Susitikimai su Kaziu Boruta : atsiminimai 9986393647

Citation preview

Susitikimai su

Kaziu

Boruta ^ A T S I M I N I M A I ^ S U D A R Ė

E G L Ė

BORUTAITĖM A K A R I Ū N I E N E

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Vilnius

UDK 888.2:929 Boruta Su87 ISBN 9986-39-364-7 Knygos išleidimą rėmė Kultūros ministerija © Sudarymas, Eglė Borutaitė-Makariūnienė, 2005 © Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2005 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 Atsiminimų ir straipsnių autorinės teisės priklauso jų autoriams

VYTAUTAS K U B IL IU S

Nelemtas būdas ir nerami širdis1 Kazys Boruta užima aiškiai matomą vietą XX amžiaus lietuvių litera­ tūroje. Jis įsikirto į mūsų kultūros atmintį kaip kategoriškų mostų ir rūstaus nerimo ženklas, suformuotas revoliucinių savo amžiaus lūžių, nors jų ir nesuprato ligi galo. Jis įtvirtino lietuvių meniniame pasaulė­ vaizdyje vyriškos jėgos ekspansiją, kurią maitino pasipriešinimas bur­ žuazijos režimams. Jo lyrika atsistojo kairiajame literatūros flange kaip ryškiausias aktyvaus prado įsikūnijimas. Išreiškęs eilėraščiais asmeny­ bės priešinimosi romantiką, rašytojas romane ieškojo pastovesnių žmo­ gaus ir tautos būties pagrindų. Jis sukūrė naujos pasakojimo rūšies poetinio romano - stilistinę normą, atsiremdamas į liaudies dainų ir pasakų poetiškumą.

Poeto gyvenimas ir kūryba - vientisas aktas, kurio neįmanoma išskaidyti. Tokį vientisumą lemia visų pirma kūrybos ištakos: meninis žodis - tai paties gyvenimo nesutramdomas balsas, pačios istorijos neiškraipyta savimonė, gyvybės „grandis tarp praėjusių kartų ir būsi1 Pradėjusi rengti knygą apie K. Borutą, su prof. V Kubilium pasidalijau man iškilusiomis abejonėmis ir neaiškumais. Kalbėjome ir apie straipsnį, pristatantį knygą skaitytojui. Tada jis sutiko parašyti įvadinį žodį šiai knygai, deja - nespėjo. Neabejotinai tai būtų buvęs naujas, originalus žvilgsnis į K. Borutos asmenybę ir kūrybą. Čia pateikiame kelias pastraipas iš V Kubiliaus knygos 2-os laidos. Pirmoji jos laida 1981 metais buvo apdovanota valstybine premija (sudaryt, pust.).

5. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

mų kartų“. Antra, šioje vienovėje menas nėra visa lemianti jėga ir galutinis tikslas. „O ir menas dar ne viskas“ (i, km)2. Reikia iš savo gyvenimo ir kūrybos klodų išlydyti kažką daugiau negu gražus litera­ tūrinis faktas - stambią žmogiškumo poziciją, kuri šviestų kaip kelro­ dė žvaigždė, smogiančią dvasinę jėgą, kuri keistų pasaulį.

Boruta troško laisvo, pilnavidurio gyvenimo ir tokios pat - išdi­ džios ir savarankiškos - kūrybos. Jei eilėraštyje skelbi nekompromisiškumo etiką, tai ir pats privalai gyventi nenulenkdamas prieš nieką galvos ir nesižemindamas beviltiškose situacijose. „Gyvenimas ir raš­ tas - viena poema“ (x, 50), - sakė jis. Boruta nemokėjo kurti pakilda­ mas virš savo realaus „aš“, pasikliaudamas daugiau fantazija ar intui­ cija. Ieškodamas vaizdo, metaforos, idėjos, jis puldinėjo visur, blaškė­ si ir kankinosi. Šitaip jis ištrūko iš literatūrinio profesionalizmo girnų, sumalančių mažo kalibro asmenybes, ir sukūrė savo gyvenimu bei kūryba bendresnės reikšmės fenomeną - tam tikros laikysenos ir elge­ sio simbolį.

t* Aukštas, didele nuplikusia galva, stambiais žemdirbio kumščiais, Boruta stūksodavo tarp kitų žmonių kaip sunkus luitas - kažko pa­ niuręs, įniršęs, užsispyręs - retkarčiais drėbtels žodį, pervers skvarbiu žvilgsniu ir vėl slogiai tyli. O staiga užsidegs, ims švaistytis kategoriš­ kais nuosprendžiais ir žėrinčiais projektais, pratrūks širdingu viską 2 Skliaustuose nurodomas K. Borutos „Raštų“ tomas ir puslapis (sudaryt, past.).

(6)

apglėbiančiu jausmu, puls veikti su tokiu pašėlimu, kad, rodos, ap­ vers pasaulį. Po to atslūgstanti banga vėl išmeta į depresijos krantą. Jis galėjo būti piktas ir šiurkštus, trankytis perkūnais kaip įdūkęs kai­ mo bernas. Ir galėjo braukti vyrišką ašarą iš gailesčio ar susijaudini­ mo, būti neapsakomai geras ir vaikiškai patiklus, atiduoti draugui paskutinį pinigą, „surasti žmonėse, kas yra gero, ir pasidžiaugti“3, su­ poetinti paprastus žmogiškus santykius kaip stebuklą ar didelę šven­ tę. Tai prieštaringa, nesikartojanti ir neišsenkanti natūra be jokios ru­ tinos - ūmai atsigręš į tave su visiškai nematyta grimasa ar pasielgs taip, kaip nesitiki niekas. Pats sakydavo: „Many šimtas dūšių“4 arba „Daug velnių manyje daužos“5. Boruta mokėjo stipriai ir ambicingai užsimoti, nesiskaitydamas su „realiomis aplinkybėmis“, „sveiko proto“ išskaičiavimais. Trenks kumš­ čiu į stalą: šitaip turi būti - trūks plyš6. Tokius ultimatumus jis skelbė ne tik pasaulio tvarkai, bet ir pats sau: jei gyventi, tai kad skambėtų, o jeigu ne - „tegu eina visa padebesiais“7, „jei būsiu - būsiu poetas, jei ne, prie pirmos progos parašysiu tašką“ (x, 98). Boruta - ne kontemp­ liacijos, o veiksmo rizikos, avantiūros žmogus, pasiryžęs vienu kirčiu viską išspręsti.

3 O. Šimaitės laiškas K. Borutai (1935, balandžio 14): Vilniaus respublikinės bibliotekos rankraštynas (VRBR), 1, 10-2-50. 4 J. Čiurlionytės pasakojimas 1972, spalio 20. Pasakojimo užrašai perduoti Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynui (LKLIR). 5 Kazys Boruta, Gyvenimas drauge su draugu [Atsiminimai apie O. KazanskaitęBorutienę, 1946-1948]: LKLIR, f. 60-206, p. 36. 6 Matas Krygeris, Kazį Borutą prisimenant: LKLIR, f. 60-735. 7 Laiškas A.Venclovai (1925, kovo 3): LKLIR, f. 1—4610.

1 SUSITIKIM A I

su

KAZIU BORUTA

t'*, Boruta buvo atkaldus ir darbštus literatūros darbininkas, paveldė­ jęs kaimo meistro auksines rankas, kurios viską gali padaryti. Nedide­ liame lietuvių literatūros ceche reikia mokėti visus darbus, nes nežinia ko iš tavęs pareikalaus nepastovi istorijos valanda. Poetinis romanas ir dokumentinė apybraiža, lyrinė baladė ir sueiliuota pasaka, straipsnis ir vertimas lygiaverčiai nacionalinės kultūros pabūklai. Boruta neskirstė kūrybos į olimpines viršūnes ir duoklę šiai dienai, o literatūrinio dar­ bo - į švarų ir juodnugarišką. Kad ir ką rašytum, privalai traukti plū­ gą iš visų jėgų, įsiręžęs kaip jautis. Kiekvienas puslapis, išėjęs iš tavo rankų, turi būti vertas rašytojo garbės. VYTAUTAS KUBILIUS, KAZIO fiORUTOS KŪRYBA, VILNIUS, 1985, P. 5-11, 170

Kazys Boruta Marijampolės mokytojų seminarijos moksleivis

(8 )

ANTANAS VENCLOVA

Draugystė Mano vaikystė būtų buvusi daug niūresnė, jeigu nebūčiau turėjęs drau­ go. Įdomu, kad jis už mane buvo vyresnis lygiai vieneriais metais ir viena diena. Bet tai mes išsiaiškinome vėliau. O dabar, kada stovėjo­ me vienas prieš kitą gimnazijos kieme, aš mačiau kresną, tvirtą ber­ nioką su melsvu paltuku, kokius dėvėjo kai kurie mokiniai, grįžę iš Rusijos. Ir jis buvo grįžęs, tik ne iš Voronežo, kaip daugelis kitų, o iš Maskvos. Dėvėjo jis labai įdomią kepurę. Kepurė, tiesą sakant, kaip kepurė. Bet jos juodai blizgantis snapas per vidurį dėl fasono buvo įlaužtas, ir tai jos savininkui teikė nepriklausomą išvaizdą, tartum vis­ kas, ką jis aplinkui matė, - vieni niekai, o jis gyveno visai kuo kitu ir apie kitką galvojo. Kai mudu susitikome, jis rankoj laikė nematytą knygą. Tai iš Rusi­ jos parsivežta ,Vargo mokykla“, kurioje buvo mano neskaitytų apsa­ kymėlių iš „Mokinio dienoraščio“ - „Tėvo raštininkas“, „Mažasis did­ vyris“ ir daugelis kitų. - Ar tai tavo knyga? - paklausiau naująjį savo pažįstamą. Jis lyg truputį primerkė mėlynas akis, draugiškai šyptelėjo ir, atki­ šęs knygą, tarė: - Imk, jei nori. Čia yra gerų daiktų. Man patiko tai, kad jis patiki savo knygą dar mažai pažįstamam, be to, kad jis, trečios klasės mokinys, draugiškai kalba su manim antroku. < ...>

12 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Pradėjome susitikinėti ne tik gimnazijoje, bet ir mieste po pamo­ kų. Gyveno jis vadinamoje Poniškoje gatvėje, vėliau pavadintoje Kęs­ tučio gatve, kurioje, tiesą sakant, ponų gal ir pasitaikydavo, bet na­ mukai, kaip ir kitur, toliau nuo Varšavinės, buvo daugiausia mediniai. Viename tokiame namuke pas savo senelę gyveno ir mano draugas. Su juo gyveno drauge dar ir sesutė, vyresnė už jį, labai rimta ir nekalbi mergaitė. Kai aš adankydavau draugą, perėjęs virtuvę, dar turėdavau pereiti ir jo sesers kambariuką, švarų ir tvarkingą, kuriame ji dažniausiai sėdėdavo prie mezginio ar knygos. Mano draugas turė­ jo savo atskirą kambarį, pristatytą nebe naujų baldų. Visada, kai įei­ davau, kambaryje kvepėdavo obuoliais. Ne kartą draugas mane tais obuoliais ir pavaišindavo, o jo senelė įnešdavo mudviem po stiklą karštos arbatos ir sausainių. Tai sudarydavo mums tam tikrą „šeimy­ ninę“ nuotaiką, kurios man Marijampolėje taip trūko.

Neramios mintys Tokia draugystė tebūna, kai esi visai jaunas. Be savo draugo negali išbūti nė vienos dienos. Kiekvienas pokalbis su juo, rodos, tave pra­ turtina. Tau svarbi jo nuomonė apie viską, kuo abejoji. Jeigu dar tavo draugas vyresnis, jis tau - ypatingas autoritetas, ir tu, nepaisydamas kitų nuomonių, pirmiausia klausai, ką jis sako. Toks autoritetas man buvo Kazys. Jis mokėsi nebe gimnazijoje, o mokytojų seminarijoje, kuri 1920 metais buvo įsteigta nebaigtose ka­ reivinėse į pietus nuo miesto. Mokėmės mes ne vienuose namuose, bet dėl to mūsų draugystė nė kiek neatšalo. Kasdien aš lankydavaus Poniškoje gatvėje, namely, kur jis gyveno, o jei ne - jis ateidavo pas mane, kokia nors nauja knyga ar žurnalu nešinas, ir mes prakalbėda­

(20)

vome ištisas valandas, nepastebėdami, kaip bėga laikas ir kad jau me­ tas eiti srėbti vakarinės sriubos. Mes niekad nesiginčydavome pasaulėžiūros klausimais. Mano drau­ gas, tuo metu jau skaitęs nemaža Levo Tolstojaus kūrinių ir raštų religijos bei moralės klausimais, buvo savotiškas „tolstojininkas“. Į bažnyčią jis kartais eidavo, nebent senelės varomas. Matydami, kad mudu jau daugiau už kitus gimnazistus apsiskaitę ir mėgstame litera­ tūrą, vyresniųjų klasių ateitininkai pasiūlė mums darbą, kuris mud­ viem pasirodė įdomus. Reikėjo suredaguoti mažą žurnaliuką iš gim­ nazistų kūrybos. < ...> 1924 m. vasarą Kazys rašo: „... Dabar važiuoju į Kauną studenta­ vimu apsirūpint, nors dar atestato neturiu ir nežinau, kada gausiu...“ Negavęs atestato, bet universitetui pristatęs direktoriaus išduotą raščiuką, kad baigiamuosius egzaminus išlaikė, Kazys 1924 metų ru­ denį įstoja į universitetą ir išvažiuoja į Kauną... Vasarą ir mane per laišką jis įkalbinėja laikyti eksternu egzaminus iš gimnazijos kurso, kad drauge galėtume važiuoti į universitetą. Deja, tam aš nebuvau pasirengęs - man dar reikėjo atsėdėti, kas skirta gimnazijoje... O mano draugas jau pradėjo naują, tokį viliojantį, nepaprastai įdo­ mų studento gyvenimą. ANTANAS VENCLOVA, PAVASARIO UPĖ, VILNIUS, 1964, 1’ 344-416

21 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Stiprėjame Kaip Kazys reaguos į naujausią „Trečio fronto“ numerį?1Tai mus domi­ no, ir kėlė nerimą. „Geriausia būtų, kad ir laiškas (gal Bronio [Railos]), ir naujasis „Fronto“ numeris Kazį pasiektų kartu. Tada jam nebebus laiko „s treskom“ (rus. su triukšmu) išeiti iš „Fronto“, ką jis - kaip spėju galėtų padaryti, gavęs tik vieną „Frontą“, - rašė Kostas [Korsakas], „Sis „Trečio fronto“ nr. iš tikrųjų geriausias, - vėl rašė jis po kelių dienų. - Palyginant su pirmuoju, jis milžiniškas žingsnis visais atžvil­ giais į priekį. Dėl jo turinio nieko iš esmės negaliu pasakyti prieš...“ O Boruta vieną gražią dieną atsirado Kaune. Parvažiavo jis, kaip supratau, nelegaliai (nelegaliai gyveno ir Berlyne). Kelias dienas pabu­ vo pas mane, paskui berods matėsi su Vaclovu Biržiška. Norėjo išva­ žiuoti kur nors iš Kauno, toliau nuo žvalgybos. Tuo reikalu susirašinė­ jau su Raila, manydamas, kad apie Rozalimą, kitoje Lietuvos pusėje, vargu ar ateis kam į galvą Kazio ieškoti. Tačiau pas Railą Kazys nenuva­ žiavo, nes tasai tuo metu kaip tik rengėsi vykti į Pašvitinį. Taigi Kazys tebegyveno Kaune - po kelias dienas pas įvairius pažįstamus. (1964 m. vasarą mudu su Boruta ėjome Palangoj Birutės gatve. Parodęs nedidelę vilą, jis tarė: - Čia Vaclovas Biržiška išlošė mane iš smetoninio vidaus reikalų ministro Rusteikos. Kai 1931 metais grįžau iš užsienio, mane turėjo areštuoti ir pasodinti. Vaclovas Biržiška man pasakė: „Nebijok, šie reikalai tvarkomi privačiai. Aš lošiu kortomis su Rusteika ir sutvarky­ siu tavo bėdą“. 1 Kalbama apie „Trečio fronto“ 5 numerį, išėjusį gegužės mėn. Apie jį K. Boruta laiške žmonai Onai Borutienei rašė: „Gavau „Trįečiąj frĮontą] „Pralošiau su „Frontu“. Mano vyrai kažin kur nuvairavo“, žr., Kazys Boruta, Raštai, t. 10 (Drauge su draugais), Vilnius, 1976, p. 232-238 (sudaryt, past.).

(22)

- Taip ir įvyko, - pasakojo Kazys. - Bet vėliau žvalgybos viršininkas Statkus apsižiūrėjo, kad aš vaikštinėju laisvas, ir vis dėlto mane pasodi­ no. Galimas daiktas, čia būta ir Rusteikos nurodymo.) ANTANAS VENCLOVA, JAUNYSTĖS ATRADIMAS, VILNIUS, 1966, P. 240-241

Iš dienoraščių [1965 m.] Kovo 9 d. 4,30 minučių mirė Kazys Boruta. Liūlia su M. Meškauskiene ir A. Guzevičium, nuvykę į specpolikliniką, jau ra­ do jj mirusį. Greit atvažiavo Mieželaitis ir Just. Marcinkevičius. Visi nuvyko į Kazio butą Muziejaus gatvėj, iš kurio Eiga (nuvykusi ten su Liūlia) paėmė Kazio dienoraštį. < ...> Mus paliko didelė, savotiška, labai spalvinga asmenybė. Per gyve­ nimą visada jis ėjo nelengvai, ir tai didele dalim gal pirma laiko pakir­ to jo sveikatą. Gilumoj tai buvo labai jautrus, nuoširdus, geras drau­ gas. Man nežmoniškai sunku - tartum su Kaziu nuėjo į negrįžtamą praeitį didžiulė mano paties gyvenimo, darbo, ieškojimų, svajonių ir geriausių jausmų dalis. Kaip tik neseniai skaičiau „Trečio Fronto“ ar­ chyve išlikusius man rašytus jo laiškus —ir tolimi metai kaip gyvi stojo man prieš akis. Sunku neapsakomai. Ramina tik viena, kad jis po baisios operacijos ir kančių - daugiau nebesikankina. Dabar kankina­ mės mes. Nebėra dar vieno mūsų kartos žmogaus, didelės širdies ir didelio talento. Ramina ir tai, kad Kazio 60 metų jubiliejaus šventė praėjo taip gražiai, kad visi pagerbė nuoširdžiai, ir jis, be abejo, juto ne tik artimų draugų, bet ir daugelio skaitytojų meilę. O jo gyvenime taip dažnai trūko - įvertinimo, pripažinimo, draugiško nuoširdumo - viso to, kas mūsų sunkų rašytojišką gyvenimą daro bent kiek lengvesnį ir atlygina

21 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

už ilgų metų širdies, nervų ir proto įtempimą. Sunku, o kaip neapsa­ komai sunku netekus dar ir tavęs - po Petro [Cvirkos], Salomėjos, Jono Marcinkevičiaus, [Vinco] Zilionio ir daugelio, daugelio kitų, pirma laiko palydėtų į kapus. < ...> [1967 m.] Gegužės 24 d. Vakar žiūrėjome K. Borutos „Baltaragio malūną“. Tiesiog neįsivaizdavau, kad ši legenda gali būti taip stilingai ir jaudinančiai pastatyta. Sąlyginės dekoracijos. Iš pastatymo pašalintas visoks buitiškumas, ir jis iš tikro skamba kaip daina, kaip legenda. Pa­ statymas išlaikytas vienu stiliumi. Visuma daro labai damų, lyrišką, jau­ dinantį įspūdį. Kaip džiaugtųsi Kazys, matydamas „Baltaragio malū­ ną“ scenoje! Vakar, grįžęs iš spektaklio, paėmiau abu šios knygos leidi­ mus - ir tiek kilo liūdnų ir gan sunkių atsiminimų! Pirmasis leidimas juk buvo sutriuškintas vienintelės recenzijos! ir išimtas ir apyvartos! Jame Kazys man įrašė: „Mano Ant. Venclovai - Kazys Boruta. 1945.X.25.“ Antrame leidime, kuris išėjo po sudėtingų mano inter­ vencijų, įrašyta: „M ie lam Antanui Venclovai, ištikimam jaunystės drau­ gui, su padėka, kad šita knyga iš naujo pasirodė - Kazys Boruta. Vil­ nius, 1962.VIH.1.“ Taip viskas pasaulyje eina, keičiasi, verčiasi aukštyn kojom. Bet istorija rodo, kad nemiršta tikrasis menas, kad jis nuolat atgyja ir jaudina tuos, kas turi atvirą širdį jam priimti. < ...> [1971 m.] Balandžio 11 d. Vakar Liulytė atnešė man K. Borutos „Baltaragio malūną“, išleistą vokiškai. Kaip džiaugtųsi mielasis Kazys, pamatęs savo knygą ta kalba, į kurią mūsų pažangiuosius rašytojus jis svajojo matyti išverstus dar apie 1930-1931 metus (O tada juk visi mes rašėme dar labai netobulus pirmuosius savo puslapius.) ANTANAS VENCLOVA, PRIE NEMUNO LIEPSNOJA UOGOS, VILNIUS, 1966, P. 500-563

(24)

MICHALINA MEŠKAUSKIENĖ

Poetas N et neprisimenu, kaip mes susipažinom. Vakarėly, šokiuose ar po ku­ rio nors susirinkimo. Tik pamenu, kad jau baigėsi žiema. O gal jau buvo beprasidedąs pavasaris. Sniegas dar nebuvo ištirpęs, ir toli gra­ žu dar neketino pajudėti Šešupės ledai. Vaikščiojant su savo klasės draugais Kaziu Lukša ir Martynu Gu­ deliu1po Varšavinę - didžiausią Marijampolės gatvę, tas poetas, pama­ tęs mus, prieidavo, nerangiai ištiesdavo ranką ir, iš pėdės gunktelėjęs, paspausdavo mūsų rankas. Jis eidavo sunkia eisena, kiek palinkęs, mo­ suodamas savo didele lazda, su kuria gatvėj niekada nesiskirdavo. Jis buvo daug vyresnis už mus. Na, kiek ten daug? Jei gimnazistas - o jis buvo seminaristas - už tave vyresnis porą metų, tai jis jau senis. Jei man šešioliktieji, tai jam aštuonioliktieji. Oho, ką reiškė tuomet aš­ tuoniolikmetis vaikinas ir dar poetas! < ...> O Varšavinėj pavakare susitelkdavo visa Marijampolės „inteligen­ cija - meščanstvo“2, kaip pašiepdamas sakydavo šis poetas. Čia užsi­ megzdavo pažintys, susitikdavo pažįstami ir nepažįstami. Miesto po­ nios ir panelės mėtė paslaptingus žvilgsnius į vyriškius, o miesto ka­ valieriai ir IX pulko uniformuoti gražuoliai jas įžūliai šaudė akimis. Vieni su kitais sveikindavosi ir atsisveikindavo, susitikdavo įsimylėju­ sių poros ir pamažu slinkdavo į nuošalesnes vieteles. O temstant Varšavinė jau atrodydavo tarsi lėtai judanti gyvų žmonių srovė, slepianti 1Martynas Ciuddis - buvęs aušrininkas, kairysis eseras. Pokario metais persikėlė į JAV 2 miesčionija (rus.)

21 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

daugybę aistrų, vilionių ir niekad neįkūnijamų vilčių. Varšavinėj bū­ davo linksma, gyva lyg kokioj modelių parodoj. Čia buvo demonstruo­ jamos naujausios vyrų ir moterų mados, gražios šukuosenos, skrybė­ laitės ir batukai, vykusios ir nevykusios gracijos, gražūs vylingi šyps­ niai', lengvas juokas. < ...> Pavasaris bėgo nesulaikomai. Jis bangavo medžių viršūnėse, skam­ bėjo Šešupės pakrantėse, skardeno paukščių balsuose. Prailgdavo pamokos, o po pietų aš ne taip klausiausi draugų gin­ čų, paskaitų. Susirinkimai atrodydavo ilgi, ne tokie įdomūs. Jiems pasibaigus, skubėjau į ūksmingą mūsų miesto sodą. O ten jau nekant­ raudamas žingsniuoja Kazys. < ...> Artėjo gegužės pirmoji. Aš Kaziui ruošiau siurprizą. Labai mylė­ jau gėles. Laukų, pievų ir darželių žydėjimas buvo lyg iš tolo sklin­ dančios mano tėviškės dainos ar neįprastai skambančios eilės. Mano sąmonėj iš mažų dienų ilgam užsiliko: žiedai, dainos, eilės - tai tas pat. < ...> Paaugus, grįžus atostogų į tėviškę, aš ėmiau dėt į knygas ir džio­ vint darželių bei laukinių gėlių žiedus. O paskui mieste aš juos klijuo­ davau ant storo popieriaus - dariau atvirukus ir paveikslėlius. Kaziui dariau patį gražiausią atviruką: priklijavau porą gerai išsi­ laikiusių rugių varpų, rūtos šakelę, smilgą ir brolelį, o kampe visų jų kotus pridengiau raudonu ženkleliu. Buvo labai gražus atvirukas. Gė­ lės lyg gyvos kvepėjo laukais ir darželiais. Antroj pusėj užrašiau trum ­ pą sveikinimą ir... prieš Pirmąją Gegužės, kai paspaudėm vienas ki­ tam rankas, paduodama voką, pasakiau: - Kazy, čia tau. < ...>

(26)

Man rodėsi, kad tik dabar pradedu pažint Kazį. O jis buvo labai sudėtingas, kai kur vaikiškas, kai kur prieštaringas, besiblaškantis. Kiek­ vieną kartą jis atnešdavo ką nors naujo: tai savo mintį ar eilėraštį, kurį savotiškai kapodamas iš atminties sakydavo. Tai pasakodavo apie kurį įdomų draugą ar jo retą bruožą, tai keliais lyg kirviu kirstais žodžiais nusakydavo savo nemėgiamo pažįstamo paveikslą. Kazys buvo gabus, daug skaitė ir daug žinojo. Perskaitytą greit suvokdavo, gerai įsimindavo, galėdavo cituot jam įdomius ištisus pus­ lapius arba tai išsakyt savita, tik jam būdinga forma. Jis nepakentė bet kokio mėgdžiojimo, šablono ar ėjimo pagal srovę. Kur tik galėjo, sten­ gėsi laužys visa, kas jam atrodė sena, atgyventa, visai nekreipdamas dėmesio, ką apie jį pasakys kiti. Jis rūkė ten, kur buvo draudžiama, iššaukiamai juokėsi, kur nuolankiai tylėjo kiti, ir panašiai. Dėl šito Marijampolėj jį net vadindavo - „poetas originalas“. Jis iš tikro daug ką darė kitaip, nepanašiai į nieką, tik jam vienam būdinga maniera. Kartais man atrodydavo, kad tai poza. Bet jei tai ir buvo poza - ji buvo grynai borutiška.

Poezija Jis mylėjo Janonį, Jeseniną, Majakovskį, ypatingai žavėjosi Aleksand­ ru Bloku. Tuo metu buvo madoj futurizmas, kubizmas ir kitos tada moderniškos srovės. Kazį visa tai jaudino. Jis mane nuvedė į kubistų parodą, kuri buvo organizuojama Marijampolėj, kažką ten aiškino, kažkuo žavėjosi, kažką peikė, keikė. Man atmintyje išliko tik gražūs, spalvingi, pilni švelnaus lyrizmo Šimonio paveikslai. O kitų - iškreip­ ti veidai, kreivos laužytos linijos - taip ir išdilo iš atminties, nepalikę jokio pėdsako.

21 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Futurizmu, mūsų „Keturiais vėjais“ Kazys pradžioje stačiai kliedė­ jo, matydamas šiame sąjūdyje ištisą revoliuciją literatūroje, mene. - Futurizmas - tai Majakovskis, o Majakovskis - tai revoliucija! susijaudinęs sakydavo Kazys. < ...>

Bet labiausiai Kazį žavėjo Aleksandras Blokas. Jis mokėjo atminti­ nai ištisas jo poemas, daugybę eilėraščių. Bloko poema „Dvylika“ Ka­ zį buvo tiesiog apkerėjusi. Ir kai jam užeidavo ta geroji nuotaika, jis tylom, susimąstęs deklamuodavo, - ne, šis žodis čia netinka, - jis at­ mintinai, kažkaip visas persiėmęs, įtaigiai ar net intymiai išsakydavo savo mylimą poetą. - Klausyk, tu paklausyk, kaip poetas apdainuoja revoliuciją! šnabžda Kazys. Ir, mostelėjęs lazda, apžvelgęs horizontą, tyliai lyg maldą pradeda: Черный вечер. Белый снег. Ветер, ветер! На ногах не стоит человек. Ветер, ветер На всем божьем свете!3

'

. 1

- Supranti?! Koks užmojis! Revoliucija „На всем божьем свете!“4 Jis tarsi dūsta nuo tų posmų, pradeda garsiau, tai visai tyliai šnabžda. 3 Baltas sniegas, Naktis juoda. Vėjas, vėjas! Verčia žmogų - tikra bėda. Vėjas, vėjas Pasaulį visų apskriejęs! (rus., vertimas Alg. Baltakio) 4 Pažodžiui: „Visame plačiajame pasaulyje“ (rus.).

(28)

Kazio svajonės Kazys daug skaitė. Staigiais mostais sukdamas lazdą, kapotais ar ne­ baigtais sakiniais, vienu aštriu žodžiu, piktu šūktelėjimu ar tyliu susi­ žavėjimu Kazys reikšdavo savo mintis apie perskaitytas knygas. Jis žavėjosi Baironu, Ibsenu, Kelermanu, Kn. Hamsunu, Strindbergu. Kažkaip ypatingai švelniai, jautriai mylėjo Korolenką. Jis vis nešdavo man daugybę knygų, visai negalvodamas, ar galėsiu rusiškai ir vokiš­ kai viską suprast. - Tik m perskaityk Ingeborg, būtinai perskaityk! - sako visas švies­ damas. - Ar suprasiu? - Ką tu - tai negalima nesuprasti. < ...> Dažnai jis ramiai ir atvirai pasakoja apie savo ateities darbus bei sumanymus. Be rusų ir vokiečių, jis dar būtinai išmoksiąs prancūzų ir anglų kalbas, išmoksiąs gerai, tobulai... Pradžioj parašysiąs keletą knygų lietuviškai, daugiausia poezijos, paskui keletą knygų prozos... O tada jis pradėsiąs rašyti rusiškai... Vėliau būtinai pabuvosiąs Vokietijoj, Pran­ cūzijoj, Italijoj ir Anglijoj... dar Skandinavų kraštuose... O tada im­ siąs rašyt vokiškai, prancūziškai... < ...> - Aš daug rašysiu, labai daug rašysiu. Tu nežinai, kiek aš turiu parašyti. Tavęs nepaliksiu. Abu važiuosim.

2a S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Seminaristai - j gyvenimą Pažangiųjų seminaristų išleistuvės - jie baigė mokytojų seminariją. Prasidėjo kalbos, tostai. Vaikinai kalbėjo susijaudinę. Išeina iš mo­ kyklos suolo į gyvenimą. Koks bus kiekvieno kelias? Staiga Kazys atsistojo, išsitiesė, greitu žvilgsniu apmetė visus. Ir, kaip visada, lyg kiek dusdamas, bet visai ramiai pasakė: - Aš kalbėsiu apie pažulniąją plokštumą. Daug kas šyptelėjo, susijuokė - kalba originalas. - Nesijuokit. Tikrai apie pažulniąją plokštumą, nuo kurios taip lengva šiais laikais inteligentui nudardėt į miesčioniškumo balą. Aš pirmusyk girdėjau Kazį kalbant, taip sakant, viešai. Pirmusyk pažiūrėjau į jį „iš šalies“. Atrodė, kad jį matau visai kitokį. Jis kalbėjo, išsitiesdamas visu ūgiu, tai vėl palinkdamas ir rankomis pasiremda­ mas į stalą. Kalbėjo vaizdais, kapodamas sakinius - grynai, gražiai suvalkietiškai. Jis buvo priešingoj stalo pusėj, ir aš galėjau jį gerai stebėt - lyg į svetimą pažiūrėt. Jo stambus, labai aiškus rausvas veidas dar labiau išraudo, šviesūs geltoni plaukai atrodė dar šviesesni, nuo staigių judesių akiniai nuolatos blykčiojo. Jis atrodė ramus ir savimi pasitikintis jaunas, gražus vyras. Bet aš gerai pažinojau Kazį ir jau­ čiau, kad jis jaudinasi, tik moka neparodyt. - ObyvateUcina5 ne vieną įtraukė į pelkę, karjerizmas taip ir kariasi jauniems ant sprando - žiūrėk, jau ir nudardėjo slidžiąją plokštuma baigtas vyras! Nepamenu, kuo mūsų poetas užbaigė kalbą. Gal Vinco Kudirkos kvietimu neišsižadėt idealų „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukš­ to“, gal Juliaus Janonio viltimi atlikti „...Herkulės ir Prometėjaus 5 Miesčioniškumas (rus.)

(30)

tveriančius žygius...“ ar Aleksandro Bloko „Мы на горе всем буржуям, мировой пожар раздуем“6 ar Majakovskio „Бомба и стих поднимает класс“7, - о gal visais keturiais, nes visus karštai mylėjo. Tik pamenu, kad ta pažulnioji Kazio plokštuma visiems giliai įstrigo. Ir ne tiek savo formos originalumu, kiek tuo iš tikro gresiančiu inteligentui pavojumi nuslyst nuo kovos kelio, nuriedėt į miesčioniškumą. MICHALINA MEŠKAUSKIENĖ, ŽVELGIU Į TOLIUS, VILNIUS, 1969, P. 193-240

MIKASEI NAVIKAITEI, Uosinės kaimo mergai, 1928 m. birželio m, 15 d. nuteistai

16 mėty

sunkįLjįu darbiu kalėjimo už priklausymą, prie soc.rev.maksimalisty s-gos, šį apysaky rinkinį skiriu

kcfcku, karhti Lcrn cn5 Ka e V 5 /3 O f? u T A

Knygoje „Drumstas arimų vėjas" (1928) išspausdinta K. Borutos dedikacija, o vėliau autorius ranka įrašyta: „Kūlokg kaimo bernas Kazys Boruta"

6 Pažodžiui: „Mes visų buržujų pykčiui įpūsim pasaulinį gaisrą“ (rus.). 7 Pažodžiui: „Bomba ir eilėraštis pakelia klasę“ (rus.).

31 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

PRANAS NAUJOKAITIS

Daug metų, daug vagų!1 Kai verti šešiasdešimtą savo gyvenimo vagą, tai leisk Tave iš visos širdies pasveikinti ir vienu kitu brūkšniu prisiminti tas suverstų arimų vagas, kurias kadaise jaunystėje praleidome drauge, kurdami savo atei­ ties pasaulį. Tebėra gyvos ir niekad nepamirštamos tos Marijampolės mokyto­ jų seminarijos dienos, kurias praleisdavome valandų valandas plepė­ dami, diskutuodami, savo rašinius skaitydami, svajodami parašytus puslapius pamatyti išspausdintus. Manau, kad nepamiršai tos dienos, kai puošniame literatūros žur­ nale „Gairės“ pamatei savo „Mėlynąjį karvelėlį“, o aš „Aušrinėje“ vaizdelius apie šienapjovius. Tai buvo bene pirmieji spausdinti dar­ bai. O jau po šito mes jau pundais siuntėme savo kūrybą į Amerikos lietuvių spaudą, nes tikėjome esą rašytojai. Apsvaigę laukėme hono­ rarų, bet, deja, amerikonai mieliau atsiųsdavo savo laikraščius su iš­ spausdintais įvairiomis slapyvardėmis mūsų kūrinėliais, o ne dolerius. Galop susimylėjo ir per Ūkio banką atsiuntė vieną dolerį honoraro. Taip, tik vieną! Ir tai pirmą bei paskutinį kartą. Turbūt tas džiaugsmas pagimdė ir tokias kvailystes kaip satyros laikraštėlį „Šliurė“, kuriame bakstelėjome nerangiems pedagogams. Matyt, gilokai buvo bakstelė­ ta, kad vos iš seminarijos neišlėkėme. Prisimink, Kazy, ir savo juodakasę Albiną, kuriai anuo metu tek­ davo didvyriškai atlaikyti Tavo poetiškus jausmus. Mergina valandų 1 Sveikinimas K. Borutai 60-ečio proga. Rankraštis (sudaryt, past).

(32)

valandas išsėdėdavo susigūžusi miesto sode ant suoliuko, klausydama Borutos deklamuojamų Majakovskio posmų... O Boruta po tokių pa­ simatymų grįždavo įdūkęs, pypkę čiulpdamas, visą pasaulį po velniais siųsdamas... Juk taip buvo, Kazy! Ar beatmeni šiandien tą Albiną! O jai tereikėjo ne poezijos, ne Majakovskio, o Kazio bučinuko... Taip ir subiro pirmoji meilė. Tokių praėjusių jaunystės margų dienų gabaliukų, rodos, galėtum daug prisiminti. Deja, gyvenimas bėgo, šakojosi, kiekvienam skirda­ mas savo takelį. Daug metų, daug vagų! < ...> Štai toks pluoštelis mano minčių, kai spaudžiu tavo dešinę, kai prisimenu tas dienas, kai svajojom būsią literatais. Tau svajonės išsi­ pildė, o aš, matyt, ne į savo vežimą buvau įsėdęs. Literatas iš manęs neišėjo, o tik šioks toks mokytojėlis, deja, parengtas ne Marijampolės mokytojų seminarijos, o kieto gyvenimo. Linkiu, kad užtektų kvapo ir sveikatos, kad paliktum paminklus, kurių laiko rūdys nesuėda. KAUNAS, 1965 01 04 ELGOS BORUTIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

31 su KAZIU BORUTA SU SITIK IM AI

AGNE MURZAITE

Susitikimai su Kaziu Boruta Pirmą kartą su Kaziu Boruta susitikau Marijampolėje „Aušrinės“ re­ dakcijoje 1924 metais. Jis Marijampolės skyriaus aušrininkų kviečia­ mas sutiko dirbti šio leidinio redaktoriumi. Aš tuo metu buvau aušri­ ninkų organizacijos Centro komiteto sekretorė ir man tekdavo rūpin­ tis „Aušrinės“ leidimu: kartais iš Kauno ar kitų miestų veždavau medžiagą j Marijampolę ir dalyvaudavau redakcijos posėdžiuose tą medžiagą aptariant. K. Boruta atliko didelį darbą tą medžiagą tvar­ kant. Redakcijoje, bėjo, dirbo Jonas Norkus, Motiejus Strimaitis (at­ sakomasis redaktorius), Jonas Lukoševičius ir Pauža. K. Boruta spaus­ dino joje savo apsakymus, eilėraščius („J marias“, „Saulėlaida“, „Marš!“, „Anga“, „Kaimiška“, „Lyrika“, „Armonikos verksmas“, „Prieš kelią“1, rašė ir redagavo literatūros kritikos apžvalgas, organizavo jau­ nuosius rašytojus rašyti šiam leidiniui. Jo dėka Vytautas Montvila pra­ dėjo spausdintis „Aušrinėje“. Kazys mielai sutikdavo gaunamą me­ džiagą tvarkyti, redaguoti. Jau tada jo dėstoma mintis buvo aiški, kalba sodri. 1924 metų vasarą teko kartu su Kaziu dalyvauti aušrininkų eks­ kursijoje po Žemaitiją. Tarp svetimų ir mažai pažįstamų žmonių jis būdavo nekalbus, dalyvaudavo tik kaip stebėtojas, tačiau draugų bū­ ryje būdavo nuoširdus ir atviras. Įsitraukęs į pokalbį darydavo tiksliai v

v

suformuluotas ir svarias išvadas. Šios kelionės po Žemaitiją įspūdžiai, aprašyti K. Borutos (K. Lino slapyvardžiu) straipsnyje „Per Lietu­ 1Aušrini, 1924, Nr. 2-5, Nr. 7.

(34)

vą“2, kuriame nurodoma, kad „... mūsų ekskursija po Žemaitiją buvo didelis ir bendras aušrininkų žingsnis į liaudį“. Baigęs Mokytojų seminariją Marijampolėje, 1924 metų rudenį K. Boruta atvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos universiteto Hum anita­ rinių mokslų fakultetą. Čia klausė V Krėvės-Mickevičiaus, M. Biržiš­ kos, B. Sruogos ir kitų profesorių paskaitų. Atvykęs į universitetą Kazys įstojo į Socialistų studentų draugiją ir įsijungė į visuomeninį darbą. Tuo metu „Aušrinės“ redakcija jau buvo perkelta į Kauną. Ka­ zys ėmėsi organizuoti leidinį jaunimui, leido darbo jaunimo „Drau­ go“ sąjungos laikraštį „Draugų draugą“, buržuazinei valdžiai tą laik­ raštį uždarius išleido „Draugą jauniems“, kurio jau pirmąjį numerį valdžia konfiskavo, o K. Borutą, einantį „Draugo“ sąjungos pirmi­ ninko pareigas, administraciniu būdu nuteisė kalėti. Sis konfiskuotas numeris buvo išleistas 1925 metų Gegužės Pirmosios proga. Jame buvo išspausdinti šūkiai: „Salin išnaudojimas dar­ bo žmogaus!“, „Salin karai, šalin mirties bausmė!“, „Salin žmogaus pavergimas!“, „Tegyvuoja darbo žmonių vienybė!“, „Tegyvuoja lais­ vas žmogus ir jo darbas!“, „Tegyvuoja Gegužės Pirmoji - darbo ir kovos socialistinė šventė!“. Tame numeryje K. Boruta kartu su V Mont­ vila išspausdina programinį eilėraštį „Gegužės šventė“3. Po vasaros atostogų, 1925 metų rudenį, pirmame Socialistų drau­ gijos susirinkime K. Boruta buvo išrinktas į draugijos valdybą ir su visa energija metėsi į visuomeninio darbo sūkurį. Daugiausia jam rūpėjo spauda. Jį nuolatos galėjai matyti jaunųjų rašytojų renginiuose. Jis rengė spaudai revoliucinių dainų rinkinį ir rūpinosi visais aušrininkų spaudos reikalais. Čia Kazys nevengė net techninio darbo: 1925 metais

2Aušrinė, 1924, Nr. 4 (52), p. 9-13. 3Aušrinė, 1925, Nr. 4/5, p. 5.

35 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

/

išleistame šapirografu laikraštyje „Jaunasis aušrininkas“ yra net keli puslapiai, rašyti jo ranka. Mokydamasis Marijampolėje K. Boruta žavėjosi S. Jesenino ir V Majakovskio kūryba. Kaune ant jo darbo stalo nuolat galėjai maty­ ti rusų klasikų ir revoliucinių rašytojų kūrinius. Kazys nuo pat pra­ džios mokyklos mokėjo rusų kalbą (mokėsi Maskvoje), o Marijam­ polės gimnazijoje ir vėliau Mokytojų seminarijoje mokėsi ir kitų už­ sienio kalbų. Tai jam leido susipažinti su žymių autorių veikalais originalo kalba ir palengvino studijų pradžią Vakarų universitetuose. 1925 m etų lapkričio 8 d. Socialistų studentų draugijos surengta­ me viešame susirinkime Vladas Karosa turėjo skaityti pranešimą „Stu­ dentų teisės ir jų atstovavimas“, pirmininkavo K. Boruta. Vos tik jam paskelbus susirinkimo pradžią, vienas ateitininkų vadų paprašė žodžio ir pareiškė, kad draugija, kuri protestuoja prieš mirties baus­ mę žydui bolševikui (turima omenyje Nochimas Jubileris), neturi teisės universiteto salėje skaityti pranešimus. Sulig tais žodžiais atei­ tininkai ir neolituanai pradėjo brautis į sceną ir traukti nuo jos pir­ mininkaujantį ir pranešėją. Studentai socialistai puolė ginti savo ats­ tovų - V Karosa buvo reumatikas ir be lazdos sunkiai vaikščiojo. Muštynėse kažkur nuskrido K. Borutos akiniai. Kažkuris iš draugų šaukė: „Borutos akiniai!..“ Visa salė ūžė. Kai kas brovėsi Į sceną ir bandė peštukus išskirti, bet kur tu išskirsi, juk muštynės buvo iš anksto suplanuotos. Po šių studentų riaušių universiteto senatas Socialistų studentų draugiją uždarė iki 1926 metų sausio 1 d. Draugijos valdybą, protes­ tavusią prieš mirties bausmę ir susirinkimo rezoliuciją iškabinusią uni­ versitete savo organizacijos vitrinoje, pašalino iš universiteto iki kitų mokslo metų pradžios. Ateitininkų tik pora studentų - teisininkas Matulionis ir teologas Dagelis - buvo pašalinti iš universiteto iki 1926

(3 6 )

metu sausio 1 d., o vienam tautininkui teisininkui pareikštas tik pa­ peikimas. Reakcinei spaudai pradėjus puolimą prieš senatą, šis kita­ me posėdyje ir ateitininkams bausmę sušvelnino pakeitęs pašalinimą iš universiteto tik papeikimu. Studentams socialistams, neatsižvelgus į pažangiosios visuomenės protestus, nuolaidų nebuvo. D ar karo ko­ mendantas valdybos narius (V Karosą, K. Borutą, išskyrus Joną N or­ kų) ir aktingesnius kovos dalyvius: Joną Lukoševičių, Benių Pauliu­ kevičių ir Tomą Stonį nubaudė vienu mėnesiu kalėjimo. Nuteistieji pažangiosios visuomenės buvo palaikomi, remiami. Jiems į kalėjimą plaukė aukos. Kazys, išėjęs iš kalėjimo, ėmė rengtis išvažiuoti į užsienį tęsti pra­ dėto mokslo. Laukdamas leidimo išvykti, jis net kambario nebeturė­ jo, gyveno čia pas vieną, čia pas kitą draugą. V Karosai išvykus į tėviš­ kę atostogų, apsigyveno jo kambaryje. Čia, matyt, dėl nuolatinės įtam­ pos, o gal ir peršalęs smarkiai susirgo. Kambaryje su aukšta temperatūra ir kliedėdamas gulėjo pats vienas. Tik atsitiktinai užėję draugai suor­ ganizavo medicininę pagalbą ir viskas baigėsi laimingai. K. Borutai išvykus į užsienį, man jau taip artimai su juo bendrauti nebeteko. Fašistinis perversmas Lietuvoje (1926 metų gruodį) K. Bo­ rutą užtiko studijuojantį Vienoje. Fašistų teroras, karo lauko teismai, suimtųjų šaudymas, koncentracijos stovyklos taip jaudino Kazį, kad jis užsienio spaudoje sukėlė tikrą protestų audrą. Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos užsienio delegacijos vardu ra­ šė į užsienio pažangiąją spaudą atsišaukimus, straipsnius, protestuo­ damas prieš Lietuvoje vykdomą terorą. Savo straipsnius spausdino ir lietuviškame užsienyje ėjusiame „Revoliucionieriuje“, Rygoje išėjo jo eilėraščių rinktinė „Kryžių Lietuva“ (1927), o Kaune „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927). Dėl savo veiklos užsienyje jis atsi­ duria politinio emigranto padėtyje be teisės grįžti į Lietuvą. Tolesnis

' ____3L S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

politinio protestuotojo ir opozicionieriaus darbas jo nebetenkina. Kuria įvairius planus kaip sugrįžti į Lietuvą ir užsiimti literatūriniu darbu. Ir iš tikrųjų 1927 metais jam pasisekė grįžti į Lietuvą. Rugpjūčio 15 d. jis Švietimo ministerijos skiriamas Telšių žydų gimnazijos mokytoju. Tačiau rugsėjo 11 d. po Tauragės antifašistinio sukilimo areštuojamas Telšių geležinkelio stotyje. Telšių kalėjime parašo eilėraščius „Kryžių Lietuva“, „Moteris prie kalėjimo“ ir kt. Išėjęs iš kalėjimo emigruoja į Latviją. Rygoje išeina eilėraščių rinkinys „Drumstas arimų vėjas“ ir satyrinė apysaka-pamfletas „Namas numeris 13“. Išleidžia almanachą „Audra“, kuriame spausdinasi A. Venclova, V Montvila. 1928 metų rudenį iš Rygos išvyksta į Vieną, vėliau į Berlyną. Ten užsiregistruoja bedarbių biržoje. Susirašinėja su A. Venclova, J. Šimkum. Yra vienas iš žurnalo „Trečias frontas“ iniciatorių. 1931 metų pavasarį bandė iš­ vykti į Ispaniją, bet negavo vizos. Tų pačių metų birželį pusiau nele­ galiai grįžo į Lietuvą. Vaclovo Biržiškos tarpininkavimo dėka jo pa­ dėtis Lietuvoje legalizuojama. Kazio pastangomis atgaivintas „Aušri­ nės“4 leidimas, jo suburta jaunųjų rašytojų grupė išleidžia almanachą „Darbas“ (1932). Įsitraukia į literatūrinį darbą, tačiau fašistinė žval­ gyba sekė kiekvieną Kazio žingsnį. Gavę iš Vokietijos žvalgybos kalti­ namosios medžiagos (atėję į valdžią hitlerininkai perdavė Lietuvos saugumui buvusį Karaliaučiuje konfiskuotą Socialistų revoliucionie­ rių maksimalistų sąjungos archyvą) K. Borutą 1933 metų pavasarį suima. Sudaroma byla, kurioje jis kaltinamas antifašistine ardomąja veikla užsienyje Tai buvo Socialistai revoliucionierių maksimalistų są­ jungos narių byla. Šioje byloje K. Boruta padaromas vienu iš svar­ biausiu antifašistinės kovos veikėjų. Kaltinamajame akte cituojama visa eilė jo kovingų eilėraščių, užsienio spaudoje rašytų straipsnių. 4 Julius Tamošaitis, Lietuviškų pcnodmitf leidinių bibliografija, 1832-1982, Kaunas, 1991.

(38)

Nuteisiamas K.Boruta ketveriems metams kalėjimo. Pradžioje laiko­ mas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, po to Marijampolės kalėjime. Sėdėdamas kalėjime jis imasi vertimų. Kiekvieną jo parašytą lapą ka­ lėjimo administracija žymi antspaudu KSDK (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas). Kalėjime jis išverčia R. Rolano „Žaną Kristofą“ (t. 1 iš­ leistas 1946 m.), A. Tolstojaus „Petrą I“ (versta 1935-1937 m.), su­ darinėjo „Tarptautinių žodžių žodyną“ (1936). Išėjęs iš kalėjimo K. Boruta vėl įsitraukia į literatūros darbuotojų sambūrį, kuriame šį kartą, be jaunimo, dalyvauja ir vyresniosios kar­ tos rašytojai - V Krėvė, B. Sruoga, K. Binkis, L. Gira ir kt. Kazys projektavo, kad galėsiąs daugiau rašyti, planavo kasmet išleisti po kny­ gą. Pradėjo Pajiesyje statyti namelį, kad turėtų kūrybai ramų kampą. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Prasidėjo II pasaulinis karas. Na ir po karo jis mažai pasinaudojo savo statytu nameliu. Tik paskutiniais jo gyvenimo metais teko sutikti kartą Kaune, kar­ tą Palangoje ir smulkiau apie jo darbus ir sumanymus pakalbėti. Po pokalbio gavau iš jo laišką, kuriame rašė: „Daug niekų per savo am­ žių prirašiau (dar daugiau dėl visokių niekų sugaišau), o senatvėje norėčiau parašyti bent vieną tikrą knygą apie savo laiką, draugus ir ginčą su savo amžiumi. Tokią knyga parašyti jaučiu esant mano mo­ raline pareiga, nes niekas kitas jos neparašys, o parašyti apie mūsų jaunystę būtinai reikia. Tai ir su Tavimi norėčiau apie daug ką pakal­ bėti ir pasvarstyti, nes be Tavęs - taip mūsų maža liko, ar aš pasime­ čiau - beveik neturiu su kuo pasitarti. Būk gera, Agne, atvažiavusi į Vilnių būtinai susirask mane ir aplankyk. 1963.IX. 12“. Netrukus nu­ važiavau į Vilnių ir užėjau pas Borutas. Kazys man papasakojo, kad jis norįs netrukus pradėti knygą apie savo amžininką5. Jau turįs šiek " Turimas omenyje Vladas Kamša (1896-1933) (sudaryt, past.).

3a S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

tiek medžiagos surinkęs iš tos vietos, iš kur yra kilęs VI. Karosa. Vei­ kalo pradžia būsianti 1918 ir 1919 metų įvykiai Dainavos krašte. Kai pradėsiąs prie to veikalo dirbti, tai reikėsią dar pasitarti. Sutikau K. Borutą dar kartą 1964 metais Palangoje, tačiau jis dir­ bo ne prie savo amžininko istorijos, o buvo susirūpinęs „Medinių stebuklų“ antrąja laida. Vasarojau Palangoje kartu su mokytoja Prane Silinaite. K. Boruta, išvažiuodamas iš Palangos, paliko mums spaudai parengtą vieną „Medinių stebuklų“ egzempliorių, prašė perskaityti ir pareikšti savo nuomonę. Netrukus gavau iš jo laišką, kuriame, susik­ rimtęs dėl savo šeimyninių nesėkmių, rašė: „Nežinau, ar suspėsiu su­ grįžti į Palangą, kol Tu ten esi, nors sprukčiau į pasaulio kraštą neat­ sigrįždamas, bet kur tu nuo savęs pabėgsi? - Tai kaip sutarėm - jei perskaitei „MSt.“, perduok Tomui V, o man atvirai parašyk - kas Tau patiko ar nepatiko ir kas taisytina, nes šitą knygą parašiau - nesvarbu spausdins ar nespausdins - kaip ataskaitą už savo gyvenimą, nors ir netiesiogine prasme, pačiam sau, artimiems draugams ir visam kraš­ tui. Vilnius, 1964. Vn.5". K. Borutos laiško paskatinta, jam atsakydama, pakritikavau „Me­ dinių stebuklų“ antrajai laidai padarytas kai kurias pataisas. Borutos sutikti daugiau nebeteko. Netrukus išgirdau apie jo ligą, kuri buvo lemtinga. Viskas įvyko taip staiga. Kas galėjo pamanyti, kad jis gyve­ na paskutines dienas? Vasarą jis dar buvo kupinas energijos ir darbo planų. Kaip jis pats rašė laiške, kad daug be reikalo sugaišo laiko, daug planuotų darbų liko nepabaigta arba ir visai nepradėta. EGLĖS BORUTAITĖS-MAKARIŪNIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

'I

(40)

MATAS K R Y G E R I S

Kazį Borutą prisimenant 1924-1925 metais Kazys Boruta, Jonas Lukoševičius ir aš gyvenome Kaune, Trumpojoj g. 6. Viena mūsų kambario dalis buvo atitverta lenui siena ir gavosi lyg atskiras mažas kambarėlis. Čia Kazys užsida­ ręs per naktis rašydavo, o paskui mums paskaitydavo savo kūrybą. Rašė eilėraščius, rašė proza, rašė „Aušrinei“ straipsnius. K. Boruta idealizavo sveiką, darbštų, stiprų, maištingą, nuoširdų lietuvišką ber­ ną, kovojantį už teisingesnę visuomeninę santvarką. Kazys susitikdavo su daugeliu pažangių rašytojų ir mėgo jų klau­ sytis. Ypač jis žavėjosi Kaziu Binkių. Pas Kazį ateidavo ir Meno mo­ kyklos mokinys Bronius Pundzius. < ...>

Gyvenome labai kukliai. Kaune, Ožeškienės gatvės gale, netoli Žaliakalnio laiptų, buvo abe­ jotinos reputacijos restoranas „Miramare“. Valdžios organams jį už­ darius, jis vėl atsidarė kitu „Trokadero“ vardu. Vieną kartą vakare Ka­ zys įsigeidė su mumis nueiti į „Miramarą“. „Reikia, rupų miltų, pa­ žiūrėt, kaip Kauno buržujai linksminasi“, - sako Kazys. Jam daviau savo paltą ir visi trys, Kazys, Jonas ir aš, išėjome į restoraną. Gražus vakaras, gera nuotaika ir nutarėme iš Trumposios gatvės eiti tiesiog per Meno mokyklos kiemą, nes nenorėjome daryti didelio vingio iki Laisvės alėjos. Tada buvome tokie lengvi, judrūs, kad perlipti Meno mokyklos geležinę tvorą atrodė vieni juokai. Deja, Kazys lipdamas per tvorą, užkabino paltą už tvoros geležinių virbų ir nusliuogė že­ myn su išplėšta palto nugara. Reikia pastebėti, kad Kazys nebuvo

Al S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

grakštus, studentų pasilinksminimų nemėgo, nešoko. „Miramaros“ rūbininkas, pažiūrėjęs į mus, palingavo galvą, bet įleido. Už užuolai­ dų, prie bufeto, ant aukštų apskritų kėdžių, pamatėme sėdinčias pud­ ruotas, ryškiai dažytomis lūpomis ir šviesiai dažytais plaukais mergi­ n a s - „bar damas“. Tuo laiku chemija moterų plaukų nuspalvinimo atžvilgiu dar nebuvo taip toli pažengusi kaip dabar. „Bar damos“ pjaus­ tė citrinas, pilstė į taureles konjaką ir girdė jau ir taip neblaivius tyrus. Kazys, žiūrėdamas į tas merginas, su gailesčiu pasakė: „Mergos galė­ tų būti revoliucionierės, o jos buržujus linksmina. Štai kur pasiklydu­ si jaunystė!“ KAUNAS, 1971 M. SPALIO 28 D. LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO (LLTI) BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNAS, F. 60-735, P. 3-4

;

(42)

v .'j J.

.

KAZYS LUKŠA

Nuotraukos komentaras Nuotrauka - Kauno kalėjime 1925 metų gruodžio mėn. Socialistų revoliucionierių draugijos valdyba po protesto prieš mirties bausmę ir muštynių universitete buvo suimta ir nuteista 1 mėn. kalėjimo. Bu­ vo išleista proklamacija: „Nedrįsk žudyti...“ Iš universiteto pašalinti valdybos nariai: Kazys Lukša, Vladas Karosa, Vytautas Povilčius ir Kazys Boruta. Dar buvo suimti Jonas Lukoševičius ir komunistas Bo­ naventūras Pauliukevičius, atsitiktinai pakliuvęs į šią kompaniją. N uot­ raukoje (žr. p. 10) iš kairės į dešinę: Tomas Stonys (pravarde Fomka), J. Lukoševičius, K. Lukša, V Povilčius, K. Boruta, B. Pauliukevičius ir Vladas Karosa. Kameroje vyko karštos diskusijos, ginčai. Kartą tarp K. Borutos ir B. Pauliukevičiaus kilo ginčas. Kazys griebė už atlapų Bonaventūrą ir taip trenkė į kameros duris, kad šis su visom durim išlėkė į koridorių. Kameros durys buvo visai supuvę, o vyriai netaisyti nuo caro laikų. Atbėgo labai išsigandę kalėjimo prižiūrėtojai. Didžiausia jų baimė bu­ vo, kad apie blogai uždarytus kalinius nesužinotų aukštesnioji kalėji­ mo valdžia. Apskritai visuomenė palaikė kalėjime sėdintį Socialistų revoliu­ cionierių štabą, reiškė jam visokeriopą solidarumą, siuntė į kalėjimą siuntinius. Kiekvieną dieną gaudavome karštus pietus ir aukščiausios rūšies papirosų. K. Lukša su V Karosa nuolatos žaidė šachmatais. Buvo sueiliuota daug populiarių dainuškų, tai daugiausia perfrazuotos giesmės, pvz., iš „Gaudeamus igitur“ buvo padaryta parodija:

41 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Gaudeamus visados, kai išgerti turim, tada turim daug drąsos, stalus suolusgriaunam. Atsiraitę rankoves salėj moksliškos šventovės Skleidžiame idėjas, Skleidžiame idėjas. Ateitininkų himnas buvo perfrazuotas taip: Kas ten nuo stalo mums trupinius beria, kam pažadėjom tarnauti viemai, pirštas klebono štai rodo mums kelią, žus cicilikai, krikdemai gyvuos! Pulkit, prapulkit, kurie prieš krikdemus bandėt kovoti slaptai ar viešai... Šios dainuškos buvo perduotos į laisvę, jas išspausdindavo (be­ rods Jonas Norkus), o kai mes išėjome į laisvę, jos jau buvo plačiai žinomos ir dainuojamos. EGLĖS BORUTAITĖS-MAKARIŪNIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

(44)

JONAS L U K O ŠEV IČIU S

Apie mūsų žalią jaunystę1 Nesu nei poetas, nei rašytojas, nors poeziją ir grožinę literatūrą mėgstu, skaitau, todėl nekalbėsiu apie Kazį Borutą kaip apie rašytoją ir poetą, 0 prisiminsiu jį - visuomeninį veikėją, revoliucionierių, sąmoningą socialistą. Pažinau jį 1922 metais, kai mokėmės Marijampolėje: jis - Mokyto­ jų seminarijoje, aš su kitais draugais - Realinėje gimnazijoje. 1918 me­ tais grįžę iš Voronežo Marijampolės moksleiviai sudarė stiprų socialis­ tinės moksleivijos aušrininkų organizacijos branduolį. Jaunystėje tos organizacijos idėjų veikiami išaugome tokie, kokie esame iki šiol. 19181919 metais Marijampolėje, kaip ir tąsoje Lietuvoje, vyko aršios politi­ nės kovos - mitingai po mitingų, susirinkimai po susirinkimų. Labai per trumpą laiką Marijampolėje buvo įsteigta Darbo žmonių deputatų taryba. Po kurio laiko ji buvo likviduota. Reakcija paėmė viršų ir ėmė siautėti visu smarkumu. Zonelio12 ir Gabrio3 kankinimai ir leisgyvių pakišimas po ledu mus visus labai sukrėtė, ką jau kalbėti apie jautrios 1 Šie prisiminimai - tai kalba, pasakyta K. Borutos septyniasdešimtmečio minėjime Lietuvos nacionalinėje M. iMažvydo bibliotekoje (1975 m. sausio 7 d.), prisiminimus įrašė K. Zabulis, iššifravo J. Lapašinskaitė (sudaryt. past.). 2 Julius Zonelis (1889-1919), proletarinės revoliucijos Lietuvoje dalyvis, 1916 metais Petrograde gavo kaimo mokytojo teises, 1918 metais išlaikė brandos atestato egzaminus. Liudvinave įkūrė komunistų kuopelę, tapo vienu iš komunistų organizaci­ jos Užnemunėje vadovų. 1919 metais su J. Gabriu suimtas nukankintas ir įmestas į Šešupę po ledu. 3 Juozas Gabrys, proletarinės revoliucijos Lietuvoje dalytės, nuo 1918 metų Komunis­ tų partijos narys. 1919 metais nužudytas.

4S S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

sielos, tik pradėjusį reikštis poetą Kazį. Nors ir žiaurūs tai buvo įvykiai, bet jie mus grūdino, formavo, stiprino kovinę dvasią. 1924 metais krikdemų valdžia, norėdama sumenkinti Gegužės Pir­ mąją - pasaulio darbininkų solidarumo šventę, - paskelbė ją medelių sodinimo diena. Mes, Marijampolės mokyklų aušrininkai iš Realinės ir Valstybinės gimnazijų bei Mokytojų seminarijos, išėjome su raudo­ nais ženkliukais protestuodami prieš bandymą Gegužės Pirmosios šventę paversti eiline darbo diena. Baigėsi tuo, kad policininkai plėšė mūsų raudonus ženkliukus, daužė nuo galvų realistų kepuraites. Mes nenukentėjome, nes mūsų realistų gimnazija buvo pažangi - pripaži­ no Gegužės Pirmosios šventę, o Kazys prieš pat egzaminus buvo iš­ mestas iš Mokytojų seminarijos ir tik tarpininkaujant Realinės gim­ nazijos direktoriui jam buvo leista laikyti egzaminus iš viso seminari­ jos kurso eksternu. 1925 metais įvykius prisimena mūsų amžiaus žmonės. Tada už komunistinių proklamacijų platinimą buvo nuteistas mirties bausme kareivis Nochimas Jubileris4. Studentai aušrininkai, reaguodami į šį įvykį, priėmė protesto rezoliuciją. Iškabino ją viešai - universitete. Be to, pasiuntė prezidentui Stulginskiui telegramą. Jos turinys skambėjo taip: „Prezidente, nedrįskite leisti žudyti nekaltų žmonių“. Telegramą pasirašė Vladas Karosa, Kazys Boruta, Jonas Lukoševičius. Kai įtei­ kėme telegramą, pašte kilo didžiausias sąmyšis. Mergaitė, priimanti telegramas, tai raudo, tai balo ir nežinojo, kaip pasielgti. Pakvietė val­ dininką, vėliau ir patį pašto viršininką. Mes padėjome ant stalo pasus: „Prašom mūsų pasai, užsirašykit. Už turinį mes atsakome, o jūsų pa­ reiga telegramą įteikti adresatui“. 4 Nochimas Jubileris (1903 Vilniuje-1925 10 25 Kaune) - revoliucinio judėjimo dalyvis, darbininkas. 1925 metais pašauktas į Lietuvos kariuomene. Pogrindinį revoliucinį darbą dirbo tarp 2-ojo pėstininkų pulko kareiviu. Suimtas ir sušaudytas.

(46)

Už protestą, už mitingą, už rezoliuciją, mus visus tuoj pat pasodi­ no vienam mėnesiui į kalėjimą. Mūsų akcija turėjo žymų atgarsį to meto visuomenėje. Pažangioji jos dalis mus visokeriopai rėmė. 1926 metais Lietuvoje įvyko fašistinis perversmas. Kazys, tuo me­ tu būdamas užsienyje, pasiskelbė atstovaująs Lietuvos socialistų re­ voliucionierių maksimalistų sąjungai. Pasiskelbė esąs tos sąjungos delegatūra. Per ją palaikė ryšius su užsienio partinėmis grupėmis - sindikalistais, nepriklausomais socialdemokratais, į pasaulio spaudą siuntė protesto rezoliucijas. Čia jis atliko milžinišką darbą. Man ir kitiems draugams atsidūrus užsienyje, ėmėme leisti žurnalą „Revoliucionie­ rius“. Jis buvo nuolatinis žurnalo bendradarbis ir redaktorius ta pras­ me, kad mes nuolatos konsultuodavomės, pasikeisdavom parašytais straipsniais. Šiose trumpose prisiminimų nuotrupose norėjau pabrėžti jauno kovotojo socialisto-revoliucionieriaus Kazio Borutos politines pažiūras ir politinę veiklą. Dar noriu pridėti, kad K. Boruta į literatūrą atvedė daug jaunų, rašytojų. Jis atvedė į literatūrą Joną Norkų, dabar jau gerai žinomus Antaną Venclovą, Vytautą Montvilą, čia kalbėjusį Juozą Baltušį. N o­ rėčiau papasakoti dar vieną, gal kiek mažiau žinomą „deimančiukų radimo“ atvejį. 1925 metais, kai aušrininkai vadovavo Socialistų stu­ dentų draugijai, mes daug važinėjome „į liaudį“ su pranešimais. Kiek­ vieną sekmadienį keliavome - kas į Anykščius, kas į Lekėčius, kas į Kalvariją, kas į Gilučius ar Tauragę. Prisimenu, kartą per Velykas man reikėjo važiuoti į Vilkiją, bet pasikeitus planams Į Vilkiją nuvažiavo Kazys. Ir štai Vilkijoje jis sutiko jauną, labai gyvą, smalsų vyruką. Tai buvo Petras Cvirka. Kazys parsivežė jį Kaunan. Mes tada gyvenome Trumpojoje gatvėje - Kazys Boruta, Matas Krygeris ir aš - Jonas Lu­ koševičius. Kadangi Kazys turėjo daug redakcinio darbo, tai jis gyve­ no vienas, atskirame kambaryje, o mudu su Matu kitame kambaryje.

