdavo švelnių paguodos žodžių. Ji mokėdavo nuraminti, iš­ blaškyti, pakelti nuotaiką. Prisimenu, kaip mes (Eliza, Anta­ nas ir aš) 1957 metų gegužės naktį grįžome iš Kapsuko palaidoję savo mamą. Buvo labai liūdna. Mudu su Antanu, šio skaudaus netekimo pri­ slėgti, nieko nenorėjome,— nei šne­ kėti, nei galvoti. Eliza visą laiką kal­ bėjo kažką įdomaus, kartais net linksmesnio, tuo mėgindama išblaš­ kyti mūsų niūrias mintis. Antanas buvo labai jautrus miru­ siųjų šeimoms. Stengėsi padėti mora­ liai ir materialiai, rūpinosi, kad būtų surinkti ir išleisti mirusiųjų draugų 25

raštai, dažnai pats visą medžiagą rinko, tvarkė, redagavo. Taip buvo išleisti P. Cvirkos ir S. Nėries raštų pirmieji leidimai. Antanui sergant, jo žmona Eliza visada būdavo su juo. Nors liga bu­ vo rimta, bet Eliza niekada nerodė savo nerimo. Kritiškais momentais ji laiku parūpindavo medicininę pagal­ bą. Antanui gulint ligoninėje, ir Eli­ za, kiek leido gydymo įstaigų tvar­ ka, visada buvo šalia. Pagerėjimų metu sudarydavo kuo geriausias są­ lygas darbui. Namuose visada buvo šilta atmosfera ir jauku. Kad Anta­ nas sirgdamas galėjo dirbti kūrybinį darbą, parašyti dar keletą knygų, yra didelis jo žmonos, mielosios Eli­ zos, nuopelnas. Vieną birželio dieną aplankiau sergantį brolį ligoninėje. Radau jį geros nuotaikos. Kartu buvo ir Eliza. Kaip ir per ankstesnius susitikimus, kalba užsimezgė apie literatūrą. Pa­ sakiau, kad neseniai perskaičiau ir patiko man paskutinieji jo eilėraščiai „Ugnelė" ir „Žiaurus eilėraštis“. An­ tanas buvo patenkintas, paskaitė po­ rą savo neseniai parašytų eilėraščių, rodė tik ką gautą vieną iš savo kny­ gų, išverstų į latvių kalbą. Atsisvei­ kinant pasakė, kad jis jau sveikas ir artimiausiomis dienomis bus išrašy­ tas iš ligoninės. Po trijų dienų pabu­ dau ryte kažko neramus. Pirmosios mintys buvo apie Antaną. Tuoj pat paskambinau į Vilnių Elizai pasitei­ rauti apie brolio sveikatą. Atsiliepė M. Cvirkienė pranešdama, kad Anta­ no jau nebėra,— jis naktį mirė. Tai buvo 1971 m. birželio mėn. 28 diena. 26

*

*

*

Prabėgus daugeliui metų nuo mūsų vaikystės, tėviškėje daug kas pasi­ keitė. Sodybos pastatai jau kiti, po Didžiojo Tėvynės karo sugriovimų naujai atstatyti — daug gražesni, pa­ togesni. Sodas, apie kurį Antanas ra­ šė savo knygoje „Pavasario upė", labai išaugęs, kai kurie vaismedžiai pakeisti naujais, o trys liepaitės, ku­ rias tėtė pasodino prie vartų, virtu­ sios milžiniškais gražiais medžiais. Jos labai puošia sodybą. Ežeras, prie kurio Antanas praleisdavo karštas vasaros dienas, išseko, sumažėjo, ap­ augo žolėmis ir karklais. Niekas čia nesimaudo, ir žuvų jame mažai beli­ ko. Tam įrengti dirbtiniai vandens telkiniai. Dvaruose, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, seniai nėra sulen­ kėjusių ponų, čia gyvena darbštūs žemdirbiai, kolūkiečiai. Pagraužiu dvare ir Liubave pastatytos gražios kolūkiečių gyvenvietės. Tėviškėje dabar gyvena kita karta, mylinti sa­ vo kolūkį, darbą ir grožį. Sodyboje pavyzdinga tvarka: daug gėlių ir ža­ lumos. Neužmirštamas čia ir Anta­ nas. Naujajame gyvenamam name, kur brolis pokario metais buvodavo, galima pamatyti nuotraukas, kuriose jis yra savo artimųjų tarpe arba su draugais: K. Korsaku, P. Cvirka, K. Petrausku ir kitais. Čia saugomos ir labai vertinamos beveik visos Anta­ no parašytos knygos. Liubave, kur Antanas pradėjo pir­ muosius savo mokslo žingsnius, vie­ toj menkos gryčios, kurioje anuo me­ tu buvo vienas mokytojas, dabar pa­ statyta nauja aštuonmetė mokykla,

joje dirba apie 13 mokytojų. Brolis pokario metais čia lankydavosi, kal­ bėdavosi su moksleiviais, nuveždavo mokyklai knygų, jų tarpe ir savo pa­ rašytų. Malonu, kad brolio, kaip ra­ šytojo ir poeto, kūryba čia vertinama ir mėgstama. Liubave, naujai pastatytuose kul­ tūros namuose, įsikūrusi gimtojo kol­ ūkio valdyba, o prie miestelio išsi­ dėstę kolūkio gamybiniai pastatai. Senesnių kolūkiečių tarpe dar ga­ lima sutikti brolio bendraamžių, ku­ rie mielai prisimena buvusius susiti­ kimus su broliu, įvairius nuotykius, linksmus ir rimtus pokalbius jaunys­ tės laikais. Daugelis čia skaito brolio knygas, kuriose randa aprašyta daug žinomų vietovių, atpažįsta kai kurių veikėjų prototipus.

Aplankau kartais tėviškę ir visada džiaugiuos matydamas plačiuos kol­ ūkio laukuose siūbuojant brandžias javų varpas, dūzgiant ūkio mašinas. Rudenį, nuimant gausų derlių, žiū­ riu, kaip devyni kombainai lyg dideli vabalai vienas po kito pamažu lipa į kalną, ir prisimenu seniai Antano parašyto vieno eilėraščio paskutinį posmą: Matau: dunkso miestai mėlynuos ateities toliuos, A ukštyn iškėlę galvas laisvo darbo fabrikai, Į kalną kyla traktoriai saulėlydy, varpų gausumu Siūbuoja kalvos ir sukolektyvinti laukai.

Antanina Bliudžiutė-Mažylienė MOKINYS Dėsčiau aš Antanui Venclovai apie 1918—1922 metus Marijampolėje, kai dar buvau Bliūdžiūtė. Ištekėjus nebe­ dirbau mokytoja. Dėsčiau prancūzų kalbą. Antanas Venclova visad gerai mokėsi. Buvo iš gerųjų, tų pirmųjų mokinių. Buvo gražus, aukštas, tvarkingas jaunuolis, visad ateidavo į klasę paruošęs pa­ mokas. Vėliau jis ėmėsi ir versti iš pran­ cūzų kalbos...

Pasirodo, mes tolimi giminės. Tai sužinojau jau daug vėliau, iš tėvų kalbos. Jo motina buvo pusseserė mano dėdienės, Andriaus Bliūdžiaus žmonos Ievos. Jos abi artimai bend­ raudavo. Dar vėliau, kai jau Venclova vedė, mes buvome jo žmonos tėvų kaimy­ nai: buvom Fredoje nusipirkę vasar­ namį ir vasarom matydavom juosius, pinojau, kad Venclova vedęs vyres­ niąją, o Cvirka — jaunesniąją Rač­ kauskaitės. 27

Ona Dabrilaitė DARBŠTUS IR PAREIGINGAS... Po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų pabaigoje, buvo įkurta lietuvių gimnazija Marijampolėje. Susirinko mokslo ištroškę vaikai ir subrendę jaunuoliai (kai kurie iš jų net 21 metų) į tas pačias klases. Per pusmetį buvo atrinkti tie, kurie su­ gebės mokytis antroje klasėje, ir tie, kuriems teks kartoti kursą pirmojo­ je, o kiti gal išvyks namo, nesiryžda­ mi toliau mokytis. Jau buvau perėjusi į antrąją kla­ sę, kai 1918 metais, bežaisdama su bendraklasėmis, gyvenančiomis Pet­ ro Kriaučiūno namuose, sužinojau, kad palėpės kambarėly, antrame aukšte, apsistojo berniukas, vardu Antanas, atvykęs iš kaimo mokytis toje pačioje klasėje. Įsigeidžiau pamatyti, kaip jis atro­ do, ar tiks į mūsų bendrus žaidimus, ir, užlipusi į viršų, paklausiau, kur gyvena Elenutė K., iš kurios kamba­ rėlio tik buvau išėjusi. Išvydau labai tvarkingai apsivilku­ sį namie austo milo kostiumu, trum­ pai apkirptais plaukais berniuką, ku­ ris pamąstęs labai rimtai atsakė: „Aš dar tik vakar atvykau ir nežinau gy­ ventojų pavardžių. Prašom kreiptis pirmajame aukšte, ten tikrai jums pasakys". Grįžusi pas savo drauges, juokda­ mosi pasakiau, kad jų kaimynas — gražus berniukas, bet rimtas kaip koks senis. Mokėmės paralelinėse klasėse: 28

mergaičių buvo viena didelė klasė (kokios 43 mokinės), o berniukų net dvi nemažos klasės. Tiek mergaičių, tiek berniukų būta nemažai gabių ir darbščių, nes mo­ kėsi tik tie, kurie patys norėjo. An­ tanas priklausė stipriųjų mokinių grupei. Bendraklasiai pastebėjo jo gabu­ mus literatūrai. Nesunku jam būdavo ir vienai mūsų mokinei Adelei padėti literatūros rašomąjį sukurti. Kiekvieną pavakarę ir sekmadie­ nio priešpiečiais moksleiviai buvo įpratę vaikščioti žiemos metu Vytau­ to gatve, o pavasarį — miesto sodo takais. Čia ir žvilgčiodavo berniukai į savo „simpatijas". Antanas būdavo daugiau su ber­ niukais tiek mieste, tiek ir mokyklos kieme, priaugusiame vešlių, jau senų medžių. Jeigu eidavo vienas, tai vis panarinęs galvą, susimąstęs. Per aštuonerius metus, kol mokiau­ si Marijampolėje, mūsų gimnazija buvo iš pradžių pavadinta „Žiburio" vardu, o paskui—-Valstybine Rygiš­ kių Jono gimnazija. Mūsų gimnazijos biblioteka buvo labai turtinga. Joje sukaupta dar iš carinių laikų knygų svetimomis kal­ bomis. Antanas tapo nuolatiniu tos bibliotekos skaitytoju. Nors tuo lai­ ku ne visi mūsų mokytojai buvo geri specialistai (daugelis vos baigę gim­ naziją), bet prancūzų ir vokiečių kal­ bų (abi kalbos privalomos) tikrai su­

gebėjo išmokyti tuos, kurie norėjo. Didesnioji mokytojų dalis — nuošir­ dūs žmonės, sužadinę mumyse norą patiems lavintis, šviestis. Galbūt dėl to ir Antanas Venclova, kuris atvyko į Marijampolę ištroškęs mokslo, daug skaitė ir savo išsilavi­

nimu skyrėsi nuo kitų, silpnesniųjų moksleivių. Buvo darbštus ir parei­ gingas. Jis priklausė besiveržiančių pir­ myn jaunuolių, ieškančių gyvenimo prasmės, grupei, gal ir blaškėsi stu­ dijų metais, kol surado tikrąjį kelią.

Jonas Baltūsis Su A. Venclova buvom paralelinė­ parašytą naujadarais. Tada buvo se klasėse. Jis buvo žinomas gimna­ kaip tik tokia mada. Prisirinkęs keis­ zijoje daugiau kaip „kalbininkas". čiausių žodžių, sukūrė eilėraštį ir visą Direktorius Daniliauskas, kuris mus mūsų grupę prajuokino. Jau gimna­ mokė lietuvių kalbos ir literatūros, zijos laikais Antanas buvo pradėjęs neskaičiuodavo kai kurių A. Venclo­ rašyti eilėraščius, dažniausiai k ą vos klaidų, sakydavo, kad tais atve­ nors pajuokiančius. Jo rašiniai per jais mokinys remiasi K. Būga. literatūros pamokas būdavo vertina­ A. Venclova buvo draugiškas, nie­ mi gerai, nors jau sakiau, kad žino­ ko blogo negali pasakyti, kiek savo­ mas buvo daugiau kaip „kalbinin­ tiškas, kaip ir kiekvienas. Šiek tiek kas". unaravas. Visi žinojom, kad A. Venclova yra 1925 m. laikėme brandos atestato pažangių pažiūrų, bet buvo toleran­ egzaminus, ruošdavomės dažniausiai tiškas visiems. kapinėse: ramu, tylu, niekas netruk­ Su rašytoju esu susitikęs ir vėliau. do. Ten ateidavo ir A. Venclova. Vie­ Dažniausiai atostogaudamas vasarą ną kartą jis paskaitė savo eilėraštį, Palangoje.

Agota Venclovaitė-Zuikevičienė Esu jauniausia iš Venclovų. Gi­ miau 1916 m., taigi 10 metų mane skyrė nuo brolio. Iš vaikystės tai tų atsiminimų man ne kažkas liko. Pri­ simenu, Antanas parvažiuodavo į na­

mus, dar kai mokėsi gimnazijoje. Tai mes su broliu Kazimieru labai lauk­ davom tų švenčių, nes brolis Antanas visada parveždavo knygelių visokių, tada namuose smagu, linksma būda­ 29

vo mums, jaunesniems vaikams. La­ biausiai iš vaikystės prisimenu (tada buvau gal dviejų metų), kai mirė mū­ sų tėvelis. Prisimenu, tą dieną parva­ žiavo Antanas iš Marijampolės. Buvo labai šalta, mes, visi vaikai, ant pe­ čiaus sulipę šnekėjomės. Jau vėliau, kai buvome didesni, kai Antanas mokėsi universitete, aš buvau kokių 10 ar 11 metų, parva­ žiavo vieną kartą brolis su Petru Cvirka. Tai tada buvo džiaugsmo di­ džiausio. Nubėgom mudu su Kaziu pas mamą į laukus šaukdami, kad grįžtų namo, greičiau svečiui valgyti duotų. Dažnai atvažiuodavo ir V. Ži­ lionis į mūsų tėviškę, jo tėvai mano mamos kaimynai buvo. Svečių su­ laukti mums, mažesniems, buvo džiaugsmas didžiausias. Tada klausy­ davomės visi išsižioję. Dar įstrigo man brolio Antano san­ tykiai su tetulyte, kuri gyveno pas mus, tėviškėje. Senatvėje ji susigal­ vojo kur nors arčiau bažnyčios gy­ venti. Ir išėjo į Gražiškių bažnytkai­ mį, tokią stubelę jos ten, kelios da­ vatkėlės, turėjo, tai ir gyveno iki mir­ ties. Jiedu su Antanu vis ginčijosi dėl tikėjimo. ,,Kur tu, vaikeli, dingsi, kai numirsi..."— vis dejuodavo tetu­ lė... Tačiau Antanas kiekvieną kartą, grįžęs į tėviškę, nuvažiuodavo vis į Gražiškius, aplankydavo tą jos mažą namelį. Labai mylėjo brolis Antanas mamą. Dažnai ją lankydavo ir kai tėviškėje ji gyveno, ir kai Kapsuke. Iš kaimynų visada bendravo su Januševičiais, nes su vienu iš sūnų An­ tanas buvo vienoje klasėje. Visi jie labai mokytis norėjo. 30

Mėgstamiausia Antano vieta tėviš­ kėje būdavo prie ežerėlio. O rašyda­ vo sode, stalą ten turėjo pasidaręs. Mokydamasis universitete, kiekvieną vasarą atostogaudavo ir dirbdavo tė­ viškėje. Prie ūkio darbų kartu su vi­ sais,— rugius kirsdavo, durpes kas­ davo. Prisimenu, kartą vasarą, kai durpes kasėm, išsirengė Antanas pusnuogis, tik su apatiniais, nes karš­ ta labai buvo, ir dirba išsijuosęs. O bobelės rėkia, spiegia, kad nedirbs kartu su pusnuogiu vyru. Su visais Antanas ir šieną pjaudavo. O šventą dieną į parugę atsigulęs vis su kny­ ga. Arba vakarais namuose: pasišne­ ka su šeimyna ir skaito. Į namus pats kiekvieną kartą knygų parveždavo, laukdavom tų knygų, nuo vaikystės ir skaityti visi pripratom. Jau vėliau, kai Vilniuje gyveno, žinodavom, kad kartą per metus bū­ tinai su šeima visus gimines aplan­ kys. Aplankydavom ir mes brolį Vil­ niuje. Dažniausiai į Vilnių nuvažiuo­ davo brolis Kazimieras, tai jis ir ži­ nias pristatydavo. Nuvažiuodavau ir aš brolio Antano aplankyti vis at­ spėjus. Jei išeidavo Antano knyga ar ver­ timas, tai tuoj atveždavo arba atsiųs­ davo, vis kiekvienam užrašydamas. Jis su visais giminėm palaikydavo ryšį, ypač su seserimi Zabele. Ji, kai dar Antanas mokėsi gimnazijoj, vis jam maistą, kurą vežiodavo. Tėvelio tada jau nebebuvo. Būdavo, išva­ žiuoja vargšė paryčiais, dar beveik naktį, kad vakare suspėtų namo par­ grįžti. O šiaip Antano su broliais ir seserimis buvo gražūs santykiai, su visais sugyvendavo. Antanas visada

padėdavo brolio Juozo našlei, kad tik ji išsilaikytų tėviškėj. Apie savą sunku pasakoti. Atrodo, niekuo Antanas neišsiskyrė, žmogus toks kaip ir visi. Buvo labai gabus, pirmas mokinys klasėje, o tais laikais mokslo siekti buvo labai sunku. Vis dėlto augome aštuoni vaikai, mama viena. Tėvas mirė anksti. Vyresny­ sis brolis tada buvo už šeimininką. Kiek galėjo, tiek Antanui padėjo, o

ir padėti nelabai buvo iš ko: tik žiū­ rėjo, kad aprengi šiaip taip ir paval­ gyt užtektų. Antano žmona Eliza buvo labai rū­ pestinga, daug jam padėdavo ir tai­ sant, ir perrašant kūrinius. Ir tėviš­ kės atlankyti Antanas atvažiuodavo su visa šeima. Mūsų giminėj visi su savo antrom pusėm labai sugyveno. Per karą žmona su sūnum gyveno Trempiniuose.

Magdalena Venclovienė 1930 m. atitekėjau — už Antano buvo didesnis negu dabar. Tvartą Venclovos brolio Juozo — į Trempi- taip pat per karą nupūtė granatos. O nius. Antanas į tėviškę atvažiuodavo tvartai anksčiau Trempiniuose buvo tik vasarą. Kartais su Petru Cvirka, senoviški, su peludėm. Rūsys tik ir kartais su Vincu Žilioniu. Visada at­ išliko, o stubas ir kluoną, ir tvartus, važiavęs mėgdavo pasivaikščioti po viską atstatėm toje pačioje vietoje. apylinkes, nueidavo prie ežero, ten Antanas, kiek prisimenu, buvo la­ kartais rašydavo. bai iškalbus, anekdotų pripasakoda­ Kaip žmogus Antanas baisiausiai vo. Mano vaikai vis nuvažiuodavo paprastas būdavo. Parvažiavęs į tė­ pas jį į svečius. Viena dukra ir gyve­ viškę, labai kiaulienos šonkauliukus no kurį laiką, studijuodama univer­ mėgdavo, tai mes su mama jo parva­ sitete. Dėkinga esu Antanui, kad pa­ žiavimui laikydavome. dėjo vienai su trim vaikais. Tais laikais, kai atėjau į Venclovų Būdamas tėviškėje, aplankydavo ūkį, A. Venclova jau buvo baigęs kaimynus, pasišnekėdavo. Jaunystė­ mokslus, padėti jam nereikėjo. Pa­ je parvažiavęs labai mėgdavo eiti minklą tėvui Liubave jis pastatė. Kol maudytis į ežerą. Į šokius, gegužines gyva buvo mama, dažnai atvažiuoda­ kaime nelabai buvo linkęs eiti. vo, kartais mamą parsiveždavo pas Mums atveždavo nuotraukų parody­ save į Vilnių. Visada nupirkdavo ti, kur būdavo nusitraukęs tai su vie­ lauktuvių mamai, man. Dabar tėviškėje viskas kitaip: na­ na, tai su kita mergina. Sakydavo, mai perstatyti, nes per antrą karą gal reiks ženytis, bet vėl persigal­ stubos sudegė, taip pat ir kluonas, jis vodavo. 31

Irena Venclovaitė-Vyšniauskienė Gimiau ir užaugau Kapsuko rajone, Trempimų kaime, t. y. toje pačioje sodyboje, kuri buvo dėdės Antano Venclovos tėviškė. Anksti netekau tėvo. Motinai reikėjo užauginti mus — tris vaikus. Dėdė Antanas la­ bai mylėjo savo gimtąjį Trempimų kaimą, kurį dažnai aplankydavo, mėgdavo susitikti su jaunystės drau­ gais A. Andziulevičiumi, J. Trečioku ir kitais, su jais ilgai kalbėdavosi. Iš vaikystės liko atminty, kaip dėdė An­ tanas atvažiuodavo į tėviškę ir mums, vaikams, atveždavo vaikiškų knyge­ lių su spalvotais paveiksliukais, ku­ rių knygynuose dar mažai pasirody­ davo. Tuomet mama arba sesuo Al­ dona jas turėdavo skaityti po keletą kartų. Savo eilėraštyje „Tėviškė" Antanas Venclova taikliai aprašo tė­ viškės grožį, mini liepas, kurios ir šiandien ten auga, jis visuomet ilgė­ davosi jų. Juk ten ir kalvos, ir kalne­ liai, ir ežeras, ir beržynėlis, ir sodas, kurį rašytojas A. Venclova sodino kartu su savo tėvu. Atvykęs į gimtąjį kaimą, nepa­ miršdavo aplankyti Liubavo pradinės mokyklos, kurioje mokėsi, klausinė­ davo apie kolūkį. Besimokydama Vilniaus kultūros technikume, o vėliau universitete, po keletą savaičių esu gyvenusi dėdės namuose P. Cvirkos gatvėje. Aš iki išnaktų ruošdavausi egzaminams, o dėdė rašydavo savo darbo kamba­ ryje. 32

Jis tada mėgdavo dirbti vakarais. Sakydavo: „Irena, šiandien man įkvė­ pimas, kyla geros mintys, gimsta nauji eilėraščiai, dar pasėdėkim“. Ir rytojaus dieną raiškiai skaitydavo naujus eilėraščius, o mes su jo žmo­ na klausydavomės. Kūrybinėje veik­ loje žmona jam buvo didelė patarėja. Pavasarį mėgdavo vaikščioti po žy­ dintį sodą, dirbti jame; džiaugdavosi nokstančiais vaisiais. Paskutiniais gyvenimo metais dėl pablogėjusios sveikatos dažnai būdavo prislėgtos nuotaikos. Tuomet lėtai vaikščiodavo Vilniaus gatvelėmis, mėgdavo pasė­ dėti prie P. Cvirkos paminklo, Lenino aikštėje. Kai atvažiuodavau į Vilnių, aplan­ kydavau dėdę, jis vis klausdavo, kaip gyvena žemiečiai. Apie gimtąjį kaimą kalbėdamas jis lyg atjaunėda­ vo, prašydavo dar kokių nors nau­ jienų papasakoti. Kartu su manimi džiaugdavosi, kad žmonės pradėjo geriau, turtingiau gyventi, atstatė per karą sugriautus namus. Pas jį dažnai susirinkdavo draugai, rašytojai, su kuriais ilgai šnekučiuo­ davosi apie literatūrą. Tai buvo tvirtos valios, energin­ gas, žvalus žmogus. Aš visada prisi­ menu jo į tolumą įsmeigtą žvilgsnį, truputį pakeltą galvą, randą kaktoje, pabalusius plaukus, plačius vyriškus pečius. Rodos, ir dabar regiu žengian­ tį Vilniaus gatvėmis, einantį atlašiai, susinėrusį už nugaros rankas, galvo­ jantį apie rytdienos užmojus.

Jonas Kvedaraitis PIRMOJI PAŽINTIS Dar besimokydamas Marijampolės valstybinėje Rygiškių Jono berniukų gimnazijoje (ją baigiau 1939 m.), su­ sipažinau su rašytoju Antanu Venc­ lova, tikriau, su jo kūryba. „Beržai vėtroje", „Draugystė", „Naktis" mums, to meto gimnazistams, labai patiko. Prisimenu, šiuos jo kūrinius skaitydavome ir karštai dėl jų ginčydavomės... Pokario metais dirbau toje pat mo­ kykloje (dvidešimt aštuonerius metus joje mokiau jaunimą lietuvių kalbos ir literatūros). A. Venclovos kūrybą dėsčiau moksleiviams, Sūduvos že­ mės vaikams, ji mums patiko ne tik savo idėjomis, bet ir kalba — suval­ kietiška kalba... Buvo 1958 metų ruduo. Mano auk­ lėtiniai, XIb klasės mokiniai, rašė kontrolinį darbą. Bevaikščiodamas po klasę ir stebėdamas jų darbą, pri­ einu prie lango ir nustembu: šaligat­ viu pamažu žingsniuoja žmogus. Eina koja už kojos, dairosi, stoviniuoja ir vis žvelgia į mokyklą. Tai rašytojas A. Venclova — toks pat kaip nuo­ traukose. Vis žiūri į mokyklą. Be šyp­ senos, gana liūdnas. Tuoj pat pagalvoju: aha, jam, be abejo, gaila mokyklos,— šiais metais ji rekonstruota, pristatytas trečias aukštas, priestatas, ir ankstesnis jos vaizdas vis dėlto sugadintas... Jam, aišku, gaila ano seno, gražaus dvi­ aukščio pastato: mums visiems, šios 2 . 1582

mokyklos auklėtiniams, yra nesmagu žiūrėti į tą naują „griozdą". Po keliolikos minučių paskambino. Atėjau į mokytojų kambarį, greitai susiieškojau B. Samuolį, tuo metu dir­ busį mokytoju mūsų mokykloje, ir iš­ bėgome ieškoti svečio. Mat B. Sa­ m uolis—-buvęs A. Venclovos klasės draugas. Mokyklą jie (žinoma, tą pa­ čią Rygiškių Jono) baigė 1925 m. Ta­ čiau svečio neradom — buvo nuėjęs savais keliais. Prabėgo kelios savaitės. Einu į pa­ moką, kuri turėjo vykti „flygely". Staiga prieš mane žmogus... gi žiū­ riu — rašytojas A. Venclova. Aš jį pasveikinau, o jis atsakė galvos link­ telėjimu bei malonia šypsena. Įėjau į klasę ir nejučiomis dirstelėjau pro langą. A. Venclova žiūrėjo tiesiai į mūsų klasę ir šypsojos. Pastovėjęs keletą minučių, apsisuko ir nuėjo. Pasirodo, toj klasėj jis mokėsi būda­ mas abiturientas. Iš tų dviejų A. Venclovos pasiro­ dymų prie mokyklos ir iš savo po­ kalbių su kolegomis B. Samuoliu ir J. Baltūsiu, LTSR nusipelniusiu moky­ toju,— buvusiais rašytojo bendrakla­ siais, įsitikinau, kad jam ši mokykla labai brangi ir teikia daug prisimini­ mų. Tada nutariau oficialiai pakviesti A. Venclovą į mokyklą. Kaip tik tą rudenį pasirodė roma­ nas „Gimimo diena". Literatų būrelio nariai jį perskaitė, ir ruošėmės apta­ 33

rimui. Parašiau A. Venclovai laišką prašydamas atvykti į mokyklą. Ka­ dangi nežinojau adreso, rašiau į LTSR rašytojų sąjungą. Labai nustebau, kai po kelių dienų gavau atsakymą. A. Venclova dėkojo už kvietimą, labai džiaugėsi, kad mokykla jį prisimena, ir žadėjo apsilankyti. Beliko tik nu­ matyti tikslią datą. Taip prasidėjo mudviejų susirašinėjimas,1kuris tru­ ko dvylika metų. Ir štai 1958 m. gruodžio vidury, šeštadienio pavakare, privažiuoja prie mokyklos tamsi mašina ir iš jos išlipa plačiai besišypsantis rašytojas A. Venclova. Sutinkame jį nemažas būrys: moksleiviai literatai, mokyk­ los vadovybė, mokytojai. Labiausiai nustemba, kad čia buvę du jo bend­ raklasiai, dabar šios mokyklos moky­ tojai J. Baltūsis ir B. Samuolis. Mūsų svečias linksmas, prašo neskubėti į vidų, juokauja, dairosi, prisimena vieną kitą linksmą moksleivišką pokštą... Pagaliau mes salėje, kuri pilnutėlė mokinių (ir kitos mokyklos atsiuntė po keliolika atstovų). Aptarėme A. Venclovos „Gimimo dieną". Mergai­ tės buvo gerai pasiruošusios, skaitė referatus, romano ištraukas. Paskui kalba pats rašytojas. Kalbėjo ilgai, bet niekas nenuobodžiavo, nes buvo įdomu: pasakojo, kaip kūrė šį roma­ ną, gerai įvertino mūsų literatų pasi­ sakymus, po to susijaudinęs pasakė daug gražių žodžių apie Kapsuko Jo­ no Jablonskio vidurinę mokyklą (tai buvusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija). Pasibaigus vakarui, nie­ kas nesiskirstė, visi norėjo dar pa­ būti, pasišnekėti. Susitikimas ne tik 34

mums, jablonskiečiams, padarė gilų įspūdį, bet, esu tikras, jis buvo labai malonus ir pačiam rašytojui. 1967 m. mūsų mokykla šventė sa­ vo gyvavimo šimtmetį. Iškilmės vy­ ko dvi dienas. Jose dalyvavo keli šimtai buvusių šios mokyklos auklė­ tinių: mokslininkų, rašytojų, šiaip įvairių įvairiausių specialistų. Man, kaip buvusiam šios mokyklos auklė­ tiniui, išdirbusiam joje 23-jus metus, buvo patikėtos garbingos pareigos — sutikti svečius. Vienas pirmųjų at­ vyko A. Venclova su žmona. Rašy­ tojas jautėsi kaip namie. Ir jis ėmė sutikinėti naujai atvykstančiuosius, su visais sveikinosi, klausinėjo, ke­ lintais metais baigę mokyklą. Daly­ vavo rašytojas visose iškilmėse: ir mokykloje, ir teatre, ir iškilmingame pobūvyje, ir kitą dieną „Sūduvos" stadione, kuriame mokyklos moks­ leiviai atliko puikią programą. Visą laiką atrodė jis linksmas ir laimingas. Mes, mokytojai, tas dvi dienas dirbo­ me išsijuosę. Keliskart prie manęs buvo priėjęs rašytojas, pasikalbėda­ vome, net kai ką padėdavo atlikti. Visiems tada jis kartojo: „Tai matai, kokia mūsų mokykla... matai, kitos tokios nėra..." Tikrai tuo metu tai buvo viena puikiausių ir garsiausių mokyklų mūsų respublikoje. Keletą kartų lankiausi A. Venclo­ vos bute Vilniuje, P. Cvirkos 24-1, Ir visuomet rašytojas sutikdavo ma­ loniai, su šypsena, nuoširdžia šyp­ sena. Pirmąkart užėjus, supažindino su šeima, aprodė butą. Man net dro­ vu pasidarė, kad rašytojas toks atvi­ ras, nuoširdus. Pagaliau sėdime jo darbo kabinete, kalbamės. „Kas ten

■gero?" — rodo galva Pietų Lietuvos nėje, ten — mokykloje, ten — Kapsu­ link. Klausinėja apie mokyklą, bend­ ke, kur gyvena rašytojo sesuo, ten — rus pažįstamus, savo gimines, seserį, kur netoli Žemaitės kapo yra ir jo jos vaikus. Jis mat žinojo, kad mano motinos kapas. žmona, mokytoja Stasė KvederaitieApskritai visus apsilankymus ra­ nė, mokė jo sesers sūnų. Besėdint ir šytojo bute Vilniuje prisimenu labai besikalbant akys sustojo prie pa­ šiltai. Net sirguliuodamas (o tai bu­ veikslo, kabojusio virš rašomojo sta­ vo 1970 m.) A. Venclova mielai kal­ lo. Tai pastebėjęs, A. Venclova pasi­ bėdavosi, buvo geros nuotaikos. Anot kėlė, priėjo prie paveikslo ir pradėjo jo, bendraudamas su savo gimtojo apie jį pasakoti. Ten buvo nupiešta krašto žmonėmis, jautiesi kaip gim­ A. Venclovos tėviškė: tipiška suval­ tinėj, kaip savo senutėj mokykloj, kiečių sodyba — keturi trobesiai, so­ tarytum vaikštai takais, kurie buvo das, šulinys ir svirtis, o tolumoje ma­ tokie mieli vaikystėje, jaunystėje ir ži kalneliai, beržynėliai. Tas paveiks­ kurie dar mielesni šiandien, kai sunki las (neprisimenu, kas jį piešė) išliko metų našta slegia pečius ir lenkia mano širdyje visam gyvenimui. Kai prie žemės. Šie jo žodžiai, manau, dėstau mokykloje A. Venclovos „Tė­ brangūs kiekvienam, kaip man bran­ viškę", visada mokiniams papasako­ gus tas paveikslas virš A. Venclovos ju apie tą paveikslą, ir, tikiuosi, kai rašomojo stalo ir dar jo „Kas ten ge­ kurie mokiniai drauge su manimi jį ro?", „Tai matai, kokia mūsų mokyk­ „mato"... la..." Labai nustebau, kai po metų kitų Praėjo nemažai metų, bet A. Venc­ nuo šio pirmojo apsilankymo pas lova, lėtas, didelis, ramus, pokalbiai Antaną Venclovą, nuvykęs į jo tė­ su juo, jo balsas liko manyje visam viškę, išvydau beveik tą patį vaizdą kaip ir paveiksle. Ir dabar ten stovi, gyvenimui. Kai dėstydamas literatū­ tiesa, kiek pasikeitusi, sodyba, tvar­ rą mokykloje, paleidžiu plokštelę ar­ koma rašytojo brolio dukters ir jos ba kino juostą ir kai išgirstu A. Ven­ vyro, ir dabar ten tie patys kalneliai, clovos balsą bei pamatau jį patį, ne­ berželiai. Regiu tą nuostabų paveiks­ sijaudinti jokiu būdu negaliu: pri­ lą, regiu Liubavo apylinkės ir Trem­ simenu daug gražių ir įdomių akimir­ pimų sodžiaus kalnelius, ir kaip gyvi kų, malonių valandėlių, praleistų su mano ausyse skamba poeto žodžiai: rašytoju, prisimenu daug jo kūrybos vietų, posmų, turinčių gilią prasmę ir Mano kraštas — laukai ir beržynai, ir kalvos, išsakiusių jo mintis, išgyvenimus, svajones. Mano ausyse dažnai skam­ Lyg pražydę linai ten padangė gili... ba A. Venclovos žodžiai: Kelis kartus buvau A. Venclovos bute ir vis matydavau tą mielą pa­ Ir dainavau aš meilę gerai savo veikslą, ir vis girdėjau poeto klausi­ žemei, mą: „Kas ten gero?",,. Ten — gimti­ Gyvenimą stačiau drauge su ja... 2»

35

Edvardas Viskanta ANTANĄ VENCLOVĄ PRISIMENANT Nors mokėmės su A. Venclova toj ka jis gavo tarnybą Žemės Ūkio mi­ pačioj Marijampolės Rygiškių Jono nisterijoje: mat Žemės reformos val­ gimnazijoje, tačiau į pažintį suėjau dybos valdytojas buvo tikras A. Da­ tik daug vėliau, Kaune, Mat Anta­ niliausko brolis. Apie tai man pasa­ nas buvo trimis klasėmis žemiau, tad kojosi pats A. Venclova, apie tai jis ir nepasitaikė progų artimiau susi­ rašo ir savo memuarų knygoje „Jau­ draugauti. Bet jis man krito į akį jau nystės atradimas". ir tuomet, nes skyrėsi iš savo bendra­ Ąi ifc * klasių knygų skaitymo aistra. Nesi­ tenkindamas gana turtinga gimnazi­ Po daugel metų mudu ir vėl susi­ jos biblioteka, eidavo į miesto bib­ tikome, tik šį kartą jau ne mokiniai, lioteką, kur buvo naujesnių knygų. o lietuvių kalbos ir literatūros moky­ Kaip dabar, regis, matau liekną vai­ tojai Kaimo „Aušros" berniukų gim­ kinuką, apsitaisiusį pilku, mamos nazijoj (dabar Kauno komjaunimo austu kostiumėliu, bet jau avintį ba­ vidurinė mokykla). A. Venclova jau tukais. garsėjo kaip poetas, novelistas, ro­ Gimnazijoj tuomet buvo dėstomos manistas ir mokinių tarpe turėjo trys svetimos kalbos: vokiečių, pran­ didelį autoritetą. Kai buržuazinės cūzų, lotynų. Ir aš labai stebėjausi, Lietuvos švietimo ministras už antikad šis vaikinukas ima iš bibliotekos imperialistinį eilėraštį atleido A. rusiškas knygas, savarankiškai, pats Venclovą iš mokytojo pareigų, jo pramokęs šios kalbos. Iš savo bend­ mokiniams tai buvo didelis smūgis. raklasių, manding, jis vienintelis lan­ Bet įvykiai tuomet keitėsi galvo­ kydavosi miesto bibliotekoje. Taigi trūkčiais. Kitų metų vasarą buržua­ jau nuo pat jaunų dienų A. Venc­ zinė valdžia buvo nuversta, susikūrė lova suprato knygos reikšmę ir visą liaudies vyriausybė, ir išvytasis mo­ gyvenimą ją laikė geriausia bičiule. kytojas tapo švietimo liaudies komi­ Gabumais ir darbštumu A. Venclo­ saru. va, matyt, taip ryškiai skyrėsi nuo Hitlerinė invazija mūsų bendravi­ savo bendramokslių, kad tolimes­ mą nutraukė ilgam. niam jo likimui negalėjo būti abe­ Vėl susitikome tik 1944 metų vajingi ir jo mokytojai: gimnazijos di­ įsarą, išvadavus Kauną. Dabar Anta­ rektorius Antanas Daniliauskas, su­ nui Venclovai prasidėjo turbūt karš­ žinojęs, kad abiturientas A. Venclova čiausias darbymetis jo gyvenime. Jis dėl lėšų stokos negalįs važiuoti į buvo ir Rašytojų sąjungos Kauno Kauną ir stoti į universitetą, įteikė skyriaus atsakingasis sekretorius, ir jam rekomendacinį laišką, kurio dė­ Kauno universiteto Istorijos-filologi­ 36

jos fakulteto dekanas, ir atkuriamos leidyklos aktyvus bendradarbis. O Kaune situacija tokia: elektrinė hit­ lerininkų susprogdinta, vandentiekis susprogdintas, rašytojai, kaip ir įstai­ gų darbuotojai, dirba prie žibalinių lempų ar žvakių. Atsakingajam sek­ retoriui reikėjo rūpintis ne tik maisto kortelėmis sąjungos nariams, bet ir žibalu, ir malkomis, ir netgi kieta bei minkšta oda avalynei siūdintis. Šio­ se ūkiškose pareigose aš buvau A. Venclovos pavaduotoju ir turiu pripažinti, kad dirbti ir santykiauti su juo buvo malonu ir lengva: jo santūrumas, taktas, humoro jausmas neleido kilti kokiems nors nesusipra­ timams ar konfliktams. Tada aš negalėjau atsistebėti, iš kur Antanas Venclova, apsikrovęs įvairiausių pareigų našta, randa lai­ ko literatūriniam, kūrybiniam darbui. Vos tik grįžęs Lietuvon, dar tebegriaudžiant Rytprūsiuose patrankoms, jis pradėjo versti Puškino „Eugenijų Oneginą". O tai kietas riešutas, rei­ kalaujantis ne tik talento, ne tik versifikacinio meistriškumo, bet ir mil­ žiniškos kantrybės, didelių tiesiog fizinių jėgų. Į šį riešutą pabandęs at­ kando dantį net toks poetas kaip Kazys Binkis. Nemačiau, ar labai su­ braukytas buvo vertimo juodraštis, bet kai per rašytojų susirinkimus A. Venclova skaitydavo savo sod­ riu balsu atskiras poemos dalis, at­ rodė, kad Puškino jambai lietuviškai liejasi kaip pavasario upė. A. Venclovai išsikėlus į Vilnių, rečiau besusitikdavome. Bet kiek­ vieną kartą, kai tik nuvažiuodavau į Vilnių, aplankydavau jį. Venclo­

v a — aistringas bibliofilas, todėl jo butas buvo pilnas gražių knygų, nors per karą žuvo visa anksčiau turėta biblioteka. Labai mėgo A. Venclova Palangą, kur turėjo pušyno pašonėje gražų kaip žaisliukas namelį, apie kurį sa­ vo eilėraštyje sakosi: Mano mažas namelis, žolynuos paskendęs. Iškerojus, palinkus sena obelis... Prie pat namelio augo kelios išla­ kios pušys. Uraganas, išvertęs Že­ maitijos miškuose šimtus tūkstančių medžių, neaplenkė ir Antano Venc­ lovos sodelio — aplaužė vieną lie­ meningą pušį. Poetas labai apgailes­ tavo, kad pušį, savo viršūne šovusią tiesiai į dangų, teks, deja, nupjauti. Ir vasarodamas A. Venclova ne­ leisdavo laiko tuščiomis, daug dirb­ davo; bet atokvėpio valandą poetas mėgdavo išeiti pasivaikščioti ir aš mielai prisidėdavau prie jo. Kartą, kai žingsniavome pro skelbimų len­ tą prie pat pušyno, aš atkreipiau jo dėmesį į didelį balto popieriaus la­ pą, kur buvo išrašytos dvi eilutės: Mano tėviškė — mėlyno Nemuno vingis, Gintariniai krantai ir sena Palanga... A. Venclova su malonumu perskai­ tė tas dvi savo eilutes ir tarė: „Tur­ būt tai populiariausias mano eilėraš­ tis. Gerai, kad citatos rašėjas neuž­ miršo pažymėti, kas yra šių eilučių autorius". Besivaikščiodami mes apsukdavo­ me pušynu kelių kilometrų ratą, toli nueidami už Birutės kalno, už Tiš­ kevičiaus rūmų; Antanas, būdamas 37

puikus pasakorius, neišsenkama sro­ grindo būti išdidus. O betgi didybės ve liedavo savo įspūdžius iš gausių manija, pasipūtimas jam buvo vi­ kelionių po Kiniją, po Islandiją, po siškai svetimi. Tai rodo jo nuoširdūs Indiją, Italiją, o aš tik klausydavau, santykiai su jaunaisiais, vos prade­ klausydavau... dančiais rašytojais. Tą puikės netu­ Kartais pro kopas pasukdavome į rėjimą galiu paliudyti ir aš. Prisi­ pajūrį (čia prisimenu jo žodžius iš menu, kartą man, eiliniam vertėjui, vieno eilėraščio: ,,Kas būčiau aš be jis duoda savo apsakymą „Adomas balto kopų smėlio?..“). Ir vieną gra­ Mickevičius Palangoje" ir sako: „Pa­ žią dieną, kai saulė švietė lyg pro žiūrėk, drauguži, gal pastebėsi kokį šydą, o vanduo buvo tartum pašil­ nonsensą". Apsakymą perskaičiau,, dytas, A. Venclova užsimanė atsi­ bet jokio nonsenso neradau. Ar taip gaivinti vandeny. Nusirengė ir ra­ galėtų pasielgti rašytojas, sergąs miais žingsniais įbrido ligi pažastų į didybės manija? jūrą. Tai buvo gan drąsus poelgis, :t: * nes po kelių infarktu jam buvo griežtai uždrausta maudytis jūroje. Buvome įpratę keistis knygomis. Tą vaizdą matydamas, vienas rašyto­ Kai tik išeidavo kokia nors mano jas, humoro mėgėjas, sušuko: ,,Žiū­ verstinė knyga, važiuodavau į Vil­ rėkite, žiūrėkite! Istorinis A. Venclo­ nių įteikti jam; o jis man dovanoda­ vos įžengimas į Baltijos jūrą!" vo savo originalias knygas. Paskuti­ nė jo dovanota knyga—„Vakarinė sfc sfc # žvaigždė"— lyrinis atsisveikinimas su Antanas Venclova, užimdamas gyvenimu — pažymėta 1971.11.4 data. aukštą postą Rašytojų sąjungoje ir O tų pat metų vasarą nustojo plaku­ tarybinėje visuomenėje, turėjo pa- si jo širdis.

Laurynas Kapočius PROGRESO K E L IU ... 1925 m. ir pirmoje 1926 m. pusėje mokydamiesi Kėdainių mokytojų se­ minarijoje mudu su V. Montvila įvairiomis progomis važiuodavome į Marijampolę: jis — pas savo motiną ir seserį, aš — pas seserį ir jos vyrą. Seminaristė Izabelė Laukaitytė, gy­ venusi vienoje grytelėje su mano 38

sesers šeima, taip pat ir V. Montvi­ la, buvo tie jaunuoliai, kurių dėka susipažinau su daugeliu pažangių Marijampolės moksleivių — aušrinin­ kų ir pogrindininkų komjaunuolių. Tuo laiku V. Montvila supažindino mane su dar vienu jaunuoliu, pra­ dedančiu poetu Antanu Venclova,

kurio pasaulėžiūros formavimuisi daug reikšmės turėjo Marijampolės realinės gimnazijos vyresniųjų kla­ sių moksleiviai. Marijampolės reali­ nėje gimnazijoje veikė gausi legali moksleivių „Visuomenininkų" kuo­ pelė. Daugelis jos narių priklausė ir pogrindyje veikusioms komjaunimo kuopelėms. A. Venclova mokėsi Ry­ giškių Jono gimnazijoje. Abi šios gimnazijos buvo greta. Jų kiemus skyrė tik Kauno gatvės tarpas. Čia pat buvo ir realinės gimnazijos moksleivių bendrabutis, klerikalų vadinamas bedievių ir Maskvos agen­ tų, atseit komunistų, gūžta. „Visuo­ menininkų" kuopelė buvo suorgani­ zavusi ateistų būrelį. Jo nariams bu­ vo skaitomos ateistinės paskaitos, o po jų paprastai vykdavo diskusijos. Ketvirtos klasės moksleivis A. Venc­ lova ateidavo į ateistines paskaitas ir dalyvaudavo diskusijose. Šias pa­ skaitas lankyti A, Venclovą pakvie­ tė realinės gimnazijos vyresnės kla­ sės moksleivis Pijus Glovackas, pla­ čiai apsiskaitęs politiniais klausimais, aktyviai tuo metu veikęs pogrin­ diniame revoliuciniame judėjime. A. Venclova su P. Glovacku buvo žemiečiai ir seniai pažįstami. A. Ven­ clova man sakė, kad Pijus daug prisidėjęs prie jo materialistinės pa­ saulėžiūros formavimosi. Dažnai ir pagarbiai A. Venclova minėdavo Marijampolės gimnazijos laikų savo mokslo draugus jaunus poetus Kazį Borutą ir Vytautą Montvilą. Pasako­ jo, kad dar gimnazijos suole sėdė­ damas ėmęsis plunksnos ir dėl dide­ lės Vytauto bei Kazio įtakos. Skai­ tydavęs jų kūrinius, kartu su jais aptardavęs. Sekdamas draugais, ir

pats pradėjęs mėginti plunksną. Ma­ rijampolėje leisto laikraščio „Šešupės bangos" leidėjas ir redaktorius Kos­ tas Stiklius savo laikraštyje spaus­ dindavęs tuos jo rašinius, kartais netgi po keletą litų primokėdavęs. Visa tai A. Venclovai buvęs didelis paskatinimas rašyti. Griaudamas sena, tai, kas supuvo ir atgyveno, A. Venclova, kaip ir jo draugai Vytautas ir Kazys, pradėjo mokytis viso, kas nauja. A. Venclo­ va ne kartą prisimindavo, kad nuo 1923—1925 metų mėgstamiausiais jo autoriais tapęs Majakovskis, Jeseni­ nas, Blokas. Norėdamas skaityti jų raštus, A. Venclova daug laiko sky­ ręs rusų kalbai išmokti. Kur pats nesuprasdavęs, teiraudavęsis Vytau­ to ir Kazio, kurie rusų kalbą mokėję neblogai. Daug laiko ir energijos atiduodamas naujam, patraukliam rašymo menui įsisavinti, politiniu atžvilgiu A. Venclova buvęs atsili­ kęs nuo įtakingiausių savo draugų. Savo politiniame leksikone daugiau­ sia pasitenkindavęs trimis sąvoko­ mis. „Tamsybės apaštalais ir išnau­ dotojais" vadindavęs kunigus ir visus klerikalus, kurie tuo metu buvo valdžioje. Žodis „socialistas" tuo metu jam reiškęs visa tai, kas kilnu, idealizuotina, kas nešė Lietuvai ir vi­ sai žmonijai progresą, gerovę. Žo­ džiu „liaudis" gimnazijos laikais va­ dindavęs mūsų krašto gyventojus, kuriuos klerikalai engė ir išnaudojo savo kišenės reikalams. Visus socia­ listus laikydavęs nuoširdžiausiais liaudies draugais, jos reikalų gynė­ jais. Apie visuomenines klases ir tarpklases, apie įvairias partijas ir partijėles, išskyrus klerikalines, jų 39

kombinacijas, manieras ir progra­ mas, strategijas ir taktikas gimnazi­ jos laikais re ta i pagalvodavęs. Gimnazijos laikų politinis A. Venc­ lovos lygis nulėm ė ir jo santykius su tuo metu M arijampolėje veikusio­ mis jaunimo politinio pobūdžio orga­ nizacijomis. -Jis neįžvelgė skirtumo tarp legaliai veikusių eseruojančių aušrininkų ir nelegaliai besireiškusių komjaunuolių, tarp valstiečių liaudininkų jaunimo, dešiniųjų so­ cialdemokratų žiežirbininkų bei žaizdrininkų ir komjaunimo. Į politinę -veiklą, kaip ir daugelis Marijampolės vidurinių mokyklų, ypač realinės gimnazijos moksleivių, A. Venclova neįsitraukė. Nors daž­ nai dalyvaudavo legaliai veikusių aušrininkų sueigose, bet tarėsi esąs „laisvas" nuo bet kokios politinio pobūdžio jaunimo organizacijos. Tuo labiau jis neprisidėjo prie pogrin­ dyje veikusių komjaunuolių. Štai kodėl krikdemų policija ir žvalgyba, nepaisydama, kad A. Venclova nu­ traukė ryšius su bažnyčia ir religija, netampydavo jo po dabokles, ne­ šaukdavo tardyti, kaip kitų pažan­ giųjų moksleivių. A. Venclovai bai­ gus Marijampolės gimnaziją ir pra­ dėjus mokytis Kauno universitete, ateitininkams nepasisekė jo sužve­ joti į platų savo organizacijų tinklą. A. Venclova buvo laisvamaniško tipo ateistas. Tuo metu su marksiz­ mu ir dialektika jis nebuvo susipa­ žinęs. Vis dėlto A. Venclovos nepa­ tenkino senasis gyvenimas. Jo kū­ riniuose jautėsi naujo pradai. Eilė­ raštyje „Ekspresas" 1926 m. jis rašė apie gimstančią širdyje meilę visam pasauliui, apie norą žinoti, „ką ryto­ 40

jus lemia". Eilėraštyje poetas tiesia tiltus per bedugnes, kad nulėktų ligi „laisvės rūmų". Eilėraštyje „Miesto panorama" turčių kvartaluose mato blankia šviesa žėruojančias biržas ir bankuose sukrautas dėžes aukso. O šalimais — niūrią minią, tupiančią dulkėtą grindinį, prie mūro sienos prigludusią alpstančią motiną ir ap­ leistą išniekintą mergaitę, girdi iš­ alkusio žmogaus dantų griežimą ir geležinių pančių aimaną. Jaunas poetas tikisi, kad tamsiame mieste sušvis „nauja gyvybe plakdama, / liepsnos pašvaiste degdama / auš­ r a — seniai laukta, ilgėta!" Kitame to meto eilėraštyje, pavadintame „Ar­ tyn, artyn atūžia vėtra", autorius mano, jog tik tvirtos darbininkų rankos, tik širdys, kur liepsnoja, trankos, „Pasaulį mirštantį išves / Į laisvės ir šviesos erdves". Šie ir kiti poeto samprotavimai mums, jaunuo­ liams, jau įsiliejusiems į revoliucinį marksistinį judėjimą, kėlė simpatijas A. Venclovai, skatino atidžiai sekti jo kūrybą ir gyvenimą, žadino viltį, jog jaunas bręstantis poetas pusiau­ kelėje nesustos ir anksčiau ar vėliau įsitrauks į darbo žmonių kovą ne tik žodžiu, bet ir darbais. Besimokant Kauno universitete A. Venclovai reikėjo užsidirbti pra­ gyvenimui. Jis ėjo ten, kur siūlė dar­ bą, iš kurio galėtų prapvventi. Gavo vietą Žemės ūkio ministerijoje. No­ rėdamas, kad jo kūriniai neužsikon­ servuotų stalčiuje, kad būtų paskelb­ ti, A. Venclova juos siųsdavo į sa­ vaitraščio „Lietuvis" redakcija. Šia­ me laikraštyje buvo atspausdinta nemaža jo straipsnių ir eilėraščių. A. Venclova manė, jog „Lietuvis"

yra pažangus laikraštis, kadangi jis kus susilaukė pasekmių. Poetas ne­ tuo metu buvo opozicijoje su krik­ delsdamas nutraukė ryšius su sa­ demų partijomis, turėjusiomis val­ vaitraščio „Lietuvis" redakcija ir daugiau į ją nebesiuntinėjo rašinių. džios vairą. Kairieji moksleiviai ir studentai, Klerikalai, kuriuos A. Venclova ne pažinoję A. Venclovą kaip pažangų kartą karčiai ir užgauliai palietė sa­ ir modernų poetą, sužinoję apie jo vo rašiniuose, išspausdintuose „Lie­ įsidarbinimą kunigo Krupavičiaus tuvyje", pasiūlė A. Venclovai para­ diriguojamoje Žemės ūkio ministeri­ šyti pareiškimą ir išeiti iš darbo Že­ joje, pastebėję, kad jauno poeto ra­ mės ūkio ministerijoje, 1926 m. pabaigoje krikdemai ir šiniai atspausdinti savaitraštyje „Lie­ tautininkai įvykdė fašistinį pervers­ tuvis", kurio pavadinimu buvo prisi­ dengę A. Smetona ir A, Voldemaras, į mą. Prasidėjo paskutiniųjų buržua­ A. Venclovą pradėjo šnairuoti, bijo­ zinių teisių likvidavimas. Visos pa­ dami, kad už darbą Žemės ūkio mi­ žangesnės darbininkų ir darbo vals­ nisterijoje ir honorarus iš „Lietuvio" tiečių, moksleivių ir studentų orga­ redakcijos poetas nenueitų pavėjui, nizacijos, draugijos, taip pat jų neužsiangažuotų reakcijos naudai, spauda buvo likviduotos. Tūkstan­ neatsižadėtų savo ligtolinių simpa­ čiai Lietuvos gyventojų, bent kiek pasireiškusių kovoje prieš buržua­ tijų ujamiesiems ir engiamiesiems. Toks skaudus abejojimas jaunu po­ zijos viešpatavimą, buvo areštuoti, litiškai nesubrendusiu poetu pasiekė kankinti, tardyti, nuteisti ilgus metus Pijų Glovacką, seną A. Venclovos kalėti arba ištremti į koncentracijos bičiulį. Štai kodėl aktyviausi Kauno stovyklas bei tolimus Lietuvos už­ universiteto komjaunuoliai — Pijus kampius. P. Glovackas, V. Montvila ir de­ Glovackas ir Bonaventūras Pauliuke­ vičius nutarė susitikti su poetu šimtys kitų geriausių A. Venclovos A. Venclova ir draugiškai pasikal­ draugų ir pažįstamų, moksleivių ir bėti. Tai netrukus buvo padaryta. studentų atsidūrė fašistiniuose kalė­ Anot P. Glovacko, jie keletą kartų jimuose. Studentai K. Boruta, B. Pau­ susitikę ir išsikalbėję aktualiausiais liukevičius ir kiti, kad išvengtų fa­ to meto Lietuvos politiniais klausi­ šistų keršto, buvo priversti apleisti mais. Įtarinėjimai ir abejojimai dėl savo gimtąjį kraštą ir tapti politiniais A. Venclovos buvę nepagrįsti. Poe­ emigrantais. Kalinami Kauno sunkiųjų darbų tas nesupratęs, jog krikdemai, įsilei­ dę jį dirbti į Žemės ūkio ministeriją, kalėjime, dažnai su V. Montvila ir pareikalaus ir politinės priklauso­ P. Glovacku prisimindavome A. Ven­ mybės. O dėl savaitraščio „Lietuvis", clovą ir klausinėdavome vienas kito, tai, pasak P. Glovacko, poetui ir į kas naujo girdėti apie bendrą pažįs­ galvą tada dar neatėjusi mintis, kad tamą. Kartais iš lankančiųjų politi­ šio laikraščio ideologai yra Smetona nius kalinius, kartais iš naujai į ka­ ir Voldemaras. Šie komjaunuolių pa­ lėjimą pakliuvusių draugų sužino­ sikalbėjimai su A. Venclova netru­ davome, jog A. Venclova ir toliau 41

yra savarankus lėtas žmogus, neinan­ tis pavėjui, jog drąsiais ir apgalvo­ tais žingsniais žengia antifašistinės kovos keliu, glaudžiai bendradar­ biaudamas su antifašistais meninin­ kais: S. Žuku, I. Trečiokaite, V. Mac­ kevičiumi, B. Motuzą, rašytojais an­ tifašistais: P. Cvirka, J. Šimkumi, K. Korsaku, darbininkais, susitelku­ siais pažangiame „Vilties" klube, ir kt. 1931 m. gegužės pradžioje, atlikęs kariuomenės teismo primestą baus­ mę, buvau išleistas iš kalėjimo. Prieš grįždamas į Marijampolę, nu­ tariau pasimatyti su A. Venclova. Pirmiausia rūpėjo įsigyti visus ligšiol išėjusius žurnalo „Trečias fron­ tas" numerius ir pasikalbėti. Anot A. Venclovos, aktyviausias žurnalo branduolys nėra nei keturvėjininkai, nei mistikai, nei kokie ekstramodernistai. A. Venclova ir jo bendraam­ žiai norį sutelkti draugėn visus tuos jaunuolius plunksnos mėgėjus, ku­ rie ne tik neapkenčia atgyvenusios santvarkos ir fašistinio režimo, bet ir trokšta žemėje naujo gyvenimo ne tiek sau, kiek visiems užpultiesiems ir engiamiesiems. Jų kelias tik su darbininkais, darbo žmonėmis, O dėl „berno kulto", „gaivališko maiš­ tingumo" ir kitų etikečių, lipdomų prie visų trečiafrontininkų, tai ne­ reikia į jas per daug dėmesio kreip­ ti. Tai yra pavienių pakeleivių „ark­ liukai". Dauguma žurnalo aktyvo šiais „arkliukais" nejodinėja. A t­ sisveikindami pasikeitėme adresais, tikėdamiesi, jog iki sekančio susiti­ kimo nebereikės kelerių metų lauk­ ti. Išvykdamas Į Marijampolę, išsi­ vežiau keletą „Trečio fronto" žurna­ 42

lo egzempliorių ir knygų, kuriose buvo atspausdinta A. Venclovos kū­ rinių. Nepraėjo ir metai nuo minėto su­ sitikimo. 1932 m. pavasarį, atvykęs iš Žemaitijos gilumos, kur tu o metu dirbau pogrindinį komunistinį darbą, vėl nutariau pasinaudoti rašytojo pa­ slaugomis. Šiuo kartu rūpėjo nusi­ gabeni į Žemaitiją bent keletą pa­ žangių ir aktualių pjesių, kurios tiktų viešam vaidinimui kaimo sek­ lyčiose, klojimuose ar po atviru dangumi. Kol sutvarkiau savo rei­ kalus laikinojoje Lietuvos sostinėje, A. Venclova ir kiti „trečiafrontininkai" surinko man keletą pjesių ir kitos legaliai išleistos literatūros vežtis į Žemaitiją. Su trečiafrontininkais ir su A. Ven­ clova vis pasitaikydavo susitikti, tie­ sa, jau kitokiomis aplinkybėmis. 1931 m. pabaigoje gavau administra­ cinę bausmę: Kauno karo komendan­ to buvau nuteistas du mėnesius kalė­ ti. Bausmę atlikti iš Kauno kalėjimo nugabeno į IX-tąjį fortą. Čia uždarė į ilgą tamsią ir drėgną kam erą su trečiafrontininkais ir kitais m eninin­ kais, taip pat „Vilties " klubo akty­ vistais. Ne kartą A. Venclovą matydavau IX-tojo forto pasimatymų kam bary­ je lankantį kalinamus antifašistus trečiafrontininkus, kultuvininkus, viltininkus. Ne kartą savo kukliomis įplaukomis jis prisidėjo, kad būtų pagerintas šio jaunimo menkas mais­ to davinys. Fašistinė Lietuvos valdžia steng­ davosi izoliuoti nuo liaudies masių antifašistus, juo labiau komunistus. Daugeliui iš IX-tąjame forte sėdėjų-

šių, jų tarpe ir man, teko vėl atsidur­ ti ilgiems metams kalėjimuose Politiniai kaliniai revoliucionieriai labai domėjosi tuo, kas vyko „lais­ vėje". Mus džiugino, kad grupė pa­ žangiųjų Lietuvos menininkų lankėsi Tarybų Sąjungoje ir grįžę iš kelio­ nės gana objektyviai atsiliepė apie tenykštį gyvenimą. Ypač įsimintini šios menininkų kelionės dalyvio jau­ no rašytojo A, Venclovos įspūdžiai. Atsimenu 1936 metus, iš „laisvės" slapta gavome keletą numerių Šiau­ liuose leidžiamo žurnalo „Kultūra". Žodis „kultūra", „kultūrininkai" dau­ geliui pogrindininkų komunistų sie­ josi ne vien su pažangiu žurnalu, Juk daugelyje miestų ir kaimų bu­ vo susikūrę „Kultūros" skaitytojų būreliai, kurie, bent jau oficialiai, „nagrinėjo" šiame žurnale atspaus­ dintus straipsnius. Iš tikrųjų po šio žurnalo priedanga vyko slaptas po­ grindinis darbas. „Kultūra" buvo tik pretekstas, tik legalioji forma susi­ rinkti, pasitarti ir antifašistams, ir „mopristams" (Lietuvos raudonosios pagalbos draugijos nariams), ir po­ grindininkams komjaunuoliams, ir komunistams. Žiauriomis kalėjimo sąlygomis iš „Kultūros" sužinojome Lietuvos inteligentų nuomonę apie Tarybų Sąjungą. „Kultūros" žurnale A. Venclova aukštai vertino Tary­ bų Sąjungos kultūrinį gyvenimą. Jis pabrėžė, kad lietuvių tautai reikia semtis peno ir iš tarybinių tautų kul­ tūros aruodo. Tai mus, politinius ka­ linius, labai nudžiugino. Didėjo mū­ sų simpatijos A. Venclovai ir kitiems mūsų krašto inteligentams trečiafrontininkams-antifašistams, ypač meni­ ninkams ir rašytojams.

Politinių kalinių simpatijas A. Ven­ clovai dar labiau sustiprino jo ro­ manas „Draugystė". Ši knyga, kiek pamenu, Kauno kalėjimo politinius kalinius pasiekė per lX-tąjį fortą, kur mums reikalinga literatūra galėda­ vo patekti lengviau ir greičiau. Vie­ nas iš kauniečių vairuotojų, nuteistas Kauno karo komendanto tris mėne­ sius kalėti, atlikdamas bausmę IX-taįame forte, susirgo, ėmė skaudėti dantis. Kai veidas ištino, pasiskundė forto administracijai, o pastaroji jį atgabeno į Kauno kalėjimą pas dan­ tų gydytoją. Su šiuo vairuotoju į Kauno kalėjimą pateko ir A. Venc­ lovos „Draugystė". Iš kalėjimo ligo­ ninės ši knyga įprastais keliais tą pačią dieną atkeliavo į politinių ka­ linių skyrių. Knygą skaitėme balsiai. Jos klausėsi visi kameroje esantie­ ji draugai. Skaitėme daugiau kaip tris popietes. Tai buvo ne eilinis, paprastas skaitymas, o knygos na­ grinėjimas, studijavimas. Vargu ar buvo kas nors iš klausytojų nepa­ sakęs savų, daugiausia teigiamų, pa­ stabų. Ypač aktyvūs buvo politiniai kaliniai — Aleksandras Guzevičius, Petras Kičas, Alpas Kukanka-Liepsnonis, Alfonsas Vildžiūnas ir Vladas Gutauskas. Šie politiniai kaliniai di­ džiai mėgo literatūrą, pasikalbėjimus apie ją ir literatūrine aistra uždeg­ davo kitus kalinius. Perskaitytą ir apsvarstytą romaną kolektyviai įvertinome. Antai P. Ki­ čas nurodė, jog „Draugystė" -tai ne kas kita, kaip A. Venclovos auto­ biografinis romanas, jo pasaulėžiūros formavimosi kelias. A. KukankaLiepsnonis, nagrinėdamas knygos he­ rojus, ypač vertino Andrių Gražulį, 43

kurio paveikslu A. Venclova api­ bendrino Lietuvos moksleivių ir studentų dvasinio pasaulio formavi­ mąsi aštrios klasinės ir antifašistinės kovos sąlygomis. A. Guzevičius „Draugystę" api­ būdino kaip knygą, kuri nagrinėja tikras, tuo metu aktualiausias Lietu­ vos jaunimo problemas, būtent, inte­ ligento ir liaudies santykių proble­ mas. Studento Andriaus Gražulio, svarbiausio knygos herojaus, asme­ nyje A. Guzevičius matė abstrahuo­ tą pažangaus, klasiniu atžvilgiu bręs­ tančio revoliucinio jaunimo atstovą. Ne pasyvų, mokantį tik kentėti, bet jautrų socialiniams klausimams, ak­ tyvų, kovojantį su skurdu, neap­ kenčiantį savo ir visos liaudies en­ gėjų. Šio jaunuolio tikslas — tarnauti liaudžiai, visiems engiamiesiems. Sa­ vo jėgą, pasak A. Guzevičiaus, And­ rius Gražulis jautė palaikydamas glaudžiausius ryšius su darbo žmo­ nėmis, mokydamasis iš darbininkų ir kartu juos mokydamas. Kameros ko­ lektyvas pritarė tokioms A. Guze­ vičiaus, A. Kukankos-Liepsnonio, P. Kičo ir kitų išvadoms. Po šios A. Venclovos knygos pasirodymo politiniai kaliniai pamėgo autorių ir dar ne vieną vėliau pasirodžiusį jo kūrinį nuosekliai nagrinėjo. Džiugiai politiniai kaliniai sutiko ir A. Venclovos apsakymų rinkinį „Naktis". Penketas šios knygos eg­ zempliorių Kauno politinius kalinius pasiekė Pravieniškių durpyne, kur didelė politinių kalinių grupė buvo­ me nuvežti durpių kasti. Šalia ba­ rakų, kurie buvo aptverti spygliuota tvora ir saugomi ginkluotų sargų, po darbo susirinkdavome ir kalbėdavo­ 44

mės apie perskaitytus pusiau lega­ liai gautus laikraščius ir knygas. A. Venclovos apsakymų knygoje at­ sispindėjo slogi smetoninio režimo atmosfera. Kartu knyga patvirtino ir tai, ką mes iš politinius kalinius lan­ kančių giminių ir pažįstamų žinojo­ me, būtent, kad antifašistinis judėji­ mas ne tik Kaune, bet ir visoje Lie­ tuvoje įgauna aštrias formas, kad fašistinis režimas jau braška. Knyga „N aktis"— tai aktualiausias tuo me­ tu,— jau pasauliniam karui įsisiau­ tėjus,— antikarinis kūrinys. Šio kū­ rinio skaitymas mums, politiniams kaliniams, teikė šviesos ir pasitikėji­ mo tiek antifašistiniu, tiek antika­ riniu judėjimu. Apie knygos autorių 1940 m. pavasarį mes, politiniai ka­ liniai, jau buvome susidarę nuomo­ nę kaip apie aktyvų antifašistą, ku­ ris reiškėsi ne tik plunksna, bet ir dalyvaudamas antifašistiniuose sam­ būriuose. Jis jau buvo tautininkų pašalintas iš mokytojo vietos gim­ nazijoje už savo antifašistinio ir antiimperialistinio eilėraščio paskel­ bimą „Prošvaistėje". Kitą kartą rašytoją antifašistą su­ sitikau, kai 1940 metais susikūrusi Liaudies fronto vyriausybė mus, vi­ sus politinius kalinius, išleido iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, o A. Venclovai patikėjo tvarkyti Lie­ tuvos švietimo reikalus. Prasidėjęs Didysis Tėvynės karas dešimtis tūkstančių antifašistų, ko­ munistų, komjaunuolių ir kitų pa­ žangių Lietuvos gyventojų nubloškė į TSRS gilumą. Iš čia daugelis rinkosi į mobilizacijos punktus ir ėjo ginti Tarybinės Tėvynės. Man pirmuosius dvejus Didžiojo Tėvynės karo metus

teko dirbti Šiaurės Vakarų ir Pirmo­ jo Baltarusijos frontų politinėse val­ dybose,— leidome vokiečių okupuo­ tai Tarybų Lietuvai skirtą laikraštį „Už Tarybų Lietuvą" ir atitinkamus lapelius, kurie iš karinių lėktuvų buvo platinami Lietuvos teritorijoje. Maždaug už šimto kilometrų į pie­ tus nuo šalies sostinės, netoli nuo Voskresensko geležinkelio stoties, prie Maskvos upės buvo 16-tosios lietuviškosios divizijos karių reabili­ tacinė sanatorija. Čia gydėsi iš ligo­ ninių išėję lietuviai kariai, o kai bū­ davo laisvų vietų, atvykdavo pailsėti ir civilių lietuvių, gyvenusių Mask­ voje. 1943 metų vasarą, kai iš fron­ to atvažiavau į Maskvą tvarkyti kai kurių mūsų redakcijos reikalų, man buvo pasiūlyta keletą dienų pasitik­ rinti sveikatą ir pailsėti šioje sanato­ rijoje. Čia tuo metu gydėsi ir keletas dešimčių lietuvių raudonarmiečių, partizanė Janina Narkevičiūtė, po­ kario metais buvusi Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pa­ vaduotoja, neseniai iš fronto grįžusi poetė Salomėja Nėris ir kiti lietuviai. Šeštadieniui ir sekmadieniui čia iš Maskvos atvažiavo neseniai iš fronto grįžęs A. Venclova. Besigydantiems lietuviams kariams buvo gerai žino­ mi tiek poetė Salomėja Nėris, tiek ir rašytojas A. Venclova, nes 16-tojoje divizijoje jie būdavo dažni svečiai. Sekmadienio popietę besigydančiųjų prašomi S. Nėris ir A. Venclova suorganizavo literatūros vakarą. Sa­ natorijos salė buvo sausakimša, su­ sirinko ne tik besigydantieji bei poilsiautojai, bet ir trijų aplinkinių kaimų gyventojai. S. Nėris, pagerb­ dama kovotojus prieš vokiškuosius

grobikus, perskaitė savo poemą, skir­ tą Marytei Melnikaitei. A. Venclova rusų kalba perskaitė apybraižą apie šią narsią partizanę, kuri pirmaisiais karo metais kovojo 16-tojoje lietu­ viškojoje divizijoje, o vėliau kartu su kitais partizanais grįžo į Lietuvą, ir vadovavo partizanų padaliniui. Ilgais plojimais auditorija paskati­ no A. Venclovą paskaityti ir savo užrašus „Iš karinio bloknoto", kur aprašytos dienos ir naktys, praleis­ tos su kovotojais fronte. Rašytojas daug pasakojo apie tarybinių karių ryžtą sumušti priešą ir grįžti į išlais­ vintą tėvynę. Pakartotinai į tribūną buvo iš­ kviesta ir S. Nėris. Ji rusų kalba susirinkusiems paskaitė „Kulkoms zvimbiant", „Prie Stalingrado", „Lie­ tuvi, atkeršyk" ir kitus eilėraščius. Vakaro dalyviai, pagerbdami poe­ tę ir rašytoją, sudainavo A. Venclo­ vos į lietuvių kalbą išverstą dainą apie tarybinį karvedį Čiapajevą. Pasibaigus koncertui, susirinku­ siems buvo pademonstruota doku­ mentinių juostų apie vokiečių kari­ nių dalinių sutriuškinimą prie Vol­ gogrado, prie geležinkelio stoties Kotelniče, taip pat šiauriniame Kau­ kaze. Po literatūros vakaro, kai vaikšti­ nėjom Maskvos upės krantais, rašy­ tojas smulkiai domėjosi radijo lai­ domis, transliuojamomis iš vokiečių okupuotos Lietuvos, vokiečių karo belaisvių, kilusių iš Lietuvos ir Klai­ pėdos krašto, pasakojimais apie Lie­ tuvą... Laikraščio „Už Tarybų Lietuvą" redakcijos prašomas A. Venclova parašė atsišaukimą, pavadintą „Bran­ 45

gus Lietuvos jaunime! Mylimi moks­ leiviai ir studentai!" Lapeliai su šiuo atsišaukimu iš lėktuvų buvo išbars­ tyti virš vokiečių okuopuotos Lie­ tuvos teritorijos, Ir daugiau A. Venclovos rašinių — eilėraščių ir straipsnių — buvo pa­ skelbta laikraštyje „Už Tarybų Lie­ tuvą" ir išplatinta tokiu pat būdu Lietuvos teritorijoje. Prasidėjus Lietuvos išlaisvinimui, į gimtąjį kraštą grįžęs A. Venclova palaikė ryšius ir su 50-tąja lietuviš­ kąja divizija, kuri buvo pradėta formuoti 1944 metais ir aktyviai da­ lyvavo Berlyno išvadavime. Atvykęs į šios divizijos laikraščio „Raudona­ sis karys“ redakciją, kuri 1944 m. pabaigoje dirbo Smolensko apylinkė­ se, A. Venclova aplankė lietuviškuo­ sius dalinius, skaitė jiems savo kūri­

nius. Be to, 50-tosios divizijos ka­ riams autorius papasakojo, kaip Že­ maitija išlaisvinama iš nacistinės okupacijos, apie nusiaubtos Lietuvos atkuriamąjį darbą. Kai pasibaigus Didžiajam Tėvynės karui grįžau į išlaisvintą Tarybų Lietuvą, su A. Venclova, kaip su komunistu ir senu pažįstamu, dažnai suvesdavo reikalai. Be to, pavasarį, rudenį ir žiemą vakarais labai daž­ nai susitikdavome vaikščiodami Vil­ niaus Lenino aikštėje. Jis mielai pri­ simindavo savo nueitą kelią fašizmo siautėjimo metais; kaip jis iš saujelės neorganizuotų individualistų „maiš­ tininkų" ir „modernistų" tarpo pa­ mažu, bet tolydžio tvirtėjančiais žingsniais atėjo į antifašistų ir re­ voliucinių kovotojų eiles.

„KETURI VEJAI“ A. VENCLOVOS LAIŠKUOSE K. BORUTAI (Parengė S Skrodenis) 1924 metais išėjo futuristinis lite­ ratūros žurnalas „Keturi vėjai", re­ daguojamas J. Petrėno (literatūrinis slapyvardis P. Tarulis). Aktyviausiai jame bendradarbiavo K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, P. Tarulis, A. Rimydis, buvo prisidėję Butkų Juzė, T. Tilvytis ir kiti. Žurnalas ėjo neperiodiškai— 1924—1928 m. pa­ sirodė tik keturi numeriai. „Keturi vėjai" iš pradžių sukėlė 46

nemažą audrą Lietuvos literatūrinia­ me gyvenime. „Keturvėjininkai" sa­ vo manifestuose paskelbė griežtą kovą prieš saloninę poeziją, Lietuvos praeities idealizavimą, pasisakė prieš buržuazinės Lietuvos gyvenimo su­ stingimą, miesčioniškumą. Tačiau tie pasisakymai ir liko tik frazėmis, nes „keturvėjininkai", kaip pažymima „Lietuvių literatūros istorijoje", „ne­ kėlė jokios pozityvios programos,

neturėjo aiškių politinių tikslų". Pažangieji lietuvių literatai, matydami, kad „keturvėj minkai" nepasidarė pažangiosios literatūros kūrėjais, nusivylė jais. Šiuo požiūriu įdomūs yra

A. Venclovos laiškai K. Borutai, rasyti 1926—1927 m. (saugomi LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje, F 10—52).

„Mielas kolega, Tavo laišką gavau. Dėkų. Man, be abejo, labai smagu, kad Tu skaitei mano „Klaipė­ dos skersgatviuos" (anot „Spaktyvos")1 ir atradai porą neblogų daiktų. Tiesa, ir aš pasipiktinęs „А-ės" recenzija, nes ten žmo­ gus dievaižin ką rašo, matyti, nė pats gerai nesuvokdamas ką. Bet tieik daug. Kita absurdiška recenzija buvo Lietuvoj"2. „Trimitas", tas davatkų laikraštukas, jau kuone genijum mane apšaukė.3 Bet iš visų tų recenzijėlių — viena tematyti, kad žmo­ nės nemoka daiktų suprasti ir objektingai apie juos šnekėti. Savo nuomonės apie „Skersgatvius" aš pats, žinoma, neturiu. Gal geriau būtų, kad jų visai leidęs nebūčiau. Bet vis tiek! Tebus kaip yra! Velnias neims, o kad žmonės be pinigų rekla­ m uoja— tai labai gerai! Man labai smagu ir kartu nesmagu, kad Tu palikai mūsų šunišką Kauną. Aš dabar nebeturiu geriausio savo draugo. Bet — gerai: daug ko gera pamatysi, ko ir mus paskui galėsi pamokyt. Kaunas — tas pats. Vėl kažkas plepama apie „4 vėjų" leidi­ mą. Šiomis dienomis išeisiąs „100 pavasarių" (tiesa, sakė, K. Bin­ kis sunkiai sergąs. Atlankyt nebuvau, nes nesuradau buto). S. Šemerys leidžia naują rinkinį, kuris vadinsis „Mažiukės krū­ tys", arba „Liepsnosvaidis širdims deginti" (kas per originalu­ mas!). A. Rimydžiokas leidžiąs „Atsargiai, dažyta". Vadinasi, vyrai vis dėlto šiaip taip kruta! Aš leidžiu „modernišką" antologiją, kurioj figūruos Tysliava, Tu, Rimydis, Aš, Santvaras, Šemerys — apversti aukštyn kojom. Bus „Козьма Прутьков"! Jau leidėją turiu. Spaudžiu tuoj po Velykų. Be to, šiemet dar ką ne ką numatau padaryti.

Studentuos atmosfera žiopliška. Minta viens kito bezdalais. Manėm įkurt kokią literatišką draugiją, bet aišku, kad ji toliau išsikoliojimų nė per sprindį nenueis: didžiausias pažiūrų palai­ dumas! Meno Mokykloj sudarėm simpatišką būrelį: yra keli geri vyrai iš MĮeno] MĮokyklos], pora Valstybės] T[eatro] artistų, 47

pora studentų ir gudriausias M[eno] M[okyklos] mok[inys] J. Šlapelis. Jie leidžia naują iliustruotą meno ir literatūros žur­ nalą. 1-as nr. išeis po Velykų. Aš rašau. Per Velykas būsiu namie. Rašyk man. Siunčiu ,,Sk[aitymų]" 1 egz. Viso gero! Tavo Antanas Kaunas 1926.11.16 d. Kapsų g. 39" „Kaunas, 1927.1.2 Brangus Kazy, Iš tikrųjų, mums susižinoti prastai sekas: kuris laikas, ir aš Tau, rodos, tik antrą laišką terašau. Bet, tiesą sakant, po Tavo išvažiavimo iš Lietuvos čia taip maža atsitiko, kad tiesiog nėra ko rašyti. Tasai perversmas yra tiek komiškas nuotykis, pastatęs liaudininkus ir socialde­ mokratus į be galo kvailą padėtį, jog be juoko dabar apie tai sunku kas nors šnekėti. Tik šiurpiai nuskambėjo žinia apie 4 žmonių sušaudymą. įspūdis be galo bjaurus. Bet ir tą visi grei­ tai užmirš... Ir kiekviena diena dabar gali atnešti vis naujų netikėtinumų, iškeldama į padanges vienai dienai vis naujų šiaudinių „dienos herojų". Apie tai, kaip bus toliau, sunku kas pasakyti. Vyriausybės darbų programa neaiški. Pagaliau tas nė nesvarbu. Juk koks nors pakenčiamas dvasios gyvenimas Lietuvoj padoriam žmo­ gui vis tiek nebuvo ir turbūt greitai nebus įmanomas.

Tavo rankraščius gavau. Vis dėlto aš manau, kad bent ligi pavasario su jų spausdinimu reikėtų palaukti, nes svietui da­ bar ne do poezijos: ekstra telegramas su kvailiausiais šūkčioji­ mais daug geriau perka. Be to, praeitais metais knygų rinkoj pasirodė tiek chlamo, kad dabar ir geresniam dalykui sunku sau padaryti geresnė reklama. Man irgi ką nors dirbti dabar maža tėra noro. Velniška, matai, gyvenimiška atmosfera. Aš rankraščius tuo tarpu palaikysiu pas save. Siunčiu Tau ir „4 vėjus". Kaip matai, nieko ypatinga nėra. Žodžiu sakant, ir čia bankrotas. Be to, jokios net l i t e r a t ū ­ r i n ė s ideologijos. Vyrams viskas susipainiojo, ir ką nors žmoniškiau dirbti, matyt, neturi noro. Aš iš „4 vėjų" kurijos iš­ stojau. Dėl ideologijos negaliu bendrai dirbti. Bet tiek to.

Šiaipjau nieko ypatingo šiuo tarpu Tau parašyti negaliu. Man įdomūs Tavo literatūriniai sumanymai, ir aš iš tikrųjų daug ko iš jų laukiu. Skaičiau Tavo „Geležinį vilką" ir „Berniš­ kas klumpes". Gailiuos, kad perdirbai „Giesmę apie moterį". Pirmoji redakcija man kur kas labiau patiko. Visai, mano mone, be reikalo išėmei kai kuriuos eilėraščius, kurie buvo „Duonoj kasdieninėj" (kiek atsimenu, „Laiškai mylimai" etc.). Apie Tave buvau „4 vėjams" pagaminęs straipsnį, bet ne­ spausdinau. Palauksiu tinkamesnės progos. Šiaipjau viskas tvarkoj. „Keturis Vėjus" siunčiu skyrium. Tavo Antanas P. S. Tiesa, straipsnio apie poeziją neparašiau — neturiu tam tinkamų psichiškų apystovų. Siunčiu Tau kai kurias negyvas datas, sulig kuriomis galėsi atstatyti mūsų poezijos vaizdą... Bet Tu čia, be abejo, suprasi, kas daryti, nė kiek ne mažiau už mane. Kokia antologija išėjo vokiečių kalba? Skaičiau šį tą nauja: 1. Оскар Вальцель. Проблема формы в поэзии, 2. ,, „ Импрессионизм и экспрессионизм, 3. К. Валантайн. Психология красоты, 1926, 4. Вопросы искусства в свете марксизма. Tarulio „Mėlynos kelinės" dar neišėjo. Antanas" „Mielas Drauge, Kadangi aš šiomis dienomis susirgau kažkokia keista liga — gripu ne gripu — čort jevo znaet!— tad atleisi, jeigu į Tavo malonų ir įdomų laišką aš teatsakysiu keliais padrikais žo­ džiais. Pirmiausia dėl „4 vėjų". Su jais aš gal dar ir dirbsiu, jeigu, žinoma, jie ką nors darys. Tuo tarpu šiuo reikalu nieko toliau nematyti. 3 Nr. išeis gal kitais metais, o gal ir visai neišeis. Jeigu išeis — gerai, jeigu ne — žinoma, irgi ne didelis nuosto­ lis: 4 v[ėjai] teturi trumpos sprogdinamosios reikšmės. Ypačiai 2 Nr. Jau dabar jis Kaune užmirštas. Ir tai labai verksminga. Keturvėjminkai dabar rašosi į gaisrininkus. Nesijuok. Sakau visai rimtai. Reikalas toks, Gaisrininkai turi labai gražią mo­ derniškai įrengtą salę (buv. „Miramaras" ir „Trohadero"). Yra ir scena. Ateity manoma ta salė paversti naujo meno, ypač poezijos, tribūna. Gaisrininkuose, kiek žinau, dirba keli daili-

Rinkai ir architektai, dedas artistai su gabiu vyru Dauguviečiu priešaky, mano prisijungti ir šiaipjau jaunų vyrų literatų. Aš kalbėjau su Binkių. Jis kalba apie tai labai optimistiškai. Tiesą sakai, kad vis geriau eiti su kuo nors išvien, nekaip vienam. Aš tą labai gerai suprantu. Tik jeigu eit — tai su tuo tikslu, kad kur nueitum. O man rodos, kad keturvėjininkams keliai visai susipainiojo (skaityk Petrėno radiopranešimą). Ar jie kairieji, ar buržuaziniai rašytojai, ar jie paprasti kasdieniški miesčionys, ar miesčioniškumo dvasios priešai — argi jie pa­ galiau žino patys! Nieko aišku. Jokios aiškesnės v e d a m o ­ s i o s m i n t i e s . Be vedamosios minties, žinoma, darbas ne­ gali būti nei 1) planingas, nei 2) vaisingas. Sukamasi užburta­ me rate, smulkiai spjaudomasi — ir tiek. Aš noriu, kad kiekvienas literat[ūrinis] kūrinys būtų nuo­ širdus. Man rodos, kad be to neįmanomas jokio litįeratūrinio] kūrinio artimumas skaitytojo sielai — bendrai, psichiškai toks kūrinys neveikia. O pas keturvėjininkus — kažkas dirbta ir ne­ padirbta, galvota ir nebaigta galvoti. Bet tiek daug. Aš tikiu, kad laikui einant mūs literatūros kryžiaus keliai pasidarys kiek lengvesni. Kiek žinau, prie šviet[imo] m[inisteri]jos organizuojama kai kurių knygų leidi­ mo darbų, šis tas planuojama. Gaila, kad ten literatus atsto­ vaus nelaimingasis Kirša. Juk ar galima manyti, kad jis ten ką gera pasieks? Manau, kad maža. Bet vis dėlto pažymėtinas faktas, kad visi rašytojai gyvai ima rūpintis literatūros vargu — laikraščiai dažnai dabar šiais reikalais šneka. Gal Tau ne visai žinomas kalbininkų su rašytojais dar ne­ baigtas konfliktas, kilęs dėl F. Kiršos išverstos ,,Vitolio rau­ dos"? Nors visa, polemika pagrinde gana naivi ir vaikiška, bet tas labai gera, kad rašytojų imta pagaliau visais kratytis kal­ bos „utinėtojais". Ypač smarkokai B. Sruoga ,,Lietuvoj“ davė J. Balčikoniui: ypač dėl Haufo pasakų vertimo4. Aš su juo vi­ sai sutikčiau. Ir nejaugi tai ne absurdas — kuriamąjį žodį sprausti į persenusias supelėjusių gramatikų formas? Kad Balčikonis pasitraukė iš universiteto, gal ir nėr didelio mums nuostolio. Nes jis stengės visus įtikinti, kad reikia rašyti taip, kaip kal­ ba, anot Sruogos, Vilkaviškio ir Pumpėnų piemens. Jis visai nepripažindavo, kad kas galėtų kalbėti ar rašyti dar geriau ir už piemenis. O juk tokios pažiūros kalimas yra sunkus griekas prieš visą literatūros kalbą ir stilių. Iš Tavo man atsiųstų dalykų man geriausiai tinka „Giesmė apie moterį" („Karčemų mylimoji"). Man patinka tiksli, ma-

žažodinga (jei taip galima pasakyti) sakinių konstrukcija. Gal reiktų gale kiek perdirbt. „Laiškas iš kaimo", be abejo, irgi labai ir net labai geras dalykas. „Daina apie liūdną galą" gal reiktų kiek trumpint. Bet tai, žinoma, tėra mano vieno nuo­ m onė— Tau jos primesti nenoriu. Labai originalus geras daik­ tas „Bulių ir karvių meilė". Bent iki pusei. Nuo pusės vis dėlto aš patarčiau kiek perdirbti. Šiaipjau visas rinkinys man ir kitiems, kas skaitė, sudarė gero įspūdžio. Žinoma, sunku kas tikra ir teisinga pasakyti man: juk Tu žinai, kad iš manęs nedidelis literatūros kritikas. Rašyk. Kai dėl kolegų, tai jie, kiek žinau, savo vietose. Rašyk jiems senais adresais: tikrai gaus. Šiaipjau kuone visų jų likimas toks pat: areštuotų maža. M. Gudelis, rodos, atiduotas karo teismui. „Naujienų" adresą atsiųsiu vėliau: tuo tarpu nesuradau. Daug gero linki Tau Tavo Antanas Kaunas, 1927.1.22" 1 Taip „Spaktyvoje" buvo perfrazuota A. Venclovos knyga „Sutemų skers­ gatviuos". 2 „Lietuva", 1926, kovo 2, Nr. 49, pasirašyta slapyvardžiu J o ta . Neigiama recenzija pasirodė ir „Lietuvos žiniose" (1926, kovo 25), pasirašyta S t. Z . sla­ pyvardžiu. 9 „Trimitas", 1926, Nr. 10, p. 315, pasirašyta P. S -n a s, 4 S r u o g a B. Apie kalbininkus ir rašytojus.—„Lietuva", 1927, sausio 17, Nr. 12.

Jonas Šukys TAURI ASMENYBĖ Visa praėjo. Nuostabiai pasikeitė. Ir žmonės, ir medžiai, ir gatvės... Jau nugriautas ir tas namas S. Nė­ ries gatvėje, prie Istorijos muziejaus. Jo pirmajame aukšte buvo universi­ teto biblioteka ir skaitykla, antraja­ me — Humanitarinių mokslų fakulte­ tas su filologijos, filosofijos ir istori­

jos skyriais, o trečiajame — Teologi­ jos-filosofijos fakultetas. Antrojo aukšto koridorius buvo siauras ir vienoje pusėje ant prikaltų lentų ky­ šojo kabliai su grandinėmis, kad ga­ lėtume pasikabinti paltus ir, išvėrę pro rankovę grandinę, prirakinti juos spynele. Auditorijos mažos. Kai ku­ 51

rių paskaitų metu dalis studentų ne­ tilpdavo suoluose ir stovėdavo pa­ sieniais ar prie profesoriaus katedros. Per pertraukas, ypač vakarais, kai ateidavo studentai, tarnavę įstaigose, koridoriuose nebuvo kur apsisukti, susidarydavo spūstis. Pradėjau studijas 1926 m., univer­ siteto penktaisiais gyvavimo metais. Mes džiaugėmės, kad' turime savo lietuvišką universitetą, kad esame jo studentai. Neraštingų tėvų vaikai, atvykę iš vargingų kaimo lūšnelių, jautėme pareigą siekti mokslo, dirb­ ti, aukotis, norėjome, kad daug kan­ čių patyręs mūsų kraštas susilauktų žmoniškesnio gyvenimo. Tuo metu Humanitarinių mokslų fakultete studijavo beveik penki šim­ tai studentų. Veikė studentų literatū­ ros mėgėjų (tada jie savęs nevadino jaunaisiais literatais) būrelis. Jame dalyvavo ir jau pradėjęs skelbti spaudoje eilėraščius antrojo kurso studentas Antanas Venclova. Susipa­ žinome. Jis tarnavo Žemės ūkio mi­ nisterijoje. Visada buvo tvarkingai apsivilkęs, smagus, pasitikintis savi­ mi. Jo ramus veidas turėjo kažką patraukiančio, artimo. Draugavo dau­ giausia su to paties kurso studentu Leonu Skabeika, kuris taip pat tar­ navo ir spausdino eilėraščius „Jau­ nime" bei kituose leidiniuose. Abu gerai nusiteikę prieš paskaitą audito­ rijoje kartais apsisukdavo porą kar­ tų fokstroto. A. Venclova susitikęs pasakodavo buvęs teatre, matęs kokį nors vaidi­ nimą, buvęs šokių vakare. Mes, nau­ jokai, stebėjomės tokiu gražiu išpru­ simu. Tada sakėsi renkąs medžiagą ir pradėsiąs rašyti romaną apie žemės 52

reformą. Ministerijoj esą daug pa­ reiškimų, laiškų, kuriuos siunčią žmonės, prašydami žemės sklypelio. Kartais dalyvaudavo literatūros būrelio susirinkimuose, kur prade­ dantieji literatūros mėgėjai skaity­ davo savo kūrybą. Eilėraščius skai­ tydavo S, Anglickis, A. Aleksandra­ vičius, B. Rutkūnas, P. Orintaitė, G. Tulauskaitė, P. Gintalas, A. Miš­ kinis, K. Inčiūra ir kiti. A. Venclova kartais skaitydavo eilėraščių, o kar­ tais apsakymą. Vienuose susirinki­ muose dalyvaudavo ir nerašantieji, auditorija tada būdavo pilna, o į ki­ tus rinkdavosi tik rašantys ir tuo­ met skaitomą kūrybą recenzuodavo kuris nors būrelio narys, pasirinktas paties autoriaus. Paskui kritikuoda­ vo visi. Pasisakydavo apie skaitytus kūrinėlius ir apie kritikas, pasigin­ čydavo. Kitais metais įstojo į universi­ tetą naujų literatūros mėgėjų, ir mūsų būrelis išsiplėtė. Tuo metu jis turėjo daugiau negu keturiasdešimt narių. Daugelis iš jų ateidavo į su­ sirinkimus tik pasiklausyti kitų. Lai­ kėme juos neveikliais ir išbraukėme. Pasilikome tik septyniolika ir pasi­ vadinome šauniu „Ekspres" brolijos vardu. A. Venclova buvo išrinktas pirmininku ir vadovavo, kol brolijos veikla baigėsi „Trečio fronto" gru­ pės susidarymu. Kaip brolijos pirmi­ ninkas, A. Venclova buvo veiklus ir pareigingas. Kur reikėjo atstovauti, pasakyti žodį, visada pasirodydavo gražiai ir taktiškai. Brolijoje buvo simpatizuojančių „menas menui", simbolizmui ir ki­ toms srovėms. Paveikti „Keturių vė­ jų" įtakos, visi buvo nusistatę prieš

atgyvenusius „maironininkus". Dau­ gelis simpatizavo ir keturvėjininkams... Vieną kartą keletas mūsų buvome nuėję į „Keturių vėjų" „panedielniką". Pirmadieniais keturvėjininkai rinkdavosi į vadinamąją „la­ boratoriją" svarstyti savo naujos poezijos ir prozos. Atsimenu, tą pir­ madienį T. Tilvytis skaitė eilėraštį „Gerai". Visi atidžiai klausėsi ir pas­ kui pasisakė. Daugiausia kalbėjo K. Binkis. Jis nagrinėjo eilėraštį gi­ liai, su erudicija, įvairiais atžvilgiais. Atrodė, dirbo tikrai laboratoriškai. Dalyvavome kaip ekskursantai, ir mums pasiklausyti buvo labai nau­ dinga. Kaip minėjau, trečiame mūsų rū­ mų aukšte buvo Teologijos-filosofi­ jos fakultetas su literatūros ir kitais skyriais. Jie taip pat turėjo literatū­ ros būrelį, pavadintą „Šatrija". Jį lankė ir gerai rašančių bei spausdi­ nančių savo pirmuosius darbus. Bet mes trečiame aukšte nesilankydavo­ me. Atrodė, kad ten kažkoks užsie­ nis, kur literatūra pažabota teologi­ jos ir kur smerkiama kiekviena lais­ vesnė mintis. Gerbėme „Šatrijos" glo­ bėją prof. V. Mykolaitį-Putiną ir į trečiąjį aukštą laiptais ramiai pasi­ keliantį Maironį, bet vis tiek atrodė, kad ten vyrauja mums svetima dva­ sia. A. Venclova tuo metu gyveno Kapsų gatvėje, o aš — Darbininkų. Kartais po paskaitų drauge eidavo­ me namo. Jis kalbėdavo apie spaus­ dinamą antrą savo eilėraščių rinkinį. Tiek susirinkime, tiek ir pokalbiuo­ se minėjo to meto „madnius" lyrikos dievaičius, kurie turėjo mums dide­ lės įtakos: Š. Bodlerą, B. Pasternaką,

A. Bloką, R. M. Rilkę. Kauną vaizdavomės kaip didmiestį, kur pilna kenčiančių žmonių, kur meilės ieško bodleriškos moterys — „vampyrai". Man patiko A. Venclovos veržlu­ mas, noras daugiau žinoti ne vien iš knygų... Visada sekė spaudą ir pirko naujai pasirodžiusius leidinius. Kar­ tais knygų pirkimu konkuruodavo­ me. Humanitarinių mokslų studentų draugija kasmet rengdavo vakarą, kuriame dalyvaudavo mūsų profeso­ riai ir studentai. Linksminosi kaip kas išmanė: prie stalų vaišinosi, dainavo, salėje šoko, prasimanė improvizaci­ jų, juokų. Juk tada kartu studijavo busimieji režisieriai R. Juknevičius, J. Grybauskas ir mėgstąs išdaigas „Don Kichoto" vertėjas Pulgis And­ riušis. Kai kurie nusivaišindavo. Jau­ ni paprastai nežino savo pajėgumo ir atsparumo svaigalams. Tačiau nieka­ da neteko pastebėti, kad linksmas ir kupinas gražios iniciatyvos A. Venc­ lova būtų praradęs saiką ar žeminęs save. Kaip ir daugelis to meto rašančių studentų, A. Venclova buvo labai savimi pasitikintis. Išspausdinęs porą eilėraščių rinkinių, brolijos susirin­ kime skaitė paskaitą „Kaip aš ra­ šau". Sakėsi, kad daugiausia dirbąs iš ryto (jei neinąs į darbą) ir kad ta­ da geriausiai sekasi. Taip pat sakėsi, kad eilėraščius kuriąs Š. Bodlero metodu: pirma išdėstąs busimojo ei­ lėraščio mintis ir vaizdus proza, o paskui sueiliuojąs. Dvejus metus dirbau „Lietuvos ži­ nių" redakcijoje. Tose pačiose patal­ pose buvo „Varpo" bendrovės spaus­ tuvė, įvairių periodinių leidinių re­ 53

dakcijos. Kasdien ateidavo žurnalis­ tų, rašytojų, mokslo žmonių. Dažnai lankėsi ir A. Venclova. Užsukdavo arba su B. Raila, arba su P. Cvirka, arba visi trys kartu. Jie atnešdavo į redakciją tai apsakymą, tai eilėraštį arba straipsnį. Parengdavo recenzi­ jų apie vienas kito knygas. Žodžiu, vienas kitą pareklamuodavo, „Lietu­ vos žinių" redaktoriai buvo palankūs jauniesiems ir su noru dėdavo, ką geresnio atnešdavo. A. Venclova ta­ da spausdino daug prozos dalykų ir netrukus sudarė apsakymų rinkinį „Beržai vėtroje". A. Venclovos vadovaujama litera­ tūros brolija gražiai sugyveno ir pa­ lyginti daug veikė. Brolija pradėjo leisti ir ilgai leido pirmąjį studentų laikraštį „Studentas". Jame bendra­ darbiavo ne tik studentai, bet ir kai kurie profesoriai. Laikraštis teikė daug informacijos apie studijas ir studentų gyvenimą. Surengėme literatūrinį romantizmo teismą. Tai buvo žymus įvykis, ver­ tęs visus susidomėti buvusiomis ir naujomis mūsų literatūros srovėmis. Apie teismą rašė laikraščiai. A. Ven­ clovą išrinkome į organizacinę ko­ misiją, nes žinojome, kad niekas iš mūsų geriau nesuorganizuos. Mat reikėjo kalbėtis su profesoriais, kvie­ sti juos, kad dalyvautų, ir kiekvie­ nam skirti atitinkamas pareigas. Taip pat reikėjo tartis su keturvėjininkais... Ir visa pavyko gerai, buvo rimtų diskusijų, juokų... Savo brolijos susirinkime nutarė­ me įvesti studentų tradicinę šventę ir ją švęsti universiteto sukaktuvių išvakarėse. Prisimenu, 1928 m. vasa­ rio 15 rengėme manifestaciją. Mūsų 54

brolijos nariai turėjo pažįstamų visų dienraščių redakcijose. Per juos pa­ davėme skelbimus, kuriuose šaukė­ me studentus rinktis į centrinius uni­ versiteto rūmus (A. Mickevičiaus— Donelaičio gatvių kampe) „su liktarnomis". Redakcijos neapsižiūrėjusios įdėjo mūsų skelbimus.,. Tuo metu buvo žiauriausi A. Voldemaro val­ džios siautėjimo laikai. Griežčiausiai draudė be leidimo rengti susirinki­ mus patalpose, o tuo labiau draudė rinktis gatvėse. Vis dėlto, perskaitę skelbimus laikraščiuose, susirinko apie pusantro tūkstančio studentų. Iš universiteto rūmų išėjo dainuodami „Subatos vakarėlį...“ ir traukė į mies­ to sodą. Norėjo prikalti tezes prie teatro durų ir reikalauti, kad teatro vadovybė skirtų studentams papigin­ tus bilietus, o paskui turėjo eiti rei­ kalauti, kad duotų studentams papi­ gintus pietus. Iš pradžių sekėsi gerai, bet prie Daukanto gatvės pėsčioji policija užstojo kelią, o raitoji, atlė­ kusi šuoliais, kai kuriuos gerokai pa­ vaišino „bananais". Arkliai ir poli­ cininkai mus suvarė ant šaligatvių. Apie keturiasdešimt suėmė ir nuve­ dė į areštinę. Visi kiti studentai grį­ žo į universiteto rūmus. Čia išrinko delegaciją ir nusiuntė į policijos nuo­ vadą. Delegatai, nuėję į policiją, rei­ kalavo, kad paleistų suimtuosius, Ir juos uždarė. Kitą dieną daugumą pa­ leido. Paliko trylika vadovavusiųjų. Tarp jų buvo ir A. Venclova. Bro­ lijos nariai sušnipinėjo, kad suimtuo­ sius paleis vakare. Tuojau susirinko­ me keli prie areštinės ir paleistuo­ sius sutikome ovacijomis. A. Venc­ lova pasisveikinęs pasakė: „Mes ne prašėme, o reikalavome, kad paleis­

tų studentus..." Tiesiai nuėjome į studentišką Urbono restoranėlį pasi­ dalinti įspūdžiais. Paleistieji pasako­ jos, juokėsi. A. Venclova paskaitė iš užrašų knygutės, kiek užmušė bla­ kių ir kiek jų paspruko... Tais metais A. Venclova susiraši­ nėjo su K. Boruta, gyvenančiu ištrė­ mime. Susitikęs pasakojo apie laiš­ kuose keliamą mintį, jog reikią leisti žurnalą, kovoti už žmogaus teises, už jo išlaisvinimą, už ateinantį į gyve­ nimą sveiką „lietuvišką berną". Mums patiko. Berno kultas pamažu ryškė­ jo. Į mūsų susirinkimus buvo atėję porą kartų ir P. Cvirka su J. Šimku­ mi. Brolijos nariai pradėjo diferen­ cijuoti®. A. Venclova su grupe išlei­ do „Trečią frontą", kiti leido „Gra­ nitą", treti — „Pjūvį" (kurį K. Binkis vadino „Spjūviu"), dar k iti— „Lini­ ją"... Išklausęs universitete reikiamus specialybės dalykus ir išlaikęs be­ veik visus egzaminus, 1930 m. išvy­ kau mokytojauti į toli nuo kelių esantį Užpalių miestelį. Susisiekimas su Kaunu buvo sunkus, darbų daug — retai susitikdavau su studijų draugais. P. Cvirka parašė laišką ir kvietė dalyvauti naujame žurnale — „Trečiame fronte". Nedalyvavau. Entuziastai daug leido žurnalų, bet tie žurnalai netrukus užsidarydavo. Išeidavo trys keturi numeriai... ...Mano ir A. Venclovos keliai vėl netikėtai susitiko 1937 m. Paryžiuje. Tada A. Venclova buvo Klaipėdos gimnazijos mokytojas, o aš moky­ tojavau Alytaus gimnazijoje. VasaTą dirbau Paryžiuje, Nacionalinėje bibliotekoje — rinkau medžiagą apie Romėną Rolaną disertacijai. Džiau­

gėmės susitikę ir porą dienų žvalgėmės po Lotynų kvartalą. Sėdėdavo­ me kavinės terasoje, stebėdami plau­ kiančią pro šalį puošnią publiką. Pa­ tiko draugas Antanas. Kiti, patekę į prabangos ir kultūros vertybių pilną Paryžių, ieškojo kažko nepaprasto, stengėsi išbandyti neįprastus valgius, gėrimus, o jam rūpėjo pažinti pran­ cūzų meną ir literatūrą. Pasakojosi aplankęs turtingą ir įdomų Žmogaus muziejų, buvęs „Panteone", norėjęs patekti į „Odeono" teatrą, kur vai­ dinami tik klasikiniai veikalai. Atsimenu, sėdėjome „Surs" kavi­ nės terasoje ir matėme prie kito sta­ liuko labai turtingą, išsipuošusią šei­ mą. Atrodė, ji atvažiavo iš kažkurio kito krašto... Tokių čia daug. Prisi­ minėme mūsų mažą Tėvynę ir mūsų vargo žmones. Buvome iš tų, kurie galėjo didžiuotis, kaip sako Egziupe­ ri, vien savo neturtu. ...Laiko juosta greitai sukosi. Vėl susitikau A. Venclovą 1940 m. lap­ kričio mėn. grįžęs iš Prancūzijos. Gavęs prancūzų valdžios stipendiją, metus prabuvau Paryžiuje. Švietimo ministerija buvo rezervavusi man mokytojo vietą Alytaus gimnazijoje. Kai grįžau į Lietuvą, čia jau buvo įvykę didelių pakitimų. Neberadau nei ministro, nei gimnazijos direkto­ riaus. Pati gimnazija vadinos viduri­ nė mokykla, Švietimo ministerija — Švietimo komisariatas, o ministras — komisaras. Mokslo metai jau buvo seniai prasidėję. Kelionėje į Lietuvą užtrukau — ilgai neleido važiuoti per Vokietiją. Švietimo komisaru buvo A. Venc­ lova. Eidamas prašyti vietos galvo­ jau,— gal rasiu oficialų, išdidų aukš­ 55

tą darbuotoją. Paprastai iškilę į vir­ šūnes netenka atminties (klausia: „Kur mes matėmės?"), darosi bailūs. A. Venclova buvo visai nepasikeitęs, sutiko draugiškai, tarsi išsiilgęs, klausinėjo, ar vyko dideli mūšiai, ar daug sugriovė Paryžiuje, kaip vo­ kiečiai elgėsi, kaip sekėsi kelionė namo. Paskui A. Venclova pasakojo apie įvykius, kurie viską pakeitė. Skambinęs rudenį į Alytų, ieškojęs manęs, norėjęs paskirti Vidurinių mokyklų valdybos viršininku. Ne­ žinojęs, kad manęs nėra Lietuvoje. Esą rudenį labai trūkę kadrų. Dabar visos vietos jau užimtos. Pagalvojęs pasiūlė (kol bus reika­ lingas prancūzų kalbos dėstytojas Vilniaus universitete) mokyti lietu­ vių kalbos ir literatūros Kauno VIII vid. mokykloje. Reikėsią daug dirbti. Sutikau. Drąsindamas pasakė komp­ limentą: „Pats lengvai susitvarkysi. Jeigu visi būtų tokie mokytojai, rei­ kėtų tik džiaugtis..." Ragino skubiai perrašyti disertaciją ir apginti. Taip pat linkėjo įsijungti į literatūros kū­ rybą, nes nauji laikai reikalauja nau­ jų darbų... Toje mokykloje mokytojavau vi­ sus ketverius sunkius karo metus. Su A. Venclova susitikau tiktai 1944 m. gruodžio mėn. Gruodžio vi­ duryje Įvyko pirmasis Rašytojų są­ jungos susirinkimas, kuriame daly­ vavo 22 rašytojai ir vertėjai. Sugrįžusieji iš Tarybų Sąjungos atrodė la­ bai išsiilgę senųjų draugų ir pažįsta­ mų. A. Venclova kalbėjo su kiek­ vienu, juokavo. Jis skaitė ilgą pra­ nešimą apie vertimus: supažindino su vertimų tarifais, sąlygomis, kvietė versti, nes reikia kuo skubiausiai pa­ 56

rengti ir aprūpinti skaitytojus tin­ kama lektūra. Po susirinkimo valandėlę kalbėjo­ mės apie tai, ką patyrėme karo aud­ rose. Tarėmės po kelių dienų susi­ tikti, nes buvau išrinktas į „Perga­ lės" žurnalo redakciją, į literatūros vakarui Valstybiniame teatre rengti komisiją ir reikėjo aptarti daugelį klausimų... Paskui su A. Venclova susitikda­ vome beveik kasmet per vasaros atostogas Palangoje. Kalbos mums netrūkdavo. Jis buvo didelis erudi­ tas, daug keliavęs. Pasakojo apie baisų skurdą, žmonių prietaringumą, nuolatinę bado grėsmę Indijoje. Su pasigėrėjimu kalbėjo apie gražiąją Islandiją, pasimatymą su žymiuoju jų rašytoju Laksnesu, apie savo pa­ žįstamą Tichonovą, apie Simonovą, parašiusį puikią trilogiją — tikrą ka­ ro metų istoriją. Prieš rašydamas atsiminimus, no­ rėjo daug ką patikrinti. Atsimenu, kartą domėjosi trečiafrontininkais, žinomu romanų vertėju Pranu Mor­ kūnu. Karo metais jis dingo kažkur, ir niekas nieko tikro nežinojęs. Vie­ ni tvirtino, kad jis pasitraukęs į Ta­ rybų Sąjungą ir žuvęs 1941 m. gruo­ džio mėnesį mūšyje prie Maskvos. Žinojau kitą, tikresnę versiją. Jo se­ sers žiniomis P. Morkūnas žuvęs pirmomis karo dienomis, besitrauk­ damas į Tarybų Sąjungą, kažkur ant Zarasų plento, užskridus vokiečių lėktuvams... Rašydamas prisiminimus, jis buvo prieš iškraipymus. Sakėsi stengiąsis rašyti objektyviai. Jei kas netinka — visiškai praleidžiąs.

Kartą kalbėjomės apie siužetus, te­ mas, kurios šiuo momentu aktualios, naudingos, suteikia geros medžiagos mintį iškelti. A, Venclova davė man patarimų. Kadangi aš nutolęs nuo naujojo kaimo ir nebepažįstu naujųjų mies­ tiečių gyvenimo, turėčiau, pasak A. Venclovos, imti karo laikus: ta­ da buvo ryškūs žmonių psichologi­ niai tipai, jų išgyvenimai, apsinuo­ gindavo jų galvosena, idėjos, sukilu­ sios aistros, kančios ir džiaugsmai. Karo metu aš buvau Lietuvoje, suki­ nėjausi įvykių sūkuryje, mačiau žmonių smukimo, prisikėlimo, ryžto ir abejingumo peripetijas mieste ir kaime — reikia imti karo metų te­ matiką. Be to, tokios temos, anot A. Venclovos, mūsų literatūroje ma­ žai liečiamos. Būtų gerai, kad atsi­ rastų pas mus remarkų, erenburgų. Dideli įvykiai, sakė jis, iškelia įdo­ mius, nekasdieniškus žmones. Matydavau A. Venclovą rašant. Stebėjausi jo galvojimo planingumu, nuoseklumu, stiliaus lengvumu ir vaizdingumu. Ką parašęs, mažai tai­ sė arba visai netaisė. Būdamas pla­ taus išsilavinimo ir jautrus, numatė, kas reikalingiausia iškelti, kas visuo­ menei įdomu ir naudinga. Rašė ir kalbėjo neįžeisdamas, ne­ žemindamas žmonių. Neteko matyti įsikarščiavusio, reiškiančio savo am­ bicijas ar savanaudiškumą. Kritika­ vo taip pat atsargiai, ramiai. Atsime­ nu, prieš dvidešimt metų vienas įsi­ smaginęs kritikas „Literatūroje ir me­ ne" įrodinėjo, kad mes turime tik keturis poetus... Kiti kritikai tylėjo,

lyg būtų su tuo tvirtinimu sutikę. A. Venclova, kuris buvo nepriskir­ tas prie tų keturių, parašė kritikos kritiką ir santūriai, ramiai įrodinėjo, jog mes turime daug ir gerų poetų. Kai buvo demonstruojamas lenkų filmas „Žalgiris", kuriame lietuviai vaizduojami kaip kailiniais apsisupę laukinukai, A. Venclova be neapy­ kantos filmo statytojams rašė, kad lietuviai, mūšyje nulėmę pergalę, turėjo būti kitokie ir nereikėjo jų žeminti... Palangoje pasakojosi, jog tekę da­ lyvauti svarstant vieno kito mūsų rašytojo literatūrinį palikimą... Vie­ ną kartą sakėsi, jog Palangos tvar­ kytojai teiravęsi, kaip reikėtų pa­ puošti Birutės kalną ir apskritai ką siūlytų dar padaryti, kad kurortas būtų gražesnis... Kartą pasakojo kaip anekdotą: buvęs S. Nėries paminklo, kuris pastatytas ant poetės kapo, priėmimo komisijos pirmininku. Gir­ dėjęs, jog kai kurie komisijos nariai buvę nepatenkinti, kad poetė įsirė­ musi į šoną, kad parietusi koją... Nors susitikdavome retai, bet vi­ sada A. Venclova buvo artimas ir draugiškas kaip ir studijų laikais. Žiauriais karo metais, būdamas Mas­ kvoje, jis parašė eilėraštį „Drau­ gams" (1941); atrodytų, lyg šis eilė­ raštis skirtas ir mums: Mes audringoj jaunystėj svajojome laisvę h krūtinėj nešiojome skausmą gimtosios šalies. Josios džiaugsmas — mūs džiaugsmas, jos laimė — mūs laimė, Mes norėjom kaip žvaigždės jos niūrią padangę nušviest. 57

rengėsi sujudinti neturtingą tamsų lūšnelių kaimą ir skurstančius mies­ tus. Po ilgos priespaudos, po karo O, Tėvyne! Tave mes mylėjome kaip buvo tik pradžių pradžia. Dirbo, sie­ laimę, kė — daug padarė, bet ir gyvenimas Tavo žmones, miestus, tavo kaimų praėjo. Mažai jų besutiksi Laisvės žalius arimus. alėjoje ir miesteliuose. Darbštuolės ir darbštuoliai, didžių užmojų žmonės Ir prisiminė su širdgėla baisias ne­ jau nevyksta linksmi į ekskursijas, laimes, kurios ištiko—: retai belanko bibliotekas... Juos su­ tiksi poliklinikose, prie gydytojo ...Ir kaip paukščiai iš lizdo išskridom į vėtrą... kabineto durų. Laukia... Paskutinieji. Mirė A. Venclova. Padarė, kiek Jo kartos studentai ir jaunimas spėjo. Daug padarė. Paliko daugelį sunkiai siekė mokslo, uoliai dirbo — darbų ir neužmirštamų atsiminimų. A. Venclova mylėjo žmones ir vi­ są šalį:

Halina Korsakienė ŽALIO GLUOSNIO UŽUOGLAUDOJE Antaną Venclovą prisimenant M ir tis k a ip

v is a d a

d a u g k ą p a a iš k i­

n o , d a u g k ą s u ta u r in o i r d a u g k ą n e r e i ­ k a lin g o iš b r a u k ė .

Aleksandras B l o k a s . Iš laiško motinai

Mirus Petrui Cvirkai, Antanas Venclova sakė, kad, tik netekęs arti­ miausio draugo, supratęs šio prara­ dimo svarbą. Akivaizdžiai pajutęs ir anksti mirusio rašytojo didumą, ir nepakartojamą šakotos, spalvingos jo asmenybės originalumą. Įkyrios smulkmenos, kurios per daugelį metų ne kartą buvo apkar­ tinusios jų draugystę, nublanko, nu­ tolo ir neteko reikšmingumo. Ir tik dabar jis suvokęs, kad iš pirmo 58

žvilgsnio į akis krintantis P. Cvirkos lengvabūdiškumas, nepabaigiami jo anekdotai ir pokštai tebuvo išorė — rašytojui buvo charakteringa ir gili mąstysena, ir akylas pastabumas, ir stiprūs išgyvenimai. „Petras buvo iš visų mūsų talen­ tingiausias,— sakė anuomet A. Ven­ clova,— tai visi jutome ir jam gy­ vam esant, o dabar visu ryškumu tai pamatėme. Ir turime užmiršti, kas anksčiau kartais erzino, tuos visus

mažus kivirčus su Petru, jo silpny­ bes, kurios dabar atrodo nebeturin­ čios didesnės reikšmės jo asmeny­ bės visumai." Išties man, ilgametės abiejų rašy­ tojų bičiulystės liudytojai, ne kartą teko girdėti Antaną nusiskundžiant dažnais Petro gnybtelėjimais, jo pa­ šaipėlėmis, anekdotais apie visus draugus, tarp jų ir apie artimiausiąjį — patį Antaną. Skaudžiai išgyvenęs geriausio draugo netekimą, A. Venclova įsten­ gė iš karto atmesti visa, kas dabar jau atrodė smulku ir nereikšminga. Į P. Cvirką — ir kaip į rašytoją, ir kaip į žmogų — jis gebėjo pažvelgti iš esmės, neišleisdamas iš akių jo vietos ir reikšmės literatūroje. Ir nu­ silenkti gaiviam, įspūdingam jo ta­ lentui. Prisimindami pacituotus A. Venc­ lovos žodžius apie mirusį draugą, ne vieną jų galėtume šiandien pritaiky­ ti ir jam pačiam. Kai daugelį metų tenka su žmogu­ mi glaudžiai bendrauti, stebėti jį įvai­ riomis gyvenimo aplinkybėmis, iš jo elgesio, darbų, iš jo pasakytų žodžių susidarai apie jį savo nuomonę. Ži­ noma, ne visada visi jo poelgiai pa­ tinka, kai kas atrodo netgi visai ne­ priimtina. Kai kas pykdo, kai ką smerki, Margame dienų bruzdesyje kartais suklysti, mažmožių neatskiri nuo reikšmingų dalykų. Ir turi pra­ eiti daug laiko, kad visa, kas anks­ čiau atrodė itin svarbu, dažnai netgi temdė esminius žmogaus bruožus, nu­ kristų lyg rudens lapai nuo medžio. Nukristų, ir laiko vėjai nublokštų juos į užmarštį. Ir atmintyje išliktų lyg medžio kamienas, atlaikęs dau­

gelio metų darganas, neblankstantis žmogaus esmės siluetas ir nuveikti darbai, kurie ir įprasmina jo gyve­ nimą. Su A. Venclova mane siejo kelių dešimtmečių pažintis. Kai 1929 m. atvykau studijuoti į Kauno universitetą, ilgame Humani­ tarinių mokslų fakulteto koridoriuje tarp vaikštinėjančių studentų vyres­ nieji kolegos man parodė A. Venc­ lovą su anų metų jo bičiuliu B. Rai­ la. Tada jis buvo jau išklausęs kur­ są, rašė diplominį darbą. Studijuo­ damas turėjo ir tarnybėlę: taisė Žemės ūkio rūmų leidinių kalbą. Hu­ manitarų koridoriuje jis lankydavosi tik šiaip pasižvalgyti. Užeidavo ir į literatų susirinkimus. Atrodė gana įspūdingai: aukštas, stamantrus, savo vertę jau žinąs jaunas rašytojas, dviejų poezijos rin­ kinėlių autorius. Dailiai pasiūta eilutė ir parištas kaklaraištis, gludi šukuosena su tvarkingu sklastymu ant šono vis dėlto nepajėgė užmaskuoti, jog jis, nors miesto kiek ir aptašytas, dar tebėra ne per seniausiai iš kaimo at­ vykęs bernelis, kuriam darbas, anot jo paties pirmųjų eilėraščių, „sutemų skersgatviuos — visas gyvenimas" — ten, kur „amžinas trenksmas ir am­ žinas nerimas". Susidomėjusi stebėjau jauną poe­ tą, anuomet garsėjusį ir kaip šaunų humanitarų koridoriaus kavalierių: stambiame, rauplių nežymiai palies­ tame veide krito į akis sunkus, į vir­ šų kiek užriestas smakras, liudijąs jaunuolio pasitikėjimą savimi ir tvir­ tą charakterį. Nedidelės lūpos, prie­ 59

šingai, buvo minkštos, jautrios. Jų sučiaupimas rodė tvardomą geidu­ lingumą. Įdėmiai žvelgė šviesios akys, kai jis, vaikštinėdamas po ko­ ridorių, tarp studenčių ieškodavo dailesnio veidelio. Mėgdavo užkal­ binti vieną ar kitą merginą ir, išsi­ rinkęs prašmatnesnę, pavaikštinėti drauge, meiliai apkabinęs ją per pe­ čius. Daugeliui studenčiokių, be abejo, imponavo vyriška, patraukli vyres­ niojo kolegos išvaizda ir tai, kad jis garsėjo savo eilėmis, kad skaitydavo jas literatų susirinkimuose. Visas bū­ rys jam simpatizuojančių panelyčių, būdavo, susėda pirmame suole ir spokso į poetą. Kelis kartus ir man teko girdėti A. Venclovą skaitant eiles literatū­ ros būrelyje „Ekspres". Tarp prade­ dančių poetų jis ir anuometinis jo bičiulis B. Raila išsiskirdavo ir išdi­ doka laikysena, ir ekspresionistinė­ mis, gana trankiomis ir nelabai dar savarankiškomis eilėmis, kurios, be­ je, mums, naujokėms, tada darė įspū­ dį. A. Venclova skaitydavo jas visas iškaitęs, akcentuodamas žodžius, raiš­ kia suvalkiečių tarme. Spindinčios, šviesios jo akys smalsiai žvelgdavo į susižavėjusias klausytojas. Nuo 1931 m., K. Korsakui supa­ žindinus mane su visais buvusiais trečiafrontininkais, tarp jų ir su ar­ timiausiu draugu A. Venclova, ir pra­ sidėjo gana glaudi mano pažintis su juo, trukusi ligi pat jo mirties. Apie A. Venclovą daugelis jo draugų sakydavo, jog jis esąs tikras suvalkietis. Šiuo apibūdinimu norėta, manding, pabrėžti gyvenimiškąjį 60

A. Venclovos praktiškumą, jo arti­ mumą žemiškiems reikalams, mokė­ jimą gamtos jam dovanotais gabu­ mais gyvenime pasiekti atitinkamą padėtį ir pasinaudoti jos siūlomomis galimybėmis. Kaip teigiamas jo bruo­ žas greta būdavo pabrėžiamas blai­ vus A. Venclovos protas, tvirtos pa­ žiūros, sau ir draugams kryptingas reiklumas niekad nesiblaškant į šalis. Iš dalies kaip antipodas A. Venc­ lovai būdavo priešpastatomas ilga­ metis jo draugas, beje, taip pat su­ valkietis, tačiau neturėjęs „suvalkie­ tiškų" bruožų — Kazys Boruta. Šis išgarsėjęs Suvalkijos sūnus pasižy­ mėjo kaip tik nepastoviomis nuotai­ komis, nemokėdavo taikytis prie ap­ linkybių, tilpti į kokius nors rėmus. Jis nuolatos blaškydavosi, maištau­ davo, nerimaudavo. Katras gi jų savo etninėmis savy­ bėmis buvo tikresnis suvalkietis? Kas jau pokario metais A. Venc­ lovą pažinojo tik iš tolo kaip garbin­ gą, apkūnų, sunkokos eigasties, vi­ sada pabrėžtinai elegantišką vyrą, iškilniai žingsniuojantį gatve ir „neš­ te nešantį", kaip būdavo sakoma, majestotingą savo povyzą,— tas tik­ riausiai nė neįtarė, kad olimpiška rašytojo ramybė slepia nemaža su­ dėtingų vidinių išgyvenimų. Netgi aitraus kartėlio, tarpais jaučiant ne­ pasitenkinimą oficialiai pripažintais ir pakankamai įvertintais savo kū­ rybiniais laimėjimais. Gal būta grau­ žaties ir dėl nesklandumų šeimoje, gal — sudužus ne vienai šviesesnei iliuzijai... Ypač akivaizdu tai tapo 1979 m.,

rašytojui J. Paukšteliui savo atsiminimų knygoje „Dažnai atsimenu

juos" paskelbus A. Venclovos jam rašytų laiškų ištraukas:

„Ar Jums neatrodo, kad rašytojas truputį panašus į kūdikį: užtenka jam išgirsti savo adresu jautresnį, draugišką žodį, ir jis jau džiaugiasi, atgyja, galvodamas, kad dirbs dar geriau, dar su didesniu įkvėpimu?" Jautrumo ir draugiško žodžio, kaip būtiniausios paguodos ir atpildo už savo triūsą, pasigenda ne vienas mū­ sų, Tačiau kad iškilnus ir iš pažiū­ ros savimi visai patenkintas A. Ven­

clova kaip kūdikis buvo išsiilgęs bi­ čiulių žodžio šilumos, berods mažai kas galėjo nujausti. O, pasirodo,, taip buvo...

„Man pačiam mano paties darbai darbeliai atrodo lengvoko svorio. Gal pasiteisinti prieš save galėdavau tik tuo, kad nie­ kad nenustojau troškęs dirbti daugiau, geriau, aukštesniu li­ teratūriniu lygiu." O mes, artimai jį pažinojusieji, buvome tikri, kad ko jau ko, o garbės ir pasitenkinimo turimais laurais

mūsų draugui tai tikriausiai nestinga. Pasirodo, ir čia klydome,.,

„...aš kaip paprastai tiesiog kankinu ir graužiu save, neži­ nodamas, kas iš mano darbo išėjo. < ...> ...tai mano amžina bėda — kol rašau ką nors naujo, esu patenkintas, o kai bai­ giu,— mane pradeda kamuoti abejonės, nepasitenkinimas, įtū­ žimas prieš patį save..." O daugelis su juo artimai bendra­ vusiųjų buvo įsitikinę, kad Antanas rašąs ypač lengvai ir visada būnąs patenkintas tuo, ką parašęs. Taip tvirtindavo ir artimiausias jo drau­ gas P. Cvirka, pats rašydavęs sun­ kiai, kankindamasis. Kadaise, jied­ viem drauge išvykus į Zarasus atos­ togų ir ten įnikus į kūrybinį darbą, P. Cvirka grįžęs pasakojo, kad ne­ galėjęs atsistebėti, kaip skubiai An­ tanas rašąs. Girdi, kol jis pats vos vieną puslapį teiškankinąs, Antanas jų visą pluoštą išpyškinąs! Tai buvo žalios jaunystės metais,

dar neprasidėjus brandos amžiaus savikritiško reiklumo kančioms. Šios A. Venclovos laiškų ištraukos dar kartą rodo, kokia apgauli kar­ tais būna regimybė, kaip klaidingai gali būti sprendžiama apie seniau­ siai pažįstamą žmogų, kai nepažvel­ giama į jo vidų, paslėptą už išvirši­ nės, gal vien savisaugai tereikalingos priedangos. O gal nuotolis ste­ bėtojo žvilgsniui teikia didesnės ati­ dos ir skvarbumo, nes ilga ir artima pažintis juos atbukina? Ir vis dėlto vienas svarbiausių A. Venclovos charakterio bruožų, 61

man regis, buvo optimistinis jo po­ žiūris į gyvenimą. Kai kuri nors gy­ venamo momento aplinkybė keldavo nerimą, kai negalima būdavo jai pri­ tarti, Antanas visada mokėdavo pa­ aiškinti, suraminti, šviesiau nuteikti. Nenorėkite, sakydavo, kad viskas eitų sklandžiai, lyg sviestu patepta. Girdi, reikia mokėti įžiūrėti esmę, išskirti ją iš mažareikšmių smulkme­ nų. Tvirtas įsitikinimas pasirinkto ke­ lio teisingumu turbūt padėdavo A. Venclovai išlaikyti gyvenime pa­ vydėtiną pusiausvyrą ir ramybę. Kaip minėjau, ir jo gyvenime būdavo nuo­ taikos nuopuolių bei širdperšos mo­ mentų. Ir ne visada priežastys būda­ vo itin rimtos ir reikšmingos. A. Venclova labai mėgdavo saky­ ti anekdotus. Čia iš dalies jis sekė P. Cvirka. Ypač kai imdavo kurti anekdotus apie pažįstamus žmones. Sakydavo juos kiekviena proga. Ne­ turėdamas didesnio ištekliaus, dažnai kartodavo tuos pačius, spėjusius įgristi. Porindavo tuos anekdotus be didesnio išradingumo, be lakesnio humoro, kiek mėgaudamasis pažįsta­ mų žmonių silpnybėmis. Turėdavo ypač pamėgtų anekdotų, kuriuos pasakęs pats gardžiai juokdavosi, užkrėsdamas juoku ir visą draugiją. Ir keista, pats būdamas anekdotų mėgėjas, A. Venclova nepakęsdavo anekdotų apie save. Jie, ypač liečian­ tys jo kūrybą, jo talentą, keldavo rašytojui tiesiog liguistą apmaudą ir gilų susikrimtimą. O anekdotų apie A. Venclovą būdavo nemažai, kaip ir apie kiekvieną įžymesnę asmeny­ bę, kuo nors išsiskiriantį žmogų. Pa­ ■ 62

sitaikydavo apie jį ir taiklių anekdo­ tų, ir visai lėkštų, ir itin piktų, la­ biau tulžingų negu sąmojingų. A. Venclova apskritai buvo žmo­ gus ryžtingas, nesvyruojančių įsi­ tikinimų ir nusistatymo. Kryptingai, nesiblaškydamas ėjo prie tikslo, Ta­ čiau, kaip ir kiekvienam, jam vis dėlto buvo nesvetima viskas, kas žmogiška. Teko ir jam pažinti abe­ jonių, būgštavimų skonį. Kai nuklystu į tolokos praeities dienas, į mūsų jaunystės metus, at­ mintyje labai ryškiai iškyla vienas pokalbis su Antanu. Kažkurią žydinčio pavasario po­ pietę, susitikęs mane Laisvės alėjo­ je, pasisodino greta ant suoliuko po vešliai išlapojusiomis liepomis. Pasa­ kė labai norįs su manimi nuoširdžiai pasikalbėti — jau kuris laikas esąs apimtas nerimo, netikrumo, dvejo­ nių. Sėdėjome šalimais, apie šį bei tą šnekučiuodami, ir Antanas, regis, vis delsė, nepradedamas žadėto rimtes­ nio pokalbio. Tą dieną buvau apsi­ vilkusi geltonu megztuku, ir Antanas, pamenu, pasakė, jog ypač mėgstąs šią spalvą. Merginą geltona suknele ar palaidinuke jį traukte traukia ap­ kabinti, priglausti. Girdi, geltona spalva ypatingai nušviečianti mergi­ nas, daranti jas patrauklesnes. Gerai žinojau, kad Antanas niekad nešykš­ ti komplimentų. Taip bejuokaujant vis laukiau žadėto pašnekesio. An­ tanas, lyg norėdamas jį atitolinti, pašaukė dešrelių pardavėją: orūs dė­ dulės baltais švarkais, su uniformi­ nėmis kepurėmis, ant kurių apvado būdavo užrašyta „Maistas", užsika­

binę ant peties blizgančias metalines dėžes, tais laikais vaikštinėdavo po Laisvės alėją, siūlydami praeiviams garuojančių dešrelių. Ypač studentai mėgdavo šį nebrangų patiekalą, daž­ nai atstodavusi jiems ir pietus. Abu valgėme po dešrelę, padėtą ant kartoninės lėkštelės drauge su garstyčiomis ir bandele. Jutau, kad Antanas vis dar nesi­ ryžta pradėti kalbos. Mačiau, kad yra apimtas jam nebūdingos, anks­ čiau nepastebėtos nerimasties. — Pasakyk atvirai, ką galvoji apie Liulę? — pagaliau prabilo kiek virp­ telėjusiu balsu. Seniai žinojau apie artimą jo drau­ gystę su mūsų fakulteto studente Eliza Račkauskaite, todėl Antano klausimo buvau kiek nustebinta. Kas pažino E. Venclovienę tik po­ kario ir pastaraisiais metais — žilą, visada pabrėžtinai elegantišką, kiek rafinuotų manierų damą, tam sunku būtų įsivaizduoti ją jaunystėje. Ma­ tydavau ją vikriai šokinėjančią prie pingpongo stalo didžiųjų universite­ to rūmų pusrūsyje. Sutikdavau ją ir humanitarų koridoriuje: plonytę, ro­ dos, viena sauja apkabinamą. Leng­ vos garbanėlės teikia jai jaunatviš­ ko žaismingumo. Beveik vaikiškame veide šviečia ryškios, lyg kažko klausiančios, lyg viskuo, ką mato aplinkui, besistebinčios akys. Regis, ji laukia jai vienai težinomų paža­ dų išsipildymo. Kiekvienas judesys, grakšti eigastis ir dar mergaitiškas liemuo kupini patrauklaus grakštu­ mo ir žavesio. Ta studentė išties man labai patiko, tad atvirai apie tai ir pasakiau Antanui.

Nudžiugęs jis net išraudo. Ėmė aiškinti, dėl ko pastaruoju metu ne­ rimavęs. Akys pasidarė patiklios ir geros, iš širdies plūste paplūdo jau­ smai, kokių niekad nei anksčiau, nei vėliau neteko pastebėti. Jautriais, šiltais žodžiais jis kalbėjo, jog ir jam labai patinkanti Eliza. Juodu abu gerai sutarią. Kas jį baugina? Ogi tai, jog jis vis dėlto esąs iš kaimo kilęs. Paprastas sodžiaus bernas. Dar tik iš­ ėjęs į inteligentus. Neturįs ypatingų manierų, neponiškai išauklėtas. Jis to nesigėdįs, ne. Netgi didžiuojąsis. O Eliza? Ne, ji niekad nesmerks jo dėl gerų manierų stokos. Jokiu bū­ du! Ji visada priims jį tokį, koks yra. Bet jos šeima, priklausanti rink­ tinei Kauno šviesuomenei? Tėvas, žinomas profesorius? Taip, jis ir pats labai gerbiąs profesorių M. Račkaus­ ką. Ir visą Elizos šeimą, ypač jos mo­ tiną. Bet ar galės pritapti prie jų, prie šios rafinuotos šeimos gyvenimą būdo? Prie jų skonio, visų subtily­ bių? Ar nepasijaus kartais tarp jų svetimas? Įsibrovėlis? Ne į savo- ve­ žimą įsėdęs? — Ką? Kaip tu manai? Pamenu, pasakiau, jog visa tai ne­ gali būti jokia kliūtis, jeigu juodu vienas kitą myli. Tuo buvau tvirtai įsitikinusi. Taip maniau iš tikrųjų. Antanas vėl visas prašvito. Akyskupinos gerumo, dėkingumo. Žinoma, aš esanti teisi! Jis ir pats tuo įsitikinęs. Vis dėlto dvejonės pro­ tarpiais drumstusios jam ramybę. Ir jo džiaugsmą. Dabar jas atmesiąs. Vysiąs šalin! Kas svarbiausia bend­ rai gyvenant? Nekreipti dėmesio į smulkmenas! Juk taip? Būti aukščiau

jų, žiūrėti esmės! Eliza tai moka. Tik­ riausiai mokės?! Iš jo veido, nutvieksto laimingos šypsenos, supratau, kad išsakęs vis­ ką, dėl ko nerimavo, pajuto smagų palengvėjimą. Įsitikinęs, kad pasi­ rinko teisingai, rodos, įgavo naujų vidinių jėgų. Išsiskyrėme su Antanu labai drau­ giškai. Pasisakė, jog su Eliza nutarę šią vasarą susituokti. Važiuosią į Klaipėdos kraštą, į Smalininkus, kur esanti civilinė metrikacija. Eliza su­ tinkanti žengti šį jos šeimos tradici­ joms svetimą žingsnį. Argi tai nesąs įrodymas, kad ji mokanti pakilti virš smulkmenų? Šviesūs prisiminimai gaubia kelias vasaras, praleistas pajūryje, nuoša­ liame žvejų kaime. Anuomet mus traukė tuščia, vasa­ rotojų nelankoma jūros pakrantė. Žavėjo pirmapradis gamtos grožis. Netoliese esančią Palangą telanky­ davome nebent norėdami nusipirkti spaudos ar iš tolo ir kiek išdidžiai, kaip tada buvome pratę, paspoksoti į atostogaujančią Kauno valdininki­ ją ir visą ano meto aukštąją visuo­ menę. Buvome jauni ir nepriklausomi, nepaliesti rangų ir kategorijų lenk­ tyniavimo karštligės. Ir tuo didžiavomės. Manėme, kad geresnis tonas gyventi pas žvejus, arčiau gamtos ir jūros, toliau nuo kurortinės kamša­ ties, knibždančio paplūdimio, kavinių ir restoranų tvaiko. Tiek buvo erd­ vės ir laisvės technikos dar nelytėtame gamtos prieglobstyje: kiek akys užgriebia — tuščia jūros pakrantė. 64

Vien baltų žuvėdrų pulkai sklando virš putojančių keterų ir veriantis jų klyksmas skrodžia dūžtančių ban­ gų trenksmą. Kur ne kur juoduoja apverstos žvejų valtys, džiūsta iš­ tempti tinklai. Gelsvų smilčių kup­ romis iškyla niekieno netrypiamos kopos. Toli aplinkui dūluoja pilko rūko apniaukti sužydusių gubojų krūmynai. Ir jūra! Tik čia ji tokia galinga, laisvai alsuojanti, varanti į krantą nesudrumstą, gaivią bangą. Išsinuomoję pas žvejus pastogę, čia vasarodavo ir A, Venclova, ir P. Cvirka, kartais ir E. Meškaus­ kas — švelnaus šypsnio ir skaisčiai mėlynų akių jaunas teisininkas. Vi­ s i— jaunavedžiai. Kelis vasaros mė­ nesius praleidome čia ir mudu su K. Korsaku. Atsimenu netoli kopų žvejų trobą, prigludusią prie aukštos liepos su gandralizdžiu viršūnėje. Mažame kambariuke kvepėjo smalingais rąs­ tais ir samanomis, sudėtomis į sienotarpius. Naktimis buvo girdėti, kaip šniokščia ir dūžta čia pat, už kopų, įsisiautusi bangų mūša. Dar ir šian­ dien jaučiu šviežiai rūkytų ungurių ir plekšnių skonį. Matau ant stalo lėkštę, pilną ką tik nuraškytų nuo medžio gintarinių trešnių ir pripj aus­ tyto, burnoje tirpte tirpstančio sal­ daus sūrio su kmynais. Tokį tik Vanagupės ir Kunigiškių žvejienės mokėdavo slėgti! Atgimsta atminty­ je žvejų, vadinusių save kuršiais, pa­ sakojimai apie jūrą ir žvejybą. Kartais mūsų šeimininkai pasiūlyda­ vo ir mums išplaukti į atvirus van­ denis. Įspėdavo, kad vilnys kai kada klastingos ir naujokus užsupančios,

susargdinančios jūros liga. Kas drą­ sesnis mūsų vyrų — ryžtasi. Moteriš­ kes žvejai atkalba nuo viliojančios, bet ir bauginančios pramogos, Tuščiame paplūdimyje arba už kopų, žemaūgių, išsikeriojusiu pušai­ čių paunksnėje, leidžiame dienas. Žvejų trobos, kuriose apsigyvenome mes ir mūsų bičiuliai, atokiai viena nuo kitos, bet kartkarčiais susitinka­ me. Tada būriu žingsniuojame į Pa­ langą nusipirkti dienraščių, sužinoti, kas dedasi pasaulyje, kad, ko gero, galutinai nesulaukėtume atitrūkę nuo visų gyvenimo rūpesčių. Jei tarp mūsų būna P. Cvirka, jis visus pralinksmina savo šmaikščiais anekdotais, kurių niekad nepristinga. Mėgsta kurį nors iš mūsų ir paerzin­ ti, patraukti per dantį. Sakysim, vaizdžiai parodo, kaip Antanas kas rytą sąžiningai mankštinasi, pūškuo­ damas pritupia, įnirtingai mosuoja rankomis. Juokingai suvaidina ir elegantę Elizą, besirenkančią krau­ tuvėje aštuonioliktą ir vis jai nepa­ tinkančią pirštinaičių porą. Nuo ašt­ raus Petro liežuvio kliūva ir K. Kor­ sakui, ir visiems kitiems. Pasitaikydavo mūsų draugėje įdo­ mių, kartais net kurioziškų atsitiki­ mų. Grįžome kartą palei jūrą nutį­ susio pušynėlio keliu šešiese: A. Ven­ clova, E. Meškauskas, K. Korsakas ir mes, visų trijų jaunos žmonos. Vy­ rai dalijosi ką tik spaudoje perskai­ tytomis naujienomis. Smagūs žengė­ me pušų skujomis nubertu, slidžiu takučiu. Staiga Antanas klaikiai suriko: „Gyvatė!" Ir kiek įkirsdamas pasi­ leido į priekį. Abu jo draugai, nesusigaudę, nuo kokio siaubo reikia 3. 1582

gelbėtis, šoko bėgti pavymui. Nė neatsigręždami lyg žirgų tuntas nubil­ dėjo miško taku! Mes pasilikusios visos trys išsproginome akis: iš kur­ gi tyko baisusis pavojus? Dar vai­ kystėje, gyvenant Ukrainoje, mane buvo išgąsdinęs nuo pasaito nutrū­ kęs bulius. Žvalgiausi: bene kur už pušų išvysiu riaumojančią pabaisą? Aplinkui buvo ramu. Tyliai siūravo pušys. Tolumoje ošė jūra. Ir štai išvydome Antaną išbaidžiusį siaubūną: skersai takučio, vingriai raitydamasis, nušliuožė mažas gluodenas, nekenksmingas, dažnas pušy­ nų gyventojas. Mūsų vyrai, nulėkę gerus penkias­ dešimt metrų, sustojo ant kelio: jau­ tėsi nesmagiai, kad palikę moteriš­ kes „pražūčiai", nuskuodė lyg akis išdegę... Visos prapliupome kvatotis. Sugrį­ žo ir mūsų bėgliai didvyriai. Anta­ nas ėmė teisintis, esą klaikiai bijąs roplių. Nei vilkas, nei meška, girdi, jo taip neišgąsdintų kaip paprasčiau­ sia kirmėlė ar šliužas. O ką jau kal­ bėti apie gyvatę! Tai, sakė, esanti kažkokia instinktyvi, iš pasąmonės gelmių išnyranti baimė. Tuos savo žodžius Antanas įrodė ne kartą. Iš tiesų jis nebuvo bailys: karo metais, patekęs į priešo apšau­ domas pirmąsias pozicijas, jis išliko šaltakraujis ir netgi buvo apdovano­ tas medaliu „Už drąsą". Ir štai vyras kaip ąžuolas pabūgo nekalto, neža­ lingo padarėlio. Kitą kartą, pamenu, vakarop grį­ žome iš Palangos. Einant pakrante, užslinko toks nepersmelkiamas rū­ kas, jog už kelių žingsnių ničnieko nesimatė. Ilgai aklinėjome pirmyn ir 65

atgal tarsi nusikėlę į pirmapradžius biblinius miglynus, dūlavusius ligi žemės sutvėrimo, niekaip neužtikda­ mi kelio į Vanagupę. Ligi siūlo per­ mirkę, ne vieną valandą prakiurk­ sojome ant sutrūnijusio stuobrio, iš­ mesto jūros bangų, kol migla paga­ liau nuslinko. Patekėjęs mėnulis nu­ švietė nykų, tuščią, išmirusį krantą: pasirodo, buvome nuklydę toli toli Šventosios link... Vieną vasarą, tai buvo gal jau apie 1937 m., abu Venclovos neatos­ togavo žvejų kaime. Tad mes, baigę savo neilgą poilsį Kunigiškiuose, iš­ siruošėme jų aplankyti Klaipėdoje, kur jie ne per seniausiai buvo įsi­ kūrę. Turėjo nedidelį butuką senajai Klaipėdai būdingame rajone: visi dviaukščių mūrinių namų balkonai nustatyti dėžutėmis su kupliai sužy­ dusiomis gėlėmis, sienos gausiai ap­ žėlusios vijokliais. Netoliese buvo parkas ir pušynas, o už jų jau ply­ tėjo jūra. Nenuilstantys vėjai nešė į miestą gaivų galingų jos vandenų alsavimą. Prisimenu pirmąją Venclovų bu­ veinę, kurią Eliza įrengė su jai bū­ dingu subtiliu skoniu. Viskas čia dvelkė ligi smulkmenų apgalvota tvarka ir jaukiu puošnumu. Ji laukė savo pirmagimio ir atrodė neįprastai pritilusi. Nerimas ir susikaupimas jaunam veidui ir pagilėjusiam žvilgs­ niui teikė būsimos motinos dvasin­ gumo. O Antanas buvo ką tik grįžęs iš kelionės po Prancūziją, tad ypač puikiai nusiteikęs: pasakojo mums savo įspūdžius, rodė parsivežtas kny­ gas. 66

Pavaišinę mus kava, abu šeiminin­ kai pasisiūlė parodyti Klaipėdą, ku­ rioje mudu lankėmės pirmąkart. Ir uostas su didžiuliais laivais, ir mūri­ nių krantų sukaustyta Danė, ir kel­ tas į Smiltynės vasarvietę, ir šaunus jos restoranas su stiklinėmis teraso­ mis į jūrą, ir vokiškas tvarkingu­ m as— viskas darė mums didelį įs­ pūdį. Rytojaus dieną mudu su K. Kor­ saku išplaukėme kateriu į Nidą. Anais metais tai buvo dar mažai ap­ gyventas nepamirštamo kolorito žve­ jų kaimas, prisiglaudęs prie stebuk­ lingų kopų. Ilgai vaikštinėjome tuščiomis gat­ velėmis su šen ten išsimėčiusiais žvejų namukais, kurių šelmenis puo­ šė vingriai išdrožinėti žirgeliai. Čia pat, ant tvorų, džiūvo tinklai. No­ rėjome bent iš tolo pasižiūrėti į To­ mo Mano vasarnamį, apie kurį mums pasakojo Antanas. Išgarsėję įžymaus rašytojo „Budenbrokai", ne­ seniai skaityti, visus mus be galo ža­ vėjo. Tačiau niekas iš čia sutiktų retų praeivių net nežinojo, kuria kryptimi turėtume eiti. Žvejų iš viso niekur nesimatė — tikriausiai, spė­ liojome, bus išplaukę į marias arba, grįžę iš žūklės, ilsisi. Viena sutikta „memellenderių" šeima paklausta tik gūžčiojo pečiais ir kraipė galvas: Thomas Mann? Kas jis toks? Klaipė­ diškis? Šriftšteleris? Ne, tokio jie negirdėję... Nieko nepešę, pasukome į pajūrį. Gerą kelio galą paėję smėlingu, jūros bangų nugludintais stambokais akmenimis nusėtu paplūdimiu, už­ klydome į nudistų pliažą. Jis berods tada garsėjo visuose Rytprūsiuose,

masindamas nuogo kūno garbintojus. Buvo keista ir neįprasta atsidurti nuogutėlių vyrų ir moterų aplinkoje. Nė kiek nesivaržydami, jie žaidė kamuoliu, mankštinosi, nekreipdami į mus jokio dėmesio. O mes susigėdome, jog esame apsirengę, ir sku­ biai sprukome iš paplūdimio į mišką. Tai buvo sena ir gūdi giria, užversta trūnijančiomis išvartomis, prižėlusi gauruotų samanų, bruknienojų ir aukštaūgių paparčių, kurių karpytos vėduoklės siekė kone pusiaują. Ilgai klaidžiojome gūdžiame miške, ieškodami garsiųjų Nidos briedžių. Bet jų niekur nesimatė. Šioje žmo­ nių mažai vaikščiotoje girioje greit pasiklydome. K. Korsakui teko grįžti į pajūrį — jūros šniokštimas rodė, kuria kryptimi eiti,— ir ten susirasti orientyrą, rodantį, kur prieplauka. Nusivariusi nuo kojų, atsisėdau ant nuvirtusios pušies kamieno ir laukiau jo grįžtant. Praslinko nema­ žai laiko. Išgirdusi už nugaros šlame­ sį, atsigręžiau: čia pat stovėjo nuos­ tabaus grožio plačiaragis elnias. Di­ delėmis, kiek nustebusiomis, graudo­ komis akimis jis žvelgė į mane. O aš į jį — bijodama krustelėti.JValandėlę stebėjome vienas kitą. Urnai man dingtelėjo: o juk patinai — apie tai kažkada buvau girdėjusi — įtūžę pa­ kelia žmogų ragais ir sviedžia jį per nugarą! Šios minties išgąsdinta, nė nepamačiau, kaip pašokusi puoliau į artimiausią palinkusią pušaitę. Elnias atsisveikindamas paniekinamai pa­ žiūrėjo į mane ir grakščiai, regis, nė neliesdamas žemės, plaukte nuplau­ kė į tankumyną, Išdidžiai nusinešė savo plačiašakius ragus. Pajutau savo išgąsčio gėdingumą. 3*

Ėmiau teisintis, girdi, ir čia, kaip anąsyk sakė Antanas, matyt, buvo apėmusi instinktyvi, iš pasąmonės gelmių atėjusi baimė. Lyg seniai matytos kino juostos kadrai atmintyje iškyla daugelis su­ sitikimų, pokalbių, susidūrimų su A. Venclova. Antra karo diena. Iš sunkvežimio su nepažįstamais kariais išlipu Ku­ dirkos gatvėje. Už rankų laikau sa­ vo mažą dukrelę ir Venclovų sūnų. Virš Vilniaus sklando junkersai. Šiurpiai kaukdami, jie sminga že­ myn, išmesdami ant miesto savo kraupųjį krovinį. Prie namo, kuriame gyvena A. Venclova, tuometinis švietimo komi­ saras, sustoja greitosios pagalbos ma­ šina. Matau: sanitarai išneša pro duris neštuvus su gulinčia ant jų A. Venclovos pavaduotojo J. Žiugž­ dos žmona. Pasirodo, įlėkusi pro lan­ gą bombos skeveldra ją sužeidė mir­ tinai, nukirtusi abi kojas. Tarpduryje stovi Antanas: jis iš­ balęs, veidas sutrikęs, lūpos virpa. Ne, jis nepasimetęs, nepraradęs savi­ tvardos. Suranda guodžiančių žodžių jauniems sūnums, ramina ir mudvi su Eliza. Nusprendžia išvežti mus abi su vaikais kur nors toliau nuo bom­ barduojamo miesto. Važiuojame komisariato automobi­ liu. Aplinkui sproginėja bombos. Šen ir ten dega namai. Visi šaligatviai ir grindinys nusėti langų šukėmis. A. Venclova priglaudžia mus mo­ kytojo A. Krutulio sodybėlėje pa­ vilnės Jeruzalėje. Žada, pasirūpinęs benzino ilgesnei kelionei, grįžti. 67

Tačiau mums nebetenka jo sulauk­ ti... Ir štai aš Pasvalyje. Sėdžiu prie il­ go stalo gimnazijos mokytojų kam­ baryje. Direktorius, nudūręs žvilgsnį, skaito švietimo valdybos potvarkį: A. Venclovos, S. Nėries, P. Cvirkos, J. Šimkaus, J. Marcinkevičiaus, K. Korsako-Radžvilo ir kitų tarybi­ nių rašytojų knygos privalo būti iš bibliotekų išimtos ir sunaikintos. Kiekviena direktoriaus tariama pa­ vardė skaudžiu smūgiu trenkia per galvą, verčia mane gūžtis. Kaip pui­ kiai atsimenu visų šių autorių kny­ gas! Kiek kartų jos skaitytos, sklai­ dytos... Kiekvienos jų pasirodymas visiems mums būdavo didelė šven­ tė. „Žemės maitintojos" viršelis su Juru Taručiu, smeigiančiu į žemę kastuvą. Salomėjos „Pėdos smėly" — jų eilės dar plazda man ant lūpų... A. Venclovos apsakymų knyga „Nak­ tis" su giliai atmintin įstrigusiu vir­ šeliu: nakties dangaus fone viršum sukrypusios lūšnelės nykiai spygso delčia... Ir K. Korsako-Radžvilo „Straipsniai apie literatūrą", jo pir­ moji knyga, kurios „krikšto močia" buvau... Visos bus barbariškai sunai­ kintos, sudegintos! Kaip baisu... Aky­ se iškyla šių knygų autorių veidai, pažįstami ir artimi. Rodos, matau juos iš skausmo iškreiptus žvelgiant į liepsnojančias knygas. „Knygos dega!" — prisimenu aliar­ muojantį K. Korsako straipsnį „Lite­ ratūroje" 1936 m., kuriame baisinamasi, kad knygų laužai iš hitlerinės Vokietijos jau persikėlė ir į Klaipėdą (straipsnyje buvo rašoma apie profa­ šistinių elementų padegtą Klaipėdos pedagoginio instituto biblioteką). A r­ 68

gi manėme tada, jog knygų naikini­ mo šėlas pasieks netgi tolimą užkam­ p į— Pasvalį?! Tenudžiūsta rankos, niūriai galvojau, pasikėsinusios nai­ kinti knygas... Kvyčiu panarinusi akis savo vie­ toje. Jaučiu dėkingumą kolegoms: pritrenkti žiauraus potvarkio, sumi­ šę, jie nusuka akis. Nė vienas įžūliai į mane neįsispokso — nesmagią ir prislėgtą. Iš gimnazijos bibliotekos visos šios knygos, be abejo, buvo išimtos. Ar sunaikino jas? Mūsų senukas sargas suvertė visas į rūsį. Ten, rodos, jos ir sulaukė geresnių laikų, vėl grįžo į joms prideramą vietą bibliotekų len­ tynose. Knygos taip pat moka grum­ tis su savo likimu! O kukliose kai kurių mano kolegų mokytoj ų etaže­ rėse ne viena jų taip ir pasiliko — nebent kur giliau įstumta, kad ne­ užkliudytų kieno piktas žvilgsnis. Ėjo žūtbūtinio karo metai. Mano pažįstami ir draugai, atsidū­ rę anapus fronto, skaitydavo per ra­ diją savo eiles. Kiekvieną pasisaky­ mą jie užbaigdavo: mirtis okupan­ tams! Geri žmonės ne kartą man pra­ nešdavo: kalbėjęs A. Venclova ir skaitęs eiles. Kalbėjęs P. Cvirka, K. Korsakas. Deklamavusi eiles Sa­ lomėja... Kartą pasiekė mane kolegų kalbos: atskridęs iš anapus fronto lėktuvas Pasvalio apylinkėse pasėjęs ant dirvono knygų. Mūsų mokiniai esą suradę A. Venclovos kovingų poezijos rinkinėlių ir atnešę gimna­ zijom Kažkokiu reikalu užėjusi kartą į gimnazijos direktoriaus kabinetą, pa­ stebėjau ant jo stalo nedidelę kny-

gėlę. Tai buvo plonas eilių rinki­ nys—„Tėvynės šauksmas". Kaip dabar matau: direktorius, sė­ dėjęs prie stalo, krūptelėjo ir sku­ biai delnu uždengė mažutę, sakytum sprogstamos medžiagos pripildytą knygutę. Kaip troškau, kad duotų ją man bent pačiupinėti, pasklaidyti. Buvau besiryžtanti paprašyti, jau vė­ rėsi lūpos... Stipresnė už mane pačią savisaugos jėga jas kietai užčiaupė. 1944 m. rugpjūtis. Einame su Antanu dar tuščia Kau­ no gatve. Ta pačia alėja, kur ne kar­ tą yra tekę vaikštinėti, dviem sėdėti po ramiai žaliuojančiomis liepomis. Dabar medžių lapai nusvilę ir nuo kaitros, ir nuo pakaunėje praūžusių kautynių. Šnara, šiušena dulkini ir susiraitę. Miestas lyg išmiręs. Tik kur ne kur iš tolo matyti praeivis. Susitikome su Antanu netikėtai po trejų metų nesimatymo ir mus išskyrusios fronto ugnies. Antaną la­ bai pakeitė rūškani metai: visas pra­ žilęs, balti plaukai pabrėžia veido rimtį, povyzoje atsiradę kažkas nau­ jo, brandaus, vyriško. Ir svetimo... Jis noriai pasakoja man apie vi­ sa, ką per skausmingai prailgusį lai­ ką išgyveno pats ir mūsų bendri bi­ čiuliai. Apie visų darbą, rūpestį dėl likusių Lietuvoje artimųjų. Atsisėdome drauge ant suoliuko po liepomis, ir aš gyvai prisiminiau, kaip kadaise čia sėdėjome abu — jauni, tik pirmuosius žingsnius žengę gyveniman, kuris tiek daug mums ža­ dėjo ir siūlė. Kiek nutekėjo drumsto vandens... Kaip mus pakeitė, subrandino praslinkę metai! Patirtas klaikas oku­ puotoje Lietuvoje, jos šiurpi tikrovė,

tos tikrovės sukeltos mintys ir jaus­ mai, rodos, iškėlė tarp mūsų niūrią sieną. Tik Antano tikėjimas gyveni­ mu ir ateitimi išliko koks buvęs. Jo platoka kakta tebėra lygi, akys — blaivios ir giedros. Suprantu jo džiaugsmą grįžus į išsiilgtą Lietuvą, bet pati dar negaliu atsipeikėti nuo visko, kas lyg nuodai įsiėdę į širdį. Kaip nesugrįžtamai, mąstau, nu­ garmėjo jaunystė su savo iliuzijomis, įrėždama ne tik veide, bet ir sieloje liūdesio raukšlių... Klausausi nuosai­ kaus Antano balso, taisyklingai pa­ brėžiančio priegaidės ir kirčius. Ge­ ranoriško, draugiško balso, visada mokėjusio šviesiau nuteikti. Štai jau ir 1951-ieji. Praėjęs dar tik pirmasis taikaus atkuriamojo dar­ bo penkmetis. Jis kunkuliuoja geros valios pastangomis ir ryžtu nugalėti pokario sunkumus. Atstatyti griuvė­ sius. Netrūksta ir grasos, ir keršto, ir nekaltai liejamo kraujo. Vėl girdžiu nuosaikų, ramų, gyve­ nimą teigiantį Antano balsą. Mudu su juo šį kartą Maskvoje — mums suteikta garbė Lietuvos rašytojų šei­ mos vardu pasveikinti tuometinį Ra­ šytojų sąjungos vadovą A. Fadejevą jo penkiasdešimties metų sukakties proga. Visų respublikų rašytojų delegaci­ jos renkasi į tada dar nerekonstruo­ tų Literatų namų jaukią salę Vorovskio gatvėje. Su dovanomis, su ge­ riausių linkėjimų kupinomis širdi­ m is— įžymiajam, visų gerbiamam ir mylimam rusų rašytojui, „Sutriuški­ nimo" ir „Jaunosios gvardijos" au­ toriui. Delegacijos įspėjamos, kad dova­ nų gabaritai nebūtų pernelyg dideli 69

