Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII-XVIII a.

Citation preview

SM n y

ŠVEDU FE0DA1U ĮSIVERŽIMAI I LIETUVA XVII-XVIlla.

LEID YKLA „ M O K S L A S “ VILNIUS

!)( I L) 13 Du 277

10604 084 D M 85 4( 10) — 77 4 ©

77

Leidykla „Mokslas“ , 1977

ĮV A D A S Feodalinė Švedija ryžtingai kariavo ne vieną karą, norėdama užvaldyti Pabaltijį ir padaryti Baltiją „savo jūra“. Ji siekė plačiai išnaudoti Baltijos kraštų ištek­ lius, paimti j savo rankas jų prekybą ir pajamas iš jos. Švedijos ekspansija į Pabaltijį buvo sudėtinė dalis va­ dinamojo Baltijos klausimo, kuris ypač iškilo XVI a. antrojoje pusėje ir tebebuvo aktualus iki pat XVIII a. pradžios. Baltijos jūra nuo seno buvo svarbus susisiekimo ir prekybos kelias, jungęs Siaurės rytų ir Vakarų Europos šalis. Tačiau tikrai reikšminga visai Europai Baltijos jūra tapo nuo XVI a. Tada vyko dideli socialiniai eko­ nominiai ir politiniai poslinkiai visoje Europoje, taip pat ir Baltijos baseino šalyse. Atradus Ameriką ir jūrų kelią į Indiją, didėjant Vakarų Europos miestams, plė­ tojantis manufaktūroms, formuojantis centralizuotoms valstybėms su didelėmis armijomis ir stipriais laivynais, reikėjo vis daugiau javų bei kitų žemės ūkio produktų (linų, kanapių, odų, deguto ir kitų), kurių buvo Rytų Europoje. Be to, Vakarų Europos valstybės (net Ispa­ nija ir Portugalija) negalėjo išsiversti be Baltijos kraš­ tų miško medžiagos laivų statybai. Baltijos jūroje ėmė plaukioti vis daugiau olandų, anglų, prancūzų jūri­ ninkų ir pirklių, kurie apie XVI a. vidurį įsivyravo joje, nustelbę iki tol viešpatavusios vokiečių Hanzos veiklą. Vakarų Europos valstybės ir jų pirkliai buvo suintere­ suoti prekybos laisve Baltijoje, stengėsi išvengti tarpi­ ninkų prekyboje, tiek pirkdami Rytų javus ir kitas pre­ kes, tiek parduodami Vakarų pramonės gaminius. Plečiantis Baltijos jūros prekybinei reikšmei, didžio­ sios Šiaurės rytų Europos valstybės ėmė kariauti dėl gero išėjimo į Baltijos jūrą — jos stengėsi užvaldyti svarbiausius uostus, į jūrą įtekančių upių žiotis ir ap­ skritai įsiviešpatauti jūroje. Karai dėl įsigalėjimo Bal­ tijoje ir jos pakraščiuose vyko daugiau kaip 150 metų. 5

Kovoje dėl rytinių Baltijos pakraščių (XVI— XVIII a.) ypatinga vieta teko Livonijai (dabartinei Lat­ vijai ir Estijai), kraštui, kuris buvo svarbus ekonomiš­ kai ir strategiškai. Livonijoje ir kryžiavosi Baltijos ba­ seino valstybių interesai, ji tapo pagrindiniu kovos objektu. Kaip ir Prūsiją, Livoniją XIII a. buvo užka­ riavę vokiečių riteriai. 1525 m. žlugus Kryžiuočių ordi­ no valstybei ir susikūrus pasaulietinei Prūsijos kuni­ gaikštystei (Lenkijos vasalei), netrukus— 1501 m.— atėjo galas ir Livonijos ordino valstybei. Tačiau Livo­ nijos žlugimas sukėlė didelių tarptautinių komplika­ cijųĮ Livoniją pareiškė pretenzijų Rusija, Lietuva, Dani­ ja ir Švedija. Rusija ir Lietuva (iki 1569 m. Liublino unijos veikė vien Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o po to — Lietuva ir Lenkija, arba Žečpospolita) dėjo pa­ stangų įsigalėti Livonijoje ir jos uostuose (Rygoje, Ta­ line ir kt.), kad per juos plačiai išeitų j Baltijos jūrą ir galėtų pačios, be tarpininkų, turėti prekybinius ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. Prekyba per Livoniją ypač buvo susirūpinusi Rusija, kuri dar neturėjo uosto prie Baltijos jūros. Klaipėdos uostui likus Prūsijoje, nedideli Palangos—Šventosios uostai negalėjo paten­ kinti Lietuvos prekybinių interesų. Dauguvos upė ir Rygos uostas buvo svarbus prekybos kelias šiaurės Lie­ tuvai ir Lietuvos valstybei priklausančioms baltarusių žemėms su Polocku ir Vitebsku. Švedijos ir Danijos tikslai buvo grynai grobikiški — jos norėjo užimti Livonijos uostus ir upių žiotis, kad turėtų pajamų iš Rytų kraštų prekybos. Pabaltijys tapo nesibaigiančių karų žeme. Jie prasi­ dėjo Livonijos karu (1558—1583 m.), per kurį rusų ka­ riuomenės triuškinantį smūgį patyręs Livonijos ordinas buvo likviduotas, bet Rusija, labai suinteresuota kuo plačiau išeiti į Baltijos jūrą, savo tikslo nepasiekė. Di­ džiąją Livonijos dalį su Dauguvos upe ir Ryga gavo Lietuva ir Lenkija. Švedijai atiteko šiaurės Estija su Talinu ir Narva, o Danijai — Saremos sala. Šlėktiškoji Lietuvos—Lenkijos Respublika (Žečpospolita), turėda­ ma savo rankose Gdansko ir Rygos uostus, kurį laiką Baltijos jūroje vaidino nemažą vaidmenį. 6

Tačiau XVII a. kariškai sustiprėjusi Švedija ėmė nurungti savo pagrindinę konkurentę — Daniją. Virtusi stipria karine jūrų valstybe, Švedija ėmė kovoti dėl viešpatavimo Baltijos jūroje (dominiumjmaris Baltici). Įsiliepsnojo Švedijos—Žečpospolitos ir Švedijos—Rusi­ jos frontai. Didžiausi ir ilgiausi susidūrimai vyko tarp Švedijos ir Lietuvos—Lenkijos, kariavusios su Švedija XVII a. du karus: 1600—1629 ir 1655—1660 m. Pir­ miausia kovota dėl Livonijos, kur abi valstybės nuo XVI a. pabaigos buvo kaimynės. Karą ypač komplikavo tai, kad švedų kilmės Vazų dinastijos karaliai reiškė pretenzijų į Švedijos sostą. Kova dėl Livonijos ir Ry­ gos uosto buvo daugiau suinteresuota Lietuva, nes Len­ kija turėjo Gdansko uostą. Pagrindinė karinė Lietuvos bazė per karus su šve­ dais buvo stipri Biržų pilis. XVII a. pradžioje (1605 m.) Lietuvos kariuomenė pasiekė didelę pergalę prieš šve­ dus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje, bet laimėtoja Li­ vonijoje vis dėlto tapo Švedija; 1621 m. ji atėmė Rygą iš Lietuvos ir Lenkijos, o dar 1617 m. užėmusi Nevos žiotis, visiškai atstūmė nuo Baltijos ir Rusiją. Vėlesnis karas (1655—1660 m.) daugiausia ėjo Lie­ tuvoje ir Lenkijoje. Per šj karą — 1656 m.— įvyko Lie­ tuvos valstiečių ir smulkiosios šlėktos sukilimas prieš okupantus švedus, su kuriais Kėdainių sutartimi (1655 m.) buvo susirišusi dalis Lietuvos feodalų. Lie­ tuva nusimetė švedų okupantų jungą. Labai nualinęs kraštą, karas baigėsi Olivos taika (1660 m.). Naujų žemių Švedija negavo, bet politinį vyravimą Baltijos baseine dar išlaikė. Rytų Europoje XVIII a. pradžioje iškilo Rusijos vals­ tybė, pajėgi likviduoti Švedijos feodalų viešpatavimą. Kovos su švedais baigėsi Siaurės karu (1700—1721 m.). Poltavos mūšyje 1709 m. Petro I vadovaujama rusų kariuomenė sutriuškino Karolio XII švedų kariuomenę, ir tai nulėmė viso karo eigą. 1721 m. Ništato taika Ru­ sijai atiteko visa švedų valdyta Livonija, Nevos upės baseinas ir Karelijos dalis. Taigi Rusija išėjo prie Bal­ tijos, užvaldydama jos pakraštį nuo Vyborgo iki Rygos, ir tapo galinga valstybe, o Švedija prarado didžiosios valstybės reikšmę. Lietuva ir Lenkija šiame kare ne tik nieko nelaimėjo, bet ekonomiškai ir politiškai labai 7