42 S US I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

E Cvirka laikinai apsistojo pas mus, o ir vėliau būdavo dažnas svečias Trumpojoje Nr. 6. Tada vienas iš pirmųjų jo eilėraščių buvo išspaus­ dintas mūsų „Aušrinėje“5. Kazys pastebėjo šį „deimančiuką“. Jų ieš­ kojimas, kaip aš supratau iš J. Baltušio kalbos, tęsėsi visą Borutos gyvenimą. O tai yra labai svarbus ir atsakingas darbas - padėti jau­ nam rašytojui žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. EGLĖS BORUTAITĖS-MAKARIŪNIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

3 Petras Cvirka, Raudonas rytas (eilėraščio pradžia: „Į ruiminga mano urvą“), Aušrinė, 1926, Nr. 10, p. 3.

(48)

Nepriklausom oje Lietuvoje ir em ig­ racijoje

Juozo Penčylos šaržas. 1940 m. (Nuotr. p. 50.)

M S U S I T I K I M A ! SU

K A Z IU B O R U T A

VYTAUTAS KAUNECKAS

Atsiminimai apie Kazį Borutą 1. „Bernas“ Berlyne Su Kaziu Boruta susipažinau 1930 metų pradžioje Berlyne, kai jis ten atsikėlė iš Vienos. Draugavau su juo ir gyvendamas vėliau Lietuvoje (1940-1947 m., paskui - nuo 1955 metų). M udu siejo ne tik jaunys­ tės prisiminimai, bet iš dalies ir pažiūrų bendrumas. Nemaža visa ko jis man yra pasipasakojęs... Žinoma, buvau liudininkas tik dalies jo gyvenimo, gal ir ne pačios reikšmingiausios. Daug kas per tą ilgoką tarpą, kuriame jam - ir man - buvo „šilta“ ir „šalta“, spėjo apsinešti užmaršties dulkėmis. Ne visur mano atsiminimai jau reikiamai tiks­ lūs. Vargu ar daug sugebėsiu pateikti duomenų, svarbių poeto ir rašy­ tojo kūrybiniam keliui nušviesti. Tačiau daug kas gyvai išlikę atminty­ je. Be to, L. Foichtvangeris („Exil“) sako: „Paskiri epizodai daugiau informuoja apie žmogaus gyvenimo istoriją negu blaivus pasakoji­ mas“. Tad bandysiu šį tą prisiminti apie per anksti mirusį draugą. Į Berlyną aš patekau 1928 metų rudenį beveik tiesiai iš Raseinių arešto namų - pavyko gražiai pabėgti. Tarp dviejų suėmimų įstengiau ir eksternu baigti gimnaziją, kur buvau pažangios moksleivių lavini­ mosi kuopelės „Atžala“ narys ir jos paskutinis pirmininkas. Jau Ra­ seiniuose Borutos pavardė mums buvo žinoma: čia nelegaliai pasiekė jo „Kryžių Lietuva“, rodos, dar ir „Namas Nr. 13“. Gimnazijoje domė­ jausi įvairiomis pažangios politinės ir visuomenės minties kryptimis, neskubėdamas „apsispręsti“... Gaudavome lietuvių socialdemokratų, aušrininkų, varpininkų, komunistų periodikos. Skaičiau Plechanovą,

51 susitikimai

su

KAZIU BORUTA

Pisarevą, Lavrovą, Bakuniną, Leniną... Ėmiau net prenumeruotis vo­ kiečių žurnalų: „Urania“, „Kultunvelle“, kairiųjų socialiatų „ISK“, „Die Einheit“ ; pateko į rankas „Sozialistische Monatshefte“, pora nume­ rių anarchistų „Die Aktion“ ir kt. Berlynas anais laikais viliojo kaip intensyvaus dvasinio gyvenimo centras. Buvo vystomos, konfrontuojamos įvairios politinės, visuo­ meninės, literatūros, meno ir kt. idėjos. Nors, čia apsigyvenęs ir įsi­ darbinęs braižykloje, daugiausia bendravau su vokiečių socialdemokra­ tais, nebeatsimenu, kokiom aplinkybėm ėmiau lankytis ir nepriklauso­ mų socialistų diskusijų klube „Adler“ kavinėje, miesto centre. Boruta, atsidūręs Berlyne, į „Kafe Adler“ pradėjo užeidinėti kiek ankstėliau už mane, bet galbūt ja nusivylė, - aš jo čia nesutikau. Vienas šio dis­ kusijų klubo (nebeatsimenu tikslesnio pavadinimo, rašyto pakvieti­ muose) vadovų buvo I. Steinbergas, kairysis eseras, autorius kelių knygų („Nravstvenyj lik revoliuciji“, „Als ich Volkskommissar war“ ir kt.), išleistų turbūt jo paties Berlyne įsteigtos leidyklos „Skify“, bu­ vęs 1917-1918 metais teisingumo liaudies komisaru Maskvoje, paskui emigravęs į užsienį. Jis lankėsi ir Lietuvoje - jo žmona, rodos, buvo iš jos kilusi. Gal todėl, atkreipęs dėmesį į mano parašą sueigos dalyvių sąraše, gražus, inteligentiško veido, su kuplia juoda ševeliūra Isaakas Steinbergas priėjęs pasiteiravo, ar aš pažįstu Berlyne gyvenantį lietuvį poetą Borutą. Labai nustebau ir apsidžiaugiau, kad jis čia. Steinber­ gas davė Borutos adresą: Berlin-Stoglitz, Markelsstrasse 40, bei Frau1 (nebeprisimenu buto šeimininkės pavardės). Dar porą žodžių apie „Kafe Adler“, nes kai kurie joje buvodavę asmenys bus padarę neabejotinos įtakos Kazio Borutos dvasinei ir literatūrinei plėtotei. 1 pas ponią (vok.)

( 52)

Bene ryškiausia asmenybė, be Šteinbergo, čia buvo profesorius Karlas Koršas (prie Hitlerio emigravęs į Londoną, vėliau, rodos, gy­ venęs Vokietijos Federacinėje Respublikoje). Jis buvo marksistas, dėl kažkokių nuomonių skirtumo senokai išstojęs iš Komunistų partijos. Elegantiškas, vidurinio amžiaus brunetas, jis skaitydavo paskaitas su­ sirinkdavusiai nedidelei (20—40 žmonių) auditorijai laisvai ir sklan­ džiai, profesoriškai. (Vėliau, studijuodamas politinę ekonomiją, nu­ sipirkau Markso „Kapitalą“ su plačia Koršo įžanga.) Gana akademiškose tų sueigų diskusijose dažnai pasisakydavo ir trečias klubo „lyderis“, rodos, lenkų politinis emigrantas Suchy, kaž­ kokių knygų autorius, publicistas, gerai kalbėjęs vokiškai, sausokų vei­ do bruožų, santūrių manierų. (Jis, regis, dabar gyvena Lenkijos Liau­ dies Respublikoje.) Kai kada grupelės pobūviuose pasirodydavo vienas ypač imponavęs žmogus - vokiečių rašytojas, gydytojas (žydų tautybės) Alfredas Deblinas (Döblin) (1878-1957), tik ką, 1929 metais, išėjusio romano „Ber­ lin, Alexanderplatz“ ir kitų originalios manieros kūrinių autorius. Jis ateidavo su žmona ir ramiai sėdėdavo už staliuko, kartkartėmis įsileisdamas iš sifono gazuoto vandens, bet niekad, bent prie manęs, viešai neprabildavo, tik kai kada pritardamas linkčiodavo ar nesutikdamas pur­ tydavo galvą... Deblinas buvo ligonių kasos gydytojas (Vertrauensarzt), ir jo kabinete, pilname knygų, Frankfurto alėjoje esu lankęsis, kai tarna­ vau braižytoju. Tuo metu Deblinas buvo Socialdemokratų partijos na­ rys. (Prie Hitlerio jis emigravo į Paryžių, paskui - JAV: grįžęs į Vokie­ tijos Fed. Respublika, nepatenkintas jos politine atmosfera, 1955 me­ tais vėl išvažiavo į Paryžių. Vėliau savo kūryboje jis skelbė tam tikro katalikiško misticizmo idėjas, antimilitarizmą2. 2 Zr. Kmtkaja literatumaja enciklopedija, Moskva,

1964.

.

____ 51 S US I T I K I MA I SU K A Z IU B O R U T A

Borutos „rezidencija“ buvo Berlyno pietiniame priemiestyje. Ty­ kus vilų kvartalas. Kiemeliuose - šviesi medžių žaluma. Namai - tik dviejų, trijų aukštų. Plačiau ir dangus matyti... Aš tuo metu gyvenau Berlyno šiaurėje, Vedingo rajone, kur komunaliniame bendrabutyje nevedusiems vyrams, Ledigenheime, nuomojausi kambarėlį už dvi­ dešimt markių per mėnesį. „Poniškame“ Steglice, pagalvojau, möb­ liertes Zimmer3 negausi be penkiasdešimt markių - 120 litų... Gera būtų čia gyventi. Markelio gatvėje Nr. 40 Frau X butas buvo pirmame aukšte. Herr4 Boruta mane pasiuko savo kambario tarpdury, apsisiautęs ploną ap­ nešiotą chalatą. Vaikinas jis dar buvo jaunas, bet solidžios išvaizdos: apydrūtis, pilnaveidis, su didžiule, per anksti nuplikusia kakta, delikačiais akiniais - be rėmelių. Išgirdęs, kad aš politinis emigrantas ir ga­ vau adresą, anot jo, iš „įsako“, Boruta ėmė su manim šnekučiuotis paprastai ir širdingai, lyg būtume seniai pažįstami. Berlyne lietuvių dar nesutikęs, bet girdėjęs, kad čia pradėjo eiti emigrantų socialde­ mokratų laikraštis „Kova“, redaguojamas Januškio. Pasisakiau, kad ir aš jame daugiau mažiau bendradarbiauju. Tuo tarpu, matyt, iš virtuvės atėjo Borutos žmona - aukštoka, protingo veido, santūri moteris. Išgirdusi, kad kalbamės lietuviškai, maloniai nustebusi, sušuko: „ O, tai čia irgi bralis!“ Tą latvišką žodį buvo, matyt, atsivežusi iš Rygos, kur Borutų gyventa. Seimininkė mane pakvietė su jais papietauti. Pietūs, reikia pasaky­ ti, buvo labai kuklūs. Truputį stebėjausi, kad tam stipruoliui užtenka tokių porcijėlių. (Beje, žymiai vėliau Vilniuje neįsivaizduodavau, kaip jis gali tenkintis mažomis „skrandininkų“ ir „širdininkų“ normelėmis Lenino prospekto dietinėje valgykloje, į kurią visada žygiuodavo pės3 mebliuoti kambariai (vok.) 4 Ponas (vok.)

(54)

čias iš Olandų gatvės. Tik jau Muziejaus gatvės apartamente maitino­ si „kleboniškai“ - laikė virėją). Villenviertel’yje5 poetas su žmona gyveno, matyt, ne per plačiai. Kambarys buvo nors didokas, bet gana paprastai apstatytas: tachta, staliukas su mažyte rašomąja mašinėle „Corona“, apvalus valgomasis stalas, už kurio sėdėjome, drabužių spinta su veidrodžiu, pora kė­ džių, ir viskas. Langas - į kiemą. Ramu. Mums geriant kavą, Borutos juokdamiesi pasakojo apie savo šei­ mininkės „vokišką“ taupumą. Ateinančios pas ją pasivaišinti kava se­ nos moterys, kaip ir ji pensininkės, turinčios kiekviena atsinešti savo cukraus... Patys mano šeimininkai gyveno, matyt, irgi ne karališkai. Atrodė, nieko neuždirba. Juos galbūt šelpė draugai ar giminės. Po pietų Kazys parodė pluoštą savo „dar šiltų“ eilėraščių. Jie buvo rūpestingai perrašyti jo energinga gulsčia rašysena arba mašinėle kiek­ vienas atskirame lapelyje, netaupant popieriaus. Ona buvo jo šeimi­ ninkė, globėja ir daktilografė [mašininkė]. Kai ką jis man iš lėto, įsi­ jausdamas perskaitė. Deja, nebuvau didelis poezijos žinovas, labiau vertinau paprastą, aiškią prozą. Bet imponavo tai, kad buvau pačioje poezijos kalvėje... Boruta nusiskundė turįs baigti, anot jo, „subudavoti“ kažkokį eilių rinkinį, bet baisiai negalįs susikaupti toje prūsų sostinėje. Jo turėta galvoje bene „Duona kasdieninė“. „Prieteliai“ iš Karaliaučiaus irgi spiria kažką parašyti. (Kazio politiniai bendramin­ čiai Karaliaučiuje leido „Revoliucionierių“. Tačiau būdinga, kad nei apie tą periodinį leidinį, nei apie kitus savo „parapijonų“ reikalus Bo­ ruta nei tada, nei vėliau man nieko nesipasakojo: gal kad buvau ne tos „vieros“ - ar visai be politinės „vieros“, - o gal ir pats poetas ne per daug rimtai žiūrėjo į savo politinę-žurnalistinę veiklą...) t 8 Vilų kvartale (vok.).

v

v ■• . •

/

■ ■■ ■ , ■'■■■. ■

: j:

■ ;r-

SS S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

Toliau besikalbant, man įstrigo, kad jis mėgsta kategoriškus spren­ dimus, efektingus, kartais ir drastiškus posakius, hiperboles, neretai pavartoja kaimišką metaforiką. Į Berlyną sakėsi persikėlęs tik iš bė­ dos. Niekas jam čia ypatingai neimponavo. Na, reikėsią kada nors apžiūrėti muziejus, nueiti į teatrus, kur esą įdomių naujoviškų pasta­ tymų... Nors Berlyne jis žmonių matė neką daugiau kaip savo Frau X ir jos pensininkes, smerkė „vokiškąjį biurgerį“... Nėmaž jo neviliojo ir vokiečių socialdemokratai - „esdekai“: tesą sumiesčionėję proletarai ar bonzos, ir tiek. Per daug negyrė nė artimesnio, rodės, jam pažiūro­ mis „įsako“, Steinbergo. Nieko nesą įdomaus jų tuose sambūviuose, gaila išmesti markę už tramvajų ir kavos puoduką. Žodžiu, „Bernas“ Berlyne buvo nusiteikęs kritiškai ir ne per puikiausiai, nes nesisekė dirbti, įeiti į vagą. Dvasia jis gyveno Lietuvoje. Jam kur kas labiau patiko ir imponavo Kaunas su savo Laisvės alėjos literatais, tykioji Starapolė, kur mokydamasis vaikštinėjo su įsimylėta Merga. Jo min­ tys, neįstengdamos ir nenorėdamos nutūpti Steglice tebeskraidė su vėtromis po gimtosios Sūduvos laukus... Poeto asmenybė, jo betarpiška ir atsainaus užmojo kupina šneka, geraširdiškas smarkumas, polinkis į filosofiškus apibendrinimus ir ru­ senanti jame kūrybinė ugnelė negalėjo iškart nepatraukti mano sim­ patijos į tą mąslų, lyriškos sielos stipruolį. Jis mėgo revoliucinę frazę, bet jautei, kad ji tik kažkur jo išskaityta, kad čia esama ne fanatiko ir net, anot jo, ne „politikieriaus“. Aušrininkų ar eserų „parakvijos“, man pasirodė, jis laikosi tiesiog dėl kompanijos, ištikimumo jaunystės drau­ gams, tarusiems, kad viską reikia pirma nugriauti, o paskui sukurti kokią nors naują, idealią visuomenę pagal Lavrovo, Viktoro Cernovo ar kitų koncepcijas, jo abstrakčios „laisvūniškos“ platformos per daug nevaržė ir niekam labai neįpareigojo... Kurio nors reiklesnio „parti­ nio kromelio“ (anot jo leksikos) tasai žaliūkas, apdainuojantis aistras,

(56)

nepripažįstąs kompromisų, nebūtų nė pakentęs. Šalia entuziazmo ir patoso šiam anarchistuojančiam menininkui nepristigdavo blaivaus proto, saiko jausmo ir gero skonio. Į Markelsstrasse ėmiau atvažiuoti dažnokai: dviračiu skersai visą Berlyną, asfaltais, nuošalesnėm gatvelėm suraitydavau apie dvylika kilometrų. Matydamas, kad Borutos vos suduria galą su galu, pasišoviau iš­ rūpinti jam... bedarbio pašalpą. Jis neturėjo, žinoma, į ją teisės, nes Vokietijoje niekur nebuvo dirbęs. Bet aš dėl etatų mažinimo (1928 metais prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė) netekęs braižytojo tar­ nybos Berlyno elektros įmonėje BEWAG, pats gyvenau iš Arbeitslo­ senunterstützung6, ir šioje srity turėjau šiokį tokį patyrimą, vieną kitą reikalingą pažintį. Ne maža tekdavo landžioti po įvairius Amtus7, rū­ pintis atvažiuojantiems politemigrantams leidimo gyventi ar darbo. Atitinkamai pasiruošęs, nuvykau į Štoglico Rathaus’ą, rotušę, ir, ilgo­ kai įtikinėjęs, kaišiojęs įvairius pažymėjimus, pasiekiau to, kad Kazys Boruta buvo įtrauktas į Berlyno miesto bedarbių sąrašus: gavo bedar­ bio kortelę, kur grafoje profesija (Beruf) buvo įrašyta: rašytojas (Sch­ riftsteller). Kuriozas, nes juk aplamai nuo paties rašytojo priklauso, ar jis yra bedarbis, ar ne... Pašalpą jis gavo kelis mėnesius ir ja užkimšo ne vieną skylę savo biudžete. Šteglice pirmą kartą mačiau „Trečią frontą“. Boruta jam kai ką rašė. Įdomu būdavo pasiklausyti ir jo pasakojimų apie vieną kitą Lie­ tuvos plunksnos darbuotoją. Bene dažniausiai jis užsimindavo apie Antaną Venclovą, atsiųsdavusį jam savo išspausdinamos kūrybos. Dar nuo ano laiko mano atminty įstrigo posmas apie Klabundą ir „mėly-

6 bedarbio pašalpos (vok.) 7 įstaigas (vok.)

52 S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

na muziką“, kuri „dunda“ kažkurioje Kauno kavinėje (kaip tik nese­ niai buvau perskaitęs Klabundo „Der Kreidekreis“). Kazys Berlyne dažnokai suglebdavęs, prisimenu, Venclovai nuoširdžiai pavydėdavo, kad sugebąs pastoviai, vienodai dirbti - „kaip jautis“. Kazys keliskart kažkaip mįslingai, reikšmingai atsiliepė apie Salomėją Nerį, kuri su juo ne per seniai buvo mačiusis Vienoje. Ir labai jam imponavo Mi­ kasė. Iš jo kalbų tono supratau, kad tarp jų buvo kažkas daugiau, negu ji rašo savo atsiminimuose. Nors „atstumtas“ ir nurimęs, jis te­ bebuvo ištikimas savo jaunystės susižavėjimo objektui, tai stipriai, anot jo, „mergai“. Stigdamas laiko ar iš apatijos (iš dalies čia gal veikė ir kalbos bar­ jeras) Boruta į nepriklausomųjų socialistų susirinkimus (nors jie vyk­ davo jau visai netoli nuo jo) nebėjo. Tačiau ryšių su „įsaku“ nenutrau­ kė. Steinbergo pakviestas, buvau ir aš pas jį užsukęs į prašmatnią, regis, jo žmonos vilą kurortiškame Gelendorfo rajone, Forststrasse’je. Ties gretima vila budėjo policininkas, „supo“: čia gyveno anuometi­ nis Berlyno policaiprezidentas Cergibelis (Zorrgiebel). Buvęs liau­ dies komisaras mane nusivedė Į didžiulį, puošnų kabinetą ir jaunam lietuviui emigrantui padovanojo dvi tris savo knygas (kurias vėliau su visa savo studentiška bibliotekėle man teko palikti Berlyne, 1933 me­ tais bėgant nuo Hitlerio). Gretimame Fridenau rajone gyveno viena pažįstama Vilniaus žy­ dų šeima. Dr. jur. Gregorijus Viršubskis, vilniečio gydytojo sūnus, apyjaunis, labai taktiškas, visai neblogai graibė lietuviškai ir norėjo dar geriau mūsų kalbos išmokti. Jis dažnokai kviesdavosi mane į sve­ čius, ir turėdavau prie arbatos stiklo su juo kalbėtis ir kantriai taisyti jo kalbos klaidas. Be kelių valandų manęs neišleisdavo. Su tuo malo­ niu ir atkakliu žmogumi susipažinau, kai jis ėmė rašinėti į „Kovą“ Jurgio Irvėno slapyvardžiu: man tekdavo jo straipsnelius lietuvinti.

(58)

Su Viršubskio šeima (jo žmona Liolė buvo pianistė, šios sesuo Goldą Pac - filosofijos daktarė) per mane susipažino ir Kazys. Vėliau nuo Hiderio Viršubskiai pasitraukė į Vilnių. 1942 metais, sužinojęs iš Bo­ rutos, kad ta šeima - Vilniaus gete, prasimanytu pretekstu tenai įsiga­ vau. „Namie“ - kartu su geto gydytojų šeimomis - radau Liolę ir smar­ kiai ūgtelėjusi, prislėgtą berniuką. Tragiškas susitikimas po dešimties metų... Viršubskienė apsiverkė. Atidaviau jiems kiek turėjau pinigų. Inteligentiškasis dr. Viršubskis kažkur Vilniuje pjovė malkas - taip jo ir nepamačiau. Išgelbėti jų šeimą nuo mirties buvau, deja, bejėgis. Prisimenu vieną epizodą, iš kurio matyti, kad 1930 metais Berly­ ne abu su Kaziu dar buvome dideli vaikai, nors jam tada buvo 25, man - 21 metai. Didmiestis mudviem labai įgriso, ir sykį, ilgai negal­ voję, nutarėme padaryti didelę išvyką dviračiais - gal pasuksime į Harco kalnus: jie buvo kažkur vidury Vokietijos... kad, keliaujant net ir savu transportu, vis dėlto reikia pinigo, apie tai nesinorėjo galvoti. Kaip nors!.. Aš jau turėjau dviratį, Kazys pasiskolino iš Steinbergų tokį mažą, beveik vaikišką. Popiet ir leidomės - be kuprinių, be palapinių ir tik su pora markių kišenėje - raus8iš prakeikto Berlyno: Unter den Eichen alėja, pro Dalemo, Celerdorfo vilas, Potsdamo plentu... Širdy buvo linksma nuo greičio ir idiliškų pakelės vaizdų. Norėdami greičiau patekti į tikrą provinciją, aplenkti Potsdamą, senąją Prūsijos sostinę, visai mūsų neviltojančią, pasukome į kairę. Bet ilga smėlėta kaimo ulyčia atsidūrėme prie plataus vandenio. Varomės atgal. Prieblanda pe­ rėjo į tamsą. Žemėlapy nieko nesupaisysi ir su degtukais. Klausiamės kelio sutiktas dvi bobas. Jos gąsteli. Bet į mudu įsižiūrėjusios, su pa­ lengvėjimu konstatuoja: „Ach, Šie sind ja bessere Herren!“9 Vėliau 8 lauk (vok.) 9 O, jūs esate kilnūs ponai! (vok.)

aa S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

daug kartų juokėmės kartodami tą šaltinį... Nors būdami be skatiko... beveik ir be galvos, vis dėlto neatrodėme „prasti“. Netrukus pradėjo lynoti, paskui rimtai lyti. Atsivarėme prie gele­ žinkelio pylimo. Tamsoje spindėjo plačiai išsilieję Hafelio vandenys, švysčiojo švyturys. Kaip košmare... Buvome išalkę, pervargę. Nesi­ baigiantis kelias tarp pelkių, per lietų. Visai pasiklydę leidomės šla­ piom pievom, paryčiu atradom plentą, einantį atgal į Berlyną, ir per liūtį, juokdamies ir keikdamies, porą valandų nesustodami mynėme, kol pagaliau atsidūrėm pas Oną Borutienę, kuri mus modniškai priglo­ bė, davė šiltai nusimaudyti, sausai persirengti. Po tos impulsyvios „išvykos“, nenusisekusio protesto prieš did­ miestį abu su Kaziu lyg ir aprimóme: „Namai pragarai“ ir 1.1. Vokie­ tijoje jis jau niekur nebevažinėjo. Su ilgesiu kalbėdavomės apie Lietu­ vą: ten mums nebūtų šitaip nutikę: nuo lietaus prisiglaustum bet kur, pernakvotum daržinėje, net veltui užkąsti gautumei pas ūkininkus, gal net ir pas šimtamargius. Lietuva, kokia tu viliojanti - iš tolo... Man toji „kelionė į Harcą“ buvo gera pedagogika: visur reikia ap­ sigalvoti. Vėliau vienas skersai ir išilgai išvažinėjau Berlyno apylinkes, o jos - tikrai gražios. Kazys tuo tarpu įvykdė savo svajonę - grįžo į Lietuvą, bet ten jį netrukus patalpino už grotų. Tačiau kol kas, šį 1930 metų rudenį, „Bernas“ dar tebevaikščiojo po Berlyną, nepramatydamas savo likimo, o žmogaus likimą svar­ biausia apsprendžia jo charakteris. Ir sunku būna pasakyti, kas tau galų gale išeina į bloga, kas į gera. Svarbu kovoti, nesugniužti. 1930 metams baigiantis, Ona grįžo į Kauną. Kaziui vienam buvo jau tikrai per brangu gyventi „vilų kvartale“, ir aš jam patarpininka­ vau gauti kambarį mūsų Ledigenheime.

(60)

Ledigenheimas, Schönstedtstrasse 1, buvo šiauriniame - Vedingo ra­ jone (dabar ir Šteglicas, ir Vedingas yra vakariniame Berlyno sektoriuje), gana gražioj vietoj, nes didele Šaltinio aikšte (Brunnenplatz), nors dabar joje tebuvo tik fontanas, gėlynai, pavėsingos alėjos, milžiniški stilingi pir­ mosios instancijos teismo - Amtsgericht - rūmai, greta - Pankės upelis, pavaizduotas populiaraus berlyniečių dailininko Henriko Čilės (Zille) žanrinių vaizdelių serijoje „Zwischen Spree und Panke“. Ledigenheimas, „Nevedusiųjų namai“, aikštės pakrašty, buvo di­ džiulis, gana dailus penkių aukštų pastatas su dviem vidiniais kiemais. Apačioje - prašmatnus restoranas „Berliner Kindl“ ir didelė skaitykla. Daugybė linoleumu išklotų švarutėlių koridorių, laiptų ir apie 800 atskirų kambarių „viengungiams“, kiek didesnių ar mažesnių, su pa­ prastais, bet pakankamais baldais: drabužine spinta, stalu, dviem kėdėm, spintele, knygų lentynėle, geležine lova, praustuvu. Švarą palai­ kė - plovė, grindis vaškavo, patalynę keitė etc. - visas pulkas Reine­ machefrauen101. Buvo galima naudotis bendrom prausyklom, dujinėm viryklėm. Viskas blizgėjo ir dvelkė sveikų vyrų ir terpentino kvapu. Jokio triukšmo, žinoma, niekad girtų nei chuliganų, dideliam narve su langeliais korespondencijai sienose ištisą parą budėjo sargai, pažįs­ tantys kiekvieną Mieter3}, nuomininką, ir mandagiai atsakantys į pa­ sisveikinimą: „Guten Tag, Herr...“11 Čia niekas neatsives panų, neapnakvydins draugų - už drausmės laužymą netektų buto, kurio nuo­ mos mokestis buvo pats žemiausias visame Berlyne. Nuomininkai buvo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo, įvairių socialinių sluoksnių ir ne vien vokiečiai, žmonės dažnai labai įdomių biografijų. Čia gyveno darbininkai, smulkūs tarnautojai, bedarbiai, pensininkai, studentai, 10 valytojų (vok.). 11 Labai diena, pone... (vok.).

£1 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

partiniai ir nepartiniai žmonės. Prieš rinkimus į reichstagą ar landtagą fasade iš langų kyšodavo vėliavos: respublikinė schwarz12 - socialde­ mokratų, raudona su kūju ir priekalu šalia Tedi Telmano portreto komunistų, raudona su juoda svastika baltame dugne - nacionalso­ cialistų, anuo metu dar neįgavusių jėgos. Tačiau šiame vienuolyne niekad nekildavo viešų konfliktų tarp politinių antagonistų. Čia buvo visai gera dirbti ir pailsėti. Boruta mano rekomendacija gavo saulėtą apie 10 m2 kambarėlį penktame aukšte, su standartiniu apstatymu. Savo jis atsivežė tik va­ lizą ir pundelį rankraščių bei knygų. Nuoma - 20 markių (48 litai ano metų kursu). Bet ir jo ištekliai, matyt, buvo jau visai menki. Daž­ nai, neturėdamas už ką papietauti, dieną prastumdavo su miežine ka­ va ir buterbrodais. Striuka su pinigais pasidarydavo ir man, netekus didokos bedarbio pašalpos ir perėjus į Krisenunterstützung13, prie kurios mažai ką prisidurdavau iš darbo. „Liesųjų karvių“ periodais pirkdavomės obuolių, slyvų, ir Kazys, pasivertęs šeimininke, privir­ davo didelį puodą kompoto, kurį srėbdavom su duona porą dienų. Skanu ir pigu, tik stiprumo, žinoma, jokio. Jis primindavo Rilkės žodžius: „Die Armut ist ein grosser Glanz von Innen“14. Bet poetas Rilkė, nevidonas, buvo pasiturįs vokiečių biurgeris, - taigi bepig jam buvo spindėti. „Die Armut ist eine grosse Schweinerei“15, - pataisy­ davo Kazys Rilkę. Būdavo, žinoma, ir sotesnių dienų mėnesyje. Viršum Borutos fligelio ant plokščio stogo buvo įrengtas Dach­ garten16 su gėlių dėžėmis, pergola, bet jo kambaryje žingsnių nebū­ 12 juoda (vok.) 13 krizių pašalpa (vok.) 14 Pažodžiui: Skurdas - tai didelis vidinis spindesys (vok.). la Skurdas - tai didelė kiaulystė (vok.). 16 stogf) sodas (vok.)

(62)

davo girdėti. Be to, ir iš kiemo pusės niekas Kaziui tylos nedrumstė. Jis kai ką rašinėjo. Vakarais ilgokai užsiskaitydavo, tad kartais, jau vėlokai rytą įėjęs į jo kambarį (kurio buvo galima ir nerakinti), jį teberasdavau lovoje. Žvelgdamas j „bernelį“ nematančiom trumpare­ v

gėm akim, graibydavo palovėn pakištų akinių. Retkarčiais išvažiuodavo „į miestą“ : centras buvo nearti, pfenigių maža, puspadžiai apdilę. Nors patsai Boruta Vienoje nespėjo prisikasti iki universiteto baigi­ mo diplomo (ypatingai tuo ir nesirūpino), išgirdęs, kad aš jau prieš dvejus metus baigiau Raseinių gimnaziją, patarė būtinai stoti į „univerką“. „Nors pinigų ir nėra, bet kai jau įstosi, kaip nors varysies...“ Ką gi, susikrapštęs santaupas, įsimatrikuliavau. Dabar tarpais visai nusigyvendavom - studijuoti buvo prabanga. Lakstydavau „liežuvį iškišęs“ po visą Berlyną, dažniausiai dviračiu: reikėdavo spėti gauti bent įskaitas, dirbti, laiku pakliūti į bedarbių biržą, - studijuodamas rizikavai netek­ siąs „bedarbio“ pašalpos. Reikėjo su tuo slėptis. Prisimenu, vieną kitą vakarą su Boruta pasėdėjome prie malagos stiklo mūsų kvartalo kavi­ nėje. Buvo labai jauku su Kaziu. Kavinės atmosferoje jis visas pagyvė­ davo, buvo pilnas idėjų, įsileido į svajones apie tai, ką parašys, ką turi „pasakyti lietuviškai publikai“... Bet pastebėjome, kad mus seka kaž­ koks tipas, panašus į Kriminalpolizei17. Pasirodo, jam rūpėjo, iš kokių pajamų mes čia taip „uliavojame“. Šiaip taip atsikalbėjome nurodę kad švenčiame savo Geburtstag W 8, o Boruta yra ein Dichter19. Tiedu žo­ džiai padarė jam įspūdį. Į poetą jis buvo panašus. Kartą aš smarkiai susirgau gripu. Porą savaičių visai nusilpęs išgu­ lėjau savo kambarėlyje. Boruta draugiškai mane slaugė, iki pagaliau 17 krimnalinė policija (vok.) 18 gimtadienius (vok.) 1,1poetas (vok.)

,. ■, iv

SUSI TI KI MAI S U K A Z IU

BORUTA

vėl galėjau pastovėti ant kojų. Mano pasveikimą atšvęsti nuėjome į pigiausią mūsų kvartalo kiną. Ledigenheime jis susipažino su vienu irgi solidžios išvaizdos „prū­ su“ doktorantu, truputį pedantu. Sis labai griežtai planavo savo išlai­ das. Tik kartą per savaitę leisdavo sau prabangą užsitraukti cigarą ir sakydavo: „Das ist meine Sonntagszigarro“20. Boruta prie jo prikibo už tokį „miesčioniškumą“ ir praminė „sekmadienio cigara“. Pasipažinome čia su vienu gruzinu politemigrantu, socialdemok­ ratu Imnaišviliu. Tas malonus žmogelis buvo visiškai nuplikęs ir bai­ siai panašus į žydą. Boruta juokdamasis prisimindavo, kaip Vienos universitete irgi draugavęs su vienu gruzinu, kuris visada gaudavęs pylos per antisemitines riaušes. Imnaišvilis taip pat skundėsi, kad kai­ myninis krautuvininkas su išstatyta vitrinoje svastika nesutiko jam par­ duoti sviesto - kaip žydui. Nieko nenorėjęs žinoti apie gruzinus. Te­ pasakęs tegul perkąs pas žydus. „Gehen šie doch zu Ihren Glaubensgenossen!“21 ir išprašęs jį lauk. Berlyne buvo leidžiama „Kova“, kuriai ir aš turėdavau dažnokai rašy­ ti. Kartą to laikraščio redaktorius Januškas (jau miręs) įsidėjo ir Borutos feljetoną apie „žmogėdrą“ Voldemarą, vaikščiojantį tremtyje prie Plate­ lių ežero. J. Januškas mane sykį paprašė parašyti vedamąjį - pats neturėjo laiko. Aš buvau pervargęs, pradėjau vėlai vakare. Vis nesisekė „paimti tono“. Nurijau vieną tabletę „Kola-Dahlmann“ - pasidarė kiek aiškiau galvoje. Suvalgiau antrą, trečią, net ketvirtą. Kad ėmė pykti širdis. Įėjęs į kambarį apie pirmą valandą Kazys (jis vėlai guldavosi), pamatė, kad aš guliu, „išėjęs iš rikiuotės“. O straipsnį Januškiui reikia atiduoti būti­ nai anksti rytą. Iš draugiškumo jis sėdosi pats jį rašyti, kažką „surezgė“. Bet, matyt, prirašė „erezijų“, nes Januškis jo vedamojo nedėjo, o ant 2,1Tai mano sekmadienio cigaras (vok.). 21 Eikite verčiau pas savo tikėjimo draugus (vok.).

(64)

greitųjų parašė pats. „Kovoje“ Borutos buvo išspausdintas gal koks vie­ nas eilėraštis, neturėdamas po ranka komplekto, negaliu to tiksliai pa­ sakyti. Beje, J. Januškio, dogmatiško esdeko, Boruta nemėgo... Ledigenheime Kazys gerokai pasidavė apatijai ir sakydavo, kad nieko nepadarąs ir nepadarysiąs, net jei šimtą metų čia gyventų. Rei­ kią kur nors nešdintis? Tiktai kur? Atgal į Lietuvą? Mintis apie grįži­ mą jam vis labiau nedavė ramybės. Rodos, 1931 metų anksti pavasarį vieną vakarą Kazio kambary radau nepažįstamą aukšto ūgio, maždaug Kazio amžiaus vaikiną guvaus veido, su šviesiais ūsiukais. Boruta, pažindindamas su juo, kreivai šyptelėjęs, pasakė, kad „čia toksai gudas“. Jiedu ir kalbėjosi rusiškai negrynu akcentu. Bet tai buvo tik suvalkiečių komedijos - ir visai bereikalingos... Tas vyrelis, kaip po kelių dienų man pats prisipa­ žino, buvo Martynas Gudelis, dalyvavęs 1929 metais pasikėsinime prieš Voldemarą ir neseniai atsikėlęs į Berlyną, rodos, iš Prahos. Jis dar negavo, prisibijojo ir prašyti leidimo gyventi Vokietijoje. Laikinai prisiglaudęs buvo, regis, pas prof. Koršą. Dabar visas Borutos intere­ sas nukrypo į Gudelį. Sis - gal su Borutos pagalba - išvertė Panaito Istračio „Baragano dagyną“, - mačiau, kaip jiedu aptarinėjo vertimo rankraštį, svarstė, kaip jį išleisti Kaune ir gauti (taip reikalingo abiem) honoraro... Nors, anot jų, mane laiką „padoriu žmogumi“ ir „ne esdeku“, apie savo parapijietiškus reikalus vengė man daug pasakotis: tie reikalai manęs, beje, ir nedomino. Kazys dažnokai gaudavo laiškų: iš Kauno nuo Onos, iš Karaliaučiaus nuo „prietelių“. Savo kambarėly šį tą rašinėjo. Kai kada iškeliaudavo „rinkti medžiagos“ į Staatsbib­ liothek^22 - rekomendaciją skaitytojo bilietui davė tas pats „profeso­ rius“, kurį nuolat minėdavo su Gudeliu. 22 valstybinę biblioteką (vok.)

55l S U S I T I K I MA I SU K A Z IU B O R U T A

Tačiau Kazys vis labiau save - ir kitus- įtikinėjo Berlyne gyvenąs neproduktyviai... Ir pagaliau 1931 metų vasarą apsisprendė: važiuos į Lietuvą - slaptai! Aš jam dėl visa ko daviau vokiečių socialdemokrato, rodos, gero žmogaus Frico Celerio (Zähler) adresą Eitkūnuose, kad eventualiai padėtų pereiti sieną. Bet gal Boruta (kaip jis vėliau rašė) pasinaudojo kurio nors „vokietuko“ pasu, taip ir užmiršau jį apie tai paklausti... Kaziui reikėjo padoresnės aprangos. Nuvažiavome abu į populia­ rų Berlyno universalinį magaziną „Karstadt“ Noikelno rajone, kur jis už nedidelius pinigus įsigijo šviesų languotą kostiumą („popierinį“, anot jo), skrybėlę, nebrangų apsiaustą, net lazdelę, kuri jam irgi labai gerai tiko. Greitom nusifotografavo fotomatone (šią nuotrauką nese­ niai padovanojau jo dukteriai). Nulydėjome tą dendį į BahnhoP3Fried­ richstrasse. Nežinia, kaip kas ten jam Lietuvoje būsią, sakė Kazys. Bet reikią rizikuoti... Graudu buvo skirtis su važiuojančiu į tokią nežinią. Tačiau „Bernas“ paliko Berlyną, matyt, per daug neapgailestaudamas. Čia jam tikrai nebebuvo kas veikti. Ledigenheime tuo metu baigėsi apie tris mėnesius trukęs nuomi­ ninkų streikas, prie kurio prisidėjau ir aš su Boruta. Dabar abiem reikėjo mokėti įsiskolintą nuomą. Reikalų vedėjui sakiau, kad Herr Boruta iškeliavęs atostogų - į Harco kalnus. Todėl jo kambarys dar ilgokai nebuvo išnuomotas kitam. Borutai vis negrįžtant, galų gale paaiškėjo, kad aš meluoju. Buvo nepatogu, bet... ką padarysi. Kad tik Kaziui gerai sektųsi! Netrukus po Borutos išvykimo ir Gudelis išvažiavo į Ispaniją - su kuprine ir Kazio perleista „Corona“: ja, be kita ko, parašė Borutos rūpesčiu „Lietuvos žinių“ išspausdintą ir premijuotą romaną „Skyni2J stotį (vok.)

( 66)

mai dega“ ir kt. Boruta neužmiršdavo savo draugų. Tačiau pas Gudelį į Ispaniją taip ir nenuvyko, kaip sakėsi ketinąs. Jis dažnai jį minėdavo gerais žodžiais, beje, truputį stebėdamasis, kad nuėjo dirbti į „esdekų“ „Naujienas“... Sunku ką nors tikresnio spręsti apie „Berlyno periodo“ įtaką Bo­ rutos estetinių ir kitokių požiūrių raidai, jo kūrybai. „Bernas“ iš Ber­ lyno gal taip jau daug ir neišsivežė: į jį aplamai reagavo gana kritiškai, neigiamai. Tačiau neabejotina, kad ir Berlynas jam padėjo formuotis, daug ką apmąstyti betarpiškame sąlytyje su europiniu didmiesčiu, ir Berlyno neigimas, „nuvertinimas“ jo eilėse, be abejo, yra daugiau tik „poza“, „literatūrinė priemonė“. Boruta iš ano meto Berlyno negalė­ jo pasisemti tiek, kiek tas politinis-kultūrinis centras būtų galėjęs duoti: viena, dėl to, kad per trumpai, apie metus, jame gyveno, antra, jį smarkiai varžė medžiaginiai nepritekliai, žymia dalimi ir ne visiškai pakankamas kalbos mokėjimas. Todėl atrodytų, kad jis nuo Berlyno tarytum „atsistumia“. Bet rašytojui, poetui visada būna naudinga ku­ rį laiką ištrūkti iš jo vaizduojamos aplinkos, pažvelgti į ją iš atstumo, kad „ištiesintų“ savo optiką. Dėl to Berlyno laikotarpis, tas, sakytu­ me, susikaupimo ir ilgesio laikotarpis, Borutai buvo naudingas. O „literatūrinės įtakos“? Būta čia, be abejo, ir jų. Nors Boruta galbūt nė vienu žodžiu nepasikeitė su tokiu (gan užsidariusiu) Alfre­ du Deblinu, tačiau labai atidžiai skaitė šio „Berlin-Alexanderplatz“, dažnai, prisimenu, apie šį romaną kalbėjo, juo žavėjosi. Kaip šiame vokiečių rašytojo ekspresionisto kūriny, taip ir kai kuriuose vėlesniuose Borutos kūriniuose realizmas daug kur susipynęs su fantastika. Deblino romanas buvo išėjęs 1929 metais - prieš pat Borutai patenkant į Berlyną. Tas kūrinys dėl savo originalios, stiprios rašymo manieros anuo metu patraukė daug kieno dėmesį (apie jį teberašoma ir dabar). Kontaktai su kitais „Adler“ kavinės inteligentais galėjo irgi pada-

* '_____ £Z_ S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

ryti „uždelsto veikimo“ Įtakos mūsų rašytojo mąstysenai. O aplamai vokiečių literatūros poveikis Borutai - neginčijamai didelis. Su meile ir gražiai - versdamas vokiečių klasikų kūrinius, jis negalėjo nepersiimti, nepraturtėti jų kilniomis idėjomis... Vokiečiai šia prasme bus padarę jam ne mažesnės įtakos negu ru­ sai, kurių geriausiais literatūros kūriniais, jis mito nuo pat vaikystės, dar gyvendamas per karą Maskvoje. Nė neminėsiu čia Jesenino, Blo­ ko... Prisimenu, Berlyne (jame tada buvo galima gauti visus rusų ra­ šytojus) jis dažnokai kalbėdavo apie F. Panfiorovo knygą „Bruskai“, tas kūrinys jam itin patiko savotiška, atsainia maniera. Kazys su po­ mėgiu cituodavo atskiras jo vietas. Apskritai reikia pažymėti, Boruta buvo žmogus plačiai apsiskai­ tęs, daug asimiliavęs. Skaitė jis visais savo gyvenimo periodais, net ypač! - „sukliurimo“ tarpais... Berlyne jis smarkiai domėjosi teatru, naujais inscenizavimais. Abu žiūrėjome „Piskatoriaus teatre“ (Piscator-Būhne am Nollendorf-platz) v

Šilerio „Plėšikus“, Hauptmano „Audėjų“ pastatymą viename teatre Frankfurto alėjoje: drauge matėme nebrangiame avangardiniame teatre prie „Alekso“ aikštelės kažkurį vokiečių rašytojo Teodoro Plivijo (Plievier) kūrinio24 inscenizavimą su įdomiais filmo intarpais ir kt. Lėšų stoka Borutai trukdė daugiau pasinaudoti Berlyno kultūri­ niais lobiais, bet vis dėlto jis betarpiškai į juos „pasitrynė“... Poeto dvasios panoramą praturtino Berlyno, Vokietijos, jos žmonių paveiks­ las. Suvalkiečiui Borutai, nežiūrint jo žodinio nihilizmo ir maištavi­ mo, vis dėlto nebuvo toks jau svetimas „prūsų“ būdas - jų praktiškas protas, galiausiai jį atplėšdavęs nuo rusų revoliucinių romantikų svai­ čiojimo ir lenkdavęs prie įtempto, prasmingo, konstruktyvaus darbo u „Des Kaisers Kulis11 (knyga išėjo 1932 m.).

(68)

gimtosios literatūros arimuose. Jam visada imponuodavo tvarkumas ir sistemingumas, buvo paveldėjęs sveikų ūkininko instinktų. Nors turėdamas lyriko talentą, jis buvo pernelyg stipri asmenybė, dėl to sunkiai taikėsi prie svetimų modelių ir, nepaisydamas visų „įtakų“, galų gale liko labai lietuviškas. Boruta man, beje, sakydavo, kad rašy­ tojas gerai rašyti gali tik gimtąja kalba ir savo krašto temomis... Jo išraiškos priemonėms žymią įtaką bus padarę vokiečių ekspre­ sionistai, bet vėliau jis nuo jų atitolo, kūrybiškai asimiliuodamas lie­ tuviško folkloro stiliaus elementus. Lygiagrečiai evoliucionavo ir jo politinės pažiūros. Kaune jo pa­ mėgtoji anarchistuojanti Franco Pfomferto „Die Aktion“, kuriai, ro­ dos, yra bandęs [būdamas] jaunuolis ir pats kai ką rašyti, Berlyne susilaukė jau daug blaivesnio vertinimo. Čia jį, prisimenu, kurį laiką viliojo nedidelis žurnalas literatūros ir visuomenės klausimais „Die Linkskurve“ (ir aš jį mėgau), kuriame bendradarbiavo J. R. Becheris, E. Veinertas, L. Renas, A. Kurela, „Die VVcltbūhne“, tuo laiku reda­ guotas pažangaus respublikono ir pacifisto Osieckio... O grįžusį į Lie­ tuvą Kazį netrukus ėmė dominti intensyvėjantis tik jo paties literatū­ rinis darbas, ryškus jo interesų lūžis buvo matyti ypač po 1933 metų teismo, kaip nurodo jį artimai pažinojęs advokatas Alfonsas Jakubėnas. Boruta ėmė vis labiau tapti tikruoju Boruta... O štai 1970 metais BERNAS vėl pasirodo Berlyne... jo knygy­ nuose! Vokiečių kalba išėjo: Kazys Boruta „Die Mūhle dės Baltaragis“, iliustruota vokiečių dailininkės linoraižiniais... VILNIUS, 1971 M. SAUSIO 28 D. LLT1 BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNAS, F 60-688

'f, '

_____6a su KAZIU BORUTA SUSITIKIMAI

ONA ŠIMAITĖ

Apie žmogų ir poetą Nors pats Kazys Boruta ir nemėgo knisimosi asmeniniame rašytojų gyvenime, tačiau aš laikausi Aleksandro Puškino nuomonės, kad mums yra viskas brangu iš didelio rašytojo gyvenimo, net jo siuvėjo sąskai­ ta... Su K. Boruta tekdavo dažnai susitikti ir kalbėtis artimais man literatūros ir kitais klausimais. Labai gerai pažinojau ir Oną Borutienę - buvo geri, draugiški santykiai. Asmeniškai susipažinau su Boruta 1930 ar 1931 (Vytautiniais) metais, kada teko rūpintis dėl Kazio Jakubėno išlaisvinimo iš kalėji­ mo. Nuo pat pirmųjų dienų mane labiausiai nustebino nepaprastas Borutos objektyvumas literatūros kūrinių atžvilgiu. Jame nebuvo rašytojiško pavydo ar garbės - šlovės troškimo. Retas kuris iš rašytojų mokėjo taip giliai džiaugtis kitų talentais. Geriausias tų metų veikalas buvo Balio Sruogos „Milžino paunksmė“. „Literatūros“ komisija suteikė premijas mažaverčiams kūriniams, o B. Sruogos šedevrą net visai atmetė kaip netinkamą. Boruta buvo pirmasis, kuris po to skandalo (kitaip to nepavadinsi) įvertino šį Sruo­ gos kūrinį1. Atėjęs pas mane ir neradęs namuose, jis paliko man Sruo­ gos knygą su mažu rašteliu: „Mieloji Prisiega! (taip mane Boruta va­ dindavo) Pasidžiauk nuostabia Sruogos drama“. Kada Kazys Boruta būdavo kuo nors labai susižavėjęs, jis visada pridėdavo epitetą „nuostabus“.

1 Parašė ir straipsnį - P. Linonis Į K. Boruta], Vytautinio konkurso skandalas, Aušrinė, 1933, N r. 1, p. 9 (sudaryt, past.).

( 70)

Jis nepaprastai džiaugėsi nuostabiais K. Jakubėno kūriniais „Jo­ nas Vagulas“, „Dalgių broliai“2. Buvo džiaugsmo kupinas, radęs Jur­ gio Baltrušaičio lietuviškuose eilėraščiuose „naujos lietuviškos eilė­ daros formas“. Jis mokė mane džiaugtis nuostabiomis J. Kossu-Aleksandravičiaus metaforomis. Po kelerių metų išėjus Sruogos knygai „Baisioji naktis“, skirtai 1905 m etų įvykiams, iš Borutos vėl sulau­ kiau raštelio: „Prisiega, pasidžiauk B. Sruogos dramos penkiapėdžiu jambu“. Kartą, kai aš gėrėjausi vienu nauju Borutos eilėraščiu ir pasakiau jam apie tai, jis atsakė: „Tikras poetas ne aš, o Kruminas“. Labai bū­ dingas Borutai posakis. Juozas Kruminas buvo labai artimas su Boruta ir Jakubėnu. Jis prisidėjo prie Borutos suorganizuotos rašytojų grupės „Darbas“. Drauge su Boruta yra vertęs kai kuriuos V Korolenkos kūrinius. Kruminą gerai pažinojau. Kada neturėjau darbo ir pastogės, radau gerą užuovėją pas Kruminus. В

т еснот е, да не в обиде,

nors ir vargingai, bet

kaip gera buvo. Mirė J. Kruminas Vak. Vokietijoje 1951.VI.1. Ant kapo granito pa­ minkle įrašytas dvieilis iš jo poezijos: Skrenda paukščiai, ir debesys eina, Tiktai tu nepareisi namo... *

Kiekvienas tikras lietuvių poetas buvo Borutai nepaprastai bran­ gus. Jis mokėjo džiaugtis kiekviena gera eilute gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų, kaip lietuvių, taip ir nelietuvių. Bet ypač brangūs buvo jam 2 Jie buvo išspausdinti žurn. Kultūra, 1931, Nr.1,2 bei almanache Darbas, 1932. * Tekstas, išspausdintas smulkesniu šriftu ir patrauktas nuo puslapio krašto, visur O. Šimaitės (sudaryt, past.).

21 S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

lietuvių literatūra, lietuvių rašytojai, vis vien kokios srovės ar įsitikini­ mų jie bebūtų. Boruta gėrėjosi sultingais vyskupo Motiejaus Valančiaus lietuvių kalbos posakiais. Jis džiaugėsi Vaižganto švelnumu ir nuoširdumu. Kartą Kauno universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (rankraščiai buvo išdėstyti po stiklu) Boruta man paskaitė kai kurias vietas Vaiž­ ganto testamente, jas pabrėždamas ir gėrėdamasis jomis. Vėliau, dirbdamas Literatūros muziejaus vedėju Lietuvių literatū­ ros institute, jis rankiojo viską, kas galėtų patarnauti lietuvių literatū­ rai, kultūrai. O su kokia meile ir atsidėjimu Boruta rengė lietuvių poezijos an­ tologiją- 400 metų nuo pirmo lietuviško eilėraščio pasirodymo pa­ minėti. Borutos akys žibėjo smagia ugnele, kada jis pasakodavo apie lietuviškos poezijos grožį ir turtingumą. Tą antologiją jis rengė vo­ kiečių okupacijos metais, ir „Sakalas“ ją turėjo išleisti. (...1952 m. suradau „Drauge“ J. Aisčio straipsnį apie jo sudarytą antologiją lietuvių poezijos 400 metų sukakčiai. Man buvo labai įdo­ mu, ar toje antologijoje yra paminėti kairieji poetai - Boruta, Jakubėnas, Montvila, etc. O Boruta nebuvo pamiršęs nei Aisčio, nei kitų. De­ ja, nei vienos, nei kitos antologijos3 man neteko matyti nei skaityti.) Patekau pas Borutą tuo metu, kada buvo rengiama medžiaga al­ manachui „Darbas“. Buvo svarstoma Vytauto Montvilos apysaka. Bo­ ruta davė vertingų nurodymų, nepaisydamas V Montvilos karščiavimosi. Montvila, tikras proletarų poetas, nebuvo prozoje toks stiprus kaip poezijoje. 3 Lietuvių poezijos mitologija / Sudaryt. J. Aistis, A. Vaičiulaitis, Chicago, 1951. (Joje 9 Borutos eil.) O Borutos rengta antologija išėjo kaip knyga Lietuviu poezija. X IX amžius, Vilnius, 1955, bet be jo pavardės, nes pokario metais Boruta kurį laiką buvo persona nongrata (sudaryt. past.).

(72)

Almanacho „Darbas“ siela ir iniciatorius buvo pats Boruta, o „fi­ nansininkas“ - [Kazys] Jakubėnas. Jei pastarasis nebūtų parūpinęs lėšų, „Darbas“ taip ir nebūtų pasirodęs: visi kiti rinkliavą parėmė tik skatikais. Jakubėnas buvo tikras stebukladaris, kai reikėdavo surasti pinigų tam ar kitam tikslui. Žinau, jog buvo surinkęs ir pasiuntęs nemažą sumą, kai vyko Ispanijos pilietinė kova dėl laisvės. Kaip jam tai pavykdavo, iki šiai dienai man lieka paslaptis. Buvau teismo posėdžiuose 1933 metais, kada buvo teisiami Ka­ zys ir Ona Borutos, K. Jakubėnas ir dar kiti 4 aušrininkai. Be Jakubėno, žinoma, joks teismas prieš aušrininkus4 negalėjo apsieiti. Aušri­ ninkų judėjime jis buvo viena iš ryškiausių figūrų. Meilė vargo žmo­ gui, didelis idealizmas stipriai traukė mokslo jaunimą prie aušrininkų. Iš jų ir rusų narodnikų mes visi pasisėmėme savo jaunystėje, kas buvo geriausio, siekiant laisvės ir laimės darbo žmogui, žmonijai ir kovo­ jant už tai. Šįkart žvalgyba gyrėsi išgavusi aušrininkų archyvą iš Vokietijos. Gy­ rėsi, jog jų rankose yra visi, t. y. du, numeriai nelegalaus aušrininkų laikraščio, leidžiamo Lietuvoje. (Faktiškai tų numerių buvo daugiau, negu turėjo žvalgyba.) Kai kurie žvalgybos nariai buvo tiek ideologiš­ kai „apsišvietę“, jog jiems liaudininkai, komunistai, socialistai revoliu­ cionieriai, socialdemokratai buvo vis viena ir ta pati aušrininkų partija. Gynė tada aušrininkus geriausieji lietuvių advokatai veltui. Teisme buvo nagrinėjama Borutos poema Aleksandro Vosyliaus atminimui įamžinti ir Isaako Šteinbergo straipsnis apie A. Vosylių. Buvo aiškinama, kad laiškuose minimus Puškino raštus reikia supras­ ti kaip Šteinbergo straipsnius. 4 Atsiminimu autore atsargumo dėlei kalba apie legalią aušrininkų organizaciją, bet ne apie radikalių aušrininkų įsteigtą slaptą Lietuvos socialistų revoliucionierių maksima­ listų (eserų) sąjungą.

21 S U S I T I K I MA I SU

KAZIU BORUTA

Aleksandras Vosylius - vienas iš 3 socialistų revoliucionierių, dalyvavu­ sių 1929 metų atentate prieš ministrą pirmininką A. Voldemarą parke prie Kauno valstybinio teatro. Jis buvo suimtas, žiauriai lietuviškos žval­ gybos kankintas ir sušaudytas. Isaakas Steinbergas - rusų kairysis eseras, buvęs teisingumo komisaras, vėliau bolševikų persekiotas ir gyvenęs Berlyne. Jis buvo artimas lietuvių socialistams revoliucionieriams, su juo buvo palaikomas ryšys. K. Borutos poema,Vosylius“ ir I. Steinbergo straipsnis - knygoje „Alek­ sandras Vosylius. Draugui atminti“(1931).

Teismo posėdyje Borutai nemaža kliuvo dėl tos poemos ar tikriau dėl jos jis ir buvo labiausiai kaltinamas. Valdžios atstovai siuto, net neturėdami absoliučiai tikrų davinių, vien nujausdami, kas autorius. Kaziui buvo per siaura būti organizacijose, partijose, jis stovėjo aukščiau. Man apie tai yra pats sakęs. Ypač ji erzindavo visokios smul­ kios rietenos. Bet mano atsiminimuose Boruta liko siela ir kūnu tik­ ras kovotojas ir kitų įkvėpėjas Į kovą, kuriam kiekviena priespauda, ypač valdžios, t. y. galios, buvo svetima. Nors jis ir buvo nusivylęs žmonėmis, idėjomis, organizacijomis, bet savo liaudį, vargo žmogų giliai mylėjo ir suprato, apie ką byloja beveik kiekviena jo kūrinių eilutė. Ir kiekvienam žmogui Boruta buvo draugiškas, korektiškas, jei tas nelipo jam per daug ant kojų. Į visas gyvenimo smulkmenas žiūrė­ jo su tylia šypsena. Tačiau Kazio nervai kartais būdavo lyg įtemptos stygos. Neteisy­ bes išgyvendavo labai sunkiai. Iš Onos Borutienės žinau, kad Kazys kartą buvo taip sunkiai susirgęs nervų liga, jog kuriam laikui teko jį paguldyti i ligoninę. Kalėjimo režimai (palygindamas Kauno ir Mari­ jampolės kalėjimus, Kazys yra pasakęs: „Kauno kalėjime nervų dras­ kymas - sistema, o Marijampolėje - atsitiktini reiškiniai“), poeto var­

do purvinimas dešiniųjų spaudoje, net bičiulių nemokėjimas suprasti kai kurių Kazio keistenybių ir pažiūrėti į jas pro pirštus - visa tai smarkiai nervino Borutą. Deja, ne visi mūsų rašytojai galėdavo pakilti iki Borutos bešališko žmoniškumo ir gėrėjimosi tikromis literatūros vertybėmis. Kai kam jis tebuvo vien pavojingas revoliucionierius, o ne poetas, ir tokie ieš­ kodavo silpnų vietų jį įgelti. Borutai besėdint kalėjime, pasirodžius jo poezijos rinkinėliui, spirta buvo į jį ir kanopa5, - apie tai su dideliu kartėliu jis man parašė viename laiške iš kalėjimo. Tačiau ir nervų išvargintas Kazys buvo teisingas ir daugiau matė negu mes. Kartą man pasakius apie tikinčio žmogaus siaurumą, Ka­ zys paklausė: “Kodėl tu, Prisiega, manai, kad tai siaurumas, o gal platumas?..“ Rodos, niekas kitas taip nemokėdavo suprasti kito žmogaus, nors tai galėjo būti net jo priešas. Boruta vykusiai mokėjo priešą apeiti ir juoku atskleisti jo esmę. Maištauti ir kovoti mokėjo, bet priešą pieš­ davo ne vien juoda spalva, o rasdamas nemažai įvairių niuansų ir atspalvių. Pašnekesiuose su Boruta apie žmones jis visad būdavo virš kasdie­ niškų smulkmenų, mokėdavo rasti beveik kiekviename žmoguje jo esminius gerus pagrindinius bruožus. Nepaprastai vertino drau­ gus. (Draugiškumas labai būdingas aušrininkų ideologijai.) Pažinojau aušrininkų ir eserų lyderį Vladą Karosą prieš jo ligą ir ligos metu. Tas ligonis kankinys (dėl stipraus reumatizmo negalėda­ vo net iš lovos atsikelti) paskutiniuosius dvejus trejus metus prieš mirtį praleido pas Borutas. Viena iš aušrininkių net pusę savo algos skyrė 5 Turima galvoje pikta J. Brazaičio [Bern. Brazdžionio] recenzijėlė: Pradalgės, 1934, Nr. 2, p. 36.

' r

15. S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

V Karosai išlaikyti. Daug, labai daug širdies ligoniui parodė Ona Borutienė ir daug vargo pakėlė dėl jo. Karosa ir smarkiai sirgdamas gy­ vai sekė pasaulio įvykius, daug skaitė, rašė. Jis prašė Onos, manęs ir dar vienos bendramintės Vosyliaus sušaudymo metiniii dieną papuošti raudonomis gėlėmis jo kapą. 5 valandą ryto mes trise vykome į fortus tvarkyti kapo. Mirus Karosai, buvo pas Borutas susirinkę aušrininkai ir drauge aptarė jo laidotuvių reikalą. Buvo ir nemažai vargo, kol pa­ vyko gauti karstą be kryžiaus ir angeliukų... Nuostabiai didelė ir graži buvo Kazio Borutos ir Marto Gudelio draugystė. Tai buvo jo visų geriausias bičiulis. Kiekvienas Gudelio laiškas, atsiųsta knyga visada nuskaidrindavo Borutą nuo visokių kas­ dieniškų smulkmenų, rūpesčių ir nuteikdavo šventadieniškai. Ta nuo­ taika persiduodavo ir pašaliečiams, nes tikrai broliškai saulėtas drau­ giškumas egzistavo tarp šių dviejų vyrų. Martynas Gudelis - taip pat aušrininkas, eseras, atentato prieš ministrą pir­ mininką Voldemarą, vėliau Ispanijos pilietinio karo dalyvis. Gyvena Chicagoje, „Naujienų“ laikraščio redaktorius. Daug prisidėjo išleidžiant Amerikoje „Baltaragio malūną“ (1952 m.), ar tikriau - tai daugiausia jo nuopelnas.

Skaičiau kelis Borutos laiškus Jakubėnui i kalėjimą. Kiekviename laiške jis kreipdavosi į Kaziuką: „Broli mano!“, „Brangus broli!“ Gra­ ži draugystė siejo abudu Kazimierus. Antanas Vilčinskas - žmogus, smarkiai gyvenimo palaužtas, vi­ sokių kraštutinumų kupinas, dažnai būdavo žmonėms vien pašai­ pos objektu. Boruta ne tik jį surado, bet ir džiaugėsi jo reporterio gabumais. Tiesa, taisydamas A. Vilčinsko straipsnius, smarkiai keik­ davosi, nes Antanas nepripažino jokios gramatikos: nei taisyklių, nei ženklų.

(76)

Boruta, suradęs darbininką Juozą Baltušį, nepaprastai džiaugėsi ir rodė man, kaip iš gyvenimo faktų faktelių išgauna apysakaitėms įdomius turinius. Patarė jam, kaip reikia dirbti, kad gautų meno kūrinį. Daug padėjo Haniai Lukauskaitei, mokydamas ją eilėdaros. Boruta gėrėdavosi Marijonos Cilvinaitės tautosakiškais rašiniais ir atidžiai klausydavosi jos pasakojimų. (M. Cilvinaitė mėgo stambius ir tvirtus baldus. Kai ji apsigyveno pas Borutas, Kazys, čiupinėdamas jos atvežtą spintą, ir sako: „Norė­ čiau suprasti tos moteriškės sielą...“) Boruta mokėdavo klausyti kito žmogaus pasakojimų. Kartą net po­ rą valandų aš pasakojau jam apie perskaitytas Sigridos Undset knygas. Ir niekada nepamiršiu, kaip Kazys trumpais žodžiais, bet labai po­ etiškai, giliai, iš esmės apibūdindavo kaip mūsų lietuvių, taip ir nelie­ tuvių rašytojus. Borutai nepaprastai brangus ir artimas buvo H . Ibsenas. Jis daug dirbo prie Ibseno vertimų („Brandas“, „Cezaris ir Galilėjietis“) ir tuo reikalu važiavo į Skandinaviją. Kartą kalbėjau su Kaziu ir piktinausi dėl Ibseno Brando egoizmo. Boruta aiškino, kad yra neišvengiamas rašytojų ar visuomenės veikėjų kūrybinis egoizmas. Su kartėliu tenka prisiminti: kai Boruta, pradėjęs versti Ibseno „Brandą“, panorėjo važiuoti į Norvegiją, turėjo apmokėti savo ir kitų penkių kalinių visas teismo išlaidas, kitaip valdžia nebūta.} jo išleidusi į užsienį Ibseno studijų ir „Kelionių į Šiaurę“ reikalais. Teko jam ati­ duoti savo honorarą už „Cezario ir Galilėjiečio“ vertimą. Stockholme Lietuvos atstovybės pasiuntinys Jurgis Savickis, pats būdamas rašytojas, asmeniškai pasitiko ir be galo šiltai priėmė savo plunksnos įbrolį Kazį Borutą. Kazys to nepamiršo ir, sugrįžęs iš kelio­ nės, parašė jo garbei gražų eilėraštį, kuris prasidėjo: „Ministeri! Rašy-

t

II S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

tojau! Broli!“ (Viso eilėraščio nebegaliu prisiminti, bet tie trys tokie borutiški žodžiai liko atmintyje Šiltais žodžiais ir su šypsena Bo­ ruta Savickį visada minėjo. Keliaudamas po Siaurės kraštus ir jais žavėdamasis, man iš šios kelionės atsiuntė atviruką - Sigrida Undset namelio nuotrauką. Boru­ ta gerai žinojo, už ką aš branginu ir myliu šią rašytoją. Jis rašė, kad norėjęs ją aplankyti, bet neišdrįsęs, nes turbūt keliautojai ją nuolatos vargina savo vizitais. Gaila, kad neaplankė. Borutos atvirukas man buvo didelė dovana. Sugrįžęs jis parašė „Keliones į Šiaurę“ (2 tomai) Žinau, kad dirbant prie šios knygos nemažai jam padėjo prof. Vac­ lovas Biržiška. Boruta džiaugėsi Aleksiejaus Tolstojaus „Auksiniu rakteliu“, saky­ damas, kad nėra nieko geresnio vaikų literatūroje. „Auksinis raktelis“ buvo išverstas Jakubėno ir turėjo didelį pasisekimą. O Boruta buvo išvertęs A. Tolstojaus „Petrą I“ ir žavėjosi šio romano meistrišku sti­ liumi, nors Jakubėnas ir purkštavo, kad šio ultramonarchistinio ro­ mano lietuviškai nebuvę jokio reikalo versti. Kazys labai norėjo susipažinti su A. Tolstojum ir N. Tichonovu67. Su pastaruoju, kurio poezija gėrėjosi, ir susipažino. Bet judviejų pa­ šnekesys, anot Borutos, buvo toks: „Aš tylėjau ir jis tylėjo. Mes pasi­ kalbėjome“. Boruta nepaprastai žavėjosi Boriso Pasternako poezija, ypač poema „Devyni šimtai penktieji metai“ (jis man skaitė vietas, skirtas Marijai Spiridonovai, kurią iš moterų revoliucionierių labiausiai vertino) ir 6 Tai gali būti netiksliai O. Šimaitės prisimintos eilutės iš K. Borutos eilėraščio „Skandinavija“, kuriame yra kreipinys j Jurgį Savickį: „Stebiesi - neatsistebi, / tai kraštas, tai tauta! / Sakykite, ministeri, / kuo Lietuva kalta?“ (sudaryt, past.). 7 Borutos išversta N. Tichonovo „Baladė apie vinis“, išspausdinta: Literatūros naujienos, 1937, N r. 7.