(mat pasklidęs gandas, jog kažkuris kolektyvas užsimojęs atgabenti... fortepijoną!). Mudu su Antanu ra­ mūs: liaudies meistro išmoningai iš­ drožinėta kraitinė skrynia su Balti­ jos dovanomis neužims daug vietos ant apvalaus prezidiumo stalo. Salė pilnutėlė — rašytojai, žurna­ listai, redakcijų ir leidyklų atstovai, visi, artimai susiję su jubiliatu, jo darbo sritimi. (Plačioji visuomenė, kaip pageidavo pats A. Fadejevas, galėsianti pasveikinti jį atskirai — erdvioje P. Čaikovskio koncertų sa­ lėje.) Prie nedidelio stalelio — artimiau­ si A. Fadejevo bendražygiai ir plunk­ snos draugai. Jis pats, Švenčius pu­ sės amžiaus jubiliejų, iš pažiūros toks skaisčiai jaunas, gražus, žydraakis. Tik atversti plaukai jau visai nu­ balę ir rūsti vaga, kertanti tarpuakį, sako apie didžiulį šio rašytojo gy­ venimo patyrimą, apie jo jaunystę, grūdintą pilietinio karo žaizdre. Sakomos sveikinimo kalbos, ku­ rias paįvairina lakus humoras ir ora­ toriška gražbylystė. Šalia pietietiško ar rytietiško daugelio respublikų de­ legacijų spalvingumo A. Venclova su dailiai prigulusia juoda eilute ir baltutėlaičiais marškiniais, pabrėžian­ čiais stambaus jo veido rausvumą ir per ankstyvą plaukų šarmą, atrodo santūriai, kaip solidus europietis. Jo sveikinimo žodis taip pat santūrus, gerai suręstas, nušlifuotas. Sakytum, kiek ir šaltokas, jei virpantis ranko­ se popieriaus lakštas ir smulkiai nu­ rašojusi kakta neišduotų vidinio jau­ dinimosi prabylant tokiame reikšmin­ game forume. 70

Po ilgai užtrukusių sveikinimų pra­ byla ir jubiliatas — aukštas, lieknas ir tiesus. Kalba kupina širdies šilu­ mos ir geranoriškumo visiems, susi­ rinkusiems jo pagerbti. — Aš myliu jus! — baigdamas su­ šunka A. Fadejevas ir teatrališkai iš­ skečia rankas, lyg norėdamas ap­ glėbti didžiulę daugiakalbę ir įvai­ riaspalvę mūsų šalies rašytojų šeimą. Toks A. Fadejevas — nuostabiai jaunas, atviraširdiškai išplėtęs dosnųjį glėbį, visam laikui išliks mano atmintyje. Dar ir šiandien skamba ausyse jo aukštas, skardus balsas: „Ja vas liubliu!" Praslinkus penkeriems metams, ta­ rybinė literatūra tragiškai prarado A. Fadejevą... Pokario metais reta būdavo diena, kad nesutikčiau A. Venclovos gat­ vėje, nes gyvenome kaimynystėje. Mūsų butas langais žiūri į Tauro kalną. O pro vieną langą į priešin­ gą pusę kasdien matau namą, kuria­ me apsigyveno A. Venclova, atsikė­ lęs iš Kauno. Namas stovi ant kalniuko P. Cvir­ kos gatvėje, ir iš mūsų buto trečiame aukšte matyti vien skardinis jo sto­ gas, apsuptas sodo medžių ir dviejų padangėn šaunančių išlakių eglių, lyg ištikimi sargybiniai saugančių namą. Kiek žemėliau, nuokalnėje, auga didingas senas gluosnis. Kiek­ vieną pavasarį jis pirmas gelsvai su­ žaliuoja, paskui diena po dienos vis sodriau sulapoja, vis tankiau apsigo­ bia svyrančių šakų sruogomis. Kas rudenį matau pro langą, kaip seno­ lis gluosnis iš lėto, lapas po lapo, paskutinis ima mesti savo žaliąjį ap­ darą, kol vien nuogos, gailiai nu­

svirusios šakos lieka — ir siūbuoja jos, perpučiamos rudenio vėjų. Senasis gluosnis, išdidžiai kerojan­ tis palei namą, kuriame gyveno A. Venclova ir kurį kasdien matau pro langą, nejučiomis visam laikui neatskiriamai sutapo sąmonėje ir su pačiu Antanu. Turbūt nebuvo dienos, nors, kaip sakiau, gyvenome beveik šalimais, kad neišgirsčiau Antano balso ir te­ lefono ragelyje. Su K. Korsaku juos abu labiausiai siejo meilė knygoms. Dar Kaune prieš karą, atsimenu, ei­ dami gatve, būtinai stabteldavo abu prie kiekvieno knygyno vitrinos ir nuodugniai peržiūrėdavo visas išsta­ tytas naujienas. Būtinai užsukdavo į vidų ir ten gerą valandą sklaidyda­ vo ant prekystalio padėtas knygas, patikusią būtinai parsinešdavo. Po karo šis abiejų įprotis dar sustiprėjo, nes naujų knygų pasirodydavo vis daugiau ir įsigyti jų būdavo leng­ viau. Tad ir gausėjo, gražėjo abiejų bibliotekos. Būdavo, pasirodo kuriame nors knygyne naujiena — tuoj pat vienas kitam jau ir skambina, dalijasi įspū­ džiu. Atvažiuoja K. Korsakas iš Maskvos, išdėsto ant stalo parsivež­ tas naujienas ir kviečia telefonu bi­ čiulį. Tuoj ir atpūškuoja Antanas smalsumo genamas, ir abu bibliofi­ lai ima knygas vartyti, žiūrinėti. Pa­ ima į rankas kurią vieną kaip di­ džiausią brangenybę, sklaido lapus. Abiejų akys degte dega, šviečia. Ir kalbos užtenka ilgoms valandoms, kol visas knygas aptaria, apčiupi­ nėja. Tas pat būdavo, kai iš kokios nors kelionės grįždavo Antanas ir atsi­

veždavo lagaminą knygų. Kad ir kaip būtų užimtas, K. Korsakas mes­ davo darbą ir skubėdavo žiūrėti par­ sivežto lobio. Būdavo, pasijuokiu ka­ da ne kada ar net papriekaištauju: ir kam tiek knygų pirktis? Visų juk neperskaitysit — gyvenimo neužteks! O man tuoj ir atkertama J. TumoVaižganto žodžiais: jau vien pačiupinėjus knygą, girdi, praplečiamas žmogaus akiratis. Antano bibliotekoje knygos buvo tvarkingai surikiuotos dailiose len­ tynose. Dažnoje sekcijoje kurio nors rašytojo atvaizdas. Man ypač įsimi­ nė išraiškinga B. Šo skulptūrėlė. A r­ ba iš užsienio parsivežta statulėlė puošia lentyną ar dar koks kitas su­ venyras. Skoningai išdėliotos unika­ lios puošmenos paįvairina knygų nu­ garėlių monotoniją. Apsuptas knygų rimties, palei pla­ tų langą, išeinantį į seną sodą, prie savo talpaus rašomojo stalo, rašyto­ jas dirbdavo. Daug ir labai produk­ tyviai. Viena po kitos pasirodydavo jo knygos: storas romanas, poezijos tomai, memuarai, straipsniai, kelio­ nių įspūdžiai. Stebindavo A. Venclovos darbštu­ mas ir visada vienodai darbinga nuotaika. Bent taip atrodydavo pa­ žiūrėjus iš šalies. Nesikratydavo jis ir didelio pareigų krūvio, nors šiaip stengdavosi jį riboti, atmesti kiek įmanoma tai, kas trukdo pagrindi­ niam kūrybiniam darbui. Mokėdavo laikytis režimo. Kasdien pavakariais išeidavo pasivaikščioti. Labiausiai jį traukdavo miesto gatvės ir aikštės. Sakydavo, kad sostinės triukšmas, šurmulys, žmonių srautas jam ne­ trukdą. Priešingai, išblašką nuovargį, 71

pakelią nuotaiką. Dažnai į savo pa­ gerus Antano pažįstamus supykin­ sivaikščiojimus telefonu pasikvies­ davo jo pomėgis iškelti save aukš­ davo K. Korsaką ar kurį kitą bičiu­ čiau kitų, savo pranašumą pabrėžti. l į — A. Churginą, J. Būtėną. Ir vėl Ką gi, taip jau būna gyvenime, kad, kalba sukdavosi apie knygas, litera­ pasiekęs aukštą postą ar įgijęs skam­ tūrines aktualijas. Anekdotus Anta­ bių titulų, ir nenorėdamas, kartais nas mėgdavo pasakoti tik didesnėje nė pats nepastebėdamas, ima žmo­ draugėje. Kiek pastebėjau, apie tai, gus ir pasikelia puikybėn. Ir nejučia ką patys dirbdavo ar rašydavo, nei panorsta ypatingesnio respekto, ku­ A. Venclova, nei K. Korsakas pa­ rio, beje, yra užsitarnavęs. Tik nuo­ prastai nesikalbėdavo. Gal nenorė­ latinė savistaba, įgimtas demokra­ davo vienas kitam sakyti ne visada tiškumas ir vidinis taktas gelbsti nuoširdžių komplimentų, juo la­ žmogų nuo panašių silpnybių. Nepa­ deda tokiu atveju nė apsimestas biau — kritiškesnių pastabų. Nemėgdavo Antanas dejuoti, skųs­ kuklumas, noras pasirodyti papras­ tis, verkšlenti. Jei ir pasitaikydavo tam, suvaidinti demokratą. Čia jau gyvenime kokių nesklandumų ar šio­ nieko neapgausi... Bet kas gi iš mū­ kių tokių nesėkmių, paklaustas, kaip sų neturi silpnybių — vienokių ar gyvenąs, visada trumpai atsakydavo: kitokių? Ėjo metai. Pamažu keitė jie mūsų gerai, puikiai, viskas tvarkoj. Ar tai rodė jo neatvirumą? Gal nenuošir­ pažįstamus, draugus,, tuos, kurie, dar dumą? O gal, sekdamas anglosaksiš­ buvo likę gyvi... Ir A. Venclova bu­ ka elgsena, ir A. Venclova manė, vo jau nebe tas jaunuoliško aplombo jog nevaldyti emocijų, rodyti prastą literatas, spausdinęs „Trečiame fron­ nuotaiką, surūgusią miną esąs blo­ te" trankiai akcentuotas ekspresio­ gas skonis? O gal... išdidi širdis ne­ nistines eiles ir dar gana kampuotus norėjo atverti svetimai akiai savo apsakymus, su pasitenkinimu vadisilpnumų? Geriau vienam tyliai vis­ nęsis kaimo bernu. Dabar pažinojo­ ką išgyventi. Nors būtų sužeista šir­ me iškilų visuomenės veikėją, dide­ dis, nors liktų joje randų. Vienas lės kultūros, plačios erudicijos daugiabriaunę asmenybę, garbų, senyvą randas po kito... Būdavo, perbėga kartais juoda ka­ rašytoją, daugelio žinomų veikalų tė tarp abiejų bičiulių. Santykiai ku­ autorių. Pagarbą kėlė didelis A. Ven­ riam laikui įsitempia, atšąla. Nutyla clovos dėmesys mūsų literatūrai ir telefono skambučiai... Neprisimenu, nuoširdus rūpinimasis nacionaline kad tokio trumpalaikio nesutarimo kultūra. priežastimi būtų buvusi kokia svar­ Ėjo metai... ir pernelyg greitai re­ besnė nuomonių prieštara, koks gin­ tėjo mūsų gerų pažįstamų gretos. Po čas, kivirčas. Dažniausiai — nereikš­ ankstyvo ir skaudaus S. Nėries ir minga smulkmena, netyčia išsprūdęs P. Cvirkos netekimo per nedaugeli žodis, užgavęs vieno ar kito ambi­ metų vienas po kito pasitraukė ciją. J. Marcinkevičius, K. Boruta, J. Šim­ Pasitaikydavo atvejų, kai senus, kus, V. Žilionis. Labai artimi A. Ven­ 72

clovos draugai, jo amžininkai. Ir lyg praretėjusioje kirtavietėje išlikus, vis glaudesni ryšiai ėmė sieti A, Ven­ clovą su K. Korsaku. Bet štai — pradėjo šlubuoti ir A. Venclovos sveikata. Atrodė jis vis taip pat gerai: stam­ bus, papilnėjęs, įraudusio veido. Iš pažiūros buvo sunku net patikėti, jog jo sveikata esanti toli gražu ne­ patenkinama. Tik kas kartą sunkes­ nė darėsi eigastis, vis dažniau stab­ teldavo atsikvėpti, atsipūsti. Vienas po kito ėmė kartotis sunkūs širdies priepuoliai, vis ilgesniam laikui gul­ dantys Antaną į ligoninę. Apie savo šlyjančią sveikatą, įsi­ galinčią širdies ligą A. Venclova ne­ mėgdavo daug pasakoti, skųstis. Teišgirsdavome iš jo, kad, girdi, gydy­ tojai jam nepatarią, gydytojai nelei­ džią, gydytojai draudžią... Taip ir gy­ veno nuolat gydytojų globojamas, rūpestingai žmonos prižiūrimas. Gyvendamas nuo visko izoliuotas, A. Venclova, veiklios ir darbščios prigimties žmogus, negalėjo jaustis laimingas. Juo labiau kad pats ge­ riausiai juto, kaip silpsta širdies veikla... Jis tiesiog didvyriškai nešė likimo jam uždėtą sunkios ligos naštą. Už sienų, kurios priverstinai buvo jį apsiautusios, virė gyvenimas. Ir atrodė jis Antanui vis labiau vilio­ jantis, vis gražesnis. Juo aštriau jausdamas, kad gali gyvenimo ne­ tekti, juo karščiau jo troško. Viena­ me laiške draugui A. Venclova ra­ šė: „Žvėriškai noriu gyventi..." Paskutiniojo meto poezijoje A. Venclova kaskart labiau linko į kontempliaciją ir graudų susimąsty­

mą apie praeinantį gyvenimą. Tokios nuotaikos vis giliau atspindėjo pa­ saulio pilnatvės pajautą. Poetas šlo­ vino nepakartojamą gamtos žavesio įvairovę, ir jo balsas kartkarčiais už­ lūždavo nuo artėjančios baigties nuo­ jautos. Vieną ankstyvą pavasarį keliolika dienų praleidau Palangoje, savo sū­ nėno gydytojo K. Nastopkos šeimo­ je. Nuostabi tyla gaubė tuščias mies­ to gatves. Tik voverės liuoksėjo ša­ ligatviais ir neišsprogusių medžių šakose šėlo zylės. Kur ne kur iš to­ lo pastebėdavau praeivį... Prieš akis tarsi naujai atsivėrė vi­ sas Palangos parko ir jos alėjų gro­ žis, kurį vasarą paprastai užgožia plūstančios vasarotojų minios. Tuš­ tutėlis, saulės nutviekstas paplūdi­ mys spigino akis lyg sniegu žibu­ riuojanti lyguma. Pamačiau vėl jūrą, laisvą ir didingą, poilsiautojų ne­ drumsčiamą. Tokią, kokią buvau ma­ čiusi kadaise jaunystėje, kai „išsi­ supus plačiai vakarų vilnimis“, ji varė savo šaltą bangą į Vanagupės ir Kunigiškių pakrantę. Ne kartą, praeidama pro šalį, stab­ telėdavau ir prie Venclovų namelio. Jis visados man primindavo meduo­ liais dengtą laumės trobelę iš Pero pasakos. Dabar ant langų, aprėmin­ tų vingiaraščiais antlangiais, užuo­ laidos buvo aklinai užtrauktos. Ap­ linkui — nyku, tuščia. Man grįžus į Vilnių, netrukus pa­ skambino telefonu Antanas. Susido­ mėjęs klausėsi pasakojimo, kaip lei­ dau laiką Palangoje. — Ant tilto ar buvai nuėjus? — pasiteiravo. 73

Prisimenu iškilmingas jo laidotu­ Argi galėjau nenueiti? Ir ėmiau ves. Su rašytoju atsisveikinti, be ar­ pasakoti... timųjų, draugų, atėjo visi, kas as­ Po valandėlės paklausė: meniškai ar bent iš matymo jį pa­ — Kaip ten mano namelis? žinojo, prisiminė jį iškilniai einantį — Stovi vietoje. Tik voverės ap­ prospektu ar sustojusį prie knygyno linkui laksto. vitrinos. Susijuokė laimingu juoku. O man A. Venclova buvo augte suaugęs skaudžiai smilktelėjo per širdį... Ju ­ su Vilniumi, jo gatvėmis ir aikštė­ ta u — jam daug džiaugsmo teikė mis, kurias, rodos, puošė jo įspūdin­ priminimas jo numylėto namelio, gas stotas, rami eigastis ir aukštai kuris, kaip rašė eilėse, jam tapo iškelta žila galva. „viskas — mano buities ir likimo Karste atrodė labai senas ir suny­ dalis", kai „j eilėraštį mano, į skam­ kęs, kokio niekad nebuvau mačiusi bią verandą voverė atšokuoja štai gyvo. Pasidarė galbūt panašus į sa­ medžių šakom..." vo tėvą, Trempimų kaimo valstietį. — Taip norėčiau į Palangą,— at­ Mirtis vienu mostu nubraukė metų siduso,— niekur taip gerai nesijau­ metais puoselėtą išgarsėjusio žmo­ čiu. gaus povyzos glaistą. Rankos, sudė­ — Ateis vasara ir nuvažiuosi. tos ant krūtinės, rodės, buvo ne nu­ — Kažin... Kažin... rimusios, o kraupiai sugniaužtos, Tai buvo paskutinis mano pokal­ skausmingai atsiplėšiant nuo gyve­ bis su Antanu. Daugiau nebeteko iš­ nimo, kurio ligi paskutinės akimir­ girsti jo balso netgi telefono ragely­ kos karštai geidė. je. Netrukus ilgam jį paguldė ligo­ Su A. Venclovos mirtimi užsibai­ ninėn. gė ištisa laiko atkarpa, jungianti jo Norėjusiems jį aplankyti buvo to­ kartos rašytojus, kuriuos iš seno bu­ lydžio sakoma, jog gydytojai nepa- vo įprasta vadinti kairiaisiais. Si tarią ligonio varginti. mirtis, tai jutau labai skaudžiai, nu­ Bėgo savaitės. Artėjo vasara, ir sinešė didelę, reikšmingą ir mano mudvi su dukra ir anūke ruošėmės gyvenimo dalį. Daugelį bendrų išgy­ į Palangą. K. Korsakas drauge su venimų, pirmus lūkesčius, viltis ir kitais delegatais turėjo vykti į abejones, tikėjimo džiaugsmą ir pra­ Maskvą, į rašytojų suvažiavimą. radimų sopulį. Išvakarėse jis paskambino E. Ven­ ...Liko stovėti prie namo, kuriame clovienei ir netikėtai išgirdo, jog gyveno A. Venclova ir prie kurio Antano sveikata gerėjanti, net buvę dabar prikalta memorialinė lenta, leista jau ir atsisėsti. Netrukus, sakė tik senas išdidus gluosnis. Medžiai Eliza, bus galima jį ir aplankyti. gyvena ilgiau negu žmonės... Nu­ K. Korsakas pažadėjo grįžęs iš Mas­ karšusį, tačiau kas pavasarį sužaliuo­ kvos būtinai užeiti ir papasakoti su­ jantį gluosnį tebematau kasdien pro važiavimo įspūdžius. langą. Ir jis visada man primena Antaną Venclovą. Tą naktį A. Venclova mirė. 74

Alpas Liepsnoms KELIONĖ Į KALNĄ 1 Susirašinėjau su kai kuriais moks­ lininkais bei buržuaziniais rašytojais. Kėliau klausimus. Iš to jie padarė išvadas: domiuosi marksizmu ir pro­ letarine literatūra. Vienas kitas ma­ no korespondentas pamėgino nuo to „apsaugoti", todėl su jais dialogas nutrūko. Skatino susimąstyti ir fašis­ tų išpuoliai. Ir šit tik praūžė gruo­ dis. Jis mane smarkiai sukrėtė. Tar­ dė. Grasino atiduoti policijai. Kam atverti širdį? Nusprendžiau — pažan­ giam rašytojui. O tokiu laikiau A. Venclovą. 1929 m. pavasarį laiš­ ke papasakojau jam apie savo „liūd­ ną likimą". Pridūriau: kvepia sto­ vykla— Varniais. O tuomet jie bu­ vo gan populiarūs... Ir nereikia, kaip pas šventą Petrą, į vartus belstis. Grūste įgrūsdavo. A. Venclova tuoj atsakė. Gan nuoširdžiai ir atvirai. Priminė, ką skaito. A. Venclova tu­ rėjo įprotį — būtinai atskleidžia, koks prozininkas ar poetas tuo me­ tu jį sužavėjęs. Dažnai užsimindavo apie rašytojus, su kuriais draugauja. Tai P. Cvirka, J. Šimkus, L. Skabeika, o su laikomu už grotų K. Kor­ saku susirašinėjąs... 1930 m. birželį su A. Venclova su­ sipažinau. Toks jaunas! O jau šaunus studentas! Tuo metu kai kurie lankė universitetą ir vyresni už profeso­ rius! Rašytojas. Kelių knygų autorius. 1 Šių atsiminimų tekstą A. Venclova skai­ tė. Pritarė, kad juos pailiustruoju jo laiškais. ( A u t. p a s ta b a )

Redaktorius. Mėgsta humorą. O ypač džiugino jo atvirumas. Šnekėjo lyg su senu bičiuliu. Vartė klerikalinių laikraščių iškarpas. — Štai Brazdžionis mus — pažan­ gius rašytojus — puola.— Paėmė laišką. Pridūrė: — O kaimo samdinys palankiai vertina mūsų kūrybą. Min­ tys išlietos su gramatinėmis klaido­ mis. Bet jos kovingos... ❖

Buvo 1933 m. rugsėjis. Baigiau Pa­ langoje sezoninį darbą. Užsukau į Kauną. Aplankiau A. Venclovą. Jis gyveno M. Šleževičiaus namų rūsy­ je. Kušetė. Stalelis. Knygos. Langas su grotomis lyg kalėjime. Buvo apsiniaukęs. Iš stalčiaus iš­ traukė naują „Priekalo" numerį: — Gavau iš universiteto bibliote­ kos. Trečiafrontininkus griežtai kri­ tikuoja... Parodė laikraščių iškarpas. Jos gražiai įrištos. Dabar Antanas pra­ linksmėjo: — Sovietinė spauda mus palaiko. Dėl „Trečio fronto" uždarymo ji ra­ šo — lietuviški fašistai persekioja pažangiuosius literatus... Vėl veide, akyse susirūpinimas. Atrodė, kažką ypatingo mąsto. Pa­ galiau tarė liūdnoku balsu: — Baigiau universitetą. Išgyrė mano diplominį darbą. Jame išnagrinėjau Balio Sruogos, Fausto Kiršos ir Putino lyriką. Norėjau toliau mo­ 75

kytis. Bet vienas profesorius išsita­ rė: dėl marksistinių pažiūrų neduos stipendijos. Šyptelėjęs pridūrė: — Nežinau, ką beveiksiu... „Lietu­ vos žinių" redakcija siūlo rašyti kroniką iš kultūrinio gyvenimo... — Neverta bendradarbiauti lega­ lioje spaudoje,— išsitariau, pats nuo 1932 m. nutraukęs ryšį. su ja. Vė­ liau sužinojau: to dienraščio pasiū­ lymo nepriėmė. Iš Zarasų padangės mėgdavau jam užsiminti, kokia knyga man patikus. Itin emocingai atsiliepiau apie A. Barbiuso „Ugnį". Tuoj atsiliepė: „Matyt, esi apsiskaitęs. Žinai užsie­ nio rašytojus. Tai džiugu. Juo labiau kad į provinciją pažangesnei knygai dar sunkiau pakliūti negu į Kauną". *

Politkaliniai gan palankiai vertino A. Venclovos „Draugystę". Apie A. Venclovos literatūrines pozicijas jie sakė: — Antanas Venclova nesiblaško. Palaipsniui eina pažangaus rašytojo keliu toliau. Aš ketinau iš už grotų parašyti A. Venclovai. Bet nenorėjau, kad fašistai primestų jam bendravimą „su kalinamu komunistu". 1939 m. vasarą atsidūriau Pravieniškių sto­ vykloje. Čia atsirado proga slaptai į jį prabilt. Rašiau labai patosiškai. Prisiminiau, kad jo romaną kalinami revoliucionieriai įvertino labai pa­ lankiai. *

Revoliucija laimėjo. Išėjau į lais­ vę. A. Venclova mane sutiko labai

nuoširdžiai. Perskaitęs spaudoje ma­ no etiudus apie save, pasakė: — Tu mane per daug giri. Sykį užvedė į savo butą. Nusijuo­ kė: — Čia anksčiau gyveno kažkoks didelis ponas. Pabėgo. Su humoru pasakojo, kaip buvęs ministras Jokantas teisinosi dėl A. Venclovos atleidimo iš mokytojo pareigų: — Ne aš atleidau! Pats Smetona! Paskui A. Venclova persikėlė į Vilnių. 1940 m. gruodžio mėnesį suor­ ganizavo Švietimo komisariate pasi­ tarimą dėl kultūrinio palikimo. Te­ lefonu pakvietė ir mane. Dalyvavo K. Korsakas, V. Krėvė, Putinas, B. Sruoga. Įžanginį žodį tarė pats šeimininkas: — Mokyklai būtina rašytojų kū­ rybą išnagrinėti marksistiškai. Tokių vadovėlių neturime. Laukiu čia pa­ galbos iš rašytojų,.. Švietimą jis tvarkė su entuziazmu. Fašistų niekintus pedagogus kėlė aukščiau. Kovojo su prisitaikėliais. 1940 m. spalį jam pasakiau: — Šiauliuose mokytojauja buvęs mano seklys! Jis net virptelėjo lyg styga: — Kas? Užsirašė jo pavardę. Praėjo kelios dienos. Vartau laik­ raštį: slapukas pašalintas... *

Karo pradžioje daug kas ištirpo evakuacijos jūroje. Bet vis dėlto po pusmečio A. Venclovą suradau. Pa­ rašiau jam iš Ferganos srities, Jai-

pano kolūkio į Penzą. Nuoširdžiau­ siai atsiliepė. Minėjo S. Nėrį, J. Bal­ tušį, K. Korsaką. Džiaugėsi, kad su jais viename šiltame lizde. Atsidūriau Šiaurės vakarų fronte. Vėl broliškiausiai parašydavo. Ir rūsčiomis dienomis neprarado optimizmo. 1941 m. rudenį dar gy­ veno Penzoje. Priešas veržėsi. O jis vis dėlto kūrė šviesius posmus. Ta­ čiau širdį skaudėjo dėl aukų... Ven­ clova grįžo į dar apšaudomą Lietu­ vą. Aš likau Rusijoje. 1944 m. rug­ sėjo mėnesį jis į Gorkio sritį man rašė, kad Vilnius smarkiai apgriau­ tas, o Kaunas sveikas! Okupantai ne­ spėjo jo susprogdinti. Sutrukdė Rau­ donoji Armija... Daugelio pažįstamų neradęs. Sušaudė poetą V. Mont­ vilą, deputatą P. Zibertą, advokatą A. Bulotą, žurnalistą J. Belecką... Telšiai, Raseiniai, Klaipėda dar ne­ išvaduoti... Grįžęs į Lietuvą su J. Paleckiu, P. Cvirka, J. Šimkumi. Salo­ mėja Nėris su sūnumi dar likus Maskvoje. Ji atvažiuosianti vėliau... *

Jį traukė kelionės, tolimos šalys. Tai pastebėjau dar 1929 m. Grįžęs iš užsienio, rugsėjo mėneisį man ra­ šė: „Šią vasarą buvau Vakarų Eu­ ropoje. Mačiau snieguotas Alpių viršūnes. Važiavau per Vokietiją. < ...> Grupei vadovavo profesorius Balys Sruoga". Itin daug šalių jis aplankė po ka­ ro. Buvo 1956 m. pradžia. Žinojo: mokausi Leningrade. Gavau telegra­ mą: „Esu viešbutyje. Užsuk“. Ap­ lankiau. Jį radau su žmona. Pasa­ kojo:

— Grįžtu iš Švedijos. Ten susipa­ žinau su įžymiais rašytojais. Jie la­ bai domisi Tarybų Sąjunga, jos me­ nu. Keliavau kartu su profesoriumi Denisovu ir artiste Mareckaja. Šve­ dai mus nuoširdžiai sutiko... — Nusi­ juokė: — Pristigau pinigų. Pasiunčiau telegramą į Vilnių. Laukiu... Ne, Odisėjo aistra nemažėjo, šit man rašė: „Grįžau iš kelionės po Indiją. Įspūdžių daug,— parašysiu ciklą eilėraščių". 1961 m. vasarą jis pamatė Italiją. Keliautojas susižavė­ jo pietų saule, peizažu, o dar labiau menu. Rašė: „Teko man būti Mila­ ne, Veronoj, Venecijoj, Padujoj, Fe­ raroj, Bolonijoj, Florencijoje, Pizoj, Livorne, Čivitavekijoj ir Romoj. Ma­ čiau nuostabius paminklus — antiki­ nės senovės, krikščionybės laikų ir renesanso. Grožis — neapsakomas". Svajojo jis nuskristi į Ameriką. Negavo vizos. 1961 m. apie tos šalies „svetingumą" rašė: „Į JAV aš norė­ jau važiuoti praeitą vasarą, bet Eizenhauerio valdžia nedavė vizos — matyt, pabijojo, kad nenugriaučiau jo galybės (juokai juokais, bet kaip­ gi tokį „žygį" išsiaiškinti)". Rašyto­ jui kelionė — įspūdžių jūra. Ir jis kiekvieną kelionę apvainikuodavo naujais eilėraščiais, apybraižomis. Tais pačiais metais pasakojo: „Šią vasarą aš buvau toli nuo Lietuvos — Islandijoje ir Danijoje. Islandijoje buvau apie tris savaites. Nobelio premijos laureatas, didelis mūsų draugas Haldoras Laksnesas savo mašina mus (aš buvau drauge su V. Ovečkinu ir V. Morozovą) ve­ žiojo po visą kraštą, labai įdomų ir gražų. Grįžęs aš jau parašiau 120 puslapių knygą". 77

* A. Venclova — produktyvus, įta­ kingas kūrėjas. Bet jis nesvaigo nuo populiarumo. Mėgo įsiklausyti į ki­ tą. Šit 1959 m. rašė: „Neseniai bai­ giau dviejų lankų darbą apie mūsų grožinės literatūros kalbą. Jį ■skai­ čiau Mokslų Akademijos sesijoje... Man įdomi bus ir Paties nuomonė dėl ten iškeltų klausimų. Neužmiršk parašyti, kai perskaitysi". Atskleidžiau savo įspūdžius apie jo eilėraščių rinkinį „Kovoti, degti, nenurimti". Autorius pasakė: „Dė­ kui už gerus žodžius, kuriuos Tu savo laiške paskyrei naujai mano knygai. Kaip paprastai apie savo darbą esu kuklesnės nuomonės ne­ kaip kiti". Atsiliepiau ir apie poezijos knygą, apdainuojančią Italiją. Autorius nu­ švito: „Dėkui už gerus žodžius apie „Ar tu žinai tą šalį". Knygutė < ...> baigta išparduoti. Pats visada domėjaisi L. Skabeika. Dabar išėjo L. Skabeikos apypilnis poezijos rinkinys, paįvairintas įdo­ mia medžiaga, laiškais, jo testamen­ tu, amžininkų atsiminimais. < .„ > Parašyk man savo įspūdžius apie jį". A. Venclova sekė ir savo kolegų darbą. Šit: „Mielasis, gavau „Kauno tiesą" su Tavo A. Guzevičiaus „Są­ mokslo" recenzija. Džiaugiuos, jei­ gu romanas iš tikrųjų pavykęs, kaip Patsai rašai. Aš jo dar neskaičiau — laukiu antrojo tomo, nemėgstu kny­ gų skaityti po gabalą". Rodos, jis dėl savo kūrybinio produktyvumo galėjo būti ramus. Bet vis nerimavo. O ypač jaudinosi, kai atitraukdavo nelyriniai reikalai. 1952 m. pabaigo­ 78

je į Leningradą rašė: „Nuolatiniai posėdžiai, pasitarimai ir t. t. < „ .> — visa tai labai atsiliepia į kūrybinį darbą. Džiaugiuos, kad Tu stojai į moks­ lą. Laimingas! Mes irgi studijuoja­ me laiko liekanomis". Vėl tos pačios bėdos: „Aš ruošiu spaudai naują eilėraščių rinkinį, ku­ rį tuoj įteiksiu. Daugiau nieko nepa­ rašiau. Esu taip užverstas šimtais darbų". 1953 m. pabaigoje pasidžiaugė: „Buvau išvažiavęs į Kauną. Dirbu prie naujos eilėraščių knygos. Kny­ gą baigiau ir šiuo metu ji jau spau­ doje. Be to, dirbau prie N. Tichonovo „Rinktinės“ lietuvių kalba — išverčiau nemaža eilėraščių ir para­ šiau apybraižą apie šį įdomų žmogų, su kuriuo man pastaraisiais metais teko dažnai susitikti, keliauti ir kurį aš giliai pamilau už jo didelę sielą, draugiškumą ir talentą, Išėjo taip pat mano redaguotas P. Cvirkos raštų 11 tomas, kuriame yra puikios publicistikos, aštrių fel­ jetonų ir kt. < ...> Jeigu dievas duos sveikatos, ra­ mybės ir laiko, tai rudenį kibsiu prie romano, kurio nemažą gabalą turiu parašęs. < ...> Leningradas mane šviesiai nuteikė. O itin žmonės. Tatai pavaizdavau ir A. Venclovai. Jis atsakė: „Džiau­ giuos, kad Tau sekasi mokslas, kad turi gerą progą praplėsti savo aki­ ratį, kad Leningradas sutiko Tave draugiškai". Toliau atsako į mano pastabas: „P. Cvirkos albumą prieš spausdinant žiūrėjo daugelis < ...> draugų. Jeigu jame ne viskas išėjo

gerai, tai čia gal kalti jau pernelyg gausingi svarstymai. < ...> „Draugystę" pataisyti aš galvoju, bet vis neturiu laiko. < ...> Neseniai gavau savo eilėraščių rinkinius, išleistus Jerevane (armė­ nų kalba) ir Kijeve (ukrainiečių kalba). Tai mane gerokai pradžiugi­ no. < ...> Džiaugiuos, kad į mano kuklų darbą atkreipė dėmesį tolimi ir nepažįstami draugai. Sumanymų turiu daug, bet parei­ gų, pavedimų, pašalinių darbų — dar daugiau. Sunku dirbti, nes nieks ne­ gali nurodyti, k u r gauti laisvo laiko, be kurio rašytojas negali savo vei­ kalų apgalvoti ir parašyti. Savo produkcija esu labai nepatenkintas, jaučiu, kad galėčiau duoti daugiau, jeigu tam tu r ė č ia u sąlygas, tai y r a laiko ir, kaip Puškinas sakydavo, „sielos ramybės", kurios man dabar labai trūksta". Taip rašytojas rašė 1957 m. pradžioje, kai aš buvau pa­ skendęs redaktoriavime. Su A. Ven­ clova dalinausi džiaugsmais ir siel­ vartais. Ir jis mokėjo praskaidrinti, palydėti į saulę. Šit 1951 m. prabilo: „Patsai rašai apie intrigantus ir pa­ vyduolius. Man irgi savo amžiuje teko jų nemažai matyti savo akimis. Geriausia juos išvilkti į dienos švie­ są, taip sakant, nokautuoti, kaip ka­ daise rašydavo „Priekalas", o jei to negalima padaryti, tada geriausia nekreipti į juos dėmesio ir eiti savo keliu". *

Jis pradėjo spausdinti romano „Gimimo diena" tęsinius. Paprašė pakomentuoti. Mane sudomino šio

veikalo epizodai apie Kauno kalėji­ mą. Juo labiau kad jame svečiavau­ si beveik šešerius metus. Siūliau kai ką patikslinti, sukonkretinti. Au­ torius susižavėjo lyrika: „Kalinys naktį girdėjo už kalėjimo sienų, prie Nemuno, čiulbant lakštingalą...“ Priminiau: „Pro Kauno kalėjimo mū­ rus joks paukštelio balselis neprasi­ skverbdavo, net bijodavo atskristi prie grotuoto lango. Gal taip taisyk: „Kalinys pavasarį užsisvajojo. Ro­ dos, lyg girdi: prie Nemuno suokia lakštingalos". Tuos savo pasiūlymus radau įaustus į antrą šio romano re­ dakciją. Toks dalinimasis mintimis atsispindėjo ir jo laiške: „Vasarą dirbau kaip pasiutęs. Rezultatas — romano juodraštis (630 puslapių ma­ šinėle) baigtas. Dabar dar reikia jį pašlifuoti, o po to spausdinti perio­ dikoje. < ...> Kas išėjo — dar sunku spręsti, aš pats dar toli gražu ne vi­ sa kuo patenkintas". Šit kaip jis reagavo į mano nuo­ monę: „Tavo pastabos dėl KSDK ap­ rašymo mano romane — labai teisin­ gos ir labai naudingos. Ruošdamas romaną išleisti atskira knyga, be abejo, aš jomis pasinaudosiu. Plačiau aprašyti KSDK vargu ar yra reika­ lo — tai nieko neduos siužeto plėto­ jimui. Drg. Šimkus, pavyzdžiui, man siūlo aprašyti Paleckio kalbą prieš Smetoną prezidentūros sodelyje. Bet juk aš nerašau įvykio kronikos, kur viskas, kas tik buvo, būtų aprašy­ t a — aš rašau romaną, kuris turi sa­ vo dėsningumus". Vėl: „Apie „Gimimo dieną" pra­ dedu gauti atsiliepimų. Jie teigiami. Dar ne visi perskaitė ligi galo. Va­ kar drg. Paleckis man sakė perskai­ 79

tęs ligi galo ir labai gyrė. Žinoma, tai džiugina ir kelia norą dirbti to­ liau. Įdomu, kaip Tau atrodys visu­ moje, perskaičius ligi galo. Mizara ir Petriką iš JAV irgi giria". „Džiaugiuos, kad „Gimimo diena" Tau patiko. Dėl Tavo pastabų dabar neturiu kada parašyti, bet jos, ypač kiek liečia kalėjimą ir t, t., man la­ bai „prisigadys"— jos naudingos ir aš jomis pasinaudosiu, Klausi, kiek laiko „Gimimo dieną" rašiau. Priešokiais aš ją rašiau ko­ kius 6 metus,— niekad nebuvo nor­ malių, rašytojui būtinų sąlygų. Jei tokios sąlygos būtų buvusios, bū­ čiau parašęs per kokius trejus me­ tu s — rašau aš gan lengvai, bet pas­ kui ilgai dirbu taisydamas, tobulin­ damas. Įsitikinau, kad man lengviau­ sia sugalvoti intrigą, megzti įvykius, o sunkiau kurti gyvus žmones ir jų psichologiją. Čia aš daug ką pride­ du taisydamas." „Dėkui už gerus žodžius apie ma­ no romano pradžią. Įdomu, kaip Tau patiks tęsinys?" Skaitytojai, net kitų respublikų, jo prozos drobe susižavėjo. Bet ne visi žino, kad šioji knyga gimė sun­ kiose kančiose. Šit rašytojas prisi­ pažino: „Juo toliau aš gyvenu, juo labiau įsitikinu, kad literatūrinis dar­ bas yra nelengvas. Paskutinę knygą aš ilgai rašiau, ilgai taisiau. Tik da­ bar, po kokio mėnesio, ji išeis iš spaudos. Joje mano padaryta labai daug didelių ir mažų pataisų, paly­ ginti su „Pergalėje" spausdintu teks­ tu. Skaitydamas korektūrą, vėl ran­ du joje ką taisyti — ir tiesiog galo nebūtų šiam darbui, jeigu nereikėtų kada nors jo vis dėlto baigti". O kai 80

jau knyga keliavo po Lietuvą, pra­ bilo: „Apie „Gimimo dieną" aš jau negalvoju — ji man jau praeitas etapas. Kaip ją kas vertina, mane ir­ gi mažai domina. Svarbu, kad lietu­ vių kalba ji jau išleista 30 tūkstan­ čių egzempliorių tiražu, o su verti­ m ais— 100 tūkstančių. Tai man di­ džiausias atlyginimas — aš matau, kad knyga skaitoma". * A. Venclova vaizduotėje jau kūrė ir kitą romaną: jo siužetą, intrigą, personažus. Tema — Tėvynės karas. Norėjo įpinti ir Tarybų Lietuvos liaudies kovą prieš okupantus ir na­ cionalistus. Šios knygos pirmoji vaga jau iš­ versta. Bet vis dėlto autorius dažnai atitrūkdavo nuo savo a rk lo — plun­ ksnos. Jis lyg artojas plačiau atida­ ro klėties duris — daugiau įleidžia šviežio oro — valo grūdus: tik brandžius bers į dirvą — romano pusla­ pius: „Aš dar nepradedu rašyti nau­ jo romano, nes nesijaučiu, kad rei­ kalas pribrendo. Kada viskas pačiam aišku, tada ir rašyti nesunku, bent man". „Surandu įdomių žmonių, kurie man atskleidžia daug tiesiog nežino­ mų dalykų apie hitlerinę okupaciją. Noriu vis geriau įsigilinti į medžia­ gą". Pagaliau pradėjo: „Po truputį dir­ bu prie naujo romano, bet darbas eina sunkokai — dar ne viskas ap­ galvota ir ne viskas aišku man pa­ čiam. Manau, kad vėliau įsirašy­ siu".

„Labai daug perskaičiau tarybi­ kuri rašo: „Perskaičiau „Epochos vė­ nės ir užsienio literatūros apie karą, ją" ir Jus pamilau". < ...> Žinoma, nes Pats, kaip žinai, esu pradėjęs ro­ visa tai savotiškai jaudina ir atlygi­ maną apie karą. Deja, tas romanas na už darbą, įdėtą į knygą rašant ir vis dar žengia pirmyn vėžlio žings­ ruošiant spaudai". niu, vis dar nesijaučiu žinąs viską, ką jame (ir kaip) turiu pasakyti. * Manau, kad kenksmingiausia būtų Susigundyti memuarais Antaną bu­ skubėti su tokiu darbu ir pateikti skaitytojui nepakankamai „išnešiotą vau skatinęs ne sykį. Rašytojas at­ kūdikį". Šią temą jis gerai išstudija­ sakė: „Kartais imu galvoti, ar iš tik­ vo. Tai liudija jo laiškas: „Apie ka­ rųjų man nereikėtų prisėsti prie sa­ rą aš skaičiau daug literatūros, kuri vo atsiminimų. Juk man teko pažin­ papildė mano paties turimas žinias ti Krėvę, Tumą, Sruogą, visus jau­ ir kai ką man dar labiau išryškino. nesnius už juos rašytojus, pasitaikė (kartais ir daug kartų) susitikti su Man neblogai žinoma ir tai, kaip da­ A. Fadejevu, Auezovu, K. Fedinu, bar nušviečiama karo pradžia. Žino­ Leonidze, Guliamu, Mirzu Tursunma, rašant romaną, svarbiausia kon­ zadė, S. Vurgunu, Sudrabkalniu, kreti medžiaga apie žmones, tų žmo­ Upyčių, Laciu ir daugybe kitų tary­ nių siekimai, jų pergyvenimai, jų psi­ binių rašytojų. Esu susitikęs su P. Pi­ chologija". kaso, Hiuletu Džonsonu, Žolio-Kiuri, Žoržu Amadu, Bronevskiu, Kručkovskiu (jis pas mane viešėjo Pa­ * langoje) ir dešimtimis įdomiausių A. Venclova gan įdomiai ir įspū­ įvairių kraštų žmonių. Be abejo, apie dingai atsiminimuose nupiešė Salo­ daugelį jų kai ką galima būtų pa­ mėjos Nėries, P. Cvirkos, A. Vie­ rašyti. Bet mane sulaiko tai, jog ga­ nuolio, Vaižganto portretus. Jis ra­ li atrodyti tokie mano atsiminimai šė: „Gavau Tavo laišką, kur plačiau nekuklūs, ir aš save klausiu, ar ne vertini mano „Epochos vėją". Ką gi, per anksti tokius atsiminimus rašyti, atvirai pasakysiu, kad aš pats nors kai kas, maždaug mano metų, apie savo knygą esu daug kuklesnės tai daro. Štai prieš mane gero mano nuomonės. Kai kas joje gal ir ne­ pažįstamo lenkų rašytojo Ježio Putbloga, bet yra nemažai ir šiaip sau ramento knyga „Pol wieku" („Pusė medžiagos. Aš pats manau, kad kny­ amžiaus")— du tomai, kuriuose jis goje vertingesni atsiliepimai apie aprašo savo gyvenimą drauge su epocha". Tumą, (S.) Nėrį, Vienuolį. < ...> Bet knyga skaitytojams patinka. Gra­ Pagaliau A. Venclova, išėjęs iš li­ žų laišką man apie ją parašė J. Šim­ goninės, prisėdo prie šios temos: kus. < ...> Vakar gavau laišką iš „Kasdieną rytais, kiek man leidžia kažkokios nepažįstamos A. Dilytės, sveikata, dirbu prie atsiminimų — li­ 81

gi šiol turiu jų parašęs tiek, jog ma­ šinėle būtų apie 200 puslapių. Tai dar vis vaikystė. Rašau atskiromis noveliukėmis, po 3—4 puslapius, duodamas joms meninę formą. Rašo­ si lengvai ir sklandžiai, kaip jau se­ niai nesirašė. Gal dėl to, kad medžia­ ga išgyventa, gerai pažįstama". Vai­ kystei ir jaunystei autorius paskyrė vieną knygą. J ą rašė entuziastingai, su patosu. Šit penkių mėnesių to už­ sidegimo vainikas: „Mano knygos juodraštis eina prie galo. Paskutinius mėnesius dirbau labai intensyviai, su pakilimu ir džiaugsmu. Rašėsi gerai, ir darbo rezultatais esu patenkintas". Apie veikalą atsiliepiau etiude. Jis rašė: „Dėkui už gerus žodžius, ku­ riuos „Kauno tiesoje" paskyrei ma­ no knygai. Didelė recenzija buvo „Sovetskaja Litva". < ...> Gaunu jau nemaža atsiliepimų iš skaityto­ jų — atrodo, knyga patinka". Jis pa­ lietė ir mano sumanymą: „Gerai, kad Pats rašai atsiminimus. Juos reikia rašyti su įvairiomis smulkmenomis, paprastai ir nuoširdžiai. Iš kelių Tavo duotų sakinių dar neįmanoma spręsti apie visumą". 1965 m. rudenį A. Venclovą ap­ lankiau Vilniuje. Jis tarė: — Atsiminimus parašiau greitai. Užsipuolė, kad duočiau spaudai iš­ traukas. Sutikau. Pasidžiaugiau: — Patiko epizodas apie Marksą. — Jo neišgalvojau. Taip buvo iš tikrųjų. — Vėl rašai? — O kaipgi! — Ir susimąstė: — Trukdo redakcijos. A rtėja didelė šventė. Reikalauja: „Duok! Duok!" 82

Lyg tokia tema nėra kam parašyti! Be to, netrūksta norinčių. O man pa­ tinka geriau pasėdėti prie didesnio kūrinio. * A. Venclova — labai apsiskaitęs rašytojas. Jis visais laikais labai daug skaitė. Net paskutinį kartą ei­ damas į ligoninę,— pasiėmė F. Dos­ tojevskio tomus. Tartum tikėdamas, kad jo raštai atitolins mirtį, grąžins saulėtą jaunystę. Labai mėgo išlieti dėl perskaitytos knygos įspūdžius laiškuose. Šit: „Daug skaičiau Tomo Mano. Tai, be abejo, vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų. Jis sunkus, vokiškai gre­ mėzdiškas, bet drauge platus ir la­ bai gilus. Nuostabūs jo autobiogra­ finiai straipsniai apie tai, kaip jis rašė „Daktarą Faustą", „Stebuklingą kalną", „Budenbrokus". Jis man duo­ da daugiau už dešimtis kitų rašytojų. Žinai jo posakį: „Antikomunizmas — didžiausia mūsų amžiaus kvailystė!" Vėl: „Perskaičiau labai sunkų, sudė­ tingą Tomo Mano romaną „Doktor Faustus"— daug jis man sukėlė min­ čių apie meną, menininko padėtį ir uždavinius. Iš naujo skaitau Šolochovo „Sujudintus dirvonus" (ar plė­ šinius, tik jau ne „Pakelta velėna"). Romanas parašytas talentingai, sod­ riai, įdomiai". * Kreipė jis rimtą dėmesį ir į tai, kaip rašytojas elgiasi. Na ar jis kas­ dienybėje laikosi to subtilumo, to

jautrumo, to paprastumo, kurį pro­ paguoja savo raštuose. Jei taip: džiaugėsi. Šit po tarybinių rašytojų suvažiavimo žavėjosi: „Išrinkome naują valdžią su labai puikiu rašy­ toju K. Fedinu priešakyje. Jis ir žmogus nuostabus, gilios kultūros ir nepaprastai geras".

Jis neretai pasisako literatūriniais klausimais. Šit kai kurie lietuvių kritikai kone sukėlė maištą prieš „storus romanus". Jis nesutiko su tokiu dogmatizmu: romano sėkmę lemia ne puslapių skaičius, o jo idė­ jos, meistriškumas, paveikslų gyvy­ bė. Savo kritikos darbuose su pato­ su nagrinėjo įvairaus dydžio talen­ tus. Tai dialektinė pažiūra į meni­ ninko talentą, į jo kūrinių meistriš­ kumą. Juk neteisinga literato nepri­ pažinti vien dėl to, kad jis prozoje ar poezijoje nesužėrėjo genijaus žvaigžde. Tokie šviesuliai bet ku­ rios tautos padangėje sušvinta ne taip dažnai ir jų būna ne taip jau daug. Bet vis dėlto kiekvienos naci­ jos literatūra — tai žvaigždynas, ku­ riame spindi ir genijų, ir klasikų, ir mažiau įžymių rašytojų spinduliai. Kai tos šviesos susilieja, ir švysteli žvaigždynas — kurios nors tautos grožinė raštija. Kitas A. Venclovos kritikos bruo­ žas— rimtas, kultūringas tonas. Jis rašytojo už jo poezijos ir prozos knygą neteisia lyg vagies, o nagri­ nėja jo pliusus ir minusus. Jeigu kūrinyje vyrauja teigiami bruo­ žai,— A. Venclova tatai ir pabrėžia. Jis prieš grubią literatūrinę kritiką.

Ne kartą girdėjau jo literatūrinius pasisakymus. Šit Kaune 1945 m. rugpjūčio mėnesį rašytojai svarstė Salomėjos Nėries rinkinį „Lakštin­ gala negali nečiulbėti". A. Venclo­ va apie jį kalbėjo, tartum poetė bū­ tų gyva ir čia pat, salėje, sėdėtų: — Salomėjos Nėries eilėraščiai iš­ baigti. Prie jų nieko nepridėsi. < ...> Ji rūsčią valandą numatė Tėvynės pergalę. Tatai atsispindi ir naujame jos eilėraščių rinkinyje. Salomėja Nėris labai kruopščiai tvarkė savo kūrinius. Kai kuriuos redagavo po kelis kartus. (Buvau to susirinkimo sekretoriumi. Dabar autentiškai pa­ teikiu tuos žodžius.— A. L.) A. Venclova menininką vertina kūrybiškai. Šit: „Rašytojų sąjungoje turime prozos sekcijos ataskaitinį su­ sirinkimą. Nežinau, kas ten bus kal­ bama, tik bijau, kad vyrai nesimestų į savo sukurtas „teorijas", kurios dažnai padvelkia dogmatizmu: tuoj jie nustato „taisykles", kaip reikia ir kaip nereikia rašyti — naivu ir kenk­ sminga. Po kiek laiko tos „taisyk­ lės" sugriūva, tada kuriamos kitos..." * Nacionalistai Amerikoje menkina lietuvių rašytojus. Pažangioje spau­ doje tuos jų išpuolius smerkiau ga­ na dažnai 1956—1968 m. Ta proga A. Venclova atsiliepė: „Manau, kad emigrantams įrodinėti mūsų rašyto­ jų talentingumą nėra jokio reikalo. Dar tada, kada jie valdė Lietuvą, ta­ lentus jie pripažindavo tik klerika­ lams ir fašistams. Nelaukdami jų 83

kartais kai ko n e p a r a š a u , bet jeigu rašiau, stengiaus, stengiuos ir stengsiuos rašyti tik t i e s ą . Kitaip aš negalėčiau gerbti pats savęs“.

pripažinimo, o kovodami su jais, iš­ augo mūsų pažangieji rašytojai, ku­ riems dievulis ir talento suteikė, man rodos, su kaupu daugiau negu įvairiems reakcijos aukštintiems ir tebeaukštinamiems „genijams". Jis itin pasipiktino, kad tie na­ cionalistai užpuolė Salomėją Nėrį. Antanas klausė: „Ar skaitei „Tie­ soj" mano ginčą su M. Krupavičium dėl S. Nėries? Jei skaitei, ar mano straipsnis įtik in a?" Jis siūlė r a š y ti apie p o e t ę dar subtiliau. Nemuno ša­ lį aplankė Jungtinių Amerikos Vals­ tijų pažangiečiai. Antanas juos su­ tiko su džiaugsmu: „Aš kalbėjau su R. Mizara, A. Margeriu, S. Jokubka ir kitais. Įdomūs vyrai ir geri Tary­ bų Lietuvos patriotai".

A. Venclova džiaugiasi kitų rašy­ tojų meninėm ir idėjinėm sėkmėm. Šit: „B. Pranskaus knygą („Proleta­ rinė lietuvių literatūra") jau gavau ir žiūrėjau. Be abejo, tai rimtas ir naudingas darbas. Didžiausia jo reik­ šmė, kad velionis surinko čia tiek daug medžiagos apie mūsų proletari­ nę literatūrą. Mane gerai nuteikė ir autoriaus kritiška pažiūra į savo meto „Priekalo" < ...> grubesnius pasisakymus dėl „Trečio fronto".

*

*

Sau rašytojas darosi vis kritiškes­ nis. Šit: „Dėkui už gerus žodžius apie „Pavasario upę". Turiu pasa­ kyti, kad juo toliau, juo labiau man atrodo, kad draugų pagyrimai ma­ no nėra pelnyti — kol dirbu, nieko, o kai knyga išeina ir aš ją pradedu sklaidyti — atrodo, kad parašyti bu­ vo galima daug geriau. Bet tiek to. Dabar telieka klausyti skaitytojų (ir kritikų) pagyrų ir koliojimų — prie to mes, rašytojai, esame gero­ kai įpratę. < ...> Dėl tolimesnio atsiminimų rašymo reikia dar pagalvoti. Medžiagos yra daug, bet tuo tarpu labai sunku pa­ rašyti... O juk reikia rašyti atvirai, nuoširdžiai ir gryną teisybę — tik tokie rašymai turi vertės, kitaip — tai tikrovės lakavimas ir melas! Aš 84

*

Ne, neslėpė ir savo sielvarto. „Ra­ šau Tau, vis dar negalėdamas atsi­ gauti nuo smūgio — K. Borutos mir­ ties. Šitas smūgis man buvo ypatin­ gai sunkus,— aš jau seniai žinojau, kad jis serga vėžiu ir išgelbėjimo nėra. Prieš operaciją palydėjau jį į ligoninę ir atsisveikindamas pagal­ v o jau — daugiau mudu nebepasima­ tysime. Taip ir atsitiko. Mirė jis, sa­ ko, be didelių kančių, nebaigęs ga­ lutinai redaguoti naujai parašytų „Medinių stebuklų". Sunku, labai sunku..." * Moka jis kitą padrąsinti — paly­ dėti į kalną. 1952 m. jis man linkėjo: „Nepai­ sant viso apkrovimo, reikėtų surasti

laiko ir rimtesniam literatūriniam darbui. Pats, atrodo, galėtum sukon­ centruoti savo dėmesį parašyti me­ niškiems atsiminimams iš senesnių laikų — iš mokslo dienų gimnazijoje, iš smetoninio kalėjimo. Čia galėtų įsijungti ir atsiminimai apie Cvirką bei kitus rašytojus, kuriuos Pats ar­ timiau pažinojai. Tokia medžiaga ga­ lėtų išeiti įdomi ir pamokoma šių dienų jauniesiems skaitytojams. Pats stebies, kad aš „neišpuikstu". Reikėtų stebėtis, jeigu būtų priešin­ gai. Kiek aš pažinojau žmonių, ne kartą pastebėjau, kad juo žmogus kvailesnis, juo jis daugiau pučiasi, darosi nesukalbamas ir neprieina­ mas. Manau, kad toks elgesys mums, tarybiniams žmonėms, visiškai ne prie veido...'1 Po 18 metų ištrūkau iš redaktoriavimo. Rašiau romaną. Ta proga iš­ sitarė: „Jei tiek daug dirbi, tikiu, kad išeis vertingas kūrinys“. Pasi­ rodė K. Korsako veikalas „Literatū­ rų draugystė". Pasisakiau apie jį spaudoje. Bičiulis pastebėjo: „Kor­ saką pagyrei teisingai. Paties atsimi­ nimai apie Garelį man patiko — trumpai ir vaizdingai“. Padaro ir kri­ tinių pastabų. „Savo „Dairas a u r a “ Tu stengies apimti iš karto per daug žmonių ir įvykių. Norėtųsi, kad rašytum smulkiau, labiau išryškin­ damas ne tik įvykius, bet ir žmo­ nes— jų išvaizdą, būdą ir t. t.“ Taigi jis pasako — kuri vaga ly­ gesnė, kuri kreivesnė ir kaip ją ga­ lima išlyginti. Toks jautrumas literatą nuteikia darbingai. Skatina drąsiau kopti į literatūros kalną.

Ir vis toks paprastas. Taip, jis mo­ kėjo būti bičiuliu, kai ir nelengva buvo tokiam pasirodyti. Fašistams siaučiant ne taip paprasta buvo pa­ rašyti žmogui, įmestam už grotų. O jis parašė, ir su aiškia simpatija jam. Tai liudija jo 1940 m. sausio mėne­ sio laiškas man į KSDK. Kiek tose eilutėse meilės sukaustytam žmogui] *

...Pavasaris. Vilniuje aplankiau bi­ čiulį. Nustebau: įžengiau į kambarį, o pasijutau didžiausioje biblioteko­ je. Net šūktelėjau: — Gyveni knygų miške! Pakilo nuo rašomojo stalo. Žvilgs­ nis rimtas. Pradėjo: — Neseniai iš kelionės. Važiavau į Maskvą. Vagone susipažinau su gy­ dytoja. Dabar ji man parašė net iš Kamčiatkos. Rusiškai perskaitė „Draugystę". Šiltai vertina. Vartė knygas. Pasidžiaugęs I. Erenburgo raštais, tęsė: — Partija kai kuriuos rašytojus draugiškai pakritikavo. Bet ne visi tai subtiliai suprato. Atsirado karš­ tagalvių. Jie ieško Erenburgo nuo­ dėmių. Kam kibti prie seno žmo­ gaus?.. Erenburgas Tėvynės karo metais atliko didelį vaidmenį. Dabar jis kovoja prieš imperializmą.— Pa­ kėlė žilą galvą, pažvelgė man į akis ir pridūrė:— Žinai, kodėl kai kas jo neapkenčia? Jis labai protin­ gas žmogus.— Tatai jis du kartus pa­ kartojo.— Puikiai pasireiškė žurna­ listikoje. Tuo nusipelnė premijos. 85

Priminė Olesio Gončiaro romaną „Tronka". — Skaitei? — Dar nespėjau. Kitus jo kūrinius žinau. Jie meniški. Tačiau Stelmachas už jį žymiai meistriškesnis. Nutilo. Kažką galvojo. Patylėjęs tarė: — Mirė Faustas Kirša. Galima būtų išleisti jo senus „Pelenus". Bet trečioji dalis antitarybinė. Ji pasi­ rodė Amerikoje. — Kurį laiką poetas ten laikėsi neblogai. — Matyt, privertė... — Staiga pa­ klausė:— Kodėl jį Faustu pavadi­ no? Tėvai valstiečiai? — Valstiečiai. Jei kuris rašytojas su savo plunks­ nos broliu pasielgdavo grubiai, jau­ dinosi. Šit priminė nemalonią sceną: — Po karo dalyvavau Taikos kon­ grese, Apsistojau Varšuvos viešbu­ tyje. Vieną rytą pas mane pasibel­ dė Leonovas: — Priimk į savo numerį! Nesu­ gyvenu su kaimynu. Geria. Man siū­ lė. Atsisakiau. Iškoliojo. Išleido gerą knygą ir apsvaigo. O daugiau nieko rimtesnio nepaskelbė. Matyt, ir ne­ parašys. Mielai Leonovą priglaudęs. Ir pri­ dūrė: — Tai puikus žmogus! O literatū­ roje — meistras, meistras! — už­ baigė su didele pagarba talentui ir taurumui. Pažvelgė į saulę. Pasiūlė: — Pasivaikščiokime. 86

Prisiminiau pokarines dienas. Jis gyveno Kaune. Užsuku. Tuoj šeimi­ ninkas sako žmonai: — Kaisk kavą! O aš niekad jo nepasodinau pas save prie stalo. Tariau: — Paimk žmoną. Užsuksime į restoraną... — Kitą kartą. O dabar parke pasižavėsime puikiu pavasariu... Deja, daugiau tokios lyrinės pro­ gos nepasitaikė. Žiema. Gydytojai išlydėjo į ligoni­ nę. Rašė: „Ar tik viskas neina į pa­ baigą... Nuotaika bloga“. * Jam mirus aš, kaip ir daugelis jo draugų, pasijutau našlaitis... Juk mudu siejo 42 metų bičiulystė... Taip, jis mokėjo kitą praturtinti savo mintimis, polėkiais, svajone, fantazija. Tai išplaukė iš jo didelės kultūros ir didelės erudicijos. Jo įdomios knygos. Buvo produk­ tyvus kūryboje. Bet ne viską spėjo išsakyti. Daug ką nusinešė į kapą. Deja, nė vienas rašytojas mirdamas negali išspinduliuoti tų minčių, ku­ rių dar nespėjo įausti į knygą. Bū­ simi kūriniai užgęsta kartu su są­ mone. Labai gaila... Kuo prasidėjo jo jaunystė? Kelio­ ne į kalną. Sunku buvo kopti. Kar­ tais sustodavo. Bet jos nenutraukda­ vo,— vis žavėjosi viršūne. Nors ji ir būdavo apgaubta rūkais. Ėjo. Ėjo. Pagaliau ją pasiekė.

Antanas Kniūkšta NEPAPRASTO DARBŠTUMO PAVYZDYS Su Antanu Venclova susipažinau „Varpo" spaustuvėje Kaune, kur „Sakalo" leidykla spausdindavo ne­ maža savo leidinių. Čia buvo spaus­ dinamas ir Žemės ūkio ministerijos nuo 1925 m. leidžiamas stambus žur­ nalas „Žemės ūkis“. A. Venclova, dar studentaudamas, buvo to žurnalo kalbos redaktorius ir korektorius. Todėl „Varpo“ spaustuvėje mudu dažnai susitikdavome. A. Venclova yra man sakęsis, kad šis darbas ati­ mąs daug laiko, kai kada jo nelieką studijoms. Mat dauguma to žurnalo straipsnių autorių buvo senos rusų mokyklos auklėtiniai ir taisyklingos lietuvių kalbos nedaug temokėjo. Ži­ noma, taisant kalbą, reikėdavę daug sugaišti. Glaudesnis „Sakalo" leidyklos ben­ dradarbiavimas su A. Venclova pra­ sidėjo 1932 metais, kai reikėjo išleis­ ti entomologo K. Ario (Konstantino Arrio) užrašus „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją". Autorius, ilgus me­ tus keliaudamas po Vidurinę Aziją, buvo surinkęs didelę vabzdžių kolek­ ciją, kurią vėliau perdavė Zoologi­ jos muziejui. Keliautojas buvo lie­ tuvis, tik savo pavardę pakeitęs. Lietuviškai kalbėti dar mokėjo, bet rašė rusiškai arba vokiškai. 1932 m. jis pasiūlė „Sakalui" išleisti sa­ vo užrašus: „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją" I, II d. Šias knygas išversti bei redaguoti ir pakvietėme A. Venclovą. Jis mielai sutiko ir darbą atliko gerai, pasidarė beveik

tų knygų bendraautoris, be to, dar ir gražią pratarmę parašė. A. Venclova drauge su P. Cvirka yra parengę Puškino apysakų knygą „Gyvenimas ir apysakos", kurią „Sa­ kalas" išleido 1937 m. Nuo 1935 m. Švietimo ministerija, kai kurios leidyklos ir įstaigos („Sa­ kalas", „Spaudos fondas", „Spindu­ lio" spaustuvė, Katalikų veikimo cen­ tras ir Ukmergės miestas) skirdavo autoriams premijas už geriausius jų kūrinius. Raudonasis Kryžius jau nuo 1933 m. skirdavo premijas už geriausią vaikams parašytą knygą. Premijos buvo skiriamos ir auto­ riams Įteikiamos metų pradžioje už praėjusiais metais išleistas knygas. 1937 metų pabaigoje A. Venclova atsiuntė „Sakalui" stambų romaną „Draugystė". Kadangi iki metų pa­ baigos buvo belikę tik keliolika die­ nų, reikėjo labai skubėti, kad kny­ gą laiku atiduotume premijų skyri­ mo komisijoms. Autorius tada gyveno Klaipėdoje. Viską pametęs, skubiai nuvykau į „Ryto" spaustuvę (Klaipėdoje) ir drauge su autoriumi sukėlėme ant kojų spaustuvės darbininkus, paža­ dėdami jiems geras magaryčias, kad tik knyga būtų sutartu laiku išspaus­ dinta. Man išvykus, techninio redak­ toriaus darbą ir visas korektūras pa­ siėmė pats autorius. Knyga buvo lai­ ku išspausdinta ir įteikta premijų skyrimo komisijoms. Vėliau autorius 87

skundėsi, kad per tą laiką beveik akių nesudėjęs. Kažkur spaudoje yra mane pagyręs už didelį operatyvumą. Tačiau A. Venclovai premija už „Draugystę" nebuvo paskirta. Jį nu­ rungė jo paties geriausias draugas P. Cvirka su savo „Meisteriu ir sū­ numis". Po visų leidyklų nacionalizacijos (1940 m.) buvau paskirtas LTSR val­ stybinės leidyklos direktoriaus pava­ duotoju. Šį paskyrimą nulėmė A. Venclova. Jis tada buvo Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaras (mi­ nistras). Ne kartą teko su juo susi­ tikti ir kalbėtis knygų leidimo rei­ kalais. Šiuo darbu A. Venclova vi­ sada labai domėjosi, rūpinosi. Išvadavus Lietuvą nuo vokiečių okupantų, aš perėjau dirbti į Mairo­ nio literatūrinį muziejų (vėliau pa­ vadintą LTSR literatūros muziejumi). A. Venclova, grįžęs po karo į Lietu­ vą, mane ragino vėl eiti dirbti į Val­ stybinę leidyklą, Kai atsisakiau, jis

supykęs mane tinginiu pavadino. Mat darbas leidyklose vokiečių okupaci­ jos metais mano nervus jau buvo iš­ tampęs ir sveikata buvo labai pašli­ jusi, be to, slėgė ir nemaža metų naš­ ta. Todėl ir atsisakiau. Jam pasakiau: tegul dirba jaunesni už mane... Vė­ liau mano santykiai su juo vėl buvo geri. A. Venclova buvo reiklus sau ir kitiems, bet dažnai parodydavo ir gerą širdį, buvo pasiruošęs pagelbė­ ti žmogui. Kai grįžau iš tolimų ke­ lionių po šiaurę, jis padėjo išsirūpin­ ti pensiją, prisiregistruoti Kaune. Vė­ liau, nors ir būdamas ligos patale, sužinojęs, kad mano biudžetas labai menkas, per žmoną davė man dota­ ciją 100 rublių ir pasakė: „Kai mes ateidavome į „Sakalą", mums duoda­ vai, dabar ir mes galime duoti“. Be to, norėdamas, kad man pensiją pa­ didintų, parašė Valstybiniam spau­ dos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos tokį pareiškimą:

„Antanas Venclova Vilnius, P. Cvirkos gt. 24—1. 1966 m. balandžio mėn. 4 d. Antanas Kniūkšta buvo bene pirmasis knygų leidėjas bur­ žuazinėje Lietuvoje, kuris knygą padarė ne biznio, o švietimo ir kultūros kėlimo objektu. Būdamas „Sakalo" knygų leidimo bendrovės direktorius, A. Kniūkšta gyveno be galo kukliai (jo pagrindinė susisiekimo priemonė buvo dviratis). A. Kniūkš­ t a — pirmasis leidėjas Lietuvoje, kuris neišnaudojo rašytojų ir stengėsi pakelti knygos kultūrą (tai jam didele dalimi ir pavyko). Leisdamas įvairaus pobūdžio literatūrą, fašizmo siau­ tėjimo laikais jis nebijojo spausdinti pažangiųjų rašytojų kny­ gų. A. Kniūkšta išleido S. Nėries knygas „Pėdos smėly", „Per lūžtantį ledą", „Diemedžiu žydėsiu", P. Cvirkos „Frank Kruką", „2emę maitintoją", V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešė­ 88

ly", J. Baltušio „Savaitė prasideda gerai", A. Venclovos „Drau­ gystę". Jis leido taip pat tokius pasaulinės literatūros veikalus kaip A. Puškino „Gyvenimas ir apysakos" (P. Cvirkos ir A. Venclovos vertimas), L. Tolstojaus „Prisikėlimas", V. Hugo „Vargdieniai", V. Reimonto „Kaimiečiai" ir daugelį kitų. A. Kniūkšta tais laikais, kada rusų kalba buvo ujama iš mokyklų, išleido labai svarbų J. Barono „Rusų-lietuvių žodyną" (dviem leidimais), kuriuo net iki šiol naudojasi daugelis, kas mokosi rusų kalbos arba iš jos verčia literatūrą į lietuvių kalbą. A. Kniūkštos nuopelnai lietuvių kultūrai ir pažangai neabe­ jotinai dideli. Turiu pastebėti, kad hitlerinės okupacijos metais A. Kniū­ kšta moraliai palaikė Lietuvoje likusius P. Cvirkos ir mano artimuosius, nebijojo pas juos lankytis ir siūlė jiems visokerio­ pą paramą. Tai rodo jį, kaip drąsų ir taurų, hitlerinio režimo atžvilgiu neigiamai nusistačiusį žmogų. Šiuo metu, būdamas senyvo amžiaus (73 metų), gyvena labai sunkiai. Manau, kad, atsižvelgiant į jo nuopelnus mūsų kultū­ rai, teisinga būtų paskirti A. Kniūkštai personalinę pensiją. Šis pažymėjimas duotas pensijos paskyrimo reikalu. A. Venclova". Kai rūpinausi savo reabilitacija, A. Venclova su J. Baltušiu ėjo kal­ bėtis apie mano bylą su LTSR Aukš­ čiausiojo teismo pirmininku ir įtei­ kė jam mano pareiškimą. A. Venclova, kaip ir P. Cvirka, mėgo sąmojį. Kurį laiką jiedu gyve­ no pas savo uošvį M. Račkauską, originalų žmogų, sąmojaus mėgėją. Jiedu, nors gyveno su uošviais di­ džioje santarvėje, yra pasakoję apie uošvį tokį anekdotą. Profesorius M. Račkauskas beveik kiekvieną rytą iš namų į universitetą eidavo per geležinkelio tiltą pėsčias. Laisvės alėjoje tada buvo restoranas-užkandinė „Lokys". Profesorius beveik kiekvieną rytą čia užsukdavęs už­ kąsti ir išmesdavęs stiklelį. Okupa­

cijos metais, kada viskas pabrango, šeimai išlaikyti ne visada profeso­ riaus algos užtekdavę. Uošvienė, nors gera šeimininkė ir kilni moteris, vis priekaištauja, zyzia, barasi, jog sun­ ku esą išsiversti. Kartą profesorius neapsikentęs tvirtai pasiryžo ir pa­ sižadėjo į „Lokį" daugiau nebeuž­ sukti. Kitą rytą, eidamas pro „Lokį", į jį net nepasižiūrėjo, bet prie Micke­ vičiaus gatvės kampo, kur reikėjo pasukti į universitetą, sustojo. Va­ landėlę pamąstęs, ir sako: „Nu, Melchiorai, jeigu tu parodei tokią tvir­ tą valią, kad, eidamas pro „Lokį", į jį net ir nepasižiūrėjai, tai aš dabar tau leidžiu sugrįžti ir priklausančią porciją pasiimti". 89

V ytautas Eidukaitis MOKYTOJAS Tėvai kėlėsi į Klaipėdą, ir aš išva­ žiavau kartu. 1935 m. įstojau į Vytau­ to Didžiojo gimnazijos II klasę. Mo­ kiausi ten iki 1939 m. kovo. Hitleriui okupavus Klaipėdos kraštą, pasku­ bom grįžom į Lietuvą. Vėl stojau į Kauno „Aušros" berniukų gimnaziją, kurioje mokiausi prieš išvažiuodamas į Klaipėdą. Klaipėdoje mano literatūros moky­ tojas buvo Antanas Venclova.— jau­ nas, lieknas, visad pasitempęs, ele­ gantiškas. Kito mokytojo būdavo tai kelnės paglamžytos, tai kaklaraištis pasisukęs. Jo — niekuomet. Pedantiš­ kai tvarkingas. Santūrus. Labai impo­ navo jo intelektas. Tai buvo mums pavyzdys. Kitas mokytojas ir balsą pakeldavo, kad sudrausmintų klasę. Antanui Venclovai nereikėjo jokių pastangų, mes sėdėdavome kaip įbes­ ti,— žavėjo jo žinių platumas, meilė dėstomam dalykui. Dėistė literatūrą labai įdomiai. Daug dėmesio skyrė Žemaitei ir kitiems vargingai į gyve­ nimą ir literatūrą prasimušusiems ra­ šytojams, pasakodavo, kaip sunkiai mūsų literatūra augo. Minėjo, kad yra tokie proletariniai lietuvių rašy­ tojai, nors į programą jie nebuvo įtraukti. Mokytojas atidavė pagarbą mūsų literatūros kūrėjams, tęsėjams, puoselėtojams. Mes didžiavomės: darė įspūdį ir tai, 90

kad mūsų lietuvių kalbos ir literatū­ ros m okytojas— poetas, rašo eiles. Antanas Venclova mums, vaikams, buvo nepasiekiamas idealas. Atsimenu vieną epizodą. Rodos, tai buvo 1936 ar 1937 metais. Šilutėje tu­ rėjo įvykti gimnazijų mokinių skaito­ vų konkursas. Skaitomi buvo lietuvių literatūros kūriniai. Skaityti turėjau A. Vienuolio „Užkeiktuosius vienuo­ lius". Nežinau, kodėl į tą konkursą A. Venclova atrinko ir ruošė mane. Gal kad vaidindavau gimnazijoj... Antanas Venclova irgi turėjo akto­ rinių sugebėjimų. Paskui kartu važia­ vom į Šilutę, kur aš laimėjau kon­ kursą. Pamenu, kaip jis pirmą kartą atė­ jo į klasę. O po kokios savaitės pa­ kvietė mane atsakinėti. Man atrodė, kad pamoką buvau paruošęs neblo­ gai, bet vaikai iš pirmųjų suolų už­ sikvempę stebėjo, ką mokytojas rai­ to žurnale. Atsigręžę parodė du pir­ štus. „Kodėl?"— nustebau. Aš tada nežinojau Klaipėdos krašto vertini­ mo sistemos, ten du — tai mūsiškis ketvertas. Antanas Venclova daug dėmesio skyrė knygų skaitymui. Jis reikalavo, kad atsakinėtume ne iš vadovėlių, o patys vertintume kūrinį, pasakotu­ me, nagrinėtume, kad stebėtume gy­ venimą. Teigė, kad gyvenimo mo­

kykla yra pagrindas. Jis globojo jau­ nus mokyklos literatus. Aš neužmiršiu mūsų mokytojo — tos išvaizdos, to orumo, laikysenos, jo balso. Visi mes bijodavom net pa­

krutėt per jo pamokas, bet tai ne­ buvo baimė, o pagarba. Laimingi vai­ kai, turėję tokius literatūros moky­ tojus kaip Antanas Venclova, Onutė Dabrilaitė.

Michalina Meškauskienė KELIONĖ Mums su Eugenijum Meškausku reikėjo sutvarkyti vedybinius doku­ mentus. Kaip ir kur? Civilinės metri­ kacijos Lietuvoje nebuvo. — Nuvažiuokim į Klaipėdą,— pa­ sakiau,— ten, rodos, dar yra. — Klaipėdoje registruoja tik tuos, kurie bent pusę metų ten išgyveno,— paaiškino kažkuris draugų. Netikintieji, neturėdami kaip do­ kumentais sutvirtinti santuoką, eida­ vo pas visų mylimą, gerbiamą ir pri­ einamą mūsų literatūros klasiką — kanauninką J. Tumą-Vaižgantą. Šis, nepiktai pykdamas, sušukęs ,,Ak pane, tik greičiau!", be jokių ceremo­ nijų jaunuosius sutuokdavo. Betgi mudu buvome kiek kitokie bedieviai — mums nesinorėjo eiti į jokius kompromisus. Paaiškėjo, kad civilinė metrikacija dar buvo užsilikusi tolimame Nidos kampelyje. Aš visai nusiminiau. Iš kur paimt pinigų kelionei? Juo labiau kad ten vykti reikėtų porą kartų: pra­ džioje įteikiami atitinkami dokumen­ tai, po to „skelbiami užsakai" (prie durų iškabinamas skelbimas) ir tik dviem savaitėm praėjus sutuokia. Pa­

sakojo, kad visa tai atliekąs raštingas Nidos žvejys. Viskas būtų labai gražu, romantiš­ ka, jei ne tie pinigai. Ne juokas! Du kartus važiuot į Klaipėdą, iš ten gar­ laiviu į Nidą... ir atgal. Iš kur gaut pi­ nigų?! Taupėm abu, atsisakėm dau­ gelio paprasčiausių dalykų. Tiesa, aš neseniai buvau išvertus I. Ilfo ir J. Petrovo „Vienaaukštę Ameriką", bet... pinigai tokie slidūs, nė nepaste­ bi, kaip jie išnyksta. Šiaip ar taip, važiuoti reikėjo. Klai­ pėdoje tuomet mokytojavo mano jau­ nystės draugas Antanas Venclova. Ten buvo įsikūręs ir dirbo jaunas Klaipėdos dramos teatras. Pažintis su šiuo teatru buvo įspūdinga. Gastro­ liuodami Kaune, jie parodė jauno talentingo režisieriaus Romualdo Juk­ nevičiaus pastatytą Hajermanso pje­ sę „Viltis". Spektaklis jaudino, ste­ bino, žavėjo — iš scenos viskas skam­ bėjo subtiliai, tragiškai, giliai. O Henrikas Kačinskas senio Kobijaus monologu apie dūstančią žuvelę sta­ čiai užbūrė žiūrovus. Kaune mačiu­ sieji tik ir kalbėjo apie šio spektak­ lio režisūros įspūdingą santūrumą, 91

darnų talentingų aktorių ansamblį, temos aštrumą ir savotišką jos trak­ tavimą. Pasirodė, kad E. Meškauskas bu­ vo pažįstamas su režisierium R. Juk­ nevičium bei aktorium J. Grybaus­ ku ir, rodos, tų gastrolių metu pra­ bėgom ir mane supažindino. O su H. Kačinsku buvau susipažinus dar gyvendama Kipro Petrausko namuo­ se pas Damijonaičius, kur šis įdomus aktorius atvažiuodavo iš Klaipėdos pas baleriną Eugeniją Žalinkevičaitę. Žinojau, kad tie klaipėdiškiai yra pažangūs geri menininkai, kurie ne­ vengia aktyvesnio darbo. Atseit, be vedybinio būtinumo, ši­ tą išvyką reikėjo panaudot ir svar­ besniems reikalams. Visa kelionė buvo įdomi. Traukiniu pervažiavom kone visą Lietuvą. Pirmą kartą plaukėm gar­ laiviu per marias. Vos jaučiamas siūbavimas, besikeičiančios spalvos, garsai, kvapai — viskas nauja, ne­ įprasta. O žuvėdrų klyksmas —■tai graudus skundas, tai lyg pagalbos šau­ ksmas ar koks ilgesingas vilties pra­ našavimas. Jų grakštūs lankstūs spar­ nai vis mojo mojo, tarsi šaukė drau­ ge skristi, ilgėtis, džiaugtis... Garlaivis buvo Vokietijos. Visur pavyzdinga švara ir tvarka. Už ma­ žiausią patarnavimą mokėk pinigą. Ak, tas pinigas! Jo galia didelė, že­ minanti, užgaunanti. Kaime vėlai pa­ pietavę, nuėjome į traukinį. Vagone visą naktį sėdėjom ir vartėmės ant kieto suolo. Paryčiu atvažiavę į Klai­ pėdą, skubėjome prie garlaivio. Greit išplaukėme į giedrėjančius horizon­ tus.

Buvom gana išalkę. Restorane din­ go visa romantika vien pasižiūrėjus į meniu kainas. Žinoma, valgėm pa­ čius pigiausius pusryčius. Ak, ta Nida — nebūta neregėta pa­ saka! Ir nevalgęs gali užsimiršti, iš­ trūkti iš kasdienybės varžtų, Eini eini eini... Čia marios, o ten jūra — ištiesk rankas ir tarsi abu krantus pasieksi... Pasvirę pušys, pušelės, nedideli vir­ pančiais lapais berželiai ir smėlis smėlis smėlis — purus, byrantis, plau­ kiantis. Ir visur daina — girdima ne­ girdima, nesiliaujanti, vis aidinti... Erdvu krūtinėj, laisva širdyje, min­ tys nutrūksta, pakyla, vėl išnyksta. Sutyvuliuos, tave paglostys nežinia iš kur keliaujantis vėjas, sučiulbės, nuo berželio tave pasveikins retas paukščiukas svaigins gaivus pušų al­ savimas... O ta amžiais dainuota, vis neišdainuota girdima negirdima dai­ na! J i vis šaukė, viliojo, vis mojo tolyn. Ak, ne, ne! Ir čia pikta kasdieny­ b ė — ji nutraukia pasaką. Ir čia sa­ vininkai, savininkėliai, restoranai, pensionatai. Ir čia, jei nori pernak­ voti, pavalgyt — mokėk pinigą. Baigėsi vasara. Poilsiautojų visai nebuvo. Lengvai įsikūrę kažkuriame pensionate, ieškojome metrikacijos įstaigos. Kaune netikėjau, juokiausi, o, pasirodo, pažįstami teisybę pasa­ kojo — paprastas kiek turtingesnio žvejo vienaaukštis namukas ir buvo tas tolimas vedybinis punktas, be ku­ rio du užsispyrėliai ar principingi jaunavedžiai tarsi negalėjo apsieiti ir čia atvykę jo atkakliai ieškojo. Suradę gal džiaugėsi, o gal ir ne. Gal tik juokėsi iš visos tos tvarkos

tvarkelės, kuri privertė iškeliauti ir Nuošalioje gatvelėje, naujame? pažinti Nidą — šią trapią, aštrios kas­ tvarkingame name (kokius tuomet dienybės nuolat laužomą, tolimą pa­ Klaipėdoje statė), trečiame aukšte sakų pasaką. paspaudėme mygtuką. Namie visa Venclovų šeimyna. An­ Betgi pats „šliūbo" davėjas tikrai buvo iš pasakos — prieš šimtus tū­ tanas labai apsidžiaugė, pats nuvilko kstančių metų iš jūrių marių atke­ ir pakabino paltus, supažindino su liavęs augalotas, pagyvenęs žilagal­ jauna gražia žmonele, kurią vadino vis, skaistaveidis žvejys... Liulyte. Nusivedęs toliau į vidų, rodė O prabilo jis visai nepasakiškai: savo mažą šviesiaplaukį mėlynakį tiek sumokėt, tokius dokumentus tu­ sūnelį. Rūpestingai susodino ir tuoj rėt, skelbimą surašyt, tuoj jį iš lau­ pat sušuko: — Liulyte, ruošk vaišes! Mikako ant sienos pakabint, po dviejų sa­ vaičių su dviem liudininkais vėl at­ sėlė mano jaunystės draugė... dar iš vykt, o tada... tada jau gausite gimnazijos, iš Marijampolės laikų, o reikalingus dokumentus. Žinoma, dė- Eugenijus — iš universiteto. kojom. Dėkojom ne už nutrūkusią Mes visaip atsisakinėjom — tik iš pasaką ar iš jūrių marių išnirusį pa­ Pieno centro, tik pavalgėm, ačiū sakišką žveją. Ne! Dėkojome už taip ačiū — nieko nereikia! Bet kur tau! aiškiai, tiksliai nusakytą ir greitai Antanas nė klausyt nenorėjo. Pats čia pat atliktą praktinę paslaugą. nuėjo į virtuvę, ragino moteris ruošti Aišku, sumokėjom pinigus. pačias geriausias gražiausias vaišes. O kol moterys sukosi virtuvėje ir Tolo, vis tolo Nida — vos girdimai valgomajame aplink stalą, Antanas dainuojanti, vis jauna, jūrių marių tuoj iš spintos ištraukė, atkimšo bu­ siūbuojama, prausiama, saulės gaivi­ telį vyno, sustatė ir pripildė taures, pakvietė žmonelę ir, kažką širdingai nama. Grįžome į raudoną mūrinę Klaipė­ kalbėdamas, paprašė išgert už šį ne­ tikėtą mielą susitikimą. dą — griežtą, tvarkingą, dundančią. Ir prasidėjo! Liulyte užtiesė stalą, Buvo graži popietė. Pirmiausia nu­ sipirkome bilietus į Kauną. Baisiai dėstė naują, patį gražiausią — kaip ji norėjosi valgyti. Bet... einant pas An­ sakė — servizą, nešė užkandžius, įvai­ taną Venclovą, sukrapščius paskuti­ rius valgius. Pagaliau kai stalas buvo nes santaupas reikėjo gerai paval­ gausiai ir skoningai paruoštas, net gyti. Mat pasakojo — net gėda iš­ graži gėlių puokštė pastatyta, jaunoji tarti! — pasakojo, kad Venclova esąs šeimininkė kvietė prie vaišių. Susė­ nevaišingas, net iš toli atvažiavusio dę valgėm, gurkšnojom vyną, o An­ nepasodins už stalo, net alkano ne­ tanas vis rūpinosi, vis siūlė, ragino pavalgydins. Na, šneka, tegul šne­ valgyt šito, na ir šito, o dabar dar ka — labai čia rūpi. Pirmiausia pa­ šito. Ir dar, dar... Atrodė, jog jau valgyt, o paskui į svečius pas jau­ esame visai sotūs ir visko pilni. Tik nystės draugą. Alkaniems ir kalba Antanas staiga prisiminė, kad jo ku­ ris pažįstamas iš Paryžiaus atvežęs nesiriš! 93

nuostabaus vyno — būtinai jo reikią kurią jis atidžiai sekė. Mudu apta­ paragauti! Butelis atkimštas, vėl tau­ rėm, ką konkrečiai šiuo metu galima rės pripildytos. Še, kad nori — gal­ padaryti pačioje Klaipėdoje stipri­ vojau aš, ragaudama tą paryžietiš- nant ir vienijant antifašistinį darbą. ką vyną,— na ir prišneka tie žmo­ Mačiau, kad Antanas gerai orientuo­ nės! Kur tas Venclovos šykštumas?! jasi esamoj padėty, turi aiškią nuo­ Antanas buvo atidus šeimininkas, monę apie savo pažįstamus ir drau­ labai draugiškas, ir mokėjo pasakoti. gus, žino, kuriais iš jų galima pa­ Jis daug žinojo ir dar daugiau paži­ sitikėti ir kuo kuris gali būt naudin­ nojo įvairių žmonių. Ir. pasakojo vi­ gas. Stebėjau ir gretinau jo linksmus sokias gyvenimo istorijas, apie pap­ vaizdingus pasakojimus prie vaišių rastus žmones, apie rašytojus, žur­ stalo su šiomis dalykiškomis tiksliai nalistus, mokytojus ir kitų profesijų ir trumpai išsakytomis mintimis. pažįstamus. Jis labai domėjosi gyvenimu Kau­ Pakilę nuo stalo, nuėjome į kitą ne, mūsų Partijos darbu tarp inteli­ nedidelį kambarėlį. O šeimininkės gentijos. Begaliniai džiaugėsi, kad nešė į virtuvę valgių liekanas, lėkš­ pagaliau mūsų Partija, atmetusi bu­ vusio sektantizmo liekanas (dėl ku­ tes ir ruošė kavą. Mudu su Antanu dalykiškai kal­ rio jie nemažai prisikentėjo), dabar bėjomės apie reikalus. Klaipėdos si­ plačiai organizuoja antifašistinį dar­ tuacija buvo sudėtinga. Vis labiau bą įvairiuose gyventojų sluoksniuo­ kėlė galvas vietiniai vokiečiai, jų se, tiek daug ir rimtai rūpinasi darbu vadeivos atvirai skelbėsi Hitlerio ša­ tarp inteligentų. Antanas pasakojo apie gerą drau­ lininkais, verbavo pagyvenusius ir ypač jaunus žmones į fašistines gru­ gystę su Klaipėdos teatro žmonėmis, puotes, įžūliai, žeminamai elgėsi su ypač su Juozu Grybausku, Romualdu lietuviais. Antifašistinės nuotaikos Juknevičium ir kitais, kurių pavar­ augo, tačiau jos nebuvo organizuo­ džių nepamenu. Jis dar pasakė, kad tos, neturėjo aiškios vieningos kryp­ jie labai norėtų su manim susitikti, ties. Ir, be abejojimo, antifašistinis pasikalbėti. laikraštis ar žurnalas čia galėtų at­ — Labai gerai. Po dviejų savaičių likti svarbų mobilizuojantį darbą. važiuosime „užbaigt vedybų", tada Antaną jaudino ne tik hitlerinių ir pasimatysime,— apsidžiaugiau. Aš visą laiką stebėjau Antaną. Gal fašistų siautėjimas pačioje Klaipėdo­ je, bet ir visa sudėtinga Lietuvos vi­ jis daugiau už kitus mano pažįsta­ daus padėtis — sunki kaimo žmonių mus buvo pasikeitęs. Tarytum nė žy­ būklė, nesiliaujančios varžytynės, mės neliko iš to jauno ištįsusio, ne­ praėję Suvalkijos valstiečių maištai, paprastai kuklaus ir užsidariusio susilaukę plataus atgarsio visos Lie­ gimnazistuko, kokį visi gerai paži­ tuvos žmonėse, gausūs jų areštai, nojome Marijampolėje. Betgi išlikę žiaurūs karo lauko ir kariuomenės jo pagrindiniai bruožai — tai gilus teismai. Taip pat rūpėjo visa sudė­ domėjimasis gyvenimu ir begalinė tinga, įtempta tarptautinė padėtis, meilė knygai. Iš jo pasakojimų, iš 94

atskirų pastabų ir ypač visuomeninio gyvenimo reiškinių nusakymo ma­ čiau, kaip jis atidžiai viską seka, mo­ ka analizuoti ir atitinkamai vertinti. O knygos, literatūra, menas tarsi buvo neišsenkamas jo gyvybės šalti­ nis. Lentynose ir spintelėse Antanas turėjo sukaupęs nemažą bibliotekėlę. Su džiaugsmu ir meile traukdamas tai vieną, tai kitą knygą, jis vis klausė: — A r skaitei, Mikasėle, šitą? Trumpai papasakojęs apie autorių, jis kalbėjo, ką nauja čia suradęs, kuo ji skiriasi iš kitų šio rašytojo knygų. Dėjo ją atgal, traukė kitą, rodė Meš­ kauskui ir klausė: — Jūs tikriausiai jau skaitėte? Knygos, jų mintys, analizė, pilnas atradimų pasaulis — tarsi buvo An­ tano stichija. Bet jis mėgo pasakoti ir linksmų, juokingų dalykų. Kai malonioji šei­ mininkė pakvietė kavos, visi susė­ dom, Antanas iš spintos vėl ištraukė kažkokį „retą" butelį, vėl pilstė, ra­ gino skanauti, vaišino gera kava ir, tarsi papildydamas rimtas kalbas, nejučiomis įterpdavo juoką arba „ak­ tualų" anekdotą. Iš tikro buvo smagu, įdomu ir lin­ ksma šiame miniatiūriniame trijų kambariukų butelyje. O tos nuožul­ nios palėpės sienelės teikė ypatingo jaukumo, turėjo kažką romantiško ar intymaus. Čia nebuvo perkrauta, bet ir tuščia neatrodė. Kiekvienas daik­ tas buvo padėtas taip, jog rodėsi, ki­ taip ir negalėjo būti. Jei kur ant sienos ar netoli įstrižainės sienelės kabojo graviūra, koks paveikslas ar fotografija, tai irgi matei, kad tik čia jis tinka.

— Kaip skoningai čia viskas iš­ dėstyta,— negarsiai pasakiau. Antanas šiltai žvelgė į savo žmo­ nelę: — Tai vis Liulytė. Kai persikėlėm iš vieno kambario į šitą butuką, ji tarsi atgijo — vis tvarkė, dėstė ir... neblogai, dabar abu patenkinti. Liulytė — Eliza Venclovienė — gra­ ži, liekna, vidutinio ūgio moteris. Ji laikėsi santūriai, buvo gera atidi šei­ mininkė. Apsirengusi kukliai, bet la­ bai skoningai. Visoje jos laikysenoje, išorėje, šeimininkavime ir kalboje jautei tikrą inteligenciją — viskas na­ tūralu, paprasta, nieko dirbtinio. Nė nepajutom, kaip besikalbant ir besivaišinant pralėkė keturios pen­ kios valandos. Laikas judėti. Atsisveikinom visą mielą šeimyną. Antanas išlydėjo į stotį, susodino į traukinį ir, mums pajudėjus, ilgai mojavo ranka... Po dviejų savaičių vėl leidomės į kelionę. Reikėjo užbaigti „vedybinį žygį". Antras apsilankymas pas Venclo­ vas buvo toks pat įdomus, širdingas. Sį kartą laiko buvo mažiau, todėl užkandę, išgėrę kavos greit išėjome. Mus lydėjęs Antanas kažko mįslin­ gai šypsojosi ir lyg skubėjo... O pe­ rone laukė siurprizas — mus pasitiko Romualdas Juknevičius ir Juozas Grybauskas. Spaudėm, kratėm vieni kitų rankas, nežinia ko džiaugėmės, atvirai žvelgėme vieni Į kitus. — Kaip čia išeina dabar... mes lyg geri seni pažįstami...— tarsi prikimęs tyliai pasakė R. Juknevičius. — O aš jus seniai žinau... mačiau „Viltyje",— pasakiau. 95

— Ir mes jus seniai seniai žino­ me,— lyg varžydamasis įterpė Gry­ bauskas. ■ — Nuo Adomo ir Ievos...— mėgi­ no juokauti R. Juknevičius. Nežinia ko visi baisiai džiaugėmės, iš karto jautėmės savi, artimi. Kaip įdomu buvo dabar pamatyt šituos mielus talentingus aktorius, sugebė­ jusius iš teatro scenos drauge su vi­ su kolektyvu pasakyti didelę aštrią gyvenimo tiesą. O Juknevičius tarsi v a ik as— ne­ didelio ūgio, smulkaus veido, lyg pa­ linkęs, visą laiką besikuklinantis, lyg norėdamas pasidaryti visai visai ma­ žučiukas. Bet, atidžiai prisižiūrėjus, mačiau, koks skvarbus, visa matan­ tis jo žvilgsnis — į tave, rodos, nė nežiūri, o mato kiaurai. Man pasiro­ dė, kad jis labai jautrus žmogus. Gry­ bauskas buvo kiek paprastesnis, bet jame jautei tvirtą vidų, konkretumą ir dalykiškumą. Gal todėl po pirmų­ jų džiaugsmingų žvilgsnių bei žodžių, kai mudu su Grybausku valandėlę atsidūrėme dviese, tuoj abu aptarė­ me praktinius reikalus — kiek ir ko­ kios literatūros jiems reikia ir kaip ją pristatyti. O Juknevičius vis kuklinosi, vis mane stebėjo ir ko nors labai rimto, labai paslaptingo klausė, kaip, sa­ kysim: — Kažin, ar teatro aktoriukas... gali būti naudingas... na, daleiskime, tokiam dideliam judėjimui... kaip jū ­ sų? Aš paėmiau jį už parankės, žvel­ giau jam į akis, lyg norėdama suvok­ ti — ironija čia ar kas? — Visas jūsų teatras... jūsų „Vil­ tis"— tai dalis to didelio judėjimo... S6

R. Juknevičius suspaudė man ran­ ką, kažką sakė, menkinosi kaip įma­ nydamas — girdi, pats esąs mažų mažiausias. Nors jaudinausi, bet paprastai kal­ bėjau apie galimą kiekvieno didesnį ar mažesnį indėlį į bendrą antifašis­ tinį darbą. O Antanas, patenkintas tokiu j© suruoštu mielu siurprizu, savo lin­ ksmais pasakojimais, įvairiais juoka­ vimais tarsi jungė mus visus į vieną gerų bičiulių, labai labai „senų" pa­ žįstamų būrį. Grįždami traukiniu į Kauną buvo­ me pilni įspūdžių. Aš vis galvojau apie Antaną. Kaip smarkiai per tą dešimtį metų jis pasi­ keitė. Visiškai subrendęs, suvyriškė­ jęs, elgsena apsišlifavusi, visoj lai­ kysenoj atsirado kažkas džentelme­ niško pačia geriausia šio žodžio pras­ me. Nieko vaikiško, netikro, neaiš­ kaus. Dabar Antanas rašytoj as, mo­ kytojas, pilietis, jo dėmesio centre — žmonės. Kiek daug pažinojo, kiek daug per šiuos du mielus susitikimus jų gyvų paveikslų nupiešė. O koks didelis įvairiapusiškas apsiskaitymas. Ir nuolatinis gyvas domėjimasis vis­ kuo —•Lietuvos gyvenimu, viso pa­ saulio reiškiniais, politiniais įvykiais, literatūra, menu. Dabar Antanas di­ delės erudicijos, savarankiškai mąs­ tantis, tvirtų pažiūrų žmogus. Ir aš džiaugiausi, kad vėl atradau savo jaunystės draugą, kuris ne nu­ tolo, o priartėjo prie mūsų bendro didelio judėjimo. Daug vandens prabėgo, kol vieną kartą daug prisijuokėm, atvirai pri-

sišnekėjom apie viską, ir aš paklau­ siau Antaną — kodėl kai kurie pa­ žįstami jį vadina šykščiu, nevaišin­ gu. Antanas susijuokė. Paskui susi­ kaupė, patylėjo ir paprastai pasakė: — Tai mėgstančiųjų išgerti prasi­ manymas. Vis taip susimąstęs jis kalbėjo, kad žmogaus gyvenimas labai trumpas ir jei nori ką nors tikra, naudinga pa­ daryti, reikia labai daug ir įtemptai dirbti, stebėti, analizuoti gyvenimo reiškinius ir nepaliaujamai skaityti. Tik nuolatos gilindamas savo žinias, pats. gali turtėti ir kitus praturtinti. — Aš mėgstu draugystę, smagią

bičiulių kompaniją, betgi negali būt nuolatinių, kone kasdieninių išgėri­ mų, nesiliaujančių linksmybių — ka­ da gi dirbsi, jei šitaip gyvensi?! — užbaigė susijaudinęs. Kiek vėliau Antanas papasakojo, kad dar gyvenant Klaipėdoje, kai jis mokytojavo, daug rašė ir vertė, buvo atsiradę tokių per pažįstamus keliau­ jančių „linksmadarių", kurie mėginę ir jo namus paverst nuolatine išgė­ rimų užeiga. Panašių dalykų buvę Kaune ir Vilniuje. Tokiems teko kie­ tai užtrenkti duris. Kitaip neapsiginsi. Ir dirbti negalėsi. Ir čia mes vienas kitą supratome.

Ieva Sim onaitytė „ ...T A I MES TAIP IR PALIKSIM“ Baisiai nemielai kalbu apie savo išleistas knygas, užvis nemieliau apie „Aukštųjų Šimonių likimą". Bet jei­ gu tai įeina į tekstą — išmesti nėra kaip. { Savo „Nebaigtoj knygoj“ užsimi­ niau apie skausmingą „Šimonių" „gi­ mimą". Ne, „gimdymas" buvo be skausmų, tačiau jų įteisinimas, jei taip galima pasakyti, reikalavo viso­ kių skausmų ir sielvartų. Bet kas ten pasakyta, tai dar ne viskas, tai buvo tik pradžia. „Šimonių" rankraštis pateko į dvie­ jų redaktorių rankas: į dzūkiškas ir žemaitiškas. Kaip čia dabar išeina — galvojau. Pati ministerija nori leisti knygą, o reikia dviejų redaktorių. Taip! Į dzūkiškas, matyt, duota to­ 4.

1582

dėl, kad anas gerai mokąs literatū­ rinę kalbą; į žemaitiškas, aišku, to­ dėl, kad šis, kaipo žemaitis, „gerai" turįs pažinti klaipėdiškių... ką? Vel­ niai žino ką! bene tarmę. Na, ir buvo redaguojama! Pamačius šitaip redaguotą rankraš­ tį, mane apėmė neviltis, o gal ir, kaip klaipėdiškiai sakydavo: „O Jė ­ zau, kad aš pasiutau!" Juk aiškiai matyti, kad aš ne rašytoja, tai kam dar darkyti mano kalbą ir mano biedną galvelę visiškai sukonfūzyti? Telegrama į švietimo ministeriją: PAGALBOS — šauktukas — NE­ LEIDŽIU SPAUSDINTI ŠIMONIŲ — taškas — parašas. Ir štai pamatau: pro langus praei­ na ir pasiskambina prie mano durų 97

Žmogus. Aš jo nepažįstu. O jis nieko neklausia, tik trumpai, aiškiai pasa­ ko: — Turiu jūsų rankraštį. Gavau iš ministerijos. Redaguoti. Jau trečias redaktorius! — nusimi­ niau visiškai. Ne! Apsirikau. Tai pirmas ir tik­ ras. Jis ne dzūkas, jis ne žemaitis, jis lietuvis. Mūsų Antanas Venclo­ va. Jis man sako — atsimenu: — Ar jūs norėjote šitaip sakyti? — Ne, oi ne! — rėkiu.— Štai taip, taip ir šitaip... matote! Ir jis man atsako: — TAI MES TAIP IR PALIKSIM... Jis dar ir šiandien nežino, ką jis padarė, pasakydamas šiuos žodžius. Jis padarė mane rašytoja. Nuo tada aš nebe 5 minutėm, o jau iki šian­ dien rašytoja. Aš būč galėjusi verkti, bet sveti­ mo vyriškio akivaizdoj negalima. Aš būč norėjusi jį apkabinti, išbučiuo­ ti, bet... tai juk buvo prieš daugiau kaip 30 metų! Taip pat nebuvo gali­ ma. Ir dėkui Antanui Venclovai, „Ši­ moniai" šiandien ar tik ne dešimtą kartą leidžiami lietuvių kalba, ver­ čiami į rusų bei kitas kalbas.

O paskui aš gerdavau pas juos ka­ vutę —pas Venclovas. Jo žmona ma­ ne sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Tu­ rėjau į ją žiūrėti ir žiūrėti, gal tai atrodo kiek kvailai, bet ką padarysi: juk Antanas Venclova buvo pirmas žmogus — ir kaip sakydavome: iš Didžiosios Lietuvos! Jis buvo Žmo­ gus, tai ir jo žmona negalėjo būti ki­ tokia. — Kad jūs žinotumėte, panele,— aiškina ji man,— koks mano Antanas miegalis. Ryte, kai reikia keltis —kaip jis derasi dėl vienos minutės! Tykiai, kad neišgirstų, atsidusau: juk aš tokia pat miegalė. Tik nėra su kuo pasiderėti dėl minutės... Kad mūsų Antanas Venclova švęs­ tų 90 metų sukaktuves, linkėčiau — kaip paprastai — dar ilgų ilgiausią metų. Bet mūsų Antanas Venclova toks jaunas, kad šitokia kalba nesi­ riša, šitaip pasakyti man stačiai ne­ drąsu, taip nesakysiu ir sakau štai ką: — Antanas Venclova ne mane vieną padarė rašytoja, bet jis daug ištempė į dienos šviesą, ir aš tikiu, kad savo tolimesniame gyvenime An­ tanas Venclova ne vieną iš mėnesie­ nos atves į saulę.

Vincas Kuzmickas KAIP BUVO SUKURTA „DRAUGYSTĖ“ Romaną „Draugystė" Antanas Ven­ clova užbaigė ir išleido eidamas tris­ dešimt pirmuosius metus. Kadangi apie šį romaną vien pokario metais 98

paskelbti darbai sudarytų antologi­ ją, žymiai solidesnę už pačią „Drau­ gystę", šiame rašinyje apeisiu pati kūrinį ir, remdamasis dar niekur iš-

tisai neskelbtais A. Venclovos laiš­ kais rašytojui V. Žilioniui, broliui Pi­ jui Venclovai ir kitiems, bandysiu atsekti šio kūrinio atsiradimo isto­ riją. 1925 m. liepos 20 d. su keliais li­ tais kišenėje atvykęs iš atkampaus Trempinių sodžiaus į laikinąją sos­ tinę studijuoti, A. Venclova per Ma­ rijampolės gimnazijos direktoriaus protekciją gavo darbą Žemės ūkio mi­ nisterijos Žemės reformos departa­ mento raštinėje. Nors anuomet jau­ nuolis rašė eilėraščius ir netrukus išleido net du pirmuosius lyrikos rin­ kinius —-,,Sutemų skersgatviuos" (1926) ir „Gatvės švinta" (1927), vis dėlto, stebėdamas monotonišką kan­ celiarijos gyvenimą, klausydamasis atklydusių sostinėn teisybės ieškoti valstiečių verkšlenimų dėl kiekvie­ name žingsnyje tykojančių neteisy­ bių ir smurto, A. Venclova veikiai sumetė, kad visa tai galima būtų pa­ versti puikia žaliava apysakai ar ro­ manui. Gyvenimo saulėlydyje rašytuose prisiminimuose A. Venclova nurodė, jog peržiūrinėdamas išdalytų dvarų bylas rasdavęs įdomių dokumentų: „Pirmiausia krito man į akį, kad prie daugelio valstiečių prašymų bū­ davo pridėti kunigų, vargonininkų, o kartais net zakristijonų pažymėji­ mai, kad toks ar toks valstietis — geras katalikas ir kad jis visai nusi­ pelno gauti žemės". A. Venclovą apstulbino ir suglu­ mino valstiečių skundų margumy­ nas: „Ir kokių tik čia nebūdavo is­ torijų! Padegimai ir užmušimai dėl žemės, dėl pinigų, bylos dėl kraičių ir dalių, godumas, pavydas, skundai 4*

prieš artimuosius gimines, neva ku­ nigų valdžios priešus ar net komu­ nistus, iš kurių reikią atimti sklypus. Įdomiausius prašymus ir skundus nu­ sirašinėjau, tikėdamasis juos panau­ doti kokiai apysakai". Tai, kad kūrybinio kelio pradžio­ je A. Venclova ėmė rinkti medžia­ gą „kokiai apysakai", rodo, jog po­ etas gana skeptiškai žiūrėjo į pir­ muosius savo bandymus, nors uni­ versiteto literatų būryje jie kėlė didžiulį susidomėjimą. Iš jaunystės dienų A. Venclovą traukė universa­ laus rašytojo tipas, kurio ryškiausią pavyzdį jis matė V. Mykolaičio-Pu­ tino asmenyje. Dar tebesimokant Ma­ rijampolės gimnazijoje, į jauno poe­ to rankas pateko V. Mykolaičio-Pu­ tino raštų „du nedideli tomeliai, kur greta lyrinių eilėraščių buvo paskelb­ ta poema „Kunigaikštis Žvainys", ly­ rinė šešių vaizdų drama „Valdovo sūnus" ir trys novelės—„Medūza", „Šviesus šešėlis", „Vienu pabučiavi­ mu", kurios ir galėjo pakišti mintį, jog didis poetas negali gyventi vien eilėraščiais. Kita vertus, A. Venclova dar Kau­ no universitete susipažino su G. Plechanovo, F. Meringo, M. Gorkio ir kitų marksistinės krypties mąstytojų estetikos ir literatūros kritikos vei­ kalais, ir jame labai anksti įsišakni­ jo mintis, jog rašytojas privalo są­ žiningai atkurti savo epochos pap­ ročius, žmonių paveikslus bei liki­ mus. Antai 1937 m. sausio 2 d. at­ sakydamas į „Lietuvos žinių" kores­ pondento klausimus, A. Venclova pažymėjo: „Aš stengiuos būti gry­ niausias realistas. Esu įsitikinęs, kad niekas rašytojui negali būti garbin­ 99

giau, kaip parodyti tikrą savo laiko­ džius lygiuotis, kūrė „neorealizmo" tarpio veidą. < ...> Džiaugiuos, kad teoriją, kuri A. Venclovai atrodė daugelis mūsų prozininkų suka į re­ „statoma be pamato". alizmą ir tikrovę. Nemaskuoti tik­ Pirmosios apysakos „Žemės refor­ ro v ę — tai žadinti geresnio gyveni­ ma" A. Venclova neužbaigė. Jos pra­ mo ilgesį. Atvirai kalbėti apie pū­ džia buvo išspausdinta 1928 m. K. liuojančias visuomenės žaizdas — tai Borutos Rygoje leistame almanache jas gydyti. Deja, daug kas mano, „Audra", tačiau 1930 m. rudenį pa­ kad meluoti, viską gražinti — tai vie­ sirodė stambus apsakymų bei apysa­ nintelis išganymas". Aišku, rašytojas kaičių rinkinys „Beržai vėtroje', netruko įsitikinti, jog „pūliuojančias oficialioje spaudoje sukėlęs pasipik­ visuomenės žaizdas" įmanoma atver­ tinimų audrą. K. Boruta, jį perskai­ ti draminiais ar epiniais veikalais, tik tęs, spėjo, kad A. Venclova pajėgus ne lyriniais eilėraščiais. Vadinasi, sukurti plačią epinę drobę—„su pir­ rašytoją nuo lyrikos į prozą pasukti ma apysakų knyga aš visgi Tave svei­ vertė, be daugelio kitų motyvų, ir jo kinu kaip romanistą". K. Borutos žo­ estetinis bei ideologinis brendimas, džiai, atrodo, A. Venclovai padarė troškimas sukurti veikalą apie savo didelį įspūdį, ir jis apie 1930 m. ėmė galvoti apie romaną. Kadangi rašy­ epochą. damas „Žemės reformą" autorius pri­ 1927 m. gruodžio 22 d. laiške V. stigo medžiagos ir savotiškai išsisė­ Žilioniui A. Venclova pranešė ap­ mė, naujam romanui jis pasirinko sisprendęs tapti rašytoju realistu ir ketinąs sukurti didelę apysaką „Že­ studentijos ir valdininkijos pasaulį. 1934 m. rudenį persikėlęs į Klai­ mės reforma". Vis dėlto jaunasis ra­ šytojas temperamentingai žavėjosi pėdą ir ėmęs mokytojauti vietinėje Vakarų Europoje viešpatavusia eks­ gimnazijoje, A. Venclova su žmona presionizmo srove, kurią jis ketino apsigyveno Žalioje gatvėje Nr. 5, sulydyti su tradiciniu lietuvių rašti­ kažkokio Jurgaičio namuose, tik už jos realizmu. Vienam savo bičiuliui keleto žingsnių nuo dabartinės K. Do­ 1928 m. rugpjūčio 1 d. A. Venclova nelaičio vidurinės mokyklos pastato, rašė: „Aš dabar manau, kad prozai kuris anuomet dar tik buvo renčia­ visoks išdailinimas yra kaip šuniui mas. Jurgaičio namai, kuriuose A. penkta koja. Paprastas, natūralus pa­ Venclova kūrė savo pirmąjį roma­ sakojimas. Vietomis gali būti nume­ ną, karo metais buvo sugriauti. Iš­ rių, cifrų, peršokinėjimų į kitą eilu­ liko tik antrasis Venclovų butas bu­ tę. Bet nieko nereikalingo. Geras pa­ vusioje Altenbergo gatvėje (dabar vyzdys— I. Erenburgas. < ...> Ir Lenino), neseniai pažymėtas memo­ visur dabar einama prie paprastumo. rialine lenta. Pirmoji A. Venclovos užuomina Jokio laužymosi. Sakinio ir abzaco disciplina reikalinga". J. Šimkus, apie rašomą romaną pažymėta 1935 anuomet ne mažiau už A. Venclovą m. vasario 13 d. data. Tą dieną laiš­ laužęs galvą, kaip rašyti, į kokius ke V. Žilioniui jis rašė: „Aš amžinai Vakarų Europos metodus ir pavyz­ užverstas iki kaklo darbu, Klaipėdoj 100

labai trūksta lituanistų, todėl mane ir kiekvienas priverstinis atsitrauki­ čia čiulpia ne tik gimnazija ir insti­ mas nuo romano pripildydavo rašy­ tutas, bet dar visokį kursai. Bet visą tojo sielą nerimo ir nevilties. Vis dėl­ turimą atliekamą laiką skiriu rašy­ to 1935 m. rugsėjo vidury „Draugys­ mui ir jau turiu gabalą romano. Ligi tės" rankraščius teko atidėti į šalį rudens tikiuosi baigti ir galutinai ir dvi savaites tvarkyti gimnazijos paruošti spaudai, todėl artimu laiku biblioteką, o vėliau Švietimo minis­ šiaip jau spaudoj turbūt nedalyvau­ terija pasiūlė greitai išversti į lietu­ siu. Galimas daiktas, išeis ir neblogas vių kalbą Sofoklio trilogiją. Be to, dalykas. Suprantama, labai to norė­ gyvendamas vokiečių aplinkoje, A. čiau". (Lietuvių kalbos ir literatūros Venclova intensyviai mokėsi vokie­ čių kalbos („Aš pats smarkiai mokaus institutas, F 1—4330.) Lygiai po dviejų savaičių 1935 m. vokiškai — noriu išmokti laisvai kal­ vasario 2? d. laiške V. Žilioniui ra­ bėt"). Vėlų 1935 m. rudenį romano rašy­ šytojas pridūrė: „Tiesiog save iš­ naudodamas vakarais stengiuos ra­ mą jau teko derinti su Sofoklio dra­ šyti. Turiu gatavų (žinoma, juodraš­ mų vertimu. Antai 1935 m. lapkričio čio) apie 100 psl. Kiek pajėgdamas 13 d. laiške V. Žilioniui A. Venclo­ darbą varau tolyn, nors ne tik galo, va rašė: „...vis po truputį stumiu priekin savo romaną < ...> ir ver­ bet ir vidurio dar nematyti". Anot Elizos Venclovienės, rašyto­ čiu eiliuotai Sofoklio trilogiją („Ka­ jas nemėgo blaškytis. Jis ilgai ir kruo­ ralius Edipas", ,,Ed[ipas] Kolone", pščiai brandindavo kūrybinius pla­ „Antigonė"). „Karalių Edipą" iš ori­ nus, tačiau kai sėsdavo prie rašomo­ ginalui labai artimo Zelinskio verti­ jo stalo, dirbdavo ligi pergalingos mo jau išverčiau ir iš knįygų] leidy­ pabaigos, nelaukdamas nei žvalesnės bos k[omisi]jos gavau gerą atsiliepi­ nuotaikos, nei įkvėpimo. Nemėgo mą. Vertimą su originalu sulygins kartą pradėtų darbų nustumti į kertę geras graikų kalbos žinovas prof. Račkauskas, mano uošvis < ...> . Ver­ ir griebtis naujų. Vadinasi, yra pagrindo manyti, kad timas, tikiuosi, bus geras ir artimas romaną „Draugystė" A. Venclova originalui. Ligi Nįaujų] Metų tikiuos pradėjo rašyti būtent 1935 m. pra­ baigti". džioje. Juoba kad ir „Lietuvos žinių" Tačiau darbas ėjo pamažu ir gana minėtam korespondentui rašytojas sunkiai. Daugumą puslapių tekdavo sakėsi, jog knygą „rašyti pradėjau perrašyti po keletą kartų —„braukiau prieš porą metų. Pradžią rašiau pa­ ir rašiau iš naujo kitaip pasukdamas jūryje, paskui Zarasuose, o baigiau veiksmą, nustebdamas, kad mano vėl pajūryje. Romano medžiaga man personažai man pačiam staiga darosi buvo gerai pažįstama, bet rašant pla­ gyvesni". Anot E. Venclovienės, ra­ nas kelis kartus keitėsi, ir iš pirmų­ šytoją užvis labiau jaudino tai, kad jų juodraščių beveik nieko galutinėj romano pasakojimas nesilieja lygiai redakcijoj nebeliko." ir plačiai nelyginant upė, kad jį plė­ A. Venclova dirbo su didele aistra, šo į visas šalis trys palaidos — Gra101

Žulio, Tutkaus ir Skirgailos — siuže­ tinės linijos, kurių niekaip nepavy­ ko sucementuoti po vienu stogu. A. Venclova vėliau prisipažino: „Ėmęsis didelio darbo, jaučiau, kaip jis ma­ ne kartais nenugalimai traukia, o kartais darosi nekenčiamas ir abuo­ jas, tartum niekad jo neparašysiu, tartum visa tai, ką rašau, yra pilka, nuobodu, niekam neįdomu". Nusi­ plūkęs po daugybės darbų našta, A. Venclova į kuriamo romano tekstą žvelgė pernelyg savikritiškai ir ke­ lis kartus jau kone užbaigtą „Drau­ gystės" rankraštį ketino sunaikinti, tačiau nuo šio žingsnio jį atkalbėju­ si Eliza Venclovienė, įtikindama, kad, pamažu krapštantis, pavyks romano rankraštį išdailinti ir „suveržti". A. Venclovai bene pikčiausia buvo tai, kad, sėsdamasis rašyti „Draugys­ tę", jis ketino aprašyti vieno savo bu­ vusio pažįstamo gyvenimą, bet vė­ liau nusprendė, kad neverta. „Me­ džiaga pasirodė per daug šlykšti, net neliteratūriška, be to, to asmens žygiai kasdien duoda vis naujos me­ džiagos, ir ateities romanistas galės ta medžiaga naudodamasis parašyti romaną a la „Lietuviškas Azefas“. A. Venclovos užuomina į garsųjį ru­ sų provokatorių J. Azefą (1869— 1918), kuris dalyvavo revoliucinėje veikloje, organizavo vidaus reikalų ministro V. Plėvės nužudymą, vė­ liau nugalabijo caro brolį Sergejų ir tuo pačiu metu savo organizacijos narius išdavinėjo caro policijai, kuri juos dažniausiai baudė mirties baus­ me, tiesiogiai pirštu rodo į vieną bu­ vusį trečiafrontininką, demonstraty­ viai, nelyginant J. Azefas po V. Burcevo demaskavimo, pabėgusį į prie­ 102

šų stovyklą. Ne mažiau rašytojui bu­ vo apmaudu, kad, pirminiam suma­ nymui išsišakojus į tris siužetines li­ nijas, jos niekaip nesidavė suver­ žiamos ar bent apgaubiamos vienin­ go romano siužeto ir styrojo tarsi mietai žemaičio tvoroje — kiekviena, į kitą pusę pakrypusi. Po kankinančių abejonių ir nusi­ vylimų A. Venclova tik labai pa­ mažu stūmėsi pirmyn. 1936 m. kovo 16 d. laiške V. Žilioniui prisipažino parašęs jau 230 mašinraščio pusla­ pių, nes „taisydamas paprastai su­ gaištu be galo daug laiko, vietomis rašau po 3—4 kartus tas pačias sce­ nas, kol gaunu tai, ko noriu." Beje,. V. Žilioniui, po „Būdviečių mokyk­ los" intensyviai rašančiam apsaky­ mus, šiame laiške patarė: „tarp kit­ ko norėčiau Tau duoti porą draugiš­ kų patarimų: jokio gudravojimo, ne­ natūralumo (tai sunku pasiekti). Iš pradžių vis rašosi kažkaip išpūstai, ne taip, kaip yra gyvenime; toliau stebėti tikrą kaimo gyvenimą, žymė­ tis žmonių kalbą — posakius, žodžius, priežodžius; perskaityti iš naujo Že­ maitę dviem tikslais: kad neišeitų į ją panašios kaimo scenos ir kad pa­ simokytum nemeluoto vaizdavimo, nes kaimo niekas ligi šiol už ją ge­ riau neparodė". Taigi A. Venclova, rašydamas „Draugystę", lyg ir keitė savo darbo principus ■— apsikrovė kitais darbais, redagavo ir perkūrė atskirus epizo­ dus, nebaigęs romano, nors V. Ži­ lioniui tvirtino: „Aš paprastai para­ šau visą dalyką, o tik paskui sėdu taisyti ir ilgai šlifuoju, kol gaunu kas reikia". 1936 m. pavasarį nuo romano ra-

šymo A. Venclovą atitraukė ir pa­ žangiųjų rašytojų sumanymas leisti žurnalą „Literatūra". Iš 1936 m. rug­ sėjo 21 d. jo laiško broliui Pijui ma­ tyti, kad prie „Draugystės" jis grįžo rudenį, jau galutinai pasiryžęs ją užbaigti: „Smarkiai dirbu — romaną visai baigiu. Bet tai tik dar juodraš­ tis. Ligi Kalėdų gal būsiu baigęs ap­ dirbti ir sutvarkyti. Jau turiu „Spau­ dos fondo" pasiūlymą išleisti, net ne pasiūlymą, bet tiesiog prašymą ir maldavimą (!). Siūlo man geras są­ lygas". ■ Tik 1936 m. spalio 13 d. laiške V. Zilioniui A. Venclova pranešė: „Sa­ vo romaną baigiau. Apdirbinėju. Vi­ sai baigtų turiu apie 100 psl. Bus spaudos viso 400—500 psl. (smarkiai trumpinu). Tikiuos, dalykas bus ne­ blogas, jei pavyks kaip reikiant iš­ spausdinti. Turiu jau pasiūlymų iš­ leisti. ,,Sp[audos] fondas" tiesiog nuo­ lankiausiai maldauja jiems duoti (ne­ perdedu). Turiu jau du laišku. Su kuo susitarsiu, dar nežinau". 1936 m. spalio 29 d. laiške V. Žilioniui A. Venclova šiek tiek pla­ čiau išdėstė savo abejones dėl ro­ mano pavadinimo ir jo meninio ly­ gio: „Dirbu smarkiai, visai paruošto romano teksto turiu apie 300 spaudos psl. Bus dar apie 150, vadinasi, iš viso apie 450 psl. Noriu spausdinti viename tome. Su kuo galutinai susi­ tarsiu, kad išleistų, dar nežinau. No­ riu duoti kitą pavadinimą — ne „Draugystė", bet „Įžanga į subren­ dusį amžių". Tai gan gerai nusakytų turinį ir turėtų simbolinės reikšmės, kaip pavadinimas tam tikro etapo mano paties darbe. Kaip Tau toks pavadinimas patiktų? '< ...> Mano

romanas, žinoma, šedevras nebus, bet bus didelis žingsnis pirmyn mano paties darbe ir man labai reikš­ mingas, nes jį dirbdamas aš jaučiaus išeinąs ištisą literatūros mokyklą. Ki­ tas romanas eis daug lengviau. Atei­ nančiais metais būtinai nusistatęs padaryti novelių knygą. 4 siužetus jau turiu ir degu noru sėsti rašyti. Darbo daug, noro dirbti dar dau­ giau..." 1936 m. lapkričio 25 d. laiške bro­ liui Pijui A. Venclova rašė: „Seniai Jums rašiau, nes dirbau kaip arklys. Mano romanas jau baigtas rašyti, su „Sakalu" bematant susitariau, ir jį jau spausdina. „Sakalo" vedėjas p. Kniūkšta man rašo, kad romanas tu­ rės didelį pasisekimą. Laukiame. Iš­ eis ne vėliau kaip gruodžio 20 d., ir manau, kad per Kalėdas galėsite jį skaityti". 1937 m. kovo 4 d. broliui Pijui A. Venclova pranešė apie didžiulį su­ sidomėjimą jo romanu Klaipėdoje: „Apie savo romaną girdžiu visokiau­ sių nuomonių. Boruta rašo esąs su­ žavėtas. Gaunu ir daugiau gerų at­ siliepimų. Iš Kauno man rašo, kad „Sakalo" premiją iš manęs nurungė tik vieno balso persvara ir tik dėl to, kad jury komisijoj daugumas bu­ vo klerikalų. Na, bet tai nesvarbu — ne premijai rašiau. Klaipėdoj mano romano pardavė apie 150 egz., tuo tarpu kitų knygų čia parduodama paprastai 10—15 egz., tik Simonaity­ tės (klaipėdiškės) buvo parduota apie 200 egz. Ar nežinai, kaip mano ro­ manas patinka publikai Jūsų kraš­ te? Tikriausiai daugelis keikia, ypač tie, kurie nori, kad nebūtų rodoma, kaip yra, bet kaip jie nori". 103

DRAUGŲ POKALBIS APIE „DRAUGYSTĘ“ (Parengė Y. Vilnonytė) Rašytojų Kazio Borutos ir Antano Venclovos draugystė, prasidėjusi dar mokyklos suole Marijampolėje, ne­ nutrūko iki pat K. Borutos mirties. Išlikusi jųdviejų korespondencija (nuo 1921 m.) rodo abiejų jaunystės svajones, pirmuosius literatūrinius interesus, kūrybines „paslaptis", pa­ tikėtas vienas antram. Vėlesnis susi­ rašinėjimas atskleidžia platesnę ano meto literatūrinio ir visuomeninio

gyvenimo panoramą ir kūrybines abiejų pažiūras. Čia spausdinami du laiškai iš 1937 metų, išėjus iš spaudos A. Venclo­ vos romanui „Draugystė" ir įteikus spaudai K. Borutos išverstą „Bran­ dą". (K . Borutos laiško originalas saugomas Lietuvių kalbos ir litera­ tūros instituto rankraštyne, A. Venc­ lovos — Respublikinės bibliotekos rankraštyne.) „Kaunas, Vaižganto 46 18/11 (1937)

Mylimas Antanai, Širdingai dėkoju už „Draugystę"1. Kiek užtrukau, norėjau visą perskaityti, o dabar aš žmogus, kuris labai iš lėto juda. O Tavo „Draugystę" skaitydamas, aš ne tik skaičiau, bet ir gyvenau. Nors skirtingais keliais mudviejų gyvenimas klaidžiojo, bet vis dėlto tiek daug bendro jame, tiek jaudinančio. Ir „Draugystėje" tokių dalykų aš nemažai radau. Pirmiausia Tave reikia pasveikinti kaip didelį prozos meist­ rą. Kai kurias scenas aš po du kartu skaičiau, stebėdamasis jų vaizdingumu, ryškumu, gyvumu. Iš visų trijų personažų aš daugiausia gyvenau su Gražuliu,— ir man ne kartą kilo noras išmesti kitus ir skaityti tik apie jį vieną. Koks puikus jis, sirgdamas Trumposios gatvės palėpėje! Ar tai tik ne gražiausi puslapiai visoje knygoje! O „Draugyste" Tu be reikalo knygą pavadinai. Kokia ten draugystė? Jos su žiburiu nerasi,— trys skirtingi keliai: į bur­ žuaziją, miesčioniją ir proletariatą. Pagal šituos tris skirtingus kelius aš tris pagrindinius veikėjus noriu vertinti. Su kai kurio­ mis detalėmis negaliu sutikti, kai kuriuos mažmožius ir įvykių dialektiką kitaip matyti. Bet čia jau pažiūrų skirtumas. O ma­ joro supaškudinimo negaliu atleisti. Tu jį matei tik iš vienos — iš lauko — pusės (reikia pripažinti, labai tiksliai aprašei), o nepajutai jo tos vidujinės jėgos, kuri jį vedžiojo po Sibirą ir 104

visą gyvenimą kaip dangaus paukštį. Todėl turbūt teks mud­ viem literatūriškai susigrumti, aš manau jį irgi pavaizduoti kada nors, tiktai iš kitos pusės. Blogai Tau išėjo su ta daktarka. Iš pradžių Tu duodi nepapras­ tai stiprų savarankiškos moteries vaizdą, o paskui nei iš šio, nei iš to visiškai ją supaškudini. Negi tai būtų nulėmęs asme­ niškas patyrimas, bet jeigu ir taip, tai blogai! Literatūra nega­ li skaitytis su asmeniškumais, davei gyvą žmogų knygoje, jis jau ir gyvena, visai nesiskaitydamas su autoriaus asmeniškais išgyvenimais. Bet tai vis smulkmenos, kurios skaitant kiek užkliūva, o iš viso knygą gerą parašei, ir draugiškai sveikinu. T avo Kazys P. Sc.—„Brandas"2 prie naujos valdžios dėl įžangos kiek užkliuvo, bet vargais negalais šiaip taip, rodos, jau nuėjo į spaustuvę. Tu už ko­ rektūras prisiųsk sąskaitą arba tiesiai į ministeriją, arba man, kad pridėčiau prie atsiskaitymo. Šiaip ten, rodos, bizneliai pa­ sibaigė: vilką, sako, šersi nešersi, o vis tiek jis į mišką žiūri, ir gana. Taip ir mano, rodos, istorija pasibaigė, bet jau vien dėl to, kad „Brandą" jaunimas skaitys — graudintis nėra ko. O toliau dairausi, ko čia stvertis. Vertimai įgriso, norėjau jus visus vytis, bet trokšta dūšia rojaus, ale... Tai vot, kartais už­ simanau kartis, tik virvės po ranka nepasitaiko, kartais visai mesti literatūrą, bet ką veiksi ją pametęs? Tai taip ir murdausi pats su savimi. Į pūsčias reikės bėgti ant pakūtų ar kurį galą, bet ne kartą buvau šių čėsų pūsčioję — nieko nepadėjo. Tai gal pavasariop, jei pasiseks, atklysiu pas Tave į Neringą su savo dievu akis akin pakalbėti. O su juo, brudu, daug kalbos man yra, kartais verčia vidurnaktyje iš lovos, ir terliokis su juo ligi ry­ to. Bet tai jau lyrika, brolau, o kada aš lyrikas buvau—•ir už­ miršti spėjau. O Tu, brolau, rašyk naują knygą ir laimingas būk. Viso. Kazys" „1937.11.19 Klaipėda, Altenbergo 4 Mylimas mano, Tavo nuoširdų, gerą laišką gavau ir esu Tau už jį labai dė­ kingas. Džiaugiuos, kad Tau patiko mano romanas. Tu supran­ ti, mielas, kad nėra nieko maloniau, kaip tas, kad seniausias

geras draugas atvirai pareiškia savo nuomonę apie tavo darbą ir nuoširdžiai tuo darbu džiaugiasi. Mielas Kazy, aš puikiai pats jaučiu savo knygoje daugybę ydų, bet noriu manyti, kad tai yra augimo, brendimo „ligelės", kurios su laiku turės išnykti. Jaučiu, kad dar ne visur išvežiau taip, kaip reikėtų, kad nedaviau to, ką galiu duoti. Bet vis dėlto manau, kad mano knyga nebus kenksminga, ir tuo aš esu patenkintas. Galbūt aš Tau minėjau, kad ypač nuo pu­ sės savo knygą aš turėjau gadinti, daug ką imti schematiškai, sukti kita vaga, kalbėti „namiokais" dėl per daug gerai sup­ rantamų priežasčių, ir tai išėjo ne į knygos sveikatą. Bet ką padarysi — kitaip nebuvo galima. Norėčiau porą žodžių pasakyti dėl poros Tavo pažymėtų vietų. Pirmiausia dėl Onos Montvilaitės. Mano sumanymas bu­ vo toks: parodyti simpatišką, gerą, savarankišką moterį, kuri, nežiūrint to, kad yra išsilavinusi, rašo disertaciją etc., vis dėlto yra apribota, siaura būtybė. Aš žinojau, kad jos pirmas ir pas­ kutinis susitikimas su Gražuliu atrodys labai skirtingi, per­ nelyg kontrastiški, bet man rodės, kad šis kontrastas ir vieną, ir antrą jų užtektinai skaitytojui išryškins. Jeigu vis dėlto įspū­ dis susidaro kitoks, čia kaltas, matyt, aš pats, kad neįstengiau prie skaitytojo „danesti" to, ką norėjau. Dėl majoro. Kaip žmogų jį labai gerbiu, nors ir nedaug pa­ žįstu. Visai neturėjau noro jį suplokštinti. Aš jį paėmiau gry­ nai kaip epizodinį asmenį, gyvą, komišką, koks man vestuvių scenoj buvo reikalingas. Gal negera tas, kad jis išėjo per daug panašus (bent savo išore — giliau aš jo nepaliečiau) į gyvą as­ menį, bet, manau, kad čia galėčiau būti pateisintas nebent savo uždavinio siaurumu ir specifiškumu. (Tikiuos, jis ant manęs už tai nepyks.) Dėl pavadinimo aš ilgai svyravau. Parinkau „Draugystę" tuo sumetimu, kad šis žodis čia turėtų skambėti kiek ironiškai, be to, aš supratau ne tik trijų pagr. veikėjų draugystę, bet ir visų kitų, įvairius jos laipsnius ir atspalvius. Bet ir ligi šiol abejoju pavadinimo gerumu. Mano romane plačiai aprašinėjamos visokios mizerijos. Be abejo, mano paties mylimiausias asmuo buvo ir tebėra And­ rius, bet mano uždavinys buvo parodyti visą tą klaikumą, kuria­ me gyvena mūsų intelektualinė jaunuomenė, o tai reikalavo iš manęs leistis į įvairias banaliausias ir net šlykščias smulk­ menas, nes aš norėjau būti sąžiningas metraštininkas. Tai tiek apie „Draugystę“.

Kostas3 man rašė „Kult." gavęs kažkieno (kieno, nerašė) re­ cenziją, kurioje aš esąs smarkiai iškoliotas. Abejoja, ar dėti, ar ne. Žinoma, čia jo (nors iš dalies ir platesnės visuomenės) reikalas. Aš jam taip ir parašiau. Bijau, kad ta recenzija nebūtų kokio nors ant manęs už ką nors ,,turinčio dantį" paprastas išsikoliojimas. Tokia rec. dezorientuoja skaitytojus ir knygai kliu­ do pasiekti juos. Be abejo, autoriui maloniausia skaityti atvirą ydų ir teigiamybių iškėlimą, atliktą žmogaus, kuris literatūros darbą ir sąlygas, kurioje jis dirbamas, supranta ir nuoširdžiai literatūrą myli. Nenoriu Tavęs varginti ir prašyti recenzijos, bet jeigu Tau atsirastų noro parašyti, man būtų didelė laimė matyti platesnę Tavo nuomonę kuriam žurnale ar laikrašty, be to, tai būtų ir skaitytojui visai kas kita, negu skaityti ko­ kio negirdėto autoriaus pasikoliojimą. Nežinau Tavo dabartinių santykių su ,,L. Z."4 Ten, tiesa, jau buvo viena rec. (rodos, Ruzgo5), bet Šimkus man minėjo, kad mielu noru įdėtų dar vie­ ną. Ruzgas rašė grynai iš visuomeninės pusės, beveik teisingai, o iš meninės pusės nė vienu žodžiu nepalietė. Gal ten galėtum? Jei ne, gal „Kultūroj"? Bet, pagaliau, neužsipuldinėsiu — pada­ rysi, kaip pats nuspręsi esant geriau. „Brando" nekantriai laukiu (būtų gera, jei galėtum man iš­ siųsti 2 egz.). Man yra noro apie jį duoti platesnį straipsnį — tai, tiesa, galėsiu atlikti kiek vėliau, nes esu tuo tarpu be galo užgramozdintas egzaminais, svetimų rankr. redagavimu ir ruo­ šimu senų savo rankraščių, kuriuos atsiranda proga išleisti. Dėl „Brando" aš turiu kelias gražias mintis ir manau, kad man jas pavyks straipsnyje neblogai išplėtoti.6 Be to, ateinančiais metais aš jį įvedu į lit. programą. Džiaugiuosi Tavo sumanymu atvykti pas mane paviešėti. Manau, būtų geriausia apie Sekmines. Turėsiu tada kelias lais­ vas dienas ir, manau, kad pavyks (jei norėsi) sukombinuoti Šemerio jachta gražią ekskursiją po marias ligi Karaliaučiaus ar arčiau. Grįžtume abu puikiai pataisę nervus ir sveikatą. Per Velykas turbūt dar bus bjaurus oras. Be to, tam laikui aš pas save kviečiau Kostą. Ta proga noriu pažymėti, kad ir mano prisiega labai norėtų Tave pas mus matyti. Gaila, daugiau kaip vienam svetimam žmogui pas mus sunku surasti — svarbiau­ sia — kur paguldyti (dviviečių lovų neturime), bet vienam — vietos kiek nori, ir jokio vargo su guoliu. Būtų be galo gera pakalbėti nuo širdies apie vieno ar kito darbą. Manau, kad abiem mudviem tai būtų labai naudinga.

1

Nuoširdžiai džiaugčiaus, jei Tu, brangus, sėstum (nors su­ prantu, kad sąlygos velnioniškos) prie didesnio daikto, o ir lyrikos neužmirštum. Žinodamas Tavo talentingumą, neabejo­ ju, kad duotum stiprią, puikią knygą. Man rodos, Tu galėtum panaudoti savo ilgo blaškymosi po užsienius medžiagą — ji pas mus niekieno nenaudojama — būtų šviežia, įdomi. Visoki špi­ cai be talento ir padoresnių pastangų mus nori išstumti iš lite­ ratūros — mes turime vėl literatūroj paimti vadovaujamą vietą, ir tuo, kad taip bus, aš neabejoju. Rašyk, mylimas! Linkėjimai žmonai ir dukrelei nuo Tavo A n t a n o ir jo L i u 1ė s. (Žmona man neužvaduojamas draugas. Jeigu aš ką pada­ rau, tai tik dėl to, kad mane nuolat ragina ir daug padeda techniškame darbe.)" 1 Romanas pasirodė 1936 m. gruodžio mėn. 2 H. Ibseno „Brandas" lietuviškai išleistas 1937 m. 3 Kostas — K. Korsakas, 1933—1940 m. buvo faktiškasis žurnalo „Kultūra" redaktorius. 4 „L. Ž.“— dienraštis „Lietuvos žinios“. 5 Vincas Ruzgas (1890—1972) — pedagogas. J o recenzija, pasirašyta V. Alau­ šo slapyvardžiu, paskelbta „Lietuvos žiniose" 1937, sausio 16. ® A. Venclovos straipsnis „Ibseno „Brandą" pasitinkant" (K. Borutos „Bran­ do" vertimo pasirodymo proga) buvo išspausdintas „Kultūroje" 1937, Nr. 6/7.

Juozas Paukštelis BIČIULYSTĖ Buvo tokia tradicij a — mokslo me­ Tris mokinius ir aš iš Kėdainių bu­ tams baigiantis, gimnazijos prakti­ vau atlydėjęs. kuodavo mokinių dailiojo skaitymo Per vieną pertrauką (varžybos varžybas. 1938 metais baigiamosios truko bene tris dienas) prieina prie varžybos vyko Klaipėdoj, Vytauto manęs taip pat mokytojas Antanas gimnazijos patalpose. Pamenu, vien Venclova — kartu jau pagarsėjęs besivaržančiųjų buvo užimtas geras rašytojas, kelių knygų autorius, taip ketvirtadalis didžiulės salės. Be var­ pat žinomas kaip buvęs „Trečio fron­ žovų, čia sukinėjosi ir juos atlydėję to “ organizatorius, redaktorius, drą­ lietuvių kalbos bei literatūros mo­ sus ir kovingas kairiojo sparno vei­ kytojai, ir ministerijos atstovai, vie­ kėjas, Petro Cvirkos draugas. — Sveiki,— tarė,— mes juk pa­ tos mokiniai, mokytojai, svečiai. Žo­ džiu, salė lūžo. žįstami. 108

— Iš raštų pažįstami, o šiaip tik iš tolo,— pamenu, atsakiau, nes buvau matęs jį gal vos trejetą kartų. Vie­ nąkart literatūros vakare Kaune,— programoje jis nedalyvavo, tik šiaip žvaliai sukinosi draugų būry, malo­ niai kalbino Salomėją Nėrį, kuri ne­ drąsiai gūžėsi, lyg šaunios, drąsios jo laikysenos ar miklaus liežuvio kiek varžydamas!, o gal kad jis tada buvo itin dailus ir patrauklus vaiki­ nas; kitąkart — mokytojų konferen­ cijoje su prašmatniai iš kelnių kiše­ nės išleista laikrodžio grandinėle; trečiąkart — Palangoje. — Gal reiktų mums, kaip tos pa­ čios profesijos ir plunksnos broliams, arčiau susipažinti?.. — Būtų labai malonu... — Žinot ką,— beveik nutraukė mane,— gal užeinam šiandien popiet į kavinę? Sutarėm tikslų laiką — po pietų, penktą valandą. Kavinė man pasiro­ dė daugiau į aludę ar į karčemą pa­ naši. Toj paprastoj ir tuščioj patal­ poj pasijutom laisviau, ir kalbos dau­ giau atsirado. — Jūs, rodos, jau kelinti metai dirbate Kėdainiuose? — paklausė jis.— Kaip jums mokytojo darbas pa­ tinka? Pasakiau, kad iš pradžių griebiau karštai, tikėdamasis tuos čerkasėtus kaimo vaikus bematant šviesius pa­ daryti, bet... — Pasirodo, ne taip lengva,— įsi­ terpė. — Energijos daug atiduodi, o re­ zultatai nežymūs. Dabar karštis jau praėjęs, apsipratau su rutina ir... ne­ šu naštą.

Pagyrė, jog aš tą rutiną neblogai pavaizdavęs „Pirmuosiuose metuo­ se". Jam ne mažiau tekę nusivilti. Pra­ džioj dirbęs Kaune, iš karto taip pat gal per daug norėjęs vaikų sme­ genis šviesos pripilti... O dabar sten­ giąsis darbą atlikti sąžiningai, juk iš karto, keliais mostais, nieko nenu­ veiksi. — Kaip Jūsų kūrybinis darbas,— pasiteiravo,— turbūt ką nauja rašo­ te? Atsimenu, dejavau, jog daug lai­ ko atima gimnazija. Rašyti tepripuoli vakarais, naktį. Tos pačios bėdos ir jam. Norint tiesioginį darbą gerai atlikti, rašy­ mui vos trupiniai bepalieką. Be to, įtemptai dirbant, kūrybinis „šišas" jau nebe tas. Bendros bėdos mus suartino, ir lie­ žuviai visai atsipalaidavo. Be tarnybos rašytojas materialiai niekaip neišsiversiąs. Štai Binkis nie­ kur nedirba. Todėl, norėdamas išsi­ versti, turįs rašyti pagal užsakymus... Honorarai maži, tiražai taip pat... Miestiečiai, inteligentija mažai te­ skaito. Apie kaimiečius nėr ko nė kalbėti. Į biblioteką, jei yra apskri­ tai mieste, nesiryžta eiti, o pirkti — negi pirks, mokės pustrečio lito už knygą, kada už rugių centnerį, nu­ vežęs į turgų, tegauna vos penkis litus. ...Stovintiems arčiau prie valdžios tokie dalykai, kaip literatūra, me­ nas, visai nerūpi. ...„Liūdna kaime. Kaimas laukia. Skolos kaimą karia",— rašo Salomė­ ja Nėris. Retas kaimas, kuriame ūkiai nebūtų valdžios išvaržomi, valstie­ 109

Man patiko — Venclova taip drą­ čiai elgetomis paleidžiami. O aukš­ tesnieji valdininkai dvarus perkasi siai, nuosekliai dėstė savo mintis, ir dar tokia gražia taisyklinga kalba, ar puikius namus mieste statosi. ...Kariškiams rūmus Kaune puikius, kuo aš pasigirti negalėjau. Bet štai į kavinę ėmė rinktis kaž­ beveik milijoninius pastatė, o dau­ gelis pradžios mokyklų kaimo gry­ kokie įtartini vokiškai kalbantys vy­ rukai, ir mudu pakilome eiti. Parody­ čiose tebesmilksta... ...Blogiausia — beplintantis rasiz­ siu, girdi, jums Klaipėdą. Juk kai ku­ mas. Hitleris kaskart įžūlesnis daro­ rių jos būdingumų gal dar netekę ma­ si... Su juo ir jo pasekėjai. Jei anks­ tyti. Praėję porą ar trejetą gatvių, čiau Klaipėdos krautuvėse su tavim kurios man atrodė svetimos, atsira­ dome prie uosto. Malonu buvo, kad lietuviškai šiaip taip dar kalbėdavo, jis mūsų, tik, prisiminus Hitlerio grū­ tai dabar nedrįsk nė prasižioti. Va­ mojimus, neramu ir liūdna — ne tik kare saugokis, kad nuo kokio „hit- uosto galime netekti, bet ir visa Lie­ lerjungendo" negautum į sprandą. tuva gali atsidurti po jo padu. Pas­ Ju k Vokietijoj per mitingus Hitle­ kui ėjome kažkokia nykia, seno go­ riui „heil" šaukia kaip pakvaišę... tiško stiliaus namais nameliais už­ Papasakojau, kaip 1934 metais statyta gatvele. ■ —• Mūsų šiaudais dengtame kaime Juodkrantėj, lietuviškai paklausus, ar neišnuomoja kambario, savininkas jaukiau, ar ne? — tarė. Šit priešais beateinąs žemas, sto­ mane ir žmoną išplūdo: raus... verras, pilvotas, su aukštu cilindru ant flūchte Litauer! Džiaugėmės, kad galvos, aptukusio veido seniokas. dar nepardobė katro... — Turbūt koks pastorius,— jam Menu, Venclova aiškino, jog rei­ praėjus, sakau. kalai galį būti nelinksmi. Jei Hit­ — Ne,— pastoriai kiek kitaip at­ leris ir toliau taip smarkausiąs — pa­ žaboti jo kažkodėl niekas nesiryž­ rodo. Čia tipingas senosios Klaipė­ ta — tai su mumis galįs pasielgti žiau­ dos biurgeris. Berlyne gal sunkiau riau negu su Austrija. Galįs būtų tokį sutikti, o Klaipėdoj, ypač okupuoti. Juk seniai skelbiąs, kad šventadieniais, kiek tik nori. Viename kieme matėme krūvą vai­ Pabaltijis esąs vokiškos kultūros kų, paauglių — visi kaip vienas trum­ kraštas. Kad su Klaipėda taip pada­ pai nukirptais plaukais, tik su mažu rys, nesą ko abejoti,— juk kaip dabar kuškeliu viršum kaktos. „Maršira­ elgiasi net su tokia Čekoslovakija. O mūsų valdžia — neatrodo, kad dėl vo". — Busimieji smogikai,— Venclo­ to per daug jaudintųsi. Ji įsikalusi į galvą, jog Lietuva esanti kažkokia vos balse pasigirdo slepiama ironija. Atsisveikindamas prašė rytoj už­ palaiminga sala tarp Europos valsty­ bių — sala, kurios neliečią jokios kri­ eiti, jei aš dar neišvažiuosiąs. Kitos dienos priešpietę ir nuėjau zės ir kitokie negandai. Tik tikėkite „tautos vadu", skaitykite jo raštus — pas tokį man palankų plunksnos draugą. Jis gyveno, nepamenu, ant­ jis išves Lietuvą į šviesią ateitį! 110

^ į; ^ rame ar trečiame vokiško namuko aukšte. Butelis kuklus, bet gražiai, 1939 metų rudenį Tarybų Sąjunga skoningai sutvarkytas. Jauni, gražūs Lietuvai grąžino Vilnių. Apie tai su­ ir šeimininkai. Venclovienė pačiame žinoję, be galo džiaugėmės ir visi moters žydėjime — iki tol nebuvau jos matęs. Venclova taip pat — vy­ trokšte troškome greičiau į jį pakliū­ ras pačiame pajėgume. Kai aš dabar ti — pamatyti senąją sostinę. po tiek metų prisimenu tuodu jau­ Iš Kauno tokių trokštančių net ke­ nus gražius žmones, man rodosi, jog liolika autobusų važiavo — moksli­ tada buvo ir patys gražiausi, patys ninkai, rašytojai, dailininkai, teatro laimingiausi, šviesiom viltim žėrin­ ir kitokie meno žmonės. Prisidėjau tys jų metai. ir aš. Išvažiavome dienai dar nepra­ Kambariuke, kuris kartu buvo ir švitus. Linksmos nuotaikos, linksmos svetainė, ir darbo kambarys, stovė­ kalbos, dainos. Tik viena nelinksmi­ jo kelios lentynos knygų. Kai nu­ no: mašinos pamažu slinko — kelias sistebėjau, kad spėjo tiek daug įsi­ buvo blogas. Iki Vievio dar šiaip gyti, Venclova su pamėgimu retes­ taip, o nuo Vievio ir visai nebeįma­ nes jų ėmė man rodyti, kalbėti apie noma. Išlipę ėjome pėsčiomis. Šofe­ autorius, pasakoti, kada, kur ir ko­ riai ramino: kiomis aplinkybėmis vieną ar kitą — Nenusiminkite — tik trys, trys knygą pirkęs, kai kurių knygų net su puse kilometro, paskui kelias bus įdomesnes siužeto vietas nusakė. kaip stalas. Kiek pamenu, rodė Gorkio kelis to­ Ėjome, teisingiau sakant — maknomus, kažką Balzako, Mopasano, Gols- jome, o jie su tuščiom mašinom nu­ vorčio, Tomo Mano, Foichtvange- suko kažkur pagal mišką, papieviais. rio, Romėno Rolano. Kiek paėjęs nagi matau — kitame — O vis dėlto,— tarė pakilojęs L. būrely ir Venclova beeinąs, iki tol Tolstojaus „Karą ir taiką",— nė vie­ jo nepastebėjau, važiavo ne ta pačia no iš čia minėtų negali lyginti su mašina. šituo literatūros milžinu! — Sveikas,— priėjęs tarė,— į Vil­ Sakiau ir aš, kad klasėje L. Tols­ nių važiuojame? tojų su kitais rašytojais lyginu kaip — Nugi sakau — baisiai noriu pa­ aukštą kalną su žemesniais kalne­ matyti tą mūsų dainose ir pasakose liais. O kai vėliau prasitariau, jog išgarbintą Vilnių. man suprantamas ir artimas yra Knu— Ir aš neiškenčiau. Reikia Vil­ tas Hamsunas, jis nieko nepasakė, nių pamatyti. Sulaukėme paramos iš lyg būtų nenugirdęs. ten, iš kur mūsiškė valdžia mažiau­ Papasakojo jisai ir apie įdomią siai laukė. Ji žvalgėsi daugiau į Va­ savo kelionę į Tarybų Sąjungą, apie karus, lyg pamiršusi, kad jie Vilnių jos žmones, paprastus ir nuoširdžius, ir atidavė lenkams... Dangus nė kiek paskui apie Prancūziją, kur prieš nesigiedrija,— kiek palaukęs kalbė­ metus buvęs. jo.— Parbloškus Lenkiją, Hitlerio iii

apetitas gali labiau padidėti... nežinia, į kurią pusę dabar jis nagus ties. — O kaip jūsų kūrybiniai reika­ lai?— pasiteiravo kaip ir anąkart.— Girdėjau, naują romaną „Sakalui" įteikėte. — Įteikiau, nežinau, ką jie su juo darys. — Išleis... gal jau spaustuvėje. Liu­ das Gira sakė, kad sprendžiant iš iš­ traukos, kurią jūs literatūros vakare skaitėte, veikalas stipriai parašytas. Truktelėjau pečiais. — Manau, Gira nebus suklydęs,— matydamas mane abejojant, tarė.— Pastabumo jam užtenka. Aš leidyk­ lai taip pat įteikiau novelių rinkinį,— pridūrė. Apie įteiktą rinkinį paklausti man nebeteko — autobusai mūsų jau lau­ kė. Pažiūrėjęs į autostradą, išvestą nuo demarklinijos į Vilnių, Venclo­ va šyptelėjo: — Lenkų, matyt, ne juokais ketin­ ta patraukti iš Vilniaus į Kauną, o mes vis laukėme stebuklų. Važiuojant keliu „kaip stalas", ne vienas piktinosi, kad mūsų valdžia tik liežuviu mala: „Į Vilnių!.. į Vil­ nių!"— o apie žmoniškesnį kelią į tą pusę užmiršo ir pagalvoti. Iškilmingai įžengus į Vilnių ka­ riuomenės daliniui, kuriam vadovavo generolas Vitkauskas, aš, pasiprašęs vieną vilnietį lietuvį per vadovą, tos pačios dienos pavakare ėjau pasi­ žiūrėti įžymiųjų Vilniaus kultūros pa­ minklų. Nors lietuviškai kalbančių beveik negirdėjau, bet... vis tiek sa­ vas, mielas atrodė tas mūsų tėvų, protėvių statytas miestas. 112

Gėrėjaus, džiaugiaus Vilniaus gro­ žiu, bet mintyse kartkartėm šmėstel­ davo ir Venclovos pasakyti žodžiai: „Liudas Gira sakė, kad, sprendžiant iš ištraukos, jūsų veikalas atrodo stipriai parašytas..." Neilgai trukus Venclova ir aš ga­ vome literatūros premijas: jis už ap­ sakymų rinkinį „Naktis", aš už ro­ maną „Kaimynai". 1940 metų vasarą sužinojęs, kad Venclova paskirtas švietimo komisa­ ru, apsidžiaugiau. Mūsų švietimui jis viską padarys, ką galės,— galvojau. O jei pasitaikys koks opesnis reika­ las ar bėda, jaučiau, jog tas žmogus neatsakys ir man. „Reikalas" neilgai trukus ir pasi­ taikė. Buvau pradėjęs naują romaną. Bet darbas ėjo labai iš lėto. Mat mo­ kyklos, persitvarkydamos tarybiniais pagrindais, iš mokytojų pareikalavo daugiau laiko. Prie romano maniau sėsiąs per vasaros atostogas. Nuva­ žiuosiu į žmonos tėviškę: grynas oras, kvepės laukai, šilai, semsiuos iš jų sveikatos, kūrybinės nuotai­ kos — dirbsiu langą atsidaręs. Tačiau mokyklos direktorius pranešė: gau­ tas Švietimo komisariato raštas, kad mokytojai lituanistai vasarą turės vykti į pasitobulinimo kursus. Štai tau ir rašyk romaną! — nulei­ dau rankas. Čia atsiminiau švietimo komisarą. Gal, pats būdamas rašyto­ jas, supras, kaip man šitai svarbu. Ir ilgai nelaukęs parašiau jam, ar ne­ galėtų atleisti nuo rengiamų kursų. Bet laišką išsiuntęs, pasijutau pa­ daręs nei šį, nei tą. Kur mano gal­ va? — tariau sau. Mokyklos pertvar­ komos, keičiasi metodai, mokytojams rengiami pasitobulinimo kursai, o aš,

lietuvių kalbos bei literatūros moky­ dar neišsiųstas... paštininkės juk pa­ tojas, prašau, kad mane nuo tų kur­ žįstamos. sų atleistų!? Prie pašto durų tvokstelėja mintis: Pasakiau žmonai — ši net akis iš­ gal prieš kitus jam ir nepatogu bus pūtė: kaipgi tu iš teisybės? Tokie mane atleisti, bet jau įtarti Venclo­ jautrūs laikai — dar ką nors pagal­ va manęs niekuo neįtars. Sugrįžau. vos.,. — Venclova pats rašytojas,— tu­ — Jau išsiųstas? — klausia žmona. rėtų suprasti,— teisinuos. — Neišsiųstas, grąžino, sudras­ — Bet dabar jis švietimo komisa­ kiau,— meluoju. ras! — atšauna j i man.— Eik į paštą Praeina kelios dienos — švietimo ir prašyk, kad tą laišą grąžintų, kol komisaro laiškas. „Gerbiamasis, Dėl Jūsų prašymo aš jau daviau reikalingų nurodymų Vi­ durinių mokyklų valdybai. Tikiuos, kad Jūsų prašymas bus patenkintas. Bent tuo Jums bus padėta kaip rašytojui. Linkiu vaisingo literatūrinio darbo mūsų literatūros garbei ir liaudies naudai. Jūsų „Kaimynai" man padarė labai malonų įspūdį. Jūs ra­ šote šiltai, intymiai, puikiai pažįstate kaimą, gerai mokate kal­ bą. Gal per daug kaimą idealizuojate miesto sąskaita. Iš mies­ to eina į kaimą ne tik visoks pagedimas, bet ir kultūra — kny­ ga, radijas, kinas ir t. t. Šiaip ar taip, paskutinis Jūsų romanas — viena geriausių knygų, kuriose vaizduojamas mūsų kaimo gyvenimas. Joje daug tiesos ir daug jautrumo ir, iš antros pusės, jokio nerei­ kalingo įmantrumo, žavėjimosi savo fraze, stiliaus darkymo, tokio dažno mūsų literatūroje. Tikrai miela man buvo Jūsų talentingą knygą skaityti. Daug sveikatos ir energijos. Vilnius, 1941.VI.9 A. Venclova" Blinkt laišką žmonai: — Se, skaityk! Si sunerimo: jau kas nors blogo! (Ji visada bijojo ko nors blogo.) Skaito, ir matau, kaip susirūpinęs jos veidas staiga ima šypsotis. — Aš nemaniau, kad Venclova toks,— perskaičiusi tarė. — O aš maniau.