nusilpo. Palangos—Šventosios uostus švedai .sugriovė. Po šio karo sustiprėjo Brandenburgas Prūsija, ku­ rios valdovas 1701 m. priėmė Prūsijos karaliaus lilulą. Šioje knygoje siekiama iškelti svarbiausius ar bml'mgiausius XVII—XVIII a. Lietuvos—Lenkijos ir Švedi­ jos santykių raidos momentus ir pateikti kovų dėl Bal­ tijos jūros sintetinį vaizdą. Iš pradžią lietuviai kovojo su švedais Livonijoje, o kiek vėliau pačio j m l.ieluvoje. Šitos kovos paliko gilų pėdsaką lietuviu liaudies atmintyje, tatai rodo įvairūs padavimai ir pasakojimai apie švedus Lietuvoje, 'kuo melu l.ieluvos ir Lenkijos valstybė kariavo ne tik su Švedija, bei ir su Rusija dėl Ukrainos ir Baltarusijos, o Švedija su Rusija il­ su Danija dėl Baltijos. Pastarosios kovos nagriuejamos tik tiek, kiek yra būtina mūsų temai. Si knyga — tai pirmas mėginimas mūsų istorinėje literatūroje nušviesti Lietuvos karus su švedais. Isto­ rikai, rašę apie lenkų—švedų ar rusų—švedų karus, Lietuva mažai tesidomėjo. Darbas turėtų padėti geriau suprasti Lietuvos istorijos XVII—XVIII a. laikotarpį, kurį tikrai verta visapusiškiau ir giliau ištirti. Turėtu­ me susilaukti, pavyzdžiui, Klaipėdos ir Palangos— Šventosios uostų istorijos. Išsamiau nušviesti Baltijos problemą skatina pats gyvenimas — šiandien Tarybų Lietuva plačiai išėjo į Baltijos jūrą, kuri turėjo ir turi didelę reikšmę Siau­ rės rytų Europos šalių gyvenime. Pirmą kartą mūsų valstybinio gyvenimo istorijoje buvo sujungta senoji sostinė Vilnius ir ilgus amžius buvęs svetimųjų val­ džioje uostamiestis Klaipėda.

PIRMA DALIS LIETUVOS IR LENKIJOS KARAS SU ŠVEDIJA DĖL LIVONIJOS (1800-1629 M.). ŠVEDŲ įSIBROVIMAS j LIETUVĄ (1625-1626 M.).

LIETUVOS-LENKIJOS IR ŠVEDIJOS VARŽYBOS LIVONIJOJE BEI DINASTINIS KONFLIKTAS. KARO PRADŽIA (1600 m.). SALASPILIO MŪŠIS (1605 m.) XVII amžiuje Pabaltijyje vyko ilgi Siaurės rytų Europos valstybių karai dėl viešpatavimo Baltijos jūro­ je ir jos pakraščiuose. Prekybiniu ir strateginiu atžvil­ giu Livonija buvo svarbiausias kraštas rytiniame Bal­ tijos pakraštyje. Konfliktas prasidėjo XVI a. antrojoje pusėje. Livo­ nijos kare (1558—1583 m.) dalyvavo Rusija, Lietuva— Lenkija, Švedija ir Danija. Per karą dėl Livonijos ir prasidėjo Lietuvos ir Švedijos varžybos, ginklo kova. Iš seno Suomiją valdanti Švedija įsikišo į karą, norė­ dama užimti pietinį Suomijos įlankos krantą, šiaurės Estiją, pirmiausia Talino (Revelio) miestą, kuris buvo vienas stambiausių Baltijos prekybos centrų. Talino kryptimi veikė rusų kariuomenė, o feodalinė Lietuvos vyriausybė buvo pasiuntusi prie Talino savo karių algi­ ninkų dalinį. Talinas susitarė su_ Švedija ir pasidavė jos karaliui Erikui IV (1561 m.). Švedija reiškė preten­ zijų ir į kitas Livonijos žemes, j jos vakarinę dalį su Rygos uostu. Švedų feodalai jau 1561 m. ėmė slaptai derėtis su Rygos miestu, kad jis pasiduotų Švedijai. 1562 m. švedai išstūmė Lietuvos dalinius iš Piarnu uosto, bet 1563 m. Rygoje buvo likviduotas švedų nau­ dai organizuotas perversmas. Lietuvos feodalai ieškojo būdų išvengti karo su Švedija Livonijoje. 1562 m. ru­ denį Vilniuje buvo atšvęstos Lietuvos didžiojo kuni­ gaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto se­ sers Kotrynos vestuvės su Švedijos karaliaus Eriko IV broliu Suomijos kunigaikščiu Jonu (Juhanu). Tačiau tai iš esmės nepagerino Lietuvos santykių su Švedija, nors tarp jų didesnių karinių susirėmimų ir nebuvo. Tarp Eriko IV ir vedusio savarankišką politiką kuni­ gaikščio Jono paaštrėjo nesutarimai ir net kilo karas, kurį kunigaikštis pralaimėjo ir buvo su žmona suimtas (1563 m.). Tačiau Eriką IV nuvertus nuo sosto, jo bro­ lis tapo Švedijos karaliumi Jonu III (1568 m.). Nusi­ 11

stovėjo draugiškesni Švedijos santykiai si i Lietuva ir Lenkija, bet abi pusės neatsisakė išplėsti savo valdų Livonijoje. Ilgai užtrukusiame Livonijos kare daugiausia laimė­ jo Lietuva-Lenkija ir Švedija. Į pirmosios tiesioginę valdžią pateko didžioji Latvijos dalis, I. y. Vidžemė ir Latgala su Ryga ir Daugpiliu bei pietį; Imt ¡ja su Tar­ tu ir Piarnu miestais. Jos vasale tapo paskutiniam lik­ viduoto Livonijos ordino magistrui G. Kėliniui ir jo įpėdiniams sukurta iš Livonijos žemiu pasaulietinė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė su sostini' Jelgavoje. Švedija gavo šiaurės Estiją su Talino bei Narvos uos­ tais ir Hijumos (Dago) salą. Danija, vaidinusi kuk­ lesnį vaidmenį kovoje dėl Livonijos, užėmė Saremos (Eželio) salą (iš tikrųjų Saremos ir Muhu salas). O pir­ masis Rusijos bandymas plačiai išeiti į Baltijos jūrą nepavyko L Netrukus tarp abiejų laimėtojų — Žečpospolitos ir Švedijos,— turinčių bendrą sieną, prasidėjo varžybos ir kova dėl visos Livonijos. Be šių dviejų valstybių, Li­ vonija buvo ypač suinteresuota Rusija, kuri ir toliau siekė turėti gerą išėjimą į Baltijos jurą ir tiesioginius ryšius su Vakarų Europa. Rusijos prekybiniai ryšiai su Vakarais tebeliko rankose nedraugiškų valstybių, kurios iš to turėjo naudos ir neleido Rusijai išeiti per Livoniją į Baltijos jūrą, nes tai būtų sustiprinę dar ir strateginę Rusijos padėtį. Rusija, kaip ir anksčiau, tebeturėjo tik siaurą Suomių įlankos pakraštį su Nevos žiotimis. Jos pagrindinis užsienio prekybos kelias į Va­ karų Europą ėjo per Narvą, Taliną, valdomus švedų. Rusų eksporto dalis ėjo ir per Baltąją jurą, Archan­ gelską, aplenkdama švedų muitines. Pergyvendama vi­ daus suirutes ir nebaigusi kovos su Lietuvos ir Lenki­ jos feodalais dėl Ukrainos ir Baltarusijos, feodalinė Rusija XVII a. turėjo kurį laiką tenkintis kuklesniu vaidmeniu kovoje dėl Livonijos ir Baltijos. Danija, nuo seno vaidinusi svarbiausią vaidmenį Baltijos juroje, 1 Apie Livonijos karą (1558—1583 m.) apskritai žr. knygoje: В. Д. Kapo люк. Ливонская война. M., 1954. Apie Livonijos ordino pasidavimą LieLuvos valstybei (1561 m.) ir Lietuvos dalyvavimą šiame kare žr. knygoje: B . Dundulis. Lietuvos užsienio politika XVI а. V., 1971.