(78)

Omaro Chajamo poezija, rusiškai išversta I. Tchorževskio, o vokiš­ kai - Klabundo. Boruta man nurodė, jog yra ir lietuviškas Butkų Ju­ zės to persų poeto ketureilių vertimas iš rusiško leidinio. Kai 1937 metais važiavau į Puškino sukaktuves, Boruta mane pa­ lydėjo į stotį su dideliu džiaugsmu. O kai sugrįžau, buvo labai paten­ kintas, sužinojęs, kad Puškinas, kaip ir jis, mėgdavęs dažnai keisti bu­ tus. Gidė, vedžiojusi ekskursantus po namus, kuriuose mirė Puški­ nas, pasakė, jog dažnas butų keitimas - genialumo požymis. To aš Borutai nesakiau, nes būtų užpykęs už panašų palyginimą ir pradėjęs smarkiai keiktis. Bet džiaugėsi lyg vaikas, kad padovanojau jam pašto ženklą, skirtą Puškino sukaktuvėms paminėti. Ir smagiai juokėsi suži­ nojęs, jog Maskvoje išleista ir degtinė, pavadinta Puškino vardu. Boruta mokėdavo būti nepaprastai gilus, žavėdamasis kuo nors. Kai tekdavo susitikti parodose ar koncertuose, nors jis ir sakydavosi nesuprantąs muzikos, jo trumpi apibūdinimai būdavo taiklesni nei ilgos studijos. Boruta ir moterys... Tuoj prisimena trys knygos - Hermanno Hes­ se’s „Narcizas ir Auksaburnis“, latvių rašytojo bei filosofo K. Raudive’s „Silvestro Perkono atsiminimai“ ir Ch. de Costerò „Legenda apie Thylį Ulenspiegelį“. Šių knygų herojams moteris buvo labiau reikalinga ne kaip moteris, bet kaip tam tikras jausmų išgyvenimas, kaip kūrybinė medžiaga. Tai nereiškia, kad jie buvo sąmoningi egoistai ir nėra davę laimės moterims. Priešingai, kada jie myli, moterys yra užburtos laime. Ne visad tai būna ilgai, kartais tik akimirką. Thylis Ulenspiegelis sako vienai moteriai: „Paukštis, sugiedojęs savo giesmę, skrenda“. Minėta Ch. de Costerò knyga Boruta nepaprastai žavėjosi. Tas liaudies poetas Ulenspiegelis negalėjo nebūti artimas Borutai. Ir Bo­ ruta mėgo supinti tikrovę su juoku, su liaudies pasakomis. Ir jis, kaip Ulenspiegelis, kaip dviejų Įeitų paminėtų knygų herojai, - jausmų žmo-

' _______ m S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

gus, ieškojęs teisybės ir vienintelės amžinos meilės. Jokia pasaulio mo­ teris, net pati tobuliausioji, negali viena savyje sukaupti visos tobuly­ bės. Ir pro Borutos širdį, kaip ir pro širdį kitų didelių poetų, yra pra­ bėgusi ne viena moteris. Vienas iš jų jis norėjo „daiktiškai paliesti“ (paties Borutos posakis), kitomis gėrėjosi vien savo dvasios akimis. Pradėsiu nuo motinos. Be abejo, motina turėjo labai didelę įtaką Borutai. Tegu kitais keliais nuėjo jos sūnus, negu ji norėjo, bet jis praturtino poeziją kūriniais, skirtais Motinai - savajai ir visoms ki­ toms, kurių sūnūs pasirenka savitus kelius. Labai jaudinantis yra jo eilėraštis „Sopulingai motinai“: Gal tau ir man geriausia būtų, jei akmeniu mane pagimdžius būtum tu, tada man skausmo žodžiai nesikreivintų a nt lūpų, gulėčiau akmeniu ant kryžkelės kurčiu. Dabar aš negaliu. Davei man jautrią širdį, davei man lūpoms kaitrią žodžių ugnį, tai negaliu tylėt užspringęs, kai mūsų kraštas stovi ant bedugnės. Ona Borutienė, Kazio žmona, man yra pasakojusi, kad Kazys tu­ rįs daug motinos bruožų. Susipažinau su Borutos motina ir seserimis, kada Kazys sėdėjo Kauno kalėjime. Ta nepaprastai tvirto būdo kaimietė moteris labai daug kentėjo dėl sūnaus. Tačiau net jos ašaros buvo ašaros išdidaus žmogaus. Ji mokėjo gražiai paprašyti padėti sūnui. Prašė taip, kad nežemino nei savęs, nei sūnaus. Pasikalbėjimuose su ja visad buvo jaučiama, kad tai ne siaurai žiūrinti moteris. Tas mane ne kartą labai

(80)

stebino, nes jos religingumas man buvo gerai žinomas. Eidama pasi­ matyti su sūnum ar nešdama jam siuntinėlį i kalėjimą, visad iš ryto nueidavo į bažnyčią pasimelsti... Abi seseris pažinojau - ir istorikę Magdutę, ir dantų gydytoją Petrutę. Abidvi buvo ateitininkės. Su jomis nesurasdavau bendros kal­ bos, išskyrus būtiniausius dienos reikalus. M. Navikaitę, buvusią aušrininkę, pažįstu vien iš matymo, žmo­ nių pasakojimų ir eilėraščių, skirtų jai. Pasak O. Borutienės ir kitų tai buvo Kazio gyvenime didžiausioji ir labai skausminga meilė. (Ma­ žas apysakaičių rinkinėlis yra skirtas M. Navikaitei.) Kiekvienas susi­ tikimas su jaunystės mylimąja užgaudavo jo širdies žaizdas, kurios, matyt, niekad negalėjo užgyti... Onos Borutienės meilė Kaziui buvo nepaprastai didelė ir vienin­ telė visam gyvenimui. Jis jai buvo vaikas, mylimas vyras, gerbiamas rašytojas. Būdo skirtumai buvo sunkiai peržengiami. Amžiaus skir­ tumai taip pat turėjo savo neigiamų ir teigiamų pusių. Būdavo tarp jų ir tokių nesusipratimų, jog rodėsi, kad štai jau išsiskirs. Kartėlio ir nusivylimo valandose Ona surasdavo nusiraminimo, jog ne ji vie­ na, o didžiųjų vyrų žmonos daug pakėlė, daug kentėjo. Ir tada ji jam viską adeisdavo. Atleisdavo ir visus įsimylėjimus (išskyrus Hanios Lukauskaitės). Kalėjimas (abu buvo kalėjime, Borutienė tada buvo nėščia) ir duk­ relės gimimas juos labai stipriai suartino. Geriausiai pažįstamas žmo­ gus nelaimės metu. Tuo metu Kazys parodė visą savo sielos kilnumą. Didelę vietą jo laiškuose iš kalėjimo užima skausmas - šauksmas: - Padėkite Onai! Prieš gimdymą Ona iš kalėjimo už užstatą buvo paleista. Jai nebu­ vo paskirta jokia bausmė. Gimus dukrelei, Boruta džiaugėsi, kad lyg lietuviškoje pasakoje, sugrįžęs iš kalėjimo, ras pasakišką lobį. Iš lietu­

si S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

vių pasakų jam patiko „Eglė - žalčių karalienė“. Ir dėl pasakos, ir dėl eglės medžio grožio ir savo dukrą pavadino Egle. Būnant Kaziui kalėjime, išėjo ir jo eilėraščių rinkinys, kurį jis pa­ skyrė savo žmonai. Tenai yra nuostabus eilėraštis: „...Ir žvaigždės klau­ piasi po kojų Tau...“ Rodos, dėl to vieno eilėraščio galima buvo iš­ kentėti visas gyvenimo kryžiaus kančias. O. Borutienė turėjo nedidelį gražų albumėlį, kuriame Borutos ranka buvo įrašyta apie 15-20 eilėraščių, skirtų Onai, ir kurie jos buvo la­ biausiai mylimi iš jo eilėraščių. Tai buvo Onos Borutienės savos rū­ šies maldaknygė, šventenybė. Kaziui - neramiai, maištingai sielai, kaip ir tam Ulenspiegeliui, sunku buvo prisitaikyti prie kasdieniško gyvenimo tiek savo mažuo­ se, tiek ir dideliuose polėkiuose. Jis norėjo būti laisvas ir kurti tada, kai ateis noras, įkvėpimas. Jo siela ir kūnas maištavo prieš laisvų polė­ kių tramdymą. O Ona, iš mažens pakėlusi sunkius gyvenimo smū­ gius, suvaržymus ir atkakliai siekusi norimo, stengdavosi Kazį įtikin­ ti, kad reikia kiek aprimti, užsidirbti pirma duonos kąsnį. Tas gyveni­ mo mokslas labai sunkiai buvo Kaziui prieinamas. N et smulkmenose jai būdavo su Kaziu nelengva. Įgytus dideliu vargu batus, jei jie spausdavo užkulnius, Kazys šelmiškai perpjaudavo tose vietose. Dulkini batai, - kam čia ieškoti šepečio, kada taip lengva Kaziui ištraukti iš kišenės baltą nosinę ir nušluostyti dulkes. Ne jis skalbia nosines. Ona lyg angelas sargas iš visų jėgų stengdavosi sudaryti Kaziui galimybes, kad jis turėtų ir kambarėlį, ir pavalgyti, ir pietums net burnelę išmesti, ir kad būtų apskalbtas, sutvarkytas. Iš pradžių Ka­ zys to lyg ir nepastebėdavo, bet laikas jam vis plačiau atidarydavo akis. Kartą, man atėjus, kada Ona rūpinosi žiemai užklijuoti langus nuo

(82)

šalčių, Boruta su šviesia liūdnoka šypsena pasakė: „Geresnės žemiš­ kos žmonos pasaulyje nerasi“. Borutos svajonė buvo turėti „locną“ namelį su trim berželiais po langais, kad galėtų būti visai vienas ir laisvai kurti. Ona padėjo daug vargo ir pastangų, kad tokį namelį Boruta turėtų netoli Kauno. Bet tolimesni įvykiai daug ką pakeitė - teko persikelti į Vilnių. Prasidėjus karui, Borutos kurį laiką slėpė žydus. Dar išvakarėse, prieš suvarant Vilniaus žydus į getą, buvo pas Borutas susirinkimas, kaip padėti persekiojamiems žydams. Be šeimininkų, buvo keli aušrininkai, Jurkutaitis su žmona ir aš. Man buvo pavesta aplankyti ir pakalbėti su Vilniaus universiteto profesoriais - ne tik su tais, kuriuos jau žinojome kaip padedančius žydams (tai visi trys Biržiškos, A. Žvironas, K. Bieliukas). Pats Kazys Boruta yra padėjęs daugeliui Vilniaus ir Kauno žydi). Apskritai nei Kazys, nei Ona persekiojamiems žmonėms niekad neatsa­ kydavo pastogės. Žinau, kad jau prieš tai Borutos slapstė pas save kurį laiką Anną Jung, komunistę.

[Slėpė] pas save ir Jurkutaičio žmoną Tilią8 (dabar gyvena Izraely­ je). Borutienė, lyg nujausdama savo greitą mirtį, išpasakojo Tiliai visą savo gyvenimą nuo pat mažens. Jurkutaitienė, pamiršdama savo ir savo tautos kruvinas bėdas, klausėsi didingos ir gražios sielos išpažin­ ties, stebėdamasi nepaprastai didele Onos Borutienės meile ir pasiau­ kojimu. Į mano klausimą paskui: „Ar verta buvo Onai pakelti tiek skaus­ mų ir aukų vardan meilės Kaziui?“ - Ji atsakė: „Taip“. * Su T. Jurkutaitienė (Tiktin-Fertig) buvo pabandyta užmegzti ryšį. Gautas jos 1968.XI.26 laiškas, kuriame ji labai palankiai atsiliepė apie Borutų šeimą, bet trumpai, bendrom frazėm ir be jokių konkretesnių žinių. Po to neberašė.

.81 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Tilia prisimena, jog Ona bepasakodama sustodavo ir pagalvojusi sakydavo: „Ar aš dar ko nors nepamiršau?“ O užbaigusi savo išgyve­ nimų pasakojimą, pridūrė: „Dabar galiu ramiai numirti, nes savo gy­ venimo paslapčių nenunešiu į kapus“. Borutienė mirė vokiečių okupacijos metais... Jos laidotuvių dieną buvo įvykęs labai šiurpulingas dalykas: okupantai ant medžio prie pat Vilniaus katedros buvo pakorę žmogų su dideliu užrašu: „Už žydų daiktų slėpimą“. Tas žmogus kabojo kelias dienas, ir šiurpuliai krėtė praeivius... Laidotuvėse aš nebuvau - turėjau tai dienai leidimą į Vilniaus ge­ tą. Visad buvau tos nuomonės, kad daugiau reikia rūpintis gyvais, o ne mirusiais. Bet s. r. [socialdemokratas revoliucionierius = eseras] J. Traupianskis, grįžęs iš darbo į getą, tuo mano poelgiu buvo labai nepatenkintas. Praslinkus keliems mėnesiams nuo Onos mirties, Boruta ir aš buvome M. Cilvinaitės pakviesti. Kazys, išgėręs ir susijaudinęs, įpuolė į mistišką nusiteikimą: Ona būk jį tyčia apleidusi, kad nubausti], nes jis ne visada buvęs jai geras. Mirusiųjų atminimo dieną (XI. 1) yra gražus paprotys puošti ka­ pus. Tą dieną Boruta papuošė gražiausiu vainiku Onos kapą. Pats v .

.

.

.

Boruta turėjo didelio menininko sielą. Ir kaip sielvartavo rašytojas, sužinojęs, jog Onos amžinojo poilsio vieta greta kalėjimo sargo... ...Būta ir daugiau moterų. Borutai gyvenime buvo reikalingas pu­ tojantis vynas - šampanas. Tokiu vynu norėjo tapti poetė Hania Lukauskaitė. Jos tikroji meilė buvo skirta Borutai. Ant jos rašomojo sta­ lo stovėjo Kazio atvaizdas. Keletą eilėraščių ji yra parašiusi Borutai. Jos poezijos rinkinys „Brangiausias pėdas“ yra gražus įnašas į mūsų poeziją - atrodo, daug jai bus padėjęs Kazys. Bet būti jo gyvenime tuo tikruoju putojančiu vynu Haniai nebuvo lemta.

(84)

...Akvilė Mikėnaitė - jauna, graži, labai jautrios sielos moteris. Meno tyrinėtoja, universiteto bendradarbė. Labai domėjosi dievdirbių Dievo Motinos statulėlėmis bei legendomis. Universiteto biblio­ tekininkės lenkės apie ją kitaip ir nekalbėdavo kaip tik: „Ona sama jest jak Madonna“9. Aišku, kad Boruta ją pastebėjo ir susižavėjo. Nors jis nemėgdavo ką nors įsileisti į savo kūrybos laboratoriją, Mikėnaitei po žmonos mirties buvo padaryta išimtis. Jis jai skaitė „Baltaragio malūno“ puslapius, tarėsi su ja, ji perrašinėjo jo rankraščius mašinėle. ...Monika Mironaitė - didelio masto dramos teatro aktorė. Boru­ ta verčia Ibseno „Norą“, kurią vaidins Mironaitė. Lanko repeticijas, kelis kartus žiūri spektaklį, žavisi Monikos vaidyba, stebisi, kad ji taip giliai suprato Noros išgyvenimus. Draugystė su teatro pasauliu buvo reikalinga Borutos poetiškai sielai. ...Jadvyga Čiurlionytė - tokia miela, maloni, patraukli. Muzikė, liaudies dainų melodijų užrašinėtoja ir tyrinėtoja. Keliems K. Jakubėno ir K. Borutos eilėraščiams yra parašiusi muziką. Ta nepaprastai turininga ir nuoširdi moteris buvo dūšia ir kūnu atsidavusi Borutai, bet suimti jį į rankas ir kur reikia Kazį suvaldyti nemokėjo. Po tam tikro laiko persiskyrė. Ir apskritai Borutai įtakos ji neturėjo. Vienas bičiulis yra man rašęs, kad didelės įtakos Kaziui turėjusi jo paskutinė žmona... Be daugelio Borutos trumpalaikių įsimylėjimų, paminėtos moterys yra, šiaip ar taip, suvaidinusios nemažą vaidmenį jo gyvenime. Ir jis taip pat yra nemažai joms davęs, nors ir trumpam. Boruta mokėdavo būti išties gilus žavėdamasis kuo nors. Bet didelė bėda toms, kurios jį norėdavo sau turėti amžinai: paukštis ne visad gieda, saulė ne visad vienodai šviečia... Amžinoji Borutos meilė - motinai ir dukrai. Savo dukterį Eglę Boruta 9 Ji pati yra kaip madona (knk.).

•

t.

r •
, kiekvienas mūsų gali­ me akivaizdžiai įsitikinti, kokį turtingą ir kokį išskirtinai margą ra­ šytojo palikimą paveldėjome. Čia ir eilėraščių rinkiniai „Alo!“, „Dai­ nos apie svyruojančius gluosnius“, „Kryžių Lietuva“, „Duona kasdie­ ninė“, „Eilės ir poemos“, ir romanas „Namas Nr.13“, ir apsakymų rinkinys „Drumstas arimų vėjas“, ir apysakos „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ bei „Jurgio Paketurio klajonės“, vėl romanas „Mediniai stebuklai“, liaudies pasakų motyvais pagrįstas „Baltaragio malūnas“, beletrizuota įžymiojo skulptoriaus Vinco Grybo biografija „Sunkūs pa­ minklai“, dokumentinių apybraižų knyga apie keliautojus „Siaurės kelionės“, stilizuotos tautosakos knyga „Dangus griūva“ ir daugelis dau­ gelis kitų. Ir vertimai: iš V Šekspyro, F. Šilerio, A. Puškino, H. Ibseno, R. Rolano, A. Tolstojaus, V Vitmeno, S. Jesenino, A. Kurcijaus, V Ko­ rolenkos, P. Bak ir daugelio kitų autorių kūrybos. Ištisas lobynas! Tačiau šis lobynas sudaro tiktai dalį to, ko galėjome sulaukti iš Kazio Borutos. Leisdami jo raštų tomus, susidūrėme su itin turtingu rašytojo rankraštiniu palikimu. Kiek čia kūrinių: eilėraščių, apsaky­ mų, apysakų, poemų, gimtosios rašytojo Sūduvos vaizdų, legendų,

m

S U S I T IK IM A I s u

KAZIU BORUTA

stilizuotos tautosakos bandymų, jau pradėtų, bent nužymėtų, apib­ rėžtų ir... nebaigtų, nebaigtų! Ypač reikšmingas gerokai pavarytas į priekį istorinio romano „Sūduoniai“ rankraštis. Gilus istorinės praei­ ties pažinimas, ryškūs personažų charakteriai, veiksmo įtampa, įvykių dinamika rodo, kad jeigu šis darbas būtų buvęs pabaigtas, šiandien tu­ rėtume vieną stipriausių istorinių romanų visoje lietuvių literatūroje. „Baltaragio malūną“ - tą neprilygstamo grožio, gimtosios tėvų kalbos turtingumo, švelniausių lyrinių niuansų ir stiprios įtaigos poemą apie neramuolį Girdvainį, amžinai ieškantį ir niekad nesurandantį eik­ liųjų savo obuolmušių, - štai ką reikia šiandien skaityti ir perskaitinėti, norint rasti raktą į Kazio Borutos gyvenimą ir kūrybą, kad iš tikrų­ jų suprastum jį, be galo ryškią ir sudėtingą asmenybę, komplikuotą ir skausmingai tragišką didelio talento kūrėją! PERGALĖ, 1985, NR. 1, P. 157-159

(174)

VIOLETA PALČINSKAITĖ

Pirmą palaiminimą gavau iš Kazio Borutos rankų Nežinau, kaip nutiko, kad Beatričė Grincevičiūtė, mamos draugė, nu­ tarė parodyti mano mokyklinius eilėraščius Kaziui Borutai. Sėdėjome rašytojo bute Olandų gatvėje. Jis rūkė pypkę, atrodė gana rūstus ir beveik nesišypsojo. Man buvo gėda savo mokyklinių bandymų, mintyse keikiau save, kad pasidaviau „provokacijai“, ir šiaip jau - norėjau prasmegti skradžiai žemę... Tačiau rašytojo veidas spinduliavo kažką tokio, kas pamažu pri­ vertė mane atsipalaiduoti. Jis iš lėto vartė mano mokyklinio sąsiuvi­ nio lapus ir labai rimtai kažką mąstė. Mane sudomino tai, kad jis nežarstė bereikšmių pagyrų tam, kad pamalonintų pradedantį „au­ torių“. Jis pradėjo aptarinėti kiekvieną eilėraštį atskirai, nurodyda­ mas jo privalumus ir trūkumus. Vieną jo pastabą įsidėmėjau visam likusiam gyvenimui. Ir labai stebėjausi, kad pačiai tas nebuvo atėję į galvą. -N iekada nevartok eilėraštyje žodžio „gražus“. Jis nieko nesako. Ką reiškia gražus medis? Ar gražus paukštis? Medis gali būti žalias, aukštas, žydintis... Paukštis gali būti pilkas, margaplunksnis, čiul­ bantis... Keista, bet šita paprasta ir tarsi visiems gerai žinoma tiesa tada apvertė pasąmonėje aukštyn kojom visą m ano poetinio pasaulio supratimą. Įsisąmoninau, kad tai, apie ką rašau, privalo turėti spal­ vą, garsą, nuotaiką. Supratau, kokią reikšmę eilėraštyje turi atskira detalė.

m . S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Išeinant Kazys Boruta padovanojo man tik ką išėjusią savo kny­ gą „Siaurės kelionės“ . Nedrįsau rašytojo akyse atsiversti ir paskaity­ ti, ką gi jis man užrašė. O kai sugrįžau į namus, perskaičiau: „Mielai Violetai - gerai poetei - Kazys Boruta“. Vaikiškai didžiavausi. Tada man dar nebuvo keturiolikos... Ir neturėjau to pasitikėjimo savimi, kuris galbūt reikalingas tam, kad nemestum plunksnos į šalį. Pirmą palaiminimą gavau iš Kazio Borutos rankų. 2003 M. RUGSĖJO 24 D.

( 176 )

DALIA

STRIOGAITE

Du susitikimai 1963 metų pavasarį artėjo į pabaigą mano studijos universitete. Sė­ dėjau prie baigiamo diplominio darbo. Temą buvau pasirinkusi iš Kazio Borutos kūrybos. Autorius buvo „neprograminis“ - nei mokykloje, nei universitete jo kūryba nenagrinėta, apie ją net neužsiminta. Lite­ ratūrinė spauda apie K. Borutą irgi beveik nerašė. Tad daug ką aiški­ nausi pati ir jaunatviškai žavėjausi: maištininkas! spalvinga asmeny­ bė! kokie vitališki eilėraščiai, koks įtaigus liaudies meno („dievukų“) aukštinimas! Man įdomus buvo borutiškas kūrėjo savivokos, meni­ ninko likimo ryškinimas bei traktuotė. Bet šalia įkvėptų, kunkuliuo­ jančia energija trykštančių ankstesniojo laikotarpio kūrinių, ypač „Me­ dinių stebuklų“, buvo ir neseniai pasirodžiusi apysaka „Sunkūs pamink­ lai“. Taip pat apie menininką, bet lyg ne to paties autoriaus kūrinys orientuotas į taip reikalaujamą nūdienę, aktualią problematiką ir pa­ brėžtinai idėjiškas, publicistinis, gerokai schematiškas. Nebuvome anuomet lepinami itin gera lektūra. Bet iš savo pamėgto autoriaus tikrai laukiau ko nors originalesnio. Apie sudėtingą Borutos visuo­ meninę padėtį tik šiek tiek buvo galima nugirsti, nuspėti. Mano darbo vadovas dr. V Galinis iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto netikėtai pasiūlė susitikti su pačiu Boruta. Žinoma, labai norėjau. Sutartą dieną abu ir nuėjome į Olandų gatvę Antakalnyje pas rašytoją. Borutą, tiesą sakant, buvau įsivaizdavusi kiek kitokį - stambesnį ir augalotesnį. Atrodė gerokai prislėgtas (gal ligų išvargintas?), nelinks­ mas. Bet savo kabinete tarp knygų ir paveikslų jis buvo tikrai įspūdin-

17Z S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORU TA

gas. Kalbėjo nedaug, bet ypač tvirtai ir stilingai - vis įterpdamas kokį vokišką žodelį ar frazę. Ne kažin ką ir šnekėjome - pakako pajusti nepakartojamą asmenybės aurą. „Sunkius paminklus“ Boruta vadino „Prakeiktais paminklais“: ši knyga, dešimt kartų svarstyta, pagal nu­ rodymus perdirbinėta, jam kainavusi daug laiko ir nervų, tai esąs kompromisas, kad galėtų grįžti į Rašytojų sąjungą ir į literatūrą. Papasakojo šį tą iš savo gyvenimo. Įstrigo atmintin 1940 metų epi­ zodas, kaip jį ir Salomėją Nėrį - du parinktuosius - K. Korsakas ve­ žęs pas V Dekanozovą (nelyg į egzekuciją), kur buvę paliepta poeti­ niu žodžiu pašlovinti naują tarybinę tikrovę - parašyti apie draugą Staliną, pasveikinti Liaudies seimą. Boruta, greit sumojęs esmę, S. Nė­ rį pastūmėjo prie Stalino temos (atseit tai geriau tinka moteriai), o pats „atsipirko“ menku kūrinėliu apie Liaudies seimą... (Gerokai vė­ liau, 1970 metais, tą šaunaus išsisukimo iš didelės bėdos atvejį man pakartojo ir Borutos bičiulis geografas P. Šinkūnas). Bet tąsyk, klau­ santis pasakojimo, buvo gaila apkvailintos poetės ir nesmagu, kad Boruta jos negynęs, neužstojęs... Atsisveikinant rašytojas paprašė parodyti tą savo diplominį darbą, kai bus baigtas. Lengvai pažadėjau - nesunku bus atnešti ir parodyti. Bet vėliau tas prašymas (o gal tik mandagi pokalbio baigties frazė?) išlėkė iš galvos... Išskubėjau iš Vilniaus, rūpėjo namų reikalai, būsi­ mas mokytojavimas. Beveik po dvejų metų pribloškė žinia: mirė Kazys Boruta! Mano rašytojas! Vis dar neįtrauktas į mokyklų programą nė į vadovėlius. Vieną pamoką leidau sau nepaisyti jokios programos: „Nebeturime labai įdomaus, labai kitoniško rašytojo...“ O dar po keleto metų, kai ėmiausi disertacijos apie Borutos kū­ rybą, norėjosi kuo giliau ir iš esmės suvokti šį ryškų mūsų kultūros bei literatūros žmogų, jo gyvenimo bei kūrybos vingius, jo tikrąjį

( 178 )

savitumą ir dramatizmą. Ištyrinėjus gausią medžiagą, kas jo paties, kas apie jį rašyta, o kas liko tik archyvuose, išsikalbėjus su rašytoją gerai pažinojusiais asmenimis (tokių buvo dar labai daug), aiškiai buvo matyti - yra Borutos legenda ir yra žmogus Boruta. Ne visai tas pats. Man labiau rūpėjo tas antrasis, sudėtingas, anaiptol neidea­ lus, mėtytas ir vėtytas, nesyk atsiduriantis padėtyse be išeities ir pri­ verstas rinktis tik mažesnę blogybę. Pavydėtinai laisvas, šaunus ir tarsi užprogramuotas neprisitaikyti. Juk pokaryje stengėsi, rašė pa­ gal socrealizmo reikalavimus visai svetimus savo kūrybinei prigim­ čiai tekstus (ir ne vien „Sunkius paminklus“). Kitiems tokie tekstai pusėtinai pavykdavo, o jam visiškai ne. Buvo prispirtas ir rašė pro­ testo pareiškimą dėl „Baltaragio malūno“ išgarsėjimo idėjiškai sve­ timame užjūryje. (Autorius protestuoja, kad jo kūrinys skaitomas, mėgstamas, interpretuojamas!) Galų gale, užsimojęs neįmanomam dalykui - iš esmės perdirbti savo jaunystės laikų kūrybą, pajuto neiš­ sprendžiamą konfliktą su savim pačiu. Sis kūrėjas - vienas būdin­ giausių ir skaudžiausių pavyzdžių, kaip buvo laužytas ir kokius „kry­ žiaus kelius“ nuėjo XX amžiaus lietuvių rašytojas, kurio vidinė pri­ gimtis ir talentas buvo nepaklūstantys gyvenamojo laiko logikai, nepriderinami prie sistemos nuostatų.... Po mano disertacijos gynimo (1976 m.) rašytojo dukra Eglė pa­ dovanojo dailiai surištą popieriaus ritinėlį, pasiūliusi vėliau tai perskai­ tyti. Aiktelėjau - tai buvo ištraukėlė iš Borutos dienoraščio. Apie tai, kad jis anuomet vis dėlto pats susirado mano žalią studentišką rašinį. Kad jam tai buvo svarbu. Kaip galėjau to nesuprasti? Kodėl nepagal­ vojau, kaip jaučiasi menininkas, pusę gyvenimo praleidęs kaip lietu­ vių literatūros lyderis ir jaunųjų dvasios vadas, o kitą pusę - kaip keis­ tuolis nepritapėlis, užmirštas, jauniesiems beveik ir nežinomas?!

m SUSITIKIMAI s u

KAZIU BORUTA

1963. VI. 16. Perskaičiau Dalios Striogaitės dipl. darbą (vadovas V. Ga­ linis) ,yMeno ir menininko problema K. Borutos kūryboje („Mediniai ste­ buklai“ ir „Sunkūs paminklai“) . Kiek vaikišką gerų norų pralaužti „kri­ tikų inerciją“ kalbėti apie tokį nenuoramą, kuris „dėl eilės objektyvių (?) priežasčių nepatraukė platesnio tarybinių tyrinėtojų dėmesio“, kiek smal­ saus knibinėjnno po praeitį (mano net užmirštą!), kodėl tas maištininkas „nepriaugo“ ir nesusidėjo su bjauriausia miesčionija, kuri viską grindžia dogma ir melu, ir 1.1., ir 1.1, su slepiama simpatija pro oficialius barškalus (Oi, tie konjunktūriniai kritikai, kurie tėvą močią parduotų!..) ir vaikiš­ ku noru apginti nuo „nūdienės temos“ su visu melu ir t. t., ir 1. 1. Ką gi, vaiko lūpomis dievas kalba: būk savim ligi galo ir nepasiduok jokioms pa­ gundoms. „Sn. Pm. “ aiškiai įrodė, kad neįmanomas joks bendradarbiavi­ mas su brudu ir beprasmiški visi kompromisai. Menas daugiau negugyve­ nimas nepakenčia jokio kompromiso, kur jis, ten mirtis. O meno pareiga gyvenimą teigti ir teisybęginti. Tada jis reikalingas ir amžinaigyvas. Tokią nuostabią dovaną gavau. Tarytumei dar vieną kartą susitikome ir pabendravome. Buvo iš­ ties graudu dėl rašytojo vienišumo ir jo gilios savigraužos. Dėl manęs anuometinės - tokios kvailai „vaikiškos“. Ir dėl to, kas pralėkė neati­ taisomai, negrįžtamai. Liko trumpu rašytojo brūkštelėjimu užfiksuota anos epochos dva­ sia, literatūros būklė ir tiesa apie mus, ano laiko žmones. Menas - daugiau negu gyvenimas. Bet menininkas vis dėlto yra savo epochos ir savo vienintelio jam tekusio gyvenimo žmogus.

( 180 )

VLA D AS DAUTARTAS

Tartum Lietuvos akmuo... Su Kaziu Boruta pirmą kartą teko susipažinti septinto dešimtmečio pradžioje po gana audringo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos ple­ numo, kuris įvyko Rusų dramos teatre. Plenume keletas rašytojų, tarp jų ir aš, gavome gerokai pylos. Mane kritikavo už apsakymą „Didysis suartėjimas“, kuriame buvo liečiama tam metui dar neįprasta žmo­ gaus ir gamtos tarpusavio dialogo tema. „Tai ne suartėjimas, o nuto­ limas nuo mūsų liaudies interesų ir darbų“, - šitoks buvo pranešėjo nuosprendis. Dabar, kai ekologinės problemos jaudina visą žmoniją, toks teiginys sukelia tik šypseną, bet tuomet išėjau iš salės suglumęs, daug ko nesuprasdamas... Jaunas kraujas virė, kėlė tūžmą: neuždraus man pasaulį savo akimis matyti, nešoksiu pagal kiekvieno muziką! Tegul pasikaria, o aš nedelsdamas vėl į gamtą trauksiu, trauksiu į ra­ mybės, taurumo ir amžinų tiesų uostą!.. Netoli namų matau: lazda pasiramsčiuodamas, susikaupęs, netgi rūstokas žingsniuoja Kazys Boruta. Pastebėjo mane, palaukė, paėmė už parankės ir nusivedė ilga Antakalnio gatve. - Nenusimink, - tėviškai prabilo jis. - Jų duona - kritikuoti, o mūsų, brolių rašytojų, - rašyti. Rašyti, nekreipiant dėmesio į jokias kritikas, mušimus, visokius pamokymus. Pats jaunas, tai gal ir neži­ nai, kiek man kliuvo už apysaką „Baltaragio malūnas“. Iš visų pusių talžė, kitas gal būtų nėręs vandenin, o aš mat smagiai žingsniuoju Vilniaus gatvėmis. Susikaupęs klausiausi garsaus rašytojo žodžių. Klausiausi ir stebė­ jausi: maniau, kad jis manęs, jauno literato, net nepažįsta, o še tau! i ,

,

181. S U S I T I K I M A I SU KAZIU BO RU TA

Kalba atvirai, draugiškai, kaip lygus su lygiu. Ieškojau ir aš tinkamų žodžių, bet man jie atrodė vis ne tie ir ne tie... - Visokie pamokymai ant mūsų, kūrėjų, galvų griūva kaip perkū­ nija, tik spėk dairytis, - tęsė savo mintis K. Boruta. - O juk mums be tų pamokymų klausymo darbų iki kaklo. Žmonės laukia naujų kūri­ nių, jie nori žinoti, kas čia dedasi ir kas ateity bus mūsų Lietuvoje... Tą kartą trumpa, labai trumpa pasirodė Antakalnio gatvė... Nepajutom, kaip mūsų kelias pasuko Valakampių link... O Kazys Bo­ ruta vis kalbėjo, sielojosi, drąsino... Ir vėl, ir vėl mintimis grįžo prie savo apysakos „Baltaragio malūnas“. Pasirodo, dar 1931 metais ra­ šytojui kilo sumanymas parašyti panašaus turinio knygą. Metų me­ tais jis tartum po skaidrų rasos lašą rinko mūsų tautosakos lobius, rinko ir saugojo juos savo paslaptingoje kūrybos skrynioje. Joje til­ po mįslės ir patarlės, pasakojimai ir padavimai, pasakos ir dainos... buvo, žinoma, buvo malūnininko Baltaragio ir jo dukters Jurgos prototipai, tačiau juos reikėjo aprėminti šimtmečių liaudies gyveni­ mo patirtimi, suteikti gyvastį ir sparnus skrydžiui... Besiklausyda­ mas rašytojo, supratau, kad jis savo apysaką „Baltaragio malūnas“ labai myli, myli kaip savo vaiką, savo širdies dalį ir dėl jos pasiryžęs ne tik iškęsti nepagrįstus kaltinimus, bet, nė sekundės neabejoda­ mas, galėtų ir ugnin... (O, kad rašytojas tuomet būtų žinojęs, koks didelis gyvenimas laukia jo nemirtingo kūrinio. Apysaka „Baltara­ gio malūnas“ dabar jau išversta į rusų, latvių, estų, vokiečių, islandų kalbas, pagal ją sukurtas meninis filmas, parašytas baletas, įvyko keli pastatymai dramos teatruose, iš jos kūrybos paslapčių mokosi nau­ jos mūsų rašytojų kartos). Po šio pokalbio su Kaziu Boruta ilgai negalėjau ramiai miegoti. Rašytojas visą laiką stovėjo prieš mano akis - didingas, kieto nelygi­ nant Lietuvos pakelių akmuo charakterio, su savo tiesa ir meile gim­

(182)

tajam kraštui. „Šitoks ir turi būti tikras rašytojas“, - vis mintyse karv

tojau. - šitoks, tik šitoks“. Vieną rudenį sutikau Kazį Borutą vaikštinėjant prie Neries. Prisi­ pažinsiu, norėjau prasmukti jo nepastebėtas, nes žymūs žmonės ma­ ne visuomet varžė (beje, ir varžo), aš jų vengiau, tačiau rašytojo akys pagavo mane... Kai pasisveikinau, nustebau: Kazys Boruta buvo la­ bai sulysęs, atrodė išvargęs ir fiziškai išsekęs. Jis, matyt, suprato mano nebylų klausimą, nes paaiškino: - Ištrūkau iš ligoninės... Mano bendravardis ir senas bičiulis pro­ fesorius Kazys Katilius operavo... Kai atkutau, jis išdrožė: „Daugiau, Kazy, tavęs neoperuosiu. Užtenka - du kartus pjausčiau... Dabar ma­ nykis pats“... Bet aš nepasiduosiu, šitiek darbų laukia... Ėjau šalia rašytojo, žiūrėjau į rudeniu alsuojančią upę, pirmųjų šalčių nuspalvintus lapus, ir negera nuojauta brovėsi j širdį... O Kazys Boruta, tartum pamiršęs savo ligą, ilgai kalbėjo apie mūsų nacionali­ nę kultūrą, džiaugėsi konservatorijos, dailės instituto, universiteto veik­ la, džiaugėsi leidžiamomis knygomis, bibliotekų fondais. - Bibliotekos - mano silpnybė, - dėstė jis. - Zinai, vokiečių me­ tais dėl knygų su okupantais buvau net susikovęs... Niekam nepasi­ seks mūsų kultūros užgniaužti, niekam!.. Ir ūmai tartum vėjo atginta banga šoktelėjo mintimis prie kito kranto: - Esu kai ką tavo skaitęs... Tu ir Romualdas Lankauskas gerai da­ rote, nepasiduodat laikinom nuotaikom... Dar drąsiau rašykite, būki­ te savimi, ieškokite... tikra kūryba - ieškojimas. O ar žinai, kas rašyto­ ją labiausiai kankina, visą gyvenimą graužia? Ogi širdgėla, širdgėla dėl žmogaus. Tačiau be jos nebūtų ir rašytojo. Likimas taip lėmė, kad Vilniuje, Muziejaus gatvės name, paženk­ lintame 15-uoju numeriu, teko kartu su Kaziu Boruta apsigyventi.

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Leisdamasis laiptais, visuomet pažvelgdavau į antrame aukšte esančio buto duris. Tik pažvelgdavau, nes vis nesiryždavau belstis. Iš to laiko­ tarpio atmintin įstrigo keletas detalių, kurios paryškina Kazio Borutos asmenybę. Kažkas rašytojo laiptinėje vis išsukdavo elektros lemputę. Jos lizdas buvo įtaisytas aukštai, ir vis labiau sergančiam rašytojui sunku buvo įsukti naują. Kartą prie durų perskaičiau tokį raščiuką: „Žmogau, jei tau trūksta lempučių, užeik pas mane, duosiu. K. Boruta“. Aš taip pat matydavau, kaip jis, išėjęs į kiemą stabtelėdavo ir, parimęs ant laz­ dos, ilgai žiūrėdavo į žaidžiančius vaikus. Tuomet jo veidas švytėdavo... Kas žino, galbūt jis mintimis skubėdavo į savo vaikystės metus, ten, į Sūduvos žemę, į gimtąjį Kūlokų kaimą, kur kažkada klaidžiojo jo būsi­ mų knygų herojus senasis išminčius Paketuris... O kartą rašytojas mane supažindino su gana jauna ir patrauklia moterimi: - Čia mano sekretoriukė, - guviai pasakė. Pastebėjau, kad, atsiradus „sekretoriukei“, Kazys Boruta palinks­ mėjo, kartais būdavo guvus lyg jaunuolis. Tuo metu (1964 m.) išėjo jo didelis eilėraščių ir poemų rinkinys „Suversti arimai“. Mane iš kar­ to pagavo knygos tematika, eilėraščių ritmika ir, o viešpatie, ištisas visų pasaulio vėjų uraganas... Tie vėjai, atsiradę poezijos eilutėse, įsiū­ bavo dešimtis, ne, ne dešimtis, o šimtus varpų, kurie, didingai gausdami, šaukė kilti... Tvirtai nusprendžiau užeiti pas rašytoją ir papra­ šyti autografo. Deja!.. Kazį Borutą išvežė į ligoninę. Operavo trečią kartą... Paskutinį... Kai keliauju po Lietuvą, kai pakelėse, pamiškėse, sraunių upokš­ nių pakrantėse, ežerų tyrame vandenyje pamatau didingus, mąslius ir ištvermingus akmenis - nejučiomis galvoju apie Kazį Borutą. Didelį menininką ir žmogų! ŠVYTURYS, 1987, NR. 6, P. 26-27

( 184 )

REGINA

JANUŠKEVIČIENĖ

Viską matančios akys ir nerami širdis Buvau susibičiuliavusi su žinomu originaliu pasakų kūrėju, prozinin­ ku ir poetu Kaziu Boruta, kurio knygą „Kryžių Lietuva“ skaičiau dar prieš karą. Boruta turėjo viską matančias akis, jautrią sielą ir besiblaš­ kančią neramią širdį, priverčiančią jį kartais visai nelauktai, tiesiog šelmiškai pasielgti. Su juo ir jo kūryba susiję daug mano prisiminimų. Prisimenu tokį atsitikimą. Tai įvyko ar karui besibaigiant, ar jau pasibaigus, Vilniuje rašytojų bendrabutyje, kuriame laikinai gyvenau aš ir dvi poetės - Valerija Valsiūnienė1 ir Susana Mar2. Kartą vėlai naktį, kai mes skaitėme eilėraščius, skardinis stogas, kuris šliejosi prie pat mūsų kambario langų, staiga pradėjo dundėti. Kažkas, smarkiai belsdamas sunkiais batais, ėjo stogu prie mūsų lango. Mes išsigandu­ sios pašokome ir užgesinome šviesą. Žingsniai priartėjo, priėjęs žmo­ gus garsiai nusijuokė ir pašaipiai tarė sodriu balsu; - Tai ko nusigandotc? Skaitykite toliau. Tasiklausysiu! - ir pro langelį įlindo jau pliktelėjusi galva, visai nepanaši į plėšiko - Jūs trise, 0 aš vienas. - Boruta! Kazys! - sušuko Valerija ir įjungė šviesą.- Kaip čia tu užsikorei?! Užeik! - Buvau apačioje. Girdžiu - eilėraščius skaito. Norėjau įeiti, bet visur užrakinta, na ir užsilipau ant stogo. - Viešpatie, juk m sprandą galėjai nusisukti! Čiagi trečias aukštas! piktinasi Valsiūnienė. 1 Valerija Valsiūnienė (1907-1955), pedagogė, poetė. 2 Susana Mar (tikr. Čaichušian, 1900-1965), poetė, vertėja, į rusų kalba išvertė A. Mickevičiaus „Poną Tadą“ ir daug lietuvių poetų eilėraščių.

185 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

- Žinoma, galėjau! - šypsosi Boruta pro stiklą. - Užsikart užsiko­ riau, o kaip nulipti, neišmanau. - Įeikite! - atidarau jam langą. -A čiū, geroji širdie, - perkelia kojas per palangę ir išsitempia prie­ šais mus visu savo milžino ūgiu. Boruta paduoda mums savo ranką. Ir iš karto visoms pasidarė šilčiau. Pavaišinome jį šalta arbata, pasiš­ nekučiavome ir išleidome jau pro... duris. Taip aš ir susipažinau su šituo nuostabiu poetu. Netrukus Boruta man padovanojo naująją savo knygą „Baltaragio malūnas“3. Ji mane sužavėjo savo pasakišku turiniu. Parvažiavu­ si į Maskvą, visiems gyriau šį senovės lietuvių padavimą. Aš taip norėjau išversti jį į rusų kalbą! Šia knyga susidomėjo Maskvos rašy­ tojų sąjunga ir paprašė manęs parašyti apie ją recenziją. Aišku, aš knygą išgyriau. Tačiau kaip buvau nustebinta, kai netrukus buvau pakviesta į sekretoriatą ir gerai išvanota už tokią recenziją... Tada „Baltaragio malūnas“ neturėjo gero vardo4. O kai jį atgavo, išvertė jau kažkas kitas. Kai tik atvažiuodavau į Lietuvą, vis aplankydavau šį puikų pasa­ kų kūrėją ir poetą, o jis mane visad draugiškai priimdavo. Jam pa­ skaitydavau kai kurių savo kūrinių ištraukas. Jis patardavo kai kuo papildyti, kai kur pataisyti, bet visada šiltai, draugiškai, tikrai norė­ damas padėti. Jam patiko mano pjesė-pasaka „Jūratė ir Kastytis“ ir ją gerai įvertino. Pastaruoju metu jis sirgo. Gulėjo ligoninėje. Kartą drauge su Eiga Borutiene jį aplankiau. Jis jau vaikščiojo ir jautėsi geriau.

3 „Baltaragio malūnas“ išėjo 1945 metų spalio pabaigoje (sudaryt, past.). 4 Po labai neigiamos, tik išėjus knygai pasirodžiusios V. Rudmino (G. Zimano) rec. „Suprietarinta tautosaka“: Tiesa, 1945, lapkr. 25 (sudaryt, past.).

( 186)

- Daug šalių apvažinėjau, o va Kaukaze, Suchumyje, Batumyje neteko būti, - kartą pasiskundė Boruta. - Išgysiu ir nuvažiuosiu. Va­ žiuosime, Eiga? Paimk atostogų, ir šoktelsime j kraštą, apie kurį taip seniai svajoju... O aš kažkodėl nelabai norėjau, kad jis važiuotų į Kaukazą. Klimato pakeitimas galėjo pakenkti jo sveikatai, bet jis užsispyrė ir savo padarė. Paskutinį kartą mes susitikome naujame jo bute. Atėjau pasitarti dėl savo rinkinio, kurį norėjau pasiūlyti Grožinės literatūros leidyklai. Boruta dar prieš tai man padėjo sudaryti knygos planą. - Šie jūsų kūriniai - viso gyvenimo triūsas, - kalbėjo jis.- Reikia stengtis, kad geriausi būtų išspausdinti... Esu įsitikinęs, kad savo pa­ sieksite. - Pasakė jis atsisveikinant, tvirtai spausdamas man ranką. Jis gulėjo ant sofos ir skundėsi, kad labai nusilpęs. - Adeiskite man, Regina, kad taip nemandagiai jus priimu, bet kai guliu, man geriau. O gulėti negalima: rankraščiai laukia. Mano rinktinė. Jis vis dėlto atsikėlė ir palydėjo mane iki durų. Man buvo labai liūdna ir nesinorėjo išeiti. Kazys nebuvo toks kaip paprastai. Atrodė arba jis serga, arba kažko labai susirūpinęs, nors ir niekuo nesiskundė. - Kazy mielas, nevažiuokite į Kaukazą! Meldžiu. Nereikia kol kas, prašau jį. Išėjusi į gatvę, atsigręžiau, pasižiūrėjau, kur čia jų balkonas. Ilgai stovėjau, neįstengdama nueiti, paskui pamojavau „sudie“ nors tam balkonui, kur kambaryje prie rašomojo stalo jau sėdėjo Kazys... Mano „sudie“ tikrai buvo paskutinis... Kazys su Eiga greit išvyko į Kaukazą, o sugrįžęs - netrukus mirė. Man širdyje taip ir liko tas liūdesys, kurį pajutau tą dieną, kai su juo atsisveikinau. O M ETAI NELAUKIA..., VILNIUS, 1968, P. 342-345

187 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU

BORUTA

VYTAUTAS

PETKEVIČIUS

Skaudi šviesa1 Labai įvairiai į mūsų gyvenimą ateina mums artimi ir brangūs žmo­ nės. Vieni jų palengva, nepastebimai pritampa prie mūsų arba tiesiog suauga su mūsų svajonėmis ir godomis, kiti tokiu pat būdu priprati­ na mus prie savęs, pajungia mus savo idėjoms ir tikslams, bet būna ir tokių, kurie įsiveržia į mūsų gyvenimą kaip kokie meteoritai, išmuša iš įprastinių vėžių ir nušviečia jį skaudžia savo šviesa, kurioje netikėtai viskas padidėja, įgauna naują prasmę, ir tai, kas anksčiau buvo ne­ pastebima, neryšku, staiga naujoje šviesoje užima visas mūsų mintis, tampa tolimu, nepasiektu tikslu, o tai, kas rodėsi be galo reikalinga ir svarbu, išnyksta ir praranda savo ankstesnę vertę. Toks šviesulys mano gyvenime buvo Kazys Boruta. Prisimenu jį nuo vaikystės, judrų ir balsingą, kai Pajiesy jis statėsi namus, kaip vaikščiodavo su Petru Cvirka arba su Antanu Venclova po Fredą, kaip keldavosi keltu, kaip nuo jo linksmų šnekų ir juoko leipdavo aplink susėdę žmonės. Arba kaip tyliai ir paslaptingai klausi­ nėjo įsišnekėjusį: - Tai kaip toliau gyvensime, rašytojau? Ne vieną sykį mačiau jį praeinantį pro šalį - vyriškai tvirtą, apvalų, kiek virtinėjančia eisena, stebėjau kopiantį į mūsų kalną, truputį padususį, išraudusį, bet visą laiką rūkantį ir braukiantį degtukus kažkaip ne miestiškai - vis į save, todėl negalintį jų greit uždegti. Net arti­ miausią kelią jam į Botanikos sodą parodžiau, bet visa tai buvo tik iš 1Teksto variantai skelbti spaudoje. Šis tekstas be cenzūros kupiūrų, autoriaus peržiūrėtas ir papildytas.

( 188)

tolo, tiktai su dideliu pagarbos ir baimės užtaisu, nes rašytojas su vi­ sais kalbėdavo pabrėžtinai šiurkščiai, griežtai ir garsiai. Iš suaugusiųjų tada žinojau, kad tai nuostabus žmogus, tiesos ieš­ kotojas, jau spėjęs už savo neramų būdą pasėdėt kalėjime, pagyventi tremtyje, ir kad visos tos priverstinės akademijos jo charakterio nepa­ keitusios, o mano tėvo žodžiais, - Kazys nuo to tik pasiutesnis likęs. Tas žmogus kaip švediška geležis: kuo daugiau ją kaitini, kuo įnirtin­ giau plaki tarp priekalo ir kūjo, tuo ji darosi kietesnė, tuo sunkiau ją dildė ėda. Ir štai po daugelio metų, jau būdamas rašytoju, bet vis dar tebe­ jausdamas tą iš vaikystės atkeliavusią pagarbą, aš Borutai papasakojau tokį epizodą: - Kartą, dalyvaudamas Ukrainos rašytojų suvažiavime, išgirdau, kad ukrainiečiai turi tautosakos fonduose užrašę daugiau kaip 200000 dainų. Tas skaičius mane apstulbino. Parvažiavęs namo, iš gana atsa­ kingo susirinkimo tribūnos pakviečiau rašytojus labiau domėtis tau­ tosaka ir kaip pavyzdį, aišku, pagyriau ukrainiečius. Po susirinkimo prie manęs priėjo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius, akademikas, rašytojas ir kritikas Kostas Korsa­ kas, pasikvietė į šalį ir pasakė: - Man patinka jūsų kalbos turinys ir įkarštis, su kuriuo kalbėjot. Be abejo, rašytojai privalo domėtis ne tik svetima, bet ir sava tautosa­ ka. Tiktai jūs klystat: ukrainiečiai dar neaplenkė mūsų. Mano vado­ vaujamo instituto fonduose yra sukaupta daugiau kaip pusė milijono liaudies dainų, ir - svarbiausia, - apie septynis tūkstančius, kuriose nepasikartoja nei žodžiai, nei melodija. - Negali būti! - pasakiau. - Taip, kartais ir didesni žinovai tuo netiki, atvažiuoja, patikrina ir nustebę... pasveikina mus.

189 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Sugėdintas apsilankiau institute. O jergulėliau maliavotas!.. Net iki šiol dar nesinori patikėti. Juk mūsų tiek maža ir mes gyvename palyginti tokioje mažoje teritorijoje... Ir staiga šitiek dainų! Mitolo­ ginių iš žiliausios senovės, apie Perkūną, Laimą, Žemyną ir net meš­ kos kultą; apeiginių, kai lietuvis dar garbino gamtos jėgas; kalendori­ nių, susijusių su metų laikais, įvairiais įvykiais ir nutikimais; krikšty­ nų, vestuvinių, šeimos, vaikų, meilės, vaišių, karinių, istorinių, emigrantinių, revoliucinių, humoristinių, religinių, dainų apie gam­ tą, pamėgdžiojimų, sutartinių, raudų... Kitų net priedainiai nesup­ rantami, nebeišaiškinami jų senoviniai žodžiai. 60000 pasakų ir pa­ davimų, apie 200000 patarlių ir priežodžių, galybės smulkiosios tau­ tosakos, po kelias šimtus variantų ir variantėlių. - Supranti, juk tai lobis, kurio mums gali tik pavydėti. Jis dabar pasiekiamas kiekvienam, tik imk ir dirbk. Puoselėk, mokykis ir kurk pats. Bet svarbiausia, - tas lobis kasdiena didėja, auga, nes liaudies kūrybinės tradicijos pas mus gyvena ir šiandien. Įžymus tautosaki­ ninkas Antanas Juška prieš keturiasdešimt metų iš veliuoniškės Bakštaitienės užrašė keturis šimtus dainų, o 1962 metais šilutiškė A. Cepukienė ir 1965 metais pasvališkė O. Blimzienė tautosakos rinkėjams papasakojo per tūkstantį liaudies kūrinių. Apie penkis tūkstančius pos­ melių! Tokios nuostabios muzikinės atminties toms paprastoms kai­ mo moterėlėms galėtų pavydėti ne tik saviveiklininkas, bet ir specia­ lius mokslus baigęs kompozitorius. Išklausęs tokios pakilios mano prakalbos, Kazys Boruta atlaidžiai nusišypsojo ir atsakė: - Atmintį neblogą turi, tai puiku. Bet, žmogau Dievo, juk mes tarp talentų gyvenam, tiktai nemokam jų tausoti ir pastebėti. Galiu eiti lažy­ bų, kad kiekvienas dešimtas mūsų žmogus - pusėtinas poetas, o kiekvie­ nas dvidešimtas - padorus rašytojas, tik reikia gaivalo, kuris sulaužytų

( 19 0 )

tuos nelemtus apsnūdimo šarvus. O kaip tu manai gimsta adomai ir krėvės mickevičiai? Stebėti moka. Štai kur visa genialumo paslaptis. Nuo pat ankstyvos kūdikystės tokie sugeba įsiklausyti į kiekvieną balsą, į kiek­ vieną godą ir žodį, į kiekvieną žolynų šlamesį ir dainą, į kiekvieną skruos­ tu riedančią ašarą ir sunkų atodūsį... ir kai visas tas lobis nebesutelpa jų sieloje, kai ima plėšyti į gabalus, kai atsiranda krūtinėje didelis, nepakelia­ mas skausmas ir nenumaldomas noras tuo skausmu pasidalyti su kitais, tada ir gimsta pirmas tikras žodis. Jis tampa tuo paskutiniu lašu, po kurio rašytojo mintys ima lietis per lygmalus jo sielos kraštus kaip senas, skirtą laiką brendęs vynas. Kad ir į kažin kokį bosą jį supiltum, vis tiek jis plėšo lankus, ardo statines, skaidrina jausmus ir drumsčia protą. Tylėjau ir mintyse kartojau kiekvieną svarbesnį žodį, bijodamas, kad neužmirščiau. Stebėjau jo stambų, vešliom, trumpai pakirptom škipe­ rio barzdon įrėmintą veidą, storpirštes, sunkias darbininko rankas, klau­ siaus kiek dusloko, aiškaus balso, tačiau labiausiai mane stebino ne jo išvaizda, ne gražūs ir teisingi žodžiai, mane pavergė nepaprastai išraiš­ kingos ir skvarbios jo akys. Jos žiūrėjo į mane pro storus akinių stiklus gerokai padidėjusios ir kas akimirką keitėsi, mainėsi, čia suspindėdamos vaikėzišku įžūlumu, čia vėl prigesdamos kaip daugel skausmo ir kančių mačiusio kareivio, čia kiek sudrėkdamos nuo didelio jausmo spaudžiamos ašaros, čia vėl aprimdamos kaip pašaipaus, aštrialiežuvio kaimo berno, nepraleidžiančio pro ausis nė vieno tavo netikslumo, nė vienos tavo klaidos, nė vieno neatsakingo tavo žodžio. Nesiklausyti aš jo negalėjau, nes nuo pirmų sakinių pasidaviau tai įtaigai ir pajutau, kaip Kazio įkarštis, jo nuotaika tarytum subrendęs senas vynas ima vaikščioti ir mano gyslom. Bet visa tai dar buvo epizodiška: atsitiktiniai susitikimai redakci­ jose, literatūros vakaruose. Nežinau kodėl, bet mane kažkokia jėga traukte traukė prie to žmogaus. Būsiu atviras: aš ieškojau tų susitiki -

191 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

mų, o jis su manimi - iš tolo, vis pasitikrindamas, atsargiai politikuo­ damas arba krėsdamas pokštus. Bendraudamas su literatais, gerai ži­ nojau, kad tai gyva legenda, vaikščiojanti išmintis, atvedusi į literatū­ rą ne vieną dabartinę įžymybę, tačiau besišnekant tos žinios kažkur išnykdavo, viską užtemdydavo jo gyvi žodžiai, jiems suteikta nauja, man dar neįprasta borutiška prasmė, kuri mane tuoj pat pasigaudavo ir nusivesdavo su savimi. Ne, jame buvo dar kažkas daugiau, ko iki galo nesupratau, tik jaučiau, kad tie mudviejų susitikimai mano gyve­ nime turės kažkokią ypatingą reikšmę. Taip ir atsitiko. Tikroji mudviejų draugystė prasidėjo nuo vieno liūdnokai pagarsėjusio literatūros vakaro. Kazys neseniai buvo grįžęs iš kalėjimo, todėl į tokias literatūrines šventes žiūrėjo labai rimtai, net su įtarumo doze, nors sausakimšos salės jį tiesiog svaigino. Per vieną iškilmingą vakarienę mudu susidaužėm bokalais ir aš jo paklausiau: - Ko toks įsitempęs? Ko toksai svarbus? - Jūs dar nieko neparašėt, o žmonės jus jau laiko pranašais. - Jis nieko nevyniojo į vatą. - Dabar viską nulemia žodis. Laiku ir vietoje pasakytas gyvas žo­ dis, kurio nepataisysi ir atsipeikėjęs neišbrauksi. - Nesuprantu. - Potekstė! Vieną sakau, trys mintyje. - Kai nėra teksto, tai kam ta potekstė? Todėl ir negaliu linksminti žmonių visokiais banaliukais. Susitikimas - tai mišios. - Kiekviena­ me jo žodyje jautėsi ne tik literato, bet ir didžiulė gyvenimo praktiko išmintis, todėl jis retai kada atsipalaiduodavo, kaip buvo įpratę to meto jaunieji rašytojai, kurie naiviai tikėjo, kad vienu nevykusiu savo apsakymėliu gali pertvarkyti visą pasaulį. Tą vakarą Kazys lyg tyčia buvo gerai nusiteikęs ir skaitė iš tribū­

(192)

nos „Baltaragio malūno“ antram leidimui parašytą Įžangą, protarpiais atidėdamas Į šalį rankraštį ir svaidydamas aštroką humorą. Auditorija augo kartu su juo. Staiga iš salės kažkas paklausė: - O kur jūs, rašytojau, buvot iki pereitų metų? - Vyteles pjoviau, - atsakė Kazys linksmai. - Aš tamstos rimtai klausiu, - supyko literatūros mėgėjas. - Aš irgi, - juokavo Boruta toliau. - Kadangi tais metais reikėjo versti ąžuolus, o aš su kažkokiomis rykštelėmis užsižaidžiau, tai ir gavau atgalia ranka... Žmonės ėmė juoktis. - Dabar kašes pinsit? - Kodėl kašes? Galima ir doklus. - Jūs labai dosnus. - Dosnių ir kai ką dalinančių dabar daugiau negu reikia... Ir vėl juoko palydos. - Tu tik pasiklausyk, ką tas senas kvailys šneka, - staiga sunerimo vakarą vedantis Juozas Baltušis. - Man atrodo - nieko, - nuraminau jį. - Iš tavęs mokosi. Maniau, viskas susitvarkė savaime. Užbaigęs Kazys prisėdo prie manęs ir paklausė: - Na, kaip? - Gerai. Velniškai patikai publikai. - Šito aš mažiausiai laukiau, - atsakė jis, bet švietė kaip naujas variokas. Tačiau pertraukos metu prie jo priėjo vakaro vedėjas ir pradėjo bartis: - Aš tave vežiau kaip žmogų, respubliką norėjau parodyti, Naują­ ją Akmenę, ką tik darbo žmonių rankomis pastatytą miestą, o tu?.. - O aš ką? - išbalo Kazys.

ĮS I. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

- Eseriškų gabaliukų prisirinkęs... Juodini mūsų tikrovę. Ir staiga rašytojas pratrūko: - Ne tikrovę, o tavo kvailą tikrovės supratimą! Bet argi tokį filiste­ rį apjuodinsi?.. Ir prasidėjo! To neaprašomo ir nepakartojamo, to niekur nepaci­ tuojamo disputo protrūkiuose Kazys šaukė: - Mačiau skysto š..., bet tokio dar neteko!.. O tu ką juodini ir ką rašai? Tavo kaime tik durneliai samdiniai ir patologiškai gobšūs buo­ žės. O Maironis iš kokio kaimo? O tu pats, o Vincas Kapsukas ir Kudirka?.. O tavo Sniečkus iš kur?!.. Visa nelaimė, kad tu meluoji ir pritempi faktus talentingai. Po šimto metų proanūkiai skaitys tuos tavo raštus ir šlykštėsis mūsų praeitim!.. Man jie abu buvo vienodai brangūs. Bandžiau sutaikyti, bet kur tau!.. Vyrai viską perkratė, pervertė nuo pat savo pažinties pradžios, paguldė, išplakė ir vėl viską pastatė ant kojų. Galiausiai Juozas Baltu­ šis ėmė trauktis: - Tu, Kazy, jau atsilikai nuo gyvenimo ir todėl negali manęs su­ prasti. - Pakartok! - pašoko Boruta. - Tai tu atsitverei nuo gyvenimo, o aš viriau pačiame jo katile. Belangėje! O tu su tokiu talentu vis po propernykštes atšilusias balutes taškais, šeškus gaudai! O tu šią dieną pajudink, teoretike dviejų klasių! - trenkė durimis ir išėjo, nelaukda­ mas vakaro pabaigos. Po to nesmagaus įvykio mudu pasimatėm gana greit. Atvažiavęs į Vilnių, užėjau į „Jaunimo gretas“. Jų redaktorius poetas Jonas Lapašinskas mane sutiko gana šaltai: - Kam tu šitaip padarei? - Kaip? - nesupratau klausimo. - Kam skundą rašei?

( 194 )

- Kokį? - Ant Borutos. - Ką tu?!.. Iš proto eini ar dar tik pradedi? - Negražu taip. - Aš pats suprantu, kas gražu ir negražu. Bet kas tau tokią nesą­ monę pasakė? - Koks tavo reikalas?.. Bent tu žinai, ką padarei? Po dienos kitos turi jo pensijos klausimą svarstyti. - Arba tu pasakyk, arba aš nežinau, ką padarysiu! - Buvo čia atėjęs Juozas Baltušis ir sakė, kad jį dėl to kvietė į CėKą. Mes ilgai aptarėm kiekvieną vakaro dalyvį... - Kol abu nusprendėt, kad tokią niekšybę galėjau padaryti tik aš?! Savo mėšlą į mane nusišluostėt? Supratęs, kad tai jau ne juokai, paėmiau iš redakcijos darbuotojų Kazio adresą, nuvažiavau į namus, paskambinau, tačiau, pravėręs du­ ris, rašytojas žvilgtelėjo į mane tokiu baisiu žvilgsniu ir vėl jas užtren­ kė prieš pat nosį. Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad mudu susitai­ kėm dar tą pačią dieną ir visą jo likusį gyvenimą tapom artimais bi­ čiuliais, bet tas neužtarnautas, kupinas naikinančios neapykantos ir triuškinančios paniekos žvilgsnis mane degina ir šiandien. Aš paskambinau antrą kartą, trečią, dešimtą... o prasivėrus du­ rims, įkišau koją tarp jų ir pasakiau: - Pirma išklausyk, o paskui kirsk galvą. Mes kalbėjomės tarpduryje, kalbėjome koridoriuje, kambaryje, o paskui sutarę išvykom į miestą. Nuėjęs į atitinkamą įstaigą, aš tą skundą suradau. Po juo buvo susuktas man pažįstamas vakaro vedėjo para­ šas, taip sakant, su pagarba ir komunistiniais palinkėjimais, o kiek žemiau - jūsų J. Baltušis.

J2S S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BO RU TA

Išėjęs į gatvę, aš Kaziui viską kuo smulkiausiai papasakojau ir tarsi kuolu pritrenkiau. - Pakartok, - paprašė jis. Aš pakartojau. Jis stovėjo suglumęs, nepaslankus ir kažkaip sumenkęs, tarsi Kris­ tus, savo mokinio išduotas. Išsiėmęs nosinę, ilgai šluostėsi akinius, paskui akis. Jis negalėjo paeiti nė žingsnio: vis stovėjo ir žiūrėjo j mane apstulbęs, bejėgis, tarytum iš sunkios ligos pakilęs kalvis, ku­ riam dabar ne tik pakelti kūjį, bet ir vaikščiot, ir šnekėt reikės mokytis iš naujo. - Jūs, Kazy, be reikalo šitaip, - bandžiau nuraminti. - Tas žmogus įpratęs seilėmis taškytis, o po to gailisi, atsiprašinėja. - Bet jis pakėlė į mane savo žemažiūres, beprasmes akis ir riktelėjo: - Eik ir tu man iš po kojų po perkūnais! Aš nuėjau. Redakcijoje Jonas Lapašinkas vėl ėmė rypuoti: - Mes tave priėmėm į savo tarpą, o tu... Tylėdamas surinkau J. Baltušio numerį. Jis atsiliepė ir pasiskundė gerokai pasiligojęs. Aš nenusileidau: - Dėl tavęs trenkiaus net iš Radviliškio, o tu pereiti per gatvę ne­ gali. Jei sergi, antigripino rasim. Mudu su Jonu čia tau tokį siurprizą paruošėm, kad aiktelėsi. - Tai gal judu pas mane ateikit, - dar kiek pasibrangino, kol paga­ liau sutiko. Tuo metu tarytum koks suokalbininkas įėjo Boruta. - Kas dabar bus? - nusigando Jonas. - Ką tu čia rezgi? - Nesigraudink: jie susipyko, jie tegul ir susitaiko. - Nenorėdamas, kad jų susitikimas įvyktų koridoriuje ar gatvėje, išėjau Baltušio pasitik­ ti. Pakratėm rankas, apsikabinom, į kabinetą Juozą praleidau pirma sa­ vęs, bet jis ant slenksčio sustojo lyg įkastas. Tada ir paklausiau:

(196)

- Draugas Baltušį, kas parašė ant Borutos skundą? - Aš, - nedvejodamas atsakė Baltušis. - Kodėl taip padarei? - Nenorėjau, kad į CėKą tie reikalai ateitų iš trečių lūpų. Aš už vakarą buvau atsakingas, aš ir paaiškinau. - Bet iš tavęs tokio paaiškinimo ar skundo niekas neprašė. - Mūsų redakcijoje dar tokių dalykų nebuvo, - Jonas buvo priblokš­ tas labiau už Borutą. - Einam, Jonai, iš čia, - pasakiau redaktoriui. - Tie du milžinai susikniovė, jie ir susitaikys, o mums, tokiems nykštukams, nevalia nei jų mokyti, nei teisti. Susirado mane Kazys rašytojų viešbučiuke vėlai naktį. Atėjo ra­ tuotas, triukšmingas, vėl kupinas gyvenimo ir sklidinas energijos. Jis traukė iš savo nesunešiojamo reglano butelius, į servetėles suvyniotus užkandžius ir griaudėjo: man -

M

i l i c i j a

nau. O tu lau, kartais karčią Ir tarsi

m

b ū n

p a ž i n

m

n

B

e t

a u

e s

i m

skaudų - Už

a

o

a t g i m

k n

d

y g ą

a r g i

tave surasti. Visus viešbučius perskambi­

ė j o

i r

ę ,

o m

a u

g i a u

a č i ū .