Tądien mudu, dirbę šį, dirbę tą, vis grįždavome prie tos pačios temos. Galop, pamenu, žmona iš to džiaugsmo man kaip ir prikišo: — Seniai aš sakiau, jog kairieji daug objektyvesni ir labiau tave pa­ laiko negu dešinieji. Tu tik atsimink, kokias recenzijas kairieji apie „Kai­ mynus" parašė ir kokias dešinieji. 113

no darbuotojų, partinių veikėjų. Švietimo ministerijos salėj vos betilpo. Suvažiavimą organizavo ir jam vadovavo draugai, kurie visą karo metą gyveno Tarybų Sąjungoj. Jie * * * ir tarybinės literatūros uždavinius buvo geriau perpratę. Pamenu, K. Po karo Venclovą pirmąkart suti­ Korsakas gražiai kalbėjo apie dar kau Vilniuje Lietuvos inteligentijos labai jauną lietuvių tarybinę litera­ suvažiavime. Sušnekome apie šį bei tūrą, apie tarybinę poeziją -— A, Ven­ tą. Jis užrašė man ką tik išėjusią clova ir J. Šimkus. Rašytojai buvo savo eilėraščių knygą „Obelis kur kviečiami burtis į vieną šeimą, su­ augalota". prasti tuos uždavinius, kuriuos už­ — Jūs eilėraščius vėl pradėjote ra­ deda pokarinis gyvenimas, kad visų šyti? — nusistebėjau. būtų tas pats šūkis: atstatyti oku­ — Prie prozos susikaupti reikia pantų nuniokotą Lietuvą, kovoti su ramesnio laiko; karo pabūklams tą darbą trukdančiais. griaudžiant, tai neįmanoma. Visai kas Suvažiavimui artėjant į pabaigą, kita — poezija. Ji daugiau staigus prieina prie manęs Venclova. žmogaus emocijų prasiveržimas. — Draugas Paukšteli, netrukus bus — Man rodos, — sakau, — kad renkama Rašytojų sąjungos valdy­ esant toli nuo gimto krašto, nuo sa­ ba. A r nieko neturėsit prieš, jei aš vųjų, tų emocijų netrūko. pasiūlysiu jūsų kandidatūrą į jos na­ — Visai teisingai, draugas Paukš­ rius? teli, nostalgija, baimė dėl artimųjų Sumišau, taip netikėtai užkluptas. likimo... O jūs romaną turbūt jau — Kad... aš ne Vilniuj gyvenu,— baigėte, apie kurį laiške tada minė­ sakau,— vargu ar galėsiu būti kuo jote? nors naudingas. Išgirdęs, kad nuo okupacijos pir­ — Ir aš ne Vilniuj gyvenu. Iš Kė­ mos dienos romanas tebesiilsi stal­ dainių į posėdžius atvažiuoti nedaug čiuje, jis rimtai tarė: toliau kaip iš Kauno. Sutikite, drau­ — Teisingai, kur siaučia smurtas, gas Paukšteli... ten kūrybai vietos nėra. Jei būtų kas kitas kalbinęs, neži­ nau, ar būčiau sutikęs. V H» H* Kartą, po valdybos posėdžio, kuk­ Pirmasis Lietuvos tarybinių rašy­ liai paminėję A. Vienuolio kūrybi­ tojų suvažiavimas. Suskrido sugu­ nio darbo keturiasdešimtmetį, drau­ žėjo it tie paukščiai pavasarį, pra­ gų būrelis užsukom dar į kavinę. dedant pačiais seniausiais — M. Las­ Buvo Vienuolis, Korsakas, Baltušis, tauskiene, Jovaru, A. Vienuoliu — Venclova, Šimkus, Gricius, Tilvytis, ir baigiant jauniausiais, kurių aš dar na ir aš. Juokaujant pirmu smuiku nė nebuvau matęs. Prisirinko ir sve­ grojo, žinoma, Baltušis ir Venclova. čių daug — mokslininkų, įvairių me­ Jauku buvo. Aš tą vakarą turėjau Aš ir vėl tyliu... Prašyta Venclovos parama nebe­ teko pasinaudoti — netrukus prasidė­ jo karas, hitlerinė okupacija...

114

grįžti į Kėdainius. Žvilgčiojau į laik­ rūsčiai.— Vien „Kaimynai" ko verti, rodį. Galop pakilau atsisveikinti. Pri­ jei daugiau ir nieko nebūtumėt para­ ėjo Venclova: šęs. — Gal į Vilnių norėtum persikel­ Apie šešiasdešimtmetį nė negalvo­ ti — gal čia darbui būtų palankesnė ja u — ne taip jau maloni tokia data. aplinka? Sakyk — mes sudarytume Buvau paskendęs darbe — rašiau ro­ sąlygas. maną „Jaunystė". Per aštuonerius metus, kol tik Ven­ Bet „datos“ išvengti negalėjau. Ko­ clova buvo valdyboje, nebuvo tokio vo pirmą dieną kėdainiečiai surengė posėdžio, kad nepasiteirautų, kaip se­ minėjimą. Iš Vilniaus atvyko Venc­ kasi, kaip gyvenu. Toks jis buvo lova — Rašytojų sąjungos valdybos korektiškas, malonus, draugiškas. pirmininkas — su jaunais rašytojais O man, kaip ir ne vienam plunks­ V. Mozūriūnu, Just. Marcinkevi­ nos brolių, nelengva tada buvo „be- čium, A. Baltakiu, kitais. konfliktiškumo" literatūroje mada. Po minėjimo visi susirinkome pas Ne vienas man prikišdavo, kad nie­ mane. Venclova buvo gerai nusitei­ ko nerašau, tylesnis pasidariau, vie- kęs, pripasakojo visokių linksmų nuo­ I nas draugas net mokė, kaip per vie- tykių, anekdotų — visi kritome juo­ įną vakarą galima persiauklėti pagal kais. Tai girdėjusi ir mūsų šeiminin­ jtos „teorijos" reikalavimus. Venclo­ kė paskui ne kartą stebėjosi: va niekad jokių panašių priekaištų „Gal iš smalos tas ponas... jau to­ nedarė. kio liežuvio aš kaip gyva dar nebu­ Kartą, jau daug vėliau, Palangoje vau mačiusi..." jis man kalbėjo, jog tikra kūryba Su Venclova kalbėtis tada mažai comandavimo nemėgsta. Kūrinys ra­ man teko. Atsimenu, džiaugėsi atsi­ šytojui ateina iš vidinio įsitikinimo, palaiduojąs nuo pirmininko parei­ emocijų, iš gyvenimo patirties. gų — galėsiąs daugiau laiko skirti Taip ir slinko dienos. Vienąsyk, kūrybai. judamas dar Rašytojų sąjungos val— Juk dienos greit bėga, ar ne? iybos pirmininku, Venclova tarė: Jos kartu nusineša ir gerą dalį mū­ — Ką gi, draugas Paukšteli, artė­ sų darbų, kurių nespėjam padaryti. ja jūsų šešiasdešimtmetis—-reikia Sakė matęs — mano romanas spau­ taip nors pažymėti. sdinamas „Pergalėj". Bet neskaitęs. — Kam,— sakau,— juk aš nieko Nemėgstąs skaityti gabalais — įspū­ gero neparašau... dis susiskaldąs. Romanui išėjus ats­ Turbūt mano balse sučiupo nelin- kira knyga, gavau jo labai nuoširdų /ksmą gaidelę. laišką, rašytą 1959 metų gruodžio 7. — Ką jūs kalbate? — tarė lyg ir Pateikiu jį čia ištisai: „Brangus drauge! Tik dabar suradau laisvesnio laiko ramioje atmosferoje per­ skaityti Jūsų „Jaunystę" ir neiškenčiau neparašęs Jums bent kelių nuoširdžių žodžių. 115

Kokia nuostabi knyga! Tikrai, neperdėdamas pasakysiu, kad aš seniai nebuvau skaitęs tokios nuoširdžios, tikros, neišme­ luotos, jautrios ir vaizdingos knygos apie mūsų kaimą. Man rodos, po Vaižganto ir Vienuolio dabar tik Jūs ir Baltušis taip giliai pažįstate ir mokate su tokia šiluma pavaizduoti mūsų senojo kaimo gyvenimą, žmones, jų darbus, džiaugsmus ir rū­ pesčius. Žinoma, kiekvienas tikras menininkas gyvenimą su­ vokia ir jį vaizduoja nepakartojamai, ir Jūsų knyga yra origi­ nali geriausia šio žodžio prasme. Jūs savo knygoje sugebėjote išlaikyti ar net pagausinti vaižgantiškas gyvenimo spalvas ir — kas labai svarbu — pavaizduoti jau kitą, negu Vaižgantas, kai­ mo istorinės plėtotės etapą. Jūs parodėte kaimo socialinius santykius ir klasių kovą be „pritempimo už plaukų", kaip tai atsitinka su mažiau prityrusiais rašytojais, o labai natūraliai, įtikinamai, nežalodamas žmonių psichologijos, o kaip tik per gyvenimo faktus, per žmonių santykius, per psichologiją pa­ rodydamas, kad buvusioji socialinė santvarka save išgyveno ir yra pasmerkta, kad ją neišvengiamai turės pakeisti kita san­ tvarka ir kiti žmonių santykiai. Sunku pasakyti, kas Jums geriau pavyko — ar Valentas, ar Rožytė, ar Morkuvienė, ar kiti jaunimo ir senimo atstovai — visi jie man buvo gyvi, pilnakraujai, jie savo menine gyvybe nekėlė man jokių abejonių. Man norisi iš visos širdies palinkėti, kad tolimesni Jūsų ro­ mano tomai būtų parašyti tame pat lygyje. Tuo būdu Jūs pa­ rašysite ne tik geriausią savo kūrinį, bet ir vieną puikiausių knygų visoje mūsų literatūroje. „Jaunystėje" aš pajutau dide­ lį menininką, didelį mūsų kaimo žmogaus sielos žinovą. Tai Jūs, brangus Drauge. Jūs esate taip pat pirmaeilis gamtos vaiz­ duotojas, kurio širdis pilna lyrizmo ir tauraus gamtos grožio. Būkite sveikas, brangus Drauge, būkite kūrybingas, būkite laimingas. Perduokite geriausius mano linkėjimus Jūsų miela j ai gyve­ nimo Draugei. Jūsų A. Venclova * * * Gal kai kam atrodys, kad nekuklu duoti čia tokį laišką. Bet tai darau Perskaičiau Venclovos eilėraščiu būdamas nuoširdžiai dėkingas A. iš kelionės po Italiją. Nuotaiking Venclovai. Jo žodis mane pakėlė, gražūs. Jie sukėlė man malonių pr; sustiprino toliau dirbti, nes pirmoji siminimų, kai aš jaunystėje kelic trilogijos knyga buvo kritikos sutik­ vau po tą nuostabų kraštą. Parašia' ta rezervuotai, ir aš abejojau, ar jų autoriui laišką. Jis atsakė' beverta tą trilogiją rašyti toliau. 116

„Ar Jums neatrodo, kad rašytojas truputį panašus į kūdikį: užtenka jam išgirsti savo adresu jautresnį, draugišką žodį, ir jis jau džiaugiasi, atgyja galvodamas, kad dirbs dar geriau, dar su didesniu įkvėpimu? Ir Jūsų laiškutis mane sujaudino: juo labiau kad aš neabejoju jo nuoširdumu. Apie Italiją pa­ rašiau nemažą ciklą, kuris eis „Pergalėj", „Švytury" ir „Lit. ir mene", o vėliau gal išeis atskira knygute. < ...> Ar greitai išeina Jūsų naujasis romanas? A r nemanote pa­ rašyti atsiminimus apie Vienuolį — dabar Leidykla kaip tik ruošia tokią knygą, o Jūs man esate apie Vienuolį pasakojęs labai Įdomių dalykų." Vasarai baigiantis, susitikome Pa­ langoj. Prisiminęs jo eilėraščius apie Italiją, neiškenčiau nepakurstęs, kad dar kartą neatidėliodamas važiuotų ilgiau pagyventi tame krašte, „kur icitrinos žydi", kuris tarytum ištisas Nuostabiausių meno kūrinių muzie­ jus. Tas kraštas iš tolo atrodė man lyg kokia graži pasaka. — Žiūrėsiu,— tarė patenkintas,— gal kitą vasarą kaip nors ir pavyks. Bet kitą vasarą... Po rašytojų plenumo skundėsi man jaučiąsis pavargęs... atidėsiąs visus dirbus, kurie ant jo griūte griūva, ir važiuosiąs į Druskininkus pailsėti. Tos pačios dienos popietę mačiau

jį einant kita gatvės puse — jis ma­ nęs nematė. Ėjo taip sunkiai, tartum didžiulė našta jį slėgte slėgtų. Tikrai pavargęs,— tariau sau. Gal po dviejų savaičių ir pasiekė mane žinia: Venclova Druskininkuo­ se sunkiai susirgo! Dienai kitai pra­ slinkus, skambinu Baltušiui, ar jis nežinąs, kaip Venclovos sveikata. — Sunkiai serga — stiprus širdies infarktas! — buvo jo žodžiai. Vėliau, sužinojęs, kad ligos krizė jau praeina, parašiau jam laišką. Mat pats prieš keletą metų nelengvai sirgęs, nujaučiau, kokios nuotaikos jį slegia, ypač kai širdis paliesta. Gal po savaitės atsakymas:

,,< ...> Jeigu iš gero bičiulio visada malonu gauti žinutę, tai juo labiau toks laiškas brangus, kada jį gauni mano būk­ lėje. Šiuo metu mano sveikata, sako, žymiai pagerėjusi, o pra­ džioje man jau atrodė, kad viskas baigta. Labai sunkios buvo pirmosios dienos, bet aplink iš karto atsirado daug gerų žmo­ nių, pirmiausia medikai, paskui mano žmona (ji dabar, mano diktuojama, rašo šį laišką, nes aš plunksnos dar nenuvaldau) Brangus bičiuli, Jūsų laiškas mane labai suramino. < ...> Tikrai, aš labai bijojau likti invalidu, kuris tesirūpina savo svei­ kata ir netinka jokiam darbui. O aš, kaip žinote, mėgau da­ lyvauti gyvenime, keliauti, bendrauti su žmonėmis ir šiek tiek dirbti..." 117

Liepos mėnesį, važiuodamas į Druskininkus, maniau jį ten dar ra­ siąs. Neberadau — buvo ką tik išva­ žiavęs. Sanatorijos vyriausioji gydy­ toja E. Kriaučiūnaitė pasakė, kad jo sveikata jau tiek pagerėjusi, jog bu­ vo galima važiuoti, pati jį nulydėjusi į Kauną. Tokio ramaus, kantraus li­ gonio ji dar nemačiusi. — Tik įsivaizduokite,' gyvybė ka­ ba kaip ant siūlo, mažiausias susi­ jaudinim as— ir būtų baigta, o jis — nė ženklo kokio nors nekantrumo ar nervinimosi, tarpais net šypsosi: „Nesijaudinkite,— praeis, ar maža žmogui kas pasitaiko". Iš pradžių jis buvo taip nuimtas, kad piršto paju­ dint nebegalėjo. Tą patį pasakojo ir gydytoja G. Balčaitytė. Na,— galvojau,— aš su savo ner­ vais, taip sirgdamas, tikrai jau gulė­ čiau po velėna.

Grįžęs iš Druskininkų, nuvykau į Kauną aplankyti. Radau tik jo žmo­ nos motiną, kuri jaudindamasi pra­ nešė: — Pablogėjo, išvežė į klinikas... lankytojų negalima apsiginti... visą dieną be pertrūkio — pervargo... Bet po savaitės jis parašė — jau­ čiąsis visai gerai... H: ^ # Vienu metu buvo užkritusi mane tamsa, kad ilgai negalėjau dirbti kū­ rybinio darbo. Dienos eina tuščiai, beprasmiškai — nežinai nė ką beda­ ryti. Jau viskas baigta,— galvojau sau. Nieko nebeparašysiu, nieko iš manęs nebebus. Nors persidirbus daž­ nokai tamsa užkrisdavo, bet tokioj kaip šioji, rodės, dar nebuvo. j Norėdamas pasiguosti, parašiau Venclovai. Neilgai trukus gavau atsakymą:

„Brangus Bičiuli, Man labai pažįstamos tos „tamsos" valandos, apie kurias ra­ šote savo laiške. Mūsų „amatas" labai kaprizingas — kartais dirbi su dideliu noru, galvoj ir širdy lengva — atrodo, kad tu tikrai gali padaryti tai, ko nebuvo, duoti gyvybę tam, kas kaž­ kur pasąmonėj skraidė ir pleveno kaip neaiški svajonė. O kartais jauti, kad galva ir širdis — tuščia, kad tave apėmė be­ jėgiškumo nuotaika ir kad, atrodo, nebeturi nė mažiausio ta­ lento. Laimei, tokios nuotaikos praeina, ir vėl grįžta valanda, kada sėdi prie stalo ir vėl dirbi noriai, nors gal ir nelengvai... Esu tikras, kad, parašius du romanus, Jums lygiai puikiai pa­ vyks ir trečias < ...> ." Guodžia jis mane! — tariau sau. Rodos, daug draugų turiu, o ramina tik jis vienas. Todėl dažnai norėdavau nuvažiuo­ ti, pasimatyti, pasipasakoti. Bet ir man sveikata neleido... Pasimačiau tik beveik metams pra­ 118

slinkus, Radau jį ir jo žmoną labai laimingus. Jaučiąsis gerai, galįs dirį bti,— ko gi daugiau bereikią. Paaiš­ kėjo, kad spaudai pasirašyta jo at­ siminimų knyga „Pavasario upė”. Man nesuprantama buvo, kad žmo4 gus, kuris dar prieš metus su mirti-:

mi ėmėsi, pakrutėti negalėjo, dabar... beveik dvidešimties lankų knygą pa­ rašė. Ir šiltai, su įkvėpimu parašė,— sprendžiau apie tai iš laikraštyje spausdintos ištraukos „Senojo sodo prisiminimai". — Visa labai malonu,— tariau čia pat sėdinčiai jo žmonai.— Bet jums dabar reikės sergėti, kad jis taip dirbdamas vėl nepervargtų. — Man ir gydytojai griežtai pri­ sakė,— kalbėjo ji,— žiūrėti, kad lai­ kytųsi režimo, kad niekur neper­ vargtų. Šiuo atžvilgiu, girdi, būk jam tiesiog ragana — sek, žiūrėk, barkis, darbą plėšte piešk iš rankų. Tuo tarpu jis pradėjo kitą temą: — Kaip jums rodosi, mudu šit su įEliza svarstome — gal man rašyti an­ trąjį atsiminimų tomą. Dabar paim­ liau Kauno laikotarpį.

Aš pritariau, nes „Kauno laiko­ tarpis" buvo itin margas, įdomus. Venclovienė pusiau juokavo: jei­ gu Antanas vėl pradėsiąs rašyti, tai turbūt reiksią būti bjauresnei už ra­ ganą. Pas juos tą vakarą labai jauku man buvo. Tarp daugelio gražių daiktų, gražių paveikslų, tarp dau­ gybės knygų šnekėtis apie literatū­ rą, meną... Pavasarį sužinojau, kad antrą at­ siminimų tomą jis jau rašo. Bet Venclova, kaip visi žinome, ne vien tik prie rašomojo stalo sė­ dėdavo. Jis nuolat sukdavosi ir įvai­ raus kultūrinio gyvenimo verpete. Vasarą „Tiesoje" skaitau jo strai­ psnį apie mūsų kritikus ir rašyto­ jus. Jame geru žodžiu paminimas ir aš. Vėliau man, be kitko, rašė:

„Jūsų knygos < ...> plačiai skaitomos, mėgiamos ir savo literatūriniu meistriškumu aiškiai išsiskiria iš daugelio kitų. Man gaila, kad nėra nei laiko, nei energijos apie jas parašyti rimtesnio darbo. Aš neabejoju, kad kai išleisite paskutinę da­ lį, Jūsų knygos bus labai rimta kandidatūra, rimtesnė už dau­ gelį kitų, Respublikinei premijai. Labai noriu, kad paskutinė trilogijos dalis Jums tikrai pavyktų. Tada būtų lietuvių lite­ ratūroje sukurtas tikrai vertingas kūrinys, kuris daugeliui atei­ ties kartų bus taip pat įdomus, kaip jis įdomus mums. Tikėkite, brangus bičiuli, kad visa tai aš rašau labai nuoširdžiai." Aš tuo tikėjau. Jis visada buvo kaip štai jis laiške, rašytame 1965 esus, nuoširdus, atviras. Pavyzdžiui, metų spalio 25 dieną, r daug kas apie save taip rašys

(

„Man pačiam mano paties darbai darbeliai atrodo lengvoko svorio. Gal pasiteisinti prieš save galėdavau tik tuo, kad niekad nenustojau troškęs dirbti daugiau, geriau, aukštesniu literatūriniu lygiu. Mano gyvenimas, kaip žinote, buvo kupi­ nas visokių momentų — malonių ir net labai sunkių,— bet aš visada galvodavau apie literatūrą kaip apie patį didįjį savo gyvenimo tikslą ir šiam tikslui stengiaus palenkti visa kita. 119

Toli gražu nesijaučiau padaręs ką nors rimto ir reikšmingo, o 60 metų jau čia pat, po poros mėnesių.., Draugai išmirė, nors aplinkui išaugo naujos kartos. Matyt, dėl amžiaus ir su juo didėjančių negalavimų skaičiumi vis dažniau apima jeigu ne liūdesys, tai kažkokia melancholija. Džiaugiuos, kad Jums patiko mano žodis M. K. Čiurlionio minėjime. „Čiurlionistu" aš pasidariau tik dėl to, kad kaip atsimenate, buvo laikas, kai sektantai ir fanatikai su siauru akiračiu buvo jį beužvožią savo ignoracijos puode. Tas mane paskatino gilintis' į meno klausimus ir pasistengti atitaisyti skriaudą mūsų kultūrai. Dabar, matydamas, kaip reikalai pa­ sikeitė, galiu ir pasidžiaugti. Sakysim, vakar buvau Druski­ ninkuose, kur buvo atidarytas antrasis Čiurlionio namelis. Ati­ daryme buvo daug kompozitorių — mūsų ir suvažiavusių iš ki­ tų respublikų. Šiomis dienomis didelis Čiurlionio minėjimas įvyks Maskvoje. Jo paveikslų tobulas reprodukcijas galvoja­ ma išleisti Leipcige arba Šveicarijoje. Greit Kaune atsidarys speciali Č-io galerija. Netrukus turėtume gauti visą komplek­ tą su Č-io muzikos kūriniais, kuriuos įgrojo geriausi šalies or­ kestrai. Visi šie faktai, manau, džiugina ne tik mane." Kad Venclova deda visas pastan­ gas grąžinti Čiurlionį į priklausomą jam vietą mūsų kultūros istorijoje — buvau jau girdėjęs. Dabar sužinojęs, jog tai beveik jau įvyko, labai džiaugiaus ir Venclovai jaučiau gi­ lų dėkingumą. *

*

*

1967 metais vasarodami su žmona Palangoj, dažnai užeidavom pas Ven­ clovas į gražią jų vilutę. Jis atrodė visai sveikas — visada būdavo gerai nusiteikęs. Mėgdavo kalbėti apie li­ teratūrą, pasakoti, kur kada kelia­ vęs, kokių įspūdžių patyręs, su kuo susipažinęs. Bet apie savo kokius ne­ galavimus, ligas — niekad nė žodžio. Manoji dažnai stebėdavosi: taip bai­ siai sirgo... juk negali būti, kad li­ ga nebūtų palikusi savo padarinių... kad jaustųsi tikrai sveikas... 120

Kartą popiet radau jį vieną. i — Gal paeitume į parką, draugas Paukšteli? — kiek sušnekus, tarė.— Pasiilgau strazdų giesmės. A r jis atkreipėte dėmesį, kad jie labiausiai popiečiais gieda pušų viršūnėse? — Jų giedojimas man kažkoks graudus. — Ir man toks įspūdis. Išėjome. Parke, netoli Birutės kalno, tądien strazdai ypač jautriai giedojo. Atsisėdome ant suoliuko, klausoj mės. — Juk malonu, ar ne? — tarė.— Kartais gamta teikia žmogui tokių nuostabių akimirkų, kurios kažką naujo, gilaus ir prasmingo tau at­ skleidžia. Aš žiūriu, kad jis susigraudinęs — kalbant lūpos lyg nebe taip sutaria, ir balsas švelnesnis, gilesnis.

Bet pajutęs, kad aš tai pastebėjau, staiga vėl ramus kalba toliau: — Ar vasarodamas jūs kiek ra­ šote, ar tik kaupiate jėgas, kad pas­ kui geriau sektųs? Pasakiau, kad, kur daug žmonių, triukšmas, rašyti negaliu. — O rašyti jums geriausiai sekasi turbūt pavasarį? — Taip, pavasarį, ypač kai vis­ kas sužydi... Jis taip ir manąs. ...Jis ir Palangoj po truputį ra­ šąs— iš ryto porą, kartais net tris valandas... Dabar atsiminimus kiek atidėjęs, rengiąs spaudai senų ir nau­ jų apsakymų rinkinį. Gal dar šiais metais juos išleisiąs. — Ar jūs matėte paskutinį „Per­ galės" numerį? — Dar nemačiau. — Jame yra mano apsakymas. Prieš ištrėmimą Adomas Mickevičius lankėsi Upytėj. Iš ten pasukęs į Palangą. Bet kokiu keliu iš Palangos jis grįžo — neaišku. Man rodos, kad grįžti turėjo tiesesniu keliu, būtent per Žemaitiją, ir pakelėj aplankyti Poškos Baublį, nes „Pone Tade" Bau­ blys minimas taip, lyg pats būtų jį matęs. Tame apsakyme — „Svečias iš Vilniaus"— aš ir atkūriau Mickevi­ čiaus apsilankymą Bijotuose. Grįžęs iš parko, jis man davė pas­ kutinį „Pergalės" numerį. ¡h *

*

Vieną vakarą nuėjome ant tilto „saulės palydėti". Vakaras buvo min­ kštas, šiltas, toliai miglele paėję. To­ kiais vakarais norisi būti toliau nuo žmonių, nuo triukšmo. Arčiau gam­

tos, arčiau medžių, klausytis bežodės jų šnekos. — Čia per daug triukšmo — susi­ kalbėti negalima,— tarė jis.— Gal ge­ riau pasukime taku į Birutės pusę. Žinot, ir aš kaskart mažiau bepakeliu triukšmą. Anksčiau žmonės, triu­ kšmas mane viliodavo, o dabar... Ne­ gi tai būtų jau senatvės reiškinys? — pažiūrėjo į mane. Aš, žinoma, atsakiau, jog ne tiek senatvės reiškinys, kiek iš viso triu­ kšmas trukdo susikaupti gilesniam mąstymui... o vyresnio amžiaus žmo­ nės daugiau į tai linkę negu jauni. Paskui jis kalbėjo, kad per didelis pasinėrimas gyvenimo verpete, be teigiamų pusių, turėjęs jam ir nei­ giamų — atsitraukdavęs nuo kūrybi­ nio darbo, kur reikia susikaupimo ir tylos. — Jūs laimingesnis — nuošaliau gyvendamas, daugiau galėjote atsi­ dėti kūrybai. — Bet aš ir mačiau tik Kėdainių dulkėtas gatves. Ėjo jis žvaliai, stipriai, daug stip­ riau už mane. Pamenu, net pagalvo­ jau, kad parašė jis per ketverius me­ tus kur kas daugiau negu aš per vi­ są pokarinį laiką! — Jūs dar daug padarysite,— sa­ kau.— Jūsų dienų, anot Maironio, dievas ant pirštų dar neskaito... Nusijuokė patenkintas. — Jei visada taip jausčiaus kaip dabar, gal dar ką padaryčiau — su­ manymų, temų labai daug. Bet žmo­ gus nežinai... — Jūs,— kiek palaukęs tarė,— į Jasnaja Polianą taip, rodos, ir nenu­ važiavote, kaip anąmet žadėjote. 121

— Nenuvažiavau, nors labai norė­ ir gyvena nenormaliose sąlygose. O jau. Kelionės mane kaskart vis la­ jei dar blogi laikai, pavyzdžiui, ka­ rai, sukrėtimai... biau vargina. — Mūsų kartai ypač sunkūs lai­ — Įdomu būtų buvę! Apsilankęs kai pasitaikė. ten, kur toks meno milžinas gyveno, Ilgokai mudu vaikščiojom — kol dirbo, kūrė, tartum su juo pačiu pasimatai, dvasia sustiprėji... Nors prieš sutemo. Kalbėjo daugiau jis. Vakaruose dangus tamsėjo, švys­ jį ir savo menkumą pajunti. Kalbėjo, kad per trumpas žmogaus telėjo žaibų ugnis. — Gal grįšime,— tarė,— žmona gyvenimas, kad norint ką daugiau padaryti, reikia arba būti genijum viena, bijos. kaip Tolstojus, arba bent tiek gyven­ % ti kiek jis. Genialumas — labai reta Pavasarį, rudenį, žiemą kalbėjomės gamtos dovana. Ilgaamžiškumas taip pat nedažna. Ypač tiems, kurie augo vėl tik laiškais. „...Likęs Palangoj ligi rugsėjo 15 dienos, aš dar visą laiką dirbau ir į Vilnių parsivežiau geroką gabalą naujos knygos juodraščio, prie kurio dirbsiu dar ir žiemą. Knygą tikiuos baig­ ti ligi pavasario. Dar man pačiam neaišku, kas iš to išeis." Lygiai po metų dėl tos pačios knygos taip rašė: „Jūs man, mielas drauge, pasakėt nemaža malonių žodžių dėl būsimos mano knygos ištraukų, o aš kaip paprastai tiesiog kankinu ir graužiu save, nežinodamas, kas iš mano darbo iš­ ėjo. Gruodžio mėnesį rankraštis turi eiti į spaustuvę, o aš be­ veik kasdien vis dar grįžtu prie rankraščio, čia ką nors pa­ taisydamas, išbraukdamas, prirašydamas, čia pasidžiaugdamas kokia savo užfiksuota gyvenimo detale, o čia smarkiai nusivildamas ir susigrauždamas... Štai einu prie galo su trečia kny­ ga, kuri lyg ir sudaro dalį mano ir mano kartos gyvenimo, ir juo toliau, juo labiau man atrodo, kad padaryta visa tai labai blo­ gai, silpnai, nevykusiai... Ir maudulys širdį ėda, ir nėra kuo nusiraminti < ...> . Tiesą sakant, tai mano amžina bėda — kol rašau ką nors naujo, esu patenkintas, o kai baigiu,— mane pra­ deda kamuoti abejonės, nepasitenkinimas, įtūžimas prieš patį save..." 1969 metais nuvažiavęs į Palangą, sutikau jį kažkokį susigraužusį, siel­ vartingą. — Rudenį, žiemą nors ir gerai jau­ čiaus, bet... rašymui energija, kūry­ 122

binis „šišas" kaskart rečiau beatei­ na! — atsiduso. Kitądien užsukau, taip pat nelin­ ksmas. Išėjome į vilutės pašalę, su­ sėdome.

— Kartais liūdna pagalvojus, kad gyventi liko nebedaug,— kalbėjo,— kad nepadaryta tiek, kiek maniau padaryti. Liūdna, sunku. Bet kai apsižvalgai aplink, kai pasvarstai, jog daugelis gal nė pusės tiek ar visai nieko nepadarė, kiek jauni būdami svajojo padaryti, jog ir gyventi bu­ vo jiems daug sunkiau — visokį rū­ pesčiai, vargas dažnai pjovė, tai vėl raminiesi. Juk mano gyvenimas ne­ buvo toks tuščias, beprasmiškas. Daug ir gražaus jame patyriau, švie­ sių valandų mačiau, na ir padariau šį tą, kiek išgalės leido. Tai ko man daugiau reikia? Juk su saule iki šiol dar niekas negyveno ir negyvens — tai nepakeičiamas gamtos dėsnis... Palūkėjęs tarė: — Ar žinai ką,— pavažiuojame ku­ rią dieną į Žemaitiją. Pavyzdžiui, į Telšius, į Plungę, Platelius. Juk įdo­ mu būtų ir naudinga, ar ne? Mane labai pradžiugino toks pa­ siūlymas. Žemaitija jau nuo jaunys­ tės buvo mano pamiltas kraštas. Mo­ kiniu būdamas visą ją pėsčias esu išvaikščiojęs. Tie vingiuoti keliai ke­ leliai, tie pakelių miškai, giraitės, tos kalvos, tos senos seniausios žemaičių sodybos, numai nuolaidžiais stogų galais. Ir žmonės — jauni ir seniai žili — santūrūs, susimąstę, minkštais žvilgsniais... Dažnai man kildavo no­ ras dar kartą nuvykti į Žemaitiją, pamatyti tas vietoves, kurias prieš penkiasdešimt metų apkeliavau, įeiti į seną žemaičių numą, pakalbinti jo šeimininką-— išminčių. O gal labiau­ siai— į aukštą kalną Šatriją ar Med­ vėgalį įlipti, dar kartą nuo jų vir­ šūnių pasižiūrėti į taip mielas, bal­

kšva miglele nusidriekusias Žemai­ čių krašto tolumas. Sutarta nutarta. Vieną dieną Ven­ clova, M. Meškauskienė, aš ir ma­ no žmona išvažiavome. Bet tokiodžiaugsmo, apie kokį buvo svajota, nepatyriau. Mat diena pasitaikė ap­ siniaukusi, pūtė šaltas vėjas, pro­ tarpiais lijo. Greit pasijutau pavar­ gęs, galvą pradėjo skaudėti. Mūsų. moterys irgi ne žvaliausios atrodė. O jau mielas mūsų bičiulis Venclo­ va mane net ir išgąsdino. Iš pradžių šnekėjo, juokavo — rodėsi, geriau nusiteikęs nė negalėjo būti... bet ei­ name prie Germanto ežero, staiga jis stabtelėjo ir įsidėjo tabletę į bur­ ną. Supratau — su širdimi negerai. Pastovėjo, pastovėjo išraudonijęs ir vėl eina kaip niekur nieko. Ačiū die­ vui! Prie ežero suoliukas, susėdome,— vėl kalbina moteris. — Na ką, ar gražu? Ežeras buvo tamsus, tiesiog juo­ das, bangavo, šniokštė — ir tuo sa­ votiškai gražus. Aš stebėjaus jo ramumu, mokė­ jimu laikytis net tokioj kritiškoj svei­ katos būklėj. Paskui nuvažiavę į Plungę, eina­ me parku, moterys kiek pirmiau šnekėdamos. Suspartiname žingsnius ir mes. Staiga jis ir vėl sustojo, ir vėl skubiai tabletę į burną. Ir išrau­ do kaip ugnis. Jo balti plaukai iš karto lyg pasišiaušė, visas lyg pasi­ davė. — Gal nesivysime mes jų. Geriau atsisėskime,— tarė, slinkdamas prie suoliuko. m

Atsisėdome. Jis tyli. Ir aš neži­ nau, ką kalbėti. Man rodosi, kad ir alsuoja jis sunkiau. — Tikrai gražu čia pasėdėti! — iš­ spaudžiau lyg nesava burna. Bet matau, jo raudonumas nebe toks aštrus. — Tai gal eisime?-— pakildamas tarė.— Jeigu per daug atsiliksime... paskui jos mūsų ieškos. Vėl pralinksmėjęs, šneka, vėl tartum nieko nebūtų atsitikę. Grįžęs pasakiau savajai. O ši: — Tu iš jo pavyzdį turėtum imti. J u k jeigu tau būtų taip buvę, tai nežinau, ką būtų reikėję daryti. Nesiginčijau. Per visą netrumpą mūsų su Venc­ lova bendravimo laiką niekad ne­ girdėjau, kad jis būtų apie kitus ne­ gražiai pakalbėjęs, ką nors niekinęs ar pykęs ant ko. Tik kai kada mė­ go pasišaipyti iš kito ydų. Bet švel­ niai. O kitų pasisekimais džiaugda­ vosi. Dažnai džiaugdavosi mūsų kul­ tūriniais laimėjimais, žmonių gero­ vės kilimu. Kartą papasakojau, kad buvau gimtose vietose, kad tėviškės kaimo nebegaliu pažinti — mūrinis baigia pasidaryti, asfaltas, jauni so­ deliai, mano jaunystės draugai vals­ tiečiai giriasi, kad Titoniai (gimtasis sodžius) niekad taip gerai negyveno kaip dabar. Venclova tiesiog nu­ švito. — Tikrai — labai malonu man iš jūsų tai girdėti! Jis džiaugėsi, kad aš tai matau, kad gėriuos. O juk nemaža esą tokių, kurie tarybinėje santvarkoje nieko teigiamo nemato ir nenori matyti, kurie temoka neapkęsti, viską niekin­ ti ir plūsti. 124

Tais metais man už romanų trilo­ giją buvo paskirta Respublikinė li­ teratūros premija. Palangoj tos dienos rytą laikraš­ čių dar nebuvau skaitęs. Vos tik po pusryčių štai ir ateina jis. — Na, bičiuli mielas, duok ranką, Respublikinės premijos jau seniai jūs buvote vertas. Iš visos širdies svei­ kinu ir džiaugiuos! Mačiau, kad jis nuoširdžiai tai kalbėjo. Po kelių dienų išgirstu: Venclova nesveikuoja. Skubu aplankyti. — Serga,— sutikusi patyliais šna­ bžda Venclovienė,— tris keturias die­ nas gydytojas liepė nesikelti.— Šna­ bžda, o jos lūpos dreba. Įeinu pas jį — linksmas. — Matai, truputį sunegalavau. Bet tai niekis — ryt poryt kelsiuos. Tur­ būt saulės kiek per daug būsiu ga­ vęs. Kaip jūs laikotės? Kas girdėti? Bet jau man pažįstamas jo veido raudonis sakė, kad ne vien saulė kalta. Ir Venclovienės akyse slypin­ tis rūpestis tą patį bylojo. *

*

*

Iškilmingame Vaižganto minėjime jis pirmininkavo. Atrodė žvalus, lin­ ksmas. Kvietė į svečius. Kitądien už­ ėjome su žmona. Butas erdvus, švie­ sus, daugybė knygų, visokių meniškų daiktų. Patenkintas rodė juos, pa­ sakojo, kurie jam dovanoti, kurie paties įsigyti. Venclovienė nors atrodė linksma, bet akyse ir tada slypėjo susirūpi­ nimas. — A r jūs vakar nepavargote? — klausė ji mane.— Antanas taip pa­ vargo, kad vos namo parėjo. Šian-

dien nieko. Bet nuo visokių susirinkimų ar minėjimų jau turbūt reikės jam atsisakyti.

Grįžęs į Kėdainius, po mėnesio a r po dviejų gavau jo laišką jau iš Iigoninės.

„Nieko tragiško nėra, mano savijauta padori — kaip papras­ tai priiminėju strofantiną. Kitą savaitę tikiuos iš čia išeiti ir keliauti namo — į Petro Cvirkos gatvę. Nors ruduo nepastovus, orai nuolat keičiasi, bet aš šį rude­ nį jaučiaus ir jaučiuos žymiai geriau negu pernai. Be kita ko, gera kūrybinė nuotaika. Džiaugiuos, kad Jums patiko kai ku­ rie mano eil. „Pergalėje" N. 11. Dabar jų pasirodė dar „Kult. barų" N. 11 ir bus kitur („Nemuno" N. 12, „Švytury"). Prira­ šiau aš jų tiek, jog drąsiai galvoju apie naują rinkinį ar rin­ kinuką (50—60 eilėraščių)." Nuostabus žmogus! Ligoninėj, vartoja strofantiną, o nuotaika gera, Skaitau laišką toliau:

kūrybinga...

„Aš nuolat galvoju, kaip greta kitų darbų Jums svarbu būtų parašyti atsiminimus. Puikus atsiminimų gabalas apie P. Cv. eina mano (ir kitų) redaguotoje knygoje „Atsiminimai apie Petrą Cvirką" < ...> . Svarbu mums surinkti ir išleisti atsimi­ nimus ir apie kitus mums brangius mirusius rašytojus — ne tiek mums, kiek ateinančioms kartoms. Ir esu tikras, kad Jūs čia galite įdėti labai vertingą savo indėlį. (Ats. apie P. Cv. ti­ kriausiai pasirodys dar prieš Naujus metus, kaip ir didžiulis J. Basanavičiaus tomas — irgi nepaprastai įdomus.) Kitais me­ tais „Lituanistinėje bibliotekoje" norime išleisti Valančių (2 tomai) — duodami tik šių dienų rašybą, o palikdami visą jo turtingą žemaitišką žodyną, sintaksę ir kt. Čia įeis (II t.) ir „Žemaičių vyskupystė", ir geriausieji gabalai iš „Zyvatų šven­ tųjų" (stilistiniu atžvilgiu). Kaip matote, mūsų kultūros geriau­ sieji darbai pamažu kaupiasi į vieną vietą, kad naujosios kar­ tos jų neužmirštų ir iš jų mokytųsi mylėti savo gimtąją kalbą, suprasti praeitį ir kurti gražesnę ateitį. Su malonumu perskaičiau „Kult. baruose" „Gimtojo lizdo šilimą"— ir savo mintimis, ir forma tai iš tikrųjų šiltas kūrinė­ lis ta tema, apie kurią ir aš ką tik kalbėjau. Visais būdais mes turim auklėti naują žmogų — be senovės prietarų, bet padorų, gerai suvokiantį, kas gera ir kas bloga, kuo žmogus gali ir turi būti gražus," 125-

r Kitame laiške džiaugiasi, kad iš­ ėjo Šatrijos Raganos dvitomis, kad kitais metais bus išleista A. Bara­ nausko poezija, kad „daug kas mūsų kultūroje atsistoja į savo vietą — auga toliau". Ir prie to dar priduria:

„O mūsų priešai anapus Atlanto įti­ kinėja, kad mūsų, čionykščių kultū­ ros darbuotojų, tikslas — kuo grei­ čiau pribaigti mūsų tautelę". Bet ligoninėj buvo ir sunkesnių nuotaikų.

„...Daug vaikščioju parke,— rašė jau 1970 metų pavasari,— galvoju, daug ką atsimenu. Kartais būna liūdna, kad gyveni­ mas eina į galą, ir aš dažnai save klausiu, ar prasmingai jį pragyvenau. Atsakymų yra ir šiokių, ir tokių..." Apie tai jis man ne kartą kalbėjo... Dažnai parašydavo, ką skaito,

kartais pasiūlydamas ir man perskaityti.

„Dirbti nieko rimtesnio negaliu, bet dėlto nemaža skaitau — iš naujo perskaičiau Dostojevskio „Biesus" (velniškai aštri se­ nosios Rusijos kritika! „Revoliucionieriai" man pasirodė pa­ vaizduoti karikatūriškai, neįtikinamai, bet kritika gili ir pik­ tai." Kitame laiške: „Rekomenduočiau ir Jums (jei leidžia akys) perskaityti V. Katajevo „Святой колодец" ir „Трава забвенья". Tai „mo­ derniškai", bet labai talentingai parašyti kūriniai — pirmasis daugiau apie save, Ameriką ir kt., o antrasis — apie I. Buniną ir V. Majakovskį." Dar kituose: „Paskutiniu metu turėjau retą malonumą, iš naujo perskaitydamas Akselio Miuntės „Legendą apie San-Mikelę". Tą kny­ gą buvau kadaise skaitęs lietuviškai, silpnai išverstą Povi­ laičio. (Dabar skaičiau rusiškai.) Jau seniai nebuvau turėjęs tokio malonumo. Didelio talento rašytojas, gydytojas, žmogus, daug matęs ir patyręs, parašęs knygą, kupiną meilės žmonėms, žvėrims ir paukščiams, ir parašęs taip, jog daugelis puslapių visam laikui įsirėžia ir į atmintį, ir į širdį. Puiki knyga!" ,,< ...> Palangoje skaičiau nuostabiai įdomius 2iulio Renaro „Dienoraščius" (o dar Vilniuje brolių Gonkūrų „Dienoraš­ čius"). Tai aštraus, skeptiško proto, didžiai mylinčio gyvenimą užrašai, aforizmai, samprotavimai apie gyvenimą, gamtą, save, literatūrą." 126

„ < ...> Skaitau vakarais labai tragišką Periušo knygą apie Sezaną. Kiek žmonės iškentėjo, kol surado savo meninį kelią ir pripažinimą! Tiesiog reikia stebėtis, ką padaro tikėjimas savimi ir atkaklumas!" „...Džiaugiuos gavęs vienutę — čia perskaičiau du tomus L. Tolstojaus dienoraščių — reto įdomumo knygas! Tai tikrai, anot Bodlero, apnuoginta žmogaus širdis, drauge genijaus ir labai silpno žmogaus... Šitos knygos mane daug ko pamokė ir atskleidė Tolstojaus dar daug to, ko aš nežinojau, jis man padėjo geriau suprasti ir save patį, ir savo uždavinius šiame nepastoviame pasaulyje..." Laiškas, rašytas jau 1971 metais: į t [ [ į f į 1

„Daug tikiuos iš Jūsų atsiminimų — nemaža jų epizodų man jau iš pasakojimų įstrigo į atmintį. Ir nereikia atidėlioti. Dabar matau, kad jeigu aš šį darbą būčiau atidėliojęs ligi šio laiko — vargu jau savo knygas būčiau parašęs — kasmet vis mažiau sveikatos ir energijos. Todėl būtų gera, jei tikslą parašyti atsiminimus laikytumėt uždaviniu N 1,— neabejoju, kad Jums jie tikrai pavyks. Juk kaip puikiai savo metu parašėte apie Salomėją ir Petrą!"

Ir paskutiniai jo laiškai. Pirmas laiškas: „Vilnius, 1971.111.24 Brangus Bičiuli, Jūsų mielą laišką gavau ligoninėj, kur esu nuo š. m. kovo 1 d. Vienas momentas čia buvo kritiškas — suspėjau pagal­ voti, kad viena koja jau danguje (tai juokais). Dabar būklė gerokai pagerėjo. Kaip matote, mano liga neduoda man ra­ mybės. Bet aš stoiškai galvoju — kuo aš geresnis už kitus, kurie kenčia įvairias ligas? Ir prieinu išvadą, kad kančia žmo­ gaus neišvengiamas palydovas — kančia fizinė, o kartais ir psichinė. Be kančios gyvenime nieko gero negimsta. Net kū­ dikis jau gamtos priverstas gimti kančiose. < ...> Čia daug laiko ko nors rimtesnio dirbti negaliu, to­ dėl daug galvoju „amžinaisiais klausimais" < ...> . Ne per daug linksmos šios mintys. Skaitau apie Dostojevskį (tai vi­ sada man įdomu) Grosmano knygą, kartoju kai ką Hamsuno ir džiaugiuos, kad ne viskas sutrūni drauge su žmonėmis — gyvas lieka jų žodis, alsavimas, dvasia.

Dėkui už gerus žodžius apie mano paskutinę knygutę. Apie ją gaunu nemaža gerų laiškų net ir iš nepažįstamų < ...> . Sveikinkite Jūsų brangią draugę mano žmonos ir mano var­ du, o Jūs, bičiuli, būkite, tvirtas ir kaip visada kūrybingas. Bučiuoju. Jūsų A. Venclova." Antras laiškas: „Vilnius, 1971.IV.5. Brangus Bičiuli, Teberašau Jums iš ligoninės. Pirmiausia noriu nuoširdžiai padėkoti už du paskutinius Jūsų laiškus, tokius įdomius ir tu­ riningus. Su E. Matuzevičiaus recenzija aš daug kur sutinku, nes man atrodo, kad jis mane suprato. O juk dažnai esti, kad recenzentas rašo net nepamėginęs į knygą įsigilinti ir jos su­ prasti. Dėkui ir už laišką, kuris labai susišaukė su mano ligo­ ninės nuotaikomis dėl „amžinųjų klausimų", kuriuos tam tik­ ru metu sprendžia kiekvienas žmogus ir niekad neišspren­ džia... Labai ačiū ir už „Apyniai kvepėjo". Perskaičiau jos jau daugiau kaip pusę. Jūsų apsakymai — maži gyvenimo gaba­ liukai, geri tuo, kad parašyti be pretenzijų pritrenkti skaity­ toją, paprasti ir meilūs. Jų didelė teigiamybė — turtinga ir gra­ ži kalba, prismaigstyta, matyt, gimtosios tarmės žodžių ir po­ sakių. Apsakymuose daug nuskambėjusios jaunystės atbalsių, kurie tegu kartais ir kiek sentimentalūs ar naivūs, bet visada nuoširdūs ir malonūs. Ligoninėj su dideliu džiaugsmu iš naujo perskaičiau K. Hamsuno „Misterijas", „Paną", „Po rudens žvaigžde", ir Jūsų knyga man kažkuo pratęsė tą mielą įspūdį, kurį paliko šis didelis rašytojas. Ačiū Jums! Man vis neleidžia išeiti iš palatos, nebent į balkoną, jeigu šilčiau. Savijauta nebloga, bet gydytojai kraipo galvas ir ne­ leidžia man judėti, kažką rasdami mano širdyje. Tai gana įkyru, bet iš jų globos pabėgti negaliu. Atleiskit, kad laiškas trumpas ir nei šioks, nei toks. Atpra­ tau rašyti. Geriausi linkėjimai mielajai draugei Paukštelienei ir Jums. Jūsų visada A. Venclova" 328

IX trečias laiškas: „Vilnius, 1971.IV.15 Brangus Bičiuli! Vakar baigiau skaityti Jūsų knygą „Apyniai kvepėjo" ir negaliu susilaikyti dar Jums neparašęs apie ją keleto žodžių. Juo toliau ją skaičiau, juo ji mane labiau pagavo savo gyve­ nimiška teisybe, gyvenimiškais charakteriais ir detalėmis, juo sunkiau buvo nuo jos atsitraukti. Ypačiai antroji knygos pusė parašyta su tuo Jums būdingu pastabumu, įdomiais, tikrai gyve­ nimiškais ir liaudiškais charakteriais. Kiekvienas apsakymas pa­ našus į mažutį romaną — taip ir galvoji, kad jeigu būtų leidęs laikas ir kitos aplinkybės, iš kiekvieno jų nesunkiai būtumėte išvystęs romaną. Ir kiekvienas Jūsų vaizduojamas žmogus nu­ pieštas su ta šiluma, kuri tokia būdinga visoms Jūsų kny­ goms. Sunku išskirti gerus ir geriausius apsakymus — tai dau­ giau būtų skonio reikalas. Šiaip ar taip, ir čechoviškas „Ra­ dijas", ir „Jaunų dienų draugas", ir „Giedorius Kembrė", ir visi kiti apsakymai ligi knygos galo kupini meilės žmonėms, ir visi jie man labai patiko. Rodos, praeitame laiške jau mi­ nėjau, kad knyga gera ir tuo, kad joje nėra „moderniškų" pretenzijų bei „čvierijimosi", kuo, deja, pasižymi ne vienas netgi kartais ir talentingas vieno kito mūsų jaunųjų novelistų kūrinėlis. Taigi manau, kad galiu Jus, brangus drauge, nuo­ širdžiai pasveikinti su dar viena puikia knyga ■— šilta, protinga, humaniška. Aš čia rašyti nieko nesugebu, nors galvoje kartais šmėkš­ čioja, rodos, ir neblogos mintys. Kaip minėjau, skaitau Hamsuną, perskaičiau didelę Grosmano knygą apie Dostojevskį, kurioje radau daug sau žinomo ir šį tą naujo. Labai norisi namo, ir tikiu, kad po kokių 10 dienų ten parsirasiu. Čia mane lanko daugelis draugų — Baltušis, Paleckis, Kor­ sakas, Būtėnas, S. Gira su žmona ir kt. Kasdien daug valandų pas mane praleidžia mano geroji Eliza < ...> . Taigi nenuo­ bodu — dienos bėga greitai. Širdingai apkabinu abu Jus, mano gerieji! Jūsų A. Venclova" Perskaitęs pajutau, kad ir aš ne­ delsdamas turiu jį aplankyti. Nepai­ sydamas sveikatos, kuri rudenį ir pa­ vasarį visada man šlubuoja, išvažia­ vau. S- 1582

Nueinu į ligoninę, vienutėje, bal­ tame kaip sniegas patale guli iš pa­ žiūros, rodos, sveikut sveikiausias. — A-a, sveikas... apie jus šiandien aš kaip tik pagalvojau. 129

Pasisveikinome. — Jūs gerai atrodote,— sakau. — Atrodau, o gydytojai iš ligoni­ nės neišleidžia. — Po įtempto darbo gydytojai, matyt, nori, kad pailsėtumėt. Užsiminiau apie „Vakarinę žvai­ gždę". — Per tokį trumpą laiką parašy­ t i — ir gerai parašyti — juk kiek tai pareikalavo energijos! Jis nieko neatsakė. — Žinoma, tai daug prisidėjo prie jo negalavimų,— pritarė Venclovie­ nė.— Per pastaruosius metus Anta­ nas ypač daug ir įtemptai dirbo. Žvilgtelėjus čia į vieną, čia į kitą, man šmėstelėjo vaizdas, kai prieš trisdešimt trejus metus lankiaus Klai­ pėdoj jaukiame jų butelyje. Kokie jauni, gražūs ir kokie laimingi abu jie tada buvo. O dabar... Bet liga ir ją lydintis sielvartas ne­ išvengiamai ateina kiekvienam ir nieko nesigaili. Nors nusiteikęs, ro­ dos, jis buvo ne kaip sunkus ligo­ n is — šypsojosi, kalbėjo, klausinėjo, kaip aš laikaus, kaip žmona, dukros laikosi, ką dabar po „Apynių" aš už­ simojęs rašyti, ar atsiminimus rašau. — Nereikia delsti! Jūs iš rašytojų beveik vienas likote, kuris anuos lai­ kus gerai atsimena. Gricius atsime­ na, bet jo sveikata jau pašlijus. — Reikia rašyti,— sakau,— pran­ cūzai ir ant Panteono Paryžiuje už­

rašę, kad „Prancūzija gyva savo mirūsiais"... Klausia, ar reikalus dėl buto Viiniuje jau susitvarkęs. Pasakiau, kad žiemosiu jau Vilniuje. — Tai labai gerai! Galėsim daž­ niau susitikti, bendrauti. Užėjo Junčas-Kučinskas, laišką jam nuo kažko atnešė, linkėjimus. Aš žvilgtelėjau į laikrodį, į Venclovie­ n ę — bijojau, kad per ilgai neužsi­ sėdėčiau, neprivarginčiau ligonio. Kučinskas atsistojo eiti, atsistojau ir aš. — Ar ir tu, Paukšteli, jau išei­ ni?— jo žodžiuose kažkoks liūdnas priekaištas, kad aš nė nepajutau, kaip vėl atsisėdau. Pabuvęs dar gal penkiolika minu­ čių, pakilau atsisveikinti. Apsikabinom, pasibučiavom. — Lik sveikas — ačiū, kad užėjai. Išėjau patenkintas, kad aplankiau gyvenime tiek daug šilumos man ro­ džiusį sunkiai sergantį bičiulį, bet kartu ir liūdna buvo. Atsisveikinau su juo taip pat, kaip paskutinį kar­ t ą — su savo mokytoju ir bičiuliu V. Mykolaičiu-Putinu. Ir... lyg patamsė­ jo man akyse... ...Ėjo praėjo viskas — ir jaunos dienos, ir užmojai drąsūs, svajonės... ir bičiulystė mūsų šviesioji — beliko tik prisiminimai, kaip vakaro saulės paskutiniai blykčiojimai.

GYVENIMO VERPETUOS

Valerijus Kirpotinas KELETAS ŽODŽIŲ APIE ANTANĄ VENCLOVĄ 1940 metais TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pirmą kartą daly­ vavo trijų Pabaltijo respublikų — Lietuvos, Latvijos, Estijos — deputa­ tai. Kiekvienoje delegacijoje buvo rašytojų, beje, žinomų ne tik savo res­ publikoje, bet ir Tarybų Sąjungoje. Atvykusių rašytojų deputatų garbei Maskvos valdyba „Metropolio" vieš­ butyje surengė banketą. Kol susipažįsti, susiorientuoji, vi­ sada šiek tiek varžaisi, bet tai greit praėjo. „Tamada" Fadejevas, suge­ bėjo išjudinti ir suvienyti dalyva­ vusius. Buvo siūlomi tostai, sakomos kalbos. Savo kalbą prisimenu. Aš paaiškinau, kokių jau grynai litera­ tūrinių pasekmių turi mūsų naujų plunksnos brolių įstojimas į tarybi­ nių rašytojų šeimą. „Mes jūsų kūrybą versime, ir jūs iš savo nesenos patirties negalite net įsivaizduoti, kokiais didžiuliais tiražais ją leisime. Rusų kalba su jumis supažindins visų Sąjungos tautų skaitytojus. Ir negana to. Per rusų kalbą su jumis susipažins ir visame pasaulyje. Jūs ne tiktai jau­ site įtaką, jūs patys veiksite visų tarybinių literatūrų, taip pat rusų, raidą, ir šio poveikio jėga bus sąly­ gojama tik jūsų talento. Socialisti­ nio lenktyniavimo perspektyvos vi­ 132

siems prieinamos lygiomis teisėmis, nepaisant kiekvieno jūsų atstovauja­ mos tautos dydžio." Mūsų svečiai ėmė šypsotis, pagy­ vėjo. Kalba buvo, matyt, nelaukta, bet maloni, žadanti perspektyvą ir svarbiausia — visai realią. Koks gi rašytojas nesvajoja apie nuolat gau­ sėjantį skaitytojų būrį, apie didė­ jantį savo poveikį literatūros pro­ cesui! Prie manęs priėjo Antanas Venc­ lova ir Kostas Korsakas. Čia mes pirmąkart susipažinom, abu buvo skaitę kai kuriuos mano straipsnius. Ypač Korsakas, taip pat kritikas ir literatūros mokslininkas. Įdomu pa­ žymėti, kad paklausti, kokia tarybi­ nė beletristikos knyga labiausiai su­ domino lietuvių skaitytojus, jie pa­ minėjo Panfiorovo „Bruskus" (1-mą ir 2-rą dalį). „Bruskai", regis, dėl cenzūros draudimo nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Bet Lietuva valstie­ čių kraštas, ir tie, kas mokėjo ru­ siškai, susidomėjo knyga apie kolek­ tyvizaciją. Karo metais A. Venclova, K. Kor­ sakas ir kai kurie kiti lietuvių ra­ šytojai gyveno Maskvoje. Į karo pabaigą, kai mano šeima grįžo iš evakuacijos, mes susitikdavome ga­ na dažnai.

Rašytojas Šimkus gyveno Otdycho stotyje, vasarnamyje, palei Ka­ zanės geležinkelį. Otdyche ir aš tu­ rėjau vasarnamį, gana primityvų, be patogumų. Jame buvo galima gyventi tik vasarą, o žiemai jis be­ veik netiko. Venclova drauge su Korsaku ieš­ kojo užmiesčio namo Salomėjai Nė­ riai. Aš mielai sutikau užleisti savo namelį, tačiau kaip reikiant jį ap­ žiūrėję pripažinom, kad nuolati­ niam gyvenimui jis netinka. Bet Venclovai ir Korsakui prašant, na­ mą užleidau Drazdauskui (kritikui ir redakcijos darbuotojui). Drazdauskas pasirodė gerai gebąs prisitaikyti prie sunkių buitinių są­ lygų, gėrybė aplinkui buvo miš­ kas — malkos ranka pasiekiamos. Šitame name Drazdauskams gimė kūdikis, jie jį sėkmingai augino pir­ muosius pačius sunkiausius mėne­ sius, tai mane, prisimenu, ir stebi­ no, ir graudino. Venclova ir Korsakas gyveno, jei­ gu neklystu, Lietuvos atstovybėje Vorovskio gatvėje (iki Spalio revo­ liucijos tas namas priklausė Ju r­ giui Baltrušaičiui). Keletą kartų aš su Venclova vai­ kštinėjau krantine palei Maskvos upę, aplink Kremlių. Pranašavau, kad, išvadavus Lietuvą, jis užims aukštą postą ir teks jam, kaip tada Maskvoje buvo įprasta, savo tar­ nyboje užsisėdėti ligi vidurnakčio. Antanas suprato, kad juokauju, ta­ čiau vis dėlto pusiau rimtai ėmė jaudintis: jis nemėgo dirbti įstaigo­ se ir bemiegio naktinio raštinės dar­ bo negalėjo įsivaizduoti be siaubo. Pirmiausia jis buvo rašytojas, poe­

tas, mėgo dirbti nereglamentuojamą darbą ir, be to, dieną. A. Venclova, kaip ir K. Korsakas, rūpinosi lietuvių literatūros populia­ rinimu periodinėje rusų spaudoje. Jie daug pasakodavo apie šiuolaiki­ nius lietuvių rašytojus. Dera pažy­ mėti jų kuklumą — mažiausiai kal­ bėdavo apie save. Be jokio vulgarizavimo, į kurį buvo linkę kai kurie literatai, jie man papasakojo apie Krėvės-Mickevičiaus likimą. Jų paskatintas parašiau apie lie­ tuvių rašytojus keletą straipsnių bei recenzijų. Tai diktavo to meto būti­ nybė — jų iniciatoriai buvo patys lie­ tuviai, tarp jų taip pat ir Antanas Venclova. Lavrušino skersgatvyje, kur aš ta­ da gyvenau, gyveno Johanesas Becheris, žymus vokiečių poetas. Kar­ tą, išėjęs į gatvę, jį sutikau vaikš­ čiojantį. Nuėjome kartu Kremliaus krantine, ir nežinau, kokia dingsti­ mi prašnekome apie Nyčę. Nyčė, kaip tai visada esti, buvo traktuoja­ mas įvairiai. Becheris, matyt, Nyčę vertino kaip gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo skelbėją. (Pas mus taip į Nyčę žiūrėjo Veresajevas.) Nesiimu charakterizuoti Becherio požiūrio — jis beveik visu keliu mane klausinė­ jo, pateikdamas vis naujų klausimų. Susitikęs toje pačioje krantinėje Venclovą, aš jam papasakojau šį epi­ zodą. Pasakojimas Venclovą nelauk­ tai sudomino, tiesa, jis domėjosi ne Nyče, o Becheriu. Literatūros reikalų verčiamas ke­ letą kartų lankiausi Vilniuje. Po A. Ždanovo kalbos apie žurna­ lus ,,Zvezda" ir „Leningrad" Fadeje133

vas mane paprašė, kad nuvykčiau į Lietuvą. Atvažiavau laiku. Sąjungos valdyboje radau didelę rašytojų grupę (Venclovą, Šimkų, Korsaką, Baltušį ir kt.), rengiančius visuotinį susirinkimą ir nustatinėjančius kiek­ vieno dalyvavusiojo klaidas ir kal­ tes. Aš pasakiau paprastai: reikia kritikuoti tiktai tuos, kurie iš tiesų darė klaidų, primesti klaidų niekam nereikia. Susirinkimas praėjo sėk­ mingai: svarstymai nukrypo į aktu­ aliuosius literatūrinės politikos ir li­ teratūros teorijos klausimus. Antras susirinkimas vyko Kaune. Tada daugelis rašytojų dar nebuvo persikėlę į Vilnių. Į Kauną mane ly­ dėjo Venclova ir Korsakas. Važia­ vome automobiliu. Vakare, grįžtant atgal, jis sugedo. Mano šeimininkai šiek tiek jaudinosi, žinoma, ne dėl savęs, o dėl svečio. Kalbėjo, kad miškuose dar siaučia įvairūs „nepri­ baigti mušti". Plentas buvo tuščias. Po kurio laiko mus „pavijo" plonlenčių prikrautas sunkvežimis. Ma­ no bendrakeleiviai su jo vairuo­ toju žvaliai lietuviškai pasikalbėjo, ir mes užsiropštėme ant piramidės viršaus. Nuotykis mus linksmino. Juoka­ vau: „Man tai kas, aš žurnalistas, pats dievas liepė patekti į visokias netikėtas situacijas, o jums, garbin­

gam valstybės veikėjui, nedera įva­ žiuoti į Vilnių gulinčiam ant plikų lentų krūvos, kuri gali kaipmat iš­ irti". Venclova atsikirtinėjo: „Koks aš valdininkas, man ir dabar mergi­ nos labiau patinka ne dėl padėties, o dėl grožio". Aš gimiau Lietuvoje. Būdamas 7—8 metų, maždaug tokių pačių vaikėzų kompanijoje, be tėvų leidi­ mo, nukeliaudavau prie Puntuko ak­ mens. Prie jo nebuvo nei privažiuo­ jamo kelio, nei praminto tako, nuo ledynmečio jis gulėjo miškų tanky­ nėje. Apie akmenį girdėdavom pa­ sakų. Mes tikėjom, kad tokiose uo­ lose ir randama aukso, suprantama, žiedų, raktelių ir netgi laikrodžių. Dabar mes prie įžymiojo akmens automobiliu privažiavome geru plen­ tu, aplinkui jį plytėjo iškirsta aikšte­ lė, kopėtėlėmis galėjome užlipti ant jo viršaus. Akmuo jau buvo tapęs pa­ minklu dviem lietuvių lakūnams, žuvusiems perskridus Atlanto vande­ nyną. Prisipažinsiu, nusivyliau — se­ na romantiška uola man labiau pati­ ko. Bendrakeleiviai tik nusišypsojo. Antanas Venclova atrodė ramaus būdo žmogus, mažakalbis, kitiems dėmesingas ir gera linkintis, galbūt šiek tiek flegmatiškas. Truputį gali­ ma buvo jausti jo valstietišką kilmę, ir tai man patiko.

Maksimas Tankas Mano bibliotekoje yra keletas An­ tano Venclovos knygų, kurias ir aš, ir mano namiškiai jau ne kar­ tą perskaitėme. Vienoje įrašas: 134

„Brangiajam draugui Maksimui Tan­ kui draugiškai ir su meile. 1958.05.12. Lietuvių literatūros savaitė Baltaru­ sijoje", o kitoje: „...Prašydamas pri*

^*1

..

imti šią keistą knygą, Vilnius, 1969.01.15". Šita „keista" knyga An­ tanas pavadino nuostabius savo at­ siminimus „Jaunystės atradimas", knygą, kurioje teisingai kaip veid­ rodyje atsispindi ir laikas, ir gyve­ nimas, ir nelengvi savo pašaukimo, kelio į literatūrą ieškojimai. O šito kelio pradžia siekia jau to­ limą ketvirtąjį dešimtmetį. Tada aš apie Antaną Venclovą, kaip ir apie S. Nėrį, P. Cvirką, pirmąkart išgir­ dau iš savo draugo Jono Karoso, su kuriuo dirbau pogrindyje Vilniuje ir kuris turėjo iš Kauno gautus anti­ fašistinio žurnalo „Trečias frontas" numerius. Tada jis mane ir supažin­ dino su šito žurnalo turiniu ir su Antano eilėraščiais, įėjusiais į jo pirmąjį rinkinį „Sutemų skersgat­ viuos". Kai kuriuos iš jų net keti­ nau išversti, nors ir nebuvo vilties, kad drakoniškomis lenkų cenzūros sąlygomis juos galėsiu išspausdinti, nes pažangiuosius leidinius, ir ypač lietuviškus ir baltarusiškus žurnalus bei laikraščius, leisti buvo drau­ džiama. Pirmą kartą su Antanu teko laimė susitikti jau Tarybų Lietuvoje, kai atvažiavau į Vilnių pasiimti savo žmonos bute paliktų knygų ir rank­ raščių. Pamenu, tada su juo nuvykau į Kauną, ten susipažinau su L. Gira, P. Cvirka, J. Marcinkevičiumi ir ki­ tais lietuvių rašytojais. Kiaurą nak­ tį draugiškai šnekučiavomės ragau­ dami prancūzišką vyną, paliktą kaž­ kokio į užsienį pabėgusio prekybi­ ninko, savininko tų puikių rūmų, kuriuose tada buvo įsikūrusi Lietu­ vos rašytojų sąjunga.

Prieš karą su Antanu aš buvau susitikęs Minske J. Kupalos jubilie­ juje, kuriame, skelbdamas ugningą tostą, Antanas rankos mostu nub­ loškė nuo įspūdingo jubiliejinio tor­ to bokštą, padarytą iš kremo. Su šiuo tortu buvo susijusi dar viena žaisminga istorija: kažkodėl J. Kupala užtruko namuose, ir tuometinis Baltarusijos CK sekretorius P. Ponomarenka klustelėjo M. Lynkovą: — O kur jubiliatas? Čia pat stovėjęs Litfondo direkto­ rius, manydamas, kad kalbama apie jubiliejinį tortą, kurio ant stalo dar nesimatė ir už kurį jis buvo atsa­ kingas, atsakė visus apstulbinda­ mas: — Jis dar krosnyje... Tais metais jubiliejai būdavo re­ tenybė. Vieno mūsų žymaus tuo­ metinio poeto šventė net literatūri­ nio darbo dešimtmetį. Ir Kupalos jubiliejus tęsėsi ištisą savaitę. Die­ na iš dienos atidėdavo svečių išvy­ kimą, mūsų geležinkelio bilietus pra­ tęsdavo. Atsisveikinimo vakarą sve­ tingoji namų šeimininkė Vladislava Francevna visus svečius, taip pat ir mudu su Antanu, padarė grybų ne­ šėjais, kiekvienam užkabindama ant kaklo po virtinę nuostabių kvapnių baltarusiškų baravykų. Daug kartų su Antanu susitikda­ vau Maskvoje karo metais, o vė­ lia u — Vilniuje, Minske. Drauge su juo teko būti keliose išvykose į už­ sienį. Prisimenu, koks puikus ir są­ mojingas jis pašnekovas. Nors bū­ damas žymus rašytojas, valstybės ir visuomenės veikėjas, jis visada elgė­ si kukliai. Turėdamas retą pasako­ Ž35

tojo talentą ir nestigdamas humoro, jis mokėdavo užmegzti įdomų po­ kalbį, ir todėl kiekvienas susitiki­ mas su juo turtindavo klausytojus įspūdingomis istorijomis ir iš jo ar­ timųjų draugų, ir iš jo paties gau­ saus įvykių gyvenimo, kai kurie šie pasakojimai paskui įėjo į atsimini­ mus, tačiau toli gražu ne visi, tik­ riausiai jų būtų užtekę ne vienai knygai. Didelis Antano, kaip poeto ir pro­ zininko, publicisto ir vertėjo, įna­ šas stiprinant mūsų brolišką drau­ gystę ir puoselėjant daugiatautę ta­ rybinę literatūrą. Iš jo vertimų lie­ tuvių skaitytojai susipažino su dau­

geliu J. Kupalos, J. Koloso, P. Brov­ kos ir kitų baltarusių rašytojų kūri­ nių kaip ir su ne vienu kitų broliš­ kų literatūrų kūriniu. Kai apsilankau Vilniuje, mėgstu vienas paklaidžioti pažįstamomis ir man brangiomis gatvėmis bei skers­ gatviais, tikėdamasis susitikti su brangiaisiais savo draugais. Bet, deja, daugelio jų nebėra. Ne­ bėra ir mano nuostabaus draugo Antano. Tačiau liko įspūdingi jo kū­ riniai, tęsiantys gyvenimą, nes did­ vyriškas jo liaudies kelias buvo ir jo, poeto, menininko, piliečio ir ko­ votojo už taiką ir laimę žemėje, už šviesią visos žmonijos ateitį, kelias.

Stasys Anglickis KELIOS DETALĖS A. VENCLOVOS PORTRETUI Niekados net negalvojau, kad ka­ da nors rašysiu apie A. Venclovą. Tam žygiui ryžausi prašomas šios knygos rengėjų. A. Venclova pla­ čiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje, net užsie­ nyje. Mano tikslas parašyti ne kokį išsamų darbą, bet tik nupiešti kelias detales A. Venclovos portretui. Juk mudu abu esame gimę vieną ir tą pačią penktųjų-šeštųjų mūsų am­ žiaus metų žiemą: aš — prieš Nau­ juosius metus, o jis — po Naujųjų metų. Jis gimė Trempimų kaime Suvalkijoje, o aš — Bemotavo kai­ me Žemaičiuose. Ką gi, distancija gan didelė, ir landšaftas, ir apskri­ 136

tai charakteriai gan skirtingi, mes galėjome ir nepasimatyti, kaip dau­ gelis mūsų tų vietų tautiečių. Ne­ paisant šių kliūčių, vis dėlto susiti­ kome, ir A. Venclovą atmenu kaip nepaprastai veiklų, energingą, su­ manų žmogų, optimistiškai nusitei­ kusį, mėgstantį pajuokauti, o kai ką ir pašiepti. Gerai pamenu momentą, kai A. Venclovą išvydau pirmą kartą, buvau su juo supažindintas,— 1927 metais, paskutinės rugpjūčio dienos vakarą. Čia būtinai reikia pabrėžti žodį „vakaras“, sambrėškis, nes tai labai svarbus šio įvykio komponen­ tas. Aš buvau atvykęs iš Telšių į

Kauną studijuoti literatūros Huma­ nitarinių mokslų fakultete. Su ma­ nimi važiavo studentas Antanas Krausas. Jis — nebe naujokas Kaune, studijavo antruosius metus, todėl pa­ dėjo man įsikurti. Traukinyje visą naktį nemiegoję, su sunkiu bagažu važiavę stati, kitą dieną išvaikščio­ jome Kauną skersai išilgai, ieškoda­ mi kambario apsigyventi. Dienai baigiantis, susitarėme Žemaičių gat­ vės 15 numeryje, naujame name ant griovos kranto. Nutarėme truputį pailsėti, o vakare eiti į miestą. Bet kai atgulėme, tai išmiegojome visą naktį ir nubudome tik apie pietus. Taigi į miestą išėjome tik kitos die­ nos vakare. Mes kaukšėjome gatve, kuri vin­ giavo Žaliakalnio papėdėje, priėjo­ me Humanitarinių mokslų fakulteto rūmus. Jie tebebuvo uždaryti, nes mokslo metai dar nebuvo prasidė­ ję. Gatve, kuri vis labiau grimzdo į santėmį, kiūtinom toliau. Toje pa­ čioje gatvės pusėje prieš mus šmės­ telėjo balkšvas pavidalas, kuris, at­ rodo, čia įsuko iš Maironio gatvės. A, Krausas įrėmė į jį savo pailgas primerktas akis. Pagaliau jis pažino ir prisilenkęs šnipštelėjo man ausin: Tai tau, tai tau. Juk čia poe­ tas Antanas Venclova. Šis dar labiau priartėjo, ir man pa­ sirodė kažkoks labai aukštas. Taip greičiausiai atrodė dėl to, kad buvo apsivilkęs šviesų lietpaltį, kuris jį Prieblandoje labiau išskyrė ir darė aukštesnį negu paprastai. — Ehe ehe, labas vakaras, kole­ ga! — prisistatė A. Krausas.— Tai Vaikščiojam. Taip sakant, sutemos

skersgatviuose... įkvėpimo, tokios tokelės... — Tai jau įveiktas etapas,— atsa­ kė A. Venclova sodriu suvalkietiš­ ku akcentu.— Aš jau išleidau naują knygą — „Gatvės švinta". A. Krausas pristatė mane A. Venc­ lovai, pridėjęs gan menką priedą — „irgi rašo!". Jis, matyt, jautėsi iškil­ mingai, atsidūręs tarp literatų. Pats A. Krausas buvo Vydūno pasekėjas, vegetaras, domėjosi teosofija, buvo pacifistas ir gyvulių globos draugijos narys. Jis pasižymėjo dar ir kitokio­ mis keistybėmis. Propagavo nuogųjų sąjūdį, platino vokiečių dailininko Fiduso paveikslus, kur buvo vaizduo­ jami visiškai nuogi žmonės. A. Venclova, be abejo, žinojo apie šias A. Krauso keistybes ir jas pašiepdavo. į mane tada nekreipė didesnio dėmesio. Suprantama — aš buvau tik fuksas, o A. Venclova jau trečiametis studentas. Turėjo Kaime tarnybą, užsidirbo sau pragyveni­ mui, jau buvo išleidęs dvi eilėraščių knygas. Dėl to man atrodė, kad jis jau gerokai įsitvirtinęs mieste, kurį kaip poetas gebėjo piešti tamsiomis sutirštintomis spalvomis („Klykianti rauda apsėmė juodą miestą... juodos gatvės... juodi šikšnosparniai... lydė­ jo žūstantį pasaulį..."). — Ryt — imatrikuliacijos diena,— kalbėjo toliau A. Venclova.— Stu­ dentija užplūdo Kauną. Kiek riebių fuksių prigužėjo, net šlaistosi visais pakampiais, tik čiupk!.. Suprantama, dygsta ir nauji poetai. Humanitarų draugijoje yra ir poetų sekcija... Šiek tiek kruta, bet apskritai ten įsi­ galėjo davatkos. Reikia suaktyvinti veiklą. O kaip sveikas,— kreipiasi 137

jis į A. Krausą,— vis dar tebesižavi suplėkusiu romantizmu? Kaip ten, Mėlynoji Gėlelė, ar ką? —■O taip! Tai Novalis,— atsidu­ so A. Krausas. — Dabar ne taip, gerbiamasis. Vakare bernas eina pas mergą. To­ kia dabartinė meilė. Poetai apie tai kuria eilėraščius ir noveles. Taip baigėsi mūsų pokalbis, ir A. Venclova nulingavo toliau skers­ gatvių sutemomis. Matyt, jose jis jautėsi kaip žuvis vandenyje. Šito­ kia pokalbio pabaiga labai charak­ teringa A. Venclovai. Jis būtų ne suvalkietis ir ne Venclova, kad už­ sileistų kokiam ten A. Krausui. Jau tada jis buvo mėgėjas duoti pokal­ biui toną ir baigti jį kaip laimėtojas. Kai A. Venclovos naujų eilėraš­ čių rinkinys „Gatvės švinta" pasiro­ dė vitrinose, aš jį įsigijau, rizikuo­ damas tam reikalui išmesti du bran­ gius studentiškus litus, už kuriuos būčiau galėjęs nusipirkti kokius tris kilogramus lašinių arba sviesto. Tai mažo formato keturiasdešimt aštuonių puslapių knygelė. Iš to galime spręsti, kokios brangios tada buvo knygos. Man labai rūpėjo patyrinė­ ti kokį nors savo kartos poetą. Skai­ čiau gan sunkiai, vos prisiversda­ mas, vos apžiodamas grubumus ir šiurkštumus, kurių ten tiek daug, nes buvau įpratęs prie literatūriškesnio, sklandesnio stiliaus. Knygos lyrinis herojus — jaunuolis (auto­ riaus žodžiais, kaimo bernas), liki­ mo rankos perkeltas į didmiestį, kur jis turi prasimušti, sukurti sau nau­ ją buitį. Miestas čia piešiamas kaip baisus fenomenas, žudantis asmeny­ bę („...kruvina banga/m an liejasi į t3 8

širdį šiurpulingai/ ir nuodija be gai­ lesčio jaunystę mano"). Venclovos lyrinio herojaus situacija labai pri­ minė mano paties, kaip ir tūkstančio kitų, ką tik atėjusių iš kaimo nuo žagrės, padėtį, nes juk ir aš stovė­ jau prieš miestą kaip prieš kokią pabaisą, su kuria teks stoti į kovą ir išbandyti savo laimę. Parašiau apie tą knygą recenziją ir nunešiau nebepamenu į kokį lai­ kraštį. Jos nespausdino, nes paaiškė­ jo, kad kažkas jau anksčiau atne­ šęs. Vėliau, studijuodamas universite­ te, su A. Venclova neretai pasimatydavau Humanitarinių mokslų fa­ kulteto koridoriuose, auditorijose, įvairiuose susirinkimuose,— ten, kur burdavosi jauni rašytojai. Būta gan stambių renginių, tokių kaip „Ketu­ rių vėjų" teismas, daktaro garbės vardo suteikimo Vydūnui aktas, ug­ ningų prof. Herbačiausko improvi­ zacijų apie literatūrą vakarai ir kt. A. Venclova būdavo aktyvus tokių renginių dalyvis. Pertraukų metu prof. Herbačiauskas dažnai paburdavo iš rankos. Šitą žaidimą labai pa­ mėgo merginos, jaudindavosi, vė­ liau visaip aiškindavosi. Tai įėjo Į madą. Kartą, pamenu, ir A. Venclo­ va pasišovė paburti. Vienai mergi­ nai pasufleravo, kad greit ištekė­ sianti, kitai — kad susilauksianti Tošynės Milžino. Pažiūrėjęs į mano ranką, pasakė, kad aš greit pasikei­ siąs... Manau, kad tai buvo jo tikra nuomonė apie mane, man jis neno­ rėjo sakyti komplimentų kaip mer­ ginai. Per literatų susirinkimus A. Venc­ lova ėmė rodytis su grožinės pro­

zos dalykais — vaizdais, apsakymais, Šioje aplinkoje, ypač pirmais ir ant­ apysakomis. Po jau minėto rinkinio rais studijų metais, sukinėjausi ir aš, „Gatvės švinta" jis ilgesnį laiką eilė­ ir negaliu pasakyti, jog čia nebū­ raščių nerašė, pats ne kartą pabrėž­ čiau šio to pasimokęs. Kad dar lais­ damas, kad palinkimas į prozą rodo viau galėtų pasireikšti, A. Venclo­ rašytojo subrendimą, kad labai svar­ vos iniciatyva grupė jaunųjų uni­ bu esą mokėti reikštis įvairiuose versiteto literatų atsiskyrė nuo Hu­ žanruose ir kt. Man teko girdėti jį manitarinių mokslų fakulteto stu­ patį skaitant beveik visus apsaky­ dentų Literatų sekcijos ir įsteigė sa­ mus, kurie vėliau įėjo į knygą „Ber­ vo atskirą jaunųjų rašytojų susivie­ žai vėtroje". Skaitydamas savo pro­ nijimą „Ekspres". zos dalykus, kurie tuo metu buvo Turiu prisipažinti, kad čia prasi­ mūsų literatūroje laikomi moderniz­ deda ir mano kūrybinė biografija. mu, jis jautėsi griaunąs nusistovėju­ Taip nebuvo, kad aš tik žiūrėčiau, sias tradicijas. Buvo mėgstamas lau­ ką daro A. Venclova ar kiti jaunie­ žytas, darkytas stilius, su lyg tyčia ji to meto rašytojai, o pats atsisa­ įkonstruotais akį rėžiančio ryškumo kyčiau nuo savarankiškų veiksmų. paveikslais, pvz.: „Dangaus asfaltu Jau atvažiuodamas į Kauną turėjau vėjas vilko debesio paltį... akis:— nemažą bagažą savo paties kūrinių, dideli trikampiai. Dideli stiklo tri­ kurie man nedavė ramybės, kurstė kampiai įsirėmė į kruviną berno išmėginti, ko jie verti. Pradėjau nuo smilkinį". Atrodė, kad tuo metu ra­ savo lyrinės poemos „Močiutės sū­ šytojas tokius groteskinius vaizdus nelis". Išdrįsau ir nunešiau ją paro­ laikė deimančiukais, literatūriniais dyti poetui Faustui Kiršai, kuris gy­ atradimais, išliksiančiais visados. Be veno Maironio gatvėje Nr. 20, seno to, labai pabrėždavo ne tik sociali­ mūrinio namo antrame aukšte, smar­ nius, bet ypač erotinius kaimo ber­ kiai knygų prikrautame kambaryje. no nuotykius. Kaimo bernas dar Jis mane priėmė kaip jau pilnateisį ilgai nenuėjo nuo mūsų buržuazinio poetą, ištrauką iš mano poemos iš­ laikotarpio literatūros scenos, tik spausdino savo redaguojamame lite­ vėliau jis pamažu įgavo kaimo pro­ ratūros žurnale „Pradai ir žygiai" ir letaro, revoliucionieriaus bruožų. dar leido prie savo bibliotekos nau­ Savo ankstyvojoje prozoje A. Venc­ jausių lobių, kad ten pasiganyčiau. lova kandžiai pašiepdavo sumiesčio- Jau tada aš laisvai skaičiau rusiškai, nėjimą, religinius prietarus, davat­ vokiškai, todėl nemažai pasinaudo­ kiškumą. jau. Po tokio laimikio man tartum Taip vis labiau ėmė ryškėti išaugo sparnai, ir aš labai geidžiau A. Venclovos, kaip rašytojo, profi­ skaityti toliau. Kitas mano pasirody­ lis. Kad ir turėdami trūkumų, jo mas įvyko Humanitarų draugijos anuometiniai kūriniai dvelkė kažko­ Literatų sekcijoje. Kai šito būrelio kiu jaunatvišku lengvumu ir įtaigu­ vadovai sužinojo, kad aš turiu poe­ mu, todėl darė gan nemažą įtaką mą ir noriu ją perskaityti, tai mielai gausiam mūsų jaunuomenės būriui. sutiko. Susirinkimas įvyko didžiojo­ 139

j e Humanitarinio fakulteto audito­ rijoje. Skaičiau iš tribūnos, iš kurios profesoriai šviesdavo studentus sa­ vo paskaitomis. Po to sekė kritika,— iš anksto paruoštas referatas ir pasi­ sakymai. Čia mane labiau patyrę humanitarai gan smarkiai apipešio­ jo. Po to apipešiojimo nebemiela man pasidarė ir pati poema, ir aš jos niekur daugiau neberodžiau. Po­ rą mėnesių pagyvenęs Kaune, per­ skaitęs naujų knygų apie poetinę kūrybą (jų tarpe V. Majakovskio knygą „Kak delat stichi"), pritaikęs sau Kauno poetų patirtį, pradėjau rašyti kitaip negu gyvendamas pro­ vincijoje. Kaune sukūriau daug nau­ jų eilėraščių, bet gaila, kad dėl lėšų stokos nustojo ėję „Pradai ir žy­ giai", ir aš nebeturėjau kur jų spausdinti. O reikėjo būtinai spaus­ dintis, norint susidaryti šiokį tokį literatūrinį vardą. Šiek tiek paabejojęs nutariau siųs­ ti „Židiniui“, nors nepritariau to kle­ rikalų literatūrinio žurnalo vadovų ideologijai. Nusiunčiau porą jau Kaune parašytų eilėraščių. Maniau, kad nespausdins, bet mano paties nustebimui — išspausdino! Gerai nebepamenu, kas buvo pir­ mininkas tame aktyvios minties lite­ ratų kolektyvo „Ekspres" susirinki­ me, ar Laurinaitis, ar Venclova, tik­ tai prisimenu, kad aš ten gavau už savo „Židinyje" atspausdintus eilė­ raščius „prideramą honorarą". Pir­ miausia susirinkimo pirmininkas iš­ rėžė jau iš anksto apgalvotą ir, ma­ tyt, su draugais sutartą kalbą. — Mūsų būrelis yra aktyvios min­ ties rašytojų kolektyvas, mes žada­ me to laikytis ir toliau. Deja, mūsų f

40

tarpe atsirado ir tokių rašytojų, ar­ ba, tikriau sakant,— rašeivų, kurie savo vardą žemina reakcinėje spau­ doje... Vienas iš tokių yra Stasys Anglickis. Siūlau jį pašalinti iš mū­ sų kolektyvo. Siūlau balsuoti, kas už pašalinimą, pakelia rankas... Aš sėdėjau pirmame suole. Atsi­ sukęs pamačiau, kad auditorijos ga­ le daug kas pakėlė rankas už paša­ linimą. Už mano nugaros sėdėjo Pet­ ronėlė Orintaitė, Antanas Miškinis. Jie nebalsavo, sėdėjo labai nustebę, jie jau daug kartų buvo spausdinęsi krikdemų spaudoje. Šitokios staig­ menos ištiktas, nė žodžio netaręs, pasiėmiau savo universitetinių užra­ šų prigrūstą portfelį ir išėjau iš au­ ditorijos. Smūgis buvo nepaprastai stiprus ir skaudus. Šlitiniavau Mickevičiaus gatve lyg apsvaigęs. Kodėl šitaip ap­ dorojo tik mane vieną? Juk tokia Petronėlė Orintaitė vien klerikalinė­ je spaudoje ir rodosi, o ji paliko sė­ dėti kaip perekšlė višta. Buvo ir daugiau tokių. Nežinau, gal mūsų aktyvistai ketino „pačiupinėt" ir daugiau ką, bet po pirmo mėginimo jų mašinėlė kažkaip užsikirto, todėl kiti taip ir liko nepaliesti. Anksčiau aš buvau nukentėjęs nuo krikdemų. Kai dar vaikas bu­ vau, Kantaučių klebonas apiplėšė mano tėvus ir pavarė nuo žemės. Vėliau Telšių miesto kleras mane iš­ metė iš Telšių gimnazijos ketvirtos klasės, paskelbęs, kad aš esąs bol­ ševikas. O štai dabar vėl pašalini­ mas! Matyt, taip ir yra gyvenime: jeigu ką nors, kur nors, už ką nors pašalina, tai vėliau pagal kažkokį

r

fatališką gravitacijos dėsnį mėto ir kiti, kol tik jis Tėplioja gyvas. Tačiau mano nusivylimas nebuvo visiškas. Patyriau, kad yra žmonių, kurie taip atkakliai kovoja prieš klerikalizmą, nuo kurio aš kentėjau iš pat mažens, ir tai man, pasakysiu, patiko. Vadinasi, aš suradau tikrų draugų toje kovoje. Tik tie draugai, gal nežinodami mano biografijos, iš­ pėrė man kailį. Savo memuaruose A. Venclova gan plačiai rašo apie literatų broli­ ją „Ekspres", bet šio įvykio nemini. Gal pamiršo, o gal nenorėjo pakenk­ ti man, todėl praleido. Mano many­ mu, šitos detalės praleisti nederėtų, nes ji padeda išryškinti, suprasti ra­ šytojo pažiūras ankstyvajame kūry­ bos laikotarpyje. Šitaip įvykiams pakrypus, kurį lai­ ką mano ir A. Venclovos santykiai at­ vėso, nors aš nė kiek nevaidinau įsižeidusio, nesimėčiau į konfrontaciją. *

*

*

Su A. Venclova vėl suartėjau tuo metu, kai jis išsikėlė iš Kauno ir dir­ bo Klaipėdoje lietuvių gimnazijos mokytoju. Tada aš buvau paskirtas mokytojauti Šiauliuose, berniukų gimnazijoje, ir dažnai nuvažiuoda­ vau į Klaipėdą. Tuo metu A. Venc­ lova jau buvo vedęs, gyveno rames­ nį šeimyninį gyvenimą, turėjo butą prieškarinės Klaipėdos šiaurinėje dalyje. Aš pas Venclovus užsukda­ vau ne tik šiaip iš mandagumo, bet ir norėdamas palaikyti literatūrinius ryšius. Jie visada turėdavo daug pa­ čių naujausių literatūrinių leidinių, įžvalgiai atrinktų, ir šiaip čia galė­

jai pasidalinti aktualesnėmis minti­ mis apie literatūrą. Reikia konstatuoti, kad A. Venc­ lova namuose buvo daug santūres­ nis ir, pasakysiu, subtilesnis negu šiaip visuomenėje, kur jam tekdavo vaizdžiau kalbėti, nenusileisti konku­ rentams. Į namų vaišes, kavutes bei išgėrimus leistis A. Venclova nebu­ vo mėgėjas, bet mums susitikus nie­ kad netrūkdavo įdomios kalbos, juo­ kų, anekdotų. A. Venclova buvo tiesiog nepralenkiamas pasakotojas: tai ypač išryškėdavo, kai jis susės­ davo su kitais kaustytais pasakoto­ jais, tokiais kaip, sakysim, Juozas Baltušis. Šioje srityje aš su A. Venc­ lova niekad nelenktyniavau, ir čia pasirodė, kokie mūsų charakteriai skirtingi. Savo asmeninės bibliotekėlės kny­ gas A. Venclova laikė sudėtas į at­ skiras lentynas — sandariai suleistas dėžutes, sukeltas viena ant kitos taip, kad jos sudarė vieną kompak­ tišką lentyną, kuri galėdavo užimti net visą kambario sieną. Tokią len­ tyną galima visaip padidinti arba sumažinti, o kraustantis į kitą butą, visai išgriauti, atskirom dėžėm supa­ kuoti knygas. A. Venclova mėgo pabrėžti, jog ši knygų laikymo sis­ tema sugalvota jo paties. Aš turėjau pripažinti, kad tai labai patogu. Su­ grįžęs į Šiaulius, tokių dėžučių prisidirbdinau ir aš. Vienas Šiaulių sta­ lius pagal mano duotus matmenis padarė jas labai tvirtas iš sausos ąžuolinės medžiagos. Paprašiau nuda­ žyti tamsiai rusva spalva. Tos dėže­ lės lydėjo mane ilgais gyvenimo ke­ liais, parodė savo patvarumą net Di­ džiojo Tėvynės karo metais, tebe­

iki

tarnauja jos ir dabar. Net primiršau, kad jų pirmuosius modelius buvau matęs pas A. Venclovą Klaipėdoje. Kai su A. Venclova vėl susitikau Klaipėdoje, nuo Kauno laikų daug kas buvo pasikeitę. Taip energingai A. Venclovos vadovaujamą literatū­ rinį žurnalą „Trečias frontas" bur­ žuazinė Lietuvos valdžia uždraudė. Tuštumą, kuri atsirado po šio drako­ niško veiksmo, turėjo užpildyti kitas leidinys —„Literatūra", redaguojamas V. Krėvės. Po žinomo rašytojo au­ toriteto priedanga susitelkė buvę trečiafrontininkai ir gausus jų prie­ auglis (tarp jų buvau ir aš), bet jau trečias to leidinio numeris (čia ir mano trys eilėraščiai) buvo negai­ lestingai fašistinės Lietuvos vyriau­ sybės užgniaužtas. Tačiau slopinama pažangi literatūrinė mintis neužge­ so, ji toliau liepsnojo tuose rašytojų darbuose, kurie turėjo pasirodyti vėliau. A. Venclova Klaipėdoje ra­ šė romaną „Draugystė", apsakymus, kurie vėliau įėjo į apsakymų kny­ gą „Naktis". Šitaip persekiojant literatūrinius žurnalus, nesiskaitant su spausdinto

žodžio meistrais, saugiai negalėjau jaustis ir aš pats, kaip Šiaulių berniu­ kų gimnazijos mokytojas... Reikėjo laukti visokių nemalonumų, tardy­ mų, atleidimo iš darbo. Tuo labiau, kad mokyklos direktorius buvo ar­ timas Smetonos giminaitis. Man bu­ vo pavesta vadovauti literatų būre­ liui. Rūpindamiesi moksleivių savi­ švieta leidome mokyklos literatų laikraštuką „Jaunystė". Be abejo, direktorius tuoj susirūpino, kad ir čia nepasikartotų kas nors panašaus kaip Kaune, todėl laikraštuką kon­ fiskavo visiškai dėl niekų, o mane, kaip būrelio vadovą, ilgai tampė įvairiomis administracinėmis priemo­ nėmis. Aš tariau, kad geriau persikelti dirbti kur nors kitur, nelaukti, kol atleis. Labai traukė pajūris, Klaipė­ da. Parašiau A. Venclovai laišką, kad patyrinėtų, gal ten reikalingas mokytojas. Jis į laiškus atsakydavo nedelsdamas, greitai ir operatyviai... Reikia stebėtis, kaip, turėdamas tiek daug įvairiausių darbų, visa suspė­ davo. Taip jis pasielgė ir šį kartą. Štai tas laiškas.

„Klaipėda, 1937.IX.20. Malonus Drauge, Tavo laišką gavau ir skubu atsakyti. Laiške minėtu reikalu šiandien su Dir. kalbėjausi. Pasirodo, anksčiau reikėjo mok., bet dabar yra. Aš bent sąlygomis Klaipėdoje esu patenkintas: mieste vis daugėja lietuvių, atmosfera nebėra tokia vokiška kaip anksčiau, yra teatras etc., ko neturi kiti miestai. Algos aš pats gaunu grynais 567 lit. Manau, ir tu turėtumei gauti apie tiek. Jei pasitaikytų proga vėliau, tuojau pranešiu. Dėkojame už linkėjimus ir abu linkime geriausio pasisekimo, ypač literatūriniame darbe. Tavo A. Venclova" 142

Kaip matome, laiškas tiesiog ne­ priekaištingai kultūringas. Sakysim, kas čia nuostabaus, juk taip ir turi būti. Bet atsiminę, kad A. Venclova prieš kelerius metus buvo mūsų li­ teratūroje žalio, gan grubaus ir šiurkštaus kaimo berno reprezentuotojas, turėsime sutikti, jog čia jau didelis rašytojo stiliaus pakitimas. Nereikia manyti, kad įvyko koks autoriaus pasaulėžiūros krachas, kad ji bent kiek susilpnėjo. Priešingai, ji dar sustiprėjo. Dabar ji pagrįsta įsitikinimu, kad, solidarizuojantis su proletariato kova, nebūtina degra­ duoti kultūriniu atžvilgiu. Uždraudus pažangiųjų rašytojų žurnalą „Literatūra", kilo sumany­ mas redakcijoje susitvenkusius raš­ tus leisti atskiromis knygomis ir taip užmaskuoti tikrąjį jų kovingumą. Prie nelaikraštinių leidinių ne taip kibdavo cenzūra. Gavau iš K. Kor­ sako laišką, kad skubiai atsiųsčiau eilėraščių almanachui „Prošvaistė". Kadangi A. Venclova gyveno Klai­ pėdoje, tai sąjūdžio reikalus tvarkė K. Korsakas. Visi ir be paaiškinimų suprato, kad tai uždarytųjų „Trečio fronto" ir „Literatūros" tęsinys. Pir­ moji „Prošvaistės" knyga pasirodė 1937 m. Pačioje pradžioje atspaus­ dintas V. Krėvės „Jenerolo tėvas“ (ištrauka iš apysakos), primenąs ankstesnę to rašytojo kūrybą ir su­ daręs neblogą uždangą kitiems... To­ liau spausdinami tokie rašytojai, kurie į vienos knygos viršelius pa­ prastai netilpdavo: Salomėja Nėris („Prakeikimas"), K. Boruta („Susiti­ kimas"), S. Anglickis („Skurdas"), A. Venclova („Mirties laukai ties Verdenu") ir kt. Tokie autorių deri­

niai kėlė visuomenės susidomėjimą. Dar taip nebuvo buvę — mano pa­ vardė pateko tarp K. Borutos ir A. Venclovos. Leidinys atrodo ramaus tono, bet daugelis dalykų turi geluonis, tik gan sumaniai paslėptus, matomus įžval­ gesnės akies. Pvz., A. Venclovos „Mirties laukai ties Verdenu". Iš pa­ viršiaus — tai tik turisto reportažas. O iš tikrųjų -— kaltinamasis aktas tiems, kurie ruošia naujus karus (ta­ da — Hitleris, Musolinis). Toksai bendradarbiavimas tęsėsi ir antroje „Prošvaistės" knygoje. Ji iš­ ėjo 1938 m. taip pat su V. Krėvės įžanginiu „Jenerolo tėvu" ir be lei­ dinio redaktoriaus pavardės. A. Venclova čia išspausdina labai vaiz­ dingai parašytą apsakymą „Susitiki­ mas", kur parodomas žemas buržu­ azinės Lietuvos pradinių mokyklų kultūrinis lygis, sunki kaimo moky­ tojų būklė. Čia jau skelbiami V. Montvilos, J. Baltušio kūriniai, t. y. tokių rašytojų, kurie po kelerių me­ tų labai iškilo mūsų literatūroje. Mano ten buvo išspausdintas litera­ tūros kritikos darbas apie to meto lietuvių sentimentaliąją poeziją. Straipsnio pavadinimas — „Versmių poezija". Tais pačiais metais iš spaudos iš­ ėjo mano paruošta ir redaguota pro­ zos ir poezijos antologija „Žemai­ čiai". Čia pirmą kartą spausdinta mano biografija. Skaitytojai galėjo pamatyti, kokių aš turėjęs konflik­ tų su reakcine dvasininkija. Šiaulių berniukų gimnazijos direktorius ne tik kad nepagyrė už atliktą kultū­ rinį darbą, bet dar, matyt, išsigan­ 143

do, kad nepadaryčiau mokiniams per didelės įtakos, todėl neleido man toliau vadovauti mokyklos li­ teratų būreliui. Kaip matyt, kybojau ant plauko, bet kuriuo momentu

galėjau būti pašalintas iš darbo. Tai­ gi vėl rašiau A. Venclovai, tikėda­ masis įsidarbinti Klaipėdoje. Netru­ kus gavau štai šį A. Venclovos laiš­ ką.

„Malonus Kolega, Kelias dienas užtrukau atsakyti į Jūsų laišką: mat buvau išvykęs į Jurbarką kaip „teisėjas" dalyvauti gimnazijų varžy­ bose. Grįžęs kalbėjau Jums rūpimu reikalu su savo direkto­ riumi. Jis man atsakė, kad šiuo tarpu mokytojo vok. kalbai nereikią. Pas mus mokslo metai paprastai prasideda nuo V e­ lykų (ne nuo rudens), tada direktorius tvarko ir mokytojų štatą. Aš pats labai džiaugčiausi, jeigu Jūs persikeltumėt į Klaipėdą: man pačiam būtų daug smagiau, nes čia stipriai jau ­ čiama intelektualinė ubagystė, labai trūksta artimesnių žmo­ nių. Jums persikėlus, būtų smagiau. Deja, tuo tarpu, atrodo, nieko neišeina. Manau, kad ir mokslo metų būvyje gali k a r­ tais vakansija atsirasti, jeigu taip atsitiktų, tuojau Jus pain­ formuočiau. Tarp kitko, man vaidinasi dar viena propozicija. Klaipėdos krašte steigiama daug pradžios mokyklų, kur reikalingi mo­ kytojai, moką vok. ir liet. kalbas. Alga Jums, kaip žinau, bū­ tų ne mažesnė kaip 600 lit., o gal net kiek didesnė. Tokiose mokyklose mokinių būtų maža, kokie 10—20. Vadinasi, yra daug laisvo laiko. Jeigu pasitaikytų kur nors visai arti Klai­ pėdos, prie gero susisiekimo, ar nemanytumėt laikinai tokioje mokykloje padirbėti su perspektyva, pirmai progai pasitai­ kius, pereiti į gimnaziją? Aš šį dalyką galėčiau tiksliau ištirti vadinamoj Mokyklų draugijoj, kuri tais reikalais rūpinasi. Žmona ir aš dėkingi už gražius linkėjimus. Geriausio pasi­ sekimo darbe. P. S. Varčiau Jūsų redaguotus „Žemaičius". Knyga labai graži. Rengiuosi skaityti. Jūsų A. Venclova Klaipėda, 1938.V.24." Žmogus prieš ateitį — lyg užriš­ tom akim. Jei būtume žinoję, ką mums atneš ateinantieji metai, be abejo, nebūtume taip kalbėję nei A. Venclova, nei aš. Juk jau taip netoli buvo laikas, kai apie kėlimą144

si į Klaipėdą niekas negalvos, prie­ šingai, žiūrės, kaip iš jos pasprukti. 1939 metų pavasarį hitlerinė armija puolė tą siaurą Lietuvos kampelį iš sausumos, oro ir jūros, ir minios iš­ sigandusių žmonių skubėjo, veržėsi,

kad greičiau iš ten pasitrauktų — jei ne traukiniu, tai kokia mašina, jei ir tos nebepriteko, tai arkliais ar su sunkiu lagaminu rankose pėsčiomis ligi Bajorų, Kretingalės ar Nemirse­ tos. Na, šitai teko išgyventi ir mūsų Antanui, ir jis po nejaukios kelio­ nės atsidūrė Kaune. Čia virė literatūrinis gyvenimas. A. Venclova į savo rankas perėmė „Prošvaistės" redagavimą ir ėmė pa­ sirašinėti kaip to leidinio redakto­ rius. Taigi raitelis vėl sėdo į balną, galėjome laukti naujų malonių staig­ menų. Daugiausia šiuo metu jis pa­ sireiškė kaip įvairių karo recidyvų demaskuotojas. Trečioje „Prošvais­ tės" knygoje atspausdino savo ap­ sakymą „Pasaka be aitvaro ir raga­ nos", kur nupiešė šiurpų Pirmojo pasaulinio karo vaizdą Lietuvos kai­ me. Ketvirtoje to leidinio knygoje publikavo savo eilėraštį „Pro karo dūmus", kur pabrėžė mintį, kad da­ bar ginklai turi būti naudojami ne nekaltiems žmonėms, bet kapitalis­ tams, ginklų pirkliams likviduoti. Už tai buržuazinė Lietuvos valdžia jį atleido iš mokytojo pareigų. To­ liau jis kurį laiką vertėsi tik kaip li­ teratas. Tai buvo 1940 metų pavasaris. Pamenu, Konrado kavinėje prie to paties staliuko sėdėjom A. Venclova, P. Cvirka, aš ir dar, rodosi, S. Žukas. P. Cvirka pasakojo anekdotus apie parapijų klebonus, iš to visi turėjo gardaus juoko. A. Venclova buvo praktiškesnis. Jis pasiūlė parinkti au­ kų sušelpti J. Paleckiui, kuris gan sunkiai gyveno Rygoje kaip Lietuvos buržuazinės valdžios tremtinys. Vi­ si žinojo, kad aš dar tebedirbu

Šiaulių berniukų gimnazijoje moky­ toju ir gaunu pastovų atlyginimą. Tai iš manęs pirmiausia ir paėmė 5 lit. Tokios rinkliavos tada būda­ vo neretas dalykas, nes vis tai vie­ ną, tai kitą reikdavo sušelpti. Jau galima buvo nujausti, kad Lietuvoje bus atkurta Tarybų valdžia, tačiau kad A. Venclova — busimasis švie­ timo ministras, o J. Paleckis-— pre­ zidentas, neatspėjome. Bet dar kartą grįžkime prie A. Venclovos laiškų. Pirmame jų — toks draugiškas, prasiveržiantis pro visas netikro mandagumo užtva­ ras — „Tu". Man tai nepasirodė ne­ malonu ar erzinama. Man rodėsi, kad dėl šito „Tu" A. Venclova iš karto pasidarė daug artimesnis, la­ biau savas. Bet rašydamas A. Venc­ lovai svarsčiau, ar galiu atsakyti tuo pačiu. Nedrįsau, man rodėsi, kad A. Venclova tai gali palaikyti šiurkštumu ar net įžeidimu. Pavar­ tojau kiek oficialesnį kreipinį „Jūs". Manau, kad A. Venclova tą skir­ tumą tuoj pastebėjo. Matyt, šioje srityje jis buvo labai jautrus. To­ dėl savo antrajame laiške ir A. Venclova suvienodino: perėjo prie formos „Jūs". Man pasirodė, kad jis čia pasielgė gan suvalkietiškai (toks jis, galima sakyti, visuomet galėjo būti)— koks tu man, toks ir aš tau! Taigi tas oficialesnis „Jūs" čia nerodė mūsų santykių atšalimo, tik draugišką mandagumo formą. * Nedažna, kad švietimo ministras būtų toksai jaunas kaip A. Venclo­ va. Devynis pūdus pelenų sušniaukši, kuprą gausi, kol tai pasieksi, o 145

štai čia — 35 metų vyras, ir jau mi­ pasaulietiniai mokslai, o religija iš­ nistras! Tarybinė santvarka, grįžusi braukta. Galime puikiai suprasti, prie valdžios Lietuvoje, tartum ma­ koksai tai didelis pakitimas įsiga­ giškos lazdelės prisilietimu pasakiš­ lėjo mūsų krašte, kai tūkstančiai ku greičiu keitė viską iš pamatų. įvairių klerikalinių pamokslininkų Reikia pasakyti, kad pasirinkimas turėjo pasitraukti ir daugiau nebe­ buvo tikrai vykęs; A. Venclova šiai klaidino jaunimo. vietai tiko labiau negu kas kitas. A. Venclova, kaip švietimo mi­ Viena, jis buvo nuo Hitlerio smurto nistras, tapo visai naujo pobūdžio iš Klaipėdos pasitraukęs lietuvis, mokyklos mūsų krašte kūrėju. Mo­ taigi nukentėjęs dėl savo krašto ir kymas buvo padarytas nemokamas, tuo įsigijęs plačių sluoksnių pagar­ todėl mokslas pasidarė prieinamas bą. Antra, jis buvo smetoninės val­ visiems. Dabar, kai neseniai atšven­ džios už pažangias idėjas iš darbo tėme Tarybų valdžios šešiasdešimt­ pašalintas mokytojas. Tai kėlė dau­ metį mūsų krašte, sunku ir be­ gelio užuojautą jam ir reikalavo ko­ suprasti, kaip galėjo būti kitaip. O kio nors atpildo. Taigi, jis visiškai dar tuo metu, kai A. Venclova sėdo atitiko laiko dvasią, be to, buvo pri­ į švietimo ministro kėdę, į mokyklą deramos laikysenos: kur reikia, ne- žiūrėta kaip į pasiturinčiųjų reika­ užsileis, kur reikia, parodys iškilnią lą. Mokytasi, kad pasimokius būtų pozą, paremtą suvalkietišku atspa­ lengviau susikrauti asmeninį kapi­ rumu. talą. Suprantama, kad už tokį mo­ O viskas audringai keitėsi ir kėlė kymą visai natūralu imti užmokestį. vis naujus reikalavimus. Jaunam mi­ A. Venclovos ministeriavimo metu nistrui teko taip be atodairos grei­ Lietuvoje atidaryta naujų mokyklų tai ir tokias reformas įgyvendinti, antra tiek, kiek jų iš viso čia buvo. kokios įmanomos tik revoliucijos Imta steigti vakarines mokyklas su­ metais. Jo rankose mokykla, jo ran­ augusiems ir beraščiams. Tarybiniai kose švietimas. Štai nors vienas ki­ žmonės įprato mokytis ne dėl pra­ tas pavyzdys. Koksai svarbus isto­ turtėjimo, bet kad labiau apsišvies­ rinės reikšmės daiktas buvo išgel­ tų, galėtų tapti naudingesni savo bėti Lietuvos mokyklas ir jaunimo kraštui. sielas nuo klerikalizmo painiavų ir Manęs A. Venclova neužmiršo ir prietarų, kurie jau kelis šimtus me­ tapęs švietimo ministru. Gal atsimi­ tų buvo skiepijami mūsų krašte. Sa­ nė Klaipėdą, kur jam rašiau laiškus kysim, ministras, vėliau Švietimo dėl įsidarbinimo. Dabar mane pa­ liaudies komisaras, čia buvo tik kvietė į Švietimo ministeriją, kur, vykdytojas, bet A. Venclova buvo pasikeitus valdžiai, atsirado daug geras, sąmoningas vykdytojas. Kle­ laisvų vietų, paskyrė vidurinių mo­ rikalai ir kapelionai iš mokyklų bu­ kyklų inspektoriumi. Nors Vilnius vo išstumti, jėzuitų ir vienuolynų jau buvo grąžintas Lietuvai, bet mi­ mokyklos buvo suvalstybintos, nisterijos dar nespėjo persikelti ten. atiduotos liaudžiai. Ir jose beliko tik Dirbome senuose buržuazinės Lietu­ 146

vos ministerijos rūmuose, Donelai­ čio gatvėje. Kitas tų rūmų sparnas priklausė Humanitarinių mokslų fa­ kultetui, kurį aš buvau baigęs prieš septynerius metus. Reikėjo visoms mokykloms sku­ biai sukomplektuoti vadovaujančius ir mokytojų kadrus. Tada rajonuose švietimo skyrių dar nebuvo, visas administracinis darbas vyko Švieti­ mo ministerijoje. Vidurinių mokyk­ lų valdyboje mane pasodino prie beveik metro aukščio pareiškimų krūvos. Reikėjo sudarinėti įvairioms vidurinėms mokykloms mokytojų kadrų projektus. Kartu dirbo ir kiti inspektoriai: Kazys Barauskas, Ed­ vardas Drėma (Vilniaus mokykloms). Mūsų valdybos viršininkas buvo P. Mikutaitis, neseniai išleidęs knygą apie Julių Janonį. Sudarytus projek­ tus jis nešdavo tvirtinti švietimo ministrui A. Venclovai. Jei jis pro­ jektą patvirtindavo ir pasirašydavo, tai į sąrašą įtraukti mokytojai jau buvo laikomi paskirti. Tuos sąrašus tuojau skelbdavo laikraščiuose. Mokytojai, radę savo pavardes skelbimuose, turėdavo vykti dirbti į nurodytą mokyklą. Taip daryta, kad būtų greičiau. Užprotokoluoti tokią daugybę paskyrimų ir kiekvie­ nam parašyti paskyrimo pažymą sekretorius S. Zaviša negalėjo spė­ ti. Jam buvo leista tuos formalumus atlikti vėliau. Mokslo metai turėjo prasidėti lai­ ku, todėl reikėjo labai skubėti kom­ plektuoti kadrus. Aš ir mano ben­ dradarbiai dirbome nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties, visai ne­ atsižvelgdami į įstaigos darbo va­ landas. Metrinė pareiškimų šūsnis

pamažu slūgo. Kadangi buvo stei­ giama daug naujų mokyklų, o esa­ mos vidurinės mokyklos plečiamos, tai senųjų mokytojų kadrų nebeuž­ teko. Į mokytojus ėmė grūstis gan margas elementas: buvę advokatai, teisininkai, uždarytų vienuolynų at­ plaišos, turėję aukštojo mokslo dip­ lomus, nustojusių gyvuoti laikraščių redakcijų darbuotojai ir kt. Pasaky­ siu, A. Venclovai ministeriaujant, mokytojai buvo skiriami gan libera­ liai. Buvo duodama laiko persiauklėti, parodyti savo charakterį darbe. Tik tokie karšti fanatikai kaip, pa­ vyzdžiui, jėzuitų kongregacijos ge­ nerolas Fulstas- būdavo atmetami iš karto. Ypač trūko mokytojų rusų kalbai dėstyti. Rusų kalba buvo įvesta vi­ sose mokyklose ir visose klasėse, jai buvo skiriama nemaža savaitinių pamokų, o mokytojų tam iš anksto nebuvo paruošta. Rusų kalbos mo­ kyti ėmėsi nemaža kitų profesijų žmonių: teisininkai, farmacininkai, gydytojai ir kt. Kaip vėliau, tik­ rinant mokytojų darbą, paaiškėjo, pasitaikė, kad kai kas ėmė dėstyti rusų kalbą ne todėl, kad ją pakanka­ mai mokėjo, bet tam, kad dėstyda­ mas pats ją išmoktų. Taigi tokie jau buvo metai. Visoje respubliko­ je mokėsi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, ypač tie, kurie buvo ki­ tų profesijų ir neturėjo metodinio bei specialaus pasiruošimo. Prie mokytojų skirstymo dirbau apie mėnesį, kol viskas šiek tiek nu­ sistovėjo, susigulėjo. Dauguma vi­ durinių mokyklų mokytojų turėjo būti nukelti kitur, į kitas mokyklas. Toks buvo švietimo ministro, toks 147

buvo valdžios reikalavimas. Kūrėsi nauja mokykla, todėl ir mokytojai turėjo būti nauji. Tai savotiškas psi­ chologinis aktas; juk ir senas moky­ tojas, perkeltas į kitą vietą, atskir­ tas nuo senos rutinos, dažnai sušvin­ ta naujomis spalvomis. Audringas mokytojų pergrupavi­ mas ir mums, keliems asmenims, pa­ tikėtas su šituo susijęs darbas buvo suprantamas kaip laikinas, todėl mums nedavė nė atskiro kabineto. Dirbome kažkokio kitos paskirties kambario kampe, kur buvo apskritas stalas ir aplinkui keli foteliai. Kad būtų įmanoma rašyti, prie stalo pasistatydavome paprastas medines kė­ des. Greit daug kas sužinojo, koksai čia darbas dirbamas, todėl už durų ėmė grūstis būriai interesantų. At­ sirado daug norinčių tokį beatodai­ rišką kilnojimą pakreipti savo nau­ dai. Nuolat čirškė telefonas, ir vie­ nas iš mūsų turėjo beveik neatsi­ traukdamas atsakinėti skambinto­ jams. Prie švietimo ministro ir prie atskirų valdybų viršininkų durų tel­ kėsi nesibaigiančios interesantų ei­ lės. Ir taip kasdien. Neužtekdavo dar­ bo valandų. Sunku dabar ir besuprasti, kokia­ me įvykių ir pakitimų verpete tais metais turėjo suktis švietimo minist­ ras A. Venclova. Sakysim, jis buvo jaunas ir energingas, bet čia jau iš­ kyla valdymo problema — kiek vie­ nas žmogus gali pajėgti. Aš esu įsi­ tikinęs, kad A. Venclova tuo metu yra turėjęs labai sunkių valandų, kurių galbūt nepastebėjo net arti­ mieji ir pažįstami. Skųstis jis nemo­ kėjo, tai, anot jo, ne suvalkiečio charakteriui. Juk jam turėjo rūpė­ 148

ti ne tik bendrojo lavinimo viduri­ nės mokykos, bet ir suaugusių švie­ timas, vakarinės mokyklos, ikimo­ kyklinio amžiaus vaikų auklėjimas, respublikos aukštosios mokyklos — universitetai, institutai. Be to, me­ todinis darbas, mokytojų kvalifika­ cijos kėlimo įstaigos. Atskiros kul­ tūros ministerijos tada nebuvo. Vi­ sos tos institucijos, kurios dabar įeina į Kultūros ministerijos kompe­ tenciją, tada priklausė Švietimo mi­ nisterijai: teatrai, bibliotekos, pa­ minklų apsauga ir kt. Visu tuo rei­ kėjo pasirūpinti iš karto, nors trū­ ko ir specialių kadrų, ir patalpų, ir vadovėlių. Visos šios problematikos akivaizdoje A. Venclova nesutriko, neprarado savitvardos. Visur jis su­ gebėjo parodyti, kad švietimo mi­ nistras yra ir juo galima pasikliauti. Vis dėlto A. Venclova, būdamas švietimo ministru, išliko ir literatas. Vadinasi, tikrovės reiškinius jis su­ vokė ir vertino dvejopai: viena, kaip reikalavo skubūs tos dienos sprendi­ mai, o antra, atidžiai sekdamas, kas iš to galėtų išeiti literatūrinėje kūry­ boje. Tiesa, būdamas užverstas dau­ gybe darbų, tuo metu rašytojas rašė mažai. Bet užfiksuotoji medžiaga ne­ dingo be pėdsako. Tą laikotarpį vaiz­ duojantį romaną A. Venclova parašė praėjus berods dvidešimčiai metų. A. Venclovos, kaip švietimo mi­ nistro, „literatūrinė potekstė" reiš­ kėsi dar ir kitokiu būdu. Jis buvo la­ bai jautrus, jam rūpėjo, koksai tuo metu kitų plunksnos darbuotojų liki­ mas, ką jie veikia, ar nėra kaip nors nuskriausti. Jis ir mane atsiminė, at­ sikvietė į Švietimo ministeriją. Ne­

manau, kad tai padarė vien iš tušty­ bės, norėdamas parodyti esąs prana­ šesnis. Man rodos, čia daug lėmė su­ valkietiško šeimininkiškumo jaus­ mas. Tokio rūpestingumo dėka L. Gi­ ra tuoj pasijuto švietimo viceminist­ ru, J. Paukštelis — vidurinės mokyk­ los direktoriumi Kėdainiuose, K. Bo­ ruta ėmė dirbti Lituanistikos institu­ to rankraštyno skyriuje, V. Žilionis ir V. Montvila — Švietimo ministeri­ joje. Net tie, kurie dar ką tik buvo pažįstami kaip A. Venclovos litera­ tūriniai oponentai, pavyzdžiui, Anta­ nas Miškinis, nebuvo pamiršti. A. Miškinis dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje. Net Antanas VienuolisŽukauskas kurį laiką pamėgino pe­ dagoginio darbo duonelės. Mokyklų kadrų formavimas pasi­ baigė, mokyklose užvirė mokymo auklėjimo darbas. Bet visai mūsų mi­ nisterijai prieš akis iškilo dar vienas labai svarbus įvykis — kraustymasis į Vilnių. Vilnius — respublikos sosti­ nė, ir visas centrines įstaigas reikėjo perkelti ten. Bet mes negalėjome pa­ judėti iš vietos, kol mokyklos nebu­ vo paruoštos mokslo metų pradžiai. Be to, Vilniuje teberemontavo mini­ sterijos rūmus. 1940 metų Spalio re­ voliucijos šventes dar praleidome Kaune. Man buvo pavesta išversti į lietuvių kalbą šventinius šūkius. Pa­ menu, tai nebuvo lengva, nes lietu­ vių kalba čia daug ką reikėjo pasa­ kyti pirmą kartą, trūko kai kurių ter­ minų. Netrukus po Spalio švenčių švietimo ministerija išsikėlė į Vilnių, ūkio dalies darbuotojai parūpino transportą baldams ir dokumentams pergabenti, o mes, pavieniai darbuo­

tojai, išvažiavome traukiniu. Išvyk­ damas iš Kauno, dar kartą perėjau per apleistas ministerijos patalpas. Visur prišnerkšta visokių nebereika­ lingų popierių, paveikslų, segtuvų. Buvusiame vieno viršininko kabinete ant grindų mėtėsi J. Tumo-Vaižganto ranka rašytas raštelis — rekomenda­ cija kažkam. Kito kabineto kampe radau numestą dailininko iš Šiaulių G. Bagdonavičiaus paveikslų aplan­ ką, turbūt kažkam dovanotą atmini­ mui. Tuos du daiktus įsidėjau į port­ felį. Išsaugojau juos iki šiol. Mūsų ministras, apsuptas ūkio da­ lies darbuotojų ir viceministrų, išrū­ ko į Vilnių mašinomis, Mes, kiti mi­ nisterijos tarnautojai, kas ką pagrie­ bęs į rankas, skubėjome į traukinį Kaunas—Vilnius. Mano daiktai dar nebuvo atvežti iš Šiaulių, todėl vy­ kau su palyginti lengvu kroviniu. Vienoje rankoje tempiau pusėtino sunkumo lagaminą, kitoje — smul­ kesnių reikmenėlių prigrūstą portfe­ lį. Vėlyvo rudens rytas buvo sausas ir giedras. Saulei tekant šiek tiek pa­ šalo, bet greit įdienojo ir atšilo. Sma­ gu buvo kvėpuoti nuo saulės spindu­ lių virpančiu oru; ilgesnį laiką sėdėjęs tvankiame kambaryje, dabar galėjai atsigauti. Miškai geltonavo ir rudavo, kai kurios medžių šakos jau kyšojo nuogos. Traukinys greit pralėkė Vidurio lygumas ir įpukšėjo į Vilniaus land­ šafto kalvas ir kauburius, tankiai ap­ augusius eglėmis ir pušimis. Vilniuje aš buvau lankęsis dar tik vieną kar­ tą, bet nesibaiminau, nes čia atvykęs visados pasijunti kaip namie. Tokia jau šio miesto įgimta savybė. 149

švietimo ministerijos darbuoto­ jams Vilniuje buvo paskirti butai; pagal duotus adresus turėjome pasi­ rinkti patys, kur norėtume gyventi. Komunalinius butus paprastai visi nori gauti kuo didesnius, o mes, at­ vykusieji, dar buvome tokie neprity­ rę naujoje butų valdymo sistemoje, kad ieškojome kuo mažesnių. Taigi, kodėl mes taip kvailai elgėmės? Vie­ na, buvome įpratę prie daug mažes­ nių butų, o antra, Vilniuje mums siū­ lomi butai buvo iš tikrųjų per dideli ir nepatogūs — keturių penkių di­ džiulių kambarių, šildomi didžiulėmis koklinėmis krosnimis, iš čiaupo van­ duo tik šaltas ir kt. Aš pirmą naktį Vilniuje pernakvojau pas dailininką Petrą Aleksandravičių, kuris jau anksčiau buvo atsikėlęs iš Šiaulių į Vilnių ir dirbo Dailės institute. Kitą dieną gavau kambarį Tilto gatvėje Nr. 12 ir išvykau į Šiaulius atsivežti savo daiktų. Taip prasidėjo mano gyvenimas Vilniuje. Ir toliau dirbau Švietimo ministerijoje, arba Švietimo liaudies komisariate, kaip tą įstaiga tada bu­ vo vadinama. Dažnai, kaip inspekto­ rius, vykdavau tikrinti mokyklų dar­ bo provincijoje: Kaune, Kėdainiuose, Radviliškyje, Tauragėje, Raseiniuo­ se, Naujojoje Vilnioje ir kitur. At­ vykęs į centrą, referuodavau virši­ ninkams, rašydavau raštiškas atas­ kaitas. Pats aštuonerius metus dir­ bęs mokykloję, įpratęs prie moky­ tojo duonos, sėdėdamas Švietimo mi­ nisterijoje inspektorių kambaryje kartais nejučia pagalvodavau: kada pagaliau man baigsis atostogos ir vėl prasidės tikrasis darbas. Metų 150

pabaigoje darbą Švietimo ministe­ rijoje laikinai nutraukė visai nenumatytas įvykis. Buvo pasirašyta sutartis tarp Ta­ rybų Sąjungos ir Vokietijos dėl pi­ liečių repatrijavimo. Lietuvoje buvo sudarinėjama gan didelė komisija, kuri turėjo išvykti į Vokietiją pa­ dėti repatrijuoti iš ten (daugiausia Klaipėdos ir Suvalkų kraštų) lietu­ vius ir rusus, norinčius išvykti, nes hitlerinė Vokietija buvo tuos kraš­ tus užgrobusi. Reikėjo žmonių, ga­ linčių vykti į Vokietiją ir mokančių vokiečių kalbą. Iš Svetimo ministe­ rijos A. Venclova į tą komisiją pa­ siūlė mane, atmindamas, kad moku vokiškai. Gruodžio pabaigoje išvykau į Kauną, kur minėtoji komisija buvo galutinai suformuota. Naujuosius 1941 metus sutikome dar Kaune, bet jau kaip repatriacinės komisijos darbuotojai. Po Naujųjų metų greit gavome leidimą įvažiuoti į Vokie­ tiją. Į Vilnių grįžau jau pavasarėjant, kovo mėnesį. Po šitiek naujų įspū­ džių Vilnius žvelgė savo išmintin­ gom akim, ir neatrodė, kad aš jį kuo nors labai stebinčiau. Tiesa, pasiblaškyta nemažai, bet mano pa­ ties vidinis balsas vis klausė: „O ką padarei kūrybai?" Inspektorių kambaryje sėdausi prie rašomojo stalo, bet negalėjau atsikratyti min­ ties,— kada gi baigsis atostogos, ka­ da aš pradėsiu vėl dirbti?.. Krei­ piausi į Vilniaus universiteto Istori­ jos-filologijos fakultetą, pareiškiau savo norą įsidarbinti ten dėstytoju ir įteikiau tuo reikalu pareiškimą su reikiamais dokumentais.

Grįžus būtinai reikėjo nueiti pas švietimo ministrą. To reikalavo ne vien mandagumas, bet ir grynas tar­ nybinis reikalas. Kitą dieną minist­ ro laukiamajame atsisėdau į eilutę, laukdamas audiencijos. Nors eilė nedidelė, bet laukimas yra laukimas. Slidus ir suvenyro klausimas. Juk sugrįžau iš kelionės, iš svetimo krašto, reiktų ką nors įteikti atmi­ nimui. Bet vėl abejonė,— gal ne­ priims, gal įsižeis... Juk vis dėlto ministras, nors pažįstamas iš anks­ čiau. Kas iš esmės yra suvenyras? Jis negali būti labai brangus, kad nekeltų minčių apie pataikavimą ir kyšį. Bet jis negali būti ir visiškai prastas, bevertis, kad nekiltų noras tuojau mesti į šalį. Iš Vokietijos par­ sivežiau labai gražų bloknotą su gra­ viruotais nikeliniais viršiukais. Man pasirodė, kad tai yra toksai daiktas, kuris gali atitikti suvenyrui kelia­ mus reikalavimus. Tokį negėda ir ministrui išsitraukti iš kišenės prie kitų ministrų. Pagaliau ką aš galiu žinoti, reikia rizikuoti. Taip užsispyręs rizikuoti išsėdė­ jau ligi pat galo, kol pagaliau pri­ ėjo mano eilė. Paskutinis vidutinio ūgio žmogiukas su apskritu pilvuku ilgiausiai naudojosi ministro bran­ giu laiku ir malone, bet pagaliau ir jis išsprūdo atgal. Įžengiau pro dideles, aukštas du­ ris. Pro tokias, rodos, galėtų įeiti ir trys tokie kaip aš, sustatyti vienas ant kito. O aš įžengiau tik vienas, ir tai rodė mano mažybę. Salė, ku­ rioje prie didelio blizgančio rašomo­ jo stalo sėdėjo ministras, man pasi­ rodė labai ilga, ir praėjo daug laiko, kol nukulniavau prie man skirto

odinio fotelio. Už stalo, kitame to­ kiame fotelyje, sėdėjo patsai minist­ ras. Jis man pasirodė ne tik rimtas, kaip pritinka ministrui, bet ir kaž­ koks liūdnas, na, ir kokia penkioli­ ka metų vyresnis už tą, kurį dar neseniai matydavau ir su kuriuo ga­ lėdavau pakalbėti, pajuokauti. Ma­ tyt, užimamas postas jį taip pakeitė. Prisistačiau ministrui, kaip grįžęs į darbą atlikęs patikėtą užduotį, ir padėkojau už tai, kad buvo suteik­ ta tokia įdomi proga pabūti užsie­ nyje, pagyventi Klaipėdoje. Žinojau apie tikrą A. Venclovos meilę mūsų pajūriui, Klaipėdos miestui, kuriame jis kelerius metus gyveno. Papasa­ kojau, kaip atrodo Klaipėda ir visas jos kraštas dabar, kai jau antri me­ tai ten šeimininkauja hitlerininkai. Klaipėda, atplėšta nuo savo natū­ ralaus užnugario (Lietuvos), atrodė ištuštėjusi, tartum apmirusi. Įvestas karo stovis, kortelių sistema visoms prekybos rūšims. Tik žiurkės gyve­ na be kortelių ir laksto cypdamos po miestą. Tie, kurie yra gyvenę priešhitlerinėje Klaipėdoje, pamatę ją dabar, pajuto ypač didelį skirtu­ mą. Tada Klaipėda buvo ne tik uos­ tamiestis, judrus prekybos centras, bet ir turizmo bazė, kurortas, kur vasarą susiburdavo nemaža poil­ siautojų. Čia vykdavo įvairios dai­ nų šventės, sportinės varžybos, jū ­ ros dienos, mokytojų vasaros kur­ sai ir kt. Užgrobus tą kraštą na­ ciams, Klaipėda atrodė lyg ištuštė­ jęs pafrontės miestas. Panaši padė­ tis susidariusi ir Suvalkuose. Dėl to daug nepatenkintų, nusivylusių at­ eitimi. Tūkstančiai gyventojų ėjo į mūsų punktus ir įsirašė į išvykstan­ 151

čiųjų sąrašus. Mes, repatriacinės ko­ misijos darbuotojai, Klaipėdoje bu­ vome apgyvendinti „Viktorijos" viešbutyje. Mūsų oficialioji būstinė veikė buvusiuose Klaipėdos guber­ naturos rūmuose; turėjome savo lengvąsias mašinas, savo sunkveži­ mius, galėjome laisvai važinėti po kraštą. Per Rytprūsius galėjome nu­ vykti į Suvalkus arba į Karaliaučių. Vaikščiodami po Klaipėdos miestą, kasdien pamatydavome vis tą pa­ čią, labai jau nemaloniai dekoruotą žydų porelę. Tai, matyt, buvo gesta­ po paruošta specialiai mums. Kam tai? Turbūt tam, kad pamatytume, jog žydai Vokietijoje dar ne visi su­ naikinti ir atseit šliundrinėja „lais­ vai"... Bet, atrodo, kad pasirausus gi­ liau ir po šitos porelės apranga būtų galima iššifruoti grynakraujus na­ cius! Mano pasakojimo A. Venclova klausėsi atidžiai. Paskui pokalbį jis pakreipė kita linkme ir tarė: — Gerai, kad grįžote. Na, o šiaip kaip laikotės? Kaip kūrybos reika­ lai? Šito klausimo aš ir laukiau, todėl nedelsdamas atsakiau: —- Pasukau į prozinę kūrybą. Pa­ rašiau romaną „Čiupikai" ir įteikiau P. Cvirkai, kad spausdintų žurnale „Raštai". Jis veikalą perskaitė ir gyrė jį, bet kažkodėl spausdinti ne­ siskubina. — O kaip su eilėraščiais? — ne­ atleido ministras. — Su eilėraščiais blogiau,— atsa­ kiau.— Esu labai prislėgtas įvairių darbų, nebelieka laiko. 152

■ — Tai tiesa. Ir man tos pačios bė­ dos.— Atrodo, A. Venclova galėjo mane labiau paspausti dėl to, kad šiuo metu nesirodau su eilėraščiais, bet atsiminęs, jog ir pats daro kūry­ binę pertrauką, susilaikė. Bet čia buvo skirtumas: jam, kaip ministrui, tokia pertrauka buvo pateisinama, o man — ne. Taigi mano krizė buvo sunkesnė. Mūsų pokalbis ėjo į pabaigą. Iš­ sitraukiau jau minėtą bloknotą, pa­ dėjau prieš ministrą ant blizgančio stalo ir paprašiau priimti kaip su­ venyrą atminimui. Ministras truputį nustebo, matyt, toksai poelgis jam pasirodė šiek tiek nelauktas. Jis pa­ ėmė maloniai akį glostantį daiktą į rankas ir trumpai burbtelėjo: — Ir aš tokių parsiveždavau, kai būdavau užsienyje. Šiuos pastaruosius A. Venclovos žodžius, kurie, kiek pamenu, yra tikri jo žodžiai, aš supratau kaip ky­ lančius iš jo suvalkietiško charakte­ rio, girdi, nieko čia prieš mane nepamandravosi, ir aš ne toks jau iš kelmo spirtas... Bet suvenyro jis ne­ atmetė, tuo parodydamas savo drau­ giškumą. Aš išėjau. Išėjau iš švietimo ministro A. Venclovos kabineto, be abejo, ne­ žinodamas, kad greit mes nebepa­ simatysim, kad besusitiksim tik po baisių visą pasaulį sukrėtusių įvy­ kių, po Didžiojo Tėvynės karo. Ką gi, tą dieną dar galėjome pasidžiaug­ ti ramiu kampeliu, gražiai dienojančia saule ir nuostabia ramybe se­ nuose Švietimo ministerijos rūmuo­ se.

Jonas Macijauskas ATSIMINIMAI APIE A. VENCLOVĄ 1940 m. į naująją liaudies Lietuvą istoriniuose rinkimuose pirmą kartą atvyko geriausi tų laikų Tarybų Są­ turėjo teisę dalyvauti ir kariai. At­ jungos artistai N. Spiler, V. Davy­ simenu, liepos 12 d. į vieną generolo dova ir kiti. Po koncerto Liaudies V. Karvelio divizijos pulką atvyko švietimo komisariatas „Versalio" kandidatas į Seimo deputatus A. restorane surengė priėmimą, į kiurį Venclova. Susitikome mudu kaip se­ pakvietė ir mudu su generolu F. Že­ ni pažįstami. A. Venclovą kariai pri­ maičiu. Prisimenu, pirmame restora­ ėmė labai šiltai. Jis daug pasakojo, no kambaryje buvo didelis stalas, kokie pasikeitimai vyksta liaudies apkrautas įvairiais užkandžiais ir gė­ Lietuvoje, pabrėžė, kad į Liaudies rimais. Mudu su Žemaičiu aktyviai seimą iškelti tikri liaudies atstovai, ėmėm mažinti tas gėrybes, ir staiga kurie gins darbo žmonių interesus. kažkas uždėjo mums ant nugarų Revoliucija suteikė galimybę ir ka­ rankas. Atsigręžę pamatėme labai riams pirmą kartą balsuoti kartu su simpatingą, besišypsantį jauną vyrą. darbo žmonėmis, tad kviečiąs visus Jis atsiprašęs paaiškino, jog pama­ liepos 14 d. atiduoti balsus už liau­ tęs mudu taip smarkiai besidarbuo­ dies kandidatus. A. Venclovos kal­ jančius nutarė perspėti, kad antroje bą kariai palydėjo garsiais „valio" salėje svečiams padengtas stalas su ir ilgais plojimais. karštais patiekalais ir gėrimais, o Po Tarybų valdžios atkūrimo Lie­ trečioje — bus kava. Po to jis prisi­ tuvoje Liaudies kariuomenė buvo statė esąs švietimo liaudies komisa­ performuota į 29 teritorinį lietuviš­ ras Antanas Venclova ir mus sut­ ką šaulių korpusą. Korpuso kariai rukdęs naudodamasis šeimininko rengėsi dvidešimt trečiosioms Rau­ teisėmis. Kavą gėrėme kartu su donosios Armijos metinėms bei ka­ Maskvos viešniomis ir Antanu Venc­ rinės priesaikos priėmimui. Visose lova. Jis buvo linksmas, daug pasa­ dalyse vėliavas įteikti turėjo vyriau­ kojo apie gyvenimą smetoninėje sybės atstovai. Į pulką, kuriam va­ Lietuvoje, apie progresyviosios in­ dovavo pulkininkas A. Urbšas, at­ teligentijos kovą su smetonine san­ vyko švietimo liaudies komisaras tvarka, sunkias rašytojų darbo są­ A. Venclova. Kariai jau buvo išri­ lygas. Pirma pažintis su A. Venclo­ kiuoti. Į gražiai papuoštą tribūną va paliko labai gerą įspūdį. pakilo A. Venclova, korpuso vado­ 1940—1941 m. ne kartą buvau su­ vybė ir darbininkų delegacija. A. sitikęs su A. Venclova. Apie kai ku­ Venclova vyriausybės pavedimu riuos susitikimus ir noriu papasako­ įteikė pulkui vėliavą ir pasveikino ti. Liepos 14 d. Lietuvos liaudis ruo­ karius su vėliavos įteikimo ir Rau­ šėsi rinkti Liaudies seimą. Šiuose donosios Armijos švente, kurią bu­ 153

vusios Lietuvos kariuomenės kariai švenčia pirmą sykį. Kitą kartą su A. Venclova susiti­ kau 1942 m. Gorkio srityje Balachnoje, kur formavosi Šešioliktoji lie­ tuviškoji divizija. Divizijos branduo­ lį sudarė Lietuvos TSR partiniai ir tarybiniai darbuotojai. Partijos ir tarybinės vyriausybės pašaukti prie Volgos krantų būrėsi Lietuvos pi­ liečiai, evakavęsi į tolimus Tarybų Sąjungos rajonus. Čia telkėsi darbi­ ninkai, valstiečiai, mokytojai, inte­ ligentai. Tarp jų buvo nemaža ko­ munistų ir komjaunuolių, kurie pir­ momis karo dienomis jau grūmėsi su fašistiniais desantais ir buržuazi­ niais nacionalistais. Į diviziją įsilie­ jo nemaža buvusios Lietuvos kariuo­ menės karių, ištikimų darbo liau­ džiai, ir senų Raudonosios Armijos karių. Per trumpą laiką reikėjo su­ burti vieningą, kovingą junginį. Vos pradėjus formuoti diviziją, imtas leisti ir jos laikraštis „Tėvynė šaukia". Jį leisti padėjo rašytojai A. Venclova, J. Marcinkevičius ir kt. Nuo pirmo numerio laikraščio skil­ tis puošė kovingi Liudo Giros, Salo­ mėjos Nėries, Antano Venclovos, Kosto Korsako, Petro Cvirkos, Jono Marcinkevičiaus ir kt. kūriniai. P. Cvirkos, A. Venclovos, J. Marcinke­ vičiaus iniciatyva buvo išleistas „Tėvynė šaukia" meno ir literatū­ ros priedas „Pergalė", vėliau tapęs almanachu. Rašytojai dažnai susitikdavo su kariais. Kovotojai šių susitikimų laukdavo kaip didelės šventės. A. Venclova, L. Gira, J. Marcinkevi­ čius rūpinosi pradedančiaisiais divi­ zijos poetais, skatino juos rašyti, 154

skaityti savo eilėraščius kovos drau­ gams. Prisimenu vieną puikų sekma­ dienį. Nuo saulės spindulių tviskėjo laukai, keliai ir namų stogai. Taku­ čiu žingsniavo V. Valaitis, S. Zajan­ čkauskas ir L. Gira. — Kas ten ateina? — paklausė Va­ laitis. — Tai atvažiavo rašytojai,— atsa­ kė Liudas Gira.— Tas pilku paltu-— Antanas Venclova, o iš kairės Pet­ ras Cvirka, priekyje — Kostas Kor­ sakas. — A, sveiki sveiki,— sustabdė Gi­ ra Valaitį su Zajančkausku.— Anta­ nai, Petrai, Kostai, susipažinkite, čia mūsų nauji dainiai, mūsų poetai. Susėdom raudonajame kampelyje. — Valaitis. Ar ne suvalkietis? — klausė Venclova. — Taip, Šakių apskrities. — Išeina, kad mes iš vieno kraš­ to,— nusišypsojo Venclova.— Ma­ lonu. Rašytojai su V. Valaičiu bei S. Zajančkausku draugiškai šnekučia­ vosi. V. Valaitis ypač domėjosi Vy­ tauto Montvilos likimu ir labai nusi­ minė sužinojęs, kad jis sušaudytas. Rašytojai klausinėjo apie divizijos gyvenimą, pradedančiuosius litera­ tus. A. Venclova paprašė Valaitį pa­ rodyti savo eilėraščius. Valaitis varžydamasis išsiėmė iš kišenės su­ lankstytą sąsiuvinį. Venclova ati­ džiai perskaitė keletą eilėraščių. — Ką gi, žodį neblogai valdai. — Žinote, draugas Venclova, pats jaučiu, kad yra trūkumų. — Matote, sakiau, kad turime dai­ nių,— juokavo L. Gira.

Zajančkausko eilėraščius skaitė Korsakas su Cvirka. — Rašykite, draugai, nenusimin­ kite dėl vieno ar kito nepasisekimo, mes padėsime,— drąsino Venclova, spausdamas abiem poetams kariams rankas, ir pridūrė:— Ketiname leis­ ti jaunų rašytojų kūrybos almana­ chą. Prašome siųsti savo eilėraščius. Ką turite, galite duoti ir dabar. — Ot, matote,— trindamas ran­ kas, kalbėjo Liudas Gira.— Būtinai turite dalyvauti rašytojų ir karių su­ sitikimo vakare. Jam pritarė ir Venclova. — Pasistengsime,— atsakė Valai­ tis.—Jeigu tik mūsų instrumentai negadins orkestro. Rašytojus kariai sutiko smarkiais plojimais. Į sceną išėjo Liudas Gira, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Jonas Marcinkevi­ čius, V. Valaitis ir S. Zajančkauskas. Pirmasis savo eiles skaitė Liudas Gi­ ra. Jis buvo su karine uniforma. Paskui į tribūną išėjo P. Cvirka. Cvirką pakeitė A. Venclova. Ypač klausytojams patiko jo satyrinis ei­ lėraštis „Fric Hundeman". Po A. Venclovos pasirodė K. Korsakas, J. Marcinkevičius. Į pabaigą savo kū­ rybą skaitė Viktoras Valaitis. Jam kariai labai plojo. Tokių vakarų divizijoje būta ne­ mažai. 1942 m. į miestą didvyri Tūlą, kuris neseniai buvo atrėmęs fašistų puolimą, atvyko A. Venclo­ va ir Salomėja Nėris. Čia kariai ir rašytojai pamatė baisias fašistų puo­ limo pasekmes. Kariai buvo išsidės­ tę miškuose žeminėse. Literatūros vakarai vykdavo laukymėse, pamiš­ kėse. Kariai, susėdę ant samanų, ant

žolės, stovėdami prie pušaičių, klau­ sėsi mylimų poetų kūrinių. S. Nė­ ris skaitė eilėraštį apie Maskvą. Ypač kariams patiko A. Venclovos eilėraštis „Tėvynės šauksmas". Pasibaigus literatūros vakarui, ra­ šytojai kalbėjosi su kariais. Kovo­ toja Aldona Paškevičiūtė, kuri irgi mėgino kurti eilėraščius, pavydėjo tiems, kurie pažinojo rašytojus iš anksčiau ir šnekučiavosi su jais kaip seni bičiuliai. Nejučia prisiartino ir ji prie poetų. Venclova pirmas kreipėsi į Aldoną klausdamas, kaip jaučiasi mergaitė karys. — Gerai, drauge rašytojau,— ne­ drąsiai atsakė Aldona.— Man labai patinka jūsų eilėraščiai. Aš apskri­ tai poeziją labai mėgstu. Ir pati... — Ką, rašote? —■Taip, po truputį rašinėju, tik man atrodo, kad mano eilėraščiai silpni. Kažkokie ne tokie kaip kitų. — Labai gerai, kad ne tokie kaip kitų. Vadinasi, jūs rašote originaliai. Gal parodysite mums? Venclovą pašaukė Salomėja Nė­ ris, ir jis pristatė jai Aldoną, kaip pradedančią poetę. Salomėja Nėris taip pat ėmė įkalbinėti Aldoną pa­ rodyti savo eilėraščius. — Kad aš labai nedrįstu. Rašau tik sau, savo malonumui. Ot, norisi išlieti, kas širdį maudžia. Taip kalbėdami artėjo prie pala­ pinės. — Prašom pažiūrėti, kaip mes gy­ vename,— įvedė Aldona poetus į gražiai sutvarkytą palapinę. —■O aš norėčiau pamatyti, kaip jūs rašote,— kreipėsi Venclova į Paškevičiūtę. Î55

Mergaitė išėmė iš po pagalvio su­ lankstytą sąsiuvinį ir varžydamasi ištiesė jį Venclovai. Poetas skaitė susidomėjęs ir, perduodamas sąsiu­ vinėlį S. Nėriai, pasakė: — Neblogai, visai neblogai. Tik reikia daugiau rašyti. S. Nėris, perskaičiusi eilėraščius, taip pat pagyrė jauną poetę, patarė jai daugiau rašyti. — Kai antrą kartą susitiksime, ti­ kiuosi, kad savo eilėraščius skaitysi iš tribūnos,— pasakė ji Aldonai. (Deja, 1943 m. narsi mergina žuvo didvyrės mirtimi Oriolo žemėje.) — Turbūt nedrįsiu... — Daugiau drąsos ir pasitikėjimo linkime,— atsisveikino poetai. Palydėti gausaus būrio karių, poe­ tai išvyko į miestą didvyrį susitik­ ti su darbo žmonėmis. Paškevičiūtė dar ilgai sekė akimis tolstantį sunk­ vežimį. Mūsų rašytojai lankė junginio ka­ rius ne tik pafrontėje. Jie dažnai at­ vykdavo ir į frontą, į pavojingas vietas. A. Venclova savo apybraižo­ se ir eilėraščiuose, skelbtuose laik­ raštyje „Tėvynė šaukia", apybraižų rinkinėlyje „Iš karinio bloknoto" pateikė nemaža epizodų iš divizijos kovų. Kartą A. Venclova drauge su po­ litinio skyriaus viršininku F. Bie­ liausku vyko į priešakines linijas, kur Bieliauskas turėjo įteikti bilie­ tus į Komunistų partiją priimtiems kariams. Kulkos zvimbčiojo virš gal­ vų, smigo į sniegą vienos arčiau, kitos toliau, o ten, už poros šimtų metrų nuo kaimo, buvo pastatytos trobelės, kuriose prisiglaudė mūsų i 56

patrankos, kiekvieną sekundę pasi­ ruošusios atidengti ugnį į priešą. — Sveiki, draugai,— pasveikino artileristus Venclova.— Kaip sekasi? — Neblogai. Teko gerokai padir­ bėti. Per neseniai vykusius mūšius mū­ sų artileristai dirbo puikiai,— sunai­ kino daug fašistų ugnies taškų, blin­ dažų. A. Venclova ir F. Bieliauskas ėjo toliau. Staiga pasigirdo keistas švil­ pesys, kuris tarsi draskė orą. Spro­ gim as— nemalonus, klastingas. Tai netolies sprogo fašistų mina. — Ot, bjaurybės! Minomis pradė­ jo vaišinti,— ištarė F. Bieliauskas.— Jeigu eisime toliau, atsidursime dar arčiau fronto. Reikia sukti į dalies vadavietę. Vadavietėje jų laukė bataliono vadas vyresnysis leitenantas E. K. Lisauskas. Jis pasakojo svečiams apie savo karius didvyrius, kurie neseniai atrėmė fašistų atakas. Greit pas svečius atvyko pulko va­ das A. Burkus, kuris anksčiau paži­ nojo A. Venclovą. Užsimezgė gy­ vas pokalbis. F. Bieliauskas įteikė kariams partijos kandidatų ir narių bilietus. A. Venclova pasveikino ga­ vusiuosius bilietus. Tuo metu fašis­ tai ėmė smarkiai apšaudyti kaimą iš sunkiosios artilerijos. Svečiai nusi­ leido į atsarginę pulko vadavietę, į tam tikrą rūsį su stogu. Rūsio lubos ir sienos drebėjo nuo sprogstančių sviedinių, iš lubų biro smėlis. Lau­ ke temo. Pasibaigus artilerijos ka­ nonadai, staiga sukaukė ore minos. — Tai šešiavamzdis minosvaidis,— paaiškino pulkininkas Burkus.

Visiškai sutemus, minosvaidžiai nutilo. Venclova ir Bieliauskas pa­ kilo eiti. Išlydėdamas svečius, Šurkus kreipėsi į Venclovą: — Kaip jaučiatės? Jūs šiandieną paragavote tikro fronto. Venclova šypsodamasis prisipaži­ no, kad buvę truputį baisoka. Divi­ zijos vadovybė, kuri jau nerimavo dėl rašytojo likimo, pasiteiravo apie jį. Pulkininkas Šurkus pranešė, kad viskas gerai, A. Venclova greitai grį­ šiąs. Sugrįžo jis visas apibiręs smėliu, bet linksmas, patenkintas. — Matote, nieko neatsitiko, nors nenorėjote, kad vykčiau. Tiesa, prie­ šas truputį apšaudė,— kreipėsi Ven­ clova į mane. Dar ne kartą Venclova vyko į frontą. Paskutinį kartą jis atvažiavo į Šiaulius, pabuvojo visuose pulkuo­ se, susitiko su kariais gimtojoje že­ mėje. A. Venclova už drąsą, parodytą priešakinėse linijose, buvo apdova­ notas medaliu „Už drąsą". Mūsų rašytojų, jų tarpe ir A. Venclovos, veikla ir kūryba glau­ džiai siejosi su Šešioliktosios divizi­ jos gyvenimu bei kova. Daugelis rašytojų kovojo divizijos gretose, kai kurie ir žuvo fronte. Kiti dažnai lankėsi divizijoje, gerai pažino ka­ rių gyvenimą, matė jų drąsą, pasi­ aukojimą ir žygius, savo žodžiu ir plunksna taip pat triuškino priešą, artino pergalę. A. Venclova knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai" rašė: „Snieguoti Oriolo mūšių laukai nusėti geriau­ siųjų mūsų tautos sūnų kaulais... Pir­ moji didelė kova, kraujo ryšiais su­

tvirtinusi mūsų tautos sąjungą su visomis tarybinėmis tautomis. Tai buvo sunkūs ir tragiški metai. Kar­ tais atrodė, kad jų neįstengs pakelti silpna žmogaus širdis. Bet jie grūdi­ no jausmą ir valią, mokė suprasti, kad mūsų tautų laisvė gali būti ap­ ginta tiktai didele kančių ir kraujo kaina. Tais metais audringai veržėsi ir liejosi posmai, kupini sielvarto ir nepalaužiamo tikėjimo pergale, pil­ ni meilės Tėvynei, jos žmonėms ir neapykantos priešui". Pasibaigus karui, A. Venclova bu­ vo vienas tų, kurie rūpinosi išleisti knygą apie Šešioliktąją lietuviškąją diviziją. Leidinys „Lietuviškosios di­ vizijos kovų keliais" buvo paruoš­ tas 1944 m. Knygoje buvo įdėti A. Venclovos eilėraščiai „Mergaitė prie šaltinio", „Tarybų tauta", pro­ zos dalykai — „Pūgoje", „Prie lau­ žo" ir „Kur gyvena Levas Tolstojus". A. Venclova buvo Tėvynės karo dalyvių memuarų išleidimo iniciato­ rius. Prisimenu, jis ir mane ne kartą kalbino: —■Kariavote neblogai. Dabar rei­ kia apie viską parašyti, parodyti ka­ rių didvyriškumą. Kas gali tai ge­ riau padaryti, jei ne veteranas? Ra­ šyk ir skatink kitus rašyti. Rašyto­ jai padės. Ir iš tikrųjų, padedami rašytojų, veteranai V. Karvelis, J. Žiburkus, S. Apyvala, B. Urbanavičius, S. Nau­ jalis, V. Bernotėnas ir kt. parašė ne­ mažai atsiminimų. Šešioliktosios lietuviškosios divi­ zijos veteranai mini ir minės Anta­ ną Venclovą kaip talentingą rašy­ toją ir puikų žmogų. 15?