12

XVII a. nebesirūpino savo valdų Pabaltijyje plėtimu (turėjo savo valdžioje Saremos salą), o saugojo išėji­ mą iš Baltijos j Siaurės jūrą (Zundo ir Beito sąsiau­ rius), kad jų neprarastų, nes nuolat stiprėjanti Švedija siekė iš Danijos atimti pietinę Skandinavijos pusia­ salio dalį — Skoniją. Didžiausią ekspansiją XVII a. išvystė Švedija,_ iš­ augusi j stiprią karinę jūrų valstybę. Feodalinės Šve­ dijos užsienio politikoje pagrindinį vaidmenį vaidino pastangos viešpatauti Baltijoje. Ji net norėjo Baltijos jūrą visiškai užvaldyti, padaryti ją Švedijos vidaus ežeru (mare nostrum). Siekdami šio tikslo, Švedijos feodalai kariavo beveik su visomis Siaurės Europos valstybėmis. Jie stengėsi ne tik išlaikyti svarbius Esti­ jos uostus — Taliną ir Narvą, bet ir užimti pagrindinio Livonijos vandens kelio — Dauguvos — žiotis bei Rygos uostą, kurie priklausė Lietuvai ir Lenkijai, kad gautų naujų pajamų šaltinių bei gerą strateginę padėtį Pa­ baltijyje, kuri leistų sėkmingai vykdyti tolesnę agresiją. Lietuvos ir Lenkijos didikai, vadovavę valstybiniam gyvenimui, nepasitenkino gavę (1581 m.) svarbų išėji­ mą į Baltijos jūrą (Dauguvos upe bei Rygos uostu) ir ryžosi plėsti savo valdžią Livonijoje iki Suomių įlankos, t. y. atimti iš Švedijos jos valdomą šiaurės Esti­ ją. Vadovaudamiesi klasiniais interesais, Lietuvos ir Lenkijos didikai vylėsi įgyti turtingą teritoriją, naujų dvarų-seniūnijų, o iš Talino ir Narvos uostų — naujų muitų pajamų, kad galėtų sumažinti valstybės mokes­ čius karo reikalams. Lietuva ir Lenkija laikė save tei­ sėta visos Livonijos įpėdine, nes 1561 m. jai (iš tik­ rųjų Lietuvai, nes prieš Liublino uniją) Livonijos ordi­ nas pasidavė su visomis žemėmis. Tuo remdamasi, ji oficialiai pareiškė savo pretenzijas į šiaurės Estiją (ku­ ri vadinta Estijos (Estlandijos) vardu). Be to, baigiant Livonijos karą, paliaubų sutartys sudarytos tarp Žeč­ pospolitos ir Rusijos ir tarp Švedijos ir Rusijos, o tarp Žečpospolitos ir Švedijos nebuvo sudaryta jokio susi­ tarimo. Prasidėjo Lenkijos ir Švedijos ginčai, tryni­ masis. Tuo metu iškilo dinastinės unijos su Švedija projek­ tas. 1586 m. mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžia­ jam kunigaikščiui Steponui Batorui, seimas į sostą iš13

'

rinko Zigmantą Vazą, Švedijos karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos sūnų, švedą sosto įpėdinį. Išrinkdami karaliumi Zigmantą III Vazą, Lenki­ jos ir Lietuvos feodalai tikėjosi sukurti sąjungą su Šve­ dija ir galutinai įsigalėti rytiniame Baltijos pajūryje, taikiai prisijungti Estiją, taip pat daryti spaudimą Ru­ sijai, kovojant dėl Ukrainos ir Baltarusijos žemių2. 1592 m. mirus Švedijos karaliui Jonui III, Švedijos sostas atiteko Zigmantui Vazai, vieninteliam jo sunui. 1593 m. jis nuvyko į Švediją ir 1594 m. Upsaloje vai­ nikavosi jos karaliumi. Tačiau jis, kaip katalikas, buvo nemėgstamas Švedijoje ir turėjo atsižadėti čia remti katalikybę ir pripažinti liuteronybę viešpataujančia re­ ligija. Paskyręs regentu savo dėdę (tėvo brolį) Karolį, Sudermanlando kunigaikštį, tais pačiais (1594) metais jis grįžo į Lenkiją. Valstybių asmeninė unija įvyko, tačiau jų bendradarbiavimas nesiklostė. Trukdė skirtin­ ga abiejų šalių socialinė struktūra, religija, ginčas dėl Estijos. Tarp Zigmanto ir jo pavaldinių švedų priešta­ ravimai gilėjo, o Karolio Sudermanlandiečio įtaka Šve­ dijoje didėjo. Jis stojo prieš tikras ar tariamas Zigman­ to absoliutistines ir kontrreformacines tendencijas ir prieš lenkų globą. Bręstant konfliktui su Zigmantu, Švedija nutarė baigti nuo 1590 m. vykusį karą su Rusija. 1595 m. Tiavzino (į šiaurės vakarus nuo Naugardo) taika Švedija grąžino Rusijai kai kurias per Livonijos karą užimtas žemes Suomių įlankos pakraštyje. Taikos sutartyje buvo įrašyta, kad rusų prekyba su užsienio pirkliais vyks per švedų uostus: Vyborgą, Narvą ir Taliną. Taika su Rusija dar labiau sustiprino Karolio Sudermanlandie­ čio įtaką Švedijoje. 1598 m. Zigmantas III antrą kartą su nedidele samdyta kariuomene išvyko į Švediją, no­ rėdamas ją paimti į savo valdžią. Iš pradžių jis užėmė Kalmarą, bet mūšyje prie Stongebro Karolis Zigman2 Historia Polski, t. I, cz. 2. Warszawa, 1957, p. 504 ir lit.; Z. Wojcik. Historia powszechna XVI—XVII wieku. Warsza­ wa, 1968, p. 290—291; Lietuvos TSR istorija, t. I. V., 1957, p. 226; И. Андерссон. История Швеции. M., 1951, с. 168 и др.; В. Н. Флоря. Русско-польские отношения и балтий­ ский вопрос в конце XVI—начале XVII в. М., 1973, с. 140 и сл.