,

o

p a s k u

g e r e s n

n e r e i k ė j o .

į v y k į

liu. Bet

a d

pasislėpęs!.. Cvirkos palociuose. Na, nepyk, bro­ blogiau. Mudu palyginti pigiai sumokėjom už tą tiesą... susėdom prie stalo jau visai kitokie, pasiryžę už tą genimą atiduoti viską. apsivertė j gerąją pusę, o Kazys apie tą

k u r

a p s i k a b i n

a u j a i

k ų

p

a t a i

V

i s k

i

i

i r

a s

nešnekėjo. Aš tave prarijau ir, būsiu atviras, išsikratyt nega­

tai tikroji literatūra? Buitininkas tu, broleli, kaip ir mes

visi. Štai gyveni, kažką matei, matai, kažką pačiupinėjai, o dabar aprašinėji. Gal ir neblogai, kartais netgi vaizdžiai, tačiau nesugebi pakilt į viršų, į didžiulį aukštį, iš kurio pažvelgęs nebematytum tos uodo zirzimo nevertos buitelės ir gal mintim arba žvilgsniu aprėptum di-

197. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

dėsnius dalykus, didesnes tiesas... Gaivalo tau, vyre, trūksta, todėl ir nepakyli, tik kopėčiomis karstais, - ir vėl tos akys pasidarė gilios ir rūsčios lyg išminčiaus ir negailestingos tartum žynio. - O gal tu užpykai? - Ne, jokiu būdu. Man šiandien ir taip užteko visokių ekzortų, prisipykau iki kaklo ir paskelbiau tylėjimo įžadus: nė vieno šventojo nei ausin, nei omenin. - Matau, kad pyksti. Ir gerai darai. Jei nepyktum, palaikyčiau tave blogu žmogumi. Geras, teisingas pyktis - šventas jausmas. Mūsų ne­ laimė, kad dabar labai daug priviso raštininkų, nemokančių nei vyriš­ kai supykti, nei mylėti, nei nuoširdžiai suklysti, nei didžiadvasiškai atleisti ir rašančių tiktai iš reikalo. Ne rašo, - stena lyg atrajas prara­ dę... Zinai, kai karvė suserga ir nustoja atrajoti, jai šeimininkas tokį kamštį iš liepos plaušų padaro, o paskui, kiek leidžia ranka, sumurkdo į gerklę, kad ji negalėtų nei sukramtyti, nei išspjauti. Tai ji ir žliaugčioja, kol pagyja arba nudvesia. Grafomanams toks sportas gal ir nau­ dingas, bet skaitančiam - neduok tu Dieve. Pas mane visko neišsikalbėję, mudu kai ko pritrūkom ir persikraus­ tėme pas jį. Kol jo žmona ruošė kavą, Kazys pasakė: - N a , o dabar einam, aš tau šį tą parodysiu, - nusivedė į kitą kam­ barį ir pastatė prieš didelę sieną, nukabinėtą fotografijomis ir portre­ tais, žurnalų iškarpomis bei parudusiomis laikraščių skiautėmis. - Gerai pasižiūrėk ir nieko manęs neklausinėk. Ant sienos tarp fotografijų kabėjo nelygiom, nepratusią ranka išvedžiotom raidėm parašyta vinjetė: LIETUVIŲ LITERATŪROS KANKINIAI

Ekspozicija prasidėjo gana keistu, anot Kazio, autentišku Kristijo­ no Donelaičio portretu ir baigėsi nedidele paties šeimininko fotogra­ fija, priklijuota prie pat grindų dešiniame sienos kampelyje.

( 198 )

lylėjau, kaip buvo pasakyta, tačiau neiškentė pats Boruta: - Stebiesi. - Ne. Tik niekad nemaniau, kad gali būti šitaip keista, pasižiūrėjus į gerai pažįstamus žmones, pavadintus kitu, man neįprastu vardu. - Va, šitaip ir man: velniškai sunku rašyti, kai ant tavo pečių guli štai šitokių milžinų kūryba ir jų neišsakyti žodžiai. Kartais verki, kar­ tais siunti ir meldies, norėdamas juos pranokti, bet parašai ir pamatai, kad nieko geriau neišeina... Tada pasidaro graudu, nors karkis. - Ir todėl jūs save įtraukėt į kankinių sąrašą? -N e ! Baisiausia, kad mes savo literatūroje visą laiką turime iš nau­ jo išrasti dviratį. - O kaip jums kilo idėja parašyti „Baltaragio malūną“? Aš tame nelemtame vakare ne viską supratau. - Pats nežinau, blūdas kažkoks užėjo, iš lovos mesdavo, o paskui už tai kai kurie išminčiai ir tekštelėjo atgalia ranka, girdi, suprietarinta tautosaka... Nesutinku! Jei taip, visa mūsų tautosaka, visa liaudies kūryba - vieni prietarai ir neverti nė grašio. Tai įžeidimas ne tik man. Bet jei konkrečiai, buvo taip: dar keturiasdešimtaisiais metais mane pasikvietė Petras Cvirka kartu su Baliu Sruoga ir sako: - Pavažinėkit po Lietuvą ir paieškokit rašytojų kūrybos namams kokio seno dvaro... Na, mes ir važinėjom, kol užtikom neblogą mūrą ir dar gražesnę legendą apie Baltaragį. Bet tai jau praeities etapas. Dabar prie kito liaudies išminčiaus sėdžiu. Paketurį rašau. Ir žinai kodėl? Mums lietu­ viško Ulenšpygelio reikia. Būtina surinkti visas liaudies godas į vieną žmogų ir kartu su juo pasišaipyti iš visko, kas bloga ir neteisinga, kas sena ir kliudo gyventi. Rašytojas - tai ramybės drumstėjas. Jis savo kūryba turi žadinti žmogaus fantaziją, skatinti jo polėkius, neduoti jam užmigti prie riebių barščių dubens... Gana letargo, nuo viduram­

S U S I T IK IM A ! SU KA ZIU B O R U T A

žiu miegam, neapsiversdami ant kito šono. Rašyti reikia, rašyti, nes tik kūryboje nėra nei didelių, nei mažų. Štai kodėl kiekvienas prade­ dantis man brangus. Aš gatavas prie rašomųjų stalų visą gabų jauni­ mą prirakinti. - O kam tiek daug? - Jei nėra Dievo, literatūra turi tapti bažnyčia. Paskui jis mane supažindino su gotų gramatika, pakritikavo kai kurias mūsų tautos kilmės teorijas, išbarė kelis ant sienos kabančius „literatūros kankinius“, polemizavo su jais lyg su gyvais ir, negailėda­ mas nei jausmo, nei energijos, dundėjo, rūko lyg vulkanas, gesino troškulį kava ir vėl dundėjo, drebino viską apie save, neleisdamas įterpti žodžio ir visai pamiršęs, ko aš atėjau pas jį. Galiausiai išsitraukė rank­ raštį ir ėmė skaityti Paketurio klajones. Keliavom visi trys po Suvalkijos lygumas, po kalnelius ir klonius, po bažnytkaimius ir miestus, po teismus ir karčemas, po visokiausius žmogiškosios kvailystės užkaborius, pašiepdami ir išaukštindami, ste­ bėdami ir džiaugdamiesi kiekvienu doresnių sielos virptelėjimu. Pagaliau jis pavargo. - Na, kaip? - paklausė, šluostydamas prakaitą kiek patinusia, storpiršte ranka. - Tik vyriškai, - vėl peržvelgė mane neramiomis ir lau­ kiančiomis akimis, tokiomis kaip ir daugelio plunksnos brolių, ati­ duodančių savo fantazijos ir sielos kūrinį kitų žmonių teismui. Ir ką aš jam, tokiam prityrusiam ir dideliam meistrui, tokiam kri­ tikui, atvedusiam į literatūrą ne vieną įžymų rašytoją, galėjau pasaky­ ti? Prieš savaitę ar dvi pats sėdėjau „Genio“ redakcijoj ir laukiau jo teismo, o dabar jis žiūrėjo į mane ir jaudinosi: - N a , kaip? Nuo pat vaikystės žavėjausi jo kūryba, jis man atrodė kažkoks ne­ pasiekiamas lyg pusdievis, o štai dabar turėjau teisti:

(200)

- Girdi, ir šiaip, girdi, ir taip... Susigėdęs kvailokai gūžtelėjau pečiais ir vėl prisiminiau Fredą, po­ kario metus, žmonių kalbas ir pirmus mudviejų susitikimus. Ir štai dabar tas pusdievis, tas neramus žmogus sėdi prieš mane ir visai rim­ tu balsu klausia: - Na, kaip? - Poetiška, - nepastebėjau, kaip leptelėjau, ir dar pridėjau: - Stip­ ru! Ypač toje vietoje, kur Paketuris sako: „Ten, kur draudžiama juok­ tis, dažnai ir verkti negalima“. Jis tik mostelėjo ranka, atsigynė manęs lyg musės ir vėl pradėjo: - Zinai, ką nors parašęs, visada mėgstu pasitikrinti žmonėse, nes tarp žmonių kaip tarp veidrodžių: kuo daugiau ir atidžiau žiūri į ki­ tus, tuo geriau matai save. Blogų kūrinių nuo jų nepaslėpsi, nors tūks­ tantį advokataujančių kritikų pasamdysi. Jei nori, aš tau vyriškai pa­ sakysiu: blogas kūrinys kaip smarvė maiše - užrišt užriši, bet nuo uostančio vis viena nepaslėpsi... - Mūsų laikais ceolofaninius maišus visokiems pašaliniams kva­ pams gamina. Bet ne čia esmė: taip besitikrindamas jūs niekada ir neužbaigsit Paketurio. - Užbaigs kiti, - nusijuokė. - Svarbu gerai pradėti, užkabinti kaip noragu, o paskui tegul sau kapstosi, kas nori. Pasakysiu atvirai: į dide­ lius netaikau, ir jeigu ryt ar poryt visi mūsų darbai atves literatūron naują Donelaitį ar Mickevičių, vadinas, ne veltui be saiko ryta kava, ne veltui gaištas brangus laikas, ne veltui gadintas popierius ir cigaretės, ne veltui vytelės pjautos ir išklausyta šitiek visokiausių pamokymų. Jis palydėjo mane, aš palydėjau jį - ir vėl iš naujo... Tik paryčiais, prasigrūdęs į perpildytą traukinį, atsisėdau prie lango ir pabandžiau kaip nors į vieną visumą sulipdyti ir jo žodžius, ir išvaizdą, ir jo mintis, ir gyvenimo būdą... Bet kad ir kaip stengiausi, vis viena, mano didžiau-

m S U S I T IK IM A I SU KAZIU BORUTA

šiai nuostabai, portretas išėjo šiurkštus, kampuotas, nesutelpantis į jo­ kius rėmus, nors iki tos dienos dar nebuvau sutikęs žmogaus, kurio ir siekimai, ir mintys taip mažai būtų skyręsi nuo jo darbų. Revoliucionierius, maištininkas, romantikas, aušrininkas? - spėlio­ jau lyg sau būčiau ieškojęs tinkamo slapyvardžio, tačiau gyvenimas čia pat darė savo pataisas: traukinys bildėjo plieniniais ratais, cypė nudilę stabdžiai. Nuo galutinai iškvėpuoto oro žmonės buvo sušutę, sumurę, pikti ir nesveikai išraudę. Jie dangstėsi paltais nuo įkyrios šviesos ir bandė sėdomis užsnūsti. Girta kompanija vagono gale triukšmavo ir trankėsi tranzistoriaus muzika, o pavargęs moters balsas prašė: - Ar negalite tyliau? Būkit žmonės, mano vaikas labai pasiligojęs... Kažkur rytuose jau užsiplieskė sveikas priešaušrio raudonis, o aš vis mąsčiau, vis lyginau, bet man tik rodėsi, kad apie Kazį, o iš tikrųjų galvojau apie save. Negerai gyvenu, - kartojau su vagono ratais, - ne tai darau, ne tai rašau, ne tai šneku... Juk visa, kas iki šiol mano sukurta, - pri­ tempta, padauginta, įsikalbėta ar nužiūrėta... Reikia pakilti aukš­ čiau, gana aklinėti ir eiti apgraibomis, vis pasičiupinėjant ir pasitrinant Į draugo petį. Žiūrėjau pro langą ir nekenčiau savęs, o prieš akis stovėjo suglu­ męs, sumenkęs Kazys ir viduryje šaligatvio šluostėsi akis. - Vyrai, būkit vieną kartą žmonės... Atsikėlęs priėjau prie girtos kompanijos. Trys apmūsoję vyriokai ir viena nugniaužyta mergelė traukė: Pūga ir vėjas! Ta vargšė prašanti moterėlė aiškiai kliudė jiems išlieti per kraštus besiveržiančią energiją. Kliudė ir išblyškęs, nervingas vaikas. Žiūrė­ damas į dainininkus, kažkodėl pamačiau save... Nuo to atradimo taip panūdo trenkti galvą į sieną arba gauti nuo tų vyrukų per valgomąją,

( 202 )

tad nesusilaikiau, čiupau nuo stalo pustuštį šampano butelį ir, nekęs­ damas savęs, riktelėjau: - Kuriam čia nesinori būti žmogumi?! Vyrukai susižvalgė, užkaito, sunerimo, bet tučtuojau vėl nugeibo. Matyt, labai gražiai atrodžiau, kad jie nusprendė su manimi ne­ prasidėti. - Padėkit šampaną, mes baigėm. - Aš klausiu: kuriam čia nesinori būti žmogumi?! - pakartojau dar kartą. Bet jie dar taikiau atsakė: - Mes jau baigėm, nereikia... - Malonu girdėti, - pastačiau butelį viduryje stalelio, o kiti du kažkodėl nulėkė žemėn. Linktelėjau ir apsisukęs nuėjau. -N enorm alus kažkoks... - Prisiprašėt tokio, - pavijo mane kalbų nuotrupos. - Negerai gyvenu, - visą kelią kankino ta pati mintis. - Juk už visa tai, kas atsitiko Kaziui, kaltas ir aš, - trūko kažkokio paskutinio lašo. Tai dar nebuvo mano kūrybinio gyvenimo, mano asmens lūžis arba kažkoks pranašingas nubudimas, bet jau nebuvo ir to savimi pasiti­ kinčio literato, prezidiumų švietalo, barstančio apie save pigią išmin­ tį. Jaučiausi išmuštas iš vėžių ir ieškojau savyje pasiteisinimo žodžių, bet nieko negalėjau rasti, tiktai kasiau - ten, kur labiausiai buvo nu­ dilginta: - Negerai darau, negerai rašau, negerai kalbu. - Tačiau lyg tyčia man daugiau nieko pikto nenutiko. Viskas aplinkui rimo. Sumi­ go žmonės. Pritilo vagono ratai, užkimo stabdžiai. Išlipęs iš trauki­ nio, dar visą dieną klaidžiojau po miestelio apylinkes, kol patekau į senas kapinaites. Ir staiga prie numinto kauburėlio prisiminiau savo mokytojo lai­ dotuves, iš šalių stovinčią rūsčią garbės sargybą ir tuos, kurie velionio

___ 201 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

nuoširdžiai gailėjosi, ir tuos, kurie, „pareigos“ vedami, jam visą laiką kasė duobę ir dabar neteko savo veiklos įkvėpėjo. Jie buvo rūsčiausi. Tie prisiminimai tapo idėja, siužetu, ir aš nedelsdamas sėdau prie ra­ šomojo stalo rašyti romano „Grupė draugų“. Teisus Kazys, tūkstantį kartų teisus!.. O akyse vis stovėjo prie pat žemės prisegtas rašytojo atvaizdas. Beplaunant grindis, jis buvo ap­ taškytas, pageltęs, apsilupęs... Po tos lemtingos nakties mudviejų susitikimai tapo kažkokiomis apeigomis, vidiniu poreikiu ir man, ir jam. Jų metu mes tarsi rožan­ čių po kelis kartus pervarydavom visas pasaulio bėdas ir, aišku, politi­ kavom pagal jo pasiūlytą taisyklę: didelis menas daro didelę politiką, o politikai ne tik nedaro, bet ir nesupranta meno. Jiems reikia kičo, propagandos. Pavasarį jis panoro pasidairyti po Fredą, o aš pabuvojau jo gimta­ jame Kūlokų kaime. Pristatė jis mane savo plačiai giminei irgi kaž­ kaip keistai: - Gerbkit ir mylėkit, tai protingas bolševikas. Kai jo gražiai ir augalotai seseriai nuo paskutinio žodžio susuko žandus, Kazys garsiai nusijuokė: - Ko susiraukei? Nesibaidyk, jei protingas, vadinas, savas, mūsų žmogus. Nuo tų atmintinų dienų tarp mudviejų neliko jokių ypatingų pa­ slapčių, tuo labiau kokios nors nereikalingo tarpelio, Į kurį būtų galė­ jęs įsitarpuoti kitas žmogus. Bevažinėdami kartu, labai detaliai apta­ rėme „Baltaragio“ ekranizaciją. Kiek pavėlavęs kartu su A. Zebriūnu parašiau kino komedijos scenarijų, tačiau Arūnas, susižavėjęs Ganeli­ no muzika, viską apvertė aukštyn kojomis ir, pasisamdęs kelis poetus, pavertė ją miuziklu ir perkrikštijo „labiau intriguojančiu“ pavadini­ mu - , Velnio nuotaka“.

( 204)

Begvildendamas kūrybinius klausimus, Kazys palengva, po nuo­ tykį, po klaidą išpasakojo ir visą savo labai sudėtingą biografiją - tiek smetonišką kalėjimą, pasiblaškymų po Europą, tiek tarybinį kalėjimą, todėl, kuriantis Sąjūdžiui, prisiminiau pirmuosius atgimimo šauklius ir nesvyruodamas pradėjau nuo Kazio Borutos. Susirinkau visus užrašus, pastabas, cenzorių išbraukytus straips­ nius ir, pasirinkęs, mano supratimu, tinkamiausią vietą, pacitavau: - Didelėje politikoje visų pirma reikia tikėti savimi ir savo idėjo­ mis. Bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis reikia išmokti uždary­ ti save į valios kalėjimą, nedarant sau jokių nuolaidų ar išimčių. O jei kuo nors sekti, tai tik gyvenimo patikrintais žmonėmis, aušrinin­ kų tipo idealistais, nes tiktai dvasingumas turi šiokią tokią išlieka­ mąją vertę. Remdamasis K. Boruta ir kitais disidentais ne be pagrindo para­ šiau, kad dabartinis atgimimas prasidėjo kur kas anksčiau, negu atsi­ rado Sąjūdis. Landsbergio teoretikai šį sakinį užprotestavo. Vėliau tą tiesą jie pasistengė visokiausiais būdais užtrinti. Gausiais pasigyrimais ir atviru melu jie užtrenkė žmonėms ausis, išbraukdami iš šio proceso pirmuosius atgimimo šauklius, todėl šiandien mums geriausieji ne­ reikalingi. Pamenu, kaip apie tokią galimybę mane pirmasis įspėjo Kazys Bo­ ruta. Sugrįžęs iš kalėjimo, jis man parodė savo ranka nupieštą Aušros Vartų Mariją, po kuria šnekėjo užrašas: „Mater miserikordija, oro pro nobis“2. Žiūrėjau į tą bedievį, į tą maištininką ir netikėjau savo aki­ mis, juo labiau kad darbas buvo per daug mėgėjiškas, primityvus ir atliktas ant medvilninio lygaus rankšluosčio, o vietoj dažų buvo pa­ naudoti suodžiai, praskiesti kažkokiais riebalais. 2 Gailestingoji ĮDievo] Motina, melskis už mus (lot.).

205. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

- Aš tą darbą paišiau motinai, gindamasis nuo baisios vienatvės. Supranti, sėdi tarp žmonių, o jauties toks vienišas lyg tarp molinių balvonų. Ir baisiausia - ne kalėjimas sukūrė tą vienatvę, mes ją atsine­ šėm iš čia, iš laisvės. Tai hitlerių ir Stalinų gamyba. Visų pirma jie rriums pakiša kokią nors linksmą, daug žadančią teoriją, pridengtą mitingais ir iškilmingomis vaikštynėmis, paskui mus suskirsto sluoks­ niais ir pradeda svetimo turto dalybą per prievartą. Vėliau tą prievar­ tą įteisina ne tik tariamiems priešams, bet ir draugams. Dar vėliau į padanges iškeliami teroras ir baimė, jie nukreipiami prieš kiekvieną asmenybę ir galutinai suformuluoja kiekvienos diktatūros esmę: kas ne su mumis, tas prieš mus. Tik sunaikinus asmenybes, eilinis žmo­ gus staiga pasijunta plikas ir nuogas prieš gerai organizuotą rują vil­ kų, tarytum šiandien gimęs: be praeities, be ateities ir net be dabar­ ties, tačiau su gyvuliška baime. Štai kodėl žmogus patiki daiktu, pini­ gais, štai kodėl jis griebiasi už bet kokio mažmožio, nes tik daiktas šioje baisioje sumaištyje dar turi šiokią tokią išliekamumo vertę. Dulke buvai, dulke pavirsi, sako tikėjimas, bet už tai išsineši dvasią, o čia ničnieko, jau taip nieko, kad kaukti norisi. Kitą kartą mes susitikome „Genio“ redaktoriaus Leopoldo Myko­ laičio kabinete prie taurelės ir puodelio kavos. Tiesa, buvo dar keli pasiplepėjimai gatvėje, Rašytojų sąjungoje. Po kiekvieno iš jų jis vis labiau pasitikėjo manimi, bet šį kartą kažko buvo labai sujaudintas. Prieš jį gulėjo „Paketurio...“ atspaudas, skirtas žurnalui. - Pirmas! - pasidžiaugė ir čia pat pasitaisė: - Kai pradedame ką nors mylėti, - mosuodamas pabrinkusią ranką, kalė savo žodžius lyg iš statinės alaus varomą volę, - tada vienas faktas tuoj pat prilimpa prie kito ir sudaro vis ilgėjančią melo grandį. Iš kitos pusės, vis didė­ janti tiesos dalis lieka aptemdyta, apmeluota, o jos likučiai arba tam­ pa nereikalingi, arba juose nebeįmanoma susigaudyti lyg šiukšlėse.

(206 )

- Bet fakto tiesa vis tiek išlieka, - bandžiau filosofuoti - Faktas - tuščias maišas, berneli. Kad jis stovėtų, jį reikia pripil­ dyti prasmės. O kas tai padarys? Manai, išminčiai. Ne, tai atliks da­ rantieji, tiktai darantieji, jaunimas, jūs, bet su viena sąlyga: jeigu jūs susiprasit ir sąžiningai pasimokysit iš mūsų klaidų. - O kokios tos klaidos? - Mes manėm, kad pajudės didžioji pasaulio demokratija... - O ji nejuda? - Ir nejudės. Jei ką nors padarys, tai viską pasiims sau. Laisvė - ne Burbonai, jos šarvuočiuose atvežti negalima. Kiekvienas žmogus, kiek­ viena tauta yra laisva tik tiek, kiek jie tos laisvės verti, kiek patys jos išsikovoja. Tai turi būti labai tiksliai apskaičiuota, nes nereikalinga auka - savižudybė. Stebėjausi jo trykštančia energija ir pranašišku tiesos pajautimu. Kiekvienas atrastas teisingas žodis jį tarsi įkvėpdavo kitam. Tik baigė vieną temą ir kaip taurelės griebėsi kitos: - Šita sistema ne ilgaamžė, ji subyrės, - mokė mus vakarykštis kalinys. - Todėl mums jau dabar reikia aušrininkų, pasišventėlių, ku­ rie šiam įvykiui parengtų žmones. Baisiausia likti be žmonių, dar bai­ siau - tarp abejingų, o mums, lietuviams, visų baisiausia palikti tarp besidraskančių tarpusavyje savanaudžių šventeivų. - Klausykit, rašytojau, - man atrodė, kad tie jo žodžiai yra pačių dievų uždrausta fantastika, - tokia galinga slopinimo ir propagandos mašina, tokia inercija!.. Be to, argi pas mus jau viskas šitaip bloga? Taip kalbėdamas jūs vėl pakišit galvą. - Aš jūsų neskubinu, tačiau galvoti reikia. Tokios milžiniškos, ge­ rai apgalvotos sistemos negalima sugriauti iš išorės, ji turi sugriūti iš vidaus. Štai kur šuo pakastas. Mūsų fanatiškiems vadams dar viskas atrodo amžina ir tvirta, todėl jie gaudo tiktai priešus. Kai jų pritrūks-

2D1 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

ta, naujus sugalvoja. Tačiau visai nekreipia dėmesio j savo draugelius. Jiems regis, kad paskiro, tačiau sistemai ištikimo žmogaus netikęs el­ gesys arba bukumas ne tik negali pakeisti esamos tvarkos, bet ir palik­ ti joje kokių nors esminių žymių. Supranti, meška nebijo vieno uodo, siurbiančio jos kraują po lašelį. Bet tų uodų priviso milijonai. Valsty­ bės aparatas pamažu, bet nepataisomai visų akyse pavirto kyšininkų, sukčių, kombinatorių ir pataikūnų mafija. Procesas gilėja diena iš die­ nos. Matysi, netoli tas laikas, kai trandys suvarpys visą valstybės pa­ statą ir jis pradės svyruoti... Tuos žodžius buvau pamiršęs, juos išbraukė iš senesnių mano dar­ bų cenzoriai, bet dabar juos atgaivino persitvarkymas ir Sąjūdis. Susi­ radau senus rankraščius, užrašus ir nustebau - 1958 metai!., ir kaip į vandenį žiūrėta! Tais žodžiais K. Boruta triuškino tarybinę sistemą, tai jis darė tuoj po karo, po didžiulės pergalės. Dabar 2003-ieji metai, mes nepriklausomi, bet niekas nuo to nepasikeitė, viskas tik pablo­ gėjo, įgijo rafinuotesnes formas ir gudresnę priedangą. Vėl vyksta tylus, atkaklus ir nepaprastai žiaurus karas. Turto persidalijimo ka­ ras. Šito daug kas nenori suprasti. Netgi nenori pastebėti, kad mums kaip devynioliktame amžiuje vėl reikia aušrininkų. Labiausiai už vis­ ką! Juk nepasakė - oratorių, organizatorių, savanorių, grenadierių, Žaliųjų partijos arba mesijo. Jis nepasakė - ir ciniškos, savanaudės Vakarų demokratijos, kuri, pajudinus už mus pirštą, viską susiglemš savo naudai. Aišku, dalį paliks ir jai tarnaujantiems lietuviškos kil­ mės liokajams. Kaip jis dabar mums būtų reikalingas! Bet likimas yra likimas. Kiekvienas žmogus gimsta jam skirtu laiku. Boruta savo padarė. Su dideliu kaupu. Tiktai lankydamas jį ligoninėje supratau, kodėl jis taip smarkiai apkarpė savo portretėlį, kodėl prisegė prie pat grindų ir di­ džiuodamasis pasigyrė:

( 208 )

- Kai daug ir toli neši ant savo pečių, tai ne tik rėmai, bet ir mažy­ tis, siera pradvokęs degtukėlis, netyčia užsimetęs kišenėje, pasidaro nepakenčiamai sunkus, nes ir jis, bestija, patekęs ne į tas rankas, gali supleškinti pačią gražiausią, šimtmečiais puoselėtą girią. Man sunku buvo ką nors pridėti. Nuleidęs galvą, stebėjau jo išgel­ tusį, ligos iškankintą veidą ir be galo liūdnas, pilnas kančios ir vaikiš­ kos nuostabos akis, tarytum jį kažkas būtų skaudžiai ir nesąžiningai apgavęs... - Matai, be reikalo guliau po peiliu, - pasakė ir stipriai susičiaupė. Gal, nieko nežinodamas, dar būčiau patempęs metus kitus... Ir aš neištvėriau. Jo nepaprastas vyriškumas ir didelio, valingo žmo­ gaus priartėjusios nebūties jautimas mane galutinai pribloškė ir pri­ vertė nusisukti. Aš verkiau ir mintyse keikiau save už tokį ištižimą, tačiau vis viena neįstengiau nei pakilti, nei nueiti šalin, nei brūkštelėti rankove per akis. - Užteks, - pasakė jis, bet aš vis dar negalėjau susikaupti. Ir tada jis supyko: - Sūds, Barbe, ne devintinės, - pasakė vyriškai ir papras­ tai. - Eik dirbti... Ir nevėpsok taip į mane, nes pasakysiu, kad kitą kartą neįleistų. Tačiau to kito karto jau nebuvo, tiktai nedidelis, pradėtas ir neuž­ baigtas laiškelis, kurį atidavė seselė... Toks paprastas ir kasdieniškas... Pilnas žmogiškų bėdų ir godų, bet ir jame dar spėjo tilpti vienas borutiškas sakinys: „Tik nemanyk, kad rašančiam viskas galima... Ir jis kaip uoliausias maldininkas privalo kiekvieną rytą ir vakarą suklupti prieš savo Šven­ čiausią altorių, kuris vadinasi sąžine...“ Tų žodžių paveiktas aš ir įrašiau dienoraštyje: „Labai įvairiai į mūsų gyvenimą ateina mums artimi ir brangūs žmonės. Vieni jų palengva, nepastebimai pritampa prie mūsų arba

209_ S U S I T I K I M A ! SU

K A Z IU B O R U T A

tiesiog suauga su mūsų svajonėmis ir godomis, luti tolau pat būdu mus pajungia savo idėjoms ir tikslams, bet būna ir tokių, kurie įsiver­ žia j mūsų gyvenimą kaip kokie meteoritai, išmuša iš įprastų vėžių ir nušviečia jį skaudžia savo šviesa, kurioje netikėtai viskas padidėja, įgau­ na naują prasmę, ir tai, kas anksčiau buvo nepastebima, neryšku, stai­ ga užima visas mūsų mintis, tampa tolimu, nepasiektu tikslu, o tai, kas rodėsi be galo reikalinga ir svarbu, išnyksta ir praranda savo anks­ tesnę vertę“. Nors ji labai skaudi, bet tai - atsinaujinimo šviesa.

( 210 )

MYKOLAS

SLUCKIS

Geras žmogus, puikus rašytojas Daug įdomių žmonių esu sutikęs, kitų ir vardus pamiršau. Labiausiai, žinoma, gaila, kad neužsirašiau, ką kalbėjo įžymūs mūsų rašytojai, šian­ dien jau žvelgią iš Anapus, o bendravom - ir nemažai! - kalbėjomės apie rimtus ir nerimtus dalykus. Būta ir išimčių, pvz., užkluptas ži­ nios apie Augustino Griciaus mirtį, sėdau ir šį bei tą pasižymėjau. Mat ką tik - net jo alsavimą tebegirdėjau - matėmės prospekte, o štai... sudie, senas drauge, jau nebeišlenksim taurelės konjako netgi Palango­ je, kur jūra vasarą ir klasikus nuteikia lengvabūdiškai. Ne taip yra su prisiminimais apie Kazį Borutą, maištingą poetą ir prozininką, lietuvių beletristikos pažibą. Susitikimų, pokalbių, bend­ rų pasisėdėjimų prie stalo nepamiršau, ne, tačiau dažniau prisimenu mintį, o dažniausiai - nuotaiką. Neturiu fotografinės atminties, ne­ galvojau niekad apie priešais ar šalimais sėdintį vyresnį rašytoją, kad štai ims ir pasimirs, o tavęs, neblogai jį pažinojusio, apipuls klausinė­ ti, tikėdamiesi jo išminties perlų, čia juokauju, kai m neįstengi tiksliai atkartoti nė vienos jo frazės. Kiti už negalintį paprieštarauti ar patiks­ linti autorių sukrauna kalną. Kazio Borutos, manau, nepamirš niekas su juo bendravęs. Nepamir­ šau ir aš, nors ir buvau tada, palyginti su jo literatūriniu stotu, „nemuvliakas“ (6a iš lenkų). Juk buvęs ne tik puikus rašytojas, bet ir geras žmo­ gus. Kad geras, matei iš akių, kad puikus stilistas, baladinio jaukaus ir sodraus romano meistras, - o tai retai pasiekiama! - matei jo knygose. Tiesą pasakius, šis kondensatas - puikus rašytojas ir geras žmo­ gus! - nuslydo nuo šių eilučių autoriaus liežuvio - tai daug vėliau

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

man papasakojo tėvo atminimo saugotoja Eglė Borutaitė-Makariūnienė - labai komplikuotu, tiesiog grėsmingu momentu, kai Rašyto­ jų sąjungai „iš aukščiau“ buvo pasiūlyta apsvarstyti po kalėjimo ką tik vėl spausdintis pradėjusį Kazį Borutą. Valstybinė grožinės literatūros leidykla (vėliau pasivadinusi ,Va­ ga“) rengė spaudai ne vieną, o kelias jo knygas: „Jurgio Paketurio klajones“, poezijos rinktinę „Suversti arimai“ ir antrąjį jo gražiausio romano - pavadinkim jį taip ir nesuklysim! - „Baltaragio malūno“ leidimą. Viskas eina, rodos, kaip sviestu patepta, o štai įsakmus arba arba. Išsiaiškinat patys, draugai rašytojai, ir priimat visą atsakomybę, arba - knygos nepasirodys. Tai atsitiko gražią 1961-ųjų pavasario dieną po labai įtakingo tuo metu literato rašytinio pareiškimo į CK, esą per literatūros vakarą vie­ name Lietuvos miestų Kazys Boruta skleidęs netinkamas, kaip tada, nesusimąstant apie pasekmes, įprastai suapvalindavo, nacionalistines nuotaikas. O juk galimybė neseniai iš kalėjimo išėjusiam spausdinds buvo iškovota vyresniųjų (Tornau, Venclovos, Mieželaičio, Korsako) ir jaunesniųjų bręstančių gaidelių vieningomis, atkakliomis pastangomis. Kai Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo ir rašytojų partinės organizacijos biuro posėdis, pradėtas „dėl akių“ (pačiam Borutai tai buvo iš anksto pašnibždėta), gerokai užsitęsė, M. Sluckis, Eglės Borutaitės-Makariūnienės liudijimu, o ji tai išgirdo iš savo tėvo, kurio jaudindamasi laukė vaikštinėdama pirmyn atgal išilgai buvusio „Kom­ jaunimo tiesos“ pastato Gedimino (tada Lenino) prospekte, balsiai pasakęs: „Apie ką čia tiek daug šnekame? Boruta - geras žmogus ir puikus rašytojas! Anais laikais, deja, ne visada taip vykusiai, o svarbiausia, teisingai pasisakydavau, ir dėl to gailiuosi dar labiau negu dėl savo užmaršumo. O Borutos knygos laimingai išvydo pasaulį ir nesiliovė ėjusios po

(212)

jo mirties 1965-ųjų kovą. Dabar, tiesa, jo, kaip ir kitų mirusių rašyto­ jų, balsai rečiau skamba, bet čia jau ne šios knygos tema. Dar prisimenu - vėlgi ne žodžius! - kaip mudu gulėjome ligoni­ nėje Rožių alėjoj, aš su savuoju „Bechterevu“, jis su ligom, kurios jau tada, 1963-aisiais, kėsinosi į jo gyvybę. Būdavo, vaikštom koridoriu­ mi ir kiemely šlepsėdami minkštu apavu, gaudydami chalatų skver­ nus. Spoksom j debesis, į varnas ir šnekamės. Apie ką? Daugiausia jis pasakoja apie prieškarinj Kauną, kaip vienas kitas ir, aišku, jaunas au­ torius, berods Tilvytis, kukuoja įsilipęs į medį Laisvės alėjoje, kaip išdaigas krėsdavo Binkis, kaip Viena, Berlynas ir Ryga įsirašė į „žalio­ jo“ Kūlokų berno biografiją, kurią būtų papildęs koks Norilskas, jei­ gu ne Justas Paleckis vyresnysis, rašytojų paprašytas, išsiderėjęs Boru­ tai galimybę kalėti Vilniuje - retą tais laikais malonę. Nemažai pusla­ pių Borutos prirašyta Vilniuje kalint. Kazio Borutos balsas - jei nesupyksta, o tokio nemačiau - tylus ir mąslus, šypsena - ne nuo ausies ligi ausies, akys šiltos. Pasakyčiau aksomo švarkas ant plačių, stiprių pečių, bet po juo, žiūrėk, tuksi vaiko širdis. Antai sykį, mudviem bevaikštinėjant koridoriumi, įpuola manęs lankyti Snieguolytė ir šaukdama „Tėveli, tėveli!“ įsibeda ne į savo tėvelio - į Borutos kelius. Žinia, ji susijaudina, visa pabąla, aš lenkiuosi glostyti galvelės, o Boruta pačiupęs iškelia ją ir pamėčioja. Paskui juokdamiesi vaišinome Snieguty „siera bulka“, nes tuo metu Chruščiovas buvo uždraudęs net ligoniams kepti ką nors iš baltų mil­ tų. Tas apsirikimas ligi šiol išliko mano dukters prisiminimuose iš jau tolimo ir brangiausio vaikystės kranto. Galėčiau dar papasakoti apie mūsų pokalbius, traukiant už miesto į Antakalnį (Boruta gyveno Olandų gatvėje, aš Antakalnio, priešais „Petrą ir Povilą“), bet, kaip prisipažinau, žodžių neprisimenu, tai gal užteks, jei pasikartosiu - geras žmogus, puikus rašytojas!

211 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

IRENA

KOSTKEVIČIŪTĖ

Apie Kazį Borutą ir Putiną Iš dienoraščio puslapių 1955-ųjų metų vasara. Saulėlydžio valandom Palangos pajūry susi­ tikdavo nedidelis būrelis žmonių: atostogavo tuomet Putinas su šei­ ma, Beatričė Grincevičiūtė, Kazys Lukša, dažnai pasirodydavo Kazys Boruta su dukra Egle, Fizikos fakulteto studente. Ypatinga artuma siejo tėvą ir dukrą. Beveik vienaūgiai, aukšti, jie abu man atrodė kaip du vienminčiai, bendraamžiai draugai. Mudvi buvome su Margarita Dvarionaite, tuomet studijuojančia Leningrade simfoninį dirigavi­ mą. Atostogų laisvės, šviesių nuotaikų, užsimiršimo nuo kaustančios esamybės jungiamas, tas būrelis ne kartą patraukdavo plačia jūros pa­ krante, lydimas gaivinančio erdvių alsavimo. Margarita, draugavusi su Dana Karužaite, jau pažinojo Borutą, grįžusį iš tarybinio kalėjimo ir apie 1949 metus apsilankantį Kaune pas Valeriją Ciurlionytę-Karužienę. Man, Lietuvių literatūros kated­ ros ir profesoriaus V Mykolaičio-Putino aspirantei, teko iš arčiau pa­ matyti rašytoją 1954-aisiais Meilės Lukšienės, mūsų katedros vedė­ jos, namuose. Buvusio kalinio įsijungimas į gyvenimą - „tarybinę literatūrą“ pasirodė sunkus. Aplink siautėjantis stalinizmas, jo priešmirtinės kon­ vulsijos. 1951 metais rašytojui kilęs sumanymas imtis apysakos apie tragišką skulptoriaus Vinco Grybo lemtį neišvengiamai tapo prievar­ taujamu socrealizmo užsakymu, pateko į cenzūros girnas. „Sunkių paminklų“ autorius patyrė gilių traumų. Jos aiškiai prabilo anuomet

( 214)

kiek vėliau įteiktu man tos knygos įrašu: „Mielai. Irutei Kostkevičiūtei prakeiktą knygą - su atsiprašymu - Kazys Boruta 1961. IV“ Tačiau grįžkime į tą giedrą, atokvėpio kupiną Palangos vasarą. Mūsų neramios sielos bičiuliui prireikė pasinerti į gyvąją Lietuvą, plačiau pasidairyti po Žemaitiją, jos gamtą, praeitį. Rugpjūčio pra­ džioje, sutaręs su vienu automobilio vairuotoju, Boruta pasitelkia savo bičiulį gamtininką Povilą Snarskį, Eglę ir mudvi su Margarita. Drauge berods važiavo Borutai artimas žinomas geografas Peliksas Šinkūnas. Pro Kretingą, Salantus leidžiamės kelionėn. Ji liko įsi­ mintina. Profesorius Snarskis kaip vaikas džiaugėsi atkrantėse randamais retais žolynais, regėjome dar ne visai išnykusius „medinius stebuklus“, važiavome aptikdami didžiųjų žemaičių - Daukanto, Valančiaus - gy­ venimo pėdsakus, pasiekėm Žemaičių aukštumose unikalų Kalnalį su jo šedevru - mažučiu mediniu sakralinės architektūros ansambliu. Ap­ linkui nepaprastas platumų, tolių įspūdis. Rita, gavusi „vargamistros“ leidimą, prisėda prie vargonų. Bažny­ tėlę ir laukų erdvę staiga galingai užlieja Bachas... Greitomis durų link pasuka Kazys Boruta. Netrukus išeinu į šventorių - matau, kaip jis braukia smaugiančią vyrišką ašarą... Iki šiol, jau po daugelio metų, menu tą jaudinančią akimirką - tas pratrukęs maištaujančios dvasios atsivėrimas, sukrečiantis egzistenci­ nės gelmės graudulys - aprėpiantis pasaulį ir save. Didžios tvirtybės vyras gebėjo patirti ašaros skonį... i* 1957-ųjų metų vasara. Jau pasirodęs pirmasis Putino „Sukilėlių“ tomas, kuris okupacijos metais aiškiai brėžė nelaisvės ir išsivadavimo sugretinimus, tautos pasipriešinimo kelius. Putino bute skambėjo ir

215. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Juliaus Juzeliūno ta tema kuriamos (vėliau uždraustos) operos frag­ mentai. Aplinkui nerimo kaimyninių tautų pasipriešinimas. Kartą susitikęs mane Boruta klausia: - Sakyk, Irute, ar Putinas žino apie Mackevičiui, sukilimo vadui, rašytą vienos moters laišką, man atrodo, vertą autoriaus dėmesio. Jis buvo skelbtas tarpukario Lietuvos spaudoj. - Deja, neteko girdėti. Įdomu. O kur jo reikėtų ieškoti? - Žurnale „Švietimo darbas“ - 1921 metais ėjo Kaune. Nedelsiau ir nesunkiai susiradau jį Respublikinėje bibliotekoje: iš tiesų istoriko A. Janulaičio publikacijoje skelbiamas kunigui Antanui Mackevičiui skirtas M. B. inicialais pasirašytas nežinomos, jį mylin­ čios moters laiškas. Kokia brangi autentika! Laišką nusirašiau ranka (kopijų tada nebuvo), net užmiršusi pasižymėti jo bibliografiją. Laiš­ ko tekstas piešė šviesų, atrodo, išsilavinusios moters paveikslą. Tuoj pat su Borutos linkėjimais įteikiau jį romano autoriui. Putinas laišku susižavėjo, įžvelgęs dramatišką situaciją, gyvą širdį ir žodį. Savaip laišką transformavo, suteikė inicialams Malvinos Bytautaitės vardą, pavardę ir bajoraitės statusą. Kaip paaiškėjo vėliau, rašytojas viename šaltinyje buvo radęs už­ uominą apie šį laišką ir tai pasižymėjo savo dokumentų rinkiny. Ta­ čiau, neturėdamas jokių platesnių duomenų, matyt, ta žinia pasinau­ doti nesiryžo. Tad Borutos dėmesio ir postūmio dėka romane atsirado tvirtas išeities taškas vienam pagrindinių moters personažų. Putinas įveda Malviną į pačią sukilimo dramą: „Rašau skyrių apie Malvinos Bytautaitės pažintį su Mackevičium. Malvinos pasirodymas išeina visai natūralus. Nežinau, kaip vyks toliau“ (iš rašytojo laiško šių eilučių autorei - Kaunas, 1958 m. rugsėjo 11). Tačiau toje neži­ nomybėje herojės figūra akivaizdžiai pažadina Putino talentui būdin­

(216)

gas intravertinių būsenų dominantes: jomis - greta sukilėlio Macke­ vičiaus - dar vienu variantu iškyla archetipinė prometėjiškoji meilės, kaip žmogiškojo pasiaukojimo, idėja, suteikdama romano laisvės po­ lėkiams giluminių, egzistencinių bei filosofinių apmąstymų. Visa tai gyvai primena ir kitus Putino lyrinių personažų sugretinimus - „Pa­ rafrazių“, „Prometėjo“ ar „Žilvino ir Eglės“ kūriniuose jų atliekamą vaidmenį. Suskamba ir panašių „Altorių šešėly“ struktūrų intonacijos. Malvinos Bytautaitės paveikslo kilmė iš tiesų virto Įdomia intriga ir literatūrinių atodangų istorija, kuri savaip įsipina, galima sakyti, Į dviejų rašytojų autorystę. Kartu atskleidžia ir paaiškina ne vieną „Su­ kilėlių“ autoriaus kūrybinės laboratorijos dėsningumą. t* Margaritai Dvarionaitei, tapusiai Vilniaus operos dirigente, ski­ riamas miesto centre dviejų kambarių butas. Esu jos kviečiama apsi­ gyventi kartu. Tuomet - Stalino prospekto ir Lenino aikštės sankry­ žoje - atsiranda pirmas mūsų savas būstas. Salia grėsmingais langais žvelgia KGB pastatas (prieš kelerius metus iš jo požemių į Siaurės lagerius pateko ir mano brolis, buvęs Lietuvos kariuomenės lakūnas). Ir aname šimtmetyje netoliese - Lukiškių aikštėje - tratant būgnams, korė didžiuosius 1863-ųjų metų Sukilėlius - Sierakauską, Kalinaus­ ką, Išorą. Aplinkui įnoringi, rūstūs istorijos vingiai ir mes, tuometi­ niai jos dalyviai, gaunantys, deja, sunkių amžių paveldą, bet drauge vidinį įsipareigojimą - didžią meilę vilnietiškajai Sostinės dvasiai. Tokioje apsupty įgyta pastogė tapo maža mūsų nepriklausomo gyvenimo, darbo, ryšio su pasauliu priebėga, atverianti duris ir ne vienam mūsų bičiulių. Apsigyvenome čia 1959 metų pradžioje. Vietoje „įkurtuvių“ pasi­ tiko nuskardėję Vilniaus universiteto įvykiai - Lietuvių literatūros

___ 21Z_ S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

katedros linčas - dėstytojų ir studentų apkalta didžiosiomis nuodė­ mėmis - nacionalizmu, antimarksizmu... Iš universiteto pašalinama katedros vedėja M. Lukšienė, dėstytoja A. Rabačiauskaitė, aspirantė S. Litvinaitė, keli studentai. Totalitarinėje sistemoje aiškiai grumiasi laisvėj ančio „atlydžio“ ir jį tramdančios imperinės stalinizmo jėgos. Tarp tokių įvykių mūsų būstas darosi bendraminčių telkiniu. Jo nuotaikų ratas sieja ne tik katedros žmones, universiteto dėstytojus, bet sklinda ir tarp studentų. Čia pasigirsta ir kūrybinių laisvių sie­ kiantys jaunųjų dailininkų, muzikų balsai. Tokio pobūdžio jungtys, kylančios reguliuojamoje, slopinamoje visuomenėje, ima darytis būdingu reiškiniu - asmeniniu nevaržomo bendravimo, informacijos, įvairių idėjų poreikiu, kuris ugdo disiden­ tinę mintį ir plinta bendruomenėje įvairiais laisvų įsitikinimų bei sa­ varankiškos elgsenos židiniais. Jų Vilniuje buriasi nemaža. Kazys Boruta mėgdavo mus aplankyti ir tapo tų pačių neramių įtampos nuotaikų dalyviu: - Priimkite, mergaitės, seni Baltaragį, - prisistatydavo sodriu bo­ su, ne sykį traukdamas iš užančio raudono vyno butelį - pakaitinti karšto grogo taurei. Buvo vienumos žmogus. Užsukdavo jis ir aki­ mirkai, ir ilgesnei valandėlei, kartais mažakalbis ar plačiau atsive­ riantis, ypač jei atsirasdavo jį provokuojančių smalsuolių. Puikus pasakotojas - draugų ir amžininkų paveikslai, praeities įvykių peri­ petijos, kalėjimų ir maištavimų patirtis. Visada kupinas gyvo isto­ riosofinio jausmo, senųjų sūduvių išdidumo, žvelgė į dabartį, su­ muodamas mūsų tautos kelius ir klystkelius, nevengdamas ironiškų ir kandžių sprendimų. Prisimenu įspūdingą epizodą - vieną rudens vakarą per gilią šna­ rančių lapų dangą brendame keliese pro Vilniaus katedrą, lydėdami mūsų Metrą į Olandų gatvę, kur jis skaito mums nežinomą, jaudi-

( 218)

nanrį, tiesiog kvapą gniaužantį rankraštį „Pypkių mainai“, skirtą Ba­ liui Sruogai, grįžusiam iš nacių pragaro.

T ų pačių 1959-ųjų gruodį pasirodo Putino ,yakarėj žaroj“ - dide­ lis naujosios poeto lyrikos pluoštas, kuris išryškina stiprų poeto išlais­ vintos dvasios protrūkį, paneigia bet kokius ankstesnius tarybinio dik­ tato pėdsakus. Si kūryba pasiekė skaitytoją tik ryžtingomis ir apdai­ riomis Grožinės literatūros leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau pastangomis: atidėjus į šalį kai kuriuos „pavojingus“ momen­ tus, „įtartiną“ „Prometėją“ ir kt., t. y. imantis leidyklos savicenzūros. Naujoji poezija skelbiama pirmajame „Raštų“ tome, „idėjiškai pripa­ žintų“ Putino tarybinių kūrinių fone. Pasirodžius knygai, Kazys Boruta ne viena proga manęs paklaus­ davo: - Gal yra kokių naujų Putino poezijų? Negi mūsų bičiuliui nepasakysi - taip, juk ne viskas galėjo pras­ mukti pro cenzūrą, kas buvo rašoma ar parašyta. Kaip tikras „pogrindininkas“, Boruta puikiai suvokė aplinkui vei­ kiančias ir būtinas tam tikras konspiracinio pobūdžio tarpusavio bend­ ravimo formas. Jam buvo svarbi poeto kūryba ir nuoširdžiai rūpėjo jos padėtis dabarties konjunktūroje. Vieną 1961-ųjų kovo 19-os popietę ruošiausi klausytis per radi­ ją transliuojamos Bethoveno IX. Prie durų skambutis - „Senis Baltaragis“! Vakar probėgšmais buvome susitikę, minint Mokslų akademijoje G. Petkevičaitės-Bitės 100-ąsias gimimo metines. Viena šviesiausių Lietuvos moterų, Vinco Krėvės bendražygė. Minėjimas surengtas la­ bai prastai. Matyt, ta proga ėmė dabar ir užsuko.

719 S U S I T I K I M A ! SU

KAZIU BORUTA

- Ubago uždusinęs! - vos įžengęs kaip šūvis taikliu žodžiu išreiš­ kia savo pasipiktinimą tuo vakaru, iš tiesų neleistinai menka minėji­ mo programa. Bet tuoj pasigirsta pirmieji simfonijos garsai. Didžiosios masės, galingi granito luitai... Greit sėdasi Į fotelį, užsitraukia savo neatski­ riamą dūmą: - Šita muzika man primena paskutiniąsias Putino poemas, - ne­ trukus prataria. - Taip stipriai jis dar niekad nėra rašęs. Ir taip sava­ laikiškai. Klausiu, ar norėtų, kaip užsimindavęs, paskaityti naujų poetų opusų? - Labai! Paduodu „Somnambulą“, „Žilviną ir Eglę“. Įniko skaityti. Perskaitė pirmąjį, užvertęs galvą mąstė, dar kartą ilgai vartė - „įspūdinga“... Paskui skaitė kitą ir taip pat lėtai sklaidė mašinraščio puslapius. Sėdėjau atokiau prie lango. Liejosi Finalo violončelės ir kontrabosai, aistringoji Fuga, Žvaigž­ džių chorai... Už lango tirštėjo sodri sutemų mėlynė, ant sienos gulė nuo stalo lempos švelni geltona šviesa. Nuostabaus grožio Van Gogo spalvų akordas. - Koks puikus vakaras, - prabilo svečias, - ir kartu kokios pui­ kios garsų ir žodžių simfonijos. Stebiuosi Putino kūrybingumu ir produktyvumu. Negi tarp 26-29 dienos, kaip rodo data, parašytas tokios apimties „Žilvinas ir Eglė“? Tiek minčių, vaizdų... - Stoja ilgesnė pauzė. - Tai pats didžiausias mūsų amžiuje lietuviškai rašęs poetas, - že­ mu balsu, trumpasake kalba it kokią ištarmę paskelbia Kazys Boruta. Toks komplimentas Putinui man buvo visiškai netikėtas ir, žino­ ma, reikšmingas, labai malonus.

(220 )

Paskui kalbėjome apie skaitytus kūrinius plačiau. Dar apžiūrėjęs mūsų paveikslus, atsisveikino. Neilgai trukus perdaviau poetui - dažnai savo kūrinių verte abejo­ jančiam, jvairių graužaties nuotaikų lydimam - to vakaro Kazio Bo­ nuos įspūdžius. Tarp kūrybinių prošvaisčių didelj kartėlį Putinui kėlė naujos lyri­ kos stabdžiai, jo kūrybinio palikimo cenzūravimas pradėtuose leisti „Raštuose“, vis dar besitęsianti nelemta Juliaus Juzeliūno „Sukilėlių“ operos apkalta nacionalizmu. Antai po dviejų mėnesių, kai buvome klausę su Kaziu Boruta Bet­ hoveno IX, Vilniaus universitete - 1961-ųjų balandžio 27-ąją nugriaudėja antrasis Lietuvių literatūros katedros raganų triuškinimas, šį kartą palietęs ir mudvi su Vanda Zaborskaite. Sukrėstas V My­ kolaitis-Putinas, ilgametis tos katedros profesorius ir daugelio mūsų mokytojas. Taip pat Kazys Boruta. Randasi ir tokių, kurie imasi pro­ testuoti, - jau nebe Stalino laikai. Tačiau ideologinis muštras viešpatauja tvirtai.

Egzistencinės ir politinės įtampos slėgį su kaupu teko patirti ir Kaziui Borutai - audringos biografijos, savito talento vienam ryš­ kiausių lietuvių kairės rašytojų. Socialinio teisingumo šauklys, politi­ nis emigrantas, vakarietiškos krypties antifašistas, jis paradoksaliai su­ telkė net kelių valdžių kalėjimų patirtį. 1935 metais Lietuvos rašytojų draugijos - Krėvės ir Putino rūpesčiu buvo amnestuotas. Priešinosi ir nacių, ir komunistinės imperijos okupacijoms. Tik kelių savo draugi] to meto įtakingų valdžios vyrų - pastangomis ištraukiamas ir iš stali­ ninio teroro nasrų. Paleistas iš kalėjimo, atsidūręs gyvenimo paraštėse, sunkiai gru-

' __________

221

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

miasi dėl pragyvenimo kąsnio. Ranką ištiesia leidyklos žmonės, palai­ kę rašytoją moraliai ir materialiai. Ankstyvą pokarį keliomis laidomis išeina mitinė „Baltaragio malūno“ apysaka (1945,1962), epo ir poezi­ jos jungtis. Boruta apsistoja ties jam brangia tautosaka, galinčia bent kiek išlaisvinti nuo ideologinių užsakymų. 1955-aisiais pasirodo „Dan­ gus griūva“ - perkurtos liaudies pasakos. Klostosi „Jurgio Paketurio klajonių“ sumanymas. Bet kas toliau? Vieną 1962-ųjų sausio pabaigos pavakarę, dar tebešviečiant ra­ šytojo gimtadienio Ožiaragiui, jis praveria mūsų būsto duris. Atvi­ rumo akimirką susikrimtęs pasiguodžia - sunkiai klostosi jo litera­ tūriniai reikalai. Jau kelinti metai stovi neleidžiami autoriaus per­ žiūrėti, papildyti leidiniai. Nežinia, nuo ko pradėti juos judinti. Susirinkęs iš įvairių asmenų ir instancijų palankius vertinimus, bet viskas stovi vietoje. Aišku, amžino maištininko, atskalūno, laisvų vėjų Borutos kūry­ ba kliuvo ideologinei režimo priežiūrai. Be abejo, tai nebuvo jam paslaptis. Ypač skaudžiai jis išgyvena kalėjimų apvogtą laiką. Kiek įmano­ ma, ima lopyti apdraskytom burėm plaukiantį kūrybos laivą. Šiuo metu, kai turime 1970-1976 metais išleistą Kazio Borutos „Raštų“ seriją, jau galima konkrečiau atsekti jo to meto darbų, kovų, ketinimų kreivę. 1 9 5 8 - a i s i a i s

s t e b u k l ų “

m

a t o

k y t a ,

r o m

g a l i m

-

p o l i t i n

a n

y b ę

s u s t i p r i n

i o

e m

l i e t u v i ų

ą ,

j į

t i

i g r a n

i r

t a č i a u

t o b u

m

t o

e n

d

l i n

i n

r u s ų

a u

t i ,

i n

a l i o s ,

l e i d y k l o s

t o r i u s

k o m

k o

k e l i ų

l a i k o

p e n

r y š į

p

s u

t a u

s u

j į

o t i ,

s a v o

t o s

a s i ū

l o

p a k a r t o t i

„ v a i k ė z i š k a i

k a s

b u v o

k r a š t u ,

n

„ M

e i š b

p r a r a s t a ,

p a g i l i n

t ą

e d i n

a i g t u

n

e p

s k a u

“

i ų

i r

a s a ­

d ž i o s

o k u p a c i j ų .

„Dabar ruošiu senus savo raštus (baisi kankynė!), teisingiau, braukau ir iš naujo rašau. Treti metai kankinuosi su „Mediniais J stebuklais“, ku­

( 222 )

riuos nori lietuviškai ir rusiškai išleisti, o aš negaliu vis juos užbaigti, kad skambėtų kaip dramatiška liet. Menininko epopėja“, - rašo 1960 metų birželio 12 savo bičiulei ir globėjai Onai Šimaitei į užsienį1. „...neduok Dieve iš naujo rašyti seną knygą! - bet vis dėlto džiau­ giuosi, kad įveikiau tokią kliūtį“, - pasisako apie darbo sunkumus redaktorei Z. Kulmanovai 1964 vasario 16 rašydamas laišką į Maskvą2, matyt, ką tik leidyklai įteikęs rankraštį. Leidykla paveda naują kūrinio variantą recenzuoti Vytautui Kubi­ liui - vienam iškiliųjų literatūros kritikų. Antrąjį kūrinio variantą jis vertina neigiamai ir siūlo spausdinti meniniu požiūriu vertingesnę pirmąją romano laidą. Nesunku įsivaiz­ duoti - šį verdiktą rašytojas patyrė kaip perkūno smūgį. Perniek jo visos intencijos, viltys praplėsti romaną nauja savo gyvenimo patir­ tim, atkaklus sizifiškas darbas, pagaliau įskaudintas menininko išdi­ dumas. Kažkurią dieną po koncerto, prie Filharmonijos rūbinės susi­ dūręs su Vytautu Kubiliumi, Boruta savo uraganiška prigimtim suke­ lia jam viešą skandalą... Buvau priblokšta. Koks apgailėtinas, skaudus kivirčas! Gaila ir vie­ no, ir kito. Vytautas - vertinantis Borutos kūrybą, o Boruta - jaunąjį kritiką. Vienas kitam palankūs žmonės. Ir kokie paradoksai! Defor­ macijos! Neprisimenu tiksliai kada, bet netrukus po šio įvykio užeina Ka­ zys Boruta su pluoštu romano mašinraščių: - Pasakyk, ką tu apie tai galvoji? Imu žiūrėti. Naujasis tekstas vietomis racionalesnio meninio mąs­ tymo, referatyvesnis, vietomis atvirų ideologizuotų intonacijų, kurių 1 Kazys Boruta, Raštai, t. 10 (Drauge su draugais), Vilnius, 1976, p. 375. 2 Ten pat, p. 393.

22 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

be nuostolio galima atsisakyti. Vytautas ne vienur teisus. Tačiau čia užmirštas esminis dalykas - pats gyvas autorius, su kuriuo pirmiausia ir reikėjo pradėti kalbėti. Ką gi jam dabar, tiek gyvenimo blaškomam, įskaudintam, sakyti? Tai ne vien literatūrinis, bet ir moralinis kazusas. Sumaniau drau­ gėn pasikviesti jo gerą prietelių Petrą Juodelį, buvusį lagerininką, pui­ kų literatą, kritiką, prieškario „Pjūvio“ žurnalo leidėją. Pagalvojome reikia visų pirma sutaikyti Borutą su savim pačiu. Apsilankome jo kabi­ nete su žaliąja Vizgirdos „Šienapjūte“, vaišinamės kava, juokaujam ir samprotaujant, jog neįmanoma vienu metu įbristi į tą pačią upę - vis­ kas kinta, keičiasi, ir mes taip pat. Savo kūrinių „gadintojų“ yra kiek nori meno ir literatūros analuose - antai sakoma - savo portretinę ta­ pybą gadinęs Repinas... Maloniai ir draugiškai praleidžiame laiką. Tačiau grįžusi vis dėlto nerandu ramybės. Jaučiu, šis skaudus įvy­ kis nėra atsitiktinis. Tai ne vien gaivališkas sensacingai nuskambėjęs literatūrinis nuotykis, bet gilesnes šaknis turinti menininko, žmogaus drama. Menininkas priklausęs nuo šią visuomenę valdančių direkty­ vinių dėsnių, iš viršaus nurodomų sprendimų, kurie veikė jos papro­ čius - politiką ir psichiką. Hierarchinės pakopos tvarkė individo min­ tį ir elgesį. Tokioje visuomenėje negailestingai buvo slopinamas dia­ logas, polemika - svarbiausi žmogaus laisvų ryšių pagrindai. Kazys Boruta tam savaip pasipriešino. 1964 rugpjūčio 30-ąją dar tęsėsi jo pokalbis su Maskvos vertėjais: „Dabar aš prisėdau pats galutinai suredaguoti „M- St.“ Pagriežtinsiu knygos kompoziciją, kai ką išbrauksiu, kai ką paryškinsiu, bus 12 perskyrimų, padalytų į 3 knygas, viso apie 400 psl. lietuviškai nežinau kada išleis“3. ■'Ten pat, p. 399-400.

(224)

Baigėsi 1964-ieji. 1965 meni sausio 6-ą Kazio Borutos 60-ies me­ ną jubiliejus. Jj pasitinka reprezentacinė ,yagos“ leidyklos išleista pir­ moji poeto lyrikos suvestinė, surinkusi po svietą tarp vėjų išblaškytus lakaus ir sopulingo žodžio eilėraščius. Nepaprastai džiaugėsi ja ir Me­ čislovo Bulakos trapiais, poetiškos linijos lino raižiniais. Jo namuose nedidelė artimų bendraamžių klasikų ir senų laikų draugi} kompani­ ja. Leidyklos žmonės. Jaunystės atsiminimai, šmaikštavimai, gera nuo­ taika. Paskui viešas minėjimas Respublikinėje bibliotekoje su tiesia, aštria kalba, su aliuzijom į dabartį, su teiginiais, kad nėra absoliučios tiesos ir jis pats nesijaučia tokią atradęs, tik jos tebeieškąs. Po visų savo jubiliejų vasario pradžioj vieną vakarą užeina, išge­ riam arbatos. Linkęs pabūti, kalbėti. Juokauja su Rita, kuri ruošėsi simfoniniam koncertui. Nenumanėm, kad tai jo paskutinis atsilanky­ mas pas mus. Kitą dieną skubiai išvežė ligoninėn susirgusį gelta. Vasario 23 d. Filharmonijoje Margarita dirigavo sunkią, įspūdin­ gą Sostakovičiaus simfoniją. Pavyko gerai. Einame drauge su daktare Stase Mičelyte iš koncerto. Boruta laikinai iš ligoninės išrašytas. Pake­ liui užsukame aplankyti. Randame Helgą ir Baltušį; Boruta guli kabi­ nete ant sofos, sulysęs, bet kaip visada kandus ir sąmojingas. Abu su Baltušiu lenktyniaudami ima smagiai pokštauti apie mirtį, užveda bravūrišką, tiesiog meistrišką aktorinį duetą, linksmina vos ne iki ašarų. Kvatojame... O viduje glūdintis rūpestis. Boruta juokauja operacijos tai jau tikrai neverta daryti. Gera nuotaika. Nenori mudviejų išleisti. Sakom - vėlyvas metas. Įsisupęs į chalatą mus palydi į prieškambarį. Atsisveikiname tvirtai paspaudę rankas. Kitą dieną - vasario 24-ąją grįžta į ligoninę. Iš ten tuoj pat parašy­ tas laiškelis žmonai:

225_ S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

„24.11.1965 Helga! < ...> atnešk juodą papkę su „M [ėdimais | stebuklais], raš. pieštuką ir plunksną su mažu portfeliu. Dirbsiu - K. Neužtruk!“4 Tą pačią dieną įrašas dienoraštyje: „Na, ir po darbo! Pasidariau medicinos bandymų kralikas. Tenka trečią kartą leisti save pjaustyti. Bet ir šį kartą dar išlaikysiu ir grįšiu baigti darbų, nes kitaip - kaip baigti gyvenimą! Taigi ligi galo“5. Tarytum Borutos mylimo Ibseno Brando parafrazės - valingas bū­ ties įsakas... „ligi galo“ - stoiko žodžiai... Kovo 9 Kazys Boruta mirė. Laidotuvių dienos priešpietį, kovo 11-ąją, į tą pačią Rašytojų salę, kur 1947 metais buvo pašarvotas ir Balys Sruoga, įžengia Putinas. Kiek vėliau įrašo: „Kačerginė, 1965, birželio 8 d., antradienis. Štai jau keletas mėnesių šis mano dienoraštis išgulėjo nepaliestas. < ...> Žymiausias ir skaudžiausias įvykis - tai Kazio Borutos mirtis. Jis mirė sirgęs kepenų vėžiu po operacijos, kuri jau negalėjo jo išgelbėti. Boruta neseniai buvo atšventęs savo gyvenimo 60-etį ir ta proga pa­ reiškęs daug viltingų ketinimų, sumanymų. Neseniai buvo išspaus­ dintas jo berods visų eilėraščių rinkinys „Suversti arimai“. Įdomi, reikš­ minga knyga. Mudviejų artimesni santykiai prasidėjo karo metais, abiem dir­ 4 Ten pat, p. 406. 3 Ten pat, p. 57.