Kostas Korsakas KELI BRUOŽAI ANTANO VENCLOVOS PORTRETUI „Apie artimą draugą rašyti ir ma­ tentiškų bruožų, pateikti kuo aps­ lonu, ir sunku",— šiais žodžiais An­ čiau būdingų detalių tokiam jo por­ tanas Venclova kadaise pradėjo su­ tre tu i— ir kaip žmogaus, ir kaip ra­ kaktuvinį straipsnį apie vieną sau šytojo. artimą literatūrinį bendražygį. Šitaip Tad ir norėčiau čia atskleisti ke­ ir aš norėčiau pradėti savo trumpą letą būdingų bruožų bei momentų, jubiliejinį pasisakymą apie patį An­ kuriais iškyla mano atmintyje gyva­ taną Venclovą — ilgametį mano sis Antano Venclovos paveikslas. draugą ir bičiulį, nebent su tuo skir­ Pirmiausia prisimena jo išraiškin­ tumu, jog jo gimimo septyniasde­ ga išvaizda — stambus, plačiapetis šimtųjų metinių minėjimą man ap­ stotas ir tvirtas, kiek sunkokas žin­ kartina netekimo sielvartas — jau gsnis, kuriuo jis tartum nešte nešė greit sukaks penkeri metai, kai mes visą savo solidžią figūrą. Pati tokia nebeturime Antano Venclovos savo išvaizda jau teikė jam reprezenta­ tarpe. O juk pagal savo amžių jis tyvaus orumo. Todėl gatvėje jį ne­ dar galėjo šiandien būti čia, greta retai nulydėdavo dažno praeivio mūsų, apsuptas gausių skaitytojų bei žvilgsnis. Antano Venclovos veidas, gerbėjų, amžininkų ir bičiulių. Tad ypač plati, iškili kakta ir valingas darosi dvigubai graudžiau minėti smakras, taip pat buvo lyg skaptuožmogų ir rašytoją, kuris, anot jo pa­ te išskaptuoti stambiais bruožais, ties žodžių viename priešmirtiniame kuriuos švelnino ir šildė ramus žvil­ laiške, dar taip pašėliškai troško gy­ gsnis, santūri šypsena. O apskritai venti ir turėjo dar tiek daug kūry­ tai buvo taip pat giliai įsimenantis binių užmojų, likusių amžinai ne- ir savitai patrauklus veidas. įspū­ beįvykdytų. dingą ir tikrai autentišką jo atvaiz­ O sunku kalbėti svarbiausia to­ dą sukūrė įžymusis skulptorius J. dėl, kad laiko tarpas, skiriąs mus Mikėnas, palikęs mums ne tik vieną nuo gyvųjų Antano Venclovos die­ geriausių savo skulptūrų, bet ir la­ nų ir darbų, tebėra toks trumpas, jog bai menišką Antano Venclovos por­ dar neatsi skleidė pakankama per­ tretą, įamžinantį ne tik išvaizdos pa­ spektyva pilnutiniam jo asmenybės našumą, bet ir atskleidžiantį jo vi­ dinį pasaulį. portretui išryškėti. Tačiau kuo toliau į ateitį, tuo toji Didžiai būtų klydęs tas, kuris, ma­ perspektyva platėja ir aiškėja, o tydamas kone flegmatišką Antano kartu aktualėja ir uždavinys bei pa­ Venclovos natūrą, būtų taręs stoko­ reiga — ypač mums, Antano Venc­ jant jai gilaus dvasinio klodo. Ta­ lovos artimiausiems amžininkams,— me klode buvo gausu ir aštrių psi­ užfiksuoti kiek galima daugiau au­ chologinių kolizijų, ir aistringų po­ i58

lėkių, ir audringų jausmų, neretai prasiveržiančių viešumon pakiliu patosu ir jautriu lyrizmu. Tačiau jis buvo žmogus, mokėjęs pavyzdingai tvardytis. Tai liudija kad ir žino­ masis epizodas, kai Antanas Venclo­ va, atvykęs į Lietuviškąją diviziją ir atsidūręs arti fronto linijos, pate­ ko j stiprią priešo artilerijos kano­ nadą, kurios metu, gresiant rimtam pavojui gyvybei, laikėsi taip šalta­ kraujiškai, jog nustebino net paty­ rusius karius. Ne veltui jis buvo ap­ dovanotas medaliu „Už drąsą". Apskritai Antanas Venclova, man­ ding, buvo valingos prigimties žmo­ gus, gerai sugebėjęs atsidėti kuriam nors tikslui, mokėjęs susikaupti pasi­ rinktajam darbui, tesėjęs eiti užsi­ brėžta kryptimi iki galo. Tatai forma­ vo ir kitas jo būdo ypatybes, lėmė daugelį jo veiklos sričių. Anksti, dar pačioje jaunystėje, ap­ sisprendęs eiti kartu su darbo žmo­ nėmis, kovoti dėl jų šviesesnės at­ eities, stojęs į socialistinės ideologi­ jos kelią, Antanas Venclova šiose pozicijose išliko visą savo gyveni­ mą, atiduodamas socializmo idealų įkūnijimui geriausius savo širdies ir proto polėkius, visą savo talentą ir kūrybą, nors tai — kaip žinoma — buvo nelengvai įvykdoma fašistinio režimo laikotarpiu ar rūsčiais Didžio­ jo Tėvynės karo metais ir kai kuriais kitais mūsų audringos epochos mo­ mentais. Antanas Venclova buvo pareigos žmogus, stropus prisiimtų įsiparei­ gojimų ar pavesto uždavinio vykdy­ tojas, vis vien kur ir kuo būtų — švietimo liaudies komisaru, deputa­ tu, partiečiu ar ir eiliniu pedagogu,

redaktorium, mokslo darbuotoju, pa­ galiau rašytojų organizacijos vado­ v u — visų jo tarnybų bei eitųjų pa­ reigų čia neišskaičiuosi. Būtinam reikalui esant, Antanas Venclova niekada nevengė eiti bei vykti vi­ sur, kur buvo Partijos ir Vyriausy­ bės siunčiamas — frontan pas lietu­ vius tarybinius karius, tolimon Udmurtijon į evakuotųjų iš Lietuvos vaikų namus, o pokario metais daly­ vauti daugelyje delegacijų, vykstan­ čių į įvairius įvairiausius kongresus, suvažiavimus, konferencijas, jubilie­ jus ir t. t. Tokias dažnas išvykas An­ tanui Venclovai teko atlikti ne tik į daugelį sąjunginių respublikų ar mūsų šalies kultūros centrų, o ir į tolimas užsienio šalis — nuo Indijos iki Islandijos, nuo Kinijos iki Itali­ jos ir dar daug kur kitur. Šiose iš­ vykose Antanas Venclova susitiko su tokiais pasaulinio garso rašyto­ jais, kaip Tomu Manu, Haroldu Laksnesu (Laxness), Mulku Radžų Anandu, Arnoldu Cveigu (Zweig), Julianu Tuvimu, o mūsų daugianacio­ nalinėje Tėvynėje jis pasipažino su daugeliu įžymių tarybinių rašytojų, artimai draugavo su Konstantinu Fedinu, Nikolajum Tichonovu, Pavlu Tyčina, Maksimu Tanku, Janiu Sudrabkalniu ir su kai kuriais kitais literatūros, dailės, teatro meistrais. Suprantama, tos dažnos ilgalaikės kelionės, susijusios su atsakinga re­ prezentacija, teikė Antanui Venclo­ vai ir malonumo, ir garbės, ir pasi­ didžiavimo, tačiau kartu visa tai kai­ navo ir nemaža jėgų, atėmė daug sveikatos. Antra vertus, tai nepa­ prastai išplėtė Antano Venclovos internacionalinį akiratį, daug kuo 159

praturtino jo kultūrinį pasaulį, įne­ naudotis gyvenimo teikiamais malo­ šė naujų motyvų bei temų ir į jo numais. Jam patiko dailiai, kartais kūrybą. Ką svetur pamatęs ar pa­ netgi efektingai rengtis, jis mėgau­ tyręs, Antanas Venclova paprastai damasis — namie ar svečiuose — iš­ perteikdavo savo kelionių įspū­ lenkdavo ir saikingą taurelę, o už­ džiuose, o Italijai jis paskyrė net iš­ stalės pralinksmėjusioje kompanijo­ tisą eilėraščių rinkinį. Su savo gau­ je noriai pasakodavo sąmojingus siais pažįstamais Tarybų Sąjungoje anekdotus. Tačiau Antanui Venclo­ bei kituose kraštuose jis susirašinėjo, vai buvo svetimos bet kokios sibair ta korespondencija — kai bus pa­ ritiškos nuotaikos, tuščias dykinėji­ skelbta — atskleis jo intelektualinių mas, betikslis laiko eikvojimas. Ne­ paliaujamas darbštumas — tai dar interesų platumą. Net mus, artimiausius Antano viena esminių jo charakterio ypaty­ Venclovos bičiulius, jau iš seno kiek bių. Antaną Venclovą retai tegalė­ geriau žinojusius jo tikrąsias aspira­ jai užtikti nieko neveikiantį, o visa­ cijas, stebino jo veiklos daugiapusi­ da rasdavai ką nors beskaitantį ar škumas: literatūroje jis reiškėsi kaip berašantį (tik, deja, niekada neteko įvairiažanris ir itin produktyvus ra­ matyti dirbančio kokį nors fizinį šytojas bei vertėjas; pagal įgytą darbą ar intensyviai besportuojanspecialybę jis buvo ilgametis peda­ čio). Paskutiniaisiais gyvenimo me­ gogas, gimtosios kalbos mokovas, tais kone vienintelė kasdieninė jo vėliau — universiteto dėstytojas; pa­ pramoga buvo — ir tai gydytojams galiau nemažą laiko tarpą Antanas patariant — pasivaikščiojimas. Vai­ Venclova ėjo ir aukštas valstybines kštinėjo jis dažniausiai po Lenino bei visuomenines pareigas — prade­ aikštę bei Lenino prospektą Vilniu­ dant ministru bei TSRS ir Lietuvos je, o vasarą — Palangos pajūriu ar TSR Aukščiausiosios Tarybos depu­ pušynėliuose. (Kai Venclova mirė, tatu ir baigiant daugelio kultūrinių daug kas pasiilgo čia taip įprastos, bei literatūrinių organizacijų vado­ lėtai žingsniuojančios jo figūros — vybių nariu. O juk dauguma tų pos­ tartum aplinkui liko tuščia, lyg trū­ tų ir pareigų jo buvo prisiimama tik ko kažko artima ir gerai pažįstama.) pagal vadovaujančių instancijų įpa­ Ir tik kiek dažniau Antanas Venclo­ reigojimus arba dar dažniau — pagal va nueidavo į kiną vieno kito ver­ tą gilų pilietinį sąmoningumą, jog tingesnio filmo pažiūrėti. Bet ir tai tatai būtina bendrajam reikalui, vi­ buvo daroma daugiau poilsiui, atisuomenės labui. Tiktai į savo gy­ trūkstant nuo įtempto kūrybinio dar­ venimo pabaigą, jau smarkiai paš­ bo. Taigi tas tariamasis komfortas, lijus sveikatai, Antanas Venclova kurį rašytojui kai kas prikaišiojo, šiuo atžvilgiu pasidarė kiek išran­ pirmiausia tarnavo patogioms inte­ kesnis bei santūresnis. lektualinio darbo sąlygoms, našiam Būčiau neobjektyvus, jeigu nepa­ literatūriniam triūsui užtikrinti. Antanas Venclova betgi turėjo ir žymėčiau, jog Antanas Venclova mėgo buitinius patogumus, mokėjo vieną didžiai jam būdingą potrau160

į į —-meilę knygoms. Su jomis jis nesiskyrė visą gyvenimą. Net karo metais, būnant evakuacijoje, kai vi­ są savo turtą mums reikėjo sutal­ pinti viename lagamine, jis vėl kau­ pė sau biblioteką. Knygos — tai bu­ vo didžioji, nesilpstanti Antano Venclovos aistra. Prisimenu, kiek kartų, grįžus man iš Maskvos ir parsivežus knygų naujienų, jis, metęs net darbą, atskubėdavo susipažinti su jomis. Beieškodamas norimos knygos, Venclova galėdavo apeiti visus miesto knygynus, teirautis jos pas pažįstamus telefonais ir laiškais. Kita vertus, jis nebuvo ir bibliomanas, dažnai perkratydavo savo kny­ gų lentynas ir dosniai atiduodavo jau nebereikalingus leidinius mokslinėms ar visuomeninėms bibliotekoms. Būdamas puikus knygos žinovas, ilgainiui susikomplektavęs rinktinę literatūrinio profilio asmeninę bib­ lioteką, Antanas Venclova jokiu bū­ du nebuvo knyginis žmogus siaurą­ ja prasme. Knygos neatitvėrė jo nuo gyvojo gyvenimo, nuo realybės, nuo epochos. Priešingai, jos tik padėjo jam dar įžvalgiau pažinti tą gyveni­ mą, suprasti tos realybės aktualiau­ sius poreikius bei gyvybinius užda­ vinius, atvėrė epochos vėjui plačią erdvę į jo paties rašomų knygų pus­ lapius. Įdėmus, nepaliaujamas, įtemptas skaitymas, nuolatinis lietuvių ir ki­ tų tautų literatūros naujienų seki­ mas, atidus susipažinimas su klasi­ kiniu pasaulinės literatūros paliki­ mu, domėjimasis ne tik grožinės lite­ ratūros veikalais, bet ir filosofijos, estetikos, istorijos, politikos, tikslių­ 6. 1582

jų mokslų populiarizacijos raštais, memuarais, dailės leidiniais padėjo tvirtą, platų, įvairiašakį pagrindą Antano Venclovos daugiapusei eru­ dicijai, iškėlė jį į pirmaujančias mū­ sų intelektualų gretas. Aistringa Antano Venclovos mei­ lė knygai glaudžiausiai siejasi su jo ne mažiau aistringu potraukiu lite­ ratūriniam darbui, apskritai su jo kū­ rybiniais impulsais. Pradėjęs rašyti ir dalyvauti spau­ doje labai anksti, Antanas Venclova atidavė literatūrai didžiausią savo gyvybinių pajėgų dalį. Jo kūrybi­ niai užmojai reiškėsi įvairiausiais žanrais: poezija ir beletristika, kur kultivavo apysaką ir romaną, kriti­ ka ir publicistika, literatūros moks­ lu ir apybraiža, kelionių įspūdžiais ir biografija, memuarais ir net bib­ liografija, pagaliau gausiais verti­ mais. Ši žanrinė įvairovė buvo sąly­ gojama ne vien rašytojo talento po­ būdžio ar dvasinių polėkių, o daž­ nai kilo iš aplinkinės tikrovės dik­ tuojamų poreikių ir paskatų — kūry­ biškai juo aktyviau atsiliepti į dau­ gelį aktualiųjų visuomeninio, kultū­ rinio ir literatūrinio gyvenimo reiš­ kinių. Rašė Antanas Venclova labai greitai ir lengvai. Atsimenu, Petras Cvirka dar mūsų grupės literatūri­ nio kelio pradžioje, grįžęs iš vienų vasaros atostogų, kurias praleido kartu su Venclova, man guodėsi: kol jis esą šiaip taip parašąs vieną antrą puslapį, Antanas, žūrėk, jau beparašęs ištisą dešimtį. Tuo ir aš pats vėliau įsitikinau, kai karo me­ 161

tais kurį laiką man teko artimai gy­ venti su Antanu Venclova po vie­ nu stogu. Antra vertus, būtina pa­ žymėti ir tai, kad, vienu užmoju ką parašęs, Venclova paskui dar gero­ kai tokį tekstą taisydavo, šlifuodavo, redaguodavo, neretai pasiekdamas pavyzdingą kompozicinį lygį bei to­ bulą stilistinį išraiškumą. Todėl ne vienas jo poezijos posmas ar prozos puslapis patvariai įeina į lietuvių li­ teratūros išliekamąjį fondą. Užtat geriausieji Antano Venclovos kūry­ biniai pasiekimai, kaip žinoma, ne kartą buvo pelnytai apvainikuoti aukštų premijų laurais, o pats auto­ rius apdovanotas garbingais titulais, kuriais jis, beje, nevengė atvirai pa­ sididžiuoti. Paskutinįjį savo gyvenimo dešimt­ metį Antanas Venclova buvo atsi­ dėjęs kone išimtinai literatūriniam darbui, pasidaręs jau rašytoju pro­ fesionalu. Ir tą kūrybinį triūsą, kurį jis šiuo laikotarpiu atliko, išleisda­ mas tris stambius savo memuarų to­ mus, bene geriausią eilėraščių rin­ kinį „Vakarinė žvaigždė" ir, be to, išspausdindamas periodikoje dar de­ šimtis įvairiausios tematikos straips­ nių, atsimenant tolydžio didėjantį jo širdies ligūstumą,— reikia laikyti tik­ ru žygdarbiu. Kitas jo vietoj būtų gal besirūpinęs vien savo sveikata, o Antanas Venclova dar labiau pa­ didino savojo darbo krūvį, sąmonin­ gai skubėdamas padaryti tai, ką buvo užsimojęs. Antanas Venclova paliko mums didžiulį savo raštų lobį. Jis pasireiš­ kė kaip vienas produktyviausių lie­ 162

tuvių rašytojų. Jeig u surinktume visa, ką jis yra parašęs bei išvertęs, turbūt susidarytų apie 20 stambių tomų. Dabar „Vagos" leidžiama An­ tano Venclovos Raštų serija teapima gal tik kokius du trečdalius jo lite­ ratūrinio palikimo. Nurodau tai ne vien leidybiniu atžvilgiu, o svarbiau­ sia, norėdamas pabrėžti šio iškilaus mūsų rašytojo kūrybinį potencialą. Nors literatūroje bei mene kiekybė ir ne visada tolygu kokybei, tačiau ir darbų kiekio negalima nevertinti, ypač jeigu tie darbai buvo skirti pažangiosioms, revoliucinėms šiuo­ laikinės epochos idėjoms propaguo­ ti, socializmo idealams skelbti ir puoselėti. Tokių raštų mūsų skaity­ tojams niekada nebus per daug. Štai tie keli bruožai, kuriais no­ rėjau bent probėgom apibūdinti An­ tano Venclovos asmenybę — ir kaip jo amžininkas, ir kaip artimas jo li­ teratūrinis bendražygis. Laikas, tas išrankusis ir objekty­ viausias vertintojas, atsirinks Anta­ no Venclovos portretui tai, kas jo charakteristikai yra tikriausia ir ver­ tingiausia, atsijos iš mūsų atsimini­ mų bei liudijimų kasdienybės dul­ kes, nupūs į užmarštį vieną kitą kandų anekdotą ar pašaipią paska­ lą, kurių paprastai neišvengia savo gyvenimo kelyje n ė vienas kiek įžymesnis asmuo, ir užkels Antano Venclovos atminimą ant tokio aukš­ tumo pjedestalo, kokio jis iš tikrų­ jų nusipelno. O tas pjedestalas — esu tvirtai tuo įsitikinęs — su laiku taps vis patvaresnis.

Eugenijus Matuzevičius TARTUM VEŠLUS, ŠAKOTAS MEDIS Su Antano Venclovos kūryba pir­ mą kartą susipažinau apie 1932— 1933 metus, dar mokydamasis Biržų gimnazijoje. T ada— nebeatmenu iš ko — gavau pasiskaityti du nedide­ lius jo eilėraščių rinkinius: ,.Sutemų skersgatviuos" (1926) ir „Gatvės švinta" (1927). Stipresnio įspūdžio man tie eilėraščiai lyg ir nepadarė, bet vis dėlto juos skaityti buvo įdo­ mu. Vietomis imponavo žodžio, for­ mos ekspresyvumas, netikėti minties posūkiai. Juose, matyt, dar buvo kažkas ir iš simbolizmo... Užtat tada savotiškas atradimas man buvo aš­ tuoniolikos poetų antologija — „Pir­ mas dešimtmetis", kurią sudarė ir redagavo Petras Kubilevičius. Anto­ logija buvo išleista Kaune 1929 m. Čia, šalia Petro Vaičiūno, Butkų Juzės, Juozo Tysliavos, Stasio Sant­ vara, Salio Šemerio, Salomėjos Nė­ ries, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio, Leono Skabeikos, Ka­ zio Inčiūros ir kai kurių kitų poetų kūrinių, buvo išspausdintas pluoštas Antano Venclovos eilėraščių. Ypač man patiko gražaus, elegantiško au­ toriaus nuotrauka bei savaip neįp­ rasta, dinamiška, net tam tikru „ur­ banistiniu" ritmu pagrįsta jo auto­ biografija, kapotas teksto stilius: „...Mes mūruose ir gatvių labirintuo­ se. Mes alsuojame motorų benzino dūmais. Girdime rėkiant fabrikus. Už langų po sunkia našta į cemento ritmą sulinkę žengia darbininkai.

Kasdien namai. Koridoriai. Laiptai. Matinės elektros lempos. Vietoj si­ dabrinių beržų — gatvių liepos. Ak­ mens. Cementas. Geležis. Už gele­ žies tuksi žmogiška širdis. Kartais beprotiškas pasiilgimas tė­ viškės kalnų, kur svyruoja pribren­ dę rugiai. Girių. Pievų, paryčiais pil­ nų mėlyno rūko ir bliauj ančių gal­ vijų. Ir žmonių, kur velka darbo naštą. Aria. Sausina pelkes. Kuria naujas sodybas. Ir gyvulių. Kiaulių. Karvių. Ark­ lių. Skauda smilkinius. Tvinksi gyslos. Dūšia skamba į taktą gatvių rit­ mui. Dūšia rėkia, rodos, plyš gat­ vės..." Taip, tada man, kaimiško su­ kirpimo provincijos gimnazistui, la­ bai imponavo tas Antano Venclovos „urbanizmas", gal net ir jo jaunat­ viška bravūra. Tai jau buvo ne sentimentalumas ar gana idiliškas kaimo gyvenimo bei gamtos vaizdų aprašymas, prie kurio buvau pri­ pratęs, skaitydamas kitus autorius. Tas A. Venclovos tekstas drumstė mano jauną kraują ir galvą... O paskui aš gavau A. Venclovos apysakų ir apsakymų rinkinį „Ber­ žai vėtroje", kuris buvo išleistas prieš trejus ketverius metus, maž­ daug tuo pačiu metu (1930) kaip ir P. Cvirkos novelių rinkinys „Saulė­ lydis Nykos valsčiuje". A. Venclo­ 163

vos „Beržai vėtroje" man padarė ne­ mažą įspūdį. Toje knygoje buvo kažkaip naujai, maištingai, drąsiai ginama tiesa, skriaudžiamieji žmo­ nės. Aš tada, žinoma, dar neįsten­ giau kritiškiau vertinti literatūros kūrinių. Gal ir toje A. Venclovos knygoje nepastebėjau tam tikrų trū­ kumų, — sakysim, vietomis pasitai­ kančio dirbtinumo, schematiškumo. Mane valdė pirmasis įspūdis, pir­ masis impulsas — ir aš nuoširdžiai, su jaunatvišku įkarščiu ėjau paskui autorių, tikėjau juo... Tuo pačiu laikotarpiu iš vienos vy­ resnės klasės moksleivės gavau pa­ siskaityti visus penkis „Trečio fron­ to" numerius. (Tos moksleivės bro­ lis tuo metu studijavo Kaune, buvo gana pažangių pažiūrų; asmeniškai pažinojo A. Venclovą, J. Šimkų, P. Cvirką, K. Jakubėną... Ir į namus (į Biržus) parveždavo įdomios litera­ tūros, retesnių knygų.) „Trečiame fronte" jau konkretėja pažangi A. Venclovos pozicija. Jis aktyviai rašė šiame leidinyje. Buvo spausdinama jo prozos, poezijos kū­ rinių, vertimų, straipsnių. Tai nega­ lėjo man nedaryti įspūdžio. Be viso kito, man ypač imponavo, kad jis — šio nepaprastai įdomaus žurnalo re­ daktorius. Perskaičius „Trečią frontą", ma­ no nuolatinis domėjimasis A. Venc­ lovos kūryba, jo literatūrine, kultū­ rine veikla dar labiau padidėjo. Ypač patiko jo nedidelė monografi­ ja apie audringą Fransua Vijono gy­ venimą. Labai įdėmiai skaičiau A. Venclovos romaną „Draugystė" (1936), kuris tuo metu savo temati­ ka, jaunų žmonių gyvenimo traktuo­ 164

te buvo naujas, reikšmingas žodis mūsų literatūroje. Jis sukėlė ano me­ to j armimo sluoksniuose ir ideologi­ nių ginčų, ir aštrokos literatūrinės polemikos. Apskritai tuo metu lietu­ vių literatūroje buvo sustiprėjusi kritinio realizmo banga, buvo sten­ giamasi kibti į aktualias socialines, moralines ir kitas visuomenės gyve­ nimo problemas... O pirmą kartą gyvą Antaną Venc­ lovą pamačiau 1937 metų vasaros pradžioje Giruliuose tarp Klaipėdos mokytojų instituto studentų ir mo­ kytojų lituanistų. Jis tada mokyto­ javo Klaipėdoje. Aš tą birželį bu­ vau Giruliuose vyresniųjų mokslei­ vių tarptautinėje draugystės stovyk­ loje. Vienas bičiulis (biržietis) stu­ dentas mane nusivedė į A. Venclo­ vos paskaitą, kuri turėjo įvykti pu­ siau atvirame paviljone — nedidelė­ je salėje. Tolumoje buvo girdėti duslus jūros ošimas. Čia pat, aplink paviljoną, tyliai šlamėjo pušys... A. Venclova atėjo lydimas kelių, ma­ tyt, Mokytojų instituto, dėstytojų ir studentų, gyvai su jais šnekučiuoda­ masis. Vilkėjo šviesiu kostiumu, baltais marškiniais, be kaklaraiščio. Švarką nusivilko, pakabino ant kė­ dės šalia stalo. Jo judesiai buvo ga­ na laisvi, natūralūs, be jokio oficia­ lumo. Rankoje jis laikė pluoštelį prirašytų nemažo formato lapelių. Vienas iš instituto dėstytojų jį pri­ statė klausytojams. A. Venclova pa­ sakė, kad jam malonu susitikti su tokia auditorija, bet jis nesąs pa­ trauklus oratorius... — Aš nesirengiu, gerbiami kole­ gos, jums skaityti specialios paskai­ tos. Aš tik pasidalysiu kai kuriomis

mintimis apie mūsų raštiją, apie vie­ ną kitą įdomesnį bei ryškesnį rašy­ toją,— gana monotonišku balsu kal­ bėjo A. Venclova. Jo balsas tarpais skambėjo gal net per tyliai. Bet tartis buvo graži, taisyklinga. Tai da­ rė malonų įspūdį, suteikė prelegen­ to samprotavimams tam tikro įtai­ gumo. A. Venclova kursų dalyviams ir atėjusiems studentams pasakojo apie K. Donelaitį, Vydūną, I. Simonaitytę. Kiek pamenu, buvo akcentuojamos Mažosios Lietuvos literatūrinės tra­ dicijos, jų reikšmė nacionalinei lie­ tuvių kultūrai. Buvo kalbama apie germanizacijos, vokiečių ekspansi­ jos pavojų... Nors ir varžydamasis, vis dėlto po paskaitos išdrįsau prieiti prie A. Venclovos. Šiaip taip išlemenau, kad esu jaunas literatas — iš Biržų, kad skaičiau jo knygas, kad jos man pa­ tinka, kad mūsų gimnazijos literatų būrelyje esam nagrinėję jo romaną „Draugystė". A. Venclova nusišypsojo: — Ar per daug nesukritikavot? Ką gi, man labai smagu, kad ir gim­ nazijose jaunimas domisi šiuo roma­ nu. Manau, kad ligi šiol tai gal brandžiausias mano kūrinys... A. Venclova dar pasakė kažką gero, teigiamo apie Biržų krašto li­ teratūrines tradicijas, apie J. Jano­ nį, K. Binkį, B. Sruogą. Paklausė, kaip gyvuoja Biržuose Kostas Snarskis. Pagyrė jo vertimą — A. Puški­ no „Čigonus", kurie buvo išspaus­ dinti „Kultūros" žurnale. Pasidomė­ jo, ar aš bendraująs su K. Snarskiu. Teiravosi, kokius autorius mėgstu, ką skaitau. Klausė, ar daug rašau,

ar žadu studijuoti, baigęs gimnazi­ ją... Paprašiau A. Venclovą autografo. Jis ant mano atsinešto kuklaus Klai­ pėdos miesto bukleto užrašė: „Su gražiais linkėjimais — jaunam litera­ tui Eugenijui Matuzevičiui. A. Venc­ lova. Giruliai, 1937 m. birželis". (Saugojau tą bukletą kaip mielą re­ likviją. Ir labai gaila, kad karo aud­ ros sumaištyse jis dingo su dalimi mano gana įdomaus archyvo.) *

1940 metų rudenį iš Kauno persi­ kėliau studijuoti į Vilniaus imiver­ si tetą. Ilgokai paieškojęs, susiradau kambarį Valančiaus gatvėje (pas pensininką teisininką lenką, korek­ tišką ir malonų žmogų), netoli Tau­ ro kalno. Ten apsigyvenau su savo studijų bičiuliu Bronium K. Mano finansiniai reikalai buvo visiškai pa­ šliję. Būtinai reikėjo susirasti kokį nors darbelį. Tada mane Vilniuje gana tėviškai globojo Kazys Boru­ ta. Pasiguodžiau jam, kad būtų ge­ rai kur nors įsidarbinus (korektoriu­ mi, stilistu, mokytoju). — Žinai ką. Pabandykim kreiptis į Švietimo liaudies komisariatą. Aš pakalbėsiu su Venclova... Juk jis da­ bar visos Lietuvos švietimo galva. Senoviškai tariant, ministeris, — pa­ drąsino mane Boruta. O gyveno ji­ sai tada netoli Valančiaus gatvės—viename name (Kudirkos gatvėje) su A. Venclova, J. Žiugžda, skulpto­ rium J. Mikėnu, režisierium A. Jakševičiumi... Po kokių dviejų trijų dienų užėjau pas K. Borutą. Jis ma­ ne sutiko gerai nusiteikęs: 16 5

— Rašyk pareiškimą ir eik į ko­ misariatą. Venclova sakė, kad gal ir atsiras kokio mokytojėlio vieta lietuvių kalbos kursuose. Kitą dieną nuėjau j Švietimo liau­ dies komisariatą, bet A. Venclova buvo užimtas — negalėjo priimti. Per sekretorę perdavė kortelę: ,,Drg. E. Matuzevičiui. Ateikit rytoj 10 vai. A. Venc." Kai nuėjau nurodytu lai­ ku, A. Venclova maloniai priėmė. Beje, dabar mes jau buvom „neblo­ gi pažįstami". Dar 1939—1940 m. keletą kartų matėmės Kaime. Jis pa­ žiūrėjo į laikrodį, pasakė, kad labai daug interesantų, kad dabar mes tu­ rim 20 minučių. Pakilo iš už stalo. Pasiūlė man sėstis prie šone esančio apskrito staliuko. Ir pats šalia atsi­ sėdo. Kaip visada jis buvo elegan­ tiškai, skoningai apsirengęs. Puikiai prie kostiumo ir marškinių pritaiky­ tos kaklaraiščio spalvos. Kalbėjo paprastai, demokratiškai, be jokio komisariško išdidumo: — Esu čia paskendęs daugybėje darbų! Tai ir įdomu, ir sunku. Ne­ beužtenka laiko rašyti. Kiek visokių reikalų, rūpesčių! Juk iš esmės vyks­ ta plati liaudiška švietimo sistemos reforma. J i turi aprėpti visą Lietu­ vą. Nelengva iš karto tiksliai viską numatyti, susigaudyti, kaip ką dary­ ti. Bet ir literatūra labai man rūpi... A. Venclova pradėjo klausinėti, ar aš nebandąs versti poezijos. Gir­ di, reikėtų kai ką išversti iš balta­ rusių poetų. Po kelių mėnesių gali atvykti grupė baltarusių rašytojų. Pakvietė mane užeiti pas jį į butą (įteikė savo vizitinę kortelę). Duo­ siąs susipažinti vieną kitą baltaru­ sių poetų rinkinį. Baltarusiai atsiun­ 166

tę nemažą glėbį gerų, vertingų sa­ vo knygų. Esą gauta ir ukrainiečių, gruzinų poezijos knygų... Ant mano pareiškimo užrašė ati­ tinkamą rezoliuciją ir grąžino: — Dabar kreipkitės į mano pava­ duotoją draugą Liudą Girą, kuris rū­ pinasi suaugusiųjų švietimo reika­ lais. Manau, kad viskas bus tvar­ koj... Prieš eidamas pas Liudą Girą, ry­ tojaus dieną dar pasikalbėjau su jo sūnumi Vytautu, paprašiau, kad ma­ ne „užtartų"... Gana operatyviai bu­ vau paskirtas lietuvių kalbos pradi­ nio kurso dėstytoju į Vilniaus liau­ dies universitetą, kuriam tada pri­ klausė ir visokie švietimo kursai. Vakarais — tris kartus per savaitę — dėsčiau lietuvių kalbą lenkų grupė­ je, kurioje buvo daug gražių lenkai­ čių, dirbančių prekybos sistemoje. Lietuvių kalbą vienoje lenkų grupė­ je dėstė ir poetas Vytautas Sirijos Gira. Aš gaudavau palyginti nema­ žą atlyginimą. Jo užtekdavo pragy­ venimui. Be to, Universitete man buvo paskirta ir stipendija (tiesa, tik pusė). Po kurio laiko kartu su K. Boruta aplankiau A. Venclovą, padėkojau jam už „dėstytojo tarnybą". Tada pirmą kartą susipažinau su Antano Venclovos žmona Eliza, gražia ir la­ bai elegantiška moterimi. A. Venc­ lova man pasiūlė kai ką išversti iš Jankos Kupalos arba iš Jakubo Kolaso poezijos. Sakė prašysiąs Albi­ ną Žukauską išversti keletą Maksi­ mo Tanko, Petrusio Brovkos, Piotro Glebkos eilėraščių. O K. Boruta, įkvėptas savo kunkuliuojančios fan­

tazijos, siūlė organizuoti ir išleisti diena", „Prieš audrą". Nunešiau pa­ lietuvių kalba rusų, baltarusių, uk­ rodyti A. Venclovai. Jis per daug rainiečių, latvių poezijos antologi­ nesupeikė tų vertimų. Kai kur pa­ jas. Kalbėjo, kad pagaliau reikia rodė kirčio klaidas, nevykusius ri­ savo gimtąja kalba išleisti didelę, mus. Viena kita vieta jam nepatiko tikrą, apžvalginę — reprezentacinę dėl stiliaus. Patarė stengtis geriau lietuvių poezijos antologiją, apiman­ perteikti originalo liaudišką dvasią, čią keturių šimtų metų laikotarpį... intonaciją... Kiek pajėgiau, taisiau. Vėliau tuos vertimus skaičiau Vil­ A. Venclova geraširdiškai šypsojosi. Ir savo konkrečiomis, realiomis pa­ niaus universiteto studentų klube stabomis stengėsi mus grąžinti į (Pilies g., dabart. Gorkio g.), kur bu­ vo surengtas pokalbis apie tarybinę žemę: — Taip, kultūriniam darbui dabar baltarusių poeziją. Bandžiau kai ką turime puikias sąlygas. Bet iš karto versti ir iš T. Ševčenkos, S. Jeseni­ visko neapžiosim. Reikia tiksliai, no poezijos. Dalis vertimų buvo pa­ rimtai, pagal savo jėgas suplanuoti skelbta Universiteto sienlaikraščiuo­ ir išdėstyti visus darbus. Tada gal ir se ir dienraštyje „Vilniaus balsas". (Po daugelio metų tuos savo Jan­ bus realu. O darbų daugybė! Reikia kos Kupalos eilėraščių vertimus būtinai dar sustiprinti Valstybinės leidyklos bazę Kaime. Trūksta ge­ smarkiai pataisysiu ir išspausdinsiu ros spaustuvės Vilniuje. Reikia daug jo rinktinėse. Keletą Jankos Kupa­ ką operatyviau, lanksčiau pertvar­ los eilėraščių (jau pokario metais) kyti. Štai turim pasirengti lietuvių išvers ir A. Venclova, su savo ver­ literatūros ir meno dekadai Mask­ timais dalyvaus žymiojo baltarusių voje. Bet dar ne viskas taip sklan­ poeto lietuviškuose leidiniuose.) O 1941 metų gegužės mėnesį drau­ džiai klostosi, kaip norėtumėm. Aš pats dabar beveik visiškai neturiu ge su kitais literatais A. Venclovos laiko kūrybiniam darbui. O juk pri­ buvau pakviestas į susitikimą su at­ valėčiau ir rašyti, kurti. Bet reikia, vykusiais žymiais baltarusių poetais vyrai, be viso kito, plėsti literatū­ Janka Kupala, Jakubu Kolasu Švieti­ ros vertimo darbą. Kokios galimy­ mo liaudies komisariate. Pamenu, da­ bės, kokios naujo pažinimo erdvės! lyvavo L. Gira, V. Mykolaitis-Puti­ Po to mūsų pokalbio bandžiau iš­ nas, A. Žukauskas, V. Sirijos Gira, versti kai kuriuos Jankos Kupalos kai kurie žurnalistai... Visas dienas, eilėraščius, pasitelkęs baltarusiškus kol svečiai buvo Vilniuje, juos glo­ ir rusiškus tekstus. Jeigu ko nesu­ bojo A. Venclova. prasdavau, kreipdavausi į studentus ...O tais pačiais metais — birželio baltarusius arba į Albiną Žukauską, 22 dieną — netikėtai ir klastingai kuris gerai mokėjo baltarusių kalbą. daugelį mūsų svajonių, darbų nutrau­ (Paskui ir aš pats neblogai jos pra­ mokau.) Išverčiau keturis Jankos kė prasidėjęs karas. Sukrėtė mūsų li­ Kupalos eilėraščius — ,,Mano dalia", kimus, mūsų gyvenimą. Artėjant hit­ „Verkia mano dainos", „Broliai, bus lerinės kariuomenės daliniams prie 167

Vilniaus, A. Venclova drauge su ki­ tais valstybės veikėjais pasitraukė į Tarybų šalies gilumą. *

1944 metų rugsėjo mėnesį pradė­ jau mokytojauti Joniškio gimnazijo­ je. O Žemaitijoje dar vyko karo veiksmai. Tuo metu Joniškyje gyve­ no Juozas Grušas. Mes gana dažnai susitikdavom. Jis jau, rodos, buvo užmezgęs kontaktą su Kostu Korsa­ ku. Gavo iš jo laišką (iš Vilniaus). K. Korsakas kvietė stoti į Rašytojų sąjungą. Tuo metu susisiekimas buvo dar labai blogas. Normalaus keleivinio transporto nebuvo. Pasiekti Vilnių, Kaimą sunku. Tik atsitiktiniu trans­ portu... Bet paštas jau po truputį ėmė veikti. Palaipsniui tvarkėsi ir keleivinis susisiekimas. Pradėjom Joniškyje gauti (nors ir pavėluotai) laikraščius — „Tiesą", „Tarybų Lie­ tuvą". Juose buvo rašoma ir apie rašytojus, apie atsikuriančius teat­ rus, kultūrinį respublikos gyvenimą... Visa tai labai domino mane. 1944 metų rugsėjo mėnesio savo dieno­ raštiniuose užrašuose radau dabar man labai įdomius įrašus: „Tiesa" pranešė, jog Vilniaus valstybinis dramos teatras repetuoja A. Domanto-Sakalausko pjesę „Pūkio pi­ nigai" (rėžis.— R. Juknevičius), „Vai­ dilos" teatras — Žemaitės „Petrą Kurmelį" (rėžis.— B. Lukošius), Kau­ no operos teatras — J. Karnavičiaus operą „Gražina" ir J. Pakalnio ba­ letą „Sužadėtinė", Kauno dramos te­ a tra s— J. Petrulio pjesę „Prieš sro­ vę" (rėžis.— A. Sutkus)... 168

1944 m. rugsėjo pabaigoje „Tiesa" pranešė, kad Vilniuje, Švietimo liaudies komisariate, įvyko pirmas rašytojų susitikimas išvaduotoje Ta­ rybų Lietuvoje. Dalyvavo daugiau kaip trisdešimt Vilniaus ir Kauno ra­ šytojų. Apsilankė LTSR Aukščiau­ siosios Tarybos Prezidiumo Pirminin­ kas J. Paleckis, LKP (b) CK sekreto­ rius K. Preikšas, švietimo liaudies komisaras J. Žiugžda. Kaip tada ra­ šyta „Tiesoje", šis rašytojų susiti­ kimas buvo „skirtas savitarpio pasiinformavimui, ką nuveikė lietuviai rašytojai, karo metu gyvenę Tary­ bų Sąjungos gilumoje, ir kaip gyve­ no bei dirbo rašytojai hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje. Kalbėjo K. Korsakas, A. Venclova, J. Paleckis, P. Vaičiūnas, K. Boruta, T. Tilvytis, K. Jakubėnas, D. Pumputis, K. Vairas-Račkauskas, A. Churginas." O laikraštyje „Tarybų Lietuva" buvo pranešta, kad Kauno universi­ tete dėstys A. Venclova, kad jis, be to, paskirtas Kauno rašytojų sky­ riaus organizatoriumi. 1944 m. spalio mėnesį Raudonajai Armijai išvadavus Žemaitiją, gero­ kai pagyvėjo visas respublikos gy­ venimas: ir ekonominis, ir kultūri­ nis. Nemažai teatralų, mokslininkų, rašytojų, dėstytojų ir kitokių profe­ sijų žmonių iš Žemaitijos, kur juos buvo nubloškusi karo audra, grįžo į didesnius miestus... Tomis dienomis periodikoje buvo išspausdintas A. Venclovos su nuo­ širdžiu patriotiniu įkvėpimu parašy­ tas eilėraštis „O, kaip svaigsta šir­ dis...", skaitytojų iš karto labai pa­ mėgtas ir vėliau tapęs chrestomati­ niu:

O, kaip svaigsta širdis, vėl pajutusi Baltijos vėją, Sūrų vėją, kurs neša dvelkimą kraštų tolimų1 Nežinau, kaip pasveikinti laisvės audringąją sėją, Nežinau, kaip pagarbint jaukumą gimtųjų namų... Šitie akmens šalti — juk iš aukuro seno išliko. Marių vandenį gėrė kadais čia Kęstučio žirgai. Šitas gintaro grūdas — galbūt iš Jūratės vainiko. Mūsų jūra čia, kopos ir girios, ir našūs laukai. Vėl sugrįžta į senąją tėviškę kopų grandinė, Nida, pušys sakuotos ir žydras kaip linas dangus. Prisiglaus vėl prie Vytauto žemės ir marių tėvynė, Kur ta pat saulė skleidžia ir žiedus, ir ugdo lapus. Mūs tėvynė nušvinta kaip Baltijos vandens aptemę, Spindulingos, žydros atgimimo aušros nušviesta. Te palaiminta būna Didžiojoj Tėvynėj mūs žemė, Te pražysta darbais neregėtais narsi mūs tauta! Žemaitijos išvadavimas suteikė rašytojams naujų impulsų. Daugelį ypač džiugino, kad vėl išeita prie Baltijos jūros. Tuo metu „Tiesoje" buvo išspausdinta V. MykolaičioPutino eilėraštis „Tėvynei", V. 2ilionio straipsnis „Žemaitijos ir Bal­ tijos pajūrio išvaduotojams", K. Kor­ sako eilėraštis „Baltijos laisvei"... Tada V. Mykolaitis-Putinas ra­ šė, jautriai išreikšdamas daugelio nuotaikas: Tėvyne mūs visų, Maitintoja nualinta! Tu pašaukei mane Ir šitai aš esu. Tau sutemų rūsčius žygius aukoju Kely į brėkštantį ryto jų.I —

I tavo pelenus pažvelgt šiurpu: Ten kankinių šešėliai tvyla.

Tyliam skausme prie kelio suklumpu Išgirsti auštančio rytojaus bylą.

Ir tiems, kur į laimėjimo mūs šventę, Pribuvę iš visų šalių, Žygiuoja dideliu keliu,— Ir tiems, kam prie varstoto būti,— Ir tiems, kur ruošia naują pjūtį,— Visiems, visiems tave garsini geidžiu Į širdį smingančiu žodžiu. Dabar ir aš, Apglobęs gimtąją velėną, Sutiksiu naują darbo dieną Čia, kur buvau ir kur esu — Tėvynėj mūs visų. („Tėvynei") 169

Spalio vidury mano dėmesį pa­ traukė „Tarybų Lietuvoje" iš „Pravdos" perspausdintas atsiliepimas apie leidyklos „Goslitizdat" Maskvoje ru­ sų kalba išleistą A. Venclovos karo metų lyrikos rinkinį „Gimtasis dan­ gus“ („Rodnoje nebo“). Tai tuo me­ tu buvo naujas, malonus, nelabai įprastas faktas: apie lietuvių poetą rašoma didžiojoje spaudoje. (Vė­ lia u — 1946 metais — A. Venclova padovanos man tą rinkinį su bičiu­ lišku dedikaciniu įrašu.) Spalio pabaigoje per režisierių Kazį Juršį, kuris teatro reikalais iš Šiaulių buvo nuvykęs į Vilnių ir Kauną, mane pasiekė du labai ma­ lonūs— P. Vaičiūno ir A. Venclo­ vos — laiškučiai. P. Vaičiūnas rašė, kad man reikią bandyti stoti į Ra­ šytojų sąjungą — jis palaikysiąs ma­ no kandidatūrą... A. Venclova tei­ ravosi, ką aš veikiąs, ar negalvojąs keltis į Kauną arba į Vilnių. Drąsi­ no stoti į Rašytojų sąjungą. Kvietė, kai būsiu Kaune, jį aplankyti. Klau­ sė, ar aš turįs tą laikiną rašytojo pažymėjimą, kuris man buvo duo­ tas 1940 metų pabaigoje, kai Vilniu­ je organizavosi Rašytojų sąjungos skyrius. Tada centras buvo Kaune. Po kurio laiko gavau neilgą K. Borutos laišką, adresuotą man į Jo ­ niškio gimnaziją. Rašė, kad jis kal­ bėjęs su K. Korsaku, A. Venclova, P. Cvirka dėl mano priėmimo į Ra­ šytojų sąjungą. Jam atrodo, kad viskas išsispręstų teigiamai — tik man pačiam reikią atvykti į Vilnių, į Rašytojų sąjungą. 1944 metų pabaigoje spauda pa­ skelbė, kad LTSR Liaudies Komisa­ rų Taryba patvirtino tokios sudėties 170

LTSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybą: K. Korsakas, A. Venclova, J. Šimkus, K. Boruta, P. Vaičiūnas, T. Tilvytis, P. Cvirka, J. Banaitis, J. Baltušis. Visa tai buvo labai įdo­ mu. Be jokios abejonės, tvirtėjo li­ teratūrinio, kultūrinio gyvenimo or­ ganizaciniai svertai. Nuvykti į Vilnių aš galėjau tik 1945 metų kovo mėnesį. Tada jau dirbau Šiaulių apskrities Švietimo skyriuje. Važiavau į Vilnių per Kau­ ną. Į traukinius (į „keleivinius"— prekinius vagonus) tada patekti bū­ davo labai sunku. O kitokių dar ne­ buvo. Tokie „keleiviniai" traukiniai eidavo gana retai. Be to, kartais ne­ reguliariai... Kaune susiradau Antaną Venclovą (Universitete), buvusiuose Užsienio reikalų ministerijos rūmuo­ se. Guodėsi, kad jam neįprastas de­ kano ir katedros vedėjo darbas. Bet ką padarysi — kas nors turi dirbti. Labai nuoširdžiai, demokratiškai pa­ sikalbėjom. Jis man protingai, blai­ viai patarė: pozityviai dirbti ir nesu­ sipainioti to laiko prieštaringų politi­ nių nuotaikų raizgalynėje... Atsime­ nu jo žodžius: „Šis metas labai sudė­ tingas. Dabar mums išganingas tik vienas kelias — su liaudimi, su komu­ nistais, su ta jėga, kuri nulems mūsų Lietuvos, mūsų tautos egzistavimo li­ kimą..." A. Venclova trumpai papasakojo kai ką apie savo išgyvenimus karo metais, apie didžiulį pasiilgimą gim­ tojo krašto, apie staiga prasiveržusį lyrinį įkvėpimą, apie karščiausią no­ rą prabilti poetiniu žodžiu rūsčioje karo audroje. Taip gimusi tų dienų jo poezija. O anksčiau manęs, kad prie eilėraščių niekad nebegrįšiąs...

|

— Štai kaip netikėtai sunkių iš­ bandymų metais poezijos mūza grį­ žo į mano likimą. Dabar jau, matyt, su ja nebesiskirsiu. A. Venclova buvo kupinas ener­ gijos, darbo entuziazmo, daugybės visokių kultūrinių sumanymų, planų. Užsiminė, kad verčiąs Puškino „Eu­ genijų Oneginą". Džiaugėsi, kad pa­ galiau parengęs spaudai gana dide­ lės apimties savo eilėraščių rinktinę „Obelis kur augalota". Tai būsianti ligi tol didžiausia jo poezijos knyga. Išeisianti dar šiais — 1945 — metais. Jam esą labai malonu ir brangu, kad šioje knygoje surinkta ir visa jo ka­ ro metų lyrika... A. Venclova parašė trumpą reko­ mendacinį laiškutį K. Korsakui (dėl mano priėmimo į Rašytojų sąjungą). Patarė man čia, Kaune, užsukti į leidyklą — pas Valį Drazdauską. A. Venclova jam paskambino, kad aš ateisiąs. Nedelsdamas nuėjau. V. Drazdauskas šnekėjo dalykiškai, konkrečiai, rūkydamas cigaretę po cigaretės. Kaip supratau iš dūmų kvapo, tai, matyt, buvo geros ame­ rikietiškos cigaretės. Jis paklausė, ar aš neturįs kokio nors neblogo vertimo rankraščio. Jei būtų — iš­ leistų. Sutarėm, kad bandysiu išvers­ ti M. Gorkio „Vaikystę" ir kai ką iš Puškino lyrikos, nes artimiausiais metais bus leidžiama lietuvių kalba jo poezijos rinktinė. Po dviejų dienų jau buvau Vil­ niuje. Čia mane labai bičiuliškai globojo P. Vaičiūnas, K. Boruta, Jo ­ nas Marcinkevičius, V. Sirijos Gira, A. Vengris... Susitikau su K. Korsa­ ku, T. Tilvyčiu, A. Gricium, aplan­ kiau V. Mykolaitį-Putiną.

Be jokių didesnių „komplikacijų" buvau priimtas į Lietuvos TSR rašy­ tojų sąjungą. *

1946 metų pavasarį aš pradėjau dirbti Valstybinėje grožinės literatū­ ros leidykloje Kaune. Tuometinis leidyklos vyriausiasis redaktorius Valys Drazdauskas mane atsikvietė iš Panevėžio, kur tada mokytojavau vakarinėje suaugusiųjų gimnazijoje. Tuo laikotarpiu apskritai trūko mo­ kytojų ir pereiti į kitą darbą buvo labai sunku. Tiesiog — neatleisdavo, ir tiek. Šiuo atveju dėl atleidimo iš mokytojo pareigų raštiškai Švietimo liaudies komisariate man tarpininka­ vo Petras Cvirka ir Antanas Venc­ lova, maloniai ir gana aktyviai pri­ tarę, kad dirbčiau leidykloje. Ir štai aš žalumoje skendinčiame Kaune... A, Venclova pasiūlė man laikinai apsigyventi kambarėlyje Kauno ra­ šytojų filialo patalpose, Trakų gat­ vėje. O vėliau aš įsikūriau Dzūkų gatvėje, „rašytojų name", kur tuo metu jau gyveno Ieva Simonaitytė, Kazys Jankauskas... (Vėliau ne kar­ tą su I. Simonaityte esam kalbėję apie A. Venclovą, apie tą jo gyve­ nimo laikotarpį, kai jis mokytojavo Klaipėdoje. I. Simonaitytė visados su didele pagarba ir dideliu dėkin­ gumu prisimindavo, kaip 1935 m. A. Venclova jautriai, supratingai drauge su ja redagavęs jos romaną „Aukštųjų Šimonių likimas" ir nuo­ širdžiai rūpinęsis, kad ta knyga bū­ tų gražiai išleista. Nuo to laiko jie likę geri bičiuliai. O visa istorija buvusi tokia. 1935 metų rudenį I. 171

Simonaitytė gavusi iš Kauno to sa­ vo pirmojo romano korektūrą, bet tekstas buvęs gerokai paredaguotas, autorei ne visi taisymai patikę. Daug kur buvę išmesti klaipėdiškių plačiai vartojami žodžiai, posakiai, o būdingos, savitos sintaksinės kon­ strukcijos buvusios „mechaniškai" priderintos prie Kauno literatams įprastinių formų. Visa tai I. Simonai­ tytę gana skaudžiai apstulbinę. Ji nežinojusi, ką daryti, kaip pasielgti su ta korektūra. Tada kažkas pata­ ręs kreiptis į rašytoją Antaną Ven­ clovą, kuris tuo metu mokytoj avo Klaipėdoje. Taigi I. Simonaitytė 1935metų rudenį susiradusi A. Ven­ clovą kukliame, bet jaukiame jo butelyje Žaliojoje gatvėje. Jis su­ pratęs jos susirūpinimą ir sutrikimą. Sutikęs jai padėti. Po to daug va­ karų jie sėdėdavę drauge ir skai­ tydavę romano skiltis — sakinys po sakinio... Ir pasitarę vis grąžindavę į tekstą autorės mėgstamus žodžius bei posakius, jos savitas sintaksi­ nes konstrukcijas. Žodžiu, grąžindavę klaipėdietišką, simonaitytišką kolo­ ritą, kur jis buvęs pažeistas. Ir au­ torei atrodę, kad tekstas vėl atgijęs, vėl pradėjęs alsuoti jai brangiu klaipėdietišku sodrumu. A. Venclova tarpininkavęs, kad į visa tai atsi­ žvelgtų Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, kuri leido tą ro­ maną. — Antanas geranoriškai, su redaktorišku atidumu ir kantrybe man padėjo parengti tą knygą,— sakyda­ vo I. Simonaitytė.— Be jo tas roma­ nas gal būtų išėjęs nei šioks, nei toks, nes aš gi neišmaniau visų tų redagavimo reikalų. Man tada rei­ 172

kėjo moralinės paspirties, reikėjo žmogaus, kuris čia pat konkrečiai patartų. Visą gyvenimą būsiu dėkin­ ga Venclovai už „Aukštųjų Šimonių likimo" globą, už suteiktą kolegišką paramą. Ir 1936 metais jis man pa­ dėjo parengti antrąjį šio romano leidimą.) Kadangi leidykla tais metais tu­ rėjo tik kelis etatus, kurie visi buvo užimti, o rankraščių parengimo ir knygų leidimo darbų apimtį reikėjo didinti,— su leidyklos vadovybe su­ sitarėm, kad aš, kol bus gauti pa­ pildomi etatai, dirbsiu nuolatiniu neetatiniu redaktoriumi: reguliariai atitinkamomis valandomis sėdėsiu leidykloje (gavau savo „kampą", savo stalą), priiminėsiu interesantus, palaikysiu kontaktus su autoriais, poetais, vertėjais... Žodžiu, nebūda­ mas etatiniu leidyklos darbuotoju, aš vis dėlto turėjau atlikti visas eta­ tinio redaktoriaus pareigas. Man bu­ vo pavesta organizuoti, tvarkyti origi­ naliosios ir verstinės poezijos posky­ rį, o už padarytą darbą mokėjo ho­ norarą (pagal sutartis). A. Venclova tada Kaune gyveno Donelaičio gatvėje. Jis dažnai užei­ davo į leidyklą. Visada gyvai, entu­ ziastingai domėdavosi knygų leidy­ bos sėkmėmis ir sunkumais, leidyk­ los planais, jų pakeitimais, papildy­ mais, gautais įdomesniais rankraš­ čiais, naujais leidiniais, net knygų šriftais, apipavidalinimu, tiražais... Vyriausiasis leidyklos redaktorius V. Drazdauskas atidžiai įsiklausydavo į A. Venclovos pastabas, patarimus. Nuolat su juo konsultuodavosi, tar­ davosi, kviesdavo A. Venclovą be­ veik į visus svarbesnius leidyklos

posėdžius, kuriuose būdavo svarsto­ mu, aptariami planai, reikšmingesni rankraščiai, lituanistinių ar versti­ nių leidinių atrinkimas. Labai daž­ nai drauge su A. Venclova būdavo „apmąstomi", patikslinami origina­ liosios literatūros planai (redakciniai ir perspektyviniai). Tada ir vėliau aš pastebėjau, kad A. Venclova labai noriai bendradar­ biauja su leidykla, noriai ateina į posėdžius, pasitarimus, kur reikia operatyviai ir konkrečiai spręsti vie­ ną ar kitą klausimą. Tai buvo jo stichija. Jis buvo tartum dosnus tuo­ metinės leidyklos konsultantas, pa­ tarėjas, globėjas, o reikalui esant, ir gynėjas (būdavo ir tokių atvejų!)... Man rodos, tuo nelengvu ir sudė­ tingu pokario laikotarpiu A. Venc­ lova savo talkininkavimu labai daug padėjo leidyklai. Jo pavyzdys mums, leidyklos darbuotojams, tada buvo gera darbo, pilietinės parei­ gos, kultūros, literatūrinio išprusi­ mo mokykla. Kartais drauge su A. Venclova užsukdavo ir P. Cvirka, kuris taip pat labai domėjosi kny­ gų leidyba. Jisai temperamentingai siūlydavo, ginčydavosi, pritardavo, džiaugdavosi, svajodavo... Jiems abiem labai labai rūpėjo lietuviška tarybinė knyga, jos keliai į liaudį, į skaitytojų mases. Tai buvo nuošir­ dų, betarpiška, žmogiška, pilietiška! Būdavo labai įdomu jų klausytis, su jais bendrauti, žiūrėti, su kokia mei­ le ir susidomėjimu jie sklaido nau­ ją, ką tik išėjusią knygą... A. Venclova, be originaliosios li­ teratūros, labai daug dėmesio skyrė vertimams, verstinėms knygoms. Tam tikru planų, užmojų platumu

V. Drazdausko ir A. Venclovos nuo­ monės gana gražiai sutapdavo arba dažniausiai viena kitą papildydavo, praplėsdavo. Viena buvo aišku: mus visus kankino tuo metu, matyt, vi­ siškai natūralus didžiulis troški­ mas — išleisti kaip galima daugiau gerų lietuviškų knygų. Žmonės buvo labai jų pasiilgę po kraupios hitle­ rinės okupacijos. 1946 metų birželio antroje pusėje dalyvavau viename gana svarbia­ me leidyklos posėdyje, kuriame bu­ vo numatoma tolesnė poezijos vers­ tinių knygų parengimo ir leidimo „strategija". Šiame pasitarime labai aktyviai dalyvavo ir A. Venclova. Jis atėjo gerai, konstruktyviai pasi­ ruošęs, matyt, daug ką sistemingai susirašęs. Tų metų mano dienorašti­ niuose užrašuose pažymėta, kad A. Venclova iš esmės pritarė V. Draz­ dausko pasiūlymui maždaug tokia seka rikiuoti autorius ir vertimo darbus: Puškinas, Lermontovas, Ne­ krasovas, Krylovas, Majakovskis, Tvardovskis, Tichonovas, Isakovskis... O iš Vakarų literatūros pir­ miausia reikėtų versti Šekspyrą, Gė­ tę, Šilerį, Heinę, Baironą. Turim ne­ atidėliodami pradėti versti Adomą Mickevičių. Didžiausia gėda, kad li­ gi šiol neturime žmoniškų jo kūri­ nių vertimų. Taip pat reikia galvoti apie Tarasą Ševčenką, Janką Kupalą, Janį Rainį. Ir apie tarybinių tau­ tų poezijos antologijas: rusų, ukrai­ niečių, baltarusių, gruzinų, armėnų, latvių... A. Venclova pasidžiaugė, kad, verčiant Šekspyrą, labai vaisingai ir kūrybingai galįs leidyklai talkinin­ kauti Aleksys Churginas. (Tuo metu 173

jo rankraštis — Šekspyro „Hamleto" vertimas jau buvo leidykloje.) A. Venclova samprotavo, kad Šekspy­ ro kūrinius palaipsniui gal reikėtų versti tokia seka: „Makbetas", „Ka­ ralius Lyras", „Otelas", „Romeo ir Džiuljeta", „Ričardas III"... Pagrin­ dinis vertėjas būtų A. Churginas. A. Venclova pasakė girdėjęs, jog Balys Sruoga verčiąš „Sakmę apie Igorio žygį" (tai būtų reikšmingas vertimas!). Pasiūlė gana operatyviai sudaryti Vladimiro Majakovskio rinktinę iš tų vertimų, kurie jau bu­ vo spausdinti periodikoje (tik gal papildžius vienu kitu nauju verti­ mu). A. Venclova galėsiąs ir įžangi­ nį straipsnį parašyti. Iš karto buvo sutarta, kad tokią V. Majakovskio rinktinę reikia išleisti 1947 metais. Ją parengti čia pat pavedė man — iki 1946 metų pabaigos. O V. Reimeris, dalyvavęs tame posėdyje, už­ siangažavo išversti A. Tvardovskio poemą „Mūravijos šalis". To paties posėdžio metu A. Venc­ lova patarė leidyklos vadovybei tartis su V. Mykolaičiu-Putinu dėl Adomo Mickevičiaus poezijos ver­ timų. Jis manąs, kad tai būtų geras kūrybinis derinys. Juo labiau kad ir pats V. Mykolaitis-Putinas norįs versti Mickevičių. (O jau po dvejų metų (1948) ir išeis jo versti A. Mic­ kevičiaus „Krymo sonetai", „Konra­ das Valenrodas"; vėliau V. Myko­ laitis-Putinas vers „Poną Tadą".) A. Venclova nedvejodamas pa­ siūlė V. Drazdauskui konkrečiai tar­ tis su Kostu Korsaku dėl Janio Rai­ nio poezijos rinktinės parengimo ir vertimo. Jis kol kas geresnės ir pa­ tikimesnės kandidatūros nežinąs. Be 174

to, K. Korsakas turįs daug nuopelnų latvių literatūrai — domisi ja nuo pat jaunystės metų. Posėdžio pabaigoje A. Venclova priminė, kad ir jis pats intensyviai verčiąs A. Puškino „Eugenijų One­ giną“, darbas neblogai stumiasi pir­ myn. Leidyklai vertimo rankraštį tikrai įteiksiąs metų pabaigoje arba 1947 metų pradžioje. Pasidžiaugė, kad birželio viduryje „Tiesoje" bu­ vo išspausdinti pirmieji jo verčia­ mo „Eugenijaus Onegino" fragmen­ tai. Šitaip susidaranti proga patik­ rinti, kaip darbą įvertins skaitytojai, kokia bus jų nuomonė... O mane labai domino, kas paska­ tino A. Venclovą versti „Eugenijų Oneginą", kaip visa tai prasidėjo, ar iš karto atsirado ryžtas ir drąsa imtis tokio didelio darbo. Vieną sykį, nutaikęs progą, ėmiau klausinėti A. Venclovą apie „Euge­ nijaus Onegino" vertimą. Atvirai pasakiau, kad man labai įdomu, kaip buvo įsitraukta į darbą... A. Venc­ lova nusijuokė ir pasakė, jog dau­ gelis šito klausinėja, nes, matyt, ne­ labai tikį, kad jo poetinė prigimtis galinti būti imli tokiam kūriniui. Pasirodo, jokios „sensacijos" gal ir nebūta. Viskas susiklostę gana na­ tūraliai... —■Kažkaip nejučiomis,— pradėjo pasakoti A. Venclova,— ryšium su savo darbu universitete vėl atkrei­ piau didesnį dėmesį į kai kuriuos žymiausius rašytojus ir į jų knygas. Ant mano stalo gulėjo ir Puškino „Eugenijus Oneginas". Rodos, nie­ kuo šis eiliuotas romanas nebuvo su­ sijęs su mūsų dienomis, su dar ne­ sibaigusio karo nuotaikomis. Bet gal

kaip tik dėl to šį kartą mane pat­ raukė ypač stipriai, naujai, lyg tą kūrinį skaityčiau kitomis akimis, su kitokiu įsijautimu. Skaičiau jį vaka­ rais, baigęs dienos darbus. O skam­ bios ir žaismingos strofos, kupinos sąmojo, grožio, filosofinio gilumo, žavėjo mane ligi sielos gelmių. Ir lyg koks kipšiukas vis kuždėjo: „Imk ir pabandyk..." Atsitiktinai pa­ ėmiau popieriaus lapą ir pamėginau išversti keletą ketvirtojo skyriaus posmų. Labai nustebau, gal net keistai sumišau. Man pasirodė, kad Puškino strofos lietuviškai suskam­ bo gana laisvai ir natūraliai. Apėmė ir šviesus atradimo džiaugsmas, ir saldi baimė... O kaip toliau? A. Venclova papa­ sakojo, kad tą pačią naktį išvertęs dar keletą posmų ir kitą dieną pa­ rodęs užėjusiam Cvirkai, kuris bu­ vęs maloniai nustebintas. Iš karto, be jokių įžangų jis pradėjęs Venc­ lovą agituoti versti toliau, nemesti šio darbo ir pateikti lietuvių skaity­ tojui visą „Eugenijų Oneginą" lie­ tuviškai: tai būtų didelis įnašas į mūsų kultūrą! — Tas Petro pritarimas mane la­ bai padrąsino,— tęsė toliau savo pa­ sakojimą A. Venclova.— Greitai pa­ stebėjau, kad šio kūrinio vertimo darbas pagavo mane visą. Jau ma­ žiau dėmesio skirdavau kai kuriems kitiems dalykams. Laikinai beveik nebeskaičiau kitų autorių. Kai tik rasdavau laisvesnę valandėlę, nega­ lėdavau nuo „Onegino" atsitraukti. Ir dabar verčiu jį su geru poetiniu įniršiu. Jau mane yra apėmęs karš­ tas noras būtinai vertimą baigti...

Tikiuos tai įvykdyti dar šiais me­ tais —■gal net ligi rudens. Tą sykį A. Venclova man dar pa­ sakojo, kad pirmajame darbo etape greitai pastebėjęs, jog jisai vis dėl­ to turįs mažokai žinių apie vaizduo­ jamą epochą ir verčiamojo kūrinio realijas. Nusprendęs paskaityti ir Belinskio straipsnius, ir Brodskio plačiausius komentarus, ir kai ku­ riuos kitus studijinius veikalus. Pra­ dėjęs net papildomai kaupti Puškino kūrybos tomus (įvairius leidimus) bei literatūrą apie Puškiną, jo epochą... — Žodžiu, į vertimą įsitraukiau labai rimtai, nors anksčiau lyg ir nedrįsau net svajoti imtis tokio at­ sakingo kūrybinio darbo. Beje, aš pradžioje verčiau tą kūrinį ne iš eilės. Pirmiausia išverčiau ketvirtą­ jį skyrių, paskui perėjau prie pirmo­ jo, antrojo, trečiojo. Po to vėl vers­ davau tas vietas, kurias tuo metu geriausiai „įkąsdavau". Vėl grįžda­ vau atgal —prie neišverstų vietų. Bet dirbau ir dirbu labai atkakliai. — O ar mėgstate vertimą paskai­ tyti ir kitiems, parodyti kolegoms?— paklausiau. — Išverstus fragmentus — pir­ miausia Tatjanos laišką, jos sapną, paskui kitus — esu skaitęs Cvirkai, Merkeliui Račkauskui, Valiui Drazdauskui, Aleksiui Churginui ir dar vienam kitam kolegai, klausdamas jų patarimo ir pastabų. O nuosta­ biausia, kad jaučiu, jog šis vertimas mane visiškai įtraukė į kažkokią pu­ siau sąmoningą kūrybinę būklę... Gal tai ir yra tas tikrasis įkvėpimas? — O gal duotumėte man paskai­ tyti keletą išverstų skyrių? Būtų pa­ siutusiai įdomu... 175

— Gerai, duosiu. Užeik pas mane po trijų keturių dienų. Tada jau bus švariai perrašyta daugiau kaip pusė. Likusius skyrius dar taisau, „lopau". Beje, aš paprašysiu Drazdauską, kad pats redaguotum ir „lydėtum" „Onegino" vertimą — ligi pat signa­ linio egzemplioriaus... Noriu gražiai, skoningai, su geromis iliustracijomis išleisti. — Bet mano patyrimas dar labai mažas... Ir vis dėlto pabandysiu. At­ virai kalbant, atsisakyti gal birtų net neprotinga. Ačiū jums! Tai ir man bus gera poetinio vertimo mo­ kykla. Tas mūsų pokalbis įvyko 1946 me­ tų vasarą (rodos, liepos mėnesį). Aš tada gana aktyviai, kaip „dispeče­ rinis redaktorius“, talkininkavau A. Venclovai rengiant spaudai Salomė­ jos Nėries „Poezijos" antrą tomą (eilėraščius ir vertimus, apie 510 psl.). Tai buvo gražios ir prasmingos karšto darbymečio dienos... (O A. Venclovos išverstas A. Puš­ kino „Eugenijus Oneginas" su pla­ čiais komentarais, S. Bondžio baigia­ muoju straipsniu, puikiomis M. Do­ bužinskio iliustracijomis išėjo 1947 m. 10 200 egzempliorių tiražu. Šio leidi­ nio popieriumi, viršeliu, maketavi­ mu, iliustracijomis labai nuoširdžiai, šalia leidyklos žmonių, rūpinosi ir pats A. Venclova. Užtat iš to meto grožinės literatūros leidinių tai bu­ vo viena gražiausių ir solidžiausių knygų. Šio vertimo išleidimas bu­ vo reikšmingas įvykis kultūriniame mūsų respublikos gyvenime.) 176

*

1945—1946 m. A. Venclova inten­ syviai dirbo, rašė, vertė, redagavo. Be viso kito, jis tada rūpinosi ir A. Puškino prozos (romanų ir apysakų) nemažo tomo išleidimu. Surinko, pa­ rengė tai, kas ligi tol buvo išversta (vertėjai — P. Cvirka, V. Drazdauskas, R. Mironas, A. Venclova, E, Viskanta). Ta knyga (apie 520 psl.) išėjo 1946 m. 15 200 egz. tiražu, Kaip jau minėjau, tada ypač daug dėmesio A. Venclova skyrė „Euge­ nijaus Onegino" vertimui. Tačiau šalia visų darbų, man rodos, to me­ to pats reikšmingiausias ir didžiau­ sias A. Venclovos darbas — Salomė­ jos Nėries poezijos dvitomio (apie 900 psl.) parengimas ir išleidimas. Tai buvo sudėtingas darbas, didžiai patriotiškas. Gal net, pasakyčiau, tam tikra prasme fantastiškas. Da­ bar net sunku įsivaizduoti, kaip visa tai tada — sunkiomis pokario sąly­ gomis — buvo padaryta per tokį trumpą laiką — beveik per viene­ rius metus: ir medžiaga surinkta bei parengta, ir plačiausi (beveik aka­ demiški) paaiškinimai, ir studijinė apybraiža apie S. Nėrį parašyta, ir pats dviejų tomų rankraščių tekstas suredaguotas... Taip, tada — prieš keturiasdešimt metų — buvo išleis­ tas puikus, labai kruopščiai, su di­ deliu išmanymu paruoštas leidinys, kuris atlaikė ir atlaikys, man rodos, visus laiko išbandymus. Lietuvių ta­ rybinės knygos istorijoje visada mums švies jo tauri šviesa. Pagrindinis to dvitomio sumany­ tojas, organizatorius, sudarytojas, parengėjas ir redaktorius buvo An­ tanas Venclova. Jo iniciatyva, po

Salomėjos Nėries mirties (1945,VII. 7) buvo nuspręsta poetės mirties me­ tinių proga (1946 m.) išleisti jos poe­ zijos dvitomį, kuris apimtų visą poetinę kūrybą. Kaip man pasakojo V. Drazdauskas, po pirmų bendres­ nių apsvarstymų (1945 m. liepos — rugpjūčio mėn.) labai operatyviai A. Venclova pateikė leidyklai gana smulkų struktūrinį abiejų tomų pla­ ną. Bendrieji principai buvo maž­ daug tokie: pirmajame tome bus spausdinama Salomėjos Nėries lyri­ ka ir poemos, pasakos bei nebaigtų poemų fragmentai, o antrajame — eilėraščiai, neįėję į rinkinius, po poetės mirties likę juodraščiai, eilė­ raščių fragmentai ir vertimai. A. Venclova iš karto paruošė labai de­ talų visų darbų terminuoto išdėsty­ mo planą. Iš pradžių buvo toks „darbo štabo" branduolys: A. Venc­ lova, medžiagos rinkėja M. Jakelaitytė (jauna leidyklos darbuotoja) ir mašininkė E. Oškinaitė. Jokių re­ dakcinių komisijų. Kai iškildavo ko­ kių neaiškumų ar klausimų, A. Venclova operatyviai tardavosi su V. Drazdausku, P. Cvirka arba su K. Korsaku, J. Šimkum, poetės vyru B. Buču... Dvitomį apipavidalino dail. Petras Rauduvė. Tas apipavi­ dalinimas buvo skoningas, lakoniš­ kas (su gana gausiomis nuotraukų ir faksimilių įklijomis). O nuo 1946 m. gegužės prie tos darbo grupės, kaip pagalbinis redaktorius, buvau pri­ skirtas ir aš. Mane stebino ir žavė­ jo A. Venclovos organizuotumas, darbo kryptingumas, atkaklus tikslo siekimas, kultūrinio akiračio platu­ mas, literatūrinių interesų šakotumas...

Renkant medžiagą iš periodikos, sudarant bibliografijos kartoteką, savo kruopščiu ir pasiaukojamu dar­ bu A. Venclovai ypač daug padėjo, gerai talkino M. Jakelaitytė. Be jos, man rodos, ir nuostabiai darbštus A. Venclova gal nebūtų visko suspėjęs, aprėpęs. Labai sėkmingai jam talki­ no ir puiki mašininkė E. Oškinaitė, kuri greitai ir kruopščiai perrašė beveik visus abiejų tomų tekstus, ruošiamus spaudai. Šiam S. Nėries poezijos dvitomiui buvo panaudota ne tik visa surasto­ ji spausdinta medžiaga. Didelę ant­ rojo tomo dalį turėjo sudaryti dar niekur nespausdinti poetės kūriniai. Taigi A. Venclovos sumanytas ir rengiamas dvitomis turėjo apimti visą ligi tol žinomą S. Nėries eiliuo­ tąją kūrybą ir atspindėti gana pilną jos poetinės evoliucijos vaizdą. Iš pradžių buvo manyta, kad pomirti­ niame leidinyje gal priimtiniausias būtų chronologinis tekstų išdėsty­ mas. Deja, šį principą tokiam dvie­ jų tomų leidiniui buvo sunku nuo­ sekliai taikyti, nes, nepaisant A. Venclovos ir jo pagalbininkų pas­ tangų bei rūpestingumo, ne visų ei­ lėraščių parašymo datas pavyko nustatyti. 1946 metų gegužės antro­ je pusėje ir man įsijungus į opera­ tyvų S. Nėries dvitomio parengimą, A. Venclova iš karto labai konstruk­ tyviai paaiškino pagrindinius šio leidinio sudarymo ir redagavimo principus. Svarbesnius dalykus A. Venclova net surašė ant atskirų la­ pelių, kad geriau įsidėmėčiau, atsi­ minčiau. Tada jis man papasakojo, kad po gana ilgo svarstymo vis dėl­ to buvo nusistatyta iš pradžių duoti 177

S. Nėries poeziją rinkiniais, kaip jie buvo suredaguoti pačios poetės, o kitus eilėraščius, neįėjusius į rinki­ nius, spausdinti chronologine jų pa­ rašymo tvarka, bet ir čia ne viską pavyko nuosekliau išlaikyti... Tuo metu A. Venclova dar rašė pirmajam tomui gana plačią biogra­ finę apybraižą apie Salomėją Nėrį. Tada tai buvo pirmasis tokios dide­ lės apimties darbas apie šią poetę. Aš mačiau: A. Venclova jaudinasi, kad nesuspėsiąs tos apybraižos ati­ duoti į spaustuvę kartu su pirmojo tomo rankraščiu, kurį jau baigėm parengti. Be to, mes žinojom, kad visą laiką A. Venclovai rūpi ir „Onegino" vertimas, kad rašytojas dar nėra galutinai jo pabaigęs. Dar verčia, taiso. Bet apybraižos rank­ raščio problema išsisprendė gana gerai. Kai eilėraščių ir komentarų tekstai jau buvo surinkti ir sulau­ žyti, A. Venclova pridėjo „Pratar­ mės" ir apybraižos „Salomėja Nė­ ris. 1904—1945" rankraščius. Spaus­ tuvininkai labai greit juos surinko ir sulaužė (sumaketavo), o puslapius atskirai sunumeravo romėniškais skaitmenimis, kad nebereikėtų keis­ ti ir „ardyti" anksčiau surinktų ir sumaketuotų puslapių numeracijos. Beje, toks numeravimas, reikalui esant, tais laikais buvo gana sklan­ džiai praktikuojamas, nė kiek nesipykstant spaustuvininkams su auto­ riais, redaktoriais, leidėjais... Apskritai savo parengto, globoja­ mo rankraščio A. Venclova dažniau­ siai „nepalikdavo ramybėje" ir ta­ da, kai jis atsidurdavo spaustuvėje. Jei tik būdavo įmanoma, gana daž­ nai ten lankydavosi, žiūrėdavo, do­ 178

mėdavosi, kaip „juda" leidinys. A. Venclova juokaudavo, kad tas įpro­ tis likęs dar iš „Trečio fronto" laikų: to kolektyvo nariai labai glaudžiai bendradarbiaudavę su spaustuvinin­ kais. Jam patinkąs spaustuvės dažų kvapas. Tai lyg kažkokia knygos gyvybės dalis... Dabar ir aš drauge su A. Venclo­ va eidavau į „Šviesos" spaustuvę (Rotušės aikštėje), kur buvo renka­ mas S. Nėries poezijos dvitomis. Spaustuvininkai pagarbiai bendrau­ davo su A. Venclova, įsiklausydavo į jo patarimus, samprotavimus. Kai kurie iš jų buvo pažįstami su rašy­ toju dar iš prieškarinių laikų. Jis jiems buvo „savas žmogus", neblo­ gai išmanantis knygų rinkimo, šrif­ tų, laužymo, spausdinimo reikalus... Ir A. Venclova labai gerai jausda­ vosi tarp spaustuvininkų. Kartais mes su juo čia pat, spaus­ tuvėje, ilgokai skaitydavome korek­ tūras, darydavome redakcinius pa­ tikslinimus, pasižymėdavome klaus­ tukus. O šiaip jau leidykloje už vi­ są korektūrinę priežiūrą, visų patai­ symų korektūrinę koordinaciją bū­ davo atsakingas korektūros skyrius, kuris tuo metu dirbo labai gerai, stengdavosi palaikyti nuolatinius kontaktus su autoriais, vertėjais, re­ daktoriais, tardavosi su jais. (Tuo metu ir vėliau aš daug ko mokiausi iš Antano Venclovos — ypač knygos rankraščio parengi­ mo ir redagavimo metodikos, pagar­ bos literatūrai, kultūrai, gimtajai kalbai, meilės knygai, internaciona­ linio meno reiškinių suvokimo. Mo­ kiausi iš jo preciziškumo, pareigin­ gumo, darbštumo, ištvermės. Gal

todėl tuo laikotarpiu užsimezgusiai prasmingai ir gražiai mūsų literatū­ rinei darbo draugystei aš likau išti­ kimas kelis dešimtmečius — ligi pat Antano mirties... Esu jai ištikimas ir dabar, kai dirbu, mąstau, kai ben­ dradarbiauju su leidyklomis, kai sudarinėju leidinius, redaguoju rank­ raščius, kai džiaugiuosi vienais ar kitais mūsų kultūriniais laimėjimais arba kai susiduriu su nelengvai iš­ sprendžiamais klausimais...) ...O tada A. Venclova šiek tiek jaudinosi dėl S. Nėries poezijos ant­ rojo tomo parengimo terminų. Visas darbas truputį vėlavo. Kadangi da­ lis šio tomo medžiagos buvo perra­ šinėjama iš rankraščių, dažnai sun­ kiai teįskaitomų, kartais rašytų pieš­ tuku, tad suprantama, kad tekstų paruošimas iš A. Venclovos ir jo talkininkų reikalavo nemažo atidu­ mo ir kruopštumo. Žinoma, kad vie­ nas kitas žodis ar sakinys poetės rankraščiuose galėjo būti perskaity­ tas netiksliai arba klaidingai. Ne­ lengvai išsprendžiama problema — ir autorės rankraščių (neišbaigtų) punktuacija... Taigi netrūko ir tam tikrų keblumų. Vargau prie to „ši­ fravimo" ir aš. Bet tai buvo neblo­ gos pamokos, nebloga praktika. Maždaug 1946 metų lapkričio vi­ duryje buvo pasirašytas spaudai ir antrasis tomas. O dar prieš tai ne­ tikėtai iškilo naujų nenumatytų kliūčių bei sunkumų, kurie jaudino ir leidyklos vadovybę, ir A. Venclo­ vą. Jis labai norėjo, kad abu tomai išeitų bent ligi metų pabaigos. Kaip jau minėjau, S. Nėries dvitomį rin­ ko ir spausdino „Šviesos" spaustu­

vė (Kaune). Kiekvieno tomo tiražas: 15 000 egz. O spaustuvės techninis pajėgumas? Kaip tyčia tuo metu ėmė smarkokai šlubuoti vadinamas pramoninis elektros tiekimas. Ne visos pamainos galėjo pajėgiai ir intensyviai dirbti, nors spaustuvės darbininkai nebūtų vengę ir virš­ valandžių. Be to, trūko kažkokio ypatingo kabelio ir, rodos, vienai spaustuvės mašinai kai kurių dalių. V. Drazdauskas ir A. Venclova ne­ žinojo, ką daryti. Kreipėsi vienur, kreipėsi kitur. Bet naudos iš to ma­ ža. Atsakymas: „Tai tik laikinas elektros naudojimo režimas. Palau­ kit, po dviejų trijų mėnesių viskas pasitaisys". O laukti niekas nenorė­ jo. Ir tada A. Venclovai į pagalbą atėjo Jonas Petronis, tvarkantis lei­ dyklos gamybos reikalus. Labai ener­ gingas, pareigingas, ūkiškas žmo­ gus, puikus organizatorius. Jis nenu­ leido rankų, visomis išgalėmis sten­ gėsi pats padėti spaustuvininkams. Jisai ieškojo, važinėjo, kalbėjosi, derėjosi ir pagaliau rado tą reikia­ mą kabelį, net gana galingą elekt­ ros motorą. Žinoma, reikėjo šiuo tuo vyriškai atsilyginti... Ir štai atsirado dar viena nenuma­ tyta kliūtis. Iš anksto buvo nuspręs­ ta S. Nėries dvitomį spausdinti ant labai gero popieriaus. Bet kai buvo susirūpinta ir atidžiau pažiūrėta, pa­ aiškėjo, kad didžiuliai to popieriaus rulonai, laikomi sandėliuose (Kaune), per 1946 metų pavasario didįjį potvy­ nį smarkokai nukentėjo — jie buvo užlieti, apgadinti. Jų jau nepavyko 179

kokybiškai išdžiovinti, nors ir ban­ dyta įvairiais būdais. A. Venclova nesutiko nė savaitei atidėti dvito­ mio spausdinimo. Jis priekaištavo, kad iš anksto visu tuo atsakingiau nepasidomėta, nepasirūpinta. Buvo pagaliau sutarta spausdinti ant šiek tiek blogesnio popieriaus. Svarbiau­ sia — išleisti! Ir kokia buvo džiaugsmo šventė A. Venclovai ir jo talkininkams, V. Drazdauskui, J. Petroniui, visam lei­ dyklos kolektyvui, kai numatytu laiku (1946 m.) išėjo Salomėjos Nė­ ries poezijos dvitomis (iš viso-— apie 900 puslapių!). Tuo metu tai buvo didelis kultūrinis įvykis! Tai gražus, prasmingas paminklas Salo­ mėjos Nėries atminimui. Mes tada visi pasijutom tvirčiau. Labai aiškiai suvokėm, kad tas leidinys — tam tikras persilaužimas leidyklos dar­ be, teigiamas, rimtas jėgų išbandy­ mas. Leidykliečiai surengė kuklų, bet labai nuotaikingą S. Nėries dvi­ tomio „aplaistymą"... Ligi tol dar nė karto nebuvau matęs taip linksmai ir smagiai nusiteikusio A. Venclovos. Jis sėdėjo tarp dviejų merginų — leidyklos darbuotojų. Joms nešykš­ tėjo gražių komplimentų. Gyrė vai­ šes, stalo serviravimą. Pasakojo anekdotus, nepagailėdamas ir pikan­ tiškumo „druskos"... Visi buvo ge­ rai, pakiliai nusiteikę. Pokalbiai, tos­ tai, linkėjimai vis sukosi apie pa­ grindinį įvykį — S. Nėries dvitomio išleidimą. Atsimenu A. Venclovos žodžius: „Įrodėm, kad galim daug ką gražaus ir vertingo padaryti. Tik reikia dirbti. Ačiū jums! Įrodėm sa­ vo meilę ir pagarbą Salomėjai, jos 180

kūrybai, o kartu — ir būsimoms kny­ goms, tiems darbams, kurie mūsų dar laukia". * A. Venclova labai mėgo knygas. Jis daug skaitydavo — ir klasikus, ir naujų laikų autorius. Mokėdavo skaityti sistemingai. Kasdien. Aprėp­ davo didelius literatūrų žemynus. Sugebėdavo atsirinkti įdomius, rei­ kšmingus autorius, tik geras kny­ gas. Šia prasme jam labai padėda­ vo jo intelektas, literatūrinis išpru­ simas, žinių gausumas. Stengdavosi perskaityti ir tai, kas tuo metu gar­ sėja, staiga pasidaro populiaru — atsiduria „publikos dėmesio centre1'. Bet A. Venclova turėjo savo gana aiškius atrankos kriterijus. Jis „per prievartą" menkesnės vertės knygų neskaitė. Pasklaidydavo, šiek tiek paskaitinėdavo ir atidėdavo į šalį, nors sakydavo, kad kartais naudin­ ga susipažinti ir su antraeiliais ar trečiaeiliais kūriniais — „dėl bendro literatūrinio išsilavinimo". Ypač ta­ da, kai reikia parašyti, atsiliepti kai kuriais literatūros klausimais. A. Venclova nesiblaškė. Pirmiausia jam pastovūs dydžiai buvo J. V. Gė­ tė, F. Šileris, A. Puškinas, H. Heinė, L. Tolstojus, Stendalis, Balzakas, Floberas, Mopasanas, M. Gorkis, A. Blokais, V. Majakovskis, T. Manas, A. Baranauskas, Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, V. Krėvė ir dar daug kitų žymių, tikrų rašytojų. Pokario metais (ir vėliau) jis bibliotekomis per daug nesinaudodavo — tik būti­ nais atvejais. Mėgo pats turėti gana daug gerų, rinktinių knygų, meno

albumų. Kartkartėmis A. Venclova, jo paties žodžiais, „filtruodavo" sa­ vo biblioteką: kai kurias knygas do­ vanodavo savo bičiuliams, dalį ati­ duodavo Mokslų Akademijos Cent­ rinei bibliotekai arba Lietuvių kal­ bos ir literatūros institutui, dalį par­ duodavo antikvariatui... Vertingų knygų yra padovanojęs Respubliki­ nei bibliotekai. Taip ir vykdavo tur­ būt kas 2—3 metai, o gal šiek tiek rečiau, A. Venclovos bibliotekos „filtravimas"... O 1946 metais gana dažnai, kal­ bant apie žmonių, knygų, kultūrinių vertybių likimą, A. Venclova skau­ džiai prisimindavo siaubingą karo pradžią. Labai gailėjo tos savo bib­ liotekos, kuri liko jo bute Vilniu­ je (V. Kudirkos g.), kai 1941 m. birželio mėnesį, prasidėjus karui, jis turėjo labai paskubomis trauktis į Tarybų Sąjungos gilumą. Toje bi­ bliotekoje buvę vertingų lituanisti­ nių leidinių, gana unikalių naujo­ sios lietuvių poezijos ir prozos kny­ gų. Buvę labai puikių leidinių rusų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Jau buvo pradėjęs komplektuoti įdomią bibliotekėlę lenkų kalba. O jo bute pirmomis karo savaitėmis apsigyve­ no vokiečių aviacijos karininkai, kurie knygomis kūrendavo krosnis ir kartais jas mėtydavo pro langus. Dalį tų išmestų knygų kai kas iš ap­ linkinių gyventojų surinko ir, rodos, išsaugojo ligi A. Venclovos grįži­ mo,.. Bet pagrindinė bibliotekos da­ lis, taip pat dalis archyvo (rankraš­ čių, iškarpų, nuotraukų) buvo iš­ draskyta, išgrobstyta, sudeginta. 1946 metų vasarą, eidami į „Švie­ sos“ spaustuvę, mes su A. Venclo­

va mėgdavom senamiestyje (Vil­ niaus g.) užsukti į nedidelius knygynus-antikvariatus, kurie tuo metu dar priklausė privatiems savinin­ kams. Kartais ten rasdavom neblo­ gų knygų. Pavyzdžiui, A. Venclova nusipirko retą, devyniolikto amžiaus viduryje Maskvoje išleistą A. Puš­ kino poezijos tomelį, o kitą kartą — dvidešimto amžiaus pradžioje išleis­ tus F. Dostojevskio raštus (rodos, dešimt tomų), dar kitą sykį — pui­ kiai Paryžiuje išleistus I. Bunino raš­ tų tris tomus, kelias M. Valančiaus knygas. Aš tą vasarą įsigijau įdo­ mių M. Lermontovo, A. Bloko, L. Andrejevo, A. Kūprino, B. Paster­ nako, R. M. Rilkės, N. Asejevo kny­ gų... Džiaugiaus nusipirkęs S. Dau­ kanto „Būdą". Neblogų knygų (lietuviškų ir ki­ tomis kalbomis) būdavo galima gau­ ti senamiesčio turguje „sendaikčių kampe" (Lukšio gatvėje). Tas kny­ gas gana atsargiai (bet k a rtu —-ir mikliai) iš fanerinių lagaminų (su „lentynėlėmis" bei antraisiais dug­ nais) pardavinėdavo „bukinistai-karabelninkai“. Kai kurie iš jų, matyt, buvo tamsuoliai, nelabai ką nusima­ ną apie knygas (bet iš kažkur jų prisirinkę ar prisigrobę). Pardavinė­ davo ir moterys. Mums atrodė, kad jos daugiausia — spaustuvininkų žmonos arba pačios — spaustuvininkės, nes jų knygos dažniausiai bū­ davo naujitelaitės, neblogos išvaiz­ dos, išleistos prieš kelerius metus. Keli „bukinistai-karabelninkai" bu­ vo, matyt, iš inteligentų sluoksnių, bet jie per daug savo inteligentiš­ kumo nedemonstravo. Būdavo apsi­ rengę net kukliau už kitus. Jie 181

trumpai tardavo: „Pirkit! Ši knyga tikrai gera...“, „Turiu gražiai įrištą „Giesmių giesmę"..., „Jei reikia, tu­ riu Maironio „Pavasario balsus“, Donelaitį, „Don Kichotą", Vincą Krėvę...“, „Štai šeši Gėtės tomai! Arba — štai puikiai išleistas Heinė...", „Yra Radžvilo kritikos kny­ ga..." A. Venclovai patikdavo knygų „karabelninkai". Jam, matyt, būda­ vo įdomus šių žmonių tipažas. Ra­ šytojas šnekučiuodavosi su jais, juokaudavo. O knygų „prekijus" kartais, atrodo, šiek tiek varžydavo elegantiška A. Venclovos išvaizda. Kai kurie iš jų, be abejonės, pa­ žindavo, kad čia — žymus literatas, tarybinis veikėjas Antanas Venclo­ va. Todėl gal pasijusdavo nejaukiai dėl tos savo prekybos... Pasitaikyda­ vo ir smagių kuriozų. Vieno „karabelninko" lagamine sykį pamatėm nemažą krūvelę lietuviškų knygų, kurios buvo išleistos karo metais Maskvoje. Čia buvo antologinis rinkinys „Gyvajai Lietuvai", A. Venclovos „Tėvynės šauksmas", S. Nėries „Dainuok, širdie, gyvenimą", K. Korsako „Kovos įstatymas" ir dar keli leidiniai. A. Venclova labai su­ sidomėjo, iš kur ir kada „prekijas" gavo šias knygas. Bet tasai nesilei­ do į ilgas šnekas. Tik burbtelėjo: „Netoli Ukmergės prisirinkau — dar karo metais. Iš lėktuvų mėtė...“ Buvo ir toks atvejis: A. Venclova vienos „karabelninkės" lagamine rado tris knygas iš savo išdraskyto­ sios bibliotekos. Bandė aiškintis... Moterėlė sumišo, išsigando. Vos ne­ verkdama kalbėjo, kad jai kažkas iš Kaišiadorių davęs, prašęs parduoti. 182

A. Venclova numojo ranka ir „at­ pirko" savo knygas. Pagal tą lai­ k ą — gana pigiai. Iš kito pirkėjo moteriškė gal būtų daugiau „nulu­ pusi". Kartais į senamiesčio turgų iš lei­ dyklos (L. Tolstojaus g.) patraukdavom ir didesniu būreliu: A. Venclo­ va, J. Graičiūnas, rodos, ir V. Reimeris, dailininkai T. Kulakauskas (didelis pokštininkas), P. Rauduvė, aš. Kartais prisijungdavo ir K. Jan­ kauskas, dailininkas R. Kalpokas arba niūrokas milžinas skulptorius B. Pundzius. V. Drazdauskas pats neidavo, vis neturėdavo laiko. Bet užtat, davęs P. Rauduvei arba man pinigų, prašydavo nupirkti amerikie­ tiškų cigarečių ir ką nors įdomesnio, jei bus, iš prancūziškų knygų. Žino­ ma, mes pasiteiraudavom, ko jis »konkrečiai pageidautų... O jau tur­ guje dėl knygų tardavomės su A. Venclova. Jis būdavo mūsų pagrin­ dinis konsultantas. * A. Venclova kartu su P. Cvirka, J. Šimkum, K. Korsaku labai rūpi­ nosi, kad būtų pradėtas leisti lite­ ratūrinis laikraštis. Ne kartą girdė­ jau, kaip, užsukęs į leidyklą, apie visus tuos reikalus temperamentin­ gai kalba P. Cvirka, tuometinis mū­ sų respublikos Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas. Jis dažnai iš Vilniaus atvažiuodavo į Kauną, nes čia gyveno jo šeima. Kartu su A. Venclova Kaune jis ieškojo bent lai­ kinos literatūrinio laikraščio spaus­ dinimo bazės. Vėliau galima būsią spausdinti jau Vilniuje. Ten esanti

tvarkoma viena spaustuvė. Montuo­ jamos papildomai gautos mašinos... 1946 m. liepos pradžioje vieną dieną A. Venclova, atėjęs į leidyk­ lą, pasakė, kad buvęs Vilniuje, ir mums visiems apskelbė, jog paga­ liau bus pradėtas leisti literatūrinis laikraštis, kuris, be literatūros, liesiąs ir kitus kultūros, meno klausi­ mus. Jau ir pavadinimas esąs: ,,Li­ teratūra ir menas". Redakcija bū­ sianti Vilniuje. O spausdinsią iš pra­ džių Kaune. Jau numatyta ir redak­ cinė kolegija: Jonas Šimkus (atsakin­ gasis redaktorius), Juozas Banaitis, Petras Cvirka, Antanas Venclova. Bet visa leidimo ir redagavimo naš­ ta iš pradžių gulsianti ant Albino Žukausko pečių. Jį Cvirka atsikvietęs iš Panevėžio į Vilnių. Jis kol kas būsiąs faktinis „Literatūros ir meno" redaktorius ir redakcijos sekretorius. Žinoma, dar būsią keli etatai — re­ dakcijos darbuotojai... 1946 m. liepos 7 d. Kaune buvo gražiai paminėtos Salomėjos Nėries mirties metinės. Ypač aktyviai ir nuoširdžiai tom metinėm rūpinosi A. Venclova. Aplankėm poetės ka­ pą. Kauno universitete įvyko litera­ tūros vakaras. Pirmininku buvo A. Venclova, taręs šiltą, nuoširdų įžan­ ginį žodį apie poetę. V. Drazdauskas padarė pranešimą apie S. Nė­ ries gyvenimą ir kūrybą. Savo eilė­ raščių paskaitė A. Venclova, A. Miškinis, V. Reimeris. Tą pačią die­ ną Lietuvos TSR valstybinėje bib­ liotekoje (ji tada buvo Kaune) ati­ daryta labai įdomi ir jaudinanti Sa­ lomėjos Nėries gyvenimo ir kūry­

bos paroda. Parodos atidarymo pro­ ga kalbėjo K. Vairas-Račkauskas ir A. Venclova. * Respublikoje aštrėjo ideologinio apsisprendimo, pilietinio užsiangaža­ vimo klausimai. Tai ypač lietė kū­ rybinę inteligentiją. Ir, savaime su­ prantama, rašytojus, jų darbą. Iš rašytojų buvo laukiama operatyves­ nio, aktualesnio žodžio. Jau buvo praėję beveik metai po Lietuvos ta­ rybinių rašytojų pirmojo suvažiavi­ mo (1945.10.25^-27). Matyt, iš tik­ rųjų trūko didesnio pačių rašytojų aktyvumo, naujų aktualių kūrinių. O gyvenimas vis kėlė naujų proble­ mų, naujų uždavinių. Respublikoje situacija buvo gana sudėtinga. Ašt­ rėjo klasių kova­ is 1946 metų mano dienoraštinių užrašų: „1 94 6, l i e p o s 21 d.— Pradėjo eiti Lietuvos TSR rašytojų sąjungos ir Meno reikalų valdybos savaitraš­ tis „Literatūra ir menas". Pirmame numeryje, be kitos medžiagos, iš­ spausdinta naujų eilėraščių: P. Vai­ čiūno „Tarybų Lietuva", V. Mykolai­ čio-Putino „Tarybinių tautų šei­ mai", E, Mieželaičio „Tavo židiny­ je", T. Tilvyčio „Šeši posmai". Taip pat šiame numeryje išspaus­ dintas P. Cvirkos straipsnis „Ilgiau tylėti negalime!" Tonas — griežtas, kovingas, įspėjantis: „Ar ne laikas tylintiesiems rašytojams suprasti, kad mūsų tarybinė visuomenė lau­ kia teisingo, istoriškai įžvalgaus, aktingo rašytojų įsijungimo į mūsų 183

tarybinės Lietuvos statybą. Pakan­ kamai mūsų literatūros darbininkai turėjo laiko apsidairyti, pamąstyti ir susikaupti, pakankamai ilgai ir kan­ triai mūsų liaudis, mūsų tarybinė vi­ suomenė laukė rašytojų persiorien­ tuojant. Stovėti nuošaliai nuo savo tautos, kada ji su tokiu pasiaukoji­ mu ir šviesiu tikėjimu kuria naują, laimingesnį gyvenimą,— reiškia at­ sisakyti savo tautos, jos rašytojo vardo! < ...> statant jaunosios Tarybų Lietuvos rūmą, pagrindinis Tarybi­ nių rašytojų sąjungos uždavinys yra perauklėti lietuviškosios litera­ tūros kadrus, siekti pagrįsti jų pa­ saulėžiūrą tarybinės ideologijos, marksizmo-leninizmo pagrindais". Net nejauku. Pradedu galvoti, kad ir aš labai nedaug parašiau nuo 1944 metų. Buvo sunki buitis. Viso­ kie ūkiniai, pragyvenimo rūpesčiai. Daugiausia nukrypau į vertimus, į redagavimo darbus... Kažką reikia daryti. Reikia savo eilėraščių nors nedidelį rinkinį parengti."— „ 1 9 4 6, l i e p o s 2 4 d.— Ieškau A. Venclovos. Noriu pasikalbėti, pa­ sitarti. Girdėjau, kad bus paskelbtas kažkoks griežtas specialus nutari­ mas, liečiąs rašytojų darbą. Klausi­ nėju V. Drazdauską. Jis pasidarė niūresnis, nekalbesnis. O gal šiaip bloga jo nuotaika. Paklausiau, ar nežino, kur dabar Venclova. Trum­ pai atsakė: „Matyt, Palangoje..."— „1 94 6, r u g p j ū č i o 14 d.— Klausiausi rytą radijo. Buvo kalba­ ma apie VKP(b) CK paskelbtą nuta­ rimą dėl žurnalų „Zvezda" ir „Le184

ningrad". Labai įsakmiai pabrėžia­ ma, kad šis nutarimas, iškeliąs svar­ bius kūrybos idėjiškumo principus, turi būti tarybinių rašytojų rimčiau­ siai apsvarstytas. Tai padės kai kam iš rašytojų lengviau pereiti į teisin­ gą literatūros kelią, idėjiškai save patikrinti... Jaučiu, kad ne viską iki galo suvokiu. „Šviesos" spaustuvė aliarmuoja: kažkas neaišku dėl S. Nėries dvito­ mio rankraščio tolesnio rinkimo. O A. Venclovos nėra. V. Drazdauskas paguodžia: „Gavau žinią. Greit grįš."— „ 194 6, r u g p j ū č i o 24 d.— Šiandien buvau su A. Venclova „Šviesos" spaustuvėje. Kalbėjau su juo ir apie tą nutarimą. A. Venclo­ va: „Ideologinės krypties patikrini­ mas ir patikslinimas. Matyt, sugriežtės kritika. Reikės daugiau savikritikos. Nenusimink, brolau. Reikia grūdintis. O svarbiausia — reikia dirbti..." Ir A. Venclova truputį lyg kitoks. Lyg labiau užsidaręs, susimąstęs. Matyt, jam kažkas rūpi. O gal man tik taip atrodo. Bet jis vis tiek moka atkakliai dirbti."— „ 1 9 4 6, r u g p j ū č i o 30 d.— Kauno jaunųjų rašytojų susirinki­ mas. Apie jaunojo rašytojo uždavi­ nius gana karingai kalba V. Radaitis. Kalba ir A. Venclova. Atrodo, specialiai pasiruošęs. Jis akcentuo­ ja rašytojo kūrybos idėjiškumo ir liaudiškumo svarbą. Įdomiai, kažkaip naujai kalba apie turinio ir for­ mos santykį, apie žodžio įvaldymo meistriškumą. Kviečia jaunuosius

rašytojus aktyviau rašyti, labiau do­ mėtis tuo, kas vyksta gyvenime. Pa­ prašo mane referuoti, ar daug iš jaunųjų literatų įsijungia į verti­ mo darbą leidykloje..."— „194 6, r u g s ė j o 14 d.— Kauno rašytojų susirinkimas. A. Churginas gana vaizdžiai papasakoja apie Ka­ zachijos liaudies poeto Džambulo Džabajevo gimimo 100 metų sukak­ ties iškilmes Alma Atoje. A. Ven­ clova kalba apie rašytojo kūrybines ir pilietines pareigas, akcentuoja, kad reikia suaktyvinti rašytojų vei­ klą. Paprašo, kad visi raštiškai su­ rašytų, kas ką šiuo metu dirba, ra­ šo, verčia ir kokios paramos pagei­ dautų iš Rašytojų sąjungos, iš Literatūros fondo. Siūlo kai kuriems pagalvoti apie konkrečias koman­ diruotes, kurios padėtų surinkti me­ džiagos naujiems kūriniams."— „1 94 6, r u g s ė j o 19 d.— Kau­ no rašytojų susirinkimas. Jame svar­ stomi tarybinės lietuvių literatūros uždaviniai ryšium su VKP(b) CK nu­ tarimu dėl žurnalų „Zvezda" ir ,,Leningrad". Pranešimą šiuo klausimu padaro Lietuvos TSR rašytojų są­ jungos valdybos pirmininkas P. Cvir­ ka. Jis maždaug pakartoja tas pa­ čias mintis, kurias išdėstė savo strai­ psnyje „Ilgiau tylėti negalime!" savaitraštyje „Literatūra ir menas". Maskvos rašytojų linkėjimus kau­ niečiams rašytojams perduoda TSRS rašytojų sąjungos sekretoriato ats­ tovas prof. V. Kirpotinas. Jis kalba gana intelektualiai, stengiasi konkre­ čiais pavyzdžiais pagrįsti savo tei­ ginius, aštrokai kritikuoja A. Ach-

matovą, M. Zoščenką, kai kuriuos kitus rašytojus... Savo kalbos pabai­ goje jis pareiškė įsitikinimą, kad ta­ rybiniai lietuvių rašytojai padarys reikiamas išvadas iš VKP(b) CK nu­ tarimo ir aktyviai įsijungs į kūrybinį darbą. Man patiko A. Venclovos pa­ sisakymas. Jis lyg ir bandė paaiškinti besiformuojančios lietuvių tarybinės literatūros specifiką, kai ką bandė lyginti su rusų ir kitų tautų literatū­ ros reiškiniais. Pareiškė viltį, kad lietuvių rašytojai mokės susitelkti ir pateisinti tarybinės literatūros kūrė­ jų vardą."— * Iš mano dienoraštinių užrašų: „ 1 9 4 6, r u g s ė j o 2 5 d.— Prieš kelias dienas A. Venclova grįžo iš Vilniaus. Jis ten dalyvavo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos iš­ plėstiniame posėdyje. Knieti sužino­ ti, kaip ten viskas vyko, kokia at­ mosfera, kokia bus kritikavimo kryp­ tis... Pats nedrįstu eiti pas A. Venc­ lovą į namus. Išsišneku su V. Drazdausku. Jam A. Venclova gana pla­ čiai papasakojęs... Tame išplėstinia­ me valdybos posėdyje, be valdybos narių, dalyvavo sostinės rašytojų aktyvas. J. Šimkus padarė praneši­ mą apie lietuvių tarybinės literatū­ ros pasiekimus ir trūkumus. Posė­ dyje kalbėjo prof. V. Kirpotinas (Maskva), P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, J. Paukštelis ir kt. Bu­ vo kritikuota ir Kaimo rašytojų fi­ lialo veikla, buvo aštrokų kritinių pastabų leidyklos adresu. Bus suak­ tyvintas, išplėstas ideologinis politi­ 185

nis darbas Rašytojų sąjungoje. Bus sustiprintas partijos narių vaidmuo ir atsakomybė. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorium vietoj A. Gri­ ciaus išrinktas R. Šarmaitis. Jau žinau, kad spalio 1—2 d. Vil­ niuje įvyks Tarybų Lietuvos rašyto­ jų respublikinis susirinkimas, skir­ tas tiems VKP(b) CK nutarimams apsvarstyti."— ,,1 9 4 6, r u g s ė j o 2 9 d.— Lei­ dykloje aptarinėjam Maironio „Pa­ vasario balsų“ išleidimo klausimą. Iniciatorius — A. Venclova. (Jis jau greitai persikels gyventi į Vilnių. Ši­ to gana primygtinai pageidauja Par­ tijos Centro Komitetas ir respubli­ kos vyriausybės vadovai. Todėl da­ bar jis skuba Kaune baigti tvarkyti kai kuriuos reikalus: ir leidykloje, ir Universitete, ir kitur.) A. Venclova kalba konstruktyviai, pasiūlo leidinio parengimo planą. Mano, kad vieno kito eilėraščio (re­ akcingais religiniais motyvais) nega­ lima bus dėti. Viskas konkrečiai pa­ aiškės, kai bus surinkti tekstai. Nu­ tariama: kuriai nors iš leidyklos darbuotojų pavesti surinkti visus li­ gi šiol išleistus „Pavasario balsų" leidimus, palyginti tekstus, pažymėti skirtumus, variantus. A. Venclova sutinka parašyti įžanginį straipsnį apie Maironį ir jo poeziją. Lydinčiuoju leidinio redaktorium paski­ riamas aš. Numatoma išleisti kitais metais. Rankraštį reikia pradėti ren­ gti šių metų pabaigoje. Pasibaigus posėdžiui, A. Venclova pasiveda mane į koridorių, į nuoša­ 186

lesnį kampą: „Pagalvok ir iš anksto pasiruošk protingai, savikritiškai pakalbėti visuotiniame susirinkime, Trumpai, glaustai. Žinai, gali susida­ ryti tokia situacija, kad teks tau pa­ sisakyti. Bus labai nepatogu, jei ne­ būsi pasiruošęs ir apgalvojęs pasi­ sakymo teksto. Aš šiandien dar daug turiu visokių reikalų. Ryt reikia va­ žiuoti į Vilnių. Jei sutiksi Joną Graičiūną, pasakyk jam, kad jis taip pat pasiruoštų kalbėti“. Dabar man jau aišku, kad patek­ siu į smarkoką kritikos ugnį. Dar­ bui baigiantis, užeinu į kabinetą pas V. Drazdauską. Pasiguodžiu. Aš jau­ dinuos. Esu sutrikęs: kaip, kas, ko­ dėl? Ju k dirbu sąžiningai. V. Drazdauskas mane apramina: „Toks, mie­ las bičiuli, permainingas mūsų gyve­ nimas. Dar visko bus. Bet reikia at­ laikyti, reikia neprarasti politinės orientacijos. Man jau anksčiau Ven­ clova sakė, kad ruošiamasi Vilniuje ir tau pakaršti kailį. Tai, atvirai kal­ bant, gana natūralu. Tokia dialektika. Tai to CK nutarimo išdava. Tik vie­ na atsimink: kritikuojamas neban­ dyk teisintis vien objektyviomis są­ lygomis. Bolševikai šito nemėgsta. Būk savikritiškas! Supratai? Savikri­ tiškas... O dabar sėsk. Sį tą užsira­ šyk. Abu drauge pabandysim kai ką suformuluoti, kad iš anksto turėtum tam tikrą pagrindą. Jei reikės, nuo pasisakymo neišsisukinėk. Kalbėk. Atvirai, nuoširdžiai. O kritikos ug­ nies per daug nereikia bijoti. Tai smegenis, kraują išjudina... Šito ne­ išvengsi — tai padeda neužsnūsti, grūdintis". Taip, Valys teisus. Aišku, aš per mažai dar užsigrūdinęs."—

*

spausdintas ,„Literatūroje ir mene”. 1946 m. spalio 1—2 dienomis Vil­ (O iš tikrųjų tame savo eilėraštyje aš jokių dviprasmiškumų nė nema­ niuje, Švietimo liaudies komisariato niau ir nebandžiau „užslėpti". Tai salėje, įvyko Tarybų Lietuvos rašy­ buvo gana emocionalus, lyriškai at­ tojų respublikinis susirinkimas, skir­ viras susižavėjimas jūra, jos gaiviu tas VKP(b) CK nutarimams dėl Le­ alsavimu, kai po išvadavimo prie ningrado žurnalų „Zvezda" ir „LeLietuvos vėl prisiglaudė mūsų pajū­ ningrad", dėl teatrų repertuaro ir dėl ris... Gal tik trūko kai kurių ryškes­ kino filmo „Didysis gyvenimas" ap­ nių akcentų.) Tiesą sakant, kritikos svarstyti. Susirinkimą atidarė Lietu­ tonas buvo beveik triuškinantis. Tai vos TSR rašytojų sąjungos valdybos man pirmas toks „krikštas". Žinoma, pirmininkas P. Cvirka. Pranešimą „Tarybinės lietuvių literatūros užda­ po rūsčios kritikos sunku atsipeikė­ viniai" padarė LKP(b) CK sekreto­ ti. Bet reikia. Negalima palūžti... Vakare, pasibaigus pirmosios die­ rius K. Preikšas. Pagrindiniai ak­ centai: reikia rašytojams ryžtingiau nos diskusijoms ir pasisakymams, apsispręsti politiškai, reikia užimti prie manęs priėjo A. Venclova ir aiškią tarybinę poziciją; kūryboje pasakė: „Rytoj būtinai kalbėk. Tau pasitaiko nacionalistinių apraiškų, pirmam bus suteiktas žodis. Dar vis­ yra nukrypimų į dekadentizmą, este- ką gerai apgalvok, suformuluok. Ma­ tizmą; nesistengiama aktyviau kurti nau, tau aišku, apie ką reikia kalbė­ tarybinio patriotizmo kupinų kūrinių; ti. Momentas labai atsakingas. O da­ mūsų rašytojai per mažai domisi ta­ b a r— labanakt! Gerai išsimiegok". Mes, iš Kauno atvykę rašytojai, rybinių žmonių darbu, didvyriškumu, jų pastangomis, jų moraliniais ir vi­ buvom apsigyvenę „Astorijos" vieš­ suomeniniais savumais... i smarkią butyje. Tiesa, A. Venclova apsistojo pranešėjo kritikos ugnį pateko B. kažkur kitur. Aš gyvenau viename Sruoga (dėl autoriaus koncepcijos kambaryje su V. Drazdausku ir K. „Dievų miško" rankraštyje), P. Vai­ Jankausku. Grįžęs vakare iš susirin­ čiūnas (dėl eilėraščių knygos „Rink­ kimo, sėdau naujai, švariai surašyti tinė"), A. Miškinis (dėl per mažo savo pasisakymo teksto. Rašiau che­ kūrybinio aktyvumo, dėl neaiškios miniu pieštuku. Man padėjo, dar kai pozicijos), E. Mieželaitis (dėl deka­ ką patarė V. Drazdauskas. Jis ir dentinių nuotaikų, dėl eilėraščių rin­ pats savo kalbą rašė, tvarkė ligi 3 kinio „Tėviškės vėjas“), J. Paukšte­ vai. (nakties), nes turėjo rimtai, sa­ lis, A. Vengris... Prie „tylenių" buvo vikritiškai, argumentuotai pasisaky­ priskirti J. Graičiūnas, S. Anglickis, ti,— leidyklos veikla buvo smarkokai J. Petrulis, V. Katilius... Ir aš buvau kritikuota... Kitą dieną aš pasisakiau pirmas. aštriai kritikuotas dėl per mažo kū­ rybinio aktyvumo, dėl eilėraščių mig­ Kaip sugebėjau — atvirai, savikritiš­ lotumo ir net dėl svetimų tarybi­ kai. Baigdamas akcentavau, kad no­ niam žmogui nuotaikų, pavyzdžiui, riu savo darbu ir kūryba nuoširdžiai eilėraštyje „Baltijai", kuris buvo iš­ įsijungti į bendrąjį tarybinio gyve­ 187

nimo ritmą ir tikiu, jog tai galėsiu įrodyti savo darbais. (Siame susirinkime — pirmos die­ nos vakare — kalbėjo ir A. Venclova. Jis pirmiausia pabrėžė, kad mūsų ra­ šytojams reikia geriau susipažinti su tarybiniu gyvenimu, siūlė rengti kū­ rybines komandiruotes į provinciją, siųsti rašytojus ten, kur audringiau­ siai verda gyvenimas. Rašytojai turį pamatyti, kaip atsistato Šiauliai, Ša­ kiai, pabūti kaime, kur vyksta aštri klasių kova... Salėje kilo gana sma­ gus pagyvėjimas, kai A. Venclova pasiguodė, kad pranešėjas draugas K. Preikšas nei gera, nei bloga pras­ me nepaminėjęs Venclovos, Cvir­ kos, Šimkaus, Banaičio ir kai kurių kitų kolegų. Bet A. Venclova manąs, kad šis nepaminė j imas taip pat prie­ kaištas išvardintiems draugams, nes po praeitų metų rašytojų suvažiavi­ mo šie rašytojai nieko nesukūrę, apie ką būtų verta pašnekėti. Tuo tarpu visi per keletą pastarųjų metų yra nemažai išgyvenę, patyrę daug įspū­ džių. Bet ne visados tai telpą į eilė­ raščius ar apysakaites. Reikią iš tos medžiagos sukurti didesnių dalykų. A. Venclova pasižadėjo iki ateinan­ čių metų rudens parašyti romaną ir kvietė kitus rašytojus pasekti jo pa­ vyzdžiu... (Bet šio žadėto romano A. Venclova nesukūrė nei ligi 1947, nei ligi 1948 metų. Gal sutrukdė persi­ kraustymo ir įsikūrimo Vilniuje rū­ pesčiai ar pradėjusi šlubuoti sveika­ ta. Tai buvo nelengvi laikai. Jis tik maždaug po dešimties metų parašys romaną „Gimimo diena", kuris bus išleistas 1959 m. O 1960 metais už tą romaną A. Venclovai bus paskir­ ta Lietuvos TSR valstybinė premija.) 188

Rašytojų susirinkimas priėmė re­ zoliuciją, kurioje, be kitko, buvo sa­ koma: „Lietuvos TSR tarybinių rašy­ tojų sąjungos darbas tini būti krei­ piamas ta linkme, kad visose sąjun­ gos veikimo srityse vyrautų nuolati­ nis rašytojų idėjinio politinio lygio, tarybinės pasaulėžiūros kėlimas, nuo­ latinis rūpinimasis jaunųjų tarybinių literatūros kadrų idėjiniu politiniu auklėjimu marksistine-leninine dva­ sia. Tie žmonės, kurie, būdami tarybi­ nių rašytojų eilėse, nevykdo tarybi­ nių rašytojų uždavinių, visiškai nu­ sišalino nuo kūrybinio darbo, puo­ selėja nacionalistines mintis, dekadentizmą ir susmukimą, nėra verti garbingo tarybinio rašytojo vardo..." Žinoma, šis susirinkimas smarkiai, gal net skaudžiai supurtė daugelio mūsų galvoseną, privertė esamomis istorinėmis sąlygomis daug ką nau­ jai pervertinti, giliau ir esmingiau pamąstyti apie savo santykį su nau­ juoju revoliuciniu gyvenimu, apie savo kūrybinius uždavinius, mokė mus savikritiškiau pažvelgti į savo darbus arba į tam tikrą aptingimą, lūkuriavimą... Priminė, kad reikia be jokių išlygų aktyviau dirbti. Viena buvo aišku — savo kūryba reikia ne­ dviprasmiškai pasisakyti: su kuo tu, už ką. * Iš mano dienoraštinių užrašų: „ 194 6, s p a l i o 10 d.— Prieš kelias dienas V. Drazdauskas organi­ zavo leidykloje provizorinį 1947 me­ tų leidinių plano aptarimą. Matyt, norėta patikslinti ir kartu painfor-

jnuoti, kas daroma, kaip dirbama, kas dar išeis šiais metais, kas bus lei­ džiama 1947 m. Dalyvavo P. Cvirka, A. Venclova, V. Reimeris, redakcijos vedėjas K. Jankauskas, J. Petronis (gamybos skyrius)... Iš šių metų kny­ gų vienas reikšmingiausių leidinių — S, Nėries „Poezija" (du tomai). P. Cvirka ir A. Venclova ragino, kad 1947 metų plane būtų daugiau nau­ jų originalių kūrinių. V. Drazdauskas pareferavo, kad, pagal neseniai gautas rašytojų paraiškas (ir turint omeny jau gautus rankraščius), 1947 metais turėtų išeiti T. Tilvyčio poe­ mos — „Dičius", „Artojėliai" (vi­ sos dalys), B. Sruogos „Kazimieras Sapiega", P. Cvirkos naujų apsaky­ mų rinkinys „Brolybės sėkla", A. Venclovos apsakymų rinktinė „Me­ dis ir jo atžalos" ir naujų eilėraščių rinkinys „Šalies jaunystė", V. Mozū­ riūno „Žemės sauja", A. Churgino, V. Valsiūnienės, V. Sirijos Giros nauji eilėraščių rinkiniai, J. Dovydai­ čio dvi apsakymų ir apybraižų kny­ gos, Jovaro „Eilės ir dainos"... 1947—■ 1948 metams naujus rinkinius yra pažadėję T. Tilvytis, V. Reimeris. Apskritai 1947 metų originaliosios ir verstinės literatūros planas susidaro gana solidus. Knygų bus išleista dau­ giau negu šiais metais. A. Venclova priekaištavo V. Drazdauskui, kad per ilgai užsitęsė A. Puškino „Lyrikos" rengimas. V. Drazdauskas atsakė: „Dabar daug kas pri­ klausys nuo Matuzevičiaus. Jam pa­ vesta baigti parengti. Tegu paspau­ džia..." Pasibaigus posėdžiui, A. Ven­ clova dar liko leidykloje. Tarėsi su V. Drazdausku dėl A. Puškino „Eu­ genijaus Onegino" vertimo išleidimo,

dėl būsimos knygos apipavidalini­ mo. Pakvietė ir mane. Aš referavau, kad 1947 m., be Puškino „Lyrikos" ir „Eugenijaus Onegino", dar turėtų išeiti jo „Mažosios dramos" (vertė­ jai: K. Binkis, A. Churginas, J. Graičiūnas, P. Vaičaitis), „Borisas Godunovas" (baigia versti J. Graičiūnas). A. Venclova labai apsidžiaugė: „Bus tikri Puškino knygų metai! Grąžin­ sime seną skolą lietuvių skaitytojui. O jau dabar pradėkim galvoti, ką iš Puškino kūrybos išleisim 1949 me­ tais, kai švęsime jo gimimo 150 me­ tų jubiliejų..." A. Venclova paprašė, kad jam duo­ čiau dar kartą peržiūrėti jo išvers­ tus eilėraščius iš A. Puškino „Lyri­ kos" rankraščio. Čia jų — devyni. A. Venclova atsisveikindamas pakvietė užsukti pas jį kurią dieną. Jis jau po truputį atrinkinėja, pakuoja kny­ gas. Ruošiasi persikėlimui į Vilnių. Gal aš norėsiąs kai ką pasirinkti iš jo atidėtų knygų."— „1 9 4 6, s p a l i o 15 d.— Šian­ dien į leidyklą užėjo iš Vilniaus at­ važiavęs Augustinas Gricius. Labai mielas, jaukus žmogus. (Dirba Vil­ niuje, bet gana dažnai būna Kaune, nes čia gyvena jo šeima.) Jis atve­ žė T. Tilvyčio pataisytą „Artojėlių" poemos rankraštį. Pats autorius ne­ galėjęs atvykti, o reikalas skubus. Taip pat turįs Venclovai knygų pa­ ketą, kurį kažkas atsiuntęs iš Mask­ vos, o Cvirka prašęs perduoti Anta­ nui. Sutariam su Gricium — ir pava­ kary drauge aplankom A. Venclovą. Venclovų bute jaučiama būdinga „išsikraustymo atmosfera". Bet sim­ patiškoji Eliza Venclovienė mus vis 189

tiek pavaišina gera arbata ir savo pačios kepimo dietiškais sausainiais, kuriuos labai mėgstąs Antanas... Ven­ clovienė pasakoja, kad kažkaip ne­ ramu dėl to kraustymosi, nes Vil­ niuje paskirtasis butas galutinai ne­ sutvarkytas, o žiema jau čia pat. Dar daug ką reikės remontuoti, „to­ bulinti". Venclova klausinėja Gricių, kokios nuotaikos Vilniaus rašytojų tarpe.—„Kaip po geros pirties! Rei­ kia naujais, švariais marškiniais ap­ sivilkti..." Mes su Gricium per daug šeimi­ ninkų negaišinam. Venclova pasiūlo kai ką pasirinkti iš jo atidėtų kny­ gų. Gricius atsirenka kelis drama­ turgijos leidinius ir gana storą Saltykovo-Ščedrino rinktinių raštų to­ mą. Aš — apie dešimt knygų: gražiai „Akademijos" leidyklos išleistą Heinės tomelį (rusų kalba), Lermontovo lyriką, Lunačiarskio kritikos straips­ nių rinkinį, K. Čiukovskio veikalą apie vertimo meną, Šilerio balades (vokiečių kalba) ir dar keletą. Pasisiūlom sumokėti už tas knygas. Venclova tik nusijuokia: „Nereikia. Kai mano knygos atsidurs antikva­ riate, tada ten galėsit mokėti. O da­ bar duokit šen po vieną knygą. Dar autografą užrašysiu. Vis bus atmi­ nimui..." Mums net truputį nepatogu, kad „apiplėšėm" didelį knygų mylėtoją. Bet toks „apiplėšimas" gal net ma­ lonus, atmintinas. Juk dažnai taip ne­ bus. Ačiū Antanui už tas knygas!"—■ „1 94 6, l a p k r i č i o 14 d.— Visų dėmesį atkreipė „Literatūroje ir mene" (X1.6 d.) išspausdintas V. My­ kolaičio-Putino eilėraščių ciklas „Di­ 190

džiojo Spalio vaizdai". Tai poeto kon­ kretus atsiliepimas į neseniai įvyku­ sio Visuotinio rašytojų susirinkimo raginimus ir reikalavimus. Šiandien — Kauno rašytojų susirin­ kimas. Apie savo lankymąsi Mask­ voje kalbėjo A. Venclova, TSRS ra­ šytojų sąjungos sekretoriato narys. Jis mums palinkėjo suaktyvinti kū­ rybinį darbą, „ryžtingai persijungti į naujus bėgius". Labai teigiamai at­ siliepė apie naują poetinį V. Myko­ laičio-Putino kūrinį „Didžiojo Spalio vaizdai". Palinkėjo ir kitiems pasekti mūsų žymaus poeto pavyzdžiu. A. Venclova oficialiai pranešė, kad jis persikelia į Vilnių ir vietoj jo Kau­ no rašytojų filialo sekretoriumi pa­ skirtas jaunas, energingas poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas Vacys Reimeris. Prie A Venclovos jau bu­ vom pripratę. Žinojom, koks jo sti­ lius. Ir gaila, ir įdomu... V. Reimeris gražiai padėkojo už pasitikėjimą, o A. Venclovai — už ligšiolinį jo va­ dovavimą Kauno rašytojams. Susi­ rinkimo pabaigoje buvo įteiktos Amerikos lietuvių dovanos rašyto­ jams A. Churginui, A. Griciui, K. Vairui-Račkauskui. A. Venclova atsisveikindamas mums visiems palinkėjo geros svei­ katos, geros kūrybinės sėkmės...1'— * A. Venclova su šeima 1946 m. lap­ kričio antroje pusėje persikėlė gy­ venti į Vilnių. Bet mūsų bendradar­ biavimas nenutrūko. A. Venclova gana dažnai atvykdavo į Kauną. Jį ir toliau labai glaudūs ryšiai siejo su leidykla, su knygų leidyba, su įvairiomis kultūrinėmis akcijomis.

O 1948 metų rudenį Valstybinė grožinės literatūros leidykla dalimis (atskiromis redakcijomis) pradėjo keltis į Vilnių. Persikėliau ir aš. Nau­ ju leidyklos vyriausiuoju redakto­ riumi buvo paskirtas vilnietis Albi­ nas Žukauskas. Tuometinis leidyklos direktorius rašytojas A. GudaitisGuzevičius išrūpino leidyklai Vilniu­ je patalpas (dabart. Lenino pr., 7, kur šiuo metu poliklinika). Ten ta­ da dar kurį laiką kaimynystėje buvo ir „Komjaunimo tiesos" redakcija... Aš ir vėl tiesiogiai bendradarbia­ vau su A. Venclova — tai tęsėsi daug metų. Mes dirbom drauge prie dau­ gelio poezijos vertimų knygų, prie įdomių originaliosios poezijos rank­ raščių, prie literatūrinio palikimo lei­ dinių. Ir vėl aš ateidavau pas A. Venclovą, kai jis „filtruodavo" savo biblioteką. Tada ir man tekdavo ne vienas retesnis leidinys... Aplanky­ davau A. Venclovą ir kitomis progo­ mis. Mes esame kartu su juo pabu­ voję ir už respublikos ribų — įvai­ riuose literatūriniuose renginiuose, pasitarimuose, literatūros dienose, de­ kadose. A. Venclova mane supažin­

dino asmeniškai su daugeliu puikių ir įdomių kitų tautų rašytojų — su P. Tyčina, M. Rylskiu, N. Tichonovu, M. Zenkevičium, S. Ščipačiovu, P. Antokolskiu, S. Vurgunu, J. Semperiu, J. Sudrabkalniu, A. Griguliu, Mirdza Kempe, K. Krapiva, P. Brovka, G. Leonidze, S. Čikovaniu, Ašotu Graši ir kitais. O 1954 metais (TSRS rašytojų II-ojo suvažiavimo metu)— net su P. Neruda, N. Giljenu... Su A. Venclova visada būdavo įdomu bendrauti, drauge dirbti. 1954 metais, tapęs Lietuvos TSR ra­ šytojų sąjungos valdybos pirminin­ ku, jis pasikvietė mane į Rašytojų sąjungą dirbti poezijos konsultantu. Tai buvo gražaus literatūrinio, kul­ tūrinio darbo metai. Bendravom ir paskui... Aš esu dėkingas likimui, kad toji prasminga, graži draugystė su Anta­ nu Venclova tęsėsi ligi pat jo mirties (1971.06.28). Ne man vienam, o daugeliui dirbančių literatūrinį, kul­ tūrinį darbą, visada ryškiai švietė jo asmenybės šviesa, įkvepianti, tur­ tinanti, skatinanti.

Kazys Jankauskas LITERATAS IR VISUOMENININKAS Mažai man teko bendrauti su An­ tanu Venclova, susipažinau su juo tik *946 metais, bet kiekvieną kartą, kai Prisimenu praėjusius laikus ir studi­ jas Kaune,— prisimenu ir Venclovą.

Į 1930—1940 metų laikotarpį jis buvo tvirtai įaugęs ir buvo tapęs ryškia ano meto literatūrine figūra. 1929 metais Šiauliuose baigdamas gimnaziją žinojau, kad Kaune gyve­ 191

na ir kuria Maironis, Vaižgantas, kalba išsiskirdavo jis iš kitų studen­ V. Krėvė, L. Gira, K. Binkis, T. Til­ tų tarpo. Venclova nesikarščiuodavytis, A. Gricius, F. Kirša, bet nė mas dalyvaudavo pokalbiuose ir dis­ vieno ano meto jauno pradedančio putuose, išradingai gindamas savo rašytojo pavardė man dar nebuvo pažiūras į besikeičiančią tikrovę ir girdėta. Su jų kūriniais ėmiau susi­ neslėpdamas savo pilietinių pozicijų. pažinti 1929 metais, tapęs studentu Niekur į šoną nenukrypdamas žygia­ ir apsigyvenęs Kaune. Tarp kitų ma­ vo jisai viena linkme, į socializmą. ne tada sudomino pradėjusi garsėt Buvo aišku, kad Venclova kaupia vieninga literatų trijulė — P. Cvirka, jėgas, ruošdamasis tapti įtakingu ra­ B. Raila ir Antanas Venclova. Juos šytoju ir naujos busimosios visuome­ itin išgarsino jų ir kitų kairiųjų rašy­ nės veikėju. Kai Venclova su savo tojų imtas leisti kovingas literatūros artimais kolegomis pasirodydavo žurnalas „Trečias frontas", stojęs į Laisvės alėjoje, kur visada būdavo ideologinį susikirtimą su dešiniaisiais gausu žmonių, studentės ir studentai ano meto lietuvių rašytojais. tuoj jį pastebėdavo, lydėdavo jauną Venclova buvo ir prozininkas, ir populiarų rašytoją žvilgsniais ir vie­ poetas, ir kritikas, ir aktyvus visuo­ nas kitam apie jį pasakodavo, Tai menininkas. Tačiau jam nebuvo bū­ buvo pelnytas ir darbais iškovotas dingas kitų visuomenininkų mėgsta­ populiarumas. Venclova brendo kar­ mas griežtas tonas, rėksmingi užsi­ tu su mūsų gyva, judria, besikeičian­ puolimai. Kalbėdavo Venclova nepa­ čia sostine, jį kurstė ir skatino ne­ keldamas balso, jo duslokas barito­ rami Kauno aplinka, jis savo veikla nas studentų sambūriuose ir šiaip su­ buvo pasinėręs į aktualijas, kartu su sirinkimuose skambėdavo įtaigiai ir kitais kairiaisiais rašytojais ieškoda­ tolygiai. Šis jaunas literatas jautė ir mas naujų kelių, ir keliavo į per­ žinojo, kad jo rami, santūri laikysena spektyvių rašytojų sferas. Susipažinau su Venclova 1946 yra didelė jėga, ir mokėjo jis šia gamtos dovana naudotis. Venclova metais Kaune, pradėjęs dirbti Groži­ labai mėgo viešumą, ginčus, bendra­ nės literatūros leidykloje. Pirmoji ir vimą su studentais ir paprastais žmo­ antroji žiema leidykliečiams buvo nėmis ir visur vienodai gerai jautė­ baisi — dirbti turėjome nekūrenamo­ s i— ir artimiausių kolegų aplinkoj, se patalpose. Pas mus dažnai užsuk­ ir kalbėdamas pilnoj auditorijoj. Aš davo Cvirka ir Venclova, tiesa, ne­ jį matydavau (ir girdėdavau) univer­ ilgam. Pamatęs kartą, kad aš sužvar­ sitete, paskaitose, teatre, valgykloj. bęs sėdžiu kabinete, rankraščiais ap­ Aukštas, lieknas, gerai apsirengęs, sikrovęs, Cvirka pasakė: jau į studentą nelabai panašus, ra­ — Darbo sąlygos leidykloje labai mus, rimta veido išraiška ir lengva sunkios, bet leidykliečiai nepasiduo­ 192

da. Štai Jankauskas sėdi, užsimetęs ant pečių kailinukus. Tačiau nenusi­ mena, žino, kad ilgainiui gyvenimas pagerės, pradės veikt katilinė, leidyk­ loj bus šilta. Venclova buvo nuoširdus ir geras patarėjas vyriausiajam redaktoriui Valiui Drazdauskui, kuris įniko į darbą, vis labiau didino leidyklos planus, plėtė redaktorių ir vertėjų kadrus, kad leidykla pradėtų norma­ liai funkcionuoti; dirbo iki vėlyvo vakaro, šaldamas kabinete kaip ir vi­ si kiti leidykliečiai. Venclova domė­ josi, kaip kuriasi leidykla, padėdavo Drazdauskui patarimais, literatūrine ir politine nuovoka bei didele visuo­ menine įtaka. Jo dėka knygų išeida­ vo vis daugiau ir daugiau. Užsukda­ vo Venclova į leidyklą ir dėl „Euge­ nijaus Onegino", kai pradėjo versti šį Puškino kūrinį. Mėgo dėl vertimo pasitarti su redaktoriais. 1946—1948 metais su Venclova dažnai susitikdavau Rašytojų sąjun­ goje, Kauno skyriuje, kuriam Venc­ lova tada vadovavo. Savo nurody­ mais ir patarimais, naujomis teorinė­ mis žiniomis jisai praturtindavo kitų rašytojų idėjinį pasiruošimą ir skie­ pijo naujas pažiūras į literatūrinį darbą, mėgo su rašytojais bendrauti jų neužsipuldamas. Maskvoje iš mūsų rašytojų Venc­ lova turbūt buvo populiariausias, pa­ žinojo daug rusų rašytojų, bendravo su jais, dažnai buvodamas Maskvoje, f , 1582

praskynė kelią į rusų ir į kitas kal­ bas Donelaičiui, Baranauskui, Mairo­ niui. Paskutinį kartą su Venclova ma­ čiausi apie 1968 metus Palangoj jo vilukės verandoje. Vilukę iš visų pu­ sių supo senos pušys ir beveik juo­ dos tankios eglės. Venclova sėdėjo atsegiotais baltais marškiniais, atro­ dė, kad jis ilsisi po daugelio baigtų ir nebaigtų darbų, jėgoms gerokai nusilpus. Venclova pakvietė mane pasėdėt su juo, atnešė brangius kriš­ tolinius stiklelius ir didelį butelį gero prancūziško tamsiai raudono vyno, bet gėrė mažai. Aš irgi neno­ rėjau pasirodyti godus gėrimui, ir prancūziškas vynas butelyje beveik nenuslūgo. Besikalbant apie lietuvių literatūrą, anuometinę ir senąją, pra­ ėjusio laikotarpio, aš užsiminiau ir apie Venclovos literatūrinius nuo­ pelnus, pasakiau, kad jisai savo vi­ suomenine bei literatūrine veikla yra panašus į Erenburgą, kad jo reikšmė mūsų kultūrai ir literatūrai yra tokia pat kaip Erenburgo rusų tautai. Į šią analogiją Venclova beveik nereaga­ vo, ir aš tik tada supratau, kad prie­ šais mane sėdi didelis ligonis, kurio jau niekas nebejaudina. Venclova vis labiau traukėsi iš literatūrinių pozicijų į silpstančio žmogaus ra­ mybę ir į visokeriopą vienatvę, tolo nuo visuomeninio triukšmo ir artėjo į jo laukiančią pabaigą, klausydamas ir pušų ošimo, ir artimos nematomos Baltijos bangų ūžesio.

193

Jokūbas Skliutauskas DRAUGYSTĖS MERIDIANAI Pokario metais gyvenau Kaune, dirbau „Tarybų Lietuvos" laikraščio redakcijoje. Matydavau Antaną Venclovą universitete, kur jis anuo­ met buvo Filologijos fakulteto deka­ nu, taip pat „Tarybų Lietuvos" laik­ raščio redakcijoje. Jis neretai užsuk­ davo į redakciją, bet, skirtingai negu P. Cvirka, kuris bendraudavo su vi­ sais redakcijos darbuotojais, A. Ven­ clova paprastai eidavo tiesiai pas re­ daktorių Joną Šimkų... Tad dar ilgai asmeniškai nebuvau pažįstamas su A. Venclova. Kažkur širdies gilumoje vengiau tos pažin­ ties. Kodėl? Greičiausiai dėl to, kad mano jaunuoliška fantazija A. Venc­ lovą piešė šaltą, abejingą ir net išdi­ dų, save labiau už kitus vertinantį. Kaip dėl šio žmogaus klydau! Bet ma­ nau, kad buvau ne vienintelis, šitaip suklaidintas rašytojo solidžios figū­ ros, orios, olimpiškos laikysenos, o labiausiai — savo vaizduotės. Pasaky­ siu tik tiek, kad, galop susipažinęs su A. Venclova, o vėliau daug me­ tų su juo bendraudamas, dar ilgai ne­ galėjau atleisti sau jaunystės klai­ dos... Kas be ko, iš išvaizdos rašyto­ jas tikrai atrodė didingai šaltas, bet iš tikrųjų nei aukšta padėtis, nei ti­ tulai, nei literatūrinė šlovė neužgo­ žė jo širdy atidos, dėmesio kitam žmogui. Lankydamasis Tarybų Sąjungoje pirmą kartą, o vėliau — jau tarybi­ niais laikais, bendraudamas su dau­ 194

geliu tarybinių rašytojų, A. Venclo­ va galėjo įsitikinti, kas praktiškai yra literatūrų draugystė, ką ji duo­ da tarybinės literatūros procesui. Bendravimas su broliškųjų respubli­ kų rašytojais turėjo nemažą įtaką A. Venclovos mąstysenai, jo, kaip rašytojo internacionalisto, susiforma­ vimui. Broliškų literatūrų ryšiai visa­ da domino A. Venclovą,— juk jis vienas pirmųjų pradėjo tiesti tuos tiltus, kuriais lietuvių literatūra pla­ čiai išėjo į daugiatautę Tarybų ša­ lies skaitytojų auditoriją, priartėjo prie neišsenkamo įkvėpimo šalti­ nio — internacionalinės socializmo kultūros patirties. A. Venclova nuo­ lat rūpinosi kultūriniu bendradar­ biavimu, nuolat plėtė jį, brėžė nau­ jas kryptis. Ir čia, šalia A. Venclo­ vos kūrybos, plačiai pasklidusios po Tarybų šalį, nemažą vaidmenį vai­ dino ir savita rašytojo asmenybė, jo visuomeninė veikla, literatūriniai kontaktai. Jis buvo pažįstamas su daugeliu žymių plunksnos brolių, su­ sitikinėdavo ir bendraudavo su vi­ sos šalies rašytojais. Kalbėdamas su A. Venclova, neretai išgirsdavai apie jo draugystės įvairiuose meridia­ nuose įspūdžius, kurie švysteldavo įdomiais epizodais, vienu kitu būdin­ gesnių kokio nors rašytojo charakte­ rio bruožu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie „Sutriuškinimo" ir „Jaunosios gvardijos" autorių Aleksandrą Fadejevą, karo metais buvusį tarybinių

rašytojų vadovu, A. Venclova pir­ miausia pabrėždavo jo atviraširdiš­ kumą ir jautrumą. 1941 metų pabai­ goje, kai priešas buvo netoli Mas­ kvos, kartu su TSRS rašytojų sąjun­ ga ir daugeliu Maskvos rašytojų Jonas Marcinkevičius evakuavosi į Kazanę. Čia A. Fadejevas yra nema­ žai padėjęs jam buto ir kitais buiti­ niais reikalais. Sužinojęs iš K. Kor­ sako, jog Salomėja Nėris labai varg­ stanti Ufoje, jis padaręs žygių, kad poetės buitinės sąlygos būtų page­ rintos. A. Venclova yra pasakojęs, kad A. Fadejevas iš prigimties buvęs la­ bai veiklus žmogus, energingas li­ teratūrinio proceso organizatorius. Tuo A. Venclova ne kartą įsitikinęs. O ypač ruošiantis lietuvių literatū­ ros dekadai Maskvoje. A. Fadejevas savo organizaciniais gabumais nema­ žai prisidėjęs prie šio renginio sėk­ mės. Su kitu žymiu tarybiniu rašytoju Konstantinu Fedinu Antanas Venc­ lova susipažino dar keturiasdešimtų­ jų metų vasarą Maskvoje. Poetas bu­ vo Liaudies seimo delegacijos narys ir dalyvavo istorinėje TSRS Auk­ ščiausiosios Tarybos sesijoje, kur Lietuva buvo priimta į Tarybų Są­ jungos sudėtį. Sesijai pasibaigus, TSRS rašytojų sąjungos vadovai gruziniškame restorane „Aragvi" su­ ruošė draugišką vakarienę sesijos delegatams— rašytojams. Į vakarie­ nę suėję nemažai įžymių tarybinių rašytojų, pasakojo A. Venclova. Prie stalo pirmininkavęs Aleksejus Tols­ tojus. Vakaro metu A. Venclova susipažinęs su Konstantinu Fedinu, su kuriuo daugiausia ir bendravęs 7*

i

tą vakarą. Jis iš karto pažinęs Fediną, kurį anksčiau buvo matęs nuo­ traukose. Tai buvo, anot Venclovos, labai inteligentiškos išvaizdos vidur­ amžis žmogus, jo veide švietė jau­ ki draugiška šypsena. Tą vakarą A. Venclova K. Fedinui papasakojo apie lietuvių literatūrą, mūsų rašy­ tojus, Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Žinoma, ir apie tą didelį įspūdį, ku­ rį jam ir Cvirkai savo tariniu ir no­ vatoriška forma — nepaprastais siu­ žeto vingiais — padarė rašytojo ro­ manas „Miestai ir metai". Šita knyga dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje pakliuvo į laikinąją buržuazinės Lie­ tuvos sostinę... Antrą kartą su K. Fedinu A. Ven­ clova susitiko Maskvoje, TSRS rašy­ tojų sąjungos rūmuose Vorovskio gatvėje... jau pirmosiomis karo die­ nomis. Kalbėtasi tąkart neilgai. A. Venclova papasakojo K. Fedinui apie karo baisumus, kuriuos matė kelyje iš Vilniaus į Maskvą per ne­ lengvą evakuaciją. A. Venclovos atmintin įstrigo tąsyk rašytojo pa­ sakyti žodžiai — beje, optimistiški, labai pranašingi: „Karas bus ilgas ir sunkus, bet mes jį tikrai laimėsi­ me..." 1950-ųjų metų rudenį A. Venclo­ va kartu su K. Fedinu per Prahą vy­ ko į Varšuvą dalyvauti Antrajame pasauliniame taikos šalininkų kon­ grese. Venclova sakė, kad tuomet pirmą kartą įsitikinęs, koks populia­ rus K. Fedinas ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos sienų. Pavyzdžiui, pir­ moje didelėje Slovakijos stotyje Košicėje žmonės, sužinoję, kad trau­ kinyje yra žymusis tarybinis rašyto­ jas K. Fedinas, jį labai šiltai sutiko. 195

K. Fedinas, išlipęs į peroną, kreipėsi į susirinkusius savo knygų bičiulius jaudinama kalba. Jis tada pasakė, kad kiekvieno doro žmogaus parei­ ga ginti taiką. Kažkas rašytojui į vagoną atnešė net jo knygų, išverstų į čekų kalbą. Buvo jaučiama, kad ra­ šytojo K. Fedino vardas Čekoslova­ kijoje gerai žinomas, jo,knygos skai­ tomos, o autorius labai gerbiamas. Varšuvoje A. Venclova gyveno su K. Fedinu viename viešbutyje, abu rašytojai kasdien susitikdavo, nema­ žai bendravo — ir būtent tada suėjo į artimą pažintį. Grįžę namo, ėmė susirašinėti. Pirmiausia A. Venclova pasiuntė K. Fedinui neseniai lietuviš­ kai išėjusią jo apsakymų knygą „Senis1' (1950, vertė A. Lastas — J. S.), ta pačia proga atsiprašydamas, kad savo pažadą ištesėjo truputį pa­ vėluotai. Tais pačiais 1951 metais A. Ven­ clova aplankė K. Fediną jo viloje Peredelkine, prie Maskvos, atvežė jam į lietuvių kalbą išverstas kny­ gas —„Pirmuosius džiaugsmus" ir „Nepaprastą vasarą". Venclova, ku­ ris buvo skaitęs beveik visas K. Fe­ dino knygas, labiausiai vertino kaip tik šiuos du romanus, sakydamas, kad čia autoriui pavykę sukurti pla­ tų, epinį vaizduojamos epochos pa­ veikslą. Prisimindamas ta proga pas Fediną praleistą vakarą, Venclova pasakojo, kad Fedinas pasirodęs jam labai paprastas, labai demokratiškas bendraudamas su įvairių tautų ir įvairus amžiaus rašytojais, kurie ta­ da svečiavosi pas jį. Nors daugelis iš čia susirinkusių susitiko pirmą kartą, bet visi jautėsi laisvai, nesu­ 196

varžytai — ir tai, pirmiausia, pačių šeimininkų nuopelnas. Prisimenu, pirmą kartą iš arti N. Tichonovą pamačiau Vilniuje dar 1950 metais. Ir iki šiol atminty išli­ ko šio žmogaus paveikslas, apgaub­ tas žavesio, šilumos ir švelnumo. Tai buvo per N. Tichonovo poezijos va­ karą Vilniuje, universiteto aktų sa­ lėje. Vakarą vedęs Jonas Šimkus žodį suteikė svečiui, kuris, beje, pa­ sakė, kad jo kelias į „Anykščių ši­ lelį" buvęs gana ilgas ir prasidėjęs dar 1937 metais, kai kartu su Vsevolodu Ivanovu pabuvojo Lietuvoje pirmą kartą. Tichonovui tuomet į širdį įstrigęs Lietuvos gamtos grožis, Lietuvos miškai, žydras Lietuvos dan­ gus, žalia augmenija. Ir tą žalią vešlią augmeniją jis dažnai prisimin­ davęs... Versdamas į rusų kalbą „Anykščių šilelį", sakė poetas, di­ džiausio susikaupimo valandomis ir vėl regėdavęs visas Lietuvos gamtos grožio spalvas, išgirsdavęs paukščių balsus ir pušynų šlamesį... Pristatydamas susirinkusiems N. Ti­ chonovą, Antanas Venclova pasakė, kad tai dosnios širdies žmogus ir po­ etas, labai mylintis Nemuno kraštą, jo žmones ir lietuvių literatūrą. Jis pavadino Nikolajų Tichonovą kilniu literatūrų draugystės ryšininku. A. Venclova gerbė ir mylėjo N. Tichonovą kaip gerą bičiulį, pui­ kų žmogų, bet ypač už tai, kad Lie­ tuva, jos liaudis, gamta, literatūra šio rašytojo širdyje pelnė ypatingą vietą. „Jaučiuosi turtingas, kad tu­ rėjau progos artimiau susipažinti su N. Tichonovu, bendrauti su tokios dosnios širdies poetu ir žmogum, ti­ kru internacionalistu, kuris moka

gerbti kitas tautas, domisi ir žino broliškųjų TSRS tautų literatūras",— kalbėjo A. Venclova. Pokario metais N. Tichonovas daug nuveikė populiarindamas lie­ tuvių poetų kūrybą Tarybų Sąjun­ goje. Antai N. Tichonovas kartu su A. Venclova redagavo ir paruošė spaudai pirmąją J. Janonio poezi­ jos rinktinę rusų kalba (1952), A. Venclovos eilėraščių rinktinę (1953), E. Mieželaičio „Brolišką po­ emą" (1955). Jis išvertė nemažai lie­ tuvių poetų eilėraščių, rašė straips­ nius, recenzijas apie lietuvių poetų knygas, išėjusias rusiškai. Beje, di­ džiausias poeto nuopelnas ir draugiš­ kumo Lietuvai įrodymas —„Anykš­ čių šilelio" vertimas į rusų kalbą. N. Tichonovas myli Lietuvą, puo­ selėja jai ypač nuoširdžius jausmus, sakydavo A. Venclova. Jis spėjęs tuo įsitikinti per patį pirmutinį savo apsilankymą pas Tichonovą. Rašyto­ jas dar tik neseniai buvo atsikėlęs gyventi į Maskvą ir kažkokia proga buvo pasikvietęs A. Venclovą į sve­ čius. Iš pradžių, prisiminė Venclova, jiedu kalbėjęsi apie literatūrą, apie naujus Rašytojų sąjungos uždavi­ nius pokario metais ir kt. Paskui N. Tichonovas pasuko kalbą į praei­ tį, prisiminė pirmąjį apsilankymą Lietuvoje dar 1937 metais. Ėmė Ven­ clovai rodyti lietuviškas juostas, gin­ taro suvenyrus, fotonuotraukas iš šios savo kelionės į Lietuvą. Poetas, patyręs Leningrado blokados baisy­ bes, netekęs daug savo daiktų per karą, vis dėlto sugebėjo išsaugoti viską, kas priminė kelionę po Lietu­ vą. Jis buvo praradęs ir nemažai kny­ gų, tarp jų — net labai vertingų, bet

jo bibliotekoje išliko dar 1937 metais Maskvoje pirmą kartą rusiškai iš­ leistas P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja". Ta pačia proga, anot A. Venclovos, Nikolajus Tichonovas prisiminęs ir ne vieną į jo širdį įsibrėžusį gražų draugystės epizodą. Pavyzdžiui, kaip Liudas Gira su rau­ donų rožių puokšte jį pasitikęs dar tolokai nuo Kauno, kažkur prie Lat­ vijos sienos... Nikolajus Tichonovas ne tik tąsyk, bet ir vėliau ne kartą labai šiltai prisimindavęs lietuvių ra­ šytojus, su kuriais jam tekusi laimė susipažinti, o vėliau ir susidraugauti. Labai gerai šiuos A. Venclovos žo­ džius pailiustruoja ir 1970 m. sausio 11 d. datuotas N. Tichonovo laiškas A. Venclovai. Laiškas parašytas A. Venclovos autobiografinio ciklo knygos .Jaunystės atradimas" išėji­ mo rusų kalba proga. „Brangusis, puikusis drauge Antanai! — rašo N. Tichonovas.— Kokį didelį ir neti­ kėtą džiaugsmą patyriau skaitydamas tavo prisiminimų knygą „Jaunystės atradimas". Juk aš pirmą kartą pa­ mačiau Lietuvą dar 1937 metais. Aš buvau pažįstamas su daugeliu tavo knygos veikėjų. Kokie ryškūs sugrįž­ ta jie iš anų tolimų dienų,— Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir Liudas Gira, J. Šimkus, T. Tilvytis ir dau­ gelis kitų. Kiek nuostabių žmonių, talentų... Šaunuolis tu, Antanai! Ge­ ra knyga „Jaunystės atradimas". Jo ­ je daug tikro, jaunatviško, pamo­ kančio šių dienų jaunimui, ir ne tik lietuvių jaunimui..." A. Venclova yra pasakojęs, kad Nikolajaus Tichonovo ir jo mielos žmonelės, gerbiamos Marijos Konstantinovnos, svetingų namų durys vi-

m

sados būdavo plačiai atvertos sve­ čiams. Tichonovų namuose Venclova yra susipažinęs su ne vienu žinomu tarybiniu rašytoju. Antai su įžymiuo­ ju uzbekų prozininku, pirmuoju jų romanistu Aibeku. Antanas Venclo­ va šių eilučių autoriui yra rodęs nuotrauką, kurioje jis nusifotografa­ vo su uzbekų literatūros klasiku Ai­ beku ir G. Guliamu, Apie Aibeką Venclova nemažai sužinojo iš poetės Veros Inber, su kuria buvo pažįsta­ mas dar iš karo metų. Ji Venclovai padovanojo Aibeko romaną „Navoji". Knyga, sakė Venclova, jam pa­ likusi labai gerą įspūdį, ir jis pasiū­ lęs mūsų Grožinei leidyklai išversti romaną apie įžymųjį uzbekų dainių, mąstytoją ir valstybės vyrą į lietuvių kalbą. 1948 m. romanas „Navoji" pasirodė lietuviškai. Tai buvo pir­ masis uzbekų romanas, išėjęs lie­ tuviškai. Vėliau, jau po Aibeko mir­ ties (1968), buvo išverstas dar vienas rašytojo romanas —„Šventas krau­ jas", o 1980 m. lietuviškai pasirodė jo knyga „Vaikystė“ (skirta jauna­ jam skaitytojui). Šiandien, kai lietu­ viškai galima skaityti daugiau kaip dvidešimt uzbekų knygų, prasminga mintimis sugrįžti į lietuvių-uzbekų literatūrinių ryšių ištakas ir pirmojo lietuviškai išleisto uzbekų romano iniciatorium bei uzbekų-lietuvių li­ teratūrinių ryšių pradininku laikyti Antaną Venclovą. A. Venclovai dar ne kartą teko su­ sitikti su Aibeku Maskvoje, kartu dalyvauti įvairiuose Rašytojų sąjun­ gos komisijose, posėdžiuose, knygų aptarimuose. Romano „Navoji" au­ torius, anot A. Venclovos, gilaus in­ telekto žmogus, sukaupęs savyje ne 198

tik savo nacionalinę, bet ir visą Ry­ tų kultūrą. Aibekas ne tik rašytojas, istorikas, pirmųjų uzbekų istorinių romanų autorius, bet ir Vidurinės Azijos poetas, šių tautų kultūrų ži­ novas. Antanas Venclova pokario metais susipažino ir su kitu įžymiu uzbekų poetu ir rašytoju Gafuru Guliamu. Atsiliepdavo apie jį kaip apie švie­ sią asmenybę, labai geros širdies žmogų, jautrų kitų nelaimei. Jis įsi­ minė uzbekų poetą dar karo metais, kai „Pravdoje" pasirodė Guliamo ei­ lėraštis „Tu ne našlaitis", kuris Uz­ bekijoje— ir ne tik Uzbekijoje, o visoje šalyje, sukėlė didelį sąjūdį. Perskaitę jį, tūkstančiai žmonių ¡sū­ nijo beglobius ir našlaičius. Neatsi­ tiktinai G. Guliamo biografai ir lite­ ratūros istorikai didelę sugestyvią šio eilėraščio jėgą, jo visuomeninį skambėjimą ir veiksmingumą lygina su tokiais plačiai karo metais paskli­ dusiais eilėraščiais, kaip A. Surkovo „Žeminė", K. Simonovo „Lauk ma­ nęs“ ir kt. Pirmą kartą A. Venclova ir G. Guliamas susitiko Maskvoje, svečiuose pas N. Tichonovą, paskui abu dalyvavo Nizami jubiliejinėse iškilmėse Baku (1947 m.), o vėliau — 1949 m. sąjunginėse A. Puškino jubi­ liejaus iškilmėse. Iškilmės prasidėjo birželio 5 d. mitingu prie Puškino paminklo Maskvoje. Po to įvyko iš­ kilmingas posėdis Didžiajame teat­ re. Čia Venclova pasakė kalbą „Puš­ kinas ir Lietuva". Maskvoje, Lenin­ grade, Puškino mieste, Pskove įvyko literatūros vakarai, susitikimai su skaitytojais, kuriuose tarp kitų daly­ vavo ir Venclova bei Gafuras Gulia-

mas. Vakarų dalyviai savo kūrybą skaitė rusų ir gimtąja kalba. Bendrauti su Gafuru Guliamu, pa­ sak A. Venclovos, visada malonu, nes jis labai paprastas, nuoširdus žmogus, optimistas ir geranoris. Jis mėgsta išmonę, sugeba visus išjudin­ ti ir palinksminti savo vingriu ry­ tietišku sąmoju. Aštriu liežuviu, anekdotais, smagiu humoru jis net Komeičiuką pranokstąs, nors pasta­ rasis ir garsėja tarp rašytojų sąmo­ jingumu. Didelė, ilgametė kūrybinė drau­ gystė A. Venclovą siejo su kirgizų poetu Aalu Tokombajevu. O visa ko pradžia buvo nedidelė knygutė, pir­ masis lietuvių poezijos rinkinys, iš­ leistas kirgizų kalba dar karo metais („Pergalės dainos1', 1944). Vos tik knygutė pasiekė Karmą, pirmasis į šį literatūrų draugystės faktą atsilie­ pė Antanas Venclova. Jis „Tarybų Lietuvos" laikrašty paskelbė šiltą straipsnį, geru žodžiu paminėdamas ir ¿lygutės sudarytoją, Kirgizijos liaudies poetą A. Tokombajevą. Prisimenu, kartą, sugrįžęs iš Mas­ kvos, Antanas Venclova perdavė man linkėjimų nuo A. Tokombajevo, kurį buvo susitikęs Maskvoje, Rašytojų sąjungoje. Venclova pasa­ kė sužinojęs iš A. Tokombajevo, jog Kirgizijoje ruošiamasi išleisti jo po­ ezijos rinktinę. Eilėraščius į kirgizų kalbą verčiąs K. Akajevas (A. Venc­ lovos poezijos rinktinė „Draugystės eilėraščiai", 1954, vertė K. Akajevas ir T. Šamšijevas). A. Venclova pasi­ teiravo manęs, kas toks Akajevas, kurio nepažinojo... Paklausė, ar aš jį pažįstu? Aš papasakojau A. Venc­ lovai, kaip kitados Kubaničių Akaje-

vą, dar jauną poetą, nusivedžiau į lietuvių-kirgizų literatūrų draugystės vakarą Frunzėje, Černyševskio bib­ liotekoje. Nuo ano atmintino literatū­ ros vakaro K. Akajevas tapo akty­ viu ir nuolatiniu šių literatūrų drau­ gystės renginių dalyviu. Viename vakarų K. Akajevas pirmą kartą perskaitė savo poezijos ciklą, skirtą Lietuvai — eilėraščius „Nemunas ir Narynas", „Sulauksi tu tos valan­ dos", „Draugystė", „Broliškajai lietu­ vių tautai". Dar per karą poetas ėmė­ si versti lietuvių poetų eilėraščius. O sentimentai Lietuvai, lietuvių lite­ ratūrai išliko ir vėliau... (Pokario me­ tais K. Akajevas Pabaltijo tautų po­ etų antologijai išvertė 26 lietuvių poetų kūrinius — J. S.) „Sentimen­ tai — ne toks jau mažareikšmis daly­ kas poeto gyvenime. Anaiptol... Sen­ timentai — įkvėpimo galia...“,— man tąsyk pasakė A. Venclova. V. Lenino 100-ųjų gimimo metini ii iškilmėse, susitikęs rašytojus iš Lie­ tuvos, A. Tokombajevas sužinojo, kad A. Venclovos sveikata sušluba­ vusi. Sugrįžęs iš Maskvos, poetas man parašė laišką, datuotą 1970 m. gegužės 11 d., kur susirūpinęs teira­ vosi apie Antaną Venclovą... „Aš labai myliu savo bičiulius Lietuvos rašytojus, — rašė A. Tokombaje­ vas.— Bet ypač artimi draugai mes su Antanu Venclova. Kas jam? La­ bai išsiilgau jo. Norėčiau su juo pa­ simatyti. Prašau perduoti linkėjimus visiems mano bičiuliams Lietuvoje. Pirmiausia — Antanui Venclovai. Ko­ dėl jis neparašo? Su geriausiais lin­ kėjimais. Jūsų Aly Tokombajevas". Kartą, viešėdamas Tbilisyje, Lite­ ratūros muziejuje pamačiau „Raštų"

m

žurnalo antrąjį numerį (1941) su gru­ zinų poetų eilėraščiais, išverstais į lietuvių kalbą. Susidomėjau, kaip šis žurnalas atsidūrė Gruzijoje. Sužino­ jau, kad jis pateko čia kartu su mi­ rusio žymaus gruzinų dramaturgo Šalvos Dadianio literatūriniu archy­ vu. Jame buvo rastas ir Antano Venclovos laiškas, rašytas Š. Dadianiui 1949 m. iš Kaimo. Iš laiško ma­ tyti, kad Antanas Venclova su Š. Dadianiu buvo susitikęs rašytojų ple­ nume Maskvoje. Juodu įsišnekėję, ir A. Venclova rašytojui papasakojo apie keturiasdešimt pirmaisiais me­ tais „Raštų" žurnale išspausdintą gru­ zinų poezijos pluoštą, taip pat apie tai, kad žurnale įdėtas Š. Dadianio portretas. „Su malonumu prisimenu mūsų susitikimą Maskvoje... Tesėda­ mas duotą žodį, siunčiu Jums žurnalą „Raštai“..."— rašoma A. Venclovos laiške. Kai aš, grįžęs iš Tbilisio, pri­ miniau A. Venclovai šią istoriją, jis papasakojo, kaip viskas buvę. A. Venclova, susipažinęs su Salva Dadianiu, prasitaręs jam, kad jį pa­ žįstąs ne tik iš kūrybos, bet ir iš matymo. S. Dadianį jo žodžiai labai nustebinę, nes jis neprisiminė, kad jie būtų kada nors anksčiau susitikę. Tuomet A. Venclova papasakojęs gruzinų dramaturgui apie jo portre­ tą, patekusį į ikikarinį „Raštų" nu­ merį. — O grįžęs į Vilnių, pykau ant savęs, kad taip neatsargiai prasita­ riau Šalvai Dadianiui apie jo nuo­ trauką ir, svarbiausia, net pažadė­ jau suieškoti žurnalą ir jam pasiųsti. Tai turėjau vargo, kol pavyko gauti seniai iš visur dingusį leidinį. Bet duotą žodį ištesėjau... Labai simpa­ 200

tingas ir geras vyras. Jis man patiko. Jau tada Salva Dadianls buvo nebejaunas, galva gerokai sidabru papuošta, baltos sruogos krito ant kaktos, bet, jaunatviškai gyvas, energingos sielos, jis visas kunkuliavo sąmoju, taikliais aforizmais. Man teko dalyvauti bankete, kuriam pirmininkavo Š. Dadianis. Na, kito tokio sąmojingo „tamados" prie vai­ šių stalo niekada nebuvau suti­ kęs...— pasakojo A. Venclova. Labai daug gerų žodžių iš A. Venc­ lovos esu girdėjęs apie armėnų po­ etą Ašotą Graši, su kuriuo jis susi­ pažino dar karo metais Maskvoje. Viename metro kioske A. Venclovos dėmesį patraukusi nežinomo poeto skambiu Ašoto Graši vardu knyga, pavadinta taip pat egzotiškai—„Karabacho pavasaris". O jau vėliau mū­ sų literatūros bičiulė ir vertėja Susana Mar, kuri buvo armėnų kilmės ir versdavo armėnų poetų kūrybą į rusų kalbą, juos supažindino — Ar žinote, kas pirmas sužadino mano susidomėjimą lietuvių literatū­ ra? Ogi Maironis...— kažkada, poka­ rio metais man pasakė Ašotas Graši, vienas pirmųjų mūsų poezijos vertė­ jų į armėnų kalbą, žmogus, gerai pa­ žinojęs Petrą Cvirką, Antaną Venc­ lovą, Justą Paleckį.— 1942 metais at­ važiavau į Maskvą. Apsigyvenau viešbutyje. Ir staiga — netikėtas mie­ los bičiulės poetės Susanos Mar skambutis. „Ateikite, Ašotai, aplan­ kykite mane. Aš jus supažindinsiu su labai geru poetu. Tikriausiai jums dar nėra tekę skaityti jo kūrybos." Ir štai atskubėjusiam į svečius Ašotui Graši poetė perskaitė ką tik į rusų kalbą išverstų Maironio eilė-

raščių. Vėliau, jau 1947 metais, AšotaJ Graši aplankė Vilnių, Kauną. Nuo tada A. Venclova ir A. Graši ėmė susirašinėti, siuntinėti vienas ki­ tam knygas. Prisimenu, A. Venclova yra rodęs net kelias A. Graši atsiųs­ tas knygas su labai šiltais įrašais. Vienos tituliniame lape buvo užra­ šyta: „Tolimam draugui Antanui Venclovai, puikiam Tarybų Lietuvos poetui, kuris mano širdy pasėjo mei­ lę jos šviesiems toliams. Ašotas Gra­ ši. 1946 m." K itoje—„Brangiajam Antanui Venclovai. Artimiausiam draugui ir broliui. Ašotas Graši. 1951 m." Dar vienoje knygoje įra­ šas—„A. Venclovai. Mano draugui iš poezijos planetos. Ašotas Graši. 1961 m." Asmeninėje A. Venclovos bibliotekoje buvo A. Graši knygų, išleistų ne tik rusiškai, bet ir armė­ niškai. Jerevane man teko lankytis svečiuose pas Ašotą Graši ir čia ap­ tikau nemažai A. Venclovos knygų su šiltais, nuoširdžia draugyste ir ge­ rais jausmais dvelkiančiais įrašais. 1955 metais į didžiojo gruzinų po­ eto Davido Guramišvilio 250-ųjų gi­ mimo metinių iškilmes Tbilisyje at­ vyko mūsų respublikos pasiuntiniai Antanas Venclova ir Vacys Reimeris. Čia jie susitiko ir su Ašotu Graši. — Kaip jūsų miestas dabar atro­ do? Turbūt baigia užsigydyti karo žaizdas?— kaip prisiminė A. Venclo­ va, pirmiausia paklausęs Ašotas.— O Palangos gatvėje turbūt nebeliko nei griuvėsių, nei pelenų? Žinote, aš kartais susapnuoju šią gatvę ir... ru­ giagėlę ant griuvėsių. Ar prisimeni, draugas Antanai, rugiagėlę?.. O ji man tada, keturiasdešimt septintųjų

vasarą, kaip tik labiausiai įsimi­ nė...— paslaptingai ir geraširdiškai šypsojęsi Ašoto akys. — Kokia rugiagėlė?— paklausiau Venclovos. — Paprasčiausia žydraakė rugia­ gėlė, kokių daug auga parugėse,— at­ sakė Venclova. Ir šia proga papasa­ kojo, kaip juodu su Ašotu Graši vaikščioję po Vilnių ir užklydę į Palangos gatvę, kur tarp nykių griu­ vėsių ant sienos nuolaužos žydėjusi svaiginanti savo gaivumu rugiagėlė. Tas vaizdas svečiui tada įstrigęs at­ mintin... Mūsų rašytojai kiekvieną dieną susitikdavo su Ašotu Graši. Jie kar­ tu vaikščiojo po miestą, lankė mu­ ziejus, teatrus, žymesnes vietas. Pa­ sakojimams, pokalbiams ir literatū­ riniams ginčams nebuvo galo. O ju ­ biliejinės dienos Tbilisyje artėjo į pabaigą. Ir štai tada Ašotas pakvie­ tė savo bičiulius iš Lietuvos drauge pakeliauti po kalnuotąjį Karabachą ir Armėniją. Grįžęs iš šios kelionės, A. Venc­ lova šių eilučių autoriui papasakojo, jog kelionė po Karabachą buvusi ne­ paprastai įspūdinga. Pirmiausia ža­ vėjusi šio krašto gamta, kuri savo grožiu neatsiliekanti nuo Gruzinų karo kelio ir kitų visiems žinomų gražiausių vietų. Kalnuotas kraštas su daugybe žydinčių sodų, nuostabių kaimų ir miestelių. Žmonės be galo vaišingi — visa tai neužmirštama. Tada, anot A. Venclovos,— buvę surengta daug literatūros vakarų, kuriuose savo kūrinius A. Venclova su V. Reimeriu skaitė lietuviškai ir rusiškai, o Ašotas Graši — armėniš­ kai. Būta daug jaudinančių susitiki­

mų. Pavyzdžiui, per vieno vakaro vo naujas knygas, išėjusias rusų pertrauką prie lietuvių rašytojų pri­ kalba. Pasikalbėjęs su A. Venclova, ėję keli armėnai, dalyvavę Lietuvos kiekvieną kartą sužinodavai daug išvadavimo mūšiuose. A. Venclova ir nauja, ypač iš lietuvių literatūriniu V. Reimeris papasakoję jiems apie ryšių istorijos, kurią jis daugelį me­ pakilusi iš griuvėsių Vilnių, apie sa­ tų atidžiai sekė... Dėl to kiekvieną kartą, ruošdamasis į eilinę kelionę —. vo krašto gyvenimą. ieškoti, rasti, patikrinti kokį ryškes­ Mūsų laikais ne vienas autorius, nį literatūros istorijos įvykį, literarašantis apie lietuvių ir armėnų tautų tūrinių ryšių pėdsaką, aš paprastai su draugystę, laiko savo pareiga pami­ nėti tai, kad armėnų pulkas dalyva­ viltimis, abejonėmis ir hipotezėmis vo Žalgirio mūšyje, kaip gražų tokių ateidavau pas Antaną Venclovą.., tolimų tautų draugystės pasireiški­ Antai prieš kelionę į Gruziją 1969 m. mą dar anais senovės liukais. Bet ši­ pasiimčiau laišką A. Venclovai, ku­ tas tikrai įdomus istorinis faktas prieš ris tuo metu ilsėjosi Palangoje. Ra­ 30 metų pas mus nebuvo žinomas. šiau, kad esu sumanęs atgaivinti kai „Parsivežė" jį iš Armėnijos ne kas kuriuos įvykius, ieškoti jau visai iš­ kitas, o A. Venclova. A. Venclova nykstančių pėdsakų, teiravaus, ar apie tai sužinojo svečiuodamasis Je ­ jis nesutiktų man papasakoti apie revane pas Isahakianą. Poetas jį su­ savo literatūrines pažintis Gruzijoje pažindino su armėnų literatūros ir Abchazijoje. Ką jis galėtų patar­ mokslininku Komaru Grigorianu, ap­ ti, į ką kreiptis dėl Jurgio Baltru­ tikusiu archyve istorinius dokumen­ šaičio ryšių su šia šalim?.. Netrukus tus, patvirtinančius šį faktą. į Anta­ gavau Antano Venclovos atvirlaiš­ no Venclovos klausimą, iš kur Vy­ kį, datuotą 1969 m. rugpjūčio 7 d.: tauto ir Jogailos kariuomenėje galė­ „Mielasis! Dėkui už laišką. Mano sa­ ję atsirasti armėnų, Grigorianas pa­ vijauta nebloga. Tikiuosi padoriai aiškinęs, kad tai buvę armėnai, gy­ pailsėti. Ką galėsiu, papasakosiu venę Lenkijoje. O į Lenkiją jie atsi­ Jums apie susitikimus su Gruzijos li­ kraustę iš seno seldžiukų sugriauto teratais (deja, nemaža jų — Leonidzė, miesto Ani. Viduramžiais tai buvęs Čikovanis ir kt. jau išmirė). Apie vienas gražiausių miestų, garsėjęs Baltrušaičio santykius su gruzinais, jei jų būta, dar galės Jums papasa­ savo įspūdingomis šventovėmis. Ne kartą galėjau įsitikinti, kaip koti senoji karta — gal Sandro Šangerai Antanas Venclova jautė visos šiašvilis ir kiti..." Savo žodį Antanas mūsų šalies literatūros pulsą. Nors Venclova paprastai tesėdavo. Rude­ paskutiniais savo gyvenimo metais niop, vos tik sugrįžęs į Vilnių, jis dėl pablogėjusios sveikatos A. Venc­ paskambino, pasikvietė į svečius. lova iš Lietuvos niekur nebekeliavo, Dalinosi įspūdžiais iš kelionės po bet jo literatūrinių pažinčių ratas vis Gruziją, pasakojo apie savo bičiu­ tiek buvo didelis. Jis susirašinėjo su lius, pavyzdžiui, apie Georgį Leonidaugeliu broliškų respublikų rašyto­ dzę. Su juo A. Venclova artimiau su­ jų. Jie atsiųsdavo A. Venclovai sa­ sidraugavęs Gruzijoje, o pažįstami 202

jie buvę ir seniau, kai Maskvoje susitikdavę TSRS rašytojų sąjungo­ je per įvairius posėdžius ir susirinki­ mus. G. Leonidzė — savito talento, labai nacionalus gruzinų poetas, žy­ mus literatūros mokslininkas, mono­ grafijų apie senovės gruzinų litera­ tūrą autorius. Anksčiau A. Venclova buvo vertęs jo eilėraščių; pastarai­ siais metais lietuviškai yra išėjusi jo „Poezija" (1966, vertė J. Vaičiū­ naitė), taip pat rašytojo vaikystės prisiminimai „Stebuklingas medis" (1967). Anot A. Venclovos, G. Le­ onidzė — labai įdomi asmenybė. Tai impulsyvus, karštakošis, bet labai nuoširdus ir geras žmogus. Jis visa­ da žvaliai nusiteikęs ir savo gera nuotaika stengiasi kitus užkrėsti... Poetas kartą lankėsi ir Vilniuje — grįždamas į namus iš Lenkijos, kur drauge su mūsų poetu Teofilių Til­ vyčiu dalyvavo vienoje konferenci­ joje. Prisimenu, A. Venclova tąsyk pa­ pasakojo ir istoriją apie tai, kaip G. Leonidzė vieną kartą gerokai pri­ kūlęs Sergejų Jeseniną už tai, kad šis nepagarbiai atsiliepęs apie mo­ terį. — Man tai išgirsti buvo staigme­ na: Jeseniną visada įsivaizdavau kaip lyriką, švelnų ir poetišką žmo­ gų,— pasakojo Venclova,— aš net išdrįsau suabejoti pasakojimu, palaikydams jį savotišku anekdotu. Bet taip tikrai yra buvę,— anot A. Venclovos, įsismaginęs ėmė aiš­ kinti G. Leonidzė.— Deja, šita istori­ ja plačiai pasklido po miestą. Atsira­ do kažkoks plunksnagraužys, kuris apie tai net į laikraštį parašė. Aš iš­

saugojau tą numerį,— patvirtinęs G. Leonidzė ir, pasirausęs rašomojo stalo stalčiuose, ištraukęs seną laik­ raštį.— Neapkenčiu neriteriškų vy­ rų. Apie moterį galima arba tylėti, arba tik gerai kalbėti. Tiktai taip...— gana piktu tonu pasakęs G. Leoni­ dzė, bet po valandėlės geraširdiškai nusišypsojęs ir pridūręs:— Bet aps­ kritai Jeseninas buvo jautrus ir nuo­ širdus žmogus. Jis suprato savo klai­ dą. Mudu ir po to nelemto ir nema­ lonaus incidento likome geri bičiu­ liai. Kitas poetas, su kuriuo A. Venclo­ va Tbilisyje artimiau bendravo, bu­ vo Simonas Čikovanis. Kad tai la­ bai geras, originalus poetas, A. Venc­ lova jau seniai žinojęs. 1936 metais, per pirmąjį apsilankymą Maskvoje, VOK'sas jiems, grupei kultūros dar­ buotojų iš Lietuvos, parūpino ką tik pasirodžiusių įvairių šalių poezijos rinkinėlių. Tarp šitų knygų buvo ir leidinys „Gruzinų lyrika". Tuomet A. Venclova dar beveik nieko neži­ nojęs apie gruzinų poeziją. Tad jiems — P. Cvirkai, dailininkui J. Mi­ kėnui ir A. Venclovai — tai buvo pirmoji pažintis su šio tolimo krašto poezija. Jie labai susidomėję ir net susijaudinę perskaitė šią poezijos knygą, atskleidusią nepaprastą kal­ nų respublikos gamtos grožį. Ypač patikusi lyrinė poema „Mingrelijos vakaras", kurią į rusų kalbą talen­ tingai išvertė Borisas Pasternakas. „Nuo to laiko nebegalėjau užmiršti S. Čikovanio",— pasakė A. Venclo­ va. Pirmaisiais tarybiniais metais ta sena pažintis ir paskatinusi A. Venc­ lovą su P. Cvirka vieną žurnalo „Raštai" numerį (1941, Nr. 2) paskir­ 203

ti gruzinų literatūrai... Su Simonu Cikovaniu A. Venclova susitikęs tiktai pokario metais, 1947 m. vasarą Mask­ voje. Kaip tik tada jam už poemą „Daina apie Davidą Guramišvilį" buvo suteikta Valstybinė premija. S. Čikovanį A. Venclova susitikęs TSRS rašytojų sąjungoje. Gruzinų poetas ta proga jam padovanojęs savo knygą su įrašu. „Kai buvau Tbilisyje, su Čikoyaniu įkopėme į Mtacmindos kalną, iš čia atsivėrė di­ dinga gražuolio Tbilisio panorama. Miesto romantiška atmosfera, Rustavelio dvasia ir grįžus į Vilnių dar ilgai manyje buvo gyva. Mėginau ją perteikti savo eilėraštyje „Tbili­ sis",— kalbėjo A. Venclova. Poetas yra man pasakojęs ir kai kurių kitų savo eilėraščių gimimo aplinkybes. Sakysim, „Ruduo Kachetijoje"— tai įspūdžiai, patirti gyve­ nant Džiuganio kaime pas Šanšiašvilį. Įsiminusi viena rami ankstyvo ru­ dens diena, kai ilgai žiūrėjęs į kita­ pus slėnio dunksančius didingus Da­ gestano kalnagūbrius. Eilėraštis „Gruzijos balsas" sukur­ tas prisiminus Gorio miestelį, kur A. Venclova lankėsi su poetu Čikovaniu. Atsitiktinai gatvėje sutiktas poeto pažįstamas jau jų nebepaleidęs, nusivedęs į savo dukros vestu­ ves... Skambėjus nacionalinių insttrumentų muzika, pirmąkart klausy­ tas! čonguro... Mūsų dienomis tai iš vieno, tai iš kito literato tenka išgirsti pernelyg jau supaprastintą ir susiaurintą li­ teratūrų ir kultūrų bendravimo inter­ pretaciją. Jis verčia mano knygą. Aš verčiu jo knygą. Šit ir mūsų li­ teratūriniai ryšiai. Tuo tarpu A. Venc­ 204

lova, bendraudamas su Maskvos ar broliškų TSRS tautų literatūrų atsto­ vais, stengėsi sudominti savo plunks, nos draugus vienu ar kitu mūsų li­ teratūros reikalu, rašytoju, kūriniu... Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje „Pergalės" žurnale buvo išspausdin­ tas mano straipsnis apie V. Krėvės gyvenimą ir veiklą 1909—1920 m, dabartinėje Azerbaidžano TSR sos­ tinėje Baku. Netrukus gatvėje susi­ tikau neseniai iš rašytojų pasitarimo Maskvoje sugrįžusį A. Venclovą, kuris pasakė, kad Maskvoje susitikęs įžymųjį Azerbaidžano rašytoją Mirzą Ibrahimovą, kurį jam pavykę su­ dominti mano straipsniu. M. Ibrahimovas pažadėjęs Venclovai pasiūlyti šį straipsnį savo literatūros žurnalui. A. Venclova pasakė, kad azerbaidža­ niečių rašytojui davęs mano adresą ir tikisi, jog aš netrukus gausiąs M. Ibrahimovo laišką su konkrečiais pasiūlymais dėl mano straipsnio iš­ spausdinimo azerbaidžaniečių kalba. Prabėgo nemažai laiko — M. Ibrahimovo laiško nesulaukiau. Užtat vie­ ną gražią dieną gavau atvirlaiškį iš Druskininkų (datuotą 1963 m. birže­ lio 19 d.), rašytą E. Venclovienės: „Gerbiamasis, rašau Jums prašoma A. Venclovos, kuris, kaip turbūt gir­ dėjote, serga. Prieš kiek laiko iš Baku Mirza Ibrahimovas atsiuntė laišką, kuriame praneša, kad dėl spausdinimo straipsnio apie Krėvę su žurnalo redaktorium galutinai su­ sitaręs. Deja jis pametė Jūsų adresą ir nežino, kur Jums rašyti. Todėl parašykite jam pats ir jeigu turite vertimą, nusiųskite jį jam. Su pagar­ ba E. Venclovienė..." Ir sunkiai ser­ gančiam Antanui Venclovai rūpėjo

mūsų literatūros ryšiai su kitomis broliškomis literatūromis. Vertimai, kontaktai ir netgi toks, rodos, nedi­ delis epizodas kaip mano aprašyta­ sis. Ir nieko nuostabaus, nes A. Venc­ lova buvo veiklus literatūrinių ryšių organizatorius. Jis ne vieną mūsų šalies literatą sugebėjo sudominti

Lietuva, lietuvių literatūra. Rašyto­ jo pažintys ir kontaktai paprastai peraugdavo asmeniškumo ribas ir daugeliui mūsų šalies rašytojų tap­ davo literatūriniais ryšiais su Lietu­ va, kuriai taip puikiai atstovavo A. Venclova, kaip žmogus, rašytojas, didelio masto kultūros veikėjas.