14

tą sumušė ir paėmė j nelaisvę. Kad galėtų grįžti į Len­ kiją, Zigmantas turėjo išduoti Karoliui keturis savo karštus šalininkus senatorius. 1599 m. Švedijos seimas (riksdagas) atstatė Zigmantą nuo sosto. Taip baigėsi „ Lietuvos ir Lenkijos asmeninė unija su Švedija3. Ka­ rolis tapo tikruoju Švedijos valdytoju; Suomija ir Esti­ ja kurį laiką buvo Zigmanto šalininkų valdžioje, ta­ čiau netrukus Karolis užėmė ir jas. Norėdamas atgauti Švedijos sostą, Zigmantas Lie­ tuvą ir Lenkiją įtraukė į ilgus karus — jie su pertrau­ komis truko 60 metų. Tie karai kartu buvo ir kova už Baltijos jūrą ir jos pakraščius. Abiejų valstybių santykiai labai įsitempė, kai Ka­ rolis užėmė Estiją. Iškilo pavojus Livonijai, valdomai Lietuvos ir Lenkijos. Pasienio incidentai pagaliau vir­ to karu. 1600 m. Karolis su didele kariuomene (14 000 žmonių) dviem grupėmis įsiveržė į Livoniją, kur ją palankiai sutiko vokiečių dvarininkai, sveikindami kaip išvaduotoją iš lietuvių ir lenkų ponų valdžios. Juos jungė ir bendra religija — protestantizmas. Sukilėlių padedama, švedų kariuomenė greit užėmė daug pilių: Piarnu, Cesį (Vendeną), Tartu ir kitas; 1601 m. pra­ džioje nuėjo iki Dauguvos, apgulė Kuoknesę (Kokenhausen) ir grėsė net svarbiausiam Livonijos uostui Rygai4. 1601 m. Livoniją ginti ėmėsi Lietuvos didysis etmo­ nas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila, dėl savo netikėtų žaibiškų smūgių vadinamas Perkūnu. Į karą įsijungė 5600 karių (5000 raitelių ir 600 pėstininkų). Lietuvos didikai stojo ginti nuo švedų savo seniūnijų Livonijoje. 1601 m. birželio 23 d. Radvila Perkūnas įsi­ veržėlius atrėmė mūšyje prie Kuoknesės, o vėliau su­ mušė Karolį ir atgavo už Dauguvos Cesio pilį. Zigman3 Historia Polski, t. I, cz. 2, p. 508—509; И. Андерссон. Исто­ рия Швеции, c. 171 —172. 4 S. Herbst. Wojna inflandcka 1600—1602. Warszawa, 1938, p. 30 ir kt.; T. Korzon. Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, t. II. Lwow, 1923, p. 128 ir kt.; A. Szelqgowski. Walka о Baltyk (1554—1628). Lwow, 1904, p. 138 ir kt.; W. Hubert. Wojny baltyckie. Bydgoszcz, s. a., p. 238; Historia Polski, t. I, cz. 2, p. 510—511; История Латвийской ССР, т. I. Ри­ га, 1952, c. 190, 216; История Эстонской ССР, т. I. Тал­ лин, ¡961, с. 379.

15

to III verčiamas perduoti karinę vadovybę Lenkijos didžiajam etmonui Janui Zamoiskiui, Kristupas Radvila užsigavo dėl Zamoiskiui teikiamos pirmenybės Livoni­ joje ir, pasitraukęs iš karo lauko, grįžo j Lietuvą, Za­ moiskiui ir lenkų kariuomenei dar nepasiekus Livoni­ jos. Lietuvos kariuomenei vadovauti mūšio lauke ėmė Lietuvos lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas Karolis Chodkevičius. Lenkų etmonas Zamoiskis 1601 m. spa­ lio mėn. pradėjo ofenzyvą prieš švedus ir, 1602 m. rudenį įsiveržęs į Estiją, užėmė svarbią pilį Paidę (Vaizenšteiną). Neseniai švedų užimta Livonija, išsky­ rus Piarnu ir Tariu, buvo atgauta. Zamoiskiui grjžub į Lenkiją, 1602 m. pabaigoje visai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei vadovauti buvo pavesta Karoliui Chodke­ vičiui. Beveik visi Lenkijos kariai grįžo namo, Livo­ nijoje liko Chodkevičus su nedidele ir dažnai maištau­ jančia dėl ilgo algos nemokėjimo Lietuvos kariuomene. Jis nepaprastai energingai ir sumaniai ėmė tvarkyti karo reikalus ir netrukus, 1603 m. balandžio mėn., atgavo Tartu, o 1604 m. rugpjūčio mėn. sutriuškino stambesnes švedų jėgas netoli Paidės. Mirus didžiajam etmonui Kristupui Radvilai Perkūnui, 1605 m. Karolis Chodkevičius buvo pakeltas į didžiuosius etmonus5. Karolis, 1604 m. paskelbtas Švedijos karaliumi Ka­ roliu IX, 1605 m. rugpiūčio vidury su 40 karo laivų ir 14 000 karių atplaukė į Estiją ir Livoniją. Dalis ka­ riuomenės išsilaipino Piarnu ir Taline, o dauguma jos (10 000 žmonių) atplaukė prie Rygos. Pagrindinis žy­ gio tikslas — paimti Rygą, žymiausią Pabaltijo preky­ bos centrą ir uostą, kuris gaudavo dideles pajamas iš prekybos su padauguvio kraštais. Švedų armija užėmė Dauguvos žiotis — Daugavgrivos pilį — ir apgulė gerai sustiprintą Rygą. Nuo Tartu prie Rygos atskubėjo Ka­ rolis Chodkevičius su 4000 karių. Karolis IX karo tary­ boje išsitaręs, jog jam nereikėsią nė visos jo kariuo­ menės, kad lietuviai išbėgiotų. Tačiau jau turėjęs kautynių su lietuviais patyrimą švedų generolas Lindersonas pareiškęs: „Greičiau Jūsų didybė pamatys .¿j; .1 5 5. Uerbst. Wojna inflandcka 1603—1604. Slndia liistorica w 35-lecia pracy naukowej Henryka Lowmianskiego. Warszawa, 1958, p. 296 ir kt.; A. Avižonis. Bajorai valstybiniame Lietu­ vos gyvenime Vazij laikais. K-, 1940, p. 208—209, 330—331. 16

ILniguvą atgal tekančią, negu lietuvius ir jų etmoną bėgančius“ 6. Buvo nutarta pulti visomis jėgomis. Švedai nutraukė Rygos apgulą ir mūšyje prie Salaspilio (Kirchholmo), 13 km už Rygos, 1605 m. rugsėjo 27 d. susirėmė su Lietuvos kariuomene. Švedų kariuo­ menė buvo visiškai sutriuškinta7. Mūšis truko tik tris valandas, ir daugiau kaip 3 kartus didesnis priešas pra­ rado du trečdalius žmonių; apie 9000 karių žuvo kovos lauke, kiti persekiojami nuskendo Dauguvoje, o pabė­ gusius išžudė valstiečiai. Žuvo Karolio IX žentas kuni­ gaikštis Frederikas, minėtas švedų generolas Lindersonas ir daug kitų žymių karių, kiti pateko į nelaisvę. Pats Karolis IX vos pabėgo iš mūšio lauko. Buvo pa­ imta keli šimtai belaisvių, 60 vėliavų, 20 patrankų. Lietuvių (ar jų sąjungininkų) žuvo apie 100 žmonių. Tokių pergalių istorijoje mažai težinoma. Mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenės vado talentas ir kareivių narsumas. Chodkevičius sukūrė tokį kautynių planą, kad pergalei kuo geriausiai būtų panaudota sa­ vos kariuomenės privalumai ir priešo klaidos. Jis suma­ niai išnaudojo tereną: kariuomenę išdėstė labai pato­ gioje pozicijoje tarp kalvų, ir švedai iš pradžių jos net nepastebėjo. Mūšį etmonas pradėjo, užkabindamas priešą mažu daliniu, ir, neva traukdamasis, nuviliojo jį į nepatogią poziciją, pakalnę, kur ir buvo numatęs kautis. Čia Chodkevičius puolė su visomis jėgomis. Nuožulnioje vietoje triuškinantį smūgį smogė šarvuoti raiteliai — husarai. Netgi švedų raitelių ataka nukry­ po prieš jų pačių pėstininkus, kuriuos raiteliai sutrypė. 1605 m. Salaspilio mūšyje kovojo Lietuvos kariuo­ menė, lenkų karių buvo nedaug. Įdomu, kad lenkų liau6 A. Sliwinski. Jan Karol Chodkiewicz. Hetman wielki litewski. Warszawa, 1922, p. 57. 7 W. Wiechowska-Mitzner. Karol Chodkiewicz. Wyd. II, War­ szawa, 1965, p. 152—157; A. Sliwinski. Jan Karol Chodkie­ wicz. . ., p. 58 ir kt.; F. Kudelka, Bitwa pod Kircholmem. Warszawa, 1921, p. 24 ir kt.; T. Korzon. Dzieje wojen i wojskowosci..., t. II, p. 144—147; A. Szelqgowski. Walka о Baltyk.. ,, p. 163; A. Hnitko. Plan bitwy pod Kircholmem Jozefą Naronowicza-Naronskiego z r. 1659.—„Przegląd historyczno-wojskowy“, t. II, Warszawa, 1939, p. 126 ir kt.; Sar­ matia artistica. Warszawa, 1968, p. 59—62; Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 226; История Латвийской ССР, т. I, с. 190— 191, 2-Й70