( 226)

bant Lietuvių literatūros institute. Jis buvo teisingas, tiesus, doras žmo­ gus, nuoširdus patriotas, nekenčiąs fanatizmo ir bukaprotiško siaurumo, vis tiek, kur jis bepasireikštų. Paskutinį kartą Kazys Boruta su žmona buvo atsilankęs pas mus per Naujuosius metus.“ Šiuo trumpu nekrologu Putinas nusakė bene svarbiausią giluminį Kazio Borutos etinės laikysenos, pilietinės veiklos ir kūrybos patosą jo ontologinę neapykantą „fanatizmui ir bukaprotiškam siaurumui, vis tiek, kur jis bepasireikštu“, iš esmės gimdančius ir totalitarizmą, ir visas pasaulio katastrofas. Apie šias negandas pirmoje XX amžiaus pusėje ir prabyla jaunas avangardistas, politinis emigrantas, Vienos universiteto studentas, įž­ velgiantis Europos krizę, vertybių griūtį, „doleriško barbarizmo lai­ kus“, „Maskvos komisarų“ ir fašizmo despotijas. Tuo pat metu, vyks­ tant polemikai su „berno“ kulto metaforom, V Mykolaitis-Putinas, Lie­ tuvių rašytojų draugijos pirmininkas, viešai kalba apie naują visuotinės katastrofos pavojų, apie Lietuvą, esančią „prie pačios šėlstančios naciz­ mo gerklės“, „apšmeižtą, apspjaudytą“6, numatydamas „Marche macabre“, ,yivos plango...“ sutemas. Ir Universiteto profesoriui Baliui Sruogai, kaceto kaliniui, lemta atskleisti XX amžiaus Pragaro laužus. Susidūrę su prievarta, „fanatizmu ir bukaprotišku siaurumu“, šie besipriešinantys ir kuriantys herojai, patyrę kančios skonį ir vertę, nešė žmoniškumo, vilties, laisvės idealų fakelus. Priklausė tiems, kurie mirė stovėdami ir sveikino Gyvenimą. Atgulę vienas šalia kito Vilniaus Rasų Panteone, jie ir šiandien savo dvasia kelia amžinąjį klausimą „Kur eini, Pasauli?“ VILNIUS, 2004, GE GUŽĖS 28

6 Vincas Mykolatis-Putinas, Kalba atidarant metinį rašytojų susirinkimą: Raštai, t. 8, Vilnius, 1962, p. 81, 82.

227 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

ALFONSAS ŠIMĖNAS

Jotvingių kunigaikščių palikuonis, arba paskutinis mohikanas Visais amžiais aš buvau su tais, kurie prieš žmogaus pavergimą kovojo, dėl teisybės žodžio ant laužo liepsnojo ar buvogyvi numarinti kalėjimo karste, bet manyje likogyva jų dvasia...1 K. BORUTA

Palaidojo Kazį Borutą. Ilgai neužtruko: per vieną valandą viskas buvo baigta: ir į kapines nuvežta, ir prakalbos pasakytos, ir gedulingą mar­ šą sugrojo, ir duobė užpilta... Nesistebėkit! Laidojo juk Rašytojų sąjungos lėšomis, atseit valdiš­ kai, pagal antros rūšies laidotuvių nustatytą ceremonialą. Valdiškos buvo prakalbos, valdiškos, vadinasi, krokodilo ašaros. Ašaros dėl ve­ lionio kančių buržuaziniame kalėjime, kuriame jis kentėjo keletą mė­ nesių12, ir tyla apie sovietišką kalėjimą bei konclagerį, kuriuose jis sve­ čiavosi keletą metų3*.

1 Kazys Boruta, Atviras žodis savo bendraamžiui: Rakai, t. 1 (Neramūs arimai), Vilnius, 1970, p. 219-223 (visos nuorodos-sudarytojos). 2Tiksliau, dvejus metus ir keturis mėn.: K. Boruta areštuojamas 1933 03 28 ir Lietuvos rašytoją pastangų dėka iš kalėjimo paleidžiamas 1935 07 03. ■ 5 Kalėjo trejus metus: suimtas 1946 03 17, pagal amnestija. 1949 03 17 paleidžiamas j laisve.

( 228)

Niekas nepaminėjo apie tai, kad jo geriausieji draugai, pamatę jį išėjusį iš kalėjimo, bėgdavo į kitą gatvės pusę, kad išvengtų susitiki­ mo ir kompromitacijos. O gal kas pamatys ir dar, ko gero, praneš kur reikia! Tiesa, A. Venclova, važiuodamas savo automobiliu, jį pamatęs, sustojo ir netgi atliekamą kepurę padovanojo, bet gailėjosi negalįs jo namo pavėžėti, nes važiuojąs į priešingą pusę... Kazys tiek susigraudino tokiu dosnumu ir paslaugomis, kad ne­ susilaikė nepermetęs per tvorą padovanotos kepurės, nors kitos ir neturėjo. Kas gi galėjo anais gerais laikais rizikuoti viešai rodydamas prie­ lankumą buvusiam politkaliniui? Toliau nuo pavojaus. O Kazys Bo­ ruta buvo pavojingas žmogus ir galbūt net vienas pavojingiausių. Nie­ kad negalėjai žinoti, kas jam šaus į galvą ir ką jis gali pasakyti. Žmo­ gus, kuris 1940 metais išdrįso atsisakyti parašyti poemą apie Staliną, galantiškai perleisdamas tą garbę Salomėjai, ir viešai kavinėje pava­ dinti visų liaupsinamą „tėvą ir mokytoją“ Cingis Chanu, negalėjo ne­ kelti [baimės] tiems, kurie ir mažesniems stabukams buvo pratę arba nuostabiai greitai priprato užpakalius bučiuoti. Nesunku suprasti, kaip lengva buvo Kaziui gyventi, išėjus iš konclagerio. Bepiga buvo anksčiau rodyti savo revoliucingumą ir griežtus principus, kada buožiška materialinė bazė garantavo ne tik duonos kąsnį, bet ir galimybę tapti politiniu emigrantu ir netgi mokytis Vie­ nos universitete. Kas kita dabar, materialinė bazė beveik neegzistavo, laikraščių ir leidyklų durys jam buvo uždarytos, netgi vertimų negalė­ jo gauti. Todėl teko dirbti antrininku, arba, tiksliau, pusininku, „ne­ gru“, t. y. atlikti visą darbą, o iš to, kas pasirašė sutartį, gauti tik pusę visos vertimo kainos arba tiek, kiek tas duoti panorės. Juk nepasiskų­ si! Ne visuomet ir Kazys gaudavo sutartą pusę, kartais tekdavo pasi-

22a SUSITIKIM AI su

KAZIU BORUTA

tenkinti ir mažesne suma. Dėl kasdieninės duonos kąsnio teko ir jam kai kur šiek tiek „покривить душой“ (paveidmainiauti). Juk ne vel­ tui (tiesa, po mirties) ėmė spausdinti jo raštus ir [košdami] pro dantis liaupsinu. Tačiau dar ir tada jame pasiliko pakankamai suvalkietiško, kitaip tariant buožiško, užsispyrimo bent didesnei daliai savo įsitikinimų apginti, kai kada labai vietoje ir nediplomatiškai nukrypti nuo to me­ to linijos, priversti klausantį atsakingų asmenų pastatyti ausis, susier­ zinti. Pavyzdžiui, kad ir per paskutinį savo viešą pasisakymą Respub­ likinėje bibliotekoje minint jo 60 metų sukaktį, kada jis, anot P. Šin­ kūno, pradėjęs dėstyti: „Nuo savo įsitikinimų niekad neatsisakiau ir neatsisakysiu, prieš nieką galvos nelanksčiau, prašydamas malonės, ir nelankstysiu. Neklaidingų žmonių ir autoritetų nepripažinau ir nepripažinsiu. Atmetu visus štampus...“ ar panašiai. Replikuodamas jam vienas draugų ir aukštas pareigūnas atsakęs: „Mes gerbiame tave už tavo tiesumą, bet ir bijome tavęs...“ Kaipgi po to viso nesidžiaugti dūšioje, žinant, kad iš tos pusės viskas bus ramu! Mirė paskutinis mohikanas, nes tie, kurie liko, jau pakankamai suniveliuoti ir sudrausminti, kad iš jų pusės galima būtų tikėtis sulaukti kokio išsišokimo. Su K. Boruta buvau pažįstamas daugiau kaip 40 metų, bet daž­ niau susitikti ir ilgiau pasikalbėti teko tik per keletą pastarųjų metų. Susitikdavome dažniausiai Palangoje arba Vilniuje. Pasikalbėjimai būdavo jau tuo įdomūs, kad liesdavo literatūrą ir gyvenimo situacijas. K. Boruta su jam įprastu stačiokiškumu nevy­ niodavo žodžių į vatą, atvirai pasisakydavo tais klausimais, apie ku­ riuos kiti užsimindavo tik pašnabždomis. Būdamas didelis savo krašto patriotas ir visko, kas grynai lietuviška, gerbėjas, jis negalėjo nematyti tos žalos, kuri buvo daroma lietu­

( 230 )

vybei. Kartą besikalbant jo kukliame Antakalnio butelyje Olandų gat­ vėje, jis sušuko: „O visgi kiek daug buvo padaryta lietuviškumui per dvidešimtį nepriklausomybės metų! Kas būtų išlikę iš Lietuvos, jeigu to laikotarpio nebūtų buvę, jeigu Lietuva būtų buvusi susovietinta 1918 metais?“ Jis nuolat sielodavosi dėl mūsų literatūros sumenkėjimo ir išsigi­ mimo. Kalbino visus, kas tik gali rašyti. Nesvarbu, kad dabar jo raštai nebus išspausdinti. Kartą jis taip vaizdingai išsireiškė: „Mūsų rašytojai dabar vertinami taip kaip užsieniuose boksininkai. Kuris stipresnis, nežinai, nugali tas, kuris turi nugalėti pagal išankstinį su­ sitarimą. Bet ateis laikas, kada įvyks tikrasis raundas, ir tie, kurie dabar išdidžiai puikuojasi čempionų skiauterėmis, bus užmiršti ir išmesti į šiukšlyną“. „Žmogus, kuris yra profanas muzikoje, negali būti poetu“, - pa­ sakė jis kitą kartą. Si jo mintis, atrodo, gali būti ginčo objektu. K. Boruta mėgo susitikti su žmonėmis, pasišnekėti, kai ką gal net savo raštams iš jų išpešti. Kartą, pasakojo, jis sutikęs Druskininkuose parko sargą, nepriklausomybės kovų dalyvį, kuris jam papasakojo, kaip drauge su kitais savo miestelio ir apylinkių vaikinais sukūręs Perlojos respubliką. (Panašių respublikų 1919 metais buvo ir daugiau: Bir­ žuose, Kupišky ir kitur.) Pasakojimas jam taip patikęs, kad jis galvojo jį net ilgesnei apysakai panaudoti4. Savo laiku jis užrašė atsiminimus žymaus 1905 metų revoliucijos veikėjo Jono Mačiuko, kuris vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje majoro laipsniu, bet greitai, kaip nepatikimas, buvo išleistas į atsargą ir dirbo valstybės kontrolėje. 4 Kazys Boruta, Keturios ugnys. Perlojos baladė: Raštai, t. 1 (Neramūs arimai), Vilnius, 1970, p. 330-333.

211 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Užsiminus man, kad ir jam būtų laikas pradėti rašyti savo atsimini­ mus, jis atsakė: „Atsiminimus reikia rašyti tik 60 metų sulaukus, o aš dar nesulaukiau, nors laukti neilgai jau beliko. Tada gal ir aš pradėsiu“. Jis mėgdavo pasakoti įdomesnius atsitikimus iš savo gyvenimo. Štai keletas. 1940 metais V Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas LTSR Mokslų akademijos prezidenm, o K. Boruta jo sekretoriumi. Tas pa­ reigas jis ėjo ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Svarbiausia tada buvo apsaugoti esamą Akademijos žinioje turtą nuo išgrobstymo. Vilniuje tarp kitų Akademijos žinioje buvo nedidelis lenkų muziejus, kuriame buvo sukaupta daug vertingos medžiagos, pavyzdžiui, A. Mickevi­ čiaus ir J. Slovackio kai kurie rankraščiai. Kartą buvo gauta iš vokie­ čių okupacinės valdžios įsakymas iškraustyti tą muziejų per labai trum­ pą laiką ir jo patalpas atiduoti vokiečiams. Prasidėjo derybos dėl laiko pratęsimo. Bet toks Valeška, matyt, jausdamas, kad šia proga galima bus pasipelnyti, kai ką nukniaukęs, nubėgo pas vokiečius ir pasisiūlė iškraustyti muziejų per skirtą laiką. Sužinoję apie tai kiti bendradar­ biai, tarp jų ir Boruta, ėmė jį barti už tai, kad kiša nosį kur nereikia. Valeška pradėjo kolioti K. Borutą, pavadindamas jį bolševikų išpera ir panašiai. K. Boruta kirto jam antausį. Valeška pagriebė muziejinį kardą ir puolė Borutą, tačiau kiti juodu išskyrė ir muštynių neliko. Valeška tuojau nubėgo pas vokiečius ir ėmė skųstis, kad esantis Aka­ demijoje „bolševikas“ K. Boruta ne tik neleidžiąs kraustyti muzie­ jaus, bet dar jį primušęs. K. Borutą areštavo5. Prasidėjo tardymas. Jį tardžiusiam pareigūnui K. Boruta pasakė, kad Valeška jį įžeidęs, pa­ vadindamas „bolševiku“, o jis, kaip buvęs Vienos universiteto stu­ dentas, laikėsi to universiteto studentų tradicijų į įžeidimą atsakyti veiksmu. Pareigūno, pasirodo, irgi būta Vienos universiteto studen­ 5 K. Boruta pasislėpė, ir. J. Čiurlionytės prisiminimus šioje knygoje.

( 232 )

to. Bematant tarp jų užsimezgė draugiškas pokalbis. Bet vis dėlto, kada grįžo prie reikalo, pareigūnas pasakęs: „Aš galiu tamstai taikyti tik dvi bausmes: skirti bausmę arba 100 markių pabaudą. Prašau pa­ sirinkti. Taigi tik atsitiktinumo dėka Kaziui pasisekė išnešti sveiką galvą. Kartą Kazys gavo kelialapį į Rašytojų kūrybos namus Kryme. Darbo ir poilsio sąlygos buvo labai geros. Kiekvienas rašytojas turė­ jo atskirą kambarį ir kitokių patogumų. Kartą tuose namuose susir­ go vienas rašytojas, prie jo buvo iškviestas netoliese vasarojęs Kije­ vo universiteto profesorius. Aplankęs ligonį ir eidamas koridoriumi iš rūmų, profesorius pastebėjo prie vienų durų kortelę su keista pa­ varde „K. Boruta“. Susidomėjęs jis sustojo ir pasibeldė. Kazys kaip tik buvo namie. Sužinojęs, kad turįs reikalą su lietuviu, profesorius labai nudžiugęs: - Juk mes ukrainiečiai su lietuviais ištisus šimtmečius buvome vie­ nos valstybės piliečiai, o vėliau vėl patekome į bendrą maskolių jungą! Užsimezgė ilgas ir atviras pokalbis, kurio metu profesorius papa­ sakojęs, kaip Stalino laikais marindavę badu ukrainiečius, pirma atimdavę visus javų išteklius, o paskui duoną pardavinėję tik už auksą. Pigu suprasti, kas nuo to daugiausia nukentėjo - buožės ar vargingie­ ji valstiečiai. Baigęs pasakoti, profesorius pareiškęs, kad ukrainiečiai to niekad nedovanosią maskoliams. < ...> Užėjau kartą pas Kazį į Olandų gatvę, ką tik pasirodžius jo „Sunkiems paminklams“. Užsiminiau apie tą veikalą. Kazys susierzino ir ilgai pasakojo savo vargus. Pradžioje jis nenorėjęs nieko taisyti, bet vis dėl­ to teko nusileisti, ir veikalas išėjęs iš spaudos ne toks, koks buvo įteik­ tas leidyklai. Tarp kitko, aš jam parodžiau kai kurias vietas, kur buvo iškreipta tikrovė, pavyzdžiui, sugalvotas naujo Jurbarko gimnazijos direktoriaus asmuo, nes tikrovėje ten tada direktoriavo kitas asmuo,

232 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

žmogus kitokių įsitikinimų. Kam reikėjo iškreipti šį faktą? Arba vėl vaizdavimas Grybo tokiu jau skurdžiumi, tokiu vargšu, kai tuo tarpu tas vargšas sugebėjo pasidaryti 60 000 litų skolos, už kuriuos galima buvo nusipirkti neblogą 60 ha ūkį. Kazys atsakė, kad visa tai jis gerai žinojęs ir dar daugiau, pavyz­ džiui, kad šis kandidatas į komunistų partiją ne visuomet buvo jau toks kairus. Kai po 1926 metų perversmo A. Smetona, vėl tapęs prezi­ dentu, pradėjo keliones po Lietuvą, kartą užsuko į Jurbarką. Aukštasis svečias buvo vaišinamas ne kur kitur, o pas Grybą, ne kur kitur, o pas Grybą buvo keliami tostai ir sakomos prakalbos. Priimti A. Smetoną juk niekas jo nevertė. Aš, pasakojo toliau Kazys, rašiau knygą, kuri galėtų pasirodyti da­ bartinėmis aplinkybėmis, todėl teko prisitaikyti prie reikalavimų šį tą kitaip nusakyti ir kai ką nutylėti. Antras dalykas, Grybo šeima buvo suinteresuota, kad knyga išeitų, bet nepakenktų jai nepalankių faktų paskelbimu. „Sunkių paminklų“ išleidimas buvo vienas didesnis K. Borutos kompromisas su savo, kaip rašytojo, įsitikinimais. Bet kas iš mūsų nedarė kompromisų, tegu pirmas į jį meta akmeniu. Kitą kartą užėjęs užsiminiau, kad prieš tai buvau Antakalnio kapi­ nėse. Kazys pasakė, kad šiose kapinėse palaidota jo pirmoji žmona ir kad jis manąs ten atsigulti. Todėl labai nustebau, kai, atvykęs į laido­ tuves, pamačiau gedulingą eiseną pasukus ne Antakalnio, o Rasų link­ me. Užsiminiau vienam jo artimam žmogui (P. Šinkūnui) apie tą ma­ no pokalbį. Jis man paaiškino, kad vėliau Kazys pakeitęs nusistatymą ir kalbėjęs apie Liudvinavo, savo gimtinės, kapines, na o atgulė Rasų kalnelyje. Pasirodo, kad ir po mirties ne taip jau lengva užsitikrinti sau norimą vietą. Dabar keletą žodžių apie paskutinį mūsų pokalbį jo naujame bute

(234)

Muziejaus gatvėje „su žemom lubom kaip karste“6 1964 metų birže­ lio mėnesį. Radau Kazį bevartantį „Suverstų arimų“ spaudai pareng­ tą egzempliorių. - Prašiau mašininkę rašyti be interlinijų, - pasakė Kazys, - nes bijojau nugąsdinti leidyklos ponus veikalo apimtimi. Tik pamanyk devynios knygos! Mano paprašytas jis paskaitė vieną kitą eilėraštį: „Didžiosios gatvės mažoji kavinė“, „Sakmė apie Skomantą ir Boru­ tą“, „Sena lietuviška verpstelė“, „Atviras žodis savo bendraamžiui“ ir kt. Po to ėjo kalba apie „Jurgio Paketurio klajones“. Norėdamas [pa­ tikslinti] Kazys pasakoja: „Pirmoji dalis išėjo, išeis ir antroji, bet jeigu išeis trečioji, tai ji bus blogai parašyta“7. Kazys patenkintas nusišypsojo ir pridūrė: „Kažin dar kaip bus ir su antrąja, juk ten teks kalbėti apie rusus, dalyko nekeičia ir tai, kad viskas vyks carų laikais“. Mums besišnekučiuojant atėjo Grožinės leidyklos tarnautojas. Jis atnešė storą aplanką su Kazio rašiniu ir recenzija. Greitai permetęs recenziją, Kazys labai susierzino ir numesdamas ją ant stalo tarė: „Jie prašo paaiškinimų, na tai aš paaiškinsiu, kad jie čiaudėt ims!“ Aš jau nedrįsau jo klausti, kas tai per rankraštis ir kokie buvo re­ cenzento priekaištai. Atsisveikinau ir išėjau, visiškai nemanydamas, kad tai bus mūsų paskutinis sudie. LLTI BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNAS, F. 1-6325, P. 1-12.

6 Kazys Boruta, Susimastymas apie amžinastį: Raštai, t. 1 (Neramūs arimai), Vilnius 1970, p. 340. 7 Turima omenyje, kad knyga bus parašyta kaip visai nepiimtina to meto (1965) cenzoriams

235 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

TOMAS VENCLOV A

Kazys Boruta, Pranas Ancevičius ir Czestaw’as Miiosz’as: apie kelis Borutos eilėraščių vertimus į lenkų kalbą Naujosioms kartoms turbūt jau sunku įsivaizduoti laikotarpį, kada Vilnių ir Kauną skyrė valstybinė siena. Ano laikotarpio neatsimenu ir aš pats, bet mano aplinkos vyresniems žmonėms jis dar buvo visiškai gyvas. Tiesa, sienos gal nedera vadinti valstybine, kadangi Lietuva jos nepripažino: iš pradžių vadino demarkacine linija, paskui administra­ cine, o esančią anapus sienos Vilniją - kaip, beje, ir Seinų-Suvalkų kraštą - „lenkų okupuota Lietuvos dalimi“. Tačiau ta nepripažįstama, oficialiai tarsi neegzistuojanti siena buvo visiškai reali, net realesnė už kitas ribas Europoje, mat aklinai uždaryta - maždaug kaip SSRS sie­ na komunizmo laikais. Lietuva ir Lenkija, negalėdamos susitarti, kam priklauso Vilnius, nepalaikė diplomatinių santykių. Nebuvo nei sie­ nos perėjimo punktų, nei muitinių. Vilniaus-Kauno geležinkelyje tarp bėgių užaugo nemažos pušaitės. Norėdamas įveikti šimto kilometrų atstumą, skiriantį tuodu miestu, turėjai ne tik patirti rimtas biurokra­ tines kliūtis, bet ir važiuoti per Latviją ar net Vokietiją. Vilnietė Aldo­ na Liobytė pasakojo man, kad bandydama patekti į Kauno universi­ tetą kirto sieną su kontrabandininkais kažkurio užšalusio Aukštaičių ežero ledu. Tokiomis aplinkybėmis lyg ir neturėjo būti kultūrinio ryšio tarp Lietuvos ir Lenkijos - juoba kad lietuvių vyriausybė kaip įmanydama grūmėsi su ilgaamže lenkų įtaka Lietuvai, o lenkų vyriausybė savo

231 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

ruožtu kiek pajėgdama skatino Vilnijos lenkėjimą. Į vadinamąją „Kau­ no Lietuvą“ lenkų visuomenės dauguma žiūrėjo labai iš aukšto, nors Kaunas, palyginti su gerokai apleistu ir provincišku Vilniumi, pama­ žu darėsi vis europiškesnis. Šiaip jau abi šalys buvo gerokai panašios autoritarinės ir, ką besakysi, ne per turtingiausios. Tačiau visiškai nutraukti kultūrinius mainus, ko gero, neįmanoma - žinome, kad jų būta netgi totalitarizmo laikais, ką jau kalbėti apie autoritarizmą. Čia visada atsiranda savotiškų aplinkinių kelių ir kanalų. Atsiranda ir ly­ giagrečių kultūrinių reiškinių. Vienas toks atvejis ypač įdomus: jis liečia Kazio Borutos literatūrinį garsą tarpukario Vilniuje. Norint apie tai papasakoti, pridera paliesti įvykius ir asmenis, ku­ rių beveik niekas jau irgi neatsimena. Pridera taip pat nusakyti tuo­ metinį nekasdienišką poeto Borutos statusą. Boruta, kaip žinia, buvo radikalus kairysis, taigi griežtas Smetonos perversmo priešininkas. To­ dėl po 1926 metų gruodžio turėjo emigruoti - iš pradžių į Latviją, paskui į Vieną ir Berlyną. Tokių žmonių buvo gana daug, jie sudarė ištisas politinių emigrantų grupes. Kazys Boruta tarp jų buvo vienas garsiausių. Jo eilėraščių rinkinį „Kryžių Lietuva“, slaptai įvežtą į Lie­ tuvą iš Rygos, tuometiniai Kauno studentai skaitė maždaug kaip mes sovietiniame Vilniaus universitete skaitėme Brazdžionį ir Nyką-Niliūną. Iš emigracijos Boruta siuntė eiles ir prozą į „Trečią Frontą“ ten jie buvo spausdinami be autoriaus pavardės arba su slapyvardžiais „E. Erika“, „K. įtino“ (turbūt dauguma skaitytojų numanė, kas yra autorius, numanė ir cenzūra, bet tais laikais ji buvo palyginti švelni, patriarchališka). Ne kiekvienas emigrantas grįžo, bet Boruta po ketverių mem grįžo, dar po dvejų metu buvo suimtas ir netrukus amnes­ tuotas. Visa tai, be abejo, buvo sunku (nors sovietmečiu poetas paty­ rė ir didesnių negandų), tačiau drauge, kaip tokiais atvejais dažnai atsitinka, teikė temų, brandino poetiką ir didino prestižą. Ketvirtaja­

( 240 )

me dešimtmetyje Kazys Boruta tapo viena centrinių lietuvių poezijos figūrų, nenusileidžiančia Salomėjai Nėriai ar Jonui Kossu (vėlesnia­ jam Aisčiui). Tie, kas už Liemvos ribų domėjosi lietuvių literatūra, ėmė pastebėti jį gal net anksčiau už kitus. Pastebėjo ir lenkai. Keturi Borutos eilėraščiai pateko į naujosios lietuvių poezijos antologiją, ku­ rią 1935 metais - beje, Naugarduke - išleido Wladyslawas Abramovviczius (vėliau, sovietmečiu, tapęs Vilniaus literatu Vladu Abramavičium), septyni - į kitą panašią antologiją, prieš pat karą, 1939 metais pa­ rengtą Julijos Wichert-Kairiūkštienės. (Pridursiu, kad 1986 metais Lenkijoje pasirodė ir „Baltaragio malūnas“). Tačiau pirmieji Borutos vertimai, išspausdinti Vilniuje, yra ir ankstesni, ir įdomesni. Juos atli­ ko Czeslawas Miloszas, tada dvidešimt kelerių metų poetas, Vilniaus žurnalo „Žagary“ dalyvis. „Žagary“ vardas ne velmi skamba lietuviškai: jis pasiskolintas iš žodžio „žagarai“. Tuo būdu žurnalo steigėjai norėjo pabrėžti, kad Vil­ nija skiriasi nuo Lenkijos, nes yra įvairiatautė, ir lietuvių kalba joje svarbi, autochtoniška. Savo pažiūromis jie buvo artimi vadinamie­ siems krajovcams - būriui politinių bei kultūrinių Vilniaus veikėjų, kurie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat ir po jo bandė gaivin­ ti ir tęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas. Šiaip jau „žagaristai“, vadinami ir „antruoju“ arba ,Vilniaus avangardu“ Czeslavv’as Miloszas, Aleksandras Rymkievviczius, Jerzys Zagorskis, Teodoras Bujnickis ir kiti - tada linko į kairįjį radikalizmą. Jų žurnalas kai kuo priminė „Trečią Frontą“ - sakyčiau, net buvo paralelus reiški­ nys, tik truputį vėlesnis (ėjo nuo 1931 ligi 1934 metų). Dera prisi­ minti, kad Vilnius tada iš viso kiek atsiliko nuo Kauno... Netoli to žurnalo buvo Henrykas Dembinskis ir Stefanas Jędrychovvskis, kurie jau tada komunistavo. Dembinskis buvo nacių sušaudytas 1941 me­ tais, o Jędrychovvskis virto vienu iš vadinamojo liaudies seimo depu-

241_ S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

tatų, balsavo už Lietuvos prijungimą prie SSRS, po karo atsidūrė komunistinėje Lenkijoje ir tapo žymiu tenykštės nomenklatūros nariu. Likimai, kaip matome, primena kai kuriuos lietuviškus, taip pat ir trečiafrontininkų likimus. Miloszas ir dauguma „žagaristų“ pasuko kito­ kiu keliu - taip pasielgė ir Kazys Boruta. Kaip susipažino Miloszas su šešeriais metais už jį vyresnio Boru­ tos kūryba - atskira ir taip pat įdomi istorija. Joje svarbiausią vaidme­ nį vaidina Pranas Ancevičius (1905-1964), itin savotiškas žmogus, kuriam bent iš dalies rinka politinio avantiūristo etiketė. Jis pažinojo abu - ir Borutą, ir Miloszą. Pažinojo ir mano tėvą Antaną Venclovą, iš kurio aš pirmąsyk apie Ancevičių išgirdau. Jam skirti keli kiek vie­ našališki puslapiai tėvo atsiminimų knygoje „Jaunystės atradimas“. 1925 ar 1926 metais tėvas, Augustinas Gricius, Juozas Baldauskas ir „raudono papurtusio veido geltonplaukis“ Ancevičius sudarė Kauno universitete mažą kompaniją. Anot „Jaunystės atradimo“, kompani­ jos „uždavinys buvo - išsiaiškinti visas meno ir literatūros proble­ mas“. Skaitė jie Kautskį, Plechanovą, Fričę, kalbėjo apie literatūros tarnybą proletariatui, klausėsi Ancevičiaus raginimų apvalyti lietuviš­ kąjį parnasą nuo Maironio ir Liudo Giros, bet sueigos truko neilgai. Ancevičius dalyvavo Tauragės sukilime, nukreiptame prieš Smetonos perversmą, buvo areštuotas, su Juozo Tumo-Vaižganto pagalba išsi­ laisvino, kaip ir Boruta emigravo ir po kiek laiko atsirado Vilniuje. Čia pacimosiu jau nebe Antaną Venclovą, o Czeslavvą Miloszą. „Dialoge apie Vilnių“ jis rašo: „...Studijų metais mane stipriai veikė lietuvis draugas, dargi ne iš Vilniaus, bet, kaip tada sakydavo, iš „kau­ niškės Lietuvos“.... Susipažinau su juo 1929 metais teisės filosofijos proseminare... Staiga pradeda kalbėti aukštas vaikinas raginiais aki­ niais, su kuokštu kanapinių plaukų, lyg stengiasi kalbėti lenkiškai, bet tai iš tikrųjų rusų kalba su vokiečių priemaišomis.... Aplamai Pranas,

( 242 )

arba Draugas, kaip aš jį (lietuviškai) vadinau, visą gyvenimą išbuvo radikalus vienietiško marksizmo stiliaus socialistas, ir tai jo tragedija. Nes, be abejonės, tai buvo žmogus, trokštantis politinės veiklos, o pasmerktas emigranto daliai. Vilniuje, vietinių lietuvių tarpe, jis bu­ vo „sudegęs“, nes jie buvo lojalūs Kauno vyriausybei, o jis tai vyriau­ sybei buvo politinis nusikaltėlis. Savo ruožtu lietuviai komunistai jo ypatingai neapkentė, nes baisiai erzino juos savo puikiu Tarybų Są­ jungos reikalų pažinimu ir savo nuomonių statumu; todėl jie panau­ dojo savo įprastą metodą, šmeižtą, paskelbdami jį „lenkų agentu“, provokatoriumi ir 1 . 1 .“. Ir Miloszas, ir Ancevičius kurį laiką gyveno studentų bendrabutyje ant Tauro kalno, tebestovinčiame ir dabar. Taigi jie matydavosi kasdien. Kitoje vietoje, knygoje „Abecadlo Milosza“ („Miloszo abėcėlė“), apie Ancevičių pasakyta: „Ateistas, marksistas, socialistas, antikomunistas, internacionalistas.< ...> Ilga draugystė su juo buvo mano neprovinciško auklėjimo dalis“. Pagaliau Praną Ancevičių randame dar vienoje Miloszo knygoje - „Zaczynając od moich ulic“ („Pradedant nuo mano gatvių“) : „Paminėdamas jo pavardę, ne­ galiu nepridurti, jog nedaug pažinojau žmonių, kurie būtų buvę taip apšmeižti kaip tasai išmintingas ir geras vyras. Ir niekas geriau už mane nežino, kad viskas buvo grynas melas“. Vilniuje Ancevičius baigė teisės fakultetą, redagavo antismetonišką laikraštį „Pirmyn“, 1939 metais persikėlė ar buvo ištremtas į Var­ šuvą, o kada Lenkiją okupavo Hitleris, virto „Lietuvos žinių“ kores­ pondentu Berlyne. Maždaug po pusmečio buvo okupuota ir Lietuva, tik ne Hitlerio, o Stalino. Likęs Berlyne, Ancevičius prisijungė prie Kazio Škirpos šalininkų - Lietuvių aktyvistų fronto. Kas be ko, jo veikla nuo 1939 metų darosi neaiškesnė ir labiau paženklinta avantiū­ rizmo negu anksčiau. Prieš kurį laiką išleistuose atsiminimuose sovie­ tų saugumietis Aleksandras Slavinas teigia, jog LAFe Ancevičius bu-

i

-243 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

vęs sovietų agentu. Nesu pratęs tikėti saugumiečiams, taigi manau, kad tai tų pačių Miloszo aprašytų šmeižtų tęsinys; antra vertus, neat­ rodo, kad antikomunistui, bet vis dėlto internacionalistui Ancevičiui būtų buvusi artima LAFo programa. Karo pradžioje Ancevičius per Portugaliją teikė žinias iš vokiečių užimtos Lietuvos - beje, ne visada tikslias - Amerikos lietuvių spaudai. Tada jis, tarp kitko, padėjo se­ nam pažįstamam Miloszui gauti lietuvišką dokumentą, kuris gelbėjo Miloszą Varšuvoje per nacių rengiamas gaudynes. Po karo atsidūręs Kanadoje, Ancevičius dirbo fabrike, teberašė j socialistines (ir antiko­ munistines) Čikagos „Naujienas“, namuose turėjo didelę politiko ir politologo biblioteką ir net kandidatavo į Kanados parlamentą, bet nebuvo išrinktas. Paskui jis nusižudė. „Stiprus kaip meška, visą gyve­ nimą kamavosi dėl nuolat kuriam laikui grįžtančios dvasios ligos“, rašo Miloszas savo „Abėcėlėje“. Turbūt tai tiksliausias jo mirties pa­ aiškinimas. Bet tai dar tolimos ateities reikalai. Grįžkime į Vilnių, į ketvirtojo dešimtmečio pradžią, kai Ancevičius prisideda prie gerokai už save jaunesnio Czeslawo Miloszo „neprovinciško auklėjimo“ ir, be ko ki­ to, jam pasakoja apie Lietuvos reikalus. Į „neprovinciško auklėjimo“ programą įeina ir literatūra. Kaip tik Ancevičius supažindina Miloszą su savo bendraminčio ir likimo draugo, taigi politinio emigranto Ka­ zio Borutos eilėmis. Nesunku įsivaizduoti du vilniečius prie „Kryžių Lietuvos“ tomelio ar „Trečio Fronto“ numerio. Ancevičius verčia bi­ čiuliui Borutos tekstus į lenkų kalbą, nors Miloszui, augusiam netoli Kėdainių, vertimas gal ir ne visada reikalingas. Nusprendžiama prista­ tyti Borutą lenkų skaitytojui. Žinome kelis Miloszo vertimus iš Borutos (rodos, tai patys pir­ mieji vertimai jo gyvenime). 1933 metais žurnalo „Wloczęga“ („Val­ kata“) ketvirtajame numeryje pasirodė „Žemaičiai kalėjime“ („Žmuj-

(244)

dzini w wiezieniu“) su trumpu komentaru, o šeštajame numeryje „Ar­ tojų maištas“ („Bunt oraczy“) su įžangėle, pasirašyta „(vertėjas)“1. Tekstai buvo paimti iš „Kryžių Lietuvos“ (vėliau Boruta „Artojų maiš­ tą“ labai perdirbo, nuo septynių skyrelių išplėtė ligi dvylikos). „Wloczęga“ - savotiškos organizacijos, Vilniaus valkatų klubo or­ ganas - buvo gana artimas „Žagary“ linijai, ir bendradarbiavo jame tie patys „žagaristai“. Įžangėlėje Mitoszas pateikė trumpas biografi­ nes žinias apie autorių, po to pasakė: „Boruta yra žymiausias, kaip atrodo, jaunosios literatūrinės kartos poetas. Jo meninis gaivumas ir savarankiškumas iškelia jį į vieną lygmenį su geriausiais Europos po­ etais. Gretindami jį su dabartine lenkų poezija, rasime jo kūryboje elementų, kurių, nepaisant pastangų, neturi lenkų avangardas. Boru­ tos audringos eilės maža teturi atitikmenų lenkų poezijoje. Dėl to jų vertimas yra naudingas lenkų literatūrai darbas“. Žodžiuose „jauno­ sios literatūrinės kartos poetas“, matyt, bus įsivėlusi korektūros klai­ da: vertėjas tikriausiai turėjo omenyje „jaunosios lietuvių kartos poetą“. Šiaip jau įžangėlėje atkreipia dėmesį pietetas Borutai ir nepaprastai aukštas jo įvertinimas. Borutos maišdngumas, be abejonės, atitiko tuometines Miloszo nuotaikas (kaip sakiau, jis tada irgi buvo kairysis radikalas), o poetika turėjo sąlyčio su vertėjo poetika - tiesa, pačiu ankstyviausiu Miloszo kūrybos laikotarpiu. Reikia pasakyti, „Artojų maištas“ tada Vilniuje patraukė ne vieno Miloszo dėmesį - kitą jo vertimą (tiesa, ne viso kūrinio) kiek vėliau atliko ir savo antologijoje paskelbė Wladyslawas Abramotviczius. Keturi Borutos vertimai paskelbti Czeslawo Miloszo knygoje „Trzy žirny“ („Trys žiemos“), išleistoje 1936 metais. Miloszas pažymi, kad 1 Kartais Miloszui priskiriamas ir eilėraščio .Vilko laimė“ vertimas, bet asmeniniame pašnekesyje su šit] eilučių autoriumi 2004 metais Miloszas tvirtino, kad tas vertimas esąs ne jo, o turbūt Teodoro Bujnickio.

2M \

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

tai „przeklad z Kazimierza Boruty“ („vertimas iš Kazimiero Boru­ tos“). Anksčiau tie keturi tekstai pasirodė „Žagary“ (1933 m. Nr. 22)2. Tai „Krajobraz bahycki“ („Baltijos peizažas“), „Miloše zdaleka“ („Meilė iš tolo“), „Kobieta z baltyckiego brzegu“ („Moteris Baltijos kranto“) ir „Piešn wiatrow bahyckich“ („Baltijos vėjų daina“). Visi jie (ir dar trys eilėraščiai) pirmąsyk buvo paskelbti 1930 metais „Tre­ čio Fronto“ pirmajame numeryje bendru pavadinimu „Eilėraščiai apie Baltiją“, kurį išsaugojo ir vertėjas („Z vvierszy bakyckich“). Borutos pavardę „Trečiame Fronte“ pavadavo juodas brūkšnys ir žodžiai „(vie­ toje autoriaus)“. 1933 metais eilėraščiai pateko į Borutos knygą „Duo­ na kasdieninė“, bet Miloszas (ir Ancevičius), reikia manyti, naudojosi „Trečio Fronto“ tekstu - tai paliudija ir kai kurios punktuacijos detalės. Rinkinys „Trys žiemos“, išėjęs vos trijų šimtų egzempliorių tiražu, užtikrino Mitoszui žymią, net pirmaujančią vietą lenkų poezijoje. Prieš tai atskira knyga pasirodė tik jo „Poemat o czasie zastyglym“ („Poema apie sustingusį laiką“, 1933), dar gana nesavarankiškas, „kairuoliš­ kas“ kūrinys. Tuo tarpu „Trijų žiemų“ Miloszas - subrendęs poetas katastrofistas, to rinkinio eilės gilumu ir meistriškumu nenusileidžia vėlesnei kūrybai ir jose lengvai atpažįstami bruožai, virtę busimojo Nobelio laureato skiriamuoju ženklu. 1987 metais „Trys žiemos“ bu­ vo perspausdintos Londone su lenkų literatūrologų (Marios Janion, Stanislavvo Baranczako, Irenos Slavvinskos ir kitų) studijomis, skirto­ mis kiekvienam iš dvidešimties knygos eilėraščių. Ten apie Borutos vertimus teko rašyti ir man: pasinaudojau proga, kad lenkų skaityto­ jui plačiau papasakočiau apie lietuvių poetą ir jo likimą.

2 Beje, „Žagary“, vad. „lietuviškajame“ numeryje (1934, Nr. 24-25) buvo išspausdin­ tas ir Borutos prozos kūrinys „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ („VVyszedl, aby slonce na plecach przyniešč“), verstas W. Zaleskio.

(246)

Taigi Miioszas „Trijų žiemų“ periodu keturis Kazio Borutos eilė­ raščius laikė mažų mažiausiai lygiaverčiais savo brandžiai kūrybai. Verta pažymėti, kad, be keturių Borutos kūrinių, ten išspausdinti dar du vertimai, abu iš prancūzų kalbos, iš labai iškilių poetų - Oskaro Mila­ šiaus („Lapkričio simfonija“) ir Patrice de La Tour du Pin („Nuoty­ kių ieškotojas“). Įsižiūrėkime bent j porą Miloszo vertimų atidžiau. Štai „Artojų maištas“ - ilgoka poemėlė, parašyta laisvomis eilėmis, daugmaž ekspre­ sionistiniu stiliumi, joje aiški tuometinės rusų „kairiosios“ poezijos įtaka: girdėti ir Majakovskio, ir Jesenino, bet turbūt labiausiai Bloko „Dvylikos“ aidai. Boruta derina šičia valstietiškus įvaizdžius ir beveik mitologinę simboliką su agitaciniais šūkiais ir atitinkamu žodynu („Melsvas dangus vasaros vakaro/ tartum/ tikras agitatorius/ mitin­ guoja ant saulėlaidžio tako“, „Už laisvę darbo Lietuva rungias!“, „Dreba kampe spekuliantas“, „Prie vartų vargo bakužių/ raudona vėliava plakas“). Šiandien tas žodynas, nuvalkiotas ir sukompromi­ tuotas komunistinės propagandos, palieka visai nebe tokį įspūdį kaip anuomet, kada jis dažnam - įskaitant Borutą ir Miloszą - atrodė naujas ir prasmingas. Pats autorius tatai, be abejonės, juto - gal todėl poemėlę vėliau gerokai perdirbo. Bet „Artojų maište“ esama ir nedirbtinės poezijos - „saulės žagrė“, spindinti „arimų padange“, „saulėlaidžio sarčiai“, „vėtra suplėšyta“ arba „žalios viesulos“ yra gry­ nai borutiškos metaforos, iš kurių tuojau galima atpažinti ryškų, savitą lyriką. Norom nenorom patraukia „Artojų maišto“ intonaci­ jų bei ritmų kaita, meistriškas garsoraštis, novatoriškas tų laikų lie­ tuvių poezijai rimavimas, autoriaus gebėjimas žaisti žodžiais (ypač juntamas poemėlės pabaigoje). Miioszas verčia „Artojų maištą“ labai tiksliai, beveik pažodžiui (įdo­ mu, kad vėlesniame, irgi tiksliame Wtadystawo Abramowicziaus vcr-

24Z S U S I T I K I M A I SU V

KAZIU BORUTA

time su Miloszo vertimu neretai sutampa ištisos eilutės), tačiau per­ teikia ir vilnijanti, nelygų originalo ritmą, ir rimus, ir aliteracijų gau­ są. Daugelyje posmų sutampa ne tik žodžiai, bet ir eilučių santykinis ilgis - lenkiška strofa atrodo tarsi lietuviškos strofos atspaudas. Žino­ ma, vertėjo uždavinys ne visada lengvas. Lenkų kalboje beveik ne­ įmanomi Borutos pamėgti daktiliniai, beje, dažnai apytikriai rimai (daržinę-išvarginę, vakaro-agitatorius, užantės-tarpuvartės); vertė­ jas juos pakeičia tokiais pat apytikriais moteriškais (stodoly-zostawiony) arba ir palieka kai kurias vietas nesurimavęs. Tačiau tai nepriešta­ rauja laisvam, griežtų taisyklių nevaržomam poemėlės pobūdžiui. Kitas dalykas, kuris vertime (ir, beje, kituose Miloszo vertimuose iš Boru­ tos) krinta į akis - polinkis originalo įvaizdžius kiek išplėsti, paaiškin­ ti. Dvi eilutės „Saulė irgi artojas. Tik laisvas,/ jos niekas neengia“ len­ kiškai perteikiamos „Slorice tež oracz. Ale wolny. Hardy./ Nikt mu z rąk nie wydziera chleba“ („Saulė irgi artojas. Bet laisvas. Išdidus./ Niekas jai iš rankų neplėšia duonos“). Lakoniškas posakis „Tiek mū­ sų, matyt,/ prakaito lašų pralieta“ virsta sudėtingesniu dvilypiu vaiz­ du „Tyle kropli potu,/ tyle kropli goryczy/ srebrną szumi na ziemi pianą („Tiek prakaito lašų,/ tiek kartėlio lašų/ sidabrine šniokščia ant žemės puta“). Tokių atvejų daug, nors originalas dažniausiai praple­ čiamas vienu ar dviem žodžiais. Kartais Miloszas pasiekia netgi stip­ resnį poetini efektą, negu Boruta. Penktosios dalies paskutinis pos­ mas („Sveika būk juodoji naktis! Žiūrėsime galas koks bus...“) verti­ me įgauna raiškų maršo ritmą: „Bądž pozdrovviona o czarna nocy! / Jutro ujrzymy krės naszych drog...“ („Būk pasveikinta juodoji nak­ tie!/ Ryt pamatysim mūsų kelių pabaigą“). Žodžiai „gatvių vingiuo­ jas takas“ darosi konkretesni: „šunie.../ wstęga lbow szarych“ („te­ ka... / pilkų grindinio akmenų juosta“). Tačiau „Artojų maišto“ bai­ giamoji formulė („Jei vakar pajutome dienas karčias,/ šiandie

(248)

pabaigsime gyvenimą kartų“), paremta paralelizmu ir sutvirtinta ka­ lambūriškais rimais (karčiais-pasikartų-karčias-kartų), lenkiškai pra­ randa koncentruotumą ir jėgą: „Wczoraj wšrod gorzkich dni spadališmy na dno,/ dziš na przestrzen wchodzimy wolną i szczęšliwą“ (,yakar tarp karčių dienų skendome į dugną,/ šiandien išeiname Į lais­ vą ir laimingą erdvę“). „Eilėraščiuose apie Baltiją“ nebevartojamas radikalus „Artojų maiš­ to“ žodynas ir, be abejonės, jie yra poetiškai stipresni. Pirmasis ir trum ­ piausias iš jų, „Baltijos peizažas“, priklauso prie neginčijamų lietuvių poezijos šedevrų - nė vieno žodžio jame nedera keisti ar kelti į kitą vietą. Jį galima suprasti kaip politinę alegoriją, ir pats autorius jj tik­ riausiai buvo taip sumanęs (žvejai, parvežą nuskendusią saulę gintaro valtyje, yra kovotojai, grąžiną prarastą laisvę). Bet ta alegorija įgyja mitologinės, archetipinės gelmės, atsidurdama kažkur netoli Rėzos dainų apie mėnesį ir saulę - tokių pat lakoniškų ir kondensuotų. Miloszas irgi verčia ją beveik pažodžiui. Borutos vartojami pirmykščiai žo­ džiai dažnai priklauso bendrajam baltų slavų ir net indoeuropiečių fondui, todėl lenkiškas tekstas nuo pat pradžios atrodo tobulas lietu­ viško teksto atitikmuo: „Saulė vėjuotą vakarą / nuskendo Baltijos ma­ riose“ - „Slorice o wietrznym wieczorze / utonęlo w bakyckich morzach“ (pastebėkime, kad daiktavardį „marios“ Miloszas perteikia irgi daugiskaita). Vertime tiek pat ar net gausiau aliteracijų, paremtų pir­ mosios žodžio fonemos atsikartojimu (irgi archaiškas indoeuropiečių poezijos bruožas). Žinoma, absoliutaus tikslumo vis dėlto neįmano­ ma pasiekti. Borutos trijų kirčių sinkopis (kitėjantis tik paskutinėje eilutėje) vertime išlieka vien pirmajame ketureilyje; daktiliniai rimai neišvengiamai virsta moteriškais; kaip ir „Artojų maište“, Miloszas linkęs kiek išplėsti Borutos vaizdus. Eilutė „Per naktį nerimo Baltija“ verčiama „W nocy Baltyk szumial pianą siną“ („Naktį Baltija ošė tams-

____ 241. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

mėlyne puta“). Paskutinės eilutės žodžiai „gintaro valtyje“ gali būti suprasti dvejopai („valtyje iš gintaro“ ir „valtyje, pilnoje gintaro“); lenkiškai to poetinio dvilypumo perteikti neįmanoma, tenka rinktis vieną variantą (Miloszas renkasi antrąjį). Šiaip ar taip, vertėjo padary­ ta tai, kas svarbiausia: lenkų poezijos fone eilėraštis atrodo toks pat šedevras kaip ir lietuvių poezijos fone. Nebeanalizuosiu kitų trijų Mitoszo vertimų - apie juos iš esmės galima pasakyti tą pat kaip ir apie „Baltijos peizažo“ vertimą. Nebent verta pažymėti, kad „Baltijos vėjų dainoje“ Miloszas ryžtasi savotiš­ kam poetiniam eksperimentui - vietoje lenkiško žodžio „piorun“ pa­ lieka Borutos žodį „perkūnija“ („perkunja“). Tas žodis, kiek netikėtas lenko ausiai - dargi tris kartus pakartotas - stiprina eilėraščio egzotiš­ ką (lietuvišką) koloritą bei mitologinę aurą: juk Perkūnas yra pago­ nių dievo vardas, žinomas ir lenkų poetams romantikams. Beje, Miloszas du kartus rašė apie Kazį Borutą savo tuometiniuo­ se sraipsniuose. Visai neseniai jie perspausdinti jo knygoje „Przygody mlodego umysiu“ („Jauno proto nuotykiai“), kurią 2003 metais iš­ leido Krokuvos leidykla „Znak“. Pirmasis straipsnis, „Rozmowa o literaturze“ („Pašnekesys apie literatūrą“) pasirodė „Žagary“ 1934 me­ tais. Jis pasirašytas komišku žydiškai lietuvišku slapyvardžiu „Aron Pirmas“. Iš esmės tai Miloszo ir Ancevičiaus dialogas apie lietuvių rašytojus, kuriame Miloszas, be ko kito, sako: „Kadaise tu mane klau­ sei, kodėl man patinka Kazio Borutos eilėraščiai. Šit - Boruta liko ištikimas savo kilmei ir yra atsparus bet kokiai importuotai kultūrai. Jis primityvus, tačiau kaip tik dėl to nuoširdaus primityvizmo įspū­ dingas. < ...> Boruta vis dėlto turbūt didžiausias jūsų jaunos literatū­ ros nacionalistas. Grynakraujis“. Kitas straipsnis, „Spojrzenie na literaurę litewską“ („Žvilgsnis į lietuvių literatūrą“), išspausdintas žur­ nale „Ateneum“ 1938 metų lapkričio mėnesį, taigi jau prieš pat Antrąjį

(250)

pasaulinį karą. Jame rašoma: „Kazys Boruta kadaise priklausė kraštu­ tinėms kairiosioms literatūros grupėms, bet nepasidavė rusiškai eilė­ raščio melodikai, tokiai būdingai kairiesiems lietuvių poetams. Ir to­ dėl jo kūryba nė trupučio nepraranda gaivumo. Paremta liaudies dai­ nų motyvais, tikrai graži to „berno“ lyrika - tai aukštos kokybės, kartais naivi, bet žavinti poezija“. Czesiawo Miioszo vertimai iš Kazio Borutos organiškai įauga į pirmąjį reikšmingą lenkų poeto rinkinį, kuriame nesunku surasti pa­ našių, gal net iš Borutos atskambėjusių įvaizdžių ir intonacijų. Tai nedaugeliui žinomas, tačiau, be abejonės, svarbus lenkų ir lietuvių literatūrinių ryšių fragmentas.

251 SUSITIKIMAI s u

KAZIU BORUTA

LEVAS

OZEROVAS

Kazio Borutos gyvenimas ir poezija Namo Antakalnyje duris man atidarė tvirtas pečiūkas. Prieškambario prietemoj švystelėjo plika jo galva. Paprastai, be jokio apsimestinio meilumo, pakvietė palypėti į antrą aukštą. Kol jis pirma manęs kopė stačiais siaurais laiptais, aš, spręsdamas pagal išorę, bandžiau atspėti, kas jis per vienas. Škiperis! Eina jis lengvai, šiek tiek krypuodamas, bet orus, susikaupęs. Taip atrodo žmogus, grįžęs iš tolimų klajonių, kupinas erdvės ir laiko, kaip Odisėjas. Škiperis? Mokslininkas? Dailininkas? Mane pasodinęs į krėslą, pats atsisėdo už stalo ir kiek palinkęs tylomis pažvelgė į mane. Pamačiau didelę galvą, tvirtai ir tauriai nu­ lipdytą, barzdą, prasidedančią pasmakrėje ir kaip tamsus nertinis den­ giančią jo kaklą. Akys lyg šypsojosi man, lyg tyrė mane, laukdamos klausimų apie Montvilą Mat aš, šeštojo dešimtmečio pradžioje vertęs Vytauto Montvilos eilėraščius ir poemas, ruošiausi rašyti įžangą - biografinę apybraižą apie poetą. Žinojau, kad Boruta ir Montvila draugavo, kartu mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, turėjo kartu parašytų eilėraščių (vieną jų - „Gegužės šventė“ - tuo metu jau buvau išvertęs). Aišku, negalėjau nesikreipti į Kazį Borutą, negalėjau nepaprašyti, kad jis papasakotų apie anuos laikus, apie savo draugą. Pažįstami man patarė: „Būtiniausiai nueikite pas jį, bet žinokite, kad tai savotiškas vyras, originalas, trumpai sakant - didelis keistuolis!“ Borutos rankos gulėjo ant rašomojo stalo. Stiprios artojo, o gal

(252)

jūreivio rankos. Akys stebėjo mane, lūpos truputėli šypsojosi. Jam neatrodė, kad tylėti nesmagu. Matyt, buvo įpratęs tylėti... Apsižvalgiau, tikėdamasis kambaryje, kuris man pasirodė panašus į kajutę, pamatyti brigantinas arba garines fregatas. Pro aukštą siaurą langą kaip jūra mėlynavo dangus, kurį lyg laivų stiebai vertikaliai rai­ žė Antakalnio pušys. Lentynos buvo pilnos knygų. Dėstydamas Borutai apsilankymo tikslą, aš vis ieškojau burių: gafelių ir grotų, kliverių ir bizanių, fokų ir Kaninhcmo. Man atrodė, kad šioje kajutėje - darbo kambaryje, reikia kalbėti ne bendrom frazėm, o jūreivišku papročiu - tiksliai ir išmaniai. Priešais sėdėjo rimtas, daug matęs žmogus, vis dėlto nepraradęs jaunatviško įkarščio ir šaunumo. Tai kurgi tos karavelės, brigán tinos, garinės fregatos? Už stalo sėdėjęs žmogus papasakojo apie Lietuvą ir literatūrą, bet man tuo metu jis atrodė panašus į jūrų klajūną, ieškotoją, pėdsekį. Rodės, paims dviem pirštais seną pypkę, pravers burną ir kimiu balsu tars: - Kai mūsų laiviūkštį prie Sauthemptono svaidė kaip riešuto keva­ lą, aš gavau žinią... Bet jis kalbėjo ką kita: - Mes prastai pažįstame patys save... Boruta man papasakojo apie savo jaunystę, apie Marijampolę, Montvilą, apie revoliucijos vėją, poeziją. Sėdėdamas ar žingsniuodamas po kambarį, jis kalbėjo čia apgalvo­ tai, iš lėto, čia įširdęs, piktai, be galo susierzinęs, čia vėl tyliai, ramiai. Paskui nutilo. Ir klausėsi manęs. Jis mokėjo klausytis, godžiai klausytis. Čia jis man atrodė kaip škiperis, lyg koks Ibseno ar Grygo brolis, čia kaip žmogus, įkūnijantis savyje visa, ką tik esam girdėję apie se­ nuosius skandinavų karžygius, čia kaip lietuvių būras, čia kaip Sūdu­ vos soduose išaugęs dainius, jau ne skaldąs, o liaudies dainius, prita-

2sa_ SU SITIK IM AI su

KAZIU BORUTA

riantis sau kanklėmis. Borutos asmenyje buvo įnoringai susiklostę įvai­ rios ir turtingos kultūros klodai. Aš, pietietis, vaikystėje taip vaizdavausi kažkokį Siaurės dainių. Švelnios širdies, šelmišką, romų ir dėmesingą, ramiai didingą... Tą dieną mes prašnekėjome kelias valandas iš eilės. Nepastebėjau, kaip bėga laikas. Gal Boruta man papasakojo ne taip jau daug naujų faktų apie Montvilą. Tačiau, stebėdamas savo pašnekovą, giliau su­ pratau jo žuvusį draugą. Aplinką, kurioje tasai brendo. Orą, kuriuo kvėpavo. Taip vienas žmogus padeda pažinti kitą, gyvenantį šalia jo. To negalima buvo išklausinėti, tai galima buvo tik pajusti. Prieš mane buvo gyva mūsų amžiaus lietuvių literatūros istorija. Temstant aš vėl ėmiau žvalgytis po kambarį: kurgi karavelės, brigantinos, garinės fregatos? Kodėl man taip neduoda ramybės šis klausimas? Jų nebuvo kambaryje. Jos - Borutos sieloje ir poezijoje. Romanti­ kas! Jo eilutė - lyg burė, mintis - lyg burė, laisvas menininko hori­ zontas. Borutos eilėse - laisvi vėjai, jaunystė, polėkis, drąsa, tobulybės troš­ kimas. Aš neapsirikau, ieškodamas čia burių: N eturiu nei žirgų, nei Stonių, ir visiškai man jų nereikia.

Užteks man pavasario tolių ir tavęs, vėtrų kumelaite!

Knyga po knygos, čia išsakydamas savo svajones, čia šaukdamas į kovą, čia kurdamas drąsių žmonių paveikslus, Boruta rašo savo lyrinį metraštį. Tas metraštis rizikingas, patikliai garbingas ir laisvai išreiš­ kia poeto valią:

(254)

Tai tarkime žodį visi - iš vieno bet tokį, kad sienos išvirstų, nustelbtų nelemtų dieną ir būsimos kartos mūs balsą išgirstų. Ne, aš tikrai neapsirikau, norėdamas poeto kambaryje išvysti vėjo išpūstas bures. Pamačiau jas, tai yra pajutau jas jo eilėraščiuose ir poemose. O paskui ir jo prozoje. Imkime kad ir knygą „Kelionės j šiaurę“. Tai knyga jaunimui apie stiprios valios žmones. Apie naujų kelių atradėjus. Apie ieškančius ir atrandančius. Apie Nanseno ir Amundseno drąsą. Sparnuota Borutos lyrinių ir epinių vaizdų armada leidosi į didelį žygį. Tai nebuvo išdaiga ar noras pademonstruoti savo šaunumą, pra­ muštgalviškumą. Ne, tai buvo žygis prieš visas miesčioniškumo ap­ raiškas, rutiną, prieš menkučių darbų teoriją ir praktiką, prieš viską, kas pavergia asmenybę, nes žmogus, kaip žinoma, gimęs laimei kaip paukštis - skrydžiui. Labai anksti ir labai ryžtingai Boruta pasisakė prieš miesčionišku­ mą ir literatūrinio akiračio siaurumą. Jis geriau norėjo būti skitu su „literatūrinėmis klumpėmis“, bet ne vaikštinėti su cilindru. Boruta nusprendė „spjauti miesčioniui į snukį ir patiekti literatūrai revoliuci­ nę literatūros ideologiją“. Kai vargo prispirtas rašytojas padavė skelbimą („Mokinu kalbos ir literatūros. Atlieku visokius rašto darbus, darau vertimus, taisau ko­ rektūras. K. Boruta“), vienas Lietuvos laikraštis ėmė ašaroti dėl šalies kultūrinių jėgų padėties. Tačiau Boruta į tai atsakė išdidžiu ir oriu

255 S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

laišku. Jis rašė norįs spausdinti savo kūrinius tik laisvojoje spaudoje, kuri neturinti lėšų mokėti honorarams, o apmokamą bendradarbiavi­ mą buržuazinėje spaudoje laikąs prostitucija, dėl to ir ieškąs garbingo uždarbio, Jis tai laikė paprastu dalyku, ne sensacija. Nors ir sunkus buvo rašytojo gyvenimo kelias, K. Boruta vis dėlto liko ištikimas jaunystės idealams. Siaura asmenine prasme daugelis jo svajonių laivų paskendo. 1936 metais Boruta apie save rašė: „...Didžiausia poeto nelaimė, kada smaugia nepasakyti žodžiai. Bet dar pagyvensime. O gyventi gal niekas taip nepasiryžęs kaip aš daugelio sudužusių laivų jūrininkas. Ir didžiausias apmaudas, kad tie laivai ne į uolas audrose sudužo, bet tamsią naktį prasmego lietuviškose pelkėse. Todėl ne kartą kėsinausi pelkes padegti, bet niekas neišėjo“. Koks skausmas juntamas šiose eilutėse! Sudužusių vilčių laivai. Jūra ir pelkės. Bandymas padegti pelkes. Neviltis ir viltis. Žmogų nuvargino kalėjimai, patyčios skurdas klajonės, neteisė, nelaimės („smaugia nepa­ sakyti žodžiai“), bet jis nenustoja vilties. Kovoja ir tikisi. Menininkas pakyla virš asmeninių nesėkmių, depresijos, troškimo būti pripažintam, ligų. Romantikas ir svajotojas Boruta sugebėjo pakilti virš savo asme­ ninio likimo. Jo poezijos burės tamprios ir išpūstos gyvenimo vėjo. Tai, ką buvo atėmęs gyvenimas, stebuklingai sugrąžino menas. Sitai įmanoma tik tuo atveju, jei menininkas lieka ištikimas menui. Žūtbūt ištikimas. < ...> Čia straipsnis nutrūksta, ir aš skubu pacituoti savo laišką, adresuotą draugui ir taip susijusį su šiuo straipsniu, tartum tai būtų jo tęsinys. „Jis gyveno drąsiai ir piktai. Bet jis buvo lengvai sužeidžiamas. Jis nebijojo skurdo, vienatvės, kalėjimo, ligos, mirties. Tačiau jis buvo

( 256)

lengvai sužeidžiamas ir sunkiai išgyvendavo nuoskaudas. O jį skriaus­ davo. Jį apeidavo. Naudodavosi jo nesugebėjimu gintis. Jo nesugebė­ jimu laviruoti, vadovautis pusiau tiesa, pataikauti... Yra žmonių, kurie tik šneka apie savo revoliucingumą, nors kar­ tais jie tik cituotojai, prisitaikėliai ir valdininkėliai. Boruta niekur ne­ pasakodavo apie savo nuopelnus visuomenei (nors jis tikrai turėjo apie ką papasakoti), bet jis buvo revoliucionierius savo dvasia, savo talento prigimtim. < ...> Jis buvodavo pas mane Maskvoje. Aš nueidavau pas jį ir vienas, ir su draugais, ir su Literatūros insti­ tuto lietuvių grupės studentais-vertėjais (kai kuriuos jų aš įtraukiau į darbą ruošiant knygą „Dangus griūva“). Ir man, ir draugams, ir mano studentams patiko šis savitas lietu­ vių rašytojas, stebėtinai nesavanaudiškas ir be galo darbštus žmogus. Man atrodydavo, kad šis žmogus galėtų gyventi arba rūsyje, arba rū­ muose. Jis netiko respektabiliam gyvenimui, nesiderino prie madin­ gai apstatyto kambario, gerovės ir laimingo gyvenimo. Su žmonėmis jis buvo paprastas, atviraširdis, nesugebąs apsimeti­ nėti, nė kiek nepraradęs jaunystės įkarščio, smarkumo. Buvo labai status ir lengvai įsigydavo priešų. Gal tik patys paskutinieji gyvenimo metai nebuvo tokie niūrūs kaip ankstesni. Pradėta reikšti pavėluotą jautrumą. Atsirado žmonių, suprantančių jo reikšmę. Kodėl aš čia rašau apie tai? Tai vis poeziją kuriančio žmogaus realaus gyvenimo smulkmenos. Dėl daugelio priežasčių leidau sau apie tai parašyti. Ir pats Kazys Bo­ ruta ne sykį lietė šią temą, ir kiti apie tai man šnekėjo, o ir aš negalėjau nesusimąstyti kodėl? Atleisk, kad aš vėl gilinuosi į tai. Negalėjau nutylėti. Štai kodėl

7 5 7

S U S U K I M A I SU

KAZIU BORUTA

kilo mintis sukurti šį Borutos portretą arba, jei nori, jo portreto eski­ zus. Juk kas nors turi pradėti...“ Čia laiškas nutrūksta. Skaitytojas vėl gali grįžti prie pertraukto straipsnio. ¿fcSavo poezijoje (ir ne tik joje, bet ir visoje kūryboje) Boruta įkūni­ jo šio amžiaus pradžios lietuvių gyvenimo tragiškuosius pradus. Pa­ tyręs visus poeto-antifašisto, poeto-protestuotojo daliai tekusius sunku­ mus, jis davė kūrinių, šlovinančių gyvenimą ir žmogų. Borutai visada buvo svetimas dirbtinis optimizmas ir šventiškas gyvenimo vaizdavi­ mas. Jis būdavo linkęs pastebėti tamsiąsias gyvenimo puses. Tuo reikš­ mingesnė atrodo jo amžina gyvenimo daina: A n t dugno gula graudūs žodžiai, lyg debesys saulėlydį užgožia. Galbūt tau greitai reiks išeiti išgyvenimo. Tai ką tu gera padarei? Buvai kaip lapas, vėjogenamas, ir amžinai pats su savim bareis. Bet kam tas barnis ir nelemtas nerimas, nesantarvė su amžium savo amžina? Tau kartą duotas šisgyvenimas, kad būtų išdainuotas kaip savo ilgesio ir sielvarto daina. Jau slenka saulė vakarop. O daina toli gražu neužbaigta. Tegu prieš vakarą sugriaudės kaip audra!

( 258)

O kai užgrius akla, tamsi naktis, jos žodžiai kaip žaibai nušvis ir su aušra nauja gyvent viltim iškils. Taip skamba amžina gyvenimo daina. Charakteringai pavadinta viena Borutos apysaka - „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“. Menininko misiją Boruta įsivaizdavo kaip stengimąsi ant savo pe­ čių parnešti skaitytojui saulę. Apšviesti, nušviesti, nutvieksti. Ar be­ gali būti kilnesnė misija! Tarp paskutiniųjų metų eilių randame eilėraščius „Sena lietuviška verpstelė“, „Baladė apie surastą ir nesurastą (tema ir variacijos)“, by­ lojančius apie susiformavusią Borutos poetinę manierą. Tačiau yra ir atviro deklaracinio pobūdžio kūrinių, kuriuos parašyti poetą skatino pats laikmetis literatūros kritikų lūpomis. Toks, pavyzdžiui, eilėraštis „Atviras žodis savo bendraamžiui“. Parašytas laisvom eilėm minties ir nuotaikos atžvilgiu jis iš tiesų laisvas. Todėl visais amžiais aš buvau su tais, kurie prieš žmogaus pavergimą kovojo, dėl teisybės žodžio ant laužo liepsnojo ar buvo gyvi numarinti kalėjimo karste, bet manyje likogyva jų dvasia, o žemėje likogyvenimas ir žmogus, savo kančia išdidus, savo kova ir siekimais nemarus.