Antanas Jonynas KOVOS VĖLIAVOS Prisimindamas Antaną Venclovą — teratūriniame brendime. Paprasti, rūs­ gerbiamą rašytoją, reto takto, ramios čiai santūrūs žodžiai, paryškinti dra­ išminties žmogų, vyresnįjį draugą, matiškai įtemptos melodijos, nepap­ mokiusį meilės literatūrai ir ištikimy­ rastai atitiko karo priblokštos ir bės liaudžiai — mintimis pirmiausia pergalės džiaugsmą vis ryškiau pasugrįžtu į 1945-uosius ir 1946-uosius juntančios kartos nuotaiką. Vaizduotė metus. Dar nebuvo tekę su rašytoju kūrė griežtoką, kareivišką poeto por­ susitikti, bet jį mūsų literatūroje ir tretą. visuomeniniame gyvenime jutau la­ O netrukus į mūsų rankas pateko bai betarpiškai. Apie A. Venclovą ir A. Venclovos paruoštas mylimosios jo kūrybą mes, anų metų jaunieji ra­ Salomėjos Nėries poezijos dvitomis šytojai, kalbėdavomės kone kiekvie­ su išsamiu, labai jautriai parašytu name savo susirinkime ir šiaip susiti­ įvadiniu straipsniu ir paaiškinimais. kę. Kolegos Kauno universiteto stu­ Sis dvitomis mums ne tik atskleidė dentai susižavėję pasakodavo apie S. Nėries paveikslą, bet priartino neseną, bet jau ankstyvo šerkšno pa­ prie mūsų ir Antaną Venclovą — li­ sidabruota galva savo docentą, kurio teratūros tyrinėtoją, jautrų draugą. paskaitos darydavusios įspūdį žinių Dar asmeniškai nesutiktas ir nepažin­ gausumu, dėstymo nuoseklumu. O au­ tas A. Venclova tam tikra prasme syse nuolatos skambėdavo pakilūs ir mums tapo tarybinio rašytojo etalo­ nuoširdūs, maironiškai paprasti ir nu, literatūros veikėjo pavyzdžiu. Netrukus po šios neakivaizdinės, melodingi posmai iš A. Venclovos pirmojo pokarinio rinkinio „Obelis bet stiprų įspūdį palikusios mūsų pa­ kur augalota", suvaidinusio, kaip ma­ žinties Antanas Venclova persikėlė nau, didelį vaidmenį ne vien mano, į Vilnių. Likimas nepašykštėjo laimės bet ir kitų pokario jaunųjų poetų li­ dažnai su juo susitikinėti, kūrybiškai 205

ir asmeniškai bendrauti, mokytis iš iš praeities literatūrinio gyvenimo, jo to natūralaus, iš pačios rašytojo tiksliai, šmaikščiu žodžiu charakteri­ prigimties kylančio visuomeniškumo, zuoti vieną ar kitą rašytoją, jo asme­ be kurio mūsų literatūrinis gyveni­ nines ar literatūrines savybes. Lietu­ mas prarastų esmingiausius savo vos literatūrinio gyvenimo pažinimas, bruožus. Mūsų bendravimas buvo jo esmės suvokimas A. Venclovos ypač glaudus 1954—1959 metais, kai pasakojimuose buvo neišsemiamas ir A. Venclova buvo Lietuvos rašytojų daug kuo pamokantis. Bet ir links­ sąjungos valdybos pirmininku, o man muose pasakojimuose neliečiama iš­ teko dirbti literatūrinėje ir jaunimo likdavo viena — pagarba rašytojo as­ spaudoje. meniui ir jo kūrybinėms pastangoms, Antanas Venclova iš pradžių ga­ O A. Venclovos meilė ir prieraišu, lėjo pasirodyti šaltokas, kiek oficia­ mas artimiausiems draugams, kovos lus, racionaliai mąstantis literatūros bendražygiams, jo palankumas tary­ veikėjas. Lygus, galbūt ilgų mokyto­ binės literatūros jaunuolynui buvo iš javimo metų į ramią, emocingai ne­ tikrųjų stebinantys. verpetuojančią tėkmę įspraustas bal­ Dabar, kai mes pažymime 70-ąsias sas, santūrus, nuoseklus ir logiškai rašytojo gimimo metines ir kai jau pagrįstas minčių reiškimo būdas, yra prabėgę puspenktų metų nuo jo mandagumas ir savitvarda kai kada mirties, tikriausiai ne per anksti pa­ mums, karštiems jaunuoliams, duo­ mąstyti ne tik apie didžiulį jo indėlį davo pagrindo vadinti A. Venclovą į lietuvių ir visą tarybinę literatūrą, „olimpiečiu". Bet pakakdavo su juo bet ir apie formavimą to šiuolaikinio ilgėliau pasikalbėti, paliesti gilesnį rašytojo tipo, kuriam jis taip ryškiai literatūros ar gyvenimo klausimą, ir nuosekliai atstovavo savo asmeniu, kreiptis į jį kokiu sudėtingesniu savo kūryba, literatūrine ir visuomenine ar kito žmogaus reikalu, ir tuoj pat veikla. Kaip rašytojo tipas A. Ven­ pastebėdavai, kad rašytojo oficialu­ clova yra retas monolitas, vientisa mas ir santūrumas nepastebimai kaž­ kūrybinė asmenybė, idėjinio meni­ kur dingsta, kad jis moka tavęs klau­ nio kryptingumo ir sąmoningo savo sytis kantriai, atidžiai, gilindamasis į talento pajungimo pažangiesiems vi­ reikalo esmę. Atidumas žmogui buvo suomenės siekimams pavyzdys. svarbiausias A. Venclovos — literatū­ Gimęs 1906 m. sausio 7 d. valstie­ rinio veikėjo ir vadovo — bruožas. čių šeimoje (Trempinių kaime, Mari­ Sukinėjantis Rašytojų sąjungos rū­ jampolės apskrityje, dabar — Kapsu­ muose, dalyvaujant gausiuose litera­ ko rajone), A. Venclova nuo pat tūros renginiuose, man teko pažinti jaunystės pasirinko literatūros darbi­ A. Venclovą kaip visiškai paprastą, ninko kelią, visą gyvenimą buvo gy­ su kiekvienu bendrauti mokantį, šne­ vai literatūra besidomįs, gerai savo kų ir linksmą, sąmojingą, o kai kada darbui pasiruošęs, knygai ir knyga ir kandų žmogų. Jis mėgdavo ir mo­ gyvenąs žmogus. Beje, jis priklausė kėdavo vaizdingai pasakoti literatū­ tai mūsų rašytojų kartai, iš kurios iš­ rinius anekdotus ir tikras istorijas ėjo pirmieji literatai profesionalai. 206

Likimas jam buvo palankus ta pras­ me, kad leido dar jaunystėje įsigyti išsilavinimą — rašytojas baigė Mari­ jampolėje gimnaziją, paskiau — Kau­ no universitetą. Ir vis dėlto, kone išimtinai gyven­ damas knygai ir knyga, A. Venclova netapo knygiumi, siauru literatūros meistru, įmantraus žodžio vergu. Ra­ šytojo žodis ir knyga nuo pat jau­ nystės jam buvo visuomeninės verty­ bės, jau pagal pačią savo prigimtį privalančios tarnauti aukštiems vi­ suomeniniams kovos tikslams. Jau gerai apmąstęs savo kūrybinį ir visuomeninį patyrimą, A. Venclo­ va yra pasakęs: „Savo raštuose visa­ da kiek pajėgdamas siekiu vidujinės harmonijos, natūralumo, paprastu­ mo, kuris neturi virsti prastumu ir primityvumu. Stengiuosi galvoti ir ra­ šyti taip, kad mane suprastų kiek ga­ lima daugiau žmonių. Tai, žinoma, nereiškia, kad norėčiau taikytis prie atsilikusių ar tų, kuriems reikia mo­ kytis. Bet man neįdomu rašyti taip, kad mane suprastų tik „išrinktieji"— kelios dešimtys ar keli šimtai. „Iš­ rinktiesiems" rašyti nėra labai sun­ ku. Daug sunkiau būti savimi, negu maivytis ir dirbtinai kombinuoti sa­ kinius, kuriuose daug įmantrumo, bet maža prasmės" (Tarybų Lietuvos rašytojai.— 1967, p. 251). Šie žodžiai nebuvo išankstinis pa­ žadas, o jau keturių dešimtmečių sa­ vo literatūrinių siekimų apibendrini­ mas. Tą paprastą tiesą ne taip jau paprasta buvo atrasti rašytojui, ku­ rio kūrybinė jaunystė bėgo moder­ niųjų „izmų" laikais. Žmogui, dau­ giausia gyvenančiam specifinėje li­ teratūrinėje aplinkoje, ne taip jau

lengva būti savimi ir netgi suvokti tą kerinčią formulę „būti savimi“. Neretas literatas, neturįs glaudesnio ryšio su gyvenimu ir neįgijęs visuo­ meninio imuniteto, tą „būti savimi" lengvabūdiškiausiai perkelia vien į formaliųjų ieškojimų sritį ir atkak­ liai tariasi tarnaująs literatūrai. Nuo panašaus paklydimo A. Venclovą saugojo ryšiai, dar gimnazijos lai­ kais užsimezgę su pažangiais socia­ lizmo idėjas pamilusiais bendraam­ žiais (Pijumi Glovacku, Vytautu Mon­ tvila, Kaziu Boruta), vėliau su dar­ bininkų judėjimu (darbas Kaime, „Vilties" klube). Kilęs iš kaimo ir augęs kaimo ap­ linkoje, A. Venclova, skirtingai nuo kitų to meto Lietuvos poetų, vadina­ mųjų neoromantikų, nenusiteikė prieš miestą ir nelaikė jo visų civilizaci­ jos blogybių šaltiniu. Atvirkščiai — nuo pat jaunystės jis pamilo miesto buitį, artimai susiejo savo likimą su darbininkų klase ir jos revoliuciniais siekimais, su pažangiosiomis socia­ lizmo idėjomis ir naująja kultūra. Di­ delės įtakos jo dvasiniam brendimui, matyti, turėjo ir pažangioji pasauli­ nė literatūra. Pirmajame savo kūry­ bos laikotarpyje rašytojas daug ver­ tė. Jo išverstų knygų tarpe randame M. Gorkio, V. Katajevo, V. Grosmano, B. Kelermano kūrinius. Ypatingai A. Venclova vertino ir mylėjo genia­ liąją A. Puškino kūrybą, kurią vers­ damas yra atlikęs tikrai didelį, nepa­ prastos reikšmės darbą. Suvokti pagrindinę amžiaus takos­ kyrą, pilkame gyvenime pamatyti ir išskirti svarbiausias jo sroves meni­ ninkui buvo anaiptol ne taip jau pa­ prasta, ir čia A. Venclovai padėjo 207

ne tik jo gyvenimiškieji ryšiai, bet ir jautri visuomeninė intuicija, politi­ nis įžvalgumas, gili apsisprendusio humanisto ir kultūros gynėjo neapy­ kanta „iš Vakarų atslenkančiai fašiz­ mo pabaisai". Visi šie veiksniai at­ vedė A. Venclovą, dar labai jauną rašytoją ir žmogų, į sąmoningai prieš fašizmą, klerikalizmą, dvasinį obskurantizmą kovojančių rašytojų gre­ tas, į „Trečio fronto" žurnalo redak­ ciją. Kovotojų būryje jis užėmė vie­ ną ryškiausių vietų, buvo mūsų pa­ žangiųjų, liaudies tiesą ginančių ra­ šytojų S. Nėries, P. Cvirkos, K. Kor­ sako, J. Šimkaus ir kitų draugas. Kaip kovingas rašytojas, visuome­ nininkas, kaip didelio masto kultūros veikėjas, kaip gilus, nuosekliai so­ cialinės pažangos siekiąs Lietuvos patriotas ir sąmoningas internacio­ nalistas Antanas Venclova susi­ formavo dar buržuazijos valdymo metais. Į lemtinguosius istorinius įvykius jis atėjo, jau subrandinęs gražiausius savo laiko visuomeninio veikėjo bruožus, gerai žinąs, kam yra pasiryžęs paskirti įvairiapusį ta ­ lentą ir retą darbštumą. Be jokios abejonės jį galima laikyti ryškiu, nuostabą keliančiu pažangaus trečio­ jo—ketvirtojo mūsų amžiaus dešimt­ mečio rašytojo pavyzdžiu, kuriuo ga­ lėtų didžiuotis bet kuri tauta. „Galvojau apie savosios tautos li­ kimą artėjančio pasaulinio konflikto išvakarėse ir supratau, kad jeigu mes norime išlikti kaip tauta, už vis­ ką labiau branginanti laisvę, savo kal­ bą, papročius, kultūrą, o ne buržujų įsigytus dvarus, namus ir privilegi­ jas, teturime vieną kelią — su Tary­ bų Sąjunga. Kiek galėdamas apie 208

tai rašiau berods jau nuo 1936 me­ t ų — nuo „Draugystės" romano lai­ kų" (Tarybų Lietuvos rašytojai.— 1957, p. 518). Tikrasis patriotizmas, gilus vidinis prieraišumas gimtajai žemei, jos laisvei, papročiams ir kultūrai buvo ir yra reali tautos jėga, tik susiejant šį patriotinį jausmą su pažangiosio­ mis socialinėmis amžiaus aspiracijo­ mis, su komunizmo idėjomis. Geriau­ siai savo tautos vardą, jos kalbą, pa­ pročius, kultūrą išaukštinti ir įpras­ minti rašytojas gali tik atiduodamas savo talentą komunizmo kūrimui. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, A. Venclova atsiduria energingiausiųjų naujo gyvenimo kūrėjų eilė­ se. Nuo pirmųjų dienų jis tampa svar­ biu visuomenės ir tarybinės valsty­ bės veikėju: Liaudies vyriausybės ministru, paskui Lietuvos TSR švie­ timo liaudies komisaru (iki 1943 me­ tų), Lietuvos TSR ir TSRS Aukščiau­ siųjų Tarybų deputatu. Neįmanoma prisiminti bent vieno istorinių metų įvykio, kuriame A. Venclova nebūtų aktyviai dalyvavęs. Tą patį galima pasakyti apie rūsčiuosius Tėvynės karo metus, kurie buvo labai reikš­ mingi tiek visuomeniniam, tiek ir li­ teratūriniam rašytojo brendimui. Ka­ ro metais atsiskleidė naujos, ypatin­ gai jautrios jo talento spalvos ir nau­ ji, taurūs ištikimo kovotojo bruožai. A. Venclova grįžo prie poezijos, ku­ rią pats jau buvo laikęs tik jaunystės prisiminimu, ir netikėtai prabilo skambiu, muzikaliai instrumentuotu žodžiu, giliai lyriniu, darniai atsilie­ piančiu į pilietinius, patriotinius liau­ dies pergyvenimus. Drauge jis rei­ škėsi kaip aistringas publicistas, de­

maskuojąs fašistų nusikaltimus, žadi­ nąs lietuvių liaudies pasipriešinimą okupantams. Jis lankosi kaip karo korespondentas fronto linijose, rašo reportažus ir apybraižas apie tarybi­ nių karių kovas, skaito jiems savo eilėraščius. Išvaduotoje Lietuvoje prasideda brandžiausias ir labiausiai įtemptas rašytojo ir visuomenės veikėjo gy­ venimas, trukęs daugiau kaip ketvir­ tį amžiaus, iki pat mirties, galima sa‘ kyti, be atoslūgio, be ilgesnio atsikvė­ pimo, ir vaisingai tekėjęs keliomis paralelinėmis linijomis. A. Venclova porą metų po Tarybų Lietuvos išva­ davimo dirba atsikuriančiame, oku­ pantų nusiaubtame Kaimo universi­ te te — eina čia docento pareigas. Jis aktyviai įsijungia į mokslinį darbą — išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos nariu korespondentu. Kvalifikuotai ir su didele meile pa­ ruošia spaudai anksti mirusių savo bendražygių raštus: S. Nėries — 2 to­ mus ir P. Cvirkos— 13 tomų. Visą laiką aktyviai dalyvauja Rašytojų sąjungos veikloje: nuo 1945 m. iki mirties buvo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos narys, 1954— 1959 m.— jos pirmininkas, 1946— 1954 m.— TSRS rašytojų sąjungos sekretoriato, o 1954—1959 m.— jos valdybos prezidiumo narys. Rašyto­ jas dalyvauja paruošiant spaudai daugelį atsakingų literatūrinių leidi­ nių, įeina į jų redakcines komisijas, aktyviai prisideda paruošiant ir sure­ daguojant Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tomus. Visą gyvenimą kovodamas už pa­ žangą, dalyvaudamas socializmo sta­ tyboje, A. Venclova buvo įsigijęs

didelį darbo žmonių pasitikėjimą. 1940— 1947 m., 1955—1959 m., 1963— 1971 m. jis atstovavo liaudžiai res­ publikos Aukščiausiojoje Taryboje, 1941— 1962 m. buvo TSRS Aukščiau­ siosios Tarybos deputatas. Nuo pat jaunystės karštai dalyva­ vęs kovoje prieš fašizmą ir reakciją, brendęs revoliuciniuose gimtojo kraš­ to pertvarkymuose ir savo kūryba bei visuomenine veikla aistringai propagavęs šviesiausias amžiaus idė­ jas, 1950 m. rašytojas priimamas į Tarybų Sąjungos Komunistų partiją. 1952—1960 m. jis buvo LKP CK na­ rys, iki pat mirties aktyviai reiškėsi kaip Rašytojų sąjungos partinės or­ ganizacijos narys, daug jėgų atiduo­ damas jaunesnės rašytojų kartos idė­ jiniam grūdinimui, nuosekliai rūpin­ damasis ideologiniais literatūrinės kūrybos ir jos vertinimo klausimais. Visada gerai jautęs laiko pulsą, gi­ liai suvokęs pagrindines epochos problemas, visa siela neapkentęs im­ perializmo ir karo, A. Venclova po­ kario metais karštai įsijungė į pa­ saulinį taikos gynimo judėjimą. Nuo 1949 m. jis buvo Tarybinio taikos gynimo komiteto narys, dalyvavo daugelyje taikos gynimo kongresų ir konferencijų, autoritetingai atstovau­ damas jose visai Tarybų šaliai, lietu­ vių tautai. Kaip ir kitiems žymiems mūsų amžiaus menininkams-visuomeninin­ kams, humanistams, A. Venclovai kūryba ir visuomeninė veikla buvo organiškas, vientisas tarnavimas lai­ kui ir žmogui jų dialektiškai neišar­ domame sąlytyje. Gal kaip tik dėl to, kad A. Venclova nesišalino nuo visuomenės, o jai atvirai ir sąmonin­ 209

gai tarnavo, jo kūrybinis palikimas yra toks didelis, ryškus ir autentiš­ kas. Daugiau kaip 40 originalių (ne­ skaitant pakartotinių leidimų) ir ke­ liolika svarbių verstinių knygų — to­ kiu palikimu galėtų pasigirti anaiptol ne dažnas mūsų rašytojas. Stebina A. Venclovos palikimas ir savo įvai­ rumu — bemaž nebuvo literatūros žanro, kuris vienu ar kitu laikotarpiu nebūtų patraukęs rašytojo. Ir tai ne­ buvo mėgėjiškas blaškymasis po žan­ rus ir amatininkiškas „rankos ban­ dymas"— A. Venclova žanrą rinkosi sąmoningai ir priklausomai nuo to visuomeninio uždavinio, kurį spren­ dė tuo ar kitu savo kūriniu. Eilėraš­ čiai, nedidelės poemos, apsakymai, apysakaitės, romanai, apybraižos, bi­ ografiniai esė, nuoširdūs ir vaizdingi atsiminimai — visi šie žanrai A. Venc­ lovai tarnavo išreikšti jo — akty­ vaus žmogaus ir kovotojo — jausmus bei pergyvenimus, santykį su gyve­ nimu, pažiūras ir svarstymus aktu­ aliausiomis laiko temomis. Santykis su gyvenimu kiekviename žanre bu­ vo lygiai betarpiškas, atviras ir kū­ rybingas. Rašytojas, jaunystėje pasi­ reiškęs kaip vienas talentingiausių kritinio realizmo atstovų, tarybinio gyvenimo sąlygomis gerai įvaldė so­ cialistinio realizmo metodą su jam būdinga meile ir pagarba darbo žmo­ gui, tikėjimu jo kūrybinėmis galio­ mis ir pertvarkomo pasaulio ateitimi, siekimu skverbtis i vidinę, perspek­ tyvią sudėtingų reiškinių esmę. Blaivus realistas, linkęs į epinį ob­ jektyvumą ir logiškai argumentuotą mąstymą, A. Venclova drauge nevar­ žė savo lyrinio jausmo, ypač poezi­ joje leisdamas atsiskleisti jautriems 210

ir subtiliems pergyvenimams, tauriai žmogiškai meilei. Kam nėra giliai širdin įsismelkę jo karo metų eilė­ raščiai, paskirti kenčiančiai Lietuvai ir kovojančiam tarybiniam žmogui, tėviškei ir mylimai? Kas nemato aky­ se jo nepamirštamo „mėlyno Nemu­ no vingio" ir drauge su poetu neper­ gyvena to vidinio pakilimo, kai jau­ dinantis tėviškės prisiminimas ir skaudžiai intymus pergyvenimas na­ tūraliai perauga į brandų visuomeni­ nį jausmą: Aš gimiau tavyje. Tavyje aš išaugau, Vienas kūnas ir kraujas. Tu — aš, aš — tai tu. Su tavim šaknimis, šakomis aš suaugau,— Mes kovosim drauge ir laimėsim kartu. „Tėviškė" Kūrybinį kelią pradėjęs ekspresy­ viais ir kiek manieringais, aštrius gyvenimo kontrastus atspindinčiais eilėraščiais, jaunas A. Venclova di­ delį dėmesį skyrė prozai ir joje pa­ sireiškė kaip gyvai socialine proble­ matika besidomįs, realizmo pozicijo­ se tvirtai stovintis rašytojas. Ikitarybiniu laikotarpiu plataus visuomeni­ nio skambėjimo įgijo jo apsakymų rinkiniai „Beržai vėtroje" (1930 m.), „Naktis" (1939 m.) ir ypač romanas „Draugystė" (1936 m.). Šiose knygose pažangus, iš arti gyvenimą stebįs ir jo socialinius poslinkius giliai suvo­ kiąs prozininkas vaizdingai atsklei­ dė prieštaringą buržuazinės Lietuvos tikrovę, parodė klasinę inteligentijos diferenciaciją, iškėlė tiesos ieškan­ čias jėgas. Prozos žanras ir vėliau pastoviai traukė rašytoją. Apsakymus jis rašė

ir karo, ir pokario metais. 1947 m. iš­ ėjo A. Venclovos apsakymų rinkinys „Medis ir jo atžalos", 1967 m.— rink­ tinė „Mirtis Lisabonoje". Reikšmin­ gas įvykis rašytojo kūryboje buvo 1959 m. pasirodęs romanas „Gimimo diena", kuriame siekiama beletristiškai ir drauge dokumentaliai at­ spindėti nepamirštamuosius 1940 m. įvykius, epopėjiškai parodyti ir pla­ tų istorinių įvykių foną, ir tas visuo­ menines jėgas, kurios lėmė jų eigą. Be abejo, prie įtaigiausių A. Venc­ lovos beletristinių kūrinių skaityto­ jas priskiria ir 1964—1969 m. išleistą jo atsiminimų trilogiją—„Pavasario upė", „Jaunystės atradimas", „Vidur­ dienio vėtra“. Turėdamos geriausius memuarinės literatūros privalumus — autentiškumą, tikslumą, objektyvų įvykių ir žmonių vertinimą — šios knygos drauge pasižymi ir dideliu nuoširdumu, pasakojimo vaizdingu­ mu, labai nuotaikinga ir sodria meni­ ne kalba, autoriaus asmenybės ir jo literatūrinių aspiracijų ryškumu. Beletristikos, meninės išmonės ele­ mentai būdingi ir kitiems jo memua­ rams, gausioms kelionių įspūdžių knygoms, kurios, be kitko, turi didelę pažintinę reikšmę, yra užfiksavusios daugelį svarbių pasaulinio taikos gy­ nimo sąjūdžio įvykių ir teikia dėkin­ gos medžiagos pažinti A. Venclo­ vos — stambaus masto visuomenės veikėjo — asmeniui ir charakteriui, Vis dėlto, kalbėdami apie A. Venc­ lovos indėlį į lietuvių literatūrą, mes visų ryškiausiai matome jame gy­ ventajam laikotarpiui labai būdingą ir drauge savitą, spalvingą, išdidžią ir aistringą poeto figūrą. Visų pir­ miausia išsiskiria jo poezijos idėjinis

kryptingumas, kovingumas, betarpiš­ ka sąsaja su gyvenimu ir skaitytojo ar klausytojo širdimi. Lengviausia įsivaizduoti poetą, skaitantį savo ei­ lėraštį nuo sunkvežimio pafrontės miške jo godžiai klausantiems k a­ riams ar nuo kuklios scenos besiku­ riančio kolūkio žmonėms, ar iš aukš­ tos tribūnos Taikos gynimo kongre­ se. Iš čia oratorinės eilėraščio intona­ cijos, iš čia jų tematinė kryptis, iš čia, pagaliau, griežta, tiksli, tauriam klasikiniam ritmui pavaldi jo melo­ dija. Bet apibrėžti poetą A. Venclovą tik kaip kovingosios lyros atstovą reikštų labai susiaurinti ir suscheminti jo poetinį paveikslą. A. Venclovos plunksnai priklauso nemažas poezi­ jos knygų glėbys, kuriame ypatingai išsiskiria rinkiniai „Tėvynės šauks­ mas" (1943 m.), „Obelis kur auga­ lota" (1945 m.), „Kovoti, degti, nenurimti" (1953 m.), „Ar tu žinai tą šalį" (1964 m.), „Vakarinė žvaigždė" (1971 m.). Kai pabandai apžvelgti vi­ są šiose stambiose knygose surink­ tą poetinį palikimą, iš karto pastebi, kaip įtemptai ir nuosekliai vystėsi poeto talentas, laikydamasis savo na­ tūralaus kelio ir drauge vis labiau plėsdamas savo galimybes, aprėpda­ mas naujas gyvenimo sritis ir žmo­ gaus sielos klodus. Poeto žvilgsnis pastoviai gilėjo, tapdamas skvarbes­ nis ir jautresnis, o balsas įgavo vis didesnio emocingumo. Visa savo po­ etine kūryba A. Venclova pasireiškė kaip plataus diapazono lyrikas, su­ gebąs į subtilaus pergyvenimo sferą įtraukti ir epinius elementus, ir mo­ kėjimą jausti plastinius bei spalvinius poetinio vaizdo komponentus. 211

Šiandien vis dažniau pakalbama timas tiek sociologinis vulgarizmas, apie profesionalėjimo tendenciją mū­ tiek ir estetinis vienpusiškumas. | sų rašytojų tarpe ir šioje raidoje literatūrą jis žiūri kaip į visuomeni­ įžvelgiamos tiek literatūros meistriš­ nės kovos ginklą ir kartu nenuilsta­ kumo augimo perspektyvos, tiek ir mai rūpinasi meniniu to ginklo tobu­ tam tikro literatūrinio užsisklendimo lumu, „šveitrumu", labai branginda­ pavojai. A. Venclova buvo, galima mas pagrindinę literatūros išraiškos sakyti, ištisai literatūros ir kultūros priemonę — kalbą. A. Venclovos kri­ žmogus, rašytojas profesionalas — ir tikos straipsniai ir pasisakymai bu­ būtent jo pavyzdį galima iškelti mū­ vo aktualūs ir veiksmingi savo pasi­ sų jaunimui, kalbant apie rašytojo rodymo metu, darė žymios įtakos jo ir jo laiko bei aplinkos, literatūros meto literatūriniam gyvenimui,— bet ir gyvenimo santykį. Intensyviai ir dabar jie tebėra nepraradę reikš­ reikšdamasis kaip poetas ir prozi­ mės. ninkas, A. Venclova drauge buvo ir Apžvelgdamas šakotą ir įvairiapu­ energingas literatūrinio proceso or­ sišką A. Venclovos kūrybinę veiklą, ganizatorius (taip pat ir tuo laiku, stebiesi jo užmojų platumu, neišsen­ kai ne vadovavo Rašytojų sąjungai ir kančia energija ir ištverme. Tai tam­ kai tos sąjungos visai nebuvo), ir pa ypač ryšku, kai prisimeni, kad darbštus literatūros kritikas bei nuo vaikystės busimasis rašytojas ne­ mokslininkas, išmintingas, bet ne pasižymėjo stipria sveikata, o pas­ smulkmeniškas jaunesnių plunksnos kutinįjį savo amžiaus dešimtmetį dir­ draugų mokytojas. bo jau rimtai sirgdamas, dažnų šir­ Rašytojas buvo išleidęs kelias kri­ dies priepuolių kamuojamas. Atkak­ tines studijas, biografines apybraižas, liame, neretai pasiaukojančiame dar­ parašęs didelį pluoštą kritikos straips­ be jam talkino tvirtas vidinis įsitiki­ nių ir pasisakymų. Svarbiausius iš jų nimas savo talento reikalingumu, gal­ A. Venclova įtraukė į rinkinius „Lai­ būt įgimtas darbštumas, jaunystėje kas ir rašytojai" (1958 m.), „Epochos atrastas visuomeninio darbo prasmės vėjas" (1962 m.). Jau po rašytojo branginimas, asmenybės kryptingu­ mirties, 1974 m., išėjo stambus jo mas, pagaliau sugebėjimas metodiš­ kritikos darbų tomas „Literatūra ir kai organizuoti savo darbą. Nedir­ liaudis". Šiose knygose nagrinėjama bančio ir savo kūrybiniais sumany­ praeities rašytojų ir amžininkų kūry­ mais negyvenančio A. Venclovos pa­ ba, ypatingas dėmesys skiriamas ben­ prasčiausiai negalima įsivaizduoti. driesiems literatūros ir jos santykio Buvo tikras savo darbo fanatikas, ta­ su gyvenimu, rašytojo pasaulėžiūros čiau ne iš tų siaurų žmonių, kurie ir jo profesinio meistriškumo klausi­ nemoka kritiškai ir labai reikliai mams. Visada iškeldamas literatūros žvelgti į savo pastangas ir jų rezul­ kūrinių idėjinio ir gyvenimiškojo tu­ tatus. Kryptingai jo asmenybei bū­ rinio primatą, A. Venclova pasireiš­ dingas santūrus, nors ir neafišuoja­ kia kaip nuoseklus literatūros ir me­ mas kuklumas, sugebėjimas mylėti no tyrinėtojas, kuriam vienodai sve­ ir vertinti savo darbą, didžiuotis juo 2 f2

ne savaime, o dėl to aukšto tikslo, kuriam jis paskirtas. Rašytojui v i­ suomenininkui, sąmoningam kovoto­ jui buvo svarbu visų pirmiausia jaus­ ti save, savo egzistencijos prasmę aiškiai apibrėžtame kovos poste. Galbūt negalima atrasti tikslesnių ir vaizdingesni ų žodžių A. Venclovos kūrybai, ypač poezijai, ir visam jo gyvenimui apibrėžti, kaip jo paties iškilnūs žodžiai: ,,Po kovos vėliavo­ mis". Kovą ir jos skaisčią raudonąją vėliavą jis mylėjo pakiliai, įkvėptai ir žmogiškai. Ir kovojanti liaudis jam atsilygino tuo pačiu — meile, dėkin­ gumu, pripažinimu. A. Venclovai buvo suteikti Lietuvos TSR nusipel­ niusio meno veikėjo ir liaudies rašy­ tojo vardai, jo kūriniai buvo pažy­ mėti TSRS valstybine (už poezijos „Rinktinę" 1952 m.) ir Lietuvos TSR respublikine (už romaną „Gimimo diena" 1960 m.) premijomis, daugelis jo poezijos ir prozos knygų buvo iš­ leistos rusų, kitų TSRS tautų ir už­ sienio kalbomis. Poeto vardas yra plačiai žinomas už gimtojo krašto

sienų, su skambia poeto daina neš­ damas ir mylimosios Lietuvos vardą, lyriškąjį mėlynojo Nemuno vingio paveikslą. Antanas Venclova — viena ryš­ kiausių ir reikšmingiausių dvidešim­ tojo amžiaus lietuvių literatūros as­ menybių. Drauge su S. Nerimi ir P. Cvirka, V. Montvila, K. Korsaku, J. Šimkum, T. Tilvyčiu jis lieka pir­ mojoje lietuvių tarybinių literatūros pradininkų gretoje, atstovaudamas brangiausioms ir gyvybingiausioms mūsų literatūros tradicijoms tiek sa­ vo kūryba, tiek ir nepakartojamai savita asmenybe. Mes ilgai prisimin­ sime jį ne tik kaip puikų poetą ir literatūrai visomis išgalėmis tarna­ vusį žmogų, o ir kaip reto dydžio lietuvių kultūros veikėją, kuris ne­ nuilsdamas rūpinosi visu tuo, kas lietė mūsų knygos, meno, kalbos li­ kimą. Gyvas mūsų atmintyje visada liks A. Venclova — komunistas, kar­ štas savo tėvynės patriotas, rašyto­ jas visuomenininkas.

Mykolas Sluckis „ . . . I R ATEINU, IR N U E IN U ...“ V Su Antanu Venclova buvau pažįs­ muose kaip bičiuliai. Tarp šitų dvie­ tam as dvidešimt penkerius metus. jų datų — didelė mano ir nemaža dalis 1946 m. vasarą gatvėje jis atsakė į A. Venclovos gyvenimo. Iš prade­ mano pasveikinimą jau žinodamas, dančio literato tapau rašytoju profe­ kad aš vienas iš jaunų, apie Rašyto­ sionalu, o A. Venclova, pripažintas jų sąjungą besisukiojančių literatų. rašytojas ir visuomenės veikėjas, iš­ 1971 m. pavasarį, beveik prieš pat gyveno ne vieną atoslūgį ir pakilimą, mirtį, mudu ilgai šnekėjomės jo na- pervertino ne vieną kūrybinę ir vi­ 213

suomeninę aksiomą, visados išlikda­ mas savimi. Man ir mano vienmečiams iš Vil­ niaus jaunųjų rašytojų sambūrio A. Venclovos žvaigždė ypač ryškiai spindėjo pirmaisiais pokario metais. Taip ryškiai, jog kuriam laikui nus­ telbė kitų žvaigždžių spindesį, pa­ vyzdžiui, Kazio Borutos. Po P. Cvir­ kos mirties A. Venclova buvo pats didžiausias jaunos lietuvių tarybinės literatūros autoritetas. Tuo metu gar­ sėjo ir kiti jo kartos rašytojai, pa­ vyzdžiui, Teofilis Tilvytis, bet A. Venclova visus pranoko kultūri­ nių interesų platumu, asmenybės impozantiškumu. Daugelio atmintyje tebebuvo gyva jo, „Trečio fronto" redaktoriaus, šlovė, revoliucinis vaid­ muo 1940—1941 metų įvykiuose,—• apie tai patyrėme ne tik iš spaudos, bet ir iš Jono Šimkaus, Juliaus Bū­ tėno ir kitų pasakojimų. Žavėjo A. Venclovos visuomeninės veiklos užmojai, nesiriboję Lietuva, siekę Maskvą ir užsienį. Didelį įspūdį da­ rė jo platus kūrybos diapazonas: novelistika, romano žanras, poezija, kritika, publicistika. Be to, mūsų ro­ mantiškai pasaulėjautai daug ką sa­ kė intymesni jo biografijos puslapiai: civilinė santuoka su ištikima ir be galo jam atsidavusia Eliza Račkauskaite-Vencloviene (tai nebuvo popu­ liaru smetoninėje Lietuvoje!), ilgame­ tė bičiulystė su Petru Cvirka, jųdvie­ jų garsioji kelionė pėsčiomis po Lie­ tuvą ir pan. Susidomėjimą A. Venclova ir pa­ garbą jam visų pirma skatino žinomi novelių rinkiniai „Beržai vėtroje”, „Naktis" ir eilėraščių knyga „Obe­ 214

lis kur augalota". Su jauniesiems būdingu įkarščiu daug ką neigdami, šias vyresnio autoriaus knygas ver­ tinome. Nors daugelis tuometinių ma­ no literatūrinių simpatijų neatlaikė metų patikrinimo, šiuos kūrinius ir dabar priskiriu prie vertingiausiojo netolimos praeities palikimo. Mandagiu skrybėlių kilnojimu tuo­ metinė mūsų pažintis nesibaigė. Be­ je, tada buvo skrybėlių mada. Jo­ mis puikavo ne tik Kostas Korsakas ir Antanas Venclova, bet ir Vladas Grybas, ir šių eilučių autorius. Iš P. Cvirkos rankų gavę Vilniaus jau­ nųjų rašytojų sekcijos narių „titu­ lus", turėjome progos dažniau matyti vyresniuosius rašytojus, užmegzti glaudesnius kūrybinius ir asmeninius kontaktus. Nereikia manyti, kad šis bendravimas vyko be trinties, nesu­ sipratimų, konfliktų. Skyrė amžiaus barjeras, nors jis nebuvo toks aukš­ tas, kaip mums tada atrodė. P. Cvirka mirė 38-rių metų, Venclovai 1947 m. sukako 41-ri. Kur kas didesni buvo išsiauklėjimo, kultūrinio lygio skir­ tumai. Vyresnieji buvo susiformavę inteligentai, o mes, palyginti su jais,, nemokšos, tik pradėję universiteti­ nes studijas. Būta ir idėjinio pobū­ džio nesutarimų — jaunieji buvo po­ litiškai radikalesni, neatlaidūs vieni kitiems ir ne visad pagarbūs vyres­ niems. Iš tikrųjų visų „skirtingumų" po­ dirvyje slypėjo kartų antagonizmas. Jį švelnino, bet neįveikė bendras ir vieniems, ir kitiems idėjinis vardik­ lis. Visi mes pasišovėme kurti tary­ binę lietuvių literatūrą, visi siejome savo kūrybines ir asmenines viltis su socializmu, tačiau šitai negelbėjo

nuo prieštaravimų. Kai kurios iner­ tiškos ankstyvesnioo m eto literatūri­ nės tradicijos, taip jp a t privilegijuota vyresniųjų visuomesninė padėtis ap' sunkino jų bendraw im ą su nauja ti­ krove, apie kurią j ie rašė labai ne­ konkrečiai, deklarsatyviai. Jaunieji irgi neišvengė plak-atiškumo, bet šis dvelkė gyvenimo ¡poreikiais, tikrais konfliktais. Jaunųjų £ vaizdeliai ir apy­ braižos vėrė lite ra tū ra i naujus aki­ račius, nors sto k o jo meistriškumo ir literatūrinės kultūraos. Pagaliau jau­ nieji greičiau, tegu .l irgi tik intuity­ viai, pajuto ,,beko;nfliktiškumo teo­ rijos" grėsmę ir p a s u k o į dramatiš­ kos pokario klasių lacovos vaizdavimą. Daugiausia bendr~audavome su Jo­ nu Šimkum, p irm u o ju po P. Cvirkos Rašytojų sąjungos pirmininku. Jo kabinete iki vėlumoms negesdavo švie­ sa — užsikvempęs įrašydavo straips­ nį rytdienos laikrasščiui. Į jį galėjai kreiptis kaip į v y c esn į brolį ar dar neseną tėvuką. Visiados padės, išgirs ir net pergirs tavo žalius apsakymė­ lius ar ketureilius . A ntanas Pakal­ nis, nūnai jau m irę s, ateidavo iš J. Šimkaus pasiskolinti penkrublės iki stipendijos. (Beje, tuoj pat skolas grąžindavo, ir toks išliko iki gyveni­ mo pabaigos!) Be cerem onijų galėjai šnektelti su A ugustinu Griciumi, dar liaudišką anekdotą ta u papasakos stovėdamas ant p arad in ių rašytojų rūmų laiptų. Juozais Baltušis niekad neatsisakydavo p erskaityti tavo rank­ raščio, tačiau bučiavo čia perdėm griežtas, čia perdėm atlaidus — pa­ gal nuotaiką. N ešykštėdavo jauna­ jam literatui pagyrim ų Jonas M ar­ cinkevičius, ypač je ig u tasai ¡rody­ davo savo narsą alu d ėje („Molodec,

būsi rašytojas!"— plodavo per petį alumi užspringusiam ir laimingam, kad geria su pačiu Marcinkevičium!). Teofilis Tilvytis nenorėdavo supras­ ti, kad ir jauniems būna liūdna, ilgu; jeigu jam patikėsi savo negandas, žiūrėk, išgirsi jų satyrinę interpreta­ ciją iš tribūnos, o po to retorinį šūvį: „Ar toks turi būti jaunas tarybinis rašytojas?" Reikia atsiminti, jog T. Tilvytis buvo itin pareigingas ir griežtas sau pačiam — ne tik kitiems. Kosto Korsako privengdavom, besą­ lygiškai pripažindami jo, literatūros mokslininko, išskirtinį autoritetą,— tuometiniai jaunieji, jų tarpe ir šių eilučių autorius, su juo susidraugavo daug vėliau. A. Venclova nebuvo nei atlapašir­ dis jaunųjų globėjas, nei griežtas jų teisėjas. Pirmaisiais pokario metais su mumis bendravo neprisiliesdamas prie mūsų problemų ir rankraščių, nerodydamas didelio noro bičiuliautis su jaunais arogantais. Aišku, dar ne­ buvome verti rimto dėmesio, bet slapta jau pasišaipydavome iš A. Venclovos „poniškumo“, „aristok­ ratiškumo". Pirmajame respublikinia­ me jaunųjų rašytojų pasitarime 1948 m.— tada, atsimenu, pas mus Tilto gatvėje nakvojo iš Rokiškio su savo medaliais atvažiavęs Paulius Širvys! — A. Venclova viešai mane išbarė už karštakošišką kalbą, vos nepavadino — o gal ir pavadino?— chuliganu. Vėliau šį epizodą prisimi­ nę, abudu šypsojomės. — Nepyk, brolyti,— guodė jis ma­ ne.— Smarkavome ir mes jaunystė­ je. Turbūt žinai, kad aš burnojau prieš Maironį? O mane chuliganu iš­ vadina pats Herbačiauskas! 215

Visa tai žinojau, be to, nebuvau ir nesu iš tų, kurie grieždami dantimis mena kiekvieną išsprūdusį vyresnio draugo ar oponento žodį. Tačiau mudviejų, ne tik mudviejų, bet ir dviejų gretimų kartų meninės pozici­ jas niekad visiškai nesutapo. Mes, jaunieji, net svaičiodami laisviau al­ savome naujos realybės oru. Veikia­ mi bekonfliktiškumo tendencijos, ku­ rį laiką žavėdamiesi teigiamo hero­ jaus postulatu, matėme ir neigiamas gyvenimo puses, ir dramatiškus kon­ fliktus, kurių nesutaikysi klarneto daina, kaip tai daroma P. Cvirkos apsakyme „Daina". Ilgainiui žodi­ niai nesutarimai su vyresniais nusi­ kėlė į giluminę kūrybinę plotmę, į naujus, kitokia medžiaga, struktūra ir problemomis besiremiančius kūri­ nius. Būtų beprasmiška neigti dviejų kartų vidinius prieštaravimus. Kitaip ir būti negalėjo. Kitaip nebus ir atei­ tyje. Kiekviena karta privalo įdieg­ ti savo principus nepaisydama pasi­ priešinimo, kitaip ji neįvykdys savo pareigos literatūrai. Palaipsniui šiurkštoki vyresniųjų ir jaunesniųjų santykiai ėmė švelnėti. Pasidarėme mandagesni vieni ki­ tiems. Ir ne tik dėl to, kad vyresnie­ ji „nusileido", pripažindami mums teįsę į šiokį tokį savarankiškumą. Iš­ aiškėjo, kad jaunieji ne vien triukš­ madariai, kad jų branduolį sudaro ta­ lentingi žmonės, kad jie kupini norų nuoširdžiai tarnauti lietuvių literatū­ rai. Konstruktyviau pradėjome žiū­ rėti į tradicijas, nors dar ilgokai kliede j ome majakovskišku avangar­ dizmu. Abiejų kartų santykių lūžį parodo ir tai, kad 1954 m., ruošda­ masis perimti iš J. Šimkaus Rašyto­ 216

jų sąjungos pirmininko postą, A. Venclova pasiūlė man valdybos sekretoriaus postą. Į kitą tokį pat postą jis pakvietė už mane šiek tiek vyresnį, kūrybiškai brandesni Eduardą Mieželaitį. Apie penkerius metus išdirbau A. Venclovos vadovaujamas ir, be abejo, galėčiau nemažai apie jį, kaip vadovą, papasakoti. Tačiau šio rašinio tikslas — ne visa jo veikla ir ne mil­ žiniški jo nuopelnai lietuvių kultūrai (Maironio, Čiurlionio, Vaižganto „le­ galizavimas" ir kitokios iniciatyvos, apie kurias, tikiuosi, detaliau parašys kiti). Man labiau rūpi jo poveikis ne­ siliaujančiai literatūrinių kartų esta­ fetei, ji buvo benutrūkstanti po siau­ bingos fašistinės okupacijos, kai ne­ maža vyresniosios kūrybinės inteli­ gentijos ir gabaus meninio jaunimo dalis atsidūrė Vakaruose, A. Venc­ lovai ir jo vienmečiams teko morali­ nė atsakomybė už atžalyną, kurio šaknys siekė buržuazinę Lietuvą, bet kamienai, lapai ir žiedai išaugo so­ cialistinėje Lietuvoje. Nedvejodamas tvirtinu: jo paties veikla, darbai ir autoritetas padėjo sparčiau bręsti ne tik Jonui Avyžiui ir Antanui Jony­ nui, bet ir Justinui Marcinkevičiui, ir Algimantui Baltakiui. Jo erudicija, jo literatūrinis universalumas veikė ir vėlesnių generacijų rašytojus. Kaip tai vyko? Ne visados tiesio­ giai bendraujant, nors ilgainiui A. Venclova ėmė noromis draugauti su vakarykščiais triukšmadariais. Po senovei nemėgo terliotis su j'aunųjų rankraščiais — čia kiti vyresnieji tu­ ri daugiau nuopelnų!— tačiau per­ skaitydavo visus išspausdintus jų kūrinėlius. Prasitars kokiam savo ko­

legai telefonu — tas apsakymas pa­ tikęs, tas nepatikęs! — ir tuoj pat jo žodžius kartoja visi. Dažnai savo nuomonę pareikšdavo gatvėje arba kavinėje, rečiau — laišku. Ypač ža­ vėjosi E. Mieželaičio poezijos dainin­ gumu („Dainų išausiu margą raštą", „Mano lakštingala"). Patikęs jam Just. Marcinkevičiaus eilių skambus aiškumas. Man girdint, ne kartą gy­ rė J. Avyžiaus prozos kaimo kolori­ tą, senuoju Žemaitijos sodžiumi kve­ piančias A. Pociaus detales. Mažiau patiko autoriai, pasukę į griežtesnę konstrukciją arba į lyrinį subjekty­ vumą, nors šitokie bruožai būdingi jo paties literatūrinei jaunystei. Kai kas linkęs A. Venclovai pri­ kišti oficialumą, šaltumą ir pan. Ma­ no kitokie įspūdžiai. Atsimenu jo nuoširdžią draugystę su E. Mieže­ laičiu, paskui su Just. Marcinkevi­ čium, A. Baltakiu. Visi jie, taip pat ir šių eilučių autorius, buvojo jo bu­ te Vilniuje, nedidukame vasarnamy­ je Palangoje. Girdėjome ne tik pa­ mokančių istorijų ir linksmų anek­ dotų, kurių buvo didelis mėgėjas, bet ir nuoširdžių prisipažinimų, pasi­ guodimų. Ilgametė, jokių konfliktų netrikdoma draugystė užsimezgė tarp rašytojo ir Stasio Krasausko,— supa­ žindinau juodu 1954 m., netrukus po to, kai pats su jaunu dailininku susi­ pažinau. Nebuvo abejingas A. Venc­ lova ir jaunų bičiulių nuomonei apie savo kūrybą. Susidūręs su painesniu kultūrinio palikimo klausimu, mėgo pasitarti su jaunesniais už save, ma­ tyt, pasitikėdamas jų intuicija ir drą­ sa. Taip buvo, jam ruošiantis skelbti garsųjį straipsnį apie Čiurlionį. Ne

kartą svarstėme jo įvado Vaižganto „Pragiedruliams" tezes. A. Venclova, kaip nė vienas kitas vyresnis bičiulis, diegė mums meilę rašytojo profesijai, viskam, kas ją gaubia ir romantizuoja. Jis domėjosi rašytojų gyvenimo folkloru, kaupė serijas anekdotų, juokingų atsitiki­ mų, apsirikimų, kurioziškų korektū­ ros klaidų. Daug kas atsimena jo gar­ siąją cvirkiškų anekdotų seriją. Arba linksmą pasakojimą, kurio veikė­ jas — Liudas Gira. Reikia pridurti, jog L. Girą jis labai gerbė. — Nelaimingas tas rašytojas, ku­ ris nemyli 9avo kūrybos brolių, bodi­ si rašymu kaip katorga! — teko man girdėti iš A. Venclovos lūpų. Labai svarbus — o gal net svar­ biausias! — kitas A. Venclovos po­ veikio aspektas. Šis kultūrininkas iš prigimties ir pašaukimo buvo mums tarsi koks langas į pasaulį. Tuo me­ tu niekas kitas iš lietuvių rašytojų taip toli nekeliavo, taip aktyviai ne­ dalyvavo Europos intelektualų tai­ kos forumuose. Pagaliau niekas ne­ buvo taip apsiskaitęs kaip jis. Su pagarba žiūrėdavome į prancūziškas ir vokiškas knygas įspūdingoje, tūkstančius tomų talpinančioje jo bibliotekoje. Ypač gerai pažinojo rusų literatūrą (vertė Puškiną, dievi­ no Tolstojų, Dostojevskį, Čechovą, Gorkį) — bet ne menkiau — vokie­ čių. Antai iš jo pirmą kartą išgirdau apie Alfredą Dėbliną — rašytoją, ku­ ris, jo manymu, būtų man artimas sa­ vo maniera. Iš tikrųjų literatūrinį ekspresionizmą „išpažinau", nieko apie šios krypties pradininkus neži­ nodamas. Tuo įsitikinau, perskaitęs jo rekomenduotą A. Dėblino „Alek21?

sanderplacą" ir novelių pluoštą. Šį rašytoją mėgstu ir dabar, nors to­ kia proza nebesižaviu. Man ir kitiems A. Venclova nemažai yra kalbėjęs apie vokiškojo ekspresionizmo pra­ dininką L. Franką, apie H. Faladą, B. Kelermaną, H. Zūdermaną, L. Foichtvangerį, A, Cveigą, S. Cveigą ir kitus vokiečių kalba rašiusius rašy­ tojus, įvairiai — dažniausiai tragiš­ kai — išgyvenusius fašizmo slogutį. Niekas Lietuvoje taip gerai nepa­ žinojo Tomo Mano kūrybos, taip nepropagavo jo pažiūrio į kūrybą. T. Mano autoritetu pasiremdavo dis­ kusijose ir ginčuose. Šį vardą taip dažnai girdėdavom iš jo lūpų, jog vienu metu buvome jį praminę To­ mu Manu. A. Venclovą erzindavo užuominos apie kažkokį privalomą „amžiaus stilių", dar kitų vadinamą „telegrafiniu". Nepritarė universa­ laus stiliaus ieškojimams iš pradžių Remarko, o paskui Hemingvėjaus frazėje. Labai vertindamas ir vieną, ir kitą, skaitęs abu dar su P. Cvirka, ryžtingai neigė vieno kurio nors sti­ liaus primatą, „plonų" romanų pra­ našumą prieš „storus". Kaip svarų įrodymą ginčuose apie epochos ten­ denciją stilistikoje, iškeldavo pran­ cūzo Rože Marteno diu Garo — kito savo mylimo autoriaus — didžiulę epopėją. — Kas būtų, jeigu suspaustumėme „Don Kichotą", atkirsdami ilgokus aprašinėjimus, palengvindami jo fra­ zę?— kartą netikėtai paklausė mane A. Venclova ir pats įsikarščiavęs atsakė: — Amerikoniškas klasiško veikalo kastratas! Suprantama, šias ir panašias nuo­ mones kurstė ginčų įkarštis ir tai, 218

jog pats A. Venclova rašė „storas" knygas. Tačiau jo įrodinėjimai buvo svarūs, pavyzdžiai, kuriais rėmėsi, nepaneigiami, o gausūs ir tikslūs sugretinimai skatino gilintis į origi­ nalus, į kritines studijas. Nuo pasi­ vaikščiojimų—pokalbių su A. Venc­ lova prasidėjo ne vieno jauno mūsų rašytojo pažintis su vokiečių ir len­ kų knygomis. Kartu tai buvo interna­ cionalizmo pamokos, įstrigusios vi­ sam gyvenimui. A. Venclova — tik­ ras internacionalistas, kaip ir P. Cvir­ ka, kaip ir J. Šimkus — anksti mirę jo bendražygiai ir bičiuliai. Iš pasaulinės literatūros mūsų vy­ resnis bičiulis daug ką mėgo — net­ gi prieštaringus autorius ir kūrinius, tolimus jo paties — komunisto — idė­ jiniams įsitikinimams. Jam patikęs Andre Židas, apie kurį tada spaudoje nebūdavo kalbama. Tabu lydėjo tais laikais ir kitą jo mylimą autorių — Knutą Hamsuną. — Baisiai gaila, kad toks nuosta­ bus rašytojas susidėjo su fašistais. Ateis laikas, kai blaiviau vertinsim jo pliusus ir minusus. Tai girdėjau prieš kokį dvidešimt­ metį ir — ne kartą. Prisipažinsiu, Hamsuną labai mėgau ir aš. Taigi susitikę dažnai apie jį šnekėdavome. Nuo šnekos apie Hamsuną kalba neretai nuklysdavo prie Vinco Mickevičiaus-Krėvės. — Krėvės likimas kaip Hamsuno, tik dar tragiškesnis,— atsimenu kiek netikėtą A. Venclovos palyginimą. Krėvę jis laikė ne tik didžiu rašyto­ ju, bet ir vienu iš savo mokytojų. Ir štai dar ką prisimenu iš pokal­ bių apie Hamsuną:

— Ar tau neatrodo, kad jis daug pasisėmė iš Dostojevskio? Daug iš Dostojevskio ir šiek tiek iš Čechovo, nors jis be galo savitas. Man irgi atrodė, kad iš visų šiau­ riečių Hamsunas savo dvasia arti­ miausias didiesiems rusams — Dos­ tojevskiui, Čechovui, Buninui. — Gerai, kad šiuo klausimu suta­ riam, bet viešai savo nuomonės neskelbkim, kol jai nepritarė Kostas Korsakas,— pajuokavo Venclova. Taip, skandinavus A. Venclova ypač išskirdavo. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, pasklaidęs jo knygą „Apie gyvenimą ir rašytojo darbą" ir stabtelėjęs ties straipsniu „Žvilgs­ nį kreipkim šiaurėn!" Mirga H. Ibse>'no, M. Bjornsono, A. Strindbergo, S. Lagerlef, S. Unset, A. Kyvio, E Silanpės bei S. Salminen vardai. Jau 1938 m. A. Venclova šeiminin­ kiškai žvalgėsi po pasaulį, ieškoda­ mas jaunai lietuvių beletristikai orientyrų šalia esamų — rusų, vo­ kiečių ir prancūzų klasikos. Šiaurės kraštų literatūros, be abejo, paveikė jo paties kūrybą, K. Borutos, K. Jan ­ kausko. Mūsų pažintis su skandina­ vais tęsiasi ir šiandien, nors dabar daug plačiau aprėpiame pasaulinį literatūros procesą negu prieš ketu­ ris ar du dešimtmečius. Mūsų inte­ resų sfera siekia Šiaurės Ameriką, o jaunesnieji susidomėję seka Pie­ tų Amerikos literatūros reiškinius. Nerasime kito tokio lietuvių rašy­ tojo, kuris būtų asmeniškai pažinojęs tiek daug pasaulinio garso autorių. A. Venclova draugavo su K. Fedinu ir N. Tichonovu, su A. Graši ir S. Cikovaniu, gerai pažinojo S. Maršaką, I. Erenburgą, A. Fadejevą. Jam

teko garbė paspausti ranką didžia­ jam Tomui Manui, kalbėtis su Marti­ nu Andersenu Nekse. Johanas Becheris, Emi Siao, Julianas Tuvimas, Leonas Kručkovskis, Žoržas Amadu ir daugelis kitų — visi jie A. Venc­ lovos pažįstami. Ypač jis džiaugėsi pabuvojęs pas Haldorą Laksnesą. Pargrįžęs iš kelionių, A. Venclova nešykštėjo pasakojimų, ir mes patys jausdavomės tarytum paspaudę ran­ ką Tomui Manui ar Haldorui Laksnesui. Ne iš karto įsišaknijo supra­ timas, kad pasaulis — vientisas, kad pasaulinė literatūra — sudėtinga na­ cionalinių literatūrų ir individualy­ bių sąsaja. Vieniems stigo žinių, ki­ tiems drąsos, dar kitiems trukdė siau­ ras požiūris į literatūros esmę ir ne­ suvokimas, jog visų nacionalinių li­ teratūrų objektas — žmogus. Iš A. Venclovos pamokų mes daug ko iš­ mokom, tikriau — pajutom. Man te­ ko būti liudininku, kaip laisvai ir ne­ sivaržydamas — tarytum lygus su ly­ giu — bendravo jis Delyje, o paskui Bombėjuje su garsiuoju Mulku Radžų Anandu. Tai buvo vėlyvą 1957 m. rudenį, jiedu šnekėjosi prancūziš­ kai, čia įsigilindami į atskirus klau­ simus — apie Tagorę, sanskritą — čia kreipdamiesi pagalbos į palydo­ vę indę, kuri vertė pokalbį mums, prancūziškai nesuprantantiems. Jie­ du susipažino Europoje, taikos šali­ ninkų forume. Šeštajame mūsų amžiaus dešimt­ metyje Lietuvai užsienyje atstovavo tik dvi lietuviškos pavardės — Jus­ to Paleckio ir Antano Venclovos. Labai tikslų atsiliepimą apie Venclo­ vą išgirdau 1963 m. Varšuvoje, į kurią buvau atvažiavęs drauge su 219

tarybinių rašytojų grupe: Valentinu Katajevu, Simonu Čikovaniu ir Kons­ tantinu Vanšenkinu. — Antanas Tomasovič — polpred kultury litovskovo naroda. Očen dostoinyj i v naivisšeij stepeni kulturnij čelovek. Simono Čikovanio, vieno didžiau­ sių XX amžiaus Gruzijos poetų, žo­ dis sveria daug. Noriu pridurti, kad tai buvo — deja, Čikovanis irgi mi­ r ę s — labai išmintingas žmogus. S. Čikovanio žodžiais galėčiau sa­ vo atsiminimų žiupsnelį baigti, ta­ čiau paskutinio žodžio dar nebuvo taręs gyvenimas. TSKP XX suvažia­ vimas, paneigęs asmenybės kultą, atvėrė naujus akiračius minčiai, kū­ rėjo fantazijai. Rašytojai, pirmiausia jaunesnės kartos, skubėjo pasinaudo­ ti permainomis, palankiu klimatu. Septintojo dešimtmečio pradžioje meno humanizacijos procesas vieno­ kį pobūdį įgavo rusų literatūroje, ki­ tokį — lietuvių. Antai per Rusiją nu­ sirito publicistinės poezijos banga, sietina visų pirma su Jevtušenkos, Voznesenskio, Roždestvenskio var­ dais. Toji poezija buvo labai aštri, tačiau realistiška, netgi buitiška. Mū­ sų poezijoje irgi sustiprėjo publicis­ tinės impresijos, bet jos rėmėsi ne tiesioginiu lyriniu įspūdžiu, o filo­ sofiniais apmąstymais. Intelektuali, sudėtinga literatūra ieškojo moder­ nesnių formų, tai sukėlė ne tik kai kurių skaitytojų, bet ir tradiciškesnių literatų neigiamą reakciją. Ilgoką lai­ ką ginčai vyko dėl „baltųjų eilių", dėl lyrinės-psichologinės prozos „tei­ sėtumo", tarytum esmė būtų ne pats atsinaujinęs kūrybos procesas, ne jį sukomplikavusios visuomeninės prie­ 220

žastys, o priimtinos ar nepriimtinos meninės priemonės. Kova dėl for­ mos, padalijusi poetus į tradicinių rimų šalininkus ir naujų sąskambių gerbėjus, o prozininkus — į „novato­ rius" ir „senatorius", buvo kova dėl literatūros esmės, dėl naujos žmo­ gaus koncepcijos netgi tada, kai ši­ to dar nebuvo spėję įsisąmoninti gin­ čo dalyviai. E. Mieželaičiui paskelbus poetinį ciklą „Žmogus", visi taš­ kai ant visų „i" buvo sudėlioti. Sunku pervertinti šio programinio kūrinio reikšmę tolimesnei lietuvių literatūros plėtotei. Jo idėjinis-filosofinis patosas išvedė į drąsias sava­ rankiškas orbitas Just. Marcinkevi­ čiaus, A. Baltakio ir A. Maldonio mūzas. Žmogaus apoteozė galingai paveikė prozą, kitus žanrus. Praeitis nusinešė mūsų karštus ginčus, šian­ dien lietuvių literatūra, netgi paties E. Mieželaičio poezija, nebeišsiten­ ka „Žmogaus" pradalgėje — ar ver­ ta prie užmirštų ginčų grįžti? Anaip­ tol ne akibrokštaujant bus pasakyta, jog kai kurie senesnės kartos rašyto­ jai, jų tarpe A. Venclova, nelabai palankiai sutiko naująją poeziją, naująjį romaną. Aišku, literatams, suformuotiems kitokios visuomeninės patirties ir labiau determinuotų lite­ ratūrinių idėjų, nebuvo lengva per­ mainas pripažinti. Žmogiškai visa tai suprantama. A. Venclovos garbei rei­ kia pasakyti, jog jo replikos, ginant tradicinį realizmą, neperžengė lite­ ratūrinio disputo ribų. Nesigriebė jis niekados užkulisinių manevrų. Rašytojo būdui ir intelektui visa tai buvo svetima. Negana to, kai E. Mie­ želaičio „Žmogus" pelnė Lenino pre­ miją, jis paskelbė didelį straipsnį

„Poetinė mintis apie mūsų laiką", sveikinantį laureatą. Rašytojų, juo labiau įvairių kartų atstovų, santykiai niekados nebūna idiliški. Netapo jie idiliški ir po mi­ nėto straipsnio. Tačiau nepasitenkini­ mas avangardiniais reiškiniais, karš­ tas noras įrodyti savo metodo prana­ šumą nejučiom stimuliavo ir naujo­ vėms nepritariančiųjų kūrybą. Nors ir nepaliovė ginti A. Venclova klasi­ kinių poezijos formų, nors po seno­ vei labiau už viską prozoje vertino realistinį vaizdą ir charakterius, jis pats pradėjo naują savo kūrybos tarpsnį,— labai intensyvų, labai Įdo­ mų— kuri, deja, nutraukė mirtis. Šio rašinio pradžioje minėjau po­ kalbį A. Venclovos namuose 1971 m. Buvo kovo pabaiga, tikslios datos ne­ atsimenu. Dieną suskambo telefonas, E. Venclovienė pasiteiravo, ar aš va­ kare būsiu laisvas ir paprašė užsukti drauge su žmona. Atvažiavęs An­ tano bičiulis iš Armėnijos Ašotas Graši. Daugiau svečių nelaukiu, nes Antano sveikata ne per geriausia. Nuėjome. Atsimenu, lijo drung­ nas pavasariškas lietus. Mano žmona drauge su E. Venc­ loviene šeimininkavo virtuvėje. Jų darbą nuolatos nutraukdavo sun­ kiai sergančios Venclovienės moti­ nos dejonės. Mes, vyrai, šnekučiavo­ mės salone. Apie ką? Apie daug ką — apie pavasarį, kuris ne toks kaip Armėnijoje, apie tai, kad gyvenimas greitai bėga ir nėra malonesnių aki­ mirkų už tas, kai mateisi su gerais bičiuliais. Venclova buvo ypač švel­ nus ir dėmesingas svečiams. Iš vi­ sų praradimų, kalbėjo šeimininkas, jam skaudžiausia buvusi ankstyva

Petro Cvirkos mirtis (beje, ir Ašotas Graši pažinojo Cvirką), taip pat Sa­ lomėjos Nėries. Likimas tarytum už­ dėjo jam prievolę rūpintis jų pali­ kimu, tai ir stengęsis daryti, kaip ga­ lėjęs. Kažkoks liūdnas, kažkoks labai šiltas buvo A. Venclova tą vakarą, tarytum nujausdamas, jog nedaug jam liko laiko bendrauti. Protarpiais kalta veido išraiška trynė sau kai­ riąją krūtinės pusę. Gėrėme arbatą ir šnekėjomės ap­ gaubti ypatingos šio buto nuotaikos, pažįstamos daugeliui mano kolegų. Čia visuomet jausdavai, kad esi Kul­ tūros šventovėje. A. Venclova di­ džiavosi savo biblioteka, jis ir šį va­ karą paskleidė mums keliasdešimt įvairių leidinių džiaugdamasis, kad mūsų leidyba, pamažu artėja prie pasaulinių standartų. Iš tiesų buvo knygų žmogus, retas jų žinovas. J į jaudindavo knygos lapų šiugždesys, laužinio grakštumas, titulinio pusla­ pio erdvė. Moterims užsišnekėjus su Ašotu Graši, mudu su Antanu, pasitraukę į kamputį, pasikalbėjome apie rašyto­ jų reikalus, apie priėmimo į sąjun­ gą tvarką. Pastebėjęs, kad ši tema jį pernelyg jaudina, nukrypau į pas­ kutinę jo knygą „Vakarinė žvaigž­ dė". J ą A. Venclova man buvo at­ siuntęs sausio mėnesį, dar tebekve­ piančią spaustuvės dažais, su dedi­ kacija. Pasakiau, jog knyga man pa­ darė gilų įspūdį, jog tai viena ge­ riausių mūsų poezijos knygų. Paėmęs čia pat gulėjusį mėlyną tomelį, at­ siverčiau eilėraštį „Drėgni sparnai". Poetiškos, A. Venclovai būdingos gaidos, bet visiškai kitoks, nuošir­ 221

dus, niekuo nesidangstantis— pasau­ bet ir praradimus. O gal ir tą skau­ džią tiesą, jog, spręsdama globalinius lio ir žmogaus tragiškumo jutimas. A. Venclova, klausęsis mano žo­ uždavinius, istorija neišsprendžia jos džių sudrėkusiomis akimis, staiga kūrėjams amžinų žmogiškos būties pats ėmė deklamuoti kaip tik šį man mįslių. Dažniausiai jas sprendžiame kaip kas išmanome, kai jau nėra labai patinkantį eilėraštį: Drėgni sparnai didžiulio paukščio jaunystės veržlumo ir jėgų pertek­ liaus, klausydamiesi paskutiniųjų sa. Per naktį švokštė už langų vo puslapių šnarėjimo. Pro tamsą neįžvelgsi aukščio, Pro vėtrą negirdėt bangų. ...Iš žemės ūžesio ligi žėrėjimo Žvaigždynų smilčių amžinų... Tik girios niūriai atsidūsta Vilties aš pilnas ir tikėjimo, Ir laisto ašarom takus, Ir ateinu, ir nueinu... Ir medis triokštelėjęs lūžta, Pakumpęs, senas ir sunkus... Šituo posmu ir noriu užbaigti pri­ siminimų žiupsnelį apie žmogų, ku­ Naujos knygos posmai aiškiausiai ris ilgus metus ėjo mūsų literatūros liudijo, jog poetas suvokė didžias Laiko pamokas — ne tik laimėjimus, priekinėse eilėse.

Levas Ozerovas GERASIS MILŽINAS Vilnius skendėjo griuvėsiuose. Iš gėm Pranciškonų bažnyčią, grožė­ sudaužytų plytų ir skaldos kyšojo tai jomės nuostabia šv. Onos bažnyčia, siena, tai kolona, tai arka. Atrodė, ilgai apžiūrinėjom Aušros vartus, kad tvyrančios dulkės — tai užvers­ Mykolo bažnyčią, Stuokos-Gucevi­ tų gaisraviečių teberūkstantys dū­ čiaus kiemelį, observatorijos kiemą, mai. Liūdnas vaizdas! katedrą, Petro ir Povilo bažnyčią,, Antanas Venclova, jau iki mūsų gyvenamuosius namus, susijusius su susitikimo spėjęs prisikentėti maty­ rašytojų, dailininkų, kompozitorių damas pokario baisybes, rodė jas vardais. Koks turtas! Venclovai tai man vos paslėpdamas jaudinimąsi. priklauso, jis žavėdamasis apveda Tai buvo ne poza, o skaudus išgyve­ akimis šitas savo valdas. Apie kiekvieną namą, kiekvieną nimas. Mes užsukdavom į kiemus, apeidavom griuvėsių krūvas, atsidur- gatvelę, kiekvieną skersgatvį Venclo­ davom aikštėse ir skersgatviuose, va žinojo daugybę įdomių smulkme­ įkopėm į Gedimino bokštą, apžvel- nų. Kalbėjo jis apie visa tai kaip 222

apie gerus savo pažįstamus. Ir šitų gausių jo pasakojimų negalima buvo neįsiminti. Jis įkvėpė gyvybę karo sugriautam miestui. „Štai kur tikras miestietis",— pa­ maniau, įsitikinęs, kad taip gerai, su visomis gyvomis smulkmenomis Ven­ clova pažįsta visą Lietuvą. Su Venclova vykau į Kauną (ir ne kartą), į Klaipėdą, į Palangą. Užsukdavom į kai kuriuos kaimus, kur Venclova visus pažinojo ir visi jį džiaugsmingai kalbino: „Antanai! An­ tanai!" Aš norėjau poetą matyti jo aplin­ koje, jo upių ir miškų fone, kartu su įvairaus amžiaus, profesijų, laipsnių jo draugais. Ir A. Venclovai, matyt, buvo malo­ nu, kad aš žvelgiu į jo mylimą kraštą ir šitaip suvokiu jo paties veiklos prasmę. Šalia Venclovos ryškėjo ir jo draugo Petro Cvirkos paveikslas, jų keliai keleliai per Lietuvą, jų bendras gyvenimas Kaune. Pagarbus Vairas-Račkauskas, daug pasidarba­ vęs, kad išsaugotų literatūrines Lie­ tuvos relikvijas, vedžiojo mane dabar jau įžymiu tapusio namo kambariais. Antanas susimąstęs stovėjo nuo­ šalyje. Tikriausiai per jo širdį, są­ monę vienas po kito plaukė senų išgyvenimų vaizdai, jaunystė, svajo­ nės, draugystė. Aš neužsirašinėjau. Atmintimi pa­ sikliauti rizikinga. Tačiau, be proto atminties, yra širdies atmintis. Mūsų poetas Batiuškovas sakė: „širdies atmintie, tau proto skurdi atmintis neprilygsta". Aš rašau, ką prisimena širdis. Venclova man iškyla kaip gerasis milžinas, žilagalvis kalvotų Lietuvos lygumų vikingas, tvirto

smakro ir švelnios sielos žmogus. Jis iškyla nejučia, kupinas veiklumo, žvelgiantis į žmones, mokantis su­ derinti natūralų savo inteligentišku­ mą, įspūdingą dosnumą su atsidavi­ mu tėvynei, su aukštomis valstybi­ nėmis pareigomis. Mus siejo poezi­ ja ir sielvartinga begalinė meilė jai. Aš maniau, kad jam lemta nugy­ venti Matuzalio amžių. Įsivaizdavau jį ilgaamžį. Tačiau apsirikau. Tuo tarpu man buvo nežinomos priežas­ tys, dildančios žmogų ir jo jėgas. Jos dar ne visiems suprantamos ir apskritai neaprašytos. Grakštus mums Venclova atrodė todėl, kad jį vi­ sada matėme tvarkingą, natūralų, žvalų ir savo likimu patenkintą (bet ne savimi). *

*

*

Norint pažinti šalį, kraštą, miestą, kaimą, labai svarbu,— kas pirmą kartą su visu tuo supažindina. Nusi­ manantis, bet abejingas gidas („žiū­ rėkite į dešinę, žiūrėkite į kairę...") ar suinteresuotas, daug patyręs, my­ lintis ir pažįstantis savo kraštą žmo­ gus. Man pasisekė: Lietuvą, jos mies­ tus ir kaimus, man rodė Antanas Venclova. Ir apie praeitį, ir apie da­ bartį jis kalbėjo laisvai, lengvai, sakyčiau, linksmai, į pasakojimo vi­ durį, pabaigą įsiliepsnodamas. Sa­ kau „į pasakojimo pabaigą", nors aiškiai matau, kad pabaigos niekada nebuvo. Buvo psichologiškai „tę­ siama". Ir tai nesibaigė, tai tolo kaip horizontas, einant jo link. Antanas Venclova, Tomo sūnus, buvo iš tų lietuvių, kurie prisimena savo giminę ir didžiai gerbia ją. Ne 223

jis kalbėdavo apie Lietuvos istoriją, o sakytum pati Lietuvos istorija kal­ bėjo jo lūpomis. Viską jis perleis­ davo per save. Ir todėl aš įsimi­ niau visa, ką jis rodė. Namą, kated­ rą, kelią aš suvokiau ne kaip pava­ dinimus, datą, vardus, o kaip jo, Venclovos, ir savo išgyvenimą. Ak, Trakai, Palūšės bažnyčia Ignalinos rajone, vėjo malūnas Pakalniškėse, Pažaislio ansamblis, Kauno rotušė... Visa tai i mano atmintį įsispaudė ryškiai tik dėl to, kad Venclova jau­ triai, nuoširdžiai apie tai pasakojo. Jis nepateikdavo kraštotyrinių duo­ menų, bet išmintingai ir nuoširdžiai pratino mane prie savo atmintyje turimų žinių, prie savo meilės Lietu­ vai. Tai buvo ir mano susidomėjimo šalimi, jos istorija bei kultūra pra­ džia. Jis ne vienintelis įkvėpęs man šį jausmą. Šalia Venclovos reikėtų pa­ minėti Joną Šimkų, Kazį Borutą, Teofilį Tilvytį, Eduardą Mieželaitį, Eugenijų Matuzevičių ir kai kuriuos kitus. Akmenys atgydavo ir kalbė­ jo. Keliai ir laukai dainavo. Žmonių kalba susiliedavo su tuo, ką mačiau ir girdėjau aplinkui. Knygos padė­ davo geriau suvokti tai, kas jau pa­ tirta. ...Venclovos lazda švelniai palie­ čia šaligatvį. Kiek tokių prisilietimų! Galima nubrėžti punktyrinę liniją iš Cvirkos gatvės ligi Monmartro, iš Černiachovskio aikštės ligi Unter der Linden. Jis mėgo važinėti ir pas­ kui nuotaikingai ir sąmojingai pasa­ koti apie savo klajojimus. Bet labiausiai mėgdavo, padirbėjęs iki valios, išeiti už miesto. Nuo skar­ džio rodydavo peizažą kaip savo 224

valdas. Į miestą ir priemiestį jis žvelgdavo lyg koks istorikas. Čia gyveno tas ir tas, prieš tai čia buvo kontora, dar anksčiau mokykla, prieš ją dirbtuvė, o dar anksčiau dykynė. Pomėgiu keliauti jis nenusileido savo draugui Tichonovui. Susitikę jie apipildavo vienas kitą pasakoji­ mais. Gyvai ir be paliovos šneku­ čiuodavosi. Į vienas kitą jie panėšė­ jo kaip broliai, na, gal kaip pusbro­ liai. Venclova vertino Tichonovą. Prisimenu, kaip mus pakvietė Albi­ nas Žukauskas, tuometinis leidyklos vyriausiasis redaktorius, ir parodė Tichonovo laišką apie naują Venc­ lovos knygą. Antanas spindėjo. Ne tiktai pats perskaitė recenzuojantį laišką, bet ir mane paprašė, kad garsiai perskaityčiau Tichonovo žo­ džius. #

% *

Namas ant kalnelio. Namas gatvė­ je, pavadintoje jo draugo Petro Cvir­ kos vardu. Namas erdvus, tikriau, pirmas jo aukštas. Čia gyvena Ven­ clova su žmona ir sūnum. Name švie­ su. Namie šviesu, tvarkinga, šilta. Namo, tikriau, buto šeimininkas vaikštinėja lengvai, smagiai, kaip darbininkas, o ne šeimininkas. Kaip nuolat susirūpinęs, džiugiai susirūpi­ nęs darbininkas. Šito stambaus žmogaus kabinetas ne toks jau didelis. Bet jame Venc­ lova vaikštinėja lengvai. Jo gestai kaip vikingo. Ką tik iškėlusio bures ir laukiančio tinkamo vėjo. Štai rašytojo europiečio kabinetas. Čia man visada būdavo gera sėdėti, klausyti, šnekučiuotis. Venclova

kalbėdavo apie viską, kuo domėda­ vosi pašnekovas. Jis nepiršdavo te­ mos, ji atsirasdavo pamažu nevaržo­ mai šnekučiuojantis. — Ak, jūs taip pat domitės bib­ liografinėmis rodyklėmis. Kaip tai svarbu! Stai aš iškovojau, kad mes, lietuviai, turėtume savo spaudos met­ raštį. Kompaso reikia ir mums, ir tiems, kas ateis po mūsų. Mes dar kaip nors susigaudysime knygų jū ­ ros bangose. Bet kaip toliau... Lei­ dinių vis daugėja, daugėja... Ir Venclova ima nuo stalo spaudos metraščio laužinį. Patenkintas. Pla­ čiu minkštu delnu papliaukši per lapų krūvą. Girdėti žmonos, kurią Venclova švelniai vadina Liūlia, bal­ sas. Ji — žinomo klasikinės filologi­ jos profesoriaus Melchioro Račkaus­ ko duktė Eliza — jaučia, kada vyras dirbdamas daro pertrauką, kada ir svečiui reikia atsikvėpti nuo intelek­ tualinių pokalbių, kuriuose ir ji ly­ giai dalyvauja.

niu stabtelėdamas prie jam įdomios knygos nugarėlės. O kaip jis nusima­ nė apie knygomis nukrautas sienas, stelažus, lentynas! Kaip mikliai slink­ davo tarp jų, patraukdamas paskui save bendrakeleivius (tarp kurių bū­ davau ir aš). Išeidavo jis su knygų paku, kurį nešdavosi namo, mėgau­ damasis būsimu geru pasisėdėjimu prie stalo ar krėsle. Švietėjas jis bu­ vo kūnu ir krauju. Tikras savo tau­ tos švietėjas, didysis knygnešys ir knygininkas, ugnies didžiame šalies židinyje saugotojas. Būdamas įspūdingos išvaizdos, jis mėgo pasipuikuoti prieš žmones, ypač prieš moteris. Vikingo veidas su ran­ du kaktoje, tvirtas smakras, geras žvilgsnis. Jis buvo fotogeniškas. Fotografai bėgiodavo paskui jį. Su­ važiavimuose, plenumuose, konferen­ cijose. Šiuo atžvilgiu jam prilygo tik gruzinų rašytojas Salva Dadianis ir turkmėnų rašytojas Berdas Kerbabajevas — trijulė, atiduota visų Tarybų šalies korespondentų objektyvams. Prezidiume jo pasirodymas būdavo Ąt # Ąi būtinas. Salia Tichonovo arba FadcBūdamas impozantiškas vyriškis, jevo, arba Simonovo ar Surkovo. stambus, tačiau ne gremėzdiškas, jis Jo dalyvavimas delegatus, klausyto­ lengvai vaikštinėdavo Vilniaus ar jus veikė raminamai. Kažkokia rim­ Kauno gatvėmis pažįstamų ir nepa­ tim, patikimumu, tvirtumu spindėjo žįstamų iš veido atpažįstamas. Jis jo veidas. Jis išeidavo į sceną, ir maloniai sveikindavosi, kartais stab­ mes pajusdavome Lietuvą. Sunku telėdamas trumpai šnekai. Laiką jis vienam nešti tokią naštą! Prie to jis brangino ir vis dėlto neskubėdavo, taip priprato, kad, matyt, nebegalė­ o elgėsi taip, tarsi jo turėtų iki va­ jo pvventi be atstovavimo, be prezi­ liai. Ypač jis mėgo lankytis knygy­ diumo, be išėjimo į tribūną į sceną. nuose. Jam užėjus, pardavėjos pa­ Rampos šviesa ir ne aktorių padaro gyvėdavo. Jis nusivilkdavo plačius aktoriumi. Ir šis žudantis įprotis taip kailinius, nusiimdavo aukštą kailinę apima žmogų, kad jis nebepajėgia kepurę ir pamažu eidavo palei len­ juo atsikratyti. Didelis, sakysim, bu­ tynas, plėšriu seno bibliofilo žvilgs­ vo Fadejevo troškimas pabėgti nuo 8.

158?

225

rampos šviesų ir išvažiuoti kur nors į užkampį, į kaimelį, nepastebimai gyventi ir dirbti. Bet tai buvo „geri polėkiai", vidiniai monologai, dek­ laracijos „sau pačiam" ir visa tai tuoj pat susidurdavo su šimtais kliū­ čių. Venclova irgi taip priprato prie at­ stovavimo, iškilmingo kalbėjimo, in­ terviu, kad jau be šito nebegalėjo gyventi. Į dėmesio stoką jis reagavo paniškai, kaip į katastrofą. Aplodis­ mentų audra formavo ištisas pleja­ das ir vėlesnės kartos autorių. Įsi­ vaizduokite Jevtušenką ne sporto sa­ lėse, be mikrofonų, aplodismentų. Negalima įsivaizduoti. Kai kurie au­ toriai taip suaugo su estrada, kad juos sunku įsivaizduoti prie rašomo stalo. Vieši pasirodymai poetą paver­ čia artistu. Štai kodėl kai kuriuos poetus taip ir traukia pasirodyti ki­ ne, teatre, kartu su mumis, su pianis­ tais, su sportininkais. Artistizmas įeina į kūną ir kraują. Ir poezija-likimas tampa poezija-teatru. #

*

Ak, Antanai, Antanai, ką daryti su atmintim? Atmintis ne lagaminas, neištrauksi iš jo, kaip ištrauki še­ petį ar skustuvą, vieno ar kito epi­ zodo. Vienas paskendęs tirštame rū­ ke, kitas ir visai išnykęs, o trečias... Trečias švystelėjo toks realus, švys­ telėjo, bet laiku neatėjo žodžiai, ir jis išblėso. Keletą kartų grįžau prie atsiminimų ir keletą kartų juos ati­ dėliojau. Ir nusprendžiau apie Jus, Antanai, rašyti atsiminimus ne todėl, kad bus išleista knyga, ne todėl, kad to prašo draugai. Ne, mano atsimini­ 226

mų patosas — priminimas. Primini­ mas tiems jauniems žmonėms, kurie atėję rado viską kitų padaryta ir mano, kad visa tai ir iš pradžių taip buvo. Jie, laimei, nepažino karo bai­ sybių, nepatyrė tėvynės ilgesio, ne­ matė Lietuvos, skendinčios griuvė­ siuose. Negana to: jie, sakykim, Čiurlionį ir jo palikimą pamatė ap­ suptą garbės aureolės. O aš privalau jiems priminti, nes neturiu teisės nepriminti, kad Venclova ilgai, nuo­ sekliai kovojo dėl Čiurlionio tuo me­ tu, kada apie jį buvo tylima arba jis minimas neigiamai kaip moder­ nistas, simbolistas ar kitoks „istas". Lengva dailininką, net ir įžymų, pa­ žeminti. Tačiau toli gražu nepapras­ ta atstatyti jo reputaciją, sugrąžinti jam gerą vardą. Venclova (drauge su kitais) Lietu­ voje ir už jos ribų siekė įtvirtinti nuomonę, kad Čiurlionis yra nacio­ nalinis dailininkas ir kompozitorius. Prisimenu, kaip Kaune greta liaudies meno parodos viename kambaryje buvo surizikuota eksponuoti Čiur­ lionio paveikslus. Prisimenu, kaip mes, rusų poezijos dienų dalyviai Lietuvoje, vieningai spaudoje ir per radiją reiškėme savo susižavėjimą Čiurlionio kūryba, menu, kaip Ven­ clova džiūgavo, kai jo paties ir jo bendražygių pradėta kova dėl Čiur­ lionio baigėsi puikia pergale. O kiek dvasinių jėgų Venclova paaukojo šiam kilniam reikalui. Aš prisimenu. Ir primenu, kad jaunoji karta to ne­ užmirštų, ko užmiršti negalima. O jo kova dėl Baranausko, Maironio, dėl to, kad būtų pripažinti iškilūs dai­ lininkai, kompozitoriai, architektai -ir mokslininkai.

Ak, Antanai, Antanai, atsiminimų tanas žinojęs, kokie nekalti jo būgš­ prasmė nėra menka. Ši prasmė — pri­ tavimai. minti. Vargas tiems, kas užmirš. Tai buvo žiedeliai. Uogelių dar Turiu daug Venclovos laiškų. Jų buvo laukiama. Bet uogelės pasirodė seniai nesklaidžiau. Kodėl? Gyvas tokios nuodingos, kad jų išvaizdos ir jausmas nenori visas virsti atmintim. skonio aprašymu neverta gadinti mū­ Žmogaus paveikslas kyla iš užmarš­ sų apybraižos. Šį reikalą paliksim ties. Jis nesiduoda ištisai perkelia­ tobuliems sovetologams, siauriems mas į memuarų sritį. Pabaltijo specialistams. Taip, iš tiesų. Venclova buvo optimistas, mylė­ Rašau šias eilutes ir jaučiu, kad jo žmones, tad savo skausmo ir rū­ kažko ypač svarbaus, kas neišreiš­ pesčių nenorėjo kelti į viešumą. Bet kiama, nepasakau, kažkam nerandu draugai ir artimieji matė, kad giliai žodžių, būtent tam, kas lieka manyje ir išnyks su manim. Ne todėl, kad graužiantis kartėlis (taip pavadinsim noriu kai ką nuo skaitytojo nuslėpti. šį sudėtingą jausmą) trumpina jo Ne, jokiu būdu ne. Tiesiog gyvam, gyvenimą. plazdančiam, tarsi debesys besimai­ Kai jis siūbuojančia eisena ženg­ nančiam paveikslui nerandu tinkamų davo gatve ar pirmininkaudavo lite­ žodžių. Tai atminties poezija, kuri ratūros vakare, niekas nebūtų pama­ išnyksta perteikiama žodžiais... nęs, kad jo širdis plaka su permuši­ Ak, Antanai, Antanai! mais, kad jis pavargo nuo sielvartų ir nebūdingo jam nusiminimo. Išauk­ * * lėtas senos, ikitarybinės Lietuvos, jis apsidžiaugė nauju gyvenimu. Jis su­ Namuose augo sūnus. Tėvą ir mo­ prato, kad naujovės ateina sunkiai, tiną džiugino jo aistra kalboms, lite­ kartais skausmingai. Bet jis mokėjo ratūrai. Ilgainiui jo dėmesys susi­ atskirti tai, kas svarbiausia, nuo to, koncentravo ties pamėgtu poetų bū­ kas mažiau reikšminga. Ir duoti lais­ riu. Bėdos dėl to nebūtų buvę, jei­ vę svajonei ten, kur kiti atsitrenkė gu jaunuolis būtų gilinęsis tik į po­ į nesupratimo ir atžagarumo sieną. eziją. Bet jis panoro priešgyniauti, Jis kantriai, švietėjiškai supranta­ taip pat priešgyniauti tėvui. Jis pa­ mai aiškino. Ir jam būdavo džiugu, linko į oportunizmą ir ėmė griauti jeigu jo aiškinimai žmonėms padė­ tėvo idėjas. Antanas tai skaudžiai iš­ davo pamatyti pasaulį ir pasaulyje gyveno... save. Iš pradžių buvo tik nedidelė šird­ gėla: -< ...> ankstyvas seksualinis •¥ potraukis temdė jaunuolio veidą ir Siaurame vyrų būrelyje paleng­ labai skaudino tėvą. Jis būgštavo, vindavo širdį paprasta, nevaržoma, kad, susižavėjęs moters grožiu, jau­ linksma kalba, kartais net sūrokais nuolis sapne blaškysis, susivilios pra­ žūtingais įpročiais. Jeigu būtų An­ juokeliais. •f*

*•

227

Vienoje Klaipėdos aludėje mes bu­ vom septyni. Ant švarių stalų stovė­ jo aukšti alaus ąsočiai, didelės ru­ dos lėkštės buvo pilnos ką tik atvež­ tų krevečių. Pašnekesys kaskart da­ rėsi triukšmingesnis ir linksmesnis. Iš pradžių vienas šnekėjo, o kiti klau­ sė, paskui ėmėm kalbėti visi iš karto. Kalbėjomės nežiūrėdami vienas į ki­ tą, nes rankose laikėm krevetes. Tuščius ąsočius keitė pilni. Apsunkom, o apsunkę ėmėm pasakoti to­ kius dalykus... kad net krevetės mū­ sų rankose paraudo. Rablėj iškurnąs didėjo. Venclova buvo įraudęs, ži­ lumas dar labiau rausvumą paryški­ no. Juokas, alus, krevetės, stipriai pasūdyti „pasakojimai iš silpnosios lyties gyvenimo",— visa tai su ma­ lonumu siurbė į save griežtas litera­ tūros meistras, rafinuotas europietiškos lyrikos skaitytojas, akademikų ir dailininkų, vargonininkų ir biblio­ filų pašnekovas. Gyvenimo mylėto­ jas, darantis „vingį", atveria sielą, nors retai, nors atsitiktinai. Bet stai­ ga matau „savą vaikiną", smarkų, draugišką. Nutaikęs progą, palinkau prie Venclovos ausies: — Noriu patarti: prisiminkite svei­ katą, užteks. Venclova kilstelėjo ir didžiausiam mano apmaudui garsiai tarė: — Nepatariu jums patarinėti man. Ir vėl ėmėsi darbo: girdi, netruk­ dykite, aš žinau, ką darau. Kiek tai truko, trumpai ar ilgai — ne man spręsti, bet, prisimenu, kad mes visi atsidūrėme mikroautobuse. Plėšėme kažkokias dainas. Paskui nuėjome viena iš netoli uosto esan­ čių gatvių, ir į mus padvelkė gaivus 228

vėjas. Mes iki valios pakvėpavome, ir svaigulys pamažu nyko. Rytą, prastai išmiegoję, tęsėme savo kelionę. ¥

*{♦

Ak, gerasis milžine iš vikingų — jūros keliautojų giminės. Jis per miestą žingsniavo kaip po namus. Jis vaikščiojo po namus kaip po mies­ tą. Asmeninio ir liaudies gyvenimo jis beveik neskyrė. Tai derinosi, ne­ trukdė vienas kitam. Jo gyvenimą matė visi. Ką slėpti? Vertino pobūvius, ypač sąmojin­ gus. Žinodamas, kad pažįstu kai ku­ rių mūsų tautų pobūvių papročius, kartais jis mane prašydavo pabūti „tamada". Jau po keletą kartų iš­ klausęs mano pasakojimų apie Simonovą, Surkovą, Prokofjevą, Bal­ tušį ir kitus, prašydavo juos pakar­ toti. Ir aš improvizuodamas vėl vaiz­ džiai pasakodavau apie mūsų gerus pažįstamus. Mėgo jis juoktis ir juo­ kinti. Pasilinksminimas jam buvo kaip vitaminai. Už stalo rinkosi draugai kartu su savo šeimomis. Venclova mėgdavo tarti pasveikinamąjį žodį kiekvienam, ypač damoms. Kai priartėjo mano ei­ lė, jis su šypsena nutilo ir laukė. Pri­ simenu, už stalo sėdėjo Korsakas ir Račkauskas, Venclovos uošvis, žino­ mas antikos specialistas. Į juos žiūrė­ damas, staiga pasakiau: — Rimskis-Korsakas... Venclovai tas patiko, ir jis paskui ilgai pasakodavo apie šį vakarą ir apie mano žodelj. Pasirodo, jis buvo geras ne tik Lietuvos ir jos kultūros mano mo­

Vienas pirmųjų lietuvių literatū­ kytojas. Venclova pasakojo apie Tyroje kartu su Paleckiu ir Šimkum, činą ir jo apsilankymą Vilniuje. — Žinote, kai mes stovėjom ant Cvirka ir Korsaku jis rūpinosi, kad Gedimino bokšto, Pavelas Grigorje- kitos tautos susidomėtų Lietuva ir vičius netikėtai paklausė: „O kurio­ jos literatūra. Tai jo pastangomis je pusėje Tolminkiemis, Donelai­ nuoširdžiai pamilo lietuvių poeziją S. M ar ir M. Zenkevičius, D. Brods­ čio gimtinė?" To užteko, kad Venclova daugelį kis ir M. Petrovych, P. Antokolskis metų primintų studentams ir rašyto­ ir N. Tichonovas, I. Selvinskis ir šių jams, kas yra Donelaitis ir kokios eilučių autorius. Jis niekada nereklamuodavo savo jo gyvenimo gairės. Jis vertino kitų tautų atsiliepimus paties eilėraščių, neįteikinėdavo jų apie lietuvių kultūrą, liaudies dainą, kita kalba rašančiam poetui meili­ šokį, apie visa, kas susieta su šalies kaudamas ar naudodamasis tarny­ bine padėtimi, kaip tai įprasta dabar. vertybėmis. Pirmiausia jis rūpinosi klasikais. * * Kantriai juos skaitė iš originalo ir čia pat vertė, trokšdamas D. Brods­ Ak, gerasis milžine iš nebaigtos kį ar N. Tichonovą sudominti vienu skaityti vaikystės pasakos! ar kitu poetu: Donelaičiu, Baranaus­ Važiuoju į Vilnių ir iš anksto ku ar kuriuo kitu. Tai buvo tarnavi­ džiaugiuos susitikimu su Antanu mas gimtajai poezijai — nesavanauVenclova. Tam nuteikia laiškai. dis ir nuoširdus. Laiškus jis rašo pareigingai ir punk­ tualiai. Tai atitinka jo charakterį — # * * žmonėms atsakyti, palaikyti su jais ryšį. Turi jis retą bendravimo talen­ Jis nemėgo gyventi prisiminimais. tą. Jis gyvas tuo. Jis negali be žmo­ Tačiau tai traukinyje, tai viešbutyje nių, be bendravimo, be susitikimų, su meile kalbėdavo apie motiną, mo­ be laiškų. Mieliau negu apie save jis kėjusią skaityti tik iš savo malda­ kalba apie kitus, daug išmanydamas knygės, bet iš kitų išsiskyrusią dva­ ir geranoriškai,— ypač apie Salomė­ siniu grožiu, apie gimtąjį Trempinių ją Nėrį, Petrą Cvirką, Kostą Korsa­ kaimą, apie Marijampolės gimnazi­ ką, Joną Šimkų, Augustiną Gricių, ją, apie savo draugystę su Boruta Julių Būtėną... Šitas sąrašas ilgas. ir Montvila, apie savarankišką rusų Jis siekia Latviją ir Rusiją, Armė­ kalbos mokymąsi. Karštai, su jauna­ niją ir Gruziją. Visur yra jo draugų, tviška energija jis kalbėdavo apie visur jis laukiamas. Taip — bendra­ ,,Trečią frontą", subūrusį pažangųjį vimu su žmonėmis, dėmesiu žmo­ antifašistiškai nusiteikusį jaunimą, nėms— jis praplėtė savo pažinimą. itin vaizdingai ir susimąstydamas Taip su bendra aukšta kultūra susi­ kalbėdavo apie keliones į Vokietiją, jungė dvasinė kultūra, kuri — ne tik­ Prancūziją, Italiją, Australiją, Islan­ tai patyrimas, bet ir intuicija. diją, Indiją, Kiniją. 229

Yra žmonių, gyvenančių praeitim. Venclova į praeitį tik nukrypdavo. O gyveno jis dabartim, veikliai, au­ dringai ir — taip aš visada manyda­ v a u — nesiblaškydamas. Bet gyveni­ mas jį įstumdavo, ir negalėjo neįstum­ ti, į sunkiausias situacijas. Jis galėjo karštai, kaip reikalaudavo aplinky­ bės, neigti Achmatovą ir Zoščenką, įrodinėti jų kūrybos žalingumą, o namuose didžiai gailėtis to, kas pa­ sakyta. Valdiškai susigraudinęs jis rodydavo man į atsargą išėjusių ka­ riškių ir chemijos mokytojų laiškus, paskelbtus laikraštyje „Literaturnaja gazeta". O, šitie atsargos pulki­ ninkai, chemijos mokytojai, kadgi smulkiai ir atsidėję samprotauja apie literatūrą ir perša savo nurodymus! Jis, senas antifašistas, partijos narys, sau kalbėjo: taip reikia, jokių senti­ mentų, taip reikia, šito reikalauja liaudis, šalis, ideologija. Jis sau ne­ leido ištižti, pasiduoti asmeniškam jausmui. Jis paklusdavo protui, pro­ tingam būtinumui, spręsdavo taip, kaip reikalaudavo liaudies interesai (ir tuo negalima abejoti). Žinoma, jis suprato Achmatovos ir Zoščenkos, kiekvieno atskirai, reikšmę, tačiau ši­ tas supratimas slypėjo giliai sieloje. Netgi man, nuoširdžiai ilgai su juo šnekučiuojančiam apie poeziją, savo abejonių jis neišsakydavo. Ilgainiui sugrįžo Achmatovos garbė, ir Venc­ lova nudžiugęs irgi — kartu su vi­ sais —•palengvėjusia širdim ištarė jos vardą. Tuo jis nuo kitų nesiskyrė. Ir nenorėjo skirtis. Jis saugojo savo padėtį ir reputaciją. Kaip mielai jis pasitraukdavo nuo prakeiktų problemų į gamtos, har­ 230

monijos, grožio sritį. Susižavėjimas tuo užgoždavo visus jo skausmus. Kaip miela širdžiai, kai jauti, Kad sodų debesys balti, Kurie ties Nemunu banguoja, Vaisius užmegs, nulenks šakas Lyg brangias motinos rankas, Kur meiliai kūdikį sūpuoja. Štai ir aš prisimenu Antaną, žila­ galvį baltai pražydusių Kauno prie­ miesčių sodų fone. Jis gėrėdavosi šiuo žydėjimu ir kalbėdavo apie savo tėvą, mėgusį medžius ir bites ne ma­ žiau kaip knygas. Jis — gyvenimo vidurdienio, pil­ nos taurės, pertekliaus, ramybės, ty­ los, subrendusio vaisiaus dainius. A š rašau prie savo stalo. Baltas langas atdarytas. Bus diena skaidri be galo, Nes šviesus be galo rytas... Vyšnių šakos sodriai žydi Tartum sniegas man po langu. A kys stambų tašką lydi — Kyla vyturys į dangų. Taip sako jis eilėraštyje „Aš ra­ šau". Jis žavisi lietuvių liaudies pa­ pročiu — papuošti namą žaliais vai­ nikais. Savo poeziją jis taip pat pa­ puošė žaliais vainikais, sultingais vai­ siais, kuriuos taip ir norisi paimti į rankas. Balti kaip nuotakos sodai, putotos jūros bangos, žili Antano plaukai man tą pavasarį atrodė tos pačios prigimties. Šakos, bangos, plaukų baltumas. Ak, Antanai, Antanai! Kaip jis mylėjo gyvenimą! Taip my­ lėjo, kad nenorėjo, negeidė per daug į jį gilintis, kad netektų sielvartau­

ti, nuliūsti ar širsti. Jis troško išlikti siūlių. Kūryba be dramatizmo mane susižavėjimo gyvenimu būsenoje — visada glumino. Poezija — likimas, ilgiau tęskis, ¡akimirka, neišnyk, ža­ o toks likimas, kai viskas „sklandu, vesy, leisk atsižiūrėti į tave, gyveni­ kaip patepta", mane baugindavo. Pas­ mo grožybe! kui supratau, kad Venclova buvo iš­ ugdytas idėjinio vientisumo, publi­ * * * cistinio monolitiškumo, pilietinio tiesumo dvasia, ir bet kokį dramatiz­ Jis mėgo savo gerą ir daili.}, iš to­ mą jis ir jo kartos poetai suprato lo—-lyg pasakų namelį Palangoje. kaip nereikalingą ir net svetimą blaš­ Lengvai, švelniai jis vaikščiodavo su kymąsi — svyravimą. Tai buvo bū­ šlepetėmis namuose, kur viskas jam dingas tam laikui reiškinys. Ir Venc­ priklausė ir viskas pakluso. Kanki­ lova ne išimtis. nantis mane nerimas Venclovos na­ — Retorika paseno! — atvirai po­ me prislopdavo. Kuo rūpintis? Vis­ lemizavau. kas taip paprasta, antai miškas, antai — Bet idėjiškumas lieka literatū­ kopos, antai jūra, antai žmonės. Va­ ros pagrindu,— atsakė Venclova, ir karais vaikščiodavome pajūriu. Jam aš jo atsakyme girdėjau ryžtingas patikdavo šitoks pasivaikščiojimas, šito laikotarpio partijos nutarimų in­ apsirengus šiltu megztiniu ar apsiaus­ tonacijas. tu, su lazda. Greta bendrakeleiviai, — Teisingai, bet idėjiškumo raiš­ priešais pažįstami. Štai Kipras Pet­ kos priemonės poezijoje mainosi, rauskas, štai Mykolaitis-Putinas, štai transformuoj asi. Dvarionas. O tilto lentomis slenka — Aš ištikimas savo jaunystės puošni minia link saulėlydžio. Pokal­ bio šurmulys, vėjelis, užsižiebia ži­ principams. Juk jums nereikia aiš­ buriai. Apie tai aš rašau ir tai regiu, kinti, apie ką kalbu. — Suprantama. ir širdis liūdi praėjusių dienų. Aš ma­ tau aukštą stotą, tvirtą Venclovos — Šit jūs išvertėte mano „Rudens stotą, ir man darosi lengviau. Jis man eskizus". Ten naujas peizažas su hid­ tebekalba: nereikia jaudintis, jeigu roelektrine, su kombainu... yra šita jūra ir šitas dangus, ir šitos — Tai aprašymas. moterys. Sielvartui negaiškite lai­ — Šit jūs išvertėte mano atkirtį k o — jo per daug maža. Ir mano ne­ tarybinės santvarkos priešams. Jo rimas laikinai išnyksta, kyla pavy­ juk negalima buvo kurti kaip peiza­ das dėl šito jo tikėjimo pasaulio pas­ žo. tovumu, namo, miesto, šalies sutvar­ — Taip, tai rūsti invektyva, filikymu. pika. Abejonės jo nekankindavo. Ir tai — Na tai kodėl gi iš manęs reika­ kaip veidrodyje atsispindėjo jo po­ laujate dramos, tragedijos? Reikia ezijoje. Ji gana darni, joje nėra įs­ teigti arba neigti. kilimų, duobių, duburių, plėštinių — Tarp šitų dviejų kraštutinu­ mų,— nekantriai pertraukiau,— šim­ žaizdų, neužgyjančių kraujuojančių 231

tai ir tūkstančiai aistros ir minties atspalvių. — Jūs jų nerandate mano poezi­ joje? Užsikirtau, patylėjau, nenorėjau užgauti, įžeisti, įskaudinti. — Randu, bet — mažai. Dabar užsikerta Venclova. — Jaunimas nemėgsta retorikos,— paskutinis mano poleminio įkarščio protrūkis. — Mums nedera vilktis paskui jaunimą,— paskutinis Venclovos po­ leminio įkarščio protrūkis. Toliau — stok. Atsitrenkė dalgis į akmenį. Pakaks! Geriam kavą, maloniai šnekučiuo­ jamės tai apie šį, tai apie tą, stengia­ mės kalbėtis kuo gyviau. — Na, kaip jūsų vertimas, pa­ vyko? — Atsinešiau, norite, paskaitysiu? Patenkintas linkteli galvą. Patogiai sėdasi, klauso. Всей душой полюбили мы ветер морской, Беглый блеск, переплеск, грозный гул, непокой, Этот тральщик, бегущий по тучам, По волнам, как по кругам могучим .'

Venclova pasineria į savo ritmo bangas. Šitas ritmas sukelia supimo­ si ant bangų įspūdį; tai kilimas, tai kritimas, kai siela lekia iš kūno. 1 Mes

p a m ilo m , k a ip g a l i m y l ė t i š ir d is ,

Gyvą eilėraščio judėjimą,— tai jis jaučia. Ir prašo atskiras eilutes ir posmus pakartoti. Возвращаемся c корюшкой, сельдью, треской, Полон свежести волн гулкий дом наш морской, Жить в работе — счастливый обычай. Так поздравьте с удачей, с добычей.3 Eilėraštis vadinasi „Jūroje". Ar ne per daug bendras pavadinimas kaip poetui, daug rašančiam apie jūrą. Reikia konkretesnio. Juk visus Aivazovskio paveikslus galima pava­ dinti „Jūroje". Tačiau dailininkas jiems davė tikslesnius pavadinimus. — Pavadinkime „Darbas jūroje". Keletą sekundžių galvoja, sutinka. Paskui grįžtam prie vertimo. Ven­ clova paima tekstą, akiniai iš tar­ puakio perkeliami ant kaktos, pri­ spaudžia lygų žilų plaukų kuokštą. Mokėdamas ir gerai jausdamas rusų kalbą, Venclova įsiskaito į ver­ timą ir prie atitinkamų eilučių pa­ sako pastabas. 2

K a i p č ia m ė l y n a , l a i s v a , g ū d u ir g a iv u 1 Š ia n d ie n j ū r o j s u g a u s im d a u g to n ų žu v ų .

Mūs

a r te lė ša u n i u ž s im o jo S a v o d a rb u a p le n k ti r y to jų .

3 P la u k ia m ū s ų l a i v a i , v e ž a

d a u g e l n a u d o s.

š i l a s ū ž ia n č ia s , ž ė r i n č i a s J ū r o s v i l n i s ,

T ie k ž u v i e s n e s u g a v o m d a r m e s n ie k a d o s t

S itu o s tr a le r iu s , d r u s k ą i r v ė j ą ,

G e n a v i l n į , s u j a g l a m o n ė ja s , S u p a t r a l e r į s u o m in is v ė j a s .

D e b e s ų s id a b r in ių n e š ė j ą .

232

Колыханье, сверканье зеленых валов. Мы уверены: будет богатый улов. Что ж, давайте покажем на деле-, Как работаем дружно в артеле.12

— Tai nebūtina, bet jeigu jums atrodytų, kad galima... Jis gerai išauklėtas. Tačiau iš in­ tonacijos šitą frazę reikėtų suprasti taip: ,.Reikia padaryti, tikiu, kad jūs tai padarysite". Kartais vertimas turėdavo kelis variantus. Pats būdamas puikus ver­ tėjas, išvertęs „Eugenijų Oneginą" ir kitus rusų poezijos kūrinius, Ven­ clova reikalavo iš savo vertėjų kruo­ pštaus darbo, neapkentė skubotumo, nerūpestingumo, juo labiau aplai­ dumo. Dažnai mes aptardavom ne tik jo eilėraščių, bet ir visos lietu­ vių poezijos, kitų tautų literatūros vertimų meniškumą. Drąsiai gali­ ma sakyti, kad Venclovos, kaip lie­ tuviško meninio žodžio vertimų pro­ paguotojo Tarybų šalyje ir pasaulyje, vaidmuo didelis, jis dar neaprašytas ir reikiamai neįvertintas. Jis mėgo jaunus balsus, naujus sumanymus, iniciatyvą, mėgo, kad niekas (taip pat ir vertimai) nestovėtų vietoje. Dirbti su juo buvo lengva. Aš iš­ verčiau Puškino ciklo eilėraščius, lyriką ir publicistiką, ankstyvuosius eilėraščius, sudėtus į rinktinę. Išėjus jo knygoms lietuviškai ir rusiškai, Venclova visada jas atsiųsdavo. Kaip jis džiaugėsi, kai Ukrainoje ukrai­ niečių kalba išėjo P. Tyčinos reda­ guotas jo eilėraščių tomas. Jame slypėjo ir plazdeno geras vieningos šeimos jausmas, jame bu­ vo gyvas kultūros, bendravimo, ke­ lionių, kurias jis taip mėgo, Ispanijos įvykių (1936—1939), viso mūsų gy­ venimo, visų sąjunginių ir autonomi­ nių Tarybų Sąjungos respublikų iš­ ugdyta internacionalizmo dvasia.

Nors ir būdamas stambus, jis vai­ kščiodavo lengvai, sakyčiau, net grakščiai. Neskubėdavo ir negaišuo­ davo. Jis turėjo savo ritmą, žadi­ nantį pasitikėjimą juo. Ir jokio sku­ bėjimo. Užtat jis vienas spėdavo at­ likti visus Rašytojų sąjungos reika­ lus. Jautėsi kaip šeimininkas. Au­ toritetai jo nehipnotizavo. Paprastai įeidavo į Sniečkaus kabinetą. Nesi­ varžydamas siūlė dienotvarkėn tą klausimą, kuris buvo svarbiausias. Jis nebuvo tylenis. Mandagiai, oriai kėlė klausimą apie rusiškai išleistą vieno poeto vertimų knygą. Kokia klausimo esmė? Lietuvių kalba ši­ tos knygos nebuvo. Ji sudaryta iš įvairių poeto eilėraščių — rinktinė. Venclova (o kartu ir kiti) manė, kad svarbu tokią knygą išleisti lietuviš­ kai. Pasiekė. Jis skubėjo su savo memuarine proza. Jam norėjosi pri­ siminti, užrašyti, apmąstyti laiką, suspaustą individo gyvenimo rėmais. Rašė jis su įkarščiu. Ir dabar prieš mus gyva išėjusio iš gyvenimo ra­ šytojo atmintis. Jo užbaigtas liki­ mas, tapęs lietuvių kultūros kūrėjų grandimi. *

*

*

Kaip lengva taisinėti ir koreguoti kito gyvenimą, kai jis baigėsi. Daug yra mėgėjų tai daryti — taisinėti ir koreguoti. O pamėginkite, draugai, sutram­ dyti savo gyvenimą, kol jis tęsiasi. Ne taip paprasta. Lengva Venclovai priekaištauti arba pavėluotai „nuro­ dinėti". Vėlu, netinkama, kvaila. Jo gyvenimas ir darbai įrašomi į tam tikrą lietuvių literatūros, TSRS tau­ tų literatūrų istorijos periodą. Čia, 233

kaip sakoma, nei pridėsi, nei atim­ si. Niekas negali išvengti vėlesnių kartų teismo. Bet teismas teismui nelygu. Ir norint teisti, reikia su­ prasti. Štai ir aš noriu ne pagražin­ ti, ne sumenkinti žmogaus pavei­ kslą, o jį suprasti kaip labai sudė­

tingą. Noriu pamatyti ne veido pa­ vidalą, o patį veidą, ir pamatęs tei­ singai atkurti jo bruožus. Galbūt ne visus A. Venclovos bruožus atga­ minau šitoje apybraižoje. Gyven­ sim,— pridėsim, ir aš, ir mano am­ žininkai.

Vytautas Kubilius KULTŪROS ŽMOGUS Impozantiška Antano Venclovos fi­ gūra, žiūrint iš šalies, atrodydavo ori ir didingai šalta. Tik pabuvęs artė­ liau, įsitikindavai, kad aukšta padėtis, titulai ir literatūrinė šlovė neužgožė gyvo rašytojo susidomėjimo kitu žmogumi. Pirmieji A, Venclovos žodžiai bū­ davo visada tokie patys: „Kas ge­ ra?" Iš pradžių manydavau, kad tai savotiška pasisveikinimo formulė, nieko nereiškianti, kaip ir „Laba die­ na". Sumišęs kažką burbteli, o jis toliau kantriai klausinėja — ką dir­ bate, kokie planai... Ir palengva sklai­ dosi įtarimas, kad tas paklausinėjimas tėra olimpinis mandagumo ges­ tas. Ir imi galvoti, kad N. Tichonovo ir J. Tuvimo bičiulis, ką tik grį­ žęs iš tarptautinio kongreso, iš tiesų seka savo buvusio studento nepas­ tovų likimą. Kaip pasigendam dabar šito įpras­ to klausimo: „Kas gera?", ištariamo beveik kolegišku tonu! Kaip stoko­ jant dabar savo literatūriniuose su­ ėjimuose iškilmingos minties ir pla­ 234

čios perspektyvos! Pasidarėm be jo tarsi smulkmeniškesni ir vienišes­ ni... A. Venclova buvo kultūros žmo­ gus. Naujai išėjusi knyga jam — šventė. Gabaus poeto, prozininko, kritiko, mokslininko debiutas — džiau­ gsmingas įvykis, į kurį atsiliepdavo draugišku laišku. Aplankyti garsų muziejų, perskaityti išgirtą veikalą, pasikalbėti su įžymiu menininku jam būtinybė, kaip kitam įsigyti auto­ mobilį ar pasistatyti namus. Tai dva­ sinis turtas, nesusijęs su jokiais pra­ ktinės naudos išskaičiavimais, bet suartinąs žmogų su žmogumi, tau­ tą su tauta. Kultūra jam buvo ne šventadieniškas priedėlis, o funda­ mentinis dalykas, lemiąs žmogiškos egzistencijos pilnavertiškumą. Kiek žinių, išminties ir skonio turėjo su­ gerti į save Trempinių kaimo vai­ kas, kad galėtų įdomiai kalbėtis su T. Manu, J. Becheriu, H. Laksnesu! Kultūros interesai, poreikiai, emoci­ jos —- A. Venclovos asmenybės bran­ duolys, ryškiai nuspalvinęs jo šakotą veiklą ir kūrybą.

Jau buržuazinėje Lietuvoje A. atvirai santykiaujant su pasauliniu Venclova buvo vienas labiausiai iš­ menu. Su kokia meile A. Venclova prususių rašytojų. Jis vertė į lietu­ rašė apie Žemaitę ir Vaižgantą! vių kalbą V. Vitmeną ir J. Becherį, Kaip gerai suprato savo draugų — A. Puškiną ir M. Gorkį, Č. Dikensą K. Borutos, P. Cvirkos, J. Šimkaus, ir G. Mopasaną. Išleido kritikos etiu­ S. Nėries, K. Korsako — ieškojimus! dus apie F. Vi joną ir E. Sinklerį. Jo sprendimai — linkintys gera, bet Rašė apie Š. Bodlerą ir V. Majako- aiškūs ir objektyvūs, nesužaloti ide­ vskį, H. Ibseną ir A. Fransą, N. Go- ologinio doktrinieriškumo ar grupuo­ golį ir M. Tveną. Atidžiai sekė kelių tės interesų. Tik toks žmogus ir ga­ šalių literatūrinį gyvenimą skaityda­ lėjo suburti apie „Trečią frontą" ir mas rusų, vokiečių, prancūzų spau­ „Prošvaistę" — talentingiausias pažan­ dą. Jo tikslas — aiškus ir pastovus: giosios lietuvių literatūros jėgas. Ištisus tris dešimtmečius A, Ven­ išardyti užsitęsusį lietuvių literatū­ ros provincinį uždarumą, praplėsti clovos erudicija, taktas, meilė pasau­ jos „regėjimo lauką" tiek į Rytus, linei kultūrai ir lietuviškam žodžiui tiek į Vakarus, įtraukti lietuvių me- stimuliavo tarybinės lietuvių litera­ ninį žodį į pasaulinį kontekstą. Jis tūros plėtotę. Jis džiaugsmingai pra­ parengė net bibliografinį darbą „Pa­ vėrė langus savo vertimais į A. Pu­ saulio grožinė literatūra lietuvių kal­ škino, T. Ševčenkos, P. Tyčinos, G. ba", turintį didelę mokslinę vertę, Leonidzės, A. Graši, M. Isakovskio, J. Sudrabkalnio poeziją, praturtin­ deja, iki šiol nebaigtą spausdinti. A. Venclova nepripažino kultūros damas naujais stilistikos elementais uždarumo ir savitikslio meno, kaip lietuvių poetiką (pvz., oneginiškoji strofa). Jis išmintingai skynė lietu­ modernistai. „Menas priklauso liau­ vių literatūrai kelius į sąjunginę are­ džiai", „Su kuo jūs, kultūros meist­ ną, reprezentuodamas Lietuvą sąjun­ rai?" — šitie Spalio revoliucijos iš­ giniuose ir tarptautiniuose foru­ kelti šūkiai aktyviai koregavo jo muose. Pagaliau Lietuvoje nė vie­ kultūros sampratą. Jei socialinė san­ na stambesnė kultūrinė akcija ne­ tvarka atskiria nuo kultūros mases, apsiėjo be jo dalyvavimo ar prita­ ji turi būti sugriauta,— tokią išvadą rimo. Jau pirmajame Lietuvos ta­ priėjo A. Venclova „Trečio fronto" rybinių rašytojų suvažiavime 1945 m. A. Venclova suformulavo plačią lie­ (1930—1931) laikotarpiu. Nuolat pabrėždamas lietuvių kul­ tuvių kultūros ugdymo programą —■ tūros liaudiškąjį pagrindą ir aktyvų išleisti literatūrinį palikimą, naciona­ vaidmenį keičiant gyvenimo formas, linę bibliografiją, lituanistinę enci­ A. Venclova liko toli nuo beveidžio klopediją, rašytojų biografijų žody­ kosmopolitizmo, kurį skelbė impor­ ną,— kurios ir dabar nesame iki galo tuoti profesoriai. Jo rūpestis — ma­ įvykdę. Jis organizavo S. Nėries, ksimaliai išplėtoti nacionalinės kul­ P. Cvirkos, K. Borutos raštų leidimą. tūros galimybes, tiek remiantis sa­ Parašė įvadinį straipsnį M. K. Čiur­ vo liaudies kūrybos turtais, tiek lionio reprodukcijų leidiniui (1961), 235

nuo kurio prasidėjo šio dailininko populiarinimas Tarybų Sąjungoje. Buvo vienas iš iniciatorių „Lietuvių liaudies meno" albumų serijos. Įžan­ giniu žodžiu pradėjo dvitomę „Lie­ tuvių poezijos“ antologiją, pačią stambiausią lietuvių poetinio žodžio istorijoje. Palankia recenzija pasiti­ ko J. Baltrušaičio lietuviškųjų eilė­ raščių leidinį. Neįmanoma išvardinti visų lemtingų A. Venclovos paslau­ gų lietuvių kultūrai tarybiniais me­ tais. Kultūros įspūdžiai stipriai palietė ir A. Venclovos grožinę kūrybą. Tai viena iš pastoviųjų jos versmių gre­ ta socialinės problematikos ir poli­ tinių įvykių tėkmės. Realybės me­ džiaga jo kūryboje sunkiasi per kul­ tūros suformuotą sąmonės klodą, iš­ laikydama geriausiuose kūriniuose (novelių rink. „Naktis") detalių so­ drumą, o kartu įgydama intelektu­ alinio suvokimo griežtų linijų. Ro­ manų „Draugystė" ir „Gimimo diena" herojai, kovotojai už socialinį pro­ gresą, yra kultūros žmonės, remią savo pasaulėžiūrą ir veiksmus mo­ kslo bei meno argumentais. Beletri­

zuotų memuarų trilogijoje („Pavasa­ rio upė", „Jaunystės atradimas" „Vi­ durdienio vėtra") A. Venclova nu­ piešė plačiausią pažangiosios lietu­ vių kultūros formavimosi panora­ mą istorinių lūžių epochoje. Kultū­ ros įspūdžiai, asociacijos ir apmąs­ tymai ypač tirštai sugula į eilėraštį, kartais net prislėgdami jį iliustratyvumu. Odesoje poetas prisimena A. Puškiną, Baku mieste kalbasi su S. Vurgunu, Gruzijos kalnai prišau­ kia S. Čikovanio vardą, prie Biru­ tės kalno susitinka Maironį, o Itali­ joje lydi jį Dantė, Mikelandželas, R. Gutūzas. Būdinga, kad A. Venclo­ vai nėra pliko žemės kampelio, ne­ padengto kultūros želmenimis. Grau­ dina paskutiniojo rinkinio „Vakarinė žvaigždė" eilėraštis, kur poetas at­ sisveikina su knygomis lygiai taip pat kaip su gimtuoju kaimu, mels­ vu ežeru, kūdikio šypsniu. „Aš pa­ liksiu paveikslus, lentynas, / Kur Tol­ stojaus ir Gėtės sapnai... /" Kas taip mylėjo kultūrą ir taip ištikimai jai tarnavo didelių sukrė­ timų metais, tas ilgai išliks jos at­ mintyje.

Stasys Tomonis BIBLIOTEKŲ BIČIULIS, BIBLIOGRAFAS Antano Venclovos asmenybė — la­ bai patraukli, įdomi, įvairiapusė. Jis poetas, prozininkas, literatūros kri­ tikas, valstybės, visuomenės veikė­ jas, taip pat labai aktyvus kultūros fronto darbuotojas.' 236

Nedažnai tiesiogiai su juo susi­ durdavau, bet įspūdis liko labai di­ delis. O suvedė mus darbas kuklia­ me bibliotekų, bibliografijos bare, kuriam rašytojas eruditas nebuvo abejingas.

Per visą savo kūrybingos ir turi­ ningos veiklos kupiną gyvenimą A. Venclova naudojosi labai gausia dau­ gelio sričių literatūra. Jis puikiai pažino ne vienos tautos rašytojų kū­ rybą, domėjosi iškiliais filosofijos, estetikos ir kitų mokslo sričių veika­ lais. Nuo pat jaunų dienų jis neap­ siėjo be bibliotekų, jose sukauptų literatūros lobių. Rimtai vertino ir patikimą vadovą po knygų vandeny­ ną—-bibliografiją. Jis ir pats buvo bibliografas. Jo sudaryta grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą bibliografija, skelbta 1936—1940 me­ tais „Bibliografijos žiniose" (išspau­ sdinta iki raidės ,,L), ir dabar ne­ prarado savo vertės. Glaudūs ryšiai sieja A. Venclovą su nacionaline mūsų krašto biblio­ teka — Lietuvos TSR respublikine biblioteka. Jis visada buvo šios bi­ bliotekos bičiulis, kiek galėdamas prisidėdavo prie jos veiklos. Pirmai­ siais pokario metais patyrusiam šios bibliotekos bibliografui Vytautui Ste­ ponaičiui kilo idėja pradėti suda­ rinėti ir leisti tarybinės lituanikos bibliografiją, kurioje turėtų būti skel­ biama visa, kas rašoma apie Lietu­ vą kitose broliškose respublikose, šiai idėjai A. Venclova karštai pri­ tarė ir leidiniui „Tarybinė lithuanica11, kuris vėliau išaugo į LTSR kny­ gų rūmų leidžiamą metraštį, parašė įvadą. Lietuvių pavyzdžiu pasekė ki­ tos tarybinės respublikos. 1960 m. buvo pradėtas tikrai gi­ gantiško užmojo darbas — imta su­ darinėti nacionalinę retrospektyvinę

bibliografiją. Numatyta daugiau kaip penkiasdešimtyje stambių tomų su­ registruoti visas lietuviškas knygas nuo pat Mažvydo, taip pat knygas kitomis kalbomis, išleistas Lietuvo­ je, periodinius leidinius, lietuviškos periodikos straipsnius, pagaliau įvai­ riose šalyse paskelbtą medžiagą apie Lietuvą. Toks darbas įmanomas tik tarybinės santvarkos sąlygomis. Antanas Venclova negalėjo likti ir neliko nuošalyje. Jis buvo šios bibliografijos redkolegijos pirminin­ kas. Redkolegijos posėdžiuose, kurie vyko LTSR knygų rūmuose, jis ste­ bino giliu dalyko išmanymu bei di­ deliu entuziazmu. Visą redkolegijos veiklą A. Venclova stengėsi pakrei­ pti taip, kad pradėtasis darbas vy­ ktų operatyviai, dalykiškai, kad bū­ tų kuo pilniau atspindėta visa mūsų krašto spauda, drauge ir detali jo kultūros istorija. 1963 m. Respublikinė biblioteka persikėlė iš Kauno į Vilnių. Nuo tada A. Venclova tapo nuolatiniu šios bibliotekos lankytoju ir skaity­ toju. Jis aktyviai dalyvavo įvairiuo­ se bibliotekoje organizuojamuose li­ teratūros vakaruose, parodose. Iš to­ kių galima paminėti 1964 m. sausio 8 įvykusį K. Donelaičio 250-osioms gimimo metinėms skirtą jubiliejinį vakarą ir didelę literatūros parodą, tų pat metų lapkričio 24 surengtą literatūros vakarą, skirtą Salomėjos Nėries 60-osioms gimimo metinėms. 1965 m. kovo 10 A. Venclova svei­ kino K. Borutą jo 60-mečio proga. 1968 m. rugsėjo 27 jis skaitė pag­ 237

rindinį pranešimą broliškų literatū­ rų vakare, skirtame Navoji, Ainio ir N. Baratašvilio jubiliejams. Pilnutėlę žmonių bibliotekos kon­ ferencijų salę visuomet sudominda­ vo įtaigūs, šilti, turiningi liaudies rašytojo žodžiai. Jis negailėdavo lai­ ko detaliai susipažinti su rengiamo­ mis literatūros parodomis, nestoko­ jo draugiškų pastabų ir patarimų parodas ruošiantiems bibliotekinin­ kams. 1966 m. bibliotekoje buvo suren­ gta jubiliejinė A. Venclovos 60-mečio paroda. Rašytojas labai daug prisidėjo prie šios parodos organi­ zavimo ir savo patarimais, ir patei­ kdamas įvairios medžiagos. A. Venc­ lova palaikė glaudžius kultūrinius ryšius su daugeliu mūsų šalies bei užsienio rašytojų. Jis paskolino pa­ rodai medžiagos, liudijančios apie tai. Ypač atmintinas šiltas, draugiš­ kas K. Fedino sveikinimas mūsų liaudies rašytojui. Rengiant parodą, A. Venclova daug bendravo su bib­ liotekos darbuotojomis T. Būdiene ir I. Kinčinaite (pastarąją vadino „paukšteliu"). Jos ne kartą buvo lankęsi pas liaudies rašytoją. Abi, kartu su bibliotekos direktoriaus pa­ vaduotoju S. Elsbergu, ir po paro­ dos atidarymo apsilankė pas A. Ven­ clovą. Kadangi rašytojas buvo la­ bai pavargęs ir jautrios sveikatos, svečiai susitarė su E. Vencloviene, kad ji nežymiai duos ženklą, jog metas išeiti ir leisti rašytojui pail­ sėti. Bet tokio ženklo žmonai duoti nereikėjo. A. Venclova jautėsi pui­ 238

kiai ir gyvai įsitraukė į laisvą po­ kalbį. Jis daug pasakojo apie prie­ škarinį kultūrinį gyvenimą Lietuvo­ je, apie tai, kaip rašė savo atsimi­ nimus, kaip derino juos su gyvais žmonėmis, susisiekdamas su kiekvie­ nu, apie kurį atsiminimuose norėjo parašyti. Glaudžiai su liaudies rašytoju bendradarbiavome ir mes, bibliogra­ fai. 1969 m. buvo išleista literatūros rodyklė apie lietuvių rašytojus, lite­ ratūrinių premijų laureatus. Ren­ giant šį leidinį, A. Venclova padėjo patarimais, atidžiai peržiūrėjo visą jam pačiam skirtą medžiagą. Respub­ likinės bibliotekos bibliografai ėmė­ si didelio darbo,— sudaryti lietuvių rašytojų biobibliografinį žodyną. A. Venclova labai pritarė šiam sumany­ mui, rašė apie tai „Literatūroje ir mene". 1967 m. kovas buvo paskelbtas bibliografinių žinių propagandos mė­ nesiu. A. Venclova parašė straipsnį apie bibliografijos, ypač literatūri­ nės bibliografijos, reikšmę. Mėnesio pabaigoje, kovo 30, iš Respublikinės bibliotekos per televiziją buvo trans­ liuojamas vakaras. Jame dalyvavo nemaža žymių literatūros ir mokslo veikėjų: P. Slavėnas, J. Požėla, R. Šarmaitis, K. Daukšas. Pastarasis, di­ delis mėgėjas sukelti ginčus ir tuo padidinti susidomėjimą kalbamuoju dalyku, pasibaigus vakarui, pasakė keletą neigiamų pastabų apie biblio­ grafiją. Kiti diskusijos dalyviai gy­ vai jam paprieštaravo. Ypač aistrin­

gai ginčijosi A. Venclova. Jis karš­ tai įrodinėjo bibliografijos, bibliote­ kų reikšmę mokslui, kultūrai. A. Venclova 1968 m. perdavė Respublikinei bibliotekai labai ver­ tingą autografuotų knygų rinkinį, iš viso apie 600 vienetų. Tai knygos, dedikuotos jam Tarybų Lietuvos ra­ šytojų, vertėjų, literatūros kritikų, rusų ir kitų tarybinių tautų, taip pat užsienio šalių rašytojų. Čia rasim A. Fadejevo, A. Graši, 2. Lafito, H. Laksneso ir daugelio kitų autografus. Rašytojo ryšiai su Respublikinės bibliotekos bibliografais tapo itin glaudūs po to, kai jiems kilo suma­ nymas sudaryti išsamią mokslinę pa­ galbinę A. Venclovos bibliografiją. Tai labai didelio užmojo sumanymas. P. Cvirkos bibliografija, išleista 1974 m., buvo ruošiama daugiau kaip 10 metų, apėmė daugiau kaip 600 pus­ lapių. O A. Venclovos bibliografija daug gausesnė. Viena, jis gyveno daug ilgiau, kita — jo veikla nepap­ rastai įvairiapusė. Šioje bibliografi­ joje turėtų atsispindėti ištisa Tary­ bų Lietuvos kultūrinio gyvenimo ir ryšių su kitų kraštų, šalių kultūra epocha. Sumanymas kilo minint rašytojo 60-metį. A. Venclova jam pritarė ir darbu labai domėjosi. Bibliografiją sudarinėti ėmė bibliotekos darbuo­ tojos V. Silkinaitė ir I. Kinčinaitė, vėliau į darbą įsitraukė ir B. Poškutė. Redagavo šių eilučių autorius. Dirb­ dami ne kartą susitikdavom su ra­

šytoju, kalbėdavomės bibliotekoje ir namuose. Jo konsultacijos buvo ne­ paprastai vertingos. Rašytojas nuro­ dė spaudą, kurioje pradėjo bendra­ darbiauti ankstyvoje jaunystėje, pa­ dėjo nustatyti daugelį mažai žinomų faktų ir publikacijų. Paaiškėdavo ir tokių dalykų, ku­ riuos pats rašytojas buvo primiršęs. Jis teigė, kad jo slapyvardžių būta nedaug, vien ,,A. Laisvydas", ,,A.L." ir „A.V.". V. Silkinaitė Marijampo­ lės laikraštyje „Šešupės bangos" ra­ do korespondenciją, kurios stilius bu­ vo labai panašus į A. Venclovos, bet pasirašyta po ja — „Torkvemada“. Pamatęs šią korespondenciją, rašyto­ jas prisiminė, jog ir žinutės, ir sla­ pyvardžio tikrai būta jo. Mirtis nutraukė mūsų bendravi­ mą. Bibliografai prarado galimybę gauti dar daug vertingų rašytojo pa­ tarimų ir bibliografinės medžiagos. Bevartydamas įvairius laiškus, atkreipiau dėmesį į A. Venclovos sveikinimą su Naujaisiais 1971 me­ tais. Jis ten linki, be kitko, „...kuo greitesnio Lietuvių rašytojų žodyno I tomo pasirodymo". Praėjo keleri metai, ir rašytojo linkėjimai išsipildė. (Netrukus išeis „LTSR rašytojų bib­ liografinio žodyno" II tomas.) A. Venclova buvo dažnas Respub­ likinės bibliotekos, ypač jos Lituanis­ tikos skyriaus, skaitytojas. Visi bib­ liotekininkai prisimins jį su meile ir pagarba, kaip didelį eruditą, labai draugišką, kilnų ir jautrų žmogų. 239

Jonas Čekys „DURYS Į LITERATŪRĄ NIEKAM NEUŽDARYTOS“ PIRMIEJI SUSITIKIMAI — PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI

Pirmasis rašytojas, užėjęs pas ma­ ne vos pradėjus dirbti Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, bu­ vo Antanas Venclova. Apsilankė jis 1953 metų liepos pradžioje. Leidykla tada buvo įsikūrusi Lenino prospe­ kte Nr. 7. Kaip visuomet orus ir linksmai nu­ siteikęs A. Venclova pasisveikino lyg senas pažįstamas. Diena pasitai­ kė karšta, saulė plieskė į langus. Tučtuojau nusirengęs švarką ir pa­ kabinęs jį ant kėdės atlošo, pradėjo pasakoti apie tik ką įvykusį Jono Biliūno palaikų perkėlimą iš Zako­ panės į Liūdiškių piliakalnį prie Any­ kščių, džiaugėsi, kad pagaliau išpil­ dyta paskutinė lietuvių literatūros klasiko valia. Dabar reikėtų išleisti pilną J. Biliūno raštų rinkinį. Dar, prisiminęs laidotuves, juokdamasis pasakojo, kad berods Ukmergėje, sustojus gedulingajam kortežui, kaž­ kuris kalbėtojas vietoje Biliūno vis minėjo vieno tebegyvo rašytojo pa­ vardę. Pasakojo apie ligoninėje be­ sigydančio rašytojo Jono Marcinke­ vičiaus sveikatą, čia pat pažerdamas keletą linksmų epizodų iš jo nuti­ kimų prieš karą, karo metais ir po­ kario laikais. Ilgiau bendraudamas su Antanu Venclova pastebėjau, kad jis netgi labai rimtuose aptarimuo­ se ar pasitarimuose kalbėdamas anai­ ptol ne visuomet linksmais klausi­ mais, kažkaip virtuoziškai nukryp­ 240

davo į linksmas digresijas, neven­ gdamas ir kandžių poetinių aforiz­ mų, linksmų anekdotų. Tokie „lyri­ niai nukrypimai" pagyvindavo kar­ tais nuobodokus posėdžius, būdavo lyg žaibolaidis, apsaugantis nuo be­ sikaupiančių audringų protrūkių. Papasakojau A. Venclovai, kad pirmą kartą jį „gyvą" pamačiau 1938 metų vasarą Kauno prieplaukoje, kai su Kaimo laisvamanių etinės kul­ tūros draugijos organizuota ekskur­ sija garlaiviu plaukėme kažkur už Kačerginės. Lieknas, tiesus mano jau skaitytos „Draugystės" autorius bu­ vo drauge su Vytautu Montvila ir Kaziu Jakubėnu. Aš irgi vykau su savo draugu, vilniečiu Juozu Jurga. Grįžtant į Kauną, mūsų garlaivis už­ plaukė ant seklumos; mes, ekskur­ sijos dalyviai, iki paryčių laukdami vilkiko dainavome lietuvių liaudies ir nemaža tarybinių dainų. Įstrigo į atmintį dar vienas susi­ tikimas — 1946 metų pavasarį, Kau­ no didžiojo potvynio metu. Buvau tada Romainių poilsio namuose, ku­ rie visą aprūpinimą gaudavo iš Kau­ no. Per potvynį laikinojo Vilijam­ polės tilto medinės konstrukcijos at­ sidūrė šalia Lampėdžių, Vilijampolė ir plentas, einantis iš Vilijampolės į Raudondvarį, skendėjo vandenyje. Į tą vietą, kur Žemaičių plentas lei­ džiasi į Vilijampolę, atvykome būrys

Manęs, kaip naujoko, leidyklos žmonių iš Romainių pasižiūrėti po­ tvynio. Tarp namų plaukiojo didžiu­ reikalai dar nebuvo įtraukę į savo lė kariška amfibija. Jai priartėjus, sūkurį, todėl jaučiausi gerokai ne­ pamačiau denyje vienplaukį Anta­ jaukiai, kad visa kunkuliuoja kaž­ ną Venclovą. Su šia amfibija buvo kur šalia. Toks paprastas, nuoširdus vežiojami maisto produktai tiems, pokalbis ir draugiškas padrąsinimas kurie nespėjo pasitraukti iš namų atsisveikinant — „labai malonu, dirb­ ir gyveno pastogėse arba mansar­ sime" — gana optimistiškai mane nu­ teikė. dose...