17

dies kūryboje apie ji nieko nėra8. Tuo tarpu lietuvių liaudis, sužavėta mūšio su švedais („žuvėdais“) ka­ riais ir jų vadu Chodkevičium-Katkevičiu-Katkum, dai­ navo: Kai ant pleciaus sustojom, Visus žuvėdus iškapojorn. Mūsų Katkus labai drūts, Tikras buvo lcaraliuks.

Arba kita daina: Kareiviuko geras puslas Kirto galva kaip kopusių. O tas Katkus, tas Kalkevlč, Su žuvėdu labai m ušas0.

Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, atskleidęs Karolio Chodkevičiaus karinj talentą, išgarsino karvedį toli už Lietuvos ir Lenkijos sienų, nustebindamas visą Euro­ pą. Tačiau pergalė nebuvo kaip reikiant išnaudota ir lemiamų padarinių kariaujančių valstybių santykiams neturėjo. Chodkevičius sugriovė švedų karinį operacinį planą ir tuo tarpu apgynė Rygą nuo gresiančio švedų pavojaus. Karą nutraukė trumpos paliaubos, vėliau jos buvo pratęstos iki 1608 m. spalio pabaigos. Laimėjimas buvo neišnaudotas svarbiausia dėl to, kad trūko karo laivyno, kuris būtų užkirtęs kelią švedų pagalbinių dalinių atvežimui. Karo iniciatyvą tebeturėjo švedai. Be to, tuo laiku (1606—1607 m.) kilo Lietuvos ir Len­ kijos feodalų maištas (rokošas) prieš karalių Zigman­ tą III, siekusį absoliutizmo. Pagaliau prasidėjo Lietu­ vos ir Lenkijos karas su Rusija. XVII a. pradžioje Rusijoje sustiprėjo antifeodalinė kova, paaštrėjo viešpataujančios klasės vidiniai prieš­ taravimai. Susilpnėjusią vidaus ir tarptautine Rusijos padėtimi norėjo pasinaudoti Lenkijos ir Lietuvos didi­ kai, vykdydami ekspansiją į rytus. Iš pradžių (nuo 8 /. S. Bystron. Historia w piešni Judu polskiego. Krakow, 1925, p. 24 ir kt. 9 Lietuvių tautosakos apybraižos. V., 1963, p. 212—213; D. Krištopaitė. Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos. V., 1965, p. 110, 209; AL Biržiška. Dainų atsiminimai iš Lietuvos isto­ rijos. V., 1920, j). 26—27. K. Chodkevičiui skirta ir 1606 m. Vilniuje lotynų k. išleista poemėlė „Karolomachija“, kurios autorystė priskiriama švedui Laurynui Bojerlui.

18

1604 m.) Zigmantas III ir didikai rėmė Lžedimitrijų 1, po to — Lžedimitrijų II, o vėliau, 1609 m., jie pradėjo atvirą ginkluotą intervenciją ir užėmė Maskvą. Išsiva­ davimo kare rusų kariuomenė 1612 m. išginė inter­ ventus. Švedija neliko pasyvi Rusijos įvykių stebėtoja. 1609 m. buvo sudaryta Vyborgo sutartis, pagal kurią Švedija suteikė V. Suiskio vyriausybei pagalbinį kari­ nį dalinį, o pastaroji užleido švedams Korelos miestą su apskritimi ir atsisakė bet kurių pretenzijų į Li­ voniją. 1610 m. švedų dalinys, vadovaujamas Jokūbo Delagardžio, įėjo į Maskvą, bet, Suiskio karinėms pajė­ goms pralaimėjus, iš Maskvos išvyko į šiaurę, užėmė Naugardą, o vėliau ir kitus miestus Naugardo žemėje 10. Žečpospolitai įsitraukus į karą Rusijoje, Švedija pra­ dėjo karo veiksmus Livonijoje. Rygai grėsė Karolio IX laivynas; švedų sausumos kariuomenė užėmė Livoniją iki pat Dauguvos (1608 m.). Pasidarius kritiškai padė­ čiai, Karolis Chodkevičius iš Maskvos vėl buvo atsiųs­ tas į Livoniją. 1609 m. vasario mėn. su 2000 karių jis pradėjo ofenzyvą, o metų pabaigoje visa Livonija jau buvo atgauta. 1611 m. su švedais buvo sudarytos pa­ liaubos, ir Livonijoje karo veiksmai liovėsi. Tokia pa­ dėtis truko iki 1617 m., kai karas atsinaujino ir vyko dvylika metų (1617—1629 m.)11. ŠVEDŲ EKSPANSIJOS PABALTIJYJE STIPRĖJIMAS. NEVOS ŽIOČIŲ (1617 m.) IR RYGOS (1621 m.) UŽĖMIMAS. ŠVEDAI SIAURĖS LIETUVOJE (1625—1626 m.) 1611 m. mirus Švedijos karaliui Karoliui IX, sostą užėmė jo sūnus Gustavas II Adolfas (1611 —1632), ku­ riam valdant Švedijos feodalų ekspansinė politika Bal!0 Всемирная история, т. IV. M., 1958, c. 432—433; И. П. Шаскольский. Шведская интервенция в Карелии в начале XVII в. Петрозаводск, 1950, с. 106—114. 11 Istorinėje literatūroje kartais šis karas skirstomas į du ka­ rus: 1600—1611 ir 1617—1629 m. Tačiau tam nėra pagrindo, nes 1611 m. buvo sudaryta ne taika, o paliaubos, kurios ga­ liojo iki 1617 m.