1 S US I T IK I M AI Su

K A Z IU B O R U T A

Tai - programiniai poeto žodžiai. Jie atviri, nedviprasmiški ir arti­ mi Maksimo Gorkio mintims apie nugalėtą kančią ir apie gyvenimą veiklą, darbą, kūrybą. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad čia Boruta seka Gorkiu. Ne čia visai kas kita. Gyvenimas privertė poetą padaryti išvadą, artimą kito rašytojo, vyresnio jo amžininko, išvadai. Vėlyvajam Borutos poetiniam stiliui būdinga tai, kad vaizdinis audinys tarsi perregimas, nesutinkame sudėtingų metaforų. Plačiai aprėpdamas pasaulį, kalbėdamas atvirai poetas tiesiog kreipia pokalbį norima linkme, neieško aplinkinių kelių. Netrukus prieš mirtį rašytame eilėraštyje „Susimąstymas apie amžinastį“ (išspausdintas 1965 metais „Poezijos pavasaryje“) poetas pasakoja, kaip jis apsigyveno seno miesto naujame name. Vieną be­ miegę naktį jam pasivaidena, kad atgyja fašistų sugriauti kvartalai, ir jis susitinka seną rabiną Gaoną. Jie kalbasi apie amžinybę, apie Maimonido filosofiją, karą, suirutę, ateitį... Prie naujų namų, išau­ gusių griuvėsių vietoje, žaidžia vaikai. Vaikai! - štai kaip poetas įsi­ vaizduoja ateitį. Gal taip ir reikia. Gal jie ir yra amžinastis, ir perjuos atgis senamiestis. Aš taip ir nespėjau pabuvoti naujajame rašytojo bute Muziejaus gat­ vėje. Tą naująjį adresą tik rašydavau vokuose, siųsdamas jam laiškus. Ir štai aš vėl, šįkart prisiminimuose, kopiu į antrą aukštą Antakal­ nio namelyje. Kopiu paskui Borutą stačiais siaurais laiptais ir spėlioju: škiperis! Eina jis lengvai, šiek tiek krypuodamas, bet orus, susi­ kaupęs. Taip atrodo žmogus, grįžęs iš tolimų kelionių.

(260)

Aš buvau perspėtas: „Na ir originalas tasai Kazys Boruta! Labai įdomus žmogus, bet vis dėlto didelis keistuolis!“ Gal ir keistuolis, bet iš tokių, kurie puošia pasaulį. Be galo origi­ nalus kūrybinis protas, liaudiškas charakteris, dosni siela, gili liaudies menininko išmintis, talentas - didelė retenybė. Saukiu jį vardu. Neatsiliepia. Saukiu dar garsiau. Tyla. Mintyse tęsiu pokalbį su juo. Ten, antrame aukšte, į kajutę pana­ šiame darbo kambaryje. Pro aukštą siaurą langą kaip jūra mėlynuoja dangus, kurį lyg laivų stiebai vertikaliai raižo Antakalnio pušys. Į mane iš visų pusių plaukia karavelės, brigantinos, garinės fregatos. Mane supa jo poezijos burės. Man lengva kvėpuoti ant kranto, stovint kartu su draugo šešėliu. Sveikas, išmintingasai pasakoriau iš Sūduvos sodų! Sveikinu tave, gerasai ir maištingasai „gimtinių pasviečių“ dainiau! Tu troškai, kad tau visada širdyje šviestų „tie skaistūs tėviškės pasviečiai“. Šlovė tau! Tu buvai geras ir ištikimas draugas plaukiant per aud­ ringas mūsų amžiaus bangas. Ačiū tau už tavo gyvenimą, įamžintą tavo žodyje. 1966-1967 LEVAS OZEROVAS, ŽVELGIANT I SAULE;, VILNIUS, 1969, P. 82-100

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

EDUARDAS

M IEŽELAITIS

Laisvo vėjo valia „Kas per pavasaris, Kad vakare užmigtum?“ - gundo poetas, turbūt irgi geras naktibalda ir somnámbulas. Ir tikrai: kaip čia užmigsi, kada už lango, užvertęs j viršų žalius karčius, prašiepęs dvi eiles baltų kaip žydinčių sodų snie­ gas dantų, kanopomis trypdamas išbrinkusią žemės tešlą, pirmojo griaustinio balsu žvingauja kumeliukas pavasaris, ūkauja raibos gegu­ tės - kukū! Visos knygos krinta iš rankų. Visi vadovėliai. Ypač mate­ matikos. Nekrinta tik eilėraščių knygos. Tik tokios, kuriose žodžiai puslapiuose —tarsi grįžtančių gervių virtinės padangėje. Sparnuotos, žvaigždėtos, vėjuotos knygos. Taigi - kas per pavasaris, kad vakare užmigtum? Praskirtų ranka stiklinius lango sparnus - ir atsiveria gili žvaigždėta pavasario nakties bedugnė. Bedugnėje rangosi, apsivynioję tarsi gyvatės spygliuotus žvaigždžių ežiukus, ilgesingi gervių balsai. „Ali-alio!“- šūkteliu į žvaigž­ dėtą nakties bedugnę. „Ali-alio! Pavasaris! Iš žemės želmens kalasi, o žydroje padangėje, beržų viršūnėse, pirmieji lapai sprogsta pavaka­ riop. Pats nežinai, kas darosi, širdy kažin kas noksta, tik su džiaugsmu jauti, kad šiandien, o gal ryt suoš žali beržai: - Ali-alio! Žaliuosim amžinai.“ Aš deklamuoju pavasario nakčiai. O jaunas mano balsas, atsitrenkęs į sidabrinius dangaus ežiukų spyglius, grįžta atgal į mano glėbį: „Ali-alio! Pavasaris!..“ Aš deklamuoju. O poetas Kazys Boruta vilioja vis giliau į posmų tankmę:

(262 )

Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo - gausti. Tai ir man negali niekas gausti, drumst uždrausti. Ir man! Argi aš ne vėjas? Argi aš ne šilas? Tegyvuoja valia vėjo, tegu skamba žalias šilas! Vasarojui reikia vėjo, reikalingasgarso šilas. Taigi tokių teisių turi mano neramus troškimas. Ir mano! Drumskit, vėjai, vasarojus, ašjums drumsti draugas. A š drumsčia tų žalią javą, kur krūtinėj auga. Ir aš! Tai bent pavasaris! Žalia laisvės respublika! O kodėl gi ne? Pavasa­ ris - tai pabudimas, nerimas, jaunystė. Todėl ir mano pavasarinė nuo­ taika ir drumsta pavasariška platforma visiškai sutampa su stichine

251 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

„Laisvo vėjo valios“ autoriaus platforma. Nežinau, kur mane toji plat­ forma nuves. Nežinau, ką aš veiksiu, patekęs į žalią pavasario respub­ liką. Nežinau, nežinau, nežinau... Bet aš ir nenoriu žinoti. Man visai nerūpi, kas manęs ten laukia. Ir sušukęs: „Tai ir man negali niekas gausti, drumst uždrausti“, - atsidu­ riu už lango. Ir - stačia galva į žvaigždėtą pavasario nakties bedugnę. Ak, kaip badosi sidabriniais spygliais žvaigždžių ežiukai! Kaip kur­ piaus yla! Užtat kokius minkštus žiedų patalus kloja žaliaskariai so­ dai! Ir aš plaukiu tarp dangaus ir žemės - kaip baltas debesėlis, čia galva atsitrenkdamas į spygliuotą žvaigždžių paskliautę, čia kojomis paliesdamas baltus rasotus sodų vainikus. Pro ausis girgsėdamos pralinguoja gervių virtinės. Gera aukščiau šios žemės gaublio. Ir gera žemiau padangės skliauto. Ir žvaigždės kaip ant delno. Kaip ant delno ir visa mano žemė. Žiūriu į ją iš aru. Ir is tolo į ją žiūriu. Ir negaliu atsigrožėti. Išėjo mano žemė j bekraštę pavasario naktį ilgesinga daina su žvaigždėmis pasidalyti. Susipynė baltas kasas ir stovi prie žaliųjų vartų, laukia ma­ nęs - kaip mano mylimoji. Ak ir gražios gi jos esama tokią pavasario naktį! Gražesnės nerasi visame pasaulyje. Kaip ir mano mylimosios, kuri, rūpestingai paruošusi pamokas, jau ilsisi alyvų spalvos patale. O aš dar nemiegu ir visai to miego nenoriu. Vaikštau su eilėraščių tome­ liu namų stogais ir medžių viršūnėmis, pakildamas iki pat žvaigždžių. Žemė ištiesia man savo šakotas, sidabro ir aukso žiedais papuoštas rankas. O poetas tarpininkauja: Nežinau, katrą pirma pamilau, viesulą ar tave, mano mylima.

(264)

Bet dėl tavęs, o viesulą! Bet dėl tavęs, o mylima! Einu gyvent beprotiškai pašėlęs: - rankas ištiesęs mylimai, - iškėlęs vėtrai vėliavas. Einu ten, kur veda laisvo vėjo valios poetas. Einu ir su poetu kar­ toju: „Užteks man pavasario tolių ir tavęs, vėtrų kumelaite!“ (Vis noris joti, lėkti, plasnoti!) Einu pro „padangių melsvą klėtį“, į kurią vakare nuėjo gulti saulė. (O aš nemiegu ir vis bastausi; ir vis ne šiaip sau - vis padangėmis!) Einu laukais ir pievomis, kur ilgomis tarsi vieškelis eilėraščio eilutėmis skundžiasi poetas: Per laukus, žaliąsias pievas ligi vieškelio lydėjai. A š tylėjau. Tu tylėjai. Ir laukai tylėjo. Buvo liūdna. Kelio vingiai gailiai pranašavo: niekados nebūsi mano, niekados aš tavo. Noriu tave prikelti iš miego. Einu ir kartoju tau poeto baladę apie tris paukštes, kurių pirma išlėks auštant, paryčiu, ir ją palydės dvi mėlynos akys, dvi tekančios saulės; kurių antra išlėks su diena ir nuskęs šilkinėje padangėje, ir ją palydės viena saulė, liepsnojanti mano krūti­ nėje; ir pagaliau: Paukštė trečia... Temstant išlėks, kai miglose maudysis lankos. Paukštės trečios nieks nelydės,

• '«.a

,

, ; . u v , i

.

sparnai du - dvi ištiestos rankos.

,2fiS S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Ir vis romantiškai - vis su žvaigždėmis, su paukštėmis... Ir paga­ liau žengiu žeme su svyruojančiais gluosniais. O žemėje apsunksta širdis. „Širdis - prikrautas lig pakraigių kluonas“. Vadinas, apsunksta žmogaus sparnai. Bet aš einu, nors mane pasitinka „žinia, kad bus audra“. Einu „ten, kur akys mato, neša kojos“. Ir štai: Progailiai verkiančias liktumas nakčia aš atėjau į girią akmeninę miestą. Dar nemačiau tokios ašgirios! Giria betono. Tramvajų, automobilių kaimenė. A n t juodų kryžių sukryžiuoto fono reklamiškai šnairuojagiltinė. Pogirią baubia geležiniai buliai, akis išdegę ir pametę gėdą. Maurojimu visus kampus užgulę, kad smilkiniuose spiegia, rėkia, gieda. Kaimą pakeitė miestas. Idilę - elegija. Baltą sodų spalvą - juoda suodžių spalva. Žalią pievų spalvą - pilka betono monotonija. Melsvą vakaro melancholiją - niūri nakties rezignacija. Pavasarinį prisikėlimo mažorą išstūmė šermeninis minoras. Poetą užplūdo sunkios mintys: Miglos. Liktamos. Skersgatviai, gatvės. Klykianti varna ant juodo dangaus. Kaip man nešaukti žaliosios jaunatvės, perkūnijų vėtros ūžimo smagaus?

( 266)

Oi varna, varna! Kokia negerovė mudviejų riksmą išgirtos žalios ant suodino miesto padangės pakorė, kuriai nesulaukti rytinės žaros. Klaidžiosgal šviesos, palaidos, rainos, ligota, nudryžus pašvaisčių dėmė, ir - aš, paklydęs bernas iš kaimo, tu - žalių girių juoda duktė. Oi varna, varna! Sese juodoji, koksg i velnias čia nešė tave? Čia tau ne tėviškės mano žalioji ošianti, ūžianti vėtrojgiria... Pavasaris rūsčiai apsiniaukia. Spalvos visos sujauktos. Sujaukta ir nuotaika. Giedros nebeliko nė kvapo. Pavasario harmoniją sugriovė disonansas - juodos varnos simbolis, miglota naktis ir blausi liktarnos šviesa. Kelią pastojo juoda kaip likimas siena. Ir: Dvylika skalina laikrodžio kalės. Triukšmas atplaukia siaurąja gatve. Mėnuo suguro į kampą sušalęs, skeveldrose mėnesio stoviu kampe. Todėl tokia karti autoironija: Gera. Oi, gera. Tylėti. Nekeikti. Stulpą Ūkiamos paremti pečiais.

s

-26 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Nėra kur bėgti, skubėti nei eiti, ¿¡alinta viską pasiųst po velniais. Nyku „gatvių ir skersgatvių tymose“. Nors „širdies padugnėse dar liko gelsvojo lino melsvasis žiedas“. Ir tiesus, atviras programinis poeto pareiškimas: Prakeikiu ai jūsų birias ir rinkas, bažnyčią, moralę ir visą paguodą. Negaila man būtų viską išsprogdinti, kur meilę ir kūną, ir sielą parduoda. Kur dingo žydintis ir nuotaikingas pavasaris? Poetas vis dažniau skundžiasi, kad giltinė ant mano slenksčio beldžias ir šaltis toks bjaurus, toks nepavasariškas šlapia mazgote perbraukia kaktą. Slapia mazgote per veidą. Taip poetą pasitiko pavasario užkulisis. Ten buvo peizažinė dekoracija. Čia - reali tikrovė. Ir neužgrūdintam jaunam poetui iškyla netgi hamletiškas klausimas: Dažnai. Labai dažnai. Pavargęs kaip nuo žagrės žiūrėjau pro dulkėtą langą miestiškos padangės, kur riebios reklamos žvaigždės tingiai rangės, o apačioj -

(268)

ne kartą gundė alkana gatvė pravert palėpės langą, atsikvėpti ir nuo dešimto aukšto savogalvą į gatvių bruką tėkšti. Štai kaip! Netgi tokiu būdu - nuosavu krauju nudažyt nebaigtą tapyti pavasario peizažą. Ir vis dėlto: Tai ką. Gal ir patiesiu gatvėje kojas, užguitas miesto triukšmu. Bet arklys dar piestu atsistoja, priešgriūdamas po vežimu. Dar neapleido pavasariškos jėgos. Dar sprogdina krūtinę. Vadi­ nas, niekur nedingo ir pavasaris. Poetą tik pagavo nusivylimo nuotai­ kos. („Iš skausmo net širdis sutino.“) Jis pradeda priprasti: „Tai maž­ možiai, kad atriekiu kasdien savęs po riekę.“ (Alkstančio žmogaus aliuzija į duoną kasdieninę.) O paskui pasigirsta jau ir protesto gaida: Didžioji nuodėmė nebus man atleista, ir atleidimo gal aš nemaldausiu. Vis tiek, ar virvė, ar kulka, ogalą gausiu. Ir net sarkazmas:

------ 2£9S U S IT IK IM A I su

K A Z IU B O R U T A

Todėl rytoj, kai karsite mane, tai sukit stipriai, drūčiai virvę... Ir toks staigus perėjimas į lyrizmą, nuspalvintą ta pačia laisvo vėjo valios poeto drumsta spalva: Mielieji mano! Mielieji, brangūs! Atleiskite, kad aš dar vis taip pat myliu - kartuvių žabangas akim šnairuojančia, kreiva. Ir vėl - kaip kadaise - laisvai, plačiai, maištingai: Oi vėjau, vėjau! Per anksti dar, vėjau, tu graudžią dainą man švilpi. A š viską padariau, ko niekad nežadėjau, tiktai nepabaigiau, kaip pabaigė visi. Taigi vėl - pavasariškai. Dar viskas nepabaigta, dar atsiveria plati ir žalia perspektyva. Toli dar teks eiti. Nemaža dar teks padaryti. O miestas? Argi tai vienas miestas? Argi ne du miestai viename mieste baltas ir juodas? Ir argi poetas vienas kenčia tame mieste? Jo kančia susilieja su visa juodojo miesto kančia: Kepurę nuimu prieš minią, minioj ir pats einu. Tiktai su tais, kurių kovoj delnai sutinę, ir menkas esti milžinu.

( 270 )

Ir ta daina, kur atbalsį surado milijoninės minios širdy, nuves minias į barikadas, perkūnija kalėjimus ardys. Kai yra konkretus tikslas - konkretesnė pasidaro ir poetinė pro­ grama. Juodajam miestui poetas atiduoda širdį. Baltajam miestui grūmoja kumščiu. Poeto balsas arogantiškas ir net agresyvus. To maža. Jo barikadinėje vizijoje netikėtai pasirodo stambi, kampuota ir šiurkšti poetinio roboto figūra. Tai grynai jo, grynai borutiška, tokia originali ir netikėta lietuvių poezijoje. Žaliame lietuviškų lau­ kų ir pievų horizonte šis netašytas borutiškas bernas atsistoja šalia binkiško vėjavaikio. Juos riša kai kurie bendri bruožai. Bet daug kas, žinoma, ir skiria. Binkiškas poetinis robotas, žinoma, griovėjas, tačiau linksmesnis, grakštesnis, subtilesnis. Ir galbūt asocialus. Bo­ rutiškas - niūresnis, piktesnis, kerštingesnis griovėjas. Tiesiog ari­ mų bernas. Šiurkštus laukų akmuo. Barikadų monumentas. Tokį poetas turėjo socialinį uždavinį. Todėl ir pasirinko tokią poetinę ma­ nierą. Kalbos apie barbariško herojaus pasirodymą pasklido žaibo greitumu. Saloninę kritiką apėmė panika, susirūpinimas. M at boru­ tiškas robotas griovė nušlifuotas rutinos normas. Jis nebetilpo į jo­ kius rėmus. Jo atėjimas buvo toks netikėtas, sakyčiau, revoliucinis, ir kai ką net baugino. Ir pasipylė įvairiausi kaltinimai. Kritikai įžiū­ rėjo jame poeto pozą. Vadinas, dirbtinumą. Gal poėmi iš pradžių ir pačiam buvo neaišku, ko tas jo bernas, drebindamas klumpėtomis kojomis žemę, eina į miestą ir ko jis iš to miesto nori. Kaip ir daug kas poezijoje, gal ir šis borutiškas herojus gimė intuityviai, stichiš­ kai. Ir gal tai grynai romantiškas fenomenas. Su visu tuo galima būtų sutikti. Tačiau jeigu šitoks robotas atsirado, vadinas, jis ir turė-

_2ZL S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

jo atsirasti, vadinas, buvo ir priežastis. Kritika įžiūrėjo pozą. Gal­ būt. Bet kas tada ne poza? Ar vaidilos giesmė, kurios atgarsių nema­ ža mūsų romantikų kūryboje, ne poza? Ar pranašo patosas, kurio taip pat nemaža mūsų romantikų kūryboje, ne poza? O prometėjizmas, kurio tiek daug, sakysime, simbolistų kūryboje? O sakalo skry­ dis, kurio taip pat nemaža mūsų poezijoje? Kas tada ne poza?.. Tik duok dieve talento! Ne kiekvienam pavyksta. Tai kitas klausi­ mas. Poetinį robotą reikia išnešioti ir sukonstruoti savo širdy. O tada rodyti kitiems. Toks uždavinys ne kiekvienam versifikatoriui prieina­ mas. Pirmiausia reikia turėti svajonę Ir ne bet kokią. Svajonę, kuri atsiremtų į žvaigždes. Vienas dalykas išmokti „poetinio dailyraščio“. O kitas - kurti poeziją. Kazys Boruta, reikia atvirai pasakyti, ypatin­ gais versifikaciniais gabumais nepasižymėjo. Jo eilėraštis šiurkštus, kie­ tas, kampuotas - kaip ir jo arimų berno delnas. Ir poetikos požiūriu netgi blogai sukaltas, blogai suleisti visi kampai. Tai netašyto medžio rąstai. Tai chaotiškas vėjo verksmas, vyriška vėjo rauda. Bet Kazys Boruta mrėjo tai, ko neturėjo kiti gal net labiau pasiruošę ir įvaldę poetikos meną poetai. Jis turėjo poetinę viziją. O tos vizijos centre anksti iškilo berno figūra. Labai originali, savita, dar neregėta lietu­ vių poezijoje. Protesto simbolis. Pirmiausia tas poetinis robotas nukrei­ piamas prieš baltojo miesto parazitinį gyvenimo būdą, prieš išglebi­ mą ir supuvimą, prieš veidmainystę, prieš rafinuotą snobišką skonį. Jis ateina j saloninę egzotiką klumpėtas ir realus. Poetas, pašiepdamas salonų paniką, tarsi juokauja: Todėl, bernai, kai eisite į miestą pėsti, neužmirškit apsiauti klumpėmjos gatvių grindiniu galingai dunda.

(2 7 2 )

Jam svarbu pats efektas, kurį čia paliks klumpių dundėjimas. Tai, žinoma, daugiau poetinė metafora, daugiau poetinis maištas negu reali kova. Tačiau dažnai kartojama - ši metafora pasidaro programi­ nio pobūdžio. Poetas nuo atskiro įvaizdžio eina prie apibendrinimų: Lietuva žydinčio vargo vartuose kraštas, įklimpęs į dideles klumpes, todėl čia poeto paprasto balso per maža, reikia, kad žodis veržtųs pro perkūnijos dumples. Poetai!

i

Kiekvienas man jūsų kaip tikras bemautinis brolis,velniam tad kalbat balsu uždususiu, kada reikalingas skambus ir smarkus berniškas žodis. Čia jau literatūrinė agitacija. Belikęs vienas žingsnis iki barikadų. Poetas šaukia į vieną bendrą literatūrinį frontą visus savo „bernautinius brolius“. Ir agitacija savo padarė. „Berno kultas“ tampa savotiš­ ka mada. Aišku, romantiška mada. Apie jį spiečiasi atskiri „bernautiniai broliai“. Sveikas ir tvirtas bernas, suverstų arimų artojas, neša gyvenimui atsinaujinimo vėliavą. Ir ne toks jau jis netašytas. Gal tik­ rai tai daugiau tik poza. Tik iššūkis rafinuotam saloniniam skoniui. O iš tiesų žeme žingsniuoja gražus, atletiško sudėjimo žmogus. Žm o­ gus - Atlantas. Borutiškas žmogus.

2H S U SITIK IM A I su

KAZIU BORUTA

O bernas žemę viršum galvos iškėlęs -

didelę kaip savo skriaudą nešė per šėlstančią audrą. Toks didelis kaip milžinas, pečiais įrėmęs dangų, nešė tartum mylimą glėby galingų rankų. Kiek vėliau ši poetinė hiperbolė sumažėjo iki natūralaus dydžio. Bet tuo metu man, penkiolikos metų romantiškam svajotojui ir pradedan­ čiam poėmi, karinga protestanto berno poza darė didelį įspūdį. Aš ir pats jau šnairavau į baltąjį ir poetizavau juodąjį miestą, kurį mano aky­ se išaukštino galingi fabrikų kaminai ir geri bei darbštūs žmonės. Au­ gau tų padūmavusių kaminų papėdėje. Ir pamilau tą miesto, dvivei­ džio dievo Jano, veidą, kuris buvo atgręžtas į saulę ir paprastai bei ma­ loniai šypsojosi. Kaip šypsosi žmogus darbininkas, valandėlei padėjęs į šalį sunkų kūjį ir delnu nusibraukęs nuo veido prakaito rasą. Kazio Borutos posmai atstojo tada kasdieninę duoną. Jo poetinis robotas, klumpėtas arimų bernas, nešė ant savo pūslėtų rankų naują pavasarį.

2 Taigi niekur nedingo pavasaris, kurį poetas buvo užangažavęs sa­ vo poetinei kelionei. Gal jis kiek apsiniaukė, bet nepavirto pilku ir monotonišku rudeniu. Iš kiekvieno eilėraščio tryško nesutramdoma gaivališka jėga ir pavasariškas patosas. Dabar poetui rūpėjo nebe eg-

( 274 )

zotiškas, svyruojančiais gluosniais ir žaliais beržais iškaišytas pavasa­ ris. Jis jautė pavasarį savo krūtinėje. Pavasaris palietė poetą kaip žai­ bas medį. Ir aukštos įtampos žaibo srovė nusroveno jo gyslomis. Fak­ tiškai tas pats pavasaris, tik subėgęs dabar į vidų ir susigėręs į širdį... Nepamiršo poetas ir pavasarinių meilės pažadų, duotų kadaise tė­ viškei ir mylimai. Gal tik brandesnė, gilesnė ir tragiškesnė pasidaro jo meilė. Mylėti - tai ne pataikauti ir melstis. Mylėti - tai trokšti savo meilės objektui ko nors tikrai gražaus ir gero. Tokia ir subrendusio mūsų „laisvo vėjo valios“ poeto meilė. Tėviškės, tos savo Mylimo­ sios, veide poetas mato ir šypseną, ir skaidrias ežerų mėlynumo akis, ir skausmo bei rūpesčių išrašytas raukšles. Kas tikrai nori savo tėviš­ kei gero, tas turi matyti ir jos rūpesčius, jos vargus. Matyti realų jos veidą. „Kryžių Lietuva“, viena tragiškiausių ir gražiausių Kazio Bo­ rutos knygų, prasideda tokiu kančios paveikslu: A n t dūšios¿[¿los tiek. O veide sielvarto, kad kryžiai kryžkelėse keikias, žiūrėdami į kartuvių vartus. Tie kryžiai - Lietuva, Tie vartai - Lietuva. O Lietuva - tai mano tėviškė. Tą naktį staugė alkanas šuva ir kraujas tylomis teškėj: ant vieškelių, ant kryžkelių, sodybų, kur mano tėviškė ant kryžiaus kybo.

( .■

___ 275 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

T

e m

a s

v a i z d a s

o c i o n

p a s i k a r t o j a

i r

k i t a m

e

e i l ė r a š t y j e ,

a l i a u :

A n t kryžkelių sm ū tk elia i liū di, u ž k ryžių lango L ie tu v a . A r ne todėl ta ip g r a u d ž ia i į m ėn u lį p e r n a k tį skalina šu v a ?

N estau k, šunie! Z in a i, k a d balsas tavo vis tiek į d a n g ų nenueis. J e i vargas L ie tu v ą kryžiavo, ta i k ryžių eisime keliais,

A n t vieškelio, a n t šunkelio, a n t kelio susikryžiuos a n t kry žia u s kryžius. Tai savo tėviškę k ry žiu o ti keliam , kryžiau kom žem ė m ū s n udryžus.

I r

s u

s k a u

s m

u

:

N e, n eu žm iršiu a š jo s n iek a d a ra n k ų dviejų. Saulėlydžio geso au ksinė ža ra , kai j i pro kalėjim o la n g ą žiūrėjo.

L a n g a s kryžiuotas, p r ie v a rtų sa rg a i su šau tu vais sergėjo ją ją . P risim in ė m a n u žk erė ti va izd a i, pasaka su k a ra la ite g r a ž ią ja .

( 276)

t i k

g a l

d a r

r y š k i a u

,

d a r

Sustojau. Tylu. Tik mėnulio ranka blizga kalėjimo lange. Tai mėnuo tėvelis padangių lanka atėjo lankyti dukterį brangių. Žvaigždės seselės sustojo ratu, vainiką josgalvai nupynė. Langas kryžiuotas. Lange klaiku. Kalėjime rauda mano tėvynė. Ką laikysime patriotine poezija? Ar tą, kuri nutyli ir faktiškai pateisina simboliškai kryžium įrėmintą langą? Ar tą, kuri nori nuimti nuo lango simbolinius kryžiaus rėmus? Kas įspės šią nelengvą mįs­ lę? Kazys Boruta taip tada suprato savo patriotinę pareigą. Ir savo meilę tėviškei - savo Mylimiausiai Mylimajai. Jam akį rėžė visa su­ stabarėjusi archaika, kurios rūdys ėdė ir naikino jos sveikatą. Jo pat­ riotizmas rėmėsi laisvės idėja. Revoliucinės laisvės. Laisvės visiems dirbantiems. Ir laisvės kiekvienai atskirai asmenybei. Ne visada, tie­ sa, buvo konsekventus. Bet savo poetinėje vizijoje tėviškę jis regėjo tik laisvą. Todėl jį taip ir kankino „grandinių rauda“ ir „laužomų rankų kančia“. Poetas ilgėjosi laisvės kaip alkstantis - duonos. „Laisvo vėjo valios“ reiškėjas liko ištikimas savo vizijai iki galo. Laisvė pagrindinė jo lyrikos tema. Jis laisvės dainius. Jo posmuose kartais tiek piktos ironijos: Dabar kitokie laikai virto kalėjimai tautai, laisvė - vagims.

777 SU SITIKIM A I su

KAZIU BORUTA

Nepatriotiška? Ar patriotiška tai, kas gražiai nulakuota ir neuž­ gaulu? Kas nekliudo vogti, plėšti? Kas neprimena, jog parazitavimas yra sunkus nusikaltimas savo tautai? Kazys Boruta lako nemėgo. La­ ko ir kitokių dažų. Nemokėjo ir prisitaikyti. Per ilgi mat buvo sparnai kaip bodleriškojo albatroso. Gyvenimas jam už tai, aišku, keršijo. Pa­ didinta cenzūros kontrole, o vėliau kalėjimu ir tremtimi. Sopulingai savo motinai poetas guodžiasi, jog „akmenims jį mėtys niekadėjai ir išvarys į svetimas žemes“. Bet tai ne nauja: ,yisada taip būna poetų motinoms ir pranašų“. Atsiprašydamas motinos už visas jai suteiktas kančias, poetas vis dėlto pasako jai visą tiesą: „tai negaliu tylėt už­ springęs, kai mūsų kraštas stovi ant bedugnės“. Ir netyli. Jam, kaip ir anksčiau, „negali niekas gausti, drumst uždrausti“. Ir - dar atkakliau, dar plačiau, dar laisviau: Dainavo Baltija su vėjais, su vėtrom Baltija dainuos. Rūstusis vargas dainas sėja, pjūtis ateis audros aiduos, Skambėk Pabaltijy laisva kaip Baltijos bangų daina! Dabar jo eilėraščiuose sustiprėja stilistinės liaudies dainų intonaci­ jos. Tačiau ir stiliaus, ir metaforikos srityje jis elgiasi gana laisvai, ven­ gia banalios imitacijos, epigonizmo, pseudoliaudiškumo. Nekenčia vergiško šliaužiojimo. Ir išlieka koks buvęs - borutiškas. Stilius nėra indiferentiškas kūrinio elementas. Jis išplaukia iš sielos gelmių. Priar­ tėjimas prie liaudiškų motyvų reiškė nutolimą nuo modernistinės po­ zos. Susilpnėja kai kurie individualistiniai, daugiau gal profesinio po­ būdžio kompleksai. Ir sustiprėja valstietiška pasaulėjauta. Nusikratęs

( 278)

m

a d

l i a i

i n

g o

k a i p

m

a n

d a i n

i e r i n

g u

m

o ,

j o

e i l ė r a š t i s

d

a b

a r

s k a m

b a

l a i s v a i

i r

n

a t ū

r a ­

a :

Tai ne šiau rū s vėja i šią n a k t ū ž a u ja ir ne lietū s viedrais liejasi. Tai m otin a a n t slenh čio dū sauja, ta i ra u d a sesuva a n t prieklėčio.

Arba: D a lia , tu d a lu že dalele, ta i tu p a d a re i ta ip m an : eilėraščiais u žvertei kelią s u g r įž t atgalios kaim a n . D a r ž ą g yv en im o m an o ta i tu taip a p tverei stačiai, k u r n aktigon ėm g a n o s ne bėriai - eilėraščiai. Tai ką g i , d a lu že tu m ano, ne viską d a r tu sudarkei. Tegu tik d a rže atsigano eilėraščiai - m an o ark lia i...

I r

t o k i a

d a r

n

u

o t r u

p a :

K u rg i n u p la u tu m tu p u rvin a s kojas, j e i ne į m ano ašaras?

i

.

223 S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

...Aš tada skambinau gitara. Pavasario vakarais, užsibarikadavęs nuo jauno mėnulio smūgių, kankindavau nelaimingą gitarą įvairio­ mis improvizacijomis. Dažnai panaudodavau ir atmintinai išmoktus borutiškus tekstus. Ypač tuos, kurie patys veržėsi į dainą. Tos dainos savotiškai hipnotizuodavo mėnulį ir atitolindavo nuo manęs jo lem­ tingus smūgius. Jo jaunas blyškus veidelis, įstrigęs į obels viršūnę, kabėdavo sustingęs kaip ledo gabalas. Ir tada man tikrai būdavo ra­ mu šioje vyšnių ir obelų sidabro barikadų pusėje.

3 Vieną ankstyvą pavasarį, atsimenu, mūsų nelegalaus jaunų romanti­ kų, jaunų kairiųjų avangardistų sambūrio globėja Michalina paklausė: - Pas kokį rašytoją jus nuvesti? Pas Vincą Krėvę jau buvote. Buvo­ te ir pas Balį Sruogą. Pas ką jus dabar nuvesti? - Pas Kazį Borutą, - pasiūliau nesvyruodama. Man rūpėjo iš šio poezijos raganiaus išgauti alcheminę kūrybos paslaptį. Išdėsčiau savo ketinimus globėjai. Michalina pakraipė galvą ir atsakė: - Vargu ar tau pavyks. Boruta akmuo, ne žmogus. Ir lengvai iš jo paslapčių neišgausi. Verčiau pasirinkime kitą kandidatūrą. Pasirinkome Ievą Simonaitytę. Jai neseniai už „Aukštųjų Šimonių likimą“ buvo paskirta valstybinė premija. Ši paprasta moteris ir kukli mūsų literatūros darbininkė buvo iškopusi į dideles aukštumas. Visi buvom skaitę puikią jos knygą, visus mus jaudino tragiškas jos herojų likimas. Didelė garbė paviešėti pas tokią rašytoją. Pas moterį, kuri mūsų akyse jau buvo tapusi literatūros klasike. Ir vis dėlto Kazys Boruta neišėjo man iš galvos. Traukė jo kūryba. Nors tuo metu jis jau buvo nebe toks madingas, iš dalies jį jau buvo išstūmę kiti - jaunesni ir subtilesni poetinio žaismo meistrai. Progai

( 280)

pasitaikius, vėl užsiminiau apie tai mūsų globėjai. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų Si kartą - piktoku vyrišku žvilgsniu. Ji buvo vyriš­ ko stiliaus moteris - valinga, griežta. Plaukus kirpo trumpai, vyriškai šukavo juos į viršų. Ir rūkė ji vyriškai. Vyriškai kalbėjo ir dėstė mintis. Vyriškai ėjo gatve - aukštai iškėlus galvą. Vyriškai vadovavo ir avan­ gardiniam mūsų sambūriui. Ir nelengva būdavo jai pasipriešinti. Tu­ rėdavai paklusti. Ji mokėdavo jukinti. Ir savo mąstysena, ir elgesiu, ir išvaizda ji panėšėjo į tas retas moteris revoliucionieres, kurios dirbo gana sunkų vyrišką darbą - ruošė revoliuciją. Jas suprasti galima tik istoriniame - revoliucinės epochos - fone. Kitokiame fone jos gal ir nebesuprantamos - kaip ir tos antikinės legendos apie nuostabias, bet seniai jau išnykusias moteris. Michalina, arba, kaip mes švelniai ją va­ dindavome, mūsų Mikė (beveik kaip Nikė!), neseniai buvo išėjusi iš sunkiųjų darbų kalėjimo, iš kurio išsinešė užgrūdintą vyrišką būdą ir aštrų reumatizmą. Nors kietai sučiauptos lūpos niekada neišduodavo nei skausmo, nei blogos nuotaikos. Ji buvo stipri moteris ir mokėjo skausmą užgniaužti savyje. Tačiau tą kartą jos atsakymas man pasiro­ dė šiurkštokas, slepiantis nepasitenkinimą. Gal jai nepatiko mano įky­ rumas. Pajutau - ji išsisukinėja, vengia tokio susitikimo. Tikros šio išsisukinėjimo priežasties tada nežinojau ir net neįtariau. Sužinojau ją daug vėliau. Paslaptį man atidengė žmonės, daugelį metų kartu su mūsų Michalina praleidę sunkiųjų darbų kalėjime. Michalina kalėji­ me laikėsi vyriškai. Tačiau vieną dieną, kai pro kalėjimo langą išvydo kitame geležiniais voratinkliais apnarpliotam lange Kazio Borutos vei­ dą, joje vėl pabudo moteris. Ne tiek gal moteris, gal tik mergaitė. Marijampolės gimnazijos auklėtinė, suliepsnojusi skaisčia pirmosios meilės liepsna šiam vyresnių klasių auklėtiniui ir jaunam pradedan­ čiam poėmi. Suliepsnojo ir jis. Blaškėsi nežinodamas, katrą iš jų pasi­ rinkti - tėviškę ar mylimą. Pasirinko tėviškę ir laisvę. O mylima nuėjo

281 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

į kalėjimą. Dabar žvelgė vienas į kitą pro kalėjimo lango voratinklį ir... verkė iš laimės. Krūtinėse vėl sutvisko prigesus pirmosios meilės liepsna. Tačiau šį kartą juos skyrė geležinis langų voratinklis ir kalėji­ mo kiemo bedugnė. Šią bedugnę įveikti galėjo tik svajonė, sapnas, vizija. Tik sparnuota daina! Tik visagalė poezija. Ir čia, prie kalėjimo lango, žiūrint į saulėlydy baltuojantį geležiniais voratinkliais apipintą mylimosios veidą, gimsta jo skausminga elegija „Obelis iš Suvalkijos sodo“, vėliau paties autoriaus pavadinta „iš Sūduvos“ sodo... Rūsti dalis man nusibodo, širdis rūdyse surūdijo. Obelis iš seno Sūduvos sodo sausa šaka širdy prigijo. Tos obelies žiedai širdies rūdyse aršiau nei pjūklas širdįgraužia. Gal obuolių tos obelies aš niekad nematysiu, tačiau širdy nunoks kaip meilė dainosgraudžios. Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę, pavasariu sugriaudėsite jūs. Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle, tos dainos tau žalius lapus supūs. Viskas čia simboliška ir viskas prasminga. Ir širdis, kuri rūdija už storų kalėjimo sienų. Ir obelis, pirmoji jo meilė, kurios nudžiūvusi ir

( 282)

sausa šaka vėl poeto širdyje prigijo. Gal toji meilė, kurią skiria kalėji­ mo bedugnė, nesubrandins konkrečių vaisių, bet širdyje tikrai nu­ noks graudi kaip tyra dviejų kalinių meilė daina. Poetas sugrįžta į jaunystę - į savo pavasarį. Ir staiga visai nelauktas, netikėtas eilėraščio finalas: iš poeto širdies išsiveržia kadaise drauge gal dainuotos nuos­ tabios mūsų liaudies dainos fragmentas. ,yai žydėk, žydėk, sausa obe­ lėle“, - pro kalėjimo langą linki poetas savo nepasiekiamai meilei. Ta liaudies dainos nuotrupa galėjo būti ir dviejų kalinių parolis, poetinis šifras, kurį visame kalėjime žinojo tik du žmonės - jis ir ji. Kazys Boruta nedaug paliko meilės eilėraščių. Jo mylima buvo viesulą. Taigi - laisvė. Dažnai už mylimosios paveikslo išauga plates­ nis tėviškės paveikslas. Taip galėtų būti perskaityta ir „Obelis iš Sūdu­ vos sodo“. Taip galėtų būti perskaityti ir kiti jo posmai: D ainai matau paveikslą tavo rūstų ir liūdesiu aptemusias akis. Tiktai todėl likimą savo plūstu, kalėjime prasmegusias naktis. Bet kai rūstybėje širdis nurimsta ir graužia ilgesys, aš suprantu: per sielvartą nauji pasauliaigimsta, ir savo vargui atrandu krantus. Tada aušroj nušvinta tavo veidas, ir žvaigždės klaupiasi po kojų tau. Neamžinai man saulė nusileido, nes tavo akyse ją tekančią matau.

—

281

S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T Ą

4 Susipažinau su Kaziu Boruta tada, kai jis jau neberašė eilėraščių, o jeigu ir rašė, jie neprilygo ankstyvajai lyrikai. Bet užtat buvo baigtas rašyti „Baltaragio malūnas“ - tikras poezijos šedevras. Ir jo autoriui jaučiau dar didesnę pagarbą. Pažintis, kurios taip ilgai laukiau, buvo daug nuoširdesnė ir pa­ prastesnė, negu vaizdavausi. - Karo metais skaičiau tavo eilėraščius, - pasakė poetas, spausda­ mas man ranką. - Gaudavau nelegaliai... Karo metais partizanai, atėję iš Vilniaus, pasakojo daug gero apie Kazį Borutą. Jis padėjęs saugoti meno ir mokslo vertybes, tais baisiais žmogiškosios degradacijos metais jis išlikęs jautriu humanistu ir drąsiu žmogum. Rizikuodamas gyvybe, jis padėdavęs kitiems žmonėms. N o­ rėjau pasakyti jam gerą žodį, išreikšti savo susižavėjimą, bet nedrįsau. Bijojau patetikos. Žvelgiau į akis, šnairavusias kadaise pro akinių stik­ lus į kartuves, į plačią išmintingą jo kaktą, prisimindamas poeto dvieilį: Kaktos keturkampį stačiai kai atstotai, rūsčiau perkūnijos akyse tviska. Kaktos keturkampį jis nešė išdidžiai atstatęs per visą gyvenimą. Ir rūsčiai tviskėjo jo akyse perkūnijos. Bet buvo ir liko iki gyvenimo pabaigos romantikas. Liko poetas. Visuomeninio savo idealo taip ir nesugebėjo sukonkretinti. Bet poetas jis buvo didelis. Po pirmosios pažinties mes tapome draugais. O kiek vėliau - ir gerais kaimynais. Nebuvo dienos, kad nesusitiktume, nepasikalbėtu­ me, nepasiginčytume. - Gal turi ką nauja parašęs? Paskaityk... Skaitau jam naują eilėraštį. Jo kaktos keturkampis, matau, niaukiasi.

( 284)

- Tu, matau, baigi sunaudoti visus tiksliuosius lietuvių poezijos rimus, - sako jis man. - Ką paskui veiksi? Kartosi iš naujo? Aš tyliu. Galvoju. - Reikia ieškoti naujų techninių galimybių. Laisvesnių rimų. Arba ir visai jų atsisakyti. Tuo metu tokios „poetinės laisvės“ dar buvo svajonė. Nejmanoma buvo išsivaduoti iš gelžbetoninių eiliavimo konstrukcijų. Boruta pats eilių nebespausdino. Bet jam rūpėjo mūsų poezijos likimas. Jis nemė­ go šablono, monotonijos, epigonizmo. Vertino savitą mintį ir braižą. J kūrybą žiūrėjo kritiškai. Jeigu man reiktų viską pradėti iš naujo,- sakė jis, - aš ne taip pra­ dėčiau... Taigi kritiškai žiūrėjo ir į savo paties kūrybą. Taip turbūt žiūri dau­ gelis rašytojų į savo jaunystės kūrinius. Jis siekė tobulumo. Nemėgo vidutinybės, literatūrinio karjerizmo, dvasinės menkystės. Poezija jam buvo grožio relikvija: jos negalima liesti suteptom rankom. Poezijai, tai blokiškai Nuostabiajai Damai, gali tarnauti tik riteriai. Buvo tikras nenuorama, siekė žymiai daugiau, negu gyvenimas gali duoti. Jis bu­ vo užbėgęs gyvenimui už akių. Ir todėl suprantamas toks paskutinių poeto gyvenimo metų skundas: A n t dugno gula graudūs žodžiai, lyg debesys saulėleidį užgožia. Galbūt tau greitai reiks išeiti išgyvenimo. Tai ką tu gera padarei'? Buvai kaip lapas, vėjogenamas, ir amžinai pats su savim bareis.

281 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Pats su savim. Ir su kitais... Nenuorama fantastas. Ir audringas kaip ir fantastinis jo gulbės giesmės herojus Baltaragis. Jeigu norėtu­ me suprasti visą Kazį Borutą - ir jo romantišką asmenybę, ir jo poeti­ nę kūrybą - turėtume labai įdėmiai perskaityd nuostabųjį „Baltaragio malūną“. Čia sueina visi poeto gyvenimo keliai, subėga visi jo lyrinės kūrybos upokšniai. EDUARDAS MIEŽELAITIS, ČIA LIETUVA: POETINĖ PUBLICISTIKA, VILNIUS, 1974, P. 427-449

( 286)

Kazys Boruta ir dailė. Kazio Borutos biblioteka

231 S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

I RENA KOSTKEVI ČI ŪTĖ

Kazys Boruta ir dailė Olandų gatve. Jaukiai susispietę nedideli mūriniai nameliai. Viename jų - Kazio Borutos pastogė. Kai pirmą kartą, berods 1955 metų pa­ vasarį, teko peržengti rašytojo namų slenkstį, šeimininkas vedėsi į ant­ rame aukšte esantį darbo kabinetą. Ant laiptų aikštelės sienų buvo prikabinėta didesnio ir mažesnio formato paveikslų. Šypsodamasis savo sodriu bosu Boruta aiškino, jog tai esanti jo lietuvių dailininkų „galerija“: tapyti peizažai, grafika, piešiniai. Kabinete kabojo puiki, intensyviai žalia V Vizgirdos „Šienapjūtė“, tarp kitų paveikslų buvo ir skulptūros bareljefų. Ilgainiui rašytojo dailės kolekcija vis augo, apim­ dama vos ne dvidešimties autorių kūrinius. - Kai Boruta juokais apsiskelbė ruošiąs pas save galeriją, - prisimena Eglė Borutaitė-Makariūnienė, - kartą susistabdo jį gatvėje J. Vienožinskis. - Kokią tu ten, velnias žino, galeriją organizuoji? Jei ant laiptų neduosiu, duosiu, jei prieš savo rašomąjį stalą pasikabinsi. Boruta, žinoma, mielai sutiko; o J. Vienožinskis atnešė jam įdo­ mų etiudą „Neris Vingyje“ (1956). Kazys Boruta - savo jaunystėje pats gaivališkiausias lietuviškosios kairės poetas Žali beržai beržai žali baltume marškiniuos, o aš su perplėšta širdim ant vėjų kankinuos, -

289 SU SITIK IM AI su

KAZIU BORUTA

nepažabota viesulą drumstė mūsų lyrikoje socialinio protesto ir dva­ sinio maištavimo sūkurius („Man rodos, kad gyvent, tai taip kaip ta audra: nuūžt, nugriaut visa sau nuo kelio“). Jungdamas savy ne tik individualistinį jaunystės iššūkį, bet ir nepaliaujamą vidinį nerimą, sielos alkį, jis žymėjo nuolat kūrybingos ir intensyvios asmenybės gy­ venimo ir ieškojimų kelią. Savitai derinosi jame flegmatiško tempera­ mento išorė ir dažnai užslėpti, netikėtai prasiveržiantys karšto chole­ riko impulsai. Boruta mokėjo stipriai žavėtis ir stipriai neapkęsti ( d is ­ kas arba nieko! Toks dabar mano obalsis“, - rašė dar žalioje jaunystėje). Jis gebėjo staigiai supykti ar susibarti, kartais net griebdamasis savo stipraus kumščio argumento, tačiau niekad nesiėmė smulkiai prigim­ čiai būdingo keršto, klastos ar pinklių. Jis gyveno plačiu talentingos ir ryškios individualybės mostu, atvirai reikšdamas save kitiems ir atvi­ rai kitus priimdamas. Dažnai santūrų, mažakalbį („Būdavo, ateis, pa­ sėdės, patylės ir išeina“, - prisimena ne vienas), lėtai žingsniuojantį, savin paskendusį, pypkę ar cigaretę betraukiantį, lyg ir nedrąsu būda­ vo užkalbinti. Tačiau iš tiesų Borutą traukė kontaktai su žmonėmis. Jis vertino žmones, brangino draugus, kurių per audringą maištauto­ jo gyvenimą sutiko ir atsisveikino nemaža: tai antikapitalistinio judė­ jimo, kalėjimo draugai, apie „Trečią frontą“ susispietę plunksnos bro­ liai, demokratinio sparno kultūros žmonės. Kazys Boruta gyveno gy­ venimo avanscenoje, ir jo biografija kupina įvairialypių ryšių, tarp kurių nemenką vaidmenį turėjo ir dailės pasaulio atstovai. Borutai artimų dailininkų ratą akivaizdžiai atspindi jo prieškarinių knygų leidimai. „Niekas už dailininko darbą ir aplamai dalyvavimą kai­ rėje spaudoje honorarų tada nemokėjo, - prisimena dailininkas M. Bulaka, - ir pažangioji inteligentija ėmėsi to kaip savo garbės reikalo“1. 1Čia ir toliau cituojami pokalbiai su dailininkais, užfiksuoti asmeniniuose I. Kostkevičiūtės užrašuose.

(290)

1927-1928 metais trys Borutos, to meto politinio emigranto, kny­ gos, draudžiamos Lietuvoje, išėjo Rygoj: „Kryžių Lietuvos“, „Drums­ to arimų vėjo“ ir „Namo Nr. 13“ viršelius piešė to meto pažangaus latvių judėjimo dalyvis dailininkas N. Strunkė. 1933-1935 metais Boruta - smetoniniame kalėjime. Susidėję pinigų, 1934-aisiais drau­ gai išleidžia jo eilėraščių rinkinį „Duona kasdieninė“, kurią medžio rai­ žiniais iliustravo M. Bulaka.,^ledinių stebuklų“ romaną (1938) savo piešiniais papildė Juozas Mikėnas, o „Kelionių į šiaurę“ (1938-1939) ir „Kryžių Lietuvos“ II laidos (1940) viršelius projektavo A. Gudai­ tis. Visi šie dailininkai buvo artimi rašytojo bičiuliai. Glaudžius ryšius Boruta palaikė su skulptoriumi R. Jakimavičium, bendravo su J. Vienožinskiu, tarp jo pažįstamų buvo S. Ušinskas, L. Kazokas, P. Alek­ sandravičius, D. Tarabildienė, M. Cvirkienė, V Vizgirda, A. Savickas, P. Sergijevičius, B. Uogintas, B. Mingėlaitė, L. Katinas, A. Stasiulevi­ čius, A. Steponavičius ir ne vienas kitas. M. Bulaka su Boruta susipažino apie 1925-uosius, būdamas gim­ nazistas, dalyvaudamas „aušrininkų“ veikloje. 1932-aisiais jie bend­ radarbiavo, kai buvo leidžiamas antikapitalistinių nuotaikų literatū­ ros almanachas „Darbas“. Susitikimai ir bendravimas su protrūkiais, Borutai nuolat būnant ar emigracijoj, ar kalėjimuose. „Su Kaziu Boruta susipažinau, - pasakoja A. Gudaitis, - 1930 metais, važiuodamas tęsti studijų į Paryžių. Jis tuo metu gyveno emig­ racijoje Berlyne. Gavęs jo adresą, parašiau jam laišką. Pasitiko mane Berlyno stoty. Vedžiojo po miestą, vaikščiojom po muziejus. Atrodė man, labai domėjosi menu. Prisimenu, užsukome į biedniokų valgyk­ lą su savitarna - „Ašingerį“, jokiu būdu neleido man mokėti, išmušė automatai žetonus, suvalgėm dešrelių, išgėrėm vokiško alaus, buvo malonus, draugiškas, nesivaržantis, laisvas, bet ne bohema. Jau Lie­ tuvoje, po „Arso“ parodų, esu jam dovanojęs tapybos darbą „Beržoro

231 S U S U K I M A I SU

KAZIU BORUTA

bažnytėlė“, Paryžiaus parodai freskos eskizą „Merginos skina obuo­ lius“. Buvo juos pasikabinęs savo namely Pajiesy. Draugavo su J. Mi­ kėnu, pas mane abu užsukdavo. Boruta labai vertino Mikėno meną, jam imponavo Mikėno paprastumas, pasitikėjimas savim“. „Ne vieną kartą J. Mikėno kompanijoje būdavo Boruta Kauno Konrado kavinėje, - prisimena P. Aleksandravičius, - kur prie skanios kavos puoduko kartais užsimegzdavo kolektyvinis mąstymas, viso­ kios diskusijos“. Po staigios J. Mikėno mirties (1964) Boruta ketino parašyti apie jį savo atsiminimus, tačiau to padaryti nebespėjo. Išlikę lakoniški plano apmatai vis dėlto kai ką sako apie jų draugystės ir kūrybinių ryšių pobūdį: „Tikras Draugas J. M ikėną atsimenant 1. Bendri jaunystės ieškojimai. Jis Paryžiuje, a š- Vienoje. Pirmosjo skulptūros. Ir bendras džiaugsmas. 2. Nespėjau sugrįžęs susipažinti (1931 m. vasarą-I. K.). Jis atėjo su P. Cvirka palydėti, kai mane varė su K. Jakubėnu surakintus į teismą (1933. III.) Sveikinimai į kalėjimą. 3. Susitikimai po kalėjimo (1935). Susidraugavimas kuriant VK-sai (Vladui Karosai - 1. K.) paminklą. Pasikalbėjimai - ieškojimai. 4. Kelionė po Lietuvą suartėti su liaudim. Molėtuose. Kirdeikių žavesys“2. Konkrečias šios kelionės aplinkybes savo atsiminimais papildė jos dalyvis M. Bulaka. 2 Kazys Boruta, Tikras draugas: Raštai, t. 9 (Skambėkit vėtroje bėriai), Vilnius, 1975, p. 348.

• .n-.-,-.

(292)

\

1938 m etų rugpjūčio mėnesį keturi šaunūs vyrai - P. Cvirka, K. Boruta, J. Mikėnas ir M. Bulaka susiruošė pakeliauti po gimtąjį kraštą. Kelionės sumanytojas buvo Boruta. - Cvirka su Boruta norėjo suartėti su liaudimi, o mes - su gamta. M udu su Mikėnu dirbom etiudus, o jie vaikščiojo po žmones. Atrodė tikri ponaičiai, su kaučiukiniais padais, ir liaudis nelabai su jais kalbė­ jo. Mes gi padarėm po keletą etiudų, o jie grįžo tuščiais bloknotais, su humoro gaida, juokaudamas dėsto Bulaka. - Kelionė buvo įspūdinga, gražiausiomis rytų Aukštaitijos vieto­ mis. Iš Kauno nusigavom į Ukmergę, ten, nusisamdę „Fordą“, pasu­ kome į Dubingius. Rodos, niekas nematė, kai išlipome prie mieste­ lio, bet policijos viršininką pasiekė gandas, kad atvažiavo kažkokie ponai. Žiūrim, apsivilkęs paradinę uniformą, visas blizgantis atžy­ giuoja į kalną mūsų pasitikti - o čia - menininkai, pašlemėkai! Nebu­ vo jam kur dėtis, baisiausias konfūzas, bet pakvietė alaus. Begerdami susipažinom, ir jis šiek tiek apsiramino. Nakvojom čia dvi naktis tu­ ristiniuose rūmuose ant Barboros Radvilaitės kalno. Paskui pasukom į Molėtus, apžiūrėjom Siesartį, nakvojom pas mokyklos direktorių. Pasisamdę arkliuką, važiavom į Inturkę, trau­ kėm Lakajų paežerėm. Užsukome į kažkokį seną dvarą. Dideliuose mediniuose rūmuose radom senų portretų galeriją, kupriukę m ote­ rį ir jauną gimnazistę. Kupriuke pagrojo mums senu fortepijonu ir pavaišino pusryčiais. Atsidūrėm Labanore, klausėmės Labanoro dū­ dos, pasiekėm berods Saldutiškį, o toliau pasukom į Kirdeikius. Čia apsistojom ir nakvojom pas kleboną Breivę. Nuo Kirdeikių piliakal­ nio (Ladakalnio - 1. K.) grožėjomės atsivėrusių septynių ežerų vaiz­ dais, plačiai apėjom apylinkes. Iš Kirdeikių važiavom su vežiku į Tauragnus, žinojom iš čia kilus Tilvytį. Pasiekėm Uteną ir autobusu grįžome į Kauną. Keliavome kokią savaitę.

291 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

K. Borutos ryšys su dailininkais nebuvo atsitiktinis. M. Bulakos teigimu, jaunystėje K. Boruta svajojo studijuoti dailę, tačiau sušluba­ vo akys. Gilesnį rašytojo interesą dailei, be abejonės, galėjo skatinti studi­ jos ir gyvenimas didelių, daug dailės turtų sukaupusių Europos mies­ tų aplinkoje. Iš to laikotarpio išlikęs Borutos Lietuvos spaudai rengtas, P. Linonio slapyvardžiu pasirašytas rankraštis apie tuo metu garsėjan­ tį grafiką Fransą MasereelĮ, kurio „piešiniai pilni gilios neapykantos militarizmui ir didelio skausmo kraujo klanuose paskandintai žmo­ gaus vertybei“. Kazio Borutos sąsajos su daile nesiribojo vien asmeniniais santy­ kiais, bet turėjo didesnio poveikio rašytojo kūrybai. Jo meniniame pasaulėvaizdyje galima įžvelgti gana ryškių plastinio pasaulio suvoki­ mo, vizualinio mintijimo pradų, ne vienu atveju jie stipriai pasireiškė jo ankstyvosios lyrikos ir prozos poetikoje. Štai 1922 metais, vos pra­ dėjęs literatūrinę karjerą, Boruta rašo geriausiam to meto savo drau­ gui Antanui Venclovai: „Dabar Tu žinai, kodėl aš poeziją į šalį švilpiu, o pasilieku sau beletristiką. Mat, kad būti poetu, reikia būti ir muziku, o aš muzi­ kas, ai tu dievuli mano!.. Nors, žinoma, aš kažkokią kitokią, ne klau­ sos muziką, pilniausiai atjaučiu. < ...> Vot beletristika kas kita! Čia gali žmogus visas išsijuosti, ir kas svarbiausia - čia mano platūs už­ manymai: parodyti tikrą beletristiką - poeziją. Vot tokie bus mano „Žmonės“, kur kiekvieno mano kuriamo asmens gyvenimas bus vi­ sos žmonijos gyvenimu; kur kiekvienas vaizdas (jie bus trumpi) ga­ lės prilygt plastingumu tapybai, kur bus jaučiamas gyvenimas, o ne filosofija...“3 3 Kazys Boruta, Raitai, t. 10 (Draugėm draugais), Vilnius, 1976, p. 66, 67.

(294)

Dėl tos „filosofijos“ jaunasis gyvenimo ir meno reformatorius priekaištauja Tolstojui ir Dostojevskiui, o savo simpatijas reiškia Kellermanno ir Tagorės kūrybai. Jis kratosi sąvokinės, abstrahuo­ jančios, intelektualinės meninio žodžio funkcijos ir visą dėmesį su­ kaupia vaizdinei žodžio išraiškai, tuo priartėdamas prie plastinės for­ mos įspūdžių. Ne kartą mūsų tyrinėtojų nurodytas ekspresionizmo poveikis anks­ tyvajai K. Borutos kūrybai, kaip ir viso ano meto lietuviškojo moder­ nizmo mąstymas, buvo aiškiai sąlygotas ryškaus dailės srovių analo­ ginėms literatūros kryptims daromo „spaudimo“, ypač būdingo XX amžiaus pradžios meninės minties dinamikai. Kaip niekad anksčiau literatūrinis vaizdas tapo atviras įvairiems erdvės meno - plastikos, teatro ir netgi kino įgūdžiams, daugeliu atvejų praturtėdamas, o daž­ nai ir manieringai nuskursdamas. K. Borutos lyrikoje ir poetinėje prozoje sukaupta ryški meninė koncentracija dažnai jungėsi su plastinės išraiškos elementais: at­ mesdamas realistinį psichologiškumą, detalizaciją, trukdančius be­ tarpiškam vaizdo poveikiui, jis tartum tapė gyvenimą plačiais sin­ tetiniais brūkšniais. Stambiais kontūrais apvedžioti ir apibendrinti vaizdai, jungiami lyg stop kadrų serijos, virto simboliais. Tokia plakatiškai simboliška K. Borutos berno metafora, tokios - prie kalėjimų raudančios motinos ir mylimos. Siekiama daiktiško vaiz­ dingumo, kurį pabrėžia daiktavardinės lytys, spalvų ryškumas, di­ sonansai ir kontrastai, lakoniškas stilius. Meninėje sandaroje svar­ bią vietą užima erdvinės struktūros, kurias priverčia judėti gaiva­ liška poeto lyrizmo jėga, pašėliškas užmojis „stambiais žodžiais prabilti“. Šį savotišką literatūros poslinkį dailės linkme, o antra vertus, ir jų abiejų sąveiką liudytų 1927 metais iš Rygos A. Venclovai parašyti

295_ S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

K. Borutos samprotavimai: „Kaip rašytojas profesionalas jau prade­ du ką ne ką galvoti grynai profesionališko, būtent literatūriškos tech­ nikos teoriją konstruktyviškasis realizmas. Tai ne vienos mano gal­ vos padaras. Visoj Europoj kažkuo panašiu kvepia, visokios kurpa­ lio mokyklos baigtos! Visi -izmai paliko konstrukcijos principo teisybę, visa žmonijos kūryba užfiksavo realizmo pėdsakus, o istori­ ja - individualybės spektrą. Ypač iš naujo atgimsta literatūrinio in­ dividualizmo problema. Kolektyvizmas, mašinizmas literatūroje miršta savo žodžio nepasakęs. Reiškia, ne ten teisybė. Todėl ir nau­ jos teorijos pagrinduose turėtų būti: konstruktyviškoji realybė, perleis­ ta per subjektyvišką prizmę. Ką Tu manai? Jei netingėsi, tai padėk kažką panašaus propaguoti tarp literatūros brolių. Mano uosle, tai paskutinis literatūriškas technikos žodis. Bendrai tokių minčių lai­ kosi kairieji latvių rašytojai ir dailininkai“4. „Konstruktyvizmas“, „neorealizmas“, „sintetinis realizmas“, nors dažnai neapibrėžti ir migloti, nevienodai suprantami, plačiai pasirodė to meto literatūrinėje apyvartoje, žymėdami naujai atėjusios kartos pozicijas pervertinti esamas vertybes, norą susigaudyti trumpalaikių srovių tėkmėje ir atrasti savosios estetikos pagrindus. Analogiškas, dar glaudžiau su plastinėmis problemomis suaugęs procesas ryškėjo ir lietuvių dailėje. „1929 metais nuo pirmojo sava­ rankiško jaunystės darbo pradėjau ieškoti savęs - rašo jubiliejinės pa­ rodos kataloge A. Gudaitis, - ir tas ieškojimo kelias tęsėsi maždaug iki 1935 metų. Tuo metu dauguma Lietuvos tapytojų stengėsi ką nors atvaizduoti. Aš norėjau gamtoje ieškoti struktūros, paveikslo konstrukcijos. Svarbu buvo mokėti sustatyti ir padirbti paveikslą („Darbas“, „Muzikantas“, „Motina su vaiku“, „Moteris su krepšiu“). ■' ¡ ' ū i V' ; -¿/V; * Ten pat, p. 93.

( 296 )

f; J.-J ■

■'

Taip prasidėjo siekiai giliau plastiškai įprasminti gamtą, priešintis akademizmui ir natūralizmui. XX amžiaus pradžioje nacionalinio sąjūdžio laikotarpiu gyvai svars­ tomi meno tautinio savitumo klausimai, giliausią išraišką pasiekė no­ vatoriška M. K. Čiurlionio tapyba ir jo liaudies kūrybos vertinimu. Su lietuviškuoju modernizmu glaudžiai siejosi ir 1926-aisiais m e­ tais Putino poezijoje pasirodęs „Rūpintojėlis“. Ataustas liaudies dainų intonacijomis, šis populiarus naiviosios plastikos įvaizdis tarytum tapo Čiurlionio metafizinių mitinių būtybių antrininku, įtvirtino intuityvistinės meditacinės liaudies kūrybos formas lietuvių moder­ niojoje lyrikoje. Kazys Boruta gyvai juto bendrąjį literatūros ir dailės slinkties pul­ są, neatsitiktinai, prisimindamas J. Mikėną, jis pažymėjo „bendrus jaunystės ieškojimus“, ir tai rodo neišvengiamą kultūrinės atmosfe­ ros sąveiką, kurią spartino daugelis kultūros reiškinių. Savo ruožtu ir literatai, - pažymi A. Gudaitis, - „žadino tam tikrų idėjų, nors for­ mos klausimai ėjo ne iš jų. Boruta, iš dalies ir Cvirka paskatino mano kūryboje kai kuriuos socialinius, ideologinius momentus. Tai „Nau­ jakuriai“, „Šeimyna“, „Moteris su krepšiu“. Tolesnė tautodailės formų interpretacija, ypatingas dėmesys liau­ dies skulptūrai ryškiai atsiskleidė demokratinių nuostatų jaunosios kartos dailininkų estetinėje programoje. Abejingi liaudies skulptū­ ros religinei raiškai, kuri dažnai buvo smerkiama bažnytinių kano­ nų, jie suprato ją ir iškėlė kaip estetinį fenomeną,, kaip liaudies kūry­ binės dvasios pasireiškimą, jos neįkūnytų lūkesčių ir svajonių m ate­ rializaciją. Itin reikšminga, kad antikanoninė liaudies skulptūros estetika ta­ po artimai siejama su to meto lietuvių dailės nacionalinio stiliaus klau­ simais: taip atsiribota nuo ultramodernistinių formalistinių reiškinių,

291 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

atmetamas oficialaus meno skatinimas iliustratyvus romantizmas, iš­ keliama kūrinio semantinių ir plastinių sandų svarba, meninių formų veiksmingumas. „Ponas Bičiūnas ar kas nors kitas, - kalbėjo viename dispute J. Mi­ kėnas, atsakydamas oficialios orientacijos kritikui, - gal ir įžvelgs mū­ sų liaudies skulptūroje buldogo galvas, bet man pasirodys visai prie­ šingi aspektai: aš išskaitysiu vienur žemaičio bruožus, kitur aukštai­ čio ar suvalkiečio. Tikras kūrėjas nekopijuoja, jis gali panaudoti liaudies meno pirmavaizdžius savo darbams, bet juk tai nebus pamėgdžioji­ mas“. „Mūsų dienų lietuvių dailininkų pagrindinis meno uždavinys, tęsė tame pat pokalbyje A. Gudaitis, - yra stengtis, kiek tai galima padaryti pastangomis, mūsų epochos ir šių dienų meno ribose rasti tuos plastinius savitumus mūsų tautos būdui pareikšti. Ir tos būdin­ gos tautinės žymės pirmiausia turi pasireikšti ne tik kūrinio siužete (juk liaudies mene negi šventumas yra charakteringa žymė!), bet, svar­ biausia, kūrinio vidaus struktūroj, formos supratime, formų santy­ kiuose, kūrinio nuotaikoj“. Toms pačioms pozicijoms pritarė ir M. Bulaka, sakydamas: „Lie­ tuvaitė, pavaizduojama su tautišku sijonu, dar nepakeitė tų dailininkų kūrinių charakterio, įgyto įvairiose svetimose meno mokyklose, ir ne­ suteikė jiems lietuviškumo bruožų. Jaunosios kartos dailininkai lietu­ viškumo pradų ieško giliau, ne atskiruose mūsų liaudies meno atribu­ tuose bei tematikoje, bet visoje jo visumoje ir esmėje. Todėl jie nepa­ sitenkina nagrinėdami mūsų rūpintojėlius, raižinius ir kitą vaizdinį liaudies meną, jo formas, ritmą bei kompoziciją, bet taip pat ieško įkvėpimo ir mūsų liaudies dainose, pasakose bei dainų melodijose ir lietuvio gyvenime. Šitas kelias yra tikras“. Neatsitiktinai ir to meto prozoje atsiranda įvairaus pobūdžio liaudies menininkų, auksarankių amatininkų personažai: tokie iš­

( 298)

moningi Deveikos, Krizo tipai P. Cvirkos romane „Meisteris ir sū­ nūs“ (1936), primenantys R. Rolano „Kolia Brenjono“ tautos gy­ vastingumo idėjas. 1931 metais „Trečiame fronte“ pasirodžiusi K. Borutos „Medi­ nių stebuklų“ apysaka, groteskiškas antiklerikalinis pamfletas, tebu­ vo tik sumanymo užuomazga. 1938-aisiais rašytojas gerokai praplėtė bendrąją kūrinio problematiką, artimiau susilietusią su to meto daili­ ninkų koncepcijomis. Remdamasis savo krašto dievdirbių prototipais, K. Boruta ėmėsi plačiau pasekti Vinco Dovinės menininko kelią, jo kūryboje atskleidęs ir naiviojo liaudies menininko pasaulėvaizdį, ir socialinės psichologijos bruožus - pasak rašytojo, „tai liūdni rūpinto­ jėliai, susisieloję lietuviški kristūs, kurie stovi nusiminę kryžkelėse kaip tie sermėgiai kaimiečiai, praradę žemę... pasirėmę rankomis galvas, neišmanydami, kaip savo žemę išganyti“. „Medinių stebuklų“ laikotarpiu reikšminga turėjo būti autoriaus draugystė su J. Mikėnu, kuris ne tik buvo jo knygos iliustruotojas, bet ir savo skulptūroje tarytum pratęsė Vinco Dovinės įvaizdį, sukū­ ręs įdvasintą, mikėniškos pusiausvyros, taurios rimties ,yincuko“ sta­ tulą (1937-1938). Ankstesnio maištingumo atsisakiusi, monumentalumo ir plasti­ kos paprastumo, vidinės refleksijos įgijo rašytojo vaizduosena pasa­ kiškoje - mitinėje „Baltaragio malūno“ erdvėje. Įsimintinų meninių aukštumų pasiekė vėlyvasis Kazio Borutos epas - „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963). Sėmęs įkvėpimą iš ste­ buklinių pasakų ir sakmių gelmių, jis tapo drąsia vizualinio regėji­ mo ir poetinio žodžio žaisme, kur knibžda keisti erdvių sugretini­ mai, fantastiškų nuotykių kaskados, netikėtos disproporcijos, melo ir teisybės, kvailybės ir išminties kontrastai - „kartūs juokai ir links­ mos ašaros“.

293. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Šiuo originaliu kūriniu prabilo du ryškūs žodžio ir erdvės pasau­ lių kūrėjai - rašytojas ir knygos dailininkas Algirdas Steponavičius, abu giliai jautę būties fantastikos ir paradoksų gaivalą. Susitikę lietu­ vių meno kryžkelėse, jie demonstravo įspūdingą kūrybinę bičiulystę, sugretinę ir kalbos, ir dailės raiškos grožį, sujungę gyvybingas, ne­ senstančias žodžio ekspresijos ir plastinės vaizduotės galias.

(300)

VLADAS ŽUKAS

Apie Kazio Borutos biblioteką ir paveikslų rinkinį Su rašytoju Kaziu Boruta susipažinau Palangoje. Universiteto viloje ilsėjosi jo bičiulis geografas Peliksas Šinkūnas, dėl to rašytojas dažnai ateidavo, kartu pietaudavo tuomet čia veikusioje valgykloje. Šinkū­ nas ir supažindino. Rengiamam bibliografijos darbui apie „Trečią fron­ tą“ su vienu jo bendradarbių Boruta peržiūrėjau žurnalo komplektą. Jis patvirtino jau žinomą dalyką - 1-ajame numeryje išspausdintas eilėraščių ciklas apie Baltiją yra jo, pavardės nebuvo galima rašyti, tad vietoj parašo čia juodas brūkšnys. Jo rašyti ir 1-ajame bei 2-ajame numeryje išspausdinti straipsniai „Pro vokiško knygyno langą“ bei „Reportažo ir montažo principas literatūroje“, pasirašyti pseudoni­ mu K. Lino (kilmininko linksnis). Rašinį „Invalidas su gramofonu“ (Nr. 1) pasirašęs pseudonimu E. Erika. Paklaustas, ką reiškia šis pseu­ donimas, paaiškino: „Tai mano rašomosios mašinėlės firma“. 4-ajame Trečio fronto numeryje rubrikoje „Ką dirbame“ nurodyta: „K. Boru­ ta dirba naujas apysakas - „Gyvenimas kaip obuolys“ ir kt. Rašytojas, peržiūrėdamas žurnalą, tą apysakos pavadinimą išbraukė ir pieštuku užrašė: „Baltaragio malūnas“. Vadinasi, jau tada buvo gimusi idėja parašyti šią knygą ar bent atskirus fragmentus. Su studente Janina Malakauskaite (rašė diplominį darbą apie Boru­ tos biblioteką) ir jaunu dėstytoju Alvydu Samėnu 1978 metais lankė­ mės Pajiesyje prie Kaimo buvusiame Borutos name. (Čia m o metu gyveno brolio šeima.) Spintose radome per 700 rašytojo knygų. Vė-

3Q1 SU S IT IK IM A I

su

KAZIU BORUTA

liau nuodugniai peržiūrėjau žmonos Eigos Borutienės dispozicijoj bu­ vusias knygas. Dukters Eglės Makariūnienės globojama tėvo bibliote­ kos dalis buvo sukataloguota, lengviau apžvelgiama. Tai ne visos rašy­ tojo knygos, nes dalis žuvo karo metais, be to, apie 130 tomų savinin­ kas padovanojo Liudvinavo vidurinei mokyklai - ten buvo mokęsis. Iš viso rašytojo bibliotekoje užtikau apie du tūkstančius knygų, brošiūrų, periodinių leidinių: per 250 išleistų iki 1918 metų, bene 1000 tarpukario leidinių, apie 800 pokario metų knygų. Apie 1400 buvo lietuviškų, apie 500 knygų buvo rusų, per 130 vokiečių, apie 60 lenkų, 40 latvių, apie 30 prancūzų kalbomis. Daugiausia buvo groži­ nės literatūros, nemažai humanitarinio turinio mokslų leidinių: kal­ botyros, literatūros mokslo, tautosakos (skaitant daugiausia pabrau­ kytos pasakų knygos), Lietuvos istorijos (apie 150), filosofijos, meno leidinių (apie 50; daug pabraukų Pauliaus Galaunės knygoje „Lietu­ vių liaudies menas“, ypač skyriuje apie kryžius). Pažintis su biblioteka, artimųjų pasakojimai ir rašytojo laiškai (Ka­ zys Boruta, Rakai, t. 10) rodo, kad Boruta didžiai vertino Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Žemaitės kūrybą (teigė, kad iš jos rei­ kia mokytis lietuvių kalbos). Matyt, prie mėgstamų poetų priklausė Antanas Vienažindys - 1943 metais ruošėjo „dainyną“ (A. Mažiulio laiškas iš JAV V Žukui, 1987 08 18). Stropiai rinko Juozo TumoVaižganto, Vinco Krėvės, Balio Sruogos knygas. Mėgstami užsienio rašytojai - VVilliamas Shakespeare’as, Adomas Mickevičius (knygose apie poetą yra pabraukų), Honore de Balzacas, Prosperas Merimee ypač Romainas Rolland’as (išvertė Žaną Krislofą; laiške autoriui ra­ šė: „Galingas Žano Kristofo paveikslas man padėjo ištverti ilgus kali­ nimo metus“ (Kazys Boruta, Rakai, t. 10, p. 335). Prie mėgstamų rašytojų priklausė Andre Maurais, Rabindranathas Tagore. Borutos gyvenimo švyturiai - Friedrichas Schilleris ir Henrikas Ibsenas. Pasta -

( 302)

rojo rašytojo drama Brandas buvo artima turiniu ir dvasia. Būdamas Marijampolės kalėjime 1935 metų balandžio mėnesį buvo bebaigiąs versti j lietuvių kalbą (Kazys Boruta, Raštai, t. 10, p. 329). Žavėjosi rusų rašytoju Aleksandru Gercenu. Laiške Onai Šimaitei rašė: „Būda­ mas emigracijoje, buvau labai artimai susigyvenęs su A. Gerceno „Былое и думы“ ir susižavėjęs jo milžiniška asmenybe“ (Kazys Bo­ ruta, Raštai, t. 10, p. 325). Didžiai vertino Levo Tolstojaus kūrybą, taip pat Maksimą Gorkį, bet ypač mėgo Vladimirą Korolenką - teigė, kad tai „pats mylimiausias rusų rašytojas“ (ten pat, p. 329). Įdomi bibliotekos dalis - knygos su dedikaciniais įrašais. Jų išliko per 150, daugiausia lietuviškų, apie 30 rusiškų, keletas latviškų. Įrašai parodo rašytojų tarpusavio ryšius ir santykius, artimiausius bičiulius. Vieni įrašai lakoniški, kituose sveikinama gimtadienio ar Naujųjų metų proga (Vinco Krėvės „Raganius“, Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valanda“ ir „Raštų“ 1 tomas, Kazio Jakubėno ,yargo dainos“, Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“, Augustino Griciaus knygos). Kitų de­ dikacijos betarpiškesnės, šiltesnės. Kazys Binkis vadino broliu, „lietu­ viškojo atžalyno vyriausiuoju girininku“, Antanas Venclova „vaikystės ir jaunystės draugu“, Kazys Inčiūra - „taurios ir nepalaužiamos širdies žmogum“, Aldona Liobytė - „pasakų karaliumi“, Albinas Žukauskas „didžiu šių laikų lietuvių rašytoju“, Jonas Graičiūnas - „tauriu ir maiš­ tingu teisybės ieškotoju“, Eduardas Mieželaitis - „amžinai jaunu, žva­ liu, poetišku“, Eugenijus Matuzevičius - „drumstų vėjų ir gimtųjų ari­ mų“ poetu. Paulius Širvys savo poezijos knygą „Ošia gimtinės beržai“ skyrė „Tam, kuris norėjo žemaičių pelkes uždegti“. Kai kurie dėkojo už globą, vadino literatūriniu mokytoju. Juozas Kruminas poezijos rinkinį „Kibirkštys naktį“ skyrė Borutai, „rūpestingai sekusiam“ jo pirmuosius žingsnius literatūroj. Pirmu literatūros mokytoju ir glo­ bėju, „Parduotų vasarų“ atsiradimo kaltininku vadino Juozas Baltušis,

iiH S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

„uola ir mokytoju“ - Vytautas Petkevičius, už pirmąjį kritikos žodį ir paskatinimą knygelėje „Žemė kėlė žolę“ dėkoja Violeta Palčinskaitė. Kostas Kubilinskas teigė, kad iš rašytojo knygų vaikystėje mokėsi „plunksną vedžioti“. Yra trys Pelikso Šinkūno geografijos knygos su autoriaus įrašais. Boruta labai atidžiai skaitė knygą „Arktika ir jos užkariavimas“ - daug pabraukų. Knygų su dedikacijomis dovanojo latvių rašytojai Karlis Skalbė, Aleksandras Cakas (4 kn.), dailininkai Olga ir Niklavas Strunkės, rusų rašytojai Levas Ozerovas (3 kn.), Jevgenijus Fiodorovas (2 kn.; rodos, susipažino 1951 metų pavasarį poilsio namuose Komarove, prie Leningrado), baltarusių Makimas Tankas, estė Silva Panama (2 kn.), lenkas Stanislawas Ryszardas Dobrowolskis. Bibliofilas Juozas Šimkus šių eilučių autoriui pasakojo Pelikso Šin­ kūno versiją apie Borutos knygos „Kelionės į Šiaurę“ atsiradimą. Iš­ leistas iš kalėjimo (1935) rašytojas atėjo pas Šinkūną pasiskolinti pi­ nigų. Šis pasakęs: „Pinigų aš tau neduosiu, bet štai knygos „Kelionė į Šiaurę“ rankraštis, išleisk savo vardu, gausi honorarą“. Taip ir padarė. Aišku, tos versijos patikimumą reikėtų patikrinti - gali būti, kad čia tik dalis tiesos: Šinkūnas galėjo duoti kiek apdorotą medžiagą, o kny­ gą literatūriškai paruošė Boruta, juoba kad toje srityje turėjo įgūdžių: grįžęs iš užsienio parašė ir Antano Avižieniaus slapyvardžiu 1932 me­ tais paskelbė knygelę „Suomių kraštas“. (Išleido tautininkų „Pažan­ gos“ bendrovė „Ūkininkų skaitymų“ serijoje.)1 1 K. Boruta savos knygos: Raštai, t. 1 (Kelionės Į šiaurę), Vilnius, 1930, p.l 1 rašo: „Rašydamas šia knygą naudojausi įvairiais šiaurės ekspedicijų aprašymais bei mokslininkų darbais. Ta proga taip pat norėčiau išreikšti širdingą padėką mūsų geografui P. Šinkūnui, kuris įkvėpė man šitą darbą, ir mūsų profesoriams Vacį. Biržiškai, St. Kolupailai, K. Regeliui, kurie patarimais, turtingomis biblioteko­ mis padėjo atlikti šitą uždavinį“ (sudaryt, pust.). ■ ■■■■ ■

( 304 )

Savitas Borutos asmenybės bruožas - domėjimasis daile. Turėjo medinių skulptūrėlių rinkinį. Labai gražią - aukštą ir liekną šv. Bar­ borą su karūna padovanojo Petras Juodelis. Turėjo vieną kitą kryžių ir koplytstulpių metalinę viršūnę. Rinkinyje buvo pora Jono Kazi­ miero Vilčinskio Vilniaus albumo paveikslų - Sv. Onos bei Petro ir Povilo bažnyčios. Rašytojas turėjo nemažų kūrybinių sumanymų čiurlionianoje. Lie­ tuvių literatūros ir tautosakos institute yra nemažas pluoštas rankraščių. Tarp jų - atsiminimais apie Čiurlionį paremtos Druskininkų no­ velės. Duktė E. Makariūnienė prisimena, kad bene 1946 metais jas skaitė susirinkusiems bičiuliams. Buvo atvykusi Valerija Karužienė, Meilė Lukšienė, Kazys Lukša, kažkas iš rašytojų - Kazys Inčiūra ar Kazys Jakubėnas. Iš minėtame institute esamų užrašų sužinome, kad Boruta kaitų su Jadvyga Čiurlionyte ir Valerija Čiurlionyte-Karužiene buvo numatę parašytį monografiją „M. K. Čiurlionio epopėja“. Tarp Borutos užrašų įdomūs yra Juozo Tallat-Kelpšos pasakojimai apie jau sergančio Čiurlionio kūrybinius planus ir svajones. 1■ 1927 meni pabaigoje atsidūręs Rygoje Boruta bendradarbiavo su kairiaisiais latvių rašytojais ir dailininkais, suorganizavo knygų leidimo bendrovę „Audra“, išleido to paties pavadinimo almanachą „Audra“. Leidybos emblemą sukūrė ir keletą iliustracijų pateikė dailininkas Niklavas Strunke, be to, jis parašė nedidelį straipsnį „M. Čiurlionio trage­ dija“. Autorius dailininką priskyrė prie dekadentų - jo kūryba esą prik­ lauso „ne mūsų dienų aktingai dienai, bet mirštančiai vakarykštei“ . Ma­ tyt, tuo metu į Čiurlionio kūrybą panašiai žvelgė ir Boruta. Kazys Boruta palaikė glaudžius ryšius su kai kuriais lietuvių daili­ ninkais. Apie 1925 metus, dalyvaudamas „aušriniečių“ veikloje, susi­ pažino su Mečislovu Bulaka. 1930 metais grįžęs į Lietuvą vėl atnauji­ no ryšius su juo, pavedė iliustruoti almanachą „Darbas“ (1932). Ka-

____ 30-5. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

lint Borutai, M. Bulakos rūpesčiu ir jo iliustruotas pasirodė eilėraščių rinkinys „Duona kasdieninė“ (1934). Boruta labai vertino Juozo Mi­ kėno kūrybą. Skulptorius iliustravo jo romaną „Mediniai stebuklai“. Draugystės ryšiai siejo su Antanu Gudaičiu. Susitiko Berlyne, kai Bo­ ruta buvo tremtyje, o Gudaitis važiavo studijuoti į Paryžių. Vėliau dailininkas padovanojo Borutai keletą paveikslų - „Beržoro bažnytė­ lė“, „Obuolius skina“, vieną kitą piešinį. Profesorius Gudaitis šių eilu­ čių autoriui pasakojo, kad Boruta, 1940 metais dirbdamas žurnalo „Dienovidis“ redakcijos sekretorium ir faktiškuoju redaktorium, pra­ šydavo parinkti reprodukuotinų lietuvių dailininkų kūrinių, parašyti atsiliepimų apie juos. Gudaitis piešė viršelius Borutos „Kelionėms į šiaurę“ ir „Kryžių Lietuvos“ 2-ajam leidimui. Ryšiai su dailininkais nenutrūko ir pokario metais. Prof. Jonas Kuzminskis bibliofilų Mažvydo klube (1977 04 15) pasakojo, kad Boruta mėgdavo būti dailininkų kompanijoje - bendravo su Justinu Vienožinskiu (abu turėjo bendrų bruožų), Juozu Mikėnu, Antanu Gudai­ čiu, Mečislovu Bulaka. Dirbtuvėse galėdavo laisvai pasikalbėti, pasi­ ginčyti. Artima draugystė Borutą rišo su literatu ir menotyrininku Petru Juodeliu, lankydavosi jo šeimoje, pasikalbėdavo prie arbatos puodelio. (Pasakojo tuose pasikalbėjimuose su mezginiu rankose da­ lyvaudavusi Danutė Juodelienė.) Rašytojas, be minėtų skulptūrų, grafikos ir tapybos darbų, turėjo Vytauto Mackevičiaus tapytą pirmosios žmonos Onos portretą, Sta­ sio Ušinsko dekoracijų eskizų ir keletą piešinių, Justino Vienožinskio ir Leonardo Kazoko peizažų, Marijos Cvirkienės tapytą savo paties portretą, gražų Aloyzo Stasiulevičiaus Vilniaus peizažą ir kitų autorių paveikslų. Borutos rinkinys įdomus ir net unikalus tuo, kad jame dau­ gelio dailininkų jaunystės т е щ darbai. E. Makariūnienė prisimena, kad bute tarp Borutos turėtų paveiks-

( 306 )

lų kabėjo Čiurlionio „Aukuro“ spalvota reprodukcija, po kurio laiko jos kambaryje pakabino spalvotą šio dailininko reprodukciją „Auka“. Dailės kūrinius turi dukters E. Makariūnienės šeima ir žmona Ei­ ga Borutienė. 1965 metų sausio 16 dieną sausakimšoje Respublikinės bibliote­ kos salėje humanitarinė visuomenė minėjo Borutos šešiasdešimtmetį. Tą kartą rašytojas atskleidė kai kurių savo knygų genezę, jų parašymo istoriją, papasakojo apie nerealizuotus kūrybinius sumanymus - ne­ parašytus romanus. Rodos, liko pasakojimų įrašas. Po trijų mėnesių rašytojo netekome. VLADAS ŽUKAS, PRISIM INIM Ų PUSLAPIAI: P AŽIN TI KULTŪROS ŽMONĖS, VILNIUS, 2000, P. 145-152

102 S U S U K I M A I SU

KAZIU BORUTA

J ONAS B O R U T A

Atsiminimų nuotrupos apie tėvus ir tėviškę1 Tėtis mano atmintyje išliko ramaus, tvirto ir labai pastovaus charak­ terio. Niekada nemačiau jo labai linksmo, labai nuliūdusio ar pikto. Su visais kaimynais sugyveno gerai, su niekuo nesipyko ir nesibylinėjo. Nė vieno iš mūsų nemušė, jei reikėdavo, rimtai subardavo, pamo­ kydavo arba kantriai nukęsdavo. Santūrus būdavo ne tik jausmuose, bet ir valgyme bei gėrime. Per šventes ar svečiuose išgerdavo vieną kitą stikleli, bet niekad nepasigerdavo. Kartą, kai buvau dar gimnazistas, svečiuose vienas senyvas žmogus nusigėrė ir pradėjo kvailioti. Man buvo labai juokinga ir aš užsikvatojau. Tėtis pasišaukė mane ir perspėjo, jog nedera iš senesnio žmogaus juoktis, sakė, kad geriau pagalvočiau, kaip negražu yra nusi­ gerti, ir kad niekad taip nedaryčiau. Tėtis buvo labai taupus, tačiau ne šykštus. Bet kam pinigų nemėty­ davo, ką pirkdavo, tai tik labai gerai apgalvojęs ir nusprendęs, kad tikrai reikalinga, pirkdavo tik gerą, tvirtą daiktą ar medžiagą. Tačiau pavargė­ lį ar šiaip nelaimės ištiktą žmogų visada gausiai sušelpdavo ir mums primindavo, jog nelaimėje vienas kitam reikia padėti. Per šventes iš ryto tėtis visiems vaikams ir tarnams duodavo pinigų ir primindavo, kad be reikalo pinigais nesišvaistytume, bet ir nebūtume šykštūs. Tėtis labai gerbė savo žodį. Jei kam ką pažadėdavo, ar mums vaikams, ar kaimynams, ar pirkliams - tai visad ištesėdavo. Prisime­ nu, vieną kartą su tėčiu važiavau į Marijampolę ir vežėme pilną veži1Tekstas rinktas iš Jono Borutos rankraščio (sudaryt, pust.).

iii S U S U K I M A I SU

KAZIU BORUTA

mą kviečių. Vienam pirkliui buvo pažadėjęs jų parduoti. Įvažiavus į Marijampolę kiti pirkliai už kviečius siūlė brangiau sumokėti, bet tė­ tis atsakęs, kad ką pažadėjęs, tą ištesės, ir nuvažiavo pas pirklį, su kuriuo buvo suderėjęs. Nuvažiavęs iškrovė tik 2 maišus ir daugiau nebekrauna. Žydelis nustebęs klausia: „Boruta, kodėl visų nekrau­ ni?“, o tėtis jam ir sako: „Pažadėjau atvežti, tai ir atvežiau, o tu nori mane apmulkinti. Dabar kviečių kaina aukštesnė“. Susigėdo žydelis ir sumokėjo už visus kviečius tos dienos kaina. 1933 metų pavasarį Kazys su žmona Ona buvo suimti. Ona tuo metu laukėsi kūdikio. Tėtis, apie tai sužinojęs, važiavo į Kauną rūpin­ tis, kad už užstatą juos paleistų iš kalėjimo. Prokuroras nenorėjo net Onos paleisti. Už ją pareikalavo 10 000 Lt užstato ir dar gąsdino tėtį, kad, praradęs visą turtą, pats su vaikais išeisiąs ubagauti. Bet tėtis nenusileido, tada prokuroras pareikalavęs net 50 000 Lt užstato, tikė­ damasis, kad tokia suma priblokš paprastą valstietį. Tačiau tėtis sura­ šė visą ūkį su visais pastatais, gyvuliais, mašinomis2. Prokuroras, pasi­ žiūrėjęs į užstatą, pasakė, kad netikėjęs, jog ūkininkas tam ryšis. Ona už užstatą buvo iki teismo iš kalėjimo paleista. Tėtis labai mylėjo savo ūkį, tėviškės laukus, kalnelius. Visa sodyba ir nemažas sodas iš visų pusių buvo apsodintas medžiais. Audrų ir vėjų blaškyti žaliavo didžiuliai gluosniai. Jie mūsų tėviškės tradiciniai me­ džiai. Kitur tokių didžiulių gluosnių nemačiau. Juos sodino tėvai, se­ neliai ir proseneliai. Juos eilėsna sudėjo Kazys. Nuo ankstyvo pavasario sekmadienio popietėmis tėtis mėgo lėtu žingsniu apeiti laukus, prisėsti ant kalniuko ir su meile žvalgytis po žaliuojančius tolius. Tas rūpestis ir meilė tėviškei, išaugusi į karštą tėvynės meilę, persidavė ir vaikams.1

1 Ūkio aprašymas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, F 10 (sudaryt. pust.).

(312)

Mūsų Jaukuose buvo dvi kalvos su.gojeliais. Vienas jų išaugęs per Pirmąjį pasaulinį karą ant gražaus, aukšto kalno - Dzingiškio. Pra­ džioje karo, mūsų šeima, traukdamasi į Rusiją, ant to kalno paliko pasėtus kviečius, o grįžę po karo tėviškėn toj vietoj radom gražų užsisėjusį ir paūgėjusį beržynėlį. Visiems tas beržynėlis patiko, ypač jį mėgo Kazys. Jo pakraščius apsodinome eglaitėmis, uosiais, ąžuoliu­ kais, iš pietų pusės - slyvaitėmis. Kazys svajojo Dzingiškyje pasistaty­ ti mažą kūrybiniam darbui namelį. Nuo Dzingiškio atsiveria nuosta­ bus pietų Suvalkijos vaizdas: su kalnais kableliais,gojais apaugusio­ mis sodybomis, kurios tolumoje susibeja j vientisą mišką. J pietvakarius atsiveria tobmos Vištyčio aukštumos. Nuo Dzingiškio matyti net trys piliakalniai, kurie čia eina tankia grandine nuo Rytprūsių iki pat N e­ muno. Netobese tyvuliuoja Žuvinto palios, stūkso garsus Varnupių piliakalnis su legendinėmis kūlgrindomis. Vasaros dienomis Dzingiškis kerėdavo ramybe ir viliojančiais tobais, o vakarais - kaimo jaunimo dainų aidais pramaišiui su griežlių ir varbų koncertais. Kampe beržynėlio, pačioje aukščiausioje kalno vie­ toje, telkšojo ovab bala. Iš visų pusių buvo apaugusi medžiais, tik iš pietų atvira. Anksčiau vanduo joje buvo labai skaidrus, tačiau laikui bėgant apžėlė ajerais (pas mus vadinamais kalavijais), jie ir užgožė visą balą. Keista ta bala, nors ir yra pačioje kalno viršūnėje, bet niekad neišdžiūdavo, kai pakalnėje prie sodybos esančios balos, vadinamos sodželkomis, sausesnėmis vasaromis išdžiūdavo. Tėtis apie tą balą pasakojo tokį atsitikimą. Dar jaunystėje, kai jis iš senelio perėmė ūkį, nutarė tą balą išvalyti ir pagibnti. Mat jos vanduo labai tiko gyvuliams girdyti. Susikvietė kaimo vyrus į talką, prakasė grioveli ir išleido visą vandenį pakalnėn. Begibndami šiauriniame ga­ le aptiko didelį suanglėjusį ąžuolą. Visą dieną vargo, norėdami tą ąžuolą atkasti ir ištraukti. Ligi vėlyvo vakaro iškasė didžiulę duobę, bet ąžuolo

3

1

1

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

ištraukti neįstengė. Kita. rytą, nors nakčia visai nelijo, bala vėl buvo pilna vandens. Taip tas ąžuolas ir liko baloje gulėti. Mes, vaikai, tarė­ mės tą ąžuolą iškasti, bet vis kas nors sutrukdydavo. Apie Dzingiškį ir tą balą vaikystėje iš keliaujančio siuvėjo girdėjau tokią pasaką-legendą. Senų senovėje, kai iš Vakarų nuožmūs priešai bandė pavergti Lie­ tuvą ir užgesinti šventus jos aukurus, vienas priešų būrys sustojo ant šio kalno pailsėti. Po plačiašakiu galingu ąžuolu susėdo kryžiuočiai vakarieniauti, o surakintus belaisvius - vaikus ir moteris - nuvarė kiek tolėliau. Besileidžianti saulė visą dangų nudažė raudona pašvaiste, ta­ rytum visas kraštas užsiliepsnojo gaisru. Lietuviai nuo aukšto kalno žvelgė į gimtuosius laukus, miškais apaugusius, į kalnus kalnelius ir gailiai raudodami meldė savo dievus: „Perkūne, dievaiti, neleisk, kad tavo vaikus ir vaidilutes nuožmus priešas išvestų vergijon“. Kryžiuočiai, išgirdę jų maldas, tyčiojosi iš jų maldų ir dievo Per­ kūno. Staiga iš giedro dangaus driokstelėjo žaibas ir perkūnas kirto į ąžuolą, kuris virsdamas visus kryžiuočius nugramzdino giliai į kalno gilumą, supuolę iš visų pusių belaisviai užpylė tą duobę, kad nesigir­ dėtų kraugerių dejonių. Užtat ta bala niekad neišdžiūna, o ąžuolas nesupūva ir ligi šiai dienai saugo prispaustus kryžiuočius. Dar apie tėtį norėčiau pasakyti, kad jis buvo pažangus ūkininkas, ak­ tyvus kooperatininkas. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, vos grįžęs iš Maskvos, su kitais Liudvinavo ūkininkais suorganizavo ir įrengė linų per­ dirbimo fabrikėlį ir pieninę. Linų fabrikėlis po kelių metų sudegė ir dau­ giau neatsistatė, o pieninė veikia iki šiol. Savo kaime suorganizavo grūdų valymo kooperatyvą, supirko grūdų valymo mašinas ir beveik porą de­ šimtmečių Kūlokų ir Tarašiškių kaimų ūkininkai jomis valė sėklą. Mama savo būdo savybėmis buvo priešingybė tėtei. Tėtis žiūrėjo „gaspadoriško“ grožio, kad būtų tvirta, patogu ir tvarkinga, o mama rūpino­

(314)

si, kad būtų gražu. Tėtis žiūrėjo, kad visi pastatai, kiemas būtų tvarkingi, mama, - kad darželyje kuo gražesnės gėlės žydėtų, kad sode takeliai būtų išskutinėti, smėliu pabarstyti, suoliukai sutvarkyti. Tėtis mažai kalbėda­ vo namuose ir svečiuose, savo laikysena buvo santūrus gal net kiek liūd­ nokas, tuo tarpu mama buvo šneki, linksma, mėgo dainas, svečius, po­ būvius. Dainų mokėjo be galo, visokiems atvejams pritaikytų. Dainuo­ davo ilgais žiemos vakarais prie ratelio, pavasarį staklėse, vasarą laukuose. Svečiuose būdavo pirma dainininkė, nuotaikos kėlėja. Abu tėvai, nors patys buvo mažai raštingi, bet labai vertino moks­ lą, knygas ir visus vaikus stengėsi kuo daugiau išmokslinti. Abu tėvai labai mylėjo ir rūpinosi mumis, bet ypač mylėjo Kazį, gal dėl to, kad jis daugiausia jiems rūpesčių ir sielvarto sukeldavo. Nei tėtis, nei mama nė vienam mūsų specialybės nebruko, ypač tėtis pabrėždavo, kad kiekvienas darbas yra geras, jei tik žmogus do­ ras, bet savo nuomonę turėjo - daugiau vertino gydytojo ir inžinie­ riaus specialybes, o mama pagal tradiciją - kunigo ir mokytojo. Inži­ nieriai mamai visai ne prie širdies buvo. Kai aš rinkausi inžinerijos mokslus, tai mama atsidusdama sakydavo: ,yilksi, vaikeli, visą amžių grandines“. Mat tuoj po Pirmojo pasaulinio karo per mūsų laukus matininkai matavo ir žymėjo geležinkelio trasą. Buvo projektuojama Kazlų Rūdą per Marijampolę ir mūsų laukus sujungti su Alytumi. Mamai įstrigo atmintyje, kai per lietų sušlapę ir sušalę darbininkai traukė grandinę ir kalė kuoliukus, žyminčius trasą. Mama buvo aktyvi visuomenininke ir gera organizatorė. Ji įkūrė Liudvinavo katalikių moterų draugijos skyrių ir daugiau kaip 10 me­ tų buvo to skyriaus pirmininkė3. Liudvinavo mokyklos kiemo kampe

3 Liudvinavas: Tiesos ir meilės tarnyboje. Lietuvių katalikių moterų draugija 1908-1933 / Red. Ona Bdeckienė-Gaigalaitė, Kaunas, 1933, p .179-180

315 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

geresnei draugijos veiklai suorganizavo ir pastatė „Moterų seklyčią“ (tas namas stovi ir dabar). Šioje seklyčioje buvo rengiami įvairūs kur­ seliai, vaidinimai, loterijos. Čia sekmadieniais suvažiavusios moterys pasidėdavo savo daik­ tus, o po pamaldų rinkdavosi į savo seklyčią pasišnekėti ar kokios paskaitos išklausyti; vyrai eidavo prie arklių papypkiuot ar alučio iš­ gert, o jaunimas pasipildavo į pagrindinę miestelio gatvę - save paro­ dyti ir į kitus pasižiūrėti. Čia vykdavo susitikimai, susipažinimai ir susitarimai, kada ir j kokią gegužinę ir vakarėlį vykti, kur linksmiau sekmadienio vakarą praleisti. Jaunimo sekmadieniniai susitikimai ypač pagyvėdavo vasarą, kai atostogų grįždavo gimnazistai ir studentai, o besimokančio jaunimo Liudvinave nuo senų laikų buvo nemaža. Tokie mano jaunystės atsiminimai apie tėvus ir tėviškę. 1969 M. KOVO 10 D. EGLĖS BORUTAITĖS-MAKARIŪNIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

( 316)

MAGDE LENA BORUTAITĖ- BAJ E RČ IE N Ė

Lyg neužbaigta daina B o ru tų gim in ė iš seno įleidusi šaknis Užnemunėj, Suvalkijoj, kur v

į Šešupę įteka du upokšniai - Dovinė ir Sūduonia. Mūsų senelis Kazys Boruta gimė apie 1838 metais. Jis buvo labai darbštus, taupus ir sumanus. Nežinau, ar jis mokėjo skaityti ir rašyti. Jei ir mokėjo, tai paskaitydavo tik iš maldaknygės ir tik pasirašydavo. Matyt, kad jis buvo sumanus žmogus, nes po baudžiavos manifes­ to paskelbimo (t. y. po 1863 m.) jis su dar dviem kaimo ūkininkais važiavo į Peterburgą carui apskųsti savo krašto žemvaldžių, kurie ne­ duoda kaimo žmonėms - baudžiauninkams ir lažininkams - žemės ir laisvės, skelbiamos caro manifeste. Kelionei ruošėsi slapčiomis. Va­ žiavo susidėję po arklį ir, kaip vėliau pasakojo senelis, buvo daug var­ go, kol juos pakaustė. Žmonos, išlydėdamos vyrus j šią kelionę, grau­ džiai verkė, nes buvo įsitikinusios, kad jų daugiau nebepamatys. Seneliui didžiausias turtas buvo žemė. Kaip galėdamas didino sa­ vo žemės valdą. Šeimoje visi nuo didžiausio iki mažiausio turėjo savo darbus. Kai išeidavo į laukus su visa šeimyna - trimis sūnumis ir tri­ mis dukromis, tai darbas sparčiai virė ir vis atrodė, kad žemės per maža. Nuo jo lauko Dovinės link plytėjo krūmokšniais apaugusios pelkės, vadinamos Dviratine, o nuo Dzingiškio tęsėsi neįžengiamos pelkės - Pievelės. Senelis pasakojo, kad toje vietoje buvęs net ežeras. Tas pelkes, kas turėjo darbo jėgos, galėjo sausinti ir naudotis. Mūsų senelis ir ėmėsi to darbo: per Pievelę iškasėgrėbę - upelį, kuriuo van­ duo nutekėdavo į Dovinę. Įdirbta žemė duodavo gerą derlių. Valakų skaičius didėjo. Be to, kai kuris kaimynas keldavosi į Įeitą vietą, senelis

— _.H 7. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

stengdavosi supirkti jų žemes, kai pinigų trūkdavo - parduodavo vis­ ką, net, kaip močiutė pasakojo, drobes iš dukrų kraičių skrynių. Ir taip vietoje valako netrukus susidarė šešiolika su puse dešimtinių. Senelis buvo reiklus savo vaikams, bet ir rūpinosi jais. Kartą jo sūnų Antaną turėjo imti į rekrūtus. Išėjimas į rekrūtus buvo tolygus mirčiai, dėl to kiekvienas stengėsi jų išvengti. Senelis surado žmogų, kuris už nemažą atlyginimą Antaną nuvedė į Prūsus, iš kur Antanas išplaukė į Angliją. Ten jis, nemokėdamas kalbos, sugebėjo susirasti darbo anglių kasyklose. Po trejų metų grįžo namo. Senelis rūpinosi, kad dukros sėkmingai nutekėtų. Pirmiausia išsiklausdavo, ar neprasko­ lintas ūkis, ar gera žemė, ir tik tada sutikdavo leisti dukras į marčias ir išmokėdavo joms nemažą pasogą. Mūsų močiutė, tėvo mama - Marija Bendoriūtė - iš Pūstelnikų kaimo buvo nuolaidi, švelni, gera šeimininkė. Mūsų tėvas pasakojo, kad ji net pasniko valgius mokėjo skaniai sutaisyti. Visoje apylinkėje jos sūriai buvo skaniausi, net ir mes, anūkai, tik užuodę kepamų bly­ nų kvapą, dumdavome į virtuvę. O obuolius močiutė mokėjo išlaiky­ ti net iki Velykų.

Ja unieji K ū lo k ų šeim ininkai. Iš senelio sūnų vyriausias buvo Kazys (mūsų tėvas), kuris ir turėjo paveldėti ūkį. Jis turėjo išmokėti dalis dviem jaunesniems broliams: Vincui ir Antanui. Mūsų tėvas, būdamas apie dvidešimt penkerių metų amžiaus, tų laikų papročiu leidosi šeimininkės ieškoti. Su piršliu nuvažiavo į Kal­ varijos pavieto Deveniškių kaimą pas Mariją Sirutytę. Ji buvo gimusi Liudvinavo bažnytkaimyje, bet po kurio laiko su tėvais persikėlė gy­ venti į Deveniškes. Atvažiavus piršliams visos penkios Siručių dukros prigludo prie lango. Tėvams patiko jaunikis, buvo girdėję, kad darbštus, turi daug

( 318)

žemės, arkliai gražūs, o aštuoniolikmetė vyriausioji dukra net girdėti nieko nenorėjo: „Ne ir ne...“. Pagaliau tėvams ir piršliui pavyko pa­ lenkti merginą. Ji buvo aukšta, liekna, taisyklingų veido bruožų, turė­ jo skambų balsą. Ji buvo tėvo Vinco numylėtinė. Kazys ir Marija sukūrė šeimą. Seneliai taip pat buvo Kazys ir Mari­ ja. Senelis sakė, kad kol ūkį valdys Kazys ir Marija, tol Kūlokai gyvuos. Jaunavedžių gyvenimas buvo nelengvas: reikėjo perstatyti triobas, išmokėti broliams ir seserims dalis, samdyti tarnus. Reikėjo labai su­ sispausti, o mama šito nemėgo ir nemokėjo visą gyvenimą. Jaunajai šeimininkei nepatiko senoji trioba. Ji norėjo, kad greičiau išdygtų naujas erdvus gyvenamasis namas, o tėtė, priešingai, planavo pradėti statybą nuo kitų ūkio triobesių, įsigyti modernesnių ūkio pa­ dargų, daugiau gyvulių. Laimėjo jaunamartė - atsirado naujas didelis gyvenamasis namas, prie jo sužaliavo rūtų darželis. Prie darželio buvo sodas, dėdės Vinco Borutos sodintas. Jis labai prižiūrėjo sodą - pats vaismedžius sodino, skiepijo. Išėjęs į žentus netoli Kalvarijos, į Kampinių kaimą, irgi už­ veisė didelį sodą. Mama surasdavo valandėlę laiko taip pat prisidėti prie sodo tvar­ kymo. Kartais viena, kartais su pagalbininkais išvedžiojo sode take­ lius su baltais akmenėliais pakraščiuose. Juos apsodino lelijomis, bal­ tais ir violetiniais karkleliais, iš miško atgabeno bervinkų, kurios ža­ liuoja ištisus metus. O gale sodo buvo iš žemių, apklotų velėnomis, „sofa“, apsodinta alyvomis ir jazminais. Sodą dar padidino mūsų tėvas. Visa sodyba buvo apsodinta me­ džiais. Tradiciniai mūsų sodybos medžiai - gluosniai. Jie, kaip tėviš­ kės prisiminimas, pateko ir į Kazio poeziją.

_____319_ S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

Vaikystė. Jaunoje Borutų šeimoje ėmė krykšti naujagimiai. Pirmoji dienos šviesą išvydau aš. Antrasis buvo Kazys. Buvo pakrikštytas var­ du, kurį turėjo jo tėvas ir senelis. Šeimoje jį vadinome Kazium. Be­ veik visi vaikystės dienų prisiminimai susiję su broliu, visų mūsų my­ limu Kazium. Žiemomis čiužinėjom ant sodželkas aptraukusio ledo, pavasariais bandėme gaudyti žuvis, atplaukdavusias iš Dovinės patvinusiu upeliu iki mūsų sodybos, vasaromis maudynės Dovinėje ir pasiplaukiojimai geldoje po sodželkas. Dumdavom į netoliese esantį beržynėlį - Levoniškę ir pirmųjų žemuogių pasirinkti, ir pirmųjų grybų - lepšių, ūmė­ džių, kartais ir baravykų namo parnešti. Kartais mes su tėvais važiuodavome pas senelius į Siručius, į Deveniškių kaimą. Ten buvo už mus kiek vyresnės tetos, kurios mus nešiojo, su mumis žaidė. Seklyčioje mus viliojo raudona minkšta sofa ir dvi kėdės su atlošais, kurių audinys buvo pritvirtintas baltomis sa­ gomis. Kazius labai mėgo jas krapštinėti. Tėvai jį kartais palikdavo pas senelius, o mane veždavosi namo, nes aš jau buvau šiokia tokia pagalbininkė ūkyje. Prie senelių laukų, nuolaidžiame kalno šlaite, buvo pastatytas kry­ žius. Jis ir vadinamas buvo Deveniškių kryžiumi. Čia per pievas vin­ guriavo mažas upeliukas. Per Sekmines prie kryžiaus suplaukdavo mi­ nios žmonių. Prie kryžiaus buvo meldžiamasi, giedamos giesmės. Pa­ sibaigus pamaldoms maldininkai čia pat pievoje pasitiesdavo gūnias, sudėdavo atsivežtas vaišes, sutikdavo gimines, vaišindavosi, šneku­ čiuodavo, dainuodavo. Sekminės buvo didelė šventė, į ją tėvai vežda­ vosi mus visus. O kur dar Kalėdos, Velykos ir su jomis susijęs švenčių laukimo jaudulys.

( 320)

M o k yk la . Atėjo laikas eiti j mokyklą. Mokykla buvo Liudvinave, trys su puse kilometrų nuo Kūlokų kaimo. Liudvinave buvo apie 40 trobų, bažnyčia, vaistinė, valsčiaus raštinė, karčema, keletas mažų krautuvėlių ir mokykla. Prie tilto, pašešupy, buvo vadinamoji vokie­ čių mokykla. Į ją savo vaikus leisdavo evangelikai, kurie vietinių buvo vadinami prūsais. Juos toje mokykloje mokė vokiečių kalbos ir evangelikų tikybos. Joje mokinių buvo labai nedaug ir laikui bė­ gant ją visai uždarė. Prie bažnyčios mediniame name buvo kita mokykla, į kurią ėjo valsčiaus vaikai. J ją pereidavo mokytis vaikai ir iš vokiečių mokyklos. Mokytojai Grinkevičius ir Sereda lietuviškai visai nemokėjo - mo­ kė lenkiškai. Jiems išvykus pradėjo mokyti Gerulaitis, kuris dirbo ir vokiečių mokykloje. Apie 1912 metus buvo pastatyta daug didesnė mūrinė mokykla. Kai grįždavau iš mokyklos, Kazius imdavo mano elementorių, ati­ džiai žiūrinėdavo paveikslėlius ir vis manęs prašydavo: „Paskaityk, paskaityk“. Jam patiko raidė „o“. Sulenkęs du pirštukus visiems rodė: „o-o-o“. 1912 metais tėvai nusprendė Kazių leisti j mokyklą. M at jie dar jauni ir spės užrašyti sūnui ūkį, o kol kas tegu mokosi. Pagal tradici­ ją ūkis turėjo pereiti vyriausiam sūnui - Kaziui. Taigi tais metais jis pradėjo lankyti Liudvinavo mokyklos I skyrių. Pasirodo turįs gabu­ mų - greitai pradėjo slebizavoti. Noriai ruošė pamokas. Kas buvo neaišku, klausdavo manęs. Kartais net su ašaromis akyse prašė: „Pa­ mokyk, pamokyk...“. Kadangi tokiam vyrui buvo per tolima kelionė iš namų iki mo­ kyklos ir atgal, tai jis buvo apgyvendintas pas Akelių tetukę. Mūsų tetukė Liudvinave ant Šešupės kranto turėjo nedidelį kambarėlį. Ji buvo labai tvarkinga, švari, tai ir kambarėlis buvo jaukus. Žiemą, kai

.321 S U S I T IK IM A I SU

KAZIU BORUTA

prasidėdavo pūgos ir šalčiai, tai ir mane apgyvendindavo pas tetukę. Kaziui, likus vienam, kartais pasidarydavo liūdna, jis pasiilgdavo na­ miškių ir parbėgdavo namo. Kartą senelis Sirutis padovanojo Kaziui mažas rogutes, kad turėtų ką veikti grįžęs iš mokyklos. Jis dovana labai apsidžiaugė ir pasakė tetukei: „Dabar jau namo nebėgsiu“. Antrame skyriuje mokėsi labai gerai. Buvo nuspręsta leisti jį į Ma­ rijampolės gimnaziją. Tėtė sutarė su mokytoju Gerulaičiu, kad pa­ rengs Kazių stojamiesiems egzaminams į gimnaziją. Greitai prabėgo mokymosi metai Liudvinavo mokykloje. Jie mums abiem paliko neišdildomų įspūdžių. Kazys, kada tik būdavo Liudvi­ nave, pasukdavo savo senosios mokyklos link, tarsi norėdamas išgirs­ ti vaikystės dienų aidą. Buvo 1914 metų vasara. Tėtė, būdamas įsitikinęs, kad Kazius iš­ laikys egzaminus į gimnaziją, nupirko jam pilką šinelį su „sidabrinė­ mis“ sagomis. Sinelis buvo ilgas iki kulnelių, pirktas išaugimui. Busi­ masis gimnazistas labai džiaugėsi dovana, vis galvojo apie egzaminus ir didelį miestą Marijampolę. Tačiau šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. 1914 metų rugpjūčio mėnesi sugriaudėjo patrankos - pra­ sidėjo I pasaulinis karas.

Karas. G yvenim as R u sijo je . Iš pradžių karo baisenybės mūsų nesiekė. Rusų kariuomenė nužygiavo iki Karaliaučiaus ir toliau. Ta­ čiau vokiečiai atmušė rusus ir įsiveržė j Lietuvą. Suvalkų krašte ir apie Liudvinavą ėjo frontas - būdavo tai vieni pasitraukia, kiti užima, tai vėl atgal. Tokiame neramiame ruože atsidūrė ir mūsų kaimas. Įsiver­ žę į trobas kareiviai grobė viską, kas tik po ranka pakliūdavo. Kartą rusų kareivis rado mūsų pažįstamo iš Liudvinavo dviratį. Prisikabino prie tėtės, kad jis šnipas ir su šita mašina priešui žinias vežioja. Atstatė šautuvą ir jau varėsi tėtę į kiemą. Mama tik sukliko,

(322 )

vaikai pradėjo verkti, o Kazius su Petriuku įsikibo Į tėtės apsiausto skvernus ir neatsitraukė nuo jo rėkdami. Nežinia, ar tam kareiviui vaikų pagailo, ar protas prablaivėjo, kad tėtę paleido. Tėvai nusprendė trauktis su frontu į Rusiją. Tai buvo 1915 me­ tai, besibaigiant vasarai. Manė, kad karas ilgai netruks. Pasikinkė arklius į ilgvežimį, sudėjo reikalingiausius daiktus, prisirišo dvi kar­ ves, ir į kelionę. Mes, vaikai, nesupratom, į kokią kelionę išsiruošėm, mes nežino­ jome, ką reiškia palikti tėvynę. Mums tai buvo pramoga. Pravažiavę Alytų, pasukome Minsko kryptimi. Pakely netoli Minsko palikom karves, visai netoli Minsko ir arklius su vežimu. Minske sė­ dome j traukinį, kuriuo važiavo vieni pabėgėliai. Traukinys kartais trumpam, kartais kokiai savaitei sustodavo. Moterys prašydavo, kad sustotų prie vandens, tada prasidėdavo prausimasis ir skalbimas. Su­ liepsnodavo laužai, žmonės gaminosi valgį. Laimei, ruduo buvo šil­ tas. Mus nuvežė į Maskvą. Apsigyvenom Maskvos priemiestyje Bogorodske. Vietiniai gyventojai vadino Bogorodskoe sielo. Gavome kam­ barį kažkokio pirklio sename vasarnamyje. Aplinkui medžiai, netoli pievos ir daržo kažkada būta. Vis labiau aiškėjo, kad karas greitai nesibaigs. Tėtė ėmėsi darbo. Sukalė šiokias tokias lovas, pasidarė kitus baldus, sukalė vežimėlį. N u­ sipirko arklį ir ėmė prekiauti malkomis. Nuvažiuodavo į mišką, paga­ nydavo arklį, pripjaudavo malkų ir veždavo į miestą parduoti. Kam reikėjo šieno - pašienaudavo ir nuvežęs kam į namus taip pat parduo­ davo. Pagaliau tėvai galėjo nusipirkti karvę. Taip mus ir maitino arkv

liukas ir karvutė. Sunkiau buvo su duona. Žmogui buvo skiriama asmuska, t. y. aštuntoji svaro dalis. Mama tos duonos išeidavo į eilę iš vakaro ir grįždavo tik kitą dieną apie pietus. Kartais pieną iškeisdavo į duoną, bet jos buvo vis maža ir maža.

321 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Ne per toliausiai, prie miško, buvo keturklasė mokykla. Nespėję įkūnyti savo svajonės - mokytis Lietuvoje, bandėme realizuoti ją čia. Mudu su Kazium stojom į progimnaziją. Priėmė be kliūčių. Direkto­ rė, pagyvenusi moteris, pabėgėlių vaikams buvo jautri, juos globojo. Viskas buvo dėstoma rusų kalba, o mes rusiškai beveik nemokėjom. Į pagalbą atėjo mokytojai ir mokiniai. Gelbėjo ne tik mokantis, bet atnešdavo mums ir sumuštinių, kartais ir kokį drabužėlį. Aplinka bu­ vo draugiška. Jau daug vėliau Kazys manęs yra klausęs: „Ar atsimeni Bogorodsko kaimelį?“ Kartą pas mus atvažiavo dėdė Mikas Sirutis ir patarė tėvams vyresniuosius vaikus atiduoti į bendrabutį. Kazius ap­ sigyveno Maskvos bendrabutyje, o mus su Petriuku nuvežė į Vorone­ žo gimnaziją. Per atostogas atvažiuodavom pas tėvus į Maskvą. Po vienų atostogų aš jau viena grįžau į Voronežo gimnaziją, Petriukas liko pas tėvus. Kaziui nepatiko Maskvoje nei bendrabutis, nei mokykla. Kartais pabėgdavo iš bendrabučio ir pėsčiomis ateidavo pas tėvus. Tose ke­ lionėse buvo ir nuotykių, ir pavojų. Kartą po tokio pabėgimo jo j Maskvos bendrabutį nebesiuntė, tėvai jį paliko namie ir jis tęsė moks­ lus Bogorodsko progimnazijoje.

Sugrįžim as į L ie tu vą . Pagaliau mūsų troškimas grįžti į Lietuvą išsipildė. 1918 metais rudenį tėvai su keturiais vaikais grįžo į Lietuvą. Aš su Voronežo gimnazijos mokiniais grįžau anksčiau. Grįžę į Kūlokus, tėvai turėjo pradėti kurtis nuo šaukšto - troba apiplėšta, langai, durys išlaužytos, išdaužytos, sodas ir daržai apžėlę piktžolėmis. Nebuvo nei arklio, nei vežimo, nei grūdo. Tačiau, nepai­ sant nepritekliaus, buvo nuspręsta vaikus mokyti. Paprašė močiutę Sirutienę pagalbos. Ji, palikusi savo dukterį ir žentą Vingilius Deveniškių kaime ir pasiėmusi jai priklausančią ordinarų ą, persikėlė į Ma-

(324) ■. s

rijampolę, apsigyveno Poniškoj gatvėje, vėliau pavadintoj Kęstučio gatve. Ten buvo kitos močiutės, kuri jau buvo mirusi, namelis. Ir mes vienas paskui kitą čia apsigyvenome ir mokėmės. Kazius įstojo Į Marijampolės gimnazijos III klasę. Jis labai mėgo skaityti. Buvo daug knygų perskaitęs, tačiau Rusijoje mokėsi rusų kalba ir rašyti lietuviškai jam buvo sunku. Kartą, grįžęs iš gimnazijos, pasigyrė už diktantą gavęs kuolą, mat prie visų raidžių prirašė uodegas - nosines, tik jam nebuvo aišku, kaip uodegas prirašyti prie y, y, p. Mokytojas pavadino jį alavine £jalvuke. Į Kaziaus klausimą, ką tai galėtų reikšti, močiutė tik nusišypsojo, pri­ pylė sriubos, atnešė blynų ir paragino anūkėlį valgyti. Tačiau ji labai susirūpino dėl jo mokslo: bandė ir pati padėti, kartais aš jam padik­ tuodavau diktantą, pats jis užgulė lietuvių gramatikos vadovėlį. Visos tos pastangos davė vaisių. Kartą Kazius grįžęs namo pasigyrė, kad jo diktantas jau buvo įvertintas trejetu. Mūsų močiutės gerumo ir rūpesčio supami augome kaip namuose. Ji mokėjo daug pasakų, eilėraščių. Prisimenu, kaip ji deklamuodavo M. Lermontovo „Borodino“. Nie­ kad negirdėjau jos dejuojančios ar besiskundžiančios, kad jai sunku su mumis. Visada labai vaišinga, malonia šypsena savo namuose pasitik­ davo kiekvieną. Užėjusiam svečiui pasiūlydavo arbatos stiklinę, pa­ vaišindavo obuoliais ar šiaip kuo nors. Svečius mylėjo. Su neturin­ čiais dalydavosi viskuo, ką pati turėjo. Kartais atvažiavusi jos duk­ tė net pyktelėdavo, kad baigiasi maistas: ,Vajė, dar tik neseniai atvežiau...“. Su kaimynu mokėjo pakalbėti, bet nemėgo apkalbų, bereikalingo vaikščiojimo pas kaimynus. Buvo religinga, dažnai lankydavo bažny­ čią. Antrojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos metais vis sirguliuo­ davo ir, slegiama metų naštos, amžinai užmigo. Kai jos mylimas anū-

325 S U SITIK IM A I su

KAZIU BORUTA

kas Kazius atvyko į Marijampolės kapines, jau paskutinis kastuvas žemių biro ant jos kapo. Mamos rūpestis buvome mes, besimokantys Marijampolėje. At­ radusi laisvą valandėlę, nepaisydama nuovargio ar blogo oro, užsidė­ jusi maišelį ant pečių, traukdavo į Marijampolę. O tai nearti - 12 km, be to, tokį pat kelią turėdavo ir grįžti. Prisimenu kartą - žiūrim pro langą - mama daro kiemo vartelius. „Mama!“ - džiaugėmės mes, o ji — suprakaitavusi, šlapia, iki kelių purvina, ant pečių maišas su šviežia duona, rankoje puodynė. Mes tik čiauškam: „Mama, nereikėjo eiti, reikėjo važiuoti“ - „Lengva pasakyt... Kumelaitė būtų iš to purvo neištraukusi. O kai ją nuvarysim, kuo laukus arsim?“ Baigėsi pirmieji mokslo metai. Sugrįžom į kaimą. Vasaros darbai užgriuvo ant mūsų. Pasamdyti darbininkų nebuvo iš ko, ir su maistu buvo striuka. Dirbome visi, kartais pamurmėdami ir prisimindami Bogorodską, ten per vasaros atostogas nebuvo jokių darbų, tik pauo­ gauti, pagrybauti, o čia tik dirbk ir dirbk... - Po karo mama užsiėmė ne tik šeimininkavimu, bet įsitraukė ir į visuomeninę veiklą. 1920 metais Liudvinave įsikūrė Lietuvos katali­ kių moterų draugijos Liudvinavo skyrius. Iš pradžių mama buvo iš­ rinkta į jos valdybą, o 1924 metais - pirmininke1. Buvo organizuoja­ ma draugijos veikla - paskaitos, vaidinimai, pašnekesiai, o moterys neturėjo savo salės vis reikėjo ją tai šen, tai ten nuomoti. Moterys vienbalsiai nutarė statyti savo namą - moterų seklyčią. Vyrai tik juo­ kėsi iš tokio sumanymo: „Nagi, bobos pastatys!“ Buvo paprašyta, kad draugijos nariai, kurie gali, atvežtų statybai po rastą. Mamai ne­ mažai teko nukęsti ir artimųjų, ir kaimynų pašaipų dėl tokio sumany­

1 Tiesos ir meilės tarnyboje. Lietuvių katalikių moterų draugija 1908-1933 / Red. Ona Beleckienė-Gaigalaitė, Kaunas, 1933, p.179-180.

( 326)

"i

mo. Tėtė tarė: „Duosiu aš ne rastą, bet pusantro, bet jau vežti, tai nevešiu“. Kai arkliai buvo laisvesni, mama, pasikrovusi tą pusantro rasto, su piemenuku atvežė į Liudvinavą. Susitikus geriau ar mažiau pažįstamą mama vis prašydavo rasto moterų seklyčiai. Kitas iš „honoro“ ir du atveždavo. Rastų krūva augo. Tačiau reikėjo pinigų staty­ bai. Su vienu kitu šimtu, surinktu per vakarėlius, loterijas, aišku, neiš­ siversi. Čia pirmininkei šovė mintis - surengti talką su vaišėmis. Buvo išrinktos šeimininkės stalui paruošti. Vieną šeštadienį sukviesta talka. Darbas ėjo spėriai, vakarop po darbo - vaišės. Vyrams taip patiko toks darbo organizavimas, kad kitą kartą talkininkų raginti jau nebe­ reikėjo ir susirinko jų daugiau. Greitai iškilo sienos, stogas. Vidaus įrengimai ėjo lėčiau, tačiau netrukus moterys turėjo savo seklyčią. Kai mokykloje ėmė nebesutilpti mokiniai, o naujas mokyklos pastatas ne­ buvo dar pastatytas, tai čia buvo įrengtos klasės. Sis namas tarp baž­ nyčios ir mokyklos tebestovi ir dabar. Mamai patikdavo visuomeninė veikla - organizuodavo moteris, sakydavo prakalbas, kartą net teko kalbėti Kaune moterų suvažiavi­ me. Ji šiame darbe tarsi atgydavo, pajaunėdavo, pamiršdavo kasdie­ ninius rūpesčius. Kartais atsidusdavo: „Tai kad būčiau nors kiek pa­ mokyta...“. O mes mokėmės toliau. 1920 metais Kazys perėjo iš gimnazijos į Mokytojų seminariją. Tėvams šis Kazio perėjimas nepatiko. Gimna­ zijoje ir pirmaisiais Mokytojų seminarijoje metais Kazys buvo ateiti­ ninkas. Kartu su A. Venclova redagavo ateitininkų laikraštėlį „Atei­ ties aidai“. Jame spausdino savo pirmuosius kūrinėlius. 1923 metais Kazys, jau būdamas Mokytojų seminarijos III kurse, perėjo į aušri­ ninkus. Marijampolėje tuo metu kas mėnuo ar keli mėnesiai išeidavo nedidelis žurnaliukas „Aušrinė“. Čia Kazys spausdino savo prozos vaiz­ delius, eilėraščius. ■■■■: i •' '

i

32Z S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Būdamas paskutiniame Mokytoju seminarijos kurse Gegužės Pir­ mąją Kazys, prisisegęs raudoną kaspiną, atėjo prie moksleivių, pasi­ ruošusių eiti sodinti medelių, kolonos ir agitavo mokinius neiti dirb­ ti, bet švęsti pasaulinę darbo žmonių šventę - Gegužės pirmąją. Už tai jis buvo prieš baigiamuosius egzaminus pašalintas iš Mokytojų seminarijos. Močiutė bandė anūkėlį perkalbėti, kad jis eitų pas direk­ torių P. Dambrauską atsiprašyti ir paprašyti] leisti laikyti egzaminus su visais kurso draugais. Į tai Kazys atrėžė: „Neįtikinėkit, aš padų nelaižysiu“. Tačiau kreipėsi į gimnazijos direktorių A. Daniliauską, kad leistų egzaminus laikyti gimnazijoje eksternu. Gimnazijos direktorius A. Daniliauskas visados užtardavo moki­ nius ir, esant reikalui, jiems visada padėdavo. Direktorius sutiko, ta­ čiau pasakė, jog pirma jam reikia pakalbėti su Mokytojų seminarijos direktoriumi P. Dambrausku, jog baigiamuosius egzaminus leistų lai­ kyti Mokytojų seminarijoje. Seminarijos direktorius nusileido, tačiau iškėlė sąlygą, kad Kazys laikytų egzaminus iš viso Mokytojų semina­ rijos kurso, kai tuo tarpu kiti laikydavo tik iš paskutiniųjų metų. Brolis egzaminus išlaikė sėkmingai.

S tudijos. 1924 metais Kazys įstojo į Lietuvos universiteto Kaune Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Per atostogas visi susirinkome Kūlokuose. Kazys šiek tiek padė­ davo lauko darbuose, daug skaitė, rašė. Tėtė jį vis mokė: „Nekišk nosies, kur nereik“. Rudenį į mokslus ėjome jau keturi: Petrutė ir Jonukas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, mudu su Kaziu išvažia­ vome į Kauną. Buvo krizės metai. Tėvams buvo sunku mums padėti. Reikėjo patiems verstis. Aš pradėjau dirbti pradžios mokykloje Kauno sena­ miestyje, Kazys gavo darbo Žydų progimnazijoje. Jos direktorius

( 328 )

Lifsicas buvo kultūringas žmogus ir geras pedagogas. Dirbti žydų mokykloje buvo gana sunku - vaikai labai aktyvūs, judrūs. Per pa­ moką, tik ką paklausus, kildavo rankų miškas - visi norėdavo atsa­ kyti mokytojui - žino dalyką ar nežino. Mokytojas tokioj mokykloj ramiai prie stalo nepasėdės: jis turi būti judrus, lyg ir plaukti su visa klase. Kazys sugyveno su mokiniais, juos mylėjo, suprato jų tempe­ ramentą. Mokiniai taip pat ji mylėjo ir gerbė. Direktorius jį vertino kaip gerą pedagogą. Kaziui išėjus iš progimnazijos, aš perėjau ten dirbti. Mokiniai dar ilgai klausinėdavo apie brolį, o sužinoję apie nesėkmes labai išgyvendavo. Iš Kauno tėvus pasiekdavo ne visados linksmos žinios apie Kazį. Tėtis iš Marijampolės grįždavo be nuotaikos, mama dažnai apsiver­ kusi - kas nors papasakodavo apie sūnaus cicilišką veiklą ar patys perskaitydavo kokią žinutę laikraštyje. Tėvai būdavo be galo laimingi, kai visi susirinkdavome tėviškė­ je. Mama suplodavo rankomis: ,yėl visi!“ Namuose didžiausia šventė. Mama prikepdavo blynų arba bulvinių bandų ant kopūstų lakštų, atnešdavo skilandžio ar kitą skanėstą. Paskui - į Dovinę maudytis. Kazys ir Petras nardydavo, ilgai maudydavosi - buvo geri plaukikai nuo mažens. Sunku būdavo palikti tėviškę. Išsiskyrimai ne visados būdavo taikūs. Tėvai, negalėdami užmiršti visokių kalbų, imdavo mo­ kyti sūnų. Kazys dažniausiai tylėdavo, tačiau kartais neiškęsdavo pradėdavo aiškintis, prieštarauti. Kildavo ginčas, visi įsikarščiuoda­ vo. Tada Kazys stengdavosi kuo greičiau išvažiuoti, man tarsteldamas: „Magdelena, nuramink tėvus“. Atrodydavo, kad susipyko il­ gam, bet praeina kiek laiko ir tėvai vėl rūpinasi, kad tik vėl kur nors neįlįstų. Kazys buvo labai jautrus, tokie nesutarimai jį labai slėgė. Žiūrėk, po kurio laiko ir ateina mielas laiškas tėvams, lyg niekur nieko nebuvo įvykę.

32a S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Susitikimai Vokietijoj. Tai galėjo būti apie 1930 metus. Gaunu iš brolio laišką. Jis man rašo, kad norėtų susitikti. Sutarėm Vokietijos pusėj ant Nemuno kranto. Man taip buvo arčiau ir patogiau, mat tuo metu dirbau Jurbarke ir galėjau gauti leidimą laikinai įvažiuoti į Vo­ kietiją, vadinamąją Grenzenkarten. Vieną šeštadienį aš su mažu lagaminėliu perėjau Tilžėje per tiltą. Ant tilto iš abiejų pusių stovėjo vokiečių sargybiniai. Vienas pažymė­ jo mano leidimą, kitas apžiūrėjo lagaminėlį ir mostelėjo: „Losca. Aš ėjau, kaip buvo sutarta, panemune į vakarus. Ir štai ir dabar jis man stovi akyse - susimastęs, kažkur toli nuklydęs savo mintimis, tarsi lankytųsi savo tėvynėje, anoj pusėj Nemuno. Pasisveikinom, atsisėdom ant suolelio, vėl tylim. Nežinia, nuo ko pradėt, tiek daug visko prisikaupė širdy, o jis, atsisukęs į mane, tyliai ėmė deklamuoti: Taip nusibodo svetimas dangus, ir gatvės svetimos, ir žmonės. Norėtųsi matyti tėviškės laukus, Nors ir iš kartuvių paklodės. Pamažu įsišnekėjom. Prisiminėm vaikystę, jaunystę, kalbėjomės apie dabartį. Jam viskas buvo įdomu: kaip mama, kaip tėtė? Kaip Petras laikosi? Apgailestavo, kad jis nesimokė - būtų buvęs geras statybinin­ kas. O kaip Petrutė, Jonas? Tačiau širdyje daugiausia buvo mama. Nelaukei tu, ir ašgal netikėjau, Kad kryžiaus kelias sūnui teks. Ir akmenim jį mėtys niekadėjai, Ir išvarys į svetimas žemes. 2 Eikit (vok.).