„VISUOMET M AN TRUKO RAMYBĖS IR LAIKO"

Po šio susitikimo leidykloje be­ veik ištisus aštuoniolika metų labai artimai bendradarbiauta su Antanu Venclova, spręsti įvairiausio pobū­ džio leidybinio darbo klausimai, re­ alizuota daug svarbią kultūrinę rei­ kšmę turinčių sumanymų. Šimtais at­ vejų buvo pasikliaujama Antano Venclovos, kaip entuziastingo kny­ gos mylėtojo, erudito, plačių pažiūrų ir interesų kultūrininko, principin­ go ir nuoseklaus tarybinio rašytojo, autoritetu, remiamasi jo nuomone, kurios jis nesivaržė tiesiai ir atvirai pareikšti bet kur ir bet kam. Jis tai­ kliai ir kandžiai išjuokdavo bailius, prisitaikėlius ir apsidraudėlius. Prisimenu, 1954 metais leidykla sumanė išleisti Vilniaus senosios ar­ chitektūros albumą. Jo pagrindą tu­ rėjo sudaryti Architektūros komite­ to fonduose esantieji žinomo Vil­ niaus architektūros fotografo, Vil­ niaus universiteto dėstytojo Jono Bulhako fotokūriniai, o papildomai dar buvo pasitelkti autoritetingi Vil­ niaus architektūros žinovai,— archi­ tektai, menotyrininkai, geriausi fo­ tografai. Kai leidinį paruošėme ir

pradėjome spausdinti, kažkam kilo sumanymas albumą apsvarstyti di­ deliame susirinkime. Ne leidyklos iniciatyva 1954 metų rudenį buvo sukviestas toks susirinkimas, į ku­ rį, be architektų, istorikų, daili­ ninkų, atvyko ir absoliučiai nekom­ petentingų žmonių, kurie, beje, kal­ bėjo daugiausia. Vieni iš jų siūlė albumą papildyti pokario architek­ tūros pavyzdžiais, kiti — parodyti Vil­ nių su šiuolaikiniais automobiliais gatvėse, dar kiti sakė, kad gražu būtų šalia senosios architektūros pa­ minklų matyti vaikų vežimėliuose besišypsančius kūdikius ir t. t., ir t. t. Juozas Žiugžda pagraudeno, kad albume netinkamai pateiktos bažny­ čios, altoriai bei kitos kulto pastatų detalės. — Žinote, kai žiūri į visa tai, tie­ siog norisi klauptis ir melstis! Šiame pasitarime dalyvavo ir A. Venclova. Jis atsinešė visą krūvą mūsų šalyje ir kitose socialistinėse šalyse išleistų panašių albumų ir pa­ sisakydamas demonstravo juos susi­ rinkusiems, A. Venclova priminė, kad daugelis kalbėtojų visiškai neatsi­ 2 41

žvelgė į albumo rengėjų sumanymą, pagaliau į Vilniaus architektūros spe­ cifiką bei Vilniaus miesto istoriją. Albumo pobūdis, jo pirminis suma­ nymas ir apimtis neleidžia sugrūsti visko į vieną krūvą. Po kurio laiko bus leidžiami nauji albumai, į kuriuos pateks jau XX amžiaus Vilniaus ar­ chitektūros pavyzdžiai ir kiti šiam laikotarpiui būdingi reiškiniai. — Man tiesiog juokingas argu­ mentas, kad žiūrint į albumą norisi klauptis. Man, pavyzdžiui, visiškai nesinori klauptis, tiktai gėriuosi ge­ nialių menininkų ir talentingų liau­ dies žmonių sukurtais šedevrais ir noriu, kad jais galėtų gėrėtis kuo daugiau žmonių visoje šalyje ir už­ sienyje. O jei kam norisi klauptis, vadinasi, tas dar neatsikratęs reli­ ginių prietarų ir atsiklaupti gali ne­ būtinai žiūrėdamas į albumą. Argumentuotas, logiškas A. Ven­ clovos žodis daug lėmė, kad minėtas albumas išeitų toks, koks buvo iš pat pradžių sumanytas, ir būtų iš­ spausdintas specialiai šiam albumui J. Janonio fabrike pagamintame gel­ svame popieriuje. Vėliau išėjo pa­ kartotini albumo leidimai. Per ilgus mūsų bendravimo metus A. Venclova iki pat mirties vien lei­ dykloje buvo redakcinės tarybos, tekstologinės komisijos, įvairių raš­ tų rinkinių redakcinių komisijų na­ rys, vienas iš pagrindinių Lituanis­ tinės bibliotekos sumanytojų bei šios serijos redakcinės komisijos narys. Dalyvaudamas įvairiausių tarybų, komisijų ir sekcijų darbe rašytojas į šias visuomenines pareigas žiūrėjo labai rimtai; į posėdžius ateidavo ge­ rai pasiruošęs, nuodugniai išnagrinė­ 242

jęs svarstomą klausimą, parengęs ap­ galvotus rimtus pasiūlymus. Savo teiginiui paremti noriu pacituoti A. Venclovos raštiškas pastabas dėl „Vagos" 1962 ir 1963 metų planų. „Negalėdamas dalyvauti leidyk­ los 1962 m. leidybinio ir 1963 m. re­ dakcinio plano svarstyme, siunčiu savo pastabas. 1. Artimiausių metų planuose rei­ kėtų numatyti vieną kitą mūsų vy­ riausiosios kartos kultūros veikėjų (dailininkų, kompozitorių, teatralų, rašytojų) atsiminimų knygų. 2. 1963 m. bus jubiliejiniai (1863 m. sukilimo šimtmetis). Reikėtų pa­ galvoti, kuo šį jubiliejų atžymėti. Tarp kitko, reikėtų išleisti iš naujo puošnų (su M. Bulakos iliustr.) J. Bi­ liūno „Liūdnos pasakos" leidimą. 3. Verstinę literatūrą reikėtų pa­ pildyti: a) Bokačo „Dekameronu" — tai vienas įžymiausių pasaulinės litera­ tūros ir ypačiai renesanso epochos paminklų. Kūrinys antiklerikalinis. Atsimenant, kad knygą skaitys jau­ nimas, vieną kitą „obscenišką" nove­ lę galima būtų išleisti. b) Živulskos Kristinos „Aš pergy­ venau Osvencimą" — labai aštri an­ tifašistinė knyga. c) Edgaro Po rinktinės novelės. d) Žiulio Renaro „Rudžiukas" („Poil de carotte") ir kitos novelės. e) Somerseto Moemo romanas apie Gogeną „Mėnulis ir šeši pensai" ar­ ba novelių knyga „Lietus". f) Tomo Mano „Stebuklingasis kal­ nas" (21.) arba mažas antiklerikali­ nis romanas „Išrinktasis" („Der E r wählte").

g) pamažu reikėtų rengti išleisti tokius pasiūlymus, A. Venclova bu­ šveicarų mokslininko, Lenininės tai­ vo prašomas parašyti knygos įvadą, kos premijos laureato Andrė Bona- dalyvauti redakcinėje komisijoje, o ro knygą ,,Graikų civilizacija" (2 t., visa tai reiškė brangaus laiko eikvo­ apie 28 sp. lankai). Tai puiki knyga, jimą posėdžiams, aptarimams, svar­ labai reikalinga inteligentijos bend­ stymams. Mums visuomet praversdavo rašy­ ram kultūriniam lygiui pakelti." Arba štai rašytojo pastabos svar­ tojo žinios, patyrimas, tolerancija. stant leidyklos 1968 ir 1969 metų Neprisimenu, kad leidyklos prašo­ mas jis būtų atsisakęs talkininkau­ teminius planus: ti leidybiniuose reikaluose, nors „Įtraukti j planus: knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai" Vydūno dramų rinkinį, P. Armino-Trupinėlio kūrinių kny­ A. Venclova rašo: „Beveik visada man trūko dviejų dalykų, rašytojui gą« P. Cvirkos amžininkų atsiminimų reikalingų kaip vanduo ir oras — ra­ mybės ir laiko. Ramybės apmąstyti knygą apie jį, Įžymiųjų žmonių biografijų se­ sumanytą veikalą, laiko jį parašyti ir nušlifuoti". riją, Susidarytų ilgas sąrašas veikalų, Lietuvių rašytojų albumus: kuriuos leidžiant A. Venclova buvo a) iki 20 amž. pradžios, redakcinių komisijų narys, ir daž­ b) iki tarybinio laikotarpio, niausiai pirmininkas. Tai ne tiktai c) tarybinių rašytojų, jo amžininkų — P. Cvirkos, S. Nė­ J. Sudrabkalnio poezijos knygą, ries, L. Skabeikos, J. Tysliavos, J. Knuto Hamsuno raštus — „Klajū­ Šimkaus, bet ir mūsų literatūros kla­ sikų K. Donelaičio, A. Baranausko, ną", „Badą“, „Viktoriją" ir kt. Atskira knyga išleisti straipsnių Žemaitės, Maironio, Vaižganto bei kitų kūrybos knygos. rinkinį apie M. K. Čiurlionį." Savo erudicija, plačia visuomeni­ Kaip rodo tolimesni leidyklos dar­ ne veikla Antanas Venclova buvo bai, dauguma šių pasiūlymų buvo re­ įgijęs didelį populiarumą ir autori­ alizuoti — knygos išleistos. O kiek tetą visuomenėje, o ypač kūrybinės tokių įvairiausių pasiūlymų regulia­ riai tekdavo išgirsti bet kuria proga inteligentijos tarpe, tačiau tai jam susitikus, per laiškus, kalbantis te­ netrukdė būti paprastam, nuošir­ lefonu. Perskaitęs įdomią knygą, su­ džiam, draugiškam, o savo žinias, po­ sipažinęs su geru meno albumu, ra­ puliarumą ir autoritetą panaudoti šytojas tučtuojau skambindavo arba daugelio svarbių kultūrinio gyveni­ pats užėjęs siūlydavo: „Ar nevertėtų mo klausimų sprendimui. Kai 1959 metais buvo sumanyta ir mums ką nors tokio išleisti?" Jo pasiūlymai — tai ne abstraktūs pa- išleisti M. K. Čiurlionio geriausių samprotavimai, o gana konkretus ap­ kūrinių aplanką, leidykla paprašė galvotas leidinio, serijos arba raštų Venclovos parašyti įvadą. Ne iš kar­ planas. Ne kartą, pradėjus realizuoti to j is sutiko, visiškai pagrįstai sa­ 243

kydamas nesąs kompetentingas dai­ lės srityje, todėl negalėsiąs kvalifi­ kuotai ir išsamiai nagrinėti šio ge­ nialaus lietuvių dailininko kūrybos, dėl kurios visą laiką vyko karštos diskusijos, ginčai, buvo diametraliai priešingų vertinimų. Pavyko įtikin­ ti A. Venclovą, kad dailės mylėto­ jams M. K. Čiurlionio kūrinius pri­ statytų be jų analizės, o vien šiltu rašytojo žodžiu. Profesionalus kūry­ bos nagrinėjimas tegul lieka plačių monografijų autoriams — dailėtyrininkams. Prikalbintas A. Venclova ne tik sutiko parašyti įvadą. Kartu su mu­ mis jis važiavo į Kauno M. K. Čiur­ lionio dailės muziejų, kur drauge su dailėtyrininkais — Čiurlionio kūrybos žinovais Valerija Čiurlionyte-Karužiene, Paulium Galaune ir dailinin­ kais Jonu Kuzminskiu, Vytautu Ma­ ckevičium, Petru Stausku, Vytautu Bačėnu bei kitais atrinko paveikslus aplankui, peržiūrėjo muziejaus fon­ duose esančius visus šio dailininko kūrinius. Vėliau, kai K. Požėlos spaustuvė­ je paveikslai buvo nufotografuoti ir pagaminti jų spalvoti atspaudai, A. Venclova kartu su leidyklos darbuo­ tojais, dailininkais ir menotyrinin­ kais darė pirmąsias M. K. Čiurlionio reprodukcijų spalvines korektūras. Po keturias penkias valandas tek­ davo išbūti tvankioje spaustuvės sa­ lėje, ir dienos šviesoje, ir plieskiant prožektoriams tikslinti spalvų niu­ ansus atspauduose. Pastebėjau, kad ir spaustuvėje rašytojas ,,savas žmo­ gus", nes, būdamas Kaune, retai ka­ da aplenkdavo leidyklos gamybos skyrių, užsukdavo ir į spaustuves, 244

kuriose buvo spausdinamos jo bei kitų rašytojų knygos. Prisimenu, kaip jis džiaugėsi išėjusiu iš spaudos Čiur­ lionio kūrinių aplanku, kurio 20 tū­ kstančių egzempliorių tiražas buvo labai greitai išpirktas, o iki 1970 me­ tų leidinys tris kartus kartotas tokiu pat tiražu. Ne kartą, svarstant leidybinius „Vagos" planus, būdavo užsimena­ ma, kiad reikėtų pradėti leisti lietu­ vių liaudies meno albumų seriją. 1955 metų rudenį Dailininkų są­ jungoje buvo aptarti liaudies meno albumų leidimo principai,— aktyviai dalyvavo ir A. Venclova. Nuo 1959 metų iki pat mirties jis buvo šio daugiatomio leidinio redakcinės ko­ misijos narys. 1961 metais, kartu su profesoriu­ mi Juozu Mikėnu ir kitais komisijos nariais dalyvaudamas posėdyje, skir­ tame aptarti Pauliaus Galaunės pa­ rengtam „Lietuvių liaudies skulptū­ ros" f tomui, A. Venclova džiaugėsi, kad lietuvių liaudies talentingų me­ nininkų sukurti šedevrai bus priei­ nami daugeliui žmonių, jais galima bus pasididžiuoti ir už mūsų šalies ribų. Jis piktinosi spaudoje pasiro­ džiusia kritika, esą nepakankamai gerai atrinkti liaudies meno objek­ tai, per didelė šios serijos albumų apimtis. — Jei tie priekaištai būtų bent kiek profesionaliai motyvuoti, tada galima būtų bent jau ateityje išven­ gti trūkumų ir klaidų, bet kai ban­ doma be jokių argumentų diletantiš­ kai pamokslauti, tada belieka pasi­ kliauti kompetentingų šios srities specialistų — Galaunės, Mikėno, Čerbulėno ar Kulikauskienės ir kitų

nuomone. Popieriaus taupymui rei­ kia ieškoti kitų šaltinių. Ir juos ne­ sunkiai galima rasti,— maždaug taip kalbėjo Venclova per eilinį redak­ cinės komisijos posėdį. Venclova labai dažnai telefonu da­ lydavosi savo sumanymais, o nere­ tai, iš anksto susitaręs, ateidavo į leidyklą su įvairiais pasiūlymais. Gaila, kad nebuvo nei laiko, nei galimybių fiksuoti per tokius apsilan­ kymus aptartas problemas, bet štai keletas mano užrašuose lakoniškai užrašytų pokalbių: „1964 kovo 7. Buvo užėjęs Ven­ clova. Siūlė susipažinti su K. Malapartės „Kaput", kurią gavo iš Vy­ tauto Sirijos Giros (paliko man kny­ gą, išleistą Lenkijoj). Estai „Loomingo" bibliotekoje išleido A. Kamiu „Marą". O kaip mes? Reikėtų išleisti Georgijaus Gulijos atsiminimus, pa­ rašytus apie Dmitrijų Guliją, o Grosmano — apie Dostojevskį. Puikios biografinės knygos. Pagalvoti dėl Erenburgo atsiminimų. 1965 vasario 9. Skambino Venc­ lova, prašė priimti. Atėjo. Pirmiau­ sia dėl A. Baranausko raštų. Nėra reikalo ištisai duoti dvigubus tekstus (tekstus, rašytus lenkų kalba). Dėl šito susitaręs su Korsaku. Reikia gal­ voti apie K. Borutos raštų leidimą. Ar nevertėtų išleisti Čiurlionienės laiškus, atsiminimus apie Čiurlionį, Čiurlionio laiškus jai? Susidarytų vienas tomas. Tuo labai rūpinasi Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. 1966 rugsėjo 22. Buvo Venclova, Dėl J. Šimkaus raštų leidimo. Siūlė leisti atsiminimų knygą apie Joną Šimkų. Artimiausiam redakcinės ta­

rybos posėdyje apsvarstyti K. Bo­ rutos raštų leidimą. Sutinka būti J. Šimkaus raštų redakcinėje komisijo­ je. Išleisti naują „Tarybų Lietuvos rašytojų" leidimą. Dėti visų, gyvųjų ir mirusiųjų, biografijas, bibliografi­ jas, pasisakymus ir kt. Teiravosi, ar greit išeis Tysliavos rinktinė. 1969 m. P. Cvirkos 60-metis. Būtinai suorga­ nizuoti atsiminimų knygą apie P. Cvirką". Daug užrašų, kur tepažymėta: „bu­ vo Venclova", „skambino Venclo­ va1', „susitikau su Venclova", iš ku­ rių sunku rekonstruoti pokalbių te­ mas, bet viena aišku — svarstyti kny­ gų leidybos, lietuvių kultūrinio gy­ venimo klausimai. Iš kelionių, iš Palangos, kur gy­ vendavo vasarą, A. Venclova rašy­ davo laiškus, kuriuose, šalia „die­ nos aktualijų", vėl pateikdavo su­ manymų, pasiūlymų, projektų. 1959 m. birželio 27 laiške iš Pa­ langos rašo, kad sutinka parašyti įvadą F. Šilerio kūrinių rinktinei, o po poros savaičių ir padarysiąs tai. 1961 m. birželio 16 parašė ilgą laiš­ ką dėl T. Ševčenkos kūrinių reda­ gavimo krypties, teiraujasi, „kas girdėti apie Čiurlionį". Net atviru­ ke, rašytame 1961 m. liepos 7 iš Islandijos, nepamiršta kasdieninių reikalų, prašydamas „Draugystės" ko­ rektūras siųsti į namus, o kai grįšiąs, tuoj perskaitysiąs ir grąžinsiąs. 1969 m. liepos 24 laiške džiaugia­ si gražia Vaižganto „Pragiedrulių" knyga (A. Venclova buvo įvado au­ torius), o po to rašo: „Dabar reikia galvoti apie V. Pietario „Algimantą", 245

Vincą Kudirką. Rodos, ateis ir jų tojų rūpestingumu, o ypač sanato­ laikas." rijos vyriausios gydytojos E. Kriau1963 metų gegužės mėnesį, gydy­ čiūnaitės nuoširdumu ir atsidavimu. tojų patariamas, išvažiuoja ilsėtis į Paskui pradėjo linksmai pasakoti apie Druskininkus, į „Dainavos" sanato­ laišką, kurį uošvis Merkelis Račkau­ riją. Gegužės 18 rašytame laiške pra­ skas parašė jam lotyniškai. Reikėjo nešė, kad žada ten būti iki birželio abiem su žmona prisiminti lotynų 6, todėl savo eilėraščių rinktinės kalbą, kurios teko mokytis gimnazi­ „Žemė gera“ korektūras prašo atsių­ joje. „Ir vis tiktai laišką perskaitėme sti į Druskininkus. Netrukus sužino­ ir viską supratome!" Pirmasis blo­ jome, kad rašytoją ištiko širdies in­ gas įspūdis buvo išblaškytas. Atsis­ farktas. Po poros savaičių kartu su veikinom pralinksmėj ę,— ir Venclo­ Aleksandru Guzevičiumi vykome į va, ir aš. Birželio 30 laiške, rašytame Druskininkus aplankyti Venclovos. Venclovienės ranka, buvo džiaugia­ „Dainavos" sanatorijos kieme susiti­ masi knyga „Žemė gera": „Tai pati kome Balį Baranauską, kuris irgi čia gražiausia mano knyga". Ji patikusi gydėsi. Paklausėme, kaip Venclovos antrą kartą jį aplankiusiam A. Gureikalai. Sakė, kad visi didieji pavo­ zevičiui, Kazimierui Sideravičiui, gy­ jai praslinkę. Ėjome pas Venclovą po dytojams. vieną: pirma A. Guzevičius, o po to Į Vilnių rašytojas grįžo tik rugsė­ aš. Koridoriuje pasitiko rašytojo žmo­ jo pradžioje. Taisėsi pamažu, bet ne­ na E. Venclovienė, kuri prašė ne­ jučiom vėl įsitraukė į darbą. Tele­ varginti ligonio sunkiomis kalbomis fonu guodėsi, kad statūs laiptai į ir neprasitarti apie jo ligą. butą dabar nemaža kliūtis išeiti iš Visuomet linksmas, besišypsantis namų, bet jau lapkričio mėnesį bu­ rašytojas dabar gulėjo kažkoks pa­ vo užsukęs į leidyklą, vis dažniau blyškęs, bejėgis. Dešinė jo ranka il­ sėjosi ant pagalvės, padėtos ant lo­ pamatydavai jį gatvėje — vadinasi, vos krašto. Venclova, pamatęs mane, jau buvo beįveikiąs savo ligą, nors blankiai nusišypsojo ir pasiskundė, pavasarį bei rudenį guldavo į ligo­ kad jau įkyrėjo gulėti, tik va dar ninę, kaip jis sakydavo, „strofantineleidžiama keltis. Džiaugėsi gydy­ no kursui".

IR EIS VĖL METAI KAIP AUDRA1 A. Venclova vėl ėmė intensyviai dirbti — rašė atsiminimų trilogiją, rengė spaudai savo raštų serijos kny­ gas. Būdamas vienas iš pagrindinių Lituanistinės bibliotekos iniciatorių, jis padėjo nustatyti šios serijos leidi­ 246

mo principus, sudaryti joje numatytų išleisti kūrinių perspektyvinį planą. Štai, pavyzdžiui, 1967 metų gegužės 12 Lituanistinės bibliotekos redakci­ nės komisijos posėdyje, kuriame da­ lyvavo K. Korsakas, A. Venclova,

r.

Šarmaitis, J. Jurginis, J. Lebedys, leidyklos vadovai bei redaktoriai A. Žirgulys ir S. Sabonis, buvo apsvar­ styta S. Stanevičiaus raštų leidimas, V. Kudirkos, A. Baranausko, J. Ba­ sanavičiaus, V. Ažukalnio raštų pro­ spektas, o perspektyviniame plane numatyta išleisti: 1968 m.: V. Ažukalnio raštus. J. Basanavičiaus raštus. 1969 m.: A. Baranausko raštus. Bychovco kroniką. Tolesniais metais: J. Lasickio. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikš­ čionių dievus. A. Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją". S. Daukanto raštus. M. Valančiaus raštus. V. Pietario raštus ir t. t. Daugelis minėtų knygų jau seno­ kai išleistos, ir jų skaitytojai turbūt nė nepagalvoja, kiek čia įdėta ne­ paprastai kruopštaus parengiamo­ jo darbo. A. Venclova puikiai žinojo tokio darbo „skonį". Knygų sudary­ mo, redagavimo principai, rašybos klausimai, įvadai, mokslinis apara­ tas — tai ilgo atidaus darbo, kole­ ktyvinio svarstymo rezultatas. A. Venclova ateidavo į posėdžius gerai išstudijavęs aptariamąjį objektą, tu­ rėjo aiškią, tvirtą nuomonę, mokėjo ją pagrįsti, o kai reikėdavo — ir ap­ ginti. Jis įdėmiai klausydavosi kitų nuomonės, šaltai pasverdavo patei­ kiamus kontrargumentus ir, įsitiki­

nęs, kad jie pagrįsti, paklusdavo jų logikai. Būdamas Rašytojų sąjungos pirmi­ ninku, TSRS ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, LTSR taikos komi­ teto pirmininku, TSRS valstybinių premijų komiteto nariu, A. Venclova gaudavo daugybę laiškų. Nemaža jų -— knygų leidybos, vertimų spau­ dos kokybės bei kitokiais klausimais. Šiuos laiškus jis persiųsdavo mums, o paskui nepamiršdavo pasiteirauti, kaip ten tos viename ar kitame laiške keliamos problemos. 1958 metų pa­ baigoje parodė man laišką, gautą savo vardu, kuriame gana užgauliu tonu ir daugiausia nepagrįstai rašy­ tojai buvo kaltinami gyvenimo ne­ pažinimu, išpuikimu, girtuokliavimu bei kitais „griekais". Po keleto dienų A. Venclova atnešė man atsakymo nuorašą. Keturiuose mašinraščio pu­ slapiuose jis kantriai ir mandagiai aiškino daugelį laiške iškeltų daly­ kų, nurodydamas, kad „literatūrinę kūrybą, turėdamas jau nebe vienus metus praktikos, aš laikau ne leng­ vesne už bet kurios kitos intelektua­ linės srities profesijos darbą. Kas tuo abejoja, gali pamėginti būti ra­ šytoju—-durys į literatūrą, taigi ir į tariamuosius didelius atlyginimus niekam neuždarytos." Į oponento priekaištą, kad „skaitytojams bus nau­ dingiau, jei rašytojai mažiau gast­ roliuos po Lietuvą, o daugiau stu­ dijuos tai, kas tiesiog reikalinga kaip medžiaga jų kūrybai, ir daugiau ra­ šys", atsakė: „ne visada ir skaityto­ jas teisus. Sakysime, kartais jam ge­ riau patinka tuščias nuotykių roma­ nas negu „Karas ir taika" ir t. t., ir t. t. O laišką užbaigia: „Taigi Jūsų 247

laiške yra teisingų ir naudingų pas­ tabų, kurias mes priimame, bet yra ir neapgalvotų, nepagrįstų tvirtini­ mų, kurių priimti negalime". Kiek tokių laiškų su pagrįstomis ir nepa­ grįstomis pretenzijomis, priekaištais ir prašymais gaudavo rašytojas,— ir atsakydavo į juos! Kiek jaunų ir vyresnių rašytojų bei kitų kultūros darbuotojų kreipdavosi į Venclovą patarimo, paramos, pagalbos! Vie­ name savo laiške iš Palangos A. Ven­ clova rašė: ,,Čia dabar vieši Grušas, Avyžius, Dovydaitis, Bubnys, rodos, Kašauskas... Susitinkame retokai, nors mūsų namelyje svečių netrūksta.

Ypač ėmė lankyti Palangos jaunieji literatai, kurie iš manęs gauna aų. tografų ar knygų ir tuo labai paten­ kinti“. Prisimenu, ne sykį rašytojas yra prašęs mane pagloboti kokį nors jauną dailininką ar savamokslį me­ nininką, pasidomėti meno miniatiū­ rų kolekcionieriumi, savamoksliu me­ dalių graviruotoju ir pan. „Aš ne­ labai ką tuose reikaluose nusima­ nau,— sakydavo,— o pas jus ten yra visų rūšių specialistų. Gal žmonėms galima ką nors patarti ar kaip nors padėti." Kiek galėdavom — padėdavom, kaip išmanydavom, patardavom.

DEJA, DEJA, PRAEINA DIENOS, METAI' Per ilgus bendradarbiavimo metus nemaža laiko su rašytoju praleidom nedarbo aplinkoje: visokiuose subu­ vimuose, jubiliejiniuose ir kitokiuo­ se baliuose, oficialiuose priėmimuo­ se. Jis žavėdavo ir užkrėsdavo savo linksmumu, sąmoju. Anekdotus ber­ davo lyg iš gausybės rago. Puikiai mokėdamas pamėgdžioti įvairių kar­ tų rašytojų kalbą, gestus, jis pasako­ davo tikrus atsitikimus iš savo dar­ bo Klaipėdoje, Švietimo ministerijo­ je, Rašytojų sąjungoje. Besiklausan­ tieji imdavo kvatotis. Iki ašarų pri­ sijuokdavau iš jo anekdoto apie tai, kaip Rašytojų sąjungoje buvo svars­ tomas vieno rašytojo romanas „Vi­ štos meilė". Arba iš pasakojimo, kaip pas jį į Švietimo liaudies komisaria­ tą įsiveržė būrys žaliūkų ir savo kal­ bą pradėjo: „Draugo Stalino Kons­ titucija..." Pasirodė, tai buvo daili­ 248

ninko Stepo Žuko suburti neva nau­ jai steigiamo teatro žmonės, kuriuos jis pasiuntė pas A. Venclovą išrei­ kalauti „artistų" atlyginimo, nes Ste­ pas Žukas, „kurdamas" naują teatrą, su nieku nebuvo pasitaręs, suderi­ nęs ir, savaime suprantama, neturė­ jo jokių lėšų atlyginimams. Kartą besiklausydamas A. Venclovos juo­ kingų istorijų, pasakiau, kad reikė­ tų jas užrašyti į magnetofono juos­ telę. Rašytojas suabejojo, ar verta, ar būtų įdomu, mat kiekvieną kartą jis naujai improvizuojąs. 1965 m. sausio 5 susirinkom pas Kazį Borutą paminėti jo šešiasdešim­ tmečio. Borutą porai dienų išleido iš ligoninės. Visi žinojom apie sunkią jo sveikatos būklę, bet pats jis bu­ vo linksmas, judrus. Ir A. Venclo­ va visa vakarą lirksmino mus savo pasakojimais, arekdotais, prisimini-

ruais, nors ir pats negalėjo pasigirti sveikata — nuo infarkto tebuvo pra­ ėję pusantrų metų. Daugelis žmonių, tepažinojusių A. Venclovą iš toliau, neretai kalbė­ davo apie jo išdidumą, išpuikimą, šykštumą. Nežinau, ar atsirastų kas nors iš arčiau pažinojusių rašytoją, kuris tai galėtų patvirtinti. Koks rū­ pestingas, linksmas, atidus ir vaišin­ gas šeimininkas jis buvo priiminė­ damas svečius namuose. Mažytis, jaukus namelis Palangoje, kur A. Venclova beveik dvidešimt metų gy­ vendavo vasarą, visuomet buvo gau­ siai lankomas rašytojų, dailininkų, kompozitorių ir kitų kultūros dar­ buotojų. Jau tiksliai neprisimenu, be­ rods 1963 metų vasarą, viešėdamas Palangoje pas įžymųjį lenkų rašyto­ ją Leoną Kručkovskį, kuris ilsėjosi mūsų pajūryje, paklausiau, kaip jam patinka Palanga, kaip jis čia leidžia laiką. Pagyręs Palangos kopas, jū ­ rą, ramybę, Leonas Kručkovskis kal­ bėjo: — Nesitikėjau, kad čia sutiksiu savo seną pažįstamą, lietuvių rašy­ toją A. Venclovą, su kuriuo susipa­ žinau Taikos kongrese Vroclave. Da­ bar su žmona ir sūnumi maloniai praleidome laiką jo viloje. Kitą sykį, aplankęs A. Venclovą Palangoje, radau pas jį žinomą ru­ sų literatūros kritiką, nuoširdų lie­ tuvių literatūros tyrinėtoją Korne­ lijų Zelinskį, baleto artistę Aliodiją Ruzgaitę ir dar kažką, jau nebepri­ simenu. Kokie turiningi ir linksmi pokalbiai vyko prie gero vyno sti­ klo, prie kvapnios kavos puodelio. Besiklausant A. Venclovos kelionių

įspūdžių, pasakojimų apie susitiki­ mus su įdomiausiais žmonėmis greit prabėgdavo laikas. 1962 metais mudu su pačia kartu su Venclovais ir A. Guzevičiumi su dukra Rūtele važiavome iš Palangos į Kaliningradą „seniai išblėsusių pė­ dsakų ieškoti", kaip sakė A. Guzevičius. A. Venclova visą kelią bėrė įvairiausias istorijas, nutikimus. Kar­ tais taip įsismagindavo, kad santū­ rusis Guzevičius paprašydavo neuž­ miršti, kad mašinoje vaikas... Kali­ ningradas dar nebuvo užsigydęs ka­ ro žaizdų. Nuvykome prie pilies griuvėsių, prie Kanto kapo. Rūtelės pageidavimu aplankėme dar menkai teatkurtą zoologijos sodą. Restorane papietauti nepavyko — neįsileido, nes mūsų moterys buvo „nepadoriai" ap­ sirengusios — kelnėtos. Grįžtant at­ gal pylė baisi liūtis, o Venclova vis pasakojo visokius nutikimus iš tų laikų, kai mokytojavo Klaipėdoje. Kitą sykį, ar ne 1965 metais, bu­ vau keletui dienų nuvykęs į Palangą. Su vertėju Juozu Urbšiu vaikštinė­ dami pajūryje, susitikom A. Venc­ lovą. Jis pasiūlė nuvažiuoti į Nidą, aplankyti kopas, Tomo Mano name­ lį. Kitą dieną kartu su A. Venclova ir E. Vencloviene grožėjomės Nerin­ ga, Nidos kopomis. Ilgiau sustojome prie Tomo Mano namelio. Pasakojau jam, kad Leonas Stepanauskas, gy­ venantis Berlyne, keletą kartų Švei­ carijoje aplankė Tomo Mano našlę, yra sukaupęs nemaža medžiagos ir ne kartą laiškuose bei susitikęs mi­ nėjo ketinąs parašyti knygą apie To­ mo Mano ryšius su Lietuva, jo va­ saras Nidoje. A. Venclova pasakė, 2 49

kad susirašinėjąs su L. Stepanausku ir pats jį paskatinęs susidomėti To­ mo Mano lietuviškąja problematika. Prie Tomo Mano namelio pasiro­ dęs miškininkas pasakojo, kaip sun­

ku Neringoje auginti mišką, dejavo dėl vis didėjančio turistų srauto, pa­ lapinių, na ir, žinoma, gaisrų. Grįžtant atgal man pasirodė, kad Venclova be ūpo, pavargęs.

KAI ŽVAIGŽDĖS BUS SUŽIBĘ, IŠEISIU A 5 TENAI, KUR NUOSTABIA RAMYBE MANE SUTIKS KALNAI

A. Venclova nemėgo kalbėti apie savo sveikatą, bet jo laiškuose iš Pa­ langos vis dažniau ir dažniau buvo rašoma apie blogus orus, o ypač apie vėjus, kurių Palangoje netrū­ ksta. Puikiai supratau, ką reiškė ši­ tie jo nusiskundimai, širdies ligoniai blogą orą labai sunkiai pakelia. A. Venclova jautriai reaguodavo į savo kolegų ir pažįstamų ligas ar kitokias negandas. Labai sielojosi dėl savo bendražygių Jono Šimkaus ir Kazio Borutos mirties. Susijaudinęs kalbėjo, koks didžiulis nuostolis lie­ tuvių poezijai jaunų ir talentingų po­ etų Kosto Kubilinsko ir Vlado Mo­ zūriūno mirtis. Kai 1964 m. Giruliuo­ se paskendo „Vagos" redaktorius Le­ onardas Lenkauskas, Venclova iš Pa­ langos parašė užjaučiamą laišką. „Dabar aš nepaprastai jautriai per­ gyvenu savo artimųjų draugų nete­ kimą",— rašė A. Venclova viename laiške. „Kaip gaila Albino Morkaus. Aš buvau pirmas, kuris perskaitė jo „Baltojo miestelio" rankraštį. Prisi­ menate, rekomendavau jį išleisti",— rašė man 1967 metų vasarą į Drus­ 250

kininkus. Mirus A. Gudaičiui-Guzevičiui, kitą dieną paskambinau Ven­ clovai. Atsiliepė žmona, kuri pasa­ kė, kad Antanas labai verkęs suži­ nojęs apie Aleksandro mirtį. Dabar išėjęs pasivaikščioti. 1969 metų lie­ pos 13 laiške iš Palangos A. Venc­ lova rašė: „Turbūt girdėjote, kad Palangoje mirė armėnų rašytojas G. Mahari, o Jerevane — Nairi Zarianas. Nesiseka ne tiktai mums, ir tai labai liūdna. Tai geri draugai ir pui­ kūs rašytojai". 1970 metų vasarą, mirus Jurgiui Lebedžiui, A. Venclo­ va rašė iš Palangos: „Baisiai gaila Lebedžio — geriausio mūsų senosios literatūros žinovo..." Prisimenu, po Juozo Banaičio lai­ dotuvių vakare vyko kažkokia tele­ vizijos laida iš Respublikinės biblio­ tekos, kurioje turėjau dalyvauti. Šio­ je laidoje A. Venclova susijaudinęs ir pakiliai perskaitė J. Banaičiui skir­ tą eilėraštį „Troškimas": Aš nežinau, ar lemta man ilgai Žiūrėti į laukų bekraščių grožį, Sekt planetas, keliaujančias padange.

Aš nežinau... Tačiau visa širdim Geidžiu, kad ir tada, kai nebebus jĄanęs, čionai šlamėtų sodų medžiai. Kad krykštautų vaikai... Kad nuostabi Mūs motinų kalba plačiai skambėtų Aš noriu, kad į ateitį nueitų Mūs skambios dainos, mūsų meilės žodžiai Gyvenimui, tėvynei ir draugams, Ir sunkioje kovoj laimėtai laisvei. Visoms tautoms, mūs sesėms ir bičiulėms, Alsuok, gyvenime! Alsuok, klestėk! Mes čia ateinam ir išeinam vėl Drauge ir šeimininkai, ir svečiai, O tu banguoji amžinas ir gyvas, Lyg saulės spinduliuo janti srovė Ir mūs esmė nemiršta tavyje, Ir tu neši mus lyg galinga upė Į ateitį, į amžinybės tolį... Visi, dalyvavę laidoje, buvome sujaudinti. Pasibaigus laidai, priėjęs prie Venclovos sveikinau su puikiu kūriniu. —• Mane baisiai sukrėtė Banaičio mirtis. Šįryt buvo labai liūdna ir sė­ dęs prie stalo parašiau šį eilėraštį. Be žodžių išėjome iš bibliotekos ir atsisveikinom. 1969 metų birželyje išvažiavau pu­ smečiui į Kulautuvos tuberkuliozinę sanatoriją. Nemažai susirašinėjome. Apie savo sveikatą A. Venclova nie­ ko neužsimindavo. Vis klausė, kaip aš,— ir laiškuose, ir sutikęs ką nors iš mano artimųjų. Džiaugėsi sukūręs nemažą pluoštą eilėraščių, kurie suda­ rysią naujo rinkinio pagrindą. Tik retkarčiais parašydavo apie blogą orą

ir įkyrėjusius vėjus. Vis dažniau gul­ davo ligoninėn „pasiremontuoti". 1970 metų laiškuose iš Palangos A. Venclova jau pradėjo skųstis šir­ dimi, Bet labai nudžiugau, kai lie­ pos 11 laiške A. Venclova pranešė: „Aš Palangoj jau 20 dienų. Bent mėnesį gydytojai įsakė nieko nedir­ bti. 20 dienų jų klausiau — perskai­ čiau tik keletą knygų ir su Griciumi, Būtėnu ir Tomu atlikau nuostabią (tikra to žodžio prasme) kelionę per Žemaitiją. Aplankiau Žemaičių bo­ tanikos sodą (apie jį rašė Baltušis, kuris šiuo metu čia), akmenų muzie­ jų Mosėdyje, Lazdynų Pelėdos, L. Skabeikos, Šatrijos Raganos gyventas vietas, Daukanto, Valančiaus gimtuo­ sius kaimus ir daug ką kitą". Apie šią kelionę su visom smulk­ menom labai vaizdingai papasakojo iš Palangos sugrįžęs Augustinas Gri­ cius. Tame pat laiške A. Venclova rašė: „Mano sveikata pusė bėdos, bet šir­ dis neleidžia užmiršti apie tai, kad ji yra. Nori nenori — dažnai tenka imti nitrogliceriną. Visa tai, aišku, nuotaikos netaiso". Rugpjūčio 1 laiške skundžiasi, kad „širdis mane staiga paguldė savai­ tei į lovą. Dabar galiu keltis, o po trejeto dienų tikiuos atnaujinti dar­ bą prie „Vakarinės žvaigždės11,,. Pas mane vaikščioja tik gydytojai, fel­ čeriai ir kiti panašūs geri žmonės, nors anksčiau netrūko ir draugų". Sugrįžęs iš Palangos, užsukdavo į leidyklą, neretai susitikdavau vaikš­ čiojantį gatvėje. Sykį užėjęs pasis­ kundė sveikata. Nežinodamas, kaip paguosti, pasakiau, kad jis gana ge­ rai atrodąs. A. Venclova šyptelėjęs 251

taria: „Žinote, sako, kartais ir lavo­ pasikalbėjome. Atrodė pailsėjęs, ap. nai gerai atrodo". Pasijutau, lyg bū­ rimęs. Apie balandžio pabaigą Zig. čiau užgavęs rašytoją. Po kurio lai­ muntas Stoberskis iš Varšuvos at­ ko vaikščiojome Lenino prospektu siuntė jo sudarytą ir PIW'o gražiai tarp „Vagos" ir Žvėryno tilto. Jis išleistą lietuvių poezijos rinktinę. Nu. ėjo kažkaip sunkiai, vis sustodavom. nešiau ją į ligoninę parodyti Anta­ Ėmiau kalbėti, kad tokie vėlyvo ru­ nui Venclovai. Prašė knygą palikti. dens orai blogai veikia sveikatą ir Man atrodė, kad nuo praėjusio kar­ nuotaiką. Ateis pavasaris, praskaid- to jis beveik nepasikeitęs. Tada aš rės oras, pasitaisys sveikata ir nuo­ paskutinį kartą kalbėjausi su Anta­ taika. Ir staiga Venclova: „Velniai nu Venclova. „Durys į literatūrą niekam neuž­ žino, kaip čia dar bus iki pavasario". Kažkokia negera nuojauta nusmelkė. darytos",— rašė viename savo laiš­ Vasario mėnesį A. Venclova at­ ke A. Venclova, tačiau ne kiekvie­ siuntė tik ką išėjusią „Vakarinę nas, atėjęs į literatūrą, palieka to­ žvaigždę" su dedikacija, pažymėta kius gilius pėdsakus savo tautos kul­ vasario 5. Po kurio laiko sužinojau, tūroje, kokius paliko Antanas Ven­ kad Venclova ligoninėje. Aplankiau, clova.

Janis Sudrabkalnis LIAUDIES TARNYBOJE Lietuvių literatūra turtinga stip­ riais talentais, joje mirguliuoja vi­ sos vaivorykštės ir spektro spalvos. Su ypatinga meile artimoj broliškoj Latvijoj kalbama apie Antaną Ven­ clovą. Kaipgi šitaip — prisimename „Trečią frontą“, antifašistinę veiklą, turėjusius šalininkų ir Latvijos jauni­ mo tarpe,— ir staiga jis jau šešias­ dešimtmetis! Taip, laikas lėkte lekia į prieki. Ir Antanas Venclova niekad neleido jo veltui. Didelis talentas ir triūsas apvainikuotas lietuvių liau­ dies meile ir pripažinimu — Antanui Venclovai suteiktas respublikos liau­ dies rašytojo vardas, o jo knygos 252

žinomos toli už respublikos ir Tary­ bų Sąjungos ribų. Neseniai susidomėjęs perskaičiau Antano Venclovos romaną „Draugys­ tė", pasirodžiusį prieš trisdešimtį me­ tų ir neseniai pakartotinai išleistą Maskvoje. Įvykiai, aprašomi roma­ ne, pavaizduoti įtikinamai ir meniš­ kai, jame pasakojama apie tai, kaip lietuvių liaudis veržėsi į laisvę. Jau seniai mane traukė Antano Venclo­ vos poezija. Ji realistiška pačia pla­ čiausia šio žodžio prasme, ji dažnai pilna vidinio patoso, joje kartais pa­ matai romantizmo atšvaitų. Eilėraš­ čiuose prie grynai emocinės lyrikos

šliejasi humoras ir satyra, filosofinė mintis, gilūs apmąstymai. Poetas — lietuvis ligi kaulų smegenų, tačiau jo poezijoje skamba plačios internacio­ nalinės gaidos. Atrodytų, rizikinga mūsų dienomis mėginti apdainuoti Italiją, čia pat iškyla Gėtės eilė­ raščiai ir proza, Aleksandras Blo­ kas, Ivanas Buninas, tačiau Antano Venclovos itališkieji eilėraščiai su Gėtės epigrafu įtaigūs ir šiandieniš­ ki. Įžvalgi poeto akis pastebėjo vis­ ką— ir praeities spindėjimą, ir da­ barties skurdą, ir puikius italų liau­ dies bruožus. Mes perskaitome rinki­ nį neatsitraukdami — kaip išgeriama puikaus vyno taurė,— ir poezija, aš­ tri ir švelni, svaigina mus, ir mes dar kartą skaitome. Liūdesys ir džiau­ gsmas, kančia ir susižavėjimas, ro­ mantika užvaldo mus, mes tampame turtingesni, pažinę Dantės ir Tolja­ čio šalį. Draugystė su žemės rutuliu išplau­ kia ir išauga iš Tarybų Sąjungos tau­ tų draugystės. Neatsitiktinai Niko­ lajus Tichonovas, poetas, prozininkas, publicistas, nepailstantis kovotojas už taiką, yra A. Venclovos eilėraš­ čių rinkinio, išėjusio rusų kalba, re­ daktorius. Jis taip pat išvertė ne­ maža lietuvių poeto eilėraščių, skir­ tų Gruzijai. Per šį rinkinį ir dauge­ lis latvių skaitytojų pirmą kartą su­ sipažino su Antano Venclovos poe­ zija, daug jo kūrinių skaitome lat­ viškai, o kai kas iš mūsų — ir lietu­ viškai. ...Maskvoje, Vorovskio gatvėje, LTSR nuolatinės atstovybės namuo­

se, Didžiojo Tėvynės karo metais ne kartą esu susitikęs su Antanu Venc­ lova. Aukštas, tiesus, jis pasirodyda­ vo dažniausiai su Petru Cvirka ir Kostu Korsaku. Visad jie rasdavo lai­ ko pasikalbėti su latviu, o geri žo­ džiai man, kartais kankinamam vie­ nišumo ir nostalgijos, būdavo tada brangesni už auksą, beveik tokie pat brangūs kaip duona ir cukrus. Ne, kur kas brangesni! Cvirka taip an­ ksti pasitraukė iš mūsų tarpo, ir graudu apie tai galvoti. Venclovą ir Korsaką ir šiandien glaudūs ryšiai sieja su Latvija. Tuoj po karo mes susitikome Baku per Nizami iškilmes, ir A. Fadejevas su A. Venclova ten man draugiškai padėjo, pasakydami šeimininkams vietoj manęs — sumi­ šusio ir mikčiojančio — mano mintis ir žodžius. Man brangūs Antano Ven­ clovos laiškai, jo knygos, kaip bran­ gi ir būtina man ir visiems mums, latviams, draugystė su lietuvių tau­ ta. Žmogus, apdovanotas nuostabiu po­ eto talentu, mūsų dienomis turi būti pirmosiose linijose, pačioje liepsno­ je, kurioje gimė ir klesti naujas lai­ svas gyvenimas. Šiam gyvenimui rei­ kia gynėjų ir kovotojų. Antanas Venclova, ištikimas tarybinio patrio­ tizmo, internacionalizmo ir humaniz­ mo principams, kaip tik ir stovi tose pirmosiose linijose. Ir gyvenimas pui­ kus, kai jis visas atiduotas kūrybos liepsnai, svajonėms ir troškimams, liaudies siekiams. Sveikiname, apkabiname Jus, bran­ gu s broli ir kaimyne! 25 3

Lili Promet Ralfas Parve TOKĮ JĮ MES PAŽINOJOME Pirmiausia apie tai, kada Antano Venclovos vardas pasiekė estų skai­ tytojus. Galbūt viskas prasidėjo nuo naujosios lietuvių literatūros apžval­ gos progresyvių tradicijų žurnale „Looming", kuris, būdamas Estijos rašytojų sąjungos organu, iki šiolei vadinamas tuo pačiu vardu. Šiame leidinyje prieš keturiasdešimt penke­ rius metus pasirodė literatūros kriti­ ko Bernhardo Lindės straipsnis „Šian­ dieninė lietuvių literatūra", kur jis, kalbėdamas apie „Trečią frontą", tarp šios grupuotės talentingiausių autorių nurodė ir Antaną Venclovą. Yra jo vardas ir 1935 m. išėjusios „Estijos enciklopedijos" V tomo strai­ psnyje „Lietuvių literatūra". O 1937 metų balandžio mėnesio „Loomingo“ numeryje Kostas Korsakas savo strai­ psnyje „Visuomeniniai motyvai nau­ jojoje lietuvių literatūroje" ilgiau apsistojo prie A. Venclovos romano „Draugystė". Po trejų metų, po posūkių vasa­ ros, vėlei žurnale „Looming" dedama išsami ligtolinio A. Venclovos lite­ ratūrinio kelio apžvalga, vardinama ir apibūdinama jo poetinė ir prozinė kūryba nuo pirmojo rinkinio „Su­ temų skersgatviuos" iki novelių kny­ gos „Naktis“. Bet tiesioginis estų skaitytojų są­ lytis su A. Venclovos kūryba mūsų gimtąja kalba įvyko 1944 m. vasa­ rą Leningrade išėjusio estų literatū­ 254

ros almanacho „Karo ragas" pusla­ piuose. Penktajame numeryje pub­ likuotas A. Venclovos lyrinis ir pa­ triotinis eilėraštis „Tėviškei ir my­ limai", išverstas O. Urgarto. Kada prasidėjo mūsų asmeninė pa­ žintis su A. Venclova? Vienas iš mūsų susitiko jį Maskvoje 1950 m. pradžioje vykusiame Rašytojų sąjun­ gos plenume. Estų literatūriniame gyvenime tai buvo sudėtingas ir prieštaringas lai­ kas, ir Antanas Venclova atidžiai ir rūpestingai pažiūrėjo į mūsų proble­ mas, tuo labiau kad mūsų rašytojų tarpe jis nuo seno turėjo bičiulių. Pirmojo susitikimo su A. Venclo­ va įspūdis: įdomus žmogus. Labai nuoširdus. 1953 m. rugsėjyje buvo organizuo­ ta nemaža estų rašytojų ekskursija į Lietuvą. Per savaitės viešnagę at­ siradęs draugiškumas ligi šiolei ne­ pamirštas. Bėgo džiugios dienos A. Vienuolio, T. Tilvyčio, J. Šimkaus, V. Valsiūnienės, V. Mozūriūno, E. Mieželaičio, M. Sluckio, A. Griciaus, E. Matuzevičiaus, V. Reimerio ir dau­ gelio kitų rašytojų draugijoje. Įvy­ ko dviejų kraštų rašytojų bendri pa­ sirodymai Vilniaus universitete, vi­ durinėse mokyklose ir įmonėse, iš­ vykos į puikų ežerų kraštą. Kaip tik tomis dienomis labiau suartėjome su Antanu Venclova. Per susitikimą Rašytojų sąjungoje,

Pokalbis jį įkvėpė ir uždegė, ypač pažintinėse kelionėse po Vilnių ir Trakus, bendrose vakarienėse atrodė kai būdavo nagrinėjamos problemos, jis solidus ir impozantiškas. Visai esančios jam prie širdies. Jis nebuvo agresyvus pašnekovas, kuriam rūpi kitoks — namų aplinkoje. Debora Varandi, Juhanas Šmulis tik sava pozicija, nei toks, kuris ki­ bei mes buvome pakviesti pas Venc­ tam neleidžia burnos praverti. Jis bu­ lovas pietų. Ten radome dar ir Mo­ vo dėmesingas įdomus klausytojas ir ne iš tų, kurie įsitikinę, jog viską zūriūnus. Gamtinės aplinkos sąlygotas pako­ žino ir viską išmano. Jo įsitikinimai pinės architektūros namas Petro Cvir­ buvo aiškiai susiformavę ir tvirti as­ kos gatvėje mus sužavėjo. Tylūs kam­ meninės patirties dėka. bariai, daug šviesos, švaros blizge­ Jis ne kartą buvojo užsienyje ir sys, daug knygų, meno,— jaukūs ir pasakojo apie tenykštį gyvenimą, li­ elegantiški namai. Nereikia bijotis teratūrą ir meną daug įdomaus ir in­ šių žodžių. Grubus žmogus gali ap­ formatyvaus,— tai, kas ne visada pa­ statyti savo būstą labai turtingai, ta­ tenka į spaudą. čiau dvasingumo ir elegancijos at­ Prasidėjo kalba apie Johaną Semmosferos jis niekad nesukurs. Mes perį ir jo gyvenimo kelią, kuris ne­ įvertinome Elizos Venclovienės sko­ buvo ramus. Venclovai ne viskas nį— juk namai didžia dalimi yra buvo aišku, kas mums bekalbant sa­ moters kūryba, namai iš tikrųjų at­ vaime prasiverždavo. spindi jos esmę. Antanas Venclova norėjo mums Per pietus buvo linksma. Į Juhano šios viešnagės atminimui ką nors pa­ Šmulio juokavimus Antanas Venc­ dovanoti. Jis apėjo namus, ieškojo lova atsakė lietuviškais pokštais. suvenyrų. Mes iš visų jėgų protes­ Mums pasiūlė puikų kepsnį su ma­ žais baravykais. Antanas Venclova tavome, kai jis bandė vos ne prie­ gražiausiomis pasaulio moterimis lai­ varta išdovanoti gražiausius savo kė lenkes, o skaniausių valgių ga­ namų meninius darbus. Pagaliau patys išsirinkome kerami­ mintoja — savo šeimininkę. Po pokalbio užstalėje pašnekesys nę sėdinčio vaiko figūrėlę, kuri ne­ vis rimtėjo. Aišku, šnekėjome apie buvo itin išraiškinga, tačiau mums literatūrą, jos tikslus bei ypatumus. ji — labai brangus prisiminimas. Atsakydamas į padėkos žodžius, Galėjai tik stebėtis Venclovos rusų ir prancūzų literatūrų pažinimu bei eru­ kuriuos pasiuntėme sugrįžę namo, Venclova parašė: dicija. „10.X.1953. Mano žmona (žinoma, ir aš) negali pamiršti šių, greit prabė­ gusių valandų, kurias Jūs ir Lili, o taip pat Šmulis su žmona praleidote mūsų mažame name. Tikimės, jog ateinančiais me^ tais pamatysime Jus abu su Lili pas mus — juk jūs norėjote patyrinėti Jūsų rašytojo Alės periodą, praleistą Vilniuje, ir pa­ geidavote atvykti čia ilgesniam laikui. 255

< ...> Visi mano draugai dažnai mena naujuosius estų bičiulius. Esu įsitikinęs, kad mūsų pažintis taps šilta ilgalaike draugyste mūsų literatūros garsui ir mūsų tautų labui." Mūsų kūrybinė kelionė neįvyko, tačiau susitikome Antaną Venclovą Taline. Tų pačių 1953 metų gruo­ dyje Estijoje minėjome savo na­ cionalinės literatūros pagrindėjo F. R. Kroicvaldo 150-ąsias gimimo me­ tines. Iš Lietuvos į jubiliejų atvyko Antanas Venclova ir Eduardas Mie­ želaitis, kuriuos džiugu buvo priimti savo namuose. Kaip liudija įrašas

svečių knygoje, tai įvyko gruodžio 29 dieną. Savo įspūdžius apie Kroicvaldo iškilmes A. Venclova vėliau paskelbė „Tiesoje". Mūsų susitikimai daugiausia siedavosi su iškilmėmis, o mūsų susira­ šinėjimas buvo dalykiškas: pasako­ jimas apie kitus ir save, daugiausia rašyta apie literatūrą. 1960 m. gruodžio 26 laiške:

„Paskutiniaisiais metais nemažai padirbėjau. Išleidau lit. kri­ tikos knygą (apie 700 psl.) „Laikas ir rašytojai" ir romaną, kurį Jūs turite < ...> . Ir nemažai rašiau laikraščiuose, nors tai man įgriso iki kaklo. Naujaisiais metais norėčiau prisėsti prie nau­ jo romano, apie kurį jau seniai galvojau." 1963 m. lapkričio 29 laiške A. Venclova rašė, kad mūsų bendrai parašytą knygą „Susitikimas su Mariana"

paėmęs į rankas po penkių mėnesių, praleistų toliau nuo Vilniaus,

„Ta priežastis buvo sunki liga — miokardo infarktas. Dabar jaučiuosi geriau ir tikiuosi sėsti prie darbo." 1967 metų pavasarį gavome pašto atviruką su K. Sklėriaus paveikslo

„Senas estas" reprodukcija:

„Brangus Ralfai! Siunčiu Tau „Senąjį estą", linkiu Tau niekad nesenti ir jau­ stis jaunam ir žvaliam". O, kad taip būtų! Tačiau laikas Mūsų susirašinėjimas prasidėjo bėga greitai, niekas neišlieka ir žilas, 1953 metais ir tęsėsi iki paskutiniųjų ir žvalus. Gyvenime visi nešame na­ rašytojo gyvenimo metų. Kartais tai štą pagal savo išgales. būdavo kelių eilučių sveikinimo at­ Kuo didesnė kūrybinė įtampa, dau­ virukai, tačiau nuolat jausdavom, kad giau pareigų, redagavimo, rūpesčių, mus sieja ryšys: bičiuliai, galvojame tuo trumpesnės laiškų eilutės. apie jus. 256

Valentinas Bycko KAIP BROLIS ARTIMAS Su Antanu Venclova per ilgus pa­ jos milžino Pavelo Tyčinos bute. Ti­ žinties metus susitikdavau nelabai kslios datos ir metų dabar jau nega­ dažnai, dėl to dabar nuoširdžiai gai­ liu prisiminti. Žinau tik, kad tai įvy­ liuosi. Pirmiausia tai buvo nuosta­ ko netrukus po 1950 metų, kada Uk­ bus žmogus: nuoširdus, jautrus, ati­ rainoje buvo rengiamas A. Venc­ dus. Su juo bešnekant valanda pra­ lovos rinkinys, o jo eilėraščių ver­ lėkdavo kaip akimirka, tačiau kaip timus redagavo P. Tyčina. ši valanda praturtindavo tavo sielą, Pavelas Grigorjevičius sutiko ma­ tavo atmintį! Jo eilėraščius buvau ne įspėdamas, kad laukiąs A. Ven­ skaitęs ir vertęs juos į gimtąją uk­ clovos. „Aš manau,— tarė jis,— kad rainiečių kalbą daug anksčiau, negu tai jums kaip tik pravers, nes ir jūs mudu susipažinome. Juose nesunkiai esate vienas iš jo poezijos vertėjų.“ pajusdavau tik šiam poetui būdingą Iš tiesų taip ir buvo. Kai į kambarį intonaciją — gilaus įsitikinimo kiek­ įžengė iš pažiūros kuklus, bet orios vienu parašytu savo žodžiu intona­ išvaizdos Antanas Venclova, šeimi­ ciją, svarią, gyvenimą teigiančią in­ ninkas pakilo jo sutikti. Aš irgi jam tonaciją — kiekviena eilute, netgi įkandin. Po įprasto pasisveikinimo ir kiekvienu kablelių. Net ir tada, kai supažindinimo Antanas Venclova stai­ jo eilėraščiai patekdavo į bendrą ga man pasakė: „Aš įsivaizdavau, rinkinį, sudarytą pagal tematinį ar kad jūs vyresnis". Tada buvau ma­ žanrinį principą, ir daugelio autorių žai žinomas ir pas mus, Ukrainoje. eilėraščiai būdavo panašūs, vis dėlto Apie tai, kad kas nors mane pažino­ A. Venclovos eilės išlikdavo savitos tų Lietuvoje, ir svajoti negalėjau. ir „dainuodavo" nepakartojamu mąs­ Tačiau kai A. Venclova ėmė konkre­ tytojo ir išminčiaus balsu, buvo at­ čiai šnekėti apie mano eilėraščius pažįstamos iš apgalvoto, tikslaus (būtent apie manuosius, o ne apie jo, epiteto ir daugiareikšmės asociaty­ kuriuos buvau išvertęs), suglumau. vios metaforos. Aišku, aš dabar ne­ Tiktai vėliau, po daugelio metų, pa­ sirengiu analizuoti šio puikaus lie­ aiškėjo, kad stebėtis nebuvo ko. Pa­ tuvių rašytojo, poeto kūrybos, šitai sirodo, A. Venclova atidžiai sekė vi­ tikriausiai atliks ir jau atlieka lite­ sų tarybinių respublikų literatūrą, ratūrologai, bet savo pirmojo įspū­ ypač jaunąsias jos pajėgas. Labai džio perskaičius jo eilėraščius nega­ dažnai asmeniniuose pokalbiuose jis liu neprisiminti, juo labiau kad, kaip prisimindavo ir netgi cituodavo man sakoma, „pirmą įspūdį atskleidžia dar nežinomus kitų respublikų po­ etus. O ir mūsų korespondencijoje mums žodis". Su Antanu Venclova pirmąsyk su­ jo domėjimasis ukrainiečių literatū­ sipažinau Kijeve, ukrainiečių poezi­ ra ryškiai atsispindi. Jis manęs pa­ 9. 1582

257

prašydavo atsiųsti knygų — tai pačių čius, įeinančius į rinkinį, lietuviškai, jauniausių poetų rinkinį, tai ką tik o P. Tyčina ir jam į pagalbą atėjęs pasirodžiusį leidinį, skirtą poezijos aš skaitėme tuos pačius eilėraščius vertimo problemoms, tai atsiminimus ukrainietiškai. Tuoj pat kai kurie apie Maksimą Rylskį. Jo literatūriniai vertimai buvo atmesti, nes jų skam­ interesai iš tiesų buvo gana platūs. besys abiem kalbom skyrėsi. Bet kai Tą atmintiną mudviejų pažinties kurie, pamenu, ypač P. Tyčinos ver­ dieną daug kalbėjomės. Tiesa, dau­ timas, A. Venclovą sužavėjo ne tik­ giausia šnekėjo P. Tyčina ir A. Ven­ tai tuo, kad savo prasme buvo arti­ clova. Aš tiktai kartkartėmis išdrįs- mas originalui, bet ir muzikiniu skam­ bėjimu, A. Venclovos žodžiais ta­ davau įterpti kokį žodį. Tačiau po­ riant, buvo net muzikalesnis už ori­ kalbis buvo labai įdomus. Jis lietė ginalą. lietuvių ir ukrainiečių (ir apskritai Praslinkus savaitei po šio susiti­ slavų) kalbų bendrybes, vertimo prin­ kimo, gavau nuoširdų laišką iš Lie­ cipus. Labai gailiuosi, kad, grįžęs na­ tuvos. Plačiai žinomas poetas dėko­ mo, neužsirašiau pagrindinių A. Ven­ jo man ir už jo eilėraščių vertimus, clovos ir P. Tyčinos minčių. Pamenu ir už dalyvavimą reikšmingame po­ tiktai, kad abudu buvo tos nuomo­ kalbyje, kuris ženklino tikrą dviejų nės, jog daugelio ukrainiečių ir lie­ literatūrų, dviejų tautų draugystę. tuvių kalbų žodžių šaknys sutampa, Ir vėliau šis iškilus lietuvių poetas taip pat kad daugelis gramatinių for­ visada stengdavosi padėkoti net už mų yra bendros (dviskaita, pavardės patį mažiausią dėmesį jo darbui, pri­ keitimas priklausomai nuo lyties ir simindamas kiekvieną žmogų, su ku­ amžiaus ir pan.) ne dėl kokio misti­ riuo buvo persimetęs kad ir dviem nio „sielų artimumo", bet kaip lie­ žodžiais. tuvių ir ukrainiečių tautų darbo pa­ Kitas mudviejų susitikimas įvyko našumo, atsiradusio senų senovėje, Lietuvos rašytojų II suvažiavimo die­ pasekmė. Dėl poezijos vertimų abu nomis Vilniuje, kur aš atstovavau poetai kalbėjo, kad vertėjui būtina ukrainiečių rašytojams. A. Venclova verčiamą kūrinį nors perskaityti ori­ priėjo prie manęs kaip prie seno ginalo kalba, ir būtinai garsiai. Toks draugo. Ir nepaisant to, kad suva­ skaitymas vertėjui padeda suvokti žiavimo dienomis sunku buvo rasti eilėraščio muziką, tikrą jo ritmą, di­ valandą kitą pokalbiui dviese, aš namiką, aliteracijas ir daugelį kitų visur jutau jo rūpestį manimi, jo pastangas padaryti man kažką ma­ poeto meistriškumo teigiamybių. Juk lonaus. Pavyzdžiui, kai salėje pra­ apie tiesioginį vertimą iš vienos kal­ pliupdavo juokas, jis man atsiųsdavo bos į kitą tada dar nebuvo galima nė raštelį, kuriame buvo aiškinama ko­ kalbėti. kia nors sunkiai išverčiama lietuviš­ Mūsų pokalbio pabaigai A. Venc­ ka idioma, sukėlusi linksmą delegatų lova skaitė kai kuriuos savo eilėraš­ pagyvėjimą. Man sunku prisiminti, 258

kaip kiekvienu atveju jis parodyda­ vo dėmesį, tačiau tai labai sujaudi­ no mane ir paliko įspūdį apie A. Ven­ clovą kaip apie žmogų itin drau­ gišką, gera linkintį, nuoširdų, sve­ tingą. Negaliu pamiršti Antano Venclo­ vos ir iš tų dienų, kai ukrainiečių vyriausybinė delegacija lankėsi Lie­ tuvoje, paminint respublikos įstoji­ mo į Tarybų Sąjungos sudėtį dvidešimtpenkmetį, 1965 metais. Jis kaip šeimininkas priėmė mus Palangoje ir Nidoje. Visiems delegacijos nariams jis vienodai skyrė dėmesio. Vis dėl­ to surado momentą pakalbėti su ma­ nimi asmeniškai. Tai buvo Tomo Ma­ no namelyje. Kai stabtelėjau namelio balkone, norėdamas pasigrožėti apy­ linkėmis, prie manęs priėjo Antanas Venclova ir per penkias minutes su­ spėjo papasakoti apie ypatingą savo meilę šitam Lietuvos kampeliui, apie jo grožį ir patrauklumą ir pakvietė mane atvykti pas jį į svečius, kai turėsiu laiko. Paskutinį kartą su Antanu Venc­ lova susitikau svečiuodamasis pas Eduardą Mieželaitį 1968 ar 1969 me­ tais Vilniuje. Pokalbyje dalyvavom visi, jis apėmė nemaža temų. Aišku, daug buvo kalbama apie tai, kaip dabar gyvenąs vienas ar kitas uk­ rainiečių rašytojas, A. Venclovos ar E. Mieželaičio pažįstamas arba jų skaitomas. Tačiau dažniausiai mes prisimindavom pamėgtąsias eilutes iš lietuvių ir ukrainiečių poetų eilėraš­ čių nepriklausomai nuo asmeninės s*

pažinties ar asmeninių ryšių. Žinoma, tolydžio buvo prisimenami ir rusų, taip pat kitų respublikų poetų eilė­ raščiai. Antanas Venclova kaip vi­ sados savo samprotavimais pasiro­ dė visapusiškai išsilavinęs ir, jeigu jis nesutikdavo su pašnekovo nuo­ mone, nesistengė ginčytis, tuo pasi­ rodydamas kaip labai išsiauklėjęs ir gerbiąs svečią. Laimei, tokių mo­ mentų buvo nedaug. Iš esmės mūsų nuomonės sutapdavo. Iki šio vakaro vaizdavausi, kad A. Venclova ne­ mėgsta humoro. Tačiau jo pokštai ir nuotaikingi prisiminimai parodė, kad jis mėgo juoką ir suprato jo pri­ gimtį. Visą mudviejų pažinties laikų nuo­ lat susirašinėjome. Dažniausiai tai būdavo trumpi draugiški laiškai, sa­ vęs priminimas, klausimai apie svei­ katą, darbą. Tačiau būdavo ir laiš­ kų, lietusių rimtas literatūros prob­ lemas. Žinia apie A. Venclovos mirtį per­ smelkė mane dideliu liūdesiu. Bet šitas žymus lietuvių rašytojas liko mano ir, esu įsitikinęs, kitų jį paži­ nojusių atmintyje, kaip taurios po­ ezijos kūrėjas, jautrios sielos žmogus. Man ir dabar atrodo, kad, ten, Lie­ tuvoj, Vilniuje ar Palangoje, prie rašomojo stalo sėdi šis susimąstęs žmogus, šis visada kuriantis litera­ tas ir rašo,— rašo, rašo... Tiktai kaž­ kodėl ilgokai nėra jo laiško... Bet praeis kiek laiko, ir jis duos žinią. Ir žinia ateina. Knygomis. Eilėraš­ čiais. Apsakymais. Memuarais. Juk tai išlieka amžiams. 259

NUOŠIRDUS DRAUGŲ ŽODŽIAI (Parengė D. Balsienė) Laiko tėkmėje tarytum gyvi išlieka žmonių laiškai. Net ir tuomet, kai juos rašiusieji ir adresatas jau yra numirę, laiš­ kų žodžiai tebeskamba. Ir klausomės jų susikaupę ir sujau­ dinti... IS K. FEDINO LAIŠKŲ A . VENCLOVAI

,,1955 m. Brangusis ir gerbiamasis Antanai Tomasovičiau, sveikinu su Naujaisiais metais! Drauge norėčiau nuoširdžiai pasveikinti su artėjančiu Jūsų penkiasdešimtmečiu! Man ypač džiugu tai daryti, kadangi Jus branginu ne tik kaip įžymų Lietuvos poetą, bet ir pažįstu kaip nuostabiai švelnų ir jautrios širdies žmogų. Visada Jus prisi­ menu su meile, matau Jūsų protingą ir subtilią šypseną, gir­ džiu Jūsų juoką, jaučiu jus karštai sprendžiantį reikalus, ais­ tringai besiginčijantį apie literatūrą. O kas gali būti brangiau už tą žiežirbą, kuri blyksteli susi­ tikus su rašytoju, tikrai mylinčiu literatūrą ir pasišventusiu didžiam jos gyvenimui! Dėkingas Jums už tuos malonius susitikimus, per kuriuos pajutau Jums didelį draugiškumą. Linkiu Jums sveikatos, laimės, sėkmės, kūrybingo darbo. Stipriai Jus apkabinu, brangusis drauge! Visuomet Jūsų Konstantinas Fedinas." ,,1958 m. < ...> Jūsų laiškas puikus. Esu labai dėkingas Jums už tą itin nuoširdų ir nevaržomą mūsų pasikalbėjimą. Juk būna, kad, užimti kasdieniniais literatūros krapštinėjimais bei dyki­ nėjimu, pamirštame patys esą literatai. Todėl taip džiugu iš­ girsti uždegantį žodį, kuris staiga palies ir atgaivins savo jau­ natviškumu. Prisiminkite, kaip mus jaudindavo literatūros rei­ kalai, kai tebuvome pradėję savo kūrybinį kelią. Bet ką aš kalbu! Argi mes pasikeitėme? Iš Jūsų laiško matyti, kad esą-

te aistringas menininkas,— bet kitaip ir negali būti, kai Jūs „vaikštote lyg sapne“ — rašote romaną ir esate kupinas jau­ natviškų jėgų. Netgi aš, toli gražu ne jaunuolis, domiuosi viskuo, kas susiję su mūsų pašaukimu. Štai kodėl mane ir iš­ judino Jūsų laiškas. Jūs teisus, brangusis Antanai Tomasovičiau, mes iš tiesų turime bendrų literatūrinių simpatijų, ir aš džiaugiuosi, kad šitai nustatyti bus padėjusi mano knyga. Man atrodo, šis mar­ gas straipsnių rinkinys svarbus gal tik tuo, kad primena ra­ šytojams, kaip būtų naudinga atidžiau, nuosekliau rinkti lite­ ratūrinius faktus, kaupti dokumentus apie žmones, įvykius, meną. Man atrodo, jog gerų darbų iš literatūros istorijos ma­ žokai yra todėl, kad nemėgstama ir nenorima spausdinti at­ siminimų, laiškų, dienoraščių — apskritai visko, kas atsklei­ džia rašytoją ir per jį — laiko dvasią. < ...> Jūs, be abejo, žinote, kad Marija Pavlovna Rolan renka me­ džiagą R. Rolano archyvui (rodos, įsteigtas muziejus ar fon­ das) apie savo vyro veiklą. Būtų gerai, jeigu Jūs išsiųstumėte Marijai Pavlovnai į Prancūziją Lietuvoje esančių jo laiškų kopijas, žinoma, ir tų, kuriuose Rolanas rašo apie Čiurlionį. O gal jau išsiuntėte? < ...> " „1961 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, aš sujaudintas ir nudžiugintas, gavęs puikų Čiurlionio pa­ veikslų reprodukcijų albumą! Paskubomis rašau šitas eilutes norėdamas padėkoti Jums už tą dovaną ir laišką. < ...> Džiaugiuosi, kad pradėjote naują romaną ir truputėlį pavydžiu Jums būsimos kelionės į nepaprastojo Haldoro Laksneso šalį. Jeigu jį sutiksite — geriausi linkėjimai nuo manęs. Jis yra buvęs pas mane, ir man pasirodė, kad tai labai įdo­ mus žmogus. < ...> " „1961 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, ačiū už labai malonų, kuo vaizdingiausią laišką! Islandija, kurią pažinojau tik iš Hald. Laksneso, tapo dar artimesnė per­ skaičius Jūsų trumpas, bet įtaigias ir kupinas susižavėjimo eilutes. Kai rašysite,— būtinai perduokite linkėjimų Laksnesui — tikram poetui.

Pavydžiu Jums! Bet vargu ar teks kada pabuvoti Islandi­ joje: man jau sunku išsirengti. O štai pas Jus, į Lietuvą, tikriausiai atkeliausiu, kaip Jūs rašote, ateinančiais metais ir pagyvensiu kur nors vienumoje prie slėpiningo ežero — vieno iš Jūsų trijų tūkstančių (?!) ežerų... Dukra mano siunčia Jums linkėjimų. Mes Jus gražiai mi­ nime ir jaučiamės suartėję su Jumis po Jūsų viešnagės mūsų vasarnamyje. Atvažiuokite vėl ir įrašykite man dar keletą žodžių lietuviškai į knygeliukę, kurioje yra pirmasis Jūsų au­ tografas, įrašytas tada, kai buvote. < ...> " „1962 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, vakar gavau Jūsų knygą apie Islandiją— „Siaurės sidab­ ras". < ...> Knyga apie Jūsų kelionę po Islandiją nuostabiai patraukli, ir aš, nemokantis lietuviškai, puikių iliustracijų dė­ ka tarytum perpratau jos dvasią, pajutau Jūsų kelionės įspū­ džių žavesį. Aišku, pavydėjau Jums. Ypač todėl, kad Jūs, kaip matyti, daug ir gražiai bendravote su Hald. Laksnesu. < ...> Aš džiaugiuosi, brangus drauge, kad Jūs pamatėte ne tiktai Šiaurę, bet ir Pietus: aš buvau Italijoje du kartus, bet neaplankiau nė pusės tų miestų, kuriuos reikia pamatyti kiekvienam, kas nori giliau įkvėpti Italijos istorijos oro, pa­ justi jos aromatą. < ...> " „1962 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, dar rudenį gavau Jūsų įsidėmėtiną knygą apie literatūrą — „Epochos vėjas" ir noriu nuoširdžiai už ją padėkoti ir ypač — už draugišką dėmesį, už tuos keletą puslapių, kuriuos pasky­ rėte man! < ...> A r ketinat atvykti į Maskvą? Būtų labai gera pasi­ matyti, iš širdies pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Aš vis nie­ kaip neprisirengiu patenkinti senų seniausią savo norą nuva­ žiuoti į Lietuvą! Daug ką joje įsivaizduoju labai patraukliai,, daug gero apie ją tekę girdėti. O jos literatūra (nors ir mažai pažįstama) visuomet man daro gerą įspūdį. < ...> "

„1965 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, gavau Jūsų eilėraščius apie Italiją — ačiū. Perskaičiau — (kai kuriuos ne vienąkart) ir noriu pasakyti, kad Jūs mane privertėte prisiminti „savo" Italiją, pakeliauti Jūsų ir „savo" maršrutu. Bet aš pabuvojau ir tenai, kur nesu buvęs niekados, sakysime,— Fjante Romanoje, Padujoje... Jeigu Jūs negalite pasakyti, ar Jūsų eilėraščiai gerai išversti į rusų kalbą, tai man — juo sunkiau. Tačiau rusiškai jie skamba gerai, įspū­ dis — poetiškas. Visa siuita, nepaisant ritmų įvairovės, suvo­ kiama kaip vientisas ir plastiškas vaizdas. Patikėjau Trevi fontano burtais: pirmąkart įmetęs monetėlę 1933 metais, prie jo sugrįžau, rodos, po ketvirčio amžiaus, o tada ir vėl pakartojau savo būrimą, kaip daro visi, kas tik atvažiuoja į Romą. Nežinau, ar pasitaikys proga dar apsilan­ kyti. < ...> Esu dėkingas Jums už gerą, dėmesio ir švelnumo sklidiną laišką. Džiaugiuosi, kad Jums taip sekasi dirbti — kad padarote, didelius darbus, kuriuos nuveikti esate rimtai užsimojęs. Gerai, kad jau baigiate autobiografinę knygą, ir dar geriau, kad ėmėtės rinktinių raštų: dešimt tomų knygų lentynoje — gražus kalnelis, įveiktas kelyje. Mane pradžiugino Jūsų žinia, kad kitais metais pirmąkart lietuvių kalba išeis pirmasis mano romanas. < ...> " „1966 m. Brangusis Antanai Tomasovičiau, džiaugiuosi ir sveikinu ta proga, kad Jums suteiktas gar­ bingas liaudies rašytojo vardas! Jūs visada juo buvote ir savo gražiais darbais — jų kryp­ tingumu, ir savo širdimi, atiduota Tėvynei. Vis dėlto poeto nuopelnų liaudžiai pripažinimas visuomenės ir valstybės mastu — yra teisingumo ir proto triumfas. Labai ačiū už visus man atsiųstus leidinius, skirtus Jūsų ju ­ biliejui. Gerai atrodo „Tėviškė" su Jūsų jautriu žodžiu. Geras ir Jūsų žodis, pilnas nuoširdaus susižavėjimo Didžiaisiais, po­ ete ir dailininku,— Nerimi ir Čiurlioniu. Jų albumas gražus. Jūs viską smulkiai aprašėte laiške tomis dienomis, kurios buvo kupinos jaudulio — buvo tiesiog užimtos! Dėl to laiš­ kas man dar brangesnis. Apkabinu Jus, siunčiu linkėjimų Elizai Melchiorovnai."

IS N. TICHONOVO LAIŠKŲ A. VENCLOVAI

„1962 rn. < ...> Prisimenu trumpus, bet nuostabius mūsų susitikimus vasarą. Ir pasakoju savo draugams apie Lietuvą, apie gražųjį Vilnių, apie Nemuną, apie Kauną ir Trakų ežerus su nuosta­ bia pilimi! Kai užeinu į naujas keramikos parduotuves Kutuzovo pro­ spekte, tai, apžiūrėdamas, kas ten rodoma, negaliu neprisi­ minti Trakų pilies salių, kuriose buvo eksponuojamos pasa­ kiškos grožybės iš molio, medžio, iš stiklo. O kur jos gyve­ nime? Kad nors mažumėlė to gražumo būtų parduotuvėse, ir žmonės galėtų žiūrėti neatsižiūrėdami į lietuvių liaudies meno gražumynus..." „1963 m. Brangūs draugai, mielieji, brangieji Elizočka ir Antanai! Kaip Jūs pradžiuginote mus visus savo laišku! Kaip buvo malonu sužinoti, kad Antanui geriau ir kad jis jau vaikštinė­ ja tais Fredos takeliais, kuriuos mes su M arija Konstantinov­ na taip gerai įsiminę dar nuo tų dienų ir valandų, kai buvo­ me Kaune. < . . . > Neprisimenu, ar jau rašiau, kad romaną „Gimimo diena'1 mielai perskaitė visi mano namiškiai ir visi laukiame pažadėtojo tęsinio, antrojo tomo. Jame talentingo menininko pavaizduota ikirevoliucinė ir revoliucijos metų Lietuva. Tvirta meistro ranka nupiešti cha­ rakteriai yra gyvi ir jaudina. < ...> " „1963 m. Kaip gerai, brangusis brolau Antanai, kad tu visai pasvei­ kai. Tai reiškia, kad po ligoninės tvankumos, kuri smaugė tavo amžinąjį judėjimą, tu kvėpuoji visa krūtine. Ir gerai, kad tu sugrįžai į savo rezidenciją — į Vilnių, prie savo židinio ir rašomojo stalo, kuris kaip altorius reikalauja eilinės aukos. Kol kas dar tik galvoji apie darbą, bet netru­ kus sėsi į balną — ir vaizduotės toliai pagrobs tave kaip Ju ­ piteris — Europą. < ...> Aš rengiuosi į Varšuvą, į eilinę Pasaulinės taikos ta­ rybos sesiją. Pastaraisiais metais neteko lankytis Varšuvoje, sako, kad ji labai atstatyta ir išgražėjusi.

Mūsų namuose ramu, darbinga nuotaika. Marija Konstan­ tinovna kuria savo mažus linksmuosius žmogeliukus. Susirask 1963 m. „Detgizo" išleistą ,,Mir prikliučenij" de­ vintąjį numerį ir šiame almanache perskaityk A. Gorbovskio straipsnį „Prieš keturiolika tūkstančių metų". Tai įdomus, aš­ trus straipsnis. Perskaityk ir parašyk man, kaip tau atrodo. Manau, kad daugelis jo vietų sudomins. < ...> “ „1963 m. Brangusis drauge Antanai! Tik vakar baigiau darbą Lenininių premijų komitete. Pas­ kutinysis turas — balsavimas, kam suteikti premiją — įvyks balandžio pradžioje. Iki tol neturėjau nė valandėlės laiko ir tiktai šiandien galiu atsakyti į tavo tokį nuoširdų ir tokį drau­ gišką laišką. Nėra didesnio džiaugsmo, kaip išgirsti draugo ir kartu rei­ klaus teisėjo gerus žodžius apie atliktą darbą, ypač tokio drau­ go, kuris pats yra puikus meistras ir gerai supranta neramaus mūsų darbo sunkumus. Tavo įvertinimas — man tikras džiau­ gsmas. < ...> „1968 m. ■ Buvo labai įdomu ir malonu skaityti apie tavo vai­ kystę. „Pavasario upė"— knyga, kurioje nuodugniai gilina­ masi į praeitį — tu prisimeni viską, kas buvę, tarsi žvelgi j laiko šulinį, o jame atsispindi ir liūdni, ir linksmi vaizdai... Liūdnų daugiau. Tu — geras, doras rašytojas. Man rodos, esu perskaitęs vi­ sa, ką esi parašęs. Tiktai nėra tęsinio to romano, kur tu ra­ šei jau apie karo pradžią. Rašai, kad jau atidavei trečiąją biografinio ciklo knygą. Gerai, kad daug rašai. Aš dabar įs­ trigau, nes šiais metais esu tiesiog prapuolęs posėdžiuose ir kelionėse. Lapkričio pabaigoje turėtų išeiti mano „Azijos apsakymai". Kai pasirodys, aš būtinai atsiųsiu. < ...> Džiaugiuosi, galėdamas pasveikinti su naujais Vals­ tybinės premijos laureatais — lietuvių architektais, sukūrusiais naująjį Vilniaus rajoną. Tai labai gerai! < ...> "

„1968 m. Brangusis drauge Antanai! Ačiū už ilgą, malonų laišką. Labai džiaugiuosi, kad tau taip sekasi dirbti. Knyga, kurią tu rašai — labai reikalinga... Atėjo laikas, ka­ da naujoms kartoms vis mažiau belieka praeities liudininkų, o apie kai kuriuos mirusiuosius niekas taip gerai nepapasa­ kos, kaip, sakysime, tu — apie savo tėvynainius, vertus at­ minimo. Be kita ko, atsiminimai svarbūs dar vienu atžvilgiu — esmė ta, kad kartais pas mus labai atsiliekama nuo gyvenimo ir beveik nėra darbų apie laiko papročius ir skonius, apie įvy­ kių smulkmenas ir istorijos eigą < ...> " „1969 m. Brangusis drauge Antanai! Skaičiau tavo laišką, apimtas draugiško jaudulio ir pavei­ ktas netikėtos kaimynystės: vienuoliktame žurnalo „Znamia“ numeryje greta išspausdinti tavo ir mano eilėraščiai, ir toji netikėta kaimynystė mane labai sujaudino. Kai perskaičiau tavo eilėraščius, kuriuos, man rodos, visai neblogai išvertė L. Milis, pajutau, nors ir kaip būtų keista, kad jie artimi ma­ niesiems savo nuotaika, kad panašiai suvokiame peizažus, metus, įvykius. Žodžiu, aš labai džiaugiuosi, kad mes žengia­ me petys petin. Aš irgi parengiau naują eilėraščių knygą „Laikai ir keliai" ir atidaviau leidyklai „Sovetskij pisatel". Tu naują eilėraš­ čių knygą rašei Palangoje, aš darbavausi Peredelkine. Aš, kaip ir tu, šiais metais buvau apstulbintas tokios gau­ sybės jubiliejų. Per vieną mėnesį jų buvo keturi: du — Tumaniano, Narovčatovo ir Surkovo. Dabar bus Dovženkos ir Iraklijaus Abašidzės jubiliejus. Per akis būta įvairiausių Vals­ tybinių premijų komiteto vakarų ir sesijų. Aš tiesiog pavar­ gau, o čia dar teko vykti į Leningradą, bet buvo labai įdomu: simpoziumas „Leninas ir Suomija". Suomiai buvo geri, apie Leniną kalbėjo kaip liudininkai ir amžininkai, ir viskas pra­ ėjo puikiai. Maskvoje atidariau 14 šalių karikatūristų darbų parodą „Satyra-69". Paskui įteikinėjau taikos medalius Bidstrupui, Efebui ir kitiems satyros talentams. < ...> Ir vis dėlto stebėtina. Tu savo eilėraščius pavadinai „Atsigręžk, žmogau“, o aš rašau apie paskutinius saulėlydžio

spindulius, kurie tarytum pasakoja apie tai, kas išgyventa. Tu savo ciklą pradedi eilėraščiu „Kelias", ir mano knygo­ je — „Laikai ir keliai". Įdomu..." „1969 m. Brangusis drauge, mielasis Antanai! Nuoširdžiausiai ačiū už nuostabią dovaną. Vilnius švyti kaip saulės ir šilumos miestas. O „Lietuva šiandien" vėl kviečia į jaudinančią kelionę po neapsakomo grožio lietuvišką žemę. O jeigu mes turėtume laiko ir būtume jauni kaip kadaise, mielai užsimestume ant pečių maišus ir nedelsdami leistumės į kelionę, kvėpuodami draugingų miškų ir upių oru, alsuo­ dami viskuo, kas nauja! Kokie žmonės su mumis kalbėtųsi, kokios merginos juoktų­ si iš mūsų pokštų, kokius laužus užkurtume po šimtamečiais medžiais išdidžiojo Nemuno pakrantėse ir kokius eilėraščius skaitytume ir klausytumės naujose Vilniaus ir Kauno salėse. Ir nors šiandien tai tik svajonė, bet gera svajonė, kelianti entuziazmą bei lyrinį jaudulį. < ...> " „1970 m. Brangusis, mielasis drauge Antanai! Tu man suteikei dide­ lį netikėtą džiaugsmą. Kaip tik šiomis dienomis baigiau skai­ tyti tavo atsiminimų knygą „Jaunystės atradimas". Juk 1937 metais aš išvydau Lietuvą ir buvau pažįstamas su daugeliu tavo knygos veikėjų.

Irena Trečiokaitė-Žebenkienė SUSITIKIMAI SU A. VENCLOVA * Rašytojų — jaunų studentų — gru­ pė buvo jau labai pasižymėjusi ir gar­ si, kai mes atvažiavom į Kauną stu­ dijuoti. Mums atrodė, kad jie truputį pozuoja savo išvaizda, elgesiu ir (dėl mūsų nesupratimo) net ir pavar­

dėm — visų galūnės baigėsi „a" rai­ de — Cvirka, Venclova, Raila. Man imponavo visų labiausiai Raila — sa­ vo gražumu ir laikysena, ir žodžiais: „demonstruoti Berlyne neprašytas kelnes" (kurios tikriausiai būdavo prasytos). O ir tie monumentalūs ša­ 267

likai •— nusidriekę ir skrajojantys,— kad ir Drazdausko, su didele doze ,,Weltschmerz'o" ir sarkazmo. A. Venclova, sakysim, buvo ma­ žiau susidekoratyvinęs, bet autorite­ tingiausias ir solidus — Maskvoje ir vėliau Vilniuje eidavo vaikščioti su K. Korsaku — vienodu žingsniu ir po­ kalbiu su potekste, o kreipdavosi į ki­ tus „tėve, tėve". Iš 1934 m. yra likusi nuotrauka, kai jie, studentai humanitarai, su OlekaŽilinsku priešaky buvo atėję pas mus į Meno mokyklą, į balių,— aišku, mes prie jų ir nesėlinom. 1940-aisiais, pirmais tarybiniais me­ tais, mane H. Korsakienė įtaisė gy­ venti Vailokaičio namuose (Vailokai­ čio namai 1940 m. buvo perduoti ra­ šytojams ir menininkams.— Red.),— nes aš, netekdama kvapo bėgiojau į Tvirtovės alėją,— ir su skaudama galva mane paguldė ant šviesios so­ fos vieno kambario bute. Vėliau ten sutilpo visa mūsų daugialypė šeima. O Žukų vaikai alino liftą iš kokio penkto aukšto. Ten vykdavo bendri susirinki­ mai ■ — rašytojų ir dailininkų. Venclo­ va buvo kaip ąžuolas vidury. Jis vedęs Račkauskaitę Liulę, bet Klaipė­ doje, per civilinę tenykštę metrika­ ciją. Nukrypimo jam niekas nebūtų dovanojęs — kitaip negu Cvirkai, ku­ ris savo humoro dėka niekad nepel­ nydavo skaudžių patyčių ar sarkaz­ mo. Santykių su Tarybų Sąjunga drau­ gijos [renginiuose] Cvirka galėdavo šokti kazokėlį, kaip ir mūsų Žukas, o 268

Venclova tik kalbėti. Taisyklinga su­ valkiečių kalba. 1941 metai. Ministerijos keliamos į Vilnių. Venclova — švietimo ministras, t. y. komisaras. Mikėno pakviesta ir Venclovos įsakymu aš esu skiriama [Kauno] meno mokyklos, dabar per­ organizuojamos į du institutus, dėsty­ toja. K. Preikšas neleidžia. Ašaras lie­ ju — nepadeda, sako „ką čia tu ko­ kia mokytojėlė būsi, reikia č i a žmonių"— taigi aš kur reikia (Parti­ nio švietimo namų direktorė). Atvyksta L. Vaineikytė. J i skiria­ ma kadrų skyriaus viršininke prie Venclovos. Jis įstaigoj nuolat nesėdi, o visa veda J. Žiugžda. Švietimo liaudies komisariatas apima plačiai visas žinybas ir Meno reikalų valdy­ b ą — ten mane paskiria kadrininke. Gyvenam kartu su L. Vaineikyte, pri­ simetusios prie mano draugės dakta­ rės O. Devenytės su šeima. Iš čia pat ir bėgam nuo artėjančių hitlerininkų kariaunos. Sfc

Kol po skaudžių išbandymų vėl su­ renkami į Maskvą — į „Vorovskynę" (Lietuvos TSR nuolatinė atstovybė Vorovskio gatvėje.— Red.),— rašyto­ jai gyvena vienam iš kambarių, mes — bendrabutinio tipo įstaigose. Visi dalinasi su mumis [maistu], ir ga­ lime storėti kiek tinkami. Venclova dirba didelį redaguoja­ mąjį darbą. Artimai draugauja su jaunimu, o bendradarbiauja su K. Korsaku. P. Cvirka daugiausia bū­ na Alma Atoj, nes ten jo žmona —

Marka Račkauskaitė, mūsų tapytoja. Jų abiejų, rašytojų, vaikai likę Lietu­ voj. *

Po karo rašytojams ir dailininkams atiduodami bendri rūmai — Sniadeckių. Kadangi Cvirka ten ir gyvena, o tuos dailininkėlius panoro iškelti,— tai mes daugiau ir susitinkam. Venc­ lova niekad į smulkmenas neįsivelia. *

Palangoj rudenį, maždaug apie 1956 metus, mes vargstam su buitimi, bet užsiprašau drg. Venclovą papo­ zuoti. Jis sutinka — susitariam nueiti pas jį. Pasikviečiau B. Uogintą, kad man būtų drąsiau. Mes dažnai dirbdavom prie bendrų modelių — V. Pet­ kevičiaus, L. Noreikos ir daug kitų.

Taigi mes pas Venclovą. Visur bandom įsikurti — ir jau užsimojam kartu su žmona tapyti. Tik staiga E. Venclovienė sako, ji negalėsianti pozuoti, nes turi berods eiti pas drau­ gę, kaip pažadėta. Todėl mes liekam prie vieno Antano Venclovos. Jis su berete ir šiltu lengvu švarku. Dirba­ me jo verandoje. Mums truputį ma­ žoka vietos. Pozavo drg. Venclova labai laisvai, neįsitempęs. Daug pasakojo mums. B. Uogintas prisiminė, kaip kartą pa­ sakojo Venclova, jog prikalbėjęs vargonininką sugroti bažnyčioje in­ ternacionalą. Tas ir sugrojęs. Už tai gavęs lazdų ir apkurtęs. A. Venclova visada buvo orus, pa­ gal reikalą išdidus ir santūrus.

Jonas Kuzminskis NEIŠPILDYTAS PAŽADAS Neatsimenu, kuriais metais atosto­ gavau Palangoje, dailininkų kūrybos ir poilsio namuose. Mes su Sofija Veiveryte ir sūnumi Jonu, pasikvietę pas save A. Venclovą, bandėme pieš­ ti jo portretą. Nelabai kas mums iš­ ėjo. Po to mėginau padaryti lino rai­ žinį, prie kurio manau dar grįžti. A. Venclova kasdien eidavo pasi­ vaikščioti ne pajūriu, o siauru miško takeliu Birutės kalno link. Ten žmo­ nių būdavo mažiau. Kartą jis buvo mane pasikvietęs į savo namelį Palangoj. Pagal nusisto­

vėjusią ten tvarką aš turėjau ką nors parašyti namų knygoje. Parašiau, at­ rodo, kad pasižadu padaryti jam eks­ librisą. Tačiau tą savo pasižadėjimą įvykdžiau tik A. Venclovai mirus. Taip pat nežinau, nei kada, nei ko­ kia proga aš padeklamavau V. Gėtės eilėraštį ,,Weisst du das Land, wo die Zitronen blühen..." Jisai mane pa­ taisė: „Kennst Du das Land..." Supra­ tau, kad gerai moka vokiečių kalbą. A. Venclova yra man atsiuntęs sveikinimo laišką. Dėmesys žmogui jam būdingas. 269

Jonas Avyžius POETAS, ŽMOGUS, PILIETIS Antanas Venclova, kaip ir kiti jo kartos rašytojai, atėję į lietuvių lite­ ratūrą dar prieš karą, ilgą laiką man buvo pažįstamas tik iš knygų. Kai pirmą kartą jį pamačiau (kažkas iš pradedančiųjų literatų parodė einan­ tį gatve), buvau maloniai nustebin­ tas: tokį jį ir įsivaizdavau — di­ dingas stotas, nebanalių, ilgam įsi­ menančių bruožų veidas, ori laikysena. O vėliau, arčiau susipaži­ nęs, pamačiau, kad šis, atrodo, sun­ kiai prieinamas žmogus gana nuošir­ dus, draugiškas, visada pasiruošęs kiekvienam padėti. Susitikęs Rašyto­ jų sąjungos rūmuose, visuomet ma­ loniai užkalbindavo, pasiteiraudavo, ką dabar rašau, geru žodžiu atsiliep­ davo apie kūrinėlį, kurį būdavo per­ skaitęs spaudoje. Jis buvo vienas iš tų ano meto kūrėjų, kurie savo darbą prie rašomojo stalo glaudžiai siejo su nuolatiniu rūpesčiu dėl mūsų litera­ tūros ateities, su meile žiūrėdami į pradedančius literatus, džiaugdamie­ si kiekvienu šviežiai prasikalančiu daigu. Jonui Šimkui, tuometiniam LTSR rašytojų sąjungos pirmininkui, sun­ kiai susirgus, Antanas Venclova bu­ vo išrinktas į jo vietą. Nuo pat pirmų dienų pajutome tėvišką patyrusio or­ ganizatoriaus ranką. Per gana trum­ pą laiką naujam Sąjungos vadovui pavyko sucementuoti kolektyvą, kurį buvo bepradedančios išklibinti smul­ kios intrigėlės kai kurių asmenų, 270

piktnaudžiavusių b u v u s io pirmininko pernelyg d id e liu g e r u m u , patiklumu. Prisimenu, v ie n a s iš mėgėjų drumsti vandenį, vaizduojantis didelį kovoto­ ją už kolektyvo interesus, o iš tikrų­ jų smulkus skundikas, išėjo iš pirmi­ ninko kabineto raudonas kaip vėžys ir niekad tuo reikalu ten nebepasiro­ dė. Tik vėliau paaiškėjo, kad Venclo­ va, nė iki pusės jo neišklausęs, liepęs pateikti raštiškai tai, ką interesantas norįs pasakyti, ir pataręs, užuot ne­ šiojus liežuvius, daugiau užsiiminėti kūrybiniu darbu. Man su Antanu Venclova bendrau­ ti teko labai mažai — trumpi susitiki­ mai, viena kita frazė. Be abejo, buvo progų labiau suartėti, dėl mudviejų santykių atsainumo daugiausia kaltas mano būdas — drovumas, nepasiti­ kėjimas savimi, na ir nuo vaikystės įsigėręs į kraują liguistas pagarbu­ mas žymiems rašytojams, iš kurių knygų mokiausi gyventi. Beje, varžė ir neeilinis Venclovos intelektas, di­ delė erudicija. O be to, šis žmogus, kad ir su kuo būtų bendravęs, suge­ bėjo atsiverti tik iki tam tikros ribos, pasilikdamas atsargoj rezervą, nelei­ džiantį sufamiliarėti. Todėl reikia suprasti, kaip man bu­ vo sunku priimti rašytojo Juozo Paukštelio, tą vasarą (berods 1970 m.) kartu atostogavusio Palangoje, kvie­ timą apsilankyti pas Venciovus jų vi­ loje. Jei ne padrąsinimas, kurio, ti­ kiu, Paukštelis nesufantazavo, kad,

¡¡girdi, Venclova užsiminęs, kodėl jo namuose niekada nepasirodąs Avy­ žius, vargu būčiau ryžęsis šiam vizi­ tui. Įžengiau į vilą įsitempęs kaip sty­ ga. Tačiau netrukus sušildytas nuo­ širdaus svetingų šeimininkų priėmi­ mo, galėjau lengviau atsikvėpti. Tiks­ liai nebeprisimenu, ką kalbėjome, tik žinau, buvo paliesta daugybė temų, pradedant ano meto literatūra, neap­ lenkiant nė užsienio politikos, ir bai­ giant prisiminimais iš buržuazinių lai­ kų, su kuriais glaudžiai siejosi abiejų rašytojų jaunystė. Venclova nė aki­ mirkai neužmiršo esąs šeimininkas, kartu su žmona Eliza sugebėjo suma­ niai stimuliuoti pokalbį, protarpiais jį paįvairindamas kokiu anekdotu, ku­ riuos pasakoti sugebėjo tikrai meist­ riškai, jam vienam būdingu stiliumi. Tad nepajutome, kaip prabėgo dvi geros valandos prie sauso vyno bu­ telio, kurį atkimšti buvo patikėta man. Beje, atlikdamas šią operaciją nejučiomis šyptelėjau: prisiminiau vieną Jono Marcinkevičiaus, tada jau mirusio, pasakojimą, tapusį anek­ dotu, kaip kartą jis užėjęs į svečius pas Venclovą, kuris pastatęs užsieni­ nio vyno butelį, ne sykį jau pabuvo­ jusį ant stalo, nes, anot šeimininko, niekas nemokėjo jo atkimšti... Ta­ čiau žinomas išdaigininkas Marcinke­ vičius nebuvęs toks mandagus kaip kiti brangaus vyno butelį čiupinėję svečiai ir be ceremonijų atkimšęs jį, ir beveik vienas išsausinęs iki dug­ no... Grįžtant iš viešnagės į tikrai kuklią Rašytojų sąjungos vilą, apie tai užsi­ miniau Paukšteliui, kuris pasipiktinęs tuoj pat paneigė tulžingų liežuvių

paskleistą mitą apie Venclovos šykš­ tumą. — Antanas mėgsta anekdotus, a anekdotai Antaną,— pridūrė, čia pat pastebėjęs, kad kiekviena tikra asme­ nybė apauga legendomis.— Bet nepa­ sakysi, kad tie anekdotai apie jį visi sąmojingi ir turi realų pagrindą. Aš negalėjau nesutikti su savo vy­ resniuoju kolega, nuo pat jaunystės gerai pažinojusiu Antaną Venclovą ir turinčiu kur kas daugiau moralinės teisės vertinti jo poelgius, negu tūlas pašalinis stebėtojas, kuriam užtarnau­ ta rašytojo šlovė bei pasiturimas gy­ venimas žadino pavydą. Papildydamas kuklų prisiminimų pluoštelį norėčiau pateikti vieną epi­ zodą iš to meto, kai Antanas Venclo­ va vadovavo LTSR rašytojų sąjungai. Švenčiant didžiąsias valstybines šven­ tes tada buvo priimta po demonstra­ cijos susirinkti įstaigoje ir kolekty­ viai pasilinksminti. Antanas Venclo­ va, pagerbdamas susirinkusiuosius, visada pabendraudavo valandą kitą. Prisimenu, per vieną Spalio revoliu­ cijos sukaktį jis išsėdėjo, kol pradė­ jome skirstytis — kartu su visais juo­ kavo, net bandė pritarti dainai ir, ži­ noma, neapsiėjo be savo mėgstamų anekdotų. Kažkurį iš moterų įsidrą­ sinusi norėjo ištempti jį šokti, bet pir­ mininkas atsipirko sąmojingu anek­ d o tu — jau tada jo širdis, anot poeto A. Baltakio, „repetavo infarktą'1... Apie pasilinksminimo vidurį (beje, stalai nebuvo nustatyti stipriais gėri­ mais, kaip kai kas gali pagalvoti, nes pirmininkas buvo nesaikingumo prie­ šas) pritrūko ne tik alaus, bet ir už­ 271

kąsti, todėl nutarėme padaryti rink­ liavą. Mudu su Aleksu Baltrūnu, pa­ ėmę kepurę, apėjome juokaudami su­ sėdusius pasieniuose, ir kiek kas ga­ lė jo — po rubliuką, po keletą mone­ t ų — metė į „banką". Neaplenkėme nė savo pirmininko. Ir, atrodo, tuo jis buvo labai patenkintas: plačiai šypso­ damasis ištiesė ranką, su stamboku banknotu, ir mūsų kasa iš karto tri­ gubai praturtėjo... Baigdamas savo kuklius prisimininimus, norėčiau paminėti Antano Venclovos laišką, kurį esu gavęs sa­ vo penkiasdešimtojo gimtadienio pro­ ga. Didelei gėdai turiu prisipažinti, kad aš jam neparašiau nė eilutės, kai šventė savo penkiasdešimtmetį. Pir­ miausia dėl labai ginčytino įsitikini­ mo, jog nėra ko žmogaus sveikinti, kai šis sensta, o antra-—nesijaučiau

esąs tokia figūra, kurios sveikinimas jubiliatui ką nors reiškia. Taigi sub­ tiliai buvau sugėdintas, nors Venclo­ va tikriausiai to ir nesiekė. Būdamas jautrus, gerai išauklėtas, inteligentiš­ kas geriausia to žodžio prasme, jis mokėjo padalinti dėmesį visur ir vi­ sada. Esu giliai įsitikinęs, kad jo ar­ chyve nerasime laiško, į kurį būtų neatsakęs; jis visada rasdavo laiko bent keliomis eilutėmis padėkoti už atsiųstą knygą ar kokiu kitu būdu jam parodytą dėmesį, kas nūnai mūsų ra­ šytojų, ypač jaunesniųjų, tarpe ne­ dažnas reiškinys. Belieka tik apgailestauti, kad šis taurus žmogus per anksti paliko mus. Negaliu atleisti sau, jog neiš­ naudojau visų galimybių labiau su­ artėti su šita visapusiška asmenybe, dvasiškai praturtinančia kiekvieną.

Aleksas Baltrūnas KAIP ŽYDINTI OBELIS Tai buvo imponuojanti, dosniai prigimties apdovanota asmenybė,— talentinga ir intelektuali. Daugiau kaip per keturis dešimtmečius plačia­ šakės ir kaip reta nuoseklios veiklos A. Venclova paliko gilų pėdsaką įvairiuose mūsų literatūros, meno, vi­ sos kultūros baruose. Pirmoji mano pažintis su A. Venc­ lova buvo netiesioginė. Dar mokyk­ los suole perskaičiau jo novelių rin­ kinį „Naktis",— ano meto grožinės 272

literatūros fone tai būta reikšmingos knygos. Taigi nors ir gaila, bet asme­ niškai jauno rašytojo nepažinojau. O jauno ir jo būta — apie tai liudija audringas trečiafrontininkų sąjūdis, aštrios kritikos strėlės, kliudančios klasikinę poeziją. Tik neilgai A. Ven­ clovai ir visai to meto jaunų pažan­ gių rašytojų kartai — P. Cvirkai, S. Nėriai, K. Korsakui ir kitiems — likimas lėmė būti jauniems: greitai besiplėtojantys 1940 metų įvykiai,

bręstantis Tarybų valdžios atkūrimas Anaiptol ne eilinis darbas buvo ir Lietuvoje daugeliui jų ne tik iškėlė Puškino eiliuoto romano „Eugenijus naujus kūrybinius uždavinius, bet ir Oneginas" vertimas. Juk dar nelabai užkrovė nelengvą administracinio buvome nutolę nuo „balanos gady­ vadovavimo pareigų naštą. Antanas nės" ir tokio literatūros lygio, kai, Venclova Liaudies vyriausybėje bu­ anot vieno vertėjo vaizdaus prisipa­ žinimo, atsitikdavę taip: „kupstas iš­ vo paskirtas švietimo ministru. Antrasis A. Venclovos paveikslas, vertė vežimą, o aš išverčiau eiles"... susiformavęs mano vaizduotėje pir­ A. Venclovos „Eugenijaus Onegino" muoju pokario dešimtmeču — glau­ atkūrimas lietuvių kalba buvo aukš­ džiai susijęs su etapinės poezijos kny­ tesnė pakopa literatūros vertimų, gos „Obelis kur augalota", Puškino drauge ir visos poezijos raidoje. „Eugenijaus Onegino" vertimo į lie­ A. Venclova pats gerai suprato šio tuvių kalbą, įžanginio straipsnio pir­ darbo svarbą,— kai vienas jaunas li­ majam M. K. Čiurlionio reprodukcijų teratūros kritikas, spaudoje recenzuo­ aplankui autoryste. Šį kartą, nors ir damas vertimą, pasišmaikštaudamas iš pagarbaus atstumo, jau buvau tie­ ėmė nurodinėti tikrus ir tariamus trū­ sioginis A, Venclovos kūrybos raidos kumus, vertėjas paprašė solidų poezi­ jos vertimo žinovų bei praktikų būrį liudininkas. 1945 metais išėjusio A. Venclovos viešai Rašytojų sąjungoje aptarti jo poezijos rinkinio „Obelis kur auga­ atliktą vertimą. Natūralu, kad jis bu­ lota" daugelis eilėraščių parašyti dar vo gerai įvertintas. Šiandien lietuvių meną įtaigiai re­ karo metais. Tokios solidžios ir turi­ prezentuoja M. K. Čiurlionio vardas nio, ir poligrafinės kultūros požiūriu ir kūrybinis palikimas, tad daugeliui, knygos pasirodymas buvo ženklus ypač jaunimui, sunku net ir įsivaiz­ įvykis visame mūsų pokario literatū­ duoti, kad pirmuoju pokario dešimt­ ros gyvenime. mečiu šio įžymaus dailininko ir kom­ Aš gimiau, kad su medžiais šlamėčiau pozitoriaus kūryba buvo ne tik pri­ ir gausčiau, miršta, bet ir ignoruojama kaip neva svetimas mūsų visuomenei reiškinys. Kad žydėčiau, kaip žydi bekraštė lanka, Šis požiūris buvo tiek įsigalėjęs, kad Kad iš tėviškės juodžemio augčiau ir jo neišvengė ir kai kurie meno žmo­ augčiau nės, todėl reikėjo neeilinės drąsos ir plataus akiračio, išprusimo, takto, Ir siūbuočiau kaip javo banga. kad galėtum ryžtis objektyviai įver­ Gilus, gal tik kiek prislopintas san­ tinti ir reabilituoti įžymaus dailininko tūrus jausmas, epinė ramuma, poeti­ kūrybą. Tuos charakterio ir asmeny­ nės išraiškos priemonių kultūra — bės bruožus turėjo Antanas Venclo­ visa tai išskyrė A. Venclovos poezi­ va. Jis ir įvykdė šią misiją, tokią sa­ ją iš gana inertiško retorinės ano me­ valaikę ir svarbią tolesniam lietuvių to poezijos srauto. meno augimui. 273

Geriausiai, pilniausiai A. Venclovą galėjau pažinti per paskutiniuosius du jo gyvenimo dešimtmečius. Dabar jau asmeniškai jį pažinojau ir nema­ žai bendravau pačiomis įvairiausio­ mis aplinkybėmis. Rašytojų sąjungos valdybos pirmi­ ninku Antanas Venclova tapo po III-jo rašytojų suvažiavimo, ir nuo pirmų jo darbo dienų čia ėmė for­ muotis naujas klimatas, pasireiškęs ir kitokiais darbuotojų tarpusavio san­ tykiais, ir kolegialiu vadovavimo sti­ liumi, ir visa kūrybine atmosfera. Iš tų laikų atmintyje užsiliko anekdotiš­ kas pasakojimas apie seną rūmų sar­ gą, kuris kitos dienos po suvažiavi­ mo rytą besirenkantiems į darbą są­ jungos ir redakcijų darbuotojams pa­ reiškęs: — Jau mane Venclova iš darbo pa­ varys... — Kaip? Kodėl? — pabiro nustebę balsai. — Užėjau vakar, kaip visada bū­ davo, pas pirmininką ir sakau: man tai kas, ale buhalteris dar iki vėlaus vakaro sėdėjo, o ir „Pergalės" redak­ cijoje vis girdėjosi balsai... Venclova pasižiūrėjo į mane ir sako: „Jeigu, draugas sarge, norite ką apie darbuo­ tojus negera pranešti, prašau tai da­ ryti raštu". Gera pasakyti — raštu... O aš, patys žinote, beraštis. Tai kam jis laikys tokį... Sunku dabar pasakyti, kiek čia tie­ sos ir kiek juokavimų, tačiau viena tik ra —-naujasis pirmininkas iš tiesų nepakentė jokių užkulisinių sandėrių, pataikavimo, anoniminių skundų. Tik viešas ir tiesus žodis, jo nuoširdžiu įsitikinimu, galėjo įveikti beįsigalintį 274

susiskaldymą, protekcionizmą. O tai, kad pasakojimo apie sargą to­ nas linksmas __ irgi patvirtina, jog A. Venclova ne tik pats mėgo links­ mas istorijas bei anekdotus, bet ir neįsižeisdavo, jeigu kas ir jį patraukda­ vo per dantį. „O kas čia tokio? — sakydavo.— Svarbu, kad sąmojingai, ką?" Iki tol stebėjęs Antaną Venclovą iš toliau, prisiklausęs apie jį įvairiausių būtų ir nebūtų dalykų, aš irgi į Rašy­ tojų sąjungą prozos konsultantu ėjau ne per daug tvirtai apsisprendęs. Kal­ bėjo, kad pirmininkas esąs pernelyg išpuikęs ir poniškas, atitrūkęs nuo kasdieniškų reikalų ir paprastų žmo­ nių, gero gyvenimo išlepintas, šykš­ tuolis ir taip toliau. Bet greitai įsitiki­ nau, kad taip tvirtino tie, kurie patys A. Venclovą mažiausiai pažinojo. Matyt, panašiems samprotavimams turėjo įtakos ir žemas daugelio mūsų buities lygis, ir gerokai paplitusios bohemiškos nuotaikos, nevalyvumas. Tvarkingas, branginantis savo ir kitų laiką, darbštus, nesišvaistantis pini­ gais ir neapgalvotais pareiškimais žmogus, nors ir keista, mums negalė­ jo atrodyti nejuokingas. Iš tikro pir­ mininkas brangino žmogišką bendra­ vimą, stengėsi būti paprastas, demo­ kratiškas, o komfortą vertino tiek, kiek jis reikalingas civilizuotam žmo­ gui buityje, ir buvo taupus nei dau­ giau, nei mažiau negu bet kuris ano meto aplinkoje augęs suvalkietis... Visus tuos dalykus prisiminiau ne todėl, kad jie esminiai, o tik dėl to, kad kartais net privataus gyvenimo smulkmenos padeda geriau suprasti tai, kas iš tiesų svarbu. Ir daugelis pa­

prasčiausių buities ar darbo detalių, Kurioms šiaip, rodos, neskirtum jokio dėmesio, apmąstant Antano Venclo­ vos paskutiniųjų dviejų dešimtmečių plačią bei Įvairią veiklą, tarsi įgauna gilesnę ar net apibendrinamą prasmę. 1954 metai. Lietuvių literatūros ir meno dekada Maskvoje. Po baigiamo­ jo koncerto — priėmimas. Už stalų, kiek siekia žvilgsnis, dekados daly­ viai ir maskviečiai — rašytojai, kom­ pozitoriai, dailininkai, teatralai... Iš pradžių — kaip įprasta — oficialios kalbos, dekados įspūdžiai, tostai. Pas­ kui jau priėmimo vedėjai imasi ini­ ciatyvos ir rungtyniaudami išradin­ gumu, žodžio elegancija, subtiliu hu­ moru, stengiasi išjudinti svečius. Ir šitai pagaliau jiems pavyksta. Didžiu­ lė salė suskyla į daugelį atskirų židi­ nių su savo įžymybėmis, savo vieti­ niais tostais. Priėmimas buvo jau persivertęs į antrąją pusę, kai nuo savo stalo pa­ kilo Nikolajus Tichonovas ir Antanas Venclova. Matyt, norėdami atsipūsti nuo oficialokos monotonijos, abu ži­ laplaukiai sveikai raustelėjusiais jau­ nais veidais prieina čia prie vieno stalo, čia prie kito, trumpai pasišne­ kučiuoja, pabendrauja. Staiga matau juodu artėjančius ir prie mūsų stalo, — Štai čia, Nikolajau Semionovičiau, mūsų jaunas prozininkas...— Antanas Venclova pristato Tichonovui ir mane. Nikolajus Semionovičius retažode savo kalbėsena pasako tokiais atve­ jais įprastą frazę, bet po to, lyg kaž­ ką prisiminęs, vėl pasižiūri į mane.

— Labai reikia dabar jaunų žmo­ nių,— pasako Tichonovas.— Tarybi­ nis taikos komitetas ieško jauno žmo­ gaus, kurį galima būtų pasiųsti į Liau­ dies Kiniją. — Kaip, draugas Baltrūnai, važiuo­ site? — Mielai,— juokiuosi ir aš. Galvos linktelėjimu atsisveikinę su mumis, juodu nutolsta prie kitų sve­ čių. O linksmai nusiteikę stalo kai­ mynai jau ima derėtis dėl kiniškų lauktuvių. Vizitas su Tarybinio taikos komi­ teto mandatu į Kiniją tikrai netrukus įvyko. Jis vaizdžiai aprašytas Anta­ no Venclovos kelionės po Kiniją įspūdžių knygoje. ...Artėjo Naujieji 1955-ieji metai. ■— Tai kaip, draugas Baltrūnai, ža­ date sutikti Naujuosius metus? — kažkaip labai jau nelauktai kartą pa­ siteiravo pirmininkas. — Nežinau... Greičiausiai namuo­ se,,. — O kaip žiūrėtumėt, jeigu aš ir Eliza pakviestumėm judu su žmona pas mus? Suglumau. Ir todėl, kad pasiūly­ mas buvo netikėtas, ir dėl to, kad Venclova, priklausęs visuomenės pi­ ramidės viršūnei, nusprendė padaryti tokį gestą. — Nedaug ten mūsų būtų. Dar Mieželaitis, Matuzevičius su žmono­ mis,— lyg drąsindamas pridūrė. Padėkojau, žadėdamas perduoti kvietimą ir žmonai. Likus dviem ar trim dienom jis dar kartą pasiteiravo, ar nebūsią kokių kliūčių drauge su­ 275

tikti Naujuosius metus, o kadangi kliūčių tikrai nebuvo, sutartą valan­ dą susitikome visi Venclovų svetai­ nėje. Jaukiai ir kaip reta draugiškai pa­ lydėjome senuosius, sutikome nau­ juosius. Tarsi viena akimirka prabė­ go visa Naujųjų metų naktis, o kai paryčiais jau ruošėmės skirstytis kas sau, sučirškė laukujų durų skambu­ tis, o duryse — linksmutėliai, lengvai nužerti puraus sniegelio du Melpo­ menės riteriai — Romualdas Juknevi­ čius ir Juozas Grybauskas. Dar va­ landėlė šventiškos sumaišties ir — dabar jau tikrai! — namučio. Dešimtis kartų pačiomis įvairiau­ siomis aplinkybėmis — savo ir bičiu­ lių namuose, dailininkų ir rašytojų draugijoje — yra tekę paskui sutikti Naujuosius metus, tačiau šis sutiki­ mas ir dabar, daugiau kaip po trisde­ šimties metų, savo jaukia nuotaika, šeimininkų dėmesiu ir svetingumu tebėra gyvas atmintyje. Ne tik šventės, šiokiadieniai, bet ir kelionės,— o jų būta nemaža ir įvai­ rių: literatūros vakarai, lankymasis Adomo Mickevičiaus vietose, vieš­ nagė pas latvių ir estų rašytojus,— padėjo geriau pažinti rašytoją. Ke­ lionės ne tik suartina žmones, bet ir atskleidžia jų ištvermę, sugebėjimą bendrauti. A. Venclova buvo tikrai puikus bendrakeleivis: visada pasi­ tempęs, žvalus, mėgstąs pasakoti ir juokauti. Pasitaikydavo net, kad, iš­ girdęs sąmojingą anekdotą ir skaniai pasijuokęs, po keliolikos minučių jau 276

pats pasakodavo jį tiems patiems klausytojams. Vos ne kasdien vienu ir tuo pačiu metu Lenino prospekte galėjai susi­ tikti A. Venclovą, išėjusį pasivaikš­ čioti. Aukštas, stotingas, žingsniuo­ davo neskubėdamas, kartkartėmis nužvelgdamas gatvę, praeivius ir pa­ status, tarsi ne vakar, o prieš daugelį metų būtų paskutinį kartą čia vaikš­ čiojęs. Užsukdavo trumpam į „Nerin­ gos" kavinę išgerti firminio kavos puoduko su ledais. Ir niekad neužsi­ sėdėdavo čia — per daug brangino savo ir kitų laiką. Kitaip, žinoma, jis nebūtų galėjęs padaryti ir pusės to, ką nuveikė. Rašytojų sąjungos vado­ vas ir respublikinio Taikos gynimo komiteto pirmininkas, akademikas, turįs dešimtis kitų atsakingų visuo­ meninių pareigų, tuo pat metu suge­ bėjo reguliariai ir produktyviai dirb­ ti literatūros darbą. Naujos poezijos ir prozos knygos, gausi publicistika ir kelionių įspūdžiai liudijo apie ne­ išsenkamą rašytojo darbštumą. Tik pasikartojęs širdies infarktas priver­ tė jį gerokai sutrumpinti darbo va­ landas už rašomojo stalo. Vertino ir poilsį, mokėjo produk­ tyviai ilsėtis. Turėjo Palangoje, Aksionaičio gatvėje, miniatiūrinę vilą, vidaus interjeru primenančią jūros katerį. Čia ir praleisdavo rašytojas vasaros mėnesius. Yra tekę lankytis pas jį, būnant Palangoje. Šeiminin­ kas su savotišku pasididžiavimu iš­ ėmė iš sekretero gražiai įrištą svečių knygą ir paprašė ką nors įrašyti at-

alinimui. Atverčiau ją ir permečiau akimis keliolika įrašų. Šio jaukaus po­ ilsio namelio ir svetingų šeimininkų svečiai — Tarybų šalies ir užsienio rašytojai, plunksnos draugai, meni­ ninkai, kultūros veikėjai lakoniškai reiškė savo įspūdžius, padėką, linkė­ jimus. Pasirašiau ir aš. Ir net neding­ telėjo mintis, kad lankausi čia pasku­ tinį kartą, kad dar vienas pavasaris, ir neteksime šio tauraus, lyg žydinti obelis laiko pasidabrinta galva žmo­ gaus, talentingo rašytojo, šviesios asmenybės. Paliks širdyje netekimo

jausmas, o atmintyje — paskutiniai­ siais gyvenimo metais parašytas jo eilėraštis, ir dabar, po netrumpos die­ nų rikiuotės, skambantis tarsi savo­ tiška visos Antano Venclovos kūry­ bos apoteozė: Aš gyvenau spalvom, gaisais, niuansais, Ieškojau grožio aš kalnų lizde, Ii visas man gyvenimas lyg transas Praskriejo krintančia rudens žvaigžde.

Algirdas Pocius IR POILSIO AKIMIRKOMIS... Pažintis su Antanu Venclova pir­ miausia, žinoma, prasidėjo nuo kūry­ bos. Mokydamasis vidurinėje mo­ kykloje, o paskui mokytojų institute perskaičiau visus jo pagrindinius kū­ rinius, bet iš jų labiausiai įsiminiau romaną „Draugystė", kai kuriuos ap­ sakymus ir eilėraščių knygą „Obelis kur augalota". Vėliau į šį emocinį at­ minties fondą dar įsiliejo poezijos rinkinys „Vakarinė žvaigždė“— švel­ naus graudulio ir susimąstymo kny­ ga. A. Venclova buvo plačiai žino­ mas visuomenės ir kultūros veikėjas. Periodikoje dažnai buvo spausdinami jo pasisakymai, iš nuotraukų žvelgė

valinga, ori ir inteligentiška asme­ nybė. Nejučiomis susidarė įspūdis, kad A. Venclova yra tokioje aukštu­ moje, kuri paprastiems mirtingie­ siems nepasiekiama ir ne visai su­ prantama. Atrodė, kad sutikęs jį ne­ žinotum, kaip kalbėtis, kaip elgtis, ir visoje nuogybėje parodytum, koks esi neišmanėlis ir neišprusėlis. Šį kaustantį nedrąsumo barjerą turėjau po truputį įveikti, kai persikėlęs gy­ venti į Vilnių pradėjau dažniau lan­ kytis, o vėliau ir dirbti Rašytojų są­ jungoje. A. Venclova man buvo ir li­ ko vienas iš labiausiai išsilavinusių, plačios kultūros žmonių, kuriuos ka­ 277

da nors teko sutikti. Pirmiausia, jis buvo labai apsiskaitęs, o turėdamas pavydėtiną atmintį, galėjo šiuo lobiu tinkamai naudotis. Antra, jo stiprus intelektas buvo valingose rankose, todėl visuomet prasmingai nukreipia­ mas. Juk yra žmonių, kurių didelis apsiskaitymas ir išsilavinimas lieka nevaisingas, kaip motoras, kuris, tuš­ čiai dirbdamas, tik garsiai burzgia ir pupsi. Antanas Venclova savo inte­ lektualinę energiją visuomet pajung­ davo ne tik kūrybos, bet ir visos lie­ tuvių nacionalinės kultūros intere­ sams. Jo didelis autoritetas leido dažnai būti pirmuoju iškeliant kai kuriuos praeities kultūros reiškinius, juos marksistiškai vertinant. Su di­ deliu dėmesiu ir dėkingumu mūsų visuomenė sutiko jo straipsnius apie Donelaitį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Rašytojų susirinkimuose, valdybos plenumuose Antano Venclovos pasi­ sakymai visuomet būdavo konkretūs, dalykiški, paliesdavo pačią esmę, at­ vėsindavo įsiliepsnojančias aistras, o diskusiją pasukdavo vaisingesne kryptimi. Mane žavėjo šio rašytojo gebėjimas ir aštresniuose ginčuose visuomet išlikti ramiam, labai taktiš­ kam. Didelės asmenybės bruožas — pakilti virš smulkmenų. Antanas Venclova mokėjo taip gyventi: nepa­ siduodavo smulkioms aistroms, be­ vaisiams ginčams, sugebėdavo išlikti ramus net tada, kai užgaulokai būda­ vo paliečiamas jo paties asmuo. Jis neabejojo, kad smulkios aistros, ku­ rios dažniausiai rodo padidėjusį dė­ mesį savai personai, trukdo susikaup­ ti prie prasmingo tikslo, prie rimtes­ 278

nio darbo. Už šiuos bruožus mes An­ taną Venclovą gerbėme ir nuošir­ džiai pripažinome jo autoritetą. Tik tie, kurie rašytojo artimiau nepaži­ nojo, galėjo retkarčiais mesti pašai­ pesnę repliką ar tyčia paryškinti ko­ kį nors suvalkiečiams priskiriamą bruožą. Kaip žmogus Antanas Venclova buvo draugiškas ir mėgo bendrauti su tais menininkais, kurie jam atro­ dė įdomūs ir verti dėmesio. Jis turė­ jo visą būrį nuoširdžių bičiulių Mask­ voje ir daugelyje broliškų respubli­ kų. Ne vienam iš jų Antanas Venc­ lova buvo lyg ir Lietuvos simbolis. O čia, Vilniuje, dažniau matydavau jį vaikštant su Kaziu Boruta, Kostu Kor­ saku, Augustinu Gricium, Juliumi Būtėnu, su kai kuriais žinomais mūsų dailininkais. Tai buvo jo bendraam­ žiai, su jais rišo išgyventi tie patys istoriniai įvykiai, bendri prisiminimai ir naujausios kultūrinio gyvenimo realijos. Traukė jį ir talentinga jau­ nesnioji karta, kurios balsas vis ryš­ kiau skambėjo respublikos meno pa­ saulyje. Tai poetai Ju st:nas Mar­ cinkevičius, Algimantas Baltakis, Al­ fonsas Maldonis, prozininkas Myko­ las Sluckis, dailininkas Stasys Kra­ sauskas. Nepasididžiuodavo su jau­ nesniaisiais kolegomis užsukti ir į „Neringos" kavinę, kuri tuo laiku dar nebuvo taip užplūsta lankytojų, o savo jaukumu traukė menininkus. Draugiškame būryje Antanas Ven­ clova nestokojo linksmumo, geros nuotaikos, mokėjo vaizdingai pa­ pasakoti šmaikščias istorijas ir anek­ dotus, gana tiksliai parodijuodavo kai kuriuos savo pažįstamus meninin­

kus. Jo paties pasakojimas taip pat buvo savitas, oriai neskubus, su kai kuriais pasikartojančiais charakterin­ gais žodeliais. Pavyzdžiui, į linksmes­ nę pasakojimo tėkmę vis įsiterpdavo klaustukas: ką? Lyg savotiškas pasitikslinimas, ar draugams įdomi isto­ rija, ar ji suprantama, nors žodinio atsakymo tas klaustukas ir nereika­ laudavo. Šiandien, nuklydus į prisi­ minimus, Antano Venclovos kalbėji­ mo manierą kartais bando pamėg­ džioti kitas suvalkietis Petras Keidošius. Nenuneigsi, kad vieną kitą charakteringesnę intonaciją jam pavyks­ ta išgauti. Antanas Venclova ir jo žmona ne­ buvo triukšmingų linksmybių bei po­ kylių mėgėjai, tačiau lauktą svečią visuomet maloniai ir nuoširdžiai pri­ imdavo. Tuo kartais pasinaudodavo­ me mes, dirbantys Rašytojų sąjungo­ je, kai į Vilnių atvykdavo plačiau ži­ nomi rašytojai iš Maskvos, broliškų respublikų ar užsienio. Jei tik sveika­ ta leisdavo, Antanas Venclova sutik­ davo svečią pasikviesti pas save, tik prašydavo palikti laiko pasiruošti. Kiek supratau, tos valandos buvo rei­ kalingos ne tiek šeimininkei, kiek jam pačiam: pasinaudodamas turtin­ ga biblioteka, Antanas Venclova pri­ mindavo sau ne tik svečio biografijos bei kūrybos faktus, bet ir kai kurias žinias apie kraštą, kuriam tas žmogus atstovaudavo. Todėl pokalbis visuo­ met būdavo įdomus ir turiningas. Su tokiu pat rūpestingumu Antanas Venclova ruošdavosi bet kuriam da­ lykiniam posėdžiui ar pasitarimui. Jau minėjau, kad draugų būrelyje ar bendraudamas su svečiais Antanas

Venclova visuomet buvo nuotaikin­ gas, įdomus ir linksmas pašnekovas. Prisimenu vieną Naujųjų metų, be­ rods 1961-ųjų, sutikimą Rašytojų są­ jungoje. Tuo laiku Rašytojų sąjun­ goje literatūros konsultantu dirbo energingas ir išradingas organizato­ rius Algimantas Čekuolis. Jis iškėlė mintį surengti Naujųjų metų sutiki­ mą mūsų rūmuose ir pats ėmėsi pa­ grindinio organizatoriaus vaidmens. Buvo pakviestas nemažas būrys rašy­ tojų, taip pat kai kurie kiti meninin­ kai su žmonomis. Dalyvavo dailinin­ kas Stasys Krasauskas, architektai K. Makariūnas ir broliai Nasvyčiai. Kai ko gal neprisimenu. Visus rašy­ tojus šiandien sunku būtų išvardinti. Buvo daug. ir vyresnių, ir jaunų. Jus­ tinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis — visi jauni ir jų žmonos jaunos. Nors kiek vyresni, bet iš tikrųjų dar jauni kar­ tu su savo žmonomis buvo Venclova, Mieželaitis, Guzevičius, Gricius. Šventinį stalą šeimininkės paden­ gė antrame aukšte, o šokti nusileisdavom žemyn į klubo salę. Visų nuo­ taika buvo gera, skambėjo linksmi sveikinimai, juokas ir dainos, bet nie­ kas nebuvo, kaip sakoma, viršijęs normos. Maloni ir nuotaikinga Venc­ lovų šeima šiame linksmame šurmu­ lyje išsiskyrė kaip ryškios, dėmesį traukiančios asmenybės. Jie nevaržė vienas kito smulkmeniška globa, lais­ vai bendravo su visais, linksminosi ir šoko. Tik, rodos, prie šaunių dai­ nininkų būrio Venclova nepritapo, nes neturėjo tokių sugebėjimų. Su malonumu klausėsi, kaip gražiai skambėjo lietuvių liaudies dainos, 279

traukiamos Stasio Krasausko ir bal­ singos mūsų poetų trijulės — A. Bal­ takio, Just. Marcinkevičiaus ir Alf. Maldonio. O šokėjas Antanas Venc­ lova buvo geras, jo nepeikė ir bale­ rinos, kurių pora buvo tarp svečių. Po besilinksminančių menininkų būrį visą laiką kaip nenuorama kip­ šiukas su fotoaparatu sukinėjosi An­ tanas Sutkus, tada dar be barzdos ir be žmonos. Kai reikia ir nereikia, plykstelėdavo jo „blicas". Naujame­ tinės nuotaikos apsvaigintiems sve­ čiams nerūpėjo pozuoti — tegu dar­ buojasi Sutkus, jei jam patinka. Vidurnakčiui persisvėrus į antrą pusę, svečiai ėmė skirstytis namo. Nuotaika buvo gera, ir visi kalbėjo, kad įvairių mūzų menininkams rei­ kėtų dažniau susitikti, kartu padisku­ tuoti, o kai kada ir kartu pasilinks­ minti. Deja, šie neblogi užmojai, bė­ gant laikui, atvėso ir panašių susibū­ rimų daugiau neįvyko. Tiesa, rytojaus dienos pavakary nedidelis būrelis literatų, lyg ieško­ dami vakarykštės naujametinės nuo­ taikos, dar susirinko rašytojų klube. Iš likučių buvo padengtas kuklus sta­ las, kažkas atsinešė porą butelių vy­ no. Užklydėlių svečių nedidutei kom­ panijai vadovavo Antanas Venclova. Buvo ir jo žmona. Pajuokaudami da­ lijosi vakarykščiais įspūdžiais, links­ mai šnekučiavo. O apie stalą vėl su­ kinėjosi įžymusis fotografas Sutkus ir spragsėjo aparatu. Venclova atsi­ gręžė į jį ir tarė: 280

— Pats visą laiką spragsi, o rezul­ tato jokio. — Rezultatas yra, drauge Venclo­ va,— pasitikėdamas atšovė Sutkus ir, numetęs aparatą, ėmė graibytis po švarko kišenes. Ištraukė pluoštelį nuotraukų, atrinko porą ir atkišo ra­ šytojui. Venclova žvilgtelėjo į jas ir iš netikėtumo net išraudo. — Na, jeigu šitaip, tai nieko nebe­ sakau!— tarė jis. — O man ar galima žvilgtelėti? — paprašė Venclovienė. Sutkus laukė, ką pasakys rašytojas. — Tegu žiūri,— burbtelėjo jis. Nuotraukos buvo iš vakarykščios šventės. Landusis fotografas pagavo momentą, kai Antanas Venclova sė­ dėjo greta balerinos, o jo plati ranka ilsėjosi ant dailaus šokėjos keliuko. Venclovienė šyptelėjo ir atsakė šmaikščia liaudies patarle: — Ne kiekvienam šuniui toks kaulas! Visi smagiai pasijuokė. Ta proga Antanas Venclova prisiminė ir kitus atsitikimus, kai fotografai iškrėsdavo kai kam nemalonių pokštų. Švytėjo patenkintas ir Sutkus, atsidūręs dė­ mesio centre. Jaukioje aplinkoje, jausdamiesi tikrai vienos šeimos nariais, pasėdė­ jome valandėlę ir išsiskirstėme. Ne tik aš, bet ir visi jautėme, kad už jaukumą ir gerą nuotaiką turime būti dėkingi Antanui Venclovai. Šis san­ tūrus, taktiškas ir aukštos kultūros žmogus mokėjo būti tokių susibūri­ mų siela.

Kazys Ambrasas ANTANAS VENCLOVA — ŠVIESUS KULTŪROS VEIKĖJAS (Štrichai) L a ik a s , t a s iš r a n k u s is ir o b j e k t y v i a u ­ s ia s v e r t i n t o j a s , a t s i r i n k s A n ta n o V e n c ­ l o v o s p o r t r e t u i t a i, k a s j o c h a r a k t e r i s t i ­ k a i y r a t i k r ia u s ia i r v e r tin g ia u s ia ,

K. K orsakas

Apie knygynus Antanas Venclova yra atsiliepęs gana nekaip. „Lietu­ viško rašytojo būklė baisi,— sakė jis — Juk tai nesąmonė, kad knygy­ nai, kurie skaitytojui knygą tik p a ­ d u o d a , ima ligi 30—35% bruto kainos, o rašytojas turi tenkintis tuo, kas lieka nuo lupiko knygininko." Bet tai buvo pasakyta ir parašyta 1937 m., apie a n o l a i k o kny­ gynus. A n a s l a i k a s pasibaigė. Tarybinėje santvarkoje pakito kny­ gynų funkcijos, pakito ir rašytojų požiūris į juos. Iš esmės kitaip į kny­ gynus dabar žvelgė ir Venclova, laikydamas juos rimta k u l t ū r o s įstaiga. Išgirdus tariant Venclovos pavar­ dę, akyse tuoj stoja iškilnios figū­ ros žmogus, neskubiu lygiu žingsniu, truputį krypuodamas į šalis, susimąs­ čiusiu veidu einantis Lenino pros­ pektu Vilniuje. Jis sustoja ties cent­ riniu knygynu, atidžiai apžiūri naujų knygų vitriną ir įeina į vidų. Dabar įsidėmėtina: jei būna su kepure, bū­ tinai, vos peržengęs slenkstį, ją nusi­ ima ir nešasi rankoje. Be kepurės knygyne reikia būti! Jo šviesi balta galva šmėkščioja tarp skaitytojų ir

iškart suskamba skardus balsas. Jis kalba apie gautas ir gausimas kny­ gas, apie albumus... Kalba su knygy­ no darbuotojais. Kalba su sutiktais knygyno lankytojais. Paskui, nusi­ pirkęs sudominusius leidinius, vėl pereina knygyną vienplaukis ir tik prie durų užsideda kepurę. Jis vie­ nintelis iš knygyno lankytojų turėjo tokį įprotį, gražų ir teisingą, apnuo­ ginti galvą prieš tautų kultūros lo­ bius, sukauptus knygyno lentynose. Mums, jaunesniems, būdavo nepato­ gu prieiti prie Venclovos kepurė­ tiems, nusiimdavome ir mes kepures ir tik tada pradėdavome su juo kalbą. Vieną 1965 metų dieną sutinku Venclovą, išeinantį iš knygyno. Pasi­ sveikiname. Patenkintas rodo stam­ bų paketą. „Jei neturite dar, reko­ menduoju pačiam įsigyti brolių Gonkūrų „Dienoraščio" dvitomį rusų kal­ ba. Tai geriausia iš viso, ką broliai Gonkūrai yra parašę." Venclova grį­ žo į knygyną ir sudarė man galimy­ bę nusipirkti Gonkūrus. Gonkūrų dienoraščius dažnai išsiimu iš lenty­ nos ir paskaitinėju, pasisemiu išmin­ 281

ties bei stiliaus meno. Ir su dėkingu­ mu prisimenu Venclovą! Knygyną dabar Venclova laikė tar­ tum kokia šventove. Todėl knygyne reikia nusiimti kepurę. To mokė Venclova ne žodžiu, o gyvu pavyz­ džiu. Jis nusiimdavo. O mes?.. I r —ar tik knygyne?! Taip per knygynus ir pradėjome kalbą apie Venclovą:, šį kartą ne apie jo lyriką ar prozą, ne apie aist­ ringą publicistiką ar protingą kriti­ ką, pradėjome kalbą apie Venclo­ vą — kultūros veikėją, tartum gerą, rūpestingą sodininką, daugelį metų puoselėjusį šį taurų ir trapų augalą, reikalaujantį daug šviesos ir drėg­ mės, kad skleistųsi. O jeigu ir nebū­ davo tos šviesos ir tos drėgmės, Venclova vis tiek nenusimindavo ir nenuleisdavo rankų. Rašytojas — kultūrininkas, rašytojas — švietėjas, rašytojas, nešantis ar šaukiantis neš­ ti į liaudies aruodus tai, ką pati liau­ dis išsiaugino per šimtmečius ir da­ bar augina. Su savo neišsenkamomis iniciatyvomis Venclova įsiliejo į bū­ rį žmonių, kurie ugdė ir ugdo kultū­ rą, reikalavo ir reikalauja dėmesio ir pagarbos jai. Jie, tie veikėjai, tarė šį šventą žodį — kultūra ir dirbo šį šventą darbą — kultūrinį darbą. Ne visada lengvomis sąlygomis. Bet dir­ bo. Venclova — tarp jų. Jis už kitus buvo laimingesnis, nes jau sulaukė laikų, kai kultūra tapo pagarbos ob­ jektu ir būtinybe, virto tautos žengi­ mo į priekį vieškeliu, jos kasdienine duona. Tame vieškelyje Venclovai švietė viena žvaigždė, kurią galėtu­ me pavadinti ir rytine, ir vakarine, nes jos šviesoje Venclova gulė ir kė­ 282

lė, darbus dirbo — tai žvaigždė iš k u l t ū r o s ž v a i g ž d y n o . Tai buvo k u l t ū r o s i m p e r a t y v a s , skambėjęs per visą Venclovos gy­ venimą ir kūrybą ir visai pagrįstai pelnęs jam erudito, intelektualo epi­ tetus. Toks tikrai ir buvo Venclova. Nors bendraudamas su kitais šito spe­ cialiai nedemonstruodavo, bet po ke­ lių sakinių, apsikeitimo nuomonėmis iš karto suprasdavai, kad prieš tave stovi neeilinė asmenybė, net sumišdavai, kokios taiklios būdavo jo pa­ stabos, kokios gilios žinios. Tai nuo­ latinio ir ilgamečio lavinimosi rezul­ tatas, galvodavai. Ir nejučiomis kil­ davo klausimas, žinoma, pačiam sau, žinoma, tylomis, mintimis: ar Venc­ lova pirmiau pradėjo rūpintis kultū­ ra ir pamažu tapo eruditu bei inte­ lektualu, ar — priešingai — augantis eruditas ir intelektualas tolydžio vis labiau rūpinosi kultūra. Gal tai ir ne­ reikalingas klausimas, jis niekam ir nebuvo užduotas, tik pačiam sau. Ir visada atsakydavai pats sau: argi tai svarbu, ar ne svarbiau pats rezulta­ tas. Tikrai taip! Bet kartais, ir žinant galutinį rezultatą, įdomu pasiknai­ sioti po tuos būdus, kuriais buvo jis pasiektas. Kultūros problemas Venclova kel­ davo vieną po kitos, stengdamasis mobilizuoti intelektualų smegenis dirbti jiems rūpimą ir malonų darbą, mobilizuodamas žmones kultūros gy­ venimui. Nes be kultūros, nežinant, ką ji paliko, nesutvarkius viso to, negalima įžvelgti jos perspektyvų, pasikliauti jomis. Dar buržuazijos valdomoje Lietuvoje Venclova rašy­ davo į laikraščius ir žurnalus apie

opius ir neatidėliotinus kultūros rei­ kalus, kviesdavo apsikeisti nuomonė­ mis savo kolegas, taip pat intelektu­ alus. Intelektualai į viešą apsikeitimą nuomonėmis ir galbūt polemiką laik­ raščių ar žurnalų skiltyse nesileisda­ vo. Nematė prasmės, o tik dirbo, kiek leido sąlygos, savo darbą, kaž­ kiek prisidedantį prie kultūrinės veiklos. Nebuvo viešo pakilimo. Venclovos straipsniai taip ir likdavo kaip sargybiniai vieni patys laikraš­ čių ir žurnalų skiltyse. Nebuvo mate­ rialinės bazės kultūrai iš esmės plė­ toti ir tvarkyti, nebuvo pagaliau ir geros valios bei suinteresuotumo tuo reikalu. „Keliant literatūros, meno ir apskritai dvasinės kultūros klausi­ mus,— kalbėjo V. Mykolaitis-Puti­ nas lietuvių kultūros kongrese 1935 m.,— dažnai tenka konstatuoti, kad vadinamųjų praktiškųjų valstybinių ir ekonominių profesijų atstovai ne­ labai nori pripažinti šiem klausimam lygių teisių juos diskutuoti ir gyve­ nime ryškinti, ypač jei tai susieta su lėšų reikalu", o juk „dvasinės kultū­ ros reikalas yra toks pat būtinas, kaip duonos kąsnis". Tik 1940 m., tik Lietuvai tapus ta­ rybine, viskas pasikeitė. Pasikeitė ir kultūros padėtis. Venclova uoliai ir nuolat užsirašydavo rūpimas ir spręs­ tinas kultūros problemas ant popie­ riaus lapelių, dažnai juos išsiimdavo iš viršutinės švarko kišenėlės ir skaii tydavo kitiems, svarstydavo su savo kolegomis rašytojais, rašydavo laik­ raščiuose, su svarbiausiomis iš tų problemų eidavo dar ir į Centro Ko­ mitetą, kur visuomet būdavo jautriai ir dėmesingai išklausomas. Žiūrėk,

L

Venclovos keliamos mintys ir prade­ da realizuotis. Be abejo, laikas, kaip objektyviausias teisėjas, pasakys, kas Venclovos kūryboje ir veikloje buvo svarbiausia, kas lieka su mu­ mis ir gyvens po mūsų. Tai tiesa, Bet mes, nelaukdami to neskubaus teisė­ jo sprendimo, drįstame patys jam pa­ sufleruoti, kad kultūrinė veikla bus visiems laikams įrašyta į Venclovos aktyvą. Ta veikla tokia suinteresuo­ ta, nuoširdi, tokia atkakli, kol tas ar kitas mūsų kultūros dalykas dar bu­ vo „atviras", dar netapęs gyvenimo realybe. Manau, kad šios veiklos gai­ rių ir pėdsakų joks laikas neištrins. Tik nuolat ryškins. Savotiškai įdomi ir pamokoma Venclovos literatūrinio ir kultūrinio darbo pradžia. Venclova buvo stu­ dentas ir jau pradedantis literatas. Išsiskyrė iš studentų. Žinoma. 1925 m. jis „Lietuvio" laikraštyje išspausdina ar tik ne pirmą savo rašinį — apie „Baro“ žurnalo 8-ąjį numerį. Jame smarkiai sukritikuoja savo profeso­ rių Maironį, kuris jau esąs pasenęs („paseno jau ir Maironis"). Ir pasira­ šydamas prideda žodelį „stud.", at­ seit studentas. Daug kartėlio tas straipsnis suteikė Maironiui, jis net­ gi ryžosi atsakyti viešai. Kas nebuvo jaunas, tas tik gali nežinoti jaunųjų literatų užmačių bei ketinimų. Jų buvo ir vėliau. „Jaunystės atradime" Venclova, prisimindamas tą faktą, su grauduliu rašo, jog apgailėjęs „ne­ rimtus, nejautrius, net įžūlius savo žodžius, kurie taip įskaudino seną poetą". Šis jaunystės kazusas, be abejo, turėjo padėti bręsti Venclovos 283

literatūrinei sąmonei. Ir, kas be ko, giliau suvokti kultūrinį darbą. Jau tarybiniais metais Venclova rašė, kad Maironis buvo „gilus savo kraš­ to patriotas" (1947), kad „greta įvai­ rių naujų ieškojimų mūsų poezijoje" „tebesanti gyva ir Maironio poe­ zijos „tradicija", kad „kai kuriems mūsų poetams Maironis darė ir šiuo metu tebedaro vaisingą poveikį for­ mos plastiškumu, aiškumu, skambu­ mu, liaudiškumu, sugebėjimu kalbė­ ti nuoširdžiai, įtaigiai, jaudinančiai" (1962). Taigi Maironio kazusas buvo užgesintas, Maironiui buvo atiduota priderama pagarba. Bet tas kazusas padėjo išmokti blaiviau ir atsargiau svarstyti problemas, suprantant, kad ir po jų, tų svarstytojų, ateis nauji svarstytojai, vėl bus svarstoma ir t. t. Ir buvo svarstoma, ir vėl buvo visokių ir abipusių nukrypimų bei įsižeidimų. Ar šiandien jų nėra?! Vi­ sada buvo ir bus. Taip yra literatūje, kaip vienoje sudėtinių kultūros dalių. Persirgo ta liga ir Venclova. Susidūrė su Maironiu. Vėliau tapo jo blaiviu adoratoriumi. Manau, ir pa­ mokos įsiminė visam laikui, Venclo­ va taip pat buvo jaunas, jam buvo 19 metų! Venclova augo ir brendo. Jam jau nebe devyniolika. Brendo jo litera­ tūros ir kultūros suvokimas. Plėtėsi apsiskaitymas. Baigtos studijos. Iš­ eina iš spaudos Venclovos knygos. Buriasi ir organizuojasi jauni pažan­ gūs rašytojai. Didelį brandos egzami­ ną išlaiko Venclova kaip „Trečio fronto" žurnalo vienas organizatorių ir jo redaktorius. Čia ir „Kultūros", 284

„Literatūros" žurnalai, „Prošvaistės" almanachas, kai kuriuos iš jų teko redaguoti, kituose aktyviai dalyvau­ ti. Susipažinta su pažangiai nusitei­ kusiais žmonėmis, jų raštais. Daug buvo faktorių, brandinusių Venclo­ vos asmeninę ir visuomeninę nuovo­ ką. Pažintis su V. Lenino raštais, su V. Belinskio, G. Plechanovo, A. Lunačiarskio veikalais, su revoliuci­ niais rusų ir vokiečių žurnalais skaid­ rino jo pilietinę sąmonę. Venclova visa savo esybe orientavosi ir veržė­ si į pažangą, į naują gyvenimą, kuris kitur jau švyti. Kartu, žinoma, būtent ta kryptimi, formavosi ir jo literatūrinės-kultūrinės pažiūros. Ketvirto dešimtmečio antrojoje pusėje Venclova paskelbia du straipsnius: „Literatūros vargai" (1937) ir „Neatidėtini darbai" (1938). Juose Venclova jau aiškiai apčiuo­ pia tuos dalykus, kurių įgyvendini­ mas turi daug prisidėti prie kultūros brendimo. Venclovos dorą pasipikti­ nimą kelia tai, kad tuometinėje Lie­ tuvoje buvo gana sėkmingai kulti­ vuojama bulvarinė literatūra, atrofuojanti bet kokius kultūrinius visuo­ menės interesus. Venclova supranta, kad niekas nepasikeis tol, „kol esa­ moj sistemoj knyga" bus „ne tik kul­ tūrinis veiksnys, bet ir pelno daly­ kas". Kritiškai Venclova atsiliepia apie „provincijoje rengiamus litera­ tūros vakarus, kurie dažniausiai ne literatūrinį ir kultūrinį visuomenės augimą skatina, o tik padeda viso­ kiems pletkams ir „nemaloniems komplimentams" sklisti, nes į juos paprastai atvykdavo ne skelbiami ra­ šytojai, o trečiaeiliai raštininkai.

Tikro sarkazmo dozę pelno vadina­ mieji „recenzentai", kurie jau „re­ cenziją parašė, o knygą dar tebepjausto". Venclova mano, kad naujų knygų recenzavimas turi būti iš es­ mės pagerintas, į jį reikia įtraukti „svarbiausius rašytojus, literatūros profesorius ir kitus kompetentingus žmones", tik tada šis svarbus baras pakils į kultūros lygį. Tai mintys iš straipsnio „Literatūros vargai", ke­ liančio literatūros problemas, o fak­ tiškai sprendžiančio platesnius kultū­ rinius reikalus. Kaip ir antrasis strai­ psnis „Neatidėtini darbai". Čia Venclova pasirodo kaip gilus, subtilus ir įžvalgus kultūros gynėjas. Jis supranta ir mato, kad svarbiausie­ ji, „stambesnieji neatidėtini, rėkiami kultūros darbai vis tiek nejuda iš mirties taško", ir dar kartą labai mo­ tyvuotai juos svarsto. „Ne vienas dejuoja ir dar ilgai dejuos bei keiksis dėl lietuvių kalbos žodyno nebu­ vimo", daug ir didelių rūpesčių tei­ kia „tautosakos reikalų būklė". Venc­ lova tiesiog įsakmiai ragina rimčiau susidomėti tautosaka, jos rinkimu ir leidimu. Jis mano, kad labai reika­ lingas „specialus mūsų literatūrinės praeities" žurnalas, kuriame „bū­ tų galima skelbti visą tą medžia­ gą, kuri jau yra ir kurios vis daugiau susirenka: rašytojų korespondenci­ ja, atsiminimai, nežinomi rankraščiai, autografai". Būtina nedelsiant pa­ rengti ir išleisti „stambią, kelių tomų literatūros istoriją nuo pat jos pra­ džios ligi šių dienų". Analogiškai samprotauja Venclova apie pasauli­ nės literatūros istoriją, originalią ar bent geriausią verstinę, apie lietuvių

teatro istoriją ir pasaulinę teatro is­ toriją. „Pasaulinių klasikų leidimą lietuviškai" Venclova skiria prie ne­ atidėtinų darbų, nes šiomis knygomis būtų paskelbta „masė naujų idėjų, naujų vaizdų ir kultūros". Ryšium su tuo labai opi vertėjų problema, kurią Venclova svarsto. „Jeigu į užsienį siunčiami žmonės mokytis piešti, gro­ ti ir šunis dresiruoti, tai lygiai turėtų būti siunčiami pasitobulinti vertėjai", tie žmonės, „kurie jau yra įrodę sa­ vo sugebėjimą šioj srity, tačiau ku­ riems susipažinti su šio darbo speci­ fika, metodais bei literatūra būtinai reikia". Apie tai su skausmu kalbama straipsnyje „Neatidėtini darbai", ir įžvalgiai kalbama. A r reikia šiandien, tarybinio gyvenimo sąlygomis, įrodi­ nėti, kad būtent šie dalykai sėkmin­ gai realizuojami? Kai buvo baigta leisti penkiatomė „Lietuvių literatū­ ros istorija" (vyr. redaktorius K. Kor­ sakas), Venclova susijaudinęs ir su­ sižavėjęs 1969 m. rašė: „Manau, ne­ apsiriksiu pasakęs, kad tai vienas fundamentaliausių mūsų nacionali­ nės kultūros darbų, išleistų tarybi­ niais metais, vienas tų veikalų, kurie savo pateikta medžiaga ir jos moks­ liniu apdorojimu, apibendrinimu ir išvadomis yra novatoriško pobūdžio ir atlieka labai didelį, reikšmingą in­ formacijos ir auklėjimo darbą". Lei­ džiama „Literatūra ir kalba", „Lite­ ratūra", Lituanistinė biblioteka,— apie tai svajojo ir kaip apie neatidė­ tinus darbus kalbėjo Venclova. Pra­ dedama leisti Pasaulinės literatūros biblioteka, moksliškai leidžiami ir tvarkomi tautosakos lobiai, rašoma ir 285

leidžiama teatro istorija, dailės isto­ kūryba". Tuo metu prasidėjęs akty­ rija. Juk šių dalykų nebuvo tada, kai vus domėjimasis ir susižavėjimas rašė savo straipsnį Venclova. Šian­ Čiurlioniu lydėjo Venclovą visą gy­ dien jie realizuojami. Tai, žinoma, tik venimą. 1956 m. gegužės 3 d, savo kai kurie faktai, neabejotinai liudi­ dienoraštyje jis įrašo: „Kalbėjome jantys, koks įžvalgus ir rūpestingas apie Čiurlionį. Mykol[aitis] irgi ma­ kultūros sodo sodininkas buvo Venc­ no, kad reikėtų rimto straipsnio, at­ lova jau ikitarybiniais metais. Jeigu skleidžiančio tikrąją Čiurlionio tapy­ dar pridursime nuolatinį ir pastovų bos prasmę ir vertę... Aš pats seniai Venclovos domėjimąsi kalbos kultū­ svajoju parašyti tokį straipsnį, bet ros klausimais ir ikitarybiniais, ir vis nėra laiko, be to, bijau būti dile­ tarybiniais metais („Geras gimtosios tantu — įlįsti į svetimą sau sritį, kur kalbos mokėjimas — aukštos kultūros lengva prikalbėti nesąmonių, nors žmogaus požymis",— rašė Venclova gal ir ne tokių didelių, kokių kartais „Kultūros baruose" 1967 m. Nr. 4), tai prikalba „tikrieji" meno specialistai. galėsime visu balsu ir atvira širdimi Straipsnyje reikėtų pažymėti, ką kal­ pasakyti, kad Venclova labai daug bėjo apie Čiurlionį R. Rolanas, kaip darė ir padarė kultūros srityje. O juk jį vertino S. Nėris (eilėr. ciklas) ir tai tik atskiri štrichai... Kultūros isto­ P. Cvirka (karo metu) etc. Reikia ne­ rikai parašys daugiau. mažo paruošiamojo darbo". Tą darbą Vienas kitas štrichas iš tarybinio Venclova atliko, ir straipsnis „M. K. meto, bet toks svarbus, o tais štri­ Čiurlionis dailininkas" buvo išspaus­ chais nuštrichuojamas platus mūsų dintas Čiurlionio reprodukcijų aplan­ ke 1961 m. Tai buvo gilesnio daili­ kultūros laukų plotas. Vėl grįžkime į Venclovos kūrybi­ ninko tyrinėjimo Tarybų Lietuvoje nio darbo pradžią, į 1925 metus. Po pradžia. Čia pat reikia pabrėžti, kad „dialogo" su Maironiu Venclova Venclovos daug triūsta (drauge su „Lietuvos žinių" laikraštyje išspaus­ kitais specialistais), kai buvo prade­ dina „Baro" 9—10 numerių recenzi­ dama leisti Liaudies meno serija. ją ir, tarp kitų klausimų, joje rašo: Venclovos nuopelnai kultūrai čia yra „Iš kritikos ir apžvalgos straipsnių neabejotini! 1962 m. jis rašo negalįs verta pažymėti I. Šlapelio ir J. Žile­ gyventi be Rembranto, be Van Gogo vičiaus straipsnius apie M. K. Čiur­ ir Čiurlionio, be Mazerelio ir Sarialionį. Pirmasis kalba apie Čiurlionio no, jis susižavėjęs kalba apie Bachą kūrybą bendrai, o antrasis bando pla­ ir Bethoveną, Šopeną ir Čaikovskį, čiau nušviesti muzikos ir spalvos su­ Mocartą ir Verdį, Ravelį ir Prokofje­ jungimo problemą („Spalvingumas vą,— mes tuo tikime ir gėrimės. Mes muzikoj ir M. K. Čiurlionis"). Ypač tai linkę kelti pavyzdžiu ne vienam šis straipsnis duoda daug naujų min­ inteligentui, kuris per materialinius čių suprasti Čiurlioniui. Šiais straips­ „rūpesčius" visai užmiršo dvasines niais verta susidomėti visiems, kam vertybes, kuris užėjęs į M. K. Čiur­ brangus M. K. Čiurlionio vardas ir jo lionio meno mokyklą nesusipranta 286

nusiimti kepurės. Kultūros šviesa daugeliu spalvų priverčia žėrėti visa, kas žmoguje yra gero ir gražaus. Tą šviesą, tą kultūrą Venclova ir ,,siū­ lo" kitiems. Prisimenu 1955 m. rudenį, kai teko dirbti Lietuvos rašytojų sąjungos pir­ mininko A. Venclovos padėjėju. Vie­ ną dieną pasikvietęs mane į kabine­ tą, papasakojo turinį straipsnio, ku­ rio projektą aš turįs paruošti rusų kalba,— bus siunčiamas į Maskvą Rašytojų sąjungos vadovybei. O straipsnis buvo apie tuo metu suma­ nytą nugriauti T. Mano namelį Nido­ je. Venclova rašė į Maskvą. Ir Venc­ lova laimėjo. 1956 m. liepos 21 d. jo dienoraštyje skaitome: „Užvakar bu­ vau Nidoje, vaikščiojau vėl po nuos­ tabius smėlio kalnus, gėrėjausi šiuo gražiausiu mūsų žemės kampeliu. Ni­ da tebėra apleista kaip po karo, bet buvo smagu matyti, kad pernai mano pakeltas triukšmas dėl Tomo Mano namelio nebuvo nereikalingas: name­ lio griovimas ne tik sustabdytas — namelis smarkiu tempu remontuoja­ mas. Darbininkams papasakojau apie Tomą Maną..." Šiandien galime didžiuotis ir Tomo Mano nameliu-muziejumi, ir sušvitu­ sią, išsistačiusia, išsipusčiusią Nida! Ir vėlgi čia pat reikia pridurti, kad A, Venclova labai rūpinosi literatū­ rinių muziejų steigimu respublikoje. „Nėra abejonės, kad mūsų partija ir vyriausybė, visada taip nuoširdžiai remianti kiekvieną mūsų literatūros ir meno ugdymo reikalą,— rašė Venc­ lova „Tiesoje" 1963 m. lapkričio 3 d.,— visais būdais padėtų mums organizuoti ir gerą Lietuvių literatū­

ros muziejų Vilniuje, pirmiausia su­ teikdama jam patalpas. Muziejus tu­ rėtų, be abejo, ne tik medžiagos kau­ pimo ir apsaugos, o ir didžiulę kultū­ rinės propagandos ir švietimo reikš­ mę, kurią sunku pervertinti. Nuolat tankėjančiame mūsų respublikos kul­ tūros įstaigų tinkle Lietuvių literatū­ ros muziejus būtų dar viena labai svarbi grandis". Šiandien reikalai čia gerėja. Turime Literatūros muziejų Kaune, naujos patalpos ruošiamos Li­ teratūros muziejui Vilniuje. Kai 1968 m. Vilniuje buvo atidaromas Lietuvos TSR istorijos-etnografijos muziejus, Venclova „Tiesoje" jį pa­ vadino „nauju lietuvių kultūros loby­ nu" ir pabrėžė, kad „respublika pir­ mą kartą sukūrė tokios apimties ir to­ kios mokslinės bei meninės vertės Istorijos-etnografijos muziejų". Atsimenu Rašytojų sąjungoje vy­ kusius posėdžius, kuriuose Venclova, išsitraukęs savo nedideles „špargal­ kas", ragino leisti lietuvišką tarybinę enciklopediją, steigti Lietuvos TSR valstybines premijas. Tuo metu dar niekas viešai apie tai nešnekėjo, Ven­ clova šnekėjo. Kažkaip neįprastai at­ rodė. Šiandien ir enciklopedijos eina, ir premijos skiriamos. Venclova ir pats rodydavo inicia­ tyvą, ir noriai palaikydavo kitų iškel­ tus sumanymus bei veiklą. Jis svei­ kino respublikos bibliografų atliktus vertingus darbus ir skatino greičiau imtis nacionalinės bibliografijos, „Lietuvių rašytojų" tritomio leidimo. Grožinės literatūros leidyklą galima pagrįstai laikytį viena iš centrinių kultūros įstaigų, o Venclova toje įs­ 28?

taigoje, grožinės literatūros leidyk­ loje, vėliau imtoje vadinti „Vaga", vaidino toli gražu ne eilinį vaidmenį. Jis buvo visų ir visokiausių tarybų ir redakcinių komisijų sudėtyje, jo kaip iš gausybės rago pilami pasiūlymai leidėjų būdavo su dėkingumu išklau­ somi, priimami ir beveik visi įvyk­ domi. Taip rimtai jie būdavo ap­ galvoti! Venclovai kultūros srityje rūpėjo viskas, nebuvo tokio klausimo, kuriuo jis nesidomėtų. Pradedant įžymiau­ sių rašytojų Raštų leidimu ir redaga­ vimu, jų gimimo datų kruopščiu tiks­ linimu bei koregavimu ir baigiant akmenų antkapiniams paminklams parinkimu. Tačiau Venclova buvo tolimas bet kokiam susmulkėjimui, mokėjo skirs­ tyti pareigas ir jų atlikėjus. Ir tai bu­ vo gerai, už tai negalima buvo užsi­ gauti. Prisimenu tų pačių 1955 metų vėlyvą rudenį. Buvo jau vėsu, gal ir šalta. Kitur jau kūreno, Rašytojų są­ jungoje— ne, kažkas buvo sugedę. Rašytojų sąjungos ir rašytojų spau­ dos organų darbuotojams nuo šalčio sugrubdavo rankos. A. Jonynas, tuo­ met dirbęs „Literatūros ir meno" re­ dakcijoje, neišlaikęs parašė į Rašyto­ jų sąjungoje dar ėjusį sienlaikraštį: Reikės prašymą rašyti, reikės Venclovą prašyti, kad priveržtų valdžios sriubą, kad prigriebtų draugą Sriubą. Humoras ir satyra?! Sriubas Nar­ cizas, Narcizo sūnus, apvalus, visada įraudusio veido žmogus, buvo Rašy­ tojų sąjungos ūkvedys. Jis turėjo pa­ sirūpinti kūrenimu. Bet jis kartu su 288

krosniakuriu parašė Rašytojų sąjun­ gos valdybai pareiškimą-pasiaiškinimą, be galo ilgą, be galo sunkiai įs­ kaitomą ir, pasakysiu, be galo juo­ kingą. Aš tą pasiaiškinimą posėdyje turėjau perskaityti. Skaičiau, o visi smagiai juokėsi. Ir staiga išgirstu Venclovos balsą: — Žinote ką, draugai, tokius pa­ siaiškinimus tegul svarsto profsą­ jungos vietos komitetas. Ką mes čia dabar. Kaip mano kiti? Žinoma, Venclovos pasiūlymui nie­ kas neprieštaravo. Tik posėdžiauti pasidarė šilčiau. Tokie pasiaiškinimai neįėjo į kul­ tūros sąvoką ir į pirmininko preroga­ tyvas. Venclovos tokiais reikalais at­ eityje niekas nebetrukdydavo. „Bibliotekų darbe" 1969 metų Nr. 7 Venclova sakė, kad už visa, ką ge­ riausio gyvenime sužinojęs, patyręs, supratęs ir ką padaręs, esąs dėkingas žmonėms ir knygoms. Žmonėms jis ir stengdavosi atiduoti savo žinias, savo įgytą patyrimą. „Dabar tiesiog negaliu įsivaizduoti,— rašė Venclova minėtame „Bibliotekų darbo" nume­ ryje,— koks vargingas, liūdnas ir tuš­ čias būtų buvęs mano gyvenimas, jei­ gu jo nebūtų nušvietusi pasaulio genijų, didžiausių protų ir talentų šviesa, sklindanti iš jų sukurtų vei­ kalų". Jis rūpinosi, kad tie veikalai, kad tie dailės ir muzikos kūriniai, kad ta liaudies per šimtmečius sukur­ ta išmintis — folkloras— būtų priei­ nami žmonėms. Tai jų paspirtis, tie kūriniai. Jis linki žmonėms m y l ė ­ t i k n y g ą . Nors šitas linkėjimas ir labai paprastas, kukliai sako Venc-

lova, „bet jį priėmus, atsidaro durys į kultūrą, į šviesą, į džiaugsmą, į pras­ mingesnį gyvenimą". Skaitau Venclovos ranka 1964 m. liepos 10 d. iš Palangos rašytą laišką „Vagos" leidyklai. Rašytojas skun­ džiasi „sveikatos būkle" ir siūlo lei­ dyklai išleisti jo kūrinių seriją. Duo­ da jis prospektą. Serija buvo leidžia'¡afiia. Kasmet po knygą. Deja, ne viską

spėjo išleisti leidykla, kol rašytojas buvo gyvas. 1971 m. mes jo neteko­ me. Ir staiga pasidarė kažkaip tuščia tuščia, nyku pasidarė. Venclovos ne­ bėra ir nebebus. Nebebus. Tai natūralus dėsnis. Ir mums telieka nusiimti kepures ir ap­ nuoginti galvą... ne tik knygynuose! Vilties aš pilnas ir tikėjimo, Ir ateinu, ir nueinu...

Vilija Šulcaitė ŽODIS APIE MOKYTOJĄ Kaip greitai bėga laikas! Čia pava­ saris nespėjo praūžti su savo jauna žaluma, čia jau vasara įpusėjusi, o netrukus atlekia rudens vėjai nešio­ dami pageltusius lapus. O už vartų jau balta žiema belaukianti... Ir žalią pavasarį, ir šviesią vasaros dieną, ir vėlų rudenį, ir žiemą jau kelinti metai Lenino prospekte nesu­ tinku išdidžios, taurios laikysenos Mokytojo. Antano Venclovos. Rodos, girdžiu jo balsą, matau gilias akis, grožiuosi iškilnia, balta kaip pavasa­ rį obelis jo galva. O jo paties nėra. Ir niekados nebus. Nes jis nuėjo į Antakalnio kalnelius, atsigulė ir ne­ sikelia. Ilsisi po įtempto darbo metų, pražildžiūsių galvą ir nualinusių karš­ tai plakusią širdį... Pirmą kartą susitikau Antaną Ven­ clovą prie knygų kiosko, Lenino pro­ spekte 1950 metais. Pamenu, abu žiū­ 10.