tijos atžvilgiu labai suaktyvėjo, ir jie įgijo čia didelių pozicijų. Apie XVII a. vidurį Švedija tapo viena svar­ biausių Europos valstybių. Gustavas Adolfas buvo vienas žymiausių Švedijos monarchų ir valstybės vyrų Europoje. Švedija buvo monarchija su luomų atstovybe—seimu (riksdagu). Administracinis aparatas buvo gerai organizuotas ir centralizuotas. Karaliaus Gustavo Adolfo artimiausias pagalbininkas buvo karalystės kancleris Akselis Oksenšerna (Axel Oxenstierna). Gustavas Adolfas pasižy­ mėjo nepaprastais karinio organizatoriaus ir karvedžio gabumais. Jis buvo, kaip pažymi E. Engelsas, didis XVII a. karinis reformatoriusl2. Pertvarkydamas ka­ riuomenę, pasinaudojo tų laikų pažangiausiu Niderlandų kovos už nepriklausomybę kariniu patyrimu. Jis pa­ liko savų ir svetimšalių algininkų karinius dalinius, tačiau pagrindinę armijos, ypač pėstininkų, dalį sudarė kariai iš laisvų valstiečių (1 valstietis iš 10 galinčių nešioti ginklą). Pėstininkai buvo pagrindinė armijos jėga. Taigi prireikus iš laisvųjų valstiečių ir samdinių buvo galima suformuoti 25 tūkst. kariuomenę. Gusta­ vas Adolfas sukūrė lankstesnę karinę tvarką — jis di­ džiulius pulkus pakeitė nedideliais (1300—1400 žmo­ nių) pulkais, apginkluotais geresniais šaunamaisiais ginklais (muškietomis). Artilerija buvo aprūpinta leng­ vomis lauko patrankomis ir sunkiomis apgulos patran­ komis. Po reformos armija tapo daug judresnė ir stip­ resnė 13. XVII a. viduryje Švedija turėjo apie 2,5 milijono gyventojų, iš jų 1,5 milijono gyveno pačioje Švedijoje, o kiti — užimtose žemėse (Suomijoje, Estijoje ir kitose Baltijos pakrantėse). Švedija nepriklausė labiausiai iš­ sivysčiusioms Europos šalims. Be Stokholmo, didesnių miestų nebuvo. Ekonomikos pagrindas — žemės ūkis. Salyje viešpatavo feodaliniai gamybiniai santykiai. Sparčiai plėtėsi geležies ir vario kasyklos, nes tų me­ talų reikėjo tiek ginklavimuisi, tiek eksportui. Salies 12 K• Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения, т. 14, с. 32. 13 И. Андерссоп. История Швеции, с. 181 и др.; История Шве­ ции. М , 1974, с. 180—184; Всемирная история, т. IV, с. 363— 366, 725; Z. Wôjcik. Historia powszechna.. ., p. 334—335, 433—437.

20

turtą sudarė dar milžiniški miškai, teikę medį kasyk­ loms ir besiplečiančiai Vakarų Europoje laivų_ staty­ bai. Nuo XVI a. pagyvėjus Baltijos prekybai, Švedija ėmė eksportuoti metalus (geležį ir varį), medį dau­ giausia į Olandiją ir Angliją. Buvo eksportuojami ir Estijos bei Livonijos javai. XVII a. viduryje atsirado kapitalistinių manufaktūrų, daugiausia ginklų ir kalnų pramonėje. Jas rėmė ir valstybės iždas. Pagrindinis valdžios rūpestis buvo užtikrinti užsienio prekybą ir įsi­ vyrauti Baltijos jūros pakraščiuose. Ekonominių, karinių išteklių ir žmonių Švedija tu­ rėjo mažiau, negu Lietuva ir Lenkija ar Rusija. Tai sudarė jos silpnąją pusę. Lietuva ir Lenkija buvo žy­ miai didesnė valstybė už Švediją. Joje XVII a. vidu­ ryje gyveno 8—10 milijonų gyventojų. Tai buvo necentralizuota, perdėm šlėktiška valstybė, kurioje dide­ lę galią turėjo didikai. Socialinio-ekonominio gyveni­ mo raida nebuvo pažangi. Javų prekybos su Vakarų Europa pagyvėjimas skatino ne kapitalistinių santykių užuomazgą, bet feodalizmo gilinimą. Feodalai ėmė di­ dinti palivarkinį ūkį ir sunkinti valstiečiams baudžiavą. Nesusidarė gerų sąlygų amatų gamybai ir vidaus rin­ kai. Valstybę labai smukdė nuolatiniai karai. Lietuva ir Lenkija vienu metu neretai kovojo keliuose frontuo­ se, dažnai toli vienas nuo kito, todėl jos sausumos ka­ riuomenė veikė išskaidyta. Lenkijos ir Lietuvos feodalų kova su ukrainiečių liaudies, kazokų sukilimais ir ka­ rai su Rusija neleido sutelkti valstybės karinių pajėgų prieš švedų antpuolius. Samdyti kareiviai (algininkai) dažnai laiku negaudavo algos, todėl plėšikaudavo, su­ darydavo konfederacijas. Be algininkų, kariuomenę sudarė didikų daliniai ir skubiu atveju pašaukti vai­ vadijų ar pavietų šlėktos; dauguma jų — raiteliai. Karo laivynas buvo menkas 14. Gustavas Adolfas su dideliu užmoju toliau kovojo dėl vyravimo Baltijos jūroje ir jos pakrantėse, ypač ry­ tinėse. Ta kova buvo visiškai grobikiškų prekybinių karų pobūdžio, nes Švedijos vyriausybei rūpėjo nau­ dotis Siaurės rytų Europos prekyba ir iš to gauti pa­ 14 Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 261, 287; Historia Polski, t. I, cz. 2, p. 509.

21

jamų. Ruošdamasis karu spręsti ginčus su Lietuva ir Lenkija, Gustavas Adolfas 1613 m. sudarė laika su Danija, o 1617 m. nutraukė intervenciją Rusijoje ir sudarė su ja taiką Stolbovę (netoli Tielivino)l!l. Šve­ dija grąžino Naugardą ir pagrindinę jo srilies dalį, pasilikusi abi Nevos pakrantes iki Ladogos ežero, t. y. Ižoro žemę (švedų vad. Ingermanlandija, dabar Le­ ningrado srities pajūris). Rusija neteko svarbaus pre­ kybos kelio (Nevos upe) j Baltijos jurą ir buvo visiškai atskirta nuo jos. Rusijai liko Baltoji jura su Archan­ gelsko uostu, tik keletą mėnesių per melus, nei iššąlan­ čiu, toli nuo Vakarų Europos ir pagrindinių Rusijos sričių. Turėdamas Nevos žiotis, Gustavas Adolfas norėjo užimti ir Dauguvos žiotis bei pagrindinį Livonijos uostą Rygą. Tuo laiku (1617 m.) lietuvių ir lenkų feo­ dalai su karalaičiu Vladislovu bandė užimti Maskvą, ir Livonijoje buvo menkos pajėgos. Tokia padėtimi no­ rėjo pasinaudoti švedai. 1617 m. birželio 10 d. švedų eskadra atplaukė prie Dauguvos žiočių ir, miesto se­ niūnui išdavus, užėmė Daugavgrivą. Paskui švedų kariuomenė puolė Rygą, bet nedidelė jos įgula nar­ siai gynėsi, ir švedai nepajėgė užimti gerai sutvirtinto miesto, o vėliau atėjo pagalba iš Lietuvos. Švedai už­ ėmė Gruobinę, Piltenę ir keletą mažesnių pilių, pa­ statė prie Šventosios žiočių blokhauzą, o kiek vėliau (liepos 23 d.) užėmė dar Ventspilį. Iš Daugavgrivos rugpjūčio 11 d. švedų eskadra nuplaukė i šiaurę prie Piarnu ir po dviejų dienų jį paėmė. Maždaug per du mėnesius Baltijos pajūris nuo Šventosios iki Piarnu, išskyrus Rygą, atsidūrė švedų rankose l(i. 15 И. 11. IIIоскольский. Шведская интервенция в Карелии в начале XVII в., с. 114 и др. 16 H. Wisner. Kampania inflandcka Krzystofa Radziwilla w latach 1617—1618. Torun, 1970.—„Zapiski Historyczne“ l. 35, z. 1, p. 14—15. Lietuvių kovos su švedais dėl Rygos taip pat atsispindi ir tautosakoje. Pavyzdžiui, Viduklės apylinkėse S. Stanevičius užrašė tuo metu gana populiarių liaudies dainę: Visi bajorai žirgus balnoja, Žirgus balnoja į Rygę joja. (S. Stanevičius. Dainos žemaičių. V. 1954, p. 105).