( 330)

Pavaikščioję po miestą, nuėjome pas jo pažįstamą. Jis - lietuvis, žmona - vokietė. Gyveno kukliai, bet jaukiai, švariai. Turėjo du kam­ bariukus, kilimais išklotus. Jis buvo Pirmojo pasaulinio karo vetera­ nas. Čia pernakvojom. Anksti rytą išėjom apžiūrėti miesto, Tilžėje anksčiau neteko būti. Nustebau, kai mūsų šeimininkas, kalbėdamas lietuviškai, vis dairydavosi, o pastebėjęs netoli kokį praeivį, tuoj grieb­ davosi kalbėti vokiškai. Vėliau Kazys paaiškino, jog bijo lietuviškai kalbėti, kad pensijos neatimtų. Vokietijoj, o ypač pasieny, lietuviai buvo įbauginti ir bijojo kalbėti lietuvių kalba (ir tai dar prieš Hitlerio atėjimą į valdžią!). Dar buvom vienur kitur užėję. Labai patiko Tilžės kapinės - jos buvo labiau panašios į parką ir gėlyną, bet ne į kapines. Vėl atėjome prie Nemuno. Nutarėm kitą kartą susitikti Konigsberge. Pasibučiavom ir išsiskyrėm. Brolis pasiliko svetur - jam į na­ mus, į tėvynę grįžti buvo užginta. Kitą kartą su broliu susitikome Konigsberge. Tą dieną labai lijo, ir man einant per Tilžės tiltą sargybinis nenorėjo išlįsti iš savo būdelės, tad aš praėjau neužregistravusi savo Grenzenkarten. Tilžėje sėdau į traukinį ir nuvykau į Karaliaučių. Su Kaziu susitikome Karaliaučiaus stotyje, kur jis atvyko beveik tuo pačiu laiku kaip ir aš. Čia galėjau pabūti beveik dvi paras. Kazys šį kartą buvo labai nervingas, sielvarta­ vo dėl tėvynės ir artimųjų. I c . / I i* ».U: '• I:.;.' .O . • • l l i i r r :

Kazio nelegalus grįžimas į Kauną ir areštas. 1931 metų vasa­ ros pradžioje Kazys iš Berlyno nelegaliai grįžta į Lietuvą. Dažnai mes trise, Kazys, Ona ir aš, vaikščiodavome Kauno Žaliakalnio gatvėmis ir aptarinėjome įvairius būdus, kaip Kaziui legalizuotis - gauti pasą. Kartą mudvi su Ona, Kaziui nieko nesakiusios, nutarėme kreiptis į vidaus reikalų ministrą ir kalbėti su juo taip, tarytum Kazio nebūni Lie-

331 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

tavoje. Tačiau įėję į laukiamąjį pamatėme nemažai interesantu., kurie lau­ kė priėmimo pas ministerį. Mes kiek palaukusios ėmėme abejoti, ar šis mūsų žygis duos kiek naudos. Nusprendėme nebebandyti ir išėjome3. Jau pradėjęs gyventi Kaune legaliai Kazys vėl įsitraukė į literatūri­ nę veiklą, kol jo vėl 1933 metų kovo mėn. nesuėmė. Tai buvo didelis smūgis tėvams. Mama nuvažiavo į Kauną. Pasiryžusi gelbėti savo sū­ nų. Vaikščiojo iš vienos įstaigos į kitą, darė viską, ką jai buvo nurodęs advokatas. Tačiau nieko nepasiekė, net pasimatymo negavo. Nutarė eiti su prašymu pas prezidentą Antaną Smetoną. Priėmė ją, matyt, kaip Liudvinavo moterų draugijos pirmininkę. Po trumpo pokalbio prezidentas priėjo prie telefono ir mamai nurodė, kad ji eitų į Vidaus reikalų ministeriją. Čia ji gavo leidimą pasimatyti su sūnumi.

Teismas. Sužinojau, jog brolį teis kariuomenės teismas. Petras įkal­ binėjo, kad į teismą tėvai nevažiuotų, nes bus sunku ir jiems, ir Ka­ ziui. Tėvams net sumelavome teismo dieną. Teismas vyko 1934 metų rugpjūčio 22-24 d. Teismo kaltinamųjų suole sėdėjo: Kazys Boruta, Ona Kazanskaitė-Borutienė (ant jos rankų sėdėjo maža dukrytė Eglė), Kazys Jakubėnas, Jonas Lukoševičius, Maksas Suvalis, Antanas Vilčinskas ir kt. Teismo salėje žmonių buvo nedaug. Gynė advokatas Leonas. Gerai neprisimenu, bet berods buvo dar du advokatai. Advokato Leono kalba man pasirodė labai nuoširdi ir turininga. Kaltino prokuroras Julius Matulevičius. Kaltino šiurkščiai, nesiskai­ tydamas su žodžiais, vieną necenzūrinį sakinį iki šiol prisimenu, ta­ čiau negalėčiau jo pakartoti. Jis įrodinėjo, kad K. Boruta - tėvynės

3 Apie Kazio Borutos legalizavimąsi ir. knygoje - Kazys Boruta, Gyvenimas drauge su ttrauįįu, Vilnius, 1999, p. 92 (sudaryt, post.).

( 332)

jU v

n;,.:

:

.-tr

išdavikas, priešas ir 1 . 1 . Aš, sėdėdama teismo salėje, vos iš vietos ne­ šūktelėjau, kad brolis tėvynę myli labiau negu prokuroras. Skaudžiau­ sia, kad prokuroro kalba, nukreipta prieš brolį, buvo pilna neapykan­ tos ir sarkazmo. Tai buvo juo skaudžiau, kad taip kalbėjo mūsų tėviš­ kės kaimynas. Jo ir mūsų tėvai gerai sutarė. Jų visa šeima po karo (Pirmojo pasaulinio) pas mus kurį laiką gyveno, nes jų trobos buvo sudegintos. Kūlokuose daug gražių valandų buvo drauge praleista. Tačiau teisme prokuroras nėrėsi iš kailio - mat byla garsi, galima ir neblogą karjerą padaryt. Kazys, rodos, ir nesekė teismo eigos. Rodėsi, kad net kalbama ne apie jį. Visas dėmesys buvo sutelktas į dukrytę. Teismas baigėsi. Kaltinamasis aktas perskaitytas. Kazys nuteistas 4 metams kalėjimo, Ona - išteisinta. Mudu su Petru greitai išėjome iš salės ir prie lauko durų laukėme, kol varys kalinius. Praėjo pro šalį ir mūsų kaimynas prokuroras. Ban­ dė lyg tai sveikinus, lyg tai prieiti. Tačiau kalbėti su juo neturėjau jokio noro. Netrukus sužvangėjo grandinės, kuriomis surakinti pro mus ėjo jauni vyrai kaliniai. Kazys pro mus eidamas kažką šūktelėjo. Teišgirdome žodį „mama“. Vyrus nuvarė grindiniu. Žvilgterėjau į brolį Pet­ rą. Jis braukė nuo veido besiritančias ašaras. i j r i:,' . n > ! f

/ ’i r » c '/ c » . ’

. v .‘ [¿*j i T . • • . ' i - r i l / K i . V

i

V o k ie čių okupacija. Brolis visą gyvenimą buvo labai nepraktiš­ kas. Pasitaikydavo, kartais visai neapgalvotai, pasitikėdamas žmonė­ mis, lengvai padarydavo žingsnį, po to pats kentėdavo. Jis giliai už­ jausdavo vargstančius, paliestus gyvenimo smūgių žmones. Vokiečių okupacijos metais jis žavėjosi jų šeimos draugės Onos Šimaitės, mano bendraklasio Juozo Stakausko žydų gelbėjimo žygiais. Iš pradžių brolis nesuprato, kodėl kunigas Stakauskas, jį sutikęs, vis

331 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

prašo „maisto trupinių“, net pats sau pagalvodavo, kad kunigams leng­ viau su maistu negu kitiems Vilniaus gyventojams, tačiau dalijosi tuo, ką turėjo. Vėliau sužinojo, kad Vilniaus archyvo slėptuvėje šis mari­ jampolietis slėpė ir turėjo išmaitinti grupę žydų4. Jis kuo galėdamas prisidėjo prie mūsų bute Alytuje slepiamos žy­ dų šeimos išlaikymo. Džiaugėsi, kad pirmosiomis vokiečių okupaci­ jos dienomis priglaudėme tris savo mokinius komjaunuolius. Man sakė: „Magdelena, visados būk jautri į nelaimę patekusiems žmonėms. Visi mes esam tokie“. Jis ir pats slėpė, visokeriopai padėjo iš geto pabėgusiems žmonėms. Kartą, jau po karo, mane nustebino toks jo poelgis. Užėjo pas brolį iš toli atvažiavęs5 pažįstamas. Žiūri Kazys - jis menkai apsiren­ gęs, net marškinių neturi. Nuėjo prie sienoje savo padarytos spintos, išėmė marškinius ir sako: „Apsivilk“. Jam išėjus aš ir sakau: „Užteks kvailioti, juk pats dabar tik vienerius teturi“. - „Gal jam labiau reikia vienerių, nei man dvejų“ - ramiai atsakė. A n tra s is P a sa u lin is karas. 1944 metų pavasarį vis smarkiau ry­

tuose gaudė patrankos. Artėjo frontas. Tėvai, vaikai su šeimomis ir jų pažįstami susirinko Kūlokuose. Kazys su Egle ir J. Čiurlionytė ir dukrele Marule atvažiavo į Kūlokus. Čia glaudėsi gausi Kazio žmonos Onos brolio Kazanskio šeima. Se­ suo Petronėlė, besilaukianti kūdikio, su vyru Jurgiu ir dukrele Jūrate, brolis Jonas su žmona, J. Čiurlionytės sesers ir brolio sūnūs: Romza Karuža ir Vytenis Čiurlionis. Daugiau žmonių, visų net neatsimenu. 4 2000 m. prie buvusio Vilniaus archyvo pastato (šv. Ignoto g.) atidengta memo­ rialinė lenta: „Pasaulio tautų teisuoliams seseriai Marijai Michalskai, kunigui Juozui Stakauskui, mokytojui Vladui Žemaičiui (sudaryt, pust.). 5 Grjžęs iš lagerių (sudaryt, past.).

(

334 )

Kiekvienas rinkosi savo kelią. Belūkuriuojančius ir laukiančius, kol fron­ tas persiris per jų galvas, užėję vokiečių kareiviai išvarė iš namų ir pri­ jungė prie bendros gurguolės, varomos j Vakarus, tolyn nuo fronto linijos. Tėvai, važiavę lengva bričkele, išsuko iš kelio ir pabėgo iš vokie­ čių varomos vilkstinės. Prisiglaudė Ožkasviliuose. Kalvarijoje Kazys ir J. Čiurlionytė nuėjo prašyti vokiečių karininko, kad leistų iš gurguolės pasitraukti moterims su vaikais. Kadangi abu gerai mokėjo vokiškai, tai pavyko iš bendros gurguolės išsivaduoti. Du vežimai nuvažiavo pas netoliese gyvenančią mamos seserį Vingilienę. Kitą rytą vilkstinė nuva­ v

ryta tolyn į Rytprūsius. Vėliau dalis jų atsidūrė Vokietijoje. Taip ir nutrūko atsiminimų gija lyg ir neužbaigta daina. Daugelis artimųjų, išgyvenę nelengvą savo gyvenimo dalį, iškeliavo Anapilin, tėviškė griūva. Iškirsti senieji gluosniai, gaubę mūsų sodybą, nunio­ kotas Levoniškės beržynėlis, dar tebežaliuoja ir laikosi kolūkio veršių trempiamas Dzingiškio beržynas. Kas besirūpins medžiais, kai žmo­ gus per nieką laikomas... Taip ir liko nesuvertas atsiminimų vėrinys... 1967 M. EGLĖS BORUTAITĖS-MAKARIŪNIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

3 3 5 .

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

ELGA BO R U T IE N E

Atsiminimų apie Kazį Borutą fragmentai Kazys Boruta priklausė tai žmonių kategorijai, kuriuos prisimeni nuo pat pažinties pradžios. Tas, kuris pažinojo Kazj Borutą, jo jau nepamirš. Apie Kazj ir jo kūrybą parašyta nemažai straipsnių, knygų, diser­ tacija. Jį prisimena daugelis memuarų autorių. Jis užima deramą vietą lietuvių literatūros istorijoje. Tačiau jo asmenybė yra tokia daugiabriaunė, kad apie jj galima rašyti ir bus rašoma bei prisimenama dar labai ilgai ir įvairiai. Ir, mano nuomone, turi vertę ne tik tai, ką jis spėjo parašyti per savo 60 gyvenimo metų, bet ir jo kūrybiniai planai, juod­ raščiai bei eskizai. Aš su Kaziu susipažinau sunkiu jo gyvenimo laikotarpiu. Jis buvo neseniai išėjęs iš kalėjimo, kuriame sėdėjo trejus pokario metus, ir buvo tuo mem valdžios „nemalonėje“. Po to, kai 1945 metais buvo išleistas ir tuoj pat uždraustas platinti „Baltaragio malūnas“, jo knygų nespausdino ir stengėsi nustumti užmarštin. Dažnai tie, kuriuos jis laikė savo draugais, vos vos sveikindavosi ir vengdavo susitikti. Pats jis linkęs bendrauti, nepaprastai aktyvus, pilnas kūrybinių jėgų ir su­ manymų, beveik visą laiką, nenorėdamas atsimušti į svetimumo sie­ ną, praleisdavo namie prie rašomojo stalo ir pragyveno iš vertimų, kuriuos leidykla išleisdavo arba visai be vertėjo pavardės, arba kito­ mis pavardėmis. Tokias sąlygas atitiko ir jo dvasinė būklė - jis pasida­ rė rūškanas, tylus ir prislėgtas. Labai norėjau padėti jam nugalėti tą būseną, grąžinti į normalų gyvenimą. Kai kada pavykdavo prikalbėti jį išeiti pasivaikščioti. Jis

( 336 )

mėgo vaikščioti, žavėjosi Vilniumi ir jo apylinkėmis. Tokie pasivaikš­ čiojimai, dažnai gana tolimi, tapo įprasti. Sykį, vieną puikią vasaros dieną, mes užlipome į Trijų Kryžių kal­ ną. Kazys ilgai ir kažką galvodamas žiūrėjo į priešais atsiskleidusią Vilniaus panoramą, perbėgdamas žvilgsniu tai vieną, tai kitą Vilniaus rajoną, ir ėmė pasakoti. - Štai, žiūrėk, - jis parodė ranka į Markučių pusę, - dešiniau nuo jų yra du dideli tamsūs namai. Tai kalėjimas. Anksčiau ten buvo ne­ turtingų žydų, benamių prieglauda. Aš tame kalėjime prasėdėjau pu­ santrų metų. Buvau dažytoju, sandėlininku, ten susipažinau su įdo­ miais žmonėmis. O štai ten, - jis parodė į stoties pusę, - už geležinke­ lio buvo persiuntimo kalėjimas. Ten aš prabuvau tik keletą mėnesių, bet ten tiek išgyvenau, kad nenoriu net prisiminti. Iki kokių niekšy­ bių gali nusiristi žmogus! O dar sėdėjau namo prie Lenino aikštės rūsiuose ir Lukiškių kalėjime. Taip trejus metus keliavau iš kalėjimo į kalėjimą, niekur neišvykdamas iš Vilniaus. Reikėtų parašyti apie tai! Aš jau viską apgalvojau. Knygą pavadinsiu „Trejų metų kelionė aplink Vilnių“. Tikrai, būtinai parašysiu. Ne dabar, kada nors vėliau. Negali gi ši beprasmybė tęstis amžinai! Kazys buvo optimistas ir tikėjo, kad ateis kiti, geresni laikai. Jis ilgai kalbėjo, vis labiau ir labiau užsidegdamas pasakojo apie tų metų išgyvenimus, žmones, savo apmąstymus. Apie tai, kas turėtų būti to­ je knygoje. Tačiau jos parašyti jis taip ir nesuspėjo. Kartais mes eidavome pasivaikščioti į mišką. Įsikurdavome kokio­ je nors miško aikštelėje. - Gamtoje žmogus visai kitoks negu mieste, - kalbėjo Kazys. Tik miestiečiui, atitrūkusiam nuo gamtos, gali ateiti į galvą tokie da­ lykai kaip formalizmas, abstrakcionizmas... ir bedievystė. Čia prisimenu ir tokį epizodą. Lietuvoje buvo švenčiamas K. Do-

3

3

7

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

nelaičio jubiliejus. Ta proga Knygų rūmuose buvo surengta vieno dai­ lininko paroda. Nuėjau jos pažiūrėti. Viena iš ekspozicijos temų bu­ vo iliustracijos K. Donelaičio knygai „Metai“. Tai buvo juodų ir baltų trikampių, kvadratėlių ir taškelių arba tiesiog dėmių, išmėtytų be jo­ kios tvarkos, minties ir turinio, kompozicijos. Kodėl visa tai buvo pavadinta „Metų laikai“, neįmanoma buvo suprasti. Tą ciklą buvo galima pavadinti ir „Žemė maitintoja“, ir „Sukilėliai“, ir dar bet kaip. Žiūrėdama į tokį meną jaučiuosi esanti visiška neišmanėlė ir, žinoma, nejaučiu jokio pasitenkinimo - nei estetinio, nei pažintinio, nei jokio kitokio. Kitą vakarą su Kaziu užėjome pas Mieželaičius su naujametiniu vi­ zitu. Aš jiems ir papasakojau apie savo įspūdžius iš jubiliejinės K. D o­ nelaičio parodos. Eduardas tik nusijuokė, o Kazys ėmė aiškinti: - Tai yra ieškojimai, reikia pasistengti juos suprasti. Tai savotiškas protestas prieš rutiną mene ir 1 .1. Po poros dienų Kazys pats aplankė parodą. - Na ir kaip? - paklausiau, kai jis grįžo iš parodos. - Tikras kvailys. Ten net jokios užuominos nėra apie Donelaitį. - Taigi čia ieškojimai, protestas... - įgėliau aš. - Tegul juos visus traukia velniai, nenoriu apie juos net kalbėti, Kazys tik mostelėjo ranka ir taip baigė mūsų ginčą.

Kartą mes su Kaziu Vilnelės pakrantėmis pasivaikščiodami nuėjo­ me nuo Naujosios Vilnios iki Vilniaus. Kazys Vilnelę pavadino upele-darbininkėle ir visą kelią man pasakojo apie malūnus, dirbtuves, popieriaus gamyklėles, kurios buvo pastatytos ant jos krantų ir nau­ dojo jos skaidraus vandens greitą tėkmę. Tais senais praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio laikais K. Bo-

(3 3 8 )

rūta gyveno Vilniuje, Olandų gatvėje. Kaip ir visur, tuo metu šildo­ ma buvo krosnimis. Nedideliame antro aukšto kambaryje, kur buvo Kazio kabinetas, dešinėje nuo durų buvo paprastų koklių krosnis su špižine pakura ir durelėmis. Prie jos ant grindų buvo prikaltas metalo lakštas. Kazys, man atrodė, su dideliu malonumu krosnį kūrendavo pats. Kai malkos įsikurdavo ir krosnyje imdavo žaisti linksmi liepsnos liežuvėliai, jis atidarydavo pakuros dureles, sėsdavo ant žemos kėdu­ tės prieš krosnį ir stebėdavo ugnį. Taip jis galėdavo sėdėti ištisas va­ landas, jo veidas tapdavo susimąstęs, susikaupęs ir bet koks tokios jo būsenos sutrikdymas buvo labai nepageidautinas. Reikėdavo kantriai laukti, kada jam pačiam baigsis tokia būsena (baigsis jo apmąstymai), uždarys krosnies dureles ir sės prie rašomojo stalo. - Ugnis man yra labai paslaptingas reiškinys, - kalbėjo Kazys. Tikriausiai tas jausmas, nuotaika ateina iš tų tolimų stabmeldžių prose­ nelių, garbinusių ugnį, laikų. Ji mane visados traukia. Geriausios ir pa­ čios brandžiausios mintys man ateina į galvą, kai žiūriu į ugnį. Tie apmąstymai prie ugnies - man būtinybė. Tai kaip poilsis ar įkvėpimas. Vasarą Kazys mėgo kūrenti laužus. Jis gerai mokėjo įkurti laužą. Pasivaikščiojimų po Vilniaus apylinkes metu, suradęs jaukią vietelę, jis bet kokiu oru, net jei aplinkui viskas būdavo permirkę nuo lietaus, rasdavo medžiagos, kuri galėjo degti, kantriai, kažkokiu ypatingu bū­ du sudėliodavo skiedreles, kurių prisidroždavo savo kišeniniu peiliu­ ku, negailėdamas degtukų, jas įkurdavo ir būdavo labai patenkintas, kai laužas įsidegdavo. Tada jis staiga nutildavo, surimtėdavo, įsitaisy­ davo kur nors netoliese ugnies ir nemirksėdamas stebėdavo liepsną, kuri jį tarsi užburdavo. Atėjo metas, kai galima buvo nuvažiuoti prie jūros. Palangoje mes eidavome į „laukinį“ paplūdimį, kuriame būdavo daug jūros išmestų lentų, dėžių, medžio nuolaužų. Visa tai tiko laužui. Kazys nepraeida-

33a su si ti ki ma i

su

KAZIU B O R U T A

vo pro šalį, rinkdavo viską, kas galėjo degti, sumesdavo į krūvą ir imdavo degti ugnį. Kartais tekdavo aiškintis su pasienio kareivėliais. Kažkaip, lyg ir nežinia iš kur, iš už kopų išlįsdavo pasienieds ir fraze: „Piliečiai, nepažeidinėkite įstatymo. Reikia baigti!“ bandydavo mus sudrausminti, ragindavo laikytis tvarkos. Sudrumsta gera nuotaika Kazį išvesdavo iš pusiausvyros. Jau buvau užsiminusi, kad Kazys mėgo ne tik nedidelius pasivaikš­ čiojimus pėsčiomis, bet leisdavosi pėsčias ir į ilgesnes keliones. Tam paaiškinti jis net turėjo sukūręs savo teoriją. - Kai važiuoji mašina, tai matai tik dangų ir žemę, be visų pakelės detalių. O kai eini pėsčias, tai visą aplinką gali stebėti su visomis smulk­ menomis. Gali iš arčiau stebėti gamtą. Be to, sutinki žmonių, gali su jais pasikalbėti. Mes ne kartą leisdavomės į tokias keliones. Jokių daiktų ar kupri­ nių neimdavom. Zygiuodavom lengvai, be rūpesčių, savo malonu­ mui. Maždaug numatydavome, kur keliausim. Iki reikalingos stotelės nuvažiuodavome traukiniu, išeidavome į kaimo kelelį - ir į kelionę! Praeidami laukus vaišindavomės tuo, ką pakeliui rasdavom, - ru­ gių varpomis, žirniais, agurkais. Miške - prisupusiomis uogomis: avie­ tėmis, bruknėmis. Prisėdę ant kelmų atsipūsdavome ir eidavome to­ liau. Vakarop imdavome dairytis kokios nors nakvynės viensėdyje. Atėję iki kiemo imdavome kalbinti betriūsiančią šeimininkę: v .. —Šeimininkėle, ar negautumėm vandens atsigerti? - Žinoma galite. Užeikite. v

Geriame šaltą iš šulinio pasemtą vandenį, o šeimininkė jau susirū­ pinusi, kad mes geriame gryną vandenį, ir ima siūlyti pieno. - Galima ir pieno, - sako Kazys. Seimininkė ameša pieno ąsotį ir vėlgi: - Ko gi jūs kieme... Troboje už stalo bus patogiau.

(340)

- Galima ir troboje, - atsako Kazys. Sėdame prie stalo. Geriam pieną. O šeimininkė ir vėl siūlo: - Ko gi jūs vieną pieną, gal duonos paraikyti? - Galima ir su duona, - sutinka Kazys. Čia vidun įeina ir šeimininkas. - Kas gi čia dabar, - piktinasi jis. - Svečiai prie stalo, o stalas tuščias! Iš karto ant stalo atsiranda sūris, lašinukų, šaltibarščių ir, žinoma, grafinukas kažko stipresnio. Reikia išmesti po taurelę už naują pažin­ tį. Lyg ir atsitiktinai užeina kaimynai ir užsimezga įdomi kalba. Kazys mokėjo patraukti pašnekovą ir nukreipti kalbą jam įdomia linkme. Pats dažniausiai tylėdamas įdėmiai klausydavosi, paklaus ke­ leto jam įdomių dalykų ir vėl klausosi. O žmonės vienas per kitą jam dėsto savo rūpesčius, pastebėjimus, istorijas, ir taip - iki sutemstant. Nakvoti mes paprastai prašydavomės ant šieno. Seimininkė atneš­ davo porą antklodžių ir pagalvių, užmigdavome bematant ir kietai mie­ godavome iki pat ryto gaidžių. Keldavomės su saule, ir vėl į kelionę. Kartą mūsų atsitiktinai pasirinktas maršrutas ėjo pro Kirdeikių bažnytkaimį. Mes ėjome tylia, visiškai tuščia gatvele, pakeliui pasiraš­ kydami vyšnių, kuriomis aplipusios vyšnaičių šakos sviro per tvorą. Ir staiga iš vieno namo atvirų langų pasigirdo labai graži ir darniai atlie­ kama liaudies daina. Mes sustojome ir ėmėme klausytis. Lange pasi­ rodė garbanota pasišiaušusi ruda galva ir šūktelėjimas: - Ką aš matau?! Boruta, kaip tu čia pakliuvai? Iš kur tu? Užeikite. Tai buvo tuo metu labai garsus choro dirigentas Antanas Gim­ žauskas. Mes pakliuvome į šeimos šventę: tėvų auksines vestuves. Buvo susirinkusi visa šeima: sūnūs, dukros, marčios ir žentai su labai įvai­ raus amžiaus vaikais ir anūkais. Kampe stovėjo statinė alaus, iš kurios alų į ąsočius leisdavo ir šeimininkai, ir svečiai. Labai darniai, keliais balsais skambėjo dainos - dainavo šioje šeimoje ir mažas, ir senas.

341 S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

Šventė tęsėsi tris dienas, kai galų gale mes padėkoję palikome vaišin­ gus šeimininkus. Kitą kartą susiruošėme Į Žuvinto rezervatą, kurio direktorius senas Kazio bičiulis - ne kartą mus kvietė į savo valdas. Mažas auto­ busiukas, vežęs mus, stabtelėjo prie rezervato administracijos pasta­ to ir, sukėlęs didžiausią dulkių debesį, nuvažiavo toliau. Prieš mus buvo medinė tvora, už kurios dideliame sode matėsi nedidelis na­ mas su mansarda. Įėjome pro vartelius ir artėjome prie namo garsiai sveikindami šeimininkus. Niekas neišėjo mūsų pasitikti. Buvo tuš­ čia ir tylu. Apėjome visą sodą - nieko. Namas nebuvo užrakintas, bet ir ten nieko nebuvo. Viename kambaryje buvo įrengtas muzie­ jus: paukščių - gulbių, zylių - iškamšos, lentynose sudėlioti lizdeliai su paukščių kiaušinėliais. Prie namo stovėjo stalas, ant jo indas su obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Šalia prie medžio įrengta prausyklėlė su muilu, šepečiu ir rankšluosčiu ant krūmo. Mes nusiprausėme, ėmėme valgyti vaisius ir laukti šeimininkų. Viskas buvo kaip pasakoje. Ta pasakiška nuotaika dar labiau sustiprėjo, kai prieš mus pasirodė povas. Mus pamatęs jis nustebo nė kiek ne mažiau nei mes ir, matyt, nutaręs mums prisistatyti, išskleidė savo puošnią uodegą, pasisukiojo prieš mus ir nuėjo savo keliais. Laikas bėgo, bet niekas nepasirodė. Praėjo beveik visa diena, kol grįžo namo šeimininkai. Tą dieną visi buvo išėję šienauti. Po pasisveikinimo, pokalbių ir vai­ šių mes laiveliu paplaukiojome po ežerą. Mums parodė paukščių lizdus ir jų gyventojus. Buvo labai gražu ir įdomu, daug naujų įspū­ džių. Tačiau važiuojant namo Kazys prasitarė: - Paukščiai tai, žinoma, labai gražu ir įdomu. Puiku, kad yra toks rezervatas, bet man svarbiau bendrauti su žmonėmis. Mane jau kuris laikas persekioja mintys apie Perlojos Respubliką. Buvo toks tarpsnis mūsų istorijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Nors tai ir seni

( 342)

laikai, tačiau manau, kad ten dar galima sutikti žmonių, atsimenan­ čių tuos metus. Ir mes patraukėme į Perloją. Tylaus ramaus miestelio centre stovėjo Vytauto Didžiojo pamink­ las, matyt, sukurtas vietinio skulptoriaus, liaudies meistro. Kuklioje bažnytėlėje virš altoriaus užrašas: „Mes už Perloją ir visą Lietuvą“. Už bažnytėlės Respublikos gynėjų kapai. Sutikome žmonių, su kuriais Kaziui buvo įdomu pasikalbėti. Kai ką iš Perlojos Respublikos laikų jie patys prisiminė arba patardavo, į ką kreiptis, kas galėtų daugiau papasakoti. Tų žmonių patarimu mes patraukėme per mišką prie Lavyso ežero. Tuo metu apskrito tarytum lėkštė ežero krantai buvo tušti ir tik iš vienos jo pusės buvo pastatyti trys vienodi namai, kaip vėliau paaiškėjo, priklausantys trims broliams. Namus jiems pastatė tėvas. Gana senyvo amžiaus broliai čia gyveno su savo šeimomis. Priėmė mus labai vaišingai ir daug ką Kaziui papasakojo apie Perlojos Res­ publiką. Šių pasakojimų ir kelionės įspūdžių rezultatas buvo poema „Keturios ugnys“. Prisimenu, kad Kazys, kalbėdamas su žmonėmis, niekada nieko neužrašinėdavo, sakydavo, kad nepatogu tai daryti, o ir žmones var­ žo. O kai likdavome dviese, jis savo užrašų knygelėje labai kruopščiai viską pasižymėdavo, vis paklausdamas manęs pasitikslindavo, ar taip buvo kalbama. Taip kartu prisimindavome visus kelionės įvykius ir pokalbius. Susirinkdavo nemažai medžiagos. 1963 metai buvo ne tokie, kokie visi ankstesni. Tai buvo ypatin­ gos įtampos, išgyvenimų, įvairių įvykių - svarbesnių ir ne tokių svar­ bių - metai. Nuo Naujųjų Metų Kazys sunkiai sirgo. Iki pat vėlyvo rudens jį kankino kepenų skausmai, aukšta temperatūra, nuo kurios jis labai sublogo, nusilpo. Kazys nervinosi. Jį apžiūrėjo ir konsultavo

S U S I T IK IM A I SU

KAZIU BORUTA

nemažai vyresnių ir jaunesnių, abejingi] ir labai susirūpinusių dakta­ rų. Per tą laiką Kazys keturis kartus gulėjo ligoninėje, jį operavo ir gydė neįmanomai dideliais kiekiais įvairiausių vaistų, o jam darėsi vis blogiau ir blogiau. Tik balandžio mėnesį liga kiek pasitraukė ir jis, pasinaudojęs tuo atokvėpiu, baigė ir atidavė redakcijai „Paketurio klajones“. Pačiame metų gale knyga su puikiomis Algirdo Steponavičiaus iliustracijomis jau pasiekė skaitytoją. Tačiau visa tai irgi turi savo istoriją. 1958 metais „Jurgio Paketurio klajones“ atskiromis klajonėmis pra­ dėjo spausdinti vaikų žurnalas „Genys“. Jau tada tas ištraukėles labai išradingai ir šmaikščiai iliustravo A. Steponavičius. Viskas buvo ge­ rai. Kazys rašė lengvai, pagautas įkvėpimo, ir klajones vieną po kitos įteikdavo „Genio“ redakcijai. Ir staiga žurnalas atsisakė jas spausdinti. Kažkam „valdžios viršūnėse“ nepatiko iliustracijos, vaizduojančios dan­ gaus viešpatystę, kurioje savo klajonių metu atsidūrė ir Jurgis Paketuris. A. Steponavičius iliustracijose meistriškai panaudojo liaudies me­ dinės skulptūros stilizaciją ir kai kam pasirodė, kad tai neleistina reli­ ginė propaganda vaikų literatūroje. Kazys darbą su „Jurgio Paketurio klajonėmis“ atidėjo nežinia kuriam laikui. Po kelerių metų, 1962 metų pavasarį, iš Grožinės literatūros lei­ dyklos kreipėsi į Kazį su prašymu tęsti „Jurgio Paketurio klajones“, nes leidykla norėtų tą knygą išleisti vaikams. Kazys ėmėsi darbo, išdė­ liojo ant savo rašomojo stalo „Paketurio“ eskizus, folklorinę medžia­ gą, bet darbas nesisekė ir jo netenkino. Iš pradžių jis manė apsiriboti nedideliu skaičiumi „Klajonių“ ir greitai baigti darbą, tačiau medžia­ gos gausa niekaip netilpo į numatytus rėmus. Kazys nervinosi, o čia ir vasara atėjo. Viską metęs jis išvažiavo į Palangą pailsėti. Rudenį, grįžęs namo, keletą kartų vėl bandė prisėsti prie „Paketurio“, bet nie­ kaip negalėjo jo baigti - labai rimtai susirgo. .« ..u .

Tiktai 1963 metų pavasarį, naudodamasis atokvėpiais tarp ligos paaštrėjimų, jis rimtai ėmėsi „Paketurio“, buvo pakilios nuotaikos, rašė su įkvėpimu, greitai, tačiau iškilo tokie sunkumai: - Bjaurus vaikiščias tas Paketuris, visai manęs neklauso, - skundėsi Kazys, pakildamas nuo rašomojo stalo. „Klajonės“ susivijo į tokį kamuolį ir taip apaugo naujais nuoty­ kiais, kad Kazys niekaip negalėjo surišti galų su galais ir baigti darbo. Tačiau ir tai išsisprendė, rankraštį perrašė mašinėle. Kazys pats įrišo keturis mašinraščio egzempliorius ir įteikė leidyklai. Vienas egzemp­ liorius buvo nusiųstas į Maskvą, Dietgizo leidyklą, „Klajonių“ verti­ mui į rusų kalbą. Rankraštis redakcijoje gulėjo neilgai. Netrukus Kazys gavo jį su­ redaguotą su redaktoriaus pataisymais. Čia jau Kazys įsiuto kaip rei­ kiant. Visus tuos pataisymus jis nutrynė arba perbraukė kaip visiškai netinkamus ir pareiškė, kad arba „Paketuris“ bus išleistas toks, kokį jis parašė, arba visai nebus spausdinamas. Jo ultimatumas buvo priimtas ir knyga atiduota spausdinti. Dar pavasarį, atiduodamas rankraštį redakcijai, Kazys susirūpino o kas gi bus knygos dailininkas? Kaziui visada buvo svarbus jo kny­ gos apiforminimas. Jis labai norėjo, kad dailininkas A. Steponavičius tęstų pradėtą „Genyje“ darbą ir iliustruotų knygą. Tačiau dailininkas, atsimindamas nemalonumus dėl „Paketurio“ iliustracijų „Genyje“, griežtai atsisakė. Visi kiti siūlymai Kaziui netiko ir jis nutarė pats as­ meniškai pasikalbėti su Steponavičium. Nuvažiavome į Jeruzalę, kur dailininkas gyveno ir kur ne taip seniai mano šeima atostogaudavo vasaromis. Gana greitai radome man jau nuo seno žinomą vasarna­ mį. Diena buvo ypatinga - Velykų sekmadienis. Visa Algirdo šeima sėdėjo prie stalo, prie kurio pakvietė ir mus. Sužinojęs, kokiu tikslu mes jį aplankėme, Steponavičius iš pradžių abejojo - ar imtis jam

3

4 5 .

S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

„Paketurio“ iš naujo. Abejones didino autoriaus dedamos į dailininką viltys ir tai, kad darbą reikėjo adikti greitai. Tačiau galų gale jis sudko ir per pusmetį padarė labai geras iliustracijas, kurios nuostabiai gerai atidko teksto dvasią. Knyga buvo labai originali ir patraukli. Gruo­ džio mėnesį išėjo signalinis egzempliorius. Kazys buvo labai paten­ kintas. Šypsodamasis jis ilgai laikė rankose savo naująją knygą ir jo veidas, dar taip neseniai buvęs toks pavargęs ir papilkėjęs, visas švytė­ jo iš džiaugsmo ir pasitenkinimo: - Patenkintas „Paketuriu“, galiu juo didžiuotis. Šauniai padirbė­ jau, ar ne taip? Jis ir mane pergyvens. Dar norėčiau pridurti, kad pagal Kazio sumanymą išėjusi knyga buvo tik pirmoji jo numatytos serijos knyga - Paketurio vaikystė bau­ džiavos laikais. Turėjo būti dar dvi dalys: Paketurio jaunystė - kapita­ lizmo laikotarpiu ir jau subrendęs Paketuris sovietmečiu. Labai gaila, tačiau įgyvendinti savo planų Kazys taip ir nesuspėjo. 2003 M ELGOS BORUTIENĖS ASMENINIS ARCHYVAS

(346)

EGLĖ BORUTAITĖ-MAKARIŪNIENĖ

Tėvas Kaunas. V a ižga n to gatvė m ano p risim inim u ose Man atrodo, kad Tėvą aš atsimenu nuo tada, kada atsimenu pati save. Nežinau, ar tie ankstyvieji atsiminimai yra mano pačios, ar tai tik artimųjų pasakojimai apie Tėvą ir mane. Pirmasis mūsų susitikimas buvo 1935 metų vasarą (aš tada buvau 1,5 metelių), kai grįžusį iš Marijampolės kalėjimo Tėvą pavadinau Ponu ir ryžtingai pareiškiau: „Ponas, eik nuo mano mamos“. Vėliau kreipinys tapo švelnesnis, Tė­ vą vadinau ponu Kaziu, o tolesnis mūsų bendravimas, nuolatiniai pa­ sivaikščiojimai po Ąžuolyną, kurie dažniausiai baigdavosi nešimu ant kukurių (ant pečių) mūsų santykius visai sušvelnino ir kreipinį ponas tata greitai pakeičiau tata (sudarytą panašiai kaip mama). Iš suaugu­ siųjų pasakojimų taip pat žinau ir savo vardo atsiradimo istoriją. Iš pradžių Tėvas siūlė Antuanetę (pagal Romėno Rolano „Žaną Kristofą“), tik „per daug graudus anos likimas“1. Vėliau buvo sumanyta Rūta ir pagaliau Tėvas pasiūlė Eglę. Tuo metu buvau, ko gero, pir­ moji mergaitė tokiu vardu. Jau paaugusi kartais grįždavau iš kiemo verkdama ir priekaištavau tėvams, kad tokį negražų vardą man sugal­ vojo, - mat kieme vaikai erzina: „Kur tavo žaltys Žilvinas?“. Tik paskui atėjusi į protą supratau, kad Tėvas labai gražų vardą man išrinko. Dabar, šiam vardui labai išpopuliarėjus, matyt, daugelio Eglių ir Eg­ lučių tėveliams jis taip pat labai gražus. 1 Kazys Boruta, Raštai, t. 10 (Drauge su draugais) , Vilnius, 1976, p. 300.

347 S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

Tai vis suaugusiųjų pasakojimai. Mūsų paskutinį butą Kaune gerai prisimenu. Tėvai tada nuomojo butą privataus namo pirmame aukšte (Vaižganto g. Nr. 46). Dabar ten viskas labai pasikeitę, pristatyta daug naujų namų, o tada čia pat už langų buvo Ąžuolynas, apačioje matėsi Kaunas. Mūsų butas buvo trijų kambarių su kambarėliu tarnaitei ir balkonu su laipteliais į ne­ mažą sodą. Tačiau eiti į šeimininkų sodą buvo negalima - mums priklausė tik balkonas. Tokie visiškai nesuprantami laisvės apriboji­ mai mane labai žeidė ir sukeldavo mano protestus. Didžiajame kam­ baryje su langais į Ąžuolyną buvom įsikūrę mes su mama, kambary­ je į sodą su balkonu buvo Tėvo kabinetas, o trečiame kambaryje (jį, matyt, tėvai nuomojo) apsigyveno bibliotekininkė, vėliau žymi et­ nografė, mano mamos geraprietelka (tada taip sakydavo) Marijona Cilvinaitė2. Pas ją sekmadienio rytais mėgdavau nubėgti ir, įsitaisiu­ si jos lovoje po didžiuliais patalais, klausytis įvairiausių pasakojimų. Kiek vėliau tame kambaryje apsigyveno mano mamos sesers Mari­ jos Einberg iš Rygos duktė Biruta3. Ji atvažiavo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete humanitarinių mokslų ir, kaip mes jau suau­ gusios juokaudavome, ruošėsi tapti lietuvių-latvių kultūrinių ryšių ambasadore. Tuose mūsų pajuokavimuose, matyt, buvo dalis tiesos. Nors jos studijas prieš pat karą nutraukė liga, tačiau kultūriniai ry­ šiai su Lietuva tęsėsi iki pat jos mirties. •> '«:>l ; ¡>is< Man pats įdomiausias kambarys buvo Tėvo kabinetas ir ypač jo rašomasis stalas, nuklotas prirašytais ir tuščiais lapeliais. Porą kartų ir aš bandžiau tuose lapeliuose palikti savo įrašus spalvotais pieštukais, bet po įsakmaus paaiškinimo, kad tai tatos popieriai ir jų liesti neva2 M.Čilvinaitė (1900-1995), bibliotekininkė, etnografė. 3 Biruta Einberg-Zakėvica (1919-1987), Latvijos nacionalinės bibliotekos biblioteki­ ninkė, ilgą laiką vadovavo muzikos skyriui. ........... •'

( 348)

lia, atskiroje žaislų lentynėlėje buvo pradėta kaupti mano vaikiška biblioteka. Tiesa, kartą, atsinešusi į savo kambarį vandens, bandžiau knygutes nuplauti su muilu. Laimei, spėjau pamerkti į vandenį tik kelias knygutes, likusi mano biblioteka buvo išgelbėta. Iš to laiko prisimenu, kad mama išeidavo į tarnybą - Vaclovo Biržiškos vado­ vaujamą biblioteką Vytauto Didžiojo universitete, o Tėvas - su rei­ kalais į miestą. Mes su tarnaite Ema (jei gerai prisimenu jos vardą) likdavome namuose. Su Tėvu labai daug bendraudavom, manau, kad jis mane lepino, nevaržė mano laisvės, prieš tai labai aiškiai išdėstęs, kas galima ir kas negalima, kas gerai, o kas ne. Iš savo pusės, jam taip pat suteikiau privilegiją plauti man galvą, nes jis neprileisdavo man muilo į akis. Tačiau guldydavo j lovytę ir lopšinę dainuodavo mama. Dainuodavo, matyt, latviškai, nes labai gerai prisimenu kelis latviškus žodžius ir dainos refreną: „žū-žū-žūūžū“. Tėvas mane vesdavo pas gydytoją Ju­ liją Matjošaitienę taisyti dantukų, prieš eidami mes sutardavom, kad aš nebijosiu ir neverksiu. Mūsų susitarimo stengdavausi laikytis. Dar iš Vaižganto gatvės prisiminimų - žaislinis traukinukas su bė­ giais, tiltais, tuneliais, geležinkelio stotimi, važiuojantis ratu su užsi­ degančiomis ir gęstančiomis šviesomis. Jį man Tėvas parvežė lauktu­ vių iš Švedijos. Labai laukiami ir įdomūs būdavo mūsų visų trijų - mamos, Tėvo ir mano - sekmadienio pasivaikščiojimai po Kauno apylinkes. Daž­ niausiai keliaudavome panemuniais. Tėvas tada dėvėjo golfo kelnes iki kelių ir ilgas, margas raštuotas kojines, dažnai būdavo su skrybėle ir lazda rankoje. Nemanau, kad pasivaikščioti eidavome kiekvieną sek­ madienį, tačiau jie mums visiems trims buvo labai svarbūs.

34a S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

Pajiesyje 1938 metais tėvai pradėjo kurtis Pajiesyje prie Kauno. Iš kalbininko ir žodynininko Napalio Grigo, tuo metu jau pasistačiusio namą ir ūki­ nius paštams ant vieno kalno, tėvai pirko kitą kalną - žemės sklypą, tačiau kiek tos žemės buvo, niekada nežinojau. Tik atsimenu, kad

pėsčiomis geležinkeliu atėjome iki Pajiesio kalnelio, kurio šlaite buvo pievelė ir augo trys laibos liepelės iš vieno kelmo, Tėvas nusiėmė dro­ binę kepurę, trenkė į žemę ir šūktelėjo: „Čia stovės mano stūba!“ Tėvo brolis dėdė Jonas juokais pasakojo, kad šeima buvo nusprendusi padėti įsikurti ir proletarui Kaziui. Pagal dėdės Jono projektą sukirs­ tus Kūlokuose nameliui rąstus jis pats ir atvežė į Pajiesį keliompadvadom. Aš tą vasarą buvau išsiųsta vasaroti pas mamos gerus prietelius Šiušus į ūkį prie Papilės. Kai grįžau po vasaros atostogų, ant kalno stovėjo namelis, kvepiantis šviežiu medžiu, iš vidaus išmuštas storais reljefiniais „Kuntaplio“ žurnalo lakštais (matyt, spausdinamais kaž­ kokiame tarpiniame leidybos procese). Kambariai buvo išklijuoti ta­ petais su rudens lapų ornamentu, jaukią šilumą skleidė ką tik sumūry­ tos labai gražių koklių krosnys. Mūsų namelis su sklypu buvo apifor­ mintas mano mamos Onos Kazanskaitės-Borutienės vardu. Abu tėvai dirbo daug ūkio darbų, iki žiemos buvo pasodintas sodas, avietės. Tėvas, norėdamas padidinti plokščiąją kalno dalį, kasė kalno šlaitą ir karučiais vežė žemes už namelio verandos. Toje praplatintoje vietoje prie verandos pasodino obelaitę sierinką, populiarią tuo metu obelų rūšį. Jau daug vėliau Tėvas, grįždamas iš Pajiesio, portfelyje parsivež­ davo skanių jos obuolių. Pakalnėje ėjo geležinkelis. Šlaitas į geležinkelio pusę nebuvo apau­ gęs medžiais ir nuo mūsų kalnelio matėsi Jiesios slėnis su keliomis sodybėlėmis. Toliau kitas slėnio šlaitas - jo dešinėje augo pušys, o

(350)

kairėje - nedidelė Rokų plytinė su keliais nameliais, kurių nuo mūsų kalno net nesimatė. Tėvas sodino daug medžių, šlaite j geležinkelį eglaites ir beržus, prie laiptelių, vedančių į labai prastą, tik arkliais pravažiuojamą keliuką (jo vietoje dabar nutiestas plentas nuo Kauno užtvankos į Garliavą), kartu su Tėvu pasodinome keturis beržus. Vie­ nas jau seniai praaugo mūsų namą. Kai, ateinant nuo Kauno, geležin­ keliu, už posūkio pasirodydavo raudonas čerpių stogas, suspurdėda­ vo krūtinėje širdis - štai ir namai. Dabar namas visas pasislėpęs tarp medžių ir iš tolo matyti tik jų guotas. Pro šalį dundantys traukiniai Kaunas-Virbalis-Berlynas visai ne­ trukdė ir mūsų gyvenimui teikė net kažkokio žavesio, atrodė, kad visas pasaulis lengvai pasiekiamas. Iš Marijampolės ir Kazlų Rūdos į Kauną važinėjo keleivinė automatrica, kuriai sušvilpus ties posūkiu Tėvas suspėdavo tekinomis nusileisti nuo kalno ir į ją įšokti. Auto­ matrica čia tik stabtelėdavo ir per 7-10 minučių nuveždavo iki Kau­ no geležinkelio stoties. Mama kasdien ja važiuodavo j darbą. Nacio­ nalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra išlikęs jos nuolatinis geležinkelio bilietas4. Geležinkelio namelyje, kuriame buvo ir bilietų kasa, tada gyveno Mickevičiai. Kitame panašiame namelyje, einant geležinkeliu Kauno link, gyveno Sukėnai, jų dukra, mano vienmetė, buvo nuolatinė žaidimų draugė. Kaip sakiau, kurdamiesi Pajiesyje visi dirbom. Mama labai mėgo gėles, jai rūpėjo, kad visą laiką prie namelio koks augalas žydėtų. At­ simenu ryškiaspalves nasturtas, vasarines įvairiaspalves gėlytes, kurių lapeliai buvo pūkuoti ir aš jas vadinau tabaku, darželio puošmena buvo įvairiaspalviai levažandžiai. Aš taip pat turėjau pareigų - par4 Nuolatinis geležinkelio bilietas - Kaunas-Pajiesys, 1939 metų rugpjūčio mėn, 1940 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn.: Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas (NMMBR), f. 10, ap. 1-14.

351 S U S I T I K I M A I SU K A Z IU B O R U T A

nešti iš Šukėnų pieno, nubėgti j Jiesios upelį išskalauti grindų skudu­ ro, o rudenį, kai imdavo sirpti gervuogės, turėdavau pririnkti visą litrą uogų, iš kurių mama virdavo kisielių - trečią patiekalą pietums. O vakarais virš Tėvo rašomojo stalo įsižiebdavo pakabinta su kei­ čiamu nuleidimo aukščiu žibalinė lempa žaliu stikliniu gaubtu, pa­ puoštu nukarusiais karoliukais. Tai man atrodė neapsakomai gražu. Man buvo patikėta popieriumi kasdien išvalyti tos lempos stiklą. Tė­ vo kabinetas, tuomet man atrodęs labai didelis, turėjo du langus vieną trijų dalių, išeinantį į Jiesios slėnį, kitą mažesnį - į sodą. (Lan­ gai ir vidinės bei lauko durys buvo padarytos Kauno amatų mokyklo­ je. Jos mokinių darbai buvo labai geros kokybės. Ir durys, ir langai iki šiol dar visai neišsiklaipę ir nesupuvę.) Tėvo kabinete buvo rašomasis stalas, prie jo kėdė su ornamentuo­ ta nugarėle-atlošu, knygų lentyna stumdomomis durimis, maža kny­ gų lentynėlė, stalelis rašomajai mašinėlei Remington su atskira kėde priėjo ir kušetė su stalčiais patalynei sudėti. Apie rašomąjį stalą, kėdę prie jo ir didžiąją knygų lentyną Tėvas yra pasakojęs, o gal yra ir užra­ šyta, kad jie buvo padaryti iš jo tėvo karstui skirtų lentų. Mat 1935 metais, kai Tėvas išėjo iš Marijampolės kalėjimo, tėviškėje ant aukšto aptiko labai gerai išdžiovintas dailias lentas. Tada ir taręs savo tėvui: „Tėvai, esi dar tvirtas, iki šimto metų tau dar toli ir grabo prireiks labai negreitai, o rašomojo stalo man jau šiandien reikia“, šias lentas konfiskavo ir iš jų Kūlokų kaimo meistrai (gal M. Dereška) padarė tuos baldus. Jie Pajiesyje yra iki šiol, tik kėdė sulūžo. Ant nedidelės knygų lentynėlės buvo stiklinė gėlių vaza, mamos ir Tėvo nuotrauka, medinė Tėvo tabako dėžutė su spalvom raižytu dangteliu, vaizduo­ jančiu žiemą ir roges, papirosų gilzių dėžutė su įnagiais tabakui kimš­ ti ir jau tabaku prikimštų papirosų dėžutė. Kimšti tabaką į gilzes taip pat buvo mano darbas - gal todėl taip ryškiai visus mos daiktelius

(352)

prisimenu. Ant sienų kabėjo du A. Gudaičio paveikslai: „Beržoro baž­ nyčia“ ir pano eskizas „Obuolius skina“, buvo du V Majakovskio ir A. Strazdelio bareljefai, prie knygų lentynos kabėjo rytietiška majolika, bičiulio dailininko atvežta Tėvui lauktuvių iš užsienių. Kitų pa­ veikslų neatsimenu ir nežinau, ar jie buvo Pajiesyje, ar atsirado kiek vėliau Vilniaus bute. Mano didžiulį susidomėjimą kėlė Tėvo knygų spinta. Nors ir tu­ rėjau savo vaikišką bibliotekėlę, knygeles bandžiau slebizavoti pati, bet Tėvo spinta buvo ypatinga - čia buvo latvių rašytojų knygų su nepap­ rastomis, daugiausia N. Strunkės, iliustracijomis, žurnalų su paveiks­ liukais ir kt. Tik vokietmetį ir pokario metais, kai su Tėvu atvažiuoda­ vome į Pajiesį (1949 metais čia gyvenau beveik keturis vasaros mėne­ sius), jau labai rimtai buvau įnikusi skaityti knygas iš Tėvo bibliotekos, mėgdavau raustis ant aukšto stovėjusio tapčiano dėžėje, kurioje buvo sumesti „Naujosios Romuvos“, „Dienovidžio“ žurnalai, vienas kitas numeris Maskvoje ėjusio „Priekalo“, kuriame labai smarkiai buvo ko­ neveikiamas Tėvas, ir kita literatūra. Visa tai buvo labai įdomu. Pajiesyje prieš II pasaulinį karą ketino kurtis nemažai Kauno me­ nininkų ir mokslo žmonių. Vieta buvo patogi - dažnai važiuodavo traukiniai, susisiekimas su Kaunu geras. Čia, Jiesios slėnyje, kitapus upės, buvo prof. Albino Rimkos ūkis, pas kurį vasarą pasisvečiuoti atvažiuodavo Balys Sruoga su šeima. Greta ant kalno - žodynininko Napalio Grigo sodyba, netoliese, upės slėnyje, Rimto Kalpoko na­ mas, kiek tolėliau Babickų sodyba, dar toliau savo sodybą turėjo pul­ kininkas ir gydytojas Domas Steponaitis su žmona. Jiesios slėnyje žadėjo statytis namą dailininkas Antanas Gudaitis. Taigi Pajiesys, ko gero, būtų tapęs meno ir mokslo žmonių Kauno priemiesčiu. Prasi­ dėjęs II pasaulinis karas ir rusų okupacija visų planus pakeitė. Mes 1940 metų rudenį persikėlėme į Vilnių.

351 S U S I T I K I M A I SU

K A Z IU B O R U T A

Man Pajiesys - tai gili žiema su pusnimis. Leidžiamės nuo kalnų slidėmis, kurias tada vadinome ski, kartais kiekvienas - ir Tėvas, ir aš savomis, kartais abudu vienomis Tėvo slidėmis, aš iš užpakalio at­ sistojus ant jo slidžių ir įsitvėrusi į jį. Tėvas su kailine ausine kepure, užrišta po smakru po ausies operacijos. O paskui pavasaris ir vasara su žydinčiais, čiulbančiais, ošiančiais Jiesios krantais, svaiginantis laisvės ir erdvės pojūtis - tarytum skridimas, ir mintis, kad visa tai neturės pabaigos - tęsis amžinai.

Keliam ės į V iln ių Tik atgavus Vilnių 1939 metų rudenį5 rašytojai važiavo į ekskursiją, o gal su kokiais reikalais. Tėvas pasiėmė ir mane. Atsimenu didelį juodą limuziną, kuriame vairuotojas ir šalia sėdintis keleivis buvo atskirti stumdomu stiklu. Greta vairuotojo sėdėjo Petras Cvirka ir, atsisukęs į mus, sėdinčius salone, visą laiką kalbėjo. Gal dėl to jis man pasirodė esąs kažkoks viršininkas. Aš sėdėjau ant atverčiamos kėdutės nugara į vairuotoją, kažkas sėdėjo greta manęs. Ant galinės sėdynės, be Tėvo, dar buvo du ar trys rašytojai. Jų kalbų neatsimenu, tik prisimenu, kad visą kelią mane vaišino bananais ir saldumynais, nuo kurių man pasida­ rė bloga. Dieną vaikščiojome po Vilnių, o vakare nakvynės Tėvas mane nuvedė pas Jurkutaičius, gyvenančius Jogailos gatvėje. Vilniaus suve­ nyrų krautuvėlėse, į kurias mes užeidavome su Tėvu, buvo daugybė ąsotėlių, vazelių gėlėms, diedukų ir bobučių, padarytų iš kankorėžių, su užrašais „Z Wilna“ arba tiesiog „Wilno“. Tada mano parvežtos lauk­ tuvės dar ilgai stovėjo Pajiesio knygų lentynose. Kiek vėliau, 19391940 metų žiemą, mano mama su Tėvo seserimi Petrute Starkiene 5 Leidimas aplankyti Vilniaus kraštą, 1939 m. spalių 18 d., galioja iki lapkričio mėti.: NMMBR, f. 10, ap. 1-12.

( 354)

taip pat važiavo Į Vilnių. Žiema buvo labai šalta ir, kaip vėliau rašė Tėvas, ten mama peršalo, gavo sinusitą ir visą žiemą negalavo. Apsigyvenome Vilniuje V Kudirkos gatvėje Nr. 3, bt. 3 keturių kambarių bute kartu su skulptoriaus Juozo Mikėno šeima. Mano pir­ moji fortepijono mokytoja buvo Eugenija Dvarionaitė-Mikėnienė. Ją šeimoje vadino Gania. Mikėnai turėjo pianiną, kuriuo aš atlikdavau pamokas ir kuriuo mokiausi groti. Juozas Mikėnas buvo mano kaip ir krikštatėvis. Mat, kai aš gimiau, manęs bažnyčioje nekrikštijo ir mano mamai buvo išduotas tik Raudonojo Kryžiaus ligoninės pažymėji­ mas, pagal kurj mama gaudavo piniginį priedą prie savo algos. Vil­ niuje turėjau pradėti lankyti mokyklą, tad iki rugsėjo pirmosios rei­ kėjo pristatyti gimimo metrikus, kuriuos Tėvas gavo Civilinės metrikacijos biure Vilniuje, kur mano buvimą šiame pasaulyje paliu­ dijo J. Mikėnas. Dar prieš jiems einant į tą biurą Tėvas manęs paklau­ sė: „Koks gi tau vardas gražus, jei Eglė nepatinka?“ Tada aš pasakiau savo mylimiausios draugės, šiek tiek vyresnės už mane ir labai man imponavusios, Dalios vardą. Taip mano dokumentuose buvo įrašytas dvigubas vardas Eglė Dalia. Kūrėmės Vilniuje. Mama su Tėvu pirko baldus, iš Pajiesio beveik nieko neatsivežėme. Nupirko nemažai audinių lietuviškų raštų moty­ vais, kuriais uždengė sofas, pasiuvo kilimėlius prie jų, pagalvėles, už­ uolaidas. Iš tų pirkinių vieną lininę staltiesę su tulpėmis turiu iki šiol. Mamai nupirko tautinius rūbus, kuriais pasipuošusi ji su Tėvu ėjo į Rašytojų sąjungos suvažiavimą ar kažkokį kitą iškilmingą susirinki­ mą. Tėvas tada nusipirko odinį puspaltį ir didelį odinį portfeli, ku­ riuos dar nešiojo ir po karo, man nupirko paltuką su pilka avikailio apykaklaite. Dauguma pirkinių buvo įsigyta Vokiečių gatvėje, didelė­ je, kaip man tada atrodė, trijų aukštų parduotuvėje. Visi pasiruošėme žiemai. Ir Vilniuje kiekvienas turėjome savo darbą, savo kampą, savo

___355. S U S I T I K I M A I SU

KAZIU BORUTA

darbo stalą. Mama dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje, aš pradė­ jau lankyti mokyklą, Tėvas turėjo vieną iš nedaugelio savo gyvenime tarnybų - jis buvo etatinis darbuotojas besikuriančioje Lietuvos mokslų akademijoje. Jau daug vėliau, kai, 1957 metais gavusi paskyrimą, pra­ dėjau dirbti MA Fizikos ir matematikos institute, Tėvas man yra sa­ kęs: „Su Krėve-Mickevičiumi kūrėme lituanistinę akademiją, o išėjo dievai žino kas - fizikų, chemikų akademija“. Tokia MA plėtra tikslių­ jų mokslų link jis buvo aiškiai nusivylęs.

S ovietinė okupacija ir karas Labai gerai prisimenu per mūsų galvas persiritusias visų okupacijų bangas. 1940 metų pavasarį dar gyvenome Pajiesyje. Birželio 15, pirmąją bolševikų okupacijos dieną, su Tėvu ir mama buvome Kaune. Lais­ vės alėjoje kino teatre „Foram“ buvo rodoma kino kronika apie Rau­ donosios armijos žygį per Pabaltijį. Į seansą nuėjome visi trys. Po filmo, išėję į Laisvės alėją, pamatėme gatve riedančius tankus. Tėvas šūktelėjo: „Ona, į geležinkelio stotį!“ Paskutine automatrica pasiekė­ me namus - Pajiesį. Antrasis labai ryškiai mano atmintin įsirėžęs istorinis etapas 1941 metų birželis, pirmoji vežimų diena. Aš tada labai sirgau. Vil­ niuje siautėjo epidemija - vilniečių vadinama chokrinka. Tą rytą iš savo lovytės mačiau mamą ir iš trečiojo aukšto atbėgusią kaimynę ponią Blinstrubienę baugščiai pro lango užuolaidą žiūrint, kaip į sunkvežimį grūdami žmonės iš gretimo namo. Jos abi verkė. Tėvas, ryte nelauktai grįžęs iš darbo Mokslų akademijoje, mestelėjo ma­ mai: „Ona, pasiimk būtiniausius daiktus, po 20 minučių bus maši­ na, išvažiuojam!“ Suvyniojęs mane į antklodėlę išnešė į prie namo

(356)

privažiavusį automobilį. Išvažiavome į Birštoną ir apsistojome bal­ toje mūrinėje viloje „Baltoji Gulbė“. Praėjo kelios neramios dienos. Tėvas vakarais eidavo pas kurorto vyr. gydytoją klausyti radijo žinių iš užsienio. Atrodė, kad tuoj tuoj prasidės karas, bet gyvenimas Birš­ tone tekėjo įprasta vaga. Valgydavome kurorto kurhauze. Jis man atrodė labai prašmatnus su puikiais didžiuliais pano ant galinių sa­ lės sienų. Dabartiniai meno istorikai negalėjo man pasakyti, kokio dailininko tai buvo darbas. Daug vėliau kurhauzas sudegė, sudegė ir didieji pano. Birštone nutiko toks įvykis. Karo išvakarėse miesto salėje buvo surengtas literatūros vakaras. Jame dalyvavo ir Tėvas su mama. Kiek žinau iš pasakojimų, į sceną išėjęs pranešėjas labai darkyta kalba, bjau­ riai iškraipydamas rašytojų ir poetų pavardes, ėmė pranešinėti vakaro programą. Tėvas neapsikentė ir atsistojęs iš vietos šūktelėjo: „Parche, jei nemoki, tai nedarkyk lietuvių kalbos!“ ir smarkiai įpykęs, trenkęs durimis, išėjo iš salės. Paryčiais po sanatorijos langais kilo triukšmas, burzgė mašinos, į mūsų kambarėlio langą kažkas ėmė belsti. Mamai pro langelį paklausus - kas, jie ėmė teirautis, ar čia gyvena „Bohūta“, tačiau mama nesutriko ir pasakė, kad jie apsiriko, tokio čia nėra. Taip Tėvas buvo išgelbėtas arba nuo sušaudymo čia pat vietoje, arba nuo išvežimo, bet tikrai nuo pačios tikriausios pražūties. Švito. Prasidėjo karas. Tėvas perkraustė mus į toliau nuo kelio esančią „Pakalnės“ vilą, mama išėjo pasidairyti po miestelį. J Birštoną motociklais įvažiavo pirmieji vokiečių kariai. Prie įvažiavimo į miestelį nušovė žmogų, aikš­ tėje irgi įvyko susišaudymas. Sukilėliai Tėvo nekliudė. Tikriausiai jie manė, kad jei Boruta karo išvakarėse literatūros vakare pasisakė prieš žydus, tai gal jis savas. Tačiau Tėvas suprato, jog pasilikti Birštone taip pat nesaugu. Surado žmogų, kuris arkliuku pakinkytu vežimu mus visus tris ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus žmoną Marytę su sū-

351 S U S I T IK IM A I SU

KAZIU BORUTA

num Andriuku išvežė į Pajiesį. Iki kur važiavo mūsų bendrakeleiviai, nežinau. Vėliau kelis kartus jie lankėsi Pajiesyje. Pajiesys mus pasitiko tyla, medžių ošimu. Atrodė, kad karo net nėra. Namas buvo užrakintas ir neišplėštas. Tai mama, tai Tėvas išei­ davo pas kaimynus pirkti ar ką nors išmainyti į maistą. Rublių jau niekas neėmė, kitų pinigų nebuvo (tiesa, kurį laiką iš senųjų pinigų apyvartoje buvo červoncai). Laimė, kad mama rūsyje buvo padėjusi šiek tiek konservų. Šlaituose sirpo žemuogės. Kartą, mums išėjus pas kaimynus mokytojus, gyvenusius už geležinkelio ant kito kalno, mus apvogė. Tėvas sakė, kad tikriausiai tai buvo besislapstantys rusų ka­ reiviai, nes išnešė mūsų išganinguosius mėsos konservus, Tėvo taba­ ką ir pasą. Taip Pajiesyje pragyvenome 1941 metų vasarą, o rudenį grįžome i Vilnių.

Vokietm etis Vokiečių metai buvo sunkūs laikai tiek man, tiek Tėvui - mirė moti­ na6. (Apie mano motiną Oną Emiliją Kazanskaitę-Borutienę Tėvas parašė knygą „Gyvenimas drauge su draugu“7). 1941 metų rudenį, jai sunkiai susirgus, Tėvas mane išsiuntė gyventi pas savo seseris Magdutę Bajerčienę ir Petrutę Starkienę į Alytų. Gyventi badaujančiame Vilniuje nei Tėvas, nei aš, septynerių metų šeimininkė, nemokėjome. Alytuje pas tetas mane visi labai mylėjo, globojo, bet aš labai ilgėjausi Tėvo, laukdavau jo laiškų - jie būdavo tai ilgi, tai trumpesni, kartais 6 1941 m. lapkričio 13 d. Palaidota Vilniaus Saulės kapinėse. 7 Rankraštis: Kazys Boruta, Gyvenimas dmujje su draugu. Atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. Vilnius - iMCiMXLIX - Rasai. Eglės Borutaitės-Makariūnienės asmeninis archyvas.

( 358)

gaudavau spalvotus gražius, liaudies gyvenimo scenas vaizduojančius Zofijos Stryjenskos atvirukus. Buvom su Tėvu sutarę, kad aš jam kiek­ vieną sekmadienį parašysiu laišką, o jis man atsakys, ir mums nebus taip liūdna. Laiškuose su Tėvu aptardavom vaikiškus ir ne visai vaikiš­ kus reikalus. Jis vis ragindavo gerai mokytis, nepraleisti muzikos pa­ mokų. Kartą (1942.V4) parašė, kad iš pačios Jadvygos Čiurlionytės gavo „Mažąjį pianistą“, iš kurio bus daug įdomiau groti pjeses lietuvių liaudies dainų temomis nei nuobodžius Bajerio etiudus. laiškuose rašė ir apie savo kūrybinius planus - viename (1944.1.27.) buvo apie tai, kad su J. Čiurlionyte parengė knygutę - 100 dainelių vaikams, „kurias gal netrukus pasiseks išspausdinti ir visose mokyklose galėsite dainuoti, kad net sienos plyš“, kitame laiške: „O dabar aš važiuoju porai dienų į Kauną. Vežu vieną knygutę spausdinti apie toki malūnininką BaltaragĮ ir jo dukrą Jurgą. Kai išspausdins, gausiu daug pinigų ir mudu turėsi­ me iš ko pradėti iš naujo gyventi“ (1944.11.10)8. Abu puoselėjome viltį, kad pamažu viskas susitvarkys ir galėsime gyventi kartu. Tėvas man suprantamai aiškindavo gyvenimo tiesas. Kartą su Tė­ vu susiginčijome dėl kažkokio poelgio, aš ėmiau jį įtikinėti, kad reikia pasielgti būtent taip. Tėvui paklausus, kodėl taip manau, aš iš karto išpoškinau: ,yisi taip daro!“ Tada jis šyptelėjęs paklausė: „O jeigu visi nosį pjaus, tai ir tu pjausi?“ Susimąsčiau ir supratau, kad ne viskas yra gera ir teisinga ką daro visi, kad reikia turėti savo nuomonę ir sugebė­ ti ją apginti. Kitą kartą, jau paaugusi ėmiau piktintis dėl žymių žmo­ nių, prisiplakusių prie naujosios valdžios ir pakeitusių savo pažiūras visiškai priešingomis. Man ėmus labai emocingai piktintis tuo, kad naujoji valdžia priima juos į savo tarpą, - juk visiškai aišku, kad tai prisitaikėliai, išverstrankoviai, Tėvas manęs paklausė: „O kodėl tu ma* Eglės Borutaitės-Makariūnienės asmeninis archyvas.