1582

rinėj om naujas knygas ir jis mane, studentę, jauną pradedančią poetę, pažino. Paėmęs Samedo Vurguno knygą, ką tiktai pasirodžiusią kny­ gynuose, pasakė: ■ — Pirkite šią knygą. Įdomus poe­ tas. Taip užsimezgė pokalbis su garsiu ir man labai imponuojančiu rašytoju. Jis pasisakė pažįstąs Samedą Vurguną asmeniškai, ir mes neskubėdami nužingsniavome Lenino prospektu. Priėjome vasaros kavinę, ir poetas pakvietė mane ledų. Atsisėdome jau­ kiame kavinės po atviru dangumi so­ delyje ir šnekėjomės apie viską: li­ teratūrą, gyvenimą, net meilę. Poetas kalbėjo paprastai, nuoširdžiai, susi­ mąstęs. Aš daugiau tylėjau ir klau­ siausi, klausiausi. Atsisveikinant poe­ tas pakvietė kada nors užsukti į jo namus. Neilgai trukus, aš aplankiau 289

poetą jo P. Cvirkos gatvėje esan­ čiame bute. Didžiausią įspūdį paliko poeto bi­ blioteka. Tokios namų bibliotekos dar nebuvau mačiusi. O poetas ėmė vie­ ną knygą po kitos ir aiškino, aiški­ no... Man, studentei lituanistei, tai bu­ vo įdomiausios paskaitos, daug įdo­ mesnės už senųjų kantičkų nagrinė­ jimą. Tada ir sužinojau', kad poetas pažįsta ne vieną Samedą Vurguną, bet daugybę žinomų poetų broliškose respublikose. Ir plačiame pasaulyje. Poetas supažindino ir su savo žmo­ na Eliza. Nepaprastai žavi moteris, švelni ir kukli, ji iškart pavergė ma­ no širdį, paliko ilgiems metams inte­ lektualaus žmogaus įspūdį. Svečių knygoje A. Venclovos Palangos na­ melyje, kuri puikavosi žymių žmonių įrašais, įrašiau ir aš susižavėjimo po­ etu ir jo namais žodžius. Vėliau, kai iškilo klausimas, kas mane rekomenduos į Rašytojų sąjun­ gą, paprašiau Mokytojo rekomenda­ cijos ir gavau palankų atsakymą. La­ bai didžiavausi, kad mano „krikšto tėvais" buvo Antanas; Venclova ir Teofilis Tilvytis. Draugą Venclovą ne kartą sutikda­ vau susirinkimuose, posėdžiuose. Ste­ bino jo erudicija, taktas, gilus išsi­ mokslinimas, aukšta kalbos kultūra. Atmenu dar vieną epizodą. Tada poetas parodė savo principingą po­ žiūrį į kūrybą. Sunkiai kankindamasi rašiau poemą „Raudonas sniegas". Paprašiau poetą perskaityti vieną pir­ mųjų variantų. Jis iškritikavo. Bet padarė šitai taktiškai. Vėliau, po daugelio metų, viename Poezijos pavasarių Kaune, kai paskai­ 290

čiau savo eilėraštį „Germanto eže­ ras. Tyla", išgirdau Antano Venclo­ vos balsą: „Bravo, Vilija". Toks jis buvo: įsimylėjęs poeziją, įsimylėjęs mūsų gyvenimą. Mokąs džiaugtis kito laimėjimu, geranoriš­ kas ir nepaprastai reiklus, kada lie­ čiami principai. Šešiasdešimtųjų metų gale sunkiai susirgau. Buvo tokių dienų, kai są­ monė drumsdavosi, viskas plaukdavo lyg rūke. Pasirinkimo neturėjau: rei­ kėjo auginti ir mokyti dukras, ir šitai teikė jėgų nugalėti negandą. Vieną tokią dieną centriniame pašte sutikau poetą. Jis pažvelgė į mane, paklausė, kaip gyvenu, ir į mano atsakymą „ge­ rai" staiga tarė: — Aš jums atsiųsiu „Vakarinę žvaigždę". Padėkojau ir nuėjau. Vieną dieną, gulėdama po sunkaus priepuolio, iš­ girdau, kaip pro paštui paliktą skylę duryse kažką įmetė. Nuėjau į korido­ rių ir ant grindų radau banderolę. Atrišau. „Vakarinė žvaigždė". Ir jau­ dinanti dedikacija: „Mielajai drau­ gei, poetei... nuoširdžiai. A. Venclo­ va". Sklaidžiau knygą, skaičiau eilė­ raščius ir jaučiausi taip, lyg brangiau­ sias draugas būtų atėjęs ir ant galvos uždėjęs ranką. Rūkai, dengę akis, iš­ sisklaidė, ir aš, išgėrusi vaistų, užmi­ gau. Ryte pabudau jau daug sveikes­ nė, o po kelių dienų ir suvisai atsiga­ vau. Mintyse dėkojau poetui už jautrumą. Knygą poetas man užrašė 1971 me­ tų vasario 18 dieną. Keli mėnesiai prieš savo mirtį. Ir dar. 1971 metų gegužės mėnesį pasiekė žinia, kad poetas sunkiai ser-

ga ir guli ligoninėje. Labai varžiausi, bet birželio mėnesį, bene 24 dieną, paskambinau E. Venclovienei ir pa­ prašiau leidimo aplankyti sergantį poetą ligoninėje. Poeto žmona pasakė laiką, kada draugas Venclova bus vienas, ir aš nuėjau. Jaudinausi, gal­ vojau, ką kalbėsiu, o kai susitikome, pradėjome pokalbį apie save, gyve­ nimą, literatūrą. Buvau įspėta ilgai nevarginti poeto, todėl pakilau išeiti. Poetas atsisveikindamas apkabino mane ir pabučiavo. Pirmą kartą gy­ venime. Aš, kažkokios drąsos apimta, taip pat pabučiavau poetą į skruos­ tą. Kaip dabar matau jį: aukštą, raudonu chalatu, besišypsantį... Tai buvo atsisveikinimas. Po kelių dienų poetas Antanas Venclova mirė. Ir dar. Jau mirus poetui, minint jo septyniasdešimtmetį, 1976 metų sau­ sio mėnesį, per stiprius šalčius Rašy­

tojų sąjunga mane komandiravo į poeto tėviškę, esančią L ietu v o sLenkijos pasienyje. Su kokia meile čia saugomas poeto atminimas. Ko­ kie malonūs žmonės poeto artimieji, kaip lietuviškai — paprastai ir nuo­ širdžiai — vaišino mus, atvažiavu­ sius į iškilmes. Jos vyko vietinėje mokykloje, suėjo visa inteligentija. Kaip gaila, kad poeto jau keleri me­ tai nebuvo gyvųjų tarpe, kaip gai­ la, kad susirinkusieji negalėjo iš­ girsti sodraus Antano Venclovos balso. Jo linksmo pokšto, užkrečia­ mo juoko. Nebėra tarp mūsų Mokytojo. O jo palikta šiluma šildo iki šiol. Tik taip skaudžiai duria širdį; eidama Lenino aikšte, nepamatysiu jo baltos lyg obe­ lis pavasarį galvos, neišgirsiu gero, padrąsinamo žodžio... Neišgirsiu. Nepamatysiu.

Algirdas Sabaliauskas 1953 metų žiemą aš, penktakursis Vilniaus universiteto studentas, pa­ sakojau Skaudvilės moksleiviams apie lietuvių kalbos tyrinėtojus. Po pašnekesio prie manęs priėjo pagy­ venęs mokytojas. Pirmiausia, kaip ir derėtų, pagyrė jauną paskaitininką, o paskui prisiminė, kaip jie, tuome­ tiniai moksleiviai, skaudžiai išgyveno netikėtą Kazimiero Būgos mirtį. Sa­ k ė , kad iki šios dienos išsaugojęs danais laikais pirktą K. Būgos žodyną. „Nusipirkau jį daugiausia savo bendIb-

raklasio Antano Venclovos paveik­ tas",— pridūrė mokytojas. Iš savo paskaitų „tumė" po Žemai­ čių kraštą (be Skaudvilės, teko pavie­ šėti Nemakščiuose, Tauragėje, Bata­ kiuose) grįžau laimingas: mano port­ felyje buvo mokytojo P. Gurevičiaus dovanoti K. Būgos žodyno sąsiuviniai. Tačiau A. Venclovos ryšys su K. Bū­ ga man buvo visiškai neaiškus. Žy­ musis mūsų kalbininkas ir rašytojas Antanas Venclova tada man atrodė labai tolimos, tarp savęs nieko bendra 291

neturinčios sąvokos. Tačiau ryšio tarp jų būta, ir paaiškėjo jis man daug vėliau. „Norėdamas nors mažuma prisidėti prie be galo sunkaus žodyno darbo, siunčiu šiuo tarpu Jūsų reikalui ke­ lias dešimtis (46) žodžių, pasižadėda­ mas ir toliau kada ne kada Jums siun­ tinėti savo apylinkės žodžių, dainų, priežodžių, mįslių. Aš esu labai sudo­ mintas ne tik pačiu „Lietuvių kalbos žodynu", bet ir apskritai įvairiais kal­ bos mokslo dalykais. Man būtų labai malonu, jeigu Jūs, gerbiamasis profe­ soriau, apsiimtumėte su manim susi­ rašinėti man rūpimais kalbos klausi­ mais",— rašė savo laiške aštuntoj klasės Marijampolės gimnazijos mo­ kinys Antanas Venclova. „Pavasario upėje" jis prisimins ap­ silankymą pas žymųjį kalbininką Kaune ir prisipažins, jog gal tik tėvo mirtis jam buvo sunkesnė ir žiaures­ nė už Kazimiero Būgos mirtį. Lietuvių kalba, ne tik jos praktika, bet ir mokslu, A. Venclova domėjosi visą gyvenimą. Gal daugiausia dėl šios priežasties ir man vieną kitą kar­ tą pasitaikė susitikti su rašytoju. Pirmiausia gal šiek tiek juokingas epizodas iš mano kandidatinės diser­ tacijos gynimo. Vienas iš oponentų buvo profesorius Merkelis Račkaus­ kas (A. Venclovos žmonos tėvas), o jis disertantus mėgdavo kartais ir pa­ gąsdinti, atsiliepimą dažniausiai pa­ vykdavo gauti tik paskutinę dieną, net ir į gynimą atgabenti profesorių ne visada būdavo paprasta. Kai susi­ jaudinęs gynimo išvakarėse nuėjau pas savo oponentą, šis pareiškė, kad atsiliepimo rašyti dar nebaigęs. „Sun­ 292

kiai einasi,— skundėsi profesorius.— Turiu tris smulkius rankraščio pusla­ pius. Šiuos perrašius mašinėle, palie­ kant didelę paraštę, susidarysią gal ketvertas puslapių, o kur dar du? Šeš­ to puslapio nebūtinai reikėtų pilno, užtektų ir kelių eilučių, parašas, da­ ta..." Sukausi jau eiti atgal, kai profe­ sorius, kažką prisiminęs, mane sulai­ kė. Pradėjo pasakoti, kad šiandien pietavęs pas A. Venclovą ir pasiskun­ dęs, jog rytoj turėsiąs oponuoti kaž­ kokio Sabaliausko disertaciją. „Ir įsi­ vaizduok, brolyti, jis sakė skaitęs tavo straipsnius. Jis skaitė, o aš ne­ skaičiau, ko tu man jų neatnešei?“ Aš lėkte nulėkiau į Mokslų Akademijos aspirantų bendrabutį ir atnešiau pro­ fesoriui keletą straipsnių apie baltų kalbų augalų pavadinimų kilmę. Gynime paaiškėjo, kad profesorius ypač atidžiai perskaitė straipsnius apie svogūno ir česnako pavadinimus. Buvo labai linksmas, palankus diser­ tantui, o disertacijoje cituotiems ro­ mėnų autorių poezijos tekstams pa­ siūlė. net savo eiliuotus vertimus. A. Venclovos žodis man labai daug padėjo. Pirmą kartą A. Venclovos namuo­ se apsilankiau 1966 metų rudenį. Iš Vokietijos Demokratinės Respublikos buvo atvykęs žinomas lietuvių kal­ bos ir senosios literatūros tyrinėtojas profesorius Viktoras Falkenhanas, ir aš turėjau progos svečią lydėti į ra­ šytojo namus. Telefonu patardamas, kaip lengviau surasti jo butą, A. Ven­ clova pasakė, kad prie jo durų auga labai gražus ligi pat žemės nuleisto­ mis šakomis gluosnis, kurį mes, su­ valkiečiai, vadiname s v y r u o k -

1i u, o kažkur kitur Lietuvoje jis va­ apie Kauno universitete dėsčiusius dinamas ir s k a r o č i u. kalbininkus. Pamažu kalba nukrypo į Vakaras, praleistas A. Venclovos literatūrą. A. Venclova labai džiau­ šeimoje, man paliko daug mielų įspū­ gėsi, kad leidžiami G. Petkevičaitėsdžių. Iš pradžių, prisimenu, gerokai Bitės raštai. Profesorius V. Falkenha­ jaudinausi, nes pirmą kartą gyveni­ nas staiga pradėjo tartum prikaišioti me lankiausi tokiame puošniame ir mums, kodėl mes neleidžiame Vydū­ taip skoningai sutvarkytame bute, o no raštų ir kodėl apie šį, anot V. Falką jau kalbėti apie šeimininko garsą kenhano, didį žmogų ir šekspyrišką ir orumą. Pirmiausia jis mums aprodė dramaturgą beveik niekur nekalba­ savo knygas, paveikslus, iš įvairių pa­ ma. V. Falkenhano priekaištai man saulio kraštų atgabentus suvenyrus. nebuvo per daug netikėti: aš jau ži­ Ypač nustebę mes žiūrėjome į didelę nojau, kad jis su Vydūnu labai daug knygų spintą, kurioje visos knygos bendravęs, laikė jį savotišku savo dvasios vadu, net ir lankydamasis buvo su autorių įrašais. pas A. Venclovą, kišenėje turėjo la­ Susėdus prie vaišių stalo, A. Venc­ bai gražią Vydūno fotografiją. lova daug šnekėjo apie savo kelio­ A. Venclova paaiškino, kad Vydūno nes. Kalbėdamas: apie Vokietiją, jis mes toli gražu neišsižadame, jog arti­ įterpė ir linksmą Konstantino Fedino nasi šimtosios jo gimimo metinės ir nuotykį. Šis Pirmojo pasaulinio karo ta proga tikriausiai bus išleisti ge­ metu gyveno Vokietijoje. Įspūdžius riausi jo raštai ir apie jį bus daug aprašė vienoje knygoje. Ir štai po kalbama. Aš, įsiterpęs į pokalbį, pri­ daugelio metų kažkokių iškilmių me­ dūriau, jog ne taip seniai Vydūną tu sutinka gyvą ir sveiką, bet, deja, gražiai prisiminė A. Venclova kalbė­ ne visai palankiai pavaizduotą savo damas Ievos Simonaitytės minėjime. knygos veikėją —■solidžią damą — ir Laikas nepastebimai greitai bėgo. jaučiasi, suprantama, gana nepato­ Pradžioje labai jaudinęsis, įsidrąsinau giai. Man šis A. Venclovos pasakoji­ ir aš. Viena proga net padeklamavau mas atrodė ypač nuotaikingas dar gal kažkaip nejučiomis, turbūt dėl pra­ ir dėl to, kad čia pat nuo sienos į mus žvelgė labai išraiškingas Konstantino šmatnių daktilių į atmintį įstrigusius Fedino portretas su specialiu užrašu posmus iš šeštoje klasėje skaitytos šių namų šeimininkui, ir atrodė, tar­ „Draugystės": tum pats Fedinas dalyvautų mūsų po­ Baigiau gimnaziją kalbyje. Per Anastaziją, Šeimininkai stebėjosi, kaip svečias žinau, kur Azija, profesorius V. Falkenhanas puikiai Ar ne gerai? kalba lietuviškai. Jie prisiminė savo Turiu jau graciją gyvenimo metus, praleistus Klaipėdo­ Ir korporaciją, je. Gal ir profesoriaus kalba jiems Gyvent pamačija priminė klaipėdiškių šnektą? Šnekėjo Seni tėvai. 293

Deja, man susidarė įspūdis, jog pats autorius neprisiminė, kad šie posmai yra iš jo knygos. Gal aš klydau? Ta­ čiau į mano atmintį dabar jie dar la­ biau įsirėžė, nes atsisveikinant A. Venclova kaip tik ir padovanojo man „geram atminimui“ savo „Drau­ gystę". Išeidamas, šeimininkų paprašytas, profesorius V. Falkenhanas beveik vi­ są puslapį pusiau spausdintomis rai­ dėmis prirašė svečių knygoje. Venc­ lovienė paaiškino, jog ši knyga esanti jos vyro žinioje, tačiau kitą — Palan­ goje — globojanti ji. Knygoje buvo daugelio labai garsių žmonių įrašai: šeimininkas mums ją pavartė, paro­ dydamas svarbesnes vietas. A. Venclovos butą palikome vėlai vakare. V. Falkenhanas, būdamas di­ delis gamtos ir grožio mylėtojas, pa­ sigėrėjo ligi žemės nuleistomis gluos­ nio šakomis, pasakė, kad A. Venclo­ va labai didelės erudicijos žmogus, ir, truputį pagalvojęs, pareiškė, jog Venclovienė.,, dar ir dabar „nepa­ prasto grožio moteris". Maloniai pabendrauti su A. Venc­ lova pasitaikė proga 1967 metų pa­ vasarį švenčiant Kapsuko Jono Ja ­ blonskio vidurinės mokyklos šimtme­ tį. A. Venclova buvo baigęs šią mo­ kyklą, įvairiomis progomis ją prisi­ mindavo, sakyčiau, net didžiavosi ja. „Man teko laimė septynerius metus mokytis Marijampolės valstybinėje Rygiškių Jono gimnazijoje... Didžių­ jų žmonių, išėjusių iš mūsų mokyk­ los, pavyzdys man sakyte sakė, kad kelyje į gyvenimo tikslą nereikia bi­ joti nei skurdo, nei priešų, nei viso­ kiausių kliūčių. Gyvenimas mane ve­ 294

dė sudėtingais, dažnai nelengvais ke­ liais. Tų kelių tolumoj visada traukė ir viliojo skaistus žiburys, kuris vadi­ nasi literatūra. Didžiulė jos meilė, trunkanti visą gyvenimą, tebelydi mane ligi šiol. Ta meilė gimė dar gim­ tojoje troboje ir išaugo mokykloje, kurios šimtą metų dabar švenčia­ me",— rašė A. Venclova mokyklos sukakties proga. Bet grįžkime prie iš­ kilmių. Kapsuko kultūros namų salė pilnutėlė buvusių mokyklos auklėti­ nių, susirinkusių iš visos Lietuvos, Vieni iš jų su mokykla atsisveikino tik praėjusiais metais, kiti — mūsų šimtmečio pradžioje. Prie scenos bū­ riuojasi busimasis minėjimo prezidiu­ mas. Pamatęs mane, A. Venclova šyp­ sodamasis, bet labai rimtu tonu pa­ reiškia, kad mudu patekom į laikraš­ tį... Mat „Lietuvos pionieriuje", Vik­ torijos Bartuškaitės iniciatyva, net du puslapiai skirti mūsų mokyklos jubi­ liejui ir ten tarp įvairių laidų atstovų yra išspausdintas A. Venclovos žodis, taip pat keli mano sakiniai. Rodyda­ mas į grindis, A. Venclova juokauja, kad štai čia, kur mes dabar stovime, buvusi jo lova. Mes iš pradžių nesusigaudome. Tačiau A. Venclova paaiš­ kina, jog toje vietoje, kur dabar kul­ tūros namai, stovėjęs medinis namas ir jis, lankydamas gimnaziją, jame gyvenęs. A. Venclova net prisiminė, jog tame name matęs besimėtančių Petro Kriaučiūno knygų bei rankraš­ čių. „Tačiau buvau per menkas vy­ ras, kad suprasčiau jų vertę“,— iro­ niškai pridūrė. Gal A. Venclova gy­ veno buvusiame P. Kriaučiūno name? Pirmasis buvusių auklėtinių vardu mokyklą sveikino 1908 metų laidos

atstovas akademikas Jonas Kriščiū­ nas. Labai įspūdingą kalbą pasakė A- Venclova, mokyklą baigęs 1925 metais. Mokyklą jis palygino su gera motina, ir mes, mokyklos auklėtiniai, lyg sūnūs šiandien susirinkome į sa­ vo motinos šventę, galvodami, kokią dovaną jai atnešti, kokį mielesnį žo­ dį pasakyti. Po A. Venclovos teko tarti žodį ir man, mokyklos suolą pa­ likusiam 1948 metais. Kitą dieną prieš pietus susirinkome į kapines. A. Venclova, kaip ir dau­ guma kapsukiečių, labai mėgo šias kapines. Tai veikiausiai lėmė ne tik jų grožis ir literatūrinės asociacijos (Žemaitės, Petro Armino kapai) — jo­ se ilsėjosi ir rašytojo motina Elzbieta Venclovienė. Kapinėse A. Venclova vaikštinėjo kartu su žmona. Ilgiau pastovėjome prie Žemaitės, Petro A r­ mino kapo. Komentavome ilgą, Pet­ ro Kriaučiūno sukurtą ir jauniškais rašmenimis iškaltą šio kapo įrašą, nu­ sifotografavome. A. Venclova, galima sakyti, buvo centrinė viso minėjimo figūra. Jo ori laikysena, baltutėlė galva tiesiog puošte puošė visas iškilmes. Aš ste­ bėjausi jo energija. Man rodos, nese­ niai jis buvo atsigavęs po sunkios li­ gos. Po pietų eitynėse į miesto sta­ dioną kaitino saulė. Buvo tvanki diena. Tačiau jis ėjo visur. Ką reiš­ kia žmogui dar kartą atrasti savo jaunystę!

Kaip minėjau, A. Venclova domė­ josi kalbotyra, sekė ne tik mūsų, bet ir užsienio kalbininkų darbus. Prisi­ menu, kai buvo išleista garsiojo nor­ vegų kalbininko Christiano S. Stango „Baltų kalbų lyginamoji gramati­ ka" („Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen"), jis paskambi­ no man ir paprašė kaip nors bent ke­ letui dienų gauti jam šį veikalą. Kny­ gą nunešiau į namus. Rodos, tą kartą jis apgailestavo, kad žymusis semio­ tikas A. J. Greimas pasaulyje žino­ mas tik kaip prancūzų mokslininkas. Padovanojau A. Venclovai ir savo „Šimtą kalbos mįslių". Man jis, „dė­ kingas už dėmesį", iš Palangos at­ siuntė „Mėlyno Nemuno vingį". Gal būčiau ir nedrįsęs savo dovanomis trukdyti rašytojo, jeigu ne atsitiki­ mas su mano ankstesne knygele apie lietuvių kalbos tyrinėtojus... O atsi­ tiko taip. Grįžęs po vasaros atostogų, institute radau laišką. Siuntėjo adre­ sas: Palanga, Aksionaičio 17. Pama­ niau, jog kažkoks apsirikimas, Atsiplėšiu laišką. Žiūriu — tikrai man. Kadangi tai vienintelis A. Venclovos man rašytas laiškas — išsaugojau jį ligi šiol, be to, jis neilgas, todėl neiš­ kenčiu čia jo nepacitavęs, kaip pa­ prastai daro ir kiti memuaristai. Pa­ galiau jis parodys gražų, gal sakyčiau vaižgantišką Venclovos charakterio bruožą — pagirti mažai žinomus au­ torius.

„Palanga, 1967.VIII.19. Gerbiamasis, Palangos knygyne ieškojau Jūsų knygos „Žodžiai atgyja". Vie­ ną dieną jos dar nebuvo gavę, o kitą dieną jau buvo išparduota. Pagaliau radau ją Plungės knygyne ir per kelis vakarus perskai­ 295

čiau, tiesiog negalėdamas nuo jos atsitraukti (dieną dirbu kitą darbą). Šiuo laiškeliu kaip tik ir noriu labai nuoširdžiai Jus pa­ sveikinti — Jūs paėmėte nelengvą temą ir ją išdėstėte, kaip ru­ sai sako, „s bleskom". Jau ir anksčiau pasireiškęs Jūsų geras populiarizatoriaus talentas šioje knygoje sukūrė tiesiog moksli­ nę beletristiką. Viskas išdėstyta taip gyvai, spalvingai, patrauk­ liai, jog tiesiog didelis malonumas skaityti, juo labiau kad kiekvienas puslapis suteikia aibę naujų Įdomiausių žinių. Aš li­ gi šiol tik bendrais bruožais žinojau k a i k u r i u o s kalbinin­ kus, tyrinėjusius lietuvių kalbą,— dabar žinau nepalyginti dau­ giau ir už tai esu dėkingas Jums. Perskaitęs galvojau, kada atsi­ ras žmogus, kuris su tokiu meistriškumu kaip Jūs parašys platiems skaitytojų sluoksniams mūsų literatūros istoriją. O esu tikras, kad tokią istoriją reikia ir galima parašyti! Leiskite Jums padėkoti už Jūsų turiningą, įdomų ir puikų dar­ bą ir palinkėti naujų laimėjimų Jūsų vertingoje veikloje. Jūsų A. Venclova." Nesu toks naivuolis, kad patikęčiau, jog mano knygelė nusipelnė visų šių komplimentų. Tačiau esu patyręs, kad ir garsūs rašytojai džiau-

giasi gavę skaitytojų laiškų. Suprantama, aš, sulaukęs t o k i o skaitytojo laiško, buvau beveik visiškai laimingas.

Vladas Žukas BIBLIOGRAFIJA IR KITI KLAUSIMAI Mokiaus Šeduvos gimnazijoj. 1940 m. rudenį atvyko naujas literatūros mokytojas A. Mikalkėnas. Nedidelio ūgio, kampuotų judesių, minorinės balso intonacijos apie trisdešimties metų vyras. Jis buvo emocingas, vi­ duje kažkoks trapus, greitai sujaudi­ namas dainos, literatūros kūrinio. Vieną pamoką A. Mikalkėnas pasky­ rė A. Venclovos apsakymui „Naktis". Monotoniškai, kiek liūdnai skamba 296

žemas kūrinį skaitančio mokytojo balsas, klasėje mirtina tyla. Šio A. Venclovos apsakymo sukeltas emocinis įspūdis neišdilo ilgą laiką. 1944 m. rudenį iš Kauno mokytojų seminarijos atvykau į Merkinės rajo­ no Ulčičių kaimą mokytojauti. Dir­ bau iš karto su trimis klasėmis. Paty­ rimo neturėjau, bet gerų norų ir pa­ stangų netrūko. Dėl to žmonių buvau vertinamas ir globojamas. Laikai bu­

vo labai neramūs, bet jaunimas reng­ davo šokius, kviesdavo ir mane. Ma­ no šeimininkė juokaudavo, kad mo­ kytojui, girdi, sunku išsirinkti panelę: viena graži, kita mokyta, o trečia turtinga. Tuo metu kaip tik perskaičiau A. Venclovos knygą „Naktis". Didelį įspūdį padarė apsa­ kymas „Pasimatymas". Jame pavaiz­ duotas kaimietę vedęs ir provincijoj įstrigęs, šeimos rūpesčiuos paskendęs mokytojas. Visos jo ambicijos ir sva­ jonės sudužo. Naiviai šiandien atro­ do mano „atsargumas" kaimo mergi­ nų atžvilgiu — mat neketinau pasi­ tenkinti provincijos mokytojo dalia. Praėjus daugeliui metų, papasakojau A. Venclovai, kokį „vaidmenį" jo ap­ sakymas suvaidino mano gyvenime. Rašytojas pasakė, kad jam įdomu tai girdėti. Prisiminė dar vieną kitą savo knygų skaitytojų pasakojimą. Saky­ sim, viena buvusi politinė kalinė pa­ sakojusi: moteris iš Kauno kalė­ jimo vasarą siųsdavo daržų ravėti. Ta proga jos pasikeisdavo knygo­ mis — atsineštas užkasdavo į žemę, kad kitos galėtų išsikasti. Ta moteris rašytojui sakiusi, jog šitaip gavusi pa­ skaityti jo romaną „Draugystė". Pirmą kartą A. Venclovą pama­ čiau Kaune, S. Nėries laidotuvėse Valstybinės centrinės bibliotekos sa­ lėje, kai jis su rašytojų grupe stovė­ jo prie karsto, sakė atsisveikinimo kalbą. A. Venclova kalbėjo jaudin­ damasis, sunkiai tvardėsi. Kitą kartą jį mačiau literatūros vakare, kuris vyko Kauno universiteto Donelaičio gatvėje esančių rūmų salėje. Vakarą atidarė A. Venclova. Jo laikysena buvo santūri, gal dėl to atmintin la­

biau įstrigo kiti vakaro dalyviai. Sakysim, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, lėtai, išraiškingai skaitanti ištrauką iš eiliuotos dramos ar poemos, berods tautosakine tema, J. Graičiūnas, kuris kažką šmaikščiai perskaitė ir, eida­ mas nuo tribūnos, vienai rašytojai, matyt, dėkodamas už aplodismentus, pabučiavo ranką, ir kt. Su A. Venc­ lova asmeniškai susidūriau 1946 m. rudenį, kai stojau į Kauno universite­ to Istorijos-filologijos fakultetą. Tuo metu A. Venclova buvo fakulteto de­ kanas ir literatūros dėstytojas. Stojau į lietuvių kalbos ir literatūros specia­ lybę. Gimnaziją baigiau gana neblo­ gais pažymiais, tad stojamiesiems eg­ zaminams daug reikšmės neteikiau ir nesiruošiau. Ir štai rezultatai — iš ra­ šomojo (rodos, rašiau apie J. Janonį) trejetas. Literatūros egzaminą žodžiu laikiau pas A. Venclovą. Nepamenu, kokie buvo pagrindiniai klausimai, bet prisimenu papildomą: dėstytojas paklausė, kokius žinau žymiausius tarybinius lietuvių poetus? Daug ne­ galvojęs, atsakiau — Antanas Venc­ lova. Tada egzaminuotojas paklausė: „O Salomėja Nėris?" Bandžiau išsi­ gelbėti: esą ji jau mirusi, o aš turėjęs galvoje gyvuosius. Matyt, savo lite­ ratūros mokėjimu nepadariau įspū­ džio, nes gavau trejetą. Dėl to nepa­ tekau į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Man tai buvo didelis smūgis. Prodekanas R. Mironas siūlė rinktis istoriko specialybę, ypač pa­ tarė būti archeologu, girdi, istoriją moki — J. Galvydis mano žinias bu­ vo įvertinęs penketu. Atsisakiau. Pa­ skyrė į klasikinę filologiją. Ėjau de­ kano prašyti, kad vis dėlto leistų stu­ 297

dijuoti lituanistiką. Dekanate radau A. Venclovą ir R. Mironą. Išdėsčiau savo norus ir kai buvo atsakyta nei­ giamai, nusiminęs pareiškiau, kad čia dūžta visos mano svajonės. Matyt, graudžiai juokingas buvo tas mano pareiškimas, jeigu dekanas ir prodekanas smagiai iš jo pasijuokė... „dūž­ ta svajonės"? Kad prodekanas juokė­ si, tiek to, bet A. Venclova — rašy­ tojas... Kas man beliko? Studijavau klasikinę filologiją ir, kiek galėjau, lankiau lituanistikos paskaitas. Po kurio laiko atsirado proga pereiti į lietuvių kalbos ir literatūros spe­ cialybę. Visam filologų 1-ajam kursui A. Venclova skaitė literatūros teoriją. Dėstytojas atrodė gana elegantiš­ kai — aukštas, lieknas, dėvėjo pilkš­ vai žalią kostiumą. Tekstas buvo pa­ rašytas paprastame sąsiuvinyje, skai­ tydavo sėdėdamas, sklandžiai, gražia kalba, bet kiek monotoniškai, šiek tiek minoriniu minkštu balsu. Būda­ vo malonu — tyla, tik popieriaus krebždėjimas ir dėstytojo balsas. Bet dėstė neilgai,— kitos pareigos priver­ tė palikti fakultetą. A. Venclova paskaitydavo ir su dėstomu kursu nesusijusių paskaitų. Antai didžiojoj auditorijoj visiems studentams filologams kalbėjo apie Vilniuje įvykusį I Lietuvos TSR ra­ šytojų sąjungos suvažiavimą. Jis pa­ sakojo, kad suvažiavime įdomiai kal­ bėjęs B. Sruoga, kuris buvo kritikuo­ tas dėl aprašomų įvykių emocinio in­ terpretavimo knygoje „Dievų miš­ kas". B. Sruoga esą sakęs, kad norint tame pragare — Štuthofo stovyklo­ je — ištverti, reikėję išsiugdyti iro­ 298

nišką, sarkastišką santykį su visu tuo, kas vyksta aplinkui. Tas santy­ kis atsispindi ir knygoje. Studijuodamas Kauno universitete, pasikalbėdavau su buvusiomis A. Venclovos studijų kolegėmis. Litua­ nistė S. Juodišienė pasakojo, kad A. Venclova buvo apsiskaitęs, išsilavi­ nęs studentas, literatūros seminare buvęs priekabus ■— kritikuodavęs ko­ legų referatus. Dėl to studentės slėp­ davosi, sprausdavosi į būrį, kad tik toliau nuo A. Venclovos ir dar nuo vieno kito aršaus kritiko. M. Čilvinaitė pasakojo seminariniam darbui pa­ sirinkusi senesnių laikų religinių ar didaktinių raštų autorių, kad apsisau­ gotų nuo A. Venclovos kritikos. Čia tai ir jis neturėjo prie ko prikibti — nebuvo susipažinęs. Kai persikėliau studijuoti į Vilnių, o ypač vėliau, baigęs universitetą, A. Venclovą matydavau įvairiuose vie­ šuose pasitarimuose, rašytojų jubilie­ jų minėjimuose, literatūros vakaruo­ se. Visuomet orus, suinteresuotas tuo, kas svarstoma, jis kalbėdavo apie esminius kultūros ir literatūros klau­ simus. Kartą, rodos, universiteto sa­ lėje Čiurlionio gatvėj, savo pasisaky­ me A. Venclova palietė rašytoją I. Šeinių. Pašaipiai pasakė, kad I. Šei­ niaus svajonė buvusi pasikalbėti su Švedijos karaliumi ir ji berods išsipil­ dė. Tai esą ribotų pažiūrų, bet talen­ tingas rašytojas, ir jo raštai būsią išleisti. Teko girdėti A. Venclovą pasako­ jant įspūdžius iš kelionių po Švediją. Tuo metu kelionių į užsienį dar būda­ vo nedaug, tad Rašytojų sąjungos pa­ talpose susirinko nemažai klausyto­

jų. Įstrigo atmintin papasakoti kurio­ ziški epizodai (gal jie ir spaudoje už­ fiksuoti). A. Venclovai atvykus į Šve­ diją, spaudoje pasirodė pranešimas, kad svečias dėvįs mėlynu, akių spal­ vos kostiumu. Žurnalistų paklaustas, kaip pas mus mokama rašytojams už išspausdintus kūrinius, A. Venclova atsakęs, kad už spaudos ženklų skai­ čių. Laikraščiai parašė, kad Tarybų Sąjungoje rašytojams mokama ir už taškus bei kablelius. Susitikime su spaudos atstovais vienas žurnalistas paklausė: „Ar jums žinoma, kad Lie­ tuva yra buvusi Švedijos valdžioje?" A. Venclova atsakęs: „O taip-—Lie­ tuvoje yra daug švedų kapų". Vėliau patys švedai esą sakę, kad atsaky­ mas geras — tas žurnalistas mėgstąs provokuoti. A. Venclovos namuose pirmą kartą apsilankiau rengdamas S. Nėries bib­ liografijos rodyklę. (Ji buvo išspaus­ dinta 1959 m. leidinio „Literatūra ir kalba" 4-ajame tome.) Atėjus kam su reikalais į rašytojo namus, jis būdavo dalykiškas ir operatyvus, be to, ver­ tino punktualumą. A. Venclova turė­ jo Brukline 1947 m. Lietuvių literatū­ ros draugijos Moterų komiteto išleis­ tą savo knygą „Salomėja Nėris (1904—1945). Poetės biografijos met­ menys". Tai atskirai išėjęs A. Venc­ lovos straipsnis S. Nėries „Poezijos" 1-ajam tomui (1946 m.). To leidinio bibliotekose nebuvo, todėl bibliogra­ finį aprašą galėjau padaryti tik iš au­ toriaus egzemplioriaus. Be to, A. Venclova turėjo kitur nesurandamų socialistinių šalių kalbomis išleistų tarybinės poezijos knygų, į kurias bu­ vo įtraukta S. Nėries ir kitų lietuvių

poetų kūrinių. 1957 m. „Pergalės" žurnalo 12-ajame numeryje pasirodė informacija apie Kinijoje išleistą S. Nėries eilėraščių rinkinį. Tikslesnių žinių apie jį niekur negalėjau rasti. Apie tai papasakojau A. Venclovai. Jis patarė parašyti laišką į Pekiną, Ki­ nijos ir TSRS draugystės centrą, rašy­ tojui Ge Baociuaniui, su kuriuo jiedu susipažino kelionės po Kiniją metu. Grįždamas vasarai atostogų iš Niu­ jorko, tuometinis SNO bibliotekos di­ rektorius L. Vladimirovas atvežė A. Venclovai 1965 m. išleistą JAV gy­ venančios lietuvių rašytojos P. Orintaitės atsiminimų apie S. Nėrį knygą „Ką laumės lėmė". Gavau iš rašytojo ją perskaityti. Po kurio laiko paklau­ siau A. Venclovos nuomonės apie P. Orintaitės atsiminimus. Pasakė, kad knyga nepatikusi: iš degtuko pri­ skaldytas vežimas. S. Nėris ir P. Orintaitė nuoširdžiomis draugėmis nėra buvusios, ir jos įspūdžiai daugiausia išoriniai. Iš atsiminimų atrodo, kad jos niekad nuoširdžiai nėra pasikal­ bėjusios. Laiškuose P. Orintaitei S. Nėris yra rašiusi, kad gal joms nerei­ kėtų bendrauti, nes žvalgyba ją se­ kanti. Vienintelis nežinomas ir įdo­ mus epizodas P. Orintaitės knygoje, anot A. Venclovos, yra atsiminimai apie S. Nėries sutuoktuves Paryžiuje. P. Orintaitė buvo sutuoktuvių liudi­ ninkė, ir aprašymas vertingas, nes iš niekur kitur apie tai nežinome. 1959 m. rudenį Vilniaus centrinia­ me knygyne buvo surengta susitiki­ mų su rašytojais diena. Skaitytojai galėjo įsigyti knygų, pasikalbėti su jų autoriais, gauti autografų. Užėjau su šeima į knygyną. Už vieno prekysta­ 299

lio stovėjo K. Saja ir „pardavinėjo" savo „Klumpes", už kito — E. Tautkaitė ir berods A. Baltrūnas, dar to­ lia u — A. Venclova. Ant prekystalio rietuvė knygų — neseniai pasirodęs jo romanas „Gimimo diena". Įsigijau knygą ir gavau autografą: „Bibliogra­ fui drg. Vladui Žukui geram atmini­ mui A. Venclova Vilnius 1959.XI.15". Prisimenu A. Venclovą Vilniaus universiteto kolonų salėje 1960 m. spalio 22 d. Tąsyk disertaciją gynė jo vadovaujamas aspirantas J. Kamins­ kas tema „A. Vienuolio tarybinio lai­ kotarpio kūrybos stilius". Tą dieną ir aš gyniau kandidatinę disertaciją iš lietuvių bibliografijos istorijos. Po gynimo A. Venclova priėjęs pasvei­ kino, kažką skatinamo pasakė. Lietuvos TSR centriniame valstybi­ niame archyve užtikau P. Cvirkos 1938 m. rugsėjo 31 d. raštą Švietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisi­ jai. Rašytojas prašė nuspręsti, ar tin­ ka mokyklų bibliotekoms jo versta F. Rablė romano „Gargantiua ir Pantagriuelis" antroji dalis „Pantagriuelis". Pasiteiravau A. Venclovos, ar nėra girdėjęs apie tą P. Cvirkos ver­ timą. Rašytojas prisiminė, kad F. Rab­ lė romano fragmentai spausdinti „Lie­ tuvos ūkininke", kurio redaktorium buvo V. Oškinis, kad versta ne iš prancūzų, o iš rusų kalbos pagal N. Zabolodovo vaikams pritaikytą leidi­ mą. P. Cvirka esą, stokodamas pragy­ venimui lėšų, buvo priverstas grieb­ tis vertimų. Konkrečiai dėl F. Rablė kūrinio A. Venclova pasakė, kad tai ne P. Cvirkos, o jo žmonos vertimas. M. Cvirkienė tokią versiją nuneigė, be to, vėlesni tyrimai parodė, kad F. 300

Rablė „Pantagriuelį" iš tikrųjų vertė P. Cvirka (Žukas V. „Gargantiua ir Pantagriuelio" vertimas.— Literatūra ir menas, 1979, kovo 10, p. 5). A. Venclova yra kalbėjęs, kad kri­ tikai kartais rašo nepatikrinę savo teiginių. Antai nurodoma, kad P. Cvirka mėgęs rusų rašytojų kūrybą, ir išvardijamas visas sąrašas pavar­ džių. Tarp jų ir Aleksejaus Tolsto­ jaus. Tai netiesa — P. Cvirka jo kū­ rybos nemėgęs. Apie 1955 m. A. Venclova buvo pakviestas į Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą pasikal­ bėti su studentais lituanistais. Litua­ nistikos skaitykloje susirinko nema­ žas būrys studentų ir dėstytojų. Sve­ čias pasisakė dėl reikšmingesnių to meto lietuvių literatūros faktų, pasa­ kojo apie savo kūrybinį darbą, palie­ tė kitas temas. Paklausiau, kaip „Tre­ čio fronto" kolektyvą veikė „Prieka­ lo" kritika. A. Venclova atsakė, kad trečiafrontininkai buvo kritikuojami neatsižvelgiant į jų veikimo sąlygas ir, aišku, tokia kritika rašytojus trik­ dė ir sunkino darbą. 1965 m. ėmiau ruošti „Trečio fron­ to" bibliografiją — registravau žur­ nale išspausdintą medžiagą ir litera­ tūrą apie jį. Reikėjo dešifruoti žur­ nale esančius pseudonimus ir kriptonimus, atskleisti anonimiškai išspaus­ dintų rašinių autorius. Tuo reikalu kalbėjausi su buvusiais žurnalo bend­ radarbiais ir, aišku, su jo redaktorium A. Venclova. „Trečio fronto" komp­ lektu nešinas aplankiau rašytoją jo Palangos viloje. Buvo gražus saulė­ tas rugpjūčio priešpietis. Rašytojo žmona sodely laukdama nekantra­

vo,— matyt, buvo nutarę kur nors eiti, bet A. Venclova lėtai, lapas po lapo vertė žurnalą ir aiškino, kas kie­ no rašyta, dėl kai kurių smulkesnių rašinių autorystės paabejodamas, spėliodamas. A. Venclova sakė, kad aštrius poleminius straipsnius, nedi­ delius eiliuotus tekstus rašė B. Raila. Antai 1-ajame „Trečio fronto" nume­ ryje išspausdintas jo eiliuotas lozun­ gas „Krupnikui ir diplomatinio melo rašalui — galas!" ir kreipimasis „Lite­ ratūros broliam". Sakysim, spėjo, kad poleminį straipsnelį „Ilgų ausų istorijėlė“ parašė J. Šimkus, o kriptonimą „J. M." taip dešifravo: „Jonis Mana­ sis". Nurodė, kad 2-ajame žurnalo numeryje paskelbtą straipsnį meno klausimais „Jūs ne tie!" parašė P. Cvirka, o 3-iajame numeryje išspaus­ dintų Amerikos rašytojo K. Sandbergo kūrinių vertėjas Markas Bankas („Marco Banko vertimai") yra JAV gyvenęs lietuvių rašytojas A. Tulys. Spėjo, kad pamfleto „Graboriam yra darbo" (Nr. 3) autorius yra P. Cvir­ ka. A. Venclova atskleidė kelių smul­ kių rašinių autorius, nurodė savo anonimiškai išspausdintų informaci­ nių bei poleminių straipsnių,— pa­ vyzdžiui, atsakymų į „Trečio fronto" anketą apžvalgą „Ką jie atsakė" (Nr. 5) parašė jis pats. Kalbėdamas apie atskirų numerių įžanginius straipsnius, paaiškino, kad juos daž­ niausiai rašė redaktorius, bet vėliau redaguodavo ir papildydavo kolekty­ viai. „Trečiame fronte" išspausdin­ tus literatūros sąrašus („Mes gavo­ me", „Įdomiausios naujienos") spau­ dai rengdavo A. Venclova ir B. Raila. Nemažą įspūdį man padarė A.

Venclovos straipsnis „Pastabos apie V. Mykolaičio-Putino poeziją", iš­ spausdintas Putino eilėraščių rinkinio „Poezija" (1956 m.) pasirodymo pro­ ga. Skaitytojai jautė, kad straipsnis buvo svarbus ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl to, kad buvo reikalingas, laiku parašytas. E. Venclovienė pa­ sakojo (užrašai — šių eilučių auto­ riaus archyve), kad A. Venclovos santykiai su V. Mykolaičiu-Putinu buvo pagarbūs, bet asmeniškai jie nedraugavo. A. Venclova stengdavo­ si V. Mykolaičiui padėti, ėmė juo rū­ pintis tuoj po karo. A. Venclova vi­ sada gerbė, aukštino Putiną. Ne kartą yra sakęs, kad V. Mykolaitis yra ge­ riausias poetas visoje lietuvių litera­ tūroje, didesnis ir už Maironį. Vieną kartą A. Venclova paprašė žmonos paruošti kavą ir pačiai nesirodyti — ateisiąs V. Mykolaitis. Jis buvo para­ šęs intymių eilėraščių ir norėjo pasi­ tarti dėl jų spausdinimo. Pasiklausyti savo eilėraščių V. Mykolaitis pakvie­ tė ir E. Venclovienę. A. Venclovai kai kurie eilėraščiai atrodė tokie in­ tymūs, kad nepatarė jų skelbti. Prisimenu A. Venclovą Rašytojų sąjungos klube vedantį V. Mykolai­ čio-Putino poezijos vakarą. Mačiau A. Venclovą, atėjusį su žmona į uni­ versiteto aktų salę Čiurlionio gat­ vėje, kur buvo pašarvotas V. Myko­ laitis-Putinas. E. Venclovienė atnešė geltonų gėlių puokštę. A. Venclova su žmona greitai išėjo. Kažkas sakė, kad rašytojas blogai jaučiasi, be to, jį jaudina šermenys, tad jų vengiąs. Kartą pas A. Venclovą žiūrinėjau man reikalingas knygas. Telefonu pa­ skambino K. Boruta ir po to užėjo. 301

Abu rašytojai, susėdę prie apvalaus Venclova teigiamai atsiliepė apie stalo, vaišinosi antaniniais obuoliais M. Valančiaus raštus, sakė, kad gera ir kalbėjo apie būsimą K. Borutos ke­ esanti jo knyga „Gyvenimai šventų­ lionę į Armėniją, bene į rašytojų su­ jų". Buvo kalbėta apie J. Basanavi­ važiavimą ar kita proga. Dėl to K. Bo­ čiaus trakų-frygų lietuvių kilmės ruta ir atėjęs pasitarti, gauti informa­ teoriją, pasakiau, kad ji atgyja, užsie­ cijos. Krito dėmesin nuolankus, lyg nyje vėl ja pradedama domėtis. A. atsiprašinėjantis K. Borutos tonas, Venclova pabrėžė, jog J. Basanavi­ ypač pokalbio pradžioje. Tai stebino, čius ją grindė nemoksliškai. Aišku, jo nes žinojau, kad jiedu draugai, be to, darbų tomas numatomoje serijoje tu­ K. Boruta buvo gana išdidžios laiky­ rėtų būti labai įdomus. Pasiūliau toje senos. A. Venclova kalbėjo globėjiš­ serijoje išleisti M. Akelaičio raštus. ku tonu, parodė plačius ryšius ir pa­ Su A. Venclova kalbėjomės (1966 žintis, trumpai palankiai apibūdino m. pavasarį) apie jo atsiminimų kelis armėnų rašytojus. Kiek daugiau trilogiją. Buvo ką tik atidavęs lei­ dėmesio paskyrė poetei Silvai Kapu- dyklai 2-ą j į tomą „Jaunystės atradi­ tikian: sakė, kad tai gera poetė ir įdo­ mas". Pasakiau, kad spaudoje pa­ mi pašnekovė, esą malonu su ja pa­ skelbtos knygos ištraukos yra įdo­ sėdėti prie konjako stikliuko. mios. A. Venclova pasakojo, kad Vieną rudens pavakarį Palangoje tekstą dar gerokai taisęs, papildęs. susitikau A. Venclovą su žmona. Už­ Baigiant knygą, reikėję intensyviau kalbino, ir kelionę tęsėme trise. Ką padirbėti, ir tai, matyt, pakenkę svei­ tik buvo pasirodęs L. Skabeikos raš­ katai — po to sirgęs, apie mėnesį gu­ tų tomas. Abu labai sujaudinusi kny­ lėjęs lovoje. Rašytojas pasakojo, esą ga, ypač dramatiški sergančio L. Ska­ atsiminimų ėmęsis dėl to, kad išmirė beikos laiškai. A. Venclova sakė ge­ beveik visi jo bendražygiai ir bijojęs, rai pažinojęs šį rašytoją, prisiminė kad niekas jau nebeparašysiąs. K. Bo­ vieną kitą detalę. ruta buvo žadėjęs rašyti didelį kelių 1966 m. buvo planuojama pradėtitomų veikalą — amžininko istoriją, leisti lituanistikos paminklų seriją. panašią į V. Korolenkos. A. Venclo­ A. Venclova buvo vienas iš tos seri­ va primygtinai raginęs K. Borutą jos iniciatorių. Teko tuo klausimu su imtis atsiminimų apie V. Montvilą, juo kalbėtis. Rašytojas sakė, kad se­ nes niekas jo artimiau nepažinęs. Pa­ rijai reikia sugalvoti tinkamą pavadi­ ties A. Venclovos ryšiai su V. Mont­ nimą, svarstė, koks variantas būtų vila esą buvę vis dėlto epizodiniai. geriausias. Pirmaisiais serijos auto­ K. Boruta sakęs, kad atsiminimus pa­ riais, anot A. Venclovos, būsią Myko­ rašė, bet po mirties jo žmona radusi las Lietuvis ir S. Stanevičius; M. Va­ tik jų planą ir gal porą puslapių — lančiaus išeisią du tomai, S. Daukan­ tai ir viskas. O parašyti jis galėjo ir to taip pat du arba daugiau tomų, mokėjo! A. Venclova papasakojo, J. Basanavičiaus tomas; kai kas būsią kaip jis pats rašęs atsiminimus. Dar­ išversta iš vokiečių, lenkų kalbų. A. bą palengvino išlikę apie 150 A. 302

Venclovos laiškų K. Borutai, V. Žilio- miečių kalbos bagažu gal ir galima į niui ir kitiems, be to, padėjo to meto lietuvių kalbą išversti Grimų pasakas, periodika. (Ne kartą teko matyti ra­ bet negalima K. Markso „Kapitalo". šytoją Respublikinės bibliotekos Li­ Kartą tuo klausimu su A. Venclova tuanistikos skyriuje prie periodikos kalbėjausi asmeniškai (tai buvo komplektų.) Na, aišku, remtasi ir as­ 1966 m.). Jis pašaipiai atsiliepė apie meniniais prisiminimais. „Atmintim J. Balčikonio kalbinius taisymus, jo nesiskundžiu, bent kol kas",—-pridū­ ginamas pozicijas, antai kovą prieš rė A. Venclova, žodį „pirmyn", pastangas įvesti „mal1967 m. „Pergalės" žurnale pasiro­pą" vietoj „beždžionės", „materijolą" dė A. Venclovos apsakymas „Svečias vietoj „medžiagos", išmesti „gandrą" iš Vilniaus"— apie A. Mickevičiaus ir kt. Nepaisant profesoriaus pastan­ apsilankymą pas D. Pošką. Tuo metu gų, „pirmyn" yra vartojamas, ir jo rinkau medžiagą iš XIX a. pirmosios neatmesi. Taip pat esą be reikalo jis pusės lietuvių spaudos ir kultūros atmeta žodį „karininkas" ir perša istorijos, tad apsakymą susidomėjęs „oficierių". Pasakiau, kad iš tikrųjų perskaičiau. Lenino aikštėje ant suo­ kova prieš pavienius žodžius kartais lelio po liepomis su A. Venclova kal­ įgyja kuriozišką pobūdį, bet profeso­ bėjome apie šią jo publikaciją. Rašy­ riaus kalbos taisymų tendencija,— tojas svarstė: „Bet juk galėjo taip išsaugoti lietuvių kalbos dvasią,— būti, galėjo jie susitikti, juk Adomas yra svarbi ir reikalinga. A. Venclova Mickevičius buvo Palangoje, važiavo atsakė, kad profesorius pasirinko per Žemaitiją". Apsakyme gana švie­ klaidingą kriterijų — kaimo, ir dar siai pavaizduoti Žemaitijos valstie­ mažiausiai civilizuoto, žmogaus kal­ čiai. Aš turėjau surinkęs medžiagos, bą. Tai esą tiko praeityje, kai mies­ kuri paremia tokį požiūrį, kai ką pa­ tai buvo nelietuviški ir kalbą saugo­ pasakojau A. Venclovai. Jis pasakė, jo bei puoselėjo kaimo žmonės, o da­ kad tai yra įdomu, bet į vieną apsa­ bar yra miesto žmonės, inteligentija, kymą visko nesudėsi. yra mokslo veikalų kalba, kurios nePer mūsų pokalbius rašytojas yra pagrįsi vien liaudies šnekamosios palietęs ir daugelį kitų klausimų. An­ kalbos pavyzdžiais ir faktais. Anot tai sakė, kad jam visuomet sunku su­ A. Venclovos, gerą kalbos jausmą tu­ galvoti knygos pavadinimą; čia kar­ rėjo J. Jablonskis — jo sukurti žo­ tais kiti padėdavę. Rašytojas yra pa­ džiai (savaitės dienų pavadinimai, sakojęs, kad mėgstąs skaityti savo „rašalas") prigydavo, net atrodo, kad knygų korektūras. jie nuo seno yra kalboje. Buvo šne­ Universiteto kolonų salėje buvo kėta apie naujadarus. Anot A. Venc­ pasitarimas — svarstyti kalbos klau­ lovos, rusų kalboje esama daug pran­ simai. A. Venclova iš tribūnos kal­ cūzų, vokiečių, totorių kalbos žodžių, bėjo, esą prof. J. Balčikonio požiūris kuriuos mes laikytume barbarizmais; į lietuvių literatūrinės kalbos raidą rusų kalboje esama ir lietuviškų žo­ yra neteisingas. Esą remiantis kai­ džių, pavyzdžiui, degutas „деготь" 303

nuo žodžio degti. Net karo metais nebuvo tendencijos grūst iš rusų kal­ bos tokius aiškiai vokiškos kilmės žodžius kaip „парикмахер“ ir kiti. Lietuvoje esą buvo užėjusios kelios tokios kalbos valymo bangos. Čia daug reiškėsi A. Vireliūnas. Ypač dirbtiniai ir negyvi buvę S. Dabušio kuriami naujadarai. Su A. Venclova esame šnekėjęsi ir kalbos praktikos klausimais, apie ra­ šytojų kūrinių kalbos taisymus. Esą redaktoriai dažnai jo raštus taiso tik dėl taisymo, ir jis tokiems taisymams priešinasi. Pasakiau, kad ne visi ra­ šytojai gerai moka kalbą, priminiau, jog J. Pikčilingis, Rašytojų sąjungoje nagrinėjęs kelių autorių kūrinius, su­ rado daug netikslumų, kalbos dėsnių pažeidimų. A. Venclova pripažino, kad ne visi rašytojai gerai moka kal­ bą, o, kita vertus, ir pats J. Pikčilin­ gis kalbą nusausina. Kalbėjomės apie baltų išplitimą se­ novėje, jų gyventos teritorijos ribas, kalbos reliktus. Pasakiau, kad rusų kalbininkai nurodo labai plačias teritorijas, kur baltų gyventa. Tai A. Venclovą labai sudomino. Jam pasirodė svarbūs V. Urbučio, kuris naujais kalbos mokslo metodais įro­ dė, jog latvių ir lietuvių kalbos atsi­ skyrė apie VII m. e. amžių, tyrinėji­ mai. Tą patį latvių ir lietuvių kalbų atsiskyrimo laiką nurodė ir K. Būga, A. Venclova tarė: „Negerai, kad lat­ viai atsiskyrė — būtų mūsų daugiau. Jų kitas istorinis likimas, be to, ilgas vokiečių viešpatavimas išugdė kito­ kį negu lietuvių tautos charakterį". Keletą kartų su A. Venclova kal­ bėjausi, lankiausi jo namuose, rink­

damas medžiagą M. K. Čiurlionio bi­ bliografijai. Rašytojas buvo Čiurlio­ nio plataus pristatymo visuomenei vienas iš iniciatorių. 1961 m. pasiro­ dė M. K. Čiurlionio kūrinių repro­ dukcijų aplankas su A. Venclovos įžanga. Rašytojas yra sakęs, kad ją parašyti buvę nelengva. Reikėjo pa­ siremti autoritetais — M. Gorkio, R. Rolano mintimis, apgalvoti kiekvie­ ną sakinį. 1967 m. čiurlionistas V. Landsber­ gis ir šių eilučių autorius ėmėsi ini­ ciatyvos steigti M. K. Čiurlionio draugiją, kuri kauptų su dailininku susijusią spausdintą ir rankraštinę dokumentinę medžiagą, teiktų infor­ maciją tyrinėtojams apie jo gyveni­ mą ir kūrybą. Parašėm Kultūros mi­ nisterijai raštą, o aš apėjau vienaip ar kitaip su Čiurlioniu susijusius žmones. Po raštu pasirašė D. Čiurlionytė-Zubovienė, V. Čiurlionytė-Karužienė, J. Čiurlionytė, B. Dvarionas, E. Balsys, A. Savickas, J. Umbrasas, V. Landsbergis. Sumanymui pritarė, raštą pasirašė ir A. Venclova. Jau baigiant rengti M. K. Čiurlio­ nio bibliografiją, pasirodė A. Venc­ lovos straipsnis „Nežinomi R. Rolano tekstai apie M. K. Čiurlionį" („Lite­ ratūra ir menas", 1970, birželio 20). Jame buvo nurodyta iki tol bibliogra­ fijai nežinomų R. Rolano raštų, lie­ čiančių M. K. Čiurlionį. Užėjęs pas rašytoją, susipažinau su R. Rolano „Raštų" 30-uoju tomu, išleistu 1958 m. Maskvoje rusų kalba. Jame išspaus­ dintas straipsnis „Atsisveikinimas su praeitimi", kuriame kalbama apie M. K. Čiurlionį. Iš A. Venclovos pa­ tyriau ir apie 1952 m. Paryžiuje iš-

304

L

leistą R. Rolano „Karo meto dienoraš­ tį" („Journal des années du guerre"), kuriame irgi užsimenama apie Čiur­ lionį. A. Venclova patardavo ir dėl kitos medžiagos apie Čiurlionį, ypač kada buvo ieškoma kai kurių po revoliucijos pasirodžiusių leidinių rusų kalba. Išėjus M. K. Čiurlionio bibliografi­ jos rodyklei, nunešiau ją su dedika­ cija A. Venclovai. Iš rašytojo šeimos narių girdėjau, kad šį darbą jis labai vertinęs, o man pasakė esąs skolin­ gas— norėsiąs dovanoti savo knygą. Kartą jį sutikau prie „Vagos“ leidyk­ los — nešėsi savo naujo poezijos rin­ kinio „Vakarinė žvaigždė" autorinius egzempliorius. Ten pat vieną pado­ vanojo man su užrašu: „Didžiai ger­ biamam drg. bibliografui V. Žukui A. Venclova 1971.1.30 Vilnius". Berods 1970 m. rudenį su A. Venc­ lova kalbėjom apie M. K. Čiurlioniui skirtus leidinius, straipsnius, parodų recenzijas bei prieštaringą jo kūry­ bos vertinimą. Rašytojas sakė, kad būtų įdomu mūsų visuomenei pateik­ ti darbų apie M. K. Čiurlionį rinkinį. Į tokį leidinį esą reikėtų įtraukti įvai­ rių laikų, įvairių tautų ir pažiūrų au­ torių darbus, teigiamus ir neigiamus atsiliepimus — straipsnius, parodų re­ cenzijas, laiškų ištraukas, atsimini­ mų fragmentus, net atskiras mintis. Kalbėjom apie rinkinio dydį, sakiau, kad susidarytų apie 50 spaudos lan­ kų. Leidinį vertėtų leisti dviem to­ mais. A. Venclova kalbėjo, kad rin­ kinys turėtų būti su bibliografinėmis pastabomis bei komentarais ir iš­ spausdinti jį reiktų iki M. K. Čiurlio­ nio šimtųjų gimimo metinių. Rašyto­ U . 1582

jas ragino nedelsiant nunešti „Va­ gos" leidyklai paraišką, o jis tą rei­ kalą žadėjo paremti — pakalbėti su leidyklos vadovais. Raštą netrukus nunešiau. Ne kartą su A. Venclova kalbėta meno klausimais, sakysim, apie M. K. Čiurlionio dailės kūrybą, ku­ rią jis labai vertino. Iš rašytojo šei­ mos girdėjau tokią mintį: M. K. Čiur­ lionis A. Venclovai buvo labiau pa­ garbos negu meilės objektas, bet apie jo kūrybą nusimanė. Iš kitų lietuvių dailininkų ypač mėgo K. Šklėrių, yra sakęs, kad tai tarptautinės reikšmės dailininkas, tik pas mus jo kūryba ne­ pakankamai vertinama. A. Venclovai patiko A. Galdikas, mėgo dailininką T. Kulakauską, kaip žmogų ir kaip grafiką. A. Venclovos bute, didžiaja­ me kambaryje, kabėjo A. Gudaičio peizažas (E. Venclovienė pasakojo, kad paveikslo pirkti pas dailininką ėjo abu su A. Venclova, be to, kartu pasikvietė dail. M. Cvirkienę), A. Sa­ vicko peizažas, N. Petrulio pieštas spalvotas A. Venclovos portretas; bu­ vo skulptūrinių rašytojo portretų, vienas kitas kinų meno kūrinys. Bu­ vo jubiliejų progomis padovanotų meno dirbinių (kai kurie nedidelės estetinės vertės), A. Venclova sakė, kad nemažai panašių dalykų išnešta į rūsį — nėra kur jų dėti. Įdomu bu­ vo su rašytoju apžiūrėti jo paveikslų kolekciją. Daugiausia turėjo M. Cvirkienės darbų. Dailininkės kūrybą A. Venclova vertino, gerai atsiliepė apie jos tapytą savąjį portretą, pei­ zažus. Rašytojo artimieji pasakojo,. kad A. Venclova mėgo prancūzų im­ presionistus — pirkdavo jų kūrybos 305

albumus, vartydavo juos. Vėlesnių dailininkų kūriniais mažiau domėjosi. Dar vienas „kontaktas" iš meno sri­ ties. Paveikslų kolekcionavimo pra­ džioje, kai dar nebuvau pažįstamas su dailininke M. Cvirkiene, telefonu kreipiausi į A. Venclovą, prašydamas tarpininkauti, kad leistų man apsi­ lankyti. A. Venclova šaltai pasakė, kad aš pats galįs jai paskambinti ir susitarti. Esu su A. Venclova kalbėjęsis apie baltarusių ryšius su Vilniumi. Sakiau, kad nuo P. Skorinos laikų Vilnius svarbus baltarusių kultūrai. Čia gy­ veno ir rašė nemaža baltarusių rašy­ tojų. A. Venclovos nuomone, lietuvių istorinius santykius su baltarusiais, dzūkavimo reiškinį ir kt. reikia nuo­ dugniai ištirti. Prisiminiau, kad bal­ tarusių nacionalistai hitlerinės oku­ pacijos metais reiškė „teritorines pretenzijas“ į Vilnių, kaip seną jų kultūros centrą. A. Venclova šypte­ lėjęs pasakė, kad pats metas buvo kelti tokias pretenzijas. Rašytojas at­ kreipė dėmesį į Lenkijos archyvuose esamą vertingą lituanistinę medžia­ gą, minėjo, kad reikėtų su lenkais keistis dokumentais, atiduodant jiems mums mažiau reikšmingą poloniką. A. Venclova yra šiltai atsiliepęs apie baltarusių rašytoją Maksimą Tanką, jo knygą „Kalendoriaus lape­ liai". A. Venclova bibliografiją mėgo, ją pažino ir vertino, turėjo praktinių šio darbo įgūdžių — parengė didelį bi­ bliografijos veikalą „Pasaulio groži­ nė literatūra lietuvių kalba". Nuo 1936 iki 1940 m. jis buvo spausdina­ mas V. Biržiškos redaguotame žurna­ 306

le „Bibliografijos žinios" (išspausdin­ ta iki raidės „L"). Rašytojai šiame bi­ bliografijos darbe buvo išdėstyti pa­ vardžių abėcėlės tvarka. Spausdintos ir nespausdintos dalies rankraštį (kor­ teles) A. Venclova 1953 m. perdavė Lietuvių kalbos ir literatūros institu­ tui. 1965 m. studentei B. Valaikaitei daviau parengti diplominį darbą — pagal A. Venclovos spausdintą ir rankraštinę medžiagą sudaryti už­ sienio literatūros vertimų į lietuvių kalbą bibliografijos rodyklę. Medžia­ gą diplomantė suklasifikavo kitaip, negu buvo A. Venclovos darbe: pra­ džioje yra keletas teminių skyrių (kaip A. Venclovos), po to — litera­ tūros vertimai ir straipsniai apie ra­ šytojus, išdėstyti pagal nacionalines literatūras abėcėliškai (amerikiečiu, anglų, belgų, bulgarų ir t. t.). Nepai­ sant diplomantės pastangų, konsulta­ cijų su literatūros žinovais, kelioli­ kos autorių nacionalinės priklauso­ mybės nustatyti nepavyko. Šie rašy­ tojai (pavardės daugiausia slaviškos) surašyti atskirame skyriuje. Sužino­ jęs, kad toks darbas yra parengtas. A. Venclova paprašė leisti jį pavar­ tyti. Susipažinęs apgailestavo, kad nepasitarta su juo — juk kai kurių rašytojų priklausomybę tai ar kitai li­ teratūrai be vargo galima buvo nu­ statyti, ir jis nurodė vieną kitą pa­ vardę. Kartą paklausiau, kas jį paskatino imtis vertimų bibliografavimo. Rašy­ tojas pasakė, kad tuo metu neturėjęs nuolatinės tarnybos ir kaip tik V. Bir­ žiška pasiūlė parengti bibliografiją, kurią galima bus išspausdinti „Biblio­ grafijos žiniose". Darbą A. Venclova

pradėjo 1929 m., o baigė 1934 m. Bi­ bliografijos rodyklė buvo skelbiama dalimis, ir už jas autorius nuolat gau­ davęs nedidelį honorarą. Prašiau A. Venclovą atsiminimų knygoje de­ taliau aprašyti bibliografavimo patir­ tį. Sakė pagalvosiąs, bet memuarinės trilogijos 2-oje knygoje „Jaunystės atradimas" tik lakoniškai paminėjo šį savo darbą. Svarstyta galimybė išspausdinti A. Venclovos bibliografinį darbą mū­ sų dienomis, išleisti jį nors nedideliu tiražu mokslinėms bibliotekoms, spe­ cialistams. Rašytojas į tai pažiūrėjo palankiai, tačiau jį parengti neleng­ va — reikėtų priderinti prie šių laikų bibliografijos metodikos. Rašant straipsnį „Bibliografijos te­ orijos mintis Lietuvoje (iki 1940 m.į", man rūpėjo išsiaiškinti bibliografijos kurso, kurį Kauno universitete skaitė V. Biržiška, turinį, problematiką. Pa­ klausiau A. Venclovos, ar nėra klau­ sęs V. Biržiškos paskaitų. Pasirodė, kad studijų Kaune universitete me­ tais jis klausė šio profesoriaus pa­ skaitų. Jose būdavo jungiamos ir kompleksiškai nagrinėjamos lietuvių bibliografijos ir knygos istorijos (knygų atpažinimo, kontrafakcijų de­ šifravimo, autorių išaiškinimo ir kt.) problemos. Rašytojas prisiminė, kad profesorius kartais atsinešdavęs se­ nųjų knygų, jas demonstruodavęs ir aiškindavęs. A. Venclova buvo lietuvių nacio­ nalinės bibliografijos redakcinės ko­ legijos pirmininku, dalyvavo Knygų rūmuose 1960 m. įvykusiame pasita­ rime šio svarbaus leidinio parengimo klausimais. Rašytojas labai džiaugėsi L*

1969 m. pasirodžiusiu 1-uoju „Lietu­ vos TSR bibliografijos" tomu. A. Ven­ clova rimtai pažiūrėjo į S. ir V. Lyrovų rengiamą bibliografijos darbą „Lietuvių grožinė literatūra TSRS tautų kalbomis" (1968). A. Venclova padėjo autoriams identifikuoti savo kūrinių vertimus į kitas kalbas, leido pasinaudoti savo bibliotekoje turi­ mais leidiniais. 1967 m. kovo 30 d. A. Venclova dalyvavo Respublikinėje biblioteko­ je bibliografijos problemoms skirta­ me vakare. Savo kalboje jis palietė Knygų rūmų rengiamos nacionalinės bibliografijos, rašytojų personalinių rodyklių ir lietuvių rašytojų biblio­ grafinio žodyno parengimo proble­ mas. Kalbėtojas patarė bibliografams būti atsargiems — atrenkant autorius, literatūrą, nepadaryti klaidų, žiūrėti, kad nebūtų nepagrįstai atmetamų. Bibliografijos klausimais (dėl jos raidos perspektyvų, atskirų leidinių vertinimo) su A. Venclova nemažai kalbėjomės, kai jis rašė straipsnį „At­ ėjo laikas dideliems darbams" („Tie­ sa", 1967, kovo 26), skirtą grožinės li­ teratūros bibliografijos problemoms. Kalbėta, kad yra ypač reikalingas po­ puliarus leidinys apie lietuvių knygos istoriją. A. Venclova mane ragino imtis šio darbo. Pasakiau, kad tokią knygą reikia gyvai, lengvai parašyti, o aš taip nesugebu. Rašytojas drąsi­ no, esą jeigu iš pradžių ir nelabai sektųsi, vėliau eisis geriau. A. Venclova rinko savo bibliotekai bibliografijos leidinius. „Vagos" lei­ dyklos darbuotojas V. Visockas pa­ sakojo apie savo pokalbį su A. Venc­ lova: rašytojas sakęs, kad periodikos 307

nekomplektuojąs, bet išimtį darąs biuleteniui „Naujos knygos", kurio visus numerius turįs susirinkęs. Mums pasirodė, kad šis leidinys ne­ nusipelno tokios pagarbos, bet čia, matyti, lėmė bibliografiniai rašytojo polinkiai — jis sekė informaciją apie naujas knygas. Tarp A. Venclovos bibliotekos knygų mačiau bibliogra­ fų darbų su dedikacijomis. „Mūsų bi­ bliografijos veteranui“ dedikavau ir aš savo rodyklę „Julius Janonis". Do­ vanoti knygas A. Venclovai buvo malonu — susitikęs pakalbėdavo, pa­ komentuodavo. A. Venclova buvo didelis bibliofi­ las. Labai dažnai jį sutikdavom Vil­ niaus knygynuose, ypač centriniame, arba matydavom einantį su knygų ryšuliu. Knygų buvo pilnas A. Venc­ lovos butas. Kabineto pasieniais sto­ vėjo aukštos, knygų prikrautos len­ tynos; knygų spintos stovėjo didžia­ jame kambaryje. Rašytojas mėgdavo kalbėti apie knygas, padejuodavo, kad nebėra kur jų dėti, dėl to dalį perdavęs Lietuvių kalbos ir literatū­ ros institutui, parduodavęs antikva­ riatui. A. Venclova rinko knygas su dedikacijomis. Bibliotekinę visuome­ nę nustebino žinia, kad knygų su de­ dikacijomis rinkinį (per 600 vienetų) rašytojas padovanojęs Respublikinės bibliotekos Lituanistikos skyriui. Rašytojas mėgdavo dovanoti savo knygas su autografais. Yra sakęs, kad jau bene penkiasdešimt vienos nau­ jos knygos egzempliorių išdalinęs ir dar reikia pirkti. A. Venclovos kny­ gų su dedikacijomis rasime P. Cvir­ kos, A. Vienuolio, V. Mykolaičio-Pu­ tino ir kitose bibliotekose. 308

Pavasarį, rudenį, rečiau žiemą A. Venclovą matydavom Lenino aikštėje. Vaikščiodavo su K. Korsa­ ku, J. Būtėnu, kartais su A. Churgi­ nu, o neretai išvysdavai ir visą jų gyvai besikalbančią grupę kartu. Anksčiau buvo galima A. Venclovą sutikti su A. Gricium. Kartais ir aš apsukdavau vieną kitą ratą kartu. Ei­ davo neskubėdamas, giliai įkvėpdavo oro, pamažu iškvėpdavo. Apsukęs po­ rą trejetą ratų, atsisėsdavo pailsėti. Kalbėdavomės įvairiom temom — apie naujas knygas, apie darbą uni­ versitete. Mėgdavo klausinėti, ką galvoju tokiu ar tokiu klausimu, ta­ čiau atsakymo ne visuomet atidžiai klausydavosi — pereidavo prie kitos temos. Teko pajusti šiokį tokį rašytojo dė­ mesį. Prisimenu vieną susitikimą 1966 m. pavasarį. A. Venclova teira­ vosi apie mano sveikatą, girdėjęs, kad sirgau. (Buvau labai pervargęs rengdamas M. K. Čiurlionio biblio­ grafijos rodyklę.) Patarė saugoti jė­ gas, planuoti ne tik darbą, bet ir po­ ilsį. Yra kalbėjęs apie savo darbo dieną: dirbąs iš ryto, paskui einąs vaikščioti, po pietų poilsis ir literatū­ ros skaitymas. Kartą rašytojas aprodė prie jo namų esantį sodelį, sakė, kad čia galįs ramiai pabūti, pailsėti. Kiekvienas susitikimas su A. Venc­ lova nelikdavo be pėdsakų. Impona­ vo didelė rašytojo inteligencija, pla­ tus interesų ratas, rūpinimasis mūsų kultūros reikalais. Iš jo galėjai pasi­ mokyti optimizmo, tikėjimo mūsų kultūros ateitimi, gauti paskatinimą dirbti.

Juozas Baltušis NE IŠ KARTO PAŽINSI ŽMOGŲ Turtinga šviesių žmonių gimtoji mūsų žemė Lietuva. Kiekvieną istori­ jos šimtmetį ir kiekvieną dešimtmetį kilo jie iš gilių savo tautos šaknų, šir­ dies jautrumu, nepasotinamu mokslo ir šviesos troškimu, rūsčiausių išban­ dymų metą nepalaužiamu tikėjimu laimingesne ateitim rodė amžinin­ kams kelią į šviesesnį, teisingesnį, prasmingą gyvenimą. Ir stovi jie šian­ dien prieš mūsų akis tarytum galingi ąžuolai, atlaikę istorijos vėtras ir au­ dras, nesugriaunamai liudijantys savo tautos darbštumą, valios nepalaužiamumą. Čia ir būrų dainius Kristijonas Donelaitis, atkampiame Tolminkie­ myje kūręs nemirtingąją „Metų" poe­ mą tais laikais, kai žmonija dar neži­ nojo nei Gėtės „Fausto", nei Bairono didingųjų giesmių, nei daugelio nū­ nai plačiai išgarsintų literatūros ir meno šedevrų; ir maištingasis bau­ džiauninkų kvieslys Antanas Straz­ delis, pirmas mūsų literatūroje paki­ lęs prieš žmogaus pavergimą; ir rūs­ taus talento Žemaitė, tūkstančiams žmonių atvėrusi teisybę apie nuožmią jų gyvenamojo meto tikrovę; ir anks­ ti džiovos palaužtas Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių literatūroje prabilęs apie socialines kovas, plačiųjų liau­ dies masių sąmonės revoliucinį bren­ dimą; ir dar trumpiau gyvenęs Julius Janonis — Lietuvos proletariato re­ voliucinis šauklys; ir Salomėja Nėris, sveikinusi revoliucinius laimėjimus, tarybinės santvarkos atkūrimą Lietu­

voje; ir Petras Cvirka, pirmasis grindęs kelią lietuvių tarybinei literatū­ rai, ir daugelis daugelis kitų. Šitų žmonių darbai, troškimai ir siekiai, ryškios ir nepakartojamos jų asmeny­ bės tarytum šviesus žvaigždžių takas įsiaudė į mūsų tautos istoriją, traukia mūsų širdis, grūdina valią, skatina siekti taurumo ir orumo, ryžtis žy­ giams ir kovoms mūsų tautos laimei ir gerovei, šviesiai jos ateičiai. Ir vienas tokių buvo mūsų amžinin­ kas, įvairiapusės kultūros, gilaus in­ telekto, visiems gero linkinčios širdies rašytojas ir poetas, literatūros moks­ lininkas ir kritikas, aistringas publi­ cistas ir vertėjas, vienas aktyviausių pasaulinio taikos judėjimo dalyvių, neišsenkamos energijos ir iniciatyvos visuomenininkas Antanas Venclova. Anksti paliko jis mus. Daug jau me­ tų prabėgo, praėjo, kai atsisveiki­ nome su juo Vilniaus Antakalnio kapinėse, tačiau nė viena šitų metų valanda nenuskausmino mums prara­ dimo gėlos, tik labiau išaitrino tas properšas, kurios atsivėrė po jo mir­ ties literatūros, istorijos, kultūros darbo baruose ir kurių nė nenujau­ tėm, kai stovėjo jis šalia mūsų, iš­ mintingai įžvelgdamas svarbiausius uždavinius, jokiais skersvėjais nesu­ drumsčiama ramybe ir plienine valia, be riksmų, tribūninių šūkių, iki gyvo kaulo įgrisusio ir atgrasinančio senų tiesų kartojimo, paprastai ir draugiš­ kai padėdamas kiekvienam užčiuopti 309

tikrąją darbų vagą ir tikrąjį kelią. Ir tas laiko bėgsmas vis plačiau atveria mums akis, padeda suprasti, kokį gražų žmogų išaugino gimtoji tėvų žemė Lietuva, ir suvokti tą nuožmią ir didžio kartumo tiesą, kad, ilgus de­ šimtmečius bendraudami su šituo žmogum, taip ir nepažinom jo, kaip turėjome pažinti, nesugebėjome nei įvertinti, nei branginti, nei mylėti jo, kaip buvo jis nusipelnęs savo dar­ bais, visu savo gyvenimu. Kaip nemokame, beje, šito ir šian­ dien, gyvendami šalia talentingiausių ir ryškiausių savo tautos asmenybių, o pasigendame jų, atlaidesni jiems daromės tiktai prie kapo duobės, kur sunešame ir suvežame gražiausias gėles, puošniausius vainikus su graudulingiausiais įrašais baltos drobės kaspinuose, ir tariame tokius sielvar­ to ir širdies šilumos žodžius, kokių niekad nepajėgėme ištarti jiems gy­ viems. Gal čia kalta tobuliausio pla­ netos kūrinio ir jos valdovo žmogaus prigimtis, leidžianti jam, nepasiekus nė kapinių vartų, užmiršti, kas buvo sakyta prie kapo duobės. O gal kar­ tais nepakankamas mūsų kultūrinis išprusimas ir dėl to nepajėgumas su­ prasti paprastutės ir aiškios, dauge­ lio žmonijos kartų subrandintos iš­ minties, kad gyvus reikia mylėti, mi­ rusius — gerbti? O gal kalta pati mū­ sų planetos gyvoji gamta, šimtus mi­ lijonų metų formavusi žmogų, bet taip ir neišmokusi išvengti „gamybi­ nio broko"? Būtų gerai, jeigu šitaip. Būtų labai gerai!.. Imame dabar į rankas naujus po­ mirtinio Antano Venclovos raštų lei­ dimo tomus ir tarytum pirmąkart 310

susipažįstame su juo, čia pat apstulbdami: kiek dirbta ir kiek padaryta, kaip drąsiai, valingai užsimota ir kiek pasiekta poezijos, prozos, publicisti­ kos, literatūros kritikos ir literatūros mokslo, įžymiausių pasaulio rašytojų kūrinių vertinimo baruose! Nedaug tegalėtume išvardinti mūsų gyvenamojo meto rašytojų, kurie būtų taip našiai ir dosniai padirbėję lietuvių tautos nacionalinės tarybinės literatūros baruose. Tikrai nedaug. Plačiau nei kuris kitas jis reiškėsi ir mūsų tautos kultūros, visuomenės ir valstybės vystymosi raidoje. Moksli­ ninkas ir istorikas, vienas aktyviau­ sių Lietuvos rašytojų sąjungos kūrė­ jų ir vadovų, pirmasis Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaras, LKP CK narys, ilgametis TSRS ir Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų deputatas, TSRS taikos gynimo komiteto Prezi­ diumo narys, nesuskaičiuojamų re­ dakcinių kolegijų bei komisijų pirmi­ ninkas ir narys — štai kokio veiklos diapazono žmogus buvo Antanas Venclova! Kaip rūpestingas artojas ir niekad nepavargstantis sėjėjas žengė jis vi­ sus savo gyvenimo metus, gaivinda­ mas žmonių širdyse gėrį ir grožį, ža­ dindamas mintį, skatindamas ne žo­ džiais — darbais turtinti nacionalinę tarybinę kultūrą, būti tikrai vertais savo epochos, savo liaudies, savo Tė­ vynės piliečiais, aktyviais kovotojais už šviesią ir laimingą ateitį. Karštai mylėdamas tėvų žemę Lietuvą, lietu­ vių tautą, šventai gerbdamas jos isto­ riją ir šimtmečiais sukauptus nacio­ nalinės kultūros lobius, Antanas Venclova visuomet buvo intemacio-

nalistas. Jis gerai suprato, kad žmo­ dideliu atsidėjimu ruošė, o vėliau po­ nijos ateitis priklauso nuo pasaulio puliarino istorinį Stokholmo kreipi­ tautų tarpusavio sutarimo spren­ mąsi į pasaulio tautas dėl atominio džiant pagrindinius ir lemtingus žmo­ ginklo uždraudimo. Šį dokumentą per nijos išlikimo klausimus, kitaip ta­ vienerius tiktai metus (1950) parašais rus, nuo internacionalinio tautų ly­ patvirtino daugiau nei pusė milijar­ giateisiškumo, tolerancijos ir pagar­ do planetos geros valios žmonių. Jis bos. Ir taip pat puikiai suprato jis, susilaukė atgarsio tolimiausiuose pa­ kad pagrindinė internacionalizmo saulio kampeliuose, darė reikšmingą idėjų įgyvendinimo sąlyga — suda­ įtaką pasauliniam taikos judėjimui. ryti kiekvienai pasaulio tautai, dide­ TSRS taikos gynimo komiteto aktyviu lei ir mažai, reikiamas sąlygas lais­ nariu Antanas Venclova išbuvo iki vai ir nekliudomai vystyti savo na­ pat savo mirties. cionalinę kultūrą, nacionalinį ir Draugiškas, atidus, visuomet jaut­ internacionalinį sąmoningumą, paga­ rus žmonėms, Antanas Venclova liau nacionalinį kiekvienos tautos bendravo su daugybe respublikos būdą. įvairiausių profesijų bei išsilavinimo Šio suvokimo skatinamas, Antanas žmonių, palaikė ryšį su gausiu būriu Venclova ne žodžiais, o darbais toli pasaulinio masto rašytojų, meninin­ peržengė Lietuvos ir Tarybų Sąjun­ kų, mokslininkų, susirašinėjo su To­ gos ribas. Ypač tai pasakytina apie mu Manu, Haldoru Laksnesu, Julijaaktyvų jo dalyvavimą pasaulio tautų nu Tuvimu, Jaroslavu Ivaškevičium, taikos judėjime. Dar 1949 metais iš­ itin artima draugystė siejo jį su įžy­ rinktas TSRS taikos gynimo komite­ miuoju rusų tarybiniu rašytoju ir vi­ to nariu, Antanas Venclova kartu su suomenės veikėju Nikolajum TichoA. Fadejevu, M. Šolochovu, L. Leo­ novu, su Konstantinu Fedinu, Leoni­ novu, A. Korneičiuku, I. Erenburgu, du Leonovu, daugeliu broliškų tary­ M. Bažanu, M. Lynkovu, K. Simono- binių tautų rašytojų. vu ir daugeliu kitų įžymiausių tarybi­ Vienas pirmųjų Antanas Venclova nių rašytojų, meno ir mokslo žmonių nuolatos kėlė mintį, kad dabar, kai lankėsi Austrijoje, Švedijoje, Indijo­ tarybinės santvarkos ir Komunistų je, Islandijoje, Italijoje, Prancūzijoje, partijos išmintingos politikos dėka Lenkijoje, Čekoslovakijoje, abiejose susidarė palankios sąlygos puoselėti Vokietijose, Vengrijoje, Kinijoje, In­ kiekvienos tarybinės tautos naciona­ dijoje, daugelyje kitų šalių. Iš visų linę kultūrą, reikia nuosekliai ir ati­ mūsų respublikos gyventojų kelionė­ džiai peržiūrėti visą lietuvių tautos mis jį pralenkė tiktai Justas Paleckis. kultūros lobyną nuo seniausių laikų A. Venclova dalyvavo Vroclavo, iki pastarojo meto, rūpestingai at­ Stokholmo, Varšuvos pasauliniuose rinkti, kas jame vertingiausia, bran­ taikos šalininkų kongresuose, dauge­ džiausia, kas liudija mūsų tautos kul­ lyje tarptautinių konferencijų, sim­ tūrinį brendimą, istorinius jos gyveni­ poziumų, pasitarimų, konsultacijų. Su mo posūkius, ir visa tai kelti dienos 311

švieson, atgaivinti dulkių klodais už­ neštų ir daugelio jau seniai pamirštų rašytojų, menininkų, istorikų, moks­ lininkų vardus, pateikti geriausius jų darbus tarybinei liaudžiai, pirmiausia šiuolaikiniam jaunimui ir naujoms ateisiančioms kartoms. Ir ne tiktai kėlė jis šią mintį, bet ir visa širdim prisidėjo prie jos realizavimo. Šiandien galime aiškiai pasakyti, kad Antano Venclovos iniciatyva ir jo nepailstama veikla, retas jo mokė­ jimas telkti darbui rašytojų, literatū­ ros mokslininkų ir istorikų jėgas, labai pagreitino Lituanistinės biblio­ tekos gimimą, daugelio paskirų lietu­ vių praeities rašytojų bei literatūros mokslininkų darbų leidimą. Aka­ demikui Kostui Korsakui vadovau­ jant, Lituanistinės bibliotekos redak­ cinėje komisijoje, neskaičiuodami nei valandų, nei metų, darbavosi J. Lebedys, J. Jurginis, R. Šarmaitis, A. Maldonis, K. Ambrasas, J. Palio­ nis, H. Zabulis, talkinami būrio aukštos kvalifikacijos sudarytojų, pa­ rengėjų, bibliografų, vertėjų, komen­ tatorių (B. Vanagienė, V. Vanagas, J. Jonynas, R. Jasas, V. Jurgutis, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, D. Krištopaitė, V. Milius, V. Raudeliūnas ir kt.). Tūkstančiai Lietuvos studentų, moksleivių, darbo žmonių ir inteli­ gentijos pirmą kartą paėmė į rankas tokius neįkainojamus mūsų praeities kultūros lobius kaip M. Lietuvio, J. Goštauto, V. Ažukalnio, L. Jucevi­ čiaus, M. Valančiaus, A. Baranausko, J. Basanavičiaus, E. Gizevijaus, O. Glagau, K. Kapelerio, S. Daukanto ir kt. kūriniai, savo visuma atveriantys iš tikrųjų įsidėmėtino turtingumo 312

mūsų kultūros panoramą ir tas šak­ nis, kurios nūnai gaivina naujus jos laimėjimus. Antano Venclovos puo­ selėta mintis ir aktyvus darbas drau­ ge su šviesių žmonių kolektyvu davė vaisius, kuriais džiaugsis ne viena mūsų tautos karta. Ir buvo jis laimin­ giausias žmogus Lietuvoje, kai pra­ dėjo vienas po kito eiti Lituanistinės bibliotekos tomai. Tarytum gyvą ma­ tau jį šiandien: nušvitęs, sujaudintas pasitinka kiekvieną knygą, paima į rankas, švelniai glosto viršelį, pavar­ to lapus ir ilgai laiko rankose netar­ damas nė žodžio. Tiktai skaidri aša­ ra, blikstelėjusi jo akyse, išduodavo, ką jaučia ir išgyvena šitas tauras žmogus. Trumpos buvo tos Antano Venclovos akimirkos. Krusteldavo staiga, sakytum pabusdamas iš gra­ žaus sapno, ir tuoj vėl į tikrovę, į kū­ rybos barus, nesibaigiančius literatū­ ros kritikos ir mokslo darbus, visuo­ meninę veiklą. Jokiais metais ir jokiais dešimtme­ čiais nė karto nepasisekė man pama­ tyti Antano Venclovos tuščiai lei­ džiant laiką. Jam buvo svetimas ir nepažįstamas toks metas, kurį šmai­ kštūs prancūzai vadina „saldžiu nie­ ko neveikimu". „Gyventi, degti, nenurimti!"— šitie žodžiai, jo paties panaudoti vienos iš savo poezijos knygų pavadinimui, teisingiausiai apibūdina jį patį, šakotą jo veiklą, gyvenimo būdą ir pozicijas. Jis pirmas priminė visiems apie artėjančią Vaižganto gimimo 100-ją sukaktį ir ryžtingai prabilo apie būti­ numą išleisti ta proga daugiau įžy­ miojo literatūros klasiko raštų, pir­ miausia — romaną „Pragiedruliai",

kuris mažai tebuvo žinomas platiesiems skaitytojų sluoksniams ir visiš­ kai nežinomas jaunajai kartai. Dau­ gelis mūsų tuo metu gerokai abejojome galimybe įgyvendinti šį Antano Venclovos siūlymą. Sąlygos tam dar nebuvo palankios. Daugelis ir prita­ rė, tačiau daug, jeigu ne daugiau, bu­ vo ir tokių, kurie nepasitikėjo visuo­ meniniu ir kultūriniu skaitytojų iš­ prusimu, baiminosi romano klaidi­ nančios įtakos, siūlė, jeigu jau leisti, tai tiktai su išsamiu, viską išaiški­ nančiu įvadu, kad, neduok dieve, kas nors nesuprastų romano, kaip „ne­ reikia" suprasti, ir klausinėjo vienas kitą: — Kas gi šiuo metu parašys tokį įvadą?! Ir, tarytum susitarę, atsakinėjo vie­ nas kitam: — Nėra kas parašo. Ne toks dabar metas. — Gal aš parašyčiau, ką? — ra­ miai pratarė tada Antanas Venclova. Iš pradžių buvo manyta: juokauja žmogus. Be viso kito, juk ir sveikata jo nelabai kokia, o tiesą sakant, ir gana prasta: širdis po neseniai išti­ kusio sunkaus smūgio nėra dar kaip reikiant atsigavusi, pats jis nesustiprėjęs ir t. t. O jis nejuokavo, mūsų Antanas Venclova. Atidėjo šalin reikalus, kuriais kaip visuomet buvo užimta jo galva, ati­ dėjo ir mintis apie negalavimus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimir­ ką gresiantį naują širdies smūgį, gal tiktai eilinį, o gal ir paskutinį, ir sėdo į prie stalo. Taip gimė išsamus kelias­ dešimties puslapių darbas, autoriaus

kukliai pavadintas „Kelios mintys, apie „Pragiedrulius", meistriškumu, minties aiškumu ir visuomeniniu įžvalgumu pralenkęs viską, kas iki. tol buvo pasiekta nagrinėjant litera­ tūros klasikų kūrybą. Vaižganto gimimo 100-sioms meti­ nėms išėjo „Pragiedruliai". Abu jo tomai. — Gerai, ką? — paklausė mūsų. Pamatėme jį vėl mėgstamiausioje pasivaikščiojimų vietoje — Lenino aikštėje, kurioje anksčiau dažnai ma­ tydavome tyliai susėdusius ant pato­ gaus suolo Vincą Mykolaitį-Putiną ir Petrą Vaičiūną. Pablyškęs atrodė An­ tanas Venclova, kiek sukritusio, patamsėjusio veido. Šyptelėjo tokia pa­ žįstama ramia savo šypsena: — Gerai, ką? Ir pasidžiaugė, kad susidomėjimas Vaižgantu smarkiai didėja, teatrai besiruošią statyti „Nebylio" insceni­ zaciją, net sunkiai teišjudinama Kino studija žadanti kurti meninį filmą pagal „Dėdes ir dėdienes". O tada vėl tyliai paklausė: — Gerai, ką? Neilgai jam buvo „gerai". Netru­ kus paskambino: — A r labai užimtas? — Kaip visi, kas nemoka tvarkyti savo darbų ir savo laiko. Nusijuokė Antanas Venclova: — Mėgsti jumorą, ką? Ir aš, ir aš, Juozai. Pas mane šiandien keturio­ liktą valandą gali? Gyveno jis Petro Cvirkos gatvėje, aukštokai pasistojusiame mūrinio dviaukščio apatiniame erdviame, pa­ togiai ir jaukiai jo žmonos Elizos įruoštame bute. Kiekvienas baldas 313

čia stovėjo, kur turėjo stovėti, o tūkstančiai knygų drausmingai rikia­ vosi visais pasieniais sustatytose len­ tynose. Virš jų ir tarp jų kabojo įrė­ minti vertingi lietuvių ir kitų tautų dailininkų paveikslai, o arčiau vienų durų — Antano Venclovos ir Petro Cvirkos padidinta nuotrauka, daryta dar jaunystės metais, kai vedė jie abu seseris Račkauskaitės, M ariją ir Elizą. Antanas Venclova ir literatū­ rologas Vytautas Galinis jau laukė manęs, stoviniuodami prie knygų lentynų, o Eliza Venclovienė pilstė gardžiai kvepiančią karštą kavą. Kiek kartų yra tekę lankytis šiuose namuose, tiek kartų ji pirmoji pasi­ tikdavo kiekvieną, o, pokalbiui pra­ sidėjus, tylomis dingdavo iš kamba­ rio. Žinojau, kaip žinojo ir daugelis, kad ši reto rūpestingumo moteris vi­ są savo gyvenimą pašventė rašytojui Antanui Venclovai, atsisakydama sa­ vo pačios siekimų ir planų, nors tu­ rėjo jų pakankamai, buvo gera ver­ tėja, pedagogė, didelio išsilavinimo, apsiskaičiusi moteris. Tyliai, kažkaip visai nejučiomis, pasiėmė ji sau vi­ sus buitinius rūpesčius, visuomet surasdama tarp jų laiko aptarti su vyru sudėtingesnius literatūros klausimus, surinkdavo kūrybiniams jo darbams reikiamas žinias, atidžiai skaitė spausdinamų jo raštų korektūrą. A t­ virai pasakius, gana dažnai nejau­ kiai pasijusdavome, kai ši visuomet elegantiška, atidi ir taktiška moteris pilstydavo štai šitaip kavą, šypsoda­ masi vyro svečiams, draugams gero linkinčia šypsena. — Mes patys... patys! — bandyda­ vau atimti iš jos kavinuką. 3J4

— Prašau leisti man. Tuoj paliksiu jus, vyrus, vienus. Taip buvo ir šį kartą. Ir Antanas Venclova iš karto „ėjo prie reikalo": — Laikas bėga, ką? Žinojau šitą tiesą. O dar žinojau, kad juo toliau gyveni, juo greičiau bėga tas prakeiktas laikas. Taip ir pasakiau. Nusišypsojo Antanas Venclova: — Senstame, ką? Ir šitą tiesą žinojau. Ir jau kilau paklausti jį, negi dėl to pakvietė mus čia. — Visi senstame,— kilstelėjo ran­ ką Antanas Venclova.— Matyt, ki­ taip nė nebus, ką? Ir tuoj ėmė kalbėti kaip visuomet ramiu, tvirtai įsitikinusio žmogaus balsu, kad štai Petras Cvirka mirė labai jaunas, vos trisdešimt aštuonerių metų, tai, žinoma, nelaimė visai mūsų literatūrai, tačiau yra ir gera pusė: rašytojo amžininkai jauni, pa­ lyginti dar jauni. Negerai būtų, jei­ gu imtumėm dabar laukti, kol jie nusens ir, ko gero, išmirs. Miršta, kaip žinote, visi, kas tiktai gimė. Va­ dinasi, atėjo metas surinkti Petro Cvirkos amžininkų atsiminimus apie jį ir išleisti atskiru leidiniu. Dėl to ir paprašiau jus ateiti, ką? — Nebus lengva,— pratarė Vy­ tautas Galinis, ir aš nuoširdžiai prita­ riau jam, gerai žinodamas, kaip sun­ kiai išjudinami lėtabūdžiai mūsų žmo­ nės darbui ir kaip nelengvai tokie sumanymai virsta knygomis. Patylėjo Antanas Venclova: — Jeigu mes nesiimsim, kas im­ sis, ką? Patylėjo, paklausė:

i'

— O gal turite kitokių pasiūlymų, kitų kandidatų sudaryti ir paruošti leidinį? O kai mes sutrikę užtikrinom, kad ne, ne ir dar kartą ne, atidarė jis ra­ šomojo stalčių, išėmė aplanką su sto­ roku popierių pluoštu. — Kai ką padariau, iš kai ko jau ir gavau, kiti pažadėjo, laukiu. Žinojau Antaną Venclovą turint tikrai retų organizatoriaus gabumų. Prisiminiau literatūros vakarą Kaune ir kaip pertraukos metu ėjo jis prie vieno vakaro dalyvių, prie kito, tre­ čio, vis pakalbindamas duoti „ką nors" iš savo kūrybos almanachui „Prošvaistė". O buvo tai metas, kai buržuazinė Lietuvos valdžia uždarė „Trečią frontą", paskui ir Kazio Bo­ rutos suorganizuotą almanachą „Dar­ bas", pažangioji antifašistinė litera­ tūra nebeturėjo tribūnos. Ir štai ėjo jis nuo vieno prie kito. Ramiai. Lyg tarp kitko. Ir literatūros vakarui bai­ giantis... jau turėjo beveik visų pro­ gramos dalyvių tvirtus pažadus. O kad mokytojavo ir gyveno tuo metu Klaipėdoje, tai pirmąsias dvi alma­ nacho knygas patikėjo suredaguoti Kostui Korsakui. Šitaip ir gimė „Pro­ švaistė"— antifašistinės krypties lite­ ratūros nauja tribūna. — Jeigu pats vadovausi,— pasa­ kiau, prisiminęs visa tai. — Jeigu pats... — Visi dirbsim. Išėmė iš aplanko keliasdešimties pavardžių sąrašą. Prie kiekvienos jų — tikslus adresas, namų ir tarny­ binių telefonų numeriai. — Pasidalinkime, ką? Jeigu ne prieš, žinoma. Visi trys atakuosime,

taip bus operatyviau. Gal ir leng­ viau, ką? Operatyviau, žinoma, buvo, o leng­ viau... Žmonės kaip žinia įvairūs. Net labai. Daugelis pakviestų mielai rašė, kiti lėčiau, treti visiškai neskubėda­ mi, daugelis laukė paraginami, dar kartą ir dar paprašomi. Buvo ir tokių, kurie turėjo jau parašę, bet nesku­ bėjo įteikti, o vienas kitas kėlė sąly­ gą, kad įteiks tiktai tuo atveju, jeigu leidinyje... nebus leista dalyvauti tam ir tam, ir dar tam, išvardindami „nepriimtinuosius" pavardėmis ir vardais. Tarp „nepriimtinųjų" pama­ čiau ir savo pavardę. — Ką darysim? — paklausiau An­ taną Venclovą.— Gal man pasitrauk­ ti? — Kas parašys — dėsim, kas nepa­ rašys — neparašys. Šyptelėjo, pridūrė: — Kaip įdėsi, kas neparašyta, ką? „Atsiminimai apie Petrą Cvirką" išėjo. Parašyti... visų, kas tiktai buvo kviestas. Ir dar daugelio kitų, kurie, išgirdę apie leidinio ruošimą, pasi­ siūlė patys. Šventiškai nusiteikęs, švytintis džiaugsmu laikė Antanas Venclova rankose didelio formato, daugiau nei pusseptinto šimto pusla­ pių, gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį, vartė, žiūrinėjo, skaitė atski­ rus puslapius, balsu tarė dalyvių pa­ vardes. Veik šimtas trisdešimt buvo jų, knygos dalyvių. — Gerai, ką? — žvilgtelėjo į mus. Nelabai daug yra tekę man kada nors matyti žmonių tokių laimingų, kokį mačiau tą akimirką Antaną Venclovą. 315

Leidinys išėjo iš spaudos beveik vienu metu su Vaižganto dvitomiu romanu „Pragiedruliai". Tai jau bu­ vo tikrai reta šventė Antanui Venc­ lovai. Ilgai tylėjo jis ir ištarė tai, ką jau ne kartą buvo taręs: — Gerai, ką? Tačiau ir šį kartą to jo „gerai" ne­ ilgam teužteko. Vėl telefono skam­ butis: — Ar labai užimtas? — Kaip visi, kas...— buvau bepra­ dedąs. Telefono ragelyje juokas. Tylus, energingas, vencloviškas. — Man taip pat patinka jumo­ ras,— pasakė jis.— Tiktai gal nerei­ kėtų kartotis, ką? — O pats ar nesikartoji? — Užtat ir patariu,— nusijuokė linksmiau.— Kai padarai klaidų, sma­ gu nurodinėti kitiems jų klaidas, tiesa? — Sutinku. O kas atsitiko? — Laikas bėga. Bėga laikas, Juo­ zai. Šiandien, keturioliktą valandą, a r gali? Susitikome šį kartą ne jo namuo­ se, o „Vagos" leidykloje. — Taigi bėga laikas, Juozai. Kiek jau metų praėjo po Kazio Borutos mirties, ar tau neatrodo, kad reikėtų išleisti jo raštus? Man, žinoma, atrodė. Tačiau atmo­ sfera aplink šį įžymų rašytoją buvo anaiptol ne tokia, kad galima būtų užtikrintai imtis tokio reikalo. — Net nutarimo leisti jo raštus dar nėra,— pasakiau. — Teisybę sakai. Teisybę sakai, Juozai,— atsakė jis.— O Kazio Boru­ 316

tos raštus išleisti reikia, ką? — pa­ klausė. Ir, dar mums nesumetus, ką atsa­ kyti, pasiūlė Kazio Borutos raštų re­ dakcinės komisijos sudėtį: V. Gali­ nis, V. Kubilius, A. Venclova. — O tu būsi komisijos pirminin­ kas. — Pirmininkas?! — krūptelėjau aš.— Juk gerai žinai, pasiruošimo man trūksta, būtiniausių žinių tokiam darbui neturiu, sugadinčiau visą rei­ kalą. Ne mano pečiams šitoks užda­ vinys! Patylėjo Antanas Venclova. — Šį kartą pabūk tu,— ne pasakė, o paprašė, ir tai tokiu tonu, jog nu­ sisukau, išpiltas gėdos raudone. — Mielai imčiausi ir aš,— girdė­ jau jo balsą už savo nugaros,— Bo­ rutai reikia padėti. Bet juk žinai, Juozai, kiek visokių komisijų tu­ riu, ką? Žinojau ne tiktai aš. Neįsivaizduo­ jamą darbų krūvį tempė Antanas Venclova. O mes, deja deja, buvome paprasčiausiai įpratę krauti viską jam ant pečių. Tačiau vadovauti vi­ sai redakcinei komisijai?! Šiurpas krėtė mane vien nuo šitos minties. Ir, sakytum atspėjęs, vėl pratarė jis: — Aš padėsiu, Juozai. Visi dirb­ sim, ką? Sakė „padėsiu", o kai susirinkome į pirmąjį posėdį, išėmė iš portfelio tokį pažįstamą mums visiems ap­ lanką: — Kai ką numačiau, pagalvojau, pasižymėjau. Buvo tai detaliai paruoštas Kazio Borutos raštų leidimo planas. Visų dešimties tomų! O Antanas Venclo­

va ramiausiai, lyg tarp kitko, pa­ sakė: — Su mūsų gerąja sudarytoja Va­ lerija Vilnonyte aptarėm. Kalbėjome ir su „Vagos" redaktorium Jonu Pilypaičiu. Abu pritaria. Pažiūrėkim dabar, gal kitokių sumanymų turim, gal ir papildymų, ką? O svarstant planą pribloškė jis mus savo neįtikėtina atmintim: kiekvieno Kazio Borutos apsakymo, apysakos, eilėraščio gimimo ir paskelbimo spaudoje datas žinojo atmintinai. Net variantus atskirų kūrinių. Net archy­ vus, kuriuose laikomi tie variantai ir dar neskelbtų kūrinių rankraščiai. Fenomenas, kitaip nepasakysi. — Taigi viskas padaryta,— pasa­ kiau nudžiugęs.— Lieka tiktai tau pasirašyti, ką? — nejučiomis prašne­ kau Antano Venclovos kalbos sti­ lium. — A r tikrai viskas? — nusišypso­ jo jis. — Suprantu,— atsakiau jam.— Na taip, įvado dar nėra. Reikia pagalvo­ ti, kas galėtų jį parašyti. — Juk susitarėm, Juozai, ką? — vėl nusišypsojo Antanas Venclova.— Kas dar kitas turi rašyti įvadą, jeigu ne redakcinės komisijos pirmininkas? Nepadėjo mano įrodinėjimai, kad negaliu šito padaryti, būtina ieškoti kito autoriaus, o kitaip sugaištumėm marias laiko. Kam šito reikia? — Susitarėm, Juozai, — šypsoda­ masis užspaudė jis mano argumentus. Taip ir prasidėjo Kazio Borutos raštų leidimas. Nebuvo jis sklandus. Didžiausia dalim, ko gero, todėl, kad nemokėjau

dirbti tokio darbo, neturėjau patyri­ mo, gal ir pilietinės drąsos trūko. Re­ dakcinės komisijos sudėtis keitėsi, susilaukėme ir didžiausios nelaimės: mirė Antanas Venclova. Leidybinius klausimus sprendžiant, niekas mūsų neturėjo nei tiek išmanymo, nei to­ kios įtikinamos žodžio jėgos kaip jis. Likę vieni, mes nepajėgėme apginti ir Kazio Borutos romano „Namas Nr. 13" (kai kieno vadinamo satyri­ ne apysaka), išėjusio Rygoje 1928 metais. Už jo platinimą Lietuvoje grėsė 5000 litų bauda. Tuo metu res­ publikos kultūros gyvenimą dar ge­ rokai veikė žmonės, jau pirmaisiais pokario metais su retu įniršiu triuš­ kinę Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas", vėliau Balio Sruogos „Dievų mišką", kai kuriuos kitus reikšmingus mūsų literatūros kūri­ nius. Kazdo Borutos romanas „Na­ mas Nr. 13" liko nepaskelbtas. Ne­ paskelbtas jis niekur ir iki šiol. Ta­ lentingo ir prieštaringo rašytojo Ka­ zio Borutos kūryba ir jo gyvenimas vis dar laukia pilnesnio pristatymo skaitytojui. Esu tikras, kad taip ir bus. Ir nelabai tolimoje ateityje. O dabar gal grįžkime prie Anta­ no Venclovos. Tarytum gyvas iškyla jis man prieš akis iš tų pirmųjų pokario metų, kai dalis Lietuvos, ir ne tiktai Lietuvos, meno kritikų ir kai kurie lietuvių dailininkai dar nepajėgė suvokti to, ką jau mūsų šimtmečio pradžioje su­ prato paprasta kaimo moteris, nūnai literatūros klasikė Julija Žemaitė, laikiusi M. K. Čiurlionį būdingiausiu nacionaliniu lietuvių dailininku, pri­ klausančiu ne tiktai Lietuvai, bet ir 31?

visam pasauliui. Viešai iš tribūnų ir iš spaudos puslapių išgirdome nege­ rus balsus prieš M. K. Čiurlionį, kar­ tais jau ir kategoriškai reikalaujan­ čius atsisakyti jo, tiesiog išbraukti iš Tarybų Lietuvos kultūrinio gyveni­ mo ir istorijos, kaip svetimą darbo žmogui ir ypač pavojingą jaunajai kartai. Labai sukrėtė šitie balsai An­ taną Venclovą. Sujaudintas, pablyš­ kusiu veidu kalbėjo jis visur ir vi­ siems negalįs suprasti tokio primity­ vaus kai kurių meno žmonių požiūrio į M. K. Čiurlionio kūrybą ir į meną apskritai, ragino imtis visų priemo­ nių M. K. Čiurlioniui išgelbėti, ir pats su būdinga jam energija lankėsi įvairiausiose respublikos kultūros instancijose, kalbėjo, aiškino, įtiki­ nėjo susilaukdamas vis daugiau pri­ tarimo iš aukštesnės kultūros žmo­ nių. Nebuvo jis vienišas šiose grum­ tynėse, tačiau niekas negalėjo pri­ lygti jam užsidegimu ir nepailstamumu. Ir štai matau jį viename kultūros darbuotojų susirinkime. Aukštas, pe­ tingas, baltai nužilęs, elegantiškas nuo galvos iki kojų, išėjo jis į tribū­ ną, nužvelgė iš karto pritilusią salę, kostelėjo: — Kaip juodas gėdos puslapis įeisime į mūsų tautos nacionalinės kultūros istoriją, jeigu atsisakysime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Pasakė tarytum ramiai, beveik ty­ liai, o šiurpas nuvėrė man širdį. Ir pats jis nubalo, staiga krustelėjo, ir išaštrėjo jo skruostikauliai. Niekad anksčiau ir niekad vėliau nemačiau jo taip susijaudinusio. Plie­ ninės valios Suvalkijos lygumų žmo­ gus visuomet valdė savo jausmus. Ir 318

žinojo, kiek kaštuoja toks suvaldy­ mas, tiktai jis, niekas kitas. Po trum­ pos akimirkos jau kalbėjo, pasaky­ tum, visiškai ramiu balsu, nesugriau­ namais argumentais įrodydamas M. K. Čiurlionio neigėjų klaidingumą, gal ir ne iš blogos valios, greičiau gal iš nesupratimo kylantį, tačiau labai žalingą visuomenei, tautai, ragino vi­ sus dar kartą pamąstyti, pasverti, kad paskui nereikėtų raudonuoti už save ir už Lietuvą, kaip atsilikusią, primityviai mąstančių žmonių res­ publiką. Ir sužinojome netrukus, kad M. K. Čiurlionio reikalais susirūpino respublikos vadovai, pirmiausia tuo­ metinis LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Jo skatinamas, Antanas Venclova atidėjo į šalį di­ desnę dalį savo pareigų, skaičiuoja­ mų jau ne vienetais, o dešimtimis, ir ėmėsi rašyti... įvadą M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų aplankui! Ne dailininkas, ne meno tyrinėtojas ar kritikas, o jis, rašytojas, poetas, An­ tanas Venclova. Tai ir buvo genia­ liojo lietuvių dailininko ir kompozi­ toriaus reabilitacijos, jei taip galima pasakyti, pradžia. Netrukus išėjo M. K. Čiurlionio paveikslų reproduk­ cijų aplankas. Paskui ir antras. Pasi­ pylė periodinėj spaudoje straipsniai, jau kito turinio nei tie, kur griaudė­ jo iki Antano Venclovos iniciatyvos. — Gerai, ką? — šypsojosi jis. Ramiai šypsojosi. Nesistengdamas pabrėžti savo nuopelnų. Šiandien M. K. Čiurlionio vardas skamba po visą Tarybų šalį ir toli už jos ribų, o tūkstančiai lankytojų iš broliškų respublikų ir iš užsienio sku­

ba Kaune į muziejų ir ilgai stovi su­ simąstę prie jo paveikslų. Gerai, ką? Tikrai gerai. Kad pranašinga buvo Žemaitė. Kad pranašingas buvo ir Antanas Venclova, su neeiline pilie­ tine drąsa padėjęs išsipildyti Žemai­ tės pranašystei. Tikrai gerai! Visada įdėmiu, gero linkinčiu žvilgsniu stebėjo Antanas Venclova Lietuvos kultūros barus, džiaugėsi kiekvienu laimėjimu, rūpinosi nege­ rumais, čia pat imdamasis juos tai­ syti. Kiek jis nuveikė, kiek padėjo įvairiausiems žmonėms įvairiausiais reikalais, nesurašytum nė jaučio odoj. Vieną tik atvejį norėčiau pa­ minėti. įvyko peržiūra Lietuvos kino stu­ dijos pagaminto, ne sukurto, o paga­ minto, vaidybinio filmo „Naktys be nakvynės“. Apie hitlerinių okupantų sušaudytą revoliucinį lietuvių poetą Vytautą Montvilą. Filmo pavadini­ mas buvo tikras, panaudotas jam vieno rinkinio pavadinimas, o Vy­ tauto Montvilos pasigedome filme nuo pirmųjų kadrų. Iš esmės — jo -nebuvo. Ir nebuvo jo gyvenimo. Fa­ šistų nužudytojo poeto našlė protes­ tavo kur galėdama, tačiau jos balsas liko, kaip sakoma, tyruose šaukian­ tis. Ir štai Antano Venclovos skam­ butis: ■ — Ateik, Juozai. Jei gali, žinoma. Namuose radau jį ne vieną. Sėdė­ jo su poetu Teofilių Tilvyčiu. Abu susimąstę, nešnekūs. Antanas Venc­ lova, žodžio netaręs, paklojo ant sta­ lo savo ranka surašytą raštą:

— Susipažinkite. Jeigu sutinkate, gal pasirašysite, ką? Buvo tai glaustai ir argumentuotai išdėstytas protesto projektas. Per­ skaitę abu su Teofilių Tilvyčiu ištiesėm rankas plunksnos pasirašyti. — Gal neskubėkime,— pasakė An­ tanas Venclova.— Gal turite kokių pastabų arba pasiūlymų, ką? — Reikėtų aštriau, — prasitariau aš.— Labai jau apmaudu! Jei galima, žinoma... — Baltučiui visada kad aštriau,— nusijuokė Teofilis Tilvytis. — O ką? — atsiliepė Antanas Ven­ clova. — Teisybei aštrumas nepa­ kenks. Pažiūrėkim visi trys dar kartą. Po gerų poros valandų protesto raštas buvo baigtas. Jame, be kita ko, juodu ant balto ir tokie žodžiai: „...Filme pilna išgalvotų, melodramiš­ kų istorijų, neturinčių nieko bendro su realiu Vytautu Montvila ir realia jo laikų idėjine bei literatūrine atmo­ sfera". Ir toliau: ....Mes esame pri­ versti griežtai pasisakyti prieš mums brangaus Vytauto Montvilos pa­ veikslo iškraipymą ir suvulgarinimą. Nesame nusistatę prieš meninę išmo­ nę, bet ji turi derintis su veikėjų cha­ rakteriais ir su istorine tiesa". Protestą pavadinome Laišku redak­ cijai ir čia pat pasirašėme visi trys, o kiek vėliau ir Julius Būtėnas su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičium. Jis buvo atspausdintas 1966 m. spalio 15 dieną „Literatūros ir meno" 42 nu­ meryje, ir mes su geromis viltimis laukėme gerų rezultatų. O netrukus perskaitėme spaudoje, kokių įspūdingų kūrybinių laimėjimų yra pasiekusi pastaruoju metu Lie­ 319

tuvos kino studija. Tarp „įspūdin­ gųjų" radome ir „Naktis be nakvy­ nės". Tiesa, „patobulintas": poetas Vytautas Montvila pavadintas poetu Mantvydu. Ir kai aš, įdūkęs ir išmuštas iš pu­ siausvyros, nuskubėjau pas Antaną Venclovą šaukti, kad reikia... rei­ kia... reikia „kažką daryti", radau jį susimąsčiusį. — Jau padaryta, Juozai,— pasakė tyliai. — O rezultatai, velniai kur grieb­ tų?! — Ne iš karto, Juozai. Ne iš kar­ to. Jeigu nedaromos išvados, tai juk ne mūsų nelaimė, ką? Patylėjo, pridūrė: — Protestas paskelbtas spaudoje. Jis išliks. Ateis laikas, išvados bus daromos. Nežinojome tada, kad beveik po dvidešimties metų, švenčiant Tarybų Lietuvos keturiasdešimt penkerių metų sukaktį, filmas „Naktys be nak­ vynės" bus iš naujo demonstruoja­ mas respublikos kino teatrų ekranuo­ se. Kaip vienas reikšmingiausių lie­ tuvių kino meno kūrybinių laimė­ jimų! Reto įžvalgumo žmogus buvo An­ tanas Venclova, o nenumatė ir jis tokio atvejo. Tarp daugelio visuomeninių rei­ kalų, dažnų kelionių, įtempto kūry­ binio darbo valandų, skatinamas vis tos pačios internacionalinio tautų bendravimo idėjos, intensyviai ver­ tė jis kitų tautų rašytojų geriausius kūrinius. Pirmasis pateikė Tarybų Lietuvos skaitytojams A. Puškino ei­ liuotą romaną „Eugenijus Oneginas" 320

lietuvių kalba, daugelį jo eilėraščių, vertė V. Majakovskio, M. Gorkio, N. Nekrasovo, T. Ševčenkos, Č. Dikenso, B. Kelermano, Sofoklio, J. Kupalos, P. Tyčinos, S. Sčipačiovo bei kitų autorių poezijos ir prozos kūri­ nius. Ir džiaugėsi savo vertimų pasi­ rodymu spaudoje arba atskiromis knygomis ne mažiau nei paskelbtais savo paties originaliais kūriniais. Ir panaudodavo jis šitam darbui kiek­ vieną laisvesnę valandėlę, mokėda­ mas surasti ją kartais visai neįtikėti­ nose vietose ir neįtikėtinu laiku. Ne kartą ir ne du mačiau jį rašantį dido­ ko formato bloknote žmonių perpil­ dytose nesibaigiančių susirinkimų sa­ lėse, kur vienas kalba — šimtas mie­ ga, antras kalba — du šimtai miega, arba ir tolimesnėse, ilgiau trunkan­ čiose kelionėse traukiniu arba auto­ busu, iš kurių sugrįždavo su nauju pluoštu poezijos vertimų. Tai buvo darbo, o ne plepalų apie darbo būtinumą žmogus. Tokį pažinojau jį kelis dešimtme­ čius. Tokį gerbiau, branginau. Ir pa­ sakoju čia apie tokį, koks atrodė jis man tuo metu, žinoma, nė nesvajo­ damas pateikti skaitytojams išsamų šito plataus masto kūrėjo ir didelių užmojų žmogaus paveikslą. Gyvenu viltimis, kad kiti autoriai daug kuo papildys, pagilins, išryškins tai, ko man nepavyko padaryti. Toks dar­ bas, atrodo, ne vieno žmogaus jė­ goms. Norėčiau tik pridurti, kad buvo Antanas Venclova uždaroko būdo, neskubėjo kalbėti apie save, ypač vengė šnekų apie savo kūrybinį dar­ bą, labiau linko pasiklausyti kitų, o

prabilti tik svarbesniais klausimais, kiekvieną kartą iš esmės, glaustai, be mažiausio noro pademonstruoti savo iškalbingumą ir, žinoma, be jokių kal­ binių pagražinimų. Net sudėtingiau­ siais klausimais kalbėdavo jis visuo­ met ramiai, niekuomet neleisdamas sau pakelti balso arba reikšti mintis pamokomu, viską kiaurai perpratusio ir išmanančio aukštesnio pareigūno tonu, vengdamas replikuoti „iš vie­ tos" kitiems kalbant ir saugodamasis šiurkštesnio žodžio, užgaunančio žmogaus savigarbą. Net kritikuoda­ mas kurį nors tikrai nepavykusį lite­ ratūros ar meno kūrinį, teatro spek­ taklį arba meninį bei dokumentinį filmą, kalbėjo draugiškai, atsargiai, daugiau apgailestaudamas dėl nesėk­ mingo darbo, negu išbardamas auto­ rių. Neigiamiausią savo požiūrį ir kri­ tiką išsakydavo šitaip: — Tai žinai, nelabai. Ir visi suprasdavo, kad tai di­ džiausias rašytojo kūrinio ar jo po­ zicijų pasmerkimas. Bet tai nereiškė, kad buvo nuolai­ dus, taikstėsi su negerumais arba ieš­ kojo pateisinimų „susidėjusiose ap­ linkybėse". Nuolaidumas jam buvo toks pat svetimas kaip ir šiurkštumas. Ir niekad nesitenkino įprastiniu darbo stilium. Jonui Šimkui sunkiai susirgus, išrinkome Antaną Venclo­ vą Rašytojų sąjungos valdybos pir­ mininku. Jau pirmojo posėdžio pra­ džioj pasiūlė jis paskutinį dienotvar­ kės klausimą svarstyti pirmiausia. O buvo tai vieno Rašytojų sąjungos na­ rio „personalinė byla“ dėl „nedera­ mo elgesio neblaiviame stovyje“. — Kodėl pirmiausia? — sujudo kai

kurie valdybos nariai.— Personalinės svarstomos tik pabaigoje. Po visų klausimų! — Nemaloni byla,— atsakė Anta­ nas Venclova.— Kas nemalonu, rei­ kia spręsti pirmiausiai. Ir, pamatęs, kad ne visi sutinka, paaiškino: — Žmogus iškviestas, sėdi už du­ rų, laukia, ir mes, svarstydami kitus klausimus, vis tiek visą laiką galvo­ sime apie tą „personalinę“. Kam to reikia? Įtikino. O posėdžiui pasibaigus, staiga pamatėme, kad nė iš tolo ne­ same pavargę tiek, kiek pavargdavome per tokius posėdžius anksčiau. — Gerai, ką? — šyptelėjo Antanas Venclova. Žinoma, tai buvo gerai. Tačiau kai aš, susižavėjęs tokiu efektingu An­ tano Venclovos racionalizatorišku atradimu, turėdamas progą pasiūliau pritaikyti jį rašytojų partinio darbo praktikoje, man buvo patarta nelau­ žyti revoliucinių tradicijų. O savo išore Antanas Venclova, kad ir kaip atrodytų keista, suklai­ dindavo gana daug žmonių. Pasaky­ čiau, daugiau nei kuris kitas mūsų rašytojas. Visuomet įsimenamai ele­ gantiškas traukė akį tuo tikru ir nelabai lengvai pasiekiamu elegantiš­ kumu, kai žmogaus apdare nėra nie­ ko nereikalingo ir pabrėžiančio, nie­ ko „rėkiančio" arba primygtinai ro­ dančio visiems aukštesnę žmogaus padėtį visuomenėje, jo pasigalėjimą įsigyti „deficitų", daugeliui paprastų žmonelių visai neprieinamų. Viską lėmė gero skonio spalvų ir apdaro dalių derinys, pasiekiamas ne didelė­ 321

mis išlaidomis, o saiko jautimu ir jautria vidine nuojauta. Pridėkime dar neįtikėtiną Antano Venclovos drausmingumą, bet kuriuo paros me­ tu ir bet kuriomis aplinkybėmis neleidžiantį jam nė mažiausio išdrikumo, atlapotų marškinių, plevėsuo­ jančių skvernų arba prairusios koji­ nės. Ir šitoks jis atrodė kai kam šal­ tas, bejausmis, net beširdis žmogus, abejingas viskam, kas tiesiogiai ne­ liečia jo reikalų. Buvo ir tokių, kurie laikė jį išdidžiu, net pasipūtusiu, savo darbus ir patį save vertinančiu la­ biau už viską, niekinančiu silpnes­ nius, žemesnę padėtį visuomenėje „išsikovojusius". Juo keisčiau buvo matyti, kad toks įspūdis apie Antaną Venclovą susidarydavo net tarp kai kurių literatūros žmonių, beje, kaip vėliau paaiškėdavo, dar nespėjusių, o kartais ir nelabai skubančių arti­ miau pabendrauti su juo, atvirai pa­ sidalinti mintimis, objektyviai su­ prasti. Rašytojai taip pat žmonės. Jų visuomet buvo, yra ir, matyt, visuo­ met bus labai visokių. Gal todėl taip nelengva žmonėms suprasti vienas kitą, išmokti džiaugtis ne tiktai savo, bet ir kitų laimėjimais, surasti savy­ je jėgų nuoširdžiai pasveikinti. Gal­ būt iš tikrųjų taip. Juo tad smagiau būdavo, kai tie patys žmonės, įdė­ miau pažvelgę į Antaną Venclovą, atvirai ir be išankstinio nusistatymo persimetę su juo keletu žodžių, įsiti­ kindavo jo paprastumu, nuoširdumu, nelabai dažnai pasitaikančiu kuklu­ mu. Lieka vien apgailestauti, kad ne vi­ si šitaip. Ir ne visuomet. Dar ir dabar, praėjus veik dvidešimčiai metų po 322

Antano Venclovos mirties, vienur ki­ tur dar pasigirsta negerų atsiliepimų apie jį. Keisto ir, atvirai pasakius, ne­ įtikėtino šito reiškinio priežastys be­ ne bus dvi. Pirmoji ta, kad, būdamas geras psichologas, Antanas Venclova suprato, jog šalia puikių ir nuostabių žmonių yra ir tokia jų atmaina, kurią, nori ar nenori, o privalai laikyti to­ lėliau nuo savęs, kartais tiesiog pa­ sisaugoti jų. Trumpai pavadinčiau tokius žmones dvasios plebėjais. Ne literatūra ir ne rašytojo asmenybė jiems rūpi, o tiktai intymus asmeni­ nis jo gyvenimas, vienokios ar kito­ kios klaidos, šeimyniniai santykiai, buitis — iki rašytojo virtuvės puodų ir kas verdama tuose puoduose. Ir visa tai tam, kad, pasitaikius progai, įskaitant ir rašytojo mirtį, galėtų pa­ sigardžiuodami pranešti visiems ir kiekvienam žodžiu arba ir raštu, „me­ muarų" pavidalu, kokie artimi ir glaudūs buvo jų santykiai su rašyto­ ju, kaip jie aiškiai ir įžvalgiai matė jo silpnybes bei stulbinančias ydas, bai­ mingai rašytojo slepiamas nuo vi­ suomenės, ir kokius rečiausios išmin­ ties patarimus jie iš visos širdies bė­ rė jam su tikrai retu dosnumu. O, jeigu jis būtų jų paklausęs! Kad tik­ tai paklausęs!.. Ir antra. Niekam ne paslaptis, kad visuomet buvo ir da­ bar pakankamai yra žmonių, visą gy­ venimą nepajėgiančių atsikratyti smulkaus ir žemo pavydo kiekvie­ nam ryškesnio talento literatūros ar­ ba meno kūrėjui. Su būdingu dvasios plebėjams apmaudu ir įniršiu stebi jie kiekvieno naujo kūrinio pasiro­ dymą, tulžingai skaičiuoja mintyse gaunamas, jų įsitikinimu, milijonines

pajamas honoraro ir kitais pavida­ clovai telefonu, skubiai pribėgdavo, lais, dažnai prieidami jau iki to, kad kai tik jis pasirodydavo leidykloje vien tokiomis mintimis ir begyvena vienu ar kitu reikalu. Buvo jis dide­ savo dienas ir metus, nebesurasdami lis leidyklos darbuotojų patarėjas ir širdyje nei ramybės sau patiems, nei nuoširdus draugas, labai vertinęs ir vietos objektyviam meno kūrėjų as­ branginęs jų darbą. menybės ir jų darbų tikrosios reikš­ Nemėgo jis tuščio smalsumo, nepa­ mės įvertinimui. kentė plepumo, išgyvenęs palygint Deja, deja. Ir dar kartą deja. netrumpą amžių, taip ir neišmoko bū­ Jau esu užsiminęs, kad Antanas ti abejingas žmonėms, literatūrai, kul­ Venclova vengdavo kalbėti apie sa­ tūrai, mokslui, lietuvių tautos istori­ vo kūrybinį darbą. Dešimtis metų jai. Taip ir neįgijo kai kuriems žmo­ bendraujant, nė žodžio negirdėjau iš nėms būdingos, o pastaruoju metu jo apie „laboratoriją", neramius, nie­ itin paplitusios savybės: asmeninio kad nesibaigiančius ir nepakeliamai pavydo. Ko ne, tai jau ne. Nežinau, skausmingus „kūrybinius ieškoji­ kaip kitose pasaulio šalyse ir kituose mus", apie kuriuos kiekviename žemynuose, bet Lietuvoje retas kuris žingsnyje dosniai šneka kiekvienas rašytojų skaito savo plunksnos bro­ grafomanas. Nemėgo jis kalbėti ir lių kūrinius. Antanas Venclova ir apie nesusipratimus su leidyklų arba tuo skyrėsi iš kitų. Vos išėjo knyga, periodinių leidinių redaktoriais, pa­ žiūrėk, jau jo rankose, ir tuoj skuba starųjų neišprusimą, nesuvokimą prie telefono pasidalinti su autorium rašytojų darbo istorinės reikšmės bei džiaugsmu, pasveikinti jį, palinkėti prasmės, lemtingo literatūros vaid­ naujų kūrybinių laimėjimų arba sėda mens gyvenime, apie jų įžūlumą kel­ prie stalo, rašo laišką, bent atviruką ti rašytojams absurdiškus, neišmanė­ autoriui. Maža to, jis pirmasis pra­ liškus ir pasibaisėtinus reikalavimus. nešdavo artimiausiems draugams, Nusišypsos, būdavo, išėjus kalbai kad štai susilaukėm naujo mūsų lite­ ratūros laimėjimo, gana reikšmingo, apie redaktorius, pasakys: — Redaktoriai — taip pat žmonės. liudijančio jos stiprėjimą ir duodan­ čio vilties, kad ateityje susilauksime Ir pridurs, ilgėliau patylėjęs: — Svarbiausia, visi jie nori, kad naujų, dar didesnio svorio kūriniiĮ. kiekvieno rašytojo kiekviena knyga Ypač atidžiai sekė jis jaunųjų ra­ išeitų kuo geresnė. šytojų, augusių ir brendusių jau po­ O dar patylėjęs, prasitars: kario metais, kūrybinius bandymus. — Kartais ir jiems reikia padėti, Įžvalgiai pastebėdavo kiekvieną ryš­ ką? kesnį talentą, ir kiekvieno tikro ta­ Ir viskas. Tema užraukta. lento gimimas buvo jam saulėta šven­ Kiek kartų teko stebėti, kaip „Va­ tė. Kitoks jo požiūris buvo į grafoma­ gos" ir kitų leidyklų redaktoriai ta­ nus, kuriuos perprasdavo iš pirmųjų rėsi su juo dėl stiliaus, kalbos, faktų sakinių, kiaurai matė juos rašant, tikrumo, skambindavo Antanui Ven­ kaip sakoma, kaire ranka ir dešine 323

koja, o paskui su būdingu visiems grafomanams bei negabuoliams įžū­ lumu skubant „publikuotis" ir tuoj pat žūtbūtinai prasimušti į Rašytojų sąjungos narius. Tokių Antano Ven­ clovos akyse negalėjo išgelbėti jokios pastangos prisimeilikauti, susirasti „stiprių užtarėjų", galinčių paveikti jį arba tiesiog priversti pakeisti nuo­ monę apie juos. Atidžiai skaitė jis stojimo į Rašytojų sąjungą pareiški­ mus, kantriai išklausydavo Valdybos posėdyje ilgas, karštas ir patosiškas „užtarėjų" kalbas ir ramiai tardavo: — Tai žinai, nelabai. Ir viskas. Nė žodžio daugiau. Toks Antano Venclovos principin­ gumas ir reiklumas didžia dalim ri­ bojo „nepripažintų genijų" veržimą­ si į rašytojų kūrybinę organizaciją. Užtat po jo mirties visi tie „nepraė­ jusieji" plūstelėjo tokiu gausumu, ko­ kio mūsų literatūra nebuvo mačiusi jokiais kitais laikais. Rašytojų sąjun­ ga jautriai priglaudė po motinišku sparnu dešimtis „pradedančiųjų", įko­ pusių į penktą, šeštą, septintą, kartais ir aštuntą dešimtį metų. Kažkur ir kažkokį darbą dirbo šitie žmonės, kažkokias profesijas įsigijo, specia­ lybių pramoko, tačiau taip ir neprita­ po niekur ir dabar, artėjančiai senat­ vei pasibeldus į duris, staiga sukruto apsirūpinti sotesnėmis pensijomis, skiriamomis rašytojams. Kiek iš to naudos literatūrai — šiandien matome visi. Mielas ir šviesus buvo Antanas Venclova artimiausių draugų būry — tokių draugų, kuriuos gerbė, mylėjo, kuriais pasitikėjo ir su kuriais galėjo būti iki galo atviras. Sakytum kitu 324

žmogum tapdavo jis, tokio bendravi­ mo metu atsikratęs nematomo, bet tvirtai kaustančio jį santūrumo: sau­ lėtas, judrus, trykštantis energija ir neišsenkamu jumoru, linksmiausiai ir nuoširdžiausiai kvatojantis iš anek­ dotų, sukurtų apie... jį patį, ir pasa­ kojantis šimtus kitų, išsaugotų tikrai unikalios jo atminties. Kaip imitato­ rius jis neprilygo Petrui Cvirkai, ku­ ris vienu nykščio krustelėjimu atkur­ davo tokį ryškų imituojamojo vaiz­ dą, kad žmonės raitėsi iš juoko. Ta­ čiau įvairiausias istorijas pasakojo tiesiog meistriškai, taip moduliuoda­ mas balsą ir akcentuodamas links­ miausias vietas, kad klausantieji išleipdavo juokais visi, neišskiriant nė plieninės drausmės Kosto Korsako, o Augustinas Gricius garsiai verkė ne­ atgaudamas kvapo. Daug valandų ši­ taip. Visą vakarą. Ir ne tiktai links­ mino jis savo draugus, bet linksmino­ si ir pats, atidžiai klausydamasis, ką pasakoja kiti, ir gyvai džiaugdamasis kiekvienu jumoro sužėrė jimu. O at­ sisveikindamas apkabindavo kiekvie­ ną, stipriai pabučiuodavo, ir ilgai sto­ vėjo su žmona Eliza tarpdury, žiūrė­ damas, kaip tolstame nuo jo namų. — Gerai, ką? — išgirsdavome to­ kius pažįstamus jo žodžius, tariamus žmonai. »i»

H*

Nelabai pajėgios fizinės sveikatos buvo jis, mūsų Antanas Venclova. Nepakankamai stiprios tokiam dar­ bų, kelionių, visuomeninės veiklos krūviui, kokio taip karštai ėmėsi jis iš niekad nesilpstančios meilės gim­ tajai tėvų žemei Lietuvai, savo tau­

tai, literatūrai, kultūrai. Ir, žinoma, iš nuoširdaus troškimo padaryti viską, kad žmonės gyventų šviesiau, laimin­ giau, kad visuose mūsų planetos že­ mynuose būtų taika, stiprėtų pasaulio tautų tarpusavio supratimas, kad visi geros valios žmonės rastų bendrą kal­ bą, bendromis jėgomis spręstų prob­ lemas, gyvybiškai svarbias visai žmo­ nijai. Jis gerai žinojo, kad vienas žmogus nedaug ką gali, bet jeigu kiekvienas sąžiningai ir dorai atliks savo pilietinę pareigą — pasaulis, be mažiausios abejonės, vystysis visos žmonijos laimės ir gerovės kryptimi. O tai ir buvo svarbiausias Antano Venclovos gyvenimo tikslas. Ir, ma­ tyt, dėl to niekas mūsų niekuomet ne­ girdėjo jo nusiskundimų pablogėju­ sia sveikata. Gyveno Antanas Venc­ lova visai kitomis mintimis. O sveikata jo ėjo silpnyn ir silp­ nyn. Žiūrėk, praėjo kiek laiko, vėl jis ligoninėje. Labiausiai kėlė nerimą širdis, vis dar neatsigaudama po sun­ kaus smūgio. Vieną sykį net pačiose Naujųjų metų išvakarėse atskubėjo žmonos iškviesta greitoji pagalba, iš­ vežė nespėjusį atsisėsti prie šventi­ nio stalo. — Kaip šitaip leidaisi? — paklau­ siau, nuėjęs aplankyti palatoje.— Bū­ tumėm Naujuosius sutikę, bokalą šampano išgėrę. Ar maža ko gydyto­ jai prišneka gąsdindami!.. — Gal žino, kad sako? — šyptelė­ jo jis.— Ir kad guldo. Medicinos mokslus ėję, ką? Ir taip jau, matyt, buvo lemta, kad paskutinį kartą mudu susitikom ne kur kitur, o ligoninėje. Turėjau iš­ vykti su taikos šalininkų judėjimo

delegacija į Suomiją ir Švediją, tad nuėjau atsisveikinti. Ir krūptelėjo man širdis, kai išvydau jį gulintį: vei­ de sunkiai tesugaunamas šešėlis — lyg tolimo, nematomo debesėlio at­ švaitas, tačiau aiškiai bylojantis apie artėjančią rūsčią grėsmę. — Gerai, kad atėjai, Juozai,— šyptelėjo jis, atidžiai žvelgdamas man į akis. Supratau: nori jis sužinoti, bent nuspėti tiesą apie savo sveika­ tą. O ką galėjau pasakyti jam, bran­ giam žmogui ir draugui? Ką apskritai mes galime pasakyti vienas kitam to­ kią akimirką? — Seniai bebuvau Stokholme,— vėl prašneko jis.— Gal prieš dešimtį metų. Sugrįši, ateik, papasakosi. — Būtinai ateisiu! Dieną ir naktį budėjusi palatoje Eli­ za Venclovienė skubiai priėjo: — Pavargai, Antanai? Pavargai. Gal gana... gana, Antanai. — Nieko, Liūlia,— pasakė žmonai, kurią dažnai vadino tuo vardu.— Vis­ kas gerai. Atsikvėpė, tarė: — Gal nebepasimatysim su Juozu. — Na ką tu, Antanai? — pašokau nuo kėdės.— Ką tu dabar?! — Man jau šešiasdešimt šešti. — Argi tai vyro amžius?! Mes dar patriukšmausim abu, kad žemė dun­ dės, pamatysi!.. Nieko jis neatsakė man, tik ranka parodė prieiti arčiau. Pasilenkiau, apsikabinom, pasibučiavom. — Važiuok, — pratarė pašnibž­ dom. — O sugrįši, būtinai ateik. Ir visą kelionės metą paskui, plau­ kiant Baltijos jūra, važinėjant po Suomiją ir Švediją, lankant miestus, 325

dalyvaujant konferencijose taikos iš­ saugojimo Baltijos baseino valstybė­ se ir visame pasaulyje, aplinkos ter­ šimo ir daugeliu kitų klausimų, prieš akis vis stovėjo jis, mūsų Antanas Venclova, o galvoje vis sukosi prisi­ minimai, kaip dalyvavome kartu ra­ šytojų suvažiavimuose, plenumuo­ se, pasitarimuose Vilniuje ir Mask­ voj, kaip skridome abu. į Lenkiją Ta­ rybų Lietuvos vyriausybės įpareigoti pargabenti į gimtąją žemę mūsų lite­ ratūros klasiko Jono Biliūno palai­ kus, kaip, aplankę Osvencimo mirties lagerį, atvykome į senąją Krokuvą ir kaip visą naktį girdėjau viešbutyje už savo kambario sienų Antano Venclo­ vos žingsnius, didelius, sunkius. Abiejų mūsų kambariai buvo užvers­ ti lenkų padovanotomis rožėmis, gai­ vinantis ir švelnus jų kvapas sklido net po koridorius, o jis vis vaikščio­ jo, vaikščiojo, vaikščiojo. Ir anksti rytą pamačiau jį patamsėjusiu veidu, susimąsčiusį, pritilusį. Ir kokią jaudi­ nančią kalbą sakė jis Tatrų kalnų pa­ pėdėje, saulėto Zakopanės miesto ka­ pinėse, dėkodamas lenkų rašytojams ir visuomenei už pagarbą Jonui Bi­ liūnui, džiaugdamasis stiprėjančia lietuvių ir lenkų tautų draugyste. Ir

kaip stovėjome abu garbės sargy­ boje prie Jono Biliūno karsto, pa­ statyto jau Lietuvos rašytojų sąjun­ gos būstinėje, plaukiant ir plaukiant pro mūsų akis žmonių srovei. Ir kaip lydė j ome įžymiojo rašytojo palaikus lenkų padovanotame metaliniame karste iš Vilniaus į Anykščius keliu, nė nesapnavusiu tada asfaltinės dan­ gos, o visomis pakelėmis stovėjo tūkstančiai vaikų, jaunimo, moterų, su gėlėmis rankose sveikindami su­ grįžusį rašytoją, o žili artojai bal­ tais drobės marškiniais, perjuostais spalvingiausių raštų juostomis, žemai lenkė galvas lietuvių tautos sūnui Jonui Biliūnui... Visą kelionės metą šitaip. Ir kai pagaliau mūsų laivas pasuko atgal ir pasiekė Leningrado uostą, nuskubėjau į tarpmiestinio telefono stotį, surinkau Vilniaus numerį: — Kaip Venclova?.. Venclova kaip?.. Telefono ragelyje tyla. Ilga. Ne­ gera. — Jūs girdite mane? Kaip Antanas Venclova, klausiu jūsų? Rašytojas Antanas Venclova?.. Ragelyje dar ilgesnė tyla. — Palaidojom...

Aleksandras Žirgulys LITERATŪROS IR GYVENIMO POSTUOSE Ne visada su kylančiu ar jau iški­ lusiu žmogum greitai pavyksta įsipažinti ir bendru darbu dalytis. Šie žmonės neskuba pažinčių su kitais 326

megzti ir atokiau laikosi nuo daugu­ mos, nes ne visur ta dauguma jiems patogi ir jų siekimams reikalinga. Antaną Venclovą, kurį šiek tiek

nuo universiteto metų pažinojau, nuo daugelio studentų humanitarų skyrė tegu ir nepabrėžiamas, bet vis dėlto pastebimas atokumo jausmas. Ne vi­ sus to paties fakulteto, net savo kurso studentus jis pastebėdavo ir nedau­ geliui buvo artimas. Santūrus, šaltas, gal ir išdidokas, kaip ne vienas kap­ sas marijampolietis. Bet kas gi tada, atvažiavę iš Marijampolės į Kauną, į Lietuvos universitetą, tuo nenusidė­ davo? Klausdavo kolega kolegos: „Ar ne suvalkietis būsi?"—„Taip."—„Tai gal iš Marijampolės?"—„Taip."—„Tai aišku..." Suvalkietiška išskirtinė savimonė ryškiausiai fermentavosi Marijampo­ lėje, tame mieste, kur nuo seno buvo garsi gimnazija, o joje brendo būsimi lietuvių kultūros veikėjai, mokslo ir literatūros žmonės. Kultūrinė tradi­ cija, ekonominis ir visuomeninis re­ giono pajėgumas, racionaliau tvarko­ mas žemės ūkis kėlė miestiečių ir ap­ linkinių gerą nusimanymą apie save. A. Venclovos nuotaikas daugiau nei aplinkos faktoriai formavo dar­ bas, savarankiškos studijos ir nuola­ tinis mokslinimasis, be to, ankstyva literatūrinė kūryba, o paskui vieši pasirodymai su pažangiaisiais rašyto­ jais ir „literatūrinė gazieta". Kiek daug studijų metais jaunas studentas skaitė ir kaip atsidėjęs plėtė savo aki­ račius, jis pats atskleidžia antroje at­ siminimų knygoje („Jaunystės atra­ dimas", 1966). Ne vieną bendramintį literatą jis lenkė apsiskaitymu ir kitų literatūrų — rusų ir Vakarų Euro­ pos — pažinimu. O kiek teko jam skaityti ideologiniais ir socialiniais

klausimais, kai atsidūrė „Trečio fronto" priekyje. Kai „Trečias frontas" išėjo (1930), A. Venclova jau buvo Humanitarinių mokslų fakultete išklausęs visus pri­ valomus kursus ir rinko medžiagą, rašė diplominį darbą „Simbolizmas lietuvių lyrikoje", kaip sakoma, „ra­ šė profesoriaus vadovaujamas". Tik šiuosyk ta formuluotė netiko, nes pro­ fesoriaus ir diplomanto santykis bu­ vo neįprastas: V. Mykolaitis-Putinas buvo ryškiausias atstovas tos litera­ tūrinės krypties, kurią karingai ata­ kavo jo studentas. Tačiau tatai dar­ bo vadovui nekliudė atvirai pasisa­ kyti, o patį darbą objektyviai ir labai gerai įvertinti. „Nesutinku su kai kuriomis auto­ riaus nuomonėmis ir gana vienašališ­ ku lietuvių simbolizmo interpretavi­ mu visuomenine prasme,— rašė dar­ bo vadovas savo atsiliepime.— Bet šiaip jau šis darbas rodo literatūrinį autoriaus subrendimą, savistovumą ir erudiciją. Šis darbas yra pirmas mū­ sų literatūroje bandymas aptarti lie­ tuvių simbolizmą." (1932.IX.2). Lietuviškojo simbolizmo kritika, sukondensuota šiame darbe, įvairiais aidais kartojosi pažangiųjų rašytojų pasisakymuose, ir Putinui teko gintis ne tik iš dešinės (A. Jakštas), bet ir iš kairės. Ilgainiui A. Venclova savą­ ją simbolizmo kritiką koregavo maty­ damas, kaip rusai kaskart aiškiau sa­ vuosius simbolistus vertina, populia­ rina ir leidžia naujais tarybiniais lei­ dimais. Jauną rašytoją, kaip ir kitus jo ei­ lės ir krypties literatus, kurį laiką ste­ bėjau iš šalies, kol dar nebuvo išsklai­ 327

dyta „Trečio fronto" grupė. Maty­ davau juos daug kur, tik ne audito­ rijose ar bibliotekoje. Dažnai susi­ mesdavo į būrį didžiųjų universiteto rūmų (Donelaičio ir Gedimino g. kampas) vestibiulyje, antrame aukš­ te: A. Venclova, B. Raila, P. Cvirka, P. Čiurlys, J. Grybauskas ir kt. Klegėdavo, ginčydavosi, tarsi viešai eks­ ponuodami save visų dėmesiui. Mat pro tą vietą laiptais ir koridorium ėjo didžiausias studentų ir studenčių srautas. A. Venclova būdavo, aišku, būrio centre: arba jis įrodinėdavo, arba kiti jam ką dėstydavo. Tikroje darbo aplinkoje, ne jau­ natviškuose pasišvaistymuose, maty­ davau „gazietos" redaktorių „Rai­ dės" spaustuvėje (Kęstučio gatvėje, prie Maironio g, kampo). Įvirsdavo jis su savo svita į ankštas spaustuvės patalpas, — taip ir sakydavo: „A. Venclova su svita", atseit su „Trečio fronto" artimiausiais redakcijos ben­ dradarbiais. Visus juos domino būsi­ mo numerio poligrafinė išvaizda, tai­ gi susispiesdavo jie pas rinkyklos vedėją, metranpažą Praną Stiklių. Įgudęs meistras, turėjęs gerą poligra­ finę meninę nuojautą, rodydavo jiems esamas spaustuvėje stambes­ niųjų ir stambiųjų šriftų atsargas, siūlydavo ką, ir visi kolektyviai ieš­ kodavo „gazietai" originalios, lakios ir rėksmingos formos. Rūpėjo jiems antraštės, laužymo tvarka, bendras puslapio vaizdas — kad visa tai būtų rėkte išrėkta (plg. „Barbaras rėkia") ir kad svarbiausios akcentuojamos vietos kriste kristų į akis. Atskiras puslapis dėl įvairiai kombinuojamų visokio dydžio šriftų turėjo būti poli­ 328

grafijos meno kūrinys. Ir reikia pa­ sakyti, kad toji pretenzija virsdavo neabejotinai geru rezultatu: „Trečio fronto" spaudos grafika tikrai įdomi, originali, meniška. Kai žurnalas buvo uždarytas ir jo bendradarbiai išsiskirstė kas sau, A. Venclova, kaip žinoma, tapo lite­ ratūros mokytoju, mokytojavo Kau­ no „Aušros", prieš tai Klaipėdos gimnazijoje. Mokytojo darbas, jo paties prisipažinimu, netraukęs, bet dirbo rimtai, nes tai buvo ir gana reprezentatyvios, „su vardu" mo­ kyklos. Nėra duomenų, kad, išėjęs į mokytojus, A. Venclova būtų ak­ tyviau dalyvavęs bendrame profesi­ niame organizaciniame mokytojų gy­ venime. Sakysim, nebuvo jo matyti lietuvių kalbos mokytojų 1935 m. kursuose Palangoje, nors kiti rašyto­ jai mokytojai kursuose dalyvavo: Sa­ lomėja Nėris, P. Orintaitė, Salys Šemerys, J. Paukštelis, J. Petrulis, J. Tar­ vydas. Po didžiojo valstybės gyvenimo po­ sūkio 1940 m. A. Venclova buvo pa­ šauktas vadovauti Švietimo liaudies komisariatui, taigi ne tik tiems artimiausiems savo profesijos žmonėms, bet ir visai Lietuvos mokytojijai, vi­ siems liaudies švietimo darbo ba­ rams — reikėjo Lietuvos mokyklą įtraukti į Tarybų šalies švietimo sis­ temą. Pirmaisiais tarybiniais metais tai buvo labai skubus ir visokeriopai opus uždavinys. Neliečiant čia visų to darbo peripetijų, norisi vien priminti itin jautrią mokyklos kadrų proble­ mą. Daugis mokytojų prisimena 1940 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių skelbiamus „Darbo Lietuvoje" Lietu­

vos TSR švietimo liaudies komisaria­ to įsakus apie mokytojų perkėlimus iš vienos vidurinės mokyklos į kitą — sąrašus pavardžių. Daugiausia tai bu­ vo mokyklų vadovų, lituanistų, isto­ rikų, geografų... pavardės. Socialisti­ nę mokyklos kryptį ir naujas progra­ mas pagrindinių dalykų mokytojai turėjo realizuoti naujose darbo vieto­ se. Premisos buvo psichologinės: nei pedagogai, nei mokomieji dalykai naujose darbo vietose mokinių akyse nebus diskredituojami. Tuo metu, ge­ rai atsimenu, ne vienam kilo klausi­ mas, kas gi yra tokio patvarkymo iniciatoriai: ar Lietuvos TSR liaudies vyriausybė, ar Švietimo liaudies ko­ misariato vadovai? Koks gi čia A. Venclovos vaidmuo? Šiaip ar taip, įsakai buvo skelbiami komisaro var­ du. Ši priemonė išsaugojo „gyvąjį švietimo fondą"— ne vieną ilgokai mokykloje dirbusį ir labai labai paty­ rusį mokytoją. Daugumas perkeltųjų į kitas mokyklas ramiai dirbo. Jų ne­ pasiekė pirmesnių vietų tėvų ir mo­ kinių priekabės ir nenuotaikos, sve­ timų mokyklai elementų įtarimai ir skundai. Aplinka ne visada palanki mokytojams, ypač didelių valstybi­ nių ir visuomeninių lūžių metais. Švietimo vadovybės priemonės ne­ utralizavo nuotaikas, padėjo kurti darbingesnę atmosferą mokykloje, davė mokytojams savotišką skydą nuo kėsinimosi į juos iš šalies, ir jau vien už tai ano meto mokytojai pa­ garbiai vertina A. Venclovos ir jo padėjėjų vadovavimo Tarybų Lietu­ vos mokyklai metus. Reikėjo kultū­ ros, didelio atsakingumo, meilės savo liaudžiai ir pagarbos eiliniams švieti­

mo dirvos purentojams. A. Venclovai tų savybių nestigo. Ilgokai bendradarbiavau su A. Venclova po karo, kai jis buvo išėjęs iš administracinio valstybės aparato ir grįžęs į literatūrinį darbą, nors ad­ ministracinių rūpesčių ir dabar nesikratė, vis būdavo įprašomas jų imtis Rašytojų sąjungoje. Kaip vadovau­ jantis asmuo dažnai lankydavosi Grožinės literatūros leidykloje Kau­ ne (tada Kaune ir gyveno) nuo pat jos kūrimosi pradžios. Stebėjo pir­ muosius leidyklos žingsnius. Jo ir iš dalies Petro Cvirkos pabuvojimai lei­ dykloje nemažai davė pokarinei kny­ gų leidybai. Jie buvo ne tik oficialūs asmenys, bet ir autoriai, patarėjai, o A. Venclova vėliau dar ir daugiato­ mių raštų rinkinių redaktorius bei rengėjas, redakcinių komisijų narys (ar pirmininkas). Buvęs žurnalo („Tre­ čio fronto"), almanachų („Prošvais­ tė") redaktorius ir artimas dienraščių („Lietuvos žinių") ir laikraščių („Stu­ dentas") redakcijų bendradarbis, ge­ rai pažindamas praeities literatūros raidą ir knygų leidybos kelius, visada turėdavo ką pasakyti, patarti ar tie­ siog pasiūlyti vyriausiajam leidyklos redaktoriui arba originaliosios bei verstinės literatūros redakcijų vedė­ jams. Vienas iš Grožinės leidyklos kūrėjų ir jos pirmasis vyriausias re­ daktorius V. Drazdauskas didžiai vertino labai draugišką ir konkrečią A. Venclovos talką, kaip ir A. Venc­ lova gėrėjosi V. Drazdausko entu­ ziazmu, dalykine išmone, užsimoji­ mais, organizaciniu veržlumu ir tem­ pais. 329

A. Venclova turėjo sentimentų praeities literatūrai, tad rėmė mintį, jog reikia aktyviai domėtis literatū­ ros palikimo leidimu. Tai naujausios literatūros šaknys, kurios padeda su­ sivokti, kas mes esame ir kuo skiria­ mės nuo kitų, pajusti savąją „nacio­ nalinę formą", kuri turi būti suderin­ ta su „socialistiniu turiniu". Gyvai pritarė sumanymui leisti daugiatomį mokslinį Žemaitės „Raštų“ leidimą, skiriamą liaudies rašytojos 100 m. ju­ biliejui paminėti. Abu su P. Cvirka sklaidė Žemaitės autografus gausia­ me rašytojos rankraščių fonde, sau­ gomame Kauno un-to rankraštyne (dabar jis yra Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje). Tie­ sa, kai išėję keturi Žemaitės „Raštų" tomai (1948) susilaukė kritikos, A. Venclova atsisakė ankstesnės nuo­ monės ir redakcinės tarybos posėdy­ je aiškino, kad iš pradžios jis su P. Cvirka pritaręs naujai formuluotiems Žemaitės tekstų redagavimo princi­ pams, bet draugai jį įtikinę, kad tai buvęs klaidingas nusistatymas. Kai kas tada sakė, kad tai esanti tipiškai vencloviška laikysena: jis remiąs tol, kol atsimuša į sieną, o paskui lanks­ čiai keičiąs poziciją ir nesiplėšąs dėl dalykų, kurie jo paties skaudžiau neliečią. Vencloviška ne vencloviška, bet iš tikrųjų tai realistinė elgsena; galva sienos nepramuši, nes tam rei­ kia tvirtesnio įnagio; antra vertus, tai kur kas geresnis santykis už tą, kuris remiasi perdėtu atsargumu, nieko neveikimu ar stačiai graudu­ lingu tupinėjimu apie aukštą kėdę. A. Venclova pirmas leidykloje vie­ šai pasidžiaugė, kai išėjo Vaižganto

m

„Vaizdai" (1947), nes tą rašytoją, sa­ kėsi, labai gerbiąs kaip įdomią ir spalvingą asmenybę, kaip žymų ta­ lentą ir didelį stilistą, nors savo ideo­ logija jis ir tolimas tarybiniam gyve­ nimo supratimui. (Apie Vaižgantą yra parašęs įdomią apybraižą „Keli štri­ chai Juozo Tumo portretui"— kn.: Jaunystės atradimas, p. 535—547.) Ir paskiau Vaižganto raštų leidimu do­ mėjosi ir sekė jų rengimą. Kai išėjo „Rinktiniai raštai" (2 t., 1957), man, jų sudarytojui ir redaktoriui, kelis­ kart aiškino, kad visada jam didelį įs­ pūdį daranti Vaižganto apysaka „Ne­ bylys": tokios psichologinės gilumos, taip subtiliai skrodžiamų personažų išgyvenimų nesą nė su kuo lyginti mūsų senojoje literatūroje. Tik pas mus kažkodėl per mažai domimasi „Nebyliu", atiduodant pirmenybę „Dėdėms ir dėdienėms". O tai tolygūs kūriniai, ir jie vienas kito netemdo. Tegu tik leidykla pamėgina apysaką išleisti rusų kalba, vertimas susilauk­ tų didelio sąjunginio atgarsio, o pas­ kui turėtų grįžtamą poveikį ir namie. Kartą, užėjus kalbai apie senųjų rašytojų knygose trūkstamą publicis­ tikos žanrą, apgailestavo, kad pas mus vengiama leisti labai talentingus senuosius publicistus, tokius kaip Ku­ dirka ir Vaižgantas. Kudirkos „Tėvy­ nės varpai"— unikalus reiškinys mū­ sų literatūroje, unikalus įtikinėjimo jėga ir stiliumi. O Vaižganto straips­ niai, net ir apie žemės reformą ar sei­ mo rinkimus, skaitomi kaip kokie be­ letristikos gabalai. Reikėtų pagalvoti apie kokį chrestomatinį publicistikos rinkinį, ir, žinoma, šis gyviausias se­ nosios literatūros žanras turėtų at-

gauti savo teises Raštų rinkiniuose. Tai pagyvintų ir dabartinę tarybinę mūsų publicistiką. Ta proga prisimi­ nė, kad trafaretinė frazė jau dabar — tai jaučiąs iš savo praktikos — ver­ žiasi ir į beletristinį stilių. Sužinojęs, kad leidykla man yra pavedusi rengti Vaižganto „Pragied­ rulius", pirmąja proga pasidžiaugė, kad —„turėsime pilnus „Pragiedru­ lius“. A. Venclova, be abejo, turėjo gal­ voje, kad „Pragiedruliai" leidžiami sukaktuviniu leidimu Vaižganto 100 m. gimimo sukakčiai, ir kaip kitos epochos kūrinį dabartinis skaitytojas privalo kritiškai skaityti. O tam skai­ tytoją turi parengti tinkamai parašy­ ti leidinio priedai (straipsniai). Ir il­ gai nelaukęs, nė leidyklos iš anksto neinformavęs, pats sėdo ir parašė įžanginį straipsnį, aiškinantį socialinį epopėjos pagrindą. Leidėjai, gavę šį straipsnį, tiesą sakant, gana nepato­ giai pasijuto: vyriausiojo redakto­ riaus aplanke jau buvo leidyklos specialiai sutarta Vaižganto mono­ grafijos autorės apybraiža, išsamus „Pragiedrulių" nagrinėjimas. Situaci­ ja buvo ne iš gudriųjų. Visą laiką gražiuoju su A. Venclova gyvenę, suko galvas rimti žmonės, kaip iš tos situacijos išsisukti, kad nei reikalas nenukentėtų, nei nuoširdus leidyklos rėmėjas neužsirūstintų. O kai visai geros išeities nerandama, paprastai tenka baigti reikalą mažiausiam. Tai­ gi leidinio redaktoriui buvo pavestas nedėkingas uždavinys — įtikinti au­ torių, kad „Pragiedruliams" pakanka anksčiau mums parašyto straipsnio, o jo straipsnis tiktų literatūrinėje pe­

riodikoje, kai laikraščiams ar žurna­ lams prireiks pristatyti skaitytojams šį didelį mūsų literatūros kūrinį, nau­ jai išleistą rašytojo sukakčiai. Dar nė karto savo gyvenime nebuvau turė­ jęs tokio keblaus uždavinio. Nors leidykloje tikėtasi, kad sklandžiai susitarsiu su autoriumi,— pasikliauta autoriaus palankumu man,— bet mi­ sija bemat sužlugo. Ilgiau neįrodinėjęs, A. Venclova tvirtai reziumavo, kad jo straipsnis „leidiniui būtinas", nes tik jis duoda „aiškią visuomeni­ nę politinę „Pragiedrulių" platfor­ mą". Teko sudėti ginklus ir trauktis atgal, atsitraukimą pridengiant kele­ tu priekaištų dėl kliūvančių straips­ nyje atgyvento sociologizavimo at­ garsių ir publicistinių štampų. Kiek liečiau stilistinę straipsnio pusę, A. Venclova sutiko šį tą kitaip formu­ luoti arba priėmė mano pasiūlytus formulavimus, bet bendro tono ne­ keitė. Tame neilgame pokalbyje su­ mečiau, kad vis dėlto padėtis ne to­ kia beviltiška: galima sutikti, kad vieno straipsnio nepakanka, ir dėti abu. Tai pareiškiau parėjęs direkto­ riui J. Čekiui, ir leidyklos vadovas su tuo sutiko. Man dar liko abu straipsnius „suderinti", nes ir viena­ me, ir kitame yra panašiai formuluo­ tų minčių, o pasikartojimai nekokį įspūdį daro skaitytojui. Pasiūliau to­ kį, kad ir nelabai saliamonišką, sprendimą: A. Venclovos straipsnį dėti kaip įžanginį pirmame tome, o doc. A. Vaitiekūnienės — kaip bai­ giamąjį antro tomo gale, taigi atskir­ ti juos tam tikru atstumu ir duoti jiems kitą funkciją. Iš pagarbos abiem autoriams vis dėlto nekilo ran­ 331

ka kaip nors pertvarkyti tuos straips­ nius, pvz., eliminuoti pasikartojan­ čius teiginius. Tokie braukymai ar siūlymai braukyti tik prišiukšlintų gerus kontaktus su autoriais ir sukel­ tų dulkių santykiuose su labai reika­ lingais leidyklai literatūros palikimo nagrinėtoj ais. Šitokiam nusistatymui mano tiesioginiai viršininkai nesi­ priešino. A. Venclova tardavo palankų žodį ne vien opiais knygų leidybos arba literatūros ugdymo atvejais, bet jo, autoritetingo ir didelės kultūros lite­ rato, akiratyje buvo ir dailiojo me­ no, ir kultūros istorijos klausimai. Kas nežino, kaip po karo buvo išopėjęs M. K. Čiurlionio dailės palikimo vertinimas, kada didžiausią lietuvių dailininką, kuris seniau laikytas ir dabar vėl laikomas nacionalinės lie­ tuvių kultūros pažiba, norėjo nuneig­ ti ir suniekinti. A. Venclova ryžosi prabilti kaip rašytojas ir kultūrinin­ kas ir ginti didžiojo dailininko šlo­ vę. Jo straipsnis M. K. Čiurlionio ap­ lankui padėjo daug kam nusistaty­ ti — ir tiems, kurie tars lemiamą žodį Čiurlionio kūrinių išsaugojimo rei­ kalu, ir tiems, kurie buvo pasišovę atsisakyti Čiurlionio. Su A. Venclova kartkartėmis susi­ tikdavau Raštų redakcinėse komisi­ jose. Čia jis ne kartą pasisakydavo autoriaus naudai, gindavo kūrinį arba švelnindavo aštresnes nuotai­ kas redakcinėje komisijoje. Minėtini du atvejai. Pirmas — Že­ maitės laiškai Kostui Petrauskui, prieš kurių skelbimą gana griežtai stojo J. Žiugžda (,,Ką manys jauni­ 332

mas apie Žemaitę. Man obydno už Žemaitę", ir citavo kaip „šaukiančius atmonijimo" Žemaitės baigiamuosius laiškų posakius: ,,Buč., buč., myl., myk"). A. Venclova, gerai į tuos laiš­ kus įsiskaitęs, komisijos posėdy iš­ drožė, kartais pajuokaudamas, gina­ mąjį žodį: viskas čia esą natūralu, nieko pikto nėra; Žemaitė tariamuo­ se laiškuose gerokai jaunesniam už save vyrui, paskui tapusiam jos žen­ tu, nėra kokia sugižusi boba, o įdo­ mi vitališka moteris; tie bruožai tik garbę rašytojai daro ir rodo, koks tai buvo gyvastingas talentas. Mes ne­ turime „bronzuoti" rašytojų gyveni­ mo (čia priminė pavyzdį, kaip lenkai atsisako A. Mickevičiaus „bronzavimo") ir biografijose kraipyti istori­ nius faktus ar jų išsižadėti ir t. t. Kai prie šios nuomonės prisidėjo ir K. Korsakas, pirmiau lyg ir svyravęs ar gal takto sumetimais stengęsis laiky­ tis bešališko santūrumo, kai už ją pa­ sisakė leidyklos atstovai, J. Žiugžda su savo perdėtais nuogąstavimais li­ ko vienas. Tariami Žemaitės meilės laiškai nutarta publikuoti. Laikas skirtingas pozicijas išbandė ir pakantesnes nuomones patvirtino. Šis pa­ vyzdys turi bendrinamąją reikšmę: jis rodo, kaip kartais be reikalo įsigąsdinama ir vietoj paprastos kaliau­ sės įžiūrimi baisūs dalykai; kaip rei­ kalingi svarstymuose ne vien prita­ rimai ir palinksėjimai, bet ir griežtai priešingi poliai, kuriems susidūrus iš­ aiškėja tikroji teisybė. Kartą A. Venclova ryžosi kiek su­ švelninti leidyklai mestą kaltinimą, tiesa, ne viešą, bet posėdy pareikštą po visus išvarginusių ilgų svarstymų.