22

Livonijos apsauga (etmonas Chodkevičius kariavo prieš Maskvą) buvo pavesta Lietuvos lauko etmonui Kristupui Radvilai, vadinamam Antruoju, arba Jau­ nesniuoju (jis buvo Kristupo Radvilos Perkūno sūnus). Visa karo su švedais našta prislėgė Lietuvą, nes len­ kų feodalai kariavo su Rusija ir Turkija. Lietuvos ka­ riuomenė telkėsi Radvilų rezidencijoje Biržuose. Kris­ tupas Radvila pirmiausia rūpinosi apsaugoti svarbiau­ sias Livonijos pilis. Radvilos daliniai beveik be var­ go atėmė iš švedų ne tik Kuršo uostus, bet ir visą kraštą su pilimis. Šioje kampanijoje pasireiškė Kristu­ po Radvilos organizacinis talentas. Jis pirmas panau­ dojo dragūnus. Jie paprastai kovėsi pėsti, o žygiavo raiti. 1617—1618 m. kampanija baigėsi paliaubomis. 1618 m. Lietuva ir Lenkija su Rusija sudarė Deulino paliaubas (netoli Maskvos). Bet Lenkijos feodalai 1620—1621 m. įsitraukė į karus su Turkija ir Krymo totoriais dėl ukrainiečių žemių (Podolės ir Volynės). 1620 m. lenkai pralaimėjo mūšį prie Cecoros (prie Pru­ to upės), o 1621 m. turkus sumušė prie Chotino (prie Dnestro), bet čia žuvo kariuomenei vadovavęs įžymus karvedys etmonas Karolis Chodkevičius. Naudodamasis Lietuvos ir Lenkijos sunkumais Piet­ ryčių Europoje, Gustavas Adolfas vėl ryžosi realizuoti savo operacinį planą — užimti Livoniją ir padiktuoti Zigmantui III tokią sutartį, kuria jis atsisakytų Šve­ dijos sosto. 24 000 karių, karo ir transporto laivynas (158 laivai), vadovaujamas paties karaliaus, 1621 m. liepos pabaigoje išplaukė iš Švedijos. Dalis kariuome­ nės buvo išlaipinta prie Piarnu, o kita dalis — prie Dauguvos. Abi grupės netrukus susijungė ir rugpiūčio 14 d. pradėjo supti Rygą. Rygos įgulą sudarė 300 re­ guliarių pėstininkų ir tiek pat miestiečių savanorių, o Daugavgrivos įg u lą— 150 žmonių. Ryga pasiduoti atsisakė, nes pasitikėjo savo sustiprinimais. Bet švedai apie juos turėjo smulkių žinių ir smarkiai apšaudė mies­ tą nauju metodu — koncentruota artilerijos ugnimi, be to, sustiprinimus minavo ir sprogdino. Rygos įgulos padėtis tapo beviltiška. Į pietus nuo miesto, už Dau­ guvos, stovėjo Radvila su 1500 kareivių. Jis visaip skatino rygiečius nepasiduoti, bet rimtai padėti nega­ lėjo. Negavusi pagalbos, rugsėjo 25 d. Ryga kapitu23

liavo l7. Po dešimties dienų (spalio 5 d.) švedams pa­ sidavė taip pat ir Dauguvos žiočių uostas, Daugavgrivos pilis. 1621 m. paėmusi Rygą, strateginį raktą, žymiausią uostą ir prekybinį centrą prie Dauguvos, kuris Lietu­ vai ir Lenkijai priklausė nuo 1581 m., Švedija labai pagerino savo padėtį prie Baltijos juros. Lietuva ir Lenkija patyrė sunkų smūgį. Švedams atsivėrė kelias į Kuršą ir net pačią Lietuvą. Jie tuoj pat ir pradėjo ofenzyvą — su 14 000 karių išvyko į Kuršą, Žiemgalą, smogė Kuršo kunigaikštystės sostinei Jelgavai ir ją paėmė. Švedams atiteko didžioji Livonijos ir Kuršo— Žiemgalos dalis. Kristupas Radvila su švedais Livonijoje kovojo dau­ giausia savo jėgomis ir savo lėšomis, nes Lietuvos didikai ir bajorai į šį karą žiūrėjo pirmiausia kaip į Radvilų karą ir neskubėjo į pagalbą, bijodami dar didesnio jų iškilimo18. (Apie Rygos praradimą Rad­ vila rašė: „yra ko gailėtis, bet nėra ko stebėtis“19.) Vis dėlto Lietuvos kariuomenės rankose išliko strategiškai svarbios pilys — Tartu, Kuokncsė ir Daugpilis. Švedai Lietuvai pasiūlė paliaubas ir taiką su sąlyga, kad Lie­ tuva iš savo žemių ar uostų nepadės Lenkijai ir kara­ liui veikti prieš Švediją20. Tie pasiūlymai nebuvo pri­ imti, bet švedai 1621 m. karą nutraukė. 1622 m. Gustavas Adolfas su kariniais pastiprini­ mais atplaukė prie Dauguvos žiočių ir Rygos. Livo­ nijoje padidinęs savo armiją iki 20 000 žmonių, sku­ bėjo į Jelgavą, kurią liepos pradžioje buvo atsiėmusi Lietuvos kariuomenė. Nors jis turėjo dešimt kartų di­ desnes jėgas, tačiau, prisimindamas skaudų švedų ar­ mijos pralaimėjimą 1605 m. prie Salaspilio (Kirchholmo), nenorėjo rizikuoti ir apsikasė netoli Jelgavos. Radvila įsitvirtino kitoje Lielupės pusėje. Švedams pa­ siūlius, 1622 m. rugpiūčio 10 d. buvo sudarytos Jel17 История Латвийской ССР, т. I, c. 193—191; И. Лндерссон. История Швеции, с. 184; A. Szelqgowski. Walka о Baltyk.. p. 259. is K. Avižonis. Bajorai. . p. 374. 19 Krz. Radzìwilt. Sprawy wojenne i politvczne 1621—1032. Paryž, 1859, p. 84. 20 A. Szelqgowskì. Walka o B altyk..., p. 267—2C8.

24

gavos dvejų metų paliaubos21. Pagal sutartį abiejų pu­ sių padėtis liko tokia, kokia buvo, ją pasirašant. Visi tos paliaubų sutarties straipsniai liečia tik Lie­ tuvą, Livoniją"TTKuršą—Žiemgalą, apie Lenkiją juose nėra nė žodžio. Sutartis buvo sudaryta be Lenkijos atstovų ir karaliaus žinios, Kristupo Radvilos valia. Beje, Gustavas Adolfas po paliaubų karo lauke tarsi atsitiktinai, apžiūrėdamas savo kariuomenę, susitiko su: Radvila ir kitais didikais. Jis sakėsi nesąs Lietuvos ir Lenkijos priešas, o kariaująs tik prieš Zigmanto III siekimus sėsti į Švedijos sostą. Jelgavos paliaubų su­ tartimi Zigmantas III iš tikrųjų buvo labai nepaten­ kintas. Jis siekė, kad paliaubos būtų sudarytos bent jo vardu. Vėl prasidėjo derybos. Jos baigėsi tų pačių metų lapkričio 27 d. sutartimi, kuri paliaubas pratęsė iki 1624 m. birželio 1 d. Pažymėtina, kad 1624 m. sei­ me Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila pasakė ilgą kalbą, kurioje, išdėstydamas Livonijos karo rei­ kalus, pabrėžė, jog reikia įsteigti Lietuvos karo laivy­ ną (su karo mokykla), be kurio karas su švedais esąs visai neįmanomas22. Tačiau toji mintis liko be atgarsio. Tuo tarpu Gustavas Adolfas rūpestingai ruošėsi naujam žygiui ir, pasibaigus paliauboms, 1625 m. lie­ pos 12 d. aštuoni švedų kariuomenės kavalerijos ir šeši pėstininkų pulkai išsikėlė prie Dauguvos žiočių. Viena švedų armijos dalis žygiavo Tartu link, o kita, vadovaujama Gustavo Adolfo, vyko palei Dauguvą, užėmė Kuoknesę, po to Sėlpilį ir iš čia pasuko prie Lietuvos sienų. Prie svarbaus prekybinio ir strateginio kelio, jun­ giančio Rygą su Vilniumi, stovėjo stipri Biržų pilis, pastatyta XVI a. pabaigoje (1575—1589 m.). Ji turėjo didelę reikšmę kaip svarbiausias Lietuvos šiaurinių sie­ nų apsaugos punktas ir kariuomenės telkimo centras per karus su švedais. Biržų pilis buvo naujo tipo bastioninė pilis, stipriausia visoje Lietuvoje. Biržai buvo galingų Lietuvos didikų Radvilų (Biržų—Dubingių li21 Krz. Radzimill. Sprawy wojenne..., p. 227 ir kt. (visa kny­ gos antroji dalis); A. Szelągowski. Walka o B altyk..., p. 273 ir kt.; A. Šapoka. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. K-, 1938, p. 178—179. 22 Krz. RadzimiU. Sprawy wojenne. .., p. 484—485.