Baigus svarstyti Žemaitės „Raštų" paskutinį tomą (VI t„ 1957), K. Kor­ sakas, redakcinės komisijos pirmi­ ninkas, pakaltino leidyklą už netiku­ sį „Raštų" tikrinimo organizavimą redakcinėje komisijoje. Kai komisi­ jai siuntinėjamos skiltinės korektū­ ros, o ne parengtas spaudai mašinraš­ tinis tekstas, nebėra laisvės spręsti, ką į tomą dėti ir ko nedėti. Reikalas jau pusiau viešas — tekstai surinkti spaustuvėje. K. Korsako žodžiai bu­ vo principingi, bet kartu ir ne tokie, kokių tikėjosi leidyklos atstovai, ini­ cijavę naują Žemaitės „Raštų" leidi­ mą vietoj 1948 m. leidimo ir įtemp­ tai, vis skubiai dirbę, kasmet išleis­ dami po 3 tomus. Taigi korektūras, ne rankraščius, įteikinėję komisijos nariams dėl to, kad per trumpą laiką buvo neįmanoma paprastu perraši­ nėjimu multiplikuoti redaktoriaus pa­ rengtą tekstą. Šią ne visai patogią bendro darbo baigtį ėmė į širdį A. Venclova, po K. Korsako baigiamojo žodžio pasi­ prašęs leisti tarti ir jam keletą pasta­ bų. Jis „abi šalis" ėmėsi sutaikinti, tad trumpai paaiškino, kad nei lei­ dykla, taip dirbdama, kokių neleisti­ nų kėslų neturėjusi, nei komisijos pirmininkas perdėm neigiamai ne­ vertinęs leidyklos atlikto didelio dar­ bo. K. Korsakas vien pritariamai pa­ lingavo galvą. Ir taip galėjęs palikti karčių nuosėdų žodis praėjo nieko labiau neįskaudinęs. Abiejų draugų veiklą sekiau iš to­ liau, o kartais ir iš arti, kai jiedu da­ lyvaudavo tame pačiame posėdy ar

platesniame pasitarime. Abu tarybi­ niais metais buvo literatūrinio ir kul­ tūrinio gyvenimo viršūnėje. A. Venclova kai ko nesiryždavo daryti pats vienas, sakydavo leidykloje, kad turįs pasitarti ir sužinoti, ką mano K. Korsakas, ir tai nebūdavo koks susikuklinimas, bet realus savo padėties vertinimas: K. Korsako aukštas ofi­ cialus postas daugiau leido ir dau­ giau galimybių teikė daryti įtakos literatūros raidai ir knygų leidybai. Tačiau K. Korsakas mažiau tiesiogiai bendravo su leidyklomis ir jų bend­ radarbiais galbūt dėl to, kad jo pa­ stangas labai absorbavo administra­ ciniai instituto ir akademijos reikalai. A. Venclova, iš pat pradžių stipriai pridėjęs ranką prie grožinių knygų leidimo, visą laiką su neslepiamu pa­ lankumu sutikdavo naujai išeinančias knygas, domėjosi leidyklos planais, svarbesniais sumanymais, atskirų re­ daktorių darbu ir 1.1. Pažymėtina, kad, be redakcinių komisijų nario pareigų, jis ir pats yra parengęs du reikšmingus tarybinių rašytojų raštų rinkinius: tai Salomė­ jos Nėries „Poezija" (2 tomai, 1946) ir Petro Cvirkos „Raštai" (13 tomų, 1949—1957). Po karo leidyklų redak­ toriams imponavo tie rinkiniai ne tik sektinu užmoju, bet ir redakcinio darbo stilium, gera poligrafiniu pavi­ dalu, už kurį, aišku, kovojo ir pats redaktorius. Ir dabar, sklaidydami tuos rinkinius, jaučiame prityrusio, reiklaus redaktoriaus braižą. Redakciniame darbe A. Venclova rėmėsi neabejotinai tvirtomis atra­ 333

momis. Kaip senas lituanistas, gerai mokėjo bendrinę lietuvių kalbą, bu­ vo išbandęs ir stiliaus naujovių. Ta­ rybiniais metais, man rodos, kurį lai­ ką buvo vienintelis rašytojas, drįs­ tantis ir galintis įmanomai pašnekėti apie kalbą, tą svarbią rašytojo kūry­ bos formą. Jis laikydavo savo prie­ derme tarti pripažinimo žodį kalbi­ ninkų adresu ir ta proga pareikšti jiems pageidavimų. Plg. A. Venclo­ vos recenziją apie „Lietuvių kalbos rašybos žodyną" (1948). O susidūręs su literatūros palikimo klausimais, nesitenkino „namine išmintimi" ar „bendru literatūriniu išsilavinimu", „naminę" redagavimo nuovoką sten­ gėsi pagilinti tekstologijos teorijos ir praktikos žiniomis, stebėjo, kaip to­ kie darbai dirbami kitur, visų pirma, rusų literatūroje. Redaktoriams ne kartą sakydavo: „Padarėme tiek, kiek buvome išaugę". Žinoma, šis kuklus rezultato aptarimas nėra kuklių rei­ kalavimų pateisinimas, o paskatini­ mas augti ir stengtis siekti daugiau, tobulesnių leidimų. Kada leidėjai sunkiai stumiasi per užsigulėjusių rankraščių krūvas ar gąsčiojasi dėl galimos naujos rank­ raščių griūties, gera, kai yra toliau matančių žmonių, kurie abejones ir baimes išsklaido — sustiprina dvasią. Mane vieną kartą A. Venclova yra išvedęs į viešumą. Tai buvo metas, kada rinkau medžiagą Žemaitės „Raš­ tams". Vartant senų laikraščių ir žur­ nalų komplektus, šalia Žemaitės ap­ sakymų ir rašinių, krito į akis jos draugės G. Petkevičaitės-Bitės labai produktyvus darbas: gausu jos raštų varpininkų laikraščiuose, bet kokia 334

ji gausi liaudininkų „Lietuvos žinio­ se": būdama redaktorė, kone kasdien rašė ne po vieną, bet po kelis raši­ nius, tarsi stengdamasi atidirbti ir už save, ir jaunesnius, netesinčius ar nepaslenkančius bendradarbius. Tačiau „pareigų ir darbo vergė" mažai te­ buvo pažįstama net mūsų literatūros istorikams. Mane žavėjo ši darbo Bi­ tė, jos, pabėgusios ir pavargusios mo­ ters, aktyvumas ir didelės raštų šūs­ nys, ir buvau tikras, kad kitiems ji tą patį įspūdį darytų, jeigu tik arčiau iš­ vystų jos darbus. Tad ryžaus pareng­ ti Bitės raštų bibliografinį registrą. Ir va, toje darbo stadijoje pasisakiau apie savo „literatūrinį atradimą" A. Venclovai: Bitė yra ne ta, kokią mes iš literatūros istorijos pažįstame, tai stambi, keliskart didesnė rašytoja ir šakota kultūros ir visuomenės vei­ kėja. A. Venclova be jokių abejoji­ mų ir rezervų (jie tada buvo pas mus madingi — tai reiškė atsargumą ir principingumą) pasakė: „Siūlykite leidyklai, turi išeiti stambus Bitės raštų rinkinys. Aš pakalbėsiu apie tai leidykloje, redakcinėje taryboje". Taip ir aš galvojau, bet ne taip pi­ ga buvo pralaužti atsargumo ir nesiangažavimo sieną. Ir vieną, ir kitą kartą įtikinėjau, su kuo reikia kalbė­ jau, man vis aiškindavo: „Matai, G. Petkevičaitė tai ne Žemaitė, buvo vi­ suomenės ir politikos veikėja, dirbo su liaudininkais, su F. Bortkevičiene, buvo Steigiamojo seimo narė, net pirmininkė ir t. t.", kol gale pasakė: „Dėkit viską ant stalo, tada svarstysim". Ne provizorinį planą, bet visą tą gausybę medžiagos nurašydinti (per pusaštunto tūkstančio mašinraš­

čio puslapių!) ir tą kalną padėti ant stalo. Lengva taip pasakyti, bet ne­ lengva padaryti, kai leidykla jokio suinteresuotumo nerodo ir nė ma­ žiausios parengiamajam darbui para­ mos nežada, Kentęs nesikentęs pasi­ stengiau susitikti su A. Venclova ir papasakoti apie abejingumą Bitei. A. Venclova labai nustebęs išklausė ir pasakė, kad leidykloje jau kalbė­ jęs, buvę žadėta, bet, matyt, reikią dar sykį kalbėti. Ir, atrodo, pakalbė­ jo. Neilgai trukus direktorius man liepė parengti du G. PetkevičaitėsBitės „Raštų" planus: vieną — ma­ žesnį, kokių 2—3 tomų, kitą — pla­ tesnį, 6—7 tomų. O toliau darbas rie­ dėjo kaip į pakalnę — tik spėk bėgti iš paskos! Visa tai nulėmė labai lai­ ku ir tikrai reikšmingas postūmis. Už tokius postūmius ir iniciatyvas rei­ kia minėti A. Venclovą pačiais ge­ raisiais žodžiais. Tai didelio diapazo­ no kultūros veikėjo iniciatyvos. Jo suinteresuotumo praeities kultūros vertybėmis galėtų pavydėti ne vie­ nas dabartinių jaunųjų kūrėjų ir kul­ tūrininkų. Taip susidėdavo reikalai, kad aš vis būdavau skiriamas A. Venclovos raštų redaktoriumi, žinoma, pačiam autoriui leidykloje pasiprašius. Apie šį darbą esu kartą rašęs (žr. mano kn. „Prie redaktoriaus stalo", 1979, p. 104—112). Redagavau A. Venclovos prozos rinkinius, naujus ir pakartotinus, tai­ gi prie jo knygų triūsiau kelerius metus. Visada redaktoriui malonu santykiauti su „didelių gabaritų" ra­ šytoju. O santykiauti su A. Venclova buvo ne tik malonu, bet ir naudinga.

Neaišku, kuris kuriam čia daugiau duodavome: ar redaktorius, besikapstinėjąs po autoriaus tekstą, ar auto­ rius, kuris, šalia savo knygos, pave­ džiodavo redaktorių po tas sritis, ku­ rios jam, daug mačiusiam ir su daug kuo bendravusiam, buvo gerai pažįs­ tamos. Kitąsyk pakakdavo vienos ki­ tos bibliografinės naujienos,— A. Venclova greitai gaudavo gerų ir re­ tų knygų,— biografinės ar chronolo­ ginės užuominos ar mažo pasiteiravi­ mo („ar esate skaitęs..." „ar girdėjo­ te..." „žinote..."?), bet retkarčiais už­ simindavo apie savo darbo metodą, stilių, kalbinius rūpesčius, kai dabar nebesuspėjąs visų kalbininkų darbų perskaityti ir dėl to atsiliekąs ir t. t. Redaktoriui, įdavęs rankraštį, vis pareikšdavo, kad nereikės vargti su politiniais dalykais: juos pats sutvar­ kęs, kur reikia patikrinęs arba kokį dalyką dar ten ir ten patikrinsiąs. Tuo metu, kai buvo graudenami re­ daktoriai už politines klaidas ir mo­ komi segioti prie kiekvieno praeities veikėjo tam tikras etiketes apie jų kam priklausymą ar nepriklausymą, gauti sutvarkytą rankraštį su tikrais, nuosaikiais aptarimais ir biografinė­ mis charakteristikomis, buvo didelė paslauga. A. Venclova gerai nusima­ nė apie redaktorių politinį bagažą. Ką gali duoti redaktorius, neseniai sužlebenęs elementarias katekizmines tiesas, žmogui, kuriam seniai tos tiesos yra jo gyvenimo pagrindas? Redaguodamas jaučiau nuolatinį autoriaus pasitikėjimą. Ką siūlyda­ vau, su gera nuotaika, žinoma, pa­ 335

svarstęs, priimdavo, Vieną kitą kartą ginčijomės, nors autoriaus oru­ mas, atrodė, neleidžia dėl kokių nie­ kų jam rigzti į akis. Bet pasitaikyda­ vo ir tokių ,,niekų", dėl kurių nega­ lima buvo tylėti. Antai atsiminimuo­ se man kliuvo poleminės pastraipos ar šiaip jau aštresni atsikirtimai ra­ šytojams priešingame 1 literatūros fronte. Jutau, kaip nepatogu A. Venclovai aiškinti, kad skaitytojas nepritars ten, kur autorius rūsčiai kalba veikiausiai dėl asmeniško užsi­ gavimo. A. Venclova rausdamas klausydavosi tų pastabų, su kai ku­ riomis sutikdavo, bet kai kur tiesiai nukirsdavo: „Nematau reikalo keis­ ti". Apskritai asmeniniuose santykiuo­ se kitur A. Venclova sugebėdavo skirti tikrą tiesą nuo tulžingo mirka­ lo. Mane gerokai nustebino, kai ne­ seniai šviežiai perskaičiau viename prieškariniame žurnale A. Venclo­ vos knygos „Beržai vėtroje" recenzi­ ją: koks tonas ir kokios užgaulios stiliaus „puošmenos"! Recenzija pa­ sirašyta bekylančio kritiko ir gero novelisto, o dabar — žymaus tarybi­ nio rašytojo. Panorau patirti teisybę iki galo, tad klausiau recenzijos auto­ rių, ar kokiose kryžkelėse netekę dėl to su A. Venclova susidurti, ar už to­ kius kirčius rašytojas nesistengęs at­ siteisti kritikui. Ne, priešingai, A. Venclova buvęs visur kur jam pa­ lankus, labai palankus. „Tai didelės kultūros žmogaus reagavimas. Ne visi senas sąskaitas pamiršta",— pri336

r Pdūrė ano meto karingas recenzentas. Rašytojas visai pasikliovė redakto­ riumi kalbos ir stiliaus dalykuose. Net posakį „vokiškieji okupantai", kurio kiti tiesiog įsikibę laikėsi ir pa­ sikėsinimas jo formą taisyti jiems buvo kone politinė klaida, A. Venc­ lova savo raštuose leido taisyti, kaip vartojo V. Kapsukas ir lietuvių kal­ bos autoritetai: „vokiečių okupan­ tai". Buvęs įvairiuose atsakinguose vals­ tybės ir visuomenės gyvenimo po­ stuose ir dirbęs platų kultūros dar­ bą, A. Venclova turėjo daugely šalių ir sąjunginių respublikų gerų pažįs­ tamų, draugų, gerbėjų. Jų netrūko ir savoje respublikoje. Tik savojoje kartkartėmis jis būdavo matomas kreivame veidrodyje, palydimas pi­ giais juokeliais ar lėkštais pasišaipy­ mais. Ir keista, taip buvo tada, kai jis darėsi kaskart atlaidesnis ir ati­ desnis kitiems. Vienam, žiūrėk, kliu­ vo nešiosena ar laikysena, kitam ne­ patiko kokia raštų ypatybė, dar ki­ ta m — kad „taip moka gyventi" ar kad kitoks gyvenimo būdas ir stilius. Kur ten supaisysi, ko kas iš kitų pa­ nori. Niekas visiems neįtinka. Ta tiesa A. Venclovą, kaip ir kitus, net soli­ džiame amžiuje persekiojo. Bet tiesa ir tai, kad A. Venclovos asmenybės lygis ir jo kultūrinės veiklos plotis nedaug kam buvo pasiekiami. Ir tai svarbiausia. Mažų žmonelių pigios reakcijos ilgainiui supliūkšta, o vei­ kėjo darbai ir tikrasis paveikslas išlieka.

Leonas Stepanauskas RAŠYTOJAS MOKYTOJAS T u s u s t o k , p a g a l v o k i r p a la u k : Ž m o g u i d u o ta n e d a u g

— ir

ta ip

daug.

A, Venclova

„Susitaręs telefonu, po trijų užeinu pas Venclovą. Pasakoja apie Cveigą, Abušą, Kurelą... Vėliau perku „Čiur­ lionį", ant kurio V. užrašo dedikaciją savo pažįstamam Alfredui Kurelai",— toks įrašas mano dienoraštyje 1962 metų gegužės penktą. O balan­ džio trisdešimtą įrašyta: „11 vai. Venclova". Turbūt turėjau paskam­ binti, nes šalia ir telefono numeris. Gegužės trečią vėl įrašyta: „11 va­ landą...'1. Gal pagailėjęs brangių dar­ bo minučių, o gal staiga nusprendęs daugiau laiko paskirti „mano" reika­ lui, rašytojas pagaliau pasiūlė ateiti šeštadienį po pietų... Nereikia nė sa­ kyti, kad jaučiausi pagerbtas ir... la­ bai sujaudintas. Kas gi buvo prieš tai? Kažkurią tų metų balandžio popietę pamačiau Antaną Venclovą lygiais, ramiais sa­ vim pasitikinčio žmogaus žingsniais artėjantį prie Vilniaus centrinio kny­ gyno. Saulėj spindėte spindėjo jo šviesūs plaukai. Pažinojau rašytoją kaip Vilniaus radijo jaunimo valan­ dėlių redaktorius. Žinoma, tatai ne­ davė teisės trukdyti jį darbo reika­ lais gatvėje. Savotišką dvilypumą tekdavo nuolat savyje slopinti. Ma­ ne, jauną radijo žurnalistą, tarnybi­ nė padėtis suvesdavo su žymiausiais žmonėmis, kuriuos gerbė visuomenė 12. 1 5 8 2

ir kurie mane kaip magnetas traukė, betgi, kita vertus, reikėjo labai tak­ tiškai elgtis norint daugiau sužinoti, išgirsti. Taip buvo ir su Antanu Venclova. Vis dėlto draugiškai ba­ landžio saulei šviečiant nematoma ranka pastūmėjo. Pasinaudojau „tar­ nybine pažintim", pasisveikinau. Ra­ šytojas sustojo, padavė ranką. Ne­ laukdamas išklojau, kas ant širdies gulėjo: „šiom dienom" važiuoju po­ rai savaičių į Vokietijos Demokrati­ nę Respubliką. Galgi vėliau net ilgiems metams išvyksiu. Pamačiau, kad Antanas Venclova labai atidžiai į mane pažvelgė... Čia reikia šiek tiek paaiškinti pačią situaciją. Tais metais dar labai mažai kas važinėjo į užsie­ nio šalis. Juo labiau ne kaip turistų grupės narys. Taigi rašytojas iš kar­ to ėmė kalbėti apie tai, kaip tokią kelionę geriau panaudoti. Pirmiausia „šio bei to paieškoti". Ėjo pro šalį žmonės, nemaža jų sveikino žymų ra­ šytoją, bet jo kalbos siūlas nenutrū­ ko. Sakė, kad jį domina, ką veikia pažįstami VDR rašytojai, ar pasirodė kai kurie leidiniai. Šį tą pasakojo iš praeities... Išgirsti, kaip „iš tikrųjų“ atrodo romano „Mindaugas II" auto­ rius Arnoldas Cveigas, Ispanijos ko­ vų dalyvis Liudvigas Renas, paga­ liau vienas žymiausių vokiečių poetų 337

Johanas R. Becheris,— tikrai įdomu! Tiesa, A. Venclova kartais lyg ir su­ abejodavo, ar man įkandamas viso reikalo kontekstas. Nuraminau, kad imi versi tete studijavau germanisti­ ką... Rašytojas pasiūlė daugiau ir „ramesnėje vietoje" pasikalbėti. Ši­ taip buvau pakviestas į A. Venclo­ vos namus. Iš pradžių namų šeimininką nešte nešė prisiminimų banga. Tada dar nebuvo parašytos atsiminimų kny­ gos, dar tik nuotrupas žinojome apie jo pažintį su VDR rašytojais. Pla­ čiausiai ir išsamiausiai A. Venclova pasakojo apie Alfredą Kurelą. Iš at­ minties citavo žodžius, kuriuos pro­ fesorius įrašė A. Venclovai į užrašų knygutę. A. Kurela vadino save „bi­ čiuliu" lietuvių tautos, su kuria jį „sieja... protėviai ir nuoširdi kovos draugystė su Greifenbergeriu". Už­ raše dar pridurta: „Ligi greito pasi­ matymo Lietuvoje!" (Dabar šią de­ dikaciją galime rasti A. Venclovos knygoje „Šalys ir žmonės".— V., 1972, p. 169.) Venclovai knietėjo to­ liau varyti vagą, tai yra iš Alfredo Kurelos išgauti labai mums brangius atsiminimus... Taip kilo mintis ieško­ ti progos žymų vokiečių rašytoją „vėl užkalbinti". Sumanėme tam rei­ kalui panaudoti naujai pasirodžiusį M. K. Čiurlionio kūrybos aplanką, kuriam įvadą kaip tiktai A. Venclo­ va parašęs... Mačiau, kad ryšio su pažangiąja vokiečių kultūra svarbiausia gaire A. Venclovai tapusi 1955 metų pa­ vasario viešnagė Veimare. Kaip TSRS rašytojų delegacijos vadovas mūsų literatūros eruditas dalyvavo 338

F. Šilerio 150-tųjų mirties metinių iškilmėse. Vėliau visų nepamirštamų Veimaro susitikimų centre švietė pa­ šnekesiai su „Budenbrokų“, „Užburto kalno", „Lotos Veimare", „Daktaro Fausto" ir kitų visam kultūringam pasauliui žinomų kūrinių autoriumi. Tomas Manas buvo „balta dėmė" mūsų literatūros ryšių bei sąveikų žemėlapyje: trys Nidos vasaros, jo namelio Kuršių nerijoje „paslaptys" dar nebuvo atskleistos... A. Venclo­ va įtaigiai kalbėjo, kad reikia pasi­ žiūrėti, ką gali duoti Tomo Mano ar­ chyvas, įkurtas prie VDR Mokslų Akademijos... Geriant kavą, Antanas Venclova nuoširdžiai tyrinėjo, kaip aš pasiruo­ šęs tokiai veiklai. Papasakojau apie savo diplominį darbą, kuriame gilinausi į VDR rašytojos Anos Zėgers gyvenimą ir kūrybą. Užsiminiau apie savo planus... Ir čia rašytojas moky­ tojas vėl perėmė iniciatyvą. Tary­ tum auditorija būtų prieš jį! Mokė rinkti, kaupti, tvarkyti medžiagą. Jokiu būdu nesiblaškyti, nesusiskaldyti... Prisiminęs, kad pašnekovą slegia eiliniai dienos darbai, jis mo­ kė, kaip „nepasimesti". Ir atrodo, kad pylė žinias iš asmeninio patyri­ mo... Štai reikia įvesti „savo ūkyje" pavyzdingiausią tvarką. Žinoti, ko­ kiame aplanke kas sudėta, kokiam stalčiuje „kokia tematika". Nepasiti­ kėti atmintimi, o žymėtis, žymėtis. Tas pat ir su paprasčiausiu bloknotė­ liu. Jei jau užrašyta, tai turi būti vis­ kas aiškiausiai pažymėta: vieta, da­ ta; šaltiniai turi būti tikslūs... Beveik nuo vaikystės mėgau „užsirašinėti",

rinkti laiškus, visokiausius lapelius.., Taigi žodžiai krito į paruoštą dirvą. Jei neapsirinku, išėjom į kiemą. Ar tiktai langas buvo atidarytas? Taip ir jaučiu mielą pavasario orą, gaivą. Matau ir šeimininką, nuo savo rūpesčių, darbų besiilsintį. Pašneke­ syje dalyvavo ir rašytojo žmona. Ji nedaug kalbėjo. Atsiminimų srovėje primindavo vieną kitą smulkmeną, tapusią ir jos nuosavybe. Paskui... kai mandagumas mane vertė už vis­ ką padėkoti, siūlė dar nesikelti, dar puodelį kavos... Ir štai ta proga neiš­ kenčiau ir paporinau, kad Antanas Venclova jau yra buvęs mano moky­ toju tiesiogine šio žodžio prasme... Vieną valandą, vieną vienintelę pa­ moką. Tai buvo pirmaisiais tarybi­ niais metais. Rašydamas šias eilutes galiu pasiremti ir savo mokinio die­ noraščiu: „Antradienis, spalių mėn. 1 d. 1940 m. Šiandien per geografijos pamoką įėjo švietimo liaudies komi­ saras Venclova. Mane iššaukė. Teko atsakinėti pačiam Venclovai". Klau­ sydamas pasakojimo apie savo apsi­ lankymą Marijampolės I-oje viduri­ nėje mokykloje rašytojas šypsojosi. Jis pakomentavo, kad prieš tai ant „ministeriško" stalo buvo paklotas sąrašas mokyklų, kurias reikėtų vizi­ tuoti... Vieną pirmųjų A. Venclova pabraukė savąją, ant Šešupės kran­ to, kurioj kažkada mokėsi... Šitaip! Ir toliau susidomėjęs klausėsi, kaip „buvo"... Į klasę A. Venclovą atlydė­ jo mūsų auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Aldona Dirmantaitė. Mano mylimiausia mokytoja, mokyklos li­ teratų draugė... O geografijos moky­ tojo veidas iš atminties išdilo... At­

sakinėjau apie Maskvą, Donbasą, Gruziją?.. Tai buvo naujas dalykas — toji TSRS geografija. Ne, gėdos mo­ kyklai nepadariau. Tom dienom smalsumas vertė panašius dalykus gerai išmokti... O atsakinėjau,— prisipažinau „švietimo liaudies komi­ sarui" po 22 metų,— gana baugščiai. Mane varžė auklėtojos akys. Ne per seniausiai jos pamokoje buvo įvykęs „incidentas" (mokslo metai 1940 me­ tų rudenį prasidėjo vėliau negu įp­ rasta). Bene per pirmą pamoką ji pa­ klausė, ką veikėm vasarą... Kai atėjo mano eilė, gana nekukliai išpyški­ nau, kad atmintinai išmokau visą Sa­ lomėjos Nėries poemą. Neteko žado klasė, pakilo auklėtojos antakiai... Neįmanomas dalykas tokią ilgą poe­ mą atmintinai išmokti... Pasigyriau?.. Lengva paklupdyti ant kelių. Auklė­ toja taip ir ryžosi padaryti. Pasiūlė „padeklamuoti". Ramiai, lėtai ir tvir­ tai pradėjau. Juo toliau, juo karš­ čiau. Kai baigiau, rasojo kakta. Bet buvau laimingas... Parodžiau, ką gali jauna atmintis. Klasiokai liko išsižio­ ję. Laukiau jaunos mokytojos įverti­ nimo. Netikėtai pamačiau jos ledines liūdnas akis, Aldona Dirmantaitė vos girdimai pasakė: „Tai dabar aš pri­ valau parašyti penkis..." Visi, visi su­ pratome, ką galvojo auklėtoja. Štai ką reiškė su entuziazmu žerti Salo­ mėjos Nėries poemą 1940 metų rude­ nį vidurinėje mokykloje ant Šešupės kranto... Paskui šita geografijos pa­ moka. Liaudies valdžios švietimo va­ dovas ir kolegė... buržuazinės kariuo­ menės generolo dukra. Klasės moki­ nių sudėtis irgi nebuvo pasikeitusi. Dauguma — pasiturinčiųjų vaikai... 339

„Iš tikrųjų!.."— teištarė nelauktai su­ sijaudinęs rašytojas. Man beveik bu­ vo gaila, kad įpyliau deguto šaukštą į šviesius prisiminimus... Ju k istorija seniai tarė savo žodį. „O šiaip jau... gera mokytoja buvo toji Dirmantaitė?"— beveik griežtu švietimo liau­ dies komisaro balsu, tarytum tik­ rindamas savo kažkokį sprendimą, paklausė A. Venclova. „Nuostabi. Dabar ji... rodosi, Amerikoje." Jis patylėjo. Paskui ramiai pasakė, esą gaila, kad šitiek gabių žmonių nete­ kome. Visi būtų savo vietą radę, su­ pratę... ...1962 metų vasara. Berlynas... Skambinu profesoriui Alfredui Kurelai,— tuo metu jis dirbo Vokietijos vieningosios socialistų partijos Cent­ ro komitete,— ir Lietuvos rašytojo vardas iš karto atveria duris ir širdį. Kaip gyvena Venclova? A r Lietuva jau užsigydė karo žaizdas? Viena trasa profesorių itin domina: Sovets­ kas (buvusi Tilžė), Kelmė, Šiauliai, Panevėžys... Lyg nutrukusį pašneke­ sį su Antanu Venclova toliau tęstų. Taip, po susitikimo su A. Venclova jo mintys vis dažniau grįždavo į jau­ nystės dienas, kai draugavo su Juo­ zu Greifenbergeriu. Alfredas Kurela iš knygų lentynos paima ploną pa­ geltusią knygelę... ,,Die Depesche" („Žinia"), išleistą 1958 metais masi­ niu tiražu. Jis pats vos vieną egzem­ pliorių teturįs. Knygelėje A. Kurela papasakojo, kaip 1919 metais vežė žinias, įvairią informacinę medžia­ gą Leninui. Kelias vedė per Lietuvą. Per Nemuną, paskui Šiaulių link... Sunku buvo įvykdyti partijos užda­ vinį. Visur tykojo pavojai... Įsikal­ 340

bėjęs profesorius įpina ir į knygelę nesudėtų atsiminimų. Nutyla, uždeda ranką ant knygelės... „Žinote,— sa­ ko jis,—„reikės grįžti prie šitos te­ mos..." Užbėkime už akių: vokiečių kompartijos veteranas, rašytojas, mokslininkas Alfredas Kurela ištesė­ jo žodį. 1970 metais pasirodė daug stambesnė knyga „Unterwegs zu Le­ nin" („Pakeliui pas Leniną"), išplės­ tas „Žinios“ variantas. Pagal šį kūri­ nį VDR filmų agentūra kartu su Maskvos „Mosfilmu" sukūrė to paties pavadinimo filmą, skirtą šimtosioms revoliucijos vado gimimo metinėms. Premjeros Berlyne vakarą rašytojas A. Kurela vėl spaudė man ranką. Jis švytėjo... „Kaip Venclova? Gyvas, sveikas? Sveikinkite!" O aną pirmąją popietę A. Kurela ryžosi man pado­ vanoti tą vienintelį „Žinios" egzemp­ liorių. Užrašė: „Iki greito pasimaty­ mo Berlyne, ir jau ilgam". Vėliau su profesoriumi suvesdavo daug bendrų darbų,— štai jis paragino mane pa­ rašyti didelį straipsnį Donelaičio me­ tų (1964) proga į dienraštį „Neues Deutschland"; savo ruožtu, gana at­ kakliai primindavau jam pažadą dau­ giau parašyti apie J. Greifenbergerį. Greitai Lietuvos spaudai galėjau per­ duoti A. Kurelos memuarus (Tiesa, 1968, liepos 21); netgi savo gyveni­ mo pabaigoje partijos veteranas jau­ nystės draugui J. Greifenbergeriui skyrė šilčiausius žodžius: savo pra­ nešime apie jį, kurį darė 27 VDR bal­ tistų mokslinėje konferencijoje Ber­ lyno Humboltų universitete 1974 m. gegužės 24 d. ...Susitikimui su Arnoldu Cveigu taip pat buvo „pasiruošta". Vežiau

Lietuvoje išleistą „Mindaugą II" (ori­ ginalo pavadinimas: „Einsetzung eines Koenigs“). Kadangi plačiau šį nepamirštamą pasimatymą esu apra­ šęs kitur (Svečiuose pas Arnoldą Cveigą.— Literatūra ir menas, 1965, balandžio 3), tai pasitenkinsiu mūsų temą liečiančiais aspektais. Be abe­ jo, leidykla jau buvo pasiuntusi A. Cveigui autorinį vertimo egzemp­ liorių, patsai išleidimo faktas rašyto­ jui buvo žinomas. Betgi jūroje įplau­ kiančio „pašto" knyga liko nepaste­ bėta... O dabar Arnoldas Cveigas lai­ kė savo kūrinį lietuvių kalba ranko­ se. Be galo jautrus žmogus, labai nu­ silpusiom akim, iš susijaudinimo vir­ pančiu balsu kalbėjo, kad nori bent pajusti, kaipgi jo eilutės atrodo lie­ tuviškai... Ir knygą prisitraukė prie akių, beveik lietė ja veidą. Jam buvo malonu, kad knygoje įdėta jo dedi­ kacija Lietuvos skaitytojams, kurią buvo įteikęs A. Venclovai. Tyliu švelniu balsu Arnoldas Cveigas klau­ sinėjo, kaip atrodo Lietuva šiandien... Sakė, kad gerai atsimena Kauną, Vil­ nių... Jau pokario metais jam tekę skristi į Maskvą. Tuomet lėktuvai nusileisdavo Vilniuje... Gailėjosi, kad stigo laiko pasidairyti po pažįstamą miestą... Kalbėjo, kad daug ką, kas vėliau jame subrendo, rado mūsų že­ mėje. Apie susitikimą su Venclova pasakė tokias mintis: iš karto sukluso išgirdęs pavardę; Lietuvos rašyto­ ja s — TSRS delegacijos vadovas; va­ dinasi, yra svari lietuvių literatūra, jei jos reprezentantui patikimos to­ kios pareigos... Pašnekesys su Anta­ nu Venclova sužadino smalsumą,

skatino nuodugniau domėtis daugia­ nacionaline tarybinių tautų literatūra. Beje, Tarybų Lietuvai įžengus į 25tuosius gyvavimo metus, mūsų spau­ doje pasirodė Arnoldo Cveigo „Svei­ kinimas Lietuvai..." Atmenu, rašyto­ jo sekretorė tuoj pat pasidomėjo sveikinimo likimu. Paprašė atsiųsti 2 laikraščio egzempliorius. Kiek daug kertinių akmenų, ant kurių galime toliau statyti ryšių, są­ veikų, kultūrų draugystės rūmą, pa­ dėjo mūsų rašytojas Antanas Venc­ lova. Bendraudamas su Alfredu Kurela, Arnoldu Cveigu, Liudvigu Renu, kitais pažangios vokiečių kultūros at­ stovais, mačiau, jutau, kad jų sielose ryškiai įspaustas mūsų mažos tautos kultūros reprezentanto,— beje, šį žo­ dį mėgo ir suteikė jam didelę prasmę Tomas Manas! — atvaizdas... Apie visa tai sugrįžęs galėjau pa­ pasakoti Antanui Venclovai. Tarp visko ir apie įsimenantį apsilankymą bei pradėtą darbą Tomo Mano archy­ ve prie VDR Mokslų akademijos (vėliau šis archyvas buvo perkeltas į VDR Menų akademiją ir sujungtas su rašytojo brolio Heinricho Mano lite­ ratūriniu palikimu). Jau tada jaučiau, kad rašytojas mokytojas į rankas pa­ davė temą, kuriai ilgą laiką liksiu iš­ tikimas... A. Venclova toliau mokė mane. Kol įspūdžiai švieži,— pata­ rė,— iš karto reikia užrašyti. Pasako­ jo, kaip pats kūrė savo kelionių apy­ braižas. Iš pradžių, aišku, svarbiausi dalykai pateko į bloknotą. Nenieki­ nęs ir redakcijų paskatinimo... Įsipa­ reigojimai redakcijoms vertė nuodug­ niau apmąstyti „galutinę formą". Re­ miantis šituo „nepasenusiu" pagrin341

du, buvo gilinama, lyginama, „ob­ liuojama". A. Venclova pasakojo, kaip kūrė savo vėliau pagarsėjusį bei plačiai skelbtą straipsnį „Apie Tomą Maną". Jį rašytojas „sumetęs", „padaręs" dar Vokietijoje, kažkurį ankstyvą rytmetį viešbutyje tuoj po susitikimo su Tomu Manu. Išoriniu akstinu buvo Berlyno dienraščio „Taegliche Rundschau"' pasiūlymas. Vos keturiom dienom praėjus nuo su­ sitikimo, straipsnis buvo paskelbtas šiame laikraštyje tokiu pavadinimu: „Begegnung mit Thomas Mann" („Susitikimas su Tomu M anu“). Čia paryškinta, kad „nuo seno Tomas Manas mums, tarybiniams žmonėms, ne vien įžymus humanistinės vokie­ čių kultūros atstovas, bet ir drąsus kovotojas už taiką, už geresnę žmo­ nijos ateitį" (žr. Taegliche Rundschau, 1955, gegužės 18). Tarybiniams skai­ tytojams aiškiau nusakyta žymaus vokiečių rašytojo vieta pasaulinės li­ teratūros kontekste: „Mūsų šalies tautos seniai pažįsta ir myli puikias Tomo Mano knygas, kurios yra ne tik aukščiausias mūsų laikų vokiečių tautos kultūros pasiekimas, bet ir la­ bai žymus indėlis į visos žmonijos kultūrą" (Venclova A., Laikas ir ra­ šytojai,— V., 1958, p. 735). Šiame „pirmajame" variante plačiai aprašy­ tas susitikimas Veimare. Prisimintos vokiečių rašytojo vasaros Nidoje. Taip pat papasakota apie A. Venclo­ vos susitikimą pirmom pokario die­ nom su Kuršių nerijos žvejais, kurie su meile minėjo Tomą Maną. Vėliau į „storėjantį" straipsnį įtrauktas dar ir pirmasis „neakivaizdinis" susitiki­ mas, kai kažkur „Jelce ar Livnuose", 342

Oriolo fronte, karo korespondentas Antanas Venclova pamatė vienoje žeminėje Tomo Mano „Budenbrokus" kario rankose... Rašytojas vaizdingai kalbėjo, kad parašyti darbai, netgi mažesnės apim­ ties,— jo vaikai, kuriems norisi padėti „augti ir subręsti". Ryžtuosi ant popieriaus šiandien iškloti jau ir tatai, kas ilgesnį laiką nebuvo malonu prisiminti... Į tą atsi­ tikimą žiūriu kaip į skaudžią, bet nau­ dingą pamoką. Tai siejosi su laimi­ kiais, parsivežtais 1962 metų rudenį. Pirmiausia su Alfredo Kurelos man dovanota knygele „Die Depesche".. Aišku, surasta nauja medžiaga labai nudžiugino A. Venclovą. Nematyda­ mas mano pastangų kuo greičiau visa tai publikuoti (o man tiesiog nepa­ vyko vieną iš redakcijų sudominti šiuo dalyku), Antanas Venclova pa­ prašė tą medžiagą paskolinti. 1963 metų pavasarį rašytojas ją man grą­ žino su trumpa pastaba: „Parašiau apie tai „Komunistui". Reikia, kad skaitytojas žinotų". Šitaip 1963 metų balandžio mėnesio „Komunisto" nu­ meryje pasirodė straipsnis „Su laiš­ kais Leninui per Lietuvą". Daug ci­ tatų iš knygelės; tikrai įdomi publi­ kacija. Po straipsniu nėra parašo. Taigi jokių ambicijų dėl „priorite­ to"... Nereikia nė sakyti, kad mano savimeilė— tegul bus leista prisipa­ žinti! — buvo smarkiai užgauta. Už­ tat pamoka, kaip žurnalistui, litera­ tui,— nepamirštama. Nė kiek mūsų santykiai dėl to ne­ nukentėjo... Vis labiau stebėjausi ra­ šytojo mokytojo žiniomis, erudicija. Juo toliau, juo labiau jutau, kokią

didelę dvasinę vertę turi man ši pa­ žintis. Dabar su šypsena prisimenu daug dalykų, kurie Antano Venclovos as­ menį mūsų, jaunesniųjų, akyse tarsi temdė... Ir ko jam nebuvo prikišama redakcijose rūkymo valandėlėm, o dar daugiau prie bokalo alaus... Gir­ di, galvą per aukštai kelia, šykštus nematytai... Aišku, tokie dalykai bu­ vo klojami už akių... Prisimenu tai su kartėliu, nes laikas įrodė, kad Anta­ nas Venclova turėjo ne tik talentą, bet ir tvirtą valią, kurios ne vienam amžininkų stigo. Į rašytojo darbą žiū­ rėjo kaip į kietą pareigą. Atsisakė daugelio malonių dalykų, kad gamtos duotus sugebėjimus padarytų naudin­ gus žmonėms. Vartau bloknotus, dienoraštį,— pavyzdys seka pavyzdį, nors mano žurnalistinis stebėjimo laukas (ypač pačioje pradžioje)— ne per didžiau­ sias... Štai 1952 m. kovo 26, vadinasi, de­ šimt metų ankstėliau, negu buvo lemta pradėti artimiau bendrauti, pa­ tsai pirmas ,,tarnybinis" apsilanky­ mas rašytojo bute, tame pačiame na­ me, kur šiandien Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus. Laiptai kyla į kalnelį, ir mintyse vadinu A. Venc­ lovos pastogę „pilaite". Mano dieno­ raštyje užrašyta: „Nunešiau... nauja­ jam laureatui pluoštą mokinių eilė­ raščių. Parašys radijo literatūriniam žurnalui straipsnį..." Nemikliai įė­ jau... Pasirodė pažįstamas rašytojo siluetas... Be švarko, su pilku megz­ tiniu. Pakvietė atsisėsti, tačiau vei­ de — raginimas greičiau iškloti rei­ kalą. Į kitą kambarį plačiai atlapos

durys. Ten rašomasis stalas, saulės šviesa, ant sienos rėmuose — jis ir Cvirka... Viskas šiame bute pasiruo­ šę patarnauti, padėti šeimininkui. Tvirtai, atrodo, čia įaugusi jo figū­ ra... „Pirmiausia duosiu namiškiams paskaityti. Turiu talkininkų, kurie poezijoje nusimano. Paskui pasižiū­ rėsiu..."— sausai sako. Atsistoja... Ly­ di iki durų, paduoda ranką. Viskas. Iš tikrųjų tiktai tiek... Literatūrinis žurnalas mokslei­ viams — anuomet populiari radijo laida, kurioje būdavo skaitoma moki­ nių kūryba. Rašytojai čia „susitikda­ vo" su jaunaisiais. Redagavau ją su dideliu noru... Po tiek metų įdomu pabrėžti, kad jauniesiems, netgi pa­ tiems jauniausiems laiko rasdavo An­ tanas Vienuolis, Vincas MykolaitisPutinas, Ieva Simonaitytė, Jonas Šim­ kus, Juozas Baltušis, Vladas Mozūriū­ nas, Janina Degutytė, Kazys Saja... Įsibėgėjusi ranka dar norėtų pridurti: Violeta Palčinskaitė, Vytautė Žilins­ kaitė, Jonas Mačiukevičius, Romas Sadauskas, Aldonas Pupkis, Mindau­ gas Barysas... Ne, pastarieji ir dauge­ lis kitų dar sėdėjo prie radijo imtu­ vų kaip „jaunieji", kaip mūsų radijo literatūros būrelio nariai... Tai jų kū­ rybą ėmė į rankas A. Venclova bei kiti reiklūs vertintojai. Tą kovo 26 reikalas nebuvo visai toks paprastas: ką tiktai man antausį (žodžiais) kirto Rašytojų sąjungos konsultantas: „Grąžinu. Galit burtus mesti ir taip premijuoti. Visi nurašinėja. Tik laiko neturiu ieškoti, kas ir iš kur..." (die­ noraščio paliudijimas tą pat dieną). Laiko šiam reikalui rasdavo Antanas Venclova, akademikas, TSRS Aukš­ 343

čiausiosios Tarybos deputatas, TSRS rašytojų sąjungos valdybos narys, Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pir­ mininkas... Ir ne vieną kartą. Būda­ mas iš tiesų labai užimtas (savo paties kūryba niekada nesiteisino), A. Ven­ clova gana sumaniai pasiūlydavo ra­ dijo laidoms šį tą „sudurstyti"... Taip vadino, pavyzdžiui, savo pasakojimą jauniesiems apie tai, kaip dirbo Pet­ ras C virka—„Iš jau gatavų pasta­ bų..." Ir tai buvo įdomi, vertinga me­ džiaga, visais atžvilgiais pritaikyta radijo klausytojui... Iš A. Venclovos ir aš išmokau „gudrauti". Siūlydamas žymiausiems mūsų rašytojams ateiti į radijo susitikimą, sakydavau, kad gal jie galėtų surasti ką nors gatavo... Kai kuriems toksai pasiūlymas tiko... Štai Ieva Simonaitytė tuojau pat pri­ siminė, kad ką tiktai rašė išsamiausią laišką „vienai jaunai literatei". Ko­ dėl gi nepaskaityti?! Taip ir pateikė­ me... Ir nauda dar didesnė buvo. Už­ kibau aš ant savo paties kabliuko pas Antaną Vienuolį. Mūsų klasikas pa­ rinko šūsnį raštų, netgi rankraščių, kur vienaip ar kitaip nagrinėjamas rašytojo darbas. „Va,— pasakė jis,— suradau, Jūs, būkit geras, sudėstykit... sulydykite..." Tai buvo sunkiau­ sios valandos man, kaip radijo žurna­ listui... Įklimpau pačioj pradžioj. A t­ rodė, rašyti nemoku... Kojas pakirto mintis,— jau štai šį kreipinį skaitys (savo vardu!) Vienuolis... Šiaip taip „sulydžiau". Antanas Vienuolis ma­ nęs nekritikavo. Mandagiai dėkojo, lyg paslaugą būčiau padaręs. Ir čia pat... pieštuku taisė, „krumpliavo" (jo žodžiais) mano „tiltus" tarp atskirų gabaliukų. 344

Panašus „pasiūlymas" mūsų Puti­ ną vertė su nuostaba pakelti antakius. Beje, Juozą Baltušį — taip pat... Kaip­ gi čia taip,— jei kalbėti, tai kalbėti „šviežiais" žodžiais... Ir abu keliai vienodai vedė į gerą tikslą. Tiktai mano „paletė",— A. Venclovos pa­ mokų dėka,— tapo įvairesnė, spal­ vingesnė... „1956 m. rugsėjo 29. Šeštadienis. Organizavau Venclovą. Kalbėjo lite­ ratūros žurnale..." (Gal čia aprašytas įvykis iš vakarykščios ar užvakarykščios dienos.) „Kai atėjo savo kalbą įrašyti į magnetofono juostelę, pasa­ kiau į ausį Stefai (aktorei Nosevičiūtei; tuomet ji irgi dirbo radijo komi­ tete.— L. S.): „Būk gera... Neva mag­ netofoną tvarkyk... Uždelsk. Pasinau­ dosiu proga, paskaitysiu Venclovai mokinių laureatų eilėraščius..." Gud­ rybė pasisekė. Tegul bus dovanota mums už ją... Antanas Venclova, kaip liudija dienoraštis, neparodė nė mažiausio nekantrumo ženklo... „Na, skaitykit!"— tarė patogiai atsisėdęs į fotelį. Toliau: „Neblogai. Tikrai ge­ rai... Kurios klasės mokinys?.. Devin­ tos?! Gerai... patarkite išbraukti tuš­ čius žodžius... Kai kurie vaizdai per­ krauti..." Toliau iš mano dienoraščio: „V. netikėtai sako: „Štai Cvirka... Jaunas buvo. Vienas redaktorius nu­ rodo; „Nerašykit, jokių gabumų... Raskit kitą užsiėmimą". Šiandien apie tą redaktorių nieko nežinom, o Cvirka prasimušė. Savo padarė... Būkit atsargūs!.." Ir štai tą pat dieną, šalia šių eilu­ čių, rodančių, kaip jautriai Antanas Venclova elgėsi su darbininkų, kol­ ūkiečių, inteligentų vaikų kūryba,

prisidėjo prie jaunųjų ugdymo, auk­ lėjimo, tokios anų dienų ,,paslaptys": X-as (atsakingas radijo komiteto dar­ buotojas, garsėjęs meile stikleliui) pasišaipė išgirdęs, kad pakviečiau Venclovą... atėjusį, nors tuoj pat iš­ vyksta į Indiją... „Tu jam pasakyk, kad į kolūkį važiuotų..." Patsai jis A. Venclovai ant laiptų sakė: „Mums taip brangus gyvas Jūsų žodis..." Ar panašūs dalykai pasiekdavo žy­ mųjį rašytoją? Kaip nuteikdavo jį pa­ vyduoliai, girtuokliai, liaudies pseudo tarnai?! Užrašų sąsiuvinyje suradau vieną pavyzdį. Tasai pats X-as siaurame re­ daktorių rate išgirdo, kad kažkokia proga A. Venclova ne-su-tin-ka „pa­ sisakyti". X-as užsidegė... „Aš, aš jam pasakysiu..." Kai jis skambino rašy­ tojui, mes buvome šalia. Pasigirdo balsas kitame laido gale. X-as ir šį sy­ kį buvo spėjęs išgerti, na, sakykime, alaus... Ilgai dėstė, kodėl šią dieną taip reikalingi „liaudžiai" gyvi bran­ gūs Antano Venclovos žodžiai. Tylo­ je gerai girdėjosi atsakymai. Gal ir ragelis buvo taip pakreiptas, kad mes „pasimokytume"... Iš pradžių sekė ra­ mus rašytojo paaiškinimas, kad šį kartą — tikrai pristigo laiko... X-as metė atominę bombą. „Gerbiamas draugas Venclova! Liaudžiai reikia atsiskaityti..." Sekundę kitą tyla. To­ liau vienodai monotoniškas, bet kie­ tas atsakymas: „Venclova liaudžiai atsiskaitys... X-ui (čia, aišku, tiksliai ištarė pavardę) — ne...“ Ir padėjo ra­ gelį. Beje, šį sykį kaip niekada išli­ ko ausyse rašytojo suvalkietiška tar­ sena....

Ypač gyvas rašytojas mano atmin­ tyje iš 1965 metų sausio 5-tos dienos pavakarės... Šitą datą patvirtina net keletas laiko dokumentų. Pirmiausia mano „borto knyga", tai tokia užrašų knygelė, panaši į moksleivišką poezi­ jos albumą, kurioje gabaliuką „sa­ vęs" palieka svečiai, artimi draugai, kuri kartais lydi į kelionę. Čia ir įdo­ mių muziejų antspaudai įspausti, o kartais netgi tolimų vietų viešbučių pažymos... Atmenu, Antanas Venclo­ va šitą užrašų knygelę apžiūrėjo la­ bai susidomėjęs. Akys sustojo ties dviem vienas šalia kito esančiais ant­ spaudais bei mokslinių darbuotojų parašais: J. V. Gėtės muziejus Frank­ furte prie Maino (vokiečių poeto gimtinė) ir to paties vardo muziejus Veimare (pagrindinė vokiečių tautos genijaus gyvenimo vieta; jo kelio pa­ baiga). Rašytojas susimąstęs kalbėjo, kad šie antspaudai lengvai sutelpa vienas šalia kito... O kaip toli viena nuo kitos šitos vietos... Tarp jų — iš­ tisas „Fausto" kūrėjo gyvenimas. Paskui patsai įrašė keletą žodžių. Pa­ siūlė ir žmonai pasirašyti šalia. Tą pavakarę pas jį viešėjo dar vienas svečias, kuriam, anot A. Venclovos, įdomu išgirsti, kas naujo bei kokie pasikeitimai jaunystėje lankytose vietose, atseit Berlyne, Vokietijoje. Tai buvo Kazys Boruta, kurio,— taip jau gyvenime susiklostė,— ne tik ne­ pažinojau, bet net iš arti nebuvau matęs. Iš laiko nuotolio šios susitiki­ mo valandos atrodo dar svarbesnės todėl, kad nuo to vakaro A. Venclo­ vos bičiuliui — puikiam žodžio meist­ rui — buvo telikę gyventi trys mėne­ siai ir keturios dienos... Kazys Boruta 345

taip pat pasirašė į „borto knygą". Tiktai jo ranka šiek tiek virpėjo, net­ gi datą rašydamas suklydo, paskui pasitaisė... Per drąsu būtų mėginti atkurti ma­ no akyse vykusį dviejų literatūros korifėjų pašnekesį apie gyvenimą, li­ teratūrą, gyvenamojo meto įvykius. Savaime suprantama, nemaža buvo kalbama apie keliones... Kaip žinoma, A. Venclova daug keliavo ryšium su TSRS tautų bei užsienio rašytojų ju ­ biliejais, įvairiais suvažiavimais tai­ kai ginti, dar anksčiau — ieškodamas karo audrų išblaškytų žmonių, kultū­ ros vertybių. Iš pradžių rašytojas iš­ samiausiai pasakojo įspūdžius, kurie jam kaip kokia atversta knyga prieš akis stovi — Veimaras, 150-tosios F. Šilerio mirties metinės... Nuo šios te­ mos grįžo į labai tolimus metus — į keliones su Petru Cvirka po Lietuvą. Mačiau tylų ir... liūdną K. Borutos veidą. Krinta jo pastaba: „Iš tikrųjų... gaila, mano kitokia gyvenimo va­ ga..." Antanas Venclova primena, kad Ka2ys ilgiau gyvenęs Vienoje, Berlyne... K. Boruta šypsosi ir numo­ ja ranka. Girdi, „vargo dienos"... Čia pat pasisuka į mane, į mano žmoną ir susirūpinęs kalba: „per durnumą" esą savo buto šeimininkui Celendorfe (Berlyno vakarinis priemiestis) pa­ likęs rankraščius. „Rūsyje padėjau..." Paima lapelį popieriaus, tiksliai rašo adresą: „Zehlendorf. Villa Steinback". Kasžin... Gal „kokiais dyvais“ išliko... Nors jau trisdešimt metų nutekėję. Sako, ten liko su „Trečiu frontu" susietų „popierių". Ten, „Šteinbeko vilaitėje"... 346

Iš Antano Venclovos lūpų pilte pi­ lasi himnas kelionėm... Reikia pažinti savo žemę, savo gyvenamąjį metą,— šiuos įvairius, „iki galo nesupranta­ mus fenomenus". Įdomi ta aplinkybė, kad vakaro pa­ šnekesiams įkaitinti, įpūsti iki kait­ riausios liepsnos derėjo lyg ir nebū­ dingos Antanui Venclovai priemo­ nės... Šeimininkas ragino pakelti kon­ jako stiklelį, išgerti „iki dugno", už­ kąsti... Kultūringiausia laikysena sve­ čio atžvilgiu, kai tasai padėkoja. Štai rašytojas pripildė taureles ir pasiūlė pakelti. „Jei į vieną ranką duodat stiklelį, tai į kitą prašau grabny­ čią..."— karčiai šypsodamasis, kartu apgailestaudamas, taria K. Boruta... Su kokiu rūpesčiu, dėmesiu, visai su­ mišęs A. Venclova žvelgia į draugo veidą. Padrąsinama pastaba, kad, gir­ di, „dar kiek stiklelių pakelsime!", bet ne raginimu pasibaigia ši tragiš­ ka scena... Vėl šakotas pasinėrimas į dvasios gyvenimą, knygų pasaulį. Beje, tą vakarą mes išsamiau kal­ bėjome apie galimybes Tomo Mano vasarnamyje Nidoje įrengti nedidelį literatūros muziejų. Ryšium su tuo daug sykių buvo tariamas rašytojo humanisto, vokiečių literatūros mil­ žino vardas. Man rodos, tą sykį pavyko geriau negu šiaip kada įsiklausyti, kas An­ taną Venclovą taip žavėjo šio žo­ džio meistro gyvenime ir kūryboje... Galėjai matyti, kad pirmiausia To­ mas Manas mūsų rašytoją patraukė kaip savo sąžinei ir principams išti­ kimas žmogus. Didelį įspūdį darė sun­ ki rašytojo vidinė biografija... Nuo konservatyvių biurgeriškų pozicijų,

Labai kukliai užsimindamas apie nugalėdamas aplinkos bei tradicijų sąlygojamas kliūtis, Tomas Manas Tomo Mano poveikį savai kūrybai atėjo iki darbininkų klasės vaidmens (turiu omenyje jau ne vien tą žie­ istorijoje pripažinimo. Ryžtinga lai­ mos vakaro pašnekesį, o ir daug kitų kysena galvą keliančio fašizmo aki­ susitikimų, kai norom nenorom grįžvaizdoje, aktyvus įsijungimas į kovą davom prie šios temos), A. Venclo­ prieš jį — štai momentai, kurie žavė­ va sakėsi jautęs jam dvasinę gimi­ jo Antaną Venclovą. Apie tai rašy­ nystę. Sakysim, romaną „Draugystė" tojas kalbėjo karštai, neįprastai aist­ kūrė sąmoningai krypdamas „į inte­ ringai; netgi pakeitus temą, jo įkarš­ lektualinės literatūros pusę". Pavyz­ tis nebuvo atvėsęs... Taip galiu pa­ džiu jam buvo Tomo Mano knyga — aiškinti to vakaro įrašą į mano „bor­ „Užburtas kalnas"... Rūpėjo „pana­ to knygą", kurį, atsietą nuo pašne­ šiai" įjudinti skaitytojo protą, o ne kesio, galima būtų laikyti lozunginiu: vien jausmus. „Moralinių siekių... „Aš seniai myliu Gėtės, Šilerio ir socialinio teisingumo linkme..." A. T. Mano kultūrą. Aš nebekenčiu fa­ Venclova savęs išimtimi nelaikė. Šia šizmo — ir vokiško, ir lietuviško. kryptimi ėjo ne vien pavieniai mūsų Tegyvuoja vokiečių ir lietuvių tau­ rašytojai, bet ir visa lietuvių literatū­ tų nesugriaunama draugystė. — A. ra (jo manymu, ypač po V. Mykolai­ Venclova. Vilnius, 1965.1.5.“ Šalia čio-Putino romano „Altorių šešėly"). parašas žmonos ranka: „Eliza Venc­ Ypač A. Venclovą domino T. Ma­ lovienė". no kūrybinė laboratorija. Jis vis la­ Prisiminimų sraute A. Venclova biau žavėjosi didžiojo rašytojo darbš­ papasakojo, kad su Tomu Manu jį tumu, stropumu, gilia meile literatū­ suvedė 1929 ar 1930 metai, tai yra rai, literato profesijai... Vieną sykį patsai pirmasis „susitikimas" įvyko, A. Venclova paklausė, kaip išverskai Tomas Manas buvo pasaulinės čiau vokiečių kalbos žodį „Bewun­ šlovės zenite — tapo pagerbtas No­ derung". Iš tikrųjų tai kietas riešu­ belio premija. „Baigiau „Budenbro- tas... Pasakyčiau: „gėrėjimasis, žavė­ jimasis". Betgi Tomo Mano lūpose kus". Maniau, kad žmogus rašo nuo­ šitas dažnai vartojamas žodis įgijo bodžiai, kaip paprastai vokiečiai, bet šimtą sykių gilesnę prasmę. Vokie­ buvau nustebintas puikia romano čių klasikas jį pasitelkdavo ten, kur kompozicija, tipų išrutuliojimu ir sti­ norėjo pabrėžti ne vien „žavėjimąsi lium" (iš A. Venclovos 1930 m. laiš­ ir gėrėjimąsi" geriausiomis knygo­ ko vienam literatui.— Žr. „Jaunystės mis, literatūra, bet ir apskritai savo atradimas",— V., 1970, p. 205). Šią meilę literatūrai, žmonių dvasinei mintį rašytojas pagilino pastaba, kūrybai. O svarbiausia: tatai Tomo kad Tomą Maną skaitė labai blogai Mano „raktinis", esminis žodis... išverstą. Tai A. Venclovą paskatino Kartą A. Venclova pasakė, kad, gir­ susirasti originalą ir kibti į jį „nagais di, reikėtų patyrinėti, kaip dirbo To­ ir ragais". mas Manas. „Tai retas pavyzdys..." 347

Nors ir yra keletas straipsnių, jo ma­ nymu, šia prasme Tomas Manas vis dar „neišsemtas"... (Ką ir kalbėti da­ bar, kai skelbiami vokiečių rašytojo dienoraščiai, naujai randami laiškai bei kitas palikimas!) Pastebėjęs rašy­ tojo mokytojo susidomėjimą, pridurdavau ką radęs... Palangoje A. Venc­ lovos kukliame, bet dailiai įrengtame vasarnamyje,— pagal įrašą dienoraš­ tyje tatai turėjo būti maždaug 1967 metų rugpjūčio 8,— daug kalbėjome apie tai, kaip T. Manas suprato rašy­ tojo darbo discipliną. A r galima pa­ tikėti, kad kasdien rašė tik po vieną puslapį?.. A r tikrai rašė netgi tuo­ met, kai jautėsi pavargęs, nenusitei­ kęs?— tai jau buvo A. Venclovos klausimai. Atmenu, pacitavau jam eilutes iš Tomo Mano laiško vienam draugui... Vokiečių rašytojas taip perfrazavo maldos „Tėve mūsų" žo­ džius: „Kasdieninį puslapį duok mums..." Kodėl gi taip žavėjo A. Venclovą tokia literatūros giganto pažiūra į „kasdieninį puslapį“?.. Vie­ toj atsakymo — eilutės iš mano die­ noraščio (ta pati rugpjūčio 8-ta) — „Ypač patinka man, kad A. V. taip reguliariai dirba... Ėjom rytą pro pa­ sakų namelį. Verandoj jo žilos gal­ vos siluetas. Dirba..." Dvasios gimi­ nystė — stiprus magnetas... Beje, 1967 metų vasarą „kova" dėl Tomo Mano muziejėlio įrengimo bu­ vo laimėta... Sena Antano Venclovos svajonė — įgyvendinta. Nuo 1962 metų vasaros nuolatos sekiau šią ko­ vą, tam tikra prasme buvau į ją įtrauktas. Aišku, iš rašytojo lūpų bu­ vau girdėjęs ir priešistorę. Kadangi literatūros mylėtojams tatai žinoma 348

iš kitų publikacijų, pasitenkinsiu tik kai ką primindamas. Charakteringas įrašas iš paties A. Venclovos dieno­ raščio 1956 m. liepos 21 (vadinasi, metams praėjus nuo susitikimo su Tomu Manu Veimare): „Užvakar bu­ vau Nidoje... Buvo smagu matyti, kad pernai mano pakeltas triukšmas dėl Tomo Mano namelio nebuvo ne­ reikalingas: namelio griovimas ne tik sustabdytas — namelis smarkiu tem­ pu restauruojamas". (Kultūros babai, 1976, Nr. 1). Apie tai kalbama ir A. Venclovos man rašytuose laiškuose. „Neseniai man „Literatūros ir me­ no" redakcija perdavė Jūsų straipsnį Tomo Mano namelio Nidoje sutvar­ kymo reikalu",— rašė A. Venclova dar 1965 m. birželio 8.—„Savo metu, kai dirbau Rašytojų sąjungoje, bu­ vau kalbėjęs su drg. V. Niunka, ku­ ris tada dirbo CK (tuo metu buvo LKP CK sekretoriumi.— L. S.), ir bu­ vome susitarę, kad tame namelyje reikia įruošti nedidelį rašytojo mu­ ziejų (bent 1—2 kambariuose), suren­ kant jo knygas, fotonuotraukas ir kt. Deja, tada šis sumanymas nebuvo realizuotas. Dabar aš Jūsų straipsnį su savo nuomone (pabraukta A. Venclovos ranka.— L. S.) perdaviau Rašytojų sąjungos vadovybei. Ma­ nau, kad ji Jūsų siūlymui įrengti šia­ me namelyje biblioteką ir rašytojo muziejų pritars ir iškels šį klausimą atitinkamose įstaigose. Šiandien vakare per Vilniaus tele­ viziją aš turiu pusvalandį T. Mano 90 m. jubiliejui paminėti. Papasako­

siu apie jo ryšius su Nida, apie susi­ tikimą su juo Veimare 1955 metų pa­ vasarį, apie jo kūrybą ir antifašistinę veiklą..." Minėtame laiške „Literatūrai ir menui" aš išdėsčiau mintis dėl gali­ mos T. Mano muziejaus Nidoje eks­ pozicijos. Beje, siūliau „namelyje" įkurdinti ir Kuršių nerijos literatūros skyrių. Šitos mintys ne sykį buvo ap­ svarstytos su A. Venclova... Su juo pasitariau ir 1966 metais, kada kaip korespondentas lydėjau TSRS dele­ gaciją į Rostoko taikos savaitę. De­ legacijos vadovu buvo LKP CK pir­ masis sekretorius A. Sniečkus. Per pertraukas atsirado proga plačiau su partijos vadovu pasikalbėti apie To­ mą Maną, jo kūrybą, muziejaus įren­ gimo galimybę bei galimus tarptau­ tinius atgarsius. 1967 metų vasarą Antanas Venclo­ va Tomo Mano namelio-muziejaus atidarymo proga tarė šilčiausius žo­ džius terasoje, dalyvaujant daugeliui svečių. Mano manymu, niekas kitas nebuvo labiau nusipelnęs įvesti lite­ ratūros mylėtojus į naują kultūros židinį... Bet rašytojui tatai nebuvo užvers­ tas lapas. Jis liko ištikimas ragini­ mui, kurį prieš keletą metų pats ir iškėlė: „Giliau patyrinėti šį įdomų gyvenimišką ir literatūrinį ryšį — mūsų jaunųjų literatūros mokslinin­ kų uždavinys. Dabar, kada po rašy­ tojo mirties vis plačiau skelbiamas jo literatūrinis palikimas... susidaro vis daugiau galimybių" (Literatūra ir menas, 1961, vasario 18). A. Venclo­ va naujai peržiūri ir perredaguoja savo straipsnį „Apie Tomą Maną"

(apie susitikimą), skaito paskaitas per televiziją ir radiją... Maždaug tuo pačiu laiku man pa­ vyko užmegzti tiesioginį ryšį su ra­ šytojo humanisto našle Katia Man, jų vaikais — buvusiais Nidos vasar­ namio gyventojais. Katia Man viską gerai atminė, galėjo patikrinti su­ rinktą medžiagą. Labai susidomėjęs A. Venclova skaitė Katios Man šių eilučių autoriui rašytus laiškus, o netrukus klausėsi ir jos atsiminimų, įrašytų į magnetofono juostelę. Šia linkme darbas vyko toliau: buvę Ni­ dos vasarotojai Tomo Mano vai­ k a i— rašytojos Elizabeta, Monika ir Erika Man, istorikas profesorius Golas Manas, germanistas profesorius Michaelis Manas (miręs 1977 metais) bei kiti amžininkai padėjo atgaivinti anas „tris vasaras". Antaną Venclo­ vą labai džiugino, kad žymaus rašy­ tojo šeima taip vertina mūsų šalies pastangas populiarinti ir tyrinėti To­ mo Mano gyvenimą, kūrybą. Matau, kaip jis laiko rankose 1967 metų va­ sarą rašytą Katios Man laišką — at­ sakymą į pranešimą apie Nidos na­ melio pavertimą muziejumi. „Tos žinios, kurias gavau iš jūsų, tikrai nepaprastai džiugios,— rašė Tomo Mano našlė.— Sveikinu Jus, o kartu ir savo pačių šeimą su tokiu pasisekimu. Gaila, kad laiku nesuži­ nojome, kada vyks atidarymas. Bū­ tume bent telegramą atsiuntę. Dabar turiu gerai apgalvoti, kaip ir mes ga­ lėtume prisidėti prie memorialinio muziejaus darbo. Gal turite kokių pa­ siūlymų?" Svarbiausias dalykas, — pabrėžė Antanas Venclova,— užrašyti kaip 349

galima daugiau gyvų atsiminimų. Be­ je, jo paties laikysenoje įvyko lūžis... Domėtis šia tema nesiliovė, tačiau vis dažniau tai vieną, tai kitą „atra­ dimą" dosniai atiduodavo į mano ran­ kas... Susidarė įspūdis, kad rašytojas jaučia laiko spaudimą, stengiasi su­ sikaupti prie savo svarbiausių dar neužbaigtų darbų. Taip paštu kelia­ vo įvairaus dydžio lapeliai — šita to­ lima artima pagalba... Štai kaip atro­ do vienas toksai lapelis: „Medžiaga apie T. Maną ir Lietu­ vą" (pabraukta A. Venclovos ran­ ka ,— L. S.). Seka punktai: „Petrikos knyga „LLD ir pažangūs Amerikos lietuviai", kurioje mini­ mas Tomo Mano dalyvavimas pro­ testo mitinge dėl Klaipėdos užgro­ bimo..." „Tomo Mano ryšių su Lietuva pa­ minėjimas „Lietuvos TSR istorijos" trečiajame tome...“ „Straipsnis žurnale „Kultūra" apie Lietuvos rašytojų protestą dėl iš bib­ liotekų išmetamų knygų Klaipėdos krašte." „Straipsnis apie Tomą Maną žur­ nale „Bangos" 1932 metais..." Bibliografiniai duomenys tikslūs. Rašyta keliais „rašalais", matyt, pa­ pildant, sugrįžtant prie to pat daly­ ko. Pavyzdžiui, pridurta, kokioj kny­ gų saugykloj vieną ar kitą leidinį ga­ lima rasti. Po to — tiksli lapelio už­ pildymo data (galutinė). Aišku, Antano Venclovos domėji­ masis lietuvių ir vokiečių literatūrų ryšiais bei sąveikomis toli gražu ne­ apsiribojo vien Tomo Mano „komp­ leksu". Štai pavyzdžiui, rašytojas su­ 350

sijaudinęs sekė poeto ir mokslininko Hermano Budenzygo „triūsą" prie Donelaičio, kitų senųjų lietuvių poe­ tų. „Draugas K. Korsakas man rodė „Mickiewicz Blatter" su Donelaičio „Pavasario linksmybių" vertimu. Faktas labai malonus. Gal pagaliau susilauksime naujo tikrai gero Done­ laičio vertimo į vokiečių kalbą..." (Iš laiško man. 1965 m. birželio 8.) Savo ruožtu stengiausi nelikti „sko­ lingas"; tam tikra prasme netgi mė­ gindavau atspėti rašytojo mokytojo norus. Pavyzdžiui, Antanas Venclo­ va buvo ypač jautrus dokumentinėm nuotraukom. Jos jam primindavo reikšmingas akimirkas... Kartą pasa­ kė, kad supranta J. Bobrovskį, kuris tarsi imdavo gyventi nuotraukos gy­ venimu. Iš pradžių Antanas Venclo­ va net nežinojo, kad tiek daug nuo­ traukų esama iš jo viešnagės Veima­ re 1955 metais, taip pat iš susitikimo su Tomu Manu. Širdingai dėkojo, kai nežinomas nuotraukas radau VDR telegramų agentūros archyve, jam įteikiau. Paskui jos pasirodė rašytojo memuarų knygose. ...Štai toji akimirka, kai 1955 metų gegužės 14 dieną F. Šilerio 150-tųjų mirties metinių iškilmingo minėjimo pabaigoje rašytojui Tomui Manui su­ teikiamas Vokietijos Demokratinės Respublikos garbės piliečio vardas... Ką tiktai įžymusis rašytojas skaitė jaudinantį pranešimą apie savo pirm­ taką. Ir štai jis, sumišęs, sujaudintas, šiek tiek pasimetęs, stovi Veimaro teatro pirmoje žiūrovų eilėje. Jau su diplomu rankose... Šviesos šaltinis nuo scenos pusės. Šalia rašytojo dar laisvos dvi kėdės. Galima įsivaizduo­

ti, kad jas tuoj užims Tomą Maną į Veimarą atlydėjusi žmona ir dukra Erika,— rašytoja, jo talkininkė... Gal jos artėja, nes žiūrovų žvilgsniai nu­ kreipti į nematomą tašką. Tik vieno iš jų akys prikaustytos prie svarbiau­ siojo veikėjo. Rankos tebepakeltos plojimui. Tai Antanas Venclova, čia jį net lengviau iš kitų išskirti, nes šviečia vasarinis kostiumas... Kita nuotrauka tarsi sekantis kino juostos kadras... Rodo vėlesnę aki­ mirką. Tomo Mano galva šiek tiek palenkta... Šalia aukštaūgė dukra Eri­ ka. Temperamentingai uždėjusi ran­ kas tėvui ant pečių, sveikinanti aukšto apdovanojimo proga. O štai Katios Man veidas: didelės didelės laimingos akys... Jie visi trys — bu­ vę mūsų Nidos gyventojai... Netoli jų Johanas R. Becheris, Arnoldas Cveigas su žmona... Ir vienas asmuo visai ta pačia poza. Nepaprastai su­ sikaupęs, žvilgsniu įsigėręs į „Budenbrokų" autorių — Antanas Venc­ lova! Vėlei dvi nuotraukos. Tą pat die­ ną pietų metu, istoriniame Veimaro viešbutyje „Elefant", kuriame, beje, prasideda Tomo Mano romano „Lota Veimare" veiksmas... Vienoje nuo­ traukoje ta stalo pusė, kur sėdi gar­ bės svečiai. Viduryje — Tomas Ma­ nas; šalia — TSRS rašytojų delegaci­ jos galva A. Venclova... Iš kitos pu­ sės —■VDR kultūros ministras rašy­ tojas J. R. Becheris... Tomas Manas su akiniais (paprastai juos užsidėda­ vo tik dirbdamas) net palinkęs prie stalo atidžiai klausosi... Kitoje nuo­ traukoje— Tomas Manas kalbasi su Antanu Venclova. Vokiečių rašyto­

jas kažką labai karštai pasakoja, gal klausia... Lietuvio veidas susikaupęs, jaučiamos didelės pastangos įsidė­ mėti kiekvieną žodį. („Perdaviau To­ mui Manui, nors ir kone dešimt metų pavėlavęs, Baltijos pajūrio žvejo prašymą. Papasakojau jam apie mū­ šius, vykusius Kuršių nerijoje karui baigiantis, apie jo namelio likimą, apie tą meilę ir pagarbą, kurią pa­ prasti Lietuvos žmonės Baltijos pajū­ ryje jaučia jam lig šiolei. Tomas Ma­ nas su malonumu atsiminė Nidą, di­ džiules gryniausių smilčių kopas, iš­ kilusias už Nidos, briedžius..."— Iš A. Venclovos str. „Apie Tomą Ma­ ną".) Čia ta valanda-—kertinis ak­ muo, kuriuo paremti mūsų rašytojo prisiminimai apie reikšmingą susiti­ kimą. Nuotraukų su A. Venclova ieško­ jau ir tuomet, kai jau negalėjau jų įteikti rašytojui mokytojui. Atmenu, kaip su Liudvigu Renu (miręs 1979 m.) kalbėjausi,— irgi nuotraukos pagrin­ du,-— apie jo pažintį su A. Venclova. Tik iš manęs L. Renas sužinojo, kad pasimatyti su A. Venclova daugiau neteks... (plg. Draugystės tiltai.— Li­ teratūra ir menas, 1974, birželio 15). Kaip ne sykį vėl mačiau pėdsaką, ku­ ris bylojo apie mūsų literatūros ir kultūros reprezentantą —- šiai misijai rimtai pasiruošusį, su plačiom žiniom apie kitas kultūras, jautrų ir labai taktišką... Galima būtų padėti tašką, jei... ra­ šant šiuos atsiminimus, po ranka ne­ būtų brangaus „suvenyro" iš bendra­ darbiavimo su rašytoju dienų, kuris leistų jį išgirsti, vėl jausti šalia. Tai įrašas magnetofono juostelėje, kur 351

A. Venclova pasakoja apie savo jau­ nystės draugą Petrą Cvirką. Girdžiu balsą, kuris daugiau negu savas. Kaip buvo galima jį laikyti „šaltu", be aistrų, nuobodžiu?.. Pra­ ėjo tie laikai, kai argumentai buvo siūlomi pakeltu balsu, kartais net su isterišku „aistringumu"! Tai balsas intelektualo, kuris ne vien emocine

įtaiga, bet — pirmiausia — logika, protu nori įtikinti savo pašnekovus... Palyginu jį su geriausiųjų, protingiausiųjų mūsų amžiaus vidurio bei antrosios pusės dvasinės kūrybos (įvairių tautų) atstovų kalbėjimo ma­ niera ir turiu konstatuoti, kad Anta­ nas Venclova tikrai buvo vienas iš jų -

Albertas Laurinčiukas TILTAI PER ATLANTĄ Su rašytoju Antanu Venclova su­ sandras Gudaitis-Guzevičius, Jonas sipažinau Šiauliuose literatūros va­ Dovydaitis, Mykolas Sluckis, Vacys kare Mokytojų instituto salėje. Tuo Reimeris, buvau nuvykęs į Indiją. metu aš buvau studentas. Vakare da­ Rašytojai po kelionės ketino išleisti lyvavo rašytojai iš Vilniaus, taip pat apybraižų knygą. Pavadinimą jai pa­ Šiauliuose gyvenęs poetas Jovaras. siūlė Antanas V enclova—„Mes ma­ Jis, amžiaus naštos slegiamas, ne­ tėme Indiją!" daug beturėjo jėgų, todėl paprašė — Prisidėk ir pats,— kreipėsi jis į manęs perskaityti jo kelis naujus mane,— knyga bus įvairesnė! eilėraščius. Poeto prašymą išpildžiau — Aš ne rašytojas... virpančia širdimi. Po literatūros va­ — Ne šventieji puodus lipdo! Ra­ karo prie manęs priėjo Antanas šyk! Venclova. Taip mano kelionių įspūdžiai pate­ — Kuo ruošiesi būti: poetu ar ar­ ko į apybraižų rinkinį „Mes matėme tistu? — paklausė jis. Indiją". — Fizikos mokytoju,— atsakiau. Antanas Venclova visada skatin­ — Visos profesijos geros, o rašyti davo jaunus žmones kūrybiniam galima ir dirbant mokykloje,— pa­ darbui. drąsinamai patapšnojo man per petį Paskutinį kartą su rašytoju kalbė­ rašytojas, ir aš po kojomis tvirčiau jausi ligoninėje keletą dienų prieš jo pajutau žemę. mirtį. Antaną Venclovą aplankiau Po keleto metų su turistine grupe, kartu su savo žmona Izolda. Jis gu­ į kurią įėjo Antanas Venclova, Alek­ lėjo lovoje ir buvo gerai nusiteikęs. 352

Rankose rašytojas turėjo naują savo knygą, kurią jam atnešė prieš kokią valandą. — Kaip matote, nepasiduodu! — pasakė jis. — Kada dar kartą važiuosime į In­ diją? — paklausiau. — Ta nuostabi šalis man jau per toli... Užteks Palangos. Mūsų pajūry­ je činaros neauga, bet užtai koks smėlis! Antanas Venclova papasakojo vie­ ną linksmą atsitikimą iš žurnalistų gyvenimo. Mes visi pratrukome juo­ kais. Nesijuokė tik rašytojo žmona. Ji rūpestingai stebėjo savo vyrą. Užėjo kalba apie amerikiečių rašy­ toją Eptoną Sinklerį. Antaną Venc­ lovą ir Eptoną Sinklerį, nors jie vie­ nas kito niekada nebuvo matę, siejo įdomūs ryšiai. Amerikiečių rašytojas visą savo asmeninį archyvą, kuris svėrė 8 to­ nas, dar 1958 metais perdavė India­ nos universiteto bibliotekai. — Vertėtų į tą archyvą pažvelgti lietuvių literatūros istorikui,— pasa­ kė Antanas Venclova. Man teko susitikti su Eptonu Sinkleriu, ir tai padaryti paskatino Anta­ nas Venclova. 1967 metais į Lietuvą buvo atva­ žiavusi žinoma JAV pažangi veikėja Margreta Kaul-Kavaliauskaitė. An­ tanas Venclova pakvietė mus į savo namus. Kalba daugiausia sukosi apie pasaulio kultūros ir civilizacijos ke­ lius ir literatūros vaidmenį žmonijos istorijoje. Antanas Venclova dalyva­ vo daugelyje kultūros veikėjų ir ra­ šytojų tarptautinių forumų ir todėl asmeniškai pažinojo nemaža žymiau­

sių mūsų planetos pažangios minties atstovų. Jis sukluso, kai Margreta Kaul-Kavaliauskaitė pradėjo pasako­ ti apie knygos ,,Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį" autorių Džoną Ridą, su kuriuo jaunystėje jai teko dirbti pažangiose amerikiečių organizacijo­ se, o paskui apie Eptoną Sinklerį, ku­ ris romane „Džiunglės" parodė Čika­ gos lietuvių emigrantų gyvenimą. — Ar nežinote, kokiomis aplinky­ bėmis Eptonas Sinkleris susipažino su Čikagoje gyvenančiais lietuviais emigrantais? — paklausė jos Antanas Venclova. Margreta Kaul-Kavaliauskaitė pa­ tarė jam parašyti laišką rūpimu klausimu „Džiunglių" autoriui ir pa­ žadėjo sugrįžusi jį įteikti Eptonui Sinkleriui. Antanas Venclova taip ir padarė. Gyvendamas JA V aš gaudavau iš Antano Venclovos laiškų. 1969 me­ tais gegužės mėnesį jis rašė: „Dėkui už iškarpą iš „Laisvės" apie J. Baltu­ šį. Tikriausiai ji nudžiugins ir tą, kam ji skirta. Jo jubiliejus praėjo links­ mai, su šypsena, kurią jis pats taip mėgsta. Deja, greitai po to atsisveiki­ nome su A. Guzevičium, nepaprastai pergyvendami dėl gero draugo ir ra­ šytojo mirties. „Pergalės" numerį, kur buvo mano straipsnis apie E. Sin­ klerį, man žadėjo surasti, ir aš Jums jį, kai tik gausiu, išsiųsiu. Būtų įdo­ mu, jei parašytumėte apie savo pasi­ matymą su rašytoju". ...Pas Eptoną Sinklerį nuvykau, prabėgus kelioms dienoms po jo 90 metų jubiliejaus, kuris praėjo kuk­ liai: pas rašytoją atvyko sūnus su žmona ir keturi amerikiečių žumalis353

tai. „Džiunglių" autoriui jie atvežė tortą su 90 žvakučių. Vietos laik­ raštis šiam įvykiui paskyrė 23 ei­ lutes. Pamatyti pagarsėjusį „Džiung­ lių" autorių norėjau jau seniai, dar keliaudamas po Kaliforniją. Deja, tada ten jo neradau: rašytojas per­ sikėlė gyventi prie Atlanto vande­ nyno. Bet kur? Sužinoti, kur gyvena įžymūs žmo­ nės, JA V nelengva, ypač jeigu jie nemėgsta reklamos. Kelis mėnesius man teko gyventi netolimoje kai­ mynystėje su Džonu Steinbeku, ta­ čiau tai paaiškėjo tik jam mirus. Vengdami įkyrių reporterių, auto­ grafų rinkėjų, laiškų kolekcionierių, daugelis jų pasirenka ne visiems prieinamą ramybę. Nelengva buvo gauti ir naują Eptono Sinklerio ad­ resą. Padėjo atsitiktinumas — kartą sutikau žurnalistą ir rašytoją Džoze­ fą Nortą, kuris papasakojo apie sa­ vo viešnagę pas „Džiunglių" autorių. Pasirodė, kad Eptonas Sinkleris gy­ vena visai netoli Niujorko, už Hudzono upės, Niū Džersio valstijoje, „Samerset Veli" senelių namuose. — Kai jį aplankysite,— pasakė Džozefas Norias,— perduokite nuo­ širdžiausius linkėjimus. Aš prižadėjau tai padaryti, ir sa­ vo žodį ištesėjau. Jaukiame sodelyje, kuris supa vienaaukštį namą, lovose arba fote­ liuose gulėjo keletas gilios senatvės sulaukusių žmonių. Eptonas Sinkle­ ris sėdėjo ant ratelių stumiamoje 354

kėdėje su Džeko Londono raštų to­ meliu rankose. Šie du pasaulinės literatūros milžinai buvo geri drau­ gai. Pasisveikinome. — Gyvenu, kaip matote, tarp žmonių, kurie tragiškai ramiai pra­ leidžia savo paskutines dienas na­ muose, į kuriuos pasaulio įvykių ai­ dai ateina tik radijo bangomis arba televizijos vaizdais. Rašytojas nusišypsojo. Jo šypsena nušvietė saulėtą sodelį. — Visi žmonės jaunystėje nori pralenkti laiką, nuversti kalnus, pa­ judinti žemę...— tęsė jis. Žiūrint į geraširdišką, giliomis raukšlėmis išvagotą rašytojo veidą, į mėlynas kaip dangaus gelmė akis, į išretėjusius sidabrinius plaukus, man kilo noras pasakyti šiam galin­ gam ir kartu silpnam žmogui kažką labai gero, malonaus ir šilto. Bet tai padaryti nėra lengva, ypač jeigu žinai, kad stovi prieš milžiną, tegul ir 90 metų amžiaus senelį. Akyse sumirguliavo vienoje nuo­ traukoje matytas vaizdas, kur Epto­ nas Sinkleris nufotografuotas šalia viena ant kitos sukrautų savo kny­ gų krūvos. Ji buvo aukštesnė už pa­ tį autorių, ir Eptonas Sinkleris, net iškėlęs rankas, nepasiekė jos viršū­ nės. Per savo amžių jis parašė 90 knygų, po vieną kiekvieniems gy­ venimo metams! — Jūsų „Džiunglės" ir kiti kūri­ niai pajudino žemę, sukrėtė visą pa­ saulį,— pasakiau, nesuradęs geres­ nių žodžių.

Eptonas Sinkleris ne visuomet bu­ Eptono Sinklerio kelias buvo ku­ pinas audringų išgyvenimų, ieškoji­ vo nuoseklus. Jis nė karto nesilankė mų ir vingių. Jis turėjo rūpestingą Tarybų Sąjungoje ir todėl ne visada motiną, girtuoklį tėvą ir labai tur­ teisingai suprato pirmosios pasaulyje tingą dėdę. Namuose patirdavo al­ socialistinės valstybės žingsnius. Ta­ koholiko šeimos skurdą ir siaubą, o čiau jis buvo doras žmogus, visą sa­ patekęs pas turtingą dėdę — pertek­ vo amžių stovėjo skriaudžiamųjų liaus koktumą. Pirmame savo apsa­ darbo žmonių pusėje. Eptoną Sinkkyme, kurį parašė turėdamas 14 me­ lerį didžiai vertino V. Leninas. Ra­ tų ir už kurį gavo 25 dolerius hono­ šytojo N. Krupskajai padovanotos raro, jis gynė juodaodį berniuką, ne­ knygos yra išmargintos Lenino pa­ stabomis. teisingai apkaltintą padegimu. Bernardas Šo, paklaustas, kas Baigęs koledžą, visą savo laiką skiria literatūrai. Dirbo labai daug — svarbaus įvyko pasaulyje per jo ilseptynias dienas per savaitę, parašy­ gą gyvenimą, atsakė: damas per dieną vidutiniškai po — Skaitykite Eptono Sinklerio 8000 žodžių. raštus ir sužinosite. Apie tai man buvo pasakojęs An­ Važiuodamas iš Niujorko į ,,Satanas Venclova, kuris visada domė­ merset Veli" senelių namus, jaudi­ josi rašytojų kūrybinio darbo smul­ nausi, vis galvojau apie būsimą po­ kmenomis, nes jos padeda suprasti kalbį. Mano nerimas iš karto išsi­ didelius ir sudėtingus reiškinius. sklaidė, kai Eptonui Sinkleriui pasi­ sakiau esąs lietuvių žurnalistas ir kad Pirmosios Eptono Sinklerio knygos man labiausiai rūpi lietuviškasis pasisekimo neturėjo. Garbė ir pri­ pažinimas atėjo 1906 metais, pasiro­ „Džiunglių" aspektas. — Darbštūs, kuklūs, žiaurių gyve­ džius romanui „Džiunglės". Šis kūri­ nys buvo greitai išverstas į 40 kalbų. nimo sąlygų slegiami Amerikos lie­ Romane labai vaizdžiai ir realiai tuviai man padarė didelį įspūdį,— parodytas anuo metu Čikagoje gy­ pasakė jis.— Džiaugiuosi, kad mano venusių ir skerdyklose dirbusių žmo­ knyga buvo greitai išversta ir į lie­ nių skurdas, kasdieniniai rūpesčiai tuvių kalbą. Aš jam papasakojau, kad jo ro­ bei tragizmas. Darbininkai buvo manas lietuviškai pirmiausia buvo žiauriai ir negailestingai engiami. Jie Čikagoje ir pavadintas dirbo nepakenčiamomis sąlygomis ir išleistas patyrė visus kapitalistinio gyvenimo „Raistu". 1908 metais Vilniuje išėjo džiunglių baisumus. Šiurpi teisybė, naujas šio romano vertimas. Vertė­ perkelta iš gyvenimo į knygos pus­ jas K. Puida jį pavadino „Pelkės". lapius, tarsi sprogusi bomba sukrėtė „Džiunglių" pavadinimu knyga bu­ vo išleista Tarybų Lietuvoje 1948 visą Ameriką. 355

metais. Šio leidinio vertėjas — A. Milukas. — Trys leidiniai, trys vertėjai, trys skirtingi tos pačios knygos pa­ vadinimai, — nusišypsojo rašyto­ jas.— Bet, žinant lietuvių kalbos turtingumą, tai suprantama... — Kas paskatino jus savo roma­ no herojais pasirinkti lietuvių emi­ grantų šeimą? — paklausiau. — Panašų klausimą prieš kele­ rius metus man yra pateikęs savo laiške jūsų rašytojas A. Venclova. Jo laišką aš gavau dar gyvendamas Ka­ lifornijoje. Atsiliepdamas pasiunčiau į Lietuvą savo knygą „Autobiogra­ fija", išėjusią 1962 metais, kurioje galima rasti atsakymus į daugelį mano kūrybą liečiančių klausimų. Neiškenčiau nepasakęs, kad aš ne tik pažįstu Antaną Venclovą, bet net buvau liudininkas, kaip gimė jo laiškas „Džiunglių" autoriui. — Su lietuviais rašytojais esu tu­ rėjęs ir daugiau kontaktų,— tęsė Eptonas Sinkleris, norėdamas kažką pri­ siminti. Jam priminiau Petro Cvirkos apy­ braižą „Mano kaimas", kurioje vie­ nas berniukas ranka perrašo visą ro­ maną „Raistas", kad galėtų kitiems jį perskaityti. — O taip,— nudžiugo jis.— Dabar prisimenu. Apie tai esu rašęs ir sa­ vo straipsnyje, kurį išspausdino Maskvoje einantis žurnalas „Internacionalnaja literatūra". Buvo saulėta šilta diena. Rašyto­ jas, apsirengęs lengvais dryžuotais 356

rūbais, atrodė dar gana žvalus. Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Pagalvo­ jau, kad „lietuviškas siūlas" pasi­ baigė. — Ir vis dėlto,-— prabilo Eptonas Sinkleris,— aš suprantu, kad į pa­ grindinį jūsų klausimą dar neatsa­ kiau. — Man įdomi kiekviena smulk­ mena! — nudžiugau. — Smulkmenų, rašant šį romaną, nebuvo, — pasakė jis. — Žurnalo „Epyl tu Ryzn" redaktoriui patiko mano knyga apie atvežtus iš Afrikos juoduosius vergus, ir jis man pasiū­ lė parašyti knygą apie šių dienų baltuosius vergus. Gavęs 500 dolerių avanso, nuvykau į Čikagą. Ten ir susipažinau su lietuviais darbinin­ kais. Gyvenau tarp jų 7 savaites. Susidraugavau. Jie man papasakojo daug šiurpių įvykių, sužinojau, kad dėl blogų darbo apsaugos priemonių kartais į karštus lydomus taukus įkrisdavo darbininkai ir niekas iš ten jų neištraukdavo. Šeima netek­ davo maitintojo, o fabrikantai taukus parduodavo kaip aukščiausios rūšies produktą. Stebėdamas siaubingo iš­ naudojimo ir baisaus pralobimo ma­ šiną, kartą patekau į lietuviškas ves­ tuves. Mano sujaudintoje sieloje jos nuskambėjo kaip ryškus kontrastas. Išėjęs iš šių vestuvių, mintyse jau turėjau pirmąjį savo romano skyrių. Knygą rašiau 3 mėnesius be atvan­ gos su giliu skausmu širdyje ir aša­ romis akyse. Kai baigiau, iš pradžių net penkios knygų leidyklos atsisa-

f

kė ją išleisti. O kai ji vis dėlto pa­ sirodė— kilo audra. Mane pakvietė į Vašingtoną prezidentas Teodoras Ruzveltas. Buvo sudaryta komisija iškeltiems faktams ištirti, o vėliau priimti įstatymai, reikalaujantys, kad fabrikantai laikytųsi elementarių sa­ nitarijos taisyklių. Praėjusiais me­ tais turėjau malonumą; mane dar kartą pakvietė į Baltuosius rūmus, kad būčiau garbės liudininkas pasi­ rašant naują maisto paruošimo sani­ tarijos įstatymą. Lietuviai darbinin­ kai padėjo man sukurti romaną, ir aš jiems esu dėkingas, o Amerikai jie atidavė savo jėgas, prakaitą ir sveikatą. — A r jūs Čikagoje buvote suti­ kęs tikrus Jurgio Rutkaus ir jo žmo­ nos Onos prototipus? — Ne,— atsakė rašytojas.— Aš į savo literatūrinius personažus sudė­ jau daugelio sutiktų lietuvių darbi­ ninkų ypatybes, o Onos paveiksle daug mano žmonos bruožų. Paskui kalba pamažu pasisuko kita kryptimi — apie progresą kosmo­ se ir problemas žemėje. — Žemė žmogui visada bus svar­ besnė už visus kitus dangaus kūnus, kartu sudėtus,— pasakė jis. Eptonas Sinkleris, gavęs honorarą už „Džiungles", paskyrė jį kūrybinių žmonių komunai organizuoti. Ji bu­ vo sukurta 1907 metų rudenį Niū Džersio valstijoje. Komunos pastatą po 4 mėnesių sunaikino gaisras, o gražią idėją sužlugdė realus gyve­ nimas. Eptono Sinklerio planų sukurti komuną buvo pasigavę ir kai kurie JA V lietuviai.

Didelę įtaką Eptono Sinklerio kū­ ryba turėjo lietuvių išeiviams. Pa­ žangūs JAV lietuviai Eptoną Sinklerį laikė savo rašytoju. — Kai nuvyksite į Čikagą,— kalbėjo man Vilniuje Antanas Ven­ clova,— būtinai aplankykite vietas, po kurias vaikščiojo „Džiunglių" he­ rojai. Taip aš ir padariau. Dabar ten vis­ kas pasikeitė. Nebėra didžiųjų sker­ dyklų. Tik žemė, prisigėrusi sūraus žmonių prakaito ir kančios, pasiliko ta pati... Į Niujorką sugrįžau paveiktas vi­ dinės Eptono Sinklerio jėgos, gilių įspūdžių. Po kelių savaičių sužino­ jau apie talentingojo amerikiečių rašytojo mirtį. Baigdamas noriu pacituoti ištrau­ ką iš Antano Venclovos laiško, ra­ šyto man į Niujorką 1969 m. rugsė­ jo 27. „Prieš keletą dienų aš ir daugelis mano pažįstamų su retu malonumu „Tiesoje" perskaitėme Jūsų apybrai­ žą apie Eptoną Sinklerį. Dėkoju, kad ir mane ten taip gražiai paminėjote. Apie pažįstamus kalbu dėl to, kad jie dėl straipsnio man skambino ir gatvėje sutikę jį gyrė. Jūs prie to, ką apie šį įžymų ir mums labai įdo­ mų rašytoją žinojome, pridėjote naujų gyvų bruožų. Be abejo, mūsų literatūros tyrinėtojai prie Sinklerio dar ne kartą gįš." Antanas Venclova plačiai žiūrėjo į gyvenimą. Būdamas aktyvus visuo­ menės veikėjas jis visada pabrėžda­ vo kultūrinių ryšių su kitomis tau­ tomis reikšmę, nuosekliai tiesė pa­ sitikėjimo tarp tautų tiltus. 357

Razaras Aivazianas A. VENCLOVA IR ARMĖNŲ POETAI 1965 m. vasarą buvau pasiųstas į Vilnių dalyvauti IV Lietuvos rašyto­ jų suvažiavime. Žinodamas, kad tu­ rėsiu sakyti sveikinimo • kalbą, nu­ sprendžiau pasiimti konkrečią temą, kad būtų įdomu klausytojams, ir pla­ čiau pakalbėjau apie lietuviškus ar­ mėnų literatūros vertimus iki Spalio revoliucijos ir apie jos vertimus lie­ tuvių kritikoje. Paaiškėjo gana ilga lietuvių ir armėnų tarpusavio ryšių istorija, siekianti XIII a. pradžią,— jų bendras gyvenimas ir kova prieš vokiškuosius šunis — riterius, keiti­ masis abiejų tautų sukurtomis kultū­ rinėmis vertybėmis. Grynai literatū­ riniai ryšiai buvo pradėti Antano Kriščiukaičio kritikos esė apie kny­ gą „Armėnijos beletristai" žurnale „Varpas" 1894 m. (Nr. 3, 5, 8) ir Mar­ celino Šikšnio-Šiaulėniškio 1897 m. tame pačiame „Varpe" R. Patkaniano eilėraščio „Arakso ašaros" vertimu, vėliau juos tęsė Gabrielė Petkevi­ čaitė, Jurgis Baltrušaitis ir kiti (žr. mano straipsnį: Lietuva — Armėni­ ja. — Литературная Армения, 1966, №

6 ).

Bet tarp rašiusiųjų apie armėnų literatūrą ir ją vertusių buvo viena mįslė — laikraštyje „Viltis“ 1913 m. gruodžio 26 išspausdintas straipsnis „Armėnai ir jų literatūra" (ryšium su 1500-osiomis armėnų raštijos me­ tinėmis), pasirašytas inicialais V. Z. Atvykęs į Vilnių, pasiteiravau apie šį paslaptingą autorių: pasirodė, kad 358

šiais inicialais tais metais pasiraši­ nėjo V. Zajančkauskas — pagal spe­ cialybę istoriografas, pagal pašau­ kimą ir įsitikinimus — aktyvus pran­ ciškonas. Labai apgailestavau, visi duomenys rodė, kad straipsnis buvo rašytas kaip tik jo, ir kai kas man patarė dėl šventos ramybės jo var­ dą nutylėti, jeigu tai galima. Prieš suvažiavimo pradžią sėdė­ jau salėje kankinamas abejonių. Prie manęs priėjo kažkieno lydimas vie­ nintelis tada Lietuvoje mano pažįsta­ mas — Kostas Korsakas, su kuriuo buvau susitikęs Leningrade Puškinui skirtose konferencijose. Savo bendra­ keleiviui jis tarė: „Štai draugas iš Armėnijos",— ir pasakė mano pavar­ dę, o paskui supažindino su juo: „Antanas Venclova". Taip aš susitikau su žinomu poetu, apie kurį neakivaizdžiai žinojau: iš­ vykdamas surinkau informaciją apie lietuvių poetų vertimus į armėnų kalbą — ir pirmasis buvo A. Venclo­ vos eilėraštis „Aš nieko nenorė­ čiau", išspausdintas 1947 m. žurnalo „Sovetakan grakanutjun" („Tarybinė literatūra") gruodžio mėnesio nume­ ryje. Paskui po metų ten pat (Nr. 5) buvo išspausdintas pluoštas lietuvių poetų eilėraščių, išverstų Ašoto Gra­ ši, ir tarp jų A. Venclovos „Aš su ta­ vim buvau". 1953 m. armėnų kalba išėjo pirmoji lietuvių autoriaus kny­ ga, ir juo buvo A. Venclova, be to,

29 jo eilėraščius išvertė įžymusis ar­ mėnų poetas Paruiras Sevakas. Nevardysiu visų A. Venclovos pu­ blikacijų armėnų kalba, tik pasaky­ siu, kad jis — vienas labiausiai žino­ mų ir gerbiamų Armėnijoje tarybi­ nių poetų. Tam padėjo ir jo atvyki­ mas į Jerevaną 1955 metais, susibi­ čiuliavimas su kolegomis Armėnijo­ je, ypač su Avetiku Isahakianu, susi­ tikimai su skaitytojais ir kalbos, ap­ silankymas Martiroso Sariano dirb­ tuvėje ir vėliau dailininko nusiųs­ ta dovana — paveikslų albumas su autografu: „Brangiajam rašytojui draugui Antanui Venclovai iš visos širdies geram atsiminimui". Bet apie visa tai reikia specialaus pokalbio, o mes grįžtame prie pasirinktojo žanro— prisiminimų. Neaprašinėsiu to įspūdžio, kurį man padarė A. Venclova iš pirmo žvilgsnio. Iš karto pajutau visišką pasitikėjimą ir tuoj pat paklausiau, kaip man pasielgti — minėti ar ne nelemtąjį vienuolį? A, Venclova at­ sakė trumpai ir išraiškingai: „Iš dai­ nos žodžio neišmesi!" Mano kalba — nesigiriant — buvo išklausyta atidžiai ir kiekvieno ar­ mėnų literatūros propaguotojo Lie­ tuvoje vardas palydėtas aplodismen­ tais. Tarp sveikinusių mane buvo ir A. Venclova, kuris tačiau pridūrė ir tokią pastabą: „Kad Jūs pagerbėte ikirevoliucinius lietuvių kritikus ir armėnų literatūros vertėjus — tai ge­ rai. Bet ne mažiau svarbu ir reikalin­ ga iškelti tą iš tiesų brolišką drau­ gystę ir tvirtą armėnų ir lietuvių ra­ šytojų vienybę, kuri atsirado ir nuolat stiprėja tarybiniais metais,

tą visų socialistinių tautų, taip pat lietuvių ir armėnų, pasikeitimą me­ ninėmis vertybėmis, kuris, praeityje būdamas epizodinis, dabar virto nuo­ lat veikiančiu faktoriumi, turtinan­ čiu ir plėtojančiu mūsų literatūras". Aš pažadėjau savo armėnų ir lie­ tuvių literatūrų tyrinėjimą pratęsti liesdamas laikotarpį po 40-tų mūsų šimtmečio metų, t. y. Lietuvai įėjus į Tarybų Sąjungos sudėtį, todėl ėmiau su A. Venclova susirašinėti. Deja, savo žodžio kol kas netesėjau, tačiau puikaus lietuvių poeto laiš­ kus šia tema išsaugojau. *

*

*

Pirmajame laiške, datuotame 1965 m. gruodžio 21, A. Venclova prane­ šė, kad siunčia žadėtąjį straipsnį apie A. Isahakianą iš savo knygos „Laikas ir rašytojai" (1958). Ir nors šis straipsnis lietuvių skaitytojams žinomas, jis taip ryškiai parodo, kaip A. Venclova suvokia armėnų ir pa­ saulinės poezijos klasiką, kad ne nuodėmė jį priminti. Aprašęs namą, kuriame gyveno A. Isahakianas, jo kambarius ir sodą, A. Venclova ke­ liais potėpiais tapo jo portretą: „kiek palinkusią, bet tvirtą figūrą", „įkvė­ ptą veidą", į kurį žiūrėdamas „jaus­ te jautei, kad po ilgų kelionių įvai­ riausiuose pasaulio kraštuose šis žmogus galutinai grįžo į tą žemę, kurią jis visada mylėjo kaip tikrąją savo motiną", jo veidą, „draugišką ir malonų", jo daug mačiusias akis, žiūrėjusias „jaunai ir įžvalgiai". Pa­ teikdamas A. Bloko žodžius: „Poetas Isahakianas yra pirmarūšis poetas. 359

|

Galbūt tokio gaivaus ir betarpiško talento dabar nėra visoje Europoje", A. Venclova iš savo pusės pabrėžia, kas jam artima: „A. Isahakianas yra ne tik didis poetas, labai giliai ir jau­ triai išreiškęs savosios liaudies troš­ kimus ir svajones priespaudos lai­ kais ir jos gyvenimo džiaugsmą ta­ rybinėje epochoje. Jis drauge yra vienas stambiausių Tarybų Armėni­ jos visuomenės veikėjų, kovotojų dėl taikos". Svečiai iš Lietuvos A. Isahakianui perdavė Vilniaus albumą, „Lietuvių meną", A. Vienuolio „Kau­ kazo legendas", išleistas rusų kalba, lietuviškai išleistas „Armėnų nove­ les" ir Ch. Aboviano „Armėnijos žaizdas". „Poetui, matyti, buvo malo­ nus mūsų atsilankymas, ir jis atsimi­ nė svečius iš Lietuvos, pabuvojusius Armėnijoje 1946 metų rudenį. Tada Avetikas Isahakianas susitiko su P. Cvirka ir A. Vienuoliu, ir šį susitiki­ mą dabar jis atsiminė su malonumu. Jis gailėjosi per anksti nuo mūsų pa­ sitraukusio P. Cvirkos ir teiravosi, kaip gyvuoja mūsų A. Vienuolis. Su dideliu susidomėjimu jisai vartė jo „Kaukazo legendas", iš karto suras­ damas „Ararato mergelę"— armėnų liaudies legendą. Jis džiaugėsi, kad

mūsų kalba pasirodė keletas armėnų labai senos ir labai turtingos literatū­ ros knygų. < ...> poetas mums papa­ sakojo, kad prieš penkiasdešimt me­ tų, 1904 metais, važiuodamas į Vo­ kietiją, jis po keletą dienų yra buvo­ jęs Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.“ Straipsnio pabaigos žodyje, para­ šytame 1957 m., jau mirus A. Isahakianui, A. Venclova, reikšdamas gi­ lų sielvartą, kelia lietuvių rašyto­ jams uždavinį „gimtąja kalba išleis­ ti garsiąsias Avetiko Isahakiano poe­ mas —„Abul Ala M ari“ [„Abu Lala Mahari"], „Sasuno Mgerą" [„Mherą Sasunietį"]— ir nemirtingas poeto dainas bei eilėraščius, kupinus nuos­ tabaus grožio, širdies šilumos, meilės amžinosioms vertybėms — tėvynei, laisvei, žmogiškumui". Kitame, 1966 m. balandžio 30 laiš­ ke, A. Venclova rašo, kad, peržiūrinėdamas savo archyvą, jis rado A. Isahakiano 1956 metų sausyje atsiųs­ tą tokio turinio telegramą (pažymė­ siu, kad šita ir kitos telegramos, knygų, dovanotų A. Venclovai, au­ tografai, kaip ir informacija jo laiš­ kuose, yra tikri armėnų — lietuvių literatūrinių ryšių faktai, dėl šios priežasties juos pateikiame ištisai):

„Visa širdimi sveikinu Jus penkiasdešimtmečio proga, mėgs­ tu Jūsų nuostabią poeziją, gyvenimo, džiaugsmo, meilės poe­ ziją. Linkiu laimės, sveikatos, naujų kūrybinių laimėjimų. Jūsų Avetikas Isahakianas" Laiške post scriptum A. Venclova prašo jam nusiųsti Jerevane išėjusią armėnų kalba jo knygą „ Šiaurės si­ dabras" (apie kelionę į Islandiją), tai aš, žinoma, įvykdžiau. 360

Įdomiausias trečias, paskutinis, 1967 m. kovo 1 man rašytas A. Venc­ lovos laiškas. Trijuose didelio forma­ to puslapiuose smulkia, poetui bū­ dinga rašysena beveik nuodugniai

informuojama apie jo gautas armė­ nų rašytojų telegramas ir laiškus, jų knygas su autografais ir daugelį įsi­ dėmėtinų dalykų. Būdamas nepapra­ stai pareigingas ir punktualus, tuo įsitikinau jau per pirmuosius susiti­ kimus, A. Venclova pradeda laišką atsiprašydamas, kad pavėlavo atsa­ kyti į mano laišką, rašytą 1967 m. sausio 31. „Reikalas tas,— rašo jis,— kad buvau labai užsiėmęs rengdamas trečiąjį savo raštų tomą, be to, labai sunkiai sirgau gripu. Aš negalėjau tuoj pat surasti pas save visos armė­ niškos medžiagos, bet tai, ką sura­ dau, čia siunčiu." Po to eina jau pateikta A. Isahakiano telegrama lietuvių poeto 50mečio proga, Armėnijos rašytojų są­ jungos sveikinimas, kurį pasirašė A. Isahakianas, Derenikas Demirčianas, Nairi Zarianas, Stefanas Zorianas, Gareginas Sevuncas, Silva Kaputikian, Edvardas Topčianas ir Akopas Salachianas, atskiri Nairi Zariano, Ašoto Graši ir kitų sveikinimai. Ypač norėčiau pažymėti Ašotą Graši, kurį su A. Venclova siejo de­ šimtmečius trukusi draugystė. A. Graši telegramoje sakoma: „Brangu­ sis drauge! Visa širdimi sveikinu tave, kupiną įkvėpimo puikiosios mūsų tėvynės dainių, su garbingu penkiasdešimtmečiu, linkiu sveika­ tos, naujų kūrybinių poezijos araratų viršūnių. Tavo kūryboje, brangu­ sis drauge, mums uždainavo nuosta­ biosios Lietuvos upės ir ežerai, girios ir lygumos, mergaitės ir vaikinai. Apkabinu tave, linkiu daug laimin­ gų metų darbuojantis draugystės, dainų ir meilės garbei".

Daug ką sako ir dovanotų armėnų rašytojų knygų įrašai. A. Graši eilė­ raščių knygoje „Kalnai dainuoja" (M., 1946) įrašyta: „Tolimajam drau­ gui Antanui Venclovai — puikiam Tarybų Lietuvos dainiui, sukėlusiam mano širdyje meilę jos šviesioms to­ lumoms". Taip pat šiltus žodžius skai­ tome ir kitose Ašoto Graši knygose: „Po brolybės žvaigžde" (Jerevanas, 1949, arm. k.)—„Brangiajam Antanui Venclovai su brolišku švelnumu. 49. 11. 21, Jerevanas"; „Taikos kariai" (M., 1950) —„Brangiajam Antanui Venclovai — geriausiam mano drau­ gui ir broliui". 51.02.17. Maskva"; „Tiesos vardu" (M., 1952)—„Antanui Venclovai tikram ir amžinam broliš­ kumui. 52.10.24, Maskva"; „Eilėraš­ čiai" (M., 1960) —„Gerai atminčiai mano draugams Elizai ir Antanui Venclovams"; J. Čarenco knygoje „Trys poemos apie Leniną" (M., 1955)—„Puikiam poetui, bičiuliui An­ tanui Venclovai mūsų bendrai Čar­ enco poezijos meilei pažymėti" (skliausteliuose pridursiu, kad vienu metu Ašotas Graši man rodė A. Venclovos knygas su ne mažiau jausmingais įrašais). Smulkus A. Venclovos ir A. Graši ryšių apra­ šymas neįeina į mūsų atsiminimus, tačiau ir iš to, kas pasakyta, aki­ vaizdus kūrybinis abiejų poetų arti­ mumas, tam tikra jų sielų giminystė. Knygų autografai leidžia nustatyti A. Venclovos pažinties su armėnų poetais — Nairi Zarianu ir Gevorgu Eminu — vietą ir laiką,— Maskvoje 1950 metais (pagal autografus: pir­ mojo knygoje „Hacavanas", antro­ jo — „Naujas kelias" su įspūdingu 361

įrašu: „su gražiais atsiminimais apie mažą nuostabiąją Lietuvą''); su Silva Kaputikian — Vilniuje 1952 m. (pagal įrašą jos knygoje „Mano artimie­ ji"— „Tikrajam mano šalies ir jos poezijos draugui...— mano apsilanky­ mui puikiojoje Lietuvos sostinėje atminti"); su Stefanu Zorianu, Sogomonu Taronciu — Jerevane 1955 m. Kaip informavo laiške A. Venclova, „be aukščiau išvardytų knygų su ar­ mėnų rašytojų įrašais, aš turiu St. Zoriano laišką, kuriame jis rašo apie mano romaną „Gimimo diena" (ar domina jis Jus?)". Aš nespėjau pa­ prašyti, kad jį man atsiųstų, tačiau

manau, jog jis A. Venclovos archy­ ve išliko ir sudomins busimuosius lietuvių-armėnų literatūrinių ryšių tyrinėtojus. Beje, A. Venclova juos atleido nuo savo susirašinėjimo su vertėjais ieškojimų, laiško pabaigoje palikęs įsidėmėtiną įrašą: „Dėl savo knygų vertimų į armėnų kalbą, kiek pamenu, nesusirašinėjau". Su A. Venclova susitikinėjau ir pa­ kartotinai atvykęs į Lietuvą 1966 ir 1967 m., bet savo pokalbių su juo tada neužsirašiau, todėl atgaminti jų turinį — tai stoti ant netvirto atmin­ ties dirvožemio praėjus daugiau kaip 16-ai metų.

Alfonas Sukovskis TAURŲ ŽMOGŲ PRISIMENANT Pagalvojus apie Antaną Venclovą, pirmiausia dilgteli širdį, kad laiko upės pašėlusioje tėkmėje jau daug metų prabėgo nuo šio tauraus Žmo­ gaus netekimo... O kada su Juo susipažinau? Se­ niai. Reikia grįžti į tą laikotarpį, ka­ da Rygoje buvau pradinės mokyklos, o vėliau mokytojų instituto auklėti­ nis. Tėvai mėgo spaudą ir knygą. Iš Lietuvos prenumeruodavo žurnalą „Kultūra". Su A. Venclovos kūry­ ba — eilėraščiais ir apsakymais — pir­ miausia susidūriau jo puslapiuose. Atsimenu, kaip godžiai tada skaičiau Jo apsakymų rinkinį „Beržai vėtro­ je". Jaudino jų kovinga dvasia. Kai 362

pasirodė romanas „Draugystė", šį kūrinį taip pat netrukus gavau ir dė­ mesingai perskaičiau. Žurnalo „Tre­ čias frontas“ visi išėjusieji numeriai irgi pasiekdavo Rygą ir kruopščiai būdavo nagrinėjami, ypač kad tuo metu Latvijoje viešpatavusi fašistinė diktatūra buvo visiškai užgniaužusi kiekvieną pažangesnį žodį. Taip, galima sakyti, neakivaizdžiai susipažinau su rašytoju — per Jo kū­ rybą. Tačiau kartą Jį teko pamatyti, nors tada neišdrįsau užkalbinti. Tai buvo 1939 metų vasarą, kai, dirbda­ mas auklėtoju Igatės vaikų namuose, su grupe Latvijos moksleivių visą mėnesį praleidau Gelgaudiškyje. Kar­

tą iš ten reikalais autobusu važiavau į Kauną. Pamačiau, jog suole prieš mane sėdi A. Venclova. Pažinau iš anksčiau spaudoje užtiktų nuotraukų. Stebėjaus ir žavėjaus, kaip Jis gu­ viai šnekučiavo su šalia sėdinčia kai­ mo moterėle, o kartais vienu kitu žodžiu pasikeisdavo su kitais kelei­ viais. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu, būdamas fronto laikraščio ,,Už Tarybų Latviją", o vėliau ,,Už Tarybų Lietu­ vą" redakcijos darbuotoju, vėl sekiau kovingą A. Venclovos antifašistinę kūrybą, tačiau asmeniškai su Juo susipažinau tik po karo, kai grįžęs į Rygą ir dirbdamas žurnalistikoje ėmiausi versti į latvių kalbą lietu­ vių grožinę literatūrą. Dažnai nuvykdavau į Vilnių ir ne kartą Rašytojų sąjungoje susitikdavau su jos pirmi­ ninku A. Venclova, pasitardavau su Juo dėl verstinų knygų. Atsimenu 1959 metų spalio 5 die­ ną, kai Latvijos tarybinių rašytojų sąjunga man buvo pavedusi svei­ kinti Kostą Korsaką jo penkiasde­ šimtmečio proga. Pasirodė, kad Kor­ sako nėra Vilniuje — išvykęs gydy­ tis į Druskininkus. Iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos mašina kartu su Antanu Venclova, Alfonsu Bieliaus­

ku ir Vaciu Reimeriu keliavome į Druskininkus. Labai įdomi tai buvo kelionė. Visą kelią A. Venclova daug pasakojo apie to krašto vietoves, apie jose gyvenusius kultūros dar­ buotojus, taip pat senovės ir nese­ nos praeities istorinius faktus. A r­ tėjant prie Druskininkų, dėmesys ypač nukrypo į M. Čiurlionį ir bal­ tarusių bei lenkų poetą Janą Čečiotą — Adomo Mickevičiaus draugą, vieną iš filomatų ir filaretų vadovų, palaidotą Druskininkų kapinėse. Druskininkuose suradome Kostą Korsaką. Kukliame pobūvyje daly­ vavo ir Justas Paleckis su kalbininku Kaziu Ulvydu, tuo metu poilsiavę ir besigydę Druskininkuose. Kai išėjo romanas „Gimimo diena“, pradėjau galvoti apie jo vertimą į latvių kalbą. Romano ištrauką jau 1960 metais paskelbė dienraštis „Cynia", o 1961 metais mokytojų laikraš­ tis „Skolotaju aviža". Kol romano vertimas buvo įtrauktas į leidyklos „Liesma“ planus, išverčiau į latvių kalbą apsakymą „Mirtis Lisabonoj", po to jau ėmiausi versti „Gimimo dieną". Tai buvo 1968 metais. Infor­ mavau rašytoją. Atsakydamas į ma­ no laišką, Jis rašė:

„Širdingai dėkoju Jums už dėmesį, už anksčiau išverstą ma­ no apsakymą „Mirtis Lisabonoj" ir dabar laikraštyje „Literatū­ ra un maksla" išspausdintą ištrauką iš romano „Gimimo diena". Laikraščio numerį kaip tik šiomis dienomis persiuntė iš Vil­ niaus į Palangą, kur aš būsiu, atrodo, iki rugsėjo vidurio.< ...> Su įdomumu perskaičiau pasikalbėjimą su Jumis mūsų „Li­ teratūroje ir mene". Iš tikrųjų puikų barą Jūs išvarėte, supažin­ dindamas latvių skaitytojus su lietuvių literatūra. Sėkmės Jūsų tolimesniame darbe!" 363

Kitame laiške (1969 m. spalio 30) A. Venclova man tarp kitko rašė: „Džiaugiuos, kad „Gimimo dienos" vertimas juda pirmyn. Džiaugiuos taio pat, kad Jus pasiekė „Nemuno vingis“. Aš irgi sveikas, paskutiniu metu parašiau kelias dešimtis eilė­ raščių, kurie sudarys naują rinkinį, o prieš tai eis žurnale". Po kurio laiko rašytojas man dė­ kojo už laišką, kurį Jam „pristatė į ligoninę". Toliau Jis rašė: „Džiau­ giuos, jeigu „Gimimo diena" latvių kalba išeis be kupiūrų, pagal pasku­

tinį lietuviško leidimo tekstą. < ...> Su mano sveikata nieko baisaus. Čia profilaktiškai man duoda strofantiną (širdies raumeniui sustiprinti)". O kai pranešiau, jog vertimą esu baigęs, gavau tokio turinio laišką (1970 m. lapkričio 8): „Prieš porą die­ nų po 5 savaičių buvimo ligoninėj grįžau namo. Dėkoju už gerą žinią apie „Gimimo dieną". 1970 metų pabaigoje atėjo mano šešiasdešimtmetis. A. Venclova ta proga laiške rašė:

„Brangus Drauge! Tik šiandien sužinojęs, kad Jūsų gyveni­ me jubiliejus, ir aš noriu iš visos širdies pasveikinti Jus kaip didelį lietuvių ir latvių broliškų tautų kultūros garbintoją. Jūsų išverstos į latvių kalbą lietuvių rašytojų knygos sudaro didelę ir labai gražią stirtą, pirmiausia kultūrine prasme. Be Jūsų atkaklaus ir talentingo darbo tiesiog sunku įsivaizduoti mūsų literatūrą Tarybų Latvijoje. Širdingai dėkoju Jums ir už Jūsų dėmesį mano literatūriniam darbui, ypač išverčiant į latvių kalbą „Gimimo dieną". Linkiu Jums, brangus Drauge, daug ilgų darbingų metų, sveikatos, laimės! Prašau priimti geriausius mano žmonos ir mano linkėjimus ir ateinantiems Naujiems 1971 metams". Atėjo tie metai. Leidykla „Liesma" išleido latvių kalba romaną „Gimimo diena". Žinojau, kad Au­ torius vėl guli ligoninėje. Skubėjau nusiųsti Jam tą knygą. Tačiau ne­ trukus Rygą pasiekė graudi žinia apie A. Venclovos mirtį, o iš Jo na­ miškių gavau laišką, kad į ligoninę Jam buvo nuneštas „Gimimo dienos" latviškasis vertimas ir Jis laikęs tą knygą rankose... Skaudu netekti tokio tauraus Žmo­ gaus, koks buvo Antanas Venclova. Jis visada draugavo su latvių rašy­ 364

tojais. Ir tuo metu, kai redagavo žurnalą „Trečias frontas", beveik kiekviename numeryje duodavo vie­ tos informacijai apie latvių literatū­ rinį gyvenimą, o viename numeryje daug vietos paskyrė latvių pažangių­ jų rašytojų kūrybai. Atsimenu, kaip Jis visada, kai nuvykdavau į Vilnių, teiraudavosi apie latvių rašytojų vei­ klą, apie jų naujausius kūrinius, vi­ sada prašydavo perduoti linkėjimus Janiui Sudrabkalniui ir kitiems nuo­ širdiems bičiuliams. O jų Rygoje Jis turėjo daug.

Stasys Iip sk is „MES RAŠOME ŽMONĖMS...“ Akmenų siena. Aukšti akmeniniai laiptai. Ketvirtį amžiaus jais kopė ir lei­ dosi Antanas Venclova. Ketvirtį am­ žiaus... Kasdien pro šiuos laiptus praeina tūkstančiai žmonių. Ir tik retas kuris kilsteli galvą į statų kalną, kurio šlaite glaudžiasi namas, pažvelgia į medžių šešėlyje nelengvai įžiūrimą memorialinę lentą. Dažnai užkopiu tais laiptais. A. Venclovos gyventame name nūnai įsikūręs Vilniaus rašytojų memoriali­ nis muziejus. Jo fonduose — gausi, turtinga archyvinė medžiaga. Įdomu pavartyti rašytojų laiškus, pažvelgti į jų rankraščius, memorialinius daik­ tus. Tuos įspūdžius norisi perteikti kitiems. Kaskart kopdamas laiptais, vis prisimenu pirmąjį žygį į A. Venclo­ vos butą. Tai buvo 1970 metų pava­ sarį. Artėjo LTSR rašytojų penktasis suvažiavimas. Dirbau tuomet „Lite­ ratūros ir meno" redakcijos kritikos skyriaus vedėju. Ir kai redaktorius pasiūlė aplankyti liaudies rašytoją Antaną Venclovą ir parengti publi­ kaciją, virptelėjau ne juokais: tokia didelė, atsakinga ir rimta užduotis pasirodė tai man, tik pradėjusiam literatūrinį kelią. Ilgai kaupiau jėgas, kol išdrįsau paskambinti. Mano jaudulį greit nu­ ramino sodrus, savimi pasitikintis ra­

šytojo balsas, jo itin malonus, daly­ kiškas ir kultūringas kalbos tonas. Sutartu laiku užkopiau tais gar­ siaisiais akmeniniais laiptais. Mane sutiko pats rašytojas ir pakvietė į darbo kambarį. Buvau prisiklausęs įvairių — būtų ir nebūtų!— gandų apie rašytojo didybę, apie jo charak­ terį. Tačiau baimė ir jaudulys be­ mat išnyko — mane pribloškė A. Venclovos elegancija, paprastumas, nuoširdumas, dėmesys pašnekovui, šiuo atveju — man, dar gerai ne­ apsiplunksnavusiam literatui... Rašy­ tojas mielai atsakinėjo į klausimus, parodė didelį pluoštą savo gausios korespondencijos. Kol jis rinko laiš­ kus, aš spėjau smalsiai apžvelgti kambarį,— nors tvyrojo prieblan­ da,— gerai įžiūrėjau tvarkingas kny­ gų lentynas, rankraščiais ir žurna­ lais apkrautą stalą, ant sienų kaban­ čius paveikslus. Vėliau, rašydamas korespondenci­ ją, stengiausi kiek galima tiksliau at­ kurti A. Venclovos pasakytas min­ tis, kuo išsamiau perteikti mūsų pa­ šnekesį. Su perspausdintu rankraščiu vėl nuėjau į P. Cvirkos gatvę, į 24-uoju numeriu pažymėtą namą. A. Venclova atidžiai perskaitė tekstą, padarė keletą smulkių pastabų, pasi­ rašė ir grąžino rankraštį, kartu pagirdamas rašinį ir padėkodamas už jam parodytą dėmesį. Norėjau atsi­ sveikinti, bet rašytojas dar paprašė 365

pabūti valandėlę. Ėmė klausinėti, ką dabar rašau, ar ruošiuosi išleisti pirmąją knygą.. Tai buvo man neti­ kėta... — Kritikui nevalia pasikliauti vien redakcijos užsakymais,— kalbėjo ra­ šytojas.— Reikia galvoti apie savo knygą. A. Venclova tuomet patarė man sudaryti knygos planą, ir pagal jį savaitraščiui rengti publikacijas, ku­ rias vėliau būtų galima panaudoti knygoje. Rašytojas papasakojo apie savo darbus, pasiguodė, kad laiškininkai jam adresuotus laiškus neretai nu­ neša į priešais esančią profesinę te­ chnikos mokyklą, kurios mokiniai vėliau tą korespondenciją grąžina. Tad pirmoji viešnagė A. Venclo­

vos bute, pirmasis interviu paliko šviesų įspūdį. Ir iki šiol menu ge­ ranoriškus, nuoširdžius liaudies rašy­ tojo žodžius, jo nuostabią, elegantiš­ ką asmenybę. Ar galėjau tada, lip­ damas akmeniniais laiptais, pagalvo­ ti, kad lygiai po keturiolikos mėne­ sių vėl teks rašyti apie A. Venclovą, tik tąkart jau minoriniu pavadinimu ,,Į amžinybės tolį" — apie Tarybų Lietuvos atsisveikinimą su žymiu vi­ suomenės veikėju ir liaudies rašytoju. Manau, kad per minėtą musų pa­ šnekesį išsakytos liaudies rašytojo mintys tebėra aktualios ir šiandien, įdomios nūdieniam skaitytojui. Pa­ teikiu visą Venclovos aprobuotą tekstą, kuris buvo išspausdintas „Li­ teratūros ir meno" savaitraštyje.

SVEČIUOSE PAS A N TA N Ą VENCLOVĄ

Bendras liaudies rašytojo Antano Venclovos išleistų knygų skaičius jau viršijo septyniasdešimt... Padir­ bėta tikrai daug ir įvairiuose žan­ ruose. Tokio gražaus ir įspūdingo kūrybinio derliaus galėtų bet kas pa­ vydėti. Ir šiandien rašytojas nusiteikęs kū­ rybingai, darbščiai. Visai neseniai knygynuose pasirodė jo poezijos rin­ ktinė „Mėlyno Nemuno vingis", šio­ mis dienomis — eilėraščių rinktinė rusų kalba „Lyrika". Kai aplankiau rašytoją, jis, valan­ dėlei atitrūkęs nuo kūrybinio darbo, skaitė dienos paštą, kuris kaip visada buvo gausus. Rašytojas sutiko parodyti bent nedidelį pluoš­ 366

telį laiškų. Atkeliavo jie čia iš įvai­ riausių miestų — Maskvos, Baku, Le­ ningrado ir Kauno, Rygos ir Talino, Chabarovsko ir Anykščių, Minsko ir Klaipėdos, Kėdainių ir Vilniaus... A. Venclovai rašo ir žymus visuomenės veikėjas, ir darbininkas, ir pirmuo­ sius savarankiško gyvenimo žings­ nius žengiąs jaunuolis, ir rašytojas... Vienuose laiškuose dėkojama už ge­ rą knygą, kituose — prašoma vieno ar kito patarimo, paramos, dar ki­ tuose be kokio nors išorinio preteks­ to atsiveria rašančiojo vidus, pasipasakojami širdį slegią rūpesčiai... ...Štai laiškas iš Maskvos. Jį at­ siuntė Nikolajus Tichonovas. ,,... Tu suteikei man didelį džiaugsmą,—

rašo jis,— ką tik perskaičiau atsimi­ nimų knygą „Jaunystės atradimas" (šią knygą, pavadintą „V poiskach molodosti", praėjusių metų pabaigo­ je išleido „Sovetskij pisatel" leidykla Maskvoje.— S. L.). Tu sugebėjai tie­ siog nuostabiai papasakoti apie išti­ są epochą. 1937 metais aš lankiausi Lietuvoje ir pažinojau daugelį Tavo knygos veikėjų — Petrą Cvirką, Salo­ mėją Nėrį, Joną Šimkų, Liudą Girą. Rašytojo charakterio formavimasis — sunkus, sudėtingas, prieštaringas pro­ cesas — tavo knygoje pavaizduotas gyvai ir įtikinamai. Didžiai ačiū už tai, mielas Antanai!" Tokius nuoširdžius, padėkos ku­ pinus žodžius A. Venclovai atsiuntė ir kiti žymūs tarybiniai rašytojai. „Didžiai ačiū už šią knygą",— iš Mas­ kvos rašo Konstantinas Fedinas. „Šiandien baigiau skaityti Jūsų „Jau­ nystės atradimą",— rašo Maksimas Tankas iš Minsko.— Tai teisingas ir jaudinantis dokumentas, kuris negali nesudominti nė vieno lietuvių literaros tyrinėtojo ar istoriko. Skaityda­ mas knygą, aš vėl tarsi girdėjau Ta­ vo balsą, vėl tarsi mačiau mūsų ge­ rus draugus, atgijusius Tavo atsimi­ nimų puslapiuose". Ilgą laišką iš Ry­ gos Venclovai atsiuntė liaudies poe­ tas Janis Sudrabkalnis. Jis taip pat nuoširdžiai džiaugiasi „Jaunystės at­ radimu", pažymi didelę meninę jos vertę. „Tik dabar, perskaitęs Jūsų knygą,— rašo J. Sudrabkalnis,— aš visapusiškai pažinau ir supratau Pet­ rą Cvirką, pirmąkart neakivaizdžiai susipažinau su daugeliu įdomių žmo­ nių. Tik dabar visa savo esme man atsivėrė Salomėjos Nėries poezija,

gyvenimas, jos charakteris. Dar ge­ riau pažinau ir stipriau pamilau Kos­ tą Korsaką." Kiekvienas laiškas — kad ir iš kur, kad ir kokia proga būtų jis rašytas — gražiai atspindi įvairiapusę ir turi­ ningą visuomeninę A. Venclovos vei­ klą, jo aktyvų dalyvavimą literatū­ riniame gyvenime, glaudžius ryšius su kitų tautų rašytojais, platų aki­ ratį ir didelę erudiciją, rūpestingą dėmesį kiekvienam į jį besikrei­ piančiam. „Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų dovaną mūsų muziejui — kny­ gą „Tėviškė" gavome",— rašo Baku vidurinės mokyklos Nr. 212 muzie­ jaus taryba. Leidyklos „Belarus" re­ daktorius G. Šarangovičius praneša, jog Minske ruošiamasi leisti S. Nė­ ries rinktinę su A. Venclovos įžan­ giniu žodžiu. Štai dar vienas laiškas iš Mask­ vos. Rašo kritikė Tamara Motyliova, neseniai išleidusi knygą apie Romė­ ną Rolaną. Rinkdama medžiagą šiai knygai, ji pabuvojo Paryžiuje, susiti­ ko su R. Rolano našle Marija. Ten ji aptiko ir du įdomius, iki šiol neži­ nomus R. Rolano pasisakymus apie Čiurlionį. Kartu su laišku T. Moty­ liova atsiuntė A. Venclovai šiuos du dokumentus. „Galimas dalykas,— priduria T. Motyliova,— jog R. Ro­ lano archyve yra dar nemaža doku­ mentų, susijusių su Čiurlioniu. Deja, Paryžiuje man teko pabuvoti neil­ gai, todėl nespėjau aprėpti visos šio nepaprastai turtingo archyvo medžia­ gos." Norėdama, kad mes kuo dau­ giau sužinotume apie Čiurlionį, T. Motyliova siūlo A. Venclovai kreip­ 367

— Jaunystėje,— toliau tęsia A. tis laišku į R. Rolano našlę, pateikia Venclova,— mes be galo žavėjomės jos adresą. ypač tais kūriniais, kurie būdavo ne­ „Stropiai verčiu „Gimimo die­ panašūs į nieką kitą, kurie buvo pa­ ną",— praneša vertėjas Alfonsas Surašyti sudėtinga ir supainiota forma, kovskis iš Rygos.— Darbas jau įpu­ iš kurių nors rieškučiomis galėjai sėtas." Tokių malonių žinių A. Ven­ semti aliteracijas, keistokas metafo­ clova dažnai randa savo pašte. ras, sudėtingus palyginimus. Kurį ...Trumpam atidedame laiškus. laiką atrodė, kad nėra nieko įdomes­ Knieti sužinoti liaudies rašytojo nuo­ nio už Petro Tarulio „Mėlynas kel­ monę apie šiandieninę literatūrą, jos n es"— viskas čia buvo metaforizuotendencijas. Pokalbį pradėjome am­ ta ir todėl darė didžiulį įspūdį. Ža­ žinai sena ir amžinai nauja tema — vėjomės ir „moderniąja" poezija, meninių ieškojimų ir atradimų. pradedant Šemerio „Granata krūti­ — Šiandien ieškojimai ryškiausi nėj". Žavėjomės todėl, kad ta poe­ mūsų poezijoje,— sako A. Venclo­ zija nebuvo panaši nei į Donelaičio, va.— Ypač tai pasakytina apie jau­ nųjų kūrybą. Ir tai visai natūra­ nei į Maironio kūrybą. Atseit tai bu­ lu. Ateidami į literatūrą, jaunieji vo naujas žodis literatūroje, ir juo autoriai stengiasi atsinešti ir naują pasekti, mūsų išmanymu, reikėjo vi­ turinį, ir naują formą. Beje, visais siems. Gyvenimas parodė, kad tą laikais jaunoji karta ateina neigda­ „naująjį žodį“ skaitė labai jau nedi­ ma vyresniųjų patyrimą ir tik vėliau, delis literatūros gurmanų ir keistuo­ jau subrendusi, pamato, jog ir vy­ lių ratelis. Po metų kitų ta „literatū­ ra" tapo išvis nepaskaitoma, o dir­ resnieji kai ką padarė. btiniai papuošalai ir palyginimai la­ A. Venclova šypteli. Prisiminė bai greit paseno. Ir mes, tų laikų jaunystės epizodą. Tuomet jis kartu skaitytojai, vėl grįžome prie verty­ su Petru Cvirka tvirtindavo, jog ra­ bių, kurios anksčiau atrodė pasenu­ šyti taip, kaip V. Krėvė — vienas sios. Su didžiuliu dėmesiu skaitėm juokas. Ir tik vėliau Krėvė, kurį jau­ Donelaitį, Maironį, Žemaitę, Krėvę, nieji kadaise neigė, pasidarė jiems Vaižgantą... Todėl kiekvienas jaunas dideliu autoritetu. autorius, patyręs tą būtiną ir neiš­ — Vyresniosios kartos indėlis į vengiamą ieškojimų bei eksperimen­ literatūrą — didelis. Jo neįsisavinus, tų periodą, vis tiek turi grįžti prie negalima žengti toliau,— sako A. pagrindinių savosios literatūros kū­ Venclova.— O ieškojimų ir eksperi­ rinių ir iš jų mokytis, kaip vaizduo­ mentų mūsų literatūroje visais lai­ ti žmogų, savo laikmetį, kaip išrei­ kais buvo daug. Prisiminkime „Ke­ kšti jausmus. Šiandien, skaitydamas turių vėjų", „Trečio fronto" sąjū­ mūsų jaunųjų poeziją, kartais esu džius. O ir vėliau būta daug mėgi­ sužavėtas, kartais ne visai patenkin­ nimų suteikti literatūrai ir naują tu­ tas. Akivaizdūs formos ieškojimai, bet mažoka minties, jausmo. rinį, ir naują formą. 368

Rašytojas prisimena pokalbį su lenkų dramaturgu Leonu Kručkovskiu. Tuomet svečias apgailestavo, kad lenkų poezija, turinti tokias gra­ žias tradicijas (pradedant Kochanovskiu, Mickevičium, Slovackiu ir baigiant Julijanu Tuvimu, Vladislavu Bronevskiu, Konstantinu Ildefon­ su Galčinskiu bei kitais), šiandien iš esmės nustojama skaityti. Lenkų po­ ezijos klasikai leidžiami dar dides­ niais tiražais, o jaunieji — vos ke­ liais šimtais egzempliorių. Jaunieji rašo taip gudriai, jog juos gali su­ prasti tik jie patys ar jų artimiausi draugai. Prisimindamas šį pokalbį su lenkų rašytoju, A. Venclova daž­ nai susimąsto apie mūsų jaunųjų poeziją — ar tik ji kai kada neina panašiu keliu? — Mes visuomet turime atsimin­ ti seną, bet nesenstančią tiesą,— sa­ ko A. Venclova.— Lenino žodžiai „menas priklauso liaudžiai" turi gi­ lią prasmę. Mes rašome žmonėms, todėl geistina, kad mūsų raštai būtų prieinami kuo didesniam skaičiui žmonių. Nesakau, kad reikia rašyti primityviai, bet ir mintys, ir jausmai, ir forma turėtų būti suvokiama kuo didesnio skaitytojų rato. Šie rašytojo žodžiai ne tiek prie­ kaištas šiandieninei mūsų poezijai, kiek šeimininkiškas rūpinimasis jos vystymusi, nuoširdus noras matyti ją žengiant kūrybinių sėkmių keliu. Ta meilė literatūrai, atrodo, ir bus pagimdžiusi eilėraštį „Ars poetica", sukėlusį didelį skaitytojų susidomė­ jimą. Į redakcijas pasipylė skaity­ tojų laiškai. Kiti savo mintis adresa­ vo pačiam rašytojui. < ...> 1 3 . 1 5 82

— Mūsų poezijoje kraštutinių eksperimentų būta mažiau, ji ėjo paprastesnių keliu,— sako A. Venc­ lova.— Vidinis monologas, naujai pasireiškęs lyrizmas paįvairino mūsų prozą, suteikė jai naujų spalvų. Rimtu turiniu, aštriomis problemo­ mis mane sudomino ne vienas šių dienų lietuvių rašytojas. Turime ge­ rų knygų, parašytų labai sodriai, vaizdingai, psichologiškai įtikinamai. Labai mėgstu tą literatūrą, kurioje nėra pozos, kuri nenori kažkuo ypa­ tingu nustebinti, pritrenkti, o siekia būti natūrali ir menine tiesa daro gi­ lų įspūdį. Pasidžiaugęs literatūros kritikos pasiekimais, A. Venclova pareiškė ir vieną kitą pageidavimą. — Norėtųsi,— sako jis,— kad mū­ sų kritikoje išaugtų ryškios asmeny­ bės, kurios nesilankstytų „autorite­ tams", o kritikuotų, kas kritikuoti­ na, ir iškeltų, kas iškeltina. Neįdomu skaityti kritikos straipsnius, jei juo­ se nėra atvirumo, jei keliaklupsčiau­ jama prieš vienus autorius, o nutyli­ mi kiti. Labai norėtųsi, kad kritikų knygos būtų išleidžiamos dažniau ir greičiau. Šiandien šiame nelengvame žanre dirba jauni, gabūs žmonės, ir gaila, kad beveik nepasireiškia vy­ resniosios kartos kritikai. Visais lai­ kais kritikai dažniausiai rašo apie savo kartos rašytojus. Iš dalies tai geras reiškinys (ta karta geriau pa­ žįstama), bet čia slypi ir pavojus, ypač nedidelėje mūsų respubliko­ je,— susidaro atskiros grupelės, vie­ ni kitus giria, o naudos literatūrai nėra. Beje, pastaruoju metu kritiko­ je įsivyravo tendencija viską girti, 36 9

pervertinti literatūros reiškinius. Tai nėra geras dalykas. Artėja Penktasis respublikos rašy­ tojų suvažiavimas. Mūsų literatūros kūrėjai pasitinka jį naujais kūriniais. Antanas Venclova taip pat neseniai baigė ruošti naują poezijos rinkinį. — Yra galvoje minčių ir širdyje jausmų, kurie veržte veržiasi,— sako rašytojas.— Naujame eilėraščių rin­ kinyje norėjau apibendrinti savo pa­ tyrimą. Nauji kūrybiniai sumanymai? Jų —

daug. Rašytojas gauna nemaža laiš­ kų, kuriuose skaitytojai prašo to­ lesnio autobiografinių knygų tęsinio. Apsispręsti nelengva. Tiesa, pokario metais dažnai keliauta, susitikta su įdomiais žmonėmis, tačiau, antra ver­ tus, daugelis įvykių dar tebėra labai arti mūsų... A. Venclova brandina ir kitus kūrybinius sumanymus. Palin­ kėsime, kad juos rašytojas sėkmin­ gai įvykdytų, Skaitytojai nekantriai laukia naujų mūsų liaudies rašyto­ jo knygų.

Teofilija Vaičiūnienė DU LEMTINGI SUSITIKIMAI Turbūt retai pasitaiko, kad žmo­ nės susitiktų ir išsiskirtų tokiomis la­ bai skirtingomis aplinkybėmis, kaip tai atsitiko mums su Antanu Venc­ lova. Oficialiai susipažinom 1937 ar 1938 m., tiksliai neprisimenu, sve­ čiuose pas poetą Liudą Girą, nors iš tolo vienas kitą pažinojom ir anks­ čiau. Jis ne kartą yra buvęs pas Petrą Vaičiūną, kuriam atnešdavo savo naujų knygų su autografais, bet kaip tyčia tuo metu manęs ne­ būdavo namuose. O tąsyk taip pasi­ taikė, kad šeimininkė pasodino mus prie stalo greta. Abiem kaimynystė buvo maloni. Pajuokavom, kad šitaip seniai vienas kitą pažįstam, o susiti­ kom tik dabar. Maloniai, įdomiai kal­ bėjomės, bet po kokių poros valandų Venclova staiga pažiūrėjo į laikrodį 370

ir tyliai tarė: — Jau turiu eiti namo. Klausiu — kodėl taip anksti, juk dar tik devynios valandos, o jis sako — mano žmona neseniai pagimdė sūnų ir aš jai pažadėjau devintą valandą pareiti namo, vadinasi, ji jau laukia, negaliu ilgam palikti vienos su kūdi­ kiu,— ir dar pridūrė: — Žinote, kol nebuvo kūdikio, aš nejaučiau ypa­ tingos pareigos nei prisirišimo prie namų, o dabar visai kas kita.— At­ sistojo ir tyliai išėjo, nors įdomūs pokalbiai tik ką buvo įsisiūbavę. Juk svečių tarpe, kaip visuomet Liudo Giros namuose, buvo daug įdomių žmonių. Sis A. Venclovos poelgis man labai patiko ir padarė įspūdį, kad jis geras, jautrus žmogus. Vėliau mes dažnai susitikdavome tai teatre spektakliuose, tai literatū­

ros vakaruose ir jausdavomės kaip seni pažįstami, kurie turi apie ką pasikalbėti. Kad šiandien aš Vilniuje, tai Antano Venclovos dėka, nes jis, būdamas švietimo komisaru, davė nurodymą įtraukti mane į Vilniaus dramos teatro kolektyvą, o Petrą Vaičiūną patvirtino LTSR MA bib­ liotekos direktorium. Taip mes su Vaičiūnu, A. Venclovos palaiminti ir jo parašu patvirtinti, 1940 m. ru­ denį atsidūrėm Vilniuje. Čia kartu su A. Venclova atšventėm džiaugs­ mingą, visų mūsų išsvajotą šventę — Vilniaus dramos teatro atidarymą. Vėl dažnai susitikdavom iškilmin­ guose ir šiaip įvairiuose renginiuose, kurių anuomet netrūkdavo. Tie su­ sitikimai visuomet būdavo įdomūs ir reikšmingi, nes A. Venclova buvo tikras inteligentas, didelės erudici­ jos žmogus ir bendrauti su juo buvo tikras malonumas. Net trumpas pa­ šnekesys netikėtai susitikus gatvėje praturtindavo žmogų, praplėsdavo akiratį. A. Venclova tau čia pat pa­ pasakos įspūdžius iš savo kelionių, kurias be galo mėgo, arba pašnekės apie naujai perskaitytą knygą. Vie­ ną kartą sutikęs mane gatvėje pa­ klausė, ką dabar skaitau, ir patarė perskaityti prancūzės rašytojos Gonkūrų premijos laureatės Elzės Triolė knygą. Dabar neprisimenu tos kny­ gos pavadinimo,— joje su humoru buvo aprašyta amerikiečių gyveni­ mo būdas bei papročiai. Gavau aš tą knygą, perskaičiau ir, tiesą sakant, man ji nepadarė įspūdžio. Pripratu­ siai prie didžiosios prancūzų klasi­ kos ši knygutė man pasirodė silpna, ypač Gonkūrų premijai gauti. Suti­ 13*

kus A. Venclovą, savo nuomonę pa­ reiškiau ir pridūriau — man rodos, kad dabartinė prancūzų literatūra yra nusilpusi, jeigu neturėjo rimtes­ nės knygos tokiai garbingai premi­ jai. Jis, žinoma, nenorėjo sutikti. Taip mes ir išsiskyrėm kiekvienas su savo nuomone. Paskutiniaisiais metais dažnai su­ sitikdavom Lenino aikštėje. Abu gy­ venom kaimynystėje, mėgom tą jau­ kų Vilniaus kampelį ir turėdami laisvą valandėlę išeidavom pasivai­ kščioti ir pakvėpuoti tyru oru. Pasirodžius pirmiems kukliems ma­ no rašinėliams, jis nuoširdžiai pas­ veikino, pagyrė, vėliau kiekvieną kartą sutikęs klausė:— Ar rašai, ką dabar rašai? Ir visą laiką kartojo — tik rašyk, kaip galima daugiau ra­ šyk. Ir tas jo skatinimas įkvėpė man pasitikėjimą savimi ir norą rašyti. Aš pamaniau, jeigu jau toks autori­ tetas kaip A. Venclova vertina ma­ no kuklius bandymus, vadinas, jie šio to verti. Ir jeigu aš šiandien esu šį tą gero padariusi, tai čia ir A. Venclova yra prisidėjęs. A. Venclova buvo ryški spalvinga figūra. Ir dabar savo vaizduotėje kaip gyvą matau jį, žygiuojantį Vil­ niaus gatvėmis, tokį išdidų, visuo­ met puošnų ir giliai susimąsčiusį. Dėl tos iškilmingos išvaizdos atro­ dydavo, kad jis išdidus, o iš tikrųjų buvo paprastas, nuoširdus ir tikrai demokratiškas žmogus. Jauni rašytojai su meile ir pagar­ ba prisimena anuos laikus, kada jis buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir tą jaukią atmosferą, kuri gaubė šį kultūros židinį. Sako — būdavo, atė­ 371

jęs su visais jaunais draugiškai, man­ tai linksmai pasisveikino, bet, pas­ dagiai pasisveikina, kiekvieno pa­ tebėjęs mano nuotaiką, paklausė:— klausia, ką dabar rašo, padrąsina, Kas atsitiko, kad jūs tokia sutrikus? paskatina. Niekada nedavė progos Sužinojęs priežastį, pareiškė užuo­ pajusti, kad yra didelė asmenybė bei jautą ir pasakė:— „Paliksiu jus, nes mūsų viršininkas. Vieną jautėm,— dabar geriau Jums bus pabūti vie­ jam rūpi bendri visų mūsų kultūros nai".— ir nuėjo. Aš ilgai žiūrėjau reikalai, o ne asmeninė sėkmė. įkandin nenujausdama, kad palydžiu Paskutinis mūsų pasimatymas su Antanu Venclova Lenino aikštėje jį užverktomis akimis paskutinį kar­ buvo trumpas ir liūdnas. Išėjau iš tą, nes netrukus ir jis atgulė į ligo­ Pirmos tarybinės ligoninės, kur mano ninę, iš Kurios jau nebegrįžo. Susitikom žmogui gimus, išsisky­ akivaizdoje mirė sesuo, ir čia pat sutikau Venclovą. Jis kaip papras­ rėm žmogui mirus.

Vytautas Sirijos Gira TAS ŠVIESUS, TAURUS ŽMOGUS... Ir štai prisimenu, kaip paveikė Pirmą kartą Venclovos pavardę iš­ mano emocijas pirmieji perskaityti girdau „Trečio fronto" pasirodymo metais, taigi „įžengęs" į paskutinę Antano Venclovos eilėraščiai, kurie gimnazijos Kaune klasę. Jautrią ausį tebeskamba iki šiol, jų neužgožė nei poezijai turėjau turbūt nuo mažu­ karas, nei badas, nors du pasauli­ mės, šiaip ar taip, augau poeto šei­ niai karai lydėjo mano vaikystę ir moje ir mūsų bute lankydavosi net ankstyvąją jaunystę. Gal tai tiesiog anų prabėgusių die­ pats Maironis, o Vaižgantą, Krėvę ar Kazį Binkį pažinojau jau nuo dešim­ nų vaizdinys, toji poetinė šviesa, ties metų. Ir ne tik juos, žinoma: sklindanti iš senųjų Antano Venclo­ asmeniniai rašytojų kontaktai tada vos eilėraščių? Ir vis dėlto — ne. Se­ būdavo gana glaudūs, korektiški, o nieji posmai (ir Antano Venclovos, su kuo tik nebendravo Liudas Gira... ir kitų) paskendo sraute vėlesnės Tačiau ne apie save ketinu rašyti, poezijos, gana geros ir visai pras­ bet apie Antaną Venclovą, ir ši mini tos, ir reikia atkasti storiausią eilė­ įžanga — tik iliustracijai literatūrinės raščių klodą, kad atrastume užgož­ terpės, kurioje nuo pat ankstyvos tus, bet nenuvytusius daigus. Tai po vaikystės brendo mano poetinė klau­ truputį daroma, ir bene didžiausias sa. Man atrodo, ji atskirdavo gerą bus čia Vytauto Kubiliaus nuopelnas. Juk kiekviena upė prasideda nuo išpoeziją nuo prastos... 372

takų, ir kaip gera, kad tos ištakos vienam piliečiui, juo labiau „sielos neišdžiūsta istorinėje mūsų atminty­ inžinieriui",— išdidumo gerąja pras­ je... me („Žmogus — tai skamba išdi­ Kada ir kaip susipažinau su Anta­ džiai"). Santūrių judesių, gana grie­ nu Venclova asmeniškai — neatsime­ žtų veido bruožų, neskubrus gatvė­ nu. Po pirmos (gana pretenzingos) je, ne greitakalbis, taip, toks jis bu­ eilėraščių knygelės, kurioje gimna­ vo iš tiesų, bet nerandu čia nė vieno zijos abiturientas pasiskelbė kone pasipūtimo elemento. Niekada netiko Antanui Venc­ pranašu, ėmiau rašyti „normalius" lovai ir šykštumo etiketė, o kad ji­ eilėraščius (jeigu eilėraščiai iš viso sai nemėgo išgertuvių mūsų bohe­ gali būti normalūs); turbūt po antro mininkų šutvėje, kurios vienu metu ar trečio tokio rinkinio ir užsimezgė pažintis, kuri tolydžio stiprėjo, o vė­ buvo virtusios kone privalomu rašy­ liau perėjo į draugystę. Deja, daž­ tojo profesijos atributu, tai taip pat niausiai draugų netenkame tada, kai tiesa. Užtat žinau konkrečių atvejų, į juos geriausiai įsijaučiame, ir ne­ kada Antanas Venclova primygti­ tektys būna paprastai nelauktos ir nai stengdavosi padėti mūsų profesi­ jos žmonėms, atsidūrusiems finansi­ tragiškos... nėje aklavietėje,— ne, šykštūs žmo­ Ne kartą girdėjau ¡apie Antaną Venclovą nuomonių „ijš šalies", ir re­ nės šitaip nesielgia. O kiek jis dėjo pastangų, norėda­ tai kada jos būdavo objektyvios ar mas pagelbėti asmenims, besirūpi­ bent panašios į tiesą.į Jis esą ir iš­ nantiems visuomenine reabilitacij a, didus, ir pasipūtęs, ir egoistiškas (ar kiek bandė (ne visada sėkmingai, bet bent egocentriškas), ir šykštus (ši ta­ juk Venclova nebuvo visagalis) iš­ riamoji ypatybė vilto gausybe rūpinti personalines pensijas, tą anekdotų, kurie besikartojančiais va­ irgi galėčiau paliudyti konkrečiais riantais įkyriai persekiojo poeto faktais. Humanistas visomis o r g a z ­ asmenį), ir dar vienoks :ar kitoks,—■ mo ląstelėmis, kur jau čia r~jlS v*e nežinau, ko buvo tose „charakteris­ didžiausiu rūpestikose“ daugiau — piktos valios ar tos egoizmui! PagaJ1'nepamiršta daugelis Iiterakvailumo, bet tą neatsakingų žo­ •.ad'inių paminklų? Mirė Antanas džių srautą nutraukė tik Antane Venclova — ir nebėra galingo stū­ Venclovos mirtis. Ir tai ne - ‘'f nePamoklio, ir laukia ne vienas primirš­ ir dabar dar tenka-^m atbalsius, tas švietėjas, kas vėl iškels į dienos grįstų „nuosmęf1ojęs A ntiią Venšviesą. Egocentrikai rūpinasi tik sa­ Taip g e r^ P ažiI\ tvirtinu*-—nebu- vo ir šeimos gerove, nė motais jiems clovą, ks