25

nijos) rezidencija. Gustavas Adolfas, paėmus Nemunė­ lio Radviliškį, 1625 m. rugpiūčio 7 d. priėjo prie Bir­ žų ir rytojaus dieną apgulė pilį. Kad švedai neturėtų kur prisiglausti, Biržų seniūnas padegė miestą, pali­ varką ir kas buvo apie pilį. Pilies gynėjai priešą didvy­ riškai atrėmė, ir Gustavas Adolfas su savo kariuomene po keleto dienų pasuko atgal į Nemunėlio Radviliškį. Rugpiūčio 28 d. Švedijos karalius antrą karią su 8000 karių armija ir galingesnėmis patrankomis atėjo prie Biržų ir be paliovos pradėjo pulti pilį iš trijų pusių; užėmė dalį pylimų, pasikasė po pilimi ir ją užminavo. Įgula narsiai gynėsi, bet, Įsitikinusi, kad pagalbos ne­ besulauks, o pati nebepajėgs atsilaikyti, rugsėjo 7 d. pasidavė. Įgulos kariams leido išeiti. Švedai apgrobė Radvilos pilį, išsivežė karo amuniciją, maisto atsargas ir 60 patrankų (kurias išsiuntė į Rygą)23. Prie Biržų švedai pasiruošė gynybai— apsikasė grioviais, apsitvė­ rė statinių tvoromis, Įsirengė sustiprinimus (bulverkus), apsirūpino maistu. Taigi dabar karas iš Livonijos persikėlė į Lietuvos žemę. Ji pirmą kartą tapo karo su švedais lauku dėl Livonijos ir Baltijos j nros. Iš Kuršo—Žiemgalos pasienio ir Biržų švedai įkėlė koją ir į kitas šiaurės Lietuvos vietas. Yra žinių, kad jie pasiekė Beržėnus, Anykščius24 ir ėmė plėšti kraštą. Kaip sako M. Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“, švedų „kareiviai, viską valgomą prariję, augančius ja­ vus ant dirvos ištrypė ir išnaikino, o butas ir sodas iš­ degino“ 25. Žemaičiuose 1625—1629 m. siautė maras. 1621 m. žuvus Karoliui Chodkevičiui, karalius Zig­ mantas, aršus katalikas, nemėgęs reformatų Radvilų, po ilgesnės pertraukos (1625 m. liepos 25 d.) didžiuo23 Krz. Radziwill. Sprawy wojenne. . ., p. 50!) - 529; E. Kotiubaj. Galerja niešwiežska portrctow Radziwillowskieh. Vėli­ no, 1857, p. 101—102. Iš Biržų ir kitur suvežtas patrankas švedai Rygoje pakrovę į keturis karo laivus ir pasiuntę j Švediją, bet netoli Kuršo pakrantės kilusi audra juos nuskandinusi (Krz. Radzimitl. Sprawy \vojcnne..., p. 537). 24 M. Jučas. Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys.— Kn.: Architektūros paminklai, t. II. V., 1972, p. 29. 25 M. Valančius. Raštai, t. II. V., 1972, p. 37; plg. p. 111, 114. M. Valančius (p. 111) perdeda, kad švedai Imvę už­ ėmę „visą Žemaičių žemę“. Jie tuo metu niokojo lik šiau­ rės Žemaitiją ir šiaurės Aukštaitiją.

26

j u etmonu nelauktai paskyrė Leoną Sapiegą, Vilniaus vaivadą, autoritetingą, bet seną (68 m.) žmogų, kuris iki tol nevadovavo karams. Pagal tradiciją ir neginči­ jamus laimėjimus kare su švedais tą vietą turėjo gauti lauko etmonas Kristupas Radvila. Radvila labai užsi­ gavo. Švedams užėmus Biržus, jis vis dėlto pats ener­ gingai tebeveikė: savo lėšomis sutelkė karių, sukėlė gyventojų pasitikėjimą ir užkirto kelią švedams toliau brautis j Lietuvą ir ją plėšti. Kraštą apstatęs sargy­ bomis, neleido švedams išeiti iš stovyklų. Be Biržų, priešas buvo įsistiprinęs Neretoje (Livonijoje, netoli Lietuvos sienos) ir Čedasuose (tvirtovė Lietuvoje, ap­ juosta pylimu ir vandens griovio). Rugsėjo mėn. ir Neretą, ir Čedasus Radvila atsiėmė26, be to, ėmė pul­ dinėti Biržų stovyklą. Kukliomis jėgomis jis vedė iš­ mėgintą aktyvią puolamąją gynybą; puolimai atgrasė švedus nuo tolesnio veržimosi ar net žygio į patį Vil­ nių. Gustavas Adolfas nutarė atsitraukti nuo Biržų. Kai Radvila iš savo stovyklos Svėdasuose žygiavo prieš šve­ dus, šie rugsėjo 25 d. skubiai pasitraukė nuo Biržų j Kuršą—Žiemgalą, užėmė Bauskę, Jelgavą, kuriose iki tol buvo lietuviai. Lietuvos kariuomenė Biržuose rado daug maisto, amunicijos, patrankų sviedinių, ve­ žimų, žmonių, sergančių ir sužeistų. Tačiau pačioje Biržų pilyje buvo palikta stipri švedų įgula, kuriai vadovavo pulkininkas Kroicas (Kreutz)27. Radvila sau­ gojo Lietuvą nuo švedų puldinėjimų ir deginimų (šve­ dai sudegino, pavyzdžiui, Panemunį). Rugsėjo pabai­ goje prie Pasvalio Radvila sunaikino didelį švedų žvalgybinį dalinį28. Jis taip pat sekė pilies įgulą; prieš pilį buvo pastatyti keturi sutvirtinimai, kad iš jų būtų lengviau puldinėti švedus. (Biržų pilis švedų rankose išbuvo iki 1627 m.) Paskui besitraukiančius Rygos link švedus žygiavo pagrindinės Lietuvos kariuomenės jėgos, vadovaujamos 26 Kr z. Radzvjuiit. Sprawy wojenne..., p. 521, 530, 531; K. Kognowicki. 2ywot Lwa Sapiehy. Sanok, 1855, p. 76—77; E. Kottubaj, Galerja. . p. 102—103; K- Avižonis. Bajorai..., p. 399—• 400. 27 Krz. Radziwilt. Sprawy wojenne.. ., p. 526, 530—531, 537. 28 Ten pat, p. 533; E. Kottubaj. Galerja. . ., p. 103.

27

didžiojo etmono Leono Sapiegos. Jos vyko atskirai nuo Radvilos kariuomenės. 1626 m. sausio 17 d. pusiau­ kelėje tarp Biržų ir Rygos, prie Valės (Valios muižos, Valhofo) Žiemgaloje etmono sūnaus Stanislovo Sapie­ gos vadovaujamą kariuomenę netikėtai, tarsi iš žemių išdygęs, užpuolė ir visiškai sumušė Gustavas Adolfas 29. Mūšyje žuvo 600 žmonių, į nelaisvę buvo paimta 200 žmonių, stovykla ir trys patrankos. Švedijos karalius pasitenkino laimėjimais, sudarė paliaubas ir išvyko į Švediją. Per 1625 m. žygį švedų kariuomenė beveik baigė užimti Livoniją. I